Lietuvos užsienio politika XVI a.

Citation preview

B. DUNDULIS

LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA XVI A.

\ ILNI U S

197 1

.

„MINTIS“

■ ■' Д у н д у л и с .

Бронюс

ВНЕШНЯЯ ПОЛИТИКА ЛИТВЫ В XVI ВЕКЕ Н а литовском языке И здательство «Минтис» Ант. ССР, 1971 г. R ed a k to rė T. D a rž in s k a i tė M en in is re d a k to riu s R. D ic h a vičiu s Techn. re d a k to riu s J. A n a iti s K o rek to rės L. J u o d v a l k y tė , M. B o z y tė L eidinio Nr. 12130. T iražas 12000 egz. D uota rin k ti 1971.V II.2. P a s ir a š y ta s p a u s d in ti 1971.X II.22. LV 15665. P o p ie riu s 84X1081/32S=4,8125 pop. lap o . S p a u d o s N r. 1. 16,17 sp. la n k o + 1 ž em ėla p is ir g ilia s p a u d in ė d a lis 32 psl. 21,31 apsk. leid. lan k o . K aina Rb. 2,10. „ M in tis “, V iln iu s, S ie ra k a u sk o 15. S p a u s d in o V alst. „ V a iz d o “ sp. V iln iu je , S tra z d e lio 1. U žsak. Nr. 2659.

SVARBESNIEJI SUTRUMPINIMAI

Acta Tomiciana Akla Aleksandra

- Acta Tomiciana, t. I—V, Posnaniae, 1852—1855. - Akta Aleksandra, króla polskiego, wielkiegó ksiecia litewskiego (1501— 1506), wyd. F. Papės, Krakow, 1927. - Akta unji Polski z Litwą 1385— 1791, wyd. Akta unji St. Kutrzeba i Wl. Semkowicz, Krakow, 1932. Акты Зап. России -Акты, относящиеся к истории Западной Рос­ сии, т. I—III, СПб., 1846—1848. -C od ex epistolaris saeculi decimi quinti, I—III, CEXV Cracoviae, 1876—1894. - J. Dlugosz, Opera omnia, t. X—XIV, Craco­ J. niugosz viae, 1873—1878. -Дневник Люблинского сейма 1569 года, СПб, Дпешшк 1869. - Al. Dogiel, Codex diplomaticus Regni Poloniae /И. Dog ici, Co­ et Magni Ducatus Lituaniae, t. IV—V, Vilnae, dex 1759— 1764. -L ietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. I, Vilnius, IIS 1955. / - //. Малиновский, Сборник материалов, относя­ Il /Un шпанский щихся к истории паиов — рады Великого Княжестші Литовского, Томск, 1901. I Іолноо собрание русских летописей, т. XVII, 11СРЛ СПб., 1907. -Русская историческая библиотека, т. 27, СПб., РИБ 1910; т. 30, СПб., 1914. - Сборник императорского русского историче­ Сборник ского общества, т. 35, СПб., 1882; т. 41, СПб., ' 1884. -М . Stryjkowski, Kronika polska, litewska, žmudzM. Stryjkowski, ka i wszystkiej Rusi, t. I—II, Warszawa, 1846. Kronika - Zrzodlopisma do dziejów unii Korony Polskiej Zr6dl. i W. Ksigstwa Litewskiego, t. II, d. I, Poznan, 1856; t. Ill, Poznan, 1856.

PRATARM E Feodalinė Lietuvos valstybė — Lietuvos Didžioji Ku­ nigaikštystė — egzistavo daugiau kaip penkis,šimtus metų. Amžiams slenkant, kito jos teritorija; santvarka ir vaid­ muo. Būdama feodalų klasės valdžios aparatu, Lietuvos valstybė buvo drauge aukščiausia to meto visuomenės or­ ganizacija, veikusi tiek lietuvių tautos, tiek ir kitų jos te­ ritorijoje gyvenusių tautų gyvenimą. XVI amžius — svarbus etapas Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės istorijoje. Tuo laiku feodalinė ekonomika ir visuomenė pasiekė aukštą lygį, susiformavo feodalinė ideologija, plito renesansas ir reformacija, atsirado aukštoji mokykla ir pirmosios spausdintos lietuviškos knygos. Tuo laiku taip pat įvyko žymūs pakitimai politiniame gyvenime. Sis darbas skirtas nagrinėti Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės santykiams su kaimyninėmis valstybėmis XVI amžiuje, kuris pasižymėjo svarbiais poslinkiais užsie­ nio politikoje. XV a. antrojoje pusėje—XVI amžiuje žy­ miai pakito Lietuvos valstybės tarptautinė padėtis. Kadaise susikūrusi kaip užtvara nuo kryžiuočių agresijos iš vakarų ir totorių veržimosi iš rytų, šiuo metu Lietuvos Didžioji Kmfigaikštystė turėjo ypač skaitytis su išaugusia apie ¡Maskvą Rusų valstybe ir sustiprėjusią lietuviškos kilmės karaHų-'v'aldoma Lenkija. Vienas žymiausių įvykių Rytų Europoje buvo stiprios centralizuotos Rusų valstybės išėjimas į plačią tarptautinę areną. Maskvos didysis kunigaikštis, vėliau pasivadinęs caru, viš'as---fusų žemes, įėjusias kadaise į Kijevo Rusios valstybę, laikė savo tėvonija ir iškėlė uždavinį prijungti 4

jas prie savo valstybės. Rusų žemių vienijimasis turėjo sukelti neišvengiamą konfliktą su Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės feodalais, siekusiais turimas rytų slavų žemes išlaikyti savo valdžioje. Iš kitos pusės, Lenkijos feodalai XVI a. suaktyvino sa­ vo pastangas likviduo/TGLieTuyos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos žemes įjungti '^'Lenkijos karalystę. To jie siekė nuo 11185 m. Krėvos sutahtįe,s. Naudodamiesi Lietuvos Didžio­ sios Kunigaikštystės valdančiosios klasės palankumu len­ kiškajai santvarkai ir jos sunkiais karais su Maskva, Len­ kijos ponai privertė Lietuvą sudaryti 1569 m. Riublino liniją. Susikūrė bendra Lietuvos—Lenkijos valstybė Žeč­ pospolita su renkamu karaliumi. Liublino unija turėjo įta­ kos ne tiktai tolesnei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vlsuomeninei-valstybinei raidai, bet buvo žymus įvykis Ry­ lų Luropoje, aktyvinęs Žečpospolitos politiką rytuose. Be to, darbe nagrinėjami Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės santykiai su kitais kaimynais: Krymo totoriais u abiem Ordino valdomis— Prūsija ir Livonija. Krymo loloriai iižėmė ŠiaWin] Juodosios jūros pakraštį ir dažnai puldinėdavo kitas Lietuvos valstybės žemes. Šie antpuoliai l.ili.u niokojo šalį, jų metu daug žmonių patekdavo į ne­ ini:. vp n Imdavo parduodami vergais į Rytų šalis. Kova su Krymo loloriais buvo rimta problema. Jei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pasyviai laikėsi Ordino valstybės Prūsijoje žlugimo metu, tai visai priešin­ gai elgėsi kitoje vokiškųjų riterių valdoje — Livonijoje (daImrlinėje Latvijoje ir Estijoje). Ginklu ir diplomatija ji slengėsi įsigalėli šiame krašlc, per kurį ir Maskva siekė Išeiti į Baltijos jurą. Nuo 1422 m. Molno taikos.nedariusi rinilesnių:'žygių užtikrinti vaTstytfėi išėjimą Nemuno ūpo j Baltijos jūra, dabar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybė nutarė paimti į savo rankas svarbų prekybos kelią — Dauguvos upę ir Rygos uostą. Taigi Lietuva XVI a. įsijungia į kovą dėl Baltijos jūros. Nagrinėdami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės už­ sienio politiką XVI a., apsiribojome išdėstydami jos sanlykius tik su kaimynais: Rusų valstybe, Krymo totoriais, Lenkija, Prūsija ir Livonija, kadangi būtent su šiomis 5

tysLė neteko didelių teritorijų — vakarinių rusų, rytinių bal­ tarusių ir šiaurrytinių ukrainiečių žemių, kurias prisijungė besiformuojanti Rusų valstybė; 1514 m. ji prisijungė ir Smolenską. Tačiau XVI a. pirmojoje pusėje Lietuvos Didžioji Kuni­ gaikštystė apėmė dar didelę teritoriją tarp Nemuno, žem­ upio, Bugo, Dnepro ir Dauguvos upių. Jai dar priklau­ sė baltarusių ir didžioji ukrainiečių žemių dalis. Liub­ lino unija (1569 m.) Lenkija atsiplėšė daugiausia balta­ rusių gyvenamą Palenkę ir visas ukrainiečių žemes (Voly­ nę, Kijevą ir kL). Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei iš tikrųjįTpasiliko tiktai baltarusių žemės. Anksčiau (1561 m.) prijungtoji prie jos Livonija, kuriai buvo palikta autono­ mija, dabar perėjo bendron Lietuvos ir Lenkijos, arba Žečpospolitos, žinion '. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolys buvo lietuvių žemės, Lietuva (su Žemaitija). Nuo XV a. pradžios (1413 m.) tos žemės sudarė Vilniaus ir Trakų vaivadijas ir Žemaitijos^ seniūniją. Vilniaus ir Trakų vaivad7jomŠ"taįp pat priklausė daug baltarusių žemių (Naugarduko, Sloni-, mo, Bresto, Pinsko, Minsko, Mogiliovo ir kt.), jau nuo XIII a. įėjusių į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Be abe­ jo, pačių lietuvių žemės anuo metu buvo nusitęsusios toliau j rytus, negu šiandien. Be to, reikia turėti galvoje, kad baltų gentys sudarė senuosius Baltarusijos gyventojus beveik visame Dnepro ir Nemuno aukštupyje. Didysis slavizacijos procesas vyko mūsų eros pirmajame tūkstantme­ tyje2. Kuriantis ir jau susikūrus Lietuvos valstybei, ♦

♦

♦

1 Apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritoriją XV a. žr. B. Dundulis, Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo -XV amž., Vilnius, 1968, p. 68—69 ir žemėlapį. Apie teritorinius paki­ timus XVI a. žr. atskirus šios knygos skyrius, skirtus valstybės santykiams su kaimynais, ir žemėlapį. 2 R. Jasas, Lietuvių kilmė, Lietuvos TSR istorijos bruožai, Vil­ nius, 1966, p. 9 ir kt.; S. Tarvydas, Indoeuropiečiai, Vilnius, 1970, p. 32—34; «Вопросы истории», 1961, № 9, стр. 154 (H. Morą apie V. Pašutos knygą «Образование Литовского государства»); M. Я■ Гринблат, Белорусы. Очерки происхождения и этнической истории, Москва, 1968, стр. 144 и др.; J. Ochmanski, Ludnošč litew-

8

larp lietuvių-jotvingių ir baltarusių dar nebuvo ryškios et­ ninės ribos. Juos skyrė gana plati juosta su maišytais gy­ ventojais, kur tarp vėliau atsikėlusių slavų (baltarusių) buvo nemaža lietuviškų salų. Be Vilniaus ir Trakų vaivadijų, kita pagrindinė Lie­ tuvos valstybės teritorija buvo Žemaitijos seniūnija. Že­ maičių kraštui teko labai svarbus vaidmuo lietuvių tautos kovose su kryžiuočiais. Žemaičiai priklausė valstybei nuo Įos susikūrimo, tačiau didžiojo kunigaikščio valdžia čia buvo silpna. Žemaičių ryšys su Lietuva pirmiausia pasi­ reiškė bendra kova prieš-Ordiną. Kovodami su Ordinu, .’eiuaičiai tvarkėsi savarankiškai ir laikėsi atstu nuo politi­ nių jvyk iii Lietuvos sostinėje, tačiau tai nekliudė Žemaitijai Imti pagrindine Lietuvos valstybingumo atrama, nustatant .1 f1 1yk ii is ne liktai su Ordinu, bet ir su Lenkija. Zemai('buiri i.n kilu Iir| uvii,l pagalba galutinai išvijus jų krašte Ui) I ii i,imlu lu y/iiioėitis (M00 iii.), prasidėjo naujas 0 m 11111" Inloiijou puslapis - (virtas savanoriškas jų įsi1 1111 j ■■ In i f i , ■ i I leliivo,*; vulslybės gyvenimą3. Centrinės valsIvbr vaidilos vyriausiasis aislovas čia buvo Žemaitijos •■Iriįninkąs, vėliau vadinamas seniūnu. Lietuvos didysis l unigaikšlis Vytautas turėjo skaitytis su to krašto bajorų Iš seno funmii savarankiškumu ir Žemaitijai suteikti atiiiiikauią privilegiją (greičiausiai 1413 m.). Nuo to laiko Žemaitija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sudarė at­ skirą teritorinį vienetą, kuris buvo žinomas Žemaitijos seniūnijos vardu ir turėjo kai kurių vidaus santvarkos ypa­ tingumų (rinkdavosi pareigūnus, kuriuos didysis kuni­ gaikštis tik tvirtindavo, didysis kunigaikštis buvo davęs pažadą čia nekurti naujų savo dvarų ir kt.). Nuo 1422 m. Kazimiero atnaujintos privilegijos Žemaitija vadinama net ♦

♦

♦

ik;i we wfosci Obolce na Bialorusi Wschodniej w XIV—XVI wieku, ėd a Baltico-Slavica, t. 5, Biatystok, 1967, p. 156—157; /. Ochmanski, l’ogranicze litewsko-krywickie w epoce plemiennej, „Przegląd historycz.ny“, t. 61, sąs. 2, 1970; J. Jakubovskis, Tautybių santykiai Lietu­ voje prieš Liublino unijų, Kaunas, 1921, p. 3—6. 3 B. Dundulis, Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV a., V., 1960, p. 72 ir kt.

9

kunigaikštyste (kurios kunigaikščiu titulavosi pats Lietu­ vos didysis kunigaikštis), bet daugiau naudojamas seniū­ nijos vardas. Žemaitijos seniūno padėtis valstybėje nesi­ skyrė nuo vaivados; pagal laipsnį Žemaitijos seniūnas ėjo tuoj po Vilniaus ir Trakų vaivadų. XVI a. buvo keliamas klausimas apie seniūno vardo pakeitimą vaivada, bet jis buvo paliktas po senovei. Žemaitijos seniūnijos ribos nesutapo su kalbinėmis ri­ bomis, ji apėmė didesnę teritoriją: j ją įėjo Lietuvos vaka­ rinės ir vidurinės žemės iki Nevėžio upės, aukščiau Kreke­ navos riba suko į šiaurvakarius, palikdama Krekenavą, Baisogalą, Radviliškį ir Joniškį prie Žemaitijos, o Nauja­ miestį, Šeduvą, Pakruojį, Linkuvą ir Žeimelį — Trakų vai­ vadijoje. Si vaivadija skyrė Žemaitiją nuo Vilniaus vaiva­ dijos. I Žemaitiją įėjo dar šiaurinė Užnemunės dalis — ruo­ žas nuo Zapyškio iki Virbalio. Žemaitijos administracinis centras buvo Kražiai, o XVI a. pabaigoje iškilo Raseiniai, kur nuo 1585 m. buvo nuolatinė bajorų seimelių rinkimosi vieta ir teismų buveinė. Bažnytinis Žemaitijos centras buvo Varniai (Medininkai) — vyskupo rezidencija. Už Vilniaus ir Trakų vaivadijų ir Žemaitijos seniūnijos buvo įvairios rusų žemių sritys ir kunigaikštystės, vadina­ mos „aneksais“ (prijungtomis žemėmis). Čia daugiausia išsilaikė senoji tvarka. Jos turėjo tam tikrą autonomiją, už­ tikrinamą didžiojo kunigaikščio privilegijomis atskiroms teritorijoms. Žymiausios rusų žemės buvo Polocko, Vitebs­ ko, Smolensko, Černigovo, Volynės, Kijevo ir kt. Kurda­ mas centralizuotą valstybę, XV a. pradžioje didysis kuni­ gaikštis Vytautas, lietuvių bajorų remiamas, naikino Ru­ sioje kunigaikštystes, dažniausiai valdomas Algirdaičių, pajungdamas jas didžiajam kunigaikščiui kaip atskiras sritis, kurioms valdyti skyrė savo vietininkus, paprastai iš žymiausių lietuvių bajorų ar paklusnių kunigaikščių. Išli­ ko kai kurios mažos kunigaikštystės (Slucko, Pinsko ir kt.). Tačiau Vytauto ir vėliau jo įpėdinių vykdoma centralizaci­ jos politika neišstūmė nelietuvių bajorų iš vietinės valdžios. Apskritai, Lietuvos valdžia mažai kišosi į rusų žemėse esančius socialinius-ekonominius santykius, gerbė jų bui­ tines ir kultūrines tradicijas. Valstybės centralizavimo po10

lilika nebuvo iki galo įgyvendinta. Užsitikrinę kultūros ir religijos laisvę, dalyvavimą politiniame šalies gyvenime ir socialinį-ekonominį liaudies masių išnaudojimą, rusų ba­ jorai įsiliejo į iš pradžių jiems buvusią svetimą valstybę Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausančiose rytinėse žemėse formavosi baltarusių ir ukrainiečių tautybės? ■ ""XVI a. žymiai pasikeičia valšt'ybės_adminiitracinSS;pa^ dalijimas- ir pareigūnų* pavadinlnai. Ilgą laiką buvusias kunigaTKstystės ar dideles sritis valdė didžiojo kunigaikš­ čio skirti vietininkai. Tiktai Vilniaus ir Trakų sritys turėjo savo viršininkus, vadinamus (nuo 1413 m.) ne vietinin­ kais, bet lenkų pavyzdžiu vaivadomis. Jų padėjėjaisyljar® reikalams ir .teismams buvo kaštelionai. Nuo XV a. pabai­ gos ir ypač XVT a. pirmojoje'~pusėj~e~ didesnių provincijų vietininkai visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje imami vadinti vaivadomis, o jų sritys — vaivadijomis. XV a. pabaigoje (1471 m.), kai didysis kunigaikštis Kijevo sritį iš laikinai valdžiusių kunigaikščių paėmė tiesioginėn savo valdžion, oficialiai atsirado Kijevo vaivadija. XVI a. pradžioje— 1504 m.— įkurta Polocko vaivadija, 1508 m.— Smolensko vaivadija, 1511 m.—■Vitebsko vaivadija. Kadan­ gi Vilniaus ir Trakų vaivadijos buvo labai didelės, tai iš jų XVI a. buvo išskirtos kai kurios sritys su savo vaivado­ mis, Naugarduko (Naugardo) vietininkas jau nuo XV a. vidurio kai kada pasivadindavo vaivada, bet oficialiai iš Vilnimis vaivadijos Naugarduko vaivadija buvo išskirta l ut / m 1-, Tralui vaivadijos pietinių žemių 1514 m. atsirad" i' 1 11>u 1-.i■,. (l’udlladiės) vaivadija4. Nim IMiii iii plačiau pradėjus vykdyti reformas, buvo jkliila naujų vaivadijų: sumažinus Palenkės vaivadiją, jkuila atskira IJreslo (Lieluvos Brastos) vaivadija, sudarylos Volynės ir B račiavo vaivadijos, o iš Vilniaus vaiva­ dijos išsiskyrė Minsko ir Mstislavlio vaivadijos. Tiktai 2emallija ir toliau pasiliko seniūnija su vaivadijos teisėmis. ♦ ♦ ♦ 1 S. Kutrzeba, Historia ustroju Polski w zarysie, t. II. Litw.n, l.wow—Warszawa, 1921, p. 83—89. Sekdamas šio S. Kutšebos darbo ankstesnį leidimą, A. Janulaitis parašė „Lietuvos visuomenės ir teisės Istoriją“, išl. Tilžėje 1920 m.

11

Visose vaivadijose, taip pat Žemaitijos seniūnijoje nuo 1566 m. atsirado kaštelionai, kuriuos Vilniaus ir Trakų vai­ vadijos turėjo jau iš seniau. Lietuvos Didžioji Kunigaikš­ tystė XVI a. viduryje susidėjo iš 12 vaivadijų (neskaitant anksčiau įkurtos, bet prarastos Smolensko vaivadijos) ir vienos seniūnijos. Didesnės vaivadijos buvo suskirstytos į pavietus (apskritis), kurie buvo ne tiktai administraciniai, bet ir teisminiai vienetai. Vilniaus vaivadijoje buvo penki pavietai: Vilniaus, Ukmergės, Breslaujos, Ašmenos ir Ly­ dos, o Trakų vaivadijoje — keturi: Trakų, Kauno, Upytės ir Gardino. Žemaitijoje pavietų nebuvo, ir ji po senovei pa­ siliko padalyta tiktai į mažus vienetus valsčius (tėvūnijas), kurių buvo 28. Valsčius valdė tėvūnai (tijūnai). Aukštiesiems pareigūnams — vaivadoms, Žemaitijos se­ niūnui ir kitiems — už jų pareigas nebuvo mokama alga iš valdovo iždo. Jie gaudavo valdyti po kelis dvarus ir galė­ davo naudotis tam tikra didžiajam kunigaikščiui tenkančia srities pajamų dalimi. Aukštieji valstybės pareigūnai turė­ jo savo kanceliariją ir administracijos aparatą, kurį sudarė jų asmeniniai tarnautojai ir tarnai. Savo aparatą galėjo susikurti ir išlaikyti tik didikai, todėl eiliniam bajorui buvo sunku tikėtis patekti į tokias aukštas vietas, kaip vaivadų. Jie turėjo tenkintis žemesnėmis. Aukštosios tarnybos su­ teikdavo įtakos valstybėje ir daug pajamų, nes iš gautų valstybinių dvarų buvo galima ne tiktai padengti visas ad­ ministracijos išlaidas, bet ir turto susikrauti. Be aukštųjų sričių vietininkų — vaivadų — buvo žemes­ nieji vietininkai. Jie valdė didžiojo kunigaikščio dvarus ar pilis su nedideliais valsčiais, buvo pilių komendantais ir teisėjais. XVI a. šie vietininkai pradedami vadinti seniūnais (Storastomis). Jų pavaduotojai dvarui administruoti ir valstiečiams valdyti vadinosi tėvūnais arba tijūnais. Tokie dvarų (tenutų) valdytojai, kurie nedalyvavo krašto valdy­ me, vadinosi laikytojais. Vėliau laikytojais vadinsis ir tie seniūnai bei tėvūnai, kurie neteks teisminės galios. Žemes­ nieji pareigūnai už savo pareigas taip pat paprastai gau­ davo valdyti dvarą, o kai kurie teismo ir iždo pareigūnai dažnai jau turėdavo tam tikrą profesinį pasiruošimą ir gaudavo algą. 12

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo vieninga etniniu-nacionaliniu ir kultūriniu-religiniu atžvilgiu. Ji dalijosi i dvi pagrindines dalis: į lietuviškąją katalikiškąją dali, Lie­ tuvą, ir rusiškąsias pravoslaviškąsias sritis. Slavų žemės sudarė žymiai didesnę valstybės teritorijos dalį, negu lietu­ viškos žemės. Tiksliau nustatyti gyventojų skaičių ir jų et­ nini pasiskirstymą negalime dėl duomenų stokos. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro pasiųstas j Romą pas po­ piežių Aleksandrą VI pasiuntinys humanistas Erazmas Vitelijus (Ciolekas) savo 1501 m. kovo 31 d. kalboje, gražiais žodžiais apibūdinęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės di­ dybę ir galybę, jos gamtą ir turtus, jos valdovus, o ypač pasižymėjusį savo žygiais Vytautą, ir šalies drąsius vyrus, kurie klauso savo valdovo, turinčio daug pavaldžių kuni­ gaikščių, pareiškė: „(Lietuviai) kalba savo ypatinga kalba. Kadangi rusai užima bemaž pusę Kunigaikštystės, tai dau­ giau vartojama jų kalba, kuri yra švelni ir lengvesnė“ 5. Iš Erazmo Vitelijaus žodžių išeitų, kad lietuvių valstybėje buvo daugiau, negu kitų tautybių, o rusų — bemaž tiek, kiek lietuvių. Didžiuliai rusų žemių plotai, ypač pietryčiuo­ se, buvo apytuščiai. Apie Lietuvos valstybės gyventojų skaičių netiesioginių duomenų pateikia XVI a. mobilizaciniai kilmingųjų sąra­ šai (1528 ir 1567 m.). Iš jų matyti, kad Vilniaus, Trakų vaivadijos ir Žemaitijos seniūnija buvo nepalyginamai tan­ ki.m gyvenamos, negu slaviškosios valstybės sritys. J. Jakubnv.kb. pirmasis padarė išvadą, kad, jei lietuviai XVI a. pi ad/,loji- nesudarė gyventojų daugumos, tai bent jų buvo liek, klek rusų (I. y. ba 11a rusių, ukrainiečių ir rusų. — /(. D.) II. I.ovmianskio nuomone, Lietuvos Didžiojoje Ku­ nigaikštystėje buvo daug daugiau rusų valstiečių, bet lieInviai bajorai šlėktos sudarę apie 60% viso šlėktų skai♦

♦

♦

5 „Unguain propriam pbservant. Veruni quia Rutheni medium fere ducalum incolant, illorum loquela, dum gracilis et faciliter sit, n Iuni ur communius“ (A. Theiner, Velerà monumenta Poloniae el Mlhuaniae, t. II, Roma, 1861, Nr. 299, p. 278). 0 J. Jakubovskis, Tautybių santykiai Lietuvoje prieš Liublino uniją, Kaunas, 1921, p. 11.

13

čiaus 1. Tas pats H. Lovmianskis vėliau bandė nustatyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų skaičių iš XVI a. kariuomenės sąrašų. Jo nuomone, 1528 m. Lietuva ir Baltarusija (drauge su Palenkė) turėjo daugiau kaip 2 mil. gyventojų, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė — apie 2,5 mil. Liublino unijos sudarymo metu (1569 m.) Lietuvos ir Baltarusijos gyventojų buvo daugiau kaip 2,5 mik, o visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jų galėjo artėti prie 3,5 mil.8 Pagal J, Ochmanskj, 1528 m. lietuvių buvo ne mažiau kaip 750 tūkstančių9. Jei atsi­ žvelgsime i H. Lovmianš'kio nuomonę, kad tarp 1528 ir 1567 m. Lietuvos valstybėje gyventojų padaugėjo 30%, tai Liublino unijos sudarymo metu lietuvių turėjo būti apie 1 milijoną. Tuo tarpu mažesnėje, bet tankiau gyvenamoje Lenkijoje XVI a. viduryje buvo apie 4—4,5 mil. lenkų. Be to, Lenkija buvo vieningesriė nacionaliniu ir religiniu at­ žvilgiu ir iš anksčiau turėjo labiau išsivysčiusią feodalinę santvarką. Religiniu atžvilgiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai, kaip jau minėjome, taip pat buvo nevieningi. Rytų slavai iš seno buvo pravoslavų (tada vadinamos grai­ kų, arba rytų apeigų) religijos, o lietuviai ilgai buvo pa­ gonys. Krikščionybę jie priėmė vėliau (1385 m. sudarę sutą rtisu katalikiškąja Lenkija), ir kitą jos šaką, būtent ka­ talikų' ręjjg^tr-jęrikščionybė buvo jv^shpsLietuvoje (Aukštaitijpfej^l387 m., o Žemaitijoje T11«3 iri. Lietuvai tapus katalikiškai, valstybėje atsirado dVKJirikščioniškos bažny­ čios, kurios viduramžiais tarpusavy smarkiai kovojo. Kata♦ ♦ ♦ 7 H. Lowmianski, Uwagi w sprawie podloža spolecznego i gospodarczego unii Jagiellonskiej, Wilno, 1935, p. 35. Savo nuomonę H. Lovmianskis patikslino, recenzuodamas S. Kučinskio knygą Wielka wojna z Zakonem krzyžackim w latach 1409—1411, Warszawa, 1955: Lietuvos valstybėje buvę nemaža rusų žemųjų bajorų, kurie neįeina j šį procentini palvginimą („Kwartalnik historyczny“, t. 62, Nr. 4—5, 1955, p. 2 2 7 )/ 8 H. Lowmianski, Popisy wojska Wielkiego Ksigstwa Litewskiego w. XVI jako žrodlo do dziejow zaludnienia. Mediaevalia w 50 rocznicę pracy naukowej J. Dubrowskiego, Warszawa, 1960, p. 433. 6 J. Ochmanski, Historia Litwy, Wroclaw—Warszawa—Krakow, 1967, p. 81.

14

likų tikėjimas tapo valstybine — privilegijuota — religija. Lietuvių bajorai katalikai gavo privilegijų (1387, 1413 m.), jiems buvo užtikrintos valstybinės pareigybės. Santykiai tarp lietuvių feodalų ir rusų (taip vadinant visus rytų sla­ vus) pasidarė painesni ir prieštaringesni. Bet Lietuvos Di­ džioji Kunigaikštystė pasižymėjo religine tolerancija. Iš tikrųjų valstybėje didelio skirtumo tarp kataliko ir pravo­ slavo feodalo nebuvo. Žiūrėta tik, kad Lietuvoje aukščiau­ siose pareigybėse (vaivadų ir kt.) būtų lietuviai feodalai katalikai10. XVI a. antrojoje pusėje (1563—1568 m.) pra­ voslavų bajorų teisės buvo visiškai sulygintos su katalikų bajorų teisėmis. Vis dėlto pravoslavai ir pravoslavų reli­ gija liko žemesnėje padėtyje. Lietuvos Didžiojoje Kuni­ gaikštystėje ne kartą iškildavo abiejų bažnyčių sujungimo, arba bažnytinės unijos, projektų, siekiant pravoslavų baž­ nyčią pajungti popiežiaus autoritetui. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo keturios kalalikij vyskupystės: Vilniaus (įkurta 1387 m..), Medininkų, arba Zniinil ijos (įkuria 1417 m.), Lucko ir Kijevo. Pirmau­ ju u lis ir turtingiausias buvo Vilniaus vyskupas^ gausiai apdovanotas turtais ir privilegijomis11. Bažnytinės žemės/ buvo atleistos nuo bet kokių pareigų valstybei. Dvasininkų'’ žemės galėjo būti apdėtos mokesčiais tik atskirais..atvejais. Tai buvo privilegijuotas luomas. Į visas aukštesnes bažny-' liues vietas patekdavo išimtinai bajorai. Ne bajorai galėjo Imti tik paprastais parapijų vikarais. Visi keturi katalikų vyskupai buvo ponų (valstybės) tarybos nariai (senatoriai) ir turėjo įtakos politikoje. Jų vietos buvo garbingesnės už pašau!iečių didikų — tarybos narių. Seimuose ir seimeliuo­ se dvasininkai nedalyvavo. Katalikų aukštoji dvasininkija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vis dėlto neįgijo tokio ♦

♦

♦

10 Išimties tvarka 1522 m. Trakų vaivados vieta buvo pavesta kunigaikščiui K. Ostrogiškiui, pasižymėjusiam karuose su Rusų vals­ tybe, nors jis, būdamas pravoslavas, šio' posto neturėjo teisės užimti. .Imn buvo suteikta pirma po vyskupų vieta valstybės taryboje. " P. Pakarklis, Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios padėtis l.ieiuvoje (XV—XIX a.), Vilnius, 1956, p. 6 ir kt.; J. Ochmanski, l’ov/stanie i rozwoj latyfundium biskupstwa Wilenskiego (1387— 1550), Poznan, 1963, p. 14 ir kt.

15

vaidmens, kokį ji turėjo Lenkijoje. Be to, ji pati čia buvo ne tokia gausi (bažnyčių dar reta), nes krikščionybė Lie­ tuvoje plito labai pamažu. XVI a. katalikų religija Lietu­ voje dar tebebuvo silpna, daug kur, ypač Žemaitijoje, tebe­ silaikė pagonybė. XVI a. jau plito protestantizmas. Kadangi katalikų bažnyčia turėjo^ didelę galią, kiekvie­ na valstybė rūpindavosi, kad jos bažnytinė organizacija būtų nepriklausoma nuo kitos valstybės bažnytinių virši­ ninkų, o priklausytų tiesiai Romos popiežiui. Nuo pat krikš­ čionybės įvedimo ir Vilniaus vyskupystės įkūrimo Lietuvos katalikų bažnyčia buvo susijusi su Lenkijos bažnyčia, jos kunigais. Lenkija stengėsi išplėsti savo bažnyčios galvos (primoj Gniezno arkivyskupo-metropolito veikimo sferą Vilniaus ir Medininkų vyskupystėse (Lucko ir Kijevo vyskupystes siekė paimti Lenkijai priklausančio Lvovo ar­ kivyskupas) ir tuo būdu per bažnyčią užsitikrinti politinę įtaką Lietuvoje. Tai nesiderino su Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės interesais. Didysis kunigaikštis Vytautas ir jo didikai po krikščionybės įvedimo siekė įkurti Lietuvoje atskirą arkivyskupystę-metropoliją, kuriai priklausytų vi­ sos Lietuvos vyskupystės. Tačiau tas svarbus projektas ne­ buvo įgyvendintas, ir Lietuvos katalikų bažnyčia tapo pa­ valdi Lenkijos aukštajai bažnytinei hierarchijai 12. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. pradžioje buvo septynios pravoslavų vyskupystės (įskaitant Smo­ lenską). Pravoslavų bažnyčia Lietuvos Didžiojoje Kuni­ gaikštystėje ir Lenkijos rusiškose žemėse sudarė (nuo 1458 m.) atskirą metropoliją, vadinamą Kijevo, Lietuvos arba Vakarų Rusios vardu, kuri su Konstantinopolio patri­ archu buvo nedaug susijusi: jis pašventindavo išrinktą Ki­ jevo metropolitą. Kijevo metropolija neturėjo artimų ryšių ir su Maskvos metropolitu. Pats Kijevo metropolitas gyve­ no Naugarduke 13. Pravoslavų arkivyskupas-metropolitas ir vyskupai, skirtingai nuo katalikų vyskupų, neįėjo į valsty­ bės tarybą. ♦ ♦ ♦ 12 B. Dundulis, Lietuvos kova..., p. 63—65. 13 W. Pociecha, Krolowa Bona (1494—1557), t. III, Poznan, 1958, p. 23—24.

16

Socialiniai-ekonominiai santykiai Nuo seno Lietuva buvo agrarinis kraštas. Žemdirbystė buvo pagrindinis gyventojų verslas. Žymią vietą jų ūkyje dar užėmė gyvulininkystė — naminių gyvulių, būtinų žem­ dirbiui, auginimas. Žvejyba, bitininkystė, medžioklė buvo pagalbiniai užsiėmimai. XV a. pirmaisiais dešimtmečiais, pasibaigus du amžius užtrukusiam karui su kryžiuočiais, prasidėjo ramesnis gyvenimas. Sparčiai vystėsi gamybinės jėgos, kraštas kilo ekonomiškai ir konsolidavosi politiškai. Spontaniškai buvo apgyvendinami kryžiuočių nuterioti Ze, maitijos pakraščiai palei Prūsiją ir Livoniją. XV—XVI a. , taip pat apgyvendinta apytuštė Sūduva (Suvalkija), j , Socialinio-ekonominio gyvenimo pagrindas buvo feoda' lų rankose sutelkta žemės nuosavybė ir jiems priklausomų • valstiečių išnaudojimas. XV a. bajorai labai sustiprėjo: rū­ pindamiesi turėti savo valstybėje daugiau karinę tarnybą atliekančių raitelių ir šiaipjau atsidavusių žmonių, valdovai dalijo jiems valstybines žemes su valstiečiais. Už tai ba­ jorai ir jų vaikai, kurie tas žemes paveldėdavo, turėjo eiti j didžiojo kunigaikščio kariuomenę. Karinė prievolė bajo­ rams nebuvo lengva. Jie turėjo eiti j karą su savo žirgu, ginklais ir maistu, o turtingesnieji privalėjo atsivesti ir iš­ laikyti dar keletą ginkluotų savo tarnų. Valstiečiai daly­ vaudavo gynimosi kovose pėstininkais. Be to, bajorai už savo senąsias tėvonines ir naujai įgytas žemes iš pradžių dar turėjo kai kurių kitų pareigų, ypač statyti ir saugoti pilis, išlaikyti pravažiuojančius didžiojo kunigaikščio pa­ siuntinius ir kt. Laikui bėgant, didėjo bajorų žemėvalda, augo jų teisės ir mažėjo prievolės valstybei I4. Bajorų teisės ir laisvės buvo plečiamos 1387, 1413, 1434, 1447 m. privilegijomis. Ypač reikšminga bajorams buvo Kazimiero 1447 m. išleista plati privilegija 15, vėliau ne ¡ssr♦ ♦ '♦ 14 /. Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1962, p. 203 ir kt.; S. Kasperczak, Rozwoj gospodarki folwarcznej na Litwie i Bialorusi do polowy XVI w., Poznan, 1965, p. 157 ir kt. 15 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai (toliau — LIS), t. I, Vilnius, 1955, p. 131—134. B. D u n du l i s

17

kartą (1492, 1506, 1529 ir 1547 m.) Lietuvos didžiųjų kuni­ gaikščių tvirtinta. Ji užtikrino jiems asmeninę laisvę ir neliečiamybę. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai galėjo būti baudžiami tik per teismą, jie gavo teisę vykti j užsienį jsigyti ten mokslo ar turtų. Ta privilegija didy­ sis kunigaikštis atsisakė reikalauti iš bajorų valstiečių prievolių (pastočių, pilių statymo ir taisymo, sidabrinės) ir juos teisti. Nuo to laiko visi bajorų dvarams priklau­ santys valstiečiai perėjo visiškon ponų valdžion, ponas tapo vieninteliu savo valdinių teisėju, jis galėjo nekontro­ liuojamas išnaudoti savo valstiečius. Didysis kunigaikštis pažadėjo nepriimti j savo žemes pabėgusių bajorų valstie­ čių, tą pati turėjo daryti bajorai su valdovo dvarų vals­ tiečiais. Si 1447_nn privilegija paspartino baudžiavos įsigalėji­ mą!“TTaTšvasis valstietis pamažu buvo vis labiau pririša­ mas prie žemės, jis neteko teisės persikelti iš vienos vie­ tos j kitą. Didėjant valstiečių asmeniniam priklausomumui, kartu augo ir jų prievolės. Vietoj prievolių ir mokesčių didžiajam kunigaikščiui jie buvo apkraunami paprastai dar didesnėmis prievolėmis dvarų savininkams — pasau­ lietiniams ir bažnytiniams ponams. Tačiau tai privatinių dvarų valstiečių neišvadavo nuo prievolių valstybei, kuri negalėjo išsilaikyti vien iš valstybinių (didžiojo kunigaikščio) dvarų pajamų. Valstiečiai kovojo prieš ponų priespaudą. Seniausias žinomas Lietuvoje yra 1418 m. Žemaitijos valstiečių sukilimas. Didelis žemaičių valstie­ č ių sukilimas įvyko ir 1535—1537 m., 1545 m. sukilo Ukmergės ir Anykščių valsčių valstiečiai I6. Visi Lietuvos žemvaldžiai (bajorai) jau XV amžiaus Pabaigoje sudarė vieną gana margą luomą su nevieno'domisNteisėmis ir privilegijomis, pradėtą vadinti lenkišku šlėktų {vardu. Iš visų bajorų pareigų buvo likusi tiktai vkanrįė^prievolė. Karinė jėga buvo feodalų klasės, t. y. ba­ jorų,' turinčių žemės plotus ir priklausomų valstiečių, ran"♦ ♦ ♦ 16 K. Jablonskis, Lietuvos valstiečių kova prieš feodalų priespaudą iki valakų reformos, Lietuvos istorijos instituto darbai, t. 1, Vilnius, 1951, p. 61 ir kt.

18

koše, ir tuo būdu buvo užtikrintas jų viešpatavimas. Pa­ mažu šlėkta pradėjo dalyvauti valstybės reikalų svarsty­ me. Bet tai įvyko ne iš karto. Iš pradžių politiniame valstybės gyvenime dalyvavo tik šlėktos aristokratija — didikai (ponai). Formaliai į šlėktų luomų įėjo išlikę ku­ nigaikščiai, iškilę feodaljniai didikai, nuo XV a. lenkų pa­ vyzdžiu pradėti vadinfl ponais, ir vidutiniai bei smulkūs žemvaldžiai. Tačiau šlėktomis dažniausiai vadinami tiktai vidutiniai ir smulkūs bajorai, sudarę to luomo daugumą. Feodalinė viršūnė — ponai — iš tikrųjų sudarė atski­ rą feodalinės visuomenės sluoksnį. Jie turėjo sutelkę daug žemės. Jiems priklausė ne tik valstiečiai, bet ir jų žemėse gyvenę smulkieji bajorai. Jie buvo artimiausieji didžiojo kunigaikščio bendradarbiai ir užimdavo aukštąsias tarny­ bas (vietininkų, vėliau vaivadų, seniūnų ir kt.). Kai ku­ rios didikų šeimos labai iškildavo. XVI a. tokios šeimos buvo Goštautų ir Radvilų.jJau XV a. viduryje labai iški­ lusių Goštautų žymiausias atstovas XVI a. pirmojoje pu­ sėje buvo Albertas Goštautas, Vilniaus vaivada ir kancleris (1522—153rmT}TlSmifQš- Goštautams,'nuo XVI a. vi­ durio ilgą-Taiką vadovaujantį vaidmenį valstybėje turėjo Radvilų šeima (Mikalojus Radvila Juodasis, Mikalojus Radvila Rudasis ir k t.)r Lietuvos Didžiosios Kunigaikštysteš''vaHovūi gyvenant Lenkijoje, Lietuva paprastai ne­ apsieidavo be vadovaujančios šeimos, kuri tarsi įasmenin­ davo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atskirumą nuo Lenkijos. Kitą, priešingą, šlėktos dalį sudarė visai neturtingi^ba­ jorai, kurie buvo tarsi pereinamasis sluoksnis tarp bajo­ rų šlėktų ir prievolinių valstiečių. Jie paprastai turėjo maža žemės ir nedaug pavaldinių, kartais net jų visai ne­ turėjo ir patys dirbo žemę, nesiskirdami.tuo atžvilgiu nuo valstiečių; jiems tik nereikėjo eiti lažo, nebent talkas, mo­ kėti valstiečių mokamų mokesčių, ir teisiami jie buvo ne turtingųjų bajorų, o didžiojo kunigaikščio skirtų parei­ gūnų. Tie neturtingieji bajorai (raitininkai, pasėdiniai ba­ jorai ir kt.) eidavo patys vieni į karą arba atlikdavo pa­ siuntinių ir laiškanešių pareigas, o neturtingiausieji duo­ davo vieną karį, keliese susidėję. Smulkių šlėktų labai 19

daug buvo Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, kuriai anksčiau grėsė kryžiuočių pavojus. Didysis kunigaikštis čia ištisus kaimus atleisdavo nuo duoklių ir patarnavimų, patrauk­ damas juos į karo tarnybą. Ilgai Lietuvoje nebuvo aiškios ribos tarp žemųjų bajorų sluoksnių ir turtingųjų valstie­ čių. Tokie neturtingieji bajorai stengdavosi patekti į tik­ rus bajorus, o kai kurie nepajėgdavo atlikti net karinės .prievolės ir nusmukdavo į valstiečių tarpą. ‘ Žymus Lietuvos socialinio-ekonominio gyvenimo įvy­ kis buvo .XVI a. įvykdyta vadinamoji valakų reforma. Ji f buvo susijusi su gamybinių jėgų išaugimu, ypač su padi­ dėjusiu grūdų pareikalavimu vidaus ir užsienio rinkoje. Pradėta vykdyti apie XVI a. vidurį (1547 m.), ji įgijo di­ džiausią užmojį, Žygimantui Augustui 1557 m. paskel­ bus detalesnį „valakų įstatymą“ 17. Reforma iš pradžių buvo vykdoma didžiojo kunigaikščio dvaruose. Valakų įstatymu buvo įsakyta atskirti didžiojo kunigaikščio dvaro ir jam priklausančių valstiečių žemes nuo privačių žemių ir jas sujungti į didelius plotus su aiškiomis ribomis. Re­ forma pakeitė kaimą. Iki tol vieno valstiečių ūkio žemė su­ sidėjo iš keleto ar keliolikos įvairaus dydžio išblaškytų sklypelių. Be to, valstiečių ūkių dirbama žemė buvo labai skirtinga, o prievolės, bent nuo vieno kaimo valstiečių, vienodos. Iki valakų reformos nebuvo ir nustatyto vienin­ go žemės mato. Valstiečių ūkių prievolių už turimą žemę vienetai buvo „dūmas“, „tarnyba“, „žagrė“, dirvų plotas buvo žymimas jose galimu pasėti grūdų kiekiu — dažniau­ siai statinėmis arba pūrais. Vykdant reformą, išmėtytą kaimo valstiečių žemę buvo stengiamasi sujungti į vie­ ną didelį keturkampį, kaip ir valstybinių žemių, kurį taip pat padalydavo į tris laukus (žiemkenčiams, vasarojui ir pūdymui), kaip to reikalavo trilaukė žemdirbystės siste­ ma, kuri nuo dabar visuotinai įsigalėjo. Valstiečių ūkiams buvo išskirta žemės po vieną valaką (21—23 ha). Nuo jo buvo imami mokesčiai ir atliekamos prievolės 18. ♦ ♦ ♦ 17 LIS, t. I, p. 172— 173. 18 P. Dundulienė, Žemdirbystė Lietuvoje, Vilnius, 1963, p. 45—51; Lietuvos TSR istorija (vyriaus, red. I. Žiugžda), t. I, Vilnius, 1957, p. 183— 186.

20

Keitėsi ne tik valstiečių laukai, bet ir kaimų struktū­ ra. Atsirado daug naujų taisyklingų kaimų, paprastai di­ desnių, gatvinio tipo, j kuriuos tekdavo valstiečiams per­ kelti visus savo trobesius. Feodalinis valstiečių kaimas persitvarkė keliems amžiams. Valakų reforma iš pradžių buvo įvykdyta vakarinėje valstybės dalyje, Lietuvoje. Ji truko apie 20 metų (1547—• 1566 m.). Valdovo pėdomis sekė didikai, bažnyčia, šlėkta. Vėliau"valakų reforma buvo vykdoma ir rytinėse valstybės teritorijose. Valakais buvo išmatuota dvarų, kaimų, mies­ telių ir miškų žemė. Valdovui ir feodalams valakų reforma buvo labai naudinga, nes po jos žymiai padidėjo jų pajamos. Tuo tarpu valstiečių prievoles ir mokesčius ji aiškiai padidi­ no 19. Buvo sustiprinta baudžiavinė (lažinė) sistema, ir valstietis tvirčiau pririštas prie žemės. Jis dabar dar stip­ riau pajuto, kad jo dirbama žemė yra ne jo, o pono, kad j*i jam duota su sąlyga atlikti prievoles. Pamažu įsigalėjo baudžiavinis (lažinis) ūkis, kuriame buvo išnaudojamas prievartinis valstiečių darbas. Siekiama pagaminti kuo daugiau žemės ūkio prekių, turinčių paklausą rinkoje (pvz., grūdų). Plačiai eksploatuojami miškai. Būdami seniai atleisti nuo visokių mokesčių, bajorai, pradėję gabenti savo žemės ūkio prekes per uostamies­ čius į užsienį, ėmė rūpintis, kad būtų atleisti nuo muito rinkliavų. IĮ Lietuvos Statutu 1566 m. bajorai buvo galu­ tinai atleisti nuo vidaus ir pasienio muitų ir rinkliavos, jei veždavo nuosavas prekes 20. Ekonomikos kilimas, prekinių-piniginių santykių vys­ tymasis skatino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senų­ jų miestų — amatų ir prekybos centrų — augimą ir naujų atsiradimą. Didesnieji miestai turėjo savįvaldą, arba Magdeburgo teršę. XVI a. labiausiai suklėštėjo' šVsttriė Vilnius, gavęs savivaldą 1387 m. Miestą valdė didžiojo kunigaikščio skirtas ligi gyvos galvos vaitas ir taryba iš ♦ ♦ 4 19 Д. Л. Похилевич, Крестьяне Белоруссии и Литвы в XVI— XVIII вв., Львов, 1957. 20 LIS, t. I, p. 202, 206.

21

patriciato atstovų. Miestas nebuvo vieningas administra­ ciniu atžvilgiu. Ne visas miestas priklausė rotušės val­ džiai (magistratui). Vilnius buvo suskaldytas j atskiras feodalines valdas jurisdikcijas (jurisdikas), pavyzdžiui, pilies seniūno, vyskupo, vienuolynų, didikų ir kt., turėju­ sias savo tvarkų bei skirtingas teises. Kai kurių tautybių gyventojai, pvz., žydai, turėjo dar savo atskirų organiza­ cijų. Vilniuje nuo XV a. pabaigos (1495 m.) atsirado ama­ tininkų cechų (auksakalių, siuvėjų ir kt.). XVI a. veikė daugiau kaip 20 cechų, j kuriuos buvo susijungę svar­ biausių prekių gamintojai. Be XV a. veikusių malūnų, ply­ tinių, kalkinių, kailių apdirbimo, vaškinių žvakių dirbtu-; vių, XVI a. atsirado dar stambios popieriaus (1524 m.), stiklo (1547 m.) dirbtuvės, patrankų liejykla (1540 m.) ir kt. Vilniuje gyveno jvairių tautybių pirklių: lietuvių, rusų, vokiečių, lenkų, žydų ir kt. Atvykdavo jų ir iš tolesnių kraštų: olandų, danų, anglų ir kt. XVI a. viduryje Vil­ nius turėjo greičiausiai ne mažiau kaip 20 tūkstančių gy­ ventojų 21. Be Vilniaus, žymesni Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės miestai buvo: Kaunas, Trakai, Gardinas, Lyda, Nau­ gardukas, Slonimas, Brestas, Luckas, Kijevas, Pinskas, Minskas, Polockas, Vitebskas, Mogiliovas, Smolenskas ir kt. Jie visi turėjo Magdeburgo teisę. XVI a. prie stambių dvarų atsirado mažų miestelių. Didysis kunigaikštis ir feodalai stengėsi išnaudoti prekinių-piniginių santykių vystymąsi ir buvo suinteresuoti kurti miestus savo valdo­ se, nes tai papildydavo jų pajamas, kurias jie gaudavo, pirklius ir amatininkus apdėdami mokesčiais. Aplinkiniai kaimai miestuose galėjo parduoti žemės ūkio produktus. Miesteliams atsirasti pagrindas buvo didžiojo kunigaikš­ čio leidimas ruošti turgus ir laikyti karčemas, už kurias ♦

♦

♦

21 J. Jurginis, V. Merkys, A. Tautavičius, Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 1968, p. 53 ir kt.; S. Samalavičius, Vilniaus mūrininkų ir daili­ džių cechas iki XVIII a. vidurio, Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Istorija, t. IX, Vilnius, 1968; J. Morzy, Geneza i rozwoj cechow wilenskich do koiica XVII w., „Zeszyty Naukowe Uniwersytetu im. A. Mickiewicza“, Historia, sąs. 4, Poznan, 1959.

22

specialus mokestis ėjo j didžiojo kunigaikščio iždą. Dau­ guma miestų ir miestelių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš­ tystėje neturėjo savivaldos ir buvo pajungti seniūno ar privačių feodalų valdžiai. Pačioje Lietuvoje XVI a. irgi labai išsiplėtė privilegi­ juotų gyvenviečių tinklas. Be Vilniaus, Trakų ir Kauno miestų, XVI a. viduryje Magdeburgo teises turėjo Veliuo­ na, Raseiniai, Kelmė, Varniai, Akmenė, Žagarė, Pasvalys, Anykščiai, Ukmergė, Žiežmariai, Darsūniškis, Punia, Mer­ kinė, o prekybines privilegijas: Betygala, Lioliai, Onuškis. XVI a. antrojoje pusėje ir XVII a. pradžioje miestų savivaldos teises~gavo: Vilkija, Babtai, Josvainiai, Kėdainiai, Jurbarkas, Vainutas, Kretinga, Skuodas, Plateliai, Šiauliai, Šeduva, Joniškis, Biržai, Balninkai, Alytus. Prekybines privilegijas gavo: Skirsnemunė, Ariogala, Šilalė, Rietavas, Palanga, Dotnuva, Krekenava, Ramygala, Vabalninkas, Utena, Salakas, Tauragnai, Molėtai, Valkininkai, Aukšta­ dvaris, Virbalis ir kt. Nuo XVI a. antrosios pusės jau at­ siranda gyvenviečių su savivaldybės teisėmis ir Sūduvoje (Suvalkijoje): Virbalis, Naumiestis, Vilkaviškis, Pilviš­ kiai, Prienai, Balbieriškis, Simnas, Lazdijai, Vištytis, Vei­ siejai (gavo tik prekybines privilegijas) ir k t.22 Nuo XV a. sparčiai vystėsi prekyba. Prekybai plėto­ tis svarbus dalykas buvo keliai, ypač vandens. Pagrindi­ niai tradiciniai prekybiniai keliai buvo iš Vilniaus į Ry­ gą, Pskovą, Novgorodą, Polocką, Maskvą, Kijevą, Lvovą, Liubliną, Krokuvą, Poznanę, Gdanską, Karaliaučių. Ne♦

♦

♦

22 Lietuvos TSR istorija, t. 1, p. 190— 191, 205—206; J. Miškinis, Privilegijuotosios Lietuvos gyvenvietės ir jų tinklo vystymasis XVI—XVIII a., „Statyba ir architektūra“, t. III, sąs. 3, Vilnius, 1963, p. 123 ir kt.; R. Jaloveckas, Lietuvos miestų kūrimosi veiksniai, Lietu­ vos TSR architektūros klausimai, t. I, Vilnius, 1960, p. 236 ir kt.; J. Totoraitis, Sūduvos-Suvalkijos istorija, t. I, Kaunas, 1938; S. Aleksandrotvicz, Miasteczka Bialorusi i Litwy jako ošrodki handlu w XVI i polowie XVII wieku, „Rocznik Bialystocki“, t. I, 1961, p. 63 ir kt.; ,8. Aleksandrowicz, Geneza i rozwoj sieci miasteczek Bialorusi i Litwy do polowy XVII w., „Actą Baltico-slavica“, t. 7, Bialystok, 1970, p. 47 ir kt.; J. Ochmanski, Powstanie i rozwoj latyfundium biskupstwa Wilenskiego (1387— 1550), p. 127— 130,

23

j munas, Dauguva, Bugas, Visla buvo pagrindiniai lietuvių užsienio prekybos vandens keliai. Didelę reikšmę turėjo i prekyba Nemunu iki Karaliaučiaus ir toliau j Gdanską, taip J pat Bebro, Narevo, Bugo ir Vislos upėmis j Gdanską, kuris nuo 1466 m. jau priklausė Lenkijai. Gdanskas buvo svar­ biausias Lenkijos ir Lietuvos žemės ūkio prekių eksporto centras. Kryžiuočių valdžioje esąs Klaipėdos uostas ne­ vaidino didesnio vaidmens prekyboje, jis buvo nustelbtas Karaliaučiaus. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, be Vilniaus, dideli prekybos centrai buvo Kaunas prie Nemu­ no, Brestas prie Bugo, Polockas prie Dauguvos ir kt. Be Nemuno ir Neries, prekių transportui buvo naudojamos ir kitos Lietuvos upės: Šventoji, Nevėžis, Dubysa, Šešupė ir į kt. Siaurės Lietuvai svarbus prekybos kelias buvo Daugui va, kurios žiotyse buvo Rygos uostas. Su Livonija pre­ kiaudavo Mūšos, Nemunėlio, Lėvens, Ventos upėmis. Prie i kelių, upių ir valstybės pasienyje buvo muitinių, kur iš pirklių buvo renkami muitai. Tačiau pačioje Lietuvos DiI džiojoje Kunigaikštystėje tarp atskirų jos sričių neišsi­ vystė glaudesni ekonominiai ryšiai. Iš Lietuvos išvežama vaškas, medus, kailiai (sabalų, kiaunių, šeškų, bebrų, voverių ir kt.), odos, taukai, dro1 bė, linai, kanapės, medis ir jo įvairūs gaminiai (pelenai, anglys, derva, degutas). XVI a. ėmė sparčiai augti iki tol buvęs negausus grūdų eksportas. Tuo laiku taip pat pa­ didėjo miškų eksploatacija ir medžio eksportas. Ypač daug medienos buvo eksportuojama iš Žemaitijos ir Sūduvos girių, kurios buvo arčiau prekybos rinkų. Į Lietuvą įve­ žama: druska, geležis ir geležies išdirbiniai, ginklai, ala^ vas, varis, gelumbė, šilkas, silkės, prieskoniai (pipirai, imbiras, migdolai ir t. t.), vynas ir kt.23

♦

♦

♦

23 A. Rimka, Lietuvos prekybos santykiai ligi unijos su lenkais, Kaunas, 1925; Z. Ivinskis, Lietuvos prekyba su Prūsais, t. I, Kaunas, 1934; A. W awrzynczyk, Studia z dziejow handlu Polski z Wielkim Ksigstwiem Litewskim i Rosją w XVI w., Warszawa, 1956; J. Remei­ ka, Der Handel aut der Memel von Anfang dės 14. Jalirlnmderts bis 1430, „Tauta ir žodis“, t. V, Kaunas, 1928 (ir atskirai); K. Forstreuter, Die Memel als Handelsstrasse Preussens nacli Osten, Koenigsberg, 1931.

24

Valstybinė santvarka ir kultūrinio gyvenimo bruožai Bajorijai sustiprėjus ekonomiškai, išaugo jos politinė galia ir padidėjo vaidmuo valstybės reikalų tvarkyme. Lie­ tuvos valdovai, pradedant Mindaugu (apie 1236—• 1263 m.), turėjo remtis tam tikrais visuomenės sluoks­ niais, o su kai kuriais asmenimis tartis svarbiausiais valstybiniais klausimais. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (1392—1430 m.) pradėjo sistemingiau tartis su valstybės sričių vietininkais ir kitais praturtėjusiais ir įtakingais lietuvių didikais bei išlikusiais paklusniais ku­ nigaikščiais. Jie sudarė didžiojo kunigaikščio tarybą, ku­ ri buvo valdovo patariamasis organas. Taryboje vadovau­ jantį vaidmenį įgavo aukštoji bajorija, nustūmusi kuni­ gaikščius į antrą vietą. Alšėnų (Gaišios), Giedraičių, Svyrių, Slucko ir kt. kunigaikščiai Vytauto laikais mažai besiskyrė nuo turtingiausių Lietuvos bajorų — Manvydų, Valimantaičių, Goštautų ir kt. Su savo tarybos nariais Vy­ tautas sprendė visus svarbiausius valstybės klausimus, sudarinėjo sutartis, tarėsi dėl karų. Feodalai rėmė stip­ rėjančią didžiojo kunigaikščio valdžią, ginančią jų klasės interesus. Jie buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nepriklausomybės ir valstybinio savarankiškumo gynėjai, tiek kariaujant su kryžiuočiais, tiek duodant atkirtį lenkų ponų pretenzijoms. Tarybos vaidmuo labai padidėjo, valdant Kazimierui (1440—-1492 m.). Išrinkus mažametį Kazimierą Jogailaitį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, iš tikrųjų šalį valdė didikai — tarybos nariai. Taryba išaugo į veiksmingą, ga­ na pastovios sudėties valdžios organą, kuris pradėtas vadinti ponų taryba. Kazimierą išrinkus ir Lenkijos kara­ liumi (1447 m.) ir jam išvykus gyventi į Krokuvą, padė­ tis vėl pakito. Tiktai laikinai atvykdamas į Lietuvą, Ka­ zimieras negalėjo valdyti visos plačios valstybės ir turėjo dalį valdžios patikėti ponų tarybai. Nesant Vilniuje di­ džiojo kunigaikščio, taryba tapo savarankiška, atskira nuo valdovo vyriausybine įstaiga, kurią sudarė nuolatinė aukš­ tųjų valstybės pareigūnų grupė. Tačiau taryba neturėjo 25

visų valdovo teisių ir įgaliojimų — jos valdžios ribos bu­ vo neaiškios. Tiktai 1492 m. naujai išrinkto didžiojo ku­ nigaikščio Aleksandro (1492—1506 m.) privilegija nusta­ tė, kokiais klausimais valdovas turi atsiklausti tarybos 24. Aleksandras pažadėjo tartis su taryba, siųsdamas į užsie­ nį pasiuntinius, duodamas titulus ar tarnybas bei valdy­ mus, įsipareigojo, kad be tarybos sutikimo iš nieko ne­ atims tarnybų ir valdų, o Vilniaus ir Trakų vaivadijose jas duos vaivadų siūlymu, pažadėjo, nepasitaręs su tary­ ba, nedaryti jokių išlaidų viešiesiems reikalams, sutiko ta­ rybą leisti dalyvauti aukštojo teismo vykdyme. Kad suteik­ tų daugiau reikšmės tiems įsipareigojimams, didysis kuni­ gaikštis prižadėjo nebausti tarybos ponų, jei jie bus kito­ kios nuomonės, negu jis, ir kas bus nutariama su tary­ bos ponais, to pažadėjo neatšaukti ir nekeisti. Iš privile­ gijos matyti, kad valdovas turėjo tarybos atsiklausti, bet jos nuomonė jam nebuvo privaloma, tik tarybai vieną sykį duoto sutikimo pakeisti jam jau buvo nevalia. 1492 m. Aleksandro privilegija padėjo teisinius pa­ grindus poMtinei aukštųjų Lietuvos bajorų galybei, patvir­ tino jų jau užimtąją vietą valstybės valdyme. Nuo to lai­ ko valstybės vairas kaskart vis labiau perėjo į tarybos ponų rankas. Išrinktas didžiuoju kunigaikščiu, Žygiman­ tas Senasis (1506—1548 m.) patvirtino 1492 m. privilegi­ ją ir tuo dar padidino ponų tarybos reikšmę. Tarp kitko, jis įsipareigojo, kad seni nutarimai ir papročiai nebus keičiami ir nauji įvedami, neapsvarsčius taryboje. Tai įga­ lino ją dalyvauti įstatymų leidime. Tuo būdu ponų taryba paėmė į savo rankas visas svarbiausias valstybės valdymo šakas — administraciją, teismą, iždą, užsienio reikalus ir įstatymų leidimą. XVI a. pirmojoje pusėje, valdant Žygimantui Senajam, nusistovėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarybos sudėtis ir organizacija. Į ją įėjo visi katalikų vyskupai (Vilniaus, Žemaitijos, Lucko ir Kijevo), sričių vietininkai ar juos pakeitę vaivados, seniūnai ir kaštelionai (Vilniaus, Trakų, Kijevo, Polocko, Naugarduko, Vitebsko vaivados, ❖ ♦ ♦ 24 LIS, t. I, p. 134—135.

