Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1918-1940 m. 9789955126195

Citation preview

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS LIETUVO ISTORIJOS INSTITUTAS

Vitalija KASPERAVIČIŪTĖ

LIETUVOS RESPUBLIKOS EMIGRACIJOS POLITIKA 1918–1940 M.

DAKTARO DISERTACIJA HUMANITARINIAI MOKSLAI, ISTORIJA (05H)

KAUNAS, 2011

UDK 325.(=882)(091) Ka-534

Disertacija rengta 2003–2011 metais Vytauto Didžiojo universitete Doktorantūros teisė suteikta Vytauto Didžiojo universitetui, kartu su Lietuvos istorijos institutu 2003 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 926.

Mokslinis vadovas: Doc. dr. Saulius Pivoras (Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitariniai mokslai, Istorija 05H)

Disertacija bus ginama Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos istorijos instituto Humanitarinių mokslų srities istorijos krypties taryboje.

ISBN 978-9955-12-619-5 2

TURINYS Įvadas ..................................................................................................................................................4  1. XX a. I pusės emigracijos politikos tyrinėjimai pasaulyje .......................................................11  1.1. Japonijos emigracijos politikos ypatumai XX a. pradžioje.....................................................11  1.2. Meksikos emigracijos specifika 1910–1928 m. ......................................................................14  1.3. Lenkijos emigracijos politika 1918–1939 m...........................................................................22  1.4. Italijos emigracijos politika Benito Mussolinio valdymo metu ..............................................31  1.5. Airijos emigracijos fenomenas XX a. pirmojoje pusėje .........................................................35  2. Emigracija iš Lietuvos 1918–1940 m.: mastai ir tendencijos ...................................................37  2.1. Emigracijos mastai ir kryptys..................................................................................................37  2.2. Lietuviai Pietų Amerikoje 1926–1939 m................................................................................49  2.3. Lietuvių bendruomenė Jungtinėse Amerikos Valstijose 1919–1940 m..................................61  2.4. Latvijos lietuviai 1918–1940 m. .............................................................................................67  2.5. Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenė 1918–1940 m....................................................69  2.6. Draugija Užsienio Lietuviams Remti ir jos veikla..................................................................71  3. Lietuvos valstybės emigracijos politika......................................................................................85  3.1. Priežastys, formavusios Lietuvos emigracijos politiką...........................................................85  3.1.1. Vidinės priežastys.............................................................................................................85  3.1.2. Išorinės priežastys............................................................................................................89  3.2. Lietuvos emigracinės politikos tikslai ir galimybės juos įgyvendinti.....................................91  3.3. Įstatymai..................................................................................................................................92  3.4. Emigracijos priežiūra bei kontrolė ........................................................................................106  3.5. Emigrantų gabenimo pažeidimai bei teisminė atsakomybė ..................................................116  3.6. Lietuvos ir kitų pasaulio šalių emigracijos politikos panašumai 1918–1940 m. ..................119  Išvados.............................................................................................................................................122  Šaltiniai............................................................................................................................................124  Literatūra........................................................................................................................................128  Lentelių ir schemų sąrašas ............................................................................................................132  Priedai .............................................................................................................................................133 

3

ĮVADAS Darbo aktualumas. Migracijos fenomenas egzistuoja visose visuomenėse, nepriklausomai nuo epochos, valstybės valdymo formos bei visuomenės socialinio gyvenimo organizavimo būdų. Migracija, kaip visuomenės socialinio klimato rodiklis, puikiai atspindi valstybių ir visuomenių tarpusavio santykių konjunktūrą. Neabejotina, jog valstybei, turinčiai tvirtą valstybingumo pamatą, aiškias migracijos politikos gaires, yra daug lengviau kontroliuoti bei efektyviau formuoti migracijos politikos kryptis. 1991 m., tik atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyveno per 3,7 milijonų gyventojų, o paskutiniojo surašymo duomenimis 2011 m. jau liko apie 3 milijonai gyventojų. Apie septynis šimtus tūkstančių gyventojų emigravo iš Lietuvos dėl sunkių ekonominių sąlygų, dėl nepasitenkinimo valdžios vykdoma politika. Toks gausus emigrantų iš Lietuvos skaičius parodo, kad emigracijos tema yra itin aktuali šiandien. Todėl valstybės vykdytos emigracijos politikos (1918–1940 m.) tyrimas tampa dar aktualesnis šiandienos realijose. Emigracija Lietuvos Respublikoje 1918–1940 m. laikotarpiu buvo tiesiogiai veikiama daugybės socialinių veiksnių. Skurdus gyvenimas, nuolatinis pinigų trūkumas net būtiniausiems daiktams, maistui, socialinės apsaugos stygius lemdavo žmonių pasirinkimą išvykti užsienin, nekreipiant dėmesio į gresiančius pavojus. Dauguma lietuvių, stokodami duomenų apie užsienio valstybių ekonominę padėtį, patikliai reaguodavo į emigracijos biurų agentų skleistą melagingai pozityvią propagandą, tapusią pagrindiniu valdžios atstovų nekontroliuojamu, bendrovių savininkų pasipelnymo šaltiniu. Pagrindinė problema, su kuria buvo susidurta atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – ekonominio sektoriaus neišsivystymas ir silpnumas1. Lietuvos Respublikos gyvavimo pradžioje išliko tos pačios ekonominės plėtros tendencijos, kokios buvo Lietuvai esant Rusijos imperijoje. Dauguma gyventojų koncentravosi ekstensyviai besivysčiusiame žemės ūkyje2, nes tai buvo pagrindinis sektorius, kuriame buvo galima rasti darbo. Apskritai augant gyventojų skaičiui3, susiduriant su iš Rusijos grįžtančių karo pabėgėlių dideliais srautais4, iškilo nedarbo problema, žemės ūkyje buvo didesnė darbo jėgos pasiūla nei paklausa ir tokia sudėtinga situacija darbo rinkoje dažnai paskatindavo lietuvius emigruoti5. 1

Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva. Atsiminimai. Chicago, 1967. P. 425. Rowell S. C. Griškaitė R., Rudis G. A History of Lithuania. Vilnius, 2002. P. 34; Klimas P., Kemėšis K. F., Purickis J., Savickis J., Yčas M., Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928 m. Kaunas, 1990. P. 142-143; Simutis A. The economic recontruction of Lithuania after 1918. NewYork, 1942. P. 12; Daugirdas V. Gyventojai, Tarpukario Lietuva. Kaunas, 2007. P. 74; Purickis J. Lietuvos pramonė 1919–1929 m., Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928 m. Kaunas, 1990. P. 236; Vaskela G. Lietuvos kaimo gyventojai, 1920-1940: (socialinis ir ekonominis aspektas). Vilnius, 1992. P. 153. 3 Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Vilnius, 1990. P. 257. 4 Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. Lietuvių emigracijos istorijos apybraiža. Vilnius, 1993. P. 66. 5 Kasperavičiūtė V. Emigracija iš Lietuvos 1918–1940 m., Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920–1940 m. Vilnius, 2006. P. 17. 2

4

Naujausiųjų laikų istoriografijoje emigracijos tema tampa vis aktualesnė ir svarbesnė. Galima išskirti keletą emigracijos tyrinėjimų krypčių: ekonominė emigracija, priverstinė emigracija, kolonijinė repatriacija ir apgyvendinimas, etninė migracija ir „lytinė migracija“ (santuokos, prostitucija, tarnai)6. Lietuvoje tyrinėtina keletas emigracijos krypčių: ekonominė, politinė bei „lytinė“ (ypač dabartiniu laikotarpiu). Susikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai 1918 m. ir iki nepriklausomybės netekimo (1940 m.), daugiausiai dėmesio vis dėlto reikėtų skirti ekonominei emigracijai, nes politinė emigracija atsirado tik po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo ir nebuvo labai gausi. Okupavus Lietuvą, prasidėjo masinė politinė emigracija. Šių dienų realijos atspindi ekonominę bei lytinę migraciją. Šio darbo tikslas – remiantis archyviniais bei publikuotais šaltiniais, moksline literatūra atskleisti Lietuvos Respublikos vykdytą emigracijos politiką 1918–1940 metais. Atsakyti į darbo tikslą padės išsikelti uždaviniai: –

atlikti emigracijos politikos istorijos istoriografijos reikšmingiausių darbų analizę bei nustatyti modernios emigracijos politikos pagrindines tendencijas pasaulyje XX a. I pusėje.

–

aptarti bendruosius lietuvių politikos emigracijos tendencijas, ypatingą dėmesį skiriant sezoninės emigracijos ir emigracijos į Pietų Amerikos šalis reguliavimo analizei.

–

išanalizuoti, koks buvo Lietuvos valstybės valdžios institucijų požiūris į emigraciją.

–

ištirti, kokiais būdais valstybės valdžios institucijos siekė kontroliuoti, reguliuoti ar veikti šį procesą.

–

įvertinti, koks buvo emigracijos politikos efektas bei pasekmės aptariamuoju laikotarpiu.

Šio darbo tyrimo metodai analitinis ir aprašomasis yra tradiciniai, taikomi daugelyje panašaus pobūdžio darbų, nes čia tenka apdoroti pakankamai gausią, bet dažnai ne itin informatyvią šaltinių medžiagą. Chronologinės ribos apima laikotarpį nuo nepriklausomos Lietuvos Respublikos susikūrimo iki valstybės okupacijos (1918–1940). Tiek laiko egzistavo savarankiškos valstybinės institucijos, kurios prisidėjo prie emigracinės politikos kūrimo. Kol vyko karo veiksmai Lietuvos teritorijoje, tikėtina, kad emigracija buvo sustojusi, tačiau tik įsivyravus taikiems santykiams šis procesas atsinaujino. Oficialiojoje statistikoje emigravusiųjų iš Lietuvos skaičius aptinkame tik nuo

6

Ohliger R. Beyond the national narrative: Europeanizing migration history – narrating Europe from its margins, Ab Imperio, 2/2003. P. 87-90.

5

1920 m., tais pačiais metais užsienio laivų bendrovės buvo pateikusios prašymus Lietuvos laikinajai vyriausybei gauti oficialius leidimus, verstis emigrantų gabenimu į kitas šalis. Suformuluoti uždaviniai darė įtaką darbo struktūrai. Išeities tašku šiai analizei tapo emigracijos mastas bei kryptys, kuriomis judėjo išvažiuojančiųjų srautai. Visa tai vyko kuriamos politikos fone, kaip ir tam tikru momentu tapo šios politikos efektu. Demografinių srautų analizė taip pat sudaro galimybę pamatyti užsienio ir vidaus politikos subtilybes, kuriose valdžia kūrė emigracinės politikos koncepcijas, kėlė tikslus ir rinko jos vykdymui resursus. Darbą, be įvado ir išvadų, šaltinių, literatūros sąrašų bei priedų, sudaro keturios dalys, suskirstytos į poskyrius. Pirmojoje dalyje yra aprašomi Japonijos, Meksikos, Airijos, Italijos bei Lenkijos vykdytos emigracinės politikos tyrinėjimai. Tarp dviejų pasaulinių karų šios šalys buvo vadinamos „siunčiančios šalys“, t. y. pasižymėjo ryškiu neigiamu migracijos saldo (emigracijos - imigracijos santykiu). Be to jos kūrė tam tikrus masinės emigracijos kontroliavimo mechanizmus, teisinį emigracijos reglamentavimą. Galima įžvelgti bendrąsias tokios politikos tendencijas, jos vykdymo sėkmes ir nesėkmes. Antrojoje dalyje pateikiamos bendrosios emigracijos iš Lietuvos tendencijos ir mastai, analizuojama sezoninė emigracija bei jos reguliavimas, aptariama Lietuvos emigrantų padėtis pasaulyje. Ypatingas dėmesys skiriamas lietuvių gyvenimui Pietų Amerikoje, nes į šį žemyną nukrypo didžiausi emigrantų srautai, kai JAV įsivedė kvotas. Pietų Amerikoje lietuviai daugiausia susidūrė su įvairiomis problemomis, todėl didžiausias valstybės dėmesys buvo nukreiptas šių problemų sprendimui, be to Lietuvos vyriausybė kūrė kolonizacinius planus, kurių įgyvendinimui buvo pasirinkta Pietų Amerika. Nors gana gausus būrys lietuvių gyveno Šiaurės Amerikoje (JAV bei Kanadoje), kiek mažiau Didžiojoje Britanijoje, Latvijoje, tačiau Lietuvos Respublikos vyriausybė lietuvių išeivių padėtimi tose valstybėse domėjosi gerokai mažiau nei Pietų Amerikos išeiviais. Iš Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusių Lietuvos emigrantų valstybė laukė materialinės bei politinės paramos, sprendžiant valstybei itin svarbius ir skaudžius klausimus. Valstybė bandė nukreipti srautus į Pietų Amerikos šalis, nes ten liberaliau žiūrėjo į imigrantus, be to, susitelkus didesnėms lietuvių kolonijoms, iškilo ir lietuviškųjų kolonijų kūrimo planų realizavimo galimybė. Šioje dalyje taip pat aptarta ir Draugijos užsienio lietuviams remti, kurios steigėja buvo Lietuvos vyriausybė, veikla. Draugija buvo vienas iš pagrindinių tarpininkų tarp Pietų Amerikos ir kitų šalių lietuvių bendruomenių bei Lietuvos vyriausybės. Trečiojoje dalyje, vainikuojančioje visą tyrimą, aptarta valstybės vykdyta emigracijos politika, bandoma atskleisti priežastis, formavusias oficialiąją valstybės politiką, politikos tikslus bei galimybes tą politiką įgyvendinti. Analizuojami priimti įstatymai, jų įgyvendinimo galimybės. Mąstant apie Lietuvos emigracinę politiką, būtina suformuluoti pagrindinį šio darbo objektą, tai yra paaiškinti emigracinės politikos sąvoką. Migracijos politikos bendras apibrėžimas, 6

kuris dažniausiai vartojamas pasaulinėje literatūroje, kaip ir lietuviškoje, apsiriboja tik vienu komponentu – imigracijos politika, o terminai „migracijos politika“ ir „imigracinė politika“ vartojami vos ne sinonimiškai, atsižvelgiant į tai, kad imigracijos yra politika dominuojanti. Tuo tarpu nenuginčijamas faktas yra tai, kad migracijos politikos termine yra dvi dedamosios dalys – emigracijos politika ir imigracinė politika. Siekiant suformuluoti šio darbo pagrindinį objektą, reikia apibrėžti Lietuvos migracijos politiką. Lietuvos migracijos politika 1918–1940 m. de facto buvo emigracijos politika. Emigracija vyko iš Lietuvos, tai buvo šalis, išsiunčianti migrantus, o ne juos priimanti. Todėl tolimesniame darbe terminas „lietuvių emigracinė politika“ ir „lietuvių migracinė politika“ bus vartojami kaip sinonimai. Manytina, kad toks šių terminų sugretinimas nėra klaidingas, išskyrus tai, kad bus atsiribota nuo „imigracijos politikos“. Lietuvių emigracijos ir emigracijos politikos istorijos istoriografijos apžvalga. Istoriografijos, susijusios su Lietuvos Respublikos vykdyta emigracijos politika, nėra. Todėl buvo bandoma ieškoti menkiausių užuominų lietuvių išeivių veikaluose ir sovietinėje istoriografijoje bei šių dienų emigracijos istorijos tyrinėjimuose. Išeivijos lietuviai turėjo galimybę rašyti savo įsikūrimo tam tikroje valstybėje istorijas. Daugiausiai bei išsamiausiai savo istorijas tyrinėjo JAV lietuviai7. Jų darbuose galime rasti žinių nuo pat pirmųjų lietuvių įsikūrimo Amerikoje iki sovietinio laikotarpio. Pažymėtina tai, kad nors išeivių lietuvių gyvenimo, įvairios veiklos analizė yra pakankamai išsami, tačiau santykiai su Lietuva bei valstybės vykdyta emigracinė politika joje beveik arba ir visai neatsispindi. Šie veikalai padėjo labiau suvokti buvusią realią emigrantų padėtį bei palengvino valstybės vykdytos politikos analizę. Iš tarpukario Lietuvos laikotarpio įdomų požiūrį į emigraciją pateikė Kazys Pakštas8. Jo veikale teigiama, kad išeivija nebuvo tautai nuostolis, o tikras pelnas; taip pat autorius kūrė lietuvių kolonizacijos planus. Teodoras Daukantas vienoje iš savo studijų pateikė savo vertinimus ir vizijas apie galimybę lietuviams apsigyventi ir įsikurti Brazilijoje9. Petras Ruseckas savo knygoje aprašė lietuvių gyvenimą emigracijoje, pateikė lietuvių emigracijos istoriją10. Išeivijos lietuviai patys taip pat rašė savo istoriją, tačiau apie Lietuvos Respublikos įstatymų leidybą, susijusią su migracijos politika, informacijos juose rasti nepavyko.

7

Amerikos lietuvių istorija. Red. A. Kučas. Boston, 1971. Liulevičius V. Amerikos lietuvių ekonominė veikla 1870– 1977. Chicago, 1980. Gineitis K. Amerika ir Amerikos lietuviai. Kaunas, 1925. Pasaulio lietuvių žinynas. Sudarytojas A. Simutis. New York, 1953. Fainhauz D. Lithuanians in the USA. Aspects of Ethnic Identity. Chicago, 1991; Van Reenan A. Lithuanian Diaspora: Kionigsberg to Chicago. Lanha, 1990. 8 Pakštas K. Baltijos respublikų politinė geografija. Kaunas, 1929. 9 Daukantas T. Pietų Brazilija ir išeivybės perspektyvos, Vytauto Didžiojo Universiteto Matematikos-Gamtos Fakulteto Darbai 1931-32. T. VI. Geografijos skyrius. Kaunas, 1932. 10 Ruseckas P. Užsienio lietuviai. Kaunas, 1934.

7

Sovietinio laikotarpio istoriografija, susijusi su emigracijos istorija, nėra gausi. Leokadija Petkevičienė bandė apžvelgti JAV lietuvių kultūrinę veiklą 1933–1940 m.11, tačiau šiame veikale neišvengta ideologizacijos, stengtasi pateikti tik tų lietuvių išeivių veiklą, kuri buvo artima komunistinei ideologijai. Leonardas Kapočius pateikė kur kas daugiau informacijos apie lietuvių išeivijos istoriją12, žinoma, čia taip pat neišvengta ideologizuoto požiūrio į procesus, vykusius tarp JAV lietuvių. Autorius pabandė perteikti ir lietuvių išeivių santykius su Lietuvos Respublika, šiek tiek užsiminė ir apie vykdytą migracijos politiką. Pakankamai išsamų darbą apie lietuvius Pietų Amerikoje parašė Petras Ulevičius13, tačiau tuo metu egzistavusi politinė sistema mokslininkui nesudarė galimybės susipažinti su visais šaltiniais. Statistinius duomenis apie emigraciją iš Lietuvos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pateikė Liudas Truska14 bei Gediminas Vaskela15. Daugiausiai emigracijos istoriją tyrinėjo Alfonsas Eidintas16. Autorius savo veikaluose pateikė JAV lietuvių išeivijos istoriją nuo pirmųjų lietuvių paminėjimų JAV iki šių dienų. Minėtuose veikaluose galima rasti informacijos ir apie Lietuvos Respublikos vykdytą migracijos politiką. Viename iš savo straipsnių autorius aprašė tautininkų režimo vykdytą emigracijos politiką, tačiau galima pastebėti, jog tai tebuvo atkartota informacija iš ankstesnių šio autoriaus darbų17. Paminėtini Egidijus Aleksandravičius ir Juozas Skirius18, kurie įnešė indėlį į lietuvių emigracijos istorijos tyrimus19. Išskirti reikėtų ir Ričardo Čepo monografiją „Plečkaitininkai“20, kurioje autorius išsamiai aptarė politinės emigracijos bangą iš Lietuvos po 1926 m. gruodžio 17 d. Evaldo Bielskaus straipsnyje buvo įdomiai palyginti Pirmosios Lietuvos Respublikos bei dabartinės Lietuvos emigracijos įstatymai21.

11

Petkevičienė L. JAV pažangiųjų lietuvių visuomeninė – kultūrinė veikla 1933–1940 m. Vilnius, 1969. Kapočius L. Senoji išeivija ir Lietuva. Klasinė, ideologinė ir politinė diferenciacija santykiuose su Lietuva (1868– 1940 m.). Vilnius, 1981. 13 Ulevičius P. Pietų Amerikos lietuviai. Vilnius, 1960. 250 p. 14 Truska L. Emigracija iš Lietuvos 1868–1914 metais, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. 1961. T.1. P. 75-89. 15 Vaskela G. Gyventojai, Lietuva skaitmenimis 1919–1940 m. 2003. http://gevask.dtiltas.lt/LS1919/HTM/a062.html 16 Eidintas A. Emigracijos biurų veikla Lietuvoje 1920–1940 metais, Lietuvos TSR Aukštųjų Mokyklų mokslo darbai. Istorija. T. 25. Vilnius, 1986. Eidintas A. Lietuvių emigracija: raida ir problemos. Vilnius, 1988. Эйдинтас А. Литовская эмиграция в страны Северной и Южной Америки в 1868–1940 гг. Вильнюс, 1989. Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. Lietuvių emigracijos istorijos apybraiža. Vilnius, 1993. Eidintas A. Lithuanian Emigration to the United States 1868–1950. Vilnius, 2003. 17 Eidintas A. The Emigration policy of the Tautininkai regime in Lithuania, 1926-1940, Journal of Baltic Studies. T. XVI. No. 1. 1985. P. 64-72. 18 Skirius J. Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880-1967): tėvynei paaukotas gyvenimas. Vilnius, 2001. Skirius J. JAV lietuvių informavimas apie investicijų ir verslo galimybes Lietuvoje XX a. 4-ame dešimtmetyje, Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. T. 70. 2008. P. 28-38. 19 Aleksandravičius E. Emigracija: tada ir dabar, tenai ir čia..., Praeitis, istorija ir istorikai. Vilnius, 2000. 20 Čepas R. Plečkaitininkai. Vilnius, 2000. 21 Bielskus E. Teisinis lietuvių emigracijos reglamentavimas nepriklausomoje Lietuvoje: tarpukaris ir nūdiena lyginamuoju požiūriu (1918–1940 ir 1990–2009 m.), Darbai ir dienos, Kaunas, 2010. T. 53. P. 119-137. 12

8

Visi autoriai, tyrinėję lietuvių emigracijos istoriją, nekėlė tikslo nuosekliai analizuoti Lietuvos valstybės vykdytos emigracijos politikos, todėl jų darbuose aptinkamos žinios yra fragmentiškos. Šaltiniai Kadangi tyrinėjimų nėra tiek daug, tad išaugo archyvinių bei publikuotų dokumentų reikšmė. Svarbiausiąją šaltinių komplekso dalį sudaro Lietuvos Centriniame Valstybės archyve surinkta medžiaga. Gausiausių duomenų, susijusių su šia tema, pavyko aptikti Ministrų kabineto (f. 923) fonde. Čia rasta su emigracijos problematika susijusių įstatymų projektų, pačių įstatymų bei paaiškinamųjų raštų, kurie palengvino suprasti jų pobūdį. Taip pat daug informacijos apie išeiviją surasta Užsienio reikalų ministerijos (URM, f. 383), Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Piliečių apsaugos departamento (f. 394), VRM Administracijos departamento (f. 1367), Vidaus reikalų ministerijos (f. 377), Lietuvos pasiuntinybės Londone (f. 648), Draugijos Užsienio Lietuviams Remti (DULR, f. 571), Išeivybės biuro „Susisiekimas“ (f. 1296), Kauno miesto ir apskrities viršininko (f. 402), Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone (f. 656), Lietuvos konsulato Niujorke (f. 658), Lietuvos konsulato San Paule (f. 664), Lietuvos generalinio konsulato Toronte (f. 665), „Royal Mail Line, Limited“ emigracijos biuro Kaune (f. 967), „Canadian Pacific Railway Company“ emigracijos biuro Kaune (f. 968), Olandijos susisiekimo ir išeivybės biuro (f. 980), Žydų emigracijai Lietuvoje tvarkyti draugijos (f. 1296), Lietuvos atstovybės Latvijoje (f. 1472) fonduose saugomose bylose. Dalis šių dokumentų publikuoti šios disertacijos autorės sudarytame rinkinyje „Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920–1940 m.“22. Dokumentų rinkinyje buvo publikuoti 1922 m. Išeivybės įstatymo projektai, įstatymas, įstatymui vykdyti taisyklės, 1929 m. Emigracijos įstatymo projektai, paaiškinamieji raštai, Emigracijos įstatymas bei taisyklės jam vykdyti, konsulų ataskaitos apie lietuvių padėtį imigracijos šalyse, Draugijos Užsienio Lietuviams Remti veiklos dokumentai. Nemažai informacijos apie emigracijos problemas rasta Lietuvos ir išeivijos spaudoje, leistoje tyrinėjamuoju periodu: „Vyriausybės žiniose“, „Lietuvos aide“, „Lietuvos žiniose“, „Trimite“, „Darbininkų balse“, „Dienos naujienose“, „Brazilijos lietuvyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Pasaulio lietuvyje“, „Vaire“, „Židinyje“ ir kitoje. Prie publikuotų šaltinių priskirtini ir prof. Kazio Pakšto tekstai23, kuriuose jis nagrinėjo lietuvių kolonizacijos problemas. Pasaulio lietuvių kongrese skaitytos paskaitos vertingos autorių pastebėjimais apie lietuvių emigrantų problemas bei galimybes bendradarbiauti su išeivija24. 22

Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920–1940 m. Sudarytoja V. Kasperavičiūtė. Vilnius, 2006. Pakštas K. Kame lietuviai galėtų dar kolonizuotis. Kaunas, 1935. Pakštas K. Lietuvos išeivybės, Draugas, 1924, Nr. 258. Pakštas K. Metas pradėti lietuvių kolonizaciją, Pasaulio lietuvis. 1937. Nr. 1. Pakštas K. Moderniškos emigracijos problemos, Židinys. 1929 m. Nr. 1. Pakštas K. Kolonizacijos galimybės Angoloje. Kaunas. 1935. Pakštas K. Lietuvos valdžia ir išeivija, Draugas. 1924 12 01. Nr. 283. Pakštas K. Inteligentija – kaipo tautybės atspara, Draugas. 1925 03 23

9

Tyrimą praturtina advokato Rapolo Skipičio25, Draugijos Užsienio Lietuviams Remti vadovo, įžvalgos apie lietuvių, gyvenančių užsienyje padėtį bei galimybes kurti lietuviškąsias kolonijas svetur. Leidinyje „Lietuviai Brazilijoje“26 Juozas Daugėla labai įdomiai ir vaizdžiai aprašė savo patirtus išgyvenimus Brazilijoje (autorius keliavo į Braziliją Lietuvos vyriausybės pavedimu ištirti gyvenimo sąlygų šioje šalyje), taip pat įvertino galimybes kurti lietuviškąsias kolonijas Pietų Amerikoje. Lietuvių imigracijos į Braziliją penkiasdešimtmečio proga buvo išleistas dvikalbis Brazilijoje gyvenusių lietuvių trumpų memuarų rinkinys27, kuris puikiai iliustravo ten gyvenusių tautiečių problemas, rūpesčius, galimybes įsikurti ir prasigyventi.

03. Nr. 51. Pakštas K. Amerikiečių nepasisekimai Lietuvoje, Draugas. 1925 03 21. Nr. 67. Pakštas K. Grįžtantiems Lietuvon, Draugas. 1925 03 27. Nr. 72. Pakštas K. Lietuvos išeivybės, Draugas, 1924 10 21. Nr. 258. Pakštas K. Naujoji Lietuvos emigracija. Kur ji krypsta, Draugas. 1925 03 18. Nr. 64. Pakštas K. Lietuvos kultūros akademija, Židinys. 1930. Nr. 7. Pakštas K. Brazilijon. Kelionės dienynas, Rytas. 1927 09 19. Nr. 210; Pakštas K. Brazilijon, Rytas. 1927 11 07 Nr. 251; Rytas. 1927 11 08. Nr. 252; Rytas. 1927 11 11. Nr. 255. 24 Žemaitis. Z. Lietuvių tautos paskirtis. Kaunas, 1935. P. 1-14. Raulinaitis A. Užsienio lietuviai ir Lietuvos aspiracijos. Kaunas. 1935. P. 1-8. Kemėšis F. Užsienio lietuvių švietimo reikalai. Kaunas. 1935. P. 1-11. Žadeikis P. Ekonominis užsienio lietuvių bendradarbiavimas su Lietuva. Kaunas, 1935. P. 1-6. Šlapelis I. Apie Lietuvos meną. Kaunas, 1935. P. 1-5. Pažėra E. Užsienio lietuvių jaunuomenė, Studentų žodis. 1935. Nr. 9. P. 346-353. 25 Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva: atsiminimai. Čikaga, 1967. Skipitis R. Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai. Chicago, 1961. Skipitis R. Draugijos užsienio lietuviams remti uždaviniai ir darbai // Pasaulio lietuviai. P. 8-10. Skipitis R. Viso pasaulio lietuvių kongreso reikalu, Pasaulio lietuviai. P. 26. Skipitis R. Pasaulio lietuvių sąjunga. Kaunas, 1935. P. 1-6. 26 Daugėla J. Lietuviai Brazilijoje. Kaunas, 1933. 27 Lietuvių imigracijos Brazilijon penkiasdešimtmetis 1926–1976. Cinquentenário da imigração Lituana no Brasil. São Paulo – Rio de Janeiro, 1976.

10

1. XX A. I PUSĖS EMIGRACIJOS POLITIKOS TYRINĖJIMAI PASAULYJE

Migracijos fenomenas egzistavo visame pasaulyje. Vienos šalys daugiau išsiųsdavo savo piliečius užsidirbti sau pragyvenimui, kitos šalys priimdavo imigrantus, nes buvo poreikis pigiai darbo jėgai. Valstybės matė, kad tokiu būdu gali išvengti nemažų problemų, pavyzdžiui, sumažinti bedarbių skaičių, užsitikrinti papildomų pajamų į savo biudžetą ar tiesiog emigrantų uždirbtais pinigais

paremti

likusius

giminaičius

gimtinėje.

Valstybės,

neribojančios

emigracijos,

apsisaugodavo nuo socialinio sprogimo šalies viduje, nes didelė bedarbystė, badas, socialinės apsaugos nebuvimas grėsė socialiniais neramumais, maištais. Valdžia, leisdama laisvai emigruoti, kartu atsikratė ir nepageidaujamo elemento, dažnai nelegaliai pavykdavo išvykti ir kriminaliniams ar potencialiems nusikaltėliams. Valstybės, kurios susidūrė su masine emigracija, pradėjo kurti emigracijos politiką, kėlė politikos įgyvendinimo ir realizavimo tikslus. Nors įvairių tautybių emigruojančiųjų buvo tikrai daug, tačiau atliktų tyrinėjimų nėra gausu. Aptikti tik Japonijos28, Meksikos29, Italijos30, Airijos31 bei Lenkijos32 šios tematikos mokslininkų tyrimai. Tai įrodo, kad tema yra pakankamai nauja ir verta mokslininkų dėmesio. 1.1. Japonijos emigracijos politikos ypatumai XX a. pradžioje Taoke Endoh tyrinėjimuose aptariami istoriniai japonų emigracijos srautai į Pietų Ameriką bei Japonijos vyriausybės vykdyta emigracijos politika33. Japonijos vyriausybės emigracijos

28

Taoke Endoh. Shedding the Unwanted: Japan’s Emigration Policy in a Historical Perspective. Columbia University, 2000. (daktaro disertacija). Taoke Endoh. Exporting Japan: Politics of Emigration to Latin America. University of Illinois Press. 2009. 280 p. Björklund Kristen. Population movements to and from Japana since the Meiji era. Migration in the interest of the nation. Sirtolaisuusinstituutti. Web Reports. No. 25, 2007. P. 1–35. 29 Henderson Timothy J. Beyond Borders. A History of Mexican Migration to the United States. Blackwell Publishing, 2011. Aquikq Jaime R. Protecting „Mexico de Apuera“: Mexican Emigration Policy, 1876-1928. Arizona State University. 2000. (daktaro disertacija). 30 Choate Mark. I. Sending States’ transnational Interventions in Politics, Culture, and Economics: The Historical Example of Italy. International Migration Review. Vol. 41. No. 3. 2007. P. 728-768. Cannistraro V. Philip, Rosoli Gianfausto. Fascist Emigration Policy in the 1920s: An Interpretive Framework. International Migration Review. Vol. 13. No. 4. 1979. P. 673-692. Del Boca Daniela, Venturini Alessandra. Italian Migration. IZA Discussion Paper No. 938. 2003. November. P. 1-45. Cometti Elizabeth. Trends in Italian Emigration. The Western Political Quarterly. Vol. 11. No. 4. 1958. P. 820-834. Finkelstein Monte S. The Jonson Act, Mussolini and Fascist emigration Policy: 19211930. Journal of American Ethnic History. Vol. 8. No. 1, 1988. P. 38-55. 31 Fitzgerald P., Lambkin B. Migration in Irish History, 1607-2007. Hampshire. 2008. 32 Kicinger A. Polityka emigracyjna II Rzeczpospolitej. Warsawa. 2005. 33 Taoke Endoh. Shedding the Unwanted: Japan’s Emigration Policy in a Historical Perspective. Columbia University, 2000. (daktaro disertacija). Taoke Endoh. Exporting Japan: Politics of Emigration to Latin America. University of Illinois Press. 2009.

11

politika, nukreipta į Lotynų Ameriką, buvo kritikuojama. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad japonų emigrantai papuolė į dar blogesnes gyvenimo sąlygas nei buvo tėvynėje. Nepaisant rasizmo, institucinės diskriminacijos ir politinio persekiojimo priimančiose šalyse, tarptautinė migracijos politika daug patyrė moderniosios Japonijos istorijoje34. Iki Antrojo pasaulinio karo visas dėmesys buvo sutelktas į Braziliją ir Peru. Japonijos mokslininkė išskyrė pirmąją emigracijos bangą į Pietų Ameriką 1899–1941 m35. XIX a. pabaigoje JAV ir Havajai buvo pagrindinės imigracijos valstybės japonams. Pietų Amerika buvo antrasis šansas. Šios nepriklausomos besivystančios visuomenės, kurių ekonomika vis dar buvo neišsivysčiusi, negalėjo pasiūlyti viliojančių darbo pasiūlymų, kokius siūlė Jungtinės Amerikos Valstijos. Nepaisant silpnai besivystančios ekonomikos, mažų uždarbių, Lotynų Amerika tapo antrąja galimybe imigruoti japonams. Netgi tada, kai 1924 m. JAV įsivedė apribojančias kvotas imigrantams, o japonai atsidūrė tarp vienų labiausiai nepageidaujamų imigrantų, Japonijos vyriausybė vylėsi, jog emigracija į Lotynų Ameriką bus kaip tramplinas patekti į išsvajotąją Šiaurės Ameriką. Nepaisant kilusio antagonizmo JAV, didelis uždarbis viliojo naujuosius japonų emigrantus36. Nuo XIX a. pabaigos iki 1924 m. į Šiaurės Ameriką atvyko daugiau kaip du šimtai tūkstančių japonų. Po priimto Džonsono akto (1924 m.), kai japonų imigracija į JAV buvo uždrausta, išskyrus tik tuos atvejus, kai šeimos išsakydavo pageidavimą gyventi kartu. Iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios japonai išgyveno JAV du siaubingus dešimtmečius, nes buvo institucionalizuoti antijaponiški judėjimai. Pati Japonijos vyriausybė taip pat suvaržė emigracijos procesą. 1938 m. duomenimis Mandžūrijoje gyveno 418 315, Brazilijoje – 170 165, Havajuose – 115 850, JAV – 115 773, Kinijoje – 95 508, Filipinuose – 25 837, Kanadoje – 23 045, Peru – 21 503, Argentinoje – 6 659 japonai37. Japonų gyveno daugiausiai Mandžūrijoje, nes Japonijos vyriausybė šioje teritorijoje bandė kurti japonišką koloniją, be to, tai buvo pakankamai lengvai pasiekiamas kraštas. Kita vertus, ilga kelionė Ramiuoju vandenynu japonų vis dėlto nenugąsdino ir pakankamai dideli jų srautai pasiekė Pietų bei Šiaurės Ameriką. Lotynų Amerika buvo antra pagal imigravusiųjų į ją japonų skaičių po JAV, tačiau tai nebuvo itin mėgstamas kraštas. Brazilijoje buvo viena didžiausių japonų imigrantų kolonijų. Reikia pasakyti, kad antijaponiškos nuotaikos paplito ne tik JAV, bet ir Brazilijoje, Argentinoje, Peru.

34

Taoke Endoh. Shedding the Unwanted: Japan’s Emigration Policy in a Historical Perspective. P. 28 Ten pat. P. 30 36 Ten pat. P. 31 37 Björklund Kristen. Population movements to and from Japana since the Meiji era. Migration in the interest of the nation. Sirtolaisuusinstituutti. Web Reports. No. 25, 2007. P. 10. 35

12

Anot Taoke Endoh, „Brazilija yra Japonijos imigracijos į Lotynų Ameriką ikona, o Peru – Japonijos širdis už Japonijos ribų“38. Iki XX a. trečiojo dešimtmečio, kol Japonijos migracijos procesus kontroliavo privatus verslas, visa migracija į Peru vyko per juos, po trečiojo dešimtmečio – emigracijos proceso kontrolę perėmė į savo rankas Japonijos vyriausybė39. Japonai išvykę per privačius emigracijos biurus dirbo imigracijos šalyse pagal darbo kontraktus, o perėmus emigracijos kontrolę Japonijos vyriausybei į savo rankas, emigrantai tapo savanoriais40. Peru 1923 m. įvedė draudimą japonams – jie negalėjo dirbti pagal darbo kontraktą. Nepaisant antagonizmo, rasinės neapykantos kasmet Japonija išsiųsdavo po 33 000 žmonių. Japonai dirbo daugiausiai cukrašvendrių plantacijose. Socialiniai nesutarimai išryškėjo netrukus po japonų atvykimo į Peru. Jie pasijuto išnaudojami, o jų darbas buvo nuvertintas. Be to, neįprastos gamtinės bei pasikeitusios gyvenimo sąlygos taip pat apsunkino pragyvenimą Peru. Atlikti tyrimai nustatė, iš kurių Japonijos regionų emigravo daugiausiai žmonių. Daug italų imigravo į JAV iš Sicilijos ir Pietų Italijos; švedai atvažiavo į Minesotą iš pietų, ispanai atvyko į Kubą daugiausia iš Galijos, o kinai – daugiausia iš Fudžiano ir Guandongo. Japonai daugiausia vyko iš Kumanmoto, Fukuoka, Okinavos, Hirošimos ir Fukušimos prefektūrų, kurio priklausė pietvakarinei Japonijos daliai41. Japonijos vykdyta emigracijos politika buvo unikali, nes ji buvo „tautinė“, o siunčiančioji valstybė ruošė plačią reklaminę kampaniją, kad būtų surinkta kuo daugiau norinčiųjų emigruoti42. Japonija pradėjo kurti savo kolonijas Azijoje: Korėjoje, Taivane, Singapūre, nukeliavo iki Sachalino po 1910 m43. Tokia emigracijos rūšis skyrėsi nuo užjūrio emigracijos. Kaip tautinės politikos pasekmė buvo Japonijos karinis įsigalėjimas Pietryčių Azijoje ir kolonijų kūrimas okupuotuose kraštuose. Tačiau emigracija į Pietų Ameriką turėjo visai kitokį pobūdį. Ir čia kilo klausimas, kodėl tik pietvakarinės Japonijos gyventojai emigravo į Lotynų Ameriką. Pagal visus rodiklius Japonijos pietvakarinė dalis buvo stereotipiškai ekonomiškai silpna, o demografiniai rodikliai buvo aukšti, galimybės rasti darbo buvo menkos44. Tai buvo pagrindinės priežastys, nulėmusios užjūrio emigracijos atsiradimą. Demografinis augimas, ypač žemės ūkyje, buvo atpažįstamas kaip pagrindinis rodiklis emigracijos bangoms. Struktūriniai pokyčiai socioekonominėje srityje žemdirbių visuomenėje – akceleracija žemės telkimo savininkų rankose, didžiuliai skaičiai bežemių valstiečių, gilesnis komercinio 38

Taoke Endoh. Exporting Japan: Politics of Emigration to Latin America. University of Illinois Press. 2009. P. 40 Ten pat. P. 40 40 Ten pat. P. 40 41 Taoke Endoh. Shedding the Unwanted: Japan’s Emigration Policy in a Historical Perspective. P. 86 42 Ten pat. P. 93. 43 Taoke Endoh. Exporting Japan: Politics of Emigration to Latin America. P. 94. 44 Ten pat. P. 95 39

13

kapitalizmo vystymasis agrariniuose tarpusavio santykiuose ir nebuvimas galimybės kaime aprūpinti vis didėjančio žmonių skaičiaus darbu sukėlė kaimo gyventojų krizę. Taigi demografinis augimas iškėlė tai, kad labai daug žmonių gyveno mažoje teritorijoje, todėl dalis nusprendė ekspatrijuoti savo noru, todėl užjūrio emigracija buvo natūralus balanso mechanizmas45. Šioje liberalioje ekonominėje perspektyvoje individai apsispręsdavo išspręsti namines problemas emigruodami užjūrin. Valstybė šiuo atveju buvo viso labo migranto vilčių įgyvendintoja. Valstybė pradėjo reformas, visų pirma mokesčių, nes reikėjo išlaikyti didžiulę karinę galią. Todėl neproporcingai didžiausi mokesčiai atiteko žemės ūkio darbuotojams. Vyriausybė bandė modernizuoti ir centralizuoti senąją mokesčių surinkimo tvarką. Sunki ekonominė situacija kaime ir demografinis augimas vertė žmones priimti sprendimą emigruoti iš šalies. Kai tik atsirado galimybė emigruoti per vandenyną į Lotynų Ameriką, pasipylė didžiulis srautas. Tai buvo „vilties langas“ tiems, kas turėjo mažas galimybes, ko nors pasiekti gimtinėje. Makroeokonominė krizė XX a. pradžioje dar stipriau atsiliepė Japonijos žemės ūkiui, sukėlė dar didesnį nestabilumą. Nacionalinės ekonomikos integracija į tarptautinę prekybą bei finansinę rinką dar labiau paskatino pažeidžiamumą ir nepastovumą globalioje rinkoje46. Skubus komercinio ir finansinio kapitalizmo vystymasis Japonijoje negalėjo sukurti subalansuotos makroekonomikos ir stabilios rinkos: liko didžiulis fiskalinis deficitas, silpna bankų sistema, o svarbiausia – neadekvati valdymo sistema, neefektyvi ekonominių problemų sprendimo paieška47. Makroekonominė, finansinė krizė smogė Japonijai iš vidaus ir išorės. Japonijos vyriausybės vykdyta emigracijos politika vis dėlto patyrė fiasko: nors ir buvo bandyta kurti kolonijas, tačiau apčiuopiamos finansinės ar ekonominės naudos valstybė nepatyrė. Galima teigti, kad valstybė netgi patyrė nuostolių, nes kelionės bei įsikūrimo išlaidų padengimas norintiems emigruoti valstybės biudžetui kainavo pakankamai daug išlaidų. 1.2. Meksikos emigracijos specifika 1910–1928 m. Meksikos emigracija buvo specifinė, nes jie niekur kitur nevyko, išskyrus į Jungtines Amerikos Valstijas. Nors JAV ir varžė kitų tautybių imigracijos srautus, tačiau meksikiečiai čia turėjo šiek tiek kitokį statusą48. XX a. trečiajame dešimtmetyje JAV pasireiškė nacionalizmas ir 45

Taoke Endoh. Shedding the Unwanted: Japan’s Emigration Policy in a Historical Perspective. P. 101 Ten pat. P. 112 47 Ten pat. P. 112 48 Henderson Timothy J. Beyond Borders. A History of Mexican Migration to the United States. Blackwell Publishing, 2011. Aquikq Jaime R. Protecting „Mexico de Apuera“: Mexican Emigration Policy, 1876-1928. Arizona State University. 2000. (daktaro disertacija). 46

14

ksenofobija, tačiau pirmiausiai ši neapykanta buvo nukreipta į azijiečius ir rytų europiečius. Meksikiečiai taip pat papuolė į šį sąrašą. Diskusijos, kaip elgtis su meksikiečiais, buvo sudėtingos, nes buvo daug faktorių, kurie turėjo įtakos apsisprendimui: pietvakarių Amerikoje labai trūko pigios darbo jėgos, o ir pati Amerikos politika Lotynų Amerikos atžvilgiu nuolat kito49. Dėl šių komplikacijų meksikiečiams imigruoti iki 1929 m. buvo tik keli draudimai, o kitiems jie buvo labai griežti XX a. antrame – trečiame dešimtmetyje. Prasidėjus pasaulinei krizei meksikiečiai tapo atpirkimo ožiais ir buvo masiškai deportuojami50iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ksenofobiškas amerikiečių elgesys meksikiečių atžvilgiu nebuvo toks ryškus kaip azijiečių ar rytų bei pietų europiečių atžvilgiu. Meksikiečiai nebuvo priimtina tautinė mažuma, tačiau ji buvo „nematoma“, nes daugiausiai dirbo šachtose, kasyklose, plantacijose, didžiuliuose ūkiuose ar prie geležinkelio tiesimo darbų. Meksikiečiai, gyvenę miestuose ir sudarę tautines bendruomenes, deja, susidūrė su brutalia diskriminacija ir netgi kukuksklanininkų išpuoliais51. Pokyčių įvyko XX a. trečiajame dešimtmetyje, kai meksikiečių imigrantų skaičiai labai išaugo, o dauguma jų migravo nelegaliai. Nelegaliai būdavo imigruojama todėl, kad reikėjo susimokėti dešimties dolerių vizos mokestį, aštuonių dolerių galvos mokestį, be to, teko patirti žeminančias procedūras – nuo priverstinio maudymosi, dezinsekcijos iki galvų nukirpimo plikai; drabužiai ir daiktai būdavo atimami ir dezinfekuojami, o jie patys nuogi turėjo pasirodyti gydytojų komisijai52. Todėl dauguma meksikiečių pasirinkdavo imigruoti į JAV nelegaliu keliu. Pietvakarių Amerikoje atsirado ir prieštaraujančiųjų vykdytai imigracijos varžymo politikai. Jų argumentai buvo tokie: meksikiečiai galėjo atlikti tam tikrus darbus, kurių nesugebėtų atlikti europidų rasės atstovai ir todėl imigracijos suvaržymas galėjo atnešti daug ekonominės žalos, būtų pabrangę vaisiai ir daržovės. Daugumas darbų priklausė nuo pietvakariuose vystomo žemės ūkio, todėl krizė šiame sektoriuje būtų atsiliepusi ir visuose kituose šalies ūkio sektoriuose. Darbdaviai teigė, kad meksikiečiai imigruotų tik laikinai ir tokiu būdu nepadarytų didelės žalos Jungtinėms Valstijoms. Bet kuriuo atveju, jei kiltų grėsmė iš meksikiečių pusės, juos bet kada buvo galima lengvai deportuoti. 1924 m. Imigracijos akte nebuvo užfiksuotos jokios kvotos meksikiečiams, ir jie prilyginti baltajai rasei, o azijiečiai buvo netinkami asimiliuoti. Šiame akte buvo aiškiai įvardinta, kad dominuojanti rasė Jungtinėse Valstijose yra „šiaurinė“. Šis aktas taip pat sugriežtino pietų ir rytų europiečių imigraciją. 49

Henderson Timothy J. Beyond Borders. A History of Mexican Migration to the United States. Blackwell Publishing, 2011. P. 8. 50 Henderson Timothy J. Beyond Borders. A History of Mexican Migration to the United States. Blackwell Publishing, 2011. P. 39 51 Ten pat. P. 41 52 Ten pat P. 44.

15

Po akto priėmimo ryškiai sumažėjo europiečių imigracija, todėl ir vėl meksikiečiai tapo dominuojančia darbo jėga pietvakariuose. Amerikos vyriausybės atstovai diplomatiniais keliais bandė sumažinti meksikiečių imigraciją. Jie darė Meksikos vyriausybei spaudimą, kad ši ieškotų sprendimo būdų sumažinti emigraciją. Meksikos vyriausybės atstovai savo ruožtu norėjo užsitikrinti, kad jos piliečiai būtų teisingai traktuojami, kol jie reziduos JAV. 1929 m. kovą kongresas priėmė įstatymą, kuriame numatytos itin griežtos bausmės už nelegalų sienos kirtimą – tūkstančio dolerių bauda arba metais kalėjimo, arba abiem bausmėmis iškart; antras toks nusikaltimas buvo baudžiamas dviem tūkstančiais dolerių ir kalėjimu iki dvejų metų.53 XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje itin sustiprėjo priešiškumas prieš meksikiečius. Jie buvo kaltinami dėl prasidėjusios krizės, buvo apšaukiami valkatomis ir išmaldų prašytojais54. Apskritai prasidėjo antiimigrantiškoji kampanija, kuri buvo labai intensyvi Pietų Kalifornijoje, kur buvo daugiausia meksikiečių imigrantų. Vietinė valdžia priėmė sprendimą juos deportuoti, nes taip bandė išspręsti nedarbo problemą. Tokio sprendimo pasekmė – septyniasdešimt procentų visų deportuotų asmenų buvo meksikiečiai. Labai greitai dar keturiasdešimt tūkstančių meksikiečių paliko šalį ir įsikūrė netoli sienos buvusiuose Meksikos miestuose. Per ketvirtąjį dešimtmetį repatrijavo apie šimtas penkiasdešimt tūkstančių meksikiečių55. Mokslininkų atliktuose tyrimuose galima aptikti, kad Meksika masiškai išsiųsdama savo piliečius į JAV, vykdė emigracijos politiką56. Augantis meksikiečių gyventojų skaičius JAV privertė Meksikos vyriausybę kurti politiką, kuri būtų nukreipta į emigracijos problemų sprendimą, kad būtų apginti meksikiečiai abiejose sienos pusėse. Ginčijama, kad emigracijos politika rutuliojosi pirmiausia kaip reakcija į specifinius įvykius, tokius kaip jėgos naudojimas pasienyje ir auganti ekonominė tarpusavio priklausomybė tarp abiejų tautų. Po 1910–1920 m. sekusios Meksikos revoliucijos prasidėjo aktyvi politika, buvo skleidžiamas meksikietiškasis patriotizmas, viliojant emigrantus sugrįžti bei tuo pat metu atgrasant norinčius išvykti. Porevoliucinės Meksikos vyriausybės vykdoma emigracijos politika apėmė keturis komponentus. Pirmiausia, Meksikos vyriausybė formalizavo diplomatinę ir konsulinę pagalbą saviems emigrantams JAV. Antra, papildoma atsakomybė buvo uždėta konsulams – jie turėjo 53

Ten pat. Ten pat. P. 46. 55 Ten pat. P. 57 56 Jaime R. Aguila. Protecting “México de Afuera”: Mexico Mexican Emigration Policy, 1876-1928. Arizona State University. 2000 (daktaro disertacija). 54

16

apsaugoti darbininkus nuo išnaudojimo ir užtikrinti jų teisingą traktavimą Amerikos teisinėje sistemoje. Trečia, Meksikos vyriausybės repatriacijos politika išsivystė iš laikinos priemonės, buvo priimta per krizes – 1907 m. ir 1921 m. recesiją iki pasiekė sąmoningą ir formalizuotą procesą. Ketvirta, vietinės reformos buvo nukreiptos į tai, kad sulaikytų meksikiečius nuo išvykimo, ir išmokė tuos, kurie vis dėlto išvyko į JAV, įstatymų, papročių ir galimų sunkumų, su kuriais jie galėjo susidurti. Deja, tiems sezoniniams žemės ūkio darbininkams, kurie pasirinko išvykti neteisėtai, mažai ką galėjo padėti jų vyriausybė, jei jie susidurdavo su problemomis užsienyje, o tai tikrai dažnai atsitikdavo57. Dauguma imigrantų buvo augančios pasaulio ekonomikos sistemos produktas, kuri pakeitė jų tradicinį gyvenimo būdą. Tos bendruomenės vyko į industrinę valstybę, vildamosi pagerinti savo gyvenimo sąlygas ir aprūpinti savo šeimas bei pratęsti savo giminę. Individai, kurie išvyko į JAV iš Vokietijos ar Italijos, nebuvo patys vargingiausi. Dauguma jų turėjo šiek tiek pajamų ir suvokė ekonomines transformacijas, kurios vyko jų gimtosiose šalyse. Nepaisant to, jų sprendimas emigruoti buvo padarytas, suvokiant vietinio ir tarptautinio kapitalizmo plėtrą. Tos pačios ekonominės priežastys, kurios atviliojo milijonus europiečių į JAV, galiojo ir meksikiečiams. Iki 1910 m. emigrantai per JAV – Meksikos sieną keliavo netrukdomi, o darbdaviai ir darbų rangovai dažnai skatino juos ignoruoti legalų imigracijos procesą. JAV taip pat teikė pirmenybę meksikiečiams, todėl įsivedė apribojimus iš pradžių kinams, o vėliau ir japonams. Ypač Kalifornija siekė, kad meksikiečiams būtų leista nevaržomai uždarbiauti JAV58. Imigracijos aktai, priimti tarp 1917–1929 m. teikė pirmenybę meksikiečiams prieš kitas Rytų Europos ir Azijos tautas. Demografiniai pokyčiai, kurie atsirado per šį laikotarpį, masiškai padidino meksikiečių emigraciją į JAV. Didžioji dauguma emigravo į Teksasą, šiek tiek mažiau į Arizoną, kur dirbo prie geležinkelių tiesimo, medvilnės rinkimo ar prižiūrėjo galvijus59. Meksikos revoliucija ne tik padidino meksikiečių emigrantų skaičių, bet ir išplėtė jų bendruomenių paplitimo arealą. Iki 1930 m. daugiau kaip du milijonai meksikiečių gyveno JAV. Tai sudarė vieną dešimtąją visos jų populiacijos60. Be to, per 1901–1920 m. laikotarpį neoficiali emigracija galėjo sudaryti apie du šimtus tūkstančių emigrantų. Manoma, kad per šį laikotarpį nelegaliai galėjo imigruoti iki septyniasdešimt penkių procentų meksikiečių. Buvo vykdomos ekonominės reformos, tačiau jų pasekmė – išaugusi emigracija (Porfirijaus valdymo laikotarpis). Bandydama stabdyti masinę emigraciją, vyriausybė reformavo konsulatus, 57

Ten pat. P. 24 Henderson Timothy J. Beyond Borders. A History of Mexican Migration to the United States. P. 19 59 Ten pat. P. 38. 60 60 Jaime R. Aguila. Protecting “México de Afuera”: Mexico Mexican Emigration Policy, 1876-1928. P. 75. 58

17

kurie turėjo padėti meksikiečiams užsienyje. Per vėlai buvo suprasta, kad parama reikalinga ne tik iškilus rimtoms problemoms – ji reikalinga visada. Politika emigracijos atžvilgiu ir emigrantų apsauga išgyveno sukrėtimą per Meksikos revoliuciją. Emigracijos politika buvo svarbi visoms administracijoms tuo laikotarpiu, nes galimybė apginti užsienyje gyvenančius meksikiečius, buvo žingsnis, įrodantis, kad vyriausybė gali valdyti šalį efektyviai. Tai buvo svarbu ir 1917 m., kai pagaliau JAV pripažino Meksiką kaip nepriklausomą valstybę, priėmusią konstituciją. Plutarkas Elijas Kalesas (Plutarco Elias Calles, Meksikos prezidentas) turėjo pademonstruoti, kaip jam rūpi, užsienyje gyvenantys šalies patriotai. Jis siekė parodyti, kad jie gali būti naudingi ir padėti jam valdyti šalį. Kalesas sukūrė pakankamai stabilią valstybę. Jis peržiūrėjo su apsauga susijusį vyriausybės vaidmenį ir perkėlė daugiau atsakomybės patiems išvykstantiems į JAV. Didžiausi laimėjimai buvo biurokratiškai formalizuoti daugelis vyriausybinių apsaugos procesų61. Be to, buvo sumažinta vyriausybės atsakomybė dėl repatriantų. Meksikos administracija suprato, kad labai svarbu padėti emigravusiems ir mažinti incidentų skaičių, kurie galėjo privesti prie tarptautinių problemų62. Buvo pradėta rūpintis žmonių, gyvenančių užsienyje, gerove. 1902 m. buvo įvykdyta konsulatų reforma. Šioje reformoje numatytos penkios naujovės: skatinti prekybą, ginti meksikiečius užsienio valstybėse, ginti gerą respublikos vardą, informuoti vyriausybę apie šias veiklas, vesti derybas tarp vyriausybės ir prekybininkų atitinkamuose rajonuose. 1911 m. buvo priimtas dar vienas papildomas įstatymas, kuriame buvo numatyti karjeros konsulai ir garbės konsulai. Garbės konsulais galėjo būti ir užsieniečiai, be to jie galėjo verstis prekyba ar turėti savo verslą. Šis įstatymas taip pat aiškiai suformulavo

konsulų

atsakomybę

bei

draudimus

dėl

repatriacijos,

natūralizacijos

ir

imatrikuliacijos63. Taip pat visi konsulai turėjo baigti specialiuosius mokslus ar išlaikyti Užsienio reikalų ministerijos organizuotą egzaminą. Tai buvo itin svarbus žingsnis einant link profesionalumo64. Nestabilumą įnešė prasidėjusi Meksikos revoliucija. Meksikos revoliucija nutraukė vyriausybės vykdytą apsaugos politiką, kurią inicijavo Porfirijaus Diaso (Porfirio Diaz) administracija. Prievarta ir sumaištis, prasidėjęs pilietinis karas apsunkino konsulatų veiklą. Tik po 1915 m., kai JAV pripažino Karanzą (Carranza) Meksikos prezidentu, pamažu konsulinė pagalba pradėjo atsigauti. Svarbiausi Karanzos motyvai buvo sumažinti įtampą pasienyje. Be to, prezidentas rūpinosi savos šalies piliečiais užsienyje. Pradėta globoti meksikiečius, kurie patyrė prievartą Amerikoje ir kurie nesulaukė jokios pagalbos iš Amerikos 61

Ten pat. P. 52 Ten pat. P. 53 63 Ten pat. P. 54. 64 Ten pat. P. 56 62

18

valdžios. Buvo duotas nurodymas visiems konsulams, kad informuotų vyriausybę apie užsienyje nukentėjusius piliečius. 1918 m. dėl finansavimo trūkumo buvo apribota pagalba emigrantams. Nukentėjo tie, kurie buvo išgyvenę daugiau kaip dešimt metų, tačiau neužsiregistravę konsulatuose (t. y. nelegalai) – jiems buvo nutraukta bet kokia pagalba65. Susigrąžinti tokias teises jie galėjo tik grįžę atgal į Meksiką ir susitvarkę tam tikrus formalumus. Po prezidento Karanzos nužudymo į valdžią atėjo Alvaras Obregonas, kurio dėka prasidėjo tikrasis tautos kūrimas. A. Obregono vaikystė prabėgo pasienyje su Amerika, jis matė visas ydas ir blogybes, todėl puikiai suprato imigracijos klausimus. Obregono administracija padidino biudžetą pagalbai meksikiečiams užsienyje, išplėtė konsulinį korpusą. Šios reformos buvo kaip atsakymas į didėjančią emigraciją, kilusią dėl ekonominės recesijos 1920–1921 m. 1921 m. prie Industrijos, komercijos ir darbo ministerijos buvo įkurtas departamentas, kuris buvo atsakingas už tris tikslus: tirti migracijos bylas, neskatinti emigracijos ir padėti emigrantams, kurie tapo represijų aukomis. Buvo duoti nurodymai konsulams nuvykti ir apžiūrėti meksikiečių darbo vietas, nes per trumpą laikotarpį buvo gauta daug užklausimų bei prašymų dėl pagalbos suteikimo. Šis vizitavimas parodė, kad būtina keisti vykdomą politiką ir imti spręsti imigrantams iškylančius sunkumus66. Buvo nuspręsta, kad geriausiai būtų išnaudoti ribotus resursus, jei jie būtų nukreipiami į savišalpą. Tokios politikos pasekmė – susikūrė dvi savišalpos organizacijos. Valdžia išnaudojo šias organizacijas ir ryšiams su emigrantais palaikyti bei kelti meksikietiškos tautinės tapatybės prestižą. Buvo nustatyta, kad nors Amerikoje ir buvo didžiulis darbo jėgos poreikis, tačiau su meksikiečiais buvo elgiamasi siaubingai. 1928 m. JAV buvo apie du milijonai Meksikos piliečių, o konsulatų dėl išaugusio ekspatriantų skaičiaus buvo 58. Prezidento Plutrako Elijaus Kaleso emigracijos politika buvo glaudžiai susijusi su bendra politika tautos atžvilgiu67. Jis liberalizavo vyriausybės vaidmenį dėl paramos teikimo ir skyrė daugiau atsakomybės išvažiuojančiajam į Jungtines Valstijas. Sezoniniai darbininkai, kurie išvykdavo legaliai, galėjo tikėtis daugiau paramos. Finansavimo trūkumas ir emigracijos politikos nereguliavimas suteikė daugiau laisvės patiems konsulatams, kurie pradėjo vykdyti savo politiką. 1926 m. kongresas nutarė įstatymu reguliuoti gyventojų judėjimą. Įstatymas, kad visi meksikiečiai emigrantai prisiregistruotų artimiausiame konsulate68. Tas įstatymas buvo svarbus dėl keleto priežasčių. Jis įgalino gubernatūrą reguliariai sekti migracijos judėjimą ir fiksuoti, kiek 65

Ten pat. P. 63. Ten pat. P. 64. 67 Ten pat. P. 75. 68 Ten pat. P. 77. 66

19

žmonių emigravo, o kiek imigravo69. Įstatymas leido vyriausybei surinkti geresnius duomenis susijusius su ekspatriantų skaičiumi, ir padėjo nustatyti jų tautybę. Politika buvo aiški – konsulai galėjo padėti tik Meksikos piliečiams70. Suprantama, Amerikos meksikiečiai buvo nepageidaujami. Taip pat šis įstatymas formalizavo ankstesnių vyriausybių sprendimus, kurie buvo daugiau rekomendacinio pobūdžio71. Tie, kurie emigravo nelegaliai, negalėjo tikėti gauti jokios vyriausybinės pagalbos. Norėdami emigruoti legaliai, darbininkai turėjo gauti darbo kontraktą ir galėjo apsistoti ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Migracijos įstatymas nustatė naują tvarką norintiems emigruoti. Vietinė valdžia turėjo patvirtinti darbo kontraktą, tada jie turėjo gauti Amerikos vizą. Kai išvykstantieji pasiekdavo sieną, turėjo prisistatyti Meksikos migracijos valdžiai, turėjo būti patikrinti jų dokumentai72. Nuvykę į JAV jie privalėjo užsiregistruoti konsulatuose, kad palengvintų konsulų darbą. Neturinčius identifikacinės kortos ir vizos emigrantus Meksikos vyriausybė nusprendė paskelbti nelegalais ir atsisakė suteikti pagalbą. Konsulai negalėjo niekam padėti, jei nebuvo įrodyta pilietybė. Komisijos, veikiančios prie konsulatų, skaičiuodavo savo bendruomenės narius, surašydavo iškilusias problemas ir organizuodavo meksikiečių patriotinių švenčių paminėjimą. Problemas registruoti buvo labai svarbu, nes tai buvo susiję su rasistinio pobūdžio prievartos atvejais ir su darbo problemomis73. Per šį laikotarpį įvykdytos reformos konsulatų darbe buvo nukreiptos į tai, kad konsulatų personalas būtų dėmesingesnis ir padėtų emigrantų bendruomenėms JAV. Šios reformos taip pat parodė ir tai, kad Meksikos vyriausybė suprato savo pareigas, jog kaip valstybė privalėjo rūpintis ir ginti savo žmones, kad ir kur jie gyventų. Padėti sezoniniams darbininkams, susidūrusiems su darbo problemomis, buvo visų konsulų svarbi funkcija. Emigrantų naivumas ir Amerikos papročių nepažinojimas buvo pagrindinės ir didžiausios problemos, kurias turėjo spręsti konsulai. Legalus meksikiečių statusas Amerikoje buvo pranašumas, nes jų tauta gavo galimybę būti teisingai traktuojama Amerikos teisingumo sistemoje. Vyriausybės stengėsi sugrąžinti namo kuo daugiau emigrantų, ypač ištikusių ekonominių krizių metu. Kai kurie jų sugrįžo atgal, nes atsirado galimybė tapti žemės savininkais, kurti naują gyvenimą, kiti sugrįžo, nes neturėjo kito pasirinkimo dėl iškilusių ekonominių sunkumų. Tarp 1920 ir 1940 metų sugrįžo daugiau kaip 1 186 099 meksikiečių74. Daug faktorių apsaugojo Meksikos vyriausybę nuo repatriacijos politikos kūrimo. Nestabili ekonominė padėtis, modernizacijos tikslai ir vyriausybės nestabilumas darė įtaką repatriacijos politikai. Pavyzdžiui, 69

Ten pat. P. 77. Ten pat. P. 77. 71 Ten pat. P. 78. 72 Ten pat. P. 78. 73 Ten pat. P. 79. 74 Ten pat. P. 228. 70

20

Meksikos emigrantų piniginių perlaidų savo šeimoms į Meksiką klausimas komplikavo politikos galimybes. Meksikos vyriausybės negebėjimas išspręsti vietinių problemų sukėlė didžiulius emigrantų srautus. Politikai ieškojo būdų, kaip padėti savo šalies piliečiams, esantiems užsienyje, ir kaip juos sugrąžinti atgal. Jie taip pat ėmėsi priemonių, kaip sumažinti išvykstančiųjų skaičius75. Dauguma Meksikoje jautė, kad tai vienintelis būdas, kaip apsaugoti sezoninius darbininkus nuo sunkumų, kurie atsirado JAV. Didelis emigrantų skaičius JAV privertė Meksikos vyriausybę atkreipti dėmesį į tų žmonių politinius, ekonominius ir socialinius poreikius. Konsulų atsakomybė buvo pritaikyta prie naujai susiformavusių aplinkybių. Politikos vykdymas susikoncentravo ties biurokratinėmis interpretacijomis, ko galėjo reikėti meksikiečiams emigrantams. Gynyba ir kiti klausimai buvo primesti konsulams ir tiems žmonėms, kuriuos siuntė pati vyriausybė, kad išsiaiškintų, kokios emigrantų ekonominės sąlygos yra JAV. Su Meksikos imigrantų išsakyta nuomone taip pat buvo susijusi oficiali politika76. Tai buvo išreikšta emigrantų laiškuose, kuriuose prašoma iš vyriausybės pagalbos. Apie situaciją taip pat vyriausybė sužinodavo iš ispanų kalba JAV leidžiamų laikraščių. Šiuo laikotarpiu didesnė atsakomybė atiteko konsulatams, kurie tiesiogiai bendravo su emigrantais, taigi jų veikla tapo gerokai efektyvesnė. Nepaisant didžiulės prievartos 1910–1920 m., Meksikos emigrantų gynimo politikoje buvo pasiekta svarbių laimėjimų. Tuo metu valdantieji padarė minimalias reformas, buvo sukurtas Darbo departamentas, kuris aprūpino valstiečius darbu77. Taip pat buvo kuriama nauja ideologija, paremta Meksikos vyriausybės atsakomybe dėl visų meksikiečių socialinės gerovės. Meksikos vyriausybė nuolat kūrė planus, kaip apsaugoti emigrantus, gyvenančius JAV. Buvo kuriamos „komisijos“, kurios veikė kartu su vyriausybe ir konsulatais. Iš pradžių šios komisijos buvo finansuojamos vyriausybės, vėliau jų išlaikymas apribotas, tačiau jos atliko tarpininko tarp emigrantų ir vyriausybės vaidmenį. Šios komisijos itin pasitarnavo ekonominės krizės metu 1920–1921 m. Plutarko Elijaus Kaleso prezidentavimo metu buvo užbaigtos reformos, o Meksikos vyriausybė ir ypač konsulatai pasiruošė prasidėjusiai pasaulinei ekonominei krizei. Deja, didžiausia problema buvo ne milžiniški emigrantų skaičiai, o pačios Meksikos ekonominis neįgalumas sukurti stabilią ekonomiką ir šalies ūkį, kad būtų savo šalyje išlaikyta darbo jėga78. Nuo 1928 m. vyriausybė galėjo vesti tik antiemigracinę propagandą per spaudą, kitos priemonės buvo neveiksmingos.

