Lietuvos estetinė mintis XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje : meno tautiškumas ir visuomeniškumas

Citation preview

LIETUVOS KULTŪROS TYRIMŲ INSTITUTAS

Pillé Veljataga

LIETUVOS. ESTETINE MINTIS XIX a. pabaigoje XX a, pirmoje pusėje Meno tautiškumas ir visuomeniškumas

VILNIUS

UDK 7.01(474.5)(091) Ve-101

PILLĖ VELJATAGA

L IE T U V O S E S T E T IN Ė M IN T IS XIX a. pabaigoje - XX a. pirmoje pusėje Meno tautiškumas ir visuomeniškumas

Lietuvos mokslo taryba M onografijos leidybą finansavo Lietuvos m okslo taryba pagal N acionalinę lituanistikos plėtros 2009-2015 m etų program ą (projekto sut. N r. LIT-4-41)

R e c e n z e n ta i: PROF. HABIL. DR. JUOZAS MUREIKA DR. GYTIS VA1TKŪNAS

L e id in y s r e k o m e n d u o t a s s p a u d a i LIETUVOS KULTŪROS TYRIMŲ INSTITUTO MOKSLO TARYBOS

Viršelyje - Sergei Prokudin-Gorskij nuotrauka (19 12 m.).

ISBN 978-9955-868-38*5

6 Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011 © Pilie Veljataga, 2011 © Viršelio dizainas, Jokūbas Jacovskis, 2011

TURINYS

P r a t a r m ė ............................................................................. 8 I skyrius. ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI i.

Aušros p a ž a d in ti ................................................................................ 16

z. Naujovių l i n k ................................................................ 40 3.

Savitumo l i n k ................................................................ 73

II skyrius. NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

1. Meniškumo re ik a la v im a i.......................................... 92 2. Apie meno esmę ir r i b a s ......................................... 104 3.

Komunikacijos t r u k d ž ia i......................................... 12 2

III skyrius. KULTŪRĖJANTI VISUOMENĖ

1. Epochos ž e n k la i..........................................................144 2. Šiuolaikiško meno k e l i a i ......................................... 158 3.

Menas tautinės kultūros projektuose

. . . .

18 1

P a b a i g a .......................................................................... 197 Reziumė (anglų k . ) .................................................... 199 Asmenvardžių r o d y k l ė ...............................................2 13

Skiriu Mamos, dailininkės Tiju-Ene Vaivadienės, atminimui

PRATARME

Šios monografijos autorės ilgamečių tyrinėjimų sritis yra X IX -X X amžių san­ dūros ir tarpukario Lietuvos estetinė mintis. Terminas „estetinė mintis“ dažnai vartojamas turint omenyje kurio nors laikotarpio estetikos palikimo visumą bei kalbant apie tyrimų lauką, kuriame svaresnis vaidmuo tenka n e filosofinei estetikai (profesionaliajai estetikai kaip filosofijos disciplinai), bet menotyrinei estetikai- estetikos šakai, pagal paskirti1T tematiką artimai meno filosofijai ir menotyrai, kurios glaudus „ryšys su meno kūrybos ir suvokimo aktualijomis įgalina greičiau ir tiksliau pajusti naujų estetikos idėjų gimimą ir jų teorinės ref­ leksijos būtinumą arba paskatas naujai interpretuoti esamas teorines nuostatas, kurios jau nebepadeda suprasti pasikeitusiosmeno praktikos“ 1. Sociokultūrinė situacija Lietuvoje lėmė, kad „estetinės minties raidai susidarė palankiausios sąlygos rutuliotis menotyrinės estetikos linkme“2. Profesionaliosios filosofijos ir estetikos nunykimas carinei valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, labai sunkios (lyginant su kitomis Rytų Europos šalimis) lietuviškosios raštijos gyvavimo sąlygos spaudos draudimo metais, su etniniu lietuviškumu ir LDK piliečio tapatybe susijusios nacionalizmo kolizijos, vedusios į aukštesniųjų luomų kultūros tradicijos atmetimą kaip svetimos, - tai aplinky­ bės, dėl kurių estetinė mintis buvo glaudžiai susijusi su tautinio atgimimo kul1 Nesileidžiant į sąvokų „filosofinė estetika“ , „meno filosofija“ ir „menotyrinė estetika“ turinio bei tarpusavio ribų aiškinimą, pakaktų pažymėti, jog menotyrinė estetika, kuri suteikia empi­ rinės medžiagos meno filosofijai bei grynai teorinio pobūdžio estetikai, turi savus uždavinius ir jos negalima laikyti tik „žemesne estetikos raidos pakopa“. Žr. M ureika}. Menotyrinė este­ tika. Estetikos enciklopedija / Antanas Andrijauskas, Jūratė Černevičiūtė, Algirdas Gaižutis... [et ai.]; sudarytojas Juozas Mureika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, p. 4 2 1-4 22 . 1 Mureika J. Estetika Lietuvoje. Estetikos enciklopedija, p. 137.

8

PRATARMĖ

turinės veikios uždaviniais. Į klausimą, ką turėtų daryti besidarbuojantys tautos ir jos kultūros (ji laikyta tautos gyvybingumo pamatine apraiška) labui, X X a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo atsakoma kitaip nei anksčiau, bet klausiama buvo to paties. Ir Lietuvos Respublikos laikais visoms intelektinėms pajėgoms rūpėjo apsvarstyti nacionalinės kultūros ir matomiausios jos dalies - meno kūrimo teorinius pagrindus. Menininkas, meno teoretikas, istorikas ir kritikas (dažnai vienas asmuo) savajam požiūriui į tai, ko reikia ar nereikia Lietuvos menui, pagrįsti pasiremdavo su viena ar kita europinės estetikos kryptimi sietina esietiškumo (grožio) būties, meno prigimties, specifikos bei funkcijų traktuote3, bet nuodugnesnis šių fundamentalių estetikos temų tyrimas neatsidurdavo arba tik retkarčiais atsidurdavo jo mokslinių interesų centre. 1$

įsipareigojimo nacionalinei kultūrai, kurią, anot kultūros filosofo Stasio

Šalkauskio, lietuviams privalu kurti „vajaus tvarka“ (L y. pagreitintai), kylantis poreikis programiškai orientuoti meną bei reflektuoti tai, kas meno procese jau vyksta, stiprino pragmatinį Lietuvos estetinės minties diskurso kryptingumą bei menotyrinės estetikos plėtotę. Filosofinė estetika per nepriklausomybės dvidešimtmetį nespėjo labiau įsibėgėti, ji gyvavo Universiteto Teologijos-fi­ losofijos ir Humanitarinių mokslų fakultetuose skaitytų akademinių kursų * XX a. pradžioje ir viduryje Europos estetikoje vyravo trys meno teoriją kryptys - ekspresinės, formalistinės, estetinės teorijos (The Oxford Handbook o f Aesthetics. Edited by Jerrold Levinson. Oxford University Press, p. 138). Iš romantizmo kilusios ekspresinės teorijos meną supranta kaip menininko santykio su pasauliu išraišką, dažniausiai kaip „emocinę saviraišką", pagrindinis meno kūrinio komponentas joms yra ekspresinis turinys, o „kiti kūrinio komponentai reikšmingi kaip emocijų išraiškos (jos galimumo, sėkmingumo) sąlygos". Formalistinės teorijos priešpriešina formą ir vaizdavimą, „meno specifiką sieja su jo kūrinių formos ypatingumu“: „gryna forma“ yra vienintelis (o ne pagrindinis) estetinio vertingumo šaltinis, semantinis ar ekspresinis turinys laikomas ne šalutiniu (papildomu) meno kūrinio vertingumu, bet nereikšmingu kūriniui kaip meno reiškiniui dalyku. Estetinėse teorijose meno kūriniai apibrėžiami kaip žmogaus veiklos produktai, kurių pagrindinė ir specifinė funkcija yra teikti estetinį patyrimą. Tai patyrimas, kurį teikia meno kūrinių ar kitų objektų stebėjimas su estetine nuostata, o jos ypatingumas siejamas su stebėjimo nesuinteresuotumu, savitiksliškumu. Estetinių teorijų meno apibrėžimuose nėra išskiriamas vienas kuris meno kūrinio komponentas (ekspresinis ar semantinis turinys, ar forma): meno kūrinių specifinis reikšmingumas siejamas su visais galimais komponentais ir savybėmis, t. y. su jų teikiamu estetiniu patyrimu“ (Katalynas A. Meno ribų problema. Athena: Filosofijos studijos, 2006, Nr. 1, p. 18 4 -18 $ , 18 7-18 8 ).

PRATARMĖ

9

pavidalu, o jos sklaida mokslo bendruomenei skirtuose arba platesnį skaitytojų ratą turinčiuose leidiniuose buvo neintensyvi. Lietuvos estetinės minties palikimas, būdamas susijęs su dailėtyrininkų, literatūrologų, kultūrologų tyrinėjimų objektais, yra patekęs į šių mokslo sričių akiratį ir vienu ar kitu aspektu paliečiamas daugelyje monografijų bei straipsnių, kuriuos publikavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilniaus universitetas, Vilniaus dailės akademija, Vytauto Didžiojo universitetas. Pažymėtina, kad pastaruoju metu nepasirodė X IX -X X a. sandūros ir tarpukario laikotarpio fundamentalesnių estetikos istorijos studijų, turime tik prieš kelis dešimtmečius išleistas monografijas. Pirmoji jų - Maskvoje 1972 m. rusų kalba išleista Gyčio Vaitkūno Estetinės minties raidos Lietuvoje apybraiža. Lietuva besidominčio skaitytojo poreikius tenkino platus sociokultūrinis kontekstas: apybraiža pradedama ikikrikščio­ niškąja religija ir mitologija, pristatoma LD K istorija bei meninė kultūra. Dide­ lė knygos dalis skirta svariausiam Lietuvos estetikos istorijos tarpsniui - este­ tikai Vilniaus universitete. Ideologinio apdairumo ir Ezopo kalbos pareikalavo carinės okupacijos, nacionalinio atgimimo socialinių ir kultūros procesų apta­ rimas. X IX a. pabaigos - X X a. pradžios ir tarpukario estetinei minčiai skirta maždaug pusė monografijos. Autoriui teko taikytis prie privalomų marksistinės estetikos postulatų - prie klasinės meno prigimties ir „nacionalinės specifikos“ sampratos, kurioje meno tautinis savitumas reiškia ne vien rėmimąsi liaudies kūrybos tradicija, bet ir „liaudies“ kaip progresyvios klasės interesų išreiškimą; prie realizmo pažangumo ir nerealistinių krypčių reakcingumo teigimo, prie realizmo teorijos ir praktikos raidos nuo „kritinio realizmo“ į „socialistinį realizmą“ . Tirdamas estetinės minties raidoje svarbiausias nacionalinės kultū­ ros formavimosi, meninės kūrybos specifikos temas Vaitkūnas daug dėmesio skyrė estetinės minties pasaulėžiūriniams veiksniams, realizmo teorijos plėtotei socialdemokratinės ir marksistinės pakraipų atstovų pažiūrose. Naudodamas formuluotes apie „supaprastintą“ realistinio (tikroviškumo, mimetiškumo prasme) vaizdavimo traktuotę, sietiną su retrogradiško meno ir meno teorijos

10

PRATARMĖ

palaikymu ir, kita vertus, „gilų“ , kūrybišką realizmo principų supratimą, kny­ gos autorius apeidavo draudimą pozityviai vertinti modernizmo vaidmenį formuojant nacionalinę mokyklą. 19 8 1 m. pasirodė Juozo Mureikos Lietuvių materialistinė estetika 1900-1940. Autorius rėmėsi požiūriu, jog materializmo estetikoje nustatymo kriterijus yra materialistinis estetinės sąmonės supratimas, apie kurį dažnai tenka spręsti

pagal metodologinių nuostatų taikymo meno kritikoje rezultatus. Metodo­ loginio tyrinėjimų aspekto pasirinkimas aiškinamas lietuvių materialistinės estetikos atstovų dėmesiu metodologiniams klausimams (jie keliami siekiant suteikti metodologinius pagrindus meno kritikai) ir svarstant pačios estetikos kaip filosofinės disciplinos statusą, jos pagrindimą filosofine bei socialine me­ todologija. Medžiaga nagrinėjama diachroniškai, knygą sudaro trys skyriai: „Socialinės ir teorinės kultūros problemos“ , „M eno ir visuomenės santykis“ , „M eno kūrybos problemos“ . Skaitytojas glaustai supažindinamas su visos lietuvių estetinės minties tematika - nacionalinės kultūros kūrimo, meno tautinio savitumo paieškų keliais, su S. Šalkauskio, A. Maceinos kultūros koncepcijomis. Meno prigimties ir specifikos, meno visuomeninio vaidmens klausimams skirtuose poskyriuose materialistinės estetikos kontekstą sudaro daugelio lietuvių estetikos atstovų pažiūros. Didžiąją monografijos dalį su­ daro iškiliausiomis lietuvių materialistinės estetikos figūromis laikytų Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, reprezentavusio brandžią marksistinę metodologiją literatūros kritikos bei istorijos srityse, ir akademinės filosofinės estetikos problematiką nagrinėjusio Vosyliaus Sezemano (Sezemano filosofijos ir es­ tetikos susiejimas su fenomenologija tais laikais reikštų būtinybę kritikuoti jį kaip idealistinės filosofijos stovyklos atstovą, o priskyrus jį materialistinės estetikos demokratinei pakraipai, buvo galima apeiti ideologinės konjunktūros reikalavimus) pažiūrų tyrimas. Taip pat nagrinėjamas Jono Biliūno, Igno Šla­ pelio (iki tol lituanistikoje beveik netirto), Kosto Korsako įnašai į vieno ar kito materialistinės estetikos teminio aspekto plėtotę. Nagrinėdamas materialistinės estetikos raidą marksistine linkme autorius nurodė, jog pažangios socialinės PRATARMĖ

11

pažiūros neapsaugodavo nuo supaprastinto estetikos klausimų sprendimo, ir kritikuotinų silpnybių priežastimi laikė marksizmo „filosofinės ir socialinės metodologijos vieningumo“ pažeidimą. Alfonso Andriuškevičiaus knygoje Grožis ir menas lietuvių estetikoje 19001940 (1989 m.) tyrinėjama didžiausią lietuvos estetinės minties palikimo dalį sudaranti idealistinė estetika - imtasi „atitaisyti pažeistą pusiausvyrą ir prisidėti prie išsamesnio 19 18 -19 4 0 m. Lietuvos estetinės minties vaizdo sukūrimo.“ Idealistinei estetikai priskyrus autorius, kurių pažiūros fundamentaliais estetikos klausimais remiasi idealistinėmis būties bei žmogaus koncepcijomis, Andriuške­ vičius pasirinko nagrinėti teoriniu solidumu arba įnašo į lietuvių estetiką svarba pasižymėjusių asmenybių pažiūras4. Knygos struktūra atitinka lietuvių idealis­ tinės estetikos, kurios žymiausi atstovai buvo susiję su neoscholastine filosofija, problematiką: pirmame skyriuje nagrinėjama grožio problema, didesnę knygos dalį sudarančiame antrame - meno problema. Lietuvių idealistinei estetikai būdinga objektyvistinė grožio samprata, kaip parodo tyrinėtojas, evoliucionavo nuo radikalaus į nuosaikų objektyvizmą. Prieinama prie išvados, kad objektyvistinis požiūris į grožį, neistoriška grožio samprata susiaurino estetiškumo sritį. Skyriuje „M eno problema“ nagrinėjamas meno specifikos ir santykių su kitomis kultūros sritimis klausimas. Meno specifikos sampratos pagal meninės kūrybos kilmės, principų ir tikslo aiškinimą klasifikuojamos į ontologistinę ir antropologistinę tendencijas. Ontologistų (Adomas Jakštas, Šalkauskis, iš dalies ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, kurio estetinės pažiūros iki tol nebuvo profe­ sionaliai tyrinėtos) privalumai, anot Andriuškevičiaus, buvo estetikos filosofinio statuso palaikymas, pastangos sieti meno problemų ir bendresnių filosofinių klausimų sprendimus. Kita vertus, tyrinėtojas pastebi, jo g pasirinktoji būties schema „besąlygiškai nelėmė daugelio konkretesnių meno specifikos problemos aiškinimo aspektų“ - čia įtakos turėjo ideologinės nuostatos ir estetinis skonis. Antropologistinės tendencijos, kurioje teoretizuojama daugiau remiantis meno praktika, atstovų (Vincas Mykolaitis-Putinas, Julijonas Lindė-Dobilas, Juozas A Andriuškevičius A. Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918-1940. Vilnius: Mintis, 1989, p. 4.

12

PRATARMĖ

Keliuolis, Jonas Grinius), kurie meno specifikos aiškinimą siejo su žmogaus prigimtimi ir tikslais, įnašu į lietuvių estetiką laikomas modernesnių Europos estetikos idėjų (meno kaip intuityvaus pažinimo, meno kaip ekspresijos, estetiskumo priklausomybės nuo subjekto) įtraukimas į lietuviškąjį kontekstą. Pasak tyrinėtojo, sprendžiant meno tautiškumo klausimą, meną kaip saviraišką arba kaip speciiinį pažinimą traktavusiems antropologistams pavyko pagrįsčiau argumentuoti nacionalinių vertybių reikšmę mene nei ontologistams, besiva­ dovavusiems neistoriška grožio mene traktuote5. Šios knygos autorė chronologiškai ilgo Lietuvos estetinės minties raidos laikotarpio nagrinėjimui pasirinko du teminius centrus - meno tautiškumą ir meno visuomeniškumą. Aplink juos paranku struktūruoti skirtinguose este­ tinės minties diskursuose (meno teorijoje, kritikoje, publicistikoje, eseistikoje ir meno filosofijoje) plėtotus minėtos tematikos klausimus. Klausimų apie meno uždavinius ugdant tautinę savimonę bei meną kaip tautinių vertybių komunikavimo būdą, apie meno tautinio savitumo prigimtį bei nacionalinio meno kūrimo teorines gaires svarbą lėmė tautinio sąmoningumo formavimasis6. Meno visuomeniškumo tematikos - su meno esmės samprata susijusio7kūrinio meninio vertingumo ryšio su ideologiniu, doroviniu, religiniu, patriotiniu, L y. vadinamuoju visuomeniniu vertingumu aiškinimo - aktualumas kilo iš nacionalinio meno brendimo, jo raidos tendencijų projektavimo, meno kūri­ nio funkcionavimo visuomenėje aptarimo poreikių. Taigi meno tautiškumo $ Ten pat, p. 12 5 ,13 4 . * Tautinei savimonei budinga konceptualizuojanti refleksija, Ši savimonė „skleidžiasi kultūros ir mokslo - literatūros, filosofijos, istoriografijos ir kitų humanitarinių mokslų, iš dalies religijos raiškos būdais“ ir galima „kalbėti apie siauresnes, „dalines“ savimonės, kurios tautinj tapatumą artikuliuoja specifiniais, socialiniais, kultūriniais, religiniais, politiniais aspektais, kurie nebūtinai harmoningai dera tarpusavyje“. Kuzmickas B. Tautos tapatumo savimonė. Lietuvių savimonės bruožai. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2009, p. 28. 7 Požiūris i meno esmę sąlygoja „meno funkcijų, [...] meno kaip vertybės, gero (vertingo) ir prasto meno skyrimo, meno grynumo ir negrynumo (gryno estetinio ir kitokio vertingumo), meno įvairovės (jo šakų, srovių, stilių, žanrų lygiavertiškumo ar nelygiavertiškumo) meno ir ekstrameninės tikrovės (jų sąsajos ir priešybės) ir kt. - aiškinimo kryptingumą“ (Katalynas A. Meno ribų problema. Athena: Filosofijos studijos, 2006, Nr. 1, p. 18 1).

PRATARMĖ

13

ir visuomeniškumo tematika rūpėjo daugeliui nacionalinės kultūros kūrimo proceso dalyvių. Tai leistų teigti, jog pasirinktas tyrinėjimo aspektas suteikia galimybę nagrinėti reikšmingą lietuvių estetinės minties palikimo dalį. Monografijos tikslas yra atskleisti tautiškumo ir visuomeniškumo sampratų turinį bei jų istorinės raidos dinamiką. Šio tikslo siekiama nagrinėjant tradicionalistinės ir novatoriškos estetinės minties linkmių konfrontacijos aplinkybes, eigą bei padarinius meno proceso orientavimui ar esamos būklės refleksijai. Monografijoje nagrinėjami menotyrinės estetinės minties šaltiniai - tai didesnį ar mažesnį teorinių svarstymų krūvį turinti literatūros ir dailės kriti­ ka. Teatro bei muzikos kritika į tyrimų lauką nepateko dėl keleto priežasčių. Viena, teatras ir muzika priklauso interpretaciniams menams, šių meno rūšių kritikos analitinės procedūros remiasi seka „menininkas - kūrinys - atliki­ mas - suvokėjas“ , o ne, kaip dailės ir literatūros tyrimo atveju, „menininkas kūrinys - suvokėjas“ . Kita, apie literatūros ir dailės procesus, dažnai juos api­ bendrindami, t. y. traktuodami kaip lietuvių meno visumą, rašė menininkų ir intelektualų bendruomenės ryškiausios figūros. Reikėtų turėti omenyje ir tai, kad profesionalumu bei tekstų gausa pirmavo literatūrologija. Taigi literatūros ir dailės kritika pakankamai svariai gali atstovauti menotyrinei estetikai. Jos šaltiniams tirti naudojama lyginamoji prieiga, leidžianti sugretinti dailės ir literatūros teorinę savimonę bei spręsti apie literatūros ir dailės tautiškumo ir visuomeniškumo sampratų panašumus bei skirtumus. Šiame darbe dėstomą Lietuvos estetinės minties tyrimą, gretinant jį su filo­ sofijos istoriografijos metodologija, tiksliau - su istoristiniu (kontekstualistiniu) filosofijos istorijos modeliu, - galima būtų laikyti „išorinės“ , o ne „vidinės“ istorijos rašymu8. Istorinėje rekonstrukcijoje, kuri atlikta nagrinėjant įvairialypį 1 Filosofijos istoriografijos Lietuvoje metodologiją tyrinėjantis Gintaras Kabelka teigia, kad istorizmo laikais susiformavusj klasikinį istorijos rašymo modelį (filosofinė teorija aiškinama „rekonstruojant jos atsiradimo teorinį ir socialinį kultūrinį kontekstą” ) atitinkančios istoristinės (kontekstualistinės) aiškinimo strategijos atliekama pagrindinė „procedūra yra vadinamoji istorinė rekonstrukcija - tyrimo objekto aiškinimas jo egzistavimo laikotarpio rėmuose, kitaip tariant, tam tikros konceptualinės struktūros (ją gali sudaryti atskiros istorinės atkarpos teorijų, visuomenės, kultūros ir kitų veiksnių visuma), kuriai tas objektas priklauso, funkcionavimo kiek

14

PRATARMĖ

meno teorijos ir kritikos, filosofinės publicistikos ir eseistikos teksų korpusą, daugiau dėmesio skiriama neteoriniams konteksto elementams - socialiniams (meno procesą lėmę ideologiniai veiksniai, meno funkcionavimo visuomenėje sąlygos) ir kultūriniams (imanentinių meno raidos ypatumų nulemta krypčių, meninių judėjimų dinamika - jų susiformavimas, plėtotė ir nunykimas, vieta ir vaidmuo) veiksniams. Rašant „išorinę istoriją“ ir linkstant kultūros istorijos pusėn visų pirma rūpi menotyrinės estetikos paveldas, o iš filosofinės estetikos tai, kas glaudžiau susiję su neteoriniu kontekstu9. Santykis su istorija - dialogas su praeitimi. Dialogas, kuriame, anot žymaus kultūros istoriko Arono Gurevičiaus, „pateikiame savo klausimus ir laukia­ me jų atsakymo“ 10. Šios knygos autorė naudojasi esamais Lietuvos estetinės minties tyrinėjimais, pateiktais minėtose monografijose, ankstesniuose bei dabartiniuose kultūrologijos, literatūrologuos, menotyros darbuose ir siekia klausti šaltinių apie tai, ko anksčiau nebuvo klausinėta. Savo, L y. mūsų dienų tyrinėtojui rūpimus klausimus, stengtasi užduoti neįkyriai, neprimetant galimų atsakymų, įsiklausant į jų kalbėjimo būdą, tad tyrinėtojos žvilgsnis yra „arti“ interpretuojamų tekstų, daug cituojama bei perfrazuojama tikintis, kad toks interpretavimo būdas leis pasiekti norimą rezultatą. įmanoma tikslesnis atkūrimas. [...] Tiriamasis objektas yra potencialiai susijęs su neapibrėžta aibe konteksto elementų, juos sąlygiškai galima skirstyti į teorinius (istorinio laikotarpio teorijos, pro­ bleminė situacija), ir neteorinius (socialiniai, politiniai, kultūriniai, religiniai ir kitokie veiksniai). Kontekstualistiniu aiškinimu nustatant teorinių elementų tarpusavio ryšius, kuriama vadinamoji vidinė filosofijos istorija, o j teorinių darinių aiškinimą įtraukiant jų ryšius su minėtais neteoriniais veiksniais, kuriama „išorinė“ filosofijos istorija, reprezentuojanti istorinio konteksto įtaką filosofinėms teorijoms, [...j Metodologiniu požiūriu grynoji išorinė istorija yra kultūros istorija, nes jos pagrindinis objektas yra įvairūs (nefilosofiniai) kultūriniai fenomenai ir procesai“ (Kabelka G. Problemų istorijos metodologija Lietuvoje. Logos, 2009, Nr. 58, p. 87-88). 9 Dėl šios aplinkybės nenagrinėjama estetikos palikimo išliekamosios vertės požiūriu reikšmin­ giausia aptariamo laikotarpio intelektinės kultūros dalis - Sezemano koncepcija (žr. Mureika J. Estetika Lietuvoje. Estetikos enciklopedija, p. 137). Sezemano, nepublikavusio straipsnių estetikos klausimais lietuviškoje spaudoje, pažiūros paliečiamos tik aptariant Šalkauskio nacionalinės kul­ tūros koncepciją, nes Šalkauskio požiūriui į nacionalinės ir visuotinės kultūros santykį pritaręs (straipsnyje „Tautinės kultūros klausimu“, paskelbtame 1934 m. Akademike) Sezemanas meno tautiškumo nenagrinėjo. 10 Gurevičius A. Viduramžių kultūros kategorijos. Vilnius: Mintis, 1989, p. 8.

pr a t a r m e

15

1 SKYRIUS.

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

i.

AUŠROS PAŽADINTI

X IX a. pabaigos estetinė mintis betarpiškai susijusi su tautinio sąmoningumo, modernios lietuvių tautos formavimusi. Pastaraisiais dešimtmečiais pasirodžiu­ siuose tyrinėjimuose buvo atkreiptas dėmesys į „tautinio atgimimo“ sąvokos istorinio konkretumo stoką bei kvestionuojama periodizacijos nuo Aušros chronologinė riba1. Pauliaus Subačiaus kultūrologiniame tyrinėjime siūloma skirti tris tautiškumu grindžiamas lietuvių kultūros pakopas, pavadintas tautiš­ kumo akumuliacijos kultūra, tautinio išsivadavimo kultūra ir tautos politizavimo kultūra. Pasiremdamas Anthony D. Smitho apibrėžtais keturiais nacionalizmo kaip ideologinio judėjimo elementais - „tam tikra vizija, kultūra, solidarumas ir politika“ , tyrinėtojas aiškina, kad „tautinės kultūros samprata ėmė funkcionuoti jau pirmame (tautiškumo akumuliacijos) diapazone, tuo tarpu solidarumo ir ateities vizijos dera ieškoti antrame (tautinio išsivadavimo), o tautinės politikos trečiame (tautos politizavimo) kultūriniame diapazone". Subačius peržiūri tautinio sąjūdžio periodizacijoje paplitusią chronologinę ribą nuo Aušros ir teigia, kad kokybinis sąmoningumo pokytis, „kada tautos idėja suintensyvina tautinio tapatumo refleksiją visuomeniškai reikšmingu mastu“, ir „žmonės ne vien išskiria save iš kitų pagal kultūrinius bei istorinius požymius, bet tampa

1 Žr. Kulakauskas A. Apie tautinio atgimimo sąvoką, tautinių sąjūdžių epochą ir lietuvių tautinį atgimimą. Lietuvių tautinio atgimimo studijos. T. r. Tautinės savimonės žadintojai: Nuo asmens iki partijos. Vilnius: Sietynas, 1990, p. 1 3 2 - 1 3 5 ; Aleksandravičius E. Lietuvių Atgimimo kultūra: X IX amžiaus vidurys. Vilnius: Baltos lankos, 1944, p. 6 - 1 1 ; Subačius P. Lietuvių tapatybės kalvė: tautinio išsivadavimo kultūra. Vilnius: Aidai, 1999, p. 176.

16

ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI

ir apsisprendusiais tautos istorinio tęstinumo bei visuomeninės metamorfozės dalyviais“ , prasidėjo apie X IX a. vidurį*. Tačiau tyrinėjant estetinę mintį ne tiek svarbi „tautinio išsivadavimo“ pa­ kopos pradžia, kiek jame vykę procesai: kultūrinės ir literatūrinės publicisti­ kos, literatūros kritikos atsiradimas lietuviškoje periodinėje spaudoje, kurios pradininkė buvo Aušra\ „Uždraudus spaudą, ištisus du dešimtmečius beveik nepasirodė rašinių, kuriuose būtų liečiami literatūros klausimai ir kuriuos būtų galima laikyti literatūros kritikos darbais“4. Aušroje pasirodė apie 40 publikacijų įvairiais literatūros, tautosakos ir kalbos klausimais, priskirtinų literatūros kri­ tikai*. Žurnalas tapo tribūna svarstymams apie meno, tiksliau, literatūros - tuo metu vienintelės į tautiškumo diskursą įsitraukusios menų rūšies - uždavinius tautinio sąjūdžio veikloje. Periodizavimo nuo Aušros iki spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo (18 8 3-19 0 4 m.) panaikinimo laikomasi naujuose akade­ miniuose veikaluose: X IX a. lietuvių literatūros istorijoje, Viktorijos Daujotytės akademiniame lietuvių literatūros kritikos kurse6. Formuluotės „ Aušros romantizmas“ , „ Varpo pozityvizmas“ yra tapusios chrestomatinėmis. Jomis apibūdinamos tautinio sąjūdžio sampratos, tiksliau, pasaulėžiūriniai veiksniai, kurie turėjo įtakos literatūros procesui. Aušra sieja­ ma su Jono Basanavičiaus vardu, istorinės atminties žadinimu bei tipologiškai romantine poezija, Varpas - su Vinco Kudirkos pozityvistiniu kultūrinės 1 Subačius P. Min. veik., p. 18 7 -18 8 ,8 6 ,19 3 . J Aušros (18 93-189 8) įkūrėjai buvo J. Basanavičius, J. Šliūpas, P. Vileišis, J. Mikšas, A. Vištelis. Antrojo numerio leidėju nurodytas jau ne Basanavičius, bet „keli Lietuvos mylėtojai* - faktiškai laikraštį redagavo Miksas, Šliūpas, M. Jankus. J. Andziulaitis. Leidyba nutrūko bankrutavus leidėjui Mikšui, Aušros buvo išleista 40 numerių. J. Damauskas „Auszra ir jos gadynė*. Lietuvių tautos praeitis, t. 7, kn. 1-4 , Chikago, 1983, p. 647-738 (cit. 719 -720). Aušros kultūrinis vaidmuo nagrinėjamas: B. Genzelio, A. Sprindžio, J. Minkevičius straipsniuose rinkinyje „Aušra“ ir lietuvių visuomeninis judėjim as X IX a. pabaigoje“. Vilnius: Mokslas, 1988; Lietuvių literatūros istorija. X IX amžius. Vilnius: LLTI, 2001, p. 89 -104; Daujotytė V. Lietuvių literatūros kritika. Akademinio kurso paskaitos. Vilnius: VUL, 2007, p. 81-8 5. 4 Doveika K. Lietuvių literatūros kritika 1883-1904. Vilnius: Vaga, 19 7 1, T. I, p. 103. 5 Damauskas J. Min. veik., p. 706. * Lietuvių literatūros istorija: X IX amžius-, Daujotytė V. Lietuvių literatūros kritika. Akademinio kurso paskaitos.

17

veiklos projektu bei palankumu realistinei prozai. Aušroje vyravo romantinė tautinio sąjūdžio uždavinių samprata, bet tarp aušrininkų buvo ir skelbusių pozityvistines veiklos gaires, jau ryškėjo varpininkų ideologinį pagrindą su­ dariusios idėjos7. Aušroje mezgėsi romantinę ir pozityvistinę tautinio sąjūdžio orientacijas atliepiančios estetinių pažiūrų kryptys, polemiškai svarsčiusios literatūros tikslus. į klausimą, ar nėra romantikų ir pozityvistų literatūros sampratose daugiau panašumų nei skirtumų, atsakytume teigiamai. Skyrėsi romantikų ir pozity­ vistų tautinio sąjūdžio veiklos taktikos: pirmieji siekė žadinti šviesuomenės tautinę savimonę, antriesiems rūpėjo liaudies švietimo keliu įgyvendinamas visuomeninis progresas. Bet strategija bendra - kultūrinės veiklos tautos labui tikslas ir literatūros angažavimasis jam buvo neabejotinas postulatas vieniems bei kitiems. Romantikų ir pozityvistų estetines pažiūras siejo utilitaristinis požiūris į literatūrą. Būtent dėl instrumentinių literatūros verčių polemizuota, jos lėmė literatūros proceso orientavimą, pirmenybės teikimą vienai ar kitai srovei, žanrui. Utilitaristinei literatūros traktuotei turėjo įtakos ir gaji Apšvietos didaktinė tradicija Lietuvoje. Ir ne tik. Galima būtų pasiremti Romantizmo epochos estetikos ir ideologijos santykį su Apšvieta aptarusio Aidano Day’aus mintimis. Minėtas Vakarų Europos kultūros tyrinėtojas randa daugiau tęs­ 7 Lietuvių periodikos pirmtakais laikomuose Lauryno Ivinskio kalendoriuose buvo spausdinama lietuvių autorių švietėjiška didaktinė proza ir poezija, vertimai bei sekimai, derinamas istorijos, tautosakos ir gamtos mokslo žinių skleidimas (Lietuvių literatūros istorija. X IX amžius, p. 88-89). Pažymėtina, kad Basanavičiaus parašytoje Priekalboje pirmajam Aušros numeriui skelbiamas tikslas duoti žinių apie tautos gyvenimą „senovėje ir dabartyje“ , o 3-4 žurnalo numeryje Šliūpas ragino greta susižavėjimo didinga praeitimi rašyti apie Lietuvos žemių istoriją, ūkį, visuomeninę, kultūrinę raidą. Tais pačiais metais Stanislovas Raila straipsnelyje „] darbą kas lietuvis“ iškėlė apšvietos galią. 1884 m. Petras Vileišis įteikė redakcijai Aušros programos apmatus - tai buvo „tipiškas pozityvistinių nurodymų sąrašas, kur visuomeninę veiklą sudaro: švietimas, prekybos bei pramonės vystymas, tautos vienybė“. Vileišio programa nežinia kodėl nebuvo paskelbta, bet „to pasiūlymo mintys visai buvo Auszroje įsipilietinusios“ (Damauskas J. Min. veik., p. 692-694). 1895 m. pasirodė pozityvistines tautinio sąjūdžio veiklos nuostatas išsakantys straipsniai: Jono Mačio-Kėkšto („Mūsų vargai“ ), Juozo Andziulaičio-Kalnėno („Ką daryti?“). Jie paskatino pole­ miką tarp Jurgio Zauerveino, filologo, poligloto, Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo, pritapusio prie Aušros romantizmo ir Mačio-Kėkšto.

18

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

tinumo, negu radikalios kaitos, teigia, kad pasaulėvokos bruožai, tradiciškai priskiriami Romantizmui (pvz., gamtos, natūralumo sureikšminimas, užuojauta apleistiesiems), yra būdingi Apšvietos klasicizmui bei sentimentalizmui, o ro­ mantinės pasaulėvokos ypatumu tyrinėtojas laiko egocentrizmą* Rytų Europos šalių „tautiniame romantizme“ egocentrizmui nebuvo vietos. Pozityvizmas, kurį lietuvių tautinio sąjūdžio ideologai perėmė dažniausiai iš Lenkijos - tai švietėjiškas pozityvizmas. Nacionalizmo teoretikas Smithas, apibūdindamas Vidurio bei Rytų Europos šalių romantinį nacionalizmo modelį, nurodė, kad jame neapsiribota vokišku kalbos kriterijumi, tautinio idealo turinį apibrėžti padėjo religija, papročiai ir „būtinybė pabrėžti prieš valdovus ir niekintojus savo kilmės skirtingumą suteikdavo jų maištui mistinį ir praeitimi dvelkiantį atspalvį. Istorijos, papro­ čių ir praeities gelbėjimas lėmė tai, kad praeitis ne tik tarnavo jiems, bet ir formavo jų ateitį“9. Basanavičius ragino prisiminti „garbingų sentėvių laikus ir darbus, nes jų tėviškės meilę pamiršę nebežinosime, kurių tėvų sūnūs ir anūkai esame. Kaip sūnūs myli savo tėvus, taip ir mes turime sekti geru pavyzdžiu savo pro­ tėvių - pažinti jų gyvenimą, būdą, darbus, tikybą, juos geriau pažinę ir save pažinsime“ 10. Imtasi supažindinti skaitytojus su kalbinę savimonę ir istorinę atmintį ugdančiais „protėvių“ ir „tėvų" darbais. Paskelbta Dionizo Poškos, Simono Stanevičiaus, Antano Baranausko kūrinių, Jonas Šliūpas pristatė Si­ mono Daukanto biografiją, M. Davainis-Silvestraitis rašė apie D. Pošką, iš lenkų kalbos buvo išverstas Jono Katelės Antanui Strazdui skirtas straipsnis. Domėtasi ikikrikščioniškąja lietuvių kultūra, tautosakos rinkėjais ir rinkiniais, pasirodė Basanavičiaus studijos apie lietuvių kalbos kilmę ir Lietuvos pilis. Išversta romantikų Liudvviko Kondratovvicziaus bei Jozefo Ignaco Kraszewskio

* Aidano Day samprotavimai pristatomi remiantis Dalios Čiočytės straipsniu (Dalia Ciočytė. Romantizmas ir krikščioniškoji Vakarų kultūros tradicija. Literatūra, 2005, Nr. 47 (1). 9 Smith A. D. Nacionalizmas X X amžiuje. Vilnius: Pradai, 1994, p. 19. 10 B. [Basanavičius J.j. Priekalba. Auszra, 1883, Nr. 1, p. 6.

ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAS

19

lietuviškos tematikos kūrinių". Aušroje norėta suburti įvairių pažiūrų, luomų, skirtingo tikėjimo ir išsilavinimo lietuvius, įtraukti į švietimo darbą sulenkėjusius bajorus ir, nors aušrininkai skelbėsi užsiimantys tik kultūrine švietėjiška veikla, atsiribojantys nuo politikos ir bandė laikytis lojalumo, lietuviškos kultūrinės veiklos siekiai vedė į konfliktą su caro valdžios vykdoma rusifikacija12. Pasak lietuvių savimonę tyrinėjusio Bronislovo Kuzmicko, kalba laiky­ ta „pastoviausiu tapatumo elementu“ , inteligentai „buvo giliai įsisąmoninę J. G. Herderio mintį: nors valstybė ir pražūva, tauta išlieka, jei ji išlaiko skirtingą kalbinę tradiciją. Jie manė, jog išstumta iš viešojo gyvenimo kalba nuskursta ir praranda gyvastingumą, mažėja ja kalbančių žmonių skaičius, jie pradeda kalbėti kitomis kalbomis, kartu įeina į kitų tautų kultūros arealus“ 13. Kaip anksčiau Stanevičius, A. L. Jucevičius, iškėlę lietuvių kalbos savitumą, turtingumą bei jos literatūrines galimybes, taip ir aušrininkai aiškindavo amžininkams, kad lietuvių kalba jau seniai patraukė užsienio kalbininkų dėmesį ir „mes, lietuviai, turime susigėsti ir jiems būti dėkingi“ . Svarstoma, kodėl LD K lietuvių kalba netapo valstybine raštvedybos kalba, iškeliamas Vytauto nuopelnas raginant pranciškonų vienuolius sakyti pamokslus lietuviškai, tvirtinama, kad lenkiškai kalbėję bajorai laikė save lietuviais, kritikuojami manantys, jog dėl aukštuomenės sulenkėjimo tauta dvasiškai ir politiškai mirusi14. Aušroje lietuvių kalba buvo aukštinama emocingais jos tobulumo įrodymais: ji ir seniausia, turtingiau­ sia, ir, anot A. Vištelio, - „danguje karaliauja skambėdama tarp šventųjų“ 15. X IX a. viduryje pakito kalbos vaidmens supratimas: „lietuvių kalba iš objekty­ vaus tautos (jos garbės) liudijimo bei žmogaus priklausymo tautai ženklo tapo subjektyviu žmogaus apsisprendimu priklausyti tautai požymiu. Ji ėmė atlikti asmens tautinio apsibrėžimo, t. y. sąmoningo integravimosi į bendruomenę

M Lietuvių literatūros istorija. X IX amžius, p. 99 ,104. u Dam auskas}. Min. veik., p. 696. ,J Kuzmickas B. Min. veik., p. 65. 14 Dagilis S. (...) Lietuvių rašliava. Auszra, 1884, Nr. 1, 2 ,3 . ** Vištelis A. Lietuviškoji kalba. Auszra, 1983, Nr. 1 , 1 0 .

20

(SIPARE1GOJIMAI t a u t a i

funkciją“ 16. J. Miksas, pristatydamas skaitytojams A. Vištelio iŠ lenkų kalbos išverstą Kraszewskio „Vitolio raudą“ tvirtino, kad reikia, jog ši knyga pasklistų po visą Lietuvą ir „abejojantiems apie lietuvišką kalbą priduotų mažumėlę drąsos ant pripažinimo, jog ji yra jų prigimtoji kalba; kad atšalusiuose Lietuvos vaikuose užgimtų meilė dėlei mūsų garbingos praeities“ , ir, jei tai įvyktų, pasi­ teisintų ir poeto, ir vertėjo darbas17. Meilę garbingai lietuvių praeičiai sužadina poeto kūrinys, o jį išvertęs vertėjas pademonstruoja lietuvių kalbos literatūrinį visavertiškumą. Tuo būdu Lietuvos „vaikai“ - sulenkėjusi bajorija ir kitų luomų žmonės - skatinami apsispręsti dėl lietuviškos tapatybės ir didžiuotis priklau­ symu taurius pagoniškus papročius ir stiprią valstybę turėjusiai tautai. Istorinė patirtis, kurią aktualizavo romantizmas, „nebuvo vien kunigaikščių žygdarbių ar pagoniškosios praeities šlovinimas. Praeityje aktualizavosi etni­ nės vertybės, o etnografinė kultūra - tai kolektyvinės tautos kūrybos vaisius, išreiškiantis istorinį tautos patyrimą“ 1819 . Aušroje siekta parodyti, jog ikikrikš­ čioniškoji lietuvių kultūra savo lygiu nenusileido Europos tautų kultūroms'9. Išsakomas iš romantizmo kilęs požiūris į tautosaką kaip meninę vertybę kadaise turėtos aukštos kultūros liudininkę. Basanavičius pasiremia užsienio lingvistais, vienas kurių, išaukštindamas lietuvių liaudies dainų poetiškumą, sakė, kad dainų kalba, lyginant su kasdiene - kaip „sidabras ir auksas šalyje geležies“ . Kitas, lietuvių dainas užrašinėdamas, taip jas pamilo, kad pasijuto turtingesnis už Krezą. Šis turtas - dainų meniškumas, jų teikiamas estetinis 16 Subačius P. Min. veik., p. 49. 17 M. (Mikšas J.]. Vitolio rauda. Auszra, 1883, Nr. 1 , 1 8 - 1 9 . 18 Berenis V . Lietuvių nacionalinė XIX amžiaus ideologija ir lietuvių istorijos problemos po 1990 metų. Lietuviškojo europietiškumo raida: dabarties ir ateities iššūkiai. Vilnius: KFMI, 2006, p. 72. 19 Filologinį išsilavinimą turėjusio S. Dagilio straipsnyje „Kada imta spausdinti lietuviškas knygas ir ar stabmeldžiai lietuviai turėjo supratimą apie raštą“ pateikiamos hipotezės apie senojo rašto (runų), kurį sunaikino krikščionybės skleidėjai, buvimą; stabmeldišką monoteizmą ir turtingą kalbą turėjusi ikikriščioniškoji Lietuva matoma Europos kultūrų kontekste; į stabmeldišką kultūrą žvelgta kaip į tautos autentiškumo garantą. Straipsnis, kurio pabaigoje raginama parašyti grama­ tiką, turi ir kitą intenciją: „bandoma parodyti, jog vien pakilios adoracijos nepakanka, siekiama pozityvistinių tikslų“ (Lietuvių literatūros istorija. X IX amžius, p. 475)-

JSIPAREIGOIIMA1 t a u t a i

21

poveikis. Cituojant Basanavičių - „grožybė, miklumas ir meilingumas kalbos išreiškime opiausių jausmų*. Aušrininkai akcentuodavo, kad lietuvių kalba nėra vien prastuomenės, bet kalba, tinkanti aukštajai poezijai, subtilių dvasinių patirčių perteikimui. Aušrininkų poezijos kryptis - tipologiškai romantinė, poezijai būdinga pakili retorika, tiesioginis idėjos išsakymas. Lietuvių lyrikos formavimąsi ty­ rinėjusios V . Daujotytės tvirtinimu Aušros poezija „atliko svarbų tradicijos jungčių, poetinių idėjų konsolidavimo vaidmenį. Lietuvos likimo, tėvynės meilės tema iš A. Baranausko per Aušrą ėjo į Maironį [...], stiprino poetinių tradicijų pajautą - liaudies dainų, A. Baranausko, A. Strazdo [...]. Ne be ryšio su lyrine tautosakos patirtimi susiformavo ir centriniai Aušros lyrikos akcen­ tai - A. Vištelio „Regėjimas** J. Miglovaros „Prabrėkšk aušrele“ . Tarp poetų aušrininkų nebuvo stiprių meninių individualybių” . Kita vertus, ne vienas jų suprasdavo savo poetinių galimybių ribotumą bei kūrybos utilitarinį pobūdį tai, kad eiliuoti ėmėsi iš patriotinių paskatų*1. Romantinės istoriografijos išpopuliarintomis galingos valstybės, kunigaikš­ čių žygių, pagoniškos Lietuvos temomis parašytas eiles Aušrai siuntė ir turintys pasirengimo bei talento ir neturintys. Pozityvistai netruko imtis romantiką tautinio sąjūdžio veiklos ir literatūrai joje skiriamo vaidmens kritikos. Silvestro Gimžausko knygos „Lietuvos bičiuolis“ “ recenziją Šliūpas pradėjo romantiką *° Daujotytė V . Tautos žodžio lemtys: X JX a. Vilnius: Vaga, 1990, p. 18 9 ,19 2 . *' Pavyzdžiui, Davainio-Silvestraičio „kai kuriuos tekstus galima vadinti tiesiog eiliavimais, netaikant jiems lyrikos kriterijų“, dažnai „racionaliai sueiliuojamos Aušros idėjos, nusakoma kultūrinė situacija“ (Lietuvių literatūros istorija: X JX amžius, p. 427); S. Dagilio poezija - tai „mokyto literato kūryba“, jam „rūpi pragmatiškieji tikslai - noras gausinti literatūrą lietuvių kalba [...] intencijos primena kitų švietėjiškai nusiteikusių Aušros inteligentų, visų pirma jo kolegos P. Armino-Trupinėlio pastangas aprūpinti lietuviškąją visuomenę tinkamais skaitiniais“ (Ten pat, p. 458). Svarbus kultūrinis vaidmuo teko vertimams ir sekimams (laisviems vertimams, kartais nenurodant originalo autoriaus (Ten pat, p. 455). ** Silvestras Gimžauskas - kunigas, nelegalios spaudos platinimo organizatorius, publicistas, poetas, kūrybos kelią pradėjęs švietėjiškais didaktiniais eilėraščiais. Aušros pasirodymo išvakarėse išleistoje knygoje „Lietuvos bicziuolis“ paskelbti gimtąją kalbą aukštinantys eilėraščiai, kuriuose kalba - „svarbiausias Lietuvos ženklas ir išlikimo argumentas“ ir kviečiama pasipriešinti kalbos niokotojams. Tai buvo programiniai tekstai, j kuriuos „svarbu pažvelgti idėjų sklaidą stebinčia

22

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

požiūrio į kalbą - anot Daujotytės, kalbos reikšmės iškėlimo ją romantiškai išdidinant23 - kritišku vertinimu: negalima sutikti, kad „pražūtis savotiškosios kalbos - viena būtų giliausia priežasčia nuskendimo į prapultį lietuvių“ . M a­ terialistine bei pozityvistine visuomenės samprata besivadovavusio Šliūpo24 tvirtinimu kalbos klestėjimas ar sunykimas - tautos ir visuomenės (dažnai vartojama sinonimiškai) „medžiagiškos“ ir „dvasinės“ būklės padarinys. Ž i­ nios padeda ir siekti ekonominės pažangos, ir „ištaiso dorines sylas žmogaus taip, kad puolis čia nebėr galimas“ , o dorovinė jėga padeda puoselėti dvasinę kultūrą ir kalbą. Todėl, jei „lietuviai nyksta kovoje už būvį kaip medegišką, taip dvasišką ir dorišką, tai jų ir kalba irsta. Šaukiant ant irimo kalbos, reikia šaukti dar daugiau ant priežasčių to irimo...“ 13. Romantinei nacionalizmo ideologijai, su kuria polemizavo Šliūpas, kalba rūpėjo visų pirma kaip modernios lietuviškosios tapatybės, kaip ir visų luomų bei pažiūrų lietuvių vienybės simbolio iškėlimas ir kalbėdami apie „lietuvių prapultį“ jie turėjo omenyje šviesuomenės nutautėjimą. Pozityvistui Šliūpui rūpėjo švietimo dėka įgyvendinama visuomenės pažanga, o ji prasideda nuo „medžiagiškos“ sferos. Požiūris, jog „Lietuva žūva per pamiršimą lietuviškosios kalbos“ ir noras „savo dainelėmis ir apsakinėjimais įpilti tą meilę kalbos, kuri mus išganysianti nuo pragaišties“ , laikomas nepakankamu, vienpusišku kelio į tautos gerovę supratimu. akimi, nes jie buvo novatoriški Įtaigiu tautinio jausmo provokavimu, o ne ypatingomis poetikos naujovėmis". Laikantis romantizmo tradicijos suformuoto Lietuvos poetizavimo modelio, kurį, kaip ir eiliuoto istorinio pasakojimo žanrą, poetas perėmė iš lenkų literatūros, parašyti kuriniai kunigaikščių laikų Lietuvos istorijos, Žalgirio mūšio, Pilėnų gynimo temomis (Lietuvių literatūros istorija. XIX amžius, p. 407-410). 1J Daujotytė V. Lietuvių literatūros kritika, p. 83. u Šliūpo pažiūroms įtakos turėjo lenkų pozityvistinio sąjūdžio, kuriame buvo akcentuojamas ekonominės, kultūrinės švietėjiškos veiklos būtinumas, idėjos; socialinės pažangos ir dėsningo visuomenės vystymosi samprata buvo artima pozityvizmui, aiškinant visuomenės evoliuciją iš dalies remtasi socialdarvinizmu, naudotasi biologinio pobūdžio analogijomis tarp visuomenės ir žmogaus organizmo (Pranckietytė G. Jono Šliūpo filosofinė kūryba. Vilnius: FSTI, 1993, p. 73-77, 128). ” Kuoksztis J. S. [Šliūpas J.). „Lietuvos bicziuolis“. Auszra, 1883, Nr. 3, p. 75-78 (cituojama iš Lietuvitf literatūros kritika, T. 1. Vilnius: Vaga, 19 7 1, p. 172).

ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI

23

„Lietuvos bičiulį“ Šliupas vertino palankiai - knyga „kiaurai patriotiška, už tai taip meilu ją skaityti4', meninis privalumas yra „trauki ir skambi" kalba. Tačiau, nors „teisingumu jausmų ir gražumu kalbos jinai sugraudina širdį, bet protas negauna ganėtinai peno, protas išsiviepęs laukia atsako ant savopų klausimų ir niurna negavęs. Užtai pasitikėkime, kad tas pat „bičiulis" iš bičiulystės veikiai pasistengs papildyti tą spragą kitais veikalais, taip pat labai patriotiškais, bet ir svariais savo įtalpa"26. Šlovingos praeities, kai mūšyje nugalimi šimtai tūkstančių priešų, kontrastas dabarčiai veikia jausmus, tik „tas graudinimas šiand mus nei šildo, nei Šaldo", - kritikavo romantizuotą praeities interpretaciją Šliūpas. Į pirmą vietą iškėlusiems literatūros pažintinį vertingumą pozityvistams jis atro­ do neveiksmingas: karinių pergalių vaizdai sužadina patriotinį pasididžiavimą, bet skaitytojas maža ką sužino apie kitas kadaise klestėjusios Lietuvos valstybės gyvenimo sritis, apie dalykus, kurie praplėstų akiratį ir būtų pamokomi. Kreip­ damasis į Gimžauską ir aušrininkus romantikus Šliūpas programiškai ragino: „Lietuvos bičiuli“ ir kiti jūs istorikai. Pratrinkite taką tikrajai istorijai genties, parodykite verpetą, pačią gelmę kilties ir puolio mūsų genties, parodykite jos kultūrą, įtekmę Lietuvių padarytą į svetimas gentes ir antraip, parodykite eko­ nomišką būvį, įtekmę tikėjimo ir kitų daiktų į gyvenimą ir jo sudilimą, - tai tada skaitytojas turės gražų vaizdą anuometinio gyvenimo, ir palygins [...] su šia diena ir mokės panaudoti paduotas žinias." Šliūpas, reikia manyti, suprato skirtumą tarp literatūros kūrinio ir istorijos veikalo, o Gimžauską pavadino istoriku, turėdamas omenyje romantinę istoriografiją ir eiliuoto istorinio pa­ sakojimo žanrą. Tačiau pozityvistų lietuvių literatūrai siūlomas apysakos arba romano - žanrų, tinkančių vaizduoti socialinę sferą, - prioritetas neatitiko romantikų pasaulėžiūrinių ir meninių aspiracijų. „Iš tikrųjų įstabu matyti, kaip kone visi dabarnykščiai lietuvininkai griebiasi už eilių [...] jau matome kelias knygeles išduotas, ir vis tik dainų ir giesmių (lyg jau dabar lietuviams toks linksmas laikas, kad tik giedoti ir dainuoti)...“ - rašė 16 Kuoksztis J. S. „Lietuvos bicziuolis“ . Auszra, Nr. 4, p. 10 8 - 110 {Lietuvių literatūros kritika,

P- 175)-

24

ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI

Jonas Mačys-Kėkštas straipsnyje Mūsų vargai, kuriame iškėlė „mokslo ir doros“ žinias skleidžiančių knygų stoką, konstatavo, kad nuo Aušros pasirodymo iki 1884 m. rudens, kada parašytas straipsnis, tepasirodė trys Petro Vileišio pareng­ tos mokslo populiarinimo knygelės. Tautos labui besidarbuojantys raginami rašyti švietėjiškas knygas: „Juk knyga greičiausiai gali pamokyti žmogų, jei jos įtalpa patiekta kaip prigulint, jei jos tūrestis rūsti. Negali to pasakyti apie dainas,17 kurios šiame laike kaip tyčia užplūdo viską. Ant galo, pati sveika nuovoka rodo knygą pamokančią, kaip geriau apdirbti žemę, kaip guviau vartoti ūkės vaisius, kaip elgtis šiokiame ar tokiame atsitikime gyvenos, kaip užlaikyti dorą, esant kur kas naudingesne, neg ištisi pluoštai giesmių ir dainų“ 18. Kita vertus, Mačys-Kėkštas nepamiršo pridurti, jog „ir giesmės su dainomis reikalingos gali būti, bet ne dėl žmonių“ , t. y. valstiečių. „Šerti surambėjusius ir atbukusius jausmus mužiko patriotinėmis giesmėmis yra vis tiek, kaip dainuoti dainą kelmui medžio. Tas nė jokios naudos nedaro, nes mužikas yra taip pavargęs ant dvasės dėlei skaudžiųjų istoriškųjų sutarimų, kad nesupranta save esant žmogumi. Dėl to jam reikia duoti tokias knygas, kurios pamokytų jam gyvenimą pagerinti [...] Tuomi pasikels turtas šalies ir tik tada galimas platus praplėtimas patriotizmo, nes be turto nėra šviesos, o be šviesos nėra patriotizmo“ 29- tai citata iš Andziulaičio-Kalnėno straipsnelio „K ą daryti“, skirto švietimo stokos klausimui. Taip Šliūpas, Mačys-Kėkštas, Andziulaitis-Kalnėnas išsakė įsitikinimą, jog patriotizmo žadinimas poezijos pagalba yra vienpusiškas, nepakankamas tautinės veiklos uždavinių supratimas. Visų pirma dėl to, kad poezijos adresatas tegali būti šviesuomenė, o valstie­ čiui, kuris „nesupranta save esant žmogumi“ , tad neturi tautinės savimonės, *7 „Dainos“ ir „giesmės“ - reiškia eilėraščius, poeziją apskritai. Žodžių „daina“, „giesmė" konota­ ciją paaiškina tai, kad XIX a. vyko tautosakos ir individualios kūrybos sąveika, plito anoniminių autorių religinės giesmės bei dainos, autoriniai kūriniai tautosakėdavo, amžiaus pabaigoje dainomis virtusių individualios kūrybos eilėraščių autorystė jau būdavo saugoma persakant. Daujotytė V. Min. veik., p. 197, 205. *• Kėkštas J. Mūsų vargai. Auszra, 1885, Nr. 9, p. 257 -2 6 1 (Lietuvių literatūros kritika, p. 179). *9 Kai. [Andziulaitis-Kalnėnas J.] Ką daryti? Auszra, i88s,N r. 12 , p. 393-394 (Lietuvių literatūros kritika, p. 191).

ĮSIPAREIGOJI MA! TAUTAI

25

patriotinė retorika nieko nesako. Antra, sunkiomis spaudos draudimo sąlygo­ mis gyvuojanti lietuviška raštija (grožinė literatūra ir edukacinė publicistika dar nediferencijuojamos) turi būti skiriama „ir šviesuoliams, ir varguoliams” 30. Straipsniu „Medega ir dvasė“ pradėjęs pirmą lietuviškoje spaudoje polemiką literatūros klausimais, Zauerveinas sakė siekiąs „pakelti lietuvių poetams mestą pirštinę“ ir apginti poezijos svarbą, kurią sumenkino Mačys-Kėkštas ir kiti „medžiagininkai"31. Alegorija apie „dykaduonį“ skrandį, kuriam rankos ir kojos atsisakė maisto ieškoti ir todėl pačios nusilpo, jis iliustravo mintį, kad Į visuo­ menę galime žvelgti kaip į organizmą, kurio sandai susieti abipusio poveikio ryšiu. Menas, atstovaujantis „dvasios” sferai, yra veikiamas „kūno“ (socialinių santykių, ekonomikos), bet ir pats jam turi įtakos: „[J]ei nebūtų giesmininkų, kurie tautišką dvasę atgaivina, nei joks rūpestis už grynai medegišką gyvastį jo tautą gyva išlaikyti negalėtų“ . Zauerveinas kritikavo „medžiagininkų“ siekį kreipti tautinio sąjūdžio jėgas į liaudies švietimą ir jo dėka įmanomą visuomenės „kūno“ pagerinimą ir ignoruoti poezijos kaip tautinės savimonės ugdytojos svarbą. Jam nepriimtinas tiesmukas pozityvistų determinizmas aiškinant vi­ suomenės „dvasios" priklausomybę nuo „kūno“ , todėl pabrėžiama, jog menas pajėgia daryti įtaką visuomenės „kūno“ pokyčiams: su giesme einama į kovą (minimas vokiečių nacionalinio judėjimo ideologo poeto E. M. Arnto pavyzdys). „Kur tautiškas gyvastis yra, ten yra ir tautiška poezija. Ir kur poezijos nėra, ten ir tautiškos gyvasties jau bus galas“3*, - skelbė jis romantikų požiūrį į „tautišką poeziją“ kaip tautinės savimonės ugdytoją. Pažymėtina, kad aptariamo laiko lietuvių kultūriniame diskurse „poezija“ buvo grožinės literatūros sinonimas. Pasak Dagilio, straipsnio „Keli žodžiai

)0 Reikia turėti omenyje, kad Aušra plito daugiausia tarp lietuvių inteligentų - ir gyvenančių Lietuvoje, ir studijuojančių, dirbančių Rusijos imperijos miestuose. Vėliau pradėtas leisti vals­ tiečiams skirtas „Lietuviškasis Aušros kalendorius**. Straipsniu „Medega ir dvasė“ (Medega ir dvasė. Auszra, 1886, Nr. 1 , p. 1-6 ), Zauerveinas polemizavo su Mačio-Kėkšto „Mūsų vargai" (Auszra, 1885, Nr. 9, p. 257-26 1). Mačys - Kėkštas atsakė oponentui straipsniu „Dvasė ir medega“ (Auszra. 1886, Nr. 6, p. 16 1-16 4 ). }1 Silvatikas [Zauervrinas J.]. Medega ir dvasė (Lietuvių literatūros kritika, p. 164).

26

ISIPAREIGOUMAi t a u t a i

apie poeziją abelnai, o ypačiai apie sudėjimą eilių“ autoriaus, klysta manantys, kad poezijos ir prozos skirtumą lemia pirmosios eiliuotas pavidalas. Tai tik iš* orinis skirtumas, nes poezija „gali būti ir ne eilėmis parašyta, o vėl blogos eilės negali nieko bendra turėti su poezija“ . Prozos ir poezijos skirtumas - aiškino vadovaujantis aristoteliška tradicija Dagilis - tas, kad „pirmoji parodo daiktus, kokie jie iš tikro yra, o antroji - kokiais tur arba netur būti“ , kad prozos tikslas suteikti žinių ir ji prabyla j protą, o poezija - j jausmus; „ana parodo tikrą tei­ sybę, kas yra, ši - išmislytą, poetišką teisybę“33. Taip apibūdinami „poezijos“, t. y. meninio teksto, ir ne meninio teksto skirtumai. Polemikoje dėl poezijos reikalingumo - taip įvardijo klausimą vyriausias tarp aušrininkų Zauerveinas ir jo oponentas devyniolikmetis Marijampolės gimnazi­ jos absolventas Mačys-Kėkstas - atremdamas pozityvistams adresuotą priekaištą dėl poezijos menkinimo, Mačys-Kėkstas aiškinosi, kad kritikavo eiliakalystės plitimą ir aptarinėjo valstietijos švietimo reikalą. Ir uždavė romantikams retorinį klausimą: ar, rašydami apie lietuviškas pavardes ir lapines kepures (užuominos į Basanavičiaus straipsnius), neliksime „vieni sau bevaduoją savo šešėlius“ ? Zauerveino teiginiui dėl poezijos patriotinės misijos jis oponavo tvirtinimu, jog dabar ne tie laikai, kada su giesme lūpose einama į kovą, dabar visuomenės ir tuo pačiu tautos progresą lemia ekonominiai veiksniai, taigi „poezija mažiau išgali padaryti, negu rūpestis aplink kitas puses draugijiško būvio. Berods, labai būtų smūtna, jei dirvoje lietuviškos tėvynainės nečiulbėtų balsai poetų ir giesmininkų, bet pripažinti poeziją beveik vienatiniu padaru, stumiančiu pirmyn gentę - bus, manding, pervirš įsibėgėjęs įmilimas ir vienpusiavimas. Poezija reikalinga, bet dusyk reikalinga - rūpintis apie draugijišką ir ūkišką būvį tautosį...] Jei kas iš lietuviškos inteligentijos darbavos iki šiolei, tai pervis ant poetiškos, lingvistiškos, archeologiškos ir siaurai tautiškos dirvos [...] Tai išrodo, lyg Lietuva tai būtų koks paukštis, skrydaująs padangėse, kurį kiekvienas laiko savo pareiga šūkauti vardu „Lietuvėle - tėvynėle“ [...]. Tegul mūsų gentė turės Si S. D. S [Dagilis S.]. Keli žodžiai apie poeziją abelnai, o ypačiai apie sudėjimą eilių. Auszra, 1886, Nr. i, p. 6-9 (Lietuvių literatūros kritika, p. 15 6 -15 7 ,16 0 ) .

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

27

tvirtą pamatą po kojomis, tada galėsim pašnekėt ir apie poeziją“ 34. Polemika baigiama sutarimu, kad švietimo ir literatūrinės kūrybos nereikia painioti ir privalu darbuotis kiekvienoje šių tautinio sąjūdžio veiklos sričių. Bet iš pozityvistų pusės susitarimas pripažinti poezijos patriotinę ir literatūri­ nę svarbą buvo labiau panašus į formalų gestą stengiantis išvengti susipriešinimo. Zauerveinas neklydo pastebėjęs, kad estetinj poveikį pozityvistai traktavo kaip hedonistinį malonumą. Mačio-Kėkšto replikos „lyg jau dabar lietuviams toks linksmas laikas kad tik giedoti ir dainuoti“ ironiškas tonas leistų manyti, jog poezijai jis skyrė tik linksmintojos vaidmenį. Zauerveinui nepriimtinas estetinio išgyvenimo utriravimas ir jis aiškino, jog poezijos teikiamas malonumas yra ypatingas „poetinis linksmumas“ , kuris „ir didžiausiame kūniškame ar medegiškame vargingume ar žmonių, ar tautų tikrus dyvus ištaisyti įstengia“ 35. Literatūra kaip estetinė vertybė pozityvistams nebuvo svarbi ne vien dėl to, kad aplinkybės reikalavo skirti jėgas liaudies švietimui, o nacionalinės litera­ tūros kūrimosi uždaviniai atrodė ne pirmaeiliai ir atidėtini ateičiai. Esminė, teorinių nuostatų nulemta priežastis - o tuo pačiu ir skirties nuo romantikų meno sampratos pagrindas - ta, kad pažintinis vertingumas laikomas pirm a­ eiliu, o estetinis poveikis - tik priedu prie naudos protui. Svarsčiusieji lietuvių meno klausimus vadovaudavosi Europos estetikoje nuo Hėgelio laikų įtvirtintu požiūriu į meną, kaip juslinį pažinimą ir estetinį poveikį vadindavo poveikiu jausmams. Šliūpas, laiške broliui Stanislovui (1882 0 1 1 2 ) , samprotaudamas apie istorijos bėgyje vykusį mokslo ir meno atsiskyrimą, rašė: ypač X IX a. amžiuje įsiviešpatavo protas, mokslas, o „jausmas paliko užpakalyje“ ir „vertė poezijos akyse žmogaus mokslo ėmė nykti [...] Mįslė valdo visus žmogaus kelius, o jausmas atrado geresnes pasparas, aiškesnius išreiškėjus: muziką, maliorystę ir dailydystę [...] Kadangi žmogaus apšvietimas būtų vienpusis, jeigu jis protą išplėstų, o užmirštų apie padailinimą jausmo, tos ypatybės visų organizmų, tai, regimai, ateityje stovės vienoje pusėje dailė (iskustvo): muzika, maliorystė ir M Mačys-Kėkltas J. Dvasė ir medega (Lietuvių literatūros kritika, p. 18 4 -18 5). ” Silvatikas (Zauervrinas ].]. Medega ir dvasė (Lietuvių literatūros kritika, p. 16$).