26

Žemaitijos ir Lucko seniūnai, Vilniaus ir Trakų kaštelionai, Volynės žemės maršalkas), didžiojo kunigaikščio dvaro aukštieji pareigūnai: kancleris, žemės iždininkas, didysis ir dvaro etmonas, žemės maršalkas ir jo pavaduotojas dvaro maršalkas, valdovo maršalkai, kiti žemės ir dvaro pareigū­ nai: taurininkas, duonos raikytojas, žirgininkai, vyriausia­ sis virėjas, kardininkas, stalininkai, kambariniai ir kt., kan­ celiarijos raštininkai ir sekretoriai, išlikę žymiausi kuni­ gaikščiai (ilgiausiai taryboje išsilaikė Slucko kunigaikš­ čiai), taip pat kai kurie asmenys, turį ypatingą didžiojo kunigaikščio pasitikėjimą, nors ir neturį tarnybų, duodančių teisę būti tarybos nariais. Didžioji taryba rinkosi tiktai svarbiausiais atvejais į vadinamus tarybos ponų seimus. Pradėjus šaukti dar platesnius feodalinės visuomenės su­ važiavimus — visuotinius seimus,— ponų tarybos nariai rinkosi kartu su seimu ir sudarė jo dalį.25 Visa taryba buvo per didelė nuolat vykdyti jai tenkan­ čias pareigas. XVI a. pirmojoje pusėje iš jos išsiskyrė aukš­ čiausioji, arba slaptoji, taryba, į kurią įėjo katalikų vysku­ pai, vaivados, kaštelionai, Žemaitijos ir Lucko seniūnai ir Volynės žemės maršalkas, taip pat aukštieji pareigūnai: kancleris, etmonai, žemės ir rūmų maršalkai, žemės iždi­ ninkas. Tos tarybos nariai buvo prisaikdinami, ir valdovas su jais tarėsi svarbiausiais, slaptais klausimais. Kiti tary­ bos nariai, dalyvaujantys einamųjų klausimų sprendime, prarado ankstesnę įtaką. Tada aktuose „tarybos ponais“ vadinami tiktai slaptosios tarybos nariai. Ta taryba vėliau dar susiskaldę. Iš jos išsiskyrė branduolys —„vyresnieji tarybos ponai“: Vilniaus vyskupas, Vilniaus vaivada ir kaš­ telionas, Trakų vaivada ir kaštelionas, Žemaitijos seniūnas. Tai buvo etninės Lietuvos pareigūnai, paprastai gyvenę sostinėje Vilniuje, kur buvo valstybės kanceliarija, iždas ir archyvas, ir jų rankose, ypač nesant valdovo, susitelkė vi­ sos valstybės valdžia. Didžiausią įtaką iš jų turėjo trys as­ menys: Vilniaus vyskupas, Vilniaus vaivada ir Trakų vai♦ ♦ ♦ 25 И. А. Малиновский, Рада Великого княжества Литовского в связи с боярской думой древней России, ч. I—II, Томск, 1903— 1912; И. Леонтович, Рада великих князей Литовских, Москва, 1907.

27

vada, o jų galva buvo Vilniaus vaivada, paprastai ėjęs ir valstybės kanclerio pareigas. Vilniaus vaivadomis papras­ tai būdavo kas nors iš iškilusių didikų šeimų (Goštautai, Radvilos ir kt.). Trakų vaivada dažniausiai būdavo žemės maršalkų. Vaivados ir kiti aukštieji pareigūnai savo pa­ reigas paprastai eidavo iki naujos, dar aukštesnės, tarny­ bos gavimo arba iki savo ar valdovo mirties. Jei iš pradžių visai Lietuvos valstybės feodalų klasei atstovavo tiktai ponų. tarybos nariai, tai vėliau, vidutinei bajorijai sustiprėjus, valdovas pradeda įtraukti į valstybės reikalų svarstymą platesnius feodalų sluoksnius. Bajorai jau ėmė nebesitenkinti dalyvavimu viešųjų reikalų tvarky­ me prie vietos didiko ar jo vietininko. Jų tikslas buvo da­ lyvauti valstybės valdyme. Taip atsirado Lietuvos Didžio­ sios Kunigaikštystės visuotiniai seimai. Jie pradedami šauk­ ti tokiais atvejais, kaip naujam'didžiajam kunigaikščiui rinkti, mokesčiams bajorų žemėms (valstiečiams) uždėti, unijos su Lenkija klausimu, karo reikalais ir 1.1. Karas su Rusų valstybe ir unija su Lenkija buvo opiausi dalykai. Sunku nustatyti, kuriuos suvažiavimus laikyti visuotinių seimų pradžia26. Atrodo, pirmaisiais seimais laikytini išplės­ tiniai ponų tarybos suvažiavimai, kurie buvo šaukiami Ka­ zimiero laikais ir į kuriuos atvykdavo pasižymėję bajorai. Dar panašesnis j seimą buvo І492 m. įvykęs suvažiavimas, skirtas išrinkti Aleksandrą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o 1507 m. buvo sušauktas dar platesnis suvažiavimas šalies gynybos reikalais, kuriame šalia tarybos ponų dalyvavo ir kitų asmenų. Į seimą atvykdavo pirmiausia visa ponų ta­ ryba ir visi aukštieji provincijų administracijos pareigūnai bei šiaip didesnieji ponai ir kunigaikščiai, nors jie vals­ tybės aparate ir nedalyvavo. Iš vidutinės bajorijos (šlėk♦ ♦ ♦ 26 M. Любавстй, Литовско-русский сейм, Москва, 1900; М. Любавский, Очерк истории Литовско-русского государства до Люблин­ ской унии включительно, Москва, 1915; И. А. Максимейко, Сеймы Литовско-русского государства до Люблинской уиии 1569 г., Харь­ ков, 1902; S. Kutrzeba, Historia ustroju Polski w zarysie, t. II. Litwa, Lwów—Warszawa, 1921; W. Pociecha, Rrólowa Bona, t. Ili, p. 38—41; IR. Kamieniecki, Chorąžowie w parlamentaryzmie lilewskim przed unią lubelską, „Antemurale“, t. IX, Roma, 1965.

28

tos) į seimą atvažiuodavo pavietų vėliavininkai (karužos) ir žemaičių tėvūnai (tijūnai). Be to, didysis kunigaikštis pavesdavo aukštesniesiems pareigūnams (vaivadoms, se­ niūnams) atsivesti iš savo sričių dar po porą bajorų, visos bajorijos atstovų. Jokių rinkimų nebuvo, valdžia pati pasi­ rinkdavo žmones, su kuriais ji norėjo tartis. Formaliai į seimą galėjo atvykti ir kiekvienas nekviestas bajoras, jei turėjo ką pasakyti, bet paprastai suvažiuodavo tik įtakingesnieji. Ilgainiui bajorija kaskart vis daugiau skirdavo reikšmės srities atstovų parinkimui j seimą. Seimo vietą ir laiką skirdavo valdovas; posėdžiai daž­ niausiai vykdavo Vilniuje. Ruošiantis unijai su Lenkija, seimai kartais buvo sušaukiami arčiau Lenkijos sienos (Breste, Bielske, Gardine). Buvo svarstomi didžiojo kuni­ gaikščio pateikti klausimai, o pats seimas ir atskiros vals­ tybės sritys galėjo pateikti valdovui savo prašymus. Prašy­ mai turėjo būti pateikiami raštu, atsakymai duodami taip pat raštu; ne kartą valdovas atsakydavo, jau seimui išsi­ skirsčius j namus. Didžiojo kunigaikščio atsakymas tap­ davo įsakymu. Pats seimas ko nors nenutardavo ir įsta­ tymų neleisdavo. Tačiau valdovas su seimo nuomone visiš­ kai nesiskaityti negalėjo, nes nepatenkinta bajorija galėjo neiti į karą, atsisakyti apdėti mokesčiais savo valstiečius ir t. t. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seime ir toliau išsilaikė tarybos ponų politinė įtaka, nes jame persvarą turėjo įvairūs pareigūnai. Šlėkta čia daugiau tiktai sužino­ davo, kas nutariama. Pats Vilniaus vaivada Albertas Goš­ tautas 1530 m. rašė: „Mes į savo seimus taip pat kviečia­ me bajoriją, neva _dėl garbės, tačiau iš tikrųjų tam, kad kiekvienam iš jų būtų aišku, ką mes esame nutarę“ 27. Vis dėlto XVI a. nusistovėjo paprotys, kad svarbiausi klausimai sprendžiami seimuose: seime buvo skelbiami įstatymai — valdovo atsakymai,— seime didysis kunigaikštis skyrė aukštuosius pareigūnus, leido privilegijas. Visa tai buvo daroma, susitarus su taryba. Seimuose katalikų dvasinin­ kai, išskyrus vyskupus, tarybos narius, nedalyvaudavo. Ne♦

♦ 27 LIS,

♦ t.

I, p. 141.

29

dalyvaudavo taip pat ir miestiečiai. Tiktai XVI a. antro­ joje pusėje (1564 m.) Vilniaus miestui buvo leista pasiųsti du ar tris savo tarybos atstovus, kurie galėjo pasisakyti miestą liečiančiais klausimais. Miestai Lietuvoje neįgijo tos politinės padėties, kaip išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse, kur miestiečiai sudarė atskirą luomą ir dalyvavo luomų atstovybėse. Didelis bajorijos įsigalėjimas ir jos kla­ sinis savanaudiškumas čia trukdė išaugti stipriam miestie­ čių sluoksniui, kuris būtų galėjęs feodalizmo sąlygomis su­ vaidinti reikšmingą pažangų vaidmenį šalies visuomeni­ niame ir politiniame gyvenime. XVI a. viduryje (1564—1566 m.) po administracinės ir teismo reformos, naudingos bajorams, valstybė buvo pada­ lyta į administracinius-teisminius vienetus-— pavietus, — kuriuose buvo šaukiami pavieto bajorų seimeliai28. Seime­ lyje susirinkę pavieto bajorai žemvaldžiai ne tiktai rinko kandidatus į žemės teismo pareigūnus, bet aptardavo nu­ matytus seime svarstyti klausimus, rinkdavo savo atstovus į seimą — pp 2 iš pavieto — ir jiems surašydavo instrukci­ jas, ką turi pasakyti seime ir kaip balsuoti. Visuotiniame seime seimelių nutarimai-instrukcijos buvo išdėstomi ir de­ rinami. Grįžę iš seimo, atstovai savo pavieto seimeliuose padarydavo pranešimus apie seimo darbą. Nuo šios refor­ mos platieji bajorijos sluoksniai per seimelius ir jų at­ stovus į seimą galėjo dalyvauti valstybės reikalų svarsty­ me. Tačiau pastebėtina, kad, atsiradus pavietų seimeliams, didikų — ponų — įtaka nebuvo likviduota. Vietos ponai pir­ maudavo pavietų seimeliuose. Jie pasidarė pavieto bajorų vadovais ir dažnai seimeliams pirmininkaudavo. Dvasinin­ kai ir miestiečiai seimeliuose nedalyvaudavo. 1566 m. išleidus II Lietuvos Statutą, buvo dar praplės­ tos politinės bajorų ir jų seimo teisės. Statutas nustatė, kad kariauti, įvesti mokesčius ir leisti naujus įstatymus valdo­ vas galėsiąs, ne tiktai pritarus tarybos ponams, bet taip pat nutarus dar visuotiniam seimui29. Seimas iškilo kaip vie­ nintelis įstatymų leidimo ir aukščiausiosios valdžios orga♦

♦

♦

28 Ten pat, p. 204. 29 Ten pat, p. 203—204.

30

'

--------

nas. 1569 nu Liublino unija Lietuvos seimas, kaip ir ponų taryba”(senatas), buvo sujungtas su Lenkijos seimu ir se­ natu j bendrą Žečpospolitos seimą ir senatą 30. Svarbus bajorijai buvo teismo klausimas. Jei teisėmis valdyti turtus ir išnaudoti valstiečius bajorai ir didikai bu­ vo lygūs, tai tarp jų ilgą laiką nevienodos buvo ne tiktai politinės, bet ir teisminės teisės. Nuo seno bajorai buvo tei­ siami didžiojo kunigaikščio teismo. Kadangi valdovas pats visų bylų spręsti negalėjo, tai paprastai bajorus teisdavo jo paskirti administraciniai pareigūnai — vaivados, seniū­ nai, vietininkai^ Tuo tarpu didikus tegalėjo teisti pats di­ dysis kunigaikštis arba ponų tarybos teismas. 1492 m. pri­ vilegija numatė, kad ponų taryba turi dalyvauti, spren­ džiant visas svarbesniąsias bylas. Didžiojo kunigaikščio skirti administraciniai pareigūnai ir tarybos ponai, kurie visi buvo didikai, sauvaliavo ir skriaudė žemesniuosius ba­ jorijos sluoksnius. Tiesa, administracinių pareigūnų spren­ dimus buvo galima apskųsti pačiam didžiajam kunigaikš­ čiui, o kai kurios svarbios bylos, kaip valstybės išdavimas, valdovo ir jo valdininkų įžeidimas, valdovo dvarų pasisa­ vinimas, kariniai nusikaltimai, turėjo būti sprendžiamos tik didžiojo kunigaikščio teisme. Bet tai maža tepa gelbė­ davo. Dar XVI a. pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš­ tystėje daugiausia galios turėjo nerašytinė papročių teisė, kuri buvo nevienoda įvairiose valstybės srityse. Todėl buvo sunku įrodyti, kad vietininko — vaivados — sprendimas ne­ sutinka su ja. Teismų sistemoje buvo painiava, bylos eida­ vo iš vieno teismo į kitą, ilgai užsigulėdavo, o eiliniai ba­ jorai nepajėgdavo surasti tiesos. XVI a. publicistas Myko­ las Lietuvis griežtai kritikavo to meto teismus, kuriuose vyravusi didelė neteisybė, lupikavimai, smurtas 31. Nuo XVI a. pradžios (1514 m.) bajorija seimuose ėmė gyvai reikalauti rašytinės teisės kodekso ir teismų refor­ mos. Ji reikalavo suvienodinti atskirose žemėse veikiančią teisę ir įvesti visiems feodalams — bajorams ir ponams — ♦ ♦ ♦ 30 Zr. skyrių apie Lietuvos uniją su Lenkiją. 31 Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, Vilnius, 1966, p. 44 ir kt.

f

31

jų pačių renkamą teismą, koks buvo Lenkijoje. Teisę suvie­ nodinti, t. y. kodifikuoti, reikėjo ir dėl to, kad vyko vals­ tybės centralizavimas. Buvo išleista įvairių valdovo privi­ legijų, kuriose buvo išdėstomos visos valstybės ar kurios jos srities ar net atskirų asmenų teisės. Dažniausiai jos būdavo skiriamos bajorams, bet buvo duota privilegijų baž­ nyčiai, miestams ir kt. 1468 m. buvo paskelbtas Kazimiero Teisynas32. Jo straipsniai lietė kai kuriuos baudžiamosios teisės ir proceso dalykus. Teisinei painiavai likviduoti 1529 m. Žygimantas Sena­ sis paskelbė I. Lietuvos Statutą!33. Statutas buvo pareng­ tas teisininkų, vadovaujant Vilniaus vaivadai ir valstybės kancleriui Albertui Goštautui, ir seime apsvarstytas. Jis su­ sistemino veikiančias teises, paimtas iš lietuvių papročių ir privilegijų, atsižvelgė į rytų slavų ir lenkų teisę, ir visa tai .pritaikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenimui. 1529 m. Lietuvos Statutas yra žymus feodalinės teisės pa­ minklas, pralenkęs Lenkijoje veikusius teisių rinkinius. Ta­ čiau jis nepatenkino bajorijos, nes iš didikų nebuvo atimtos jų teisminės funkcijos ir nebuvo įvesti bajorų renkami teis­ mai. Nuo 1544 m. Lietuvos bajorai seimuose ėmė reikalauti, kad būtų įsteigtas toks bendras visiems kilmingiesiems teismas ir peržiūrėtas Statutas. Siekdami vieningumo su bajorais sunkiame kare su Rusų valstybe ir spręsdami uni­ jos su Lenkija klausimą (o bajorus viliojo lenkų šlėktų tu­ rimos platesnės politinės ir teisminės teisės), Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės didikai galop 1564 m. Bielsko seime sutiko, kad būtų įvestas bendras su bajorais teismas. Didysis kunigaikštis tai ir patvirtino34. Po poros, metų, 1566 m,, buvo paskelbtas 11' Lietuvos Statutas. Sis, ant­ rasis, Statutas buvo daug platesnis ir- palankesnis platiesiems bajorijos sluoksniams. Tuoj pat paaiškėjo, kad šis Statutas reikalingas pataisų, nes Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės teisiniai ir politiniai santykiai tuomet labai ♦ ♦ ♦ 32 Kazimiero Teisynas (1468 m.), Vilnius, 1967. 33 Статут Великого Княжества Литовского 1529 года, под ред. К. И. Яблонскиса, Минск, 1960. 34 LIS, t. I, p. 202.

32

kito. Trečiasis, paskutinis, Lietuvos Statutas pasirodė tik­ tai 1588 m. Jis buvo dar aukštesnio lygio. IHTJetuvos Sta­ tutas yra žymus lietuvių teisės paminklas, pralenkęs ne tik­ tai kaimynų, bet ir daugelio kitų kraštų kodeksus. Jis ga­ liojo Lietuvoje iki 1840 m.35 Po minėtosios 1566 m. reformos įkurtieji teismai buvo skirti visiems pavieto žemininkams, t. y. turintiems žemės stambiems ir smulkiems bajorams, teisti. Teismai buvo trejopi36. Civilinėms byloms spręsti buvo pačių bajorų ren­ kamas vadinamasis žemės teismas. Jis susidėjo iš teisėjo, pateisėjo ir raštininko, kuriems kandidatai buvo renkami pavieto seimelyje ir valdovo tvirtinami. Žemės teismo na­ riai pareigas ėjo iki gyvos galvos arba kol buvo perkeliami į aukštesnę tarnybą. Teisėjo darbas reikalavo daug laiko, ir į jį didikai nesiveržė. Bylos dėl žemės ribų (ežių) buvo pavestos atskiram „pakamario teismui“. Pavieto pakamarį skyrė didysis kunigaikštis, vėliau — tik iš bajorų žeminin­ kų parinktų kandidatų. Baudžiamosios bylos pavestos spręsti trečiam, vadinamajam „pilies teismui“. Šio teismo priešakyje stovėjo didžiojo kunigaikščio skirtas seniūnas arba vaivada (jei vaivadijoje buvo tik vienas pavietas), ku­ ris narius pats pasirinkdavo iš vietinių žemininkų. Valdąs centrinį pavieto dvarą seniūnas nuo dabar liko vienas pa­ viete, o kiti didžiojo kunigaikščio dvarų valdytojai, vadinęsi seniūnais, nebeteko teisės bausti bajorus ir buvo pra­ dėti vadinti laikytojais. Vyriausiuoju teisėju liko didysis kunigaikštis, kuriam tekdavo spręsti apeliacines bylas. Jas sprendė ne jis pats, o kai kurie aukštieji pareigūnai (mar­ šalkas, kancleris). 1581 m. tam reikalui buvo įsteigtas Vy­ riausiasis’ Lietuvos tribunolas37. Dvasininkai, miestiečiai (turį savivaldos teisę) ir žydai turėjo savo atskirus teis­ mus. Valstiečių teisėjais buvo dvarų savininkai arba ad­ ministratoriai. Valstiečių anksčiau turėtų savo teismų lie­ kana buvo kuopos teismas apylinkėje. ♦

♦

♦ '

36 Apie III Lietuvos Statutą ir. И. Лаппо, Литовский статут 1588 годи, т. I—II, Каунас, 1934— 1936.

311 U S, 1. I, p. 204—206. 37 Ten pnl, p. 208—209. 3 B. Onmliilli.

33

Pavietai buvo kartu -ir administraciniai bei kariniai vie­ netai. Pagrindinė bajorų valstybinė pareiga XVI a. tebe­ buvo kapinė prievolė. Ją turėjo atlikti ir didikas, ir smul­ kus bajoras. Jie turėjo patys stoti ir atsivesti su savimi raitų karių būrj, dažniausiai iš valstiečių, po vieną karį nuo 8 ar 10 valstiečių tarnybų (sodybų). Raitelis turėjo vilkėti ne miline, o spalvotu drabužiu, turėti gerus šarvus, šalmą su antkakčiu, kalaviją arba kardą, apskritą medinį skydą, du pentinus, ietį su spalvota vėliavėle ir keturių kapų grašių vertės žirgą. Pašauktas į karą bajoras turėjo stoti po savo pavieto yėlia-va. kurią nešdavo pavieto, ,,vėliavininkas (karuža). Jis arba nuo 1565 m. atsiradęs pa­ vieto maršalkas, o pagrindiniame vaivadijos paviete (pvz., Vilniaus paviete) — kaštelionas nuvesdavo pavieto bajo­ riją pas vaivadą, o šis ją perduodavo etmono žinion. Tačiau didikai savo karių nesiųsdavo po pavieto vėliava, o su­ darydavo iš savo visų dvarų, išbarstytų daugelyje pavietų, atskirus privilegijuotus kavalerijos pulkus su savo vėlia­ vomis. Skelbti visuotinį bajorų šaukimą į karą valdovas galėjo, tiktai seimui nutarus; be seimo nutarimo jis ga­ lėjo bajoriją šaukti, tik iškilus staigiam pavojui. Karinės prievolės bajorai juo toliau, juo labiau pradėjo vengti. Turtėjanti feodalų klasė neteko ankstesniems laikams bū­ dingo riteriškumo; jos karinė vertė labai krito. Bajorai la­ biau norėjo rainiai ūkininkauti, rūpintis gamyba ir prekyba, savo klasinėmis'pfiOTėgijofnis, negu eiti į karą ginti vals­ tybės sienių "(T Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė šiuo laiku daug kamvo su besiformuojančia centralizuota Rusų vals­ tybe, turėjo dažnai atremti Krymo totorių puldinėjimus. Vienu šaukimu XVI a. pradžioje valstybė galėjo surinkti daugiau kaip 20 tuksi bajorų karių, bet tiek paprastai nesurinkdavo. Be to, bajorija rinkosi į karą labai lėtai, buvo nedrausminga, susirinkusi pradėdavo kelti politinius r reikalavimus:..Pamažu bajorų kariuomenė, buvo keičiama samdyta. Samdinių karių buvo jau ,Vytauto laikais. Jie ypač buvo reikalingi specialioms kariuomenės rūšims, kaip antai, ar­ tilerijai, nes bajorai sudarydavo tik kavaleriją. Taikos me­ tu iš samdinių buvo sudaromos pilių įgulos. Greta šau34

kiamos bajorų kariuomenės XV a. pabaigoje ir ypač nuo XVI a. pradžios samdytoji (algininkų) kariuomenė darosi vis reikšmingesnė. Samdytais kariais — algininkais — buvo daugiausia užsieniečiai, ypač iš vokiškųjų kraštų, ir nu­ skurdę bežemiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajo­ rai, kufielarnavo savo valdovui ne už žemę, o už pinigus. Gavę pinigų, specialūs karininkai (rotmistrai) nusisamdydavo dalinį, o toliau algas kareiviams mokėjo iždas. Algi­ ninkai tapo pagrindine kariuomene, nes karinis patyrimas parodė, kad bajorai galLbūti tik pągalbinė~jėga. Bajorai buvo šaukiami tik ypatingai sunkiais atvejais samdytai kariuomenei j pagalbą 38. Kariuomenei buvo išleidžiama didžiausia valstybės pa­ jamų dalis. XVI a. pirmojoje pusėje didysis kunigaikštis pinigų karo reikalams skolindavosi iš didikų, už tai jiems ¡keisdamas nemaža savo dvarų ir valsčių. Svarbiausias iždo pajamų šaltinis karo reikalams buvo seimo uždedami mokesčiai. Jie buvo nenuolatiniai, seimas juos paskirdavo tik vieneriems ar keleriems metams. Valdovo ir valstybės pajamos ilgą laiką nebuvo atskiriamos. Tiktai seimo nu­ statyti mokesčiai buvo skiriami išimtinai valstybės reika­ lams. Nuo XVI a. pabaigos dvarų grupės — vadinamųjų ekonomijų (pvz., Šiaulių, Alytaus ir kt.) — pajamos ėjo tik valdovui. XVI a. dar funkcionavo visos žymesnės Lietuvos Didžio­ sios Kunigaikštystės pilys: Vilniaus, Trakų, Kauno, Krė­ vos, Lydos, Gardino ir kt. Tačiau jų karinė reikšmė, vys­ tantis artilerijai, vis mažėjo. Kai kuriose pilyse statomi nauji pastatai, stiprinamas jų gynybinis pajėgumas, o kai kur jos remontuojamos, pritaikant bokštus gyvenamosioms patalpoms ar įstaigoms. Vilniaus pilis, pastačius puošnius renesansinius Žemutinės pilies 'hunus, pasidarė ne tik karinio-politinib, T>et ir kultūrinio gyvenimo židinys. Mūrines ♦ ♦ ♦ 3" M. Любавский, Очерк истории Литовско-русского государства, і гр. 211, 264, 305—307 и др.; А. Е. Пресняков, Лекции по русской истории, т. II. Западная Русь и Литовско-русское государство, Москва, 1939, стр. 179 и др.; H. Lommianski, Uwagi \v sprawie podlii/ii spolecznego i gospodarczego unii Jagiellonskiej, Wilno, 1934, p 103 ir kt.

35

rezidencines pilis statėsi ir galingi didikai. XVI a. pab.— XVII a. pradžioje buvo pastatytos renesansinės Raudonės, Panemunės (Gelgaudų), Alšėnų (Gaišios) pilys. Jų gyve­ namieji ir ūkiniai pastatai sustiprinti kampiniais bokštais, skirtais gintis lengvaisiais šaunamaisiais ginklais. Smul­ kesniųjų feodalų gyvenvietės, turėjusios medžio įtvirtini­ mus, to meto dokumentuose taip pat vadinamos pilimis. Sekant italų pavyzdžiu, buvo pradėtos statyti visiškai nau­ jo tipo — bastioninės — pilys, kuriose artilerijos smūgius atlaiko ne sienos, o žemių pylimai. Lietuvoje pirmoji tokia buvo Livonijos karo pabaigoje (1575—1589 m.) pastatytoji Biržuose pilis. Tuo metu ji buvo stipriausia pilis visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 3S. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas buvo vytis: baltas šarvuotas riteris su šalmu ant galvos ir kardu ran­ koje raudoname fone. Seniausias vytis, iki šiol išlikęs ant­ spauduose ir monetose, yra iš Algirdo'ir Kęstučio laikų. Per ilgus amžius herbo ornamentika~mek tiek kėifė'ši. XV a. nusistovėjo toks variantas: raitelis aukštai iškėlęs kardą (kalaviją), skyde — dvigubas kryžius, žirgas atgręžtas į dešinę, t. y. į kairę nuo žiūrovo. Nuo Žygimanto Augusto laikų (XVI a.) atsirado nauji papuošalai: šalmo plunksnos ir ilgas dangalas su besidriekiančiais galais, kurie keitė vy­ čio išvaizdą. Po Liublino unijos (1569 m.) Lietuvos vytis ir Lenkijos erelis buvo sujungti į vieną skydą. Skydas apvai­ nikuotas Lenkijos karaliaus karūna. Vartojamas ir Lietu­ vos vytis, atvaizduotas atskirai. Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės vėliava buvo raudona su baltu vyčiu. Kaip ir kitur feodalinės- santvarkos laikais, taip ir Lie­ tuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje visą pagrindinę valdžią turėjo valdovas — didysis kunigaikštis. Jis buvo įstatymų leidėjas, karinių pajėgų viršininkas. Po Vytauto mirties (1430 m.) valdovai visada būdavo renkami. Pradedant Ka­ zimieru Jogailaičiu (1440 m.), Lietuvos didžiaisiais kuni­ gaikščiais būdavo renkami Jogailos palikuonys , ir Jogai­ los šeima jautėsi turinti Lietuvos sosto paveldėjimo tei♦

♦

♦

39 Lietuvos pilys, Vilnius, 1971, p. 25 ir kt.

36

w. XVI a. Lietuvą valdė paskutinieji Gediminaičių di­ nastijos atstovai — didieji kunigaikščiai Žygimantas Sena­ sis (1506—1548 m.) ir jo sūnus Žygimantas Augustas (1544—1548—1572 m.)- Jie taip pat buvo ir Lenkijos, at­ skiros valstybės, karaliai. Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia nebuvo neribota. Jis (urėjo ypač skaitytis su feodalų klasės viršūne — didi­ kais arba ponais, įeinančiais į tarybą. Iš aukštųjų,valdovo rūmų pareigūnų įtakingiausias bu­ vo kai^e.risv'Pai viena seniausių pareigybių. Jis vadovavo didžioje-kunigaikščio kanceliarijai. Ilgą laiką (1458— 1579 m.) kanclerio vietą pastoviai užimdavo Vilniaus vai­ vada. Pagrindinė jo pareiga ir teisė buvo antspauduoti valdovo vardu duodamus raštus: įsakymus, pareigūnų pa­ skyrimo, seimų šaukimo ir kitus dokumentus, skirtus tiek vidaus, tiek užsienio reikalams. Be antspaudo raštas ne­ turėjo galios. Kancleris buvo lyg valdovo ministras ir vi­ daus bei užsienio reikalų kontrolierius. Salia kanclerio (nuo 1566 m.) buvo ir jo pavaduotojas pakancleris (vice­ kancleris). Kancleris turėjo savo žinioje didįjį, o pakanc­ leris — mažąjį antspaudą. Abiejų antspaudų vertė buvo ly­ gi: kai nebūdavo kanclerio, raštus antspauduodavo pa­ kancleris. Tik labai iškilmingiems aktams kancleris būtinai turėjo pridėti didįjį antspaudą. Kancleris ir jo pavaduoto­ jas saugojo valstybės įstatymus, žiūrėjo, kad iš valdovo kanceliarijos neišeitų joks raštas, priešingas kieno nors turimoms privilegijoms ir bajoriškosioms teisėms ir t. t. Seimuose bei kitose viešose vietose valdovas pats nekalbė­ davo. Jo vardu kalbėjo kancleris. Užsienio politikai iš prin­ cipo vadovavo valdovas, dėl svarbiausių dalykų atsiklausdamas tarybos, o praktiškai Lietuvos užsienio politiko_s va­ dovas buvo kancleris. Jis buvo tarsi mūsų laikų užsienio nukalu ministras. Į ”jo rankas turėjo patekti ir visi iš U ž ­ ulėnio gaunami raštai. Kancleris priiminėjo užsienio atstoi.I ii

♦

♦

♦

411 1/ akijai Jogaila buvo pirmasis naujos lietuviškos kilmės dinasl|j iii atstovas, todėl ji Lenkijoje vadinama Jogailaičių dinastija. I K'luvoje ši dinastija prasidėjo nuo Gedimino ir vadinama Gediminill*'lij dinastija.

37

vus. Iš dvariškių ar sekretorių jis parinkdavo pasiuntinius į užsienį. XVI a. gyviausius diplomatinius santykius Vil­ nius palaikė su kaimyninėmis sostinėmis: Maskva, Bachčisarajumi, Krokuva, Karaliaučiumi, Ryga. Pasiuntinybes siųsdavo iškilusiems svarbiems klausimams aptarti. Joms paprastai vadovaudavo artimi valdovo giminės ar žymūs didikai. Jie didelę dalį išlaidų patys padengdavo. Pasiun­ tiniai paprastai vykdavo su palyda. Pastovių, nuolat gyve­ nančių kitose valstybėse pasiuntinių (atstovų) dar nebuvo.

Kitų valstybių atstovus, atvykusius į Lietuvą, išlaikydavo valstybės iždas. Atitinkamas iždo valdininkas parūpindavo atvykusiai delegacijai maisto ir pašaro. Kartais jai tekdavo ištisus mėnesius laukti valdovo audiencijos 41. Kanceliarija buvo vienintelė visiškai suorganizuota centrinės valdžios (valdovo ir ponų tarybos) įstaiga. Ji buvo visos valstybės administracijos židinys. Kanceliarijoje dirbo visas būrys sekretorių ir raštinin­ kų, rašiusių raštus įvairiomis kalbomis (lotynų, rusų, vo­ kiečių ir kt.). Visų rūšių aktai, iš kanceliarijos išsiunčiami ir gaunami, nuo XV a. iki XVIII ą. pabaigos buvo įrašomi į ypatingas nuorašų knygas, kurios sudaro vadinamąją Lie­ tuvos Metriką. Iš pradžių buvo įrašoma be tvarkos. XVI a. pirmojoje pusėje aktai pradėti grupuoti į keturis skyrius42. Kitas centro pareigūnas buvo žemės iždininkių. Si ta r­ nyba pasirodo nuo XV a. vidurio.'iždininkas tvarkė valsIу111 ■(, Lala, per jam pavaldžius tarnautojus rinko mokesi turi, mokėjo ai p,as, prižiūrėjo pinigų kalimą. Jo priežiūroje buvo valdovo dvarai, iždininkas galėjo revizuoti įplaukų saKinius, pasiųsdamas revizorius. Salia žemės iždininko buvo tarsi jo padėjėjas dvaro (rūmų) iždininkas, kuris tvarkė didžiojo kunigaikščio dvaro iždą. Valstybės iždas laivo iš pradžių sujungtas su kanceliarija ir sudarė tarsi jos skyrių. Ižde saugojo archyvą ir kanceliarijos knygas, re­ galijas, pinigus ir vertingus daiktus (brangenybes, kailių ir gelumbės atsargas), skirtus viešiesiems reikalams ir esan­ čius didžiojo kunigaikščio ir tarybos dispozicijoje. Iždas kar­ tu buvo ir artilerijos bei kitų ginklų arsenalas, ir centrinis ♦

♦

♦

41 Apie XVI a. antrojoje pusėje lenkų pasiuntiniams keliamus reikalavimus paliko žinių amžininkas: K. Warszewicki, O pošle i poselstwach, Warszawa, 1935. 42 Lietuvos Metrika yra Maskvos archyvuose. Tik nedidelė jos aktų dalelė tėra paskelbta. Lietuvos Metrikos medžiagos mūsų nagri­ nėjamu klausimu daugiausia yra paskelbta: РИБ, t . 30. Литовская метрика. Книги Публичных дел, т. I, Юрьев, 1914. Apie kanceliariją ir kitas įstaigas žr. M. Любавский, Литовско-русский сейм, стр. 383 и др.; J. Bardach, Z praktyki kancelarii litewskiej za Zygmunta Stai'cgo, Prace z dziejow Polski feodalnej, ofiarowane R. Grodeckieinu, Warszawa, 1960, p. 321—352.

39

kariuomenės sandėlis. XVI a. pirmojoje pusėje iždininko vaidmuo dar nebuvo žymus. Iždo vyriausiasis viršininkas buvo kancleris ir Vilniaus vaivada. Tačiau XVI a. antro­ joje pusėje žemės iždininkas pasidarė savarankiškas, jo vaidmuo išaugo, jis prilygo dabartiniam finansų ministrui. Per visą XVI a. (iki 1590 m.) nebuvo aiškaus iždo pada­ lijimo į valstybės ir valdovo iždus. Kariuomenei vadovavo etmonas. Jo tarnyba (atsiradusi 1497 m.) galutinai susiformavo XVI a. pradžioje, kada vy­ ko beveik nuolatiniai karai. Buvo du etmonai: didysis, arba žemės, etmonas ir jo pavaduotojas lauko etmonas (nuo 1521 m.). Iš pradžių didysis etmonas vadovavo į karą pa­ šauktai bajorijai, o lauko etmonas — samdytai kariuome­ nei. Bajorijai vis mažiau dalyvaujant karuose ir jos vietą užimant samdytai kariuomenei, didysis etmonas ėmė rū­ pintis visos kariuomenės reikalais (komplektavimu, išlai­ kymu, apginklavimu, pasienio pilimis), o karo metu jai ir vadovavo. Jis tuo būdu buvo ne tik kariuomenės vadas, bet ir krašto gynybos ministras. Lauko etmonas buvo jo padė­ jėjas. Etmono tarnyba tapo labai svarbia. Ji tekdavi^žymiesiems didikams. \ Aukštas pareigūnas buvo didysis, arba žemės, maršalkai. Didysis maršalkas tam tikru atžvilgiu net buvo laikomas aukščiausiuoju pareigūnu, nes nuolat palaikė ryšius su val­ dovu. Maršalko pareiga buvo rūpintis valdovo reikalais ir jo saugumu pastovaus rezidavimo ar laikino sustojimo, taip pat seimo posėdžiavimo vietoje. Maršalkas dėl to tu­ rėjo savo valdžioje dalį kariuomenės, o už kriminalinius nusikaltimus šalies valdovo gyvenamojoje vietoje jis galėjo bausti net mirtimi. Maršalko valdžios ženklas buvo lazda, kuriai turėjo visi paklusti. Ponų tarybos ir seimo posė­ džiuose jis suteikdavo balsą kalbėtojams ir pakeldavo savo lazdą rimčiai palaikyti arba įspėdamas, kad kalbės valdo­ vas. Jis buvo iškilmių ceremonijų didysis viršininkas, au­ diencijų pas valdovą nustatytojas. Dvaro maršalkas buvo valdovo dvariškių viršininkas. Be Šių ankštųjų pareigūnų valdovo rūmuose Vilniuje buvo dar daug smulkesnių ir šiaip tituluotų asmenų, daly­ vaujančių iškilmėse (maršalkų, kambarinių, stalininkų, žir40

giuinkų, taurininkų ir kt.). Čia telkėsi daug lietuvių aristo­ kratijos jaunuomenės, besiruošiančios valstybinei karjerai. XVI a. įvykdytomis reformomis Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės centralizavimo politika nebuvo visiškai įgy­ vendinta, nesusidarė stipraus ir vieningo centrinės valdžios aparato. Atskiros valstybės sritys, ypač rusiškosios, turėjo daug administracinio-politinio savarankiškumo. Valstybė nebuvo vienalytė nacionaliniu-kultūriniu atžvilgiu. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje neišsivystė platesni ekonomi­ niai ryšiai tarp atskirų jos sričių ir nesusiformavo stiprus miestiečių sluoksnis, kuriuo valdovas, kaip kad buvo kitose valstybėse, būtų galėjęs remtis valstybiniame gyvenime prieš vis daugiau teisių ir privilegijų išgaunančią bajoriją, visiškai įbaudžiavinusią valstiečius. Valstybei centralizuo­ tus trukdė ir Lietuvos unijiniai ryšiai su Lenkija, ir bendro su Lenkija valdovo turėjimas. Monarchinė feodalinė LietuVos vaMybė negalėjo gerai funkcionuoti be nuolatinio val­ dovo dalyvavimo. Reikalas kreiptis įvairiais klausimais I Krokuvoje gyvenantį valdovą, ilgai laukti atsakymo ir t. t. patallžavo aukščiausiųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės pareigūnų ir valstybės (ponų) tarybos veiklą. Čia nesusidarė stipri monarcho valdžia, kai tuo tarpu kai ku­ riose kitose valstybėse XVI a. kūrėsi absoliutinės monar­ chijos. Vis dėlto Lietuvoje tam tikra centralizavimo politi­ ka l)iivo vykdoma (pvz., kunigaikštysčių naikinimas). Ji buvo naudinga ne tik valdovui, bet ir didikams. XVI a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didikų vadovaujama grynai bajoriška valstybė, kurioje miestiečiai nevaidino po­ litinio vaidmens. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip beveik visose valstybėse, ilgą laiką viduramžiais oficiali rašto kalba, vartojama kanceliarijose, buvo ne nacionalinė kalba, o sve­ tima,- kuri skyrėsi nuo šnekamosios kalbos. Sukurti lietuvių rašto sistemą ir ją įvesti visoje plačioje ir etniniu-nacionaIin iu atžvilgiu nevieningoje valstybėje iš pradžių buvo per ankstyvas ir sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Reikėjo pa­ sinaudoti kuria nors plačiai paplitusia tarptautine kalba, turinčia jau išugdytą aktų ir dokumentų terminologiją. Ži­ noma, natūralu, kad tokia rašto kalba Lietuvos valstybė 41

pasirinko jau išsivysčiusią senąją rusų kalbą. Senovinę ru­ sų kalbą rašto reikalams, be lietuvių, tada vartojo dar ir kiti Rytų Europos kraštai, kurių gyventojai nebuvo slavų kilmės, pvz. Moldavija. Oficialioji kanceliarinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės kalba, įsigalėjusi nuo XIV a. ir vartojama teismų praktikoje net iki XVII a. pabaigos (1697 m.), jos vartoji­ mo metu buvo vadinama rusų kalba. Šios kalbos pamatą sudarė senoji rusų literatūrinė kalba, bet ji Lietuvos Di­ džiojoje Kunigaikštystėje įgijo daug specifinių vietinių ele­ mentų iš šnekamosios rytų slavų (baltarusių, ukrainiečių) kalbos, joje buvo nemaža ir lietuvių 43 žodžių. Ji daugiau­ sia buvo veikiama baltarusių kalbos, todėl yra vadinama dar ir senąja baltarusių kalba. Si kalba XVI a. pabaigoje jau nemaža skyrėsi nuo Maskvoje vartojamos oficialiosios kalbos. Šia rusų (baltarusių) kalba buvo rašomi valstybi­ niai dokumentai ir įvairūs aktai, teismų bylos, Lietuvos Statutai, metraščiai ir t. t. Kai Lenkijos vyriausybė sten­ gėsi XVI a. panaikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinį savarankiškumą ir vis labiau ėmė skverbtis len­ kų kalba, Lietuvos valstybės visuomenė ryžtingai gynė ru­ sų kalbos vartojimą, kaip valstybinio atskirumo ženklą. Be rusų kalbos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijoje buvo plačiai vartojama dar lotynų kalba, ku­ rią galima vadinti antrąja oficialia kalba. Ji buvo vartoja­ ma nuo valstybės susikūrimo XIII a., susirašinėjant su Vakarų Europos valstybėmis, Romos kurija ir Lenkija (vi­ si unijiniai aktai iki Liublino unijos rašyti lotynų kalba). Priėmus Lietuvai krikščionybę, lotynų kalba buvo bažnyti­ nio kulto, bažnytinių raštų bei dokumentų, bažnytinių mo­ kyklų kalba. XVI a. ji vis plačiau imama vartoti valstybi­ niams bei kultūriniams krašto vidaus reikalams. XVI a. vi­ duryje atsirado istorinio-teisinio ir publicistinio pobūdžio raštų lotynų kalba ir net buvo siūlymų ryšium su papli­ tusia teorija apie lietuvių kilmę iš romėnų lotynų kalbą ♦

♦

♦

43 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kal­ boje, d. I, Kaunas, 194L

42

padaryti oficialia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (Magnus Ducatus Lituaniae) kalba (Mykolas Lietuvis, Augustinas Rotundas) 44. Salia rusų ir lotynų kalbų dar buvo vartojamos vokiečių ir lenkų kalbos. Vokiečių kalba būdavo kartais vartojama Lietuvos oficialiems diplomatiniams raštams, siunčiamiems O rdinui45. Lenkų kalba ilgą laiką raštui Lietuvos Didžio­ joje Kunigaikštystėje nebuvo vartojama, nes pačioje Len­ kijoje nuo XII a. iki XVI a. vidurio oficiali valstybinė ir literatūros kalba buvo lotynų kalba. Gausėjant įvairiems ryšiams tarp Lietuvos ir Lenkijos, Lietuvos feodalai vis dažniau ėmė naudoti lenkų kalbą, kuri, išstumdama lotynų kalbą, užėmė kaskart vis stipresnes pozicijas ir pačios Len­ kijos viešajame gyvenime. Liublino unijos aktas 1569 m. buvo sudarytas jau nebe lotynų, o lenkų kalba. Lenkų kalba ėmė palaipsniui stumti iš seno valstybiniame Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės gyvenime vartojamą rusų kalbą ir tapo oficialia valstybine kalba XVII a. pabaigoje (1697m.). Nors didžiojo kunigaikščio ir valstybinių įstaigų kan­ celiarijose ir ypač jų išleidžiamuose dokumentuose vyravo rusų, o greta jos plačiai buvo vartojama lotynų kalba, lie­ tuvių kalba taip pat vartojama, ir ji nebuvo tiktai namų arba privatinio gyvenimo kalba. Pačioje pradžioje valsty­ bės vidaus gyvenime galėjo daug kur apsieiti be jokių raštų. Lietuvių kalba vartojama viešajame valstybiniame gyvenime, bet tiktai gyvu žodžiu, o ne raštu (žinome, kad Vytautas su Jogaila kalbėjosi lietuviškai) 46. Turime žinių, kad išaugintas lenkiškoje aplinkoje Lietuvos didysis kuni­ gaikštis Kazimieras Jogailaitis (1440—1492 m .), mažametis ♦

♦

♦

44 /. Jakubovskis, Tautybių santykiai Lietuvoje, p. 59, 64. 45 Turime žinių, kad XV a. pradžioje (1409 m.) Lietuvos parei­ gūnai raštu duodavo gyventojams leidimus pereiti kryžiuočių sieną ir nuvykti j jų rankose esančią Žemaitiją (5. Kuczynski, Wielka wojna. . p. 37). Tai rodytų, kad Lietuvos valdininkų tarpe buvo plačiai paplitęs raštas. Neaišku, kokia kalba tie pažymėjimai buvo rašomi. 46 S. Smolkos nuomone, Vytautas vieną kitą laišką, gal būt, dik­ tavęs lietuviškai (5. Smolka, Najdawniejsze pomniki dziejopisarstwa nisko-litewskiego, Pamiętnik Akademii Umiejętnošci w Krakowie, wydz. til. hist., VIII, Krakow, 1890, p. 47).

43

tapęs Lietuvos valdovu, mokėsi lietuvių kalbos ir papročių47. Apie valdžiusių po jo Aleksandro, Žygimanto Senojo ir Zy^, gimanto Augusto mokymąsi lietuviškai ar lietuvių kalbos mokėjimą neturime žinių. Žinome tiktai, kad Žygimantas Augustas 1547 m. klausėsi Trakų vaivados kanklininko lietuviškų dainų 48. Prof. K- Jablonskio nuomone, XVI a. pirmojoje pusėje visi lietuviai — didikai, bajorai, miestiečiai, nekalbant jau apie valstiečius — dar plačiai vartojo lietuvių kalbą ne tik­ tai namų, bet ir viešajame gyvenime49. Lietuvių kalba turėjo būti sprendžiami valstybės reikalai ponų taryboje, nes išliko žinia apie jos vartojimą net diplomatiniuose pa­ sitarimuose su svetimų valstybių atstovais. 1492 m. Gdans­ ko pasiuntiniai tarėsi Vilniuje su didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru ir didikais lenkiškai, lietuviškai ir rusiškai. Su valstybinės valdžios potvarkiais, paskelbtais rusų kalba, lietuvių bajorai turėjo būti supažindinami lietuviškai. Teis­ mo procesai lietuvių srityse vyko paprastai lietuviškai, tei­ sėjai ir raštininkai buvo lietuviai ar suprato lietuviškai, bet pagal įsigalėjusią tvarką protokolus rašė rusiškai. Kol kas nežinome nė vieno didžiojo kunigaikščio kanceliarijos rašto lietuvių kalba. Jei lietuviško rašto seniausių pavyz­ džių iki šiol turime tiktai iš XVI amžiaus pirmosios pu­ sės 50, tai iš to dar neseka, kad jo anksčiau visai nebuvo. Lietuvių raštas galėjo atsirasti, jau kuriantis valstybei ar bent mažų mažiausia XIV a. pabaigoje, priėmus lietuviams krikščionybę, nes skleisti krikščionybę, nemokant vietos kalbos, buvo beveik neįmanoma 51. XVI a. viduryje nebe♦ ♦ ♦ 47 J. Dlugosz, Opera omnia, t. XIII, Cracoviae, 1877, p. 659; M. Stryjkowski, Kronika polska, litewska, žmudzka i wszystkiej Rusi, t. II, Warszawa, 1846, p. 207—208. 48 L. Kolankowslu, Zygmunt A ugust..., p. 325. 49 K. Jablonskis, Mažvydo gyvenimas ir aplinka, Senoji lietuviška knyga, Kaunas, 1947, p. 99— 102; plg. J. Lebedys, Mikalojus Daukša, Vilnius, 1963, p. 16— 19; J. Ochmanski, Litewski ruch narodowo-kulturalny w XIX wieku, Bialystok, 1965, p. 49—50. 60 /. Lebedys, J. Palionis, Seniausias lietuviškas rankraštinis teks­ tas, Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai, t. 3, Vilnius, 1964, p. 109 ir kt. 51 Lietuvių literatūros istorija, t. I, Vilnius, 1957, p. 98.

44

p;isitenkinama rankraštiniais tekstais. Reikalingiausius re­ liginius lietuviškus tekstus siekiama išspausdinti, kad jie Initų prieinami platesniems gyventojų sluoksniams. Kaip žinome, knygų lietuvių kalba atsiradimas (1547 m.) susi­ jęs su XVI a. reformacijos judėjimu. Lietuvos politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo centras buvo Vilnius. Jame buvo didžiojo kunigaikščio dva­ ras ir vyriausybinės įstaigos. Vilniaus miestas pradėjo la­ bai kilti XV a. pabaigoje, valdant didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui (1492—1506 m.). Tuo metu Vilniuje jau plito humanistinės idėjos. Vilnius ypač suklestėjo ir pa­ garsėjo XVI a., valdant paskutiniesiems Gediminaičiams — Žygimantui Senajam ir jo sūnui Žygimantui Augustui. Daug žalos padarė 1513 ir 1530 m. (kitais šaltiniais 1529 m.) miestą nusiaubę gaisrai, per kuriuos sudegė kai kurie Žemutinės pilies pastatai ir Lietuvos didžiojo kuni­ gaikščio Vytauto statyta gotikinė katedra (su daugeliu ka­ ro vėliavų, atimtų iš priešų kryžiuočių). Tačiau Vilnius greit atsistatė ir vis labiau gražėjo. 1530 m. gaisro sunai­ kintos katedros vietoje buvo pastatyta nauja, žymiai puoš­ nesnė renesanso stiliaus katedra (1534—1538 m.) 52. Ga­ vęs iš tėvo valdyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ♦ ♦ ♦ 52 Gaisrui sunaikinus altorių ant Vytauto karsto ir jo antkapi atstojančią Didžiąją karo vėliavą su vyčiu (tur būt, Vytautu), Žygi­ manto Senojo žmona karalienė Bona (italė) jsakė padaryti naujoje katedroje naują juosvo marmuro antkapį su Vytauto skulptūra ir me­ morialiniu lotynišku įrašu. Antkapis itaių skulptoriaus buvo padarytas Krokuvoje ir 1535 m. išsiųstas į Vilnių. Tas pirmasis renesansinis antkapis Lietuvoje iki mūsų dienų neišliko. 1610 m. katedros gaisras sunaikino Vytauto antkapį ir įrašą. Tiktai 1853 m. toje vietoje buvo padaryta nauja marmurinė lenta su atkartotu karalienės Bonos įrašu ir nauju prierašu (žr. P. Gudynas, S. Pinkus, P. Svičiulienė, P. Juo­ delis, Paveikslų galerija, Vilnius, 1968, p. 5; W. Zahorski, Katedra Wilenska, Wilno, 1904, p. 133— 136; W. Pociecha, Krolowa Bona, I. III, p. 184—185). Dabartinėje Vilniaus katedroje (Paveikslų gale­ rijoje) išliko apie 1540 m. italų skulptoriaus sukurto Lietuvos kanc­ lerio ir I Lietuvos Statuto sudarytojo Alberto Goštauto antkapio skulptūrinė raudonojo marmuro plokštė, vaizduojanti mirusiojo figūrą. Iturboros Radvilaitės, kaip ir pirmosios Žygimanto Augusto žmonos Iii/,įlietos Habsburgietės, palaikai buvo taip pat rasti 1931 m., darant katedros remontą, ir yra perkelti į ten įrengtą mauzoliejų.

45

(1544 m.), Žygimantas Augustas apsigyveno Vilniuje ir labai išpuošė Žemutinės pilies renesanso stiliaus rūmus. Būdamas humanistinių polinkių ir didelis meno mėgėjas, architektų ir dailininkų parsikvietė iš Italijos. Didingi val­ dovo rūmai buvo išpuošti gobelenais, paveikslais ir kitais meno kūriniais. Pilies rūmuose buvo turtinga biblioteka, kuri vėliau sudarė dabartinės Vilniaus universiteto biblio­ tekos fondų pagrindą. Prie rūmų buvo pastatyta daug gy­ venamųjų namų ir ūkio pastatų. Be to, iškilo puošnių baž­ nyčių (Bernardinų, šv. Onos ir kt.) ir besikuriančių didikų rūmų. Vilniuje įsikūrė gausus ir prabangus valdovo dva­ ras. Jį sudarė daugybė pareigūnų, dvariškių, užvaizdų, tarnų ir t. t. Dažnai buvo rengiamos iškilmės, puotos, mas­ karadai,-turnyrai, medžioklės, vaidinimai ir pan.53 Po Liub­ lino unijos (1569 m.) karalius-didysis kunigaikštis pasto­ viai Vilniuje nebegyveno, bet čia liko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybinės įstaigos. Gediminaičių di­ nastijai išmirus (1572 m.), valdovo dvaro reikšmė Vilniuje žymiai sumažėjo. XVI a. Vilnius buvo žymus Rytų Europos kultūros centras, nenusileidžiąs Krokuvai. Didžiojo kunigaikščio rū­ mai buvo pagrindinis kultūros židinys, čia vyko moksliniai ginčai ir literatūriniai vakarai, koncertai, veikė pilies teat­ ras, kur buvo statomos operos ir baletai, bet labiausiai mėgstamos komedijos54. Salia didžiojo kunigaikščio rūmų didikų rūmai taip pat ima vaidinti vis didesnį kultūrinį vaidmenį. Iš Vilniaus kultūra plito visoje Lietuvos Didžio­ joje Kunigaikštystėje. Nuo XVI a. pradžios vis daugiau Lietuvos turtingojo sluoksnio vaikų nebesitenkino Vilniuje ♦

♦

♦

53 XVI a. pradžioje, Žygimanto Senojo laikais, netoli Vilniaus, dabartinio Antakalnio gale, ties Viršupio upeliu buvo pastatyti puikūs mediniai Viršupio rūmai —• dvaras,— įrengtas žvėrynas ir užveisti di­ deli tvenkiniai žuvims. Žygimantas Augustas Viršupį dar labiau išpuošė ir mėgo jame buvoti. Apie tą pat laiką buvo pastatytas Rūd­ ninkų medžiojimo dvaras ant Merkio krantų. Statoma nauja pilis Maišiagaloje ant kalvos (L. Kolankomski, Zygmunt August..., p. 321, 331; W. Pociecha, Krolowa Bona, t. III, p. 186, 188). 64 Vilniaus miesto istorija, p. 117 ir kt.; L. Kolankomski, Zygmunt A ugust..., p. 324 ir kt.

46

ir kitose Lietuvos vietose esančiomis negausiomis vidurinė­ mis mokyklomis ir vis dažniau vykdavo studijuoti j užsie­ nį — į Krokuvos, Vokietijos, Italijos ir kitų kraštų uni­ versitetus. Lietuvos DidžTojoje'Kunigaikštystėje radosi vis dangTaū išsilavinusių žmonių, susipažinusių su to meto mokslu ir su daugelyje Europos universitetų pasireiškusiomis humanizmo ir renesanso idėjomis55. Lietuvos kultūri­ nis gyvenimas XVI a. darėsi vis intensyvesnis ir įvairesnis. Krokuvos humanistai mielai keldavosi gyventi į Lietuvą. Atvykdavo'ir iš kitų miestų keliaujančių dainininkų, šokėjų, muzikų, artistų, literatų, architektų, skulptorių, tapytojų, įvairių amatininkų ir kt., pHklausomai nuo visuomeninių ir kultūrinių poreikių. 1579 m/Vilniuje buvo įkurta aukšto­ ji mokykla (Vilniaus akademija-). XVI a. pirmaisiais de­ šimtmečiais įvairiomis kalbomis pradėtos spausdinti kny­ gos (pirmoji spaustuvė — P. Skorinos įkurta 1525 m.). XVI a. dili rujoje pusėje Vilnius tapo svarbiu knygų leidimo i't •11 11 u. ( ;la jau veikė kelios spaustuvės. Dauguma tuo me­ lu I1.leisi p knygų istoriniais, teisiniais, publicistiniais, litei a turiniais, religiniais ir kitais klausimais buvo parašytos lotynų, lenkų ir rusų (baltarusių) kalbomis. Tie raštai tar­ navo viešpataujančios klasės interesams bei ideologijai reikšti. XVI a. kylant švietimui ir kultūrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, lietuvių kalba viešajame valstybiniame gyvenime nepradėta plačiau vartoti. Tuo tarpu kaimyni­ nėje Lenkijoje ir kitose valstybėse sparčiai besivystančios nacionalinės kalbos greit išstūmė lotynų kalbą iš oficialio­ sios kalbos pozicijų. Lietuvoje ilgainiui bajorai, pirmiausia didikai, kasdieniniame gyvenime ima vartoti lenku kalba vietoj gimtosios56. Įsisavindami lenkų kalbą ir kultūrą, ♦ ♦ ♦ 55 J. Jurginis, Renesansas ir humanizmas Lietuvoje, Vilnius, 1965, p. 121 ir kt.; M. Ročka, Lietuviai studentai Krokuvoje ir humanizmo pradžia Lietuvoje (XV a.—XVI a. pradžia), Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Literatūra, IX, Vilnius, 1966, p. 76 ir kt.; Vilniaus universitetas, Vilnius, 1966, p. 9 ir kt.; /. Ochmahski, Historia Litwy, p. 9 ir kt. 56 Pirmasis privataus pobūdžio raštas lenkų kalba Lietuvoje, K. Jablonskio žiniomis, buvo parašytas 1523 m. (K. Jablonskis, Die

47

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai išliko valsty­ bės patriotais ir gynė jos valstybinį savarankiškumą. Pa­ vyzdžiui, turtingiausias ir įtakingiausias Lietuvos Didžio­ sios Kunigaikštystės didikas Vilniaus vaivada ir valstybės kancleris Mikalojus Radvila Juodasis, didelis Lietuvos valstybės savarankiškumo gynėjas ir kovotojas su lenkiš­ kąja unijos koncepcija, buvo vedęs lenko didiko dukterį, namuose kalbėjo lenkiškai, ja daugiausia susirašinėjo ir ją laikė sava kalba57. Jei turtingieji bajorai greičiau atsi­ sakė lietuvių kalbos, tai vidutiniesiems ir smulkiesiems ba­ jorams — šlėktoms — lietuvių kalba, be abejo, dar ilgą laiką buvo šnekamoji. Po Liublino unijos (1569 m.) susidarė dar palankesnės sąlygos plisti lenkų kalbai. Buvo bendras senatas ir sei­ mas, plito giminystės ryšiai su lenkais, be to, veikė didikų ir aukštųjų dvasininkų dvarų pavyzdys. Visa tai vertė ba­ jorus, norinčius daryti visuomeninę-valstybinę karjerą, mo­ kytis lenkų kalbos. Susilyging 'Šavo~politinėmis teisėmis, Lietuvos bajorai stengėsi "susilyginti su lenkų bajorais (šlėktomis) ir kalbos atžvilgiu. Vartodami lenkų kalbą, ba­ jorai norėjo atsiskirti nuo liaudies savo kalba ir kultūra ir tuo pabrėžti savoį ankštesnę)klasinę padėtį. Apie vykstantį lenkėj imą g a lim e ^ ^ r|s iF ''iš M'. Daukšos „Postilės“ (1599 m.) prakalbos, kurioje raginama neišsižadėti gimto­ sios lietuvių-kąlbos 5S. Lietuvių bajorų atitrūkimas .nuo na­ tūralaus etninio) pamato, nuo liaudies ir nacionalinės kul­ tūros buvo labii žalingas lietuvių tautai ir kartu valstybei. ♦ ♦ ♦ offizielle Urkundensprache des litauischen Grossfürstentum als kultur­ geschichtliche Quelle, Pirma Baltijas Vėsturnieku Ronference, Riga, 1938, p. 269). 57 J. Jasnowski, Mikolaj Czarny Radziwill (1515— 1565), Warsza­ wa, 1939, p. 376. 68 /. Lebedys, Mikalojus Daukša, p. 270 ir kt.

LIETU VO S FEODALŲ PASTANGOS IŠLA IK Y TI SAVO VALDŽIO JE RYTŲ SLAVŲ ŽEMES. KARAI SU RUSŲ VA LSTYB E X V I A.

