Kita mėnulio pusė 9789955847151

Citation preview

LIETUVOS ISTORIJOS

INSTITUTAS

M i n d a u g a s Pocius

KITA MĖNULIO PUSĖ Lietuvos p a r t i z a n ų kova su k o l a b o r a v i m u 1 9 4 4 - 1 9 5 3 metais

VILNIUS LEIDYKLA

2009

Šią knygą skiriu pasipriešinimo sąjūdžio dalyviams ir visiems nekaltai nukentėjusiems pokariu

LIETUVOS ISTORIJOS

INSTITUTAS

M i n d a u g a s Pocius

KITA MĖNULIO PUSĖ Lietuvos p a r t i z a n ų kova su k o l a b o r a v i m u 1 9 4 4 - 1 9 5 3 metais

VILNIUS LEIDYKLA

2009

UDK 947.45.083+[355.42+323.2](474.5)(091) Po-15

Recenzentai Prof. hábil, dr. Liudas Truska Dr. Rimantas Zizas

ISBN 978-9955-847-15-1

© Mindaugas Pocius, 2009 O Lietuvos istorijos institutas, 2009

TURINYS

Pratarmė

7

Įvadas

11

Istoriografija Sovietinių istorikų darbai Išeivijos ir užsienio istoriografija Nepriklausomybės metų istoriografija Šaltiniai Chronologinės ribos ir periodizacija

17 17 22 28 40 44

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE STABDYMAS 1944-1945 M 49 Sovietinio režimo politikos bruožai 1944-1945 m 51 Kolaboravimas ir sovietiniai kolaborantai 61 Pasipriešinimo strategija ir taktika 85 Pogrindžio uždavinių ir taktikos priklausomybė nuo išsivadavimo būdų 85 Psichologinis karas 89 Partizanų visuomeninių santykių reguliavimo normų užuomazgos 95 Komunistinės valdžios skverbimosi į provinciją stabdymas 106 Kritiška vietinės administracijos padėtis 1944 m. pabaigoje ... 106 Laisvės kovos sąjūdžio kulminacija 1945 m. pirmoje pusėje 121 Partizanų karinės operacijos 1945 m. liepos-gruodžio mėn. 136 Represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų bei civilių gyventojų netektys 1945 m 143 KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS GYVENTOJUS SUSTIPRĖJIMAS 1946-1948 M. .. 151 Laisvės kovotojų visuomeninių santykių teisinis reglamentavimas 153 Kovos su kolaborantais bruožai ir pogrindžio padaryti nuostoliai 160 Susirėmimai su valdžios politikos vykdytojais 1946 m 160 Pogrindžio pastangos sustabdyti sovietizaciją ir kolaboravimą 1947 m 176 5

TURINYS

Partizanų rezervinės grupės 1948 m Represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų bei civilių gyventojų netektys 1946-1948 m Lyginamoji perspektyva: Vakarų Ukraina, Lietuva, Latvija ir Estija 1946-1947 m Plataus masto baudžiamosios akcijos Dzūkijos regiono išimtis Suvalkija .f Žemaitija Aukštaitija : Teroro aktai viešose vietose Seimų žudynių klausimas Ką byloja žuvusiųjų sąrašai? Kas vykdė susidorojimus su šeimomis? Smurtą prieš šeimas lėmusios aplinkybės ir priežastys Partizanų nusikalstamų veiksmų teisinio ir etinio įvertinimo svarba Kolonistų naikinimas

184 186 197 202 202 234 237 239 242 248 254 260 271 289 293

POGRINDŽIO KOVA SU KOLABORAVIMU 1949-1953 M. .. Kolūkių organizatorių persekiojimas Pogrindžio teisinių norminių aktų unifikavimas Baudžiamosios politikos pokyčiai ir pogrindžio padaryti nuostoliai Pasipriešinimo išsekimas ir naujų kovos formų ieškojimas ... Represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų bei civilių gyventojų netektys 1949-1953 m

305 307 318 324 324

Išvados

343

Priedai Šaltinių ir literatūros sąrašas Santrumpos Iliustracijų sąrašas Asmenvardžių rodyklė Vietovardžių rodyklė Santrauka anglų kalba Iliustracijų sąrašas anglų kalba

351 365 383 385 391 401 407 421 6

335

PRATARMĖ

Pirmasis istorijos uždavinys - susilaikyti nuo melo, antras - neslėpti tiesos, trečias - neduoti jokios progos Įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu. Ciceronas Lietuvių antisovietinį pasipriešinimą vaizdingai galima pavadinti Mėnulio Lietuva. Visuomet regime šviesiąją mėnulio pusę, tačiau nematome kitos, tamsiosios. Ji lieka paslėpta nuo mūsų akių Sovietmečiu ir nepriklausomybės metais oficialioji istorijos politika istoriografijai kėlė tikslus, kurie visuomenėje formavo vienašališką ir nekvestionuojamą antisovietinio pasipriešinimo istorijos sampratą. Saulius Sužiedėlis perspėjo, kad „istorijos politizavimas, net dėl tariamai gerų tikslų, ją degraduoja, kai visuomenė pratinama prie nekritiškos arba dogmatiškos istorijos, kuomet „geroji" istorija pavirsta sakralizuota arba mistifikuota atminties versija, nepasiduodančia kritikai". Apie didvyrišką pilietinę antisovietinę 1944-1953 m. kovą laisvės kovotojų heroizmą ir idealizmą parašyta išties pakankamai. Ši šviesioji pasipriešinimo pusė gerai išnagrinėta, įvertinta ir matoma. Antra vertus, negaliu pritarti iki šiol vyraujančiai ideologizuotai nuostatai sąmoningai pasirinkti kolektyvinės amnezijos strategiją ir istoriniame diskurse vengti sunkių problemų ir nepriminti tam tikrų skausmingų įvykių. Matyti tik gražias laisvės kovos sąjūdžio spalvas - tai nesuvokti sudėtingų procesų diugiasluoksniškumo bei įvairovės. Esminis klausimas, į kurį mums reikėtų atsakyti, galėtų skambėti taip: ar mes pasirengę priimti pasipriešinimo istoriją tokią kokia ji buvo? Su visais jos šlovingais ir gėdingais puslapiais, pergalėmis ir pralaimėjimais, žygdarbiais ir niekšybėmis? 7

PRATARMĖ

Ši knyga parašyta Klaipėdos universitete ir Lietuvos istorijos institute 2005 m. apgintos disertacijos Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje 1944-1953 m.: kova su kolaboravimu kaltintais gyventojais pagrindu. Pagrindiniai motyvai imtis nepopuliarios ir sudėtingos temos buvo jos tyrimų trūkumas, problemos nutylėjimas ar supaprastintas aiškinimas šiuolaikinėje istoriografijoje. Niekas šios srities nenorėjo, gal net bijojo nešališkai tirti, juo labiau - kritiškai vertinti. Išties, vengiant nemalonios akistatos, galima užsimerkti prieš rūsčią istorinę tikrovę, galima j ą ignoruoti, galima matyti j ą iškreiptą, tačiau negalima jos... atmesti. Tomas Venclova 1994 m. Zagrebe rašytojų susitikime pasiūlė rašytojo elgsenos kodeksą, kuris galėtų būti ir istoriko imperatyvas: „ niekada neiškelti savo tautos interesų aukščiau už žmogaus teises; niekada nepagražinti savo istorijos , priešintis neparankių faktų nutylėjimui, net jeigu tai verčia ginčytis su savo šalies valdžia arba, dar blogiau, su nuomonėmis ir emocijomis, vyraujančiomis tautos daugumoje". Monografijos tyrimo objektas - pokario Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu - viena prieštaringiausių, jautriausių ir sudėtingiausių Lietuvos naujausiosios istorijos problemų. Skaudžių klausimų pažinimas, apmąstymas, gilesnis suvokimas ir žmogiškosiomis vertybėmis pagrįstas įvertinimas kuriant demokratinę pilietinę visuomenę - labai svarbūs dalykai. Imtis menkai tirtos, itin jautrios bei „karštos" temos buvo keblu ne tik dėl metodinių sunkumų, emociškai slegiančios tam tikros dokumentinės medžiagos, bet ir dėl, atvirai pripažinkime, nepalankios tokiems tyrimams viešosios nuomonės. Sovietinė istoriografija, siekdama propagandinių ir politinių tikslų, manipuliavo partizanų įvykdytais žiauriais ekscesais, o nepriklausomybės metais vyrauja romantizuota istorinė atmintis, kuri kažin ar padeda ugdyti stereotipams atsparų, kritišką ir laisvą mąstymą. Šios ir kitų „nepatogių" naujausios Lietuvos istorijos temų nepaisymas ar schemiškas aiškinimas užkerta kelią siekti kokybiškai naujo supratimo, sudaro sąlygas ideologizuotam požiūriui. Mums reikia tam tikros „psichoterapijos", kitaip sakant, sielos, sąmonės gydymo, idant vėl galėtume adekvačiai vertinti ne tik praeitį, bet ir save. Seniai pastebėta psichoanalizėje, kad išgijimo procesas prasideda tuomet, kai iš pasąmonės gelmių į dienos šviesą iškelti slėpiniai tampa aiškūs, juos atpažįstame. Sielos apvalymas vyksta su jais susitaikant ir juos pripa8

PRATARMĖ

žįstant. Būtina tirti bei kalbėti net apie itin skaudžius dalykus. Tik tokiu būdu tuometinės tikrovės vaizdas taps visapusiškesnis, o suvokimas ir vertinimai - gilesni, realistiškesni ir brandesni. Darbe ieškojau atsakymo į tokius nelengvus klausimus: kas lėmė specifinę pasipriešinimo taktiką ir kovos su kolaborantais metodus? Ar visi pasirinkti kovos būdai bei priemonės buvo adekvatūs ir veiksmingi? Ar režimo palaikymu kaltintiems civiliams gyventojams taikytos mirties bausmės buvo naudingos pasipriešinimui, visuomenei, nepriklausomybės siekio įgyvendinimui? Apskritai ar galime pasverti, nustatyti, kaip, kada, kokiais aspektais pasipriešinimas buvo vertingas, pozityvus, reikšmingas Lietuvai reiškinys ir kurie jo aspektai kokiu požiūriu negatyvūs, žalingi? Pagrindinė mano užduotis buvo ne tiek stengtis atsakyti į visus sunkius ir sudėtingus pasipriešinimo ir kolaboravimo klausimus, sukurti pagrįstus teorinius modelius (šiuo tyrimo etapu tai padaryti kažin ar įmanoma), kiek pateikti tvirtesnį empirinį pagrindą naujai pasipriešinimo judėjimo istorijos refleksijai bei sukurti erdvę tikslesniam ir korektiškesniam problemų formulavimui. Norėčiau tikėti, kad atliktas tyrimas gali padėti konstruoti visapusiškesnę ir gilesnę pasipriešinimo istorijos sampratą. Skirtingos nuostatos interpretuojant bei vertinant kai kuriuos nevienareikšmiai suprantamus fenomenus tikriausiai nėra žalingas dalykas. Kur kas blogiau būtų, jei tarp istorikų ir viešojoje opinijoje įsivyrautų stagnacinė tyla, vienintelis „teisingas" požiūris į komplikuotas problemas, o jų visapusiškas tyrimas būtų ignoruojamas.

9

ĮVADAS Brandi demokratinė visuomenė nebijo atvirai žvelgti į savo šalies praeitį, net į labai opius istorijos tarpsnius bei įvykius. Kol kas mums, deja, trūksta tokio požiūrio, padedančio apvalyti emocijų veikiamą, neretai traumuotą atmintį ir atsinaujinti. Diktatorių Hitlerio ir Stalino valdymas Lietuvoje ne tik suniokojo kraštą, nusinešė šimtus tūkstančių gyvybių, bet ir paliko gilių žaizdų žmonių sielose. Gal todėl tiriant, aiškinant ir vertinant kritinius tautai laikus, taip sunku atsiriboti nuo įvaizdžių, kuriuos suformavo išankstinės nuostatos ir įsitikinimai. Atsiverti nepagražintai istorinei tikrovei nėra lengva, kaip kad nelengva atsigręžti į nemalonius asmeninės patirties įvykius. Istorinių procesų bei įvykių intensyvumu, įtampa stalinizmo laikotarpis Lietuvos istorijoje užima ypatingą vietą. Totalitarinė sistema labai pakeitė visuomenę ir nulėmė tolesnę jos raidą. Tragiškų ir lemtingų pokario įvykių pasekmes jaučiame ir dar ilgai jausime. Sovietų valdžios vykdyta socialinė ir ūkinė politika iš pagrindų pakeitė visuomenės gyvenimo sąlygas. Komunistai siekė perdaryti ne tik visą visuomenės gyvenimo sandarą, bet ir žmonių sąmonę, išguiti iš jos tautinę pilietinę tapatybę, savarankišką mąstymą bei tikėjimą, paversti Lietuvos gyventojus „tarybine liaudimi". SSSR valstybės saugumo tarnybų vykdytos masinės represijos ir ginkluotas pasipriešinimas okupacinei valdžiai pareikalavo daugybės aukų, todėl į pokario metus pirmiausia žvelgiame kaip į didžiulę tautą ištikusią nelaimę. Partizaninio pasipriešinimo, 1944-1953 m. siekusio atkurti nepriklausomą valstybę, fenomenas iki šiol traukia istorikų, plačiosios visuomenės dėmesį. Iš visų pokariu Sovietų Sąjungos naujai inkorporuotų kraštų (Estijos, Latvijos, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos) Lietuva priešinosi stalininiam režimui taip pat ilgai, kaip Vakarų Ukraina, ir viena paskutiniųjų buvo galutinai užvaldyta, pavergta bei sovietizuota. Laisvės ll

ĮVADAS

kovos sąjūdžio atminimas, be abejonės, turėjo įtakos, kad lietuviai vieni pirmųjų pradėjo griauti Sovietų Sąjungos imperijos pamatus ir paskelbė nepriklausomybę. Daugelyje Lietuvos miestelių partizanams pastatyti paminklai kalba apie kovos dėl laisvės sakralizavimą, svarbą bei reikšmingumą. Drįsčiau teigti, mastais, tragizmu, poveikiu kolektyvinei tautos atminčiai pasipriešinimas pralenkė ne tik didįjį 1863 m. sukilimą, bet ir savanorių Nepriklausomybės kovas 1918-1920 m. Dramatiška lietuvių kova dar nėra pakankamai, visais atžvilgiais bei kritiškai atskleista. Monografijos tyrimo objektas - partizanų kova su kolaboravimu, bendradarbiavimo su okupacine valdžia prevencija ir ribojimas, kova su tikrais ir tariamais okupanto talkininkais: šios kovos tikslai, procesas, raida, strategija ir taktika, bausmės, j ų praktika, pobūdis ir rūšys. Stengtasi ištirti šios kovos raišką, atskirų tarpsnių specifiką, daugiausia dėmesio skiriant kontroversiškiems klausimams. Kovoti su okupaciniu režimu, stabdyti sovietizaciją ir atgrasyti žmones nuo bendradarbiavimo su valdžia buvo vieni svarbiausių pogrindžio uždavinių. Si jautri tema priskirtina prie skaudžios gyvosios 1 pokario istorijos, kurios gilesnis pažinimas, supratimas ir visapusiškas įvertinimas svarbūs pirmiausia mums patiems. Pasirinkta tema - vienas iš mažai istoriografijoje tirtų pjūvių - gerokai politizuota ir ideologizuota, todėl šiuo metu aktualu atlikti naujus, nešališkus tyrimus. Taip pat svarbu suformuluoti ir pateikti pilietinėmis, humanistinėmis vertybėmis pagrįstus vertinimus. Sudėtingiausios ir jautriausios problemos - tyrimo objektai, kuriems skirta daugiausia dėmesio: mirties bausmės režimo palaikymu kaltintiems gyventojams, jų šeimų žudymas, ekscesai 2 , pogrindžio plataus masto baudžiamosios operacijos bei kolonistų naikinimas. Ar partizanai naudojo terorą? Kokio masto jis buvo, kaip, kada ir kodėl reiškėsi ir ar turėjo regioninę specifiką? Ar tai buvo pogrindžio vadovybės sankcionuota kovos taktikos sudėtinė dalis? Ne mažiau svarbus uždavinys buvo nustatyti pogrindžio sunaikintų okupantų, stribų, sušaudytų partinių ir 1

Sąvoka „gyvoji istorija" vartojama kalbant apie kelių kartų senumo laikus, kurių atgarsiai tiesiogiai mus pasiekia iš gyvų liudytojų pasakojimų ir kitų šaltinių. 2 Ekscesas - tai sąvoka, kuri vartojama apibrėžiant nukrypimą nuo nustatytų (nusistatytų) elgesio taisyklių, normų, nesusivaldymą, išsišokimą. 12

Įvadas

sovietinių aktyvistų bei mirtimi nubaustų išdavyste kaltintų civilių gyventojų skaičių, kadangi istoriografijoje tai buvo viena iš „baltųjų dėmių", nesulaukusių rimtų tyrimų dėl dominuojančios istorijos politikos angažuotos nuostatos. Šie statistiniai duomenys gali padėti susidaryti tikresnį pasipriešinimo kovos ir pogrindžio baudžiamosios politikos pobūdžio, specifikos, jos ypatybių atskirais laikotarpiais vaizdą. Stengiausi ištirti partizanų visuomeninių santykių teisinį reguliavimą ir nustatyti, kiek partizanų vadų sukurti bausmes reglamentuojantys aktai bei taisyklės atitiko jų praktinį realizavimą ar kirtosi su juo. Pažymėtina, kad darbe nebuvo siekta nušviesti pogrindžio kautynių su SSSR valstybės saugumo kariuomene - pagrindine krašto pavergimo ir stalininio režimo įtvirtinimo jėga. Taip pat nekelta uždavinio atskleisti sovietizacijos eigą. Kova su stribais aprašoma tik tada, kai kautynių epizoduose dalyvavo jungtinės aktyvistų ir naikintojų grupės. Sąmoningai mažai dėmesio buvo skiriama pogrindžio organizacinės struktūros, ryšių su užsieniu, centralizacijos ir slopinimo temoms. Minėti siužetai naujausioje istoriografijoje plačiai išnagrinėti. Darbas nepretenduoja į sintezę ar galutinį pasipriešinimo istorijos apibendrinimą, kadangi tyrimui pasirinktas tik vienas pasipriešinimo istorijos aspektas. Ar pogrindžio nariai įvykdė veikas, kurias Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas 3 , priimtas 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, apibūdina kaip nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir genocido nusikaltimą? Istorikas gali nustatyti tokių nusikaltimų, apibrėžtų minėtame statute, požymius (šiame darbe toks tikslas buvo keliamas), kaip antai: 1) ar pogrindžio dalyviai užpuldinėjo tiesiogiai aktyviai kovos veiksmuose nedalyvavusius kolaboravimu kaltintus ir kitus civilius gyventojus, juos ir jų šeimų narius nužudydavo, kaimus sudegindavo; 2) ar siekė sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei ar etninei grupei; 3) ar bausmes vykdė be nuosprendžio, priimto pagal įstatymus sudaryto 3