28

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

dailydystė, o antrapus - mokslas [...] Ir tiktai tas žmogus bus santaikiai apšviestas, kuris paminkštins savo jausmus ir išplės savo protą“ 56. Poezija, dailė, muzika reikšmingos jausmų (ypač doros, kurią, sekant švietėjiška tradicija, literatūra ugdo susiedama naudą su malonumu) sferai, jų specifinė paskirtis - žmogaus jausminės pusės lavinimas. Bet pozityvistams, scientistiškai išaukštinantiems proto vaidmenį, neabejotinai svarbesnė buvo raštijos galia teikti žinių, lavinti protą. Jausmų sfera apskritai bei meno poveikis jausmams, suprantamas kaip žmogaus gebėjimo grožėtis bei gėrėtis kultivavimas - „linksminimas“, „jausmų lepinimas“ , pramoga. Pavyzdžiui, jau Varpo leidimo laikais atsiliepdamas į Antano Vilkutaičio samprotavimus apie lėtą literatūrinių pajėgų brendimą ir apgailestavimą, jog neturime savojo Mickevičiaus ar Kraszevskio, Mačys-Kėkštas replikavo: Vilkutaitis „be reikalo ieško vystykluose esančioje lietuviškoje rašliavoj lepinančių, kaip regis, švelnius, estetiškus jo jausmus eilių, be reikalo jisai siūlo skaitytojui pirkti tas eiles už nudilusį dvilekį...“, naivu tikėtis, kad, „pasitobulinus eilėmis, pasigerins būvis lietuvių tautos: tegul šiandien mūsų tarpe atsiras ne vienas, bet penki tokie milžinai dvasės, kokiu yra Mickevičius, tai ir jie vargiai bau pastums mūsų gentę [...] pirmyn keliu įgijimo gentiškos ir draugijinės palaimos“ . Tautinio sąjūdžio uždaviniams įgyvendinti, anot Mačio-Kėkšto, reikalingi darbiniai arkliai (švietėjiškos didaktinės literatūros personifikacija), o lenktynių žirgams („gryno“ meno personifikacija) dar ne laikas. Apibendrinant sakytina, kad hedonistinio malonumo / visuomeninės svarbos priešstata laikytina estetinės minties Aušroje probleminu centru, apie kurią telkėsi romantikų ir pozityvistų polemika. Amžiaus paskutiniame dešimtmetyje pasiekta ta tautinės kultūros būsena, „kai savimonės lygmenyje tautiškumo išsilaisvinimas „jau įvyko“ , kai „nuskaidrėjusi“ tautinė tapatybė galėjo laiduoti tautos išsivadavimo projektų kūrimą ir taikymą“37. Tautinio judėjimo idėjinis nevienalytiškumas, liberaliosios pa­ saulietinės ir katalikiškosios inteligentijos interesų skirtumai ėmė reikštis jau 54 Būtėnas J. Aušrininkas: dr. Jonas Šliūpas. Vilnius: Žara, 2004, p. 44. 17 Subačius P. Min. veik., p. 183.

įsipareigojim ai tautai

29

leidžiant Aušrą. Pasiremiant Vytautu Kavolių, „[Tjuometinei kairei būdingos priemonės buvo empirinis mokslas ir nauja visuomenės organizacija, deši­ nei - gimtoji kalba, papročiai, tradicinės visuomenės formos“ , pasaulėžiūriškai kairė artimesnė sekuliarinėms, o dešinė - religinėms ideologijoms38*.Kultūrinioekonominio krašto lygio kėlimo, tautos vienijimo uždaviniai buvo formuluo­ jami jau Aušroje, tačiau vyraujančiais tapo Lietuvos draugijos (18 8 8 -18 8 9 m.) programoje ir ypač Varpe39. Liberalizmas kaip politinė tautinio judėjimo kryptis susiformavo veikiama vadinamosios lenkiškosios pozityvizmo atmainos. „ Var­ pas siekė visų tautinio sąjūdžio pajėgų bendros veiklos, kėlė tautos vienijimo šūkį, vadavimosi visų pirma iš nacionalinės priespaudos uždavinį, pasisakė prieš bandymą skirstyti tautą į klases. Šiems uždaviniams įgyvendinti buvo pasirinkta kultūrinė švietėjiška veikla, turėjusi ir politinį atspalvį“40. Lyginant su Aušra, Varpe „etnokultūrą papildė etnopolitika“4'. Varpas orientavosi į inteligentiją, o valstiečiams buvo leidžiamas laikraštis Ūkininkas su mokslo populiarinimo ir grožinės literatūros priedais. Dešimtojo dešimtmečio viduryje prasidėjo žurnalo bendradarbių ideologinių pozicijų pasidalijimas į nuosaikias ir radikalias, artimas socialdemokratinėms42. Var­ pe bendradarbiavusi konfesinė inteligentija 1896 m. perėjo į Tėvynės sargą (189 6-19 0 4 m.), pakeitusį konservatyvių katalikų visuomenės veikėjų nuo 1890 m. leistą Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą. Aktyviai į tautino sąjūdį įsitrau­ kęs Tėvynės sargas, pasak redaktorius Tumo-Vaižganto, diegė požiūrį, kad 38 Kavolis V. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 138. 19 Mėnesinio politinio, literatūrinio žurnalo Varpas (1889-1905) idėjinis vadovas buvo V. Ku­ dirka, žurnalo redaktoriai - J. Adomaitis-Šernas, J. Kriaučiūnas, S. Matulaitis, J. Bagdonas, J. šaulys, P. Višinskis. 40 Miknys R., Motieka E. Tautiškoji lietuvių demokratų partija: politinės kūrimosi aplinkybės. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, I. Tautines savimionės žadintojai: nuo asmens iki partijos. Vilnius: Sietynas, 1990, p. 86 -8 7,126 . 41 Kundrotas M. Tauta amžių kelyje: tautinės pasaulėžiūros gairės ir tautinis judėjimas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009, p. 347. 4J 1886 m. įsikuria Lietuviškoji socialdemokratų partija, bet iki 1898 m. varpininkų ir socialistų požiūriai „tautinės savimonės ir kultūrinės veikos baruose daugiau ar mažiau sutapo“ (Kundro­ tas M. Min. veik., p. 343).

30

ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI

katalikybė reikalinga lietuvybei, siekė „apšvietimo ant pamato krikščionijos, o antruoju pamatiniu akmeniu turi būti tautiška idėja“45. Iš X IX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje leistos periodinės spaudos di­ džiausią poveikį literatūrai darė Varpas. Žurnale publikuota Vinco Kudirkos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Povilo Višinskio, Jono Biliūno kūryba, literatūrinės kultūros kėlimui pasitarnavo lenkų, rusų autorių kūrinių vertimai bei sekimai. Publicistines ekonomikos, politikos, kultūros naujienų apžvalgas dešimtį metų skyriui „Tėvynės varpai“ rašė Varpo idėjinis vadovas Kudirka. Paskutiniame X IX a. dešimtmetyje pagausėjo lietuvių auto­ rių prozos. Proza „tobulėjo, tolydžio vaduodamasi iš didaktikos ir vis labiau sureikšmindama pasakojimo vaizdumą ir objektyvumą“ , amžiaus pabaigoje joje įsitvirtino realizmas. Aptariamuoju laikotarpiu plito savitas kultūrinis judėjimas - slapti lietuviški vakarai, vadinami klojimo teatru. Poezijos „pasiekimus apibendrino ir ją į naują pakopą pakėlė Maironis. X IX amžiaus pabaigoje „išryškėjo dvi pagrindinės lietuvių literatūros raidos kryptys - romantizmas (daugiausia poezijoje) ir realizmas (daugiausia prozoje)“ 44. Kitaip nei Aušros laikais, poezija nustojo buvusi grožinės literatūros sinonimu, prozos kaip meninės kūrybos statusas amžiaus pabaigos literatūrinėje savimonėje nekėlė abejonių. Ir liberaliosios, ir katalikiškos spaudos literatūros kritikai - dažnai litera­ tūrinio išsilavinimo stokojantys žmonės-rekomenduodavo arba nerekomen­ duodavo kūrinį skaitytojui vadovaudamiesi pasaulėžiūriniu naudingumu arba kenksmingumu. Pasak aptariamo laikotarpio literatūros kritiką tyrinėjusio Kosto Doveikos, „pirmiausia buvo siekiama iškelti ir propaguoti idėjiniu at­ žvilgiu sau priimtinų rašytojų kūrybą, skatinti jos tolesnį vystymąsi bei įtaką. Dėl to kritikai didžiausią dėmesį dažniausiai skyrė aptariamų kūrinių turiniui, teigiamai vertindami jų auklėjmąjį ir šviečiamąjį pobūdį, darydami didelių Ąi Žaltauskaitė V. Apie lietuvybės idėją kunigo Juozo Tumo-Vaižganto pažiūrose iki 1940 metą. Lietuvių atgimimo studijos, 8, Asmuo: tarp tautos ir valstybės, p. 256. +• Lietuvių literatūros istorija. X IX amžius, p. 281; 270.

ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI

31

nuolaidų meninei išraiškai. Toks utilitarinis daugelio kritikos raštų pobūdis buvo apspręstas taikymosi prie tuometinio skaitytojo, iš dalies ir prie tuome­ tinės literatūros lygio“45. Katalikiškoji spauda vadovavosi didaktine tradicija: literatūra turi ugdyti dorybes, atgrasinti nuo ydų, „pasakojimo vaizdumas bei vaizdingumas atlieka tik pagalbinį - iliustracinį vaidmenį“46. Realizmą ji traktuodavo kaip dorovinimo atsisakiusį literatūros klystkelį. Iškalbinga Jakš­ to-Dambrausko mintis, išsakyta katalikiškosios pakraipos rašytojo B. Sumeliškiečio scenos vaizdelio „Naujas kelias“ recenzijoje. Recenzentas neneigė, kad veikalėlis meniskai silpnesnis už Keturakio „Am eriką pirtyje“ , bet re­ komendavo skaitytojui, nes jam e iškeliamas siektinas idealas, o Keturakio komedijoje teparodomos tamsios gyvenimo pusės, apie kurias žiūrovai ir „be teatro žino geriau, negu nevykę mūsų dramaturgai“47. Pasaulėžiūrinis kriterijus neleisdavo įvertinti kūrinio reikšmės besiformuo­ jančios lietuvių literatūros procese, recenzijos dažnai virsdavo publicistine pasaulietinės ir konfesinės inteligentijos polemikos arena. Pavyzdžiui, pirmasis Maironio lyrinės poemos „Tarp skausmų į garbę“ recenzentas Stasys Matulaitis tik straipsnio pabaigoje suminėjo silpnąsias, jo supratimu, teksto vietas, sarkas­ tiškai atsiliepė apie poeto talentą. Visa recenzija buvo skirta kūrinio ideologinių sugestijų sukritikavimui. Antiklerikalizmo propaguotojui Matulaičiui nepriim­ tina, jog „kunigystė yra tai idealas pasišventimo tėvynei“, jis prikiša poemos autoriui religinį obskurantizmą. Po ketverių metų rašytoje knygos „Pavasario balsai“ recenzijoje Matulaitis jau neabejojo Maironio talentu bei lyrikos me­ nine verte. Poemos „Tarp skausmų į garbę" griežtai neigiamą įvertinimą lėmė pasaulėžiūriniai sumetimai: laikydamas poemoje iškeltas inteligentijos veiklos gaires klaidingomis, recenzentas sumenkino ir meninius privalumus, kurie, turint, omenyje to meto poezijos lygį, negalėjo likti nepastebėti.

4J Doveika K Lietuvių literatūros kritika 1883-1904. Lietuvių literatūros kritika, T. 1, p. 140. 46 Lietuvių literatūros istorija. X IX amžius, p. 283. 47 A. J. [Jakštas A). Br. Sumeliškietis. Naujas kelias, trimis veiksmėmis vaizdelis. Draugija, 19 10 ,

Nr. 44, p. 369.

32

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

Žvelgiančių į literatūrą kaip estetinį reiškinį ir besirūpinančių meniškumo brandinimu buvo nedaug - Kudirka, Višinskis, kurio literatūros kritikos darbai (Iaiškai-recenzijos) nebuvo publikuoti, bei Biliūnas, 19 0 1 m. parašęs teorinį įvadą nepabaigtam straipsniui „Žemaitės „Paveikslai“. Kritiški piešiniai“ (publikuotas tik 1908 m.). Biliūnas, polemizuodamas su didaktine tradicija, kurios šalininkai adresuodavo realistinei literatūrai kaltinimus dėl demoralizuojančio vaizdavimo, nuodugniai ir kompetentingai aiškino realizmo principus48. Rašytojas siekia, kad visa, ką skaitytojai galbūt ir anksčiau žinojo, „iškiltų prieš juos aiškes­ nio pavidalo ir stipriau paveiktų“, rašytojo žvilgsnis skvarbesnis (palyginamas su rentgeno aparato spinduliais, atidengiančiais „viduj užsislėpusią žmonių dvasią ir jų psichologijos apsireiškimus“ ), realistas apibendrina ir pavaizduo­ ja socialinius tipus. Žemaitės prozos naratyvą Biliūnas vadino „objektyviška beletristika“ , kurioje vengiama autoriaus digresijų, požiūris į vaizduojamus reiškinius atsiskleidžia „parinkime faktų ir veiklo idėjoj“. Greta realistinės li­ teratūros pažintinės reikšmės Biliūnas akcentavo vertybinę: sukelti skaitytojui „jausmus, kokius pats rašydamas turėjo“ . Rašytojas, abejingai fiksuojantis, ką matė ar girdėjo, klaidingai supranta realizmą, - tvirtino Biliūnas, įsijungęs į polemiką dėl prozos vaizdelių „Dėl vaikų“ bei „M usė ir utėlė“49. Kritikuodamas J. Šaulio argumentus - realizmo vardan ginti „šleikščius niekus“ aprašančių bei be­ sikeikiančių vaikėzų leksikoną atkartojančių kūrinėlių autorius, Biliūnas aiškino: literatūros kūrinys nenustoja buvęs literatūros kūriniu net jei užgauna skaitytojo „tikėjimo ar doros supratimą“ , bet nustoja juo buvęs, jei užgauna „dailos skonį“50.

4t Biliūnas buvo įsigilinęs j rusų socialdemokrato, literatūros kritiko V. Belinskio estetiką (Jonas Biliūnas literatūros moksle ir kritikoje. Vilnius: Vaga, 1979, p. 350). 49 Lietuvių laikraščio 1904, Nr. 2 buvo išspausdintas K. Jurgelionio scenos vaizdelis „Dėl vaikų“, Nr. 3 - K. Pakalniškio „Musė ir utėlė". J. Jablonskis straipsnyje „Kuriems-ne-kuriems beleteistams“ ir asmuo, pasirašęs Plaktuko slapyvardžiu, straipsnyje „Ir tai Lietuvių laikraštyje“ (abu išspausdinti Vilniaus žiniose 1904, Nr. 16) pasipiktino vaizdelių natūralizmu. Už rašytojo teisę vaizduoti visa, kad dedasi gyvenime, straipsnyje „Kas gi nepatiko“ (Vilniaus žiniose, 1905, Nr. 1 1 ) pasisakė J. Šaulys. Straipsniu „M ūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys“ ( Vilniaus žinios, 1905, Nr. 42, 43) į polemiką įsitraukė Biliūnas, ¿r. Lietuvių literatūros kritika, T. 1, p. 621. so Ten pat, p. 6 15-6 16 .

įsipareigojimai tautai

33

Lietuvių literatūros tyrinėjimuose prigijęs požiūris, jog Varpas savo po­ zityvistinėmis nuostatomis labiausiai skatino ugdyti prozą51 ar bent jau kad šios nuostatos buvo palankesnės prozai, o ne poezijai52. Aptariant estetinę mintį Varpe tikslinga klausti, ne kas buvo skatinama, bet kas nepalaikoma nepalaikomas Aušros „tautinis romantizmas“ , kalbos ir didingos praeities išaukštinimas jame. Varpininkams nekilo abejonių, jog tautiniam sąjūdžiui nebepakanka etnokultūrinio angažavimosi, būtinas socialinis. Žurnale rašyta apie aušrininkų patriotinės retorikos ideologinį ir literatūrinį neperspekty­ vumą, tvirtinta, kad „Lietuvėlės“ kaip padangėse skraidančios lakštingalėlės, poetizavimo laikai jau praėjo. Panašiai kaip prieš kelerius metus Mačys-Kėkštas Aušroje, tik aštriau, pasirodžius keliems pirmiesiems žurnalo numeriams problemą įvardijo Varpo bendradarbis J. Gaidamavičius-Gaidys: redakciją užplūdo mėgėjiški eilėraščiai, dar daug besitikinčių „rasti dainose Lietuvos išganymą“ . Lietuvių savimonę minėtas gydytojas ir publicistas palygino su sveikstančio ligonio, kuriam pasaulis vėl teikia džiaugsmo, būsena, ir perspė­ jo, kad patriotinio pasididžiavimo euforija neturėtų užsitęsti, kad laikas imtis „realaus darbo“ , kad laukiama straipsnių, „sprendžiančių apie šiandienišką ir ateities Lietuvos padėjimą“53. Varpe skatinamos visuomeninės kultūrinės veiklos pavyzdžiu buvo Kudirkos publicistika54. Ji aprėpė visą ekonominių, socialinių, kultūrinių aktualijų spektrą - nuo agrarinio Švietimo ar pilietinio sąmoningumo ugdymo iki kalbos bei raštijos reikalų. Kudirka ragino siųsti redakcijai korespondencijas iš visos Lietuvos „idant matytume, katrą brolį*

** Lietuvių literatūros istorija. X IX amžius, p. m . ” Daujotytė V. Lietuvių literatūros kritika, p. 85. M „Pro domo sua“. Varpas, 1889, Nr. 4. 54 Kaip pastebi Kudirkos kūrybą tyrinėjusi Irena Slavinskaitė, „dėl šio laikraščio poskyrio „Varpo“ laukdavo visa Lietuva. Nieko tada su tokiu susidomėjimu neskaitė, dėl nieko taip karštai nediskutavo ir iš nieko taip lietuvis gardžiai nesijuokė, kaip iš visada gyvo ir energingo, šmaikštaus ir geliančio V . Kudirkos publicistinio žodžio. „Tėvynės varpai“ tiesiog reguliavo emocinį ir idėjinį X IX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio klimatą“ (Slavinskaitė I. Vincas Kudirka: nuo tautinio romantizmo į tautinį pozityvizmą. Vincas Kudirka. Poezija. Proza. Publicistika [sudarė Irena Slavinskaitė). Kaunas: šviesa, 1990, p. 20).

34

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

reikia gelbėti, o nuo katro prašyti pagalbos“ ir komentuodavo jose iškeltus klausimus. Gaidamavičius-Gaidys norintiems imtis literatūrinės kūrybos patarė atsisakyti eilių, geriau jau aprašyti kokius nors atsitikimus iš savo apylinkės” . O Matulaičio žodžiais, „neturint talento neverta prie eilių rašymo pultis, nes blogų prozą lengviau skaityti, nei netikusios eilės“ 56. 1890 m. satyriniame esė „M ūsų poetai ir jų pegasai“ , ragindamas pristabdyti pavasariop šėlioti įsigeidusį paliegėlį Pegasą, Kudirka taikliai iškėlė problemą: menka poetinė technika (paliegę Pegasai), mėgėjiškos poezijos epigoniškumas (tik lakštingaloms leistina giedoti tą pačią giesmę, o poetams mėgdžioti savo pirmtakus - ne). Kelertais metais vėliau Matulaitis sarkastiškai atsiliepė apie „lietuvos sūnus“ , kurie „ne kartą ant kanklių barškino, bet nė vienam jų ne­ pasisekė prilygti Mickevičę ar Donelaitį“ , vėl priminė, jog Varpo redakcijoje kaupiasi eilėraščiai, kurių „didžiuma gi yra tai jovalas, teršiantis literatūrą“, priekaištavo dėl materialinės naudos svetur gyvenantiems inteligentams, kurie rašo „netikusias jautrias eiles“ ir „apgauna patys save, apmalšina jom is savo sąžinę“ 57. Eilių rašymas iš patriotinių paskatų gresia literatūros profanavimu - taip suprato problemą Varpo bendradarbiai. Kai kurie jų - tautinio sąjūdžio so­ cialdemokratinio sparno atstovai Matulaitis, Gaidamavičius-Gaidys - poetinių bandymų meninio menkavertiškumo faktą paversdavo argumentu skatin­ ti socialiai angažuotą prozą ir pateisinti nepalankumą poezijai. Matulaičiui prozos arba poezijos pasirinkimas atrodė esąs pasaulėžiūrinė alternatyva: pritarimas arba nepritarimas visuomenės progresui ir jį atliepiančiam litera­ tūros progresui. Dešimtojo dešimtmečio viduryje straipsnyje „M ūsų poezi­ ja“ (poezijos rinktinės „Lietuvos kanklės“ recenzijoje) rašoma, kad pas mus kiekybinė persvara vis dar tenka poezijai, tuo tarpu brandesnėse ir toliau pažengusiose rusų, lenkų literatūrose - realistinei prozai. Pradėjus leisti Aušrą, ” „Pro domo sua“ . 56 Sėbraitis [Matulaitis S.]. Dainų skrynelė. Eilės Adomo Jakšto. Varpas, 1994, Nr. 9, p. 138. *7 Bendr. [Matulaitis S.]. Mūsų poezija. Varpas, 1896, Nr. 1, p. 10.

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

35

užduotis buvo „jautriomis eilėmis ir proza pakelti skaitytojuose meilę tėvy­ nės ir prigimtosios kalbos“, o dabar skaitytojų, į kuriuos orientavosi Aušra, t. y. šviesuomenės, tautinis apsisprendimas yra įvykęs: „de ju re pasibaigė pir­ mutinis sentimentališkai - romantiškos perijodos mūsų judėjimo, o prasidė­ jo naujas rūstesnis, atsakantis labiau subrendusiam judėjimui“ 58. Matulaičio straipsnyje „eilės“ bei „jautri proza“ (turima omenyje didaktinė literatūra ir sentimentalizmas, pasiekiantis skaitytoją per vertimus, sekimus - P. V.) iš vienos pusės ir „rūsti proza“ iš kitos įgavo klaidingo arba teisingo literatūros raidos kelio reikšmę. „Rūsčiai“ realistinei prozai Matulaitis skyrė socialdemokratų ideologijos po­ puliarintojo vaidmenį. Aptardamas atskiromis knygelėmis leidžiamus 1894 m. Ūkininko literatūrinius priedus (straipsnis buvo paskelbtas poleminio rašinio teisėmis), jis kritikavo varpininkų literatūrines preferencijas: „ir šiandien, ly­ giai kaip prieš 12 metų, rūpinamės vien tik pakelti patriotizmą ir pripratinti žmones skaityti, neaiškindami arčiaus, kur turi nuvesti mus tas patriotizmas, kokią naudą galime turėti iš mokėjimo skaityti [...] mokėjimą skaityti ne tas suvartoja kaip reikiant, kuris apverčia jį ant skaitymo dvasiškų knygelių [...] arba ant skaitymo apsakymų lengvo turinio [...] Mokėjimas skaityti yra labai didelis daigtas, bet tik tuomet, kada mes suvartojame jį pažinimui savo sąlygų gyvenimo, o teipo-gi ir siekių ir idealų žmonijos, idant juos sekti galėtume“ . Vienos iš recenzuojamų apysakų autoriui recenzentas priekaištavo, jo g jis „kalbina žmones bausti skundikus ir pernelyg rūpestingus policiantus“ , bet „nenurodo priežasties piktoį...] neparodo pono, kuriam skundikai reikalingi, kuriam policiantai tarnauja, kad nenurodo vyriausiojo budelio, kursai pasiuntė savo tarnus mus kankinti. Keli žodžiai apie tai būtų naudingesni už visą 15 puslapių tos knygutės"59. Varpo redakcijos komentare, paskelbtame Literatinės komisijos vardu, kri­ tikuojamas Matulaičio straipsnio politinis radikalizmas ir, svarbiausia, požiūris *■ Ten pat. » Bendr. [Stasys Matulaitis]. Varpas, 1895, Nr. 7, p. 1 1 4 - 1 1 7 .

36

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

į literatūrą kaip politinio švietimo priemonę. „Žmonėms reikalingi pasiskaity­ mai ne tiktai grynam mokslui semti, bet ir laikui smagiai praleisti. Jei žmogus, skaitydamas knygutę, gali palinksmėti, užmiršti nors valandėlę apie savo kas­ dieninį vargą ir įgyti norą daugiaus skaityti, tai knygutės užduotis bus teipgi išpildyta, ir jos turinys bus žmogui naudingas. Knygutė žmonių gyvenime, pagal mūsų nuomonę yra ne tiktasi įnagis šviesai įgyti, bet ir toks daigtas, kurisai suteikia žmogui sveiką, smagų ir gaivinantį poilsį. Del šios priežasties, pagal mūsų pažiūras, visiškai tinka „Ūkininkui“ priedai „M ūsų pasakos“ , „K ur Dievas, ten ir meilė“ , „Kaukazo belaisvis“60. Iškiliausiam Varpo literatūros kritikui Kudirkai gebėjimo patirti estetinį malonumą ugdymas, skaitymo, kaip kultūringo („smagaus“ , „gaivaus“ ) poilsio, svarba - neabejotina. Minėtame L/teratinės komisijos komentare Matulaičio noras paversti literatūrą beletrizuota publicistika kritikuojamas meninio įtaigumo argumentu: „rašant apysakutę, nereikia žmonėms aiškinti viso jos turinio: žmonės, perskaitę apysakutę, ims protuoti, kalbėti apie jos turinį ir supras didžiąją jos mintį“ 61. Jei satyrinės apysakos, turinčios tendenciją išjuokti kunigų ydas, autorius geba pavaizduoti tipiškus gyvenimo reiškinius, jis yra teisus, ir „patiks kam ar nepatiks, bet turi­ me pripažinti, kad paveikslai paimti iš gyvenimo“ - samprotavo Kudirka apie realizmo principus Matulaičio „Parmazonas, arba baisumas Dievo rūstybės“ recenzijoje. O pradedantį dramaturgą Aleksandrą Fromą-Gužutį, kurio dra­ mos „Ponas ir mužikai“ veikėjai „minavoja Dantės peklą taip laisvai, lyg visi kalbantieji turėtų tokią artimą pažintį su tais Dantėmis, kaip su savo kūmais“ ir kalba „tarsi molio motiejukai visi vienodu liežuviu“ ragino siekti realistinio pasakojimo vaizdumui svarbaus „artesnio įsižiūrėjimo į gyvenimą“62. Taigi cituotas Varpo redakcijos kritinis oponavimas Matulaičiui liudija, kur link daugiau nei per dešimtmetį nuo Aušros laikų evoliucionavo pozityvistinė estetinė mintis. { literatūrą - visų pirma Kudirkos dėka - imta žvelgti kaip į meno 60 Ten pat, p. 1 1 7 - 1 1 8 . 61 Ten pat. 61 Lietuvių literatūros kritika, p. 200-208.

ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI

37

reiškinį. Estetiniam poveikiui nebesuteikiama paniekinanti hedonizmo konotaci­ ja» literatūrai leidžiama būti ir linksmintoja. Nacionalinės literatūros - ir prozos» ir poezijos - meniškumo brandinimu daugiausia rūpinosi Kudirka ir Višinskis. 1896 m. Višinskis įteikė Varpui tris Prano Vaičaičio eilėraščius (debiutanto eilėraščiai buvo publikuoti) ir savo straipsnelį »»Reikaluose lietuviškos poezijos“ » kuriame įtikinėjo poezijos atžvilgiu skeptiškai nusistačiusius redakcijos ben­ dradarbius, jog svarbu įsileisti pradedančiuosius, patarti jiems, o ne atstumti: „Jei kas palinkęs yra prie eilių, tegul sau ir rašo, gal jis ir neparašys per savo amžį gerų eilių» kad ne tas, tai kitas parašys, ir mes sulauksime savo Mickevyčą. Norim pakelti, sutverti savo literatūrą; prisakydami kožnam vienam, prade­ dančiam rašyti, kad jis mestų rašęs, mes niekad nesulauksime savo literatūros poezijos“65. Kitaip nei Aušros laikais, pozityvistinė estetinė mintis vadavimąsi iš diletantiškumo, poetinės kalbos tobulinimą, skaitytojų skonio lavinimą, laikė neatidėliotinu uždaviniu. Liaudies švietimo reikmėms buvo Ūkininkas, o inteligentijai skirtas Varpas privalėjo turėti aukštesnių kultūrinių aspiracijų. Todėl Kudirka jau nesitenkino paliegusių Pegasų išjuokimu ir reikalavo išmokti „eiliavimo dėsnių“ („Atviras laiškelis eiliarašiams“ , 1895 m.). Bei pats mokė 1898 m. publikavo „Tiesas eilėms rašyti“ , pirmą poetiką lietuvių kalba. Išvertė lenkų pozityvizmo poeto Adamo Asnyko poetinę dramą Keistutį, švietimo laikų rašytojos Teklės Vrublevskos Narimantą, Juliuszo Slovackio M indaugo mirtį, Adomo Mickevičiaus Vėlinių fragmentus - aukšto literatūrinio lygio kūrinius, kurie galėjo tapti pavyzdžiais mūsų rašytojams bei užpildyti pilietinei savimonei svarbios istorinės tematikos spragą lietuvių literatūroje. Reikia turėti omenyje, kad X IX a. vertimai bei sekimai atlikdavo ne vien estetinio ugdymo, supažindinimo su pasauline literatūra funkciją, bet ir atspindėdavo vertėjo preferencijas. Pasak Kudirkos kūrybos tyrinėtojų, jis pasirinko lenkų pozityvistų bei sentimentalistų eilėraščius socialinės ir moralinės skriaudos, užuojautos, altruizmo motyvais. Vargo bei socialinės priespaudos temos vyravo ir kitų poetų

A -s [V išin skis P.]. R eikaluose lietuviškos poezijos. V arp as, 1896, N r. 6, p. 89.

38

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

varpininkų Mačio-Kėkšto, Andziulaičio-Kalnėno originaliuose eilėraščiuose bei didesnę kūrybos palikimo dalį sudarančiuose vertimuose. Kudirka I. Krylovo pasakėčių vertimus pritaikė „specifinei savo laiko auditorijai, savo meto isto­ riniams uždaviniams“ , o originaliojoje kūryboje ėmėsi pasakėčios epigramos žanro; jis pirmasis tarp lietuvių poetų atitrūko nuo romantinės patriotinės tradicijos ir įtvirtino pozityvistinę patriotinio eilėraščio programą64. Šiame kontekste požiūris, kad Varpas orientavo lietuvių literatūrą į realistinę prozą, reikalauja išlygų: varpininkai Kudirka, Višinskis įteisino profesionalumo, atsigręžimo į socialines realijas nuostatas, taikytinas visai literatūrai. Kas kita, kad apysakos, apsakymo, komedijos, buitinės dramos žanrai buvo lengviau įvaldomi. Sauliaus Žuko, knygos Žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje autoriaus žodžiais, X IX a. pabaigoje literatūra - „dar ne literatūra“ arba „dar ne visai literatūra“ . Pasitelkdama šią metaforą bei Žuko knygos recenzento Kęstučio Nastopkos ištarmę „kažin ar įmanoma rasti visoms epochoms tin­ kantį „jau literatūros“ testą“65, Kudirkos įtvirtintą literatūros tikslų sampratą laikyčiau tokia, kuri atliepė X IX a. pabaigos lietuvių kultūrai įmanomus taikyti „jau literatūros“ kriterijus. Instrumentinės literatūros kūrinio vertės dar neban­ dyta subordinuoti meninei (tai į lietuvių estetinę mintį atėjo su X X a. pradžios modernistų paskatintu paradigminiu lūžiu), bet į literatūrą nebežvelgiama kaip į propagandos priemonę, kurios ideologinis bei pažintinis naudingumas kompensuoja meninį bejėgiškumą. Apibendrinant pažymėtina, kad romantinės ir pozityvistinės tautinio sąjū­ džio pakraipų Aušroje poleminė įtampa skatino estetinės minties formavimąsi. Ir romantikams, ir pozityvistams literatūros įsipareigojimas tautiniam sąjūdžiui buvo abejonių nekeliantis postulatas, skirtumai kilo iš jo įgyvendinimo taktikų supratimo. Amžiaus paskutiniame dešimtmetyje daugiausia impulsų literatū­ ros procesui davusio Varpo programinė nuostata - ne tiek realizmo prozo­ je skatinimas, kiek oponavimas romantikų patriotinės poezijos paradigmai. «* Parodų organizatoriai siekė kelti meninį lygį ir, pirmojoje eksponavę visus atsiųstus kurinius, antrojoje ėmėsi atrankos - pavyzdžiui, iš mėgėjiškų V. Leščinskio 80 paveikslų į parodą pate­ ko 2. Žr. Umbrasas J., Kunčiuvienė E. Min. veik., p. 18.

62

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

pusiausvyrą U9. Tuo tarpu Lietuvių dailės draugijos parodose nuo pat pirmosios 1907 m. vyravo impresionizmo, tapybinio realizmo, simbolizmo, o, pastarajam atslūgus, ir postimpresionizmo patirtis įsisavinanti kūryba. Apžvelgiant dailės ir literatūros procesų skirtumus pažymėtina dar viena aplinkybė - dailės kritikos būklė. Literatūros kritikoje darbavosi rašytojai, žmonės, turintys kompetencijos vertinti literatūrą ir kritika jau tapo literatūros savimone. Tuo tarpu lietuvių dailininkai, parodų dalyviai, kolegų kūrybos spaudoje neaptarinėjo. Vilniaus lenkiškoje bei rusiškoje spaudoje pirmąsias Lietuvių dailės draugijos parodas nušviečiančios recenzijos lietuvių dailės gyvenimui dėl sociokultūrinių įtampų vargu ar galėjo turėti svaresnės įtakos. Parodas lietuviškoje spaudoje recenzuo­ davo mūsų kultūrininkai literatai, dažniausiai redakcijų bendradarbiai, žmonės, neįvaldę dailės kūrinio analizės instrumentarijaus, nepajėgiantys spręsti apie meninį kūrinio lygį. Savo rašinius jie dažnai ir pavadindavo „įspūdžiais“ . Eilė recenzentų, suprasdami kompetencijos stoką, buvo tolerantiški novatoriškiems dailininkų siekiams, nekategoriškai vertindavo į savojo estetinio skonio ribas neįsitenkančius meno reiškinius, o priimtiniems negailėdavo pagyrimų. Taigi visuomenei ir kritikai teko priimti - interpretuoti ir legimituoti užgimstančią lietuvių dailę tokią, kokią kūrė mūsų naujojo meno atstovai. Pavyzdžiui, anksčiausiai Pirmosios dailės parodos recenziją parašęs tautinio sąjūdžio socialdemokratinio sparno atstovas Konstantinas Jasiukaitis apgai­ lestavo, kad joje nėra vargstančiųjų gyvenimo vaizdų, o peizažai „nei dulkelės nenupūs nuo aprūkusio ir purvais apnešto gyvenimo“ . Taigi išsakė pozity­ vistinei tradicijai būdingą požiūrį į meno uždavinius, bet išsakė įtikinėjimo teisėmis: „Aš mūsų dailininkams nemanau diktuoti [...] kokius jie siužetus turi imti savo paveikslams. Ne! Dailininkas turi būti liuosas, jo dvasios ne­ galima nė kuo varžyti, tik liuosas dailininkas gali sutverti ką nors didžio, ką nors prakilnaus ir stebėtino.“ 150 Jasiukaičio atsiliepimas apie Čiurlionį - jis „dailėje revoliucionierius“ , „naujų formų ir išsireiškimų ieškotojas“ - leistų 149Zalatorius A. Min. veik., p. 1 7 , 1 1 . 150 K. J-is [Jasiukaitis K.]. Pirmoji lietuvių dailės paroda. Vilniaus žinios, 1907 01 09.

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

63

sakyti, kad į modernizmą žvelgiama tolerantiškai, kaip į vieną galimų lietuvių meno kelių, nors pačiam recenzentui estetinių išgyvenimų teikė realistiniai kūriniai. „Daug parodoje yra ir aukštų svajonių, artistiškų svajonių paveikslų, mums, žemės vabalams, nepermatomų. Tokiais galima tik pasidžiaugti, pasi­ gėrėti ir pasididžiuoti, jog mūsų Lietuva iš visų pusių prispaudimais prislėgta (...) pagimdo tokius vaikus - aukštos dvasios, karštų jausmų, gilios svajonės artistus“ *51 - ši mintis liudija Žemaitės palankumą, o ne įžymiosios realistės negatyvų požiūrį į neoromantines „gilias svajones“ (turima omenyje Čiurlionio kūryba). Žemaitė, savo straipsnį pavadinusi „Lietuvių dailininkų paroda - tau­ tiška paroda“ , nelinkusi sutikti su neįžvelgiančiais beužgimstančioje lietuvių dailėje tautiškumo. Asmenines estetines aspiracijas atliepiantį, t. y. „skaudžius ir liūdnus jausmus“ sukėlusį Žmuidzinavičiaus paveikslą „Per kiaurą naktį“ , nūdienos dailėtyrininkų priskiriamą buitiniam žanrui, rašytoja interpretuoja kaip apibendrinantį, simbolišką pasakojimą apie per vargus mokslo siekiančius tautos šviesuolius. Net visuomenę gluminusioje Čiurlionio kūryboje Žemaitė bandė rasti „tautiškas mintis“ ir replikavo Jasiukaičiui, akcentavusiam Č iur­ lionio kūrybos nesuprantamumą. Jasiukaičiui sunkumų kėlė tai, kad simbolio prasmę galima tik nuspėti, bet, laikydamas kritiko užduotimi padėti žiūrovui suprasti kūrinį, jis ėmėsi nagrinėti literatūriniam „perskaitymui“ parankų ciklą „Audra“ ’51: nurimus audrai, prie nulaužto kryžiaus sėdi „susimąstęs šėtonas ir ne džiūgauja“ , o „pesimistiškai žiūri į nulaužtą jam nekenčiamą kryžių“ . „Rasi artistas tuo savo darbu norėjo parodyti galingas gamtos pajėgas, kurios savy slepia dar daug nesuprantamo mokslui ir protui[...]Rasi artistas mums davė simbolą, rasi čia yra išreikšta žmogaus dvasioj ir vėlėj audra, kuomet žmogus neapsistoja nė prieš ką, net sunaikina jam pačiam šventus ir brangius daiktus, ir tik paskui, pamatęs audros vaisius [...] galvoja, kam jis taip pada­ rė.“ Kritiko išvada: ,,[A]rtistas palieka pačiam žiūrėtoji išrišti „Audros“ pras>s>Žemaitė, Lietuvių-dailininkų paroda - tautiška paroda. Vilniaus žinios, 1907 02 01. 151 „Audra“ - 190 3-190 6 metų laikotarpyje sukurtas neišlikęs šešių paveikslų ciklas (X X a. lietuvių dailės istorija (1900-1940), p. 63).

64

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

mę“ ' 53. Apie ciklą „Rex“ nerasdamas jame naratyvo, tepasako, jog „autorius norėjo išreikšti begalinę, neišmatuojamą didybę, bet artisto minties negali­ ma susekti ir išgvildenti"154. Žemaitė pateikė savąją „Audros“ interpretaciją: ,,[B]uvo rašyta, jog tai nesuprantama, išsvajota, ne tautiška. [..JA rgi gali būti tautiškesnė mintis? Lietuvos žmonelės ir šiandien tebemano, jog visas audras, visus sumišimus gamtoj sukelia kipšiukai (velniai) grieždami apmaudą ant Dievo“ , tad kipšiuko sukelta audra, pasibaigusi tik sutręšusio kryželio nulaužimu „tautiškiausių padavimų sukėlė mintis“ '55. Kad ir naivi atrodytų ši traktuotė, X IX a. tautinio sąjūdžio, iškėlusio etnokultūros vertę, tradicija besivadovaujan­ čiai Žemaitei, kaip ir daugeliui to meto žiūrovų, ji galėjo tapti argumentu, jog „aukštų svajonių artistas“ Čiurlionis yra savas, lietuviškas dailininkas. Be abejo, tautinio sąjūdžio ideologinės diferenciacijos atmosfera negalėjo nepaliesti naujo kultūros reiškinio - dailės parodų. Rengiant pirmą parodą dėl katalikiškojo tautinio sąjūdžio sparno nesutarimų su dailininkų iniciatyvą palaikančiomis Vilniaus žiniomis katalikų Šaltinis nesutiko patalpinti kreipimosi į visuomenę, kuriame prašoma paremti parodą. Seinų teologijos profesorius P. Bučys, laikydamas parodą nesavalaikiu sumanymu, rašė: „[djuonos ir mokslo reikalai tėvynei pirmesni už dailės žibučius [...] Žmonėms dailė tik tada teturi rūpėti, kada jų puodas užviręs“ ' 56. Parodos organizatoriui Žmuidzinavičiui teko aiškinti visuomenei, jog lietuvių dailininkų subūrimas - „kultūriškai atgims­ tančios lietuvių tautos gyvenimo būtinybė“ 157. „Jie elgias didvyriškai, skraido kaip sakalas. Jie nori, kad lietuvių tauta į du tris metus susilygintų su kitomis civilizuotomis Europos tautomis, kad turėtų savo muziejus, teatrus, tautos namus, universitetus“ - tai citata iš antrosios parodos išvakarėse publikuoto Jakšto satyrinio ese „Sulyg didvyrių ir sumanymai“ , kuriame autoriaus požiūrį išsakantis veikėjas „Vabalas“ oponuoja liberaliosios inteligentijos kultūrinės ,,J K. J-is [Jasiukaitis K.]. Ten pat. ,u Ten pat. *” Žemaitė. Ten pat. Bučys Pr. Projektų gausybė. Šaltinis, 1906 12 06. 1,7 Žmuidzinavičius A. Dailė ir profesorius. Vilniaus žinios, 1906 12 14.

ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI

65

veiklos (dailės parodų rengimo, kultūros ir meno centro „Tautos namai“ stei­ gimo) siekius personifikuojančiam „Sakalui“ . Jakštas priekaištavo dailininkams dėl nesidomėjimo religiniais siužetais ir pridūrė, kad Bažnyčios užsakymai duotų vis iš visuomenės paramos prašantiems dailininkams materialinę naudą. Nesidomėjimo religiniais siužetais priežastys jam atrodo esančios ideologinės: „pirmeiviai“ gi nenori nieko bendro turėti su Bažnyčia, jokių tat šventų paveikslų pirmoje lietuvių dailės parodoje nebuvo, jokių nebus taipogi antrojoje“ 158. Požiūris į dailę kaip hedonistinio pasimėgavimo dalyką arba tarnybinio vaid­ mens skleidžiant dorą ir tikėjimą skyrimas - tokia jos traktuotė buvo paplitusi vi­ suomenėje, ir lietuvių dailės sąjūdžio dalyviai ėmėsi aiškinti meno kaip ypatingų estetinių - vertybių šaltinio svarbą. 1908 metais Petras Rimša straipsnelyje „Dailė“ dėstė pradines estetikos tiesas: dailės kūrinio vaizdavimo objektas yra gamta, kurią menininkas, tartum vertėjas, išverčia į išreiškiančią jausmus dailės kalbą; vaizduojama ne vien tai, kas gražu, bet ir bjaurių, bauginančių daiktų vaizdavimas teikia estetinį malonumą. Dailė yra „civilizacijos grūdas“ , kurį išauginsime ir jo „vaisiais pakelsime puotą visam civilizuotam pasauliui“ , nes „tauta be dailės - tai lavonas, kurį kitos tautos skubina palaidoti“ - pabrėžė jis dailės svarbą tautos kaip nacijos visavertiškumui159. Anot Varno, gamta tartum „sena boba su stipria atminčia“ , kuri plepa apie viską be atrankos, ir dailininkas, apsiribojęs gamtos kopijavimu, būtų panašus į šiuos plepalus užre­ gistruojantį „gamtos kanceliarijos“ raštininką. Bet dailininkas yra kūrėjas, tad vaizduoja gamtą tokią, kokią mato'60. Varno ese „Dailės, dailės man duokite!“ , pasirodžiusiame beveik tuo pat metu kaip ir Herbačiausko tekstai Gabijoje, skamba visuomenės, verčiančios dailę „vergauti“ , kritika, neoromantiniai „sta­ bų" griovimo, dvasios išsivadavimo iš „kirmėlyno“ , dailės „amžinos jaunystės“ , jos skrydžio į aukštas erdves motyvai. Užduodamas retorinis klausimas „Kam e toji Dailė, pati Dailė be jokių pridėčkų“ ir kreipiamasi į bendraminčius „E i bro” * Druskius [Jakštas A.]. Sulyg didvyrių ir sumanymai. Vienybė, 1907, Nr. 10, p. 14 8 -14 9 . 1,9 Rimša P. Dailė. Vilniaus žinios, 1908 03 15. 149Varnas A. Šis tas apie meną ir meno kritiką. Draugija, 1908, Nr. 6, p. 12 4 -12 6 .

66

ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI

liai, Dailės duokite man! Įtemptos gyvenimo sielos duokite m an ! Sielos stiprios, sielos bedugnės, sielos galingos...“ 161 Staneika rašo apie dailininką žeminantį „išmaldos prašymą“ ir ragina visuomenę, užuot pirkus svetimųjų meninį šlamštą, pirkti savųjų kūrinius. Ir sarkastiškai pašiepia tebesvarstančius, ar reikalinga mums dailė: „kam reikalinga nakties dangaus žvaigždžių grožybė? Juk ja pilvo prikišti negalima, ir žvaigždėta nakčia namo iš vinto grįždamas klebonėlis turi dėl atsargumo liktarna kelią apšviesti!“ 162 Kviečiama nelipti ant „klasiškų kotur­ nų" bei neieškoti pavyzdžio dvasiškai išsekusiame Europos mene - atgimusios jaunosios Lietuvos menininkai atras savas, tautos dvasią atliepiančias „dailės formas" ir atliks neoromantinę dvasingumo ugdymo misiją.“ Lietuvoje jeigu pasikels, tai tik „religijos“ dailė, o ne „bažnytinė“ - ir remsis ant tikro žmogaus viduje paslėpto religiško jausmo ir ilgėjimo ir bus būtinai „revoliucijoniška", t. y. kovos vardan išliuosavimo Dvasios iš senų dogmatų ir formulų...“ - taip atsakoma į katalikiškosios spaudos pageidavimą imtis bažnytinės dailės. Sta­ neika perspėja dailininkus, kad neužkibtų ant materialinės naudos kabliuko, nežlugdytų savo talento taikydamiesi prie bažnytinės dailės kanonų bei užsakovų skonio, nes tai gresia kūrybos laisvės praradimu161. Taigi „bažnytinės dailės“ klausimas įgavo priešinimosi utilitaristinėms nuostatoms prasmę. Nuo pirmųjų parodų kritikai konstatavo naujosios, dažniausiai simbolistine vadintos pakraipos vyravimą bei parodų lankytojų simpatijas tradicinio vaiz­ davimo būdo kūriniam s.164 Čiurlionio kūryba buvo modernizmo viršukalnė ir požiūriuose į ją susikoncentravo lietuvių dailės orientavimosi į europietišką ankstyvojo modernizmo kontekstą palaikymas arba atmetimas. Modernizmo estetinių principų pažinimu ir tolerancija jam pasižymi M ykolo Biržiškos,

Varnas A. Dailės, dailės man duokite. Vilniaus žinios, 1908 08 17. 161 Staneika V . Dailės klausime. Vilniaus žinios, 1908 04 18. ,Sl Staneika V . Nauja stabmeldybė. Vilniaus žinios, 1908 06 19:1908 06 20. •**2 r. K. J-is (Jasiukaitis K.]. Pirmoji lietuvių dailės paroda. Vilniaus žinios, 1907 0 1 09; 1907 0 1 1 5 ; J. K[Kriaučiūnas j.]. Antroji lietuvių dailės paroda, šviesa, 1908, Nr. 5-6 , p. 46-47; V. M. [Montgirdas V.] įspūdžiai iš antrosios lietuvių dailės parodos. Vilniaus žinios, 1908 04 06; Jarockj S. Druga litewska wystawa sztuk pičknych. Goniee wilenski, 1908 03 14.

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

67

socialdemokratinio tautinio sąjūdžio sparno atstovo, straipsniai. Rašydamas apie antrąją parodą jis ragino dailininkus vengti ideologinio užsiangažavimo, kritikavo parodų apžvalgininkus, besivadovaujančius utilitaristine meno tar­ nystės patriotizmui nuostata ir nepajėgiančius vertinti naujų meno reiškinių. Diletantiški Jogailos ir Jadvygos portretai jiems atrodo keliantys tautos garbę, o Čiurlionis, nors ir giriamas, „o žiūrėk - tai kokia ranka Čiurlianio sausai „num alevota“, tai šis, tai tas ne taip, nepanašiai j tikrai esančią nudaryta, o galų galais išlenda „nesuprantamai nutepta“ ir - „kritikas“ tiktai jau gėrisi Kalpoko „A ukso berželiais“ [...] Žmonės, žmonės, ne suprastu bet atjausti tat reikia, persiimti.“ 165 „Čiurlianis. Sonetai. Aukšti stulpai, iškeltieji takai, rituliai, ežerai, žmonių šešė­ liai. Keistos spalvos, nesuprantami paveikslai; tyčiojimos iš sveiko proto! Girdėti kalbant: nieko nesuprantu. Ir nereikia; eikite žiūrėti Leščinskio ar Jaroševičiaus, bent nenuvargsite! Čia gi - šalin manymas! Lyg kokia galinga spėka traukia prie tų pilkųjų rėmelių... Lyg visa salė toki - nusitraukus; vos girdimi balsai. Išnyksta spalvos ir patys paveikslai. Belieka... muzika. Lyg nedrąsūs akordai praskrieja pirmieji balsai...“ '66 Taip trečiosios parodos recenzijoje aprašomas nereikalaujantis racionalaus protavimo („šalin manymas“) estetinės pagavos intuityvumas - „atitrūkimo“ nuo aplinkos ir „įsiklausymo“ į kūrinį būsena. Ir samprotaujama apie simbolistinį dailės kūrinį: jo neįmanoma racionalistiškai paaiškinti, simbolis yra daugiareikšmis ir individualiai interpretuojamas, „kiek­ vienas pagauna vieną kurią jo (Čiurlionio - P. V.) tvėrinijos stygą, kuri duoto žiūrovo būdo ir kultūros ypatybėms ypač atsako“ 167. Biržiška bene pirmasis tarp lietuvių dailės kritikų (iki tol profesionaliau apie M. K. Čiurlionį rašyta rusiškoje168 ir lenkiškoje Vilniaus spaudoje) prabilo apie Čiurlionio kūrinių ,8*S. D. [Biržiška M.]. Dėlei Antrosios Lietuvių Dailės Parodos. Žarija, 1908, Nr. 12 , p. 185. ,S6S. D. Trečioji dailės paroda. Lietuvos žinios, 1909 06 13. ,67S. D. Šis-tas apie IV-ąją Lietuvių Dailės Parodą. Visuomenė, 19 10 , Nr. 3, p. 81. ,6* Leonardo [Leib Naydus]. Chudožeslviennyie zamietki. Severni-zapadny golos, 1908, Nr. 682 (slapyvardis Leonardo mūsų dailėtyros literatūroje buvo priskiriamas dailininkui L. Antokols* kiui. Amžiaus pradžios Vilniaus meninj gyvenimą tyrinėjančio M. Kvietkausko monografi­ joje koreguojama minėto straipsnio autorystė - straipsnio autorius yra vilnietis Žydų poetas L. Naidusas. Minėtame straipsnyje Čiurlionis laikomas iškilia ir originalia asmenybe, menininku,

68

ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI

ezoteriškumą, apie tai, kad simbolizme „įteisinamas pamatinis neaiškumas“ 169. Iki Čiurlionio išgarsėjimo mūsų recenzentai iškiliausia lietuvių dailės figūra laikė Stabrauską, tuo tarpu Biržiška teikė pirmenybę ne Stabrauskui, kurio „paveikslai ne vizijose perkentėti, bet loginiai pergalvoti, kultūringai - profe­ sionaliniai drobėje išreikšti“, bet Čiurlioniui. Kritikų išgirtas Žmuidzinavičius jam atrodo esąs „mažai originališkas“ . 19 10 metais aptardamas dailės procesą Biržiška pastebėjo, kad „šaltajai“ publikos ir kritikų daliai Čiurlionio kūryba tebėra nesuprantama, bet pagausėjo „jautrioji“ , t. y. meno suvokimui būtina estetinių galių jautrumą lavinanti publikos dalis170. Meno modernėjimo teoriniam įprasminimui svarbus buvo vieno kultūros teorijos Lietuvoje pradininko, anksti mirusio filosofo Ramūno Bytauto Čiur­ lionio kūrybos fenomeno inspiruotas straipsnis „Aplink mūsų dailės parodą“ . Prie dailės kaip „sekimo gamta“ pratusiai publikai autorius imasi aiškinti nau­ josios, simbolistine vadintos tapybos meninės kalbos sąlygiškumą: dailininkas simbolistas poetiniu palyginimu išreiškia „abstraktinius dalykus“ , simbolis yra poetikos figūra ir būtent „jėgoj ir gražume palyginimo guli symbolingų paveikslų vertės mastas“ . „Atitikimas tikrumai“ simbolistiniam kūriniui net pakenktų, nes „gamtos atvaizdinimas įgytų savarankę reikšmę, tuo tarpu symbolinguose paveiksluose jis yra reikalingas ne pats savaimi, bet tik kaipo priemonė palyginimui padaryti [...] svarbu ne griežtas tikrumos atvaizdinimas, bet geras išrinkimas palyginimo elementų“ '71. Dauguma Čiurlionio paveikslų ir yra poetiniai palyginimai, todėl „tikrumos „iškreipimas“ čia yra ne tik leistinas, bet ir būtinai reikalingas įspūdžio pilnumui pasiekti“, ir „kas sakosi jų nesuprantąs dėl tikrumos iškreipimo, tas netur savo sieloje nė lašelio poezijos kuris „nepaprastai išplėtė sąlygiškas dailės ribas", kuris „yra sukaupęs neišsemiamų visiškai naujos, nematytos fantastikos turtų, kurių šaltinis - tai pirmiausia poeto simbolisto siela, kuri be susitaikymo priešinasi gyvenimui, kaip objektui, per daug nenuginčijamam, per daug aiškiam ir reljefiškam" (cit. pagal Kvietkauskas M. Min. veik., p. 188). Daujotytė-Pakerienė V . Ezoterizmas literatūroje ir literatūros istorijoje. Lietuvių literatūros tyrimai: nuo metafizikos iki socialumumo. Literatūra, 2005 , 4 7 ( 0 >P- 83. 170D. S. Šie tas apie IV-ąją Lietuvių Dailės parodą. Visuomenė, 19 10 , Nr. 3, p. 82. 171 Bytautas R. Aplink mūsų dailės parodą. Draugija, 1908, Nr. 17, p. 25.

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

69

jausmo“ . Beje, Bytauto teorinį straipsnį publikavo esminiais klausimais kitokių nei straipsnio autoriaus pozicijų besilaikanti Jakšto redaguojama Draugijal7\ redakcijos prieraše nurodžiusi naujosios simbolizmo krypties ir Čiurlionio kūrybos, kaip visuomenėje prieštaringai vertinamo dailės reiškinio, svarstymo aktualumą. Jakštas apsiribojo pastaba, jog nesutinka su teiginiu apie atvaizdo atitikimo tikrovei kenksmingumą: neatitikimas yra „nusidėjimas prieš tiesą“ , o tuo pačiu ir „grožio bei dailės pažeidimas“ . Bytauto požiūriu, netikroviškumas leistinas iki tam tikros ribos: būtina, kad „palyginimo elementai būtų visai aiškūs“, todėl „tikruma turi būti atvaizdinta ir ne per daug ir ne per mažai griežtai“ . Brėždamas gana plačias vaizduosenos sąlygiškumo ribas, Bytautas vis gi darė esminę, su nemimetine modernaus meno paradigma nesuderintiną išlygą: pabrėžė, kad sąlygiška meninė kalba leistina „simbolizme“ , o jei atvaiz­ das neženklina ko tai už savęs esančio, būtinas mimetinis santykis su tikrove („Šios rūšies paveikslų vertės mastu yra atitikimas tikrumai“). Todėl Čiurlionio „Vasara“ ir „Pavasaris“ (tapybiški, ritmiškos kompozicijos etiudai'73) Bytautui atrodo esą nepavykę „gamtos vaizdeliai“ . Senojo meno šalininkams simbolizmas priimtinas tik su sąlyga, jo g neat­ sisakyta „atitikimo tikrumai“ , nes „netikros pseudogamtinės formos“ „reiškia visados ir iš kelio iškrypusią pseudoartistišką dailę“ . Taip tvirtino griežčiau­ sias lietuvių dailės saugotojas nuo modernizmo klaidatikystės Jakštas, kurio požiūriu „simboliškasis menas ne dėl to yra menas, kad jis simboliškas, tik dėl to kad jis yra grožio išreiškėjas" 174. Jakštui meninė kūryba - racionalistiškas „idėjos įkūnijimas formon“ , tad kūrinys būna menkavertiškas arba dėl talento bei profesinio meistriškumo stokos arba dėl to, kad menininkas „norėdamas

,7i Tyrinėtojai yra atkreipę dėmesį į tai, kad „A. Dambrauskas, žurnalo redaktorius, buvo tole­ rantiškesnis už A. Jakštą, kritiką. „Draugijos“ puslapių neaplenkė modernesni poetiniai ieško­ jimai“, kad buvo publikuojamos gana skirtingos nuomonės apie meną. (Gudaitis L. Min. veik., p. 128). 173 Andriušytė R. M. K. Čiurlionis ir Jaunosios Lenkijos tapyba. Dailė 17. Vilniaus Dailės A kademijos darbai, 2000, p. 84. 174 Jakštas A. Raitai, T. 3. Vilnius: Mintis, 1997, p. 115 .

70

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

nustebinti žiūrovą savo formos nepaprastumu, padaro jj protui neprieinamą ir jausmams nemalonų“ 175. Pastaroji nesėkmių priežastis būdinga „naujojo autonominio meno“ atstovams, reikalaujantiems, kad menininkas „kūrybos pamatan įdėtų vien savo nuotaiką, asmeniškus pergyvenimus, atjautimus“ 176. Čiurlionio simbolizmas, anot dažnai cituojamos A. Jakšto ištaros - „tiesiog kažkoks „abrakadabrizmas“, kuriame grožio vietą užima vien kažkoks nena­ tūraliai keistas nepaprastumas“ 177. Jakštui trečiojoje dailės parodoje imponavo vadinamajam pirmosios kartos simbolizmui priskiriama Stabrausko kūryba. Šis dailininkas „vartojo tradiciškesnes išraiškos priemones, laikėsi realaus vaizdo kūrimo principų, taisyklingo piešinio, tobulų proporcijų, perspektyvos pertei­ kim o'7*. Jakštas bei kiti tradicionalistai (išsamų „simbolizmui“ skirtą straipsnį Draugijoje publikavo Profano slapyvardžiu pasirašęs dailės kritikas) mimetinį santykį su tikrove laikė būtina meno kūrinio grožio sąlyga. Profano slapyvardžiu pasirašiusio Draugijos dailės kritiko tvirtinimu, gerai, kad lietuvių dailės atgimimas prasidėjo dabar, kai Europos dailėje paviršutiniškai tikrovę mėgdžiojančio realizmo vieton atėjo gilaus turinio siekianti simbolizmo kryptis. Kiekviena nauja meno kryptis dažniausiai radikaliai atmeta ankstesnę ir ši „kultūriškoji klaida dar tebetūni jaunutėje symbolizmo mokykloje. Ji nie­ kina simetrijos, skaitliaus, realizmo ir kolorito grožybes". Bet kultūros pažanga reikalauja „užlaikyti iš senovės viską, kas gera, pridėti prie to naujai atrastus pirmyneigos vaisius“ , o pažangos vaisiai - simbolizmo atgaivintas „minties ir doros grožybės“ siekis. Recenzentas ragino lietuvių dailininkus išvengti Euro­ pos simbolizmo klaidų ir „pažinimą aukštutinės dvasiškos grožybės“ susieti su „senosios mokyklos stiprybe, viršutinių formų teisingumu“ 179. Kaip pastebi Laima Laučkaitė, siūloma „jungti simbolizmą su saloninės ar realistinės dailės *75Ten pat, p. 3 1. ,7« Vydūnas Tilžiškis. IŠ kelionės. Vilniaus žinios, 1908, Nr. 1 8 5 ,18 6 ,18 7 ,18 8 .

ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI

75

Vydūnas nenutylėjo jam kilusių abejonių: dailininkai neatsakingai kelia save ir bendraminčius į genijų rangą. Ir jautė būtinybę priminti, jog kūrybai reika­ lingas „galingas širdingumas ir rankos palankumas. Be širdingumo veikalas nebus dailės dalykas, be rankos palankumo palieka jisai lųšas“ l!M. A ptaria­ muoju laikotarpiu publikuoti lietuvių dailei skirti straipsniai195 leistų tvirtinti, kad profesinį meistriškumą, be kurio kūrinys negali būti visavertis ir lieka „luošas“ , Vydūnas suprato kaip akademinius reikalavimus, kad nemimetinis vaizdavimas neįsiteko jo estetinio idealo ribose. Pavyzdžiui, Čiurlionio paveiksle „Ilgėjimos“ („Ilgesys“ ), fragmentiškai įkomponuotos bei dekoratyviai, nesiekiant trimatės apimties iliuzijos, pavaizduotos rankos jam asocijavosi su negyvėlio rankomis, tad kėlė neigiamas emocijas ir kritikas darė išvadą, kad kūrinys ne­ pajėgia išreikšti žvaigždėto dangaus ilgesio1* . Beje, Biržiškos replika, jo g mūsų kritikams, nors ir pripažįstantiems Čiurlionio talentą, užkliūva „kokia ranka sausai numalevota“ , reikia manyti, parašyta turint omenyje Vydūno straipsnį. Jį Biržiška pagrįstai priskyrė prie modernios meninės kalbos netoleruojančios, mimetiškumo reikalavimo besilaikančios dailės kritikos. Iš tiesų Vydūnui priimtiniausias buvo tautinio romantizmo ikonografinis repertuaras ir atvaizdo tikroviškumas. Semantinis įvairiareikšmiškumas, ver­ čiantis suabejoti, „ar taip iš tikro būtų, kaip, rodės, jau beveik atspėjęs“ , tapdavo estetinės patirties trukdžiu Čiurlionio kūrinių atveju. Ir ne tik jų. Aliuzijomis į Baranausko Anykščių Šilelio nuniokoto miško simboliką bei romantine miško personifikacija grindžiamą Žmuidzinavičiaus „M iškas ūžia, verkia gaudžia“ , Vydūnas vertino iš esmės teigiamai. Bet, apibūdinęs paveikslą kaip kalban­ tį „pasakų ir tylaus nuliūdimo kalba“ , kritikas pasigedo „pasakos“ naratyvo lwTen pat, Nr. 186. 1,5 Straipsnyje „II kelionės", kaip pažymėjo Vydūnas, dalijamasi betarpiškais, iš atminties užfiksuo­ tais parodos įspūdžiais, nepretenduojama į dailės kritiką. Straipsnyje „Keli lietuviai dailininkai" ( 1 9 1 1 m.) Mažojoje Lietuvoje leidžiamame žurnale „jaunimas" lietuvių dailė pristatoma trimis ryškiausiomis figūromis - Čiurlionio, Žmuidzinavičiaus, Rimšos (Vydūnas. Keli lietuviai dailininkai. Jaunimas, 1 9 1 1 , birželio nr. p. 9 -14). 196 Vydūnas Tilžiškis. Iš kelionės. Nr. 187.

76

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

sklandumo: nežinia, ką vaizduoja šmėklas primenantys rūko pavidalai, o ir kaip suprasti dailininko mintį, jei medžiai ne palinkę, bet stovi tiesūs ir neverkia... tai gal vaizduojami „iš skausmo sustingę, apmirę...“ ?*97 Iš Čiurlionio kūrybos antrojoje parodoje bene didžiausią kritiko palankumą pelnė „Žinia“ . Didingai išskleidusio sparnus paukščio skrydį be abejonių galima buvo aiškintis kaip romantinį kilimo į šviesą simbolį. „Im k jį kaip sau nori, jis atsako visiems dailės reikalavimams. Žiūrėk į jį kaip į paprastą paveikslą, jis tave pilnai patenkįs. Žiūrėk į jį kaip į vargšo gyvenimo, darbo sunkumo liūdymą, jis pasirodys tobulu. [...] Y ra šitas „Artojas“ tiesiog šios dienos Lietuvos paminklas“ - tai citata apie Rimšos skulptūrą, Vydūnui labiausiai patikusį antrosios dailės par­ odos kūrinį'98, kurio realistinei plastikai negrėsė formos „luošumo“ pavojaus, o artojas tiko būti tautinio atgimimo alegorine figūra. Čiurlioniui jau tampant embleminiu lietuvių dailės vardu, 1 9 1 1 m. rašytame straipsnyje „Keli lietuviai dailininkai“ Vydūnas palietė tuo metu daugelio keltą, M ir iskusstva grupuotės narių įžvalgų apie Čiurlionio kūrybos tautinį savitumą suaktualintą tautinio savitumo klausimą. „Lietuviai teprivalo bet ką mąstyti ar rašyti, visuomet išeis symbolizmas. Beveik nėra nei vieno šių dienų rašytojo, kuris daugiau ar mažiau nebūtų savo mintis symboliškai apreiškęs. Bet tą pat rasime ir žiūrėdami į daineles. Dobilėlis ir lelijėlė yra mergelė ir bernelis. [...] Žalias rūtų vainikėlis skaistibės symbolas ir 1.1. [...] mes Lietuviai daugiau nei kitos tautos linkę symbolais apsireikšti. O tuo M. K. Tšurlianis, nežiūrint į turinį jo vaizdų, pasirodė Lietuviu.“ 19 199 Sakydamas, jog Čiurlionio kūrinių poetiškas 78 pasaulėvaizdis („simbolizmas“ ) yra pagrindas priskirti dailininką tautiškumo diskursui, Vydūnas antrino lietuvių meno kritikoje gyvuojančiam požiūriui, kad tautiškumą lemia ne turinys, tematika, bet meno kūrinio pasaulėvaiz­ dis. Lietuviškumo charakteristika - polinkis išreikšti mintis „simboliais“ 197 Ten pat, Nr. 186. 198 Skulptūrą „Artojas“ Vydūnas įsigijo (Rimantas J. Petras Rimša pasakoja. Vilnius, 1964, p. 162). Vds. [Vydūnas]. Keli lietuviai dailininkai. Jaunimas» 19 11» birželis, p. 1 1 .

ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTA!

77

yra bendro pobūdžio ir ja tepasakoma, kad lietuviai yra poetiškos prigimties tauta ir šį tautos būdo bruožą liudija liaudies dainos bei etninės tautos, po ilgų nacionalinės priespaudos metų pradedančios savosios profesionalios kultūros kūrybą, literatūra bei dailė. Vydūnas turi prieš akis romantizmo paradigmą joje. Žmuidzinavičiaus, dailininko, kuris, kitaip nei Čiurlionis, „tvirtai laikosi regimo pasaulio“ , bet taipogi „apreiškia, kas už jo slepiasi“ romantiniame meniniame kode jis įžvelgia daugiau lietuviškojo „simbolizmo“ nei kad Čiur­ lionio kūryboje. „A r jis vaizdintų upes ar jų pakraščius arba kalnus ir kalnelius, girias ir girutes, kaimus ir pavienius namelius, visur nėra matyti tiktai šalis ir jos grožybė, bet tarsi už to, kas regima, paslėpta gyva širdis. Šitam dailininkui (kalbama apie Žmuidzinavičių - P. V.) Lietuva yra esybė...“ [...] dailininkas „matė ir apreiškė Lietuvos širdį, kadangi jo paties širdis ir yra Lietuvos širdis“ ; Lietuvos „širdis“ slypi milžinkapyje ant kurio augantys seni medžiai, anot Vydūno interpretacijos, „tariasi su mažaisiais“ , o žilagalvis senukas kalbasi su vaiku; jos iškęstus vargus simbolizuoja vaizdai, kuriuose „saulelė apšviečia vargšų žmonių vargingus stogelius“ arba kur „Lietuvos dangus skausmo krauju apšviečia garsaus lietuvio kapą“ .100 Taigi neoromantinius vaizdinius Vydūnas perskaitydavo racionalistiškai. Kitaip nei Herbačiausko eseistikoje, Bytauto ir Sruogos kultūrologinėse studijose „tautos dvasia“ neapgaubiama mistiškumo aureole. Bytautui „tautos būdas“ yra besikeičiantis „įvairiais istorijos tarpsniais“, bet „visuomet greta naujenybių pasilieka daug ko sena, kas leidžia tolyginti dabartinį tautos būdą su pirmykščiu“ 101. Akcentuojamas kalbos vaidmuo - „dėl kalbos ypatybių mintys ingyja ypatingą tautišką pobūdį“ , kalba yra pagrindinis tapatybės dėmuo. Kaip pažymi Sverdiolas, Bytautas pripažino „dvasinę tautos substanciją“ ir nagrinė­ damas nacionalinės kultūros specifiką „pabrėžė tokią „tautos dvasios“ apraišką, kaip kalba, kuri vien psichologijos plotmėje negali būti adekvačiai suprasta“ 101. “"T e n pat, p. 1 2 - 1 3 . M> Bytautas Ramūnas. Tauta ir tautiškoji sąmonė. Aušrinė, 19 12 , Nr. 17, p. 114 . ““ Sverdiolas A. Min. veik., p. 18.

78

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

Samprotaudamas apie tautinės kultūros kūrimo uždavinį Bytautas akcentavo profesionalaus meno svarbą: inteligentas, žmogus kurio dvasinio gyvenimo reikmes tenkina aukštoji kultūra, dar priverstas šias reikmes tenkinti „iš sve­ timų rankų“ , bet jo „siela trokšta girdėti poezijos žavinčius garsus mylimojoj tėvelių kalboj ir lepinti ausį kūdikystėj girdėtų dainų gaidomis (motivais) ir 1.1, visose kultūros srityse. Iš čia stengimos sutverti savišką tautos raštiją, dailę, žodžiu ypatingą tautos kultūrą. Iš čia irgi teka geidulingas ieškojimas tautos dvasios, tautos genijaus"203. Bytautas nelinkęs pabrėžti mistinių įžvalgos galių: tautos dvasios ieškoma introspekcijos keliu, gilinantis į „savo vidų", nes „as­ mens būdas yra tautos būdo padaras. Asm uo jaučia instinktu, kad jo dvasia kilo iš dvasinės tautos substancios, ir tautos ūkanotoj praeity ieško savo dvasios šaknų“ 204. Sąlytis su šia archetipine tautos „substancija“ leidžia menininkui išreikšti mintis „ypatingu tautišku būdu“ , sukurti „naujas, tik duotoj kultūros dirvoj galimas, dvasios vertybes“ , tad „tautos dvasios suradimas [...] reiškia individualėjim ą tarptautinėj dailininkų šeimoj“, kitaip sakant, nacionalinės mokyklos literatūroje, dailėje, kitose menų šakose tapsmą. „Štai yra prasmė stengimosi rekonstruoti „gryną“ lietuvišką sintaksę ir sutverti lietuvišką stilių. Tai - pat pasakytina apie lietuvių kryžių albumus, apie tyrinėjimą liaudies dainų ir jos gaidų, senų bažnyčių architektūros ir 1.1.“ - taip Bytautas teoriškai grindė jau iki tol lietuvių meno novatorių nužymėtą tautinio savitumo paieškų, atsiremiant į liaudies mene išsaugotus pasaulėjautos archetipus, kelią. Studijoje „Laiškai apie kultūrą“ (parašyti 19 16 m., paskelbti 1922 m.) Sruoga sakėsi siekiąs apibrėžti tautos pagrindus „be jokios metafizikos“. Tai, kas vadi­ nama „tautos dvasia“ , yra tautos „psichologinė forma“ 205 ar, kaip formuluoja

J0J Bytautas Ramūnas. Tauta ir tautiškoji sąmonė. Aušrinė, 19 13, Nr. 22, p. 23. 104 Ten pat. *•* Jau 19 13 m. Aušrinėje paskelbtame straipsnio „Maironis“ rankraštiniame variante (publikuojant šis teorinis ekskursas buvo praleistas), pateikiant nuorodas j N. D. Ovsianiko-Kulikovskio darbus Psichologija myšti i tvorčcstva ir Istorija russkoj inteligencii, tautiškumas laikomas tautos kaip kolektyvinio individo „psichologine forma“: tautos viena nuo kitos skiriasi mąstymo ir veikos būdu, jas skiriantys bruožai priklauso proto ir valios sferoms ir „charakterizuoja ne turinį minčių

ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI

79

Sruoga, „sąmonės forma“ : giminėms, tautoms ilgus amžius gyvenant tomis pat aplinkybėmis suformuojamas bei etninės tradicijos, bei genetinio paveldimumo keliu asmeniui perduodamas „valios palinkimas tokiu, o ne kitokiu būdu atsi­ liepti, reaguoti į aplinkinio gyvenimo reiškinius“ , „pasaulio pajautimo tipas“ , „vidaus procesų tipas“ . Sąmonės turinys, t. y. papročiai, religija, pasaulėžiūra, yra kintantis ir daugiau ar mažiau tampriai susijęs su forma. Tampriausiai su­ sijusi kalba - „ji ilgus amžius iš nežinomybės draug su sąmonės forma augo, ji yra pirmasai ir pastoviausias jos rezultatas...“ 106 „Sąmonės formos“ ir „sąmonės turinio“ atskyrimas Sruogai buvo parankus aiškinant, kad kultūra „netautinėse formose nėra įmanoma“ ir kritikuojant socialistinės ar katalikiškos kultūros ideologus: socialinė teorija arba katalikybė kaip religinė doktrina yra sąmonės turinio, o ne sąmonės formos sandai207. „Ateitis irgi parodys, gal už šimto ar dviejų šimtų metų, jog plastiškoji lie­ tuvių dailė turi savo šaknis tautos sieloje, kuri pagamino liaudies dailę visose jos šakose. Pamatys tuomet ateinančios kartos išreikštą varsomis ir iškaltą akmenyje tą keistą misticizmą, tą neapsakomą ilgėjimos, kurį galima išgirsti, it aidą, seniausiose dainose, pastebėti rimtų ornamentų linijose ar švelnių, bet stiprių varsų harmonijoje. [...] Kame kaip kame, bet dailėje lietuviai turės įnešti Europos civilizacijai didelę nekasdienę dovaną. Čia turės pasakyti savo gaivi­ namąjį žodį žmonijai, nuslopusiai jau tuščių atgyvenusių formų mišinyje“ 20* rašė apie būsimą profesionalų lietuvių meną „Lietuvoje“ Čiurlionienė-Kyman­ taitė, ir šie žodžiai galėtų būti lietuvių meno atnaujintojų tautinio savitumo sampratos motto. Tautodailė, kurios išsaugojimu ir ne vien etnografinės, bet ir meninės vertės išaiškinimu visuomenei rūpinosi kultūrininkai, dailininkai, pasak Čiurlionio, „turi būti mūsų dailės pamatas“ , nes „tas gražumas, kurį ji

ir ne siekius valios aktų, o tiktai tipą organizacijos valios ir proto“ . Minėtu rusų autoriumi Sruoga rėmėsi ir studijoje „Laiškai apie kultūrą“ bei „Dainų poetikos etiuduose“. 106Sruoga B. Laiškai apie kultūrą. Skaitytmi, 1923, kn. 22, p. 82-83. 207Ten pat, p. 3 1. Čiurlionienė-Kymantaitė. Min. veik, p. 1 5 1.

80

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

turi savyj, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas“ 109. Čiurlionis, knygos „Lietuvoje“ bendraautorius, parašęs skyrių „Apie Muziką“, kaip vykusį liaudies dainų panaudojimo profesionaliojoje kūryboje pavyzdį nurodė Sasnausko dai­ nas ir ragino kompozitorius gilintis į lietuvių liaudies dainoms būdingą ritmo monotoniją: „Ši monotonija duoda didelį, prakilnų rimtumą, ir, klausydama­ sis ilgiau, pradedi jausti jos gilų, mistišką būdą“ 110. Taigi, nurodoma būtent liaudies dainų formos analizės keliu atsiskleidžianti savybė, kuria pasireiškia tautos „mistiškas būdas.“ Čiurlionienė-Kymantaitė, anot Jurgutienės, - lyrinio folklorinio neoromantizmo modelio lietuvių literatūroje formuotoja, senųjų dainų poetikos ypatumais laikė graudų lyrizmą bei lakoniškumą: jose „maža šnekos, daug turinio“ . O „švelnių, bet stiprių varsų harmonijos“ pavyzdžius besistengiantieji suvokti lietuviškojo pasaulėvaizdžio raišką galėjo matyti dailės parodų tautodailės skyriuje. „Kadangi, kaip jau žinome, dailė yra sielos išreiškimas, tai kiekvienos tautos siela tikriausiai apsireiškia dailėje. Iš to išeina, kad veikalas, kuriame apsireiškia tos tautos siela, iš kurios kilęs artistas, priguli prie tautiškos dailės. Tautiškumas - tai lyg kokia žymė, išspausta ant veikalo, visai nežiūrint to, ką tas veikalas vaidina. Tai kažkas, kas yra tik tos tautos dvasioje, o jokioj kitoj nėra. Mūsų tautiško artisto veikale mūsų dvasia atras kažką gimtinį ir kolorite, ir piešime, ir idėjoje. Lietuviška dvasia turi apkvėpti visą veikalą. Sunku, tiesiog negalima aiškiai išreikšti, kame glūdi ta tautiška dvasia. Ji yra neapčiuopiama, be galo subtiliška, išrodyti kaip kokią matematikos tiesą jos negalima“ - aiškino tebe­ manantiems, kad „svarbiausia tautiškos dailės ypatybė ir vienatinė jos sąlyga turėtų būti siužetas“ Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Straipsniu „Mintys apie dailę“ įsijungusi į neoromantinį diskursą, ji polemiškai oponavo Jakštui, Čiurlionio kūryboje neradusiam „nei krislelio“ lietuviškumo: „Kiek juose lie­ tuviškumo! Kokia sava skausmuose ramybė, kokia lietuviška rezignacija, kokia 109 Čiurlionis M. K. Apie muziką ir dailę. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960, p. 279-280. s,0Ten pat, p. 299.

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

81

melancholija dvelkia iš tų paveikslų, ta pati melancholija, kuri vaikščioja po mūsų laukus, savo balsvai pilką šydą ant jų skleisdama. Man yra labai gimtinis, labai lietuviškas Čiurlionio koloritas. Primena jis tas spalvas, kurias lietuvaitės gaudavo, dažydamos vilnas naminiu būdu...“1'* Pečkauskaitei Čiurlionio tapybos lietuviškumas - rezignacija, melancholija paženklintoje pasaulėjautoje112. Bet siekdama apibrėžčiau nusakyti Čiurlionio tapybos tautinį savitumą, ji pasitelkė argumentą apie audinių ir Čiurlionio tapybos kolorito - vienos iš meninės raiškos priemonių - panašumą. „Nėra Čiurlionio nė vieno paveikslo, nėra Baltrušaičio nė vienos giesmės, kad nebūtų sukauptas visas pasaulis, visa visuma. Ir nėra seniausios žmonių dainos, kuri nepasižymėtų visybe. [...] vaizdų santaros kosmiškumas - lietuvybės ir turinys, ir lytis“ 213 - rašė Pirmojo baro recenzijoje Sruoga, kurio įsitikinimu almanache publikuota naujoji lietuvių literatūra liudija savitumo paieškas. Ž y ­ miausių lietuviškumo reprezentuotojų Čiurlionio ir Baltrušaičio214 kūriniams ir liaudies dainoms bendra „kosmiška vaizdų santara“ , „visybė“ - tai mitopoetinio pasaulėvaizdžio sinkretiškumas ir simbolistinės kūrybos kosminis matmuo. Jsiskaičiusiam į rusų neoromantikų - simbolistų teorinę mintį Sruogai rūpėjo išryškinti būties vienovės pagavą, išsaugotą liaudies dainose ir susigrąžintą ,M Pečkauskaitė Marija-Šatrijos Ragana. Mintys apie dailę. Lietuvių literatūros kritika, T . i, p. 596 - 597 m Ieškodama tautos dvasios „žymių“, Pečkauskaitė nurodė gamtovaizdžio faktorių: kaip kad musų gamtovaizdyje nėra „nieko labai ir nieko per daug“, jokių kraštutinumų, tik „ramybė ir saikas“, taip ir lietuvis - santūrus, giliai jaučiantis, bet jausmų nedemonstruojantis, sugebantis žvelgti j gyvenimo išbandymus amžinybės požiūriu ir ,,[N]uo tos pasaulėžvalgos pareina rezi­ gnacija, kuri lyg tas balsvas ūkas apsupa lietuvio dvasią“ (Ten pat, p. 594). Sruoga B. Verpetai ir užuovėjos. Vilnius: Vaga, 1990, p. 74. ,MKaip pastebi A. Samulionis, to meto Sruogos straipsniuose Čiurlionio ir Baltrušaičio vardai sutinkami greta, jie Sruogai yra „genialūs lietuvių dvasios reiškėjai" (Samulionis A. Balys Sruoga, p. 82). „Rusų poetams ir kritikams Baltrušaičio poezija, jos „santūrus pasaulio pastovumo jutimas visuotinumo ryšyje tarp laukų gėlelės, žmogaus ir „dienų audėjo“ , filosofinė būties simbolika nukalta iš kaimo realijų (artojas, verpėja, sėja, pjūtis) „atrodė „lietuviškos išminties“ raiška. (Kubilius V. X X amžiaus literatūra, p. 16 0 -16 1). Reikia turėti omenyje ir tą aplinkybę, kad Sruoga 19 16 m. parašė didelės apimties straipsnį „Svarbiausieji šiuolaikinės lietuvių lyrikos motyvai“ (rinkinio Otečestvo antram tomui, kuris nebuvo išleistas): rusų meninei bendruomenei Čiurlionis ir Baltrušaitis buvo žinomi.

82

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

neoromantinio tipo kūryboje. „Svarbiausiuose šiuolaikinės lietuvių lyrikos motyvuose“ lietuvių meno ypatumu laikomas „simbolikos kosmiškumas“ ir ne atsitiktinai Sruoga pradėjo šią rusų skaitytojui skirtą studiją V. Čiudovskio straipsnio apie Čiurlionį citata, kurioje lietuviai - arijų kilmės tauta, kitaip nei Europos tautos, neišgyvenusi viduramžių ir nepraradusi pirmapradžių mistinio gyvenimo galių. Būdingiausi lietuvių dvasios bruožai, pasak Sruogos, - „lyrizmas ir realusai misticizmas". Pavadindamas misticizmą „realiuoju“ Sruoga sugestijuoja mintį jog liaudies kūrybos pasaulėvaizdyje pasaulio kaip paslaptingo, mistiško su­ vokimas yra realus - kitaip sakant, tikras, autentiškas. Ši mintis svarbi turint omenyje ir praėjus keliems metams nuo Čiurlionienės-Kymantaitės „Lietuvoje“ pasirodymo aktualumo nepraradusį polemikos dėl realizmo kontekstą, kuriame Sruoga solidarizuojasi su Čiurlioniene-Kymantaite, palaiko ir praturtina neo­ romantinę „tautos dvasios“ traktuotę. „Lietuvių liaudies dainos - gyviausiais kaip tik realizmo šaltinis. A r mergelė rauda, gailisi žalios rūtelės, ar jaunosios nuotakėlės skaito savo vargelius - jos ne po kažkokias mistiškas klampynes grabaliojas, bet seka savo jaunas dieneles, vargely pražudytas“ 2' 5, - taip ironi­ zavo Čiurlionienės-Kymantaitės siekį liaudies dainose įžvelgti „keistą misti­ cizmą“ , „neapsakomą ilgėjimąsi“ Gira, kuris nesutiko su „Lietuvoje“ autore, realizmo svetimumą lietuvių meninei pasaulėjautai grindusia liaudies dainų „mistiškumu“ . Sruoga, akcentavęs, kad lietuvių pasaulėjautos mistiškumas yra neišgalvotas, nedirbtinis, o „realus“ , tuo atribojo neoromantinę tautišku­ mo sampratą nuo „misticizmo“ konotacijų, siejančių šią sąvoką su rafinuota dekadentiška mistika. Ir tuo pačiu atrėmė lietuvių meno modernintojams adresuotus kaltinimus degraduojančio meno propagavimu. Pirmajam e bare publikuotos naujosios literatūros ryškiausiu pasiekimu Sruoga laikė Krėvės „Skerdžių“ - kūrinį, liudijantį tautinio savitumo paieškų sėkmę. Trečiaja­ me dešimtmetyje Krėvės kūrybai skirtame straipsnyje „misticizmo“ traktuotė

m Gira L Raštai, T. 4. Vilnius: Vaga, 1962, p. 4 1,4 3 .

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

83

eksplikuojama: tai panteistinė žmogaus ir gamtos vienovė, „mistiško gamtos pajautimo“ dovana, mūsų laikų meninininkus pasiekusi per liaudies kūrybą. „Ir todėl, kai Krėvės „Šiaudinės pastogės“ herojai ir slėpingos praeities dai­ nų karžygiai gyvena vienu gyvenimu su gamta, ją organiškai savyje jaučia [...] - visa tai nūdienos lietuviams atrodo taip artima ir miela. Ir šitasai jausm as jungia lietuviuose praeitį ir ateitį nelyginant šventą ir šiokią dieną - istorines tradicijas ir gyvą patyrimą.“ 216 Dainų poetikos etiudų217 įžangoje nurodoma, kad liaudies dainų poetinių priemonių analizė „negali pasitenkinti grynai poetikos uždaviniais“ ir kultūrologiniu aspektu „tai yra vienas kelių abstrakcijai „tautos dvasia“ sukonkretinti“ . „Neoromantikų estetinė mintis ir meninė kūryba lietuvių sielai sutvėrė jos mistiškąjį „pirmykštį paveikslą.“ 21® Dailės neoromantines aspiracijas, ypač išryškėjusias 19 10 metais, ketvirtojoje Lietuvių dailės parodoje, reprezentavo vizionieriški paveikslai su dailininkų pamėgtais Vyčio, peizažo su kryžiais m o­ tyvais, daug būta vadinamųjų nuotaikos peizažų, kuriuose „gamta suvokiama kaip žmogaus dvasinės būklės atspindys"219. Parodų recenzentai netruko įžvelgti juose lietuvio širdžiai artimą melancholiją, rezignaciją ir pripažinti dailininkus tautiškos dailės kūrėjais. Laučkaitė pažymi, kad Rytų Europos, Skandinavijos šalių neoromantinėje dailėje melancholiški, elegiški peizažai buvo laikom i savosios tautos dvasine savastimi - „tokia dvasios būsena, tokios nuotaikos buvo [...] to meto meninių pažiūrų dalis, kurią kiekviena tauta priėmė kaip „savas“ 220. Tautinio savitumo sampratos mūsų estetinėje mintyje kaitai svarbu kitkas - tai, kad lietuvių dailės kritika jau mėgino nusakyti meninės raiškos būdus, kuriais perteikiamas lietuvio „dvasios“ vaizdinys. Tautiškumo siejimas Jl6 Sruoga B. Raštai, T. 7. Vilnius: Alma littera, 2001, p. 126. 1,7 1923 m. Sruoga Miunchene apgynė disertaciją, kurios lietuviškas variantas „Lietuvių dainos poetinės priemonės: Dainų poetikos metmena“ išspausdintas Tautoje ir iodyje 1925 m., 1927, parašęs naują įžangą, publikavo atskiru leidiniu Dainų poetikos etiudai (Bankauskaitė-Sereikienė G. Min. veik., p. 84). ,,8Iurgutienė A. Min. veik., p. 12 7 ,2 0 1,2 0 8 , 212. 119 Laučkaitė L. Min. veik., p. 83, 80. il0Ten pat, p. 83.

84

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

su ikonografiniu motyvu, turiniu (tai ir liaudies buities vaizdai, geografinis arba etnografinis kraštovaizdis, ir romantinis patriotinis naratyvas - nelygu kokios tautinio sąjūdžio pakraipos idėjos kritikui artimos), vis dažniau užleis­ davo vietą tautiškumo paieškoms kūrinio formos, o ne vien turinio sanduose. Pavyzdžiui, ketvirtosios parodos recenzijoje Lietuvos žinių bendradarbė, dailės parodų recenzente Petkevičaitė-Bitė, kaip ir daugelis, žavisi Žmuidzinavičiaus peizažais: tai „ne iš gamtos, o tarytum iš širdies paimti paveikslai“ , juose daug „taip neišsakomai švelniai mūsų širdis glostančio savotiškumo“ . O mažiau šio „savotiškumo“ esą P. Kalpoko „Upelyje“ - jame pavaizduota vešli pakrantės augmenija „ne mūsiškių padangių“ 1“ . Profesinio pasirengimo neturinti kritikė nepajėgė įvardyti tapybinės raiškos priemonių, kuriomis sukeliamas gamtos vešlumo įspūdis, bet ji mėgino kalbėti apie vaizduojamojo motyvo traktuotę lietuvio pasaulėjautai esanti artima lyriška, ilgesinga nuotaika, o Kalpoko peizažo vešli, sodri augmenija žadina kitokias emocijas. Penktosios parodos recenzijoje Gira, jau vartodamas „nuotaikos peizažo“ terminą, Žmuidzinavičių laikė puikiu „jausmais kalbančių paveikslų paišytoju“ bei labai palankiai vertino Varno, eksponavusio eilę nedidelio formato etiudų, žiemos vaizdų „nepri­ lygstamą“ koloritą“ 1. Varnas, kurio to meto peizažams, pasak dailėtyrininko Jono Umbraso, būdingas „neplačios pilkos gamos, prislopintų žalsvų, rusvų, melsvų tonų koloritas“ 123, ir Petkevičaitei-Bitei atrodo viliojantis „ypatingu užsimąstymu - ilgėjimu, taip gerai žinomu kiekvieno lietuvio širdžiai“ 224, Onai Pleirytei-Puidienei dailininkas „galingas savo melancholine rudens ir miglų poezija“ 225. Kaip lietuvių liaudies dailei būdingą meninės raiškos ypatumą, jos akivaiz­ džiausią skirtumą nuo kitų tautų, pavyzdžiui, slavų, dailės kritika nurodydavo 1,1 G. P. (Petkevičaitė-Bitė G.J. Mūsų ketvirtoji dailės paroda. Lietuvos žinios, 19 10 , Nr. 25. m Gira L. V Lietuvių dailės paroda. Viltis, 1 9 1 1 04 15. m Umbrasas J. Lietuvių tapybos raida 1900-1940: srovės ir tendencijos. Vilnius: Mokslas, 1987, P* 4 5 * ** G . P. [Petkevičaitė-Bitė G.]. Penktoji dailės paroda. Lietuvos žinios, 1 9 1 1 03 19. m Pleirytė-Puidienė. ¡spūdžiai iš V I Lietuvių dailės parodos. Lietuvos žinios, 1 9 1 2 0 7 05.

ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI

85

audinių koloritą: senuosiuose audiniuose „tylūs dažai viršija gaižius“ 116, juose nėra „rėkiančių spalvų“ , spalvų deriniams ir raštams būdinga harm onija“ 7. „Tylios“ , „ramios“ spalvos - liaudies dailės, per kurią save manifestuoja tautos siela, požymis, ir jis imamas laikyti profesionaliosios dailės lietuviškumo cha­ rakteristika. Pleirytė-Puidienė šeštosios parodos recenzijoje apibendrina: mūsų tapyboje beveik nėra „aštrių gyvų varsų“ , dailė „plaukia ramiu, tyliu taku“ . Ir pastebi, kad debiutantas Jonas Šileika ateina į ją su „aiškiomis, beveik sveti­ momis varsomis", taip pat ir Kalpokas įneša „disharmonijos savo chaotiniais varsų suderinimais“118. Ir minėta kritikė, ir Gira nepalankiai sutiko Kalpoko tapybos pokyčius - dailininkui gyvenant Šveicarijoje, kur dalyvavo Secession grupės parodoje, patirtą moderno įtaką“ 9. Mūsų dailės kritika, neįvaldžiusi dailėtyrinės analizės instrumentarijaus, į „kolorito" sąvoką talpino ir kitas tapybinės raiškos priemones. Įpratusiems prie paveikslo, kaip iliuzorinio lango į pasaulį, prie vaizduojamų tikrovės pavidalų trimatės apimties bei medžiagiškumo, plenerinei tapybai būdingo atmosferos perteikimo, Šileikos dekoratyvinis realizmas pasirodė nebe savas. Pasak Umbraso, stebina Giros ištara apie „kaitrias“ Šileikos spalvas, nes to meto dailininko kūrinių dailininko koloritas buvo santūrus130. Svetimumo įspūdį mūsų dailės kritikams, reikia manyti, kėlė ne koloritas, bet dekoratyvi formų traktuotė. Taigi dailės kritikos pastangos įvardyti meninės raiškos ypatybes, kurias galima būtų laikyti besiformuojančios lietuvių dailės mokyklos bruožais (lietuviško „tylumo“ ir „ramumo“ raiškai tinkamiausiu laikytas impresionizmo patirtimi besinaudojantis realizmas arba neoromantinis nuotaikos peizažas), nors gerokai žemesnio profesinio lygio nei kad literatūros kritikų įžvalgos apie literatūros tautiškumą, buvo svarbus žingsnis. Nuo šiol žiūrovams nebeturėjo 4 *

il4G. P. [Petkevičaitė-Bitė G.j. Min. veik. ” 7Gira L. V I Lietuvių Dailės Paroda. Viltis, 19 12 , Nr. 68. 114 Pleirytė-Puidienė. Min. veik. U9 Umbrasas J. Min. veik., p. 30. li0Ten pat, p. 35.

86

ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI

kilti abejonių, jog tautiško dailininko vardas pelnomas ne už tai, kas pavaiz­ duota, bet kaip išreikšta. Antrajame dešimtmetyje jau nebuvo toleruojami kartkartėmis dailininkams adresuojami senosios tautiškumo sampratos atstovų priekaištai, jog „savo tva­ riniams ima mintis, svetimų reginių sukeltas, nėra veikaluose nei lietuviškų kryžių, nei trobų...“ Bene profesionaliausiame iš tuo metu dailės klausimams skirtų straipsnių „Tautiškumas dailėje: minčių žiupsnelis lietuvių dailės kriti­ kams“ Justinas Vienožinskis ėmėsi teorinių samprotavimų apie šiuolaikinės dailės principinį nemimetiškumą. Dailininkas neprivalo fiksuoti geografinio savosios šalies gamtovaizdžio arba etnografinio palikimo, jo uždavinys „tverti iki jo nežinomus paveikslus, kaip kompozicijine mintimi, taip ir išreiškimo būdu savotiškus [...] kiekvienas dalykas, per dailininko sielos temperamentą regimas, savo formų bei spalvų grože gali pagaminti keistą, žavėjantį ir visai naują spalvų ir formų pasaulį“ . Jei dailininkas „bus nuoširdus ir pagal savo tautišką kilmę turės skonį, skirtingą nuo asmens, iš kitos tautos paeinančio, tad ir įspūdis bus kitoks, kitame kame to pačio dalyko grožę matys, kitaip irgi išreikš tą dalyką, o sutvertame veikale gali būti daugiau lietuvio dailininko dvasios, negu lietuvių kryžiuose ir bakūžėse...“ - samprotavo Vienožinskis apie tautinį savitumą kaip etnopsichologijos sąlygotą menininko pasaulėjautą. Ir pridūrė, kad „neneigiu lietuviškų kryžių, mūsų sodžių, trobų ir 1.1., nes visa tai yra pamatas lietuvių stiliui - jais tapytojas gali naudotis, savotiško stiliaus beieškodamas“ 231. Vienožinskio mintys, reikia manyti, atliepė heterogeniško ankstyvojo modernizmo principais besivadovaujančių menininkų požiūrį į nacionalinės dailės mokyklos formavimosi perspektyvas: visos dailės srovės yra priimtinos ir lietuviškų kryžių ar idealizuoto tėviškės gamtovaizdžio simbolines reikšmes pasitelkiantis neoromantizmas, simbolizmas neturi išskirtinės teisės į lietuviškumą.

>il Vienožinskis J. Straipsniai, laiškai, dokumentai, amžinininkif atsiminimai. Vilnius: Vaga, 19 7 1, p. 9-

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

87

Jei literatūroje folklorinės poetikos stilizacija kėlė „dainiškojo stiliaus“ klišių plitimo pavojų> dailės situacija amžiaus pradžioje buvo palanki „tautinio stiliaus” paieškoms. Amžių sandūroje Europoje iškeltos dailės šakų bei žanrų hierar­ chijos suniveliavimo, vaizduojamosios ir taikomosios dailės lygiavertiškumo idėjos krito į lietuvių inteligentijos svajonių apie visapusiškai gražų tautiečių gyvenimą dirvą. Ne mažiau svarbia už „aukštąją” vaizduojamąją dailę tautinės kultūros kūrimo sritimi tapo knygų apipavidalinimas, plakatas, dekoratyvinė ir taikomoji dailė. A rt nouveau (modernas, secesija, jugendas - to paties stiliaus pavadinimai įvairiose Europos šalyse) ornamentiška ir dekoratyvi prigimtis suteikė plačių galimybių pasinaudoti liaudies audinių, medžio drožinių orna­ mentikos pavyzdžiais. Antrajame dešimtmetyje tautodailės ornamentikos panaudojimas iliustra­ cinėje grafikoje, plakate, taikomojoje dailėje jau buvo davęs svarių rezultatų, o diletantiški „tautinio stiliaus” sukūrimo bandymai sulaukdavo kritikos. Ignas Šeinius straipsnyje „Dėl lietuviškų juostų“ siekė atkreipti dėmesį į „tautinio stiliaus“ profanavimo pavojų. Juostos yra ta tautodailės sritis, kurią mažai tesaisto taikomumo reikalavimai („juostą mergaitė audė tik iš ūpo, kupino žavinčio ilgesio ir troškimų” ), joje atsiskleidžia „tautos siela“ ir nūdienos pro­ fesionaliems dailininkams iš juostų „grožės, linijų paslapčių nemaža galima pasisemti“ . Straipsnio autorius kritikuoja nemokšišką juostų atvaizdavimą ant kalendorių, knygų viršelių - „imama iŠ juostų ne motyvai, ne formos, bet pačios j u o s t o s o kaip vykusį ornamentikos panaudojimą knygų grafikoje nurodo Rimšos kūrinius *32. Apibendrinant sakytina, kad X X a. pradžioje didaktinei patriotinei retorikai bei švietėjiško pozityvizmo nuostatai įpareigoti menininką atskleisti visuomenės gyvenimo blogybes imta priešpriešinti neoromantinę menininko misiją. Naujoje meno visuomeninio vaidmens sampratoje tarnystė tautai išlieka, bet vykdoma kitais būdais: menininkui - „tautos dvasios” mediatoriui - priskiriama galia

7il šeinius I. Del lietuviškų juosiu. Vaivorykštė, 19 13 , kn. 4, p. 757.

88

ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI

pažadinti dvasingumo troškimą, tobulinti individą ir tuo pačiu visuomenę. Utilitaristinei bei normatyvinei meno kritikai lietuvių meno ir meno teori­ jos novatoriai priešpriešino mintis apie meno kurinio estetinio vertingumo viršenybę ekstrameninių (ideologinių, dorovinių ir pan.) verčių atžvilgiu ir subjektyvumo kūryboje svarbą. Meno autonomiją suprato kaip santykinę, ir „menas menui“ idėja jų pažiūrose nerado atgarsio. Požiūrių į meno tautiškumą raidoje svarbų vaidmenį atliko Lietuvių dailės draugijos parodos, tiksliau, jų refleksija dailės kritikoje: stiprėjo raginimai ieškoti tautiškumo požymių ne tematikoje ir ikonogra fijoje, kaip kad darė senosios meno sampratos gynėjai, bet meninėje raiškoje. Vadovautasi požiūriu, jog lietuvių liaudies meno - „tautos dvasios“ saugotojo - pažinimas ir yra atspirties taškas savitam profesiona­ liajam menui. Įžvelgiamas panašumas tarp lietuvių liaudies menui būdingo sinkretiško mitopoetinio pasaulėvaizdžio ir kosmiškojo pasaulėjautos matmens neoromantinėje kūryboje. Pasirodė pirmieji kultūrologiniai tautiškumo temos svarstymai: vienuose „tautos dvasia“ apgaubiama mistiškumu ir akcentuojama menininko - romantinio genijaus figūra, kituose, kalbant apie archetipinius tautos mentaliteto pagrindus, vengiama iracionalumo.

ĮSIPAREIGOJIMAI t a u t a i

89

11 SKYRIUS.

NEPRIKLAUSOMYBES VILTYS

Tarpukario Lietuvos kultūriniame gyvenime priimta skirti du laikotarpius: atkūrimo, nepriklausomos valstybės tvarkymosi (19 18 -19 2 8 ) ir antrąjį nepri­ klausomybės dešimtmetį (19 28-19 39 ) - daugiau mažiau normalios raidos ir kilimo metai1*. Svarbiausią organizacinį vaidmenį pirmojo Lietuvos respublikos gyvavimo dešimtmečio meniniame gyvenime, ypač jo pradžioje, atliko profesiniu pa­ grindu menininkus vienijusi (literatūros muzikos, dramos ir plastikos sekcijas turėjusi) Lietuvių meno kūrėjų draugija (1920 m.)a. Draugija, aktyviai veikusi keletą pirmųjų metų, įsteigė Dramos ir Operos vaidyklas (teatrus), Čiurlionio galeriją, muzikos mokyklą, piešimo kursus, ėmėsi rengti dramos, muzikos, dailės kūrinių konkursus, dailės parodas, rinkti liaudies meną, sudaryti leidinius (Veja, Dainava). Draugijos veikla rėmėsi valstybės dotacijomis. 19 2 1 m. LM K D draugijoje dėl nesklandumų atsiskaitant už valstybės dotacijas ir dėl asmeninių ambicijų prasidėjo suirutė, kilo grėsmė draugijos įsteigtų meno įstaigų darbui, buvo pasiūlyta jas suvalstybinti: piešimo kursų pagrindu įkurta Meno mokykla (1922 m),3 sujungus Operos ir Dramos vaidyklas - Valstybės teatras (19 22 m.), Čiurlionio galerija, (19 2 1 m.), kuri 1922 m. valstybės lėšomis įsigijo Čiurlionio 1 Viliūnas G. Literatūrinis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje (19 18-19 40 ). Vilnius: Alm a littera, 1998, p. 12. 8 19 19 m. B. Sruogos iniciatyva įkurto kabareto tipo menininkų sambūrio Vilkolakio klubo dalyviai iškėlė menininkų reikalus tvarkančios organizacijos - Lietuvių meno kūrėjų draugijos įsteigimo idėją. 3 Meno mokyklos (po reformos 1929 m. pavadinta Kauno meno mokykla, pastarasis pavadini­ mas vartojamas dailėtyros literatūroje) bendrojo lavinimo skyriuje buvo rengiami piešimo mo­ kytojai, o specialiojo skyriaus programa atitiko aukštųjų meno mokyklų kursą (XX amžiaus lietuvių dailės istorija, p. 117 ).

90

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

kūrinius, bet iki 1925 m. neturėjo savo patalpų4. Rūpindamiesi kultūros reikalų administravimu, meno įstaigų vadovai prašė vyriausybės suformuoti kompetetingą valdymo organą - Švietimo ministerijoje5 įsteigti Meno skyrių, turintį departamento teises. 1926 m. dailininkai atkūrė prieškaryje veikusią Lietuvių, dailės draugijų, kuriai ministerija skyrė lėšų parodoms, leidiniams. Literatūrinio gyvenimo pradžia laikomi 19 17 metai6. Išskirtinį vaidmenį atliko Švietimo ministerijos leistas literatūros ir kritikos žurnalas Skaitymai (19 2 0 -19 2 3 m)7, kuris „paskelbė didumą svarbiausių trečiojo dešimtmečio lietuvių literatūros tekstų ir suformavo kanoninę lietuvių literatūros „klasi­ ką“ . Subsidijos nutraukimas nuostolingiems Skaitymams „simboliškai už­ baigia pirmą pokarinį lietuvių literatūrinio gyvenimo pakilimą ir žymi keletą metų trukusios literatūros „krizės“ pradžią. Literatūrinėje spaudoje bei literatų aplinkoje atoslūgis buvo akivaizdžiausias 19 2 4 -19 2 8 8, o platesnėje, grožinės literatūros leidybą apimančioje sferoje pakilimas prasidėjo tik 19 33 metais“ . 4 Umbrasas J., Kunčiuvienė E. Min. veik., p. 6 6 -6 7,72, 50. 5 Pirmame Lietuvos respublikos gyvavimo dešimtmetyje nebuvo kultūros ir meno reikalais besirūpinančios specialios valstybės institucijos, kultūra priskirta Švietimo ministerijai, kurioje „kultūros reikalai paskęsdavo tarp švietimo problemų“ (Mačiulis D. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 19 27 -19 4 0 metais. Vilnius: LLTI leidykla, 2005, p. 14). * 19 17 m. Vilniuje pradėtas leisti Lietuvos aidas su literatūriniu priedu Liuosoji valanda. 19 19 m. Kaune pasirodė keli literatūros ir meno žurnalo Veja numeriai. 1920 m. išleidžiamas almanachas Dainava, kuriame publikuota neoromantikų ir simbolistų kartos rašytojų kūryba, 19 2 1 m. K. Binkio sudaryta pomaironinės kartos poezijos antologija Vainikai. Trumpalaikis, bet našus buvo vyriausybės dienraščio Lietuva savaitinis literatūrinis priedas Sekmoji diena, kur pirmą kartą pasirodė ekspresionizmo ir avangardizmo bandymai 1922 m. išėjo avangardistų grupę įforminęs Keturių vėjų pranašas, žurnalas Keturi vėjai - 19 2 4 -19 2 8 (Viliūnas G. Min. veik , p. 24-28 ). 7 Skaitymų (išleisti 24 numeriai) redaktoriumi buvo V. Krėvė, trijų paskutinių numerių - Gira; Pagrindiniai žurnalo literatūros kritikos kritikai - Gira, Sruoga, Krėvė (Gudaitis L. Laiko balsai: lietuvių literatūrinė spauda 1918-19 23 metais. Vilnius: Vaga, 1985, p. 1 7 1 , 225). * Pasirodė keletas trumpai gyvavusių vyresniosios kartos rašytojų periodinių literatūrinių lei­ dinių - Kūrybos keliais (1923), Gairės (19 2 3-19 2 4 ), Baras (1925), Pradai ir žygiai (19 26 -19 27). Katalikiškosios kultūrinės spaudos veiklą pratęsė prieškarinė Draugija (19 19 -19 23)» išėjo du S. Šalkauskio redaguotos Romuvos (19 2 1-19 2 2 ) numeriai, Draugijų pakeitė V. Mykolaičio-Putino redaguotas Židinys (1924-1940). Iš kairiojo ir liberaliojo visuomeninio sparno leidinių minė­ tinas žurnalas Kultūra (19 2 3 -19 4 1), iš tautininkų spaudos - savaitraštis Lietuvis (19 24-19 28 ) (Viliūnas G. Min. veik., p. 24-26).

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

91

Estetinės minties sklaidai reikšmingas Kauno universiteto (įkurtas 19 22 m.) vaidmuo. Universitete leidžiami filosofijos, kultūros teorijos ir istorijos, lite­ ratūros mokslo darbai9.

1.

MENIŠKUMO REIKALAVIMAI

Mintis, kad politinė Lietuvos nepriklausomybė nėra savitikslė, bet yra sąlyga įgyvendinti svarbiausią - tautinės kultūros, kaip tautinės savimonės raiškos būdo - tikslą buvo jau ne kartą išsakyta amžiaus pradžioje. ,,[S]avitos kul­ tūros plėtojimas yra lygus tautos, kaip atskiro kolektyvo individo gyvybės tarpimui...“ 10, - akcentavo Gira Skaitymuose, kuriuose buvo įgyvendinami Vaivorykštėje numatyti estetiniai siekiai. Jis siūlė įsivaizduoti, kad Lietuva netenka nepriklausomybės: administracinio aparato, kariuomenės išlaikymui skirti milijonai „nueitų dūmais“ , o tie „našlės skatikai“ , kurie tenka studijoms užsienio aukštosiose mokyklose, knygų leidybai, teatrui liks „atgal nežengiamas žingsnis mūsų tautos kelyje į šviesias dvasios kultūros viršūnes, žingsnis, kurio neįstengs išdildyti nė didžiausios politinės katastrofos"11. Literatūra, - sam pro­ tavo aktyviausias Skaitymų literatūros kritikas, - pajėgia atlikti visuomenės dvasinės kultūros brandintojo vaidmenį, jeigu tik ji nėra „beprasmišku pami­ šėlio žvilgsniu įsižiūrėjusi į pačią save“ arba nėra parsidavusi „nieko bendra su grožiu neturintiems mamonams ar gatvės publikai pataikavimo dievukams“ . Taigi nepritariama nei elitariškam estetizmui, nei masinei kultūrai. Išsako­ ma meno santykiniu autonomiškumu besiremianti literatūros visuomeninio reikšmingumo samprata: dėl „neprievartinio poveikio į jausmus ji (literatūra P. V.) padeda grožio ir tiesos pasiilgimo jausmui virsti sąmoningu“ , tuo būdu

9 Viliūnas G. Min. veik,, p. 45-47. 10 Gira L. Kritikos baruose. Vilnius: Vaga, 1982, p. 52. 11 T en p at, p. 53.

92

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

„žmoguje (ir visuomenėje) vis labiau ir labiau bręsta tikrasis žmogiškumas“ '2. Cituotame straipsnyje „Literatūros kūryba ir visuomenė“ visuomenė raginama lavintis, aiškinama, kad meninė kultūra yra dirva, kurioje auga talentai. Šiais ir panašiais argumentais įrodinėjama meno svarba, kritikuojami tie, kurie sakosi neturintys laiko, nes užsiima „realiais“ gyvenimo reikalais ir nesupranta, jog dvasinis tobulėjimas yra ne mažiau realus tautos „gyvybės tarpimo“ reikalas. Kritikos sulaukė ir utriruotas požiūris į meno autonomiškumą: jei „menas galingas neprigulmingas“ , tai ir visuomenė neprivalo jo remti13. „N ors literatūra pati savaime mūsų vyresniajai, ligi šiol tebevadovaujančiai Lietuvos gyvenimui, visuomenei (retomis išimtimis) maža terūpėjo, tačiau mūsų patriotiniam „unarui“ patenkinti - mes turėjome jau vieną antrą sta­ buką, pasisodinę už garbės stalo vieną antrą rašytoją (ir k. menininką), kurie labiausiai buvo alatikę mūsų dėdžių „nuotaikai“ („upui“) ir tautinėmis bei vi­ suomeninėmis pažiūromis [...]; „mūsų visuomenės, spaudos ir kritikos santykis su savo raštija buvo ne kita kas, tik stovinti bala...“ 14, - teigė Gira straipsnyje „Literatūrai ir kritikai apginti nuo diletantizmo ir sustingimo“ oponuodamas Tumo-Vaižganto „Knygoms apginti... nuo kritikų“ .15 Knygas ginti Vaižgantą paskatino, anot jo, Skaitymų literatūros kritikos radikalumas. Paskata polemikai tapo Sruogos, publikavusio ne vieną kritikuojamųjų rašytojų pasipiktinimą su­ kėlusią recenziją, atsiliepimas apie Pečkauskaitės draminį kūrinį „Pančiai“ . Šis su Vaižganto pritarimu ir palaikymu į mūsų literatūrą atėjęs kūrinys Sruogos požiūriu yra „griežtai nepriimtinas“ , nes meniškai menkavertis, o nesėkmės 11 Ten pat, p. 48. 13 Gira turėjo omenyje J. Zubricką-Turčiniškį, švietimo ministerijos vaidininką, mėgėjišką eiliuotoją, LM KD informaciniame leidinyje Menas publikavusį eilėraštį „Meno daina“ , kuria­ me skelbiama apie meno nepriklausymą nuo turtingųjų ir galingųjų, apie savus jo įstatymus. Kaip nurodo L. Gudaitis, ant LMKD literatų sekcijos parengtos ir Švietimo ministerijai įteiktos sutarties (ja draugija apsiėmė rengti spaudai originalius ir verstinius veikalus ir prašė finansavi­ mo), minėtas valdininkas parašė rezoliuciją: „Dailioji literatūra, kaipo meno sritis, privalo būti nepriklausoma ir plėtotis savistoviai“. Rezoliucija sužlugdė leidybos projektą (Gudaitis L. Min. veik, p. 142). M Gira L. Min. veik., p. 86. 15 Tumas J. [Vaižgantas]. Knygoms apginti nuo... kritikų. Skaitymai, 19 2 1, kn. 3, p. 85.

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

93

priežastis - „abstraktinga“ meninė kalba. „Nei čia komedija, nei čia drama, nei čia farsas: žodžiu sakant, lietuviška mistika“ 16. Minėtoje recenzijoje Sruoga ragino alegoriją palikti pasakėčioms, vaikų literatūrai, o Vaižgantui adresavo repliką, jog jis esąs pasenusių literatūros „madų“ 17 atstovas. Ir Vydūno miste­ riją „Jūrų varpai“ Sruoga kritikavo už tai, kad alegorijų18 turinį tenka aiškintis tartum šaradą sprendžiant: „jei nėra jausmų, nėra patyrimų ir misterijos nėr. Y ra tiktai viena - mistifikacija“.19 Vaižgantas pagrįstai pabrėžė Skaitymų literatūros kritikos tono kategorišku­ mo žalą, nes diskredituoja rašytoją visuomenės akyse, „atšaldo“ visuomenę nuo knygos apskritai. Kaip ir visa kovos už nepriklausomybę laikų karta, tarp meno tautiškumo ir visuomeniškumo rašiusi lygybės ženklą, Vaižgantas į rašytoją vis dar žvelgė su pietizmu: jis tebėra tautos labui besidarbuojantis šviesuolis, visą širdį įdedantis į savo darbą, ir jei jo knyga - ne „rūmai“ , o tik „pirkelė“ , nedera įeiti nenusiėmus kepurės, kaip kad elgiasi „cinikai“ Skaitymuose. Literatūros kritika, Vaižganto požiūriu, turėtų vadovautis mūsų pasiekimų mastu, įsileisti į literatūrą ir menkesnio talento rašytojus, nes „duodame, ką galime“ .20 Jam svarbiausias kritikos poveikis skaitytojui, edukacinė funkcija, o poveikis litera­ tūros procesui - antraeilis. Tad raginama knygomis „pirmučiausia atsidžiaugti, o kai jos padarys, kas joms skirta, tada į jas pažiūrėti šalčiau ir užprotokoluoti, ko jom s stinga“ . Naują knygą kritika turėtų pasitikti recenzija, pristatymu skaitytojui, o ne kritikos straipsniu11. 16 Sruoga B. Verpetai ir užuovėjos, p. 82-83. 17 Kiek anksčiau Vaižgantas buvo pavadinęs Sruogą K. Balmonto sekėju (Sruogos rinktinės „Saulė ir smiltys“ recenzija; Laisvė, 1921 01 20) bei sakęs, kad rusų simbolizmo principai lietuviškoje dirvoje neprigis, nes jie, taip pat ir Baltrušaičio poezija, tolimi lietuvių liaudies būdui (Samulionis A. Balys Sruoga. Vilnius: Vaga, 1986, p. 15 1). 18 Pasak lietuvių simbolistinio neoromantizmo poetiką dramaturgijoje tyrinėjusio Vidmanto Butkaus, ji sietina su konstruktyviu simbolizmu, konstruktyvus simbolis labai giminingas alego­ rijai, o Sruoga toleravo ne konstruktyvųjį, bet metaforinės prigimties simbolį (Butkus V. Gyvas veikėjas ar sąlyginė figūra? Darbai ir dienos, 1996, Nr. 3 (12), p. 190-200). 19 Sruoga B. Min. veik., p. 103. 10 Tumas J. [Vaižgantas]. Knygoms apginti nuo... kritikų, p. 78. ** Ten pat, p. 85.

94

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

Gira, polemizuodamas su Vaižgantu, skelbė, kad laikas mūsų literatūrą išpančioti iš „ūtilitaristinio traktavimo vystyklų“, kad literatūros kritika jau turi „dirbti ne ant kažkokios „lietuviškos“ , bet ant pasaulinės, visoms kul­ tūringoms tautoms bendros meno genijaus šiandien pasiektos plotmės“ ir jeigu „kuri tauta per savo šviesuomenę jau prisijungia prie pasaulio kultū­ ros“ , nereikia jos sprausti į buvusius rėmus. Girai mūsų menas atrodo jau prisijungiąs prie „kultūringų tautų“ , ir kritika turi brandinti talentus „kel­ dama visuomenę ir pačius rašto darbuotojus prie paskutiniųjų meno srityje atradimų“ . Savo meto literatūros situacijoje aktualiausiu uždaviniu jis laikė „ne tiek direktyvas skaitytojų visuomenei, kiek pačiai literatūrai“ . Būtinas jos vertybių perkainojimas: ir praeities, ir dabarties rašytojų indėlio į literatūrą kvestionavimas - pasak Giros, „dievukų“ , kuriuos pastatė pasaulėžiūriniais motyvais besivadovaujantys, savuosius išaukštinę literatūros kritikai, nuver­ timas. Literatūros „dievukų“ ir „balos“ metaforas jis konkretizavo lietuvių literatūros mokyklos pavyzdžiais: „M aironio balsą lyg aidą kartoja V . Stonis, P. Vaičaičio eilių forma atsiliepianti J. M ikuckio kūryboje, vienam kitam įtaką darąs Vydūnas, didelį jaunučių sekėjų būrį turįs B. Sruoga". Nuverstini „dievukai“ - ne tik senimas, revizijos reikalingi menkų gabumų literatai, lengva entuziastų ranka lyginami su V. Šekspyru ar H. Ibsenu” . Vaižganto nuomonę, kad ir pakenčiamai parašyta knyga yra indėlis į literatūrą, Gira replikavo palygindamas tokią knygą su į literatūros iždą padėtu netikru ban­ knotu - akivaizdu, jog iš jo tik žala. Tad kritika turi teisę būti negailestinga, jei mato, kad rašytojas nerealizuoja visų savo talento galimybių, be to, ji privalo kvestionuoti autoritetus. Apie pastarojo uždavinio aktualumą liudijo, pavyz­ džiui, Vydūno reakcija į Sruogos parašytą neigiamą „Jūros varpų“ recenziją. Priekaištai Sruogai ir Skaitymų redakcijai, publikavusiai tokią recenziją, net žurnalą finansuojančiai Švietimo ministerijai, buvo išsakyti literatūrinei po­ lemikai neleistinu tonu23. ,l Gira L. Min veik, p. 230. *3 Vydūnas. Mūsų raštija. Darbymetis, 19 2 1, Nr. 3, p. 52-57.

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

95

Vaižganto priekaištų Skaitymų literatūros kritikams potekstėje glūdėjo požiūris į juos kaip į nelojalius tautiškumo imperatyvui. Senųjų ir naujųjų estetinių principų konfrontaciją tradicinės meno sampratos šalininkai traktavo kaip lietuviško meno susidūrimą su svetima modernybe, o ne kaip dėsningą meno raidos reiškinį. Be abejo» „meninio tobulumo“ kriterijus, kuriuo, anot Sruogos, vadovaujasi Skaitymų bendradarbiai, suponuoja tam tikrą meninės vertybės sampratą bei istoriškai konkrečias pasiekimų, į kuriuos lygiuotis, koordinates. Pastarosios aprėpė daugialypę ankstyvojo modernizmo srovių Rytų ir Vidurio Europoje erdvę. Pasiryžimas nuversti „stabukus“ nebuvo li­ teratūrinių kartų konfrontacijoje gimstantis maištas prieš senąsias menines vertybes, tebuvo siekis griauti nuostatą, kad kūrinio patriotinis reikšmingumas gali kompensuoti meninius trūkumus. 1922 m. studijuodamas Miunchene Sruoga Skaitymams atsiuntė straipsnį „Keli žodžiai“, kuriame su nerimu rašė, kad žurnale atsisakoma pirmuosiuose numeriuose įgyvendinamų literatūros vertinimo nuostatų. Su poleminiu įkarščiu Sruoga reagavo į žurnalo redaktoriaus Krėvės pasisakymą44, kuriame įžvelgė konjunktūrišką tartum „agitatoriaus šypsena turgaus aikštėje“ manipuliavimą tautiškumu. Kadangi Skaitymuose jau pasirodė literatūros kritikos straipsnių (Giros „Putino raštai“ bei Krėvės „Faustas Kirša. Aidų aidužiai“ ), kuriuose lyrinis subjektas tapatinamas su autoriumi ir ieškoma ideologinių implikacijų, Sruoga skubinosi prabilti apie padarinius. „Jeigu mūsų poetai giedotų partines rietenas, politinius obalsius, proklamacijas eilėmis rašytų [...]»o dailininkai pieštų 24 „Mūsų menininkai mėgsta kalbėti apie ypatingą Lietuvos meną, net pasivadino „Lietuvių meno kūrėjų draugija", bet išskyrus kelis žmones, kurie menininkų tarpe laikomi atsilikėliais, meno kūriniuose visų kitų nieko lietuviška gal ir nesurastumėme, ypač formos atžvilgiu. Kol kas reikia pasakyti, kad mes savo meno dar neturime, ir mūsų poetai, ir kiti menininkai negali būti lietuvių sielos augintojai, tautos vadovai. Visi jie laiko sau per pareigą stovėti toli nuo tokių klausimų, kurie liečia tautos ateitį, tautos likimą. Mat tai yra „politika", kuria jiems, menininkams, domėtis netinka. Jų balso visuomenėje dėl to kaip tik mažiausia girdėti. Kas negyvena drauge su tauta, kam neskauda tautos skaudos, kas nenori ar negali atjausti tautos širdies plakimo, tasai tautiško meno nesukurs, ir visos pastangos liks bergždžios“, - paternalistiškai priekaištavo Krėvė. Tuo metu jis ėjo LKM D literatūros sekcijos pirmininko bei švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos pirmininko pareigas (Gudaitis L. Min. veik., p. 136).

96

NEPRIKLAUSOMYBES v il t y s

tautinius sijonus ir pilstytuvę, ir žemės reformą - tai jie kaip tiktai pataikintų pirštu į skiauterį - tai yra reikštų tai, kuo didžioji lietuvių visuomenės daugu­ ma gyvena, tuomet, be abejo, visuomenė, o ypač toji partija, kurios reikalus ir programą geresniais jambais apdainuotų, - juos girdėtų, jų klausytų“ 25. Sruoga sakė hipertrofuojantis, kad būtų akivaizdu, kur veda utriruotas tautiškumo su­ pratimas. Siekdamas atskleisti požiūrio į tautiškumą, kaip kūrinio turinio arba formos požymį teorinį ydingumą, jis siūlo įsivaizduoti, ką gautume, Maironio „Jaunojoje Lietuvoje“ , vietoj Nemuno, įrašę Dunojus, vietoj lenko - turkas ir 1.1. - gautume bulgarų tautinę epopėją. „Koks pigus, Kemšio (Krėvės slapyvar­ dis - P. V.) kriterijumi einant, tautiškumas ir kaip pigiai galima pirktis tautos vadovybės sostą! Ir vargas būtų tai tautai ir jos literatūrai, kuri tokios kainos tautinius poetus teturėtų! [...] Tautiškumo tenka ieškoti visai ne formoje ir ne turinyje, tai yra visai ne ten, ką Kemšis apaštalauja, visai ne toje fikcijoje, dėl kurios jisai visą Lietuvos meną miriop pasmerkia.“26 Perfrazuodamas Baltrušaičio ištarą, kad, kaip sūrio be sūrmaišio, taip eilė­ raščio be formos nepadarysi, Sruoga aiškino, jog klaidinga įsivaizduoti meno kūrinio formą kaip sūrmaišį, suteikiantį formą į jį supiltai materijai. „Jeigu forma tebūtų tiktai sistema medžiagai tvarkyti, tai anksčiau minėtas Baltrušai­ čio palyginimas pilnai apibūdintų formos esmę“ , - samprotavo jis, - bet taip nėra, nes meno kūrinio morfologija sudėtingesnė, forma „yra metodas, tiktai ne medžiagai tvarkyti, bet simbolių sinteziui“ .27 Šių laikų literatūros mokslo metodai, pasak Sruogos, skiria išorinę ir vidinę formą. Pirm oji - „kūrinio konstrukcija bei poetinės priemonės“ , antroji - „kūrybinio paveikslo kristalizavimos, vaizdų tarpusavio santykiavimas“ .28 Išorinė forma nedaug ką gali pasakyti apie kūrinio tautinį savitumą: kaip pastebėjo Sruoga, oponuodamas Krėvei dėl „form os lietuviškumo“ , visų tautų literatūroje yra drama, epas, lyrika, o eilėdaroje - chorėjai, jambai, daktiliai... Atsakyti į klausimą, „kas J5 16 v 11

Sruoga B. Min. veik., p. 138. Ten pat, p. 139. Sruoga B. Raštai, T. 6. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957, p. 428-429. Sruoga B. Raštai, T. 7. Vilnius: Alma littera, 2001, p. 180.

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

97

pagaliau tas lietuviškas elementas» kaip jis galėtų reikštis meno kūriniuose“, įmanoma aiškinantis vidinės formos savybes29. „Dainų poetikos etiuduose“ nagrinėdamas liaudies dainų simboliką Sruoga atkreipė dėmesį, kad indoeuro­ piečių tautų simboliai panašūs, o dainų savitumą lemia jų „šeimyninė padėtis“ . „Kiekvienas simbolis, be savo tiesioginės reikšmės, atsidūręs kitokioj padėty, ar kuriame kitokiame veiksme dalyvaudamas ir prasmės kitokios įgauna“30. Keldamas tautinio savitumo požymių klausimą Sruoga pasitelkdavo liaudies dainų lyginamosios analizės pavyzdžius: „karas, tėvynės meilė, artimo meilė, mergautinė meilė, gėrybes idealai, pasiilgimas, gyvenimu nusivylimas“ yra bendri visoms tautoms motyvai, skiriasi jų traktuotė. Karo tema yra „dėkin­ giausia epinė medžiaga“ , ir prancūzų karo dainose - kovos, ginklų žvangėjimo, kraujo vaizdai, o lietuviai pačią kovą tik vienu kitu žodžiu tepamini, „(u]žtat kaip modeliuojamas ilgesys, atsiskyrimo momentas [...] Dėl tos priežasties ir visa daina įgauna visai kitokios struktūros. Struktūros, kuria lietuvių kūryba ir pasižymi, ir išsiskiria. Ir jeigu ieškoti tautinės dvasios meno kūriniuos, tai tik analizuojant, kaip tą ar kitą reiškinį lietuvis, kaipo psichologinis tipas, jaučia, tai yra, kaip jis jį priima ir kaip į jį reaguoja ir kiek to priėmimo ir reagavimo sistema išlaikyta veikale.“31 Sruoga, dar antrajame dešimtmetyje pradėjęs formuoti lietuvių kaip lyrikų tautos įvaizdį, kildino lietuvių polinkį į lyriką iš „pasaulio pajautimo tipo“. Lietuvių liaudies dainos - „širdies, jausmo poezija, gryna lyrika, nudažanti grakščiomis lyrinėmis varsomis net epines pastangas ir pradžiodalas“ . Lygi­ nant su ukrainiečių, taip pat linkusių į lyriškumą, lietuvių lyriškumo emocinė skalė kitokia: ukrainiečių liaudies kūryboje „net liūdėjimo motyvai dvelkia neaprėpiama gyvybės jėga. Lietuvių gi liaudies kūryba - tapradinis liūdėjimas, nesibaigiamas ilgėjimos, neišbrendama gėla - su tyliais prošvaisčiais kitokios būties“32. Trečiajame dešimtmetyje Sruoga - literatūros kritikas - prieina prie Sruoga B. Verpetai ir užuovėjos, p. 140. 10 Sruoga B. Raštai, T. 9, i kn. Vilnius: LLTI, 2004, p. 150. tl Sruoga B. Verpetai ir užuovėjos, p. 14 1. Sruoga B. Raštai, T. 9 , 1 kn., p. 33.

98

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

išvados, kad „nelengva būtų mūsų literatūroj surasti epinį veikalą, liuosą nuo lyrinių elementų“ . Taigi Krėvės „Skerdžius“ „nė pusės savo gražybės ir didybės neturėtų, jeigu būtų iš jo iššluota lyrikos elementas“, o Vaižganto „Pragiedru­ lių“ stipriosios vietos - kur „epika persunkta mistinguoju lyrizmu“ . Lietuvių meno „lyrinė savybė“ ryški ne vien literatūroje, bet ir muzikoje, Čiurlionio tapyboje - apskritai „visa, kas iki šiol mūsų kūrybos srity padaryta geriausio, tai yra lyrika, suprantant tą žodį kuo plačiausia prasme“33. Lyrikų tautos vaiz­ dinys buvo grindžiamas ir kalbos ypatumais. Sekmojoje dienoje publikuotame straipsnyje bei Čikagoje leidžiamose Naujienose paskelbtoje rinktinės Vainikai recenzijoje lietuviai - „tauta, kuri dainuoja“ , tauta, kurios kalba nepatyrė ci­ vilizacijos poveikio ir išlaikė archajiškąjį grynumą („lietuvių kalba greta savo baisingumo nėra nustojusi savo pradžiapradžio ritmingumo, vaizdingumo, veiksmingumo“ ). Kalbos ypatumus lemia tautos „nesuvokiamieji palinkimai ir sąmonei neapčiuopiamieji psichikos veiksniai“ , pagal kalbą galima spręsti apie „tautos būdą“34. Lietuvių kūryba „lyriška par exce\ence - apibendrinama lietuvių literatūros nuo seniausiųjų laikų apžvalgoje „Lietuvių literatūros bruožai“ 35. Minėti ir panašūs teiginiai teorinių ekskursų pavidalu išsakyti daugelyje Sruo­ gos literatūros kritikos straipsnių, analizuodamas kūrinį, jis išryškindavo „lyri­ nius elementus“ - būtent juose privalu ieškoti tautinio savitumo požymių. Straipsnyje „Keli žodžiai“ , kuriame eksplikuojama moderni meno tautinio savitumo samprata ir kritikuojamas ideologinių sumetimų padiktuotas ma­ nipuliavimas tautiškumu, Sruoga kėlė reikalavimą - „lyrikos problemą pasta­ tyti į atitinkamą sprendimo plotmę“ , t. y. kompetentingai analizuoti kūrinio poetiką. Ir priekaištavo profesinių literatūros kritikos žinių nestokojantiems Girai bei Krėvei, kad „sieksniniuose straipsniuose apie naujausius mūsų lite­ ratūros reiškinius nepajudinta nė vienas lyrikos sudėtinis elementas. Ritmas, melodija, žodžių sandara, vaizdų sintezė, jausmų harmonija - visa tai nė puse ” Sruoga B. Verpetai ir užuovėjos, p. 1 1 7 , 1 1 5 - 1 2 5 . 34 Ten pat, p. 10 4 -108. 35 Sruoga B. Raštai, T. 7, p. 118 .