Lietuvos feodalinės vyriausybės politika, susidarant centralizuotai Rusų valstybei istorinių aplinkybių dėka, dėl Lietuvos feodalą ekspan­ sijos į rytų slavų žemes, kurios tada buvo vadinamos rusų žemėmis, feodalinė Lietuva tapo didele valstybe. Naudo­ damiesi rusų žemių politiniu susiskaldymu ir jų nusilpimu kovoje su totoriais (mongolais), Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės feodalai XIII—XV a. pradžioje prisijungė di­ delę tų žemių dalį. Tai buvo įvykdyta, susitarus su rusų žemių kunigaikščiais ir bajorais ir juos įtraukus kaip va­ salus į Lietuvos valstybę, o dalį pajungus ginklu. Pastoda­ mi kelią besiveržiantiems totoriams, o paskui juos įveik­ dami pietryčių stepėse, Lietuvos feodalai išplėtė savo val­ džią Padnepryje ir Juodosios jūros pakraščiuose. Rusų, arba tiksliau baltarusių, ukrainiečių ir rusų, bajorai su­ siejo savo likimą su Lietuvos valstybe. Į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžią pateku­ sios rusų žemės dalyvavo lietuvių kovoje prieš kryžiuočius ir totorius. Tačiau vis nesiliaujanti Lietuvos feodalų eks­ pansija j rytų slavų žemes trukdė telkti visas lietuvių jė­ gas prieš kryžiuočių agresiją ir atkovoti iš kryžiuočių pa­ grobtas vakarines lietuvių žemes, taip pat silpnino lietuvių feodalų pastangas apginti Lietuvos valstybinį savarankiš­ kumą nuo lenkų feodalų pretenzijų, kurios pradėjo reikš­ tis, Lietuvai sudarius unijinius ryšius su Lenkija XIV a. pabaigoje (1385 m.). Nuo XIV a. vidurio vyko dideli pakitimai rusų žemėse. Prasidėjo jų politinis vienijimasis apie Maskvą. Apie Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę kūrėsi centralizuota Ru­ si] valstybė. Tai buvo vienas žymiausią įvykių Rytų Euro­ poje XIV—XVI a. Lietuvos feodalų klasė, gaunanti tarny­ -t U. Dundulis

49

bas ir valdas rytų slavų žemėse, siekė išlaikyti pajungtas žemes ir net dar prisijungti naujų. Tačiau rusų žemėms centralizuota nacionalinė valstybė buvo patikimesnė atra­ ma. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfliktas su besi­ formuojančia Rusų valstybe buvo neišvengiamas. Verži­ masis į rytus ypač pasunkėjo XIV a. pabaigoje, po Kulikovo pergalės prieš totorius( 1380 m.). Aktyvią rytų politiką vedė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (1392—1430 m.). Vėl buvo užimtas atsimetęs Smolenskas (1404 m.), kuris nuo to laiko pastoviai Lietu­ vos valdžioje išbuvo daugiau kaip šimtą metų iki XVI a. pradžios (1514 m.). 1406—1408 m. buvo suruošti trys karo žygiai prieš Maskvą. Vis dėlto šie žygiai Lietuvos feoda­ lams nedavė lauktų rezultatų. 1408 m. rudenį prie Ugros (Okos intako) Lietuva sudarė taiką su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Vasilium I L Si taika, nustačiusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytų sienas Ugros upe, nors buvo laikina, bet iš tikrųjų baigė atvirų karų su Maskva laikotarpį ir ilgam (iki XV a. pabaigos) laidavo abiejų šalių taikingus santykius. Tuo laiku Lietuva taip pat už­ mezgė gerus santykius su Pskovu ir Novgorodu bei su to­ toriais. Tvirtas užnugaris leido Lietuvai ryžtingiau atsi­ gręžti į Vakarus — stoti į kovą prieš Ordiną ir jam suduo­ ti triuškinantį smūgį Žalgirio mūšyje 1410 m. Po Melno taikos su Kryžiuočių, arba Vokiečių, ordinu (1422 m.) Vytautas ir jo feodalai dar labiau įsitvirtino uk­ rainiečių žemėse prie Juodosios jūros. Su Maskvos Didžią­ ja Kunigaikštyste Lietuva ir toliau siekė palaikyti gerus santykius. 1425 m., mirus Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vasiliui, Vytauto žentui, Maskvos valstybėje kilo ginčas dėl sosto, ir mirusiojo žmona, Vytauto duktė Sofija, tuo metu buvusi regente, su savo mažamečiu sūnumi Vasi­ liūnai II Vasiljevičiumi ir didikais 1427 m. atvykusi į Smo­ lenską, pasidavė Vytauto globai2. Vytautas 1426—1428 m. ♦

♦

♦

1 Lietuvos TSR istorija, t. I, p. 136 ir kt.; Очерки истории СССР. Период феодализма IX—XV вв., ч. II, Москва, 1953, стр. 540 и др. 2 Codex epistolaris Vitoldi, Cracoviae, 1882, p. 779.

50

stiprino savo pozicijas Pskovo, Novgorodo ir Okos aukšt­ upio kunigaikštystėse. Vytauto valdymo pabaigoje, trečiajame dešimtmetyje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija buvo labiau­ siai išsiplėtusi. Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įėjo visa Baltarusija, pagrindinės ukrainiečių žemės — Volynė, Podolė, Kijevas, Černigovas, Poltava ir kt. (Galicija, arba Lvovo sritis, buvo Lenkijos valdžioje), vakarinės rusų že­ mės (Smolensko, Viazmos, Briansko, Oriolo, Kursko ir kt.). Baltarusių, ukrainiečių ir rusų žemės sudarė žymiai dides­ nę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalį, negu grynai lietuviškos žemės 3’. Laikui bėgant, aiškėjo, kad Lietuvos pozicijos rusų že­ mėse nebuvo visur tvirtos ar buvo pažeidžiamos. Nužu­ džius Žygimantą Kęstutaitį (1440 m.), Lietuvos valstybės pakraščiuose prasidėjo bruzdėjimai, kai kur peraugę net į sukilimus, siekusius iškovoti savo žemėms savarankiš­ kumą. Neramumai vyko ir Kazimierui Jogailaičiui tapus didžiuoju kunigaikščiu. Sukilimai bei bruzdėjimai kilo Smo­ lenske, Volynėje, Kijeve ir kt. Pažymėtinas 1440 m. Smo­ lenske kilęs didelis antifeodalinis sukilimas, įgijęs nacio­ nalinio išsivadavimo pobūdį4. Lietuvos feodalai vengė susidūrimų su stiprėjančia Ru­ sų valstybe. Lietuvos ponų taryba nuo XV a. vidurio savo dėmesį buvo nukreipusi į nesutarimus su Lenkija dėl Lie­ tuvos valstybinio savarankiškumo ir ukrainietiškų žemių — Volynės ir Podolės. Dėl to ji siekė išlaikyti gerus santykius su rusų kunigaikščiais, ypač su Maskva. Kai Maskva pri­ glaudė Kazimiero konkurentą Mykolą Zygimantaitį ir kitus jo priešus, o pačioje Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyko vidaus kovos: buvo sukilę didžiojo kunigaikščio Vasiliaus priešai (Dimitras Semiaka ir kt.), šaukęsi Lietuvos ♦ ♦ ♦ 3 B. Dundulis, Lietuvos kova.. žemėlapis. 4 Л. В. Черепнин, Образование русского централизованного государства в XIV—XV веках, Москва, 1960, стр. 772 и др.; Очерки истории СССР, ч. 2, стр. 551—553; М. Любаеский, Литовско-русский сейм, Москва, 1900, стр. 105 и др.; О. Halecki, Dzieje unii Jagiellonnkioj, t. I, Krakow, 1969, p. 341 ir kt., H. Jablonowski, Westrussiand zwischen Wilna und Moskau, Leiden, 1955, p. 106— 108.

51

valstybės paramos, Lietuva nesiryžo į žygį. Santykiai su Maskvos valstybe buvo suderinti 1449.m. rugpiūčio 31 d. sudaryta taikos sutartim i5. Kazimieras Jogailaitis pasiža­ dėjo neremti Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasiliaus Vasiljevičiaus priešų, o Maskvos valdovas — nepadėti Kazi­ miero konkurentui Mykolui Zygimantaičiui. Lietuvos Di­ džioji Kunigaikštystė turėjo atsisakyti kištis j Novgorodo ir Pskovo reikalus, bet dar išsaugojo savo įtaką Tvėrėje. Riazanei buvo palikta teisė pačiai pasirinkti sau globą. Minėtąja sutartimi buvo nustatytos abiejų valstybių įtakos sferos. Nuo jos pasirašymo Lietuvos feodalų ekspansija į rusų žemes buvo galutinai sustabdyta. Nors sutartis už­ fiksavo tam tikrą dviejų jėgų pusiausvyrą, tačiau Maskva, arba besiformuojanti Rusų valstybė, išėjo laimėtoja. Vėliau Lietuvos valstybė, siekdama likviduoti savo naujus terito­ rinius ginčus su Rusų valstybe, norės, kad ši sutartis būtų pagrindu kitiems susitarimams. , XV a. paskutiniajame ketvirtyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai su sparčiai įsigalinčia Rusų valstybe jau pasidarė opūs. Valdant didžiajam kunigaikš­ čiui Ivanui III (1462—1505 m.), buvo ryžtingai likviduoja­ mas feodalinis susiskaldymas rusų žemėse. Po kelerius metus trukusių kovų 1478 m. sausio mėn. Novgorodas ir vi­ sos jo žemės buvo galutinai įjungtos į Rusų centralizuotą valstybę6. Pažymėtina, kad Novgorodą valdantieji bajorai ir pirkliai buvo susirišę sutartimis su Lietuvos Didžiąja Ku­ nigaikštyste, kuri buvo pasiža*dėjusi teikti karinę pagalbą prieš Maskvą.,Novgorodą prijungus prie Maskvos, labai pakito politinė\padėtis Baltijos baseino rytinėje dalyje. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė stipriai pajuto augančią Rusų valstybės jėgą. 1478 m. kovo mėn. Breste sušauktame ♦ ♦ ♦ 5 JI. В. Черепнин, Духовные и договорные грамоты великих и удельных князей XIV—XVI вв., Москва, 1950, № 53, 54; Акты, относящиеся к истории Западной России (toliau— Акты Зал. Рос­ сии), т. I, СПб., 1846, № 50, 51; К■ В. Базилевич, Внешняя поли­ тика Русского централизованного государства. Вторая половина XV века, Москва, 1952, стр. 43—44. 6 Л. В. Черепнин, Образование русского централизованного го­ сударства в XIV—XV веках, стр. 869 и др.

52

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponų suvažiavime bu­ vo nutarta, kad reikalingas visuotinis karinis pasiruošimas, ir pasisakyta už greitą karo žygį7. Lietuvos feodalai jau tada turėjo žinių, kad Ivanas III, užimdamas Novgorodą, reiškė savo teises ir reikalavo, kad Lietuvos Didžioji Kuni­ gaikštystė atiduotų „Polocką, Vitebską, Smolenską ir visas kitas rusų žemes“ 8. ---- -— Jei Lietuvos vadovaujantieji ponai karą su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Ivanu III laikė neišvengiamu, tai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimie­ ras, pagal Dlugošą, buvęs priešiškas jam ir atkalbinėjęs Lietuvos didikus, motyvuodamas tuo, kad, turėdami mažai patyrimo, neprivalo stoti į karą su tokiu stipriu ir garsiu karo_vadu, kaip Ivanas III, neužsitikrinę iš anksto, jog gaus pagalbą iš „išmiklintų lenkų riterių“. Be to, Kazimie­ ras nurodęs, kad lietuviai nelabai turį pasitikėti rusais, priklausančiais jų valstybei, nes jie dėl tikybos skirtumo esą jiems nepalankūs ir pasiruošę karo su Maskva atveju greičiau prisidėti prie Lietuvos pražūties, negu prie jos pergales9. Iš tikrųjų, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausančių rusiškų žemių gyventojai, ypač jų platieji sluoksniai, prijautė besikuriančiai vieningai Rusų valsty­ bei, nes jai jie buvo giminiški kalbos, religijos, kultūros, istorinių tradicijų atžvilgiu. Lietuvos Didžioji Kunigaikš­ tystė galėjo turėti savo šalininkų tik tų rusiškųjų žemių bajorų tarpe, kurie dėl klasinių interesų susiedavo savo li­ kimą su Vilniaus valdžia. Sis Dlugošo teiginys rodo, kad XV a. paskutiniame ketvirtyje karaliaus aplinkoje — lenkų didikų tarpe — rusiškojo elemento linkimas j Maskvą buvo žinomas faktas. Lietuvos ir Lenkijos šlėkta (tie „išmiklin­ tieji“ lenkų riteriai) šiuo metu ypatingu kovingumu nepa­ sižymėjo. Lenkija daugiau rūpinosi savo pietinėmis žemė­ mis, kurioms grėsė totorių ir turkų pavojus. Rusų valstybė nuolat stiprėjo, ir jos tarptautinė padėtis gerėjo. 1480 m. rusų žemės galutinai išsivadavo nuo pri♦ ♦ ♦ 7 CEXV, III, Nr. 263, 264. 8 CEXV, III, Nr. 263 (1478.III.il). 8 /. Dtugosz, XIV, p. 698.

53

klausomumo Aukso Ordai, atsisakė jai mokėti duoklę, be to, tais pat metais (1480 m.) Maskva sudarė karinę sąjungą su Krymo totoriais, nukreiptą prieš Lietuvą ir Lenkiją. Toto­ riai pradėjo puldinėti Lietuvos ir Lenkijos pietrytines teritorijas10. Todėl Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebesuteikė pagalbos novgorodiečiams ir kitiems besipriešinan­ tiems rusų žemių vienijimuisi. 1485 m. prie Rusų valsty­ bės buvo prijungta Tverės kunigaikštystė. Pskovas ir Riazanė pateko į visišką Rusų valstybės įtaką, o vėliau buvo ir galutinai prijungti prie jos. Pažymėtinas kunigaikščių sąmokslas prieš Lietuvos di­ dįjį kunigaikštį Kazimierą 1481 m., atspindintis Lietuvos santykius su Maskva. Vykdant Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės centralizaciją, rusų žemėse buvo naikinamos sritinės kunigaikštystės. Kai 1471 m. mirė jau tik laikinai valdęs Kijevo kunigaikštis Algirdo giminės palikuonis Si­ monas Olelkaitis (Semionas Olelkovičius), Kijevo kuni­ gaikštystė nebuvo atiduota jo jaunesniajam broliui Myko­ lui, o padaryta eiline vaivadija ir atiduota čia atsiųstam Martynui Goštautui valdyti; o Mykolas turėjo tenkintis menkute Slucko kunigaikštyste. Kijeviečiai buvo nepaten­ kinti krašto pažeminimu ir savo nauju vyriausiuoju valdy­ toju kataliku. 1480 m., Martynui Goštautui tapus Trakų vaivada, Kijevo vaivada buvo paskirtas paprastas Kijevo bajoras Jonas Chodkevičius, pravoslavas, iškilęs tik dėl at­ sidavimo Kazimierui ir tapęs jo paklusniu įrankiu. Kuni­ gaikštis Mykolas Olelkaitis tai laikė įžeidimu. Tarp nepa­ tenkintųjų Kazimieru buvo ir Belsko (Smolensko žemėje) kunigaikštis Teodoras (Fiodoras) Belskis, Mykolo pusbro­ lis, taip pat Algirdaitis. Su jais solidarizavosi ir Alšėnų (Gaišios) kunigaikštis Jonas, Jurgio sūnus. Jis buvo taip pat senos lietuviškos kilmės, susigiminiavęs su Belskiu. Šie trys kunigaikščiai (Mykolas Olelkaitis, Jonas Alšėniš­ kis, Teodoras Belskis), jautęsi pažeminti ir nuskriausti ir turėję, kaip Algirdo vyriausiojo sūnaus Vladimiro ainiai, pretenzijų į patį Lietuvos sostą, rengė sąmokslą prieš Ka­ zimierą. Apie sąmokslininkų planus ir organizaciją mažai ♦ ♦ ♦ 10 Apie Krymo totorių antpuolius žr. sekantį skyrių.

54

žinoma. Jie turėjo ir pagalbininkų — mažų kunigaikščių ir didikų. Ar sąmokslas turėjo platesnę socialinę atramą — žiniųjftfeliko. Sąmokslas buvo laiku susektas ir sąmokslinin­ kai suimŲ. Tiktai Teodorui Belskiui pavyko pasprukti ir nuvykti ¡.J^askvą, o Alšėnų kunigaikštis Jonas, Jurgio sū­ nus, ir SlucKo kunigaikštis Mykolas, Olelko sūnus, buvo suimti, teisiami ir 1481 m. rugpiūčio 30 d. nužudyti kaip valstybės išdavikai, veikę Maskvos naudai. Iš tardymo sužinome, kad sąmokslininkų tikslas buvo nužudyti Kazimierą ir jo sūnus. Šaltiniai kalba apie są­ mokslininkų ryšius su Maskva. Pagal juos, Maskvos didy­ sis kunigaikštis buvo sąmokslo įkvėpėjas. Reikia manyti, kad sąmokslininkai siekė įsiviešpatauti Lietuvoje, pasinau­ dodami Maskvos valstybės pagalba. Maskvos šaltiniai dar mini, kad sąmokslininkai norėję atsiskirti nuo Lietuvos ir prijungti prie Maskvos valstybės visas rytines žemes iki Berezinos upės. Tačiau prijungti žemes iki Berezinos grei­ čiausia buvo ketinama tik po to, kai sąmokslas nepavyko ir kai pabėgęs kunigaikštis Belskis prašė Maskvos didžiojo kunigaikščio globos. Sis 1481 m. sąmokslas yra viena rim­ tesniųjų rusų gyventojų pastangų išsikovoti sau tinkamą padėtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ar net prijung­ ti savo žemes prie Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės. Sąmokslas rodo, kad Lietuvos valstybėje brendo dideli prieštaravimai u. Suvienijus šiaurės rytų rusų žemes, Rusų valstybė už­ sibrėžė tikslą prisijungti už jos sienų esančias rusų, bal­ tarusių ir ukrainiečių sritis, kurios priklausė Lietuvos ^ ^ ^ 11 Apie 1481 m. sąmokslą ir jo galimus motyvus žr. plačiau: К. В. Базилевич, Внешняя политика русского централизованного государства. Вторая половина XV века, Москва, 1952, стр. 151 и др.; И. Б. Греков, Очерки по истории международных отношений Восточной Европы XIV—XVI вв., Москва, 1963, стр. 191— 194; Л. Е. Пресняков, Лекции по русской истории, т. И, стр. 154 и др.; М. Грушевський, Історія Украіни-Руси, т. IV, Киів—Львів, 1907, стр. 268—273, 482—484; L. Kolankowski, Dzieje Wielkiego Ksigstwa Litewskiego za Jagiellonow, t. I, Warszawa, 1930, p. 348—350; /'. Papėe, Polska i Litwa, p. 62 ir kt.; H. Jablonowski, Westrussland..., p. 119— 123; О. P. Backus, Motives of West Russian nobles in deserting Lithuania for Moscow (1377—1514), Lawrence, 1957.

55

Didžiajai Kunigaikštystei. Jas Maskvos didysis kunigaikš­ tis laikė savo „tėvonija“ ir, užėmęs Novgorodą, tų žemių jau reikalavo. Jei anksčiau Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1316—1341 m.) pirmasis ėmė vadinti save „lietuvių ir daugelio rusų karaliumi“ (rex lithuanorum et multorum ruthenorum), tuo pabrėždamas nusistatymą prie savo valstybės prijungti visą Rusią, XV a. pabaigoje pa­ dėtis pasikeitė. Kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir toliau vadinosi ne tiktai lietuvių, bet ir rusų kunigaikščiu, Mask­ vos didysis kunigaikštis Ivanas III titulavo save „visos Rusios valdovu“ (nuo 1484 m.), tuo parodydamas, kad vi­ sos rusų (rytų slavų) žemės, esančios Lietuvos valstybė­ je, turi priklausyti jam. Kreipdamasis į Lietuvos didįjį ku­ nigaikštį Aleksandrą, Ivanas III pirmą kartą save vadino „visos Rusios valdovu“ 1493 m.12 Lietuvos feodalai pasi­ sakė prieš Maskvos didžiojo kunigaikščio titulavimąsi vi­ sų rusų žemių valdovu, nes tai buvo siekimo valdyti visas tas žemes pateisinimas. Rusų žemių vienijimasis buvo na­ tūralus ir neišvengiamas. Jis rodė veržimąsi susijungti į vieną nacionalinę Rusų valstybę su centru Maskvoje. Pasienio konfliktai. 1494 m. sutartis ir 1500—1503 m. karas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalų pastangos išlaikyti savo valdžioje rytų slavų žemes kėlė atskirus ginkluotus pasienio konfliktus ir tikrus karus. Lietuvos kariniai konfliktai su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste iš pradžių vyko daugiausia dėl mažų pasienio kunigaikštys­ čių, esančių Okos upės aukštupyje ir prie jos intakų. Jų kunigaikščiai (Vorotinskiai, Belevskiai, Odojevskiai, Belskiai ir kt.) tapdavo, priklausomai nuo politinių aplinky­ bių, tai vienos, tai kitos šalies vasalais. XV a. paskutinia­ me ketvirtyje, sustiprėjus Rusų valstybei, tie tarpiniai, ar­ ba, kaip juos vadindavo, „aukštupiniai“, kunigaikščiai vis ♦

♦

♦

12 Сборник импер. русского исторического общества Сборник), т. 35, СПб., 1882, стр. 81.

56

(toliau —

labiau linko j Maskvą ir pereidavo jos valdžion. Rusų valstybės kariniai daliniai, pasiųsti į pasienio sritis (nuo 1487 m.), aktyviai palaikė savo šalininkus. Lietuvos didi­ kai bandė ginklu priešintis rusų žemių susivienijimui su Maskva, bet šiuo metu (1487—1494 m.) konfliktas — „pa­ sienio karas“ — plačiau neišsivystė. Lietuvos vyriausybė pasijuto nepajėgsianti išlaikyti savo įtakoje Okos aukšt­ upio ir buvo priversta vesti derybas su Maskvos didžiuo­ ju kunigaikščiu Ivanu III. Taikos klausimas buvo svars­ tomas 1493 m. lapkričio mėn. Vilniuje sušauktame seime 1Э. Tuo pat laiku Lietuvos vyriausybė nutarė pasiųsti pasiun­ tinybę j Maskvą dėl galutinio taikos, kurią buvo norima sutvirtinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro ve­ dybomis su Ivano III dukterimi Elena, sudarymo.«Suda­ ryti taiką ir vesti caro dukterį Aleksandrui slaptu laišku patarė ir jo brolis — Lenkijos karalius Jonas Albrechtas 14. 1494 m. vasario 7 d. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su­ darė taiką su Ivanu III I5. Lietuvos didikai turėjo pripa­ žinti pasienyje įvykusius teritorinius pakitimus. «Maskvai buvo užleista Okos aukštupio kunigaikštysčių rytinė da­ lis (Mstislavlis, Obolenskas, Kozelskas, Odojevas, Vorotinskas ir kt.). Be to, buvo pripažintas Viazmos ir keleto kitų Smolensko srities miestų prijungimas prie Maskvos. 1494 m. sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taika su Rusų valstybe Lietuvos santykių su jos didžiuo­ ju rytų kaimynu iš esmės nepagerino. Ivanas III neatsisa­ kė minties suvienyti visą Rusią. Elenos išleidimas''] Lie­ tuvą (1495 m.), caro manymu, turėjo palengvinti Rusios vienijimo akciją, paremti jo šalininkų veiklą Lietuvos ♦

♦

♦

13 M. Любавский, Литовско-русский сейм, стр. 133— 134. 14 Archiwum Sanguszkow, II, Nr. 200 (1493.XI.30). 15 Л. Черепнин, Духовные и догов. грамоты. .., № 83; Собрание государственных грамот и договоров, т. V, Москва, 1894, № 29; I-IS, t. I, p. 159—160; Л. B. Базилевич, Внешняя политика..., стр. 321 и др.; W. Bialowiejska, Stosunki Litwy z Moskwą w pierwszej polowie panowania Aleksandra Jagiellonczyka (1492— 1499), „Ateneum Wilenskie“, t. 7, 1930, p. 59, 726 ir kt.; S. Kuczynskl, Ziemie czernihowsko-siewierskie pod rządami Litwy, Warszawa, 1936, p. 287 ir kt.

57

valstybėje. Su Elena buvo pasiųsta nemaža Maskvos ba­ joru ir pravoslavų dvasininkų, o jai buvo duoti griežti nu­ rodymai, kad liktų ištikima pravoslavų religijai ir slapta tėvui pranešinėtų, kas dedasi Lietuvoje. Vilniaus valdovo rūmuose kilo nesibaigiančios komplikacijos dėl religijos skirtumo. Ivanas III kaltino Aleksandrą, kad nestatąs Ele­ nai prie karaliaus rūmų cerkvės, kad spaudžiąs pravoslaį vus ir t. t.16 Taigi, caras turėjo galimybę kištis į Lietuj vos valstybės vidaus reikalus. Elenos tikybos klausimas \paaštrėjo dar ir dėl to, kad tuo metu katalikų bažnyčia vėl aktyviau pradėjo rūpintis bažnytinės unijos reikalu. Taika buvo neilga. Rusų valstybės galybė augo, ir jos jtaka visose rusiškose žemese7_ypač Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienio srityse, didėjo? Kai kurie kuni­ gaikščiai ir bajorai pereidinėjo į Maskvos pusę. Perėjus į Ivano III pusę („tarnybą“) kai kuriems Okos ir Ugros paupių kunigaikščiams, ypač Černigovo, Starodubo ir Nov­ gorodo Seversko kunigaikštysčių valdytojams (Semionui Možaiskiui ir Vasiliui Semiakai), į tas žemes buvo pa­ siųsta rusų kariuomenė. Taip 1500 m. prasidėjo karo veiks­ mai tarp Rusų valstybės ir Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės. Rusų valstybė ir jos valdovas Ivanas III šiam karui buvo gerai pasiruošę politiškai ir kariškai 17. Valstybės centralizacija leido sukurti rimtas karines jėgas. Maskva palaikė gerus diplomatinius santykius su kaimyninėmis šalimis. Rusijos sąjungininkas buvo Krymo chanas Mengli-Girėjus, puldinėjęs Lietuvos ir Lenkijos valstybių piet­ rytines teritorijas. Draugiški jos santykiai buvo ir su Tur­ kija, kurios pavojus grėsė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro broliams — Lenkijos karaliui Jonui Albrechtui ir Vengrijos bei Čekijos karaliui Vladislovui — ir trukdė jiems aktyviai padėti Aleksandrui kare su Ivanu III. Už Lenkijos į vakarus esanti Vokietijos (Habsburgų) impe­ rija negalėjo susitaikyti su Vengrijos ir Čekijos sostų ne-

g

ф

g

16 К- В. Базилевич, Внешняя политика. .., стр. 333, 433 и др.; L. Kolankowski, Dzieje..., I, p. 412 ir kt. 17 К. В. Базилевич, Внешняя политика.. ., стр. 432 и др.

58

lėkimu ir buvo sudariusi formalią sąjungą su Ivanu III (1491 m.). Lietuvos valstybė kare su Rusija galėjo tikėtis pagalbos iš beirstančios Didžiosios Ordos ir iš Livonijos ordino. Rimtesnę jėgą sudarė tik Livonijos ordinas, kurio magistras buvo karingasis Valteris fon Pletenbergas. Su juo 1501 m. Lietuvos didysis kunigaikštis sudarė sąjungą prieš Ivaną III 18. Didesnę reikšmę Lietuvai galėjo turėti Lenkijos parammJNežiūrint 1499 m. sudarytos L ietuvosLenkijos sąjungos sutarties ir įsipareigojimo visais atve­ jais viena kitai padėti, Lenkijos ponai, aiškindamiesi, kad jie rengiasi atremti laukiamą turkų pavojų ir turi gintis nuo totorių puldinėjimo, nesuteikė Lietuvai reikiamos ka­ rinės pagalbos. Lenkijos karalius Jonas Albrechtas pasi­ siūlė būti tarpininku konfliktui tarp Aleksandro ir Iva­ no III likviduoti. Lietuvos feodalinė vyriausybė nesugebė­ jo rasti savo valstybėje jėgų atsispirti prieš centralizuotos Rusų valstybės karinę galią. 1500 m. prasidėjusiame kare rusų kariuomenė pasiekė didelių laimėjimų, užėmė daug miestų ir valsčių. 1500 m. liepos 14 d. žymiai didesnė rusų kariuomenė stipriai sumušė Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės kariuomenę ties Vedroša (Dnepro intaku) netoli Dorogobužo miesto. Kautynių metu buvo paimtas į nelaisvę Lietuvos kariuomenės vadas kunigaikštis Kons­ tantinas Ostrogiškis 19. Maskvos kariuomenė tokios perga­ lės prieš lietuvių feodalus dar nebuvo laimėjusi. Lietuva, ieškodama pirmiausia karinės paramos prieš carą Ivaną III, sutiko, kad jos santykiai su Lenkija būtų glaudesni. Karo metu mirė Lenkijos karalius Jonas Al­ brechtas (1501 m.). Tais pat metais Lietuvos didysis ku♦

♦

♦

18 К. В. Базилевич, Внешняя политика.. стр. 266—267, 473; F. Papėe, Aleksander Jagiellonczyk, p. 12— 15, 27—23; F. Koneczny, Walter von Plettenberg landmistrz inflancki wobec Zakonu, Litwy i Moskwy 1500— 1523, Odb. Rozprawy wydz. filoz.-histor. Akademii Umiejętnošci, t. 28, Krakow, 1891, p. 7 (138) ir kt. 19 Хроника Быховца, Москва, 1966, стр. 112—113; М. Stryjkowski, Kronika..., II, p. 311; S. ,Herbst, Bitwa nad Wiedroszp 1500 roku. Wieki šrednie. Prace ofiarowane Tadeuszowi Manteufflowi w 60 rocznicę urodzin, Warszawa, 1962, p. 275 ir kt.; O. Haleckl, D zieje..., II, p. 4; К. В. Базилевич, Внешняя политика..., стр. 455—456.

59

nigaikštis išrinktas Lenkijos karaliumi ir sudarytas naujas susitarimas tarp Lietuvos ir Lenkijos— 1501 m. Melniko sutartis, numačiusi dar artimiau sujungti abi šalis. Ta­ čiau Lietuva lauktąja lenkų feodalų karine parama nusivy­ lė. Jau 1502 m. kovo mėn. ir vėliau Lietuva skundėsi dėl menkos Lenkijos paramos pinigais ir žmonėmis20. Dėl gresiančio Krymo totorių ir turkų pavojaus lenkų duotą 7 karinį dalinį Aleksandras greit turėjo vėl grąžinti Lenki­ jai. Užuot teikusi karinę pagalbą, Lenkijos vyriausybė spaudė, kad Lietuva darytų paliaubas'su Rusų valstybe21. Lietuvos paliaubos su Rusija buvo sudarytos šešeriems metams 1503 m. kovo 28 d.22 Pagal šias paliaubas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo perduoti Rusų valstybei di­ delę ter^oriją palei visą Lietuvos—Rusų valstybės sieną, iš vTso apie dvidešimt miestų, jų tarpe Černigovą, Novgo­ rodą Severską, Gomelį, Starodubą, Brianską, Dorogobužą ir kitus miestus, kuriuose gyveno rusai, baltarusiai ir uk­ rainiečiai. Maskvos valstybės sienos jau siekė Dneprą. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena antrai pripažintų žemių ir laisvai praleisti per savo žemes kitos valstybės pasiunti­ nius ir pirklius. Nauji karai su Rusų valstybe. Smolensko atkritimas (1514 m.). Karas dėl Livonijos (1558—1583 m.) Po 1503 m. paliaubų sutarties, kuri baigė 1500— 1503 m. karą, Lietuvos santykiai su Rusų valstybe nė kiek nepagerėjo. Rusų valstybė toliau siekė plėsti savo ♦ ♦ ❖ 20 Akta Aleksandra, Nr. 54, 78, 96, 113 (p. 165), 215 ir kt. M. Любавский, Литовско-русский сейм, стр. 146; О. Halecki, Dziej e. . 11, p. 20—21; J. Caro, Geschlchte Polens, V, 2, p. 909—913. 21 Akta Aleksandra, Nr. 96, 131, 140 ir kt. 22 Собрание госуд. грам. и дог., т. V, № 39; Сборник, т. 35, № 75; К. В. Базилевич, Внешняя политика, стр. 515; М. Грушевський, IcTopiH..., т. IV, стр. 279—280; F. Papée, Aleksander J a g ..., p. 71— 72; J. Natanson Leski, Dzleje granicy wschodniej Rzeczypospolitei, d. I, Lwow—Warszawa, 1922, p. 91—92; Lietuvos TSR istorija, I, p. 173.

60

teritoriją, o Lietuvos feodalai telkė jėgas, norėdami ap­ ginti jų valdžioje esančias rytų slavų žemes ar atgauti 1uos kraštus, kurių jau buvo netekę. Mirus Aleksandrui (1506 m.), neseniai sėdęs į sostų Maskvos didysis kuni­ gaikštis Vasilius III Ivanovičius savo valstybės tikslus bandė pasiekti taikiu būdu: seseriai Elenai, Aleksandro našlei, rašytame laiške jis kėlė savo kandidatūrą į Lie­ tuvos didžiuosius kunigaikščius23. Tačiau jo planai nebu­ vo jgyvendinti. Kaip ir buvo laukiama, Lietuvos didžiuo­ ju kunigaikščiu 1506 m. vieningai išrenkamas Aleksandro jaunesnysis brolis Žygimantas, vėliau pramintas Senuoju, kuris greit, tais pat metais, buvo išrinktas ir Lenkijos ka­ raliumi. Lietuvą valdant Žygimantui Senajam (1506—1548 m.), kilo naujų karų su Rusų valstybe. Abi pusės dėl vidaus ar užsienio padėties laikė patogiu ginklo kovai tą mo­ mentą, kai Žygimantas per savo pasiuntinius 1507 rn. ko­ vo mėn. paprašė Vasiliaus III laikytis Kazimiero laikais (1449 m.) sudarytos taikos ir grąžinti Lietuvos valstybei neseniai užimtus miestus ir žemes. Į tai Maskvos didy­ sis kunigaikštis Žygimanto pasiuntiniams atsakė, kad jis nevaldo jokių tėvoninių Žygimanto miestų ir žemių, o tik­ tai savo tėvonines žemes, paliktas tėvo ir dievo duotas, ir kad „nuo mūsų protėvių visa Rusų žemė yra mūsų tėvo­ nija“ 24. 1507 m. vėl atsinaujinęs karas tarp Lietuvos ir Rusų valšt'ybės davė pradžią trims karams, kurie su per­ traukomis truko iki.1587„rri. Tuose karuose daugiausia bu­ vo kovojama dėl Smolenskb,— svarbaus strateginio ir p re -^ .f4> kybinio punkto Dne'pro" aukštupyje. Pirmąjį karą (1507 m.) ^ paskatino kilti ir veikė jo tolesnę eigą kunigaikščio My­ kolo Glinskio maištas (1507—1508 m.). Mykolas Glinskis buvo pusiau totorių, pusiau rusų kilmės'kunigaikštis, labai iškilęs Lietuvos Didžiojoje Ku♦

♦

♦

23 Сборник, t . 35, стр. 481—482. 24 Акты Зап. России, т. II, СПб., 1848, № 16, стр. 16. Maskvos valdovas šiuo metu ne kartą pareiškė, kad rusų žemė — jo tėvonija. 7л. К. В. Базилевич, Внешняя политика, стр. 505, 527, 540—541; L. K.olankowski, D zieje..., I, p. 332, 354, 387, 405, 441 ir kt.

61

nigaikštystėje. Jaunystėje studijavo Italijoje, kur iš pravoslavijos perėjo j katalikybę, o po to apie dvylika metų praleido Vokietijoje. Ten mokėsi karo mokslo. Apie 1499 m. grįžo į Lietuvą ir įgijo didelę įtaką Lietuvos di­ džiojo kunigaikščio Aleksandro rūmuose. 1499 m. jis jau buvo paskirtas Utenos vietininku, 1500 m.— rūmų maršal­ kų ir tuo pačiu ponų tarybos nariu, 1501 m.— Merkinės vietininku. Pasidaręs artimiausiu Aleksandro patarėju ir gavęs iš jo nemaža žemių, M. Glinskis labai įsigalėjo ir praktiškai darė ką norėjo. Tai sukėlė kitų Lietuvos didikų, ypač Trakų vaivados ir krašto maršalko J. Zaberezinskio, pavydą ir neapykantą. Zaberezinskis buvo pašalintas iš tų pareigų. 1506 m. M. Glinskio vadovaujama Lietuvos ka­ riuomenė prie Klecko stipriai sumušė giliai įsiveržusius Krymo totorius. Tais pat metais (1506 m.) po Aleksand­ ro mirties jis daug’prisidėjo prie Žygimanto išrinkimo Lie­ tuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tačiau nuo pat Žygimanto Senojo valdymo pradžios M. Glinskio padėtis susilpnėjo. Jo priešai su J. Zaberezinskiu priešakyje, norėdami jį at­ stumti nuo sosto, apkaltino M. Glinskį Žygimantui, kad pirmtako (kunigaikščio Aleksandro) ligos metu ir po jo mirties jis siekęs smurtu užimti Lietuvos sostą. Jam buvo grasinama byla už tariamą Aleksandro nužudymą. Žygi­ mantas delsė tą klausimą nagrinėti, bet, tur būt, ne vi­ siškai pasitikėdamas energingu ir ambicingu kunigaikš­ čiu, nepatvirtino M. Glinskiui rūmų maršalko titulo ir kai kurių kitų pareigų. Nebesitikėdamas atgauti buvusios padėties ir įtakos Lietuvoje, M. Glinskis ėmė organizuoti sukilimą prieš Žygimantą Senąjį. Jis patraukė savo pusėn giminaičius ir draugus, dėdamasis Lietuvos valstybės rusų ir pravoslavų gynėju. Sąmokslininkai 1508 m. pradžioje suruošė žygį į Gardino ir Kauno rajonus ir nužudė savo dvare J. Zaberezinskį. Sutelkę karines jėgas, M. Glinskis ir jo šalininkai siekė pirmiausia įsitvirtinti rusiškose Lietu­ vos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse ir ieškoti pagalbos (Krymo, Maskvos). Jų politiniai planai nėra visai aiškūs. Atrodo, jie norėjo nuversti Žygimantą ir užimti Lietuvos 62

•o,šią ar iš Lietuvos valstybei priklausančių rusiškųjų že­ mių sudaryti atskirą valstybę su sostine Kijevu25. Skubėdamas pasinaudoti M. Glinskio organizuojama kova prieš didįjį kunigaikštį Žygimantą Senąjį ir užsitik­ rinęs, kad totoriai jo nepuls, Maskvos didysis kunigaikštis Vasilius III 1507 m. pavasarį pradėjo karą su Lietuvos valstybe26. Kariuomenė buvo pasiųsta trimis kryptimis: Polocko, Smolensko ir Minsko. Tačiau Lietuvai pavyko sutelkti pakankamai jėgų ir puolimus sulaikyti prie Mstislavlio ir kitur. Ryšium su M. Glinskio atviru kariniu su­ kilimu 1508 m. karo veiksmai rytinėse žemėse žymiai iš­ siplėtė. M. Glinskis kariškai įsitvirtino Turove Polesėje ir užėmė Mozirį. Per pasiuntinius jis susisiekė su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Vasiliumi III, kuris už pagalbą išgavo iš jo priesaiką, kad Glinskis bus Vasiliaus III val­ diniu. M. Glinskiui jis pažadėjo palikti visas žemes, ku­ rias šis užkariaus su M askvoj kariuomenės pagalba. Va­ silius III savo veiksmus aiškino reikalu gelbėti Lietuvos valstybėje skriaudžiamus pravoslavus. M. 'GTinskio ir jo šalininkų karo veiksmai išsiplėtė daugiausia Baltarusijo­ je, kur buvo laukiama atvykstant rusų kariuomenės, ta­ čiau Slucko ir Minsko (pastarojo apgulime dalyvavo ir rusų dalinių) jiems nepavyko paimti. Nieko lemiamo su­ kilėlių daliniai nepasiekė savo prasiveržimais link Kijevo, Naugarduko, Vilniaus. Rusų žemės neprisidėjo prie M. Glinskio maišto, ir jo daliniai traukėsi link Oršos, kur buvo Maskvos armijos dalinių centrai. Lietuvos kariuo­ menė, vadovaujama etmono kunigaikščio Konstantino ♦ ♦ ♦ 26 Apie Glinskio maištą plačiau žr.: A. E. Пресняков, Лекции русской истории, т. II, стр. 173—176; M. Любавский, Литовскорусский сейм, стр. 181— 184; М. Грушевський, Історія..., т. IV, 2НІ и др.; L. Finkel, Elekcya Zygnitmla I, Krakow, 1910, p. 86, 178, il.’M ir kt.; L. Finkel, Michal Glinskį, „Ateneum Wilenskie“, t. Ill, 9, Wilno, 1925, p. 71 ir kt.; 0. Halecki, Dzieje..., II, p. 40 ir kt. U tarybinių autorių apie Glinskį rašė И. Б. Греков, Очерки..,, сір. 237 и др. 2Л С. М. Соловьев, История России с древнейших времен, кн. III, Москиа, 1960, стр. 223 и др.; St. Herbst, Wojna moskiewska 1507—8, K»lygu ku czci О. Haleckiego, Warszawa, 1935, p. 4 ir kt.; L. Kolanbuwnki, Polska Jagiellonow, Lwow, 1936, p. 187— 190. ik i

63

Ostrogiškio (kuris, prie Vedrošos mūšio paimtas j rusų nelaisvę, prieš kiek laiko buvo pabėgęs), ties Orša su­ mušė priešą ir privertė jį trauktis. Karas baigėsi 1508 m. spalio mėn. 8 d. amžinos taikos sudarymu, išlaikant abiem pusėms maždaug prieš šį karą turėtą teritorinę padėtį27. Tačiau tuo Lietuva patvirtino 1503 rn. paliaubas, pagal kurias ji neteko daug teritorijų. Šia taika abi šalys pasi­ žadėjo būti vieningos prieš priešus, o M. Glinskiui ir jo šalininkams buvo leista laisvai išvykti iš Lietuvos į Mask­ vą. Po ankstesnių pralaimėjimų (1500—1503 m.) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienai pasistūmėjus labiau į vakarus, palengvėjo jos gynyba. ^ 1512 m. prasidėjo antras karas tarp Lietuvos ir Mask­ vos, kuris užsitęsė 10 metų (iki 1522 m.). Tai buvo toles­ nis rusų žemių vienijimas, motyvuojamas našlės Elenos ir kitų pravoslavų persekiojimu Lietuvos valstybėje. Jį parengti padėjo ir M. Glinskis sų artimiausiais savo šalininkais (kunigaikščiais Dručkiais, Odincevičiais ir ki­ tais) , kurie, netekę žemių Lietuvoje, apsigyveno Maskvo­ je. Sį karą sudarė trys pagrindiniai žygiai (1512—1513, 1513 ir 1514 m.). Rusų armijos jėgos puolė Polocką, Vi­ tebską ir kitus miestus, bet daugiausia buvo nukreiptos į Smolenską. Šio karo metu Maskva suartėjo su Habsburgų imperija. Joms suartėti nemažai padėjo ir M. Glins­ kis, turėjęs iš anksčiau ryšių su Vokietijos imperatoriaus dvaru. Habsburgai kivirčijosi su Jogailaičiais dėl Veng­ rijos ir Čekijos. Vokietijos imperatorius Maksimilijonas I jau anksčiau (1491 m.), norėdamas paveikti Lenkiją, bu­ vo sudaręs sąjungą su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Ivanu III. Maskva tuomet pažadėjo padėti Habsburgams gauti Vengrijos karaliaus vainiką, priklausantį Vladislo­ vui Jogailaičiui, o Maksimilijonas sutiko paremti Ivano III siekimą užimti Kijevą ir kitas rusų žemes. Sutartis iš naujo buvo sudaryta 1514 m. tarp Vasiliaus III ir Mak­ similijono I 28. Dabar ji buvo nukreipta prieš Žygimantą ♦ ♦ ♦ 27 Сборник, t. 35, № 84; Акты Зап. России, II, № 438. 28 Собрание госуд. грамот, и дог., т. V, № 66; Очерки истории СССР. Период феодализма. Конец XV в.—начало XVII в., Москва, 1955, стр. 159; История дипломатии, т. I, Москва, 1959, стр. 263.

64

Senąjį, t. y. Lenkiją ir Lietuvą. Habsburgų tikslas buvo ginti Vokietijos imperijos globotinį Kryžiuočių ordiną (ku­ rio didysis magistras Albrechtas, imperatoriui pritariant, atsisakė duoti Lenkijai vasalo priesaiką) ir atimti iš Len­ kijos prieš 1466 m. Torunės taiką priklausiusias Ordinui žemes, o Rusija vėl siekė Kijevo ir kitų rusų miestų. Im­ peratorius iš Vokietijos į Maskvą pasiuntė karo specialis­ tų inžinierių ir artileristų. Tų pat 1514 m. vasarą (liepos mėn.) rusų kariuome­ nė trečią kartą apgulė Smolenską. Sį kartą Smolenskas krito29. Smolensko dešimties dienų apgulos metu Mask­ vos pusėje aktyviai veikė Mykolas Glinskis, kuriam kai kurie šaltiniai priskiria nuopelną, kad dalis smolenskiečių sutiko pasiduoti Vasiliui III. Tačiau smolenskiečiai grei­ čiausia pasidavė dėl rusų armijos jėgų persvaros, nes neatvyko laukiami nauji pastiprinimai. Atrodo, kad M. Glinskis tikėjosi, jog jam Vasilius III atiduos valdyti Smolenską kaip atgautą iš Lietuvos valstybės atskirą ku­ nigaikštystę, pripažįstančią Maskvos valdžią. Bet jo viltys neišsipildė. Nusivylęs Maskvos valdovu, M. Glinskis ry­ žosi vėl susitaikyti su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu ir, jo armijai artėjant prie Oršos, bėgo naktį į Lietuvos pusę, bet buvo suimtas ir grąžintas į Smolens­ ką, o iš ten pervežtas į Maskvą ir įkalintas. Nuo mirties bausmės jis išsigelbėjo, pereidamas į pravoslaviją. Prie Oršos kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio va­ dovaujama Lietuvos kariuomenė 1514 m. rugsėjo 8 d. stip­ riai sumušė didesnę rusų arm iją30. Turėdamas 30 000 ka­ rių (kurių eilėse taip pat buvo šiek tiek lenkų karių ♦

♦

♦

29 C. M. Соловьев, История России. . III, стр. 243—245; J. Natanson Leski, Dzieje granicy wschodniej Rzeczypospolitej, d. I, l.wčw, 1922, p. 108—109. 30 M. Stryjkomski, Kronika..., II, p. 378—385; Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, p. 60; C. M. Соловьев, История России..., II I, стр. 246—247; L. Kolankowski, Polska .Iagiellonow, p. 203—205. Už Oršos pergalę buvo sukurta ukrainieliška odė K- Ostrogiškiui. Tai rodytų Lietuvos valstybinio patriotizmo Išaugimą nelietuviškoje bajorijoje (Ai. Грушевський, Історія украінськой літератури, т. V. Киів, 1926, стр. 180—181). Ii H. Dundulis

65

algininkų ir savanorių), Ostrogiškis sumušė 80 000 priešo kariuomenę. Lietuvos kariuomenė per vieną naktį slapta pastatė iš tuščių statinių du pontoninius tiltus, nuslėpė nuo priešo artileriją ir suderintais įvairių kariuomenės rū­ šių veiksmais pasiekė pergalę. Laimėjimas buvo didelis. Jis plačiai nuaidėjo Europoje. Buvo išleisti pergalei skir­ ti panegiriniai eilėraščių rinkiniai. Daug priešo karių kri­ to ar buvo paimti į nelaisvę. Specialūs pasiuntiniai nuvežė rusų belaisvių transportus į Budą, Veneciją ir kitas val­ dovų sostines parodyti, jog tuo metu, kai Europai grėsė baisus turkų pavojus, iškilo nauja didelė jėga — Mask­ va,— einanti prieš krikščioniškuosius kraštus. Tačiau per­ galingas Oršos mūšis nepasiteisino strateginiu atžvilgiu, nes jis nebuvo kaip reikiant išnaudotas. Buvo atsiimtas Mstislavlis ir kai kurie kiti miestai, bet Lietuvos kariuo­ menei nepavyko atgauti stiprios Smolensko pilies. Smo­ lenskas nepasidavė, o kilęs jame palankus Lietuvai są­ mokslas buvo laiku žiauriai nuslopintas. Smolensko — svarbaus karinio ir ekonominio centro — praradimas buvo svarbus Įvykis Lietuvos santykiuose su Rusų valstybe. Smolenskas buvo tarsi vartai Lietuvai į Rusų valstybės gilumą, o Maskvai — į Lietuvos valstybę. Todėl dabar Lie­ tuva pajuto vis didėjančią Maskvos jėgą. Jos pastovūs kariniai junginiai stengėsi užimti atskiras pasienines pi­ lis ir jose įsitvirtinti, taip pat statė naujas tvirtoves pri­ jungtose žemėse, iš kurių įsiverždavo giliai į Lietuvos valstybę, pasiekdami jos centrinę teritoriją. Tuo tarpu Lie­ tuvos kariuomenė būdavo sudaroma, reikalui esant, mo­ bilizuojant bajorus. Tai paprastai vykdavo lėtai. Tokia kariuomenė karo lauke dar galėjo atlikti savo uždavinį, bet ji netiko išlaikyti užimtoms tvirtovėms ir išnaudoti pergalėms, nes norėjo greit grįžti namo. Karinė praktika vertė ieškoti lėšų ir vis daugiau telkti pastovių ir paruoštą dalinių. Tokie pastovūs daliniai būdavo sudaromi iš ka­ rių samdinių — algininkų ai. ♦ ♦ ♦ 31 S. Solovjovas įžiūri, kad Lietuvos kariuomenės vadai geriau buvo įvaldę karinį meną, nes beveik visuose dideliuose susirėmimuose atvirame lauke Maskvos kariuomenė XVI a. patindavusi pralaimėjimą (C. M. Соловьев, История России..., III, стр. 651).

66

Vienos sutartimi 1515 m. Lietuvos didžiajam kuni­ gaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam pavyko atitraukti imperatorių Maksimilijoną I nuo sąjungos su Maskva. Atsisakydamas savo dinastinių teisių j Vengri­ ją ir Čekiją, jis išgavo iš imperatoriaus įsipareigojimą ne­ bepadėti Maskvai ir . tarpininkauti, kad, .su ja būtų sudaryta_ taika. Ordino didįjį magistrą Albrechtą Jmperatorius turėjo paraginti įvykdyti 1466 m. Toninės taikos sąlygas, kurio'S_nustatė jo santykius su Lenkija32. Imperatorius Maksimilijonas I, kaip ir jo įpėdinis (nuo 1519 m.) Ka­ rolis V, ne kartą siuntė pasiuntinius į Maskvą (1517 ir 1526—1527 m. per Lietuvą vyko S. Herberšteinas, palikęs žinių apie Lietuvą ir kitus kraštus) ir kartu su popiežiumi darė žygių, kad Vasilius III sudarytų taiką su Lietuva dėl krikščioniškojo solidarumo kovai prieš turkus. Bet tai ne­ davė" rezultatų. Vasilius III per Herberšteiną reikalavo Kijevo, Polocko, Vitebsko ir kitų miestų, kuriuos Lietuva valdanti neteisėtai, o Lietuvos atstovai reikalavo grąžinti iš jos atimtas rusų žemes33. Popiežius Leonas X 1519 m. savo laiške Vasiliui III, norėdamas jį paskatinti veikti prieš turkus, rašė, kad jam „neverta kovoti su Lietuva ginklu: laikas ją naikina, nes Žygimantas neturi įpėdinio, po jo mirties Lietuva niekaip nenorės turėti savo valdovo lenko, o lenkai nenorės lietuvio, ir nuo tada abi valstybės susmuks“ 34. Tačiau Maskva nepaklausė popiežiaus pata­ rimo nekovoti dėl rusų žemių ir atmetė siūlymą ruošti kryžiaus žygį prieš turkus. Imperatoriui atsimetus nuo sąjungos su Maskva, Kryžiuočių ordinas ryžtasi susitarti su ja prieš Lenkiją, su kuria Ordino santykiai buvo labai ♦ ♦ ♦ 32 M. Stryjkowski, Kronika..., II, p. 385—386, C. M. Соловьев, История России..., III, стр. 252—255 и др.; О. Halecki, Dzieje..., II, p. 66. 33 С. Герберштейн, Записки о Московитских делах, СПб., 1908, стр. 164, 221 и др. м «Литву не надобе оружием воевати: время ее воюют.. .»— Сборник, т. 53, стр. 85—87; С. М. Соловьев, История России. .., III, стр. 276; E. Joachim, Die Politik dės letzten Hochmeisters in Preussen Albrecht von Brandenburg, t. II, Leipzig, 1892, Nr. 45. (Po metų (1520 m.) Žygimantui Senajam gimė sūnus — įpėdinis Žygimantas Augustas.)

67

įtempti ir grėsė karas. Maskva neatsisakė sąjungos ir su Ordinu. Ordino didysis magistras Albrechtas susisiekė su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Vasiliumi III per jo pa­ siuntinius, vykstančius per Prūsiją pas imperatorių Mak­ similijoną I. Dėl sąjungos tarp Ordino ir Maskvos buvo susitarta 1515 m., bet sutartis buvo galutinai sudaryta 1517 m. kovo 10 d. Ta sutartimi Maskvos valdovas paža­ dėjo bendrai su Ordinu veikti prieš Žygimantą ir kryžiuo­ čius, pradėjusius karą su Lenkija, paremti pinigais ka­ riams sam dyti35. Iš tikrųjų Ordinas gavo tam tikrą pini­ gų sumą, bet tas Maskvos suartėjimas su Ordinu didesnės naudos nedavė nė vienai pusei. Visi vėlesnieji antrojo karo veiksmai nedavė laukiamų rezultatų. Rusų armijos žygiavo Vitebsko, Polocko kryp­ timi, o Lietuvos feodalai suruošė žygį prieš Pskovą (1517 m.), 1519 m. vasarą rusų daliniai iš Smolensko įsi­ veržė giliai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, pasiekė Molodečną, Ašmeną, Krėvą, bet pasitraukė atgal, kadangi apie Vilnių telkėsi Lietuvos kariuomenė. Dėl pablogėjusių santykių su totoriais Maskva linko taikytis ir pasiūlė de­ rybas. Lietuva noriai sutiko. Pasitarimai dėl taikos, pra­ sidėję 1520 m. pradžioje, užsitęsė ilgai. Sudaryti „amžiną taiką“ pagrindine kliūtimi buvo Smolenskas. Lietuva jo­ kiu būdu nesutiko nei dabar, nei vėliau formaliai atsisa­ kyti Smolensko ir pripažinti Vasiliui III Smolensko kuni­ gaikščio titulo. Todėl tenkinosi paliaubomis, nes Smo­ lensko greitai atgauti jau nesitikėjo. 1522 m. rugsėjo 14 d., remiantis esama faktine padėtimi, penkeriems metams buvo sudarytos paliaubos be belaisvių pasikeitimo36. ♦ ♦ ♦ 35 Собрание госуд. грам. и дог., V, № 75; К. Napiersky, RussischLivländische Urkunden, СПб., 1866, Nr.. 349 ir kt.; E. Joachim, Die Politik des letzten Hochmeisters..., I, Nr. 130; В. H. Балязин, Политика Ивана III в Юго-Восточной Прибалтике, «Вестник Моек, ун-та», сер. 9, История, № 6 (1964), стр. 82 и др.; В. Н. Балязин, Россия и Тевтонский орден, «Вопросы истории», 1963, № 6, стр. 68; С. М. Соловьев, История России. .., III, стр. 251—252, 260—261; К ■ Forstreuter, Preussen und Russland von den Anfängen des Deutschen Ordens bis zu Peter dem Grossen, Göttingen, 1955, p. 83—84. 36 Акты Зап. России, II, № 120.

68

Smolenskas liko prie Maskvos. Per tuos penkerius metus buvo "numatyta tartis dėl amžinos taikos sudarymo. 1526 m. paliaubos buvo pratęstos iki .1532 m., o po to dar vieneriems metams. Tuo metu Lietuvos feodalai atidžiai sekė Maskvos diplomatinius santykius su Vakarais. Prasi­ dėjus reformacijai Vokietijoje, pasklido netikra žinia, kad Maskvos valdovas pasiruošęs priimti bažnytinę uniją, o popiežius sutikęs pripažinti jam karaliaus titulą. Pa­ sklidus gandams, kad ir Lenkijos vadovai tam pritarią, Lietuvos ponų taryba reagavo į tai labai nepalankiai ir pa­ vedė savo pasiuntiniams pareikšti Žygimantui Senajam, kad jie jokiu būdu nepraleis į Maskvą karaliaus vainiko, kurį vežąs popiežiaus atstovas. Ta proga ponų taryba reikalavo, kad Lietuva būtų paskelbta karalyste37. Trečiasis, karas tarp Lietuvos, ir Maskvos (1534— 1537 iii.), prieSmgai negu' 3u pirmieji, prasidėjo. Lietuvos pupjimu. Kai 1533 m. mirė Vasilius III, Maskvos didžiuo­ ju kunigaikščiu tapo Ivanas IV, pramintas Rūsčiuoju (1533—1588 m.). Kadangi jam tebuvo treji metai, tai bu­ vo sudaryta laikina vyriausybė, kuriai vadovavo jo mo­ tina Elena. Maskvos valstybėje prasidėjo vidaus neramu­ mai ir ""sąmokslai, kuriais Lietuva norėjo pasinaudoti. Paskutinį kartą į politinę areną išėjo M. Glinskis. Miru­ siojo Vasiliaus III žmona regentė Elena buvo M. Glins­ kio giminaitė (brolio duktė). Todėl po jos vestuvių (1526 m.) jis buvo paleistas iš kalėjimo ir turėjo didelę įtaką Vasiliaus III valdymo pabaigoje ir Elenos regentysiės pradžioje. 1534 m. _M. Glinskis organizavo-sąmokslą prieš savo konkurentus, kitus kunigaikščius, bet, sąmokslui nepavykus, buvo suimtas ir greit'mirė kalėjime (1534 m,). Be to, Lietuvos feodalai tikėjosi Krymo chano karinių veiksmų prieš. Maskvą. Kai Maskva pranešė Žygimantui apie Vasiliaus III mirtį ir pareiškė norą gyventi taikoje su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, Žygimantas atsakė, kad iš tikrųjų nori gyventi taikiai, kaip gyveno Lietuvos didy­ sis kunigaikštis Kazimieras su Vąsilium II ir Ivanu III, I. y. 1449 m. sutartimi nustatytomis sieriomisrkurios dabar ♦ ♦ ♦ 37 Акты Зап. России, II, № 144. 69

buvo labai pakitusios Maskvos naudai. Tuo būdu jis iškėlė savo reikalavimus atstatyti buvusias sienas, ir, Maskvai į nesutikus, 1534 m. (vasario—kovo mėn.) Vilniaus seime I buvo nutarta ruošti karo žygį prieš Maskvą 38. Lietuvos kariuomenė turėjo susirinkti prie Minsko. Ka­ ro žygyje Lietuva rėmėsi ne tiktai savo pašauktais bajo­ rais, bet ir samdiniais. Buvo sutelkta apie 25 tūkst. karių, kuriems vadovavo etmonas Jurgis Radvila (kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis mirė 1530 m.). Iš pradžių karas lietuvų feodalams sekėsi. Karo veiksmai persikėlė į Rusų valstybės teritoriją. Rusų daliniai buvo sumušti prie Starodubo, nuteriota plati teritorija, bet jokių patvarių pergalių nebuvo iškovota. Smolensko Lietuva neatsiėmė. Žiemą (1534—1535 m.) trys rusų armijos iš Pskovo, Smo­ lensko ir Starodubo įsiveržė į Lietuvos valstybę ir, susijun­ gusios prie Molodečno, nusiaubė centrinę jos dalį iki Breslaujos, Vilniaus ir Naugarduko39. Sutelkę daugiau lėšų ir karių, Lietuvos feodalai 1535 m. vėl atnaujino karo veiksmus. Lenkija taip pat suteikė nedidelę karinę paramą, už atlyginimą kare dalyvavo jos etmonas Janas Tarnovskis. Labiau sekėsi Lietuvos armijai, žygiuojančiai Novgorodo Seversko kryptimi. Buvo užimtas Uždneprės Gomelis ir Starodubas, nužygiuota iki Briansko, bet kadangi trūko lė­ šų algininkams išlaikyti, o bajorai norėjo grįžti namo žie­ mai, Lietuvos kariuomenė pasiliko savo rankose tiktai Go­ melį. Vėliau vyko tiktai pasienio susirėmimai ir pradėta tartis dėl taikos. Maskva linko taikytis, nes tuo metu pa­ tyrė smūgių iš totorių. Tad 1537 m. kovo 25 d. su Maskva buvo padarytos paliaubos penkeriems metams 40. Siena su Rusų valstybe mažai tepasikeitė. Sį tą pakraščiuose .už­ leisdama Rusijai, Lietuva atgavo Gomelį. Sunkių ir daug ♦ ♦ ♦ 38 M. Любавский, Литовско-русский сейм, стр. 264 и др.; L. Kolankomski, Zygmunt A ugusi..., p. 104 ir kt. 39 L. Kolankomski, Zygmunt August. . p. 130 ir kt.; W. Pociecha, Krolowa Bona, t. III, p. 125 ir kt. 40 C. M. Соловьев, История России.. III, стр. 404 и др.; J. Natanson Leski, Dzieje granicy.. I, p. 133:— 136; L. Kolankomski, Polska JagielIonow, p. 229—232; L. Kolankomski, Zygmunt A ugust..., p. 153 ir kt.

