Lietuvos valstybės konstitucijų istorija: (XX a. pirmoji pusė) 9955616091

Citation preview

M Y K O L O R O M E R IO U N IV E R SIT E T A S

M

in d a u g a s

M

a k s im a it is

L ie t u v o s v a lst y b ės KONSTITUCIJŲ ISTORIJA (XX a. pirmoji pusė) Monografija

J u s t it ia V iln iu s, 2005

UDK 340.12(075.8) Ma-112

M aksim asis M. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija : X X a. pirmoji pusė : monografija. Vilnius: Justitia, 2005. 392 p.

Recenzentai Prof. dr. Zenonas Butkus Doc. dr. Vytautas Sinkevičius

ISBN 9955-616-09-1

© M. Maksimaitis, 2005 © UAB „Justitia“, 2005

TURINYS

Įžanga............................................................................................................................ 7 I. L ietuvos valstybės vizija visuomenės veikėjų P irmojo pasaulinio KARO METAIS PARENGTUOSE KONSTITUCIJŲ PROJEKTUOSE............................ 19 1. Lietuvos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje P. Leono projektas.....19 2. S. Banaičio „Savivaldės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konstitucijos pamatai“ .................................................................................... 27 II. V alstybės atkuriamą

tarybos pastangos konstitucionuoti

L ietuvos

valstybę ......................................................................... 35

1. 1918 m. Vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas konstitucinės raidos pagrindas ir programa..................................................35 2. Monarchinės Lietuvos valstybės konstitucinė vizija..................................... 44 2.1. Lietuvos taryba savinasi Steigiamojo seimo prerogatyvas.................. 44 2.2. Valstybės tarybos 1918 m. liepos 11d. nutarimai...........................47 2.3. Monarchinės konstitucijos projektas..................................................... 56 3. Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai.................. 60 3.1. Pamatinių dėsnių priėmimas ir turinys................................................ 60 3.2. Valstybės tarybos Prezidiumas koreguoja savo konstitucinę padėtį.................................................................................. 71 3.3. Vykdomosios valdžios galių stiprinimas............................................... 76 3.4. Naujoji Pamatinių dėsnių redakcija...................................................... 79 III. S teigiamojo

seimo k o n st it u c ijo s .................................................................91

1. Konstitucinė Steigiamojo seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucijos reikšmė.......................................................................................... 91 2. Pirmasis jėgų Steigiamajame seime pasitikrinimas: Lietuvos valstybės laikinoji konstitucija....................................................... 97 3. Nuolatinės konstitucijos rengimas ir priėmimas......................................... 107 3.1. Vyriausybės komisija konstitucijos projektui rengti ir jos veikla.... 107 3.2. Steigiamojo seimo Konstitucinės komisijos veikla. Centro partijų koalicijos įtaka Konstitucijos projektui..................... 112

3

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

3.3.

Projekto „krikdeminimas“ Steigiamojo seimo posėdžiuose ir Konstitucijos priėmimas.................................................................. 116

4. Svarbiausi 1922 metų Lietuvos valstybės konstitucijos institutai: svarstymas ir rezultatai................................................................ 122 4.1. Bendrieji Konstitucijos bruožai...........................................................122 4.2. Liberalios pažiūros į piliečio statusą įkūnijimas................................. 128 4.3. Nuokrypis nuo liberalių pažiūrų ūkinėje ir socialinėje srityse........ 136 4.4. „Seimokratijos“ konstitucinė organizacija.......................................... 138 4.5. Teismų sistemos problema...................................................................146 4.6. Konstitucijos keitimo tvarkos reglamentavimas................................ 151 5. Konstituciniai kazusai ir jų sprendimas...................................................... 157 6. Klaipėdos krašto padėties konstitucinio reglamentavimo raida............... 164 7. Ypatinga 1922 metų Lietuvos valstybės konstitucijos vieta Lietuvos konstitucionalizmo istorijoje......................................................169 IV. POPERVERSMINIS VALDANČIŲJŲ BLAŠKYMASIS IR KONSTITUCIJA ...............175 1. Taikymosi prie Steigiamojo seimo Konstitucijos laikotarpis................. 175 1.1. Konstitucijos sulaužymas perversmo aktu ir pastangos sušvelninti to sulaužymo padarinius...................................................175 1.2. Antriniai perversmo padariniai - naujas Konstitucijos sulaužymas Seimo eliminavimu.........................................................179 2. Diktatoriškas (nekonstitucinis) valdymas................................................. 185 3. Kursas į Konstitucijos reformą...................................................................189 3.1. Konstitucijos reformos sumanymas ir atsisakymas teisėto būdo ją įgyvendinti................................................................... 189 3.2. Neįgyvendinta referendumo idėja....................................................... 195 3.3. Abejotini oficialiosios 1928 metų Konstitucijos priėmimo versijos momentai........................................................................... 205 4. Autoritarizmo apraiškos 1928 metų Konstitucijoje.................................212 V. „A utoritetinės “

valstybės idėjų konstitucinis įkūn ijim as .............. 223

1. „Autoritetinės“ valstybės ketvirtajame dešimtmetyje formavimasis.......223 2. Naujos Konstitucijos rengimas ir priėmimas............................................. 232 2.1. Konstitucijos projekto rengimas ir netikėta jo baigtis........................232 2.2. Konstitucijos projektas Seime: pseudoparlamentinė jos priėmimo procedūra............................................................................. 240 3. 1938 metų Lietuvos konstitucijos autoritarizmas...................................249 3.1. Kai kurios bendrosios Konstitucijos savybės...................................249

4

___________________________________

TURINYS

3.2. Valstybės dominavimo įtvirtinimas....................................................253 3.3. „Vadizmo“ idėjų įkūnijimas................................................................ 257 5.4. Neįgyvendinti užmojai teisingumo srityje..........................................265 VI.

L ietuvos konstitucinės raidos saulėlydis ...........................................271 1. Paskutiniosios Lietuvos konstitucijos nuostatų panaudojimas sovietinio okupanto interesais......................................................................271 2. Maskva laimina sovietinę konstituciją Lietuvai.........................................276 3. Svetimkūnis Lietuvos konstitucionalizmo raidoje.................................... 280

Išvados........................................................................................................................ 287 Šaltiniai ir literatūra.................................................................................................. 297 Asmenvardžių rodyklė.......................................................................

311

D o kum en tai ............................................................................................................ 319 Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės Paskelbimo A k tas............................. 321 Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai................. 323 Steigiamojo Seimo konstituciniai dokumentai............................................... 333 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija....................................................349 1938 metų Lietuvos Konstitucija......................................................................361 Sum m ary....................................................................................................................381

5

ĮŽ A N G A

Valstybių konstitucijos (su jų pakeitimais ir papildymais) - tai aukščiausios galios valstybės įstatymai: jie nubrėžia valstybėje galiojančios teisės ir teisėkūros pagrindus, įtvirtina reikalavimą, kad visos kitos teisės normos neprieštarautų juose nustatytiems principams ir normoms. Konstitucijoms, kurios dažnai oficia­ liai įvardijamos kaip pagrindinis valstybės įstatymas ir norminių teisės aktų hierar­ chijoje užima ypatingą - aukščiausiąją - vietą, teisės šaltinių arba teisės normų raiškos formų sistemoje paprastai skiriamas absoliučiai išskirtinis vaidmuo. Išskirtinė konstitucijų reikšmė ne mažiau susijusi su jų turiniu. Konstitucijos teisiškai reglamentuoja valstybės santvarkos pagrindus, aukščiausiųjų valdžios institucijų sistemos ir funkcionavimo principus. Būtent valstybės valdžios są­ rangos santykiai yra savitas „konstitucinis minimumas“: kad valdžia galėtų val­ dyti, reikia pozityvaus įtvirtinimo (sąlygiškai tai galėtų būti vadinama politinės bendruomenės susitarimu), kas yra toji valdžia ir kokius ji turi įgaliojimus1. Tokia pat reikšminga konstitucinio reglamentavimo sritis - asmens statusas, asmens ir piliečio teisės ir laisvės. Be to, plečiantis valstybės vaidmeniui sociali­ nėje ir ekonominėje srityse, teisei vis labiau socializuojantis, nuo X X a. pra­ džios konstituciškai reglamentuojama nemažai svarbiausių ūkio gyvenimo ir visuomeninio pobūdžio dalykų. T ad konstitucijos valstybėje užtikrina valstybinės santvarkos, politinės, eko­ nominės ir socialinės raidos, tarptautinių santykių stabilumą, žmogaus ir pilie­ čio teisių įgyvendinimą ir kitus visuomenei aktualius dalykus. Konstitucinės teisės mokslas pripažįsta, kad reali valstybės valdžios organiza­ cija, realus asmens statusas valstybėje dėl įvairių priežasčių ne visada gali sutapti su konstitucijoje teisiškai įtvirtintaisiais. Tačiau ir tada nepaliaujama kalbėti apie konstituciją, tačiau šiuo atveju —apie faktinę2. Aiškindamas valstybių konstitucijų prigimtį, žymiausias tarpukario konsti­ tucinės teisės autoritetas Lietuvoje profesorius Mykolas Romeris skleidė klasi­ kinės konstitucinės teisės teorijos tezę apie steigiamąją ir įsteigtąją valdžias. Vals­ tybei įkurti, nustatyti jos valdžios sutvarkymą, siekiant tai teisiškai įtvirtinti konstituciniame akte, reikalingos suverenios piliečių masės, dar vadinamos tei­ sine tauta ir turinčios steigiamąją galią, sankcijos. Konstitucija nustato aiškią 1 E. Kūris. Konstitucijos dvasia // Konstitucija XXI amžiuje. Jurisprudencija. 2002,30 (22), p. 16. * T. Birmontienė, E. Jarašiūnas, E. Kūris ¡r kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Antrasis leidimas. Vilnius, 2002. P. 109. 7

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

valdžių - suverenios steigiamosios ir konstitucinės įsteigtosios —ribą. T ik kon­ stituciniame akte išreikštu tautos suverenumu šis aktas sudaro teisinį pagrindą konstitucijos nustatytos arba įsteigtos valdžios imperiumui. Tačiau pastaroji, t. y. įsteigtoji, valdžia jau nėra suvereni, o tik konstitucinė, ribota teisinė val­ džia, funkcionuojanti pagal konstitucijos jai suteiktus įgaliojimus (mandatą)3. Dažniausiai ši suvereni tautos galia išreiškiama ne tiesiogiai, o per jos reprezen­ tantus - specialiai išrinktus steigiamojo susirinkimo atstovus, konstituantą ar ki­ taip pavadintą steigiamąją instituciją, įgaliotą tautos vardu išleisti konstituciją. Steigiamąją funkciją gali atlikti taip pat referendumas, kurio metu suvereni tauta savo nuostatą dėl konstitucinių klausimų išreiškia ne per atstovus, o pati, t. y. tiesiogiai. Šiuo atveju iš pirmo žvilgsnio pats demokratiškiausias tautos valios pareiškimas iš tikrųjų gali būti apgaulingas, nes referendumo galimybės pakankamai ribotos: paprastai rinkėjams sudaromos sąlygos pasakyti tiktai „taip“ arba „ne“, t. y. pritarti pasiūlytam projektui arba jį atmesti. Konstitucijos pro­ jektą priimant referendumu, iškyla projekto parengimo problema: kas, kokiu būdu rengia projektą, ar tautai sudaroma galimybė dalyvauti jį svarstant, kore­ guojant. Dar vienas - mažai ką turintis bendra su demokratija —konstitucijos oktrojavimo arba „dovanojimo“ būdas. Taip skelbiant konstituciją, suvereni tauta nei tiesiogiai, nei per atstovus ją rengiant ir priimant nedalyvauja; oktrojavęs konstituciją valdžios subjektas suverenios tautos įgaliojimo konstitucijai priim­ ti neturi, nors dažnai tariasi ar bent skelbiasi jį turįs. Taigi steigiamosios ir įsteigtosios valdžių doktriną pripažįstančiose demo­ kratinėse visuomenėse, pasak teisės teoretiko Alfonso Vaišvilos, konstitucijos gali būti laikomos ne valdžios įstatymu tautai, o tautos įstatymu savo sufor­ muotai (arba įsteigtai) valdžiai4. Todėl bet koks Šios valdžios bandymas ką nors daryti peržengiant konstitucijos nustatytas ribas vertinamas kaip tautos suvere­ numo uzurpavimas. Tokiu neteisėtu, nekonstituciniu elgesiu valdžia nusideda savo pačios teisiniam pagrindui. Kai konstitucijos priimamos ypatinga tvarka, tai paprastai ir keičiamos lai­ kantis leidėjų nustatytų specialių taisyklių, kurių būna gana įvairių, tačiau daž­ niausiai jos skiriasi nuo paprastų įstatymų išleidimo ar keitimo procedūros, yra daugiau ar mažiau sudėtingesnės už paprastiems įstatymams išleisti ar keisti nustatytas taisykles. Konstitucinė (taip pat konstitucijų) teisė, kaip ir kiekviena kita teisės šaka, paprastai remiasi atitinkamais galiojančiais teisės aktais, yra tam tikra galiojan­ 3 M. Romeris. Reprezentacija ir mandatas. Kaunas, 1926. P. 66; M. Remeris. Teisinės valstybės organizacija // Lietuvos universitetas 1927-1928 mokslo metais (1927.1X.15-1928.11.16). Kau­ nas, 1928. P. 18; M. Remeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. D. II. Konstitucinės instituci­ jos. T . 2. Suverenitetas. Vilnius, 1995. P. 175-179. 4 A. Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius, 2000. P. 248-249.

8

ĮŽANGA

čios pozityviosios teisės dalis. Tačiau konstitucijai, kaip pagrindiniam valstybės įstatymui, net ir netekusiam galios, kitaip nei daugeliui paprastų įstatymų, daž­ nai nelemta visiškai nueiti į užmarštį. Dėl savo išskirtinių savybių ir kad naujų konstitucijų pasirodymas teisės (ir valstybės) raidoje dažnai žymi tam tikrus posūkio taškus ar tos raidos etapus, jos lieka vienų iš svarbiausių teisinės (konsti­ tucinės) minties raidos pažinimo šaltinių. Beje, konstitucinėms idėjoms pažinti turi reikšmės net dėl tam tikrų priežasčių neįgyvendinti konstitucijų projektai. Būtent iš buvusių konstitucijų ir jų projektų semiamasi informacijos apie kon­ krečių istorinių aplinkybių nulemtą tam tikro laikotarpio teisinę mintį apskri­ tai. T ai - elementari tiesa. D ar 1922 m. M. Romeris rašė, kad ir mūsų vaikų vaikams „m ūsų dienų Konstitucija pasiliks tiktai Lietuvos istorijos knygose, kaip istorijos paminklas, mokslininkų tiriamas ir dėstomas Universitetuose, kaip ir mūsų senovės Lietuvos statutas“5. Dabar galiojančios 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos pream­ bulėje taip pat pabrėžiamas ypatingas buvusių Lietuvos Respublikos Konstitu­ cijų ir net Lietuvos Statutų, kurie prieš daugelį amžių dėjo tautos sukurtos Lie­ tuvos valstybės teisinius pagrindus, vaidmuo. Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvoje labai senos: be valstybinės teisės normų, buvusių paprotinėje teisėje, paskui - valdovų aktuose, jau XVI a. pradžioje kai kurios šios teisės nuostatos buvo surinktos ir kodifikuotos Lietuvos Statutuose, tapusiuose Lietuvos konstitucingumo tradicijų užuomazga. Pagrindinė visų trijų Lietuvos Statutų idėja buvo išaukštinti teisę ir apsaugoti L D K teises. Tai rodo Lietuvos konstitucijų istoriją neabejotinai išeinant už monografijo­ je pasirinktos chronologijos ribų. Prieš šią ribą liko neaptariama ne tik atitinkamų Lietuvos Statutų normų istorija, bet ir pasauliniu mastu reikšmingu konstitucinės teisės paminklu lai­ komos, mokslinėje literatūroje jau gana plačiai nagrinėtos 1791 m. gegužės 3 d. Lietuvos-Lenkijos valstybės konstitucijos („Valdymo įstatymo“), buvu­ sios pirmuoju tokio pobūdžio rašytiniu dokumentu Europoje, priėmimo, ga­ liojimo ir pabaigos klausimai. Si konstitucija išreiškė bajorijos pastangas, Abie­ jų Tautų Respublikai XVIII a. kilusios užsienio grėsmės akivaizdoje, išsaugoti jos valstybingumą ir apginti nepriklausomybę, tam tikslui solidarizuojant kraš­ to pajėgas, ribojant didikų galią, siekiant švietėjų skleistų idėjų pavyzdžiu ūkio, politikos ir kitose valstybinio ir visuomeninio gyvenimo sričių pažangos. N uo­ statas dėl parlamentarizmo užuomazgų, teismų valdžios, žmogaus teisių ir lais­ vių konstitucija perėmė iš Lietuvos Statutų. Sėkmingesnei kovai su kilusia grės­ me stengtasi telkti valstybę, stiprinti centrinę valdžią, buvusią jungtinę valstybę verčiant unitarine, vieninga Lenkijos karalyste, kartu keliant grėsmę išlikti Lie­ tuvos, kurios net vardas konstitucijoje neminimas, valstybingumui. Lenkijos 5 M. Romeris. Lietuvos suvereninė valdžia Konstitucijos projektu // Teisė. 1922, Nr. I, p. 4. 9

MINDAUGAS MAKSIMA1TIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę traktuoti dviem lygiavertėmis po­ litinėmis partnerėmis teisinį pagrindą tada davė tik Konstituciją papildęs tų pačių metų spalio 20 d. įstatymas „Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimas“6. Per tai ši konstitucija, pasak istoriko Eligijaus Railos, atvėrė naują Lietuvos ir Lenkijos valstybių istorinę perspektyvą, kuri Lietuvoje „nedrąsiai, tačiau nuola­ tos pulsuodama ir stiprėdama brėžėsi per visą X IX amžių ir galiausiai buvo realizuota nepriklausomybės paskelbimu 1918 m. vasario 16 dieną“7. U ž pasirinktų chronologijos ribų palikta ir naujausia, pakartotinai atkurtos Lietuvos valstybės konstitucinė raida - Lietuvos valstybingumo likimą lėmę 1990 m. kovo 1 1 d . konstituciniai dokumentai, pirmiausia Aktas dėl Lietu­ vos Nepriklausomos Valstybės atstatymo, įstatymai „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ ir „Dėl Lietuvos Res­ publikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“; pats Laikinasis Pagrindinis Įstaty­ mas su gausiais jo pakeitimais ir papildymais; vėlesnieji konstituciniai doku­ mentai —konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“, konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, 1992 m. lapkričio 2 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos Konstitucija. Visi šie aktai yra plačiai ir aktyviai aptarinėjami mokslo žmonių, dirbančių šiuolaikinės, galio­ jančios Lietuvos teisės mokslo srityje. Galiojančios Konstitucijos preambulės kontekste taip pat pažymėtina, kad nors Lietuva, kaip savarankiška valstybė, naujausiais laikais gyvavo palyginti neilgai, bet ir per tą likimo atseikėtą trumpą laiką jai buvo lemta nueiti kaip reta turtingą ir turiningą konstitucinės raidos kelią. Ir tai liečia būtent X X a. pirmąją pusę, visuotinai laikomą antruoju konstitucijų raidos etapu, konstitu­ cinei teisei davusiu vadinamąsias viduriniosios kartos konstitucijas. Šiuo laiko atžvilgiu kompaktišku etapu atkūrusi savo valstybingumą Lietuva susidūrė su visų laikotarpiui būdingų - demokratinių ir autoritarinių - konstitucijų pavyz­ džiais, joms priimti naudotasi klasikiniu ir tariamu parlamentiniu keliais, taip pat oktrojavimu. T as konstitucijų kaitaliojimas nereiškė, kad jos pasižymėju­ sios pernelyg dideliu lankstumu; pereinant nuo vienos konstitucijos prie kitos, jų legitimumo reikalavimai nekart buvo tiesiog ignoruojami. Į šį laikotarpį taip pat patenka Lietuvos atsikūrimo išvakarėse pasirodę tuo metu dar nesamos vals­ tybės konstitucijų projektai, atskleidžiantys to meto lietuvių visuomenės veikė­ jų savo šalies valstybingumo viziją. Pagaliau Šiuo laikotarpiu Lietuva taip pat susidūrė ir su primesta iš išorės, taigi svetima, nebūdinga besiklostančioms kon­ stitucinėms tradicijoms, nutraukusia savą konstitucinę raidą, tipiška sovietine demokratine frazeologija mėginančia dangstyti komunistinį totalitarizmą - „kon­ stitucija“ .

6 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Vilnius, 2001. P. 73-74. 7 Ten pat, p. 66. 10

ĮŽANGA

Visos šios aplinkybės nulėmė monografijos chronologijos ribų parinkimą. Monografijoje aptariamojo laikotarpio Lietuvos valstybės konstitucijų, kaip pagrindinių valstybės įstatymų, mokslinio teisinio-istorinio ištirtumo lygis ap­ skritai yra gana aukštas. Ir tai daugiausia jau minėto ilgamečio Lietuvos univer­ siteto konstitucinės teisės profesoriaus M. Romerio dėka. Jo kapitalus dviejų dalių veikalas „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“8 (deja, likęs nebaigtas) ir keletas smulkesnės apimties mokslo darbų pagrįstai leidžia jį laikyti Lietuvos konstitucinės teisės mokslo tėvu. Negana to, minėtas M. Romerio veikalas spe­ cialistų buvo labai aukštai vertinamas, gretinamas su pasaulinio garso konstitu­ cinės teisės autoritetų A. Esmeino, L. Duguit, H . Kelseno darbais. Pavyzdžiui, buvo rašoma, kad nedaug esama valstybių, kurių konstitucijos būtų susilauku­ sios panašaus lygio komentarų, tik dėl kalbos barjero, deja, netapusių prieina­ mais užsienio specialistams ir todėl deramai jų neįvertintų9. Pažymėtina ir tai, kad M. Romeris savo mokslinių tyrinėjimų srityje tais laikais buvo savitas monopolininkas: kitų autorių darbų konstitucinės teisės proble­ matika, be keleto labiau propagandinio ir politinio teisinio pobūdžio straips­ nių politinėje spaudoje (pavyzdžiui, apie kai kuriuos 1938 metų Lietuvos kon­ stitucijos institutus), to meto lietuvių teisinėje literatūroje faktiškai beveik nebuvo. Galim a manyti, kad priežastis tokiai monopolijai moksle atsirasti bu­ vo visuotinai šioje srityje pripažintas M. Romerio autoritetas, subjektyvus kitų potencialių autorių įsitikinimas, jog neperspektyvu konstitucinės teisės mokslų srityje galynėtis su pačiu M. Romeriu. Jo autoriteto šešėlyje tuo metu buvo likę ir jo kolegos, taip pat dėstę universitete konstitucinę teisę: docentas ir žinomas politikas Antanas Tumėnas, kiek vėliau - jaunesniosios kartos asistentai Felik­ sas Mackus ir Konstantinas Račkauskas (pastarasis kaip mokslininkas atsisklei­ dė tik atsidūręs priverstinėje emigracijoje). Beje, vėliau, išeivijos spaudoje, remiantis nuomone, kad visuomenė nepri­ klausomoje Lietuvoje neva nesidomėjusi konstituciniais klausimais, ir faktais, kad kai kurios Lietuvoje galiojusios konstitucijos buvusios priimtos nekonstituciniu būdu, kad M. Romeris mokęs studentus apie pasisekusio perversmo pada­ rinių tapsmą teisėtais, mėginta daryti ginčytiną apibendrinančią išvadą, jog Lie­ tuvoje, skirtingai nuo kitų šalių, konstitucijos apskritai nebuvo gerbiamos10. Per neilgą nepriklausomos Lietuvos istorijos laikotarpį konstitucijai keičiant konstituciją, įsigaliojant vienai, o kitoms nueinant į praeitį, M. Romeris visas jas tyrinėjo naudodamasis ta pačia metodika, pabrėžtinai detaliai, iš esmės ne­ darydamas skirtumo, visas jas vertindamas tarsi galiojančius konstitucinės tei­ 8 M. Romeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. D. 1. Kaunas, 1937; [M. Romeris] M. Reme­ ris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. 9 K. Račkauskas. Rec.: Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, I dalis. M. Romeris // Teisė. 1937, Nr. 38, p. 265-266. 10 A. Jurgėnas. Nepriklausomos Lietuvos valstybės santvarka // Naujoji viltis. 1974, Nr. 7, p. 11-12.

11

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

sės aktus. Bet Lietuvą įjungus į Sovietų Sąjungą, padėtis staigiai pasikeitė nepriklausomybės laikų Lietuvos konstitucijos jau akivaizdžiai imtos rodyti kaip kažkas sena, atgyvenę, svetima. Jos iš karto tapo griežtai kritikuotinu „buržuazi­ nės“ teisės pažinimo šaltiniu, teisės istorijos tyrinėjimo objektu. Teisės istorijos mokslas Sovietų Sąjungoje vertintas kaip veiksminga ideolo­ ginė priemonė, jis buvo atvirai ideologizuotas, iš jo nedviprasmiškai reikalauta „partiškumo“, oficialiai reiškusio įpareigojimą visus nagrinėjamus visuomeninius reiškinius vertinti iš darbininkų klasės, - kurios „priešakinis būrys“ buvo marksis­ tine teorija apginkluota Komunistų partija, - pozicijų. Partiškumo moksle princi­ pas laikytas „aštriu ginklu kovoje prieš buržuazinę ideologiją“ 11. Todėl nereikia stebėtis, kad Lietuvos (tada vadintos „Lietuvos T S R “) valstybės ir teisės istori­ jos, tarp jų ir buvusių jos konstitucijų problematika sovietmečiu neišnykdavo iš mokslo ir studijų institucijų mokslo tiriamojo darbo planų; naujai įvertinti sa­ vo šalies praeities teisę primygtinai orientavo kompanijos ir sovietinės valdžios vadovaujančių organų ir funkcionierių direktyvos. Teisės istorijos ir konstitucinės teisės mokslo atstovai buvo verčiami iš klasi­ nių partinių pozicijų įrodinėti tariamai aukštą sovietinės valstybės, „sovietinio Lietuvos valstybingumo“, „suvereniteto“ , „demokratijos“ išvystymo lygį ir ta­ riamus pranašumus, kritikuoti buvusios nepriklausomos („buržuazinės“) Lie­ tuvos valstybinę santvarką, „demaskuoti“ to meto demokratijos ir teisėtumo tariamus ribotumą ir išsigimimą. Šiuo laikotarpiu autoritetingiausiu tarpukario Lietuvos konstitucinės teisės specialistu mokslo visuomenės laikytas Lietuvos mokslų akademijos narys ko­ respondentas Juozas Bulavas, kurio monografijos „Tautos atstovavimo falsifi­ kavimas buržuazinėje Lietuvoje“ (1949) ir „Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje“ (1956), netgi jau po viešo jų autoriaus pasmerkimo už neva padarytas politines klaidas, liko pripažintos kaip savita klasika, kuri nau­ dota ir cituota praktiškai visų, mėginusių rašyti apie tarpukario Lietuvos kon­ stitucinę tvarką. Tokia buvo autoriaus duoklė sovietmečiui, nors apskritai J. Bu­ lavo darbais ir dabar naudojamasi „kaip esminga istorine medžiaga“ 12. Kukliai vertindamas savo indėlį į Lietuvos konstitucijų ir konstitucinės teisės istoriją, šios monografijos autorius taip pat privalo prisipažinti sovietmečiu apie tarpukario Lietuvos konstitucijas ir konstitucinius institutus atitinkama dvasia, kaip ir kiti tuo metu Lietuvoje valstybės ir teisės istorijos baruose reiškęsi žmo­ nės, parašęs keletą darbų, tarp jų vadovėlio „Lietuvos T S R valstybės ir teisės istorija“ (1979) Šiai temai skirtą skyrių. Suprantama, kad dėl ideologinių varžtų, žvelgimo į valstybę ir teisę per mokslo partiškumo prizmę, intensyvaus jo politizavimo Lietuvos konstitucijas apibū­ 11 Istorija gosudarsrva i prava 2arubiežnych stran. Tom I. Moskva, 1963. P. 17. 12 V. Bagdonavičius, P. Katinaitė. Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto darbai ir dienos // Lietuvos mokslas. T. V, kn. 1$. Vilnius, 1997. P. 21-22. 12

\ '/. AN r, A

dinančių sovietmečio darbų vertė yra ribota, tam tikrą išliekamąją reikšmę turi tuose darbuose (taip pat tuos darbus rengiant) sukaupta faktologinė medžiaga, kuria remiantis darytos laikmetį atitikusios išvados. Nepalyginti geresnes mokslinio darbo laisvės požiūriu sąlygas turėjo išeivijo­ je tarpukario Lietuvos konstitucinės teisės problematika gan aktyviai dirbę teisininkai, taip pat politologai ir istorikai, nors rimta kliūtis jų veiklai buvo kiti dalykai, ypač šaltinių stoka: rašyti apie tarpukario konstitucijas, kaip pažymėjo teisės daktaras Kazys Šidlauskas, „nėra lengvas dalykas, kai trūksta po ranka net tų konstitucijų tekstų“ 13. Iš labiausiai įsimenamų tokių darbų - jau minėto daktaro K. Račkausko monografija „Lietuvos konstitucinės teisės klausimais“ 14 ir keletas specialiai Lietuvos tarpukario konstitucijoms skirtų straipsnių15, ku­ riuose gana detaliai aptariama 1918 m. Vasario 16 d. Akto konstitucinė reikš­ mė, analizuojamos nepriklausomos Lietuvos konstitucijos, reiškiamas įsitikini­ mas, kad visos šios konstitucijos pagal laiko reikalavimus ir jų leidėjų įsitikinimus siekusios nepriklausomai Lietuvai užtikrinti egzistenciją ir tęstinumą, todėl nė viena iŠ jų, nepaisant trūkumų, nėra smerktina. Monografijoje ir straipsniuose Šis autorius aptarė suverenumo, lietuvių tautos, demokratinių teorijų ir kitas Lietuvos konstitucijų problemas. Pažymėtini periodikoje K. Šidlausko skelbti straipsniai, vėliau surinkti ir apibendrinti knygoje „Svarstybos visuomeniniais ir teisiniais klausimais“ (St. Pe­ tersburg, 1987), taip pat Prano Viktoro Raulinaičio16, Juozo Broniaus Laučkos17 ir kai kurių kitų autorių publikuoti straipsniai. Minėtinas leidinys, skirtas JAV Kongreso Ch. Kersteno komiteto (1953-1954) medžiagai; jo antrojo skyriaus „Baltijos valstybių konstitucinė istorija“ viena penkiolikos puslapių dalis specialiai skirta Lietuvos konstitucionalizmo raidai. Č ia apžvelgiamos svarbiausios 1922 metų ir 1938 metų Lietuvos konstitucijų bei 1928 metų Konstitucijos reformos istorinės prielaidos ir apibūdinamas dviejų minėtų konstitucijų turinys18. Pirmame leidinio skyriuje taip pat trum­ pai aptariama konstitucinė Valstybės tarybos kūryba. Svarbu, kad daugelio priverstinėje emigracijoje pasirodžiusių darbų autoriai nesitenkino buvusių Lietuvos konstitucinių aktų teisiniais ar ideologiniais as­ 13 K. Šidlauskas. Svarstybos visuomeniniais ir teisiniais klausimais. St. Petersburg, FI., 1987. P. 33. 14 K. Račkauskas. Lietuvos konstitucinės teisės klausimais. New York, 1967. 15 K. Račkauskas. Konstitucijos: Lietuvos nuolatinių konstitucijų laikotarpis // Šaltinis. 1973, Nr. 2; K. Račkauskas. Steigiamasis seimas ir jo dvi konstitucijos H Tėvynės sargas. 1970, Nr. 1. 16 P. V. Raulinaitis. Lietuvos valstybės konstitucija (Piliečių teisės ir valstybės valdžios galios) U Tėvynės sargas. 1953, Nr. 1. 17 J. B. Laučka. Keletas žvilgsnių j Lietuvos 1922 metų Konstituciją: jos kilmė ir pagrindiniai principai // Aidai. 1985, Nr. 3; J. B. Laučka. Lietuvos 1922 metų Konstitucijos kilmė ir pa­ grindiniai principai. Roma, 1987. 18 Baltijos valstybių užgrobimo byla. JAV Kongreso Ch. Kersteno komiteto dokumentai. 1953-1954 metai. Vilnius, 1997. P. 111-125. 13

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

pektais, bet, nepaliaudami tikėti ateisiančiu Lietuvos išsilaisvinimu, gyvai apta­ rinėjo ateityje atsikursiančios Lietuvos valstybės konstitucinės santvarkos pro­ blemas. Beje, konstruodami konstitucinės santvarkos modelį ateičiai, dauguma išeivijos autorių aktyviai rėmė konstitucinio kontinuiteto principą, pasisakė už konstitucinių tradicijų išsaugojimą19. Po nepriklausomos Lietuvos valstybės 1990 m. kovo 1 1 d . atkūrimo Lie­ tuvos konstitucinė praeitis tapo laisvų mokslinių tyrimų Lietuvoje objektu. Apibūdinant šiuolaikinius mokslo darbus Lietuvos konstitucijų problematikos srityje matyti, kad praktiškai nedaug besidomima pačiomis buvusiomis kon­ stitucijomis. T ai rodo nebylų rašančiųjų pripažinimą, kad tarpukario Lietuvos valstybės konstitucinė teisė jau yra pakankamai gerai išstudijuota ir kad tyrėjui joje beveik nebėra kas veikti. Šiuolaikinio teisininko tyrėjo dėmesys pagrįstai aiškiai krypsta į nūdienos konstitucines problemas, dabarties konstitucinius institutus, tiesa, nevengiant gilintis į jų nagrinėjamų problemų istorines Šaknis ir sprendimą tarpukario Lietuvos konstitucinėje praktikoje bei atitinkamų insti­ tutų konstitucinio reglamentavimo ano meto Lietuvos konstituciniuose aktuose specifiką. Kaip tokių tyrimų pavyzdį būtų galima paminėti Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Alvydo Pumpučio, Stasio Stačioko, Egidijaus Šileikio, Elenos Vaitiekienės darbus, skirtus bendroms konstitucionalizmo problemoms, Alfonso Vaišvilos - teisinei valstybei, Tom os Birmontienės, Augustino Normanto žmogaus teisėms, Vytauto Sinkevičiaus —pilietybei, Egidijaus Jarašiūno, Juozo Žilio - konstitucinei justicijai ir kt. Jie savo veikaluose nevengia atsigręžti į konstitucinę Lietuvos praeitį, paieškoti joje analogijų ir pamokų savo nagrinė­ jamai problematikai. Apskritai sunku apžvelgti visus teisininkų, politologų ir istorikų darbus vie­ nu ar kitu aspektu, plačiau ar siauriau, tiesiogiai ar netiesiogiai aptariančius Lietuvos konstitucinius aktus - esamus ar buvusius. Vienas iš paskutiniųjų to­ kio pobūdžio darbų yra grupės Lietuvos mokslininkų plunksnai priklausančių straipsnių rinkinys, pavadintas „Mūsų konstitucionalizmo raida“20, pasirodęs minint galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties ir 1922 me­ tų Lietuvos valstybės konstitucijos aštuoniasdešimties metų sukaktį. Specialiai šiai tematikai skirtų arba panašios problematikos darbų, didesnių ar mažesnių, tikrai daug. Ir tai natūralu, turint omenyje konstitucijų vaidmenį politinėje bendruomenėje, įvairiausiose jos veiklos srityse. Skaitytojui, išvydusiam Šią knygą, neabejotinai kils klausimas: ar apie buvusias Lietuvos konstitucijas įmanoma parašyti tai, apie ką iš esmės dar nebuvo rašyta? 19 M. Maksimaitis. Nepriklausomos Lietuvos konstitucinės santvarkos modeliavimas išeivijos teisi­ ninkų darbuose // Teisė. 1997, 31, p. 96-108. 20 Mūsų konstitucionalizmo istorija: Straipsnių rinkinys. Vilnius, 2003.

14

(¿ANC.A

Regis» tai — neišsemiama tema. Apskritai istorinių konstitucijų rengimo ir taikymo aplinkybių aiškinimasis, atitinkamų faktų ir reiškinių paieška, ko gera, niekada nesibaigs, nesibaigs ir mokslinis tų paieškų rezultatų apibendrinimas. Reikia pripažinti, kad literatūroje gana išsamiai (pirmiausia M. Romerio dė­ ka) yra išnagrinėta Lietuvos tarpukario pozityvioji konstitucinė teisė, ypač konsti­ tucijų turinys, istoriniu aspektu gausiai tyrinėta politinė Lietuvos konstitucionalizmo raida, tačiau tuo metu beveik nebuvo domėtasi konstitucijų projektais, jų rengimo procesu, mažai - jų priėmimo aplinkybėmis, konstitucinių idėjų kova ir kitais panašiais dalykais, konstitucijų, kaip ypatingos teisės raiškos for­ mos, istorija. Visa tai teisinės minties raidai pažinti turi ne menkesnę reikšmę. Juolab žvelgiant į visus tuos dalykus iš istorinės perspektyvos, nesitenkinant vien oficialiomis versijomis ir medžiaga, į mokslinę apyvartą įtraukiant tapusius prieinamais konfidencialius šaltinius, apie kuriuos nežinojo ir negalėjo žinoti arba žinodami negalėjo jų panaudoti ankstesni tyrėjai, atsiskleidžia galimybės į konstitucijas ir kai kuriuos jų reglamentuotus santykius pažvelgti naujai. Teisės istorikų tyrinėjimai Lietuvos praeities konstitucijų problematika dau­ giausia remiasi atitinkama normine medžiaga, sudarančia kiekvieno teisinio ty­ rinėjimo pagrindą, ir labai mažai arba beveik visiškai nesinaudojama archyvine tų normų rengimo medžiaga. Akivaizdus pavyzdys: minėtame straipsnių rinki­ nyje „M ūsų konstitucionalizmo raida“ tarp paskelbtų keturiolikos straipsnių, skirtų X X a. pirmosios pusės Lietuvos konstitucijų problematikai, vos dviejuo­ se remiamasi archyviniais ar rankraštiniais Šaltiniais. O juk juose taip pat slypi nemažai vertingų žinių konstitucijoms pažinti. Esamą Lietuvos teisės ir istorijos mokslo spragą ir mėginama užpildyti šia skaitytojui siūloma monografija. Knyga skiriama ne Lietuvos konstitucinės teisės, o Lietuvos valstybės konsti­ tucijų, kaip svarbiausio teisės šaltinio, tam tikro politinio-kultūrinio fenomeno, istorijai. Suprantama, kad visiškai atsiriboti nuo teisės, kalbant apie jos šaltinį, neįmanoma. Bet konstitucijų teisė čia aptariama tik tiek, kiek reikia norint apibūdinti svarbiausias, sudarančias tų konstitucijų šerdį, nuostatas, pasekti, kaip kito požiūris į pagrindinius konstitucinius institutus jų svarstymo metu, susipažinti su įdomiausių konstitucinių projektų turiniu. Skaitytojas todėl tenesmerkia autoriaus, jei ras, kad ta ar kita konstitucijos ypatybė knygoje liko neaptarta arba aptarta, jo manymu, per mažai. Pažymėtina, kad konstitucinė teisė ir jos istorija, iš esmės besiremiančios fik­ suotais esamais ar buvusiais pagrindiniais valstybės įstatymais, turi reikalą su lengviau prieinama, išsamia ir patikima medžiaga. T u o tarpu tam tikra dalis konstitucijų istorijos momentų dėl istorinių duomenų stokos dar ir dabar ne­ gali būti visiškai rekonstruota, lieka spragų ir mįslių, kurias galima kompensuo­ ti daugiau ar mažiau pagrįstomis hipotezėmis. Autorius norėtų tikėti, kad ši knyga išplės susidomėjimą konstitucijų istorijos problemomis, į jų tyrimą įtrauks 15

MINDAUGAS MAK5JMAJT15 LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

daugiau mokslo žmonių, ypač politikos istorikų, kurių bendromis pastangomis ilgainiui daugelį tų mįslių pavyks įminti. Lietuvos valstybės konstitucijų ir konstitucinės teisės istorijos problematika lieka aktuali dar ir dėl kitų priežasčių. Daugelis tyrėjų, besidominčių nuo pasta­ rosios kiek nutolusia problematika (pavyzdžiui, galiojančios teisės mokslo šakų atstovai), su atskiromis Lietuvos konsritucionalizmo istorijos problemomis su­ siduria platesniu savo tyrimų kontekstu. Nagrinėjant tam tikrus galiojančios teisės institutus ir ieškant jų ištakų ar istorinio pagrindimo, teisiniams istoriniams nagrinėjamų problemų aspektams teikiant ne svarbiausią reikšmę, ne visada pakankamai įsigilinama, kartais tenkinamasi kiek paviršutiniškomis žiniomis, dažnai be papildomo patikrinimo ir argumentacijos, kaip parengta ir patikima medžiaga naudojamasi jau esamu teisės istorijos mokslo įdirbiu. Todėl kartais literatūroje pasitaikantys smulkūs netikslumai ar klaidos, ypač chrestomatinio pobūdžio teisės aktų rinkiniuose, mokomuosiuose leidiniuose bei kitoje daugiau vartotojų turinčioje literatūroje (kaip ir kai kuriuose šių eilučių autoriaus anks­ tesniuose darbuose), prisideda prie tų tikrovės neatitinkančių teiginių eskalavi­ mo ir net jų įsišaknijimo. Vertinant konstitucijas ir konstitucinius institutus galima rasti ne visada pagrįstų ir teisingų stereotipų. Taip savo esme smulkūs dalykai ima virsti problema, kurią reikia neatidėlio­ jant spręsti. Daugelį metų domėdamasis Lietuvos konstitucinės raidos problematika, tik neilgam nuo jos kiek nutoldamas, šių eilučių autorius nejučiomis sukaupė nema­ žai medžiagos. Pastaruoju metu ši medžiaga buvo specialiai papildyta. Ja remian­ tis Lietuvos konsritucionalizmo istorijos klausimais iki šiol parašyti ir paskelbti atitinkami monografijos „Lietuvos teisės šaltiniai 1918-1940 metais“ (2001), kartu su bendraautoriais parengtų vadovėlių „Lietuvos teisės istorija“ (2002), „Lietuvos valstybės ir teisės istorija“ (1997) ir „Lietuvos konstitucinė teisė“ (2001, 2002) skyriai, moksliniai straipsniai „Kai kurios pirmųjų Lietuvos konstitucijų istoriografijos problemos“ (Jurisprudencija. 2002, 30 (22)), „Lietuvos valsty­ bės taryba kaip konstitucinis institutas (1918 m. lapkritis-1920 m. gegužė)“ (Jurisprudencija. 2001,21 (13)), „Steigiamojo seimo 1920 m. gegužės 13-osios aktas ir jo konstitucinė reikšmė“ (Teisė. 1996, 29), „Tiesioginė demokratija Lietuvos konstitucinėje teisėje“ (Teisė. 1993, 28), „Pirmoji Lietuvos Valstybės konstitucija“ (Teisės apžvalga. 1992, 1), taip pat keletas ankstesnio laikotarpio darbų. Paaiškėjo, kad archyvuose, ypač Lietuvos centriniame valstybės archyve, apie Lietuvos valstybės konstitucijas medžiagos, išsklaidytos įvairiuose fonduo­ se, neretai tyrėjų dar nenaudotos, esama nemažai. Daugiausia jos rasta Minist­ rų kabineto fonde (f. 923). Nepaisant, atrodytų, pagrįstų lūkesčių, iŠ esmės nieko nerasta Respublikos Prezidento kanceliarijos fonde (f. 922). Archyve ap­ skritai nėra Seimo fondų. IŠ viso pasinaudota trylikos fondų medžiaga. T aip pat domėtasi Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus fondais, 16

ĮRANGA

bet medžiagos nagrinėjama problematika čia aptikta labai nedaug, ta pati dub­ liuojama ir Centriniame archyve. Ji ir panaudota. Medžiagos ieškota ir rankraštynuose (Nacionalinės M. Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto bibliotekų); pasinaudota septynių fon­ dų duomenimis, taip pat teisininkų ir istorikų naujausių tyrinėjimų rezultatais. Tokia yra skaitytojui siūlomos knygos mokslinė bazė. Tikimasi, kad ši monografija bus naudinga teisininkams, istorikams, polito­ logams, visiems skaitytojams, besidomintiems Lietuvos valstybingumo istorija ir jo problemomis.

I. L IE T U V O S V A L ST Y B Ė S V IZ IJA V IS U O M E N Ė S V E IK Ė JŲ P IR M O JO P A S A U L IN IO K A R O M E T A IS P A R E N G T U O S E K O N S T IT U C IJŲ P R O JE K T U O S E 1. Lietuvos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje P. Leono projektas Pirmieji Lietuvos konstitucijų projektai, kurie taip ir liko neįgyvendinti, rodė nacionalinio valstybingumo idėjų lietuvių visuomenėje brendimą. Juos parengė ne įgaliotos institucijos (jų paprasčiausiai dar nebuvo ir negalėjo būti), o visuo­ menės veikėjai, dirbę pavieniui ar grupelėmis, realiai dar nepradėjus ryškėti busimosios valstybės kontūrams. Tai savitos tam tikrų visuomenės atstovų konsti­ tucinės viltys, atspindinčios būsimos Lietuvos valstybės viziją jų sąmonėje. Apie tokius konstitucijų projektus rašyta labai nedaug. Jie apžvelgti dažniausiai platesnės problematikos kontekstu. Pirmiausia minėtina istoriko ir archyvų spe­ cialisto Algio Grigaravičiaus parengta publikacija1, kurioje greta Lietuvos tary­ bos Prezidiumo 1918 m. birželio 4 d. aprobuotų sąlygų Lietuvos sostui užimti ir nežinomų asmenų parengto tas sąlygas įgyvendinančios monarchinės Lietuvos valstybės konstitucijos projekto skelbiama ir ne visai su tuo susijusi medžiaga, supažindinanti su Petro Leono Lietuvos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje pagrindų ir susirūpinusių Lietuvos likimu privačių asmenų - Kauno inteligentų grupės—iniciatyva 1916 m. sumanytos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kon­ stitucijos projektais. Apie tai taip pat yra rašę Raimundas Lopata2, Juozas Leo­ navičius3. Teisiniu aspektu šie projektai apskritai nėra nagrinėti. M ėginant aptarti Šiuos projektus, pirmiausia reikėtų prisiminti, kad lietu­ vių tautinio sąmonėjimo procesas prasidėjo palyginti vėlai, kai po baudžiavos 1861 m. panaikinimo į viešumą išėjo iš kaimo kilusi lietuvių inteligentija. Konkretesnę raišką lietuvių tautos nacionalinio išsivadavimo siekiai ėmė įgauti revoliuciniais 19 0 4-1906 m., pradėjus kelti Lietuvos autonom ijos Rusijos imperijos sudėtyje reikalavimą4. 1 A. Grigaravičius. Lietuvos konstitucijų projektai 1916-1918 metais // Lietuvos valstybės idėja (XIX a.-X X a. pradžia) / Lietuvių atgimimo istorijos studijos. 3. Vilnius, 1991. P. 351-434. 2 R. Lopata. Lietuvos valstybingumo raida 1914-1918 metais // Lietuvių atgimimo istorijos stu­ dijos. 3. Vilnius, 1991. 3 J. Leonavičius. Petras Leonas - Lietuvos sąžinė. Kaunas, 2002. P. 208-218. 4 R. Miknys. Vilniaus autonomistai ir jų 1904—1905 m. Lietuvos politinės autonomijos projek­ tai ii Lietuvos valstybės idėja (XIX a.-X X a. pradžia) / Lietuvių atgimimo istorijos studijos. 3. Vilnius, 1991. P. 187-195. 19

MINDAUGAS MAKSIMAI!'!* LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Aiškų ir konkretų šalies valstybinės idėjos iškėlimą, jos ¡skiepijimą į masinį judėjimą istoriografija paprastai sieja su Didžiuoju Vilniaus seimu, dirbusiu 1905 m. gruodžio 4 - 6 d., kuris, pasak M. Romerio, vyriausiuoju viso judėji­ mo politiniu tikslu paskelbė Lietuvos autonomiją5. Didžiajame Vilniaus seime buvo reikalaujama, kad inkorporuotai į Rusijos imperijos sudėtį Lietuvai būtų leista pačiai save valdyti, turėti savo valdininkus lietuvius, įstaigose lietuviškai kalbėti ir rašyti raštus, turėti lietuviškas mokyklas. U ž Lietuvos autonomiją tada vieningai pasisakė visi kalbėtojai. Politinėje D i­ džiojo Vilniaus seimo rezoliucijoje, motyvuojant galimybe Lietuvos gyventojų reikalus visiškai patenkinti „tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos", taip pat siekimu, kad „ir kitos Lietuvoje gyvenančios tautos galėtų pilnai laisve nau­ dotis“ , Lietuvai buvo pareikalauta „autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo“ ir federacinių santykių su Rusija nustatymo6. Didžiojo Vilniaus seimo rezoliucija parodė, kad po daugiau nei šimtą metų trukusio visiško pavergimo autonominio sutvarkymo Lietuvai reikalavimas X X a. pradžioje jau buvo keliamas plačiausiuose Lietuvos gyventojų sluoksniuose. Suprantama, kad autonomija - tai dar ne nepriklausomybė, tačiau Šis reikala­ vimas buvo drąsus žingsnis į priekį, kurį ribojo tik realių galimybių suvokimas. Sąlygos kalbėti apie nepriklausomybę tuo metu dar nebuvo pribrendusios. Svarbu ir tai, kad Didžiojo Vilniaus seimo rezoliucijoje aiškiai prabilta ir apie demokratinę visuotinių rinkimų teisę. Didysis Vilniaus seimas iškėlė ir suformulavo dar vieną principinį reikalavi­ mą, tapusį kelrodžiu pakeliui į Lietuvos valstybingumo atkūrimą, reikalavimą, kurio vėliau šventai laikėsi ir jau atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos valstybės politika: rezoliucijoje buvo pabrėžta, kad „autonomiškoji Lietuva turi būti sudė­ ta iš dabartinės etnografiškos Lietuvos, kaipo branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų arba kitų priežasčių traukia prie to bran­ duolio ir kurių gyventojai priklausyti prie jo panorės“ . Tai reiškė, kad viešai atsisakyta jau utopiškomis virtusių iliuzijų apie valstybę Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės sienose ir pradėta kalbėti apie etnografinę Lietuvą su centru Vilniu­ je. T ad savarankiškos valstybės idėja, paremta LD K tradicija, užleido vietą etno­ grafinės Lietuvos pavidalui7. Teritorinės autonomijos reikalavimą tuo laikotarpiu buvo iskėlusios visos įėjusios į Rusijos imperijos sudėtį nacionalinės tautos, po karo įkūrusios savo nacionalines valstybes8. ’ M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. D. 1. Kaunas, 1937. P. 14. 6 P. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. I. Chicago, 1977. P. 346. 7 A. Grigaravičius. Lietuvos konstitucijų projektai 1916-1918 metais // Lietuvos valstybės idėja (XIX a.-X X a. pradžia) / Lietuvių atgimimo istorijos studijos. 3. Vilnius, 1991. P. 351. 8 M. Remeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. D. I. Valstybė. T. 2. Kaunas, 1935. P. 255. 20

I. LIETUVOS VAI.STYHĖS VIZIJA VISUOMENĖS VEIKĖJŲ ... PARENGTUOSE KONSTITUCIJŲ PROJEKTUOSE

Palankias sąlygas susirinkti Didžiajam Vilniaus seimui ir priimti minėtus drąsius reikalavimus sudarė 1905 m. revoliucija Rusijoje. Nors, jai pralaimė­ jus, tie reikalavimai liko neįvykdyti, politinė Lietuvos padėtis nepakito, Lietuva ir toliau liko paprasta Rusijos imperijos provincija, valdoma taip pat, kaip ir kitos daugiatautės Rusijos gubernijos, bet gyventojų rusinimo procesas gerokai apsilpo, mokyklose leista lietuviškai dėstyti tikybą, buvo galima steigti lietuviš­ kas privatines mokyklas, švietimo ir kultūros draugijas9. Naujas politinis sukrėtimas - kilęs Pirmasis pasaulinis karas - padėjo susifor­ muoti tarptautinei padėčiai, palengvinusiai lietuviams, ir ne tik jiems, siekti savarankiškumo. Karo pradžioje politiškai aktyviausia dalis lietuvių inteligentų, išsibarsčiusių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tenkinosi reikalavimu turėti autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje ir seimą Vilniuje. Tiesa, šis reikalavimas imtas kelti garsiau ir plačiau. Pirmą kartą tarptautiniu mastu plačios kultūrinės ir politinės auto­ nomijos savo kraštams pareikalauta 1915 m. rugpjūčio mėn. lietuvių ir latvių konferencijoje Berne10. Už autonomiją pasisakyta ir tų pačių metų rugsėjo 11d. vykusioje pirmojoje lietuvių konferencijoje Stokholme11. Papildomas impul­ sas, skatinęs susirūpinimą Lietuvos valstybingumo atkūrimu, buvo Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos vyriausybių 1916 m. lapkričio 5 d. nutarimas atkurti Lenkijos valstybę. Reikia pažymėti, kad 1915 m. vasarą, kai Lietuvos teritoriją okupavo kaize­ rinė Vokietija, o gausus lietuvių veikėjų būrys pasitraukė į Rusijos gilumą, ju­ dėjimas dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo pasidalijo ir toliau vyko jau abie­ jose fronto linijos pusėse, lemiamas skirtingų aplinkybių ir galimybių. Rusijoje šis judėjimas ir toliau, iki pat carizmo žlugimo, iš esmės tenkinosi laipsniškai tampančiais kukliais autonomijos Lietuvai, liekančiai Rusijos impe­ rijos sudėtyje, reikalavimais. Kai kurių lietuvių veikėjų pareiškimuose šalies vy­ riausybei ir aukščiausiajai karo vadovybei buvo žadama remti Rusijos pastangas kare su Vokietija, tikintis už tai (Rusijai sėkmingos karo baigties atveju) Lietu­ vos susijungimo su vokiečių valdyta Mažąja Lietuva ir plačios autonomijos joms suteikimo. Autonomijos savo kraštui carinės dūmos posėdžiuose reikalavo lie­ tuvių atstovai Mykolas Januškevičius ir Martynas Yčas; pastarasis tvirtino, kad Lietuva už autonomijos suteikimą pasiryžusi net pamiršti rusų valdžios lietu­ viams darytas skriaudas12. Apie Lietuvos autonomiją necenzūruojami rašė Pet­ rograde spausdinti lietuvių laikraščiai13. 9 P. Klimas. Istorinė Lietuvos valstybės apžvalga. Kaunas, 1922. P. 11. 10 J. Purickis. Lietuvių veikimas Šveicarijoje Didžiojo karo metu // Pirmasis nepriklausomos Lietu­ vos dešimtmetis. Fotografuot. leid. Kaunas, 1990. P. 45. 11 V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos Steigiamasis seimas. New York, 1975. P. 8. 12 P. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. II. Fotografiiot. leid. Vilnius, 1992. P. 175. 13 R. Lopata. Lietuvos valstybingumo raida 1914—1918 metais // Lietuvių atgimimo istorijos stu­ dijos. 3- Vilnius, 1991. P. 107.

21

MINDAUGAS MAKSIMAIT1S LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Šiuo politiniu kontekstu pažymėtina tuometinio Rusijos Liaudies laisvės, pla­ čiau žinomos kaip konstitucinės demokratinės (kadetų), partijos Centro komi­ teto nario, buvusio Žios partijos frakcijos Antrojoje dūmoje nario nuo Lietuvos, teisininko Petro Leono veikla. 1916 m. kovo 28 d. P. Leonas memorandumu kreipėsi į partijos C K ir jį informavo apie dar 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime išreikštą lietuvių tautos siekį gauti autonomiją Rusijos sudėtyje, apie neginčijamas Lietuvos teritorines teises į didžiąją Suvalkų gubernijos dalį - vadinamąją lietuvišką Užnemunę, XVIII a. pabaigoje atplėštą nuo pagrindinės Lietuvos dalies. Jis reikalavo, kad kadetų partijos vadovybė, dalyvaujant lietuvių atstovams, imtųsi aiškintis ir spręsti Lietuvos klausimą14. Atsiliepdama į memorandumą, kadetų vadovybė P. Leono siūlymu sudarė specialią komisiją Lietuvos reikalams nagrinėti, kuriai tų pačių metų rugpjūčio 25 d. P. Leonas pateikė parengtos autonominės Lietuvos valstybės konstituci­ jos, pavadintos »Autonominio Lietuvos sutvarkymo pagrindiniai dėsniai“, pro­ jektą, su kuriuo prieš tai supažindino lietuvių inteligentijos, nuo karo radusios prieglobstį Rusijoje, atstovus15. P. Leono parašytame aiškinamajame rašte autonomijos Lietuvai suteikimas pateiktas kaip viena iš pačios Rusijos interesų tenkinimo priemonių, nes „Rusi­ jos imperijos vieningumas geriausiai gali būti užtikrintas atskiroms sritims arba tautoms pripažįstant teisę į federacinę santvarką, vienijamą Aukščiausiosios sa­ vo imperijos valdžios“ 16. Keletas „Autonominio Lietuvos sutvarkymo pagrindinių dėsnių“ projekto teksto, kurio originalas parašytas rusų kalba („Osnovnyje položenija avtonomnogo ustroistva Litvy“), egzempliorių yra išlikę Lietuvos centrinio valstybės ar­ chyvo ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyno fonduose17. Č ia naudotasi projekto tekstu, P. Leono išverstu į lietuvių kalbą, paskelbtu jau mi­ nėtoje A. Grigaravičiaus publikacijoje18. Tačiau, pastebėjus, kad vertimas, pa­ lyginti su rusišku tekstu, ne visada tikslus, kai kur jis, atsižvelgiant į originalą, yra atitinkamai pakoreguotas. Autonominio Lietuvos sutvarkymo projekto tekstas suskirstytas į 33 straips­ nius, išdėstytus šešiuose skyriuose (I. Bendri nuostatai; II. Bendrų valstybės įstaigų kompetencija; III. Lietuvos įstaigos; IV. Apie kalbą; V. Ginčų tarp bendrų vals-

14 P. Leono rašyto memorandumo nuorašas H MAB RS, f. 117, saug. vien. 1204, lap. 159. 15 P. Leonas. Mano pergyvenimai (1914-1919 m. m.) // MAB RS, f. 117, saug. vien. 1204, lap. 167. 16 Avtonomija Lirvy // MAB RS, f. 12, saug. vien. 1796, lap. 6. 17 Osnovnyje položenija avtonomnogo ustroistva Litvy // LCVA, f. 1437, ap. 1, b. 22; f. 1557, ap. 1, b. 155; MAB RS, f. 12, saug. vien. 1796. 18 A. Grigaravičius. Lietuvos konstitucijų projektai 1916-1918 metais // Lietuvos valstybės idėja (XIX a.-XX a. pradžia) / Lietuvių atgimimo istorijos studijos. 3. Vilnius, 1991.

22

I. LIETUVOS VALSTYBĖS VIZIJA VISUOMENĖS VEIKĖJŲ ... PARENGTUOSE KONSTITUCIJŲ PROJEKTUOSE

lybės ir autonominių įstaigų sprendimas; VI. - be pavadinimo). Tekstą lydi »Au­ tonominio Lietuvos sutvarkymo pagrindinių dėsnių projekto papildymo pro­ jektas“ (įvardytas VII skyriumi ir pavadintas »Autonominės Lietuvos santykis su tikyba“), susidedantis iš 23 straipsnių (projekto 34-56 straipsniai). Pasak P. Le­ ono, pastarąjį skyrių rengė ne jis, o lietuviai dvasininkai (Juozas Tum as ir kt.). Autoriai, jo nuomone, į skyrių įterpė daug to, kas apskritai konstitucijai nebū­ dinga, yra per daug kazuistinio pobūdžio ir todėl turi būti tvarkoma paprastais įstatymais. Bet jis pats, P. Leonas, neturėjo teisės reikalauti, kad autoriai iŠ pro­ jekto tai pašalintų19. Konstruodami autonomiją Lietuvai projekto rengėjai vadovavosi dviem nuo­ statomis: 1) turi būti pripažintas valstybinis imperijos nepajudinamumas (sie­ kiant padidinti Rusijos suinteresuotumą projektu); 2) turi būti užtikrinta teisė į visišką tautinį apsisprendimą ir federacinę santvarką kiekvienai tautai arba sričiai, jai tokio sutvarkymo panorėjus20. Laikantis šių nuostatų konstitucijos projekte, neabejojant būtinumu išsaugoti rusų caro valdžią ir tylėjimu išreiš­ kiant sutikimą su esama monarchija, apie valstybės valdymo formą net neužsi­ minta. Lietuvai suteiktinos autonomijos esmė išdėstyta projekto 2 straipsnyje: „Lietuva, sudarydama neatskiriamą Rusijos valstybės dalį, savo vidaus reikaluo­ se yra valdoma atskirų įstaigų, remiantis tam tikrais įstatymais“. Tokios Lietu­ vos vidaus reikalų įstaigos buvo vienerių rūmų Seimas, Administracinė valdyba su vietininku priešakyje, teismas su Lietuvos Senatu, atskiras ministras statssek­ retorius Lietuvos reikalams imperijos Ministrų taryboje. Be viso to, Lietuvai buvo numatyta turėti iždą ir sąmatą (3 str.). Vienas iš esminių projekto klausimų - autonomijos ribos. Aiškinamajame rašte teigiama, kad vietinei autonominei valdžiai, atsto­ vaujamai Lietuvos seimo, turi būti suteikta tokia autonomija, kuri, nepažeis­ dam a šios srities valstybinio vieningumo su imperija, užtikrintų kultūrinę, teisinę ir ekonominę visų gyventojų sluoksnių raidą ir garantuotų mažumos teises į tos teritorinės srities sudėtį įeinančioms tautoms. Todėl Seimo kom­ petencijai turi priklausyti: vietinė savivalda, civilinis ir baudžiamasis teismai, administracinės valdžios institucijos, aukštojo, vidurinio ir pradinio lavinimosi reikalai, vietos gyventojų finansinių, ekonominių ir kitų reikmių tenkinimo klausimai21. Siūlom os Lietuvos autonomijos ribos geriausiai suvokiamos iŠ projekto 9 straipsnyje nustatytos Lietuvos seimo kompetencijos. Seimui turėjo pri­ klausyti:

19 P. Leonas. Mano pergyvenimai (1914-1919 m. m.) H MAB RS, f. 117, saug. vien. 1204, lap. 199. 10 Avconomij'a Litvy // MAB RS, f. 12, saug. vien. 1796, lap. 6. 21 Ten pat.

23

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

a) ¡statymų leidyba visais krašto reikalais, išskyrus tuos, kurie pagal projekto 7 straipsnį paliekami bendrųjų (imperinių) valstybės įstaigų kompetenci­ jai, t. y. užsienio politiką, kariuomenę ir laivyną, monetarinę politiką, ryšius ir susisiekimą, prekybos reikalus, intelektinės nuosavybės reglamen­ tavimą, baudžiamųjų įstatymų leidybą, apimančią sukilimus prieš valdžią, valstybės išdavimą, smurtą, karinės prievolės įstatymų pažeidimą ir 1 . 1 ., stačiatikių tikybą ir kai kuriuos kitus dalykus; b) visokių rūšių mokesčių, rinkliavų ir prievolių, išskyrus muitų ir akcizų rinkliavas, nustatymas; c) Lietuvos iždo pajamų ir išlaidų sąmatos tvirtinimas, sąmatos vykdymo kontrolė; d) kasmetinės Lietuvos valdymo ataskaitos svarstymas ir tvirtinimas; e) išleidžiamų bendrųjų valstybės įstatymų ir įsakymų svarstymas ir nuomo­ nės dėl jų galimo poveikio krašto gerovei teikimas, taip pat bendrųjų įsta­ tymų, galinčių skatinti krašto gerovę ir jo reikalų tenkinimą, siūlymas; f) nuomonės visais reikalais, kuriais imperinė vyriausybė klaus patarimo, tei­ kimas. Svarbu ir tai, kad Lietuvos seimas į kasmetines sesijas turėjo rinktis tik su imperatoriaus žinia - imperatoriaus įsaku, kontrasignuotu ministro statssekre­ toriaus Lietuvos reikalams. T a pačia tvarka Seimas galėjo būti paleistas ar jo posėdžiai nutraukti pirma laiko (11 str.). Seimo priimti įstatymų projektai, kad virstų galiojančiais įstatymais, turėjo būti pristatomi tvirtinti imperatoriui, kontrasignuoti ministro statssekretoriaus Lietuvos reikalams ir paskelbti Vilniuje leidžiamame įstatymų rinkinyje (10 str.). Pagal projekte nustatytą Seimo galią ir jo veiklos priklausomybę nuo aukš­ čiausiosios (imperinės) valdžios darytina išvada, kad Lietuvos autonomija būtų buvusi ganėtinai ribota. Pagrindinių autonomijos dėsnių projekte tenkinamasi bendra nuostata, kad Lietuvos seimas turi būti renkamas visuotiniais, lygiais, tiesioginiais rinkimais, slaptu balsavimu. Rinkimų būdas ir tvarka turėjo būti nustatyti ne Lietuvos, o imperijos įstatymo. Nustatyta (5 str.), kad bendroje valstybės atstovybėje (dūmoje) Lietuvos gy­ ventojai dalyvaus vienodais su visais imperijos gyventojais pagrindais. Vykdomąją valdžią Lietuvoje numatyta pavesti specialiai administracinei val­ dybai, vadovaujamai vietininko, dar vadinamo generalgubernatoriumi, skiria­ mo aukščiausiosios (imperinės) valdžios (14 str.) iš Lietuvos piliečių. Vietinin­ ko santykiai su Seimu ir kitomis valstybės institucijomis turėjo būti nustatyti Lietuvos seimo išleistame įstatyme. Aukščiausioji (imperinė) valdžia, laikydamasi ministrams skirti nustatytos tvarkos, taip pat iš Lietuvos piliečių turėjo skirti ministrą statssekretorių Lietu­ vos reikalams, kuris, kaip centrinės valdžios atstovas, palaikytų centrinės val­ 24

[. I. J KTU VOS VAI.STYIH-S VIZIJA VISUOMENĖS VEIKĖJŲ ... PARENGTUOSE KONSTITUCIJŲ PROJEKTUOSE

džios ryšius su vietos autonominės savivaldos institucijomis. Ministrui statssekre­ toriui Lietuvos reikalams numatyta pavesti: 1) teikti imperatoriaus nuožiūrai Lietuvos seimo priimtus įstatymų projektus ir visus Lietuvą liečiančius reikalus; 2) kontrasignuoti ir nukreipti pagal priklausomybę išeinančius iš aukščiausio­ sios (imperinės) valdžios paskyrimus ir potvarkius, liečiančius Lietuvą; 3) daly­ vauti visuose Ministrų tarybos darbuose, tarp jų bendravalstybiniuose, liečian­ čiuose Lietuvą, ir teikti Tarybai savo išvadas (16 str.). Aukščiausioji krašto teismo įstaiga turėjo būti Lietuvos senatas, kurio buvi­ mo vieta Vilniuje. Jam numatyta pavesti peržiūrėti ir prireikus naikinti galuti­ nius teismo sprendimus ir nuosprendžius, taip pat atnaujinti baudžiamąsias bylas; spręsti visus ginčus, iškilusius tarp teismo ir administracijos įstaigų bei atskirų administracijos įstaigų; spręsti bylas pagal skundus dėl krašto administ­ racijos įstaigų ir valdininkų veiksmų (18 str.). Pagrindinių autonomijos dėsnių projekte, aptarus Lietuvos iždo pajamas, nustatyta, kad privaloma dalyvauti konkrečiai įvardytose imperijos išlaidose, tarp jų imperatoriaus rūmams ir centrinėms įstaigoms išlaikyti, valstybės pa­ skoloms dengti. Imperijos išlaidų dalį, tenkančią Lietuvos valstybės iždui, nu­ matyta nustatinėti proporcingai imperijos ir Lietuvos gyventojų skaičiui. Projekto 2 4 -2 7 straipsniuose skelbiama, kad reikalų tvarkymas visose įsta­ tymų leidybos, administracijos, teismo ir valstybinėse mokymo įstaigose turi vykti lietuvių kalba. Lietuvos įstaigų ir imperijos įstaigų santykiai bus palaiko­ mi rusų kalba. Atsižvelgiant į galimybes, nelietuviams gyventojams bus steigia­ mos mokymo įstaigos su dėstoma gimtąja kalba. Ginčams ir nesutarimams dėl Lietuvos ir imperijos įstaigų kompetencijos spręsti numatyta sudaryti nuolatinę komisiją iš pirmininko ir 24 narių, kurių po 12 turėjo išrinkti Lietuvos seimas ir bendravalstybinės atstovaujamosios įstai­ gos, o pirmininką skirti aukščiausioji (imperinė) valdžia. Komisijos būstinė tu­ rėjo būti Petrograde. Projekto 6 straipsnyje pabrėžiama, kad jokie pakeitimai Pagrindiniuose dės­ niuose be Lietuvos seimo pritarimo neleidžiami. Pilietybės dalykai projekte detaliau neaptariami, tačiau kai kuriuose straips­ niuose užsimenama apie Lietuvos pilietybę. Projekto 14 ir 16 straipsniuose nu­ matyta, kad vietininkas ir ministras statssekretorius Lietuvos reikalams aukščiau­ siosios valdžios būtų skiriamas iš Lietuvos piliečių. Manytina, kad abiem atvejais kalbama tiesiog apie Lietuvos gyventojus. Be to, projekto 4 straipsnyje nurodo­ ma, kad bendrosios pilietinės ir politinės laisvės, nustatytos bendravalstybinių įstatymų, ne tik visiškai garantuotos Lietuvos gyventojams, bet ir vietiniais įsta­ tymais jos gali būti išplėstos, taip pat vietiniais įstatymais gali būti išleistos jų taikymo Lietuvoje taisyklės, atsižvelgiant į krašto sąlygas ir poreikius. Paskelbta, kad nedelsiant ir visam laikui naikinami visi krašto piliečių teisių ribojimai, kylantys dėl tikėjimo, tautinės priklausomybės ar kilmės skirtumų. 25

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Autonominio Lietuvos sutvarkymo pagrindinių dėsnių rengėjams sudėtin­ giausias buvo teritorijos, kurią turėjo apimti projektuojamoji autonomija, klau­ simas. Abejonių, kad tai turėjo būti etnografinė Lietuva, nekilo, bet ją reikėjo įvardyti konkrečiai. Dėl šių sunkumų tam reikalui skirtas projekto 1 straipsnis kai kuriuose išlikusiuose projekto egzemplioriuose (pvz., esančiame Lietuvos cen­ trinio valstybės archyvo A. Tumėno —1557 - fonde) nėra išspausdintas. Kituose projekto egzemplioriuose skelbiama (1 str.), kad Lietuvos teritorija susideda iš Vilniaus gubernijos, išskyrus Vileikos ir Dysnos apskritis, visos Kauno guberni­ jos, Suvalkų gubernijos, Gardino gubernijos šiaurinės dalies iki Nemuno, Kuršo dalių — pietrytinės juostos ir pietvakarinės atkarpos, esančių atitinkamai tarp Kauno gubernijos ir Dauguvos ir tarp Kauno gubernijos ir Baltijos juros. Pažymėtina, kad dvasininkijos atstovų parengto Pagrindinių dėsnių projek­ to VII skyriaus »Autonominės Lietuvos santykis su tikyba“ nuostatos dėl ne­ priklausančių jokiai tikybai pamestinukų auklėjimo (37 str.) arba bažnyčios turto (54 str.) Lietuvos autonomijos teritoriją išplėtė ir į Mažąją Lietuvą (pa­ minėtos Gumbinės, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos apskritys). Teisiškai kvalifikuotai P. Leono parengtas Pagrindinių dėsnių projektas, tie­ sa, spaudoje buvo kritikuotas už tai, kad jis esą nusirašytas nuo Lenkijos au­ tonomijos projekto, kuris dar 1915 m. buvo pateiktas Dūmai22. Tačiau reikėtų įvertinti tai, kad mėginant iŠ tuometinės imperijos išgauti bent dalinį savaran­ kiškumo tam tikrai jos daliai pripažinimą, teisinės improvizacijos ir ypač pro­ jektų įgyvendinimo galimybės iš tiesų buvo labai ribotos. Autonominio Lietuvos sutvarkymo pagrindinių dėsnių projektą Lietuvos vei­ kėjai bandė populiarinti tarp užsienio lietuvių. Šiame darbe ypač aktyvus buvo Ketvirtosios dūmos deputatas nuo Lietuvos M. Yčas, teigęs, kad lietuvių tautos idealai „susiveda prie susivienijimo rusų ir prūsų lietuvių (lietuvių, gyvenančių tiek Didžiojoje, tiek Mažojoje Lietuvoje - M. M.) į autonominę vienutę Rusi­ jos viešpatystės ribose“ ir kad „kitokio kaip rusų klausimo išrišimo lietuviai nelaukia“23. Autonominio Lietuvos sutvarkymo pagrindinių dėsnių projektas, Amerikos lietuvių bendruomenei pristatytas kaip M. Yčo projektas, 1916 m. rugsėjo-spalio mėn. buvo paskelbtas Čikagoje leidžiamame laikraštyje „Lietu­ va“ (Nr. 39 ir 40). Lietuvos autonomijos Rusijos sudėtyje klausimą kadetų vadovybės sudaryta komisija ėmėsi svarstyti 1917 m. vasario 12 dieną. Pareiškimą, kad Lietuva jau pribrendusi autonomijai, komisijoje padarė P. Leonas. Šį savo teiginį jis motyvavo primindamas prieš dvylika metų Vilniuje įvykusio lietuvių suvažiavi­ m o (Didžiojo Vilniaus seimo), kuriame dalyvavo apie du tūkstančius žmonių, 22 A. Grigaravičius. Lietuvos konstitucijų projektai 1916-1918 metais H Lietuvos valstybės idėja (XIX a.-X X a. pradžia) / Lietuvių atgimimo istorijos studijos. 3. Vilnius, 1991. P. 358. 23 V. BartuŠka. Lietuvos nepriklausomybės kryžiaus keliais. Kritiškas 1914-1919 metų įvykių ir asmenų vertinimas. Klaipėda, 1937. P. 274.