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

99

žodžio nepaliesta» nepajudinta“ 36. Taigi Sruogai rūpėjo pasipriešinti utriruotai tautiškumo traktuotei» apsiribojančiai »»tautiniam romantizmui“37 būdingu temų repertuaru bei folkloro stilizacija ir akcentuoti» kad jos padariniai - literatūros poreikių netenkinantys vertinimo kriterijai. Utriruotą meno tautiškumo supratimą lėmė ir ideologiniai sumetimai» ir menkas estetikos išmanymas» padiktavęs alternatyvą: arba menas būna »gry­ nas“ , „individualistiškas“ , arba visuomeniškas, tautiškas, patriotiškas. Pavyz­ džiui, Viktoro Jocaičio, pedagoginį išsilavinimą turinčio Lietuvos redakcijos bendradarbio, straipsnyje „Kas kaltas?“ visuomenės abejingumo lietuviškai knygai priežastimi laikomas simbolistinės poezijos „nutolimas nuo tautos“ 3®. Poezijos, kuri „nerealėmis, nematerialėmis, beprincipinėmis“ temomis stumia jaunuomenę prie „apatijos, inertiškumo, sustingimo [...] nemėgimo gyventi realiai, galvoti, realiai pozityviai dirbti“ atstovu Jocaičiui tapo M ykolaitis-Pu­ tinas. Poeto atsakyme į Kauno naujienų anketą apie literatūros padėtį Jocaitis įžvelgė elitišką panieką visuomenei ir „individualistiškos“ poezijos sukritikavimo taikiniu pasirinko Mykolaitį-Putiną. Minėtoje anketoje M ykolaitisPutinas rašė, kad, greta apgailėtiną knygos padėtį lėmusių socialinių aplinkybių („neturime savos aristokratijos, neturime turtingos miestelėnų klasės“ ), rūpestį kelia snobizmas tų, kurie, neradę mūsų literatūroje genijų, imasi „diletantiškai neigti visas mūsų kūrybos pastangas“ , bet tokio „peikiko namuose nerastum nei vienos naujesnės knygos“ 39. Nors Mykolaičio-Putino pasisakymo visum a liudija ne elitišką abuojumą, bet demokratišką geranoriškumą (pavyzdžiui, tvirtinimas, kad literatūros kritikos uždavinys „šiuo momentu būtų ne tiek vertinti pačius kūrinius, kiek suvesti juos į kontaktą su literatūros istorijos eiga * Sruoga B. Verpetai ir užuovėjos, p. 140. )f X IX a. pabaigoje lietuvių literatūroje „susiformavo „tautinio romantizmo“ tipas, artimas natūrinio romantizmo koncepcijai, nepadaręs ryškesnio antiklasicistinio estetinio perversmo ir palikęs tai atlikti X X a. I pusės neoromantikams, modernizavusiems literatūrą ryškiu romantizmo estetikos pagrindu“ (Jurgutienė A. Romantizmas. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius: LLTI, 2001, p. 429-430). ** Jocaitis V. Kas kaltas? Lietuva, 1926 0 1 13. 39 Poetas Putinas apie lietuvišką knygą. Kauno Naujienos, 1926 0 1 o6.

100

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

ir mūsų visuomenės pripažintomis vertenybėmis“ yra artimesnis Vaižganto švietėjiškoms nuostatoms, nei kad Sruogos, Giros skelbtųjų meniškumo kriterijų maksimalizmui), Jocaičio poleminį įkarštį sužadino smerkiančios poeto ištaros nesistengiančiųjų suprasti naująją poeziją adresu. Mykolaičiui-Putinui nesunku buvo šmaikščiai atsikirsti oponentui: jei pomaironinės kartos „liūdinčioji“ poezija gali paskatinti kokį „šiaudadūšį“ sau kulką kakton paleisti „turėtume įrodymą, kad poezijos stiliuj pasiekėm didelės ekspresijos“40. Tokių aršių kal­ tinimų pragaištinga įtaka jaunuomenei, kokius kad išsakė Jocaitis, nesusilaukė, pasak Mykolaičio-Putino, net vokiečių Weltschmerzo poetai, o „eleginę lyriką mūsų skaitytojai gan myli ir, pakeisdami ją visuomenės gyvenimo temomis, kažin ar nesumažintume savo skaitytojų būrio?“ . Visuomenės (faktiškai - oficialiosios ideologijos) vardu kalbėti apsiėmusio Jocaičio požiūrį į literatūrinio gyvenimo problemas Putinas pavadino žemą išprusimo lygį demonstruojančiu noru literatūrą „vėl į pedagogizmo bei di­ daktikos vergovę įkinkyti“ ir reikalavo literatūros kritikų „m ūsų šių dienų literatūroje pasirodančius kai kurių srovių ir stilių reiškinius [...] nagrinėti literatūros menui atitinkamomis priemonėmis“41. A r priežastis būtų estetikos žinių stoka, ar patriotinės retorikos gynimas, kaltė dėl menininkų ir visuo­ menės supriešinimo, Mykolaičio-Putino tvirtinimu, tenka tiems, kurie mūsų meno modernėjime regi nukrypimą nuo teisingo lietuvių meno kelio. Jis siekė paaiškinti, kad tarp meno tautinio savitumo ir užsiangažavimo vadinamajai tautinei tematikai neteisinga rašyti lygybės ženklą, kaip kad darė visuomenės vardu kalbėję tradicinės meno sampratos šalininkai. Mykolaitis-Putinas pabrėžė, kad bandantieji sugrąžinti menui propagandos pareigas nepaiso meno istori­ nės raidos dėsningumų, trukdo ieškoti „naujų formų“ . Ir ragino juos įsigilinti į nūdienos poeziją, neabejodamas, kad ras joje „tautiškumo, tiesa, ne pigaus obalsinio, bet dvasios tautiškumo ir daina kvepainčioj Balio Sruogos knygoj „Dievų takais“ , ras jo ir naujausiame Fausto Kiršos rinkiny „Suverstos vagos“ . 40 Mykolaitis-Putinas V . Raštai. Estetika. Vilnius: Mintis, 1989, p. 1 5 1 . 41 Ten pat, p. 1 5 0 - 1 5 1.

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

101

Cituotame straipsnyje „Gyvenimas ir poezija“ (atsakyme į Jocaičio „Kas kaltas?)“ Mykolaitis-Putinas ėmėsi utilitarizmo teorinių pagrindų analizės. Pirmosiose pastraipose rašoma apie kantiškąjį estetinio sprendimo nesuinteresuotumo principą, kuriuo remdamasi Europos estetika ėmė laikyti meną savarankiška, estetinio vertingumo kriterijumi vertintina kultūros sritimi. Jos santykinę au­ tonomiją Putinas iliustravo pavyzdžiu: kultūrą galima būtų įsivaizduoti kaip krumpliaratį, kurio kiekvienas ratas sukasi atskirai, o visas mechanizmas veikia ratams sukant vienas kitą. „M eno ratui“ taikytinas estetinis kriterijus, kuris yra pagrindinis ir hierarchiškai viršesnis už kitus. Ši hierarchija ilgą laiką nebuvo įsitvirtinusi literatūros savivokoje ir rašytojai eikvojo kūrybines jėgas pašali­ niams tikslams. „Savo, kaipo literato, uždavinių nesupratimas iš Donelaičio padarė atsitiktinį, sporadišką reiškinį, pražudė Valančių ir Baranauską, pusė Vaičaičio pajėgų atėmė kalti didaktiniams eilėgaliams, pats M aironis, laim in­ gai sugavęs ir sueiliavęs tautinio mūsų renesanso obalsius, daug patarnavęs susipratimui ir pilietiškumui, į literatūros meno sritį įeina ne obalsine savo poezija, bet savo lyrizmu, kuris daug plačiau būtų pasireiškęs nepareinamomis nuo didaktinių ir pilietinių tikslų temomis [...] Daugelis maironinės poezijos obalsių jau šiandien mūsų nebežadina. Patetiški šauksmai mylėti savo kalbą ir didžiuotis praeitimi jau atrodo mums truputį naivūs“ . Nors reikalavimą teikti „tokio pasigėrėjimo, kuris būtų nepareinamas nuo visokių utilitarinių tikslų“ , kartais gali „atitikti net didaktinė ar obalsinė poezija", meno autonomijos idėjos įtvirtintojas buvo įsitikinęs, kad „kiekvieną tikrą poetą literatūros meno grožis vilioja toliau nuo gyvenimo“41. „M an pačiam visai nesuprantama, kaip gali lyrinis poetas „nutolti“ nuo tautos, jeigu tautos sąmonė ir kultūra yra persunkusios poeto dvasią, tai nors jisai rašytų visai ne „tautinėmis“ temomis ir net svetima kalba, jis vis tiek liks nenutolęs nuo savo tautos; ir atbulai, „tautiškiausių“ temų eilininkas gali visai neturėti tautinės dvasios"43, - nesutiko su tautiškumo kaip patriotinio 41 Ten pat, p. 14 7 -14 8 . 45 Ten pat, p. 149.

102

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

angažuotumo traktuote Mykolaitis-Putinas. Jis ir Sruoga daugiausia nuveikė kritikuodami utilitarizmą ir įtvirtindami požiūrį į meno tautinį savitumą kaip etnopsichologinių menininko pasaulėjautos ypatumų nulemtą duotybę, kurios nereikia programiškai konstruoti. „Bet vos tik mūsų poetai padarė kelis žingsnius apgraibomis, ketindami išsivaduoti iš pedagogizmo ir utilitarizmo vergijos, kaip vienur kitur pakilo šauksmai: jūs nutolote nuo gyvenimo, tautos ir visuomenės idealas jums nerū­ pi, jūs mus pametėte, išklydote į pasaulį! Ir visuomenė, šiuo atveju, pokarinė inteligentija, ir biurokratija nusiplovė rankas: tautinės literatūros mes neturi­ me, dekadentai ir futuristai neverti nė kinematografo bilieto kainos“44, - dar trečiojo dešimtmečio viduryje diagnozavo Mykolaitis-Putinas, kuris, kaip ir kiti prieškaryje į meninį gyvenimą atėjusieji, pastebėjo, kad neliko ankstesnės „kūrybą ugdančios šilumos“ , jog „tarp visuomenės ir poetų prasivėrė kažkokia spraga“ . Pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio literatūroje dominuojančios kartos - neoromantikų, simbolistų - pažiūras reprezentavęs Mykolaitis-Putinas išeities ieškojo pasikliaudamas skaitytojų ugdymu. Tad literatūros teorijai ir kritikai privalu padėti įveikti atotrūkį tarp iš mokyklos atsineštų žinių, ku­ riomis besivadovaujantiems „romantizmas ir natūralizmas buvo paskutinis mūsų pasiektas literatūros evoliucijos laipsnis“ , ir modernios pomaironinės poezijos. Edukaciniai uždaviniai bei meno kritikos reikmės skatino svarstyti pamatinius estetikos klausimus: reikšmingiausia trečiajame dešimtmetyje buvo Mykolaičio-Putino ir Jakšto polemika45 meno esmės (specifikos) apibrėžimo ir su pastaruoju susijusiu gero (vertingo) meno ribų nustatymo klausimu.*

** Ten pat. 45 Į Mykolaičio-Putino publikaciją „Meno aptarimas“ (Židinys, 1926, Nr. 12), kurioje kritikuoja­ ma normatyvinė meno samprata, Jakštas atsakė straipsniu „Meno esmės klausimas (Atsakymas V. Mykolaičiui)“ (Židinys, 1927, Nr. 1), polemika plėtojosi: Mykolaičio-Putino „Dėl meno ap­ tarimo (Atsakymas A. Jakštui)“ (Židinys., 1927, Nr. 2), Jakšto „Menas ir grožis“ (Židinys, 1927, Nr. 4), Mykolaičio-Putino „Ginčui baigti“ (ten pat).

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

103

2.

APIE MENO ESMf IR RIBAS

Pasak Jakšto filosofines pažiūras aptarusio A. Maceinos, Jakštas - kreacionistinės antropologijos atstovas, įsitikinęs, kad „žmogus sava kūryba tęsia toliau Dievo pradėtą pasaulyje darbą“46. Nuo Renesanso gyvavusi idėja, jog žmogaus esmę sudaro sugebėjimas kurti, Jakštą pasiekė per lenkų mesianisto J. Hionės-Vronskio „mažojo kūrėjo“ sampratą“47. Jakštui kaip meno teoretikui klausimas apie teisingas kūrybos normas neatrodė problemiškas: „V isa mūsų meno kūryba turi būti ne kas kita, tik apsireiškiančio „in mensui a, numero et pondere“ Dievo kūrybos paveikslas ir panašumas“48. Grožio normos n u ­ statomos pažįstant gamtoje įkūnytas dieviškosios kūrybos savybes, o „D ievo sukurtam pasauly [...] viešpatauja didžiausias dėsningumas: visa ten nuo amžių yra išmatuota, apskaityta, nusverta“49. Straipsnyje „Kas yra grožis?“ pateikiamas neoscholastinis grožio apibrėžimas: objektyvioji grožio definicija nurodo, kad grožis glūdi: i . tam tikroje harmonijoje ir proporcijoje, 2. tam tikroje tvarkoje, 3. tam tikroje vienovėje; subjektyvioji - kad grožis teikia malonumą jausmams50. Pažymėtina, kad tomistinę „claritas“ sąvoką Jakštas suprato kaip aiškumą, o aiškumą prilygino suprantamumui5’. Dievo kūrybos savybes - dėsningumą, tvarką, aiškumą - iš bendrosios estetikos teorijos lygmens eksplikavęs į meno kritiką, Jakštas traktavo jas kaip klasikinio meno kanoną. Pavyzdžiui, straipsnio 46 Maceina A. Jakšto filosofija. Jakštas A. Raštai, T. 3. Vilnius: Mintis, 1997, p. 3 5 1 —354. 47 Sverdiolas A. Kultūros filosofija Lietuvoje, p. 6. 41 Jakštas A. Raštai, T. 3, p. 13. 49 Jakštas A. Min. veik., p. 294-295, Jakštas siekė tai pagrįsti analogija tarp gamtos ir pagal teisin­ gas normas kuriamo meno. Studijoje „Matematiškasis poezijos dėsnis“ įrodinėjama, kad „aukso padalos“ proporciją randame ir Dievo kūrinijoje - augalų, gyvūnų, žmogaus kūno sandaroje, ir klasikiniuose muzikos, dailės, architektūros kūriniuose. Sudaroma „matematiškoji poetiškumo schema“ - tam tikras daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažodžių ir kitų kalbos dalių santykis eilėraštyje (pasirinkta Maironio ir A. Mickevičiaus poezija). Jakšto požiūriu, kuo tobulesnis eilė­ raštis, tuo labiau priartėjama prie šios schemos, ir, nors jos žinojimas poeto talento nepadidins, gali padėti pasiekti geresnių rezultatų (Ten pat, p. 238-266). 50 Ten pat, p. 30. 91 Ališauskas V. Logo funkcijos A. Jakšto estetikoje. Literatūra. Vilnius, 1989, T. 3 1 (1), p. 52-63.

104

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

„Lietuvos meno apžvalgos paroda“ (1920 m.) pabaigoje samprotaujama: „Tikras kelias į grožį - tai išmėtytų gamtoj grožio elementų sintezė. Turim, pvz., 10 dailių vaikučių, kiekvienas dailus savotiškai. Bet vienas turi ypač dailias akis, antras - lūpas, trečias - plaukus, ketvirtas - kaklą, penktas - smakrą ir 1 . 1 Jei menininkas nori nupiešti idealiai gražią vaiko galvelę, tai savo paveikslui tegu duoda pirmojo vaiko akis, antrojo lūpas, trečiojo plaukus ir 1 . 1 . Tai ir bus grožio sintezė. Tas pat pritaikytina ir kitką piešiant, pvz., gamtos reginius. Mūsų menininkai, deja, tuoju metodu kažkodėl nesinaudoja. Jie yr pripiešę Lietuvos reginių, bet mums neteko matyti niekur nupiešto idealaus Lietuvos vaizdo, kur įvairiu sričių grožybės būtų dailiai sujungtos, susintetintos“ 52. Jakš­ to siūlomas metodas - tai akademistinis natūros idealizavimas. Su klasikiniu kanonu sietinas idealizavimas to meto dailėje pasireikšdavo akademistinio realizmo, neoromantinio simbolizmo samplaikos pavidalu. Objektyvistinėse grožio teorijose meno kūrinio grožį lemia vaizdavimo būdas ir vaizdavimo objektas. Jakštas ragino dailininkus ieškoti gražių tėviškės gamtos kampelių bei imtis patriotinių ir religinių siužetų, nes ir tuomet, kai forma atitinka grožio normas, idėja (ji tapatinama su tema) padidina kūri­ nio vertę. Pavyzdžiui, minėtos parodos recenzijoje lietuvių „simbolistinės“ tapybos viršūnėmis laikomi tie Kazio Šimonio kūriniai, kurių siužetai įkvėpti šv. Rašto, o Vydūno teosofija, kaip nepatikimas kelrodis „už pasaulio matomybės“ , neduoda gerų rezultatų - paveikslai nors ir „gražūs, bet suprasti sunkūs“ 53. Dailės kūrinys, - akcentuodavo Jakštas, - privalo būti suprantamas ir malonus regai. „Dailiausiai nuteptas paveikslas, bet reiškiąs nedorą ar šlykščią mintį, lygiai kaip ir kilniausią mintį reiškiąs paveikslas, bet nuteptas taip, kad akis nieko negali įsipitrėti nei susekti, - abu turės būt pripažinti nevykusiais, nes nepatenkins žmogaus jausmų“ 54. Mimetinė vaizduosena laikoma būtina regos malonumo sąlyga.* ** Jakštas A. Min. veik., p. 143. *J Ten pat, p. 132. M Ten pat, p. 145.

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

105

Jakštas skelbėsi Amžinojo Logo (Dievo) nustatytų ir vienintelių teisingų kūrybos normų gynėju, o normų laužymo priežastis - modernistų subjekty­ vizmas. Vokiečių modernizmo teorijos kritikai skirtame straipsnyje „Ekspre­ sionizmas mene ir poezijoje“ (19 2 1 m.) ekspresionizmo, suvokto kaip „m o ­ dernistinio, avangardinio X X a. pradžios meno sinonimas“ 55, klaida laikom a tai, kad menininkas „neturi noro nepriklausomos nuo jo tikrenybės reikšti“ ir jam „terūpi daugiau ar mažiau subjektyvūs tikrumos ¡vaizdai, savo paties v i­ dujai pergyvenimai“ . Jakštui rūpėjo krikščioniškasis ekspresionizmas, kuriame dėl subjektyvizmo „atidaromos durys pavojingoms klaidoms [...Jpamatiniais krikščioniško mąstymo ir gyvenimo klausimais“ , todėl Bažnyčia jo negali to­ leruoti56. Straipsnyje „Dekadentizmas ir jo atstovai mūsų poezijoje“ 57 pasiprie­ šinama romantiniam genijaus išaukštinimui: net labai talentingo menininko kūryba, jei ji įkvėpta susilietimo su „bloguoju“ , o ne „geruoju“ aukštesniuoju pasauliu - „chaotiška, purvina“ . „Pakeitimas grožio ieškojimo naujum o bei keistumo ieškojimu yra pamatinė naujo meno nieko gero nelemianti klai­ da“, - išdidindavo modernizmui būdingos transgresijos58 pavojų Jakštas. Ir ragino dailininkus, prieš imant teptuką į rankas, klausti„Viešpatie, ar tai, ką aš ketinu piešti, atsako tavo valiai? Taip elgdamiesi jie ir siužetų pasirinkime

M Mulevičiūtė J. Modernizmo link. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 19 18 -19 4 0 . Kaunas: [Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus], 2001, p. 88. ** Jakštas A. Min. veik., p. 160. *7 Ten pat, p. 178. ** „Modernistinių meninių praktikų ir jų palaikomos ideologijos veikiamas susiklostė bei įsitvirtino individualistinis transgresijos supratimas - tabu bei normų laužymas yra individualus ir sykiu kūrybinis par excellence laisvinimosi veiksmas, taip pat esminis asmenybės saviraiškos būdas [...J Toks transgresijos supratimas savaip suaktualino romantinį kūrėjo genijaus įsivaizdavimą, tačiau sykiu jį susocialino, supolitino ir nudvasino. Romantikai genijaus kūryba laikė individo socialines apibrėžtis peržengiantį dvasinį proveržį, kurio vertę laiduoja dvasios absoliutumas, o modernistinei meninei ideologijai, besirutuliojančiai sekuliarizacijos sąlygomis ir besistengiančiai išvengti sąsajų su dvasia bei dieviškumu, svarbesni buvo socialiniai dalykai - epatažas, tabu bei šventumos ženklų „išrengimas“ ar laužymas. Nudvasinant meninės kūrybos vyksmą, pats trans­ gresijos veiksmas imamas laikyti esminiu kūrybos bei kūrinio meniškumo bruožu ar net juos kildinančiu šaltiniu“ (Rubavičius V. Transgresijos malonumas: tapatumų vartojimas. Athena: Filosofijos studijos, 2006, Nr. 1, p. 150).

106

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

bus atsargesni» ir pačiame piešime bus rūpestingesni, nes pieš ne sau, ne savo garbei, bet Dievui. Jie jausis tuomet esą vien įrankis Dievo rankoj, kaip kad teptukas yra įrankis jų rankoj. Tuomet ir jų kūriniai, toje kilnioje dvasioje pradėti ir užbaigti, spindės nebežemišku grožiu, kuriam turės nusilenkti visi žiūrovai ir visi kritikai“ 59. Kaip meno teoretikas bei kritikas Jakštas apsiribojo klasikine paradigma ir įrodinėjo, jog Phidias’o, Homero, Alighieri Dantės, Rafaelio Santi, Aleksandro Puškino, Adom o Mickevičius ar M aironio kūry­ ba yra pavyzdžiai, patvirtinantys, jog amžintųjų normų laikymasis negresia išsisėmimu, kartote60. Objektyvistinę grožio sampratą skelbė ir Stasys Šalkauskis - meninio gy­ venimo realijų beveik neliesdavęs filosofas, kurio estetinių pažiūrų tyrimo šaltinis yra Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete skaitytas este­ tikos kursas. Kiek kitaip nei Jakštui, tarp kurio mokslinių interesų pirmavo matematika bei logika, ir kuriam, anot Maceinos, „[dieviškasis matematiškasis pasaulio vaizdas yra realizuotas gamtoje ir [...] sudaro gamtinės tvarkos esmę“6*, aristoteliškosios - tomistiškosios filosofinės tradicijos atstovu save laikiusiam Šalkauskiui grožį lemia formos „įsigalėjimo“ medžiagoje tobulumas: „daikto forma (lytis) - įdaiktinta idėja, o idėja“ - „daikto lytis, nuo jo būties atitraukta“, grožis priklauso nuo to, kaip tobulai „lytis tvarko palenktą sau medžiagą, kiek galingai bei tvarkingai iškelia aikštėn jos atstovaujamą idėją, kitaip tariant, kokiame laipsnyje realizuoja idealinį savo tipą arba savo pirmavaizdį“6*. Aptariant grožio gamtoje ir mene ontologinius pagrindus, pirmavaizdžiu laikomas Dievo prote glūdintis „idealinis tipas“ . Daikto atitikimas jam - „onto­ loginė tiesa“ ir drauge norma. Paskaitų kurse šiai minčiai iliustruoti Šalkauskis pasitelkė pavyzdį, panašų į Jakšto samprotavimą apie dešimtį gražių vaikučių. Pasak Šalkauskio, dailininkas, sumanęs išreikšti žmogiškąjį grožį, domisi įvairiais

” Jakštas A. Min. veik., p. 14 5-14 6 . 60 Ten pat, p. 204. 61 Maceina A. Min. veik., p. 341. 61 Šalkauskis S. Rastai, T. 1. Vilnius: Mintis, 1990, p. 297,

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

107

žmonių tipais ir „iš to> kokiais žmonės esti tikrovėje, jis suvokia integracijos būdu, koks privalo būti idealus žmogaus tipas apskritai. N uo ontologinės žmogaus tiesos, arba nuo žmogaus idėjos, jis eina sukuriamosios vaizduotės pagalba prie konkretinio žmogaus idealo“ , kurį įvaizdina techninių priemonių pagalba. Rezultato grožis priklauso nuo atitikimo „idealiniam žmogaus tipui“ 65. Jakštui nekilo abejonių, kokį, vartojant Šalkauskio terminą, „idealųjį tipą“ , atitinka gražus vaikas, t. y., kokias akių, nosies, lūpų, veido formas privalu atrinkti iš daugybės tikrovėje esančių veidų, kokiomis proporcijomis suderinti tarpusavyje - visa tai nurodyta akademiniame kanone, o Šalkauskio, tik ret­ karčiais pateikdavusio meninės praktikos pavyzdžius, atveju, vargu ar galima būtų tiksliau įvardyti stilistinį kodą. Reikia pastebėti, kad aptardamas kūrybos procesą sąvokai „pirmavaizdis“ Šalkauskis suteikdavo kitokią reikšmę: kalbama apie kūrinio idėjos arba kon­ cepcijos buvimo būdą - pasąmoninį, įkvėpimo generuojamą būsimo kūrinio „pirmavaizdį“ . Viename iš kūrybos proceso etapų „idėja randa vis dar idealinį realizavimą menininko vaizduotėje, kas gali būti pavadinta pirm avaizdžio žodžiu. Paskui tik koncepcijos sudarytas pirmavaizdis yra realizuojamas tech­ niškais aktais realioje tikrovėje“64. Atitikimas arba neatitikimas pirmavaizdžiui, vartojant sąvoką aukščiau minėta reikšme - tai pavykęs arba nepavykęs meninio sumanymo („koncepcijos“ ) įgyvendinimas. Klausimas apie pirmavaizdžio, kaip menininko sąmonėje esančio vaizdinio, ryšį su „idealiuoju tipu“ - o tuo pačiu ir sąsaja su iš dieviškojo šaltinio gautomis normomis - liko atviras, tepasakoma, kad menininkui būtina turėti „estetinį instinktą“ , „prigimties palinkimą“ , kuris neleistų nusižengti „estetinėms normoms“ . Šalkauskis, kaip ir Jakštas, neįveikdavo keblumo, kuris kyla objektyvistinei grožio sampratai grindžiant grožio (o tuo pačiu estetinio vertingumo, nes estetinis vertingumas tapatinamas su grožiu) normų teisingumą. Šalkauskis, kurio estetika nepatyrė poleminių iššūkių, ir kuris, anot Andriuškevičiaus, 61 Ten pat, p. 299. 64 Ten pat, p. 562.

108

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

samprotavo subtiliau ir savo idėjas formuluodavo taktiškiau už Jakštą, eilę klausimų traktavo panašiai65. Taip pat ir grožio normų pagrindimą. Sudėlio­ damas akcentus kiek kitaip negu Jakštas, Šalkauskis dieviškosios kilmės norm ų pažinimo kelyje ypatingą vaidmenį skyrė genijaus intuicijai, kuri gaunama kaip Dievo dovana. Taigi genijus „kuria tam tikru būdu todėl, kad jis kitaip kurti negali, ir išdavoje pasirodo, kad jo kūrybos būdas visai atsako estetinių normų reikalavimams“ , pervartų mene laikais genijaus kūriniai „suteikia dėsnį ir taisyklę“ , kuria ima vadovautis eiliniai menininkai. O pastariesiems būtinas „estetinis instinktas“ , kad nenusižengtų grožiui, įgimtas skonis, kurį teisingo meninio bei estetinio lavinimo keliu įmanoma patobulinti, o sekant klaidingais pavyzdžiais - sugadinti66. Pasak Šalkauskio, visuotinai reikšmingus estetinio gyvenimo dėsnius nustato „bendroji estetika“ , kuri, skirtingai nei deskriptyvinė „specialioji estetika“ (t. y. menotyrinės disciplinos), privalo būti normatyvinė, bet savuosius dėsnius ji suformuluoja ne spekuliatyviaus mąstymo, bet estetinio gyvenimo patirčių tyrimo keliu67. Tačiau, - darė esminę išlygą Šalkauskis, estetikos mokslui svarbios ne visos estetinio gyvenimo patirtys, o tik gautos iš „normalių grožio ir dailiosios kūrybos apraiškų“ ir tik jų pagrindu reikia suformuluoti normas. Ši objektyvistinės grožio (bei estetinių normų) traktuotės implikuota išlyga menkino meninių vertybių istoriškumo dimensiją Šalkauskio meno sampratoje. Ir pasitarnavo klasikinės paradigmos kaip „nesugadinto skonio“ palaikymui bei modernizmo kaip „subarbarėjusio“ meno atmetimui. Kūrybos procesui skirtoje paskaitų kurso dalyje, kalbėdamas apie „išraiškos“ ir „apipavidalinimo“ pradų sulygsvarinimo būtinybę, Šalkauskis neigiamu „apipavidalinimo“ vyravimo padariniu laikė akademizmą, o „išraiškos“ prado •* Andriuškevičius A. Grožis ir menas lietuvių estetikoje 19 18-19 4 0. Vilnius: Mintis, 1989, p. 62. ** Šalkauskis S. Min. veik., p. 546, 542, 550. 67 Tai aptarta Šalkauskio estetikos kurso įvade ir šį akcentą, manytume, reikia sieti su visuomenės dėmesį patraukusia polemika tarp neoscholastinės estetikos bei normatyvinės meno kritikos vardu kalbėjusio Jakšto ir jo kritikos metodus dogmatiškais, o estetines pažiūras atgyvenusiomis laikiusių Sruogos, Mykolaičio-Putino. Šalkauskiui rūpėjo oponuoti kritikavusiems neoscholastinę estetiką ir pabrėžti, kad ji - ne racionalistiška ir dogmatiška doktrina, o „specialiosios estetikos** empirinių tyrimų apibendrinimu besiremiantis mokslas (Šalkauskis S. Min. veik., p. 472).

n e p r ik l a u s o m y b e s v il t y s

109

perviršį - „ekspresionizmo“ (šiuo tipologiškai vartojamu terminu aprėpdamas visos modernizmo srovės) klaida. Iš „baimės būti atsilikėliais“ modernistai ne­ kreipia dėmesio į idėjos apipavidalinimo „meniška forma“ svarbą, nesinaudoja praeities meno patirtimi. Sėkmę laiduoja „išraiškos“ ir „apipavidalinimo“ pradų darna ir šia neoscholastinės estetikos patvirtinta tiesa privalėtų vadovautis jauni lietuvių dailininkai, kad išvengtų „subarbarėjimo“ , - tvirtino Šalkauskis, turėdamas omenyje Nepriklausomųjų grupuotės debiutą 1930 metais. Beje, šis pavyzdys iŠ Lietuvos meninio gyvenimo - bene vienintelis filosofo darbuose. Literatūros ir dailės kritikos, kultūrinės publicistikos straipsnių skaitytojų akyse modernumo priešininko vaidmenį atliko Jakštas. Kitaip nei amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais, trečiajame jau įsitvirtinus simbolistinei poezijai, lietuviškųjų „dekadentų“ peikimas ir menko profesinio lygio ar epigoniškos, bet, anot Jakšto, nepasidavusios subjektyvizmo nuodėmei, literatūros bei dailės palaikymas sukeldavo aštrią menininkų bendruomenės reakciją. Jakšto straips­ nių dvitomio Mūsų naujoji literatūra, Mūsų naujoji poezija (19 23) recenzentai priekaištavo autoriui dėl retrogradiškumo („išpeikė - vadinasi, gera, išgyrė vadinasi, bloga“ - Mykolaitis -Putinas) ir nesugebėjimo ar nenoro „priimti visa, kas nesutinka su jo pasaulėžiūra“ (M. Biržiška). Jakšto meno kritikos teorinius pagrindus - normatyvinę estetiką ir objektyvistinę grožio sampratą - pirmasis nuodugniau kritikavo Sruoga: menu besidominčiai visuomenei dera žinoti, kad teorija, laikanti grožį objektyvia savybe, Europos estetikoje jau anachronizmas68, 64 Objektyvistinės grožio (estetiškumo) teorijos estetiškumą laiko pačių tikrovės reiškinių savy­ be, egzistuojančia nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės. Estetinį suvokimą jos supranta kaip objektyvaus estetiškumo poveikį žmogui; jei šių teorijų atstovai ir „pabrėžia estetiškumo galią teikti savitą, specifišką malonumą, pasitenkinimą“, tačiau šį poveikį supranta kaip papildomą, išvestinę estetiškumo charakteristiką. [...] XVIII a. nuo estetiškumo būties problemos buvo pereita prie estetiškumo specifikos problemos ir įsitvirtino „skonio teorijomis“ vadinta reliacionistinė (kartais naudotas terminas „subjektyvistinė“ ) teorijų kryptis. Reliacionistinės estetiškumo teorijos yra metodologinė opozicija objektyvistinėms. Reliacionistų požiūriu, „estetiškumas egzistuoja kaip daiktų galimybė teikti žmogui (suvokėjui) tam tikrą poveikį, dvasinį patyrimą“, estetišku­ mas „šioms teorijoms reiškia ne paties objekto savybę, o savybę, išreiškiančią savitą, specifinį subjekto ir objekto santykį“. Tos savybės vadinamos reliacinėmis [..] Kai estetiškumas siejamas su patiriamu poveikiu, „estetines vertybes reikia pripažinti veikiamas ne tik objekto, bet ir suvokėjo

110

NEPRIKLAUSOMYBES VILTYS

kad grožio teorijos užleido vietą skonio teorijoms, estetinį vertingumą laikan­ čioms reliacine savybe, bet pripažįstančioms skonio sprendimo pretendavimą į subjektyvų visuotinumą69. Provokuojančiu klausimu, „kuriuo keliu gauna jisai iš to Logoso instrukcijų, rašydamas savo straipsnius meno klausimais. Kuo būdu mes galėtume patikrinti, kad jis tas instrukcijas gauna iš pirmojo šaltinio, kad jas gerai supranta, nugirsta...“ atskleidžiama Jakšto propaguojamos normatyvinės estetikos silpnoji pusė. Jakštui teko pripažinti, kad besąlygiškų „instrukcijų“ negali būti, nes „dieviškoji mintis, žmogaus suprasta ir žodžiais išreikšta, įgauna tam tikrų žmogiškumo požymių, pareinančių nuo to žmogaus gabumo, mokslo, šventumo ir kitų ypatybių“ , ir Dievas Žmogui duoda „aukš­ tesnio instinkto, kad galėtų atskirti gera nuo bloga, grožį nuo šlykštynės, bet neduoda jam gatavos estetikos, kūrybos metodikos, griežtų poezijos normų. Tai jau ne Logo darbas, bet kritiko“70. Tai, kaip šį darbą suprato Jakštas, nega­ lėjo tenkinti lietuvių meno proceso dalyvių. Teisingų kūrybos normų gynėjo vardu apsiėmusiam kalbėti Jakštui už klasikinės paradigmos ribų patenkantis menas - modernizmo klystkelis, meno nuosmukis. „M eno aptarimo“ įžangoje Putinas nurodė, kad parašyti šį straipsnį pa­ skatino tebegyvuojanti teorija, kurioje meno „sąvoka sudaroma ne iš esminių meno savybių, bet iš atsitinkamų išviršinių meno požymių arba savo tikslui reikalingų nuožiūrų“ ir meno kritika, kuri „be atodairos smerkia visa tai, ko nepajėgia sutalpinti savo atgyvenusių dėsnių ribose. Dėl to valstybinininkas, tautininkas, bažnytininkas, dorovininkas ir jiems panašūs stato kūrybai reika­ lavimų, kurie prasilenkia su tikruoju jos tikslu, nes neatitinka meno esmės“ 71. Putinas sakosi siekiąs suformuluoti meno apibrėžimą, kuris „nevaržo jokios

charakteristikų - vadinasi to paties objekto estetinis vertingumas yra varijuojantis, kintantis, L y. santykinis", (žr. Estetika - X X amžius: problemos, teorinės kryptys, konfrontacijos: antolo­ gija / Sudarytojas, straipsnių autorius ir vertimų spec. redaktorius Antanas Katalynas; spaudai knygą parengė Vida Gumauskaitė. Vilnius: Mintis, 2009, p. 15 , 86, 88). 69 Sruoga B. Verpetai ir užuovėjos, p. 2 17 -2 18 . ?0 Jakštas A. Min. veik., p. 226. 7> Mykolaitis-Putinas V. Min. veik., p. 15 4 -15 5 .

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

111

meno pasaulėžvalgos, nė srovės ir nesmerkia jokių kūrybos priemonių". Trečiojo dešimtmečio lietuvių meno teorijos ir kritikos kontekste tai reiškė modernaus meno įteisinimą. Meno kūrinio grožis, - išsakė kontrargumentus prieš norm a­ tyvinę grožio ir meno sampratą Mykolaitis-Putinas, - yra istoriškai kintanti „meno form a, meno esmės pasireiškimo būdas". Išsisėmusias „m eno form as" (kryptis, sroves) keičia naujos, todėl apibrėžti meno esmę, remiantis form os savybėmis, - klaidinga. Vienos kurios meno krypties „form os" imamos laikyti privalomomis menui apskritai ir tuo būdu nusižengiama meno apibrėžimo reikalavimams (apibrėžimas „privalo būti tiek griežtas, kad išjungtų visus ne šios srities reiškinius ir tiek platus, kad leistų pasireikšti visokioms meno kūrybos galimybėms“ ). Konstatuodamas, kad formos požiūriu meno kūriniai būna tikroviški ir visai netikroviški, Putinas kelia klausimą, kas jiem s bendra, kas „duoda teisę menu vadintis“ . „Realizme negi gamtos imitacija, jau Platono paniekinta ir Šiandien niekinama klasikiniu fotografo pavyzdžiu. Simbolizme negi čiurlioniškasis, pasak Druskiaus (Jakšto slapyvardis - P . V.) „abrakadabrizmas“, už kurį esanti vertesnė viena Jono Mackevičiaus „Galvelė“ , čiurlionistui iššaukianti vien pasigailėjimo šypsnį. O tačiau ir čiurlioniškasis simbolizmas, ir mackevičiškas realizmas - vis dėl to meno sūnūs. Jiedu yra meno sūnūs dėl to, kad abu reiškia tam tikrą menišką idėją. Nėra tai protinė idėja - abstrakcija sąvoka - tezė, bet tam tikras menininko poeto sielos stovis - em ocijos ir jos priežasties sintezė, išreikšta estetine nuovoka ir nuožiūra, duodanti atitinka­ mą efektą - įspūdį.“72 Apie „meniškąją idėją" straipsnyje plačiau nekalbama, dėmesys skiriamas „estetinei nuovokai ir nuožiūrai“ (t. y. estetinei nuostatai) bei meno kūrinio paskirčiai - sukelti estetinį išgyvenimą. „Tad kūrinys ne dėl to esti paženklintas meno žyme, kad jis suprantamas arba panašus į regimojo pasaulio pavidalus, arba juos pramuša savo grožiu, bet dėl to, kad jam e yra gyva žmogaus dvasios dalelė, jame pasireiškia kažkas nauja, ko dar nėra buvę jokiame pasaulio pavidale, nei jokiame gamtos grožyje“, - tvirtino M ykolaitis72 Ten pat, p. 15 6 -15 7 .

112

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

Putinas» imdamasis formuluoti meno esmės klausimą nebe kaip vaizdavimo objekto arba vaizdavimo būdo klausimą73. Formuluotę „m enasyra žmogiškoji kūryba“ Mykolaitis-Putinas sakėsi per­ ėmęs iš savo dėstytojo katalikiškame Fribūro universitete profesoriaus M . de Munnyncko. Pažyminys „žmogiškoji“ nurodo» kad tai žmogaus, o ne Dievo kūryba. Raginama įsigilinti į biblinį kūrybos sąvokos turinį: padaryti ką nors „iš nieko“ reiškia, kad „kūryba nėra tik jau esamos medžiagos perdirbimas“; padaryti „nauja“ - kad ji nėra „esamų pavidalų pakartojimas arba jais seki­ mas". Mykolaičiui-Putinui atrodo, kad toks kūrybos sąvokos turinys leidžia pastarąja nusakyti meno specifika: tik meno kūrinys yra toks žmogaus veikos produktas, kuriame atsiranda tai, „ko dar nėra buvę jokiame pasaulio pavi­ dale“ . M eno esmės (specifikos) apibrėžimo sąlygas tenkinančiu, t. y. visiems meno kūriniams bendru ir pakankamu požymiu, yra jų paskirtis - estetinis poveikis. „Psichologų ir grožio filosofų pastebėta, kad estetinis pasigėrėjimas yra visai idealus, kontempliatyvaus pobūdžio jausmas, neturįs nieko bendra su kasdieniais žmogaus reikalais. Tad ir menas branginamas ir kuriamas ne dėl to, kad jis būtų naudingas ar pravartus gyvenimui, bet dėl to, kad jis atitinka aną estetinį jausmą ir palinkimą išsinerti iš priprastų savo reikalų ir džiaugtis laisvu savo sukurtojo pasaulio grožiu“, - aptarė jis estetinio suvokimo nesu­ interesuotumą bei menininko intenciją sudaryti sąlygas nesuinteresuotam gėrėjimuisi - „meno kūrybos tikslas yra atskiras žmogaus pasaulis. Atskiras ir kiek galima daugiau nepriklausąs nuo tikrojo pasaulio ir tikrojo žmogaus gyvenimo“ . Apibūdinimą „atskiras“ galima būtų interpretuoti kaip ne kartą lietuvių neoromantiniame diskurse girdėtą mintį apie dvasinio pasaulio („at­ skirto“ nuo socialinio) išraišką. Bet ne tik. Teiginių apie estetinio išgyvenimo nesuinteresuotumą kontekstas leistų pažvelgti į jį ir meno funkcijų aspektu: Ji Ankstyvajame straipsnyje „Grožio ir meno kuriamosios dailės reikšmė“ Mykolaitis-Putinas laikėsi neotomizmui bei V. Solovjovui (Solovjovo estetinėms pažiūroms buvo skirta MykolaičioPutino filosofijos daktaro disertacija) būdingos meno, kaip grožio kūrybos sampratos, o „Meno aptarimo“ meno samprata „kai kuriais aspektais siejosi su ekspresinėmis meno teorijomis“ (Andriuškevičius A. Min. veik., p. 79,83).

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

113

menas turi „atskirą", t. y. skirtingą nuo mokslinio ar kasdieninio diskurso tikslą - teikti estetinę patirtį. „Meno sukurtame pasauly džiūgauja mūsų svajonių ir sapnų karalaitės ir karaliūnaičiai, bet taip pat aidi ir mūsų skausmų atobalsiai - ir beveik visos kruvinos žmonijos žaizdos vis šiltu krauju laša. Bet tai nėra realybė. M enininko - kūrėjo burtas iškėlė visa tai į naują plotmę, tarsi į ketvirtąjį matavimą, kur mums visa gražu ir miela“ , - rašė Mykolaitis-Putinas apie meno kūrinio ir ekstrameninės tikrovės santykį nurodydamas, jog „ten, kur menas jau per daug įeina į realinį mūsų pasaulį ar tai pasisiūlančiomis idėjomis, ar tai per aiškiai nuvokiama tikrove, ten ir paliauna kūryba buvęs ir žūva visi jo burtai. Ir čia pastebime keistą dalyką: menas ypač dėl to yra žmogaus branginamas, kad yra pusiau realybė“. Estetinio suvokimo nesuinteresuotumo ir meno autonomijos idėjos lietuvių estetikoje nebuvo naujiena. Mykolaičio-Putino samprotavimai novatoriški mintimi apie estetinę distanciją: visa, kas į kūrinį atėjo iš gyvenim o, iškyla į „ketvirtąjį matavimą", tampa estetinio išgyvenimo „burtais". A kcen­ tuojamas pavojus pernelyg „įeiti į tikrovės pasaulį“ , t. y. estetinės distancijos sumažėjimo pavojus. Taigi Mykolaičiui-Putinui rūpėjo išryškinti estetinei nuostatai - tiek turint omenyje menininko santykį su tikrove, tiek suvokėjo santykį su kūriniu - palankias sąlygas. Apibrėžimo „menas - žmogiškoji kūryba" teorinis nuoseklumas, M yko­ laičio-Putino požiūriu, tegalėjo būti išsaugotas netaikant „kūrybos“ sąvokos mokslui. Mokslas nėra kūryba todėl, kad neįneša į pasaulį nieko nauja, ,,[j]o vaisiai yra vien jau esamos medžiagos tvarkymas, panaudojimas, nagrinėjimas ir išvadų darymas“, - tvirtinama apie gamtamokslį. Ir net matematiką bei m e­ tafiziką, kurios „abstrakcijos keliu išlukštena konkrečių apsireiškimų esmę ir indukcija bei dedukcija vartalioja ir bendrina jau esamus pasaulio davinius...“ . Eilė filosofinių koncepcijų - priduria Mykolaitis-Putinas - artimesnės menui, o ne „griežtai filosofijai"74. Tvirtinimas, kad mokslas nėra kūryba - silpnoji ” Ten pat, p. 15 7 -15 8 .

114

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

Mykolaičio-Putino meno esmės apibrėžimo vieta ir tą netruko pastebėti Jakštas: nesusipratimas vadinti „perdirbinėjimo laboratorija“ matematiką, metafiziką, logiką - ne empiriniais metodais besiremiančius mokslus. O MykolaičioPutino ištara, kad matematika, „griežčiausias mokslas, kartu ir labiausiai yra nutolęs nuo kūrybos esmės“ , prieštarauja tokiems autoritetams kaip Platonas, Renė Descarteas, Gotfriedas Leibnizas, laikiusiems matematiką aukščiausia žmogaus kūrybinių galių apraiška. Šią svarią Jakšto kritiką Mykolaitis-Putinas apėjo tylomis, o ėmėsi atsakyti į nesunkiai atremiamą oponento teiginį, kad ne vien mokslui, bet ir menui galioja dėsniai. M eno „dėsniai“, anot M ykolai­ čio-Putino, liečia tik amatininkiškumą, tad, nors architektui privalu išmanyti medžiagų atsparumą, inžinierius nėra architektas. O normatyvinę estetiką, klasikinį kanoną, „dieviškąją proporciją“, kuriai tiek daug reikšmės teikė Jakš­ tas, Šiandienos teoretikai (pasiremiama Benedetto Croce) vadina „prietarais ir estetikos astrologija“ . Pagal tam tikras taisykles sutvarkyti žodžiai, garsai ir spalvos dar nėra meno kūrinys, - tvirtino Mykolaitis-Putinas ir sakė neabejojantis, kad „ir pats A. Jakštas ne kiekvieną paveikslą, ne kiekvieną muziką, ne kiekvieną eilėraštį laiko meno kūriniais, nors išviršiniai jie būtų kuo gra­ žiausiai sukomponuoti: bus tai ne kūrybinis bet gamintinis pseudomenas“ 75. Taigi meno apibrėžimo, t. y. meno kūrinių, kaip tam tikros rūšies artefaktų, klausimą Mykolaitis-Putinas pakeitė meno ribų klausimu, t. y. gero, vertingo ir prasto, nevisaverčio meno skyrimu76. Jakšto objektyvistinėje ir normatyvinėje koncepcijoje atsakymo į klausimą „kas yra menas“ ir tikro, vertingo meno sąsaja - nuosekli. Apibrėždami meną kaip „grožio kūrybą", - aiškino Jakštas, - atskleidžiame meno specifiką, jo 7i Ten pat, p. 167, 165. 76 Kaip nurodė meno ribų problemą analizavęs Katalynas, gero ir prasto meno klausimas iškyla dviem aspektais: viena, kai „meno kūrinys tam tikromis savybėmis nukrypsta nuo Įsitvirtinusių, pripažįstamų nekvestionuojamomis normų, tai jis suprantamas kaip netikras ar ne visai tikras menas...“ ir kita, kai „kūrinys pripažįstamas tokiu, koks turįs būti, „normaliu“, deramu, bet vis dėlto laikomas prastu - prastu todėl, kad yra, tarkim, netalentingai, neišradingai sukurtas, banalus, neįdomus, arba, bendriau kalbant, tiesiog silpnas ir šia prasme prastas“. (Katalynas A. Meno ribų problema, p. 179 -180 ).

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

115

skirtumą nuo kitų žmogaus veiklos produktų, o tiesos gėrio ir grožio vienovės postulato laikymasis, iš „gero aukštesniojo pasaulio“ ateinantis įkvėpimas yra prielaidos pasiekti tikru grožiu apvainikuoto rezultato. Jeigu jo nepasiekta kalta menininko talento ar profesinės meistrystės stoka, dėl kurios kūrinys tampa prastas meninio silpnumo, bet ne priklausymo nevisaverčio meno rangui prasme. Kritikuodamas Mykolaičio-Putino meno apibrėžimą, Jakštas pastebė­ jo, kad pastarasis „tyliai pripažįsta „kūrybos“ termino neužtektinumą ar bent neaiškumą“77. Kritine pastaba, kad apibrėžimo „menas - žmogiškoji kūryba“ logika reikalautų menu laikyti pamišėlio ar piemenuko kūrinius, Jakštas išryš­ kino oponento koncepcijos padrikumą: meno kaip kūrybos apibrėžimas aiškiau neimplikuoja meninės vertybės kriterijų, leidžiančių kuriuos nors artefaktus priskirti meno kūrinių rangui. Straipsnyje „Dėl meno aptarimo (Atsakymas A. Jakštui)“ Mykolaitis-Putinas bandė atremti kritiką akcentuodamas pagam in­ to / sukurto perskyrą, t. y. estetinės vertės požiūriu menkaverčių, todėl „n e­ tikrų“, ir visaverčių kūrinių perskyrą. „Gamintinį pseudomeną“ , - cituojant Mykolaitį-Putiną, - nuo tikro meno skiria tai, kad pastarasis atsiranda iš gebė­ jimo „įnešti“ į tam tikru būdu organizuotus žodžius, spalvas, garsus „gyvybę“ . Kūrinio meninio vertingumo sąlyga laikomas estetinis paveikumas („gyvybė“ ), bet apie patį estetinį vertingumą Mykolaitis-Putinas tepasakė nedaug. Tai, kad jis istoriškas ir intersubjektyvus: menu reikia laikyti visas „kūrybines pastan­ gas, kurios rastų pritarimo praeities tradicijoje arba sutartiniame žm onijos pritarime“78. Mykolaičio-Putino meno apibrėžimas be grožio sąvokos - tai program inė priešprieša objektyvistinei grožio sampratai ir normatyvinei meno kritikai. Nors ir painiai išdėstyta, bet svarbi kaip teorinis orientyras buvo M ykolaičio-Putino pastanga į konservatyvų lietuvių teorinį diskursą įtraukti pamatines Europos estetikos idėjas, t. y. meno esmės (specifikos) klausimą nagrinėti nebe vaizda­ vimo objekto ar vaizdavimo būdų plotmėje. Kaip pastebėjo Andriuškevičiaus, 71 Jakštas A. Min. veik., p. 72. 7* Mykolaitis-Putinas V . Min. veik., p. 156.

116

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

nors „tyrinėtojas žengia žingsnį estetinio poveikio teorijų link“, galimybė meno specifiką susieti su meno funkcijomis iki galo nerealizuojama79. „Meno aptarime“ Mykolaitis-Putinas ėmėsi ir moralistinės pozicijos kritikos bei meno autonomijos įtvirtinimo. Jakšto samprotavimuose meno autonomijos klausimu reikėtų skirti du aspektus. Viena, kada jis kalbėjo apie „tikrojo“ meno ribų neparžengiančią kūrybą. „Pagrindinis ir svarbiausias poezijos tikslas yra kurti grožio dalykai ir, jais veikiant žmones, gaminti jiems estetiško pasigėrė­ jim o. Be šito, gali poezija turėti ir kitų tikslų, kaip štai žmonių dvasios auklė­ jimą, žadinimą juose patriotizmo, pamaldumo ir kitokių gerų jausmų, bet šie antraeiliai tikslai nesudaro būtinų poezijos sąlygų“80, - dėstė jis nescholastinės estetikos doktriną katalikiškam jaunimui, aiškindamas, kad būsimiems meni­ ninkams nereikia stengtis kalbėti apie Dievą „garsiais žodžiais“ , pakanka kad jie „gyventų Dievuje“ . Ištarmė „menas negali būti absoliučiai autonomiškas“ skamba tartum autonomijos pripažinimas, numatant išlygą» jo g ji ne abso­ liuti, o santykinė. Bet kūrybos laisvė Jakštui reiškė ne daugiau nei patarimą vengti tiesmukos didaktikos. „Jei dora statytų menui kokių nors reikalavimų kūrybos tvarkoje, ji, žinoma, suvaržytų meno autonomingumą ir sudrumstų laisvą kūrybos vyksmą menininko psichikoje“81, - rašė apie dorovės normų interiorizavimo svarbą nescholastinės estetikos akademinio kurso autorius Šalkauskis. Ir jam , ir Jakštui svarstant kūrybos ir dorovės ryšį rūpėjo kūrybos psichologija: krikščioniškosios tiesos ir doros normos turi tapti menininko dva­ sine savastimi, tuomet nevaržys minčių ir jausmų laisvės. T ik Šalkauskis tiesos, gėrio ir grožio vienovės reikalavimą traktavo ne taip rigoristiŠkai kaip Jakštas, samprotavo apie „dvasios discipliną“, pasąmonėje vykstantį „visų žmogaus pajėgų susiharmonizavimą“ . Grožio bei gėrio neprieštaringumo reikalavimui pagrįsti Šalkauskis ieškojo argumentų ne tik kūrybos psichologijoje, bet ir „subjektyvinėje“ grožio pusėje, t. y. estetinio suvokimo ypatumuose: „estetinis 19 Andriuškevičius A. Min. veik., p, 85, 91. 40 Jakštas A. Min. veik., p. 293. Šalkauskis S. Min. veik., p. 509.

NEPRIKLAUSOMYBES VILTYS

J 17

pasigrožėjimas reikalauja visų gaunamų iš kūrinio įspūdžių harm oningumo“ , o doros reikalavimų nepaisančių menininkų kūriniai sukelia suvokėjo pasipik­ tinimą ir tuo „sudrumsčia estetinę emociją“81. Kaip minėta, Šalkauskis beveik nelietė lietuvių meno aktualijų, tad sunku spręsti, kurie būtent reiškiniai atsi­ durtų tarp moderniosios civilizacijos nuopuolio paliestųjų, kuriuose jis regėtų estetinio suvokimo harmoningumą suardančią transgresiją. Mykolaičiui-Putinui ir kitiems normatyvinės meno sampratos kritikams Jakštas - moralistas, nepripažįstantis meno autonomijos. Toks jis iš tiesų buvo, kai rašė apie lietuviškųjų „dekadentų“ kūrybą, jo įsitikinimu - „netikrą“ , žemesnio rango meną. Pasiremdamas Solovjovo ištara, kad riba tarp tikrojo grožio ir pseudogrožio vis plonėja, Jakštas laikė kataliko kultūrininko pareiga įvardyti šį pavojų ir vadovavosi nuostata, kad „labai dažnai atsižvelgimas į moralinę gėrybę duoda kritikui galėjimo atskirti tikrą grožį nuo pseudogrožio“ , nes, jei kūrinyje prieštaraujama gėriui, tuo pačiu prieštaraujama ir grožiui83. Ši nuostata tapo argumentu prieš keletą savo epochos meno reiškinių - pra­ dedant „tamsiuoju“ simbolizmu ir baigiant „chuliganiškais“ keturvėjininkais bei „bolševikiškais“ trečiafrontininkais. Jakšto rigorizmo pavyzdžiu galėtų būti atsiliepimas apie Meno mokyklos studentų parodą, kurioje buvo eksponuoti ir aktai. Atsiliepimas sukėlė polemiką ir suteikė oponentams progą priminti, kad net Vatikane nesipiktinama apnuogintomis statulomis84. ■* Ten pat, p. 510. 13 Jakštas A. Min. veik., p. 227. 44 Jakštas kritikavo Meno mokyklos vadovus už per didelį dėmesj nuogo kūno vaizdavimui, tvirtino, kad katalikiška visuomenė neturėtų toleruoti viešo pozuotojos apsinuoginimo, kad tai kenkia studentų dorovei. Požiūriui, kad apnuogintas moters kūnas per amžius įkvėpdavęs menininkus, Jakštas priešpriešino tvirtinimą, jog laikas atsikratyti šio „pagoniško prietaro“, kad krikščioniškoji kultūra privalanti eiti pažangos keliu ir vaizduoti ne kūne, bet veide glūdintį sielos grožį. Vienožinskis ir Rimša įrodinėjo apnuoginto kūno studijų būtinumą profesiniam dailininko pasirengimui. Tačiau Jakštas tvirtino, kad moderniesiems dailininkams, sąmoningai nesiekiantiems panašumo į tikrovę, natūros studijos nereikalingos ir nukreipė moralistinį įkarštį į dorovės normas ignoruojančius „viršžmogius“ , kurie, esą, tik dangstosi profesiniais interesais (Jakštas A. Min. veik., p. 83; Vienožinskis J. Min. veik., p. 3 7 -4 1; Rimša P. Lipk lauk iš svetimo vežimo. Lietuva, 1925 07 27).

118

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

„Idealistinė estetika, siejanti grožį, o per jį ir meną su Absoliutu, iš esmės negali kvestionuoti meno ir dorovės bičiuliško ryšio. Klausimas čia tik tas, kiek menas turi (ir ar iš viso turi) atvirai propaguoti dorovės normas, būti didak­ tiškas, ir kiek jam pakanka pačioje jo esmėje (šiuo atveju - grožyje) glūdinčio neeksplikuoto gėrio“ , - svarstė Andriuškevičius, aptardamas Jakšto pažiūras*5. Ir pastebėjo, kad J. Maritainas, Solovjovas, pripažindami giluminį meno ir dorovės ryšį, pasisakė prieš „tiesioginę dorovės normų propagandą mene, prieš empirinį meno doroviškumą“ , o Jakštas „giluminį meno ryšį su dorove skubėjo paversti regimu, paviršiniu“86. Reikėtų pabrėžti, kad Jakšto koncepcijoje greta meno kaip „grožio kūrybos“ visada yra meno kaip „socialinio darbo“ apibrėžtis: meno kūrinio grožį lemia ne tik graži forma, bet ir „pozityvios idėjos kilnumas“ . Taigi empiriškas, anot Andriuškevičiaus, dorovinis turinys, kokio kad reikalavo meno tarnystė katalikybei ir patriotizmui. „M eno gyvenime galioja ne metafizinio absoliutizmo, bet žmoniškumo kriterijai. Menui yra privalu visa, kas yra žmoniška, reiškia, kas nėra priešinga žmogaus prigimčiai. O žmogaus prigimčiai yra priešinga tiktai nesąmonė, absurdas ir tai, kas vadinama nenormaliais apsireiškimais. Visi kiti proto ir širdies klaidžiojimai ir abejonės tarp tiesos ir melo, gera ir bloga nėra priešin­ gi žmogaus prigimčiai ir, pasireikšdami meno kūryboje, neardo jos estetinės vertės“*7, - taip Mykolaitis-Putinas priešpriešino moralistinei meno traktuotei asmenybės vertės idėją. Nors Jakšto atsakymą oponentui derėtų vadinti ne polemika, bet pašmaikštavimu, jame regima pastanga atskleisti ribų peržen­ gimo pavojų. Teiginys, kad leistina vaizduoti visa, kas nėra priešinga žmogaus prigimčiai, anot Jakšto, leistų vaizduoti fiziologinių reikmių tenkinimą, bet „jei koks menininkas, remdamasis kalbamąja Mykolaičio teorija, imtų žodžiais ar teptuku piešti išeinamųjų vietų bei šeimyninių alkovų scenas, tai vargiai ir pats tos teorijos autorius besutiktų, kad tokie pasireiškimai menininko kūry*’ Andriuškevičius A. Min. veik., p. 51. “ Ten pat. *7 Mykolaitis-Putinas V. Min. veik., p. 16 1.

NEPRIKLAUSOMYBĖS v il t y s

119

boję „neardo jos estetinės vertės“ . Mykolaičiui-Putinui nesunku buvo įrodyti, kad Jakšto pateiktas pavyzdys ne paneigia, bet patvirtina požiūrį, jo g leistina vaizduoti tai, kas neperžengia normalaus elgesio ribų - normalus žmogus m i­ nėtų fiziologinių poreikių viešai netenkina, nes neleidžia gėdingumo jausmas. Renkantis temas, siužetus - patikslina anksčiau išsakytą mintį avangardistiniam visuomenės šokiravimui toli gražu nepritardavęs Mykolaitis-Putinas, - reikia vadovautis „ir papročių, ir skonio, ir gero tono, ir išsiauklėjimo dėsniais“88. Šį teiginį Jakštas replikavo pastaba, kad šiandien „normalus žmogus“ laikomas paniekos vertu „buržuju“ , ir pasitikėti menininko [turimi omenyje m oder­ nistai] geru tonu bei išsiauklėjimu būtų nepamatuotas optimizmas89. Taigi Mykolaičio-Putino siūlomą priimto elgesio (to, kas Pierre’o Bourdieu meno sociologijoje įvardijama „habitus“90) kriterijų Jakštas laikė pernelyg paslankiu, o krikščioniškas moralės normas - patikima apsauga nuo „modernaus am o­ ralumo“ . Mykolaičio-Putino samprotavimai apie estetinės nuostatos nesuin­ teresuotumą (meno kūrinys - „atskiras“ pasaulis, vertingas „ne dėl to, kad jis būtų naudingas ar pravartus gyvenimui, bet dėl to, kad jis atitinka aną estetinį jausmą ir palinkimą išsinerti iš priprastų savo reikalų“ ) Jakštui atrodė esą „absoliučios kūrybos laisvės“ propagavimas: pamirštama, jog menas - tai „socialinis prabilimas į savo tautą, o per ją ir į žmoniją“ , o ne „menininko ego­ izmas bei sibaritizmas“91. Vargu ar meno kūrinio pasaulis, kuriame, cituojant Mykolaitį-Putiną, „beveik visos kruvinos žmonijos žaizdos vis šiltu krauju laša“ , adresuotas ieškantiems hedonistinio malonumo, bet Jakštas ignoravo M Ten pat, p. 173. •> Jakštas A. Min. veik., p. 68. 90 „Habitus - ilgalaikių perduodamų dispozicijų visuma, kuri organizuoja praktikas ir vaizdi­ nius, t. y. ikikognityvinės ir motyvacinės struktūros, kurios lemia aplinkos suvokimą, išraišką ir veiksmus“ ir. Gaižutytė-Filipavičienė Z. Pierre'as Bourdieu ir socialiniai meno žaidimai. Vilnius: KFM i, 2005, p. 134. Habitus yra socializacijos padarinys, t. y. įgytas per patirtį, tačiau tapęs tokia neatskiriama žmogaus dalimi, kad jį galima laikyti antrąja prigimtimi. Tai individualizuotas socialumas, leidžiantis žmogui priimti ir suvokti aplinką, orientuotis jį ištinkančiose situacijose.“ (Jakonytė L. Pierre’o Bourdieu literatūros sociologija. Literatūra. Lietuvių literatūros tyrimai: nuo metafizikos iki socialumo. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005, Nr. 47, p. 63). 91 Jakštas A. Min. veik., p. 54.

120

NEPRIKLAUSOMYBES v il t y s

šią bei kitas oponento mintis, akivaizdžiai bylojančias apie meno autonomijos santykinį pobūdį ir laikė Mykolaitį-Putiną teoretiku, diskredituojančiu menui patikėtą pilietinę ir patriotinę misiją. Apibendrinant Mykolaičio-Putino ir Jakšto polemikos meno esmės klausimu vaidmenį lietuvių estetinei minčiai, Mykolaičio-Putino įnašu laikytinas meno esmės (specifikos) klausimo sprendimas kūrinio funkcionavimo plotmėje meno kūriniai apibrėžiami kaip artefaktai, skirti sukelti estetinius potyrius. Meno apibrėžimas nevartojant „grožio“ termino, suponuojančio tam tikras vaizdavimo objekto bei vaizdavimo būdo savybes, leido priešpriešinti norma­ tyvinei meno sampratai deskriptyvinę, kuri aprėpia ir tradicinio, ir modernaus meno reiškinius. Meno autonomijos principo aiškinimas dorovinį vertingumą subordinuojant estetiniam teoriškai grindė trečiajame dešimtmetyje dar aktualią utilitarizmo kritiką.

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

121

3.

KOMUNIKACIJOS TRUKDŽIAI

Lietuvių literatūrinio gyvenimo problemas lėmė keletas aplinkybių. Literatūros rinka buvo dar labai silpna, svarbiausias vaidmuo teko valstybei, bet valstybės parama buvo nesisteminga; specialios literatūrinės spaudos ir originalios gro­ žinės literatūros leidyba - skurstanti; eilės rašytojų pragyvenimo šaltinis, ypač dešimtmečio pradžioje - darbas laikraščių redakcijose91*. Literatūra nepajėgė tenkinti „besirandančios skaitančios visuomenės skonio; leidyboje akivaiz­ džiai stokojama originaliosios prozos, lengvesnio turinio, pramoginės lektūros; vyrauja sunkai skaitoma drama ir elitinė simbolistinė arba avangardistinė poezija“93. Aptardamas literatūrinio darbo profesionalėjimą bei literatūrinio gyvenimo autonomizaciją G. Viliūnas apibendrino: literatūriniame gyvenime išryškėjo „institucionalizacijos apraiškos: literatūra palaikoma, iš dalies išlai­ koma valstybės, virsta savotiška jos kultūrinio aparato dalimi“ ; viena vertus, siekiama sukurti specifinę profesinę kultūrinę aplinką, antra vertus, „junta­ ma merkantilinių tendencijų ir valstybės ideologijos kūrybai keliama grėsmė. Siekiama nuo jų atsiriboti, išsaugoti menininko ir intelektualo laisvę, kritišką santykį su oficialiąja kultūra...“94 1926 m. valstybinis perversmas, įtvirtinęs tautininkų autoritarizmą, „sustab­ dė demokratijos plėtrą, sutelkė vienose rankose viešosios nuomonės kontrolę, o tai savo ruožtu vedė į piliečių ir valstybės tarpusavio susvetimėjimą, silpnino politinius ir moralinius valstybės pamatus“95. Pasak monografijos „Tautiškum o beieškant Antano Smetonos Lietuvoje: tautinių įvaizdžių klausimas“ autoriaus

91 Lietuvoje nebuvo įkurtas Kultūros fondas, nors jo projektas ir svarstytas paskutiniaisiais laisvai išrinkto Seimo darbo metais (tokie fondai tarpukariu sėkmingai veikė tiek Lenkijoje, tiek Latvijoje ir Estijoje); iki 1935 m. nebuvo nuolatinių valstybinių literatūros premijų, stipendijos studijuoti užsienyje skiriamos retai ir nesistemingai, ši pagalba priklausė nuo politinės konjunktūros ar Švietimo ministro geranoriškumo (Viliūnas G. Min. veik., p. 26-27). M Viliūnas G. Min. veik., p. 32. 94 Ten pat, p. 26-27. ” Kuzmickas B. Tautos tapatumo savimonė. Lietuvių savimonės bruožai, p. 75.