70

kainavusių karų rezultatas buvo menkas. Labai norėtas at­ siimti Smolenskas liko Rusų valstybei, kaip ir visa Uždneprė. S'io~karO"I^fu"Lietuvos feodalinė vyrTau’sybė įsiti­ kino, kad atsiimti prarastas rytines žemes bus sunku, nors tokių didžiulių teritorijų, kaip XV a. pabaigoje—XVI a. pradžioje, per šiuos karus ir nebuvo prarasta. Buvo aišku, kad L ietuvoj valstybė pulti_nepajėgs. Jai beliko laikytis gynybos taktikos ir ieškoti didesnės ir pastovios- lenkų šlėktų karinės- paramos. Iš esmės grynosios rusų žemės jau buvo įjungtos į Rusų valstybę, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje liko baltarusių ir ukrainiečių žemės. Pradėjus Lietuvą valdyti Žygimanto Senojo sūnui Žy­ gimantui Augustui (nuo 1544 kaip tėvo vietininkui Lietu­ voje, o nuo 1548 m. kaip pilnateisiam Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui), santykiai su Rusų vals­ tybe grindžiami 1537 m. sudarytomis paliaubomis, kurios vis pratęsiamos (1542, 1549, 1554, 1556 m.). Santykiai ta­ po painesni ir derėtis dėl taikos pasidarė sunkiau, kai Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas IV Rūstusis 1547 m. vainikavosi „visos Rusios caru“. Lietuvos vyriausybė šito caro (ciesoriaus, imperatoriaus) titulo nenorėjo pripažinti, nes jis oficialiai išreiškė pretenzijas ir į Lietuvos valdomas rusų žemes, ir tebetitulavo jį (iki 1569 m.) Maskvos di­ džiuoju kunigaikščiu, nors turėjo toleruoti caro titulo var­ tojimą Ivano IV rašytuose raštuose. O gandai, kad tas Ru­ sų valstybės valdovo naujas titulas gali būti Vokietijos im­ peratoriaus ar Romos popiežiaus pripažintas, sukeldavo griežtą Lietuvos valstybės protestą41. Tarp kitko, nuo 1531 m. Vasilius III, kreipdamasis į Lietuvos didįjį kuni­ gaikštį Žygimantą ir išvardydamas jo titulus, nebevadina jo rusų kunigaikščiu 42. Taikos sutarties sudaryti nebuvo įmanoma, nes Lietu­ va jos nenorėjo, neatgavusi Smolensko, o Maskva — neno­ rėjo ir turėdama Smolenską. Žygimantui Augustui valdant vedamų pirmųjų taikos derybų metu 1549 щ. „Lietuvon at♦ ♦ ♦ 41 Historia poiityczna Polski, d. II, Krakow, 1923, p. 78—79; / Kolankowski, Polska Jagiellonow, p. 296—297. ,|2 Сборник, т. 35, стр. 842, 845.

71

b

stovai Maskvoje tvirtino: ,,be Smolensko nesitaikysime“, o Ivanas IV per savo bajorus pareiškė, kad jam kaip am­ žina tėvonija priklauso „Kijevas, Volynės žemė, Polockas, Vitebskas ir daug kitų rusų miestų“ 43. Tačiau vis atnau­ jinamos paliaubos užtikrino iki f562 m. palyginti ramų pa­ sienio gyvenimą. ^N eišspręsti Lietuvos santykiai su Rusų valstybe susi­ komplikavo XVI a. antrojoje pusėje, kai, Rusų valstybei siekiant priėjimo prie Baltijos juros, kilo Livonijos karas (1558—1583 m.) 44. Livonijos klausimą ir karą dėl jos, j kurį įsikišo Lietuvos valstybė, nagrinėsime atskirame sky­ riuje, skirtame Lietuvos santykiams su Livonija, o čia tepaliesime senąją Lietuvos feodalų ir Maskvos kovą ryti­ niame pasienyje — rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemėse. Iškilus naujam karo židiniui į šiaurę nuo Lietuvos, kai | l 558 m. Rusų kariuomenė pradėjo karo veiksmus Livoni­ joje ir ten ėmė vieną pilį po kitos, į Livoniją buvo pasiųsti lietuvių kariuomenės daliniai, kurie 1560 m. pirmą kartą susirėmė su rusų kariuomene. Tačiau tarp Lietuvos ir Ru­ sijos oficialaus karo vis dar nebuvo. Ivano IV pasiūlymas likviduoti nesutarimus jo vestuvėmis su nepaliekančio įpė­ dinio Žygimanto Augusto seserimi nebuvo priimtas. 1561 m. Livonijos ordinas pasidavė Lietuvai. Greitai, 1562 m., pa­ sibaigė anksčiau su Maskva sudarytos paliaubos. Rusų ka­ riuomenė 1562 m. puolė Vitebską ir Polocką. Pagrindinis smūgis buvo nukreiptas prieš Polocką, turint tikslą per­ kirsti Dauguvos upę ir užimti artimiausią kelią į Vilnių. Bijodama smūgio iš Smolensko, Lietuvos vyriausybė Polockui ginti nesuteikė pakankamai kariuomenės. Po dviejų savaičių apsupties 1563 m. vasario 15 d.' vaivados Sta­ nislovo Davainos vadovaujama įgula turėjo pasiduoti di­ delei priešo jė g ai45. Tai buvo Lietuvos valstybei didelis ♦

♦

♦

43 C. M. Соловьев, История России..., III, стр. 510. 44 В. Д. Доролюк, Ливонская война, Москва, 1954, стр. 18 и др. 45 С. М . Соловьев, История России..., II I, стр. 575—576; М. Любавский, Литовско-русский сейм, стр. 638—639; /. NatansonLeski, Dzieje granicy..., I, p. 163— 164; Historia polityczna Polski, II, p. 81—82; O. Halecki, Dzieje. .., II, p. 161 — 162.

72

pralaimėjimas, panašus j Smolensko praradimą. Polockas, žymus strateginis ir prekybinis centras Dauguvos krante, buvo priedanga Lietuvai. Nuo Mindaugo valdymo laikų jis dar niekieno nebuvo užimtas. O dabar rusų armija pri­ artėjo prie Lietuvos žemių. Tačiau toliau eiti jai nebe­ sisekė. Lietuvos kariuomenė, vadovaujama etmono Mikalojaus Radvilos Rudojo, 1564 m. sausio 26 d. smarkiai sumušė rusų kariuomenę ties Ūlos upe, netoli Polocko. Kiek vėliau, tų pat metų vasarą (liepos 2 d.), kita rusų armija patyrė pralaimėjimą prie Oršos. Tačiau Lietuvos feodalai nepajė­ gė šiuo metu atsiimti Polocko. Pasikartojo tas pat, kas įvyko po Smolensko praradimo (1514 m.): nors ir buvo ap­ siginta nuo galimų labai rimtų tolimesnių karinių padari­ nių po tokios svarbios Polocko tvirtovės praradimo, bet, kaip tada neatgavo Smolensko, taip dabar neatsiėmė Po­ locko. Kariniai susirėmimai vyko pakaitom su pasitarimais ir trumpomis paliaubomis. Žymesnis karinis užmojis iš Lie­ tuvos pusės buvo 1567—1568 m. suorganizuotas žygis (va­ dinamoji Radoškovičių kampanija), kuris nebuvo užbaigtas iki galo. Jis buvo nukreiptas pirmiausia prieš rusų naujai pastatytą Ūlos tvirtovę, kuri galop buvo paimta (1568 m. rugpiūčio mėn.) 46. Iš seno įtempti santykiai ir karai suJRusų valstybe ska­ tino Lietuvos feodalus ieškoti tvirtesnėsj^nkp* feodalų ka­ rinės pagalbos, sudaryti su Lenkija artimesnę' sąjungą. Šiuo metu, T569 m., ^^ai'b^Ta'TIuBTi^JųnOa. Lenkų feo-< dalai atplėšė nuo Lietuvos Didžiosios*Kunigaikštystės 117 prisijungė ukrainiečių žemes (Volynę, Kijevą ir kt.). TikSį Baltarusija liko' Lietuvos valstybės dalim i47. Nuo tada> Lenkija įgijo bendrą sieną su Rusų valstybe, pati tiesio­ giai įsitraukė į seną konfliktą ir vedė su Lietuva bendrą užsienio politiką. Rusų armijai neberodant iniciatyvos, ka­ ras aprimo. Po Liublino unijos į Maskvą pasiųsta pasiun♦

♦

♦

46 P. Pimarski, Niedoszla wypra\va t. zw. radoszkowicka Zygmunla Augusta na Moskwie, „Ateneum Wilenskie“, IV—V, Wilno, 1923 (plg. ten pat, t. VII, sąs. 3—4, 1931). 47 Apie Liublino uniją ir. toliau atskirą darbo skyrių.

7.3

tinybė buvo sudaryta per pusę iš lietuvių ir lenkų atstovų. 1570 m. trejiems metams sudarius paliaubas, Livonijos ka­ ras buvo nutrauktas. Baltarusijoje ir Livonijoje išliko tuo metu buvusi padėtis. Tai buvo paskutinis Žygimanto Au­ gusto, paskutiniojo Gediminaičio-Jogailaičio, žygis, tvar­ kant santykius su Rusų valstybe prieš savo mirtį (1572 m.). Po Žygimanto Augusto mirties visijtaimyniniai valdo­ vai siekė įžengti į Lietuvos ir Lenkijos, arba Žečpospolitos, sostų ar bent jau stengėsi, kad jį užimtų jiems tinkamas įpėdinis. Tuo rūpinosi ir Rusijos caras Ivanas IV. Jis, ne­ norėdamas įsipykti, nebekariavo su Lietuva ir darė žygių, kad abiejų jungtinių valstybių ar bent Lietuvos sostas ati­ tektų jam pačiam ar jo vyresniajam sūnui. Tarp Lietuvos bajorų buvo linkusių rinkti carą Ivaną IV savo valdovu, kad tuo ateityje būtų išvengta sunkaus karo. Tai atspin­ dėjo Lietuvai naudingą siekimą palaikyti gerus santykius su Rusų valstybe. Tačiau vadovaujantieji Lietuvos feodalai rimtai negalvojo apie Ivano IV išrinkimą, laikydami jį žiaurumu išgarsėjusiu „tironu“ (Lietuvos valstybėje buvo atbėgusių jo persekiojamų rusų kunigaikščių ir didikų) 48. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas (1573 m.) prancūzų karaliaus brolis Henrikas Xalua. Bet jis tevaldė tik kelis mėnesius, nes netrukus iš‘“vykn’užimti Prancūzijos karaliaus sosto. Žečpospolitos ka­ raliumi buvo išrinktas Transilvanijos kunigaikštis Steponas Batoras (1576 m.), žadėjęs, tarp "kitko, atkariauti Lietuvos feodalų valdytas rusų žemes. Ivanas IV buvo įžeistas silpno ir karingai nusistačiusio kunigaikščio išrinkimo. Steponui Batorui per pasiuntinius pradėjus su juo taikos derybas, Rusijos caras naujai išrinkto valdovo atžvilgiu laikėsi iš­ didžiai. Paliaubų laikui pasibaigus (1576 m.), karas tuoj neprasidėjo, bet abi pusės jo tikėjosi. Tęsdamos senąją lietuvių ir lenkų feodalų politiką, Lie­ tuva ir Lenkija atsidėjusios ruošėsi karui. Kariuomenė bu♦ ♦ ♦ 48 Lietuvos TSR istorija, t. I, p. 220; Historia polityczna Polski, II, p. 129— 130; S. Gruszecki, Idea unii polsko-rosyjskiej na przelomie XVI i XVII wieku, Odrodzenie i reformacja w Polsce, t. XV, Warszawa, 1970, p. 89 ir kt.

74

vo sustiprinta algininkų pulkais, buvo patobulinta artileri­ ja ir išplėsta Vilniaus patrankų liejykla. Kaune slaptai iš laivų buvo pastatyti pontoniniai tiltai ir jaučiais nuvežti prie Dauguvos. 1579 m. prasidėjo karo žygis, kuriame da­ lyvavo pats Steponas Batoras. Jis baigėsi po trijų savaičių apgulties Polocko paėmimu (rugpiūčio 30 d.). Tačiau ka­ ras tuo nepasibaigė. 1580 m. buvo paimta svarbi tvirtovė Velikije Lūki ir daug kitų aplinkinių miestų. 1581 m. buvo suruoštas žygis į Pskovą. Miestas buvo apgultas. Tačiau gerai sustiprinta tvirtovė atrėmė visas atakas ir nepasi­ davė. Po ilgų derybų 1582 m. sausio 15 d. buvo pasirašy­ tos dešimties metų karo paliaubos 49. Rusų valstybė atsi­ sakė nuo Livonijos ir Polocko, o Lietuva—Lenkija jai g rą­ žino Velikije Lūki ir kitus užimtus miestus. XVI a. vykę dažni karai ir žymūs teritoriniai pakitimai neišsprendė painių Lietuvos ir Rusijos valstybinių santy­ kių. Jie nebuvo radikaliai pagerinti. Vėliau, XVII a., tai vedė j naujus didelius konfliktus ir sąmyšius, kuriuose ak­ tyviai dalyvavo Švedija. ♦

♦

♦

49 Lietuvos TSR istorija, t. I, p. 224—225; Historia Polski, t. 1, d. 2, p. 500—501; В. Д. Королюк, Ливонская война, стр. 106— 107.

KOVOS SU KRYMO TOTORIAIS X V A. PABAIGOJE X V I AMŽIUJE

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės išsiplėtimas iki Juodosios jūros. Santykiai su Krymo chanatu Lietuvos valstybė pietryčiuose ribojosi su mongolais, arba totoriais. Kaip kryžiuočiai is vakarų, taip totoriai iš rytų čia buvo ateiviai užkariautojai. XIII a. viduryje užkariautose Rytų Europos ir gretimo­ se Azijos žemėse susidarė atskira mongolų, daugiausia ži­ nomų totorių vardu, valstybė — Aukso Orda. Ji savo teri­ torija buvo viena didžiausių mongolų sukurtų valstybių. Aukso Ordos valdos tęsėsi nuo Dunojaus žemupio vaka­ ruose iki Irtišo rytuose (Azijoje), jos valdų centras su sos­ tine Sarajumi („rūmais“) buvo Volgos žemupyje. Ji iš pradžių buvo kiek pavaldi visų mongolų didžiajam chanui, gyvenusiam Karakorume (dab. Mongolijos Liaudies Res­ publika), bet greitai tapo visai savarankiška. Aukso Ordos valstybė nebuvo vieninga nei etniniu, nei visuomeninio iš­ sivystymo atžvilgiu. Užkariautojų pagrindinę masę, be mongolų, sudarė tiurkiškos kilmės klajokliai. Mongolai su­ siliejo su tiurkais, ir tiurkų kalba XIV a. čia tapo oficialia kalba. Nuo to meto jiems vadinti tinka daugiau totorių vardas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai su toto­ riais iki šiol dar nėra išsamiai ištyrinėti. Trūkstant Šaltinių, dar kai kas nėra išaiškinta, pavyzdžiui, pirmieji Lietuvos susidūrimai su mongolų-totorių antplūdžiu ir po to susi­ klostę santykiai. Tą klausimą pastaruoju metu specialiai tyrinėjo R. Batūra '. Jo nuomone, j bendrą daugelio tautų ♦ ♦ ♦ 1 R. Batūra, Ar kovojo Lietuva su totoriais-rnongolais Batu ant­ puolio j Europą metu? — Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, ser. A, 3(22), Vilnius, 1966, p. 185 ir kt.; R. Batūra, Lietuvos kova

76

kovą prieš pirmąjį totorių antplūdį į Europą tam tikrą in­ dėlį įnešė ir Lietuva. Batijaus žygio į Rusią ir Centrinę Europą metu (1238—1242 m.) atskiri jo pasiųsti vadai nu­ siaubė jaunos Lietuvos valstybės pakraščius, pasiekdami net Gardino ir Lydos apylinkes, bet buvo atremti. Lietuva apgynė savo nepriklausomybę ir XIII—XV a. buvo užtvara ne tik prieš kryžiuočių veržimąsi į rytus, bet ir prieš totorių chanų valdžios plėtimąsi vakarų link. Totoriai tvirčiau įsikūrė dabartinės Ukrainos didžiojoje dalyje, ypač pietų stepėse. 1240 m. totoriai užėmė Senovės Rusios sostinę Kijevą ir jame pastatė savo vietininką (baskaką) su kariuomene. Tiek Kijevo, tiek ir kiti rusų kuni­ gaikščiai tapo totorių chanų vasalais ir mokėjo jiems duok­ lę. Rusų kunigaikščius sostuose tvirtino chanai, įteikdami jiems jarlikus, t. y. malonės raštus, ir juos iš pradžių kont­ roliavo per baskakus. Nepaisant totorių jungo, Kijevas liko svarbus ekonominis ir politinis Rytų Europos miestas, reikšmingas punktas kelyje link Juodosios jūros ir jos uostų. Lietuvos feodalai, vykdydami savo ekspansiją j rytų slavų žemes, atkreipė į jį dėmesį. Didysis kunigaikštis Ge-< diminas suruošė žygį ir apie 1325 m. išvijo iš ten totorius. Į Kijevą buvo paskirtas Lietuvos vietininkas. XIV a. antro­ joje pusėje prasidėjus feodaliniams vaidams Aukso Ordos viduje, Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas 1362 m. su­ mušė totorius prie Mėlynųjų Vandenų (kairysis Pietinio' Bugo intakas) ir dar laMfff^šitViftlno Kijeve, atidavęs jį valdyti savo sūnui Vladimirui. Tuo metu totoriai buvo iš­ vyti iš Podolės, Lietuva greičiausiai užėmė taip pat terito­ riją prie Dnepro žiočių ir pasiekė Juodosios jūros pakraš­ čius, bet ten neįsitvirtino. ~ Totorių-vaidose sustiprėjo_nesutarimai ir vaidai. Augant gamybinėms jėgoms, Aukso Ordoje stiprėjo feodalinė toto­ rių aristokratija. Ji išnaudojo savo klajoklius gyvulių au­ gintojus, taip pat pavergtas tautas, grobikiškai puldinėjo kaimyninius kraštus, sutelkė savo rankose didelius turtus ♦

♦

♦

su Aukso Orda XIV a. III dešimtmetyje (Kijevo problema), ten pat, 1(26), 1968, p. 117 ir kt.; R. Batūra, Lietuvos kova su Aukso Orda, „Mokslas ir gyvenimas“, 1966, Nr. 10. 77

ir stojo j kovą su chano valdžia, siekdama savarankiškumo. Dėl to vyko feodaliniai tarpusavio karai ir pagaliau kūrėsi atskiros savarankiškos valdos (Kryme, Kazanėje ir kt.). Labai aktyviai naudojosi totorių tarpusavio nesantaika Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (1392—1430 m.). Jis nutarė remti affiė^sjy tT ėtū v ’ą"l)fasyti paramos Aukso Ordos chaną Tochtamišą prieš jo konkurentą, kurį palaikė garsusis Timuras (Tamerlanas). 1397—1398 m. Vytautas suruošė du sėkmingus žygius link Juodosios jūros ir Kry­ mo. Pagal išlikusias žinias, jis buvo persikėlęs per Doną, o Kryme pasiekęs Kafą (dab. Feodosiją). Neabejotina, kad po šių žygių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos atsirėmė į Dnepro žemupį ir Juodąją jūrą. Dnepro žem­ upyje Vytautas pastatė iš akmens ir molio šv. Jono pilį, kuri greičiausiai buvo vėliau žinoma Tavanės pilies vardu. Tuo pat metu Vytautas perkėlė į Lietuyos valstybę nemaža totorių ir karaimų, kurių dalį įkurdino Vilniaus ir Trakų apylinkėse 2. Nors 1399 m. Vytauto vadovaujama armija skaudžiai pralaimėjo prieš jungtines totorių jėgas prie Vorsklos (kair. Dnepro intako), Lietuvos didysis kunigaikštis, susidarius palankioms aplinkybėms totorių stovykloje, išlaikė savo valdžioje atimtus iš totorių Juodosios jūros pakraščius ir įgijo tarp Totorių didelį autoritetą. To jis pasiekė daugiau­ sia diplomatiniu būdu. Jis sugebėjo atremti totorių puldi­ nėjimus į pietų Rusią (Ukrainą) pačių besivaidijančių to­ torių jėgomis. XV a. pradžioje totoriai jau nebesudarė ga­ lingos valstybės, bet dar buvo jėga, galinti sukelti nerimą savo kaimynams. Aukso Ordoje viešpatavo nuolatiniai są­ myšiai, neretai tarpusavyje kovojo keletas pretendentų į chano sostą. Stipresnis atimdavo sostą iš silpnesnio, o pralaimėjusysis bėgdavo į Lietuvą prašyti pagalbos. Vy­ tautas panaudodavo savo įtaką kovose dėl sosto: prisidė♦ ♦ ♦ 2 L. Kolankowski, D z i e j e . t . I, Warszawa, 1930, p. 71; S. Kuczynski, Studia z dziejow Europy Wschodniej X—XVII w., Warszawa, 1965, p. 161— 162; M. Zdan, Stosunki litewsko-tatarskie za czasow Witolda, „Ateneum Wilenskie“, t. 7, Wilno, 1930, p. 543; 548; S. Kryczynski, Tatarzy litewscy, „Rocznik tatarski“, t. 3, Warszawa, 1938, p. 6 ir kt.

78

damas prie palankaus chano išrinkimo ir priešiško išvary­ mo. Ypač didelę įtaką Vytautas turėjo Kryme, kurio valdo­ vai siekė savarankiškumo — norėjo būti atskirais nepri­ klausomais chanais3. Aktyviai kišdamiesi į Aukso Ordos reikalus, Lietuvos feodalai Vytauto laikais įsitvirtino ukrainiečių žemėse. Lie­ tuvos Didžiajai Kunigaikštystei, kryžiuočių atskirtai nuo Baltijos jūros uostų ir siekiančiai kelti savo šalies ūkį bei karinę gynybinę galią, buvo gyvybiškai svarbu prasiskverb­ ti prie pietinių tarptautinės prekybos kelių. XV amžiaus pirmojoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teri­ torija tarp Dnepro ir Dnestro priėjo prie Juodosios jūros. Į Juodąją jūrą taip pat veržėsi Lenkija, bet niekada prie jos nepriėjo4. Lenkiją nuo jos skyrė Lietuvos valstybė ir Moldavija, esanti prie Juodosios jūros tarp Dnestro ir Du­ nojaus. Pasiekusi Juodąją jūrą, Lietuvos valstybė stengėsi įsi­ tvirtinti jos pakraščiuose ir plačiuose stepių plotuose. Vy­ tauto valdymo laikais Podolėje ir Juodosios jūros pakran­ tėje (tarp Dnepro ir Dnestro) statoma ar atstatoma eilė tvirtovių ir gyvenviečių. Ypač rūpinamasi Dnepro linijos į pietus nuo Kijevo saugumu: atstatomas ir sustiprinamas Kanevas, įkuriami Čerkasai, Kremenčugas, Mišurin Rogas, Tavanė (muitinė). Prie Juodosios jūros buvo pastaty­ tas Daševas (dab. Očakovas), Kačibejus (dab. Odesos vie­ toje). Išliko žinių, kad 1415 m. per Kačibejaus (Chadžiubejaus) uostą buvo išvežta javų į Konstantinopolį5. Prie ♦

♦

♦

3 Б. Д. Греков, А. Ю. Якубовский, Золотая Орда и ее падение, Москва—Ленинград, 1950, стр. 399 и др.; M. Р. Сафаргалиев, Рас­ пад Золотой Орды, Саранск, 1960, стр. 185 и др.; В. Spuler, Die Goldene Horde. Die Mongolen in Russland 1223— 1512, Leipzig, 1943, p. 149 ir kt.; A. Prochaska, Dzieje Witolda, w. księcia Litwy, WiIno, 1914, p. 248, 414 ir kt.; J. Pfitzner, Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas, Kaunas, 1930, p. 167 ir kt. 4 O. G^rka, Zagadnienie czarnomorskie w polityce polskiego šredniowiecza, „Przegląd historyczny“, 1932— 1933, t. 30, p. 371. 5 В. Антонович, Монографии по истории Западной и Югозападной России, I, Киев, 1885, стр. 245—246; Ф. Леонтович, Очерки истории литовско-русского права. Образование территории Литовского государства, СПб., 1894, стр. 350; М. Грушевський,

79

Dnestro upės buvo pastatyta Karaulas, Tiaginia, Majakas, Ciornygradas. Flandrijos grafas Zilberas de Lanua, Ang­ lijos karaliaus pasiuntinys, 1421 m. vyko per Lietuvą ir Kremenece (Volynėje) susitiko su Vytautu. Vykdamas to­ liau į Krymą, jis buvo liudininku, kaip Podolės (Kameneco) vietininkas Gedgaudas, Vytauto įsakymu sutelkęs 1200 žmonių ir 4000 vežimų su akmenimis ir medžiais, per vieną mėnesį pastatęs naują pilį prie Dnestro upės prieš Belgorodą (Akermaną), esantį Moldavijoje6. Ta pilis buvo greičiausiai Ciornygradas. To paties Zilbero de Lanua liu­ dijimu, Juodosios jūros pakraščio stepių (tarp Dnestro ir Dnepro) totoriai pripažinę Vytauto valdžią, Vytauto var­ das buvęs labai gerbiamas pačiame Kryme. Netoli Kafos pasiuntinį su palydovais užpuolė pikti totoriai ir norėjo pa­ imti nelaisvėn. Juos išgelbėjusios Vytauto padovanotos ke­ purės ir apsiaustai, kuriuos buvę užsivilkę7. Dar XVI a. Dnepro ir Pietų Bugo žemupyje buvo išlikę daug Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto veiklos liudininkų: „Vytauto pirtis“, „Vytauto brasta“ ir kt. 8 Stiprėjant stambiųjų feodalų galiai ir vykstant nuola­ tinėms kovoms dėl Aukso Ordos valdžios, XV a. galutinai atskilo atskiros teritorijos, susidarė savarankiškos totorių valstybės: Krymo, Kazanės ir Astrachanės chanatai, Nogajaus Orda ir kt. Aukso Ordos branduolį sudarė Didžioji ♦

♦

♦

Історія..., t . IV, стр. 315—316; Очерки истории СССР. Период феодализма (IX—XV вв.), ч. II, стр. 544—545; История Украинской ССР, т. I, Киев, 1953, стр. 155; В. Spuler, Die Goldene Horde, p. 279—280; /. Pfitzner, Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas..., p. 173— 174, 187. 6 P. Klimas, Ghillebert de Lannoy. Dvi jo kelionės Lietuvon Vytauto Didžiojo laikais, „Praeitis“, t. II, Kaunas, 1933, p. 143— 144, 156. 7 Ten pat, p. 142, 156— 157. Išvažiuojančiam Anglijos ambasa­ doriui Vytautas davęs du šilko apsiaustus, kailiais pamuštus, keturis šilko drabužius, ketvertą arklių, keturis savo apsiausto kapišonus, dešimt išsiuvinėtų galvos apdarų, keturias poras rusiškų taretų (šarvų dalys, dengusios lenkimus — kelius, alkūnes), didelį totorišką lanką su saidoku ir strėlėmis ir t. t. 8 Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, p. 55, 63—64; M. Грушевський, Історія, IV, стр. 315.

80

Orda, jos įpėdinė, kurios centras buvo Pavolgyje, o teri­ torija, po kurią ji klajodavo, siekė Dneprą. Susidaręs Kry­ mo chanatas tapo svarbiausias Lietuvos totoriškos politi­ kos partneris, su juo dabar Lietuvos valstybė turėjo dau­ giau rūpesčių, negu su Aukso, arba tiksliau Didžiąja, Orda. Jau iš seniau (nuo XIII a. pabaigos) Kryme susidarė atskira totorių-mongolų vietininkystė, priklausiusi Aukso Ordai. Krymą valdąs vietininkas savarankiškai kariavo, sudarinėjo sutartis su užsienio valstybėmis ir kalė savo monetas. Vietininko sostinė buvo Solchatas, arba Senasis Krymas. Totorių daugumos ekonominio gyvenimo pagrin­ das buvo klajoklinė gyvulininkystė. Iš seno čia gyveno vie­ tinių žemdirbių, kuriems veikiant ir tarp totorių ėmė plisti sėsli žemdirbystė, ypač daržininkystė ir sodininkystė. Gy­ vulininkystė, kuri tuomet dar buvo primityvi, reikalavo nuolat keisti ganyklas. Ilgai Krymo pusiasalis buvo to­ toriams žiemojimo vieta. Pavasarį kaimenes jie pervary­ davo į Padneprio stepes. Pašaro stoka dėl dažnų sausrų labai išnaikindavo galvijus ir arklius. Kryme viešpatavusi feodalėjanti aristokratija darbams plačiai naudojo vergus iš belaisvių, kuriuos įgydavo karinių puldinėjimų metu. Politiniu atžvilgiu Krymas nebuvo vieningas, o skaidėsi į eilę pusiau savarankiškų dalių, išlaikiusių gimininės or­ ganizacijos formą. Turtingos giminės: Širinų, Barinų, Arginų ir kt., ribojo Krymo vietininko valdžią, įėjo į jo ta­ rybą. Didelę įtaką turėjo musulmonų dvasininkija. Etniniu atžvilgiu Krymas buvo labai mišrus. Miestuose buvo daug armėnų, graikų, žydų, italų (genujiečių ir venecijiečių) ir kt .9 Krymo pajūrio miestai iš seno buvo svarbūs ekonomi­ niai centrai. Viduriniais amžiais šalia anksčiau vyravusių prekyboje graikų įsigalėjo italai. Kryžiaus žygiai padarė jiems prieinamas Rytų rinkas. XIII a. antrojoje pusėje ge­ nujiečiai išgavo iš Aukso Ordos chano leidimą įkurti pre­ kybinę faktoriją senovės graikų Feodosijos mieste, kurią jie pavadino Kafa. Kitur bandė kurtis venecijiečiai, bet ♦ ♦ ♦ 9 Очерки истории СССР, ч. II, стр. 442 и др.; Б. Греков, А. Якубовский, Золотая Орда. . стр. 416 и др. 6 В. Dundulis

81

kovą dėl Juodosios jūros kolonijų laimėjo Genuja. Ji už­ valdė graikų miestus Krymo pakrantėje, jų tarpe Chersoną, Sugdėją (dab. Sudaką), Cembalą (Balaklavą), Bosforą (Kerčę). Aukso Ordos chanai tebelaikė save aukščiausiais visos Krymo teritorijos valdovais. Jie gaudavo nemaža pa­ jamų iš prekybos. Per Krymą Pietryčių Europa palaikė prekybinius santykius su Mažąja Azija, Egiptu, Bizantija, Vakarų Europa. Pagrindinis Krymo prekybinis miestas bu­ vo Kafa. Per Krymo uostus jveždavo prieskonių, aukso, brangiųjų akmenų, audinių, ginklų ir kt., o išveždavo grū­ dus, druską, odas ir kailius, statybos medį, gyvulius, ark­ lius, vergus. Kaip minėjome, stiprėjantys vietiniai stambūs feodalai įkūrė Kryme savarankišką valstybę. Nuo XIV a. pabaigos pradėjo atsirasti greit besikeičią chanai. Atskiro nuo Aukso Ordos chanato įkūrimu Kryme buvo suinteresuotos kaimy­ ninės totorių valstybės, ypač Lietuvos Didžioji Kunigaikš­ tystė. XV a. pirmojoje pusėje Lietuva "visaip stengėsi su­ silpninti Aukso Ordą Tr pajungti savo įtakai besikuriantį Krymo chanatą. Lietuvos valdovai ir feodalai siekė turėti sąjungininkų tarp totorių vadų, kurie palaikytų jų politiką Rytų Europoje. Jie tuo norėjo apsaugoti savo valstybės (sienas nuo totorių antpuolių, tvirtai įsikurti Dnepro upės (žiotyse ir prie Juodosios jūros pakraščių ir, santykiams pa­ aštrėjus, totorius panaudoti kovai prieš kylančią Maskvą. Krymo pusiasalio įvykiai XV a. pirmojoje pusėje yra dar labai neaiškūs. Žymus įvykis Krymo gyvenime buvo chanų Girėjų dinastijos įsigalėjimas. Ji viešpatavo Kryme XV—XVIII a., iki chanato žlugimo (1783 m. Krymą pri­ jungus prie Rusijos). Nėra visai aišku, kaip atsirado ir įsigalėjo Kryme tai dinastijai davęs pradžią Chadži-Girėjus. Pagal padavimą, Chadži-Girėjus buvo gimęs Lietuvoje, prie Trakų, kur po nepasisekusios kovos dėl Krymo sosto pabėgo jo tėvas. Remiantis išlikusiais pasakojimais, Tochtamišo vaikaitis Chadži-Girėjus pasirodė Kryme 1427 m. ir, Vytauto remiamas, pradėjo kovą dėl valdžios. Tuo tarpu pagal dokumentinius duomenis jis Kryme sutinkamas tik­ tai 1433 m., Lietuvą valdant Žygimantui Kęstutaičiui. 82

Chadži-Girėjaus padėtis Kryme iš pradžių buvo netvirta, jis iš ten buvo išvarytas ir turėjo pasitraukti į Lietuvą. Po dešimties metų jis iš antro karto įsitvirtino Kryme ir 1443 m. jau turėjo taktinę chano valdžią, o su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero parama 1449 m. oficialiai pasiskelbė nepriklausomu Krymo chanu I0. Siekdama galutinai įtvirtinti savarankišką Krymo to­ torių valstybę, Krymo feodalinė aristokratija ir ChadžiGirėjus palaikė draugiškus santykius su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos.karaliumi Kazimieru, t. y. su Lie­ tuva ir Lenkija. Pačiame Kryme jam pavyko nugalėti kitus pretendentus į chanus ir priversti Kafos genujiečius mo­ kėti duoklę. Visas Krymas buvo suvienytas ir jam pavaldus. Be Krymo pusiasalio, į Krymo chanato teritoriją įėjo ir Dnepro žemupys (kairioji upės pusė), kur vasarą totoriai išgindavo kaimenes. Krymo chanatas nebuvo vieningas po­ litinis organizmas. Jis skaidėsi į keletą pusiau savarankiškų dalių. Viešpataujantį sluoksnį sudarė kunigaikščiai (karačai), ulanai, murzos ir kiti aristokratijos atstovai, turėję įta­ kos ekonominiam ir politiniam gyvenimui. Tarp chano ir jų buvo vasalinė priklausomybė. Nors ir turėdamas pakanka­ mai savo vidaus rūpesčių, Chadži-Girėjus padėjo sulaikyti kitų totorių ordų antpuolius į Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės žemes ir jos valdovui Kazimierui malšinti vi­ daus neramumus. Krymo chanas Chadži-Girėjus laikė save Aukso Ordos chanų įpėdiniu ir turėjo susirėmimų su Di­ džiosios Ordos chanu Said-Achmatu, kurio santykiai su Lietuva dėl nuolatinių Kijevo žemės ir Podolės antpuolių buvo blogi. 1455 m. Chadži-Girėjaus sumuštas Said-Achmatas pabėgo į Lietuvą ir buvo internuotas Vilniuje, o pas­ kui Kaune, bet po poros metų pabėgo. Kaip senųjų Aukso Ordos chanų įpėdinis, Chadži-Girėjus 1461 m. paskelbė raštą (jarliką), formaliai atiduodantį Kazimierui valdžią daugelyje rusų miestų, tarp kurių nurodomas ir Novgoro♦

♦

♦

10 M. Сафаргалиев, Распад Золотой Орды, стр. 238, 260— 262 и др.; Б. Греков, А. Якубовский, Золотая О рда..., стр. 419—421; L. Kolankomski, Dzieje..., t. I, p. 265, 318; B. Spuler, Dje Goldene Horde, p. 161— 162, 168.

83

das (Novgorodo klausimas tada buvo aktualus). Sis raštas rėmėsi tokiais pat ankstesnių chanų raštais Vytautui ir Žygimantui Kęstutaičiui. Jis buvo pavyzdžiu vėlesniems ki­ tų chanų jarlikams (1472, 1507, 1521, 1560 m.). Tie raštai iš­ reiškė Girėjų dinastijos siekimą valdyti visus totorius, bet Lietuvos valstybei realios politinės reikšmės neturėjo. Krymo chanų dinastijos įkūrėjas ir Lietuvos sąjungi­ ninkas Chadži-Girėjus mirė 1466 m. Po jo mirties kur] lai­ ką Kryme vyko dinastinė kova. Pirmus dvejus metus val­ džią buvo išsikovojęs jo sūnus Nur-Dauletas. 1468 m. jį nuvertė energingas konkurentas jo brolis Mengli-Girėjus (1468—1515 m.). Jo valdymo pradžia yra neaiški ir netvir­ ta; galutinai soste jis įsitvirtino tiktai po dešimties me­ tų (1478—1479 m.) n. Mengli-Girėjaus įsigalėjimas Krymo chanate yra glaudžiai susijęs su turkų agresija į šiaurę nuo Juodosios jūros, žymiai pakeitusia politinę padėtį Rytų Europos pietuose. Turkai osmanai, 1453 m. užkariavę Konstantinopolį (jį pavadino Stambulu) ir paėmę pietinius Juodosios jūros krantus, siekė užvaldyti ir šiaurinius bei rytinius jos pa­ kraščius. Turkijai rūpėjo įsitvirtinti Kryme. Jau 1454 m. turkų laivynas pasirodė prie pagrindinės genujiečių kolo­ nijos — Kafos. Lemiamas turkų puolimas įvyko tiktai po dvidešimties metų, kai Turkijos sultonas (padišachas) įsiki­ šo į Krymo kivirčus. 1475 m. turkų laivynas priplaukė prie Kafos, apšaudė ją ir išlaipino desantą. Kafa pasidavė. Ją užėmė turkų kariuomenė, vadovaujama Kediuk-Achmedpašos. Prieš tai savo priešų neseniai nuverstas ir įkalintas Krymo chanas Mengli-Girėjus buvo turkų išvaduotas ir grąžintas į savo sostą. Jis save pripažino Turkijos sultono vasalu. Bet Mengli-Girėjus neilgai laikėsi chano soste. 1476 m. jis vėl buvo nuverstas, greičiausiai pastangomis Didžiosios Ordos chano, siekusio užkariauti ir suvienyti vi­ sas totorių valdas ir iš seniau palaikiusio draugiškus san­ tykius su Turkija. Keletą metų Mengli-Girėjus kalėjo Tur♦ ♦ ♦ 11 К. В. Базилевич, Внешняя политика..., стр. 108 и др.; Б. Греков, А. Якубовский, Золотая орда..., стр. 421 и др.; L. Коtankomski, Dzieje.. 1 , p. 319 ir kt.

84

kijoje. Tačiau su turkų parama jis 1478 m. pabaigoje ar 1479 m. pradžioje vėl sėdo į Krymo chano sostą. Stambu­ las iš pretendentų į Krymo valdžią galop pasirinko MengliGirėjų, kaip paklusnesnį Turkijos sultono vasalą, o ne Di­ džiosios Ordos chaną ar jo statytinį. Turkų tiesioginėn valdžion pateko Krymo pusiasalio pietinė pakraščio linija: be Kafos, jie užėmė Anapą, Sugdėją ir kitas genujiečių tvirtoves, taip pat Taną prie Azovo jū­ ros. Ta pakraščio juosta sudarė turkų karinį-administracinį vienetą — sadžaką — su centru Kata, kur buvo turkų vietininkas paša (šach-zade) ir stipri turkų įgula. Likusi Krymo dalis, taip pat sąsmauka ir Dnepro žemupys sudarė Krymo chanatą, priklausantį nuo Turkijos. Chanai turėjo būti Turkijos sultono skiriami, bet tik iš Girėjų giminės. Pretendentų į chanus netrūko, ir turkų sultonui buvo lengva rasti ištikimą. Chanai turėjo teikti karinę pagalbą turkams, o vidaus dalykus tvarkė savarankiškai. Jiems bu­ vo palikta teisė betarpiškai palaikyti ryšius su užsienio valstybėmis. Krymo totorius su turkais jungė bendra re­ ligija — islamas, be to, jie buvo giminingi etniniu atžvil­ giu. Turkijos sultono protektoratas rimtai ribojo Krymo chano valdžią ir pajamas (jis nebegavo įplaukų iš Kafos ir kt.), tačiau vasalinė priklausomybė, nors ir nemiela, sė­ dusiam į Krymo sostą Mengli-Girėjui teikė tam tikrą at­ ramą: jis galėjo išsilaikyti neramiame Kryme bei energin­ gai vykdyti savo politiką. Si vasalinė priklausomybė, gali­ ma sakyti, galutinai padėjo sukurti Krymo chanatą. Iš pradžių Mengli-Girėjus nesiskundė turkais, bet vėliau (1499 m.) rašė Maskvos didžiajam kunigaikščiui Ivanui, kad Turkijos sultonas atsiuntęs savo sūnų į Kafą. Jis esąs dar jaunas ir chano žodžio klausąs. Tačiau kai suaugs, gali nustoti klausyti, o tada jie galį ir susipykti, nes, kaip sako seni žmonės, „dvi avino galvos į vieną katilą netelpa“ 12. Tačiau prie atviro konflikto jie nepriėjo. Krymo chanas, žinoma, turėjo derinti savo veiklą su Turkija, bet nauja Krymo padėtis iš pradžių mažai paveikė jo politiką Rytų Europoje. ♦ ♦ ♦ 12 Сборник, t . 41, СПб., 1884, стр. 288.

85

Krymo chanatas Mengli-Girėjaus laikais buvo gana stipri valstybė, su kuria reikėjo skaitytis. Arti pagrindinės tvirtovės Kirkoro, kuris buvo chano rezidencija (ypač žie­ mą) ir sostinė, XVI a. pradžioje Mengli-Girėjus įkūrė nau­ ją sostinę Bachčisarajų l3. Lietuvos santykių su Krymu pablogėjimas X V a. pabaigoje—X V I amžiuje XV a. pabaigoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiuose su Krymu įvyko didelis lūžis. Iš pradžių, tie­ sa, naujasis Krymo chanas — mirusiojo Chadži-Girėjaus sūnus Nur-Dauletas, per pasiuntinį pranešdamas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Kazimierui apie tėvo mirtį ir jo išrinkimą chanu, užtikrino, kad nori laikytis glaudžios sąjungos su Lietuva ir Lenkija. Kazi­ mieras taip pat užtikrino draugiškumą iš savo pusės. Ta­ čiau greit, po poros metų, Nur-Dauletas buvo nuverstas nuo sosto. Į jo vietą sėdęs jo brolis Mengli-Girėjus (1468— 1515 m.) taip pat laidavo savo sąjungą Lietuvai14. Tačiau Lietuvos vyriausybė, užuot jį palaikiusi, tik konstatavo įvykusią permainą ir nesistengė patraukti naujojo chano. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Kazimieras buvo pasinėręs į Lenkijos valstybės reikalus (įsitraukęs į kovas dėl Če­ kijos ir Vengrijos sostų, po 13-kos metų karo susirūpinęs santykiais su nugalėtu, bet nepaklusniu Ordinu), be to, vyko smarkūs ginčai tarp lietuvių ir lenkų feodalų dėl Lietuvos ir Lenkijos valstybinių santykių, neleidę atkreipti didesnio dėmesio į Krymo reikalus. Rytuose Lietuvai pir­ miausia kėlė nerimą kaskart vis blogėjantys santykiai su besiformuojančia Rusų valstybe. Lietuva pasitenkino ir pa­ sitikėjo Krymo valdovų draugystės ir sąjungos užtikrini­ mais. ♦

♦

♦

13 Bachčisarajus (turkiškai „rūmai sode“) yra apie 30 km nuo Simferopolio. Iki mūsų dienų ten išliko chano rūmų kompleksas ir „ašarų fontanas“, apdainuotas A. Puškino ir A. Mickevičiaus. 14 Ai. rpyiueecbKuū, k rop ia..., r. IV, crp. 319 h np.

86

XV a. paskutiniajame ketvirtyje vis labiau brendo neiš­ vengiamas karinis susidūrimas tarp dviejų pagrindinių jėgų: Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, veržliai vieni­ jančios rusų žemes ir virstančios Rusų valstybe, ir Lietu­ vos Didžiosios Kunigaikštystės, kurios feodalai norėjo iš­ laikyti savo valdžioje rytų slavų žemes. Pairę totoriai irgi sudarė jėgą, kuri turėjo savo tikslų ir vaidino nemažą vaidmenį, kilus įtempimui tarp Lietuvos ir Maskvos. Į tą politinę kovą ypač aktyviai įsijungė du pagrindiniai totorių vienetai, tarpusavyje buvę priešais: Didžioji Orda ir Kry- ' mo chanatas. Užuot sutartinai likvidavę totorių ordas, ir Vilnius, ir Maskva stengėsi jomis pasinaudoti vienas prieš kitą. Lietuvos feodalų ir Krymo totorių interesai apie 1480 m. ėmė ryškiai išsiskirti. Jei Krymo chanui Mengli-Girėjui pa­ grindinis priešas buvo Didžiosios Ordos chanas Achmatas, tai Lietuvos feodalinė vyriausybė savo svarbiausiu priešu laikė Maskvos didįjį kunigaikštį Ivaną III. Valdant chanui Achmatui (1459—1481 m.), Didžioji Orda laikinai sustip­ rėjo, stengėsi vėl pajungti sau visus totorius, tuo pačiu ir Krymo, taip pat atstatyti totorių valdžią visoje Rusioje, pirmiausia Maskvoje. Susikūrus savarankiškam Krymo chanatui, Didžiosios Ordos totoriai pietuose neteko labai svarbaus rajono su turtingais prekybos miestais. Ypač di­ delį nuostolį Didžiosios Ordos totoriai pajuto, praradę žie­ mos ganyklas Kryme, kur jie paprastai persikeldavo su savo galvijais, prasidėjus žiemos šalčiams. Prieš savo priešą Achmatą Mengli-Girėjus vargu galėjo tikėtis žymesnės paramos iš turkų sultono, kuris kariavo ilgai užtrukusį karą su Venecija ir Vengrija. Kry­ mo chano sąjungininku galėjo būti arba Lietuvos ir Len­ kijos valdovas Kazimieras, arba Maskvos valdovas Iva­ nas III. Tačiau prieš tolesnę sąjungą su Lietuva ir Lenki­ ja, kurios turėjo bendrą valdovą ir Krymo totorių atžvilgiu apskritai veikė daugiau ar mažiau sutartinai, šiuo metu buvo svarių argumentų. Kazimieras, tiksliau Lietuvos feodalai, kuriems pirmiau­ sia totorių klausimas rūpėjo, vadovaujami savo ponų ta­ rybos ir jos galvų Vilniaus vyskupo Jono Lasavičiaus bei 87

Vilniaus vaivados ir valstybės kanclerio Mykolo Kęsgailos, siūlė sąjungą abiem totorių valstybėms — mirtinoms tarpu­ savio priešininkėms — Didžiajai Ordai ir Krymui. Jie vado­ vavosi kovos prieš Maskvą interesais. Tačiau šiuo požiū­ riu Lietuvos feodalams vertingesnę paramą prieš Ivaną III galėjo suteikti Didžioji Orda, kaip esanti arčiau Maskvos ir Rusų valstybės centrų, negu tolimas Krymas. Tokio­ mis sąlygomis Krymas negalėjo būti tikras, kad Lietuvos valstybės parama jam bus visada užtikrinta ir pakankamai veiksminga. Be to, Krymo chanas ir jo feodalai buvo su­ interesuoti turėti laisvas rankas Lietuvos atžvilgiu. Jie ti­ kėjosi didesnės naudos iš tradicinių plėšikiškų antpuolių / j Lietuvos valstybei priklausančias ukrainiečių žemes ir gretimas Lenkijos valdžioje esančias teritorijas, kurios bu­ vo arčiau, palyginti tankiai apgyvendintos ir silpnokai saugojamos, negu iš tolimų žygių į Rusų valstybės ra­ jonus, kurie buvo geriau ginami nuo staigių totorių įsi­ veržimų. Maskva apie 1470 m. pradeda energingą diplomatinį puolimą prieš savo priešus, trukdžiusius jai toliau kurti vieningą centralizuotą Rusų valstybę. Artimiausias jos už­ davinys buvo sunaikinti Aukso Ordos įpėdinę Didžiąją Ordą ir galutinai išvaduoti rusų žemes iš totorių priklau­ somybės liekanų. Po to buvo galima siekti prisijungti rusų žemes, priklausančias Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Tuo metu Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III ir jo feo­ dalai nukreipia dėmesį į Krymą 15. Jis tikisi sudaryti su Krymu sąjungą, nukreiptą tiek prieš Didžiąją Ordą, tiek ir prieš Lietuvą ir Lenkiją. Susitarti su Krymu prieš Di­ džiosios Ordos chaną Achmatą, kuris buvo ir Krymo chano Mengli-Girėjaus priešas, buvo, žinoma, lengvesnis uždavi­ nys, negu nukreipti Krymą prieš Lietuvą, su kuria jis iki tol palaikė draugiškus santykius. Tarpininkaujant turtingam Kafos pirkliui Chozei Kokui, Ivanas III pradėjo pasitarimus su Mengli-Girėjumi 1472— 1473 m., tuoj po to, kai Didžiosios Ordos chanas Achmatas ♦

♦

♦

15 K. В. Базилевич, Внешняя политика..., стр. С. М. Соловьев, История России..., III, стр. 82 и др.

88

103 и др.;

1472 m. nesėkmingai puolė Rusų valstybės žemes. MengliGirėjus iš pradžių davė neaiškius pažadus ir siūlė suda­ ryti sąjungą tokiu pat pagrindu, kaip Krymas buvo suda­ ręs su Kazimieru. Tuo jis parodė, kad iš savo priešų iš­ skiria Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Kazimierą. Mengli-Girėjui tikras priešas buvo chanas Achmatas. Prieš jį veikti kartu su Maskva jis neatsisakė ir pa­ brėžė, kad prieš Achmatą bendra kova reikalinga. Tuo tar­ pu Ivanui III Achmato žygiai, kurių nerėmė Lietuvos feo­ dalai, nesudarė ypatingo pavojaus. Ivanas III per savo pasiuntinius stengėsi nukreipti Krymo chaną prieš Kazi­ mierą ir jo žemes. Tur būt, ne be Maskvos pasiuntinių kurstymo Krymo chano du sūnūs (greičiausiai prieš Mengli-Girėjaus valią) 1474 m. suruošė pirmą didelį antpuolį į Lietuvos ir Lenkijos žemes — Podolę ir Galiciją ls. Maskvos akciją Kryme palengvino tai, kad Lietuvos vy­ riausybė palaikė su Didžiąja Orda draugiškus santykius, paremtus abiejų pusių noru sulaikyti Maskvos valstybės stiprėjimą. Maskva tuos Lietuvos ryšius su Didžiąja Orda stengėsi pateikti kaip priešišką Mengli-Girėjui aktą. Tai negalėjo jam nekelti tam tikro nepasitikėjimo Lietuvos politika. Be to, Mengli-Girėjui iš antro karto tapus Krymo chanu (1478—1479 m.), į Lietuvą pabėgo du jo broliai konkurentai Nur-Dauletas ir Aidaras. Matyt, jiems Kazi­ mieras anksčiau buvo palankus. Rūpindamasis įtvirtinti savo padėtį, Krymo chanas linko artėti su Maskva. Tačiau tie du broliai, greičiausiai pavilioti žadamų geresnių jų išlaikymo sąlygų, netrukus persikėlė iš Kijevo, kur jie buvo laikomi, į Maskvos valstybės žemes. Turėdamas savo ži­ nioje, Maskvos valdovas galėjo juos panaudoti kaip spau­ dimo priemonę Mengli-Girėjui. Galų gale tarp Maskvos ir Krymo 1480 m. buvo sudaryta tokia gynybos ir puolimo sąjunga, kokios siekė Ivanas III 11. Sutartyje numatoma vieningai veikti prieš Kazimierą, t. y. Lietuvą ir Lenkiją. ♦

♦

♦

16 L. Kolankowski, D zieje..., I, p. 329. 17 Сборник, t . 41, стр. 19—20; plg. К- В. Базилевич, Внешняя политика..., стр. 117—118; F. Koneczny, Sprawy z Mengli-Girejem (1473—1504), „Ateneum Wilenskie“, t. IV, Wilno, 1927, p. 140 ir kt.

89

Jei Maskva puls Lietuvą ar Lietuva Maskvą, Mengli-Girėjus turįs palaikyti Maskvą. Jei Ivano III santykiai su Ka­ zimieru bus geri, tokių pat santykių su Kazimieru turės laikytis ir Mengli-Girėjus. Apskritai sakant, Ivanas III ir Mengli-Girėjus abipusiškai pasižadėjo „bičiuliui bičiuliu, o priešui priešu būti“. Tuo metu aštrėjo santykiai tarp Lietuvos ir stiprėjančios Rusų valstybės. Novgorodą ir visas jo žemes 1478 m. ga­ lutinai įjungus į Rusų centralizuotos valstybės sudėtį, Lie­ tuvos feodalai ruošėsi karui su Maskva ir susitarė su Di­ džiosios Ordos chanu Achmatu dėl bendro žygio 1S. Nau­ dodamasis Ivano III vaidais su broliais ir pasikliaudamas sąjunga su Lietuvos valdovu Kazimieru, Achmatas 1480 m. pasirodė su savo totorių jėgomis netoli Okos ir, patraukęs jos aukštupiu į Lietuvos pusę, sustojo ant Ugros (kairysis Okos intakas) kranto prie Vorotinsko. Tačiau Lietuvos feo­ dalai nesuteikė pagalbos savo sąjungininkui. Tai įvyko greičiausiai dėl to, kad į Lietuvos valstybės pietines sri­ tis — Podolę ir Kijevo žemę — tuo laiku įsiveržė naujasis Maskvos sąjungininkas Krymo chanas Mengli-Girėjus. Achmatas nedrįso toliau žygiuoti ir greit pasitraukė nuo Ugros, palikdamas pabėgimo įspūdį. 1480 m. žygiu baigėsi totorių pastangos atstatyti savo valdžią Rusioj, ir tuo pa­ čiu Rusų valstybė galutinai išsivadavo nuo priklausomybės Aukso, arba Didžiajai, Ordai. Grįžtantį Achmatą 1481 m. Volgos žemupyje nukovė totoriai nogajai. Didžiosios Ordos valdžią perėmė jo sūnūs, bet jos galia vis silpo. Po 1480 m. sąjungos sudarymo ir Krymo totorių ant­ puolio į Lietuvos valstybės pietines žemes, Maskva dar ne­ buvo visai tikra dėl jos naujai sudarytų sąjunginių ryšių su Krymu tvirtumo ir patvarumo. Mat, Krymo chanas Mengli-Girėjus nestojo į atvirai priešišką poziciją Lietuvai. Krymas vykdė diplomatinę akciją dviem frontais. Tuo pat metu (1480—1481 m.) tarp Vilniaus ir Krymo per pasiun­ tinius vyko pasitarimai dėl sąjungos sudarymo. 1480 m. Mengli-Girėjaus pasiuntinys Azi-Baba Vilniuje Krymo „imperatoriaus“, ulanų ir kunigaikščių vardu davė priesai♦ ♦ ♦ 18 L. Kolankomski, Dzieje..

90

I, p. 335—336.

ką, kad tarp Krymo ir Lietuvos ir toliau bus laikomasi brolybės ir draugystės sutarties, nukreiptos prieš abiejų susitariančių pusių priešus („kas bus priešu imperatoriui, tas bus priešu ir didžiajam karaliui, o kas bus didžiajam karaliui priešu, tas bus priešu ir imperatoriui“) 19. Be to, Azi-Baba pasiekė, kad karalius Kazimieras pasiųstų savo pasiuntinį į Krymą tartis dėl sąjungos sutarties patvirtini­ mo. 1480 m. spalio vidutyje j Krymą atvyko Lietuvos pa­ siuntinys kunigaikštis Jonas Glinskis. Dėl 1480 m. antpuo­ lio i Ukrainos žemes Mengli-Girėjus aiškinosi, jog tai įvykę dėl to, kad jo pasiuntinių grįžimas užtrukęs ir jis manęs, kad karalius savo priesaiką draugystei atidėjęs. Mengli-Girėjus Lietuvos pasiuntiniams davė priesaiką (ji buvo duodama, panaudojant koraną), patvirtinančią drau­ gystės ir sąjungos su tartį20. Po neseniai patirto Krymo totorių įsiveržimo Lietuvai neužteko Mengli-Girėjaus prie­ saikos. Krymo chanas pažadėjo duoti įkaitu savo sūnų. Kiek vėliau, 1481 m. pradžioje, Mengli-Girėjus, pranešda­ mas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Kazimierui apie Didžiosios Ordos chano Achmato žuvimą, vėl patvirtino sudarytą sąjungą ir prašė karalių atsiųsti savo „priesaikos raštą“ 21. Maskva, be abejo, žinojo apie tuos pasitarimus tarp Vilniaus ir Krymo ir apie sudarytą sąjungą. 1482 m. Iva­ nas III deda visas pastangas, kad Krymo chanas besąly­ giškai laikytųsi su juo sudarytos sąjungos ir nutrauktų pasitarimus bei atsisakytų priesaikos Kazimierui22. Savo pasiuntiniams jis įsakė nepasitraukti iš Krymo. Pasiuntinių įkalbinėjimai buvo sutvirtinti brangiomis dovanomis. Rem­ damasis 1480 m. Maskvos sutartimi su Krymu, Ivanas per savo pasiuntinius pažymėjo, kad abiejų priešai yra aiškiai nurodyti — tai Achmatas ir Kazimieras. Tuo tarpu Lietuvos sutartyje su Krymu kalbama tiktai apskritai apie veiklą ♦ ♦ ♦ 19 РИБ, t . 27, стр. 329—330. 20 Ten pat, 330—332; K. Pulaski, Stosunki z Mengli-Girejem, chanem Tataröw perekopskich (1469— 1515), Akta i listy, K rakow Warszawa, 1881, Nr. 6. 21 РИБ, t . 27, стр. 339—341. 22 /С. В. Базилевич, Внешняя политика..., стр. 195— 196.

91

prieš abiejų pusių priešus. Mengli-Girėjus turėjo galop apsispręsti: su Maskvos valstybe ar su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Didžiosios Ordos pavojus Krymui dar ne­ buvo visiškai praėjęs. Po chano Achmato mirties ji vėl at­ gijo, valdoma jo sūnų, kurie nedelsdami atnaujino pasita­ rimus su Lietuva dėl draugystės ir neatsisakė sumanymo paimti į savo valdžią Krymą. Maskvos Didžioji Kunigaikš­ tystė atrodė didelė jėga, kuri buvo nesutaikomai priešiška Didžiajai Ordai. Krymo chanui Ivanas III atrodė naudin­ gesnis sąjungininkas, o Ivanui III rūpėjo paraližuoti, pa­ dedant Mengli-Girėjui, prieš Maskvą nukreiptą Lietuvos feodalų veiklą, kurie vis nerimo po Novgorodo prijungimo prie Rusų valstybės. 1482 m. pavasarį Maskvos didysis kunigaikštis ryžtingai reikalavo iš Krymo chano nedelsiant suruošti žygį prieš Lietuvos valstybę, net nurodė reikiamą užpulti sritį — Podolę arba Kijevo žemę23. Antpuoliais įgyjamas grobis buvo senas totorių feodalų turtų šaltinis. Ivano III pastangos nukreipti Krymo totorius prieš Lie­ tuvos valstybės pietines žemes nebuvo bergždžios. 1482 m. rugpiūčio mėn. Mengli-Girėjus suruošė didelį veržlų žygį į Kijevą. Kijevas apie gresiantį jam pavojų sužinojo tiktai keturios dienos prieš totorių pasirodymą. Rugsėjo 1 d. pri­ artėję prie Kijevo, totoriai padegė iš dviejų pusių pilį, ją užėmė ir išvedė į nelaisvę Kijevo vaivadą Joną Chod­ kevičių su visa jo šeima, Kijevo katalikų vyskupą bei pra­ voslavų vienuolyno archimandritą. Totoriai nusiaubė mies­ tą, jo cerkves ir aplinkines gyvenvietes. Kijevo katastrofa labai sukrėtė Lietuvos feodalus. Lietuvos feodalinė vy­ riausybė (ponų taryba) paskelbė visuotinį bajorų šaukimą į kariuomenę, daug žmonių pasiuntė Kijevo pilies atsta­ tyti, sustiprino įgulas rytų pasienyje palei Smolenską 24. 1482 m. žygis į Padneprį ir Kijevo antpuolis rodė, kad Krymo chanas Mengli-Girėjus pasirinko, bent jau tam ♦

♦

♦

23 Сборник, t . 41, стр. 34. 24 F. Papėe, Polska i Litwa na przelomie wiekow šrednich, t. 1, Krakow, 1904, p. 89 ir kt.; L. Kolankowskl, D zieje..., I, p. 355—356; K. Pulaski, Stosunki..., p. 24—25; K. В. Базилевич, Внешняя поли­ тика. .., стр. 197—198.