26

I. LIETUVOS VALSTYBĖS VIZIJA VISUOMENĖS VEIKĖJŲ ... PARENGTUOSE KONSTITUCIJŲ PROJEKTUOSE

rezoliuciją ir samprotaudamas, kad rusai, jiems pavykus tuo metu vokiečių oku­ puotą Lietuvą susigrąžinti, su ja pasielgs kaip tinkami, tačiau tam nepavykus ir Lietuvos klausimą sprendžiant pokario taikos konferencijai, nemažą reikšmę jos likimui turės lietuvių tautos balsas24. Netrukus Rusijoje prasidėjo Vasario revoliucija, dėl to komisijos darbas sa­ vaime nutrūko, o 1917 m. gegužės 5 d. vykusiame kadetų partijos suvažiavi­ me jų vadai nustojo remti laisvo tautų apsisprendimo principą. Rūpinimasis Lietuvos autonomija Rusijos sudėtyje buvo paskatintas laikme­ čio, konkrečių politinių sąlygų, padiktuotas lietuvių tautos atstovų noro rasti kuo palankesnę Lietuvai išeitį. Kitokie sprendimai to meto sąlygomis atrodė pernelyg utopiški, nes niekas negalėjo žinoti, kaip pakryps įvykiai, ar jie bus palankūs Lietuvai. Už Lietuvos autonomiją buvo kovojama, suprantant ją pa­ gal to meto galimybes, todėl ir buvo raginama, kad kadetai pirmieji, nelaukda­ mi okupacijos baigties, pripažintų Lietuvai tam tikrą savarankiškumą. Nedėta didesnių vilčių ir į P. Leono parengtuose dokumentuose minimą atskirų Rusi­ jos sričių arba tautų teisę į federacinę santvarką, nes realiai visur buvo kalbama ne apie federacinę Rusijos imperiją, o tik apie tam tikrą etnografinės Lietuvos savivaldos su Lietuvos seimu Vilniuje būdą, apie autonominį darinį unitarinėje Rusijos imperijoje. N aujos kovos dėl Lietuvos savarankiškumo perspektyvos Rusijoje atsivėrė 1917 m. vasario mėn. žlugus carizmui, kuris buvo labai nepalankus imperijos valdomoms tautoms. Tai sustiprino pavergtųjų tautų pasitikėjimą savo jėgomis ir žadino jų laisvės siekius. Prie to prisidėjo plintantys laisvės šūkiai ir valstybėje kilusi suirutė. Pasinaudota paskelbtomis žodžio, spaudos, susirinkimų laisvė­ mis. Lietuvių siekių radikalumas buvo matyti jau 1917 m. gegužės 27 d. Petro­ grade sušaukto lietuvių, dėl okupacijos pasitraukusių į Rusiją, atstovų forum ePetrapilio lietuvių seime, kuriame balsų dauguma etnografinei Lietuvai pareika­ lauta nepriklausomos valstybės, kurios valdymo būdą ir vidaus tvarką nustatytų visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu išrinktas Steigiamasis susirinkimas, statu­ so. Tai buvo didelis žingsnis į priekį. T uo pačiu metu Lietuvai kilo reali grėsmė patekti į kito galingo kaimyno Vokietijos - priklausomybę.

2. S. Banaičio „Savivaldas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konstitucijos pamatai“ Pagrindinė kova dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo Pirmojo pasaulinio ka­ ro metais vyko vokiečių okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Čia ji įsisiūbavo grei­ čiau nei Rusijoje, tapo ryžtingesnė. Labai greitai autonomijos Rusijos imperijos Kadetų CK sudarytos komisijos Lietuvos reikalu 1917 m. vasario 12 d. protokolas // MABR, f. 117, saug. vien. 1024, lap. 201-222. 27

MINDAUGAS MAKS1MAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

sudėtyje reikalavimą čia ėmė išstumti visiškos nepriklausomybės reikalavimas, atsispindėjęs to laikotarpio lietuvių atstovų užsienio forumų nutarimuose. Jau antrojoje Berno konferencijoje 1916 m. kovo 1-5 d. pareikalauta, kad busi­ moji taikos konferencija grąžintų Lietuvai visišką laisvę ir nepriklausomybę bei užkirstų kelią lenkų pastangoms atstovauti Lietuvai ir kalbėti jos vardu. Tiesa, lojali Rusijos valdžiai spauda konferencijos nutarimams dar nepritarė, laikyda­ ma juos niekieno neįgaliotų asmenų išsišokimu2*. Bet jau tais pačiais metais birželyje Lozanoje vykusios Pavergtųjų tautų konferencijos, reikalavusios vi­ soms tautoms laisvo apsisprendimo, metu organizuotoje slaptoje lietuvių atsto­ vų konferencijoje vėl pakartotinai priimta rezoliucija, išreiškianti nusistatymą siekti Lietuvos politinės nepriklausomybės2526. Pasak teisininko ir istoriko Petro Klimo, pirmąjį akstiną pačioje Lietuvoje gyvenusios šviesuomenės organizuotam pasirodymui davė konkreti okupuoto krašto, kuriame okupantai vokiečiai ne tik mažai paisė gyventojų interesų, bet ir dėl visokiausių įtarimų masiškai suiminėjo žmones, plačiai taikė rekvizicijas, mokyklas pavertė germanizacijos židiniais, padėtis. Tai skatino gyventojus ieš­ koti būdų apsiginti. Slapti atsišaukimai kvietė krašto žmones į kovą dėl laisvės ir nepriklausomybės27. Aiškus tautinio judėjimo centras kaizerinės okupacijos metais telkėsi Vilniu­ je. Bet tai nereiškė, kad ir kitose Lietuvos vietose nebūta inteligentijos, daugiau ar mažiau prisidėjusios prie šio pobūdžio veiklos. Viena negausi, bet veikli lie­ tuvių grupė okupacijos pradžioje Kaune pogrindyje susibūrė apie žinomą spaus­ tuvininką ir leidėją, busimąjį Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą Salia­ moną Banaitį, žurnalistą ir visuomenininką Joną Kriaučiūną bei kunigą literatą Aleksandrą Dambrauską-Jakštą. Šios grupės sumanymas buvo atkurti nepri­ klausomą Lietuvos valstybę ir mėginti pagal galimybes jį įgyvendinti28. Apie 1916 m. sausio 10 d. aštuoni žmonės, daugiausia iš dvasininkų luo­ mo, susirinkę A. Dambrausko bute, karo įvykių ir tautų apsisprendimo princi­ po kontekstu svarstė politinę to meto Lietuvos padėtį. S. Banaičiui pasiūlius, prieita prie išvados, kad būtina pradėti apsisprendimo teisės įgyvendinimą, ir, nesant susisiekimo su Vilniumi, nutarta iniciatyvos imtis patiems29. Pasivadinę Vyriausiuoju Lietuvos tautos komitetu, jie priėmė „Savivaldės Didžiosios Lie­ tuvos Kunigaikštystės konstitucijos pamatus“ ir juos lydintį dokumentą, pava­ dintą „Postulatais“, kuriuos manyta paskelbti pasauliui. 25 J. Purickis. Lietuvių veikimas Šveicarijoje Didžiojo karo metu // Pirmasis nepriklausomos Lietu­ vos dešimtmetis. Fotografiiot. leid. Kaunas, 1990. P. 45-46. 26 Ten pac, p. 51; P. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. II. Fotografiiot. leid. Vilnius, 1992. P. 798. 27 P. Klimas. Istorinė Lietuvos valstybės apžvalga. Kaunas, 1922. P. 13. 28 J. Puzinas. Rinktiniai raitai. II. Kultūros ir politikos istorija. Chicago, 1983. P. 546. 29 A. Dambrauskas, S. Banaitis, J. Kriaučiūnas. Iš musų 1916 m. atsiminimų. Protokolas// Lietu­ vos aidas. 1933, Nr. 38. 28

I. LIETUVOS VALSTYBĖS VIZIJA VISUOMENĖS VEIKĖJŲ ... PARENGTUOSE KONSTITUCIJŲ PROJEKTUOSE

Siekiant suklaidinti okupacinę valdžią ir išvengti galimų represijų, dokumentai buvo priimti atgaline data (sausio 6 d.). Tais pačiais sumetimais jie liko niekie­ no nepasirašyti, nenurodyta jų priėmimo vieta30. „Postulatams“ , R. Lopatos nuomone, teko konstitucijos preambulės vaid­ muo31. Juose primenama, kad Didysis Vilniaus seimas 1905 m. nutarė reika­ lauti Lietuvai autonomijos, bet Rusija atkakliai nenorėjo tų reikalavimų vykdy­ ti, todėl dabar atėjo valanda pareikalauti jai visiškos nepriklausomybės (čia ir kitur remtasi „Postulatų“ ir „Savivaldės Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės konstitucijos pamatų“ tekstais, paskelbtais A. Grigaravičiaus publikacijoje). Vadinasi, Lietuvos nepriklausomybės reikalavimas pačioje Lietuvoje (būtent „Postulatuose“) buvo iškeltas anksčiau, nei tai padarė lietuvių forumai užsienyje. Busimosios valstybės teritorijos klausimu „Postulatuose“ pakartota Didžiojo Vilniaus seimo formulė dėl etnografinės Lietuvos, kartu paminėtos ir gretimos šalys, panorusios prisidėti prie jos. Taip pat teigta, kad šis dokumentas Vy­ riausiojo Lietuvos tautos komiteto buvo priimtas dalyvaujant latvių atstovams, todėl jis yra bendras lietuvių ir latvių tautos aktas. „Postulatuose“ išreiškiama neva abiejų tautų valia, paremta istorine tradicija, jungtis į vieną „savivaldę konstitucinę valstiją“ istoriniu Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos pavadinimu, „su autonomijos teisėmis abiem sudėtinėm dalim“ ir „su vienu bendru kuni­ gaikščiu iš senovės lietuvių kunigaikščių giminės“ . Pasakyta, kad atsižvelgiant į tai, jog senovėje Didžiajai Lietuvos Kunigaikštijai priklausė ir baltarusiai, tai ir jie, skelbiamą idėją pripažinę atitinkančia savo tautinius siekius, gali įsijung­ ti į kunigaikštiją „kaipo trečioji sudėtinė dalis su tokiomis pat autonomijos teisėmis“ . Taigi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sudarymas „Postulatuose“ buvo pagrįstas tautiniu principu ir istorine valstybine tradicija32. Pažymėtina, kad S. Banaičio grupės pasitarime, svarstanc „Postulatus“ , lat­ vių atstovai iš tikrųjų nedalyvavo. „Postulatuose“ jie buvo paminėti siekiant, kad dokumentas, kartu ir naujos valstybės idėja įgautų didesnį politinį svorį33 ir galėtų susilaukti platesnio visuomenės atgarsio. „Postulatai“ buvo adresuoti būsimam taikos kongresui, kuris, kaip pagrįstai manyta, turėjo įvykti Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus. „Savivaldės Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės konstitucijos pamatų“ pro­ jektas, kaip teigiama, buvo sudarytas S. Banaičio, remiantis „mažesniųjų Eu­ ropos valstybių konstitucijų tekstais“34. 30 J. Puzinas. Rinktiniai raitai. II. Kultūros 31 R. Lopata. Lietuvos valstybingumo raida dijos. 3. Vilnius, 1991 p. 69. 32 Ten pat, p. 84. 33 J. Puzinas. Rinktiniai raštai. II, Kultūros 34 A.a. Saliamonas Banaitis // Rytas. 1933,

ir politikos istorija. Chicago, 1983. P. 547. 1914-1918 metais // Lietuvių atgimimo istorijos stu­

ir politikos istorija. Chicago, 1983. P. 547. Nr. 102. 29

MINDAUGAS MAKS1MAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Dokumento tekstas suskirstytas į septynis paragrafus, kurių kiekvienas, be eilės numerio, turi dar ir savo pavadinimą: 1. Gyventojų teisės; 2. Kunigaikščio teisės; 3. Seimų organizacija; 4. Seimų teisės; 5. Ministerijos ir Valstijos tary­ bos organizacija; 6. Finansai, armija, teismas, bažnyčia; 7. Konstitucijos per­ taisymas. Valstybės valdymo forma Konstitucijos pamatų projekte tiesiogiai neįvar­ dijama, tačiau jau iš „Postulatų“ ir kai kurių konstitucijos projekto nuostatų galima spręsti, kad tai turėjo būti konstitucinė monarchija, kurioje monarchas, pagal lietuvių valstybingumo tradiciją vadinamas kunigaikščiu (kai kuriose kon­ stitucijos teksto vietose jis įvardijamas dar ir D idžiuoju] kunigaikščiu). Konstitucijos pamatų projektas nereglamentavo kunigaikščio pareigybės užėmimo tvarkos, tačiau jo pabaigoje esančiame Vyriausiojo Lietuvos tautos komiteto kreipimesi į lietuvius, dar kartą priminus Didįjį Vilniaus seimą, jie —lietuviai, bent po du atstovus nuo parapijos, kviečiami, karui baigiantis, susirinkti į naują seimą, kuris iŠ senosios Lietuvos kunigaikščių giminės išrinktų Lietuvai kunigaikštį. Vėliau kunigaikščio pareigybė būtų perduodama pavel­ dėjimo tvarka, kuri, nors tiesiogiai projekte tai neminima, buvo matyti iŠ terminų neribojamos kunigaikščio kadencijos ir projekte vartojamo dinasti­ jos termino. Nors „Postulatuose“ apie būsimą valstybę kalbama kaip apie dviejų, o ateity­ je galbūt ir trijų tautų politinį junginį, Konstitucijos pamatų projekto rengėjai toje valstybėje matė tik Lietuvą. Numatomoji kurti valstybė pagal sandaros for­ mą, kaip išplaukia iš projekto, turėjo būti unitarinė Lietuvos valstybė, netgi, galima sakyti, nedidelė imperija, būsimoms jos sudėtyje Latvijai ir Baltarusijai numatant suteikti tik tam tikrą autonomiją. Kunigaikščiui projekte pavedama vykdomoji valdžia, įgyvendinama jo pa­ ties skiriamiems ministrams padedant. Jo kompetencijai priklausė skelbti karą, daryti sutartis su kitomis valstybėmis, o tas jų, kurios apsunkina valstybės iždą ar paliečia gyventojų teises, - tik pritariant Seimui, skirti visus kunigaikštystės valdininkus, skelbti amnestiją ir teikti malonę. Kunigaikštis skelbiamas vyriau­ siuoju kariuomenės vadu. Kunigaikščiui priklausė teisė šaukti ir paleisti Seimą, pritarus trims ketvirtadaliams ministrų jis galėjo Seimą paleisti pirma laiko; šiuo atveju Seimas po keturių mėnesių vėl privalėjo būti sušauktas. Įstatymų leidybos srityje kunigaikščiui patikėta tvirtinti ir skelbti Seimo priimtus įstaty­ mus, neužsimenant nei apie kunigaikščio veto teisę, nei apie parlamentinės ins­ titucijos galimybę ją įveikti. Visais šiais atvejais buvo turimas omenyje vadinamasis paprastasis Seimas, nes projekte numatyta ketveriems metams rinkti du seimus - paprastąjį ir D idį­ jį. Abiejų Seimų rinkimuose numatyta leisti dalyvauti visiems sulaukusiems 21 metų valstybės gyventojams, būti išrinktais - turintiems bent 25 metus. Seimai vienas nuo kito pirmiausia skyrėsi atstovavimo norma (į pirmąjį renka­ 30

I. LIETUVOS VALSTYBĖS VIZIJA VISUOMENĖS VEIKĖJŲ ... PARENGTUOSE KONSTITUCIJŲ PROJEKTUOSE

mas vienas, į antrąjį - du atstovai nuo 20 tūkstančių gyventojų), tad antrasis ne veltui vadintas Didžiuoju; skyrėsi ir seimų kompetencija. Paprastajam Seimui pavedama leisti įstatymus, nustatyti mokesčius, užtraukti valstybės paskolas, reikalauti ministrų atsakomybės Seimui ar teismui, galima sakyti, tai yra įprasta parlamentinės įstaigos kompetencija; nurodoma, kad Seimo atmestas valdžios sumanymas antrą kartą tos pačios kadencijos Seime negalėjo būti svarstomas. T u o tarpu Didysis seimas turėjo būti Šaukiamas tik dviem nepaprastais atvejais: 1) išnykus kunigaikščio šeimynai, jis turėjo spręsti apie valdymo būdą ir rinkti naują dinastiją; 2) jam pavesta spręsti Konstitucijos pataisas ir naujų Lietuvos valstybės teritorijos ribų nustatymą. Apie ministrus Konstitucijos pamatų projekte rašoma nedaug. Nustatyta mi­ nistrų atsakomybė kunigaikščiui ir Seimui, neleidžiama ministrų skirti iŠ kuni­ gaikščio giminės. Ministrų taryba projekte (2 §) paminėta tik tuo atžvilgiu, jog jai, nesant Seimo, bus suteikiama teisė sankcionuoti paties kunigaikščio leistus įstatymus, kuriuos paskui privaloma teikti svarstyti pirmajam naujo susirinku­ sio Seimo posėdžiui. Projekte nurodoma, kad šalia Ministrų tarybos veiks Valstijos (projektuoja­ m oji jungtinė valstybė dokumente įvardijama „valstija“) taryba, savita tvarka renkama kunigaikščio ir Seimo: kunigaikštis teiks Seimui, o kiekvienas naujas susirinkęs Seimas —kunigaikščiui, po 16 kandidatų, iš kurių atitinkamai Sei­ mas ir kunigaikštis išrinks po aštuonis Valstijos tarybos narius; be šių, pagal pareigas Valstijos tarybai taip pat priklausys arkivyskupas ir aukštųjų mokyklų rektoriai. Valstijos taryba turės rengti Seimui valdžios ar paties Seimo įteiktus įstatymų projektus, prireikus kartu su Kasacijos teismu teisti kunigaikščio gi­ mines, ministrus ir kitus aukštuosius valdininkus. Taigi Valstijos taryba, kurios kadenciją numatyta sieti su Seimo kadencija, neturėjo būti politinio pobūdžio konstitucinė institucija (5 §). Tam e pačiame Konstitucijos projekto penktajame paragrafe (beje, vieninte­ liame) greta normų, skirtų ministrams ir Valstijos tarybai, yra keletas nuostatų, apibūdinančių Latvijos ir Baltarusijos autonomiją. Iš jų matyti, kad Latvija ir Baltarusija turės seimus, kurie iš savo tarpo rinks taip pat savo ministrus pirmi­ ninkus ir teiks juos tvirtinti kunigaikščiui; patvirtinti ministrai pirmininkai skirs sau ministrus padėjėjus. Konstitucijos projekte minima bendra jungtinė visų trijų į Kunigaikštystės sudėtį įeisiančių šalių Ministrų taryba, kurt spręs bendrus Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos reikalus. Teikti Konstitucijos pataisas galės kunigaikštis arba Seimas. Kunigaikštis sa­ vo pataisas turės teikti Seimui ir, praėjus keturiems mėnesiams, šauks Didįjį seimą. T uo tarpu Seimas savo sumanytąjį projektą svarstys trijuose posėdžiuo­ se, tarp kurių turės būti bent penkių dienų tarpai; balsuojant privalės dalyvauti bent trys ketvirtadaliai atstovų, o pritarti pataisai - bent du trečdaliai dalyvavu­ siųjų; priimtas projektas bus teikiamas kunigaikščiui, kuris, praėjus keturiems 31

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

mėnesiams, šauks Didįjį seimą. Didžiojo seimo nutarimai Konstitucijos keiti­ mo reikalu turės būti tvirtinami kunigaikščio. Deklaruojamas teismo nepriklausomumas ir prisiekusiųjų, sprendžiant poli­ tines ir kriminalines bylas, taip pat bylas dėl spaudos dalykų, dalyvavimas teis­ muose. Busimoji teismų sistema, konkrečios teismo įstaigos, išskyrus minėtąją užuominą apie Kasacijos teismą, projekte neaptariamos. Apie pilietybę Konstitucijos projekte neužsimenama, visais atvejais jame kal­ bama tiesiog apie gyventojus. Skelbiama gyventojų tikybos, žodžio, spaudos, susirinkimų ir draugijų laisvė. Kiekvienam gyventojui suteikiama teisė traukti atsakomybėn kiekvieną valdininką, išskyrus ministrus. Nurodoma, kad etno­ grafinėje Lietuvoje vyriausioji tikyba yra Romos katalikų, kurią privalo išpažin­ ti kunigaikštis su šeima, tačiau visiška laisve naudojasi ir kiti tikėjimai (duoklė protestantams latviams), jei tik jie nekenkia visuomenės tvarkai. Konstitucijos pamatų projektas buvo gerokai painus ir ne iki galo parengtas. Svarbiausia - jame nebuvo nustatytos Latvijos ir Baltarusijos autonomijos D i­ džiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje ribos. Sis trūkumas gali būti suprantamas, nes, viena vertus, dokumentas nepretendavo į baigtus konstitucinius aktus — reiškė jo „pamatus“. Antra vertus, ir pats dviejų (arba trijų) minėtų tautų sa­ vanoriško įsijungimo į kunigaikštystės sudėtį, juolab tokiomis nelygiateisėmis sąlygomis, projektavimas, atrodo, išreiškė tik lietuvių interesus; šios sąjungos tikėtinumas neturėjo jokio realaus pagrindo. Tai turėjo suvokti ir patys Konsti­ tucijos projekto rengėjai, dokumentu siekę savarankiškos Lietuvos valstybės idėjos propagandos. Atsižvelgtina ir į tai, kad tarp projekto rengėjų nebuvo specialistų teisininkų. Projektas baigiamas žodžiais: „Lai Dievas laimina mūsų darbus ir mūsų au­ kas, nes reikalaujame sau lygių teisių gyventi pasaulyje kaip ir kitos tautos.“ Vien tik „Postulatų“ ir Konstitucijos projekto parengimu S. Banaičio grupė neketino apsiriboti. Antras, ne mažiau svarbus uždavinys, kurį ji kėlė, buvo dokumentų, kartu ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės atkūrimo idėjos pa­ skleidimas Lietuvoje ir užsienyje. „Postulatus“ ir Konstitucijos projekto tekstą platinti ėmėsi pats S. Banaitis, Kaune turėjęs savo spaustuvę. Padedamas B. Baužos, jis multiplikavo Vyriau­ siojo Lietuvos Tautos komiteto atsišaukimą su minėtais dokumentais ir per lietuvius mokytojus, lankiusius Kaune vokiečių įsteigtus kursus, paskleidė pa­ čioje Lietuvoje35. „Postulatai“ ir Konstitucijos pamatų projektas pasiekė užsie­ nį - Šveicariją, paskui JAV. Rūpintasi, kad žinia apie siekiamą Lietuvos nepri­ klausomybę patektų į šveicarų, prancūzų ir amerikiečių spaudą. Be tam tikro indėlio, informuojant pasaulio viešąją nuomonę apie lietuvių pastangas siekti daugiau nei prieš Šimtmetį prarasto politinio savarankiškumo Ten pat; J. Purinas. Rinktiniai raitai. II. Kultūros ir politikos istorija. Chicago, 1983. P. 547-548.

32

[. LIETUVOS VALSTYBĖS VIZIJA VISUOMENĖS VEIKĖJŲ ... PARENGTUOSE KONSTITUCIJŲ PROJEKTUOSE

atkūrimo, S. Banaičio Konstitucijos pamatų projektas realaus vaidmens nesuvaidino ir platesnio pritarimo visuomenėje nesulaukė36. Tačiau tiek šis, tiek ir pirmiau aptartas (P. Leono) konstitucijų projektai yra reikšmingi Lietuvos kon­ stitucinei raidai. Lietuvos valstybės vizija, iškilusi dar nepriklausomybės atgavi­ m o priešaušriu, šviesuomenės pastangomis, taip pat sumaniai pasinaudojus pa­ lankiai besiklostančiomis politinėmis aplinkybėmis sunkiai, iš lėto, bet vis dėlto netruko virsti realybe.

36

Banaitis Saliamonas H Lietuvių enciklopedija. T. 2. Boston, 1954. P. 159.

II. V A L S T Y B Ė S T A R Y B O S P A S T A N G O S K O N S T IT U C IO N U O T I A T K U R IA M Ą L IE T U V O S V A L ST Y B Ę

1. 1918 m. Vasario 16 d. Nepriklausomybes Aktas - konstitucinės raidos pagrindas ir programa 1916 metų pabaigoje ir 1917 metais buvo matyti, kad Vokietijai ir jos sąjun­ gininkams užbaigti karą efektyvia pergale nepavyks. Juolab po to, kai 1916 me­ tų gruodyje Antantės valstybės atmetė kaizerio vyriausybės siūlytą taiką, Vokie­ tijoje imta permąstyti Rytuose užimtų žemių likimą. Tiesmuka jų aneksija, nepalankiai susiklosčius karo baigčiai, galėjo atsisukti prieš juos pačius. Bet, iš principo neatsisakant ankstesnių ekspansinių tikslų, nesugalvota nieko geres­ nio, kaip duoti okupuotuose kraštuose gyvenusioms tautoms tam tikrų laisvių, padaryti jom s tam tikrų nuolaidų. Šios aplinkybės keitė vokiečių politiką ¡r jų okupuotoje Lietuvoje. N uo 1917 metų vasaros vokiečiai leido lietuvių visuomenės judėjimui išeiti j viešu­ mą. Susidarė gerokai palankesnės sąlygos jam organizuotis, vienytis pavieniui mėginusioms imtis patriotinės veiklos grupėms. Tačiau Vokietijos valdantie­ siems sluoksniams apskritai nelinkus atsisakyti Lietuvos pajungimo, lietuvių veikėjams buvo pasiūlyta prie vokiečių karinės administracijos sudaryti „pasiti­ kėjimo tarybą“ . Tokioje institucijoje lietuviai nesutiko dalyvauti, bet pasiūly­ mu pasinaudota krašto atstovybei, gyventojų įgaliotai ginti Lietuvos reikalus, sudaryti. Todėl, atsakant į pasiūlymą, pareikalauta okupacinės valdžios sutiki­ mo sušaukti lietuvių atstovų konferenciją išrinkti tarybą. Okupacinė valdžia neleido vietose organizuoti delegatų į konferenciją rinki­ mų, todėl negalėjo būti net kažko bent panašaus į tikrai demokratišką tarybos narių išrinkimą kaizerinės okupacijos sąlygomis. Konferencijai sušaukti buvo sudarytas Organizacinis komitetas, delegatais į konferenciją numatęs konkre­ čius žmones. Tarp delegatų buvo po 5-8 atstovus nuo kiekvienos apskrities, stengtasi, kad būtų atstovaujama įvairiems socialiniams sluoksniams ir politi­ nėms srovėms. Lietuvių Vilniaus konferencija dirbo 1917 m. rugsėjo 18—23 d. pakanka­ mai laisvoje aplinkoje, nedalyvaujant okupacinės valdžios atstovams. Daugiau­ sia dėmesio konferencijoje buvo skirta Lietuvos ateities klausimui, ignoruojant okupantų pasiūlymą sudaryti pasitikėjimo tarybą. Konferencijos priimta bendroji politinė rezoliucija tapo svarbiausiu autori­ tetingu programiniu dokumentu, nustačiusiu Lietuvos tolesnės politinės raidos gaires. Principinę reikšmę konferencijos bendrojoje rezoliucijoje turėjo nuosta35

MINDAUGAS MAKSIMAi l [S LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

ta, kad laisvai Lietuvos raidai „reikalinga yra sudaryti iš jos demokratiškai su­ tvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis“ 1. Taigi konferencijos dokumentuose buvo įvardytas konkretus uždavinys - Lietuvos valstybės kūrimas. Tačiau nebūdama tautos atstovybė tiesiogine šio žodžio prasme, t. y. nesudaryta tiesioginiais demokra­ tiniais rinkimais, todėl nelaikydama savęs turinčia reikalingus tautos įgalioji­ mus, konferencija nurodė, kad „galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“ . Atsižvelgdama į politines krašto sąlygas, atiduodama duoklę gyvenimo reali­ joms, Lietuvių Vilniaus konferencija taip pat pareiškė pripažįstanti esant gali­ mu, jei tik Vokietija sutiktų dar prieš taikos konferenciją pripažinti Lietuvos valstybę ir pačioje taikos konferencijoje paremti Lietuvos reikalus, būsimajai Lie­ tuvos valstybei užmegzti su ja „tam tikrus dar nustatytinus“, bet nekenkiančius savitai jos raidai santykius. Tai, pasak aktyvaus tų įvykių dalyvio Petro Klimo, buvo savitas, kad ir labai atsargus, lietuvių kompromisas realiai politikai2. Nors Vilniaus konferencijos rezoliucijos žodžiais buvo išreikšta dar nedrąsi forumo, susidedančio iš 214 kviestų (bet laikytų autoritetingiausiais) Lietuvos žmonių, savo šalies ateities vizija - Lietuvos nepriklausomybė, konferencijos formuluojama kaip labai trokštamas ateities tikslas, paties dokumento ir jame išreikštų nuostatų reikšmė Lietuvos konstitucinei raidai neabejotinai buvo di­ džiulė. Vertindamas rezoliuciją kaip būsimos Lietuvos konstitucinės kūrybos pagrindą, istorikas Sigitas Jegelevičius teigia jau ją pačią iš esmės tapus konsti­ tuciniu aktu3. Savo nutarimams įgyvendinti Vilniaus konferencija iš dvidešimties narių, atstovavusių visoms tuometinėms pagrindinėms lietuvių politinėms srovėms ir nepartiniams, 1917 m. rugsėjo 21 d. suformavo visuomeninę politinę institu­ ciją, pavadintą Lietuvos (Tautos) taryba4. Tarybos asmeninės sudėties politinės pažiūros buvo gana konservatyvios. Pagal jos narių partinę priklausomybę stip­ riausios pozicijos joje priklausė krikščionims demokratams, turėjusiems aŠtuonias vietas, kitos grupės - nuo tautininkų dešinėje iki socialdemokratų kairėje buvo negausios (1-2 vietos). Todėl Lietuvos tarybos nuotaikoms pajėgė daryti įtaką septyni daugiausia liberalių pažiūrų nepartiniai, oponuodavę krikščionims demokratams ir pagal aplinkybes rėmę įvairias smulkesniąsias grupes. 1 Lietuvos valstybės tarybos protokolai 1917-1918. Vilnius, 1991. P. 76. 2 P. Klimas. Lietuvos valstybės kūrimas 1915-1918 metais Vilniuje // Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Potograf. leid. Kaunas, 1990. P. 7. 3 S. Jegelevičius. Lietuvos laikinųjų konstitucijų ištakų klausimu (1917-1919 m.) // Musų konstitucionalizmo raida: Straipsnių rinkinys. Vilnius, 2003. P. 39. * Lietuvos valstybės tarybos protokolai 1917-1918. Vilnius, 1991. P. 78-80.

36

II. v a l s t y b e s t a r y b o s p a s t a n naudojasi interpeliaci­ jos ir paklausimo (7 str.), taip pat įstatymų iniciatyvos (3 str.) teise. Reaguojant į diskusijose išreikštą priekaištą, kad iki šiol Taryba buvo šaukiama labai neregu­ liariai99, skirti Valstybės tarybos sesijas Laikinojoje konstitucijoje dabar pavesta pačiai Tarybai arba jas šaukti - Tarybos Prezidiumui savo iniciatyva ar pareika­ lavus bent trečdaliui Tarybos narių (8 str.). Taryba negalėjo būti paleista. Viena konstitucinio akto ypatybių, Valstybės taryboje sukėlusių gyviausias diskusijas, buvo ta, kad laikinai, „ligi neįkūrus atskiro aukščiausio vyriausybės organo“ , tokio aukščiausio vyriausybės organo galios buvo pavestos Valstybės tarybos Prezidiumui —vadovaujančiajai Valstybės tarybos institucijai, suside­ dančiai iš prezidento ir dviejų viceprezidentų (9 str.). Pagal Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių nuostatus Prezidiumas bu­ vo traktuojamas kolegialiu valstybės vadovu - prezidentu, atstovaujančiu valsty­ bei, skiriančiu pasiuntinius ir priimančiu akredituojamus svetimų valstybių pa­ siuntinius, Valstybės tarybos vardu skelbiančiu jos priimtus įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis, kviečiančiu ministrą pirmininką, pavedančiu jam suda­ ryti Ministrų kabinetą ir tvirtinančiu sudėtį, skiriančiu aukštesniuosius karinius ir civilinius valstybės valdininkus, savo žinioje turinčiu kariuomenę ir skiriančiu vyriausiąjį kariuomenės vadą (11 str.), saugančiu valstybės antspaudą. Išskyrus bendro pobūdžio nuostatą, kuria įstatymų skelbimas pavedamas Vals­ tybės tarybos Prezidiumui (6 str.), ši visuotinai pripažinta viena pagrindinių teisėkūros proceso stadijų ir momentas, su kuriuo siejamas įstatymo įsigalioji­ mas, smulkiau Pamatiniuose dėsniuose nebuvo reglamentuotas. Beje, Pamati­ nių dėsnių svarstymo metu buvo siūlyta neapriboti Prezidiumo galios teisėkū­ ros srityje įstatymų skelbimu, o suteikti jam galimybę vetuoti Valstybės tarybos priimtus įstatymus. Pasiūlymas atmestas motyvavus, kad, Prezidiumui nesutin­ kant su Valstybės taryba, jis pats - Prezidiumas - paprasčiausiai turės būtį nu­ šalintas ir pakeistas kitu100. Būdinga, kad Valstybės tarybos Prezidiumas - griežtai kolegiali institucija. Kategorišką institucijos kolegialumo pobūdį akivaizdžiai pabrėžė konstitucinė nuostata, būtinai reikalaujanti kiekvienam Prezidiumo aktui visų trijų Prezi­ diumo narių parašų (13 str.). Savo valdžią Valstybės tarybos Prezidiumas turėjo vykdyti per Ministrų ka­ binetą (10 str.). Valstybės tarybos Prezidiumas kartu su Ministrų kabinetu su­ darė dvinarę laikinąją vyriausybę (1 str.). 99 Lietuvos valstybės tarybos protokolai 1917-1918. Vilnius, 1991. P. 357. 100 Ten pat.

66

II. VALSTYBĖS TARYBOS PASTANGOS KONSTITUCIONU0TI ATKURIAMA LIETUVOS VAI.S'IYBĘ

Ministrų kabinetas išvien dirbo ir buvo solidariai atsakingas Valstybės tary­ bai (17 str.) ir, šiai pareiškus nepasitikėjimą, kiekvienu atveju privalėjo atsista­ tydinti (18 str.)- Ministrų kabinetas, kaip irTaryba, naudojosi įstatymų inicia­ tyvos teise. M inistrų kabineto atstovo kontrasignacija (12 str.), atsakomybę už akto turinį nuo Prezidiumo perkelianti Kabinetui, buvo reikalinga kiekvienam Prezidiumo aktui. Konstitucinės valdžios buveine skelbiama sostinė Vilnius (2 str.). Laikinosios konstitucijos pamatiniuose dėsniuose liko neaptarti kai kurie prin­ cipinę reikšmę turintys klausimai: nepaskelbta respublika, neužsimenama apie Valstybės tarybos bei jos Prezidiumo sudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus. Juose buvo reglamentuojama Lietuvių Vilniaus konferencijos 1917 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos nepriklausomybei siekti neterminuotam laikui sudarytos Lietu­ vos tarybos, vėliau, kaip minėta, pasivadinusios Valstybės taryba, veikla. Skir­ tingai nei Taryba, kurios įgaliojimų laikas liko neterminuotas, Valstybės tary­ bos statutas101 nustatė, kad Tarybos Prezidiumas turėjo būti renkamas šešiems mėnesiams. Pamatiniuose dėsniuose neužsimenama apie teisminės valdžios organizaciją ir teismų teisinę padėtį. Konstitucijoje sąmoningai, kad nepadarius sunkiai pa­ taisomų klaidų, neaptariamos valstybės teritorijos sienos102. Joje labiau buvo reglamentuojama ne būsimų, dar tik steigtinų, o jau esamų Lietuvos valstybės tarybos ir jos Prezidiumo, dabar įvardytų laikinosiomis valstybės valdžios insti­ tucijomis, teisinė padėtis. Konstitucijoje (V skyriuje) buvo skelbiama visų piliečių lygybė įstatymams ir pabrėžiama, kad luomų privilegijų nėra. Toliau Šiame Konstitucijos skyriuje skelbiamos asmens, buto ir nuosavybės neliečiamumo, tikybos, spaudos, žo­ džio, susirinkimų, draugijų laisvės, jei tik „tikslas ir vykdomieji įrankiai nėra priešingi valstybės įstatymams“, garantijos. Tiesa, „kilus karui, taip pat valsty­ bei gresiančiam sukilimui ar riaušėms neprileisti“, leista taikyti ypatingus įsta­ tymus, kuriais piliečių laisvės garantijos laikinai galėjo būti suvaržytos. Išskirtinę reikšmę turėjo Pamatinių dėsnių 24 straipsnis, kuriame skelbia­ ma, kad teisinio reglamentavimo srityse, „kuriose Lietuvos valstybės nėra iš­ leistų naujų įstatymų, laikinai palieka tie, kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios konstitucijos pamatiniams dėsniams“. Šioje nuosta­ toje suformuluoti Lietuvos nacionalinės teisės kūrimo teisiniai pagrindai: pirme­ nybė teisės sistemoje aiškiai teikiama būsimiems nacionaliniams teisės aktams, tapsiantiems svarbiausia teisės raiškos forma; nacionalinės teisės spragos laiki­ nai užpildomos atitinkamais svetimos teisės aktais, Lietuvos teritorijoje galioju­ siais iki karo. Reikšminga minimo konstitucijos straipsnio nuostata, kad senieji

101 Valstybės tarybos statutas. Vilnius, 1918. 102 Lietuvos valstybės tarybos protokolai 1917-1918. Vilnius, 1991. P. 354-355.

67

MINPAUCAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBES KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

ikikariniai teisės aktai paliekami galioti tiek, kiek jie neprieštarauja Laikinosios konstitucijos pamatiniams dėsniams. Tai svarbus svetimų teisės aktų panaudo­ jimą ribojantis reikalavimas, išplaukiantis iš konstitucinėje teisėje tradicinio ir visuotinai pripažinto konstitucijos viršenybės kitiems įstatymams principo. Beje, P. Leonas savo prisiminimuose teigia, kad 1918 m., kuriant Vilniuje Laikinąją konstituciją, „tik“ jo motyvuotu pasiūlymu į ją buvo įtrauktas straipsnis, kad iki karo veikusieji įstatymai lieka galioti, jei tik jie neprieštarauja šios kons­ titucijos dėsniams103. Svarbiausia, kad formuluojant šį Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių reikalavimą buvo atsižvelgta į tai, jog pagrindinėje Lietuvos teritorijos dalyje iki karo galioję Rusijos imperijos įstatymai rėmėsi luomų privilegijomis, o tas pats Lietuvos laikinasis konstitucinis aktas skelbė visų valstybės piliečių lygybę įsta­ tymams ir luomų privilegijų panaikinimą. Tad neatsitiktinai šis Pamatinių dės­ nių straipsnis buvo įdėtas ne kur kitur, o skyriuje, specialiai skirtame piliečių teisėms, kuriame jam, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, buvo ne vieta. Aplinkybė, kad 24 straipsnis tiesiogiai neskirtas piliečių teisėms, Taryboje buvo iškelta Konstitucijos svarstymo metu, netgi šį straipsnį buvo bandyta pateikti kaip at­ skirą skyrių, bet galiausiai nutarta palikti vietoje, apsiribojus tokia teksto redak­ cija, kad jis neatrodytų šiam skyriui svetimas104. Ar tai pavyko, tegul sprendžia skaitytojas. Matyti, kad Pamatinių dėsnių formulė dėl įstatymų, veikusių „prieš karą“ , nebuvo pakankamai preciziška, neaišku, ar turima galvoje pati karo pradžia, ar tik po metų prasidėjusi vokiečių okupacija105, nes liko nežinoma, ar liko galioti rusų valdžios įvesti ir tiesiogiai palietę Lietuvos gyventojus karo metais įstaty­ mai - moratoriumas vekselių protestams, senaties terminų sustabdymas ir kt. Laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai turėjo būti priimti bent dviejų trečdalių Tarybos narių balsais, bet jie buvo priimti vienu balsu. Jų papildymo ar keitimo teisė buvo pavesta pačiai Valstybės tarybai bent pusės jos narių reika­ lavimu, tam reikalui ir toliau nustatant kvalifikuotos (2/3) balsų daugumos reikalavimą (4 str.). Pradėdamas įgyvendinti priimtų Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių nuostatas, Valstybės tarybos Prezidiumas, į kurio sudėtį tuo metu įėjo Antanas Smetona (prezidentas) bei Justinas Staugaitis ir Jurgis Šaulys (viceprezidentai), 1918 m. lapkričio 1 1 d . patvirtino Augustino Voldemaro vadovaujamą pir­ mąjį Ministrų kabinetą106. T ik tada, lapkričio 13 d., Laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai, pasirašyti visų trijų Valstybės tarybos Prezidiumo narių ir

w P. Leonas. Mano atsiminimai ir pergyvenimai. VII. //M A B R S, f. 117,saug. vien. 1080, lap. 22. Lietuvos valstybės tarybos protokolai 1917-1918. Vilnius, 1991. P. 371. 165 Steigiamojo seimo darbai, 180 pos., 1922 03 08, p. 65. 106 Ponui Ministeriui Pirmininkui // Lietuvos aidas, 1918 11 13, Nr. 130.

68

II.

V A L S T Y B Ė S T A R Y B O S P A S T A N G O S K O N S T I I V C I O N U O T l A T K U R IA M Ą L IE T U V O S V A L S T Y B E

kontrasignuoti ministro pirmininko, buvo paskelbti, kaip ir dauguma kitų pir­ mųjų įstatymų ir laikinosios vyriausybės bei ministerijų išleistų poįstatyminių aktų, dienraštyje „Lietuvos aidas“ 107 ir įsigaliojo. Vėliau, paskutinėmis 1918 me­ tų dienomis, atsikuriančioje Lietuvos valstybėje pasirodė oficialus periodinis leidinys teisės aktams skelbti —„Laikinosios vyriausybės žinios“ (sutrumpintai — LV Z, jis datuotas gruodžio 29 diena). Tada Laikinoji konstitucija, taip pat daugelis kitų jos pagrindu netrukus išleistų teisės aktų pakartotinai buvo pa­ skelbti „Laikinosios vyriausybės žiniose“ 108. Atkreiptinas dėmesys, kad pakartotinai oficialiai skelbiant Konstitucijos tekstą „Laikinosios vyriausybės žiniose“ buvo nurodyta kiek kita jį pasirašiusios Vals­ tybės tarybos Prezidiumo sudėtis: vietoje J. Saulio atsirado Stasio Šilingo pa­ vardė. Pamatinius dėsnius priimant ir juos skelbiant „Lietuvos aide“, Prezidiu­ m o narys buvo J. Šaulys, kurį 1918 m. lapkričio mėnesį paskyrus oficialiu Lietuvos atstovu Berlyne—pirmuoju Lietuvos vyriausybės atstovu užsienyje—ir dėl šios priežasties jam atsistatydinus109, į jo vietą jau lapkričio 15 d. buvo iš­ rinktas S. Šilingas110. Kodėl S. Šilingo pavardė yra po pakartotinai oficialiai pa­ skelbtu Pamatinių dėsnių tekstu - dėl kokių teisinių sumetimų, asmeninių am­ bicijų, techninių ar kitų priežasčių - lieka neaišku, juolab kad pakeitus buvusio Prezidiumo nario parašą po dokumentu išliko nepakeista buvusio, bet pakarto­ tinai jį skelbiant taip pat nebesančio ministro pirmininko A. Voldemaro kontrasignacija. Tikėtina, kad J. Šaulys dėl kažkokių priežasčių faktiškai laiku Pa­ matinių dėsnių originalo nepasirašė, o vėliau už jį tai padarė Prezidiume jį pakeitęs S. Šilingas. Tam tikrą pagrindą šiai versijai teikia „L. R. Prezidento kanceliarijos“ spaudu patvirtintas minėtas „Augštojo Valstybės tarybos Prezi­ dium o leidžiamųjų raštų sąrašas“, kuriame 47 eilės numeriu įrašyti Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai kaip Valstybės tarybos įsta­ tymas - originalas, pasak to paties įrašo, taip pat pasirašytas Tarybos Prezidiu­ m o A. Smetonos, J. Staugaičio ir S. Šilingo111. Literatūroje skirtingi autoriai priklausomai nuo to, kokiu Laikinosios konsti­ tucijos šaltiniu buvo naudojęsi, nevienodai konstatuoja tos Konstitucijos sig­ natarus, ir vieni, ir kiti likdami iš esmės teisūs. Bet negerai, kai remiamasi vie­ nu šaltiniu, o pasirašiusieji nurodomi pagal kitą. Si bėda, kai Pamatinių dėsnių teksto Šaltiniu nurodomas „Lietuvos aidas“ , o tarp dokumentą pasirašiusiųjų

107 Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai/ / Lietuvos aidas. 1918, Nr. 130. 108 Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai // LVŽ papildymas, 1918, Nr. 1/la. 109 Augštojo Valstybės tarybos Prezidiumo leidžiamųjų raštų sąrašas U LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 40, lap. 1; L. V. Tarybos viceprezidento dr-o J. šaulio pareiškimas// Lietuvos aidas. 1918,Nr. 138. 1.0 Lietuvos valstybės tarybos protokolai 1917-1918. Vilnius, 1991. P. 394. 1.1 Augštojo Valstybės tarybos Prezidiumo leidžiamųjų raštų sąrašas//LCVA, f. 1557,ap. l,b .4 0 , lap. 3. 69

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

minimas S. Šilingas, o ne J. Šaulys, yra tokiuose solidžiuose leidiniuose - Anta­ no Merkio sudarytame Lietuvos įstatymų rinkinyje112 arba Mykolo Romerio veikalo „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“, išleisto 1937 m .113, prieduose. Pastaruoju metu teisės literatūroje plinta akivaizdžiai klaidingas požiūris į Valstybės tarybos Prezidiumą kaip savarankišką įstatymų leidėją, nors pagal 1918 m. Laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius Valstybės tarybos Prezi­ diumas įstatymų leidybos teisės niekada neturėjo, taip pat savavališkai jos nemė­ gino savintis. Konkrečiai Prezidiumui dažnai priskiriamas Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo, teisiškai įtvirtinusio Lietuvos teismų sistemą ir palikusio galioti vokiečių karo vadovybės okupuotoje Lietuvoje 1917 m. gegužės 14 d. įvestą Rusijos 1903 metų Baudžiamąjį statutą, pri­ ėmimas. Faktiškai šis įstatymas buvo pirmasis įstatymas po Pamatinių dėsnių, Konsti­ tucijoje nustatyta tvarka 1918 m. lapkričio 28 d. priimtas Valstybės tarybos114 ir jo Prezidiumo, su teisingumo ministro kontrasignacija, tų pačių metų gruo­ džio 11 d. oficialiai paskelbtas „Lietuvos aide“ (Nr. 134), o paskui pakartotinai 1919 m. sausio 16 d. „Laikinosios vyriausybės žiniose“ (Nr. 2-3/26). Tiesa, skir­ tingai nuo daugelio kitų tada skelbtų teisės aktų, pakartotinai įstatymą skel­ biant nebuvo konkrečiai įvardyta jį priėmusi institucija, nenurodyta, kad jis jau buvo skelbtas. Ši aplinkybė, be to, po įstatymu esantys Valstybės tarybos Prezidiumo ir įstatymą kontrasignavusio teisingumo ministro parašai kai ką suklaidino. Pa­ kartotas tris kartus išleistame Baudžiamosios teisės vadovėlyje115, per trumpą laiką paplito teiginys apie Valstybės tarybos Prezidiumo (kitur - drauge su tei­ singumo ministru) 1919 m. sausio 16 d. (faktiškai tai - akto antrojo oficia­ laus paskelbimo data) neva priimtą Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo su­ tvarkymo įstatymą. Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių priėmimas ¡r laikinosios vyriau­ sybės sudarymas dar nereiškė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo pro­ ceso pabaigos. Reali valdžia jos teritorijoje ir toliau liko vokiečių rankose, tiktai karinės okupacinės administracijos vietoje lapkričio 15 d. buvo sudaryta vo­ kiečių civilinė administracija.

1.2 Lietuvos jstatymai. Sistematizuotas [statymų, instrukcijų ir [sakymų rinkinys. Pirmas leidinys. Kaunas, 1922. P. 8-10. 1.3 M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. D. 1. Kaunas, 1937. P. 460-463. 1.4 Lietuvos valstybės tarybos protokolai 1917-1918. Vilnius, 1991. P. 410. m Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. Vadovėlis. Vilnius, 1996. P. 75.

70

M. VALSTYBĖS TARYBOS PASTANGOS KONSTITUCIONUOTI ATKURIAMĄ LIETUVOS VALSTYBĘ

3 .2 . V alstybės tarybos P rezidiumas koreguoja

savo konstitucinę padėtį

Sudarius pirmąją laikinąją vyriausybę ir paskelbus Laikinosios konstitucijos pa­ matinius dėsnius, politinę Lietuvos padėtį staigiai pasunkino tai, kad savo pre­ tenzijas į valdžią Lietuvoje vis drąsiau pradėjo reikšti lenkai ir sovietinės Rusijos aktyviai pakurstom! ir remiami bolševikai. Juoba kad okupacinei vokiečių ka­ riuomenei 1918 m. pabaigoje susirengus palikti Lietuvą ir ėmus trauktis į Va­ karus, jai įkandin plūstelėjo Rusijos raudonosios armijos daliniai. Dėl šios ap­ linkybės situacija tapo ypač grėsminga, toliau Lietuvos valstybės tarybai ir jos laikinajai vyriausybei gyvuoti iškilo mirtinas pavojus. Pirmiesiems valstybės asmenims, tarp jų Valstybės tarybos prezidentui A. Sme­ tonai, skubiai susiruošus į užsienį ieškoti besikuriančiai valstybei veiksminges­ nės politinės ir materialinės pagalbos tapo akivaizdu, kad pačiame Vilniuje iš trijų faktiškai nuolat galės laikytis tik du Valstybės tarybos Prezidiumo nariai, o galbūt, viceprezidentui dvasininkui J. Staugaičiui tik epizodiškai atvažiuojant iš Aukštosios Panemunės, kurioje jis tuo metu klebonavo, tik vienas viceprezi­ dentas S. Šilingas. Tuom et paaiškėjo, kad teisūs buvo Tarybos nariai, anksčiau siūlę į laikinąją konstituciją įrašyti draudimą Prezidumo nariams išvykti iš kraš­ to, prieš ką aktyviausiai, tarsi nujausdamas ateitį, priešinosi A. Smetona, teig­ damas, jog „gali būti neatidėtinas reikalas išvažiuoti, tas suvaržymas netikslus ir negalimas“ . „Jeigu prezidiume būtų vienas žmogus, tai nuo jo galima būtų rei­ kalauti neišvažiuoti iš krašto; prezidiumas susideda ne iš vieno žmogaus, vienas iš prezidiumo narių visuomet galės pasilikti šalyj“, - įrodinėjo A. Smetona116, tarsi užsimiršęs, kad priimama Laikinoji konstitucija nesitenkina vieno dviejų Prezidiumo narių parašais, o kiekvienu atveju reikalauja visų trijų. Šiomis aplinkybėmis, siekiant išsaugoti Prezidiumo veiksnumą adiekant bent einamąją veiklą, 1918 m. gruodžio 18 d. buvo surašytas dokumentas, pavadin­ tas „Trijų Prezidiumo nutarimu“, kuriame teigiama, kad Valstybės tarybos Pre­ zidiumas, atsižvelgdamas į susidariusias neįveikiamas aplinkybes, laikinai nelei­ džiančias valstybės gyvenimui reikalingus valstybinius reikalus tvarkyti visiems drauge, nutaręs, kad kiekvieno atskirai jų parašas esąs tolygus visų trijų Prezi­ dium o parašui. Dokumentas buvo pasirašytas Valstybės tarybos Prezidiumo narių A. Smetonos, J. Staugaičio ir S. Šilingo ir kontrasignuotas ministro pirmi­ ninko A. Voldemaro 117. Tiesa, dokumentą paskelbti, suprantant, jog jo nuosta­ tos prieštarauja Pamatiniams dėsniams, neskubėta. Jau gruodžio 20 d., Tarybos Prezidiumo vardu pasirašius tik A. Smetonai ir S. Šiling ui, krašto apsaugos ministru buvo paskirtas generolas S. Žukauskas.

116 Lietuvos valstybės tarybos protokolai 1917-1918. Vilnius, 1991. P. 357-358. 117 Valstybiniai aktai ir dokumentai // LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 40, lap. 6.

71

MINDAUGAS MAKSIMAiTIS LIETUVOS VALSTYBES KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Kitą dieną, pirmajam išvykus, valstybės aktus Prezidiumo vardu ėmė pasiraši­ nėti tik S. Šilingas118. Dieną anksčiau j užsienį išvyko taip pat ministras pirmininkas A. Voldema­ ras bei finansų ministras M. Yčas, todėl ne visos sudėties ir be premjero liko taip pat Ministrų kabinetas. Pirmųjų valstybės vyrų skubotas išvykimas į už­ sienį visuomenėje daugelio buvo įvertintas kaip baimės paskatintas dezertyra­ vimas. Tarp gyventojų sustiprėjo nepasitikėjimas Valstybės taryba (vėl prisiminta Uracho pakvietimas, susitaikymas su vokiečių primetamomis konvencijomis, nepakankamas priešinimasis vokiečių Lietuvai darytoms nuoskaudoms)119. Pa­ kriko Ministrų kabinetas. Dėl viso to aukščiausiųjų valstybės institucijų veikla pavojaus akivaizdoje staiga tapo paralyžiuota. Ieškant išeities iŠ susidariusios padėties, 1918 m. gruodžio 20 d. Vilniuje buvo sušauktas politikos veikėjų pasitarimas. Jame dalyvavo Valstybės tarybos ir Ministrų kabineto likučiai: Valstybės tarybai atstovavo Prezidiumo prezidentą pavaduo­ jantis viceprezidentas S. Šilingas, sekretorius J. Šernas ir narys J. Vileišis, Minist­ rų kabinetui - ministrai P. Leonas, V. Stašinskas, J. Tūbelis, M. Biržiška, vicemi­ nistrai J. Šimoliūnas, J. Alekna ir L. Noreika bei tik ką iš Rusijos grįžęs socialistų liaudininkų demokratų lyderis M. Sleževičius. Pasitarimo dalyviai iš esmės vie­ ningai suprato būtinybę skubiai formuoti naują valdžią, sukoncentruotą siaures­ nio žmonių būrio ar net vieno žmogaus rankose. Kartu visi pasitarimo dalyviai pademonstravo politinį brandumą, nepasiduodami gana stipriam krašto nusitei­ kimui prieš Tarybą ir suprasdami, kad pakeitimai valdžios viršūnėse, kad ir kokie jie būtų, turi buri padaryti pagal Laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius, jų nelaužant, būtinai išlaikant valdžios tęstinumą. Valdžios reforma turėjo atrodyti kaip paprasta reorganizacija konstitucijos rėmuose ir nebūti panaši į konstitucinį perversmą. Tai buvo būtina todėl, kad Valstybės taryba užsienyje jau buvo žino­ ma kaip Lietuvą reprezentuojanti valstybės institucija, todėl ją ir net jos Prezidiu­ mo pirmininką A. Smetoną reikėjo išsaugoti. Dėl šios priežasties pasitarime bu­ vo kalbama tik apie galimą jos suspendavimą, karštai diskutuota apie konkrečias busimosios valdžios formas120. Buvo akimirkų, kada pasitarimo dalyvių nuomo­ nė krypo į diktatūros įvedimą; tai jau kirtosi su Laikinąja konstitucija. Gruodžio 25 d. pagaliau apsispręsta sudaryti naują, Mykolo Sleževičiaus va­ dovaujamą plataus politinio spektro koalicinį Ministrų kabinetą, į kurio sudėtį įeitų visos Lietuvos nepriklausomybę remiančios partijos, galintį, kaip buvo tiki­ masi, susilaukti platesnių nei iki šiol Lietuvos gyventojų sluoksnių paramos121. Sutikdamas imtis atsakomybės už Lietuvos likimą, M . Sleževičius kartu rei­ kalavo Valstybės tarybos pasyvumo, jos nesikišimo į Ministrų kabineto veiklą. 1.8 Valstybiniai aktai ir dokumentai // LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 40, lap. 6. 1.9 M. Sleževičius. 1918 m. gruodžio 20 d. Vilniuje // Lietuvos žinios. 1922, Nr. 48. 120 Protokolas, 1918 12 20 // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 9, lap. 39-41. 121 Ministrų kabineto 1918 12 25 posėdžio protokolas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 9, lap. 35.

72

H. VALSTYBĖS TARYBOS PASTANGOS KONSTITUCIONUOTI ATKURIAMA UKTUVOS VALSTYBĖ

T am neprieštaravo ir S. Šilingas, teigdamas, kad gyvenamoji valanda neatitin­ ka veiklaus parlamento darbo, o ir Valstybės taryba, kaip įstatymų leidybos organas, neturi šiuo metu darbo122. Tai rodė pripažinimą, kad Laikinosios konsti­ tucijos pamatiniuose dėsniuose numatyta centrinių valstybės institucijų sistema, kurioje turėjo aiškiai dominuoti sesijomis dirbanti Valstybės taryba, nėra pakan­ kamai lanksti, nesugeba operatyviai reaguoti į sparčiai besikeičiančią politinę situaciją, todėl netinka krizinei padėčiai, į kurią pateko atsikurianti valstybė. Kitos dienos posėdyje V. Stašinskas, pavadavęs pirmojo Ministrų kabineto premjerą, oficialiai pareiškė, kad atėjo laikas konsoliduoti krašto pajėgas, į dar­ bą įtraukiant partijas, kurios jame iki šiol nedalyvavo, ir pranešė apie Kabineto atsistatydinimą. Savo ruožtu M. Sleževičius posėdžio dalyvius informavo apie jo sudarytą naują Kabinetą. Po jo kalbėjęs S. Šilingas, kuris dabar vienas veikė Prezidiumo vardu, paskelbė, kad Valstybės tarybos Prezidiumas naują Kabine­ tą patvirtino123. Taip buvo išspręstas valdžios Lietuvoje pakeitimo klausimas, oficialiai nekeičiant Valstybės tarybos konstitucinės vietos valdant valstybę. Tačiau ši, atrodytų, standartinė konstitucinė situacija - vyriausybės pasikei­ timas - iš tiesų susiklosčiusiomis aplinkybėmis reiškė rimtą konstitucingumo problemą. Kviesti ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Ministrų kabinetą ir tvirtinti naujai sudarytą, kaip minėta, Pamatiniuose dėsniuose buvo pavesta Valstybės tarybos Prezidiumui, ir tai galėjo būti padaryta tiktai visų trijų jo narių parašais. Taigi pastaroji konstitucinė nuostata tapo savita regima kliūtimi likviduoti kilusią krizę. Politikos veikėjams dėl suprantamų priežasčių tvirtai pasiryžus išsaugoti naujai sudarom os vyriausybės konstitucingumą, nuo kurio labai priklausė užsienio param a jaunai valstybei, teko pasinaudoti iki šiol nutylimu „Trijų Prezidiumo nutarimu“ , tik dabar jis turėjo būti paviešintas. Tai padaryta gruodžio 29 d., dokumentą paskelbiant eiliniame „Lietuvos aido“ numeryje124. Manytina, kad „Trijų Prezidiumo nutarimas“, sukūręs nors ir netobulą, nekonstitucingą, bet vis dėlto tam tikrą teisinį pagrindą imtis būtinų valstybės valdžios pertvarkymų formaliai nesikėsinant į kitus, svarbesnius Pamatinių dės­ nių reikalavimus, susidariusiomis sąlygomis, kaip neišvengiamas, gali būti pa­ teisinamas. Tačiau tikriausiai dėl to, kad „Trijų Prezidiumo nutarimas“, naujai suformulavęs Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių 13 straipsnio nuo­ statą, bet ypatingomis aplinkybėmis tai padaręs ne jos nustatyto kompetentin­ go subjekto - ne kvalifikuota Valstybės tarybos balsų dauguma, o tik tos Tary­ bos Prezidiumo aktu, taigi aiškiai pažeidžiant nustatytą Konstitucijos keitimo tvarką, spaudoje buvo paskelbtas tiktai to prireikus - nusistačius keisti Vyriau­

122 S. Šilingo 1919 01 14 raštas M. Sleževičiui // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1, lap. 184.

m Ministrų kabineto 1918 12 26 posėdžio protokolas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 9, lap. 42. ,2‘* Trijų Prezidiumo nutarimas // Lietuvos aidas. 1918, Nr. 165. 73

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

sybę, ką padaryti tyliai, šio fakto negarsinant, buvo ne tik neįmanoma, bet ir, atvirkščiai, norėta apie koalicinio Kabineto sudarymą kuo plačiau informuoti visuomenę. Oficialiajame leidinyje —„Laikinosios vyriausybės žiniose“ —šis dokumentas apskritai paskelbtas nebuvo. Buvęs pirmojo Ministrų kabineto teisingumo ministras P. Leonas prisime­ na, kad, prieš išvydamas į užsienį A. Smetona „laikinos konstitucijos pakeiti­ mą“ patvirtinęs netgi Valstybės taryboje125. Tai akivaizdus netikslumas. Tačiau negalima nepažymėti, kad Valstybės taryba, susirinkusi į X II sesiją, 1919 m. sausio 23 d. posėdyje, be kitų, svarstė iš anksto į dienotvarkę įrašytą Valstybės tarybos prezidiumo (trijų) parašo klausimą126. Tarybą apie būtinumą įteisinti vieno Prezidiumo nario parašą vietoje Konstitucijoje nustatytų trijų informavo S. Šilingas, tai motyvuodamas ypatingomis mūsų valstybės gyvenimo aplinky­ bėmis. Šiuo reikalu Taryba priėmė Prezidiumo pasiūlytą rezoliuciją, postfac­ tum pritarusią minėtam „Trijų Prezidiumo nutarimui“. Papildomai rezoliuci­ joje nurodyta, kad Taryba rado reikalą „pažymėti, kad esant vienoje vietoje dviem Aukštojo Valstybės tarybos Prezidiumo nariams, reikalingas jų abiejų pasirašymas“ . Atkreiptinas dėmesys, kad aptariamu atveju su Konstitucija prasilenkiančiam aktui, pakoregavusiam konstitucinio lygmens nuostatą, aprobuoti nepasinau­ dota legaliu Laikinosios konstitucijos atitinkamos nuostatos pakeitimu, nors tam buvo itin palankios aplinkybės: Taryba, kaip bus paminėta toliau, buvo nusistačiusi jau kitą dieną priimti oficialų Konstitucijos pakeitimą kitu klausi­ mu. Maža to, Prezidiumo parašo reikalui pasinaudota net ne įstatymo lygmens aktu, kuriam priimti pagal 1918 m. lapkričio 1 1 d . Valstybės tarybos statu­ tą127 reikalauta trijų svarstymų ir oficialaus paskelbimo, o tik paprasčiausiu bū­ du priimta, oficialiai net nepaskelbta rezoliucija. „Trijų Prezidiumo nutarimo“, iš esmės galiojusio iki 1919 m. balandžio pradžios, kai kolektyvinis valstybės vadovas konstituciniu būdu buvo pakeis­ tas vienašmeniu, ir toliau buvo stengiamasi nedemonstruoti. G alim a manyti, kad būtent dėl pastarosios priežasties Šio akto pasigendama visuose iki šiol išleistuose Lietuvos teisės aktų rinkiniuose, jis dažniausiai nutylimas ir istori­ nėje bei teisinėje literatūroje. O tai nėra gerai, nes atidesniam skaitytojui, įsi­ minusiam Pamatinių dėsnių nustatytą Valstybės tarybos Prezidiumo teisinę padėtį, norint suvokti paskutinėmis 1918 m. dienomis Lietuvoje valstybės viršūnėse padarytų pakeitimų sąsajas su galiojusia Konstitucija, Šią padėtį kei­ čiantį teisės aktą žinoti yra būtina. Antraip 1918 m. gruodžio paskutinėmis

,2i P. Leono prisiminimai // MAB RS, f. 117, saug. vien. 1204, lap. 388. 126 Valstybės taryba // Lietuva. 1919, Nr. 14. 127 Valstybės tarybos statutas. Vilnius, 1918.