122

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

Bernaro Ivanovo, pagrindinis tautininkų nacionalizmo imperatyvas, „tautinės sąmonės gyvybingumo ir išsaugojimo" sąlyga, buvo tautos vienybės idėja96. Ofi­ ciozas Lietuvos aidas aštriai priekaištaudavo menininkams dėl nenoro „tarnauti patriotizmo kėlimui“ ir, esą, jų palaikomos klaidingos pažiūros „apie visišką meno autonomiškumą“97. Menininkai, trečiojo dešimtmečio viduryje prabilę apie „spragos tarp me­ nininko ir visuomenės“ atsiradimą, priežastį regėjo ne tik meninių konvencijų kaitą lydinčiame skaitytojo nesugebėjime pasivyti modernėjančią literatūrą. Mykolaitis-Putinas, sužinojęs, kad Kaune nupirkti tik 8 Vienuolio Raštų III tomo egzemplioriai, su kartėliu konstatavo: „Argi ir Vienuolis nutolęs nuo gyvenimo, argi ir jisai „nesuprantamai“ rašo? Ne, čia kažkokie prakeikti monai užmigdė mūsų tautos protus ir širdis, ir sukamės mes kažkokiam kvaituly be gyvenimo prasmės ir be ateities pasiryžimų.“98 Publicistinio ir meninio žo­ džio ugdančia galia tebesikliaujantys, prieškaryje į kultūrinį gyvenimą atėję, o trečiajame dešimtmetyje kultūros institucijų vadovais, Universiteto profeso­ riais tapę - taigi daugiau ar mažiau įtakingi - menininkai tikėjosi įveikti ver­ tybių hierarchijos nejaučiančio miesčionio „kvaitulį“ ir populiariosios kul­ tūros „monus“99. Pasak Vaižganto, atsakomybė už kultūros stagnaciją tenka 96 Tautininkų (jų ideologai - Antanas Smetona, Izidorius Tamošaitis, ketvirtajame dešimtmetyje Vytautas Alantas) pažiūros apibūdintinos kaip „organiniu visuomenės suvokimu pasižymintis etninis nacionalizmas“: žvelgdami j tautą kaip j „žmogaus prigimties vaisų“, sprendžiant individo ir tautos santykio klausimą, tautininkų ideologai „iškėlė kolektyvą - tautą, kaip organinės visuomenės būvio išraišką, galinčią pasitarnauti bendrų tikslų siekimui“. Šio kolektyvinio būvio garantas yra „tautiškais principais tvarkoma valstybė, kurios interesams paklūsta bet kuris individas. Nepaklūsti valstybei, reiškia eiti prieš tautos interesus bei savo paties prigimtį, kurios vaisius ir yra ta tauta. Tautininkų ideologijoje egzistuoja tarsi uždaras prigimties ratas, kur kiekvienas užima tik jam skirtą vietą, kurią nurodo viską persmelkianti, tik vos apčiuopiama, sodžiaus dvasia persisunkusi pirma­ pradžio tautiškumo dvasios arba, kitaip sakant, tautiškosios sąmonės pajauta. Tautininkai laikė save tikraisiais šios pajautos apologetais, jos nešėjais ne atskiram individui, bet visai savo tautai“. (Ivanovas B. Tautiškumo beieškant Antano Smetonos Lietuvoje: tautinių įvaizdžitį klausimas. Vilnius: Versus aureus, 2005, p. 60, 55). 97 Patriotizmo auklėjimo reikalas. Lietuvos aidas, 1929 03 1 1 . ** Mykolaitis-Putinas V . Min. veik., p. 153. 99 Literatūrologė Loreta Jakonytė pastebi, kad X IX a. pabaigoje susiformavusi inteligento, užsi­ angažavusio tautos, valstybės darbui („kudirkiško“ tipo inteligentai) tradicija modifikavosi, nes

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

123

„keliolikai tūkstančių biurokratinės inteligentijos", kurie yra „kaim o vaikai“ , bet jau praradę vertinguosius mūsų liaudies kultūros bruožus. Beje, įžvalga apie ūkininkiškos, savininkiškos psichologijos paveldą tautos genofondui ne­ prarado svarbos ir mūsų laikais100. Manydamas, kad paveiks ne graudenimai, bet prievarta, patriotas visuomenininkas Vaižgantas ragino valstybinę tarnybą einančius inteligentus, kurie neskaito laikraščių ir „gerųjų grožinės literatūros pavyzdžių“ , laikyti „neištikimais valstybės darbininkais“ 101. Keletą metų vėliau Pradų ir žygių pirmajame numeryje žurnalo redaktorius Faustas K irša rašė: „Patyrėme, kad tautos vadų išnešti idealai pasiliko idealais erdvėse. Laim ė­ jimais naudojasi ne kultūra, dėl kurios kovota, bet gyvenimiškoji aistra [...] Mūsų dienos papuoštos litu arba vekseliu" ir idealistų „keliami pradai, kaip ir mūsų nubudimi žygiai yra toji lietuvių sielos tragedija, dėl kurios negali sutapti lietuvis menininkas su lietuviška visuomene"1“ . Be abejo, tragediją išgyvena menininkas, o ne „litais besipuošianti“ visuomenė, bet „kol esame menininkai, tol tylėti - nuodėmė". Netylėjo KirŠa - poetas, parašęs satyrinę poemą „Pelenai“, netylėjo Praduose ir žygiuose bei kituose trumpai tegyvavu­ siuose leidiniuose (Gairės, Baras, Meno kultūra) pasisakę dvasinės kultūros gynėjai. Ironizuodamas valdininkų nenorą spręsti problemas, Paulius Galaunė rašė, kad dabar jie bus apsaugoti nuo galvos skausmo: rusų žurnale Mokslas ir menas ras pavyzdį, kaip toje „barbarų“ šalyje sprendžiami meno klausimai, kokios valstybės funkcijos remiant meną, kaip visa tai darytina ir jau darom a

intensyviai formavosi miestietijos socialinis sluoksnis, kuris kiekybiškai sudarė mažumą, bet „savo galia bei įtakingumu dominavo socialinėje erdvėje (ypač valdininkų, karininkų luomai), jai buvo „patraukli tradiciją turinti inteligentijos, kaip socialinio ir kultūrinio elito, kategorija, ir kiekvienas bent kiek labiau prasilavinęs žmogus, turįs geresnę tarnybą ar prestižinę profesiją, ėmė vadintis inteligentu“, tokių inteligentų kultūrinį ribotumą kritikavo rašytojai. (Jakonytė L. X X amžiaus ketvirtojo dešimtmečio kartos poetų savivoka. Literatūra, Nepriklausomybės metų (19 18-19 40 ) literatūros studijos. 1999, Nr. 37, p. 46-47). 100Vaitkūnas G. Očerk razvitija estetičieskoj mysly v Litvie. 1972, p. 175 ; Kukulas V. Bailiojo drąsa gyventi. Vilnius: Mažasis Vyturys, 2001, p. 15 8 -15 9 . ,0‘ Tumas J. [Vaižgantas]. Trys ašaros dėl lietuviškos knygos. Kauno naujienos, 1926 0 1 13 . Kirša F. Kultūros darbuose. Pradai ir žygiai, 1926, Nr. 1, p. 5-9.

124

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

Rusijoje103. Atremdamas kultūros valdininkams adresuotus priekaištus Krėvė (greta profesūros universitete dirbęs Švietimo ministerijoje) tvirtino, kad dėl meno stagnacijos nemažai kaltės tenka patiems menininkams, o ne valdžiai. Menininkų organizacijose daug intrigų, didesnės valstybės lėšos negarantuoja kūrybos rezultatų: pavyzdžiui, dailininkai Meno mokykloje gauna nemenkas algas, o į parodas atnešti paveikslai dažnai nepranoksta eskizų lygio. Literatų gaunama valstybės parama menkesnė, o rezultatai svaresni104. Beje, dėl Krėvės straipsnio „M enininkai ir vyriausybė“ sugestijos, jog geresnis aprūpinimas tiesiogiai nelemia kokybės, ir nebuvo ginčijamasi. Ginčijama valdininkų kom­ petencija sprendžiant kultūros politikos, prioritetų joje klausimą105 - šiuos dalykus norėta spręsti įsteigiant konsultacinį organą - Meno tarybą106. Gana demagogišką valdininkų pozicijos argumentą išsakė Jocaitis: projektas net žalingas, nes įsteigus Meno tarybą, dėl menininkų tarpusavio nesutarimų visi būtų padalinti į „išrinktuosius ir atstumtuosius“ '07. Jocaičio požiūriu, kultūros valdininkai geba būti objektyvesni už pripažinimo ir rėmimo nepasidalinančius menininkus. Vyresniosios kartos meninėje savimonėje gyvavusią lietuviško meno sam ­ pratą nuodugniai atskleidė Vaižgantas straipsnyje „Romantiškasis idealizmas grįžta?“ (1927 m.), kuriame „romantizmas buvo aptartas kaip pasaulėjautinis ,0,G-nės [Galaunė P.]. Apie rusų meną. Pradai ir žygiai, 1926, Nr. 1, p. 3 1- 3 2 . m Krėvė V. Menininkai ir vyriausybė. Pradai ir žygiai, 1926, Nr. 4-5. ,w Sruoga B. Musų meno politika. Pradai ir žygiai, 1926, Nr. 1. 1661926 m. buvo įsteigtas Meno departamentas, jam vadovauti paskirtas meno mokyklos direkto­ rius J. Vienožinskis, atsižvelgus į menininkų pageidavimą, suformuotas iš kūrėjų sudarytas pata­ riamasis organas - Meno taryba, įgaliotas teikti rekomendacijas Švietimo ministrui bei vyriausybei meno klausimais, bet jos veikla nespėjo įsibėgėti. Po 1926 m. perversmo Meno departamentas panaikinamas (jo funkcijas perėmė Švietimo ministerijos Bendrųjų reikalų departamentas). Reaguodama į susidariusią padėtį, Meno taryba parengė ir išplatino (Pradai ir žygiai, 1927, Nr. 2) prezidentui bei vyriausybei adresuotą memorandumą, kuriame „nepamirštant paminėti menininkų teisės į savivaldą, įrodinėta, jog Lietuvos sąlygomis tik valstybė pajėgi pasirūpinti menininkais“, „išaiškintas būtinumas valstybės valdymo struktūroje išskirti meno reikalų sferą“ (Jankevičiūtė G. Dailė ir valstybė: Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 19 18 -19 4 0 . Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2003, P* 18-20). w jocaitis V. Spausdiniai. Pradai ir žygiai. Lietuva, 1926 06 o i.

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

125

reiškinys, kaip amžinas ir esminis žmogaus sielos pasireiškimas ir kaip esm in­ giausias lietuviškos kultūros bruožas“ 108. Minėtoje kultūrologinėje studijoje Eu­ ropos civilizacija - tai „idealizmo“ (viduramžiai, romantizmas) ir „materializmo“ epochų kaita, ir po XIX a. materializmo ir pozityvizmo idealizmas į istorijos areną grįžta „Romantiškojo idealizmo, o ne humanizmo ar kuriuo kitu vardu“ 109. Vaižgantui imponavo vokiečių romantikų, visų pirma G. J. Herderio istorijos filosofija: kitaip nei pozityvizmo visuomenės teorijose, kurios, „ignoruodam os žmogaus individualybę su begaliniu jos įvairavimu nori visiškai pavergti asme­ nį kolektyviniam visumui“, romantizme „kosmopolitinė būklė esanti idealus istorijos tikslas“ , kurį pasiekti galima „dirbant skyrium asmeninas, skyrium tautoms“ . „Koks kilnus, koks gražus nacionalizmas romantininkų ideologijoje, kaip jis nepanašus į dabartinį materializmo padarytąjį zoologinį“ 110, - akcentavo Vaižgantas individualizmo - nacionalizmo - universalizmo, t. y. asmens, tautos ir žmonijos, siekių darnos principą. „Romantiškasis idealizmas“ Vaižgantui buvo tautiškumo kaip visuomeninio idealo genezę iš romantikų nacijos teorijos įvardijanti formuluotė, o kadangi lietuvių literatūros istorija neatsiejama nuo tautinės savimonės, jos dalyviai -„rom antikai ir idealistai“ . „S. Daukantas, o ne J. Basanavičius yra „tikrasis mūsų tautiškumo tėvas“ , Vilniaus universiteto romantininkų dvasia ir tradicija mūsų literatūroje išliko gyva iki paskučiausių laikų “ , - samprotavo apie tautiškumo diskurso ištakas Vaižgantas. Į Vaižganto straipsnį atsiliepęs Mykolaitis-Putinas išryškino keblumus, kurie kilo romantizmo terminą vartojant vien tipologine reikšme. Pasak M y­ kolaičio-Putino, romantizmą suprantant tik kaip „idealistinį pasaulėvaizdį“ , nepaisoma romantizmo literatūrinės mokyklos ypatumų, o „kalbant apie lite­ ratūrinį romantizmą, būtinai reikalinga atkreipti dėmesį į nuotaikos, formos ir ypatingai stiliaus klausimus[...]Tas pats idėjinis turinys dėl stiliaus skirtumo ,oSJurgutienė A. Petro Juodelio romantiškojo idealizmo sugrąžinimo koncepcija. Romantizmai po romantizmo. Vilnius: Gervelė, 2000, p. 100. 109Tumas J. [Vaižgantas]. Romantiškasis idealizmas grįžta. Rastai, T. XI. Kaunas, 1928, p. 23. ‘“ Tumas J. [Vaižgantas]. Min. veik., p. 32 -33.

126

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

mene išsiskaidins įvairiomis kryptimis“ 111. Oponuodamas Vaižganto požiūriui, kad „per šimtą metų istorijos mes nerandame nė vieno plyšio mūsų literatūros romantizme“, Mykolaitis-Putinas akcentavo: ne visų X IX a. tautinės savimonės ugdytojų literatūrinės kūrybos „idealizmas yra romantiškas“ (pavyzdžiui D. Poškos bei M . Valančiaus); „grynojo romantizmo“ , išskyrus A. Mickevičių, lietuvių literatūroje nėra buvę; „per Vilniaus universitetą ėjęs romantizmas ano laiko literatūroj reikšmingesnių žymių nepaliko dėl to, kad nebuvo tam paruoštos dirvos“ 112; tik Aušroje atsirado iš romantizmo kildintina nuostata „kurti kultūros vertenybes tautine forma“ . Tas pats ir dėl X X a. pradžios lietuvių literatūros: su romantine dvasia nieko bendra neturi Jakšto estetinės pažiūros bei literatūrinė kūryba, Vydūno (jo filosofiniuose raštuose Vaižgantas įžvelgė vokiečių romantizmo teorijos recepciją) dramų pasaulėvaizdis „visai priešingas romantiškajam chaosui, niveliuoja žmogaus aistrų žaismą“, ne romantikas ir pats Vaižgantas, kuris „Pragiedruliuose“ kurdamas „pasakiškai romantišką Varduvų kraštą, tuo pačiu metu tarsi bando nuplėšti nuo jo paslaptingumo skraistę". Simptomiška, kad Vaižgantas tyla apėjo Herbačiausko figūrą. M yko­ laitis-Putinas Herbačiauską laikė „tautiškai savitos formos“ klausimą iškėlusiu neoromantizmo teorinės minties pradininku, o literatūrinio neoromantizmo pradininkais - Krėvę ir Girą. Turint omenyje, kad ir Sruoga, ir Mykolaitis-Pu­ tinas identifikuodavosi su neoromantizmu, o ne simbolizmu, pastarojo ištara „neoromantizmo atmainos naujojoje lietuvių literatūroje ligi paskutiniųjų laikų leidžia dar vis naujų atžalų“ galėtų būti suprasta kaip impresionizmą bei simbolizmą absorbavusio neoromantizmo perspektyvumo patvirtinimas113. 1,1 Mykolaitis-Putinas V. Raštai. Estetika, p. 201. “ * Pastebėtina, kad mūsų dienų literatūrologijoje laikomasi panašaus požiūrio: „Europos litera­ tūros srovės bei kryptys lietuvių literatūrą veikė tuo metu, kada ji dar nebuvo pasiekusi būtinos aukštumos, nepradėjusi normaliai funkcionuoti“ ir Vilniaus romantikų mokykla „turėjo daugiau ideologinę ir apskritai kultūrinę, o ne literatūrinę stilistinę reikšmę“ (Lietuvių literatūros istorija, p. 267, 269). “ »Neoromantizmo raidoje skiriami trys etapai: 1. Modernusis romantizmas - J. A. Herbačiauskas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Vydūnas, V. Krėvė, L. Gira, Vaižgantas, Šatrijos Ragana; 2. Romantiškasis modernizmas (simbolizmas, impresionizmas) - B. Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas,

n e p r ik l a u s o m y b e s v il t y s

127

Vaižganto „romantiškojo idealizmo“ sampratoje Mykolaičio-Putino labiausiai netenkino tai, kad liko nereflektuotas literatūrinės savimonės pokytis - nuo Maironio kartos „tautinio romantizmo“ į neoromantizmą. X X amžiuje į literatūros istorijos areną atėjęs neoromantizmas, kaip aiškino Vaižgantas - tai romantiškos pasaulėjautos („romantiška mums rodos, kas tik atmina mums nekaltybę, laisvę, grožį, įkarštį dirbti ir laimėti“ ) kultivavimas: atsisakoma utopinių „puolimų į bekraštybes“ ir „romantizmo žymių rasis rea­ listų raštuose ir tikro realizmo romantikų raštuose“ . „Neo - romantizmas, kuris dabar atgyja Europoje, žinoma, savotiškai, sulig laiko ir vietos modifikuosis, vengs X IX šimtm. savo padarytų apsirikimų, įneš naujų pataisų. Svarbiau bus, ir jau yra, kad būsime tik viena akim įsižiūrėję į savo tautos praeitį, ios gražybę ir kilnybę, o antra žiūrėsime į gerą jos ateitį. Tautos rūmą, tautišką valstybę statysimės senaisiais istoriniais pagrindais, bet jau naujomis priemonėmis, naujas išvesdami sienas ir naujomis apkepurėdami idėjomis“ 114, - skelbė Vaižgantas meno, išreiškiančio naujus nacionalizmo vaizdinius, kryptį - romantizuotą realizmą. Pasak literatūrologo Vytauto Kubiliaus, „[rjom antinis mentalitetas, išsižadėjęs vakarietiškų beribiškumo ir individualizmo gelmių ir susitelkęs į tautos apoteozę, kaip reikalavo žiaurūs istorijos kataklizmai, stipriai įaugo į lietuvių literatūros vidinę sanklodą“ 1*5. Vaižganto „romantiškojo idealizmo“ program oje menui skirta „tautos rūmo“ statybos misija netruko virsti propagandine, atstovaujančia valstybės ideologijai Kauno universitete 1929 m. surengtame romantizmo literatūriniame teism e116 imtasi kvestionuoti amžininkų kuriamo romantizmo pretenzijas į nacionalinės tradicijos ir vienintelės nacionalinio meno krypties atstovavimą. F. Kirša, I. Šeinius, J. Lindė-Dobilas; 3. Romantiškasis postavangardizmas - B. Brazdžionis, Aistis, A. Miškinis, K. Boruta, iŠ dalies S. Nėris (Jurgutienė A. Neoromantizmas. Lietuvių literatūros enciklopedijūy p. 35$). ,,4Tumas J. [Vaižgantas]. Min. veik., p. 32. ,,s Kubilius V. Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje. Vilnius: Amžius, 1993, p. 20. 1,6 Lietuviškojo romantizmo literatūrinį teismą surengė 1929 m. Humanitarinių mokslų fakulteto literatų grupė Ekspress, kurios iniciatoriai buvo B. Raila, A. Venclova; jaunieji literatai kritikavo lietuvių romantikus ir simbolistus. (Jakonytė L Min. veik., p. 60).

128

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

Dabartinį lietuviškąjį „romantizmą“ maitinantis patriotizmas tėra „tuščias mai­ šas“ , ideologija be gyvybingų idealų, - teigė Herbačiauskas, kurio įsitikinimu, neoromantikams turėtų rūpėti „tautos skausmas“ , t. y. egzistencinis lygmuo, o ne patriotinė retorika. Straipsnyje „Vincas Krėvė-Mickevičius ir mūsų laikai“ jis kritikavo misteriją „Likim o keliais“ - kūrinį, kurį oficialioji literatūros kritika aukštino kaip laimėjimą atskleidžiant tautos „istorinį likimą“ ir „ateities kelius“ . Herbačiauskas išsakė taiklios kritikos: nuo kaltinimų politiniu naivumu dramos autorių gelbsti nebent tai, kad ateities projektai skelbiami alegorinio veikėjo piemenėlio lūpomis; kūrinyje, pavadintame misterija117, Krėvė „piemenėlio pasaulį“ naudoja tik sceniniams efektams. Herbačiauskas ragino ideologizuo­ tų misterijų autorius Krėve, Vydūną, Girą mesti „pigią maskaradomaniją su prabočių šešėliais“ (aliuzija į Vydūno dramos pavadinimą). „Maskaraduodami liaudies sielos pasaulį kai kurie mūsų „neoromantikai“ tik žemina mūsų liaudį. Jų „dvasios“ kalba tokias žurnalistiškas nesąmones, kad gėda, koktu darosi“ 11*. Nūdienos literatūrologų požiūriu, neoromantinio simbolizmo draminiai kū­ riniai iš tiesų nestokojo iliustratyvių apibendrinimų“ 9. Išsamiai „tautinio romantizmo“ apgynimo argumentus išdėstęs viduri­ niosios kartos teatro ir literatūros kritikas Vytautas Bičiūnas, kaip ir V aiž­ gantas, „tautinio romantizmo“ terminu aprėpė visą literatūrinį tautiškumo diskursą. Taip suprastai romantizmo paradigmai jis priskyrė ne tik tarpukario literatūros mokslui abejonių nekėlusį Maironį, bet ir kultine tautinio atgimi­ mo figūrą - Kudirką. Pasak Bičiūno, Basanavičius buvo tautinės ideologijos formuotojas, o „Kudirka užinicijavo tautišką romantizmą ir idealizmą kaip 1,7 „Lietuviškose misterijose susiformavo savitas modernios dramos žanras, atspindintis XIX a. pab. Europos dramaturgijos pokyčius“ ; misterijose „vaizduojama tautinės tapatybės suvokimo raida, herojus stengiasi suprasti, ką jam kalba tautos dvasia“, „vaizduojamų įvykių sąlytis su metafiziniu pasauliu atsiveria per veikėjus, reprezentuojančius tautos dvasią“; iškeliama kūrybos reikšmė - „tautą sutelkia ir prie jos išlikimo prisideda sąmoningas įsipareigojimas kūrybos žygiui („Nuvainikuotoji Vaidilutė"), naujo kūrybos žodžio paieškos („Likimo keliais“)“ (Martišiūtė A. Pirmasis lietuvių dramaturgijos šimtmetis. Vilnius: LLTI leidykla, 2006, p. 15 7 —159). ” • Herbačiauskas J. A. Erškėčių vainikas, p. 424. "* Butkus V. Gyvas veikėjas ar sąlyginė figūra?, p. 190-200.

n e p r ik l a u s o m y b e s v il t y s

129

literatūros kryptį, ankštai surišdamas ją su gyvenimu ir tuo užakcentuoda­ mas tariamą „pragmatizmą“ ir „utilitarizmą“ 120. Taigi oponuodamas „tautinio romantizmo“ kritikams Bičiūnas pasitelkė Kudirkos autoritetą, kuris neleistų abejoti, kad patriotinis angažavimasis, socialinės aktualijos yra įteisintos kaip lietuvių literatūros tradicija. „Tautos kultūrinimo, Vilniaus vadavimo idėjos, net - jei norite - kėlimas medžiagiškos krašto gerovės - yra to romantizmo gyvos sudedamosios dalys, jungiančios jį su gyvenimu labiau, nei bet kuri kita srovė, besistengianti suvokti kokį ten „dienos tempą“ , neaiškų, nesuprantamą ir bent (mažų mažiausiai) nesupuolantį su mūsų krašto gyvaisiais intere­ sais. Šit kodėl, manding, tautiškas romantizmas ir idealizmas tebeplaka tokiu gyvu pulsu, tebeviešpatauja mūsų literatūroje, lygiai prozoje ir poezijoje121, įrodinėjo jis Krėvės, Giros, Vaičiūno atstovaujamos ir autoriams politinius dividendus kaupiančios trečiojo dešimtmečio „romantiškosios“ literatūros visuomeninį potencialą. Replika, kad ji adiepia gyvenimo problemas geriau nei „dienos tempą“ bandanti išreikšti srovė, buvo adresuota avangardistams, dar keturvėjininkų sąjūdžio laikais paskelbusiems romantizmą miesčionišku, liaudžiai nesuprantamu. Tačiau labiausiai Bičiūnui rūpėjo atremti priekaištus dėl propagandiškumo bei literatūrinio epigoniškumo. Jis sakėsi nepritariąs pernelyg stipriam „viešųjų obalsių“ skambėjimui amžininkų kuriamoje „tau­ tinio romantizmo“ literatūroje ir neneigiąs, kad joje yra antraeilių kūrinių122. Atkreipė oponentų dėmesį į tą aplinkybę, kad į akademinę literatūros istorijos programą pateko tautinio sąjūdžio laikais reikšminga, bet menko m eninio lygio kūryba, ir tai, esą, sukėlė jaunimo nusistatymą „prieš visa, kas tautiška, patriotiška, romantiška“ . „Tautinio romantizmo“ anachronizmas ir lietuvių meno orientavimas tikro­ vės ir idealo antinomiją reflektuojančios kūrybos linkme tapo teorinių svarstymų tema jaunosios, ketvirtajame dešimtmetyje į meninį gyvenimą įsijungusios, '"B ičiūn as V . Romantizmas bei tautiškasis idealizmas. Židinys, 1929, Nr. 3, p. 263. **' Ten pat, p. 232-233. ’“ Bičiūnas V. Literatūros gairėmis. Gaisai, 1930, Nr. 8, p. 341.

130

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

kartos123 grupėje, leidusioje žurnalą Piūvis. Žurnalo redaktorius, humanitari­ nio fakulteto studentas Petras Juodelis suformulavo „neoromantinio diskurso finalinės fazės"124 (arba neoromantizmo, pasiekusio „romantiškojo postavangardizmo“ etapą)125 programą. Juodelis, kurio straipsnio „Romantiškas idealizmas grįžta...“ (pavadinimas toks pat kaip ir Vaižganto, tik baigiamas daugtaškiu, o ne klaustuku), prieina prie išvados: „gyvenime bedugnė tarp tikrumos ir idealo yra tiek didelė, kad užpildyti jos kokiais nors pereinamaisiais laipsniais nėra galima“ todėl „pozityviško idealo išstatymas būtų tik nevertas kompromisas tikrumos atžvilgiu“ 126. Komprom isų kelias tegali būti toks, kaip karjeristus sugėdinančio Vaičiūno (tarimą omenyje drama „Karjeristai“ ) - jis „veda prie visuotino miesčioniško dumblyno, išpuošto visomis galimomis pilietinėmis ir tarnybinėmis dorybėmis“ 127. „Miesčioniško dumblyno“ metafora išryškino socialines ir kultūrines įtampas. Juodelis aiškinosi, kodėl meno kaip tautos mokytojo misija tebesivadovaujantys vyresnės kartos menininkai atsidūrė kūrybinėje aklavietėje: jų patriotinis entuziazmas, noras garsinti Lietuvą dvasinės kultūros pasiekimais, raginimai skaityti lietuvių rašytojų knygas nepateisino lūkesčių - „knygos nesirašo“ . Be­ lieka „atsikratyti patriotizmu, kuris šiandien pas mus yra tik akmuo prie kojų kuriančiai asmenybei", nes, pasiekus politinę nepriklausomybę, jis nebegali išlikti kūrybinį įkvėpimą žadinančiu, herojišku idealu. Dabar Tėvynei neberei­ kia aukų, reikalingi paklusnūs, savo pareigas atliekantys piliečiai - straipsnyje 1,3 »Apie 19 2 7 -19 2 8 literatūriniame gyvenime ima rodytis nauja gausi literatų karta, užaugusi jau nepriklausomos valstybės sąlygomis - Juozas Grušas, Juozas Ambrazevičius. Juozas Keliuotis, Jonas Kossu-Aleksandravičius (Aistis), Salomėja Nėris, Antanas Miškinis, Antanas Vaičiulaitis, Bernardas Brazdžionis, Pulgis Andriušis, Petras Cvirka, Kostas Korsakas, Antanas Venclova ir kt. Dešimtmečių sandūroje ji pasireiškia savo grupiniais leidiniais (Pjūvis [pagal tuometinę rašybą Piūvis], 19 2 9 -19 3 1; Granitas 1930; Trečias frontas 19 3 0 -19 3 1) ir antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu, įsiliedama į egzistuojančias leidybines ir organizacines struktūras, tampa svarbiausia varomąja literatūrinio gyvenimo ir literatūros proceso jėga“ (Viliūnas G. Min. veik., p. 13). m Jurgutienė A. Petro Juodelio romantiškojo idealizmo susigrąžinimo koncepcija, p. 108. ,w Jurgutienė A. Neoromantizmas, p. 355. 116Juodelis P. Romantiškasis idealizmas grįžta... Pjūvis, 1929, Nr. 1, p. 72. 1,7 Juodelis P. Laiškas p. Kiršai. Piūvis, 1929, Nr. 1 , p. 7.

NEPRIKLAUSOMYBES VILTYS

131

»Laiškas p. Kiršai“ samprotavo Juodelis. Ir retoriškai klausė satyrinės poemos „Pelenai“ autoriaus, kam jis kritikuoja Lietuvos visuomenę, jei „dabartinioji mūsų tautinė rutina - tie visi maži įstaigų ir ne įstaigų žmoneliai, kurie gyvena ir triūsia vienu tikslu - apsirūpinti save materialiai ir patogiai gyventi - yra tik išdava nuosaikaus rutuliojimosi mūsų tautiškai valstybiškos idėjos, kurios Tamsta laikaisi ir iš kurios išeidamas svaidai perkūnus į tamsiąją m inią“ 128. N e­ priklausomoje Lietuvoje augusios, čia aukštąjį išsilavinimą įgijusios, į kultūrinį gyvenimą trečiojo dešimtmečio pabaigoje įsijungusios literatų kartos socialinės refleksijos - be patriotinių sentimentų. Pasak Juodelio, Lietuvoje „kapitalizmas turėjo pasidaryti gyvuliškai agresyvus vietoj agresyvumo racionališko, kaip kraštuose su kultūrine praeitimi“ , mūsų visuomenė neturi „kultūrinių tikslų“ , mūsų miesčioniškumas „tamsus“ 129. Cituotame straipsnyje „Perm anentinis krizis“ , kuriuo 1930 m. Juodelis įsijungė į spaudoje pasirodžiusius svarstymus dėl „literatūros krizės“, samprotaujama apie komunikacijos trukdžius: m e­ nas - tai „būdas perduoti artimui savo jausmo pilnumą“ , jis turėtų suartinti „kultūrinę bendruomenę“ reikia, kad „atsirastų žmonės, galintys priimti, ką teikia menas“, kontakto nebuvimas pražūtingas1*0. Juodelio tvirtinimu, Lietuvoje menininko ir publikos santykiai nebuvo patenkinami net ir X X a. pradžioje, nes, pavyzdžiui, Čiurlionis ir Pirmojo baro modernizmas buvo toleruojami su išlyga dėl patriotinės svarbos. Juo komplikuotesnė susikalbėjimo galimybė dabartinėje - buržuazinėje, - primena Juodelis, - visuomenėje. Joje „nekul­ tūringumas išsikovojo savo teisių deklaraciją“ , meno vartotoju tapo ne tik dvasinių vertybių prioritetą pripažįstanti jos dalis, bet ir visuomenės sluoks­ nis, kurio kultūriniai poreikiai apsiriboja pramoga. „Nenuostabu, kad mūsų menas, neturėdamas klausytojo ir gyvendamas tik iš individualaus menininko talento kapitalo, turėjo parodyti dekadanso žymių. [..] Menininko atitrūkimas nuo savo visuomenės bendrai turi išsidirbęs kūryboj tam tikrą formą. M es ją " ‘ Ten pat, p. 6. " ’ Juodelis P. Permanentinis krizis. Gaisai, 1930, Hr. 9 -10 , p. 440. ,J0Ten pat, p. 437-438.

132

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

vadinam bendru romantizmo vardu, nors ji gali turėti ir siauresnį nusakymą simbolizmas, ekspresionizmas, impresionizmas.“ '3* Menininkas „neturi ką veikti buožių ir valdininkėlių pasaulyje“ , jam belieka laikysena bei jausena, neigianti „iš viso gyvenimą, kaip nepataisoma bloga, kaip užkrautą žmogui iš viršaus naštą, išbandymų kelionę ir 1.1.“ 132, - rašė apie menininko ir visuomenės santykius Piūvio programos, išreiškusios ketvirtojo dešimtmečio kartos kūrybines aspiracijas, autorius. Kaip nurodo šios poetų kartos savivoką tyrinėjusi Loreta Jakonytė, joje būta dvilypumo, atotrūkio „tarp deklaruojamo bohemos turinio ir pozityvaus nusiteikimo“ . „Antimiesčionišką poetų pozą tiesiogiai veikė manymas, kad poetas yra iš principo atstumtas miesčioniškos visuomenės“ , kad yra „nereikalingas pranašas“, bet konkrečioje literatūrinio gyvenimo veikioje bandė ieškoti išeities iš konfliktiško santykio su visuomene - „randasi daugybė poetų publicistikos straipsnių, kritikuojančių valstybės ir jos žmonių veiksmus“ 133. Lyrinis subjektas atribojamas nuo eilėraščio autoriaus - Jonas Aistis savo knygoms rašomuose prologuose teigė, kad „jo eilės yra rašalo, o ne kraujo tikrovė“ . Ir kreipėsi į skaitytoją, siūlydamas, anot Elenos Baliutytės, „savo poeziją suprasti ne tik kaip psichologinę realybę, bet ir kaip tekstą, kaip „sukurtinį“ produktą, t. y. siūlydamas modernaus skaitymo kodą“ 134. Mūsų nagrinėjamai temai svarbu, kad poezijos kūrinys kaip „rašalo tikrovė“ nebegali būti aiškinamas individualizmo / visuomeniškumo priešpriešą pripažįstančioje tradicijoje, todėl ir meno visuomeninio angažuotumo (arba atsisakymo nuo jo) klausimas tampa nebeaktualus. Trečiojo dešimtmečio literatūros proceso dinamika bei įvairialypiškumas, nacionalinės literatūros pasiekimai (simbolistinė poezija), literatūros kritikos profesinis lygis - visa tai, gretinant literatūrą ir dailę, buvo pirmosios nau­ dai. Šios aplinkybės bei literatūros ir dailės, kaip menų rūšių, funkcionavimo ,MTen pat, p. 443. 1,1 Juodelis P. Romantiškasis idealizmas grįžta... p. 72. ,w Jakonytė L. Min. veik., p. 49 ,53, 55. iy* Baltutytė E. Liepsnojanti ir žydinti Jono Aisčio poezijos šalis. Jonas Aistis. Užgesę chimeros akys. Vilnius: LLTI, 2005, P« 13 -

NEPRIKLAUSOMYBES VILTYS

133

visuomenėje ypatumai lėmė, kad meno ir visuomenės santykių klausimai, pribrendę trečiojo dešimtmečio pabaigoje, dailės teorinėje savimonėje įgavo kitokį pavidalą, negu kad literatūros. Trečiojo dešimtmečio literatūroje ženklius pėdsakus paliko avangardizmas. Literatūros mokslininkų darbuose kvestionuojamas nusistovėjęs avangardistų vertinimas, t. y. požiūris, jog jie daugiau deklaravo naujas menines idėjas, negu jas realizavo; avangardizmas imamas laikyti esminiu lietuvių literatūros žings­ niu, dabartinio meninio pasaulėvaizdžio pradininku135. Prieinama išvada, kad keturvėjininkų poetinė programa „atsiskleidžia kaip fundamentali X X a. lietuvių poezijos mokykla“ 136. Novatoriams teko adaikyti literatūrinės bendruomenės kritiką, bet jau 1927 m. Keturių vėjų literatūriniame teisme buvo pripažinti jų nuopelnai gaivinant literatūrą*37. Literatūros avangardistai, maištavę prieš neoromantikų ir simbolistų kūrybos elitiškumą, siekė „išsprogdinti ankstesniąją estetiką bei poetiką ir pakeisti jas naujomis, išplėsti meno galimybių skalę“ ir įtvirtinti „naują ir šiuolaikišką rašymo būdą (žemiškų, gyvenimišką, demokra­ tišką kūrybą)“ 138. Revoliucijos idėja keturvėjininkų programoje - tai bohemos maištas prieš miesčionis, „dadaistinė revoliucija“, „politinių, kultūrinių ritualų pompastikos simuliacija, parodija, iki kraštutinumo išdidinta konfrontacija bet kokioms konvencijoms“ 139. Keturvėjininkai skelbėsi einą „su demokratija, su darbo žmonėmis“ , bet jų modernistinė poezija ir proza buvo suprantama tik išsilavinusiam skaitytojui. Jie darė „revoliuciją mene“ , o „revoliucinio m eno“ uždavinių ėmėsi Trečias frontas1**. Antrosios avangardizmo bangos atstovai vadovavosi meno klasinio sąlygotumo postulatu, po žurnalo uždarym o pa,MStriogaitė D. Avangardizmo sūkuryje. Lietuvių literatūra. 3-iasis dešimtmetis. Vilnius: LLTI, 1998; Zürcher O i. Lietuvių avangardo pavasaris. Vilnius: LLTI, 1998; Viliūnas G. Keturvėjininkų poetinės programos sandara. Modernizmas lietuvių literatūroje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003, Nr. 45. 1,6 Viliūnas G. Keturvėjininkų poetinės programos sandara, p. 164. ‘"G u d aitis L Permainų vėjai. Vilnius: Vaga, 1968, p. 8 5 -8 9 ,13 8 -13 9 . ,J* Striogaitė D. Min. veik., p. 145. *w Viliūnas G. Min. veik., p. 6 1. 140Striogaitė D. Min. veik., p. 118 .

134

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

žangių visuomenės jėgų kūrybos metodu skelbė socialinei kritikai užsianga­ žavusį realizmą ir atsisakė modernizmo kaip buržuazijos klasinius interesus užmaskuojančio „grynojo“ meno. Buvę keturvėjininkai rinkosi kitokį meno suartinimo su gyvenimu kelią: „būtent į populiariąją spaudą pakrypo dauge­ lis trečiojo dešimtmečio avangardistų. Tai gana būdinga naujovių godžiam demokratiškos ideologijos literatūriniam sąjūdžiui“ . Trečiojo dešimtmečio pabaigoje populiarioji spauda sukuria „savitą rašytojo feljetonisto, dienos aktualijų metraštininko, humoristo tipą [...] Spaudos rinkos skatinami gimsta populiariosios literatūros žanrai - laikraštinė poema (K. Binkis), sensacinis, erotinis romanas (j. Marcinkevičius, T. Tilvytis).“ *41 Tarpukario dailės procesą tyrinėjusios Jolitos Mulevičiūtės tvirtinimu, „modernistinės tarpukario dailės plėtotė maždaug tokia: trečiajame dešimtme­ tyje - įsibėgėjimas, pasireiškęs daugiausia idėjų ir intencijų pavidalu; pirmojoje ketvirtojo dešimtmečio pusėje - veržlus kūrybinių principų įgyvendinimas; vėliau - atoslūgis ir besitvenkianti tradicionalizmo banga..."141*Trečiajame dešimtmetyje modernizmo ideologija „plito sparčiau nei keitėsi vaizdinės išraiškos būdai“, o kūryba „labiau priminė fin de siècle meninių proveržių dvasią, nei X X a. pradžios avangardistų akibrokštus“ , be to, „ne vienas dar­ bas, publiką šokiravęs deformuotu realybės atvaizdu, tebuvo įsidrąsinusio diletanto kūrinys...“ 143 Dešimtmečio pradžioje surengtose parodose negausūs ekspresionistiniai (šis terminas buvo taikomas postimpresionistinėms kryp­ tims apskritai) tapytojų eksperimentai sulaukė dienraščių recenzentų - dažnai apie dailę mažai išmanančių žmonių - puolimų, raginta neįsileisti į tautinę kultūrą nuo civilizacijos ligų kenčiančios Europos ,,-izmų“ . Recenzuojantieji parodas palankiai atsiliepdavo apie kūrinius „tautinėmis“ temomis: tėviškės grožį idealizuojantys gamtovaizdžiai, neoromantiniai ikonografiniai motyvai

141 ViliOnas G. Literatūrinis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940), p. 39. 141 M ulevičiūtė J. Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 19 18 -19 4 0 , p. 19 6 197.

,4,Ten pat, p. 92-93.

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

135

„neišprususiai mene visuomenei, o ir oficialiajai kritikai buvo tautiškumo etalonas” 144. Trečiojo dešimtmečio parodų žiūrėtojai „apskritai nesigilino j meninės formos pobūdj ir kokybę” , nepriklausomai nuo to, ar forma realistinė, ar kiek sąlygiškesnė, dėmesio kūrinys sulaukdavo dėl savo turinio145. Valstybės mecenatas buvo silpnas, parduodami kūrinius dailininkai „tegalėjo orientuotis į palyginti menkų pajamų ir riboto skonio tautietį“ ir neretai tai leido tenkintis „diletantišku ir atsainiu požiūriu į kūrybą dėl duonos kąsnio” 146. Gretinant literatūrą ir dailę, konstatuojant pastarosios lėtesnę procesų dinamiką14714 8bei konservatyvumą, reikia atsižvelgti ir į tai, kad dailininkų kū­ rybos produktas labiau priklausė nuo vartotojo negu rašytojų. Lietuvių poetų, prozininkų kūrinių publikavimas trečiajame dešimtmetyje nebuvo reikšm in­ gesnis pajamų šaltinis periodinei spaudai bei leidykloms, gaudavusiom s ir valstybės paramą. Be to, jei, tarkim dailininko profesinį prestižą menkinantis paveikslas galėjo likti pirkėjo namuose ir nepatekti į viešum ą, spausdinto žodžio atsidūrimas literatūrinės bendruomenės akiratyje labiau įpareigojo paisyti meninio lygio. Dailininkų abejingumas formos problemoms - o „form oje stipriau plakas visuomeninio gyvenimo pulsas negu siužete” - rodo, kad „m ūsų visuomenės sluoksniai, su kuriais menininkai santykiuoja, nėra gaivinami jokių idealų, jų dvasios šaltiniai yra išsekę“ ir „(bjeveik visa mūsų dailė yra svyravim as tarp naivaus realizmo ir impresionizmo, atmiešto gera sentim entalizmo doze, sentimentalizmo, kurį galima būtų pavadinti lietuvišku” 14®. Taip 1928 m ., pa­ sibaigus pirmajam nepriklausomos valstybės gyvavimo dešimtmečiui, lietuvių dailės būklę diagnozavo Ignas Šlapelis, svarbiausių trečiajame dešimtmetyje teorinių straipsnių dailės klausimais autorius, tapytojas ir dailėtyrininkas, 144X X a. lietuvių dailės istorija, T. 1, p. 124. 145 Mulevičiūtė J. Min. veik., p. 30. 144Ten pat, p. 47. 147 į trečiojo dešimtmečio dailės inertiškumą, gretinant ją su veržlesne, gilesnes tradicijas turinčia literatūra, yra atkreipusi dėmesį Mulevičiūtė (Mulevičiūtė J. Min. veik., p. 93). 148šlapelis I. Lietuvių meno kultūra. Židinys, 1928, Nr. 5, p. 392.

136

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

prieškaryje klausęsis meno istorijos ir kultūros filosofijos paskaitų Sorbonoje, dėstęs dailės istoriją Kauno meno mokykloje (nuo 1929 m. - jos direktorius). Šlapelis neslėpė kompiliatyvaus savo rašinių pobūdžio, naudojosi įvairiais teoriniais šaltiniais: marksizmo, rusų krikščioniškojo filosofo Nikolajaus Berdiajevo, poeto simbolisto Andrejaus Belyj, vokiečių psichologistinės estetikos atstovo Gustavo Theodoro Fechnerio. Jam rūpėjo išsakyti požiūrį, kad meno raidą būtina įtraukti į „istorinių būtinumų“ grandinę, jog socialinių veiksnių nagrinėjimas leidžia suprasti meno būklę ir prognozuoti pokyčius. Teorija, laikanti filosofiją bei meną nuo ekonominių santykių priklausančio „ants­ tato“ dalimi, kaip ir imanentinius meno raidos dėsningumus tepripažįstanti teorija, klaidingos tik „kraštutiniuose savo pasireiškimuose“ . Kraštutinumas pripažinti tiesioginę ekonomikos ir politikos įtaką menui, nes, kaip aiškina Šlapelis, cituodamas rusų marksistą Georgijų Plechanovą, „visuom eninių santykių kitimai gimdo įvairių veiksnių (faktorių) ir kuris iš tų veiksnių tam tikru momentu stipriau paveiks meną, literatūrą ir 1.1. - tai pareis nuo dau­ gelio antraeilių ir trečiaeilių priežasčių, visai neturinčių tiesioginio santykio su visuomenės ekonomika“ '49. M eno srovių kilmės reikia ieškoti ideologijoje, suprantamoje kaip epochos filosofijos, mokslo suformuojamas pasaulėvaiz­ dis. Tad tarp „iš filosofijos konkretaus pasaulio išnykimo, iš vienos pusės, ir gamtos formų išnykimo arba jų sudarkymo ir formalizmo įsigalėjimo, iš antros pusės, yra ne tik analogijos, bet ir kauzualinės giminystės.“ 150 Pasitelkęs Berdiajevo renesansinio humanizmo žlugimo koncepciją Šlapelis pasakojo apie „gamtinio“ žmogaus išaukštinimo prieš „dvasinį“ padarinius, t. y. humanizmo virsmą savo priešingybėmis - „viršžmogišku“ Nietzsche’s individualizmu bei Marxo individo paaukojimu kolektyvui. Džiaugsmingas žmogaus santykis su gamta virto pragmatišku mokslininko tyrinėtojo santykiu, o vėliau - kova prieš gamtą su mašinos pagalba151. X X a. buržuazija „atsiraugėja komfortu“ , Šlapelis I. Konstruktyvizmas vaizduojamajame mene. Kultūra, 1928, Nr. n , p. 467-468. 150Šlapelis I. Mūsų laikų modernizmas mene. Židinys, 1934, N r 2, p. 160. šlapelis I. Menas ir visuomenės idealai. Logos, 1928, Nr. 1, p. 17 1.

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

137

menas jai tėra „gastronominis delikatesas“, šį požiūrį stengiamasi primesti visuomenei - cituodamas Belyj ištaras kritikavo jis prabangos ir pertekliaus padarinį - „grynąjį“ meną. „Grynuoju“ menu Šlapelis laikė ir rafinuotą estetizmą, ir banalius miesčionio meninius poreikius tenkinantį „naivų“ realizmą: ir vienas, ir kitas, nors dėl skirtingų priežasčių, nesugestijuoja visuomeniškai reikšmingų išgyvenimų. Straipsnyje „Ateities meno gairės“ rašoma apie Eu­ ropos socialinių procesų raidą turto ir skurdo kontrasto sumažėjimo linkme, tad meno ateitis - milijonams vidutiniškai turtingų žmonių skirta dailė ir „menas turės iš buduarų ir miesčioniškų salioniukų eiti viešumon: į aikštes, gatves, į geležinkelių stotis, į prieplaukas, [...¡visur, kur žmonės dirba, keliauja, ilsisi“ ; meno kūriniai bus visuomenės nuosavybė ir „tam nebūtina įsivaizduoti komunizmo šmėklą“ 15152. Panašus turėtų būti ir Lietuvos meno kelias. Juolab kad mūsų nepalietė modernizmo kraštutinumus sukeliantis civilizacijos liguistumas - „pragariškas gyvenimo ritmas, visiškas nuo gamtos nutolimas, gyvenimo sumechanėjimas, be to, iš vienos pusės prabanga, o iš kitos - skurdas be ribų...“ *53 Lietuvoje nėra „prabangoje skęstančio“ sluoksnio, kurio poreikius tenkina „grynasis“ menas. Dar ilgai liksime pusiau natūrinio ūkio šalimi, o smulkus pram onininkas, ūkininkas, nenutraukęs „intymiško ir konkretaus“ santykio su savo darbo produktais ir aplinka, iš esmės skiriasi nuo stambiosios buržuazijos atstovo, niekad net nemačiusio anglies kasyklų, kurios jam teikia pelną. Taigi „įvairus santykiavimas su gamta, su daiktais išdirba įvairias ir pasaulėžvalgas, nuo ku­ rių pareina tokių ar kitokių meno formų reikalavimas“ *54. Šlapelio raginim ai atsiriboti nuo „subankrutavusio“ visuomenės sluoksnio, išeiti iš „miesčioniškų saloniukų“ ir ieškoti „savo laiko reikalavimus“ išreiškiančių „m eno form ų“ *55 iš pirmo žvilgsnio primena avangardistinį diskursą. Bet Šlapelio nurodom as 151 Šlapelis I. Ateities meno gairės. Meno kultūra, 1928, Nr. 6, p. 4,6 . šlapelis I. Mūsų laikų modernizmas mene. Židinys, 1934, Nr. 2, p. 163. ,Mšlapelis I. Sąlygos vaizduojamajam menui tarpti Lietuvoje. Meno kultūra, 1928, Nr. 1, p. 1 2 - 1 3 . Šlapelis I. Lietuvių meno kultūra. Židinys, 1928, Nr. 5, p. 39 1-39 2 .

138

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

dailės suartinimo su visuomene kelias - be jokių kairuoliškų pasaulėžiūrinių implikacijų ar avangardistinės „revoliucijos mene“ . Siūloma plėtoti viešosioms erdvėms ir masiniam žiūrovui skirtas dailės šakas ir, kaip tai vyksta Euro­ pos dailėje, pasinaudoti modernizmo laimėjimais. Šlapelio požiūriu, Europos menas, pasisėmęs naudingos patirties iš modernizmo eksperimentų, pasuko „susitaikymo su vaizduojamybe“ linkme ir turėtume sekti šiuo pavyzdžiu156. Šlapelio, tarp valdininkijos viršūnių asmeninių ryšių turėjusio Meno mokyklos direktoriaus, požiūris į lietuvių dailės perspektyvas, reikia manyti, turėjo įtakos sprendžiant valstybės paramos dailei klausimus - dėmesį monumentaliajai dekoratyvinei bei taikomajai dailei.

Straipsnį „Konstruktyvizmas vaizduojamajame mene“ Šlapelis baigė teiginiu, jo g konstruktyvistai „savo eksperimentų neišsižada, bet rado kelią ir galėjimą savo eksperimentus ir iš jų plaukiantį patyrimą įvesti į vaizduojamąjį meną ir sutaikyti juos su vaizduojamybe“ (Šlapelis 1. Konstruktyvizmas vaizduojamajame mene, p. 472).

NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

139

III SKYRIUS.

KULTUREJANTl VISUOMENE

„Tautinis kultūrinis patriotizmas pasipildė valstybinio patriotizmo aspektu. Kaip savos valstybės pilietis lietuvis ėmė jaustis esąs lygiavertis su kitų Euro­ pos valstybių piliečiais. Ta savijauta stiprėjo gausėjant jaunų žmonių, baigusių mokslus Vakarų Europos universitetuose ir vakarietiškai tvarkomose Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Tai sudarė kultūrinę prielaidą formuotis lietuviškai

europietiškos priklausomybės savimonei, vaduotis iš provincialaus uždarumo ir menkavertiškumo komplekso“ 1, - apibūdina Kuzmickas „lietuviško pilie­ tiškumo matmenį“ tautinėje savimonėje. Antano Smetonos režimo kultūros politiką tyrinėjęs Dangiras Mačiulis teigia, kad nors konkrečių direktyvų pa­ vidalu suformuotos kultūros politikos neatsirado, lietuvių kultūrą paskelbus „egzistrencine tautinės valstybės garante“, buvo konstruojama „tautinė tradicija, siejanti valstybingumo ir etniškumo idėjas“ 1. 1934 m, įsteigtas Kultūros reikalų departamentas, kuris „į savo rankas siekė paimti viso kultūrinio gyvenimo administravimą, skatino menininkų pradėtą vienijimąsi į kūrybines organi­ zacijas siekdamas įtakos Šioms organizacijoms.“^* * Kuzmickas B. Tautos tapatumo savimonė. Lietuvių savimonės bruožai, p. 73. a Mačiulis D. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 19 27-19 40 metais, p. 279. » Menininkų vienijimosi į organizacijas skatinimą liudija tai, kad 1932 m. įsikūrusios Lietuvos rašy­ tojų sąjungos veikla suaktyvėjo 1934 m.; taip pat ir Dailininkų sąjungos steigimasis. įkūrus Kultūros reikalų departamentą, jame veikė Meno komisija, kurios nariai dailininkai rūpinosi Dailininkų sąjun­ gos įsteigimu, įteikė vyriausybei kultūros organizavimo veikios uždavinius numatantį memorandumą. 1935 m., įsteigus Dailininkų sąjungą, minėta komisija panaikinama tikintis, kad jos pareigas atliks sąjunga, bet Dailininkų sąjunga nepajėgė paveikti meninio gyvenimo klausimų sprendimo ministerijoje - ji valdžiai tebuvo „reikalinga kaip instrumentas, kuriuo galima valdyti menininkų pasaulį” (Mačiulis D. Min. veik., p. 2 1-2 6 ). Dailininkų sąjunga siūlė atnaujinti Meno tarybą, tačiau ministerija nesutiko su numatytomis sąlygomis, o ministerijos noras formuoti tarybą iš visų sričių menininkų buvo nepriimtinas ir dailininkams, ir rašytojams, nusprendusiems, kad

140

KULTOKE/ANTI visuomenė

Ketvirtajame dešimtmetyje į kultūros gyvenimą atėjusi Vakarų Europos socialinės katalikybės sąjūdžio idėjomis modernizuoti ir humanizuoti Kata­ likų Bažnyčią persiėmusi jaunoji katalikų intelektualų karta norėjo „katalikų bendruomenę labiau pakreipti krikščionybės liudijimo linkme - ne tik skelbti, bet ir apginti savo krikščioniškumą socialiniais darbais“4. Naujojoje Romuvoje5 buvo formuluojama „tautiškos, krikščioniškos ir europiškos kultūros“ samprata. Jaunosios kartos katalikų intelektualai „kūrė tautinės kultūros diskursą, kuriuo naudojosi režimas, iš esmės niekuo nauju šio diskurso nepapildydamas ir tik retkarčiais jštrindamas vieną kitą jam nepatikusią mintį“6. 1935 m. kultūros politikos metmenims parengti Naujoji Romuva organizavo Kultūros kongresą. „Stiprėjančios romuviečių pretenzijos tapti kultūrinio gyvenimo ideologais ir nesitenkinti kuklių kultūros darbininkų ir valdžios pagalbininkų vaidmeniu tapo priežastimi, paskatinusia Kultūros reikalų departamentą tyliai atsisakyti jų paslaugų.“ ' Apie 19 3 3 -19 3 4 m, prasidėjęs literatūrinio gyvenimo pakilimas sietinas su atėjusiomis naujomis pajėgomis, atsiradusia normalia institucine ir leidy­ bine baze, ir, svarbiausia, išaugusia skaitančia visuomene;-gausėja originaliąją populiariąją, vidutiniam miesčioniškam skaitytojui skirtą literatūrą kuriančių

toks darinys nepajėgs suderinti menininkų interesų, meno politikos prioritetų. Nesusikalbėjimą taip menininkų ir valdžios, pavyzdžiui, Lietuvos propagandos reikalu, liudija tai, kad menininkai turėjo omenyje kūrybos sklaida užsienio šalyse užsiimančios žinybos steigimą, o vyriausybės įsteigta propagandos institucija - Visuomeninio darbo vadyba - buvo orientuota į žiniasklaidos reguliavimą, radiofono ir kino filmų cenzūrą, dailės sklaida kaip ir anksčiau vyko asmeninių kontaktų ir įvairių institucijų tarpininkavimo dėka (Jankevičiūtė G . Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 19 18 -19 4 0 , p. 22). 4 Pruskus V . Socialinė katalikybė tarpukario Lietuvoje. Vilnius: Eikoma, 2001, p. 92. 5 Apie „Naująją Romuvą“ susitelkęs katalikiškojo modernizmo kultūrinis sąjūdis subūrė „skirtingų kartų, pasaulėžiūrų ir politinių stovyklų kultūros veikėjus, įvairių meno Šakų menininkus“. Sąjūdį palaikė „Naujosios Romuvos* bičiulių sąjunga, turėjusi 19 skyrių įvairiose Lietuvos vietovėse, „Naujosios Romuvos“ salone vykdavo diskusijos, kuriose dalyvaudavo ne tik menininkai, bet ir ekonomistai, teisininkai, politikai, istorikai (Viliūnas G . Literatūrinis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940), p. 68-69. 4 Mačiulis D. Min. veik., p. 232, 225. 7 Ten pat, p. 38,40.

JCULTORfiJANTI VISUOMENĖ

141

rašytojų - nušviečia padėtį D. Viliūnas ir apibendrina - literatūriniam gyvenimui būdingas „įvairių kartų ir pažiūrų literatų vaisingas bendradarbiavimas, aktyvus literatų dalyvavimas naujuose visuomenės dvasiniuose sąjūdžiuose, platesnis ir turtingesnis literatūrinio gyvenimo formų, leidinių spektras, taip pat svari valstybės parama literatūrai, reikšmingas visuomeninis mecenatas, bendras rašto kultūros kilimas, literatūrinio gyveninio intensyvėjimas provincijoje ir už nepriklausomos Lietuvos ribos.“8 Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje prasidėję dailės gyveninio pokyčiai sietini su jaunosios kartos, pagal valstybės stipendijų užsienio studijoms program ą9 studijavusios (daugiausia Paryžiuje), įsijungimu į kūrybinę veiklą. „D ailė gana plačiai išsiskleidė kasdieniniame Lietuvos piliečių gyvenime, pradedant ilius­ truotais žurnalais, meniškai apipavidalintomis knygomis, miestų ir miestelių gatvėse klijuojamais plakatais, baigiant paminklais, dekoratyvine skulptūra, sienų tapyba, puošusia naujus bankus, gimnazijas, bažnyčias“ , - aptaria dailės būklę monografijos Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 19 18 -19 4 0 autorė Giedrė Jankevičiūtė, - šalis pristatoma užsienyje ne vien *

* Valstybės parama - tai subsidijos leidybai, kartkartėmis skiriamos stipendijos studijoms užsie­ nyje, literatūros konkursai, nuo 1935 m. - valstybinės literatūros premijos. Susiklostė privalus ir visuomeninis mecenatas {Sakalo leidyklos, Spaudos fondo, Spindulio spaustuvių įsteigtos premi­ jos), nuo dešimtmečio vidurio premijos „tapo iš tiesų veiksmingu literatūros ugdymo stimulu“. Reikšminga buvo kultūrinė bei literatūrinė spauda: „Židinys“ (19 24-19 40), „Naujoji Romuva“, (19 31-19 4 0 ), „Literatūros naujienos“ (1934-1938), „Dienovidis“ (19 38 -19 4 0 ) (Viliūnas G . Min. veik., p. 68). 9 Valstybės paramą (neretai dailiųjų amatų stipendijas, kurių buvo daugiau) busimieji daili­ ninkai gaudavo ir trečiame dešimtmetyje; dešimtmečio pabaigoje Kauno Meno mokykla išleido pirmuosius specialiojo skyriaus absolventus, išryškėjo reformų kryptis ir Švietimo ministerija sugriežtino reikalavimus dailės studijoms - rėmė visų pirma dekoratyvinės ir taikomosios dai­ lės specialybes, o papildomai studentai lankė įvairias akademijas, kursus. Dailininkai įvaldė Prancūzijoje oficialiai proteguojamą art deco ir neoklasicizmą (Jankevičiūtė G. Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940, p. 18 0 ,18 7 ). Jankevičiūtė koreguoja dailėfyros literatūroje vyravusią nuomonę, kad stipendininkus varžė minėtos sąlygos: eilė dailininkų (Juozas Mikėnas, Stasys Ušinskis) į dekoratyvinę ir taikomąją dailę žvelgė kaip į galimybę daryti didesnį negu kad įmanoma vaizduojamajai dailei poveikį visuomenės skoniui (žr. Jankevičiūtė G. Lie­ tuvos Respublikos stipendininkai užsienio šalių dailės mokyklose 19 18 -19 4 0 . Lietuvos kultūros tyrinėjimai, T. 2. Vilnius, 1996, p. 289-302).

142

KULTŪRĖJANTI v is u o m e n ė

liaudies menu> bet ir amžininkų kūryba, skelbiami konkursai dailės darbams valstybės arba jos institucijų užsakymu sukurti, iškiliausių dailės kūrinių auto­ riai buvo apdovanojami premijomis10. Su modernia religine daile susipažinusi jaunoji karta skatino permainas religinėje dailėje, dešimtmečio pabaigoje įsibėgėjo ir labiausiai konservatyvios bažnytinės dailės atnaujinimo sąjū d is". Valstybės prestižo reikalu tapo šiuolaikinės nacionalinės dailės rinkinys: nuo dešimtmečio vidurio padidėjo jam skirtos subsidijos, Čiurlionio galerijoje sukaupti kūriniai sudarė Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus M eno sky­ riaus kolekciją; lietuvių dailė buvo pristatyta Latvijoje ir Estijoje. Kita vertus, valstybė, stengdamasi atlikti mecenato pareigas, neįvertino dailės rinkos siaurumo ir nesudarė deramų sąlygų (dailininkai prašė įsteigti vadinamąsias vidaus stipendijas) laisvam kūrybiniam darbui: „dailininkus varžė mecenato pageidavimai ir jie buvo priversti orientuotis į potencialių užsakovų reikmes“ ir tai turėjo įtakos įsivyraujant neotradicionalizmo stilistikai dešimtmečio antroje pusėje“ . Trečiajame dešimtmetyje lietuvių estetikos dėmesio centre buvęs meno tautiškumo požymių klausimas užleido vietą meno vaidmens tautos kultūrėjime problemoms: meno funkcionavimo tenkinant bei ugdant visuomenės estetinius poreikius; jo rūšių bei žanrų įvairėjimo; nacionalinės literatūros, dailės brendimo; Lietuvos meno, kaip savito ir šiuolaikiško, pristatymo pasauliui. Tautiškumo ir visuomeniškumo tematikos tarsi palimpsesto sluoksniai „dengė“ viena kitą. Menui skiriamas uždavinys adiepti ir, savo ruožtu, formuoti nepriklausomos Lietuvos piliečių - iš įvairių socialinių grupių susidedančios visuomenės - es­ tetinius poreikius. Todėl lietuvių mene lygia greta turėtų gyvuoti ir socialinis, ir psichologinis romanas, ir pramoginė beletristika, ir elitinė aukštoji poezija. Valstybės bei visuomenės mecenatas privalo atitekti ir viešosiose erdvėse esančiai 10 Jankevičiūtė G . Dailė ir vaktybė: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940* p. 282. 11 Jankevičiūtė G. Min. veik., p. 114 ,5 9 ,2 8 2 . Bet, pa$ak tyrinėtojos, „apžvelgus ketvirtojo dešimt­ mečio dailininkų kūrybos panoramą, matyti, kad religinėje dailėje moderni stilistika paplito bei įsitvirtino, tačiau bažnyčių erdvėse tokių kūrinių atsirado nedaug“ (ten pat, p. 275). 11 Jankevičiūtė G. Min. veik., p. 283-284.

k u l t Or ė ja n t i v is u o m e n ė

143

dailei, ir iŠ privačios kolekcijos muziejaus įsigytam jau mirusio lietuvių dailinin­ ko peizažui, o juo labiau talentingiems kuriantiesiems ir kursiantiesiems. Nes visa tai - meninės vertybės, kurias puoselėjanti tauta pajėgs pademonstruoti savo lygiavertiškumą greta kitų. O tautinės savigarbos stiprinimas meno pagalba reikalingas tuomet, kai gresia išorinis pavojus: pavyzdžiui, kalbėdamas Lietuvių Kultūros kongrese 1935 m., Mykolaitis-Putinas atkreipė dėmesį į Klaipėdos krašto germanizavimą ir ragino rašytojus imtis šios temos, pasinaudojant gausia „gyvenimiškų duomenų“ medžiaga, neiškraipant gyvenimo ir meno tiesos, t. y. vengiant politizavimo. Simboliškai skambėjo iš šio kongreso tribūnos jo išsakytas raginimas kelti ekonomiškai sustiprėjusios visuomenės kultūrą, kad, anot Vaižganto ištaros, knygų spinta nebebūtų lietuviui dar nežinomas baldas „ir mūsų inteligentijoje, kai kultūrinės tradicijos sustiprės tiek, kad šeimininkam atrodys, jog butas be knygų spintos menkiau atrodo, kaip be farniruoto bufeto ar krikštolinių stiklelių, pasibaigs ir vadinamoji literatūros krizė“ 13.

1 . EPOCHOS

ŽENKLAI

„Arsininkai savo labai neatsakingais žodžiais man prim inė futuristus, kubistus ir į šiuos panašius, kurie irgi sirgo manija, kad tik nuo jų prasideda visas menas...“, - konstatavo avangardistinį Ars program inių teiginių toną amžiaus pradžioje Europos modernistų parodas lankęs vyresniosios kartos skulptorius Petras Rimša, pridurdamas, jog europiniame kontekste jaunųjų kūryba niekuo ypatingu neišsiskiria*4. Šiuolaikinės dailėtyros požiūriu, arsininkų parodose būta „tapybinių akibrokštų“, bet jų kūrybos visuma nebuvo itin netradicinė1*. Arsininkų kūryba vadinama „lyriniu ekspresionizmu“ , kitos ketvirtojo dešimtmečio modernistų grupuotės - Nepriklausomųjų - priskiriama 0 Mykolaitis-Putinas V. Raštai. Estetika, p. 341. 14 Rimantas J. Petras Rimša pasakoja. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964, p. 337. Mulevičiūtėj. M in .veik , p. 136.