92

I

tikram laikui, savo sąjungininku Maskvos didįjį kuni­ gaikštį Ivaną III. Tai buvo, be abejonės, didelis Maskvos diplomatinis laimėjimas. Lietuvos vyriausybė, atstatydama Kijevą, pademonstravo savo jėgą ir tuo pasitenkino. Ji vėl grįžo prie pasitarimų su Krymo chanu, kuris ramino savo taikos ir draugystės pažadais, o darėsi vis labiau paslau­ gus Maskvos valdovui, jo kurstymams puldinėti Lietuvos valstybės teritoriją. Mengli-Girėjus tapo Maskvos įrankiu politikoje prieš Lietuvą ir Lenkiją. 1480 m. antpuolis ir ypač šis 1482 m. Krymo totorių žygis į Lietuvos Didžio­ sios Kunigaikštystės pietrytines sritis buvo naujo ir įtemp­ to Lietuvos santykių su Krymo chanatu periodo pradžia. Krymo chano nepatenkino paprasto Maskvos valdovo pagalbininko vaidmuo. Mengli-Girėjus turėjo didesnių planų. Jis pradėjo atvirai reikšti pretenzijas į pietines Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. Tai jau pasi­ reiškė tuoj po Mengli-Girėjaus karinės diversijos prieš Lietuvą 1480 m., kada jis pasitarimuose su Lietuvos pa­ siuntiniu Glinskiu reikalavo iš Lietuvos vyriausybės jam užleisti tam tikrą teritoriją, kurioje gyveno vadinamieji „Semiono žmonės“, motyvuodamas, kad ta teritorija bu­ vusi jo tėvo Chadži-Girėjaus perleista Lietuvai, Kijevą valdant kunigaikščiui Semionui Olelkovičiui25. Tą „Se­ miono žmonių“ gyvenamą teritoriją sunku tiksliau nusa­ kyti, bet ji turėjo būti Dnepro žemupyje, greičiausiai Juo­ dosios jūros pakraštyje. Prie teritorinių reikalavimų Kry­ mo chanas 1481 m. prijungė pinigų, o vėliau ir garsių do­ vanų —„atminų“ („upominki“) — reikalavimą 2S. Pastangos susilpninti Lietuvos ir Lenkijos pozicijas palei Juodąją jūrą atitiko ir Turkijos interesus: ji siekė šiauriniu Juodosios jūros krantu pasistūmėti į rytus. 1484 m. turkų sultonas Bajazidas, padedamas Krymo to­ torių dalinių, užėmė Kilijos uostą Dunojaus žiotyse ir Belgorodo (Akermano) uostą Dnestro žiotyse. Šie uostai pri­ klausė Moldavijos valdovui, kuris buvo Lenkijos karaliaus ♦ ♦ ♦ 25 РИБ, t . 27, стр. 333; K ■ Putaski, Stosunki.. komski, D zieje..., I, p. 352—353. 28 РИБ, t . 27, стр. 340.

Nr. 18; L. Kolan-

93

vasalas. Tuo metu Turkijos vasalai Krymo totoriai irgi praplėtė savo valdas. Jie galutinai užvaldė Lietuvai pri­ klausiusį Dnepro žemupį ir Juodosios jūros šiaurinio pa­ kraščio juostą tarp Dnestro ir Dnepro žiočių. Prie Dnestro Krymo totorių naujosios valdos susijungė su turkų valdo­ mis Moldavijos pajūryje. Lietuvos Didžioji Kunigaikštys­ tė buvo atstumta nuo Juodosios jūros pakraščių. Dėl to­ torių, kuriems kartais padėdavo turkai, antpuolių daugelis miestų Juodosios jūros šiauriniame pakraštyje buvo su­ naikinti. Krymo totoriai užėmė Daševą, Kačibejų ir kitas pajūrio pilis ir uostus, priklausiusius Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Lietuvai ir toliau siekiant, kad nutrūktų Krymo są­ junga su Maskva, Mengli-Girėjus kėlė Lietuvos pasiunti­ niams vis griežtesnius reikalavimus. 1485 m., išgavęs di­ delę išpirką už paimtus į nelaisvę Kijevo vaivados šeimos narius, Krymo chanas reikalavo ne tiktai teritorinių nuo­ laidų Padnepryje, bet pranešė, kad statys prie Dnepro, buvusioje Lietuvos valstybės teritorijoje, savo tvirtovę, prie kurios statybos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tu­ rinti prisidėti dviem tūkstančiais auksinų 27. Tie akiplėšiš­ ki chano reikalavimai, kuriais jis siekė užkirsti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei išėjimą Dnepro upe į Juodąją jūrą, buvo atmesti. Kazimiero pasiuntiniai 1486 m. turėjo pareikšti Mengli-Girėjui, kad Lietuva nieko nežino apie chano tėvo perleistas teritorijas („Semiono žmones“), o dėl piniginės pagalbos, tai ji gali būti suteikta tik gera valia, o ne kaip prievolė. Jei Mengli-Girėjus laikysiąsis sąjungos ir duosiąs įkaitu savo vyriausią sūnų, Lietuvos valdovas esąs pasiruošęs jj pinigais paremti, kaip seniau rėmęs jo tėvą Chadži-Girėjų28. Lietuvos feodalai nepalio­ vė derėjęsi su Krymu, tačiau karinės jėgos prieš totorių įsigalėjimą pietuose nesiėmė. O Krymo totoriai toliau pul­ dinėjo Lietuvos valstybės teritorijas: Podolę, Volynę ir kt. Tuo pat metu Didžiosios Ordos totoriai, be paliovos vis puolę Krymą, įsiverždavo (1488, 1489, 1491 m.), ieškoda♦ ♦ ♦ 27 Ten pat, p. 358—359. 28 Ten pat, p. 450—454; K.. Pulaski, Stosunki..

94

Nr. 21.

mi maisto bei pašaro, ir į Lietuvos Didžiąją Kunigaikš­ tystę (Kijevo žemę, Podolę), su kuria jų chano santykiai buvo draugiški29. Mengli-Girėjus žaidė dvigubą žaidimą: nuolat tarėsi su Lietuva dėl taikos ir draugystės, bet laikėsi sąjungos su Ivanu III ir klausė jo nurodymų. Lietuvos santykiai su Rusų valstybe vis blogėjo. Vyko ginkluoti konfliktai dėl pasieninių Okos aukštupio kunigaikštysčių. Totoriai toliau be paliovos teriojo Lietuvos valstybės žem es30. Dėl to labai kentėjo Kijevo žemė, Podolė (ji ypač buvo niokoja­ ma 1485—1487 m.) ir kitos sritys. Totoriai pasiekė ir Len­ kijos žemes. 1489 m. jie, remiami turkų iš Moldavijos pa­ jūrio, teriojo Kameneco apylinkes (lenkų valdomoje Podo­ lėje). Priverstas būti Turkijos vasalu, Moldavijos valdovas (vaivada) Steponas 1490 m. nuteriojo Galičo ir Rogatino žemes (Lenkijoje). 1492—1493 m. įvyko totorių antpuo­ liai į Kijevo apylinkes ir Černigovo žemę. Kad lengviau galėtų puldinėti Lietuvos valstybės žemes, Mengli-Girėjus 1492 m. rūpinosi pastatyti tvirtovę prie Dnepro žiočių, žemiau Tavanės, iš kurios jis tikėjosi puldinėti ir net paimti Kijevą. Jei anksčiau (1485 m.) jis reikalavo pa­ galbos iš Lietuvos, tai dabar prašo tam reikalui pinigų iš Ivano I I I 31. Ta nauja pilis buvo Očakovas. Očakovo sta­ tyba sukėlė didelį susirūpinimą Lietuvoje ir Lenkijoje, ypač dėl to, kad buvo žinių, jog ji statoma su turkų pa­ galba. Ji turėjo būti Krymo totoriams atramos taškas tarp Dnepro ir Bugo, kad patogiau būtų puldinėti Lietuvą. Į va­ karus nuo Očakovo, Dnestro žiotyse, turkai buvo įsitvirtinę Belgorode (Akermane), ir tuo būdu visa žemuma tarp Dnepro, Pietų Bugo ir Dnestro buvo nesunkiai pasiekiama totorių ir turkų. Lietuvos pasiuntinys kunigaikštis Jonas Glinskis turėjo kaip nors įtikinti Krymo chaną, kad atsi♦

♦

♦

29 M, Грушевський, 1стор1я..., т. IV, стр. 328—329; L. Kolankowski, D zieje..., I, p. 378—379. 30 M. Грушевський, IcTopiii..., т. IV, стр. 328 и др.; L. Kolankomski, D zieje..., I, p. 376 ir kt. 31 Сборник, t . 41, стр. 152—153, 159, 167, 204, 210; K■ Pulaski, Stosunki..., Nr. 23.

95

sakytų to sumanymo. Jis sutiko sumokėti visas to tvirto­ vės miesto statybos išlaidas, bet nieko nelaimėjo, o pats dar buvo uždarytas naujojoje Očakovo pilyje 32. Po Kazimiero mirties (1492 m.) naujas Lietuvos didy­ sis kunigaikštis Aleksandras taip pat siūlė Krymo chanui taiką ir draugystę, primindamas jam senus gerus santy­ kius tarp Lietuvos ir Krymo, valdant dabartinio Krymo chano tėvui Chadži-GirėjuiS3. Tai nedavė jokių konkrečių rezultatų. Mengli-Girėjus veidmainingai kalbėjo gražius žodžius Lietuvos pasiuntiniams, o kartų užtikrino Mask­ vos didįjj kunigaikštį Ivaną III dėl savo ištikimybės Mask­ vai ir karinių planų Lietuvos atžvilgiu. Maskvos valdovas dėjo visas pastangas išlaikyti Krymo chaną savo pusėje. Pranešdamas Mengli-Girėjui apie Kazimiero mirtį, Iva­ nas III rašė: „Mirė mūsų priešas karalius Kazimieras. Bet po jo pasiliko sūnūs, taip pat mūsų priešai, kaip ir jų tėvas. Ir kad tu, pagal žodį, prieš tuos savo ir mano prie­ šus, Kazimiero sūnus ir Lietuvos žemę, sėdęs ant arklio, vyktum į karą ir parodytum savo nedraugiškumą, kiek tau dievas leis“ 34. Valdant Lietuvą Aleksandrui, dar labiau paaštrėjo įtempimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusų valstybės pasienyje dėl kai kurių nedidelių vasali­ nių kunigaikštysčių.''Krymo totoriai Ivanui III buvo pa­ rankūs sąjungininkai. Maskvos valdovas savo diplomatinius pasitarimus pa­ rėmė įvairiomis dovanomis. Kiekviena vykstanti j Krymą Maskvos pasiuntinybė vežėsi dovanų iš anksto sudarytam ♦ ♦ ♦ 32 К. В. Базилевич, Внешняя политика..., стр. 244—245; М. Грушевський, Історія, т. IV, стр. 330; L. Kolankowski, D zieje..., I, p. 383—384, 397, 403, 416—420. Kai kurie autoriai mano, kad Očakovas buvo pastatytas netoli buvusios lietuvių pilies, ir totorių naujai statoma pilis kartais vadinama Tiaginia, tur būt, dėl tikslios vietos ar pavadinimo nežinojimo. Atrodo, kad iš pat pradžių naujoji pilis vadinosi Kara-Kermenu, bet greit, turkams ten įsigalėjus, imta vadinti Očakovu (Сов. истор. энциклопедия, т. 10, M., 1962, стр. 703—704). 33 «Также и тебе ведомо, иж и отец твой царь Гаджи-Кгирей у отца нашого хлеб и соль ел, и оттоль и столца царского достал» (Акты Зап. России, I, № 102, стр. 119). 34 Сборник, т. 41, № 36, стр. 157.

96

žmonių sąrašui35. Ivanas III tai laikė svarbia priemone Krymo chanui ir aristokratijai paveikti ir ja sumaniai nau­ dojosi. Tačiau Krymo chanas pradėjo siųsti j Maskvą daug nereikalingų žmonių, kuriuos Maskvos valdovas turėjo maitinti ir apdovanoti. Taupiam Ivanui III nepatiko to­ torių godumas, ir jis liepė pasakyti Krymo chanui, kad su savo atstovais nereikalingų žmonių nesiųstų. Vietoj daik­ tinių dovanų kartais totoriai buvo paperkami pinigais. Pavyzdžiui, 1492 m. ir vėliau Mengli-Girėjus prašė Iva­ ną III duoti pinigų miestui prie Dnepro statyti. Be to, Ru­ sų valstybė suteikdavo prieglaudą chanaičiams ir didi­ kams, turintiems dėl kokių nors priežasčių palikti savo valdas. Maskva stengėsi nuolat laikyti Kryme savo pa­ siuntinį, kuris rūpindavosi, kad nepasikeistų Mengli-Girėjaus nusistatymas prieš Lietuvą ar Didžiąją Ordą. Krymo totoriai toliau puldinėjo Lietuvos žemes (dau­ giausia dabartinės Ukrainos teritoriją) ir prisiplėšdavo grobio, kurio troško jų kilmingieji. O Krymas nejautė tie­ sioginio Lietuvos feodalų pavojaus, nes buvo sunku pa­ siekti totorių centrus per sustiprintą Perekopo sąsmauką. Tiesioginis ir pagrindinis pavojus Krymui nuolat grėsė iš Didžiosios Ordos chanų, kurie reiškė pretenzijų į Krymo valdymą ir kurių valdos buvo arčiau pusiasalio. Tačiau ir tas pavojus buvo iš esmės likviduotas, nes penkerius me­ tus (1486—1491 m.) užsitęsusi Mengli-Girėjaus kova su Aukso Orda (valdoma Achmato sūnų — Murtozos ir SaidAchmato) baigėsi Krymo pergale. Didžiajai Ordai buvo suduotas didelis smūgis, ir ji nuo 1492 m. sparčiai silp­ nėjo36. Krymo ordai karą su savo konkurentu, demonstruo­ damas savo karinę galią ir kurstydamas kitus totorius prieš Didžiąją Ordą, padėjo laimėti Ivanas III. Rėmusi Krymą prieš Didžiąją Ordą Maskva tuo metu taip pat ga­ lėjo būti patenkinta: Krymo totorių jėgos išsilaisvino ko­ vai prieš Lietuvą ir Lenkiją, o Lietuvos feodalai, kurių ♦

♦

♦

35 К. В. Базилевич, Внешняя политика..., стр. 183 и др.; С. М. Соловьев, История России..., III, стр. 84—85. 36 К■ В. Базилевич, Внешняя политика..., стр. 208 и др.; L. Kolankomski, D zieje..., I, p. 351 ir kt. 7 B. D u n d u lis

97

santykiai su Maskva buvo įtempti, turėjo sukurti antrą kovos frontą prie pietinių valstybės sienų. 1494 m. sudaręs taiką su Lietuva be Krymo chano ži­ nios, Ivanas III neskubėjo jo apie tą taiką painformuoti, o pranešęs užtikrino savo ištikimybę sąjungai su Krymu ir leido chanui suprasti, kad jis nieko neturi prieš jo toli­ mesnius žygius į Lietuvą 37. Totoriai toliau tęsė savo pul­ dinėjimus. 1494—1497 m. jie puolė Kijevo žemę (Čerka­ sus, Kanevą), Podolę (Vinicą, Braclavą), Volynę (Lucką, Romną, Kremenecą). 1497 m. įsiveržė iki Mozirio apy­ linkių, nužudė Kijevo pravoslavų metropolitą M akarijų38. Antpuoliai nesiliovė ir vėliau. Juodosios jūros baseino įvykiai palietė ir Lietuvos są­ jungininkę Lenkiją. Turkams užkariavus 1484 m. Molda­ vijos uostus Belgorodą ir Kiliją, Lenkija patyrė didelį ekonominį smūgį. Per šiuos artimiausius Juodosios jūros uostus Lenkija, ypač jai priklausęs Lvovo miestas, taip pat Krokuva, pagrindinai prekiavo su pietryčiais. Be to, kilo konkretus politinės ir karinės Turkijos ekspansijos pavojus. Jau 1485 m. lenkų feodalai suruošė karo žygį į Moldaviją, kad joje įsitvirtintų ir užkirstų kelią tur­ kams, bet jis nepavyko. Lenkijos karalius Jonas Albrech­ tas ir lenkų feodalai 1497 m. suorganizavo didelį karo žy­ gį prieš turkus, norėdami juos išstumti iš minėtų Juodo­ sios jūros uostų. Prie to žygio turėjo prisidėti Lietuva. Jai pirmiausia rūpėjo iš Krymo totorių atkovoti Dnepro žiotis ir gretimą Juodosios jūros pakraštį. Tad Lenkijos ir Lietuvos interesai tarpusavy derinosi. Tačiau lenkai, užuot žygiavę prieš turkus ir totorius, nukreipė savo jė­ gas prieš Moldavijos valdovą (vaivadą) Steponą, anks­ tesnį Lenkijos karaliaus vasalą, kuris pasirodė esąs Mask­ vos, Krymo ir Vengrijos sąjungininkas. Lietuva su juo palaikė gerus santykius. Moldavija tapo lenkų feodalų grobimo objektu. ♦

♦

♦

37 Сборник, t . 41, № 47, 48, 49, 57. 38 M. Грушевський, Історія.. т. IV, стр. 330—331; L. Kolankowski, Dzieje..., I, p. 429—431.

98

Bijodama galimo Krymo totorių, susitelkusių Očakove, įsiveržimo ir veikiama Maskvos valdovo Ivano III, kurio sūnus — sosto įpėdinis — buvo vedęs Stepono dukterį, spaudimo, Lietuva atsisakė dalyvauti tame lenkų karo žy­ gyje prieš taikoje su ja gyvenantį Moldavijos valdovą, ir jos kariuomenė pasiliko sutelkta Vinicos—Braclavo sri­ tyje. Lenkijos kariuomenė tenuėjo iki Moldavijos sostinės Sučiavos ir ją apgulė. Moldavijai į pagalbą atėjo Vengri­ ja, kuri taip pat ją laikė savo vasalu. Lenkų armija buvo priversta trauktis. Ji buvo moldavų sumušta Bukovinos miškuose (prie Kozmino). Lietuva sutiko ją paremti ka­ riais savanoriais, kurie padėjo sugrįžti lenkų kariuomenės likučiams 39. Sis 1497 m. didelis žygis prie Pruto upės bai­ gėsi tikru Lenkijos pralaimėjimu. Ji patyrė skaudų smūgį. Žuvo viltis išvaduoti nuo totorių-turkų Juodosios jūros pakraščius. Ilgam žlugo lenkų įtaka Moldavijoje. Šio nesėkmingo žygio tiesioginė pasekmė buvo tai, kad pirmą kartą Lenkijos žemes nuteriojo turkų daliniai (1498 m.). Turkams betarpiškai talkininkavo ir Moldavi­ jos valdovas Steponas. Vadovaujami Silistrijos guberna­ toriaus, turkai, nesutikdami pasipriešinimo, du kartus — pavasarį ir rudenį — nusiaubė Galiciją iki Sano upės, Peremišlį, Jaroslavą, Galičo, Samboro, Dragobičo apylinkes ir išgabeno didelį grobį ir daug belaisvių į Kiliją ir Belgorodą. Tais pat metais antpuolius į Podolę ir Galiciją surengė taip pat Krymo totoriai. 1499 m. totoriai pakar­ tojo antpuolį į Lietuvai priklausančią Podolę, pasiekė Zitomirą 40. Po katastrofiško žygio į Moldaviją Lenkijai pa­ tekus į sunkią padėtį, Lenkijos vyriausybė buvo priversta prašyti pagalbos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir pirmą kartą 1499 m. sutiko iš naujo sureguliuoti savo san­ tykius su Lietuva, atsižvelgdama į lietuvių reikalavi­ mus 4I. Iš Lietuvos sudarytų su Lenkija susitarimų šis ♦ ♦ ♦ 39 L. Kolankowski, D zieje..., I, p. 425 ir kt.; L. Kolankowski, Polska Jagiellonow, p. 158 ir kt.; O. Halecki, Dzieje..., I, p. 449—450; Z. Spieralski, Awantury moldawskie, Warszawa, 1967, p. 55 ir kt. 40 M. Грушевсысий, IcTopiH..., т. IV, стр. 331—332; K■ В. Бази­ левич, Внешняя политика..., стр. 425. 41 В. Dundulis, Lietuvos kova..., p. 262—264.

99

,buvo vienas palankiausių Lietuvai, nes lenkų feodalai tu­ rėjo atsisakyti savo siekiamo Lietuvos inkorporacijos principo. Tačiau greit, pasunkėjus Lietuvos valstybės pa­ dėčiai rytų fronte, Lenkijos ponų taryba pareikalavo su­ daryti naują, Lenkijai naudingesnę, sutartį (1501 m.). Po 1494 m. taikos santykiai tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusų valstybės iš esmės nepagerėjo. Pasienio konfliktai išsiliejo j atvirą karą (1500— 1503 m.)42. Ivanas III ir jo vyriausybė nelabai pasitikėjo savo sąjungininku Krymo chanu. Jis stengėsi taip veikti, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, jo žentas, negalėtų sudaryti taikos ir užmegzti gerų santykių su Mengli-Girėjumi43. Daroma žygių, kad Krymo chanas kel­ tų nepriimtinas Lietuvai sąlygas. Iš tikrųjų, Mengli-Girėjus, Maskvai tarpininkaujant, 1499 m. pateiktose Lietuvai sąlygose reikalavo iš Lietuvos atiduoti jam Kijevą, Kanevą, Čerkasus, Putivlį ir kitus miestus 44. Aleksandras at­ sakydamas pavadino tokį reikalavimą negirdėtu dalyku45. Tuo tarpu kitame rašte, Ivanui III, Mengli-Girėjus jau pažadėjo jam atiduoti Kijevą ir Čerkasus46. Iš to sektų, kad chanas sau, matyt, norėjo pasilikti tik Dnepro žemu­ pį. Be to, Mengli-Girėjus reikalavo iš Aleksandro jam mokėti duoklę už Kijevo, Kanevo, Čerkasų, Putivlio ir kt. (iš viso 13) miestų valdym ą47. Santykiai tarp Lietuvos ir Krymo nepagerėjo. Prasidėjus Maskvos karui su Lietu­ va, Ivanas III ragino Krymo totorius pulti Pripetės sri­ t į — Slucką, Turovą, Pinską, Minską,— esančią arčiau fronto linijos 48. 1500 m. du kartus — pavasarį ir rude­ nį — Mengli-Girėjaus sūnūs su kariuomene nuteriojo Ki­ jevo žemę, Braclavą, Volynę, Bresto, Lvovo žemes, pa­ siekė Liubliną ir Sandomirą Lenkijoje 49. 1501 m. totoriai ♦ ♦ ♦ 42 Zr. skyrių apie Lietuvos santykius su Rusų valstybe. 43 К. В. Базилевич, Внешняя политика.. , стр. 444 и др. 44 Сборник, т. 35, № 62, стр. 291. Į Kijevą Mengli-Girėjus preten­ zijų reiškė ir 1504 m. (Сборник, т. 41, № 100). 45 Сборник, т. 35, стр. 293. 46 Сборник, т. 41, стр. 288. 47 К. Putaski, Stosunki..., p. 59. 48 Сборник, t . 41, стр. 317, 326—327, 339, 343, 348—349. 49 M. Грушевський, Історія..., т. IV, стр. 332,

100

taip pat puldinėjo Lietuvos žemes, bet ruošiamas didelis Mengli-Girėjaus žygis turėjo būti atšauktas, gavus žinią, kad Didžiosios Ordos chanas Šich-Achmatas, buvęs Lie­ tuvos pusėje, persikėlė per Doną ir ruošiasi traukti Kry­ mo link. Krymo chanas Mengli-Girėjus ryžosi galutinai likvi­ duoti savo senųjų, dabar labai jau nusilpusių, priešų, apirusios Didžiosios Ordos totorių, pavojų. 1502 m. birže­ lio mėn. Mengli-Girėjaus kariuomenė visiškai sumušė Didžiosios Ordos dalinius50. Lietuvos feodalai jiems ne­ suteikė laukiamos paramos. Ruošdamasis pulti Smolenską, Ivanas III ragino Mengli-Girėjų neatidėlioti žygio j Lietuvos žemes ir siū­ lė įsiveržti giliai į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją šia kryptimi: link Kijevo, Slucko, Turovo, Pins­ ko, Minsko51. Tai turėjo Rusijai palengvinti karą. Tačiau Krymo chanas turėjo savo planų, ir jo veiksmai ne visiš­ kai derinosi su Maskvos planais. Puldinėdamas Lietuvą, jis siekė pirmiausia pasiplėšti turto ir priversti mokėti duoklę. Todėl žygiuose j Lietuvą ir j Lenkiją jis pasirink­ davo tuos miestus, kurie žadėjo didelį grobį ir kuriuos puolant reikėjo patirti mažiau nuostolių. Susirėmimų su didelėmis Lietuvos ar Lenkijos armijomis Mengli-Girėjus vengdavo. Todėl jam parankiausia būdavo pulti dešinįjį Padneprį ir toliau Galiciją bei Volynę. Lietuvos pagrindi­ nės karinės jėgos buvo sutelktos ginti Smolenskui, o Ukrainos miestuose tebuvo paliktos mažos įgulos, ku­ rios nepajėgė sulaikyti totorių raitelių masės. Tos srities stepės ir mažai miškingos vietos buvo patogios totoriams. Jie greitai prasiverždavo per didelę teritoriją, išvengdami lauko kautynių. 1502 m. rudenį Mengli-Girėjus pasiuntė į karo žygį du savo sūnus. Nors caro Ivano III pasiunti­ niui tvirtino įsakęs savo sūnums žygiuoti caro norima Smolensko kryptimi, t. y. per Kijevą, taip pat per Lucką link Vilniaus ir Trakų 52, tačiau iš tikrųjų totorių daliniai ♦ ♦ ♦ 50 К. В. Базилевич, Внешняя политика..., стр. 484 и др. 61 Сборник, т. 41, стр. 423—424. 52 Ten pat, p. 430.

101

siautė daugiausia Kijevo, Lucko, Turovo, Bresto, Lvovo, Braclavo, Liublino apylinkėse53. Tuo būdu daugiausia to­ toriai veikė jų mėgstamoje Ukrainoje, dešiniajame Dnepro krante, Galicijoje ir Volynėje, prasiverždami link Bres­ to ir Liublino. Tačiau tie antpuoliai ne tiktai kaustė Lietuvos karines jėgas prie pietinių sienų (prie Pripetės, Volynėje), bet taip pat trukdė Lenkijai suteikti didesnę paramų Lietuvos kariuomenei kare su rusų armija. Tais pat metais (1502 m.), savarankiškai veikdamas, Moldavi­ jos valdovas Steponas užėmė nemaža lenkų valdžioje esančių miestų prie Dnestro (Kolomiją, Pokutę ir kt.). 1502—1503 m. žiemą Lietuvos žemes plėšė trys totorių daliniai. Totoriai nusiaubė Minsko, Slucko, Nes­ vyžiaus ir Naugarduko apylinkes54. Gilūs totorių įsiverži­ mai (XV a. pabaigoje —XVI a. pradžioje) j Lietuvos Di­ džiąją Kunigaikštystę priminė ankstesniuosius kryžiuočių •antpuolius. Tuo pat metu Lietuvos feodalai patyrė didelių pralaimėjimų kare su Rusų valstybe. Vilnius rimtai su­ sirūpino savo saugumu. Vilniaus miestiečiai kreipėsi j di­ dįjį kunigaikštį Aleksandrą, prašydami nešaukti jų į karą ir leisti aptverti savo miestą gynybine mūrine siena. Alek­ sandras miestiečių prašymą patenkino: 1503 m. rugsėjo mėn. 6 d. privilegija jis atleido miestą nuo karinės prie­ volės ir įsakė pastatyti mūrinius įtvirtinimus apie visą miestą. Gynybinių įtvirtinimų vietą pavedė nužymėti Vil­ niaus vaivadai ir valstybės kancleriui Mikalojui Radvilai. Vilniaus miesto sienos buvo pastatytos 1503—1522 m .55 1503 m. vykstant taikos deryboms tarp Lietuvos ir Ru­ sų valstybės, Ivanas III norėjo, kad Krymo chanas visą laiką darytų karinį spaudimą Lietuvai, ir pareiškė, kad taikysis su Lietuva, kai ji jam užleis visas rusų žemes, kurios esančios jo tėvonija56. Tačiau Mengli-Girėjus mesti didelių jėgų prieš Lietuvą tuo metu negalėjo. Tai atsitiko, ♦ ♦ ♦ 63 К. В. Базилевич, Внешняя политика. .., стр. 492; М. Гpyшевський, I c T o p i a . .., т. IV, стр. 333. 64 М. Грушевський, IcTopifl. .., т. IV, стр. 333. 55 V. Merkys, Vilniaus miesto gynybiniai įtvirtinimai 1503— 1505 metais, Iš lietuvių kultūros istorijos, II, Vilnius, 1959, p. 194, 195. 56 Сборник, t . 41, стр. 455, 457, 459, 477—478.

102

svarbiausia, dėl to, kad sumuštos Didžiosios Ordos chanas Sich-Achmatas tuo metu vis dar nedavė Krymui ramybės. Sutąlkęs Auksinės Ordos karių likučius ir gavęs paramos iš Hogajaus totorių, jis rengėsi Krymą užpulti. Tačiau chanūi Sich-Acnmatui nepavyko sutelkti didesnių jėgų, ir jis per Kijevą 1504 m. rudenį nužygiavo į Belgorodą (Akerihaną), norėdamas rasti prieglobstį pas Turkijos sul­ toną Bajazidą. Sultonas atsisakė priimti Sich-Achmatą kaip sjvo vasalo Mengli-Girėjaus priešą, ir turkai jį iš­ varė iš Belgorodo. Krymo totorių persekiojamas Sich-Ach­ matas bėgo į Kijevą, kur buvo 1504 m. pavasarį Kijevo vaivados kunigaikščio Dmitrijaus Putiatičiaus suimtas. Po kiek laiko jis buvo uždarytas Vilniaus pilyje57. Lie­ tuva galėjo belaisvį Sich-Achmatą panaudoti kaip spaudi­ mo priemonę prieš Krymo chaną: arba išleisdama, kad telktų totorius pietų stepėse prieš priešiškai nusiteikusį Mengli-Girėjų, arba jį jam išduodama. Atrodo, Aleksand­ ras siūlė išduoti Sich-Achmatą Krymui, nes yra išlikusi žinia, kad Ivanas III stengėsi įtikinti Mengli-Girėjų, jog tas siūlymas yra tik apgaulė, siekiant, kad Krymas nu­ trauktų karo veiksmus prieš Lietuvą5S. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III taip pat turėjo planų Sich-Achmato atžvilgiu. Jo buvimas Lietuvoje Ivanui III nepatiko. Per savo pasiuntinį Ivanas III pavedė (1504 m.) savo dukteriai Elenai susisiekti su Sich-Achmatu ir perduoti jam kvietimą pereiti į jo globą. Buvo siūloma jam pa­ čiam rasti būdą pabėgti iš Lietuvos 59. Maskvos valdovas norėjo įsigyti energingą sąjungininką ir jam atiduoti val­ dyti organizuojamą Astrachanės chanatą60. Astrachanės chanas Maskvai būtų buvęs atsvara prieš Krymo chaną, siekiant jį išlaikyti savo įtakoje. Tačiau tie visi planai ne­ buvo įgyvendinti. Sich-Achmatas pasiliko Lietuvoje. Lietuvos feodalinė vyriausybė, užuot veiksmingai su­ sirūpinusi šalies gynyba, vis tarėsi su suktu Krymo cha♦

♦

♦

57 Ten pat, p. 522. 58 Ten pat, p. 532—533. 59 Сборник, t. 35, № 79, стр. 464—465. 60 K. В. Базилевич, Внешняя политика..., стр. 532.

103

nu Mengli-Girėjumi, trumpų pertraukų tarp antpuolių metu patikėdavo jo pažadais dėl taikos. Tačiau tie paža­ dai niekada nebūdavo įgyvendinami iki galo, ir padėtis likdavo tokia pat. Krymo didikai vertino tiktai karinę jė­ gą ir ieškojo visokių būdų grobiui prisiplėšti ir turtui įgyti. Rusų kariuomenei vis giliau veržiantis į Lietuvo/ vals­ tybės rytines (rusiškąsias) teritorijas ir tuo pat rriktu to­ toriams grėsmingai puldinėjant pietrytines valstybės žemes, Lietuvos valstybė atsidūrė sunkioje padėtyje. 1500 m. rudenį, po pralaimėjimo Vedrošos mūšyje per sa­ vo pasiuntinį Kijevo vaivadą kunigaikštį Dmitrijų Putiatičių ji galop sutiko mokėti praėjusiais metais (1499 m.) Mengli-Girėjaus reikalautą duoklę — kasmet po 3 pinigus nuo kiekvieno žmogaus Kijevo, Volynės ir Podolės (Braclavo) žemėse,— kad tiktai jis nepuldinėtų Lietuvos Didžio­ sios Kunigaikštystės ir būtų sąjungininkas prieš Maskvą 6I. Vėliau, 1502 m., sumušus Didžiosios Ordos chaną 3ichAchmatą, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras jau sutiko vykdyti visus Krymo chano reikalavimus dėl gin­ čijamų žemių ir žadėjo mokėti kasmetinę duoklę (švelniai vadinamą „atminais“) visiems chanaičiams, Mengli-Girė­ jaus broliams ir sūnums, visiems ulanams ir kunigaikš­ čiams. Chanaičiams žadėjo duoti po 1 0 tūkst. altinų. Nu­ matydamas, kad chanas gali nepatikėti tais pažadais, Aleksandras laiške Mengli-Girėjui rašė, kad tai gali pa­ liudyti Mengli-Girėjaus žmogus Kozia-Berdėjus, kuris bu­ vo atvykęs į Lietuvą ir matė pasiruošimus pasiųsti į Kry­ mą dovanas ir pinigus. Be to, Aleksandras rašė, kad tą patį gali laiduoti ir Kafos svečiai (pirkliai) 62. Totorių pul­ dinėjimai Lietuvos karo su Maskva metu buvo labai pa­ vojingas dalykas, ir Lietuvos feodalai buvo pasiryžę dary­ ti naujų aukų Krymo naudai. Ir tuo nauju masalu savo jėga pasitikįs Mengli-Girėjus tuoj nesusiviliojo. Tačiau bandymai susitarti nesiliovė. Tuo metu susidarė naujos politinės aplinkybės. ♦

♦

♦

61 K. Pulaski, Stosunki.. Nr. 46, p. 247; Акты Зап. России, I, № 183, стр. 210—212. 62 Сборник, т. 41, стр. 448—449.

104

1503 m. sėkmingai baigęs kovą su Lietuva didelės te­ ritorijos prijungimu prie Rusų valstybės ir paliaubų su­ darymu, Maskvos valdovas Ivanas III siekė išlaikyti ka­ rinę sąjungą su Krymo chanu Mengli-Girėjumi ir neleisti jam susitarti, o juo labiau sudaryti sąjungą su Lietuva. Ar sudaryti paliaubas su Lietuva, ar ne, Ivanas III pali­ ko spręsti pačiam Krymo chanui, tik prašė jų nesudaryti daugiau kaip penkeriems metams ir sudarius rimtai j jas nežiūrėti ir nesusitaikyti su Lietuva. Toks buvo oficialus pareiškimas, bet Maskvos pasiuntinys turėjo atskirą nu­ rodymą daryti viską, kad paliaubos tarp Lietuvos ir Kry­ mo nebūtų sudarytos. Jis turėjo įtikinti chaną, kad Lie­ tuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro politika nenuoširdi ir jo pažadai melagingi. Be to, pasiuntinys turėjo pa­ reikšti, kad jo valdovas Ivanas III iš Aleksandro nori at­ imti „dar Kijevą ir visas savo tėvonines rusų žemes“ 63. Caras dėl to buvo suinteresuotas neleisti Krymui susitarti su Lietuva. Jis norėjo tęsti savo politiką Lietuvos atžvil­ giu, t. y. atiminėti ir toliau rusų žemes, priklausiusias Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Veikdama vieningai su Mengli-Girėjumi, Maskva pasiekdavo du tikslus: Lie­ tuvai ir Lenkijai sudarydavo nuolatinę karo grėsmę ir atitraukdavo Krymo totorius nuo pietinių Rusų valstybės žemių puldinėjimo. Taikingi santykiai su Krymu taip pat buvo reikalingi vystyti prekybai, nes per Krymo uostus (K-afą ir kt.) Rusų valstybė prekiavo su Italija, Mažą­ ja Azija ir kitais kraštais. Tačiau palaikyti diplomatinius santykius su Krymu po 1500—1503 m. karo buvo jau sunkiau64. Draugiškas Kry­ mo nusistatymas Maskvos atžvilgiu žymiai priklausė nuo to pavojaus, kurį Krymui sudarė jo pikčiausi priešai — Didžiosios Ordos chanai („Achmato vaikai“). Galutinai iširus Didžiajai Ordai (1502 m.), Krymo chano rankos pasidarė laisvesnės. Maskvos pagalba nebebuvo reikalin♦

♦

♦

63 Ten pat, p. 492—493, 534. 64 К- В. Базилевич, Внешняя политика..., стр. 527 и др.; И. Б. Греков, Очерки по истории международных отношений Восточ­ ной Европы XIV—XVI вв., Москва, 1963, стр. 233 и др.

105

ga. Antra vertus, po šio karo (1500—1503 m.) tarp Mask­ vos ir Lietuvos Rusų valstybei atiteko nemaža kairiojo Dnepro kranto teritorija (Černigovas, Putivlis, Rylskas, Novgorodas Severskas, Gomelis, Starodubas ir kt.), esanti prie stepių. Tuo būdu Rusų valstybė pasistūmėjo prie Ki­ jevo, tapo artimesniu Krymo chanato kaimynu ir galėjo būti lengviau pasiekiama totorių antpuolių. Krymo toto­ rių aristokratijos egzistavimo ir turtėjimo pagrindinis šal­ tinis buvo plėšikiški antpuoliai, per kuriuos jie grobdavo žmones, gyvulius ir kitą turtą. Šie antpuoliai negalėjo liautis. Jei iki 1500 m. Krymo totoriams buvo daug nau­ dingiau puldinėti Lietuvos ir Lenkijos valstybių valdas (daugiausia ukrainiečių žemes), esančias Padnepryje ir Padnestryje, negu vykti į tolimus ir palyginti mažai apgy­ vendintus Maskvos valstybės pietinius rajonus, dabar pa­ dėtis pakito, ir Ivanas III turėjo baimintis dėl naujai pri­ jungtų žemių (Černigovo ir kt.) saugumo. Iš tikrųjų, jau 1503 m. Černigovas buvo totorių užpultas, dėl to, tiesa, totoriai aiškinosi, kad nežinoję, kam tas miestas priklauso. Krymas Rusų valstybės prasiplėtimą pietvakarių krypti­ mi irgi galėjo laikyti sau pavojingu dalyku. Be to, Kry­ mo chanas buvo nepatenkintas, kad Maskva 1502 m. pa­ keitė Kazanės chaną. Pagaliau nurodytina, kad paties Mengli-Girėjaus padėtis Kryme taip pat buvo stipresnė, negu anksčiau. Šie pakitimai neišvengiamai turėjo povei­ kio Mengli-Girėjaus politinei-karinei veiklai. Tačiau Iva­ nas III iki savo valdymo pabaigos (1505 m.) išlaikė Mengli-Girėjų savo įtakoje. To jis pasiekė, be paliovos tvirtindamas, kad sąjunga su Maskva yra geriausia sau­ gumo garantija Mengli-Girėjui ir Krymui, neužmiršdamas jam priminti apie didelę rusų karinę jė g ą 65. Antra vertus, jis kurstė chaną (1504 m.) nenutraukti antpuolių į Lie­ tuvos ir Lenkijos žemes, aiškindamas, kad jo žmonės iš šių antpuolių tik turtėja, nepatirdami jokių nuostolių, nes nesutinka pasipriešinimo 66. ♦ ♦ ♦ 65 Сборник, t . 41, стр. 527. 66 Ten pat, p. 534 («они... только богатеют, а встречи ведь им в Литовской земле и в Лятцкой земле нету»).

Lietuvos paliaubos su Rusų valstybe 1503 m. nepavei­ kė Krymo totorių. Jie nenutraukė savo antpuolių į Lie­ tuvos valstybės žemes. Lietuvos politika Kryme pasirodė mažiau lanksti ir ne tokia efektyvi, kaip Maskvos poli­ tika 67. Nors sąlygos buvo palankesnės, negu prieš karą, Lietuvos diplomatija, apie kurią šiuo metu ne viską žino­ me, nesugebėjo tuoj įtikinti Krymo, kad Rusų valstybės sustiprėjimas ir žymus jos teritorijos pasistūmėjimas pietvakarių kryptimi buvo pavojingas Krymui. Lietuvos vyriausybė vis šykštėjo pinigų papirkti Krymo aristokra­ tijai, kurioje buvo susitarimo su Lietuva šalininkų. Jei iš 1504 m. nėra žinių apie didesnį totorių antpuolį, tai 1505 m. žiemą Krymo totoriai užpuolė Baltarusiją, nuteriojo Minsko ir Naugarduko apylinkes, prasiveržė link Vilniaus. Padrąsinti pasisekimo, 1506 m. vasarą jie pakar­ tojo savo antpuolį. Vadovaujama dviejų chano sūnų, to­ torių kariuomenė, beveik nesutikdama pasipriešinimo per­ ėjusi Volynę ir Polesę (Pripetę), įkūrė pagrindinę stovyk­ lą prie Klecko. Atskiri daliniai siautė prie Minsko ir Naugarduko, buvo persikėlę per Nemuną ir atvykę netoli Lydos. Tačiau šį kartą ties Klecku 1506 m. rugpiūčio 5 d. Krymo totoriai buvo smarkiai sum ušti68. Lietuvos kariuo­ menei vadovavo Mykolas Glinskis, pavadavęs sergantį etmoną. Lietuvos bajorų kariuomenė susirinko ties Lyda. Ji skubiai išžygiavo ir priešo nepastebėta užėjo jam iš užnugario. Iš medžių ir šakų pasidariusi perėjimą per Lano upę, iš dviejų pusių puolė totorių stovyklą ir sumu­ šė pagrindines priešo jėgas. Vėliau kituose rajonuose nai­ kino plėšikaujančius totorių dalinius. Klecko mūšis — pir­ ma tokia didelė pergalė prieš totorius, kurią amžininkai labai vertino. Pasak Mykolo Lietuvio, totoriai netekę apie dvidešimt septynių tūkstančių vyrų, kuriuos išguldė de♦

♦

♦

67 К. В. Базилевич, Внешняя политика..., стр. 533—534. 68 Хроника Быховца, стр. 121— 124; М. Stryjkowski, Kroni­ ka. . II, p. 333—338; М. Грушевський, Історія..., т. IV, стр. 334; К. Pulaski, Stosunki..., p. 99— 101; L. Kolankowski, Polska Jagiellonow..., p. 180; S. Herbst, Kieck 1506, „Przegląd historyczno-wojskowy“, t. VII, Warszawa, 1934, p. 21—38.

107

vyni tūkstančiai mūsiškių 69. Tačiau Klecko mūšis daugiau nepaveikė Lietuvos santykių su Krymu nei kariniu, nei politiniu atžvilgiu. Apie Klecko pergalę Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras sužinojo jau mirties pata­ le. Naujuoju Lietuvos ir Lenkijos valdovu tapo jo brolis Žygimantas Senasis (1506—1548 m.). Lietuvos užsienio politikos vienu pagrindinių uždavinių ir toliau buvo su­ ardyti Krymo ir Maskvos sąjungą. Maskvoje šiuo metu taip pat buvo naujas valdovas, Ivano III įpėdinis Vasilius Iii (1505—1533 in.). Lietuvos santykiuose su Krymu įvyksta šioks toks poslinkis į pagerėjimą, kai tuo tarpu Maskvos santykiai su Krymu atitinkamai pablogėja. Mask­ vos—Krymo sąjunga ėmė svirti. Čia tam tikrą vaidmenį vaidino ir aštrėjąs Kazanės klausimas. Vasilius III sten­ gėsi įtvirtinti Kazanės chanato vasalinę priklausomybę Maskvai (1506 m. Kazanės apgulimas), o tai negalėjo patikti Krymo chanui Mengli-Girėjui, kuris, jausdamasis stipriausias tarp totorių, turėjo pretenzijų į visų totorių valstybių valdžią. Po Ivano III mirties Mengli-Girėjus bu­ vo formaliai nebepriklausomas nuo sąjungos su Maskva. Pagaliau pergalė prie Klecko (1506 m.) rodė gerėjančią Lietuvos valstybės apsaugą. Susidariusios aplinkybės leido pagyvinti Lietuvos pa­ sitarimus su Krymu dėl taikos ir draugystės. Žygimantas Senasis stengiasi užbaigti Aleksandro gyvenimo pabaigo­ je pradėtas pastangas susitarti. Tuo jis nori ne tik apsi­ saugoti nuo totorių antpuolių, bet dar gauti Krymo chano pagalbą prieš Maskvą, su kuria santykiai negerėjo. Tam Žygimantas Senasis negailėjo nei dovanų, nei pinigų. Tei­ sindamasis dėl totorių antpuolių prieš Lietuvą, chanas aiškino, kad tai jo sūnų, kuriuos skatina blogi asmenys, darbas, ir žadėjo juos paimti į savo rankas. Iš tikrųjų senstąs Mengli-Girėjus buvo apsuptas gausybės godžių sūnų, giminaičių ir kunigaikščių. 1506 m. rudenį priesai­ komis buvo patvirtintas Lietuvos ir Krymo susitarimas dėl ♦ ♦ ♦ 69 Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papro­ čius, p. 29.

108

sąjungos70. Ta proga Mengli-Girėjus išreikalavo, kad jo priešas, buvęs Didžiosios Ordos chanas Sich-Achmatas, esąs Lietuvos belaisviu, būtų uždarytas j kalėjimą. Sich-Achmatas buvo įkalintas Kaune. Krymo chanas, iš savo pusės, kaip chanų, kadaise visos Rusios valdovų, įpėdinis, „atidavė“ Lietuvai visas Ivano III neseniai atim­ tas iš Lietuvos rusų žemes, o, be to, dar jai pripa­ žino Pskovą, Novgorodą, Riazanę. Tai buvo, žinoma, tušti žodžiai. Ir anksčiau visokie „tvirti susitarimai“ su MengliGirėjumi iš esmės nebuvo pakeitę padėties. Tačiau toto­ rių antpuoliai kiek susilpnėjo. Jie plėšė abi kariaujančias puses — Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Rusų valsty­ bę. Krymo aristokratijai buvo naudinga žaisti dvigubą žaidimą: abiem pusėms duoti draugystės pažadus, imti pi­ nigus ir dovanas ir jų abiejų teritorijas plėšti. Nežiūrint į tai, kad Vasilius III buvo gavęs iš Mengli-Girėjaus slaptą priesaiką išlaikyti buvusią sąjungą, 1507 m. atsinaujinus karui tarp Rusų valstybės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, totoriai užpuolė Rusų valsty­ bės žemes. Antpuolis buvo Vasiliaus III prie Okos atmuš­ tas (1507m.). Nebandydamas iš naujo pulti, Krymo chanas stengėsi iš Vasiliaus Ш ištraukti kuo daugiau dovanų — „atminų“,— kurių tikėjosi chanaičiai, murzos ir kuni­ gaikščiai, nekalbant jau apie patį chaną. Tuo tarpu su­ kėlęs maištą prieš Žygimantą kunigaikštis Mykolas Glins­ kis kreipėsi pagalbos j Krymą. Chanas žadėjo jam padėti įsigalėti Kijeve, o tuo pačiu metu (1508 m.) Žygimantui siūlėsi pasiųsti pagalbon totorių į Kijevą ir net į Vilnių. Tačiau didysis kunigaikštis atsisakė tokios pagalbos, nes Lietuva jau buvo išvalyta nuo Glinskio šalininkų, bet pra­ šė pasiųsti totorių kariuomenę į rusų žemes — Brianską, Starodubą ir Novgorodą Severską. Užuot suteikę tokią paramą, Krymo totoriai 1508 m. užpuolė Baltarusiją, Vo­ lynę ir Podolę. Tuo metu, kai vyko pasitarimai tarp Vil­ niaus ir Krymo, 1510 m. totorių daliniai, vadovaujami ♦

♦

♦

70 K. Putaski, Stosunki..., p. 96 ir kt.; L. Kolankomski, Polska Jagiellonow..., p. 186— 187; C. M. Соловьев, История России..., III, стр. 228—230.

109

trijų chanų sūnų, persikėlė per Dneprą ties Kijevu, įsiveržė giliai į Lietuvos valstybę ir pasiekė beveik Vilnių. Apie tai Žygimantas rašė Mengli-Girėjui: „Tu, brolau, jau ne­ turi gėdos ir nors bijotum dievo, kurio vardu priesaiką tokią didelę ir dažną mums davei, o dabar tą priesaiką be jokios priežasties laužai“ 71. Suktas senis teisinosi savo sūnų „velnių“ sauvale, „kurių pasiruošęs išsižadėti“ 72. Ta­ čiau Lietuvos vyriausybė turėjo žinių, kad tie antpuoliai buvo įvykdyti su chano žinia ir valia. 1512 m. įsiveržę to­ toriai ties Visniovsku patyrė stiprų Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės smūgį. 1512 m. buvo žengtas rimtesnis žingsnis Lietuvos ir Krymo santykiuose: sudaryta patvaresnė sąjunga. MengliGirėjus įsipareigojo Lietuvai teikti pagalbą, o Žygiman­ tas — „savo bičiuliui ir broliui“ chanui kasmet mokėti 15 tūkstančių auksinų „atminų“. Pastovios ir privalomos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dovanos, arba duok­ lės, Krymo chanui XV a. nebuvo duodamos. Mengli-Girėjus ėmė jų reikalauti XV a. paskutiniaisiais metais, nes to­ torių ankstesnieji chanai buvo įpratę gauti duoklių arba kontribucijų iš Kijevo Rusiai priklausiusių kraštų, kurių aukščiausiaisiais valdovais jie save laikė. Lietuva tuo klausimu jau linksta tartis sunkiaisiais 1500—1503 me­ tais. 1506 m. Lietuva ir Lenkija, kurių abiejų žemės kentėjo nuo totorių, susitarė perpus mokėti Krymo chano reikalaujamą sumą kaip užmokestį už sąjungą prieš Maskvą. Po to antpuolių metu vykusiose derybose buvo tariamasi dėl Lietuvos ir Lenkijos metinės reguliariosios dovanos Krymo chanui už taiką ir sąjungą. Po pralai­ mėjimo prie Visniovsko chanas atsiuntė, kaip buvo tarta­ si, įkaitus, kurie turėjo būti Lietuvai saugumo nuo totorių garantija, o į Krymą 1512 m. buvo nuvežti Lietuvos ir Lenkijos „atminai“ pinigais ir audeklais (gelumbėmis). Tas mokestis galutinai nusistovėjo 1521 m. Jį sudarė 15 tūkstančių auksinų per metus, mokamų pusiau pini­ gais, pusiau gelumbėmis. Dėl to mokesčio kildavo nesu♦

♦

♦

71 K ■Pulaski, Stosunki..., p. 370. 72 Ten pat, p. 373.

110

sipratimų. Nesumokėjus chanas grasino arba tuo preteks­ tu darydavo antpuolius. Be šių oficialių ir privalomų „atminų“, arba duoklės, Krymo chanas, pasiųsdamas sa­ vuosius pasiuntinius ar priimdamas pasiuntinius iš kai­ mynų valdovų (iš Lietuvos—Lenkijos ir iš Maskvos), taip pat buvo įpratęs imti brangias dovanas73. Jas gaudavo pats Krymo chanas (vadinęsis imperatoriumi, caru) ir visa jo plati giminė: vyriausiasis dvasininkas, kunigaikščiai — pagrindinių ulusų valdovai,— chano patarėjai, vietininkai, dvaro valdininkai ir tarnautojai. Tos dovanos iš Lietuvos, panašiai kaip ir iš Maskvos, būdavo daugiausia įvairūs brangūs daiktai: gelumbės, sidabriniai indai (mėgiamos didelės sidabrinės taurės), sabalo kailiniai, apsiūti akso­ mu ar damastu, sabalų, kiaunių, juodųjų lapių kailiai, brangios kaklaskarės (šalikai), gulbės, medžiokliniai sa­ kalai, žuvies dantys ir t. t. Visa tai sudarydavo Lietuvai taip pat nemažas išlaidas. Buvo įprasta, kad pasiuntinys vežė dovanas nuo savo siuntėjo — valdovo — ir nuo sa­ vęs. Žinoma, pats pasiuntinys taip pat gaudavo dovanų. Chano pasiuntinys irgi šį tą atveždavo Lietuvos valdovui ir jo artimiesiems nuo chano ir nuo savęs. Totorių dova­ nos buvo žirgas su kamanomis ir balnu, šaunamieji lankai, šilkiniai audiniai, kilimėliai ir t. t. Lietuvos ir Lenkijos sąjunga su Krymu, sudaryta 1512 m., o galutinai patvirtinta sekančiais (1513) me­ tais 74, buvo nutraukti seni Krymo—Maskvos sąjunginiai ryšiai ir vėl grįžtama prie dar senesnės Krymo sąjungos su Lietuva ir Lenkija. Tai buvo, be abejo, Lietuvos feoda­ linės vyriausybės diplomatinis laimėjimas. Sąjunga turėjo ne tiktai gynybos, bet ir puolimo pobūdį: Krymo chanas įsipareigojo suteikti Lietuvos valstybei pagalbą, kad ji ga­ lėtų atsiimti Maskvos užimtas žemes. Si sąjunga nebuvo ♦

♦

♦

73 L. Kolankovaski, Problem Krymu w dziejach Jagiellofiskich, „Kwartalnik historyczny“, t. 49, sąs. 3, 1935, p. 9— 10 (atspaudas); M. Довнар-Запольский, Литовския упоминки татарским ордам. Скарбовая книга Метрики Литовской 1502—1509, Симферопол, 1898, стр. 11, 17, 82—84; И. Малиновский, Сборник, № 31. 74 К. Pulaski, Stosunki..., Nr. 143, p. 416—413.

111

darni ir dar neapsaugojo pietinių Lietuvos valstybės pro­ vincijų nuo linkusių pasiplėšti kaimynų kraštuose totorių antpuolių, bet šie antpuoliai jau buvo retesni ir mažiau žalingi. Iš esmės jų oficialūs „geri ir bičiuliški“ santykiai pasiteisino, nes abiem kėlė nerimą vis labiau stiprėjanti Maskva, su kuria Lietuvos feodalų santykiai jau iš se­ niau buvo blogi. Dabar ir Krymo totoriai taip pat ima jausti Maskvos pavojų: ji siekė įsigalėti Kazanės, Astra­ chanės chanatuose, Volgos upės žiotyse, o tas žemes Kry­ mo chanas norėjo pajungti sau. Tai buvo politinis aksti­ nas Krymo sąjungai su Lietuva. Tačiau Mengli-Girėjus į tuo metu vykstantį karą tarp Lietuvos ir Maskvos valsty­ bės stengėsi nesikišti, žiūrėjo, kuriai pusei geriau seksis. Tuo metu ir jis pats turėjo susidūrimų su Nogajaus toto­ riais. Kartu Mengli-Girėjus neatsisakė klausyti Maskvos valdovo viliojimų ir priimti iš jo dovanų. Tačiau pažymė­ tina, kad Krymo totoriai jau 1512 m. teriojo Rusų valsty­ bės pasienines žemes, ypač atkariautas iš Lietuvos. Meng­ li-Girėjus nebeilgai gyveno. Jis mirė 1515 m. Nauju Krymo chanu tapo jo sūnus Muchamed-Girėjus (1515—1523 m.). Jis laikėsi sąjungos su Lietuva ir Lenki­ ja, kurią atnaujino 1516 m., o vėliau 1520—1521 m .75 Muchamed-Girėjus pareiškė protestą Maskvai dėl Smo­ lensko atėmimo (1514 m.) iš Lietuvos, ir 1515 m. totoriai, lydimi Lietuvos pasieninių žemių seniūnų dalinių 76, suren­ gė antpuolį į Rusų valstybės žemes (Černigovą, Novgorodą Severską). Tačiau naujasis Krymo chanas, kaip buvo įprasta, neatsisakė tuo pačiu metu tartis su Maskvos val­ dovu Vasilium III ir užtikrinti jam savo draugystę. Muchamed-Girėjaus valdžia nebuvo labai stipri. Daug sava­ rankiškumo ir iniciatyvos rodė jo broliai ir giminaičiai. Kai kuriuos totorių vadus su jų daliniais Maskvai pavyko nukreipti prieš Lietuvą. 1516 m. jie nuteriojo Podolę. Apie ♦ ♦ ♦ 75 K. Putaski, Machmet-Girej chan Tatarow perekopskich 1 stosunki jego z Polską (1515— 1523), Szkice i poszukiwania historyczne, II, Petersburg, 1898, p. 288—289, 325—327; L. K.olankowski, Polska Jagiellonow..., p. 218. 76 C. M. Соловьев, История России..., III, стр. 248; К■ Putaski, Machmet-Girej..., p. 285—286.

112 i-i

tai 1516 m. iš Krymo Vasiliui III rašė ir rusų pasiuntinys Mamonovas: „tie totorių antpuoliai j Lietuvos žemę, visi jie yra be caro (chano) žinios, nes jis stipriai juos laiko, kad nevyktų kariauti j Lietuvos žemę“ 11. Po chano drau­ gystės patikinimų Maskvai 1519 m. totoriai stipriai sumu­ šė lietuvių ir lenkų kariuomenę prie Sokolo. Tačiau bend­ ri interesai vis labiau siejo Krymu su Lietuva. Tuo metu iškilo Kazanės klausimas. Maskva pasistengė, kad Kaza­ nės chanu taptų jai patikimas žmogus, bet Krymas neno­ rėjo, kad Maskva ten Įsigalėtų. Jis siekė, kad Kazanės sostą užimtų Krymo Girėjų dinastijos atstovas. 1521 m. Kazanėje atsiradę Krymo totorių būriai parėmė Maskvos priešus ir įvykdė perversmą. Chanu tapo vienas iš Girėjų giminės atstovų. Po perversmo prasidėjo bendras Kaza­ nės ir Krymo žygis, nukreiptas prieš Maskvą. Lietuvos feodalai tą totorių žygį parėmė savo pagalbiniais dali­ niais, tačiau totoriai 1521 m. apgultos Maskvos nepa­ ėmė 78. 1523 m. žuvo Krymo chanas Muchamed-Girėjus. Po jo mirties Krymo chanato vaidmuo smuko. Tarp sūnų ir bro­ lių vyko dideli ir ilgi vidauiTvahiaTlr maištai. \ sostą iš pradžių sėdo Turkijos sultono palaikomas mirusiojo bro­ lis (Mengli-Girėjaus sūnus) Seadet-Girėjus. Jo konkuren­ tas buvo mirusiojo sūnus Islam-Girėjus, kuris įsitvirtino Očakove (prie Juodosios jūros). Abu varžovai, ieškodami paramos, kreipėsi į kaimynus, ypač į Lietuvą 79. Lietuvoje, matyt, kilo mintis panaudoti prieš Krymo totorius Didžio­ sios Ordos likučius: 1523 m. buvęs jos chanas Sich-Achmatas po dvidešimties metų išleidžiamas į laisvę 80. Jis buvo ♦ ♦ ♦ 77 Сборник, t . 95, № 16, стр. 293. 78 Очерки истории СССР. Период феодализма. Конец XV— начало XVII в., Москва, 1955, стр. 350 и др. 78 L. Kolankowski, Zygmunt A ugust..., p. 119 ir kt. 80 S. Kryczynski, Tatarzy litewscy, p. 17. Nors anksčiau Lietuvos vyriausybė ir turėjo Krymo chanui pažadėti, kad ji laikys jo konku­ rentą įkalintą, tačiau su Sich-Achmatu Lietuvoje nebuvo prastai elgia­ m asi— jis buvo saugojamas Vilniuje, Kaune, Trakuose. Pravažiuo­ damas 1517 m. pro Vilnių į Maskvą, Vokietijos imperatoriaus pa­ siuntinys Sigizmundas Herberšteinas su Sich-Achmatu matėsi Tra­ kuose, kur jis dalyvavo Trakų vietininko surengtuose pietuose 8 B. D u n d u lis

113

nugabentas į Kijevą ir iš ten išvyko pas Nogajaus to­ torius. Tų kovų dėl sosto metu totoriai ne kartą (1524, 1527 ir 1529 m.) puldinėjo Lietuvos žemes. Besikivirčijančius Girėjus sutaikė Turkijos sultonas, palikdamas vieną Kry­ me, o kitą Očakove ir Perekopo sąsmaukoje. Tačiau po kiek laiko Islam-Girėjus privertė Seadet-Girėjų pasitraukti iš Krymo. Jis pabėgo j Stambulą pas sultoną, o visas Kry­ mas atiteko nugalėtojui. Lietuva vėl siekė, kad susidary­ tų geri santykiai su Islam-Girėjumi, kuris daugiau puldi­ nėjo Rusų valstybę 81. 1533 m. pabaigoje Kryme atsirado naujas chanas Sahib-Girėjus, Stambulo statytinis, Mengli-Girėjaus sūnus. Jis turėjo dalytis valdžia su Islam-Girėjumi, Očakovo val­ dovu, kuris tebebuvo nemaža jėga. Sahib-Girėjus, anks­ tesnis Kazanės chanas, buvo senas Maskvos priešas ir todėl suinteresuotas kova su Maskva. Tuo metu Lietuvos feoda­ lai irgi rengėsi atnaujinti karą su Rusų valstybe, tikėda­ miesi pasinaudoti vidaus nesutarimais Maskvoje. Patyru­ siam reikalų su totoriais tvarkytojui Lietuvos pasiuntiniui Anikijui Gornostajui pavyko sudaryti nukreiptą prieš Maskvą draugiškumo ir sąjungos sutartį su chanu SahibGirėjumi, pasižadant kasmet jam siuntinėti dovanų. To­ torių antpuoliams nesiliaujant, Žygimantas pareiškė, kad pinigai ir gelumbės bus pasiųsti j Krymą tiktai tais me­ tais, kai Krymo totoriai nepuls Lietuvos žemių 82. 1534 m. Krymo chanas puolė Rusų valstybės žemes. Tačiau Mask­ vai pavyko patraukti į savo pusę Islam-Girėjų, kuris už­ puolė Lietuvos sąjungininką Sahib-Girėjų, ir jis nebega­ lėjo veiksmingai paremti Lietuvos kare su Rusų valstybe (1534—1537 m.). Bet netrukus Islam-Girėjus nusigręžė ♦ ♦ ♦ Herberšteino garbei. Kaip sako imperatoriaus pasiuntinys, „jį su pagarba ten laikė, taip sakant, su laisva sargyba, dviejose pilyse, pastatytose tarp ežerų ir aptvertose sienomis“. Per pietus jie kalbė­ jęsi, padedant vertėjui, apie įvairius dalykus. Imperatorių jis vadinęs savo broliu ir sakęs, kad „visi valdovai ir carai-— broliai tarp savęs“ (C. Герберштейн, Записки о московитских делах, стр. 161—229). 81 С. М . Соловьев, История России..., III, стр. 273—274. 82 Акты Зап. России, II, № 150, стр. 185—187.