Tarptautinio Baudžiamojo Teismo statutas, [žr.: 2007 09 15]. 13

ĮVADAS

teismo, neužtikrino visų teisminių garantijų, kurios yra visuotinai pripažintos kaip būtinos ir 1.1.4 Vienas sunkiausių uždavinių buvo nustatyti, kur ir kada partizanai vykdė bausmes laikydamiesi iš anksto savo vadų aprobuotos kovos su kolaborantais taktikos, įsakymų, karo lauko teismo nuostatų, o kur reiškėsi savivalė, ekscesai. Taip pat labai sudėtinga buvo aiškintis konkrečių mirties bausmių priežastis, aplinkybes bei tyrėjui sunkiai užčiuopiamą kovotojų elgesio motyvaciją. Turiu galvoje įtariamųjų kaltės bei psichologinius aspektus, tai yra partizanų požiūrį į lojalius valdžiai gyventojus, moralines nuostatas bei dorovinių vertybių suvokimą, įsivyravusias nerašytas elgesio taisykles, kolektyvines nuotaikas ir kolaboruojančių civilių laikymą priešais. Dažnai apie bausmių motyvus, nužudyto žmogaus bendradarbiavimą ar nebendradarbiavimą Su valdžia dokumentuose duomenų nėra. Todėl norint bent apytikriai apskaičiuoti, kiek žuvo kolaboravusių ir kiek nekaltų civilių gyventojų, susidurta su milžiniškais sunkumais. Dalį tokių aukų įmanoma daugmaž nustatyti, tačiau rasti pagrįstą galutinį atsakymą, deja, mums turbūt niekada nepavyks. Taip pat nelengva paaiškinti, kodėl partizanų vadovybės nustatytas mirties bausmių reglamentavimas taip dažnai kirtosi su mirties bausmių praktika. Kodėl partizanų vadai negalėjo ar nenorėjo griežčiau kontroliuoti savo pavaldinių elgesio, principingai jų bausti, ypač Dzūkijoje? Veikalo struktūra sudaryta chronologiniu probleminiu principu. Medžiaga išdėstyta trijose pagrindinėse dalyse, suskirstytose į skyrius, skyriai dalijami į poskyrius. Skyriai ir poskyriai pagal apimtį bei išdėstytos empirinės medžiagos kiekį nevienodi. Kai kurių problemų tyrimas buvo prioritetinis, kitiems klausimams dėmesio skirta mažiau. Skyrių ir poskyrių neproporcingumą taip pat lėmė problematikos specifika ir pirminių istorijos šaltinių bazė. Tiriant pasirinktą problematiką, dažniausiai naudotasi indukciniu ir analitiniu tyrimo metodais. Atskiri faktai buvo siejami į visumą ir einama prie platesnių apibendrinimų. Rečiau mėginta iš anksto apmąstytas teorines schemas (dedukcinis metodas) patikrinti, įvertinti, ar atitinka fak4

Ten pat, 8 str. 14

Įvadas

tai ankstesnę nuostatą, ar ne. Pagrindinis metodologinis principas buvo atvirumas šaltiniuose užfiksuotai praeities tikrovei, stengiantis nešališkai ir kritiškai pažvelgti į dokumentinę medžiagą. Kai kur interpretuojant įvykius reikėjo pasikliauti vien intuicija ir logika. Keliuose poskyriuose taikytas lyginamasis ir statistinės analizės metodai. Svarbu aptarti knygoje esamą terminiją, nes istoriografijoje kai kurios sąvokos dažnai vartojamos nevienareikšmiškai, turi nevienodą turinį ir prasmę. Partizano sąvokos tarptautinė teisė nereglamentuoja. Žinomas karo teoretikas Carlas Schmittas partizanais laiko tik tuos tarptautinio konflikto dalyvius, kurie neturi kombatanto statuso 5 . Tarptautinė teisė (1907 m. Hagos konvencijos patvirtintos karo taisyklės) kombatantais laiko tokius teisėtus karo veiksmų dalyvius, kurie atitiko šias sąlygas: 1) turėjo vadą, atsakantį už savo pavaldinius; 2) dėvėjo gerai iš toli matomą sutartinį skiriamąjį atpažinimo ženklą; 3) atvirai nešiojo ginklus ir 4) vykdė operacijas laikydamiesi karo įstatymų ir papročių 6 . Teisininko Justino Žilinsko manymu, Lietuvos laisvės kovotojai atitiko šiuos kriterijus ir turėtų būti laikomi kombatantais. Tačiau problema yra ta, kad pagal tarptautinę teisę kombatantai tik okupantų ir kitų kombatantų atžvilgiu turi teisę naudoti prievartą 7 . Kitas keblus klausimas: ar partizanai vykdė operacijas nepažeisdami 1949 m. Ženevos konvencijos apibrėžtų karo įstatymų ir papročių? Pavyzdžiui, ar galima teigti partizanus įvykdžius karinius nusikaltimus (karo įstatymų ir papročių pažeidimus), kurie apima šiuos aktus: b) tyčinį gyvenviečių, miestų ar kaimų naikinimą arba griovimą, nepateisinamą kariniu būtinumu; c) neginamų miestų, kaimų, būstų ar pastatų užpuolimą, bombardavimą bet kokiomis priemonėmis; e) viešo 5

C. Schmitt, Theorie des Partisanen, Zwischenbemerkung zum Begriff des Politischen, Berlin: Duncker & Humblot, 2002, S. 30-31; B. Gailius, Partizanai tada ir šiandien (toliau - B. Gailius, Partizanai tada...), Vilnius, 2006, p. 31-32. 6 J. Žilinskas, Lietuvos laisvės kovotojų statuso pagal tarptautinę teisę klausimai ir MGB agentų smogikų bylos (toliau - J. Žilinskas, Lietuvos laisvės...), Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 2004, Nr. 2 (16), p. 97. 7 Ten pat.

15

ĮVADAS

ar privataus turto grobimą 8 . Žinoma, apie tokius tarptautinės teisės aktus jie nieko nežinojo ir žinoti negalėjo. Taigi, griežtai taikant sąvokas, vartoti tiek „partizano", tiek „kombatanto" terminus yra problemiška. Kaip jau tradiciškai įprasta Lietuvos istoriografijoje, šiame darbe vartojami terminai „partizanas", „laisvės kovotojas", tačiau dažnai keičiami į neutralius „antisovietinio pasipriešinimo dalyvis", „pogrindžio narys", „pasipriešinimo sąjūdžio dalyvis", neturinčius ideologinio atspalvio. Terminas „civiliai gyventojai" apima ūkininkų, darbininkų ir didelės dalies tarnautojų socialines grupes. Tai malūnų, sandėlių, parduotuvių, pieninių, mokslinių-techninių stočių, mašinų ir arklių nuomos punktų eiliniai darbuotojai, mokytojai, eiguliai, girininkai, paštininkai, amatininkai, įvairūs prekybininkai, mažažemiai, bežemiai, naujakuriai, buhalteriai ir kt. Kartais tekste rašoma tik „civiliai". Civiliams priskiriami ir komunistų partijos nariai, komunistinių pažiūrų kaimo ar miesto gyventojai, kurie nėjo jokių pareigų. Dera pasakyti, kad ribos tarp tiesiogiai ar netiesiogiai kovos veiksmuose dalyvavusių ir neutralių civilių gyventoj ų dažnai būdavo išsitrynusios. Tiek legaliai gyvenantys pasipriešinimo dalyviai (partizanų rezervistai, pogrindinių organizacijų dalyviai, ryšininkai, rėmėjai, kai kurie partizanų šeimų nariai), tiek savo iniciatyva veikiantys skundikai ar slaptieji saugumo bendradarbiai buvo civiliai, tačiau į ginkluotą kovą įsitraukę asmenys. Problemiškas terminų „terorizmas", „teroristiniai veiksmai" apibrėžimas ir turinys, kadangi dėl skirtingų interesų tarptautiniuose konfliktuose daug kas nusidažo politinio reliatyvizmo atspalviu. Iki šiol nėra visiems priimtino terorizmo apibrėžimo. Pasak buvusio Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus Kofi Annano, „Terorizmas - apgalvotas mirtinos prievartos naudojimas prieš civilius gyventojus, siekiant politinių tikslų." 9 Didžiosios Britanijos Terorizmo aktas 2000 taip nusako, kas yra terorizmas: „veiksmas ar grasinimas veiksmu, kuris: - skirtas vyriausybei paveikti arba visuomenei ar visuomenės daliai įbauginti; - skirtas politiniams, religiniams ar ideologiniams tikslams pasiekti; - apima sunkų smurtą prieš asmenį; 8 9

V. Vadapalas, Tarptautinė teisė, Vilnius, 1998, p. 301-302. E. Račius, E. Gailiūnas, Terorizmo žinynas, Vilnius, 2005, p. 33-34. 16

Istoriografija

- apima sunkią žalą nuosavybei; - kelia pavojų kito asmens, o ne to, kuris vykdo veiksmą, gyvybei; - sukelia didelį pavojų visuomenės arba jos dalies sveikatai ir saugumui; skirtas elektroninėms sistemoms smarkiai sutrikdyti arba suardyti." 10 Edgūnas Račius ir Egidijus Gailiūnas knygoje Terorizmo žinynas pateikia tokį apibrėžimą: terorizmas - tai „politiškai motyvuotas, iš anksto apgalvotas ir tęstinis neteisėtos prievartos naudojimas arba grasinimas tokią prievartą panaudoti prieš civilius asmenis arba objektus, vykdomas antisisteminių nevalstybinių veikėjų, siekiančių per visuomenės arba atskirų jos segmentų įbauginimą pakeisti esamą sociopolitinę padėtį" 11 . Mano galva, vienas iš svarbiausių kriterijų nustatant, ar buvo naudojami teroristiniai veiksmai, turėtų būti atsakymas į klausimą, ar buvo sąmoningai siekiama nužudyti kovos veiksmuose nedalyvavusius arba neutralius civilius gyventojus. Nesileidžiant į plačius teorinius terorizmo modelių nagrinėjimus akcentuotina, kad šiame darbe sąvoka „terorizmas" apibrėžiama panašiai, kaip tai padarė Kęstutis K. Girnius: terorizmas yra toks sąmoningas smurto prieš kovos veiksmuose nedalyvaujančius civilius gyventojus naudojimas ar grasinimas jį naudoti, kuris tarp kai kurių gyventojų sluoksnių (t. y. aukų ir tų, kurie tikisi būti aukomis ar nesitiki) sukelia didelę baimę ir nerimą, siekiant politinių tikslų 12 . „Kolaboravimo", „sovietizacijos", „kolaboranto" , „partinio aktyvisto", „sovietinio aktyvisto" , „slaptojo bendradarbio", „stribo" ir kai kurių kitų terminų turinys ir prasmė detaliau aptariami atitinkamuose skyriuose. ISTORIOGRAFIJA

Sovietinių istorikų darbai. Sovietinė istoriografija vykdė politinius bei ideologinius valdžios užsakymus. Jų tikslas buvo „demaskuoti", apjuodinti partizanus ir visą pasipriešinimo sąjūdį. Siekiant sukompromituoti 10

Ten pat, p. 34. Ten pat, p. 40. 12 K. Girnius, Partizanų kovos Lietuvoje (toliau - K. Girnius, Partizanų kovos...), Vilnius, 1990, p. 45. 11

17

ĮVADAS

kovą dėl nepriklausomybės, melas ir faktai buvo sumaišyti į neatskiriamą lydinį. Žmonėms bruktas pokario tikrovės neatitinkantis vaizdas. Penktajame-šeštajame dešimtmečiais sovietinė koncepcija pasipriešinimo sąjūdį dažnai siekė prilyginti paprastoms banditų gaujoms. Komunistų partijos propagandininkai, istorikai, žurnalistai visaip stengėsi rezistencijos dalyvius diskredituoti: parodyti vien kaip nacių kolaborantus, sadistinių polinkių banditus arba aršius socializmo statybos priešus „buožes". Nuo*

lat buvo pabrėžiama tikrovės neatitinkanti socialinė pasipriešinimo dalyvių kilmė - „kapitalistai bei stambūs žemvaldžiai, siekę atkurti buržuazinę santvarką". Pokario pasipriešinimas buvo aiškinamas iš marksistinės „klasių kovos" teorijos pozicijų. Tendencinga faktų atranka - būdingas sovietinio laikotarpio istorikų metodologijos bruožas, todėl apie objektyvius mokslinius tyrimus neverta kalbėti. Iki Atgimimo metų net Lietuvos komunistų partijos ideologams ar istorikams nebuvo leista susipažinti su represinių struktūrų archyvų fondais. Tyrinėtojai daugiausia naudojosi faktografiniu požiūriu kur kas skurdesniu Komunistų partijos archyvu, kuriame taip pat laikoma KGB atrinkta ir pateikta Redakcijai archyviniams dokumentams skelbti dokumentinė medžiaga. Sovietinės istoriografijos sampratą geriausiai atskleidžia apibendrinamieji Algirdo Rakūno ir Stasio Laurinaičio darbai 13 , kuriuose visiškai nutylimas lemiamas valstybės saugumo kariuomenės vaidmuo slopinant pasipriešinimą ir pavergiant Lietuvą. Norėta parodyti, kad pogrindį įveikė vien tik sovietų valdžiai atsidavę lietuviai, kuriuos, jei ne valstybės saugumo divizijos, partizanai būtų išvaikę gal per savaitę. Autoriai šiurkščiai iškreipė politinės partizanų kovos turinį ir esmę: „Buržuazinis nacionalistinis pogrindis bei politinis banditizmas Lietuvoje pokario metais buvo antagonistinių vidaus ir tarptautinių prieštaravimų produktas. Jis išreiškė nuverstųjų išnaudotojų klasių likučių siekimą sužlugdyti socializmo kūrimą Tarybų Lietuvoje ir su Vakarų imperialistų pagalba at13

A. Rakūnas, Klasių kova Lietuvoje 1940-1951 m. (toliau - A. Rakūnas, Klasių kova...), Vilnius, 1976, p. 134-214; S. Laurinaitis, A. Rakūnas, Kovoje už socialistinę Lietuvą (toliau S. Laurinaitis, A. Rakūnas, Kovoje už socialistinę...), Vilnius, 1983, p. 54-132. 18

Istoriografija

kurti buržuazinę santvarką." 14 A. Rakūnas knygoje Klasių kova Lietuvoje ¡940-1951 m.15 nuolat akcentuoja „klasinę", nieko bendra su istorine realybe neturinčią ginkluoto pasipriešinimo prigimtį, pateikia nemažai taktinės medžiagos apie partizanų kontrpriemones stabdant kaimo „socialistinius pertvarkymus", valdžios bendradarbių represavimą ir žiaurumus. S. Laurinaitis ir A. Rakūnas knygoje Kovoje už socialistinę Lietuvą mėgina polemizuoti su „reakcinės" išeivijos istoriografija dėl ginkluoto pasipriešinimo koncepcijos 16 ir pakartoja ankstesniuose sovietinių istorikų rašiniuose jau išdėstytus faktus bei teiginius. Sovietiniai propagandininkai, siekdami su purvais sumaišyti partizanų įvaizdį, visą rezistenciją ir jos idealus, ypač eksploatavo plėšimų bei smurto prieš šeimas temą. Parašyta keletas publicistinių dokumentinių apysakų ir apybraižų 17 . Jose kalbama apie pogrindžio žiaurumus Lazdijų ir Alytaus apskrityse. Apysakų mokslinė vertė labai abejotina. Stengtasi sudaryti įspūdį, kad partizanai nieko daugiau neveikė, kaip tik plėšė ir sadistiškai žudė šeimas. Tai buvo nuolatinis ideologinis instrumentas ir propagandinis ginklas. Apie žiaurumus buvo rašyta tiek daug, jog šmeižto atvirkštinis poveikis jaučiamas iki šiol - niekas nenori gilintis, tirti ar rašyti šia „tabu" tylomis paskelbta tema. Tyrėjas bematant gali būti apšauktas partizanų juodintoju, falsifikatoriumi, geriausiu atveju - įtartas blogais ketinimais. Kaimo sovietizavimą ir pasipriešinimą jam - pogrindžio trukdymą kurtis bei dirbti vietinėms valdžios institucijoms knygoje Vietiniai valstybinės valdžios organai Lietuvoje 1940-1951 metais18 nagrinėjo Stasė Ivanaus14

S. Laurinaitis, A. Rakūnas, Buržuazinių nacionalistų antiliaudinė veikla pokario metais. Nacionalistinio pogrindžio sutriuškinimas (toliau - S. Laurinaitis, A. Rakūnas, Buržuazinių nacionalistų...), Lietuvos Komunistų partijos kova su nacionalizmu, sudarė K. Valančius, Vilnius, 1987, p. 123. 15 A. Rakūnas, Klasių kova..., p. 138-139, 141, 146-149, 152-214. 16 S. Laurinaitis, A. Rakūnas, Kovoje už socialistinę..., p. 127-131. 17 P. Rimkus, Tai buvo Leipalingyje. Dokumentinė apysaka (toliau - P. Rimkus, Tai buvo Leipalingyje...), Vilnius, 1961, 71 p.; Faktai kaltina: Kraują sugėrė Dzūkijos smėlis (toliau - Kraują sugėrė...), parengė A. Vabalas, Vilnius, 1960, 71 p. 18 S. Juonienė, Vietiniai valstybinės valdžios organai Lietuvoje 1940-1951 metais (toliau - S. Juonienė, Vietiniai valstybinės...), Vilnius, 1976, p. 33-153. 19

ĮVADAS

kaitė-Juonienė. Autorė daug dėmesio skyrė vietinių tarybų vykdomųjų komitetų vaidmeniui sovietizuojant šalį. Knygoje Tarybų Lietuvos valstietija šiek tiek rašyta apie pasipriešinimą sovietų agrarinei politikai19. Statistinių duomenų apie partizanų sunaikintus komunistus, Lietuvos komunistų partijos ir komjaunimo struktūrų kūrimąsi ir veiklą provincijoje paskelbta veikale Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraiža20. Nedera partizaninį judėjimą nagrinėjusios sovietinės istoriografijos, su mažomis išimtimis, laikyti moksline. Vis dėlto kai kuriuose darbuose pateikiama vertingos faktografinės medžiagos, nors ir ne visai tikslios arba tendencingai atrinktos. Knygų serijoje Faktai kaltina21 paskelbti 8 apskričių (Alytaus, Lazdijų, Varėnos, Šilutės, Šilalės, Tauragės, Jurbarko ir Raseinių) suimtų pasipriešinimo dalyvių, nukentėjusiųjų parodymai, žuvusių aktyvistų bei civilių gyventojų sąrašai. Naudotis šiose knygose pateiktais partizanų ir nukentėjusiųjų parodymais metodologiškai netikslinga, nes tyrinėtojams jau prieinamos originalios baudžiamosios bylos. Vertingesni iki šiol nekvestionuoti nužudytų žmonių sąrašai, nors jie nepilni, juose pasitaiko klaidų. Pažymėtina, kad nemažai sovietinių darbų buvo skirti kontroversiškiems partizanų veiksmams Dzūkijoje nušviesti, tačiau tai neturėtų kliudyti naujiems tų pačių įvykių tyrimams. Aukštaitijoje, Suvalkijoje ir Žemaitijoje plataus masto baudžiamųjų akcijų pasitaikė palyginti nedaug, bet šį faktą sovietiniai propagandininkai nutylėjo neatsitiktinai.