74

H. VALSTYBĖS TARYBOS PASTANGOS KONSTITUCtONUOTI ATKURIAMA LIETUVOS VALS JYBĘ

dienomis Lietuvoje vykusių politinių įvykių grandinėje būtų aiškiai pasigen­ dama svarbios grandies. Tokio pasakojimo, nutylinčio „Trijų Prezidiumo nu­ tarimą“ , pavyzdžiu galėtų būti A. Merkelio studija, kurioje rašoma, jog Kabi­ neto sudarymą pagal Pamatinių dėsnių 11 straipsnį pavedus Valstybės tarybos Prezidiumui, 1918 m. gruodį susiklostė situacija, nepalikusi galimybių tai pa­ daryti, apeinant Tarybą ir Laikinąją konstituciją, tačiau Prezidiumas vis dėlto sugebėjęs priimti laikinosios vyriausybės atsistatydinimą, pavesti naują vyriau­ sybę sudaryti M . Sleževičiui ir tą pačią dieną tą vyriausybę patvirtinti128. Aki­ vaizdu, kad toks dalyko dėstymas neatsako į klausimą, kas vis dėlto įvyko Lie­ tuvoje aną tolimą gruodį. Literatūroje kiek daugiau dėmesio skiriama 1919 m. sausio mėn. įvykusiam Laikinosios konstitucijos nuostatos nekonstitudngo pakoregavimo „Trijų Pre­ zidiumo nutarimu“ aprobavimui Valstybės taryboje, į pirmojo valstybės parašo problemą įnešusiam kiek daugiau teisinio aiškumo. Nors tai ir nebebuvo pir­ minis tos problemos sprendimas, bet būtent jis kartais rodomas kaip svarbiau­ sias. Antai P. Klimas, pažymėjęs, kad Pamatiniai dėsniai teisės akto galiojimui reikalavę visų trijų Valstybės tarybos Prezidiumo narių parašų, teigė, jog šis straipsnis „ta prasme, kad nesant kitų Prezidiumo narių, gali pasirašyti ir vienas arba du nariai“ , buvęs pakeistas tik 1919 m. sausio 23 d .129. Nepaisant to, kad formaliai teisiniu požiūriu „Trijų Prezidiumo nutarimas“ nebuvo pajėgus koreguoti Konstitucijos nuostatos, bet faktiškai tai ne tik buvo padaryta, bet ir šiuo pakoregavimu buvo realiai pasinaudota. Todėl teikti pir­ menybę akto patvirtinimui Valstybės taryboje, juolab ignoruoti pirminį aktą atitinkamą Prezidiumo nutarimą, keitusį Konstitucijos nuostatą, nederėtų. Ir, žinoma, šioje vietoje sunku sutikti su M. Romeriu, kuris net nustatytos tvarkos patvirtinimą Valstybės taryboje įvertino tik kaip „smulkų“ vienos Kon­ stitucijos nuostatos pakeitimą, kadangi, pasak jo, reikalauti visų trijų Prezidiu­ m o narių parašo „pasirodė nepatogu“ 130. Pritarti tokiam šios aptariamo akto esmės vertinimui reikštų nepagrįstą teisės aktų promulgavimo, kaip vienos iš būtinų teisėkūros stadijų, reikšmės sumenkinimą. Be to, paries autoriaus pripa­ žinimu, tas aktas lietė ne bet ką, o konstitucinę „valstybės valdžios viršūnės“ padėtį. Apskritai konstitucijose, kaip aukščiausio lygio teisės aktuose, smulk­ meniškų dalykų nėra. Paradoksalu, bet būtent šis, nors ir neatitikęs Konstitucijos nuostatų, Prezi­ dium o nutarimas tuo metu padėjo Lietuvoje išsaugoti atgimstančios Lietuvos likimui gyvybiškai reikalingą konstitucinės tvarkos vaizdą.

,M A. Merkelis. Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. New York, 1964. P. 216-217. 129 P. Klimas. IŠ mano atsiminimų. Vilnius, 1990. P. 162. 130 (M. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 76-77.

75

MINDAUGAS MAKSIMAITI5 LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJV ISTORIJA

3 .3 . V y k d o m o s io s

v a l d ž io s g a l ių s t ip r in im a s

Priėmus Laikinąją konstituciją ir pasikeitus Valstybės tarybos statusui bei užda­ viniams, jos nariai susirūpino šios pagrindinės valstybės institucijos stiprinimu, autoriteto kėlimu, glaudesniais ryšiais su visuomene. Ši aplinkybė jau 1918 m. lapkričio 5 d. Tarybos posėdyje paskatino iniciatyvą artimiausiu laiku sušaukti naują Lietuvos atstovų konferenciją131. Joje numatyta informuoti visuomenę apie Lietuvos vidaus ir užsienio padėtį, aptarti svarbiausius ir labiausiai neatidė­ liotinus Steigiamojo seimo sušaukimo bei busimosios žemės reformos reikalus, papildyti Valstybės tarybos sudėtį. Prasidėjusi bolševikų invazija privertė konferenciją kiek atidėti ir sušaukti ją jau ne Vilniuje, o Kaune, į kurį, vokiečių kariuomenei traukiantis iš Vilniaus, 1918 m. gruodžio 3 1 d . persikėlė Lietuvos valstybės taryba kartu su nauja su­ daryta M. Sleževičiaus Laikinąja vyriausybe, ir čia ėmėsi visų įmanomų prie­ monių savo padėčiai stiprinti ir įtakai krašte plėsti. Visuomenės lūkesčių Antroji Lietuvos valstybės konferencija, vykusi 1919 m. sausio 16-23 d., iki galo nepateisino jau vien dėl to, kad dalis apskričių, laiki­ nai okupuotų bolševikų ar lenkų, negalėjo atsiųsti savo atstovų, be to, taktiniais sumetimais jos darbe nedalyvavo socialdemokratai, prieš kurį laiką dėl Uracho išrinkimo karaliumi iš Tarybos atšaukę savo žmones ir dabar reikalavę nedel­ siant šaukti ne konferenciją, o Steigiamąjį seimą132. Visa tai akivaizdžiai menki­ no Konferencijos atstovavimo galias, per tai - ir jos autoritetą. Konferencija naujais žmonėmis papildė Tarybą, joje gerokai sustiprindama ir šiaip jau buvusias stiprias krikščionių demokratų pozicijas. Labai svarbu, kad balsų dauguma priimta krikščionių demokratų rezoliucija įpareigojo Ministrų kabinetą su šia Taryba bendradarbiauti133. N uo to politinė padėtis Lietuvoje pasidarė dar keblesnė, nes, Konstitucijai reikalaujant Ministrų kabineto atsako­ mybės Tarybai, jos sudėtis, sustiprinta dešiniaisiais, dar labiau ėmė nebeatitikti kairės atstovo vadovaujamo koalicinio Kabineto sudėties: situaciją ypač aštrino tai, kad premjeras M. Sleževičius reikalavo priešingo dalyko - Valstybės tary­ bos paklusnumo Kabinetui, Kabineto savarankiškumo didinimo ir Tarybos ne­ sikišimo į jo veiklą. Dėl šios priežasties neišvengiamai artėjo valdžios krizė, ku­ rios atomazga galėjo būti tik Valstybės tarybos aktyvios veiklos suspendavimas ir valdžios užleidimas Kabinetui arba pastarojo atsistatydinimas134. Iš tiesų M. Sleževičius, nors pats priklausė mažumos partijai, į Konferencijos reikalavimą Kabinetui bendradarbiauti su Taryba nekreipė dėmesio, sau tą rei­ kalavimą laikydamas neįpareigojančiu. Priešingai, vykstant Antrajai Lietuvos 1.1 Lietuvos valstybės tarybos protokolai 1917-1918. Vilnius, 1991. P. 381. 1.2 P. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. 11. Fotograf. lcid. Vilnius, 1992. P. 365. Antroji Lietuvos valstybės konferencija. Kaunas, 1919. P. 21. l5Ą J. Būtėnas, M. Mackevičius. Gyvenimas ir darbai // Mykolas Sleževičius. Chicago, 1954. P. 108; [Red. str.] // Lietuva. 1919, Nr. 12. 76

II. VAI.STYHKS TARYBOS PASTANGOS KONSTITUCIONUOTI ATKURIAMA LIETUVOS VALSTYBĘ

valstybės konferencijai, Ministrų kabineto vadovas, vieno iš naujų Tarybos na­ rių J. Jakimavičiaus žodžiais tariant, „gulėjo ant sprando Konferencijos atsto­ vams, kad iškovotų sau teisę leisti įstatymus“ 135. Politinė padėtis Lietuvoje tuo metu buvo per daug grėsminga, kad būtų ga­ lima rizikuoti. Atsakydamas į griežtus M. Sleževičiaus reikalavimus, jo siejamus su galimybe jam toliau vadovauti Kabinetui, Valstybės tarybos Prezidiumas sausio 2 1 d . suformulavo savo atsakymus, kurių principinis - Laikinosios konsti­ tucijos pamatinių dėsnių negalima keisti. Tačiau kartu Prezidiumas sutiko, Kon­ ferencijai pasibaigus, siūlyti Tarybai Konstitucijos nustatytu būdu ją papildyti nuostata, laikinai suteikiančia Kabinetui teisę pačiam leisti laikinuosius įstaty­ mus bei, nenorėdamas išleisti iŠ savo rankų Kabineto kontrolės teisės, atsižvel­ giant į karo padėtį, kurios metu sunku kviesti Tarybos posėdžius, sudaryti T a­ rybos komisiją, galinčią, Tarybai neposėdžiaujant, interpeliuoti Kabinetą136. Dėl šių sąlygų iš esmės buvo susitarta, jas tik papildžius ir patikslinus; svarbiausia, kad Valstybės tarybos plenumas galėjo susirinkti tik iš vidaus kilus Kabineto krizei, o interpeliacijos teisė Tarybos komisijai priklausė tik užsienio politikos ir krašto gynimo reikalais137. Pradėta organizuoti centrinių valstybės institucijų sistema, kurioje, kaip to reikalavo Laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai, aiškiai dominavo sesijo­ mis dirbanti Valstybės taryba, nebuvo pakankamai lanksti ir pritaikyta opera­ tyviai reaguoti į sparčiai kintančią politinę situaciją, todėl netiko krizinei padė­ čiai, kurioje atsidūrė atsikurianti valstybė. Negana to, dėl bolševikų ir lenkų agresijos atsirado sunkumų Tarybai susirinkti, kildavo kvorumo problemų. Viena iš pagrindinių pasiekto susitarimo, kuriame lankstumą ir norą susi­ tarti parodė abi šalys, sąlygų ir tolesnis (po „Trijų Prezidiumo nutarimo“) mėginimas krizinei padėčiai pritaikyti centrinių valstybės institucijų sistemą, atsispindėjo 1919 m. sausio 24 d. Valstybės tarybai pateiktame Lietuvos vals­ tybės laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių papildymo projekte. Tary­ bos posėdyje S. Šilingui pasiūlius, atsižvelgiant į ypatingas valstybės gyveni­ m o sąlygas, suteikti Kabinetui teisę leisti laikinuosius įstatymus, J. Vileišiui, kaip Kabineto atstovui, šį pasiūlymą viešai parėmus, prieštaraujančiųjų ne­ buvo, diskusijose dalyvavusių kalbėtojų dauguma tiktai pasiūlė apriboti pernelyg, jų manymu, plačią papildymo prasmę. T ą pačią dieną pasiūlymas, lai­ kantis Pamatiniuose dėsniuose nustatytos tvarkos, Valstybės tarybos buvo priimtas po visų trijų svarstymų. Už Konstitucijos papildymą balsavo visos frakcijos’38. Iis Seimo stenogramos. Antroji nepaprastoji sesija, pos. 66/6, 1938 01 31, p. 17. 136 Valstybės tarybos Prezidiumo 1919 01 21 raštas ministrui pirmininkui // LCVA, L 923, ap. 1, b. I, lap. 175. 137 Nepasirašytas rašto Valst. t. Prezidiumui rankraštis // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1, lap. 121. 138 Valstybės taryba// Lietuva. 1919, Nr. 14.

77

MINDAUGAS MAKSIMAIT1S LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Šį kartą Konstitucija buvo papildyta VII skyriumi „Ministerių kabineto tei­ sė leisti laikinuosius įstatymus“, turinčiu vienintelį - 30 straipsnį, suteikiantį Ministrų kabinetui teisę tarp Valstybės tarybos sesijų pačiam „leisti“ laikinuo­ sius įstatymus, kurie vis dėlto turėjo būti pateikti artimiausiai jos sesijai ir galio­ jo iki Valstybės taryba juos atmes arba pakeis139. Beje, klausimas dėl suteikimo Ministrų kabinetui teisės, Valstybės tarybai neposėdžiaujant, leisti norminius teisės aktus 1918 m. gruodžio 11 d., baigiantis Tarybos XI (X) sesijai, jau buvo iškeltas Tarybos Prezidiumo ir pasiūlyta T a ­ rybai, atsižvelgiant į tai, kad „krašto padėjimas yra reikalingas ūmaus ir neatidė­ liotino valstybės organizacijos darbo“, pavesti Ministrų kabinetui krašto valdy­ mo ir organizavimo darbus tvarkyti jo išleistomis laikinosiomis taisyklėmis, kurios vėliau turėjo būti pranešamos artimiausiai Valstybės tarybos sesijai140. Sis pa­ siūlymas diskutuotas tos pačios dienos Tarybos posėdyje. Po karstų ginčų įsta­ tymą Taiybai jau priėmus po antrojo svarstymo, Prezidiumas savo pasiūlymą netikėtai ir nenurodydamas motyvų (bent jau posėdžio protokole jų neužfik­ suota) atsiėmė. Susidaro įspūdis, kad Valstybės taryboje tada buvo palaikyta kai kurių jos narių išsakyta nuomonė, jog vyriausybė ir be specialaus įstatymo turi teisę vadovautis savo pačios leidžiamais poįstatyminiais aktais („taisyklėmis“) — „visas kraštas gali būti valdomas taisyklėmis, kol nebus sudaryti įstatymo pro­ jektai“ 141, t. y. jau tada Valstybės taryba mėgino Ministrų kabinetą kreipti į aktyvią teisės normų kuriamąją veiklą. Apibūdinant 1919 m. sausio 24 d. Valstybės tarybos priimtą Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių papildymą, suteikusį Ministrų kabinetui, ne­ sant Valstybės tarybos sesijos, teisę pačiam leisti laikinuosius įstatymus, reikia pažymėti nestandartinę jo paskelbimo formą: „Laikinosios vyriausybės žiniose“ jis buvo paskelbtas kaip niekieno nepasirašytas informacinis pranešimas apie papildymo priėmimo Valstybės taryboje faktą ir turinį. Tokia paskelbimo apie Konstitucijos papildymą forma buvo pakankamai informatyvi, suteikė dokumen­ tui skelbiamo norminio akto eilės numerį, t. y. iŠ esmės paskelbimu buvo pa­ siektas tikslas —išvengti nepageidaujamo viešumo dėl ne visos Tarybos Prezi­ dium o sudėties parašų po Konstitucijos pataisa. Laikinosios konstitucijos nustatyta tvarka - Valstybės tarybos vardu su reikiamais parašais ir kontrasignacija - šis jos papildymas paskelbtas nebuvo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šis pranešimas buvo paskelbtas „Laikino­ sios vyriausybės žinių“ numeryje, išleistame 1919 m. kovo 5 d., vadinasi, for­ maliai, net jei Konstitucijos papildymo paskelbimo formą laikytume tenkinan-

Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių papildas // LVŽ. 1919, Nr. 4/41. M0 A. Eidintas, R. Lopata. Lietuvos tarybos Prezidiumo 1918 m. posėdžių protokolai H Lietuvos istorijos metraštis 1990 m. Vilnius, 1992. P. 137-138. Ml Lietuvos valstybės tarybos protokolai 1917-1918. Vilnius, 1991. P. 459-461.

78

II. VALSTYBES TARYBOS PASTANGOS KONSTITUCIONUOTI ATKURIAMA LIETUVOS VALSTYBĘ

čia reikalavimus, jis nuo tos dienos ir įsigaliojo, taigi tik nuo tada Kabinetas buvo įteisintas kaip alternatyvus įstatymų leidėjas. Faktiškai naujoji Konstitucijos nuostata ne tik imta įgyvendinti iŠ karto po jos priėmimo, bet ir įteisino jau esančias realijas, nes „Laikinosios vyriausybės žinių“ antrajame-trečiajame numeryje, pasirodžiusiame 1919 m. sausio 16 d., neturint jokio teisinio pagrindo, jau buvo pradėti skelbti „laikinieji“ įstatymai, priimti Ministrų kabineto ir pasirašyti ministro pirmininko (arba jo pavaduotojo) ir vieno iš ministrų. Tokie buvo atsikuriančiai valstybei labai aktualūs Laikina­ sis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, Laikinasis Lietuvos notariato sutvarkymas (LV Ž. 1919, N r. 2-3/22 ir 2-3/23). Ministrų kabinetas, vadovaudamasis nau­ ju oju Pamatinių dėsnių 30 straipsniu, Valstybės tarybos Prezidiumui pasiun­ tė, įvardydamas laikinaisiais įstatymais, net 1918 m. gruodyje (LVŽ. 1918, N r. 1) išleistus savo aktus - Sąlygas įstojimo į Lietuvos krašto apsaugą ir In­ strukcijas savanoriams šaukti142. Vykdant naujojo Laikinosios konstitucijos papildymo reikalavimus, Minist­ rų kabinetui 1919 m. vasario 22 d. buvo praneštas Valstybės tarybos nusista­ tymas, kad Konstitucijos 30 straipsnio tvarka išleidęs laikinąjį įstatymą, šis pri­ valo Tarybai „tuojau“ atsiųsti jo „tinkamą skaičių egzempliorių spausdinto teksto“ 143. Pagal M. Romerį, Ministrų kabineto priimtus laikinuosius įstaty­ m us buvo būtina teikti Valstybės tarybai, nors tie įstatymai veikė ir be Tarybos patvirtinimo ir tas tvirtinimas nebuvo būtinas144. Reikia taip pat pažymėti, kad aptariamasis Laikinosios konstitucijos papil­ dymas, neužsimindamas apie skirtingą Ministrų kabineto išleidžiamų laikinųjų įstatymų skelbimo tvarką, tarsi paliko jiems tą pačią, kokia anksčiau buvo nu­ statyta Valstybės tarybos išleistiems įstatymams. Tačiau realiai nusistovėjo kon­ stituciniu požiūriu nesankcionuota praktika, kad Kabinetas savo priimtus įsta­ tymus pats ir skelbė ministro pirmininko ir atitinkamo ministro parašais, tuo tarpu įstatymai, priimti ar patvirtinti Valstybės tarybos, ir toliau buvo skelbia­ mi Tarybos Prezidiumo vardu su Kabineto atstovo kontrasignacija. 3.4- N a u j o j i P a m a t in ių

d ė s n ių r e d a k c ija

Antrosios Lietuvos valstybės konferencijos pritarimas Valstybės tarybos veiklai ir Kabinetui adresuotas paraginimas su Taryba dirbti sutartinai padrąsino jos Prezidiumą (A. Smetonai užtrukus užsienyje, tuo metu į jį įėjo Stasys Šilingas ir Justinas Staugaitis), ypač S. Šilingą, kuris ėmė vis aktyviau kištis į vykdomo-

142 Ministro pirmininko 1919 02 17 raitas Valstybės tarybos prezidiumui // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1, lap. 163. 145 Lietuvos valstybės tarybos 1919 02 22 raitas Ministrų kabinetui // LCVA, f. 923, ap. 1, b. I, lap. 170. 144 [M. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 76.

79

MINDAUGAS MAK,SIMAITIS LIETUVOS VALSTYBES KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

šio s valdžios reikalus. Prezidiume parengta instrukcija, kaip turi būti vykdomi atskiri Konstitucijos pamatinių dėsnių straipsniai, apimantys Tarybos Prezi­ diumo ir Kabineto sąveikavimą, rodo Prezidiumo pastangas formaliai įtvirtinti savo pirmavimą. Instrukcijoje buvo numatyta, pavyzdžiui, kad Prezidiumas su­ tartomis dienomis priima ministro pirmininko pranešimą apie padėtį ir tariasi visais einamaisiais vidaus ir užsienio politikos klausimais; Kabinetas siunčia Pre­ zidiumui savo posėdžių dienotvarkes, įstatymų kopijas; ministro pirmininko ir krašto apsaugos ministro sumanymai krašto apsaugos srityje turi būti prane­ šami Prezidiumui ir gaunamas jo pritarimas, jų nuomonėms išsiskyrus, pirme­ nybė teikiama Prezidiumo nuomonei; prieš išleidžiant eilinį „Laikinosios vy­ riausybės žinių“ numerį, jis duodamas Prezidiumui peržiūrėti ir reikalingoms pataisoms padaryti. Instrukcijoje pažymėta net tai, kad kariuomenės iškilmių metu raportus priima Prezidiumas145. Didėjant Kabineto ir Valstybės tarybos Prezidiumo priešpriešai, nuo 1919 m. sausio - vasario mėn. Valstybės tarybos Prezidiumą oficialiai imta vadinti Aukš­ tuoju Valstybės tarybos Prezidiumu. M. Rčmerio nuomone, tai padaryta no­ rint pabrėžti jo konstitucinę, kaip quasi valstybės valdžios viršūnės, padėtį146. Šiomis sąlygomis tarp savarankiškumo siekiančio premjero ir Tarybos Pre­ zidiumo viceprezidento S. Šilingo kilo konfliktų147. Jau kitame po iškilmių, skirtų pirmosioms Vasario 16-osios metinėms, Valstybės tarybos X III sesijos posėdyje nesusipratimai tarp Tarybos Prezidiumo ir ministro pirmininko M . Sleževičiaus iškilo viešumon. Premjeras viešai išsakė Prezidiumui preten­ zijas dėl kišimosi į Ministrų kabineto veiklą: laikydamas, kad Valstybės tary­ ba yra parlamentas, o jos Prezidiumas —valstybės prezidentas, jis, kaip vykdo­ mosios valdžios atstovas, neigė, kad yra atsakingas Tarybos Prezidiumui, ir reikalavo, kad Prezidiumas nesikištų į jos darbus148. Kai Valstybės tarybos Prezidiumas mėgina prisiimti kai kurias Kabinetui priklausančios vykdomo­ sios valdžios teises, pasak M. Sleževičiaus, pasidaro neaišku, kelios Lietuvoje yra valdžios149. Nesutarimus tarp premjero ir Tarybos Prezidiumo dar labiau pakurstė tai, kad Ministrų kabineto 1919 m. vasario 7 d. Pamatinių dėsnių 30 straipsnio tvarka priimtas laikinasis įstatymas karo padėties režimui reguliuoti, pavadintas Ypatingais valstybės apsaugos įstatais (LVŽ. 1919, Nr. 4/42), kovo 5 d. pakar­ totinai priimamas Valstybės taryboje150, buvo, be kita ko, pakoreguotas tuo

Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatiniams dėsniams vykinti//LCVA, f. 923, ap. 1, b. l,la p . 137-138. M6 [M. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 76. M/ J. Būtėnas, M. Mackevičius. Gyvenimas ir darbai. Mykolas Sleževičius. Chicago, 1954. P. 110. HB Valstybės taryba // Lietuva. 1919, Nr. 36. M'y Valstybės taryba // Lietuva. 1919, Nr. 35. 110 Ypatingi valstybės apsaugos [statai // LVŽ. 1919, Nr. 5/55. 80

II. VALSTYBĖS TARYBOS PASTANGOS KONSTU UCIONUOTI ATKURIAMĄ LIETUVOS VALSTYBE

požiūriu, kad karo padėties skelbimo teisė buvo atimta iš Ministrų kabineto ¡r perduota Valstybės tarybos Prezidiumui. Visa tai pagreitino neišvengiamai artėjančią Kabineto krizę: M . Sleževičiaus vyriausybę 1919 m. kovo 12 d. pakeitė P. Dovydaičio Ministrų kabinetas. Kovo 16 d. Valstybės taryba išklausė naujojo Ministrų kabineto deklaraciją ir jai pri­ tarė151. Tačiau šis kabinetas esamomis Lietuvai sudėtingomis sąlygomis buvo per silpnas, ir, tepraėjus trims savaitėms, sudaryti vyriausybę vėl buvo pakvies­ tas M. Sleževičius. Sį kartą pretendentas į premjero kėdę, žinodamas, kaip sun­ ku rasti bendrą kalbą su Valstybės tarybos Prezidiumu, reikalavo tvirtesnių Ka­ bineto nepriklausomumo nuo Prezidiumo garantijų: viena pagrindinių jo sąlygų dabar buvo Valstybės tarybos Prezidiumo pakeitimas vienašmeniu valstybės pre­ zidentu, kuriuo galėjo būti, kaip manyta, abiem šalims priimtinas žmogus Antanas Smetona. Ir tai nebuvo M. Sleževičiaus ambicijų ar būdo bruožų iš­ raiška, o jo, kaip mažumos partijai priklausančio premjero, paprastesnio būdo įgyvendinti Kabineto iniciatyva siūlomas priemones paieškų rezultatas. Kovo 2 6 -2 8 d. posėdžiavusi tarppartinė komisija (J. Paknys, M. Sleževičius, V. Sidzikauskas, J. Šernas, J. Šimoliūnas ir J. Vailokaitis) buvo priversta M. Sle­ ževičiaus sąlygas iš esmės priimti152. Tam reikėjo naujų Laikinosios konstituci­ jos pakeitimų. Įgyvendinant pasiektą susitarimą, kartu tęsiant ir gilinant pradėtą valdžios telkimą vykdomosios valdžios rankose, valstybei iškilusios grėsmės akivaizdoje 1919 m. balandžio 1 d. sušaukta Valstybės tarybos XTV sesija, turėjusi pasiek­ to susitarimo dvasia peržiūrėti Laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius. Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių pakeitimo ir papildymo klausi­ mas buvo svarstomas antrame ir trečiame sesijos posėdžiuose. Pirmininkas J. Staugaitis posėdžiui pranešė, kad Tarybos Prezidiumas gavo grupės Valstybės tarybos narių siūlymą kai kuriuos Laikinosios konstitucijos pa­ matinius dėsnius pakeisti ir pačią Laikinąją konstituciją papildyti naujais straips­ niais. Komisijos vardu kalbėjusiam K. Petruliui pranešus apie esantį „pataisymo ir papildymo projektą“, vykusioje bendroje diskusijoje prieš pakeitimą iŠ esmės niekas nepasisakė, buvo pareikšta tik pavienių siūlymų: suteikti prezidentui am­ nestijos teisę, bet nesuteikti įstatymų iniciatyvos teisės; pašalinti nuostatą, kuria kariuomenė pavedama prezidento žiniai ir jam suteikiama teisė skirti vyriausiąjį vadą. Paskui projektas grąžintas komisijai parengti jį antrajam svarstymui153. 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės tarybos posėdyje K. Petrulis pranešė, kad komisija padarė kai kurias papildomas Laikinosios konstitucijos pamatinių dės­ nių pataisas, atsižvelgė į keleto Tarybos narių siūlymus konstitucijos tekste var­

151 Valstybės taryba // Lietuva. 1919, Nr. 55. 152 P. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. II. Fotograf, leid. Vilnius, 1992. P. 387. I5J Valstybės taryba U Lietuva. 1919, Nr. 71.

81

MINDAUGAS MAKSIMAIT1S LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

totą žodį „vyriausybė“ pakeisti žodžiu „valdžia“. Diskusijose vėl ginčytasi dėl prezidento amnestijos teisės (pasiūlymas priimtas), kariuomenės priklausomy­ bės (nutarta ją, kaip projekte ir buvo siūlyta, palikti prezidento žinioje). Tam e pačiame posėdyje Valstybės taryba kiek pakeistus ir papildytus Laikinosios kon­ stitucijos pamatinius dėsnius priėmė po antrojo ir trečiojo svarstymų154. Naujieji Konstitucijos pakeitimai ir papildymai Taryboje buvo priimti juos inkorporavus į Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių tekstą. Iš Tarybos posėdžių aprašymo matyti, kad šį inkorporavimą parengė komisija, tuos pakei­ timus ir papildymus rengusi antrajam svarstymui ir kartu nedaug paredagavusi kai kurias kitas Konstitucijos teksto vietas. Nauji priimti Konstitucijos pamatiniai dėsniai susidėjo iš preambulės ir aštuonių skyrių (I. Bendroji dalis; II. Valstybės prezidentas ir jo kompetencija; III. Valstybės prezidento teisė leisti įstatymus; IV. Valstybės taryba; V. Ministerių kabinetas; VI. Pamatinės piliečių teisės; VII. Steigiamasis seimas; VIII. Vals­ tybės kontrolė), suskirstytų į 42 paragrafus. Didelė dalis Konstitucijos nuostatų, taip pat jos preambulė, dabar pažodžiui (išskyrus minėto prasmės nekeičiančio žodžio „vyriausybė“ tekste pakeitimo žodžiu „valdžia“) kartojo 1918 metų Pamatinių dėsnių nuostatas: liko nepa­ keista devyniolika paragrafų, t. y. du trečdaliai 1918 metų arba beveik pusė 1919 metų teksto; visiškai pakartoti V, VI ir VII skyriai, iš dalies išliko I ir IV skyriai (senesniajame tekste buvę atitinkamai IV, V ir VI bei I ir II sky­ riais). Apskritai iš esmės buvo pakeistos nuostatos, reglamentavusios centrinių valstybės institucijų sistemą, jų funkcijas ir tarpusavio santykius. Valstybės tarybai ir toliau pavesta „svarstyti ir spręsti“ įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis, ji ir toliau palikta principiniu įstatymų leidėju155 ir vienin­ tele tarptautinių sutarčių priėmimo institucija. Valstybės tarybai taip pat palik­ ta interpeliacijos ir paklausimų teisė. Tačiau apskritai į pirmąją vietą Konstitu­ cijoje iškelta vykdomoji valdžia. Pagrindinis šios srities pakeitimas neabejotinai buvo kolegialaus Valstybės tarybos Prezidiumo, kaip kolektyvinio valstybės vadovo, pakeitimas vienašme­ niu Valstybės prezidentu. Prisimenant, kaip aštriai ir daug dėl aukščiausiosios vyriausybės institucijos buvo diskutuojama priiminėjant Pamatinius dėsnius 1918 m. spalio-lapkričio mėn., nestebina, kad ir šiuo atveju pirmą kartą vals­ tybės prezidentas paminimas atsargiai, su tam tikromis išlygomis, tarsi dar nepamirŠus monarchinių idealų: „Iki Steigiamasis seimas bus susirinkęs ir nu­ sprendęs valstybės valdymo formą ir Konstituciją, valstybės prezidentas yra renkamas Valstybės tarybos“ (§ 6), o ir pats prezidentas vadinamas ne respub­ 154 Valstybės taryba // Lietuva. 1919, Nr. 72. 155 [M. Remeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 78; Lietu­ vos valstybės taryba. 5. Lietuvos valstybės taryba perduoda Steigiamajam seimui atstatytą ir suor­ ganizuotą nepriklausomą Lietuvos valstybę/ / Lietuvos aidas. 1938, Nr. 118.

82

II. VALSTYBĖS TARYBOS PASTANGOS KONSTITUCIONUOT! ATKURIAMA LIETUVOS VALSTYBĘ

likos, tai jau būtų reiškę tam tikrą Tarybos užsiangažavimą konkrečiai valstybės valdymo formai, o valstybės prezidentu. Valstybės prezidentui dabar priklausė vykdomoji valdžia, kurią jis turėjo vyk­ dyti per Ministrų kabinetą. Prezidentui pavesta savo parašu skelbti įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis, kviesti ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Kabinetą ir tvirtinti sudarytą, atstovauti valstybei, skirti pasiuntinius ir priimti akredituotus svetimų šalių pasiuntinius, skirti aukštuosius kariuomenės ir civi­ lius valdininkus, savo žinioje turėti kariuomenę ir skirti vyriausiąjį kariuomenės vadą, šaukti ir paleisti Valstybės tarybos sesijas (§ 9), jam priklausė amnestijos teisė (§ 10). Taigi jam suteiktos didesnės galios nei tos, kuriomis pagal Pamati­ nių dėsnių 1918 metų redakciją naudojosi Valstybės tarybos Prezidiumas. Beje, valstybės vadovo funkcijų perkėlimas nuo Valstybės tarybos Prezidiu­ m o vienašmeniam Valstybės prezidentui nereiškė visiško Tarybos Prezidiumo panaikinimo. Prezidiumas liko tik pačios Tarybos institucija su parlamentui vadovaujančio organo funkcijomis. Dėl to balandžio 12 d. Tarybos posėdyje išrinkta nauja Prezidiumo sudėtis156, iš naujo pasiskirstyta pareigomis. 1919 me­ tų redakcijos Valstybės tarybos statutas157, reglamentuodamas pakitusią Tary­ bos Prezidiumo organizaciją ir veiklą, nustatė, kad nuo Šiol jis susidės iš Tary­ bos pirmininko, pirmininkaujančio jos posėdžiams ir atstovaujančio Tarybai, vicepirmininko, pavaduojančio pirmininką, ir sekretoriaus, tvarkančio Tary­ bos Prezidiumo bei visų posėdžių protokolus ir Tarybos kanceliariją (6-8 str.). Ypač neigiamą Valstybės tarybos ir jos Prezidiumo galioms reikšmę dabar turėjo minėtoji išimtinė prezidento teisė šaukti ir paleisti Valstybės tarybos se­ sijas, t. y. sesijų nebegalėjo, kaip anksčiau, šaukti Tarybos Prezidiumas, nebe­ galėjo jų reikalauti trečdalis Tarybos narių. O tai buvo labai svarbu, nes tarp Tarybos sesijų ar per jų pertraukas prezidentas pats galėjo leisti įstatymus, prieš tai priimtus Ministrų kabineto (III skyrius). Pagal šioje Laikinosios konstituci­ jos redakcijoje nustatytą tvarką Ministrų kabineto priimti ir prezidento išleisti įstatymai savo galia buvo visiškai paritetiniai įstatymams, priimtiems Valstybės tarybos. Jų, kaip pabrėžiama Konstitucijoje, nebereikėjo teikti Valstybės tary­ bai, jie, kaip ir priimtieji Valstybės tarybos, nebevadinami laikinaisiais. Nustatyta, kad prezidentas, nesutikdamas su Kabineto priimtu įstatymo pro­ jektu, galėjo jį jam grąžinti, įstatymo projekto pakartotinis priėmimas Kabinete taip pat dar neįveikdavo prezidento veto; taip nutikus, galutinai įstatymo liki­ mą turėjo spręsti Valstybės taryba. Be to, Konstitucija Prezidentui pavedė tvir­ tinti ir Valstybės tarybos priimtus įstatymus, bet šiuo atveju jo pareikštas veto galėjo būti įveiktas pačios Tarybos, tą patį įstatymą jai priėmus antrą kartą, nereikalaujant kvalifikuotos balsų daugumos. 156 Valstybės taryba // Lietuva. 1919. Nr. 80. 157 Valstybės tarybos statutas. Vilnius, 1919. 83

MINDAUGAS MAKSIMAITLS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Be įstatymų leidybos teisės, Valstybės tarybai liko pavesta kontroliuoti M i­ nistrų kabineto veiklą, Ministrų kabinetas ir toliau privalėjo turėti jos pasitikė­ jimą. Ministrų kabineto atstovo kontrasignacija dabar buvo reikalinga visiems Valstybės prezidento aktams. Taigi naujoji Konstitucijos redakcija teisiškai įtvirtino tolesnį valdžios telki­ mą vykdomosios valdžios institucijų rankose, gerokai stumtelėdama iŠ turėtų pozicijų Valstybės tarybą ir ypač jos Prezidiumą. Pagal šią konstituciją „val­ džios organizacijoje pirmoji vieta pavedama ne Valstybės tarybai, kaip iki tol buvo, bet naujam vyriausybės viršūnės organui - Valstybės prezidentui"158. Pra­ tęsta tendencija su kiekviena nauja Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių pataisa siaurinti atstovaujamosios institucijos - Valstybės tarybos - vaidmenį valstybėje. Bet atsižvelgiant į realią padėtį ir grėsmę, iškilusią valstybei, nėra pagrindo Šią laikiną tendenciją laikyti Nepriklausomybės akte skelbto įsiparei­ gojimo tvarkyti valstybę demokratiniais pamatais ignoravimu. Kita vertus, minėta Pamatinių dėsnių tendencija apskritai nėra laikytina de­ mokratinių valstybės pagrindų pažeidimu, nes ji nenutolo nuo parlamentinės demokratijos nežeidžiančio Vyriausybės pariteto su parlamentu nustatymo. Api­ būdindamas laikinąsias Lietuvos konstitucijas, M. Romeris pabrėžė, kad, skir­ tingai nuo 1918 metų Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių, aiškiai lin­ kusių į „seimokratinį parlamentarizmą“, 1919 metų redakcijos Pamatiniuose dėsniuose „pastebima aiški pastanga kiek restauruoti vyriausybės su parlamen­ tu paritetą, keliant Valstybės Prezidento konstitucinę padėtį“ 159. Dėl čia paminėtų Laikinosios konstitucijos nuostatų, sudariusių jos atnauji­ nimo pagrindą, socialdemokratų veikėjas ir tuometinis tiekimo ir maitinimo ministras Steponas Kairys, svarstant Ministrų kabineto 1919 m. balandžio 15 d. posėdyje naujo sudaryto M. Sleževičiaus Kabineto deklaraciją, šią Pamatinių dėsnių redakciją kukliai apibūdino kaip paprasčiausią tarppartinę sutartį: „M ū­ sų Konstitucija nėra tikroj prasmėj konstitucija, tai yra tik sutartis, kuria re­ miantis yra sudarytas dabartinis Kabinetas“160. Žinoma, šis vertinimas turėtų būti suvokiamas perkeltine prasme, kaip parodantis konkrečios tarppartinės sutarties reikšmę Šiems Konstitucijos pataisymams ir papildymams atsirasti, kar­ tu, žinoma, suprantant, kad šia Laikinąja konstitucija sėkmingai naudojosi ne tik M . Sleževičiaus, bet ir ją 1919 m. spalio mėn. pakeitusi Ernesto Galva­ nausko vyriausybė. Nustačiusi prezidento rinkimų teisės subjektą - Valstybės tarybą, bet detaliau nereglamentavusi jo rinkimų būdo, Konstitucija tai paliko spręsti Tarybai. T ą pačią balandžio 4 d. ėmusis prezidento rinkimų, Valstybės taryba nusistatė kandi,w Lietuvos valstybės taiyba. 5. Lietuvos valstybės taryba perduoda Steigiamajam seimui atstatytą ir suorganizuotą nepriklausomą Lietuvos valstybę // Lietuvos aidas. 1938, Nr. 118. ,w (M. Romeris) M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 104. 160 Ministrų kabineto 1919 04 15 pos. protokolas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, lap. 123.

84

II. VALSTYBES TARYBOS BASTANČIOS KOKS U I UCIONUOTl ATKURIAMA IILTUVOS VAI M YBi;

datų balsavimui nesiūlyti, patiems Tarybos nariams suteikiant galimybę į slaptų rinkimų biuletenį įrašyti iš savo tarpo bet kurį norimą žmogų. Dviem Tarybos nariams (J. Šauliui ir J. Aleknai) protestuojant prieš kariuomenės priklausomybės prezidentui nustatymą atsisakius dalyvauti balsuojant, iš viso buvo paduoti 26 biu­ leteniai, vienas jų buvo tuščias, o likusiuose, kaip ir buvo tartasi, įrašytas A. Sme­ tona161. Jis ir tapo išrinktas pirmuoju Lietuvos prezidentu. Valstybės prezidento išrinkimą S. Šilingas įvertino kaip Lietuvos valdžios kū­ rimo darbo, pradėto 1918 m. lapkritį Vilniuje, užbaigimą162. Atskirai reikia paminėti visiškai naują Pamatinių dėsnių VIII skyrių, skirtą Valstybės kontrolės, kuriai, pagal dokumentą, pavedama viešųjų finansinių ope­ racijų ir valstybinio turto apsaugos funkcija, teisinei padėčiai reglamentuoti. Tačiau šiuo atveju svarbus ne tiek šio skyriaus turinys, kiek jo santykis su Vals­ tybės tarybos 1919 m. vasario 20 d. priimtu Įstatymu Valstybės kontrolei tvar­ kyti163, nes buvo sukurtas tam tikras konstitucinis kazusas. Būtent į Konstituciją, į 3 4 -4 2 paragrafus, pažodžiui buvo perkeltas visas įstatymo tekstas, išskyrus 5 straipsnį. Naujosios Pamatinių dėsnių redakcijos rengėjams jis, matyt, pasirodė nereikalingas, kartojantis Konstitucijos 4 para­ grafą (abu šie - Konstitucijos ir įstatymo - nuostatai finansavimo tvarkos nu­ statymą paveda įstatymams). Ministerijų juriskonsultų komisijos 1925 m. bir­ želio 22 d. pareikšta nuomone, ištisinis įstatymo inkorporavimas į Konstituciją rodė, kad jo „tikslas buvo padaryti šį įstatymą Konstitucijos dalimi, paversti paprastą įstatymą konstituciniu, kurio keitimas galėtų būti daromas tik ypa­ tinga tvarka“ , todėl, Komisijos manymu, „turi būti laikoma, kad Konstituci­ ja panaikino paprastą įstatymą, nors tai įsakmiai nenurodyta. Be to, Konsti­ tucija išleista vėliau nei įstatymas, todėl reikia laikyti turinčiomis galią vėlesnes normas“ , t. y. Konstituciją. Antraip, laikant, kad Įstatymas Valstybės kontro­ lei tvarkyti nenustojęs veikti, Komisijos manymu, vienodai galėtų būti taiko­ m os dvi skirtingos tvarkos Valstybės kontrolės dėsniams keisti — paprasta ir konstitucinė164. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjo nuomonė šį kaną nesutapo su juriskonsultų dėstytomis mintimis: Pamatiniams dėsniams nustojus veikti, 1919 m. Įstaty­ mas Valstybės kontrolei tvarkyti liko veikti toliau ir oficialiai buvo panaikintas tik nauju Valstybės kontrolės įstatymu, Seimo išleistu 1926 m. (VZ. 1926, N r. 224/1461). 1919 metų Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių 28 straipsnis pažo­ džiui pakartojo įstatymų leidėjo jau anksčiau Laikinojoje konstitucijoje paskelbtą nuostatą laikinai, kol nebus išleisti atitinkami nacionaliniai įstatymai, palikti 161 Valstybės taryba // Lietuva. 1919, Nr. 74. 162 xV-oji Lietuvos valstybės tarybos sesija. Posėdžių protokolai: 1 ir 2. Kaunas, 1919. P. 4. ,6J ¡statymas Valstybės kontrolei tvarkyti // LVŽ. 1919, Nr. 5/60. 164 Ministerijų juriskonsultų komisijos 1925 06 22 prot. // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 427, lap. 99.

85

MINDAUGAS MAKSIMAITIS UETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Lietuvos teritorijoje buvusius prieš karą įstatymus, neprieštaraujančius Pamati­ niams dėsniams. Kaip ir anksčiau, ši nuostata liko nepakeistame Pamatinių piliečių teisių skyriuje. Naujoji Konstitucijos redakcija pakartojo Tarybos nuo­ statas ir dėl Steigiamojo seimo sušaukimo, ir dėl valstybės sostinės. 1919 metų redakcijos Pamatinių dėsnių teksto paskelbimo forma yra dar labiau neįprasta, nei minėtosios 1919 m. sausio 24 d. konstitucinės pataisos paskelbimas. Naujosios Pamatinių dėsnių redakcijos tekstas „Laikinosios vyriausybės ži­ niose“ oficialiai apskritai nebuvo paskelbtas. Nedideliame, vos vieno pusės įpras­ to formato popieriaus lapelio apimties šeštojo „Laikinosios vyriausybės žinių“ numerio „Priedėlyje“ apie ją paskelbtas teisės akto eilės numeris („24a“), pava­ dinimas („Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai“) ¡r anoniminis informacinis pranešimas apie konstitucinio akto Lietuvos Valsty­ bės taryboje balandžio 4 d. priėmimą ir jo teksto išspausdinimą atskira bro­ šiūrėle165. „Laikinosios vyriausybės žinių“ Nr. 6 išleidimo d a t a - 1919 m .gegužės8 d., o jo „Priedėlio“ pasirodymo diena apskritai nebuvo nurodyta, bet jis praktiškai taip pat negalėjo būti išleistas anksčiau, nes jame, be nurodytos informacijos, skelbiami dar du teisės aktai, kurių vienas —su nuoroda apie preliminarų jo išspausdinimą dienraščio „Lietuva“ gegužės 4 d. numeryje. Vadinasi, informa­ cija apie Konstitucijos priėmimą buvo paskelbta praėjus ne mažiau kaip mėne­ siui po paties akto priėmimo. Beje, pasak A. Tumėno, „Laikinosios vyriausybės žinių“ priedai (konkrečiai - Šeštojo numerio priedas) buvo išspausdinti „daug vėliau“ nei pats numeris166. Nepaisant to, Valstybės taryboje priėmus Laikinosios konstitucijos pamati­ nių dėsnių pakeitimus ir papildymus, jau tą pačią dieną paskubėta vykdyti vie­ ną pagrindinę pakeitimų nuostatą - rinkti Valstybės prezidentą. Jau balandžio mėnesį jis, remdamasis Konstitucija, patvirtino M. Sleževičiaus Kabinetą, pa­ leido Valstybės tarybos sesiją, ėmė tvirtinti Kabineto priimtus įstatymus. N eat­ sižvelgta į tai, kad Konstitucijos pakeitimai tuo metu dar nebuvo paskelbti ir dėl to nebuvo spėję įsigalioti. Net Valstybės taryboje neliko vieningos nuomo­ nės, ar galioja buvusioji Laikinosios konstitucijos nuostata, reikalaujanti M i­ nistrų kabineto išleistus įstatymus pristatyti Tarybai: nusistatymą, kad tie įsta­ tymai, kaip reikalauja pakeistieji Pamatiniai dėsniai, dabar turi būti pristatomi prezidentui, nulėmė Tarybos nario J. Šaulio išsakyta mintis, kad Laikinoji kon­ stitucija jau galioja, „nes sulig jos mes išrinkome prezidentą“ 167. Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai // Priedėlis prie LVŽ [1919] Nr. 6/2 4 a. 166 Lietuvos valstybinės teisės paskaitų, doc. A. Tumėno skaitytų 1927/28 m. m., santrauka//LCVA, F. 1557, ap. 1, b. 73, lap. 5. 167 Valstybės taryba // Lietuva. 1919, Nr. 77.

86

II. VALSTYBĖS TARYBOS PASTANGOS KONSTITUCIONUOTI ATKURIAMĄ LIF.TUVOS VALSTYBĘ

Jau žengus pirmąjį žingsnį, reiškusį, kad Konstituciją imta įgyvendinti jai dar neįsigaliojus, o vienašmenis valstybės vadovas pakeitė kolektyvinį, susimąs­ tyta, kas ir kokiu būdu turi skelbti priimtą dokumentą, kas jį privalo pasirašyti: jau išrinktas Valstybės prezidentas, kurio pareigybė tuo aktu buvo steigiama, ar Valstybės tarybos Prezidiumas, kurio statusas, išrinkus prezidentą, buvo esmingai pasikeitęs - jis jau buvo netekęs teisės skelbti įstatymus. Suprantama, kad nė vienas iš šių variantų teisiškai nebuvo tinkamas. Vėl iškilo išleidžiamojo konstitucinio dokumento pasirašymo problema. Reikalas užtruko. Vėl tapo aktualu ieškoti Konstitucijos naujosios redakcijos paskelbimo būdo, leidžiančio paslėpti akivaizdžiai uždelstą jos paskelbimo da­ tą, o sykiu ir įsigaliojimo laiką, taip pat neatskleisti dokumentą pasirašiusiųjų. Paieškos derintos tarp Valstybės tarybos ir Ministrų kabineto, tai rodo jų tar­ pusavio susirašinėjimas168. Pagaliau gegužės 13 d. Kabinetas nutarė suteikti Vals­ tybės tarybai Laikinosios konstitucijos pamatiniams dėsniams penkių tūkstančių egzempliorių tiražu spausdinti 550 markių kreditą169. Brošiūrėlė su Konstitucijos tekstu buvo išspausdinta be konstituciniam aktui reikalingų parašų, nenurodant ne tik spausdinimo datos, bet ir apskritai jos išleidimo metų, vietoje leidinio metrikos apsiribojant elementarių duomenų apie brošiūrėlę spausdinusią įmonę nurodymu: „Kaunas, Lietuvos valstybės spaustuvė“ 170. Manytina, kad šį, kaip ir kitus pasitaikiusius Valstybės tarybos ir jos Prezi­ diumo formalius prasilenkimus su teisės reikalavimais, galima laikyti papras­ čiausiu to meto lietuvių politikų, dar nespėjusių įgyti reikiamo valstybės reikalų tvarkymo patyrimo, nepakankamu apsižiūrėjimu. Nepaisant to, kad 1919 metų redakcijos Pamatiniai dėsniai liko oficialiame leidinyje nepaskelbti, dabartinėje literatūroje, aptariančioje Šios Pamatinių dės­ nių redakcijos nuostatas, vis dėlto pasitaiko nuorodų į „Laikinosios vyriausybės žinias“ , t. y. į tekstą, kurio faktiškai ten nėra. Netgi A. Merkio parengtuose „Lietuvos įstatymuose“ 171, Lietuvos valstybės Konstitucijų rinkinyje, parengta­ me K. Valančiaus172, 1919 metų Pamatinių dėsnių šaltiniu nurodoma ne mi­ nėta Valstybės tarybos išleista brošiūrėlė ir netgi ne kitas koks konstituciją per­ spausdinęs leidinys, o „Laikinosios vyriausybės žinių“ šeštojo numerio „Priedėlis“ , kuriame iš tikrųjų tokio teksto nėra. 168 Valstybės tarybos 1919 04 28 ir 1919 05 07 raštai ministrui pirmininkui // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1, lap. 118 ir 123. 164 Ministrų kabineto kredito leidimo ir asignavimų nutarimai // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 18, lap. 30. 174 Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai. Trečiuoju skaitymu Lietuvos vals­ tybės tarybos priimti 1919 m. balandžio mėn. 4 d. (Kaunas, 1919]. 171 Lietuvos įstatymai. Sistematizuotas įstatymų, instrukcijų ir įsakymų rinkinys. Pirmas leidinys. Kaunas, 1922. P. 11-13. 172 K. L. Valančius. Lietuvos valstybės konstitucijos. Vilnius, 2001. P. 19.

87

MINDAUGAS MAKS1MA1TIS LIETUVOS VALSTYBES KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Mįslinga Laikinosios konstitucijos paskelbimo istorija dar ilgai buvo viena iš temų, dėl kurios karštai ginčytasi7*173. M . Romeris 1919 metų Laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius laiko nauja, antrąja veikusia Lietuvos laikinąja konstitucija174, kuri, viena vertus, remiasi 1918 metų Laikinąja konstitucija, daugelį nuostatų tiesiog žodis į žodį perra­ šydama iš pastarosios, arba paskolindama iŠ 1919 m. sausio 24 d. jos papildy­ m o ar 1919 m. vasario 20 d. Įstatymo Valstybės kontrolei tvarkyti, kita ver­ tus, kurioje taip pat esama ryškių pakeitimų, ypač keičiančių vyriausiosios valstybės valdžios konstrukciją ir kartu jos funkcinę organizaciją175. Teiginys, kad 1919 metų Pamatiniai dėsniai yra savarankiška nauja Lietuvos konstitucija, literatūroje yra paplitęs, galima sakyti - nusistovėjęs. Tačiau tokia nuomonė nėra vienintelė ir, manytina, turi pagrindo būti kvestionuojama. Kai kurie autoriai, daugiausia rašę emigracijoje, linkę 1919 metų Pamati­ nius dėsnius laikyti ne savarankišku konstituciniu aktu, o tik 1918 metų Pa­ matinių dėsnių modifikacija. Bene tvirčiausiai šios nuomonės laikosi K. Rač­ kauskas, žinomame veikale, specialiai skirtame Lietuvos konstitucinei teisei, apskritai neužsimindamas apie darytus Pamatinių dėsnių pakeitimus ir papil­ dymus, o 1918 metų Pamatinius dėsnius vertindamas galiojusiais iki Steigia­ majam seimui susirenkant176. Arba štai M. Mackevičiaus straipsnyje „Lietuvių enciklopedijoje“ 177 tvirtinama, kad iki Steigiamojo seimo laikinoji Lietuvos vy­ riausybė vadovavosi 1918 metų Pamatiniais dėsniais, kurie 1919 m. balandžio 4 d. „buvo papildyti, pakeisti“. Antrąja laikinąja konstitucija čia laikomas ati­ tinkamas Steigiamojo seimo išleistas aktas178. Taip pat mąsto ir istorikas P. Čepėnas, kuris rašo, kad 1918 m. lapkričio 2 d. priimta Laikinoji konstitucija „su nedideliais pakeitimais galiojo ligi Lie­ tuvos Steigiamojo seimo priimtos irgi tik Laikinosios konstitucijos“ 179. Šią mintį kartoja J. Jakštas180. Ne nauja Laikinąja konstitucija, o tik jos papildymu, balandžio 4 d. Valsty­ bės tarybos nutarimu priimtą dokumentą mano esant istorikas A. Jakubčio­ nis181. Tik gaila, kad neišvengta netikslumų: tą papildymą autorius įvardija iŠ l7i A. Tumėno skaitytų konstitucinės teisės paskaitų konspektas // LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 65, lap. 2. 174 [M. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 103. Ten pat, p. 77. 176 K. Račkauskas. Lietuvos konstitucinės teisės klausimais. New York, 1967. P. 18-21. 177 [M. Mackevičius] Mc. M. Konstitucija H Lietuvių enciklopedija. XII. South Boston, 1957. P. 385. 178 Tautinės minties keliu. Chicago, 1979. P. 100-101. ,7i P. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. II. Fotograf. leid. Vilnius, 1992, P. 289. 180 Tautos pažangos partija. Istorijos bruožai: 1916-1924 metai. Pagal J. Jakštą. Vilnius, 1995. P. 25. 181 A. Jakubčionis. 1918-1922 metų konstitucijos istorinėje perspektyvoje // Mūsų konstitucionalizmo raida: Straipsnių rinkinys. Vilnius, 2003. P. 53.

88

U. VAl.STYBllS TARYBOS l'ASTANCJOS KONSTITUCIONUOT1 ATKURIAMA LIETUVOS VAISTYKI-

tikrųjų nesamu įstatymu dėl prezidento institucijos įsteigimo, su nuoroda į 1919 m. gegužės 8 d. „Laikinosios vyriausybės žinias“, kur nei tokio įstatymo, nei naujo konstitucijos teksto nėra. Manytina, kad 1919 metų Pamatiniams dėsniams naujos konstitucijos reikš­ mės neteikimas turėjo labai svarų pagrindą. Ir ne tik dėl ilgo to paties ir todėl nepatogaus oficialaus akto pavadinimo išsaugojimo bei didelės dalies 1918 m. Pamatinių dėsnių nuostatų pažodinio pakartojimo. Tokiam vertinimui duoda pagrindą ir kai kurios konkrečios 1919 metų akto nuostatos, perimtos iš seno­ jo teksto ir pagal savo prasmę aktualios bei apskritai reikalingos tik pirmajai konstitucijai, o vėlesnėse nebetenka prasmės, netgi virsta absurdiškomis. Pirmiausia, būdama nauja, 1919 metų Laikinoji konstitucija preambulėje ne­ turėjo pakartotinai skelbti apie valstybės valdžios steigimą, kas būdinga tik pir­ majai Konstitucijai, nes tai jau buvo padaryta, valstybės valdžia konstitucijos jau buvo įsteigta 1918 m. (nors šioje pastarosios konstitucijos vietoje, kaip minėta, kalbam a apie „laikinosios Lietuvos valstybės vyriausybės“ steigimą, pasak M. Romėno, „iš esmės šiuo nieko nekeičiama, tiktai pasirinkta tikslesnis termi­ nas“ 182), o tai, kas jau gyvuoja, pakartotinai nebesteigiama. Antra, naujai konsti­ tucijai nederėjo pakartotinai skelbti straipsnio apie laikiną konstitucijai neprieš­ taraujančių ikikarinių įstatymų palikimą galioti, nes tai taip pat jau buvo padaryta 1918 metais, ir ši nuostata nebuvo praradusi galios; šiuo atveju, kaip tai ir buvo daroma visose vėlesnėse konstitucijose, derėjo skelbti bendrą nuostatą, paliekan­ čią galioti iki šios Konstitucijos paskelbimo dienos veikusius ir šiai konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus. Tokioje nuostatoje, įtvirtinančioje konstitucijos viršenybę teisės sistemoje, paminėti įstatymai būtų apėmę ne tik nacionalinius, bet ir recepuotus galiojančius įstatymus, taigi ir išleistus iki prasidedant Pirma­ jam pasauliniam karui ir atkuriamoje Lietuvos valstybėje įsigaliojusius remiantis 1918 metų Laikinosios konstitucijos pamatiniais dėsniais. Galima pažymėti ir tai, kad 1918 metų Pamatinių dėsnių 9 straipsnis nusta­ tė, kad aukščiausio vyriausybės organo kompetencija Valstybės tarybos Prezidiu­ mui pavedama tik iki neįkūrus tam reikalui atskiro organo; būtent ši Konstituci­ jos nuostata ir buvo įgyvendinta naujojoje Dėsnių redakcijoje įsteigus Valstybės prezidento instituciją. Tai buvo bene svarbiausias senosios redakcijos pakeitimas. T aip pat atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad tiek pirmininkavęs, priimant Pamatinių dėsnių pataisymus ir papildymus, Valstybės tarybos posėdžiams J. Staugaitis, tiek komisijos vardu juos pristatęs K. Petrulis kalbėjo apie siūly­ mą ne priimti naują Laikinąją konstituciją, o tik pakeisti kai kurias jos nuosta­ tas ir papildyti ją naujais straipsniais183. Ir tik paaiškėjus, kad tokie pakeitimai ir papildymai kartu su ta pačia proga padarytais smulkiais redakcinio pobūdžio

182 M. Romeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. D. 1. Kaunas, 1937. P. 64. 183 Valstybės taryba // Lietuva. 1919, Nr. 71.

89

MINDAUGAS MAKSIMAIT1S LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

patikslinimais apima nemažą dalį teksto, kad tie pakeitimai ir papildymai kore­ guoja dokumento struktūrą, jie buvo išdėstyti ne specialaus Konstitucijos pa­ pildymų ir pakeitimų įstatymo forma, o pakartotinai išleidžiant atnaujintą tuo metu galiojusios Laikinosios konstitucijos tekstą. Tad manytina, kad būtų tikslinga remti mintį, jog šiuo atveju yra ne du skirtingi konstituciniai aktai, o tik dvi Lietuvos valstybės Laikinosios konstitu­ cijos pamatinių dėsnių redakcijos. Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių 1919 metų redakcijos nuostatos padėjo sustiprinti vykdomosios valdžios institucijas. Tai užtikrino karo sąlygo­ mis reikalingą valdymo centralizavimą ir operatyvumą. 1919 m. liepos 11 d. vokiečių kariuomenė pasitraukė iš Kauno, realias ga­ lias ir veikimo laisvę palikdama Lietuvos valstybės institucijoms. Kitą dieną laikinoji Vyriausybė paskelbė kreipimąsi į Lietuvos piliečius, kuriame išdėstė artimiausios veiklos programą: buvo žadama tvarkyti valstybę teisėtumo ir tei­ singumo pagrindu, greitu laiku išleisti savivaldybių įstatymą, rengtis Steigia­ mojo seimo rinkimams; dokumente deklaruojama piliečių lygybė įstatymams, kviečiami visi, nepaisant tautybės ir tikėjimo skirtumų, aktyviai dalyvauti ku­ riant nepriklausomos Lietuvos valstybę. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Raudonosios armijos daliniai, kėlę atkur­ tam valstybingumui didžiausią grėsmę, Lietuvos kariuomenės buvo baigti iš­ stumti iš savo teritorijos. Ir nors dar ne tik nebuvo nustatytos valstybės sienos, bet ir didelė etnografinės teritorijos dalis pietryčiuose buvo likusi lenkų ranko­ se, nuo Vokietijos Versalio sutarties sąlygomis atskirtas Klaipėdos kraštas - ad­ ministruojamas prancūzų, o šiaurinėje Lietuvos dalyje dar teko grumtis su ber­ montininkų gaujomis, nors valstybės viduje sąmokslą mėgino organizuoti vadinamoji Lenkų karinė organizacija (POW ), imta intensyviai rengtis sušauk­ ti Steigiamąjį seimą, turėsiantį nustatyti Lietuvos valstybės pagrindus, parengti konstituciją ir laikinai atlikti aukščiausiojo valstybės valdžios organo funkcijas. Tiesiogine šio rengimosi išraiška reikia laikyti drauge su Steigiamojo seimo rinkimų įstatymu 1919 m. gruodžio 2 d. paskelbtą įstatymą apie Lietuvos vals­ tybės laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių pakeitimą ir papildymą184: Stei­ giamasis seimas renkasi Valstybės prezidento paskirtą dieną ir prezidento nuro­ dytoje vietoje (Lietuvos sostinė Vilnius buvo lenkų rankose). T as pats įstatymas liberalizavo Pamatinių dėsnių nuostatą, leidžiančią Steigiamajam seimui pra­ dėti savo darbą susirinkus dviem trečdaliams atstovų: nustatyta, kad jį galima pradėti pusės ir vieno išrinktųjų atstovų reikalavimu. Tai buvo paskutiniai Lietuvos valstybės tarybos aktai, tiesiogiai susiję su to meto Lietuvos laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių raida. 184

90

{statymas apie Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių §§ 32 ir 33 pakei­ tim ą// LVŽ. 1919, Nr. 16/194.

III. S T E IG IA M O JO SE IM O K O N S T IT U C IJO S

1. Konstitucine Steigiamojo seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucijos reikšmė Lietuvos Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą (LVZ. 1919, Nr. 16/195) priėmė Valstybės taryba 1919 m. spalio 30 dieną. Kartu su jais taip pat buvo paskelb­ tas Valstybės tarybos priimtas Rinkimų laisvės apdraudimo įstatymas (LVZ. 1919, N r. 16/196), numatęs piliečių ir valdininkų atsakomybę už neleistiną agitaciją, rinkimų eigos trukdymą ir kai kurias kitas panašaus pobūdžio veikas. Įstatymas rinkimų teisę suteikė Lietuvos piliečiams, vyrams ir moterims, su­ laukusiems 21 metų. Rinkimuose negalėjo dalyvauti asmenys, kuriems už tėvy­ nės išdavimą ar kitą sunkų nusikaltimą teismo atimtos teisės, taip pat teismo nubaustieji už žmogaus garbę plėšiantį nusikaltimą bei už Rinkimų laisvės ap­ draudimo įstatymo pažeidimus, jei nuo bausmės atlikimo laiko nepraėjo treji metai. Rinkimų teisė taip pat nebuvo suteikta kariškiams, tačiau po komunisti­ nių elementų Kauno įguloje išprovokuotų neramumų 1920 m. balandžio 2 d. paskelbtu Lietuvos Steigiamojo seimo rinkimų įstatymo pakeitimu kariškiams leista dalyvauti rinkimuose netgi nuo 17 metų (LVZ. 1920, Nr. 26/302). Rinkimai buvo organizuojami pagal proporcinę atstovavimo sistemą, rinkė­ jam s balsuojant už partijų ir grupių pasiūlytus kandidatų sąrašus. Rinkimus skelbiant nebebuvo laukiama, kol bus išspręstos teritorinės pro­ blemos. Todėl, nepaisant to, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytoms vienuolikai rinkimų apygardų, jungusių po 3—4 apskritis ir apėmusių etnogra­ finę Lietuvos teritoriją, buvo skirtos 229 Steigiamojo seimo atstovų vietos (LVZ. 1920, N r. 20/254), realiai laisvojoje Lietuvoje rinkimai galėjo vykti šešiose rin­ kimų apygardose ir būti renkama tik 112 atstovų: V II-X apygardos buvo suda­ rytos pagrindinei buvusios Vilniaus gubernijos daliai, tuo metu patekusiai į lenkų rankas, o Klaipėdos kraštui („prūsų Lietuvai“), kuris tada dar neįėjo į Lietuvos sudėtį, pagal įstatymą Steigiamojo seimo rinkimai galėjo būti skiriami atskirai. T u o siekta parodyti, kad Lietuva šį kraštą laiko savo teritorijos dalimi. Siekiant rinkimams sudaryti kiek galima palankesnes sąlygas, kovo mėn. vi­ soje Lietuvoje, išskyrus 30 kilometrų besiribojančią su lenkų administruojama teritorija zoną, kurioje taip pat leista laisvai rengti rinkiminius susirinkimus, buvo panaikinta karo padėtis (LVŽ. 1920, Nr. 20/255). Rinkimuose, vykusiuose 1920 m. balandžio 14-16 d., dalyvavo 86 pro­ centai rinkimų teisę turėjusių piliečių. Išrinktame Steigiamajame seime buvo 91

MINDAUGAS MAKSIMAI I IS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

atstovaujama įvairiausiems gyventojų sluoksniams, jame, tarsi miniatiūroje, at­ sispindėjo marga Lietuvos gyventojų sudėtis: nuo darbininko ir kaimo mažaže­ mio iki bankininko ir dvarininko; tarp inteligentų būta advokatų, gydytojų, karininkų, kunigų, mokytojų. Politiškai gausiausiai buvo atstovaujama krikš­ čionių demokratų blokui, kuris gavo absoliučią atstovų daugumą - 59 atstovų vietas. Didelę reikšmę bloko pergalei turėjo Bažnyčios įtaka gyventojams, taip pat jo pažadėta sparti žemės reforma. Socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Valstiečių sąjungos blokas (toliau - valstiečiai liaudininkai) turėjo 28 atstovų vietas, socialdemokratai - 13 vietų. Likusius mandatus dalijosi nepartiniai ir tautinių mažumų atstovai: greta lietuvių Steigiamojo seimo atstovais tapo žy­ dai, lenkai, vokietis. Jie jungėsi į frakcijas pagal tautinį požymį. Liko neatsto­ vaujama tik dešiniajam visuomenės sparnui, nes mažiau už kitas sroves pasidavusios radikalizmu!, savo idealu pasirinkusios ne liaudį, o tautą ir valstybę ir todėl stokojusios masinės paramos, Lietuvių tautos pažangos partijos, vaidinu­ sios reikšmingą vaidmenį Valstybės taryboje, gauti rinkėjų balsai, be viso to, dar ir nevykusiai išsidėstė rinkimų apygardose, nesuteikdami jai teisės nė į vieną mandatą. Šis Steigiamasis seimas atstovavo visai Lietuvos vadinamajai teisinei tautai. Negana to, Steigiamasis seimas buvo ne įprasta parlamentinė institucija, bet institucija, specialiai išrinkta atkurtos valstybės teisiniams pagrindams nustaty­ ti, būtent šiam reikalui ji gavo Lietuvos piliečių rinkėjų mandatą. Visos Steigia­ mojo seimo frakcijos stengėsi, kiekviena remdamasi savo įsitikinimais ir doktri­ nomis, busimajam Lietuvos gyvenimui parengti naujus ir, jų manymu, tikrai pažangius pagrindus. Steigiamasis seimas darbą pradėjo 1920 m. gegužės 15 dieną. Pradėdamas pirmąjį posėdį, Valstybės prezidentas A. Smetona pranešė apie Valstybės tary­ bos, Prezidento, Ministrų kabineto, Valstybės kontrolieriaus ir vyriausiojo ka­ riuomenės vado, atvedusių Šalį iki Steigiamojo seimo, pasitraukimą ir krašto valdymo perdavimą šiam aukštajam susirinkimui1. Steigiamojo seimo pirmi­ ninkas A. Stulginskis visus juos paprašė ir įgaliojo likti vietose ir eiti savo parei­ gas, kol Steigiamasis seimas nurodys, kam perduoti tų pareigų vykdymą2. Tik Valstybės taryba - laikinoji tautos atstovybė - savo misiją jau buvo atlikusi, tad ją iš karto teisiškai ir faktiškai pakeitė Steigiamasis seimas. Steigiamojo seimo pirmininkas A. Stulginskis savo pirmojoje kalboje, be ki­ ta ko, pasakė, jog einant prie konkrečių Steigiamojo seimo darbų, pirmuoju Steigiamojo seimo darbe turėtų būti Lietuvos nepriklausomybės skelbimas. „Stei­ giamasis seimas visu autoritetingumu turi pasauliui pareikšti, kad Lietuva yra nutraukusi visus valstybinius ryšius, kuriais ji buvo kadaise sujungta su kitom

1 Steigiamojo seimo darbai. 1 pos. 1920 05 15, p. 2. 2 Ten pat, p. 5.

92

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTI fUCIJOS

valstybėm; Steigiamasis seimas taria Lietuvą esant atstatytą, kaip nepriklauso­ mą valstybę“3. A. Stulginskio pasiūlytos trumpos, susidedančios vos iš trisdešimties žodžių, rezoliucijos, kuria Lietuvos Steigiamasis seimas, „reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo de­ mokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm“4, vienu balsu priėmimas, atstovų palydėtas Lietuvos himno sugiedojimu, buvo Steigiamojo seimo pirmojo posėdžio kul­ minacija. N ors rezoliucija buvo priimta nesilaikant įprastos panašiuose forumuose nu­ tarimų priėmimo balsavimu procedūros, o Steigiamojo seimo atstovų atsistoji­ m u5, ir nebuvo oficialiai paskelbta „Laikinosios vyriausybės žiniose“, ji, M. Romerio vertinimu, „tvirtai nustatydama neaprėžtą pamatinį įkurtos Lietu­ vos valstybės suverenumą, kaip jos teisės tarptautiniame socialiniame bendravi­ me pagrindą, turi principinę konstitucinę reikšmę ir teisinį jos valdžios imperiumo titulą“6. Nepaisant konstitucinio rango, minimas Steigiamojo seimo 1920 m. gegu­ žės 15 d. aktas teisinėje ir politinėje literatūroje, deja, iki šiol nėra deramai įver­ tintas. N et K. Račkausko monografijoje, skirtoje Lietuvos konstitucinės teisės klausimams7, apie jį neužsimenama; tiesa, kiek vėliau, šis autorius aptariamąjį aktą labai trumpai komentavo straipsnyje8, skirtame konstitucinei Steigiamojo seimo veiklai. Vyrauja požiūris, kad tai paprasčiausiai iškilmingas visų Lietuvos piliečių vardu Lietuvos tarybos 1918 m. Vasario 16 d. Akto aprobavimas arba patvir­ tinimas. Šią mintį netgi mėginama priskirti Steigiamojo seimo pirmininkui A. Stulginskiui, neva pakvietusiam tautos atstovus dar kartą paskelbti nepri­ klausomos Lietuvos atkūrimą9. Iš panašaus pobūdžio Steigiamojo seimo rezo­ liucijos vertinimų išsiskiria tautininkų mėginimai ją ne tik laikyti nereikalingu Lietuvos tarybos jau atlikto darbo dubliavimu, bet ir priekaištauti dėl tariamo kėsinimosi iŠ Lietuvos tarybos pasisavinti pastarajai už Vasario 16-osios Aktą priklausančius nuopelnus ir garbę. Pasak vieno tautininkų ideologų Izidoriaus 3 Ten pat. 1 pos., 1920 05 15, p. 4. 4 Lietuvos valstybės nepriklausomybės proklamavimas // Lietuvos novelos / Sudarė K. Šalkauskis. Kaunas, 1935. P. 4. 5 Steigiamojo seimo darbai. 1 pos., 1920 05 15, p. 5. 6 [M. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 93. 7 K. Račkauskas. Lietuvos konstitucinės teisės klausimais. New York, 1967. 8 K. Račkauskas. Steigiamasis seimas ir jo dvi konstitucijos // Tėvynės sargas. 1970, Nr. 1. 9 J. B. Laučka. Keletas žvilgsnių į Lietuvos 1922 metų Konstitucijų: jos kilmė ir pagrindiniai prin­ cipai // Aidai. 1985, Nr. 3, p. 139; žr. taip pat: J. Rajeckas. Steig. seimo auksinė sukaktis // Tėvynės sargas. 1970, Nr. 1, p. 34; J. B. Laučka. Lietuvos parlamentinė santvarka H Tėvynės sargas. 1970, Nr. 1, p. 111; Lietuvos istorija / Red, A. Šapoka. Kaunas, 1936. P. 569 ir kt.