114

nuo Maskvos, prisidėjo prie Lietuvos ir net užpuolė Riazanę (1535 m.) 83. Tačiau 1537 m. jis buvo nužudytas totorių nogaj.ų kunigaikščio, ir Sahib-Girėjus vienas užvaldė visą Krymą. Pas vienintelį dabar Krymo valdovą Sahib-Girėjų Lie­ tu-vos vyriausybė pasiuntė savo „didįjį pasiuntinį“ Myko­ lą Tiškevičių. Jis turėjo atnaujinti kadaise Anikijaus Gornostajaus sudarytą draugystės ir sąjungos sutartį, siūly­ damas už tai chanui tradicines dovanas. Įsitvirtinęs Kry­ me, Sahib-Girėjus rado gerą progą savo „draugiškumą“ parduoti kuo brangiausiai. Jis pareikalavo, kad Lietuvos valdovas atsiųstų visas „dovanas“ už praėjusius metus ir ateityje kasmet jas duotų,'o priešingu atveju grasino pa­ siusiąs savo dalinius į Lietuvos žemes. Nusižengdamas tarptautiniams papročiams, chanas sulaikė Lietuvos pa­ siuntinį M. Tiškevičių 84 ir pasiuntė savo žmogų su laišku Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žy­ gimantui. Laiške jis prikišo, kad Žygimantas nesirūpina draugyste, ir reikalavo padidinti „dovanas“. Lietuvos po­ nų taryba nutarė nenusileisti, ir 1538 m. lapkričio mėn. 1 d. Žygimantas davė atsakymą, kurį Kryme esantis pa­ siuntinys M. Tiškevičius turėjo įteikti chanui85. Žygiman­ tas, atsisakęs mokėti už praėjusį laiką, sutiko duoti su­ tartas dovanas už šiuos ir sekančius metus, bet reikalavo, kad Krymo chanas iš naujo prisiektų dėl sąjungos sutar­ ties ir būtų pasiruošęs teikti pagalbą kovai su priešais. Kartu jis pareiškė ginsiąs šalį, jei chanas paskelbtų karą. Klausimas buvo išspręstas ne iš karto, nes chanas, matyt, norėjo daugiau išgauti iš Lietuvos. Pagaliau 1539 m. cha♦ ♦ ♦

83 L. Kolankomski, Zygmunt August..., p. 124, 135—137. 84 Lietuvos pasiuntinys Mykolas Tiškevičius, chano sulaikytas Kryme apie dvejus metus,grįžo j Lietuvą 1540 m. Neišliko kad jis būtų skundęsis dėlelgesio su juo. Jis turėjo tam tikrąlaisvę Kryme ir nemaža progų artimiau pažinti Krymo chano dvarą ir totorių gyvenimą. Lietuvos didikui Mykolui Tiškevičiui priskiriamas 1550 m. Mykolo Lietuvio slapyvarde lotyniškai parašytas veikalas „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“. Sis veikalas buvo skirtas jaunam Lietuvos valdovui Žygimantui Augustui. 85 Литовская метрика. Книги публичных дел, т. I, Юрьев, 1914, стр. 11—14; Акты Зап. России, II, № 192, стр. 347—348.

115

nas pareiškė, kad nori sudaryti sutartį, jeigu jam bus at­ siųsti „atminai“ (audeklai), M. Tiškevičiaus palikti Ki­ jeve kelionės į Krymą metu. Gavęs šias „dovanas“, cha­ nas sutartį sudarė. Ji buvo galutinai apiforminta 1540 m. pabaigoje86. Chanas, aišku, pasižadėjo susilaikyti nuo Žy­ gimanto Senojo žemių puldinėjimo ir, be to, suteikti jam pagalbą, kad Lietuva galėtų atsiimti Maskvos valdovo užimtas žemes. Lietuva ir Lenkija įsipareigojo kasmet mo­ kėti po 15 tūkst. auksinų „atminų“ dviem terminais: bir­ želio 24 ir lapkričio 1 d. Sutartyje buvo aptarti ir preky­ bos reikalai. Chanas pasižadėjo leisti- Lietuvos pirkliams laisvai atvykti į Kačibejų (ten įsigydavo druskos ir vež­ davo ją į Kijevą, Lucką ir kitur), taip pat į Perekopą, Ka­ tą ir kitus miestus. Kaip buvo totoriams įprasta, Krymo chanas Sahib-Girėjus, tardamasis su Lietuva, tuo pat metu žadėjo taiką ir sąjungą Maskvai ir traukė iš jos „dovanas“ 87. Tačiau galutinai jis pakrypo Lietuvos pusėn prieš Maskvą, kuri kėlė vis didesnį pavojų Pavolgio chanatams. 1541 m., su­ telkęs visus totorius, Krymo chanas išžygiavo link Rusų valstybės sostinės, bet Lietuva liko pasyvi ir pratęsė pa­ liaubas su Maskva. Po nepasisekusio žygio prieš Maskvą Krymo chanas Sahib-Girėjus, laikydamas save senųjų cha­ nų, kurie išdidžiai elgėsi su rusų kunigaikščiais, įpėdiniu, įžūliai rašė mažamečiui Ivanui IV: „Tebus tau žinoma, kad mes ketinome, nusiaubę tavo žemes, sučiupti tave patį, pakinkyti į žagrę ir priversti tave sėti pelenus“, bet, ma­ nydamas, kad dar nepakankamai stipriai pasakė, toliau pridėjo: „sukaustęs į kalades tavo kojas, aš būčiau liepęs tau kasti išvietes“ 88. Tačiau šitokie išsireiškimai iš tikrųjų ♦

♦

♦

86 Литовская метрика, стр. 58—60; Акты Зап. России, II, № 200, стр. 363. 87 L. Kolankomski, Zygmunt A ugust..., p. 174—176, 185— 186. 88 «Да будет ведомо тебе, что мы намерены были, разграбив твои земли, схватить тебя самого, запречь в соху и заставить тебе сеять золу...», «я, заковав тебе ноги в колодки, веляль бы тебе копать отхожия места» (В. Д. Смирнов, Крымское ханство под верховенством Оттоманской порты до нач. XVIII в., т. I, СПб., 1887, стр. 417).

116

rodė tiktai Krymo chano bejėgiškumą prieš stiprėjančią Ru­ sų valstybę. Totoriai nesiliovė veržęsi j Lietuvą. Lietuvos žemes kar­ tu su Krymo totoriais puldinėjo jiems pavaldi Nogajaus orda (tikriau jos dalis — Budžako, arba mažieji, nogajai), klajojanti prie Dnestro žemupio — Moldavijoje. Apie XVI a. vidurį padidėjo turkų pavojus, įvykdavo jų ant­ puolių. Turkai vis labiau įsitvirtino Moldavijoje (dab. Besarabijoje ir Moldavijos respublikoje). Jų žymiausios tvirtovės pietuose (Budžake) buvo Akermanas (Belgorodas), Benderai, šiaurėje — Chotinas 89. Tačiau turkai, kar­ tais drauge su moldavais, puldinėjo daugiausia Lenkijos valstybės žemes. Totorių antpuoliai jau buvo silpnesni ir nepasiekdavo, kaip anksčiau, Lietuvos ir Lenkijos teritori­ jos gilumos, o paprastai vyko pasieninėse žemėse. XVI a. viduryje pasieninių sričių seniūnai pradėjo geriau orga­ nizuoti gynybą, patys įsiverždavo į totorių valdas, kar­ tais tai atlikdavo kazokų būriai, kuriuos palaikydavo pa­ sienio pareigūnai. Antpuoliai iš Lietuvos pasiekdavo Očakovą (1542— 1545 m.) 9Ū. Tačiau Lietuvos vyriausybė nerėmė tų žygių į totorių valdas, nes bijojo atviro konf­ likto su totorių globėjais — turkais. Turkijai tuo laiku priklausė ne tiktai Krymas ir Moldavija: 1541 m. turkai užėmė Budą ir prijungė prie Turkijos vidurinę Vengriją. Arčiau Turkijos esanti Lenkija, taip pat ir Lietuva, ku­ rios dėmesys buvo nukreiptas į rytus, siekė išvengti susi­ dūrimo pietuose ir nesileido būti įtraukiama į konfliktą su „nekrikščioniška“, bet stipria karine turkų valstybe. Su Turkija, apskritai, nusistovėjo geri oficialūs santy­ k iai91. 1545 m. vėl buvo atnaujinta draugystės sutartis su Krymu ir toliau mokama duoklė —„atminai“ 92. 1551 m. į Krymo sostą sėdo naujas chanas Davlet-Girėjus, Turkijos sultono statytinis. Ilgai išsilaikęs soste (1551—1577 m.), naujasis chanas vėl sustiprino Krymą. ♦ ♦ ♦ 89 История Украинской ССР, т. I, стр. 156. 90 L. Kolankowski, Zygmunt A ugust..., p. 247—250. 91 J. Natanson Leski, Rozwoj terytorialny Polski, Warszawa, 1964, p. 123— 129; L. Kolankowski, Zygmunt A ugust..., p. 240 ir kt. 92 L. Kolankowski, Zygmunt A ugust..., p. 242—243.

117

Krymo santykiuose su kaimynais tęsiama ta pati prakti­ ka 93. 1551 m. Davlet-Girėjaus totoriai žiauriai užpuolė Braclavą ir sudegino pilį. 1552 m. buvo sudaryta Krymo sąjunga su naujuoju Lietuvos ir Lenkijos valdovu Žygi­ mantu Augustu (1548—1572 m.). Tais pat metais Krymo chanas nesėkmingai bandė sutrukdyti rusų armijos žygį į Kazanę. Krymo chanai Girėjai vis aiškiau suprato, kad di­ džiausią grėsmę jiems kelia ne Lietuva ir Lenkija, kurios tik gynėsi nuo antpuolių, o vis stiprėjanti ir besiplečianti Rusų valstybė, likviduojanti totorių chanatus. Caras Iva­ nas IV užėmė Kazanę (1552 m.) ir Astrachanę (1556 m.). Tai turėjo galop įtikinti Krymo chaną, kad nedera jung­ tis su Maskva prieš Lietuvą ir Lenkiją. Krymas krypo prieš Maskvą, ir pavojus Lietuvai iš jo pusės susilpnėjo. Tačiau plėšikiški totorių antpuoliai į Lietuvos ir Lenkijos pasienį nenutrūko, didesni įvyko 1557, 1558, 1566—1568 m. 1560 m. Krymo chanas Davlet-Girėjus vėl prisiekė drau­ gystę Lietuvai ir savo jarlike, kaip ir ankstesni chanai, dar kartą „atidavė“ rusiškus kraštus Lietuvos valstybei. Už­ kariavusi Kazanės ir Astrachanės chanatus, Maskvos vy­ riausybė planavo likviduoti paskutinę Aukso Ordos lie­ kaną Europoje — Krymo chanatą — ir surengė antpuolių prieš Krymo totorius. Tačiau tuo metu Rusų valstybė nuo Juodosios jūros turėjo atsigręžti į Baltijos jūrą: ji pra­ dėjo karą dėl Livonijos. Livonijos karo metu Lietuvos ir Lenkijos vyriausybė ne kartą atnaujino sąjungą su Krymo totoriais, ir Krymo totoriai beveik kasmet puldinėjo Rusų valstybės žemes. Tačiau žymesnių suderintų karo žygių prieš Maskvą nebuvo surengta. 1565 m. dėl Lietuvos ir Lenkijos iždų išsekimo nustojus mokėti „atminus“, Krymo totoriai kartais įsiverždavo į Lietuvos ir Lenkijos žemes. 1569 m. Krymo totoriai dalyvavo Turkijos kare su Rusi­ ja dėl Astrachanės. 1571 m. chanas Davlet-Girėjus kartu ♦

♦

♦

93 Z.. Kelankowski, Polska Jagiellonow.. p. 220—221, 285—289; L. Kolankowski, Problem Krymu..., p. 19—23; Historia polityczna Polski. . II, p. 75—77; C. M. Соловьев, История России..., III, стр. 492—496.

118

su turkais užpuolė Rusų valstybės žemes, priėjo Maskvą ir sudegino ją. Sekančiais (1572) metais, naujo žygio į Rusų valstybę metu totoriai buvo sumušti 94. Nesiliau­ jąs puldinėti savo kaimyninių valstybių teritorijų Krymo chanatas virto vis paklusnesniu sultono įrankiu. Tačiau jis dar išsilaikė du šimtus metų, kol XVIII a. pabaigoje (1783 m.) buvo prijungtas prie Rusijos imperijos. Totorių antpuolių pobūdis ir jų padariniai Intensyvūs Krymo totorių antpuoliai XV a. paskuti­ niajame ketvirtyje—XVI amžiuje į Lietuvos ir jos są­ jungininkės Lenkijos teritoriją buvo ne tiktai Krymo ir Rusų valstybės politinės sąjungos padarinys. Jie turėjo dar gilesnę priežastį — totorių ūkio sistemą ir jų gyveni­ mo būdą. Žemdirbystė Kryme plito silpnai ir lėtai, dau­ giausia tik pusiasalio vidurio rajone, kur buvo derlinga žemė, tinkanti javų, sodų ir vynuogynų auginimui. Prak­ tiškai ji neturėjo didelės reikšmės krašto gyvenime. Vieš­ pataujanti ūkio šaka čia buvo klajoklinė gyvulininkystė, ypač Juodosios jūros šiauriniame pakraštyje95. Totorių turto pagrindą sudarė gyvulių kaimenės, varinėjamos iš vienos stepės į kitą. Mykolas Lietuvis, XVI a. pirmojoje pusėje apsilankęs Kryme, taip rašė apie gyvulių auginto­ jus stepių totorius: „Jokių kiemų ir namų jie neturi, iš­ skyrus tik kilnojamąsias palapines, supintas iš žilvičių ir nendrių ir apdangstytas veltiniais, šiaudų plaušiniais ir meldų pynėmis. Susodinę į jas žmonas ir vaikus, jie tas palapines dideliuose vežimuose vežiojasi su savimi. Že­ mės jie nedirba, nors ji būtų ir derlingiausia, tik naudo♦ ♦ ♦ 94 Г. Д. Бурдей, Русско-турецкая война 1569 года, Москва, 1962, стр. 6 и др.; Н. А. Смирнов, Россия и Турция в XVI—XVII вв., т. I, Москва, 1946, стр. 100 и др.; А. А. Новосельский, Борьба Московского государства с татарами в первой половине XVII века, Москва, 1948, стр. 10 и др.; И. Б. Греков, Очерки по истории международных отношений, стр. 307 и др. 35 К. В. Базилевич, Внешняя политика..., стр. 171— 173; В. Е. Сыроечковский, Мухаммед-Герий и его вассалы, Ученые за­ писки Московского гос. ун-та, вып. 61, Москва, 1940, стр. 8— 17.

119

jasi jos vaisiais, kurie auga savaime, ir žole, reikalinga gyvuliams“ 96. Dėl dažnų sausrų sunykus ganykloms, kris­ davo gyvuliai ir neretai viešpataudavo badas. Feodalinė diduomenė ieškojo išeities, organizuodama plėšikiškus įsi­ veržimus į kaimynines šalis. Tai juos turtino greičiau ir tikriau, negu primityvi renta, gaunama iš engiamų gy­ ventojų. Lengvas grobio įsigijimas savo ruožtu neskatino vystyti krašto ūkio. Badas ir skurdas, taip pat ir didikų gobšumas skatino totorius — gyvulių augintojus — daly­ vauti plėšimo žygiuose. Krymo chanas Mengli-Girėjus 1506 m. rašė Lietuvos valdovui Žygimantui Senajam: „alkani žmonės turi, sėdę ant arklio, ten ieškoti maisto, kur jo gali rasti“ 97. 1516 m. Žygimantas, rašydamas savo tarybos nariams apie Krymo chano priesaikas ir jo sūnų puldinėjimus, nurodė, kad Ordoje labai trūksta maisto ir p ašaro98. O 1517 m. Maskvos pasiuntinys iš Krymo pra­ nešė, kad čia badas baisus, „saulė išdegino javus, žolę, gyvuliams nėra pašaro; duonos čia pas juos ir be to vi­ sada maža, o šiandien visiškai nieko nėra“ " . Kitas rusų pasiuntinys 1517 m. įspėjo, kad nepavyks pasiekti to, kad šie „nuogi, basi ir alkani“ totoriai nevyktų, kaip dabar bū­ na, į jiems patogiausią Lietuvos, Moldavijos ar rusų pa­ sienio žemę 10°. Totorių daugumos gyvenimas buvo sunkus ir skurdus, o Krymo chanai gyveno ištaigingai. Apie tai rašė Myko­ las Lietuvis: „Dabartinis Perekopo (Krymo.— B. D.) val­ dovas (juo buvo chanas Sahib-Girėjus.— B. D.), pavedęs karo reikalus savo sūnums, pats su pasimėgimu atsideda pramogoms savo žmonų haremuose, kurių viename, esan­ čiame labai pavaizdžioje vietoje, yra puikus sodas su gra­ žiais įrengimais, gera priežiūra, pilnas įvairių žolynų ir medžių, grakščia tvarka susodintų pulkeliais po penkis. ♦ ♦ ♦ 96 Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, p. 29—30. 97 K. Pulaski, Stosunki. . Nr. 76, p. 290; И. Малиновский, Сбор­ ник, № 25, стр. 136. 98 Actą Tomiciana, t. IV, Nr. 101, p. 80—81. 99 Сборник, t. 95, № 21, стр. 358. 100 Ten pat, № 25, стр. 441.

120

\

Tame savo rojuje jis priiminėja net svečius, keldamas jiems brangias, prašmatnias puotas; jis pats, lyg rodyda­ mas turtams panieką ir neapykantą, valgo iš medinių ir molinių indų, nors būna atsigulęs ant paauksuotų minkštų pagalvių ir alkūnėmis bei kojomis atsirėmęs į sidabrinį sta­ lą, ant kurio sustatytos auksinės, brangiais akmenimis pa­ puoštos taurės, mėgaujasi skaniausiais valgiais ir gėrisi styginių instrumentų — cimbolų, barškučių, dūdelių — mu­ zika, dainomis ir kitais linksmais niekniekiais“ 101. Krymo totoriai Lietuvos valstybės žemes intensyviau­ siai puldinėjo XV a. pabaigoje—XVI a. pirmaisiais trimis dešimtmečiais. Tuo metu beveik kasmet, o kartais po du tris kartus per metus totoriai puldinėjo Lietuvą ir Lenkiją. Ne visi antpuoliai buvo dokumentuose ar kronikose sužy­ mėti, daug mažesnių ir pasieninių liko neužfiksuota, o, be to, kronikininkai antpuolius dažnai netiksliai nupasako­ davo. Tad tiksliau nustatyti, kiek buvo antpuolių, yra ne­ įmanoma. J. Ochmanskis, nagrinėjęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynybos nuo totorių antpuolių organiza­ ciją. 1474—1569 m. laikotarpiu, per 95 metus, priskaičiavo 75 didesnius ar mažesnius antpuolius į Lietuvos ir Lenkijos valstybės“ žefnes 102. Kokio dydžio buvo Krymo totorių ka­ riuomenė ir kiek karių dalyvaudavo antpuoliuose, taip pat sunku tiksliau nustatyti. Kronikininkai ir juos sekę ankstes­ nieji istorikai mėgdavo pateikti didelius skaičius. Jie nu­ rodydavo, kad Krymo totorių kariuomenę sudarė mažiausia penkiasdešimt ar septyniasdešimt tūkstančių karių. Myko­ las Lietuvis nurodo, kad Krymo totoriai galėjo sutelkti apie 30 000 karių, pajėgiančių sėdėti ant arklio vyrų I03. Sį klau­ simą tyrinėjęs O. Gurka mano, kad XVI—XVII a. Krymo totorių iš viso buvo du šimtai—du šimtai penkiasdešimt ♦ ♦ ♦ 101 Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir p. 33—34. 102 /. Ochmanski, Organizacja obrony w Litewskim przed napadami tatarow krymskich Studia i materiaiy do dziejow wojskowosci, t. p. 361—362. 103 Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių čius, p. 27.

maskvėnų papročius, Wielkim Ksipstwie w XV—XVI wieku, V, Warszawa, 1960, ir maskvėnų papro­

121

tūkstančių gyventojų, ir jie galėjo sumobilizuoti apie 20 000 karių I04. J. Ochmanskis 105 linkęs greičiau manyti, kad jų buvo tiktai keliolika tūkstančių karių. Apie toto­ rių apsiginklavimą paliko žinių Mykolas Lietuvis. Iš jo su­ žinome, kad totoriai „buvo prastai ginkluoti, tik vos kas de­ šimtas ar dvidešimtas turėjo kardą arba strėlę, o šarvai pasitaikydavo dar rečiau; vieni teturėjo tik lazdas iš kaulo, kiti — iš medžio, treti — tuščias makštis, be kardų, o sky­ dų ir dureklių ar panašių ginklų visai nesimatė“106. Tačiau totorių kariuomenė buvo labai greita ir judri. „Jie niekad, traukdami į karą, neapsisunkina ginklais ir maistu, imasi tik trupučiuką džiovintų sorų ar sutrinto sūrio, taip pat nėra gurguolių, trukdančių kovoti... Jie visados laiko daug kariškų žirgų, ir dauguma kareivių vedasi jų atsargai net po penketą. Galėdami dažnai mainyti arklius, jie staigiai užpuola, greičiau nužygiuoja savo kelią ir lengviau pabėga nuo vejančio juos priešo, keldami jam baimę pėdsakų gau­ sumu, o patys su tiek žirgų nebijo nei nuovargio, nei al­ kio“ 107. Kinkyti vežiman kad ir menkiausią arklį buvo lai­ koma nuodėme. Važiuojama vienu ar dviem jaučiais 108. Maskvos pasiuntinys Ivanas Mamonovas aprašo Krymo totorių ruošimąsi antpuoliui į Lietuvos žemes 1500— 1501 m. žiemą. Jis pasakoja, jog buvo išsiųsti chano pa­ siuntiniai pranešti, kad numatyti žygiui totoriai susirinktų su visu apsiginklavimu per penkiolika dienų; namie buvo paliekami tiktai vaikai, turį mažiau kaip 15 metų; kiekvie­ nas turėjo atsivesti po tris arklius su didele pašaro atsarga. Kiekvienas penketas karių privalėjo turėti vieną vežimą 109. Totoriai dėvėjo ilgas tunikas be klosčių ir raukšlių, pa­ togias joti ir kautis, ir lengvas baltas smailas kepures, da♦ ♦ ♦ 104 O. Gorka, Liczebnošč tatarow krymskich i ich wojsk, „Przegląd historyczno-wojskowy“, t. VIII, sąs. 2, Warszawa, 1936, p. 65—66 (atspaudas). 105 J. Ochmanski, Organizacja obrony..., p. 358—359. 106 Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papro­ čius, p. 27. 107 Ten pat. 108 Ten pat, p. 33. 109 Сборник, t . 41, стр. 354.

122

romas iš avies vilnos. „Išsirikiavę būriais,— kaip nurodo Mykolas Lietuvis,— jie dėl kepurių aukštumo ir baltumo a t­ rodo įspūdingai ir priešams baisesni“ u0. Totoriai keldavosi per upę savo papratimu be laivų. Jie greitai ir lengvai įveikdavo srovę, „be atodairos plaukdami arkliais, priglu­ dę jiems prie karčių“ 1U. Savo pundus, padėtus ant medžių ar nendrių kūlelių, jie pririšdavo arkliams prie uodegų. Plaukdavo nuogi ir beginkliai. Panašiai būdavo perkeliami per upę žmonės. 1474 m. Venecijos pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis, vykdamas per Lietuvos valstybės pietines žemes į Krymą drauge su Lietuvos pasiuntiniu (greičiausia kunigaikščiu Jonu Glins­ kiu), nuo Kijevo važiavo dešiniuoju Dnepro krantu iki Čerkasų ir ten kėlėsi per Dneprą. Jie pasidarė iš suriš­ tų rąstų keltą, apklojo jį šakomis ir virvėmis, pririšo prie arklių uodegų, o totoriai, už karčių įsikibę, varė arklius per upę I12. Totorių antpuoliuose greičiausiai niekad nebūdavo pa­ naudojama visa karinė jėga, nes buvo sunku sutelkti visus žmones, klajojančius stepėse, o, be to, buvo rizikin­ ga mesti į vieną vietą visas jėgas, kad pralaimėjimo atveju nebūtų prarasta visa armija. Pats Krymo chanas su pagrin­ dinėmis jėgomis išsiruošdavo retai (pvz., 1482, 1532, 1551 m.) ir paprastai nesileisdavo giliau į priešo žemę. Antpuoliams dažniausiai vadovaudavo chano sūnūs ar jo artimiausi giminaičiai, žymieji didikai (ulanai, murzos). Kronikininkai (M. Strijkovskis ir kt.) sistemingai linksta didinti užpuolikų skaičių. Tačiau iš tikrųjų, kaip rodo kiti duomenys, totoriai įsiveržimams naudojo nelabai daug jė­ gų. Nustatyta, kad XV—XVI a. Krymo totorių staigiuose užpuolimuose dalyvaudavo po kelis šimtus, o rečiau po ke­ letą tūkstančių raitelių 1I3. ♦

♦

♦

110 Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papro­ čius, p. 40. 111 Ten pat, p. 28; plg. p. 62. 112 P. Klimas, Ambrosio Contarini, Venecijos ambasadorius Lie­ tuvoje (1474— 1477), „Praeitis“, t. II, Kaunas, 1933, p. 174, 181. 113 J. Ochmanski, Organizacja obrony..., p. 360.

123

Totorių antpuolių staigumas ir netikėtumas jiems teik­ davo didį pradinį pranašumą. Be to, totoriai griebdavosi įvairių kariškų gudrybių. Kaip nurodo tas pats Mykolas Lietuvis, „dažnai jie ima bėgti, tačiau staiga sustoja, ap­ sisuka ir netikėtai puola juos besivejantį priešą, kurio eilės jau esti pakrikusios. Tuo būdu, patys būdami nuveikti, ne­ retai pergalę atima tiesiog iš nugalėtojų rankų“. Tačiau kitaip būdavo reguliariose kautynėse. „O kada jie grumiasi su mūsų kariuomene be jokios klastos ir karo gudrybių, teisingame mūšyje, vyras prieš vyrą, tada mūsiškiai ima viršų, nors totorių būtų ir daugiau“ 114. Krymo totoriai į Lietuvos valstybės teritoriją verždavosi daugiausia keliais, einančiais pagrindinių upių takoskyro­ mis, kad nereikėtų keltis per dideles upes. Pagrindinis ke­ lias iš Krymo pusiasalio buvo vadinamas „juoduoju keliu“. Jis ėjo tarp Dnepro ir Pietų Bugo ir vedė per Kijevo žemę į Lietuvos valstybės gilumą 115. Lietuvos gynybos židiniai Ukrainoje ir toliau į šiaurę buvo miestai ir pilys. Lietuvos gynybinę organizaciją tyrinėjęs J. Ochmanskis pabrėžia didelį vaidmenį ne tiktai gynybos pilių grandinės, bet ir sustiprintų miestų II6. Sustiprinti miestai teikė aplinkiniams gyventojams apsaugą ir gynė juos. Miestai būdavo sustip­ rinami žemės pylimais, grioviais, ant pylimų pastatytomis tvoromis iš ąžuolinių baslių, aplipdytų moliu, o šie aptvė­ rimai būdavo tam tikrais tarpais, prie vartų, sustiprinami bokštais. Ukrainos miestai turėjo medines pilis. Medinė pi­ lis buvo ir Kijeve. Mūrinės pilys buvo tiktai Lucke ir Kremenece (Volynėje). Baltarusijoje — Breste, Pinske, Klecke, Moziryje — irgi buvo medinės pilys. 1503—1522 m., kaip žinome, Vilnius apsitvėrė mūrine siena. Pirmąją pasieninę gynybos liniją sudarė Kijevas, Ka­ nevas, Čerkasai, Zvenigorodas (XV a. pab.— XVI a. pra­ džioje jis buvo totorių sunaikintas ir neatstatytas), Bracla♦

♦

♦

114 Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papro­ čius, p. 28. 115/. Natanson Leski, Rozwöj terytorialny..., p. 119. 116 J. Ochmanski, Organizacja obrony.. ., p. 367 ir kt.

124

vas, Vínica U7. Lietuvos valstybė stengėsi sustiprinti Ukrai­ nos miestus ir pilis, juos aprūpinti ginklais ir maistu. Ta­ čiau ne visada tie gynybiniai taškai būdavo pakankamai paruošti totorių antpuoliams sulaikyti ir atremti. Vis dėlto totoriai XV—XVI a. miestus ir pilis puolė nenoriai ir retai, nes nelabai sugebėjo juos paimti. Gynėjai buvo geriau ap­ ginkluoti, naudojo šaunamąjį ginklą, o totoriai iš esmės jo neturėjo (jei jų žygiuose nedalyvaudavo turkai, kaip pvž. 1533, 1551 m.). Apie XVI a. vidurį Krymo chanas gavo iš turkų patrankų, kurias naudojo didžiausiuose karo žygiuo­ se (pvz., prieš Maskvą 1541, 1552 m. ir kt.). Totoriai savo užpuolimais paprastai nesiekė užimti teritorijų, nes tam buvo per silpni. Jų antpuolių pagrindinis tikslas buvo pri­ siplėšti turto ir paimti belaisvių. Jie stengdavosi užpulti iš pasalų, greitai pasičiupti grobį, skubiai išsivesti ir pasi­ slėpti stepėje ar pusiasalyje, nes bijojo priešo kontrpuolimo. Nors jų būdavo daug, neretai pralaimėdavo prieš ge­ riau apginkluotus ir patyrusius Lietuvos ir Lenkijos karius. Pats plėšikaujančių totorių lizdas — Krymas — buvo sun­ kiai pasiekiamas dėl plačių stepių, kurios jį skyrė nuo tan­ kiau apgyvendintų Lietuvos valstybės žemių, ir dėl to, kad Juodosios jūros pakraščiai taip pat buvo totorių rankose. Puldinėjamų Lietuvos valstybės žemių gynybos našta gulė pirmiausia ant vietinės visuomenės (valstiečių, mies­ tiečių, bajorų) pečių. Pasienio srityse iš seno buvo prievo­ lė visiems su ginklu stoti į kovą su totoriais. Ta prievolė feodalinės santvarkos sąlygomis pirmiausia oficialiai teko bajorijai (šlėktai). Pasienyje ir ant totorių kelių gerose stebėjimo vietose totorių pasirodymą sekdavo lauko sar­ gyba. Sužinoję apie totorių veržimąsi į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, pasienio seniūnai (Čerkasų, Kanevo ir kt.) ne tik patys griebdavosi gynybos priemonių, bet tuoj siųsdavo pranešimus valstybės valdovui ir Kijevo vaivadai, kuris valdovą savo ruožtu taip pat įspėdavo apie pavojų. Valdovas išleisdavo gynybos patvarkymus. Daž♦ ♦ ♦ 117 Ten pat, p. 370; L. Kolankowski, Obrona Rus za Jagiellonów na przelomie XV i XVI wieku, Księga pamiątkowa ku czci B. Orzechowskiego, XI, Lwow, 1916, p. 473—474.

125

niausiai pašaukdavo j kovą Volynės šlėktą, kuri beveik nuolat turėjo būti pasiruošusi. Prie jos kai kada prijung­ davo ir Podolės šlėktą ar skelbdavo visos Lietuvos Didžio­ sios Kunigaikštystės visuotinį bajorų šaukimą. Bet visos valstybės mobilizacija kovai su totoriais buvo retai vykdo­ ma (1483—1484, 1511, 1525, 1532, 1538, 1539, 1543 m.), kadangi prieš totorius reikėjo stoti į kovą nedelsiant. Be to, pagrindinės Lietuvos feodalų jėgos tuo metu buvo telkia­ mos kitam frontui — kovai su nuolat stiprėjančia Rusų valstybe. Apie XVI a. vidurį Lietuvos žemių gynyba nuo totorių antpuolių kiek pagerėjo. Panaudojant vietinius gyventojus ir algininkus, buvo įkurti Lietuvos sargybiniai daliniai. Totorių antpuoliai nebebuvo tokie pavojingi. Tačiau dėl lė­ šų stokos Lietuva negalėjo nusamdyti pakankamai karių. Lietuvos karinės jėgos buvo išbarstytos gana plačioje piet­ ryčių teritorijoje (Ukrainoje). Miestai su pilimis, pagrindi­ niai gynybiniai židiniai, buvo gana atstu vienas nuo kito. Visa tai trukdė greitai susijungti atskiroms įguloms ir sulaikyti veržlius totorių antpuolius ar neleisti jiems sku­ biai su grobiu pasitraukti. Pripažindamas, kad Lietuvos feodalinė vyriausybė nepakankamai rūpinosi Ukrainos že­ mių gynyba, J. Ochmanskis vis dėlto nesutinka su papli­ tusia nuomone, kad totorių raitelių antpuoliai į Lietuvą baigdavosi paprastai be nuostolių |18. Lietuvos gynyba ge­ riau atliko savo uždavinį, gindamasi nuo mažų totorių dalinių, negu nuo didelių, kada reikėda'vo skubiai sutelkti didesnes jėgas prieš labai judrius, sunkiai sugaunamus priešus. Pažymėtina, kad vieningai nesuteikė jėgų Lietuva ir Lenkija, kurių abiejų kaimynines sritis niokojo totoriai. Lietuvos dėmesys nuolat buvo nukreiptas į įtemptus san­ tykius su Rusų valstybe, o Lenkija galėjo lengviau spręsti gynybos nuo totorių uždavinį. Iš seno buvo planuojama perkelti iš Prūsijos į Podolę ar kur kitur į rytus Kryžiuo­ čių ordiną, kur jis būtų galėjęs kovoti su nekrikščionimis totoriais ir turkais, kad palengvintų Lietuvai ir Lenkijai ♦ ♦ ♦ 1,8 J. Ochmanski, Organizacja obrony..., p. 396—397.

126

pietryčių gynybą. Tačiau šis planas, XV a. antrojoje pu­ sėje vėl iškeltas, nebuvo realus n9. Didžiulė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija palei žemutinį ir vidurinį Dneprą, Pietų Būgą ir Dnestrą nepaprastai nukentėjo nuo plėšikiškų totorių antpuolių. Trūksta duomenų nustatyti, kiek totoriai sudegino gyven­ viečių, kokią vertę turėjo jų išgabentas turtas, išsivaryti gyvuliai. Traukdami į Lietuvos kraštus, kaip nurodo Myko­ las Lietuvis, totoriai su savimi pasiimdavo daug naujų diržų belaisviams surišti 12°. Daugiausia žmonių išsivarydavo iš Lietuvai priklausiu­ sių ukrainiečių žemių, kurios kentėjo nepaliaujamus ant­ puolius. Kartais būdavo nusiaubiamos baltarusių ir net lie­ tuvių žemės. Nuo totorių taip pat labai kentėjo ir pietryčių Lenkija, ypač ukrainiečių gyvenama Galicija (Raudonoji Rusia). Lenkų kronikininkai (Bielskis, Vapovskis ir kt.) nurodo, kad per vienų metų įsiveržimus į Lietuvą ir Len­ kiją totoriai išsivesdavo apie 100 000 abiejų lyčių žmonių. Tie skaičiai, aišku, yra labai perdėti. J. Dlugošas šiuo at­ žvilgiu yra daug saikingesnis, jis dažniausiai kalba apie „daugelio tūkstančių“ žmonių išsivarymą. Kritiškai žiūrint, galima padaryti išvadą, kad totoriai antpuolio metu išsi­ varydavo maždaug tiek žmonių, kiek buvo jų pačių kariuo♦ ♦ ♦ 119 B. Dundulis, Lietuva ir Trylikos metų karas tarp Lenkijos ir Ordino (1454— 1466), LTSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Istorija, t. IX, Vilnius, 1968, p. 138. 120 Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papro­ čius, p. 27. Vienas muitinės viršininkas prie vartų, vedusių j Krymą, matydamas tolydžio varant nesuskaitomą daugybę belaisvių, klausinėjęs, ar dar yra žmonių tuose kraštuose ir „iš kur tiek daug jų imasi“. Totoriai, rašo toliau Mykolas Lietuvis, visuomet turėjo pakankamai belaisvių vergų „ne tiktai prekybai su užsieniu, bet ir namų reikalams“. Už žymesnius ar turtingus belaisvius jų savi­ ninkai laukdavo išpirkos, didesnės, negu vergų rinkos kaina. Pagrin­ dinė belaisvių vergų pirkėja buvo sultono Turkija. Jai buvo reikalingi vergai stambių feodalų ūkiui ir dideliam galeriniam (daugiairkliam) laivynui. Vergo kainą apsprendė ne tiktai jo amžius, fizinės ir psi­ chinės savybės, bet ir paklausa. Gražias jaunas moteris pirko hare­ mams, o ypač gražias dovanodavo sultonui ir jo artimiesiems. Turkai pirko ne tik suaugusius, bet ir vaikus, iš kurių išaugindavo specialius karius — janyčarus.

127

menės, t. y. apie du tris tūkstančius asmenų. Tuo būdu per didžiuosius XV a. pabaigos—XVI a. pradžios puldinėji­ mus galėjo būti išsivesta arba išžudyta apie 100—150 tūkst. žmonių m . To meto sąlygomis tai buvo didelis skaičius. Totorių plėšikiški antpuoliai labai neigiamai paveikė tų plačių sričių ekonomiką ir kultūrą. Krymo totorių antpuolių metu XV—XVI a. Lietuvos Di­ džioji Kunigaikštystė patyrė žymių teritorinių nuostolių. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pietinė siena, kuri nuo didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų rėmėsi j Juodąją jūrą tarp Dnepro ir Dnestro žiočių, XV a. pabaigoje (1484 m.) atsitraukė apie 20 mylių j šiaurę. Lietuva neteko dabarti­ nės Ukrainos pietinio ruožo ir pilių bei uostų prie Juodosios jūros. Krymo chanas Mengli-Girėjus užėmė Daševą, Kačibejų, Ciornygradą prie Dnestro ir kitas vietoves. Atimtoje iš Lietuvos teritorijoje Krymo chanas įkūrė savo miestus tvirtoves. Žymiausias totorių atramos taškas čia buvo Dnepro-Bugo įlankoje esąs Očakovas (nuo 1492 m.). Jame buvo ir turkų valdžios atstovų, nes turkai palei Juodąją jūrą vis labiau plėtė savo valdžią link Dono. XVI a. pra­ džioje (1504—1505 m.) totoriai sustiprino Perekopą (są­ smauką), pastatė Dnepro dešiniajame krante Islam-Kermeną (ties buv. Tavane) ir kitas tvirtoves gyvenvietes. XVI a. Krymo chanato ribos tęsėsi maždaug iki Mėlynųjų Vandenų, įtekančių į Pietų Būgą ,22. Pastoviai totorių rankose esąs Juodosios jūros pakraš­ tys neturėjo griežtos ribos, nes šalia jo į šiaurę buvo pla­ tus stepių ruožas, kuriame totoriai taip pat jautėsi šei­ mininkais. Dėl nuolatinių puldinėjimų buvo sunaikinti Lie­ tuvos atsparos taškai Ukrainos stepėse, supleškėjo kelių ♦ ♦ ♦ 121 J. Ochmanski, Organlzacja obrony. . p. 365—367. 122 История Украинской ССР, т. I, стр. 155— 156; Очерки исто­ рии СССР, II, стр. 452; К. В. Базилевич, Внешняя политика..., стр. 244, 507, 534; М. Грушевський, Історія, т. IV, стр. 335; В. Е. Сыроечковский, Мухаммед-Герий и его вассалы, стр. 7—8; М. Любавский, Очерк истории Литовско-русского государства, стр. 200; L. Kolankowski, Obrona R us..., p. 466—467, 472—474; L. Kolankowski, Problem Krymu..., p. 5—6; L. Kolankomski, Zygmunt A ugust..., p. 264—265, 286—287.

128

amžių žmonių kūrimosi pėdsakai, gyventojai buvo išvesti i vergiją ar išbėgiojo j šiaurę ir stengėsi kurtis prie toliau esančių Lietuvos pilių: Kijevo, Kanevo, Čerkasų, Braclavo, Vinicos, Zitomiro ir kt. Tiktai retose pilyse ar tiesiog jų kaimynystėje laikėsi gyventojų grupės. Visas didžiulis Uk­ rainos stepių ruožas iki miškų juostos virto negyvenama sritimi „dykra“ («дикое поле»). Reali Lietuvos valstybės pietinė siena nusistovėjo maž­ daug j pietus nuo Čerkasų—Braclavo linijos. Apie tą ste­ pių dykrą, kuri skyrė Lietuvą nuo Krymo ir Juodosios jūros pakraščių, pats per ją keliavęs Mykolas Lietuvis sako: „nuo Lietuvos paskutinių tvirtovių — Čerkasų ir Bracla­ vo — ligi tų vienintelių Taurikos vartų (Perekopo.— B. D.) keliaujama šešias dienas išvien lygiais ir žolės priaugusiais laukais, kur niekur nepasitaiko nei kalnų, nei girių, nei balų, nei sunkiai perbrendamos upės, išskyrus Boristeną (Dneprą — B. D .)“ 123. Sita plati stepių juosta buvo tarsi „niekieno žemė“. Tačiau Lietuvos feodalinė vyriausybė visą teritoriją iki Juodosios jūros XVI a. viduryje tebelaikė savo valstybės žeme I24. Kai Lietuvos pasiuntinys pareiškė cha­ nui, kad visi plotai palei Būgą ir Mėlynuosius Vandenis yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ir reikalavo, kad Krymo totoriai ten neklajotų ir neganytų arklių, galvijų ir avių, atsakydamas j tai, Krymo chanas Sahib-Girėjus 1548 m. rašė Žygimantui Augustui: „ta žemė nei tavo, nei mano, bet dievo, kas stipresnis, tas ją valdys“ I25. XV a. pabaigoje—XVI amžiuje Lietuvos santykiai su Krymu buvo glaudžiai susiję su Lietuvos ir besiformuojan­ čios centralizuotos Rusų valstybės santykiais. Maskvos vy­ riausybė tikėjosi, Krymo totoriams savo antpuoliais Lie­ tuvą silpninant ir skaidant jos karines jėgas, lengviau atimti iš jos rusų žemes. Lietuvos politikos pagrindinis ♦

♦

♦

123 Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papro­ čius, p. 24. 124 Акты Зап. России, II, № 200 (1540 m. sienos aprašymas). 125 « .. ,6o есть то земля ни твоя, ни моя, одно Бозская: хто моднейший, тот себе одержит» (Книга посольская Метрики Вели­ кого княжества Литовского, т. 2, Москва, 1843, № 28, стр. 42). 9 В. Dundulis

129

tikslas buvo apsisaugoti nuo niokojančių totorių antpuolių ir juos nukreipti į priešo pusę, t. y. prieš Maskvos valsty­ bę, su kuria Lietuvos feodalai arba atvirai kariaudavo, arba būdavo sudarę trumpas paliaubas. Lietuva ir Maskva nuo­ lat lenktyniavo dėl įtakos Krymo chano rūmuose. O chanas nešykštėjo naujų priesaikų ir akiplėšiškai traukė iš abiejų pusių pinigus ir dovanas. Krymo chanai siūlė savo patar­ navimus kaip sąjungininkai, o iš tikrųjų jie buvo paperka­ mi. Tačiau tarp Lietuvos ir Maskvos vykstančioje kovoje Krymo totoriai neginčijamai vaidino žymų vaidmenį. Be to, ta kova leido Krymui ir jo globėjai Turkijai stiprinti savo įtaką Rytų Europoje. Tuo tarpu, radus būdą tvirtai susitarti tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusų valstybės, būtų buvę galima radikaliai likviduoti plėšikaujančių Kry­ mo totorių pavojų bei atremti jų antpuolius. , XV a. pabaigoje Krymo totorių atstumta nuo Juodosios jūros, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė niekada nebeatgavo prarastų pietinių žemių. To nepajėgė padaryti ir 1569 m. Liublino unija sukurtoji bendra Lietuvos ir Lenkijos Res­ publika — Žečpospolita,— kurios teritorija taip pat nebepa­ siekė Juodosios jūros. Po Liublino unijos visai Ukrainai, t. y. Kijevo, Podolės ir Volynės žemėms, perėjus iš Lietu­ vos į Lenkijos valdžią, santykių su Krymu klausimas pir­ miausia jau rūpėjo Lenkijai. Be to, prijungus Ukrainą, Lenkija įgijo tiesioginę sieną taip pat su Rusų valstybe.

LIETU VO S PO LITIKA ORDINO V A LSTYBĖS ŽLUGIM O METU. PROSUOS KU N IG A IK ŠTYSTĖS ATSIRADIM AS (1525 m.)

Ordino krizė. Lietuva ir Trylikos metų karas (1454—1466 m.) Kryžiuočių, arba Vokiečių, ordino įkurtoje valstybėje visa valdžia buvo sutelkta ordino narių rankose. Kryžiuo­ čiai buvo ateiviai iš įvairių Vokietijos sričių, be to, vienuo­ liai, gyvenę atskirai, nesifnaišę su kitais gyventojais. Gy­ ventojų masę sudarė prūsų-lietuvių, lenkų ir vokiečių kil­ mės pasauliečiai feodalai, miestiečiai ir valstiečiai. Ateiviai vokiečiai gyveno daugiausia vakarinėje valstybės dalyje ir miestuose. Palei Vislą ir jos žiotis kryžiuočiai buvo užgro­ bę gana daug lenkiškų žemių, bet didžiausią Ordino valdų dalį sudarė prūsų-lietuvių žemės. Visas Ordino valdomas kraštas buvo vadinamas Prūsijos vardu, o visi to krašto gyventojai, esą kryžiuočių valdžioje,— prūsais plačiąja to žodžio prasme, nesusiejant su etnine kilme. Tai buvo geo­ grafinė ir politinė prūsų, Prūsijos sąvoka. Be pagrindinės Ordino teritorijos — Prūsijos, — savarankišką jo valstybės dalį sudarė Livonija. Be to, Ordinas turėjo daug vienuoly­ nų ir dvarų Vokietijoje. Ordiną rėmė feodalinė katalikiškoji Vakarų Europa, Romos popiežius ir Vokietijos impera­ torius. Žalgirio mūšis 1410 rn. galutinai sustabdė vokiškųjų feodalinių agresorių veržimąsi į Rytus ir tuo pačiu sužlug­ dė siekimą sukurti didelę vokišką valstybę Rytiniame Pa­ baltijyje1ir viešpatauti Rytų Europoje. Šis mūšis sužlugdė Ordino karinį ir politinį prestižą, pakirto jo ekonominį pa­ jėgumą, paaštrino jo valdose vidinius prieštaravimus. XV a. Ordino valstybės viduje išaugo plačiųjų gyventojų sluoksnių opozicija kryžiuočių saujelės valdžiai, kuri neno­ rėjo prileisti vietinės visuomenės prie krašto valdymo. Po 131

Žalgirio mūšio vykusiems karams Prūsija vis dažniau pasi­ telkia samdomus karius. Dėl to reikėjo apdėti nuolat au­ gančiais mokesčiais Prūsijos gyventojus. Didėjantis krašto ekonominis smukimas ir plėšikiška mokesčių politika pagi­ lino prieštaravimus tarp kryžiuočių ir jų pavaldinių Prūsijos gyventojų, įskaitant ir vokiečius. Ordinas buvo pri­ verstas atsižvelgti į sustiprėjusius pasauliečius riterius bei praturtėjusius miestiečius ir jų atstovus vis dažniau pra­ dėjo šaukti j Prūsų luomų suvažiavimus (landtagus), ku­ rių įtaka kaskart vis didėjo. Kryžiuočių ir jų pavaldinių tarpusavio santykių raida vyko aiškiai nepalankia kryžiuo­ čiams kryptimi. Tuo pat metu Prūsijos opoziciniai sluoksniai vis labiau ėmė linkti į Lenkiją k To pagrindine priežastimi buvo gana glaudūs Lenkijos žemių ekonominiai ryšiai su Prūsija. Pre­ kyba su Prūsija (maisto produktais, žaliavomis, amato dir­ biniais) buvo suinteresuoti visi Lenkijos miestai, taip pat ir lenkų šlėkta. Iš prekybinių ryšių su Lenkija daugiausia naudos turėjo Prūsijos miestai, ypač Gdanskas (Dancigas). Prūsijos miestai turėjo savivaldą, bet buvo nepatenkinti iš­ naudotojiška Ordino ekonomine politika. Be to, Ordino že­ mių feodalus traukė Lenkijos šlėktos privilegijos bei jos politinė įtaka. Lenkijos politinės santvarkos pavyzdys čia dėl to buvo toks veiksmingas, kad Ordino valdžioje buvo lenkiškų žemių. Tos žemės turėjo ryšių su Lenkija, ir todėl lenkų tvarka veikė Prūsiją. Lenkija laikė savo kovą su ne­ kenčiamais kryžiuočiais nebaigta ir siekė atgauti Vislos žio­ tis, priėjimą prie Baltijos jūros bei gretimas žemes (Pavislį ir Pamarį). Remdamasi istorinėmis teisėmis ir etni­ niais ryšiais, Lenkija jau nuo seniau Ordino žemėse varė savo propagandą ir rėmė tų žemių gyventojų judėjimą, nukreiptą prieš Ordino valdžią. Ypač aktyvūs buvo Kulmo (Chelmno) žemės, esančios kryžiuočių valdžioje, lenkų kilmės riteriai. ❖

♦

♦

1 Historia Polski, t. I, d. 1, Warszawa, 1957, p. 630—631; M.Biskup, Zjednoczenie P'omorza Wschodniego z Polską w pofowie XV wieku, Warszawa, 1959, p. 47 ir kt.; Historia Pomorza, t. I, d. 1, Poznafi, 1969, p. 704 ir kt.

132

Prūsijos gyventojų nepasitenkinimas kryžiuočių valdžia, laikui bėgant, vis augo ir darėsi organizuotesnis. Kulmo lenkiškosios riterijos iniciatyva 1440 m. kovo mėn. buvo sudaryta Prūsų sąjunga2. Į sąjungą, nukreiptą prieš Or­ dino politinį ir mokesčių jungą, stojo ne tik riterija (šlėk­ ta), bet ir miestiečiai. Ypač čia aktyvus buvo Gdansko miestas. Sis riterių ir miestiečių judėjimas jungė lenkų, prūsų ir vokiečių kilmės gyventojus. Sąjungai vadovavo miestų patriciato ir riterijos atstovai, bet ją rėmė ir plates­ ni gyventojų sluoksniai. Sąjunga labiausiai populiari buvo Aukštutinėje Prūsijoje (prie Vislos), o Žemutinę Prūsiją (tarp Priegliaus ir Nemuno) naujos idėjos palietė žymiai mažiau. Tiktai Karaliaučiaus pirkliai prikabino savo ant­ spaudą prie sąjungos akto, nors miesto amatininkai pa­ laikė Ordiną. Susidūrę su Ordinu, sąjungininkai prašėsi Lenkijos pagalbos. Prūsų sąjungą Ordinas siekė likviduoti kaip valstybei pavojingą judėjimą ir ėmė persekioti jos narius. 1454 m. vasario mėn. pradžioje prasidėjo seniai ruoštas Prūsų sąjungos ginkluotas sukilimas prieš kryžiuočius. Sukilėliai norėjo nusimesti Ordino jungą. Prasidėjus karo veiksmams, Prūsų sąjunga pasiuntė atstovus į Lenkiją pasiūlyti karaliui Kazimierui Prūsijos valdžios. Po kelio­ lika dienų trukusių pasitarimų karalius Kazimieras 1454 m. kovo 6 d. paskelbė Prūsijos inkorporacijos, arba prijungi­ mo prie Lenkijos, a k tą 3. Šiuo aktu Lenkija paskelbė įjungianti Prūsiją į Lenkijos karalystę kaip autonominę dalį. Prūsai galėjo turėti savo seimą, jų šlėktos privilegijos sulyginamos su lenkų šlėktos laisvėmis, vietiniams Prūsi­ jos gyventojams garantuojamos tarnybos, paliekama vo­ kiečių kalba. Inkorporacijos aktas padarė pradžią lemia♦

♦

♦

2 K. Gorski, Związek Pruski i poddanie się Prus Polsce, Poznan, 1949, p. 6— 11, 119— 126; E. Weise, Die Staatsverträge des Deutschen Ordens in Preussen im 15. Jahrhundert, t. II, AJarburg, 1955, p. 5—6 ir kt. (Nr. 183). 3 K. Gorski, Związek Pruski..., p. 54—64, 172— 182 (dok. XI); E. Weise, Die Staatsverträge..., p. 126—133 (Nr. 292), J. Dlugosz, XIV, p. 161— 172.

133

mai Lenkijos kovai su kryžiuočiais. Lenkija paskelbė Ordi­ nui karą. Už Prūsijos prijungimą ir karą su kryžiuočiais pasisakė Lenkijos miestiečiai ir šlėkta, bet buvo daug tokių lenkų ponų, kurie nepritarė šiam žingsniui. Jeigu Didžio­ sios (arba Vakarinės) Lenkijos ponai siekė atgauti Pamarį, tai Mažosios (arba Rytinės) Lenkijos didikai buvo dau­ giau susirūpinę ukrainiečių žemėmis (Volyne ir Podole), negu Prūsija. Prasidėjo vadinamasis Trylikos metų karas (1454—1466 m.) 4. Lenkijos vadovaujantieji sluoksniai tikėjosi karą laimėti nesunkiai ir greitai, nes didelė Prūsijos dalis buvo sukilėlių rankose. Iš pat pradžių prūsų sukilimas kaip gaisras apėmė visą kraštą. Ordino pilys silpnai gynėsi, ir per pirmąsias keturias savaites j sukilusių sąjungininkų rankas perėjo apie 60 miestų ir pilių. Išsivadavo Torunė, Gdanskas, Elbingas (Elblongas), Karaliaučius ir kt. Prie Nemuno esančios Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos pilys taip pat 1454 m. perėjo į sąjungininkų rankas. Išsiplėtusio sukilimo metu buvo nužudyta nemaža Ordino brolių. Iš didžiųjų pi­ lių Ordino magistro rankose išsilaikė tik trys svarbios pi­ lys: Marienburgas (Malburgas), Choinicai (Konitcas) ir Stumas (Stumdorfas). Prūsų sąjungai ir Lenkijai reikėjo telkti jėgas lemiamai kovai su Ordinu. Šio karo metu buvo labai svarbu, kaip laikysis abiejų kariaujančių šalių — Lenkijos ir Ordino — kaimynė Lietu­ vos Didžioji Kunigaikštystė. Pastarosios santykiai su Or­ dinu jau iš seniau labai skyrėsi nuo Lenkijos santykių su juo. Labai svarbus Lietuvos užsienio politikos momentas buvo 1422 m. Melno taikos su Ordinu sudarymas 5. 1422 m. Melno taika Lietuva įgyvendino savo svarbiausią teritorinį siekimą — galutinai apgynė Žemaitiją ir Sūduvą (Užne­ munę) ir ties Palanga išėjo prie Baltijos jūros, atkirsdama Livoniją nuo Prūsijos. Tai buvo didelis Lietuvos laimėji♦

♦

♦

4 Naujausias specialus darbas apie jį: M. Biskup, Trzynastoletnia wojna z Zakonem Krzyžackim 1454—1466, Warszawa, 1967. 5 Plačiau žr. B. Dundulis, Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užne­ munės XV a., Vilnius, 1960, p. 271 ir kt.; B. Dundulis, Lietuvos kova..., p. 77 ir kt.

134

i

1

nias. Kryžiuočiai turėjo galutinai atsisakyti savo atkaklaus siekimo užkariauti Žemaitiją ir sukurti didelę vientisos te­ ritorijos valstybę rytiniame Pabaltijyje. Tačiau lietuviai ne­ atgavo Klaipėdos ir Klaipėdos krašto (dėl to negalėjo užvaldyti visos Nemuno vagos) ir neišvadavo likusių vaka­ rinių lietuvių ir prūsų. Nuo 1422 m. Lietuvos feodalai faktiš­ kai atsisakė tolesnės kovos, ir tarp Lietuvos ir Ordino ne­ bekilo didesnių konfliktų. 1422 m. karas -buvo paskutinis Lietuvos karas su kryžiuočiais, jei neskaitysime Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto pergalės Pabaiske 1435 m. prieš savo konkurentą Švitrigailą, kurį rėmė Livonijos or­ dinas. Tuo tarpu Lenkijos santykiai su kryžiuočiais buvo įtempti. Melno taika ji neįgyvendino savo pagrindinių te­ ritorinių siekimų Pavislyje ir Pamaryje. Lietuva, priešin­ gai, sieke turėti taikingus ir gerus santykius su Ordinu ir norėjo juo remtis, reguliuodama savo santykius su Lenkija, kurie buvo labai įtempti (be to, ji norėjo turėti laisvas rankas rytinėms žemėms išlaikyti). Kiekvieno didesnio santykių su Lenkija įtempimo momentu (1429—1430, 1431 —1432, 1438—1440, 1446, 1453) Lietuvos didieji kuni­ gaikščiai ir didikai ieškojo sąjungos su Ordinu. Tarp Lie­ tuvos ir Ordino pasireikšdavo nesutarimų, bet jie kildavo paprastai tiktai tariantis dėl Melno taika nustatytų sienų tikslaus nužymėjimo. Lenkijos ponų taryba šio karo pradžioje siekė savo jė­ gomis susitvarkyti su Ordinu. Paskelbdama Prūsijos pri­ jungimą prie Lenkijos ir stodama į karą, ji veikė visai vie­ na, nederino savo veiksmų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikš­ tyste, kaip anksčiau buvo įprasta daryti, kilus konfliktui su kryžiuočiais. Matydama didžiulius sukilusių prūsų lai­ mėjimus ir pasitikėdama savo jėgomis, Lenkija nekvietė ir neragino Lietuvos stoti į karą, kad nereikėtų su ja da­ lytis Prūsijos žemių. Mažosios Lenkijos ponai tiktai bijojo, kad Lietuva gali pasinaudoti lenkų feodalų įsitraukimu į karą Prūsijoje ir užpulti juos, norėdama vėl atgauti tur­ tingą Podolę, dėl kurios vyko dideli ginčai. Be to, Lietu­ vos feodalai galėjo paremti Ordiną, su kuriuo palaikė gerus santykius. Todėl visai nesiskaityti su Lietuva Lenkijos po­ li ii taryba negalėjo. 135

Lenkų ponų atstovai, karo pradžioje atvykę j Lietuvos didikų suvažiavimą Breste (1454 m. balandžio/mėn.) 6,/te­ prašė Lietuvos, kad ji nepraleistų per savo teritoriją Livo­ nijos kariuomenės dalinių, vykstančių į pagalbą Ordinui Prūsijoje7. Lietuvą jie tenorėjo matyti tik' kaip paprastą Lenkijos pagalbininkę kare prieš kryžiuočius, o ne kaip sąjungininkę, kuriai būtų reikėję siūlyti teritorinę kom­ pensaciją. Tiesa, lenkų kronikininkas J. Dlugošas vienoje vietoje mini, kad Lenkija už įstojimą į karą Lietuvai ža­ dėjusi „prie Žemaitijos esančios Prūsų žemės dalį“ 8. Ta­ čiau reikia turėti galvoje, kad Dlugošas tai mini ne karo pradžioje (1454 m.), o po 10 metų. 1464 m. pradžioje lenkų feodalai jau buvo patyrę ne vieną pralaimėjimą, jų jėgos buvo išsekusios. Jie aiškiai matė, jog Ordino nelikviduos ir visos Prūsijos neprisijungs. Kryžiuočiai ypač tvirtai laikė Žemutinę Prūsiją, esančią arčiau Nemuno. Lietuva nestojo į karą su Ordinu, ji visą laiką liko neut­ rali 9. Tačiau Lietuvos didikai sutiko nepraleisti per savo teritoriją Livonijos dalinių. Tai nebuvo iš esmės kas nors nauja: žemaičiai, iš tradicijos jautę neapykantą kryžiuo­ čiams, nes jiems teko sunkiausia dalia ilgaamžėje kovoje su vokiškaisiais riteriais, ir su jais vis dar tebeturėję įvai­ rių kivirčų dėl galutinai nenužymėtų sienų, ja.u iš seniau trukdė pajūrio keliu permetinėti Ordino kariuomenę iš Li­ vonijos į Prūsiją, ir atvirkščiai. Šiuo metu (1454—1466 m.), Lietuvos vyriausybei pritariant, jie tai darė didesnėmis jė­ gomis ir sistemingiau. Šie žemaičių veiksmai neprieštara♦ ♦ ♦ 6 Tuo laiku Lietuvos ponų tarybos viršūnę sudarė: Vilniaus vyskupas' Mikalojus, Vilniaus vaivada Jonas Goštautas, Trakų vaiva­ da Jonas Manvydas, Žemaitijos seniūnas Jonas Kęsgailą, žemės mar­ šalkas Petras Montigirdaitis, Polocko vietininkas Andriejus Sakavičius, Smolensko vietininkas ir kancleris Mykolas Kęsgailą. 7 J. D tugosz, XIV, p. 174. 8 J. Dlugosz, XIV, p. 386 („pars terrae Prussiae in Samogittiam spectans“). 9 Lietuvos politiką šio karo metu šios knygos autorius plačiau nagrinėja straipsnyje: B. Dundulis, Lietuva ir Trylikos metų karas tarp Lenkijos ir Ordino (1454— 1466 m.), LTSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Istorija, t. IX, p. 123—143. Ten nurodomi ir atitinkami šaltiniai, kurie čia nepateikiami.