Emigracijos

įstatymai

privertė

emigruojančiuosius

pasirūpinti

legaliais

dokumentais, nes tik taip galėjo užsitikrinti vyriausybės pagalbą iškilus problemoms. Kaip visada, 75

Ten pat. P. 241. Ten pat. P. 243. 77 Ten pat. P. 243. 78 Ten pat. P. 246. 76

21

atsirado dalis nelegalių emigrantų, kurie patys rizikavo ir kirto sieną arba pasinaudojo kontrabandininkų paslaugomis. Ši problema tebekamuoja JAV bei Meksiką, nes ir toliau vyksta nelegali emigracija. Ši emigracija tapo savotišku fenomenu, nes nebuvo kontroliuojama nei iš JAV, nei iš Meksikos pusės. Nors Meksikos vyriausybė demonstravo norą sulaikyti emigrantus namuose, kad jie čia kurtų ekonominę gerovę, tačiau realybė buvo visai kitokia, todėl vyriausybės politika buvo pritaikyta susidariusioms aplinkybėms, t. y. visas dėmesys nukreiptas į apsaugos politikos kūrimą. 1.3. Lenkijos emigracijos politika 1918–1939 m. Lenkijos mokslininkė Anna Kicinger savo studijoje atskleidė, kaip buvo kuriama Lenkijos emigracijos politika ir kaip ji patyrė fiasko. Pawel Fiktus aptarė emigrantų teisinę apsaugą 1918– 1927 m79. Tarpukariu Lenkijoje emigracijos bangos tai pakildavo, tai susilpnėdavo. Žmonės išvykdavo laikiniems uždarbiams arba visam laikui. Dalis iš jų grįžo atgal. Lenkijos migracijos politika de facto buvo emigracijos politika, nes Lenkija buvo žmones išsiunčianti, o ne juos priimanti valstybė80. Lenkijoje susiklostė senos emigracijos tradicijos, nes pirmieji emigrantai buvo politiniai išeiviai, atsiradę XVIII a. po I-ojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Vėliau buvo bangos ir po II-ojo ir po III-ojo padalijimų. Taip pat ir XIX a. po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų plūstelėjo emigrantų srautai. Didžioji dalis pasitraukusiųjų buvo bajorija ir inteligentija, nors jau XIX a. pirmojoje pusėje prasidėjo ir pirmoji ekonominė emigracija, kuri labiausiai išaugo per 1890–1914 m. Šiuo laikotarpiu masinė emigracija į Ameriką prasidėjo ir kitose Pietų, Pietryčių, Vidurio Rytų Europos šalyse. XX a. pradžioje taip pat prasidėjo didesnė emigracija ir kontinente. Iš Lenkijos daugiausia žmonių vyko į Vokietiją sezoniniams darbams. Nors duomenys nėra tikslūs, tačiau nuo 1880 m. iki I pasaulinio karo iš Lenkijos išvyko 3,5 mln. gyventojų, iš jų 1,9 mln. atvyko į JAV, 100 tūkst. – į Braziliją, 68,9 tūkst. – į Argentiną ir 33 tūkst. – į Kanadą. Iš viso už Lenkijos sienų iki valstybės atkūrimo gyveno apie 4,3 mln. lenkų81. Emigracija Lenkijoje laikyta blogiu, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai buvo ūkio ir demografinių problemų sprendimo būdas. Silpnai išvystytas verslas ir pramonė nesukūrė laisvų darbo vietų. Įtakos emigracijai augti turėjo ir pačių emigrantų siunčiami laiškai, kuriuose pasakojama apie puikias galimybes užsidirbti ir prasigyventi. 79

Fiktus P. Ochrona prawna emigrantów w latach 1918–1927 w II RP. Wrocławskie studija erazmiańskie. Zeszyt studenckie. I. Wrocław. 2008. P. 109–123. 80 Kicinger A. Polityka emigracyjna II Rzeczpospolitej. Warsawa. 2005. P. 3. 81 Ten pat. P. 5.

22

Daugiausia iš šalies išvyko žemės ūkio darbuotojų. Jie sudarė nuo 60 iki 95 procentų visų emigravusiųjų82. 1926–1930 m. laikotarpis sukėlė didžiausią emigracijos bangą iš Lenkijos. Prasidėjus pasaulinei krizei emigracijos srautai sumažėjo ir daugiau jau niekada nepasiekė tokio masiškumo. Lenkijoje vyko ir reemigracijos procesas. Ypač daug lenkų sugrįžo atgal į tėvynę po I pasaulinio karo. Sieną kirto keturi milijonai, iš jų du milijonai buvo lenkai, sugrįžę atgal83, nors visą laiką reemigracija buvo mažesnė nei emigracija. Po pasaulinės krizės, prasidėjus masiniams sezoniniams darbams, iš Vokietijos grįždavo visi, nes buvo sudaryta sutartis su Vokietija, kurioje griežtai numatyta, kad visi sezoniniai darbininkai turi sugrįžti žiemos mėnesiams84. Iki JAV įsivedė kvotas, iš Lenkijos čia imigravo apie 63 procentai visų emigravusių žmonių. Įvedus kvotas, emigracijos srautai nukrypto į kitus kraštus: Argentiną, Braziliją, Kanadą ir Meksiką. Reikia paminėti ir emigraciją į Izraelį, kuri buvo daugiau etninio pobūdžio. Dauguma Lenkijos žydų emigravo į Palestiną kurti savo valstybės. Kontinentinė emigracija prasidėjo su Pasaulinės ekonominės krizės pradžia. Pirmieji sezoninių darbininkų srautai pasuko į Prancūziją, vėliau į Vokietiją. Taip pat lenkai vyko uždarbiauti ir į kitas Europos šalis: Belgiją, Latviją, Daniją, Rumuniją, Sovietų Sąjungą, Čekoslovakiją, Olandiją, Jugoslaviją. Galima išskirti vidines ir išorines emigracijos politikos priežastis. Prie vidinių priežasčių, sąlygojusių emigracijos srautų išaugimą, galima priskirti viską, kas susiję su ūkio kūrimu po karo. Teko atkurti sugriautą, nuniokotą šalies ūkį, imtasi žemės reformos, tačiau vis tiek tai neišsprendė žemės ūkio darbininkų nedarbo problemas. Daugumai politinių jėgų emigracija buvo beveik idealus būdas išspręsti nedarbo problemas. Pagrindinis emigracijos potencialo šaltinis buvo neišsivystęs ir per daug apgyvendintas kaimas. Miestuose krizės metais buvo didelis nedarbas, kuris ne tiek didino emigrantų skaičių, kiek blokavo visų pirma žmonių iš kaimo atvykimą į miestus, o šie savo ruožtu rinkosi emigraciją. Nuo 3 iki beveik 9 milijonų Lenkijos gyventojų buvo laisvai samdomi žemės ūkio darbininkai. Ir šie žmonės galėjo laisvai be jokios žalos kaimui išvykti. Tai buvo paslėptas nedarbas. Prie ekonomių priežasčių dar reikia pridėti ir demografines priežastis. Natūralus prieaugis buvo daug didesnis nei kitose Europos valstybėse, nors nepasiekė tokio lygio, koks buvo iki I pasaulinio karo. Pramonės vystymasis ir žemės ūkio reforma nebuvo pajėgūs aprūpinti tokio didelio skaičiaus natūralaus prieaugio. Tad savaime suprantama, kad tai buvo potencialūs emigrantai. Nors skaičiai nėra tikslūs, emigracinis potencialas Lenkijoje sudarė 3–6 milijonus gyventojų per 1918–1939 m. laikotarpį.

82

Ten pat. P. 7. Ten pat. P. 8-9. 84 Ten pat. P. 10. 83

23

Dažnai emigracijai nesudarydavo kliūčių ir pati valstybė, pavyzdžiui, Lenkijos kalnakasiai vyko sezoniniams darbams į Prancūziją, nes tuo metu Lenkijoje buvo problemos su savo anglies gavyba85. Taip pat buvo pasirašyta sutartis su Vokietija 1927 m. dėl sezoninės emigracijos. Svarbia vidine emigracijos priežastimi, kuri darė įtaką lenkų emigracijos politikai, buvo Lenkijos daugiatautiškumas. Tautinės mažumos Lenkijoje sudarė 1/3 visų gyventojų. Tarpukariu lenkai sudarė – 65 %, ukrainiečiai – 16%, žydai – 10%, baltarusiai – 6%, vokiečiai – 2%, lietuviai – 1%, rusai – 1%86. Trūksta duomenų apie romus, totorius, karaimus, slovakus, čekus, kurie taip pat gyveno Lenkijos teritorijoje. Lenkų santykiai su tautinėmis mažumomis buvo gan įtempti, kartais netgi buvo prieinama prie kraujo praliejimo. Ekonomikos, kurią dar labiau susilpnino pasaulinė krizė, silpnumas, didelis gyventojų skaičius kaimuose, badas privedė prie išaugusio antagonizmo tautinės priklausomybės pagrindu87. Tai itin pasireiškė ketvirtajame dešimtmetyje. Pagrindinė išorinė priežastis yra kitų valstybių vykdoma migracijos politika. Valstybėms, vykdančioms emigracijos politiką, yra svarbi kitų valstybių vykdoma imigracijos politika. Taip atsitiko ir su Lenkijos emigracijos politika, kai pagrindinių valstybių, priimančių imigrantus, vykdoma politika nustatė ribas, kiek gali būti įsileista imigrantų88. Tai padarė įtaką Lenkijos vykdytai emigracijos politikai. Tarpukariu dėl lenkų emigracinės politikos teko reguliuoti ir kontroliuoti emigraciją. Tam turėjo įtakos po I pasaulinio karo pasikeitusi tarptautinė padėtis. Subyrėjo Osmanų, Austrijos– Vengrijos bei Prūsijos imperijos, susikūrė daug naujų valstybių, kurios itin buvo suinteresuotos išsaugoti savo šalių vientisumą bei apsaugoti sienas89. Tam buvo įvesta pasų bei vizų sistema, kuri leido kontroliuoti migracijos srautus. Didžioji pasaulinė krizė 1929–1933 m. sumažino migracijos srautus, kai kurios šalys netgi visiškai uždraudė imigraciją. Tai turėjo įtakos tokioms valstybėms, kurios vykdė emigracinę politiką, nes jos negalėjo įgyvendinti savo politikos tikslų, mat valstybės, vykdančios imigracinę politiką, bei konjunktūriniai pokyčiai ekonomikoje reguliavo emigrantų srautus, nors tai ir kirtosi su lenkų valdžios siekiais. Jungtinių Amerikos Valstijų imigracinė įstatimymų leidyba buvo vis labiau varžė, o iki Pirmojo pasaulinio karo JAV buvo pagrindinė emigrantus priimanti šalis. 1917 m. draudimas įvažiuoti nemokantiems skaityti ir rašyti, vėliau įvesta kvotų sistema (1924 m.) labai paveikė emigrantų srautus iš Lenkijos90. Dėl to JAV prarado dominuojančios šalies, į kurią troško visi imigruoti, poziciją. Lenkų emigrantai turėjo ieškoti kitų imigruoti tinkamų šalių.

85

Ten pat. P. 15. Ten pat. P. 22. 87 Ten pat. P. 22. 88 Ten pat. P. 23. 89 Ten pat. P. 23. 90 Ten pat. P. 24. 86

24

Kitos šalys iš Vakarų taip pat pradėjo varžyti imigraciją, atsisakė padengti kelionės išlaidas, o tai iki tol buvo labai lengvai daroma. Pavyzdžiui, Argentina ir Brazilija uždraudė įvažiuoti ligotiems, neįgaliems, baustiems arba galintiems nusikalsti ir galintiems tapti našta. Taip pat buvo padidintos vizų kainos, įvesti privalomi turėti pinigai, vadinamieji landing money. 1938 m. Brazilija įsivedė imigrantų kvotas tokiu pačiu principu kaip ir JAV91. Galima tvirtinti, kad pagrindinės priežastys lėmusios emigracijos politikos vykdymą buvo imigracinių valstybių, į kurias patekti buvo svarbiausias lenkų tikslas, vykdyta imigracinė politika. Lenkija su didžiuliu emigraciniu potencialu turėjo derinti savo emigracinę politiką su valstybėmis, kurios vykdė imigracinę politiką. Dar viena išorinė Lenkijos migracijos politikos priežastis buvo politiškai įtempta tarptautinė situacija Europoje ir visame pasaulyje po I pasaulinio karo. Dėl Versalio taikos trapumo, priklausiusio nuo Vokietijos ir Sovietų Rusijos (nuo 1922 m. SSRS), Lenkijos užsienio politika buvo nukreipta į tai, kad išsaugotų šalies vientisumą. Užsienio politika Lenkijoje taip pat stipriai veikė ir emigracinę politiką. Daugiausia įtakos jai turėjo santykiai su Vokietija ir Prancūzija. Įtampa santykiuose su Vokietija tvyrojo per visą dvidešimtmetį. Grėsmė iš Vokietijos pusės, vakarinės Lenkijos sienos nepripažinimas turėjo įtakos tautinių mažumų klausimo sprendimui Tautų Sąjungoje, nes Vokietija kaltino lenkus tautinių mažumų teisių pažeidimais. Lenkijos valdžia, atsižvelgdama į mestus kaltinimus dėl tautinių mažumų teisių pažeidimų ir dėl vakarinės sienos nepripažinimo, uždraudė lenkams imigruoti į Vokietiją. Šitas sprendimas buvo vienas svarbiausių Lenkijos valdžios sprendimų emigracinėje politikoje per visą dvidešimtmetį92. Nors emigracija buvo uždrausta, tačiau ji vyko nelegaliai. Reikia nepamiršti ir to, kad nors ir santykiai su Vokietija nebuvo išspręsti, tačiau vienas iš svarbiausių lenkų emigracinės politikos tikslų buvo emigrantų globa kitose valstybėse. Taigi, Lenkija domėjosi lenkų, gyvenančių Vokietijos teritorijoje, padėtimi, nors su Vokietijos valdžia turėjo įvairių nesutarimų. Kitokie tarptautiniai santykiai buvo tarp Lenkijos ir Prancūzijos. Lenkijos ir Prancūzijos sąjunga buvo natūrali, siekant išlaikyti Versalio sutartį, tačiau Prancūzijos politinės, ekonominės ir karinės jėgos persvara šią sąjungą darė nelygiateisę, nes Prancūzija galėjo kelti savo sąlygas93. Analogiški santykiai tarp Lenkijos ir Prancūzijos vystėsi ir emigracijos srityje. Lenkija negalėjo išsiderėti geresnių sąlygų iš Prancūzijos savo šalies emigrantams, nes nelygiavertė sąjunga nesudarė galimybių derėtis. Tai vėl veikė Lenkijos migracijos politiką. Politinė įtampa prieš II pasaulinį karą, susijusi su ašies sąjungų susidarymu, darė įtaką taip pat imigracijos kraštams. Tinkamiausias pavyzdys yra Brazilija ir jos vesta politika prieš lenkus

91

Ten pat. P. 24. Ten pat. P. 25. 93 Ten pat. P. 25. 92

25

XX a. 4 dešimtmetyje. Dėl augančio nacionalizmo Brazilijoje buvo įvestos imigracijos kvotos, buvo uždarytos švietimo, kultūros ir socialinės imigrantų organizacijos. Naujos taisyklės daugiausia pakenkė lenkams ir vokiečiams. Prezidento Vargaso vykdyta pusiausvyros tarp JAV ir Vokietijos politika ženkliai išaugino vokiškojo kapitalo įtaką Brazilijoje, dėl to sustiprėjo vokiečių tautinė mažuma, buvo infiltruoti nacionalsocialistų atstovai, kurių įtakos sustiprėjimo baiminosi JAV ir likusi Brazilija94. Išlaikyta kolonijinė sistema, po I pasaulinio karo įvesta baudų sistema buvusioms Vokietijos kolonijoms ir Osmanų imperijos teritorijoms taip pat buvo svarbi išorinė priežastis, turėjusi įtakos lenkų emigracijos politikai. Revizionistų užduotis buvo iš naujo pasidalinti kolonijas. Čia įsijungė Vokietija, Italija ir Japonija. Tai negalėjo nepadaryti įtakos gimstančiai Lenkijos kolonizacinei politikai ir lenkiškų kolonijų kūrimo vizijai. Vokiečių politikų pasisakymai Tautų Sąjungoje rado atgarsį tarp lenkų mąstytojų bei emigracinės politikos kūrėjų, o idėja ieškoti Lenkijai mandatų revizijos būdu arba pakeisti mandatų sistemą Tautų Sąjungoje buvo diskutuojama Lenkijoje. Dar viena išorinė priežastis vykdyti emigracijos politiką buvo gausi lenkų diaspora, kuri galėjo skatinti emigruoti kitus Lenkijos piliečius. Lenkija turėjo atkreipti dėmesį tai, kad reikia ne tik retkarčiais rūpintis emigrantais, bet ir saugoti lenkiškas bendruomenes nuo asimiliacijos95. Vidinės bei išorinės priežastys lėmė Lenkijos emigracijos politiką. Vidaus situacija veikė emigracinės politikos tikslus (padidinti emigraciją), išorinė situacija veikė galimybes įgyvendinti tuos tikslus, pasirinkti priemones, kurias padėtų įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Susikūrus Lenkijos valstybei 1918 m. į emigraciją iš pradžių žiūrėta kaip į neigiamą reiškinį. Lenkijos emigracijos politika buvo kuriama turint tikslą, kad emigracinis judėjimas redukuotųsi, taptų kontroliuojamas, kad kraštui atneštų mažiau žalos, o daugiau naudos96. Ši politika turėjo remtis trimis pagrindiniais nurodymais: 1) kad kuo mažiau gyventojų emigruotų; 2) kad tie, kurie emigravo, sugrįžtų atgal į Lenkiją praturtėję finansiškai ir be moralinių ar fizinių nuostolių; 3) kad tie, kurie liko tremtyje / emigracijoje, kuo mažiau atitrūktų nuo Lenkijos97. Pirmasis nurodymas, kad „kuo mažiau emigruotų“ buvo nuo pat pradžių pasmerktas neįvykdyti, nes laikui bėgant suprasta, kad emigracija iš Lenkijos yra neišvengiamas procesas, todėl dėmesys buvo nukreiptas į tuos, kurie ruošėsi emigruoti arba jau emigravo. Reikėjo jais pasirūpinti, kad jie kuo mažiau asimiliuotųsi. Nors emigracija buvo ir sutvarkyta, kontroliuojama ir palaikoma, tačiau oficiali Lenkijos valdžia jos neskatino. 94

Ten pat. P. 25. Ten pat. P. 26. 96 Ten pat. P. 27. 97 Ten pat. P. 27. 95

26

1921 m. Lenkijos konstitucijoje buvo įtvirtina teisė laisvai emigruoti. Be formalaus leidimo emigruoti, Lenkijos valdžia darė nuolaidas kelionių bilietams, bagažo apmokestinimui, nebereikėjo mokėti už paso gavimą, jei pilietis pareikšdavo norą emigruoti, taip pat buvo siūloma tarpininkauti dėl išvykimo per Valstybinius įdarbinimo tarpininkavimo biurus. Pirmasis teisinis dokumentas – tai dekretas apie valstybinės įstaigos belaisvių, pabėgėlių bei emigrantų reikalams tvarkyti įsteigimą, kuriame jau užsiminta apie egzistuojančias emigrantų problemas, buvo priimtas 1918 m98. Kiek vėliau buvo steigiamos įvairios valstybinės organizacijos, kurių pagrindinis tikslas buvo rūpintis emigrantais, emigruojančiais piliečiais ar darbo paieškomis, norintiems emigruoti99. 1920 m. Ministrų Taryba įsteigė Emigracijos biurą, kuris veikė prie Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos, kurio vadovas buvo skiriamas Darbo ir socialinės apsaugos bei Užsienio reikalų ministerijų bendru sutarimu100. Šis Emigracijos biuras rūpinosi visais su emigracija susijusiais klausimais, ieškojo sprendimo būdų. Lenkijos seimas 1925 m. sukūrė Emigracijos komisiją, kurios užduotis buvo parengti Emigracijos įstatymą, kurį 1927 m. pasirašė respublikos prezidentas101. Atkreiptinas dėmesys, kad šis įstatymas vainikavo Lenkijos valstybės teisės aktų, susijusių su emigracija, visumą. Įstatyme pagaliau buvo apibrėžta „emigranto“ definicija, atsirado draudimai, susiję su moterų emigracija. Jaunesnės nei 21 metų amžiaus moterys be palydovų negalėjo išvykti iš šalies. Tik su specialiu Emigracijos biuro leidimu, jei buvo įrodoma, kad moteris vyko pas savo giminaičius, galėjo keliauti vienos102. 1927 m. įstatyme buvo patvirtinta naujovė – buvo nemokamai išduodami emigraciniai pasai, tačiau su tam tikromis išlygomis. Tokių pasų negalėjo gauti seni, neįgalūs, linkę nusikalsti ar jau bausti už nusikaltimus asmenys103. Pradėjus griežtinti imigracijos sąlygas, Lenkijos vyriausybė ėmėsi žygių ieškoti kelių ir būdų, kaip ir kur galėtų emigruoti Lenkijos gyventojai. Lenkija pasirašė dvišales sutartis dėl galimos Lenkijos gyventojų imigracijos į tam tikras šalis su Prancūzija, Vokietija, Estija, Bolivija ir Latvija, papildomai buvo susitarta su Belgija, Brazilija, Argentina, Kanada, Paragvajumi ir Peru. Reikėtų atkreipti dėmesį tai, kad Lenkija sutartis pasirašė su tomis valstybėmis, į kurias patys lenkai ir pradėjo emigruoti. Ir tik sutartis su Bolivija buvo pirmas bandymas nukreipti emigruojančiųjų srautus reikiama linkme104. Lenkijos diplomatams buvo nurodyta darbuotis migracijos politikos srityje tarptautiniu lygmeniu. Jie dalyvavo forumuose, skirtuose migracijos problemoms spręsti. Dalyvavo ir 1921 m. 98

Fiktus P. Ochrona prawna emigrantów w latach 1918–1927 w II RP. Wrocławskie studija erazmiańskie. Zeszyt studenckie. I. Wrocław. 2008. P. 110. 99 Ten pat. P. 112–113. 100 Ten pat. P 113. 101 Ten pat. P. 118. 102 Ten pat. P. 119. 103 Ten pat. P. 121. 104 Kicinger A. Polityka emigracyjna II Rzeczpospolitej. P. 29.

27

Romoje

vykusioje

tarptautinėje

konferencijoje,

kurią

suorganizavo

Italija,

susirūpinusi

griežtinamomis imigracijos sąlygomis. Šioje konferencijoje, be šeimininkų, dalyvavo Lenkija, Jugoslavija, Čekoslovakija, Rumunija, Bulgarija, Austrija ir Vengrija. Konferencijos metu buvo iškeltas klausimas dėl emigranto definicijos emigraciniuose ir imigraciniuose kraštuose. Diskusijos baigėsi nevaisingai, nepavyko priimti bendro sprendimo. Pietų Amerikos imigraciniai kraštai atsisakė sezoninius darbininkus pripažinti emigrantais. Jie emigrantais laikė tik tuos, kurie buvo pasiryžę apsistoti ilgesniam ar visam laikui. 1924 m. Romoje vėl įvyko Tarptautinė emigracijos ir imigracijos valstybių konferencija, kur taip pat dalyvavo Lenkija. Konferencijoje Lenkijos atstovai iškėlė klausimą dėl „emigranto“ definicijos. Romos konferencija, deja, neatnešė jokios naudos sprendžiant emigracijos ar imigracijos problemas. Lenkijos vyriausybės organizavo kolonijinę emigraciją, t. y. išpirkdavo tam tikrus žemė sklypus, kuriuose įsikurdavo emigrantai ir kūrė ten lenkiškas bendruomenes, taip apsisaugodami nuo galimos asimiliacijos105. Žemė kolonijų steigimui turėjo būti perkama iš valstybės biudžeto lėšų. Vienu iš tikslų vykdant emigracijos politiką buvo planuojamas ir protingai vadovaujamas emigracijos procesas, suprantamas kaip proceso kontrolė. Nepaisant to, kad emigracijos proceso nebuvo galima sustabdyti, bet bandyti jį kontroliuoti buvo įmanoma. Norint įgyvendinti kontrolės procesą reikėjo sukurti administracinį aparatą, kuris būtų atsakingas už emigracijos proceso priežiūrą. Pirmoji institucija, kuri buvo atsakinga už migracijos proceso kontrolę, buvo sukurta dar I pasaulinio karo metais – Reemigracijos skyrius prie Vidaus reikalų ministerijos. Nuo pat pradžios emigracijos ir reemigracijos procesas domino Užsienio reikalų bei Darbo ir socialinės apsaugos ministerijas. 1919 m. Lenkijos URM pateikė pasiūlymą įsteigti Emigracijos skyrių, netrukus su panašiu pasiūlymu kreipėsi ir Darbo ir socialinės apsaugos ministerija. Seimas buvo įpareigotas kuo greičiau sukurti Emigracijos skyrių. 1920 m. Ministrų kabinetas įsteigė Emigracijos skyrių prie Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos. Šis skyrius turėjo tvarkyti visus reikalus susijusius su emigracija, reemigracija, imigracija ir rūpinimusi išeivija. Emigracinės politikos tikslų realizavimu turėjo užsiimti konsulinės tarnybos darbuotojai arba emigracijos skyriaus darbuotojai. Po 1927 m. lenkų emigracijos skyrius turėjo vykdyti savo užduotis per lenkų konsulatus. Papildomai kraštuose, kurie buvo laikomi Lenkijai svarbiais emigracijos požiūriu, turėjo būti po darbuotoją, atsakingą už emigracijos klausimus. 1932 m. Emigracijos įstaiga buvo panaikinta, o dauguma jos įsipareigojimų buvo perduota URM. Emigracijos kontrolės forma buvo emigracinių pasų išdavimas. Šie pasai buvo nedaug apmokestinti, o nuo 1925 m. išduodami nemokamai. Tai įrodo valstybės paramą emigracijai. 105

28

Ten pat.

Emigracijos kontrolė nebuvo itin sėkminga. Nesisekė sukontroliuoti nelegalios migracijos, o ypač nesisekė sureguliuoti nelegalios sezoninės emigracijos į Vokietiją. Buvo emigruojama nelegaliai ir į JAV, nors kaip kelionės tikslą dažnai nurodydavo Kubą ar Meksiką, tačiau vėliau vis tiek pasiekdavo JAV. Buvo naudojamasi ir nelegaliais dokumentais. Tarpukario Lenkijoje emigracija nustojo būti nelaime. Antroji Respublika stengėsi kontroliuoti emigracijos procesą sukurdama administracinį aparatą, buvo suvaržytas nelegalų verbavimas. Rūpinimasis emigrantais tapo vienu pagrindinių Lenkijos politikų tikslų. Pati galimybė valstybei rūpintis emigrantais tuo metu buvo didelė naujovė. Buvo kuriamos įvairios institucijos, kurios veikė arba per visą dvidešimtmetį, arba kai kurios jų užsidarydavo, o vietoje užsidariusiųjų buvo atidaromos kitos. Viena svarbesnių organizacijų buvo Lenkų emigracijos draugija, kuri susikūrė 1918 m. Ši draugija suteikdavo reikiamą informaciją norintiems emigruoti iš Lenkijos. Draugija steigė viešbučius emigrantams, leido brošiūras, laikraštį „Išeivis“. Papildomai ši draugija rūpinosi ir lenkais, gyvenančiais užsienyje. Pagrindiniu emigranto globos reglamentu tapo 1927 m. prezidento išleistas Emigracijos įstatymas106. Reglamentas apibrėžė emigranto definiciją. Emigrantų globos tikslas buvo vienas pagrindinių emigracinės politikos tikslų. Sunku įvardinti, ar visi planai buvo įgyvendinti. Įgyvendinti iki galo trukdė per mažos lėšos, skiriamos šiam tikslui. Valstybė pabandė užtikrinti lenkų emigrantų interesus, globojo juos remdamasi specialiai sukurtais įstatymais107. Lenkų emigracijos politikos įgyvendinimo idėjose ir praktikoje galima išskirti dvi skirtingas idėjas, dėl kurių kilo diskusijos. Pirmiausiai buvo iškelta idėja kurti užsienyje uždaras lenkiškas bendruomenes. Antra mintis buvo kolonijinė – ši idėja išsirutuliojo apie XX a. trečiąjį dešimtmetį. Abi šios idėjos bėgant laikui susipynė ir buvo įgyvendinamos, kuriems buvo pavesta vykdyti tokią politiką. Idėjos kurti kolonijas Pietų Amerikoje buvo greitai priimtos politikų bei asmenų, atsakingų už emigracinės politikos vykdymą108. 1925 m. Emigracijos skyrius paruošė programą, kurioje numatyta ieškoti naujų žemių emigrantams apgyvendinti, buvo sudaromos sutartys su kitomis šalimis dėl emigrantų gyvenimo ir darbo sąlygų pagerinimo projektai109. Atkreiptas dėmesys į kolonijinę emigraciją, o ne į sezoninę. Idėja vystyti kolonijinę emigraciją nebuvo kažkokia revoliucija Lenkijos emigracijos politikoje. Pripažinta, kad emigracija nebuvo žalinga ekonomikai, tik pavojinga dėl asimiliacijos, o sezoniniai 106

Ten pat. P. 36. Ten pat. P. 37. 108 Ten pat. P. 62. 109 Ten pat. P. 62. 107

29

darbai nenutraukė ekonominių bei tautinių ryšių su valstybe, tačiau abu emigracijos tipai esant įtemptai Lenkijos ekonomikos padėčiai turi būti toleruojami ir netgi remiami110. Buvo tirtos galimos kolonizacijos sąlygos Prancūzijoje, Kanadoje, Brazilijoje ir Argentinoje. Nuspręsta, kad visur galima kurti kolonijas, kur gyvena nors kiek žmonių, bet labiausiai tinkamu variantu laikyta Peru (pusantro milijono ha žemės). Emigrantai į Peru turėjo būti nugabenti valstybės lėšomis, o jei jiems būtų nepavykę, tai valstybės lėšomis jie turėjo būti pergabenti į kitas lenkiškas kolonijas111. Greitas emigracijos išaugimas po I pasaulinio karo buvo atsakas į ekonominius sunkumus atsikūrusioje valstybėje. Nepaisant bandymų sustabdyti emigraciją arba padaryti ją kryptinga, gyventojai dažniausiai išvykdavo spontaniškai. Bandymai formuoti Lenkijos emigracijos politiką buvo stipriai veikiami tų valstybių, kurios vykdė imigracinę politiką. Lenkijos emigracinę politiką neigiamai vertino to meto ir vėlesnių laikų tyrinėtojai. Buvo piešiamas pesimistinis Lenkijos paveikslas, kur pažymima, kad trūksta kontrolės visam emigracijos procesui, be to, vienas iš šios politikos tikslų buvo nepasiektas. Panašiai vertino kėlė ir vėliau dirbę tyrinėtojai. Diskusijos, valdžios vykdytos akcijos neturėjo ypatingos įtakos Lenkijos išeivijos formavimui bei kryptims. Nepavyko nė vieno tikslo įgyvendinti iki galo. Tam turėjo įtakos silpna Lenkijos ekonomika, užsienio politikos komplikacijos, ir objektyvios priežastys – pasaulinė krizė. Kad ir kokia efektyvi būtų buvusi emigracinė politika, ji negalėjo tokiomis aplinkybėmis duoti apčiuopiamų rezultatų. Lenkija buvo perdėm neturtinga, kad galėtų finansuoti kolonijinę emigraciją, ir per daug silpna, kad galėtų išrūpinti geresnes gyvenimo ir darbo sąlygas savo išeivijai. Palyginus išsikeltus tikslus su laimėjimais, Lenkijos emigracijos politika buvo visiškai neveiksminga. Visiškas pralaimėjimas buvo Lenkijos kolonijinės aspiracijos – anachronistinės, nerealios ir neįgyvendinamos tokiomis aplinkybėmis. Tai buvo per daug ambicingas tikslas ir todėl liko neįgyvendintas. Kiti tikslai, kuriuos kėlė sau Lenkijos valdžia, taip pat liko ne iki galo įgyvendinti. Nors ir skatinta emigracija bei užtikrintos galimybės laisvai emigruoti, išeivijos judėjimas nepasiekė tokio lygio, koks buvo iki I pasaulinio karo. Emigracija pradėta iš tiesų kontroliuoti teisinėmis bei institucinėmis priemonėmis, tačiau nelegalios emigracijos į Vokietiją nepavyko suvaldyti, ir tai parodė tos sistemos neveiksnumą. Lenkijos emigracijos politiką galima vertinti kaip klasikinį variantą, kur tarp tikslų ir rezultatų buvo ryškus atotrūkis. Galima teigti, kad makrostruktūrinės sąlygos kaip labiausiai įtikinančios priežastys nulėmė tokį tikslų ir rezultatų atotrūkį. Makrostruktūrinės sąlygos yra išorinės ir vidinės priežastys, kuriomis buvo vykdoma ši politika. Sumažėjęs imigrantų poreikis

110 111

30

Ten pat. P. 65. Ten pat. P. 65.

kraštuose, vykdančiuose imigracinę politiką, suvaržymai ir silpna Lenkijos pozicija tarptautinėje arenoje padarė tai, kad nebuvo jokių šansų realizuoti užsibrėžtus tikslus. Nesėkminga laikoma emigracinė politika, vertinant iš neįvykdytų užsibrėžtų tikslų perspektyvos. Migracijos politika turi būti vykdoma ir už valstybės sienų, ir valstybės viduje. Tikslai, kuriuos iškėlė valstybė, gali būti realizuojami vidinėmis ir išorinėmis priemonėmis tarptautinėje arenoje. Emigracijos politikos atveju užsienio elementas, reguliuojantis migraciją, yra pats svarbiausias imigracinės politikos atžvilgiu, o vidiniai veiksniai tampa labiau reikšmingesni vykdantiems emigracijos politiką. Tarp trijų pagrindinių Lenkijos emigracijos politikos tikslų buvo susimaišę vidiniai ir išoriniai veiksniai. Kai kurie jų galėjo būti įvykdyti pasiremiant vidinėmis priemonėmis, o kai kurie jų – pasinaudojant tarptautiniais ryšiais ir bendradarbiaujant su kitomis valstybėmis. Reikia pasakyti, kad tikslai, kuriems įgyvendinti reikėjo tik vidinių pastangų, buvo realizuoti kur kas geriau nei tie, kuriems įgyvendinti reikėjo ir kitų valstybių pagalbos. Priežiūros aparato sukūrimas, emigrantų globos organizacijų steigimas ir pagaliau spontaniško ir masinio proceso pavertimas instituciniu ir kontroliuojamu reiškė emigracinės politikos sėkmę. Antra vertus, nesėkmės sudarant tarptautines sutartis, kolonijinių planų įgyvendinimo fiasko ir efektyvios emigrantų globos trūkumas buvo šios srities Lenkijos užsienio politikos nesėkme. Lenkijos tarptautinių santykių silpnumas buvo svarbiausias veiksnys, sutrukdęs įgyvendinti emigracinės politikos tikslus tarpukariu. 1.4. Italijos emigracijos politika Benito Mussolinio valdymo metu Nemažai tyrinėta Italijos emigracijos istorija112, jos vykdyta emigracijos politika, kurios pagrindiniu idėjiniu vadu tapo Benitas Mussolinis. Italija yra laikoma klasikiniu šalies, iš kurios vyksta masinė emigracija, modeliu. Masinė emigracija prasidėjo daugiatautėse imperijose, bet Italija buvo naujai susikūrusi valstybė. Masinė emigracija Italijoje prasidėjo XIX a. devintajame dešimtmetyje, ir tai buvo pagrindinis iššūkis naujai susikūrusiai valstybei. Valstybės lyderiai atsargiai stebėjo emigracijos

112

Choate Mark. I. Sending States’ transnational Interventions in Politics, Culture, and Economics: The Historical Example of Italy. International Migration Review. Vol. 41. No. 3. 2007. P. 728-768. Cannistraro V. Philip, Rosoli Gianfausto. Fascist Emigration Policy in the 1920s: An Interpretive Framework. International Migration Review. Vol. 13. No. 4. 1979. P. 673-692. Del Boca Daniela, Venturini Alessandra. Italian Migration. IZA Discussion Paper No. 938. 2003. November. P. 1-45. Cometti Elizabeth. Trends in Italian Emigration. The Western Political Quarterly. Vol. 11. No. 4. 1958. P. 820-834. Finkelstein Monte S. The Jonson Act, Mussolini and Fascist emigration Policy: 19211930 Journal of American Ethnic History. Vol. 8. No. 1, 1988. P. 38-55.

31

srautus. Diskusijos dėl emigracijos ir emigracijos politika iš emocinio lygmens perėjo į apskaičiuotą, reformomis pagerintą programą113. Diskusijos prasidėjo kaip moralinė dilema: emigracija – tai blogai ar gerai? Žemės savininkai ir darbdaviai teigė, kad masinė emigracija gali pakenkti žemės ūkiui114. Du penktadaliai emigrantų buvo kilę iš Pietinės Italijos regionų. Pagrindinės priežastys buvo lėtas ir sunkus Italijos ekonomikos vystymasis bei ekonominė plėtra, būdinga ir kitoms šalims. Emigracija iš Šiaurės Italijos daugiausia vyko į kitas Europos šalis, o iš Pietinės Italijos buvo emigruojama į Šiaurės ar Pietų Ameriką, Australiją115. Geografinė padėtis bei kelionės kaina turėjo įtakos emigracijos kryptims. Emigracijos didėjimo metu ypatingos reikšmės turėjo ir ankstesnis giminių ar artimųjų įsikūrimas svečiose šalyse. Emigrantai dažniausiai buvo darbingo amžiaus vyrai, kurie troško būti ekonomiškai aktyvūs. Dominavo žemės ūkio darbininkai. Italų emigrantai daugiausia buvo samdomi prie geležinkelio tiesimo darbų ar šachtose, sektoriuose, kuriuose buvo didžiausias nestabilumas. Tik XIX a. 7–8 dešimtmetyje Italijos vyriausybė atkreipė dėmesį į emigraciją. Pirmieji įstatymai pasirodė XIX a. pabaigoje (1863, 1873, 1876), juose buvo leidžiama emigruoti tiems, kurie turėjo darbo kontraktus bei galėjo įrodyti, kad sugebės išsilaikyti išvykę į kitą šalį. Pirmasis teisinis aktas, ratifikuotas 1888 m. buvo sukurtas su intencija kontroliuoti santykius tarp verbuojančiųjų agentūrų bei emigrantų, jis atspindėjo skirtingus politinius bei ekonominius interesus. Masinė emigracija iš Pietų Italijos išsprendė žemės ūkio restruktūrizacijos problemas. 1869–1925 m. laikotarpiui būdinga, jog valstybė vis labiau rūpinosi emigrantais bei kontroliavo šį judėjimą. Per šį laikotarpį buvo išleista daug įstatymų, kontroliuojančių ir ginančių emigrantus116. Prie Užsienio reikalų ministerijos buvo įsteigtas Bendrasis emigracijos komisariatas. Policijai nesisekė kontroliuoti emigruojančiųjų. Nepavykdavo įrodyti jų kriminalinių nusikaltimų. Tai leido susikurti nusikalstamoms italų grupuotėms užsienyje, o tai itin gadino Italijos tarptautinį įvaizdį117. 1926–1939 m. laikotarpiui būdinga tai, kad pasikeitė tarptautinė ir tautinė situacija. Fašistinis režimas suvaržė emigracijos procesą, o prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė imigracijos procesą. Buvo sukurtas Užsienio italų departamentas, kuris privalėjo kontroliuoti 113

Choate Mark. I. Sending States’ transnational Interventions in Politics, Culture, and Economics: The Historical Example of Italy. International Migration Review. Vol. 41. No. 3. 2007. P. 728 114 Ten pat. P. 733. 115 Cometti Elizabeth. Trends in Italian Emigration. The Western Political Quarterly. Vol. 11. No. 4. 1958. P. 829. Del Boca Daniela, Venturini Alessandra. Italian Migration. IZA Discussion Paper No. 938. 2003. November. P. 5. 116 Del Boca Daniela, Venturini Alessandra. Italian Migration. IZA Discussion Paper No. 938. 2003. November. P. 9. 117 Choate Mark. I. Sending States’ transnational Interventions in Politics, Culture, and Economics: The Historical Example of Italy. P. 734.

32

emigraciją, paskatinti sugrįžti į šalį, kad padidėtų gyventojų skaičius Italijoje bei būtų praplėstos italų kolonijos Afrikoje. Italijos emigracijos politika turėjo mažai įtakos emigracijos srautams bei kryptims. Daugiau įtakos turėjo šalys, į kurias vyko italų emigrantai. Pavyzdžiui, 1902 m. Brazilija uždraudė imigraciją į savo šalį, nors prieš tai buvo pateikusi subsidijų italams dėl itin didelio kavos derliaus118. JAV, įsivedusi reikalavimus dėl raštingumo, irgi apribojo italų iš pietinės šalies dalies (Pietinėje Italijos dalyje buvo daugiausia neraštingų gyventojų) imigravimą ir taip srautai buvo nukreipti į Pietų Ameriką. 1924 m. JAV įsivedus kvotas, iš Italijos galėjo įvažiuoti į JAV tik apie 5000 žmonių per metus119. Tarp 1920 ir 1924 m. 250 000 italų išvyko iš savo tėvynės ir prisijungė prie milijonų savo tautiečių Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši paskutinė didelė emigrantų banga padidino Amerikos italų skaičių iki 3,5 milijonų. Po Pirmojo pasaulinio karo į JAV atvykę italai nebuvo sutikti svetingai, nes tuo metu Amerikoje plėtojosi ekstremistinis nacionalizmas ir bijota užsienio įtakos. Italai ir visi kiti atvykėliai iš Pietų ir Rytų Europos kėlė baimę, todėl 1924 m. buvo priimtas Imigracijos įstatymas (dar vadinamas Džonsono aktu), kuriuo buvo įvestos kvotos imigrantams. Šis įstatymas stipriai paveikė Mussolinio fašistinį režimą. Italija tik ėmė atsigauti iš pokarinės krizės, o fašistinė vyriausybė vylėsi, kad neribojama emigracija padės išspręsti socialines bei ekonomines šalies problemas. Tačiau Mussoliniui nepavyko įtikinti JAV valdžios padidinti kvotų italams. Italijos atstovai Amerikoje protestavo prieš šio įstatymo, kaip iš esmės diskriminuojančio, priėmimą stengėsi paveikti kongreso narius, tačiau nesėkmingai. 1924 m. priimtas ir patvirtintas Džonsono aktas privertė Musolinį pergalvoti emigracijos politiką. Procesas leido išvystyti naują požiūrį į emigraciją, atitinkantį fašistinę ideologiją. Musolinis pabandė emigraciją ir kontroliuoti naujais biurokratiniais suvaržymais120. 1926 m. pabaigoje jis pradėjo varžyti emigraciją. Prie Užsienio reikalų ministerijos buvo įsteigtas Užsienio italų departamentas, kuris buvo paskutinis žingsnis emigracijos „sufašistinimui“121. Buvo sukurtas stereotipas, kad italai yra beraščiai ir lūšnynų gyventojai. Jie taip pat buvo politiškai radikalūs ir jiems buvo įgimtas nusikalstamumas, kuris sukurdavo mafiją visur, kur tik jie apsistodavo. Viso to rezultatas buvo tas, kad italai dažnai tapdavo fizinėmis aukomis ir dažnai buvo užsipuolami spaudoje. 1923 m. paskelbus Džonsono akto projektą, Musolinis iš karto sureagavo. Jis pasakė, kad šis aktas yra nehumaniškas ir žalingas šeimos vienybei bei vertybėms122. Be to, jis įrodinėjo, kad 118

Ten pat. P. 10. Ten pat. 120 Finkelstein Monte S. The Jonson Act, Mussolini and Fascist emigration Policy: 1921-1930. Journal of American Ethnic History. Vol. 8. No. 1, 1988. P. 39. 121 Ten pat. 119

33

Amerika turi moralinių įsipareigojimų tiems, kas tiek daug padarė, jog Amerika praturtėtų ir būtų sukurta. Musolinis nurodė ambasadoriui Gelasijui Caetaniui kreiptis su protesto nota. Caetanis, kilęs iš aristokratų, tuoj pat, tačiau diskretiškai ir žodžiu išsakė notą Charles Evans Hughes (Valstybės sekretoriui). Jis puikiai suvokė, kad negalima iš karto užsipulti, kai reikalas toks subtilus. Konsulas pabrėžė, kad JAV kvietė italus praeityje, nes reikėjo jų pagalbos, kuriant šalį, o šis aktas buvo rasinės diskriminacijos pavyzdys123. Deja, nei notos, nei bendraminčių paieška situacijos nepakeitė. Juolab pasikeitusi politinė situacija Europoje taip pat parodė, kad Italija yra politiškai silpna valstybė, jog galėtų padaryti įtaką JAV kongresui. 1926 m. Musolinis pareiškė, kad jei JAV įsivedė kvotas imigrantams, tai tuomet Italija daugiau nebesiųs savo žmonių į Ameriką. Negalėdamas pakeisti Amerikos įstatymų, Musolinis pabandė pakeisti italo įvaizdį užsienyje124. Italijos valstybininkai priėmė emigraciją kaip neišvengiamą blogybę, kuri vis dėlto leido sumažinti tautos vargingumą ir užtikrino ramybę valstybėje. Musolinis deklaravo, kad jo vyriausybė gins italus emigracijoje ir daugiau nebeignoruos gyvenančiųjų užsienyje. Be to, emigrantai skleidė Italijos kultūrą ir idėjas emigracijoje ir buvo suvokiami kaip integrali fašistinės užsienio politikos dalis125. Esant fašistiniam režimui emigracija nebebuvo tautinio silpnumo ženklas, bet buvo priemonė italų ekonominei, politinei ir kultūrinei ekspansijai. Musolinis pradėjo organizuoti kursus, mokymus tiems, kas ruošėsi emigruoti, ir nurodė kurti institucijas tose šalyse, kur apsistoję italų emigrantai, kad juos būtų galima kontroliuoti ir paveikti. Italų kolonijos užsienyje taip pat tarnavo fašistinės užsienio politikos tikslams įgyvendinti126. Tam, kad įtikintų kitas tautas priimti italus, Musolinis sustiprino jau esančias programas, ruošiančias būsimus emigrantus, kurie turėjo tapti labiau pageidaujami, ir ruošė darbininkus, kuriems nebūtų baisi besikeičianti darbo paklausa. Šio pasirengimo rezultatas – išvykstantys buvo geriau išsilavinę ir geriau pasiruošę gyventi kitokiomis sąlygomis nei jų pirmtakai127. Išvykimas buvo sugriežtintas, buvo leidžiama emigruoti tik tiems darbininkams, kurie turėjo darbo kontraktus užsienyje. Laisvai galėjo emigruoti inteligentija, studentai, nes jie atstovavo išsilavinusiųjų sluoksniui ir gerino Italijos įvaizdį užsienyje. Trumpalaikiams darbams į užsienį taip pat buvo leidžiama išvykti, nes tai neturėjo atsiliepti kardinaliam gyventojų skaičiaus

122

Ten pat. P. 40. Ten pat. P. 40. 124 Ten pat. P. 44. 125 Ten pat. P. 44. 126 Ten pat. P. 45. 127 Ten pat. P. 45. 123

34

sumažėjimui. Musolinis pradėjo žemės ūkio ir vidinę kolonizaciją, o tam reikėjo neturinčių jokios specialybės italų. Pagal naują fašistinę ideologiją emigrantams buvo priskirta kita misija. Fašizmas pagerino emigrantų kokybę – jie buvo mokomi atsispirti asimiliacijai, būti italais ir mąstymu, ir darbais, jie reprezentavo Italijos kultūrinės ir ekonominės ekspansijos ginklą128. Fašistiniai ideologai deklaravo tai, kad emigracija buvo integrali Italijos užsienio politikos dalis. Musolinis tikėjo, kad emigrantai reprezentuoja potencialią politinę jėgą apginti ir skatinti fašistinės Italijos interesus. JAV greitai tapo tiesioginiu taikiniu, kur turėjo plisti fašizmas. Dauguma naujai atvykusių emigrantų dar nebuvo „amerikonizuoti“ ir buvo gan stipriais saitais susieti su tėvyne. Nors fašistų lyderiai sumažėjusius emigracijos srautus laikė matomu jų sėkmės įrodymu, iš tikrųjų Mussolinio vykdyta politika buvo pasmerkta žlugti129. Sumažėjusi emigracija – tai buvo išorinių sąlygų padiktuotas veiksmas. Įvestos kvotos, pasaulinė krizė ir prasidėjęs karas – šie veiksniai sustabdė emigraciją iš Italijos. Be to, fašistų bandymas indoktrinuoti ir kontroliuoti italų emigrantus taip pat žlugo, nes palaikančių fašistinį režimą Amerikoje buvo mažuma. Palanki JAV pozicija Mussolinio atžvilgiu taip pat greitai pasikeitė, kai tik prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1.5. Airijos emigracijos fenomenas XX a. pirmojoje pusėje Globalinės ekonominės bei politinės jėgos turėjo įtakos airių emigracijai dar prieš 1900 m., tačiau XX a. pradžioje jų įtaka išaugo dar labiau130. Daugiausia europiečių imigravo į Šiaurės Ameriką apie 1907 m. Prasidėjusi pasaulinė krizė privertė airius ieškoti kitų emigracijai tinkamų vietų. Jie pasirinko Didžiąją Britaniją. Ironiška, kad Didžioji Britanija tapo jų emigracijos tikslu, nors tik 1922 m. Airija tapo savarankiška, nepriklausoma nuo Jungtinės Karalystės valstybe. Netgi per ekonominį karą tarp Airijos ir Didžiosios Britanijos (1932–1938 m.) emigracijos srautai nenutrūko. Atkreiptinas dėmesys, kad per 1900–2000 m. laikotarpį į Šiaurės Ameriką emigravo 700 000, į Europą ir kitas Užatlantės šalis – 50 000, į Didžiąją Britaniją – 1 600 000, į Australiją ir Aziją – 125 000 airių131, iš jų apie 65–75 procentus buvo žemės ūkio darbininkai. Nors XIX a. antroje pusėje žydai buvo viena didžiausių imigrantų grupių Airijoje, tačiau XX a. situacija gerokai pasikeitė – dėl kilusios antisemitizmo bangos Airija tapo nebepatraukli imigracijai132. Airijai tapus nepriklausoma valstybe, o salai pasidalinus, naujai susikūrusi valstybė tapo nepatraukli imigracijai ir kitų tautų atstovams. Laisvosios Airijos ekonomika buvo silpna, 128

Ten pat. P. 47. Ten pat. P. 48 130 Patrick Fitzgerald, Brian Lambkin. Migration in Irish History, 1607–2007. Hampshire. 2008. P. 202. 131 Ten pat. P. 299. 132 Ten pat. P. 203. 129

35

pagrįsta žemės ūkiu, negalėjo sudaryti sąlygų darbo santykiams vystytis. Protekcionistinė ekonomikos politika ir konservatyvi socialinė politika nesudarė sąlygų lengvai įsitvirtinti imigrantams, ypač norintiems gauti Airijos pilietybę133. 1935 m. buvo peržiūrėtas pilietybės įstatymas: jame numatyta, kad visi gimusieji po 1922 m. gruodžio 6 d. tampa Airijos piliečiais, taip pat tuo atveju, jei vienas iš tėvų buvo tos šalies pilietis. Peržiūrėtas ir natūralizacijos procesas. Kiekvienas sulaukęs 21 metų amžiaus galėjo tapti kitos šalies piliečiu134. Pasirašius Airijos atsiskyrimo dokumentus, atsirado dar vienos potencialios emigracijos bangos rezervas. Iš Šiaurės Airijos pradėta emigruoti į Didžiąją Britaniją sezoniniams darbams, lygiai taip pat emigruoti pradėjo ir pietinės Airijos gyventojai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš Šiaurės Airijos du kartus daugiau emigruodavo katalikai135. Po 1924 m. JAV priimto Džonsono akto dar labiau sumažėjo emigracija į JAV, nors ir taip ji nebuvo itin gausi. Didžiausi srautai airių į JAV išvyko iki 1907 m. 1930 m. airių imigravo į JAV 16 000, o jau 1931 m. – tik 1500. Didžiausios įtakos tam turėjo, ne kvotų įvedimas, o kilusi pasaulinė krizė, kuri labiausiai pakenkė JAV kaip svajonių šalies įvaizdžiui. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad Didžios Britanijos pasaulinė krizė taip nepaveikė, kaip tai atsitiko JAV. Nors masiškai emigruota į Didžiąją Britaniją, tačiau vyko emigracija ir kitomis kryptimis: keliauta į Kanadą, Australiją, Naująją Zelandiją, Pietų Afriką. Daugiausia emigruodavo protestantai. Per 1911–1926 m. laikotarpį iš Airijos išvyko apie 60 000 airių protestantų, ypač iš pietinės Airijos dalies, nes čia jie sudarė konfesinę mažumą136. Šiaurės Airijoje buvo atvirkščiai – buvo spaudžiami emigruoti katalikai. Per 1920–1922 m. laikotarpį iš Šiaurės Airijos išvyko nuo 8700 iki 11 000 airių katalikų, o 23 000 buvo tiesiog išvyti iš savo namų137. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, iš Didžiosios Britanijos plūstelėjo banga priverstinai grįžtančių airių. Silpnos valstybės vyriausybė buvo nepajėgi susidoroti su kilusiais sunkumais, todėl nusprendė, kad emigracijos proceso nereguliuos ir nevaržys. Vyriausybė deklaravo, kad tai turėjo būti kiekvieno asmens teisė pasirinkti, kaip ir kur jam geriau parduoti savo darbo jėgą. Tokia valstybės vykdyta politika parodė vyriausybės neįgalumą spręsti iškilusias problemas138.