19

Tarybų Lietuvos valstietija. Istorijos apybraiža (toliau - Tarybų Lietuvos valstietija ...), H. Sadžius, A. Jefremenka, N. Kastanauskaitė ir kt., red. kolegija: H. Šadžius (ats. red.) ir kt., Vilnius, 1979, p. 90-94, 106, 117-119. 20 Lietuvos Komunistųpartijos istorijos apybraiža, t. 3: 1940-1959 (toliau - Lietuvos Komunistų partijos...), ats. red. R. Šarmaitis, Vilnius, 1985, p. 226. 21 Žudikai bažnyčios prieglobstyje. Archyviniai dokumentai (toliau - Žudikai bažnyčios...), II rinkinys, antras papild. leidimas, sudarė B. Baranauskas ir G. Erslavaitė, Vilnius, 1963, 255 p.; Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą. Archyviniai dokumentai (toliau - Archyviniai dokumentai apie...), V rinkinys, parengė B. Baranauskas, J. Vicas, Vilnius, 1962, 200 p.; Buržuazinių nacionalistų gaujų siautėjimas Dzūkijoje. Archyviniai dokumentai (toliau - Buržuazinių nacionalistų..?), VI rinkinys, parengė V. Ditkevičius, Vilnius, 1964, 232 p.; Hitleriniai parašiutininkai. Archyviniai dokumentai (toliau - Hitleriniai parašiutininkai...), VIII rinkinys, sudarė B. Baranauskas, Vilnius, 1966, 167 p. 20

Istoriografija

Sovietinėje istoriografijoje įvairūs autoriai paskelbė skirtingus žuvusių nuo partizanų rankos žmonių skaičius. Rimantas Stanislovaitis gana objektyvioje disertacijoje Nuverstųjų klasių pasipriešinimo slopinimo funkcijos įgyvendinimas Sovietų Lietuvoj e 1940-1951 m. (beje, dėl LKP CK ideologų neigiamo nusistatymo gynęs uždarame posėdyje Tartu) nurodė, kad vykdydami kovines užduotis žuvo 709, buvo sužeisti 331 ir dingo be žinios 118 stribų 22 . S. Laurinaitis, A. Rakūnas savo darbuose mini, kad pokario metais nuo „buržuazinių nacionalistų rankų Lietuvoje žuvo daugiau kaip 13 tūkstančių žmonių" 23 . Juozas Jermalavičius, kiti LKP ideologai, prasidėjus Atgimimui, spaudoje ir per radiją nurodydavo, jog „banditai" pokario metais nužudė apie 25 tūkst. žmonių. Tuomet ne be LKP CK ir Valstybės saugumo komiteto iniciatyvos buvo stengiamasi reaguoti į straipsnius, iš naujo nušviečiančius pokario įvykius. Išpūsti skaičiai turėjo tikslą sukelti abejonių kitokiu ginkluotos rezistencijos vertinimu, daryti neigiamą įspūdį. Remdamasis Lietuvos ypatingajame archyve saugomu suklastotu dokumentu 24 , J. Jermalavičius pateikė išsamius, bet visiškai išgalvotus nukentėjusių žmonių skaičius 25 . Toks pre22

R. Stanislovaitis, Nuverstųjų išnaudotojų klasių pasipriešinimo slopinimo funkcijos įgyvendinimas Tarybų Lietuvoj e 1940-1952 metais. Disert. teisės m. kand.. Tartu, 1970, tekstas rus., 1. 197. 23 S. Laurinaitis, A. Rakūnas, Kovoje už socialistinę..., p. 128. 24 Dokumentas be pavadinimo, LYA, f. K-l, ap. 47, b. 2082,1. 33. (Pastaba: kol kas nėra žinoma, kas, kada ir kieno nurodymu parašė šį dokumentą. Ant jo nėra jokių parašų, datų ir nuorodų į kitus šaltinius. Veikiausiai vadovaudamasi ideologinės kovos su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu motyvu, minėtą dokumentą sukūrė LSSR KGB 1988 m. II pusėje.) 25 J. Jermalavičius, Kaltinimas be senaties: Buržuazinių nacionalistų aukos pokario Lietuvoje: skaičiai ir faktai (toliau - J. Jermalavičius, Kaltinimas be senaties...), Laikas ir įvykiai, 1988, Nr. 15, p. 6-9; J. Jermalavičius, Istorinė tiesa bus išaiškinta. Lietuvos KP CK Ideologinio skyriaus vedėjo prof. dr. Juozo Jermalavičiaus pranešimas nukentėjusių nuo nacionalistinio teroro respublikiniame suvažiavime 1990 m. gruodžio 8 d. (toliau - J. Jermalavičius, Istorinė tiesa...), Tarybų Lietuva, 1990, p. 12-20. (Pastaba: J. Jermalavičiaus duomenimis, 1944 m. partizanai sušaudė 1247 gyventojus, 1945 m. - 5175, 1946 m. - 6112, 1947 m. - 4815, 1948 m. - 3308, 1949 m. - 2060, 1950 m. - 1247, 1951 m. - 672, 1952 m. - 345, 1953 m. - 84, 1954 m. - 2 7 , 1 9 5 5 m . - 5 , 1 9 5 6 m . - l l žmonių (iš viso 25 108). Žuvo 4887 tarnautojai, iš jų trečdalis (t. y. 1629) - represinių struktūrų nariai, 19 712 valstiečių ir jų 21

ĮVADAS

ciziškas aukų skaičiavimas savaime kėlė didelių abejonių. Vėliau buvo įrodyta šiuos skaičius esant suklastotus 26 . 1990 m. laikraštis Tarybų Lietuva paskelbė turbūt paskutinę publikaciją apie pogrindžio sušaudytus žmones Plungės rajone 27 . Paviešintas žuvusių žmonių sąrašas rodo buvus kitokią nei Dzūkijoje kovą su kolaboravimu kaltintais gyventojais. Išeivijos ir užsienio istoriografija. Išeivijoje parašyta nemažai knygų ir straipsnių antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo istorijos tema, tačiau dažnokai jų teiginiai menkai paremti faktais, archyviniais šaltiniais. Tai lėmė pirminių šaltinių trūkumas. Rašantieji negalėjo gauti informacijos iš Lietuvos archyvų ar likusių gyvų rezistencijos dalyvių. Emigrantų istoriografijoje vyrauja romantinis-idealistinis požiūris į laisvės kovas, daug mažiau kritiškų darbų. Tam didelį poveikį padarė legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto 1948-1950 m. Prancūzijoje parašyti atsiminimai 28 . Jie ilgą laiką buvo vienintelis autentiškas ir daug įvairios svarbios informacijos teikiantis šaltinis. Iš svarbesnių išeivių darbų pažymėtina Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) 29 monografija Vienų vieni. Ji pirmą kartą pasirodė 1964 m. N. E. Sūduvio slapyvardžiu. Straipsnyje „Partizanai antrosios sovietų okupacijos metu" ir minėtame veikale J. Brazaitis pirmasis lietuvių išeivijoje

šeimų narių, 509 darbininkai. Be to, pateikiama nužudytų vaikų statistika: žuvo 52 kūdikiai iki 2 m. kartu su tėvais, 993 paaugliai iki 16 m. Vyresnių kaip 60 m. žuvo 531 asmuo, 23 532 nuo 16 m. iki 60 m., 5785 moterys ir 19 323 vyrai, 21 259 lietuviai, 3000 rusų, 554 lenkai, 295 kitų tautybių žmonės. Sužeisti buvo 2965 žmonės.) 26 A. Anusauskas, Klastotės anatomija (toliau - A. Anušauskas, Klastotės anatomija...), Voruta, 1991 vasario 16-28 d., Nr. 4 (22). 27 Jų mes liūdime: buržuazinio nacionalizmo aukos Plungės rajone (toliau - Jų mes liūdime...), Tarybų Lietuva, 1990 06 25,Nr. 11; 1990 07 02,Nr. 12; 1990 07 09, Nr. 13; 1990 07 16, Nr. 14; 1990 07 23, Nr. 15; 1990 07 30, Nr. 16; 1990 08 06, Nr. 17; 1990 08 13, Nr. 18; 1990 08 20, Nr. 19. 28 J. Daumantas [Juozas Lukša], Partizanai už geležinės uždangos, Chicago, 1950. 29 N. E. Sūduvis, Vienų vieni: Dvidešimt penkerių metų rezistencijoje, Brooklyn (N. Y.), 1964, 424 p.; pakartotinis leidimas: J. Brazaitis, Vienų vieni (ketvirtas fotografuotinis leidimas), Vilnius, 1990, 578 p. 22

Įvadas

plačiai aptarė rezistenciją, jos kilimo priežastis, raidą, atskirus kovų periodus30. Septintojo dešimtmečio pradžioje JAV anglų kalba išleista apžvalginė K. V. Tauro knyga Guerilla Warfare on the Amber Coast31, turiniu orientuota į Vakarų skaitytoją. Vytautas Stanley Vardys, panaudodamas Lietuvoje skelbtą naują medžiagą, 1965 m. anglų kalba išėjusiame veikale išspausdino straipsnį „The Partisan Movement in Postwar Lithuania" 32 . Minėtinas leidinyje Lituanus pasirodęs Tomo Remeikio straipsnis „The Armed Struggle against the Sovietization of Lithuania after 1944"33 bei jo monografija Opposition to Soviet Rule in Lithuania 1945-1980i4. Pastarojoje jis šiek tiek kitaip negu anksčiau rašiusieji interpretavo partizanų kovas. Minėtuose išeivių darbuose daugiau ar mažiau paliečiami įvairūs kovos su kolaboravimu kaltintais gyventojais klausimai, tačiau jų autorius gerokai varžė ir klaidino pirminių šaltinių stygius. Išeivių istorinėje literatūroje išsiskiria kunigo Felikso Jucevičiaus kritiškos įžvalgos 35 . Straipsnyje „Tarp mirties ir mito" jis griežtai kritikuoja romantinį požiūrį į nacių ir stalinizmo laikotarpio Lietuvos istoriją, taip pat į partizanų kovas: „Istorinis pažinimas neturi nieko bendro su praeities egzaltacija. Idealinė ir poetinė įvykių ir žmonių interpretacija nėra istorija, o mitas. Kurti mitus apie praeitį bei herojų kultą dar nereiškia j ą pažinti. Mitinė dalykų bei įvykių sklaida turi tiek pat ben30

J. Brazaitis, Partizanai antrosios sovietų okupacijos metu, Į laisvę, Chicago, 1961, Nr. 24 (61). 31 K. V. Tauras, Guerilla Warfare on the Amber Coast (toliau - K. Tauras, Guerilla Warfare...), New York, 1962, 110 p. 32 V. S. Vardys, The Partisan Movement in Postwar Lithuania, Lithuania under the Soviets: Portrait of a Nation, 1940-65, New York, 1965, 299 p. 33 T. Remeikis, The Armed Struggle against the Sovietization of Lithuania after 1944, Lituanus. Lithuanian academic youth bulletin, Champaign (111.), 1962, vol. 8, No. 1-2. 34 T. Remeikis, Opposition to Soviet Rule in Lithuania 1945-1980, Chicago, 1980, 680 p. 35 F. Jucevičius, Tauta tikrovės ir mito žaisme (toliau - F. Jucevičius, Tauta tikrovės...), Putnam, Conn., 1970, 175 p.; F. Jucevičius, Idealizmas ir realizmas lietuvių gyvenime (toliau - F. Jucevičius, Idealizmas ir realizmas...), Metmenys, 1968, Nr. 15, p. 95. 23

ĮVADAS

dro su istorija, kiek gražūs sapnai su tikrove" 36 . Oponuodamas jam, diskusiją apie heroizmo ir realizmo santykį tęsė filosofas Juozas Girnius, kritiškai teigęs: „Gilus tragizmas gaubia kone dešimtmetį vestą laisvės kovą. Ne tik dėl to, kad per tą laiką tiek daug žuvo paties kilniausio jaunimo. Dar labiau dėl to, kad ši kova vyko ne tik prieš okupantus, bet ir prieš jo sugniuždytus ar suviliotus savo pačių brolius. Kaip visose kovose, taip ir šioj kovoj teko daug kam nukentėti ir be asmeninio dalyvavimo." 37 Pasipriešinimo kovos metodų moralinius aspektus savo darbuose svarstė Jonas Aistis. Rašytojas taikliai pastebėjo, kad partizaną „pavojus kaip šešėlis seka. Jis yra užpjudytas, jis visą laiką ginasi. Kartais ir tada, kai gintis nereikia" 38 . Kalbėdamas apie partizanų vykdytas mirties bausmes, J. Aistis sakė, jog „čia taisyklė gali būti tiktai viena: būkime ne taupūs, o šykštūs, kai reikalas liečia lietuvišką kraują. Tauta esmėje nėra kas kita, kaip tiktai tautiečiai; kai jų nebus, ir tautos nebus..." 39 Devintojo dešimtmečio pradžioje išėjo Romualdo J. Misiūno ir Reino Taageperos veikalas The Baltic States: Years ofDependence, 1940-198040 (1993 m. pasirodė papildytas leidimas) 41 . Autoriai, taikydami lyginamąjį metodą, kritiškai atskleidžia antisovietinio pasipriešinimo procesą Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. „Kuo daugiau žmonių kolaboravo, tuo daugiau j ų tapo partizanų aukomis, o j ų šeimas tai savo ruožtu stūmė į valdžios glėbį. Tautos laisvintojų aureolę 36

F. Jucevičius, Tarp mirties ir mito, Aidai (toliau - F. Jucevičius, Tarp mirties ir mito...), 1967 balandis, Nr. 4 (199), p. 145. 37 Juozas Girnius, Tarp heroizmo ir realizmo: Pratęsiant pokalbį su F. Jucevičiumi, ten pat, p. 151-154. 3K J. Aistis, Milfordo gatvės elegijos (toliau - J. Aistis, Milfordo gatvės...), London, 1969, p. 52, 57-58, 76. 39 Ten pat, p. 57-58. 40 R. J. Misiūnas, R. Taagepera, The Baltic States: Years of Dependence, 1940-1980, Los Angeles; Berkeley, 1983,333 p.; pakartotinis leidimas: R. J. Misiūnas, R. Taagepera, Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940-1980 (toliau - R. J. Misiūnas, R. Taagepera, Baltijos valstybės...), Vilnius, 1992, 347 p. 41 Papildytas leidimas: R. J. Misiūnas, R. Taagepera, The Baltic States: Years of Dependence, 1940-1990, London, 1993. 24

Istoriografija

turėję partizanai žmonių akyse pamažu virto maištininkais, kurie smogia valdžiai ir pasislepia, o tuo tarpu atsakyti turi kiti. Žmonės pavargo nuo dvigubo teroro" 42 , - rašė R. J. Misiūnas ir R. Taagepera. Toks požiūris dabartinėje Lietuvoje daug kam atrodo nepriimtinas. 1987 m. pasirodė politologo Kęstučio K. Girniaus monografija Partizanų kovos Lietuvoje43. Jos autorius profesionaliai, kritiškai ir plačiausiai iš istorikų nagrinėjo partizaninio pasipriešinimo temą 44 . Jis išanalizavo sovietinius šaltinius, pro „geležinę uždangą" prasiveržusių partizanų atvežtus dokumentus ir sukūrė gana išsamų pasipriešinimo okupacijai vaizdą. K. Girnius nemažai dėmesio skyrė teoriniams klausimams, neaplenkė daugelio svarbių ginkluotosios kovos aspektų ar sudėtingų problemų, atvirai kalbėjo apie tai, ką dabartinė istoriografija linkusi apeiti tylomis: „Žuvo nekalti vaikai ir senukai, be pagrindo įtarti žmonės, neteisingai kaimynų įskųstieji. Nekaltų žmonių žudymas yra nepateisinamas net ypatingomis vidaus karų aplinkybėmis." 45 K. Girniaus manymu, teroro veiksmus lėmė ne „tiek kovotojų psichologija, kiek objektyvios partizanų veikimo ir j ų tikslų įgyvendinimo sąlygos" 46 . Šis teiginys ginčytinas, tačiau negalima nepritarti kitai autoriaus išvadai, kad „...savo skaičiumi, pajėgumu bei teroro priemonių vartojimu partizanai neturėjo bruožų, būdingų grynai teroristinėms grupėms. Jų negalima laikyti teroristais" 47 . Nepaneigiamais argumentais knygoje įrodyta, kad Lietuvoje nevyko nei pilietinis karas, nei klasių kova 48 . K. Girnius ištyrė sovietų sudarytus partizanų nužudytų žmonių sąrašus, išanalizavo pasipriešinimo sąjūdžio vykdytas represijas, nustatė pagrindinius smurtą skatinusius veiksnius. 42

R. J. Misiūnas, R. Taagepera, Baltijos valstybės..., p. 101. K. K. Girnius, Partizanų kovos Lietuvoje, Chicago, 1987, 422 p.; pakartotinis leidimas: K. K. Girnius, Partizanų kovos Lietuvoje (toliau - K. Girnius, Partizanų kovos...), Vilnius, 1990, 422 p. 44 Ten pat, p. 361-400. 45 Ten pat, p. 361. 46 Ten pat, p. 369. 47 Ten pat, p. 53. 48 Ten pat, p. 53-71; K. K. Girnius, Ar pokario metais Lietuvoje vyko klasių kova ar pilietinis karas?, Aidai, 1984, rugsėjis-spalis, Nr. 5 (348), p. 295-308. 43