93

MINDAUGAS MAKSIMAI ! 1S LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJV ISTORIJA

Tamošaičio, „karštesni entuziastai ėjo net tiek toli, jog rado reikalo Valstybės Tarybos paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę Steigiamajame Seime patvirtin­ ti“ 10. Tai suprantama prisimenant, kad tautininkai, Lietuvos taryboje „Tautos pažangos“ vardu vaidinę vieną svarbiausių vaidmenų, o Steigiamajame seime, neturėdami savo atstovų, neturėjo galimybių dalyvauti priimant minėtą jo re­ zoliuciją. Vis dėlto Steigiamojo seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija turi savaran­ kišką konstitucinę reikšmę. Jei 1917 m. Lietuvių Vilniaus konferencija savo bendrojoje politinėje rezo­ liucijoje įrašė būtinumą, siekiant laisvos Lietuvos raidos, sukurti nepriklauso­ mą, demokratiniais principais sutvarkytą Lietuvos valstybę, kurios pagrindus ir santykius su kitomis valstybėmis nustatytų Steigiamasis seimas, o Lietuvos ta­ ryba Nepriklausomybės Akte jau skelbėsi ją atkurianti, t. y. šis aktas reiškė lietuvių tautos apsisprendimo atkurti (ne iŠ naujo sukurti) savo nepriklausomą valstybę pareiškimą, pakartotas teiginys, kad valstybės atkūrimo pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis nustatys kiek galima skubiau sušauktas visų Lietuvos gy­ ventojų demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis seimas, tai pastarasis, užbaig­ damas tautinio atgimimo, valstybės atkūrimo, laikinųjų konstitucijų ir įstaty­ mų bei tokių pat vyriausybių laikotarpį, 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucijoje proklamavo valstybę esant atkurtą, t. y. įvykusį faktą11, kartu pradėdamas jau valstybinį gyvenimo laikotarpį. Šios Steigiamojo seimo rezoliucijos santykį su Valstybės tarybos Vasario 16-osios Aktu tiksliai apibūdina žodžiai, kad pirmasis reiškia tiesioginį paskel­ bimą apie antrajame formuluoto tikslo įvykdymą12. Be to, atsižvelgdama į tai, kad tautų apsisprendimo principą gali įgyvendinti tik realiai egzistuojanti etninė tauta, o ne vien geografine sąvoka apimami, t. y. tam tikro regiono, gyventojai13, Lietuvių Vilniaus konferencija laikėsi nuomo­ nės, kad Lietuvos likimą turi spręsti pirmiausia lietuvių tautos atstovai14. Taip manė ir M. Romeris, teigdamas, kad konkrečiomis to meto aplinkybėmis lietu­ vių nacionalinės valstybės kūrėju galėjo būti viena tik lietuvių tauta, nes pati tos valstybės idėja kilo tik iš tautinio lietuvių judėjimo15. Bet vos tik 1918 metų lapkritį priėmusi pirmą Laikinąją konstituciją ir sudariusi pirmą laikinąją vy­ riausybę Valstybės taryba susirūpino tautinių mažumų įtraukimu į valstybės

10 1. Tamošaitis. Nuo gruodžio m. 17 d. ligi šių dienų // Pirmasis nepriklausomos Lietuvos de­ šimtmetis. Fotograf, leid. Kaunas, 1990. P. 141. 11 V. Vaitiekūnas. Lietuvos suverenumas Steigiamajame seime // Aidai. 1970, Nr. 10, p. 458. 12 Steigiamojo seimo 35 m. sukaktis // Sėja. 1955, Nr. 5, p. 1. 15 K. Račkauskas. Steigiamasis seimas ir jo dvi konstitucijos//Tėvynės sargas. 1970,Nr. l,p . 133. 14 P. Klimas. Lietuvos valstybės kūrimas 1915-1918 metais Vilniuje/ / Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Fotograf, leid. Kaunas, 1990. P. 7. IM. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. New York, 1967. P. 42.

94

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

kuriamąjį darbą16, o Steigiamojo seimo rezoliucijoje jau oficialiai atsispindėjo pakitusi situacija. Šia naująja formule, pasak K. Račkausko, buvo pabrėžta, kad lietuvių tauta, atkūrusi valstybę, vienodas teises suteikdama ir kitų tautinių jun­ ginių nariams, tos valstybės funkcijų nemonopolizavo17. Kitoks klausimo spren­ dimas būtų nesiderinęs su pilietinės visuomenės principais. Todėl vienas iš svarbiausių Steigiamojo seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezo­ liucijos bruožų, skiriančių ją nuo Lietuvos tarybos 1918 m. Vasario 16 d. Akto, išplaukė iš jau minėtų Steigiamojo seimo savybių. Atstovaudamas Lietuvos pi­ liečiams ir laikydamas save suverenios Lietuvos, o ne vien lietuvių tautos, galios reiškėju, Steigiamasis seimas Lietuvos nepriklausomybės rezoliuciją visai pa­ grįstai skelbė jau ne vien lietuvių tautos vardu, kaip tai buvo padariusi Lietuvos taryba, o Lietuvos žmonių vardu, t. y. reiškė bendrą visos Lietuvos pilietinės visuomenės, o ne tam tikros, nors ir gausiausios, jos dalies, valią. Steigiamasis seimas, apimdamas ir nelietuvius krašto gyventojus, gerokai išplėtė aukščiau­ siosios suverenios galios subjekto turinį. Ši aplinkybė labai pakėlė Steigiamojo seimo autoritetą. Jis sugebėjo tapti realia jėga, tęsiant sunkią kovą dėl valstybės. Taigi Steigiamojo seimo 1920 m. gegužės 15 d. aktas turėjo pagrindą reikš­ ti ir faktiškai buvo oficialus steigiamosios valdžios dokumentas, teisiškai užfik­ savęs naujos valstybės tapsmą. Valstybės atkūrimo faktą skelbdamas visų Lietu­ vos žmonių vardu, Šis Steigiamojo seimo dokumentas tapo argumentu, atėmusiu pagrindą Lietuvos nepriklausomybės priešų tvirtinimams, kad Ši valstybė buvo atkurta vien tik vokiškųjų okupantų arba Santarvės šalių intrigų ar savanaudiš­ kos pagalbos nacionalistų saujelei dėka18. N auja ir reikšminga šioje rezoliucijoje buvo ir tai, kad vos tik susirinkęs Stei­ giamasis seimas joje pasisakė vienu svarbiausiu klausimu, kurio sprendimą jam buvo patikėjusios tiek Lietuvių Vilniaus konferencija, riek Lietuvos taryba, bū­ tent —nustatyti Lietuvos valstybės pamatus, joms pačioms apsiribojant bendro pobūdžio formule, jog naujoji valstybė bus sutvarkyta demokratiniais princi­ pais. Taigi Steigiamasis seimas, nekartodamas Vasario 16-osios Akto, nustatė jau konkrečią tos valstybės valdymo formą - demokratinę respubliką. Si trumpa ir kategoriška rezoliucijos nuostata reiškė svarbiausią žingsnį Steigiamajam sei­ mui nustatant atkurtosios valstybės pamatus, tapo ne tik reikšmingiausia gaire, bet ir vienu iš pradžios taškų Lietuvos konstitucinei raidai. Steigiamojo seimo nuostata dėl valstybės valdymo formos, išsakyta pačioje jo darbo pradžioje, taip pat pažymėtina ir Valstybės tarybos 1918 m. lapkričio 2 d. nutarimo, atidedančio Uracho kvietimo Lietuvos karaliumi klausimą iki iC Lietuvos Valstybės tarybos protokolai 1917-1918. Vilnius, 1991. P. 383, 403. 17 K. Račkauskas. Steigiamasis seimas ir jo dvi konstitucijos II Tėvynės sargas. 1970, Nr. 1, p. 133-134. 18 P. Pauliukonis. Lietuvos valstybės pagrindus tiesiant II Aidai. 1970, Nr. 5, p. 196.

95

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Steigiamojo seimo, kontekstu: Lietuvą vienu balsu paskelbus demokratine res­ publika, monarchijos klausimas savaime išnyko ir Steigiamajame seime nebe­ buvo keliamas. Be viso to, Lietuvos Steigiamojo seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucijoje buvo matyti visuomenės požiūris atkurtosios valstybės teritorijos klausimu. Va­ sario 16-osios Akto dokumentas, skelbdamas apie Lietuvos valstybės su istorine sostine Vilniuje atkūrimu siekė iškelti ir pabrėžti jos sąsajas su Lietuvos Didžią­ ja Kunigaikštyste, pasiryžimą kurti valstybinį darinį, reiškiantį istorinę jos tą­ są19. T uo tarpu Steigiamasis seimas, vadovaudamasis 1905 metų D idžiojo lie­ tuvių seimo bei 1917 metų Lietuvių Vilniaus konferencijos nuostatom is, pasisakė už atkurtą valstybę „etnologinėm sienom“ (tiksliau būtų sakyti „etni­ nėmis sienomis“), t. y. pirmiausia iškėlė ištikimybę tautinės valstybės idėjai. Pagaliau Steigiamojo seimo rezoliucija, vykdydama Vasario 16-osios Akto pavedimą nustatyti Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis, konstatavo Lie­ tuvos valstybę tapus laisva nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis valstybėmis. Iki Steigiamojo seimo sušaukimo Lietuvos valstybę dejure buvo pripažinusi vienintelė karą pralaimėjusi Vokietija. Tęsdamas Lietuvos vals­ tybės pavertimo visateisiu tarptautinės teisės subjektu veiklą, Steigiamasis sei­ mas netrukus ratifikavo Lietuvos Taikos sutartį su Rusija, sutartį tarp Lietuvos ir Latvijos vyriausybių dėl sienų nustatymo, keletą kitų tarptautinių sutarčių. Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, žengtas lemiamas žingsnis, tvarkant san­ tykius su užsienio valstybėmis ir pasiekiant tarptautinį pripažinimą20. Steigia­ mojo seimo funkcionavimas jaunai nepriklausomai valstybei suteikė būtiną po­ litinį svorį ir autoritetą. Vadinasi, Steigiamojo seimo rezoliucija nekartojo Lietuvos tarybos nutari­ mo. Ji skyrėsi tuo, kad, reikšdama visų krašto gyventojų valią, skelbė Lietuvos valstybę jau esant atkurtą ir suverenią bei nustatė valdymo formą. Vykdydamas demokratiniu būdu visų Lietuvos gyventojų išrinktam ir visiškai Lietuvos tau­ tos valią išreiškiančiam Steigiamajam seimui Vasario 16-osios Akte adresuotą pavedimą, jis konstatavo Lietuvą tapus nepriklausoma, demokratiniais pagrin­ dais besitvarkančia respublika ir įsipareigojo tai įtvirtinti Konstitucijoje, dėl kurios jis ir buvo susirinkęs. T am tikrą nuostabą kelia tai, kaip neadekvačiai šio dokumento turinį išdėstė M . Romeris, kuris, pirma, neužsimena apie jame nustatytą valstybės valdymo formą, neva „iš karto“ išspręstą tik Laikinojoje Lietuvos valstybės konstituci­ joje21, t. y. beveik mėnesiu vėliau - birželį, antra, Steigiamasis seimas, pagal jį, 19 R. Miknys. Lietuvos valstybingumo koncepcijos istoriniai ir ir geopolitiniai aspektai. Teorija ir praktika // Mykolo Romerio mokslas apie valstybę. Vilnius, 1997. P. 62-63. 20 V. Sidzikauskas. Steigiamasis seimas ir Lietuvos tarptautinės problemos // Tėvynės sargas. 1970,

Nr. I, p. 66. 21 IM. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 94.

96

III. STEIGIAMOJO SEIMO K O N M ITL'U jO S

savo rezoliucijoje skelbia valstybę su sostine Vilniuje22, nors šiame dokumente, atsižvelgiant į tuometines realijas, Vilnius apskritai nėra minimas. Taip pat pažymėtina, kad čia minimi trys dokumentai - Lietuvių Vilniaus konferencijos 1917 m. rugsėjo 18-23 d. politinė rezoliucija, Lietuvos tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimas ir Steigiamojo seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija - nereiškė, kaip kartais literatūroje teigiama, trijų oficialių Lietuvos nepriklausomybės deklaravimo aktų23. Kiekvienas dokumentas siekė savų, pri­ ėmimo metu įmanomų konkrečių tikslų: pirmasis iškėlė uždavinį sukurti nepri­ klausomą Lietuvos valstybę, antrasis paskelbė tiesioginės veiklos šiam uždaviniui įgyvendinti pradžią, trečiasis konstatavo, kad uždavinys yra įvykdytas. D ėl 1920 m. gegužės 15 d. aktą priėmusios institucijos - Steigiamojo sei­ m o —autoriteto šis dokumentas savo principinę konstitucinę reikšmę sugebėjo išsaugoti ir ateityje. Neatsitiktinai 1990 m. kovo 11d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstaty­ m o24, pabrėždamas iš naujo atkurtosios nepriklausomos Lietuvos valstybės tęs­ tinumą, rėmėsi ne tik Lietuvos tarybos Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktu, bet ir minėta Steigiamojo seimo rezoliucija, niekada nepraradusiais teisinės ga­ lios ir liekančiais Lietuvos valstybės konstituciniu pamatu. Todėl pagrįstai galima sutikti su mintimi, kad vien pareiškimu, autoritetin­ gai visiems laikams užfiksavusiu nepalaužiamą tautos siekį būti laisva ir nepri­ klausoma, Steigiamasis seimas, net jeigu iš karto dėl kokių nors priežasčių būtų išsiskirstęs, galėtų būti laikomas atlikusiu savo uždavinį25. Akivaizdu ir tai, kad Steigiam ojo seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucijos Lietuvos konstitucinėje raidoje palikto pėdsako neįstengė sunaikinti nei sovietinio okupanto pastan­ gos, nei nuo jos priėmimo praėjęs ilgas laikotarpis.

2. Pirmasis jėgų Steigiamajame seime pasitikrinimas: Lietuvos valstybės laikinoji konstitucija Steigiamasis seimas specialiai buvo sušauktas parengti ir konstituciškai įtvirtin­ ti naujos valstybės pagrindus. Tai buvo svarbiausias jo uždavinys. Bet šiam tie­ sioginiam ir svarbiausiam Steigiamojo seimo uždaviniui atlikti - suteikti Lietu­ vos valstybės pagrindams konstitucinę formą - reikėjo laiko, o pats Steigiamojo seimo buvimo ir Valstybės tarybos pasitraukimo iš politinės arenos faktas grio­ vė daugelį galiojusių Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių nuostatų. N e­ geisdamas piktnaudžiauti savo - suvereno - konstitucijos nevaržoma valdžia ir 22 Ten pat, p. 93. 23 Z. Petrauskas. Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimas 1918-1919. Vilnius, 1989.P. 35. 2Ą Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo // Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybėsžinios. 1990, Nr. 9-222. 25 L. Šmulkštys. Žvilgsnis [ Steigiamojo seimo istoriją // Sėja. 1960, Nr. 2, p. 8.

97

MINDAUGAS MAKS1MAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

siekdamas ją kuo skubiau įsprausti į teisinius, konstitucinius rėmus, Steigiama­ sis seimas jau antrajame posėdyje (1920 m. gegužės 17 d.)» nustatęs frakci­ joms kvotas, proporcingas jų turimų narių skaičiui, ir tas kvotas užpildžius frak­ cijų deleguotais žmonėmis, sudarė septynių žmonių komisiją Laikinosios konstitucijos projektui rengti. Krikščionims demokratams skirtas vietas komi­ sijoje užėmė A. Tumėnas, Z. Starkus ir J. Purickis, valstiečiams liaudininkams K. Grinius ir J. Masiulis, V. Čepinskis atstovavo socialdemokratams, N . Fridmanas - skaitlingiausiai tautinių mažumų - žydų - frakcijai26. Nenorėdamas ilgai užtęsti nekonstitucinio valdymo, Steigiamasis seimas Lai­ kinosios konstitucijos priėmimą labai skubino, taip pat komisija, galima many­ ti, buvo gavusi instrukciją rengiamame dokumente (panašiai kaip Valstybės ta­ rybos Laikinojoje konstitucijoje) tenkintis tik pagrindinių principų Fiksavimu. Tokia mintis peršasi dėl to, kad trečiasis Steigiamojo seimo posėdis buvo paskir­ tas gegužės 18 d., t. y. kitą dieną po komisijos sudarymo, ir trečiuoju jo dieno­ tvarkės klausimu buvo numatytas Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos projekto svarstymas27. Tiesa, tai dienai atėjus, šio dienotvarkės klausimo, komi­ sijai nesuspėjus pasirengti, teko atsisakyti ir jį perkelti trims dienoms vėliau28. Laikinosios konstitucijos projekto Steigiamojo seimo plenariniuose posėdžiuo­ se svarstymas pradėtas gegužės 21 dieną. Tautos atstovų vienbalsiškumo laiko­ tarpis jau praktiškai kartu su gegužės 15 d. deklaracijos priėmimu buvo pasi­ baigęs: paaiškėjo, kad, nepritardam i k om isijos paren gtam projek tu i, socialdemokratai parengė dar ir savo projektą, kurį Steigiamajam seimui prista­ tė V. Čepinskis, siūlydamas pastarąjį laikyti svarstymo pagrindu. Tačiau Stei­ giamasis seimas balsų dauguma, K. Griniui pasiūlius, socialdemokratų siūlymo netenkino ir nutarė svarstyti komisijos parengtą Laikinosios konstitucijos pro­ jektą29. Po to kalbėjęs komisijos referentas Z. Starkus pažymėjo, kad jos teikia­ mas Laikinosios konstitucijos projektas nedaug tesiskiria nuo socialdemokratų projekto ir kad komisijos nariai, išskyrus socialdemokratą, beveik dėl visų daly­ kų buvo vieningi30. V. Čepinskis pripažino, kad socialdemokratų projektas nuo komisijos projekto išties skiriasi tuo, kad parodo kategorišką partijos prieštara­ vimą prezidento institucijai, jų nesutikimą su siūloma Kabineto sudarymo tvarka, nes socialdemokratai reikalauja, kad ministru pirmininku ir Kabineto nariais galėtų būti vien Steigiamojo seimo nariai, taip dar labiau sustiprinus ir šiaip neginčijamai pirmaujantį Steigiamojo seimo vaidmenį valstybėje. Ir dar, jie ma­ no, kad būtina deklaruoti mirties bausmės panaikinimą31. 26 27 28 29 30 31

98

Steigiamojo seimo darbai. 2 pos., 1920 05 17, p. 8. Ten pat, p. 9. Ten pat, 3 pos. 1920 05 18, p. 9. Ten pat, 5 pos., 1920 05 21, p. 28. Ten pat, p. 29. Ten pat, p. 29-30.

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

Socialdemokratai, siūlydami Laikinosios konstitucijos projektą, demonstra­ vo, kad yra karšti parlamentinės demokratijos pakeitimo parlamento hegemo­ nija šalininkai, siekė Steigiamąjį seimą padaryti vieninteliu valdžios šaltiniu, panaikinti atskirą vyriausybę, Ministrų kabinetą faktiškai pakeičiant Steigia­ m ojo seimo komisijomis atskiroms administracijos šakoms valdyti arba tik jų pirmininkais, o prezidentą — Steigiamojo seimo pirmininku. T uo tarpu Stei­ giamajame seime dominuojantys krikščionys demokratai buvo vidurio kelio šalininkai, jie taip pat pasisakė už parlamentinę demokratiją, bet įprastą, su Steigiamajam seimui atsakingu Ministrų kabinetu ir Steigiamojo seimo renka­ mu, tad nuo jo priklausančiu, prezidentu. Atstovaujančių ir ginančių prezidentinę respubliką Lietuvos Steigiamajame seime nebuvo. Nesunku pastebėti, kad projektas atsisakyti prezidento institucijos ir įstaty­ mų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią sutelkti parlamento rankose, padarant jį visagaliu valstybės šeimininku, dar neilgoje Lietuvos konstitucinėje raidoje jau buvo, bet nepasiteisino. Reikia prisiminti pirmosios redakcijos (1918 m.) Lai­ kinosios konstitucijos pamatinius dėsnius, kuriuose Valstybės taryba, po tam tikros sumaišties tarp narių panaikinusi Uracho išrinkimą Lietuvos karaliumi, nepanoro iš karto siaurinti savo vaidmens ir kolektyviniu valstybės vadovu pa­ skelbė savo pačios vadovybę, atstovaujamą Prezidiumo. Laikinosios konstitucijos projekto rengimo Steigiamajame seime metu ne­ trukus ėmė ryškėti, kad socialdemokratų reikalavimą atsisakyti prezidento ins­ titucijos remia ir nemažai valstiečių liaudininkų. Atsiradus svyravimui, savo narių nusistatymą Šiuo klausimu pamėginusi išsiaiškinti pati valstiečių liaudi­ ninkų frakcija 1920 m. gegužės 20 d. surengė specialų balsavimą, kurio metu nežymi frakcijos narių dauguma pasisakė už prezidento instituto išsaugojimą32. Tačiau aistroms ir toliau nerimstam, kitą dieną tuo pačiu klausimu nutarta balsuoti pakartotinai, vardiniu balsavimu, nuomonės taip pat paklausiant ir nedalyvavusiųjų posėdyje. Paaiškėjo, kad už prezidentą pasisakė 13, prieš 15 žmonių. T ad frakcija nuo šiol nutarė remti prezidento instituto atsisakymo idėją, o tuo atveju, jei Steigiamasis seimas balsų dauguma vis dėlto nutartų palikti prezidento instituciją, reikalauti į Šį postą rinkti, jų vertinimu, neutra­ lius žmones: Petrą Leoną arba Mykolą Biržišką33. Ieškodama sutarimo galimybių, kiek vėliau Komisija konstitucijai rengti Stei­ giamajam seimui pasiūlė dar ir antrą, kompromisinį, konstitucijos projekto va­ riantą, kuriuo atsisakoma įprastos prezidento institucijos ir siūloma jo funkci­ jas padalyti Steigiamojo seimo pirmininkui ir Ministrų kabinetui: valstybės

32 LVS irSLD partijos frakcijų bloko 192005 20 pos. protokolas// MAB RS. t. 199,saug. vien. 21, lap. 9. 33 Ten pat, lap. 10-11.

99

minpalu ;as m a k sim a sis Lie t u v o s v a lst y b e s k o n s t it u c ijų is t o r ija

atstovavimas pagal šį projektą būtų atiduotas Steigiamojo seimo pirmininkui, kuris, tiesa, vadintųsi prezidentu, o vykdomoji valdžia visiškai koncentruotųsi Ministrų kabineto rankose. Taip pat komisija pasiūlė naują nuostatą ir pirma­ jam Laikinosios konstitucijos projekto variantui, atvirkščiai, išplečiant vykdo­ mosios valdžios galias: suteikė Ministrų kabinetui teisę tarp Steigiamojo seimo sesijų arba per jų pertraukas leisti „neatidėliotinus įstatymus“, kurie privaloma tvarka būtų pateikiami po pertraukos susirinkusiam artimiausiam Steigiamojo seimo posėdžiui34. Steigiamajam seimui tame pačiame posėdyje pasiūlyta apsispręsti: surengtas vardinis balsavimas dėl prezidento institucijos, prieš pasiūlymą jos atsisakyti pasisakė 56 (daugiausia krikščionių demokratų atstovai), už pasiūlymą — 39 (daugiausia socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai), susilaikė 6 atstovai35. Kartu atkrito komisijos pasiūlytas kompromisinis Laikinosios konstitucijos pro­ jekto variantas. Taip pat atmestas komisijos siūlytas variantas suteikti Kabine­ tui ribotas įstatymų leidybos teises, nes „Seimas neturi pripažinti savęs bejė­ giu“36. Pagaliau po karštų diskusijų priimtas socialdemokratų pasiūlymas į Konstituciją įtraukti nuostatą dėl mirties bausmės panaikinimo37. 1920 m. birželio 2 d. Steigiamasis seimas dešimtajame savo posėdyje Lietu­ vos valstybės laikinąją konstituciją priėmė po trečiojo svarstymo38. Ją paskelbė pirmasis Valstybės prezidentas A. Smetona su ministro pirmininko E. Galva­ nausko kontrasignacija39. Nors Laikinosios konstitucijos svarstymo eiga, taip pat jos priėmimo faktas yra skrupulingai užfiksuoti Steigiamojo seimo stenogramose („Steigiamojo sei­ mo darbuose“), teisės literatūroje ji dažnai netiksliai įvardijama kaip 1920 m. birželio 10 d. Laikinoji konstitucija arba tiesiog kaip birželio 10 d. priimta Steigiamajame seime. Iš tiesų ši data Laikinajai konstitucijai teisiškai nėra svar­ biausia, nes tai nėra jos priėmimo ir net ne jos oficialaus paskelbimo (tai buvo padaryta birželio 12 d.) data. Tiesa, „Laikinosios vyriausybės žiniose“ oficialiai paskelbto Laikinosios konstitucijos teksto pabaigoje yra nurodoma birželio 10 d., bet ji čia reiškia įstatymų leidyboje didesnės reikšmės neturinčią jos pasirašymo dieną. Literatūroje skirtingai vertinamas Laikinosios konstitucijos pamatinių dės­ nių galiojimo pasibaigimo momentas. Esama nemažai nenutrūkstamo konstitucijos galiojimo, vienos konstitucijos keitimo kita idėjos šalininkų, tvirtinančių, kad šiais Laikinosios Lietuvos konsti-• •M Steigiamojo seimo darbai. 9 pos., 1920 05 31» p. 64. }4> Ten pat, p. 56. ■tc Ten pat, p. 66, 67. 57 Ten pat, p. 69. ,a Ten pat, 10 pos., 1920 06 02, p. 74. 39 Laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija // LVŽ. 1920, Nr. 37/407. 100

Iii. SThK'flAM O JO S U M O K O N ST IT U C IJO S

tucijos pamatiniais dėsniais vadovautasi iki 1920 m. Steigiamojo seimo Laiki­ nosios konstitucijos įsigaliojimo. Šią mintį tarsi patvirtina Pamatinių dėsnių pre­ ambulė, kurioje, atsakant į svarstymo metu A. Smetonos iškeltą klausimą, ar Konstitucija veiks iki Seimui susirenkant, ar iki Steigiamasis seimas nuspręs40, buvo paskelbta, kad laikinoji Lietuvos valstybės vyriausybė šios laikinosios konsdtucijos pagrindais steigiama „iki Steigiamasis (Kuriamasis) seimas bus nuspren­ dęs Lietuvos valdymo formą ir konstituciją“. Nors čia konkrečiai minima Stei­ giamojo seimo konstitucija, pati preambulės formulė, pasak M. Romerio, reiškia, kad Valstybės taryba „Šią konstituciją nustato tiktai savo valdžiai vykdyti, bet ne Lietuvos valstybės santvarkai, pareinančiai nuo Steigiamojo seimo galios“41. Negalima nesutikti su M. Romerio teiginiu, kad Valstybės tarybos išleista Laikinoji konsritucija buvo nustačiusi valstybės valdžios konstrukciją, gyvavu­ sią tiktai iki Steigiamojo seimo sušaukimo, o jį sušaukus Pamatiniai dėsniai „automatiškai žlugo“, savaime neteko galios prieš steigiamąją, taigi suverenią, demokratinio valstybės „Šeimininko“ įstatymais nevaržomą galią, jau pats Stei­ giamojo seimo atsiradimo faktas griovė Laikinosios konstitucijos pamatinių dės­ nių nuostatas42. Kita vertus, nuo tada, kai Valstybės taryba, atlikusi jai skirtą misiją, savo įgaliojimus perdavė Steigiamajam seimui, nebeliko institucijos, iš kurios pagal Pamatinius dėsnius kilo kitų aukščiausių valstybės institucijų val­ džia. Valstybės taryba savo funkcijas galėjo adikinėti iki Steigiamojo seimo su­ sirinkimo, o Steigiamasis seimas savo ruožtu, neįgaliodamas Valstybės tarybos toliau vykdyti turėtų funkcijų, Pamatinių dėsnių galiojimą padarė beprasmį. Iš tiesų Pamatiniai dėsniai suverenios Steigiamojo seimo galios akivaizdoje savaime neteko galios, todėl ir juose nustatyta konstitucijos keitimo tvarka ne­ lietė steigiamosios valdžios subjekto, nevaržė jo šios srities veiklos. Savo apimtimi naujasis konstitucinis aktas nedaug skyrėsi nuo ankstesnių Lietuvos laikinųjų konstitucinių aktų: jį sudarė septyni neturintys pavadinimų, pažymėti romėniškaisiais skaitmenimis skyriai, jungiantys 18 straipsnių. Politinės to meto sąlygos Lietuvoje ir aplink ją pasižymėjo nepaprastu demo­ kratinių jėgų pakilimu. Ilgus amžius kentusi rusų carizmo priespaudą, paskuti­ niaisiais metais patyrusi dar ir kaizerinės okupacijos žiaurumus, lietuvių tauta troško laisvės ir idealizavo demokratiją. Po demokratijos vėliava ji skynėsi kelią į nepriklausomybę, priešinosi ją engusioms imperijoms. Demokratijos idėjos turėjo tapti svarbiu veiksniu, atremiant pakibusią bolševizmo grėsmę. Daugelis Lietuvos inteligentų, karą praleidusių Rusijoje, iš joje įsiliepsnojusios revoliuci­ jos buvo persiėmę radikalizmu, veikusiu jų nusistatymą ir jiems įsitraukus į savo valstybės atkūrimo darbą. Pagaliau demokratijos siekius stiprino Europoje

40 Lietuvos Valstybės tarybos protokolai 1917-1918. Vilnius. 1990. P. 371. 41 (M. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 65. 42 Ten pat, p. 93.

101

MINPAUCAS MAKMMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

gyvavusios tam palankios politinės, ekonominės ir socialinės idėjos, dėl kurių beveik tuo pačiu metu priimtos - Suomijos, Estijos, Latvijos, Austrijos, iš da­ lies ir Vokietijos - konstitucijos jose skelbiamais demokratijos principais panė­ šėjo viena į kitą. Visos Šios aplinkybės turėjo lemiamą įtaką Lietuvos Steigiamojo seimo kon­ stitucinei kūrybai. Laikinojoje konstitucijoje, nusakant valstybės valdymo formą, kartojama 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucijos nuostata, kad Lietuva yra demokratinė res­ publika. Atstovaudamas Lietuvos piliečiams ir laikydamas save, kaip matyti iš Laikino­ sios konstitucijos 2 straipsnio, suverenios Lietuvos, o ne vien lietuvių tautos, ga­ lios reiškėju, Steigiamasis seimas išplėtė aukščiausiosios valstybės valdžios subjek­ to sampratą, joje vartojama Lietuvos tautos sąvoka apimdamas ir nelietuvius krašto gyventojus. Šiam Steigiamajam seimui - tautos išrinktiems atstovams - konstitu­ cija pavedė ne tik išimtinę teisę leisti įstatymus, bet ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą ir ratifikuoti sutartis su kitomis valstybėmis. T ik įsta­ tymų iniciatyvos teisę Steigiamasis seimas pasidalijo su Ministrų kabinetu. Vykdomoji valdžia taip pat priklausė nuo Steigiamojo seimo: ji buvo pavesta Steigiamojo seimo renkamam Respublikos prezidentui ir Ministrų kabinetui, privalančiam turėti Steigiamojo seimo pasitikėjimą. Prezidentui pavesta kviesti ministrą pirmininką, jam pavesti sudaryti Minist­ rų kabinetą, tvirtinti jau sudarytą ir priimti atsistatydinimą, skirti Valstybės kontrolierių, atstovauti Respublikai, skirti pasiuntinius ir priimti akredituoja­ mus svetimų valstybių atstovus, skirti aukštesniuosius valstybės valdininkus, skelbti įstatymus, naudotis bausmės dovanojimo teise (8 str.). Iš prezidento žinios paimta kariuomenė. Iškėlusi neterminuoto ir neatšaukiamo Steigiamojo seimo vaidmenį, Konstitucija, atsiliepdama į Respublikos prezidento priešinin­ kų argumentus, sumenkino jo reikšmę, nepripažindama net pagal Pamatinius dėsnius jo turėtos santykinės veto teisės: dabar jo įstatymų leidybos teisės ribo­ josi Steigiamojo seimo išleistų įstatymų skelbimu. Visi prezidento aktai turėjo būti kontrasignuojami Ministrų kabineto atstovo. Konstitucija nenustatė prezidento įgaliojimo terminų, preziumuodama jį ren­ kamą visam šios laikinosios konstitucijos galiojimo laikui, o Steigiamąjį seimą turint teisę jį bet kada pakeisti. Iki prezidentas bus išrinktas, pagal Konstituci­ jos 9 straipsnį jo funkcijos pavestos Steigiamojo seimo pirmininkui, kuris, be to, turėjo pavaduoti prezidentą jam mirus, atsistatydinus ar susirgus. Laikinosios konstitucijos įtvirtinta parlamentinė sistema susilaukė griežtos kritikos, ypač iš už Steigiamojo seimo ribų buvusios Tautos pažangos partijos vadovų. Jiem s atrodė, kad Konstitucijos nustatytoji prezidento teisinė padėtis nepateisinamai silpna, o nuo Seimo skubotų klaidų, jų manymu, galėtų apsau­ goti jei ne antrieji parlamento rūmai, tai bent prezidento veto, jo teisė grąžinti 102

(U. STEIGIAMOJO SI-IMO KONSTITUCIJOS

įstatymą įstatymų leidėjui pakartotinai svarstyti, nes vieną išmintingą žmogų lengviau rasti nei daug išmintingų43. Griežtas Steigiamojo seimo kairės pasisakymas prieš prezidento institutą ir likusiuosius skatino ieškoti kompromiso, juolab tai buvo būdinga krikščionims demokratams, 1920 m. birželio 19 d. sudariusiems koalicinę su valstiečiais liaudininkais vyriausybę. Todėl galiojant šiai konstitucijai prezidentas nebuvo renkamas, o jo pareigas ėjo, kaip tai buvo numatyta Konstitucijoje, Steigiamo­ jo seimo pirmininkas A. Stulginskis, oficialiai tituluojamas Einančiu Respub­ likos prezidento pareigas Steigiamojo seimo pirmininku. Būtent jam, Konsti­ tucijai įsigaliojus, 1920 m. birželio 12 d. prezidento pareigas perdavė pirmasis prezidentas A. Smetona. Laikinojoje konstitucijoje nustatytas Ministrų kabineto atsakingumas Stei­ giamajam seimui. Šiam pareiškus nepasitikėjimą, Ministrų kabinetas privalėjo atsistatydinti. Laikinoji konstitucija (16 str.) įtvirtino piliečių, nepaisant lyties, tautybės ir tikybos, lygiateisiškumą, skelbė luomų ir titulų panaikinimą. Palyginti su Lai­ kinosios konstitucijos pamatiniais dėsniais, ši laikinoji konstitucija išplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama į jį naujas - korespondencijos neliečiamybę, sąžinės ir streikų laisvę, bet rengiantis kardinaliai žemės reformai, joje nebeužsiminta apie nuosavybės teisę, apie nuosavybės neliečiamumą. Konstitucijos 16 straipsnio pirmojoje pastaboje buvo nurodyta, kad karo metu, taip pat valstybei gresiančiam pavojui pašalinti konstitucinės garantijos įstatymais gali būti sustabdytos, antrojoje - kad Steigiamojo seimo atostogų metu konstitucinės garantijos gali būti sustabdytos vykdomosios valdžios, bet ne vėliau kaip per tris dienas turi susirinkti Steigiamasis seimas, sprendžiantis konstitucinių garantijų sustabdymo klausimą. T am e pat 16 straipsnyje greta Konstitucijos garantuojamų piliečių teisių ir laisvių atskiru sakiniu Laikinoji konstitucija deklaravo mirties bausmės panai­ kinim ą—„Mirties bausmė naikinama“ . Ši kategoriškai, be išlygų, iŠ pirmo žvilgs­ nio atrodytų labai aiškiai išreikšta Steigiamojo seimo nuostata netikėtai tapo konstituciniu kazusu: mirties bausmės naikinimo deklaravimui parinkta Kon­ stitucijoje vieta parengė dirvą nevienareikšmiškam jo aiškinimui. Jau 1920 m. birželio 16 d. Ministrų kabinete to meto krašto apsaugos minist­ ro A. Merkio iniciatyva buvo iškeltas tolesnės galimybės taikyti teismuose Kon­ stitucijos panaikintą mirties bausmę klausimas. Kabineto posėdyje kilusioje dis­ kusijoje paaiškėjo šiuo klausimu esant tam tikrą nuomonių sklaidą. Ministras pirmininkas E. Galvanauskas išsakė įsitikinimą, jog, nustatyta tvarka karo metu sustabdžius piliečių teisių garantijas, mirties bausmės taikymas gali būti atnaujin­ tas. T uo tarpu užsienio reikalų ministras A. Voldemaras ir teisingumo ministAi (Smetona A.) Lėnas. Prezidentas ir antrieji parlamento rūmai // Tauta. 1920, Nr. 55. 103

MINIMUMAS MAKSIMAM IS LIETUVOS VAlSTYBfcS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

ras L. Noreika buvo priešingos nuomonės. Jie teigė, kad Konstitucija mirties bausmę naikina iš viso, to naikinimo priskirti prie piliečių teisių garantijų nega­ lima, tat Šios bausmės rūšies panaikinimas negali būti suspenduojamas44. Nepriėjęs bendros nuomonės, tąkart Ministrų kabinetas nutarė kreiptis į Stei­ giamąjį seimą su prašymu išaiškinti atitinkamą Laikinosios konstitucijos nuo­ statą. Tačiau specialaus išaiškinimo neprireikė, nes aiškumą Steigiamasis sei­ mas įnešė 1920 m. liepos 24 d. paskelbtame Įstatyme karo stoviui įvesti, kuriame, remdamasis Laikinosios konstitucijos 16 straipsnio pirma pastaba, įrašė, jog „konstitucinės garantijos sustabdomos ir įvedama mirties bausmė“45. Taip Steigiamasis seimas patvirtino, kad mirties bausmės panaikinimas yra vie­ na iš konstitucinių garantijų, stabdytinų, iškilus valstybei rimtam pavojui. Iš vėlesnio M. Romėno komentaro išplaukia, kad mirties bausmės naikinimo Laikinojoje konstitucijoje paskelbimas atskiru sakiniu turėjęs reikšti konstituci­ nę piliečio gyvybės neliečiamybę ir kartu visišką mirties bausmės pašalinimą iš bausmių sistemos, nors vis dėlto tas panaikinimas, būdamas priskirtas prie pilie­ čio laisvių, galėjęs nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka būti sustabdytas46. Laikinojoje konstitucijoje nenustatyta jos keitimo ar papildymo tvarka: pirma, ji turėjo galioti, kol bus išleista nuolatinė konstitucija; antra, tai savaime turėjo išplaukti iš ją išleidusio Steigiamojo seimo prigimties ir paskirties. M. Remeris apie tai rašė: „kadangi Steigiamasis seimas ir pačios Laikinosios konstitucijos veikime lieka suvereninės galios reiškėjas, kaip joje aiškiai pasakyta, ir kadangi tuo pačiu jisai ją motu proprio> kaip jam vienam patinka, gali keisti, papildyti, panaikinti (kaip ir kuria tvarka jis tatai gali daryti, tas nepasakyta, bet ir sakyti nereikia, nes jis yra kaip tik suvereninės galios reiškėjas ir, kaip toks, nėra jokios tvarkos reikalingas), tai iš tikrųjų bet kuris ir bet kurio jo galios momento nepaminėjimas jos nemažina ir jam veikimo priemonių neatima“47. Steigiamojo seimo Laikinosios konstitucijos 18 straipsnyje skelbiama, kad ši konstitucija, taip pat visi įstatymai įgyja galią nuo jų paskelbimo vyriausybės organe dienos. Si norma reikšminga tuo požiūriu, kad nepriklausomybę atga­ vusioje Lietuvos valstybėje ji ne tik konstituciniu, bet ir pirmą kartą įstatyminiu lygmeniu nustatė įstatymų įsigaliojimo tvarką (prieš tai tik teisingumo ministro 1919 m. spalio 8 d. paaiškinime teismo įstaigoms buvo nurodyta, kad įstatymas tampa privalomu, paskelbus jį „Laikinosios vyriausybės žiniose“ arba dienrašty­ je „Lietuva“ - LVZ. 1919, Nr. 13/171). Beje, įsigaliojus Laikinajai konstitucijai, Einančiojo Respublikos prezidento pareigas Steigiamojo seimo pirmininko 1920 m. birželio 19 d. įsakymu, pra­ dedant 38-uoju numeriu, „Laikinosios vyriausybės žinios“ imtos vadinti „Vy­ 44 Ministrų kabineto 1920 06 16 pos. protokolas // LCVA, f. 923» ap. 1, b. 86, lap. 201—202. 45 įstatymas karo stoviui įvesti // VŽ. 1920. Nr. 41/430. 46 (M. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 101-102. 47 Ten pat, p. 95. 104

III. STEIGIAMOJO SEIMO K O N M IIL « l|O S

riausybės žiniomis“ (sutrumpintai - VŽ), tęsiant toliau tą pačią jų sąsiuvinių ir juose skelbiamų teisės aktų numeraciją (VŽ. 1920, Nr. 38/413). Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos 3 straipsnyje deklaruojama, kad lieka galioti iki šios konstitucijos paskelbimo dienos veikusieji ir šiai konstituci­ jai neprieštaraujantys įstatymai. Vadovautasi klasikinės konstitucinės teisės dok­ trina, pagal kurią valstybėje turinčios galią tik remiantis galiojančia konstitucija išleistos teisės normos, o teisės aktai, veikę iki Konstituciją išleidžiant, taip pat jais pagrįsti kiti valdžios aktai, savaime netenka galios; kiekvienos naujos konsti­ tucijos leidėjai, suinteresuoti išsaugoti tokius įstatymus, privalo juos iŠ naujo sankcionuoti, atnaujinti jų galiojimą, suteikti jiems naują konstitucinį pagrindą. Ši Laikinosios konstitucijos nuostata reiškė, kad lieka galioti visi iki pastaro­ sios Konstitucijos priėmimo galioję jai neprieštaraujantys teisės aktai, tarp jų ne tik išleisti nepriklausomoje Lietuvos valstybėje jos pačios atitinkamų instituci­ jų, bet ir laikinai, pastarųjų trūkstant, išleisti iki prasidedant Pirmajam pasauli­ niam karui, nes jie čia jau galiojo pagal Laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius. Laikinosios konstitucijos 3 straipsnį (ir atitinkamus vėlesnių Lietuvos kon­ stitucijų straipsnius) P. Leonas laikė „atitinkamai perfrazuotu“ Pamatinių dės­ nių 24 straipsniu48. Laikinosios konstitucijos 1920 metais priėmimas teisiškai užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpį. Dėl savo nepaprastų įgaliojimų turėdamas įstaty­ mų nevaržomą, diktatorišką galią, Steigiamasis seimas ją savo noru susaistė Laiki­ nosios konstitucijos normomis. Tačiau tai jam nesutrukdė tvirtai paimti valsty­ bės valdymo svertų į savo rankas, nors prireikus jis sugebėjo rodyti būtiną lankstumą. Akivaizdžiausias to pavyzdys, kai tiesioginės lenkų agresijos prieš Lie­ tuvą metu Steigiamasis seimas 1920 m. spalio 22 d. nesvyruodamas delegavo didesnę dalį savo teisių specialiai sudarytam siauros sudėties Mažajam seimui. Pirmąjį savo kūrinį - Laikinąją konstituciją - Steigiamasis seimas labai gerbė ir, jai galiojant daugiau nei dvejus metus, nepadarė joje nė vienos pataisos, nors tai galėjo daryti paprastai, nevaržomas jokių ypatingų taisyklių, kurių net ne­ buvo numatyta. Nepadarė, nors Ministrų kabinetas tuo reikalu specialiai rodė iniciatyvą. Pasak tuometinio vidaus reikalų ministro R. Skipičio, vadovaujantis teze apie konstituciją, kaip apie netiesioginio taikymo teisės aktą, konkrečiai - pripažįs­ tant konstitucinėms laisvių garantijoms deklaratyvią reikšmę, paskelbtosios pi­ liečių laisvės gali būti vykdomos tik tiek, kiek jos reglamentuotos įstatymų. Problemą jis matė dėl Konstitucijoje deklaruotos streikų laisvės, nes Lietuvoje galiojantys rusų įstatymai streikus draudė, numatydami už juos net baudžiamą-

48 P. Leonas. Zakonodatelstvo vozrodivšejsia Litvy // Vestnik russkogo juridiČeskogo obščestva. Zakon i sud. 1932, N 6 (Ryga), s. 844.

10 5

MINPAUC.AS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

šias sankcijas, o Laikinoji konstitucija, deklaravusi streikų laisvę, kartu skelbė apie palikimą galioti tik tų iki jos paskelbimo dienos veikusių įstatymų, kurie neprieštaravo konstitucijai. Šį įstatymą, nors ir priešingą Konstitucijai, kito ne­ sant, Ministrų kabineto manymu, reikėjo taikyti, todėl vykdomoji valdžia no­ rėjo išsiaiškinti 16 straipsnį, kad jis nebūtų dvejopai suprantamas49. T am tiks­ lui siūlyta Konstitucijos 16 straipsnį papildyti trečiąja pastaba: „Kol bus išleisti įstatymai piliečių laisvei ir neliečiamybei laiduoti, konstitucijos garantijos vyk­ domos einant veikusiais iki šios Konstitucijos paskelbimo dienos įstatymais“50. Steigiamojo seimo nuomone, priimdamas tokį siūlomą papildymą Seimas pripažintų, kad yra Konstitucijos 3 straipsnio ir 16 straipsnio prieštaravimas, o Konstituciją priimant Seimo nariams nekilo abejonių dėl tų straipsnių prieš­ taravimo vienas kitam. Pagaliau priimant siūlomą papildymą išeitų, kad nuo Konstitucijos įsigaliojimo minėti įstatymai buvo panaikinti, o priimama pasta­ ba juos „įveda“ iš naujo. Debatų metu galimybė palikti galioti iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistus, nors iš esmės jai ir prieštaraujančius, įstatymus, skirtus piliečių laisvės garantijoms, kol bus išleisti nauji, iš principo nebuvo atmesta. Tačiau formaliai Steigiamasis seimas nesutiko papildyti Konstitucijos, painiai operuodamas jos numatyta galimybe siekti Ministrų kabineto pageidaujamos padėties, konstitucines piliečių garantijas sustabdant karo meto ar valstybei gre­ siančio pavojaus likvidavimo pretekstu51. Motyvuota, kad Ministrų kabineto siūlomą Konstitucijos papildymą turi Konstitucijos 3 straipsnis ir 16 straips­ nio pirmoji pastaba52. 1921 m. vasario 4 d. Ministrų kabineto posėdyje buvo svarstomas dar vie­ nas Konstitucijos papildymo projektas, pagal kurį siūlyta į 8 straipsnį įrašyti prezidento teisę karo metu parinkti ir skirti vyriausiąjį kariuomenės vadą, o į 14 straipsnį - nuostatą, kad vyriausiasis kariuomenės vadas pavaldus preziden­ tui, kuriam ir atsako už savo veiklą53. Sį kartą pats Ministrų kabinetas nutarė projektą laikyti nepriimtinu ir nusistatė, kad vyriausiasis kariuomenės vadas pavaldus krašto apsaugos ministrui54. T uo metu Steigiamasis seimas rengė nuolatinę konstituciją.

49 Steigiamojo seimo darbai. 22 pos., 1920 07 02, p. 190. 50 Laikinosios Lietuvos valstybės konstitucijos papildymo projektas // LCVA, f. 391, ap. 8, b. 3, lap. 31. 51 Steigiamojo seimo darbai. 22 pos., 1920 07 02, p. 189-190. Steigiamojo seimo 1920 07 02 nutarimas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 100, lap. 294. w įstatymo dėl Laikinosios Lietuvos valstybės konstitucijos papildymo projektas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 173, lap. 41959 Ministrų kabineto 1921 02 04 pos. protokolas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 169, lap. 25-

106

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

3. Nuolatinės konstitucijos rengimas ir priėmimas 3-1. V yriausybės

komisija

KONSTITUCIJOS PROJEKTUI RENGTI IR JOS VEIKLA

Svarbus tarp Laikinosios vyriausybės darbų, atliktų rengiantis sušaukti Steigia­ mąjį seimą, turėjo būti mėginimas paspartinti ir palengvinti jo veiklą, iš anksto parengiant svarstyti Lietuvos konstitucijos projektą. Šios Vyriausybės pastan­ gos literatūroje yra visai netyrinėtos. Pagrindinė medžiaga šiam klausimui pa­ žinti yra dokumentai, surinkti Lietuvos centriniame valstybės archyve saugo­ moje M inistrų kabineto fondo byloje, pavadintoje „Lietuvos Konstitucijos projekto rengiamosios komisijos byla“ (f. 923, ap. 1, b. 122). Apie busimąją nuolatinę Lietuvos konstituciją Laikinojoje vyriausybėje imta galvoti ir pirmieji konkretūs žingsniai šia kryptimi padaryti 1919 metų pra­ džioje. Ministrų kabinetas skyrė Užsienio reikalų ministerijai specialų finansa­ vimą ir pavedė Lietuvos delegacijos Taikos konferencijoje Paryžiuje nariui, ži­ nomam advokatui, tada - užsienio reikalų viceministrui Simonui Rozenbaumui (šalia tiesioginių pareigų) parinkti medžiagos busimosios Lietuvos konstituci­ jos projektui55. 1919 m. gruodžio 3 d. E. Galvanausko vadovaujamo Ministrų kabineto posėdyje teisingumo ministras Liudas Noreika pasiūlė sudaryti specialistų komi­ siją, kuri, talkindama būsimam Steigiamajam seimui, imtų rengti konstitucijos projektą. Į komisijos sudėtį L. Noreika rekomendavo A. Janulaitį, A. Kriščiukaitį, P. Leoną, S. Rozenbaumą ir M. Soloveičiką. Diskusiją, taip ir nepateiku­ sią sprendimo, Ministrų kabineto posėdyje sukėlė ne pasiūlymo (dėl jo nesigin­ čyta) esmė, bet ministro pasiūlyta komisijos sudėtis. Buvo pažymėta, kad tokiam darbui kaip konstitucijos projekto rengimas komisija turėtų būti sudaryta iš partijų atstovų (tarp pasiūlytųjų nebuvo krikščionių demokratų), kitaip ji ne­ pasieks tikslo, nes jos pasiūlytą projektą Steigiamasis seimas galėtų ignoruoti. Oponentai išsakė įsitikinimą, kad partijų pagrindu sudaryta komisija reikštų valstybės darbo griovimą, todėl ji privalo būti neutrali56. Kitame Ministrų kabineto posėdyje prie šio reikalo vėl grįžta. Dabar L. Norei­ kos pasiūlymui iš esmės buvo pritarta, bet konstitucijos projekto rengimas pa­ tikėtas kiek platesnės sudėties komisijai: jos pirmininku paskirtas Liudas Noreika, vicepirmininku —Antanas Kriščiukaitis, referentu — Simonas Rozenbaumas, nariais - Augustinas Janulaitis, Petras Leonas, Maksas Soloveičikas, Kazimieras Šaulys, Jokūbas Šernas ir Antanas Tumėnas57. Komisijos sudėties pakeitimų Kabineto posėdžio protokole nepateikiama jokių komentarų, tačiau akivaizdu,

w Ministrų kabineto kredito leidimo ir asignavimų nutarimai//LCVA, f. 923. ap. l,b . IS.lap. 31. 56 Ministrų kabineto 1919 12 03 pos. protokolas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, lap. 215. ,7 Ten pat, lap. 218.

107

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

kad šį kaną atsižvelgta į idėjines jos narių (nuo socialdemokratų iki tautininkų, taip pat dviejų krikdemų) nuostatas, nors komisijos nariai, kaip matyti iš vėles­ nio K. Šaulio pasisakymo58, ir nebuvo partijų formaliai deleguoti atstovai. Į pirmąjį posėdį komisija susirinko 1919 m. gruodžio 15 dieną. Vienas iŠ komisijos narių, P. Leonas, jos darbą apibūdino labai kritiškai. Pa­ sak jo, „iŠ karto darbas netinkamai buvo pradėtas“59, nes oficialus komisijos pirmininkas L. Noreika, kaip nedaug nusimanantis asmuo, nuo pirmojo posė­ džio vadovavimo vadžias iš savo rankų išleido ir perdavė S. Rozenbaumui. Šis, skaitydamas komisijos nariams konstitucinės teisės paskaitas apie monarchijų ir respublikų tipus, keliuose posėdžiuose komisiją tik gaišino60. Iš komisijos posėdžių protokolų tikrai matyti, kad pirmajame posėdyje S. Rozenbaumas padarė pranešimą apie rinkimų teisę, vėliau - pranešimą apie tauti­ nių grupių teises, paskui - apie valdžių santykius valstybėje61. Pagal komisijos pateiktą informaciją spaudai, paskelbtą 1920 m. balandžio 8 d.62, komisija iki to laiko jau buvo surengusi 14 posėdžių, kurių metu apsvarstė esamų valstybių konstitucijų savybes, ypatingą dėmesį atkreipdama į tris konstitucijų tipus: JAV, anglų-prancūzų ir šveicarų. Lygindama juos su Lietuvos gyvenimo sąlygomis, komisija priėjo prie išvados, kad „nė viena veikiančiųjų konstitucijų negali būti Lietuvoje priimta be žymių pakeitimų“. Komisija nustatė pagrindinius Lietuvos konstitucijos projekto dėsnius, iš kurių svarbiausi būtų šie: • parlamentas vienerių rūmų, renkamas trejiems metams, pirma laiko nepa­ leidžiamas; • parlamentui suteikiamos amnestijos, įstatymų iniciatyvos, įstatymų lei­ dybos teisės; • parlamentas naudojasi kontrolės ir interpeliacijos teisėmis, ratifikuoja su­ tartis; • parlamentas svarsto ir tvirtina valstybės biudžetą; • parlamentas atiduoda teismui ministrus už jų tarnybinius nusikaltimus; • parlamento leidžiami įstatymai visiems piliečiams lygūs, privilegijų nėra; • prezidentą renka seimas, ne daugiau kaip du kartus paeiliui, jis negali būti jaunesnis kaip 35 metų; • prezidentas skiria ministrus ir Ministrų kabineto siūlymu - vyriausiąjį ka­ riuomenės vadą; • prezidentas turi nuteistųjų pasigailėjimo ir bausmės švelninimo teisę; Lietuvos valstybės konstitucijos projektas H LCVA, f. 383, ap. 3, b. 28, lap. 30. P. Leono prisiminimai // MAB RS, f. 117, saug. vien. 1204, lap. 423. P. Leonas. Mano atsiminimai ir pergyvenimai. V II./ / MAB RS, f. 117, saug. vien. 1080, lap. 18. Lietuvos Konstitucijos projekto rengiamosios komisijos pos. protokolai // MAB RS, f. 117, saug. vien. 1204, lap. 425-427. 62 Lietuvos Konstitucijos projekto ruolimas // Lietuva. 1920, Nr. 77. S8 w w 61

108

III. STKICIAMOJO SP.IMO KONSTITUCIJOS

• nepaprastai svarbiais atsitikimais (ginkluoto sukilimo, priešo įsiveržimo) prezidentas gali imtis nepaprastų priemonių, bet per tris dienas privalo sušaukti parlamentą ir jam pateikti tas priemones tvirtinti; • bendrus valstybinės reikšmės klausimus Ministrų kabinetas sprendžia bal­ sų dauguma; • teismas nepriklausomas, teisėjai atsako drausmine tvarka teismui, skiriami teisėjai nepakeičiami. Vadinasi, galima teigti, kad komisijoje, taigi - dar iki Steigiamajam seimui susirenkant, formavosi vizija turėti Lietuvoje konstituciją, nustatančią demo­ kratinę parlamentinę respubliką su plačiomis parlamento galiomis, leidžiančio­ mis subordinuoti sau ir vykdomąją valdžią. N e visais šiais klausimais komisijos nariai buvo vieningos nuomonės. Antai vasario 9 d. posėdyje buvo karštai diskutuota dėl prezidento institucijos. Ir nors nutarta turėti seimo renkamą prezidentą, prieš šią instituciją pasisakė A. Ja­ nulaitis ¡r M. Soloveičikas, susilaikė S. Rozenbaumas. Atskirai diskutuota, ar parlamento, jam renkant prezidentą, nereikėtų papildyti savivaldybės atstovais65; daugumai pasisakius už prezidento rinkimus seime, balsuojant susilaikė A. KriŠčiukaitis ir A. Tumėnas64; diskutuota, kam - seimui ar prezidentui - turėtų priklausyti nuteistųjų pasigailėjimo ir bausmės švelninimo teisė65. Apsvarsčiusi ir aprobavusi konstitucijos projekto pagrindinius dėsnius, ko­ misija 1920 m. kovo 1 d. referentui S. Rozenbaumui pavedė jų pagrindu pa­ rengti galutinį konstitucijos projektą. Šiai užduočiai įvykdyti komisija S. Rozenbaumą vienam mėnesiui komandiravo į Berlyną, kad ten galėtų pasinaudoti bibliotekomis ir žinovų profesorių patarimais66. Po mėnesio S. Rozenbaumo parengtas projektas buvo parvežtas į Lietuvą, bet pats jo autorius, Vyriausybės pasiųstas į Maskvą taikos derybų su Rusija delegacijos nariu, toliau svarstant projektą nedalyvavo67. Atnaujinusioje darbą komisijoje konstitucijos projektui rengti iškilo klausi­ mas dėl tolesnės jos veiklos apskritai, nes tuo metu jau buvo praėję Steigiamojo seimo rinkimai ir tapo aiški jo sudėtis. Nors ir buvo nutarta dirbti toliau, tačiau suabejota, ar Steigiamasis seimas priims komisijos darbą. Tame pačiame posė­ dyje komisija vėl svarstė tolesnio darbo rengiant konstitucijos projektą tvarką.

w Lietuvos Konstitucijos projekto rengiamosios komisijos 1920 02 f. 923, ap. 1, b. 122, lap. 73, 74. Ci Lietuvos Konstitucijos projekto rengiamosios komisijos 1920 02 f. 923, ap. 1, b. 122, lap. 61. 61 Lietuvos Konstitucijos projekto rengiamosios komisijos 1920 02 f. 923, ap. 1, b. 122, lap 63. 66 Lietuvos Konstitucijos projekto rengiamosios komisijos 1920 03 kui // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 19, lap. 132. 67 Paaiškinamasis raštas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 122, lap. 77-78.

09 pos. protokolas // LCVA, 10 pos. prorokolas // LCVA, 12 pos. protokolas // LCVA, 26 raštas ministrui pirminin­

109

MINDAUGAS MAKSIMAIT!S LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Atmetusi pasiūlymą paskirti naują referentą arba mažąją komisiją, kurie pa­ rengtų projektą komisijos pilnačiai, ji nusprendė papunkčiui svarstyti S. Rozenbaumo pristatytą projektą68. Steigiamajam seimui pradėjus savo darbą, iš komisijos sudėties pasitraukė išrinkti į jį S. Rozenbaumas, M. Soloveičikas, K. Šaulys ir A. Tumėnas. Dėl to gegužės 17 d. Ministrų kabinetas priėmė nutarimą, įpareigojantį likusius ko­ misijos narius - L. Noreiką, A. Janulaitį, A. Kriščiukaitį, P. Leoną ir J. Šerną tęsti darbą69. Toliau svarstant sumažėjusi oje komisijoje projektą, jis buvo gero­ kai perdirbtas ir pakeistas. Daugiausia diskutuota prezidento institutas: jo rei­ kalingumas, rinkimų tvarka, kadencijos trukmė, teisės kariuomenės atžvilgiu. Kilo abejonių dėl parlamento struktūros (rūmų skaičiaus), galimybės paleisti seimą pirma laiko70, kai kurių kitų dalykų. Komisija savo darbą 1920 m. birželio 8 d. nutarė laikyti baigtu. Iš viso ji surengė 28 posėdžius71. T a diena (birželio 8 d.) datuotas komisijos parengtas Lietuvos valstybės kon­ stitucijos projektas72 susidėjo iš 51 straipsnio, suskirstyto į tris (A -C ) skyrius: A. Valstybės forma (1 -3 str.); B. Valstybės valdžios organizacija; šis skyrius padalytasį skirsnius-I. Seimas (4-17 str.), II. Prezidentas (1 8 -2 6 str.), III. M i­ nistrų kabinetas (27-38 str.), IV. Teismas (39-42 str.); C. Valstybė ir pilie­ čių teisės ir pareigos (43-51 str.). Valstybės valdžios organizacija, numatyta projekte, bendrais bruožais atro­ dė taip: vienerių rūmų seimas, renkamas proporcine rinkimų sistema trejiems metams; jo išleisti įstatymai gali būti skirti tik ateičiai, o padarius šios taisyklės išimtį, apie tai turi būti įsakmiai paskelbta pačiame įstatyme; įstatymas įsitei­ sėja kitos po paskelbimo dienos 12 valandą, jei pačiame akte nenurodytas kitas laikas; prezidentą renka seimas trejiems metams, jį pavaduoja seimo pir­ mininkas; prezidentas kviečia ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti M i­ nistrų kabinetą, tvirtina ir atleidžia jo sudėtį; prezidento veto seimas gali įveik­ ti pakartotinai priimdamas įstatymą kitoje sesijoje; visiems prezidento aktams reikalinga Ministrų kabineto atstovo kontrasignacija. Ministrų kabinetas atsa­ kingas solidariai, nepasitikėjimas laikomas pareikštu tada, kai seimas priimta­ me tuo reikalu nutarime „aiškiai vartoja žodį „nepasitikėjimas“; M inistrų ka­ binetas ir atskiri ministrai turi įstatymų iniciatyvos teisę; savo valdymo srityje ministrai ir kabinetas gali leisti aplinkraščius ir įsakymus, neprieštaraujančius įstatymams.64 64 Ministrų kabineto 192005 19 raitas teisingumo ministrui// LCVA, f. 923, ap. l,b . 122, lap. 191. 69 Lietuvos Konstitucijos projekto rengiamosios komisijos 1920 05 10 pos. protokolas // LCVA. f. 923, ap. 1, b. 122, lap. 30. 70 Paaiškinamasis raštas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 122, lap. 77-78. 71 Ten pat, lap. 77. 72 Lietuvos valstybės konstitucijos projektas // LCVA, f. 383, ap. 3, b. 28, lap. 274-277. 110

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITL'UJOS

Originaliai projektuota sudėtinga tvarka konstitucijai papildyti ar pakeisti. Projekte nurodyta, kad pasiūlymą keisti konstituciją galėtų teikti Ministrų ka­ binetas, nutarus dviem trečdaliams ministrų ir sutikus prezidentui arba trečda­ liui visų seimo narių. Gautą pasiūlymą balsuotų seimas. Jis galėtų būti atmeta­ mas paprasta balsų daugum a ir tuo atveju būtų laikomas nepateiktu. Bet pasiūlymą priėmus, esamas seimas būtų suspenduojamas ir prezidentas skelbtų nepaprastojo seimo rinkimus. Prezidentui to nedarant, rinkimus galėtų skelbti seimo pirmininkas. Išrinktas nepaprastasis seimas spręstų tik pasiūlytą pakeiti­ mą ir negalėtų svarstyti kitų pakeitimo pasiūlymų, jei tokių atsirastų. Posė­ džiaudamas nepaprastasis seimas privalėtų spręsti pripažintus skubiais visus pa­ prastojo seimo kompetencijai priklausančius klausimus. Priėmęs galutinį nutarimą dėl konstitucijos keitimo, nepaprastasis seimas save paleistų, o su­ spenduotas paprastasis seimas atgautų visas savo teises ir tęstų veiklą. Tolesnis šio konstitucijos projekto likimas 1920 m. birželio 16 d. buvo spren­ džiamas Ministrų kabineto posėdyje. Pažymėtina, kad klausimo svarstymas vy­ ko E. Galvanausko vadovaujamam Ministrų kabinetui gyvuojant jau paskuti­ niąsias dienas - birželio 19 d. buvo patvirtintas koalicinis krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų Ministrų kabinetas. Todėl ir pasiūlymai dėl projekto Ministrų kabineto posėdyje buvo įvairūs: nuo svarstymo atskirais straipsniais iki pateikimo Ministrų kabineto vardu Steigiamajam seimui arba bent įteiki­ mo, kaip medžiagos, Steigiamojo seimo konstitucinės komisijos žiniai. Vis dėl­ to nutarta projekto nebesvarstyti ir perduoti jį ne Seimui, o naujam sudarytam Ministrų kabinetui73. Apie tolesnį projekto likimą duomenų nepavyko rasti. Tikriausiai koalicinis K. Griniaus vadovaujamas Ministrų kabinetas jį padėjo į stalčių, tuo versdamas niekais visas buvusios Vyriausybės ir jos šiuo reikalu sudarytos komisijos pa­ stangas. Tačiau neoficialiais kanalais Steigiamojo seimo konstitucinę komisiją projektas neabejotinai turėjo pasiekti. Komisija pripažino, kad rengti konstitucijos projektą buvo baigta paskubo­ mis, nes, susirinkus Steigiamajam seimui ir jam sudarius konstitucinę komisiją, teko skubėti. Taip pat buvo skundžiamasi, kad daug laiko atėmęs projekto verti­ mas į lietuvių kalbą, nes S. Rozenbaumas pirmuosius savo darbo rezultatus buvo pateikęs rusų kalba, o paskutinįjį, parvežtą iš Berlyno, - vokiečių74. O P. Leono atsiliepimas, kad komisija „taip ir nepriėjo prie pozityvaus darbo ir jokio kon­ stitucijos projekto Steigiamajam seimui neparuošė“75, atrodo, nėra pakanka­ mai objektyvus ir pagrįstas.