133

Ten pat. P. 205. Ten pat. 135 Ten pat. P. 214. 136 Ten pat. P. 219. 137 Ten pat. 138 Ten pat. P. 222. 134

36

2. EMIGRACIJA IŠ LIETUVOS 1918–1940 M.: MASTAI IR TENDENCIJOS

2.1. Emigracijos mastai ir kryptys Dauguma lietuvių tyrinėtojų pažymėjo, kad lietuvių emigracija prasidėjo XIX a. antrojoje pusėje, tačiau A. Eidinto duomenimis yra tikimybės, jog „pirmoji pažintis su Amerikos žemynu XVII a. iš tiesų galima“139. Pirmasis Lietuvos gyventojas, žinomas JAV istorijoje XVII a., tai literatūroje minimas Aleksandras Karolis Cursius140. Po šio pirmojo lietuvio paminėjimo duomenys nutrūksta iki XIX a. Neramus XIX a. vis dėlto privertė nemažai Lietuvos gyventojų emigruoti į Ameriką. 1830– 1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimai, pasibaigę nesėkmėmis, prasidėjusios caro valdžios represijos privertė dalį sukilimų dalyvių trauktis į Vakarus. Po 1868 m. prasidėjo masinė lietuvių valstiečių emigracija. Šią emigracijos bangą galima traktuoti kaip ekonominę, nors įtakos turėjo ir politiniai įvykiai carinės Rusijos imperijoje. Apie 90 proc. lietuvių emigrantų sudarė žemės ūkio darbininkai ir bežemiai valstiečiai, kiti buvo kaimo amatininkai, smulkūs prekybininkai, darbininkai. Prasidėjęs tautinio atgimimo judėjimas, carinės valdžios rusifikacinė politika paskatino ir politinę emigraciją, nors ji nebuvo gausi. Prie šios emigracijos bangos reikėtų priskirti ir vyrų, vengusių karinės prievolės Rusijos armijoje, emigraciją. Deja, ekonominė ir politinė (vengimas tarnauti carinėje armijoje) emigracijos buvo taip glaudžiai susijusios, kad rasti aiškios takoskyros tarp jų neįmanoma. Po 1905 m. revoliucijos caro vyriausybė ėmė lengvinti emigracijos tvarką, nes reikėjo atsikratyti „pavojingų elementų“ – arba juos ištremti į Sibirą, arba leisti laisvai išvykti į užsienį. Deja negalime pateikti, netgi apytikslių duomenų, kiek lietuvių emigravo į JAV iki 1899 m., nes tik tais metais JAV statistikos departamentas išskyrė lietuvius kaip atskirą tautinę grupę. Iki tol buvo fiksuojama tik tiek, kad žmogus atvyko iš Rusijos imperijos. Antra vertus, ir po 1899 m. ne visi iš Lietuvos išvykę uždarbiauti į JAV save identifikavo kaip lietuvius. Todėl ir po tos datos vis tiek negalima kalbėti apie tikslius emigravusiųjų iš Lietuvos skaičius141.

139

Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. P. 10. Ten pat. P. 11. 141 Эйдинтас А. Литовская эмиграция в страны Северной и Южной Америки в 1868–1940 гг. Вильнюс, 1989. С. 9. 140

37

Didžiausias kilimas užfiksuotas 1904–1914 m., kaip prasidėjo Rusijos–Japonijos karas. Tuo metu pastebėta, kad nebuvo surenkamas reikalingas pašauktinių skaičius. Emigraciją paskatino caro vyriausybės represijos prieš 1905–1907 m. revoliucijos dalyvius, baudžiamųjų būrių siautėjimai. Dar labiau emigracija padidėjo Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, kai į JAV 1912 m. imigravo 14 071, 1913 m. – 24 647, 1914 m. – 21 584 lietuviai142. L. Truska nustatė apytikrį lietuvių emigrantų ir išvykusių į Rusiją skaičių iki Pirmojo pasaulinio karo. Jį sudarė143: Lentelė Nr. 1 Emigravusių lietuvių skaičiai 1897–1914 m. Metai 1897–1898 1897–1898 1899–1914 1897–1914

Valstybė JAV Didžioji Britanija JAV Rusija

Išvykusiųjų lietuvių skaičius 55000 9000 252594 74000

Lietuvių emigrantai JAV gavo geresnes galimybes plėsti savo akiratį, šviestis, kurti organizacijas, plėtoti spaudą, kultūrėti. Pirmojo pasaulinio karo metais emigracija sustojo, pokario laikotarpiu šis procesas vėl atsinaujino, nes, susikūrus Lietuvos valstybei, ekonominės problemos išliko. Ūkinį krašto atsilikimą dar padidino karo veiksmai, vykę Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nuo 1924 m. sugriežtėjus įvažiavimo sąlygoms į JAV, Kanadą, Australiją, didelis srautas emigruojančiųjų išvyko į Pietų Ameriką. Dalis emigrantų vylėsi, kad iš ten bus paprasčiau pasiekti „svajonių šalį“ – JAV. Brangi kelionė viliojo emigrantus išvykti, kai užsienio laivininkystės kompanijos pažadėdavo gabenti emigrantus „nemokamai“, t. y. už kelionę emigrantas užsimokėdavo jau dirbdamas imigracijos šalyje, daugiausia stambių dvarininkų, fazendų savininkams, kurie iš anksto ir apmokėdavo laivininkystės linijoms emigrantų kelionės išlaidas, garantuodavo sau pigią darbo jėgą ir vėliau žiauriai išnaudodavo atvykėlius iš Europos. Kadangi po 1926 m. itin išaugo emigrantų, išvykusių į Pietų Ameriką, skaičius, Lietuvos vyriausybei teko susirūpinti jų padėtimi. Juolab kad netrukus pradėjo plūsti skundai dėl sunkių gyvenimo sąlygų bei prašymai padėti ten esantiems išeiviams iš Lietuvos. O iš gyvenančių emigrantų JAV, Kanadoje, Didžioje Britanijoje, Latvijoje bei kitose šalyse itin didelių prašymų padėti vyriausybė nesulaukė. Vyriausybei teko imtis priemonių ir ieškoti sprendimų, kaip padėti vargstantiems emigrantams Pietų Amerikoje (Priedas Nr. 1). Be to, Lietuvos mąstytojams kilo idėjų, kad galbūt Pietų Amerikoje bus galima įkurti lietuviškąsias kolonijas ir taip chaotišką emigraciją paversti kryptinga bei nešančia metropolijai materialinę naudą. 142

Ten pat. P. 69. Truska L. Emigracija iš Lietuvos 1868-1914 metais, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. 1961. T. 1. P. 75-89.

143

38

Ir trečioji emigracijos banga buvo ekonominio pobūdžio. Politinė emigracija buvo minimali. Aktyvūs komunistai traukėsi į SSRS. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo dalis plečkaitininkų pasitraukė į Lenkiją, Latviją. Lietuvos statistika tik apytikriai leidžia nustatyti emigrantų skaičių ir jų pasiskirstymą emigracijos valstybėmis 1923–1939 m. Oficialių duomenų apie 1920–1922 m. nėra. Lentelė Nr. 2. Emigracija iš Lietuvos 1920–1940 m. pagal šalis Emigracijos šalys Metai Iš viso

Iš viso

JAV

102 461

1920

Brazilija

Argentina

Kanada

PAS

Palestina

Urugvajus

Kitos

30 869

24 982

16 744

7942

7215

5008

4437

5264

3934

3514

–

–

69

351

–

–

–

1921

5166

4185

1

3

303

666

–

–

8

1922

7119

6494

13

65

172

342

–

–

33

1923

8932

8132

31

130

183

128

–

8

320

1924

3051

861

24

499

195

38

476

141

817

1925

2869

778

22

689

112

72

377

85

734

1926

10 364

1090

5669

1353

969

106

202

229

746

1927

18 086

1429

11702

1995

1040

409

56

571

884

1928

8491

751

1199

2151

2165

970

39

709

507

1929

15 999

967

4536

6095

1335

1238

146

1394

288

1930

6428

683

836

2280

869

791

85

763

121

1931

1756

320

41

189

83

460

118

206

339

1932

1001

151

66

74

80

291

194

73

72

1933

1300

130

90

92

45

200

671

34

38

1934

1521

181

137

130

54

267

646

59

47

1935

1911

185

165

199

22

256

943

45

96

1936

1707

138

370

270

70

262

501

55

41

1937

979

288

40

298

39

155

50

58

51

1938

811

273

24

185

39

110

101

4

75

1939

604

228

16

47

95

103

66

2

47

1940 432 91 Sausio – gegužės mėn.

–

–

3

–

337

1

–

1

1

Lentelė

paimta:

Vaskela

G.

Gyventojai,

Lietuva

skaitmenimis

1919–1940

m.

2003.

http://gevask.dtiltas.lt/LS1919/HTM/a062.html

VRM 1920–1923 m. duomenys rodė, kad didžiausia emigracija iš Lietuvos vyko į JAV. Per nurodytą laikotarpį į Jungtines Amerikos Valstijas iš viso išvyko apie 22 325 asmenys144. 1921 m. JAV įvedė kvotas imigracijai, tik ši kvota nelietė JAV piliečių, gimusių JAV asmenų ir natūralizuotų JAV asmenų bei vaikų iki 18 metų amžiaus. Įvažiuojant į JAV, buvo teikiama 144

Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. P. 68.

39

pirmenybė senųjų imigrantų žmonoms, tėvams, artimiesiems145. Gautomis iš Užsienio kalbų informacijų organizacijos JAV lietuvių biuro žiniomis, nuo 1923 m. liepos 1 d. iki 1924 m. liepos 1 d. į JAV buvo leista įvažiuoti 2310 emigrantų iš Lietuvos146. 1924–1925 m. intensyviai buvo dalijama žemė valstiečiams, tačiau 1926 m. gavusių žemę staiga sumažėjo, o po perversmo jų visai nebeliko147. 1925 m. prasidėjo naujakurių ūkių pardavinėjimas išvaržytinių. Masinis valstiečių bėgimas iš kaimų sutapo su emigracijos banga į Pietų Ameriką. Didelis norinčių vykti uždarbiauti į Prancūziją skaičius 1925 m. pranašavo naują emigracijos pakilimą. 1926 m. Lietuvą paliko 10 000 gyventojų, 1927 m. – iš Lietuvos emigravo net 18 000 gyventojų. Išaugo lietuvių emigracija į Pietų Ameriką, ypač į Braziliją. 1925 m. į šią valstybę išvyko 22, 1926 m. – 5667, 1927 m. – 1702, 1928 m. – 1199 ir 1929 m. – 4536 emigrantai iš Lietuvos. Kai sumažėjo emigracija į Braziliją, išeivių srautas nukrypo į Argentiną148. 1928 m. išvyko 2151, 1929 m. – 6093, 1930 m. – 2280 emigrantų. 1920–1940 m. emigravo 10 2511 gyventojas. Iš šio skaičiaus 30 869 išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, 24 982 – į Braziliją, 16794 – į Argentiną, 7942 – į Kanadą, 4437 – į Urugvajų, 5264 – į kitas šalis. Į Pietų Afrikos Sąjungą (dabartinę Pietų Afrikos Respubliką) emigravo 7215, o į Palestiną – 5008 visų Lietuvos emigrantų. Absoliuti dauguma išvykusių į Pietų Afriką ir Palestiną buvo žydai149.

Schema nr. 1. Imigracijos šalys 1920-1940 m. Palestina Kitos šalys 5% PAS 5% Urugvajus 7%

JAV 31%

4% Kanada 8% Argentina 16%

Schema

sudaryta:

Vaskela

Brazilija 24% G.

Gyventojai,

Lietuva

1919–1940

http://gevask.dtiltas.lt/LS1919/HTM/a063.html 145

Svetimų Kalbų Informacijų Organizacija, Trimitas. 1923. Nr. 144. P. 25-28. Kiek Amerika imigrantų įsileidžia, Ten pat. P. 24. 147 Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. P. 69. 148 Ten pat. 149 Ten pat. P. 70. 146

40

metais

skaitmenimis.

2003.

Lyginant su kitomis Europos valstybėmis, galima pastebėti tą pačią tendenciją, kad dižiausi emigracijos srautai buvo 1919–1928 m. laikotarpiu. Lentelė Nr. 3. Lyginamieji statistiniai duomenys 1919–1940 m.

Lentelė

Metai

Lietuva

Lenkija

Italija

Švedija

1919–1928

68 012

51 5209

3 007 000

129 523

1929–1940

33 413

27 5901

1 114 000

16 701

parengta:

Vaskela

G.

Gyventojai,

Lietuva

1919–1940

metais

skaitmenimis.

2003.

http://gevask.dtiltas.lt/LS1919/HTM/a063.html; Kicinger A. Polityka emigracyjna II Rzeczpospolitej. Warsawa. 2005. P. 12, 14; Norman H., Runblom H., Kälvemark A. S., Tedebrand L. G. Amerika – emigrationen i källornas belysning. Uddevalla, 1980. P. 222. Del Boca D., Venturini A. Italian Migration. IZA Discussion Paper No. 938. 2003. November. P. 2.

Lentelėje Nr. 3 pateikti duomenys nėra visiškai tikslūs, nes Lietuvoje emigrantų statistika pradėta vesti tik nuo 1920 m., Lenkijoje apie emigrantus duomenys pateikti iki 1938 m., o Švedija emigravusius skaičiavo tik iki 1930 m. Nors pateiktuose duomenyse yra paklaida, tačiau bendrąsias emigracijos tendencijas galima įžvelgti. Iki 1928 m. stebimas ryškus emigracijos augimas visose šalyse. Prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, emigracijos banga pamažu atslūgo. Neaptikta duomenų, kodėl Švedijos mokslininkai pateikė duomenis tik iki 1930 m. Spėtina, kad dėl Vakarų Europoje prasidėjusių neramumų, emigracija iš Lenkjos taip pat sustojo, o 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir iš viso sustabdė šį procesą. Lietuva dar iki 1940 m. fiksavo nedidelį emigrantų skaičių, po 1940 m. įvykusios okupacijos šis procesas taip pat buvo sustabdytas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad lietuviai pagal tautybes sudarė didžiausią emigravusiųjų dalį, antrieji buvo žydų tautybės emigrantai. Kitų tautybių emigrantų procentas buvo labai mažas. Galbūt tokią situaciją nulėmė tai, kad tyrinėjamuoju periodu žydai buvo viena didžiausių tautinių mažumų Lietuvoje. 1920–1940 m. į Pietų Afriką išvyko 7,2 tūkst., į Palestiną – 5,0 tūkst. XX a. 4tajame dešimtmetyje žydų emigracija būtų buvusi gerokai didesnė, bet sutrukdė JAV ir kitų šalių emigracijos ribojimai bei Anglijos administracijos politika, varžiusi žydų persikėlimą į Palestiną150. Ekonominė valstybės būklė buvo itin sudėtinga, kurti savo verslą tuo metu buvo rizikinga, dėl šios priežasties žydų tautybės atstovai emigravo į Palestiną, Pietų Afrikos Sąjungą. Žydų bendruomenės kūrėjai Pietų Afrikoje buvo XIX a. iš Lietuvos atvykę žydai. Ir vėliau didelę dalį tos šalies žydų sudarė ateiviai iš Kauno gubernijos151. Anot S. Atamuko, „Emigracijos skatinimas tapo organiška Lietuvos vyriausybės politikos dalimi. Tokią kryptį lėmė ne vien grynai ekonominės reikmės, bet ir socialinės priežastys – šitaip tikėtasi sumažinti vidinių socialinių sukrėtimų pavojų“152. Reikia 150

Atamukas S. Žydai Lietuvoje XIV – XX amžiai. Vilnius, 1990. P. 63-64 Ten pat. P. 65. 152 Atamukas S. Lietuvos žydų kelias. Nuo XIV a. iki XXI a. pradžios. Vilnius, 2007. P. 154. 151

41

pasakyti, jog Lietuvos valdžia buvo suinteresuota, kad kuo daugiau emigruotų svetimtaučių, nes 1927 m. Vidaus reikalų ministerijai buvo nurodyta, kad jos laikysena turi būti tokia – „reikia padėti svetimšaliam elementui palikti Lietuvą“153. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje veikė sionistinis judėjimas „Hechaluc“, kuris ruošė žydų jaunuolius emigruoti į Palestiną. Kitų tautinių mažumų bendruomenės tokių specifinių mokymų norintiems emigruoti neorganizavo. Minėtas žydų judėjimas organizavo specialius kursus, mokė hebrajų kalbos, Izraelio istorijos, organizavo eitynes bei šventes. Buvo bandymų gyventi stovyklose154. Paskutinis chalucų pasiruošimo emigruoti į Palestiną etapas buvo vadinamoji „Hachšara“, užtrukdavusi nuo kelių iki keliolikos mėnesių155. Tai buvo itin svarbu žydams, nes vyko didžiulė konkurencija gauti leidimus išvykti, kadangi 1925 m. Didžiojo Britanija įvedė įvažiavimo kvotas į Palestiną. Iš pradžių į tokį sionistų judėjimą Lietuvos vyriausybės požiūris buvo palankus, valstybė nesikišo į šios organizacijos rengiamus kursus norintiems emigruoti156, o tiesiog stebėjo visą šį procesą iš šalies. XX a. 4-tajame dešimtmetyje Lietuvos vyriausybės požiūris į „Hechaluc“ pasikeitė, nes kilo įtarimas, kad šis judėjimas ne tik ruošia žydų jaunuomenę emigracijai, bet ir skleidžia socialistines idėjas157. Dėl šios priežasties kai kurie šios organizacijos kooperatyvai buvo reorganizuoti ir galėjo veikti tik kaip privatūs vienetai.

–– Schema

sudaryta:

Vaskela

G.

Gyventojai,

Lietuva

1919–1940

metais

skaitmenimis.

2003.

http://gevask.dtiltas.lt/LS1919/HTM/a063.html

1931 m. emigracijos atoslūgis nebuvo Lietuvos vyriausybės politikos rezultatas – šis procesas sustojo dėl pasaulinės ekonominės krizės.

153

Ten pat. P. 155. Bendikaitė E. Sionistinis sąjūdis Lietuvoje. Vilnius, 2006. P. 180. 155 Ten pat. 181. 156 Ten pat. P. 182. 157 Ten pat. 154

42

Suvaržius įvažiavimą į Pietų Ameriką, išaugo sezoniniai uždarbiavimai Latvijoje ir Vokietijoje. Kasmet į Latviją iš Lietuvos 1929–1936 m. vidutiniškai išvykdavo apie 14 000 sezoninių darbininkų, o 1930 m. – 18 820158. Nors ekonominė padėtis buvo sudėtinga visame pasaulyje, tačiau atvykusiems darbininkams pavykdavo susirasti darbus, nes jų darbo jėga būdavo pigesnė. Dažniau uždarbiauti keliaudavo į Latviją, taip pat Estiją, Vokietiją, mažiau į Rusijos regionus, daugiausia emigrantų vyko darbuotis pavasario, vasaros ir rudens mėnesiais, kiti – žiemos, kai buvo kertami miškai. Kadangi ekonomikos lygis visose apskrityse, išskyrus miestus, buvo beveik vienodas, tai svarbiausią reikšmę turėjo gyventojų daugumas

159

. Į sezoninę emigraciją daugiausia vykdavo

vyrai, jie 1935 m. sudarė 55,9 proc. visų sezoninių emigrantų, išskyrus Vilniaus kraštą, kurio emigrantų sudėtyje vyravo moterys – 73,3 proc. Daugiausia išvykdavo viengungiai (63,2 proc.), ypač vyrai; jauni ir vidutinio amžiaus (iki 50 metų) žmonės sudarė 93,8 proc. visų išvykusiųjų. Klaipėdos krašte emigraciją paskatino 1925 m. pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos sutartis dėl gyventojų optacijos klaipėdiškiams160. Vokietijos pilietybę pasirinko apie 13 238 klaipėdiškių, iš kurių iki 1932 m. kraštą paliko 9792 optantai161. „Jų grąžinimas Voldemaro ir Stresemano 1928 m. susitarimu buvo atidėtas neribotam laikui“162. Iš Klaipėdos krašto dažniausiai emigruodavo ne vyrai, kaip iš visos Lietuvos teritorijos, bet moterys, kurių amžius būdavo maždaug nuo 30 iki 50 metų. Panašaus amžiaus emigruodavo ir vyrai. Abiejų lyčių emigracija buvo didesnė 1928 m., vėlesniu laikotarpiu iki 1931 m. šis reiškinys mažėjo, tačiau 1932 m. emigracija vėl šiek tiek išaugo163. Viena iš galimų priežasčių vykti iš Lietuvos sezoniniams darbams buvo ta, kad buvo silnai ginamos darbininkų teisės. „Darbininkų balse“ 1930 m. buvo pasidžiaugta, jog iki 1926 m. įvykusio perversmo pamažu augo ir stiprėjo darbininkų profesinis judėjimas

164

. Po karinio

perversmo situacija Lietuvoje pasikeitė, profesinės sąjungos pradėtos persekioti ir naikinti. Darbininkų padėtis sparčiai blogėjo, mažėjo atlyginimai, panaikintos sutartys tarp darbininkų ir 165

darbdavių, panaikinta bedarbių pašalpa

. Latvijos lietuviai socialdemokratai rodė iniciatyvą ir

ragino Lietuvos darbininkus kovoti už savo teises ir geresnį gyvenimą. Jie siekė „suburti išsiblaškiusias po visą Latviją lietuviškas darbininkų mases, surišti jas galinga socializmo idėja ir

158

Lietuvos TSR istorija. Vilnius, 1965. P. 143. Vaitekūnas S. Lietuvos gyventojai: per du tūkstantmečius. Vilnius, 2006. P. 303 160 Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius, 1992. P. 55. Anysas M. Kova dėl Klaipėdos. Atsiminimain1927–1939. Čikaga, 1978. P. 107. 161 Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. P. 55–56. 162 Anysas M. Kova dėl Klaipėdos. P. 107–108 163 Statistinės žinios, Nr. 8, 1934 m. birželio 19 d. P. 59 164 Protestas tarp. Darbo konferencijai, Darbininkų balsas. Nr. 2, 1930 m. birželio 15 d. P. 3 165 Protestas tarp. Darbo konferencijai, Darbininkų balsas. Nr. 2, 1930 m. birželio 15 d. P. 4 159

43

166

sutraukti į bendras darbininkų kovos organizacijas...“

. Buvo siekiama suburti Lietuvos ir

Latvijos darbininkus į organizacijas ir kartu siekti geresnių darbo sąlygų dalinantis bendra patirtimi ir tokiu būdu išsikovoti geresnį rytojų. 1929–1936 m. suvaržius įvažiavimą į Pietų Ameriką, gilėjant ekonominei krizei, po 1931 167

m. santykinis kaimo gyventojų perteklius nukrypo į sezoninę emigraciją į Latviją ir Vokietiją

.

Lietuvoje žemės ūkio darbininkų buvo perteklius, dėl to dažniausiai jie vykdavo į 168

Rytprūsius ir Latviją

. Nors ekonominiai sunkumai palietė visus Baltijos kraštus ir nedarbas nė

vienos neaplenkė, Latvija buvo palanki lietuvių ir estų atvykėliams; 1932 m. „Lietuvos aido“ straipsnyje „Latvija ir mažumos“ pateikiama Latvijos gyventojų nuomonė apie atvykusius lietuvių darbininkus puikiai atspindi šias tendencijas: „...jie niekur nelojalumu nėra pasireiškę.“

169

Kasmetinis sezoninių emigrantų skaičius tarpukario laikotarpiu 1918–1939 m. buvo apie 13 tūkst. Tai tik tie asmenys, kurie vykdavo per samdymo biurus. Kiti sezoniniai išeiviai, kurie keliaudavo nelegaliai, į šį skaičių nepateko. Taip per samdymo biurus atvykę 1936 m. Latvijoje dirbo 5252 žmonės, o savarankiškai atvykę čia uždarbiavo dar apie 12 tūkst. lietuvių. Daugiausia išeivių buvo iš Biržų, Šiaulių, Mažeikių ir kitų pasienio apskričių. Nemažai tokių migrantų buvo ir iš tolimesnių vietovių. Kai kuriais duomenimis, 1936 m. į Latviją iš Alytaus apskrities išvyko 1151, iš Trakų – 1074, iš Vilkaviškio – 1038, o iš Vilniaus krašto – apie 9 tūkst. darbininkų. Išeiviai iš Lietuvos (be Vilniaus krašto) Latvijos žemės ūkyje sudarė nuo 85 proc. 1929 m. iki 20 proc. 1937 m. visų svetimšalių samdinių170. Kartu su išeiviais iš Vilniaus krašto šis emigracijos procesas įvairiais metais buvo 85–95 proc. Sezoniniai emigrantai nebuvo tik bedarbiai ar bežemiai – daugelis iš jų buvo ūkininkai arba jų vaikai. Antai iš Švenčionių apskrities daugumą išeivių (37,0 proc.) sudarė asmenys iš 2–5 ha ūkių, kiek mažiau (23,4 proc.) iš 5–10 ha, 6,1 proc. iš 10 ha ir didesnių, 19,7 proc. – iš 2 ha ir mažesnių ūkių. Tik 13,8 proc. visų sezoninių uždarbiautojų buvo bežemiai171. Vieni iš emigravusių sezoniniams darbams į Latviją gaudavo nuolatinį darbą ir taip kai kurie pasilikdavo visam laikui, kiti gyvendavo tik iš sezoninių darbų, stengdamiesi užsidirbti svarbesniems poreikiams tenkinti ir ūkiams išlaikyti172. Sezoniniai darbininkai iš Lietuvos dažniausiai vykdavo į Latvijos miestus, nes juose buvo didesnė tikimybė gauti geriau apmokamą dabą. Pietryčių Latvijoje daugiausia lietuvių vykdavo į

166

Antrus metus žengdami, Darbininkų balsas. Nr. 1(13), 1931 m. vasario 10 d. P. 1 Eidintas A. Lietuvių emigracija: raida ir problemos. Vilnius, 1988. P. 7 168 Ten pat. P. 106 169 K. I. P. Latvija ir mažumos, Lietuvos aidas. 1932, sausio 21 d., Nr. 16 (1391). P. 4 170 Vaitekūnas S. Lietuvos gyventojai: per du tūkstantmečius, Vilnius. 2006. P. 302 171 Ten pat. P. 303 172 Merkienė I. R., Paukštytė-Šaknienė R., Savoniakaitė V., Šaknys Ž. B. Pietryčių Latvijos lietuviai: tapatumo išraiška, etninės ir kultūrinės orientacijos. Vilnius, 2005, P. 30 167

44

Daugpilį173. Išeiviai iš Lietuvos mažiausiai keliaudavo į Latgalos kaimus174, nes esant prastoms gamtinėms sąlygoms vietiniai ūkininkai nesamdė atvykėlių ir susitvarkydavo ūkius su savo šeimos nariais. Daugiau emigrantų samdydavo Aukšžemėje ir kitose Latvijos etnografinėse srityse175. Emigracijos procesą ir jo kitimą įvairiais metais sąlygojo vyrų ir moterų darbo paklausa Latvijos žemės ūkyje ar kitose ūkio šakose. Moterys būdavo samdomos daugiausia vasaros mėnesiams, vyrai – rudens darbams ir žiemos miško kirtimui. Išeivių amžiaus struktūroje vyravo jauni žmonės, teigiama, kad 75 proc. sudarė 20–49 metų vyrai ir moterys, 24 proc. – 13–19 metų amžiaus asmenys ir 1 proc. – vyresni nei 49 metų amžiaus asmenys176. Sezoninė gyventojų emigracija vykdavo visus metus, bet daugiausia (daugiau kaip 30 proc.) sezoninių darbininkų išvykdavo balandžio–gegužės mėnesiais.177 Į Latviją dažniausiai sezoniniams darbams lietuviai vykdavo vasarą darbui laukuose. Tokių darbininkų kasmet atvykdavo iki 6 tūkstančių.178 „...į Latviją kasmet vasaros laukų darbams atvyksta iš Lietuvos vargo varomi tūkstančiai Lietuvių darbininkų uždarbiauti.“179 Kai kurie darbininkai, negaunantys ar netekę darbo kaimyninėje Latvijoje, ieškodavo darbo kitur ir pasitaikydavo mirčių. Vienas iš tokių skaudžių įvykių, pasak 1930 m. birželio 1 d. „Darbininkų balso“ laikraščio straipsnio: „... 24 metų amžiaus jaunuolis atvykęs iš Lietuvos prie lauko darbų pas ūkininką metėsi po traukiniu...“. Tuo susirūpino Latvijos lietuviai socialdemokratai ir paskatino bėdų ištiktus Lietuvos piliečius kreiptis į juos, nes tai buvo jau ne pirmas toks skaudus atvejis180. Latvijos socialdemokratai nesipriešindavo lietuvių įvažiavimui į Latviją, jie reikalavo vienodų darbo sąlygų emigrantams su vietos darbininkais ir nuolatos protestuodavo prieš vietos valdžią, kuri leisdavo vietos ūkininkams išnaudoti lietuvius darbininkus181. 1930 m. Rygoje įvairiai teisinei informacijai gauti buvo įkurtas Latvijos profesinių sąjungų centrinis biuras (Arodbiedribu Centralbirojs), kuris organizuodavo darbininkams konsultacijas teisiniais klausimais. Šiame biure sezoniniai darbininkai rašė įvairius prašymus ir gaudavo juridinius patarimus nemokamai, taip pat buvo rašomi įvairūs prašymai teismams182. Sudarius Latvijos–Lietuvos sutartį, lauko darbams atvykstantys Lietuvos darbininkai galėdavo gauti darbą visoje Latvijos teritorijoje. Šia sutartimi pasienio gyventojai galėjo pereiti sieną su vidaus pasais. Tačiau padidėjus emigracijai iš Lietuvos į Latviją, mažėjo darbininkų darbo

173

Ten pat. P. 30 Ten pat. 175 Ten pat. 176 Vaitekūnas S. Lietuvos gyventojai: per du tūkstantmečius. P. 304 177 Ten pat P. 305 178 Mūsų uždaviniai, Darbininkų balsas. Nr. 1, 1930 m. birželio 1 d., P. 1 179 Ten pat P. 1 180 Vėl kapas lietuvių darbininko Latvijoje, Darbininkų balsas. Nr. 5/6. 1930 m. rugpjūčio 18 d. P. 6. 181 Iš Latvijos, Darbininkų balsas. Nr. 5/6, 1930 m. rugpjūčio 18 d. P. 4 182 Advokatų patarimai, Darbininkų balsas. Nr. 3, 1930 m. liepos 5 d. P. 7 174

45

užmokestis. Darbininkų, atvykusių anksčiau nei prasideda sezoniniai darbai, Latvijos ūkininkai nesiskubindavo įdarbinti, kaip ir Latvijoje gyvenančių lietuvių ar pačių Latvijos piliečių, nes atvyksiantys naujieji emigrantai būdavo pigesni ir tuo pasinaudodami ūkininkai juos labiau išnaudodavo. Sezoniniai emigrantai, ieškodami darbo, vyko ir į Vokietiją. Kiek buvo išvykę, neįmanoma nustatyti, nes buvo registruojami tik asmenys, perėjusieji sieną su pasais arba kortelėmis. Vargu ar juos visus galima laikyti sezoniniais emigrantais, vykstančiais uždarbiauti į Vokietiją183, nes asmenys, pereinantys sieną, buvo ne tik sezoniniai darbininkai, bet ir kontrabandininkai, gabenantys pigesnes prekes į Lietuvą. Tokią abejonę kelia ir skaičiai. 1934 m. – su kortelėmis Lietuvos–Vokietijos sieną perėjo 449,8 tūkst., 1935 m. – 241,2 tūkst., 1936 m. – 362,5 tūkst., 1937 m. – 781,8 tūkst., 1938 m. – 788 tūkst., 1939 m. – 415,6 tūkst. Lietuvos piliečių.184 Kasmet į Latviją iš Lietuvos 1929–1936 m. vidutiniškai išvykdavo apie 14 000 sezoninių darbininkų, o 1930 m. – 18 820185. Į Vokietiją kasmet išvykdavo maždaug apie 3 tūkst. sezoninių darbininkų186. Lentelė Nr. 4 Lietuvos gyventojų sezoninė emigracija į Latviją 1928–1934 metais Metai

Emigrantų iš Lietuvos skaičius

Emigrantų iš Iš viso Vilniaus krašto skaičius 1928 Nėra duomenų 515 1929 15 702 Nėra duomenų 1930 18 820 Nėra duomenų 1931 17 684 333 18 017 1932 10 182 Nėra duomenų 1933 6429 1150 7579 1934 9272 Nėra duomenų Lentelė paimta iš: Vaitekūnas S. Lietuvos gyventojai. Per du tūkstančius metų. P. 302.

Wiktor Ormicki pateikė kitokius duomenis apie sezoninius emigrantus iš Vilniaus krašto: „1930 m. išvyko 655, 1931 m. – 1748, 1932 m. – 1882, 1933 m. – 4813, 1934 m. – 11 993, 1935 m. – 16 114 sezoniniai darbininkai“187. Šie autoriai rėmėsi skirtingais šaltiniais, todėl spėtina, kad ne visi duomenys yra tikslūs, todėl taip skiriasi išvykusiųjų sezoniniams darbams žmonių skaičiai. 1928 m. „Vyriausybės žinių“ spausdintame įstatyme emigrantų registracijos taisyklėse nurodoma, kad sezoniniams darbams išvykstantys Lietuvos gyventojai nėra laikomi emigrantais. 183

Vaitekūnas S. Lietuvos gyventojai: per du tūkstantmečius. P. 303 Ten pat. P. 303 185 Kasperavičiūtė V. Emigracija iš Lietuvos 1918–1940 m. P. 19 186 Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. P. 66-71. 187 Ormicki W. Struktura demograficzna wychodźtwa sezonowego z ziemi Wileńskiej do Łotwy w roku 1935. Wilno, 1938. P. 13. 184

46

Leidimams ir pasams gauti taisyklės galiojo tokios pat kaip ir žmonėms, išvykstantiems nuolatos gyventi į kitą valstybę. 1928 m. Emigrantų registracijos taisyklių I paragrafas skelbė, kad „Emigrantu laikomas asmuo, kuris keliauja į užsienį gyventi. Visi keliaujantieji į užsienį asmenys, išduodant užsienio pasus, klausiami, kuriais reikalais jie važiuoja.“ Tų pačių taisyklių emigrantams pastaba teigė, kad: „Emigrantais nelaikomi moksleiviai, ligoniai, kurie važiuoja į užsienį gydytis, valstybės ir privatinių įstaigų tarnautojai, kurie komandiruojami į užsienį ir sezoniniai darbininkai“.188 Didesnis dėmesys buvo skirtas nuolatinei emigracijai galbūt dėl to, kad Lietuvos valstybė gaudavo didesnę finansinę naudą iš nuolatinių emigrantų. Užsienyje gyvenantys ir dirbantys asmenys siųsdavo pašto perlaidomis pinigus artimiesiems, įvairios organizacijos organizuodavo labdaros akcijas Lietuvai remti. Surinktos lėšos būdavo pervedamos į Lietuvos valstybės iždą. Pasirašius prekybos sutartį tarp Lietuvos ir Vokietijos, joje buvo numatytos lengvatos sienai pereiti ir dirbti Vokietijoje. Vokietijos vyriausybė sutiko žemės ūkio darbininkams Lietuvos piliečiams dėl darbo atlyginimo ir darbo sąlygų duoti tokių pat teisių, kokiomis naudojosi vietiniai darbininkai. Jiems buvo leista naudotis socialiniu draudimu tiek pat, kiek ir visiems kitiems svetimšaliams. Išimtį sudarė lengvatos, kurias Vokietija suteikė tam tikrų pasienio ruožų gyventojams arba tų valstybių, kurios turėjo tokį pat socialinį draudimą, kaip ir Vokietija piliečiams

189

.

Nusamdytiems, turintiems samdymo sutartį darbininkams, Lietuvos vyriausybė duodavo tam tikrus pažymėjimus, kurie suteikė teisę įvažiuoti į Vokietiją, ir pasibaigus samdymo sutartyje numatytam laikui, grįžti Lietuvon. Samdymo sutartyje buvo nurodytas laikas, iki kurio samdininkas Vokietijoje galėjo dirbti. Suėjus numatytam samdymo sutartyje terminui, kartu pradingdavo ir teisė toliau gyventi Vokietijoje. Abi vyriausybės pasiliko sau sutvarkyti smulkmenas dėl šių nuostatų vykdymo atskira sutartimi

190

.

Darbininkų samdymas Vokietijos darbdaviams buvo leidžiamas vien tik per Vokietijos darbo centrą (Arbeiterzentrale) arba per jos įgaliotinius, susitarus su Lietuvos vyriausybės darbo 191

inspekcija

.

VRM aplinkraštyje Vilkaviškio, Šakių, Raseinių, Tauragės ir Kretingos apskričių viršininkams nurodyta: „Įvykusia tarp Lietuvos ir Vokietijos Vyriausybių sutartimi Lietuvos – Vokietijos pasienio gyventojai turi teisės peržengti Lietuvos Vokietijos sieną tam tikrais liudymais.

188

Emigrantams registruotis taisyklės, Vyriausybės žinios. 1928 m. sausio mėn. 28 d., Nr. 226, P. 2. 1924 m. liepos 31 d. Lietuvos ir Vokietijos prekybos sutartis, Vyriausybės žinios. 1924. Nr. 173. P. 8. 190 Ten pat 191 Ten pat 189

47

Minėtieji liudymai turi galios tik 10 kilometrų pasienio zonoje. Todėl organai, kuriems įstatymu tai daryti yra pavesta, privalo žiūrėti, kad Vokietijos piliečiai, turintieji Vokietijos Valdžios organų duotus „sienai peržengti liudymus“, nebūtų įleidžiami Lietuvon toliau nustatyto 10 kilometrų 192

juostos ploto. Pažeidus įstatymą būdavo atimami leidimai sienai pereiti“

.

Lengviausiai keliauti sezoniniams darbams buvo pasienio gyventojams, nes jie dokumentus gaudavo supaprastinta tvarka. Kitų regionų gyventojai naudodavosi emigracijos biurų paslaugomis, kad galėtų išvykti sezoniniams darbams arba uždarbiauti keliaudavo be tarpininkų ar nelegaliai. Lietuvoje veikė emigracijos biurai, kurie rūpindavosi keleivių gabenimu į svečias šalis. Esant sunkiai ekonominiai situacijai, 1920–1921 m. Lietuvoje atsidarė ir veikė 13 užsienio laivų linijų emigracijos biurų, kuriems leidimai buvo išduodami be jokių kliūčių. Nebuvo įstatymų, kontroliuojančių tokių biurų veiklą, nebuvo ir įstaigos, kuri kontroliuotų ir rinktų informaciją apie 193

tokius biurus ir įstaigas

. Iki 1927 m. emigracija iš Lietuvos liko nesutvarkyta, biurai apgaudinėjo

išvažiuojančius, vyriausybė nekontroliavo jų pervežimo

194

. 1929 m. buvo imtasi ruošti naują 195

emigracijos įstatymą, kuris „neatspindėjo valstybės pozicijos emigracijos klausimu“

. Įstatyme

buvo tobulinama emigracijos biurų priežiūra ir apibrėžta emigrantų gabenimo tvarka. Įstatyme buvo numatyta, kad įstaiga kasmet turi pargabenti beturčius emigrantus. Dalis emigrantų būdavo pargabenti nemokamai, dalis už pusę kainos. Emigracijos biurų paslaugomis dažniausiai naudodavosi nuolatos išvykstantys lietuviai. Sezoniniai darbininkai dažniau keliaudavo savo pastangomis. Ketinant legaliai keliauti ne iš pasienio regionų tai užimdavo daug laiko tvarkant dokumentus ir brangiai kainuodavo, daugelis išvykstančiųjų ryždavosi nelegaliai emigracijai. Ekonominė padėtis tiek Latvijoje, tiek Estijoje nebuvo geresnė, tačiau iš Lietuvos sezoniniai darbininkai vykdavo uždarbiauti, nes Lietuvoje buvo darbo jėgos perteklius ir socialinė nelygybė, todėl trūkstant darbo jėgos kaimyninėse valstybėse, Lietuvos sezoniniai darbininkai tą trūkumą užpildydavo. Dažniausiai keliaudavo į Latvijos ūkius, kur ūkininkai sezoninius darbininkus priimdavo, nes jie sutikdavo dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Be to, palankias sąlygas vykti uždarbiauti į Latviją sudarė susisiekimo patogumas ir sienos perėjimo dokumentų (legitimacinių leidimų) gavimo paprastumas196.

192

Vidaus Reikalų Ministerijos aplinkraštis Vilkaviškio, Šakių, Raseinių, Tauragės ir Kretingos apskričių viršininkams, Laikinosios Vyriausybės Žinios. 1919 m. lapkričio 24 d. Nr. 15. 193 Kasperavičiūtė V. Emigracija iš Lietuvos 1918–1940 m. P. 19-20 194 Ten pat P. 21 195 Ten pat P. 22 196 Vaitekūnas S. Lietuvos gyventojai: per du tūkstantmečius. P. 302

48

Tuo tarpu pati emigracija ir lietuvių išeivių sunki padėtis tapo problema, kuriai Lietuvos Respublikos vyriausybė turėjo skirti vis daugiau dėmesio. 2.2. Lietuviai Pietų Amerikoje 1926–1939 m. Pirmosios žinios apie tikrąją lietuvių emigrantų padėtį pradėjo pasiekti Lietuvą tik tada, kai pagaliau buvo įsteigti konsulatai Argentinoje ir Brazilijoje (1929 m.). Atkreiptinas dėmesys, kad konsulatai pradėjo veikti gana vėlai, kai jau keliasdešimt tūkstančių Lietuvos piliečių apsigyveno Pietų Amerikos šalyse (ne tik Argentinoje ir Brazilijoje, bet ir Urugvajuje bei Paragvajuje). Emigracijos referento pranešime užsiminta, kad „pirmieji lietuviai atvyko Argentinon XX-jo amžiaus pradžioje, dar prieš 1905 metus, bet masinė lietuvių emigracija į šią valstybę prasidėjo po didžiojo karo – apie 1924–1925 metus, kartu su didėjančia emigracija į Braziliją ir Urugvajų“197. Referento pranešime minimi galimi lietuvių skaičiai Argentinoje – jis spėjo, kad ten buvo apie 40 000 Lietuvos piliečių, iš kurių Buenos Airių mieste ir provincijoje apie 25 000, Rosarijo mieste – 5000, Patagonijoje – 5000, Kordoboje ir jos provincijoje – 3000 bei Tukumano mieste ir provincijoje – 2000 žmonių, Urugvajuje priskaičiavo apie 10 000, o Brazilijoje – apie 50 000198. Pateikti emigracijos referento lietuvių skaičiai Argentinoje prieštaravo R. Skipičio pateiktiems duomenims. R. Skipitis lankėsi Pietų Amerikos lietuvių bendruomenėse ir grįžęs į Lietuvą ataskaitoje pažymėjo, kad „lietuvių skaičius Pietų Amerikoje vargu ar tesiekė 49–54 tūkst.199 Kiti tyrinėtojai nurodė, kad per 1920–1940 m. laikotarpį Pietų Amerikoje galėjo gyventi nuo 70 tūkstančių200 iki 102 tūkstančių201 išeivių iš Lietuvos. G. Vaskela pateikė kitus duomenis – jo apskaičiavimais Pietų Amerikoje galėjo gyventi apie 46 163 emigrantai iš Lietuvos202. Visų pirma netikslūs duomenys galėjo atsirasti dėl to, kad Lietuvos Respublikos konsulatams iš pat pradžių nebuvo duotas nurodymas kontroliuoti emigrantų srautus, jie jų neregistravo. Antra priežastis, dėl ko galėjo būti netikslūs skaičiai, ta, jog vienu užsienio pasu iš Lietuvos galėdavo keliauti ištisos šeimos. Neatmestina nelegalios emigracijos galimybė, nes žinoma, kad tuo metu Lietuvoje buvo padirbinėjami ir pasai, ir užsienio valstybių vizos. Konkretų imigrantų skaičių kiekvienoje Pietų Amerikos šalyje nustatyti buvo sunku dar ir dėl to, kad lietuviai migruodavo po šalis praktiškai laisvai, tam nereikėdavo nei valdžios leidimo, nei vizų, galėjai keliauti iš Brazilijos į Argentiną, iš Argentinos į Urugvajų, Paragvajų203. 197

Emigracijos referento pranešimas apie lietuvių emigraciją Pietų Amerikoje 1931 m. LCVA. F. 377. Ap. 2. B. 129. L. 29. 198 Ten pat. L. 29-33. 199 Skipitis R. Referatas „Pietų Amerikos lietuvių kolonija“, 1939 m. LCVA. F. 923. Ap. 1. B. 974. L. 5. 200 Ulevičius P. Pietų Amerikos. P. 12. 201 Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. P. 70. 202 Vaskela G. Administracinis padalijimas ir gyventojai // http://gevask.dtiltas.lt/LS1919/HTM/a062.html 203 Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva. P. 439.

49

Įdomu tai, kad 1929 m. itin išaugo moterų emigrančių skaičius į Pietų Ameriką (schema nr. 3), jų išvyko beveik 5000 tūkstančiais daugiau nei vyrų. Vėlesnių metų tendencijos taip pat aiškios – vyrų emigruodavo mažiau nei moterų. Galbūt tokį staigų skaičiaus padidėjimą galėjo sąlygoti tai, kad 1926–1928 m. daugiau emigravo vyrai, kurie įsikūrę Pietų Amerikoje išsikvietė savo artimuosius. Galėjo būti ir dar viena priežastis – moterims Lietuvoje rasti darbo buvo beveik neįmanoma, tačiau tokį faktą patvirtinančių archyvinių dokumentų nepavyko aptikti.

Schema sudaryta: P. Ulevičius Pietų Amerikos lietuviai. P. 12.

Lietuviams emigrantams išsikelti iš Lietuvos buvo dar viena labai palanki aplinkybė. Pati Brazilijos valdžia (parlamento daugumą sudarė stambūs plantatoriai, žemės savininkai) buvo suinteresuota kuo didesniu imigrantų skaičiumi, nes jie plėtė kavos plantacijas ir čia reikėjo pigios darbo jėgos. „Kad laivų bendrovėms geriau sektųsi patraukti iš Europos didesnį darbininkų skaičių, Brazilijos valdžia apsiėmė apmokėti laivakortę“204. Emigraciją skatino ir laivų bendrovių agentai, kurie agitavo nusivylusius lietuvius, žadėjo daug lengvesnį ir geresnį gyvenimą. Buvo skelbiama, kad Brazilijos valdžia atgabentus emigrantus apgyvendins nemokamai, duos butą ir išlaikymą, 204

50

Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva. P. 426.

veltui nugabens į jų darbo ir gyvenimo vietą. Išeivis, panorėjęs savarankiškai ūkininkauti, galėjo veltui arba už labai nedidelį mokestį gauti žemės sklypą. Kai kuriais atvejais netgi nemokamai duodavo statybinių medžiagų ir sėklos. Viskas būtų kaip ir idealu, tik tiek, kad tie žemės sklypai būdavo labai toli nuo gyvenamų vietų, tekdavo labai sunkiai ir daug dirbti, palengvėdavo tik tada, kai kolonija prasiplėsdavo, įsikurdavo viena kita pramonės įmonė205. Dauguma dirbusiųjų miestuose buvo fabrikų darbininkai, jie dirbo alaus, geležies ar konservų fabrikuose, skerdyklose. Lietuviai buvo vertinami kaip darbštūs, ištvermingi ir geri darbuotojai206. Anot emigracijos referento, keletas šeimų buvo įsigiję žemės sklypų Buenos Airėse, Kordobos ir Rosarijo apylinkėse, jos pakankamai sėkmingai ūkininkavo207. Neblogai sekėsi ir amatininkams, tačiau prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė sumažino darbų apimtis bei atlyginimus208. Referentas lankėsi Buenos Airių priemiesčiuose, kur daugiausia buvo įsikūrę lietuvių išeiviai. Iki Pirmojo pasaulinio karo atvykusieji gyveno padoriai, o vėliau atvykusiųjų būklė buvo skurdi. Ypač darbininkus paveikė ekonominė krizė, ir, pasak referento, „dauguma jų lengvai pasidavė komunistų propagandai“209. Pastebėta, kad ypač aktyvūs buvo Brazilijos kairieji, kūrę savas organizacijas, leidę savo pogrindinius laikraščius, tačiau Brazilijos valdžia persekiojo, baudė, trėmė iš valstybės už antivalstybinę veiklą210. Pažymėtina tai, jog lenkų bei rusų imigrantai, priklausę kairiajam sparnui, neturėjo savo spaudos leidinių, o lietuviai leido „Darbininkų žodį“, vėliau – „Mūsų žodį“211. Getulio Vargas valdymo laikotarpiu (1930–1945) dėl antivalstybinės veiklos 7,18 proc. lietuvių buvo deportuoti iš Brazilijos, kitų tautybių deportuotų asmenų procentinė išraiška buvo panaši arba šiek tiek viršijo lietuvių skaičių212. Tai rodė, jog lietuviai buvo pakankamai politiškai aktyvūs imigrantai. Ekonominė Argentinos lietuvių padėtis krizės metais buvo sudėtinga. Dauguma fabrikų atleido darbininkus ir užsidarė, kiti sumažino atlyginimus, o treti, mažindami darbuotojų skaičių, pirmiausiai atleido imigrantus. Anot referento, „Tūkstančiai lietuvių jau nuo pusės metų bastosi po miestą ieškodami nors pripuolamo uždarbio, būriais ateina konsulatan prašydami ar tiesiog reikalaudami pašalpos arba grąžinti juos Lietuvos Konsulato lėšomis. Neturį lėšų grįžti su ašarom maldauja paskolinti jiems, pasižadėdami po keletą metų nemokamai dirbti. Kiti eina uostan

205

Maigonis St. Pietų Amerika... P. 36-38. Emigracijos referento pranešimas apie lietuvių emigraciją Pietų Amerikoje 1931 m. LCVA. F. 377. Ap. 2. B. 129. L. 29. 207 Ten pat. 208 Ten pat. L. 30. 209 Ten pat. L. 31. 210 Zen Godliauskas E.R. Attraction and Division: Lithuanian organizations in Brazil under surveillance of the Political Police (1924-1950), Oikos: Lietuvių migracijos ir diasporos studijos. 2010. Nr. 1. P. 123-124. 211 Ten pat. P. 126. 212 Ten pat. 127. 206

51

laukdami progos kontrabandos keliu arba už darbą pakliūti į pirmą pasitaikiusį laivą ir išplaukti juo Europon. Gaila šitų žmonių, nes jų skurdas baisus, o ateitis dar baisesnė“213. Iš tiesų pasaulinė ekonominė krizė stipriai veikė emigrantų ekonominę ir socialinę būseną. Žinoma, buvo ir išimčių. Teigiama, kad Argentinos lietuviai gyveno taupiai ir nemažai jų prasigyveno. Konsulo pateiktais duomenimis emigrantai apie 9–10 milijonų litų buvo pasidėję į bankus indėliais214. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei Statistikos departamento pateikiamose suvestinėse, nei kituose archyviniuose dokumentuose nepavyko aptikti jokių tikslių duomenų apie lietuvių reemigracijos mastus. Minėto referento pranešime pateikta, jog „ mūsų emigrantai būriais grįžta į Lietuvą. Be grąžintų nemokamų ir už pusę kainos, mūsų konsulatui tarpininkaujant, kiekvienu išplaukiančiu Europos laivu savo lėšomis grįžta po kelius arba keliolika emigrantų, kuriems Lietuva dabar tapo pažadėtąja žeme, apie kurią svajoja tūkstančiai apsivylusių lietuvių“215. Reemigraciją referentas įvertino kaip teigiamą reiškinį, nes į Lietuvą grįžo žmonės su kitokia gyvenimiška patirtimi, išmokę sunkiai dirbti ir taupyti, patyrę daug vargo. Emigracijos referentas įvertino ir tai, kad „Grįžę Lietuvon jie yra geriausia medžiaga naturališkai propagandai mūsų kaimiečių tarpe prieš neapgalvotą važiavimą į Pietų Ameriką“216. Brazilijos lietuvių gyvenimo padėtis buvo panaši kaip ir Argentinoje. 1926–1927 metais atvykusių Brazilijos vyriausybės lėšomis buvo apie 12,5 tūkstančio išeivių, kurie už laivakortės nupirkimą turėjo atidirbti tam tikrą laiką kavos plantacijose. Emigracija už Brazilijos valdžios pinigus buvo labai patraukli, nereikalavo didelių išlaidų, nebuvo jokios emigrantų atrankos, reikėjo tik išsiparduoti savo turimą turtą. Iš esmės buvo pageidaujama, kad emigruotų jauni, sveiki, stiprūs vyrai ir moterys, bet jų sveikata niekada nebuvo tikrinama. Darbas kavos ar cukrašvendrių plantacijose buvo sunkus, be to, imigrantai buvo labai išnaudojami darbdavių. Kavos plantacijos, atskiros fazendos (dvarai) buvo kaip nepriklausomos „valstybės“, čia veikė tik savi įstatymai, fazendos sienų peržengti buvo nevalia, atvykusio emigranto teisės priklausė nuo dvaro administracijos, tai buvo lyg savotiškas kalėjimas: „Ir kur iš tokio dvaro bėgti, ir ko bėgti, jeigu čia viskas sutvarkyta kaip pridera valstybei? Čia ir darbas, ir valdžia, ir teismas, ir policija, ir bažnyčia, ir pinigai – viskas to paties dvaro! Nors kitur tie pinigai ir negaliodavo, bet dvaro teritorijoj jie turėjo savo vertę, ir čia buvo galima visko

213 213

Emigracijos referento pranešimas apie lietuvių emigraciją Pietų Amerikoje 1931 m. LCVA. F. 377. Ap. 2. B. 129. L. 31. 214 Ten pat. L. 31 215 Ten pat. L. 32. 216 Ten pat. L. 32.