25

ĮVADAS

Taip pat pateikė ir apibendrino teoriniais skaičiavimais pagrįstus gana tikslius duomenis apie žuvusius civilius gyventojus. Nors labai trūko tuomet dar uždarų Lietuvos archyvų dokumentinės medžiagos, tačiau monografija iki šiol nepralenkta istorinių procesų analizės gilumu ir objektyvumu. K. Girniaus studija laikytina vienu konceptualiausių veikalų apie ginkluotą pasipriešinimą. Išskirtinas jo straipsnis apie pasipriešinimą, prisitaikymą ir kolaboravimą 49 , kuriame nagrinėjama inteligentijos laikysena sovietų režimo sąlygomis. Liūtas Mockūnas išsamiai ir nuosekliai ginkluoto pogrindžio ryšius su užsienyje veikusiomis lietuvių organizacijomis aptarė knygoje Pavargęs herojus50. Šis daugiau politinės biografijos žanrui priskirtinas veikalas išėjo jau Lietuvoje 1997 m. Rašydamas knygą, autorius daugiausia naudojosi KGB, JAV gyvenusių lietuvių visuomenės veikėjų ir šalies nepriklausomybės siekusių organizacijų archyvais. Per vieno ryškiausių ir prieštaringiausių rezistencijos dalyvių Jono Deksnio biografiją kritiškai pažvelgta į sudėtingą to meto istorinę situaciją, išeivių organizacijų ir atskirų politinių lyderių nemokėjimą susitarti. Knygoje kalbama ir apie partizanų kovos taktikos klausimus bei apie tai, kaip juos vertino užsienio inteligentija. Emigrantų mokslininkai, išanalizavę negausius sovietinėje spaudoje skelbtus šaltinius, padarė išvadas buvus kur kas mažesnį ginkluoto pogrindžio nužudytų gyventojų skaičių, negu teigė sovietų spauda. Pavyzdžiui, V. Tauro skaičiavimais, žuvo nuo 4000 iki 13 000 kolaborantų ar įtartų kolaboravimu gyventojų 51 . Arčiausiai tiesos buvo K. Girnius, nurodęs, jog žuvo nuo „7000 iki 10 000 paprastų žmonių" (vidurkis būtų 8500 nužudytų civilių gyventojų) 52 . Tokius duomenis autorius nustatė išnagrinėjęs „Faktai kaltina" serijos leidinius, kuriuose paskelbti 8-iose 49

K. Girnius, Pasipriešinimas, prisitaikymas, kolaboravimas (toliau - K. Girnius, Pasipriešinimas, prisitaikymas...), Naujasis Židinys-Aidai, 1996, Nr. 5. 50 L. Mockūnas, Pavargęs herojus (toliau - L. Mockūnas, Pavargęs herojus..), Vilnius, 1997, 567 p. 51 K. Tauras, Guerilla Warfare..., p. 52. 52 K. Girnius, Partizanų kovos..., p. 361. 26

Istoriografija

Dzūkijos ir Žemaitijos apskrityse žuvusių gyventojų vardiniai sąrašai 53 . Pažymėtina, kad K. Girniaus gauti skaičiai labai artimi šio tyrimo metu nustatytiesiems. Jeffrey Burdsas, daug dirbęs Ukrainos ir Rusijos archyvuose, parašė vertingą studiją Sovetskaja agentūra: očerki istoriji SSSR v poslevojennyje gody (1944-1948)5Ą, kurioje nagrinėja įvairius MGB agentūrinius metodus slopinant pasipriešinimą Vakarų Ukrainoje. Įvertindamas kriminalinę situaciją Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje, J. Burdsas straipsnyje „Borba sbanditizmom v SSSR v 1944-1953 gg." teigia: „Akivaizdu, kad čia buvo būdingas ypatingas, nors ir ne visai išskirtinis, socialinio banditizmo ir antisovietinio nacionalinio judėjimo abipusis susipynimas." 55 Rogeris D. Petersenas veikale Resistance and Rebellion56 nagrinėjo socialinius mechanizmus, kaip paprasti žmonės Lietuvoje buvo įtraukiami į pasipriešinimo sąjūdį, tačiau pogrindžio kovos su kolaborantais problemų neaptarė. Autorius neturėjo naujos archyvinės medžiagos, rėmėsi minėtais lietuvių išeivių V. S. Vardžio, T. Remeikio, B. Mačiuikos, R. Misiūno ir kt. nenaujais veikalais. Žanas Žakas Frezaras ir Danielis Munjos-Rochas studijoje įstokipovedenija čeloveka na voine51 atliko profesionalią sociologinę psichologinę žmogaus elgesio ekstremalių konfliktų sąlygomis analizę. Jų padarytos išvados apie kombatantams būdingą nuasmenintą požiūrį į tarptautinės humanitarinės teisės normų pažeidimus, individualios atsakomybės išskaidymą kolektyvinėj e grupės atsakomybėje, moralinį indiferentiškumą vykdant akcijas prieš civilius dėl savo universalumo gali padėti geriau 53

Ten pat, p. 379-380. J. Burds. CoeemcKan aeeHmypa: onepm ucmopuu CCCP e nocjieeoeHHbie zodbi, 1944-1948 [Soviet Police Informants: Essays on the History of the USSR during the Postwar Years, 1944-1948], Moscow and New York, 2006. 55 Eopb6a c 6AHFLHTH3MOM B CCCP B 1944-1953 rr. [The Struggle against Banditry in the USSR, 1944-1953], CoifuajibHan M cmopun. EotcezodnuK 2000 [Social History - Yearbook 2000], Moscow, 2000, s. 174. 56 R. D. Petersen, Resistance and Rebellion: Lessons from Eastern Europe, Cambridge, 2001. 54

57

/I. Mynboc-Poxac H >K.-}K. Opesap, HcmoKu noeedenux nenoeem Ha eoune (to-

liau - fl. MyHboc-Poxac H >K.->K. Opc iap. HcmoKu noeedemm...), MeayiyHapoflHMH KoMHTeT KpacHoro KpecTa, 2005, [žr.: 2006 03 20]. 27

ĮVADAS

suprasti Lietuvos partizanų mąstymo būdą bei jų elgesio slaptus psichologinius motyvus. Jelena Zubkova straipsnyje „Lesnyje bratja" v Pribaltike: voina posle voiny" 58 , remdamasi Rusijos Federacijos centrinio archyvo dokumentais, nustatė, kad, MGB duomenimis, 1946 m. Lietuvoje (tiek miestuose, tiek kaimiškose srityse) buvo sunaikintos 463 antisovietinės formuotės, grupės, būriai bei 62 kriminalinės gaujos 59 . Saugumiečių vertinimu, tuomet 13 procentų visų sunaikintų grupių sudarė grynai banditinis elementas. Žinoma, šie apskaičiavimai santykiniai, kai kurias partizanų grupes MGB galėjo priskirti banditams arba atvirkščiai, neaišku, kiek banditų gaujų sunaikinta miestuose, tačiau galbūt preliminariai verta kalbėti apie panašų nieko bendra su laisvės kova neturinčių banditų grupių nuošimtį tuometinėje Lietuvoje. Nepriklausomybės metų istoriografija. Henrikas Sadžius, vertindamas nepriklausomybės metų istorinių tyrimų būklę, teigė: „Sutikime, kad brandžioje demokratinėje visuomenėje greta gali egzistuoti ir populiari, ir atskirais atvejais sakralizuota istorija, tačiau ji niekada nepakeis moksliškai kritiškos istorijos. Istorikai neturi teisės atsisakyti lietuviško patriotiško subjektyvumo, tačiau tik jau ne sentimentalaus ir toli gražu ne martirologiško." 60 Nepriklausomybės metų istoriografiją labai sąlygiškai galima padalyti į dvi dalis - herojinę-romantinę ir kritinę. Abi istoriografinės „srovės" savaip vertingos. Per pastaruosius du dešimtmečius atlikta daug pogrindžio istorijos tyrimų, tačiau partizanų kovos su kolaboravimu tema istorinėje literatūroje specialiai nėra nušviesta. Paprastai tyrėjai vengdavo atidžiau pažvelgti į opius kovos su sovietų valdžios įsigalėjimu klausimus arba juos aiškino gana supaprastintai. Galima nurodyti keletą priežasčių, kodėl taip atsitiko. Pirma, nemažai rašiusiųjų nematė ar nenorėjo matyti kovos su kolaboravimu prieštaringumo, teigdami, kad 58

E. 3y&KOBa, „JlecHtie 6 p a T b a " B npH6anTHKe: BOHHa nocjie BOHHBI, OmeHecmeeHHcm ucmopun, MocKBa, 2007, N° 2, c. 74-90; Na 3, c. 14-30. 59 Ten pat, p. 82-84. 60 H. Sadžius, Istorinių tyrimų būklė politinių sistemų transformacijos laikotarpiu, Lietuvių tauta antinacinės koalicijos kovų verpetuose: prieš sakralini ir mitologinį XX a. istorinių įvykių interpretavimą, red. H. Sadžius, Vilnius, 2003, p. 16. 28

Įvadas

partizanai persekiojo tik išdavikus, šie sulaukė pelnytos bausmės. Antra, nenoras gilintis į labai sudėtingus ir nepopuliarius smurto prieš civilius gyventojus klausimus. Šiuo metu vyraujančioje herojinėje istoriografijoje visiškai nutylima, kartais atmetama, lyg ji neegzistuotų, šeimų žudynių problema. Abejojama, ar neteisėtus partizanų veiksmus galima traktuoti kaip teroristinius. Dažnai šeimų sušaudymai mitologizuojami. Kaip pavyzdį galima nurodyti iki šiol kultivuojamą vaizdinį, esą nemažą dalį civilių šeimų provokacijų metu išžudė MGB specialiųjų grupių agentai smogikai 61 . Šis pramanas atsirado sąmoningai ar nesąmoningai suveikus psichologiniam atsakomybės perkėlimo mechanizmui. Suprantamas noras suversti kaltę okupantui, ir tai padaryti kartais pavyksta. Kalbant apie heroj inės-romantinės pakraipos istorikų darbus, pirmiausia krinta į akis, jog nemažai rašančiųjų sunkiai vaduojasi iš apologetinio požiūrio į partizanų kovas. Dažnokai tyrėjai savo darbuose idealizuoja laisvės kovotojus, kaip tai darė komunistų istorikai, rašydami apie Antrojo pasaulinio karo metais veikusius „raudonuosius" partizanus. Partizanas - nepriekaištingas herojus, beveik tobulas, be nuodėmės. Vienas vertinimo kraštutinumas (sadistas žmogžudys) pakeistas kitu (šventas didvyris). Gana būdinga šiuolaikinei istoriografijai pozicija išreikšta Bernardo Gailiaus knygos Partizanai tada ir šiandien įžangoje, kur cituojama ištrauka iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) specialiųjų tyrimų skyriaus 2004 m. spalio 1 d. seminaro-diskusijos Partizanų valdžia - istorinė realija ar teisinė fikcija?: „Vytautas Ališauskas: Šiandien turi būti visiškai aiškiai pasakyta, kad partizanai yra herojai, ir jokių šnekų čia negali būti. Kiekvienas kitas, kas sako kitaip... Nerijus Šepetys: ...kalba antivalstybiškai. Vytautas Ališauskas: Taip, kalba antivalstybiškai..." 62 Visiškai neginčijant daugelio partizanų heroj izmo, tenka perspėti, kad tokie pasisakymai paradoksaliai primena itin panašius grasinimus, dažnai žmonių girdėtus stalinizmo 61

N. Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija. 1944-1953 metai (toliau - N. Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija...), Vilnius, 1997, p. 104. 62 B. Gailius, Partizanai tada..., p. 8. 29

ĮVADAS

metais: „Komunistų partija, vadovaujama Stalino, atnešė Lietuvos liaudžiai laisvę ir gerovę. Kiekvienas kitas, kas sako kitaip... kalba antitarybiškai." Viešai B. Gailius yra pasisakęs už tai, kad partizanams reikėtų grąžinti „normalumą", tai yra žiūrėti į j u o s kaip į normalius žmones, iš už kurių nugaros nekyšo sparneliai. Atimti šį „normalumą" iš lietuvių laisvės kovotojų reiškia kilstelėti juos virš žemės, bet tai jau ne istorinis kritinis požiūris, o religinis, didaktinis arba ideologinis. Ne viename straipsnyje ryškūs sovietinės metodologijos reliktai, kai nutylimi niekuo nepateisinami pogrindžio veiksmai, istorinė tikrovė spraudžiama į paprastą schemą. Nemalonūs faktai ignoruojami, padailinami ar saikingai dozuojami. Tai pavadintume „švytuoklės principu", kai iš vieno kraštutinumo (sovietiniai šmeižikiški darbai) nukrypstama į kitą kategoriškumą, vienmačius vertinimus. Pirmaisiais atgauto valstybingumo metais tai buvo suprantama - per daug neigiamai komunistų propaganda vaizdavo pogrindį. Visada svarbu iškelti iš užmaršties pilietinėms vertybėms atsidavusius idealistus - jų išties buvo nemažai, tūkstančiai, tačiau buvo ir nusikaltėlių, pamynusių žmoniškumą. Rašantieji deramai pagerbė žuvusiuosius dėl nepriklausomybės, tad šiuo metu besąlygiškai ir visuotinai herojizuoti partizanus - tai likti legendų ir mitų karalystėje. Iki šiol neparašyta naujausiais šaltiniais bei kritine analize paremta fundamentali monografija apie pasipriešinimą. Apskritai nuo K. Girniaus knygos Partizanų kovos Lietuvoje pasirodymo teorinių apibendrinimų lygmenyje nepažengta į priekį. Ypač tai akivaizdu kalbant apie keblius klausimus ir modernią pasipriešinimo sampratą. Kita vertus, paskelbta daug naujos vertingos empirinės ir dokumentinės medžiagos, įvairios tematikos tyrimų. Jų rezultatais galime tik džiaugtis. Pinnasis apibendrinamo pobūdžio kolektyvinis veikalas apie partizaninį judėjimą Lietuvos partizanai 1944-1953 m.63 išėjo 1996 m. Jo autoriai Nijolė Gaškaitė, Dalia Kuodytė, Algis Kašėta ir Bonifacas Ulevičius, panaudoję naujus šaltinius, pamėgino plačiai apžvelgti ginkluotą pasipriešinimą ir jo slopinimą. Atliktas didžiulis ir reikšmingas darbas, 63

N. Gaškaitė, D. Kuodytė, A. Kašėta, B. Ulevičius, Lietuvos partizanai 19441953 m. (toliau - N. Gaškaitė ir kt., Lietuvos partizanai...), Kaunas, 1996, 493 p. 30

Istoriografija

tačiau jam pritrūko gilesnės partizanų baudžiamosios politikos analizės 64 . Pogrindžio vykdytų bausmių, kolaboravimo klausimai trumpai aptariami Nijolės Gaškaitės mokykloms parengtame vadovėlyje Pasipriešinimo istorija. 1944-1953 metai65. Tai buvo jau antras bandymas apibendrinti laisvės kovų tarpsnį. Knygoje bendrais bruožais paliečiama daugelis svarbių klausimų, pateikiama nemažai lentelių ir įvairios iliustracinės medžiagos, tačiau kai kurie opūs klausimai vertinami gana supaprastintai. Tai neliko nepastebėta. Egidijus Aleksandravičius šios knygos pratarmėje kritiškai pažymėjo, jog atviros visuomenės požiūriui „tikrai nebūtų priimtini siužetai ar net samprotavimas apie tai, ar kokių nors rusų kolonistų šeimų išžudymas gali būti pateisintas norint sustabdyti rusifikaciją. Nebūtų suprastas noras teroro taktikos partizaniniame judėjime vertinimo problemas kompensuoti sovietinių okupantų ir jų talkininkų žiaurybių aprašymais." 66 N. Gaškaitė knygoje Žuvusiųjų prezidentas svarstė partizanų teisinių norminių aktų ir smurto klausimus 67 . Autorė parašė specialių straipsnių apie mirties bausmes saugumiečių slaptiesiems bendradarbiams, pasipriešinimo strategiją bei partizaninio karo aukų statistiką 68 . Nenorėčiau sutikti su kai kuriomis N. Gaškaitės išvadomis, pavyzdžiui, kad mirties nuosprendžiai „būdavo vykdomi tik iš anksto nusikaltusįjį perspėjus", 64

Ten pat, p. 23-28, 29-32, 37-42, 384^08, 433-434. N. Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija..., p. 47-50, 101-106, 123-126. 66 Ten pat, p. 3. 67 N. Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas. Jono Žemaičio biografija (tol i a u - N . Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųįųprezidentas...), Vilnius, 1998, p. 8, 14, 70, 98-99, 164,211-212. 68 N. Gaškaitė, Partizanų mirties nuosprendžiai: prasimanymai ir tikrovė (toliau - N . Gaškaitė, Partizanų mirties...), Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1996, t. 18, p. 93-110; N. Gaškaitė, Partizanų garbė, Partizanų kovos Šiaulių krašte. Archyvinė medžiaga, atsiminimai (toliau - N. Gaškaitė, Partizanų garbė...), sudarė A. Malinauskaitė, Šiauliai, 1996, p. 4-14. N. Gaškaitė-Žemaitienė, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio strategija (toliau - N. Gaškaitė-Žemaitienė, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio...), Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 1999, Nr. 1 (5), p. 24-40; N. Gaškaitė, Ką sako partizaninio karo statistika (toliau - N. Gaškaitė, Ką sako...), Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1996, t. 17, p. 54-63. 65

31

ĮVADAS

agentų smogikų teroro aktai „visuomenės atmintyje išliko tarsi tikrų partizanų akcijos" bei „nedidelis partizanų nužudytų žmonių (civilių gyventojų. - M. P.) skaičius" 69 . Šie teiginiai nėra paremti faktais ir neatitinka tikrovės. Kituose darbuose ji aptarė kovą su agentais ir sovietiniais pareigūnais, apžvelgė slaptųjų bendradarbių kategorijas, funkcijas, verbavimo motyvus bei būdus, apibendrino kovą su kolaborantais 70 . Nagrinėdama partizanų bausmių teoriją ir praktiką, autorė pažymėjo, kad ,jau atėjo laikas kalbėti apie vieną iš skaudžiausių to meto problemų - apie partizanų vykdytus mirties nuosprendžius" 71 . N. Gaškaitės nuomone, nuo partizanų rankų žuvo apie 4 tūkst. civilių kartu su atsitiktinai kautynių lauke žuvusiais žmonėmis 72 , tačiau nenurodoma, kokiu būdu ir kokiais šaltiniais remiantis gautas šis skaičius. Kęstutis Kasparas knygoje Lietuvos karas73 formuluoja Lietuvos valstybės karo su SSSR sampratą, pateikia nemažai faktinės medžiagos apie partizanų akcijas prieš kolaborantus ir jų artimuosius 74 . Kitaip negu anksčiau minėti autoriai, K. Kasparas savo teiginiams siekė suteikti abejonių keliantį teorinį pagrindą. Taip pat pažymėtina, kad šališkai aiškino partizanų mirties bausmes ir ekscesus režimo bendradarbių artimųjų atžvilgiu: „ kai kuriais atvejais sužeisti ar žuvo šeimų nariai, kuriems tragišką likimą užtraukė jų artimųjų išdavikiška veikla" 75 . 69