73 Ministrų kabineto 1920 06 16 pos. protokolas U LCVA, f. 923, ap. 1, b. 86, lap. 205. H Paaiškinamasis raštas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 122, lap. 77-78. 75 P. Leonas. Mano atsiminimai ir pergyvenimai. VII. H MAB RS, f. 117, saug. vien. 1080, lap. 18. 111

MINDAUGAS MAKSIMAI I IS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

3 .2 . S teigiamojo seimo K onstitucinės komisijos veikla . C entro partijų koalicijos įtaka K onstitucijos projektui Steigiamasis seimas, visuomenėje tituluotas valstybės šeimininku, buvo išrink­ tas specialiai valstybės teisiniams pagrindams nustatyti. Tautos įgaliojimais šiam reikalui jis nebuvo linkęs su kuo nors dalytis, todėl rengiamas pagrindinis vals­ tybės įstatymas turėjo „išeiti“ tik iš Seimo. Projektas buvo rengiamas ir priimi­ nėjamas kruopščiai ir atsidėjus, paskyrus tam daugiau nei dvejus gana įtempto darbo metus. Galimybė reikštis šiame procese vykdomajai valdžiai oficialiai ne­ buvo suteikta. Lietuvos valstybės konstitucijos rengimo darbą Steigiamasis seimas pradėjo sudarydamas tam tikslui specialią komisiją. Tai buvo padaryta jau penktame Steigiamojo seimo posėdyje 1920 m. gegužės 20 dieną. Nusistatyta kom isijo­ je išlaikyti tas pačias frakcijų atstovavimo proporcijas, kaip buvo numatyta ko­ misijoje, rengiančioje Laikinosios konstitucijos projektą, bet, atsižvelgiant į ne­ palyginti didesnę darbo apimtį, nutarta komisiją dvigubai padidinti, nuo kiekvienos frakcijos deleguojant dvigubai daugiau narių, o padidėjusį atstovų nuo tautinių mažumų skaičių padalyti gausiausioms jų frakcijoms - žydų ir lenkų. Į komisiją pačioms frakcijoms deleguojant joms skirtą skaičių žmonių, Steigiamojo seimo plenumas jos asmeninę sudėtį tiktai patvirtino. Į komisiją konstitucijos projektui rengti buvo patvirtinti: nuo krikščionių demokratų bloko - K. Bizauskas, Z. Starkus, J. Staugaitis, K. Šaulys, A. T u ­ mėnas ir J. Vailokaitis; nuo valstiečių liaudininkų bloko —K. Grinius, G . Pet­ kevičaitė, M. Sleževičius ir M . Untulis; nuo socialdemokratų - V. Čepinskis ir K. Venclauskis; nuo žydų - M. Soloveičikas, nuo lenkų - A. Grajevskis (Stei­ giamojo seimo stenogramoje klaidingai pažymėta, kad tai - Laikinosios valsty­ bės konstitucijos projekto komisija)76. Taigi į Konstitucinės komisijos sudėtį pateko net keturi žmonės, tiesiogiai dalyvavę rengiant Laikinąją konstituciją. Komisijoje buvo šeši teisininkai. Pažymėtina, kad komisijos sudėtis, jai dirbant daugiau nei dvejus metus, nors nedaug, bet keitėsi. K. Griniui sudarius 1920 m. birželio 19 d. M inistrų kabinetą, Konstitucinėje komisijoje frakcija jį pakeitė P. Rusecku, o 1922 m. vasarį šiam Ministrų kabinetui pasitraukus, tų pačių metų kovo 2 d. į komisiją vėl buvo grąžintas K. Grinius77. Iš komisijos pasitraukė ar buvo pakeisti M. Un­ tulis, G. Petkevičaitė, K. Bizauskas, ilgesnį ar trumpesnį laiką joje dirbo K. Ambrozaitis, V. Natkevičius, M. Marma, V. Lašas ir keletas kitų78. Komisijos pirmininku buvo išrinktas Antanas Tumėnas, vicepirmininku — Mykolas Sleževičius. 76 Steigiamojo seimo darbai. 4 pos., 1920 05 20, p. 26. 77 Ten pat. 177 pos., 1922 03 02, p. 6. 7* A. Žemaitytė-Veilentienė. Konstitucijos projekto komisijos nariai // Mūsų konstitucionalizmo raida: Straipsnių rinkinys. Vilnius, 2003. P. 58. 112

III. STI-UIIAMOJO SF.IMO KON'SIII L d JO S

Komisijos pirmininko A. Tumėno požiūrį į busimąją komisijos darbo tvarką rodo darbo pradžioje suformuluotos Šios tezės: 1. Konstitucija negali būti atskirų normų rinkinys, ji turi būti ištisas įstatymas. 2. Galimi trys būdai jai parengti: a) pavesti vienam asmeniui parengti projektą, pagrįstą komisijos numatytais principais, o užbaigtą projektą detaliai ap­ svarstyti komisijoje ir paskui teikti Steigiamojo seimo plenumui; b) svarsty­ mą remti kuria nors galiojančia kitos šalies konstitucija; c) projekto pagrindu paimti kurį nors turimą Lietuvos konstitucijos projektą. 3. a būdas turi trūkumų, nes projekto rengimas truks ne mažiau kaip mėnesį, kurio metu komisijos darbas nutruks. 4. Dėl b būdo: konstitucijos, įsigaliojusios prieš Pirmąjį pasaulinį karą, turėjo tikslą nustatyti tik piliečių politines teises ir šalies sutvarkymo principus, o dabar reikia nustatyti ir kitas gyvenimo sritis - ekonomiką, dvasinę kultūrą ir kt. Todėl tiktų nebent pokarinės konstitucijos - vokiečių, čekoslovakų. Tą konstituciją „komisijėlė“ (pakomisė) turėtų parengti: numatyti, kas Šalintina, kuo pildytina, paskui svarstyti komisijoje. 5. Geriausias c būdas: pakomisei reikėtų pavesti susipažinti su visais Lietuvoje turimais projektais ir parengti jų lyginamąjį apibūdinimą, paskui komisija, remdamasi parengta analize, išrinktų vieną projektą, kuris taptų būsimos konstitucijos pagrindu79. Galim a manyti, kad, žinant apie Vyriausybės sudarytos komisijos atliktą kon­ stitucijos projekto rengimo darbą, buvo manoma esant nereikalinga kartoti jos nueito pirmojo kelio, todėl pasiūlytas r variantas, racionaliai orientuojantis taip pat į Vyriausybės komisijos parengtą projektą; komisija, Z. Starkaus liudijimu, turėjo galimybę naudotis ir minėtais P. Leono 1917—1918 m. Lietuvos tarybai rengtų konstitucijų projektų rankraščiais80. Komisijos darbas, sprendžiant iš A. Tumėno informacijos, pateiktos Steigia­ m ojo seimo plenariniame posėdyje, realiai vyko visai kitaip. Pirmiausia dėl to, kad, pasak A. Tum ėno, Konstitucinė komisija neturėjo jai pateikto Vyriausy­ bės konstitucijos projekto81. Formaliai tikriausiai tai yra tiesa, nes, minėta, ofi­ cialiai projektas Seimui nebuvo perduotas. Tačiau šis teiginys kelia didelių abe­ jonių: į Seim o komisijos Konstitucijai rengti sudėtį pateko trys žmonės pirmininkas A. Tumėnas, nariai K. Šaulys ir M . Soloveičikas, kurie patys buvo dirbę prie konstitucijos projekto Lietuvai rengimo Vyriausybės sudarytoje ko­ misijoje ir su ta medžiaga, suprantama, buvo gerai susipažinę. Be to, į komisijos nario K. Griniaus, tapusio Ministrų kabineto vadovu, rankas ir jo nuožiūrai E. Galvanausko vadovaujamas Ministrų kabinetas kaip tik buvo nutaręs per­ 79 Tcziai // LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 168, lap. 13. 80 Z. Toliušis. Petras Leonas. Gyvenimas ir darbai. Kaunas, 1939. P. 20. 81 Steigiamojo seimo darbai. 176 pos., 1922 02 24, p. 74. 113

MINDAUGAS MAKSIMAI 11$ LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

duoti Vyriausybės komisijos parengtą konstitucijos projektą. Pagaliau apie tai galima spręsti iš darbo rezultatų: dėl daugelio dalykų Steigiamojo seimo komi­ sijos parengtas projektas sutapo su Vyriausybės komisijos projektu. Tačiau, ma­ tyt, labai norėta pabrėžti, kad konstitucijos rengimas nuo pradžios iki galo bu­ vo atliktas paties Steigiamojo seimo jėgomis, visiškai nesikišant į šį procesą kitoms valstybės institucijoms, ypač vykdomajai valdžiai. Iš vykdomosios valdžios iš­ ėjęs kažkoks „Rozenbaumo projektas“ iš principo negalėjo būti pripažįstamas Steigiamojo seimo parengtos Konstitucijos pagrindu. Taigi, A. Tumėno žodžiais tariant, komisijai pačiai teko ieškoti medžiagos, Šaltinių, kuriuos, kaip pavyzdžius, būtų galima laikyti jos rengiamos konstitu­ cijos pagrindu. Komisijai buvo žinoma neįtikėtinai daug —net per 260 įvairių šalių konstitucijų, visi komisijos nariai turėjo galimybę su jomis susipažinti, bet komisija tarp jų taip ir nerado nė vienos kitų valstybių konstitucijos, kuri galėtų tapti Lietuvos konstitucijos pagrindu82. Nors akivaizdu, kad A. Tum ėno nuro­ dytas skaičius nerealus, atsiradęs tikriausiai dėl įsivėlusios klaidos Steigiamojo seimo stenogramoje, vis dėlto tai neturėtų mažinti pasitikėjimo iš tiesų dideliu komisijos domėjimusi įvairių užsienio valstybių konstitucijomis. Pasiryžusi dirbti savarankiškai, komisija taip pat atsisakė siūlomos pagalbos kviesti iš užsienio specialistą arba siųsti į užsienį savo žmones, kad jie ten konsultuodamiesi pa­ rengtų konstitucijos projektą83. Steigiamojo seimo komisijos, rengusios konstitucijos projektą, posėdžių pro­ tokolai šiuolaikiniams tyrėjams nėra žinomi. Tačiau tokių būta ir jais naudojosi žinomas tarpukario Lietuvos teisininkas H. Rolnikas, rašydamas Leipcige išleistą monografiją, skirtą Baltijos šalių konstitucinės teisės problemoms84. Iš viso Konstitucinė komisija buvo surengusi apie devyniasdešimt posėdžių, jos darbe dalyvavo visos Steigiamojo seimo frakcijos85. Komisija iŠ savo narių daug kartų buvo sudariusi įvairias siauresnes pakomises, posėdžiavusias sky­ rium, kurios, remdamosi turimomis moderniomis kitų šalių konstitucijomis, komisijos plenumui rengė atskirų jos nuostatų projektus. Pati komisija, tarsi konstituciją leidžiantis parlamentas, projektą priiminėjo trimis svarstymais. Per­ traukų tarp svarstymų metu iš žymiausių Lietuvos teisininkų, valstybės veikėjų ir specialistų buvo kviečiama ekspertų komisija, taip pat speciali teisinė ir re­ dakcinė komisija aptarti ir pataisyti projekto turinį ir formą86. A. Tum ėno ver­ tinimu, darbas komisijoje vyko sutartinai, visi iškilę klausimai buvo išspręsti87. 82 Steigiamojo seimo darbai. 176 pos., 1922 02 24, p. 74. 83 Ten pat, p. 80. M H. Rolnik. Die baltischen Staaten Litauen, Lettland und Estiand und ihr Verfassungsrecht. Leipzig, 1927. 85 Steigiamojo seimo darbai. 176 pos., 1922 02 24, p. 77. 86 H. Rolnik. Die baltischen Staaten Litauen, Lettland und Estiand und ihr Verfassungsrecht. Leipzig, 1927. S. 54. 87 Steigiamojo seimo darbai. 176 pos., 1922 02 24, p. 74. 114

m. STEIGIAMOJO

SEIMO KONSTITUCIJOS

Kadangi konstitucijos rengimas ir priėmimas Steigiamojo seimo plenariniuose posėdžiuose nebuvo toks sutartinis, vertinant komisijos pirmininko žodžius apie darbo komisijoje sutartinumą, reikia turėti omenyje, kad vidaus politinė situa­ cija Lietuvoje komisijos darbo metu buvo kita, nei tada, kai Konstitucijos pro­ jektas buvo svarstomas: 1920 m. birželio 19 d. - 1922 m. vasario 2 d. veikė koalicinis K. Griniaus Ministrų kabinetas, taigi pagrindines Steigiamojo seimo politines jėgas - centro dešinei atstovaujančius krikščionis demokratus ir cen­ tro kairei - valstiečius liaudininkus - vienijo bendradarbiavimo sutartis. Tad visai suprantama, kad, turėdami komisijoje dešimt narių iš keturiolikos, pasak M. Sleževičiaus, pradėjus joje svarstyti konstitucijos projektą, abiejų centro gru­ puočių (krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų) žmonės atrodė vien­ minčiai88. Ėmęsi iniciatyvos sudaryti koaliciją ir suinteresuoti kiek galima il­ giau ją išsaugoti, krikščionys dem okratai nevengė daryti nuolaidų savo partneriams, būdami tikri, kad prieš pat projekto priėmimą, taigi ir prieš pat Steigiamajam seimui baigiant savo darbą, paaukoję koaliciją, jie pajėgs projek­ to nuostatas pakoreguoti pagal savo pažiūras. Todėl komisijos narys V. Natke­ vičius, darydamas rengiamos konstitucijos klausimu pranešimą Valstiečių są­ jungos ir Socialistų liaudininkų demokratų partijos kuopų atstovų suvažiavime, vykusiame 1921 m. spalio 8-11 d., galėjo konstatuoti, kad Komisijos konsti­ tucijos projektui rengti darbo eiga ir rezultatai rodo didelį krikščionių norą dirbti išvien, netgi pataikauti, nors apskritai svarstymas vyksta nelengvai, dėl geriausių variantų ginčijasi geriausios frakcijų galvos89. Baigusi Konstitucijos projekto rengimą, jį dar apsvarsčiusi ir priėmusi po trijų svarstymų, laikydama Steigiamojo seimo pavedimą adiktu, 1922 metų vasarį savo darbo rezultatus komisija perdavė Steigiamojo seimo Prezidiumui. Taigi projektui parengti komisijoje prireikė kiek daugiau nei pusantrų metų. Tiesa, 1920 m. spalio mėn. kilus lenkų agresijai prieš Lietuvą ir Steigiamajam seimui, įsteigusiam siauros sudėties vadinamąjį Mažąjį seimą ir laikinai, beveik trims mėnesiams, pačiam išsiskirsčius, komisijoje darbas taip pat nevyko90. Vėliau, Konstitucijos projekto svarstymo Steigiamojo seimo posėdžiuose metu, kartu su pareikštomis pastabomis jis reguliariai dar buvo grąžinamas komisijai tobulinti. Projekto lydraštyje komisija atkreipė Steigiamojo seimo dėmesį į keletą daly­ kų. Pirmiausia į tai, kad Lietuvos Respublika pagal valstybės sandaros formą turi būti „vienlypė“, t. y. unitarinė valstybėj bet, neardant valstybės vientisu­ mo, atskiroms valstybės dalims gali būti paliekama tam tikra autonomija. An­ tra, į projektą įtrauktas specialus skyrius, skirtas tautinėms mažumoms, neturi 88 M. Sleževičius. Konstitucija ir krikščionys demokratai // MAB RS, f. 54, saug. vien. 126, lap. 4. 89 LVS ir SLD partijos kuopų atstovų 1921 10 08-12 suvažiavimo protokolas // MAB RS, f. 199, saug. vien. 24, lap. 76. 90 Pagalios šaukiamas Seimas // Socialdemokratas. 1921, Nr. 1.

115

MINPAUUAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

sudaryti vaizdo, kad toms mažumoms pripažįstamos mažesnės teisės nei pa­ grindinei valstybės gyventojų masei; šio skyriaus prasmė - tautinių mažumų teisė į visišką tautinio gyvenimo reikalavimų patenkinimą turi būti derinama su visos valstybės tikslais ir sutvarkymu. Komisijos nuomone, išsakyta lydraštyje, teisės neatskiriamos nuo pareigų, iš kurių svarbiausios - dalyvauti ginant valstybę ¡r išlaikant valstybės organizaci­ jas, todėl į Konstitucijos projektą ji įtraukė skyrius apie Respublikos gynimą ir finansų organizaciją. Atskirai komisija lydraštyje išsakė savo poziciją dėl vieno iŠ labiausiai rengiant Laikinąją konstituciją kėlusių ginčus dalykų - Respublikos prezidento institu­ cijos: komisijos nuomone, „pavedant Seimui aukščiausiąją respublikos valdžią ir ministerių tarybą darant Seimo pildomuoju organu išeitų, kad vienas Seimas yra valstybės valdžia; Seimo kompetencija apimtų visas valdžios funkcijas, ne­ būtų jokio organo varžoma, koreguojama“, ir kad nebūtų tikslinga valdžią pa­ likti „vienam be korektyvų Seimui“91. Komisijos parengtas ir pateiktas Steigiamojo seimo Prezidiumui Lietuvos valstybės konstitucijos projektas turėjo šimtą straipsnių, suskirstytų į trylika skyrių92. 3.3. P rojekto „ krikdemtnimas“ S t e ig ia m o jo s e im o p o s ė d ž iu o s e ir K o n s t i t u c i jo s p r iė m im a s

Speciali Konstitucijos svarstymo ir priėmimo Steigiamojo seimo posėdžiuose pro­ cedūra nebuvo parengta. Steigiamasis seimas, turintis tautos mandatą Valstybės konstitucijai priimti, ją priiminėjo ta pačia tvarka, naudodamasis tomis pačiomis procedūrų taisyklėmis, kurias Lietuvos Steigiamojo seimo statutas93, paskelbtas 1921 m. rugsėjo 28 d., buvo numatęs visiems įstatymams priimti (41-48 str.). Steigiamojo seimo statute nurodoma, kad kiekvienas įstatymo sumanymas svarstomas tris kartus (priimamas po trijų svarstymų). Reikalaujama, kad tarp svarstymų būtų bent vieno posėdžio tarpas. Prieš kiekvieną svarstymą visi Sei­ mo atstovai turėjo gauti spausdintą įstatymo projekto tekstą. Pirmojo svarstymo pradžioje, išklausius pranešėją, turėjo vykti bendra dis­ kusija apie įstatymo esmę, jo dalis ir skyrius. Šios diskusijos metu pataisos ne­ priimamos. Diskusiją baigus, priimamas nutarimas dėl tolesnio projekto svars­ tymo. Esant teigiamam nutarimui, sprendžiama, ar projektas grąžintinas komisijai, esant keletui projekto variantų - dar ir kuris iš jų laikytinas svarsty­ mo pagrindu.

91 Steigiamojo seimo konstitucijos komisijos raštas Steigiamojo seimo Prezidiumui // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1351, lap. U i . 92 Lietuvos valstybės konstitucijos projektas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1351, lap. 112—120. 93 Lietuvos Steigiamojo seimo statutas // VŽ. 1921, Nr. 71/635.

116

m . STIEGIAMOJO SKIMO KO NSUTL’r ĮJOS

Antrojo svarstymo metu turėjo būti atskirai balsuojama dėl kiekvieno pro­ jekto straipsnio. Projekto pataisos galėjo būti teikiamos tik rastu. Po svarstymo įstatymo sumanymas su siūlomomis pataisomis perduodamas atitinkamai Stei­ giamojo seimo komisijai. Trečiasis svarstymas turėjo būti pradėtas bendra diskusija dėl pagrindinių įstatymo dėsnių, paskui atskirai svarstomas kiekvienas jo straipsnis. Svarstyti priimamos pataisos, kurias pasirašė ne mažiau kaip šeši atstovai. Balsavus paei­ liui dėl kiekvieno straipsnio atskirai, balsuojamas ištisai visas įstatymas, ir jau šio balsavimo rezultatai turėjo rodyti, ar įstatymas priimtas. Taisyklių, nustatančių įstatymų (taigi ir Konstitucijos) priėmimo procedūrą, kontekste aktualūs buvo dar bent trys bendresnio pobūdžio Steigiamojo seimo statuto nuostatai: Steigiamojo seimo posėdis laikytas teisėtu, susirinkus pusei ir vienam Seimo nariui (55 str.); posėdyje bet kada kiekvienas Steigiamojo seimo narys turėjo teisę prašyti patikrinti kvorumą (87 str.); visi klausimai, išskyrus specialiai nurodytus Laikinojoje konstitucijoje ar Statute (Konstitucijos pri­ ėmimas jiems nepriklausė), Steigiamajame seime sprendžiami paprasta balsų daugum a (111 str.). Iš Steigiamojo seimo stenogramų („Steigiamojo seimo darbų“) matyti, kad Konstitucijos projektas Steigiamajame seime pradėtas svarstyti 1922 m. vasario 24 d. ir du pirmuosius posėdžius (iki kovo 2 d.) vyko pirmasis jo svarstymas. Kovo 8 d. - gegužės 2 d. dešimtyje posėdžių projektas svarstytas antrą kartą. Pagaliau liepos 7 d. —rugpjūčio 1 d. penkiolikoje posėdžių vyko trečiasis Kon­ stitucijos projekto svarstymas. Per svarstymo plenariniuose posėdžiuose pertraukas projektą papildomai svars­ tė ir kai kurios Steigiamojo seimo komisijos — Konstitucinė, Bendroji teisės, Finansų ir biudžeto bei kitos. Steigiamojo seimo Bendrosios teisės komisijos iniciatyva buvo sudaryta dar viena ekspertų komisija, susidedanti iš A. Kriščiukaičio, P. Leono ir A. Smetonos, 1922 m. birželio mėn. savo posėdžiuose nuo­ dugniai aptarusi Konstitucijos projektą ir pateikusi siūlymus94. Pasigesta tik viešosios nuomonės balso, kadangi iš anksto viešai nebuvo paskelbtas projekto tekstas95. Nuolatinės konstitucijos rengimu ir priėmimu užsiėmė ta pati institucija, tos pačios sudėties Steigiamasis seimas, kuris parengė ir priėmė 1920 metų Laiki­ nąją konstituciją. Politinės Seimo nuostatos per porą metų negalėjo kardinaliai pasikeisti, todėl projekto svarstymo metu vėl, kaip ir svarstant Laikinosios kon­ stitucijos projektą, išryškėjo takoskyra tarp jėgų, propagavusių parlamentinę demokratiją: kairės, parlamentą laikiusios visos valdžios šaltiniu ir vykdytoju, ir

^ Steigiamojo seimo Bendrosios teisės komisijos ekspertų nuomonės dėl Konstitucijos projekto // LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 171, lap. 1-7. y5 M. RSmeris. Lietuvos suvereninė valdžia Konstitucijos projektu // Teisė. 1922, Nr. 1, p. 3.

117

MINDAUGAS MAKS1MAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

vidurio, greta parlamento norėjusio matyti dar ir prezidentą, nors priklausomą nuo parlamento, bet kontroliuojantį vykdomąją valdžią. Vadinasi, šiom s jė­ gom s bendra buvo tai, kad jos buvo linkusios į šeiminį režimą. Prezidentinį režimą Lietuvoje tuo metu rėmė Tautos pažangos partija, Stei­ giamajame seime neturėjusi savo atstovų ir visuomenei bei Steigiamojo seimo pozicijai galėjusi daryti įtaką nebent per savo spaudą. Ji buvo stiprios, nuolati­ nės vykdomosios valdžios šalininkė. Pasak jos lyderio A. Smetonos, Seimui turi priklausyti įstatymų leidyba ir vyriausybės veiklos priežiūra, o vykdomoji val­ džia privalo telktis visos tautos renkamo prezidento rankose, kuris pats pasirinktų ministrą pirmininką ir pavestų jam sudaryti Ministrų kabinetą96. Prezidentas turėtų būti renkamas ne tik tiesioginiais rinkimais, bet ir skyrium nuo Seimo ir nevienodam, be to, ilgesniam laikui; jis turėtų naudotis platesnėmis teisėmis. T ik per daug nuo parlamento partijų nepriklausanti vyriausybė, jo manymu, būtų veikli ir patvari97. Panašias mintis propagavo ir kitas šios partijos lyderis — Augustinas Voldemaras98. Prisimindamas darbą jau minėtoje ekspertų komisijoje, nagrinėjusioje Stei­ giamojo seimo svarstomą konstitucijos projektą, P. Leonas rašė, kad net jai dir­ bant, A. Smetona į jį „mėgino įnešti pataisų prezidento prerogatyvoms stiprin­ ti“ , bet tam pasipriešino kiti komisijos nariai, nesutikę projekto straipsnių svarstyti iš esmės ir jų kaitalioti, siekę tik teisiškai kuo tiksliau perteikti Steigia­ mojo seimo komisijos priimtas mintis99. Beje, pats A. Smetona apgailestavo, kad ekspertams projekto neleista tobulinti iš esmės, nes pati Konstitucija - la­ biau politikos, o ne teisės dalykas100. Aiškų visuomenės daugumos polinkį į parlamentinę demokratiją, nusiteiki­ mą prieš kiek daugiau įtakingą prezidentą ar net apskritai prieš prezidento ins­ tituciją skatino buvusios Valstybės tarybos promonarchinės nuotaikos, kai ku­ rie kiti jos žengti konkretūs žingsniai, akivaizdžiai pelnę jai ne geriausius visuomenės prisiminimus ir reputaciją. Todėl Steigiamojo seimo plenumui komisijos pateiktas konstitucijos projek­ tas, nors ir ne visai minėtu aspektu atitiko kairiųjų pažiūras ir pasiūlymus, bet Valstiečių liaudininkų sąjungos ir Socialistų liaudininkų demokratų partijos frakcijų bloko jungtiniame posėdyje, vykusiame projekto svarstymo Seime pra­ džios išvakarėse, M . Sleževičiaus, supažindinusio su projektu frakcijų narius, nepaisant esamų, frakcijos požiūriu, trūkumų, buvo apibūdintas kaip neturin­

96 Tautos Pažangos partija. Istorijos bruožai: 1916-1924 metai / Pagal J. Jakštą. Vilnius, 1995. P. 27. 97 A. Sm(etonaj. Konstitucijos belaukiant // Tėvynės balsas. 1922, Nr. 96; A. Smfetona]. Parla­ mentarizmas ir konstitucionalizmas // Tėvynės balsas. 1922, Nr. 51. 98 A. Voldemaras. Konstitucijos projektas H Tėvynės balsas. 1922, Nr. 7. 99 P. Leonas. Mano atsiminimai ir pergyvenimai. VII. // MAB RS, f. 117, saug. vien. 1080, lap. 35. m A. Sm|etonaJ. Konstitucijos belaukiant // Tėvynės balsas. 1922, Nr. 96. 118

UI. STEIGIAMOJO SEIMO KONVJ M UMIJOS

tis daug principinių skirtumų, ir jei Seimas priims ją tokią, kokia ji pateikta pirmajam svarstymui, tai „galima sakyti, bus visais atžvilgiais demokratinga kon­ stitucija“ 101. Pasibaigus pirmajam svarstymui, frakcijų blokas nepakeitė savo nusistatymo ir nutarė toliau remti Konstitucinės komisijos pateiktą projektą102. Č ia dar kartą reikia grįžti prie koalicinės K. Griniaus vyriausybės, kurioje buvo susitarę išvien dirbti krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų blo­ kai. Juos vienijo tautiškumas, nacionalinės valstybės idėja, demokratinis ir par­ lamentinis racionalizmas konstitucinėje valstybės valdžios santvarkoje103. Bet buvo ir juos skiriančių, net nesuderinamų dalykų. Svarbiausia juos skyrė požiū­ ris į Bažnyčios ir valstybės santykius bei kiti ideologiniai dalykai. Pavyzdžiui, krikščionių demokratų partijos programoje buvo reikalaujama privalomo reli­ gijos valstybinėse mokyklose mokymo visiems priklausantiems kuriai nors kon­ fesijai asmenims104, o valstiečių liaudininkų programoje teigta, kad visos visuo­ menės (arba valstybės) išlaikomos mokyklos turi būti pasaulietinės105. Pusantrų metų sutartinai dirbusi, stengdamasi neskubinti, atidėlioti ateičiai juos skyrusių dalykų svarstymą, ir, taip konsoliduodama tautą ir tvirtindama visuomenės pasitikėjimą valstybe, koalicija turėjo didelę teigiamą reikšmę Lietu­ vos nacionaliniam valstybingumui atkurti ir įtvirtinti. Tačiau 1921 m. pabaigo­ je koalicijos partnerių bendradarbiavimas ėmė strigti. Spalio mėn. valstiečiai liau­ dininkai iškėlė daugybę reikalavimų, tarp jų - dėl Bažnyčios ir mokyklos santykių Konstitucijos projekte; numatomo susitarimo nepasiekta106. T apo aišku, kad koalicijos galimybės senka. 1922 m. sausio mėn. dviejų blokų bendradarbiavi­ mas galutinai susidūrė su buvusia užprogramuota ir anksčiau ar vėliau turėjusia iškilti didele kliūtimi: tarp koalicijos partnerių, svarstant žemės reformą (caro atimtų Bažnyčios žemių grąžinimą), paskui - ėmusis įstatyminio švietimo ir re­ ligijos klausimų tvarkymo, kurio negalėjo nebūti ir rengiamoje Konstitucijoje, iškilo praktiškai neįveikiamų pasaulėžiūros nesutarimų. Pasak krikščionių de­ mokratų bloko pareiškimo, priėmę valstiečių liaudininkų reikalavimus, jie patys nustotų buvę krikščionimis107. Vienas po kito kilę konfliktai netrukus prisidėjo prie krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų koalicijos žlugimo. Konstitucinės komisijos baigto Konstitucijos projekto 1922 m. vasario mėn. perdavimas Steigiamojo seimo plenumui beveik sutapo su koalicijos iširimu.

101 LVS ir SLD partijos frakcijų bloko 1922 02 23 pos. protokolas // MAB RS, f. 199, saug. vien. 109, lap. 57. 102 LVS ir SLD partijos frakcijų bloko 192203 09 pos. protokolas//MAB RS, f. 199, saug. vien. 109, lap. 65. 103 [M. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 137. 104 Lietuvių krikščionių demokratų partijos programa ir statutas (be v. ir m.], p. 5. 103 Lietuvos valstiečių liaudininkų partijos programa ir statutas. Kaunas, 1923. P. 11. 100 Iš dviejų frakcijų St. seime istorijos // Laisvė. 1922, Nr. 32. 107 Krikščionių demokratų pareiškimas// Lietuva. 1922, Nr. 15.

119

Ml NPAIR; AS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Tad tolesnis Konstitucijos projekto svarstymas Steigiamajame seime, vykęs nau­ jomis aplinkybėmis, gerokai skyrėsi nuo jo rengimo komisijoje stadijos. Iškilo vis sunkiau sprendžiamų uždavinių. Krikščionių demokratų bloko atstovai, nebesaistomi sutarties su valstiečių liaudininkų bloku, savo iniciatyva ir pastango­ mis pradėjo anksčiau užprogramuotą projekto „krikdeminimą“, vakarykščius partnerius netruko visiškai supriešinti religiniai-pasaulėžiūriniai busimosios Kon­ stitucijos straipsniai. Antai 1922 m. balandžio 27 d. audringai vykusiame Valstiečių sąjungos ir Socialistų liaudininkų demokratų partijos frakcijų bloko posėdyje konstatuota, kad krikščionių demokratų blokas sulaužė duotą įsipareigojimą nepriimti Kon­ stitucijos straipsnio, neleidžiančio tėvams atleisti savo vaikus nuo tikybos pa­ mokų, o paaugliams - to daryti patiems. Dėl susidariusios padėties blokas svarstė savo taktiką Seime. Aptartos aštriausios, dažnai reiškiančios tiesioginę obstruk­ ciją parlamentinės kovos priemonės. Iš frakcijų narių buvo gauta siūlymų: steng­ tis, ėmus Seimo plenume svarstyti Konstituciją, išardyti kvorumą, o to nepavy­ kus, kvorumui esant - kuo ilgiau kalbėti, kad nebūtų įmanoma priimti nė vieno jos nuostato; nepriimant krikščionims demokratams valstiečių liaudininkų bloko reikalavimų, juos įspėti, kad blokas nebedalyvaus Seimo posėdžiuose; atsisakyti dalyvauti komisijų posėdžiuose, nebereferuoti įstatymų projektų; atšaukti blo­ ko narius iŠ Seimo Prezidiumo; kad nenukentėtų Seimo atstovo atlyginimas, siūlyta į posėdžius ateiti, užsiregistruoti ir išeiti. Po karštų diskusijų priimtas nutarimas, įpareigojantis kitą dieną visus susirinkti į Seimą, bet, frakcijos prezi­ diumui tariantis su krikščionimis demokratais, būti Seimo patalpose nesiregistravus108. Gegužės 2 d. nutarta, kol Konstitucijos projektas nebus priimtas po antrojo svarstymo, nesilankyti plenumo posėdžiuose; pradėjus trečiąjį svarsty­ mą - posėdžių lankymą vėl nutraukti109, liepos 13 d. —priėmus Seimui prezi­ dento instituciją ir atmetus frakcijos siūlytą pataisą - protestuoti ir, prieš balsuo­ jant visą straipsnį, iš posėdžio išeiti; pareikalauti straipsnį balsuoti vardiniu balsavimu110. Bloko frakcijoms buvo pranešta, kad socialistai liaudininkai de­ mokratai, susitarę su socialdemokratais, nustojo lankytis Konstitucinės komisi­ jos posėdžiuose111. Konstituciją svarstant antrąjį ir ypač trečiąjį kartą, iš tribūnos vienų kitiems pasakyta ir karštų, įžeidžiamų žodžių.

108 LVS ir SLD partijos frakcijų bloko 1922 0427 po$. protokolas/ / MAB RS, f. 199, saug. vien. lap. 82-86. m VL ir SLD partijos frakcijų bloko 192205 02pos. protokolas//M ABRS, f- 199, saug vien. lap. 89. 1,0 VL ir SLD partijos frakcijų bloko 192207 13pos. protokolas//M ABRS, f. 199, saug. vien. lap. 117, 118. 111 VL ir SLD partijos frakcijų bloko 1922 05 11 pos. protokolas//M ABRS, f. 199, saug. vien. lap. 94.

120

109, 109, 109, 109,

III. STKKilAMOjO

s j:im o k o n s t i

r u c ijn s

Steigiamojo seimo plenumo posėdyje pasipiktinęs valstiečių liaudininkų at­ stovas iš tribūnos paklausė, kodėl, nepaisant nevienkartinių pasižadėjimų, krikš­ čionys demokratai dabar jų nesilaiko. Iš Seimo tribūnos ne mažiau emocingai atsakyta, kad jei ir buvo kadaise duota pasižadėjimų, tai tik tada, kai krikščio­ nių demokratų blokas turėjo galimybę dirbti išvien su valstiečiais liaudininkais, o „kada dabar atskirai dirbame, tai mes ir savo nusistatymą ir savo principus nešime vieni įstatyman“ 112. Iš šio laikotarpio Steigiamojo seimo stenogramų matyti darbą labai sulėtėjus (per du mėnesius - gegužę ir birželį - Konstitucijos projektas svarstytas tik viename posėdyje, nors, tiesą sakant, tai galėjo būti susiję ir su projekto perda­ vim u ekspertams svarstyti), pablogėjus posėdžių lankomumui, atsiradus kvoru­ m o problemų, demonstratyvus Seimo atstovų šalinimasis iš posėdžių salės, opo­ zicijos naudotos ir kitos obstrukcijos priemonės. Pagaliau 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo seimo 234-ajame posėdyje įvyko Konstitucijos projekto balsavimas en bloc. Neseniai gyręs projektą M. Sle­ ževičius, kalbėdamas dėl balsavimo motyvų, pareiškė, kad į Konstitucijos pro­ jektą įtraukta pataisų, iš pagrindų keičiančių jos esmę, Konstitucija įgavusi „labai daug ir labai didelio reakcinio požymio“, todėl socialistai liaudininkai už ją nebalsuos113. Aštriai prieš projektą pasisakė ir socialdemokratų frakcijos atstovai. U ž Konstitucijos priėmimą balsavo 59 Steigiamojo seimo atstovai (krikš­ čionių demokratų bloko žmonės, žydai, išskyrus vieną, ir vienas nepartinis), prieš - vienas atstovas (iš pradžių priklausęs socialdemokratų frakcijai, bet vėliau pasiskelbęs nepartiniu). Susilaikė valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai. Konstitucija priimta 15 valandą 34 minutės. Neapsieita be incidento: krikščio­ nims demokratams šia iškilminga proga užgiedojus Valstybės himną, socialde­ mokratai demonstratyviai apleido posėdžių salę114. Taigi nuolatinė Lietuvos valstybės konstitucija buvo priimta faktiškai vien krikščionių demokratų bloko balsais. Tuo tarpu kitos - kairiosios - Steigiamo­ jo seimo frakcijos, nors ir aktyviai dalyvavo ją rengiant, nepanoro (daugiausia dėl ideologijos) imtis atsakomybės rinkėjams už rezultatą. Jie reiškė nepasiten­ kinimą Dievo vardo įrašymu Konstitucijos preambulėje, religijos dėstymo val­ diškose mokyklose privalomumu, civilinės metrikacijos neužtikrinimu. Dau­ gum a kairiųjų nenorėjo Respublikos prezidento, jam numatytas pareigas siūlydami parlamento vadovybei. Tačiau nepaisant to, kad už Konstitucijos priėmimą iŠ esmės balsavo tik krikš­ čionių demokratų bloko žmonės, ji jokiu būdu nebuvo krikščionių demokratų

1,2 Steigiamojo seimo darbai. 198 pos., 1922 04 28, p. 39. 113 Ten pat, 234 pos., 1922 08 01, p. 48. UĄ Ten pat, p. 49. 121

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

konstitucija. Šis faktas nerodo realaus likusios Steigiamojo seimo atstovų ir Lie­ tuvos visuomenės dalies tikro bendro nusistatymo dėl Konstitucijos. IŠ tikrųjų Konstitucija buvo kompromiso, tam tikros to meto visuomenės daugumos in­ teresų pusiausvyros teisės aktas. Svarbu pažymėti, kad politinių jėgų susidūrimai, kartais demonstruojamas nenoras pasiduoti kompromisams ir grupių bendradarbiavimui, visuomenėje buvo suprantamas kaip patriotinis tų jėgų užsidegimas per trumpiausią laiką įgyvendinti ilgai puoselėtas idėjas ir kuo daugiau savo programinių nuostatų115. 1922 m. rugpjūčio 6 d. Konstituciją pasirašė Einąs Respublikos prezidento pareigas Steigiamojo seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis ir kontrasignavo visa Ministrų kabineto sudėtis116. Jau tą pačią dieną Lietuvos valstybės konstitucija buvo paskelbta „Vyriausybės žiniose“ 117. Pa^al naujosios Konstitu­ cijos 108 straipsnį ji įsigaliojo nuo paskelbimo dienos. Šiuo požiūriu pažymė­ tinas Konstitucijos 107 straipsnis, kuriame skelbiama, kad Konstitucijai įsiga­ liojus nustoja galioti Lietuvos valstybės laikinoji konstitucija.

4. Svarbiausi 1922 metų Lietuvos valstybes konstitucijos institutai: svarstymas ir rezultatai 4 .1 . B e n d r i e ji K o n s t i t u c i jo s

bruožai

1922 metų Lietuvos valstybės konstitucija buvo įvairių to meto politinių ir teisinių idėjų poveikio rezultatas. Juozas Žilys pagrįstai pažymi, kad autoriai vieningi, teigdami Lietuvos konstitucijai darius poveikį kitas Europos demo­ kratinių valstybių konstitucijas, bet tų autorių nuomonės išsiskiria, kai šiuo požiūriu minimos konkrečios užsienio konstitucijos: M. Romeris teigė Lietuvą mokiusis iš prancūziškojo pavyzdžio, patobulinto šveicariškuoju patyrimu, J. Pu­ rickis - iš Belgijos 1831 m. konstitucijos118. Sąrašą galima tęsti: Lietuvos Vy­ riausiasis tribunolas Lietuvos konstitucijos ištakų rado Anglijos, Prancūzijos, iŠ dalies net JA V konstitucinėje raidoje119, K. Račkauskas - dar ir Vokietijos (Weimaro)120, J. B. Laučka - Skandinavijos121 konstitucijų nuostatose. Visi šie tyrė­

m V. Viliamas. Lietuvos seimai ¡r jų grupinė diferenciacija // Tėvynės sargas. 1957, Nr. 1(14), p. 66. 1.6 Lietuvos valstybės konstitucijos originalas// LCVA, f. 923, ap. 1, b. 814, lap. 99-102. 1.7 Lietuvos valstybės konstitucija // VŽ. 1922, Nr. 100/799. M* J. Žilys. Konstitucinis teismas - teisinės ir istorinės prielaidos. Vilnius, 2001. P. 36-37. m Vyriausiojo tribunolo 1924—1933 metų visuotintųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisin­ gumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle / Spaudai parengė J. Byla. Kaunas, 1933. P. 114. 120 K. Račkauskas. Lietuvos konstitucinės teisės klausimais. New York, 1967. P. 92. 121 J. B. Laučka. Keletas žvilgsnių į Lietuvos 1922 metų Konstituciją: jos kilmė ir pagrindiniai principai // Aidai. 1985, Nr. 3, p. 143.

122

m . STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

jai savaip teisūs, nes faktiškai visos šios konstitucijos, laikytos moderniomis, daugiau ar mažiau komisijai buvo pavyzdys, projektuojant kai kurių Lietuvos konstitucinių institutų teisinį reglamentavimą. Politinėse Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių, to meto konstitucijų nuostato­ se atsispindėjo politinių partijų skelbtos programos, tuometė socialinė ir politi­ nė aplinka, tarptautinė padėtis. Jose galima aptikti prancūzų (kontinentinį) par­ lamentarizmą, anglų ir prancūzų liberaliąją politinę filosofiją ir katalikų socialines pažiūras122, ypač aktualias Lietuvos sąlygomis, siekiant išlyginti per šimtmečius čia susiklosčiusias skriaudas socialinio teisingumo stokojančiame gyvenime. 1922 metų Lietuvos valstybės konstitucija susidėjo iš nedidelės preambulės ir 108 straipsnių, suskirstytų į 15 skyrių: I. Bendrieji dėsniai; II. Lietuvos pi­ liečiai ir jų teisės; III. Seimas; IV. Vyriausybė; V. Teismas; VI. Vietos savival­ dybė; VII. Tautinių mažumų teisės; VIII. Respublikos gynimas; IX. Švietimo reikalai; X. Tikybos ir kulto dalykai; XI. Valstybės ekonominės politikos pa­ grindai; XII. Valstybės finansai; XIII. Socialinė apsauga; XTV. Konstitucijos kei­ timas ir papildymas; XV. Įvedamieji nuostatai. Konstitucijos preambulėje, prasidėjusioje žodžiais „Vardan Dievo Visaga­ lio", pažymėta, kad ją, norėdama Lietuvos nepriklausomam gyvenimui nutiesti tvirtus demokradnius pagrindus, sudaryd sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti, užtikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę, o žmonių darbui ir dorai tinkamą valstybės globą, per savo įgaliotuosius atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį seimą, priėmė Lietuvos tauta. Taigi Steigiamasis seimas nuosekliai, kaip ir 1920 metų Laikinojoje konstitucijoje, laiko save ne etninės lietuvių tautos, kurios vardu kažkada veikė Valstybės taryba ir kuri Konstitucijoje jau apskritai neminima, o Lietuvos tautos, apimančios visus valstybės gyventojus, valios reiškėju. Termi­ no „tauta“ konstitucinis turinys atskleidžiamas Konstitucijos 103 straipsnyje, iš kurio išplaukia, kad tai —turinčiųjų rinkimų teisę piliečių visuma, vadinamo­ ji teisinė tauta. Konstitucijos 1 straipsnyje Lietuvos valstybė skelbiama nepriklausoma de­ mokratine respublika ir deklaruojama viena iŠ svarbiausių jos nuostatų, kad suvereni valstybės valdžia priklauso tautai (neabejotinai vėl turima omenyje Lie­ tuvos tauta). Teisinėje visuomenėje tai sukėlė tam tikrų diskusijų. Steigiamojo seimo komisijos parengtame projekte, H . Rolniko tvirtinimu, dešiniųjų pažiūrų stambaus lietuvių kapitalisto pasiūlymu buvo įrašyta, kad Lietuva yra „demokratinė darbo žmonių respublika“. T ik ekspertų komisijos siūlymu ši formulė išbraukta kaip teisiškai prieštaraujanti demokratijos sąvo­ kai123. Konstitucijos projekto 1 straipsnyje atsirado nuostata apie suverenią Lie­ 122 K. Račkauskas. Lietuvos konstitucines teisės klausimais. New York, 1967. P. 24—25. 92. 123 H. Rolnik. Die baltischen Staaten Litauen. Lettland und Estland und ihr Vertässungsrecht. Leipzig, 1927. S. 56.

123

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

tuvos valdžią, priklausančią „visiems krašto piliečiams, kurie tą valdžią reiškia Šioje Konstitucijoje nustatyta tvarka“. Šią formuluotę kritikavo M. Romeris, siūlydamas Lietuvos valstybės suvereniteto formuluotę, papildytą taisykle, kad to suvereniteto reiškimo teisė priklauso piliečiams, šią teisę įgyvendinantiems Konstitucijos nustatytais būdais, tiesiogiai patys ar deleguodami suverenios val­ džios funkcijas tam tikriems organam s- Seimui, vykdomajai valdžiai, teismui124. Konstitucijoje priimtą formuluotę M. Romeris manė esant jau labiau vykusia, nes tauta valstybinės teisės požiūriu yra fikcija, be to, lietuvių kalba ji gali būti nevienareikšmiškai suprantama125. A. Tumėno nuomone, tauta yra suverenas tada, kai kuriami valstybės pamatai; tauta yra steigiamosios valdžios šaltinis, bet, konstituciją priėmus, ji nebėra teisės subjektas. Pasak A. Tumėno, valsty­ bei susiorganizavus, lieka tik valstybė. Užsienio atstovybės reprezentuoja ne tau­ tas, o valstybes. Pagal konvenciją Klaipėdos kraštas priklauso Lietuvos valsty­ bės, o ne Lietuvos tautos suverenitetui126. Teisininkui Antanui Sugintui abejonių kėlė Konstitucijos 1 straipsnio formu­ luotė dėl tautai priklausančios suverenios valdžios, paimta drauge su kito straips­ nio teiginiu, kad valstybės valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir teismas: A. Su­ ginto manymu, tautos suverenitetas preziumuoja, kad tauta turi rinkti ne tik Seimą; ir prezidentas turi būti renkamas plebiscitu pačios tautos, o teismas taip pat turi „kokiu nors būdu išplaukti iš tautos suvereniteto“ 127. T o Konstitucijoje trūko. Konstitucijos 6 straipsnyje lietuvių kalba skelbiama valstybės kalba, kartu nu­ rodant, kad vietinių kalbų vartojimą nustato įstatymas. Pradiniame Konstituci­ jos projekto variante greta valstybės kalbos, kuria taip pat skelbta lietuvių kalba, buvo paminėtos gudų, žydų ir lenkų kalbos, įvardytos vietinėmis kalbomis. Buvo užfiksuotas formalus teisinis Konstitucijos prioritetas kitų teisės aktų sistemoje. Jau pradiniame jos projekto variante buvo teiginys, kad įstatymas negali prieštarauti Konstitucijos nuostatoms; jei taip atsitiktų, įstatymas netu­ rėtų galios ir negalėtų būti skelbiamas128. Ši mintis atsispindėjo priimtos 1922 metų Konstitucijos straipsniuose, nurodančiuose, kad valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas konstitucijai (3 str.), kad lieka galioti tik tie iki Konstitu­ cijos paskelbimo dienos veikę įstatymai, kurie jai neprieštarauja, jos nustatyta tvarka nepanaikinti ar nepakeisti (106 str.). Pasak M. Romerio, Šią mintį rodo ir Konstitucijos 102-103 straipsniai, skirti Konstitucijos keitimo ir papildymo tvarkai reglamentuoti, ¡š kurių išplaukia, kad paprastu įstatymu Konstitucijos l2Ą M. Romeris. Lietuvos suvereninė valdžia Konstirucijos projektu // Teisė. 1922, Nr. 1, p. 9. 12' Ten pat, p. 12. 126 Lietuvos valstybinės teisės paskaitų, doc. A. Tumėno skaitytų 1927/1928 m. m., santrauka // LCVA. f. 1557, ap. 1, b. 73. lap. 6. 127 A. Sugintas. Įstatymų konsrituclngumas // Teisė. 1924, Nr. 6, p. 27. m Lietuvos valstybės konstitucijos projektas // LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 168, lap. 19.

124

III. STP.KilAMOJO SKIMO KONSTITUCIJOS

negalima pakeisti ar papildyti, iš čia - kad paprastas įstatymas negali jai priešta­ rauti, nes prieštaraudamas ją faktiškai keistų129. Į svarstymo metu Steigiamojo seimo atstovų išsakytą baiminimąsi, kad visi šie straipsniai - deklaratyvūs, kad Konstitucija nenumato mechanizmų, kas ir kaip turi saugoti Konstituciją, kas ir kokia tvarka turi spręsti, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai, įtikina­ mesnių atsakymų nepateikta130. Išsamesnį Steigiamajame seime vykusios diskusijos dėl Konstitucijos 3 straips­ nio pristatymą yra pateikęs J. Žilys131. Jis priėjo prie išvados, kad „įstatymų konstitucingumo principo įtvirtinimas Konstitucijoje reiškė, jog teisėtumo doktrina buvo pripažinta kaip vienas svarbiausių visuomenės ir valstybės raidos dėsnių", tačiau „be specialaus teisinio reguliavimo tokia funkcija liko tik de­ mokratinė abstrakcija“ 132. A. Suginto manymu, kad Seimas neišleistų nekonstitucinių įstatymų, tai turi garantuoti moraliniai ir politiniai veiksniai; tokią pareigą kiekvienas Seimo atstovas prisiima prisiekdamas arba iškilmingai pa­ sižadėdamas būti ištikimas Lietuvos Respublikai, saugoti jos įstatymus ir są­ žiningai vykdyti tautos atstovo įgaliojimus (35 str.). Tačiau visa tai, nesant specialios institucijos įstatymų konstitucingumui kontroliuoti, jis manė esant nepakankama priemone133. Dėl teisinės technikos pažymėtina, kad Konstitucijoje buvo gana daug po visą tekstą išmėtytų konstitucinių nuostatų, nukreipiančių į kitus, paprastus įstatymus, taip pat nuostatų, kurios turėjo būti įgyvendinamos tam reikalui panaudojant esamus ar specialiai išleidžiamus naujus įstatymus. Tokios nuo­ statos sudarė sąlygas sukonkretinti Konstituciją jos nustatytose srityse. Konstitucija įpareigojo įstatymų leidėją kaskart išleisti įstatymus: keičiant vals­ tybės teritorijos sienas (4 str.), nustatant administracinį valstybės teritorijos pa­ dalijimą, galimų valstybės autonominių darinių sienas ir teises (5 str.), nusavi­ nant piliečio turtą (21 str.), teikiant amnestiją (65 str.), nustatant gyventojams mokesčius, skiriant valstybės iždo išlaidas, užtraukiant vidaus paskolą ar išlei­ džiant popierinius pinigus (91 str.), nustatant valstybės pajamų ir išlaidų sąmatos didum ą (95 str.). Konstitucija įstatymų leidėją įpareigojo įstatymu nustatyti: vietinių kalbų vartojimą (6 str.), pilietybės teisių įgijimą ir netekimą (8 str.), Seimo atstovų rinkimų tvarką ir skaičių (23 str.), įstatymų skelbimo tvarką (27 str.), Seimo atstovo atlyginimą (39 str.), Respublikos prezidento skiria­ mus ir atleidžiamus valdininkus (49 str.), išimtinės teismo teisės naikinti teis­ mo sprendimus tvarką (65 str.), teismų organizaciją, kompetenciją ir jurisdik­ ciją (66 str.), ginkluotųjų pajėgų organizaciją (76 str.), valsčiams ir miestams 129 M. Romeris. Įstatymų konstitucingumas // Teisė. 1925, Nr. 7, p. 2. 130 Steigiamojo seimo darbai. 180 pos., 1922 03 08, p. 64. 131 J. Žilys. Konstitucinis teismas - teisinės ir istorinės prielaidos. Vilnius, 2001. P. 39-40. 132 Ten pat, p. 41. 133 A. Sugintas. Įstatymų konstitucingumas // Teisė. 1924, Nr. 6, p. 32.

125

MINDAUGAS MAKSIMAI! IS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

laiduojamos savivaldos teisės ribas (70 str.), galimybes savivaldybei nustatyti savo reikalams mokesčius (71 str.), tautinių mažumų teisės autonomiškai tvar­ kyti kultūros reikalus ribas, tvarką joms rinkti savo atstovaujamuosius organus (73 str.) ir nustatyti savo nariams mokesčius (74 str.), piliečių dalyvavimo gi­ nant respublikos teritoriją tvarką (75 str.)» valstybės priežiūros mokykloms ri­ bas (79 str.), privalomo pradžios mokslo įvedimo laiką ir tvarką (81 str.)» gi­ mimo, jungtuvių ir mirties aktų formą (85 str.), naujų atsirandančių tikybinių organizacijų gyvavimo sąlygas (84 str.), tvarką dvarams parceliuoti (90 str.). Konstitucijoje nurodyta, kad tik įstatymų nustatyta tvarka valstybė gali traukti pilietį atsakomybėn (11 str.), įeiti į piliečio butą ir daryti jame kratą (12 str.), daryti išimtis korespondencijos ir susižinojimo slaptumo konstitucinėje garan­ tijoje (14 str.), varžyti žodžio ir spaudos (15 str.), susirinkimų (16 str.), dar­ bo ir iniciatyvos (88 str.) laisvę; įstatymais turėjo būti nustatoma tvarka pilie­ čiui traukti jį nuskriaudusį valdininką teismo atsakomybėn (18 str.), pateikti Seimui įstatymo sumanymą (20 str.). Be viso to, Konstitucija skelbė, kad įsta­ tymai saugo sekmadienius ir kitas valstybės nustatytas pripažintas šventes, kaip poilsio ir dvasios pakilimo dienas (86 str.), žmogaus darbo jėgą, darbininką ligoje, senatvėje, nelaimingais atsitikimais ir trūkstant darbo (97 str.), šeimos sveikatą ir socialinę gerovę (98 str.), visuomenės dorą ir sveikatą (99 str.); įsta­ tymai laiduoja savivaldą atskiroms ūkio sritims (89 str.). Šis didelis sąrašas nepretendavo į išsamų katalogą dalykų, kuriems Lietuvos Konstitucija reikalavo teisinio įstatymų lygmens reglamentavimo. Komisijos požiūrį šiuo klausimu parodo pavyzdys, kai, Steigiamojo seimo posėdyje patei­ kus siūlymą prie nuostatos, skelbiančios piliečių įstatymų iniciatyvos teisę, pri­ dėti frazę „įstatymų iniciatyvos tvarką nustato įstatymas“, projekto referentas nurodė, kad tokią pataisą galima įtraukti į kiekvieną Konstitucijos projekto straipsnį; pataisa nėra kenksminga, bet nereikalinga134. D aug Konstitucijoje paminėtų dalykų, kurie turėjo būti įgyvendinami įsta­ tymais, buvo vertinama kaip Konstitucijos lankstumo rodiklis135, kaip sąlygų paprastesnių nei konstitucijos keitimo procedūra būdu reaguoti į besikeičian­ čias gyvenimo sąlygas bei kitus iškylančius reikalus sudarymas. T ai reiškė, kad šių nukreipiamojo pobūdžio konstitucinių normų turinys priklausė nuo to, kokius dalykus teisiškai reglamentuojant konstitucijos leidėjas dėl vienų ar kitų priežasčių buvo linkęs turėti daugiau laisvumo. Kartu šio pobūdžio konstituci­ nių normų gausa didino būsimojo įstatymų leidėjo, t. y. Seimo, vaidmenį, nes Konstitucija jam pavedė „statyti respublikos rūmą ant pamatų, kuriuos paklojo Steigiamasis seimas“ 136. Nukreipiamojo pobūdžio konstitucinių normų gausa

134 Steigiamojo seimo darbai. 182 pos., 1922 03 14, p. 6. 135 P. Stravinskas. Mūsų uždaviniai tremtyje // Teisininkų žinios. 1958, Nr. 17-18, p. 34. 136 Lietuvos valscybės konstitucija su paaiškinimais. Ncoficialinis leidinys. Kaunas, 1922. P. 24. 126

III. STIEGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

didino Seimo atsakomybę už tinkamą Konstitucijos įgyvendinimą, nes jam nepriimant Konstitucijoje užprogramuoto įstatymo arba priimant įstatymą, iš­ kreipiantį Konstitucijoje skelbtus principus, faktiškai reiškė Konstitucijos pa­ žeidimą. Kazuistiškai išdėstytos Konstitucijoje nukreipiamojo pobūdžio normos ne­ apėmė visų įstatymų, reikalingų joms įgyvendinti, dar ir dėl kitos priežasties. Būtent ypatinga įstatymų reikšmė įgyvendinant Konstituciją taip pat išplaukė iš paplitusio konstitucijų, kaip imperatyvios galios neturinčių deklaracijų, trak­ tavimo. Iš jau minėtos Lietuvoje propaguotos konstitucinės teisės teorinės nuo­ statos apie konstitucinio akto, kaip dokumento, fiksuojančio steigiamosios val­ džios suformuluotus ir skirtus įsteigtajai valdžiai jos veiklos įgaliojimus, kildinama kita nuostata, apibūdinanti konstituciją kaip įstatymą, adresuotą ne piliečiams, o tik įstatymų leidėjui, įpareigojanti jį, atliekant savo funkcijas, griežtai laikytis konstitucijos nustatytų ribų, jų neperžengti. M. Romeris aiškino, kad konstitu­ cijai skelbiant, jog piliečiai, pavyzdžiui, turi susirinkimų laisvę, nereiškia, kad jie gali daryti susirinkimus, kol naujas įstatymas juos uždraus. Pasak M. Romerio, šiuo atveju konstitucija suvaržo įstatymų leidėją, įpareigodama jį neišleisti įstatymų, draudžiančių piliečiams susirinkti. Vadinasi, konstitucinės nuostatos yra „konstituciniai imperatyvai įstatymų leidėjui, jo sudrausminimo elemen­ tai“ 137. T uo tarpu paprastam piliečiui ar valstybės institucijai konstitucija yra tik deklaracija, neturinti imperatyvios galios, todėl konstitucinėms nuostatoms įgyvendinti reikalingi specialiai tuo reikalu išleisti paprasti įstatymai138. Konstitucijos, kaip netiesioginio taikymo teisės akto, apibūdinimas taip pat randamas 1934 m. liepos 13—16 d. Vyriausiojo tribunolo nutarime A. Skamino ir kitų baudžiamojoje byloje, kuriame „grynai deklaracinio pobūdžio nuosta­ tu“ įvardijam as 1920 metų Laikinosios Lietuvos valstybės konstitucijos 16 straipsnis, skelbiantis demokratines piliečių teises ir laisves139. Deklaratyvi konstitucinės nuostatos dėl piliečių teisių ir laisvių reikšmė, tvirtinant, kad žmo­ nių „laisvės tiek gali būti vykinamos, kiek jos įstatymais vystomos“ ir „reikalinga, kad de deklaratiniai principai būtų įstatymais normuojama“, buvo pabrėžta pačios Konstitucijos išleidėjo - Steigiamojo seimo - 1920 m. liepos 2 d. posėdyje140. Tiesa, M . Romeris pripažino, kad Konstitucijoje esama ir tokių straipsnių, kurie „iš karto turi aiškaus ir griežtai tikslaus imperatyvinio pobūdžio“, kaip pavyzdį pateikdamas Konstitucijos straipsnį dėl baudžiamųjų bylų, iškeltų pre­ zidentui ir ministrams, teismingumo141. 137 M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. D. 1. Kaunas, 1937. P. 219. 138 M. Romeris. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. Kaunas, 1932. P. 105. 139 Vyriausiojo tribunolo visuotinių susirinkimų nutarimai, baudžiamųjų ir civilinių kasacinių bylų sprendimai. IV. „Teisės“ priedas. Kaunas, 1934. P. 161. M0 Steigiamojo seimo darbai. 22 pos., 1920 07 02, p. 190. 141 M. Romeris. Įstatymų konstitucingumas // Teisė. 1925, Nr. 7, p. 12-13.

127

MINDAUGAS MAKSIMA1TIS LIETUVOS VALSTYBES KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

4 .2 . L ib e r a l io s

p a ž iū r o s į p il i e č io s t a t u s ą įk ū n ijim a s

1922 metų Lietuvos valstybės konstitucijoje, kaip, beje, ir kitose nepriklauso­ mybės laikotarpio Lietuvos konstitucijose, iš esmės nebuvo kalbama apie žmo­ gų apskritai, neaptariamas jo statusas. Beveik visais atvejais įvardijami piliečiai, t. y. tam tikra kategorija žmonių. Skelbiamos būtent piliečių teisės ir laisvės, nors daugeliu atvejų (išskyrus politinių teisių - peticijų, rinkimų, įstatymų inicia­ tyvos - subjektus) šiuo terminu buvo apimami žmonės, asmenys, valstybės gy­ ventojai, o ne vien kvalifikuota jų kategorija - piliečiai. Būtent šitoks klausimo traktavimas buvo dėstomas viename Konstitucijos projektų, kuriame teigta, kad Lietuvos valstybės valdžia apima visą valstybės teritoriją ir visus joje gyvenan­ čius žmones, nepaisant jų pilietybės142. Toliau tame pačiame projekte nurodyta, kad svetimšaliai Lietuvoje neturi rinkimų teisės ir negali būti verčiami tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Tiesa, jie gali gauti valstybės tarnybą, bet tik Ministrų kabineto sutikimu, o atskiras įsta­ tymas turi nustatyti svetimšalių teises įsigyti nekilnojamąjį turtą ar steigti akci­ nes bendroves. Priimtoje Konstitucijoje to neliko. Nė viena Lietuvos laikinoji konstitucija, reglamentuodama piliečių teises, neaptarė dalykų, susijusių su pilietybės samprata. Tai mėginta daryti tik Ministrų kabineto posėdyje 1919 m. sausio 9 d. priimtu Laikinuoju įstatymu apie Lie­ tuvos pilietybę143. 1922 metų Lietuvos valstybės konstitucija (8-9 str.) pirmą kartą Lietuvos praktikoje konstituciniu lygmeniu skelbė apie teisės į Lietuvos pilietybę įgijimą ir nustojimą, vadovaujantis atitinkamu pilietybės įstatymu, bei negalimumą būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės piliečiu, t. y. teisės į dvigubą pilie­ tybę nepripažinimą. Konstitucija taip pat nustatė ne mažesnę kaip dešimties metų trukmę, reika­ laujamą pretenduojantiems į Lietuvos pilietybę svetimšaliams išgyventi Lietu­ voje. Ėmus Šią konstitucinę nuostatą interpretuoti taip, kad minėtoji trukmė turi būti skaičiuojama nuo nepriklausomybės atkūrimo, t. y. nuo 1918 m. va­ sario 16 d. (pagal 1919 metų Pilietybės įstatymą - ne mažiau kaip dešimt metų gyvenusiems Lietuvoje iki 1914 m.), natūralizacija įgyti Lietuvos piliety­ bę pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį apskritai tapo neįmanoma144. Teigiama, kad ryškiausiai konstitucijų leidėjų pasaulėžiūra matyti iš jų nuosta­ tų, skirtų žmogaus teisėms bei žmogaus ir valstybės santykiams reglamentuoti145.

M2 Lietuvos valstybės konstitucija. Projektas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 381, p. 161. Mi V. Sinkevičius. Lietuvos Respublikos pilietybė 1918-2001 metais. Vilnius, 2002. P. 26-29. M Ministerijų juriskonsultų komisijos 1922 08 10 pos. protokolas// LCVA, f. 923, ap. 1, b. 284-11, p. 279. MS K. Račkauskas. Lietuvos konstitucinės teisės klausimais. New York, 1967. P. 66.

128

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

1922 metų Konstitucija rėmėsi Vakaruose tuo metu dar populiarios libe­ raliosios filosofijos nuostatomis, kurių pagrindą sudaro individualių teisių, kaip būtinos laisvo žmogaus gebėjimų ugdymo sąlygos, gynimas. Pagal A. Esmeiną, toms teisėms būdingas vienas bendras bruožas - jos riboja valstybės teises, valstybė privalo susilaikyti nuo kišimosi į tam tikras sritis, sudarydama laisvą erdvę asmens veiklai146. Konstitucija gynė individualias teises, iškėlė asmeny­ bę, skelbė ją visuomeninio gyvenimo centru ir, iš principo pripažindama jo teisių ir laisvių galimą ribojimą esant reikalui, deklaravo tuos ribojimus lei­ džianti išimtinai įstatymu. Piliečių teisinei padėčiai reglamentuoti Lietuvos 1922 metų Konstitucija tu­ rėjo specialų antrąjį skyrių, pavadintą „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“ . Skyrius pasižymėjo ne tik turinio platumu, bet ir, kaip pastebi Tom a Birmontienė, išdėstymo vieta - Konstitucijos pradžioje, taigi net formaliai asmens teisinį sta­ tusą Konstitucijoje reglamentuojant anksčiau už atskirus valstybės formos ele­ mentus, jis buvo iškeltas ir sureikšmintas147. Savo turiniu ir dėstymo forma tai buvo tradicinis skyrius, turėjęs ryšį su garsiąja prancūzų 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, apskritai buvo būdin­ gas demokratinėms įvairių Šalių konstitucijoms. Skyriuje pirmiausia pabrėžiamas piliečių lygiateisiškumas, nepaisant jų lyties, kilmės, tautybės ir tikėjimo. Pažy­ mėtina, kad Steigiamojo seimo atstovė M. Galdikienė, konkrečiai argumen­ tuodama, nesėkmingai mėgino kelti reikalą labiau konkretinti moterų ir vyrų lygiateisiškumą1'18. Steigiamojo seimo plenumas iš projekto išbraukė nuostatą „Pavainikiai vaikai įstatymais apsaugojami lygiai su moterystėje gimusiais vai­ kais“ , motyvuodamas nedideliu šios kategorijos vaikų skaičiumi149. Toiiau Konstitucijos skyriuje pateikiamas piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašas: asmens ir buto neliečiamumas, tikėjimo ir sąžinės laisvė, koresponden­ cijos ir susižinojimo slaptumas, žodžio ir spaudos, susirinkimų, draugijų ir są­ jungų laisvės, teisė nustatyta tvarka skųsti teismui valdininką, peticijos ir įstaty­ mų iniciatyvos teisės, nuosavybės teisė. Bendrąja prasme Konstitucijoje neminima pagrindinė įgimta žmogaus tei­ sė —teisė į laisvę, ji čia kataloguojama, virsta tam tikru konkrečių laisvių sąrašu. Aptardamas tokią kataloginę, kazuistinio pobūdžio piliečių laisvių dėstymo for­ mą, nepaisant šios formos populiarumo kontinentinės Europos konstitucinėje praktikoje, profesorius M. Romeris išsakė nuomonę, kad ji apskritai netiksli, nes teisingai suvokta žmogaus laisvė leidžia jam daryti ne tiktai tai, kas kataloge įsakmiai įvardyta, bet ir dar daug kita, paprasčiausiai visa, kas nedraudžiama ar 146 A. Esmen. Obščije osnovanija konstitucionnogo prava. S.-Pb, 1909. S. 398. 147 T. Birmontienė. Žmogaus teisių ir laisvių koncepcija 1922 m. Lietuvos valstybės konstituci­ joje // Musų konstitucionalizmo raida: Straipsnių rinkinys. Vilnius, 2003. P. 127—128. 148 Steigiamojo seimo darbai. 177 pos., 1922 03 02, p. 13. 149 Ten pat, 199 pos., 1922 05 02, p. 45. 129

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

nedaro žalos kitiems. Jo nuomone, teisūs yra anglai, atsisakę šiuo reikalu ka­ zuistikos ir visas žmogaus laisves apimdami ne kazuistiniu laisvių sąrašu, o vien tiksliu asmens neliečiamybės, leidžiančios valstybei veikti žmogų tik tiek, kiek jis priešinasi draudimams, reglamentavimu150. Kataloginiam teisių ir laisvių dėstymui konstitucijose, atsižvelgiant j taisyklę, kad įstatymų leidėjas yra laisvas tik neperžengdamas konstitucijos nustatytų ribų, kad pačioje konstitucijoje (3 str.) pasakyta, jog joks jai priešingas įstatymas neturi galios, M. Romeris teikė kitą paskirtį, būtent ne konstatuoti, juolab ne suteikti piliečiams kokias teises, o drausti įstatymų leidėjui išleisti tam tikras piliečių teises varžančius įstatymus151. Ši priemonė, pasak kito tarpukario Lie­ tuvos teisininko V. P. Raulinaičio, įstatymų leidėjui draudžia leisti įstatymus, varžančius piliečių teises, siaurinančius jų laisves152. Pripažįstant įgimtą žmogaus teisę į laisvę, Konstitucijoje paminimi atvejai, kai tos laisvės naudojimas gali kelti problemų, kai tai būtina reglamentuoti. Kaip priemone, skirta užkirsti kelią piliečiams piktnaudžiauti jiems suteiktomis laisvėmis, 1922 metų Lietuvos valstybės konstitucijoje pasinaudota konstitu­ cinėje praktikoje paplitusiomis straipsnių, skelbusių piliečių teises ir laisves, pastabomis ir išlygomis, pripažįstančiomis tų teisių ir laisvių galią tik pagal tam tikrus įstatymus, t. y. nustatančiomis jų leistino suvaržymo ribas. Pagal Konstitucijos 16 straipsnį, įtvirtinantį susirinkimų laisvę, leidžiama juos rengti tik „be ginklo ir neardant viešosios tvarkos“ bei laikantis „įstatymo nurodytos tvarkos“. Konstitucijos 15 straipsnyje skelbiama žodžio ir spaudos laisvė ir kartu pabrėžiama, kad šią laisvę galima varžyti įstatyme nurodytais atvejais, kai to reikia „dorai ar valstybės tvarkai saugoti“. Po didelių ginčų Stei­ giamajame seime iš projekto išbraukta frazė „Cenzūros nėra“ 153. Konstitucijos 17 straipsnyje įtvirtinta sąjungų laisvė, „jei jų tikslai ir vykdomos priemonės nėra priešingos baudžiamiesiems įstatymams“. Reikia pažymėti, kad ne visi šiam reikalui skirti galioję įstatymai, išleisti dar iki Konstitucijos pasirodymo, visiškai atitiko Konstitucijos deklaruotus reikala­ vimus. Detaliau sąjungų laisvės turinį nustatė visuomeninių organizacijų veiklą reglamentavęs Įstatymas apie draugijas (LVZ. 1919, Nr. 15/185), priimtas Lai­ kinosios vyriausybės. Jam e steigėjai įpareigojami atlikti kiekvienos visuomeni­ nės organizacijos įstatų registraciją, kuri pavesta specialiai komisijai, susidedan­ čiai iš apskrities viršininko, kuris kartu buvo ir jos pirmininkas, apskrities komiteto nario ir taikos teisėjo. Apskrities viršininkas ir Vidaus reikalų ministe­ rijos Piliečių apsaugos departamentas galėjo sustabdyti kiekvienos organizaci,w M. Romeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. D. 1. Kaunas, 1937. P. 217-218. 151 Ten pat, p. 219152 P. V. Raulinaitis. Lietuvos valstybės konstitucija (Piliečių teisės ir valstybės valdžios galios) // Tėvynės sargas. 1953, Nr. 1, p. 34. 1WSteigiamojo seimo darbai. 182 pos., 1922 03 14, p. 6-21.