136

vo ir Lietuvos neutralumui: Lietuva negalėjo leisti keliauti per savo kraštą kariaujančių šalių kariuomenės. Kryžiuo­ čiai ne kartą bandė jėga pralaužti žemaičių barjerą, tačiau jiems tai pasisekdavo retai. Tačiau žemaičiai ne tiek norėjo padėti lenkams, kiek siekė išspręsti savo senus ginčus su Ordinu ir tikėjosi lai­ mėti teritorijų. Žemaičiai gyviau, negu aukštaičiai, jautė Nemuno žiočių ir Klaipėdos netekimą ir dėl to nerimo. Antra vertus, Ordinas buvo labai nepatenkintas, kad Že­ maitijos pajūris, per kurį ėjo senas ir pagrindinis sausu­ mos kelias, jungiąs (per Neringą, Klaipėdą, Palangą, Šven­ tąją) Prūsiją su Livonija, nuo 1422 m. galutinai išsprūdo iš jo kontrolės. Kryžiuočiai laukė naujos progos vėl pasi­ glemžti Baltijos pajūrio ruožą tarp Palangos ir Šventosios. Senu įpratimu, nesiskaitydami su faktine padėtimi, jie ir toliau naudojo kelią per Palangą savo susisiekimui tarp Prūsijos ir Livonijos. Žemaičiai su nepaliaujamu atkaklumu saugojo nuo kryžiuočių pasikėsinimų savo krauju gausiai aplaistytą žemę. 1455 m. žemaičiai užėmė Klaipėdą. Siame kare tai buvo žymiausias jų žygis. Pačioje Prūsų sąjungos sukilimo pra­ džioje (1454 m.) Klaipėda buvo patekusi į sąjungininkų rankas. Vėliau, Ordinui atsigaunant visoje Žemutinėje Prū­ sijoje, sukilusioje Klaipėdoje pasigirdo balsų (rugpiūčio mėn.), reikalaujančių vėl pasiduoti kryžiuočiams. Tuo me­ tu Žemaičių seniūnas Jonas Kęsgailą įvedė į miestą savo dalinius. Neaišku, ar jis tai padarė savo iniciatyva, ar susitaręs su Prūsų sąjunga. Tačiau greitai, 1455 m. lapkri­ čio mėn., Livonijos ordino kariniai daliniai (200 karių), at­ vykę iš Karaliaučiaus, privertė žemaičius, greičiausiai dėl maisto stokos, pasitraukti iš Klaipėdos ir jos pilies, kurią palikdami jie padegė. Karo veiksmų metu sudegė Klaipėdos miesto dalis ir priešpilis. Pažymėtina, kad, vykstant ko­ voms Klaipėdoje, uoste pasirodė keletas Gdansko miesto laivų, kurie atgabeno ginklų ir maisto čia įsitvirtinusiems žemaičiams. Tačiau pamatę miestą liepsnose, laivai grįžo atgal. Palangos kelias ir toliau buvo žemaičių saugo­ jamas. Jie čia pasistatė sutvirtinimus (Bolwerken), prie 137

kurių nuolatos įvykdavo susirėmimą. 1456 m. pradžioje pa­ jūryje buvo susitelkęs astuonių šimtų žemaičių būrys. 1456 m. pavasarį (kovo pabaigoje) Ordino kariuomenė iš­ blaškė šį žemaičių dalinį, bet vasarą kryžiuočiams ir vėl buvo pavojinga keliauti pajūriu. 1458 m. gegužės mėn. pradžioje žemaičiai saugojo visus kelius į Livoniją. Ne kartą buvo laukiama žemaičių žygio prieš Livonijos ordino pilis, nuolat jautė pavojų ir Klaipėda. Klaipėdos komtūrą pasiekė žinia, kad žemaičiai ne tiktai iš naujo grasina Klaipėdai, bet kartu su totoriais ir rusais, karaliaus vado­ vaujami, rengiasi pulti ir Karaliaučių. Tačiau šie gandai nepasitvirtino. 1459 m. Žemaitijos seniūno Jono Kęsgailos žmonės saugojo visus kelius tarp Livonijos ir Prūsijos ir naikino visus, kas tik bandė jais prasiskverbti. Tačiau pro­ tarpiais vokiečiai žemaičių pajūriu praeidavo. Prūsijai su­ sisiekti su Livonija žemaičiai trukdė per visą karą. Kry­ žiuočiai ir toliau baiminosi, kad žemaičiai nepultų (1465 m.) Klaipėdos. Baigiantis karui, 1466 metų vasario mėn. pra­ džioje livoniečių karinis dalinys iš 700 karių, vyks­ tąs į Prūsiją, žemaičių pajūry buvo visiškai sumuštas. Ta­ čiau centrinės Lietuvos vyriausybės neremiami, žemaičiai negalėjo visiškai išnaudoti vykstančio karo savo teritori­ niams siekimams realizuoti. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyvavimas kare daugiausia pasireiškė žemaičių kariniais veiksmais prieš kryžiuočius. Be žemaičių, šio karo mūšiuose dalyvavo dali­ nių iš didžiojo kunigaikščio Kazimiero dvariškių ar jo sar­ gybinių, kai kurių didikų karių ir šiaip savanorių. Be to, dalis Kazimiero gaunamą lėšų iš Lietuvos iždo buvo pa­ naudota karo reikalams. Oficialiai Lietuvos valstybė kare nedalyvavo, ir Ordinas to jai niekada neprikišo. Lenkijos karas su Ordinu užsitęsė 13 metų. Jis buvo permainingas. Po pirmųjų Prūsų sąjungos pergalių 1454 m. rudenį suduotas lenkų kariuomenei rimtas smūgis prie Choinicų turėjo įtakos visai tolesnei karo eigai. Abiejų pu­ sią pozicijos nusistovėjo. Pavislys ir Pamarys su Gdansku pasiliko sukilėlių ir lenkų rankose. Tuo tarpu Karaliaučius ir šiaurrytinė Ordino žemių dalis (Tilžė, Ragainė, Klaipėda ir kitos vietovės) 1455 m. atkrito nuo sukilimo, ir ten vėl 138

įsitvirtino kryžiuočių valdžia. Pilys čia sudarė ištisą gyny­ bos tinklą, kuris reikalavo ilgos ir gerai paruoštos apgulos. Be to, šita arčiau Lietuvos esanti Ordino valdų dalis, va­ dinama Žemutine Prūsija, buvo žymiai mažiau suintere­ suota prisijungti prie Lenkijos. Lenkų čia gyveno nedaug. Gyventojų daugumą sudarė prūsai ir vakariniai lietuviai — valstiečiai ir smulkūs bajorai. Tačiau Lietuvos ir Prūsijos gyventojai — laisvieji žemaičiai ir kryžiuočių valdžioje esantys lietuviai — artimiau nebendradarbiavo. Lietuvos valstybė nedėjo pastangų palaikyti glaudžius ryšius su Or­ dino valdų gyventojais, skleisti jose savo įtaką. Be to, pra­ sidėjęs valstiečių bruzdėjimas Sambijoje, o vėliau (1464 m.) Tilžės ir Ragainės apylinkėse taip pat skatino vietinius ba­ jorus likti ištikimais kryžiuočiams. Vėliau karo veiksmai daugiausia vyko apie Karaliau­ čiaus ir Klaipėdos uostus. Labai energingas Prūsų sąjun­ gos narys Gdansko miestas siekė uždaryti šiuos uostus, kad jais negalėtų laivybai naudotis Ordinas. Gdansko lai­ vynas 1456, 1457, 1458 ir 1464 m. surengė įsiveržimus į Klaipėdos uostą. Klaipėdai nuolat grėsė žemaičiai, vado­ vaujami savo seniūno Jono Kęsgailos. Neturėdamas tam tinkamų laivų, Kęsgailą negalėjo sutrukdyti livoniečiams ir olandams susisiekti su Klaipėda jūros keliu. Tą uždavinį atliko Gdansko laivynas, gaudydamas laivus, plaukiančius ne tik į Karaliaučių, bet ir į Klaipėdą, ir padarydamas nuo­ stolių pačiam uostui. Kęsgailą sustabdė susisiekimą tarp Kauno ir Karaliaučiaus. Žemaitijos seniūnui nurodžius ga­ limybę įplaukti į Klaipėdą, 1456 m. rugpjūčio mėn. keli Gdansko laivai atvyko ir padarė nuostolių. 1457 m. lapkri­ čio mėn. Gdansko laivynas, atvykęs į Klaipėdą, paėmė 14 Liubeko miesto laivų ir sunaikino 2 bastionus, pastatytus Karaliaučiaus gyventojų. 1458 m. žemaičiai iš sausumos padėjo Gdansko laivynui užblokuoti Klaipėdą. 1464 m. Ka­ raliaučiaus gyventojai užpuolė ir paėmė plaukiančius iš Klaipėdos Gdansko laivus. Gdanskiečiai juos vėl atkovojo ir užgrobė visą stovintį Klaipėdoje laivyną iš 11 laivų, ku­ rių 2 sudegino. Šio karo metu Karaliaučiaus uostui dažnai esant uždarytam, Ordinas stengėsi išplėsti ir pagerinti Klaipėdos uostą. /39

Užsitęsęs karas nualino tiek Lenkiją su Prūsų sąjunga, tiek ir Ordiną. Abiejų kariaujančių pusių pozicijos nusisto­ vėjo. Ordinui buvo sunku tikėtis vėl atgauti Pavislį ir Gdansko Pamarį, o Lenkijai — užimti šiaurrytinę Prūsijos dalį ir likviduoti Ordiną. Po 1462 m. pergalės ties Zarnoviecu (Gdansko vaivadija) lenkų kariuomenė įgijo persva­ rą, bet tai dar nebuvo visiška pergalė. Padėtis skatino abi puses eiti į kompromisą ir sudaryti taiką. Trylikos metų karas tarp Lenkijos ir Ordino baigėsi 1466 m. spalio 19 dieną Torunės taika 10. Lenkija iš karo išėjo nugalėtoja. Ji gavo vakarinių Ordino valdų dalį: Gdansko Pamarį, Kulmo ir Michalovo žemes, Marienburgą, Elbingą, Varmijos vyskupystę, ir išėjo Vislos upe į Baltijos jūrą. Tuo būdu Lenkija grįžo į Baltijos pamarį, nuo kurio buvo nustumta Kališo taika 1343 m. Tos atgautos terito­ rijos buvo daugiausia lenkiškos. Šiaurrytinė Ordino valsty­ bės, arba Prūsijos, dalis pasiliko Ordino rankose, bet tapo Lenkijos vasalu. Kiekvienas Ordino didysis magistras tu­ rėjo duoti Lenkijai ištikimybės priesaiką, remti ją karuose ir kituose veiksmuose. Ordino valstybės teritorija žymiai susiaurėjo. Jam liko beveik išskirtinai prūsų ir vakarinių lietuvių žemės. Ordinas savo sostinę iš prarasto Marien­ burgo perkėlė į Karaliaučių. Kaip 1422 m. Melno taika Prūsija buvo atskirta nuo Livonijos, taip dabar — nuo Vo­ kietijos. Nors 1466 m. Torunės taika ir sudavė didelį smūgį Ordinui, bet visiška pergalė nebuvo pasiekta. Ordinas ne­ buvo likviduotas. Tarp Vislos ir Nemuno išliko vokiečių feodalų placdarmas. Nedalyvavusi kare Lietuva Torunės taika nieko nelaimėjo. Valstybiniai tarpusavio ginčai tarp Lietuvos ir Lenkijos feodalų, jų rungtyniavimas dėl viešpatavimo rytų slavų žemėse neleido bendrai sutelkti Lenkijos karalystės ir Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės jėgų prieš Ordiną ir vi♦

♦

♦

10 E. Weise, Die Staatsverträge..., t. II, p. 262 ir kt. (Nr. 403); K. GĄrski, Związek Pruski..., p. 84—114; 204—232 (dok. XVII); M. Dogiel, Codex..., t. IV, p. 162 ir kt. (Nr. 122). 1466 m. taika yra vadinama Antrąja Torunės (Torno) taika, nes jau 1411 m. bužo sudaryta taika Torunėje.

140

■.islvienas pats, nedalyvaujant lietuviams. Lenkijos senatoriai ir seimo atstovai ryžosi veikti atvira jėga ir smurtu. Nepavy­ kus iš karto prijungti visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikš­ tystę, lenkų feodalai nutarė atplėšti Lietuvos valstybės pasienines vaivadijas Volynę ir Palenkę 165. Į jas lenkų feo­ dalai jau iš seniau reiškė pretenzijų, ir Liublino seime žvilgsniai nukrypo pirmiausia ten I66. Volynėje ir Palenkėję daugiau, negu kitur, buvo Lietuvos unijos su Lenkija šalininkų. Prisijungę šias provincijas, Lenkijos vadovai tikėjosi lengviau palaužti ir visos Lietuvos valstybės at­ sparumą. Si mintis jau seniai reiškėsi lenkų politikoje. Jos propaguotojas XV a. buvo vyskupas politikas Zbignevas Olesnickis. ♦ ♦ ♦ 164 Ten pat, p. 120— 121. 165 Palenkė, senoji Drohičino, Melniko ir Bielsko žemė, dabar didžiąja dalimi įeina j Baltstogės vaivadiją. Jos pirmieji gyventojai, ypač šiaurinėje dalyje, buvo jotvingiai, kurių daug žuvo kovose su kaimynais. Vėliau kraštas buvo apgyvendintas baltarusių ir iš da­ lies lenkų, ypač feodalų. Lenkų kolonizacija paveikė ten gyvenu­ sią šlėktą. Oficialiai įsigalėjo lenkų kalba ir teisė. Volynė — tur­ tinga ukrainiečių žemė su pagrindiniu Lucko miestu. Po Vytauto mirties į ją visą laiką skverbėsi lenkų feodalai. Kartu su Podole (1430— 1432 m.) buvo užimti ir kai kurie Volynės vakariniai valsčiai (J. Natanson Leski, Rozwoj terytorialny Polski do roku 1572, p. 55, 90; W. Pociecha, Krolowa Bona, t. III, p. 11— 12; B. Dundulis, Lie­ tuvos kova..., p. 130— 131, 140— 141, 223—224). 166 Дневник, стр. 117, 122, 127—128, 137— 138, 664, 665.

250

Tvirtinant, kad Palenkės ir Volynės vaivadijos kadaise priklausiusios Lenkijai, jau kovo mėn. 5 d. jos pradedamos jungti prie Lenkijos karalystės, išgaunant iš karaliaus ati­ tinkamus raštus 167. Nusileisdamas lenkų feodalų reikalavi­ mams, karalius sulaužė savo, kaip Lietuvos didžiojo ku­ nigaikščio, priesaiką, įrašytą privilegijose ir Lietuvos sta­ tute, kad nemažins Lietuvos valstybės žemių. Prijungimo procesas užsitęsė iki birželio mėn. Prijungiamųjų žemių aukštieji pareigūnai ir ponai kiekvienas skyrium buvo pri­ saikdinami Lenkijos karaliui. Nenorinčių prisiekti vieton karalius skyrė naujus pareigūnus. Lietuvos pakancleriui Eustachijui Valavičiui atsisakius prisiekti Lenkijos karaliui už Volynėje turėtas seniūnijas, jos buvo iš jo atimtos 163. Dėl vietinių didikų nusistatymo Volynės prijungimo proce­ sas vyko sunkiau, negu Palenkės, kur lenkų įtaka buvo stipresnė. Bet tų žemių Lenkijai dar nepakako. Prie Voly­ nės buvo kiek vėliau pridėta Braclavo vaivadija (anks­ čiau — 1430 m.— lenkų feodalų užimtos Podolės rytinė da­ lis) ir Kijevo žemė (vaivadija), kuri Lenkijai niekad ne­ priklausė. Tokiu būdu iš Lietuvos valstybės buvo atimtos visos ukrainiečių žemės (Volynė, Braclavas, Kijevas) ir Palenkė— iš viso keturios vaivadijos 169. Nuo dabar Lietu­ vos Didžiajai Kunigaikštystei, be Lietuvos, priklausė iš es­ mės tiktai baltarusių žemės. Iš viso liko 9 vaivadijos. Įsi­ smaginę prijunginėti žemes, lenkų feodalai nebeieškojo jo­ kių „teisių“, nes jų nebegalėjo rasti. Pavyzdžiui, Kijevas buvo prijungtas kaip reikalingas forpostas prieš totorius ir Maskvą. O Krokuvos vaivada ironizuodamas prasitarė: ♦

♦

♦

167 Akta unji, Nr. 96, 97 ir kt.; Дневник, стр. 137— 139, 153—156, 189— 191 и др.; pig. О. Halecki, Przylączenie Podlasia, Wolynia i Kijowszczyzny do Korony w roku 1569, Krakow, 1915, p. 123 ir kt. S. Kutrzeba, Unia Polski z Litwą, p. 620—636; Археографический сборник документов, отн. к истории Северозападной Руси, т. 7, Вильна, 1870, № 26; М. Любавский, Литовско-русский сейм, стр. 823—826; М. Грушевський, Історія, т. IV, стр. 392—399. 168 Дневник, стр. 184, 185, 188. 168 Zr. žemėlapį šioje knygoje. Kijevo vaivadijos Mozirio pavietas pasiliko prie Lietuvos ir įėjo j Minsko vaivadiją.

251

1

„Mes turime tokias privilegijas ne tiktai j Kijevą, bet ir į Vilnių, Trakus ir kt.“ 170. Lenkijos senatoriai ir seimo atstovai neatsisakė taip pat primesti savojo santykių su visa Lietuvos Didžiąja Kuni­ gaikštyste sprendimo. Lenkijos seimas reikalavo iš kara­ liaus oficialiai paskelbti unijos sąlygas ir tuo tikslu, Lietu­ vos atstovams nedalyvaujant, parengė projektą 171. Jo pa­ grindu buvo paimti 1501 m. aktas ir Varšuvos seimo recesas, juos aiškinant sau naudinga prasme. Karalius ko­ vo 24 d. išleido privilegiją unijos klausimu 172. Siame vienpusiškame akte skelbiama, kad sudaromos unijos pa­ grindas yra senieji aktai, ir jų karalius negaljs leisti su­ laužyti, be to, įsakmiai nurodoma, kad atskiro seimo ir atskiros tarybos Lietuvoje nebebus. Šio akto gale sakoma, kad, jeigu kas nors su juo nesutiks, prieš tokį, kaip prieš priešą, reikia sukilti. Taigi, Lietuvos Didžiajai Kunigaikš­ tystei atsisakius vykdyti tokią uniją, kokia ji nustatoma šia privilegija, ji turi būti įgyvendinta ginklu. Iš tikrųjų, rei­ kalavimas uniją įvykdyti, užkariaujant Lietuvą, buvo iš­ keltas lenkų seime Liubline m . Lietuvai teko spręsti, kas daryti, lenkams ryžtantis bet kokiomis priemonėmis primesti uniją. Tik grįžusius iš Liublino Lietuvos feodalus labai sukrėtė žinia apie Palenkės ir Volynės atplėšimą. Kilo didis pasipiktinimas. Lietuva ne­ norėjo sutikti su tuo ir galvojo griebtis ginklo. Tarybos po­ nai išleido įsakymus visai šaliai ruoštis karui. Liubline buvo gandų, kad du Lietuvos ponai norėję vykti į Krymą jį su ­ kelti prieš Lenkiją, bet „Romos tikybos šlėkta“ neprileidusi Lietuvos ponų prie karo su Lenkija 174. Reikia manyti, kad iš tikrųjų Lietuvos bajorai neparodė tiek kovingumo, kad stotų į karą dėl atplėšiamų žemių išlaikymo. Jose Lenkija turėjo savo šalininkų, sutikusių pakeisti valstybinę priklau­ somybę. Be to, bajorai buvo išvarginti sunkių karų su Rusų valstybe, su kuria nesiryžo radikaliai pagerinti san♦ ♦ ♦ 170 Дневник, стр. 406. oi Ten pat, p. 129—215, 222—223. 172 Akta unji, Nr. 115. 173 Дневник, стр. 227, 247, 251. 174 Ten pat, p. 250—251.

252

tykių ir nutraukti karų. Kelių vaivadijų atplėšimas buvo skaudus smūgis, kuris žymiai susilpnino Lietuvos jėgas bei resursus. Pralaimėjus karą, Lietuvai grėsė paprasčiau­ sia jos inkorporacija į Lenkiją. O tiktai ginklu buvo gali­ ma tikėtis apginti savo valstybę ir jos teises. Lietuvos feodalinė vyriausybė nematė kito kelio, kaip nenutraukti santykių su lenkų feodalais ir gelbėti tai, kas dar galima. Tas kelias nieko gero nežadėjo. Tokiomis ap­ linkybėmis sutikdama su unija, Lietuva turėjo tiktai steng­ tis kiek galima sušvelninti lenkų diktuojamas sąlygas175. Lietuvos valstybės pakancieris E. Valavičius ir iždininkas M. Naruševičius mėgino paveikti karalių ir lenkų ponus, kad atsisakytų Palenkės ir Volynės ir visą unijos klausimą atidėtų vėlesniam laikui. Tačiau nieko nelaimėjo 176. Savo laiškuose, rašytuose į Vilnių M. Radvilai Rudajam, jie informavo apie įvykius Liubline ir patarė vėl atnaujinti pa­ sitarimus. Tuo tikslu siūlė sušaukti naują suvažiavimą Vilniuje dėl unijos ir pasiųsti pasiuntinybę į Liubliną 177. Apie kovo 20 d. Vilniuje buvo sušauktas Lietuvos di­ dikų suvažiavimas. Nutarta pasiųsti penkių asmenų pa­ siuntinybę, kuriai vadovavo Žemaitijos seniūnas Jonas Chodkevičius. Į ją įėjo Povilas Pacas, Kristupas Radvila (Rudojo sūnus) ir prisijungę prie jų Liubline Eustachijus Valavičius ir Mikalojus Kiška. Pasiuntinybė į Liubliną at­ vyko balandžio pradžioje, o balandžio 5 d. Lenkijos senate Žemaitijos seniūnas perskaitė raštą 178. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vardu jis reikalavo grąžinti Volynę ir P a­ lenkę, kurios sudarė jos teritorijos dalį. Jis priminė lenkų feodalams seną sąjungą, sutvirtintą pasižadėjimais nepa­ daryti viena kitai žalos, o šių žemių atplėšimas ardo bro­ lišką meilę tarp tautų ir stumia lietuvius nuo unijos. Be to, Liublino seimas buvo sušauktas dėl unijos, o ne spręsti tų žemių klausimo. Lietuvos pasiuntinybė prašu saugoti jų valdovo garbę ir orumą. Jis, pradėdamas valdyti Lietuvos ♦ ♦ ♦ 175 И. Jlatino, Литовский статут 1588 года, т. I, ч. I, стр. 256. 17s О. Halecki, Dzieje.. t. II, p. 281. 177 Археографический сборник документов.. т. 7, № 19 и до. 178 Дневник, стр. 258—265; Zrodl., р. 129—135.

253

Didžiąją Kunigaikštystę, dar anksčiau, negu tapo Lenkijos karaliumi, prisiekė išlaikyti jos teritorinę neliečiamybę. Lietuvos seimo išvykimą iš Liublino Lietuvos pasiun­ tiniai aiškino tuo, kad Lietuvos pavieto seimeliai .buvo įpa­ reigoję savo atstovus nesudaryti unijos senųjų aktų pa­ grindu, nes jie pažeidžią lietuvių ir lenkų tautų lygybę. Kadangi Lenkijos seimas laikėsi kaip tiktai senųjų aktų, Lietuvos seimui nebeliko nieko kito, kaip kreiptis į Lietuvos seimelius, kad pakeistų instrukcijas seimo atstovams. Be to, laisvas ir nebaudžiamas lietuvių išvykimas iš Liublino bu­ vo Lietuvai garantuotas karaliaus privilegija. Lietuvos pasiuntinybė prašė perkelti unijos klausimą į kitą bendrą seimą. Ji norėjo, kad būtų paruoštas kitas unijos projektas, kuris nepažeistų Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės garbės ir pagal kurį abi valstybės susijungtų taip, „kad viena pusė dėl kitos labo nebūtų pasmerkta žu­ vimui“. Tą projektą prašė pateikti lietuviams, kad su juo iš anksto susipažintų pavieto seimeliuose. Kalbėti apie Palenkės ir Volynės grąžinimą lenkų feo­ dalai griežtai atsisakė. Balandžio 23 d. Lenkijoje buvo pa­ skelbtas visuotinis karinis šaukimas unijai įgyvendintii79. Jis turėjo paveikti svyruojančius duoti ištikimybės Lenkijai priesaiką Volynės ir Palenkės didikus ir parodyti visai Lie­ tuvos valstybei lenkų feodalų pasiryžimą įvykdyti uniją. Tuo pat metu skubama apiforminti žemių prijungimą prie Lenkijos. Lenkų senatoriai ir seimo atstovai nenorėjo gir­ dėti ir apie naujų seimelių Lietuvoje sušaukimą, bet, ka­ raliui pritariant, jie buvo. sušaukti 1569 m. gegužės 10 d. Seimeliams buvo pasiūlyta pasiųsti į seimą senus savo atstovus arba išrinkti naujus, bet ne su ribotais įgalioji­ mais, kaip seniau, o su visiška laisve unijai sudaryti ir valstybės gynybai aptarti 18°. Lietuvos seimui buvo paskir­ ta atvykti į Liubliną gegužės 30 d. Lenkų seimas Liubline laukė atvykstant lietuvių. ♦ ♦ ♦ 179 Дневник, стр. 326, 333; Zrodt., p. 156. 180 M. Любавский, Литовско-русский сейм, № 75—78; И. Лаппо, Вел. Княжество Литовское во второй половине XVI века. Литовско­ русский повет и его сеймик, Юрьев, 1911, стр. 325—329.

254

Apie tuometines nuotaikas Liubline Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės vadovą Mikalojų Radvilą Ru­ dąjį informavo ne tiktai atskiri Lietuvos ponai, bet ir jo sekretorius ir įgaliotinis Andriejus Volanas, žymus XVI a. publicistas 1SI. Nors buvo kilęs iš Lenkijos, jis veikė kaip Lietuvos interesų gynėjas, solidarizavosi su Radvilos ir apskritai visos feodalinės Lietuvos nusistatymu. Jis daly­ vavo, kaip esame minėję, paruošiant knygelę „Pasikalbė­ jimas lenko su lietuviu“. Iš jo laiško, rašyto Radvilai 1569 m. gegužės 31 d., matyti, kad tiek karalius Žygiman­ tas Augustas, tiek Radvila rūpinosi, kad nesugadintų tar­ pusavio santykių, ir vienas kitam jautė pagarbą. Unijos reikalą A. Volanas laikė jau išspręstu pagal Lenkijos pa­ diktuotas sąlygas ir patarė Radvilai nevykti, nes čia jis patirtų tik kompromitaciją. Labai jį paveikė Volynės atplėšimas nuo Lietuvos. Tame pat laiške, susirūpinęs dėl Lietuvos valstybės likimo, rašė: „Jie (lenkai— B. D.), at­ rodo, Kilnusis Pone, nenori nieko Lietuvai palikti, išskyrus Eišiškes ir Maišiagalą. Protingiems žmonėms... tai nesu­ teikia jokio pasitenkinimo, o padūkėliai triumfuodami džiū­ gauja, lyg taip turėtų likti amžiams“ 182. Pavėlavę dėl ligų ir ilgos kelionės, Lietuvos vyriausy­ bės nariai ir išrinkti šlėktos atstovai birželio 6 d. dalyvavo bendrame posėdyje su lenkų feodalais. Vilniaus vaivada ir kancleris Mikalojus Radvila Rudasis, motyvuodamas liga, nebeatvyko į Liubliną. Savo ilgoje kalboje 183 J. Chodke­ vičius išdėstė Lietuvos patirtą skriaudą dėl Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės žemių atplėšimo, pareiškė dėl to protestą ir Lietuvos seimo vardu vėl prašė jas grąžinti. „Nežinau, kokia bus unija, kai matome, kad jau dabar su jumis — senate — sėdi Lietuvos senatoriai“, — pasakė Chodkevičius, matydamas ten jau sėdinčius atimtų sričių ♦ ♦ ♦ 181 Apie A. Volaną žr. I. Lukšaitė, A. Volano pažiūros į visuo­ menės kilmę, struktūrą ir teisės funkcijas, Lietuvos TSR Mokslų aka t. darbai, ser. A, t. 2(27), Vilnius, 1968, p. 57 ir kt. 182 S. Kot, Gniewy o unię. Studia historyczne ku czci Stan. Kutrzeby, t. 11, Krakow, 1938, p. 363 („Ovva Mcziwy Panie nie chcą nic Litwie zostawic, iedno podobno Eyszyski a Meyszogotę.. . “) 183 Дневник, стр. 407, 408.

255

ponus. „Jūs jau apkarpėte mums sparnus“ 184,— toliau pa­ reiškė jis. Lenkai j tai atsakė, kad jie tik grąžinę sau se­ niau priklausiusias žemes. Lietuviams paprašius unijos projekto, lenkų senatoriai pateikė mūsų jau minėtą Žygimanto Augusto kovo 24 d. privilegiją 185 ir nebesileido j derybas. Lietuvos atstovai negalėjo su ja sutikti ne tiktai dėl turinio, bet ir dėl formos, nes unija čia išsprendžiama karaliaus įsaku, nedalyvaujant lietuviams, kaip visų senųjų aktų įgyvendinimas ,86. Lietu­ vos atstovams beliko stengtis joje padaryti pakeitimų, ku­ rie išgelbėtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valsty­ bingumą. Savo laiške iš Vilniaus (gautame birželio 4 d.) tam pritarė ir Radvila Rudasis I87. Birželio 9 d. Lietuvos vardu J. Chodkevičius atsakė į kovo 24 d. privilegiją188. Jis pa­ reiškė nepasitenkinimą, kad jos pradžioje minimos visos senosios privilegijos. Lietuvos vardu siūlė uniją sudaryti ne pagal senuosius aktus, o pagal vėlesnę 1501 m. Alek­ sandro privilegiją, kuri juos sušvelnino. Toliau Chodkevi­ čius patikslino Lietuvos siūlymus: jis nurodė, kad naujai išrinktas bendras vadovas turi prisiekti ne tiktai Lenkijos karalystei, bet ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, privi­ legijos turi būti tvirtinamos ne tiktai Lenkijos, bet ir Lie­ tuvos antspaudu, bendri seimai turi rinktis pakaitomis Lenkijoje ir Lietuvoje, reikalavo išlaikyti Lietuvos titulines centrines pareigybes ir aiškiau pasakyti, jog nebus Lietu­ voje dvarų egzekucijos. Be to, jis siūlė, kad unija būtų ne paprastas karaliaus patvarkymas, o sutarties aktas, duotas abiejų pusių ir karaliaus patvirtintas. Remdamasi šiais pasiūlymais ir 1501 m. aktu, Lietuva sudarė ir birželio 15 d. pateikė savo unijos projektą. Tai buvo karaliaus kovo 24 d. akto modifikacija į dviejų pų♦

♦

♦

184 Ten pat, p. 408. Tą patį faktą rytojaus dieną panašiais žo­ džiais apibūdino ir karalius (Дневник, стр. 409). 185 Ten pat, p. 408—410. 186 Археографический сборник документов..., т. 7, № 26. 187 Ten pat, Nr. 24, p. 41. 188 Дневник, стр. 411.

256

šių sutari], priimtinesnę Lietuvai 189. Lenkijos seimas (se­ natoriai ir atstovai) sutiko, kad unija būtų sudaryta nau­ jais abipusiais aktais, bei kartu nesutiko atsisakyti kara­ liaus akto 19°. Tuo vadovaudamiesi, Lenkijos senatoriai paruošė naują, galutinį, unijos projektą, kuris vėliau, atsi­ žvelgiant į lietuvių reikalavimus, buvo kiek paredaguo­ tas l91. Jame siekiama išlaikyti 1501 m. akto principus, kaip juos Lenkija aiškino, ir kiek pertvarkytą kovo 24 d. karaliaus deklaraciją. Lietuvos atstovai ir šiam lenkų projektui 192 prikišo sie­ kimą Lietuvą laikyti nelygia, žemesne. Jie stengėsi išlaikyti valstybinę lygybę ir dėl to gynė centrinių Lietuvos tarny­ bų (dėl kurių išlikimo lenkai jau buvo sutikę) pilnateisiškumą. Be to, jie vėl reikalavo, kad visos abiejų tautų privi­ legijos būtų tvirtinamos dviem antspaudais, Lenkijos ir Lietuvos. Lietuvos atstovai tai laikė ryškiausiu išoriniu jų valstybinio lygiateisiškumo pripažinimu. Dėl to kilo dau­ giausia ginčų. Karalius ir senatoriai su Lietuvos reikala­ vimu buvo sutikę, bet tam griežtai pasipriešino seimo at­ stovai 193. Karalius ieškojo kompromiso, bet, būdamas įsi­ tikinęs, kad unija reikalinga, iš esmės rėmė lenkų feodalus. Lietuvos atstovai taip pat reikalavo, kad karalius perleistų savo dinastines teises į Lietuvą ne vien Lenkijai, bet ir Lietuvai ir kad unijos akte nebūtų remiamasi Varšuvos seimo recesu ir karaliaus privilegija, išleista Liubline, ku­ rie buvo paskelbti, nedalyvaujant lietuviams, o tai buvo priešinga Lietuvos ginamam principui, kad be jos dalyva­ vimo ir sutikimo nieko negalima nutarti. Be to, lietuviai prašė, kad Livonija priklausytų tiktai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o ne bendrai Lietuvai ir Lenkijai. Dėl tų savo reikalavimų, kurie turėjo ryškiau paro­ dyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lygiateisiškumą, ф

ф

ф

189 Ten pat, p. 425—426; Археографический сборник докумен­ тов. .., т. 7, № 26, стр. 45—46. 190 Дневник, стр. 412—415; Археографический сборник доку­ ментов. .., т. 7, № 26, стр. 46. 191 Дневник, стр. 416—417, 432, 434 и др. 192 Теп pat, р. 414—415; 424—425. 193 Ten pat, р. 415, 425, 442—443, 454—455 ir kt. 17 В. Dundulis

257

Lietuvos seimas nutarė apeliuoti j karalių. Birželio 28 d. Žemaitijos seniūnas Jonas Chodkevičius bendrame Lietuvos ir Lenkijos pasitarime pasakė karštą jausmingą kalbą, pa­ reikšdamas, kad jie „su dideliu sielvartu ir savo širdžių skausmu“ turi nusileisti. Pavesdamas savo valdovui didžia­ jam kunigaikščiui unijos reikalą, jis maldavo jį neužmiršti savo senosios valstybės teisių ir gerovės ir jos žmonių gar­ bės bei orumo. Baigdamas kalbėtojas pareiškė, kad jiems nieko kito nebeliko, kaip nuolankiai prašyti savo valdovą ir pulti jam po kojų. Visi susijaudinę Lietuvos atstovai su­ klaupė 194. Karalius ir lenkų senatoriai ramino, kad siekia tik brolybės ir meilės, kad unija išeisianti Lietuvai tik j naudą I95. Po to Lenkijos pakancleris perskaitė Žygimanto Augusto paaiškinimus raštu ir jo galutinj sprendimą 196. Paprašę jiems duoti tą dokumentą, Lietuvos tarybos nariai nuvyko į savo atstovų pasitarimo vietą, kur ištisas tris va­ landas tarėsi. Po to, grįžus į Lenkijos senato posėdį, Lie­ tuvos atstovų vadas Jonas Chodkevičius kreipėsi į karalių kalba 197, kurioje, tarp kitko, pareiškė, kad jis savo raštiš­ ku pareiškimu „nuramino mūsų širdis“, prašė karalių tą pareiškimą įtvirtinti atskira privilegija 198 ir pripažinti jiems teisę, jei tai bus reikalinga, taip gintis, kaip jiems atrodys geriausia ir labiausiai atitiks jų garbę. Lietuvos atstovams pagaliau pareiškus, kad jie sutinka su lenkų paruoštu projektu, beliko tiktai galutinai apifor♦ ♦ ♦ 194 Ten pat, p. 467—471. Seimo dienoraštyje įrašyta, kad tai įvyko birželio 27 d., bet iš tikrųjų tai buvo birželio 28 d. (И. Лаппа, Литовский статут 1588 года, стр. 285; О. Halecki, Dzieje..., t. II, p. 329). 195 Дневник, стр. 472 и др. 196 Ten pat, p. 475 ir kt. 197 Ten pat, p. 481—482. 198 Tai ir buvo karaliaus padaryta vėliau, sudarius uniją, liepos 29 d. (Akta unjl, Nr. 156). Kas gi galėjo šiame karaliaus rašte nuraminti Lietuvos atstovų širdis? Tur būt, tai, kad jame buvo įra­ šyta, jog Lietuva, jei ras reikalo, susitarusi su Lenkija, gali pakeisti savo susitarimo su Lenkija sąlygas (Дневник, стр. 477; Zrodl., p. 188; Akta unji, Nr. 156, p. 379; И. Лаппо, Литовский статут 1588 года, т. I, ч. I, стр. 284). Po J. Chodkevičiaus dar trumpai kalbėjo naujai paskirtas Trakų kaštelionas Eustachijus Valavičius (Дневник, стр. 483—484).

258

minti unijos sudarymą — paruošti galutinę akto nuostatų redakciją. Lenkų senatoriai ir karalius labai džiaugėsi įvy­ kusiu faktu. Tačiau nebuvo džiaugsmo lietuvių pusėje. Juos apėmė nerimas dėl netikro šalies likimo. Jie buvo ne­ patenkinti unijos sudarymo būdu ir toliau dar bandė ko­ voti dėl kiek galima geresnės unijos akto galutinės redak­ cijos I99. Pagaliau liepos 1 d. buvo pasikeista abipusiais unijos aktais ir atlikta priesaika 20°.

Liublino unijos aktas (1569 m.) ir jo istoriografija Liublino unija buvo sudaryta 1569 m. liepos 1 d. Tą die­ ną Lietuvos ir Lenkijos seimai išdavė to paties turinio raš­ tus, kurie skyrėsi tiktai pradžioje esančiu atskiros šalies seimo dalyvių išvardijimu201. Liublino unijos aktas skelbė, kad „Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė jau yra vienas nedalomas ir vienalytis kūnas, taip pat vienalytė, viena ir bendra Res­ publika (Žečpospolita), kuri iš dviejų valstybių ir dviejų tautų susidarė ir susijungė j vieną visuomenę (tautą)“ 202. Sujungtos valstybės (tautos) visada turės vieną valdovą, renkamą bendrai Lenkijos ir Lietuvos tarybos ponų ir seimo atstovų Lenkijoje ir vainikuojamą Krokuvoje; atskirai di­ dysis kunigaikštis nebebus Lietuvoje renkamas ir nebus jo inauguracijos ceremonijos Vilniuje, tačiau išlieka Lietuvos 199 Дневник, стр. 484—485. 200 x en pat, p. 486 i r kt. Akta unji, Nr. 150. Lietuviai, be bend­

ros su lenkais priesaikos unijai, dar atskirai prisiekė, kaip reikalavo unijos aktas, Žygimantui Augustui it Lenkijos karalystei (plg. И. Ма­ линовский, Сборник, стр. 84—87). 201 Tie unijos raštai pirmą kartą buvo surašyti ne lotynų, o lenkų kalba. Prie jų buvo prikabinti senatorių (tarybos' narių) ir seimo atstovų antspaudai. Geriausias Liublino aktų leidimas yra: Akta unji Polski z Litwą 1385— 1791, Krakow, 1932. Lietuviška ištrauka: LIS, t. I, p. 231—234. Išliko Lietuvos seimo išduoto unijos rašto originalas, ¡teiktas Lenkijai. 202 Akta unji, Nr. 148 ir 149; LIS, t. I, p. 231—234. 18 B. Dundulis

259

Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimas ir tarnybos; išrink­ tasis karalius vainikuojamas patvirtins vienu raštu suvie­ nytų „abiejų tautų ir valstybių“ teises, privilegijas ir lais­ ves; tarybos ir seimai Lenkijai ir Lietuvai bus visada bend­ ri ir šaukiami Lenkijoje, o jokių atskirų seimų jau nebe­ bus; visi įstatymai, teismo sprendimai, teisės ir laisvės ir atskirų asmenų privilegijos pasilieka galioti; visi Lietuvos tarybos ponai, dignitoriai, pareigūnai ir seniūnai duoda priesaiką karaliui ir karalystei; sutartys ir sąjungos su ki­ tomis valstybėmis Lenkijos ir Lietuvos gali būti sudarytos tiktai bendrai; pasiuntiniai svarbiais klausimais į kitas ša­ lis negali būti siunčiami atskirai; sutartys, sudarytos vie­ nos iš šalių iki unijos ir kenkiančios kitai šaliai, nutrau­ kiamos; Lenkijai ir Lietuvai nustatoma vienodo svorio ir vertės moneta; šlėktos luomo žmonės ir jų pavaldiniai Len­ kijoje ir Lietuvoje atleidžiami nuo visokių muitų, parduo­ dant žemės ūkio produktus namie ar išvežant juos į užsie­ nį; panaikinami visi veikią įstatymai, kurie draudžia len­ kams įsigyti dvarų Lietuvoje ir juos valdyti, kaip priešingi teisei, teisingumui, broliškai meilei ir unijai, ateityje tei­ sėtai dvarų galima įsigyti tiek lenkui Lietuvoje, tiek lie­ tuviui Lenkijoje; tarnybos ir titulai, buvę Lietuvos Didžio­ joje Kunigaikštystėje prieš uniją, pasilieka be pakeitimų ir po unijos; Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje netaikoma dvarų egzekucija, t. y. žemvaldžių teisių patikrinimas ir ne­ teisėtai įgytų žemių grąžinimas valstybės iždui. Be šio pagrindinio_akto Liublino unijos dokumentams priklauso ir karaliaus" Žygimanto Augusto liepos 4 d. iš­ duotas šio akto patvirtinimas, kuriame pakartotas akto tekstas 203.'.Liublino seimui toliau posėdžiaujant (iki rugpiūčio 12 d.), karaliaus buvo išleista dar keletas aktų-deklaracijų. Žygimantas Augustas liepos 29 d. išleido raštą, pagrįstą savo birželio 28 d. pareiškimu, kuriame, Lietuvos atstovų prašomas, davė unijos akto aiškinimą ir dar kartą pažymėjo, kad jo įpėdinystės teisės į Lietuvą esančios per­ leidžiamos abiem tautoms, taip pat pareiškė, jog Lietuva ♦

♦

♦

203 Akta unji, Nr. 151; LIS, t. I, p. 231—234 (čia klaidingai nurodyta karaliaus patvirtinimo data).

260

gali pakeisti unijos aktą, sutikus Lenkijai204. 1569 m. rugpiūčio 11 d. karaliaus rašte vėl tvirtinama unija ir paaiški­ nami kai kurie akto nuostatai 205. Nuolatinė bendrų seimų vieta skiriama, kaip buvo nutarta toliau posėdžiavusio Liublino seimo, Varšuva, ir tiktai ypatingais atvejais, kada Varšuvoje dėl kurių nors priežasčių jų sušaukti nebūtų galima, leidžiama, kad jie vyktų kur kitur, bet tiktai Len­ kijoje206. Siame rašte taip pat buvo nustatyta senatorių ir seimo atstovų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės skai­ čius ir jų sėdėjimo vieta 207. Skaitant Liublino seime sudarytą unijos aktą, iš pra­ džių susidaro įspūdis, kad juo Lietuvos Didžioji Kunigaikš­ tystė visiškai suliejama su Lenkijos karalyste. Toks buvo senas lenkų feodalų siekimas, ir todėl jų paruoštame ir pri­ mestame unijos akte iškilmingai ir nesigailint atitinkamai parinktų žodžių skelbiama, kad sudaroma viena bendra ir vieninga respublika, kurios priešakyje yra vienas bendrai renkamas valdovas, vienas senatas ir seimas. Tiesa, neskel­ biama apie Lietuvos, inkorporaciją į Lenkiją, ką nuo Krė­ vos akto (1385 m.) mėgo lenkų ponai kartoti, bet, pasinau­ dojant 1501 m. akto žodžiais, teigiama, kad abi tautos ir valstybės sudaro vieną nedalomą politinį vienetą („kūną“), žinoma, Lenkijos karalystės pagrindu. Tačiau akte yra ir kitokio pobūdžio straipsnių, tokių, kurie išsaugojo Lietuvos valstybinę organizaciją. Jie buvo įtraukti iš lietuviškojo unijos projekto po atkaklios Lietu­ vos atstovų kovos Varšuvos ir Liublino seimuose. Su tuo lenkų senatoriai ir seimo atstovai labai nenoromis sutiko, nes tai prieštaravo vieningos valstybės koncepcijai. Šie ♦ ♦ ♦ 204 Akta unji, Nr. 156; Дневник, стр. 461 и др. Žygimanto Augus­ to pareiškimai dėl savo įpėdinystės teisių perleidimo buvo ne kartą anksčiau padaryti, pradedant nuo Varšuvos seimo: Akta unji, Nr. 90, 91, 115, 148 ir 149. 205 Akta unji, Nr. 157. гое Varšuva dėl savo geros geografinės ir ekonominės padėties bendroje Lietuvos—Lenkijos valstybėje greit kilo. Čia vyko bendri sei­ mai, buvo renkamas karalius. 1596 m. iš Krokuvos j Varšuvą buvo galutinai perkelta Lenkijos sostinė. 207 Senatorių ir seimo atstovų klausimu, taip pat apie Lietuvos maršalkus kalba ir kiti aktai: Akta unji, Nr. 152, 155.

261

i

straipsniai buvo įrašyti į Liublino aktą neakcentuojant, probėgomis. Unijos aktas buvo dviejų priešingų pažiūrų ir reikalavimų junginys, neaiškiai suredaguotas ir prieštarin­ gas. Tolimesnis gyvenimas turėjo parodyti, kaip faktiškai susiklostys dviejų šalių tarpusavio santykiai. Dėl Liublino unijos sudarymo ir unijos akto nuostatų istoriografijoje buvo pareikšta įvairių nuomonių. Čia ne­ liesime visų Lietuvos unijinių ryšių su Lenkija (prasidė­ jusių 1385 m.) istoriografijos, kurią esame bandę apibend­ rinti kita proga 20S, bet tiktai susipažinsime su svarbesnė­ mis ar būdingesnėmis pažiūromis į Liublino uniją. Išlikusiose Lietuvos metraščių redakcijose Lietuvos is­ torijos įvykiai nebepasiekia Liublino unijos. Tačiau tuose metraščiuose griežtai pasisakoma prieš ankstesnes Lenki­ jos feodalų pastangas likviduoti Lietuvos valstybinį sava­ rankiškumą 2m. To meto lenkų kronikininkai (M. Kromeris210, M. Biels­ k is211 ir kt.) trumpai kalba apie Liublino uniją, nurodo, kad jos metu įvykęs Lietuvos sujungimas su Lenkija, mini Palenkės, Volynės, Kijevo prijungimą prie Lenkijos, ku­ riam Lietuvos atstovai ilgai priešinęsi. Žymus Lietuvos kronikininkas M. Strijkovskis, kilęs iš Lenkijos, bet gyvenęs ir rašęs savo „Kroniką“ 212 Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje (pirmą kartą paskelbė 1582 m.), tęsdamas Lietuvos metraščių tradiciją, aukštino Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jo veikalas rodo, kaip Lietuvos feodalinė visuomenė po Liublino unijos kovojo už savo ša­ lies savarankiškumą ir jos žemių neliečiamumą. Uniją su Lenkija jis aprašo labai trumpai. Jis nebuvo nusistatęs prieš ją, bet pažymėjo, kad Lietuvos vadai nenorėjo jos sudaryti ir priešinosi Lietuvos valstybės žemių atplėšimui. ♦

♦

♦

208 B. Dundulis, Lietuvos kova. . p. 11—37. 209 Полное собрание русских летописей, т. XVII, СПб., 1907; Хроника Быховца, Москва, 1966. 210 М. Cromer, De situ Polonjae et gente Polona. Polonicae Histo­ riae Corporis tomus primus, Basileae, 1582. 211 M. Bielski, Kronika polska, t. II, Sanok, 1856. 212 M. Stryjkowski, Kronika polska, litewska, žmudzka i wszystkiej Rusi, t. I—II, Warszawa, 1846 (III leid.).

262

XVII a. lietuvis jėzuitas, kilęs iš Kauno apylinkės ba­ jorų, Albertas Vijūkas-Kojelavičius parašė lotyniškai „Lie­ tuvos istoriją“ 213 Tas veikalas yra iš esmės M. Strijkovs­ kio „Kronikos“ vertimas iš lenkų kalbos. Jame, skirtingai nuo M. Strijkovskio, Lietuvos istorija išdėstoma atski­ rai nuo kaimyninių tautų istorijos. Autorius ryškiai parodo skirtingas Lietuvos irJLenkijos pažiūras j uniją iki Liubli­ no seimo ir šiąme"lieime. Savo pasakojimą apie Liublino uniją jis baigia "žodžiais: „Kadangi ne aš esu teisėjas, tai džiaugiuosi šitokia sutartimi“. A. Kojelavičiaus veikale jau atsispindi pradėjusių nutautėti lietuvių feodalų ir katalikų bažnyčios prolenkiškos unijinės pažiūros. Lenkų feodalinėje ir buržuazinėje istoriografijoje Liub­ lino unija buvo laikoma didžiausiu lenkų tautos žygdarbiu, „istorinės misijos“ Rytuose įkūnijimu. XIX a. buvo tvirti­ nama, kad Liublino seime įvyko Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės broliškas ir savanoriškas susijungimas su Len­ kijos karalyste, įkuriant vienalytę valstybę. Dėmesys buvo kreipiamas išimtinai į tuos unijos akto straipsnius, kurie iškilmingai skelbė dviejų tautų ir valstybių susijungimą. Detaliau nagrinėti Liublino seimą ir jo aktą niekas nesiekė. Nuo Liublino unijos į Lietuvos istoriją buvo žiūrima kaip į Lenkijos istorijos dalį, kaip į bendrą lenkų ir lietuvių loby­ ną, iš kurio reikia semtis tvirtybės carizmo priespaudoje. Apie Lietuvos susiliejimą su Lenkija ir lietuvių bajorų karštą norą susilyginti su lenkais ir sudaryti uniją rašė įžymusis XIX a. pirmosios pusės lenkų istorikas J. Lele­ velis 214, taip pat J. Jaroševičius215, J. Šuiskis216 ir kt. XIX a. antrosios pusės lenkų istorikai pradeda įžiūrėti pounijinės Žečpospolitos dvilypumą. Žinomas istorikas ir po­ litinis veikėjas M. Bobžinskis, likdamas ištikimas senoms ♦

♦

♦

-

213 A. Wiiuk Kojatowicz, Historiae Lituaniae, I—II, Dantisci— Antverpiae, 1650— 1669. 214 J. Lelewel, Dzieje Litwy i Rusi do unii z Polską w Lublinie 1569 roku zawartej, Lipsk, 1839. 215 J. Jaroszewicz, Obraz Litwy pod wzglgdem jej cywilizacji od c z a s o w najdawniejszych do konca XVIII w., t. I— III, Wilno, 1844—1845. 216 /. Szujski, Dzieje Polski, t. I—IV, Krakow, 1862— 1866.

263

politinėms idėjoms apie Lenkijos kultūrinę misiją Rytų Eu­ ropoje, bet,laikydamas stiprios valdžios nebuvimą Lenkijos žlugimo priežastimi, pripažino, kad Liublino {unijos aktasj nesukūrė vieningos respublikos. Joje egzistavo atskira Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybė, ir dėl to anarchija buvusi neišvengiama217. Vėliau A. Levickis, kal­ bėdamas apskritai apie Lietuvos ryšius su Lenkija, taip pat pažymėjo, kad 1569 m. unija buvo negalutinė, t. y. ne­ buvo tikro suliejimo 218. Žymus unijos klausimo tyrinėtojas buvo XX a. lenkų buržuazinis istorikas S. Kutšeb'a,' 1914 m. paskelbęs savo veikalą „Lenkijos unija su Lietuva“, kuris buvo atspaus­ dintas kolektyviniame leidinyje „Lenkijos ir Lietuvos isto­ riniai santykiai“ 2I9. S. Kutšeba pirmą kartą plačiau išana­ lizavo visus unijos aktus, taip pat ir Liublino aktą, istoriniu-teisiniu požiūriu. Liublino uniją autorius vadiną jfgalią unija. Tačiau jis turėjo pripažinti, kad ji nėjo toliau bendro valdovo ir bendro seimo ir nepanaikino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaip savarankiško valstybinio vieneto. Po pirmojo pasaulinio karo susikūrus buržuazinei Len­ kijos valstybei ir jos vyriausybei užgrobus lietuvių, balta­ rusių ir ukrainiečių teritorijas, 1919—1920 m. išėjo O. Haleckio veikalas „Jogailos unijos istorija“ (du tomai) 22°. Tas veikalas turėjo duoti istorinių argumentų Lenkijos po­ litikai. Pagal O. Haleckj, unija atliko istorinę lenkų misiją išplėsti Vakarų civilizaciją Rytuose ir sujungti Lenkijos, Lietuvos ir Rusios žemes į vieną bendrą valstybinį orga­ nizmą. Liublino unija buvusi tos „Jogailos idėjos“ galuti­ nis užbaigimas, pasireiškęs realiu tų šalių sujungimu. Bet ♦ ♦ ♦ 217 M . B o b r z y h s k i , Dzieje Polski w zarysie, t. I—II, IV papild. leid., Warszawa, 1927 (I leid. 1879). 218 A . L e w i c k i , Nieco o unii Litwy z Koroną, Krakow, 1893. 219 S. K u t r z e b a , Unia Polski z Litwą, Polska i Litwa w dziejowym stosunku, Warszawa, 1914; S. K u t r z e b a , Historia ustroju Polski w zarysie, t. II. Litwa, Warszawa, 1914 (II leid. 1921). 220 O. H a l e c k i , Dzieje unii Jagiellonskiej, t. I—II, Krakow, 1919— 1920. Iš esmės tas pačias istorines pažiūras O. Haleckis po antrojo pasaulinio karo dėstė, būdamas emigracijoje Vakaruose: O. Halecki, Borderlands of Western Civilization. A History of East Central Europe, New York, 1952; 0. H a l e c k i , Historia Polski, London, 1948.

264

autorius turėjo pripažinti, kad buvo išlaikytas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicinis atskirumas. Liublino unija buvusi visai savanoriškas aktas. Negalėdamas nuty­ lėti ryškios Lietuvos feodalų opozicijos, O. Haleckis siekia ją pavaizduoti kaip vienų Radvilų priešinimąsi. Tradicinės pažiūros į Liublino uniją iš esmės laikosi ir kitas lenkų buržuazinis istorikas L. Kolankovskis. Jis pa­ brėžia unija sukurtos valstybės vieningumą221. Daug davė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praei­ ties tyrinėjimams rusų istorijos mokslas. Rusų istorikus ypač domino rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemių padėtis Lietuvos, arba, kaip jie dažniausiai vadino, Lietuvių—rusų valstybėje. Jei lenkų istorikai visaip stengėsi pateisinti ir išaukštinti Lietuvos uniją su Lenkija, tai rusų istoriogra­ fija nesižavėjo ja ir vertino blaiviau, ypač pabrėždama, kad unija nutraukė istoriškai susiklosčiusius lietuvių ir rusų žemių ryšius. Pirmieji specialų dėmesį į Lietuvos istoriją ir tuo pačiu jos ryšius su Lenkija atkreipė Kijevo universite.to profesoriai V. Antonovičius ir N. Daškevičius 222. Iš rusų buržuazinių istorikų šioje srityje daug dirbo Maskvos uni­ versiteto profesorius M. Liubavskis. Jis labai vaisingai ty­ rinėjo XV—XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pa­ dėtį, sistemingai panaudodamas Lietuvos Metrikos archy­ vinę medžiagą. Savo veikaluose „Lietuvių—rusų seimas“ ir „Lietuvių—rusų valstybės istorijos bruožai iki Liublino uni­ jos imtinai“ 223 specialiai tyrinėjo Lietuvos seimo ir ponų tarybos raidą, nagrinėjo, kokį poveikį jiems turėjo unija. Parodoma, kad Lietuvos bajorai nuo Krėvos akto (1385 m.) ♦ ♦ ♦ 221 L. Kolankowski, Dzieje Wielkiego Ksigstwa Litewskiego za Jagiellonów, t. I (1377— 1499), Warszawa, 1930; L. Kolankowski, Polska Jagiellonów. Dzieje polityczne, Lwow, 1936; L. Kolankowski, Jagiellonowie i unía, Pamiętnik IV powsz. zjazdu historyków polskich, t. II, Lwow, 1936. 222 В. Б. Антонович, Монографии по истории Западной и Югозападной России, т. I, Киев, 1885; Н. П. Дашкевич, Заметки по ис­ тории Литовско-русского государства, Киев, 1885. 223 М. Любавский, Литовско-русский сейм, Москва, 1900; М. Любавский, Очерк истории Литовско-русского государства до Люблинской унии включительно, Москва, 1910 (изд. 2-ое — 1915).

265

gynė Lietuvos valstybinį savarankiškumą. XVI a. pasireiš­ kė feodalų klasės skaidymasis į kunigaikščius ir didikus iš vienos pusės ir vidutinius bei smulkiuosius žemvaldžius — iš kitos; pastarieji, siekdami, kad būtų išplėstos jų teisės, daugiau linko į uniją su Lenkija, negu didikai, kurie unijai priešinosi. 1569 m. sudarytą uniją M. Liubavskis vadina parlamentine unija. Jis traktuoja Žečpospolitą kaip dviejų jėgų sumą, bet ne organinį vienetą. Nesidomėdamas pounijiniu laikotarpiu, autorius padarė netikslią išvadą, kad Liublino unija Lenkija visiškai patenkino savo siekimus ir kad Lietuvos valstybė užbaigė savo savarankišką egzis­ tavimą. Istorikas A. Presniakovas savo paskaitose (kurios buvo išleistos po jo mirties) apie Vakarų Rusią ir Lietuvių—rusų valstybę 224 nemaža dėmesio skyrė Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Jis parodo Lietuvos savarankiškumo siekimą. Liublino uniją jis laiko kompromiso rezultatu ir vadina realia unija, tačiau pripažįsta, kad ji negalėjo pabaigti at­ skiro Lietuvos valstybingumo istorijos. Nemaža darbų Lietuvos istorijos klausimais 225 paskelbė I. Lapo, pradėjęs istoriko darbą Tartu (Jurjevo) universite­ te (1905—1919 m.), o prieš II pasaulinį karą dirbęs Kauno universitete (1933—1940 m.). I. Lapo daugiausia tyrinėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją pirmaisiais dešimtmečiais po 1569 m. Liublino unijos. Nemaža dėmesio jis skyrė ir pačiai Liublino unijai. Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės istoriją jis tyrinėjo, vadovaudamasis jos vals­ tybiniais interesais. Jis priėjo išvadą, kad 1569 m. sutarti♦ ♦ ♦ 224 A. E. Пресняков, Лекции по русской истории, т. II, Западняя Русь и Литовско-русское государство, Москва, 1939 (вып. I). 225 И. И. Лаппо, Великое Княжество Литовское за время за­ ключения Люблинской унии до смерти Стефана Батория (1569— 1586), т. I, СПб., 1901; И. И. Лаппо, Великое Княжество Литов­ ское во второй половине XVI столетия. Литовско-русский повет и его сеймик, Юрьев, 1911; И. И. Лаппо, Загтадняя Россия и ее соединение с Польшей в их историческом прошлом, Прага, 1924; И. И. Лаппо, Литовский статут 1588 года, т. I—II, Каунас, 1934—1938; J. Lappo, Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, Kaunas, 1932; J. Lappo, Lietuvos seimas ir Liublino unija, „Lietuvos praeitis“, t. I, sąs. 1, Kaunas. 1940.