N. Gaškaitė, Partizanų mirties..., p. 107-108. N. Gaškaitė-Žemaitienė, MGB-KGB agentūra okupuotoje Lietuvoje (toliau N. Gaškaitė-Žemaitienė, MGB-KGB agentūra...), Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 1997, Nr. 2, p. 97-105; N. Gaškaitė-Žemaitienė, The Partisan War in Lithuania from 1944 to 1953, The Anti-Soviet Resistance in the Baltic States, General Editor A. Anušauskas, Vilnius, 1999, p. 23-45. 71 N. Gaškaitė, Partizanų baudžiamoji teisė (toliau - N. Gaškaitė, Partizanų baudžiamoji...), Lietuvos aidas, 1994 01 05. 72 N. Gaškaitė, Partizanų mirties..., p. 98. 73 K. Kasparas, Lietuvos karas: Antroji Sovietų Sąjungos agresija. Pasipriešinimas. Ofenzyvinės gynybos tarpsnis 1944 m. vasara - 1946 m. pavasaris (toliau K. Kasparas, Lietuvos karas...), Kaunas, 1999, 620 p. 74 Ten pat, p. 223-227, 272-280, 422-434. 75 Ten pat, p. 414. 70

32

Istoriografija

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2004 m. išleido Danutės Gailienės parengtą vertingą straipsnių rinkinį Sunkių traumųpsichologija: politinių represijųpadariniai76. Jame nagrinėjamos potrauminio streso sindromo apraiškos, kurias patyrė nuo sovietų režimo nukentėję žmonės. Antra vertus, susidaro įspūdis, kad LGGRTC nenori tirti bei pripažinti to, kad neigiamų psichinių traumų pasekmių visuomenėje buvo ir šiandien yra nuo partizanų politinių represijų. Sunkių psichologinių padarinių liko sušaudytų valdžios pareigūnų, mirties bausme nubaustų bendradabiavimu kaltintų civilių gyventojų likusių gyvų vaikų bei artimųjų sąmonėje, o juk šie žmonės taip pat yra Lietuvos visuomenės dalis. Apie tokius sociologinius tyrimus LGGRTC net neužsimena, šią problemą visiškai nutyli. LGGRTC 2005 m. išleistame kapitaliniame veikale Lietuva 19401990 m.11 iš 40 pasipriešinimui skirtų puslapių kovos su kolaboravimu temai skirta vos nepilnas puslapis. Mano manymu, tam reikėtų skirti 1/3 teksto. Šioje monografijoje trūksta platesnio požiūrio į kontroversiškus pogrindžio veiksmus stabdant gyventojų bendradarbiavimą su valdžia. D. Kuodytės manymu, problema, susijusi su daugelio civilių žmonių gyvybėmis, nėra pagrindinė: „propagandinis „pamušalas" suformavo tam tikrą istoriografinę tendenciją, kai balansuojant ant propagandos ribos tai (turima galvoje civilių aukos. - M. P.) siekiama padaryti pagrindine ginkluotosios rezistencijos problema" 78 . Taip nuvertinus šio klausimo svarbą pripažįstama, jog „vargu ar galima teigti, kad griežčiausios bausmės visuomet buvo vykdomos teisingai ir pagrįstai". Knygoje dar kartą primenamas seniai atgyvenęs mitas apie MGB specialiųjų grupių operacijų metu sušaudytus civilius gyventojus 79 . Nežinia, dėl kokių priežasčių (gal dėl neatidumo, o gal dėl profesinės etikos stokos), knygos 76

Sunkių traumų psichologija: politinių represijų padariniai, sudarė D. Gailienė, Vilnius, 2004, 272 p. 77 Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija (toliau - Lietuva 19401990...), red. A. Anusauskas, Vilnius, 2005, 712 p. 78 Lietuva 1940-1990..., p. 323. 79 Ten pat, p. 322-323. 33

ĮVADAS

autoriaus atlikto specialaus tyrimo 80 apie partizanų veiksmų aukas statistinius duomenis D. Kuodytė šioje monografijoje pateikė kaip sovietinių leidinių oficialius skaičius 81 . Bernardas Gailius veikale Partizanai tada ir šiandien82 teisiniu aspektu nagrinėjo įvairius teorinius pogrindžio veiklos bei statuso klausimus. Autoriaus įsitikinimu, tuomet vyko karas tarp nenustojusios egzistuoti kaip tarptautinis subjektas Lietuvos valstybės ir Sovietų Sąjungos, partizanai buvo Lietuvos valstybės reguliarioji kariuomenė. Tokia pasipriešinimo samprata grindžiama abejotinais argumentais. Autorius taikliai pastebi: „Kad pripažintume ir įvertintume partizanus, visai nebūtina „nuvalyti" visas j ų dėmes. Daug prasmingiau yra bandyti paaiškinti jų veiksmų prigimtį. Taigi šeimų žudymo fenomenas tikrai egzistavo ir tai nėra sovietinės propagandos pramanai. jau šiandien aišku, kad šeimų naikinimas nebuvo vien tik ekscesai ar sovietų provokacijos, tai buvo daugiau ar mažiau paplitusi praktika, ir partizanams, kitaip negu šiuolaikiniams žmonėms, tokie veiksmai neatrodė išskirtinai žiaurūs." 83 Pripažindamas pogrindžio dalyvius neretai pažeidus tarptautinę humanitarinę teisę, kad, nesilaikydami karo įstatymų bei papročių, partizanai elgėsi neteisėtai ir darė karo nusikaltimus, B. Gailius teigia, kad „ teisingumas, jeigu jį suprasime atpildo už nusikaltimus garantijos prasme, nėra tokia absoliuti vertybė (išskirta mano. - M. P), kaip kartais atrodo mums, išlepusiems per keturiolika taikos ir demokratijos metų". Kritinės istoriografijos darbų palyginti nėra daug ir ne visi jų autoriai savikritiški. Antra vertus, jie formuoja kitokią, nei įsigalėjęs naratyvas, istorinę perspektyvą, pateikia ir padeda kurti kitokią, multiperspektyvią ir daugiaaspektę istorinės atminties sampratą. Kritinių straipsnių, nagrinėjančių ir iš naujo įvertinančių kai kuriuos viešojoje opinijoje ir istorio80 M. Pocius, Antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje 1944-1953 m.: represinių struktūrų nuostoliai ir civilinių gyventojų natektys (toliau - M. Pocius, Antisovietinis ginkluotas...), Lietuvos istorijos metraštis, 1997, Vilnius, 1998, p. 198-222. 81 Lietuva 1940-1990..., p. 322-323. 82 B. Gailius, Partizanai tada..., 224 p. 83 Ten pat, p. 86-87.

34

Istoriografija

grafijoje įsitvirtinusius požiūrius, paskelbė Liudas Truska 84 . Jis pirmasis atvirai įvertino nusikalstamus partizanų veiksmus: „Istorija rodo, jog savivalė, žiaurumas - visų partizaninių karų dėsnis. Tačiau tai nepateisina nekaltai pralieto kraujo, net vardan kilniausio tikslo, ir jis nenusiplauna. Nekaltas kraujas geram partizanų vardui pakenkė labiau negu visos priešo provokacijos, negu visi šmeižikiški 40 metų sovietinių istorikų bei žurnalistų rašiniai. Tai tamsiausias ginkluotos rezistencijos šešėlis, daugelio žmonių sąmonėje lydįs j ą net ligi šiol." 85 Toks vertinimas kol kas daug kam nepriimtinas. L. Truska ryžtingai kelia ginkluoto pasipriešinimo prasmės, naudos, kolaboravimo, kovos taktikos ir partizanų nusikalstamų akcijų klausimus. Straipsnyje „1944-1953 metai: ką davė Lietuvai partizaninis karas?" L. Truska teigia, jog laisvės kovotojų sąjūdis nepriklausomoje Lietuvoje „tapo absoliučia vertybe, kuriai tik meldžiamasi ir statomi paminklai, kurios negalima kritiškai analizuoti, nes bet kokių abejotinų dalykų iškėlimas susilaukia audringos primityvaus patriotizmo sergėtojų reakcijos ir vertinamas kaip ideologinė diversija, laisvės kovotojų šmeižimas, sovietinės propagandos reliktas". Straipsnyje iškelti teiginiai netrukus sukėlė aršią diskusiją, į kurią įsitraukė Dalia Kuodytė 86 ir Liūtas Mockūnas 87 . D. Kuodytė pripažįsta: reikia daryti specialius neteisėtų partizanų veiksmų tyrimus, tačiau tuometinė LGGRTC vadovė nedrįso pateikti visuomenei koncentruotos medžiagos apie partizanų kerštavimus, nes bijo, nenori „suformuoti vienokį ar kitokį požiūrį" 88 . D. Kuodytė kritikuoja L. Truską pateikus partizaninio 84 L. Truska, Pasimokyti galima tik iš kritiškai suvoktos istorijos, Kultūros barai, 2002, Nr. 1 (446), p. 84-86; Nr. 2 (447), p. 75-82; L. Truska, Šviesa ir šešėliai. Mintys apie pokario rezistenciją, Politika, 1991, balandžio 21-30, Nr. 12, p. 12; L. Truska, Garbė ar gyvastis, Literatūra ir menas, 1992, Nr. 3; L. Truska, 1944—1953 metai: ką davė Lietuvai partizaninis karas? (toliau - L. Truska, 1944-1953 metai: ką davė...), Akiračiai, 2003, Nr. 1; L. Truska, Kodėl sovietmečiu Lietuva išliko lietuviška? (toliau - L. Truska, Kodėl sovietmečiu Lietuva...), Akiračiai, 2000, kovas, Nr. 3 (317), p. 13-14. 85 L. Truska, Lietuva 1938-1953 metais..., p. 159. 86 D. Kuodytė, Šešėlių žaismas (arba kelios pastabos prof. L. Truskos straipsnį „1944-1953 metai: ką davė Lietuvai partizaninis karas?" perskaičius) (toliau - D. Kuodytė, Šešėlių žaismas...), Akiračiai, 2003, Nr. 6. 87 L. Mockūnas, Pora pastabų prie D. Kuodytės straipsnio, Akiračiai, 2003, Nr. 6. 88 D. Kuodytė, Šešėlių žaismas...

35

ĮVADAS

karo balanso skaičius „iš lubų", nors straipsnio išnašose aiškiai nurodyti panaudoti šaltiniai. Antra vertus, negalėčiau sutikti su minėtame straipsnyje L. Truskos išsakyta mintimi, kad, vadovaujant radikalams, partizaninis sąjūdis nukrypo nuo lietuviškosios neginkluoto pasipriešinimo tradicijos. Pripažinkime, kad ginkluotas pasipriešinimas buvo neišvengiamas reiškinys. Imtis ginklo ar ne, sprendė visai ne radikalios linijos šalininkai, o dažniausiai savigynos sąlygota būtinybė, viltis dėl kilsiančio karo ir tautos dvasioje gyvavusios valstybingumo, teisingumo bei laisvės vertybės. Daug vertingos empirinės medžiagos apie kovą su vietos administracija 1944—1945 m. L. Truska paskelbė dienraštyje Lietuvos rytas*9. Knygoje Lietuva 1938-1953 metais90 autorius stengėsi subalansuoti partizaninio judėjimo vertinimą: „Ginkluota pokario rezistencija - ne tik didvyriška kova su priešu, savęs išsižadėjimas, pasiaukojimas Lietuvai, bet ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, kerštavimas, didžiausios vertybės - žmogaus gyvenimo nuvertinimas. Neretai buvo žudomos ištisos šeimos, net mažamečiai vaikai, kurie tikrai nebuvo MGB agentai" 91 . Panašaus kritiško požiūrio laikosi Egidijus Aleksandravičius: Etninių valymų politika, vienokios ar kitokios genocido apraiškos, lokalinio ir tarptautinio terorizmo praktika, kurios šalininkai aukoja niekuo dėtus taikius gyventojus, žmogaus teisių požiūriu vertinami tik neigiamai. Tikslas negali pateisinti priemonių, pažeidžiančių šias nuostatas - tai pasauliui būdingas įsitikinimas..."92 Vytautas Tininis monografijose Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai193 bei Sniečkus. 33 metai valdžioje94, taip pat kituose darbuose 95 nemažai vietos 89

L. Truska, Lietuva bolševikų ir nacių metais: 1940-1945 metų politinė kronika (toliau - L.Truska, Lietuva bolševikų ir nacių...), Lietuvos rytas, 1993 05 08, p. 14; 1993 05 15, p. 14; 1993 05 22, p. 14; 1993 05 29, p. 14; 1993 06 05, p. 14; 1993 06 19, p. 14; 1993 06 26, p. 14; 1993 07 03, p. 14; 1993 07 10, p. 14; 1993 07 17, p. 14; 1993 07 24, p. 14. 90 L. Truska, Lietuva 1938-1953 metais..., p. 158. 91 Ten pat, p. 159. 92 N. Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija..., p. 3. 93 V. Tininis, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai (toliau - V. Tininis, Sovietinė Lietuva...), Vilnius, 1994, 336 p. 94 V. Tininis, Sniečkus. 33 metai valdžioje. Antano Sniečkaus biografinė apybraiža (toliau - V. Tininis, Sniečkus...), Vilnius, 1995, 192 p. 95 V. Tininis, „Kolaboravimo" sąvoka Lietuvos istorijos kontekste (toliau - V. Tininis, „Kolaboravimo" sąvoka...,), Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 2001, Nr. 1 (9), p. 71-78; V. Tininis, Farsas: pokario rinkimai, Laikas ir įvykiai, 1990, Nr. 17, p. 14. 36

Istoriografija

skyrė pasipriešinimo sovietizacijai, kolaboravimo temoms. Negalėčiau pritarti autoriaus teiginiui, kad, silpnėjant rezistencijai, partizanai „dar labiau ėmė įtarinėti nekaltus žmones, juos žudyti" 96 . Iš tikrųjų partizanų dvasinė būklė paskutiniais metais daug kur pablogėjo, tačiau didžiausios ir žiauriausios baudžiamosios akcijos vyko 1946-1948 m., o ne pasipriešinimo saulėlydyje. 2003 m. išėjo V. Tininio parengta vertinga mokslinė studija ir faksimilinių dokumentų rinkinys Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953 m.91 Jame atskleidžiamas Sovietų Sąjungos politinių struktūrų, vietinių j ų padalinių bei kolaborantų vaidmuo vykdant nusikaltimus Lietuvoje. Knygos autorius 98 nustatė represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų patirtas netektis bei nuo partizanų nukentėjusių civilių gyventojų skaičių. Šie duomenys turėtų padėti susidaryti objektyvesnį vaizdą, kokia buvo pokario pasipriešinimo kovos įvairiais metais specifika, pobūdis, smurto ir kovų mastas. Autorius atliko MGB specialiųjų grupių, skirtų pogrindžiui naikinti, tyrimą 99 ir paneigė visuomenėje bei istorinė96

V. Tininis, Sovietinė Lietuva..., p. 56. V. Tininis, Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953 m.: Sovietų Sąjungos politinių struktūrų, vietinių jų padalinių bei kolaborantų vaidmuo vykdant nusikaltimus 1944-1953 m. Istorinė studija ir faksimilinių dokumentų rinkinys, t. 1 (toliau - V. Tininis, Komunistinio režimo..., t. 1), Vilnius, 2003, 339 p.; V. Tininis, Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953 m.: Sovietų Sąjungos politinių struktūrų vietinių jų padalinių bei kolaborantų vaidmuo vykdant nusikaltimus 1944-1953 m. Istorinė studija ir faksimilinių dokumentų rinkinys, t. 2 (toliau - V. Tininis, Komunistinio režimo..., t. 2), Vilnius, 2003, 335 p.; Vytautas Tininis, Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953 m.: Sovietų Sąjungos politinių struktūrų vietiniųjų padalinių bei kolaborantų vaidmuo vykdant nusikaltimus 1944-1953 m. Istorinė studija ir faksimilinių dokumentų rinkinys, t. 3 (toliau V. Tininis, Komunistinio režimo..., t. 3), Vilnius, 2003, 359 p. 98 M. Pocius, Antisovietinis ginkluotas..., p. 198-222. 99 M. Pocius, MVD-MGB specialiosios grupės Lietuvoje 1945-1959 m. (toliau - M. Pocius, MVD-MGB specialiosios..., Nr. 1), Darbai, Vilnius, 1996, Nr. 1, p. 49-72; M. Pocius, MVD-MGB specialiosios grupės Lietuvoje 1945-1959 m. (toliau - M. Pocius, MVD-MGB specialiosios..., Nr. 2), Darbai, Vilnius, 1996, Nr. 2, p. 53-67; M. Pocius, MVD-MGB specialiosios grupės Lietuvoje (1945-1959) (toliau - M. Pocius, MVD-MGB specialiosios grupės Lietuvoje (1945-1959)...), Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 1997, Nr. 1, p. 7—42. 97

37

ĮVADAS

j e literatūroje p u o s e l ė j a m ą m i t ą apie agentams s m o g i k a m s priskiriamas šeimų žudynes. K o l a b o r a v i m o p r o b l e m ą nagrinėjo Algis Kasperavičius 1 0 0 . Jo nuom o n e , kolaboravimo sąvoka vartotina iki 1 9 5 6 - 1 9 5 7 m., nors „tie, kuriems tinka šis terminas, dėl to netapo išlaisvinti nuo šios kolaboravimo dėmės, nuo kolaboranto vardo" 1 0 1 . Henrikas Šadžius, tyrinėjęs labai vertingą Rusijos Federacijos valstybiniame archyve l a i k o m ą SSSR N K V D sekretoriato medžiagą, nustatė atskirų b a u d ž i a m ų j ų žinybų, aktyvo ir civilių netektis 1 9 4 4 - 1 9 4 5 m., taip pat nušvietė pagrindinių Lietuvos kolaborantų v a i d m e n į V K P ( b ) C K Lietuvos biuro veikloje 1 0 2 . Rimantas Zizas detaliai aprašė partizanų įvykdytą p i r m ą plataus masto baudžiam ą j ą operaciją Lietuvoje, visapusiškai aptarė šio'įvykio aplinkybes bei pasekmes 1 0 3 . Juozas Starkauskas pateikė svarbių d u o m e n ų apie plataus masto partizanų akcijas, agentų veiklą ir p a r a m o s grupes 1 0 4 . K n y g o j e 100