130

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

jos veiklą, jei tik ši „įgyja priešingo valstybės įstatymams krypsnio“, o minėta komisija - uždrausti organizaciją, jei ši nesilaiko savo įstatų. Taigi sąjungų veik­ lą reglamentuojančios taisyklės išėjo už Konstitucijos nustatytų ribų, apibrėžia­ mų išimtinai baudžiamaisiais įstatymais. Panašiai (tik „įstatyme nurodytais atsitikimais“) išimtys galėjo būti daromos dėl asmens ir buto neliečiamumo, korespondencijos ir susižinojimo laisvės (Kon­ stitucijos 11 str., 12 str., 14 str.). Principas, kad piliečių teises ir laisves galima varžyti išimtinai įstatymais, t. y. teisės aktais, leidžiamais tų pačių piliečių išrinktų atstovų Seime surikimu, te­ oriškai reiškė, jog tik patys piliečiai (per savo atstovus) gali riboti savo pagrindi­ nes laisves154. Lietuvoje aptariamuoju laikotarpiu galioję įstatymai tam tikroms konstituci­ nėms teisėms ir laisvėms įgyvendinti nustatė vadinamąjį pareikštinį režimą, įpa­ reigojantį piliečius apie savo šiais reikalais ketinimus iš anksto informuoti rei­ kiamas valstybės institucijas, nors ir nesirūpinant šių sutikimu, bet sudarant jom s sąlygas nustatyta tvarka kontroliuoti padėtį ir, paaiškėjus įstatymo pažei­ dimams, imtis reikiamų sankcijų. Atkreiptinas dėmesys, kad Steigiamojo seimo Laikinojoje konstitucijoje, ku­ riai didelę įtaką turėjo revoliucinės laikmečio idėjos, piliečių pagrindinės teisės buvo reglamentuotos radikaliau nei nuolatinėje Konstitucijoje. Pastarojoje ne­ liko teisės streikuoti, mirties bausmės panaikinimo. Mirties bausmės klausimas, kurį Steigiamojo seimo Laikinojoje konstitucijoje mėginta spręsti piliečių teisių kontekstu, rengiant ir svarstant nuolatinės Konsti­ tucijos projektą buvo vienas iš aštresnių. Konstitucinė komisija kairiųjų reikala­ vimu ir į nuolatinės Konstitucijos projektą buvo įrašiusi: „Mirties ir visiško turto atėmimo bausmės nėra. T ik karo metu ir tik už ypatingus nusikaltimus, iš anks­ to įstatymų numatytus, ir iš anksto numatyta tvarka gali būti taikoma mirties ir visiško turto atėmimo bausmė“ 155. Su Šia nuostata projektas perduotas Steigia­ mojo seimo plenumui, kur pamažu jos atsisakyta: antrojo svarstymo metu iš­ braukta visiško tuno atėmimo bausmės156, o trečiojo - ir mirties bausmės už­ draudimas157. T ai padaryta, nepaisant to, kad riek Krikščionių demokratų, riek Valstiečių liaudininkų partijų, aiškiai dominavusių Steigiamajame seime, pro­ gramose buvo įrašytas mirties bausmės panaikinimo reikalavimas158. Ypatingas Steigiamojo seimo dėmesys buvo skirtas konstituciniam tikėjimo ir sąžinės laisvės klausimui, kuris buvo ypač reikšmingas ir jautrus. Tiek krikš154 K. Račkauskas. Lietuvos konstitucinės teisės klausimais. New York, 1967. P. 67. 1,5 Lietuvos valstybės konstitucijos projektas // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 364, lap. 70. 156 Steigiamojo seimo darbai. 181 pos., 1922 03 10, p. 80-92. 157 Steigiamojo seimo darbai. 221 pos., 1922 07 11, p. 51. ,w Lietuvių krikščionių demokratų partijos programa ir statutas, (be v. ir m.} p. 4; Lietuvos valstie­ čių liaudininkų partijos programa ir statutas. Kaunas, 1927. P. 10. 131

MINDAUGAS MAKMMAITiS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

čionių demokratų, tiek visų kairiųjų jėgų programose jį siūloma spręsti nevie­ nodai, netgi priešingai. Valstiečių sąjungos ir Socialistų liaudininkų demokratų partijos kuopų at­ stovų suvažiavimas, vykęs 1921 m. spalio 8 -1 2 d., norėdamas Konstitucijoje matyti visišką piliečių sąžinės ir tikėjimo laisvę ir užtikrinti laisvą gyvavimą ti­ kybos organizacijoms, įpareigojo savo frakcijas Steigiamajame seime, rengiant Konstitucijos projektą, ginti valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principą, saugoti mokyklą nuo piliečio sąžinės varžymų, reikalauti pasaulietinio Konstitucijos pobūdžio, apdrausti ją nuo klerikalizmo tendencijų'59. Tame pačiame suvažia­ vime pasidžiaugta, kad Konstitucinėje komisijoje mokyklos klausimu į projek­ tą pavyko įtraukti nuostatą, jog mokinio, neturinčio 16 metų, tikybos pam o­ kų lankymo klausimą sprendžia tėvai ar globėjai, o sulaukusio šį amžių - pats mokinys160. Konstitucijos projektas su straipsniu, prasidedančiu žodžiais: „Re­ ligijos mokslas yra mokyklos programoje, išskyrus mokyklas, įsteigtas vaikams, kurių tėvai nepriklauso jokiai tikybinei organizacijai“ ir besibaigiančiu minėta nuostata dėl teisės atleisti mokinį nuo tikybos pamokų lankymo, konstitucinės komisijos buvo perduotas Steigiamojo seimo plenumui. Krikščionių demokra­ tų bloko žmonių, nebesaistomų sutarties su valstiečių liaudininkų bloku, pa­ stangomis antrojo svarstymo metu buvo išbrauktas paskutinysis minėtos nuo­ statos sakinys161, o per trečiąjį svarstymą - straipsnio pradžia pakeista kategoriškai suformuluotu teiginiu: „Religijos mokymas mokyklose yra privalomas“ 162. Taip pat išbrauktas komisijos pasiūlytame projekte buvęs straipsnis, kuriame skelb­ ta, kad valstybinės tikybos Lietuvoje nėra. Beje, primygtinis krikščionių demokratų bloko nusistatymas į Konstitucijos projektą įrašyti privalomo religijos mokymo reikalavimą buvo viena iš svar­ biausių priežasčių, sukėlusių krikščionių demokratų — valstiečių liaudininkų koalicijos 1922 m. pradžioje žlugimą. Iš esmės prieštaraujant Konstitucijos 13 straipsnyje skelbiamai tikėjimo ir sąžinės laisvei, 1922 metų Konstitucijoje (80 str.) nustatytas privalomas tiky­ bos dėstymas mokyklose, išskyrus mokymo įstaigas, specialiai įsteigtas tėvų, nepriklausančių jokiai konfesijai, vaikams (tokių faktiškai net nebuvo įsteigta); panašiai Konstitucijos 85 straipsnyje nurodoma, kad gimimo, jungtuvių ir mi­ rimo aktai tikinčiųjų daromi pas jų dvasininkus, jei tik jie atitinka įstatyme nurodytą formą, turi Lietuvoje juridinę galią ir piliečiai neprivalo jų kartoti kitoje įstaigoje. Praktiškai tai reiškė teisinių padarinių pripažinimą tik bažnyti-

,w LVS ir SLD partijos kuopų atstovų 1921 10 08-12 suvažiavimo protokolas // MAB RS, f. 199, saug. vien. 24, lap. 40-41. 140 Ten pat, lap. 76. 161 Steigiamojo seimo darbai. 198 pos., 1922 04 08, p. 36. 162 Ten pat, 228 pos.. 1922 07 21, p. 75.

132

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

nei santuokai, nes „kitų įstaigų“, turėjusių aptarnauti netikinčiuosius, Lietuvo­ je, išskyrus Klaipėdos kraštą, nebuvo. Skelbiamos piliečių teisės Konstitucijoje nesiejamos su jų pareigomis, nors jų buvimo faktas pripažįstamas. Konstitucijos 13 straipsnyje, įtvirtinančiame tikėjimo ir sąžinės laisvę, toliau nurodoma, kad priklausymas kuriai nors ti­ kybai negali būti pagrindas atsisakyti „viešųjų pareigų“ . Tačiau tos pareigos, nors jos aiškiai išplaukė iš kai kurių Konstitucijos nuostatų, tiesiogine forma nebuvo konstitucionuotos. Konstitucijos 91 straipsnyje nustatyta įstatymu įvesti mokesčius gyventojams, kartu netiesiogiai įpareigojant juos tuos mokesčius mo­ kėti; Konstitucijoje skelbiama, kad „visi Respublikos piliečiai dalyvauja jos teri­ torijos gynime“ (75 str.). Taigi ir šis konstatavimas akivaizdžiai reiškė atitin­ kamą visų piliečių pareigą. Beje, Konstitucijos „Respublikos gynimo“ skyrius buvo dar vienas aštrių ne­ sutarimų tarp pozicijos ir opozicijos židinys: kairieji reikalavo, kad, siekiant kariškai apmokyti kuo daugiau piliečių, Konstitucijoje ginkluotųjų pajėgų or­ ganizavimo pagrindu būtų nustatyta milicinė sistema163, kad Konstitucija skelbtų krašto gynimo visiems, neišskiriant kunigų, privalomumą164. Valstiečių liaudi­ ninkų partijos programoje buvo teigiama: „Šalies gynimo reikalams turi būti paruošti visi piliečiai. Krašto apsauga turi būti tvarkoma žmonių milicijos pa­ matais, kaip tai yra Šveicarijoje“ 165. Pavyko pasiekti, kad Konstitucinėje komisijoje į projektą būtų įrašyta, jog visi piliečiai dalyvauja ginant teritoriją, vėliau (ir tai pasiekė Steigiamojo seimo ple­ numą) - kad ginkluotosios pajėgos respublikai ginti yra organizuojamos milici­ jos pagrindais166. Tačiau priimtame Konstitucijos tekste (76 str.) jau buvo para­ šyta: „Respublikai ginti organizuojamos ginkluotos pajėgos. Ginkluotų pajėgų organizaciją, komplektavimo būdus, rūšį ir tarnybos laiką nurodo įstatymas“. Vienintelė Konstitucijos nuostata, kurioje tiesiogiai įtvirtinta konkreti pilie­ čių pareiga, buvo 78 straipsnyje, skelbiančiame vaikų auklėjimą aukščiausia tėvų teise ir „natūraline pareiga“ . Be to, buvo privalomas pradžios mokslas ir religijos mokymas mokyklose. Reikšmingų piliečio teisinei padėčiai nuostatų, nors riesogiai neįvardijamų jų teisėmis, buvo ir kai kuriuose kituose 1922 metų Konstitucijos skyriuose, kaip antai: „Seimas“ (rinkimų teisė), „Valstybės ekonominės politikos pagrin­ dai“ (darbo ir iniciatyvos laisvė), „Socialinė apsauga“ (darbininko teisė į valsty­ bės apsaugą ligoje, senatvėje, nelaiminguose atsitikimuose, trūkstant darbo).

,6J LVS ir SLD partijos kuopų atstovų 1921 10 08 - 12 suvažiavimo protokolas // MAB RS, f. 199, saug. vien. 24, lap. 4 l. ,M Ten pat, lap. 76. 165 Lietuvos valstiečių liaudininkų partijos programa ir statutas. Kaunas, 1927. P. 8. 166 Lietuvos valstybės konstitucijos projektas // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 364, lap. 78.

133

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Septintas Konstitucijos skyrius, skirtas tautinėms mažumoms, įtvirtino jų teisę savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus (švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą) ir tam tikslui įstatymo nustatyta tvarka sudaryti savo atsto­ vaujamąsias institucijas. Įtvirtinta tų institucijų teisė tiems reikalams savo na­ riams nustatyti mokestį bei naudoti valstybės ir savivaldybių skiriamas lėšas. Konstitucijoje skelbiamos tautinių mažumų teisės, M. Romėno apibūdinimu, buvo svarbios ir teigiamai vertintinos, išskyrus „vieną didžiausią ydą“, kad „vis­ kas, kas garantuojama, pareina nuo sąlygos, kad tam tikra mažuma sudarytų „žymią piliečių dalį“ 167. Autoritetingo Lietuvos tautinių mažumų atstovo, teisi­ ninko ir visuomenės veikėjo Jokūbo Robinzono vertinimu, jos buvo pakanka­ m os168, nors po Šio Konstitucijos projekto skyriaus balandžio 10 d. svarstymo, kurio metu išbrauktas projekto straipsnis, numatantis tautinių mažumų reika­ lams atskirą ministeriją169, balandžio 20 d. Kaune įvyko vadinamasis liaudies susirinkimas, priėmęs rezoliuciją, kurioje teigiama, kad „susirinkimas su didžiu pasigailėjimu priėmė žinią, jog Steigiamasis seimas, svarstydamas Konstitucijos projektą, įnešė į jį tokias pataisas, kurios gresia pavojum tautinių teisių bei tau­ tinės autonomijos esmei ir griauna tą įstaigą, kuri iki šiol buvo apsaugojimu mūsų teisėms, būtent, žydų reikalų ministeriją“ 170. Smulkiau apie tautinių mažumų klausimo sprendimą 1922 metų Lietuvos valstybės konstitucijoje yra rašę A. Bliuminas, P. Janauskas, R. Miknys171. Suvokus, kad neįmanoma įsakmiai nurodyti visų galimų piliečio teisių, į Kon­ stitucinės komisijos parengtą ir Steigiamajam seimui perduotą Konstitucijos projektą buvo įtraukta nuostata, kad nesuvaržomos ir Konstitucijoje nepami­ nėtos, bet iš Konstitucijos išplaukiančios piliečių teisės172 projekte išliko iki pat trečiojo svarstymo Seime. Tiesioginį poveikį piliečių demokratinėms teisėms ir laisvėms įgyvendinti turėjo nepaprastoji padėtis, kurios įvedimo galimybes ir svarbiausius to taiky­ mo padarinius fiksavo Konstitucijos 32 straipsnis. Jam e nurodyta, kad nepa­ prastąją padėtį, „kilus karui, ginkluotam sukilimui“, taip pat atsiradus „kito­ kiems pavojingiems neramumams“, gali įvesti Respublikos prezidentas, šį savo aktą įpareigotas tuojau pateikti Seimui tvirtinti. Buvo pabrėžiama, kad nepa­ prastosios padėties paskelbimas gali būti siejamas su piliečių konstitucinių tei167 M. Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. D. I. Valstybė, t. 2. Kaunas, 1935. P. 278. 169 J. Robinson. Der lirauische Staat und seine VerfassungsennvickJung // Jarbuch des Oftėntlichen Rechts der Gegenwart. 1928. Bd. 16. S. 304. 169 Steigiamojo seimo darbai. 196 pos., 1922 04 10, p. 106. 170 Dokumentas be pavadinimo ir datos // LCVA, f. 383, ap. 8, b. 831, lap. 319. 171 A. Bliuminas. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Respublikos konstitucijos rengimo užkulisiai: žydų tautinė mažuma ir jų teisių užtikrinimas; P. Janauskas. 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tautinės mažumos; R. Miknys. Mykolas Rėmens apie 1922 m. Konstitucijos rengimo užkulisius // Mūsų konstitucionalizmo raída: Straipsnių rinkimys. Vilnius, 2003. 172 Lietuvos valstybės konstitucijos projektas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1351, lap. 113. 134

IH. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

šių ir laisvių, numatytų Konstitucijos 11, 12 ir 14-17 straipsniuose - asmens ir buto neliečiamumo, korespondencijos ir susižinojimo slaptumo, žodžio ir spaudos, susirinkimų, draugijų ir sąjungų, sustabdymu. Konstitucijų projektuose nepaprastosios padėties režimas reglamentuojamas kiek skirtingai. Viename Konstitucijos projekto variantų buvo teigiama, kad esant paskelbtai karo padėčiai Seimas gali kai kurias Konstitucijos nuostatas laikinai suspenduoti ir prezidentą bei vyriausiąjį kariuomenės vadą įgalioti leis­ ti įsakymus; buvo įsakmiai numatyta drausti suspenduoti nuostatas, kurios ne­ leidžia paleisti Seimą arba valdymo organams suteikti teismo funkcijas173. Karo padėtis, kaip viena nepaprastosios padėties rūšių, dėl Rytų Lietuvos teritorijoje karo veiksmų tarp R SFSR ir Lenkijos ginkluotųjų pajėgų bei tuo pačiu metu Lietuvos komunistų aktyvios ginkluoto sukilimo prieš Lietuvos vy­ riausybę agitacijos visoje Lietuvos teritorijoje Steigiamojo seimo buvo paskelb­ ta 1920 m. liepos 24 d. Vėliau, tų pačių metų spalio-lapkričio mėn., Lietuvos kariuomenei teko kautis su lenkų agresoriais, paskui Lietuva išilgai atplėštą te­ ritorijos dalį ribojančios demarkacijos linijos įgijo nesibaigiančios karinės įtam­ pos ir provokacijų židinį. Dėl įtemptų santykių su lenkais, taip pat dėl komu­ nistų nuolat keliamos grėsmės bei kai kurių kitų vidaus politinės padėties aplinkybių nepaprastoji padėtis (karo padėtis arba sustiprintos apsaugos padė­ tis) visoje Lietuvos teritorijoje arba bent tam tikroje jos dalyje praktiškai galiojo visą tarpukarį. Specialus įstatymas nustatyti karo padėties režimą - Ypatingi valstybės apsau­ gos įstatai (LVZ. 1919, Nr. 5/55), taip pat vėlesni jo pakeitimai ir papildymai, plačias teises, liečiančias politinį, ekonominį ir kultūrinį Lietuvos gyvenimą, sutelkė apskričių karo komendantams. Įstatymas sukonkretino Konstitucijoje numatytą teisių ir laisvių sustabdymą, pakeisdamas, įgyvendinant konstituci­ nes teises ir laisves, paprastų įstatymų nustatytą pareikštinį režimą griežtesniais reikalavimais pasižyminčiu leidimų (koncesiniu) režimu, karo komendantams suteikdamas teisę drausti gyventojams rengti susirinkimus, eisenas, stabdyti laik­ raščių ir kitų spaudinių leidimą, uždaryti visuomenines organizacijas arba sustab­ dyti jų veiklą. Piliečių teisėms tiesioginį poveikį taip pat turėjo komendantams suteikta teisė daryti rekvizicijas, uždaryti pramonės ir prekybos įmones, drausti pirkti, parduoti, įvežti ar išvežti tam tikrus daiktus. Įstatymas žeidė konstituci­ nę asmens neliečiamybę: asmenys, laikomi pavojingais „visuomenės tvarkai ar­ ba kariuomenei“ arba trukdančiais „tvarką ir ramumą palaikyti“, administraci­ ne tvarka galėjo būti ištremiami į kitą vietą, apribojamas jų kilnojimasis, uždaryti koncentracijos stovykloje. Ypatingų valstybės apsaugos įstatų nuostatos įtvirti­ no karo komendantų teisę leisti gyventojams privalomuosius įsakymus, o už jų nesilaikymą bausti administracine tvarka bauda ir areštu. 173 Konstitucijos projektas II LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 171, lap. 32—33.

135

MINDAUGAS MAKSIMAI IlS L) KTUVOS VALSTYBES KONSTITUCIJŲ ISTORIJA v

1925 m. gegužės 19 d. Seimas priėmė Sustiprintos apsaugos įstatymą (VZ. 1925, Nr. 194/1318), nustačiusį kitą nepaprastosios padėties rūšį - vadinamą­ ją sustiprintą apsaugą. Sustiprintos apsaugos padėčiai buvo būdinga tai, kad teises, panašias į tas, kuriomis naudojosi komendantai karo padėties metu — sustabdyti visuomeninių organizacijų veiklą, drausti išleisti ir platinti spaudos leidinius, taip pat susirinkimus, taikyti ištrėmimą, sulaikyti asmenis, uždaryti pramonės ir prekybos įmones - gavo vidaus reikalų ministras ir jam pavaldūs apskričių viršininkai. Įstatymas taip pat suteikė vidaus reikalų ministrui teisę leisti privalomuosius įsakymus, už kurių nevykdymą apskričių viršininkai pa­ žeidėjus galėjo bausti administracine tvarka. Taigi gyvenimo realybė buvo tokia, kad nepaprastajai padėčiai tarpukario Lietuvoje esant įprastu, nuolatiniu reiškiniu, piliečių statusą dažnai lėmė tvar­ ka, Konstitucijos laikyta išimtine. Nuolatinis nepaprastosios padėties naudoji­ mas iškreipė žmogaus teisių įgyvendinimo praktiką, ir tai ypač trukdė atsiskleisti demokratijai, kurią nuoširdžiai norėta puoselėti 1922 metų Konstitucija. 4 .3 . N

u o k r y p is n u o l ib e r a l ių

PAŽIŪRŲ ŪKINĖJE IR SOCIALINĖJE SRITYSE

Laikomoje liberalia 1922 metų Lietuvos valstybės konstitucijoje gana ryški tei­ sės socializacijos tendencija, valstybės rengimasis ir net įsipareigojimas rūpintis socialinėmis ir ekonominėmis visuomenės gyvenimo sąlygomis. Ši tendencija buvo ypač ryški nuostatose, specialiai skirtose valstybės veiklai ūkinėje ir socia­ linėje srityse ir sudarančiose ypač du Konstitucijos skyrius - „Valstybės ekono­ minės politikos pagrindai“ ir „Socialinė apsauga“. Pažymėtina, kad ankstesniuose, t. y. laikinuosiuose, Lietuvos konstituciniuose aktuose šio pobūdžio nuostatų nebuvo. Minėtieji Konstitucijos skyriai atsirado po to, kai projektas ¡š Konstitucinės komisijos jau buvo perkeltas į Steigiamojo seimo plenumą: apsvarsčiusi Komi­ sija pasiūlė juos į projektą įrašyti papildomai174. Dėl realios ekonominės ir socialinės Lietuvos valstybės padėties ir Konstitu­ cijos rengėjų pažiūrų šiuose skyriuose esančios Konstitucijos nuostatos buvo ryškiai nutolusios nuo liberalios koncepcijos, kurios apskritai kupina visa Kon­ stitucija. Ją socialistinių idėjų kryptimi pakoregavo ne tik valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų ideologija, bet ir katalikiškoji socialinė koncepcija. Akivaizdžią socialinę neteisybę, būdingą nuosavybės santykiams, katalikų ideo­ logija aiškino jų dieviškojo prado pažeidimu, Dievas niekam turtų nepaskirstęs, niekam nepripažinęs jų tam tikros dalies175. Pagal katalikų koncepciją, gamtos įstatymų nustatytą nuosavybės teisę valstybė privalanti normuoti išmintingais 174 Steigiamojo seimo darbai. 199 pos., 1922 05 02, p. 43. in M. Krupavičius. Mūsų keliai: Leonas XIII ir mes. Kaunas, 1921. P. 28.

136

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

ir teisingumo reikalavimus atitinkančiais įstatymais, tat nuosavybės ribos api­ brėžiamos, viena vertus, gamtos, kita vertus - žmonių įstatymais176. Antai Konstitucijoje (21 str.) įtvirtinta piliečio nuosavybės, kaip įgimtos teisės, apsauga: „Nuosavybės teisė saugojama“. Toliau tame pat straipsnyje nurodo­ ma, kad piliečio turtą galima nusavinti tik įstatymu ir tik esant viešajam reika­ lui, bet nutylimas pagal klasikinę formulę visuotinai pripažintas tradicinis šiuo atveju būtino išankstinio ir teisingo atlyginimo reikalavimas, taip liberaliojoje nuosavybės teisės koncepcijoje paliekant akivaizdžią spragą, kurią M. Romeris priskyrė prie aiškių socialistinės minties apraiškų177. Tai padaryta pritaikant teisinę bazę numatomam plačiam agrarinių santykių reorganizavimui. Konstitucijos 88 straipsnyje įtvirtinta tipiška, liberalią koncepciją atitinkan­ ti darbo ir iniciatyvos laisvė, kurią leista varžyti tik įstatymu ir tik esant „vieša­ jam reikalui“ . Bet toliau čia buvo kalbama apie valstybės rūpestį tvarkyti ūkio gyvenimą taip, „kad kiekvienas pilietis turėtų darbo“. Konstitucijoje buvo nu­ matyta steigti ūkio sričių savivaldą, kurios vienas iš tikslų —bendradarbiauti su valdžia, „normuojant ūkio gyvenimą“ (89 str.). Visiškai atitinkant ekonominio liberalizmo koncepciją buvo teigiama, kad žemės valdymas remiasi privatinės nuosavybės dėsniais, bet toliau nurodoma, kad valstybei palikta teisė reguliuoti žemės valdymą ir parceliuoti dvarus (90 str.). Visa tai reiškė, kad Konstitucija, skelbdama ekonominės piliečių veiklos lais­ vę, tuo pat metu sukūrė teisinį pagrindą valstybės valdžiai kištis į tą piliečių veiklą. Konstitucinės komisijos projekte fizinio ir proto darbo žmonėms buvo nu­ matyta laisvė neperžengiant įstatymų rėmų organizuotis ir streikuoti, bet iškart po projekto pateikimo ir diskusijų Steigiamasis seimas šią nuostatą iš projekto išbraukė178. Socialinių teisių, įtrauktų į Konstituciją, nebuvo daug, bet vis dėlto pats jų įtraukimo į pagrindinį įstatymą faktas rodė to meto lietuvių politikus suvo­ kiant jų svarbą179. Konkrečiai Konstitucija žmonių darbui nustatė valstybės globą. Joje buvo teigiama, jog „darbo pajėga yra tam tikrų įstatymų saugoma ir globo­ jam a“ , valstybė saugo darbininką ligoje, senatvėje, nelaimingais atsitikimais, trūkstant darbo (97 str.). Pažymėtina, kad organizuotas valstybinio masto socialinės apsaugos darbas Lietuvoje buvo pradėtas pirmosiomis nepriklausomos valstybės atkūrimo die­ nomis. Konstitucijoje fiksuotų šios srities nuostatų įgyvendinimu rūpinosi Vi­ daus reikalų ministerijoje įsteigtas Darbo ir socialinės apsaugos departamentas, 176 Ten pat, p. 29. 177 M. Romeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. D. 1. Kaunas, 1937. P. 230. 178 Steigiamojo seimo darbai. 199 pos., 1922 05 02, p. 44. 179 T . Birmontienė. Žmogaus teisių ir laisvių koncepcija 1922 m. Lietuvos valstybės konstitucijo­ je // Mūsų konstitucionalizmo raida: Straipsnių rinkinys. Vilnius, 2003. P. 131.

137

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

1924 m. pradžioje reorganizuotas į Vyriausiąją darbo ¡r socialinės apsaugos ins­ pekciją. Socialinės apsaugos reikalu buvo išleisti atitinkami įstatymai. Valstybė įsipareigojo saugoti ir palaikyti šeimos sveikatą ir socialinę gerovę, suteikti ypatingą globą motinystei, saugoti visuomenės dorą, remti blaivybę. Skyriuje „Švietimo reikalai“ buvo numatytas privalomo pradžios mokslo prin­ cipas, kurį įgyvendinant šis mokslas valstybės ir savivaldybės mokyklose turėjo būti nemokamas. 4 .4 . „ S eim okratijos“

konstitucinė organizacija

Suverenią valstybės valdžią pripažinusi tautai, ją vykdyti Konstitucija (2 str.) pavedė Seimui, dvinarei Vyriausybei, susidedančiai iŠ Respublikos prezidento ir Ministrų kabineto, taip pat teismui. Ir nors taip Konstitucija deklaravo val­ džių padalijimo principą, į pimąją vietą toliau vis dėlto ji aiškiai iškėlė parla­ mentą. Konstitucijos kūrėjų įsitikinimu, jis pabrėžė ir turėjo užtikrinti, kad tauta pati galėtų lemti savo valstybės likimą, kad jos suverenumo nesisavintų, pavykus prasibrauti į valdžią, jokie piktnaudžiautojai. Parlamento teisinė padė­ tis, įtvirtinta Konstitucijoje, rodo to meto valstybės vyrų politines sampratas ir giliausius jų įsitikinimus180. Tai buvo vadovavimo valstybei sistema, dažnai va­ dinama prancūziškuoju arba kontinentiniu parlamentarizmu, tuo metu nusi­ stovėjusiu Trečiojoje respublikoje ir užtikrinančiu ryškią parlamento hegemo­ niją ir griežtą vyriausybės institucijų subordinaciją parlamentui. M. Romeris šią sistemą vadino „seimokratija“ . Įstatymų leidžiamajai valdžiai buvo skirtas trečiasis Konstitucijos skyrius. Ji pavesta Seimui - tautos atstovybei, kurios pavadinimas rodė atkurtosios valsty­ bės sąsajas su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Šis pavadinimas taip pat jau nekart buvo vartotas X X a. pradžioje kovos dėl valstybingumo atkūrimo kely­ je, tat jis niekam jokių abejonių nekėlė, buvo tarsi savaime suprantamas. Pabrė­ žiant nenorą skaldyti Seimo galią, apsistota ties vienerių rūmų parlamento struk­ tūra, nors reiškėsi ir dviejų parlamento rūmų šalininkai, antruosius rūmus matę esant tam tikrą saugiklį nuo netikusių įstatymų priėmimo, o A. Smetona, pa­ vyzdžiui, teigė, kad dviejų rūmų sistema ypač pageidautina „silpnos demokratybės šalyje, kaip Lietuvoje“ 181. Emigracijoje dirbęs tyrėjas J. B. Laučka tvirti­ na, kad rengiant Konstituciją buvus siūlymų steigti dvejus parlamento rūmus tautos rinktą Seimą ir Tarybą, kurią būtų sudarę atskirų geografinių sričių at­ stovai; tam, esą, netrūkę istorinio pagrindo, nes L D K laikais prie didžiojo kuni­ gaikščio veikusios skirtingo lygio žymiųjų ponų tarybos182. Tačiau apskritai,

180 J. B. Laučka. Lietuvos parlamentinė santvarka // Tėvynės sargas. 1970, Nr. 1, p. 122. 181 A. SmĮetona]. Parlamentarizmas ir konstitucionalizmas // Tėvynės balsas. 1922, Nr. 51. 182 j . B. Laučka. Keletas žvilgsnių į Lietuvos 1922 metų Konstituciją: jos kilmė ir pagrindiniai principai // Aidai. 1985, Nr. 3, p. 144.

138

Iii. STEIGIAMOJO SF.IMO KONSTITUCIJOS

pasak A. Tumėno, rengiant Konstitucijos projektą visuomenėje viešpatavusi re­ voliucinė nuotaika, todėl prie antrųjų Seimo rūmų, kaip reakcinio elemento, nebuvę net apsistota; be to, dviejų rūmų sudaryti nedavęs trūkumas aukštesnio intelekto žmonių, stokota tautinės valstybinės aristokratijos, reikalingos antrai parlamento pusei183. Pagal Konstituciją Seimas renkamas trejiems metams (25 str.). Aktyviąją rinkimų teisę Konstitucija numatė piliečiams, sulaukusiems 21 metų, pasyvi­ ąją - 24 metų. Prie Šio gana aukšto amžiaus cenzo apsistota antrojo svarstymo Steigiamojo seimo plenariniame posėdyje metu: iki to laiko Konstitucijos pro­ jektas buvo numatęs vienodą aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės ribą 21 m etu s184. Seimas - nuolat dirbanti institucija. Naujo Seimo rinkimai turėjo įvykti prieš pasibaigiant senojo kadencijai (26 str.), o jai pasibaigus arba prezidentui Seimą paleidus pirma laiko, Seimo Prezidiumas (pirmininkas, du vicepirmininkai ir du sekretoriai) turėjo toliau eiti pareigas, kol įvyks pirmasis naujos sudėties Seimo posėdis (Steigiamojo seimo statuto papildymas // VZ. 1922, Nr. 111/870; Sei­ mo statutas // VŽ. 1924, Nr. 163/1152). Seimas - niekam neatsakinga institucija. Seimo atstovai turėjo vadovautis tik savo sąžine, jų nesaistė jokie mandatai (36 str.), iki kadencijos pabaigos jų ne­ buvo galima nušalinti. Atstovo asmuo neliečiamas: jis galėjo būti suimtas tik Seimui sutikus, išskyrus atvejus, kai atstovas užklumpamas nusikaltimo vietoje (38 str.). Konstitucijos 2 7 -3 2 straipsniai išvardijo Seimo prerogatyvas: leisti įstaty­ mus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti svarbiausias tarptau­ tines sutartis (taikos, teritorines ir kai kurias kitas), spręsti karo ir taikos klausi­ mus, tvirtinti nepaprastosios padėties įvedimą, prižiūrėti vyriausybės darbus. Svarbiausia Seimo funkcija, apibūdinanti jo vietą valstybės institucijų sis­ temoje, buvo įstatymų leidyba —Seimui priklausė išimtinė įstatymų leidybos teisė. Įstatymų iniciatyvos teisės subjektais buvo pripažįstami Ministrų kabinetas (60 str.), projekte —taip pat atskiri ministrai185 ir Seimas. Beje, šios Seimo tei­ sės Konstitucija detaliau netvarkė, pavesdama tai padaryti patiems Seimo atsto­ vams. T at procedūrinio pobūdžio Seimo įstatymų iniciatyvos teisės įgyven­ dinim o dalykus įtvirtino Steigiamojo seimo (39 str.), vėliau - Seimo (54 str.) statutai, nustatę, kad įstatymų iniciatyvą galįs rodyti skyrium kiekvienas Seimo narys: jų teikiami projektai turėjo patekti kuriai nors Seimo komisijai, o Ši savo

,w Užrašai Lietuvos valstybinės teisės paskaitų, skaitytų doc. A. Tumėno 1926 m. rudens semest­ re // LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 65, lap. 23. 1M Steigiamojo seimo darbai. 184 pos., 1922 03 17, p. 45-46. m Lietuvos valstybės konstitucija. Projektas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 381, lap. 159. 139

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

nuožiūra galėjo jj teikti svarstyti plenariniam posėdžiui arba atmesti. Kitokia tvarka nustatyta projektams, pasirašytiems bent astuonių Seimo narių, —tokie įstatymų sumanymai turėjo būti teikiami tiesiai Seimo plenariniam posėdžiui, apeinant komisiją. Rengiant Konstitucijos projektą, Konstitucinėje komisijoje buvo priimtas pasiūlymas įstatymų iniciatyvos teisę suteikti dar ir savivaldybėms - apskričių taryboms, įpareigojant Seimą svarstyti kiekvieną jų pateiktą įstatymų sumany­ m ą186. Vėliau šio siūlymo atsisakyta, motyvuojant tuo, kad savivaldybės turin­ čios savas funkcijas, tat tikėta, kad jų pasiūlymai visuomet būsią susiję tik su vietos reikalais187. Analogišką vėliau pakartotinai gautą pasiūlymą plenarinis Steigiamojo seimo posėdis atmetė dar kartą188. Įstatymų iniciatyvos teisės subjektu, pirmą kartą Lietuvos konstitucijose, taip pat buvo pripažįstami 25 tūkstančiai Seimo rinkimų teisę turinčių piliečių (20 str.). Tai tautos iniciatyvos teisė, laikoma svarbiu tiesioginės demokratijos elementu. Tačiau teoriškai ir praktiškai laikantis nuostatos apie deklaratyvų konstitucinių normų pobūdį, apie būtinumą toms normoms suteikti imperaty­ vią galią paprastais įstatymais, juolab kai pačioje Konstitucijoje (20 str.) buvo įsakmiai nurodyta, kad piliečiai įstatymo sumanymą Seimui gali pateikti „įsta­ tyme nurodyta tvarka“ , piliečių įstatymų iniciatyvos teisė šiuo atveju turėjo labiau principo, parodomąją reikšmę, nes įstatymų, reglamentuojančių tokios teisės įgyvendinimo mechanizmą, nebuvo išleista. Todėl ši konstitucinė teisė praktiškai ir negalėjo būti įgyvendinta. Teisė skelbti Seimo priimtus įstatymus priklausė prezidentui (50 str.). Viename pirmųjų Konstitucinės komisijos projektų mėginta nustatyti, kad įstatymai bus skelbiami įstatymų rinkinyje lietuvių, gudų, žydų ir lenkų kalbo­ m is189. Konstituciją rengiant, jos projekte buvo įrašyta, jog įstatymai įsigalios nuo jų paskelbimo dienos; valstiečių liaudininkų blokas įsigaliojimą siūlė per­ kelti vėlesniam laikui: praėjus keturiolikai dienų po įstatymo paskelbimo150. T uo tarpu priimtoji Konstitucija apskritai nereglamentavo įstatymų skelbimo tvarkos ir jų įsigaliojimo laiko, pavesdama (27 str.) tai padaryti paprastam įstatymui. Beje, Seimo 1923 m. gruodžio 5 d. priimtas Įstatymų skelbimo tvarkos ir jų įsiteisėjimo įstatymas (VZ. 1923, Nr. 146/1049), nebepakeistas visą Lietu­ vos nepriklausomybės laikotarpį, nustatė, kad teisės aktas, jei tik jame nenuro­ dyta kitaip, pradeda veikti keturioliktą dieną po oficialaus jo paskelbimo. 166 Konsritucijos projektas, antruoju skaitymu Konstitucinės komisijos priimtas // LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 169, lap. 45.

187 Steigiamojo seimo darbai. 176 pos., 1922 02 24, p. 75. 188 Ten par, 228 pos., 1922 07 21, p. 70. 189 Lietuvos valstybės konstitucijos projektas // LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 168, iap. 20. 190 Steigiamojo seimo darbai. 184 pos., 1922 03 17, p. 50-51. 140

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

Kai kuriuose Konstitucijos projektuose įstatymams buvo mėginama nustaty­ ti tam tikrus reikalavimus: įstatymai, jei tik juose nenurodyta kitaip, galėjo tu­ rėti galios tik ateičiai; jie negalėjo naikinti arba riboti konkrečių jau žmogaus turimų teisių191. Kita labai svarbi Seimo prerogatyva buvo Vyriausybės veiklos priežiūra. Konstitucija nustatė, kad Seimas prižiūri Vyriausybės darbus, duodamas jai paklausimų ir interpeliacijų, skirdamas revizijas. Ministrų kabinetas Seimui so­ lidariai atsakė už bendrą Vyriausybės politiką, o kiekvienas ministras atskirai už savo darbą. Kabinetas privalėjo turėti Seimo pasitikėjimą, o praktiškai tai reiškė, jog tam, kad Ministrų kabinetas galėtų sėkmingai dirbti, prezidento nu­ tarimas dėl ministro pirmininko paskyrimo ir Kabineto sudėties tvirtinimo tu­ rėjo būti priimtas tik suderinus tai su pagrindinių Seimo frakcijų ar bent su daugumą jame turinčių partijų vadovybe. Be to, Seimas, absoliučia visų atstovų dauguma, turėjo teisę kelti Respublikos prezidentui ir bet kuriam ministrui baudžiamąją bylą už tėvynės išdavimą ar už tarnybinius nusikaltimus, kurią, remiantis Konstitucijos 63 straipsniu, sprendžia „Aukščiausiasis Lietuvos teis­ mas“ . Tai buvo naujas dalykas, nes pagal galiojusią tvarką visi valstybės valdi­ ninkai, nusikaltę eidami tarnybines pareigas, atsakomybėn turėjo būti traukia­ mi ta pačia tvarka kaip kiti kaltinamieji. Beje, valstiečių liaudininkų blokas buvo sumanęs ypatingą baudžiamosios atsakomybės tvarką nustatyti dar ir Seimo pirminkui bei vicepirmininkui, įra­ šant į Konstituciją, kad jiems iškelti bylą už Konstitucijos sulaužymą ar įstaty­ mų pažeidimą einant tarnybą tegali Seimas. Būdinga, kad ir siūlomu atveju norėta atsižvelgti į išskirtinę Seimo padėtį valstybėje, todėl Seimo vadovybė atsakomybėn pagal šį projektą būtų galėjusi būti patraukta tik laikantis numa­ tytos Konstitucijos keitimo tvarkos192, taigi, laikantis daug sudėtingesnės tvar­ kos, nei keliant baudžiamąją bylą prezidentui ar ministrui. Vykdomosios valdžios priekyje buvo Respublikos prezidentas, kurio reika­ lingumas, rengiant Konstitucijos projektą, buvo bene daugiausiai diskutuotas. Prieš Šia instituciją ir vėl karščiausiai kovojo kairioji Steigiamojo seimo dalis. Pagrindiniai argumentai „prieš“, buvo tvirtinimai, kad prezidento institucija esanti absoliutinės monarchijos liekana, monarchijos ir respublikos šalininkų kompromiso rezultatas; prezidento institucija nutolinanti vykdomąją valdžią nuo Seimo, kenkianti glaudžiam vykdomosios valdžios bendravimui; preziden­ to išlaikymas apsunkinąs valstybės biudžetą ir nereikalinga našta guląs ant liau­ dies pečių193. 191 Lietuvos valstybės konstitucijos projektas // LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 168, lap. 19. m VL ir SLD partijos frakcijų bloko 1922 03 16 pos. protokolas // MAB RS, f, 199. saug. vien. 109, lap. 70. m LVS ir SLD partijos kuopų atstovų 1921 10 08-12 suvažiavimo protokolas // MAB RS, L 199, saug. vien. 24» lap. 40.

141

MINDAUGAS MAKSIMAI ] 1S LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Konstitucinės komisijos darbo pradžioje krikščionys demokratai, laikyda­ miesi koalicijos su valstiečiais liaudininkais susitarimo, daug neprieštaravo jų reikalavimams. Buvo galima nujausti, kad savo idėjas įgyvendinti ir pagrindinį mūšį dėl jų krikščionys demokratai ryžosi atidėti vėlesniam laikui, perkeldami jį į Steigiamojo seimo plenumą, kai Konstitucijos svarstymas ir apskritai Stei­ giamojo seimo darbai jau eis į pabaigą. Būtent tokį spėjimą išsakė V. Natkevi­ čius Valstiečių sąjungos ir Socialistų liaudininkų demokratų partijos kuopų atstovų suvažiavime 1921 m. spalio 8 -1 2 d., teigdamas, jog Seimo plenume dėl Konstitucijos su krikščionimis demokratais dar būsianti smarki kova, nes jie norėsią grįžti prie savo nusistatymo194. Todėl nekelia nusistebėjimo faktas, kad Konstitucijos projekte, kurį Komisija priėmė po antrojo svarstymo, buvo tei­ giama, kad valstybės vyriausybę sudaro Seimo pirmininkas ir Ministrų taryba; Seimo pirmininkui projekte numatyta pavesti šias funkcijas: atstovauti Res­ publikai, skirti ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Ministrų tarybą ir priimti jos atsistatydinimą, akredituoti pasiuntinius ir priimti svetimų valsty­ bių pasiuntinius, skirti ir atleisti kai kuriuos valdininkus, skelbti įstatymus, do­ vanoti bausmes; visi šie Seimo pirmininko aktai turėjo būti kontrasignuoti M i­ nistrų tarybos atstovo195. Vis dėlto Steigiamajam seimui pristatytame Konstitucijos projekte Respubli­ kos prezidento institucija jau buvo numatyta, o A. Tumėnas aiškino, kad Komi­ sija mananti esant tikslinga iš Seimo kompetencijos išskirti tam tikras funkcijas ir perduoti jas prezidentui196. A. Tumėnas Steigiamojo seimo posėdį informavo, kad Konstitucinė komisija mėginusi ieškoti išeities, svarstydama galimybes pre­ zidento funkcijas jungti su Seimo pirmininko ir su ministro pirmininko funkci­ jom is197. Krikščionių demokratų atstovas J. Staugaitis parėmė Komisijos pirmi­ ninką, teigdamas, kad prezidento funkcijas atidavus Seimo pirmininkui, būtų įteisintas Seimo absoliutizmas; siekiant to išvengti, jis netgi siūlė stiprinti prezi­ dento savarankiškumą, nustatant jam nevienodo su Seimu ilgumo kadenciją198. Pagrindinis mūšis dėl prezidento institucijos Konstitucijoje užvirė Steigia­ m ojo seimo 1922 m. kovo 22 d. posėdyje, diskutuojant Konstitucijos projek­ to nuostatą, suformuluotą žodžiais: „Valstybės vyriausybę sudaro Respublikos prezidentas ir Ministrų taryba“. Gautas pasiūlymas į projektą prezidento vieto­ je įrašyti Seimo pirmininką surinko 24 balsus, prieš jį balsavo 46 Steigiamojo IM LVS ir SLD partijos kuopų atstovų 1921 10 08-12 suvažiavimo protokolas // MAB RS, f. 199. saug. vien. 24, lap. 76. m Lietuvos valstybės konstitucijos projektas, Komisijos priimtas antruoju skaitymu // LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 169, lap. 35. 196 Steigiamojo seimo Konstitucinės komisijos rastas Steigiamojo seimo Prezidiumui // LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 169, lap. 90. 197 Steigiamojo seimo darbai. 176 pos., 1922 02 24, p. 76 198 Ten pat, p. 78. 199 Steigiamojo seimo darbai. 185 pos., 1922 03 22, p. 55-58, 60-70.

142

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

seimo atstovai199. Perėjus prie prezidento rinkimų tvarkos svarstymo, opozicija reikalavo tam skirtą straipsnį išbraukti, teigdama, kad daugumos balsais jau priimtas žodis „prezidentas“ savaime dar nereiškiąs, jog tai būtinai turįs būti atskiras renkamas žmogus. Trisdešimt šešiais balsais - prieš dvidešimt du šis reikalavimas taip pat atmestas200. Trečiojo Konstitucijos projekto svarstymo metu susikibta dar kartą: siūly­ mas prezidento funkcijas perduoti Seimo pirmininkui balsuotas vardiniu balsa­ vimu; už perdavimą balsavo 30 atstovų, prieš - 57 atstovai. Šįkart atmetus pataisą, protestuodami socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai ir du žydų at­ stovai atsisakė balsuoti už visą straipsnį ir apleido posėdžių salę. Už straipsnį balsavo 55 atstovai, prieš - vienas Steigiamojo seimo atstovas201. Atkreipia į save dėmesį Centriniame valstybės archyve saugomas neįvardytas ir be datos dokumentas, kuriame užrašytos kai kurių krikščionių demokratų bloko veikėjų išsakytos pastabos apie busimąją prezidento teisinę padėtį. Iš do­ kumento matyti, kad pasisakiusieji aiškiai buvo nusiteikę stiprinti prezidento galias. Antai J. Staugaitis reiškė įsitikinimą, jog esant vienerių rūmų parlamen­ tui Respublikos prezidentas turįs turėti daugiau teisių, kad nebūtų per didelio parlamento „įsibėgėjimo“; A. Stulginskis pasisakė už tautos renkamą preziden­ tą, teigdamas, kad tai galėtų būtų pavojinga tik Lietuvai esant didesne valstybe, jis manė, kad prezidentas Seimo priimtiems įstatymams turįs turėti veto teisę, bent panašią į tą, kuri buvusi suteikta prezidentui Valstybės tarybos Pamati­ niuose dėsniuose (ankstesni Steigiamojo seimo rengiamos konstitucijos projek­ tai tokios teisės prezidentui nebuvo numatę)202. Konstitucinės komisijos pirmi­ ninkas A. Tumėnas studentams vėliau sakėsi taip pat buvęs prezidento tiesioginių rinkimų šalininkas, bet balsavęs už Seimo renkamą prezidentą203, nutylėdamas, kad taip pasielgti jį vertųsi partinė drausmė. Visa tai rodo, kad krikščionių de­ mokratų bloke buvo gajos mintys matyti Lietuvoje kur kas stipresnį ir savaran­ kiškesni prezidentą, bet, iškovoję jam vietą Konstitucijoje, jie vis dėlto nusilei­ do opozicijai, apsiribodami menkomis prezidento galiomis. Remiantis priimta Konstitucija, Respublikos prezidentą trejiems metams slap­ tu balsavimu absoliučia atstovų balsų dauguma turėjo rinkti Seimas (41 str.). Antrojo ir tečiojo svarstymų metu Steigiamasis seimas privalėjo apsispręsti dėl pasiūlytų tiesioginių prezidento rinkimų. Abu kartu Šis pasiūlymas buvo at­ mestas, taip pat pasiūlymas tautai rinkti prezidentą iš trijų kvalifikuota Seimo daugum a pasiūlytų kandidatų204. 200 Ten pat. p. 70-71. 201 Ten pat, 224 pos., 1922 07 14, p. 94-96. 202 Dokumentas be pavadinimo ir datos // LCVA, t. 1557, ap. 1, b. 169, lap. 53. m Doc. A. Tumėno valstybinės teisės paskaitų konspektas (1927) // LCVA, K 1557, ap. 1, b. 71» lap. 3. 2WSteigiamojo seimo darbai. 185 pos., 1922 03 22, p. 71: ten pat, 224 pos., 1922 07 14, p. 96.

143

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VAI^TYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Pagal Konstitucijos 42 straipsnį, pradėdamas eiti pareigas Respublikos pre­ zidentas turėjo prisiekti arba duoti iškilmingą pasižadėjimą. Beje, viename pir­ mųjų Konstitucinės komisijos projektų numatyta išrinktojo prezidentu priesai­ ka lietuvių, žydų ir lenkų kalbomis205. Respublikos prezidentui išvykus už valstybės ribų arba susirgus ir laikinai negalint eiti pareigų, jį turėjo pavaduoti Seimo pirmininkas (siūlymas prezi­ dentą pavaduoti ministrui pirmininkui buvo atmestas). Formaliai prezidentui Konstitucija suteikė reikšmingas teises: jis buvo pagrin­ dinis valstybės reprezentantas palaikant tarptautinius santykius, galėjo dalyvau­ ti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juose pirmininkauti, skyrė aukštuosius pa­ reigūnus, vadovavo respublikos ginkluotosioms pajėgoms, naudojosi bausmės dovanojimo teise (46 str., 4 8 -4 9 str., 51 str., 5 3 -5 4 str.). K onstitucijos 47 straipsnis suteikė prezidentui teisę kviesti ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtinti sudarytą Kabinetą ir priimti jo atsistatydi­ nimą. Socialdemokratai nesėkmingai mėgino siūlyti, kad Ministrų kabinetas būtinai susidėtų iŠ Seimo atstovų206. Ministrų kabinetui pasiūlius, prezidentas, minėta, galėjo skelbti karo ar kitą kurią nepaprastąją padėtį, laikinai sustabdyti konstitucines piliečių teisių garantijas ir imtis priemonių kilusiam pavojui at­ remti, bet tuojau pat apie tai turėjo pranešti Seimui, kuris tą Vyriausybės žings­ nį galėjo tvirtinti ar atmesti. Prezidentui Konstitucija numatė nesunkiai įveikiamą veto teisę Seimo pri­ imtų įstatymų atžvilgiu. Šioje konstitucijoje (50 str.) pirmą kartą Lietuvos kon­ stitucinėje praktikoje buvo nurodytas konkretus terminas —21 diena nuo ati­ tinkamo teisės akto gavimo, per kurį Respublikos prezidentas privalėjo įstatymą pasirašyti arba su savo pastabomis galėjo grąžinti Seimui svarstyti pakartotinai. Įstatymą Seimui ir vėl priėmus absoliučia atstovų balsų dauguma, prezidentas privalėjo jį skelbti. Sykiu Seimui buvo suteikta galimybė blokuoti prezidento veto teisę: kvalifikuota dviejų trečdalių visų atstovų balsų dauguma Seimui pri­ pažinus įstatymą esant skubotą, prezidentas tokio įstatymo antrą kartą svarstyti negalėjo grąžinti ir privalėjo jį skelbti. Prezidento veto teisė į Konstituciją buvo įrašyta priešinantis kairiajai opozi­ cijai, kuri, pralaimėjusi prezidento institucijos Šalininkams, stengėsi bent kiek įmanoma riboti jo galias. Priešintasi ne tik prezidento veto teisei, bet ir teisei paleisti Seimą, būti vyriausiuoju kariuomenės vadu. Į Konstitucinės komisijos parengtą projektą įrašius prezidentą, į Steigiamojo seimo plenumą patekęs pro­ jektas, nuolaidžiaujant opozicijai, prezidentui veto teisės nebuvo numatęs. Vėliau, krikščionių demokratų reikalavimu, Ši jo teisė į projektą buvo įrašyta tik per antrąjį svarstymą Steigiamajame seime207. Nepaisant to, prezidento veto teisei 205 Lietuvos valstybės konstitucijos projektas // LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 168, lap. 24. 206 Steigiamojo seimo darbai. 176 pos., 1922 02 24, p. 83. 267 Steigiamojo seimo darbai. 185 pos., 1922 03 22, p. 73, 75-76.

144

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

teiktas reikšmingas ir atsakingas vaidmuo - ją, be kita ko, imta laikyti vienu iŠ svarbių įstatymų konstitucingumo garantų. Prezidentas turėjo taip pat teisę paleisti Seimą dar nesibaigus jo įgaliojimų laikui (52 str.). Pasinaudojęs Šia teise ir paleidęs Seimą pirma laiko, preziden­ tas buvo įpareigotas ne vėliau kaip po šešiasdešimties dienų organizuoti naujo Seimo rinkimus (52 str.). Pasak Jono Vileišio komentaro, valstybėje nutikus svarbiems dalykams, pavyzdžiui, kilus karui, kai, paleidus Seimą pirma laiko, naujo Seimo išrinkti negalima, turįs būti šaukiamas senasis, t. y. paleistasis, nes priešlaikinis Seimo paleidimas nereiškia nepasitikėjimo Seimu, jo Seimui reikš­ ti niekas negalįs; priešlaikinis Seimo paleidimas esąs taikomas, norint išrinkti naują tautos valios reiškėją, kilus abejonei senojo gebėjimu tą valią tinkamai išreikšti208. Atvirkščiai, karo atveju ar tada, kai daugiau nei pusėje valstybės teri­ torijos įvesta karo padėtis, prezidentas galėjo pratęsti Seimo įgaliojimų laiką, pateikęs tokį nutarimą tvirtinti Seimui (25 str.). Tačiau faktiškai, kaip paprastai esti parlamentinėse respublikose, prezidentas nebuvo įtakinga politinė figūra. Esminę reikšmę turėjo tai, kad visiškai sutapo Respublikos prezidento ir jį rinkusio Seimo kadencijos: kiekviena Seimo sudė­ tis, pradėdama savo veiklą, prezidentą rinko savo įgaliojimų laikui —dar vienam trimečiui, o Seimą paleidus pirma laiko, naujas išrinktas Seimas prezidentą taip pat turėjo rinkti iŠ naujo. Mandato gavimas iš Seimo ir visiškas kadencijų suta­ pimas Respublikos prezidentą darė priklausomą nuo Seimo, esmingai ribojo jo savarankiškumą. Be to, kvalifikuota dviejų trečdalių atstovų balsų dauguma Seimas galėjo prezidentą nušalinti nuo pareigų (44 str.). Ši formuluotė Konstitucijos projek­ te atsirado jau Steigiamojo seimo plenume: Konstitucinė komisija buvo nusta­ čiusi, jog pirma laiko prezidentas gali būti atstatydintas tik laikantis nustatytos Konstitucijos keitimo tvarkos209, bet Konstitucijai keisti įvedus referendumo galimybę, galima prezidento nušalinimo tvarka buvo nustatyta atskirai210. Ministrų kabinetas, susidedantis iš ministro pirmininko ir ministrų, kitaip nei prezidentas, Konstitucijoje buvo traktuojamas kaip bendrosios kompeten­ cijos valstybės organas. Konstitucija, nedetalizuodama Kabineto kompetencijos, skelbė, kad Ministrų kabinetas „vykdo Respublikos Konstituciją ir įstatymus, veda Respublikos vidaus ir užsienio politiką, saugoja Respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką“ (61 str.). Svarstant Vyriausybės teisinę padėtį, Steigiamojo seimo plenariniuose posė­ džiuose buvo ir daugiau siūlymų, bet ne visi jie susilaukė atstovų palaikymo. Antai nesėkmingai siūlyta į projektą įrašyti: „Prezidentui Seimą paleidus, Vy­ riausybė turi teisę leisti įsakymus įstatymų galia. Šie įsakymai turi būti įnešti 208 J. Vileišis. Kas daryti // MAB RS, f. 12, saug. vien. 2556, lap. 2. 209 Lietuvos valstybės konstitucijos projektas // LCVA, f, 923, ap. 1, b. 1351, lap. 115. 210 Steigiamojo seimo darbai. 185 pos., 1922 03 22, p. 72.

145

MINDAUGAS MAKSI MAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Seiman tuojau jam susirinkus. Seimas juos tvirtina arba atmeta“; „Jei kuri vals­ tybės dalis nepildo Konstitucijos ar įstatymų jai uždėtų pareigų, Respublikos prezidentas gali ją priversti į tai ginkluota jėga. Apie tos priemonės griebimąsi Respublikos prezidentas turi neatidėliodamas pranešti Seimui“211. Pernelyg to­ limi šie siūlymai, ypač antrasis, buvo nuo demokratijos. Visi be išimties prezidento kompetencijos aktai įsigaliodavo tik juos kontrasignavus ministrui pirmininkui arba ministrui (55 str.). Taip Ministrų kabine­ tas dalyvavo visuose valstybės valdymo aktuose, prisiimdamas už juos atsako­ mybę Seimui. Lyginant abi Steigiamojo seimo išleistas konstitucijas, o tiksliau - jose įtvir­ tintas vadovavimo valstybei sistemas, kurios abi remiasi demokratiniais princi­ pais, abiem konstitucijoms būdinga, jog tautos rinktieji atstovai lemia ne tik įstatymų leidybą, bet ir jų vykdymą, galima nesunkiai įžvelgti idėjinį ir politinį jų giminingumą. O žvelgiant dar toliau į praeitį, demokratijos ir parlamenta­ rizmo pagrindai, be to, pasak M. Romerio, aiškus linkimas į seimokratinį par­ lamentarizmą212, buvę akivaizdūs ir 1918 metų Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatiniuose dėsniuose. 4 .5 . T

e is m ų s is t e m o s p r o b l e m a

1922 metų Lietuvos valstybės konstitucijos 2 straipsnyje pirmą kartą Lietuvos konstitucijų istorijoje paskelbta, kad valstybės valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas, pastarąją instituciją taip laikant vienu iš trijų pagrindinių valdžios struktūrinių elementų, paritetiniu likusiems, užsiimantiems įstatymų leidyba ir valdymu. Nė viename Lietuvos ankstesnių laikinųjų konstitucinių aktų apie teismus ir jų vietą aukščiausiųjų valstybės organų sistemoje visai nebuvo užsimenama. Komentuodamas tokį šiuolaikinės valstybės konstitucinei teisei neįprastą reiš­ kinį, M. Romeris nusistebėjo, kad nors Valstybės tarybos nariais buvo keletas nusimanančių teisininkų, bet, rengiant ir priimant abi Lietuvos valstybės laiki­ nosios konstitucijos pamatinių dėsnių redakcijas, teismai jų liko tarsi užmiršti, ir darė prielaidą, kad tomis konkrečiomis aplinkybėmis konstitucijos rengė­ jams labiau rūpėjusi politinės valdžios problema, politinės galios institucijos, o ne teismai215. Tačiau teismai liko nekonstitucionuoti ir Steigiamojo seimo 1920 m. birže­ lio 2 d. priimtoje Laikinojoje konstitucijoje. Sugretinęs visus šiuos reiškinius, dėl jų priežasčių M. Romeris darė ir kitą prielaidą, būtent, kad besikuriančios Lietuvos valstybės valdžia sąmoningai no­ rėjo išlaikyti teismą vyriausybės žinioje, neišskirti jo į paritetinę autonominę 2,1 Steigiamojo seimo darbai. 225 pos., 1922 07 18, p. 13. iK (M. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teises paskaitos. Vilnius, 1990. P. 103.

213 M. Romeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. D. 1. Kaunas, 1937. P. 66. 146

IN. STEIGIAMOJO SEIMO KONSI II UGI JOS

funkciją, kurią vykdytų atskiros autonominės institucijos214. Ši prielaida turėjo labai svarų pagrindą. Dėl sunkių sąlygų įgyti išsimokslinimą, o tam reikėjo didelio pasišventimo ir išteklių, ilgo, daugiau nei aštuoniasdešimt penkerius metus, uždarius Vilniaus universitetą, trukusio neturėjimo galimybių savo krašte siekti teisinio išsilavini­ mo, carizmo darytų trukdymų specialistams katalikams gauti savo krašte darbą, lietuvių teisininkų atsikuriančioje Lietuvoje buvo nedaug, o ir tuos pačius grobstė įvairios besiformuojančios valstybės žinybos. Todėl pirmasis Lietuvos teisingu­ mo ministras P. Leonas disponavo vos dviem dešimtimis kvalifikuotų lietuvių teisininkų, maždaug kita tiek Lietuvoje gyvenusių teisininkų nelietuvių - žydų, rusų, lenkų, vokiečių - dažniausiai nemokėjo lietuviškai kalbėti, juo labiau rašyti. T uo tarpu vien teisingumo darbui organizuoti, kukliais skaičiavimais, reikėjo bent dviejų šimtų teisininkų215. Todėl visai tikėtina, kad, aštriai stokodama kvalifikuotų teisininkų eiti teisė­ jų pareigas, besikuriančios Lietuvos valstybės valdžia, dažnai priversta skirti tam nepasirengusius žmones, negalėjo visiškai pasikliauti kuriamu teismu ir netu­ rinčiais reikiamos kvalifikacijos teisėjais. Kol teismai dar tik buvo organizuoja­ mi, kol dar tik ieškota žmonių, tinkančių teisėjų pareigoms, jai buvo aktualu išlaikyti priklausomą teismo padėtį ir išsaugoti galimybę, ištikus reikalui, ne­ sunkiai keisti asmeninę jo sudėtį216. Šia proga vertėtų prisiminti, kad 1918 m. vasarą projektuotos monarchinės Lietuvos konstitucijos nuostatos dėl nepriklausomų teisėjų, skiriamų iki gyvos galvos arba iki įstatymų nustatyto amžiaus, tikriausiai, atsižvelgiant į tas pačias aplinkybes, taip pat teturėjo įsigalioti tik nuo 1925 metų. Tačiau Steigiamajam seimui ėmus rengti nuolatinę Konstituciją, joje teis­ mui, kaip vienai iš valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, jau turėjo būti rasta priderama vieta. Reikia pasakyti, kad išties Konstitucinės komisijos rengtuose projektuose teis­ mui nuo pat pradžių buvo skiriama nemažai dėmesio. Apibūdinant rengiamų Konstitucijos projektų nuostatas, pirmiausia dėme­ sys atkreiptinas į tai, kad jose mėginta gana detaliai modeliuoti teismų sistemos organizaciją, beje, griaunančią tuo metu buvusią teismų organizaciją, nustatytą galiojusio Valstybės tarybos 1918 m. lapkričio 28 d. priimto Laikinojo Lietu­ vos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo (pagal šį įstatymą, bendros kompe­ tencijos teismų sistemą sudarė taikos teisėjai, apygardų teismai ir Vyriausiasis tribunolas, nustatytas bylų teismingumas, administracinė teisėjų skyrimo ir at­ leidimo tvarka, tam nenumatant jokių apribojimų ar garantijų; įstatyme tik 2U Ten pat, p. 672I* R. Skipitis. Petras Leonas-Lietuvos teisingumo kūrėjas//Teisininkų žinios. 1965, Nr. 27-28, p. 2 8 . 2,6 M. Romeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. D. 1. Kaunas, 1937. P. 66. 147

MINDAUGAS MAKSIMAI I IS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

ateičiai išsakytas ketinimas įvesti prisiekusiuosius sprendėjus-posėdininkus, ku­ riems dalyvaujant būtų nagrinėjamos svarbesnės baudžiamosios bylos, ir nusta­ tyti rinkimų būdą eiti taikos teisėjų pareigas217). Konstitucijos projekte, reglamentuojant pagrindinius teismų sistemos orga­ nizacijos dalykus, mėginta nustatyti, kad teisėjai galėtų būti ir renkami, ir ski­ riami. Tie teisėjai, kurių rinkimai pagal įstatymus nebuvo numatyti, turėjo būti skiriami Vyriausiojo tribunolo; jo nariai turėjo būti renkami Seimo iš Ministrų tarybos pasiūlytų kandidatų. Įstatymo numatytais atvejais baudžiamosios bylos turėjo būti nagrinėjamos prisiekusiųjų teisėjų218. Tokiu būdu projekto straips­ niuose įstatymo nustatytą administracinę teisėjų skyrimo ir atleidimo tvarką visiškai ketinta pakeisti demokratiškesne, galinčia geriau užtikrinti jų nepri­ klausomumą, tvarka. Komisijos parengto projekto skyrių apie teismą 1922 m. kovo mėnesį svars­ tė Lietuvos teisininkų draugija, pasiūliusi savąją projekto redakciją, kurioje bu­ vo nuostatų, dar labiau sustiprinančių teisėjų nepriklausomumą: Vyriausiasis tribunolas sau teisėjus turėjo rinkti pats, pasiūlyta, kad adeisti iš pareigų teisėją, ėjusį pareigas ne mažiau kaip trejus metus, galima tik baudžiamojo ar drausmės teismo sprendimu219. Šis siūlymas netrukus įtrauktas ir į Steigiamojo seimo svarstytą projektą220. Steigiamojo seimo plenariniuose posėdžiuose Konstitucijos projekto skyrius apie teismą labai ženkliai pasikeitė. Kovo 28 d. posėdyje buvo kritikuotos be­ veik visos minėtos nuostatos. Nutarta atsisakyti straipsnio apie Vyriausiojo tri­ bunolo dalyvavimą teisėjų rinkimuose, skyrimo eiti teisėjų pareigas tvarką palie­ kant nustatyti paprastiems įstatymams. Projekto straipsnį dėl prisiekusiųjų taip pat nutarta pakoreguoti tuo požiūriu, kad prisiekusiųjų posėdininkų teismai galėsią būti steigiami atskiru įstatymu, kuris nustatys jų organizaciją ir kompe­ tenciją221. Trečiojo svarstymo metu, liepos 22 d., Konstitucijos projekto skyrius „Teismas“ tobulintas toliau: minėtoji formuluotė dėl prisiekusiųjų visai išbrauk­ ta, dar kartą atmesta teisėjų renkamumo idėja, išbraukta nuostata, apsunkinanti adeisti bent trejus metus teisėjo pareigas ėjusįjį222, taigi įsiklausyta į A. Tum ėno išsakytą mintį, jog teismo nepriklausomumas nuo Seimo ir vykdomosios val­ džios Lietuvos gyvenimo sąlygomis „būtų dar labai ir labai svarstytinas“223. 2.7 Paaiškinimas įstatymui „Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymas“ // Laikinosios vy­ riausybės žinios. 1919, Nr. 2-3/27.