144

kult Orčjanti visuomenė

postimpresionizmui, dekoratyviniam realizmui“ 14 *16. Gretindami arsininkus ir literatūros avangardistus, tyrinėtojai nurodo, jog su keturvėjininkais siejo ry­ šių su liaudies menu akcentavimas17. Atkreipia dėmesį į tai, kad kalbant apie programinių deklaracijų (Ars pirmosios parodos kataloge esantį dailininkų pareiškimą reagavo buvęs keturvėjininkas Juozas Petrėnas) panašumą, sunku pasakyti, „kiek tą pareiškimą nulėmė pačių dailininkų įsitikinimai, o kiek redaktorius ranka“ ; kad „Trečio fronto“ dalyvius ir jaunuosius dailininkus siejo asmeninė bičiulystė. Bet nei vieno iš šių avangardistinių literatūros sąjūdžių „estetinė programa netapo vidine naujosios dailės savastimi.“ 18 Modernistinė lietuvių dailė subrendo beveik dešimtmečiu vėliau negu analogiški reiškiniai literatūroje, „užsienio meno nuosaikumas pakoregavo revoliucinius daili­ ninkų užmojus, nukreipė juos originalios išradybos ir tradicijos sutaikymo link“ 19. Literatūroje trečiajame dešimtmetyje vykęs avangardistų išpuolis prieš simbolistų „gelmes šaukštelio gilumo“ , neoromantikų „melagingus praeities padavimus“ buvo literatūros modernizacijos etapas, kuriam būdingas radika­ lus santykis su tradicija20. Modernistinės lietuvių dailės santykis - nuosaikus. „Kad ir kokia bebūtų tradicija - sava (tautodailė) ar svetima (istorinės Europos meno epochos) - naujoji lietuviškoji dailė jai nesipriešina, su ja nekonfliktuoja, neabejoja jos įpareigojančiu reikšmingumu“ , dėl to „daugelio kūrinių formoje

14 Umbrasas J. Lietuvių tapybos raida: srovės ir tendencijos, p. 224. 17 Umbrasas J., Kunčiuvienė E. Min. veik., p. 12 6 -12 7 ; XX a. lietuvių dailės istorija»T. 2. Vilnius:

Vaga, 1983, p. 13-1418 Mulevičiūtė J. Min. veik., p. 1 0 9 , 1 1 1 . w Ten pat, p. 198. 80 Kaip pastebi literatūrologė Rita Tūlytė, modernizmo santykiai su tradicija yra įvairialypiai ir savitai reiškiasi nacionalinėse literatūrose. „Modernistinės lietuvių literatūros santykio su tradi­ cija fazės gana akivaizdžios, nusakytos deklaratyviai ir tik nujaučiamos: „tolyn nuo Maironio“, tolyn nuo realizmo, tolyn nuo neoromantikų, artyn prie realizmo, atgal prie jutimiškumo ir L t. X X a. pradžios avangardizmas bando nutraukyti ryšius su tradicija, o amžiaus pradžios ir ketvirtojo dešimtmečio lietuvių neoromantizmas į modernizacijos procesą esmingiausiai įtraukia tradiciją (agrarinę kultūrą, gamtą, romantiką), nauju lygiu grįžta prie tradicinių formų ir tradicinės pasau­ lėjautos, įtraukia jas į modernizacijos procesą“ (Tūlytė R. išliekanti lyrika: X X amžiaus lietuvių poezijos vidinių struktūrų kaita. Vilnius: Gimtasis žodis, 2006, p. 9).

KULT0RĖ/ANT! VISUOMENĖ

145

pastebima tam tikra nuosaikumo žymė bei akademinių įgūdžių pėdsakai“ , o ikonografinis repertuaras fundamentalus21. Aptardami arsininkų pasirodymo meno scenoje atgarsį tyrinėtojai nurodo» kad kartų konfrontaciją (vyresniosios atstovų skundas švietimo ministrui,12 aštri polemika spaudoje) paskatino Pauliaus Galaunės - dailėtyrininko, M. K. Č iu r­ lionio galerijos direktoriaus, palaikiusio Nepriklausomųjų ir Ars grupuočių debiutus - aštrus neigiamas atsiliepimas apie vyresniosios kartos kūrybą23. Ars kataloge publikuotame Galaunės straipsnyje „Lietuvių meno keliai“ buvo išdėstytas iŠ Šalkauskio lietuviškosios kultūros koncepcijos kildintinas požiūris, kad dėl istorinių aplinkybių, t. y. šviesuomenės nutautėjimo, „lietuvių aukštasis menas savo praeities neturi“, kitaip sakant aukštosios kultūros Lietuvoje pa­ veldas yra svetimas (pavyzdžiui, net vienas kitas savitas Vilniaus baroko archi­ tektūros bruožas - „tiktai atsitiktinumas, bet ne padarinys to, kas sąmoningai auga ir bręsta iš įsigilinimo į tautos dvasią“). Kategoriškai kalbama apie X X a. lietuvių dailės pasiekimus: dailininkai „tenkino mūsų inteligentijos grožio idealą „kaip fotografijoje“, tautiškumas tereiškė lietuviškus siužetus ar peiza­ žo motyvus, taigi „mūsų menininkai pasireiškė ne kaip savo tautos kam ieno vaikai, bet kaip „sueuropėję“ Lietuvos gamtos kopijuotojai“ 24. Beje, vyresniąją kartą papiktinę žodžiai buvo skirti ne tiek amžiaus pradžios dailės sąjūdžiui, kiek trečiojo dešimtmečio dailės būklei - esą dailininkai „nieko nesukūrė, o tiktai tenkinosi įgytais vardais ir fabrikavo saldžius paveikslėlius“ . Reikėtų prisiminti, kad ir anksčiau Galaunė bei Vienožinskis (buvęs M eno m okyklos direktorius) kritikavo „šiltas valdiškas vietas“ užėmusius, „pozicijas, titulus ir gyvenimo prabangą“ ginančius dailininkus už kūrybinio potencialo nuosm ukį ir konformizmą25. s' Mulevičiūtė J. Min. veik., p. 197. “ Umbrasas J., Kunčiuvienė E. Min. veik., p. 142. 11 Vyresniosios dailininkų kartos požiūris buvo išsakytas Lietuvių dailininkų draugijos valdybos pasirašytame straipsnyje „Menas ar pseudoprimityvizmas?“ (Lietuvos aidas, 19 3 2 1 1 30), į kurį arsininkai atsiliepė straipsniu „Menas ir obskurantizmas" (Lietuvos aidas, 1932 12 1 9 ) . u Galaunė P. Lietuvių meno keliai, Ars. Kaunas, 1932, p. 7-9. *J Umbrasas J., Kunčiuvienė £. Min. veik., p. 14 1.

146

KULTŪRĖJANTI VISUOMENĖ

Galaunei rūpėjo pabrėžti, kad nacionalinės dailės tradicijos neturime ir jaunoji karta, kaip rašoma Ars manifeste, savo kelią pradeda „nuogoje vietoje“ . Arsininkai skelbė šiuolaikiškos lietuvių dailės kūrimą gilinantis į liaudies dailę, visų pirma skulptūrą, kurioje įžvelgė liaudiškam primityvizmui ir modernizmui bendrą bruožą - tikrovės pavidalų deformaciją vardan raiškos ekspresyvumo. Liaudies skulptūra laikyta teisingo dailės esmės - ne atkartoti, bet transformuoti tikrovę - supratimo pavyzdžiu. Įvade į studiją „Lietuvių liaudies skulptūros problemos“ Galaunė rašė, kad iki šiol pas mus liaudies skulptūra laikoma etnografijos vertybe, kuri meniniu požiūriu netobula, žemesnė ir laikas ją tyrinėti menotyros metodais, kurie reikalauja žvelgti į dailę kaip visų pirma „formų istoriją“' 6. Dailės kaip formų kalbos samprata leidžia atskleisti liaudies skulptūros estetinį vertingumą, prilygstantį aukštąjam, profesionaliajam me­ nui. Liaudies skulptorius nesekė gamta, bet „formas kūrė iš savęs. Jis formas pavergdavo, bet ne forma jį“ 27. Metafora „pavergti formą“ taikliai perteikia mimetinės ir tikrovę transformuojančios vaizduosenos skirtį. Vyresnioji karta, besilaikiusi, anot Galaunės, realizmo, natūralizmo, impresionizmo, lieka vienoje Šios perskyros pusėje, jaunieji dailininkai, kurie „priemones formos pavergi­ mui ima jau iš Vakarų Europos naujausių meno užkariavimų“ - kitoje. Tad modernistą ir liaudies menininką sieja tai, kad jie nėra „gamtos kopijuotojai“. Liaudies skulptūra yra „masių ir tūrių menas“, joje regime „gilią skulptūros meno esmę“ , kuri profesionalioje skulptūroje nuo renesanso vis labiau pa­ mirštama ir „kaip tik dėl tokios griežtos ir grynos skulptūros dėsnių išraiškos“ publikai mūsų dievukai atrodo grubūs „primityvai“ (žodį „primityvas“ rašy­ damas kabutėse), - samprotavo dailėtyrininkas Mikalojus Vorobjovas liaudies skulptūros parodos recenzijoje. Ir oponavo pasirengusiems „ginti anatomiją“ : tai, kad Rūpintojėlio ranka, laikanti parimusią galvą, yra bene dvigubai ilgesnė už kitą, laikytina ne dievadirbio bejėgiškumo, bet priešingai - sugebėjimo spręsti

16 Galaunė P. Lietuvių liaudies skulptūros problemos. Kaunas, 1932, p. 13. 17 Galaunė P. Min. veik., p. 8. kuit Orėjanti visuomenė

147

kompozijos uždavinius įrodymu28. Pasak Vienožinskio, liaudies menininkas buvo „tikras dailininkas, nes, nebodamas pavienių raumenų funkcijų, kūno proporcijų ir 1.1., jis ėmė formą taip, kaip ją suprato ir kokios buvo reikalingas savo idėjai išreikšti. Šitas principas būtinas kiekvienos epochos menui, jo laikosi ir modernistai“ 29. Taigi lietuvių dailės modernintojams liaudies skulptūra tapo teisingos, meną kaip „formų kalbą“ traktuojančios kūrybos pavyzdžiu, kuris be kita ko pateisino modernizmo atėjimą: tai, kas labiausiai sava, t. y. liaudies menas ir modernusis menas remiasi panašiais principais. Polemikoje, kurią sukėlė „gamtos kopijuotojų“ nuopelnų nacionalinei dailei neigimas, vyresniosios kartos dailininkai uždavė retorinį klausimą: „Kokį santykį turi mūsų liaudies kūryba su šita jų balvonine skulptūra, su šitais suterštais purvinais dažais drobės gabalais, su šitomis išpūstomis akimis, kreivom is nosimis arba visai be nosių portretais, mes nežinom.“ 30 Atsakymą jie žinojo: liaudies menas - žemesnis, netobulas, primityvus dėl nemokėjimo vaizduoti tikroviškai, o jaunųjų kūryboje tikrovės pavidalų deformavimas yra tyčinis modernistinis „pseudoprimityvizmas“ . Visą dešimtmetį kartų santykiai buvo konfliktiški. Pavyzdžiui, 19 37 m. vyriausybei įteiktame vyresniosios kartos parengtame dailės politikos reformos projekte rašoma, kad „nesveiku menu užsikrėtęs“ jaunimas dėl balsų daugumos turi persvarą žiuri kom isijose ir valstybės lėšos meno reikmėms atitenka tiems, kurie „sveiko meno pamatus nori išgriauti.“3*Nors moderni lietuvių dailė buvo jau kitokio masto ir meninės kokybės reiškinys, jos priešininkų priekaištai išliko tokie pat. „Sveiko“ , nes „pa­ remto klasikinėmis tradicijomis“ meno gynėjai nepaisė, kad nuo dešimtmečio vidurio jaunosios kartos kūryboje stiprėjo neotradicionalizmas (neoklasicizmas, neorealizmas) ir tai darė jų priekaištus nepamatuotus. Apibendrinant sakytina, kad jaunosios dailininkų kartos, kurios kūryba atnešė tarpukario nacionalinei a Vorobjovas M. Mūsų dievukai ir jų vertinimas. Lietuvos aidas, 1939 04 29. 19 Vienožinskis). Straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai, p. 186. 39 Lietuvos dailininkų draugijos valdyba. Menas ar pseudoprimityvizmas? Lietuvos aidas, 1932 1 1 30. 3* Umbrasas J., Kunčiuvienė E. Min. veik, p. 208-209.

148

kult Orėjanti visuomenė

dailei reikšmingiausias pasiekimus, konfrontacija su vyresniąja buvo ne tiek meno krypčių bei kartų kaitos sukeltas senųjų vertybių atmetimas vardan vietos naujosioms, kiek pasipriešinimas dailės gyvenime vyravusiai kūrybinei stagnacijai, konformizmui. Ketvirtajame dešimtmetyje stiprėjo dailės kaip formų kalbos sampratą aiš­ kinančiųjų ir nuosaikų, postavangardistinį modernizmą įteisinančiųjų balsas. Jauniesiems adresuotą kritiką - esą jie „užsikrėtę mums svetimu modernizmu ir nekuria lietuviško stiliaus“ - taikliai atrėmė tapytojas Antanas Gudaitis: „kiekviena tauta įneša į epochos stilių savo dvasią, kuri yra anapus vaizduoja­ mojo siužeto ir vaizdavimo manieros [...jspalvos ir formos pajautimas, visiškai nepareinąs nuo meno srovės, sudaro meno charakterį, kurį mes priskiriame vienai ar kitai tautai.“ 31*„Seniau, o ir šiandien yra menininkų, kurie, norėdami, pavyzdžiui, liūdesį išreikšti, ima liūdną gamtos vaizdą ar nuvargusią, ašarojan­ čią senelę, ar kūdikį ir taip jų išraiškos muskulus ir formas pabrėžia, tokiais aksesuarais apstato, kad gaunamas liūdesio vaizdas. Tokį vaizdą galima gauti nepriklausomai nuo tokių ar kitokių spalvų, tokios ar kitokios formų struktūros. Pažangiųjų stengiamasi, kad spalvos ir formos būtų taip komponuojamos, kad betarpiškai, nepriklausomai nuo motyvo, teiktų norimų išgyvenimų. Aišku, atitinkamas motyvas gali išraišką dar pagilinti“ 33, - skirtumą tarp tradicinės mimetinės ir modernistinės paradigmų aptarė Vienožinskis. Panašiai kaip prieš dešimtmetį poezijos „individualizmą" gynęs Mykolaitis-Putinas, Vienožins­ kis ėmėsi atsakyti kritikuojantiems modernią lietuvių dailę (1936 m. Rudens parodą). Tautininkų publicistas Vytautas Alantas ir kairiųjų pažiūrų rašytojas Petras Cvirka - kiekvienas iš savų pasaulėžiūrinių pozicijų - priekaištavo dėl visuomeniškumo stokos, ragino dailininkus skirti dėmesį turiniui, o ne for­ mai34. Vienožinskiui teko dėstyti žinomas X X a. dailės teorijų tiesas: Europoje

31 Gudaitis A. Ko siekia Ars? Literatūros naujienos, 1934 04 15. 35 Vienožinskis J. Min. veik, p. 173. 34 Cvirka P. Apie dailininkus. Kultūra, 1936, Nr. 1, p. 3 1 - 3 3 : Alantas V. Žiūrovo įspūdžiai iš rudens dailės parodos. Lietuvos aidas, 1936 10 04.

KULT0RĖIANT1 VISUOMENĖ

149

niekas nebesvarsto, ar dailės kūrinyje svarbesnė forma ar turinys, nebemano, kad „Cezane’o natiurmortai yra mažesnės meniškos vertės kaip jo portretai ar figūralinės kompozicijos“ . Modernioje dailėje nebegalioja žanrų hierarchija, taigi neturi kilti abejonių, jog peizažu ar natiurmortu nei kiek ne blogiau įma­ noma perteikti „sielos sukrėtimą ar savosios šalies, gražiosios gimtinės meilę, kaip kraujo ar vyties vaizdu.“35 Nesudėtinga buvo sukritikuoti Cvirką, kuris demokratiškumo, suprantamumo liaudžiai vardan ragino dailininkus sugrįžti prie „sveikos“ realistinės formos ir pavyzdžiu nurodė X IX a. pabaigos realistinę dailę. Pasak Vienožinskio, pakanka prisiminti, kad demokratiškiausio meno - liaudies meno - tradicija neturi nieko bendra su Cvirkos siūlomu realizmu. Meno užduotimi laikydamas „estetinio tautos pasaulėvaizdžio“ raišką, jis paste­ bėjo, kad šio požiūriu nieko nevaizduojantys liaudiški audimai vertingi tiek pat, kiek ką nors vaizduojantys raižiniai religiniais motyvais. Vienožinskiui rūpėjo akcentuoti, jog dailės kūrinio meninis poveikis atsiranda „dėl darnaus, logiško ir pajėgaus visų kūrinio meninių elementų veiksmo. Čia įeina spalva, ritmas, harmonija ir dinamiškieji kontrastai, konstrukcija, kompozicija ir visų elemen­ tų suma - stilius, kuris atitinka idėją [...] Modernųjį meną vertindami juoba turime atsiminti, nes čia daugiau, kaip kur kitur išdėstytieji principai tinka“36. „Kaltinami menininkai tuo, kad jie piešia baisias žmonių figūras, o ar kas jų paklausė, kodėl jie taip daro? A r šių dienų žmonės nėra žiaurus ir baisūs? A r pa­ vaizduodami juos švelniais ir elegantiškais, jie nemeluotų? Nuoširdūs menininkai nemoka meluoti: jie vaizduoja šių dienų žmogų tokį, kokį mato“ , - atremdamas rigoristiškus bei diletantiškus kaltinimus jaunosios kartos lietuvių dailininkams straipsnyje „Akcija prieš modernųjį meną“ rašė Naujosios Romuvos estetinės programos formuotojas Juozas Keliuotis oponentams suprantamais žodžiais apie epochos ryšį su menu37. Revoliucija technikoje, paspartinusi gyvenimo tempą,

if Vienožinskis J. Min. veik., p. 162. ,6 Vienožinskis J. Min veik., p. 186. 57 Keliuotis J. M e n o tragizm as: stu d ijo s p. 205.

150

i r s tra ip s n ia i a p ie lite ra tū rą i r m e n ą .

KULTŪRĖJANTI VISUOMENE

Vilnius: LRSL, 1997»

gamtos mokslai, filosofija bei psichologija,pakeitę statišką ir deterministinį pasaulio supratimą indeterministiniu bei iracionalistiniu, ekonominio ir socia­ linio gyvenimo pervartos - visi šie veiksnai lėmė X X a. žmogaus pasaulėjautą: „[M Joderninį žmogų apima klaiki neramybės dvasia. Jis ima viskuo abejoti, niekuo netikėti, nieko nemylėti. Jis prieš save nemato jokios tikrovės. Žemė dingsta iš po jo kojų. Nėra pastovių nei politinių, nei ekonominių, nei me­ ninių, nei intelektinių vertybių“38 Išreikšdamas epochos pasaulėvaizdį, mo­ dernusis menas atmetė ankstesnes estetikos normas, tapo „revoliucingu“ , „dinamišku“ . Kadangi nėra nieko pastovaus, tai ir „meno formos negali būti pastovios ir jo turinį gali sudaryti ne statiška, bet dinamiška tikrovė [...] Gy­ venimas vaizduojamas ne kaip statiška forma, bet kaip bėganti upė. Kūrinio architektonika nesirūpinama. Ją pakeičia jo muzikalumas [...] Modernieji menininkai nesirūpina savo kūrinių išbaigtumu. Jie pasitenkina tik originalių aspektų užfiksavimu“ , - dėstoma skaitytoją su Vakarų Europos modernizmu supažindinančiuose straipsniuose39. Modernizmo pasiekimais Keliuotis laikė tai, kad „kūrybos objektu padarė visą tikrovę, o ne tik sentimentaliąją pusę (romantizmas) ir ne vien empirinę (klasicizmas, realizmas ir natūralizmas), bet ir irracionalinę“ , kad ėmęsis „grynosios formos“ ieškojimų, „formai suteikė daugiau meistriškumo ir virtuoziškumo“ . Tad ir „lietuvių moderniosios lyrikos technika žymiai tobulesnė ir originalesnė už visų senųjų mūsų lyrikų techniką; ji gali didžiuotis ir subtilesniu ritmu, ir originaliomis metaforomis, ir rafinuotu skoniu“40. „Originalumas“ ir „individualumas“ , - kaip dažnai akcentuodavo Keliuotis, - yra visų laikų meninės kūrybos „didieji principai“ , o modernizme, atsisakiusiame mimetinio santykio su tikrove ir pasukusiame „nuo vaizdavimo link išraiškos“ , jų svarba itin išaugo41. Modernizmą palaikantys lietuvių dailės teoretikai ir kritikai į formalisti­ nę meno teoriją ir tikrovės reprezentacijos atsisakančias sroves žvelgė kaip į * Ten w Ten 40 Ten 41 Ten

pat, p. pat, p. pat, p. pat, p.

76. 67. 72. 97. kult Orėj antį visuomenė

151

modernizmo eksperimentinius kraštutinumus ir silpnybes. M odernusis menas virto antihumanistiniu, kai „gyvų formų pasaulis“ nustojo buvęs įkvėpimo šaltiniu ir kūryba „palenkiama ne organiškos tikrovės, bet mašinų mechaniš­ kam ritmui“ - sekdamas prancūzų dailės kritika41, negatyviai vertino Keliuotis racionaliosios - technologinės pakraipos modernizmo sroves. Ir visą „grynąją“ (kartais vartojo formalizmo terminą) dailę - jos atstovai, „pavergti savo išgalvotų abstrakcijų“, ir „kūryboje nebeįstengia įkūnyti gyvenimo.“ Pasak Šlapelio, for­ malizmas daugiau ar mažiau pasireiškęs visame modernistiniame mene, darė jį nevisaverčiu, nes tikroji meno paskirtis yra „žmogaus esmės, žmogaus emocijų reiškimas, kad jomis kitus žmones užkrėstume“ , o formalistų nedomina žmo­ gaus psichinio gyvenimo perteikimas, jų kūriniai „nieko nesako jausmams“4*. Formalizmo nevisavertiškumą Šlapelis grindė psichologistinės estetikos atsto­ vo Fechnerio teorija, teigiančia, kad estetinį išgyvenimą sukelia ne vien meno kūrinio forma, spalvos, kompozicija, bet ir „pasikartojantys vaizdiniai“, t. y. asociacijos, kurias sužadina tai, kas pavaizduota. „[M Jodernistinio meno kū­ riniai, kurių vieni nieko nevaizduoja, kiti teprimena baisiai sužalotus žmones arba subyrėjusį į šupuliukus pasaulį, koks jis atrodys po paskutinio teismo, yra neturtingi asociatyviniais veiksniais [...] jokių asociacijų, ju o mažiau idėjų, suža­ dinti negali, todėl emocionalumo atžvilgiu yra menkiausi ir silpniausi“44. Galima būtų nurodyti Fechnerio „asociacijų principu“ grindžiamos estetinio suvokimo traktuotės silpnąją pusę - požiūrį, kad formalių kūrinio sandų poveikis neturi prasmės krūvio, todėl reikalingas „asociacijų“ mechanizmą įjungiantis tikrovės atvaizdavimas. Svarbu kitkas - tai, kad savo pasirinktųjų teorinių prielaidų ribose Šlapelis pagrindė teiginį, jog formalizmas yra nevisavertis būtent dėl silpnų es­ tetinio poveikio galių, o ne dėl kokių nors už meno ribų esančių priežasčių. Jau 19 3 1 m. kaip modernizmo reformų, jo trūkumų įveikimo galimybę jis pristatė 4J Prancūzų dailės kritika, su kuria Keliuotis buvo gerai susipažinęs skelbė atsisakymą nuo avan­ gardizmo, ypač buvo puolamas kubizmas (Mulevičiūtė J. Modernizmo link. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-2940, p. 117 ). 4> Šlapelis I. Mūsų laikų modernizmas mene. Židinys. 1934, Nr. 2, p. 16 1. 44 Ten pat, p. 162.

152

KULTORĖJANTI VISUOMENĖ

lietuvių skaitytojui Emilio Bernardo ir Gino Severinio teorinius modernizmo tyrinėjimus bei pastarojo autoriaus (veikale „N uo kubizmo prie klasicizmo“ ) neoklasicizmo sampratą: „Vadinas, neoklasicizmas, tiesdamas naujas gaires, eina į koją su šių laikų gyvenimo pažanga ir yra sintezė, sudaryta iš senosios tapybos, kurią pabaigė Ingresas, ir naujosios tapybos, kuriai pradžią davė impresionistai su visomis opozicijomis“45. Sveikintina Šiuolaikiškumo apraiška Štapeliui buvo art deco lietuvių dailėje pradininko Stasio Ušinskio, kurį jis laikė neoklasicizmo arba tradicionalizmo atstovu, paroda46. Iš Europos meno centrų grįžę jaunieji dailininkai atsivežė art deco m asinėje kultūroje išplitus} modernizmo variantą, kuriame stilizuojamos kubizmo, futurizmo, fovizmo išraiškos priemonės. Pasak art deco tyrinėjusios Jankevičiūtės, dailės modernėjimas „įsisavinant eiliniam žiūrovui suprantamą modernizmo variantą, tenkino ir publiką, ir valstybės meno politiką“ . „A iš­ ki, lakoniška art deco formų sistema, stiliui būdingi įvaizdžiai, išreiškiantys jaunystės, ateities temas, atitiko to meto valstybinei ideologijai būdingus propagandinius siekius“47. A rt deco sėkmę liudijo ryškiu šio stiliaus pavyzdžiu laikytina Ušinskio kūryba: 19 3 1 m. paroda sulaukė didelio žiūrovų skaičiaus, ją palankiai vertino ir naujovių šalininkai, ir konservatyvių pažiūrų recenzen­ tai. O Vytauto Kairiūkščio ir kitų Vilniaus lietuvių dailininkų avangardizmas (kubizmas, abstrakcionizmas) nepatraukė visuomenės dėmesio48. A rt deco išbandė eilė tapytojų, skulptorių, grafikų, kūrusių monumentaliąją dekora­ tyvinę dailę (ne tik pasaulietinę, bet ir religinę)49, knygų ir žurnalų grafiką. A rt deco stilistika ypač tiko plakatui, pramoninei grafikai, taikomajai dailei, scenografijai, interjero apipavidalinimui. Tyrinėtojai yra nurodę art deco ir populiariosios literatūros - masinės kultūros reiškinių - giminystę. Juos leistų 45 Šlapelis I. Naujos gairės vaizduojamajame mene. Vairas. 19 3 1, Nr. 12, p. 492. 46 Ten pat, p. 490. 47 Jankevičiūtė G. Art deco Lietuvoje. Art deco Lietuvoje (parodos katalogas). Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 1998, p. 34-35. 41 Mulevičiūtė J. Min. veik., p. 10 7 -10 8 . 49 Jankevičiūtė G. Dailė ir valstybė: Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940, p. 271.

KULTORĖJANTI VISUOMENĖ

153

sieti dinamiško gyvenimo būdo, civilizacijos progreso aukštinimas, Kauno, kaip pavojingo ir viliojančio didmiesčio, įvaizdis50. Manytume, kad apie po­ puliariosios literatūros ir art deco giminystę tikslinga kalbėti turint omenyje žurnalų ir knygų grafiką, plakatą, taikomąją dailę - aiškiai išreikštą taikomąją paskirtį turinčias dailės šakas. Kas kita - monumentalioji dekoratyvinė dailėPastaroji nėra hierarchiškai „žemesnė“, ji - vaizduojamosios dailės, o tuo pačiu ir „aukštojo“ meno, atmaina. Tokia, kurioje sugyvena estetinė ir utilitarinė funkcijos, kurioje priimtinas ir hedonistinis dekoratyvumas, ir ideologinė retorika. Maždaug prieš pusę amžiaus virš „skaitymėlių liaudžiai“ lygio pa­ kilusios lietuvių literatūros savimonei populiarioji literatūra - marginalinis reiškinys. Tarp art deco stilistikos monumentaliosios dekoratj'vinės dailės kūrinių buvo svarių nacionalinės dailės pasiekimų, o populiarioji literatūra į tokį vaidmenį nepretendavo. Masinei kultūrai pritaikytas modernizmo variantas monumentaliojoje dekoratyvinėje dailėje dėl jos kaip dailės rūšies ypatumų išlaikė aukštojo meno statusą ir su juo sietiną pripažinimą bei visuomeninį ideologinį, kultūrinį, edukacinį - reikšmingumą. Katalikiškoji estetika buvo netolerantiška trečiojo dešimtmečio pabaigoje į literatūrinį gvyvenimą įsijungusios katalikiškosios jaunuomenės kūrybai. Pasak Šalkauskio mokiniu save laikiusio Keliuočio, Šalkauskis su „liūdna melancholija“ stebi „moderninę literatūrą ir dailę, nukrypusius nuo klasicizmo pusiausvyros, harmonijos ir intelektuališkumo“51. Ypač ortodoksiška, Vaičiulaičio žodžiais, Jakšto meno kritika, pakrikštijusi „dekadentizmu viską, kas eina po istorinio klasicizmo, romantizmo, realizmo“51. „Dievas supranta visų tautų ir visų epochų kalbas: tad leiskite Jį mums garbinti savo tautos ir X X amžiaus kalba“ , - taip Keliuotis, dar būdamas Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto studentų draugijos „Šatrija“ literatūrinio almanacho Granitas (1930) redakto-

Jankevičiūtė G. A rt deco Lietuvoje (parodos katalogas), p. 36; Burokas M. XX amžiaus trečiojo-ketvirtojo dešimtmečio populiarioji proza. Literatūra, 19 9 9 , Nr. 37 ( 1 ) , p. 1 3 3 - 1 5 1 >* Keliuotis J. Min. veik., p. 1 3 7 . ** Vaičiulaitis A. Knygos ir žmonės. Vilnius: Vaga, 1992, p. 90.

154

KULTORĖJANTI visuomenė

rium i, kreipėsi į konservatyvią vyresniąją kartą, kuri privalėtų nepam iršti, jo g „originalum as ir naujų kelių ieškojim as - m eno gyvybės principas". Keliuotis, grįžęs iš Prancūzijos, kur trejus m etus studijavo m eno, literatūros, filosofijos, sociologijos, žurnalistikos disciplinas, persiėm ęs katalikybės atgim im o sąjūdžio idėjomis, ėmėsi form uluoti jaunosios kartos kūrybines aspiracijas: „n o rs granitininkai pasiryžę gyventi dabarties gyvenim o ritmu, bet nem ano būti savo epochos prietarų vergais. Jie tolimi nuo tų, kurie V akarų paradoksą a r kalam būrą, žaism ą poilsio valandoje ar krizio apraišką, neatsargų eksperimentą ar spekuliantų suktą gestą laiko paskutiniu m eno kūrybos žodžiu..." G ranite susibūrę m enininkai „niekam negrūm oja“ , „netriukšm auja ir neputoja“ (užuom ina į bendraam žių literatų avangardistinę laikyseną), bet y ra „laisvesni ir drąsesni už kitus, nes laikosi didžiųjų katalikybės principų", ku rie padeda apvaldyti geism us, saugo žm ogaus vidinį pasaulį nuo chaoso, skatina produktyvų kūrybiškum ą” . Bet G ranito jaunų jų kūryba, kurioje buvo ir ekspresionizm o atgarsių54, sulaukė aštrios Jakšto reakcijos: straipsnyje „M ū sų kova su trečiafrontininkais“ granitininkai sm erkiam i už avangardistinės „bolševikiškos form os“ ju n gim ą su katalikišku turiniu55. } kritiką ėm ėsi atsakyti Šatrijos draugijos pirm ininkas A . V aičiulaitis, kuris dar studijų m etais gilinosi į W . D ilthey’aus, O. W alzelio, J. M aritaino, B. C roce’s veikalus, prancūzų bei vokiečių literatūros istorikų, kritikų darbus. Jakštas nepagrįstai rem iasi katalikybės autoritetu, nes „K atalikų Bažnyčia niekada nėra oficialiai pasisakiusi ar sm erkusi tą ar kitą literatūrinį stilių", o m oderniojoje literatūroje randam e rašytojų katalikų vardus. Sąvokai „m o d ern izm as" apdairiai suteikdam as m od ern u m o, t. y . „n a u jų siek im ų “ turinį, V aičiu laitis apeina m od ernizm o problem atikos aštriuosius kam pus ir sam protauja apie m eno stilių, srovių kaitos, t. y. seno ir naujo susidūrim o įtam pą; pavyzdžiui, „[sja v o laiku didžiausiu m odernizm u kai kuriem s atrodė rom antizm as. O bjektyviai im ant, savo laikais Chateaubriand as sukėlė didesnę M Keliuotis J. M in. v e ik , p. 3 2 -3 4 . 54 Kubilius V . Antanas Vaičiulaitis. Kaunas: šviesa, 1993» p. 14.

” Jakštas A. Mūsų kova su „trečiafrontininkais*1. Židinys, 1931, Nr. 8-9, p. 106.

kultorėjanti visuomenė

155

revoliuciją, negu koks Marinettis“. Meno pareiga visad būdavo perteikti savosios epochos dvasią, nes jei rašytojai „apsistotų prie to, kas jau sykį pasakyta, tai jų visa kūryba nustotų prasmės, nes ateinančioms kartoms jie negalėtų palikti nieko naujo, nieko įdomaus.“ Jakšto kovą „prieš visa tai, kas nėra klasiška“ , Vaičiulaitis laiko nesiskaitymu su meno raidos dėsningumais, o į modernizmą siūlo žvelgti kaip į „gyvenimo būtinybę“ . Ir tuoj pat priduria, kad yra skirtingi naujovių atėjimo būdai: „vieni naujovę, modernizmą neša lėtu, netriukšmingu ir tikru tempu, kiti gi, priešingai, mėgsta patriukšmauti. Triukšmautojai visada į save labiau atkreipia dėmesį negu ramieji modernizmo darbininkai. Tačiau čia reikėtų atsiminti Krylovo pasakėčią apie du bosus, kurių tuščiasis labai garsiai bildėjo, o pilnasis triukšmo nekėlė“ 56. Taigi Vaičiulaitis, Keliuotis skelbė avangardistinio triukšmo ir ideologinio angažavimosi vengiantį novacijų kelią57. Jo meninė kryptis dešimtmečio pra­ džioje dar nebuvo tiksliau apsibrėžiama - „ramiesiems modernizmo darbi­ ninkams“ visų pirma rūpėjo santykiai su konservatyvia katalikiškąja estetika, į modernizmą Žvelgusia negatyviai. Pavyzdžiui, aukščiau minėtame Keliuočio straipsnyje Granite glaustai, o 19 3 1 metais Naujojoje Romuvoje straipsnyje „Kūryba ir dorovė“ išsamiai kalbama apie dorovės reikalavimų laikymąsi kaip „kūrybinio vaisingumo“ sąlygą: „Apvaldyta fizinė ir psichinė žmogaus energija sustiprina žmogaus pajėgumą. Jei žmogaus širdy chaosas, jei jis gaivalingai nešamas geismų sūkurių, tai daug jo jėgų dingsta aistrų gaisre ir jo kūryba esti tik skurdūs fragmentai“ 58. Šiuolaikinė kūrybos psichologija, kaip aiškino Keliuotis, paneigia kai kuriems jauniems menininkams imponuojantį, o katali­ kiškos meno kritikos modernizmui priskiriamą požiūrį, kad ieškant kūrybinio *

** Vaičiulaitis A. Min. veik., p. 89. ” J. Keliuočio literatūros kritikos sampratą tyrusi Dalia Satkauskytė pastebėjo, kad Keliuotis so­ ciologinę kritiką tapatino su ideologine, o ideologiją siejo su marksizmu ir meno ideologizavimą laikė kenksmingu, bet, kita vertus, „jo paties siūlomas meno ir kritikos modelis yra ganėtinai, net pabrėžtinai ideologiškas“ (Satkauskytė D. Kritikos misija Juozo Keliuočio požiūriu. Juozas Keliuotis ir literatūros dinamikos problemos, Vilnius, LLT 1 leidykla, 2003 , p. 26. * Keliuotis J. Min. veik., p. 33.

156

KULTtlRĖJANTJ

v isu o m en ė

įkvėpimo, reikia „ištvirkti, į purvyno padugnes nusileisti“ . Menininkui, įsten­ giančiam valios jėga „nugalėti savo žemuosius palinkimus“ , neiššvaistyti emoci­ nės energijos yra pasiekiamas visų dvasios galių sutelkimas, asmenybės „vidinis vieningumas“ - kūrybos „pagal vieningumo principą“ sąlyga. O bohemišku gyvenimo būdu pagarsėjusių žymiųjų prancūzų poetų kūryba, kurios pavyzdys dažnai pasitelkiamas - tai tik „fragmentai su nemirtingumo savybėm“ , ir „jei jie būtų mokėję taupyti kiekvieną kūrybinės energijos lašą [...] tai, be abejo, būtų davę dar didesnių poetinių vertybių“ . Dorovės reikalavimų laikymosi svarbą grįsdamas „šiuolaikine kūrybos psichologija“ , Keliuotis siekė įrodyti, kad šiuolaikinio meno teorija nesuponuoja menininko nedorovingumo, taigi mūsų vyresniosios kartos katalikiškosios estetikos palaikoma ir visuomenei peršama nuomonė apie moralę paminančius modernistus yra klaidinga. Panašiu tikslu Vaičiulaitis straipsnyje „Ginčas su Adomu Jakštu naujosios literatūros klausimais“ pasitelkė Croce’s mintis iš veikalo „Estetikos brevorijus“ : moderniojoje literatūroje yra „nemaža moralinio nykimo“ , tačiau kaltinti reikėtų ne tik rašytojus, bet ir visuomenę, taigi „tikimės sveikesnio meno tada, kada bus tokia pati visuomenė. Ir čia atsiveria plati dirva moralistui, kuriam poetas sako, prašyte prašo: „Tobulink visuomenę, vesk ją į sveikesnes ir ge­ resnes dienas, o tada ir mano giesmė bus kitokia“ . Vadinasi, ne tik moralistas, koks yra Jakštas, gali kaltinti poetą, bet ir poetas moralistą su lygia teise.“ 59 Estetinio santykio nesuinteresuotumo bei meno autonomiškumo principai jau trečiajame dešimtmetyje mūsų spaudoje publikuotose teoriniuose (pavyz­ džiui, Mykolaičio-Putino ir Jakšto polemika) bei meno kritikos straipsniuose buvo traktuojami kaip pamatinės šiuolaikinio estetikos mokslo tiesos ir buvo žinomos besidomintiesiems. Vaičiulaičiui rūpėjo akcentuoti, kad jos prigijusios Vakarų Europos moderniojoje katalikybėje. Naujosios Vakarų Europos literatūros apžvalgai skirtame straipsnyje (1936 m.) jis aiškino: „Katalikai lite­ ratūroj ilgai darė klaidą manydami, kad jiems tinka rašyti tik dorinančius, kiek

” Vaičiulaitis A. Min. veik., p. 94.

k u l t Or ė ja n t i v is u o m e n ė

157

sentimentalumu atsiduodančius romanus ar dramas. Šiandien reikalaujama, kad katalikas rašytojas pirmiausia būtų menininkas, o ne moralų skelbėjas. Ir tų menininkų, pirmaeilių menininkų, randam gausiai - Claudelis, Jammesas, Mauriacas Prancūzijoj, Chestertonas, M. Baringas Anglijoj, S. Undset N orve­ gijoj yra vardai, kurių metų metais reikia laukti“ , tad ir Lietuvoje iš kataliko menininko nebegalima reikalauti būti moralistu60. Keliuočio dėka bažnytinės dailės atsinaujinimo sąjūdis tapo viena nuolatinių Naujosios Romuvos temų: nuo pirmųjų žurnalo numerių, prisidengus „nuomone iš šalies“ , rubrikoje „Aidai iš užsienio“ skaitytojai būdavo informuojami apie „pripažintų m o­ dernistų dalyvavimą kuriant bažnytinę dailę, vardyti šios srities autoritetai: tapytojai Gino Severini, George’as Roault, Henri Matisse’as...“6’ Iš literatų, prisidėjusių įtvirtinant religinę dvasią modernizme ir kultūroje, Keliuotis mini Baudelaire’ą, Paulį Verlaine’ą, Francisą Jammessą, Oskarą Milašių, Charles’ą Peguy, P. G audei’}62.

2. ŠIUOLAIKIŠKO M E N O KELIAI „Vakarų Europos socialinė katalikybė kaip alternatyvą tuometinėms sociali­ nėms politinėms sistemoms siūlė „naująjį humanizmą“ (J. M aritaino veikalo „Integralinis humanizmas“ idėjų randame A. Maceinos, P. Jako darbuose, Keliuočio straipsniuose, domėtasi personalisto E. Mounier veikalais), kuriame atmetamas asmenybės socialinio sąlygotumo vienpusiškumas ir iškeliama in ­ dividualių pastangų svarba keičiant socialines struktūras, asmenybės laisvė ir atsakomybė, įrodinėjamas kapitalizmo priešiškumas žmogui, bet pasisakoma prieš prievarta vykdomus visuomenės pertvarkymus“63. Naujosios Romuvos 60 Ten pat, p. 13. Jankevičiūtė G. Min. veik., p. 269-270. 61 Naujokaitienė E. Prancūziškoji topika Juozo Keliuočio neokatalikybės ir modernizmo apolo­ getikoje. Ju o z a s K e liu o tis i r literatū ro s d in a m ik o s p ro b lem o s, p. 53. 4J Pruskus V. S o c ia lin ė k a ta lik y b ė ta rp u k a rio L ietu vo je, p. 95,

158

Kl/lTORĖMNTf VISUOMENĖ

skaitytojus su „naujuoju humanizmu“ supažindinančiame Keliuočio straipsnyje rašoma: visų pirma reikia „sustiprinti patį žmogų ir jo asmenybę, o tik paskui eiti į pasaulio reformą“ ; „dvasios revoliucija“ - tai dvasiškojo ir kūniškojo pradų harmonizavimas, kuriam suteikia jėgų žinojimas, jog turime „dievišką sielą“ ir pajėgiame susidaryti vertybių hierarchiją; vartotojiškumo įveikimas „kūniškųjų“ poreikių srityje („pinigas turi būti nukeltas nuo karališko sosto ir paverstas tik mainų priemone“ ) ir „broliška meile“ grindžiami žmonių santy­ kiai64. Naujoji pasaulėžiūra, paremta „asmenybės ir universalizmo principais“ , padės susiformuoti „laisvą ir savarankišką asmenybę, kurios joks kolektyvas neturi teisės pavergti, draug jis turi įeiti į kontaktą su gaivališkąja gamtos ti­ krove ir su organišku, visuotiniu žmonių gyvenimu [...] žmogaus dvasia turi būti išlaisvinta nuo mašinos ir mados diktatūros, ji turi vėl save susirasti ir savęs primatą deklaruoti“65. Aptardamas bendrosios meno teorijos dalykus Keliuotis rėmėsi Anri Bergsonu ir Benedettu Croce, kuriems meninės kūrybos šaltinis yra „intuityvus protas", „intelektualinė intuicija“ - viena iš trijų, greta teorinio ir praktinio proto, žmogaus pažintinių galių. Perėmęs meno, kaip intuityvaus pažinimo sampratą, meno esmę (specifiką) jis aiškino išryškindamas nesuinteresuotos estetinės ir suinteresuotos praktinės nuostatų skirtumus: „praktiškasis žmogus domisi tikrove ne dėl jos pačios vertingumo, bet dėl naudos, kurios iš jos tiki­ si. Šis pažinimas praktiškas, utilitarinis ir paviršutiniškas, niekad nepasiekiąs daiktų ir nesuvokiąs giliosios jų prasmės, jis niekad nesidomi visu daiktu visame jo turtingume, bet tik jo naudingumu.“ Intuityvusis pažinimas leidžia daiktą „giliai pažinti ir suvokti jo originalumą“ , nesuinteresuotas menininko santykis - paremtas meile tikrovei dėl jos pačios „egzistencinio vertingumo“ , besidomintis daiktų „individualybe“ . M eno kūrinyje matome šio ypatingo pažinimo rezultatus - sudvasintos, „atgaivintos“ tikrovės vaizdą66. Keliuotis 44 Keliuotis J. Naujasis humanizmas. Naujoji Romuva, 1937. Nr. 15, p. 3 2 1-3 2 7 . ** Keliuotis J. Meno tragizmas. Studijos ir straipsniai apie literatūrą ir meną, p. 83,79. 44 Ten pat, p. 58-59, 86.

k u l t Or ė ia n t i

VISUOMENE

159

pabrėžė intuityviam pažinimui būdingą individualumo ir universalumo vieno­ vę: menininkas, „kontempliuodamas daiktų individualybę, pažįsta ir visuotinį gyvenimą. Tokiu būdu meninis pažinimas suvokia pasaulio organišką vienin­ gumą, ne uniformišką, bet įvairiomis formomis besireiškiantį“67. Intuityvaus (meninio) pažinimo ypatumus nusakančių „individualumo“ ir „originalum o“ sąvokų jis tiksliau neapsibrėžė. Kalbėdamas apie meno santykį su tikrove, jas vartojo atskirybės, daikto kaip čia ir dabar atsiveriančio menininko žvilgsniui, reikšme. Turėdamas omenyje meno kūrinio pasaulėvaizdį, „individualum u“ laikė subjektyvumą, „originalumu“ - meninės raiškos autentiškumą. Dėl šių sąvokų daugiaprasmiškumo mažiau pastebimas tapo konceptualinis nesklan­ dumas, atsiradęs aiškinant, kokiu būdu „individualaus estetinis pasaulėvaiz­ dis“ ir „originalios meno formos“ tampa visuotinai reikšmingomis, pavirsta meninėmis vertybėmis. „Intuicijoje individualybė plazda visuotiniu gyvenimu, o visuotinis gyvenimas - individualybe; kiekvienas grynas meno veikalas yra iš dalies individualus ir iš dalies visuotinis; visuotinumas glūdi toje indivi­ dualioje formoje, ši individuali forma panaši į visuotinumą“ 68 - Šią X X a. estetikos autoriteto Croce’s mintį Keliuotis pasitelkdavo parem ti ne kartą išsakytam teiginiui, kad „kūrybos paslaptis glūdi laim ingam e individua­ lybės ir universalybės principų suderinime“ .- „M eno kūrinys vaizduoja ne vien subjektyvią menininko tikrovę, bet per jo (menininko) individualybę spindi visuotinas žmonijos turinys - ir todėl jis žavi ir jaudina ne vien jo au­ torių, bet ir kitus žmones, kurie sugeba jam e įžvelgti savo dvasinio gyvenimo, savo giliausių širdies troškimų, savo brangiausių svajonių ir savo vertingiausių minčių simbolį

Ju k pagaliau visi žmonės turi tą pačią žmogiškąją prigimtį

ir menininkas, per kūrinį realizuodamas savo individualinę asmenybę, tuo pačiu jau simbolizuoja ar pareiškia visuotinį žmonijos turinį. [...] Negali būti proletarinio ar buržuazinio meno, gali būti tik žmogaus menas. Jis išeina iš individo, pereina luomų ir tautų sienas, pakyla virš kontinentų ir apima visus 47 Ten pat, p. 63. 69 Ten pat, p. 64.

160

k u l t Or ė ja n t i v is u o m e n ė

žmones.“69 Taigi meno kūrinio kaip „individualaus“ (subjektyvaus) tikrovės matymo rezultato intersubjektyvumą Keliuotis kildino iš „žmogiškos prigim­ ties“ - tokios, kaip kad ją suprato modernios katalikybės „naujojo humanizmo“ koncepcija. „Individualumo ir universalumo“ vienovės principą iš bendrosios meno teorijos ekstrapoliavęs į meno raidos problematiką modernizmo trūkumų prie­ žastimi Keliuotis laikė šio principo pažeidimą - individualizmo (subjektyvizmo) persvarą prieš visuotinumą. Visuotinumas šiame kontekste reiškė abstraktų, neistorišką „visuotino gyvenimo turinį“ - idealybės, amžinųjų vertybių, o ne tikrovės modusą. Keliuočiui, filosofuojančiam publicistui, ne itin rūpėjo, kaip nesupainioti deskriptyvinės ir preskriptyvinės klausimo nagrinėjimo plotmių, labiau rūpėjo nurodyti modernizmo pasiekimais pasinaudojančio, bet jo klaidų išvengiančio meno gaires. „Reikia atsisakyti nuo per didelio individualizmo, kuris veda į anarchizmą ir nihilizmą, ir rasti visuotinumą. Menininkas, pa­ neigęs visuotinąjį gyvenimo turinį, užsidaręs tik savo siaurų išgyvenimų srity, greit išsenka ir ima nykti: jo kūrybos šaltiniai išdžiūsta, jis pats virsta egoistine plokštuma ir sustingsta paviršiuje. Bet paviršiuje žmogus ilgai grynas laikytis negali: jis turi arba žūti, arba pasinerti į gilumas, įleisti savo šaknis į visuotinius pradus ir siekti transcendentinių aukštumų [...] Menininkas, norįs duoti ver­ tingų kūrinių, turi visa savo būtybe mylėti tikrovę ir gyvenimą, sielotis savo ir visos žmonijos reikalais, ilgėtis šviesesnio ir prasmingesnio gyvenimo [...]. Nors kaži kokia chaotinga mūsų siela ir širdis, bet vis dėlto mes turime laimėti savo asmenybės vieningumą, pajusti atsakingumo jausmą ir atsiremti ontologiniais pagrindais[...] Jei mes niekam netikėsime, neatsiremsime dieviškąja tikrove, tai mums menas virs košmarišku kliedėjimu.“70 Už žodžių apie „pastoviuosius principus“ , padėsiančius pajusti „galimą naują tikrovę“ ir apsaugoti meną nuo virtimo „košmarišku kliedėjimu“ slypi tikėjimo imperatyvas, bet jis aiškiau neįvardijamas.

69 Ten pat, p. 26, 81. 70 Ten pat, p.

93-94-

KULTORĖJANTl VISUOMENE

161

Keliuotis bei Vaičiulaitis, dirbęs katalikiškame Židinyje literatūros skyriaus recenzentu, apie meno ryšį su religija kalbėdavo aptakiomis formuluotėmis. Priežastys kelios. Menu besidominčiai visuomenei jau buvo išaiškinta meno autonomija religijos bei politikos, t. y. vadinamųjų visuomeninių tikslų atžvil­ giu, o neperpratusieji tokių subtilumų, kaip kad meno autonomijos santykinis pobūdis, meno susiejimą su religija galėtų palaikyti „m oralizavim o“ tikslų susigrąžinimu. Antra, Naujosios Romuvos skelbtas tautinės kultūros kūrimas reikalavo konsolidacijos - tikinčiųjų, abejojančiųjų ir netikinčiųjų, besilaikančių įvairių visuomeninių pažiūrų, tad pajėgoms sutelkti buvo palanki religinio ir politinio indiferentiškumo, vadovavimosi visiems priimtinomis pamatinėmis humanistinėmis vertybėmis nuostata. Vakarų Europos socialinės katalikybės nagrinėjimo objektu ir veikimo orientyru tapo „žmogaus išsilaisvinimas iš to­ talitarinių režimų primestos dvasinės ir ekonominės priklausomybės, išskirtinis asmens vertingumas visuomenėje ir teisė į savarankiškas autentiško tikėjimo paieškas“71. Meno klausimais rašiusiems mūsų moderniosios katalikybės są­ jūdžio dalyviams rūpi būtent autentiško tikėjimo paieškos ir meno vaidmuo jose - siekis kilti į „transcendentines aukštumas“ , pasiremti „ontologiniais pagrindais“, pajusti „kosminį gamtos ritmą“ , su džiaugsmu ir nuostaba žvelgti į kūrinijos pavidalų „nepakartojamą originalumą“ bei į socialinio determinuotumo nesaistomą laisvą „individualybę“. Manyta, kad menininkas, apdovanotas stipresne už kitus intuityviojo pažinimo galia, yra imlus autentišką tikėjimą skatinančioms patirtims ir kad menas gali padėti išlavinti žmonių gebėjimą žvelgti į pasaulį su „meile ir nesavanaudiškai“ . Gali atlikti tautiškumo ugdy­ mo vaidmenį nepavirsdamas „agitacijos ir moralizavimo priemone“ , - teigė Keliuotis, kuris nuodugniau nei iki tol santykinės meno autonomijos principą skelbusieji nagrinėjo visuomeninių funkcijų atlikimo būdą. Anot Keliuočio, meno kūriniui pakanka būti savajai tautai kaip etninei ir pilietinei bendrijai priklausančio menininko sukurta menine vertybe. Bendros meninės vertybės 7> Pruskus V. Jaunosios kartos katalikų intelektualų socialinės politinės aspiracijos tarpukario Lietuvoje. I i Lietuvos sociologijos istorijos. Straipsnių rinkinys, 4 knyga. Vilnius, 2003, p. 33.

162

kvltCrėjahti visuomenė

suartina ir tuo pačiu „sutautina“: „Savo susižavėjimą kiekvienas stengiasi įduoti kitiems. Estetinė emocija įgyja visuomeniško pobūdžio. Vertingu veikiau gėrisi ne viens, bet daug žmonių. Jie, brangindami vieną ir tą patį objektą, pradeda vienas kitą labiau branginti.“7* Keliuočio minčių apie meno visuomeninį vai­ dmenį originalumą Andriuškevičius matė požiūryje, kad menas konsoliduoja žmones bendrai išgyvenamo estetinio džiaugsmo pagrindu73. Keliuotis akcentuodavo, kad menui skirta būti ne vien X X a. civilizacijos krizės atspindžiu, bet ir pastanga ją įveikti, kad išeitį iš būklės, į kurią atvedė „individualizmas“ ir „mašinizmas", pajėgia rasti menininkai, kurie vadovau­ jasi „naujuoju humanizmu“ . Europos šalių, visų pirma Prancūzijos74, menas, „brangindamas visus moderninius formalinių ieškojimų laimėjimus, pasiilgsta turinio ir siužeto“, - rašė jis apie straipsnyje „M oderninio meno orientacija“ (1935 m.) apie neotradicionalizmo plitimą ir teigė, kad Lietuvoje „ši naujausia moderninio meno orientacija“ ryškiausia yra literatūroje. „Kūryba prade­ da darytis natūrali, laisva nuo ekskliuzyvistinių formalistinių eksperimentų, lygiai branginanti formą ir turinį, besinaudojanti modernizmo formaliniais laimėjimais, bet neneigianti objekto, besidominti žmogumi ir savo krašto ir savo tautos gyvenimu.“75 „Formalinių laimėjimų“ panaudojimu laikomas sti­ listinio arsenalo perėmimas. Pavyzdžiui, recenzuodamas 19 39 m. surengtą prancūzų dailės parodą Keliuotis žavėjosi Andre Lhote’u (žymus tapytojas, pedagogas, dailės kritikas, skleidęs „vėlyvojo, sunorminto, į art deco stilistiką71 71 Keliuotis J. Min. veik., p. 48. 7i Andriuškevičius A. Min. veik., p. 108. 74 Ketvirtajame dešimtmetyje pagrindiniu kultūrinės traukos centru tapo Prancūzija. Aptardama geokultūrinių prioritetų (trečiajame dešimtmetyje jis teko Vokietijai) pokytį, meninės inteligen­ tijos orientavimosi į Prancūziją bei Italiją paskata Mulevičiūtė laikė giminingos, L y. katalikiškos kultūrinės tradicijos paiešką. „Katalikybė regėta kaip vienas svarbiausių Lietuvos meno istorijos veiksnių, sudariusių sąlygas atsirasti vaizduojamajai dailei, plisti Vakarų Europos stiliams bei plėtotis unikaliam liaudies menui“ ; samprotauta apie lietuvių ir romaniškojo pasaulio tautų ar­ timumą, Lietuvos architektūros ir dailės bruožus (harmoninga kompozicija, paprasta ir sintetiška forma), siejančius jj su klasikiniu menu (Mulevičiūtė J. Europietiškumo ženklai: Lietuvos kultūra 19 18 -19 4 0 . Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis. Vilnius: LII leidykla, 2002, p. 16 1- 17 0 ) . 7i Keliuotis J. Min. veik., p. 8 1-82.

KUITORĖJANTI v is u o m e n ė

163

persikūnijusio kubizmo principus“70) bei kitais neotradicionaiizmo atstovais» kurie „yra pasisavinę fovizmo ir kubizmo laimėjimus, bet, juos jungdami su senojo m eno tradicijomis, yra kiekvienas radęs savo individuali! kelią“ 77. Vakarų Europos modernios katalikybės „integralios pasaulėžiūros“ ir „inte­ gralios estetikos“ idėjų sklaida Lietuvoje užsiėmė Kauno universiteto Teologijosfilosofijos fakultete estetiką dėstęs ir 1938 m. monografiją „Grožis ir menas“ 78 publikavęs Jonas Grinius. Su katalikiškojo modernizmo sąjūdžiu, kuris „išryš­ kino aktyvią antiklerikalizmo nuostatą, antischolastinę, irracionalistinę tenden­ cijas filosofijoje“ Grinius susipažino prancūzų kalbos ir literatūros literatūros studijų Paryžiuje (19 26-19 29) metais, jo estetinių pažiūrų formavimuisi turėjo įtakos Maritainas, A. Loisy, Claudelis, G. Bemanos79. Straipsnyje „Prancūzai integralinės poetikos kūryboje“ (19 34 m.) Grinius tvirtino, kad literatūros kri­ zė - „skilimas tarp tautos visuomenės ir rašytojų bei kitų menininkų, pačių kū­ rėjų asmenybių skilimas ir netvarka, jų kūrybos dažnas nevaisingumas ar polėkio ribotumas“ - įveikiama „kūrėjui išsiveržus iš idėjinės suirutės“ ir persiėmus „integralia pasaulėžiūra“ . „Integrali“ estetika (poetika) leidžia dramaturgui ar romanistui pavaizduoti „pilnutinį“ gyvenimą; „integraline pasaulėžiūra išreikšta vaidybinė drama nėra kažin koks sentimentalus ar didaktinis dialogas, bet didelio masto įvairiai pasireiškiąs konfliktas, kur blogis, nuodėmė ir bjaurastis gali turėti savo vaidmenį, jei tik nuo jų tamsaus šešėlio antgamtinio pasaulio ir Dievo malonės spindėjimas, ir būtinumas lieka ryškesnis“ . Poezijos objek­ tas, anot dramaturgo ir poeto Claudelio, kurį Grinius dažnai cituodavo, nėra *

* Mulevičiūtė J. M o d e rn iz m o lin k . D a ilės g y v e n im a s L ie tu v o s R e s p u b lik o je 1 9 1 8 - 1 9 4 0 , p. 1 1 7 . 77 Keliuotis J. Moderniojo prancūzų meno paroda, N a u jo ji R o m u v a , 1939. Nr. 6, p. 1 3 1 . 71 Grinius J. G ro ž is ir m enas. Kaunas, 1938. Pasak Griniaus estetinių pažiūrų tyrinėtojo A n d ­ riuškevičiaus, ši monografija - kompiliatyvus veikalas, kuriame remtasi įvairių krypčių filosofų, estetikų menotyrininkų mintimis, jos cituojamos bei perpasakojamos, autoriaus minčių dėstymo būdas nėra nuoseklus, bet „nederėtų nuvertinti Griniaus indėlio - knyga supažindino lietuvių skaitytoją su naujesniais kai kurių esaietikos problemų sprendimais“ (Andriuškevičius A. Min. veik., p. 30). 79 Valiušaitis V. Integraliu žvilgsniu į literatūrą ir meną. Grinius J. G ro ž is i r m e n a si Vilnius: Mintis, 2002, p. X-Xi.

164

KU LT OR É IA N TI V ISU O ME NĖ

„svajonės, iliuzijos arba idėjos. Jis yra ta šventoji realybė, duota visam laikui, kurios centre mes gyvename. Tai matomų daiktų visetas, prie kurio tikėjimas prideda dar nematomuosius.“80 Monografijoje „Grožis ir menas“ neoscholastinė Šalkauskio tradicija su­ siejama su teorijomis, daugiau dėmesio skiriančiomis subjektyvumui kūrybos procese ir estetiniame suvokime. Grinius „užsimoja remdamasis modernesnėmis meno teorijomis ir naujesnių kūrybos rezultatų analize subjektyvinti menų, išlaisvinti jį (pasitelkdamas „stilizavimo“ kategoriją) iš akademistinių formos reikalavimų“*’. Grožio aptartį jis pradeda nuo „grožio subjektyviniu atžvilgiu“ , t. y. estetinio suvokimo - tai „nesuinteresuotas pažinimo veiklumas“ , leidžiantis be abstrakčių sąvokų pagalbos atskleisti „esmę esybėje, daikte“ . Ir Keliuotis, ir Grinius meno esmę (specifiką) siejo su estetinės nuostatos nesuinteresuotumu. Griniui išskirtinis šio „pažinimo vardan paties pažinimo“ bruožas - indife­ rentiškumas objekto turinio atžvilgiu. Bet lietuvių katalikiškosios estetikos modernintojas toli gražu nelinko formalistinės teorijos, skelbiančios „apva­ lytą“ nuo turinio grynosios formos stebėjimą, pusėn. Menui privalu išreikšti „žmogiškai vertingą idėją“ ir šią „idėją“ Grinius suprato kaip giluminį reikšmių klodą, kuris betarpiškai atsiskleidžia nesuinteresuotam estetiniam stebėjimui, tuo tarpu kai paviršiniame lygmenyje esantis „turinys“ suvokimas su praktine sąmonės nuostata. Meno kūrinio suvokimas visados „mišrus“, susidedantis iš nesuinteresuoto estetinio ir suinteresuoto praktinio81. Kai „kūrinyje žmogiškai vertinga idėja išreikšta taip, kad jos atvaizdavimu galima gėrėtis nesuinteresuo­ tai, nors ir mišriai“, t. y. „praktiškieji momentai pajungti estetiniam“, kūrinys vadintinas „dailiuoju“; kai estetinis išgyvenimas nėra vyraujantis, meno kūrinys vadintinas „pritaikomuoju“ , siekiančiu ideologinių, religinių ir panašiai tikslų, o ne tikrosios meno paskirties83. Nors nesuinteresuotos nuostatos vyravimui, 60 Grinius J. Prancūzai integralinės poetikos kūryboje. Grinius J. Grožis ir menas. Vilnius: Mintis, 2002, p. 377, 378, 381. 41 Andriuškevičius A. Min. veik., p. 122. |J Grinius J. Grožis ir menas. Kaunas, 1938, p. 24. Ten pat, p. 27.

KULTŪRĖIANTI VISUOMENĖ

165

anot Griniaus, turi įtakos suvokėjo meninis išprusimas, svarbiausiu dalyku jis laikė menininko intencijas ir gebėjimą suteikti dominuojančią padėtį estetinei nuostatai. Tai ir lemia meno kurinio priklausymą tikrajam „dailiajam“ , o ne prastarūšiam „pritaikomajam“ menui. Taigi sudėtingą meno kūrinio estetinio ir neestetinio vertingumo sąryšio klausimą Grinius sprendė pasitelkdamas estetinės funkcijos vyravim o - socia­ linių funkcijų pavaldumo (ir priešingai) schemą, kuri nesuteikė galimybės pažvelgti į visuomenines funkcijas kaip į per estetinį poveikį (taigi - specifiniu būdu) besireiškiančias meno funkcijas. Šioje schemoje meno kūrinio „turinys“ yra atskiriamas nuo estetinio išgyvenimo būdu gaunamos patirties; meno kūrinio suvokimas Čia - ne vieningas estetinio suvokimo aktas, o „m išrus“ darinys iš estetinio ir neestetinio, kurio neestetinis sandas tampa nesvarbus. Kai į estetinį poveikį žvelgiama ne kaip į pagrindinę ir specifinę meno funkciją, jungiančią per ją besireiškiančias nespecifines funkcijas, dorovinis, ideologinis ar koks kitoks vadinamasis visuomeninis meno vertingumas belieka meno esmės (specifikos) neliečiančiu priedu, kultivuotinu tik „pritaikomajame“ (propagan­ diniame arba pramoginiame) mene. Minėtas meno autonomijos ir estetinės distancijos klausimų sprendimas skirstant meną į „dailųjį “ ir „pritaikomąjį“ suteikė katalikiškajai meno kritikai parankų metodologinį pagrindą neigiamai vertinti ketvirtojo dešimtmečio lietuvių literatūroje sustiprėjusį socialinį angaža­ vimąsi: „norime apsaugoti dailųjį meną nuo pavergimo moralinei, nacionalinei ir socialinei - politinei propagandai ir pabrėžiame, kad jo tikslas yra žmogiškai vertingos idėjos estetiškas perteikimas.“84 Kas laikytina „žmogiškai vertingomis“ idėjomis, o kas - negalinčiu preten­ duoti į visuotinumą „turiniu“ , leidžia spręsti žmogaus samprata. Kaip pastebėjo Andriuškevičius, žmogus Griniaus koncepcijoje - tai JD ievo sukurtas asmuo, greta kitų pastovių savybių turintis ir nekintančius estetinius kriterijus“85. Kadangi žmogui neskirta „sukurti naujų esminių formų“ , menininkui privalu u Ten pat, p. 6 1. ** Andriuškevičius A. Min. veik., p. 122.

166

KULTORĖJANTI

visu o m enė

naudotis Dievo sukurtosios gamtos formomis, jas „perkeičiant“ , „stilizuojant“ . Stilizavimo laisvę Grinius apribojo brėždamas leistino nutolimo nuo mimetinio santykio su tikrove ribą: privalu išlaikyti atvaizdo „konkretumą“ , „materialų daiktiškumą“86. Grinius aptarė istoriškai susiklosčiusius meno santykių su tikrove tipus: „realistinį“ , „tipizuojantį bei grynąjį idealizmą“ ir „integralinį arba sintetinį realizmą“ . Realistinę teoriją laikė vien imitacine; teorijos, reika­ lavusios vaizduoti „bendrinį tipą“, „pirmavaizdį“ trūkumu, pasak Griniaus, tapo akademistinis konvencionalumas, o šiuolaikinės „idealistinės“ (turinčios tikslą perteikti idealią daiktų esmę) teorijos - meno prigimties neatitinkančios „abstrakčios schemos ir ženklai“87. Kadangi, - akcentuodavo Grinius, - „idea­ lizacija mene tėra galima tam tikrame laipsnyje“ , šiuolaikiniame mene teisingą kelią rado „realistinę“ , t. y. tikrovišką meninę raišką ir „idealizmo“ dvasingumo siekį apjungiantis „integralinis arba sintetinis realizmas“ - kryptis, kurią palaiko katalikiškoji „integralinė“ estetika. Apie tai, kokius lietuvių meno reiškinius Grinius laikė peržengusiais ne­ leistiną „abstraktumo“, „schematiškumo“ , „formalizmo“ ribą, galima spręsti iš dailės kritikos. Pavyzdžiui, 1938 m. Rudens dailės parodos recenzijoje jaunoji dailininkų karta bei jų mokytojas Justinas Vienožinskis kaltinami prisirišimu prie „modernizmo dogmų“ . „Šiandien ne vienas tariamas modernistas ypač vertina tapyboj brūkšnio drąsą“ , „šiandien madoj sunki, niūri tapyba“ ir tai „iš dalies pateisinama slegiančia chaotiška epochos nuotaika ir iš dalies indivi­ dualia pasaulėjauta. Tačiau šiai niūriai tamsiai tapybai bujoti duoda pagrindo snobizmas ir teorijos". Klaidingos (formalistinės) teorijos padarinys, anot Gri­ niaus, „jei autorius techniškomis priemonėmis save demonstruoja, jas iškelia į pirmą vietą taip, kad net vaizduojamąjį objektą užmiršta ar net visai paneigia, tada technikos priemonės (kleksai, brūkšniai, taškai, taškeliai) pasidaro tikslu, tada turime techniškai tapybinį bravūriškumą“88. Griniui buvo nepriimtina 96 Grinius J. Grožis ir menas. Kaunas, 1938, p. 15 1. Ten pat, p. 154. M Grinius J. Ketvirtoji rudens dailės paroda. X X amžius, 1938 12 17.