A. Kasperavičius, Pasipriešinimas ar kolaboravimas nacių okupuotuose kraštuose Antrojo pasaulinio karo metais (toliau - A. Kasperavičius, Pasipriešinimas ar kolaboravimas...), Lietuvių tauta antinacinės koalicijos kovų verpetuose: prieš sakralinį ir mitologinį XX a. istorinių įvykii{ interpretavimą, red. H. Šadžius, Vilnius, 2003, p. 41-59. 101 A. Kasperavičius, Kolaboravimas: chronologinės ribos (toliau-A. Kasperavičius, Kolaboravimas: chronologinės...), Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 2001, Nr. 1 (9), p. 85-90. 102 H. Šadžius, 1944-1945 metai: sovietinė prievartos mašina prieš ginkluotą pogrindį Lietuvoje (toliau - H. Šadžius, 1944-1945 metai...), Lietuvos rytas, 1994 sausio 29, vasario 5, 12, 19, 26; kovo 12, 19, 26, 29; balandžio 2, 9; H. Šadžius, Karinės čekistinės operacijos Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (toliau H. Šadžius, Karinės čekistinės...),Lietuvos istorijos metraštis, 1996, Vilnius, 1997, p. 131-153; H. Šadžius, VKP(b) CK Lietuvos biuro veikla organizuojant tautinio pasipriešinimo slopinimą (toliau - H. Šadžius, VKP(b) CK Lietuvos biuro...), Lietuvos istorijos metraštis, 1997, Vilnius, 1998, p. 240-270. 103 R. Zizas, Sovietinės represijos ir pasipriešinimas joms Onuškio valsčiuje (Trakų aps.) 1944—1945 m. (toliau - R. Zizas, Sovietinės represijos...), Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 2003, Nr. 1 (13), p. 114-135. 104

J. Starkauskas, Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944-1953 metais (toliau - J. Starkauskas, Čekistinė kariuomenė...), Vilnius, 1998, p. 62, 76, 126, 214, 235, 390; J. Starkauskas, Ginkluotas sovietinis partinis aktyvas ir kiti su38

Istoriografija

Stribai jis išsamiai atskleidė naikintojų ir savigynos grupių vietą, funkcijas ir vaidmenį pokariu, aptarė partizanų kovą su jais 105 . Remdamasis Rusijos Federacijos valstybės archyvo dokumentais, Arvydas Anušauskas atliko vertingą ginkluotos kovos Baltijos šalyse ir Vakarų Ukrainoje 1946-1947 m. lyginamąją analizę 106 , išaiškino, jog Lietuvoje gerokai dažniau nei kitose šalyse buvo mirtimi baudžiami kolaboravimu kaltinti civiliai. Kitame savo straipsnyje autorius atkreipė dėmesį į pogrindžio santykius su civiliais ir teigė, kad „rezistencinė karinė valdžia neturėjo galimybės naudoti subalansuotų metodų savo tikslams įgyvendinti" 107 . Eugenijus Grunskis paskelbė darbą apie aukšto rango Marijampolės miesto pareigūnų sunaikinimą 108 . Valstybės saugumo slaptųjų bendradarbių kategorijas ir verbavimo metodus aptarė Juozas Parnarauskas 109 . Bonifacas Ulevičius gana daug rašė apie kovą su civiline administracija Suvalkijoje, taip pat pateikė reikšmingus Tauro apygardos bei Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (toliau - BDPS) Ginkluotųjų pakarinti dariniai (toliau - J. Starkauskas, Ginkluotas sovietinis...), Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 1999, Nr. 1 (5), p. 52-53; Juozas Starkauskas, Lietuvos partizanų požiūris į sovietinius rinkimus, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1996, t. 18, p. 161-184. 105 J. Starkauskas, Stribai: ginkluotieji kolaborantai Lietuvoje partizaninio karo laikotarpiu (1944-1953) (toliau - J. Starkauskas, Stribai...), Vilnius, 2001, p. 194248, 332-346, 382. 106 A. Anusauskas, Ginkluotos kovos dėl Baltijos šalių ir Vakarų Ukrainos nepriklausomybės lyginamoji analizė (toliau - A. Anušauskas, Ginkluotos kovos dėl...), Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 1997, Nr. 2, p. 14-18; A. Anušauskas, A Comparison of the Armed Struggles for Independence in the Baltic States and Western Ukraine, The Anti-Soviet Resistance in the Baltic States, General Editor A. Anušauskas, Vilnius, 1999, p. 63-70. 107 A. Anušauskas, Kai kurie lietuvių rezistencijos fenomeno bruožai, Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 2003, Nr. 1 (13), p. 41^17. 108 E. Grunskis, Lietuvos SSR MGB pastangos nustatyti nukauto partizano K. Pyplio asmenybę (toliau - E. Grunskis, Lietuvos SSR MGB pastangos...), Lietuvos istorijos metraštis, 1998, Vilnius, 1999, p. 250-264. 109 J. Parnarauskas, KGB agentūros verbavimas ir agentų kategorijos (toliau - J. Parnarauskas, KGB agentūros verbavimas...), Darbai, Vilnius, 1996, Nr. 2, p. 36-52. 39

ĮVADAS

jėgų štabo viršininko Antano Baltūsio-Žvejo dokumentus 110 , rodančius, kokios kovos su kolaborantais taktikos laikėsi Tauro apygardos vadovybė. Abejotinais teiginiais grindžiamą publicistinį straipsnį apie okupanto talkininkus, norą kai kuriuos iš jų pateisinti, palankiau vertinti paskelbė Jonas Rudokas 111 . * ŠALTINIAI

Dokumentų rinkiniai. Didelė dalis labai vertingų nagrinėjamai temai šaltinių paskelbta nepriklausomybės metais išleistuose dokumentų rinkiniuose. Iš serijos „Lietuvos kovų ir kančių istorija" itin svarbūs dokumentų rinkiniai Laisvės kovos 1944-1953 metais112 ir Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose. 1944-1953 metais113. Pastarajame rinkinyje pateikti duomenys apie represinių struktūrų netektis 1945-1946 metais 114 . Nepakeičiami, unikalūs ir teikiantys tikslių žinių apie kovos su kolaborantais pobūdį, taktiką Suvalkijoje, Dzūkijoje, Aukštaitijoje yra Tauro, Dainavos bei Vytauto apygardų dokumentai, skelbti rinkiniuose Lietuvos partizanų Tauro apygarda (1945-1952 m.)n5, Lietuvos partizanų Daina110

B. Ulevičius, Vadu gimstama (toliau - B. Ulevičius, Vadu gimstama...), Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1998, t. 23, p. 19-38; B. Ulevičius, Tauro apygardos štabo ir Bendro Lietuvos Pasipriešinimo Sąjūdžio Vadovybės dokumentai (Antano Baltūsio-Žvejo vadovavimo periodas), Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1998, t. 23, p. 38-190. 111 J. Rudokas, Okupantų talkininkai - tautos išdavikai, patriotai ar totalitarizmo aukos, Naujoji Romuva, 2002, Nr. 1 (538), p. 62-68. 112 Lietuvos kovų ir kančių istorija: Laisvės kovos 1944-1953 metais. Dokumentų rinkinys (toliau - Laisvės kovos 1944- 1953 metais...), sudarė D. Kuodytė, A. Kašėta, Kaunas, 1996, 626 p. 13 ' Lietuvos kovų ir kančių istorija: Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais. Dokumentų rinkinys (toliau - Lietuvos partizanų kovos...), sudarė N. Gaškaitė, A. Kašėta, J. Starkauskas, Kaunas, Pasaulio lietuvių bendruomenė, 1996, 722 p. 114 Lietuvos partizanų kovos..., p. 345-347, 499-500. 115 Lietuvos partizanų Tauro apygarda (1945-1952 m.). Dokumentų rinkinys (toliau - Lietuvos partizanų Tauro...), sudarė N. Maslauskienė, ats. red. J. R. Bagušauskas, Vilnius, 2000, 584 p. 40

Šaltiniai

vos apygarda (1945-1952 m.)U6, Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė (1945-1950 m./17. Gausi bei autentiška medžiaga įvairiais kovos su valdžios bendradarbiais klausimais paskelbta profesionaliai sudarytame partizanų spaudos rinkinyje Partizanai apie pasaulį, politiką ir savem. Kai kurios partizanų plataus masto baudžiamosios akcijos Lazdijų apskrityje pasakojamos Broniaus Kašelionio sudarytoje knygoje Dainavos partizanai: Šarūno rinktinė119. Pogrindžio visuomeninių santykių teisinio reguliavimo tyrimams svarbūs LLKS vadovybės dokumentai, paskelbti knygutėje LLKS teisiniai norminiai dokumentai120. Atsiminimai. Daug vertingos istorinės medžiagos suteikia vadų ir eilinių partizanų, kitų pasipriešinimo dalyvių ir liudytojų atsiminimai, dienoraščiai, rašyti laisvės kovų laikotarpiu, Atgimimo metais ir atkūrus Lietuvos valstybę. Pirmiausia reikia išskirti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (toliau - LLKS) Gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 121 , LLKS Gynybos pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininko ir įgaliotinio užsieniui Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimus 122 , Tauro apygardos kapeliono Justino Lelešiaus-Grafo 116 Lietuvos partizanų Dainavos apygarda (1945-1952 m.). Dokumentų rinkinys (toliau - Lietuvos partizanųDainavos...), red. kolegija: J. R. Bagušauskas (vyr. red.), N. Maslauskienė, V. Grigoraitis, T. Remeikis, Vilnius, 2003, 452 p. 117 Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė (1945-1950 m.). Dokumentų rinkinys (toliau - Lietuvos partizanų Vytauto...), red. kolegija: K. Remeika (vyr. red.), G. Gečiauskas, V. Grigoraitis, T. Remeikis, Vilnius, 2003, 485 p. lis partizanai apie pasaulį, politiką ir save: 1944-1956 m. Partizanų spaudos publikacijos (toliau - Partizanai apie pasaulį...), sudarė N. Gaškaitė-Žemaitienė, Vilnius, 1998, 711 p. 119 B. Kašelionis, Dainavos partizanai: Šarūno rinktinė. Dokumentai ir prisiminimai (toliau - B. Kašelionis, Dainavos partizanai..), Vilnius, 1999, p. 492. 120 LLKS teisiniai norminiai dokumentai. Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos savanorio bibliotekėlė (toliau - LLKS teisiniai norminiai...), parengė pik. ltn. E. Jakimavičius, Vilnius, 1995, 113 p. 121 A. Ramanauskas-Vanagas, Daugel krito sūnų... Partizanų gretose (toliau - A . Ramanauskas, Daugel krito...), Vilnius, 1999, 607 p. 122 J. Daumantas, Partizanai (toliau - J. Daumantas, Partizanai..), trečiasis patais, irpapild. fotografuotinis leidimas,Vilnius, 1990, 574 p.

41

ĮVADAS

ir Dainavos apygardos vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščius 123 . Grįžęs iš lagerių, atsiminimus parašė vienas iš Tauro apygardos kūrėjų ir vadų kunigas Antanas Ylius-Vilkas 124 . Tai autentiški, itin vertingi šaltiniai, atskleidžiantys daugelį ginkluoto pasipriešinimo sovietizacijai aspektų. Milžinišką darbą atliko Romas Kaunietis - surinko ir išleido penkis tomus aukštaičių partizanų prisiminimų 125 . Šiose storose knygose ginkluoto pogrindžio dalyviai pasakoja apie pasipriešinimą, nenutyli ir įvairių nepagrįsto smurto prieš civilių šeimas atvejų, pripažįsta nusižengimus moralei. Šias knygas galima panaudoti analizuojant bausmių sovietų režimo talkininkams motyvus ir aplinkybes. Ne mažiau svarbūs atsiminimai nuolat skelbti Laisvės kovų archyvo žurnaLp serijoje. Žinoma, jie rašyti dar tebevykstant kovoms, tikslesni ir vertingesni, negu užfiksuoti praėjus 40-50 metų. Pastarųjų autoriai nesąmoningai pasidavė šių dienų konjunktūrai, ką jau kalbėti apie tai, jog daug kas užsimiršo ar išsikreipė atmintyje. Archyvinė medžiaga. Rašant knygą daugiausia remtasi pirminiais šaltiniais, kurių didžiausią dalį sudaro Lietuvos SSR slopinimo žinybų 123

Justino Lelešiaus-Grafo ir Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiai (toliau -Justino Lelešiaus-Grafo ir Liongino Baliukevičiaus...), Kaunas, 1994, 348 p. 124 A. Ylius, Tauro apygarda: prisiminimų fragmentai (toliau - A. Ylius, Tauro apygarda...), Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1991, t. 1, p. 48-64; A. Ylius, Trilogijos II dalis, „Taip tikrai buvo", LYA, f. K-l, ap. 46, b. 1826. 125 Aukštaitijos partizanų prisiminimai (toliau -Aukštaitijos partizanų...), sudarė, nuotraukas ir archyvinę medžiagą pateikė Romas Kaunietis, Vilnius, 1996,909 p.; Aukštaitijos partizanų prisiminimai („Vyčio" apygarda), II dalis, 1 knyga (toliau Aukštaitijos partizanų..., II dalis, 1 knyga...), sudarė, pratarmę parašė R. Kaunietis, Vilnius, 1998, 905 p.; Aukštaitijos partizanų prisiminimai („Algimanto" apygarda), II dalis, 2 knyga (toliau - Aukštaitijos partizanų..., II dalis, 2 knyga...), sudarė, pratarmę parašė R. Kaunietis, Vilnius, 2000, 717 p.; Aukštaitijos partizanų prisiminimai, III dalis (toliau - Aukštaitijos partizanų..., III dalis...), pratarmė, sudarymas R. Kauniečio, Vilnius, 2001, 1184 p.; Aukštaitijos partizanų prisiminimai, IV dalis (toliau - Aukštaitijos partizanų... IV dalis...), sudarė, pratarmę parašė R. Kaunietis, Vilnius, 2004, 671 p.; Miškiniai. Prisiminimų rinktinė (toliau - Miškiniai...), parengė R. Kaunietis, Vilnius, 2002, 354 p. 42

Šaltiniai

bei Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto (LKP(b) CK) dokumentinė medžiaga, saugoma Lietuvos ypatingajame archyve (LYA)126. Jos patikimumas nevienodas. Represinių struktūrų dokumentai, skirti vidaus vartojimui, kur kas patikimesni už siųstus į LKP(b) CK, Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Lietuvos biuro (toliau VKP(b) Lietuvos biuro) nariams ar SSSR valstybės saugumo vadovybei. Suprantama, valdžiai skirta informacija buvo atitinkamai aprobuojama, pagražinama. Remtis saugumiečių dokumentais, kaip ir kitais šaltiniais, reikia kritiškai, bet j ų negalima laikyti falsifikatais ir ignoruoti. Skaitant įvairias ataskaitas apie partizanų represines akcijas, mirties bausmes, būtina atsižvelgti į j ų atsiradimo aplinkybes ir paskirtį. Parodymai baudžiamosiose bylose dažnai buvo išgaunami suimtąjį kankinant. Areštuotasis stengdavosi nutylėti jam nepalankius faktus, įvykius iškreipti, suversti kaltę kitiems arba net išgalvoti nebūtas istorijas. Todėl baudžiamosiose bylose rasti tiesą nelengva. Kritiškai darbe buvo panaudotos vertingos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto 127 , LLKS Ginkluotų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 128 , LLA Žemaičių legiono vado Jono SemaškosLiepos 129 , Žemaičių apygardos vado Juozo Vyganto-Ivanausko 130 , Tau126

Lietuvos ypatingajame archyve reikšmingiausi tiriamai temai fondai yra šie: fondas K-l (apyrašas 3 - LSSR NKVD-NKGB-MGB-KGB centrinis aparatas, įvairūs struktūriniai padaliniai; ap. 10 - LSSR NKVD-NKGB-MGB-KGB sekretoriatas; ap. 15 - LSSR NKVD-NKGB-MGB-KGB apskričių, valsčių ir rajonų skyriai bei poskyriai; ap. 16 - LSSR MGB-MVD sričių valdybos; ap. 43 - LSSR MGBMVD-KGB tardytojų pagal faktą iškeltos, vestos ir vėliau nutrauktos baudžiamosios bylos dėl teroro aktų prieš partinį ir sovietinį aktyvą, įstaigas; ap. 44 - LSSR NKVD-MGB-KGB darbuotojų vestos baudžiamosios bylos dėl baudžiamųjų akcijų prieš partinį ir sovietinį aktyvą, įstaigas; ap. 45 - LSSR NKVD-NKGB-MGB-KGB operatyvinės įskaitos (agentūrinės) bylos; ap. 58 - baudžiamosios bylos; fondas K-5 - originalūs partizanų dokumentai, nuorašai ir kopijos; fondas 141 - LSSR Vidaus reikalų ministerijos sekretoriatas. 127 LYA, f. K-l, ap. 58, b. 33960/3. 128 LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3. 129 LYA, f. K-l, ap. 58, b. P - 20071-LJ. 130 LYA, f. K-l, ap. 58, b. P - 18648-LI. 43

ĮVADAS

ro apygardos vado Juozo Jankausko-Demono 131 ir kitų partizanų baudžiamosios bylos. A. Ramanausko byloje yra keli tūkstančiai originalių partizanų dokumentų iš Merkio rinktinės, Dainavos apygardos ir Pietų Lietuvos srities štabo archyvų. Taip pat tiriamai temai naudoti svarbūs Rusijos Federacijos valstybinio archyvo (toliau - RFVA) šaltiniai. Šio archyvo fonde R-9401 (apyrašas 2) laikomi SSSR vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos sekretoriato dokumentai, siųsti Josifui Stalinui, Viačeslavui Molotovui, Georgijui Malenkovui ir kitiems Sovietų Sąjungos vyriausybės nariams. Daugiausia tai ataskaitos, tarnybiniai raštai, įvairios pažymos apie kovą su ginkluotu tautiniu pogrindžiu Lietuvoje, Vakarų Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje ir Vakarų Baltarusijoje. Jie naudingi šių kraštų lyginamiesiems tyrimams. Kita didelė dalis šaltinių - originalūs laisvės kovotojų dokumentai, spaudos leidiniai, j ų nuorašai ar kopijos, laikomi LYA, Genocido aukų muziejaus fonde (toliau - GAMF) ir Tremties ir rezistencijos muziejaus archyve (toliau - TRMA). Dauguma pogrindžio dokumentų patikimi kaip šaltiniai. Antra vertus, juose neretai galima pastebėti nutylėjimų arba labai glaustų pastabų apie partizanus diskredituojančių įvykių aplinkybes. Dirbant ne kartą iškilo šaltinių atrankos klausimas. Galima tendencingai atrinkti dokumentus, faktus ir tikrovės vaizdas bus iškreiptas. To stengtasi vengti. LYA, GAMF ir TRMA archyvuose laikomi įvairiausi originalūs partizanų dokumentai, todėl negalėtume sakyti, kad naudotasi vien kryptingai saugumiečių atrinkta medžiaga (nors tokios irgi pasitaikė nemažai). Išskyrus vienintelį atvejį, neteko aptikti sufalsifikuotų dokumentų. Netikslumų, aplaidumo, atidumo stokos ženklų saugumiečių dokumentuose apstu. Esant galimybei, laisvės kovotojų archyvų medžiaga buvo lyginama su represinių struktūrų dokumentais, nušviečiančiais tuos pačius įvykius.