266

mi buvo sukurta federatyvinė Lenkijos—Lietuvos valstybė, kurioje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išlaikė savo vals­ tybinį savarankiškumą. Jis pirmasis išanalizavo Lietuvos vyriausybės politiką po Liublino unijos. Žymus ukrainiečių buržuazinės istoriografijos atstovas M. Gruševskis savo veikalo „Ukrainos—Rusios istorija“ IV tome, skirtame XIV—XVI a.226, nagrinėjo tuometinius Ukrainos santykius su Lietuva ir Lenkija. Siame veikale išryškinamos lenkų feodalų pastangos prisijungti ukrainie­ čių žemes (Volynę, Podolę, Kijevą) prieš Liublino uniją ir ją sudarant. Liublino unija traktuojama kaip lenkų feoda­ lų, veikiančių iš jėgos pozicijos, primesta sutartis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, patekusiai į sunkią užsienio ir vidaus padėtį. Vokiečių buržuazinis istorijos mokslas Lietuvos istoriją žymiai mažiau tyrinėjo. Jis į Lietuvos—Lenkijos uniją, kaip trukdančią vokiečių feodalų ekspansijai, žiūrėjo nepalan­ kiai ir užfiksavo Lietuvos kovą prieš lenkų feodalų pastan­ gas ją pajungti. Iš vokiečių istorikų pažymėtini J. Karas, parašęs Lenkijos istoriją iki XVI a. pradžios (1506 m.) 227, ir jo darbo tęsėjas E. Cifiras, rašęs apie Žygimanto Senojo ir jo sūnaus Augusto laikus 228. Ordino valstybės paskuti­ nįjį gyvavimo laikotarpį (XVI a.) ir to meto santykius su Lietuva ir Lenkija dokumentuotai tyrinėjo E. Joachimas sa­ vo veikale apie paskutinįjį didįjį magistrą Albrechtą 229. XIX a. lietuvių istoriografija išskyrė Lietuvos Didžio­ sios Kunigaikštystės istoriją į atskirą, savarankišką discip­ liną. Eidama Lietuvos metraščių pėdomis, ji vertino Lietu­ vos uniją su Lenkija neigiamai. Tačiau kaip to meto lenkų istoriografija, taip ir lietuvių istorikai į Liublino uniją žiū­ rėjo kaip į dviejų valstybių tikrą susijungimą į vienalytę valstybę. Feodalinės istoriografijos atstovo Teodoro Nar♦ ❖ ♦ 226 M. Грушевський, IcTopin Украши-Руси, т. IV, вид. 2, Киш — Льв1В, 1907. 227 J. Caro, Geschichte Polens, II—V, Gotha, 1863— 1889. 228 E. Ziuier, Neuere Geschichte Polens. Die Zwei letzten Jagellonen (1506—72), Gotha, 1915. 229 E. Joachim, Die Politik des letzten Hochmeisters in Preussen Albrecht von Brandenburg, t. 1—3, Leipzig, 1892— 1895.

buto (1784-—1864 m.) devynių tomų veikalas „Lietuvių tau­ tos istorija“ 230, aukštinęs valdovų ir didikų veiklą, yra per­ sismelkęs antiunijinėmis idėjomis. Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės susijungimas su Lenkija ją pražudęs. 1569 m. uniją T. Narbutas laikė lenkų šlėktos prievartos aktu. Savo Lietuvos istoriją jis užbaigia paskutinio lietuvių kilmės valdovo Žygimanto Augusto mirtimi, pareikšdamas su šird­ gėla: „Aš laužau savo plunksną ant jo kapo“. Tolesni laikai esą skirtini Lenkijos istorijai. Tuo metu Lietuvos praeitimi susidomėjo demokratinių švietėjiškų pažiūrų Simonas Daukantas (1793— 1864 m.), kilęs iš žemaičių valstiečių. Jis pirmas parašė Lietuvos istoriją lietuviškai (1838 m.). Išleista ji buvo vėliau231. Ji apėmė Lietuvos praeitį nuo seniausių laikų iki Liublino unijos, kuri, anot S. Daukanto, padarė galą politinei Lie­ tuvos valstybės nepriklausomybei. Daukantas piktinasi feo­ daline diduomene ir bajorais dėl to, kad jie sulenkėję, ne­ sirūpinę tautiniais reikalais ir, susidėję su lenkais, pražudę Lietuvos valstybę. T. Narbuto ir S. Daukanto istorines tradicijas iš dalies tęsė savo darbuose J. Basanavičius 232. Buržuazinės Lietuvos valstybės istorikai į Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės santykius su Lenkija kreipė ne­ maža dėmesio. Uniją jie apskritai vertino nepalankiai, daugiausia nagrinėdami unijos aktus, teisiniu-valstybiniu atžvilgiu. Iš to meto darbų nurodytina kolektyviai parašyta Lietuvos istorija (red. A. Šapoka) 233, kurioje konstatuoja­ ma, kad po Liublino unijos sukurtame dviejų valstybių jun­ ginyje Lietuva gyveno visiškai savarankiškai. A. Šapoka savo veikale apie Lietuvą ir Lenkiją po Liublino unijos234 nagrinėjo išlikusią savarankišką valstybinę Lietuvos orga♦ ♦ ♦ 230 T. Narbutt, Dzieje narodu litewskiego, t. I—IX, Wilno, 1835—1841. 231 S. Daukantas, Lietuvos istorija, kn. I—II, Plymouth, Pa, 1893— 1897. 232 /. Basanavičius, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1970. 233 Lietuvos istorija, red. A. Šapoka, Kaunas, 1936. 234 A. Šapoka, Lietuva ir Lenkija po 1569 metų unijos, Kau­ nas, 1938.

268

nizaciją iki XVIII a. pabaigos. K- Avižonis savo monogra­ fijoje apie bajorus Lietuvos valstybiniame gyvenime Vazų laikais (XVI a. pab.— XVII a. pirmojoje pusėje) 235 trak­ tuoja Lietuvą kaip atskirą valstybę. Tarybinis istorijos mokslas, naujai tyrinėdamas feoda­ lizmo epochą ir kreipdamas didelį dėmesį į socialinius-ekonominius klausimus, negalėjo nesusidurti su Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės santykiais ir su jųdviejų unijos problema. Pirmasis tarybinis istorikas, kuris specialiai į tai atkreipė dėmesį, buvo V. Pičeta, dar prieš Spalio revoliuciją pradėjęs tyrinėti XV—XVI a. Lie­ tuvos socialinius-ekonominius klausimus 236. V. Pičeta siekė surasti ryšį tarp unijos ir šlėktos luomo augimo ir buvo nuomonės, kad pagrindinė Lietuvos—Lenkijos sąjungos priežastis buvo vidinė, t. y. ji glūdėjo paaštrėjusiuose prieš­ taravimuose tarp šlėktos ir didikų, o išorinis pavojus buvo tik antraeilis dalykas, pastūmėjęs galop į uniją. V. Pičetos nuomone, po Liublino unijos susidariusi Žečpospolita buvo federatyvinė valstybė. Panašiai kaip V. Pičeta, Žečpospolitos federacinį pobūdį nurodo ir baltarusių istorikas V. Družčicasm . M. Jučas, trumpai apibūdindamas feodalinės Lietuvos sutartis su Lenkija, taip pat Žečpospolitą traktuoja kaip dviejų valsty­ bių federaciją 238. Iš bendresnio pobūdžio veikalų visų pirma reikia pa­ žymėti istorikų kolektyvo išleistą „Lietuvos TSR istorijos“ I tomą (vyriaus, red. J. Žiugžda) 239. Apibūdinant Liubli­ no unijos aktą, veikale pažymima, kad buvo nustatyti bendri valstybės organai ir paliktas atskiras Lietuvos val♦ ♦ ♦ 235 K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, Kaunas, 1940. 236 jį pj Пичета, Белоруссия и Литва XV'—XVI вв., Мос­ ква, 1961. 237 В. Д. Дружчыц, Палажэньне Лпоуска-Беларускай дзяржавы пасьля Люблшской вунп, «Працы Беларускага дзерж. ушв..>, № 6—7, 1925. 238 M. Jučas, Nuo Krėvos sutarties iki Liublino unijos, Kau­ nas, 1970. 239 Lietuvos TSR istorija, t. I, red. kolegija: K. Jablonskis, J. Jurginis, J. Žiugžda (vyriaus, redaktorius). Vilnius, 1957.

269

dymo aparatas. Unija pradėjusi naują etapą Lietuvos isto­ rijoje. Ji pakirtusi Lietuvos savarankiškumą ir sudariusi teisines prielaidas tolesniam Lietuvos valstybingumo ny­ kimui. Unijos klausimą nagrinėja tarybinių istorikų parašyta „Lenkijos istorija“, kurioje pripažįstama, kad Liublino uni­ ja visiškai nelikvidavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys­ tės valstybinio atskirumo 240. Nurodytinas Lenkijos Liaudies Respublikos kolektyvo paruoštas „Lenkijos istorijos“ I tomas241. Jame lietuvių ir lenkų santykiai nušviečiami naujai, nebeaukštinama lenkų feodalų ekspansija į Rytus. Lietuvos praeities tyrinėtojas J. Ochmanskis parašė ištisinę Lietuvos istoriją 242. Auto­ rius pripažįsta, kad po Liublino unijos, kurią jis vadina federaline unija, Lietuvos valstybė nenustojo egzistuoti. Istorijos mokslas, tyrinėdamas valstybinius santykius tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos ka­ ralystės, padarė didelę pažangą. Šiandien niekas rimtai nebegali kalbėti, kad tų dviejų valstybių "unija“ jau buvo įgyvendinta XIV a. pabaigoje (1385 m.) Krėvos aktu. Iš tikrųjų nuo to akto visą laiką egzistavo dvj visiškai sava­ rankiškos valstybės, tarp kurių santykiai T>uvo dažnai la­ bai įtempti ir kartais net bet_kokie ryšiai nutrūkdavo. Taip pat atkrito nuomonė, kad 1569 m. Liublino unija sujungu­ si dvi valstybes į vieną Wėnifigą valstybę. Nors to Len­ kija siekė, bet dėl Lietuvos pasipriešinimo šis siekimas ne­ buvo visiškai įvykdytas. Įsigilinus į visus Liublino akto straipsnius ir po to su­ siklosčiusią padėtį, išryškėja, kad Lietuvos Didžioji Kuni­ gaikštystė išliko kaip atskiras politinis vienetas, turįs didesnių negu provincinės reikšmės teisių. Didelėmis pa­ stangomis po aštrių konfliktų buvo apgintas Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės pavadinimas, jos atskira, nors sumažėjusi, teritorija ir anksčiau egzistavęs vyriausybinis ♦ ♦ ♦ 240 История Польши, т. I, Москва, 1956. 241 Historia Polski, t. I (d. 1—2), pod redakcją H. Lowmianskiego, Warszawa, 1957. 242 J. Ochmanski, Historia Litwy, Wroclaw—Warszawa—Kra­ kow, 1967.

270

aparatas su centrinėmis tarnybomis, kurioms vadovavo to­ kius pat titulus, kaip Lenkijoje, turintieji aukštieji valsty­ bės pareigūnai (du maršalkai, kancleris ir pakancleris, du iždininkai, du etmonai ir kt.), išsaugoję senąją kompe­ tenciją. Lietuva turėjo atskirą iždą, iš kurio išteklių buvo tenkinami savos valstybės reikalai, liko nepaliesta atskira kariuomenė, toliau veikė sava teisė (Lietuvos Statutas), įstatymai ir atskiri teismai. Lietuvos šlėkta nesusiliejo su Lenkijos, išliko senosios šlėktos luomo teisės ir privilegi­ jos, nepaliesta buvo miestiečių ir valstiečių padėtis, senieji provincijų valdžios organai. Išliko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis herbas ir jos antspaudas su tuo herbu. Kancleris ir pakancleris saugojo didįjį ir ma­ žąjį valstybinius antspaudus, ir, jų nepridėjus, joks valdo­ vo aktas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje neturėjo galios. Liublino unijos aktas į Lietuvos ir Lenkijos gyvenimą įnešė tris naujoves: bendrus valdovo rinkimus, bendrą įstatymų leidimo organą ir bendrą užsienio politiką. Sei­ mas buvo bendras, bet faktiškai ne vienalytis, o dvilypis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai svarstė savo reikalus ir paruošdavo įstatymus atskiruose posėdžiuose, o kartu suėję su Lenkijos atstovais tiktai svarstė bendrus reikalus ir kartu balsavo, įstatymą priimant. Kiekviena valstybė leido sau reikalingus įstatymus. Bendras seimas be Lietuvos atstovų pritarimo nieko negalėjo nutarti dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Esant seime žymiai mažiau Lietuvos atstovų, negu Lenkijos, ta nusistovėjusi tvarka apsaugojo Lietuvos atskirumą ir jos teises. Abiem valstybėms turint skirtingų reikalų, būdavo sušaukiami ir atskiri seimai ar kitokie visuotiniai suvažiavimai. Išliko Lietuvos ponų taryba, jos teisės bei kompetencija. Kara­ lius visada turėjo su ja tartis, į tarnybas skyrė jos reko­ menduojamus žmones, su jos žinia šaukė seimą. Nors sei­ me tarybos ponai ir sėdėjo kartu su Lenkijos senatoriais, bet praktiškai buvo du senatai 243. \ bendrą valdovą Lie♦

♦

♦

243 Iš Lietuvos seime tebuvo 48 atstovai (po 2 atstovus iš 24 pa­ vietų; kadangi Žemaitija nebuvo padalyta į pavietus, ji turėjo vieną

271

tuva ir Lenkija žiūrėjo skirtingai. Lenkijai jis buvo vie­ nintelis karalius, o Lietuvai — turįs dviejų monarchų funk­ cijas: lietuviai laikė jį savo didžiuoju kunigaikščiu, nors paprastai iš mandagumo tituluodavo aukštesniu karaliaus titulu. Unijos aktu buvo nustatyta, kad Lietuvos ir Len­ kijos užsienio politika bus bendra. Visi santykiai su užsie­ niu buvo palaikomi karaliaus vardu, bet su Lietuvos kaimynais (pvz., Maskva) visus reikalus tvarkydavo Lietu­ vos aukštieji pareigūnai (ministrai), o su Lenkijos kai­ mynais — Lenkijos ministrai. Visoms deryboms su užsie­ nio valstybėmis delegacijos buvo sudaromos mišrios (iš lietuvių ir lenkų). Akte nustatyta suvienodinti pinigus, bet tai nebuvo iš tikrųjų įvykdyta. Valstybinių tarnybų Lie­ tuvoje lenkai niekada negalėjo gauti, nes unijos akte rei­ kalautieji pakeisti Lietuvos Statuto straipsniai nebuvo pakeisti. Lenkai taip pat negavo teisės laisvai įsigyti Lie­ tuvoje dvarų. Tik vėliau jiems buvo leista juos įsigyti vedybomis. Tačiau Liublino unija Lietuvos valstybė turėjo padary­ ti nuolaidų, dėl kurių nukentėjo jos suverenitetas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaidmuo Žečpospolitoje nepri­ lygo Lenkijos vaidmeniui. Tačiau ir po šios unijos Lietuva nesusiliejo su Lenkija, neprarado savo valstybingumo, nors jis ir susiaurėjo. Liublino unija negalėjo baigti Lie­ tuvos valstybės istorijos ir kartu neužbaigė Lietuvos ko­ vos dėl savo valstybės išlaikymo. Vis dėlto Liublino unija parodė Lietuvos valstybės smukimą. Tuo tarpu tarptautinėje plotmėje Liublino unija buvo žymus įvykis. Ne veltui svetimų valstybių pasiuntiniai se­ kė Liublino seimo darbą. Unija buvo suvienytos dviejų ♦ ♦ ♦ seime!] ir rinko tiktai 2 atstovus). Tuo tarpu Lenkijai unijos suda­ rymo metu seime atstovavo 114 atstovų. Iš Lietuvos senate tebuvo vos 27 senatoriai (2 vyskupai, 10 vaivadų, jų tarpe ir Žemaitijos seniūnas, 10 kaštelionų ir 5 ministrai: didysis maršalkas, kancleris, pakancleris, didysis iždininkas ir rūmų maršalkas), o lenkų— 113. Į bendrų senatų nepateko didelė dalis Lietuvos tarybos ponų, pvz., etmonas, rūmų iždininkas, kunigaikščiai, „stalo“ pareigūnai ir kt, nes lenkų kunigaikščiai ir tų tarnybų atstovai nedalyvavo senate (A. Šapoka, Lietuva ir Lenkija po 1569 metų unijos, p. 101— 102, 105— 106; A. Kutrzeba, LInia Polski z Litwą, p. 638 ir kt.).

272

valstybių jėgos bendrai užsienio politikai vesti. Su Žeč­ pospolita turėjo skaitytis jos kaimynai. Žečpospolita turėjo apie 7 500 000 gyventojų ir užėmė šeštą vietą Europoje (po Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Ispanijos). Po Liublino unijos padidėjo Lenkijos tiesioginis vaidmuo Ry­ tų Europoje, ypač suaktyvėjo jos santykiai su Rusų vals­ tybe. Su ja, 1569 m. paėmusi į savo valdžią ukrainiečių žemes, Lenkija įgijo bendrą sieną. Kaip pavadinti šį Liublino unijos sukurtą politinį jun­ ginį? Kad tai nebuvo vienalytė, unitarinė, valstybė, šian­ dieną jau visi tyrinėtojai pripažįsta. Tačiau nėra sutarimo dėl Lietuvos santykių, su Lenkija pobūdžio ir nėra įsigalė­ jusio tam junginiui pavadinti termino. Kaip matėme, jį va­ dina vieni paprastai unija, kiti — realine, parlamentine ar federaline unija, treti — federacija, federacine sąjunga. Sukurtą Respubliką sunku įsprausti į valstybinės teisės specialistų vartojamus terminus. Ta Lietuvos—Lenkijos jungtinė valstybė buvo ypatinga ir kitur nesutinkama. Žečpospolita buvo labai nevieninga ir nacionaliniu at­ žvilgiu. Liublino unijos akte kalbama apie dvi valstybes ir dvi „tautas“ (lietuvių ir lenkų), bet čia tautos sąvoka buvo glaudžiai susieta su valstybės, suprantant tautą kaip tam tikros valstybės tikrųjų piliečių — bajorų — luo­ mą. XVI a. lietuviu vadinamas Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės bajoras, neatsižvelgiant į jo kilmę ir kalbą. Liublino uniją sudarė dviejų valstybių valdančiosios kla­ sės atstovai, o tautų iš tikrųjų buvo ne dvi, bet keturios: lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių. Be to, tų tautų plačiosioms liaudies masėms (valstiečiams ir miestiečių di­ džiajai daugumai) Liublino seime nebuvo atstovaujama. Tuo būdu prieštaravimus kėlė ne tik politinis įtempimas tarp Lietuvos ir Lenkijos, bet ir tautiniai skirtumai. Liublino unijos aktas yra tarptautinio pobūdžio sutar­ tis, sudaryta tarp dviejų nepriklausomų valstybių, turinčių tiktai tą patį valdovą, kuris buvo vienos valstybės kara­ lius, o kitos — didysis kunigaikštis. Sutartį sudarė šių dviejų valstybių seimai ir, kaip buvo sakoma, amžinai, t. y. neribotam laikui. Tos sutarties egzemplioriais tarpusavyje pasikeitė abi valstybės: Lietuvos seimo išduotas aktas 273

buvo įteiktas Lenkijai, o Lenkijos seimo — Lietuvai. Tą su­ tartį patvirtino bendras valdovas Žygimantas Augustas. Tuo būdu formaliai atrodytų, kad Liublino unija buvo pilnateisio Lietuvos seimo sudarytas susitarimas, išreiškęs jo laisvą valią. Taip visokios tarpvalstybinės sutartys pa­ prastai ir suredaguojamos. Tačiau tai dar nesako, kad jos visos yra tikrai laisvo susitarimo vaisius. Liublino unijos aktas buvo Lenkijos seimo ir karaliaus išreikalautas iš Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kurios atstovai Liublino seime, J. Chodkevičiaus žodžiais, turėjo nusileisti „su šir­ dies skausmu“. Tai, kaip pažymi I. Lapo, buvęs priversti­ nis aktas 244. To nesimatę iš akto teksto, bet išryškėję iš derybų eigos Liublino seime. Tarp kitko, priverstinumo nesimatę ir 1795 m. Žečpospolitos padalijimo akte, kuris buvo aiškiai nelaisvas susitarimas. Panašios nuomonės apie Liublino aktą yra M. Gruševskis 245. Liublino unija, Senkų feodalų ir vėliau buržuazijos išgarsinta kaip broly­ bės ir meilės pavyzdys, esąs iš tikrųjų egoistinis prievar­ tos aktas, įvykdytas, išnaudojant Lietuvos valstybės sunkią padėtį, Lenkijos valdžios brutaliu spaudimu. Prievarta primestu šį aktą vadina ir A. Šapoka 246. Kad Liublino unijos aktas nebuvo visai laisvos valios padarinys, konstatuoja ir tarybinis istorikas V. Pičeta. Jis pažymi,, kad lenkų feodalai Liublino derybų metu terito­ riniu atžvilgiu apiplėšė „brolišką“ tautą. Jie „savanoriško susijungimo“ forma privertė ją sutikti su šia unija 247, kuri uždėjo ant Lietuvos valstybės feodalų kaklo „kil­ pą“ 248. Kitas tarybinis tyrinėtojas V. Družčicas sako, kad Liublino unijos negalima laikyti savanoriškai lygaus su lygiu derybomis sudaryta sutartimi, kad ji esanti išgauta prievarta 249. Be abejo, unijos aktą Lietuva galų gale pa♦ ♦ ♦ 244 И. И. Лаппо, Литовский статут 1588 года, т. стр. 277. 245 М. Г рушевський, Історія, т. IV, стр. 414. 246 А. Šapoka, Lietuva ir Lenkija po 1569 metų unijos, 247 В. И. Пичета, Белоруссия и Литва XV—XVI вв., 248 Ten pat, p. 576; plg. p. 592. 249 В. Д. Дружчыц, Палажэньне Літоуска-Беларускай вы, стр. 216.

274

1, ч.

I,

p. 5. стр. 578. дзяржэ-

sirasė, kadangi lenkų feodalai, esant jai sunkioje padėtyje, panaudojo spaudimą, bet to būtų neužtekę, jei nebūtų unijos link vedusi ankstesnė Lietuvos—Lenkijos socialinių ir politinių santykių raida. Nepaprastomis sąlygomis primestas unijos aktas Lie­ tuvos valstybės vadus iš pradžių sukrėtė ir dezorientavo. Vilniaus vaivada ir valstybės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis Liublino uniją liepos mėn. pabaigoje iš Vilniaus rašytame laiške pavadino „laisvos ir nepriklausomos vals­ tybės— Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės — palaidoji­ mu ir panaikinimu“ 250. Tačiau Lietuvos atstovai, esą Liub­ line, greitai susiorientavo padėtyje ir Liublino unijos akto nuostatus siekė kiek galint išnaudoti. Lietuva nieko neuž­ miršo, ko reikalavo iki pat Liublino unijos sudarymo, ir dabar nesiliovė gynusi savo valstybę nuo lenkų feodalų pasikėsinimų. Susėdus bendrame seime Liubline (kuris dirbo iki rugpiūčio 12 d.), tuoj išryškėjo „brolybės“ nebuvimas. Prasi­ dėjo nesutarimai įvairiais klausimais. Iškilus Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės gynybos klausimui, kuris buvo pagrindinis akstinas unijai sudaryti, Lenkijos seimo atsto­ vai net pasiūlė Lietuvai vesti tolesnį karą su Rusų valstybe savo jėgomis. Kilo ginčas, kaip sudaryti kariuomenę: vi­ suotiniu bajorijos šaukimu ar samdant algininkus. Lietu­ vos seimo atstovai nenorėjo sutelktų lenkų bajorų leisti per savo teritoriją. Laimėjo nuomonė, kad reikia samdyti algininkus, ir buvo nutarta įvesti naujus mokesčius25L Kitas ginčas kilo dėl Livonijos, kuri prieš uniją (1561 m.) buvo prisijungusi prie Lietuvos. Lietuvos senatoriai reika­ lavo, kad Livonija, dėl kurios buvo išleista daug lėšų, pa­ siliktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valžioje. Galop dėl Livonijos buvo nutarta, kad ji turi priklausyti ne vie­ nai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, bet visai Respubli♦

♦

♦

250 Археограф, сборник документов, т. 7, № 27. Apie tai kalbąs M. Naruševičiaus laiškas klaidingai atspausdintas birželio 28 d. data, o turi būti liepos 28 d. (plg. O. Halecki, Dzieje..., t. II, p. 344). 251 Дневник, стр. 491 —492, 497—498 и др.; Документы Моек, архива Мин. юстиции, т. I, стр. 502—505.

275

k a i2Š2. Lietuva nepripažino žemių atplėŠimo, Ir apie tai nieko nekalbama unijos akte. Seime Lietuvos senatoriai iškėlė klausimą apie Palenkės, Volynės ir Kijevo grąžini­ mą Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Bet tam lenkų se­ natoriai griežtai pasipriešino, pareikšdami, kad tas klau­ simas jau išspręstas ir patvirtintas tų žemių priesaiko­ mis253. Be to, Lietuva prašė duoti vaivadas Gardinui ir Kaunui, bet karalius ir lenkai nesutiko. Buvo ir kitų nesu­ tarimų, pvz., dėl seimo darbo tvarkos ir t. t. Lietuva siekė gyventi senuoju savo valstybiniu gyve­ nimu ir tvarkyti savo santykius su Lenkija taip, kaip jie buvo apibūdinti jos unijos projekte, pateiktame Liublino seimui. Ji tarsi stengėsi nepastebėti unijos akto arba iš­ plėsti prasmę tų unijos akto straipsnių, kurie garantavo jos politinį savitumą. Nepasitikėjimas lenkų feodalais, bu­ vęs jau anksčiau, dabar dar labiau sustiprėjo. Lenkų dip­ lomatijai nepavyko visiškai įgyvendinti jau nuo 1385 m. Krėvos akto siekiamos politinės programos likviduoti Lietuvos valstybę. Kaip anksčiau, dar XV a., Lietuva ne­ gyveno pagal seniau sudarytų raštų raidę, taip ir dabar griežtai nesilaikė Liubline primesto unijos akto. Neginči­ jamas dalykas, kad Lietuva gyveno visai savarankišką vi­ daus gyvenimą 254. Reikia išsiaiškinti Lietuvos bajorų — šlėktos — nusi­ statymą, sudarant Liublino uniją. Istorinėje literai Liroje, ♦ ♦ ♦ 262 Дневник, стр. 487, 499, 533, 616—617. 253 Ten pat, p. 609. Документы Моек, архива Мин. юстиции, т. I, стр. 498. Reikalavimas grąžinti atimtas iš Lietuvos žemes buvo toks energingas, kad net Žygimantas Augustas pripažino būtina dėl to tartis. Karalius 1572 m. siūlė seimui atlyginti už jas, atiduodant Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei Mazoviją. Tačiau Lenkija atsisakė. A. Kojelavičius sako, kad dar Liublino seime karalius pažadėjo Lie­ tuvai prijungti prie jos Mazoviją (žr. J. Lappo, Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, p. 12, 53). 254 Apie Lietuvą po 1569 m. žr.: Lietuvos TSR istorija, t. 1, Vilnius, 1957; A. Šapoka, Lietuva ir Lenkija po 1569 metų unijos, Kaunas, 1938; J. Lappo, Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, Kaunas, 1932; И. И. Лаппо, Литовский статут 1588 года, т. I, ч. I, Каунас, 1934; Н. Wisner, Konwokacja wilenska z dziejow parlamentaryzmu iitewskiego w czasach Zygmunta III, „Czasopismo Prawno-Historyczne“, t. XX, sąs. 2, Warszawa. 1968, p. 75 ir kt.

276

ypač ankstesnėje, galima sutikti tvirtinimą, kad Lietuvos bajorai karštai rėmę uniją su Lenkija, norėdami susilygin­ ti savo teisėmis su lenkų šlėkta, o šiai unijai priešinęsi tiktai didikai, aristokratija, saugodama savo asmeniškus interesus 255. Tai netikslus ir supaprastintas unijos klausi­ mo sprendimas. Be abejo, tam tikras nesutarimas Lietuvos feodalų klasės viduje — tarp didikų ir šlėktos — buvo. Be to, Lietuvos šlėkta siekė praktiškai naudotis didesnėmis teisėmis ir laisvėmis lenkų šlėktos pavyzdžiu, ir tai skati­ no juos sudaryti uniją su Lenkija, kai tuo tarpu Lietuvos didikams tokio akstino nebuvo, nes jie Lietuvos valstybėje turėjo didesnę įtaką, negu lenkų ponai savojoje karalys­ tėje. Tačiau negalima tvirtinti, kad bajorai siekė bet ko­ kios unijos ir sutiko su lenkiškąja unijos koncepcija. Lietuvos bajorai siekė unijos tam tikromis sąlygomis, visų pirma, keldami sąlygą, kad būtų išlaikyta atskira Lietuvos valstybė — Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai matome pirmame ryškesniame bajorų pasisakyme dėl uni­ jos Vitebsko stovykloje 1562 m. To paties visų pirma Lie­ tuvos atstovai vieningai reikalavo ir visose vėlesnėse de­ rybose. Niekur nematome esminio nesutarimo dėl unijos sąlygų tarp lietuvių didikų ir bajorų. Priešingai, Varšuvos ir Liublino seimuose jie visi laikėsi vieningai, ir lenkų feo­ dalams niekaip nepavyko suskaldyti jų bendro nusista­ tym o256. Lietuvos poziciją oficialiai išdėstydavo ir viešai gindavo valstybiniam gyvenimui vadovavę lietuvių didi­ kai, daugiausia Radvilos, bet iš to dar neišplaukia išvada, kad tik vieni didikai buvo suinteresuoti Lietuvos valstybės gynimu ir išsaugojimu. Nereikia užmiršti, kad Lietuvos bajorija jau prieš Liublino uniją (nuo 1566 m.) beveik su­ silygino su lenkų bajorija: gavo savus teismus, teisę siųsti į seimą rinktus atstovus ir t. t. Liublino unija suteikė ne­ bedaug naujų teisių. Savarankiška Lietuvos valstybė kaip tik tarnavo bajorijos klasiniams interesams ir juos apsau♦ ♦ ♦ 255 Tokių minčių yra ir M. Jučo knygelėje „Nuo Krėvos sutarties iki Liublino unijos“ (p. 5, 59, 62). 256 Negalima įžiūrėti dviejų programų Lietuvos didikų ir šlėktos veikloje, kaip kad daroma knygoje История Польши, т. I, Москва, 1956, стр. 179. 19 В. D u n d u lis

277

gojo nuo lenkų feodalų antplūdžio bei konkurencijos. Ateityje šlėktos šeimos galėjo tikėtis pasiekti tas aukštą­ sias tarnybos vietas, kurios priklausė didikams. Už savo šalies laisvę ir valstybinį savarankiškumą Lietuvos bajorai kovojo ne tik dabar, su lenkų feodalais. Ilgai truko jų kovos su kryžiuočių agresija. Lietuvos di­ dikų ryžtingos kovos dėl Lietuvos valstybės išsaugojimo aiškinimas vien noru išlaikyti užimamas aukštas vietas tik diskredituoja šią teisingą kovą. Tiesa, mažiau priešinosi primetamai unijai su Lenkija pasieninių sričių (Palenkės, Volynės ir kt.) bajorai 257. Remtis liaudies masėmis Lie­ tuvos bajorai nesirengė. Miesto gyventojai ir valstiečiai šios kovos metu laikėsi pasyviai. Pripažįstant Lenkijos visuomeninės valstybinės san­ tvarkos tam tikrą patrauklumą Lietuvos šlėktos daugu­ mai, vis dėl to aišku, kad to dar nebūtų užtekę sudaryti Liublino unijai. Lietuvos feodalus labiausiai skatino susi­ rišti su Lenkija išoriniai veiksniai — nepasisekimai kare su Rusų valstybe ir Krymo totorių puldinėjimai. Lietuvos valstybė nebuvo tikra pajėgsianti viena apginti savo po­ zicijas rusų-baltarusių žemėse, ypač kilus karui dėl Livo­ nijos. Daryti būtinų teritorinių nuolaidų ir tvirtai susitarti su Rusų valstybe negalvojama. Lietuvos feodalai norėjo gauti lenkų feodalų karinės paramos Baltarusijai ir Livo­ nijai išlaikyti savo rankose. Galutinis postūmis sudaryti uniją buvo ukrainiečių žemių atplėšimas. Šios žemės (ypač Palenkė ir Volynė), kilus karui, atsiųsdavo daug ginkluotų bajorų ir teikdavo lėšų kariams samdyti. Tad, netekus tų teritorijų, žymiai sumažėjo Lietuvos valstybės ♦ ♦ ♦ 257 A. Baranovičius (А. И. Баранович, Украина накануне освобо­ дительной войны XVII в., Москва, 1959, стр. 45, 50) mano, kad Lietuvai priklausiusios Ukrainos feodalai, prisijungdami prie Lenki­ jos, tikėjosi iš lenkų feodalų gauti paramos prieš besivystančius valstiečių sukilimus. Tačiau visai įtikinamų duomenų nėra. Apie vals­ tiečių judėjimo poveikį Lietuvos feodalų unijinei politikai neturime žinių. Lietuviai feodalai kovojo prieš Lenkijos feodalų pretenzijas ne vieni, o paprastai vieningai su rusų feodalais. Tačiau nėra visai aišku, kiek rusai, t. y. rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai, palaikė lietu­ vius. Tas klausimas vertas specialaus tyrinėjimo, kaip ir visas Lietu­ vos—Rusios santykių kompleksas.

278

jėgos. Lenkų feodalai tada sutiko daryti kai kurių nuolai­ dų Lietuvai, kad Lietuvos feodalai nesigriebtų ginklo ar neieškotų sąjungos su Maskva. Lenkijos feodalams vykdant prievartinį spaudimą, bet žadant išlaikyti senąją apkarpytos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinę organizaciją (tarnybas), Lie­ tuvos seimas galop kapituliavo ir sutiko su lenkų feodalų Liubline paruoštu unijos aktu. Priešingai 1385 m. Krėvos sutarčiai, kuri buvo nukreipta prieš kryžiuočių agresiją, 1569 m. Liublino unija buvo sudaryta, kad sutelktų Lie­ tuvos ir Lenkijos jėgas kovai su Rusų valstybe dėl lietu­ vių feodalų viešpatavimo išlaikymo Baltarusijoje bei nau­ jai prijungtoje Livonijoje ir lenkų feodalų — Ukrainoje. Liublino unijos esmę taikliai apibūdino Maskvos pasiunti­ nys, stebėjęs Liublino seimo darbą. Jis pranešė savo val­ dovui, kad dviejų valstybių ,,susivienijimas buvo sudary­ tas, turint tikslą vieningai kovoti. Lietuva ir Lenkija turi teikti viena kitai pagalbą be jokio atlyginimo. Tėvonijos ir tarnybos Lietuvoje pasilieka kaip buvę“ 258. Taigi, pa­ grindinis šios unijos tikslas buvo telkti abiejų šalių kari­ nes jėgas, išlaikant Lietuvai senąją valstybinę admi­ nistraciją. Uniją su Lenkija palaikė ne aktai, o tai, kad Lietuvos feodalai vidaus ir užsienio politikos sumetimais nenorėjo naujai patvirtintų ryšių su Lenkija nutraukti. Lietuvosfeodalus artino su lenkų feodalais bendra socialinė san­ tvarka ir tie patys valstybinio gyvenimo principai, o ta „baudžiava besiremianti bajorų demokratija, kokia ji buvo Lenkijoje“, kaip nurodo F. Engelsas, buvo „viena iš šiurkš­ čiausių visuomenės formų“ 259. Unija sustiprino feodaliz­ mą, feodalų išnaudojimo politiką ir palengvino lenkų šlėk­ tos ekspansiją į lietuvių, baltarusių ir ypač ukrainiečių žemes. ♦ ♦ ♦ 258 Сборник импер. русского истор. общества, т. 71, СПб., 1892, етр. 625 («А единанье их на том, что им стояти ото всех украин заодин: Ляхом Литве пособляти, а Ляхом Литве сособляти без ненязей; а вотчинам и уряду быти в Литовской земле по старому, как было наперед того»), 259 p Engelsas, Valstiečių karas Vokietijoje, Vilnius, 1962, p. 66.

279

Lietuvos politinis savarankiškumas, kaip reikalavo tuo­ metinė epocha, turėjo būti pagrįstas nacionaliniu savitu­ mu. Nacionalinių valstybių kūrimasis, pagal F. Engelsą, viduramžiais buvo „vienas iš svarbiausių pažangos svertų“ 260. Tačiau Lietuvos vadovaujantieji sluoksniai nėjo nacio­ nalinės kultūros ugdymo keliu. Jie nesirūpino lietuvių kal­ bą padaryti valstybine kalba, nematome jų ryžtingų pa­ stangų visas lietuvių gyvenamas žemes sujungti į vieną valstybę. Vienu iš unijos padarinių buvo sustiprėjęs lenkų kalbos ir kultūros skverbimasis ir aukštųjų Lietuvos sluoksnių polonizacija. Ilgainiui Lietuvos šlėktos atitrūko nuo savo etninio pagrindo, nuo liaudies. Tai neišvengia­ mai turėjo neigiamai paveikti ne tik Lietuvos valstybės, bet ir tautos tolimesnį gyvenimą. Tiktai liaudis liko ištiki­ ma lietuvių kalbai ir nacionalinėms tradicijoms. ♦

♦

♦

260 F. Engelsas, Apie feodalizmo irimą ir nacionalinių valstybių atsiradimą, Valstiečių karas Vokietijoje, p. 159 (priedai).

BAIGIAM ASIS ŽODIS

XV a. antrojoje pusėje — XVI a. žymiai pakito tarp­ tautinė padėtis Rytų Europoje. Tas procesas labai palietė Lietuvą. XIII—XV a. feodalinė Lietuvos valstybė — Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė,— išsiplėtusi tarp Baltijos ir Juo­ dosios jūrų ir sujungusi daugelio tautų jėgas,— buvo už­ tvara nuo kryžiuočių iš vakarų ir nuo totorių iš rytų. Kryžiuočių ir totorių pavojui susilpnėjus, XV a. antrojoje pusėje labai sustiprėjo du Lietuvos kaimynai: centrali­ zuota Rusų valstybė ir Lenkijos karalystė. Lietuvos vals­ tybei XVI a. šios jėgos ir kėlė daugiausia rūpesčių. XV a. antrojoje pusėje—XVI amžiuje reikšmingiausias įvykis Rytų Europoje buvo spartus centralizuotos Rusų vals­ tybės stiprėjimas ir jos teritorijos didėjimas. Išaugusi iš Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės Rusų valstybė, likvi­ duodama feodalinį susiskaldymą ir nusikratydama totorių jungo liekanų, suvienijo didžiąją rusų žemių dalį ir pa­ reiškė savo teises į slaviškąsias (rusų, baltarusių ir ukrai­ niečių) žemes, kadaise įjungtas į Lietuvos Didžiąją Kuni­ gaikštystę. Lietuvos feodalai, gindami įsigytus dvarus ir tarnybas, griebėsi jas išlaikyti. Didelės teritorijos rytuose Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei tapo sunkiu praeities palikimu. XV a. antrojoje pusėje Lietuvos santykiai su Maskva labai pablogėjo: Brendo neišvengiamas karinis susidūrimas. Jėgų santykis krypo Maskvos naudai. XV a. pabaigoje—XVI a. po ilgų ir alinančių karų su Rusija Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko didelių teritorijų. Nuo jos viena po kitos atkrito visos vakarinės rusų že­ mės, jų tarpe ir Smolenskas (1514 m.), dalis ukrainiečių 281

žemių (Černigovas, Novgorodas Severskas). Karas dėl ry­ tinių teritorijų vėliau išsiplėtė į karą dėl Livonijos (1558—1583 m.). Pietrytinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaimy­ nas Krymo chanatas, savarankiška totorių valstybė, ilgą laiką buvo Lietuvos sąjungininkas. XV a. pabaigoje Mask­ vos diplomatijai pavyko Krymo totorius patraukti į savo pusę. Dėl savo ūkinės sistemos iš seno linkę plėšti kaimy­ nų žemes, Krymo chanai, jų giminaičiai ir feodalai dažnai puldavo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, pasiekdami jos gilumą, net Nemuno aukštupį. Dėl to Vilnius XVI a. pra­ džioje apsitvėrė mūro siena. XV a. paskutiniame ketvir­ tyje tapę Turkijos sultono vasalais, Krymo totoriai, veik­ dami išvien su turkais, užvaldė Juodosios jūros šiaurinį pakraštį tarp Dnepro ir Dnestro, priklausiusį Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Lietuvos valstybė nuo XV a. pa­ baigos (1484 m.) buvo visam laikui atstumta nuo Juodo­ sios jūros ir jos uostų. Dėl nuolatinių totorių puolimų pla­ tus stepių ruožas į pietus nuo Čerkasų, ir Braclavo tapo negyvenama sritimi — dykra. Maskvai nugalėjus kitus to­ torius, Krymo totoriai XVI a. ėmė palaipsniui krypti prieš Rusų valstybę ir vis labiau puldinėti jos žemes. Lietuvos vyriausybė, turėdama ginti savo valstybę nuo lenkų feodalų pasikėsinimų ir eikvoti jėgas plačiuose rusų žemių plotuose, nuo 1422 m. Melno taikos palaikė gerus santykius su Ordinu ir buvo pasyvi, Ordino valstybei irs­ tant (pvz., 13-kos metų kare) ir kuriantis Prūsijoje pa­ saulietinei kunigaikštystei (1525 m.). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai ir feodalai nedėjo pastangų iš­ vaduoti kryžiuočių užgrobtas vakarinių lietuvių ir prūsų žemes ir sujungti jas su Lietuva. Jų išvadavimas būtų su­ stiprinęs Lietuvos nacionalinį branduolį, ir ji būtų tvirtai atsirėmusi į Baltijos jūrą. Atgavus Žemaitiją su Palanga, nors tai ir buvo didelis laimėjimas, lietuvių nacionaliniai ir ekonominiai interesai dar nebuvo patenkinti, nes kry­ žiuočių rankose liko Nemuno — pagrindinės vandens arte­ rijos — žemupys su Klaipėdos uostu. Vystantis Lietuvos žemės ūkiui, ypač didėjant grūdų iš­ vežimui į Vakarų Europą, darėsi aišku, kad reikia turėti 282

tiesioginį išėjimą į Baltijos uostus. Tai ypač akivaizdžiai rodė Lenkijos turima nauda iš atgauto Gdansko uosto, per kurį daugiausia buvo eksportuojami Lietuvos grudai. To­ dėl apie) XVI amžiaus vidurį, žlungant Livonijos ordino valstybei, dėmesys nukrypsta į Dauguvos upę. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė rūpinasi užvaldyti Dauguvos žem­ upį su Rygos uostu. Tokią politiką skatino ne tiktai eko­ nominiai, bet ir strateginiai interesai. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nenorėjo, kad Livonija ir jos uostai atitek­ tų Maskvai, taip pat ieškančiai išėjimo į Baltijos jūrą. 1561 m. Livonija buvo prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Karo dėl Livonijos pabaigoje 1581 m. bu­ vo iškovotas išėjimas į Baltiją per Rygos uostą. Įsijungi­ mas XVI a. į kovą dėl Baltijos jūros pareikalavo iš Lie­ tuvos labai daug jėgų, skatino artėti su Lenkija ir vėliau įtraukė į sunkius karus su švedais. Daug dėmesio ir jėgų Lietuvos Didžioji Kunigaikštys­ tė turėjo skirti ypatingiems santykiams su Lenkija. 1385 m. Krėvoje sudaryta jos sąjunga su Lenkijos kara­ lyste ir krikščionybės priėmimas iš lenkų feodalų rankų buvo tikras posūkis pagoniškosios Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime. Pasukusi šiuo keliu, Lietuva tu­ rėjo daug ginčų ir konfliktų su Lenkija dėl sąjungos po­ būdžio. Iškilo principinis klausimas: išliks Lietuvos Di­ džioji Kunigaikštystė ar ji bus likviduota, inkorporuota į Lenkiją kaip jos provincija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė apgynė savo valsty­ binį savarankiškumą. Nuo XV a. vidurio Lietuvos Didžio­ ji Kunigaikštystė nebelaikė esanti saistoma su Lenkija senųjų aktų. XV—XVI a. dviejų savarankiškų valstybių tarpusavio santykiai rėmėsi tiksliau neaptarta sąjunga, kurią kiekviena pusė suprato skirtingai, pagal savo intere­ sus. Lietuvos ryšiai su Lenkija reiškėsi tos pačios dinas­ tijos valdovų (vėliau vieno bendro valdovo) turėjimu. XVI a. Lietuvos santykių su Lenkija klausimas vėl suaktualėjo. Šiuo metu Lenkijos padėtis buvo tvirtesnė: ji sėkmingai baigė 13-kos metų karą (1454—1466 m.) su Ordinu, atsiėmusi Gdansko uostą, išėjo į Baltijos jūrą ir labai apkarpytą pačią Ordino valstybę padarė savo va­ 283

sale (1466 m.). Kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė stojo į sunkų karą su Maskva ir ieškojo lenkų feodalų karinės pagalbos, Lenkija, iš seno kreipianti dėmesį į rytus, ėmė reikalauti, kad Lietuva atnaujintų uniją pagal senuosius dokumentus, aiškindama, jog Lietuvos Didžioji Kunigaikš­ tystė turi būti įjungta į Lenkiją arba sulieta su ja. Lietuvos feodalai buvo už suartėjimą su Lenkija, bet uniją suprato savaip, iš esmės skirtingai, negu lenkai. Lietuvos didikai ir šlėkta — ir vieni, ir kiti —• buvo už uniją, bet tiktai tokią, kuri nelikviduotų Lietuvos Didžio­ sios Kunigaikštystės ir išsaugotų jos savarankiškumą. Tarp Lietuvos feodalų nebuvo esminių nesutarimų unijos klausimu. Nepagrįstai kartais tvirtinama, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai karštai rėmę uniją su Lenkija, norėdami visiškai susilyginti savo teisėmis su lenkų šlėktomis, o unijai, saugodama savo asmeniškus in­ teresus, priešinosi tik visagalė aristokratija. Bet ne tiktai ji viena gynė Lietuvos valstybingumą. Visa Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės feodalų klasė turėjo ilgas valsty­ binio gyvenimo tradicijas. Sava valstybė apsaugojo juos nuo labai ekspansyvių lenkų feodalų skverbimosi, gynė jų papročius. Lenkijos valstybinės santvarkos patrauklu­ mas negalėjo paskatinti Lietuvos bajorus sudaryti uniją bet kuria kaina. Lietuvos šlėkta XVI a. antrojoje pusėje (1566 m.) savo teisėmis ir laisvėmis jau beveik susilygino su lenkų šlėkta. Jungtis į uniją Lietuvos feodalus daugiau­ sia vertė išoriniai veiksniai: užsitęsęs karas su Maskva, virtęs karu dėl Livonijos, ir Krymo totorių antpuoliai. Tie karai ypač slėgė vidutinius ir smulkiuosius bajorus. Todėl jiems labiau, negu didikams, rūpėjo unijos sudary­ mu gauti pastovią lenkų karinę paramą. Feodalinės Lenkijos politika Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės atžvilgiu, besitęsianti nuo Krėvos akto, buvo nepaprastai pastovi ir kieta. Nepajėgdami Lietuvos atsto­ vų priversti kapituliuoti, Lenkijos ponai griebėsi jėgos po­ litikos: atplėšė nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ukrainiečių žemes — Volynę, Podolę ir Kijevą, taip pat baltarusišką Palenkę. Tik tokiu spaudimu buvo galop iš­ gautas Lietuvos sutikimas 1569 m. Liublino unijai. 284

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai su Lenki­ ja žymiai pakito. Unijos aktas skelbė, kad Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sudaro vieną bendrą Respubliką (Žečpospolitą), kuri turi vieną valdovą, vieną senatą ir seimą, bendrą užsienio politiką. Tačiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovams priešinantis, išliko jos valstybingumo požymiai: atskira teritorija (tiesa, su­ mažėjusi), atskira administracija su aukštaisiais pareigū­ nais, atskira kariuomenė, iždas, teismas ir teisė. Lenkijos ponams nepavyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės su­ lieti su Lenkija. Šlėktiškoji monarchija, valdoma seimo renkamo karaliaus-didžiojo kunigaikščio, buvo dvilypė valstybė, kurioje vadovaujantis politinis vaidmuo priklau­ sė Lenkijos feodalams, ¡gyvendinant Liublino uniją, Lie­ tuvai teko ir toliau vesti kovą dėl savo valstybės išlaiky­ mo. Laikui bėgant, bendras valstybinis gyvenimas, bendra socialinė santvarka ir kultūra artino feodalinę Lietuvos visuomenę su Lenkija. Po Liublino unijos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, netekus valdytų ukrainiečių žemių, be Lietuvos iš esmės priklausė tik dabartinė Baltarusija. 1561 m. prijungtoji prie Lietuvos Livonija, kuri naudojosi tam tikru vidaus savarankiškumu, nuo 1569 m. perėjo j bendrą lietuvių ir lenkų valdžią, t. y. buvo laikoma prijungta prie Žečpos­ politos. Liublino unija (1569 m.) buvo žymus įvykis Rytų Eu­ ropos tarptautiniame gyvenime. Unija keliems amžiams suvienijo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės jėgas bendrai užsienio politikai vesti. Jei XV a. Lietuvos ir Lenkijos sąjunga tarnavo daugiausia kovai prieš Ordino agresiją, tai Liublino unija — pirmiausia ko­ vai su Rusų valstybe dėl lietuvių feodalų valdžios išlai­ kymo Baltarusijoje ir lenkų feodalų — Ukrainoje, taip pat dėl bendrai valdomos Livonijos išlaikymo. XVI a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patyrė stiprių smūgių ir ėmė ryškėti jos smukimo požymių: ji neatgavo kryžiuočių užgrobtų vakarinių lietuvių žemių, įsitraukė į karus su centralizuota Rusų valstybe, turėjo sudaryti ne­ palankią sau Liublino uniją, prarado daug valdytų žemių.

Smukimo priežastys išplaukė pirmiausia iš feodalinės valstybės vidaus gyvenimo raidos ir jos struktūros. XV— XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nesusiforma­ vo stiprus miestiečių sluoksnis, miestai neįgijo tokios socialinės-ekoriominės ir politinės reikšmės, kaip labiau išsivys­ čiusiose to meto šalyse. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo grynai bajoriška valstybė, vadovaujama didikų. Joje nesusidarė stiprios valdovo valdžios ir išvystyto centrinės valdžios aparato. Valstybės centralizavimo politika nebu­ vo visiškai įgyvendinta, Atskiros valstybės sritys turėjo daug administracinio-politinio savarankiškumo. Centrali­ zaciją visą laiką sunkino Lietuvos valstybiniai ryšiai su Lenkija ir bendras valdovas, gyvenąs Lenkijoje. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo vieninga etniniu-nacionaliniu ir kultūriniu-religiniu atžvilgiu. Ji dalijosi į dvi pa­ grindines dalis: į lietuviškąją katalikiškąją dalį ir į rusiš­ kąsias pravoslaviškąsias sritis. Tuo metu perspektyvios buvo Centralizuotos naciona­ linės valstybės arba tokios daugianacionalinės valstybės, kuriose buvo stiprus nacionalinis branduolys. Tokios stip­ rios nacionalinės valstybės buvo Lietuvos kaimynės Rusų valstybė ir Lenkijos karalystė. Tuo tarpu Lietuvos bajo­ rai, užuot kūrę lietuvių nacionalinę kultūrą ir lietuvių kalbą padarę valstybine kalba, žvelgė į svetimas kultūri­ nes vertybes. Tiesa, jie, pirmiausia didikai, lenkėjo tiktai kalba ir kultūra ir ilgai buvo prisirišę prie savo valstybės, gynė jos politinį savarankiškumą. Tačiau tuo metu valstybinį patriotizmą turėjo pakeisti tautinis patrio­ tizmas. Tada, kai valstybė turėjo tarnauti lietuvių tautai, vyko priešingas, žalingas lietuvių tautai ir kartu valstybei reiškinys — viešpataujančiojo luomo nacionalinis atitrūki­ mas nuo jos etninio pagrindo — liaudies, kuri pasiliko iš­ tikima lietuvių kalbai ir nacionalinėms tradicijoms. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė atliko didelį istorinį uždavinį, apsaugodama lietuvių tautos branduolį nuo iš­ orės priešų pavergimo. Tačiau ji neišvadavo ir nesujungė visų lietuviškų žemių, susilpnėjo jos valstybinis savaran­ kiškumas, be to, ji nepakankamai rūpinosi nacionalinės kultūros ugdymu.

ВНЕШ НЯЯ ПО ЛИТИКА Л И ТВ Ы В XV I ВЕКЕ

Резюме

Настоящий труд посвящен рассмотрению отношений Великого княжества Литовского с его соседями — Рус­ ским государством, Крымским ханством, Польшей, Пруссией и Ливонией, с которыми в XVI в. ему прихо­ дилось больше всего соприкасаться. Во второй половине XV и XVI в. политическое поло­ жение в Восточной Европе сильно изменилось, в значи­ тельной мере затронув Литву. В XIII—XV вв. Литовское феодальное государ­ ство — Великое княжество Литовское являлось засло­ ном от крестоносцев с запада и от татар — с востока. В середине XV в., когда угроза со стороны крестоносцев и татар уменьшилась, окрепли два соседа Литвы: цен­ трализованное Русское государство и Польское коро­ левство. Эти новые силы и доставляли больше всего забот Литовскому государству в XVI в. Самым значительным явлением второй половины XV—XVI в. в Восточной Европе было быстрое укреп­ ление Русского государства и расширение его террито­ рии. Ликвидировав феодальную раздробленность и остатки татарского ига, Русское государство объедини­ ло большую часть русских земель и предъявило свои права на славянские (русские, белорусские и украин­ ские) земли, некогда включенные в состав Великого княжества Литовского. Литовские феодалы всячески пытались удержать эти земли. Отношения Литвы 287

с Москвой ухудшились. Назревало неизбежное воен­ ное столкновение. Причем соотношение сил склонялось в пользу Москвы. После длительных и опустошительных войн с Рос­ сией в конце XV—начале XVI в. Великое княжество Литовское лишилось западных русских земель, в их чис­ ле города Смоленска (1514 г.), а также части украин­ ских земель (Чернигов, Новгород-Северский и др.). Война за эти территории переросла впоследствии в вой­ ну за Ливонию (1558—1583 гг.). Крымское ханство, самостоятельное татарское госу­ дарство, в течение длительного времени было союзником Литвы. В конце XV в. московской дипломатии удалось склонить крымских татар на свою сторону. Существо­ вавшие отчасти за счет грабежа соседних земель, крым­ ские ханы, их родичи и феодалы стали совершать на­ беги на Великое княжество Литовское, проникая на его территорию вплоть до верховьев Немана. Это, кстати, заставило жителей Вильнюса обнести в начале XVI в. свой город каменной стеной. Крымские татары, в последней четверти XV в. под­ павшие под власть турецкого султана и действовавшие заодно с турками, овладели (1484 г.) северным побе­ режьем Черного моря между Днепром и Днестром, при­ надлежавшем Великому княжеству Литовскому. Литов­ ское государство было навсегда отброшено от Черного моря и его портов. Великое княжество Литовское, вынужденное защи­ щать свою государственность от посягательств польских феодалов и связанное войной на обширных просторах русских земель, поддерживало после Мельнского мира 1422 г. хорошие отношения с Орденом и вело себя пас­ сивно при распаде Орденского государства (напр., в 13-летней войне) и образовании Прусского княжества (1525 г.). Правители Великого княжества Литовского не прилагали при этом усилий для освобождения за­ 288

хваченных крестоносцами западных литовских и прус­ ских земель и воссоединения их с Литвой. Между тем освобождение этих земель могло бы способствовать укреплению национального ядра Литвы и утвержде­ нию ее на Балтийском море. Правда, возвращение Литве Жемайтии с Палангой явилось большой победой, однако литовские национальные и экономические инте­ ресы полностью не были удовлетворены, поскольку в руках тевтонских рыцарей оставались низовья Нема­ на с портом Клайпедой. С развитием сельского хозяйства, особенно с увели­ чением вывоза избытка зерна в Западную Европу про­ блема прямого выхода Литвы к балтийским портам становилась более острой. О необходимости иметь соб­ ственный порт наглядно свидетельствовала выгода, ко­ торую обрела Польша с возвратом Гданьска, через который главным образом и шел экспорт литовского зерна. Вот почему около середины XVI в., когда распад Ливонского ордена стал очевидным фактом, внимание Литвы обращается к низовьям реки Даугавы с портом Ригой. Эта политика была вызвана не только экономи­ ческими, но и стратегическими соображениями. Великое княжество Литовское не хотело, чтобы Ливония и ее порты отошли к Москве, также искавшей выхода к Бал­ тийскому морю. В 1561 г. Ливония была присоединена к Великому княжеству Литовскому. В конце войны за Ливонию, в 1581 г., был завоеван выход к Балтийскому морю через Ригу. Однако борьба эта потребовала от Лит­ вы многих средств и сил, способствовала сближению с Польшей и вовлекла впоследствии в тяжелые войны со шведами. Особые отношения с Польшей отнимали у Литвы много внимания. Заключенный в 1385 г. с Польским королевством союз, т. н. Кревская уния, и принятие христианства из рук польских феодалов явились для 289

Литвы коренным поворотом в ее политической и куль­ турной судьбе. После вступления на этот путь у Литвы возникло много споров и конфликтов с Польшей, касаю­ щихся характера союза. Главным в спорах был прин­ ципиальный вопрос: сохранится Великое княжество Ли­ товское или будет ликвидировано, включено в состав Польши как ее провинция? Великое княжество Литовское отстояло свою госу­ дарственную самостоятельность. С середины XV в. оно не считало себя больше связанным с Польшей старыми актами. Взаимоотношения обоих государств основыва­ лись хотя и на союзе, но точно не очерченном и кото­ рый каждая из сторон понимала по-своему, согласно собственным интересам. Единственным более или менее прочным звеном в унии было наличие правителя из той же династии (позднее — общего правителя для обоих государств). Однако в XVI в. отношения между Литвой и Поль­ шей несколько изменились. Положение Польши стало более прочным: она успешно закончила Тринадцатилегнюю войну с Орденом (1454—1466 гг.), добилась воз­ вращения порта Гданьск, превратила сильно урезанное Орденское государство в своего вассала (1466 г.). И вот когда Великое княжество Литовское вступило в затяж­ ную войну с Москвой и попыталось заручиться военной помощью польских феодалов, Польша, издавна сама поглядывавшая на восток, потребовала, чтобы Литва возобновила унию по старым актам. По мнению поль­ ских феодалов, Великое княжество Литовское должно было быть включено в состав Польского королевства или слито с ним. Литовские феодалы были за сближение с Польшей, но имели собственное понимание унии, которое сущест­ венно отличалось от польского понимания. Литовские магнаты и средняя шляхта, как одни так и другие, были за унию, но лишь за такую, которая не ликвидировала 290

бы Великого княжества Литовского как самостоятель­ ного государства. Иногда необоснованно утверждается, что литовская шляхта вроде бы горячо поддерживала унию с Поль­ шей в связи со стремлением уравнять свои права с пра­ вами польской шляхты. Унии же противилась якобы только всемогущая аристократия, оберегавшая свои личные интересы. Это не совсем так. Феодалы Велико­ го княжества Литовского в целом имели долголетние традиции государственной жизни. Собственное государ­ ство охраняло их от весьма экспансивных польских феодалов, защищало их обычаи. И одна только притя­ гательность государственного строя Польши не смогла бы побудить литовскую шляхту к унии. Литовская шляхта уже во второй половине XVI в. (1566 г.) своими правами и свободами почти сравнялась с польской. К заключению унии литовских феодалов вынуждали главным образом внешние факторы: затянувшаяся вой­ на с Москвой, превратившаяся в войну за Ливонию, и набеги крымских татар. Кстати, военная помощь Польши была особенно нужна как раз мелкой и сред­ ней литовской шляхте. Политика феодальной Польши в отношении Велико­ го княжества Литовского еще со времен Кревской унии (1385 г.) отличалась необыкновенным постоянством и жесткостью. И теперь, будучи не в состоянии заставить представителей Литвы капитулировать, польские паны прибегли к политике силы: отторгли от Великого кня­ жества Литовского украинские земли — Волынь, Подолию и Киев, а также белорусское Подляшье. Нажим сделал свое дело: 1 июля 1569 года был заключен акт Люблинской унии. Отношения Великого княжества Литовского с Поль­ шей существенно изменились. Акт унии гласил, что Польское королевство и Великое княжество Литовское составляют одно государство — Речь Посполиту с еди­ 291

ным правителем, одним сенатом и сеймом, общей внеш­ ней политикой. Однако благодаря настоянию предста­ вителей Великого княжества Литовского были сохра­ нены основные черты его государственности: отдельная территория (правда, урезанная), своя администрация с высокими должностными лицами, отдельная армия, казна, суд и право. Польским панам не удалось добить­ ся слияния Великого княжества Литовского с Польшей. Шляхетская монархия во главе с королем — великим князем, избираемым сеймом, являлась двойственным го­ сударством, в котором руководящая политическая роль принадлежала польским феодалам. Со временем общая государственная жизнь, общий социальный строй и культура тесно сблизили феодальное литовское обще­ ство с польским. После Люблинской унии, когда Великое княжество Литовское потеряло украинские земли, ему, в сущности, помимо собственно Литвы, принадлежала лишь нынеш­ няя Белоруссия. Присоединенная к Литве в 1561 г. Ливония, пользовавшаяся определенной внутренней са­ мостоятельностью, с 1569 г. перешла в общее литовско­ польское владение, т. е. считалась присоединенной к Речи Посполитой. Люблинская уния явилась крупным событием в меж­ дународной жизни Восточной Европы, на несколько веков объединив силы Великого княжества Литовского и Польского королевства на ведение общей внешней политики. Если в XV в. союз Литвы и Польши служил главным образом борьбе против агрессии Ордена, то Люблинская уния — прежде всего борьбе с Русским государством за сохранение власти литовских феодалов в Белоруссии и польских феодалов — на Украине, а так­ же за сохранение общей власти в Ливонии. Итак, XVI в. был для Великого княжества Литов­ ского временем неудачным. Литве не были возвращены захваченные крестоносцами западные ее земли. Она 292

ввязалась в войны с централизованным Русским госу­ дарством. Заключила неблагоприятную для себя Люб­ линскую унию. Потеряла много земель. Причины начавшегося упадка вытекали прежде все­ го из развития внутренней жизни и структуры феодаль­ ного государства в XV—XVI вв. В Великом княжестве Литовском так и не сформировался крепкий слой горо­ жан, а города ¡не приобрели того социально-экономиче­ ского и политического значения, какое они имели в то время в более развитых странах. Великое княжество Литовское являлось чисто шляхетским государством, руководимым магнатами, без сильной руки правителя и развитого аппарата центральной власти. Политика государственной централизации не была полностью пре­ творена в жизнь. Отдельные области пользовались боль­ шой административной и политической самостоятельно­ стью. Проведение централизации все время затрудня­ лось из-за государственных связей Литвы с Польшей, где и находился общий правитель. Великое княжество Литовское не было однородным и в национально-этни­ ческом и культурно-религиозном отношении. Оно состоя­ ло из двух основных частей: литовской католической части и русских православных областей. Перспективными в то время являлись централизован­ ные национальные государства или же такие многона­ циональные государства, в которых имелось сильное национальное ядро. Именно сильными национальными государствами были соседи Литвы — Русское государ­ ство и Польское королевство. Литовские же феодалы вместо того чтобы укреплять собственную националь­ ную культуру и сделать литовский язык государствен­ ным языком, зарились на чужие культурные ценности. Правда, они, в первую очередь крупные феодалы, по­ степенно ополячивались лишь в отношении языка и культуры и издавна были привязаны к своему государ­ ству, защищали его политическую самостоятельность. 20 В. Юнп