52

už juos nusipirkti, nors ir brangesne kaina. Buvo tai savotiška baudžiava valstybės lėšomis atvežtiems. Ir jie turėjo kentėti, kol atidirbs sutarty pažymėtą laiką“.217 Kavos plantacijose dirbančių darbininkų trobelės buvo tokios menkos, kad jas tik pašiūrėmis būtų galima pavadinti: čia nebuvo nei stalo, nei kėdžių, nei lovų, tebuvo tik vienas kitas lentgalis, keli pagaliai218. Itin vaizdžiai papasakojo savo įspūdžius iš gyvenimo fazendoje Justina Klimaitytė-Dominienė: „Atvykus į fazendą jau pradėjo švisti. Buvo šalta – brazilai dreba, tai šildosi prie ugnies: kiti apsisupę didelius apsiaustus (kapas), bet mes neradom, kad tai būtų šalta, nes mes dar buvom pripratę prie Europos žiemos. Fazendoje padarė braziliškos stiprios juodos kavos. Tai pirmą kartą gyvenime jos gėrėm, bet ji mums negardi, juoda kaip smala, mažai cukraus, o duonos taip pat nebuvo. Pagėrus kavą, pradėjo skirstyti po gyvenamus namus. Fazenda turėjo keletą kolonijų, tai į tolimesnes siuntė šeimas, kur turi daug mažų vaikų, o į koloniją prie centro fazendos, apgyvendino šeimas, kur neturi mažų vaikų, ir visi suaugę darbininkai. Nameliai buvo mūriniai, be langų, tik lentinėm durelėm užsidarė – kada lijo, ar vėjas, tai nebuvo galima atidaryti, nes prilydavo į vidų: nebuvo lubų nei grindų, buvo išgrįsta plytomis. Kadangi mes niekas neturėjome jokių baldų tai fazenda davė lentų, ir kiekvienas pasigamino lentinius ožiukus, ant kurių uždėjo lentas, – tai buvo lovos. Turėjo kiekvienas prisiplėšyti kukurūzų lapų dėl „šienikų“. Pietums gavome pupų su ryžiais, po gabalą džiovintos mėsos. Mėsa buvo kieta, kad nebuvo galima įkąsti; dauguma šunims išmetė. Kitą dieną gavome korteles, kad galėtume nusipirkti kas reikalinga. Buvo galima pirkti tik fazendos krautuvėse, ir su kortelėm (vale) – pinigų niekas nematė. Kas neapsižiūrėjo, tai perėmė perdaug, „valių“, daugiau kaip turėjo uždirbę, ir gale darbo metų liko skolingi, tai kitais metais, turėjo atidirbti, ir negalėjo iš fazendos išvažiuoti. – pradžia buvo sunki. Nemokėjome susikalbėti, tai turėjome ženklais susirodyti, kaip nebyliai; o kas jau iš pirmiau gyvenančių šiek tiek mokėjo susikalbėti, tai mokino neteisingai, ant juoko, kad paskui visi iš to žmogaus juoktųsi“219. Tie, kurie liko miestuose, prasidėjus ekonominei krizei, liko be darbo ir be duonos kąsnio. Todėl jų padėtis buvo gerokai blogesnė nei Argentinoje220. Brazilijoje visų emigrantų padėtis buvo labai sunki, prasidėjus ekonominei krizei. Miestuose darbo beveik nebuvo. Brazilijos valdžia bedarbiais nesirūpino, viešųjų darbų neorganizavo, o svetimtaučius darbininkus išnaudojo. Todėl dauguma tų, kas pajėgė dirbti sunkų fizinį darbą, grįžo atgal į kavos fazendas, nors ir ten jau buvo jaučiamas darbininkų perteklius. 217

Michelsonas S. Lietuvių išeivija... P. 438. Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva. P. 429. 219 Klimaitytė-Dominienė. Pirmosios dienos Barão de Antonina, Lietuvių imigracijos Brazilijon penkiasdešimtmetis, 1926–1976. P. 31. 220 220 Emigracijos referento pranešimas apie lietuvių emigraciją Pietų Amerikoje 1931 m. LCVA. F. 377. Ap. 2. B. 129. L. 33. 218

53

Darbą suieškoti provincijoje padėjo konsulatas, kuris išrūpino 2000 nemokamų geležinkelio bilietų221. Konsulatas taip pat globojo ir varguolius, senus, ligotus, moteris su vaikais, likusius be jokių pajamų šaltinių. Konsulatas šelpė juos maisto produktais, tam tikslui Užsienio reikalų ministerija skyrė 11 600 litų vieniems metams, tokia pati suma buvo pažadėta ir kitiems, ateinantiems metams222. Pranešime pasidžiaugta, jog naujai priimtas Emigracijos įstatymas (1929 m.) atnešė nemažai naudos, nes laivininkystės bendrovės privalėjo pargabenti į Lietuvą dalį nemokamai ir dalį už pusę kainos emigrantų. 1930 m. buvo tokiu būdu parvežti į Lietuvą iš Brazilijos ir Argentinos 244 asmenys nemokamai ir 244 – už pusę kainos; 1931 m. grįžo į Lietuvą atitinkamai po 77 asmenis223. Buvo pastebėtas ir pinigų siuntimas iš Lietuvos į Braziliją čia gyvenusiems artimiesiems paremti arba kelionės atgal išlaidoms padengti. Šis reiškinys pakankamai aiškiai parodė, koks iš tiesų buvo sunkus emigrantų gyvenimas ir kokia reali padėtis egzistavo Brazilijos kolonijose. Lietuvos vyriausybė vedė derybas su Brazilija dėl prekybinės sutarties pasirašymo, į kurią bandė įtraukti ir punktus, susijusius su socialine lietuvių išeivių apsauga224. Derybos baigėsi nesėkmingai, prekybinis susitarimas buvo pasirašytas be jokių punktų dėl socialinės apsaugos. Todėl buvo susirūpinta, kad ateityje vis tiek būtų pasirašyta sutartis su Brazilijos vyriausybe dėl išeivių iš Lietuvos socialinės apsaugos reikalų. Galima spėti, kad tokia sutartis nebuvo pasirašyta, nes nepavyko aptikti archyvinių dokumentų, be to, pats konsulas išsakė abejonę, „ kyla reikalas pasirašyti su Brazilija specialinę socialinio draudimo sutartį, o čia teks susidurti su daug didesnėmis kliūtimis, nes turimomis žiniomis, Brazilijos Vyriausybė tokių sutarčių pasirašymo vengia“225. Apie panašaus pobūdžio sutartis su kitomis Pietų Amerikos valstybėmis arba bent jau vykusias derybas medžiagos surasti nepavyko. Lenkija šioje srityje dirbo daug intensyviau, jiems pavyko pasirašyti bendradarbiavimo sutartis su keletu valstybių, į kurias emigravo Lenkijos piliečiai. Šioje srityje Lenkijos vyriausybė aplenkė Lietuvos valdžios atstovus. Jie daugiau rūpinosi savais emigrantais nei lietuviai, kurie ne itin veržėsi sudarinėti bendradarbiavimo sutartis dėl emigrantų socialinių garantijų. 1932 m. kilo neramumai Argentinoje, San Paule. Dėl jų sumažėjo konsulato darbų kiekis, tačiau daugiau nei tūkstančiui lietuvių emigrantų konsulatas tarpininko dėl darbo vietos gavimo, 221

Ten pat. L. 41. Ten pat. P. 42. 223 Ten pat. L. 42. 224 Teodoro Daukanto Pro Memoria apie Lietuvos ir Brazilijos prekybos susitarimą ir išeivių socialinio draudimo reikalus 1933 m. LCVA. F. 383. Ap. 7. B. 1420. L. 3-5. 225 Ten pat. L. 5. 222

54

išrūpino bedarbiams nemokamų geležinkelio bilietų (jų išdalinta 1331 asmenims, kurių daugiau kaip 100 buvo latvių tautybės)226. Teigiamai vertintina, kad Lietuvos ir Latvijos konsulatai tarpusavyje bendradarbiavo, latviai padėdavo lietuviams, o lietuviai – latviams įvairiais klausimais, susijusiais su pagalba abiejų šalių emigrantams. Metiniame P. Mačiulio pranešime užfiksuota, kad per 1932 m. į Lietuvą nemokamai pargabenti 20 piliečių, o likusiuosius 10 pargabeno už pusę kainos kaip laivo darbininkus227. Metinėse konsulatų darbuotojų ataskaitose fiksuojami parvežtų žmonių skaičiai parodė, kad Emigracijos įstatymo nuostatų buvo laikomasi. Nors laivų bendrovėms tai nebuvo naudinga finansiškai, tačiau teko vykdyti Lietuvos vyriausybės priimto įstatymo punktus. Brazilijos lietuvių socialinė padėtis nebuvo gera, tačiau nebuvo ir labai bloga, nes konsulas P. Mačiulis rašė, kad „nesiimdami spręsti klausimą, kokiose sąlygose gyvena mūsų žmonės Argentinoje, dėl Brazilijos tenka vieną pasakyti, kad išviso niekas badu nemirė ir nemiršta“228. (pabraukta – P. Mačiulio). Sprendžiant iš tokių ataskaitų, galima susidaryti vaizdą, kad galbūt kartais duomenys buvo pateikiami paviršutiniškai arba Lietuvą pasiekdavo hiperbolizuota bei netiksli informacija. Tiesa, konsulas neneigė, kad buvo „apie 50 asmenų – ligonių, kurie prašėsi išvežami į Lietuvą, antratiek būtų surinkę senelių bei našlių su vaikais, kuriems iš tiesų sunkiai sekėsi pragyventi“229. P. Mačiulis paneigė tai, kad Lietuvoje buvo skelbiami „išpūsti“ vargstančių išeivių skaičiai: „toli gražu ligi tūkstančio arba tūkstančių, kaip vienas Kauno dienraštis yra paskelbęs“230. Metiniame pranešime atkreiptas dėmesys į tai, kad pašalpos maistu buvo dalijamos vargingai gyvenantiems lietuviams ir padaryta išvada, kad geriau juos šelpti maisto produktais nei pinigais, nes dažnai pinigai panaudojami ne maistui įsigyti231. Pastebėta, kad Brazilijoje buvo elgetaujančių lietuvių, kurie šitokį išmaldos gavimo būdą pavertė tiesiog savo profesija, nes pinigais per dieną jie dažnai susirinkdavo daugiau nei tie, kurie dirbdavo. Be to, dalis gaunančiųjų maisto davinius įsigudrino gauti juos ir vietinėse labdaros organizacijose232. Konsulas P. Mačiulis pabrėžė, kad „išviso tenka prieiti išvados, kad tokių pašalpų teikimas nedaug ką žmonėms tegelbsti, tai galima sakyti, paliatyvas. Veik keturių metų laikotarpyje mūsų išmėginti visi šelpimo būdai, ir prieita vienos tiktai išvados: yra prasmės sušelpti tik kokiai nelaimei emigrantą ištikus, – visoks kitas šelpimas bei nuolatinis pašalpų doliojimas tikslo nepasiekia, nes kandidatų gauti po kelis ar keliolika milreisų visuomet yra, nors dažnai kiti 226

Lietuvos konsulo Prano Mačiulio metinis pranešimas 1933 m. // LCVA. F. 383. Ap. 7. B. 1420. L. 13. Ten pat. L. 14. 228 Ten pat. L. 14. 229 Ten pat. L. 15. 230 Ten pat. L. 15. 231 Ten pat. L. 16. 232 Ten pat L. 17. 227

55

kreipiasi pašalpos ne tiek jos reikalingi, kiek „argumentuodami“, kad Valdžia duoda Jonui ir Antanui, vadinas, ir jis turįs teises pašalpa naudotis“. P. Mačiulis griežtai įvertino pašalpų dalijimą, iš tiesų jis buvo teisus, nes tikrai buvo nemažai tokių, kurie naudojosi lengva galimybe prasimanyti papildomų pinigų. Peržvelgus ir šių dienų aktualijas, susijusias su pašalpų gavimu, galima pamatyti tokį patį vaizdą, kuris buvo aprašytas konsulo ataskaitoje. 1935 m. situacija dar labiau pasikeitė. Gyvenimo sąlygos Brazilijoje pradėjo gerėti, nes pasibaigė ekonominė krizė, vėl atsirado daugiau darbo pasiūlymų. Konsulato darbų apimtys sumažėjo, kadangi sumažėjo ir imigruojančių lietuvių skaičius. Į Lietuvą sugrąžinti tik aštuoni žmonės (nemokamai ir už pusę kainos)233. Toks grįžtančiųjų skaičiaus sumažėjimas iš tikrųjų parodė gyvenimo sąlygų pasikeitimą Brazilijoje. Kita vertus, labai stipriai sumažėjo ir imigravusiųjų į Braziliją skaičius, kadangi, remiantis Emigracijos įstatymu, laivų bendrovės privalėjo po 2 procentus nuo išvežtų skaičiaus parvežti atgal nemokamai ir atitinkamai už pusę kainos234. Argentinoje buvo šiek tiek kitokia padėtis. 1939 m. lietuvių Argentinoje priskaičiuota apie 35 000, dauguma jų gyveno miestuose, apie 15 000 gyveno sostinėje Buenos Airėse. Didžioji dalis jų dirbo fabrikuose arba šiaip kokius paprastus darbelius. Kiek geriau gyveno turintieji amatą: siuvėjai, staliai, technikai, vairuotojai. Valstybės kontrolės vyriausiojo revizoriaus J. Grabausko ataskaitoje pažymėta, kad: „Bendrai, lietuviškos kolonijos gyvenimas Argentinoje nėra pavydėtinas, tačiau palyginus su tokių pat kvalifikacijų darbininko pragyvenimu Lietuvoje, medžiagiškas, ypač maisto atžvilgiu, darbininko pragyvenimas Argentinoje yra geresnis negu Lietuvoje. Čia netenka rūpintis kuru, šiltais drabužiais ir dėti didelių pastangų maistui įsigyti. Maistas pigus (mėsos kilog. 30 liet. centų) ir nieko nedirbant lengvai gausi pavalgyti, nes valgyti prašant – niekur neatsako“235. Nors ir nebuvo lengva pragyventi, tačiau badaujančiųjų ten nebuvo. Kaip teigė revizorius, „Argentinoj lietuvis, prašantis pasiuntinybėje pašalpos, gana retas svečias, kai San Paule į konsulatą lietuviai labai dažnai kreipiasi su prašymais sušelpti“236. Argentinos sostinė Buenos Airės garsėjo ir kaip baltųjų vergių agentų centras Pietų Amerikoje. Čia merginos būdavo perkamos ir parduodamos. Šioje srityje darbavosi ir lietuviai agentai. Buenos Airėse veikė Jono Jokūbaičio naktinis baras, kuriame prostitutėmis dirbo nemažai lietuvaičių. Į tokį „darbą“ pakliūdavo jaunos, gražios merginos, kurios nemokėjo vietinės kalbos, nežinojo papročių ar tiesiog būdavo agentų suviliotos237. Lietuvos konsulatas Buenos Airėse 1930 233

Lietuvos konsulo San Paule Prano Mačiulio metinis pranešimas 1935 m. // LCVA. F. 383. Ap. 7. B. 1666. L. 41. Ten pat. L. 42. 1929 m. Emigracijos įstatymo projektas su paaiškinamuoju raštu // Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920-1940 m. P. 50-51. 235 Valstybės kontrolės vyriausiojo revizoriaus J. Grabausko Pro memoria apie 1939 m. lietuvių padėtį Argentinoje ir Brazilijoje // LCVA. F. 383. Ap. 7. B. 1745. L. 22. 236 Ten pat. L. 26. 237 Ulevičius P. Pietų Amerikos lietuviai. P. 64. 234

56

m. sudarė „išimtų iš laivo“ ir imigracijos namų mergaičių sąrašą238. Visos jos buvo „išimtos“ svetimu vardu, t. y. nelegaliai imigravusias mergaites pasiimdavo svetimi vyrai, nežinia kokio tikslo paskatinti. O Argentinoje galiojo toks pats įstatymas, kaip ir Brazilijoje, kad prieš išsikviečiant norimą asmenį reikia pateikti prašymą Buenos Airių Lietuvos konsulatui, kad šis duotų leidimą ir vizą imigruoti. Prašymai būdavo pateikiami, bet nepilnametes mergaites „išimdavo“ svetimi vyrai, prižadėdami jomis rūpintis, o vėliau jų likimai jau nebuvo žinomi. Aišku, daugelis jų pakliūdavo į viešnamius239. Lietuvos konsulatas kaip ir stengėsi visa tai kontroliuoti, bet visiškos tvarkos neįstengė įvesti. Ir vėliau būdavo gaunami pranešimai apie sulaikytas nelegales nepilnametes imigrantes, kurios sulaikomos emigracijos namuose. Taip būdavo todėl, kad jei Lietuvos URM joms neišduodavo pasų, tai nelegalius pasus joms išrašydavo laivininkystės linijų agentai, taip elgėsi ypač Prancūzų linijos agentai240. Kadangi konsulatai Brazilijoje ir Argentinoje buvo įsteigti vėlai, tai iki tol Lietuvą pasiekdavusi informacija apie lietuvius, jų kultūrinę veiklą, švietimo bei nutautėjimo problemas buvo pakankamai skurdi. Tik pirmosiose konsulų metinėse ataskaitose jau galima išvysti tikresnį vaizdą, kokios problemos kamavo ten gyvenančius išeivius. 1931 m. emigracijos referento pranešime pastebėta, kad negausios inteligentijos (konsulo Povilo Gaučio, kunigų Juliaus Janilionio ir Bumšos bei keleto inteligentų) dėka šioks toks kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas vis dėlto vyko241. Žinoma, neapsieita ir be kaltinimų kriminaliniam bei komunistuojančiam elementui, kad trukdė sėkmingai vystyti kultūrinę bei šviečiamąją veiklą tarp lietuvių emigrantų. Paminėti šie pagarsėję savo kriminaliniais nusikaltimais asmenys: Konstantas Norkus (jis dar minimas šaltiniuose kaip Kostas – aut. past.), Balčiūnas, Švedas, Čiučelis242. Tik įsteigus ir atidarius Lietuvių Namus Buenos Airėse, kurių veiklą finansavo Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija, pagyvėjo lietuvių organizacinis gyvenimas. Anot referento, „ reikia pripažinti, kad konsulo p. Gaučio ir kun. Janilionio pastangos suburti į krūvą padoresnę ir valstybiškai nusistačiusią kolonijos dalį duoda realių rezultatų ir galima tikėtis, kad ateityje apie Lietuvių namus susispies organizuotos emigracijos didesnioji dalis“243. Lietuvių Namai turėjo tapti lietuvių tautos vieningumo ir bendro veikimo simboliu: „Kiekviena, kiek žymesnė Lietuvių kolonija turi turėti savo visuomeniško gyvenimo bei veikimo 238

Lietuvos Konsulato Buenos Aires išimtų iš laivo ir imigracijos namų mergaičių sąrašas nuo kovo 14 d. 1930 m. LCVA. F. 1367. Ap. 5. B. 217. L. 17. 239 Buenos Aires konsulo P. Mačiulio 1930 m. gegužės 25 d. pranešimas pulk. B. Štenceliui, VRM Generaliniam sekretoriui. LCVA. F. 1367. Ap. 5. B. 217. L. 13-16. 240 Argentinos konsulo P. Gaučio 1930 m. spalių m. 11 d. pranešimas VRM Emigracijos Referentūrai. LCVA. F. 1367. Ap. 5. B. 233. L. 163. 241 Emigracijos referento pranešimas apie lietuvių emigraciją Pietų Amerikoje 1931 m. LCVA. F. 377. Ap. 2. B. 129. L. 30. 242 Ten pat. L. 30. 243 Ten pat. L. 30.

57

centrą „Lietuvių Namus“; tuose Namuose kiekviena lietuviška organizacija turi turėti savo veikimui vietos: susirinkimams, paskaitoms, vaidinimams, sportui, pramogoms, visos organizacijos sykiu – bendrai bibliotekai, skaityklai ir p.“244. Lietuvių Namuose veikė biblioteka, kurios fonduose buvo apie 1100 knygų, skaitykla, kurioje buvo galima paskaityti daugumą Lietuvos laikraščių bei žurnalų, valgykla bei 5 kambariai, priklausę šioms organizacijoms: Lietuvių katalikų šv. Kazimiero bendruomenei, Išeivių Globos Komitetui, Mergaičių ir Moterų Globos Komitetui, Jaunųjų Vyrų Draugijai, Darbo Biurui245. Atkreiptas dėmesys, kad jaunoji lietuvių emigrantų karta buvo beveik nutautėjusi, mažai bekalbanti lietuviškai. Asimiliacijos procesui buvo sunku atsispirti, nes nebuvo lietuviškų mokyklų, kadangi buvo per mažai vaikų, kad būtų galima įsteigti mokyklą. Visiškai kitokia padėtis buvo Brazilijoje ir Urugvajuje246. Pastebėta, kad Rosarijuje būtų galima įsteigti mokyklą lietuvių vaikams, čia būtų pakankamas jų skaičius. Prie Lietuvių Namų veikė vakariniai kursai suaugusiems, kuriuose buvo mokoma lietuvių bei ispanų kalbų, Lietuvos istorijos ir geografijos. Tik pradėjus veikti vakariniams kursams, į juos užsiregistravo apie 80 lietuvių247. Deja, neapsieta Argentinoje ir be lietuvių susipriešinimo, vienas kito šmeižimo ir priešiškumų. Veikė bent trys organizacijos, kurios buvo nusistačiusios prieš Lietuvių Namų veiklą, konsulatą bei kunigų šviečiamąją veiklą: tai „Tėvynės mylėtojų draugija“, „Lietuvių socialistų sąjunga“ ir „Atbudimas“, kuriai vadovavo K. Norkus bei Čiučelis. Norkus, be šios veiklos, dar „užsiiminėjo suklydusių lietuvaičių pristatinėjimu į pasilinksminimo namus“248. Urugvajaus lietuviai buvo daugiau organizuoti, jų gyveno apie 10 000, dauguma sostinėje Montevidėjuje. Prasta situacija buvo su jų tautiškumo išsaugojimu, nes Urugvajuje nebuvo nei konsulato, nei mokyklos, nei bažnyčios. Urugvajaus lietuviai kreipėsi patys dėl tokios paramos į Lietuvos Respublikos prezidentą, tačiau taip ir nepavyko iki galo įgyvendinti visų troškimų, nors vaikų pakako mokyklai steigti bei patys lietuviai žadėjo paremti mokyklos atidarymą Montevidėjuje249. Brazilijoje padėtis lietuvių inteligentijos klausimu buvo dar liūdnesnė, nes tai buvo pakankamai jauna kolonija, kurioje vyravo daugiausia darbininkai ir žemės ūkio darbuotojai. Brazilijos lietuviai buvo neorganizuoti, nes „nebuvo energingų ir susipratusių vadų“250. 1929 m. pradžioje susikūrusiame lietuvių klube buvo atidaryti kursai dėstyti pritaikomuosius dalykus: braižybą matematiką, portugalų ir anglų kalbas251. Pirmoji lietuvių 244

Ruseckas P. Pasaulio lietuviai. P. 20. Emigracijos referento pranešimas apie lietuvių emigraciją Pietų Amerikoje 1931 m. LCVA. F. 377. Ap. 2. B. 129. L. 31. 246 Ten pat. L. 32. 247 Ten pat. L. 33. 248 Ten pat. L. 34. 249 Ten pat. L. 35. 250 Ten pat. L. 36. 245

58

mokykla Brazilijoje, San Paulo mieste, Mooca rajone, pradėjo veikti 1929 metų rugpjūtį. Ji buvo pavadinta Dr. Vinco Kudirkos vardu252. 1931 m. šalia jos pradėjo veikti vakariniai kursai suaugusiems, kuriuose lietuviai taip pat buvo mokomi lietuvių ir portugalų kalbų, rankdarbių253. San Paule veikė net dvi pradžios mokyklos su 100 vaikų, nors nebuvo kitokių kultūrinių organizacijų, kuriose būtų organizuojamas kultūrinis lietuvių bendruomenės gyvenimas. Referentas atkreipė dėmesį, kad Pietų Amerikoje jaunosios kartos nutautėjimo procesas vyko gerokai sparčiau nei Šiaurės Amerikoje254. Pasidžiaugta, kad konsulo Petro Mačiulio dėka Vidaus reikalų ministerija asignavo (15 000 Lt.) naujos Vytauto Didžiojo vardo mokyklos statybas255. Statybose dalyvavo patys lietuviai emigrantai, projektą taip pat parengė ir visą statybų procesą prižiūrėjo lietuvių emigrantas inžinierius Vagneris. Taip pat kilo idėja atidaryti ir dar vieną, šiek tiek kuklesnę mokyklą lietuviams kitame rajone. Referento pastebėjimu, „konsulato pastangos steigiant ir statant lietuviškas mokyklas lietuvių apgyventuose rajonuose turi labai didelės svarbos mūsų kolonijai, nes mokyklos tampa lietuvių kultūros židiniais ir lietuviško veikimo centrais“256. Mokyklų steigimu rūpinosi ir DULR. Daugeliui mokyklų jos lėšomis buvo nupirkti pastatai: Dr. Jono Basanavičiaus mokyklai – Vila Anastacio rajone, kitai mokyklai – pastatai Bom Retiro rajone, o ketvirtoji – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto mokykla – gavo patalpas tirštai lietuvių apgyventame Vila Bela rajone257. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad dvasiniai reikalai taip pat apleisti Brazilijoje. Jei ne Lietuvos vyriausybės pritarimas ir materialinė parama, „tikybiniai reikalai mūsų emigrantų tarpe būtų visai užmiršti“258. 1932 m. San Paule jau veikė 4 mokyklos, kurias lankė apie 250 vaikų. Iš Lietuvos vyriausybės buvo gautas leidimas statyti dar vieną savo mokyklą Villa Anastastacio rajone, nes nuomotis patalpas per daug brangu, be to, turint savas patalpas, jose galima organizuoti ir kitokią kultūrinę veiklą259.

251

Ruseckas P. Pasaulio lietuviai. P. 108. Konsulo P. Mačiulio 1932 m. gruodžio 6 d. pranešimas VRM Emigracijos referentūrai. LCVA. F. 394. Ap. 8. B. 14. L. 1. 253 Ulevičius P. Pietų Amerikos lietuviai. P. 212. 254 Emigracijos referento pranešimas apie lietuvių emigraciją Pietų Amerikoje 1931 m. LCVA. F. 377. Ap. 2. B. 129. L. 37. 255 Ten pat. L. 37. 256 Ten pat. L. 38. 257 Michelsonas S. Lietuvių išeivija... P. 456. 258 Emigracijos referento pranešimas apie lietuvių emigraciją Pietų Amerikoje 1931 m. LCVA. F. 377. Ap. 2. B. 129. L. 38. 259 Lietuvos konsulato San Paule metinis pranešimas 1935 m. LCVA. F. 383.Ap. 7. B. 1420. L. 18-19. 252

59

Valstybės revizoriaus ataskaitoje 1939 m. atkreiptas dėmesys į tai, kad nepraėjus nė dešimtmečiui nuo lietuvių įsikūrimo Argentinoje pastebėtas labai ryškus nutautėjimas260. Leista lietuviška spauda galėjo pasitarnauti lietuviškumui išsaugoti deja, jie buvo leidžiami tarpusavyje kovojančių atskirų asmenų ar grupuočių, todėl spaudos dėmesys buvo nukreiptas į vienas kito šmeižimą ir tarpusavio kovas. Argentinos lietuvių švietimu turėjo rūpintis Lietuvos konsulatai. Konsulai pasižadėjo mokėti mokytojams algas, o mokyklų išlaikymas guldavo jau ant mokinių tėvų pečių. Argentinoje mokyklos pradėjo kurtis šiek tiek vėliau nei Brazilijoje, tai sąlygojo galbūt dar ir tai, kad Argentinoje nebuvo tokio gausaus lietuvių susitelkimo kaip Brazilijoje. Nepaisant to, 1938 m. čia buvo trys pradinės lietuvių mokyklos: dvi Buenos Airėse (Dariaus ir Girėno bei Tumo Vaižganto) ir dar viena mokyklėlė Berise. Mokyklos turėjo tris skyrius, kurie visi tilpdavo vienoje patalpoje261. Argentinoje lankantys lietuvišką mokyklą vaikai silpnai mokėjo skaityti ir kalbėti lietuviškai, todėl Lietuvos valstybės išlaikoma mokykla per Draugiją užsienio lietuviams remti netenkino visų lietuviškosios kolonijos poreikių262. Juolab kad tėvai nusiskundė mokymo kokybe, todėl ir neleisdavo savo vaikų į lietuvišką mokyklą. Be to, Buenos Airėse lietuviai buvo labai išsisklaidę po priemiesčius, todėl sukoncentruoti vienoje vietoje visus mokinius nebuvo galimybės. „Tam tikslui nuo 1939 m. sausio mėnesio iš trijų mokyklų yra sudaryta viena ir yra pasamdytas specialus autobusas, kuris surenka iš ryto visus, lietuvių kolonijos B. Airese, lankančių lietuvišką mokyklą, vaikus, nuveža juos į mokyklą ir po pamokų vėl išvežioja į namus“263. Iš tikrųjų lietuvišką mokyklą 1939 m. lankė tik apie 100 vaikų, o Buenos Airėse tuo metu priskaičiuojama iki 1400 mokyklinio amžiaus lietuvių, kas sudarė mažiau kaip 10 procentų visų lietuvių vaikų264. Tokia situacija grėsė labai greitu nutautėjimu. Galbūt problema buvo ir ta, kad lietuviai neturėjo savo mokyklos pastato. Pasistatyti mokyklos pastatą ar namus, kuriuose būtų galima organizuoti lietuvių kultūrinę veiklą, kolonija tikrai finansiškai nebūtų įstengusi, buvo reikalinga parama iš Lietuvos vyriausybės. Dar viena priežastis, kodėl taip nusmuko mokymo lygis – buvo prasti mokytojai, nes jie nebuvo gerai pasiruošę pedagoginiam darbui ar netgi tarp jų pasitaikė alkoholikų265. Atrinkti patyrusius ir gerus mokytojus trukdė mažas atlyginimas, nes iš Lietuvos atsiųsti mokytojai gaudavo mažesnį atlygį nei konsulate dirbę kurjeriai. Berise buvo panaši situacija švietimo srityje. Mokyklą lankė vos 28 mokiniai iš 300 galinčių ją lankyti, dirbo du mokytojai – argentinietė ir lietuvis. Viena pagrindinių priežasčių, 260

Valstybės kontrolės vyriausiojo revizoriaus J. Grabausko pro memoria apie 1939 m. lietuvių padėtį Argentinoje ir Brazilijoje. LCVA. F. 383. Ap. 7. B. 1745. L. 22. 261 Ulevičius P. Pietų Amerikos lietuviai. P. 209. 262 Valstybės kontrolės vyriausiojo revizoriaus J. Grabausko pro memoria apie 1939 m. lietuvių padėtį Argentinoje ir Brazilijoje. LCVA. F. 383. Ap. 7. B. 1745. L. 22. 263 Ten pat. L. 22. 264 Ten pat. L. 23. 265 Ten pat. L. 23.

60

kodėl lietuviai savo vaikų neleido į lietuvišką mokyklą, buvo jų pačių lietuviškos tapatybės praradimas. 1932 m. į Urugvajų atvyko kun. T. Radžis. Jis čia įkūrė Dr. Jono Basanavičiaus vardo pradžios mokyklą; išsiplėtus mokyklai joje pradėjo veikti ir daug kitų organizacijų: Katalikų bendruomenė, kuri vėliau persitvarkė, pakeitė įstatus ir pasivadino Urugvajaus lietuvių katalikų šv. Juozapo draugija. Veikė savišalpos draugija, šv. Vincento a Paulo draugija, jaunimo draugija „Daina“, Tautininkų sąjunga. Iš visų šių draugijų po kelis atstovus sudarė vieną Urugvajaus lietuvių klubo tarybą, kuri buvo Urugvajaus lietuvių išeivijos centras – jis vadovavo lietuvių kolonijai Urugvajuje266. Kultūrinis gyvenimas vyko, buvo suorganizuoti chorai, teatro būreliai. 1933 m. po Lietuvių darbininkų savišalpos–kultūros draugijos 2-osios kuopos susirinkimo buvo nutarta įkurti Liaudies teatro centro sekciją, kuri ir toliau organizavo spektaklius, vėliau ji įsigijo muzikos instrumentų ir suorganizavo styginį orkestrą267.

2.3. Lietuvių bendruomenė Jungtinėse Amerikos Valstijose 1919–1940 m. Nepaprastai vertingą paramą teikė JAV lietuviai, sukuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę, stiprinant jos nepriklausomybę, kuriant karo suniokotą ūkį, gaunant tarptautinį valstybės pripažinimą. JAV lietuvių organizacijos karo metu nemažai dėmesio skyrė Lietuvos gyventojų šelpimui. 1914 m. JAV socialistai įkūrė Lietuvos šelpimo fondą, tautininkai ir liberalai įkūrė Autonomijos fondą (vėliau pavadintą Nepriklausomybės fondu), o Lietuvių Romos Katalikų federacija Amerikoje (LRKF) įkūrė Tautos fondą. Aukos buvo renkamos Lietuvai ir su JAV Raudonojo Kryžiaus vėliava. 1919 m. Lietuvos politikai prašė JAV lietuvius visokeriopai remti Lietuvos valstybingumo kūrimą. Lenkijai užgrobus Vilnių, 1919 m. sausio 4 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė išleido atsišaukimą į piliečius, kuriame buvo konstatuota, kad Lietuvai iškilo didelis pavojus. Atsišaukimas buvo skubiai išsiųstas JAV lietuviams268. Išeivijos atstovai buvo kviečiami į Lietuvos informacinę ir diplomatinę tarnybas (Bronius Balutis, Tomas Naruševičius, Magdalena Avietėnaitė, Karolis Račkauskas-Vairas, Jonas Šliūpas), o išeivių skaičius politiniais sumetimais buvo didinamas net iki 1 milijono269.

266

Ruseckas P. Pasaulio lietuviai. P. 126-127. Ulevičius P. Pietų Amerikos lietuviai. P. 202-204. 268 Eidintas A. Lithuanian Emigration to the United States. P. 116. 269 Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. P. 54. 267

61

Paryžiaus konferencijoje Lietuvos vyriausybės delegacijoje buvo ir JAV lietuvių organizacijų atstovų: Juozas Dabušis, Jonas Žilius, Bronius Balutis, Tomas Naruševičius270. Ieškant stipresnės atsvaros Lenkijos kariniam ir politiniam spaudimui, Paryžiuje susiformavo karinės brigados iš JAV lietuvių kūrimo idėja, kuri buvo pradėta įgyvendinti. Taigi Lietuvoje tikėtasi gauti iš išeivijos ne tik materialinę, bet ir karinę pagalbą. Lietuvos karinė misija JAV sudarė Amerikos brigados štabą. Į brigadą buvo kviečiami kariai savanoriai, pasižadantys tarnauti metus Lietuvos kariuomenėje, turintys nuo 18 iki 35 metų. Už tarnybą savanoriams buvo žadama žemė271. Deja, suorganizuoti brigados nei JAV, nei Prancūzijoje, nei juolab Lietuvoje nepavyko, nors pati idėja Lietuvai buvo naudinga. Kadangi stigo finansinių išteklių, o Vakarų valstybės vis delsė pripažinti Lietuvą, todėl didžiausios viltys buvo dedamos į išeivių finansines perlaidas. Tik emigrantams reikėjo nurodyti, kokiam tikslui renkamos lėšos. Čia ir pasitarnavo brigados kūrimo idėja. Lietuvos vyriausybė 2 mln. dolerių sumą panaudojo Lietuvos atstovybėms užsienyje išlaikyti272. Beveik visa suma išleista Lietuvos valstybės propagandai ir jos diplomatijai išlaikyti, siekiant išgauti Vakarų valstybių pripažinimą. Šitos paskolos buvo per maža, o išeiviai jau nebenorėjo aukoti savo sunkiai uždirbtų pinigų, juolab kad tam įtakos turėjo ir JAV finansinė krizė, egzistavęs nedarbas. Perlaidomis, siuntiniais, aukomis ir kitais būdais 1915–1920 m. į Lietuvą JAV lietuviai atsiuntė apie 10 mln. dolerių273. Ši parama sudarė sąlygas funkcionuoti Lietuvos užsienio tarnyboms. 1920 m. įkurta Lietuvos piliečių sąjunga (LPS), kuri turėjo rūpinis JAV lietuvių (kaip Lietuvos piliečių) reikalais ir remti Lietuvos vyriausybę. Sąjungai galėjo priklausyti visi Lietuvos piliečiai ir lietuviai, tapę JAV piliečiais. Sąjungos nariai turėjo mokėti 3 dolerių kasmetinį mokestį. Šie įnašai sudarė Valstybinį Amerikos lietuvių fondą, kurio du trečdaliai ėjo Lietuvos vyriausybei, likusi fondo dalis galėjo būti paliekama vietinių lietuvių reikalams274. LPS biuras priklausė Lietuvos atstovybei Niujorke. Naujieji emigrantai galėjo tikėtis finansinės paramos iš šios organizacijos. JAV lietuvių politinės srovės tuo pat metu darė nemažai žygių, kad JAV pripažintų Lietuvos Respubliką.

270

Ten pat. P. 55. Ten pat. P. 56. 272 Finansų ministro J. Tūbelio 1935 m. birželio 4 d. raštas Ministrų Kabinetui, LCVA. F. 923. A. 1. B. 3636. L. 140. 273 Iš Amerikos lietuvių gyvenimo, Trimitas 1921. Nr. 10. P. 20; Amerikos lietuviai ir šiandieninė jų nuotaika, Trimitas. 1925. Nr. 33. P. 1085. 274 Pranešimas apie LPS susikūrimą, LCVA. F. 923. Ap. 1. B. 39. L. 62-64. 271

62

Amerikos lietuvių įvairialypės pastangos sukurti nepriklausomą Lietuvą, milžiniškos pastangos finansiškai paremti jauną valstybę, sužadino didžiulį norą pamatyti savo akimis, kaip pavyko sukurti jauną valstybę. Iš pradžių pavieniai asmenys sugrįžo į Lietuvą ir stengėsi įsijungti į jos atkūrimą. Pavienių asmenų padaugėjo, kai baigėsi kariniai veiksmai Lietuvos teritorijoje. Netrukus buvo pradėtos organizuoti ekskursijos, jas rengė įvairios organizacijos, pavieniai asmenys bei laivų agentūros. Kadangi iki 1923 m. Lietuva buvo vis dar be uosto, tai ekskursijos vyko per Prancūziją, Vokietiją, Olandiją, o iš paminėtų šalių buvo vykstama geležinkeliais į Kauną. Dauguma emigrantų nemanė visą savo gyvenimą praleisti kitoje šalyje, o siekė sukaupti santaupų ir grįžti į tėvynę. Esant gana didelei reemigracijai iki Pirmojo pasaulinio karo, galima buvo tikėtis, kad, susikūrus Lietuvos valstybei, reemigracija stipriai išaugs. Pirmieji pokario metai tokią tendenciją rodė – JAV lietuviai ieškojo galimybių sugrįžti į Lietuvą, įsigyti žemės, namų. 1921 m. Lietuvoje lankėsi 16 tūkstančių išeivių, tačiau, negavę vyriausybės paramos, praradę santaupas dėl dolerių keitimo į ostmarkes, susidūrę su nesąžiningų valdininkų suktybėmis ir kyšininkavimu, nesugebėję pritapti Lietuvoje, grįžo į JAV275. Ragindama JAV lietuvius grįžti Lietuvos „atkurti“, JAV lietuvių spauda pradėjo reklamuoti pinigų ir laivakorčių siuntimą į Lietuvą276. Lietuvių reemigravimui plėsti buvo sugalvojamos įvairiausios priemonės, o jų iniciatoriai buvo daugelis JAV lietuvių veikėjų. JAV lietuviai labai norėjo susipažinti su Lietuvos gyvenimu ir galimybėmis grįžti į tėvų kraštą. Bet Lietuvos realybė, jos gyvenimo būdas parodė, jog visa tai buvo tik iliuzija. Tūkstančiai JAV lietuvių vyko į Lietuvą, norėdami čia įsikurti ir investuoti savo kapitalus. Dar daugiau jų siuntė savo santaupas artimiesiems ir giminėms padėti. „Drąsiai galima sakyti, kad Lietuva kasmet įgys naujų turtų daugiau iš tų perlaidų neg iš aktingo prekybos balanso. Dabarties Kauno bankai gauna išmokėjimui perlaidų apie 45 milijonus auksinų kas mėnuo. Tai per metus sudaro apie pusė milijardo“277. Dauguma į Lietuvą grįžusių čia „prarado per ilgus metus sunkiai uždirbtus bei sutaupytus skatikus ir nieko neatsiekę, įtūžę ir atšalę nuo savo tėvynės grįžta atgal Amerikon“, o tie, kurie jau neturėjo galimybės grįžti į JAV, „tie reiškia nepasitenkinimą mūsų gyvenimu ir mūsų tvarka. Ir tik nedideliam amerikiečių skaičiui pasiseka tinkamai sutvarkyti savo gyvenimas ir tapti naudingais šalies piliečiais“278. Tik 1922 m. spalio ir lapkričio mėnesiais 96 lietuviai amerikiečiai su šeimomis išvyko iš Lietuvos279.

275

Gineitis K. Amerika ir Amerikos lietuviai. P. 297. Ten pat. P. 258. 277 R. Karužos referatas, skaitytas Ekonominėje ir finansinėje sąjungoje, Lietuva, 1922 m. vasario 18 d. 278 Karosas A. Ar reikalingas amerikiečių departamentas? Lietuvos žinios. 1922 m. gruodžio 13 d. P. 1. 279 Kapočius L. Senoji išeivija ir Lietuva. P. 266. 276

63

Reemigrantų bankrotai sukėlė išeivijos, o ypač paprastų išeivių darbininkų, kurie savo kukliomis aukomis manė padėti nukentėjusiems karo metu tautiečiams Lietuvoje, pasipiktinimą. 1921 m. įvyko JAV išeivių organizacijų atstovų suvažiavimas, kuriame buvo priimta rezoliucija dėl Lietuvos vidaus santvarkos. Joje pabrėžta, kad „Lietuvoje didelis žemesniųjų viršininkų savivaliavimas, pasipūtimas, „išponėjimas“, kyšių ėmimas, laisvės žodžio persekiojimas ir vargdienių, darbininkų ir kaimiečių spaudimas...“280. 1919 m. sausio 16 d. įstatymu uždrausta svetimšaliams (tarp jų ir lietuviams JAV piliečiams) pirkti ir kitokiu būdu įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvoje. Remdamasis 1920 m. balandžio 2 d. išleistu įstatymu, ministrų kabinetas ypatingais atvejais galėjo duoti leidimus įsigyti nekilnojamojo turto lietuviams amerikiečiams281. Šiuo įstatymu pasinaudojo nedaugelis išeivių. Archyvinių dokumentų duomenimis 1929 m. buvo patenkinti 22 lietuvių JAV piliečių prašymai įsigyti žemės Lietuvoje, deja, iš turimų dokumentų neaišku, kiek iš viso tokių prašymų galėjo tais metais būti pateikta282. Pagal Lietuvos Respublikos atstovybės Vašingtone žinias, iki 1922 m. sausio 1 d. buvo išduoti 6382 pasai ir 4161 viza. Iš viso į Lietuvą išvažiavo apie 20 000 asmenų, iš kurių – apie 15 000 nuolatiniam apsigyvenimui Lietuvoje283. Atvykusieji į Lietuvą, deja, patyrė nusivylimą. Karų metu Lietuva buvo okupuota, apgriauta, nustekenta. Valdiškos įstaigos kūrėsi labai lėtai, nes visur trūko lėšų bei patirties. Visos pastangos buvo nukreiptos kovai su bermontininkais, lenkais bei bolševikais. Rusiškus rublius vokiečiai pavertė į bevertes ostmarkes, kurios 1919 metais buvo pakeistos auksinais, susietais su vokiškąja marke. Grįžusieji į Lietuvą skubėjo dolerius keisti į vietinę bevertę valiutą, nes daugelį suviliojo didelis markių ar auksinų kiekis už vieną dolerį. Daugelis prarado nemažas sumas. Grįžusiesiems teko pavargti ir su vietine valdžia, kuri labai nenoriai (nepatikliai) bei nerangiai tvarkė formalumus. Tai labai erzino ir piktino grįžusiuosius iš Amerikos. Kai kurie grįžusieji bandė pradėti savo verslą, tačiau tvarkymasis ir biznio organizavimas, bandant pritaikyti amerikietišką modelį, netiko Lietuvai, ir jie dažniausiai patirdavo bankrotus. Viskuo nusivylę šie žmonės vėl išvyko į Ameriką visam laikui. Lietuvos biznieriai, bijodami finansinio Amerikos lietuvių įsigalėjimo ūkiniame gyvenime, priėmė reemigrantus nesvetingai. Grįžę iš Lietuvos skundėsi, kad kai kurie valdininkai juos ignoravo, nebuvo suteikta galimybė įsigyti Lietuvoje žemės sklypų. Tokie atsiliepimai stipriai paveikė JAV lietuvių visuomenės nuotaikas Lietuvos valdžios nenaudai. 280

1921 m. JAV lietuvių organizacijų suvažiavimo rezoliucijos kopija, LCVA. F. 383. Ap. 7. B. 195. L. 47-48. Šmulkštys L. Kas žinotina lietuviams svetimšaliams, nekilnojamą turtą Lietuvoje įsigyjant, Pasaulio lietuviai. Kaunas, 1935. P. 221. 282 1929 m. spalio 17 d. Vidaus Reikalų Ministro raštas Ministrų Kabinetui, LCVA. F. 923. Ap. 1. B. 626. L. 410, 420. 283 Amerikos lietuvių istorija. (red. A. Kučas). Bostonas, 1971. P. 527. 281

64

Didžiausia nauda iš emigracijos buvo nuolat siunčiamos piniginės perlaidos giminėms į Lietuvą284. Apytiksliai per 1926–1928 m. laikotarpį Lietuvą pasiekė 81,1 mln. litų pašto perlaidų, greta to, pinigai buvo siunčiami čekiais bei laiškuose giminėms285. Kita finansinės paramos dalis Lietuvą pasiekė aukų rinkėjų pagalba. Nė vienas atvykęs į Ameriką oficialus asmuo nebuvo išleidžiamas be paaukotų lėšų vienam ar kitam svarbiam Lietuvos reikalui. A. Kučo paskaičiavimais, susidarydavo apie 34 milijonai litų kasmetinių įplaukų, o tai sudarydavo apie 10 proc. kasmetinio valstybės biudžeto286. Emigracija nebuvo nuostolis lietuvių tautai, o davė didžiulę naudą Lietuvai, paskolindama arba padovanodama jai daugiau kaip 53 milijonus dolerių287. Emigrantų atsiųsta finansinė parama be jokios abejonės stiprino valstybę finansiškai, pagyvino pramonę ir prekybą. JAV lietuviai gyveno pakankamai pasiturinčiai, palyginus su kitose šalyse apsistojusiais išeiviais. Nebuvo gauta laiškų iš privačių asmenų su prašymais juos paremti finansiškai ar skirti lėšų sugrįžti į Lietuvą. Lietuvos konsulas Čikagoje Antanas Kalvaitis teigė, kad „chicagiečiai lietuviai labai aktyvūs patriotai, kuriuos galima skaityti didesniais patriotais už Lietuvoj gyvenančius lietuvius“288. Tik atkreiptas Lietuvos vyriausybės dėmesys į tai, kad buvo labai didelis susipriešinimas tarp Amerikos lietuvių dėl politinių įsitikinimų, netgi organizuojamose šventėse skirtingų politinių partijų atstovai ar nepartiniai nedalyvaudavo kartu289. Konsulas A. Kalvaitis bendravo su Čikagoje gyvenančiais lietuviais, kurie išsakė priekaištus Lietuvos vyriausybei dėl nesirūpinimo dvasiniais lietuvių išeivių reikalais. „Mes nereikalaujame materialės paramos iš Lietuvos pusės. Mes patys užtektinai turime dolerių. Bet mes turime pilną moralę teisę reikalauti ir prašyti, kad Lietuva mums duotų dvasinių jėgų, kad ji siųstų mums menininkus, literatus, kurie atvažiavę nušviestų mums tikrą Lietuvos padėtį, duotų mums tikrų žinių apie Lietuvos kultūrinį ir ekonominį vystymąsi. Mums nereikalingi siunčiami partiniai žmonės, kurie matuoja viską partiniu mastu“290. Spėtina, kad Lietuvos vyriausybė ne itin sureagavo į tokius konsulo pamąstymus. Per visą tiriamąjį laikotarpį apie JAV lietuvių padėtį lietuviškuose dokumentuose galima aptikti tik fragmentiškų žinių. Juolab, kad 1940 m. sausį Ministras Pirmininkas A. Merkys suorganizavo slaptą pasitarimą apie JAV lietuvių padėtį ir problemas, kurias reikėjo spręsti. Pasak A. Merkio, „ Tuo tarpu mūsų ryšiai su išeiviais Šiaurės Amerikoje nėra tokie, kokių pageidautume: metropolija nedaug teturi įtakos išeivių gyvenimui, o dažnai net nežino, kas tų išeivių gyvenime 284

Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. P. 65. Ten pat. P. 529. 286 Amerikos lietuvių istorija. P. 529. 287 Liulevičius V. Lietuvių išeivija: tautai nuostolis ar pelnas, Aidai. 1982. Nr. 2. P. 78. 288 Lietuvos konsulo A. Kalvaičio pranešimas apie lietuvių padėtį 1928 m. LCVA. F. 383. Ap. 2. B. 31. L. 299. 289 Ten pat. L. 299. 290 Ten pat. L. 300-301. 285

65

darosi. Šiuo reikalu susirūpinimas buvo kilęs jau anksčiau, ir tas klausimas daug kartų nagrinėtas, tačiau praktiškai nedaug kas pasiekta “291. Pasitarimo metu buvo išsakyta, kad žodinės agitacijos ar vien tik stipendijų skyrimo lietuviams jaunuoliams mokytis lietuviškose mokyklose ar universitete nebuvo tinkamai išspręstas. R. Skipitis atkreipė dėmesį į tai, kad svarbiausia buvo išspręsti lietuvių repatriacijos klausimą, nes jų grįžimas būtų naudingas: „Iš to Lietuva galėtų turėti nemaža naudos, nes grįžtą išeiviai atsivežtų kartu ir savo kapitalus. Tam reikalinga organizacija. Šitai repatriacijai reikia ruoštis. Ji, galbūt, galės prasidėti didesniu mastu šiam karui pasibaigus. Čia kyla du uždaviniai: tinkamos informacijos organizavimas išeivių tarpe ir paramos organizavimas išeivių įkurdinimui Lietuvoje. Tam įkurdinimui paramą galėtų suteikti valstybė kurios nors bendrovės pavidalu, nes tik valstybė ir jos organizacijos ligi šiol dar nėra savo vardo sukompromitavusios lietuvių amerikiečių tarpe. Pasibaigus karui ir dabar atgavus Vilnių, Lietuvoje iškilsiąs ekonominio atsistatymo klausimas. Jau ir dabar reikėtų susirūpinti, kad į šitą atsistatymo darbą būtų įtraukti grįžę į Lietuvą išeiviai su savo kapitalais“292. Neliko nepastebėta ir lietuvių nutautėjimo problema, kurią įžvelgė ir pabrėžė Magdalena Avietėnaitė, tuo metu dirbusi Užsienio reikalų ministerijoje Spaudos biuro direktore. Ji pasidalijo savo įspūdžiais po kelionės į JAV lietuviškąsias kolonijas, kur pamatė, jog lietuvių kalba buvo primiršta, lietuviai baigė nutautėti, nes vietos bažnyčiose ar parapinėse įstaigose lietuvių kalba buvo beveik jau nebevartojama293. Konsulas A. Kalvaitis pritarė M. Avietėnaitės išsakytoms mintims dėl nutautėjimo ir lietuvių kalbos pamiršimo. Jis patikslino, jog geresnė situacija buvo tose mokyklose, kurios priklausė seserims kazimierietėms ir pranciškietėms, tik atkreipė dėmesį į specialių vadovėlių, pritaikytų išeiviams trūkumą294. Konsulas taip pat išsakė savo poziciją ir dėl gresiančio lietuvių nutautėjimo. Anot A. Kalvaičio, „Dėl išeivių nutautimo, esą nereikia daryti kokių nors iliuzijų. Tas nutautimas esąs natūralus reiškinys. Lietuviai amerikiečiai ten gyvena, ten duoną uždirba ir ten amerikonėja. Laikui bėgant, jis, galbūt, kalbą pamirš, bet reikia, kad širdyje pasiliktų lietuviai. Tegu jie kalba angliškai, bet svarbu, kad jie jaustųsi lietuviais“295. Dar vienas slaptojo pasitarimo dalyvis Švietimo ministerijos atstovas Mečislovas Kviklys išsakė Amerikos lietuvių pageidavimą dėl specialaus departamento ar komisijos prie Lietuvos vyriausybės įsteigimo296. Nors tuo metu veikė Draugija Užsienio Lietuviams Remti, kuri buvo vienintelė organizacija, besirūpinanti išeivijos problemomis, tačiau jos pastangų nepakako. Tai suprato JAV lietuviai, todėl ir prašė papildomai įsteigti atsakingą vyriausybei padalinį, kuris galėtų

291

Slaptas pasitarimas Šiaurės Amerikos lietuvių reikalais, 1940m. sausio 10 d. LCVA. F. 383. A. 7. B. 1745. L. 58. Ten pat. L. 59. 293 Ten pat. L. 59-60. 294 Ten pat. L. 61. 295 Ten pat. 296 Ten pat. L. 62. 292

66

padėti emigrantams išspręsti kilusias problemas ne tik Šiaurės Amerikoje, bet ir kitose šalyse, kur gyveno lietuviškosios kolonijos. Įdomus faktas, kad minėtame pasitarime buvo svarstoma lietuvių repatriacijos galimybė, nors tuo metu Europoje jau vyko karas ir ateitis buvo pakankamai neaiški. Realiai repatriacijos galimybes vertino tik konsulas A. Kalvaitis, kuris posėdžio metu į tai ir atkreipė dėmesį: „šiandien Amerikos lietuvių tarpe mažai berasime žmonių, kurie grįždami galėtų atsivežti tūkstančius dolerių, kaip tai buvę anksčiau. Tiesa, reikia pripažinti, kad yra daug svajojančių grįžti į savo kraštą, ypač senesnio amžiaus žmonių, kurie norėtų ramiai pabaigti savo amžių tėvynėje. Ar mes organizuosime repatriaciją ar ne, tokie senesnieji lietuviai išeiviai, kai pasikeis Europos gyvenimo sąlygos, stengsis grįžti į savo kraštą. Bet visai kitaip klausimas atrodo dėl lietuvių, gimusiųjų ir užaugusiųjų Amerikoje. Jie nemano grįžti ir negrįš į Lietuvą“297. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusių lietuvių padėtis nebuvo itin sudėtinga ar varginga. Jie patys teigė, kad materialinių gėrybių turėjo pakankami, tačiau jiems trūko dėmesio iš Lietuvos vyriausybės dėl tautiškumo išsaugojimo, lietuviškos kultūros puoselėjimo. Išeivijai trūko tikros, neiškreiptos informacijos apie gyvenimą Lietuvoje. Buvo nuolat pabrėžiama, kad informacija iš Lietuvos pasiekdavo pavėluotai arba ne be Varšuvos pastangų dar ir iškreipta arba paskalų lygmens298. 2.4. Latvijos lietuviai 1918–1940 m. Po I pasaulinio karo Latvijoje sumažėjo lietuvių. 1920 m. Latvijoje gyveno 25 538 lietuviai, iš kurių 5325 Rygoje, 677 Vidžemėje, 8636 Kurše (3777 Liepojoje), 9765 Žiemgaloje, 1135 Latgaloje. 1925 m. Latvijoje lietuvių buvo 23 193, 1930 m. – 25 885 ir 1935 m. – 22 843299. 1918 m. rudenį Rygoje pradėjo veikti pradinė lietuvių mokykla, o 1919 m. tokia mokykla atsidarė ir Liepojoje300. Vėliau buvo atidarytos mokyklos ir Jelgavoje, Gryvoje bei kitose vietose. 1934–1935 mokslo metais Latvijoje buvo 13 lietuviškų pradžios mokyklų – keturios Rygoje, po vieną Liepojoje, Jelgavoje, parapijos mokyklos Neretoje, Aknistėje, Mačuniškose, pradinė mokykla Subatėje, pradinė mokykla Lašose ir Indricoje, Gryvoje301. 1938–1939 m. m. Latvijoje veikė 10 lietuviškų pradinių mokyklų, kurias lankė 481 moksleivis, o Rygoje veikė ir gimnazija su 97 mokiniais302. Latvijoje veikusios lietuviškos mokyklos finansinę paramą gaudavo ne tik iš Latvijos valdžios, bei ir iš Lietuvos.

297

Ten pat. L. 60. Lietuvos konsulo A. Kalvaičio pranešimas apie lietuvių padėtį 1928 m. LCVA. F. 383. Ap. 2. B. 31. L. 301-302. 299 Jēkabsons Ē. Lietuvieši Latvijā. Mazākumtautības Latvijā: vēsture un tagadne. Riga, 2007. P. 48. 300 Ten pat. P. 50. 301 Ten pat. P. 50. 302 Ten pat. P. 50. 298

67

Latvijoje veikė ne viena ir lietuviška įvairiausių draugija (Šv. Zitos moterų katalikų labdaros draugija, Latvijos universiteto lietuvių studentų draugija „Viltis“, jaunųjų katalikų draugija „Šviesa“, Liberalaus jaunimo draugija „Rūta“, turėjusi savo teatrą, literatūros sekciją, muzikos ansamblį, sporto komandą303. 1929 m. susikūrė sporto draugija „Vytis“, kurioje buvo įsteigtos futbolo, krepšinio, tinklinio, teniso, bokso, dviračių sekcijos. Reguliariai vyko rungtynės, o 1935 m. buvo suorganizuotos ir Pirmosios Latvijos lietuvių sporto žaidynės304. Latvijoje buvo leidžiama nemažai įvairioms politinėms partijoms priklausantys ar atstovaujantys įvairioms politinėms pažiūroms laikraščiai. Per 1918–1940 m. laikotarpį Latvijos lietuviai buvo pakankamai aktyvi tautinė mažuma. Buvo susikūrę nemažai įvairių kultūrinių, sporto ir švietimo organizacijų, veikė pakankamai daug mokyklų. Lietuviai buvo pakankamai aktyvūs ir visuomeniniame bei politiniame gyvenime. Situacija šiek tiek pasikeitė po 1934 m. gegužės 15 d. įvykusio autoritarinio perversmo. Naujoji vyriausybė įvedė nemažai apribojimų tautinėms mažumoms, tačiau lietuvių organizacijos bei mokyklos nebuvo uždarytos, kaip, pavyzdžiui, Latvijos baltarusių mokyklos305. Latvijoje gyvenusių lietuvių kultūrinis centras buvo Ryga. Vienoje vietoje telkėsi didžioji dalis lietuviškos inteligentijos, veikė įtakingiausios lietuviškos draugijos, dirbo lietuviško savaitraščio redakcija, veikė gimnazija306. Materialiai Rygos lietuviai taip pat atrodė kiek stipriau, nes čia gyveno tik tie, kurie sugebėjo įsitvirtinti ir turėjo stabilų pragyvenimo šaltinį307. Visai kitokia padėtis buvo Liepojoje. Čia daugiausia gyveno darbininkai, amatininkai, vežėjai, o Liepoja po I pasaulinio karo nepajėgė atsigauti, apie tai užsiminė ir Liepojos vicekonsulas: „Labai abejoju ar šio miesto padėtis pagerės kuomet nors“308. Liepojos lietuvių pradinės mokyklos taryba taip pat kreipėsi į Lietuvos vyriausybę su prašymu finansiškai paremti mokyklą: „kitataučių mokyklos neturtingiems net ir Lietuvos piliečių vaikams duoda pašalpas ir tuo juos pavilioja į savo mokyklas. Ilgainiui mūsų vienintelė Liepojuje esanti mokykla gali sunykti ir dauguma mūsų lietuvių, dėlei nepasirūpinimo jų būkle, gali nutausti“309.

303

Ten pat. P. 51. Ten pat. L. 52. 305 Ten pat. P. 54. 306 Mačiulis D. Lietuvių diaspora tarpukario Latvijoje Lietuvos diplomatų akimis. Lietuvos istorijos metraštis. 2007 metai. I. Vilnius, 2008. P. 76. 307 Ten pat. 308 Lietuvos vicekonsulo Liepojoje 1929 m. pranešimas Užsienio reikalų ministerijai. LCVA. F. 383. Ap. 7. B. 877. L. 9. 309 Ten pat. L. 77. 304

68

1935 m. Latvijoje dirbusių lietuvių sezoninių darbininkų problemą analizavo ir Lietuvos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai. Jų paskaičiavimais kasmet Latvijos žemės ūkyje dirbo apie 15 000 iš Lietuvos atvykusių darbininkų310. Lietuvos diplomatų nuomone, lietuvių bendruomenės asimiliaciją skatino socialinės lietuvių diasporos

problemos,

lietuviškų

mokyklų

stoka,

nepakankamas

pačios

bendruomenės

organizuotumas bei inteligentijos stygius311. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė padėdavo savo tautiečiams, gyvenantiems užsienyje: iš valstybės biudžeto šelpdavo jų kultūrinę ir visuomeninę veiklą, finansuodavo pakliuvusius į bėdą, neturinčius galimybės grįžti į gimtinę312. Lietuvos vyriausybė padėdavo savo tautiečiams Latvijoje įsigyti nekilnojamąjį turtą, pasistatyti namus, butus kultūros ir švietimo įstaigoms, koplyčias ir bažnyčias tikintiesiems katalikams313. Nuolatinė konkreti materialinė Lietuvos vyriausybės pagalba, nors nelabai didelė, taip pat stipri moralinė ir kultūrinė parama prisidėjo prie tautos mentaliteto ugdymo, padėjo sustabdyti Latvijoje gyvenančių lietuvių nutautėjimo procesą314. 2.5. Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenė 1918–1940 m. XIX a. viduryje pirmieji lietuviai apsigyveno Didžiojoje Britanijoje, spėjama, kad tai buvo Rusijos–Turkijos karo dėl Krymo metu paimti belaisviai315. Iki Pirmojo pasaulinio karo tik Londone gyvenantiems lietuviams pavyko įkurti lietuvišką parapiją, kituose lietuvių susitelkimo centruose (Glasge ir Mančesteryje) lietuviškų bažnyčių nebuvo316. Didžioji Britanija lietuviams pasitarnavo daugiau kaip „tarpinė stotelė“ vykstant toliau į JAV. Iki Pirmojo pasaulinio karo Anglijoje buvo priskaičiuojama 4000 lietuvių, o Škotijoje – 8000, tai po karo jų skaičius dar sumažėjo317. 1926 m. Škotijoje buvo nuo 7000 iki 8000 lietuvių, Mančesteryje – nuo 4000 iki 5000 lietuvių, o Londone – apie 3000 lietuvių318. Dauguma Škotijos lietuvių dirbo anglies kasyklose, geležies pramonėje, keletas jų turėjo krautuvėles ar vertėsi smulkiu bizniu319. Ernestas

310

Lietuvos darbininkų būklė Latvijoje. Rytas. 1935-07-20. P. 4. Ten pat. P. 89 312 Gaigalaitė A. Latvijos lietuvių organizacijos ir jų šelpimas 1919-1940 metais. Lietuvos istorijos metraštis. 1995 metai. Vilnius. P. 103. 313 Ten pat. L. 105. 314 Ten pat. L. 111. 315 Dapkutė D. Lietuviai Didžiojoje Britanijoje iki Antrojo pasaulinio karo. Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenė: praeitis, dabartis, ateitis. Vilnius, 2008. P. 9. 316 Ten pat P. 14–15. 317 Ten pat. P. 11. 318 Lietuvių kolonija Škotijoje 1926 m. LCVA. F. 648. Ap. 1. B. 388. L. 1. 319 Ten pat. 311

69

Galvanauskas informavo Ministrą Pirmininką Mykolą Sleževičių apie problemas Škotijos bendruomenėje. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad lietuviai gana puikiai kalbėjo lietuviškai, dvasiniais reikalais rūpinosi kun. Petrauskis, nors bažnyčios savo ir neturėjo320. Konsulas pastebėjo, kad „Ištautėjimas čia eina gana sunkiai, ypač ten, kur lietuviai gyvena tirštai . Vaikai čia kalba puikiausiai lietuviškai. Lietuvystę čia palaiko taipogi bažnyčia ir savitarpinės pašalpos, kultūrinės, ect. draugijos“321. 1934 m. Škotijoje gyveno apie 3000 lietuvių, kurie daugiausiai buvo susitelkę Glasge322. Lietuvių padėtis nebuvo itin gera, tačiau pastebėta, kad „ Jis (jaunimas – aut. past.) nėra taip ištautėjęs, kaip kai kuriose vietose Amerikoje. Gal galima tatai išaiškinti tuo, kad lietuviai priversti laikytis šiek tiek nuošaliai nuo anglų ir, antra, kad Škotijon beveik kasmet kas nors atsilanko, ypač kunigai su misijomis. Matyti tendencijos duoti savo vaikams ir aukštesnio mokslo: dabartiniu metu yra apie 40 moksleivių aukštesniuose ir aukštose mokyklose; yra keletas baigusių ir universitetą – dažniausiai mokytojai“323. Londone 1934 m. apytikriais duomenimis gyveno apie 2000 lietuvių324. Finansinė lietuvių padėtis buvo geresnė nei visų likusiųjų Didžiojoje Britanijoje gyvenusių lietuvių. Tarp Londono lietuvių buvo mažiausiai bedarbių. Pasaulinės ekonominės krizės metais parapijos ir draugijų gyvenimas nenusilpo, bet netgi kai kur suaktyvėjo325. Buvo susirūpinta Lietuvių Namų statyba. Svarbų indėlį į Londono lietuvių bendruomenės suvienijimą įnešė Šv. Kazimiero draugija Londono lietuvių parapijai palaikyti. Nors ji buvo daugiau religinio pobūdžio, tačiau vienijo beveik visus Londone gyvenusius lietuvius, kurie kiekvieną savaitę turėjo savo noru paremti finansiškai bažnyčią bei parapiją326. Veikė ir kitokio pobūdžio draugijos, sporto klubai, buvo leidžiamas laikraštis „Šaltinis“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tarp Londono lietuvių vaikų pastebėta asimiliacija, „kadangi čia priverstinas pradinis mokymas, – tad vaikai išeina iš mokyklų ne tik, išmokę anglų kalbą, įsigijusieji anglų tarmę, bet ir iki paskutinio dirgsnio persisunkusieji anglų galvoseną. Palaikyti juose lietuvybę yra labai sunku, nes tėvai daugumoje yra paprasti darbo žmonės, bemoksliai ir emigravusieji iš Lietuvos tuo metu, kai pas mus dar jie negalėjo būti giliau tautiniai įsisąmoninti“327. Didžiosios Britanijos lietuviai neturėjo galimybės susiorganizuoti lietuviškų mokyklų ar vakarinių kursų suaugusiems, todėl ir grėsė stiprus nutautėjimas. Lietuvos vyriausybė 320

Ten pat. L. 2. Ten pat. L. 1–2. 322 Škotijos lietuviai, 1934 m. LCVA. F. 648. Ap. 1. B. 388. L. 49. 323 Ten pat. L. 51. 324 Lietuviai Londone 1934 m. Ten pat. L. 42. 325 Ten pat. 326 Ten pat. L. 43. 327 Ten pat. L. 44. 321

70

neskyrė lėšų mokytojo iš Lietuvos išlaikymui Didžiojoje Britanijoje. Neteko aptikti ir duomenų, kad patys lietuviai išeiviai kreiptųsi finansinės ar kitokios paramos į Lietuvos vyriausybę ar Draugiją užsienio lietuviams remti. Apibendrinat lietuvių padėtį pasaulyje, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausybė daugiausia rūpinosi išeivija, gyvenusia Pietų Amerikos žemyne. Čia lietuviai susidūrė su didžiausiomis problemomis, kurias bandė išspręsti Lietuvos valdžia. Rėmė juos finansiškai, skyrė lėšų mokyklų statyboms, aprūpino mokymo priemonėmis. Kitose šalyse buvusios lietuvių bendruomenės nesulaukė tokio valstybės dėmesio. Dažniau pati Lietuvos vyriausybė tikėdavosi iš JAV ar Didžiosios Britanijos lietuvių politinės ar netgi finansinės paramos, sprendžiant reikšmingus valstybei klausimus.