131

LYA, f. K-l, ap. 58, b. 34146/3. 44

C h r o n o l o g i n ė s ribos ir p e r i o d i z a c i j a

C H R O N O L O G I N Ė S RIBOS IR P E R I O D I Z A C I J A

Knygos chronologines ribas sąlygojo partizaninio judėjimo trukmė. Pasipriešinimo pradžia istoriografijoje priimta laikyti 1944 m. liepos mėn., kai, vydama vokiečius, rusų kariuomenė įžengė į Lietuvos teritorij ą ir sovietai patyrė pirmuosius ginkluoto pogrindžio karinius veiksmus. 1953 m. viduryje organizuotas pasipriešinimas buvo galutinai palaužtas. Siame darbe išskirti trys kovos su kolaboravimu etapai iš esmės sutampa su asmeniniu požiūriu į tris bendruosius pasipriešinimo istorijos tarpsnius, kurie iš dalies skiriasi nuo oficialiojoje istoriografijoje taikomos periodizacijos (toliau nurodyti skirtumai). Pirmasis — sėkmingo sovietinės valdžios kūrimo, veiklos bei kolaboravimo provincijoje stabdymo, sąlygiškai nuosaikios kovos su kolaborantais - laikotarpis truko nuo 1944 m. liepos mėn. iki 1946 m. Bendrosios pasipriešinimo istorijos pirmasis tarpsnis galėtų būti vadinamas stichiško, masiško ir stipriausio pasipriešinimo, organizacinių struktūrų klostymosi periodu. Kokiais kriterijais vadovautasi nustatant pirmojo kovos su kolaboravimu tarpsnio ribas? Vos sugrįžus sovietams (1944 m. liepa - rugpjūtis) partizanai ėmė trikdyti valdžios struktūrų formavimą, vietinės administracijos kūrimą provincijoje, dezorganizavo jos veiklą, kvietė boikotuoti mobilizaciją į Raudonąją armiją, ėmė persekioti uolesnius kolaborantus. Šie veiksmai rodė pasipriešinimo ir kovos su valdžios bendradarbiais pradžią. Iki 1945 m. pabaigos legalizavosi dauguma vengusiųjų mobilizacijos ir didelė dalis partizanų, 1945 m. antroje pusėje įvyko ryškūs partizaninio judėjimo pokyčiai: baigėsi formuotis centralizuotos struktūros - apygardos, suvienijusios daugumą iki tol atskirai veikusių dalinių. Tai rodė, kad baigėsi gaivališko pasipriešinimo etapas ir susiformavo naujos kokybės pasipriešinimo forma 132 . Pirmuoju tarpsniu veikė ir žuvo daugiausia partizanų (veikė apie 20-30 tūkst., žuvo apie 5-7 tūkst.), tačiau kolaboravi132

Istoriografijoje bendrosios pasipriešinimo istorijos pirmojo laikotarpio pabaigą vieni autoriai nukelia į 1947 m. sausio mėn., kai Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis išsivadavo nuo MGB kontrolės, kiti - į 1946 m. pavasarį (gegužės mėn.) - tada partizanai suvienijo pogrindį Pietų Lietuvoje. Manyčiau, pirmojo tarpsnio pabaigos kriterijumi reikėtų laikyti spontaniško, dar mažai organizuoto, 45

ĮVADAS

mo mastas ir bendradarbiavimu kaltintų žuvusių gyventojų skaičiai gerokai mažesni nei 1946-1948 m. Visa tai leidžia 1945 m. pabaigą laikyti pasipriešinimo ir kovos su kolaboravimu pirmojo periodo pabaiga. Antrasis - įnirtingiausio pasipriešinimo sovietizacijai, kovos ir represijųprieš kolaboravimu kaltintus gyventojus sustiprėjimo - laikotarpis sąlygiškai truko nuo 1946 m. iki 1949 m. 133 Pažymėtina, kad 1946-1948 m. suintensyvėjo kaimo sovietizacija, MGB agentūrinė veikla. Kaip atsakas į tai pogrindžio kovos su kolaboravimu taktika ir bendra baudžiamoji politika tapo kur kas radikalesnė, partizanai ėmė vykdyti plataus masto baudžiamąsias akcijas, išplito teroras. Mano manymu, antrojo laikotarpio pabaiga galima laikyti 1949 m. pradžią, kai buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, pakeitęs kolaboravimo prevencijos taktiką, sušvelninęs baudžiamuosius metodus ir priemones. Šis laikotarpis ypatingas, kova su valdžios bendradarbiais - tai atskiras specifinis tarpsnis. Trečiasis - pogrindžio kovos su kolaboravimu taktikos, baudžiamosios politikos pokyčių - laikotarpis prasidėjo 1949 m. ir baigėsi 1953 m. 134 Paskutiniuoju tarpsniu slopinimo struktūros trėmimais ir areštais galutinai pakirto socialinę pasipriešinimo bazę. Dauguma partizanų būrių buvo sunaikinti dėl efektyvios saugumo agentūrinės veiklos ir suimtų pasipriešinimo dalyvių išdavysčių. Partizanų neberėmė vis labiau prisitaikyti ir sugyventi su valdžia linkusi visuomenė, didėjo įvairaus pobūdžio bendradarbiavimas su valdžia. Įvyko esminiai kovos taktikos ir kolaboravimo prevencijos pokyčiai: mirties bausmės režimo rėmėjams taikytos kur kas rečiau, gerokai sumažėjo teroristinių akcijų. Pasipriešinimas iš esmės buvo palaužtas. cenralizuoto bei masinio pasipriešinimo pabaigą 1945 m. antroje pusėje. Žr.: Laisvės kovos 1944-1953 metais..., p. 8, 19; K. Girnius, Partizanų kovos..., p. 185. 133 Kai kurie autoriai antrojo laikotarpio (bendrosios pasipriešinimo istorijos periodizacijos) pabaigą nukelia į 1948 m. lapkričio mėn., kai buvo suvienyti Rytų ir Vakarų Lietuvos partizanai. Žr.: Laisvės kovos 1944-1953 metais..., p. 8. 134 N. Gaškaitė trečiojo laikotarpio (bendrosios pasipriešinimo istorijos periodizacijos) pabaigą nukelia į 1953 m. gegužės mėn., kai buvo suimtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas. Žr.: N. Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija..., p. 163. 46

C h r o n o l o g i n ė s ribos ir periodizacija

Paskutiniojo laikotarpio pradžios kriterijai: 1) 1949 m. vasario 10 d. įkuriamas LLKS, pasiskelbęs aukščiausia tautos politine ir karine vadovybe ir nurodęs tolesnio pasipriešinimo okupacinei valdžiai gaires, uždavinius ir būdus, smarkiai sušvelninęs kovos su kolaboravimu taktiką; 2) 1949 m. pradžioje suaktyvėjo kova su spartėjančia masine kolektyvizacija. Nors stipriai nusilpęs, ginkluotas pasipriešinimas valdžiai tęsėsi iki 1953 m. rugpjūčio pabaigos, kai MGB sunaikino paskutinę LLKS vadovaujančią struktūrą - Žemaičių apygardos štabą. Su jo žūtimi baigėsi organizuotas pasipriešinimas. Pavienės partizanų grupės išsilaikė dar keletą metų, tačiau jos tarpusavio ryšių nepalaikė ir ginkluotų veiksmų nebevykdė.

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS K Ū R I M O IR VEIKLOS PROVINCIJOJE S T A B D Y M A S 1 9 4 4 - 1 9 4 5 M.

SOVIETINIO REŽIMO POLITIKOS BRUOŽAI 1 9 4 4 - 1 9 4 5 M.

Sovietų ūkinės, nacionalinės ir kadrų politikos ypatumai. 1944 m. liepos 4 d. Sovietų Sąjungos kariuomenei įsiveržus į Aukštaitiją, per kelis mėnesius vokiečių okupantai buvo priversti palikti didžiąją Lietuvos teritorijos dalį. Raudonosios armijos iš vokiečių atkovotose apskrityse naujasis okupantas nedelsdamas ėmėsi įvedinėti SSSR partinę ir vykdomąją valdžią. Kaimo sričių sovietizavimas vyko keliais etapais. Pirmiausia buvo kuriama civilinė administracija apskričių, valsčių centruose. Sugrįžę komunistai bandė kurtis provincijoje - ieškojo vykdomiesiems komitetams tinkamų darbuotojų, bet rasti j ų buvo sunku. Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo liaudies komisariatai apskrityse organizavo skyrius, pradėjo pirmuosius „antisovietinio elemento" areštus. Praūžus frontui, sovietų valdžiai ypač trūko maisto produktų. Jų reikėjo miestams, Raudonajai armijai, valstybinių institucijų darbuotojams. Komunistų vadovybė šį klausimą mėgino išspręsti užkraudama duoklių naštą ant ūkininkų pečių. 1944 m. rugpjūčio 5 d. LKP(b) CK ir LSSR Liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą dėl grūdų, bulvių, mėsos ir pieno prievolių ūkininkams. Prievoles surinkti buvo pavesta aktyvistams, kuriuos lydėdavo stribai ir kariškiai. Buvo organizuojamos „raudonosios gurguolės" (ūkininkų pastotės) su maisto produktais valstybei 1 . Paprastai maisto produktai buvo nusavinami jėga, neatsižvelgiant nei į šeimos narių gausumą, nei į j o s ekonominę padėtį. Kitas neatidėliotinas ir neabejotinai politinę reikšmę turintis sovietų rūpestis buvo žemės ūkio reforma. Remdamiesi LSSR Aukščiausiosios Tarybos 1944 m. rugpjūčio 30 d. įstatymu „Dėl vokiečių okupacijos padarinių likvidavimo žemės ūkyje" 2 , sovietiniai pareigūnai dalį žemės konfiskuodavo ir perduodavo valstybės fondui. Vėliau ji būdavo perduodama naujakuriams, maža1 2

Lietuvos TSR istorija, t. 4, p. 148. Tarybų Lietuvos valstietija..., p. 76-78. 51

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

žemiams ir bežemiams taip siekiant į savo pusę patraukti varguomenę, įsigyti nors menkiausią socialinę atramą kaime. LKP(b) CK 1944 m. IV plenumo nutarimas skelbė: „Išnaudoti žemės dalinimo žemės ūkio darbininkams, bežemiams ir mažažemiams valstiečiams priemones kaip galingą įrankį suburti kaimo žmones aplink tarybinės valdžios organus, pažaboti buožiniams ir nacionalistiniams elementams, ryžtingai atsisakius nuo taikstymosi su jais." 3 Ideologinėmis kampanijomis (susirinkimais, mitingais) LKP vadovybė mėgino į savo pusę patraukti ir kitus civilius gyventojus. Reikėjo padėti nors nedidelį pagrindą „socializmo kūrimui", antraip kaimiškose vietovėse komunistų politikos įgyvendinimas būtų visiškai sustojęs. Sovietų Sąjungos vadovybė, siekdama didžiavalstybiškų tikslų, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje bei Moldovoje 1944 m. rudenį įkūrė vietinius VKP(b) CK biurus. Tai buvo specialios, nors ir laikinos (Lietuvoje veikė iki 1947 m. balandžio mėn.), partinės-politinės institucijos, turėjusios praktiškai neribotus įgaliojimus vietose ir atskaitingos tik aukščiausiai SSSR partijos vadovybei 4 . VKP(b) CK Lietuvos biuro (toliau - Biuro) pagrindiniai uždaviniai buvo kuo greičiau numalšinti lenkų ir lietuvių tautinius pogrindžius, likviduoti karo padarinius, sovietizuoti ir integruoti Lietuvą į Sovietų Sąjungos politinę, ekonominę ir socialinę sistemą. Kitais žodžiais, visapusiška, viską apimanti Lietuvos sovietizacija tapo VKP(b) CK ir LKP(b) CK vadovų pagrindiniu strateginiu tikslu. Biuras ypač aktyviai reiškėsi kadrų, kovos su „buržuaziniu nacionalizmu" ir antisovietiniu lenkų bei lietuvių pasipriešinimu srityse. 1944-1947 m. jis buvo aukščiausia valdžios struktūra Lietuvoje. Penkių asmenų Biurui (iš kurių 3 pagrindiniai buvo VKP(b) CK atsiųsti emisarai rusai) vadovavo ortodoksinis stalinistas Michailas Suslovas. Lietuvoje, kaip ir kitose respublikose, buvo kuriama nomenklatūrinė kadrų sistema, stiprinusi valdymo aparatą, kuris prievarta diegė griežtai centralizuotą totalitarinį režimą. VKP(b) CK Lietuvos biuro aparatas buvo suformuotas iš centrinio VKP(b) CK aparato, SSSR ministerijų ir žinybų komandiruotų darbuotojų. M. Suslovas savo darbuotojams nuo3 4

Ten pat, p. 79. H. Šadžius, VKP(b) CK Lietuvos biuras..., p. 31-32. 52

Sovietinio r e ž i m o politikos bruožai 1 9 4 4 - 1 9 4 5 m.

lat aiškino, kad „VKP(b) CK Lietuvos biuro sukūrimas, kaip ir tam tikro kadrų skaičiaus iš kitų sovietinių respublikų pasiuntimas į Lietuvą, yra broliškos paramos jaunai Lietuvos sovietinei respublikai išraiška" 5 . Aukščiausi respublikos pareigūnai - LKP CK, partijos apskričių, miestų, rajonų komitetų pirmieji sekretoriai, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, Ministrų Tarybos, komjaunimo, profsąjungų aukščiausi vadovai - buvo skiriami ir atleidžiami tik gavus VKP(b) CK sutikimą. Šios pareigybės (iš viso apie 275) priklausė VKP(b) nomenklatūrai 6 . Buvo stengiamasi į visus vadovaujančius postus skirti ideologiškai patikrintus, komunizmui, partijai, Stalinui atsidavusius asmenis, neturinčius tautinių, pilietinių ar religinių aspiracijų. VKP(b) vadovavosi marksizmo-leninizmo ideologija ir rusiškuoju didžiavalstybiniu šovinizmu. Krašto rusinimas vyko planingai keliomis kryptimis: per kadrų politiką, pasitelkiant švietimo, mokslo, kultūros įstaigas ir Sovietinę kariuomenę. Svarbiausi rusinimo židiniai buvo LKP CK aparatas, Glavlitas, represinės struktūros, karinis komisariatas, sąjunginio pavaldumo žinybos, įmonės ir organizacijos 7 . Visose aukštesnėse įstaigose buvo kalbama, tvarkoma raštvedyba tik rusų kalba. Keliai, vietovių pavadinimai buvo rašomi tik rusiškai, mažiausių įstaigų iškabos rašomos dviem kalbomis 8 . „Internacionalinė" pagalba kadrais prasidėjo jau pirmosiomis sovietų sugrįžimo dienomis. 1944 m. vietoj LKP(b) CK antrojo sekretoriaus lietuvio V. Niunkos buvo paskirtas VKP(b) Maskvos srities komiteto sekretorius A. Isačenka, turėjęs prižiūrėti pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus darbą. 1945 m. nušalinus lietuvį A. Guzevičių, Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijai iki 1953 m. vadovavo vien rusai. 1944-1946 m. LSSR prokuroras buvo rusas M. Baliasnikovas. Nuo 1944 m. gruodžio beveik visose LKP grandyse partijos komitetų antraisiais sekretoriais turėjo būti skiriami VKP(b) atsiųsti ne lietuvių tautybės žmonės 9 . Lietuviais nepasitikėta. 1945 m. pradžioje komunistų buvo tik 3,5 tūkst., 5

Ten pat, p. 33. L. Truska, Lietuva 1938-1953 metais..., p. 135. 7 V. Tininis, Komunistinio režimo..., t. 2, p. 37. 8 L. Truska, Lietuva 1938-1953 metais..., p. 142. 9 V. Tininis, Komunistinio režimo..., t. 1, p. 28.

6

53

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

todėl socialinę atramą reikėjo formuoti ir iš atsiųstų patikrintų sovietinių kadrų, sugebėjusių kraštą pajungti griežtai centralizuotai sistemai. Lietuvoje karo metais buvo sunaikinti beveik visi aktyvūs sovietų valdžios šalininkai, tad rasti idėjinių režimo rėmėjų buvo nelengva. Nuo 1944 m. vasaros iki 1945 m. balandžio 1 d. VKP(b) CK į Lietuvą atsiuntė 6116 darbuotojų (dauguma rusų): 379 - į Liaudies komisarų tarybą, komisariatus, 2783 - į NKVD, 664 - į NKGB, 1986 - dirbti geležinkeliuose (iš j ų 1 tūkst. paskyrė į vádovaujancias pareigas), 126 - į partines įstaigas 10 . Vėlesniais metais atvyko dar apie 12,3 tūkst. darbuotojų (daugiausia rusų). 1944 m. pabaigoje iš 76 LKP CK aparato darbuotojų tik 61 procentas buvo lietuviai11. Į Lietuvą atsiųsti rusai, vadovaudamiesi rusiškuoju didžiavalstybiniu šovinizmu, laikė save vadovaujančia ir valdančia nacija. LKP (b) CK 1944 m. IV, 1945 m. V-VII plenumuose priėmė politinius nutarimus dėl „nepatikimų kadrų valymo". 1945 m. rugpjūčio 23 d. LKP (b) plenume M. Suslovas paskelbė šūkį: „Išvalyti sovietinį-ūkinį aparatą nuo priešiškų ir abejotinų elementų" 12 . Po šio pranešimo politiškai nepatikimi - „priešiškų klasių", „nacionalistinių", „antisovietinių pažiūrų" - asmenys iš valstybinių institucijų buvo beatodairiškai šalinami. Motyvuojant nepakankama kadrų kvalifikacija arba kaltinant juos nacionalizmu, lietuviai buvo keičiami rusakalbiais. Tų pačių metų pabaigoje valsčių įstaigose lietuviai sudarė 67 procentus, miestų bei apskričių 61 procentą, o respublikinės valdžios įstaigose - tik 35 procentus visų vadovaujančių darbuotojų 13 . 1945 m. iš įvairių įstaigų buvo atleisti 7128 darbuotojai, iš j ų dėl politinių priežasčių daugiau kaip 4 tūkst. 14 Išdėstyti faktai leidžia teigti, kad SSSR vyriausybė, siekdama didžiavalstybiškų tikslų, 1944-1945 m. Lietuvoje vykdė bendrą partinę bei valstybinę nacionalinę politiką, kurios dominuojanti kryptis buvo 10

Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau - LYA), f. 1771, ap. 8, b. 272,1. 1. LYA, f. 1771, ap. 7, b. 249,1.40. 12 1945 m. rugpjūčio 23 d. VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininko M. Suslovo kalba LKP CK VII plenume, LYA, f. 1771, ap. 8, b. 14,1. 26. 13 LYA, f. 1771, ap. 8, b. 266,1. 34-37; L. Truska, Lietuva 1938-1953 metais..., p. 137. 14 V. Tininis, Komunistinio režimo..., t. 1, p. 32. 11