2.8 Konstitucijos projektas, antruoju skaitymu Konstitucinės komisijos priimtas // LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 169, lap. 5.

2.9 Teisininkų draugijos Konstitucijos projektas, kiek jis liečia teismą // Teisė. 1922, Nr. 1, p. 51. 220 Lietuvos Respublikos konstitucijos projektas, antruoju skaitymu Steigiamojo seimo priimtas 1922 05 02 // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1424, lap. 45.

221 Steigiamojo seimo darbai. 188 pos., 1922 03 28, p. 33-36. 222 Ten pat, 228 pos., 1922 07 21, p. 67-68. 223 Ten pat, 176 pos., 1922 02 24, p. 76. 148

III. STUMIAMOJO SKIMO KONSTITUCIJOS

Principinę reikšmę teisiškai įtvirtinant teismo padėtį valstybėje po visų mi­ nėtų žodinių batalijų priimtoje 1922 metų Lietuvos konstitucijoje, nedidelia­ me (iš viso šeši trumpi straipsniai) jos skyriuje „Teismas“ turėjo 64 straipsnis ir 65 straipsnis, suformulavę tris Šiuo požiūriu svarbias taisykles: pirma - teismas priima sprendimus vadovaudamasis tik įstatymu, antra - teismo sprendimai daromi Respublikos vardu, trečia - keisti ar naikinti teismo sprendimus gali tik teismas. T u o Konstitucija teismo veiklą formaliai atpalaidavo nuo tikslingumo poveikio, pabrėžė, kad savo veikloje teismas tiesiogiai atstovauja valstybei ir kad jokia kita valstybės valdžios institucija negali veikti teismo veiklos rezultatų. Tačiau Konstitucijoje neužsiminta apie priemones ir būdus, padedančius rea­ liai užtikrinti teisėjų nepriklausomumą, be kurio neįmanoma čia pat deklaruo­ jamas taisykles įgyvendinti224. Pasak A. Tumėno, teisėjų nepriklausomumo Kon­ stitucijoje nėra, nors iš esmės tai esąs teismo organizacijos pagrindas ir turėsiąs būti ilgainiui įvestas; nors Konstitucija teisėjų nepriklausomumą palikusi nekonstituciniu, bet savo esme jis vis dėlto esąs konstitucinis225. Konstitucijos 69 straipsnyje įtvirtintas ne mažiau svarbus principas, kad teis­ mas visiems piliečiams yra lygus. Tačiau toliau tame pačiame straipsnyje nuro­ dytos dvi šios bendro pobūdžio taisyklės išimtys: pirmoji —iš piliečių išskiriami kariai, kuriuos dėl tarnybos nusikaltimų teisia specialūs (pasak Konstitucijos „tam tikri“) teismai; antroji - karo metu arba esant karo padėčiai leidžiama steigti ypatinguosius teismus. Be to, pati Konstitucija (63 str.) iš visų piliečių išskyrė Respublikos prezi­ dentą, ministrą pirminką ir kiekvieną kitą ministrą, kuriems iškeltą baudžia­ mąją bylą dėl tarnybos nusikaltimų ar dėl valstybės išdavimo kaip pirmoji ir galutinė instancija turėjo spręsti, kaip pasakyta Konstitucijoje, Aukščiausiasis Lietuvos teismas. Šiuo Konstitucijos straipsniu atsisakyta Laikinajame Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo 34 straipsnyje įrašytos demokratinės taisyklės: „Visi valstybės valdininkai, nusikaltę eidami savo pareigas, valstybės gynėjo traukiami atsakomybėn tąja pat tvarka, kaip ir visi kiti kaltinamieji.“ Reglamentuoti teismų organizaciją, kompetenciją ir jurisdikciją, taigi - ir teisėjų statusą Konstitucija (66 str.) pavedė įstatymui. Vadinasi, atsisakius Konstitucijoje buvusių jos projekte konkretintų, kazuis­ tinio pobūdžio straipsnių, keitėsi situacija: laikinasis 1918 metų teismų san­ tvarkos įstatymas buvo išgelbėtas, jame nustatytos normos neprieštaravo Kon­ stitucijos normoms ir, Konstituciją priėmus, jis liko galioti dar devynerius metus (iki 1933 m.). Reglamentuodama teismo veiklos sritį, Konstitucija iš esmės apsiribojo tra­ dicine civiline ir baudžiamąja sritimi, nors būta tam tikrų bandymų ją išplėsti. 224 M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. D. I. Kaunas, 1937. P. 371—373. 225 Lietuvos valstybinės teisės paskaitų, doc. A. Tumėno skaitytų 1927/1928 m. m. santrauka, // LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 73, Iap. 5.

149

MINDAUGAS MAKSIMAI ! 1S LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Būdinga, kad Teisininkų draugija rekomendavo j Konstitucijos projekto skyrių „Teismas“ įrašyti dar ir tokias teismo funkcijas: įstatymų aiškinimas, jų konstitucingumo ir administracijos įsakymų teisėtumo tikrinimas226. Negalima teigti, kad ši rekomendacija visai nebūtų atsispindėjusi Konstitucijos projekte, tačiau ilgainiui jos liko tik pėdsakai. Konstitucinės komisijos Seimui pateiktame projekte buvo įrašyta nuostata, skelbianti, kad „tik“ Vyriausiasis tribunolas galįs kompetentingai aiškinti įsta­ tymų prasmę. 1922 m. balandžio 5 d. plenarinis Steigiamojo seimo posėdis nuostatą patikslino, nutaręs leisti Tribunolui aiškinti įstatymų prasmę tik pa­ prašius tokio aiškinimo administracijos įstaigai227, bet liepos 21 d. nuostata išbraukiama, nes šis „klausimas kelia daug abejojimų ir kad juos išspręst reikėtų labai ilgai svarstyti“228. Be to, Konstitucinės komisijos parengtame Konstituci­ jos projekte buvo įrašyta nuostata, aptarianti teismų atliekamą įstatymų aiški­ nimą tuos įstatymus taikant: teigta, kad prieštaraujančius vienas kitam įstaty­ mus teismas privaląs taip išaiškinti, kad prieštaravimas būtų pašalintas; nesant galimybių tą padaryti, teismas turįs pasirinkti, kuris įstatymas konkrečiu atveju yra taikytinas; jei įstatymas prieštarauja Konstitucijos normai, pirmenybė tei­ kiama Konstitucijai229. Priimtoje Konstitucijoje ir šios nuostatos neliko. Panašiai dar Konstitucinė komisija į Konstitucijos projektą buvo įrašiusi nuo­ statą įstatymų konstitucingumo kontrolės klausimu, bet tik negatyvia prasme, būtent - teismas nesvarsto tinkamai išleistų ir paskelbtų įstatymų teisėtumo230, arba, kitaip tariant, Seimo priimtų įstatymų ir Konstitucijos suderintumo klau­ simai teisme nesvarstomi. Toks nusistatymas sutiko tam tikrą pasipriešinimą. Antai Steigiamojo seimo posėdyje M. Sleževičius sakė, jog Tribunolo pareiga esanti spręsti visus, kylančius įstatymų vykdymo ir net išleidimo ginčus; Seimui išleidus prieštaraujantį Konstitucijai įstatymą, Tribunolas turįs turėti teisę rei­ kalauti, kad toks įstatymas nebūtų vykdomas231. Pagaliau priimtoje Konstituci­ joje įstatymų konstitucingumo teisminės kontrolės klausimu apskritai nieko nebekalbama. Formuodami aukščiausiųjų valstybės institucijų sistemą ir jų sąveiką, pagrin­ dinio įstatymo rengėjai tikėjosi sukurti jas tokias, kad šios joms suteiktomis galiomis galėtų užtikrinti Konstitucijos viršenybę kitiems teisės aktams. Kon­ stitucijos 3 straipsnis, skelbiantis neturint galios įstatymą, priešingą Konstitu­ cijai, kartu pirmiausia įpareigojo įstatymų leidėją - Seimą tokio įstatymo ne-

22c Teisininkų draugijos Konstitucijos projektas, kiek jis liečia teismą // Teisė. 1922, Nr. 1, p. 51. 227 Steigiamojo seimo darbai. 193 pos., 1922 04 05, p. 38.

218 Ten pat, 228 pos., 1922 07 21, p. 68. 229 Konstitucijos projektas, antruoju skaitymu Konstitucinės komisijos priimtas // LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 169, lap. 52M) Steigiamojo seimo darbai. 193 pos., 1922 04 05, p. 38. 231 Ten pat, 176 pos., 1922 02 24, p. 87. 150

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTMT’f'(JO S

priimti; viena svarbiausių iš Konstitucijos 42 straipsnio turinio išplaukiančių prezidento pareigų buvo saugoti Konstituciją (atitinkamas įsipareigojimas įra­ šytas į prezidento priesaikos tekstą), Konstituciją vykdyti pagal jos 58 straipsnį ir 61 straipsnį pavesta Ministrų kabinetui ir ministrams. Iš visų šių Konstituci­ jos nuostatų, A. Tumėno aiškinimu, išplaukė, kad Seimas prieštaraujančio Kon­ stitucijai įstatymo nepriims, prezidentas tokio įstatymo neskelbs, jį vetuos, Ka­ bineto atstovas—nekontrasignuos. Būtent todėl, pasak A. Tumėno, Konstitucija nemačiusi reikalo įstatymo konstitucingumui užtikrinti steigti specialią institu­ ciją, pavyzdžiui, konstitucinį teismą, ar leisti šį klausimą spręsti bendrosios kom­ petencijos teismui232. Vis dėlto 1922 metų Konstitucijoje buvo vienas straipsnis - 68-asis - teisiš­ kai įtvirtinęs administracinio teismo funkciją: straipsnyje sakoma, jog teismas „sprendžia administracijos įsakymų teisėtumą“. Taigi pati administracinio teis­ mo institucija čia neminima, leidžiama suprasti, jog šiuo atveju omenyje turimas bendrosios kompetencijos teismas, bet M. Romeris buvo įsitikinęs, kad Konsti­ tucija paminėtuoju straipsniu numatė įvesti tikslią administracinių aktų teismi­ nę kontrolę, t. y. specialų administracinį teismą233. Buvo galima laukti, kad, įgy­ vendindamas šią konstitucinę nuostatą, ją toliau išplėtos įstatymų leidėjas. Deja, administracinio teismo reikalu politiniuose Lietuvos sluoksniuose ir visuomenė­ je tarpukariu buvo daugiau diskutuojama, nei daromi realūs žingsniai. Konstitucijos skyriaus „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“ 18 straipsnyje buvo nurodyta, kad einančio savo pareigas valdininko nuskriaustas pilietis turi teisę „įstatyme nurodyta tvarka“ skųsti jį teismui ir reikalauti adyginri nuostolius. Si norma susisiejo su pirmiau minėtąja dėl administracinio teismo, bet vėlgi tai nė kiek neprisidėjo prie administraciniam teismui skirtos konstitucinės nuostatos įgyvendinimo. 4 .6 , K

o n s t i t u c i j o s k e i t i m o t v a r k o s r e g l a m e n t a v im a s

Parengdamas ir priimdamas Lietuvos valstybės konstituciją, Steigiamasis seimas įvykdė tiesiai jam adresuotą vieną iš kertinių 1918 m. Vasario 16 d. Nepriklau­ somybės deklaracijos nustatytos programos punktų - punktą dėl valstybės pa­ grindų nustatymo. Tačiau paklusdamas visuotinai pripažintiems, dar Didžio­ sios prancūzų revoliucijos iškeltiems principams apie neatimamą tautos teisę peržiūrėti, pertvarkyti ir pakeisti savo konstituciją, apie neleistinumą vienai kar­ tai pajungti savo įstatymams ateities kartas, tos programos vykdymą jis baigė nustatydamas tvarką, kaip, atsitikus reikalui, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms ir visuomenės poreikiams, tuos pagrindus būtų galima atitinkamai peržiūrėti. 2i2 Lietuvos valstybinės teisės paskaitų, doc. A. Tumėno skaitytų 1927/1928 m. m., santrauka // LCVA. f. 1557. ap. 1, b. 73, lap. 8-9. 2iJ M. Romeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. D. 1. Kaunas, 1937. P. 378. 151

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Ypatingos konstitucijos keitimo tvarkos dėka konstitucija, kaip viena iš for­ maliosios teisės įstatymų rūsių, virsta pagrindiniu, aukštesniu įstatymu, aiškiai išsiskiriančiu iš visų kitų įstatymų234. Maža to, konstitucijos keitimo ir papildy­ mo, lygiai kaip jos priėmimo veiksmams turint steigiamąjį pobūdį, juose reiš­ kiasi žymus ir ryškus politinis momentas235. Juolab bendru Lietuvos valstybės tarpukario konstitucijų istorijos kontekstu, dėl konkrečios mūsų valstybėje su­ siklosčiusios padėties, kai konstitucijos keitimas nesilaikant galiojusios tvarkos tapo savita liūdna tradicija, šis konstitucinis institutas laikytinas ypač aktualiu. Straipsniai, išdėstyti 1922 metų Konstitucijos skyriuje „Konstitucijos keiti­ mas ir papildymas“ ir nustatę ypatingą, palyginti su kitais teisės aktais, tvarką Konstitucijai pakeisti, ne tik dar kartą pabrėžė teisinį Konstitucijos prioritetą kitų teisės aktų sistemoje. Juose išdėstytos normos taip pat akivaizdžiai rodo, jog steigiamąją tautos galią išreiškęs Steigiamasis seimas nepageidavo, kad jo konstitucinis kūrinys galėtų būti nesunkiai kaitaliojamas valstybės priešakyje atsidūrusių politinių jėgų, ir siekė, jog būsimi galimi Konstitucijos pakeitimai ir papildymai būtų tinkamai apgalvoti ir pasverti, pajėgtų kiek įmanoma labiau atspindėti suverenios tautos valią. K. Račkauskas samprotauja, kad galia keisti ar papildyti Konstituciją tos pa­ čios Konstitucijos esanti labiau apribota, t. y. griežčiau įsprausta į tam tikrų reikalavimų rėmus, nei tą Konstituciją priimant, todėl hierarchiškai esanti že­ mesnė už steigiamąją galią. T uo remdamasis jis daro išvadą, kad Konstitucija leidžianti, laikantis nustatytų procedūrinių taisyklių, daryti joje pakeitimus ar ją papildyti, bet kitų funkcijų, taigi ir esamąją Konstituciją ištisai pakeisti nau­ ja, neduoda236. M ums regis, kad Konstitucijos rengėjai, nustatydami Konstitu­ cijos keitimo ir papildymo taisykles, nepuoselėjo minties visiškai drausti ją pa­ keisti nauja, o ir šiomis taisyklėmis reglamentuojama procedūra projektuose vadinta taip pat Konstitucijos „pakeitimu“, Konstitucijos „peržiūrėjimu“ , o tai vienodai gali reikšti ir dalinį, ir visišką jos pakeitimą ar peržiūrėjimą. Konstitucinės komisijos Steigiamojo seimo plenumui pateiktame Konstitu­ cijos projekto variante siūlyta, jog Konstitucijos peržiūrėjimo ar keitimo inicia­ tyvos teisė priklausysianti išimtinai tautai arba jos atstovams Seime, t. y. pen­ kiasdešimčiai tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių arba dviem trečdaliams posėdyje dalyvaujančių Seimo narių, jame dalyvaujant ne mažiau kaip dviem trečdaliams visų Seimo narių237. 1922 m. gegužės 2 d. Steigiamojo seimo po­ sėdyje krikščionių demokratų bloko atstovo Z. Starkaus siūlymu nuostatos buvo pakeistos, į Konstitucijos peržiūrėjimo ir pakeitimo iniciatyvos subjektų tarpą 2SĄ M. Romeris. įstatymų konstitucingumas // Teisė. 1925, Nr. 7, p. 2.

235 M. Romeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. D. 1. Kaunas, 1937. P. 353. 236 K. Račkauskas. Lietuvos konstitucinės teisės klausimais. New York, 1967. P. 31-32. 237 Lietuvos valstybės konstitucijos projektas, Komisijos pristatytas Steigiamojo seimo prezidiu­ m u i//L C V A , f. 1557, ap. 1, b. 169, lap. 99.

152

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

papildomai įtraukiant vykdomąją valdžią - Vyriausybę, o piliečių galimybes apsunkinant, nustatant, jog tokiai iniciatyvai reikia dešimtadalio visų rinkimų teisę turinčių piliečių238. Sis siūlymas, socialdemokrato V. Čepinskio paskaičia­ vimu, reiškė, kad šiuo atveju iniciatyvai pareikšti nustatomas apie šimto tūks­ tančių piliečių reikalavimas239. Trečiojo svarstymo metu, kairiesiems siūlant iŠ iniciatyvos subjektų išbraukti Vyriausybę ir piliečių atžvilgiu nuleisti kartelę iki dvidešimt penkių tūkstančių, Steigiamojo seimo dauguma tepadarė nuolaidą, sutikdama grįžti prie penkiasdešimties tūkstančių piliečių reikalavimo240. T at priimtos Konstitucijos 102 straipsnyje įtvirtinta, jog Konstitucijos pa­ keitimo ar papildymo sumanymą turi teisę iškelti Seimas, Vyriausybė arba pen­ kiasdešimt tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Pagal Konstitucijos 103 straipsnį iškeltąjį Konstitucijos pakeitimo ar papil­ dymo sumanymą turėjo priimti Seimas bent trijų penktadalių visų atstovų dau­ guma. Šis kvalifikuotos Seimo atstovų daugumos reikalavimas vėlgi priimtas po ilgų svarstymų ir kovos, pamažu atsisakant sudėtingesnių variantų ir pasi­ renkant paprastesnį. Konstitucinė komisija Steigiamajam seimui pateiktame Konstitucijos projek­ te, beje, susišaukiančiame su Vyriausybės sudarytos komisijos Konstitucijos pro­ jektui ruošti atitinkama idėja, siūlė, kad kiekvieno subjekto iniciatyva pateiktas Konstitucijos peržiūrėjimo ar keitimo sumanymas pirmiausia turėtų būti teikia­ mas referendumui, kuris spręstų keitimo reikalingumą. Keitimui pritarus bal­ suojant dalyvavusiųjų daugumai, esamas Seimas būtų paleidžiamas ir šaukiamas naujas, turintis specialius tautos įgaliojimus, kuris, dalyvaujant ne mažiau kaip dviem trečdaliams narių, svarstytų keitimo įstatymą ir turėtų jį priimti ne mažes­ ne kaip dviejų trečdalių esančiųjų posėdyje narių balsų dauguma241. Pristatydamas Steigiamajam seimui Konstitucijos projektą, A. Tumėnas šią nuostatą pats apibūdino kritiškai, sakydamas, kad ji jam atrodanti nepilna, esą aiškiai nepasakyta, kas yra referendumas, tačiau Komisija norėjusi, kad piliečių specialiai šiam tikslui išrinkto Steigiamojo seimo priimta Konstitucija galėtų būti keičiama taip pat išimtinai tik su piliečių žinia242. Būdam a Steigiamojo seimo plenumo žinioje, Konstitucija toliau tobulinta, kartu papildomai modeliuota jos keitimo procedūra. Antrojo svarstymo metu ši tvarka, motyvuojant didesniu racionalumu, pa­ prastumu ir tinkamumu, kiek supaprastinama, svarbiausia - atsisakyta naujos sudėties specialaus Seimo rinkimų. Nustatoma, kad į sumanymą keisti Konsti­ 238 Steigiamojo seimo darbai. 199 pos., 1922 05 02, p. 46. 239 Ten pat, 218 pos., 1922 07 18, p. 94. 240 Ten pat, 232 pos., 1922 07 28, p. 25. 241 Lietuvos valstybės konstitucijos projektas, Komisijos pristatytas Steigiamojo seimo prezidiu­ mui H LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 169, lap. 94. 242 Steigiamojo seimo darbai. 176 pos., 1922 02 24, p. 77.

153

MINDAUGAS MAKSIWAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

tuciją turėtų reaguoti tuo metu esantis Seimas, galintis priimti Konstitucijos pakeitimą absoliučia atstovų dauguma. Referendumui numatyta teikti jau Sei­ mo priimtą pakeitimo įstatymą, kurį referendumas gali atmesti, jei balsuojant dalyvauja ne mažiau kaip pusė turinčių balsavimo teisę piliečių ir jei prieš pakei­ timą pasisako ne mažiau kaip pusė dalyvavusiųjų243. Tai turėjo sudaryti palan­ kesnes sąlygas pakeitimo rezultatą lemti Seimui. Referendumas tapo Konstitu­ cijos keitimą tvirtinančia (tiksliau - galinčia jį atmesti) priemone. Pagaliau priimtasis Konstitucijos variantas padidino reikalavimus panoru­ siam keisti Konstituciją Seimui, o referendumo rengimą padarė sąlyginiu, pri­ klausančiu nuo balsavimo dėl Konstitucijos keitimo Seime rezultatų. Konstitu­ cijos papildymas ar pakeitimas laikytas Seimo priimtu, už tai balsavus ne mažesnei nei trijų penktadalių visų atstovų balsų daugumai. Tačiau šiuo atveju Respub­ likos prezidentas, ketvirtadalis visų Seimo atstovų arba penkiasdešimt tūkstan­ čių rinkimų teisę turinčių piliečių per tris mėnesius galėjo pareikalauti Konsti­ tucijos papildymo ar pakeitimo likimą atiduoti spręsti tautai visuotiniu balsavimu (referendumu). Ši išvardytų subjektų teisė nebuvo numatyta tik tokiems Kon­ stitucijos pakeitimams ir papildymams, kurie Seimo buvo priimti ne mažesne nei keturių penktadalių visų atstovų balsų dauguma: tada pastarieji turėjo įsiga­ lioti iškart po jų paskelbimo. Taigi ten, kur paliečiama steigiamoji tautos galia, Konstitucija nesitenkino vien reprezentaciniu veiksniu, o numatė ir tiesioginio suverenios tautos įsikiši­ mo referendumu galimybę. Pasak K. Račkausko, Konstitucija laikanti tautą su­ verenumo turėtoja, bet ne vykdytoja, tik atsitiktiniu arbitru, kai dėl Konstituci­ jos pakeitimo ar papildymo kyla nesutarimas tarp Seimo ir prezidento bei Seimo narių mažumos ar penkiasdešimties tūkstančių piliečių244. N ors menkos, bet vis dėlto tam tikros referendumo galimybės, priimant kon­ stitucijos pataisas, nustatymas buvo pirmasis šio tiesioginės demokratijos elemen­ to Lietuvos konstitucionalizmo istorijoje sankcionavimas, nes laikinieji Lietu­ vos konstituciniai aktai jo nenumatė: Laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai tiesioginės demokratijos institutų nenumatė ir vargu ar galėjo numatyti jau vien dėl to, kad, šalies teritorijai esant iš pradžių vokiečių, o vėliau dar ir bolševikų bei lenkų okupuotai, būtų buvę tiesiog neįmanoma tokių nuostatų įgyvendinti, bet koks visuotinis balsavimas buvo tiesiog neįmanomas. O 1920 metų Laiki­ nosios konstitucijos 2 straipsnyje Steigiamasis seimas pats skelbėsi esąs suvere­ nios galios reiškėju, tapatinamu su tautos valdžia245, todėl papildomas tiesio­ ginis tautos dalyvavimas valstybiniuose reikaluose teisiniu požiūriu būtų buvęs tiesiog beprasmis ir nesuprantamas.

2Ąi Steigiamojo seimo darbai, 199 pos., 1922 05 02, p. 46. 1ĄĄ K. Račkauskas. Lietuvos konstitucinės teisės klausimais. New York, 1967. P. 32.

245 M. Romeris. Reprezentacija ir mandatas. Kaunas, 1926. P. 67-68. 154

1 ». STEIGIAMOJO SEIMO KONSI II UGI JOS

Padėtis pasikeitė priiminėjant 1922 metų Lietuvos konstituciją. D ar ren­ giant Konstitucijos projektą Steigiamojo seimo Konstitucinėje komisijoje, 1921 m. spalio mėnesį vykusiame Valstiečių sąjungos ir Socialistų liaudininkų demokratų partijos kuopų atstovų suvažiavimo nutarime Konstitucijos klausi­ mu, pripažįstant didelę tiesioginės demokratijos institutų įgyvendinimo reikš­ mę auklėjant piliečius, rasta esant būtina, kad Konstitucija liaudžiai garantuotų ne tik tautos iniciatyvos teisę teikti įstatymų sumanymus, bet ir referendumą216. Kalbėdamas dėl Konstitucijos projekto Steigiamojo seimo posėdyje, M. Sleže­ vičius išreiškė pageidavimą, kad net kai kurie Seime priimti svarbūs įstatymai, liečiantys socialinius ir ekonominius gyventojų poreikius, tam tikram skaičiui Seimo narių pageidaujant, turėtų būti atiduodami spręsti tautai, t. y. referen­ dumui246247. Sis siūlymas liko neišgirstas, nors referendumas svarbiausiems įstaty­ mams priimti buvo minimas ne tik valstiesčių liaudininkų248, bet ir Lietuvių krikščionių demokratų partijos programose249. Tačiau ir 1922 metų Lietuvos konstitucijoje įrašytoji, nustatant Konstituci­ jos keitimo ir papildymo tvarką, referendumo galimybė, K. Račkausko įvardy­ ta „tiesiogine tautos intervencija", buvo „tik atsitiktinio pobūdžio“250. Negana to, Konstitucijoje paminėtas šis tiesioginės demokratijos institutas turėjo labiau principo reikšmę, nes referendumo (kaip ir tautos iniciatyvos) įgyvendinimo mechanizmas specialiu įstatymu taip ir liko nereglamentuotas. Konstitucijos keitimo ir papildymo įstatymas, specialiai jo neišskiriant, ta pačia tvarka kaip kiekvienas kitas įstatymas, turėjo būti skelbiamas prezidento. Lietuvos valstybės Konstitucijos nuostatos apie galimo jos keitimo ar papil­ dymo tvarką, tolesnę Lietuvos konstitucijų raidą susiejo su Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktu: Akto įpareigojimu Lietuvos valstybės pamatus nusta­ tęs demokratiškai išrinktas ir Lietuvos tautos valią išreiškiantis Steigiamasis sei­ mas sykiu nustatė tvarką, kurios laikantis, atsiradus reikalui, ateityje jie galėtų būti peržiūrimi. Steigiamojo seimo priimtos Konstitucijos pakeitimai ir papil­ dymai, padaryti griežtai laikantis joje nustatytos tvarkos, būtų užtikrinę jos tęs­ tinumą. Laikantis konstitucinėje teisėje įprastos konstitucijų klasifikacijos pagal jų kei­ timo procedūrų sudėtingumą kriterijaus, kad „lanksčiomis“ laikytinos konstitu­ cijos, kurias valstybės parlamentas galįs pakeisti absoliučia ar nuosaikiai kvalifi­ kuota balsų dauguma251, ir atsižvelgiant į tai, kad parlamentiniam nutarimui

246 Steigiamojo seimo darbai. 177 pos., 1922 03 02, p. 41. 247 Ten pat, 176 pos., 1922 02 24, p. 87-88. 248 Lietuvos valstiečių liaudininkų partijos programa ir statutas. Kaunas, 1927. P. 8. 249 Lietuvių krikščionių demokratų partijos programa ir statutas, [be v. ir m.] p. 3. 2.0 K. Račkauskas. Lietuvos konstitucinės teisės klausimais. New York, 1967. P. 37. 2.1 T. Birmonticnė, E. Jarašiūnas, E. Kūris ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Antrasis leidimas. Vilnius, 2002. P. 132.

155

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

keisti 1922 metų Konstituciją reikalaujama išties didelės - net keturių penkta­ dalių atstovų balsų daugumos (tas pats nutarimas, priimtas trijų penktadalių dauguma, minėta, jau siejamas su referendumo reikalavimu), kuri, ypač daugia­ partinės sistemos sąlygomis, vargu ar galėtų būti laikoma nuosaikia, manytume, kad Lietuvos 1922 metų Konstitucija priskirtina prie „griežtųjų“ . M . Romeris šiuo požiūriu kategoriško Konstitucijos vertinimo nepateikia, bet užsimena, kad jos keitimo konstrukcija, išdėstyta 102-103 straipsniuose, veikianti „didesnį rašytosios konstitucijos nelankstumą“252. Beje, mūsų literatūroje išsakoma ir ki­ tokių nuomonių: antai Lietuvos konstitucinės teisės kurse 1922 metų Konsti­ tucija teikiama kaip galimas „lanksčios“ konstitucijos pavyzdys253. Reikia pažymėti, kad 1922 m. pradžioje, kai Konstitucijos projektas jos kei­ timo reikalingumo sprendimui kiekvienu atveju buvo numatęs sudėtingą refe­ rendumo būdą, visuomeninė vadinamoji Lietuvos Rytų komisija, besirūpinan­ ti pavergto Vilniaus krašto problem om is, dalyvaujant M ykolui Biržiškai, Mykolui Romėnui, Zigmui Žemaičiui ir kitiems žinomiems Lietuvos visuo­ menės veikėjams, į Konstitucijos projekto skyrių, skirtą Konstitucijos keitimui ir papildymui, siūlė įtraukti nuostatą: „Pirmasis valstybės Seimas, kuris bus išrinktas iš visų valstybės teritorijų, įgyja teisę be referendumo peržiūrėti K on­ stituciją“254, t. y. norėta Lietuvai sugrąžintų jos teritorijų gyventojams paleng­ vinti Konstitucijos peržiūrėjimo inicijavimą, tam tikslui nereikalaujant visos tautos sutikimo. Komisijos siūloma nuostata kol kas turėjo likti potencialiai galiojančia, ji buvo nukreipta į neapibrėžtą ateitį, į laikus, kai Vilnius ir jo kraštas vėl sugrįš Lietuvai. Savo siūlymą Komisija motyvavo tuo, kad plačiai lenkų propaguojamo tariamo nusistatymo vadovautis Rytų Lietuvos gyvento­ jų valia ir apsisprendimu fone Lietuvos valstybės poziciją tie patys lenkai vaiz­ davo kaip lietuvių ketinimą nepaisyti Rytų Lietuvos norų, jai iš anksto ir be jos pritarimo primesti Konstitucijoje nustatytas valstybės santvarkos formas. Šis siūlymas, kaip rašo Rimantas Miknys, partijoms nesusitarus, nebuvęs pri­ imtas255. Be to, netrukus Seimui nustačius apskritai supaprastinti Konstitucijos keitimo tvarką, t. y. atsisakius privalomo referendumo Konstitucijos keitimo reikalingumui spręsti, siūloma konstitucinė nuostata apskritai neteko prasmės. Beje, minimas autorius, Rytų komisijos siūlymą apibūdinęs remdamasis M. Romerio dienoraščiu, manytume, netiksliai ji interpretuoja, teigdamas, jog jame kalbant apie pirmąjį Seimą, turėtas omenyje konkretus Pirmasis Lietuvos sei­ mas, išrinktas iš karto Steigiamajam seimui išsiskirsčius (1922 m. spalį), R Mik2,2 M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. D. 1. Kaunas, 1937. P. 358. 251 T . Birmontienė, E. Jarašiūnas, E. Kūris ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Antrasis leidimas. Vilnius, 2002. P. 129. 2M Lietuvos Rytų komisijos 1922 03 11 pos. protokolas H LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1427, lap. 3. 255 R. Miknys. Mykolas Remeris apie 1922 m. Konstitucijos rengimo užkulisius // Mūsų konstitucionalizmo raida: Straipsnių rinkinys. Vilnius, 2003. P. 92.

156

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

nio žodžiais tariant, „Steigiamojo seimo legali tąsa“, tarsi iš anksto žinant, jog jam e jau bus atstovaujami ir Vilnijos gyventojai. Baigiant pažymėtina, kad konstitucinėmis taisyklėmis, numačiusiomis tvar­ ką 1922 metų Lietuvos Konstitucijai peržiūrėti, beveik nebuvo pasinaudota. Tiesa, esama duomenų, kad Trečiojo seimo Ūkininkų sąjungos frakcija 1926 m. Seimui buvo pateikusi Konstitucijos pakeitimo projektą, kuriuo siūlyta greta Seimo sudaryti antruosius parlamento rūmus256, bet oficialiai tas projektas ne­ buvo svarstytas.

5. Konstituciniai kazusai ir jų sprendimas Lietuvos valstybės konstitucijos tekstas buvo kruopščiai suredaguotas. Bet ap­ čiuopti visus margo gyvenimo niuansus neįmanoma, todėl, deja, jis netrukus išryškino kai kuriuos Konstitucijos leidėjų nepakankamai permąstytus dalykus, kai kurias nepakankamai aiškiai suformuluotas nuostatas. O Konstitucijos (kaip ir kitų įstatymų) aiškinimo teisės pati Konstitucija niekam nesuteikė, tai savo 1925 m. vasario 4—10 d. nutarime buvo net iškėlęs ir specialiai pabrėžęs Vyriau­ siasis tribunolas257. Ši aplinkybė nekart buvo sukūrusi konstitucinius kazusus, sukėlusius rūpes­ čių tam tikroms valstybės institucijoms. Vienas pirmų tokių kazusų paaiškėjo po Konstitucijos priėmimo praėjus vos kiek daugiau nei keturiems mėnesiams. T ai —Respublikos prezidento rinkimų tvarkos taisyklių Konstitucijoje formulavimas. Lietuvoje susiformavusi seimokratija kėlė tam tikrą politinę painiavą. Vals­ tybės valdžios stabilumas priklausė nuo partinės daugumos Seime pastovumo, o jį pasiekti to meto sąlygomis nebuvo paprasta. Lietuvoje funkcionavo daugia­ partinė sistema, su savais kandidatų sąrašais, kuriems rinkimų komisijoje įre­ gistruoti pagal įstatymą tereikėjo penkiasdešimties rinkėjų parašų, Seimo rinki­ muose dalyvaudavo daugybė įvairių smulkių grupių. Konstitucijoje ir Rinkimų įstatyme įtvirtinta proporcinė atstovavimo sistema buvo dviprasmė: įvairūs gy­ ventojų sluoksniai ir grupės turėjo palankiausias sąlygas būti atstovaujami par­ lamente, tačiau visuomenės susiskaldymas buvo perkeltas ir į parlamentą ir ap­ sunkino jo darbą, turėjo neigiamą poveikį politiniam stabilumui valstybėje. Pirmajame Seime, išrinktame 1922 m. spalio 10-11 d., skaitlingiausias krikš­ čionių demokratų blokas susidėjo iš 38 narių iš bendro 78 jo narių skaičiaus, t. y. absoliučios daugumos jis neturėjo. Zonduojant koalicijos galimybes, vy­ riausybės sudaryti neskubėta. Nepavykus susitarti, krikščionys demokratai vie2.6 A. Stulginskis. Valstybės Konstitucijos projektui pasirodžius // XX amžius. 1938, Nr. 34. 2.7 Vyriausiojo tribunolo 1924-1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisin­ gumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle / Spaudai parengė J. Byla. Kaunas, 1933. P. 23.

157

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

ni ryžosi imtis prezidento rinkimų. Opozicijai tuos rinkimus boikotuojant, į Seimo posėdį gruodžio 21 d. tesusirinko 38 jo nariai. Kvorumui to užteko, nes pagal 1922 m. rugpjūčio 17 d. priimtą Steigiamojo seimo statuto papil­ dymą ir pakeitimą (VZ. 1922, N r. 104/813; šiuo statutu, dar neturėdamas savo, buvo nutaręs naudotis ir Seimas), Seimo posėdis buvo teisėtas dalyvaujant bent trečdaliui narių. Konstitucija (41 str.), apibūdindama prezidento rinkimų tvarką, tenkinosi nurodymu, kad jis „renkamas slaptu balsavimu absoliučia atstovų balsų daugu­ ma“ ; du kartus balsuojant niekam negavus absoliučios daugumos, prezidentas rinktinas iŠ dviejų, gavusių daugiausia balsų, ir išrinktu laikytinas gavęs jų dau­ giau už kitą pretendentą. Pats Steigiamojo seimo statutas prezidento rinkimų procedūros apskritai nereglamentavo. Pradėdamas Seimo posėdį, pirmininkas priminė, jog praėjusią dieną Seimo nariams buvusios išdalytos prezidento rinkimų tvarkos taisyklės, ir paklausė, ar esama nesutinkančių su jomis. Tokių neatsirado. Išdalijus balsavimo korteles, visos trys bloką sudarančios organizacijos delegavo po žmogų balsams skaičiuo­ ti. Iš balsavusiųjų gauta 18 kortelių, visos paduotos už A. Stulginskį. Antrojo balsavimo gauta 20 kortelių, iš jų už A. Stulginskį - 15 kortelių, E. Galvanaus­ k ą - trys, A. Smetoną - dvi. Trečiojo balsavimo metu paduotos 36 kortelės, visos už Aleksandrą Stulginskį, kuris, gavęs absoliučią balsavusių Seimo narių balsų daugumą, buvo paskelbtas išrinktu258. Tai, kad Konstitucija nurodė „absoliutinės atstovų balsų daugumos“ reikala­ vimą, davė opozicijai pagrindą apkaltinti krikščionių demokratų bloką Konstitu­ cijos sulaužymu ir kvestionuoti prezidento išrinkimo teisėtumą, nes, esą, Kon­ stitucija tam reikalaujanti absoliučios visų Seimo atstovų daugumos. Atsikirsta remiantis buvimu Konstitucijoje straipsnių, kuriuose tam tikrais atvejais įsakmiai reikalaujama būtent visų atstovų daugumos: 44-uoju - pagal kurį atstatydinti prezidentą reikia dviejų trečdalių visų atstovų balsų daugumos; 50-uoju - visų atstovų balsų daugumą, reglamentuojant prezidento veto įveikimą, paminėju­ siu dukart; 63-iuoju - pagal kurį absoliučios visų atstovų balsų daugumos rei­ kalauta aukščiausiems valstybės pareigūnams patraukti baudžiamojon atsako­ mybėn259, tuo tarpu pagal 41 straipsnį išrinkti prezidentą tokio reikalavimo nekelta. Docentas A. Tumėnas (reikia prisiminti, kad jis taip pat atstovavo krikščio­ nių demokratų blokui), remdamasis konstitucine nuostata, reglamentavusia pre­ zidento rinkimų tvarką, studentams dėstė įstatymo aiškinimo būdus, kiekvienu atveju, beje, prieidamas tas pačias išvadas: pasak jo, gramatinis aiškinimas - jei minėtoje Konstitucijos 44 straipsnio nuostatoje nesama žodžio „visų“ , vadina158 Seimo stenogramos. Pirmasis seimas. 14 pos., 1922 12 21, p. 1-2. 259 Ten pat, 17 pos., 1923 01 12, p. 2. 158

III. .MF.ICIAMOJO SEIMO KONSTII'L'UJO S

si, jis čia nereikalingas, įstatymų leidėjai sąmoningai jo neįrašė; loginis aiškini­ mas —prezidentas renkamas Seimo posėdyje, todėl, kalbant apie absoliučią bal­ sų daugumą, turimi omenyje jame dalyvaujantys atstovai; istorinis, arba, A. Tumėno žodžiais tariant, aiškinimas pasinaudojant medžiaga, kuria naudojosi Konstitucijos autoriai, —41 straipsnį redaguojant pasinaudota Čekoslovakijos konstitucija, pagal kurią rinkimų rezultatai taip pat nustatomi absoliučia posė­ dyje dalyvaujančių atstovų dauguma260. M . Romeris rašė, kad šis Konstitucijos nuostatos interpretavimo ginčas bu­ vęs tuščias, „nors abi šalys per Seimo debatus kiekviena stengėsi įrodyti savo interpretacijos tezę, bet jokios vilties įtikinti priešą, be abejo, nė viena jųjų ne­ turėjo, nes buvo aišku, kad tiek viena, tiek antra interpretacija rėmėsi ne įsitiki­ nimu, bet partiniais sumetimais ir politine aistra“261. Kad ir kaip butų, 1922 metų prezidento rinkimais pats Seimas teisėtame savo posėdyje išsprendė vieną iŠ konstitucinių kazusų. Ir kai praėjus ketveriems metams, iškart po 1926 m. gruodžio perversmo, formaliai vėl susiklostė panaši situacija, nors naujame Seimo statute (VZ. 1924, Nr. 163/1152) prezidento rinkimų tvarka vėl nebuvo reglamentuojama, jau buvo viskas aišku: 1926 m. gruodžio 19 d. į nepaprastąjį Trečiojo seimo posėdį susirinko 43 jo nariai iš 85, balsuojant paduota 40 kortelių, iš jų 38 kortelės - už A. Smetoną, dvi tuščios262. Taip prezidentu buvo išrinktas jau po pirmojo balsavimo gavęs abso­ liučią posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų daugumą asmuo. A. Smetonos ir jo Šalininkų atėjimas į valdžią kariniu perversmu, supranta­ ma, nieko bendra su konstitucine tvarka neturėjo. Tačiau A. Smetonos rinki­ mo prezidentu procedūra formaliai buvo atlikta be priekaištų, laikantis visų ją reglamentuojančių taisyklių. T am tikrų keblumų įgyvendinant Lietuvos 1922 metų Konstitucijos nuo­ statas atsirado taikant taisykles, pagal kurias baudžiamojon atsakomybėn galėjo būti traukiami aukščiausieji valstybės pareigūnai - prezidentas ir ministrai, nu­ statytas Konstitucijos 63 straipsnyje ir pavedusias baudžiamąją bylą jiems kelti Seimui, o iškeltos bylos sprendimą, kaip minėta, - Aukščiausiajam Lietuvos teismui. Atitinkamus konstitucinius kazusus pirmiausia sukėlė dvi atskiros baudžia­ mosios bylos, viena jų iškelta buvusiam ministrui pirmininkui ir užsienio reika­ lų ministrui A. Voldemarui, antra - buvusiam užsienio reikalų ministrui J. Pu­ rickiu!, abi už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi savanaudiškais tikslais. Neaiškumų pirmiausia kilo dėl baudžiamųjų bylų jiems iškėlimo teisėtumo. T iek A. Voldemarui, tiek J. Purickiui bylos buvo iškeltos dar iki priimant

200 A. Tumėno valstybinės teisės paskaitų i.

¿pektas (1927) H LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 71, lap. 4.

261 [M. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konsii.ucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 146. 262 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas. 64 ncpapr. pos., 1926 12 19. p. 2.

159

MINDAUGAS MAKSIMAIT1S LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Konstituciją, todėl, suprantama, nesilaikant joje nustatytos tvarkos. Norėdama gauti atsakymą į iškilusią problemą, Vyriausybė kreipėsi į Seimą, prašydama paaiškinti, ar turi teismas teisę iškelti bylą dėl tarnybos nusikaltimų ministrui, neatsiklausęs Seimo, kaip to reikalaujama pagal Konstitucijos 63 straipsnį. Į paklausimą Seimas 1924 spalio 29 d. atsakė rezoliucija, kurioje nurodė, kad ministrų baudžiamosioms byloms, numatytoms Konstitucijos 63 straipsnyje, Konstitucijos reikalavimas privalo būti taikomas263. Plačiai Šiuo klausimu savo nuomonę, nesutinkančią su čia Seimo išsakytąja, išsakė Vyriausiasis tribunolas 1923 m. vasario 4 -1 0 d. sprendime J. Purickio ir kitų byloje. Vyriausiojo tribunolo manymu, teismas privalo vadovautis tik įsiteisėjusiais įstatymais, tat paprasta Seimo nuomonė teismui nesanti privaloma; be to, Kon­ stitucija įstatymų aiškinti Seimui nepavedusi264. Dėl konkrečios situacijos, kai baudžiamoji byla buvusiam ministrui buvo iškelta ne Seimo, o valstybės gynė­ jo, vadovaujantis Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo 34 straipsniu („... valstybės valdininkai, nusikaltę eidami savo pareigas, valsty­ bės gynėjo traukiami atsakomybėn...“), Tribunolas manąs, kad konstitucinė norma dėl baudžiamosios bylos iškėlimo prezidentui ir ministrams tvarkos esanti procesinio pobūdžio, o procesinės teisės ir pareigos vertinamos procesiniais įsta­ tymais, galiojusiais tų procesinių veiksmų padarymo metu; procesiniai veiks­ mai, sykį teisėtai padaryti, lieka galioti, vėliau įsiteisėjęs naujas procesinis įstaty­ mas minimo veiksmo nedaro nesamu ir atliktinu antrą kartą, nebent tai pačiame naujame įstatyme būtų įsakmiai nurodyta265. Vyriausiasis tribunolas taip pat manąs, kad Konstitucijos 3 straipsnis, nustatęs Konstitucijai priešingų įstaty­ mų negaliojimą, liečiąs materialinio pobūdžio normas, o aptariamai Konstitu­ cijos 63 straipsnio normai neteikama jokios ypatingos reikšmės, kuri leistų ją išskirti iš paprastų procesinių normų266. Tai, kad J. Purickis buvo ne tik ministras, bet ir Seimo atstovas, kuriam Kon­ stitucijos 38 straipsnis suteikė imunitetą, Vyriausiajam tribunolui davė progą atkreipti dėmesį į tai, kad pagal šį straipsnį reikalaujama Seimo sutikimo tik suimti Seimo atstovą, o šiuo atveju kaltinamasis nebuvęs suimtas267, vadinasi, Konstitucijos nuostatos nebuvusios pažeistos. Dar didesnę painiavą nelauktai sukėlė tame pačiame Konstitucijos 63 straips­ nyje įrašytas baudžiamųjų bylų, iškeltų prezidentui ir ministrams, teismingu-

263 Seimo stenogramos, Antrasis seimas. 129 pos., 1924 10 29, p. 19. 2M Vyriausiojo tribunolo 1924-1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisin­ gumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle / Spaudai parengė J. Byla. Kaunas, 1933. P. 22. 205 Ten pat, p. 24-25. 266 Ten pat, 26-27. 267 Ten pat, p. 28. 160

m.

s t i -i c i a m o j o sf . im o k o n s t i t u c i j o s

mas Aukščiausiajam Lietuvos teismui, taip pat Konstitucijos skyriuje „Teis­ mas“ esantis 67 straipsnis, skelbiantis, jog Aukščiausiasis teismas visai Respub­ likos teritorijai tėra vienas. Šios konstitucinės nuostatos buvo inkorporuotos į visus tris Lietuvoje ga­ liojusio rusų baudžiamojo proceso įstatymų neoficialius vertimus į lietuvių kal­ bą (atitinkam ai 246 str., 218-1 str., 218 str. 2 d.)268. Komentuodamas šias nuostatas kodekso komentare, M. Kavolis jų atsiradimą siejo su carinės Rusijos teismų sistema, kurioje, be aukščiausiųjų teismų - Senato ir Vyriausiojo kariuo­ menės teismo, buvęs dar ir ypatingas Aukščiausias baudžiamasis teismas, skirtas vyriausiems valstybės valdininkams teisti. Lietuvos konstitucija vietoj trijų aukš­ čiausiųjų teismų nustačiusi vieną269. Konstitucijos projektą trečiąjį kartą svarstant Steigiamojo seimo posėdyje, M . Sleževičius siūlė Aukščiausiąjį teismą pagrindiniame įstatyme įvardyti tie­ siog Vyriausiuoju tribunolu270. Projekto referentas į šį siūlymą atsakė, kad Kon­ stitucijoje Vyriausiojo tribunolo minėti nesą tikslinga, tai padarysiąs paprastas įstatymas271. Iš šio nedidelio pasikeitimo nuomonėmis darytina išvada, kad Konstitucijos rengėjai, minėdami Aukščiausiąjį teismą, turėjo omenyje tuo me­ tu Lietuvoje veikusią aukščiausią teismo instanciją - Vyriausiąjį tribunolą, ir, matyt, todėl, kad manyta, jog gyvenime Lietuvos aukščiausiosios teismo ins­ tancijos pavadinimas paprasčiausiai gali neišlikti, keistis, versdamas sykiu keisti ir Konstituciją. Gyvenime dalykai ėmė klostytis kitaip. Advokatai jau minėtoje J. Purickio baudžiamojoje byloje, remdamiesi Konstitucija, ėmė įrodinėti, jog Vyriausia­ jam tribunolui nepriklauso nagrinėti tą bylą, jog prezidentui ir ministrams teis­ ti reikia laukti naujo įstatymo ir pan. T at Vyriausiasis tribunolas, operuodamas Konstitucijos ir įstatymų —Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo, 1921 metų jo papildymo ir pakeitimo, Laikinųjų Armijos teismo įstatų - normomis, argumentavo, kad būtent Vyriausiasis tribunolas esąs nu­ matytas kaip aukščiausioji Lietuvos teismo instancija, todėl „Konstitucijos nu­ matytas Aukščiausiasis teismas dabar mūsų valstybėje yra Vyriausiasis Lietuvos tribunolas“272. Padėti spręsti Šį neaiškumą, atrodo, būtų galėjęs gramatinis Konstitucijos teksto aiškinimas: jei Konstitucijos tekste „aukščiausiasis teismas“ rašomas ma­

268 Baudžiamojo proceso įstatymas (bendrieji dėsniai ¡r pirmoji knyga). „Teisės“ priedas A. Kriščiukaičio suredaguotas. Kaunas, 1924; Baudžiamojo proceso įstatymas. Išleido J. Byla. Kaunas, 1930; Baudžiamojo proceso įstatymas su komentarais / Red. M. Kavolis. Kaunas, 1933. 269 Baudžiamojo proceso įstatymas su komentarais / Red. M. Kavolis. Kaunas, 1933. P. 629. 270 Steigiamojo seimo darbai. 227 pos., 1922 07 20, p. 58. 271 Ten pat, 228 pos., 1922 07 21, p. 67. 272 Vyriausiojo tribunolo 1924-1933 metų visuoriniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingu­ mo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle / Spaudai parengė J. Byla. Kaunas, 1933. P. 20. 161

MINDAUGAS MAKSIMA1TIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

žąja raide, t. y. kaip bendrinis daiktavardis, tai neabejotinai turėtų reikšti, kad taip įvardijama esama aukščiausioji teismo instancija - Vyriausiasis tribunolas. Iš tikrųjų ši institucija Konstitucijoje įvardijama „Aukščiausiuoju Lietuvos T eis­ mu“ , t. y. tikrinio daiktavardžio forma, tačiau iš to daryti kategorišką išvadą, kad čia turima omenyje konkreti taip pavadinta institucija, neduoda pagrindo aplinkybė, jog Konstitucijos tekste bendrine prasme vartojamas žodis „teismas“ kartais taip pat yra rašomas didžiąja raide (pavyzdžiui, 2 § - „Valstybės Valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas“). Galimas daiktas, kad tokia neaiški padėtis paskatino buvusį patį Steigiamojo seimo Konstitucinės komisijos pirmininką A. Tumėną, 1923-1925 m. einantį teisingumo ministro pareigas, rengiant naują Teismų sutvarkymo įstatymo pro­ jektą, modeliuoti jame Aukščiausiąjį teismą, specialiai skirtą galimoms aukš­ čiausiųjų valstybės vyrų baudžiamosioms byloms nagrinėti. Parengtas įstatymo projektas buvo didelės apimties —234 straipsniai, plius aštuoni įvedamojo įstatymo straipsniai273. Pagal projektą bendrosios kompeten­ cijos teismų sistemą Lietuvoje turėjo sudaryti: nuovadų teisėjai, apygardų teis­ mai, Vyriausiasis tribunolas (kaip vyriausiasis apeliacinis teismas ir teismas tam tikroms Klaipėdos krašto byloms), Senatas (sumanytas kaip atskira kasacijos ir revizijos instancija) ir, „tam tikrais atsitikimais“, Aukščiausiasis Lietuvos teis­ mas. Projekte pažymėta, kad bažnytinių, kariuomenės ir kitų teismų sutvarky­ mą nustatys kiti įstatymai274. Suprantama, kad įdomiausia mūsų nagrinėjamos problemos kontekstu teis­ mo grandis šiame projekte yra Aukščiausias Lietuvos teismas, pagal projekto rengėjų sumanymą turėjęs tapti Konstitucijoje minima teismo grandimi, turė­ jusia vienintelę paskirtį - atsiradus reikalui teisti prezidentą ir ministrus už jų tarnybos nusikaltimus ir valstybės išdavimą. Teisingumo ministro A. Tumėno vardu rašytame Teism ų sutvarkymo įsta­ tymo projekto aiškinamajame rašte sakoma, kad projekto rengėjų dėl Šio teis­ mo reikštos dvi nuomonės: 1. Senatas, būdamas aukščiausiu teismų sistemoje kasacijos ir revizijos teismu, tam tikros sudėties paverčiamas Aukščiausiuoju teismu prezidento ir ministrų byloms spręsti; 2. prezidento ir ministrų byloms spręsti turintis būti atskiras teismas, dėl priklausančių jam bylų svarbos Konsti­ tucijoje pavadintas Aukščiausiuoju teismu. Projekto rengėjų apsistota ties ant­ rąja nuomone, atsižvelgiant į tai, kad vyriausybės nariams, kurių baudžiamo­ sios bylos būtų nagrinėjamos Aukščiausiajame teisme, taip pat, jų manymu, turėtų būti užtikrinta teisė į ne vienos instancijos teismą275: nuteisti Aukščiau­ siojo teismo, jie turėtų galimybę po to kreiptis su apeliaciniu skundu į Vyriau2,3 Teismų sutvarkymo [statymas. Projektas // LCVA, f. 1556, ap. 3, b. 16, lap. 11-17. 274 Ten pat, lap. 1. 275 Paaiškinamasis raštas prie Teismų sutvarkymo įstatymo projekto // LCVA, f. 1556, ap. 3, b. 16, lap. 18-19.

162

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

siąjį tribunolą, ir su kasaciniu skundu - į Senatą. Vadinasi, šio teismo pavadini­ mas (Aukščiausiasis teismas) projekte buvo priderintas prie Konstitucijos, bet visai neatspindėjo realios jo padėties teismų hierarchijoje. Pagal įstatymo projektą Aukščiausiojo teismo pirmininku turėjo būti Senato pirmininkas, teisėjais - trys Senato teisėjai, taip pat - Seimo atstovas, renkamas Seimo visai savo kadencijai, prezidento visam prezidentavimo laikui skiriamas asmuo, ir universiteto atstovas, universiteto senato išrinktas trejiems metams276. Iš Vyriausiojo tribunolo pirmininko Antano Kriščiukaičio 1924 m. rašyto ,Aiškinam ojo rašto“ jo parengtam Baudžiamojojo proceso įstatymo laisvam vertimui matyti, kad minimas Teismų sutvarkymo įstatymo projektas jau buvo priimtas Teisingumo ministro taryboje277, paskui pasiekė Seimą. Tačiau teisin­ gumo ministru tapus Vincui Karobliui (1925 m.), Ministrų kabinetas projek­ tą iš Seimo atsiėmė. Ministraujant 1926 m. M . Sleževičiui, nedaug pakoreguo­ tas projektas buvo išsiuntinėtas žymiausiems teisininkams prašant jų nuomonės, bet tuo viskas ir baigėsi278. O pats A. Tumėnas Lietuvos konstitucinės teisės paskaitoje studentams pripažino, kad Konstitucija aukščiausiuoju Lietuvos teis­ mu laiko ne ką kitą, o Vyriausiąjį tribunolą279. Minėta, kad pagal 1922 metų Konstitucijos 68 straipsnį teismui pavesta spręsti administracijos įsakymų teisėtumą. Pasirodžius šiai Konstitucijos nuo­ statai buvo galima tikėtis visiško Šios institucijos įteisinimo atitinkamais įstaty­ mais. Tačiau tokių įstatymų nebuvo, neteko aptikti duomenų, kad jie, šiai kon­ stitucijai galiojant, apskritai būtų buvę rengiami. Pavieniai piliečiai ir jiems atstovaujantys advokatai, galiojant Konstitucijai, nekart buvo mėginę kreiptis į įvairias teismo grandis su skundais dėl administra­ cijos aktų, pažeidusių teisėtus žmonių interesus, bet nė vienas teismas nepripaži­ no savęs kompetentingu spręsti Šį klausimą. Vyriausiasis tribunolas, į kurį taip pat tuo reikalu buvo kreiptasi, pritarė žemesniųjų teismų nuomonei, motyvuo­ damas tai Konstitucijos 66 straipsniu, pagal kurį teismų organizaciją, kompe­ tenciją ir jurisdikciją turėjo nustatyti įstatymas, tuo tarpu galiojantys įstatymai niekam nebuvo pavedę spręsti administracinio akto teisėtumo280. Pasak Vyriau­ siojo tribunolo, administracijos įsakymų teisėtumą Konstitucijos 68 straipsnis apskritai paveda spręsti teismui, nustatytam jos 2 straipsnyje, tačiau nenuro­ dydamas konkrečios teismo grandies281. O mūsų laikinieji teismų sutvarkymo ir 276 Teismų sutvarkymo įstatymas. Projektas // LCVA, f. 1556, ap. 3, b. 16, lap. 2. 277 Baudžiamojo proceso įstatymas (bendrieji dėsniai ir pirmoji knyga). „Teisės“ priedas A. Kriščiukaičio suredaguotas. Kaunas,1924. P. 186. 27B Aiškinamasis raštas dėl Ministerių kabineto priimtos Valstybės tarybos išlaidų sąmatos 1929 me­ tams // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 603, lap. 92. 279 A. Tumėno valstybinės teisės paskaitų konspektas (1927)//LCVA, f. 1557,ap. I, b. 7 1 ,lap. 15. 280 M. Romeris. Administracinio teismo įstatymo projektas // Židinys. 1940, Nr. 5-6, p. 562. 281 Vyriausiojo tribunolo 1924—1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingu­ mo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle / Spaudai parengė J. Byla. Kaunas, 1933. P. 21.

163

MINDAUGAS MAKSIMAIT1S LIETUVOS VAUSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

kiti tam tikri įstatymai, liečiantys teismų organizaciją, kompetenciją ir jurisdik­ ciją, taip pat nenustato jokios ypatingos administracinių įsakymų apskundimo tvarkos, ir todėl, kol tokia tvarka bus nustatyta, Konstitucijos 68 straipsnio tai­ syklė tegali būti taikoma sprendžiant jiems bendrąja tvarka pavestas bylas, kai jose iškyla kurio nors administracijos įsakymo teisėtumo klausimas; kol tokio įstatymo nėra, negalima „savo nuožiūra imtis funkcijos, kuri nėra pavesta“28,1. Kitoje byloje Vyriausiasis tribunolas nurodė, kad „teismų administracijos įsaky­ mų teisėtumui spręsti Rusijoj, galima sakyti, nebuvo. Todėl nebuvo nustatyta ir tam tikros tvarkos, kaip turi teismai administracines bylas spręsti. Pavesdama administracines bylas teismui spręsti, Konstitucija duoda teismui naujos rūšies darbą, įveda teismo srity naują principą. Bet čia yra būtinai reikalinga dar nusta­ tyti, kurie administracijos įsakymai, kuriems teismams, kuria tvarka yra skun­ džiami ir turi būti sprendžiami. T at yra reikalinga naujo įstatymo“282283. 1922 metų Lietuvos valstybės Konstitucijai galiojant įstatymas, kaip minė­ ta —būtinas jos 68 straipsnio nuostatai įgyvendinti, nebuvo ne tik išleistas, bet ir pamėgintas rengti. M. Romeris dėl to kaltino įstatymų leidėją. Pasak jo, tai atsitiko „tik dėl įstatymų leidėjo, nepasirūpinusio (iš tikrųjų nenorėjusio pasi­ rūpinti) Šio konstitucinio nuostato įgyvendinimu, apsileidimo“284.

6. Klaipėdos krašto padėties konstitucinio reglamentavimo raida Tam tikrą impulsą konstitucinei Lietuvos raidai davė 1923 m. įvykęs Klaipė­ dos krašto prisijungimas prie Lietuvos. Steigiamasis seimas, dar 1921 m. lapkričio 1 1 d . priimdamas Klaipėdos kraš­ tą liečiančią rezoliuciją, buvo išreiškęs nusistatymą jam Lietuvos sudėtyje su­ teikti demokratiniais pagrindais pagrįstą autonomiją285. Kiek vėliau, 1922 m. Steigiamojo seimo priimtoje Lietuvos valstybės konstitucijoje, tos autonomijos principai nebuvo suformuluoti, bet nurodyta (3 str.) bendras principas, jog dėl vietos gyventojų reikalų ypatingumo iš atskirų Lietuvos sričių (nebūtinai Klaipėdos krašte) gali būti sudaryti autonominiai vienetai, kurių sienas ir teises nustatys įstatymas. Kaip žinoma, Vokietijai Pirmajame pasauliniame kare patyrus pralaimėji­ mą, jos valdytas Klaipėdos kraštas, motyvuojant lietuviška krašto gyventojų dau­ gum os kilme, Versalio taikos sutartimi nuo jos buvo atskirtas. Tačiau kalbos apie šio krašto perdavimą Lietuvai, tuomet dar neturėjusiai tarptautinio pripa­ 282 Vyriausiojo tribunolo praktika. Lietuvos konstitucija // Teisė. 1922-1923, Nr. 4, p. 46-47. 285 Vyriausiojo tribunolo 1924-1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingu­ mo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle / Spaudai parengė J. Byla. Kaunas, 1933. P. 22. 284 [M. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 410. 289 Steigiamojo seimo darbai.139 pos. 1921 11 11, p. 48.

164

•

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONSTITUCIJOS

žinimo, tada nebuvo: Taikos konferencija jj pavedė globoti trečiosioms šalims, o tiesioginį krašto administravimą perdavė Prancūzijai. Vakarų valstybėms krašto likimo sprendimą vilkinant, politinė įtampa ap­ link jį didėjo. Šiom is aplinkybėmis 1923 m. sausio 9 d. vietos gyventojai Šilu­ tėje įkūrė Vyriausiąjį gelbėjimo komitetą, kuris paskelbė imąs krašto valdžią į savo rankas286. Paimti faktinį krašto valdymą Gelbėjimo komitetui padėjo kraš­ to sukilėliai, remiami Lietuvos Vyriausybės, ir savanoriai iš Didžiosios Lietu­ vos. T ų pat metų sausio 19 d. speciali Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėji­ mo komiteto skyrių narių ir krašto politinių ir ekonominių organizacijų atstovų, susirinkusių į Visuotinį seimą, deklaracija pareiškė apie krašto jungimąsi auto­ nominiais pagrindais prie Lietuvos Respublikos287. Atsakydamas į šį pareiškimą, Lietuvos Seimas savo 1923 m. sausio 24 d. rezoliucija patvirtino pirmiau minėtą Steigiamojo seimo 1921 m. rezoliuciją ir pavedė Vyriausybei imtis priemonių ją įgyvendinti288. Autonomijos suteikimu siekta palengvinti krašto gyventojams, kurių daugumą kilmės ir kalbos požiū­ riu sudarė lietuviai, bet dėl šimtmečius trukusios priklausomybės Prūsijai nuė­ jusiems skirtingą nei jų tautiečiai iš Didžiosios Lietuvos evoliucijos kelią, per­ ėjimą iš vienos valstybės į kitą289. Nelaukdama krašto statuso nustatymo tarptautiniu mastu ir skubėdama pa­ demonstruoti ištikimybę duotam įsipareigojimui dėl autonomijos, Lietuvos Vy­ riausybė iš karto pati mėgino imtis iniciatyvos teisiškai nustatyti krašto statusą Lietuvos sudėtyje. T am tikslui 1923 m. sausio pabaigoje - vasario pradžioje ji parengė dokumento, pavadinto Klaipėdos krašto konstitucija (vėliau —Laiki­ nuoju Klaipėdos krašto savivaldybės statutu)290, projektą. Projekte pabrėžiamas laikinas dokumento pobūdis - „kol krašto likimas bus sutvarkytas tarptautinių santykių atžvilgiu“. Konstitucijos projektas neapibūdino Klaipėdos krašto autonomijos ribų, bet mėgino nustatyti jo organizacijos struktūrą. Aptariant šią struktūrą, krašto konstitucijos projekte nenumatyta jame steig­ ti naujų institucijų, o pripažintos veikiančiomis jau esančios. Pirmiausia suve­ reniteto nešėju ir laikinuoju parlamentu projekte skelbiamas jau minėtas, suki­ limo išvakarėse susikūręs Vyriausiasis gelbėjimo komtetas, kurio sudarymo ir kadencijos klausimai čia nereglamentuojami. Vyriausiajam gelbėjimo komite­ tui norėta pavesti įstatymų leidybą ir jų vykdymo priežiūrą. 286 R. Valsonokas. Klaipėdos problema. Fotograf. leidinys. Vilnius, 1989. P. 97. 287 Seimo stenogramos. Pirmasis seimas. 20 pos. 1923 01 23, p. 11. 288 Ten pat, 21 pos. 1923 01 24, p. 5. 289 D. Krivickas. Klaipėdos krašto teisinė būklė Lietuvos konstitucinės teisės sistemoje pagal 1924 m. Statutą. Kaunas, 1940. P. 67. 290 Klaipėdos krašto konstitucijos ir Laikino Klaipėdos krašto savivaldybės statuto projektai // LCVA, f. 383, ap. 4, b. 61, lap. 84-85, 88-90.

165

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBES KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Konstitucijos projekte taip pat numatyta išsaugoti krašto institucijas, veiku­ sias pagal 1920 m. rudenį tuometinio krašto gubernatoriaus, generalinio An­ tantės valstybių atstovo D . J. Odry įsakymą291. T at pagrindiniu krašto vykdo­ mosios valdžios organu projekte skelbta direktorija, kurios prezidentą pavesta skirti Vyriausiajam gelbėjimo komitetui. Komitetas taip pat turėjo tvirtinti šio prezidento teikiamą direktorijos sudėtį. Direktorijai manyta pavesti valdyti kraš­ tą, rengti įstatymų projektus, palaikyti ryšius su užsieniu ir kita. Nurodytas direktorijos atsakingumas Gelbėjimo komitetui, o Gelbėjimo komiteto teisė teikti direktorijai paklausimus. Visi įstatymai turėjo būti skelbiami Vyriausiojo gelbėjimo komiteto pirmi­ ninko ir kontrasignuojami direktorijos prezidento. Ekonominiams klausimams svarstyti konstitucijos projekte numatyta išsau­ goti Valstybės tarybą, kuri aprobuotų visus Gelbėjimo komiteto įstatymus eko­ nominiais reikalais. Tačiau projektas nenustatė, kas ir kaip tą tarybą sudarys (pagal D . J. Odry įsakymą, taryba susidėjo iš Klaipėdos miesto ir krašto apskri­ čių, taip pat svarbiausių ekonominių ir profesinių organizacijų atstovų). Remiantis krašto konstitucijos projektu, kol būsiąs išspręstas krašto likimas, Vyriausiasis gelbėjimo komitetas skirsiąs vyriausiąjį kariuomenės vadą, galė­ siantį naudotis karo meto teisėmis —sudaryti nepaprastuosius teismus ir prisi­ imti dalį direktorijos funkcijų. Svarbi buvo projekto nuostata, kad iki to laiko krašte galioję įstatymai galė­ sią būti keičiami tik įstatymu, taip angažuojantis įtvirtinti krašte savo teisės sistemą. Be to, skelbiama taisyklė, kad mokesčiai bus nustatomi tik įstatymu. Krašto konstitucijos projektas įtvirtino dvikalbystę: buvo skelbiama vienoda lietuvių ir vokiečių kalbų padėtis. Šiam Klaipėdos krašto konstitucijos projektui tolesnė eiga nebuvo duota. Greitai nustojo gyvavusi ir pagrindinė projektuota konstitucinė institucija: 1923 m. vasarį Klaipėdos krašto reikalu prasidėjus tarptautinėms deryboms ir Antantės valstybėms pareikalavus, kad Lietuvos Vyriausybė paleistų Gelbėjimo komitetą, šis, nenorėdamas komplikuoti padėties, pasiskelbė nutraukiąs savo veiklą292. Pastatyta prieš įvykusį faktą, Ambasadorių konferencija 1923 m. vasario 16 d. nutarė Klaipėdos krašto teritoriją, išsaugant jo autonomiją, oficialiai priskirti Lietuvai, tat tolesnis krašto likimas iŠ esmės buvo išspręstas. Taip pat numatyta, kad detaliai krašto valdymo tvarka būsianti reglamentuota vėliau. Šis reikalas iŠ Lietuvos Vyriausybės ir Tautų Sąjungos institucijų pareikalavo dar ilgų ir sun­ kių derybų.