2.6. Draugija Užsienio Lietuviams Remti ir jos veikla Padidėjus emigracijos srautams, pradėjo kurtis įvairios organizacijos, ketinusios padėti norintiems išvykti iš Lietuvos ir apsaugoti juos nuo galimų apgavysčių bei nesėkmių. Planai ir idėjos buvo gražios, tačiau dažniausiai viskas likdavo popieriuje. 1925 m. spalio 17 d. buvo įregistruota „Lietuvių Emigrantams Pagalbos Tiekimo Draugija“, kurios veikla po dvejų metų buvo sustabdyta, nes „ pati draugijos valdyba įsteigusi, neprisilaikant išeivybės įstatymo, išeivybės biurą „Alfa“ Maironio g-vė 2 Nr. daro išeivybės įstaigos operacijas, o draugijos vardu teikia informacijas, nes draugijos valdyba ir bendrovė „Alfa“ susideda iš tų pačių asmenų, randasi toje pat patalpoje “328. 1937 m. buvo įsteigta Rusų emigracijai Lietuvoje tvarkyti draugija „Išeivis“, kurios veiklą nutarta nutraukti 1940 m. vasario 13 d. Ši draugija taip pat buvo kaltinama nelegalios veiklos organizavimu, t. y. „įsteigė Kauno kortų klubą ir nesiskaitydama su įstatymų reikalavimais varo nešvarų biznį“329. 1937 m. gegužės 1 d. buvo įsteigta ir Žydų emigracijai Lietuvoje tvarkyti draugija „HIASICA“. Ji rūpinosi žydų emigracijos iš Lietuvos reikalais, o jos veikla buvo sustabdyta 1940 m. rugpjūčio 20 d. Vidaus reikalų ministro nutarimu, kuriame buvo skelbiama, kad draugijos veikla prieštarauja įstatymams330. Apie paminėtų draugijų veiklą išlikę tik fragmentiškų žinių, draugijos veikė pakankamai trumpai, todėl toliau nebus aptartos, o visas dėmesys bus sutelktas Draugijos užsienio lietuviams remti veiklai, draugijos planams bei pasiektiems rezultatams analizuoti. 328

Lietuvių emigrantams pagalbos tiekimo draugija „Išeivis“ 1927 m., LCVA. F. 394. Ap. 1. B. 585. L. 2. Kauno miesto ir apskrities viršininko byla apie rusų emigracijai Lietuvoje tvarkyti draugiją „Išeivis“ įstatų ir valdybos patvirtinimą 1937–1940, LCVA. F. 402. Ap. 11. B. 400. L. 26. 330 Žydų emigracijai Lietuvoje Tvarkyti draugija „HIAS-ICA“ 1925–1940 m. LCVA. F. 1367. Ap. 1. B. 1958. L. 24. 329

71

Svarbų vaidmenį, vienijant lietuvius išeivius, turėjo vaidinti Draugija užsienio lietuviams remti. Draugija, kaip juridinis asmuo, galėjo įsigyti ar įkeisti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, steigti kultūros, švietimo, ekonomines įstaigas331. Draugija steigė skyrius visoje Lietuvoje, rinko aukas, rengė loterijas, parodas ir tokiu būdu rinko lėšas. DULR kėlė uždavinį sudaryti bendrą „visų pasaulio lietuvių organizaciją“, remti lietuvių mokyklas emigracijoje, steigti bibliotekas, rūpintis tikybos reikalais, remti lietuvišką spaudą, o politikoje „sulaikyti nuo tarpusavio peštynių ir padėti organizacijoms lietuvišką darbą dirbti“332. Taigi draugija turėjo padėti valdžiai, lietuvių išeivių kultūrinei ir politinei veiklai, o jos vadovai neslėpė, kad veikia išvien su Lietuvos vyriausybe333. Labai aštri partinė polemika Lietuvoje ir emigracijoje ir toliau komplikavo valdžios santykius su išeivija. Todėl DULR sugalvojo surengti I Pasaulio lietuvių kongresą Kaune, kurio „programos pirmoje vietoje privalės stovėti viso pasaulio lietuvių sąjungos organizavimas“334. Lietuvos vyriausybė pavedė DULR rūpintis visais užsienio lietuvių reikalais, skyrė tam lėšų. Taip pat vyriausybė surado biudžete lėšų ir kongresui organizuoti: buvo išmokėta apie 103 tūkst. litų avanso335. Siekiant, kad bent iš didžiųjų kolonijų atvyktų atstovai į kongresą, buvo išsiųstas R. Skipitis į JAV. Jis skaitė paskaitas apie Lietuvos ekonomikos ir kultūros laimėjimus, įteikinėjo išeivijos atstovams apdovanojimus, ordinus. Ir vis dėlto daugelis išeivijos organizacijų abejojo dėl dalyvavimo kongrese. Nepasitenkinimą vyriausybe reiškė ir kai kurie Lietuvos inteligentai. Jie ragino stabdyti išeivių nutautėjimo procesą, nesitenkinti tik knygų ir laikraščių siuntinėjimu, kongrese buvo pageidaujama nagrinėti praktinius išeivijos gyvenimo klausimus, nes „teoriniais, istoriniais, tautiniais klausimais užsienio lietuviai ir be kongreso pakankamai prikalba“336. Paramos iš Lietuvos dažniausiai buvo tikimasi užsienio lietuvių švietimui. „Tam tikslui labai gali būti naudingi švietimo fondai prie veikiančių lietuviškų draugijų arba organizacijų Pasaulio Lietuvių Sąjungos provincijų. Švietimo fondai remtų lietuviškas mokyklas, lietuvių kalbos kursus ir kt. [...] parama knygomis bei laikraščiais iš Lietuvos be abejo bus didesnė“337. Užsienio lietuviai suvokė, kad didžiausia problema yra jų nutautėjimas, o tam yra reikalinga parama iš Lietuvos. Pavyzdžiui, „kadangi Latvijoj įvestas privalomas mokslas, tai tenka daryti išvadą, kad veik pusė lietuvių mokyklinio amžiaus vaikų lanko svetimas mokyklas“338. Šiuo nutautėjimo klausimu buvo sutariama su Lietuvos lietuviais, nes didžiausia kritika išeiviams ir teko dėl lietuvių kalbos nevartojimo. Galima būtų išskirti dvi sritis, kur lietuviai teikė vieni kitiems pagalbą: viena iš jų buvo švietimas (pagalbą teikė Lietuva), kita sritis – pramonė (čia pagalbą teikė užsienio 331

Draugijos užsienio lietuviams remti įstatai, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 225-229. Skipitis R. Draugijos užsienio lietuviams remti uždaviniai ir darbai, Pasaulio lietuviai. P. 8-10. 333 Ruseckas P. Kas nuveikta // Ten pat. P. 13, 21. 334 Skipitis R. Viso pasaulio lietuvių kongreso reikalu // Ten pat. P. 26. 335 Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. P. 84. 336 Ten pat. 337 Lietuvių pradžios mokyklos Latvijoje, Pasaulio lietuvis, 1937. Nr. 3. P. 63. 338 Ten pat. 332

72

lietuviai). Lietuvoje buvo suvokiama, kad reikia ugdyti inteligentų kartą, kuri galėtų tinkamai atstovauti savo kilmės šaliai339. „Nors apie pinigų siuntimą į Š. Ameriką, ir negalime galvoti, bet yra daiktas, kurį mes tikrai su nauda užsienio lietuviams galėtume pasiųsti, kaip savo [...] dovaną. Tas daiktas – lietuviškoji knyga. Lietuvoj lietuvių kalba kasmet išleidžiama iki 1000-čio pavadinimų iki 3 milijonų egzempliorių. Tai skaičiai lietuviams nemaži. Jau pajėgiame išleisti gerų ir vertingų knygų. Tai ne kartą yra pastebėję ir patys užsienio lietuvis. [...] visi matome ir jaučiame, kad, svetimųjų supami, užsienio lietuviai sunkiai begali atsilaikyti: pamažu jie tolsta nuo viso, kas lietuviška, net gal prieš savo norą ištautėja. Ir štai knyga, lietuviška knyga, yra viena švelniausių, neįkyriausių priemonių priminti kiekvienam užsienio lietuviui jo pareigą būti ir pasilikti lietuviu, mokėti savąją kalbą, domėtis savo senosios tėvynės gyvenimu ir likimu“340. Prof. Fabijonas Kemėšis išreiškė susirūpinimą dėl išeivių lietuvių nutautėjimo. 1936 m. kalbėdamas valstybės radiofone jis išdėstė nemažai idėjų, kaip būtų galima padėti išeivijai. Jo pranešimas buvo perskaitytas jau po įvykusio Pasaulio lietuvių kongreso (1935 m.), kuriame buvo įkurta Pasaulio Lietuvių Sąjunga. Tad prof. F. Kemėšio nuomone: „išeivių tautinei gyvybei gelbėti daug jau yra padariusi Draugija Užsienio Lietuviams Remti. Ji būtų galėjusi dar daugiau padaryti, jeigu būtų turėjusi daugiau lėšų. Tačiau Pasaulio Lietuvių Sąjungai numatyti yra daug platesni uždaviniai. Ji turės jungti viso pasaulio lietuvius ir kultūriniam bendradarbiavimui (taigi ir išeivių tautinei gyvybei palaikyti), o taip pat ir ekonominiam Lietuvos rėmimui ir savitarpio ekonominiam bendradarbiavimui. Pasak prof. Kemėšio, turėtume rimtai ruoštis daugiau išeivių vaikų atostogoms atvežti į Lietuvą, bent tuos, kurie savo lietuviškose mokyklose bus gražiai pasižymėję lituanistikos moksle. Nereikėtų čia išsigąsti lėšų didumo. Visa tai ateityje visokeriopai išsimokėtų. Išeivių pedagogams ir rašytojams padėti mes turėtume prašyti mūsų švietėjus ir rašytojus. Dabar lietuvaičių seserų kongregacijos atsiunčia į Kauną vieną kitą seserį pastudijuoti lituanistikos į Vyt. Didž. universitetą. Profesorius klausia, kodėl negalėtų ar tie patys profesoriai, ar tolygaus svorio dėstytojai nuvykti vasarą į Ameriką ir tenai Čikagoje, Pitsburge ir Elmburste sudaryti kursus šimtams seserų mokytojų. Nauda juk būtų bent keliasdešimt kartų didesnė. Lietuva, išeiviams patogiomis sąlygomis, galėtų suorganizuoti savo dailiosios ir įdomiosios literatūros tiekimą. Čia reikia, kad išeiviai iš savo pusės tam reikalui susitvarkytų, kas, be abejo, ir įvyks, įsikūrus ten Pasaulio Lietuvių Sąjungos provincijoms. Tačiau daugelį reikalingų leidinių, padedant gal ir mūsų specialistams, turės būti leidžiami tenai, išeivių krašte. Vaikų juokų laikraščiai, arba tų laikraščių (funny pages) būtų be abejo, tinkamiausias būdas sužadinti juose smalsumą ir norą mokytis lietuviškai. Bet išleisti jie bus galima tik Amerikoje, nes ten visai kitas gyvenimo fonas. Amerikiečiams taip pat gyvai reikalingas angliškai-lietuviškos gramatikos ir 339 340

Mons. Jasėnas K. Išeiviai ir jų senoji tėvynė Lietuva, Pasaulio lietuvis, 1939. Nr. 5. P. 102. Jocaitis. V. Atsilyginimas, Pasaulio lietuvis, 1937. Nr. 2. P. 27.

73

chrestomatijos, geras abiejų kalbų žodynas ir t. t. Kai kas tų dalykų galėtų būti leidžiama ir Lietuvoje, o kai kas Amerikoje. Tačiau reikės dirbti ir pasiaukoti, jeigu norėsime gelbėti iš gresiančio nutautimo šimtus tūkstančių mūsų brolių ir seserų. Sužadinti juose gyvybės norą – dabar dar galima. Po kurio laiko gali būti jau per vėlu”341. Per šviečiamąją veiklą atsiskleidė lietuvių parama emigrantams. Tai buvo suvokiama kaip skolos grąžinimas užsienio lietuviams už jų finansinę paramą. Taip buvo stengiamasi sumažinti įtampą tarp užsienio lietuvių ir Lietuvos lietuvių, sušvelninti skriaudos jausmą: „tai nebūtų tik mūsų dovana jiems. Tai būtų greičiau nors mažas atsilyginimas už įvairią naudą, kurios mes esame turėję iš užsienio lietuvių sunkiomis mūsų tėvynei valandomis“342. Lietuvių kalbos svarbą tautiškumo išsaugojimui emigrantai suvokė aiškiai: „Be to, kai kuriose latvių mokyklose mokosi žymus lietuvių mokinių skaičius, kur lietuviams atskirai dėstoma lietuvių kalba“343. Lietuviai stengėsi leisti savo vaikus į lietuviškas mokyklas, kad šie pramoktų lietuvių kalbos ir nenutautėtų. Užsienio lietuviai suvokė lietuvių kalbos svarbą, jie buvo vieni pirmųjų gaivintojų, ypač pabrėžė savo laikraščių reikšmę gelbėjant lietuvybę nuo lenkinimo344, dėl to paramą iš Lietuvos labai vertino ir jos laukė. Egzistavo problema dėl lietuviškų mokyklų užsienyje neorganizuotumo, kas sąlygojo prastesnį žinių pateikimą ir ne tokį kokybišką mokslą. „Kiek Š. Amerikoje yra mokyklų, kiek jose dirba mokytojų, ir kiek jas lanko mokinių, tikslių žinių neturime. Mat, lietuvių išeivijoj nėra visus jungiančio centro, kur suplauktų bent kultūrinio gyvenimo surašytos žinios. Dabar kiekviena organizacija arba organizacijų sąjunga dirba kas sau, dirba savo atsakomybe ir apie nuveiktus darbus žinias skelbia tik savo visumos susirinkimuose, ir tai ne visuomet tas žinias praneša raštu. Todėl, norint pavaizduoti tos ar kitos kolonijos nuveiktus darbus lietuvių tautinio švietimo dirvoje, tenka bestis į paskirų organizacijų vadovybių duris ir prašyti reikiamų žinių, arba net maldauti paskirų asmenų kad praneštų, kas jų yra nuveikta. Kalbant lietuvių mokyklas tenka naudotis tik apgraibomis surinktomis žiniomis“345. Taip pat buvo netinkamai organizuojama finansinė parama užsienio lietuviams mokiniams: „reikėtų iš pagrindų peržiūrėti ir pašalpų moksleiviams reikalą. Juo nuo seniau čia yra šelpiama keliolika moksleivių Tos pašalpos yra duodamos visiškai be tvarkos, duodama kam reikia ar nereikia, bet tik pasirašė ar koks „dėdė“ rekomendavo visiškai nežiūrima, ar ta pašalpa yra reikalinga ir ar verta“346. Pastebimas mokytojų trūkumas užsienio lietuvių mokyklose, jų trūko, ir kaip teigiama, dėl mažų atlyginimų, šią 341

Prof. F. Kemėšio nuomonė dėl lietuvių išeivių nutautėjimo sprendimo, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 241-244. 342 Jocaitis. V. Atsilyginimas, Pasaulio lietuvis. 1937. Nr. 2. P. 27. 343 Lietuvių pradžios mokyklos Latvijoje, Pasaulio lietuvis. 1937. Nr. 3. P. 63. 344 Zdankus Pr. Amerikos lietuvių spauda amerikiečio akimis, Pasaulio lietuvis. 1937. Nr. 2. P. 36. 345 Šiaurės Amerikos lietuvių pradžios mokyklos, Pasaulio lietuvis. 1937. Nr. 2. P. 39. 346 Smulkios žinios iš lietuvių kolonijos Brazilijoj gyvenimo, Lietuvos žinios, 1940, Nr. 22. P. 8.

74

problemą buvo bandoma nuolatos spręsti, nes buvo suvokta, kad jei trūks mokytojų, nukentės lietuvių švietimas užsienyje. Užsienio lietuviai, norėdami užsiimti savo vaikų lietuvišku švietimu, susidurdavo ir su vietos valdžios keliamais reikalavimais: „paskutiniu laiku Brazilijoje išleista visa eilė įstatymų, tvarkančių svetimųjų įvažiavimą, jų gyvenimą Brazilijos teritorijoje, jų pareigas ir teises, jų mokyklas, organizacijas ir apskritai viešąjį veikimą. Minėti įstatymai svetimtaučių veikimą Brazilijoje žymiai suvaržė gerokai suvaržė svetimtaučių mokyklas ir organizacijas. Tik maža grupelė savanaudžių „opozicionierių“ negali pakęsti lietuviškų mokyklų ir visokiais būdais stengiasi jas griauti, vartodami, net piktus ir melagingus skundus prieš jas. Tačiau tai jiems nesiseka. visų geros valios lietuvių remiamos nuolatos daro pažangą ir yra visos lietuvių kolonijos pažiba“347. Nors mokslo programa buvo chaotiška ir trūko organizuotumo, net ir tokiu atveju neretai užsienio lietuvių mokyklose vaikų paruošimas buvo aukštesnio lygio nei vietinėse mokyklose. „Visos mokyklos turi nuosavas patalpas. Mokinių skaičius lietuvių mokyklose auga ir gražiai progresuoja. Mokslas lietuvių mokyklose pastatytas aukščiau negu vietos brazilų mokyklose. Ateityje dar projektuojama įteigti ir lietuvių amatų mokyklą“348. Užsienio lietuviai suvokė, kad reikia palaikyti lietuvybę, dėl to taip stengtasi vaikus mokyti lietuvių kalbos, taip pat švietimo reikaluose buvo laukiama pagalbos iš Lietuvos valstybės valdančiųjų institucijų. „Draugija Užsienio Lietuviams remti Latvijos lietuvių mokyklų mokiniams dovanų siunčia pasiskaityti knygų ir vadovėlių, be to, vasaros metu pasikviečia lietuvių mokyklų mokinius vasaroti Lietuvoje“349. Ekskursijų rengimas buvo suvokiamas kaip svarbi švietimo politikos dėl nutautėjimo mažinimo dalis. Tuo metu užsienio lietuviams trūko kvalifikuotų specialistų, galinčių mokyti užsienio lietuvius lietuviškai. Kokybės trūkumas buvo didelė problema, dėl ko dažnai užsienio lietuviai leisdavo vaikus į užsienietiškas mokyklas, kad vaikai gautų geresnį išsilavinimą ir po to galėtų užsitikrinti geresnes gyvenimo sąlygas. Nors Pietų Amerikos lietuviai buvo mažiau finansiškai pajėgūs, jų švietimo sistema buvo organizuota geriau350. O Šiaurės Amerikos lietuviai buvo finansiškai pajėgesni. Galima daryti prielaidą, kad Pietų Amerikos lietuvių švietimo sistema buvo geriau organizuota dėl to, kad DULR tiesiogiai skirdama paramą labiau kontroliavo lėšų paskirstymą, o Šiaurės Amerikoje tuo rūpinosi atskiros savišalpos organizacijos, dėl to buvo sunkiau kontroliuoti jų veiklą ir dėl to nebuvo pasiekta aukštesnė mokymo kokybė. Taigi pagerinti studijų ir mokslo kokybę buvo vienas iš pagrindinių uždavinių Lietuvos vyriausybei, kad išeiviai nenutautėtų.

347

Iš lietuvių gyvenimo kitur, Aidas. 1938. Nr. 17. P. 2. „Lietuvio“ redaktorius St. Vancevičius apie lietuvių koloniją Brazilijoj, Lietuvos žinios, 1937. Nr. 19. P.4. 349 Lietuvių pradžios mokyklos Latvijoje, Pasaulio lietuvis. 1937. Nr. 3. P. 63. 350 Šiaurės Amerikos lietuvių pradžios mokyklos, Pasaulio lietuvis, 1937. Nr. 2. P. 39; Draugijos Užsienio Lietuviams Remti Atstovų Suvažiavimas, Pasaulio lietuvis. 1937. Nr. 5. P. 197. 348

75

Kaip viena iš lietuvių kalbos skatinimo priemonių, be lietuvių kalbos knygų siuntimo buvo susirašinėjimas tarp užsienyje ir Lietuvoje gyvenančio jaunimo. „Lietuviškų kolonijų vadai, tenykščiai lietuvių inteligentai, lietuviškų organizacijų pirmininkai bei vadovai tuo pačiu pavyzdžiu, kaip ir pas mus, surenka iš lietuvių mokyklinio amžiaus jaunuolių adresus ir juos siunčia taip pat „Pasaulio lietuviui“. deda susirašinėjimo pavyzdžius, skelbia norinčius susirašinėti . Tokiu būdu gali prasidėti tas didelis, plataus masto jaunuolių bendradarbiavimas. ,...> jaunoji karta tuo pačiu bus įtraukta ir į tos didžios minties, idėjos įgyvendinimą. Jie iš karto pajus kad priklauso bendram vienos tautos kūnui. Jie supras, kad lietuviškas kraujas yra tas pats ir visiems bendras visuose pasaulio kraštuose“351. Per užsienio lietuvių įvaizdį atsiskleidžia ir išeivių, ir Lietuvos lietuvių tarpusavio santykiai, tų santykių sritys, kuriose buvo palaikomas glaudus bendradarbiavimas ir kur buvo sunkiai išlaikomi tarpusavio ryšiai. Taigi pagrindiniai nesutarimai tarp išeivių ir Lietuvos lietuvių kildavo dėl ekonominės paramos. Lietuvos valdantieji, tikėdamiesi ekonominės pagalbos, retai sutikdavo duoti ką nors mainais užsienio lietuviams. Užsienio lietuviai jautė pareigą padėti savo tėvynei ir kartu ten likusiems artimiesiems. Taip pat buvo nesutariama dėl lietuvių kalbos vartojimo. Šioje srityje užsienio lietuviai dažnai buvo kaltinami nutautėjimu ir nepatriotiškumu. Kita sritis, kurioje kildavo daugiausia nesutarimų, buvo politika. Užsienio lietuviai dažnai kritikuodavo Lietuvos tvarkymosi santvarką kaip netinkamą. Atitinkamai ir užsienio lietuviai susilaukdavo kritikos iš Lietuvos, kad savo tarpusavio rietenomis ir nesutarimais gadina Lietuvos įvaizdį pasaulyje. Lietuvos valdžia suvokė išeivijos svarbą užsienio politikos srityje, dėl to buvo stengiamasi palaikyti glaudžius ryšius. Daugiausia buvo sutariama švietimo ir kultūros srityje. Čia buvo reikalinga pagalba iš Lietuvos, ir patys išeiviai mielai tą pagalbą priimdavo. Kiek daugiau nesutarimų kildavo dėl bažnyčios, nes dažnai kunigai buvo kaltinami politikavimu. Draugijos užsienio lietuviams remti pirmininkas R. Skipitis JAV išbuvo beveik tris mėnesius ir agitavo lietuvių išeivius dalyvauti kongrese. Grįžęs nusiskundė, kad visos kelionės metu teko įrodinėti tai, jog draugija yra nepartinė, nepolitinė organizacija, kuriai rūpi visi lietuviai emigrantai. Opozicinės nuotaikos išeivijoje kėlė nerimą tautininkams. Kongreso išvakarėse įvykusiame A. Smetonos, R. Skipičio ir vidaus reikalų ministro S. Rusteikos pasitarime prezidentas pareikalavo, kad kongresas neliestų Lietuvos vidaus santvarkos klausimų, o S. Rusteika tokiu atveju grasino kongresą uždaryti352. DULR sumanė sušaukti Pasaulio lietuvių kongresą, vedina išsikeltų tikslų ir remdamasi kitų tautų pavyzdžiu (Lenkija). Idėja apie kongresą buvo paskleista po pasaulio lietuvių kolonijas. 351 352

76

Vt-kus A. Lietuviškasis jaunime suartėkime! Pasaulio lietuvis, 1940. Nr. 2. P. 51. Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva. P. 365.

Draugijos pirmininkas R. Skipitis net vyko į JAV norėdamas plačiau šią idėją pareklamuoti ir paraginti visus dalyvauti. Iš pradžių mintis apie kongresą buvo sutikta priešiškai, išeivija manė, kad esama Lietuvos valdymo santvarka neleis visapusiškai pasireikšti kitų pažiūrų žmonėms, todėl kongresas neturės prasmės. Visą organizacinį darbą prisiėmė DULR, kuri stengėsi surengti tikrą šventę išeivijai ir Lietuvos visuomenei. Kartu kongresas turėjo tapti visos lietuvių tautos pasitarimu įvairiais klausimais, tokiais kaip išeivijos ir Lietuvos bendradarbiavimo ir tautinės kultūros išsaugojimo išeivijoje. Į Pirmąjį pasaulio lietuvių kongresą, vykusį Kaune, 1935 m. rugpjūčio 11–17 d. atvyko lietuviai iš devyniolikos valstybių, iš viso apie 3000 žmonių, 105 iš jų buvo organizacijų, kolonijų, įstaigų ir įmonių delegatai353. Kongresas susilaukė didelio Lietuvos visuomenės dėmesio, buvo plačiai nušviestas periodinėje spaudoje. Kongresą pasveikino Lietuvos respublikos prezidentas Antanas Smetona, ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, buvę prezidentai Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius bei kiti žinomi visuomenės veikėjai354. Sveikinimų kalbos pasižymėjo didingomis frazėmis, kurios iškėlė ir išeivijos, ir Lietuvos visuomenės nuopelnus, kuriant Nepriklausomą Lietuvą, poreikį sumažinti takoskyrą tarp Lietuvos ir išeivių bei lietuvybės išsaugojimo išeiviuose svarbą. Pasaulio lietuvių kongresas pasižymėjo gražiai suorganizuotomis atidarymo iškilmėmis, kurios pagerbė tiek tautos praeitį, tiek dabartį. Lietuvos vyriausybė norėjo užtikrinti palankesnį kongreso eigos, jo nutarimų nušvietimą išeivijos spaudoje, todėl prezidiumą sudarė JAV lietuvių laikraščių redaktoriai: „Draugo“ – L. Simutis, „Naujienų“ – Augustas-Augustinas, „Tėvynės“ – S. Vitaitis, „Dirvos“ – K. Karpius, „Lietuvių balso“ – A. Vronevskis, JAV „Vienybės“ – atstovas A.S. Trečiokas, prelatas L. Krušas, Anglijos „Išeivių draugo“ redakcijos narė O. Gečionytė ir Draugijos užsienio lietuviams remti pirmininkas R. Skipitis355. Programa buvo sudaryta DULR iniciatyva ir paruošta dar prieš prasidedant kongresui. Buvo pasipiktinusių programa, kurie manė, kad pasirinkta darbo kryptis neatitiko kongreso tikslų ir siūlė ją keisti. Valstiečiai liaudininkai išsakė savo poziciją, kad programa per daug paprasta ir nieko nelemianti ir jei nebus pakeista, tai neturės didelės įtakos ateičiai356. Programa nors ir susilaukė kritikos, pakeista nebuvo. Pati kongreso programa buvo padalinta į dvi dalis: pirmojoje buvo klausomasi paskaitų bei priimamos rezoliucijos, antrąją sudarė pramogos. Kongresas buvo suorganizuotas gana kruopščiai, stengiantis, kad pasaulio lietuviai kuo artimiausiai susipažintų su Lietuvos laimėjimais, susidraugautų su Lietuvos visuomene, kad būtų 353

„Talkos“ biuletenis Nr. 209, LCVA. F. 923. Ap. 1. B. 881. L. 6,17. Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva. P. 384. 355 Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. P. 85. 356 Pasaulio lietuvių kongresui besiruošiant, Lietuvos žinios. 1935 07 27. Nr. 169. P. 1. 354

77

apsvarstyti išeivijos gyvenimo klausimai ir kad pasaulio lietuviai išsivežtų kuo geresnius įspūdžius. Periodinėje spaudoje pasirodė atsiliepimų apie kongresą. Anot Moterų sąjungos atstovės B. Pivariūnienės, „Labai didelis skirtumas po to, kaip prieš daug metų iš Lietuvos išvažiavau su tuo kas yra dabar. kaunas nors nedidelis, bet švarus ir tvarkingas. Pastatyta daug gražių moderniškų namų, gražios valstybės ir visuomenės įstaigos, o svarbiausia viskas lietuviška“357. Viena iš Pasaulio lietuvių kongreso esmių buvo iš anksto paruošos paskaitos. Paskaitas skaitė prof. Z. Žemaitis, doc. A. Raulinaitis, prof. F. Kemėšis, ministras P. Žadeikis (jo paskaitą perskaitė įgaliotas asmuo), prof. K. Pakštas, E. Pažėra, I. Šlapelis ir R. Skipitis. Paskaitos buvo daugiausia orientuotos į išeivijos lietuvių gyvenimo peripetijas bei išeivijos ir Lietuvos visuomenės bendradarbiavimo galimybes. Prof. Z. Žemaitis savo paskaitoje „Lietuvių tautos paskirtis“ atkreipė dėmesį į tautinės tapatybės išlaikymą. Išeivijai jis paskyrė svarbią vietą – jie lietuviškosios kultūros skleidėjai pasaulyje ir tautos mentaliteto turtintojai naujomis idėjomis358. A. Raulinaitis, skaitęs paskaitą „Užsienio lietuviai ir Lietuvos aspiracijos“, teigė, kad yra ypač didelis nutautėjimo pavojus išeivijoje, Lietuvos visuomenė turėtų demonstruoti aukščiausio lygio lietuvišką dvasią, kad išeiviai nenorėtų dėtis prie kitų tautų359. F. Kemėšis savo paskaitoje „Užsienio lietuvių švietimo reikalai“ apžvelgė tautinio švietimo svarbą tautai, ypač išeivijai. Jis apibūdino mokyklų padėtį užsienio lietuvių kolonijose ir pateikė pasiūlymų, kaip sustiprinti užsienio lietuvių švietimo programą bei išeivių suinteresuotumą lietuvių tautos reikalais360. Ministras P. Žadeikis savo paskaitoje pateikė pasiūlymų, kaip sureguliuoti išeivių ir Lietuvos valstybės ekonominį bendradarbiavimą, kad abi pusės iš to turėtų naudos361. Prof. K. Pakštas savo paskaitoje „Kame lietuviai galėtų dar kolonizuotis“ dar labiau išplėtojo savo mintis apie planuotą ir organizuotą lietuvių kolonijų kūrimą. Jis manė, jog „ svarbiausias išeivijos tikslas yra užtikrinti tautai daugiau erdvės jos dabartinei ir busimai plėtotei ir išugdyti senajai metropolijai tikrą draugą ir bendradarbį visuose kultūros, ūkio ir politikos reikaluose, rėmėją nelaimėse“362. I. Šlapelis perskaitė paskaitą apie Lietuvos meną363, o E. Pažėra pristatė pranešimą „Užsienio lietuvių jaunuomenė“, kuriame labai tiksliai ir informatyviai pateikė išeivijos jaunosios

357

Gražūs mūsų atstovės įspūdžiai Lietuvoje, Moterų dirva. 1935. Nr. 9 (246). P. 15. Žemaitis Z. Lietuvių tautos paskirtis. Kaunas, 1935. P. 1-14. 359 Raulinaitis A. Užsienio lietuviai ir Lietuvos aspiracijos. Kaunas. 1935. P. 1-8. 360 Kemėšis F. Užsienio lietuvių švietimo reikalai. Kaunas. 1935. P. 1-11. 361 Žadeikis P. Ekonominis užsienio lietuvių bendradarbiavimas su Lietuva. Kaunas, 1935. P. 1-6. 362 Pakštas K. Kame lietuviai galėtų dar kolonizuotis. Kaunas, 1935. P. 1. 363 Šlapelis I. Apie Lietuvos meną. Kaunas, 1935. P. 1-5. 358

78

kartos problemas. Jis pabrėžė jaunimo nutautėjimo problemą, aptarė nutautėjimo priežastis, švietimo organizavimą bei nurodė, kokios paramos galėtų suteikti Lietuvos visuomenė364. Didžiausio susidomėjimo susilaukė Rapolo Skipičio paskaita „Pasaulio lietuvių sąjunga“. Jo pranešima buvo apibendrintos visos priežastys, kodėl turėtų būti įkurta Pasaulio lietuvių sąjunga, kaip ji turėtų būti organizuota, kokios būtų jos veiklos kryptys365. Kongreso metu taip pat įvyko trys konferencijos: pasaulio lietuvių studentų, pasaulio lietuvių mokytojų bei pasaulio lietuvių laikraštininkų. Šios konferencijos leido tarpusavyje pasitarti atskirų darbo sričių atstovams svarbiais jiems klausimais. 1935 m. rugpjūčio 13 d. buvo suorganizuota pasaulio lietuvių studentų konferencija, kurioje dalyvavo 57 užsienio lietuvių studentai ir Lietuvos studentų organizacijų atstovai366. Konferencijoje buvo diskutuojama apie studentijos padėtį tiek užsienio valstybėse, tiek ir Lietuvoje. Nutarta įsteigti Pasaulio lietuvių studentų sąjungą, kurios organizacinį komitetą sudarytų visų dalyvavusių valstybių studentų atstovai367, o į sąjungą įeitų visi pasaulio studentai lietuviai. Sąjungos tikslas – suvienyti lietuvių studentus bendram tautiniam ir kultūriniam darbui; užmegzti ilgalaikį bendradarbiavimą; propaguoti susirašinėjimą, sveikinimus švenčių progomis ir ekskursijas tarp Lietuvos ir išeivijos studentų368. Pasaulio lietuvių mokytojų konferencijoje dalyvavo apie 100 švietimo darbuotojų369. Mokytojai susirinko pasitarti dėl tautinio auklėjimo pasaulio lietuvių švietimo įstaigose. Oficialiai jau pasibaigus Pasaulio lietuvių kongresui, tačiau veikimas jo įtakos, 1935 m. rugpjūčio 20 d. įvyko pasaulio lietuvių laikraštininkų konferencija Klaipėdoje bei Giruliuose370. Susirinkę pasaulio lietuvių ir Lietuvos spaudos atstovai nutarė suvienyti savo jėgas, siekiant sustabdyti nutautėjimo procesą bei dirbti Lietuvos valstybės puoselėjimo darbus. Priimti oficialūs nutarimai, jog bus stengiamasi pateikti objektyvesnes ir teigiamas žinias apie Lietuvą užsienio lietuvių spaudoje, jog bus keičiamasi informacija ir bendradarbiaujama tarp Lietuvos ir užsienio lietuvių spaudos per kažkokį oficialų tarpininką; turėjo vykti reguliarūs laikraščių pasikeitimai, prašoma, kad Lietuvos leidyklos nusiųstų užsienio lietuvių laikraščiams leidžiamų knygų; manoma, kad tikslingi laikini korespondentų mainai tarp išeivijos ir Lietuvos laikraščių bei siūloma sulyginti Lietuvos ir užsienio lietuvių spaudos darbuotojų teises socialinio draudimo srityje371. Svarbiausias

364

Pažėra E. Užsienio lietuvių jaunuomenė, Studentų žodis. 1935. Nr. 9. P. 346-353. Skipitis R. Pasaulio lietuvių sąjunga. Kaunas, 1935. P. 1-6. 366 Iš studentų konferencijos, Lietuvos aidas. 1935 08 14. Nr. 185 (2448). P. 3. 367 Pasaulio lietuvių studentų sąjunga, Studentų žodis. 1935. Nr. 8. P. 288. 368 Iš studentų konferencijos, Lietuvos aidas. 1935 08 14. Nr. 185 (2448). P. 3. 369 Pasaulio lietuvių mokytojų konferencija, Lietuvos aidas. 1935 08 14. Nr. 185 (2448). P. 3. 370 Nezabitauskis A. Pirmasis pasaulio lietuvių kongresas ir jo reikšmė, Vairas. 1935. Nr. 9. P. 94. 371 Kokius nutarimus padarė laikraštininkai, Moterų dirva. 1935. Nr. 9(246). P. 16-17. Nezabitauskis A. Pirmasis pasaulio lietuvių kongresas... P. 93-94. 365

79

nutarimas buvo įkurti pasaulio lietuvių laikraštininkų sąjungą, kuri sujungtų visus Lietuvos ir pasaulio lietuvių spaudos darbuotojus372. Pasaulio lietuvių kongreso metu buvo priimtos rezoliucijos: Bendroji, Pasaulio lietuvių sąjungos sukūrimo, Švietimo ir kultūros, ekonomikos, Lietuvių kolonizacijos klausimu ir Padėkos Lietuvos vyriausybei bei visuomenei373. Daugiausia svarstymų bei diskusijų sukėlė bendrosios rezoliucijos priėmimas. Kongreso dalyviai atstovavo skirtingoms politinėms partijoms ir kryptims, kai kurie iš jų buvo gana griežtai nusistatę prieš A. Smetonos režimą ir norėjo šioje rezoliucijoje paskelbti savo nepritarimą, bet vis dėlto buvo priimta ne tokia griežta kompromisinė rezoliucija374. Joje buvo deklaruojama pagarba lietuvių tautos praeičiai, tikimasi tautinės valstybės su visomis žemėmis atstatymo, reikšta parama ir pagalba Lietuvos vyriausybei kuriant ir puoselėjant Nepriklausomą Lietuvą, pasisakyta už glaudžių ryšių tarp išeivijos ir Lietuvos visuomenės propagavimą bei išreikšta viltis, kad Lietuvos vidaus santvarka visada priklausys nuo laisvo ir demokratiško tautos apsisprendimo375. Tik užuomina apie demokratišką valdžios rinkimą stengtasi parodyti kongreso nepritarimą politinei situacijai Lietuvoje, tačiau į gilesnę konfrontaciją nesileista, bijant vyriausybės nepasitenkinimo. Kongresas parodė partinius ir politinius išeivijos siekius. Opozicijos pasisakymai buvo tokie priešiški valdžiai, kad budinti policija pranešė apie tai Vidaus reikalų ministerijai. Vidaus reikalų ministras S. Rusteika norėjo uždaryti kongresą, tačiau R. Skipičiui pavyko ministrą nuraminti376. Todėl

suprantama,

kad

bendrojoje

kongreso

rezoliucijoje

baimintasi

atvirai

išreikšti

nepasitenkinimą bei protestą prieš autoritarinį tautininkų režimą. Kongreso metu buvo priimtas nutarimas įkurti Pasaulio lietuvių sąjungą, kuri sujungtų visas pasaulio lietuvių organizacijas nepriklausomai nuo jų pažiūrų skirtumo. Priimtoji švietimo ir kultūros rezoliucija buvo orientuota į Lietuvos visuomenės pagalbą, skleidžiant tautinę kultūrą pasaulio lietuvių kolonijose. Nuspręsta sudaryti tam tikras komisijas, kurios ištirtų atskirų išeivijos grupių gyvenimo ypatumus ir pateiktų išvadas, kokiais būdais geriausia kiekvienoje jų skleisti lietuvišką kultūrą ir švietimą377. Vienu svarbiausių tikslų buvo įvardintas lietuviškų mokyklų tinklo organizavimas, kuriam kurti labai praverstų Lietuvos vyriausybės bei pedagogų parama. Ekonominėje rezoliucijoje priimtas spendimas, kad būtų labai naudinga Lietuvai ir išeivijai bendradarbiauti ekonominėje plotmėje. Pasak priimtų sprendimų, užsienio lietuviai turėtų dalyvauti

372

Nezabitauskis A. Pirmasis pasaulio lietuvių kongresas... P. 94. Pirmasis pasaulio lietuvių kongresas, Židinys. 1935. Nr. 8-9. P. 233. 374 Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva. P. 394. 375 Nezabitauskis A. Pirmasis pasaulio lietuvių kongresas... P. 90. 376 Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva. P. 394. 377 Nezabitauskis A. Pirmasis pasaulio lietuvių kongresas... P. 91. 373

80

Lietuvos vidaus paskolose, investuoti kaip galima daugiau į Lietuvos įmones ir savo santaupas laikyti Lietuvos bankuose378. Turėjo būti užmegztas glaudus prekybinis bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir išeivijos379, taip pat išeiviai galėtų reklamuoti Lietuvą kaip turizmui patrauklią šalį bei padėtų, kuriant prekybinį laivyną380. Lietuvių kolonijų kūrimo planų klausimu taip pat buvo priimta rezoliucija, kurioje teigta, kad geriausiai tai galėtų vykdyti Draugija Užsienio Lietuviams remti bei naujai įkurta Pasaulio Lietuvių Sąjunga. Padėkos rezoliucijoje buvo gražiai padėkota Lietuvos vyriausybei bei visuomenei už sušauktą Pasaulio lietuvių kongresą, malonų priėmimą, globą bei svetingumą. Kongresą pasveikino Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona. Jis stengėsi parodyti didelius Lietuvos laimėjimus vidaus ir užsienio politikoje, pabrėždamas, jog tai gali suvokti tik gimusi Lietuvoje išeivijos dalis, nes „gimę ir augę svetimuose kraštuose gal kitaip mano. Jie ten yra matę daug visokio turto ir visokių gėrybių, tai gal ir Lietuva jiems rodosi mažutė ir neįdomi“. Smetona ragino Lietuvą lyginti ne su nauja išeivių tėvyne, o su tuo, „kokia Lietuva yra buvusi ir kokia dabar tapusi. Lietuvos pažangai turi būti savo mastas“. „Pasunkėjusių gyvenimo priežasčių“ Smetona ragino ieškoti ne santvarkoje, o „bendruose pasaulio reiškiniuose. Visur rinkos užsidariusios; visur dėl jų atkakliai kovojama, visur finansinė padėtis pasunkėjusi. Tai juk karas, tiesa, ne ginklais, o ekonominėmis priemonėmis“. Kalbėdamas A. Smetona nurodė, kad ne tik Lietuva griebėsi autoritarinio valdymo formos, o „visa Europa šiandien negaluoja ir ieško tikresnių valdymo formų“381. Delegatai susipažino su Lietuvos įžymybėmis, klausė paskaitų, dalyvavo susitikimuose su visuomenės atstovais. Sudarytos komisijos tuo metu rengė rezoliucijas. Išeiviai buvo raginami dalyvauti Lietuvos ūkiniame gyvenime, pervesti kapitalus į Lietuvos bankus, o Lietuvos vyriausybė įpareigota remti reemigrantų įsikūrimą tėvynėje. Lietuvos vyriausybė turėjo sudaryti prekybines sutartis su tomis šalimis, kur gyveno daugiau išeivių, skirti prekybos atašė, kurie organizuotų prekybą su Lietuvą plėsti turizmą. Lietuvių kolonizacijos klausimu, atsižvelgus į K. Pakšto paskaitoje iškeltas idėjas, nutarta neatidėliojant pradėti kolonizacijos vietos studijas, kurias finansuotų Lietuvos vyriausybė ir DULR. Kiekvienoje kolonijoje numatyta turėti savo informatorius, o Lietuvoje – instruktorius arba referentus kultūros klausimais. Auklėjimą ir švietimą numatyta sieti su Lietuvos reikalais, rengti išeivijai būtinus specialistus, plėtoti lituanistinį vaikų švietimą, remti lietuvių spaudą užsienyje,

378

Ten pat. Pasaulio lietuvių kongreso rezoliucijos, Lietuvos žinios. 1935 08 19. Nr. 187 (4870). P. 2. 380 Ten pat. 381 „Talkos“ biuletenis, LCVA. F. 923. Ap. 1. B. 881. L. 8. 379

81

skatinti Lietuvos ir išeivijos žurnalistų bendradarbiavimą382. Bendrojoje rezoliucijoje ypač akcentuotas išeivijos ir Lietuvos ryšių plėtimas bei jaunosios kartos lietuviškas auklėjimas per mokyklas, literatūrą ir spaudą. Pasaulio lietuvių kongresas buvo didelis ir labai lauktas įvykis Lietuvos kultūriniame, visuomeniniame bei socialiniame gyvenime. Niekas neabejojo jo reikalingumu ir svarba, tačiau ir prieš prasidedant, ir pasibaigus buvo sulaukta įvairiausių nuomonių. Neigiamai daugiausiai buvo vertinamas pats kongreso organizavimo modelis. Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovai dalyvavo šiame kongrese. Jie pasitiko kongresą su dideliu džiaugsmu ir taip suprato šio įvykio svarbą: „Užsieniuose gyvenančių lietuvių atstovų kongresas Nepriklausomoje Lietuvoje yra žymus įvykis, vertas pažymėjimo, susidomėjimo, pasigėrėjimo ir palinkėjimo, kad lietuvių tautos cementavimas vyktų kuo plačiausiu mastu, kuo kilniausiais tikslais, kuo didžiausiu laimėjimu lietuvių tautos dvasiai. Šis kongresas yra lietuvių ieškojimas, lietuvių dvasios kėlimas, lietuviškumo didelis laimėjimas“383. Kongreso buvo laukiama su didele viltimi: „ laukėm naujo visos tautos sucementavimo, tautinės energijos ir kūrybinių tautos galių paskatinimo, laukėm naujos sistemingos kovos pradžios dėl tautinės gyvybės palaikymo, dėl tautos atžalų atsparumo“384. Po įvykusio kongreso vis dėlto krikdemai išsakė nemažai ir kritinių pastabų, jog renginys buvo paviršutiniškas ir nepalietė jokių gilesnių bei lietuvių tautai svarbesnių klausimų: „Bet jokiai drąsesnei veiklai nesiryžo, jokio reikšmingesnio nutarimo nepadarė, nieko konkretaus nenutarė. Visos jo priimtos rezoliucijos nublukusios, miglotos, jokios ryškesnės programos neskelbiančios“385. Kongresas kritikuotas dėl didelio dėmesio skyrimo šalutiniams dalykams, pavyzdžiui, paskaitų skaitymui, po kurių net neleista diskusija. LKDP kritikavo kongreso organizatorius, kad šie nesugebėjo sustabdyti Lietuvos politinių partijų, kurios bandė kongresą panaudoti savo propagandai ir pasisakymui prieš autoritarinę valdžią386. LKDP pateikė keletą priekaištų ir dėl per mažo dėmesio katalikų reikalams, nes religija – viena iš lietuvių tautos rišančiųjų grandžių387. Kongrese dalyvavo valstiečių liaudininkų atstovai. Jie pateikė daug įvairiausių atsiliepimų apie įvykusį renginį. „Kongreso esmė ir tikslas yra aptarti, kaip ir kokiomis priemonėmis išeivių tolimose šalyse išsiblaškiusiųjų tarpe palaikyti ir atlaikyti lietuvybę“388.

382

Akinis J. Ką buvo nutaręs Pasaulio Lietuvių Kongresas, Pasaulio lietuvis. 1940 m. vasario 15 d. Nr. 3 (53). P. 58. Kirša F. Užsienio lietuvių kongresas, Naujoji Romuva. 1935 07 28. Nr. 29-30 (237-238). P. 560-562. 384 Pirmasis pasaulio lietuvių kongresas, Židinys. 1935. Nr. 8-9. P. 231. 385 Keliuotis J. Į naująjį dinamizmą, Naujoji Romuva. 1935 08 25. Nr. 33-34. P. 605. 386 Pasaulio lietuvių kongresas, Židinys. 1935. Nr. 8-9. P. 231. 387 Reikia labiau susirūpinti mūsų išeivių religiniais reikalais. Pasikalbėjimas su Argentinos lietuvių atstovu kun. Br. Bumšu, Rytas. 1935 08 20. Nr. 188. P. 3. 388 Vientautas. Pasaulio lietuvių kongreso esmė ir prasmė, Lietuvos žinios. 1935 08 07. Nr. 178. P. 3. 383

82

Lietuvybės propagavimas išeivijoje turėjo būti ir Lietuvos visuomenės reikalas, tik su jos pagalba buvo galima užkirsti kelią nutautėjimui. Valstiečių liaudininkų kongreso vertinimai labai panašūs į krikdemų. Po kongreso „Lietuvos žinios“ pažymėjo, kad „kongresas sušauktas paskubomis. Jis neįstengė nei normališkai būti išrinktas, nei todėl išeivių normališkai atstovautas. Jei prie šito pridėsime kitą faktą, kad dėl paskaitų, kuriomis buvo paliesti gyvybiniai mūsų tautos ir mūsų išeivijos reikalai, niekas neturėjo galimybės pasisakyti, niekas – nors trumpai – pranešimų padiskutuoti – tai pernelyg bus aišku, kad kongresas dirbo nenormališkai“389. Pagal jų vertinimus kongreso organizatoriai ne visiškai rimtai pasižiūrėjo į jiems keliamus uždavinius, pernelyg paviršutiniškai įvertino problemų sprendimus. Todėl išeivijos bei valstybės gyvybinės problemos nebuvo svarstytos rimtai. Lietuvos šaulių sąjunga palaikė artimus ryšius su šaulių organizacijomis išeivijoje. Ji neabejotinai pritarė kuo glaudesniam išeivijos ir Lietuvos visuomenės bendradarbiavimui, prisidėdavo prie daugelio su išeivija susijusių reikalų svarstymo. LŠS prisidėjo ir prie Pasaulio lietuvių kongreso rengimo, juolab kad DULR pirmininkas Rapolas Skipitis buvo šios organizacijos narys. „Trimite“ buvo labai plačiai nušviestas Pasaulio lietuvių kongresas. Itin palankiai LŠS sutiko mintį apie kongreso suorganizavimą ir išsakė tokias viltis: „ reikia tikėtis, kad jis duos gerą pavyzdį, kaip vaisingai gali dirbti iš visų pasaulio dalių susimetę lietuviai, kada jie išsilukštenę ir luominių ir asmens egoistinių reikalų, pradeda bendrai galvoti apie bendros tėvynės, apie tautos reikalus“390. Kongreso metu buvo įkurta Pasaulio lietuvių sąjunga (PLS). Pagal sumanymą ji turėjo vienyti apie 1000 įvairių išeivijos organizacijų, palaikyti su jomis ryšius. Į PLS laikiną valdybą buvo išrinkti R. Skipitis, L. Simutis, K. Pakštas, A. Steponaitis, J. Leimonas, S. Vitaitis, K. Sleževičius, ir kun. F. Kemėšis391. PLS statutas buvo paskelbtas tik 1937 m. Sąjunga siekė vienyti išeivius kultūros ir ekonominiais klausimais. Šeštajame PLS statuto straipsnyje numatyta, kad PLS – nepartinė organizacija, ji turi rūpintis visa tauta namie ir svetur, emigracijoje. Kultūros srityje ši organizacija turėjo rūpintis mokyklų išeivijoje steigimu, išlaikymu, spauda. Buvo sumanyta, kad PLS turės racionaliau panaudoti išeivijos lietuvių kapitalus Lietuvoje, plėsti prekybinius ryšius su išeivija392. Deja, PLS nespėjo iki sovietų okupacijos normaliai pradėti savo veiklos, ir jos gražūs užmojai, tokie kaip „sudaryti didžiulę viso pasaulio lietuvių organizaciją, per ją telkti visur gyvenančius lietuvius tautiniai individualybei išlaikyti, dvasinei, kultūrinei, ekonominei veiklai

389

Vedamasis straipsnis, Lietuvos žinios. 1936 m. rugpjūčio 21. Nr. 189. L. 1. Randamonis A. Kilkime dvasia, Trimitas. 1935. Nr. 33. P. 590. 391 Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. P. 87. 392 Pasaulio lietuvių sąjungos statutas, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 237-241. 390

83

išplėsti“393 liko neįgyvendinti. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, šios organizacijos idėją perėmė ir išplėtojo Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). Deja, PLS veiklai nepritarė ir dalis tautininkų: priešiškai šios organizacijos atžvilgiu buvo nusistatęs ministras pirmininkas J. Tūbelis, Tautininkų sąjungos generalinis sekretorius S. Janavičius394. Jiems, matyt, buvo aišku, kad PLS nepajėgs suvienyti kairiosios ir dešiniosios jėgų į vieningą organizaciją. Kadangi kongreso metu valdžia sulaukė kritikos (buvo kilusi grėsmė, kad kongreso veikla iš viso bus nutraukta), tad vyriausybė į PLS žiūrėjo gana rezervuotai. Tik 1937 m. rudenį pasirodė pirmasis „Pasaulio lietuvio“ numeris. Anot R. Skipičio, Lietuvos vyriausybei nepritarus, PLS galutinai susitelkti ir veikti negalėjo395. Draugija siuntė daugiau vadovėlių JAV lietuvių mokykloms, be to, pastebėtas ir aktyvesnis Lietuvos bei išeivijos sporto organizacijų bendradarbiavimas. Tokiu būdu Lietuva ir išeivija natūraliai artėjo.

393

Leimonas J. Pasaulio lietuvių sąjungos veikimo planai, Pasaulio lietuvis. 1937. Nr. 1. P. 3-4. Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva. P. 405. 395 Skipitis R. Pasaulio lietuvių sąjunga, Lietuvių enciklopedija. T. 5. Bostonas, 1955. P. 81-82. 394

84

3. LIETUVOS VALSTYBĖS EMIGRACIJOS POLITIKA 3.1. Priežastys, formavusios Lietuvos emigracijos politiką Aukščiau aptarti emigracijos iš Lietuvos mastai ir kryptys buvo pagrindiniai faktoriai, formavę Lietuvos emigracijos politiką. Šie faktoriai taip pat gali būti ir fonas tai politikai vykdyti. Iš kitos pusės, emigracijos kryptims darė įtaką vykdyta politika. Šiame skyriuje bus aptartos vidinės ir išorinės sąlygos, vaidinusios emigraciją iš Lietuvos. Išorinės ir vidinės sąlygos kartu su to meto Lietuvos mąstytojais ir lietuvių emigracijos politikos kūrėjais darė įtaką šios politikos įgyvendinimui. 3.1.1. Vidinės priežastys Pagrindinis klausimas, kurį reikia prisiminti analizuojant Lietuvos migracijos politiką – tai, kad 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė po šimtmetį trukusios carinės Rusijos priespaudos. Naujai valstybei teko kurti savo valdžios aparatus, kovoti už teritorijos vientisumą, kurti savo valiutą, pramonę, atstatinėti žemės ūkį, sunykusį po I pasaulinio karo. Visa tai veikė emigracinės politikos kūrimą, juk šimtmetį trukusi carinės Rusijos vykdyta priespaudos politika, pramonės nevystymas, žemės telkimas stambiųjų savininkų rankose labai sustabdė Lietuvos ekonominę raidą. Anot Domo Cesevičiaus, to meto Finansų ministerijos darbuotojo, „ekstensyvus žemės ūkis, neišsivysčiusi pramonė ir iš seno Lietuvoje susidariusi tradicija nedalinti šeimyninio ūkio tarp paveldėtojų vertė kasmet emigruoti iš Lietuvos apie 15000– 20000 jos gyventojų“396. Todėl jau XIX a. prasidėjo pirmosios ekonominės emigracijos bangos. Žmonės, neturėdami pragyvenimo iš žemės ūkio, vykdavo į JAV užsidirbti pinigų ir dar paremti čia likusiuosius. Nors ši emigracijos banga laikoma ekonomine, tačiau ją galima laikyti ir politine. Po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų, vengdami carinės Rusijos valdžios represijų, dalis sukilimų dalyvių pasitraukė į Vakarus. Šią dalį pasitraukusiųjų sudarė inteligentija bei kilmingieji. Kartu su jais emigravo ir valstiečiai, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, taip pat bėgdami ir nuo tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje. Tai buvo pagrindinės priežastys, padėjusios emigracijai atsirasti. I pasaulinis karas sustabdė šią emigracijos bangą, tačiau, pasibaigus kariniams veiksmams, migracija vėl atsinaujino. Karo ir okupacijos padaryti nuostoliai buvo dideli. Tiesioginių karinių veiksmų metu neišvengta didelių ūkio objektų sugriovimų. Kariuomenių vykdytos rekvizicijos, grobstymai, prekių atsargų, pramonės įrengimų ir mašinų išvežimas, gamtos turtų suniokojimas, gyventojų santaupų nuvertėjimas dėl valiutos keitimo bei milžiniškos infliacijos, prekybinių santykių

396

Cesevičius D. Lietuvos ekonominė politika 1918–1940 m. Vilnius, 1995. P. 16.