KUITORĖJANTI VISUOMENĖ

167

ekspresionistinė lietuvių dailės linkmė, kuri, beje, dešimtmečio pabaigoje jau nebuvo vyraujanti. Piešinio deformacija, potėpio ekspresija - visa tai jam atrodė savitikslės „techniškos priemonės“ , o menui būtiną tikroviškumą, kaip leistų spręsti už „švelnių spalvų poeziją “ ir „meilę pasauliui“ giriami parodos kūriniai, atitiko neoimpresionizmas, neorealizmas. Taigi vaizduosenos „kon­ kretumą“ (tikroviškumą) Grinius suprato kaip normatyvinį reikalavimą ir estetinių vertybių ribas praplėtė tik tiek, kad aprėptų nuosaikų modernizmą, neotradicionalizmą. Vaičiulaitis brėžė takoskyrą šiuolaikinėje Vakarų Europos literatūroje tarp trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių, traktuodamas ją kaip avangardizmo pabaigą ir naujo moderniojo meno etapo pradžią: baigėsi etapas, kuris „davė literatūrai daugiau skambių žodžių nei kad svarių rezultatų“, dabar ieškoma „pastovesnių vertybių ir iš rašytojo reikalauja didesnio atsakingumo tiek menui, tiek žmogui. Ta proga kalbama apie naująjį realizmą, naująjį klasicizmą, naująjį humanizmą, bet mums svarbu čia ne pavadinimas, kiek pats faktas“ *9. Šiuolaikinėje litera­ tūroje subjektyvizmą keičia „grįžimas prie objekto“, joje ieškoma „pastovesnių vertybių“, norima įveikti „sielos fiktyvumą“ : „(R]egim pastangas susintetinti palaidus ir išdraikytus pokario literatūroj pasireiškusius elementus, surasti tarp jų ryšį, nustatyti hierarchiją, gauti pilną žmogaus ir gyvenimo vaizdą [...] vis daugiau girdėti balsų, kad išganymo reikia ieškoti gamtoje ir žmoguje. Gamta natūralistų buvo sumechaninta, sudaryta tik iš linijų ir spalvų. Dabar gi nori­ ma gamtos, su visu tuo, kas joje aiškaus ir slapingo. Čia atsiranda magiškasis realizmas [...], kuris žemę apdainuoja visoje jos įvairybėje. O kai imama kalbėti apie grįžimą prie žmogaus, tai galvoj reikia turėti visą žmogų, su visom is jo kūno ir sielos galiomis.“90Vaičiulaitis patikslina, kad pavadinimas „magiškasis realizmas“ dar nėra nusistovėjęs ir, apibūdindamas šį naujosios literatūros reiškinį, nurodo, kad nors „įsijautimas“ į gamtą yra užuomina į giminystę su romantizmu, bet tipologiškai jis sietinas su realizmu - tai „praplatintas ** Vaičiulaitis A. Knygos ir žmonės. Vilnius: Vaga, 1992, p. 2 0 -2 1. 90 Ten pat, p. 2 1.

168

KULTŪRĖJANTI VISUOMENĖ

realizmas, turįs daugiau poetinės dvasios9', lyrizmo ir į tikrovę žvelgiąs pla­ tesnėmis akimis“91*. Vaičiulaičio studijoje „Natūralizmas ir lietuvių literatūra“ tvirtinama, jog materialistine visuomenės teorija besiremianti deterministinė žmogaus samprata, kuri grindė realizmą bei natūralizmą, yra mokslinės minties praeitis, o juolab nepriimtina yra sovietų Rusijoje propaguojama literatūros samprata - „romanas bando virsti sociologiniu traktatu“ . Šis įspėjimas buvo adresuotas „kairiesiems“ rašytojams bei kritikams. Recenzuodamas ankstyvųjų Korsako straipsnių leidinį „Straipsniai apie literatūrą“ , marksistinę meno kla­ sinio sąlygotumo doktriną jis ironiškai pavadino literatūros metodu, kuriame vaizduojant ų veikėjų klasinė padėtis „viską išaiškina ir labai greitai išaiškina“ 93. Vaičiulaitis kritikavo požiūrį į žmogų kaip socialinių faktorių padarinį, o ne „sudėtingu vidiniu gyvenimu besireiškiančią būtybę“ . Ketvirtojo dešimtmečio poezijai skirtame straipsnyje „Literatūrai stabilizuojantis“ (1938 m.), Vaičiulaitis, konstatuodamas stagnacijos literatūroje požymius, tvirtino, jog poezija pernelyg „suabstraktėjo“ , tuo tarpu proza per daug kasdieniška ir „daugiausia tenkinasi vien socialiniu romanu, realistiniu ir natūralistiniu. Darant iš to išvadą, reikėtų tarti: tegu mūsų lyrika rengiasi kiek kasdieniškesniu drabužėliu, o beletristika įgauna daugiau įvairumo ir atsimena, kad be realistinio romano, dar gali būti romantinių, fantastinių, idilinių, satyrinių, komizmo pilnų ir dar visokių“94. Vai­ čiulaičio požiūriu, pernelyg įsivyravus socialinei prozai95 literatūros poreikis -

91 „Poetinio realizmo“ terminas buvo vartotas kai kuriose Europos literatūrose, ilgainiui įsitvirtino „magiškojo realizmo“ terminas. Poetinis realizmas - „stilistinė kryptis, lietuvių prozoje susijusi su impresionizmo, neoromantizmo įsigalėjimu - išryškėjo I. šeiniaus, A. Vaičiulaičio kūryboje“ (Striogaitė D. Poetinis realizmas. Lietuvių literatūros enciklopedija, p. 390). 91 Vaičiulaitis A. Min. veik., p. 55. M Ten pat, p. 547. 94 Ten pat, p. 35. 95 Pažymėtina, kad Vaičiulaitis buvo literatūros kritikas, kuris „be išankstinio nusistatymo pa­ sitinka skirtingų įsitikinimų ir skirtingų manierų autorius“ . (Kubilius V. Antanas Vaičiulaitis. Kaunas: Šviesa, 1993, p. 53). Pavyzdžiui, Cvirkos „Žemę maitintoją“ laikė talentingai parašytu socialiniu romanu, kuriam visgi pakenkė iliustratyvus idėjų išsakymas; Petronėlės Orintaitės romano „Paslėpta žaizda“ recenzijoje pastebima, jog mūsų literatūrai metami priekaištai dėl visuomeninių problemų stokos tampa nepagrįsti, bet „šios visuomeninės, politinės pedagoginės

KULTORĖJANTI VISUOMENĖ

169

prasiplėšti. Orientyru turėtų tapti modernios katalikybės skelbiama žmogaus samprata, kuri jos šalininkams neatrodė esanti ideologizuota. Nes samprota­ vimus apie „individualizmo“ ir „universalumo“ - atskira ir bendra, asmens ir visuomenės - harmoniją joje ženklino nepavaldumo socialiniam sąlygotumui patosas, įsitikinimas, kad žmogiškumo idealai amžini ir besąlygiški. Visuomeninio gyvenimo aplinkybės, t. y. Europos politinėje atmosferoje besikaupianti totalitarizmo grėsmė ir autoritarinis tautininkų režimas, atkreipė inteligentijos dėmesį į demokratijos vertybes ir suaktualino nuo nacionalinio sąjūdžio laikų kultūrinėje savimonėje nepasimiršusį menininko visuomeninį angažavimąsi. Prozos, visų pirma romano, kuris ketvirtojo dešimtmečio vidu­ ryje tapo dominuojančiu žanru, iškilimą skatino vidiniai literatūros poreikiai. Lietuvių literatūrai, linkusiai į lyrinę saviraišką, buvo svarbu „išplėtoti epines formas, būtinas kiekvienai nacionalinei literatūrai“96. Pasak Kubiliaus, „lietu­ viškų romanų srautas, pratrukęs po „Altorių šešėly“ sėkmės, rėmėsi daugiau ar mažiau europietiška epinio objektyvumo konvencija, garantuojančia pa­ sakojimo žanrams savarankišką egzistavimą [...] Realizmas grįžo į literatūros avansceną kaip patikimiausias meninis instrumentas pažinti tikrovei, narplioti jos prieštaravimams, diagnozuoti visuomenės padėčiai [...] Skirtingų idėjinių pakraipų žurnaluose kritika ėmėsi restauruoti klasikinio realizmo estetiką, grįsdama ją G. Flaubert’o ir G. de Maupassant’o, arba N . Belinskio ir N . Černyševskio argumentais“ . Realizmas „anaiptol nebuvo vienalytis“ : greta kairiųjų politinių pažiūrų atstovų propaguotos prieš buržuazinę santvarką nukreiptos socialinės kritikos jam e išliko „spalvingų buities aprašymų tradicija“ , „neišnyko didaktikos kryptimi tikroviškus vaizdus rikiuojanti moralizacijos tendencija, pagrįsta viltimi, kad esamą visuomenę dar galima pagerinti“ , taip pat „buvo kūrinių, kur tipiškuose charakteriuose ieškota tik psichologijos mįslių ar uni­ versalių būties problemų sprendimo“97. temos literatūrai suteiks naudos tiek, kiek jos bus meniškai iškeltos“ (Vaičiulaitis A. Min. veik., P- 4 9 2 , 503-504). 96 Kubilius V. X X a m ž ia u s litera tū ra , p. 290. 97 Ten pat, p. 289-292.

170

kultorėianti visuomenė

Realistinės prozos, grindžiamos, anot Kubiliaus, „klasikinio realistinio romano deterministine formule“ bei „ideologiškai užsiangažavusio visažinio autoriaus pozicija“ , poreikį iškėlė kairiųjų visuomeninių bei politinių pažiūrų rašytojai. Dar trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje nuodugniai gilinęsis į socialdemokratinę bei marksistinę rusų, vokiečių estetinę mintį, ryškiau­ sia figūra tarp kairiosios politinės pakraipos literatūros kritikų buvęs Kostas Korsakas ėmėsi propaguoti meno klasinės prigimties bei klasinio sąlygotumo, t. y. atgyvenusios arba pažangiosios klasės interesų atstovavimo ir šių interesų priešpriešos, postulatus. Jais vadovaudamasis žvelgė į lietuvių meno proble­ mas: kūrybinę stagnaciją ir visuomenės nesidomėjimą menu laikė buržuazinės santvarkos krizės apraiška, kurios padarinys yra meno visuomeninio reikšmin­ gumo nuosmukis. Eilėje ketvirtojo dešimtmečio pradžios straipsnių Korsakas plėtojo mintis, kad buržuazija nesuinteresuota teisingu visuomenės gyveni­ mo vaizdavimu, nes tai vestų į jos, kaip klasės regresyvumo, demaskavimą. Buržuazinės kultūros nuosmukiui iliustruoti jis pasitelkė Europos literatūros pavyzdžius, ragino sekti pažangiaisiais Europos rašytojais, Salomėjos Nėries „pasukimą kairėn" laikė kūrybinės dilemos - ar „palaidoti savo talentą juo­ džiausiam pesimizme, ar prasiveržti į kitokius horizontus ir rasti naujų jėgų savo žodžiui“ sprendimu ir šį horizontą įvardijo „socialistine ideologija“94. Jis ragino trečiafrontininkus neapsiriboti „bernu“ - maištingu miesčionio antipodu - bet išryškinti „socialinės prigimties“ bruožus, artinančius jį prie miesto „berno“ , t. y. proletariato. Kompiliaciniame straipsnyje „Literatūros ir kritikos pagrindai“ aiškinama, jog savo meto pažangiosios klasės ideologija besiremiantis menininkas labiau­ siai priartėja prie „objektyvios tiesos“, nes „šiuo atveju pastangos subjekto (pažangiosios klasės ideologo) sutinka su objekto (visuomeninių santykių) plėtojimosi eiga“99. Taigi menas gali ir privalo pasitarnauti progresyvių vi­ suomenės jėgų ideologinei propagandai ir, cituojant entuziastingą Korsako 94 Korsakas K. Literatūros kritika. Vilnius: Vaga, 1982, p. 216. 99 J. Radžvilas [Korsakas K.]. Literatūros ir kritikos pagrindai. Kultūra, 1930, Nr. 2, p. 114 .

KULTORÉJANTI v i s u o m e n ė

171

mintį, į mūsų literatūrą ateina jaunieji rašytojai, kurie „išdrįs aplink vis ryškiau besiveržiančias idėjas apvilkti degančiais meno vaizdais ir sviesti jas į inertiškas dar mases galingo literatūrinio poveikio kūriniais“ . „Sekdamas K. Markso te­ ze - reikia ne aiškinti, o keisti pasaulį - Korsakas manipuliavo literatūra kaip instrumentu, kreipiančiu „skaitytojo sąmonę derama, progresyvia linkme“ . Meno kūrinio vertė matuojama tuo, kiek žalos arba naudos jis teikia klasei, kuriai pagal istorinio materializmo teoriją priklauso ateitis.“ 100 Polemizuodamas su Mykolaičiu-Putinu, kritikavusiu trečiafrontininkus už reikalavimą žvelgti į pasaulį vien socialinių santykių aspektu ir literatūros pavertimą „proletariato sąmoninimo veiksniu ir agitacijos įrankiu“ ,101 kompiliaciniame straipsnyje „Tendencija ir literatūra“ Korsakas perpasakojo vokiečių (L. Schtickingas), rusų (I. Maca) autorių meno klasinio sąlygotumo sampratą. Pastarojo „psichoideologijos“ teorija skelbė, kad menininko klasinės pozicijos reiškiasi arba „pasąmonės, psichologiniame“ , arba „sąmoningame, ideologiniame“ lygmenyje. Pirmuoju atveju, t. y. kai politiškai įsitvirtinusios klasės ideologija apima didžiąją visuomenės dalį ir tampa visuomenine psichologija, įsivyrauja „ideologinių ir psichologinių elementų pusiausvyra“ : menininko klasinė pozicija reiškiasi užslėptu pavidalu, todėl susidaro ideologinio neutralumo įspūdis - menas »»įgyja grynai estetinį pobūdį“ . Valdančiosios klasės ideologijai tapus progreso stabdžiu ir atsiradus naujoms socialinėms jėgoms, „literatūra, kaip ir visi kiti visuomenės gyvenimo reiškiniai, griežčiausiom formom išreiškė savo klasinį veidą“ . Klasių kovos arenoje kylančios klasės interesams atstovaujančio meni­ ninko kūryboje „ideologiniai elementai viršyja psichologinius“ , todėl kurinio tendencija būna „sąmoninga“ ir ją dažnai sunkiau „meniškai apdoroti“ 101. Vadovaudamasis šia meno klasinio sąlygotumo samprata Korsakas siekė įro­ dyti oponentams, jog visais laikais valdanti klasė „netendencingomis laiko tik tas idėjas, kurios priklauso jai pačiai, o kitų visuomenės grupių idėjas mintis »«Nastopka K. Literatūros samprata XX a. lietuvių kritikoje. X X a. lietuvių literatūra, p. 4 17 . ,MMykolaitis-Putinas V . Raštai: Estetika, p. 225-237. >mKorsakas K. Straipsniai apie literatūrą, Kaunas, 19 3 1, p. 1 3 - 18 .

172

KULTORĖIANTI VISUOMENĖ

ir jausmus, jei tik jie išeina aikštėn apsidarę meno formom, tuoj apšaukia tendencijos, agitacijos vardais"'03. Mykolaičio-Putino tvirtinimu, Korsakas neleistinai tapatino meno kūrinio „idėją" ir „tendenciją". „Tendencingais kūriniais mes vadiname tokius, ku­ riuose idėja, tezė, iš vienos pusės, drumsčia autoriaus menininkui privalomą blaivumą ir objektyvumą, iš kitos pusės, ardo kūrinio menišką konstrukciją, daro jį hibridišką, neįtikimą, gyvenimo ir tikrovės falsifikatą", - rėmėsi esteti­ koje įsitvirtinusia „tendencingumo“ termino vartosena Mykolaitis-Putinas ir akcentavo, kad Trečiofronto teorinė mintis ir meninė kūryba susilaukė kritikos būtent už tendencingumo palaikymą. Svarbiausias, pasak Mykolaičio-Putino, kairiųjų propaguojamos teorijos trūkumas tas, kad meno kūrinio idėjų „so­ ciologinė bazė" maža ką tegali pasakyti apie estetinį vertingumą. Kita vertus, manytume, kad nors ir nusipelnanti Mykolaičio-Putino jai skirtos kritikos, „psichoideologijos" samprata turėjo pozityvios reikšmės estetinei minčiai, nes skatino atkreipti dėmesį į meno ideologinio užangažuotumo sustiprėjimą istori­ nių pervartų laikotarpiais bei į aplinkybę, kad tokiais laikais menką išliekamąją vertę turintiems kūriniams tenka svarbus vaidmuo meno procese. Dešimtmečio vidurio Korsako straipsniuose nebėra perėjimo į „proletariato ideologines pozicijas" ir panašių politinį angažavimąsi skatinančių formuluočių. Meninės kūrybos klasinis sąlygotumas bei juo grindžiama pažangaus meno samprata visą ketvirtąjį dešimtmetį išliko Korsako bei ideologinių bendra­ minčių estetinėse pažiūrose, bet dešimtmečio antroje pusėje pasaulėžiūros ir kūrybos ryšio traktuotė tapo lankstesnė, mažiau utriruota. Priežastys, reikia manyti, įvairios. Ir „bolševikų ideologijos“, kurios sekėjų vardas buvo prigijęs kairiesiems menininkams, nepopuliarumas visuomenėje, ir cenzūra104. Be to, jei trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje meno skirstymas į „mūsų“

,#,Ten pat, p. 12. m Buvo uždarytas kairiosios pakraipos žurnalas Literatūra (1936 m.), išleisti 3 numeriai, nominalus redaktorius - V. Krėvė, realūs - K. Korsakas ir P. Cvirka (Viliūnas G. Literatūrinis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje (19 18-19 40 ), p. 61.

kult Orėianti visuomenė

173

ir „jūsų“ bei „revoliucingosios klasės“ interesų atstovavimas atliko kairiųjų pažiūrų menininkų kūrybos gynimo vaidmenį, dešimtmečio viduryje, telkian­ tis opoziciškoms autokratiniam tautininkų režimui demokratinėms jėgoms, pakito literatūrinio gyvenimo situacija105 ir prireikė koreguoti visuomeninio angažavimosi argumentus. „Atrodo, kad reikšmingas dabarties idėjinis persio­ rientavimas, pasireiškęs atviromis įžymiųjų pasaulio rašytojų manifestacijomis už žmonijos taiką ir kultūros gyvnimą, už tautų laisvę ir gyvenimo pažangą, mūsų rašytojų daugumai yra svetimas, neaktualus ir nevertas dėmesio dalykas. [...] Ką čia mūsiškiams rašytojams prasidėti su tokiais niekais, kaip kažkokios progresyvios idėjos, kaip karo pavojus, kaip fašizmo ar socializmo alternatyva, kaip nacionalinė problema, milijoninis nedarbas, kultūros ir visuomenės socia­ linė krizė“ - tvirtinama Literatūroje publikuotame straipsnyje „Dėl kokybės ir idėjiškumo“ 106, kuriame Korsakas nebevartojo klasinių interesų nesude­ rinamumą suponuojančio „buržuazinės literatūros“ termino. Jame rašoma apie literatūrinio gyvenimo konjunktūriškumą („dvasinį tuštumą ir minties pigmėjizmą stengiamasi pridengti frakais ar smokingais“ ), pataikavimo „biu­ rokratiškajam elitui" nuotaikas, kurioms priešpriešinamas Europos menininkų pasaulėžiūrinis apsisprendimas, aktyvi visuomeninė laikysena. Korsakas, beje, nesukonkretino „progresyvių idėjų“ turinio (nors galima buvo minėti Europos intelektualų simpatijas socializmui), o akcentavo tai, kas svarbu demokratijai, humanizmui, įvairių politinių pažiūrų menininkų vienijimuisi totalitarizmo grėsmės akivaizdoje.

,0, To meto literatūriniam gyvenimui būdingas įvairių kartų ir pažiūrų rašytojų bendradarbiavimas bei mėginimas „derinti skirtingų ideologinių ir estetinių krypčių interesus“ . Greta pasaulėžiūri­ nių ir partinių kultūros žurnalų atsirado nepriklausoma literatūrinė spauda - Lietuvių rašytojų draugijos remiamos Literatūros naujienos (1934-38), „Sakalo“ bendrovės remiamas Dienovidis (1938-40), kurių redakcijose dirbo skirtingų pažiūrų autoriai. Kairieji rašytojai buvo „aiškiausia ketvirtojo dešimtmečio literatūrinės opozicijos grupuotė“, bet „tokio didelio susipriešinimo su visuomene kaip 19 3 0 -3 1 m. jie nerodė, daugiausia dirbo vaisingą literatūrinį darbą.“ Viliūnas G. Min. veik., p. 7 1, 61.

106Korsakas K. Literatūros raida. Vilnius: Vaga, 1985, p. 172.

174

KULTORĖJANTI v i s u o m e n ė

Korsako ir kitų realizmo lietuvių literatūroje propaguotojų požiūriu, rink­ damasis klasikinį realizmą rašytojas tuo pačiu renkasi visuomeninių santykių nagrinėjimo bei daugiau ar mažiau skvarbios jų kritikos kelią, rašytojo pastangos yra nukreiptos į „juo gyvenimiškesnį, juo natūralesnį turinio pavaizdavimą, įtiki­ namą situacijų išryškinimą, psichologinių išgyvenimų analizę ir apibendrinimą“, o tuo pačiu ir visuomenės kritiką. Korsakas pateikia kaip pavyzdį MykolaičioPutino „Altorių šešėly“ bei Juozo Grušo „Karjeristus“ : šie romanai, nors jų autoriai „ideologiškai ir neatstovauja progresyvioms idėjoms, turi progresyvios, demaskuojančios ir pažangiai veikiančios įtakos“ , o kairiųjų pažiūrų rašytojo Petro Cvirkos „Meisteris ir sūnūs“ knyga, „išpuošta formaliniais aksesuarais, beturi tik linksmo, sąmojingo, žavingo pasiskaitymo reikšmės“ 107. „Atrodo, lyg mūsų recenzentus ir dalį skaitytojų būtų apėmusi kažkokia gražių palyginimų ir retų žodžių literatūroje ieškojimo manija. Kas bando rašyti kitaip, daugiau dėmesio skirdamas turiniui, platesniam vaizduojamosios temos traktavimui ar iš viso pirmiausiai siekia esmės, o ne paviršutiniško efektyvumo, to net nuoširdžios ir neretai talentingos pastangos bent recenzentų yra paneigia­ mos, neįvertinamos ir apskelbiamos nemeniškomis“, - tvirtinama pasiremiant pasaulinės literatūros autoritetų kūryba, kurioje „nerandi jokio „gražumo“ Šiandien pas mus propaguojama prasme“ 108. Skirdamas du literatūros „for­ malinius tipus“ - klasikinį realizmą ir „puošnųjį stilių“ - neoimpresionizmą, neoromantizmą, nerealistines sroves apskritai - aktualiausia Litaratūros proceso problema jis laikė literatūros kritikos palankumą „puošniajam stiliui“ . Norą rašyti „vaizdingu, puošniomis poetinėmis priemonėmis, žodingu stiliumi“ lėmė ir tai, kad mūsų literatūra ilgą laiką buvo per daug publicistiška ir, nors talentingiausių „puošniojo stiliaus" atstovų Vaičiulaičio, Cvirkos „formalinėse pastangose yra daug teigiamų užmojų bei vertybių", nuostata laikyti „formos kultyvavimą" svarbiu literatūros augimo žingsniu yra klaidinga. Kitaip negu dešimtmečio pradžios straipsniuose, Korsakui rūpėjo ne formalizmo „klasinė ,MTen pat, p. 178. “ •T en pat, p. 184.

KULTURĖJANT! VISUOMENE

175

prigimtis“ » bet meninės raiškos pobūdis: „[j]au dėl savo esmės formalizmas negali praturtinti literatūros nei naujomis idėjomis» nei visuotinesneis tipais ar charakteriais, nei gilesne vaizduojamojo gyvenimo analize, - žodžiu tuo, kas sudaro kiekvienos literatūros pagrindinių vertybių lobyną ir jos tolesnio augimo pagrindą. Formalizmu pažymėtų kūrinių poveikis visada yra apribotas siauru estetiniu pasigrožėjimu, ir tokia literatūra niekada nedaro visuomenei didesnės ideologinės įtakos“ 109. Cvirkos romanas „Meisteris ir sūnūs“ patvirtina, kad „pats sau tikslu“ tapęs stiliaus ryškumas iškreipė „istorinę realybę“ : rašytojas „begražindamas savo stilių, bepuošdamas jį įvairiais efektingais palyginimais, visokiausiais folkloriniais įmantrumais, gal ir nesąmoningai, ga! nė nejusda­ mas, išgražino, išpoetizavo ir pačią vaizduojamąją buitį“ ir gyvenimas romane „toks nerūpestingas, skaidrus, be jokio didesnio vargo ar skurdo, jog stebiesi, iš kur šitoks rojaus kampelis galėjo anų laikų Lietuvoje atsirasti“ . Korsakas akcentavo: didžiausias formalizmo (modernizmo apskritai) trūkumas, kad jis „trukdo literatūrai išreikšti tikrąją gyvenimo tiesą ir dažnai ją net falsifikuo­ ja“ , o teisingam gyvenimo vaizdavimui tinkamiausi yra klasikinio realizmo principai*10. Tad naujojo humanizmo idėjų traukos lauke buvusių recenzentų išgirtoje Vaičiulaičio „Valentinoje“ (Ambrazevičius romane įžvelgė „dabartinės lietuvių dvasios sintetinį paveikslą“ 111), anot Korsako, nepretenduojama į tam tikros visuomenės grupės pasaulėjautos „sintezę“ , ir tokio masto apibendrinimo nuopelnai greičiau tektų realistiniam „Altorių šešėly“ , o ne impresionistinei „Valentinai“ 112. Literatūros kritikos nuostata teikti prioritetą „puošniajam sti­ liui“ , Korsako įsitikinimu, neigiamai veikia jaunuosius rašytojus, kuriuos jis ,0,Ten pat, p. 187. "•T e n pat, p. 18 6 ,18 5 . ’ "N au jo jo humanizmo idėjų traukos lauke buvę Vaičiulaičio amžininkai romane „Valentina“ rado būtent tai, ko, jų įsitikinimu, iki šiol truko lietuvių prozai. Recenzento Ambrazevičiaus mintį, kad sulaukėme „dabartinės lietuvių sielos sintetiško paveikslo“, reikėtų sieti su moderniosios katalikybės teoriniu diskursu, kuriame „sintetiškumas“ reiškė kūniško ir dvasiško prigimties pradų darną, o ne inteligentijos kaip socialinio sluoksnio „būdingų bruožų“ atskleidimą, kurį turėjo omenyje Ambrazevičiaus oponentas Korsakas. ‘ "K orsakas K. Literatūros kritika, p. 421.

176

KUITORĖJANTI VISUOMENĖ

ragino atsikratyti „tuščiavidurio stilizavimo“ ir gilintis j „aprašomųjų objektų ir vaizduojamosios medžiagos esmę“ 1' 3. „Tai, kas P. Cvirkos stiliuje daugeliu atveju dar yra gyva, ryšku, prisigėrę gaivalingumo, originalios fantazijos, kas čia dar tikrai yra gražu; tai, kas A. Vaičiulaičio novelėse yra saikinga, estetinės nuovokos ir kalbinės kultūros disciplinuota, tai po L. Dovydėno ir K. Jan­ kausko plunksna jau išvirsta maniera, falšu, naivia frazeologija, sausu balastu, nesudarančiu jokio gyvo vaizdingumo.“ 1'4 [MJeniškumas glūdi toli gražu ne vien kūrinio formalinėje pusėje“ , pasau­ linės literatūros klasika patvirtina, jog meninei vertei turi įtakos tam tikras kūrinio „minčių pobūdis“ - toks, kuris „reiškia gyvą gyvenimo tiesą, neleidžia nuo jos išsisukti“, o „melas menui yra peilis, pakertantis pačią jo egzistenciją [...], jo vaizdų įtikinamumą, be kurio sustoja visa mašina ir menas lieka nebe menas, o geriausiu atveju suliteratūrinta publicistika...“ - rašė Literatūroje publikuotame straipsnyje „Prozos šuolis aukštyn“ (19 36 m.) buvęs Pjūvio programos autorius Juodelis. Atsakymo į klausimą, kodėl ima vyrauti „nei­ giamoji nuotaika“ , nors „dauguma mūsų naujųjų prozaikų - kritikų savo asmens pažiūromis nebūtų linkę varinėti opozicijos“ , anot Juodelio, reikia ieškoti meno tiesos priklausomybėje nuo gyvenimo tiesos, taigi socialinės kritikos stiprėjimą literatūroje lemia ne ideologiniai, bet meniniai sumetimai. Oficialiosios ideologijos skatinamas „pozityvus realizmas“ negali tikėtis meninės sėkmės: „nesuvirškinama meno kūriniui netiesos doze“ aiškintinas V. Alanto (Vytautas Alantas - tautininkų ideologinės doktrinos skelbėjas, Lietuvos aido literatūros kritikas - P. V.) dramų, kurios „formaliai" geresnės už „formos artizmo“ stokojantį, bet nemaža tiesos apie provincijos inteligentų gyvenimą sakantį Būdavo romaną „Mokytojas Banaitis“ . O atsakymą į klausimą, „kodėl šitoks, o ne kitoks minčių pobūdis šiandien mūsuose turi būti laikomas atitin­ kančiu gyvenimo ir meno tiesą, kodėl meniškumo sąlyga šiandien yra virtęs kriticizmas, o ne Alanto apologetika“ blaiviai mąstančiam menininkui leidžia n ,Ten pat, p. 196. 114 Korsakas K. Literatūros raida, p. 189.

KULTORĖJANTI VISUOMENĖ

177

suprasti pati visuomenės būklė115. Greičiausiai nenorėdamas, kad skaitytojui kiltų asociacijų su kairiosios pakraipos propagavimu, jis nevartojo termino „realizmas“ , bet samprotavo apie realizmo paradigmoje galiojančią „meno tiesos“ priklausomybę nuo „gyvenimo tiesos“ , apie klasikinio realizmo meninių principų parankumą „gyvenimo tiesos“ atsiskleidimui. Iliustruodamas savo mintis „Aukštųjų Šimonių likimo“ analize Juodelis siūlo nekreipti dėmesio į „nevertus Simonaitytės publicistės išsišokimus prieš Simonaitytę menininkę“ , t. y. į autorės publicistines pastangas „užtušuoti slegiamą savo vaizdų ¡spūdį, pakišti savotiškas „švelninančias“ išvadas, įtikinti, kad visa pikta čia glūdi tik gryname atsitiktinume, individualiuose žmonių charakteriuose ir pan. Deja, mes žinome, kad tai, kas atsitinka romane, niekados neatsitinka atsitiktinai, ypač romane su antrašte „buities romanas“ 116. „Buities“ arba „socialiniame“ romane žanro reikalavimų ir rašytojos talento dėka atsiskleidžia, nepaisant autorės intencijų, „ranka apčiuopiamos“ blogio priežastys. Juodelis pateikė ir kitą pavyzdį, esą patvirtinantį, kad rašytojo realisto galia prasiskverbti iki vaiz­ duojamų reiškinių socialinių priežasčių sugestijuoja kur kas gilesnę visuomenės kritiką, negu kad leistų kūrinio autoriaus ar leidinio, kuriame jis spausdinamas, politinė pakraipa. Lietuvos aide, kuris, anot Juodelio, toleruoja tik valdininkų pabarimą už girtuokliavimą bei laikraščių neskaitymą, publikuotoje M . Kati­ liaus apysakoje „Šeima prie židinio" vaizduojamų veikėjų moralinį nuosmukį, tamsumą, egoizmą skaitytojas suvokia ne kaip individualias žmogiškas ydas, bet kaip valdininkijos gyvenimo būdo padarinį. Tad „diskusija dėl ožio kvapo čia jau yra išėjusi iš tos fazės, kai tikima atsitiktiniais funkcionaliniais sutrikimais ir siūloma naudoti odekoloną“ . Išvada apie kosmetinėmis priemonėmis nebepašalinamas visuomenės ydas, be abejo, priklauso ir nuo interpretuojančiojo pažiūrų. Kita vertus, kūrinio interpretacijos pavyzdžio vaidmenį atliekantis literatūros kritikos žodis kaip tik ir privalėjo padėti skaitytojui pamatyti vaizduojamų reiškinių socialines priežastis, kurios realistinio naratyvo meistriškumo dėka 1,4 Juodelis P. Prozos šuolis aukštyn. Lietuvių literatūros kritika, T. II. Vilnius: Vaga, p. 426-427. 1,6Ten pat, p. 422.

178

KULTŪRfcjANTI VISUOMENE

tampa „ranka apčiuopiamos“ . Taigi socialinės prozos modelio šalininkai teigia kūrinio estetinio ir pažintinio vertingumo koreliaciją: realizmo meniškumo kriterijai suponuoja teisingą socialinių reiškinių vaizdavimą, o tiesos žinojimas pasitarnauja siekiant visuomenės pertvarkymo. Dešimtmečio antroje pusėje, kai vis daugiau anaiptol ne politinei kairei priklausiusių jaunų rašytojų ėmėsi socialinės tematikos, Korsakas akcentavo ne ideologines pozicijas, bet intelektualinį lygį bei gyvenimišką išmintį. ,,[M]ūsų beletristai šiandien jau imasi realistinių, gyvenimiškų temų, bet tas temas savo knygose jie dar labai dažnai traktuoja nerealiai, dirbtinai, gyvenimo reiškinius vaizduoja iš tolo, neužčiuopdami gyvojo buities pulso, prieidami prie mūsų realybės paviršutiniškai...“ - samprotaujama straipsnyje „Rašytojas ir profesija“ apie gyvenimo pažinimo stoką, - dauguma jaunų rašytojų, dirbančių mokyklose ar redakcijose, „gyvenimą stebi ir bepažįsta dažniausiai tik per redakcijos ar kavinės, o mokytojas - per gimnazijos apskrities mieste langą“ 117. Literatūros pažintinį vertingumą, kaip būdinga realizmo teorijai, Korsakas aiškina visuo­ menine meno misija: „be pasigrožėjimo ir malonumo, žmonės literatūroje dar ieško plataus pažinimo, instinktyviai ieško tokios medžiagos, kuri plėstų jų akiratį, kuri gyvais vaizdais atsakytų į svarbiausius ir opiausius jų sąmonėje iškilusius klausimus [...] rašytojas intelektualiniu atžvilgiu turi stovėti bent visa galva aukščiau už skaitytoją...“ 118. Estų literatūriniam žurnalui Looming (19 37 m.) skirtame straipsnyje „Visuomeniniai motyvai naujojoje lietuvių be­ letristikoje“ kaip nepakankamai rašytojų dėmesio sulaukę socialiniai sluoksniai minimi intelektualai, verslininkai bei „liaudies žmogus": „intelektualų sluoksnyje paprastai ryškiausiai persilaužia daugelis svarbesniųjų gyvenimo klausimų, jie čia susilaukia giliausio ir sąmoningiausio interpretavimo ir jautriausio išgy­ venimo, todėl intelektualo tipas literatūroje visada reprezentuoja aukščiausią tautinio, visuomeninio ir idėjinio susipratimo laipsnį, iš jo pagrindinių bruožų galima lengviausiai pažinti, kokie yra visuomenės idėjiniai vadai, kokie yra 1,7 Korsakas K. Literatūros raida, p. 2 16 - 220. *,8Ten pat, p. 170.

KULTOr EJANTI v i s u o m e n e

179

tautos priešakyje stovį jos siekimų ir vilčių formuotojai. Deja, naujoji mūsų beletristika kol kas dar neduoda medžiagos tokiems apibendrinimams“ 119. Tas pat dėl stambaus verslininko - „užuot jį karikatūrinus ir paviršutiniškai neigus, daug verčiau būtų duoti ryškų jo, kaip socialinio tipo, vaizdą“ ir tai „atskleistų daugelio mūsų valstybės socialinėje struktūroje pastebimų neteisybių priežastis“ . Dar labiau ignoruojamas „liaudies žmogus“, ir ,,[J]ei mūsų beletristai, imdamiesi savo kūryboje visuomeninių temų, daugiau nukreiptų žvilgsnį į tą jų ligi šiol mažai tepastebimą darbo žmogaus gyvenimą tiek mieste, tiek kaime, - jie čia rastų tokių idėjų ir tokių siekimų, kurie galėtų visai kitaip nušviesti ne vieną dabartinėje lietuvių literatūroje nagrinėjamą problemą, ne vieną joje keliamą visuomeninį motyvą...“ Tokią išeitį siūlo Korsakas bei ideologiniai bendra­ minčiai literatūrai, kurioje dar dažna „lėkšta paviršutiniška kritika, smulkus miesčionijos neigiamybių demaskavimas, aiži, tačiau betikslė satyra ir beviltiškas pesimizmas“ . Šiuose samprotavimuose galima įžvelgti marksistinę doktriną, tik kitaip negu dešimtmečio pradžioje, liaudis nebelaikoma „inertiškomis m a­ sėmis“, kurioms privalu paaiškinti jų klasinius interesus. Rašytojui skiriamas pasakotojo vaidmuo, pasitikima „gyvenimo tiesos“ realistiniame pasakojime poveikiu. Perkėlus akcentą nuo propagandinės paskirties į komunikacinę ir atsisakius, bent jau žodžiais, menininkų skirstymo į buržuazinius ir pažan­ giuosius, „kairiųjų“, meno samprata ir sociokritika kaip literatūros kritikos metodologija tapo priimtinesnė didesnei menininkų, kritikų, skaitytojų daliai ir įtakingesnė literatūros procese. Bet reikia turėti omenyje akivaizdžiai literatūrocentristinį jos pobūdį: teorija, kurioje kūrinio meninio vertingumo sąlyga laikomas pažintinis vertingumas, kurioje „meno tiesą“ lemia „gyvenimo tiesa“ , teturi labai menką dailės bei poezijos nagrinėjimo instrumentarijų.

" ’ Ten pat, p. 213.

180

KULTŪRĖJANTI VISUOMENE

3. MENAS TAUTINĖS KULTŪROS PROJEKTUOSE „Dabar plačiai pripažįstama, kad nacijos-valstybės yra „naujos“ ir „istorinės“ , tuo tarpu tautos, kurioms valstybės suteikė politinę išraišką, gyvuoja nuo neatmenamų laikų ir, kas svarbiausia, prieš jas atsiveria neužmatoma ateitis. Nacionalizmo burtai paverčia atsitiktinumą likimu.“ 1*0 Pasiremiant cituota Benedicto Andersono mintimi, iš atsitiktinių įvykių sekos susiklosčiusio „li­ kimo“ išaiškinimas ir tikėjimas tautos „neužmatomos ateities“ perspektyva tapo lietuvių nacionalinės kultūros sampratų temine ašimi. Apie nacionalinę kultūrą per visą nepriklausomybės laikotarpį samprotauta ir publicistikoje, ir kultūros filosofijoje121. Trečiojo dešimtmečio intelektualiniame gyvenime įtakingiausia buvo nacio­ nalinės kultūros koncepcijos kūrėjo Stasio Šalkauskio Rytų ir Vakarų sintezės, kaip lietuvių tautos kultūrinio „pašaukimo“ idėja. Pasak Šalkauskio, kultūros filosofiją tyrinėjusio A. Sverdiolo, „pašaukimo“ klausimas yra nacionalinės kultūros specifikos klausimas - pažintas „pašaukimas“ privalo tapti kultūrinės veiklos uždaviniu. Rytų ir Vakarų sintezės idėja Šalkauskis „bandė formuluoti nacionalinės ir visuotinės kultūros santykio problemas“ - sintezė buvo suvokta kaip „specifinis lietuvių kultūros būdas pasiekti universaliam turiniui“ (nacija tapusios tautos kultūros turinys - visuomet universalus, o forma tautiškai individuali)111. Lietuvių kultūros sintetišką pobūdį filosofes grindė kurdamas Lietuvos istorijos viziją: „pasiremiama vokiečių klasikinės filosofijos spekulia­ tyvia dialektinės triados (tezė - antitezė - sintezė) formule. [...] į šią formulę ,u>Anderson B. Įs iv a iz d u o ja m o s b e n d ru o m e n ė s. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 27. 1,1 Anot nacionalizmo ideologiją tautininkų valdymo laikais tyrinėjusio Bernaro Ivanovo, joje galima rasti „komponentus, atitinkančius primordializmo, evoliucionizmo bei konstruktyvizmo koncepcijų pastulatus. 1) tautinės prigimties kaip „duotybės” akcentavimas; 2) tautos evoliucijos ar transformacijos buvimas, nulemtas prigimties bei istorinės sąmonės; 3) modernios tautos-nacijos susiformavimas, kaip svarbiausios tautos pašaukimo sąlygos, pakylėsiančios į naują tapatybės lygmenį - pilietinę tautą” . Ivanovas B. T a u tišk u m o b eiešk a n t A n ta n o Sm eto n o s L ie tu v o je : ta u tin ių įv a iz d ž ių k la u sim a s, p. 49-50. ‘“ Sverdiolas. A. K u ltū ro s filo s o fija L ie tu v o je , p. 15 4 ,16 3 -16 4 .

kult Orėjanti visuomenė

181

„įstatoma“ Lietuvos istorija, skiriant joje Rytų persvaros („tezės“ ), Vakarų persvaros („antitezės“) ir tautinio atgimimo („sintezės“ ) laikotarpius.“ 123 Rytų persvaros laikotarpis - rytietiška etnine lietuvių tautos kilme paženklinta prie­ šistorė ir per ryšį su rusais perimta bizantiškoji kultūra, Vakarų - per Lenkiją atėjusi lotyniškoji kultūra. X IX a. tautinio atgimimo laikotarpiu iš liaudies kilusi inteligentija tapo „tautinės dvasios“ nepraradusia ir „kuriamojo darbo“ galinčia imtis jėga: šiame etape „tautinė jos dvasia, sugebanti dar dirbti kuriamąjį darbą [...] rezga sintezę Rytų pradų, kurių buvo turėjusi savo gelmėse nuo pat pradžios, ir Vakarų pradų, kurių yra įgijusi savo istoriniame patyrime“ 12**. Šalkauskis pabrėždavo, kad kultūrinę kūrybą lemtingai paveikė „tautos ka­ mieno“ skilimas, t. y. šimtmečius besitęsęs atotrūkis tarp bajorijos ir liaudies125. Šviesuomenės kultūra gyvavo „svetimos kultūros formomis“ ir nepajėgė atlikti svaresnio vaidmens formuojant „tautinę individualybę“ 126 (ją lemia etninis cha­ rakteris, istoriniai ir geopolitiniai veiksniai). „Krikščionybės priėmimas pagal Vakarų apeigas ir Vakarų civilizacijos savinimasis turėjo ir turi su tam tikru būtinumu veikti tautinį lietuvių pobūdį didesnio aktyvumo linkme, - rašoma užsienio skaitytojui skirtame straipsnyje „Lietuviai, istorinių paradoksų tauta“ .127 Iškalbingas šioje citatoje „turėjo“ ir „turi“ modalumais išsakomas norimo ir esamo neatitikimas: krikščionybė turėjo atnešti vakarietišką civilizaciją ir, nors ilgainiui liaudis priėmė naująją religiją, „nejučiomis ir visai savaimingai [...] įnešė nemaža tautinių pradų į naujos religijos išpažinimo būdą [...] PasiliJSverdiolas A. Rytų ir Vakarų sintezės idėja. Šalkauskis S. Raštai, T. 4. Vilnius: Mintis, 1995, p -9114 Šalkauskis S. Raštai. T. 4, p. 227. 1,5 Šalkauskis S. Min. veik., p. 27,29. ,s# Ir „tautos dvasia“ , ir „tautinė individualybė“ lietuvių kultūros filosofų vartotos kaip tautiškumo esmę nusakančios sąvokos: individualybė „nereiškia išskirtinumo, o tik konkretų apibrėžtumą“ (Sverdiolas A. Kultūros filosofija Lietuvoje, p. 15 -19 ) . Šalkauskis ir Maceina šią „individualybę“ suprato kaip tautinę tapatybę: „Tautinės žymės arba tautinė individualybė ne tada atsiranda, kai žmonės susiburia draugėn, bet jie dėl to susiburia, kad yra lenkiami kažkokio bendrumo. Tauta yra pirmesnė už josios suvokimą, arba už vad. tautinę sąmonę, nes pirma reikia būti, o tik paskui suprasti“ (Maceina A. Mintys, apmąstymai. Vilnius: Eugrimas, 1998, p. 16). ,J7 Šalkauskis S. Min. veik., p. 503.

182

KULTŪRĖJANTI v i s u o m e n e

rinkdamas ir pamėgdamas krikščioniškąsias temas, lietuvis parodė tas pačias etnines ypatybes, kurios yra būdingos jo kalbai, dainoms ir kitoms liaudies kūrybos rūšims. Jis susidomėjo ne aktyviąja krikščionybės puse, bet visų pirma jos tragišku pradu, kuris taip gerai atitinka jo pasyvų pasidavimą skaudžiam likimui.“ ' 28 Taigi vakarietiškas pradas nepajėgė paveikti „etniniame dugne“ glūdinčio tautos charakterio. Šalkauskiui teko pripažinti, kad lietuvių „tauti­ nės individualybės“ susiklostymui vakarietiška „antitezė“ nepadarė esmingo poveikio, kad į „sintezės“ etapą tauta atėjo su dominuojančiais rytietiškais bruožais ir tai komplikavo „sintezę“ - kitaip sakant, lietuvių kultūros įsijun­ gimą į visuotinę kultūrą. Šalkauskio nacionalinės kultūros koncepcijoje „tautinės civilizacijos“ (vo­ kiečių nacijos teorijų mokykla besirėmusiam filosofui civilizacija - tai „kultūros objektyvacija“) kūrimas turi vykti sąveikaujant liaudies ir šviesuomenės kultū­ roms: liaudies kultūra „patiekia tautinės lyties individualumą“, o „šviesuomenės sąmonė sukuria visuotinį turinį“ šviesuomenės uždavinys - „pakelti tautinę civi­ lizaciją į aukštesnį lygmenį pritaikant Raudiškąsias formas universaliam žmogaus dvasios turiniui"129. Tačiau net ketvirtojo dešimtmečio viduryje lietuvių kultū­ ros projekto autoriui Raudies ir šviesuomenės kultūrų sąveika (atitinkamai rytietiško ir vakarietiško dėmenų „sintezė“ ) atrodė menkai tepasistūmėjusi. Nes, anot Šalkauskio, neatsilaikome prieš iš Europos sklindantį „barbarišką dekadansą“ : „mūsų naujoji šviesuomenė, nesuskubusi kultūriškai subręsti, pateko į šio dekadanso srovę“ ir, nors darydamas išlygą, kad „nenorima visą mūsų meną suversti į vieną subarbarėjusio meno krūvą", Šalkauskis įsitikinęs, jog būtent jis duoda toną. „Europietiškosios civilizacijos savinimasis iki šiolei pas mus yra per daug mechaniškas, per mažai sintetinis, gerokai atitrūkęs nuo liaudies kūrybos, kurios pradai neranda iki šiolei organiško ir perkeisto aukštesnėje plotmėje realizavimo individualinėje kūryboje. Ir tuo pačiu laiku mes esame linkę didžiuotis savo tarsi visai savita, iš savo medžiagos kuriama 138Ten pat, p. 509. 119 Ten pat, p. 206.

KULTŪRĖIANTI VISUOMENE

183

kultūra, kuriai sąmoningai nenorime kelti sintetinių uždavinių“ 130, - skeptiškai samprotavo jis 1939 m. atsakydamas į Naujosios Romuvos anketos klausimą „kokia yra lietuviškosios kūrybos individualybė". Šalkauskio manyta, kad menas „nėra įstengęs iki šiolei savo tautiniame stiliuje sujungti tobulą individualinę lytį su visuotinai reikšminga idėja“ , vis dar nepajėgiama liaudies kūrybos pradų „perkeisti aukštesnėje plotmėje“ , neretai „vergiškai sekama liaudies kultūros pavyzdžiais“ 131. Šalkauskis meno kritikoje nedalyvavo, meno proceso neaptarinėjo, rašydamas apie profesionaliosios („individualiosios“ ) kūrybos ir liaudies meno santykį nenaudojo menotyros terminijos - įvardijo jį žodžiais „atsiremti“, „perkeisti“ . Jo požiūris į liaudies kūrybos bruožus susiklostė veikiamas amžiaus pradžioje paplitusios tautiškumo sampratos. Šalkauskis vadovavosi „lyrikų tautos“ vaizdiniu: liaudies dainos „beveik neturi savyje herojiško prado“ , jose ryškiausias yra „lyrinės nuotaikos momentas, persunktas liūdesio, ilgesioĮ...] Galima būtų net pasakyti, kad jose randa vietą kažkoks kosminis skausmas, jungiąs savyje gamtos ritmo pajautimą, idealo pasiilgimą ir bodėjimąsi žiau­ ria tikrove. Jei prie to dar pridėsime drovų santūrumą, jausmų švelnumą bei skaistumą, atsigręžimą į savo vidaus gyvenimą ir gilų tradicionalizmą, tai gausime svarbesniuosius etninius bruožus, kuriuos apreiškia lietuvių liaudies poezija, muzika ir kitos čia neminimos meno rūšys“ 131. Šalkauskiui buvo ne­ priimtinas modernizmo paradigmoje vykęs liaudies kūrybos interpretavimas, tad reikšmingą vaidmenį formuojant nacionalinę dailę adikęs jaunosios kartos sąjūdis neatrodė įgyvendinantis jo paties iškeltą siekį - liaudies kūrybos pradų „perkeitimą aukštesnėje plotmėje“ . Sverdiolas, aptardamas Šalkauskio mintis apie europinės kultūros krizę ir lietuvių kultūrą, projektuojamą kaip krizinės Vakarų kultūros priešpriešą, pastebėjo, kad „S. Šalkauskio teorijoje nėra priemonių atskirti kūrybiškam perėmimui nuo nekūrybiško“ ir kad „skyrimą diktavo pasaulėžiūra, bet ne 1.0 Ten pat, p. 542. 1.1 Ten pat, p. 400, 464. ,3*Ten pat, p. 502.

184

KULTORĖJANTI v i s u o m e n ė

metodas“ 133. Tai taikytina ir svarstymams apie nacionalinės literatūros bei dailės būklę. Šalkauskio meninė pasaulėžiūra, suformuota klasikinių estetinių idealų ir priešiška modernizmui, neleido atpažinti (arba pripažinti) lietuvių literatūroje ir dailėje vykusio europietiškai modernios nacionalinės mokyklos susiklostymo. Šalkauskio lietuviškosios kultūros koncepcijos „intelektualinius rūmus“ (Keliuočio frazė) priartinti prie meninio gyvenimo tam, kad būtų pagrįsta meno tautinio savitumo santarvė su modernumu, ėmėsi jaunosios katalikų intelektualų kartos atstovai. Lietuvių meno programos vaidmenį atliko ir Julijono Lindės-Dobilo - este­ tikos ir literatūros kritikos srityse besidarbavusio, į B. Croce’s, W. Dilthey’aus, G. Vico kultūros istorijos koncepcijas besigilinusio pedagogo pažiūros. Nacio­ nalinės kultūros kūrimo perspektyvas jis brėžė pasitelkęs Europos kultūros raidos modelį - pagoniškosios antikinės ir viduramžių krikščioniškosios kultūrų „sintezės“ idėją. Prasidėjusi renesanse, jų sąveika tebesitęsia: Homeras ir Dante, „tie pasakiški milžinai rungsis amžinai, kol mūsų pasauly bus žmogus [...Jžmogui kitokio kelio ir nebus, kol jis pasauly gyvens, kaip tik daužytis tarp dangaus ir žemės“ '34. Dabar Europoje persvara tenka žemiškas aistras išaukštinusiai renesansinei pasaulėjautai, bet laikui atėjus, homeriškoji dabarties kultūros dvasia „šauksis savo draugiškojo priešininko, Dantės“ - taip, sąveikaujant abiem kultūros tipams, derinama dvasiškosios ir kūniškosios žmogaus prigimties priešprieša. M eno misija - išryškinant abi, skatinti harmoningą jų sąveiką. Lietuva, kuri viduramžius išgyveno „ne istoriškai, bet psichologiškai“ (tai liudija liaudies kultūrai iki šiol būdingas viduramžiškas religinis jausmas), susikūrus Lietuvos respublikai, įžengė į politinį renesansą, tad dėsningas yra ir renesansinio tipo kultūros etapas. Vakarų Europos tautų nacionalinės kultūros susiformavo kreipiantis „į senovės kultūrą, paskui į savo tautų dvasios iždinę; taip ir mes, kurie dar toli gražu iš viduramžio neišėjome, tik per renesansą duris į civilizaciją atidarysime. Turėsime susipažinti su senovės ir Vakarų Europos 03 Sverdiolas A. Kultūros filosofija Lietuvoje, p. 177. 04 Lindė-Dobilas J. Į slėpiningąjį dvasios pasaulį. Vilnius: Vaga, 1996, p. 14 9 -150 .

KULTOREjANTI v i s u o m e n e

185

kultūromis - o jas geriausiai moko suprasti klasikai - kad atrastume, kokiais keliais kitos tautos ėjo, ir su savo tautos dvasia, kuri tik viena težino savąjį taką. O visa mūsų tautos dvasia liaudyje“ 135. Šiame programiniame tekste nurodomi judėjimo link „renesanso“ , t. y. nacionalinės kultūros, besilygiuojančios į Eu­ ropos šalių kultūras, vektoriai: perimti patirtį, kurią „moko suprasti klasikai“ (šį judesį istorinis renesansas atliko kreipdamasis į antiką) ir gilintis į liaudies kūrybą, kad pažintume „tautos dvasią“ . Lindei-Dobilui rūpėjo išryškinti pagoniškų ir krikščioniškų laikų bendrus kultūros Lietuvoje bruožus136 ir siejančia grandimi laikė lietuvių mentaliteto „idėjingumą“, t. y. pasaulėžiūrinių, dvasinių vertybių svarbą. Anot Lindės-Dobi­ lo, esame tauta, kurioje „visi veiksmai išplaukia iš idėjos“ , o idėjos (ideologijos) tais laikais tegalėjo kilti iš religijos137. Pasirinkęs pavyzdžiu Pilėnų gynimo istoriją, aiškino, kad toks „kilniausias tikybinis aktas" kaip apsisprendimas mirti, o ne pasiduoti priešui, buvo įmanomas dėl to, jog liaudis buvo persiėmusi pagoniška savižudybės iš narsumo, kaip aukščiausios dorybės, idėja138. „Idėjingum as“ Lindei-Dobilui yra bendras mentaliteto bruožas, išryškėjantis Pilėnų gynėjų istorijoje ir X IX a. valstiečio „dvasios portrete“ Vienažindžio poezijoje. „Tik prisiminkime dar sykį lietuvio dvasios ypatybes: idealinį religingumą, maldingumą, tikrai krikščionišką nusižeminimą, kokį nežinia, ar berasi kur 05 Ten pat, p. 36. IJi Pasak religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus, tai buvo „religinis sinkretizmas, formaliai atsira­ dęs dėl krikščionybės pergalės, realiai - jai prisitaikius prie niekaip neišdildomos senosios tradicijos reliktų.“ (G. Beresnevičius. Lietuvių mentaliteto bruožai X III-X 1V a. Berenis V., Beresnevičius G., Samalavičius A., Savukynas V. L ie tu v ių m e n ta liteta i: ta u tin ė isto rija i r k u ltū ro s p ro b le m o s . V il­ nius: KFMI, 2002, p. 78). Kaip nurodė X IX a. istoriografijoje susuklosčiusius požiūrius į iki­ krikščionišką lietuvių religiją tyrinėjęs Beresnevičius, „romantinę tautinei savigarbai palankią ir katalikiško skaitytojo netraumuojančią viziją“ kūrė jau S. Daukantas, kuris pagonybę pateikė kaip ankstyvojo monoteizmo atvejį: tuo būdu senovės lietuviai sukilninami - jie ne „pagonys ir giriniai“, bet „originali civilizacija, kuri iš girių sėmėsi jėgų didingiems istoriniams žygiams“ (Beresnevičius G. Lietuvių ir lenkų istoriografija apie lietuvių mitologiją X IX a. pirmoje pusėje. L ite ra tū ra , T. 48, 2006, p. 13-2 8 ). 1,7 Lindė-Dobilas J. Min. veik., p. 45. 1,1 Pilies gynėjai leidosi nužudomi, t. y. pasirinko ritualinę mirtį, bet tai nekeičia Lindės-Dobilo minties esmės - veiksmas buvo „idėjos nulemtas“, t y. jo motyvacija pasaulėžiūrinė.

186

k u l t Or Ei a n t i v i s u o m e n ė

pasauly, rezignaciją, neapkentimą visa to, kas kūniška [...], pilną ramaus, bet gilaus ilgesio liūdnumą- ir pamatysime tikrą jos portretą minėtojoj Vienažinskio dainelėj“ , - rašė Lindė-Dobilas apie „Kaipgi gražus gražus tolimasis dangus“ . Eilėraštį, kurį laikė geriausiu iš visų esančių lietuvio „dvasios portretų“ . Jame „intymiausių žmogaus jausmų Kūrėjui“ atsiskleidimas, panašus kaip ankstyvųjų krikščionių, dogmomis nesukaustytas, baime nepaženklintas santykis su Dievu; mokėjimas grožėtis jo sukurtuoju žvaigždėtu dangumi ir vis gi į anapusybę, į dar didesnį grožį „už šio dangaus žvaigždžių“ nukreiptas žvilgsnis139. Viena­ žindžiui, literatūros istorijos periferijoje likusiam poetui, Lindė-Dobilas skyrė pirmtako lietuvių literatūros kelyje į tautinį savitumą vietą140. Kaip Šalkauskiui pasyvios rytietiškos liaudies kultūros ir aktyvios vaka­ rietiškos šviesuomenės kultūros sintezė, taip Lindei-Dobilui nacionalinės kultūros kūrimui būtinas „artojėlio“ ir „karžygio“ figūromis personifikuotų tautos bruožų ir atitinkamų kultūrinės veikos nuostatų subalansavimas. Kar­ žygiško entuziazmo dėka sukurtai LD K žlugus, liko tik „priviltas artojėlis“, o X IX a. prasidėjusio tautinio atgimimo laikais „artojėlio dvasia“ dar nepajėgė turėti įtakos kultūrinei veiklai - vyravo daugelį apėmęs „entuziastuotas karžygiškumas ir, kaip anie senovėj valstybę, taip jie kultūrą dabar ėmėsi lipdyti“ 141. Karžygiškos nuostatos (užuomina į Herbačiausko „dangaus karžygį“ , t. y. į neoromantiniame diskurse išaukštinto menininko saviraišką) vyravimo 19

119 Ten pat, p. 46-49. 140Kitaip negu Maironiui, kuris „gieda iš patriotizmo, kuriuo kūryboj tik su dideliu atsargumu tegalima naudotis", A. Vienažindžiui „užtenka, jog dainos lietuvio gyvenime sudaro lyg kokią oazę dvasios tyruose, kur jis tautinę dvasią atgaivina, nuo vargų, nelaimių atsiilsi [...] Bet ar ne taip ir su kitomis tautomis? Ir juo labiau prispausta tauta, juo svarbesni vaidmenį joje vaidina dainos, kurių ji griebiasi ir laikosi kaip skęstantis šiaudo. Ir ar ne jos daugiausia išlaikė mūsiškę, latvių, estų ir kitų pavergtų mažųjų tautelių dvasią? { tą tautų dvasios giminingumą aš prašyčiau kreipti dėmesį prie kiekvienos Vienažinskio dainelės. Čia glūdi be galo svarbi tiesa įvertinti dide­ liam rašytojui taip būtinai reikalinga. Nes juo plačiau jis apima žmonių aukštuosius, kilniuosius troškimus, juo daugiau milijonų ir amžių per jį šneka, taigi ir jo didumas tuo pačiu auga". Taip apibūdino Lindė-Dobilas meninio vertingumo pirmenybę prieš ideologinį bei tautiškumo vertės virsmą visuotinės kultūros verte (Lindė-Dobilas J. Min. veik., p. 36-37). M*Ten pat, p. 30.

k u l t Or ė j a n t i v i s u o m e n ė

187

padarinys - nepakankamas europinės kultūros įsisavinimas. Trečiojo dešimt­ mečio pradžioje Lindė-Dobilas konstatuoja silpną literatūros ir kritikos pro­ fesionalumą, fasadišką visuomenės ir valdžios požiūrį į kultūrą. Karžygiškos nuostatos padariniu jis laiko ir „tautinio genijaus" aureolę aplink Čiurlionio figūrą. „Čiurlionis, mano nuomone, yra toks pat mūsų entuziastinės dvasios reiškėjas, kaip tokie Gediminai, Kęstučiai, Algirdai, Vytautai ir kiti senovės karžygiai. Paskutinieji atstovauja tą dvasią karžygio narsume, Čiurlionis mene. Veskime toliau tą paralelę, o pamatysime, kaip panašumas kaskart vis aiškėja ir aiškėja. Senovės mūsų karžygiai nepažino Europos kultūros, bet tik, pagrobčiomis nuo jos ginklus pasisavinę, jie trauko nuo kojų lig gaivos geležimis apkaltus ridenus. Čiurlionis irgi Europos kultūros nuodugniai neištyrė ir jos nepasisavino, tačiau savo vidujinio nevaldomo entuziazmo galybe siekia į naujas sritis ir verčia net rimtus svetimtaučių kritikus susimąstyti ir jo drąsa domėtis. Kad savo autoritetu nesiremčiau, prie ko aš ir nepretenduoju, priminsiu, ką pasakė apie mūsų didvyrį Benua. Jei aš pastatyčiau pilį kokioj laukinėj saloj (kam dar sala, ar neužtenka užkampio), - sako minėtasis kritikas, - dekoruoti pašaukčiau lietuvių menininką (Čiurlionį). Argi tame posakyje nekyšo ta pati mintis, kurią kartoja Vakarų Europos istorikai apie mūsų senovės karžygius: taip jie narsūs, jie turi daug gražių ricieriaus privalumų, daug sumanumo ir išminties, tik jie... laukiniai“ 141. Šie žodžiai buvo parašyti 1922 m., kai Čiurlionio palikimas nebuvo rimčiau išanalizuotas. Juos rašė pasirengimo dailės teorijoje neturintis žmogus, kurio įsitikinimu, Čiurlionis buvo nepasisavinęs Europos meno. Rusų simbolistų draugijos Meno pasaulis dalyvio Aleksandro Benua ištarą143 jis interpretavo kaip patvirtinimą, kad Čiurlionio kūryba neprojektuotina į europinį kontekstą. Minėtu pavyzdžiu Lindė-Dobilas siekė pagrįsti ‘« T e n pat, p. 34. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Lindė-Dobilas neteisingai perpasakojo Benua mintj. Anot 19 10 m. apie Rusijos dailininkų sąjungos parodą rašiusio dailės kritiko, Čiurlionio kūriniuose jaučiamas apokaliptinis dvelksmas, bet jų išoriniam pavidalui trūksta maštabiškumo, tad, jei būtų turtingas, padėtų dailininkui užsakydamas freskas kokiame nors pastate, skirtame žmogiškajam pažinimui. (Žr. Landsbergis V. Vainikas Čiurlioniui. Vilnius: Mintis, 1980, p. 86.)