291 R. Valsonokas. Klaipėdos problema. Fotograf. leidinys. Vilnius, 1989. P. 63-64. 192 Ten pat, p. 105-106.

166

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONVI'H L'CIJOS

Mėginant primesti Lietuvai konvenciją, kuri Klaipėdos kraštui būtų suteiku­ si beveik suverenios valstybės pobūdį, o uoste sudarytų sąlygas šeimininkauti Lenkijai, Ministrų kabinetas 1923 m. balandžio 3 d. nutarė šį projektą laikyti nepriimtinu ir Lietuvos delegacijai pavedė siūlyti savo priešinį projektą, kuris remtųsi principais, suformuluotais minėtuose 1921 m. Steigiamojo seimo ir 1923 m. Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto dokumentuose293. Tokiame priešiniame projekte, sukonkretinusiame Lietuvos siūlymus svarbiausiais busi­ mosios konvencijos klausimais, Lietuvos delegacijos pateiktame derybų partne­ riams balandžio 11 d., įsakmiai išvardijama krašto valdžios institucijų kompe­ tencija, visa kita paliekant Lietuvos Respublikai, siūlyta įvesti Respublikos Vyriausybei krašte atstovausiančio gubernatoriaus instituciją, numatyta Res­ publikos prezidento veto teisė krašto atstovų rūmų išleistiems įstatymams, jiems peržengus krašto valdžios kompetencijos ribas, prieštaraujant Lietuvos konsti­ tucijos principams arba susidūrus su esminiais socialiniais interesais; krašto di­ rektorijos pirmininko skyrimo teisė taip pat turėjo priklausyti Respublikos pre­ zidentui. Labai svarbu, kad Klaipėdos uosto kontrolė projekte numatyta pavesti Lietuvai294. Tuokart Šalims pavyko susitarti tik dėl dalies Lietuvos pasiūlymų. Atsižvelgdama į pasiektus derybų rezultatus, Lietuvos Vyriausybė jų pertrau­ kos metu, vadovaudamasi priešinio projekto nuostatomis, 1923 m. gegužės 7 d. paskelbė laikinuosius Klaipėdos krašto autonomijos nuostatus, tačiau jie, užprotestuoti Ambasadorių konferencijos, taip pat nebuvo įgyvendinti295. T ik 1924 m. gegužės 8 d. Lietuvos ir didžiųjų valstybių įgaliotų Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos atstovai pasirašė Konvenciją dėl Klai­ pėdos krašto perdavimo Lietuvai, kurią tų pat metų liepos 30 d. patvirtino (ratifikavo) Lietuvos seimas296. Vienas iš Konvencijos priedėlių - Klaipėdos krašto teritorijos statutas, ku­ riuo Lietuvos Respublika, disponuodama iš Konvencijos kosignatarų įgytomis suverenumo Klaipėdos kraštui teisėmis, kaip nurodoma dokumento preambu­ lėje, atsižvelgdama į tarptautinius įsipareigojimus ir į reikalingumą užtikrinti krašto gyventojų „tradicines teises ir kultūrą“, tam tikrą tų teisių dalį vienašališ­ kai delegavo pačiam kraštui, - tapo pagrindiniu Klaipėdos krašto įstatymu. Tiesa, tai nebuvo Konstitucijos 5 straipsnyje minimas įstatymas, turėjęs nu­ statyti autonominio vieneto sienas ir teises. Klaipėdos krašto statusas pagrindi­ niu krašto įstatymu laikytinas tik dėl jam būdingų galių. Žvelgiant iš formalių teisinių pozicijų, tai nebuvo valstybės įstatymas tiesiogine Šio žodžio prasme,

2'}i Ministrų kabineto 1923 04 03 pos. protokolas // LCVA. f. 923. ap. 1. b. 295-1, lap. 70. m R. Valsonokas. Klaipėdos problema. Fotograf. leidinys. Vilnius, 1989. P. 129-131. Ten pat, p. 136.

m' Konvencija dėl Klaipėdos teritorijos H VŽ. 1924, Nr. 169/1186.

167

MINDAUGAS MAKSIMAI ! IS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

vienintelis konstitucinis įstatymų leidėjas - Seimas - jo nepriiminėjo, o tik pa­ tvirtino sykiu su Konvencija, kaip vieną jos priedų. Statutas, drauge su Konven­ cija ir kitais dviem priedėliais, buvo parengtas Lietuvos ir kitų jos signatarų dery­ bose, bet jam buvo duota vienašališko Lietuvos valstybės akto teisinė forma; Konvenciją pasirašė visi signatarai, o priedėliai, tarp jų Statutas, buvo palikti be jokių parašų. Taip pat pažymėtina, kad dėl Klaipėdos krašto atgavimo Lietuvoje nebuvo išleistas ne tik Konstitucijos (5 str.) numatytas įstatymas dėl autonomi­ nio vieneto sienų ir teisių, bet ir tos pačios Konstitucijos 4 straipsnio reikalauja­ mas įstatymas, keičiantis Lietuvos valstybės teritorijos sienas. M . Romerio vertinimu, Statutas sudarė Lietuvos konstitucinės teisės ele­ mentą, tuo pat metu būdamas Lietuvos konstitucinės teisės ir tarptautinės tei­ sės aktu297. Konvencijos kontekste Statutas buvo tarptautinis Lietuvos valstybės įsipareigojimas, patvirtintas keturių Konvencijos kosignatarų, bet iš esmės jis išreiškė Lietuvos valstybės įsipareigojimus, duotus tam tikrai savo pačios terito­ rijos daliai. Nepalyginti išsamesniame už buvusį pirmąjį Klaipėdos krašto konstitucijos projektą, Statute teigta, jog Klaipėdos teritorija Lietuvos suverenitete sudarys demokratiniais pagrindais organizuotą vienetą, pagal Statuto numatytas ribas besinaudojantį įstatymų leidimo, teismų, administracijos ir finansų autonomi­ ja. Klaipėdos teritorijos statuto 5 straipsnyje konkretinti dalykai, pavesti kraš­ to vietos institucijų - seimelio ir direktorijos - kompetencijai. Statute pabrėžta, jog dalykai, šiuo aktu nepavesti krašto vietos institucijų kompetencijai, priklau­ sys tiktai kompetentingiems Lietuvos Respublikos organams. Klaipėdos krašto Konvencija ir, skyrium imant, jo Statutas buvo tiesiogiai susiję ir su pačia tuo metu galiojusia 1922 metų Lietuvos valstybės konstituci­ ja, tapo savitomis jos sudedamosiomis dalimis. Statute, be kita ko, buvo fiksuo­ jama, kad krašto teritorija Lietuvos suverenitete sudaro „demokratybės pama­ tais suorganizuotą“ autonominį vienetą (1 str.), kad krašto gyventojai renka, remdamiesi Lietuvos rinkimų įstatymu, savo atstovus į Lietuvos seimą (3 str.), vietiniai krašto organai jiems pavestas funkcijas vykdo „prisitaikindami prie Lietuvos Konstitucijos principų“, jei tik Statute nėra įsakmiai numatytų išim­ čių (6 str.). Jau vėliau, kai dešiniosios jėgos, nesiskaitydamos su demokratine Steigiamojo seimo Konstitucija, 1928 m. ją pakeitė kita, ankstesnėje Konstitucijoje buvusi nuostata apie galimybę „dėl vietos gyventojų reikalų ypatingumo“ iš atskirų Lie­ tuvos sričių sudaryti autonominius vienetus buvo sukonkretinta, labiau ją pritai­ kant Klaipėdos autonomijos realijoms, atsižvelgta į esamos autonomijos pamo­ kas: naujosios Konstitucijos 6 straipsnis nustatė, jog atskiri Lietuvos kraštai tam tikru įstatymu gali gauti teisę autonomiškai tvarkytis; čia pat rasta reikalo pa­ 297 (Romelis M.] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 179—180.

168

m . STf.lCIAMOJO SlvIMO KONSTITUCIJOS

brėžti, kad tokių kraštų „seimeliai negali leisti įstatymų, kurie liestų visos Lietu­ vos ar kitų jos kraštų reikalus arba kurie būtų priešingi jos įstatymams“. T u o pat metu, autoritarine 1928 metų Konstitucija pakeitus buvusią de­ mokratinę Konstituciją, tarptautinėse institucijose imta kalbėti, kad Lietuvos Vyriausybė, atsisakydama Konstitucijos, kuria rėmėsi Statutas, faktiškai ėmusi tą Statutą griauti298. Iš esmės šio fakto pripažinimą reiškė ir ministro pirminin­ ko Juozo Tūbelio 1936 m. gegužės 5 d. pareiškimas, kad Lietuva, nešaukda­ ma Seimo, būtent dėl Klaipėdos krašto Konvencijos „susiduria su sunkumais“299. Specialistai šiuo reikalu vieningos nuomonės neturėjo. M. Romėno manymu, Klaipėdos krašto statutas šio krašto atžvilgiu esąs aukščiau Valstybės konstituci­ jos, tat joje daromi pakeitimai Statuto nuostatų nereformuoją300. O plačiai pri­ pažintam e Jok ūb o Robinzono Konvencijos komentare m inėtoji Statuto 6 straipsnio norma buvo aiškinama ta prasme, kad Klaipėdos kraštas sudaro integralią Lietuvos valstybės dalį, todėl jame taikomi tie patys Lietuvos konsti­ tucinės teisės principai, kurie taikomi valstybėje, nes nesama valstybių, kuriose konstitucinės teisės pakeitimai būtų negalimi. Pasak J. Robinzono, „tiek, kiek Statute nėra specialių nuostatų, Krašto likimas principinių legislacijos, admi­ nistracijos ir justicijos normų atžvilgiu yra susijęs su visos Lietuvos likimu“301, tat keičiantis Lietuvos valstybės konstitucijai, pasikeitimas turėjo natūraliai liesti ir sudedamąją tos valstybės dalį, tegu ir autonomiškai besitvarkančią, - Klaipė­ dos kraštą.

7. Ypatinga 1922 metų Lietuvos valstybės konstitucijos vieta Lietuvos konstitucionaiizmo istorijoje Steigiamojo seimo priimtos Lietuvos valstybės Konstitucijos įsigaliojimas - ne­ paprastai reikšmingas atkurtos Lietuvos valstybės gyvenimo įvykis. Konstituci­ ja į tvirtus teisinius rėmus įstatė iki to buvusią laikiną valstybės valdžios siste­ mą, padėjo Lietuvos Respublikos konstitucinius pagrindus, tuo faktiškai užbaigdama nepriklausomos valstybės atkūrimo procesą. Priimta specialiai tam reikalui suverenios tautos įgalioto Steigiamojo seimo, vienintelė iš pirmosios X X a. pusės Lietuvos nuolatinių konstitucijų, kurios legitimumas niekada ir niekieno nebuvo kvestionuojamas, ji neabejotinai yra vertintina kaip svarbiau­ sias tarpukario pagrindinis valstybės įstatymas. 298 J. GĮabrio] 1933 08 29 laiškas Respublikos prezidentui iš Ženevos // LCVA, f. 922, ap, 1, b. 13, lap. 12. 299 «Vyriausybei rūpi sudaryti darbinga ir atitinkanti krašto vidaus reikalus tautos atstovybė“, pareiš­ kė ministeris pirmininkas Juozas Tūbelis // Lietuvos aidas. 1936, Nr. 205. 300 [Rtimeris M.] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 183. 301 J. Robinzonas. Klaipėdos krašto Konvencijos komentaras. T. 1. Kaunas, 1934. P. 410-411.

169

MINIMUMAS MAKSIMAIT1S LIETUVOS VAI.STYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Atsižvelgdamas į priim tos Konstitucijos reikšmę valstybės gyvenimui, 1923 m. liepos 23 d. Ministrų kabinetas nutarė iškilmingai paminėti rugpjū­ čio 1-ąją kaip Valstybės konstitucijos priėmimo dieną ir valstybės įstaigose ją laikyti ne darbo diena302. Savos Konstitucijos priėmimo fakto visuomenėje su­ kelta euforija atsiliepė pirmiesiems jos vertinimams. Konstitucija, buvusi krikš­ čionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų derybų ir susitari­ mų objektu, teisiškai atspindėjo visuomenės daugumos interesų pusiausvyrą. Pasak P. Leono, laimingai susiklostė Lietuvos teisinės gyvenimo sąlygos, nes dešiniesiems, ieškojusiems susitarimo su kairiaisiais, Steigiamajame seime kom­ promisų dėka buvusi priimta „gana gera“ musų Respublikos Konstitucija, ap­ sauganti pagrindines žmogaus ir piliečio teises ir laisves303. T u o pat metu aršiausi 1922 metų Konstitucijos kritikai buvo tautininkai, neturėdami savo atstovų Steigiamajame seime, patys tiesiogiai neprisidėję prie jos rengimo ir priėmimo. Anot jų lyderio A. Smetonos, ši konstitucija —„tai, nelyginant, batai, suaugusiems pasiūti, bet nešiojami vaikų, kurie jiems smukinėja nuo kojų“304. Išties svarbiausi 1922 metų Lietuvos valstybės konstitucijos parametrai — pagrindinių piliečio teisių ir laisvių įtvirtinimas ir jų apsaugos teisinių garantijų nustatymas, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų veiklos laisvė, politi­ nis pliuralizmas, demokratiniai valdžios institucijų formavimo mechanizmai visa tai neabejotinai leidžia laikyti ją demokratine Konstitucija. Kiek konserva­ tyvesnio pobūdžio galima laikyti tik keletą Konstitucijos nuostatų, buvusių jos skyriuose, nusakančiuose Švietimo ir tikybos bei kulto reikalus305. Konstitucijai galiojant, rimtų mokslinių jos vertinimų beveik nebuvo daro­ ma. Išimtis - Antano Suginto 1924 m. paskelbtas straipsnis, prie rimtų Kon­ stitucijos trūkumų paskyręs tai, kad, deklaravusi neturint galios įstatymus, prie­ šingus K onstitucijai, ji nenumatė įstatymų konstitucingum o vertinim o mechanizmo306. Pasak Alfonso Vaišvilos, A. Suginto kritika buvusi radikali ir pažangi ne tik Lietuvos atžvilgiu, nes propagavo įstatymų konstitucingumo idėją, kuri tuo metu Europoje dar tik formavosi307. Kompetentingiausias tų laikų Lietuvos konstitucijų vertintojas - profesorius M. Romeris - 1922 metų Lietuvos valstybės konstitucijos komentavimo ėmė­ si tada, kai apie ją kalbėta jau būtuoju laiku. Ir, žinoma, mokslinių vertinimų kategorijai nepriklauso atsiliepimai apie ją, publikuoti politinėje propagandi-

302 Ministrų kabineto reikalų vedėjo 1923 07 30 raštas Švietimo ministerijai // LCVA, f. 391, ap. 4, b. 633, lap. 80. 303 P. Leonas. Mano atsiminimai ir pergyvenimai. V II/ / MAB RS, f. 117, saug. vien. 1080, lap. 61. m A. Sm(etona). Ne partija, o žmogus // Lietuvis. 1925» Nr. 28, p. 2. •w J. Jakštas. Nepriklausomos Lietuvos istorija. Chicago, 1992. P. 61. 306 A. Sugintas. Įstatymų konstitucingumas // Teisė. 1924, Nr. 6, p. 31-32. 307 A. Vaišvila. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. Vilnius, 2000. P. 238.

170

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONS'MTUCIJOS

nėję tautininkų literatūroje, aktyviai skleisti ruošiant visuomenėje dirvą jos re­ vizijai. Todėl pirmieji, po M. Romerio, kiek įmanoma objektyvūs Konstituci­ jos vertinimai iš esmės pasirodė tik lietuvių išeivijoje, emigrantų teisininkų dar­ buose, po Antrojo pasaulinio karo. Tikėdami, kad vėl netekus nepriklausomo valstybinio gyvenimo, jo pakarto­ tinio atkūrimo darbas būsiąs remiamas ne paskutiniosios, o būtent 1922 metų Konstitucijos principais, baigiantis karui Vokietijoje atsidūrę pabėgėliai, kęs­ dami materialius nepriteklius, jau 1949 m. pasirūpino lietuvių kalba išleisti šios konstitucijos tekstą, nes „kai kiekvieno tremtinio širdyje neišdildomai glū­ di Lietuvos valstybės konstitucinių organų laisvo veikimo atstatymo pasiryži­ mas, toks Konstitucijos tekstas yra ne tik pageidaujamas, bet ir būtinas“308. Vė­ liau, pagrindinei pabėgėlių masei persikėlus j JAV, ji buvo išleista ir ten, nekart pasirodė kaip kai kurių mokslo ir politikos darbų priedas. 1922 metų Konstitucijos vertinimuose išeivijos autoriai pirmiausia pabrėž­ davo, kad ši konstitucija, vienintelė iŠ visų laikytų nuolatiniais Lietuvos konsti­ tuciniais dokumentais, buvusi priimta demokratine tvarka išrinkto Steigiamo­ jo seimo - tikro tautos valios reiškėjo ir jos suverenumo vykdytojo309. Ši konstitucija buvo laikoma geriausiai atitikusia ne tik gyvenamojo laiko, to meto sąlygų reikalavimus, bet ir niekuomet nekintamas visuomeninio gyvenimo ir asmens laisvės vertybes310. „Tik realizuojant tokios rūšies demokratiją, kaip ji buvo lietuvių tautai garantuota Steigiamojo Seimo priimtoje konstitucijoje, te­ galima kalbėti apie laisvą ir tikrą demokratiją“, - tvirtino istorikas Zenonas Ivins­ kis, ir tęsė, kad jokie kiti pakaitalai šito idealo negalėjo ir negali atstoti311. 1922 metų Lietuvos valstybės konstitucija buvusi tobuliausia. Pasak K. Rač­ kausko, tai buvęs „racionalus, filosofiškai pagrįstas logiškas šedevras“ , kuriuo mėginta kurti „liberalinė, individualistinė, centralizuota, reprezentacinė de­ mokratinė santvarka su parlamentinio-seimokratinio tipo vyriausybe ir tauti­ nių mažumų personaline autonomija“312. Atsižvelgusi į esamas sąlygas, nuro­ džiusi teisingą kryptį ir nesuvaržiusi galimybių313, ji „akivaizdžiai liudijo lietuvių tautos valią ir ryžtą pasirinkti savitą, nepriklausomą, demokratinį valstybinį gyvenimą“ 314. Daugelis veikėjų ją manė esant ne tik viena iš demokratiškiausių, bet ir moderniausių konstitucijų315.

308 V. Šeluvis. {vadas // Lietuvos valstybės 1922 m. konstitucija. Stuttgart, 1949. P. 2. 309 P. V. Raulinaitis. Okupanto įsakymą teisinė vertė // Tėvynės sargas. 1954, Nr. 1, p. 146. 3.0 A. J. Kasulaitis. Steigiamojo seimo reikšmė // Tėvynės sargas. 1970, Nr. 1, p. 2. 3.1 Z. Ivinskis. Lietuvos Steigiamasis seimas. Jo kilmė ir reikšmė // { laisvę. 1970, Nr. 50, p. 24. 3.2 K. Račkauskas. Steigiamasis seimas ir jo dvi konstitucijos//Tėvynės sargas. 1970, Nr. !,p . 128. 3.3 A. J. Kasulaitis. Steigiamojo seimo reikšmė // Tėvynės sargas. 1970, Nr. 1, p. 2. 3M J. B. Laučka. Keletas žvilgsnių [ Lietuvos 1922 metų Konstituciją: jos kilmė ir pagrindiniai principai // Aidai. 1985, Nr. 3, p. 146. 313 V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos Steigiamasis seimas. New York, 1975. P. 193. 171

MINDAUGAS MAKS1MAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

Suprantama, buvo pripažįstama, kad 1922 metų Lietuvos valstybės konsti­ tucija, ją matuojant teorinio tobulumo masteliu, kaip ir kiekviena kita kon­ stitucija taip pat nebuvusi nepriekaištingai tobula. Teigta, kad Konstitucijos kūrėjai, atspindėdami „to meto valstybininkų po­ litines sampratas bei jų giliausius įsitikinimus“316, pirmiausia stengėsi pabrėžti ir kartu apsaugoti tautos suverenumą. Idealiausiais tautos valios reiškėjais pri­ pažindama išrinktuosius į Seimą tautos atstovus, akivaizdžią pirmenybę, paly­ ginti su vykdomąja ir teismine valdžios šakomis, Konstitucija teikusi įstatymų leidybos institucijai - tautos atstovybei317. Ir nors kai kurie autoriai (pavyz­ džiui, J. B. Laučka) buvo linkę manyti, kad Konstitucijoje esą „netrūko nuosta­ tų išlaikyti deramai pusiausvyrai tarp įstatymdavystės ir vykdomosios valdžios“318, vis dėlto dauguma jų buvo kitos nuomonės: buvo įsitikinę, kad ši konstitucija teisiškai įtvirtinusi „seimokratiją“, K. Šidlausko apibrėžtą kaip valdymo formą, kurioje „įstatymų leidžiamoji galia —Seimas yra aukščiausios valstybės valdžios turėtojas, žymiai nustelbdamas įstatymų vykdymo galią —vyriausybę“319. Teig­ ta, kad vykdomoji valdžia Lietuvoje buvusi per daug priklausoma nuo Seimo, o stokota Seimo ir Vyriausybės kompetencijų pusiausvyros320. Kalbant konkrečiau, Konstitucijos trūkumais laikyta dauguma Respublikos prezidento statusą nustatančių jos normų: jo rinkimai Seime, perrinkimo susi­ rinkus kiekvienam naujam Seimui reikalavimas, kadencijos trumpumas, veto teisės įstatymams ribojimas (veto negalimumas įstatymams, Seimo pripažin­ tiems skubotais), kontrasignacijos, atleidžiant Ministrų kabinetą, reikalavimas. Šalia viso to, neturint teismo, galinčio kontroliuoti įstatymų konstitucingumą, Seimui, esą, buvusi palikta neribota laisvė321. Nepakankama įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžių galių pusiausvyra 1922 metų Konstitucijoje, pagal vyraujančią nuomonę, buvusi pagrindine val­ džios nepastovumo, trukdžiusio pozityviam valdymo darbui, priežastimi. Ypač šis trūkumas buvęs juntamas pernelyg didelio visuomenės ir Seimo politinio susiskaldymo fone. Kartu manyta, kad Konstitucijai įgyvendinti tiesiog dar ne­ suspėta parengti tinkamos dirvos: „Lietuvių tautos pasiryžimas atkurti savo vals­ tybę buvo gilus ir nepaprastai ryžtingas, bet demokratinio tvarkymosi tradicijų dar neturėta. Konstitucijoj numatytos savivaldybės, profesiniai rūmai, kitos įvai­ rios institucijos, į kuriuos seimai normaliai neturi lemiančios įtakos, trūkstant prityrusių žmonių ir dėl trumpo laiko, dar nebuvo pakankamai suorganizuotos ,l6 J. B. Laučka. Lietuvos parlamentinė santvarka // Tėvynės sargas. 1970, Nr. 1, p. 122. 3,7 J. B. Laučka. Keletas žvilgsnių į Lietuvos 1922 metų Konstituciją: jos kilmė ir pagrindiniai principai // Aidai. 1985, Nr. 3, p. 143.

318 J. B. Laučka. Lietuvos parlamentinė santvarka // Tėvynės sargas. 1970, Nr. 1, p. 123. 3,9 K. Šidlauskas. Netolimos praeities patyrimas. Lietuvos konstitucijų ydos ir jų pašalinimas // Mūsų kelias. 1948, Nr. 34.

320 Valstybė ir valdžia //Į laisvę. 1955. Nr. 6, p. 11. 321 K. Šidlauskas. Svarstybos visuomeniniais ir teisiniais klausimais. St. Pctersburg, 1987. P. 62-67. 172

III. STEIGIAMOJO SEIMO KONS riTUCIJO S

ar net įkurtos. Seimams ir vyriausybėms teko spręsti visi krašto reikalai ir net smulkiausios funkcijos. Seimų ir vyriausybių pasikeitimai visuotinai paliesdavo Šalies gyvenimą ir kartais sudarė perdėtos seimokratijos įspūdį“322. K. Račkauskas rašė: „Užuot paėmus pavyzdį iŠ Prancūzijos, kurios demo­ kratinė valstybės santvarka Trečiosios respublikos laikotarpy buvo labai rafi­ nuota ir tiko tik vieningai, patyrusiai save valdyti ir linkusiai į kompromisus visuomenei, mums derėjo sukurti savo demokratinę santvarką, pagrįstą mūsų sąlygomis ir būdu bei daugiau pragmatišką“323. Tokią klaidą savo konstitucinė­ je raidoje padariusios taip pat Lenkija, Latvija ir Vokietija. Pagaliau, vertindamas Lietuvos 1922 metų Konstituciją grynai iš Lietuvos konstitucinės teisės mokslo pozicijų, M. Romeris pažymėjo šios konstitucijos pažinimo reikšmę, siekiant suprasti tolesnę Lietuvos konstitucionalizmo raidą ir, skyrium imant, 1926-1927 m. perversmus Lietuvoje, pažinti iŠ tų perver­ smų kilusią 1928 metų Konstituciją324. Steigiamajam seimui priėmus 1922 metų Lietuvos valstybės konstituciją, 1918 m. Vasario 16 d. Nepriklausomybės akte fiksuotoji Lietuvos konstitucingumo raidos programa buvo visiškai įgyvendinta. Deja, jos nesugebėta išlai­ kyti. Pažymėtina, kad, laikantis Steigiamojo seimo nustatytos tvarkos, šios kon­ stitucijos niekas ir niekada nepanaikino. Tolesnė Lietuvos konstitucionalizmo raida, deja, tą tvarką visiškai ignoravo. 1922 metų Lietuvos valstybės konstitucija, parengta ir priimta tautos spe­ cialiai tam reikalui įgalioto Steigiamojo seimo, įtvirtinusi demokratinius valsty­ bės ir visuomenės organizavimo ir veiklos principus ir kitas nekintamos reikš­ mės demokratines vertybes, atitinkanti ir šių dienų mūsų visuomenės esmines nuostatas, neprarado savo reikšmės. Neatsitiktinai 1949 m. vasario 16 d. Lie­ tuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija, po penkiasdešimties metų Lietu­ vos Respublikos Seimo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu325, pažymėjo, jog Lietuvos valstybės atkūrimas, kol Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekius atitinkanti valstybės konstitucija, būsiąs vykdo­ mas ne tik pagal šioje deklaracijoje paskelbtas nuostatas, bet ir pagal 1922 me­ tų Lietuvos Konstitucijos dvasią. Suprantama, praėjęs nuo Konstitucijos priėmimo sparčiai artėjantis prie šimt­ mečio laikas, jo metu įvykę dideli ir reikšmingi visuomenės raidos poslinkiai neleidžia besąlygiškai teigti apie visišką jos atitiktį nūdienos poreikiams. Bet ši konstitucija tebelieka svarbiu pradžios tašku, nuo kurio nusitęsia atsikūrusios Lietuvos konstitucinės tradicijos. m J. B. Laučka. Keletas žvilgsnių į Lietuvos 1922 metų Konstituciją: jos kilmė ir pagrindiniai principai // Aidai. 1985, Nr. 3, p. 146. 323 K. Račkauskas. Steigiamasis seimas ir jo dvi konstitucijos // Tėvynės sargas. 1970. Nr. l.p . 134. 324 M. Romeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. D. 1. Kaunas, 1937. P. 453-454. 325 Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ // Valstybės žinios. 1999. Nr. 11-241.

173

IV . P O P E R V E R SM IN IS V A L D A N Č IŲ JŲ B L A Š K Y M A S IS IR K O N S T IT U C IJA

1. Taikymosi prie Steigiamojo seimo Konstitucijos laikotarpis 1.1. K

o n s t it u c ijo s su la u ž y m a s p er v e r sm o a k t u

IR PASTANGOS SUŠVELNINTI TO SULAUŽYMO PADARINIUS

1922 metų Lietuvos valstybės konstitucija - Nepriklausomybės akto nubrėž­ tos Lietuvos konstitucinės raidos triumfas. Deja, po laikinųjų konstitucijų pri­ imta jau kaip nuolatinė, ši konstitucija gyvenime pasirodė esanti trumpalaikė, galiojusi vos kiek ilgiau nei ketverius metus. 1926 m. gruodžio 17 d. perver­ smas valstybėje sukėlė daugybę konstitucinių problemų, nepasibaigusiu forma­ liu perversmo rezultatų įteisinimu, o skausmingai atsiliepusiu visai tolesnei kon­ stitucinei raidai. Perversmas padarė galą ne tik pačiai Konstitucijai, bet ir turėjo tiesioginę įtaką busimųjų konstitucinių aktų turiniui, ypač demokratijos lygio jose požiūriu, net tolesnės konstitucinės raidos konstitucingumui. Visoje Europoje po Pirmojo pasaulinio karo nuvilnijusi demokratijos pakili­ mo banga netrukus ėmė slūgti: besiskverbiantis komunistinis judėjimas, propa­ guodamas klasių kovą ir pasaulinę revoliuciją, kėlė chaosą ir netvarką, ir tai negalėjo nekelti priešingos reakcijos, pasireiškusios tautos vienybės, nepripažįs­ tančios klasių kovos, idėjų propagavimu ir tendencija siaurinti demokratiją, sudarančią palankias sąlygas destruktyviems judėjimams. Lietuvoje, konstitucijomis įtvirtinusioje seimo režimą, taip pat greitai išryš­ kėjo gilėjantis visuomenės susiskaldymas, vertęs valstybės gyvenime remtis ne­ tvirtomis ir trumpalaikėmis partinėmis koalicijomis, kęsti nuolat besikaitalio­ jančius Ministrų kabinetus, politinį nestabilumą, balansuojantį ant krizės ribos. Todėl vos tik buvo pasiekta apčiuopiamesnių rezultatų stiprinant jauną valsty­ bę, krašte ėmė stiprėti konservatyvios nuotaikos, plisti didesnio pastovumo ir ramybės troškimas, visuomenėje didėjo nusivylimas parlamentarizmo negalio­ mis. Kartu išaugo, sutvirtėjo ir gavo naują impulsą veikti parlamentiniu keliu nesėkmingai siekusios valdžios dešiniosios pakraipos radikaliosios jėgos. Gyvenimas taip sutvarkytas, kad vienas kraštutinumas dažnai sukelia kitą. Lietuvoje seimokratija evoliucionavo į prezidentokratiją, autoritarizmą. Jau Pirmajam seimui atskleidus savo nesugebėjimą adikti pagrindines jam skirtas funkcijas, pasibaigusį pirma laiko, po penkius mėnesius tetrukusios veik­ los, jo paleidimu, Lietuvoje prieš parlamentarizmą ėmė bręsti sąmokslas. Jis 175

MINDAUGAS MAKSIMAIT1S LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

telkėsi apie niekada parlamentarizmui nesimpatizavusią Lietuvių tautos pažan­ gos partiją (siekiant glaudžiau susitelkti ir platesniu mastu susiorganizuoti, 1924 m. persitvarkiusią į Lietuvių tautininkų sąjungą - L T S), jau 1923 m. ėmusią teigti apie tariamą rinkimų išsigimimą1, taip pat apie krikščionis de­ mokratus, gavusius patirti, jog jų politinė platforma ne visada susilaukia teiku­ sio viltis pastovesnio rinkėjų pritarimo. Pastariesiems pralaimėjus 1926 m. ge­ gužės mėn. vykusius Trečiojo seimo rinkimus ir susiformavus koalicinei valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybei, šios dešiniosios jėgos netrukus su­ artėjo. Kryptelėjęs į kairę naujasis Seimas pakeitė keletą Antrojo seimo priimtų kon­ servatyvesnio pobūdžio įstatymų (lietusių kai kuriuos Baudžiamojo statuto, Su­ sirinkimų įstatymo straipsnius), panaikino karo padėtį, paskelbė politinių kali­ nių amnestiją. Valstybės aparate valdininkus imta keisti „savais“ žmonėmis, vyriausybiniai sluoksniai planavo mažinti aukštųjų pareigybių etatus kariuo­ menėje, nebemokėti algų dvasininkams, imtis kitų priemonių. Tam tikras demokratijos išplėtimas sudarė naujas, palankesnes sąlygas reikš­ tis komunistinei veiklai, pagausėjo streikų, mitingų, demonstracijų ir politinių susirinkimų. Komunistai veržėsi plėsti savo įtaką profesinėmis sąjungoms. Kairiųjų Vyriausybė, neturėdama Seime absoliučios balsų daugumos para­ mos (37 iŠ 85) ir suprasdama, kad Seimo pasitikėjimas ja dėl to tėra sąlyginis, buvo priversta ieškoti tautinių mažumų atstovų paramos. Šie suprato padidėju­ sią savo pozicijos reikšmę ir, kiek išmanydami, stengėsi kuo geriau tuo pasinau­ doti2, o Vyriausybė, kad išlaikytų valdžią, ėmėsi jų, ypač lenkų, atžvilgiu nuo­ laidžiavimo politikos. Visas šias aplinkybes opozicija panaudojo Vyriausybės politikai diskredituo­ ti, pirmiausia kaltindama ją krašto bolševizavimu ir polonizavimu. Parlamentinio valdymo laikotarpį Lietuvoje nutraukė valstybės perversmas. Ankstų 1926 m. gruodžio 17 d. rytą grupė karininkų užėmė Generalinio šta­ bo, Centrinės telefono ir telegrafo stoties pastatus, šiurkščiai nutraukė užtruku­ sį Seimo posėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus, o Respublios prezidentą Kazį Grinių izoliavo jo paries namuose. Paskui sąmokslininkai pakvietė tauri­ ninkų veikėją A. Smetoną, „stojus tautos priešakyje, kaipo valstybės vadas“, iš­ vesti valstybę „iš dabartinės sunkios padėties“3, suprantama, į jo rankas perduo­ dant visą valdžią. Netrukus A. Smetona atsakė esąs pasiryžęs priimti „šią svarbią naštą ir, pasiėmęs valstybės vado pareigas, eiti jas tol, kol pati tauta, teisėtu keliu pašaukta, išves kraštą iŠ susidariusios padėties“4, paskutiniąja fraze tik­ riausiai turėdamas omenyje konstitucines valdžios institucijas. 1 A. Voldemaras. Rinkimų išsigimimas // Krašto balsas. 1923, Nr. 98. 2 V. Alantas. Tauta istorijos vingiais. Chicago, 1990. P. 142. * P. Plechavičius. Pirmasai Lietuvos kūrėjau! // Rytas. 1926, Nr. 285* 4 A. Smetona. Lietuvos karžygiai! // Rytas. 1926, Nr. 285.

176

IV. POI'ILRVFRSMINIS VALDANČIŲJŲ BLAŠKYMASIS IR KONM ITU2 procento Seimo narių balsų. Tautininkų mėginimas į koaliciją įtraukti dar ir liaudininkus ne­ pavyko15. Iš pirmo žvilgsnio poperversminiame Seime pasikartojo padėtis, buvusi iki perversmo: Vyriausybę sudariusios koalicijos abiem atvejais neturėjo absoliu­ čios balsų daugumos, pagal Konstitucijos logiką galinčios užtikrinti Seimo pa­ sitikėjimą Ministrų kabinetu. Tačiau pasinaudoti atitinkama konstitucine nuo­ stata opozicija galėjo tik Seimo daugumai „stačiai“ pasisakius už nepasitikėjimą. Šiom is sąlygomis netikėtai padidėjo tautinių mažumų atstovų pozicijos Seime 13 M. Romeris. Lietuvos valstybės konstitucijos reforma. Kaunas, 1928. P. 5. 14 L. Truska. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996. P. 165. 15 A. $. Iš mūsų vidaus politikos // Krikščionis demokratas. 1927. Nr. 2, p. 26-27.

179

MINDAUGAS MAKSIMAI! IS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

vaidmuo. Iki perversmo jie, gavę tam tikrus valdančiųjų pažadus, buvo nusitei­ kę remti Kabinetą, o po perversmo ėmė demonstruoti savo neutralumą. Praktiš­ kai abiem atvejais tai buvo naudinga valdantiesiems, bet susidarė ilgesnis laiko­ tarpis, kai galimybę Ministrų kabinetui dirbti ėmė lemti mažumos. Vėliau tautininkai šią situaciją aktyviai panaudojo antiseiminei propagandai. Valdantiesiems neturint daugumos, Seimo funkcionavimas buvo įmanomas tik todėl, kad nuo valdžios nušalintoji Seimo atstovų dalis nesiryžo peržengti nuosaikios parlamentinės opozicijos ribų, elgėsi pakankamai lojaliai, nesistengė Vyriausybės užspęsti kampe, apsiribodama žodiniu kritinių pastabų dėl valdan­ čiųjų politikos išsakymu. Praėjus daugiau nei trims tokio nenatūralaus bendra­ vimo mėnesiams, liaudininkų atstovas iš Seimo tribūnos pagrįstai konstatavo, jog Seimas dėjęs pastangas gyventi su Vyriausybe taikiai ir nestojęs jai skersai kelio16. Reikšmingas šiuo požiūriu Trečiojo seimo veiklos pagrindinių statisti­ kos rodiklių iki perversmo ir po jo, išlikus tapačiai asmeninei Seimo sudėčiai, palyginimas, leidžiantis akivaizdžiai pajusti pasikeitusį Seimo veiklos pobūdį ir ėmusią joje reikštis atstovų apatiją (žr. lentelę).

Lentelė Lietuvos Trečiojo seimo veikla (1926-1927) Seimo veiklos rūšys

Jvyko plenarinių posėdžių Priimta įstatymų iš to skaičiaus: pasiūlytų Ministrų kabineto pasiūlytų Seimo Atmesta įstatymų projektų Pateikta interpeliacijų Pateikta paklausimų

Kiekis vienetais Iki perversmo

Po perversmo

63 32

15 19

22 10 4 14 16

19 I 1 1

Lentelė sudaryta pagal Trečiojo seimo stenogramų duomenis.

Analizuojant lentelėje pateiktus duomenis, suprantama, reikia atsižvelgti į tai, kad laikotarpis iki perversmo truko apytikriai šešis mėnesius, po perver­ sm o - apie keturis. IŠ lentelės duomenų pirmiausia matyti, kad po perversmo Seimas į plenarinius posėdžius imtas šaukti daug rečiau; iki perversmo viduti­ niškai per mėnesį jų įvykdavo po 10,5, o po perversmo - tik 3,75 posėdžių. Po perversmo visiškai išnyko įstatymų projektai, pasiūlyti Seimo, sumažėjo Seimo atmestų įstatymų projektų, beveik išnyko interpeliacijos ir paklausimai. Taigi

16 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas. 78 pos., 1927 04 12, p. 14.

180

IV POPERVERSMINIS VALDANČIŲJŲ RIAŠKYMASIS IR KONSTITUCIJA

policinis darbas iš Seimo akivaizdžiai persikėle į Vyriausybę. Iš to išplaukia išva­ da, kad jėga pašalinta iš valdžios liberalioji Seimo dalis gana sėkmingai bendra­ vo su ją pašalinusiomis jėgomis, sudarydama Vyriausybei galimybę laimėti lai­ ko, stabilizuoti padėtį ir įsitvirtinti valdžioje, o paskui pačiai pereiti į puolimą. T oks opozicijos elgesys suteikė ministrui pirmininkui A. Voldemarui, atvi­ rai pareiškusiam, kad Seimo likimas priklauso nuo galimybių su juo bendra­ darbiauti17, pasitikėjimo savo jėgomis, drąsos ir net politinio įžūlumo teikti Seimui Ministrų kabineto deklaraciją ir tikėtis, atrodo, sunkiai įmanomo - kad Vyriausybės neremianti Seimo dauguma nedrįs reikšti jam nepasitikėjimo. T ik­ rovė pateisino premjero viltis. Po deklaracijos svarstymo Seimo posėdyje, ku­ riame dalyvavo 77 atstovai, balsuoti tebuvo pateikti du pereinamosios formu­ lės projekto variantai, abu opozicijos ir abu reiškiantys nepasitikėjimą Ministrų kabinetu. Už kiekvieną projektą, atsisakius balsuojant dalyvauti tautinių mažu­ mų atstovams, balsavo po 36 atstovus, taigi jos negavo dalyvaujančiųjų posė­ dyje balsų daugumos ir buvo atmestos. Nesant kitokių pasiūlymų, manyta, kad klausimas baigtas18. Nesunku įžvelgti, jog šioje situacijoje neišvengiamai būtų buvusi nepriimta ir pasitikėjimo formulė. Nors, tiesą sakant, pagal Konstituciją vienoks ar kitoks pasitikėjimo formulės balsavimo rezultatas ir nebūtų turėjęs jokių realių padarinių, nes Ministrų kabinetas privalėjo atsistatydinti tik Sei­ mui „stačiai“ pareiškus jam nepasitikėjimą (59 str. II d.). Tai, kad pagal Kon­ stituciją, reikalaujant Seimo pasitikėjimo Ministrų kabinetu, iš tiesų reikalauta, jog Kabinetui nebūtų pareikštas Seimo nepasitikėjimas, aiškiai lengvino poperversminio A. Voldemaro Kabineto padėtį. Kitą svarbų perversmo padarinių legalizavimo trūkumą M. Romeris manė esant naujosios Vyriausybės nereagavimą į perversmininkų darbus, padarytus tiesiogiai vykdant perversmą, susijusius su prievartos pavartojimu ir reiškian­ čius ne tik šiurkštų nepaisymą Konstitucijos, bet ir sudarantį baudžiamųjų įsta­ tymų numatyto vieno iš sunkiausių valstybinių nusikaltimų sudėtį. Pasak M . Romėno, jei noras konstituciniu požiūriu legalizuoti politinę padėtį būtų tikrai nuoširdus, jei naująją politinę padėtį tikrai būtų siekiama grąžinti į kon­ stitucinius rėmus, tai perversmo vykdytojai, jėga sulaikę prezidentą K. Grinių ir ministrus bei nutraukę Seimo posėdį, turėjo būti įvardyti nusikaltėliais, jiems turėjo būti jei ne iškelta baudžiamoji byla, tai bent paskelbta amnestija19. Atsi­ tiko atvirkščiai —jie buvo įvardyti didvyriais ir karžygiais. Siekiant visiško konstitucinio perversmo rezultatų legalizavimo, M. Romerio nuomone, buvo būtina pagal Konstitucijos reikalavimus sutvarkyti dar ir nepaprastosios padėties — karo stovio — įvedimą, o tai gruodžio 17 d. buvo

17 Ar bus paleistas Seimas? // Lietuvos žinios. 1927, Nr. 82. 18 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas. 71 pos., 1927 03 08, p. 22. 19 [M. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 225. 181

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

padarę įvykdę perversmą kariškiai ir gruodžio 20 d. patvirtinęs A. Voldemaro Ministrų kabinetas, remdamasis Konstitucijos 32 straipsniu20. IŠ tikrųjų, pagal Konstitucijos (32 str.) reikalavimus, nepaprastosios padėties įvedimas M inist­ rų kabineto pasiūlymu buvo pavestas prezidentui, kuris po to šį savo aktą priva­ lėjo teikti Seimui tvirtinti. Vaizdingu M. Romerio išsireiškimu, dėl visų čia nurodytų priežasčių Konsti­ tucija Lietuvoje „tapo panaši į mirusiojo valdovo lavoną, oficialiskai saugojamą, nubalzamuotą ir rodomą su ceremonijomis, bet, žinoma, nepajėgiantį veikti“21. Padėtis staiga pasikeitė, kai 1927 m. balandžio 4 d. politinė policija Kauno geležinkelio stotyje areštavo Seimo narį liaudininką Juozą Pajaujį, turėdama duomenų apie jo dalyvavimą rengiamame suokalbyje prieš Vyriausybę22. Areš­ tas buvo atliktas be Seimo sutikimo, tuo pažeidžiant Konstitucijos nustatytą Seimo nario imunitetą, todėl valstiečių liaudininkų frakcija nedelsdama Vy­ riausybei įteikė po perversmo pirmąją ir vienintelę interpeliaciją. Kalbėdamas dėl interpeliacijos Seime, A. Voldemaras pareikalavo, kad Sei­ mas pasmerktų J. Pajaujo veiklą, ir nedviprasmiškai pagrasino, kad Šio reikala­ vimo nevykdymas nulems paties Seimo likimą23. Šįkart, kadangi buvo tiesiogiai pažeisti pačių Seimo atstovų interesai, 45 balsais prieš 30 balsų Seimas pasisa­ kė už nepasitikėjimą Ministrų kabinetu, kartu faktiškai pasirašydamas sau nu­ osprendį. Jau tą pačią 1927 m. balandžio 12 d. prezidento aktu, pasirėmus Konstitucijos 52 straipsniu, Seimas buvo paleistas24. Spaudos atstovų paklaustas, kodėl, Seimui pareiškus nepasitikėjimą, neatsi­ statydinęs Ministrų kabinetas, A. Voldemaras pasirėmė abejotina Konstitucijos nuostatų interpretacija, kad Konstitucija neva duodanti Vyriausybei galimybę rinktis - atsistatydinti pačiai ar paleisti Seimą; Vyriausybė pasirinkusi antrąją alternatyvą, o dėl to „pareikštas nepasitikėjimas neturi reikšmės“25. IŠ tikrųjų Konstitucijos 59 straipsnis, Seimui „stačiai pareiškus nepasitikėjimą“ (šiuo at­ veju taip ir buvo: rezoliucijoje sakoma, jog Seimas „reiškia Ministerių kabinetui nepasitikėjimą“26), nesiūlydamas jokių alternatyvų, reikalavo besąlygiško M i­ nistrų kabineto atsistatydinimo („turi atsistatydinti“). Tiesa, Konstitucijos 52 straipsnis, suteikęs prezidentui teisę paleisti Seimą, šios jo teisės neribojo jokiomis sąlygomis. Tat, neimant domėn Seimo pareikšto nepasitikėjimo Ministrų kabinetu, pats Seimo paleidimo faktas, per vos kiek ilgiau nei ketverius Konstitucijos galioji­

20 21 22 23 M 25 26

[M. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 221. Ten pat, p. 224. Seimo stenogramos. Trečiasis seimas. 77 pos., 1927 04 08, p. 2. Ten pat, 69 pos., 1927 02 25, p. 12. Ten pat, 78 pos., 1927 04 12. p. 21-22. Pasikalbėjimas su Ministerių pirmininku prof. Voldemaru H Rytas. 1927, Nr. 85. Seimo stenogramos. Trečiasis seimas. 78 pos., 1927 04 12, p. 21.

182

IV. POPKRVF.RSMINIS VALDANČIŲJŲ BLAŠKYMASIS IR KONSTITUCIJA

m o m etus Respublikos prezidentų panaudotas jau antrą kartą (pirm ą 1923 m.), atitiko Konstitucijos reikalavimus. Maža to, tai buvo visuomenės laukiama ir netgi susiklosčius konkrečiai situacijai anksčiau ar vėliau neišven­ giama priemonė. Minėtasis Astuonių komitetas dar sausio 17 d. buvo pritaręs tautininkų siūlymui paleisti Seimą ir gegužės-birželio mėnesiais skelbti naujus parlamento rinkimus27. Paleisti esamą Seimą rekomenduota vasario 6 d. vyku­ sio L T S pasitarimo rezoliucijoje28. Žinomų intelektualų, tarp kurių buvo J. Šliū­ pas, V. Krėvė-Mickevičius, M . Biržiška, V. Biržiška, A. Janulaitis, P. Leonas ir kiti, grupė buvo parengusi memorandumą, raginantį Vyriausybę ieškoti būdų bendradarbiauti su Seimu, o jo neradus - Konstitucijoje nustatytąja tvarka at­ siklausti šalies, t. y. paleisti esamą Seimą ir organizuoti naujus Seimo rinki­ mus29. T at Seimo paleidimo laukė tiek vyriausybinė koalicija, numačiusi taip tęsti perversmo pradėtą liniją, tiek opozicija, maniusi, kad, paleidus dar prieš perversmą išrinktą Seimą, įvyksiančiuose rinkimuose pasisakysianti tauta pa­ jėgsianti stabilizuoti konstitucinę padėtį30. Tačiau Šiuo atveju kur kas svarbiau nei Seimo paleidimo faktas buvo kita; prezidentas, paleisdamas Seimą, ignoravo kitą to paties Konstitucijos 52 straips­ nio reikalavimą - skirti naujus jo rinkimus, privalėjusius įvykti ne vėliau kaip po šešiasdešimties dienų Seimą paleidus. Užuot skyrus naujus rinkimus, prezi­ dento akte buvo apsiribota mažai ką sakančiu nurodymu, kad naujo Seimo rinkimai būsiantys paskelbti atskiru aktu. Taip pamėginta kiek pavilkinti pasi­ ryžimo kol kas Seimo neberinkti paviešinimą. Beje, naujų Seimo rinkimų neskyrimas negalėjo būti laikomas didele staig­ mena visuomenei, nes tautininkų aplinkoje atvirai buvo kalbama ir rašoma, kad tokie Seimo rinkimai galimi tik naujo rinkimų įstatymo nustatyta tvarka. Apie tokį variantą buvo užsiminęs ministras pirminkas A. Voldemaras Minist­ rų kabineto deklaracijoje, skaitytoje Seime31. Taigi naujų rinkimų pirma laiko paleidus Seimą neskyrimas reiškė atsisaky­ mą neterminuotam laikui konstitucinės institucijos, kuriai galiojusi Konstitu­ cija valstybėje buvo pavedusi svarbiausią vaidmenį. Išsėmusi savo tikslams pra­ našum us, teikiam us dem okratinių 1922 metų K on stitucijos in stitutų , Vyriausybė sudavė lemiamą smūgį pačiai parlamentinei sistemai. Beje, pagal galiojusį Seimo statutą (VŽ. 1924, Nr. 163/1152), turintį įstaty­ m o galią, prezidentui Seimą paleidus pirma laiko, kaip ir Seimo kadencijai 27 R. Lopata. Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija. Vilnius, 1998. P. 88. 28 Lietuvių tautininkų sąjungos pasitarimo 1927 m. vasario 6 d. priimtos rezoliucijos // Lietuvis. 1927, Nr. 30. 29 Memorandumo nuorašas // MAB RS, f. 192, saug. vien. 257, lap. 2. 30 R. Lopata. Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija. Vil­ nius, 1998. P. 88. 31 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas. 69 pos., 1927 02 25, p. 7.

183

MINPAUO.AS MAKSIMAI r|S LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

pasibaigus, Seimo Prezidiumas, kaip jau buvo minėta, turėjo likti eiti pareigas, iki įvyks pirmasis naujos sudėties Seimo posėdis. Tačiau 1927 m. rugpjūčiorugsėjo mėn. tautininkų spauda, remdamasi Konstitucijos nuostatomis, ėmė įrodinėti, kad, Konstitucijai nustačius šešiasdešimties dienų terminą naujam Seimui išrinkti (52 str.) ir trisdešimties dienų terminą rinkimams pasibaigus jam susirinkti (26 str.), iš viso Prezidiumo įgaliojimai galį trukti ne ilgiau de­ vyniasdešimties dienų Seimą paleidus32. Iš to daryta išvada, kad nustatytu laiku neišrinkus naujo Seimo prezidiumo ir senasis nesąs reikalingas. Netrukus paskutiniojo Seimo relikto jo Prezidiumo asmenyje egzistavimas išties buvo nutrauktas. Iš Lietuvos valstybės 1928 metų išlaidų sąmatos pakei­ timo (VZ. 1929, Nr. 291/1923) matyti, kad tais metais Vyriausybė dar leido panaudoti apie 2,5 procento biudžete Seimo prezidiumui ir atstovams numa­ tytos sumos. Tolimesniais 1929—1935 m., nelikus Seimo kaip parlamentinės institucijos, Seimas buvo išsaugotas tik kaip paprasta valstybinė įstaiga, kasmet specialiojoje biudžeto pozicijoje jai buvo nustatomas finansavimas padengti iš­ laidas etatinių tarnautojų atlyginimams, raštinei ir ūkio reikalams. Konstitucijos reikalavimo sulaužymas nešaukiant naujo Seimo buvo tiek svar­ bus ir esminis, suardantis konstitucinę Lietuvos valstybės santvarką, jog litera­ tūroje paprastai yra kvalifikuojamas kaip naujas valstybinis perversmas, kuris, pasak Vyriausiojo tribunolo, „savo veikimu ir konstitucinėmis išdavomis yra žymiai ryškesnis ir gilesnis už pirmąjį; jis pagilino ir užbaigė pirmojo, pusiau likviduoto perversmo darbą ir išplėtė tai, kas anojo buvo padaryta“33. Žinomas tarpukario teisininkas Boleslovas Masiulis gruodžio 17 d. įvykius laikė „rūminiu“ perversmu, o Seimo neišrinkimą - tikruoju konstituciniu perversmu34. Pastarojo, antrojo, balandžio 12 dienos perversmo, buvusio pirmojo —gruo­ džio 17 dienos perversmo tęsiniu, M. Romerio žodžiais tariant, „legalizuoti niekas jau nemėgino, nes jis buvo tyčia ir sąmoningai nukreiptas prieš formalinę kon­ stitucinę santvarką, o pagaliau Seimo neišrinkimo ir jo visiško nebuvimo iš viso nebuvo galima legalizuoti“35. Belieka pridurti, kad Seimo paleidimas ir naujų jo rinkimų nustatytu laiku nepaskyrimas galutinai išardė vyriausybinę koaliciją. Į tai iš karto neigiamai sureagavo tautininkų partneriai jau pradėjusioje irti vyriausybinėje koalicijoje (nesutikdama su rengiamu Konstitucijos projektu, kovo 27 d. iš jos oficialiai buvo pasitraukusi krikščionių demokratų blokui priklausiusi Ūkininkų są-

iZ Argi ne nereikalingas užsispyrimas // Lietuvis. 1927, Nr. 197. M Vyriausiojo tribunolo 1924-1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisin­ gumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle / Spaudai parengė J. Byla. Kaunas, 1933. P. 117. }i B. Masiulis. Atstatytos Lietuvos valstybės teisė // Lietuva. Lietuvių enciklopedija. Penkioliktas tomas / Antras leidimas. Vilnius, 1991. P. 80. [M. Remeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Viinkius, 1990. P. 246.

184

IV. POPF.KVKKSMINIS VALDANČIŲJŲ BLAŠKYMASIS IR KONSI LIUCIJA

junga36). Dėl Seimo paleidimo balandžio 12 d. koaliciją paliko Ūkininkų par­ tija37. Pas prezidentą balandžio 20 d. vykusiame Vyriausybę palaikančių parti­ jų bloko atstovų pasitarime, svarsčiusiame artimiausių darbų programą, LTS atstovų nusistatymui neatlikus Konstitucijos ir rinkimų įstatymo reformos neda­ ryti naujų Seimo rinkimų, o iki to laiko valdyti valstybę pagal Kabineto kartu su prezidentu išleistus laikinuosius įsakymus, turinčius įstatymų galią, pasiprie­ šino krikščionys demokratai, pagrasinę, tautininkams neatsisakant antikonsti­ tucinių planų, atšauksią iš Kabineto savo atstovus38. Tautininkams nenuolai­ džiaujant, nes buvo nusistatyta santykius su kitomis politinėmis partijomis grįsti ne susitarimu, o pritarimu39, buvusiems jų partneriams savo išsakytus ketini­ mus teko vykdyti40.

2. Diktatoriškas (nekonstitucinis) valdymas Valdantiesiems atsisakius Seimo, Lietuvoje susiklostė originali, sakytume - liūd­ nai komiška situacija, kai Vyriausybė, tarsi nepastebėdama šalia savęs jau nebe­ turinti pagrindinės konstitucinės institucijos, tarėsi ir toliau besitvarkanti pagal Konstituciją, atkakliai mėgino visuomenei demonstruoti ir toliau užsiimanti vien tiktai tuo, kam ją buvo įgaliojusi ne kartą sulaužyta, o paskutiniuoju metu imta be perstojo žodžiais koneveikti 1922 metų Konstitucija. Visuomenė matė ir suprato, kad susiklosčiusi valdžios sistema, kurioje visą politinę galią savo rankose sutelkusi laikė Vyriausybė, neturi nieko bendra su konstitucine santvarka, kad juridinės Konstitucijos, retškusios tam tikrą sociali­ nių interesų pusiausvyros valstybėje įtvirtinimą, neliko, kad „apie senąją konsti­ tucinę santvarką, kaipo pozityviai veikiančią ir imperatyvinę, nebeteko kalbė­ ti“41. Rašytinės Konstitucijos vietoje tiesiog atsirado savita tuštuma, susiklostė visiškai nauja faktinė konstitucija. M . Romeris rašė, kad šiuo laikotarpiu Lietuvoje veikusi konstitucinė santvar­ ka buvusi laikinai sudaryta įvykusių dviejų perversmų sukurtais precedentais arba perversmų padarytais faktiniais valdžios struktūros pakeitimais. Ši neįprasta konsti­ tucinė būsena, tiesa, nereiškė visiško 1922 metų Konstitucijos panaikinimo: kai kurie jos nuostatai, atitinkamai suderinti su tais precedentais ir prie jų pritaikyti, laikinai tebeveikė, bet tik tiek, kiek tų precedentų palikta spragų42. Toliau liko 36 P. Mikšys. Lietuvos Ūkininkų sąjungos frakcijos darbuotė III Seime// Ūkininkas. 1927, Nr. 12,

p. 261-264. 37 Ar Lietuvos Ūkininkų partija dalyvauja vyriausybėje // Ūkininko balsas. 1927, Nr. 19. 38 Protokolas 1927 04 20 H LCVA, f. 923, ap. 1, b. 502. lap. 37-38. 39 Lietuvių tautininkų sąjungos pasitarimo 1927 m. vasario 6 d. priimtos rezoliucijos // Lietuvis. 1927, Nr. 29. 110 Dėl ko mes išsiskyrėm // Rytas. 1927, Nr. 101. 41 M. Romeris. Lietuvos valstybės konstitucijos reforma. Kaunas, 1928. P. 7. 42 Ten pat, p. 8.

185

MINDAUGAS MAKSIMAITIS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

veikti ir valdančiųjų valia savo imperatyvią galią išlaikė tie nesugriauti Konstitu­ cijos elementai, tos Konstitucijos nuostatos, kurios neprieštaravo tiesioginiams perversmo padariniams, pakeitusiems valstybės valdžios organizaciją. Tačiau ir jie tą savo galią išlaikė tik tiek, kiek juos, lygiai kaip kažkada buvo ir su jau nete­ kusiomis galios konstitucinėmis nuostatomis, toleravo poperversminė Vyriausy­ bė, tų nuostatų galiojimas teisiškai nesubordinavo Vyriausybės, o atvirkščiai, bu­ vo Vyriausybės dispozicija43. Konstitucinės santvarkos fiktyvumas ypač būdingai reiškėsi tuo, kad, nelikus tokios konstitucinės institucijos kaip Seimas, vakuojančia buvo mėginta laikyti ne tiktai pati institucija, bet iŠ esmės ir Konstitucijos jai pavesta funkcija. Pirmiausiai šiuo požiūriu reikia kalbėti apie pagrindinę Seimo, kaip įstaty­ mus leidžiančios institucijos, funkciją —įstatymų leidybą. Valdantiesiems atsisakius Seimo, kaip konstitucinio įstatymų leidėjo, ir nekonstitucionavus naujo, įstatymų leidyba Lietuvoje kurį laiką apmirė. Per išti­ sus 1927 metus „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbti tik 24 įstatymai, ku­ riuos Seimas buvo priėmęs dar iki perversmo ir iškart po jo. Suprantama, nekyla mintis, kad Vyriausybė būtų galėjusi tikėtis ilgesnį laiką išgyventi be įstatymų leidybos funkcijos, bet ji, matyt, tikėjosi neilgai trukus parengti naują kon­ stituciją, nustatysiančią naujas įstatymų leidybos institucijas ir tvarką, todėl Vidaus reikalų ministerijos Informacijos biuras 1927 m. rugsėjo 17 d. paskel­ bė Vyriausybės nusistatymą laikytis principo, jog įstatymai galintys būti lei­ džiami tik atitinkamai įgaliotos institucijos44. Šios nuostatos laikytasi, nors buvo priimta keletas poįstatyminių aktų, kurie, pavyzdžiui, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordeno statutas (VZ. 1928, Nr. 267/1732), reglamen­ tavimo objekto požiūriu, galima sakyti, išėjo už šio pobūdžio aktų rėmų, o Ministrų kabinetas 1927 m. spalio 6 d. posėdyje priėmė D idžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordeno įstatymo projektą45, tačiau oficialiai taip ir ne­ paskelbtą įstatymu. Apskritai Vyriausybė nesiėmė leisti net dekretų, turinčių įstatymo galią. N e mažiau reikšminga konstitucinė Seimo prerogatyva buvo biudžeto ir jo vykdymo tvirtinimas. 1927 metų valstybės biudžetas duvo priimtas dar Sei­ mui dirbant, bet, laikui bėgant, ši problema iškilo visu aštrumu. Negalint šiuo reikalu atidėlioti sprendimo, 1927 m. spalio 15 d. ir gruodžio 1 d. M inistrų kabinetas priėmė ir prezidentas patvirtino du Lietuvos Respublikos 1927 me­ tų biudžeto pakeitimus (VŽ. 1928, Nr. 271/1748 ir 271/1749), o 1928 m. kovo 16 d. - Lietuvos valstybės pajamų ir išlaidų 1928 metams sąmatas (VZ. 1928, N r. 274/1776 ir 274/1777), nors, vengiant visuomenės akių, visus šiuos dokumentus paskelbė gerokai pavėluotai. 44 (M. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 254. 44 VRM informacijų biuro pranešimas rugsėjo 17 dienos // Lietuva. 1927, Nr. 212. 44 Ministrų kabineto 1927 10 06 pos. protokolas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 545, lap. 214.

186

IV. POPERVERSMINIS VALDANČIŲJŲ BLAŠKYMASIS IR KONSTITUCIJA

Konstitucija buvo pavedusi Seimui tvirtinti daugelį Vyriausybės sudaromų valstybės sutarčių su kitomis valstybėmis. Nesant Seimo, ši jo funkcija taip pat negalėjo būti stabdoma, o ją atlikti, beje, pradėdamas vietoje Konstitucijoje bu­ vusio tvirtinimo termino vartoti ratifikavimo terminą, ėmėsi prezidentas. Pir­ masis Šio pobūdžio oficialiai paskelbtas aktas buvo šv. Sosto ir Lietuvos Respub­ likos Konkordatas, kurį 1927 m. spalio 1 1 d . patvirtino Ministrų kabinetas ir nutarė pristatyti prezidentui ratifikuoti46, o paskui tų pačių metų spalio 20 d. ratifikavo Respublikos prezidentas (VŽ. 1927, Nr. 264/1708). Netrukus po to paskelbta Lietuvos ir Italijos susitaikymo ir teisminio ginčų risimo sutartis, pre­ zidento ratifikuota 1928 m. sausio 17 d. („Mes, Antanas Smetona, Lietuvos Respublikos Prezidentas, išžiūrėję ir susipažinę su kalbama sutartimi, pareiškia­ me, kad jai pritariame, priimame, ratifikuojame ir Lietuvos Respublikos vardu pasižadame nelaužydami jos laikytis“ —VŽ. 1928, Nr. 269/1737). Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, M. Romeris rašė, kad, nepaisant pa­ stangų, Vyriausybė „Seimo galios suspendavimo ir jos neliečiamumo nuosek­ liai išlaikyti negalėjo, nes tam tikri valstybės valdymo reikalai to neleido ir imperatyviškai vertė daryti logingas ir tikras išvadas iš faktinės padėties, atsisakant tam tikrų dirbtinių fikcijų“47. Pagaliau Konstitucija pavedė Seimui prižiūrėti Vyriausybės darbus, duoti jai paklausimų ir skirti interpeliacijas bei revizijas. Štai šiai funkcijai atlikti Seimas poperversminei Vyriausybei tikrai buvo ne tik nereikalingas, bet ir, kaip matė­ me, nepageidaujamas. Įvertindamas susidariusią padėtį, M. Romeris pažymėjo, kad laikinos san­ tvarkos tęsimas, valstybės organizacijos neaiškumas, kai kurių valstybės funkci­ jų neužtikrinimas, kūrybos išsižadėjimas ir gyvenimas einamąja valanda, be plano ir programos, ilgesniam laikui netinkantys, į valstybės gyvenimą ¡nešantys ne­ tikrumą ir nervingumą, sudarantys terpę, kurioje galintys plisti teisinė demora­ lizacija ir polinkis į anarchiją. „Gyvų valstybių tarpe, - apie šį laikotarpį rašė M. Rbmeris, - Lietuva buvo lyg vidaus letargu užmigusi“48. Visos minėtos konstitucinės Seimo funkcijos buvo įprastos, permanentinės. Bet greta jų buvo ir tokių funkcijų, kurios Seimui pavedamos vykdyti ekstraordinariais atvejais, taigi jų aktualumas priklausė nuo konkrečiai susiklostančių aplinkybių. Prie tokių priskirtina, pavyzdžiui, konstitucinė Seimo prerogatyva iškelti Respublikos prezidentui, ministrui pirmininkui ar kitam ministrui bau­ džiamąją bylą. Šiuo laikotarpiu be jos panaudojimo taip pat neapsieita. Pasitaikęs konkretus įvykis, liečiantis buvusio finansų ministro V. Petrulio baužiamąją bylą, davė progą Vyriausiajam tribunolui 1928 m. gegužės 11 d.

46 Ministrų kabineto 1927 10 11 pos. protokolas H LCVA, f. 923, ap. 1, b. 545, lap. 21 S. 47 [M. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 252. 48 M. Remeris. Lietuvos valstybės konstitucijos reforma. Kaunas, 1928. P. 9. 187

MINIMUMAS MAKS1MAIT1S LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ ISTORIJA

prabilti dėl keleto specifinių konstitucinio pobūdžio to meto Lietuvos pro­ blemų. Pripažinęs, kad, nesant Seimo, Konstitucijos įtvirtinta ir jam pavesta baudžiamųjų bylų Vyriausybės nariams kėlimo funkcija neišnyko, bet turi per­ eiti Respublikos prezidentui, Vyriausiasis tribunolas savo nutarime ta proga išsakė apibendrinamąją tezę, jog, nelikus valstybėje konstitucinės institucijos, jos vykdyta valstybei būtina funkcija dėl to nedingstanti, tokiu atveju pasikeičiantis tiktai tos funkcijos vykdytojas, ji tik pereinanti kitai atitinkamo lygio institucijai. Iš paminėto Vyriausiojo tribunolo nutarimo tezės išplaukė, kad dėl perver­ smo Lietuvoje nelikus Seimo, valstybėje nežlugo ir svarbiausioji jo funkcija įstatymų leidyba. T ik šiąją dabar jau privalėjo atlikti kita institucija, šiuo atve­ ju, Tribunolo nuomone, taip pat Respublikos prezidentas49. Ši Vyriausiojo tribunolo nuostata, M. Romerio manymu50, padrąsinusi Vy­ riausybę ryžtis žingsniui imtis to, ką Konstitucija buvo pavedusi jau nesančiam Seimui. M. Romerio išsakyta mintis sutapo su to meto tautininkų spaudoje pareikšta mintimi, jog Vyriausiajam tribunolui priėmus minėtą nutarimą, „da­ bartiniame padėjime“ jau „negalės būti kliūčių įstatymams leisti ir kitoms rei­ kalingoms reformoms įvesti“51. Ir išties, jau 1928 m. gegužės 14 d. „Vyriausybės žiniose“ (Nr. 273) pasi­ rodė Respublikos prezidento su Ministrų kabineto atstovo kontrasignacija dek­ retuotų keturiolika įstatymų - Amnestijos įstatymas, Mokesčių liekanų ir iš­ duotos miško medžiagos skolų įstatymas, Išradimų ir patobulinimų apsaugos įstatymas, Karininkų kėlimosi pašalpų įstatymas, Ligonių kasų įstatymo pa­ keitimas ir kiti, beje, Ministrų kabineto priimti dar iki minėtojo Vyriausiojo tribunolo nutarimo (pavyzdžiui, Amnestijos įstatymas Ministrų kabinete pri­ imtas gegužės 7 d.52). Apie prezidento dekretuojamus įstatymus oficialioji spau­ da specialiai informavo visuomenę53. T ik 1928 m. gegužę, kai Vyriausybė jau buvo ryžusis nusimesti paskutiniuosius konstitucinius varžtus, oficialiai buvo paskelbti jau anksčiau priimti minėti Vyriausybės teisės aktai, skirti valstybės biudžetui. T aip savavališkai prasidėjęs buvusių Seimo funkcijų perėjimas į Respublikos prezidento rankas visiškai netrukus, išleidus naują Konstituciją, buvo aprobuo­ tas teisiškai.

Ąi> Vyriausiojo tribunolo 1924—1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisin­ gumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle / Spaudai parengė J. Byla. Kaunas, 1933. P. 120-123. 50 [M. Romeris] M. Remeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990. P. 257 Respublikos prezidentas pavaduoja Seimą // Tautos kelias. 1928, Nr. 8. Ministrų kabineto 1928 05 07 pos. protokolas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 556, lap. 57. 51 Respublikos prezidentas patvirtino 10 įstatymų // Lietuvos aidas. 1928, Nr. 81.

188

IV. POH RVI KSMIN'IS VALDANČIŲJŲ Dl A