85

nutrūkimas itin neigiamai atsiliepė ekonominei krašto gerovei. Per karus ir pokario neramumus naujai susikūrusi valstybė sugebėjo apginti iškovotą nepriklausomybę, tačiau ekonomiškai tai buvo silpnas kraštas. Valstybės gyvavimo pradžioje buvo išsikeltas tikslas – kuo greičiau atstatyti karo metu sugriautą bei suprimityvintą krašto ekonomiką ir pasiekti prieškarinį gyvenimo lygį397. Aplinkybės šio tikslo įgyvendinimui buvo labai nepalankios. Tik pasibaigus kariniams veiksmas Lietuvos teritorijoje ir 1922 m. įsivedus savo valiutą – litą – susidarė palankesnės galimybės galvoti apie ekonomikos vystymąsi, apie ekonominės politikos linijos pasirinkimą, apie būsimąjį karšto ekonomikos modelį. Jaunai valstybei teko susidurti ir dar su viena nežinomybe: nebuvo aišku, kokią ekonomikos politiką pasirinks pokario Vakarų Europa. Galima buvo nuspėti, kad ji kreips savo ekonominę politiką socialinių klausimų bei problemų sprendimo linkme, ir Europos valstybės vaidins vis dilesnį vaidmenį tų valstybių ekonomikoje. Todėl Lietuvoje vienu svarbiausių uždavinių buvo paskelbta žemės reforma, kuriai buvo keliami daugiau socialiniai nei ekonominiai tikslai. Įgyvendinant žemės reformą, buvo išdalinta didžioji dvarų nuosavybė į daugelį savarankiškų ūkių. Tokiu būdu buvo bandoma padidinti asmenų bei šeimų, turinčių nuosavybę skaičių, kartu tai sustiprino politinį, socialinį bei ekonominį krašto stabilumą. Deja, ne visiems naujakuriams sėkmingai sekėsi ūkininkauti, prasidėjo ūkių bankrotai, dalis naujakurių praradę nuosavybę varžytinių metu pasirinko emigraciją kaip būdą išgyventi ir paremti savo likusias šeimas finansiškai. Dalis nusigyvenusių ūkininkų taip pat rinkosi emigraciją, vildamiesi Vakaruose užsidirbti pinigų ir grįžus juos investuoti į savo ūkius. Pokario situacija Lietuvoje vertė kurti tokį krašto ekonominį modelį, kuriame pagrindinį ir svarbiausią vaidmenį vaidintų žemės ūkis, o kitos ekonomikos šakos privalėjo tik papildyti žemės ūkį ir iš esmės jam tarnauti: pramonei daugiausia teko perdirbinėti žemės ir miškų ūkio produkciją, transporto įmonėms – išvežti žemės ūkio gaminių perteklių ir atsivežti trąšų bei žemės ūkio technikos, o prekybai – kuo aktyviau talkinti žemdirbiams398. Anot D. Cesevičiaus, to meto Lietuvos teritorijoje buvo per 300 000 ūkių, o kaimo gyventojų skaičius sudarė apie 77 proc. visų krašto gyventojų399, nors 1923 m. surašymo duomenimis, ekonomiškai savarankiškų žemės ūkio darbuotojų buvo apie 54 proc.400 Pateikti skaičiai vis dėlto rodė labai ryškų Lietuvos ekonomikos agrarinį pobūdį. Savaime suprantama, kad tokia ekonomikos struktūra negalėjo būti ideali. Keletą metų po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos dar buvo jaučiamas žemės ūkio produktų stygius Europos industriniuose kraštuose, todėl žemės ūkio produkcijos augimo skatinimas turėjo realų 397

Ten pat. P. 20. Ten pat. P. 22. 399 Ten pat. 400 Gyventojų pasiskirstymas socialine padėtimi ir pragyvenimo šaltiniais 1923 m. rugsėjo 17 d. gyventojų surašymo duomenimis. http://gevask.dtiltas.lt/LS1919/HTM/a052.html 398

86

pagrindą. Visos industrinės valstybės sparčiai atstatinėjo ir plėtojo savo pramonę ir iš karto tapo stipriais konkurentais silpnai išsivysčiusios pramonės kraštams. Agrariniams kraštams vystyti pramonę po Pirmojo pasaulinio karo kliudė ir tai, kad jie savo žaliavas į užsienį turėjo pardavinėti žemomis, dažnai dempinguojamomis kainomis, o savo krašte – gerokai aukštesnėmis kainomis401. Tai labai silpninimo agrarinių kraštų pramonės konkurencingumą pasaulio rinkose. Susidarė paradoksali situacija: žaliavų turėjimas savo krašte apsunkino industrializaciją. Lietuvoje buvo sukurtas agrarinis ekonominis modelis, kokį įsivaizdavo, kokį mėgino formuoti to meto valdantieji sluoksniai. Praktikoje šis modelis dažnai buvo veikiamas vidinių ir išorinių veiksnių, todėl nuolat kito ar komplikavosi. Nepaisant visų komplikacijų bei vykusių pokyčių pagrindiniai šio modelio kontūrai išliko per visą Lietuvos Respublikos gyvavimo periodą. Lietuva buvo per jauna, nepatyrusi ir per mažai pajėgi, kad galėtų sėkmingai kuruoti visas valstybės gyvenimo sritis, juolab kad pagrindinis prioritetas buvo valstybės vientisumo išsaugojimas. Užsibrėžti tikslai kuo greičiau atkurti prieškarinį pramonės lygį buvo sunkiai įgyvendinami. Pramonės įmonių skaičius prieškarinį lygį pasiekė 1923 m., o darbininkų skaičius pramonėje pralenkė prieškarinį lygį tik 1927 m402. Lietuvos valstybės gyvavimo pradžioje galimybės bei perspektyvos vystyti pramonę ir kitas ūkio šakas buvo taip pat labai ribotos. Todėl galimybės nukreipti perteklinį žemės ūkio darbuotojų skaičių į kitas pramonės bei ūkio šakas beveik nebuvo. Žemės ūkyje darbo jėgos trūko tik pirmaisiais pokario metais, o vėliau visą laiką buvo jos perteklius. Nors darbo vietų augimas ir profesijų diferenciacija nuolat vyko ir augo, buvo plečiami melioracijos, statybos, plentų bei vieškelių tiesimo ir remonto darbai, tačiau tai negalėjo užtikrinti pertekliniams žemės ūkio darbininkams pakankamai darbo vietų. Didžioji dalis žemės ūkio darbininkų, neradusių darbo žemės ūkyje, keliavo į miestus, vildamiesi rasti darbo čia. Deja, menkas pramonės išsivystymas neužtikrino naujų darbo vietų sukūrimo. Todėl šiems žemės ūkio darbininkams liko vienintelė išeitis – ieškotis darbo užsienyje. Dalis jų emigravo ilgesniam laikui anapus Atlanto, dalis jų pasirinko sezoninius darbus Latvijoje ar Rytprūsiuose. Būtina pažymėti, jog ilgą laiką Lietuvos ekonomika buvo priklausoma nuo Rytų kaimynės Rusijos, o po karo teko visą dėmesį nukreipti į Vakarus. Todėl Lietuvos pramonė savo turima technika bei taikomomis technologijomis nebuvo konkurencinga Vakarų Europai, kuri turėjo gerokai pažengusią naujausios technikos ir technologijų taikymo pramonę. Todėl emigracija buvo vienas iš būdų, kaip sudaryti žmonėms sąlygas užsidirbti pragyvenimui, ir dėl šios priežasties emigracijos srautai nebuvo stabdomi. Pačioje pradžioje šie

401 402

Cesevičius D. Lietuvos ekonominė politika. P. 22. Ten pat. P. 25.

87

srautai netgi nebuvo kontroliuojami. Tad laivininkystės firmos, išeivybės biurai savivaliavo, išnaudojo emigruojančius, apgaudinėjo juos ir apiplėšinėjo. Prie ekonominių priežasčių taip pat reikėtų priskirti ir demografines, nes po I pasaulinio karo išaugo gimstamumas.

Schema sudaryta: Gyventojų judėjimas 1919–1939 metais. http://gevask.dtiltas.lt/LS1919/HTM/a011.html

Schemoje Nr. 3 matomas ryškus gimstamumo išaugimas 1921 m. 1919 m. vykstant karo veiksmams, mirtingumas buvo didesnis nei gimstamumas. Nusistovėjus taikiems santykiams, tuoj pat pradėjo augti gimstamumo rodikliai. Vidutiniškai vienai santuokai teko daugiau kaip 3 vaikai, o 1923 m. – 4 vaikai403. 1919–1939 m. gyventojų mirtingumas pakito nuo 2,47 iki 1,25 procentų visų gyventojų, gimstamumo rodikliai išaugo nuo 1,95 iki 2,89 procentų, o emigracija 1920–1939 m. sudarė 0,03–0,79 procentus visų gyventojų. 1919 m. nėra jokių duomenų apie emigravusiuosius. Gali būti, kad tuo metu vyriausybė nedavė jokio nurodymo fiksuoti kertančiųjų valstybės sieną skaičiaus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1939 m. duomenys yra be Klaipėdos krašto gyventojų skaičiaus. Prasidėjęs nedarbas, žemės ūkio produktų kainų kritimas ir sumažėjusios eksporto galimybės neišvengiamai turėjo neigiamos įtakos visam gyvenimui, keitė ir populiacinį klimatą, tačiau gimstamumo rodikliai beveik nekito. Čia galima įžvelgti keletą priežasčių: buvo kuriamos tradicinės šeimos, ir normalu, kad vaikai turėjo gimti tik santuokoje, kurią laimino Bažnyčia. Tokį šeimos modelį palaikė ir pati katalikiška bei patriarchališka visuomenė. Tokią situaciją nulėmė labiausiai šeimos vertybes saugantys kaimų gyventojai, kurie mažiausiai pasidavė įvairiems išorės veiksniams. Nuo 1928 m. galime įžvelgti gimstamumo mažėjimo tendencijas. Čia turėjo įtakos 403

88

Vaitekūnas S. Lietuvos gyventojai per du tūkstantmečius. P. 232.

jaunų žmonių skaičiaus mažėjimas dėl jų emigracijos. Tam taip pat galėjo turėti įtakos ir šeimos kūrimo atidėjimas brandesniam amžiui404. Pokario suirutė, ne visai sėkminga žemės ūkio reforma, turėjusi aprūpinti Lietuvos gyventojus papildomomis darbo vietomis, lėtas pramonės ir kitų jos šakų vystymasis, atsilikimas taikant naują techniką ir technologijas, sparčiai išaugęs gyventojų gimstamumas ir dėl to atsiradusi perteklinė darbo jėga sąlygojo vidines emigracijos iš Lietuvos priežastis. 3.1.2. Išorinės priežastys Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, šalys, dalyvavusios kariniuose veiksmuose, patyrė vienokių ar kitokių nuostolių. 1918–1939 m. periodui būdingas ekonominis ir politinis nestabilumas, ypač Europos šalyse. Įtakos tam turėjo Pirmojo pasaulinio karo padariniai, Sovietinės Rusijos atsiradimas, sudėtinga Vokietijos situacija, nesutarimai tarp Antantės šalių ir išskirtinė JAV pozicija. Mažiausiai kare nukentėjo JAV ir Japonija, netgi atvirkščiai – Jungtinės Amerikos Valstijos karo metu itin sustiprėjo ekonomiškai. Visai kitoks vaizdas buvo Europoje. Po karo pablogėjo Didžiosios Britanijos ekonominė padėtis, Prancūzijai teko skubiai atkurti karo metu sugriautą ūkį, o Italijos padėtis labiau panėšėjo į karą pralaimėjusiųjų šalių padėtį. Vokietijos ekonominė būklė po karo buvo katastrofiška, milžiniškas visų nacijos išteklių sutelkimas karui dviem frontais šalį atvedė prie giliausios ekonominės, socialinės bei psichologinės krizės. JAV po karo tapo pasaulio ekonominiu gigantu, kuris ypač viliojo neturtingų kraštų nusigyvenusius ir nusivylusius varganu gyvenimu savo gimtinėje žmones. Tai buvo patraukliausia valstybė imigracijai, nes čia buvo tikimasi užsidirbti, prasigyventi, paremti finansiškai likusius gimtinėje artimuosius. Iš pradžių ne itin kontroliavusi imigracijos procesus, JAV, ištikus 1920– 1921 m. ekonominei krizei, įsivedė 1921 m. imigracijos kvotas, nes patys amerikiečiai nebeteko darbų, tad dar didesni imigrantų srautai galėjo pagilinti krizę šalies viduje. Prezidentu tapus respublikonų atstovui Uorenui Hardingui, kurio dėka valstybė atsisakė ekonomikos reguliavimo politikos, JAV ekonomika gana sparčiai patyrė ekonominį pakilimą. Nors JAV 1924–1928 m. išgyveno „aukso amžių“, tačiau buvo keletas momentų, kurie rodė, kad pakilimas nėra amžinas: 1) buvo nevienodi sunkiosios ir lengvosios pramonės raidos tempai, 2) buvo nuolatinis nedarbas daugiausia tarp naujųjų emigrantų ir juodaodžių, 3) agrarinė krizė nuo 1920 m. įgavo chronišką pobūdį, nes ji tęsėsi iki 1939 m.405 Be to, gamybos tempai pramonėje ir žemės ūkyje vedė prie perprodukcijos. Esant tokiai situacijai, JAV ėmėsi griežtai reguliuoti imigracijos srautus ir taip darė įtaką valstybėms, vykdančioms emigracijos politiką. 404 405

Vaitekūnas S. Lietuvos gyventojai. P. 232. Skirius J. Europos šalių ir JAV ekonominė bei vidaus politinė padėtis 1918–1939 metais. Vilnius, 2006. P. 41.

89

Pagrindine migracinės politikos išorine priežastimi tapo kitų valstybių imigracinė politika, ypač tų, kurios reguliavo imigracijos srautus (JAV įvedė emigrantų kvotas, kiek vėliau emigrantų kvotas įsivedė ir kai kurios Pietų Amerikos valstybės). Taip atsitiko ir Lietuvai, kurios emigracinę politiką de facto formavo valstybės, kurios vykdė imigracinę politiką. Tokiu būdu buvo nukreipinėjami emigruojančiųjų srautai. Lietuvos vadovams teko formuoti ir reguliuoti emigraciją kitokiomis sąlygomis 1918– 1940 m. nei iki Pirmojo pasaulinio karo tai buvo daroma carinės Rusijos. Po Pirmojo pasaulinio karo atsirado daug naujų tautinių valstybių, kurios susikūrė iširus Osmanų, Prūsijos, Austrijos– Vengrijos imperijoms, todėl pasikeitė tarptautiniai santykiai visoje Europoje. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo sugriežtinta pasų kontrolė, kertant svetimos valstybės sienas. Pasibaigus karui, susikūrusios naujos tautinės ir senosios Europos valstybės taip pat sugriežtino sienų kirtimo sąlygas bei įsivedė vizas. Tokiu būdu buvo bandoma reglamentuoti migracijos procesus. 1929–1933 m. pasaulinė ekonominė krizė taip pat veikė migracijos procesus. Valstybės iki krizės, gausiai priiminėjusios imigrantus, krizės metu įsivedė griežtas kvotas arba ir visiškai atsisakė priimti imigrantus. Tokiu būdu Lietuvos valstybė negalėjo vykdyti emigracinės politikos, nes negalėjo kryptingai siųsti emigruojančiųjų į numatytąsias šalis. JAV 1917 m. įvedė reikalavimą imigrantams, kad būtų raštingi (tokiu būdu norėjo sumažinti beraščių skaičių), 1921 m. įvedė kvotas pagal tautybes (lietuviams buvo skirta 344 per metus). Dar vėliau buvo keliami griežti reikalavimai imigruojantiems: įsileisdavo tik tuos asmenis, kurie ateityje nesukels sunkumų valstybei (sveiki, stiprūs, raštingi, neturintys kriminalinės patirties, turintys pradinių lėšų pragyvenimui). Tokiu būdu JAV emigrantų akyse prarado siektinos valstybės statusą. Lietuvos valstybė turėjo ieškoti būdų, kaip nukreipti lietuvius į kitas imigrantus priimančias valstybes. Kitos valstybės, į kurias emigruodavo lietuviai, iš pradžių net apmokėdavo kelionės išlaidas (Brazilija ir Argentina), vėliau atsisakė tokios savo politikos, o dar vėliau sugriežtino įvažiavimą į savo šalis. Neįsileido sergančių psichinėmis ligomis, invalidų, kriminalinių elementų arba potencialių nusikaltėlių. Kai kurios valstybės pakėlė vizų kainas, įvedė reikalavimus atvykstantiesiems turėti tam tikrą sumą pinigų (vadinamuosius landing money). Galima teigti, kad valstybės, vykdančios imigracinę politiką, buvo pagrindinis faktorius valstybėms, vykdančioms emigracinę politiką. Tad ir Lietuvos vyriausybė turėjo formuoti savo emigracinę politiką, atsižvelgdama į imigrantus priimančių valstybių reikalavimus. Dar viena išorine priežastimi buvo po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusi labai trapi tarptautinė situacija pasaulyje, veikusi imigracijos srautus ir kryptis. Su tuo susidūrė ir Lietuvos valstybė. Vyriausybės prioritetinė kryptis buvo užsienio politika ir šalies saugumo bei vientisumo klausimas. Teko ieškoti bendradarbiavimo taškų su Anglija, Vokietija, Sovietine Rusija (nuo 1922 90

m. Sovietų Sąjunga), o svarbiausia kova tarptautinėje arenoje vyko su Lenkija dėl Vilniaus krašto. Tai taip pat turėjo įtakos ir emigracijos politikai. Lenkija taip pat susidūrė su šia problema. Jiems daugiausiai rūpesčių kėlė vakarinės sienos su Vokietija nustatymas. Norėdami išsaugoti trapią Versalio sistemą Tautų Sąjungoje lenkai buvo apkaltinti tautinių mažumų engimu ir dėl šios priežasties buvo nuspręsta nesikišti į santykius tarp Lenkijos ir Vokietijos. To pasekmė – Lenkija griežtai uždraudė lenkams emigruoti į Vokietiją406. Lietuvoje vyriausybė norintiems emigruoti į Lenkiją tokių oficialių draudimų nedarė. Nepavyko rasti ir duomenų, kad iš Lietuvos būtų norinčiųjų emigruoti į Lenkiją ar Vilniaus kraštą. Jeigu ir vyko emigraciniai procesai į vieną ar kitą pusę, tai vyko nelegaliai, tačiau tai tik pateikiama kaip hipotezė, kurią reikėtų įrodyti, ieškant archyvinių duomenų. Apibendrinat galima teigti, kad vidinės ir išorinės priežastys turėjo įtakos emigracinės politikos vykdymui. Vidaus situacija turėjo įtakos emigraciniams tikslams pasiekti bei bandyti įgyvendinti planinę emigraciją, o tarptautinė situacija turėjo sprendžiamosios įtakos tą politiką vykdyti bei realizuoti. 3.2. Lietuvos emigracinės politikos tikslai ir galimybės juos įgyvendinti Lietuvos emigracinės politikos utopinis tikslas būtų buvęs maksimalizuoti naudą, gaunamą iš emigruojančiųjų išsiunčiančiai valstybei, jiems patiems bei valstybei, kuri priima imigrantus. Valstybės susikūrimo pradžioje emigracija buvo laikoma neigiamu, tačiau neišvengiamu reiškiniu. Emigracijos srautai ne mažėjo, o didėjo. Todėl teko susitaikyti su šia blogybe kaip neišvengiama. Tik reikėjo daryti viską, kad emigrantai bent jau finansiškai remtų savo šalį bei savo giminaičius. Viena iš galimybių buvo prakutusius emigrantus skatinti grįžti atgal į Lietuvą, kad jie čia investuotų savo sukauptus turtus. 1918–1940 m. laikotarpio Lietuvos emigracijos politiką galima skirstyti į dvi grupes: pagrindiniai politikos tikslai ir jos realizavimas, požiūris į emigraciją, jos įtaka valstybės ir tautos gyvenimui bei papildomi tikslai, kurie kyla iš pagrindinių ir kurie turi įtakos valstybės vykdomai politikai, visuomenės poreikiams. Pagrindiniu emigracijos politikos tikslu pripažįstamas emigracijos „suvaldymas“ ir emigracinių galimybių sudarymas lietuviams. Šis tikslas tiko visoms Lietuvos politinėms partijoms, kurios buvo valdžioje. Ūkio, pramonės srityse buvę sunkumai, didelis migruojančiųjų potencialas, darė įtaką visoms politinėms srovėms bei visuomeninėms organizacijoms. Dauguma sutarė, kad emigracija tai nėra būdas išspręsti ekonomines problemas, tačiau susitaikė su tuo kaip su neišvengiama blogybe, per kurią galima kontroliuoti situaciją valstybėje. Tai buvo vienintelis 406

Kicinger A. Polityka emigracyjna II Rzeczpospolitej. Warszawa, 2005. P. 25.

91

būdas išspręsti nedarbo problemą. Valstybė priėmė sprendimą vykdyti emigracinę politiką, ją kontroliuoti, nukreipti reikiama linkme, tačiau jokiu būdu jos nereklamuoti. Oficialiai emigracijos biurams buvo uždrausta reklamuoti savo veiklą viešai. Nelegaliai tai buvo daroma per agentus, dirbusius toms bendrovėms. Kitokių lengvatų emigruojantiems lietuviams valstybė nesuteikinėjo. Tuo tarpu Lenkijoje valstybė darė nuolaidas geležinkelio bilietams, užsienio paso išdavimui, ypač jei piliečiai vykdavo per valstybinius įdarbinimo užsienyje biurus407. Prasidėjus

imigracijos

sąlygų

griežtinimui,

Lenkija

ėmėsi

žygių

sudarinėti

bendradarbiavimo šiuo klausimu sutartis su tomis valstybėmis, į kurias emigruodavo lenkai408. Lietuvoje vyriausybė tokių ryžtingų žygių nedarė. Tik per valstybei patikimus žmones buvo bandoma išžvalgyti galimas kolonizuoti teritorijas. Taip atsirado idėja apgyvendinti lietuvius Angoloje, Rodezijoje, Brazilijoje, Argentinoje. Svarstytos galimybės leisti emigruoti į Australiją ir kitas Okeanijos šalis, tačiau šių teritorijų niekas „gyvai“ neįvertino. Tikslinė emigracija arba numatytos vietovės kolonizacija turėjo būti vykdoma valstybės lėšomis. Vyriausybė numatytoje užsienio valstybėje turėjo nupirkti žemės sklypą, kuriame vėliau valstybės dotuojami emigrantai įsikurtų: pasistatytų namus, išsidirbtų žemės sklypus, pasisėtų javus, būtų statomos mokyklos, bažnyčios, kuriamos visuomeninės organizacijos. 3.3. Įstatymai Pokario metais, pakilus naujai emigracijos bangai, buvusios laivininkystės linijos pradėjo ieškoti kelių, kaip atnaujinti keleivių pervežimą. Daugelis jų siekė atidaryti Lietuvoje savo biurus, atstovybes. 1920 m. VRM davė leidimą įsteigti biurą – garlaivių firmos „Cunard Line“ ir atidaryti emigracijos kontorą „Amerikos – Lietuvos garlaivis“ Skandinavijos linijos atstovams. Už kiekvieną išgabentą emigrantą biuras valstybei palikdavo po 100 markių. Augantis emigrantų skaičius leido ir kitoms firmoms tikėtis pelno. 1920–1921 m. Lietuvoje atsidarė ir veikė 13 užsienio laivų linijų emigracijos biurų, kuriems leidimai buvo išduodami be jokių kliūčių. Nebuvo jokių įstatymų, kontroliuojančių tokių biurų veiklą, nebuvo ir jokios valstybinės įstaigos, kuri kontroliuotų ir rinktų informaciją apie tuos biurus ir agentūras. Biurai savivaliavo gaudami didelius pelnus už emigrantų gabenimą, jų daugėjo, augo ir emigracija. Tokia nevaldoma ir nekontroliuojama situacija vertė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių, kad būtų pradėtas nors šiek tiek kontroliuoti nevaldomas emigracijos procesas. 1922 m. buvo sumanytas išeivybės įstatymas. Šis įstatymas kalbėjo tik apie išeivybės biurus ir visiškai

407 408

92

Ten pat. P. 28. Ten pat. P. 29.

nenustatė valstybės pozicijos emigracijos atžvilgiu409. Svarstant šio įstatymo projektą, krikščionių demokratų atstovai seime nurodė, kad po išeivių gabenimo priedanga vyksta šlykščiausia prekyba žmonėmis, darbininkai sunkiai išnaudojami ir gabenami į šalis, kur atidirbdami už atvežimą pakliūna į tikrą vergiją410. Po įstatymo projektų svarstymų 1922 m. liepos 18 d. buvo priimtas Išeivybės įstatymas. Įstatyme buvo numatyta, kad leidimus steigti išeivybės biurus ar jų skyrius išduos vidaus reikalų ministras Ministrų kabineto nutarimu. Už leidimą biuras turėjo sumokėti 500 000 auksinų užstato, o skyrius – 100 000. Po pinigų reformos (1925 m.) užstatai buvo atitinkamai pakeisti į 14 000 ir 5 000 litų. „Instrukcijoje Išeivybės įstatymui vykdyti“ paaiškinta, kad asmenys, norintys įsteigti biurą ar agentūrą, privalo pateikti prašymą Vidaus reikalų ministerijai, apskrities viršininko leidimą – liudijimą, kad prašantysis nėra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, steigiamos bendrovės statutą bei kelionės ir draudimo tarifus. Įstatymas numatė jų veiklos taisykles, pareigas keleivių atžvilgu, dokumentacijos tvarkymą. Išeivybės biurams uždrausta agituoti piliečius vykti į užsienį ar reklamuotis. Už įstatymo pažeidimą numatytos baudos411. Įstatymas nevaržė ir neribojo emigracijos. Šiuo įstatymu domėjosi ir užsienio valstybės, ypač tos, kurių biurai veikė Lietuvoje. Valstybės darydavo ir diplomatinį, ir ekonominį spaudimą Lietuvos vyriausybei, nes buvo varžoma biurų savivalė. Bendrovės, besiverčiančios emigrantų gabenimu, buvo nepatenkintos užstato už biuro atidarymą reikalavimu. 1926 m. po perversmo atėjus į valdžią tautininkams, šiek tiek pasikeitė požiūris į emigraciją ir emigrantus. Nerimauti vertė didžiuliai emigruojančiųjų srautai ir su tuo susiję finansiniai nuostoliai bei tam įtakos turėjo tautininkų deklaruota tautos vienybės idėja. VRM duomenimis, per 1927 m. pirmąjį ketvirtį emigravę 7000 žmonių sumokėjo ir su savimi išsivežė daugiau kaip 3 milijonus litų. Nuostoliai 1925 m. siekė 1,2 mln. litų, o 1926 m. – 7,1 mln. litų412. Iki 1927 m. emigracija iš Lietuvos nebuvo sutvarkyta, nors realiai veikė 1922 m. Išeivybės įstatymas, tačiau biurai bei laivininkystės bendrovės jo beveik nesilaikė, apgaudinėjo emigruojančiuosius, slėpė mokesčius nuo valstybės, vyriausybė nekontroliavo išvykstančiųjų pervežimo, o naujuose emigracijos centruose Pietų Amerikoje nebuvo netgi lietuviškų atstovybių. Vis dėlto veiksmingesnių priemonių naujoji vyriausybė nesiėmė, nes tebegaliojo senasis Išeivybės įstatymas, kurį iš esmės reikėjo keisti, tobulinti ir pritaikyti prie naujų sąlygų. Daugiau dėmesio skirta išeivių padėčiai užsienyje, Vidaus ir Užsienio reikalų ministerijoms buvo pavesta pasirūpinti,

409

Steigiamojo seimo darbai. 1922.05.23. I serijos 207 posėdis. P. 16. Ten pat. 411 1922 m. Išeivybės įstatymas, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 40. 412 VRM 1927 m. balandžio 7 d. pranešimas ministrui pirmininkui, LCVA. F. 1367. Ap. 9. B. 270. L. 34-37. 410

93

kad Brazilijoje, Argentinoje bei Kanadoje, kur daugiausiai vyko Lietuvos emigrantai, būtų įsteigti konsulatai413. 1927 m. prie VRM buvo įsteigta Emigracijos referentūra. Referentūra turėjo padėti pagrindus valstybiniam emigracijos biurui, nes iki tol Lietuvoje nebuvo specialios įstaigos emigracijai: biurus kontroliavo VRM, o išeiviais rūpinosi Lietuvos ambasados ir konsulatai414. Deja, Emigracijos referentūra savo veiklos neišvystė, neišaugo į valstybinį emigracijos biurą, panašų į buvusius Lenkijoje ar Italijoje. Nepavyko šiai referentūrai įvesti ir emigracijos srautų kontrolės. Valstybės politikai suvokė, kad pribrendo reikalas keisti Išeivybės įstatymą nauju, jį tobulinti, griežtinti emigracijos biurų veiklos priežiūrą. Vidaus reikalų ministras Ignas Musteikis, ruošdamas naujojo Emigracijos įstatymo projektą, apibūdino situaciją taip: „Vienas svarbiausių uždavinių emigracijos srityje yra suorganizavimas mūsų emigrantų užsieniuose, ir čia vyriausybė turėtų pasirūpinti nuolatinės pagalbos teikimu mūsų emigrantams ir tuo tikslu kasmet vidaus reikalų ministerijos sąmatoje numatyti sumas reikalingas mūsų emigrantų globai ir jų kultūriniams bei ekonominiams reikalavimams patenkinti. Atsižvelgiant į mūsų didelį emigracijos judėjimą reikalinga pradėti sistematingai vykinti tai, kas kitų tautų senai jau nuveikta ir toliau dirbama, nesigailint lėšų ir žmonių energijos. Ekonominis Lietuvos stovis ir masių psichika verčia žmones emigruoti. Aišku, kad emigracija yra neišvengiamas blogas; reikia todėl jį sumažinti ir nuostolius, kuriuos sudaro emigracija redukuoti iki minimumo. Valstybės pareiga paimti iniciatyvą į savo rankas ir savo globa apsupti emigracijos judėjimą. Emigracinės politikos pavyzdžiu gali būti Italija, kuri emigracijos srityje išvystė nepaprastą diplomatinį ir visuomeninį aktyvumą ir ekonominę organizaciją. Mussolini‘o nuomonė Italų emigrantas yra savo tėvynės persodinta dalim, kurią reikia ypatingai globoti ir auginti“415. Todėl 1929 m. imtas ruošti naujas emigracijos įstatymas, pasiremta kitų Europos valstybių (Italijos, Lenkijos Čekoslovakijos bei Ispanijos) emigracijos įstatymų pavyzdžiais. „Iš šių įstatymų paimta tie principai, kurie tinka mūsų krašto sąlygomis, mūsų krašto ekonominiams resursams ir mūsų nesutvarkytos emigracijos reikalavimams“416. Būsimojo įstatymo veiksmingumu bei nauda tikėjosi pasinaudoti Lietuvos atstovybės užsienyje. Atitinkamai nemažai vilčių puoselėjo ir emigracijos bendrovės, kurios tikėjosi, jog naujasis įstatymas bus gerokai liberalesnis, bendrovės bus mažiau kontroliuojamos.

413

Ministrų kabineto 1927 m. balandžio 6 d. posėdžio protokolas, LCVA. F. 923. Ap. 1. B. 324. L. 81. Emigracijos referento Kosto Kasakaičio 1930 m. pareiškimas Vidaus reikalų ministrui, LCVA. F. 1367. Ap. 5. B. 218. L. 92. 415 Vidaus reikalų ministro I. Musteikio paaiškinamasis raštas prie „Emigracijos įstatymo“ 1929 m., LCVA. F. 923. Ap. 1. B. 621. L. 355-375. 416 Vidaus reikalų ministro I. Musteikio paaiškinamasis raštas prie „Emigracijos įstatymo“ 1929 m., LCVA. F. 923. Ap. 1. B. 621. L. 355-375. 414

94

Šis įstatymas taip pat neatspindėjo valstybės pozicijos emigracijos klausimu. Užsienio valstybės susidomėjo šiuo įstatymu. Lietuvos vyriausybė gavo Anglijos ir Belgijos notas, kuriose buvo piktinamasi reikalavimu bendrovių skyrių vedėjais Lietuvoje skirti tik jos piliečius. Kitos valstybės pateikė verbalines notas, kuriose taip pat piktinosi 4-tuoju įstatymo paragrafu417. Vis dėlto jau svarstymo stadijoje Emigracijos įstatymas susilaukė panašių priekaištų kaip ir 1922 m. rugpjūčio mėn. priimtas jo pirmtakas. 1929 m. rugsėjo 9 d. ruošiamo teisės akto projektą perdavus svarstyti A. Smetonos ministrų kabinetui, tuometinis VRM generalinis sekretorius Bruno Štencelis pažymėjo, jog Lietuvos konsulatas Brazilijoje į naująjį įstatymą dedantis pernelyg daug vilčių, kadangi jis neliečiantis emigracijos pagrindų, bet tik nustatantis emigracijos biurų veikimo taisykles ir išeivių padėties nepagerinantis418. Nors naujajame Emigracijos įstatyme419, įsigaliojusiame 1929 m. spalio 21 d., ir toliau didžiausias dėmesys buvo skiriamas emigracijos įstaigų veiklos reglamentavimui, tačiau VRM Generalinio sekretoriaus priekaištai nebuvo visiškai pagrįsti. Visų pirma, naujasis įstatymas ne tik buvo dvigubai didesnės apimties už Išeivybės įstatymą, bet buvo rengiamas pasiremiant ir kai kurių kitų Europos šalių patirtimi, savo įstatyminėje bazėje turėjusių panašius teisės aktus. Apie tai liudija tuometinio Vidaus reikalų ministro Igno Musteikio parengtas Paaiškinamasis raštas prie Emigracijos įstatymo, kuriame, be kita ko, buvo nurodoma, jog šis teisės aktas ruoštas išstudijavus Italijos, Čekoslovakijos, Ispanijos bei (ypač) Lenkijos naujausius emigracijos įstatymus420. Be to, I. Musteikio teigimu, lyginant šį įstatymą su 1922 m. Išeivybės įstatymu, iš pastarojo tebuvo paimti kai kurie straipsniai, bet pati naujojo įstatymo konstrukcija bei uždaviniai ateičiai esantys visai nauji421. Kaip nepakankamai pagrįstas laikytinas ir B. Štencelio teiginys, jog Išeivybės įstatymo įpėdinis Emigracijos įstatymas esą „nepagerinantis išeivių padėties“, kadangi naujajame teisės akte ne tik buvo dar labiau sugriežtinti reikalavimai emigracijos įstaigų veiklai bei emigrantų gabenimo tvarkai, tačiau kartu griežtesnė tapo ir atsakomybė už šio įstatymo nesilaikymą. Apie tai, jog emigrantų padėtis, ypač jų teisių gynimo srityje, pagerėjo, liudija, pavyzdžiui, 29-tasis ir 30-tasis 1929 m. Emigracijos įstatymo paragrafai, apibrėžę aplinkybes, kurioms esant, viena ar kita emigracijos įstaiga privalėdavo pasirūpinti nemokamu dalies iš Lietuvos išvykusių piliečių pargabenimu atgal į tėvynę422. Nepaisant to, kritiškų bei ne visai pagrįstų atsiliepimų, artimų jau ne kartą minėto B. Štencelio pozicijai, Emigracijos įstatymo atžvilgiu pasitaikydavo ir Lietuvos 417

1929 m. balandžio 8 d. Pro Memoria, LCVA. F. 383. Ap. 7. B. 888. L. 133-137. Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. P. 73. 419 1929 m. Emigracijos įstatymas, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 79-86. 420 Vidaus reikalų ministro I. Musteikio Paaiškinamasis raštas prie Emigracijos įstatymo, LCVA. F. 923. Ap. 1. B. 621. L. 366. 421 Ten pat. L. 374. 422 1929 m. Emigracijos įstatymas, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 83. 418

95

periodinės spaudos publikacijose. Pavyzdžiui, vienoje „Naujosios Romuvos“ publikacijų, net praėjus ketveriems metams po minėto įstatymo priėmimo, jo rengėjams vis dar buvo priekaištaujama dėl šio teisės akto vienpusiškumo. Publikacijos „Mūsų išeivijos klausimai“ autorius A. S. Bačkis „skundėsi“, jog įstatymas tekalbantis apie emigracijos įstaigas, emigrantų gabenimo tvarką, tačiau daugiau jame esą nieko nėra423. Faktas, jog Emigracijos įstatyme buvo dar labiau sugriežtinti reikalavimai emigracijos įstaigų veiklai bei emigrantų gabenimo tvarkai, vėlgi sukėlė kai kurių užsienio šalių, turėjusių savo emigracijos įstaigas Lietuvoje bei besitikėjusių jų atžvilgiu liberalesnio įstatymo, nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, Vokietija kritikavo naujojo įstatymo 9-tojo paragrafo nuostatą, pagal kurią Emigracijos įstaigų vedėjais galėjo būti tik Lietuvos pilietybę turėję asmenys. Tuo tarpu Anglijos pasiuntinys Rygoje piktinosi 7-tuoju naujojo įstatymo paragrafu, pagal kurį, lyginant su prieš tai galiojusiu Išeivybės įstatymu, buvo 5 tūkstančiais litų padidintas reikalaujamas piniginis užstatas, reikalingas gaunant leidimą steigti naują emigracijos biurą ar agentūrą424. Padidėjusiu užstatu nebuvo patenkintas ir Prancūzijos pasiuntinys Lietuvai Rene Ristelhueberis425. Kai kurios Emigracijos įstatymo nuostatos taip pat neįtiko ir „United Baltic Corporation“ kompanijai, kaip minėta, nepasitenkinimą anksčiau reiškusiai ir Išeivybės įstatymo atžvilgiu bei vėlgi grasinusiai sustabdyti savo laivų reisus tarp Londono ir Klaipėdos426. Naujajame įstatyme buvo tobulinama emigracijos biurų priežiūra ir kontrolė. Už biuro įsteigimą turėjo būti mokamas 25 000 litų užstatas, o steigiant skyrių – 10 000 litų. Įstatyme buvo nubrėžta emigrantų gabenimo tvarka. 34-tame paragrafe buvo numatyta, kad emigracijos įstaiga turi kasmet pargabenti į Lietuvą beturčius emigrantus, dalį nemokamai ir dalį už pusę kainos, bet neviršijant 2 proc. praėjusiais metais iš Lietuvos pervežtų emigrantų skaičiaus427. Tik po naujojo Emigracijos įstatymo priėmimo imtasi kontroliuoti emigracijos biurus, tačiau ir naujoji įstatymo redakcija nekontroliavo paties emigracijos masto. Teoriniai emigracijos kontrolės politikos nuostatai buvo patvirtinti 1922 m. išleistame Išeivybės įstatyme. Jis buvo priimtas krikščionių demokratų, pradėjusių kelti prekybos žmonėmis klausimą, iniciatyva: „ kad po išeivių gabenimo priedanga vyksta šlykščiausia prekyba žmonėmis, darbininkai sunkiai išnaudojami ir gabenami į šalis, kur atidirbdami už atvežimą pakliūna į tikrą vergiją“428.

423

Galvydis S. Mūsų išeivijos klausimai, Naujoji Romuva, 1933. Nr. 153. P. 961-963. Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. Vilnius, 1993. P. 74. 425 Pro Memoria apie Prancūzijos pasiuntinio R. Ristelhueber išsakytus priekaištus dėl Emigracijos įstatymo projekto (1929-04-08), LCVA. F. 383. Ap. 7. B. 888. L. 134. 426 United Baltic Corporation laiško nuorašas dėl Emigracijos įstatymo, 1930 m., LCVA. F. 648. Ap. 1. B. 416. L. 47. 427 1929 m. Emigracijos įstatymas, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 84. 428 Ten pat. P. 19. 424

96

Norint susidaryti nuomonę apie Išeivybės įstatymo funkcionalumą bei įtaką emigracijos biurų veiklai pirmiausiai reikia pasidomėti jo pagrindinėmis nuostatomis. Iš tikrųjų, įstatymas buvo lakoniškas, apėmęs tik tam tikrus emigracijos biurų kontrolės niuansus. Jame buvo tam tikrų nuostatų, kurios turėjo suvaržyti iki tol egzistavusią emigracijos biurų savivalę: „Išeivybės įstaigoms draudžiama daryti sutartis, kuriomis išeivis būtų vežamas skolon, arba išeivis turėtų atlyginti įstaigai savo darbu kelionėje, arba nuvažiavęs į kelionės tikslo vietą“429. Taip pat buvo apsunkintos naujų emigracijos biurų steigimo sąlygos, keliama papildomų sąlygų: biurų vadovais galėjo būti tik Lietuvoje gyvenantys asmenys, kurie nebuvo bausti už sunkius nusikaltimus. Įstatyme nurodyta, kad norint steigti emigracijos biurą, reikėjo į valstybės iždą sumokėti 500 000 auksinų užstatą, įvedus litą – 10 000 Lt430. Ši sąlyga ypač papiktino norinčius steigti tokius biurus. Dar vienas suvaržymas buvo orientuotas į kelionės tarifų oficialų nustatymą, kadangi emigracijos biurai dažnai išreikalaudavo iš imigranto didesnes sumas nei buvo fiksuojama sutartyse. Siekiant didesnės emigracijos biurų kontrolės Išeivybės įstatyme buvo nurodyta, kad biurai turi su keleiviais sudarinėti kelionės sutartis bei vykdyti jose nurodytus įsipareigojimus431. Išeivybės įstatyme buvo priimtos Lietuvos valdžios atstovų nuostatos. Valdininkai, įsitikinę emigracijos biurų veiklos žalingumu, laikėsi emigracijos neskatinimo politikos, draudė šių įstaigų reklaminę veiklą, galėjusią daryti tiesioginę įtaką vietinių gyventojų apsisprendimui emigruoti432. Jų dėka atsirado didesnė emigracijos biurų veiklos kontrolė, o su ja – tikslesnės statistinės informacijos apie išvykusius fiksavimo galimybės. Nors išleistas Išeivybės įstatymas buvo orientuotas į emigracijos biurų veiklos apribojimą, tačiau praktikoje jis buvo menkai įgyvendinamas. Tiek prieš įstatymą, tiek po jo priėmimo liko tos pačios emigrantų problemos433. Nebuvo atskiros institucijos, kuri prižiūrėtų emigracijos biurų veiklą bei už nelegalią veiklą taikytų nuobaudas. Visų emigracijos problemų, tarp jų ir biurų veiklos klausimus, iki pat 1927 m. sprendė VRM, kuri turėdama didelius darbo krūvius bei patirties neturinčius specialistus nesugebėjo kokybiškai įgyvendinti priimto Išeivybės įstatymo434. Ministerija emigracijos biurų atžvilgiu tegalėjo taikyti tik minimalią kontrolę, daugiausiai prižiūrėdama jų dokumentų ruošimo principus, tačiau esminės nusikalstamos biurų veiklos sustabdyti nepajėgė. Išeivybės įstatymo įgyvendinimo spragos pasitarnavo tolesnės emigracijos biurų darbuotojų nekontroliuojamos veiklos plėtrai. Veikė slapti agentų tinklai, kurių darbuotojai vietiniams gyventojams skleidė melagingą informaciją apie užsienio šalyse atsiveriančias prasigyvenimo 429

1922 m. Išeivybės įstatymas, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 39. Ten pat. P. 37-40. 431 Ten pat. 432 Ten pat. 433 Lietuvos istorija. Red. A. Šapoka. Vilnius, 1989. P. 670. 434 Skipitis R. Nepriklausomą Lietuvą statant. P. 213. 430

97

galimybes, stengdamiesi pritraukti kuo daugiau potencialių klientų435. Nors Išeivybės įstatymu emigracijos biurams ši reklaminio pobūdžio veikla buvo uždrausta, tačiau jie rasdavo galimybių šį įstatymą pažeisti. Kaip akcentuojama R. Skipičio darbe, spaudoje vis dažniau pradėti publikuoti emigrantų laiškai, kuriuose buvo ypač pozityviai pristatomos jų gyvenimo bei darbo sąlygos Brazilijoje436. Iš tikrųjų tuos laiškus parašydavo laivų bendrovių kontoros, o juos už tam tikrą užmokestį perrašydavo užsienyje gyvenantys lietuviai. Taigi, emigracijos biurai ėmėsi gudrybe gautų gero gyvenimo įrodymų pateikimo, o Lietuvos valdžios atstovai neskyrė didesnio dėmesio reklaminės kampanijos kontrolei437. Deja, priėmus 1922 m. Išeivybės įstatymą, valstybės vizija emigracijos klausimu nepaaiškėjo. V. Mieleškos teigimu, minėtame įstatyme „nėra žymės [...] ar išeivybė valstybės yra proteguojama, ar ji nustato prieš išeivybę kaipo tokią“438. Nepaisant skirtingų Seimo narių nuomonių dėl kai kurių įstatymo punktų, Išeivybės įstatymas buvo priimtas vienbalsiai439. Šiame 23 paragrafų apimties įstatyme nebuvo apibrėžta „emigranto“ definicija, nebuvo kitų emigracijos procesus reglamentuojančių straipsnių, tebuvo nustatytos išeivybės biurų veikimo taisyklės. Įstatymą, nepaisant jo siaurumo, reikėtų vertinti pozityviai, nes tai buvo pirmas žingsnis, bandantis nors kiek reglamentuoti emigracijos biurų veiklą bei veikti patį emigracijos procesą. Kai kurios užsienio šalys, kurių laivų bendrovės turėjo savo išeivybės biurus Lietuvoje, išreiškė susirūpinimą, pasipiktinimą šio įstatymo atsiradimu. Buvo daromas diplomatinis bei ekonominis spaudimas. Ypač papiktino Išeivybės įstatymo 5-tasis paragrafas, kuriame buvo teigiama, jog bendrovė, norėdama atidaryti biurą, turi įnešti į valstybės iždą nustatyto dydžio įmoką (500 tūkst. auksinų)440. 1922 m. spalio 1 d. įsivedus litą, šis paragrafas atitinkamai buvo pakeistas: vietoje 500 tūkstančių auksinų įrašytas 10 000 litų užstatas441, o 1925 m. šis užstatas padidintas iki 14 000 Lt442. Anglijos įgaliotas ministras Pabaltijui T. Waughanas 1924 m. birželio 19 d. nusiuntė notą Užsienio reikalų ministrui Voldemarui Čarneckiui bei aptarė užstatų problemą su ministru pirmininku Ernestu Galvanausku443. Tam tikrą spaudimą valdžiai darė anglų–danų laivininkystės bendrovė „United Baltic Corporation“ (Lietuvoje jos biuras veikė nuo 1922 m.), sumažinusi reisų skaičių nuo 45 iki 4 per metus tarp Klaipėdos ir Londono. Tokį savo sprendimą pagrindė, esą 435

Eidintas A. Emigracijos biurų veikla Lietuvoje 1920-1940 metais, Lietuvos TSR Aukštųjų Mokyklų mokslo darbai. Istorija, T. 25, 1986. P. 12. 436 Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva. P. 427. 437 Eidintas A. Emigracijos biurų veikla... P. 117. 438 Steigiamojo seimo darbai, 1922-05-23, I serijos 207 posėdis. P. 16. 439 Steigiamojo seimo darbai, 1922-06-27, I serijos 216 posėdis. P. 68. 440 1922 m. Išeivybės įstatymas, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 37. 441 Ten pat. P.42. 442 Ten pat. P. 43. 443 Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. P. 73.

98

Lietuvos Vidaus reikalų ministerija naudoja „priespaudą“ turimiems kompanijos išeivybės biurams444. Vyriausybė vis dėlto nepasidavė daromam užsienio valstybių spaudimui, ir iki naujojo Emigracijos įstatymo priėmimo (1929 m.) nė vienas įstatymo paragrafas daugiau nebuvo pakeistas. Reikėtų išskirti 14-tąjį bei 15-tąjį šio įstatymo paragrafus, kurie draudė išeivybės biurams ar jų agentams agituoti bei kitokiais būdais vilioti Lietuvos piliečius išvykti į užsienį. Tuometinėje spaudoje, nepaisant šiame įstatyme numatyto draudimo, galima pastebėti gana nemažai užsienio laivų bendrovių skelbiamos reklamos. Tokių reklamų tekstuose dažnai buvo teigiama, kad tik su vienos ar kitos bendrovės pagalba bus geriausias, patogiausias išvažiavimas į vieną ar kitą valstybę. Tokio pobūdžio reklama prieštaravo Išeivybės įstatymui, kuriame buvo skelbiama, kad „...įstaigų skelbimuose tegali būti žymima įstaigos vardas, maršruto linija, kelionės kaina geležinkeliu ar laivu“445, deja, atsekti, ar nors vienas biuras ar laivų bendrovė buvo nubausti, nepavyko. Greta Išeivybės įstatymo galiojo ir šį teisės aktą papildžiusi Instrukcija Išeivybės įstatymui vykdyti446. Šiame 6 paragrafų apimties teisės akte buvo detalizuotos bei papildytos kai kurios minėto įstatymo nuostatos. Instrukcijoje, pavyzdžiui, buvo konkretizuojama, kokius dokumentus kartu su prašymu Vidaus reikalų ministrui privalėdavo pateikti Emigracijos įstaigą (biurą, agentūrą ar skyrių) steigti ketinantis fizinis ar juridinis asmuo. XX a. trečiajame dešimtmetyje įsivyravus tautininkų valdymui Lietuvoje pakito požiūris į emigracijos procesą. Valdančioji tautininkų partija pradėjo aktyviau dalyvauti emigracijos politikoje, bandė pažaboti iki tol mažai kontroliuotą emigracijos biurų veiklą. Tautininkai, nepajėgę užtikrinti Emigracijos referentūros funkcionavimo, 1928 m. kūrė naujus planus, kad būtų užtikrinta emigracijos kontrolė. Šio tikslo įgyvendinimui 1929 m. priimtas naujas emigracijos įstatymas, susilaukęs prieštaringų vertinimų. J. Švoba, nagrinėdamas emigracijos įstatymo reikšmę, įžvelgė jo teigiamus niuansus, tvirtino, kad emigracija iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio visiškai sunyko, savo nuomonei pagrįsti jis pateikė statistinius išvykusiųjų duomenis: „ 1929–31 m. – 8,061 tūkst. asm: 1932–34 m. – 1,274 tūkst. asm; 1935–37 m. – 1,532 tūkst. asm; 1938–39 m. – tik 707 asm.“447. Iš tikrųjų autoriaus pateikiami duomenys nėra tikslūs, nes G. Vaskela pateikia visai kitokius emigravusiųjų skaičius448. Nuo 1929 m. pastebimas emigruojančiųjų sumažėjimas, bet tai susiję daugiau su pasauline ekonomine krize nei su naujai pradėjusiu veikti Emigracijos įstatymu.

444

Ten pat. P. 72. 1922 m. Išeivybės įstatymas, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 39. 446 Instrukcija Išeivybės įstatymui vykdyti, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 40-42. 447 Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. P. 257. 448 Vaskela G. Palyginamieji statistiniai skaičiavimai, „Emigracija iš Lietuvos 1920-1940 metais emigracijos šalimis“, http://gevask.dtiltas.lt/LS1919/ 445

99

Emigracijos įstatyme pirmą kartą buvo apibrėžta „emigranto“ definicija. Vidaus reikalų ministras taip paaiškino emigranto definiciją: „Svarbiausieji elementai charakterizuojantieji emigrantą yra šie: 1) Noras apleisti kraštą, kad kitur susirasti sau geresnius pragyvenimo šaltinius ir 2) Noras ilgesniam laikui apsigyventi svetur ir sutvarkyti ten naują savo gyvenimą. Mūsų sąlygose, kadangi kol kas nėra kalbos apie planingą kolonizaciją, sunku pasakyti, ar išvykęs emigrantas pasiliks ilgesniam laikui užsieniuose. Bendrai emigrantų galima laikyti asmenį, kuris išvyksta užsienin uždarbio tikslais ilgesniam kaip vienerių metų laikui“449. Antrajame šio įstatymo paragrafe buvo aiškiai įvardinta, kad emigracija iš Lietuvos nebus varžoma, kadangi ir „visų kitų valstybių emigracijos įstatymuose emigravimo laisvė yra panašiai pabrėžta, o Italų ir Čechų įstatymai net aiškiai sako, kad visi kiti emigracijos suvaržymai priešingi emigracijos įstatymams neturi galios“450. Šis įstatymas išsamesnis, papildytas naujovėmis, lyginant su 1922 m. Išeivybės įstatymu. 1929 m. Emigracijos įstatyme atsirado paragrafas, kuri „draudė emigraciją, subsidijuojamą kitų valstybių arba kolonizacijos bendrovių, nes tuomet emigrantų gabenimas turi panašumo į prekybą vergais, kadangi vėliau tokie emigrantai turi kokiu nors būdu atidirbti kelionės išlaidas. Tas pat buvo Lietuvoje pareitais metais su Brazilijos subsidijuojama emigracija, kada 12 000 žmonių emigravo iš Lietuvos San Paulo štato lėšomis ir turėjo dirbti sunkiose sąlygose kavos plantacijose. Vienok vidaus reikalų ministeriui duodama teisė atskirais atsitikimais leisti subsidijuojamą emigraciją, jei nebus pavojaus emigrantų interesams. Panašiai tą klausimą sprendžia Italų, Čekų ir Lenkų įstatymai, tuo tarpu Vokiečių emigracijos įstatymas iš 1897 m. ir Graikų įstat. visai draudžia emigraciją svetimomis lėšomis“451. Įstatyme atsirado naujų nuostatų: gerinti emigrantų sąlygoms kelionėje paskiriami palydovai, atsirado didesnė keliaujančiųjų paauglių kontrolė, nurodoma dalį emigrantų – 2 proc. (nuo išvežtųjų per metus skaičiaus) pargabenti nemokamai ir 2 proc. (nuo išvežtųjų per metus skaičiaus) už pusę kainos, informuojama apie bausmių taikymą už nusikalstamą veiklą emigracijos srityje452. Įstatymo paragrafai dėl palydovų bei galimybė pargabenti 2 procentus emigrantų nemokamai ir atitinkamai 2 procentus už pusę kainos buvo nukopijuota nuo kitų valstybių panašių įstatymų: „ nesant palydovų Lietuvos emigrantai buvo nustumiami paskutinėn vieton. Svetimuose įstatymuose šita kontrolė dar griežčiau pravesta: Jugoslavija reikalauja, kad ant kiekvieno laivo, kuriuo važiuoja bent 50 Jugoslavijos emigrantų, būtų valdžios delegatas, kuris lydi emigrantus iki pat kelionės galo; Lenkijoje laivų bendrovės ne tik turi suteikti prie emigrantų transportų savo laivuose tam tikrą skaičių nemokamų kelionių Lenkų vyriausybės delegatams, bet

449

Vidaus reikalų ministro I. Musteikio paaiškinamasis raštas prie „Emigracijos įstatymo“. L. 355-75. Ten pat. 451 Ten pat. 452 1929 m. Emigracijos įstatymas, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 79-86. 450

100

moka jiems dienpinigius per valstybinę emigracijos įstaigą“453. 2 procentų emigrantų pargabenimo namo nemokamai ir už pusę kainos idėja pasiskolinta iš Lenkijos, nes būtent jų įstatyme buvo tokia proporcija numatyta. Ispanijos emigracijos įstatyme buvo numatyta nemokamai grąžinti 20 procentų emigrantų, panašiai šį klausimą išsprendė ir Italijos, Čekoslovakijos bei Jugoslavijos vyriausybės454. Paminėtieji įstatymo straipsniai deklaravo emigracijos veiklos atžvilgiu griežtesnę politiką, tačiau praktiniame gyvenime buvo įgyvendinami gana atsainiai. Šio teiginio įrodymo pavyzdys – emigrantų palydovų atmestinas darbas kelionėse455, kurio kokybė buvo vertinama pagal ataskaitose pateikiamą informaciją, dažnai neatspindėjusią realybės. Devintajame įstatymo paragrafe buvo numatyta įkurti prie Vidaus reikalų ministerijos Emigracijos inspekciją, kurios uždavinys buvo neorganizuotą emigraciją iš Lietuvos padaryti organizuota456. Čia vėlgi pasiremta Europos patirtimi, nes tokios institucijos veikė: „Ispanijoje – Generalinė Emigracijos Direkcija prie Darbo ir Socialės Apsaugos ministerijos, Italijoje – Generalinis Emigracijos Komisariatas prie Užsienių reikalų Ministerijos, Vokietijoje – Reichswanderungsamt, Lenkijoje – Valstybinė emigracijos įstaiga, Šveicarijoje – Emigracijos įstaiga prie Federalinės Tarybos politinio departamento. Jos dirba labai savarankiškai ir sprendžia beveik visus emigracijos klausimus kartu su patariamaisiais emigracijos organais, kuriais yra emigracijos tarybos. Kitose valstybėse, kaip Čekoslovakijoje, Jugoslavijoje, Graikijoje, Belgijoje, Portugalijoje ir Suomijoje yra atskiri skyriai prie vidaus reikalų arba darbo ir socialės apsaugos ministerijų, bet jų kompetencija nėra taip plati, kaip pirmiau minėtose valstybėse“457. Tryliktame bei keturioliktame paragrafuose numatytas emigracijos kreditavimas, čia vėl neapsieita be kitų valstybių patirties: „Yra dar galimas kitas būdas finansuoti emigraciją – tai įsteigti atskirą emigracijos fondą, kaip Vengrijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Graikijoje, bet daugumoje kitų valstybių reikalingos emigracijai sumos įnešamos valstybės biudžetan“458. Pažymėtina, kad vyriausybei rūpėjo emigravusiųjų finansinė būklė: „Lietuvos iždas gauna kasmet iš emigrantų ir emigracijos biurų apie 1.000.000 litų, kurių ¾ sudaro pajamos už užsienio pasus ir žyminius mokesnius prie įvairių dokumentų ir prašymų, o ¼ įvairūs mokesčiai sumokami emigracijos biurų. Pavyzdž.: 1927 m. emigracijos biurai Lietuvos sumokėjo iždui 311.726 lit. Tuo tarpu emigrantai nieko negauna, net paprasčiausios konsuliarinės globos ir kontrolės metu“459.

453

Vidaus reikalų ministro I. Musteikio paaiškinamasis raštas prie „Emigracijos įstatymo“. L. 355-375. Ten pat. 455 Emigrantų palydovo D-ro Vlado Juodeikos pranešimas (dokumentas be datos), LCVA. F. 1367. Ap. 5. B. 225. L.912; 1930 m. gegužės 26 d. Bendrųjų reikalų direktoriaus J. Survilos ir emigracijos referento K. Kasakaičio raportas Vidaus Reikalų Ministrui, Ten pat. L. 49-55. 456 Vidaus reikalų ministro I. Musteikio paaiškinamasis raštas prie „Emigracijos įstatymo. L. 355-375. 457 Ten pat. 458 Ten pat. 459 Ten pat. 454

101

XX a. trečiajame dešimtmetyje buvo pastebėtas dar vienas trūkumas – vangiai bausti 1929 m. emigracijos įstatymui nusižengę asmenys. Šio neigiamo aspekto egzistavimą galėjo paskatinti teismų darbo chaotiškumas460, kuris tęsėsi iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos. Sprendžiant tokio pobūdžio bylas buvo sudėtinga išsiaiškinti emigracijos biurų nelegalios veiklos peripetijas, jų labui veikusių agentų tinklus, taigi dažnai iškeltos bylos buvo nutraukiamos461. Tik vienintelės bendrovės „Alfa“ byla pasiekė teismą, ir kaltinamieji buvo nubausti griežtomis bausmėmis. Taigi keleivių iš Lietuvos gabenimo srityje interesų turėjusių užsienių šalių bei jų kompanijų priekaištai tiek dėl iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos galiojusio Emigracijos įstatymo, tiek dėl 1922 m. rugpjūčio – 1929 spalio mėn. veikusio Išeivybės įstatymo buvo labiau paremti savanaudiškais ekonominiais išskaičiavimais nei objektyvių trūkumų minėtuose teisės aktuose įžvelgimu. Įsigaliojus Emigracijos įstatymui, buvo patvirtintos naujos Emigracijos įstatymui vykdyti taisyklės462. Pažymėtina, jog šiose 16 paragrafų apimties Taisyklėse, be kita ko, buvo patikslinta ir emigranto definicija, pateikta pirmajame Emigracijos įstatymo paragrafe („emigrantu laikomas Lietuvos pilietis, kuris išsikelia užsienin gyventi“463). Pagal pirmąjį Taisyklių paragrafą, emigrantais nebuvo laikomi tie Lietuvos piliečiai, kurie į užsienį vykdavo studijų, gydymosi, tarnybos ir kai kuriais kitais reikalais464. Tačiau nei Išeivybės įstatyme, nei jį papildžiusioje bei detalizavusioje Instrukcijoje apie tai, kokius kriterijus atitinkantys išvykę iš Lietuvos piliečiai laikytini emigrantais, kaip minėta, nebuvo užsimenama nei vienu žodžiu. Pasienyje gyvenantiems lietuviams buvo lengviau emigruoti, nes jiems nereikėjo užsienio 465

pasų. Sieną pereiti galėjo su vidaus pasais ir „...sienai pereiti leidimais“.

. Kirsdami sieną iš

Lietuvos pusės, piliečiai palikdavo vidaus pasus pasienyje ir toliau keliaudavo turėdami leidimą, o piliečiai, kirsdami sieną iš Latvijos pusės, galėdavo keliauti ir su leidimais, ir su vidaus pasais. 1919 m. lapkričio 24 d. Lietuvos „Laikinosiose Vyriausybės žiniose“ skelbiamoje instrukcijoje dėl „sienai peržengti liudymų“ davimo 7-tame paragrafe skelbiama, kad „Pasienio gyventojai, gavę „Sienai peržengti liudymą“, gali peržengti sieną kelis kartus, kol liudijimas turi

460

Dvareckas S. Lietuvos teismai 1918–1940 metais. P. 5,7,16; Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva. P. 178; Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. P. 180-181; Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V., Pečkaitis J.S., Šenavičius A. Lietuvos teisės istorija. P. 421; Andriulis V., Mockevičius R., Valeckaitė V. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15). P. 706-707. 461 Skipitis R. Nepriklausomą Lietuvą statant. P. 213. 462 1929 m. Emigracijos įstatymui vykdyti taisyklės, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 87-89 463 1929 m. Emigracijos įstatymas. Ten pat. P. 79. 464 1929 m. Emigracijos įstatymui vykdyti taisyklės. Ten pat. P. 87. 465 Kaip naudotis sienai pereiti kortelėmis, Žemaičių balsas. Nr. 8, 1931 m. kovo 6 d. P. 1

102

466

galios

. Turėdami tokius leidimus, pasienio gyventojai galėdavo laisvai migruoti. To paties

įstatymo 10-tame paragrafe nurodoma, kad „už peržengimą sienos be užsienio paso ir be tam tikro liudymo, arba kad ir su liudymu, bet ne toje vietoje, kur nurodyta liudyme, ir pagaliau už liudymų pavėlavimą, buvo baudžiama iš esamųjų įstatymų.“

467

1921 m. „Vyriausybės žiniose“ instrukcijoje dėl „Sienai peržengti liudymų“ davimo pasienio gyventojams, pirmame paragrafe skelbiama, kad: „Pasienio gyventojai yra Lietuvos piliečiai, kurie gyvena greta sienos, ne toliau kaip per 40 kilometrų nuo sienos“. Lietuvoje buvo 468

sumažintas pasienio gyventojais laikomų piliečių skaičius

. 1922 m. „Vyriausybės žiniose“

pakeistoje instrukcijoje „Sienai pereiti liudymų“ davimo pasienio gyventojams 1 paragrafas skelbė, kad pasienio gyventojais laikomi piliečiai, kurie gyvena greta sienos, ne toliau kaip per 10 469

kilometrų nuo sienos

. Tos pačios instrukcijos 11-tame paragrafe skelbiama, kad už sienos

perėjimą be „užsienio paso arba be tam tikro liudymo, arba kad ir su liudymu, bet ne toje vietoje, kuri nurodyta liudyme ir pagaliau už liudymų pavėlavimą baudžiama einant įstatymais ir imama 470

papildomas mokesnis tris kartus didesnis, kaip mokesnis už liudymą (arba už pasą)“

. To paties

dokumento 15-tame paragrafe teigiama, kad už „kiekvieną 1 mėnesį galiojantį liudijimą pereiti sieną iš Lietuvos piliečių imama po 100 auks., už kiekvieną ligi 3 mėnesių darbo ieškojimo tikslams (lauko darbams) imama po 50 auks., ir iš svetimšalių po 200 auks.“

471

.