188

KULTŪRĖJANTI VISUOMENĖ

mintį, kad be europinio meno įsisavinimo lietuvių kultūra neišsivaduos iš provincialumo, kad nepajėgsime „durų į civilizaciją“ atverti. „Dabar jau aišku, prie kokio renesanso aš mėginu šaukti visuomenę - nuo entuziuoto karžygio prie ramaus, doringo, politingo, idealingo artojėlio“ , trečiojo dešimtmečio pradžioje samprotavo Lindė-Dobilas apie būtinybę vė­ luojančiai Lietuvos kultūrai rutuliotis link tipologiškai „renesansinio“ etapo, kuriame, mokantis iŠ pasaulinės klasikos, kylant literatūros bei dailės profesi­ onalumui „musų entuziazmingumas ir vizioningumas įgis tinkamų kultūrai formų“ 144. 19 34 m. straipsnyje „Šarūnas“ , „Altorių šešėly“ ir mūsų renesansas“ jis jau regi naujos, renesansinės pasaulėvokos pavyzdžių. Tai - valdžios ir galios troškimą įkūnijantis V. Krėvės personažas Šarūnas ir žemišką meilę bei grožį išaukštinantis Putino romanas. Įsidėmėtinas literatūrologo samprotavimas apie jų vaidmenį literatūros procese: „jei minėtieji veikalai yra išreiškę mūsų tautos dvasią, tai vienas kriterijus kalba už tai, kad jie tikrai vertingi kūriniai. Bet ar tas kriterijus yra aukščiausias?“ 14* Į retoriškai išsikeltą klausimą, kas sąlygoja tautiškumo raiškos literatūrinę vertę, jis atsakė pacitavęs šveicarų literatūros teoretiką Emilį Ermatingerį: skirtumas tarp „kūrėjo“ ir paprasto „rašytojo“ tas, kad pirmasis, „vaizduodamas tai, ką jis rado savo tautos ir apskritai žmonijos dvasioj, pasireiškia kartu ir kaip individualus, tuo tarpu rašytojas toj dvasioj pasineria, vaizduodamas ją kad ir gerai, bet ir tiek. O pasireikšti kūrėjui kaip individualybei reiškia duoti labai daug nauja ir kartu amžina“ 146. A r minėti rašytojai pasiekė tokios aukščiausios kokybės, anot Lindės-Dobilo, dar anksti spręsti, trūksta laiko atstumo. Gretinant su Šalkauskio pažiūromis į naciona­ linio meno kelius, Lindės-Dobilo pažiūrų privalumas tas, kad „tautos dvasia“ nelaikoma nekintančia duotybe ir jos „tragiškasis grožis“ nepaverčiamas meno tautiškumo etalonu. Evoliucionuojančioje tautoje atsiranda „renesansinis žmo­

144 Lindė-Dobilas J. Min. veik., p. 35-36. 145 Ten pat, p. 148. 146Ten pat.

KULTORĖJANTI VISUOMENĖ

189

gus“ , literatūra, atskleisdama šį „tautos dvasios" pokytį, savo ruožtu, veikia, turi įtakos tautinei savimonei. Kultūrinės sintezės uždavinį keliančiam ir, anot jos autoriaus, leidžiančiam išvengti „zoologinio nacionalizmo“ Šalkauskio nacionalinės kultūros projektui oponentai prikišdavo kosmopolitiškumą, tautos kūrybinių galių nuvertinimą, savitumo atmetimą'47. Tautininkų ideologui, publicistui Vytautui Alantui sintezė atrodė kenksminga: „turime nesvyruodami pasukti lietuviško ekskliuzyvizmo keliu“ , kurti tautinę kultūrą be „svetimų įtakų ir priemaišų.“ 1,18 Tokioje poli­ tinėmis konotacijomis prisodrintoje intelektualinės veiklos terpėje lietuviškos kultūros sintetiško pobūdžio teigimas reiškė kultūrinį atvirumą, o sintezės galimybių atmetimas - kultūrinį izoliacionizmą. Maceina studijoje „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“ 149 (1939 m.) sakosi iš esmės palaikantis Šalkauskio „kultūrinės sintezės“ idėją, bet ji turėtų būti kitaip interpretuojama'50. Maceinai lietuvių kultūra sintetiška „pirmykštės vienovės“ prasme - tokį jos pobūdį lėmė tam tikras nomadinio ir matriarchatinio pradų etnologinėje struktūroje derinys1*1. Maceinos kultūros sampratoje kultūra yra „tautinės individualybės“ bruo­ žų „objektyvacija arba išraiška", o „tautinę individualybę" suformuoja tautos 147 Sverdiolas A. Kultūros filosofija Lietuvoje, p. 169. >4* Alantas V. Žygiuojanti tauta. Kaunas,1940, p. 4 0 ,10 3. 149Maceina A. Raitai, T. I. Vilnius: Mintis, 19 9 1, p. 396-524. 1$°T en pat, p. 427. Maceinos pažiūras tyrinėjęs Sverdiolas priėjo prie išvados, jog sintetiškumo sąvokai jis suteikė kitą turinį nei Šalkauskis. Maceina nepripažino galimybės sąmoningai formuoti tautos „sintetinį polinkį“ ir tai „paneigia pedagoginį S. Šalkauskio tautinės kultūros problemų sprendimo kryptingumą“ (Sverdiolas A. Min. veik., p. 18 4-18 5). 1,1 Maceina A. Min. veik, p. 462. Aptardamas etnologinę struktūrą Maceina rašė, kad pagal šeimos, visuomeninio gyvenimo, religijos ypatumus priklausome nomadiniam tipui, o pagal ūkio, amatų, meno - matriarchaliniam; beje, šeima ir religija - tai sritys, kuriose yra ir nemaža matriarchatinės kultūros bruožų. Minėtų kultūros tipų jungtis būdinga visai Europai, o tautines individualybes formavo „šių pradų būsena ir veiksena“. Vytauto valdymo laikai buvo intensyvaus nomadinio laikotarpio „simbolis ir pabaiga“, vėliau - matriarchatinio prado vyravimas, kai „tauta virto mase be vadų, be struktūros, be teisinės sąmonės“. Praradus valstybingumą „viešasis gyvenimas pradeda tolti nuo subjektyvinio individualinio gyvenimo“, tad „lietuviškoji tautinė individualybė negalėjo normaliai tiestis į objektyvinį gyvenimą“, ir ši aplinkybė stiprino iš etninės kilmės gautą subjektyvumo, užsisklendimo vidaus pasaulyje polinkį (ten pat, p. 492-493).

190

k u l t Or ė j a n t i

VISUOMENE

etnologinė struktūra, gyvenamoji aplinka ir istorinis likimas1*2. Matriarchatinis pradas etnologinėje struktūroje lėmė prisirišimą prie žemės. Iš nomadinio kilo „plačių žygių dvasia“ , dėl kurios gebame neįklimpti į smulkmenišką kasdie­ nybę, esame tolerantiški svetimai kultūrai. Nuodugniai remdamasis užsienio antropologų bei etnologų darbais, Maceina nagrinėjo gamtinės aplinkos įtaką tautinei individualybei“ . Gamtinės aplinkos nulemti lietuvio psichinės konsti­ tucijos bruožai - melancholija, svajingumas. Tarp neaukštų kalvų ir neplačių lygumų gyvenančio lietuvio būde susipynė kalnų ir lygumų gyventojų savybės: „lietuviškoji fantazija neturi nei šveicariško spalvingumo, nei rusiško kosmiškumo bei linkimo į begalybę. M ūsų žygių nevaldo nei tiktai intelektas, nei tiktai fantazija. Mes savo darbuose jungiame intelekto nurodymus su fantazijos polė­ kiu.“ Lietuvio sodybą supdavo miškas, kuris „žmogui nesilenkia ir netarnauja“, miško ošime jis juto didingą gamtos gaivalingumą, „pasidavimas savaimingam gamtos ritmui yra kilęs iš mūsų santykių su laukinių medžių mišku“ , miške „išmokome klausyti ir išgirsti“ , todėl meninė kūryba remiasi akustiniais, o ne optiniais įspūdžiais153. Samprotavimais apie kraštovaizdžio, t. y. gamtinės aplin­ kos estetinio išgyvenimo rezultato, poveikį tautinės individualybės bruožams, Maceina sustiprino mūsų kultūrinėje savimonėje jau seniai gyvavusį „lyrikų tautos“ įvaizdį. Kraštovaizdį sukuria „lietuviškoji žemė, susijungusi su lietuviš­ kąja dvasia“ , kontrastų, įtampos neturintis peizažas pats savaime yra lyriškas ir jis „lyriškai nuteikia“ meninę kūrybą. „Lyrinės yra mūsų dainos, lyrinės yra mūsų pasakos, lyriniai yra mūsų rūpintojėliai, lyrinė yra mūsų tapyba, kurioje vyrauja lietuviškasis kraštovaizdis, lyriniai yra galop mūsų romanai ir dramos. Neregėdami dramatiškumo gamtoje, mes sunkiai galime jį praregėti ir žmoguje. [....] M ūsų rašytojai žiūri į mūsų kraštovaizdį ir juo seka, kaip ir visų amžių ir visų tautų rašytojai. Ibsenas išaugo iš Norvegijos dramatiškos gamtos. Lietuvoje Ibsenas negali išaugti.“ 1*1 Apibendrindamas Maceina išvardijo keturis lietuvių 1,1 Ten pat, p. 500. w Ten pat, p. 4 7 1,4 7 4 . ,M Ten pat, p. 477.

k u l t Or e j a n t i v i s u o m e n ė

191

tautinės individualybės bruožus: subjektyvumas („gyvenimas savyje“ ), receptyvumas (imlumas išorinėms įtakoms, bet „jų perkūrimas savo dvasios viduje“ ), plačių žygių dvasia ir meilė žemei. Šie tautos mentaliteto bruožai „organizuoja kultūrinę kūrybą“ ir jų tyrimas „leis mums praregėti lietuviškosios kultūros pagrindus ir atspėti jos gaires“ 155. Mūsų nagrinėjamam meno tautinį savitumo klausimui svarbus yra Sverdiolo pastebėjimas, kad „tautinė individualybė“ Maceinos kultūros sampratoje figūravo kaip tam tikra „ikikultūrinė realybė“ , kaip „iracionalus, neprieinamas analizei objektyvių kultūros pavidalų šaltinis“ . Kultūra Maceinai - lietuviškosios individualybės bruožų objektyvizacija „apčiuopiamais ir regimais pavidalais“ , bet šiems pavidalams, t. y. kultūros produktams, nagrinėti jis nesukūrė jokių specialių priemonių: „Tautinės individualybės“ bruožus Maceina tiesiog „įžiū­ rėjo“ kultūros apraiškose. Maceinos atlikta „apčiuopiamų ir reginių“ kultūros pavidalų analizė faktiškai liko santykiškai nepriklausoma nuo jo nustatytų „tautinės individualybės“ bruožų“ 156. Lietuvių kultūrą Maceina nagrinėjo pasitelkęs išraiškos / pavidalo tipologiją: pagal tai, kuri „kultūrinio veiksmo funkcija" - „žmogaus dvasios išreiškimas" ar „daikto apipavidalinimas“ - vyrauja, skiriami išraiškos ir pavidalo kultūrų tipai (pavidalo kultūros pavyzdžiai - antikinė Graikija, renesansas, išraiškos viduramžiai). Lietuvių mentalitetui būdingas subjektyvumas „yra ne kas kita, kaip vidaus pasaulio išreiškimas“ : „(L)ietuviškasis žmogus yra taip nusiteikęs, kad išviršinės formos ir išviršiniai gražūs pavidalai jo per daug nevilioja. Jis jais pasigelbsti tiek, kiek reikalinga savo vidui atskleisti. Visas jo dėmesys yra sukoncentruotas į vidaus pasaulį.“ ' 57 Lietuvių kultūros priklausymą išraiškos tipui, pasak Maceinos, akivaizdžiausiai patvirtina menas. Nescholastinės filosofijos tradicija besivadovavusiam Maceinai daikto „idėja yra dar nerealizuota forma, o forma yra jau realizuota idėja“ . Išraiškos tipo kul­ 155 Ten pat, p. 501. ,s< Sverdiolas A. Min. veik., p. 186. w Maceina A. Min. veik., p. 501-502.

192

k u lt Or ėia n t i visu o m enė

tūra sutelkia dėmesį į „dar nerealizuotą“ formą, t. y. į idėją, o apipavidalinimo kultūrai svarbus idėjos realizavimas, tiksliau - vienaip ar kitaip traktuojamas formos grožis joje yra antraeilis dalykas158. Išraiškos viršenybę apipavidalinimo atžvilgiu Šalkauskis laikė vengtinu nukrypimu nuo pusiausvyros: išraiškos perviršio priežastimi primityvių tautų bei liaudies mene laikė nemokėjimą, o modernizme - kultūros „subarbarėjimą“ ' 59. Kitaip nei Šalkauskiui, Maceinai lietuvių kultūros priskyrimas išraiškos tipo kultūrai neimplikavo vertybinių charakteristikų. Maceinos požiūriu, tai deskriptyvus apibrėžimas ir jis leidžia aiškinantis kultūros ir ypač meno nacio­ nalinius ypatumus. Pavyzdžiui, tai, kad „nesižavime gražia forma, jeigu iš po jos nespindi idėja“ , paaiškina avangardistinių srovių - jose „formalinis momentas stovėjo pirmoje eilėje“ - neprigijimą. Tas pat dėl simbolizmo. „Išraiškos kultūros dėmesio centras yra ne forma, bet idėja, todėl ji pirmoje vietoje visai natūraliai stato visas tas priemones, kurios geriausiai šitą pabrėžiamą idėją išreiškia. [...] Simbolis iš esmės yra idėjos reiškėjas ir jos nuodytojas“ , - aiškino Maceina, pavadinęs lietuvius simbolistais „iš prigimties“ . „M ūsų dailioji literatūra, ypač poezija, aiškiai linksta į simbolinius pasisakymus ir vaizdus. Be abejo, šitas pri­ gimtas mūsų tautos simbolizmas yra visai kas kita negu simbolistinė literatūros mokykla. Jos žymių mūsų literatūroje esama. Bet ji mūsų dailiosios kūrybos neapvaldė kaip tik dėl to, kad esame pamėgę natūralius simbolius. Simbolistinė mokykla kūrė dirbtinius simbolius ir turėjo pasisekimo kaip tik ten, kur klestėjo grubiausias realizmas, nes šitas realizmas buvo įgrisęs, o natūralaus simboliz­ mo nebūta“,160 - samprotavo jis apie lietuvių poezijoje vyravusį neoromantinį simbolizmą ir laikėsi „simboliškumo“ (suprasto priešstatos mimeziui reikšme) traktuotės, susformuotos mūsų neoromantikų estetinėje mintyje amžiaus pra­ džioje. O simbolio virsmas „racionalia alegorija“ (pavyzdžiui, Sruogos poezija,

,5*Ten pat, p. 505. 159Šalkauskis S. Min. veik., p. 574. ,#0Maceina A. Min. veik., p. 506-507.

KULTORĖJANTI v i s u o m e n ė

193

K. Šimonio tapyba), Maceinos požiūriu, yra lietuvių meno polinkio į nemimetinę vaizduoseną negatyvi pusė. Priklausymas išraiškos kultūrai, pasak Maceinos, paaiškina ir lietuvių po­ linkį į lyriškumą bei leidžia įžvelgti nacionalinės mokyklos raidos tendencijas: pavidalo kultūrose klestėjo epiniai žanrai, o lietuviai epo nesukūrė, mūsų liau­ dies dainos yra lyrinės, tad ir profesionalioje literatūroje stipriausia yra lyrika. Lietuvių drama būna „nesceninga“, sėkmės nesulaukė poema, nesulauks ir istorinis bei socialinis romanas, o epinio pasakojimo gebėjimų nereikalaujančiai psichologinei prozai galima numatyti gerą ateitį. „Tapybą lietuvišku atžvilgiu mums charakterizuoja Čiurlionis. Tai esmingai yra išraiškos tapytojas. Jo kūryboje pavidalo yra tik minimumas, tik tiek, kiek reikalinga, kad išvidinis pasaulis būtų apreikštas. Čiurlionizmas - išvidine, ne technine prasme - yra persunkęs visą mūsų tapybą. Visi mūsų tapytojai - ir senieji, ir jaunieji - yra tapę daugiau išvidinį pasaulį, negu vaizdavę objektyvinio gyvenimo pavidalus ir rūpinęsi jų tobula forma. Neryškus kompozicijų kiekis, tų pačių smulkumas ir nedramatinis pobūdis rodo, kad į pavidalo tapybą mūsų kelias neina. [...] „Grubus, neapdailintas, bet ekspresyvus ir idėjingas rūpintojėlis yra lietuviš­ kosios kultūros simbolis ir net apraiška. Rūpintojėlio dvasia persunkusi visą mūsų kūrybą. Mūsų kūryba turi daug grožio, bet mažai dailumo.“ 161 Reikia manyti, kad aukščiau cituoti apibūdinimai susiklostė Maceinai turint prieš akis ketvirtojo dešimtmečio kultūrinėje savimonėje gyvavusį lietuvių lite­ ratūros ir dailės vaizdinį. Kol meno scenoje nepradėjo dominuoti modernizmo pamokas įsisavinusi jaunoji karta, liaudies skulptūra daugeliui atrodė esanti tik etnografinė vertybė, o ne estetine verte „aukštajam“ menui nenusileidžianti kūryba, Čiurlionis - vienišas genijus, o ne „tautinės individualybės“ bruo­ žų reprezentuotojas. Tik į antrą planą nustūmus „senąją“ ir į pirmąjį iškėlus „naująją“ dailę, gauta tokia jos panorama161, kuri leido kalbėti apie lietuvių 161 T e n p at, p. 5 0 3, 506.

161 Nors dešimtmečio antroje pusėje ir „buvo juntamas modernistinių tendencijų atoslūgis“ ir „ekspresyvų, spontanišką vaizdavimą ėmė stelbti tikroviškesni, tradiciškesni, labiau disciplinuoti

194

KULTORĖJANTI v i s u o m e n e

tapybą „persmelkusį čiurlionizmą“ , teigti, jog siekiame išreikšti dvasios turtus ir skverbtis „gilyn, o ne platyn“ , kad esame abejingi „išoriniam dailumui“ . Juk trečiojo dešimtmečio dailėje vyravę, publikos mėgiami realistine bei im ­ presionistine stilistika nutapyti idiliški tėviškės kampeliai leistų tuo suabejoti. Metodologinio žingsnio, kurio dėka lietuvių meno vaizdinyje susikoncentravo dvasinių patirčių pirmenybė prieš hedonistinį formos patrauklumą, meninės raiškos simboliškumo - prieš mimetiškumą ir buvo eliminuoti (arba periferiniais laikomi) išraiškos tipo neatitinkantys bruožai, Maceina neįvardijo. Teoretikas tiesiog pasirėmė modernistinės dailės ir literatūros (arsininkų lyrinio ekspre­ sionizmo, ketvirtojo dešimtmečio neoromantikų literatūros) atstovaujamu, dailės bei literatūros kritikoje reflektuojamu nacionalinės mokyklos vaizdiniu ir jam e „įžiūrėjo“ patvirtinimą minčiai, jog minėtas savybes turintys kultūros produktai yra sukurti subjektyvaus ir receptyvaus („tautinės individualybės“ bruožai) žmogaus, taigi - tautiškai saviti. Kitaip nei Šalkauskis, Maceina skeptiškai vertino programiško kultūros kūrimo galimybę. „Sintezė“ kaip uždavinys suvesti „pusiausvyron išraiškos ir pavidalo, kultūros ir civilizacijos momentus“ yra tik tolimos ateities idealas ir lietuvių kultūra „visados bus labiau išraiškos negu pavidalo, labiau kultūrinė negu civilizacinė“ , bet reikia stengtis neleisti vienašališkai vyrauti išraiškos tipo bruožams163. Tad lietuvių kultūra turėtų įveikti „civilizacijos momento neryškumą“ , stiprinti kultūros „objektyvaciją“ , t. y. rūpintis kultūros produktų pateikimo būdais, organizacinėmis struktūromis, - samprotavo Maceina, turė­ damas omenyje visų pirma visuomeninio ir politinio gyvenimo organizacijos, ekonomikos sritis. O nuo Vakarų civilizacijos, priklausančios pavidalo tipo kultūrai, neigiamų pusių - vartotojiškumo, masinės kultūros paviršutiniškumo, „gražių pavidalų“ hedonizmo - turėtų apsaugoti lietuvių kultūros gelmiškumas

vaizdo perteikimo būdai“ ,vis dėlto „tautodailės pamokos, nugulusios į giliuosius kūrybos klodus, ketvirtojo dešimtmečio dailininkų ieškojimus visam laikui paženklino didesnės ekspresijos bei emocionalumo žyme“ (Mulevičiūtė J. Modernizmo link, p. 175). ,6J Maceina A. Min. veik., p. 523.

KULTOREIANTI VISUOMENE

195

ir dvasingumas164. Studijos „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“ pabaigos žodyje nurodoma, kad „autorius tik išreiškė pačią koncepciją, negalėdamas josios dar gerai įrodyti konkrečiais duomenimis“ . Meninio gyvenimo duome­ nys greičiausiai būtų pakoregavę Maceinos įsitikinimą dėl atsparumo lėkštai populiariajai kultūrai. Bet svarbiau kitkas - europietiško šiuolaikiškumo ir tautinio savitumo jungties mene teorinis įteisinimas ir įtraukimas į kultūros koncepciją.

164Ten pat, p. 5 13.

196

k u lt Or ė ia n t i v isu o m en ė

PABAIGA

Monografijos autorė tikisi, kad jos darbo rezultatai tapo viena galimų lietuvių estetinės minties raidos interpretacijų. Jai pasirinktas meno tautiškumo ir visuomeniškumo, kaip teminių centrų, aplink kuriuos išdėstoma estetinės minties šakinių įvairovė, modelis leidžia atskleisti, ką nagrinėti tekstai byloja mums apie: -

meno tautiškumo sampratų kaitą. Nuo mimetine paradigma bei normatyvine meno teorija pagrįstos tautiškumo kaip patriotinio angazuotumo sampratos, kurioje meno tautinis vertingumas suponavo lietuviškam menui privalomus turinio (tematikos) ir formos (stilistikos) požymius. Link meno tautinį ver­ tingumą interiorizuojancio požiūrio, kuris plito didėjant meno autonomijos, kūrybos subjektyvinimo idėjų bei ankstyvojo modernizmo lietuvių mene svoriui: tautiškumas laikomas menininko pasaulėjautos etnopsichologinių ypatumų, tautos mentaliteto nulemta savaimine duotybe, kurios nereikia programiškai konstruoti. Taigi klausimą apie lietuviško meno programą pa­ keitė klausimas apie pliuralistinį Lietuvos meno kelią, kuriame nė vienai kryp­ čiai nesuteikiama lietuviškumo privilegija, o atsižvelgiama į imanentinius meno raidos veiksnius - radikalesnę arba nuosaikesnę modernizaciją, santykį su savąja ir pasauline tradicija. Tautiškumo / kosmopolitiškumo priešpriešą, kurią skelbė tradicionalistai, lietuvių meno modernėjime regėję vien žalingą svetimybę, įtikinamai kritikavo naudojimosi modernizmo laimėjimais šali­ ninkai. Ši priešprieša pamažu silpnėjo (intensyvių pokyčių mene bei teorinėje savimonėje ir juos lydinčios konfrontacijos laikotarpiai: dailės procese X X a. pradžia ir ketvirtojo dešimtmečio pradžia; literatūros procese - tre­ čiasis dešimtmetis) užleisdama vietą požiūriui apie tautinio savitumo ir

PABAIGA

197

Šiuolaikiškumo darną, kuriuo buvo skatinamas ir įteisinamas nuosaikus, postavangardistinis modernizmas nacionalinėje literatūroje bei dailėje. -

meno visuomeniškumo traktuotes: aptariamo laikotarpio estetinėje mintyje sinchroniškai gyvavo dvi meno visuomeniškumo tematikos nagrinėjimo nuostatos. Viena - utilitarizmo/autonomijos priešprieša, sietina su meno prigimties bei esmės (specifikos) aiškinimu ir lėmusi meno kūrinio estetinio vertingumo hierarchinio ryšio su ekstrameniniu (patriotiniu, doroviniu, politiniu, t. y. vadinamuoju visuomeniniu) vertingumu traktavimą. Šių klausimų sprendimo raidai būdinga slinktis nuo utilitaristinei bei normaty­ vinei meno sampratai artimo visuomeninio vertingumo viršenybės teigimo link santykinę meno autonomiją kitų kultūros sričių atžvilgiu bei estetinį vertingumą kaip pagrindinį meno vertinimo kriterijų grindžiančio požiūrio paplitimo. Kita meno visuomeniškumo nagrinėjimo nuostata - meno ir socialinės srities abipusė sąveika. Tai - meno ir visuomenės komunikacijos klausimas bei meninės kūrybos sociokultūrinio sąlygotumo supratimas. Aiškinantis meno ir epochos ryšių pobūdį augo sociologinės meno tyrimo metodologijos lyginamasis svoris.

-

tautiškumo ir visuomeniškumo tematikų koreliaciją. Chronologiškai žvel­ giant galima kalbėti apie tautiškumo tematikos (tautiškumo kaip patriotinio ugdymo misijos ir tautiškumo kaip savaiminės tautos mentaliteto raiškos sampratų) aktualumo ir intensyvumo lietuvių estetinėje mintyje pakilimą X X a. pirmuoju dešimtmečiu - trečiojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Trečio­ jo dešimtmečio pabaigoje prasidėjus literatūrinio, o vėliau ir dailės gyvenimo pakilimui, ketvirtajame dešimtmetyje meno visuomeniškumo tematika (svarstymai apie komunikacijos trukdžius, nacionalinės literatūros ir dailės profesinio brendimo bei pliuralistinio meno proceso sąlygas) tapo pagrin­ dine, o meno tautinio savitumo aiškinimas buvo įtrauktas į kultūrologijos diskursą kaip nacionalinės kultūros koncepcijų dalis.

198

PABAIGA

AESTHETIC THOUGHT IN LITHUANIA IN THE LATE 1 9 th AND EARLY 20™ CENTURIES: ISSUES OF NATIONALITY AND SOCIALITY IN ART

SUMMARY The study “ Aesthetic Thought in Lithuania in the Late 19 th and Early 20th Centuries: issues o f Nationality and Sociality in A rt” analyzes the aesthetic thought o f the Lithuanian National Revival period and the intenvar Lithuania. The historical reconstruction o f that thought encompasses two central thematic pivots - the nationality and sociality o f art. Problems based on the abovementioned topic, which were discussed in different discourses o f aesthetic thought (in art critique, journalism and art philosophy), may be formulated around these central pivots. The book aims to emphasize the meaning o f con­ cepts o f both national originality and social meaning o f art as well as to show the dynamics o f the development o f these concepts, their mutual interaction and influence on both the formation o f the national school and the inculcation o f modern European culture into Lithuanian art. The material is analyzed in a chronological order: the first chapter “ Obligations for the Nation” is dedicated to the end o f the 19 thcentury and the beginning o f the 20thcentury, the second and third chapters (“Expectations o f Independence” and “Society in Cultural Progress”) cover the interwar period o f Lithuania (19 18 -19 4 0 ). All chapters are thematically divided into sections; the first chapter consists o f three sec­ tions: “Wakened by Awira”, “Towards Novelties” and “Towards Originality” ; the second chapter comprises o f these sections: “The Demands o f Artistry” ,

SUMMARY

199

“ On The Essence and Limits o f Art”, “ Communication Interference” , and the third chapter includes sections: “Epochal Signs“ , “The Ways o f Contemporary Art” and “A rt in the National Culture Projects” . The national movement o f the 19 * century, which originated with the appear­ ance of the first clandestine Lithuanian newspaper Aušra, involved romantic and positivist conceptions o f the national movement activity. The dispute between these conceptions on the goals o f literature (which was then the only kind o f art that was involved in the discourse on nationality) in Aušra encouraged the development o f aesthetic thought. The engagement o f literature with the goals o f the national movement was an indubitable postulate for both romantics and

positivists o f Aušra, although there were differences in the implementation o f their aims. The romantics were interested in the development o f national con­ sciousness o f the landed nobility and intelligentsia with the help o f romantic images o f nationalism: the image o f once-powerful Lithuanian state, noble pagan traditions and the beauty o f Lithuanian language. The positivists were concerned about the goals o f Lithuanian literature (not excepting fiction) in nationwide education which would lead towards economic and social progress. In the debates on ‘the use o f poetry*, the positivists (Jonas Šliupas, Jonas M ačysKėkstas) criticized the romantics for writing low-grade, mainly patriotic poetry and for misundertanding the goals o f the national movement which was seen in the lack o f comprehensible and useful publications. Whereas, the romantics (Jurgis Zauerveinas) criticized devaluation o f poetry and emphasized the role o f poetry (as well as the role o f art in general) in developing nationality; they also pointed out that the positivists were inclined to consider the aesthetic effect as a merely hedonistic pleasure. Indeed, the positivists were not concerned about the artistic value o f literature not only because the circumstances urged them to focus on the education o f the public and they assumed that the establish­ ment o f national literature may be postponed for the future. A disagreement between the theoretical points o f departure was caused by the fact that the

200

SUMMARY

positivists gave preference to the cognitive powers o f literature and considered the aesthetic experience as a 'pampering o f senses’ and as an unnecessary ad­ dition to the ‘use for reason’. In the last decade o f the 19 th century, with the increase o f periodicals and political differentiation o f the national movement, the literary critique became a battlefield o f the secular and clerical intelligentsia, where literature was interpreted only according to the ideological criterion. The greatest impulse for the literary process came from the positivist newspaper

Varpas. Its programme emphasized not so much the encouragement o f realist prose, but the refusal o f romantic poetry, which according to them had lost its social potential. The ideological leader o f the newspaper Vincas Kudirka opposed the aim o f the fellow socialdemocrats (such as Stasys Matulaitis) to politicize the literature; his ambition was to overcome amateurship in the making o f Lithuanian literature as well as in the aesthetic education o f the public. However, only a few literary critics were concerned about the quality o f the national literature, and the domination o f the utilitarian view - i.e. the superiority o f the ideological criterion - impeded its progress. During the first decades o f the 20th century social and cultural life underwent liberalization, which coincided with the lifting o f the ban on the Lithuanian press in 1904. The attitude towards art, which existed in the consciousness and aesthetic thought o f the Lithuanian artists at the end o f the 19 * century, did not satisfy young participants o f the cultural process who had just returned from European and Russian universities (Juozapas Albinas Herbadauskas, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Balys Sruoga, Liudas Gira, Petras Rimša and others). They considered the old concept o f both art and art critique regressive, and therefore expressed the need to spread a

new concept that would direct the future Lithuanian literature, art, theatre and music towards the context o f early modernism (neo-romanticism, symbolism). The didactic-patriotic rhetoric as well as educative positivism with its intention to uncover the maladies o f social life were contrasted with the neo-romantic

SU M M AR Y

201

mission o f the artist. The new concept o f the role o f art preserved the service for the nation, however different means was used - the artist as the mediator o f the ‘national spirit* was empowered to raise aspiration for spirituality and to educate an individual as well as the entire society. The utilitarian concept o f art was contrasted with the concept o f the superiority o f art work’s aesthetic value in comparison with non-artistic (ideological, moral, etc.) value, emphasis was put on the importance o f subjectivity in art. Although ‘art for art’s sake’ did not echo in the views o f the innovators o f the Lithuanian art and art theory, they were accused o f decadency by the exponents o f the old concept o f art (Adomas Jakštas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė). What the exponents o f the old concept o f art considered as decadency was indeed the defence o f art’s autonomy in pursuance o f overcoming the utilitarian concept in art theory and peripheral parochiality in art practice. The critique o f the exhibitions which were arranged by the Lithuanian A rt Soci­ ety played an important role in the development o f the concepts o f nationality o f art. Neo-romanticism, symbolism and impressionism played a dominant role in these exhibitions; the aesthetic taste o f the public and reviewers was challenged by a phenomenon o f early modernism - the works o f Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Both positive and negative reviews o f the developing Lithuanian art reflected different interpretations o f nationality. There was a growth o f art critique which suggested searching for nationality in artistic expression rather than in thematic field or iconography, as the exponents o f the old conception o f art used to do. The dominant attitude was that the knowledge o f Lithuanian folk art, as the protector o f the ‘national spirit*, was the point o f departure in creating unique national professional art. Some similarity was seen between a syncretic mythopoetic worldview, characteristic o f the folk songs and folk art, and the cosmic dimension o f neo-romantic and symbolist art. The first culturological discussions on nationality (Herbačiauskas, Vydūnas, Ramūnas Bytautas, and Sruoga) appeared: in some o f these discussions the ‘national

202

S U M M AR Y

spirit’ was shrouded in mysticism, emphasis was put on the figure o f the artist as a romantic genius; other discussions avoided irrationality while analyzing the archetypal base o f national mentality. The objectives o f modernism, which were declared during the first two decades o f the 2o,h century, were implemented by a generation o f neo-romantics and symbolists in the third decade. Concerned about the level o f literature in the nation that had created an independent state, and which sought to become equal to other European nations, members o f this generation (Liudas Gira, Balys Sruoga) supported a higher quality o f art and contradicted the dominant belief that patriotism could compensate artistic imperfection. The exponents o f the traditional concept o f art interpreted the opposition between the old and new principles o f art as a confrontation between Lithuanian art and obscure modernism - not as a consistent phenomenon o f the development o f art. The opponents o f the traditionalists (Sruoga and Vincas Mykolaitis-Putinas) criticized this exaggerated conception o f nationality which confines itself to the thematic repertoire o f national romanticism’ or to a pastiche o f folklore. They made efforts to establish a view towards the national originality o f art as an expression o f the artist’s worldview determined by national mentality, as a property that must not be contstructed like a programme. After some research o f the poetics and symbolism o f folk songs, Sruoga came into conclusion that lyricism always remained the feature o f Lithuanian worldview, and one needs to search for artistic features o f national originality while analyzing the nature o f lyricism. Mykolaitis-Putinas defended the symbolist poets, who were ac­ cused by literary critics o f ‘subjectivism’ and estrangement from ‘social life’ for declaring the necessity o f patriotic rhetoric. The most significant moment in the process of inculcation o f modern Euro­ pean aesthetic ideas was the polemic o f Mykolaitis-Putinas and Jakštas on the essence and specifics of art. The neoscholastic aesthetics o f the older genera­ tion o f catholic cultural agents (Adomas Jakštas, Stasys Šalkauskis ) possessed

S U M M AR Y

2 03

an objectivist and normative conception o f beauty (aesthetics). For Jakštas, a man is a ‘minor creator' who follows an example o f God’s creativity; art is the creation o f beauty according to the norms o f beauty that fit the features o f God’s creation. While discussing these norms, Jakštas always emphasized rationality, order and law. The normative theory o f Jakštas paved the base for an art critique which limited art to the classical paradigm (the classical versification in poetry, the didactic narrative in prose, the parlour academism in the fine arts) and to a strictly negative view towards the modernization o f Lithuanian art. Mykolaitis-Putinas highlighted the problems o f normative art theory which considered the norms o f beauty as ahistorical and eter­ nal. According to M ykolaitis-Putinas^uch problems could be avoided if the definition o f art did not include the concept o f beauty - the essence o f art lies in creation, therefore art can be defined as creation. Mykolaitis-Putinas explained the fundamental attitudes o f European aesthetics, which involved relative autonomy o f art, aesthetic attitude not driven by interest and aesthetic distance which had not yet been discussed in the Lithuanian context. He saw self-expression and avoidance o f civil engagement, which were characteristic o f modem art, as beneficial factors for aesthetic distance. Although the conception o f Mykolaitis-Putinas had some flaws (he negated the creativity o f science in order to give prominence to creativity as a basic and specific feature o f art, and therefore he was reasonably criticized by Jakštas), but nonetheless it fulfilled a significant task in criticizing anachronistic normative aesthetics. Moreover, it is important to note that Lithuanian aesthetics began to recognize the definition o f the essence o f art which was close to the theories that linked the essence o f art with aesthetic effect. After gaining independence, the expectations to develop national culture were confronted with true reality - superficiality o f public’s cultural interests, phil­ istinism and incompetently organized low state’s support for art. The cause o f the communication interference between the artists and society was seen not

204

SUMMARY

only in the lack o f public literacy, i.e. the public’s inability to catch up with modern art, but also in the identification o f patriotic engagement with national originality established by the traditionalists. Thus, some doubts emerged whether the mainstream ‘national romanticism’ could claim to be the only proper way to national art. The young generation (who had acquired university education in Lithuania and appeared on the art scene at the end o f the third decade) em­ phasized the ideological and literary anachronism o f national romanticism and directed Lithuanian art towards the modernist conception o f creativity, where the opposition between the social and individual was no longer important. In the fourth decade o f the 20th century there were some significant changes in the conceptions o f nationality and sociality o f art: the search for national features gave way to such questions as the functioning o f art, development o f public aesthetic demands and the European dimension o f national art. The definition o f nationality as a distinctive feature o f the artist’s worldview determined by national mentality, which had been developed in the aesthetic thought o f the 1920s, made an impact on the development o f art in the 1930s. The idea that nationality and modernity do not oppose one another and that the artist’s expression coincides with the self-expression o f the nation as a ‘collective individual’ spread widely in art critique and journalism. It served for the aesthetic education o f the public, i.e. for understanding o f moderniza­ tion o f Lithuanian literature and art as a dialogue with tradition and for the acceptance o f moderate modernism. The concept o f the nationality o f art was no longer normative - it did not oppose nationality and modernism as the fam iliar and alien. A s the creation o f original national art was no longer identified with a certain tendency o f art, it opened the way for a pluralistic development o f art which could meet the demands o f the formation o f the national school. The young generation’s modern work was the most significant achievement o f the 1930s and formed the national school o f art. The opposi­ tion between younger and older generation involved not only a generation gap

SUMMARY

205

between the art tendencies and generations o f the artists, i.e. the rejection o f old values for the sake o f new ones, but rather an opposition against dominant creative stagnation. According to the Ars group, which declared the creation o f national art based on studying folk art as the only source o f tradition, folk art was interpreted in such a way that the emphasis was put on the com mon features o f folk primitivism and modernism, i.e. the relation to reality and deformation o f nature for the sake o f expressionism. A rt theory at the end o f the 1920s transformed the avant-garde slogans o f bringing art closer to wider society into promotion o f the branches o f art which could founction in public spaces and everyday environment. Contrary to popular fiction, which remained in the margins o f the literary process, art deco - a modernist version adapted for mass culture - due to its artistic features in monumental decorative art maintained a status o f ‘fine’ art as well as social and cultural significance. The arguments o f art critics, who defended and explained the principles o f art autonomy and modern art as a language o f forms, and who legitimized Lithuanian modern art, grew stronger. In responce to the reproaches regarding the lack o f sociality in art, expressed by various unprofessional critics o f art exhibitions who focused mainly on the ideological point o f view, the exponents o f the Lithuanian modem art had to propagate the propositions o f the 20th century art theories on the indifference o f the pictorial motif. However, the innovators rejected formal art theory and radical modernism, considering it as a past stage o f European modernist experiments. The exponents o f the catholic modernization movement (Juozas Keliuotis, Antanas Vaičiulaitis and Jonas Grinius), who supported the ideas o f ‘new humanism* borrowed from France, tried to deemphasize moral rigorism and hostility towards modernism expressed by Lithuanian catholic aesthetics and art critique o f the older generation. While considering the relation between society and art as a mutual one, they tried to stress that art is not only a mirror-image o f the dehumanized, technicist civilization, but also an effort to

206

SU MM AR Y

resist its negative impact. Keliuotis and Grinius explained the essence o f art using the conception o f art as an unbiased intuitive cognition. According to Keliuotis, intuition is able to unify all what is individual with universal. Hav­ ing transferred the principle o f unity between individual and universal from aesthetic theory to the area o f art, he considered the superiority o f ‘individual­ ism’ against ‘universality* as the cause o f modernist imperfection. Using the examples o f French fiction and art, the exponents o f ‘new humanism* tried to direct Lithuanian artists towards neo-traditionalism, inviting them to embrace the achievements o f modernism and bringing spiritual values back to art. The literary critics from the left (Kostas Korsakas), who followed the Marxist so­ cial theory, developed a more flexible, less exaggerated view towards the class determination o f art. The former ideologist o f the second wave o f Lithuanian avant-garde literature began to propagate socialist realist prose. He and his fellow authors explained that their rejection o f modernism was grounded on the link between artistic and cognitive value (‘truth o f art* and ‘truth o f life*) which was characteristic o f realist literature: realism presupposes a righteous representation o f social phenomena; besides, telling the truth makes society active and incites social change. The emphasis was put on the communicative, rather than the propagandistic mission o f art; the division o f artists into the bourgeois and the progressive was rejected. Therefore the ‘leftist* conception o f art and social critique as the methodology o f literary critique was more acceptable for a larger number o f artists, critics and readers, and it made a greater impact on the literary process. The role o f art in national culture was discussed not only in the theorizing art critique, but also in cultural theory. Šalkauskis, the author o f the influential Lithuanian cultural project o f the interwar period, solved the problems o f synthesis between national and universal culture by invoking the idea o f syn­ thesis between the East and the West. The universal substance o f the culture o f Lithuanian people who formed a nation is expressed through an individual form

SUMMARY

207

o f national culture, therefore the goal for building Lithuanian national culture is the synthesis o f passive Eastern folk culture and active Western culture o f intelligentsia. This synthesis should be developed “by adjusting folk forms for the universal substance o f the human spirit” . B y transferring the discussions on the universality o f cultural substance and formal individuality from cultural philosophy to the discussion on art (which was rather episodic), Šalkauskis defined the national originality o f art as an ‘elevation* o f folk art to a ‘higher level*. However, even in the middle o f 1930s, he had sceptical doubts about the achievements o f national art: he considered that the following o f folk art traditions was ‘servile* and that the adoption o f Western art was 'mechanical*. For Šalkauskis, the difference between creative and non-creative adoption was not o f theoretical origin - it was based on worldview. Therefore, Šalkauskis* view towards art, which was formed by the ideals o f classical aesthetics, did not tolerate modernism and prevented him from recognizing the implemen­ tation o f the goal he had set him self - the rapid development o f the original, modern national school in 1930s. According to Julijonas Lindė-Dobilas, the guidelines for the national culture's ‘movement towards renaissance* in order to seek alignment with other national cultures o f Europe, were: adoption o f the universal cultural experience which is ‘conveyed by classic authors* (the ‘synthesis’ o f pagan and Christian culture was performed in Renaissance with reference to antiquity) and studies o f folk art in order to recognize the ‘national spirit*. He was concerned about highlighting the link between the pre-Christian and Christian culture in Lithuania. For Lindė-Dobilas, the link between these two cultures involved the importance o f ideological attitude, characteristic o f Lithuanian mentality (ideology at that time was propagated through religion), as well as non-pragmatic lifestyle and the priority o f moral values. Just like Šalkauskis declared the importance o f synthesis between passive folk culture and active intellectual culture, Lindė-Dobilas also sought equilibrium between the distinct features o f the national character personified in the figures o f ‘ploughman’ and ‘warrior* as well as between their corresponding modes o f 208

SUMMARY

cultural activity. The domination o f the warrior-like attitude (an allusion to the artist's self-expression in romanticism) resulted in insufficient adoption o f European culture. In order to overtake arrears and become a ‘civilized na­ tion*, the ‘warrior-like enthusiasm* must be replaced by peaceful, consistent work o f a ‘ploughman*. According to Lindė-Dobilas* conception o f national culture, the ‘national spirit* is not considered as the immutable given and its ‘tragic beauty*, which expresses a traumatic experience o f the nation, is not seen as a benchmark o f the nationality o f art - in the course o f the national evolution a 'man o f renaissance* comes into being. In the fourth decade o f the 20* century, Lindė-Dobilas recognized certain traces o f the new renaissance worldview in the works o f Lithuanian writers. In the intellectual milieu o f the 1930s, charged with politics, the idea o f ‘cultural synthesis*, which was posed by Šalkauskis, meant cultural openness, whereas the refusal o f synthesis signi­ fied cultural isolation propagated by nationalist ideologues. Antanas Maceina, the representative o f the catholic philosophy o f young generation who sup­ ported the idea o f synthesis, unlike Šalkauskis, related the synthetic character o f Lithuanian culture not to the Eastern or Western, but to the nomadic and matriarchal sources. According to Maceina, Lithuanian ‘national individual­ ity’ was formed by such factors as the specific ethnological structure caused by a certain combination o f these sources as well as natural environment and historic predestination. By applying the cultural typology o f expres$ion/formt Maceina defined Lithuanian culture as expressive. According to the philosopher, the interpretation o f national features o f Lithuanian art and the anticipation o f the favourable or unfavourable perspective for particular art forms and genres is possible when interpreting Lithuanian culture as a culture o f expression. Ac­ cording to the philosopher, through the interpretation o f Lithuanian culture as a culture o f expression, it is possible to explain national features o f Lithuanian art and to forsee both favourable and unfavourable perspective for certain art forms and genres. While referring to the ‘Čiurlionis-like style’ and the fond­ ness o f ‘natural* symbols, which had penetrated Lithuanian art, he argued that SUMMARY

209

Lithuanian art o f all times gave priority to the idea, rather than the attractiveness o f form, and to symbols, rather than mimesis. Maceina did not distinguish the methodological step which allowed him to regnognize these features as national and to eliminate features that did not match the type o f expression (or those which he considered to be marginal). He used the concept o f national school formed by modern art and literature o f the fourth decade, which according to him proved that Lithuanian art is referred to the type o f expression. W hile contemplating the future o f Lithuanian culture, Maceina proposed increasing the scale o f the culture o f form. He then made a conclusion which enhanced cultural openness: Lithuanian culture, as a culture o f expression, with its depth and spirituality can confront negative features o f the culture of form o f Western civilization (consumerism and superficiality o f mass culture). The author o f this study hopes that the results o f her work may be considered as one o f the interpretations o f the development o f Lithuanian aesthetic thought. The issues o f nationality and sociality o f art, which were the central thematic pivots o f this study, revealed the following: - changes o f the conceptions o f nationality o f art. In the beginning the con­ ception o f nationality as a patriotic engagement was based on the mimetic paradigm and normative art theory in which the national value o f art in­ dicated the features o f content (thematics) and form (stylistics) that are characteristic o f Lithuanian art. Eventually there was a movement towards interiorization o f national value o f art, which developed together with an increase o f influence o f the ideas of art autonomy, subjectivization o f crea­ tion and early modernism in Lithuanian art; the nationality was considered as the given, determined by the ethnopsychological specifics o f the artist’s worldview, which should not be constructed as a programme. Therefore, the problem o f the Lithuanian art programme was raplaced with the problem o f the pluralistic route o f Lithuanian art, which did not involve any art cur­ rents distinguished by Lithuanian privilege, but the attention was paid to the

210

SU MM AR Y

immanent factors o f the development o f art, i.e. to the more or less radical modernization and the relation with both national and world tradition. The exponents o f modernization persuasively criticized the opposition between nationality and cosmopolitism which was declared by the traditionalists, who considered the modernization o f Lithuanian art as destructive barbarism. This opposition gradually diminished and it was replaced by the opinion that the national originality and modernism exist in harmony. In the field o f art process, intensive changes in practice and theory o f art and the confronta­ tion that was related to these changes took place from the beginning o f the 20th century until the end o f the fourth decade; in the literary process these changes took place in the third decade. Eventually moderate post avant-garde modernism was promoted and legitimized in national literature and art. - the conceptions o f sociality o f art. In the aesthetic thought o f this period there were two angles o f analysis o f art. One o f them involved an opposition between utilitarianism and autonomy that can be related to the interpretation o f the nature and essence (specifics) o f art, which determined the superiority o f the aesthetic value o f the art work against its non-artistic (patriotic, moral, political, i.e. social) value. The development o f solutions to these problems involved a shift from the propositions o f the superiority o f social value, which was characteristic o f the utilitarian and normative conceptions o f art, to the spread o f the conception o f art based on the relative autonomy o f art in respect to other spheres o f culture and considers aesthetic value as the main criterion o f art. The other angle o f analysis o f art involved questions o f the mutual relation between art and social sphere. It included issues o f communication between art and society as well as questions regarding the socio-cultural determination o f art. The analysis o f the relation between art and epoch resulted in the increase o f influence o f sociological methodology o f art research.

SUMMARY

211

- correlation between the concepts o f nationality and sociality. Chronologically, the actualization and intensification o f the conceptions o f nationality (as a mission o f patriotic education and as a spontaneous expression o f national mentality) could be observed in the Lithuanian aesthetic thought in the period between the first decade and the first half o f the third decade o f the 20lh century. At the end o f the third decade, with the rise o f literature and later - art, the emphasis was put on the problems o f sociality o f art, which included the debates on communication interference and the conditions for the professional development o f literature and art as well as for pluralistic art process; meanwhile, the concept o f the national originality o f art was subsumed into the culturological discourse as a segment o f the conceptions o f national culture. Translated by Kasparas Pocius

2 12

SUMMARY

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Adomaitis-Šernas, Juozas 30 Aistis (Aleksandravičius), Jonas

1 2 8 ,1 3 1 , 1 3 3

Alantas, Vytautas 123, 14 9 ,17 7 ,19 0 Aleksandravičius, Egidijus 16 Ališauskas, Vytautas

104

Ambrazevičius, Juozas 1 3 1 ,1 7 6 Anderson, Benedict 18 1 Andrejevas, Leonidas 54 Andrijauskas, Antanas 8 Andriušis, Pulgis

13 1

Andriušytė-Žukienė, Rasa 70 Andriuškevičius, Alfonsas

12, 10 8 ,1 0 9 ,113 , 116 , 117 , i i 9 > 16 3-16 6

Andziulaitis-Kalnėnas 18, 25, 39 Antokolskij, Lev 68 Arnt, E. M. 26 Asnykas, A. (Asnyk, Adam)

38

Bagdonas, Juozas 30 Bagdonavičius, Vacys 73, 74 Baliutytė, Elena 133 Balmont, Konstantin

54, 56, 94

Baltrušaitis, Jurgis 82, 94, 97, 54, 56 Bankauskaitė-Sereikienė, Gabija 57, 84 Baranauskas, Antanas 19, 22, 45, 46, 76 ,10 2 Baring, M.

158 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

2 13

Basanavičius, Jonas 1 7 ,1 8 ,1 9 , 21, 22, 2 7 ,12 6 ,12 9 Belinskis [Belinskyj, Nikolaj]

33, 170

Belinskyj, Visarion 33. 170 Belyj, Andrėj

13 7 ,13 8 ,

Benua, Aleksandr 188 Berdiajev, Nikolaj

137

Berenis, Vytautas 2 1,18 6 Beresnevičius, Gintaras 186 Bernanos, Georges 164 Bernard, Emil 153 Bičiūnas, Vytautas 12 9 ,13 0 Biliūnas, Jonas 1 1 , 3 1 , 3 3 Binkis, Kazys 13 5 ,15 3 * 9 1 Biržiška, Mykolas 67, 68, 69, 7 6 ,110 Bytautas, Ramūnas 69, 70, 78, 79 Blok, Aleksandr 57, 66 Bodleras (Baudelaire, Charles)

56,158

Boruta, Kazys 128 Bourdieu, Pierre 120 Brazdžionis, Bernardas 12 8 ,13 1 Briusov, Valerij 54, 56, 57 Bučys, Pranas 65 Burokas, Marius 154 Būtėnas, Julius 29 Butkus, Vidmantas 94,129 Butkuvienė, Angelė 40-42 Chateaubriand, François 155 Chesterton, Gilbert 158 Claudel, Paul 15 8 ,16 4 Croce, Benedetto 115 ,15 5 » i 5 7 > i 5 9 >16 0 ,18 5 214

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Cvirka, Petras 1 3 1 ,1 4 9 ,1 5 0 ,16 9 ,1 7 3 ,17 5 - 1 7 7 Černevičiūtė, Jūratė 8 Černysevskyj, Nikolaj Čiočytė, Dalia

170

19

Čiudovskyj, Valerijan 83 Čiurlionienė-Kymantaitė, Sofija 43, 44, 46, 48, 49, 50-54, 58, 127

59 » 80,

Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas 61-65, 67-73, 76-78, 80-83, 125,

127:

132,

1 4 3 » 146, 1 5 3 » 188,

81, 83,

9 0 » 9 9 » 1Q6,

194

Dagilis, Stanislovas 20, 2 1, 22, 26, 27 Damauskas, Jonas 1 7 ,18 , 20 Day, Aidan

18, 19

Dante, Alighieri 3 7 ,10 7 ,18 5 Daujotytė, Viktorija 17, 22, 23, 25, 34 Daukantas, Simonas 19 ,12 6 ,18 6 Davainis-Silvestraitis, Mečislovas 19, 22 Descartes, René 115 Dilthey, Wilhelm

15 5 ,18 5

Dobužinskis, Mstislavas 61 Donelaitis, Kristijonas 35 Doveika, Kostas 17, 32 Dovydėnas, Liudas 177 Fechner, Gustav Theodor 137, 152 Flaubert, Gustave 170 Fromas-Gužutis, Aleksandras 37 Gaidamavičius-Gaidys, Jonas 34, 35» 43 Gaižutis, Algirdas 8 Gaižutytė-Filipavičienė, Žilvine 120

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

2 15

Galaunė, Paulius 6 2 ,12 4 ,12 5 ,14 6 ,14 7 Gėlė-Gaidamavičius, Zigmas 43 Genzelis, Bronius 17 Gimžauskas, Silvestras 22, 24 Gira, Liudas 48, 49.

5 9 » 83,

85, 86, 9 1 - 9 3 »9 5 »96,

9 9 » 101»

1 27» 129» 130

Goethe, Johann Wolfgang 75 Grinius, Jonas 13 ,16 4 -16 7 Grušas, Juozas 1 7 5 ,1 3 1 Gudaitis, Antanas 149 Gudaitis, Leonas 41, 46, 70, 9 1, 93, 96, 134 Gurevičius, Aronas

15

Hėgelis (Hegel, Georg Wilhelm) 28, 73 Heinė (Heine, Heinrich)

56

Herbačiauskas, Juozapas Albinas 12, 43-47,

4 9 » 5 i>

66,

7 3 » 7 5 » 78,

127» 129»

187 Herder, Johann Gottfried 20, 7 3 ,12 6 Homeras 10 7 ,18 5 Ibsenas (Ibsen, Henrik Johan) Ingres, Jean-Auguste

19 1, 54, 95

153

Ivanov, Viačislav 54, 56, 57 Ivanovas, Bernaras 1 2 3 ,1 8 1 Ivinskis, Laurynas

18

Jablonskis, Jonas 33 Jakas, Povilas 158 Jakonytė, Loreta 12 0 ,1 2 3 ,1 2 4 ,1 2 8 ,1 3 3 Jakštas (Dambrauskas), Adomas 12, 32, 35, 45-48, 65, 66, 70, 7 1, 73, 81, 1 0 3 - 1 1 2 , 1 1 5 - 1 2 1 ,1 2 7 , 1 5 4 ,1 5 5 - 1 5 7 Jammess, Francis 158

2 16

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Jankauskas» Kazys 177 Jankevičiūtė, Giedrė 1 2 5 , 1 4 1 , 1 4 2 , 1 4 3 , 1 5 3 , 1 5 4 » 158 Jankus, Martynas 17 Jarockis, Stanislovas (Jarocki Stanislaw) 67 Jaroševičius, Antanas 68, 62 Jasiukaitis, Konstantinas 63, 64, 65, 67 Jocaitis, Viktoras

1 0 0 ,10 1,10 2 ,12 5

Jucevičius, Adomas Liudvikas 20 Juodelis, Petras

1 2 6 ,1 3 1 - 1 3 3 ,1 7 7 ,1 7 8

Jurgelionis, K ilp a s

33, 43

Jurguikmt, Aušra 43-45, 49, 5 1, 60, 75, 81, 84» 100> 126» 128» V3 i Kabelka, Gintaras 14 ,15 Kairiūkštis, Vytautas 153 Kalpokas, Petras 62, 68, 85 Karmalavičius, Ramutis 4 4 ,5 1 Kasprowicz, Jan 46 Katalynas Antanas 9 , 1 3 , 1 1 1 , 1 1 5 Katelė, Jonas 19 Katilius, M. (Katiliškis, Marius)

178

Kavolis, Vytautas 30,49 Keliuotis, Juozas 1 3 ,1 3 1 ,1 5 0 - 1 5 2 ,1 5 4 - 1 6 5 , i g 5 Kemšis (Krėvė, Vincas) 97 Keturakis (Vilkutaičiai, Antanas ir Juozas)

32

Kirsa, Faustas 9 6 ,1 0 1 , 1 2 4 ,1 2 8 ,1 3 1 , 1 3 2 Kondratowicz, Ludwik 19 Korsakas, Kostas 1 1 , 1 3 1 , 169, 17 1-

1 7 7 > * 7 9 » *80

Kragas (Gerulis, Petras) 48 Kraszewsky, Jozef Ignac 19, 21 Krėvė, Vincas 43, 83, 84, 9 1, 96, 97,

9 9 » 1 2 5 > 12 7 > 12 9 > 130»

* 7 3 » *88, 189

Kriaučiūnas, Jonas 30, 67 A S M E N V A R D Ž IŲ RO D YK LĖ

2 17

Krylovas, Ivanas 39 ,156 Kubilius, Vytautas 40, 41» 4^> 4 5 » 56. Kudirka, Vincas

17» 30, 31»

7 3 » 8 2,128 ,

3 3 - 3 5 » 37-4°,

155» 169, 170, 17 1

129, 130

Kukulas, Valdemaras 124 Kulakauskas, Antanas 16 Kunčiuvienė, Eglė 41, 6 i, 62, 9 1,14 5 ,14 6 Kundrotas, Marius 30 Kuoksztis, J. S. (Jonas Šliūpas) 23, 24 Kuzmickas, Bronislovas 13, 2 0 ,12 2 ,14 0 Kvietkauskas, Mindaugas 43, 49, 51, 68, 69 Landsbergis, Vytautas 188 Lastas, Adomas 43 Laučkaitė, Laima 61, 62, 71, 72, 84 Lazdynų Pelėda (Pšibiliauskienė, Sofija) 31 Leibnizas, Gotfriedas

115

Leonardo (Leibas Naydusas) 68 Leščinskis, Vladislovas (Leszczynski, Wladislaw) 62, 68 Lhote, Andrė

163

Lindė-Dobilas, Julijonas 12 ,12 8 ,18 5 ,18 6 - 18 9 Loisy, Alfred

164

Lukoševičius, Vincentas 41 Maca, I. 172 Maceina, Antanas 1 1 , 4 7 ,10 4 ,10 7 ,15 8 ,18 2 ,19 0 -19 6 Mackevičius, Jonas 6 2 ,112 Mačiulis, Dangiras 14 0 ,14 1, 91 Mačys-Kėkštas, Jonas 18, 25-29, 34, 39 Maeterlinck, Maurice 54 Maironis (Mačiulis), Jonas 22, 3 1, 32, 56, 60, 95, 97, 102, 104, 10 7 ,12 8 ,12 9 , 145»187 Marcinkevičius, Jonas 135 2 18

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Marinetti, Filippo Tommaso

156

Maritain, Jacques 1 1 9 ,1 5 5 ,1 5 8 ,1 6 4 Marksas (Marx, Karl)

13 7 ,1 7 2

Martišiūtė, Aušra 129 Matisse, Henri 158 Matulaitis, Stasys 30, 3 2 ,3 5 ,3 6 Maupassant, de Guy 170 Mauriac, François

158

Mickevjcius-Kapsukas, Vincas

11

Mickevičius Adomas (Mickiewicz Adam Bernard) 29,

3 5 » 3 8 ,10 4 ,10 7 ,12 7

Miknys, Rimantas 30 Miksas, Jonas 17 , 21 Mikuckis, Juozas 95 Milašius, Oskaras 158 Minkevičius, Jokūbas 17 Miškinis, Antanas 1 2 8 ,1 3 1 Mykolaitis-Putinas, Vincas 1 2» 7 5 »9 1 »100 10 3 * 14 4 ,14 9 ,15 7 ,17 2 - 17 3 » Mykolaitytė, Aurelija

1 1 9 ,1 2 1 ,1 2 3 ,1 2 6 - 1 2 8 , 9

*7 5

43

Montgirdas, Vladas 67 Motieka, Egidijus 30 Mounier, Emmanuel 158 Mulevičiūtė, Jolita

10 6 , 1 3 5 »

, nf. 144-146» i 5 2>1 5 3 * 163» 164» 195 ’

Munnynck, de M. 1 1 3 Mureika, Juozas 8 , 1 1 , 1 5 Nastopka, Kęstutis 39, i 7 2 Naujokaitienė, Elina

158

Nėris, Salomėja 1 2 8 ,131» 1 7 1 Nietzsche, Friedrich 48, 4 9 » 5 2’ Novalis, Georg 56 A S M E N V A R D 2 I V RO DY KLĖ

219

Orintaitė, Peronėlė 169 Ovsianik-Kulikovskyj, N. 79 Pakalniškis, Kazimieras 33 Pečkauskaitė, Marija 81-82, 93 Pegui, Charles 158 Petkevičaitė-Bitė, Gabrielė 3 1, 48-50, 85, 86 Phidias 107 Platonas 1 1 2 , 1 1 5 Plechanov, Georgij

137

Pleirytė-Puidienė, Ona 85, 86 Poška, Dionizas 19, 27 Pranckietytė, Gražina 23 Profanas (slapyvardis) 7 1-7 3 Pruskus, Valdas 1 4 1 ,15 8 ,16 2 Puškinas, Aleksandras

107

Radžvilas (Korsakas, Kostas) Rafaelis, Santi (Raffaelo Santi)

17 1 107

Raila, Bronys 128 Raila, Stanislovas 18 Rimantą, Juozas 144, 77 Rimša, Petras 62, 66, 72, 73, 76» 7 7 >88, 118 ,14 4 Roault, George 158 Rubavičius, Vytautas 106 Ruszcycas, Ferdinandas 61 Samalavičius, Almantas

186

Samulionis, Algis 55, 56, 82 Šalkauskytė, Dalia 156 Savickis, Jurgis 43 220

ASMENVARDŽIŲ RODYKLE

Savukynas, Virginijus

186

Schūcking, L. 172 Severini, Gino

15 3 ,15 8 ,

Sezemanas, Vosylius

11,15

Simonaitytė, Ieva 178 Šklėrius, Kajetonas 62 Slavinskaitė, Irena 34, 39 Slovacki, Jutiusz 38 Smetona, Antanas 12 2 ,12 3 , 140, 18 1 Smith, Anthony 16 ,19 Sologubas, Fiodoras 56 Solovjovas, Vladimiras 1 1 3 , 1 1 8 , 1 1 9 Sprindis, Adolfas

17

Sruoga, Balys 43, 44, 5 4 - 5 9 »7 8 - 7 9 »80, 82, 83, 84, 90, 91» 9 3 -10 1, 103, 10 9 - 1 1 1 , 125, 12 7 ,19 3 Stabrauskas, Kazimieras (Stabrowski, Kazimierz) 6 i, 69, 71 Staneika, Vaitiekus Adalbertas 67 Stanevičius, Simonas 19, 20 Stonis, Vincas (Žitkus-Žitkevičius, Kazys) 95 Strazdas, Antanas 19, 22 Striogaitė, Dalia 13 4 ,16 9 Subačius, Paulius 16, 2 1, 29 Sumeliškietis, B. 32 Sverdiolas, Arūnas 73, 78, 10 4 ,18 1, 182, 184, 185, 19 0 ,19 2 Šalkauskis, Stasys 9 , 1 1 , 1 2 , 1 5 , 9 1 , 1 0 7 - 1 1 0 ,1 1 7 ,1 1 8 ,1 4 6 ,1 5 4 ,1 6 5 , 1 8 1 - 1 8 5 , 18 7 ,18 9 ,19 0 ,19 3 ,19 5 Šatrijos, Ragana (Marija Pečkauskaitė) 81, 82, 127 Šaulys, Jurgis 30, 33 Šeinius, Ignas 43, 59, 60, 88,128, 169 Šekspyras, Viljamas (William Shakespeare) 95

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

221

Šilbajoris» Rimvydas 57 Šileika» Jonas 62,86 Šimonis, Kazys 10 5 ,19 4 Šliūpas, Jonas 17» 18 ,19 ,2 2 -2 5 ,2 8 ,2 9 Tamošaitis, Izidorius 123 Tilvytis, Teofilis 135 Tūlytė, Rita 43»

145

Umbrasas, Jonas 4 1,6 1,6 2 , 8 5 ,8 6 ,9 1,14 5 ,14 6 Undset, S. 158 Ušinskis, Stasys 14 2 ,15 3 Vaičaitis, Pranas 3 8 ,9 5 ,10 2 Vaičiulaitis, Antanas 13 1,15 4 -15 7 » 16 2 ,16 8 - 17 0 ,17 5 - 17 7 Vaitkevičiūtė, Eugenija 45 Vaitkūnas, Gytis 10 ,12 4 Vaižgantas-Tumas, Juozas 30, 3 1, 93-96» 99» 1 0 1 ,1 2 3 - 1 2 9 , 1 3 1 ,1 4 4 Valančius, Motiejus 10 2 ,12 7 Valiušaitis, Vidmantas 164 Varnas, Adomas 62,66,67,85 Venclova, Antanas 12 8 ,13 1 Verlenas, Polis (Verlaine, Paul Marie) 56 Vico, Giovanni Battista 185 Vienažindys, Antanas 18 6 ,18 7 Vienažinskis (Vienažindys, Antanas) 187 Vienožinskis, Justinas 6 2 ,8 7 ,118 ,12 5 ,14 6 ,14 8 - 1 5 0 ,16 7 Vienuolis, Antanas 123 Vileišis, Petras 1 7 ,1 8 ,1 9 , 25, 41 Viliūnas, Giedrius 43» 9°, 91» 92» 122, 131» 134» 135» 141» 142,173» 174 Vilkutaitis, Antanas 29 222

A S M E N V A R D Ž IŲ RO DYKLĖ

Višinskis, Povilas 30, 3 1, 33, 38, 39 Vištelis-Višteliauskas, Andrius 17, 20, 21, 22 Vydūnas (Storosta, Vilhelmas) 42, 49, 73-78» 94, 95, 105, 12 7 ,12 9 Vrublevska, Teklė 38 Wagner, Richard

54

Walzel, Oskar 155 Wyspianskis, Stanislovas 46 Zalatorius, Albertas 42, 43, 49, 52, 63 Zauerveinas, Jurgis 18, 26-28 Zikaras, Juozas 62 Zubrickas-Turciniškis (Zubrickas, Justinas) 93 Zürcher, Christoph

134

Žaltauskaitė, Vilma 3 1 Žėkaitė, Janina 43, 46 Žemaitė (Beniuševičiūtė-Žymantienė, Julija) 3 1, 33, 62, 64, 65 Žmuidzinavičius, Antanas 6 i, 62, 64, 65, 69, 76, 78, 85

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

223

Vcljataga. Pillė Ve- 101 Lietuvos estetinė mintis XIX a. pabaigoje - XX a. pirmoje pusėje. Meno tautiškumas ir visuomeniškumas t Pilie Vcljataga; Lietuvos kultūros tyrimų institutas. - Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. 2011. - 224 p. Santr. angį: p. 199- 212. - Bibliogr. išnašose. - Asmenvardžių r-klė: p. 213 - 223 . ISBN 97S-9955 -S6 S-3S-5 Knygoje tyrinėjama tautinio atgimimo laikotarpio ir tarpukario Lietuvos estetinė mintis. Nagrinėjamos meno tautinio savitumo ir visuomeninio reikšmingumo sampratos» jų raidos dinamika ir tarpusavio sąveikos. Atskleidžiama šių sampratų įtaka nacionalinės mokyklos formavimuisi bei moderniosios europinės kultūros įsisavinimui lietuvių mene. Knyga skiriama mokslo bendruomenei ir visiems besidomintiems Lietuvos estetinės min­ ties palikimu, ji gali būti naudojama kaip mokymo priemonė aukštosiose bei aukštesniosiose mokyklose, kuriose dėstoma lietuvių kultūros, dailės, literatūros istorija. UDK 7 .01+1 l l . 852 )(474 .5 )(091 )

Pillé Veljataga

LIETUVOS ESTETINĖ MINTIS XIX a. pabaigoje - XX a. pirmoje pusėje Meno tautiškumas ir visuomeniškumas

Redaktorė Margarita Dautartienė Viršelio dailininkas Jokūbas Jacovskis Maketuotoja Daiva Mikalainytė

Išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Saltoniškių g. 58 , LT-08105 , Vilnius Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Žalgirio g. 90 , LT-09303 Vilnius