Lietuva turėjo pasienio susitarimus ne tik su Latvija, bet taip pat ir su Lenkija. Nepaisant to, valstybės sienos su Lenkija klausimas buvo komplikuotas, nes iki 1920 m. pabaigos vyko ginkluoti susirėmimai. Tik 1923 m. buvo nustatyta demarkacijos linija, o 1929 m. – neutralioji administracijos linija. Tačiau ir vėliau, iki 1939 m., kai Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai, ši valstybės sienos atkarpa vis dar kėlė neramumus

472

.

1929 m. gegužės 13 d. Tautų Sąjungoje buvo įregistruotas „Laikinas susitarimas tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl lengvatų gyventojams, kurių ūkius perkerta arba atskiria administracinė 473

linija“

. Šios sutarties antrame straipsnyje nurodoma, kad nemokami leidimai bus išduodami

mažamečiams (piemenims), kurių amžius „tarp 7 ir 14 metų“

474

. Kituose straipsniuose nurodoma,

466

Instrukcija dėl „Sienai peržengti liudymų“ davimo pasienio gyventojams, Laikinosios Vyriausybės žinios. 1919. Nr. 15. P. 6. 467 Ten pat. 468 Instrukcijos dėl „Sienai peržengti liudymų“ davimo pasienio gyventojams pakeitimas, Vyriausybės žinios. 1921. Nr. 55. P. 2. 469 Sienai peržengti liudymų davimo taisyklės, Vyriausybės žinios. 1922. Nr. 102. P. 22. 470 Ten pat. 471 Ten pat. 472 Sienos apsaugos raida, http://www.pasienis.lt/index.php?1048029695 473 Laikinasis susitarimas tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl lengvatų gyventojams, kurių ūkius perkerta arba atskiria administracinė linija ( 1928 m. lapkričio 7 d.), Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917–1994. Vilnius, 1998, P. 91. 474 Ten pat. P. 92.

103

jog „leidimai bus duodami šešiems mėnesiams“

475

. Už leidimus būdavo imamas mokestis „1 lt.

476

arba 1 zlot.“

, šis mokestis neturėjo būti didesnis. Pasibaigus leidimo galiojimo laikui, leidimai

atnaujinami nemokamai, o už linijos perėjimą neimami jokie papildomi mokesčiai. Galiojant šiam susitarimui Lietuvos gyventojams buvo daug lengviau pereiti Lietuvos ir Lenkijos sieną ir laisviau migruoti tarp valstybių. Tuo gyventojai naudodavo norėdami išvykti sezoniniams darbams. Užsienio pasams, leidimams ir vizoms išduoti galiojančiose taisyklėse buvo skelbiama, kokius dokumentus turėjo turėti vykstantys į užsienį: „Vykstantys į užsienį Lietuvos piliečiai privalo turėti užsienio pasą ir vizą išvažiuoti.“ To paties įstatymo 3-asis paragrafas skelbė, kad „Užsienio pasus ir vizas duoda Vidaus Reikalų Ministerija arba jos įgaliota įstaiga, o Klaipėdos krašte vietos gyventojams pažymas išduodavo – direktorija, neturintiems vietos gyventojo požymio – gubernatūra.“477 Gubernatūra galėjo duoti užsienio pasus gyvenantiems Klaipėdos krašte kariams, valstybinių įstaigų tarnautojams ir Kretingos, Tauragės bei Telšių apskričių gyventojams. Vizas duodavo tik gubernatūra. Įstatymo 5-tame paragrafe buvo rašoma, kad: „Pasus, leidimus (saufconduit) ir vizas užsienyje duoda arba jas pratęsia Lietuvos atstovybės ar konsulatai.“478 1928 m. „Vyriausybės žinių“ spausdintų emigrantų registracijos taisyklių 7-tame paragrafe buvo sakoma, kad pereinant Lietuvos valstybės sieną, „užsienio pasus ir leidimus registruoja pasienio punktų policija.“479 Pagal tuo metu galiojusius Lietuvos Respublikos įstatymus ir taisykles pasams ir leidimams gauti išvykstant į užsienį sezoniniams darbininkams nebuvo jokių lengvatų. Nors Lietuvos piliečiai savo gimtąjį kraštą palikdavo tik vienam sezonui ar šiek tiek ilgiau, bet jie grįždavo į Lietuvą. Pasų ir vizų išdavimo tvarka galiojo kaip ir bet kuriems emigrantams, keliaujantiems ilgesniam laikui į užsienį (11-tas paragrafas). Užsienio pasai su vizomis ar be jų buvo išduodami, pristačius šiuos dokumentus: a)

„vidaus pasą.

b)

nuolatinės gyvenamos vietos policijos nuovados viršininko pažymėjimą su jo

savininko atvaizdu, kad esamomis žiniomis nėra įstatymais numatytų kliūčių išvykti iš gyvenamos vietos. Šis pažymėjimas turi galios per vieną mėnesį nuo išdavimo dienos.

475

Ten pat. P. 93 Ten pat. 477 Emigrantams registruotis taisyklės, Vyriausybės žinios. 1928 m. sausio mėn. 28 d., Nr. 226. P. 1. 478 Ten pat. P. 2. 479 Užsienio pasams, leidimams ir vizoms duoti taisyklės, Vyriausybės žinios. 1928 m. gegužės mėn. 10 d. Nr. 271. P. 1. 476

104

c)

nuolatinės gyvenamos vietos mokesčių inspektoriaus ir vietos savivaldybių

pranešimą, kad nėra neapmokėtų valstybės ir savivaldybės mokesčių ir neatliktų valstybės prievolių. Pranešimas žyminiu mokesčiu neapmokamas. d)

vieną prašytojo atvaizdą.“480

Klaipėdos krašto gyventojai užsienio pasus gauti galėjo pristatę taisyklių 12-tame paragrafe nurodytus dokumentus: a)

„vidaus pasą.

b)

policijos komisaro pažymėjimą su jo savininko atvaizdu, kad nėra įstatymais

numatytų kliūčių išvykti iš gyvenamosios vietos ir nelieka neapmokėtų vietos autonominių mokesčių. c)

akcizo inspektoriaus sąrašuose pažymėti turi pristatyti akcizo inspektoriaus

pažymėjimą, kad nelieka neapmokėtų valstybės mokesčių. d)

vieną prašytojo atvaizdą“481.

Kaip ir emigruojantiems iš Lietuvos, taip pat ir emigruojantiems iš Klaipėdos krašto, emigracijos taisyklių pastaba skelbė, kad „Akcizo inspektorius Klaipėdos krašte siuntinėja gubernatūrai ir direktorijai asmenų, kurie yra neapmokėję valstybės mokesčių sąrašus.“482 Piliečiams, kurie turėjo skolų, iš krašto išvykti neleisdavo. Taisyklių 21-mame paragrafe buvo rašoma, kokios vizos buvo išduodamos Lietuvos piliečiams: a)

„vienkartinės,

b)

daugkartinės iki pusės metų ir,

c)

daugkartinės ligi vienų metų.“483

Lietuvos Vidaus reikalų ministerija arba jo įgaliotos įstaigos ir Klaipėdos krašto gubernatūra išduodavo vizas Lietuvos piliečiams, pristačiusiems 11-tame paragrafe numatytus dokumentus484. Klaipėdos krašto gubernatūra išduodavo vietos gyventojams vizas, pristačius 12-tame paragrafe nurodytus dokumentus. Pastaboje buvo skelbiama, kad vienkartinės išvažiavimo vizos duodamos gyventojui vienam mėnesiui nuo išvažiavimo dienos. Tuo tarpu daugkartinės išvažiavimo vizos buvo išduodamos daug kartų išvažiuoti vizoje pažymėtu laiku485.

480

Ten pat. P. 1. Ten pat. P. 2. 482 Ten pat. P. 2. 483 Užsienio pasams, leidimams ir vizoms duoti taisyklės, Vyriausybės žinios. Nr. 271, 1928 m. gegužės mėn. 10 d., P. 2. 484 Ten pat. P. 3 485 Ten pat. P. 3 481

105

Esant ilgam ir sudėtingam dokumentų gavimo procesui, atsirasdavo žmonių, kurie klastodavo asmenims užsienio pasus. Dokumentų klastojimu užsiimdavo darbuotojai, dirbantys 486

„vidaus reikalų ministerijos“

skyriuje. Nustatyta, kad buvo padirbti 185 užsienio pasai, 35

487

leidimai vykti į užsienį

. Siekiant sumažinti nelegalių pasų ir leidimų platinimą, buvo nutarta

supaprastinti Latvijos ir Lietuvos pasienio gyventojų sienos perėjimą ir pasų bei vizų gavimą. Pasienio gyventojams, turintiems korteles sienai pereiti, bet nesilaikantiems galiojančių 488

taisyklių, kortelės galėjo būti atimamos iki vienerių metų

.

Bėgant laikui išryškėjo tendencija, jog emigracijos reikalus reglamentavusių įstatymų priėmimas nelegaliam emigracijos biurų steigimui kelio visiškai neužkirto, o neteisėtais būdais emigruojantiems asmenims turėjo tik prevencinį poveikį. Pavyzdžiui, Svetimšalių referento Tado Aleknavičiaus duomenimis, 1927 m. visoje Lietuvoje nelegaliai iš viso veikė 27 emigracijos biurų agentai489. Pasitaikydavo atvejų, kai žmonės ne tik buvo verbuojami emigruoti, bet ir apgaunami. Aferomis ypač buvo pagarsėjęs draugijos „Rusų Emigracija į Pietų Ameriką“ pirmininkas Jokūbas Fiodorovas, kuris verbuodavo žmones emigruoti, žadėdamas juos nugabenti į pageidaujamą šalį, tačiau neretai, gavęs iš potencialių emigrantų piniginį užstatą, tiesiog pradingdavo savo pažadų (įsipareigojimų) taip ir neįvykdęs490. Pati išvykimo iš Lietuvos teisė nei Išeivybės, nei Emigracijos įstatymuose varžoma nebuvo. Taigi nors abu tarpukario Lietuvoje galioję emigracijai skirti įstatymai reguliavimo apimtimi buvo pakankamai siauri, kadangi iš principo tebuvo skirti keleivių gabenimui į užsienio šalis besivertusių įstaigų bei pavienių asmenų įstatyminei kontrolei, tačiau buvo reikalingi bei efektyvūs, kadangi suvaidino pakankamai reikšmingą vaidmenį piktnaudžiavimų prevencijos bei emigruojančių Lietuvos piliečių teisių gynimo srityse. 3.4. Emigracijos priežiūra bei kontrolė Emigrantų priežiūra tapo vienu iš pagrindinių tikslų, vykdant emigracijos politiką. Ypatingas pareigūnų dėmesys emigracijos klausimais atsispindėjo to meto įstatymuose. Nuo jų iš esmės priklausė ir išeivių kelionės sąlygos. Kai vis daugiau imigruojančiųjų mirdavo kelionės metu arba pasiekdavo krantą labai ligoti, susiklostė objektyvios aplinkybės priimti bent minimalų teisinį poveikį turėjusį įstatymą, 486

Pasų aferos byla apeliaciniuose rūmuose, ABC. Nr. 105(203), 1934 m. birželio 12 d. p, 4. Ten pat. P. 4 488 Apie užsienio pasams ir vizoms duoti naujas taisykles, Dienos naujienos. Nr. 33(256), 1932. P. 2 489 Svetimšalių referento T. Aleknavičiaus sudaryto nelegalių emigracijos biurų agentų sąrašo nuorašas (1927), LCVA. F. 377. Ap. 2. B. 5. L. 54. 490 Valstybės saugumo departamento direktoriaus A. Povilaičio laiškas VRM Generaliniam sekretoriui (1936-05-26), LCVA. F. 377. Ap. 2. B. 1983. L. 91. 487

106

gynusį emigrantų teises. Todėl 1882 m. JAV buvo priimtas „Keleivių aktas“ (The Passenger Act), kuriame buvo akcentuojama, jog „laivai turi atvežti tokius imigrantus, kokius pasiima kitapus vandenyno, – sveikus, ne ligotus“491. 1891 m. dar viename JAV priimtame dokumente „Imigracijos aktas“ buvo pažymėta, kad „Neįsileidžiama paprastai nesveikų, kriminalistų, prostitučių arba prostitucijos platinimu užsiimančių, neįsileidžiama ir tokių, kuri pirm atkeliausiant Amerikon jau yra susitarę sulig darbo Amerikoje. Iš neįsileistųjų daugiausia buvo tokių, kurie, pagal (ateivybės) valdininkų nuomonę, neva negalėtų savo reikmenimis tinkamai pasirūpinti ir turėtų patekti į visuomenės labdarybės įstaigas“492. JAV Kongreso patvirtintuose pagrindiniuose įstatymuose buvo numatyta, kad „ant laivų būtų atskiros vietos šeimynomis keliaujantiems keleiviams, atskiros vietos vyrams ir moterims. Reikalaujama, kad būtų ventiliacija, kad būtų atskiri kambariai vyrams ir moterims persirengti įsako laivo administracijai, kad keleiviams būtų duodamas sveikas, gardus ir užtektinoje kiekybėje maistas. turi būti kajutės-ligoninės moterims ir vyrams, nemokamas daktaras ir vaistai “493. Agentai iš karto stengdavosi parinkti tokius žmones, kurie atitiktų keliamus reikalavimus. Emigrantų pervežimas buvo verslas, kuriame dalyvavo visi, kas mokėjo pasinaudoti palankia situacija užsidirbti, netgi apgaudinėjant. Ypač tai atsispindėjo perkant laivakortes. Kelionė į JAV ar kitas valstybes buvo brangi. Todėl norintieji išvykti dažnai parduodavo savo turtą, kad galėtų nusipirkti laivakortę. Laivakortės kaina priklausė ne tik nuo klasės, bet ir nuo laivų kompanijos. Lietuvoje greitai imta nepasitikėti agentais, apie kurių nesąžiningumą sužinodavo emigravusiųjų artimieji. Emigrantui pačiam rūpintis kelione buvo sudėtinga, todėl buvo išleidžiami pagalbiniai leidiniai, kurių paskirtis buvo supažindinti emigrantus su kelione ir įsikurdinimo sąlygomis svetimoje valstybėje. V. K. Račkauskas siūlė emigrantams, kad „geriausia yra kreiptis į laivų kompanijų kontoras tiesiog, arba per žinomas ir ištikimas lietuvių agentų firmas. Geriausia yra kreiptis į savo artimus žmones arba gimines Amerikoje, kad jie pačiam išpirktų laivakortę ir atsiųstų Lietuvon“494. Dažnai išeiviams kildavo problemų dėl dokumentų įsigijimo, todėl dauguma jų keliaudavo nelegaliai. Manoma, kad lietuviams vykstant į JAV nelegaliai pereiti sieną ir įsigyti reikalaujamus dokumentus už tam tikrą atlyginimą padėdavo žydai, kurie pirmieji pradėjo emigruoti iš Lietuvos495. Kauno gubernijos pasienio gyventojai turėjo ir pusiau legalią galimybę pereiti sieną su legitimaciniais bilietais. Tuo pasinaudojo slapti emigracijos agentai, kurie galėjo ne itin 491

Amerikos lietuvių istorija. P. 29. Račkauskas-Vairas K. Amerika arba rinkinys įvairių faktų, žinotinų Amerikoje gyvenantiems ir čion atkeliaujantiems lietuviams. New York, 1915. P. 213. 493 Ten pat. P. 20-21. 494 Račkauskas-Vairas K. Amerika arba rinkinys... P. 11. 495 Vaitekūnas S. Lietuvių emigracija. P. 48. 492

107

rizikuodami pervesti emigrantus ir reemigrantus, grįžtančius namo iš JAV496. Vėliau agentūros siūlydavo spręsti šią problemą kitaip. „Gerai žinoma, kad daugelis emigracijos biurų visokiais nelegaliais būdais vilioja piliečius. Baltijos Lloydo emigracijos biuras pasižymėjo kaip geras negalimų dokumentų padirbėjas. Jeigu kas negalėdavo gauti dokumentų, kad galėtų emigruoti, tai kreipdavosi į Baltijos Lloydą, kuris visus reikalingus dokumentus jam žinomais būdais išgaudavo, paimdamas už tai iš piliečio 1000 litų“497. Nelegaliai keliauti skatino ir JAV taikomi suvaržymai. Kada buvo sumažinta kvota, 1926–1930 m. dalis lietuvių imigruodavo į JAV nelegaliai (be imigracijos vizų)498. Kai buvo priimti emigracijos įstatymai, atsirado papildomų mokesčių. Kiekvienas sutarties originalas buvo apmokestinamas 5 lt. žyminiu mokesčiu, o jos dublikatas – 1 proc. nuo pirktos laivakortės kainos, neatsižvelgiant į pelno ir apyvartos mokesčius499. Valdžia kartu gynė emigrantus, nes 1929 m. įstatyme numatyta, kad „imti iš emigrantų daugiau, kaip patvirtintais tarifais nustatyta, draudžiama“500. Lietuvoje kelionei geležinkeliu buvo taikomos nuolaidos didesnėms žmonių grupėms; 2-oji taisyklė skelbė, jog: „Važiuojantieji kitais įvairiais tikslais, taip pat emigrantai ne mažesnėmis kaip 10 žmonių grupelėmis, gauna 25 % nuolaidos nuo trečios klasės bilieto kainos“501. Kainų politika iš dalies lėmė emigracijos mastus, nes kaimo žmonės galėjo sumokėti tik tokius pinigus, kuriuos galėjo turėti susitaupę, pasiskolinę arba pardavę savo turtą. Taigi kuo mažesnę kainą pasiūlydavo emigracijos biuras, tuo buvo lengviau surinkti didesnį emigrantų skaičių. Pagal Lietuvos įstatymą buvo paskirtas žmogus, kuris lydėtų emigrantus kelionės metu. Analizuojant šių pareigūnų prievoles galima pastebėti, kad beveik visos jos susijusios su emigrantų kelionės sąlygų tikrinimu arba pagalba emigrantams. Atlikdamas savo pareigas palydovas turėjo atvykti į geležinkelio stotį ne vėliau kaip vieną valandą prieš emigrantų transporto išvykimą, kad galėtų patikrinti, ar emigrantai tinkamai susodinti į vagonus, ir, reikalui esant, jiems padėti502. Jie taip pat turėjo „tikrinti, ar emigrantų gabenimas yra emigracijos įstaigos tinkamai sutvarkytas, ar vykdomi emigracijos įstatymo nuostatai, ar kelionėje emigrantai laiku aprūpinami valgiu“503. Atsiradus garlaiviams kelionė tapo greitesnė, tačiau laivų kompanijos nesistengė perdėm gerinti keleivių sąlygų, ypač tų, kurie keliavo trečiąja ar netgi ketvirtąja klasėmis. Keliaudamas kita klase A. Margeris-Šeštokas pastebėjo, kad „trečiosios klasės keleivių patalpos labai nesanitariškos, 496

Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. P. 19. Ulevičius P. Pietų Amerikos lietuviai. P. 30. 498 Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. P. 68. 499 Ulevičius P. Pietų Amerikos lietuviai. P. 31. 500 Ruseckas J. Pasaulio lietuviai. P. 320. 501 Lietuvos kelionių vadovas, 1933–1934. P. 67. 502 Daugėla J. Lietuviai Brazilijoje. Kaunas, 1933. P. 21. 503 Ten pat. 497

108

nehigieniškos ir nejaukios“504. V. K. Račkauskas taip pat pastebėjo, kad prasčiausiose klasėse sąlygos ypač blogos: „kambariuose sukemšama po 50 žmonių, suguldoma viens šalia kito, beveik ir vienas ant kito; oras būna sunkus ir taip troškus, kad daugumas nuo to troškulio apserga ir po kelionės per ilgą laiką negali atsigauti ir kelionės baisybių užmiršti“505. Pirmasis Lietuvos vyriausybės išleistas emigracijos įstatymas 1922 m. išsprendė formalesnes problemas. Šio įstatymo 8-tame paragrafe rašoma, kad kelionės sutartyje turi būti pažymėtos „daiktų vežimo sąlygos“506. Tik 1929 m. išleistame Emigracijos įstatyme buvo numatyta emigrantų kelionės sąlygų iki uosto ir laivu bei jų priežiūros tvarka. Šio įstatymo 11-tame paragrafe pažymima, kad „emigracijos įstaigos tarnautojai, kurie priima emigrantus uostuose ir lydi emigrantų transportus, turi mokėti lietuvių kalbą“507. 20-tame paragrafe pažymėta, kad „Emigracijos įstaiga turi sudaryti sutartį su kiekvienu emigrantu. Šeimai gali būti sudaryta viena kelionės sutartis su šeimos galva arba vyresniuoju šeimos narius“. 23-tame paragrafe rašoma „emigracijos įstaiga turi duoti emigrantui kelionėje sveiką maistą ir tinkamą butą“, o 25-tame paragrafe pabrėžiama, kad „Jei emigranto kelionė būtų nutraukta kurį laiką ne dėl emigranto kaltės, tai emigracijos įstaiga turi nemokamai duoti emigrantui per visą tą laiką maistą, būstą ir daiktams padėti vietos“508. Kituose paragrafuose numatyta, kad VRM gali skirti emigrantų transportams geležinkeliuose, uostuose ir laivuose prižiūrėti palydovus, kurie tikrintų, kaip emigracijos įstaiga vykdo savo įsipareigojimus emigrantams. Taip pat emigracijos įstaigos buvo įpareigotos duoti savo lėšomis geležinkelio bilietą ir laivakortę visai kelionei I ar II klase ten ir atgal VRM paskirtiems palydovams. Šių palydovų skaičius kiekvienai emigracijos įstaigai buvo nustatomas kas metai, kvotą sudarė tos įstaigos išgabentų iš Lietuvos emigrantų skaičius praėjusiais metais, vieną palydovą skiriant penkiems šimtams emigrantų į Šiaurės Ameriką509. Įstatymai ribojo emigracijos įstaigų veiklą, tačiau tai nebuvo itin veiksminga priemonė. Be veikiančių suvaržymų prieš emigracijos biurus ir nelegalius agentus, uždrausta ne tik aktyviai agituoti emigruoti į užsienį, bet provincijoje uždrausta kokiu nors būdu reklamuotis. Priemonės nebuvo veiksmingos, nes ir patys pareigūnai tuo skundėsi: „Kaune gi leista iškabinti tokias reklamas, kurios įstatymu leidžiama, nes praktika parodė, kad draudimas iškabinti paprastas iškabas su laivo vaizdu nepasiekia tikslo tik iššaukia svetimų valstybių konsulų intervenciją.

504

Margeris-Šeštokas A. Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje. Kaunas, 1932. P. 29. Račkauskas-Vairas K. Amerika arba rinkinys. P. 21. 506 1922 m. Išeivybės įstatymas, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 38. 507 1929 m. Emigracijos įstatymas, Ten pat. P. 80. 508 Ten pat. P. 82. 509 Ten pat. P. 84. 505

109

Įsakyta emigracijos įstaigoms teikti kas mėnesį žinias apie išvežtų emigrantų skaičių. Daromos revizijos kas 2–3 mėnesius“510. Pagal įstatymą emigracijos įstaigose turėjo būt vedamos VRM kelionės sutartys nurodyta forma. Jose turėjo būti parašyta: • emigracijos įstaigos pavadinimas ir adresas; • emigranto pavardė, vardas, amžius ir gyvenamoji vieta; • išvykimo uostas, laivo vardas ir jo išplaukimo diena; • geležinkelio bilieto ar laivakortės rūšis; • kelionės maršrutas; • kelionės mokestis už geležinkelio bilietą ir laivakortę511. Kitoje sutarties pusėje buvo atspausdintos emigracijos įstatymo ištraukos, kuriose surašytos emigracijos įstaigų pareigos ir atsakomybė bei bagažo gabenimo tvarka512. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje keliaujantys kartu valstybės paskirti palydovai turėjo rūpintis emigrantų gabenimo sąlygomis. Jeigu palydovai vykdė savo pareigas, tai kelionė emigrantams neturėjo kelti problemų. Ji netgi tapdavo įvairesnė, nes palydovai atliko ir šviečiamąją veiklą. Jie turėdavo skaityti paskaitas lietuvių kalba, pasikalbėti su emigrantais, sužadinti jiems patriotinius jausmus ir stiprinti jų prisirišimą prie gimtojo krašto513. Realiai palydovai ne visada atlikdavo savo pareigas. Paprastai jie vykdavo aukštesne klase, tad trečiosios klasės keleiviai jų netgi nepažindavo. Daug keblumų kildavo ir dėl kalbų nemokėjimo. Tik 1930 m. Lietuvos konsulatas susitarė su trimis didesnėmis Vokietijos laivų bendrovėmis, kad jų laivuose, kuriais keliaus lietuviai emigrantai, bus vertėjų514. VRM reikalauti vertėjo neturėjo teisės, nes Emigracijos įstatyme tai nebuvo numatyta. Lietuvos vyriausybė buvo suinteresuota emigracija per Klaipėdos uostą. Yra pastebėta, kad iki maždaug 1930 m. lietuviai daugiausiai emigruodavo per Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Olandijos, šiek tiek per Latvijos uostus, o Klaipėdos uoste emigrantų judėjimą palaikė tik dvi garlaivių kompanijos – Prancūzų linija ir Anglų linija. Taigi vyriausybė buvo suinteresuota gausingesniu judėjimu per Klaipėdą; netgi buvo numačiusi privilegijas ir nuolaidas toms bendrovėms, juk „tokiu būdu bus mūsų geležinkeliams daugiau naudos, gyvesnis judėjimas uoste padidins jo reikšmę tarptautiniame susisiekime, mūsų emigrantams bus užrakinta didesnė kontrolė 510

K. Kasakaičio raštas apie emigraciją iš Lietuvos 1926, 1927 ir 1928 m. sausio, vasario, kovo mėn. LCVA. F. 1367. Ap. 9. B. 270. L. 33. 511 1929 m. Emigracijos įstatymui vykdyti taisyklės, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 88. 512 Išeivybės biuro „Susisiekimas“ išduota laivakortė Antanui Šileikiui 1927 m. gruodžio 7 d. LCVA. F. 1296. Ap. 1. B. 1. L. 1. 513 Daugėla J. Lietuviai Brazilijoje. P. 22. 514 Eidintas A. Emigracijos biurų veikla. P. 119.

110

ir globa“515. 1929 m. buvo parengtas įstatymo projektas, kuriame aptariami emigracijos nuostatai ir per Klaipėdos kraštą. Tai yra projektas buvo lygiai toks pats, kaip ir pats įstatymas, žinoma, ir su paaiškinamuoju raštu516. Siekdama pagerinti emigrantų keliavimo kontrolę, ypač laivuose, Lietuvos vyriausybė nusprendė su didesnėmis emigrantų grupėmis siųsti VRM palydovus-inspektorius. Juos skirti ketinta dar 1928 m., kadangi visos kitos valstybės taip jau darydavo517. 1929 m. Emigracijos įstatyme buvo nurodytos tokių palydovų pareigos: jie turėjo ne vien tik tikrinti Lietuvos emigrantų gabenimo sąlygas laivuose, bet taip pat teikti emigrantams visokeriopą pagalbą, globą kelionėje per jūrą, būti vertėjais ir tarpininkais tarp emigrantų ir laivo vadovybės518. Anot S. Vaitiekūno, „laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų padidėjo vedusiųjų emigrantų procentas, palyginus su 1910–1913 metais. Tą nulėmė geresnės kelionės sąlygos. Tam tikrą vaidmenį atliko ir priimti emigraciniai įstatymai, daugiau arba mažiau gynę emigrantus nuo išnaudojimo kelionės metu ir nuvykus į paskirties vietą“519. Kol nebuvo įstatymų, emigracija greičiau priminė slapstymąsi ir bėgimą, o išeiviai negalėjo reikalauti sau jokių teisių. Priėmus įstatymus, kurie sąlygojo emigruojančiojo teises, emigrantų kelionės pasikeitė, jos tapo lengvesnės bei patogesnės. Iki 1922 m. valstybė visiškai nekontroliavo susitarimų tarp agentų ir emigruojančiųjų. Legaliai kelionei užteko tik užsienio paso. Agentai derindavosi prie išeivių norų ir galimybių. Agentai dažnai nepaisydavo galiojančių įstatymų. Vykstant nelegaliai, ilgainiui susiformavo emigracijos keliai, susikūrė emigrantų telkimo ir transportavimo slaptos organizacijos, kurias išlaikė Vokietijos laivininkystės linijos – „Hamburgo-Amerikos linija“ ir „Šiaurės vokiečių Loidas“ Brėmene520. Didelę reikšmę vis didėjantiems emigracijos srautams turėjo agentų veikla. Agentai atstovavo laivų kompanijoms, kurios užsiėmė emigrantų gabenimu. Norėdamas prikalbinti kuo daugiau emigrantų, agentas turėjo būti pasiruošęs atsakyti į klausimus apie kelionę, kainą, pavojus, taip pat – apie galimybes Amerikoje521. Agentūros nuolat siuntinėjo savo agentus į kaimus,

515

1929 m. Emigracijos įstatymo projektas su paaiškinamuoju raštu, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 61. 1929 m. Emigracijos įstatymo projektas ir Valstybės Tarybos aiškinamasis raštas dėl emigracijos iš Klaipėdos krašto, Ten pat. P. 63-78. 517 Eidintas A. Emigracijos biurų veikla Lietuvoje 1920–1940 metais, Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. 1986. Nr. 15. P. 118. 518 1929 m. Emigracijos įstatymas, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 84. 519 Vaitekūnas S. Lietuvių emigracija į JAV XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmojoje pusėje, Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Ekonomika. XII, 1 sąs., 1973. P. 53. 520 Eidintas A. Nelegalios lietuvių emigracijos organizavimas (iki 1915), Lietuvos istorijos metraštis 1986. Vilnius, 1987. P. 41. 521 Wyman M. Round trip to Amerika: the immigrants retur tu Europe, 1880–1930. Cornel university Press, 1993. P. 27. 516

111

miestelius ir miestus, kad prikalbintų žmones keliauti į Ameriką; jie turėdavo įtikinti žmones kelionės sąlygų komfortiškumu ir laiduoti būsimo uždarbio stabilumą522. Argentinoje ypač klestėjo prekyba moterimis, nes labai dažnai emigrantės pakliūdavo į apsukrių prekiautojų žmonėmis rankas. Lietuvoje taip pat buvo susirūpinta moterų emigrančių saugumu. Lietuvos Katalikių Moterų Draugijos Mergaičių Globos skyrius kreipėsi į VRM su prašymu leisti skleisti informaciją apie galimas grėsmes kelionėje ir pasiekus kelionės tikslą523 (Priedas Nr. 2). Kaimuose ir ypač miestuose buvo gerai žinomi agentai, kurių pagalba buvo galima emigruoti. Pagrindinis agentų rūpestis buvo garantuoti, kad kelionė lengva, nesudėtinga. Agentai žinojo, kad jei kelionė nepasiseks, emigranto išsiųstas laiškas namo išgąsdins būsimus klientus. Todėl jie dirbo itin atsargiai, stengdamiesi bet kokiu būdu vengti tokio atsitikimo, padėdavo sunkiose kelionės situacijose, ginčydavosi su pareigūnais, panaudodavo kyšius, jei reikėdavo, netgi „pašalindavo iš kelio“ nelaimingus grįžtančiuosius namo į savo kaimus, kad jų pasakojimai neatbaidytų kitų524. Kai Lietuvoje pradėjo oficialiai veikti išeivybės biurai, jų agentai elgdavosi labai panašiai. Surašydavo emigranto artimiausiųjų giminių vardus, pavardes, adresus. Visos keliaujančios grupės fotografijas, kurias padarydavo prie laivo, išsiųsdavo giminėms su prierašu, kad jų artimasis sėkmingai įsėdo į laivą. Vėliau išsiųsdavo telegramą, kad laimingai atvyko į vietą525. Iš esmės susitarimas priklausė nuo emigracijos priežasčių, o tai nulemdavo ir kelionės pobūdį. Mažėjant emigracijai, agentai vis labiau taikėsi prie išeivių norų ir pageidavimų. Norėdami vykdyti planingą emigraciją, Lietuvos vadovai turėjo visų pirma suvaldyti šį procesą. Tam buvo reikalinga kontrolė. Susikūrus naujai valstybei, kūrėsi ir administracinis aparatas. Jį reikėjo parengti tai veiklai. Deja, specialių mokymų nevyko. Ilgą laiką nebuvo sukurta jokios institucijos, kuri būtų atsakinga už emigrantus. Viskas palikta VRM žinioje. Tik 1927 m. buvo įkurta Emigracijos referentūra prie VRM, kuriai vadovavo Kazimieras Kasakaitis. Ši referentūra turėjo padėti pagrindus valstybiniam emigracijos biurui. Ji buvo sukurta, atsižvelgiant į kitų Europos valstybių patirtį. Kitose šalyse jau buvo įkurtos specialiai emigracijos klausimais besirūpinančios įstaigos: Ispanijoje – Generalinė emigracijos direkcija prie Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos, Italijoje – Generalinis emigracijos komisariatas prie Užsienių reikalų ministerijos, Vokietijoje – Reichswanderungsamt, Lenkijoje – Valstybinė emigracijos įstaiga, Šveicarijoje – Emigracijos įstaiga prie Federalinės Tarybos politinio departamento526. Štai ką rašė 522

Račkauskas-Vairas K. Amerika arba rinkinys įvairių faktų, žinotinų Amerikoje gyvenantiems ir čion atkeliaujantiems lietuviams. New York, 1915. P. 92. 523 Lietuvos Katalikių Moterų Draugijos Mergaičių Globos skyriaus kreipimasis į Vidaus Reikalų Ministrą 1933 m. LCVA. F. 1367. Ap. 5. B. 251. L. 235–236. 524 Wyman M. Round trip to America. P. 29. 525 Daugėla J. Lietuviai Brazilijoje. Kaunas, 1933. P. 35. 526 1929 m. Emigracijos įstatymo projektas su paaiškinamuoju raštu, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 57.

112

K. Kasakaitis užsienio reikalų ministrui 1927 m.: „Ligi 1927 m. birželio 1 d. Lietuvoje nebuvo jokio oficialus organo, kuris tvarkytų emigraciją. Visa emigracijos judėjimo ir emigracijos biūrų veikimo kontrolė buvo pavesta vid. reik. m-jai, o išeivių globojimas užsienyje buvo pavestas Lietuvos Respublikos diplomatinėms ir konsuliarinėms atstovybėms. Padidėjus paskutiniais metais emigracijai iš Lietuvos ir susirūpinus tuo reikalu visuomenei ir vyriausybei, pasirodė reikalinga įsteigti atskirą organą, kuris eitų prie planingos ir sistematiškos emigracijos sutvarkymo. Tuo tikslu nuo š. m. birželio mėn. 1 d. prie vid. reik. m-jos yra įsteigta emigracijos reikalams referentūra, kuri turi paruošti dirvą valstybinio emigracijos biūro steigimui. Valstybinio emigracijos biūro projektas yra jau ministerijoj paruoštas ir, reikia tikėtis, kad pats biūras greitu laiku bus įsteigtas. Jo uždavinys bus centralizuoti visą emigracijos judėjimo kontrolę, apsaugoti emigrantus nuo išnaudojimo iš emigracijos kontorų pusės Lietuvoje, informuoti apie gyvenimą ir darbo sąlygas svetimose šalyse, organizuoti ir globoti lietuvių išeivius imigracijos kraštuose. Emigracijos biūro projekte numatyta, kad jis bus vidaus reikalų ministerijos priklausomybėje ir tais klausimais, kurie liečia santykius su užsieniais ir mūsų išeivių globą užsienyje, emigracijos biūras dirbs kontakte su užsienių reikalų ministerija“527. 1932 m. įkurta Draugija užsienio lietuviams remti (DULR) pirmoji pradėjo rūpintis emigravusiais lietuviais. Ji aprėpė visas emigrantų gyvenimo sritis: atvykimą, gyvenimą, mokyklas, bažnyčias, kultūrinį gyvenimą. Rėmė lietuvius pinigais. O Lietuvos vyriausybė tik laikui bėgant pradėjo vis daugiau domėtis emigracija, ėmėsi konkrečių veiksmų jos reguliavimui. Taigi, kaip išvadą galima pasakyti, kad lietuviais emigracijoje kaip ir rūpintasi, bet kažko žymaus ir labai naudingo nepadaryta, nors DULR ir buvo įkurta vyriausybės iniciatyva. 1927–1928 m. Lietuvos vyriausybė vis daugiau dėmesio skyrė užsienyje gyvenantiems lietuviams. Kai dar galiojo senasis Išeivybės įstatymas (1922 m.), Lietuvos valdžia pradėjo vis labiau varžyti nelegalią biurų veiklą: biurams buvo įsakyta kas trys mėnesiai teikti žinias apie emigravusių skaičių, kas du–trys mėnesiai buvo daromos jų revizijos. Apskritai „ministrų kabineto posėdyje 1927 balandžio 6 d., išklausius vidaus reikalų ministro pranešimą apie „nepageidaujamą emigracijos augimą“, Vidaus reikalų ir Užsienio reikalų ministerijoms pavesta pasirūpinti, kad tose valstybėse (Brazilijoje, Argentinoje, Kanadoje), į kurias daugiausia vyksta emigrantai, būtų įsteigti Lietuvos konsulatai“528. Lietuviais emigrantais turėjo rūpintis imigracijos šalyse įkurtos Lietuvos atstovybės, tačiau jų veikla nebuvo efektyvi, sukurtas mechanizmas tik iš dalies atliko jam numatytas funkcijas.

527

Emigracijos referento K. Kasakaičio raštas Užsienio reikalų ministerijai. 1927 m. rugsėjo 7 d. LCVA. F. 1367. Ap. 5. B. 310. L. 31. 528 Ten pat. L. 73.

113

Masiškesnė emigracija į Pietų Amerikos šalis prasidėjo 1926 m., o diplomatinės atstovybės Brazilijoje ir Argentinoje įkurtos tik 1929 m.529. Konsulatai Pietų Amerikoje turėjo tris pagrindinius uždavinius: „1. Reprezentuoti Lietuvos valstybę ir derinti valstybės santykius su P. Amerikos valstybėmis. 2. Rūpintis Lietuvos eksporto išplėtimu P. Amerikos valstybėse ir 3. Lietuvos piliečių tvarkymu“530. Su konsulais bendradarbiavo DULR. Ši draugija palaikė su jais santykius, kad turėtų pakankamai informacijos apie išeivius. „Konsulų buvo prašoma nurodyti tose vietovėse, kur buvo įsikūrę lietuvių emigrantai, aprašyti gyvavusius didesnius lietuvių kultūros centrus, įsikūrusių draugijų veiklą narių skaičių“531. Taip pat per konsulatus turėjo būti reguliuojamas ir naujų emigrantų išsikvietimas, t. y. kad „asmenys, norintieji atsikviesti iš Lietuvos nepilnamečius gimines arba pažįstamus, turėtų paduoti konsulatui prašymą, kuriame prašytojai pasižadėtų išlaikyti ir globoti Brazilijoje kviečiamą asmenį“532. Šį prašymą konsulatas pateikdavo Lietuvos VRM ir ši nustatytam asmeniui išduodavo vizą. Tokios tvarkos laikėsi ir Brazilijos, ir Argentinos konsulatai. Lietuvos konsulatai turėjo pagelbėti kontroliuoti laivininkystės biurų veiklą, kad šie laikytųsi visų Emigracijos įstatymo punktų kelionės taisyklių. Turėjo atsižvelgti į emigrantų skundus533. Tačiau kad ir kokie buvo užmojai, konsulatų galimybės buvo ribotos. Lietuvos konsulatai buvo atsakingi ir už emigrantų pargabenimą namo: vienus jų turėjo pargabenti laivininkystės linijų sąskaita, kitus – nemokamai. Tik Brazilijos konsulatui buvo pateiktas VRM bendrųjų reikalų departamento direktoriaus Pimpės perspėjimas, jame liepiama „nesistengti, kad visi suvargėliai kuo greičiau parvyktų į Lietuvą: „Geriau rasti būdus ir priemones juos vietoje sutvarkyti, o į Lietuvą siųsti tik tokius asmenis, kurie čia galėtų gauti giminių paramą ir dėl tokių nereikėtų kaskart klausti centrą kad sužinoti kas tas per asmuo ir ar reikia jį gabenti į Lietuvą“534. Taip Lietuvos vyriausybė buvo suinteresuota susigrąžinti dar pajėgius, darbingus žmones, o ne paliegėlius, visai gyvenimu nusivylusius emigrantus. Tiek Lietuvos konsulatas Brazilijoje, tiek Argentinoje vedė derybas su laivininkystės kompanijomis dėl palankesnių išgabenimo sąlygų. Konsulatai kiekvienais metais turėdavo pateikti metines ataskaitas, kuriose aprašydavo emigrantų padėtį, išduotų pasų kiekį, įdarbintų žmonių skaičių, pargabentų į Lietuvą emigrantų

529

Eidintas A. Lietuvių emigracija. P. 11. Skipitis R. Referatas „Pietų Amerikos...“ L. 37. 531 Starkevičiūtė G. Draugija užsienio lietuviams remti, Bakalauro darbas. Kaunas, 2005. P. 15. 532 1932 m. balandžio 23 d. pranešimas Lietuvos Konsulatui Sao Paulo, LCVA. F. 394. Ap. 8. B. 14. L. 16. 533 Eidintas A. Emigracijos biurų veikla... P. 120. 534 Ten pat. P. 117. 530

114

kiekį, nurodydavo, kiek išduota vizų, kur panaudojo skirtus pinigus, duodavo ataskaitas apie mokyklas, ekonominę emigrantų padėtį535. Dažniausiai pinigų trūkdavo, ypač mokyklų išlaikymui. Konsulas Brazilijoje P. Mačiulis dažnai kreipdavosi į Lietuvos vyriausybę dėl lėšų skyrimo mokykloms. Taip 1931 m. gruodžio mėnesio 16 d. pranešime išreikštas noras skirti daugiau lėšų D-ro Jono Basanavičiaus mokyklai, jos pastatui statyti, nes Brazilija išgyvena labai didelę ekonominę krizę, daugelis žmonių praradę darbus, todėl nebegali remti savos mokyklos, jie savo rankom prisideda prie mokyklos statybos, bet pinigų skirti negali 536. Konsulas P. Gaučys manė, kad geriausiai lietuviškumą propaguoja ir išlaiko kunigai, todėl dar būdamas konsulu Brazilijoje, prieš išvykdamas į Argentiną kalbėjo su VRM pareigūnais, kad į Argentiną ir Urugvajų būtų atsiųsti lietuviai dvasininkai. Jo nuomone, „kur yra veiklus, lietuviškai nusiteikęs kunigas, ten būna ne tik lietuviškos pamaldos, bet suorganizuojamas ir choras, kuris gieda ne tik bažnyčioje, įsteigiamos įvairios organizacijos, leidžiama ir platinama lietuviška spauda“537. Jo noras buvo įvykdytas ir į Buenos Aires atvyko du lietuviai kunigai: Juozas Janilionis ir Bronislavas Bumšas. Konsulatas Brazilijoje nedirbo labai veiksmingai, galbūt dėl to, kad jo personalas nebuvo paruoštas tvarkyti koloniją. Pasak R. Skipičio, pirmasis konsulas P. Mačiulis buvo nepatyręs, o konsulas P. Gaučys pasirodė visiškai nesavarankiškas, jam darė įtaką įvairios ideologinėas srovės. Vėlesnis konsulato vadovas Pališaitis buvo smulkmeniškai ambicingas, tokiai atsakingai vietai nesubrendęs, kolonijai vadovauti nesugebėjo538. Taigi Lietuvos atstovybės – konsulatai Pietų Amerikoje turėjo dirbti labai reikšmingą darbą: turėjo pasirūpinti atvykstančiais emigrantais, jų gyvenimu, švietimu, kultūriniais reikalais, taip pat jų pargabenimu į Lietuvą. Kasmet Lietuvos VRM privalėdavo paruošti pranešimus apie nuveiktus darbus, lietuvių padėtį. Tad valstybei teko spontanišką emigraciją paversti kryptinga. Pradėti kontroliuoti emigracijos biurai, pareikalauta pateikti išvykusiųjų skaičius kiekvieną mėnesį. Taip pat emigracijos biurai buvo priversti surinkti visus emigruojančių asmenų anketinius duomenis, kuriuose atsispindėjo tautybė, tikyba, raštingumas, profesija.

535

1932 m. sausio 7 d. metinis Lietuvos Konsulato Sao Paulo pranešimas, LCVA. F. 394. Ap. 8. B. 14. L. 24-34. Konsulo P. Mačiulio 1931 m. gruodžio 16 d. kreipimasis į Ekscelenciją poną Prezidentą, LCVA. F. 394. Ap. 8. B. 14. L. 8-9. 537 Gaučys P. Tarp dviejų pasaulių... P. 154. 538 Skipitis R. Referatas „Pietų Amerikos...“. L. 22. 536

115

3.5. Emigrantų gabenimo pažeidimai bei teisminė atsakomybė Įstatymais emigracijos įstaigoms buvo sugriežtinti dokumentų sudarymo nuostatai, kurie turėjo pasitarnauti efektyvesniam emigracijos srauto fiksavimui bei užkirsti jų savivalės galimybę klientų atžvilgiu. Išeivybės įstatymuose detaliai nurodoma, kad šio pobūdžio įstaigos kelionės sutartį turėjo sudaryti 3 egzemplioriais ir per aštuonių dienų terminą nusiųsti VRM. Sutarties pildomame blanke reikalauta išsamiai nurodyti visus su kelione susijusius duomenis: maršrutą, kelionės tikslą, išvykimo, sutarties sudarymo datą, laivakortės rūšį539. Pasitaikė atvejų, kai sutartyse numatyti įsipareigojimai likdavo tik „popieriuje“. Pavyzdžiui, 1925 m. liepos mėn. į VRM buvo paduotas nukentėjusios keleivės Elžbietos Strazdienės skundas, kuriame nurodoma, kad plaukdama iš Amerikos į Lietuvą „White Star Line“ garlaiviu ji prarado savo bagažą540. Klientės pareiškime nurodoma: „ buvo prarastas kelionės metu bagažas, už kurį bendrovės žalos, įvertintos 250 dolerių neatlygino “541. Pasimetus bagažui ar ištikus kitoms problemoms, keleivis, paduodamas skundą VRM, dažniausiai nieko nepasiekdavo, laivų bendrovės atstovai liepdavo kreiptis į emigracijos biurus, su kuriais ir buvo sudarytos kelionių sutartys542. Šios įstaigos taip pat stengėsi nusikratyti atsakomybės ir kaltino laivų bendrovių personalą. Jau minėtajai E. Strazdienei laivų bendrovės darbuotojai atsiuntė laišką, kuriame buvo atvirai nurodoma ilgiau neieškoti teisingumo: „Tamsta nieko nešluosi “543. Moteris nenorėdama patirti didžiulių nuostolių kreipėsi į teismą. Bendrovei buvo iškelta baudžiamoji byla ir tik tada atstovai atlygino žalą. Šis pateiktas archyvinės medžiagos pavyzdys puikiai atspindi laivininkystės linijų bendrovių bei emigracijos biurų darbuotojų požiūrį į įstatymo nuostatus bei pačius keleivius. Jie oficialiai nustatytos tvarkos laikėsi tik iš dalies, kad nebūtų apkaltinti dėl nusikalstamos veiklos, kuri lemtų visišką plėtojamo verslo žlugimą. Emigracijos įstaigų iš klientų gaunamus nelegalius pelnus turėjo apriboti emigracijos įstatymuose priimti nutarimai dėl kelionės tarifų nustatymo, kurie iki tol buvo dinamiškai kaitaliojami544. Vienoje byloje pateiktas 1933 m. piliečio Juozo Liubinsko skundas dėl bendrovės „Baltijos Lloydas“ veiklos, kurios darbuotojai, nugabenę keleivį iš Lietuvos į Ameriką, pareikalavo primokėti papildomą pinigų sumą, nors sutartyje buvo nurodyta, kad už kelionę jau sumokėta545. Besiskundžiančiam klientui J. Liubinskui bendrovės darbuotojai atsiuntė laišką, kuriame pateikiami 539

1922 m. Išeivybės įstatymas, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 38. 1925 m. liepos 9 d. E. Strazdienės skundas Vidaus Reikalų Ministerijai, LCVA. F. 394. Ap. 8. B. 2. L. 69. 541 Ten pat. 542 Ten pat. 543 Ten pat. 544 1922 m. Įšeivybės įstatymas ir 1929 m. Emigracijos įstatymas, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 37-40, 79-87. 545 Pil. Juozo Liubinsko skundas dėl bendrovės „Baltijos Lloydas“ veiklos 1933 m. LCVA. F. 394. Ap. 8. B. 2. L. 126. 540

116

pasiteisinimai turėjo įžvelgiamos nuskalstamos veiklos niuansus: „ sutartis daroma tik dėl Lietuvos valdžios, ir dėl to mažesnė kaina kad nereikia tiek daug mokėti žyminio mokesčio ir kad ji neturi jokios reikšmės ir sulyg jos nedaroma jokios ataskaitos“546. Taigi, iš pateikiamo atsakymo klientui galima daryti prielaidą, jog bendrovės VRM pateikdavo mažesnius tarifus, nes buvo suinteresuotos į valdžios biudžetą mokėti mažesnius mokesčius, o nuslėptą pelno dalį pasilikdavo sau. Emigracijos biurai, jausdami tarpusavio konkurenciją bei norėdami gauti didesnius pelnus, visokiais būdais stengėsi pritraukti klientus. Pagrindinė jų naudota taktika buvo siejama su reklaminėmis kampanijomis bei nelegalių agentų veikla547. Nelegalūs agentai buvo pasiruošę tam tikrus pozityvius pasakojimus apie užsienio šalis, akcentuodami dideles įsidarbinimo galimybes, prasigyvenimo perspektyvas548. Iš esmės emigracijos biurai vykdė skirtingo lygmens nelegalią veiklą, nors turėjo keletą bendrų bruožų. Visos be išimties emigracijos įstaigos turėjo nelegalių agentų tinklą, kurių susekti faktiškai buvo neįmanoma. Užfiksuota apie 30 pagautų šia veikla besivertusių agentų pavardžių, daugumos jų veikla koncentravosi Marijampolės apskrityje549. Šie duomenys negali parodyti realaus nelegalių agentų tinklo bei paplitimo masto. Galima daryti prielaidas, kad agentų tinklas buvo tankus, ypač orientuotas į kaimo vietoves, kur telkėsi didžioji gyventojų dalis550, radus klientus vietiniame lygmenyje, jie buvo nukreipiami į Kaune veikusius emigracijos biurus551. Emigracijos biurų darbuotojų vykdytos sukčiavimo politikos atvejų galima atrasti archyviniuose dokumentuose bei tuometinėje spaudoje552. Spaudoje buvo pateikiama vos keletas stambaus masto sukčiavimo pavyzdžių, kurie susilaukė didelio visuomenės atgarsio. Vienas jų – 1930 m. birželio pradžioje Kaune, Maironio gatvėje veikusios bendrovės „Alfa“ vadovams M. Jagučianskui ir Kernauskui iškelta baudžiamoji byla dėl melagingai planuoto keleivių išvykimo į Braziliją ir jų pinigų pasisavinimo (teigiama, kad pasisavino apie 280 000 Lt.)553. „Lietuvos žinios“ apie šios bylos eigą informavo visuomenę labai detaliai. Bylos svarstymai vyko labai intensyviai, apklausti keli šimtai nukentėjusiųjų.

546

Ten pat. Eidintas. A. Emigracijos biurų veikla. P. 108. 548 Ten pat. P. 108-112. 549 VRM Ministerio Kanceliarijos aplinkraščiai. 1927 m. LCVA. F. 377. Ap. 2. B. 5. L. 54. 550 Rowel S.C. Griškaitė R., Rudis G. A history of Lithuania, P. 34. Klimas P. Kemėšis K. F. Purickis J., Savickis J. Yčas M. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928 m., P. 124-143, Simutis A. The econimic reconstruction of Lithuania after 1918. P. 12. 551 Eidintas A. Emigracijos biurų veikla. P. 108. 552 Garsioji „Alfos“ byla, Lietuvos žinios. 1930-06-03 – 1930-06-10. P. 1. Edm. Dantas [P.Kubilius]. Slaptai gabeno žmones į Afriką, Dienos naujienos. 1932-04-04. P. 1. VRM Administracijos departamentas. Emigracijos įstaiga „Alfa“, LCVA. F. 1367. Ap. 5. B. 212. 553 Garsioji „Alfos“ bendrovės byla, Lietuvos žinios. 1930-06-03–1930-0610. P. 1. Alfa ir jos galas, Brazilijos lietuvis. 1927-10-01. P. 3 547

117

Spaudoje aktyviai nušviestos emigracijos biurų aferos turėjo duoti vaisių: žmones buvo bandoma apšviesti, kad jie nepasitikėtų viliojančiomis agentų kalbomis. Pavyzdžiui, „Alfa“ bendrovei dirbę agentai pritraukė išvykti didelius skaičius gyventojų, suviliodami įtikinančiomis kalbomis apie gerą gyvenimą Brazilijoje, platindami agitacinius lapelius, kuriuose buvo pateikiama informacija apie vietinės valdžios planuojamą paramą naujakuriams554. Kaip nurodė „Lietuvos žinios“, „Alfos“ vadovas M. Jagučianskis glaudžiai bendradarbiavo su Brazilijos valdžios atstovais, buvo sudaręs savitarpio verslo planą. Lietuvoje veikiantis emigracijos biuras nelegalių agentų pagalba turėjo pritraukti kuo daugiau darbininkų į Brazilijos plantacijas, už kurių suradimą fazendų savininkai sumokėdavo tam tikro dydžio atlygį. Siekdama surinkti kuo didesnį emigrantų būrį, „Alfa“, kaip ir kitos bendrovės vykdė sėkmingą agitacinę politiką, siūlė vykti į Braziliją išsimokėtinai ir su šeimomis555. Bendrovės „Alfa“ veikla vėliau išsiskyrė iš kitų tokia pačia veikla užsiimančių bendrovių. Siekdami pasipelnyti, jie iš užverbuotų žmonių susirinko pinigus ir paspruko. Dauguma potencialių šios bendrovės klientų „sumokėjo po 1300 Lt. Kredito bankan, 300 Lt. „Alfai““556. Vykstant šios bendrovės vadovų teismo procesui, paaiškėjo ir dar viena nusikalstama veika – dokumentų padirbinėjimas557. Emigracijos įstaigos darbuotojai klastotus dokumentus parūpindavo, turėdami keletą tikslų: norėjo įsiteikti fazendų savininkų reikalavimams atsiųsti darbininkus su šeimomis. Plačiau pasigilinus šia tematika, susijusia su pasų padirbinėjimo aferomis, susidarė įspūdis, kad iš to daugiau pelnėsi VRM valdininkai nei emigracijos biurų darbuotojai558. Iš to meto spaudos aktualijų sužinota, kad šios emigracijos įstaigos darbuotojai įsigudrino tą patį žemės sklypą parduoti keliems asmenims ir iš kiekvieno paimti nepagrįstai dideles pinigų sumas559. Valdžios įstaigų emigracijos klausimais darbo spragas paviešino ne tik visuomenę sukrėtusi bendrovės „Alfa“ byla, bet ir kitos bylos. Viena iš jų – „Dienos naujienose“ paskelbta apie Kaune, Laisvės alėjoje veikusį „Hamburg America Line“ emigracijos biurą, kuris nelegaliai į Afriką išgabeno daugiau nei šimtą Lietuvos gyventojų560. Analizuojant epizodiškai pateiktus kaltinimus, susidaro įspūdis, kad bendrovių nusikalstamos veikos išaiškėdavo, kai VRM gaudavo vienu metu kelis šimtus skundų.

554

Garsioji „Alfos“ bendrovės byla, Lietuvos žinios. 1930-06-03. P. 1. Ten pat. 556 Ten pat. 557 Grasioji „Alfos“ bendrovės byla, Lietuvos žinios 1930-06-04. P. 1. 558 Gailius V. Nusikaltimai prie Smetonos. Rezonansinių tarpukario Lietuvos baudžiamųjų bylų studija. P. 63-98. 559 Garsioji „Alfos“ bendrovės byla, Lietuvos žinios. 1930-06-07. P. 1. 560 Kubilius P. [Edm. Dantas]. Slaptai gabeno žmones į Afriką, Dienos naujienos. 1932-04-04. P. 1. 555

118

Daugeliu atveju VRM darbuotojai neteikė emigrantams reikalingos informacijos apie tykančius pavojus kelionėje bei gyvenimo sąlygas užsienyje, nors tokios informacijos turėjo561. Buvo iškelta prostitucijos problema Argentinoje, konkrečiai įvardinti asmenys, kurie vertėsi šia veikla – Čiučelis ir emigracijos biuro savininkas Konstantinas Norkus (beje, jis buvo kaltinamas ir Amerikos vizų padirbinėjimu562), tačiau į turimą informaciją nereaguota. Analizuojant emigracijos biurų veiklą pastebėta, kad svarbiu jų veiklos įrankiu tapo reklama, už kurios platinimą laikraštininkai gaudavo atlygius. Laikraščiuose „Lietuvos žinios“, „Socialdemokratas“, „Pasaulio lietuvis“ ir kituose spaudiniuose reklaminėse skiltyse dominavo laivininkystės bendrovių skelbimai, siūlantys emigrantams geras kelionės ir darbo sąlygas, nors ši veikla buvo įstatymiškai draudžiama. 1929 m. Emigracijos įstatyme buvo skelbiama, kad emigracijos įstaigų reklamose informacija turi būti pateikta koncentruotai: nurodomas įstaigos pavadinimas, maršruto linija, kelionės kaina, bet praktikoje to nebuvo laikomasi563. Lietuvių, gyvenančių Kinijoje, kreipimasis į valstybės kontrolierių atskleidė problemas, buvusias Lietuvos konsulate Harbine. Pažymėtina, kad konsulato darbuotojas Katilius vertėsi nelegalia veikla, rinko didesnius nei valstybės numatyti mokesčius už asmens dokumentų išdavimą bei klastojo dokumentus (Priedas Nr. 3). Deja, neapvyko atsekti, ar po šio rašto Lietuvos vyriausybė ėmėsi kokių nors priemonių, kad tokių nusikaltimų konsulatuose daugiau nebūtų daroma. Apibendrinant galima teigti, kad tarpukario laikotarpiu su emigracijos procesu susijusių įstaigų darbuotojai dirbo nekoncentruotai, stokojo dėmesio esminių problemų sprendimui. Valdžios sektorius neišplėtojo kontrolės mechanizmo, galėjusio sumažinti emigracijos įstaigų nelegalios veiklos mastus, kuri pasireiškė agitacine bei tiesiogiai vykdyta nusikalstama veikla. Laivininkystės bendrovės, emigracijos biurai galėjo nebaudžiami plėtoti darbo jėgos, žmonių prekybos verslą bei gauti didelius pelnus, o labiausiai nuo to nukentėdavo patiklūs, informacijos apie užsienio šalis stokojantys lietuviai, tikėdamiesi, kad išvykimas gali atitolinti nuo patiriamo skurdo bei atverti naujas prasigyvenimo galimybes. 3.6. Lietuvos ir kitų pasaulio šalių emigracijos politikos panašumai 1918–1940 m. 1918–1940 m. iš Japonijos, Meksikos, Italijos, Lenkijos ir Lietuvos vyko masinė emigracija į JAV iki 1924 m. Kai JAV sugriežtino įvažiavimo sąlygas, šios valstybės, išskyrus Meksiką, emigrantų srautus nukreipė į Pietų Ameriką. Iš Airijos masinė emigracija krypo į Didžiąją Britaniją. Emigrantai iš Meksikos Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo vertinami šiek tiek kitaip 561

Konsulo Brazilijoje P. Gaučo raštas DULR 1937 m. Lietuvos Respublikos emigracijos politika. P. 276-278 Susirašinėjimas dėl nelegalaus lietuvių emigravimo į JAV 1925 m. LCVA. F. 656. Ap. 1. B. 533. 43 L. 563 1922 m. Išeivybės įstatymas, Lietuvos Respublikos emigracijos politika. L. 39. 562

119

nei likusieji emigrantai. Buvo bandoma varžyti jų teisės imigruoti į JAV, tačiau suinteresuoti žemės ūkių savininkai sugebėjo paveikti vyriausybę, ir meksikiečiai vėl buvo įleidžiami į šalį. Visas šias valstybes vienijo tai, kad jos buvo išsiunčiančios, o ne priimančios migruojančius žmones šalys. Šias valstybes siejo panašios ekonominės problemos. Pramonė, žemės ūkis buvo neišsivystę, naudojamos pasenusios gamybos technologijos. Po Pirmojo pasaulinio karo išaugęs gimstamumas darė įtaką dideliam nedarbo augimui. Todėl visos valstybės emigraciją priėmė kaip neišvengiamą blogybę, su kuria teko taikytis ir bandyti išgauti naudos. Kita vertus, taip buvo iš šalių išsiunčiami nepageidaujami piliečiai, galintys sukelti neramumus valstybėse. Italijoje buvo priimta keletas įstatymų, susijusių su emigracijos proceso kontrole. Netrukus jos pavyzdžiu pasekė Lenkija, dar vėliau Lietuva. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1929 m. Lietuvoje priimtas Emigracijos įstatymas buvo ruošiamas, atsižvelgiant į Italijos bei Lenkijos patirtį šioje srityje. Japonija bei Meksika taip pat emigracijos procesą bandė reguliuoti įstatymų pagalba. Airijos vyriausybė laikėsi neutralios pozicijos šiuo klausimu, nei draudė, nei ribojo, nei skatino emigruoti iš šalies. Buvo kuriamos įvairios įstaigos, kurios privalėjo kontroliuoti emigracijos procesą. Japonija ir Italija organizavo specialius mokymus norintiems emigruoti iš šalies piliečiams. Japonija išsiskyrė iš kitų valstybių dar ir tuo, kad finansavo emigrantų keliones į užsienį. Nei Lietuvos, nei Lenkijos vyriausybės tokių mokymų neorganizavo. Išskyrus Airiją, visoms valstybėms buvo būdingas kolonizacinių planų kūrimas ir bandymas juos įgyvendinti. Japonija bandė kurti savo koloniją Mandžūrijoje, Italija – Afrikoje, Lenkija tikėjosi įkurti koloniją Brazilijoje, o Lietuva žvalgė Pietų Amerikos bei Afrikos teritorijas, kuriose planavo steigti išeivių kolonijas. Nei vienai iš valstybių nepavyko įgyvendinti kurtų kolonizacinių planų. Valstybės, išskyrus Airiją, globojo bei esant galimybėms rėmė finansiškai savo piliečius, gyvenančius už valstybės ribų. Steigė mokyklas, padėjo kurti kultūrines organizacijas, domėjosi emigrantų likimu, teikė teisines konsultacijas, padėdavo sugrįžti atgal į savo šalis. Ieškojo sprendimo būdų, kaip apsaugoti savo piliečius nuo asimiliacijos ir tautinės tapatybės praradimo. Sumažėjęs imigrantų poreikis kraštuose, vykdančiuose imigracinę politiką, suvaržymai ir silpna emigrantus išsiunčiančių valstybių politinė pozicija tarptautinėje arenoje padarė tai, kad nebuvo jokių šansų realizuoti tokios politikos užsibrėžtus tikslus. Priežiūros aparato sukūrimas, emigrantų globos organizacijų steigimas ir pagaliau spontaniško ir masinio proceso pavertimas instituciniu ir kontroliuojamu reiškiniu turėjo garantuoti emigracinės politikos sėkmę, tačiau patirtas fiasko, kuriant kolonijas, nesėkmingai sudarytos dvišalės bendradarbiavimo sutartys lėmė politikos neįgyvendinamumą.

120

Nors buvo sukurti įstatymai, kontroliuojantys emigracijos procesą, tačiau ir čia nepavyko iki galo įgyvendinti užsibrėžtų tikslų, nes nelegali emigracija nebuvo sustabdyta. Vertinant šių valstybių vykdytą emigracijos politiką, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei vienai iš jų nepavyko sėkmingai šios politikos įgyvendinti. Išleisti įstatymai funkcionavo tik iš dalies, nepavyko sukontroliuoti nelegalios emigracijos. Nesisekė įgyvendinti kolonizacinių planų, dėl pasikeitusios politinės situacijos pasaulyje (1938–1939), teko iš viso nutraukti kolonijų steigimo darbus.

121

IŠVADOS 1. 1918–1940 m. emigracijos politiką kūrė ir bandė ją įgyvendinti ne tik Lietuvos vyriausybės, bet ir kitos pasaulio šalys (Japonija, Meksika, Italija, Airija ir Lenkija), susidūrusios su masine emigracija. Nors šios šalys ir yra skirtinguose žemynuose bei Europos regionuose, tačiau jas visas vienijo tai, kad jos buvo išsiunčiančios savo piliečius, o ne priimančios imigrantus valstybės. Šios valstybės bandė kontroliuoti emigrantų srautus, kurdamos įstatymus, institucionalizavo jų priežiūrą, planavo steigti kolonijas, rėmė finansiškai išeivius. 2. Per 1918–1940 m. laikotarpį nusistovėjo emigracijos iš Lietuvos kryptys bei srautai. Sumažinus įvažiavimo kvotas į JAV bei Kanadą, didžiausias emigrantų srautas pasuko į Pietų Ameriką. Lietuviai sudarė didžiąją daugumą išvažiavusiųjų, žydai buvo antri. Didžioji dalis žydų tautybės emigrantų išvyko į Palestiną bei Pietų Afrikos Sąjungą. Prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė darė įtaką ir emigrantų srautų sumažėjimui, nes didžioji dalis valstybių, į kurias imigruodavo Lietuvos piliečiai, sugriežtino įvažiavimo sąlygas arba iš viso uždraudė imigraciją. Tuo laikotarpiu išaugo sezoninių darbininkų skaičius, kurie uždarbiauti vykdavo į Latviją arba į Vokietiją. Sezoniniai darbininkai dažniausiai buvo samdomi žemės ūkio bei miško kirtimo darbams. Dalis jų vykdavo į miestus, kur tikėdavosi gauti geriau apmokamo darbo. 3. Nepriklausoma Lietuva sulaukė didžiulės finansinės ir politinės paramos iš išeivijos. Finansinė parama kasmet sudarė 10 procentų valstybės biudžeto pajamų. Paramos formos buvo skirtingos: remiama įvairiomis aukomis, organizuojamos paramos akcijos, daroma įtaka kitų valstybių vadovams dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo de facto. Daugiausiai pinigų vis dėlto pasiekdavo Lietuvą privačiais kanalais, t. y. per pašto perlaidas, banko čekius, giminių finansinį rėmimą. 4. Išvykusieji į Pietų Ameriką daugiausia buvo darbo emigrantai, kurie dirbo kavos bei cukrašvendrių plantacijose, skerdyklose, prie geležinkelių tiesimo. Darbo ir gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, atlyginimai maži. Tačiau ir esant sunkioms gyvenimo sąlygoms lietuviai sugebėjo organizuotis, steigė įvairias organizacijas, mokyklas savo vaikams bei kursus suaugusiems, vaidino lietuviškuose vaidinimuose, dainavo choruose, kūrė sporto komandas. Tarp lietuvių išeivių buvo didelis politinis susiskaldymas, todėl buvo nemažai leidžiama įvairioms politinėms kryptims atstovaujančios spaudos. 5. Visų politinių partijų Lietuvos Respublikos vyriausybės pripažino, jog emigracija yra blogis, tačiau susitaikė su ja kaip su neišvengiamybe. Suvokė, kad emigracijos srautų varžymas neišspręs ekonominių problemų šalies viduje. Kadangi, susikūrus nepriklausomai Lietuvai, visas dėmesys buvo skirtas valstybės saugumo bei politinės nepriklausomybės įtvirtinimui, tai emigracijos procesas vyko spontaniškai, visiškai nekontroliuojamas. Tik 1922 m. priėmus 122

Išeivybės įstatymą, vėliau 1929 m. tobulesnį Emigracijos įstatymą bei papildomas instrukcijas įstatymams vykdyti, vyriausybė pradėjo kontroliuoti emigracijos procesus. Įstatymais bandė suvaržyti ir pažaboti emigracijos biurų savivalę, baudė už įstatymų nesilaikymą. Rūpinosi emigrantų saugumu kelionės metu, siųsdavo palydovus, kurie vėliau rašydavo ataskaitas Vidaus Reikalų ministerijai apie kelionės sąlygas. 6. Priėmus abu įstatymus (1922 m. ir 1929 m.), valstybės vizija emigracijos klausimu nepaaiškėjo. Šie įstatymai vertintini teigiamai. Nors jie buvo siauri reguliavimo apimtimi, tačiau buvo reikalingi bei efektyvūs, nes suvaidino pakankamai svarų vaidmenį ginant emigruojančių Lietuvos piliečių teises. Dėl šių įstatymų atsirado didesnė emigracijos įstaigų kontrolė, o su ja – tikslesnės statistinės informacijos apie išvykusiuosius fiksavimo galimybės. Sunkiomis ekonominėmis – politinėmis sąlygomis Lietuvos Respublikos vyriausybė nebuvo abejinga savo šalies piliečiams, emigravusiems į kitas valstybes. Ji rūpinosi jų gerove, rėmė finansiškai, statė mokyklas, steigė bibliotekas, skyrė lėšų mokytojų bei dvasininkų atlyginimams, idant būtų sumažintas emigrantų nutautėjimas bei sustabdytas greitas jų asimiliavimas. 7. 1927 m. įsteigta Emigracijos referentūra prie Vidaus reikalų ministerijos, kuri laikui bėgant turėjo tapti valstybiniu emigracijos biuru. Vyriausybė taip pat steigė konsulatus tose valstybėse, kur buvo susitelkusios didžiausios emigrantų iš Lietuvos kolonijos. 1932 m. įkurta Draugija Užsienio Lietuviams Remti – nepolitinė organizacija, turėjusi teikti pagalbą užsienyje gyvenantiems išeiviams, suvienyti juos. Draugijos Užsienio Lietuviams Remti suorganizuotų loterijų, parodų bei paramos akcijų metu buvo renkamos lėšos išeivijos finansinėms problemoms spręsti. Ši organizacija suorganizavo Pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą, jo metu buvo įkurta Pasaulio lietuvių sąjunga, turėjusi suvienyti viso pasaulio lietuvius. Pasaulio lietuvių sąjunga nespėjo iki sovietų okupacijos pradėti savo veiklos ir tik po Antrojo pasaulinio karo šios organizacijos idėją perėmė ir išplėtojo Pasaulio lietuvių bendruomenė. 8. Lietuvos Respublikos vykdyta emigracijos politika nebuvo sėkminga, nes nepavyko įgyvendinti visų užsibrėžtų tikslų. Priimti Išeivybės, kiek vėliau Emigracijos įstatymai neapribojo paties emigracijos proceso. Įstatymai buvo sukurti tik biurų ir laivininkystės bendrovių kontrolei bei emigruojančiųjų teisių apsaugai, tačiau jie nebuvo pakankamai funkcionalūs, nes biurai ir laivininkystės bendrovės rasdavo būdų, kaip apgauti ir valstybę, ir susiruošusius emigruoti iš šalies. Lietuvos vyriausybei nepavyko įgyvendinti ir kolonizacinių planų. Tam trūko finansavimo, ir pasikeitusi politinė situacija Europoje bei prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė pradėtas tinkamų kolonizacijai teritorijų paieškas. Lietuvos Respublikos vyriausybės vykdytą politiką faktiškai ištiko toks pat likimas kaip ir kitų pasaulio šalių, užsibrėžusių kontroliuoti emigracijos srautus, sumažinti emigrantų skaičius ar susigrąžinti jau išvykusius savo valstybės piliečius. 123

ŠALTINIAI Archyviniai dokumentai Lietuvos centrinis valstybės archyvas. 1. F. 377. Vidaus reikalų ministerija (1918-11-11–1940-08-26) 2. F. 383. Užsienio reikalų ministerija (1918-11-11–1940-09-15) 3. F. 394. VRM Piliečių apsaugos departamentas (1919-02-06–1934-12-31) 4. F. 402. Kauno miesto ir apskrities viršininkas (1918–1935 m.) 5. F. 571. Užsienių lietuviams remti draugija (1931-12-23–1936-10-30); Draugija užsienių lietuviams remti (1936-10-31–1940-08-26) 6. F. 648. Lietuvos pasiuntinybė Londone (1920 m. sausio mėn.–1990 m.) 7. F. 656. Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone (1924-08-06–1990 m.) 8. F. 658. Lietuvos konsulatas Niujorke (1923-07-16–1926-10-31) 9. F. 664. Lietuvos konsulatas San Paule (1929-05-19–1966 m.) 10. F. 665. Lietuvos generalinis konsulatas Toronte (1937 m.–1990 m.) 11. F. 923. Lietuvos Respublikos Ministrų Kabinetas (1918-11-11–1938-05-11); Lietuvos Respublikos Ministrų Taryba (1938-05-12–1940-06-17) 12. F. 967. „Royal Mail Lines, Limited“ emigracijos biuras Kaune (1932 m.–1940-10-01) 13. F. 968. „Canadian Pacific Railway Company“ emigracijos biuras Kaune (1922-03-01–1939 m.) 14. F. 980. Olandijos susisiekimo ir išeivybės biuras (1925-07-21–1939 m.) 15. F. 1230. Žydų emigracijai Lietuvoje tvarkyti draugija (1925-01-17–1929-11-10) 16. F. 1296. Išeivybės biuras „Susisiekimas“(1927-04-23–1940-02-21) 17. F. 1367. VRM Administracijos departamentas (1934-09-01–1940-09-05) 18. F. 1472. Lietuvos atstovybė Latvijoje (1919 m. gruodžio mėn.–1924 m.); Lietuvos pasiuntinybė Latvijoje (1925 m.–1940-08-25).

Publikuoti šaltiniai 1. Anysas M. Kova dėl Klaipėdos. Atsiminimai 1927–1939. Čikaga, 1978. 2. Daugėla J. Lietuviai Brazilijoje. Kaunas, 1933. 3. Gaučys P. Tarp dviejų pasaulių: iš mano atsiminimų, 1915–1938. Vilnius, 1992. 4. Kelionių vadovas, 1933–1934. Kaunas 5. Kemėšis F. Užsienio lietuvių švietimo reikalai. Kaunas. 1935. 6. Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917–1994. Sudarytojai V. P. Plečkaitis ir J. Widacki. Vilnius, 1998. 124

7. Lietuvos istorijos straipsnių ir dokumentų rinkinys. Sudarytojas J. Varnienė. Vilnius, 1999. 8. Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920–1940 m. Sudarytoja V. Kasperavičiūtė. Vilnius, 2006. 9. Maigonis St. Pietų Amerika: Brazilijos, Argentinos, Urugvajaus, Paragvajaus, Bolivijos, Čili ir Peru aprašymas. Kaunas, 1929. 10. Margeris-Šeštokas A. Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje. Kaunas, 1932. 11. Račkauskas-Vairas K. Amerika arba rinkinys įvairių faktų, žinotinų Amerikoje gyvenantiems ir čion atkeliaujantiems lietuviams. New York, 1915. 12. Raulinaitis A. Užsienio lietuviai ir Lietuvos aspiracijos. Kaunas. 1935. 13. Skipitis R. Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai. Chicago, 1961. 14. Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva: atsiminimai. Čikaga, 1967. 15. Skipitis R. Pasaulio lietuvių sąjunga. Kaunas, 1935. 16. Statistinės žinios, Nr. 8, 1934 m. birželio 19 d. 17. Steigiamojo seimo darbai, 1922-05-23, I serijos 207 posėdis. 18. Steigiamojo seimo darbai, 1922-06-27, I serijos 216 posėdis. 19. Steigiamojo seimo darbai. 1922.05.23. I serijos 207 posėdis. 20. Šlapelis I. Apie Lietuvos meną. Kaunas, 1935. 21. Užsienio pasams, leidimams ir vizoms duoti taisyklės, Vyriausybės žinios. 1928 m. gegužės mėn. 10 d. Nr. 271 22. Žadeikis P. Ekonominis užsienio lietuvių bendradarbiavimas su Lietuva. Kaunas, 1935. 23. Žemaitis. Z. Lietuvių tautos paskirtis. Kaunas, 1935. Periodika 1. Galvydis S. B. [Bačkis S. A.] Mūsų išeivijos klausimai, Naujoji Romuva. 1933. Nr. 153. 2. Kasakaitis K. DULR. Jos tikslai ir nuveikti darbai, Pasaulio lietuvis. 1937. Nr. 3. 3. Keliuotis J. Į naująjį dinamizmą, Naujoji Romuva. 1935-08-25. Nr. 33-34. 4. Kirša F. Užsienio lietuvių kongresas, Naujoji Romuva. 1935-07-28. Nr. 29-30 (237-238). 5. Kokius nutarimus padarė laikraštininkai, Moterų dirva. 1935. Nr. 9(246). 6. Kubilius P. [Edm. Dantas]. Slaptai gabeno žmones į Afriką, Dienos naujienos. 1932-04-04. 7. Leimonas J. Pasaulio lietuvių sąjungos veikimo planai, Pasaulio lietuvis. 1937. Nr. 1. 8. Liet. Kr. Dem. Partijos 1927 m. konferencijos rezoliucijos, Krikščionis demokratas. 1927. Nr. 1. 9. Lietuvių pradžios mokyklos Latvijoje, Pasaulio lietuvis. 1937. Nr. 3. 10. Mons. Jasėnas K. Išeiviai ir jų senoji tėvynė Lietuva, Pasaulio lietuvis, 1939. Nr. 5. 11. Mūsų uždaviniai, Darbininkų balsas. Nr. 1, 1930-06-01. 125

12. Narbutas T. Kaip Argentinoje kolonizuojasi kitos tautos, Pasaulio lietuvis. 1938. Nr. 1. 13. Nezabitauskis A. Pirmasis pasaulio lietuvių kongresas ir jo reikšmė, Vairas. 1935. Nr. 9. 14. Pakštas K. Amerikiečių nepasisekimai Lietuvoje, Draugas. 1925-03-21. Nr. 67. 15. Pakštas K. Brazilijon, Rytas. 1927-11-07 Nr. 251; Rytas. 1927-11-08. Nr. 252. Rytas. 1927-1111. Nr. 255. 16. Pakštas K. Brazilijon. Kelionės dienynas, Rytas. 1927-09-19. Nr. 210. 17. Pakštas K. Grįžtantiems Lietuvon, Draugas. 1925-03-27. Nr. 72. 18. Pakštas K. Inteligentija – kaipo tautybės atspara, Draugas. 1925-03-03. Nr. 51. 19. Pakštas K. Iš praėjusios dešimtmečio į ateinantį. Kaunas. 1935. 20. Pakštas K. Kame lietuviai galėtų dar kolonizuotis. Kaunas, 1935. 21. Pakštas K. Kolonizacijos galimybės Angoloje. Kaunas. 1935. 22. Pakštas K. Lietuvos išeivybė, Draugas, 1924 10 21. Nr. 258. 23. Pakštas K. Lietuvos išeivybė, Draugas. 1924. Nr. 279. 24. Pakštas K. Lietuvos kultūros akademija, Židinys. 1930. Nr. 7. P. 64. {63-65} 25. Pakštas K. Lietuvos valdžia ir išeivija, Draugas. 1924 12 01. Nr. 283. 26. Pakštas K. Metas pradėti lietuvių kolonizaciją, Pasaulio lietuvis. 1937. Nr. 1. 27. Pakštas K. Moderniškos emigracijos problema, Židinys. 1929. Nr. 1. 28. Pakštas K. Naujoji Lietuvos emigracija. Kur ji krypsta, Draugas. 1925-03-18. Nr. 64. 29. Pasaulio lietuvių kongresas, Židinys. 1935. Nr. 8-9. 30. Pasaulio lietuvių kongreso rezoliucijos, Lietuvos žinios. 1935-08-19. Nr. 187 (4870). 31. Pasaulio lietuvių kongresui besiruošiant, Lietuvos žinios. 1935-07-27. Nr. 169. 32. Pasaulio lietuvių mokytojų konferencija, Lietuvos aidas. 1935-08-14. Nr. 185 (2448). 33. Pasaulio lietuvių sąjungos statutas, Pasaulio lietuvis. 1937. Nr. 3. 34. Pasaulio lietuvių studentų sąjunga, Studentų žodis. 1935. Nr. 8. 35. Pasų aferos byla apeliaciniuose rūmuose, ABC. 1934-06-12. Nr. 105(203). 36. Pažėra E. Užsienio lietuvių jaunuomenė, Studentų žodis. 1935. Nr. 9. 37. Pirmasis pasaulio lietuvių kongresas, Židinys. 1935. Nr. 8–9. 38. Protestas tarp. Darbo konferencijai, Darbininkų balsas. 1930-06-15.Nr. 2. 39. R. Karužos referatas, skaitytas Ekonominėje ir finansinėje sąjungoje, Lietuva, 1922-02-18. 40. Randamonis A. Kilkime dvasia, Trimitas. 1935. Nr. 33. 41. Reikia labiau susirūpinti mūsų išeivių religiniais reikalais. Pasikalbėjimas su Argentinos lietuvių atstovu kun. Br. Bumšu, Rytas. 1935-08-20. Nr. 188. 42. Skipitis R. Draugijos užsienio lietuviams remti uždaviniai ir darbai, Pasaulio lietuvis. 1937. 43. Skipitis R. Viso pasaulio lietuvių kongreso reikalu, Pasaulio lietuvis. 1937. 44. Smulkios žinios iš lietuvių kolonijos Brazilijoj gyvenimo, Lietuvos žinios, 1940. Nr. 22. 126

45. Svetimų Kalbų Informacijų Organizacija, Trimitas. 1923. Nr. 144. 46. Šiaurės Amerikos lietuvių pradžios mokyklos, Pasaulio lietuvis, 1937. Nr. 2. 47. Šmulkštys L. Kas žinotina lietuviams svetimšaliams, nekilnojamą turtą Lietuvoje įsigyjant, Pasaulio lietuviai. Kaunas, 1935. 48. Vedamasis straipsnis, Lietuvos žinios. 1936-08-21. Nr. 189. 49. Vėl kapas lietuvių darbininko Latvijoje, Darbininkų balsas. 1930-08-18. Nr. 5/6. 50. Vientautas. Pasaulio lietuvių kongreso esmė ir prasmė, Lietuvos žinios. 1935-08-07. Nr. 178. 51. Vk. J. Pasaulinės emigracijos ir kolonizacijos reikalai, Pasaulio lietuvis. 1938. Nr. 20. 52. Vt-kus A. Lietuviškasis jaunime, suartėkime! Pasaulio lietuvis. 1940. Nr. 2. 53. Zdankus Pr. Amerikos lietuvių spauda amerikiečio akimis, Pasaulio lietuvis. 1937. Nr. 2.

127

LITERATŪRA 1. Aleksandravičius E. Emigracija: tada ir dabar, tenai ir čia... Praeitis, istorija ir istorikai. Vilnius, 2000. 2. Amerikos lietuvių istorija. (red. A. Kučas). Bostonas, 1971. 3. Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V., Pečkaitis J.S., Šenavičius A. Lietuvos teisės istorija. Vilnius, 2002. 4. Andriulis V., Mockevičius R., Valeckaitė V. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.161940.VI.15). Vilnius, 1996. 5. Antanaitis A. Lietuvių kolonijų kūrimo planai 1918-1940 metais. Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos. 2006. Nr. 2. 6. Aquikq Jaime R. Protecting „Mexico de Apuera“: Mexican Emigration Policy, 1876-1928. Arizona State University. 2000. (daktaro disertacija). 7. Atamukas S. Lietuvos žydų kelias. Nuo XIV a. iki XXI a. pradžios. Vilnius, 2007. 8. Atamukas S. Žydai Lietuvoje XIV – XX amžiai. Vilnius, 1990. 9. Bendikaitė E. Sionistinis sąjūdis Lietuvoje. Vilnius, 2006. 10. Bielskus E. Teisinis lietuvių emigracijos reglamentavimas nepriklausomoje Lietuvoje: tarpukaris ir nūdiena lyginamuoju požiūriu (1918–1940 ir 1990–2009 m.), Darbai ir dienos, Kaunas, 2010. T. 53. 11. Björklund Kristen. Population movements to and from Japana since the Meiji era. Migration in the interest of the nation. Sirtolaisuusinstituutti. Web Reports. No. 25, 2007. P. 1–35. 12. Cannistraro V. Philip, Rosoli Gianfausto. Fascist Emigration Policy in the 1920s: An Interpretive Framework. International Migration Review. Vol. 13. No. 4. 1979. P. 673-692. 13. Choate Mark. I. Sending States’ transnational Interventions in Politics, Culture, and Economics: The Historical Example of Italy. International Migration Review. Vol. 41. No. 3. 2007. P. 728-768. 14. Cometti Elizabeth. Trends in Italian Emigration. The Western Political Quarterly. Vol. 11. No. 4. 1958. P. 820-834 15. Čepas R. Plečkaitininkai. Vilnius, 2000. 16. Dapkutė D. Lietuviai Didžiojoje Britanijoje iki Antrojo pasaulinio karo. Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenė: praeitis, dabartis, ateitis. Vilnius, 2008. 17. Daugirdas V. Gyventojai. Tarpukario Lietuva. Kaunas, 2007. 18. Del Boca D., Venturini A. Italian Migration. IZA Discussion Paper No. 938. 2003. November. P. 1-45. 19. Dvareckas S. Lietuvos teismai 1918–1940 metais. Vilnius, 1997. 128

20. Eidintas A. Emigracijos biurų veikla Lietuvoje 1920–1940 metais, Lietuvos TSR Aukštųjų Mokyklų mokslo darbai. Istorija. T. 25. Vilnius, 1986. 21. Eidintas A. Lietuvių emigracija: raida ir problemos. Vilnius, 1988. 22. Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. Lietuvių emigracijos istorijos apybraiža. Vilnius, 1993. 23. Eidintas A. Lithuanian Emigration to the United States 1868–1950. Vilnius, 2003. 24. Eidintas A. Nelegalios lietuvių emigracijos organizavimas (iki 1915), Lietuvos istorijos metraštis 1986. Vilnius, 1987. 25. Fainhauz D. Lithuanians in the USA. Aspects of Ethnic Identity. Cicago, 1991. 26. Fiktus P. Ochrona prawna emigrantów w latach 1918–1927 w II RP. Wrocławskie studija erazmiańskie. Zeszyt studenckie. I. Wrocław. 2008. P. 109–123. 27. Finkelstein Monte S. The Jonson Act, Mussolini and Fascist emigration Policy: 1921-1930. Journal of American Ethnic History. Vol. 8. No. 1, 1988. P. 38-55. 28. Fitzgerald P., Lambkin B. Migration in Irish History, 1607-2007. Hampshire. 2008. 29. Gaigalaitė A. Latvijos lietuvių organizacijos ir jų šelpimas 1919–1940 metais, Lietuvos istorijos metraštis. 1995 metai. Vilnius, 1996. 30. Gailius B. Nusikaltimai prie Smetonos: rezonansinių tarpukario Lietuvos baudžiamųjų bylų studija. Vilnius, 2008. 31. Gineitis K. Amerika ir Amerikos lietuviai. Kaunas, 1925. 32. Henderson Timothy J. Beyound Borders. A History of Mexican Migration to the United States. Blackwell Publishing, 2011. 33. Jēkabsons Ē. Lietuvieši Latvijā. Mazākumtautības Latvijā: vēsture un tagadne. Riga, 2007 34. Kapočius L. Senoji išeivija ir Lietuva. Klasinė, ideologinė ir politinė diferenciacija santykiuose su Lietuva (1868–1940 m.). Vilnius, 1981. 35. Kasperavičiūtė V. Emigracija iš Lietuvos 1920–1940 m., Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920–1940 m. Vilnius, 2006. 36. Kicinger A. Polityka emigracyjna II Rzeczpospolitej. Warszawa, 2005. 37. Kultūra. Civilizacija. Geopolitika. (sud. S. Gaižiūnas). Vilnius, 2003. 38. Lietuvos istorija. (red. A. Šapoka). Vilnius, 1989. 39. Liulevičius V. Amerikos lietuvių ekonominė veikla 1870–1977. Chicago, 1980. 40. Liulevičius V. Lietuvių išeivija: tautai nuostolis ar pelnas, Aidai. 1982. Nr. 2. 41. Mačiulis D. Lietuvių diaspora tarpukario Latvijoje Lietuvos diplomatų akimis, Lietuvos istorijos metraštis, 2007 metai. T. I. Vilnius, 2008. 42. Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius, 1997. 43. Merkienė I. R., Paukštytė-Šaknienė R., Savoniakaitė V. Šaknys Ž. B. Pietryčių Latvijos lietuviai: tapatumo išraiška, etninės ir kultūrinės orientacijos. Vilnius, 2005. 129

44. Michelsonas S. Lietuvių išeivija Amerikoje (1868–1961). South Boston, 1961. 45. Mizara-Rasoda R. Argentina ir ten gyvenanti lietuviai. Brooklyn. 1928. 46. Norman H., Runblom H., Kälvemark A. S., Tedebrand L. G. Amerika – emigrationen i källornas belysning. Uddevalla, 1980. 47. Ohliger R. Beyond the national narrative: Europeanizing migration history – narrating Europe from its margins. Ab Imperio, 2/2003. 48. Ormicki W. Struktura demograficzna wychodźtwa sezonowego z ziemi Wileńskiej do Łotwy w roku 1935. Wilno, 1938. 49. Pakštas K. Baltijos respublikų politinė geografija. Kaunas, 1929; 50. Pakštas K. Filosofo Stasio Šalkauskio brangiam atminimui. Aidai. 1957. Nr. 5. 51. Pakštas K. Kame lietuviai dar galėtų kolonizuotis, Kultūra. Civilizacija. Geopolitika. Vilnius, 2003. 52. Pasaulio lietuvių žinynas. Sudarytojas A. Simutis. New York, 1953. 53. Petkevičienė L. JAV pažangiųjų lietuvių visuomeninė – kultūrinė veikla 1933–1940 m. Vilnius, 1969. 54. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928. Kaunas, 1990. 55. Pšibilskis V. B. Kazys Pakštas: tarp vizijų ir realybės. Vilnius, 2003. 56. Purickis J. Lietuvos pramonė 1919–1929 m. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, 1918–1928 m. Kaunas, 1990. 57. Rowel S.C. Griškaitė R., Rudis G. A History of Lithuania. Vilnius, 2002. 58. Ruseckas J. Pasaulio lietuviai. Kaunas, 1935. 59. Ruseckas P. Užsienio lietuviai. Kaunas, 1934. 60. Sienos apsaugos raida, http://www.pasienis.lt/index.php?1048029695 61. Simutis A. The econimic reconstruction of Lithuania after 1918. NewYork, 1942. 62. Skipitis R. Pasaulio lietuvių sąjunga, Lietuvių enciklopedija. T. 5. Bostonas, 1955. 63. Skirius J. JAV lietuvių informavimas apie investicijų ir verslo galimybes Lietuvoje XX a. 4ame dešimtmetyje, Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. T. 70. 2008. 64. Skirius J. Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967): tėvynei paaukotas gyvenimas. Vilnius, 2001. 65. Starkevičiūtė G. Draugija užsienio lietuviams remti. Bakalauro darbas. Vytauto Didžiojo universitetas. 2005. 66. Šalkauskis S. Lietuvių tauta ir jos ugdymas. Kaunas, 1933. 67. Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Vilnius, 1990. 68. Taoke Endoh. Shedding the Unwanted: Japan’s Emigration Policy in a Historical Perspective. Columbia University, 2000. (daktaro disertacija). 130

69. Taoke Endoh. Exporting Japan: Politics of Emigration to Latin America. University of Illinois Press. 2009. 280 p. 70. Truska L. Emigracija iš Lietuvos 1868–1914 metais, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. 1961. T.1. 71. Tverkutė I. Lietuvių emigracija į Pietų Ameriką XX a. 3–4 dešimtmečiuose. Bakalauro darbas. Vytauto Didžiojo universitetas, 2007. 72. Ulevičius P. Pietų Amerikos lietuviai. Vilnius, 1960. 73. Vaitekūnas S. Gyventojų migracijos Lietuvoje 1918–1939, Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Geografija ir geologija, T. 13. 1977. 74. Vaitekūnas S. Lietuvių emigracija į JAV XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmojoje pusėje Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Ekonomika. XII, 1 sąs., 1973. 75. Vaitekūnas S. Lietuvos gyventojai: per du tūkstantmečius. Vilnius. 2006. 76. Van Reenan A. Lithuanian Diaspora: Kionigsberg to Chicago. Lanha, 1990; 77. Vaskela G. Lietuva skaitmenimis 1919–1940 m. 2003. http://gevask.dtiltas.lt/LS1919/ 78. Vaskela G. Lietuvos kaimo gyventojai, 1920–1940: (socialinis ir ekonominis aspektas). Vilnius, 1992. 79. Wyman M. Round trip to Amerika: the immigrants return to Europe, 1880–1930. Cornel university Press, 1993. 80. Zen Godliauskas E. R. Attraction and Division: Lithuanian organizations in Brazil under surveillance of the Political Police (1924–1950), Oikos: Lietuvių migracijos ir diasporos studijos. 2010. Nr. 10. 81. Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius, 1992. 82. Эйдинтас А. Литовская эмиграция в страны Северной и Южной Америки в 1868–1940 гг. Вильнюс, 1989.

131

LENTELIŲ IR SCHEMŲ SĄRAŠAS 1. Lentelė Nr. 1. Emigravusių lietuvių skaičiai 1897–1914 m. P. 41. 2. Lentelė Nr. 2. Emigracija iš Lietuvos 1920–1940 m. pagal šalis. P. 42. 3. Lentelė Nr. 3. Lyginamieji statistiniai duomenys 1919–1940 m. P. 44. 4. Lentelė Nr. 4. Lietuvos gyventojų sezoninė emigracija į Latviją 1928–1934 metais. P. 50. 5. Schema Nr. 1. Imigracijos šalys 1920–1940 m. P. 44. 6. Schema Nr. 2. Emigravusių iš Lietuvos 1928–1939 m. pasiskirstymas pagal tautybes, proc. P. 46. 7. Schema Nr. 3. Emigravusiųjų iš Lietuvos į Pietų Ameriką pasiskirstymas lytimis, 1926−1939 m. P. 58. 8. Schema Nr. 4. Lietuvos gyventojų gimstamumas, mirtingumas ir emigracija 1919 – 1939 m. P. 97.

132

PRIEDAI Priedas Nr. 1. 1932 m. lapkričio 10 d. Pro Memoria apie pasitarimą dėl priemonių lietuviams emigrantams Pietų Amerikoje gelbėti. F. 1367. Ap. 5. B. 242. Susirašinėjimas apie užsienio paso bei vizos išdavimą, emigrantų reikalus ir kitais klausimais, 1933 m. L. 171–172. Kaunas, 1932 m. lapkričio 10 d. Pro memoria. Pasitarimas dėl priemonių lietuviams emigrantams Pietų Amerikoje gelbėti. Pasitarimas įvyko Užsienio Reikalų Ministerijoje š. m. lapkričio 9 d. 10 val. Dalyvavo: p. Direktorius S. Lozoraitis (U.R.M.), kun. Janulionis (Liet. Dr-jų Arentinoje atstovas), p. Skipitis (Dr-ja užs. liet. remti), p. Kasakaitis (Vid. Rek. M-ja), Dr. Sruoga (Finansų M-ja), p. Pr. Dailidė (U.R.M.) ir Dr. E. Jatulis (U.R.M.). Dienotvarkė: 1) Pagalba emigrantams vietoje (kreditas, organizavimas), 2) Ligonių aprūpinimas ir jų grąžinimas Lietuvon, 3) Emigrantų kultūrinė ir socialinė globa, 4) Kolonizacija. Pasitarimo dalyviai, išklausę kun. Janilionio apie skurdžią padėtį liet. emigrantų Pietų Amerikoje, priėjo išvados, kad būtinai reikalinga skubi pagalba, kuri galėtų išgelbėti daugelį lietuvių nuo bado mirties (ypač ligonius ir vaikus). Dalyvių nuomone, reikalinga daryti šie žygiai: I. Prašyti Ministerių Kabinetą paskirti pašalpą a) 30.000 litų (15 tūkst. Argentinos ir Urugvajaus ir 15 tūkst. Brazilijos liet.) ligoniams ir vaikams maitinti ir kitiems labai skubiems reikalams (kuriems reikalams bus pinigai paskirstomi, atskirą paaiškinimą pateikė kun. Janilionis ir p. Kasakaitis). b) 22.000 litų grąžinti ligoniams ir invalidams (40 asmenų) iš Argentinos ir Urugvajaus. c) 15.000 litų grąžinti ligoniams iš Brazilijos (apie 40 asmenų). Vadinasi, skubiai reikalinga vyriausybės minimali pašalpa 67.000 litų. II. Daryti pastangas, kad Lietuvos plačioji visuomenė paremtų į vargą patekusius tautiečius ir tuo tikslu padaryti rinkliavą Lietuvoje (kurią organizuotų Draugija užs. liet. remti). Buvo iškeltas sumanymas dėl sudarymo emigrantų fondo, iš kurio būtų galima duoti paskolas emigrantams grįžti į Lietuvą. Paskolos būtų garantuotos emigrantų arba jų giminių

133

nejudamuoju turtu. Projektą šiuo klausimu išdirbs ir jį referuos p. Skipitis specialiame posėdyje š.m. lapkričio mėn. 22 d. 18 val. Užsienių Reikalų Ministerijoje. Susitarta padaryti sekantį pasitarimą liet. emigr. reikalais Užsienių Reikalų Ministerijoje š.m. lapkričio mėn. 16 d. 18 val. Bus svarstoma emigrantų kultūrinės ir socialinės globos ir kolonizacijos klausimas. Pastaruoju klausimu platesnį pranešimą darys kun. Janulionis.

134

Priedas Nr. 2. Lietuvių Katalikių Moterų Draugijos Mergaičių Globos Sekcijos Centro Komiteto kreipimasis į Vidaus Reikalų Ministeriją ir informacinis lapelis būsimoms emigrantėms. F. 1367. Ap. 5. B. 251. Susirašinėjimas apie įvairių asmenų emigraciją užsienin ir emigracijos biurų veikimą 1934 m. L. 235–236.

Lietuvių Katalikių Moterų Draugijos

Kaunas, 1933 m. gruodžio mėn. 29 d.

Mergaičių Globos Sekcija Centro Komitetas Nr. 45 Kaunas, Donelaičio 24 Telef. 514.

Ponui Vidaus Reikalų Ministeriui Lietuvių Katalikių Moterų Draugijos Mergaičių Globos Sekcija rūpindamosi jaunų mergaičių globa Lietuvoje ir svetur mato didelį reikalą painformuoti ir aprūpinti atpatinkama literatūra mūsų išeives, išvykstančias į svetimus kraštus, kad jos žinotų iš kur ir kokie pavojai jaunoms mergaitėms gresia kelionėje ir pasiekus kelionės tikslą, nes daug jaunų, nepatyrusių mergaičių kelionėje ir svetimuose kraštuose patenka į viliotojų rankas, kurių jos išnaudotos įstumiamos į didžiausį vargą ir purvą, paverčiamos baltosiomis vergėmis. Keleivių informavimą kaip jos turi elgtis kelionėje ir pasiekus kelinės tikslą, kaip jau su Tamstomis buvo tartasi, manome geriausia būtų sutvarkyti šiuo būdu: kad keleivei, norinčiai išvykti į svetimus kraštus Vidaus Reikalų Ministerija neišduotų užsienio paso kol mergaitė neturės mūsų užpildytos kelionės – legitimacijos kortelės, atpatinkamo perspėjimo ir nebus painformuota apie kelionę. Kelionės kortelėse nurodysime adresus stočių misijų agenčių į kurias galės keleivė kreiptis reikale pagalbos patarimų ir nurodymų. Adresus agenčių, kurios rūpinasi mergaitėmis – keleivėmis imsime iš tarptautinės mergaičių globos adresų knygos. Minimas korteles su atpatinkama literatūra ir informacijomis suteiks L.K. Moterų Dr-jos Mergaičių Globos Sekcijos įgaliotas asmuo, Donelaičio g. 24, kasdien nuo 8–14 val. Gavusios iš Vidaus Reikalų Ministerijos tuo reikalu pritarimą kelionės korteles atspausdinsime dviem kalbom: lietuvių ir prancūzų.

Priedas: 1. kortelės pavyzdys, 2. adresų knyga, 3. perspėjimo turinys. O. Belenienė-Gaigalaitė Pirmininkė A. Sereikytė Sekretorė [Antspaudas] Vidaus Reikalų Ministerijos KANCELIARIJOJE GAUTA 1934.III.15 Nr. 25731

136

Paklausyk miela keleive, Mergaite, jei niekini dorą, jei bijai darbo – pražūsi. Tu rengiesi išvažiuoti į svetimus kraštus. Bet ar tu pagalvojai ir ar pamastei, kas tavęs tenai laukia, kur gausi darbo, iš ko gyvensi, kur prisiglausi? Daug jaunų nepatyrusių mergaičių vyksta į miestus, į svetimus tolimus kraštus, nemokėdamos svetimų kalbų, ruošos darbų, lengvesnio darbo, geresnio gyvenimo ieškoti. Bet ar tu žinai, kad tokias mergaites ten laukia neišpasakytai dideli vargai, kurie neretai pastūmėja mergaites nueiti slidžiais keliais. Manydama keliauti paklausyk mūsų nuoširdaus patarimo. Geriau padarysi pasilikdama savo vietoje. Čia greičiau rasi darbo. Miestuose dabar sunku gauti net bet kokio darbo. Nebėk be didelio reikalo iš savo krašto. Jei ir uri progos išvažiuoti iš Lietuvos į svetimus kraštus per daug nesidžiaug, nes gali ateiti laikas, kada teks gailėtis ir verkti dėl to žygio. Mylėk darbą, jo gausi čia ir būsi laiminga!

Jeigu būtinai turi išvažiuoti įsidėmėk: 1. Lipdama į traukinį žiūrėk, kad į savo traukinį pataikytum. Įlipusi susirask moterų skyrių arba kur kelios moterys sėdi, kad nebūtum viena. 2. Nekalbėk su nepažįstamais keleiviais, nesipasakok savo reikalų. 3. Nepasitikėk nepažįstamais, nekeisk kelionės dėl nepažįstamo patarimo, ir saugokis nepažįstamų, kurie meiliai kviečia palaukti kito traukinio, į kiną, į restoraną, miesto pažiūrėti, pasivažinėti. 4. Neimk iš nepažįstamų valgomų daiktų, gėrimų, gėlių, kvepalų ir t.t., jie gali būti kenksmingi. 5. Nelaikyk dokumentų ir pinigų rankose ar apsiausto kišenėse, bet paslėpk juos giliai savo drabužiuose ir nerodyk jų keleiviams. 6. Jeigu keliaudama esi reikalinga patarimo, kreipkis į aukštesnį geležinkelio tarnautoją, o mieste pas policininką. 7. Neduok nešti savo daiktų nepažįstamiems keleiviams. Jei nepajėgi pati panešti, tai pasiimk nešėją, tik įsidėmėk jo numerį. 8. Atvykus į svetimą miestą, neturėdama kur sustoti, ieškok stoties misijos atstovės, kuri turi mergaičių globos ženklą – baltą su geltona juostele, ji parūpins tau nakvynę ir duos reikalingų patarimų. 137

Keliaudama būk atsargi, neklausyk viliotojų, žadančių geras vietas svetimame krašte. Žinok, kad moterys yra pardavinėjamos ištvirkimo namams. Ten patekusios žūsta. Visokie agentai visur sukasi viliodami visokiais gražiais pažadais nepatyrusias mergaites. Jie siūlo aukso kalnus, lengvus uždarbius, gerą gyvenimą, kol suvilioję ir apgavę įgrūda į paleistuvystės namus, kur nelaimingosios, apsikrėtusios blogąja liga pūva ir žūsta visų paniekintos ir atstumtos. Ta nelaimė gali ištikti ir doriausią mergaitę, jeigu pasitikės nepažįstamais, neklausys gerų žmonių patarimų ir neieškos dorų žmonių globos. Būk atsargi! Saugokis viliotojų! Mergaičių Globos Sekcijos Centro Komitetas _________________ Žaibo sp. Kaune

138

Priedas Nr. 3. Šanchajaus lietuvių pareiškimas Valstybės kontrolieriui, 1932 m.∗ F. 1367. Ap. 5. B. 232. Bendras susirašinėjimas 1932 m. L. 207–213. Siunčiame nuorašą šio savo rašto P. Valstybės Kontrolieriui

Nuorašas Emigracijos skyriaus informacijai

Emigracijos skyriui ir Išeivių Globos Dr-jos žiniai Ponui valstybės kontrolieriui Kaune Sanchajaus lietuvių būrelis Pareiškimas Didžiojo Karo metu ir po jo Kinijoje, ypač Sanchajuje, Harbine ir tarpiniuose uostuose – Dairene, Tainiave ir Tienaine susidarė lietuvių kolonijos dalimi ir mūsų buvusių karo tremtinių, patekusių į Tolimuosius Rytus, dalimi iš lietuvių, nuo seniau gyvenusių Sibire ir dalimi iš asmenų, atvykusių į čia iš Šiaurės ir Pietų Amerikos ir Vokietijos uostų. Tiksliai lietuvių skaičius Kinijoje yra nežinomas. Yra tik kai kurių davinių, iš kurių galima spręsti, kad jie bendrai siekia tarp 300 ir 500 žmonių iš viso. Viename Sanchajuje 1.30 mil. gyventojų surašymų parodyta 78 lietuviai. Bet tai yra daviniai tik iš vieno vadinamojo „Tarptautinio Setlemento“, tuo tarpu kai lietuvių yra gyvenama ir už to Setlemento ribų Kinų teritorijoje. Be to nuo 1930 m. iki šio laiko Sanchajaus lietuvių kolonija žymiai padidėjo naujai atvykusiais žmonėmis. Sanchajus tuo budu yra didžiausia lietuvių kolonija Kinijoje. Iki dabartinių karo veiksmų čia ta kolonija nuolatos didėjo, nes šiemet ir pernai į čia atvyko lietuvių iš Argentinos, pablogėjus ten ūkio sąlygoms, iš Tarybų Sąjungos ir kitų vietų. Antroji didumu Kinijoje lietuvių kolonija yra Harbine. Ten yra kelios dešimtys tikrų lietuvių ir šimtai „lietuvių“ dirbte pridirbtų Lietuvos konsulato Harbine ir buvusių ten ir Vladivostoke mums įgaliotinių pirmaisiais Lietuvos valstybės kurimo metais. Tokiu „lietuvių“ yra šimtais ir Sanchajuje ir Japonijoje ir kitose Tolimųjų Rytų vietose. Tariama, kad iš viso tokių pseudo-lietuvių yra nemažiau tūkstančio ar net ir iki dviejų. Tie „lietuviai“ yra visų tautybių Rusijos emigrantai. Jie kaip bedokumenčiai asmenys niekur išvažiuoti iš Kinijos negali. O su mūsų valstybės parama visur kelias atviras. Dėl to tie emigrantai nuo seniau puola į mūsų ir kitų mažesnių valstybių konsulatus pirktis pasų už pinigus. Tokiu būdu čia yra susidariusi plati prekyba pasais, kurioje vikriai dalyvauja ir Lietuvos konsulatas Harbine. Į šitą prekybą mes ir norėtume atkreipti Lietuvos Valstybės kontrolės akį. Ta prekyba, nors vedama Valstybės įstaigos vardu, neduoda Valstybei ∗

Dokumento teksto kalba netaisyta.

139

visiškai jokios naudos. Atvirkščiai, ji daro mūsų Valstybei labai didelę žalą, žemindama jos prestižą ir garbę, ir meta įtarimo šešėlį visiems padoriems Lietuvos piliečiams atvykusiems į čia ieškotis padoraus pragyvenimo ir uždarbio, apsunkina jų būklę ir tinkamą santykiavimą su svetimtaučiais. Lietuvos Valstybės pasai Harbino konsulato išduodami už minimum visokiems pavojingiems kriminalistams ir žulikams, gastroliuojantiems po visus Tolimuosius Rytus arba ir asmenims užsiiminėjantiems raudonąja propaganda svetimuose kraštuose. Pereitais metais japonų policijos buvo išaiškinti trys asmens Nagasaki uoste, užsiiminėjusieji vagystėmis garlaiviuose: jie turėjo Lietuvos pasus, išduotus mūsų konsulato Harbine. Vėliau paaiškėjo, kad tie trys asmens buvo žinomi vagys-recidyvistai iš vietos rusų emigrantų tarpo. Pereitais metais japonų policija Dairene ir Taitavoj suėmė asmenis, užsiiminėjusius ginklų ir opijaus kontrabanda ir apie tai buvo paskelbta laikraščiuose ir per radio. Tais pat metais kinų policija Tiancine sulaikė rus gydytoją, įtartą esant slaptuoju raudonuoju agentu su pasu, mūsų konsulato Harbine išduotu. Yra taip pat žinoma, kad su Harbino konsulato pasais išvyko kai kurie asmens į Ameriką ir ten pasižymėjo tarp mūsų išeivių bjauria propaganda. Mes nežinome sąlygų, kuriomis mūsų Vyriausybės leisti dirbti Harbino konsulatui, bet jei jos yra tai leista, tai yra didžiulė klaida, dėl kurios mūsų Vyriausybei gali tekti turėti daug nesmagumų. Užsienio leidiniai skelbia, kad mūsų Konsulatas Harbine yra reguliarus konsulatas, dirbąs mūsų Atstovybės Maskvoje žinioje. Jei jis duoda pasus, tai jis privalo būti toki pat, kaip ir kitų mūsų konsulatų ir tokia pat tvarka išduodami. Tuo tarpu Harbino konsulatas išdavinėja kažin kokius lapus – liudymus su parašu, kad jie atstoja tikrąjį pasą, sulig čia pridedamu tokio paso pavyzdžiu, išduotu p. Vaitekunui Jurgiui, kilusio iš Dumblėnės kaimo Panevėžio apskrities. Ne vienas iš šiokių pasų nėra apmokėtas nustatyta vizų rinkliava ar žyminiu mokesčiu ir yra parašyti su klaidomis, bemoksliškai. Konsulas neišduoda jokio kvito pinigų gavime už šiuos pasus ir vargu bau beįrašo juos į rejestrą ar išleidžiamųjų raštų knygą. Atvykęs iš Harbino į čia Lietuvos pilietis p. Rydelis pasakoja matęs mūsų konsulate suverstas ant stalų krūvas apdulkėjusių nublukusių nuo saulės popierių. Už šitokius pasus p. Harbino konsulas ima nuo 1000 iki 200 kinų dolerių, tai yra nuo 2500 iki 500 litų, destis kuriam verslui ir luomui išduoda. Kiek tokių pasų konsulato kasmet išduodama tikslių žinių nėra, bet yra matyta čia tokių pasų su virš 400 numerių. Šiokios sumos imamos ne tik nuo bedokumenčių emigrantų, bet jos plėšiamos ir nuo savų piliečių daugumoje atvejų amatininkų ir smulkių prekybininkėlių, neišgalinčių tiek mokėti iš savo paprastų uždarbių. Kai kam p. konsulas daro malonę ir nusileidžia iki 100 ar net mažiau, o jei kas būdamas bedarbis negali ir tokios sumos sumokėti, tai paso visai negauna, nors turėtų ir visus Lietuvos pilietybės įrodymus. Dėl to mūsų tikrieji yra priversti kreiptis pasų į visokias svetimas įstaigas ir ieškoti svetimos pilietybės. Per 30 asmenų, kilusių iš dabartinės Lietuvos teritorijos, kalbėjusių lietuviškai, yra išsiėmę lenkiškus pasus, išduotus Lenkijos konsulatų Šanchajuje ir Harbine už mokestį sulig 140

oficialiai nustatytu tarifu, kuris yra keliolika kartų mažesnis už mūsų konsulo Harbine nustatytą tarifą. Yra lietuvių įsiregistravusių mūsų emigrantų komitete Šanchajuje, yra turinčių prancūzų „sauf-conduit‘us“, kurie iš pavargėlių nieko neima. Tiesiai ironija skamba, bet faktas, kad tikrieji lietuviai tokia Harbino konsulato politika yra atbaidyti nuo Lietuvos pilietybės, o svetimtaučių išmatos yra pritraukti į ją žeminti jos vardą. Jeigu būtų iš pono Katiliaus kokia nauda Lietuvai ar lietuviams, tai gal negalima būtų nieko sakyti, bet niekas nėra girdėjęs iš jo jokių aukų ar kitokių darbų Lietuvos reikalams. Lietuvių jis nei Harbine nei kitur Kinijoj neorganizuoja ir neišmano apie tai. Taisyklingai lietuviškai rašyti p. konsulas nemoka, susikalbėti taip pat žmoniškai negali. Į jokius lietuvių laiškus su klausimais neatsako, o jei atsako, tai rusiškai. Uždirbtus pinigus praleidžia Harbino santanuose. Jokio vardo tarp svetimų konsulų neturi ir su jais be rusų kalbos jokia kitokia susikalėti negali. Sanchajaus lietuviai yra neorganizuoti, apleisti ir sukiršinti tarpu savęs. Jų padėjimas esą blogesnis nei rusų emigrantų Lietuvoje. Yra Sanchajuje vadinamasis „Lietuvių Komitetas“, susidedąs iš keturių asmenų, nemokančių nė žodžio lietuviškai. Du Komiteto nariai d-ras Joffikas žydų tautybės ir p. Opalinski, sulenkėjėlis, turį p. Katiliaus išduotus pasus. Pirmasai be to gyvena svetima pavarde: jis Klaipėdos freistato metu buvo ten vokiečių ir didžiumiečių agentu. Paskuj Hamburge iš vokiečių už savo nuopelnus gavo „tropikinės medicinos žinovo“ vardą ir buvo pasiųstas su svetimais dokumentais daktarauti į Šanchajų. O p. Opalinski yra lenkų informatorius ir lietuvių darbų griovėjas Šanchajuje. Komiteto posėdžiai ir protokolai vedami murau kalba. Sustiprėjus lietuvių gaivalui, ir pareikalavus vesti lietuvių kalba Komiteto posėdžius ir protokolus, tie svetimtaučiai tyčiojasi iš mūsų reikalavimų. Jie sako, kad jei jus lietuviai ir jus tokiais jūsų valdžia pripažįsta, tai dėl ko ji neduoda jums įgaliojimą rūpintis piliečių reikalais. Mes turime Harbine išduotus Lietuvos pasus ir mes esame tokie pat lietuviai, kaip ir jūs. Komitetas gauna iš kai kurių vietos labdaringų įstaigų, dėdamasis lietuvių įstaiga, pašalpų savo varguomenei. Tas pašalpas Komitetas duoda visokiems prašalaičiams, o tikriems lietuviams dažnai atsako. Be to vietos lenkai daboja, kad lietuviai nieko negalėtų veikti Vilniaus ir kitiems reikalams ir griauna kiekvieną darbą ta kryptim. Kai kurie iš šių Harbino konsulato padirbtų lietuvių grasina net kad jį paskusią p. Baltrušaičiui Maskvoje, su kuriuo jie esą nuolatiniame susižinojime. Tokia tatai netvarka Lietuvos pasų išdavinėjime Kinijoje ir jos sukelta lietuvių dezorganizacija. Į komiteto susirinkimus teateina apie 20 asmenų, artimų svetimtaučiams, kiti laikosi nuošaliai. P. Katilius savo pasų išdavinėjimo sistemą norėjo įvesti ir Šanchajuje kaip matyti iš pridedamo čia pašto, įgaliojančio p. Neniškę veikti kaip jo agentą ir nustatantį nežinia kokiu pagrindu iki 6 dolerių už savo darbą. Atsisakius p. Neniškiui tai vykdyti, p. Katilius paskyrė savo agentu kitą asmenį, būtent p. Giedriką, kaip matyti iš pridedamos čia iš laikraščio iškarpos. Atsiradus čia dviem agentam, išėjo tik pykčiai ir nesusipratimai. 141

Tokiu būdu dėka šitojo Harbino konsulo veikimo lietuviais gali drąsiai vadintis tik banditai ir perėjūnai, padoriems žmonėms tai nepatogu. Buvo apie tai rašyta Užsienio Reikalų Ministerijai Kaune ir mūsų atstovybėms Vašingtone, Londone, Maskvoje, bet jos ligi šiol į tai nieko nereagavo ir Harbino konsulatas kaip veikė taip ir tebeveikia, toliau darydamas žalą valstybei ir dezorganizuodamas lietuvius. Mes, Lietuvos piliečiai, šiuo tad ir kreipiamės į Tamstą, Pone Valstybės Kontroleri ir prašome padaryti žygių: 1/ kad būtų tuojau ištirtas ir revizuotas Lietuvos konsulato veikimas ir kaltininkai patraukti atsakomybėn, 2/ kad būtų padarytas galas žalingai ir neteisėtai prekybai Lietuvos pasais, 3/ kad būtų paskirtas oficialus asmuo Sanchajuj, kaip svarbiausiame centre Kinijoje, rūpintis Lietuvos dokumentų išdavimu, ginti mūsų piliečių reikalus čia ir mus organizuoti tautiškai ir ūkiškai: tam asmeniui galėtų būti duotas Valstybės Kontrolės įgaliojimas, susitarus su Užsienio Reikalų ministerija, padaryti reviziją ir ištirti Lietuvos konsulato veikimas Harbine ir pristatyti revizijos protokolas Valstybės Kontrolei. Palyginėjant įvairius mūsų konsulato Harbine išduotus pasus, duodas pastebėti antspaudų įvairumas, lyg jos būtų vartojamos trijų atskirų rūšių, nors pasai išrašyti viena ir ta pačia ranka: pasitaiko dar ir visokių kitokių skirtumų, kuriuos tegalima būtų išaiškinti tik revizijos ir kvotų keliu, ir gali kartais iškelti dar įdomesnių dalykų. Iš savo pusės taip pat siūlytume Vyriausybei pasirašyti su Kinija prekybos sutartį bent tokios rūšies, kaip yra pasirašiusios Čekoslovakija, Lenkija ir Suomija, tai palengvintų mūsų oficialaus agento veikimą. Tačiau ir iki tokios sutarties pasirašymo privalėtų toks asmuo būti paskirtas, kad jis būtų oficialus autoritetas visiems Šanchajuje gyvenantiems lietuviams. Toks asmuo galėtų išsilaikyti dalimi iš pajamų už taisyklingą dokumentų išdavinėsimą dalimi organizuodamas Lietuvos prekių eksportą į Tolimuosius Rytus. Be pasų ir prekybos santykius čia yra reikalo dar perimti kai kurių mirusių Lietuvos piliečių turtą. Pereitais metais yra pasimiręs tūlas pilietis Sikeris Sanchajuje, palikęs apie 5000 litų bankuose. Apie tai buvo pernai pranešta Užsienio Reikalų ministerijai Kaune, bet iš jos iki šiol jokio atsako negauta. Lietuvių skaičius Šanchajuje didėja, nes čia nežiurint visų neramumų vis dėl to galima rasti uždarbis. Didėja lietuvių reikalai ir jų organizuotumas atitinkamai turi didėti. Tai tegalima bus pasiekti panaikinus pirma šią pasų balą ir vaidus, ką tegali atlikti tik kompetentingas asmuo lietuvis. Pranešdami apie tai Tamstai Pone Valstybės Kontroleri, kaip Valstybės reikalų saugotojui nuo visokeriopų žalų, prašome neatsisakyti tuojau atsižvelgti mūsų šio pareiškimo.

142

[Ranka] Pasirašė: M. Šalčius, Steponas Neniškis, Teresa Stašaitytė-Kunickienė, Jurgis Vaitekūnas, Juozapas Bružis ir Rap. Kunickis. Šanchajus, Kinija, Kovo 15 d. 1932 m.

143

Vitalija KASPERAVIČIŪTĖ

LIETUVOS RESPUBLIKOS EMIGRACIJOS POLITIKA 1918–1940 M. Daktaro disertacija Išleido ir spausdino – Vytauto Didžiojo universiteto leidykla (S. Daukanto g. 27, LT-44249 Kaunas) Užsakymo Nr. K11-056. Tiražas 10 egz. 2011 05 25. Nemokamai.