54

Sovietinio r e ž i m o politikos bruožai 1 9 4 4 - 1 9 4 5 m.

krašto rusifikavimas ir sovietizavimas. LKP(b) CK vadovybė, būdama paklusnus VKP(b) CK vietinis padalinys, negalėjo vykdyti nepriklausomos nuo Maskvos nacionalinės politikos, visada turėjo laikytis Maskvos emisarų nurodymų. Sovietinio režimo viešajame gyvenime skelbti „lenininio internacionalizmo", „tautų draugystės" lozungai buvo atitrūkę nuo realybės, tačiau tapę neatskiriama komunistų partijos ideologinio propagandinio darbo dalimi. Lietuvos KP vadovybė visuomet primindavo lietuviams, kad būtų dėkingi „didžiajai rusų tautai" už „neįkainojamą pagalbą kuriant socializmą", tačiau negalėjo net užsiminti, kad VKP(b) CK nacionalinės politikos kursas akivaizdžiai neatitiko „lenininės nacionalinės politikos". Sovietų griežtai centralizuota kadrų rusinimo politika rodė valdymo aparato totalinę politinę kontrolę, nepasitikėjimą net lietuviais komunistais 15 . Prievartinė mobilizacija į Sovietų Sąjungos kariuomenę. Antrą kartą užėmę Lietuvą, sovietai nedelsdami pradėjo visuotinę prievartinę lietuvių mobilizaciją į Raudonąją armiją (kartu - ir į frontą). 1944 m. rugpjūčio I d. LSSR karinis komisaras J. Soblys įsakė mobilizuoti į sovietinę kariuomenę 18-35 metų vyrus. TąpačiądienąLKP(b) CK ir LSSR Liaudies komisarų taryba patvirtino nutarimą „Dėl priemonių karo prievolininkų mobilizacijai įvykdyti Lietuvos SSR" 16 . Pažeisdama 1907 m. Hagos IV konvencijoje apibrėžtas tarptautinės teisės nuostatas, vietinė okupacinė administracija vertė Lietuvos gyventojus prisiekti ištikimybę svetimos valstybės valdžiai ir stoti į jos ginkluotąsias pajėgas. Sovietų Sąjungos vyriausybė, Lietuvą laikydama teisėta SSSR dalimi, net neįsivaizdavo, kokias pasekmes sukels toks neapgalvotas, tiesmukiškas sprendimas. Rezultatų laukti ilgai nereikėjo - kilo masinio pasipriešinimo banga. Lietuviams, kitaip negu daugeliui kitų tautų, 1943 m. pavyko sužlugdyti mobilizaciją į SS legioną, vokiečių planuotą siųsti į Rytų frontą. Tokia pat laikysena buvo ir grįžus sovietams, tikintis, kad sovietai nesiims didelių represijų. Mažai kas norėjo tarnauti svetimųjų interesams, guldyti galvas mirtiname karo verpete. Daugelis tikėjosi išsislapstyti iki karo pa15

Ten pat, p. 27-34. LKP (b) CK ir LSSR LKT 1944 08 01 nutarimas „Dėl priemonių karo prievolininkų mobilizacijai įvykdyti Lietuvos SSR", LYA, f. 1771, ap. 7, b. 36,1. 9-10. 16

55

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

1 pav. Vyčio apygardos Paukštelio būrio partizanai St. Strikulis-Fricas (kairėje) ir S. Strazdys-Plienas. 1950 m. liepos 26 d.

baigos savo sodybose, miškuose arba mirti su ginklu rankoje gimtinėje. Mobilizacijos boikotas tapo viena iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai formų. Būta čia ir sveiko pragmatizmo, iš dalies pasiteisinusio 1945 m. vasarą, kai dauguma vengusiųjų armijos buvo legalizuoti, taigi išvengė didelės rizikos žūti fronte. Lietuviai masiškai nevyko į šaukimo punktus ir pradėjo slapstytis. Dešimtys tūkstančių pašauktųjų boikotavo tarnybą svetimoje kariuomenėje arba dezertyruodavo iš formuojamų karinių dalinių (neretai su ginklais) 17 . Miškuose organizavosi pirmieji partizanų būriai. Rudenį dėl prievartinės mobilizacijos pasipriešinimas ėmė sparčiai didėti. 1944 m. spalio 15 d. į šaukimo punktus Raudonosios armijos užimtose teritorijose turėjo atvykti 165,5 tūkst. vyrų, o atvyko 104 tūkst., 17

Kovos su banditizmu, dezertyravimu, šaukimo į Raudonąją armiją bei Karinį jūrų laivyną vengimu Lietuvos SSR teritorijoje 1944 m. (nuo liepos mėn.) ir 1945 m. (kiekvieną mėnesį) rezultatai, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 680, 1. 6; M. Pocius, „Nepatikimoji" 50-oji lietuviškoji šaulių divizija, Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 1998, Nr. 2 (4), p. 134-138. 56

Sovietinio režimo politikos bruožai 1 9 4 4 - 1 9 4 5 m.

2 pav. Nežinomi Aukštaitijos partizanai

iš j ų paimta į kariuomenę apie 49 tūkst. Kiti buvo laikinai atleisti nuo tarnybos dėl darbo ar sveikatos 18 . Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo liaudies komisariatų duomenimis, lapkričio 1 d. visoje respublikos teritorijoje nuo mobilizacijos į privalomą karo tarnybą slėpėsi 33 145 vyrai, o 3185 asmenys dezertyravo iš karinių dalinių 19 . Respublikos karinio komisariato žiniomis, Lietuvoje (išskyrus Telšių aps.) iki gruodžio vidurio į kariuomenę buvo mobilizuota 63,1 tūkst. vyrų (42,6 tūkst. lietuvių, 11,3 tūkst. lenkų, 9,2 tūkst. kitų tautybių) 20 . Besislapstantys vyrai buvo pagrindinis laisvės kovotojų būrių gausėjimo šaltinis. 1945 m. sausio 1 d. duomenimis, net 58 620 vyrų slapstėsi nuo šaukimo į kariuomenę 21 . 18

L. Truska, Lietuva bolševikų..., 1993 06 19. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno ir LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro A. Guzevičiaus 1944 11 tarnybinis raštas SSSR vidaus reikalų liaudies komisarui L. Berijai ir SSSR valstybės saugumo liaudies komisarui V. Merkulovui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 25 (16/10), 1. 42^15. 20 L. Truska, Lietuva bolševikų..., 1993 07 03, p. 14. 21 Lietuvos SSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko pplk. Gusevo 1945 01 17 informacinė pažyma apie mobilizacijos eigą LKP(b) CK karinio skyriaus vedėjui Jakovlevui, LYA, f. 1771, ap. 8, b. 188,1. 9-15. 19

57

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

Masinės represijos ir teroras. Nors daug kas manė kitaip, istorija nesikartojo. Priešingai negu naciai, sugrįžę bolševikai ėmėsi brutalios prievartos prieš besislapstančius nuo kariuomenės vyrus. Viena iš svarbiausių pasipriešinimą lėmusių priežasčių buvo sovietų teroras ir represijos. SSSR vidaus reikalų liaudies komisariato (toliau - NKVD) kariuomenės daliniai, NKVD apskričių skyrių saugumo darbuotojai, gavę užduotį jėga į šaukimo punktus pristatyti besislapstančiuosius, „išvalyti nuo priešiško elemento" užfrontę, sunaikinti besikuriančius partizanų būrius, pradėjo siautėjimus, masinius areštus ir kitokias represijas 22 . Buvo šukuojami miškai, atliekamos kratos ir gaudynės kaimuose, šaudomi beginkliai gyventojai, nuo kariuomenės besislapstantys jaunuoliai, plėšiamos ir deginamos sodybos. NKVD kariuomenės vykdomos žudynės tik skatino griebtis ginklo ir gintis. Besislapstantys nuo mobilizacijos ar arešto gyventojai saugumiečių buvo traktuojami kaip banditai, mylintys tėvynę tapo „buržuaziniais nacionalistais", taikūs pasiturintys ūkininkai - „socialiai pavojingais elementais". Žmonės buvo nepaliaujamai persekiojami dėl politinių įsitikinimų, masiškai suiminėjami miestuose ir kaimuose. Tūkstančiai gyventojų buvo laikomi kalėjimuose arba išsiunčiami į koncentracijos lagerius 23 . 1944-1945 m. į lagerius buvo išsiųsta apie 32 tūkst. žmonių. Lietuvoje represinės struktūros niekuo nekaltų civilių gyventojų (daugiausia nuo kariuomenės besislapstančių beginklių jaunuolių) galėjo nužudyti apie 3 - 5 tūkst., mirties bausme teismai nuteisė 721 asmenį 24 . Nemažai daliai gyventojų dėl jų „antitarybiškumo", kitaip tariant, patriotizmo, nesitaikstymo su neteisybe, tiesos sakymo, valdžia nesuteikė pasirinkimo galimybės, todėl savigyna Lietuvos miškuose atrodė geresnė išeitis nei enkavedisto ar stribo kulka savo vienkiemyje, kankinimai suėmus, galimos draugų išdavystės, tremtis, lageris ar teismo skirta mirties bausmė. Gelbėdamasis nuo smurto, jaunimas ginklavosi, telkėsi į partizanų būrius. Vyrus ginkluotis skatino siekis gyventi, likti laisvėje, nepakliūti į lagerius, nežūti nuo enkavedistų kulkos, apginti tautiečius nuo teroro. Reikia atkreipti dėmesį į vieną svarbią, bet 22

H. Šadžius, Karinės čekistinės..., p. 131-153. A. Anusauskas, Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais (toliau A. Anusauskas, Lietuvių tautos sovietinis...), Vilnius, 1996, p. 160-202. 24 Ten pat, p. 263. 23

58

3 pav. NKVD kariškiai

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

4 pav. Išniekinti Algimanto apygardos Margio rinktinės Audros būrio partizanai: J. Cižius-Tigras, I. Klibas-Tėvukas, Dariaus ir Girėno kuopos vadas F. Stasiškis-Smūgis, rinktinės štabo viršininkas Br. Stasiškis-Sūkurys Žuvo 1949 m. gruodžio 4 d.

mažai kieno akcentuotą aplinkybę - tremtį ar lagerį gyventojai įsivaizdavo kaip garantuotą žūtį. Toks tuomet buvo supratimas, nes iki 1953 m. beveik niekas iš Sibiro į laisvę negrįžo. Nėra atlikta specialaus tyrimo, tačiau daugelis faktų rodo, kad didelė dalis vyrų pasirinko partizano kelią ar tęsė kovą ne tik idealizmo skatinami, bet ir bijodami represijų. Didžiausią grėsmę jautė 1941 m. birželio sukilimo dalyviai, buvę Vietinės rinktinės kariai, šauliai, kariškiai, nacių okupacijos metų pogrindinių organizacijų dalyviai bei vietos administracijos pareigūnai: policininkai, seniūnai, viršaičiai ir kt. Daugelis nuo pirmųjų sovietų sugrįžimo dienų pradėjo slapstytis, nes jų neišvengiamai laukė konclageriai. Minėti veiksniai (prievartinė mobilizacija, teroras, žudynės ir represijos) buvo SSSR politikos Lietuvoje apraiška, lėmusi spontanišką bei stichišką pasipriešinimą. 1940-1941 m. prievartinės mobilizacijos į Raudonąją armiją, tokių žiaurių plataus masto žudynių ir areštų kaip 1944-1945 m. nebuvo, todėl ir ginkluoto pasipriešinimo nesulaukta. 60

Kolaboravimas ir sovietiniai kolaborantai ***

Pasipriešinimas, tiek ginkluotas, tiek neginkluotas, buvo neišvengiamas reiškinys. Jo negalėjo nebūti. Tai buvo nemažos tautos dalies atsakas į totalitarinio režimo brutalią politiką, sistemos „nenormalumą" ir siekis atkurti valstybingumą. Stipriau išreikštas tautinis ir pilietinis tapatumas, bet kokia opozicija, nepaklusnumas, pasipriešinimas, krašto kultūriniai ypatumai totalitarinio režimo buvo slopinami, netoleruojami ir šalinami. VKP(b) CK Lietuvos biuro griežtai centralizuota kadrų rusinimo politika rodė valdymo aparato totalinę politinę kontrolę bei socialinės atramos stoką. Lietuvos gyventojus sovietų valdžia siekė sulydyti į vienodą, pilką, paklusnią tarybinės liaudies masę, kurioje homo sovieticus tapatybė ir mentalitetas, paženklintas servilizmu bei konformizmu, visada turėjo būti aukščiau už žmogaus tautinį kultūrinį savitumą bei asmeninį orumą. K O L A B O R A V I M A S IR S O V I E T I N I A I K O L A B O R A N T A I

Kolaboravimo sampratos problema. Kaip pažymėjo K. Girnius, pokario metais Lietuvoje išryškėjo trinarė schema: kolaboravimas, pasipriešinimas, prisitaikymas 25 . Kolaboravimas - viena komplikuočiausių naujausiųjų laikų istorijos problemų. E. Aleksandravičiaus teigimu, „tai itin sudėtingas visus komunizmo eksperimentus bei dramas patyrusios Vidurio Rytų Europos istorikų studijų uždavinys" 26 . Į kolaboravimo reiškinį jis drąsiai žvelgia iš plačios istorinės perspektyvos, kuri labai pageidautina tiriant šį fenomeną: „Lietuvių tautai per paskutinius du amžius tik 35-erius metus gyvenusiai nepriklausomą gyvenimą, ne tik ginkluota kova ar kitoks tiesioginis pasipriešinimas, bet ir kolaboravimas neišvengiamai turėjo tapti tautinio išlikimo būdu. Logiška būtų manyti, kad tautinį išlikimą labiau už ginklus lėmė prisitaikymo įgūdžiai . Ar kolaboravimo kultūrinė sąmonė netapo lietuviškos tapatybės dalimi, 25

K. Girnius, Pasipriešinimas, prisitaikymas..., p. 272. E. Aleksandravičius, Lietuvių kolaboravimas: nacių ir sovietų laikais (III) (toliau - E. Aleksandravičius, Lietuvių kolaboravimas...), Metmenys, 2005, Nr. 85. 26

61

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

šiuolaikiniam istorijos mokslui turėtų rūpėti ne mažiau kaip kolaborantų skaičiai, žudynių organizavimas ar nacių politinės technologijos." 27 Deja, iki šiol nėra susitarta net dėl vieno, visiems priimtino kolaboravimo apibrėžimo. Kartais nesusikalba net istorikai, nes vieni į šią sąvoką įdeda vienokį turinį ir prasmę, kiti - kiek kitokį. Pats terminas atsirado Prancūzijoje 1940 m. antrojoje pusėje. Vėliau kolaboravimo sąvoka buvo vartojama Olandijoje, Belgijoje, tačiau jos nėra tarptautinės teisės dokumentuose, ji nėra apibrėžta tarpvalstybinių konvencijų. Kolaboravimas prancūzų suprantamas kaip „vokiečių okupacijos laikotarpiu 1940-1944 m. Prancūzijoje bendradarbiavimo su okupuojančia valstybe veikla Vokietijos naudai" 28 . Kolaborantais arba kolaboracionistais (pranc. collaborationniste) vadino su naciais bendradarbiavusius Filipo Peteno vyriausybės pareigūnus ar kitus išdavikus. Po karo 110,5 tūkst. kolaboravimu kaltintų asmenų buvo teisiami, iš jų nuteista mirti 7040 (įvykdyta nuosprendžių 784). Daug daugiau kolaboravimu įtartų žmonių buvo nubausta mirtimi per spontaniškas egzekucijas, kurias pirmaisiais išsivadavimo mėnesiais surengė prancūzų pasipriešinimo dalyviai. Skirtingais duomenimis, 1944 m. birželio - 1945 m. vasario mėn. prancūzai mirties bausme nubaudė nuo 10 522 iki 40 tūkst. kolaboravimu kaltintų asmenų 29 . Danijoje okupacinė padėtis buvo beveik nejaučiama ir labai skyrėsi nuo Prancūzijos, tačiau šiuolaikiniai danų istorikai iš naujo ėmėsi nagrinėti su kolaboravimu susijusias problemas. Jie kelia danų partizanų veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, ypač tikrų ir tariamų kolaborantų nužudymų teisėtumo klausimą 30 . Reikia pažymėti Vakarų šalių istoriografijos diferencijuotą požiūrį į nacių ir sovietų kolaborantus. Pastarieji nesulaukė nei pakankamo dėmesio, nei griežtesnių etinių vertinimų. 27

Pokalbis su E. Aleksandravičiumi (toliau - pokalbis su E. Aleksandravičiumi), Rimo Bružo žurnalistinio tyrimo laida „Amžininkai", LTV, 2006. 28 Nouvelle Encyklopedie Bordas, vol. 2, Paris, 1989, 1173. 29 A. Kasperavičius, Pasipriešinimas ar kolaboravimas..., p. 42; A. Kasperavičius, Kolaboravimas: chronologinės..., p. 85-90. 30 S. Emkjaer, Stikkerdrab - Modstandbevoegelsens likvidering af danskere under besetoelsen, Aschehoug Dansk Forlag A/S, 2000. 62

K o l a b o r a v i m a s ir sovietiniai kolaborantai

Lietuvos istoriografijoje buvo bandymų apibrėžti kolaboranto sąvoką. V. Tininis siūlo tokį termino „kolaborantas" apibrėžimą: „Kolaborantas okupantų talkininkas, tėvynės išdavikas, okupuotos valstybės centrinės ir vietinės valdžios (administracijos) pareigūnas, valdininkas ar tarnautojas, vykdantis okupacinės valdžios nurodymus (politiką) ir prievarta verčiantis savo piliečius (tėvynainius) paklusti okupantų valiai. Kolaborantais laikomi žmonės, dažniausiai dėl politinių ir ideologinių įsitikinimų išdavę Tėvynę, jos nepriklausomybę ir ėmę savanoriškai bendradarbiauti su okupantais." 31 Toks apibrėžimas nėra visai tikslus, nes nenurodo, kuo laikyti priverstus bendradarbiauti civilius gyventojus, pavyzdžiui, saugumo informatorius, suimtus pasipriešinimo dalyvius, kurių padedami saugumiečiai suimdavo ar nukaudavo pogrindžio dalyvius. K. Girnius kolaboravimą apibrėžia kiek kitaip: „Tai tam tikras okupuotos šalies piliečio ryšys su okupacine valdžia, pasireiškiąs talkininkavimu j ą įtvirtinant, susidorojant su jos oponentais ar bent juos neutralizuojant. Kolaboravimu laikytini, greta kitų, šie veiksmai: pirma, aktyvus dalyvavimas ar ėjimas atsakingų pareigų okupanto valdžios ir organizacijų struktūrose, antra, žmonių išdavimas ar įskundimas saugumo organams ir, trečia, viešas valdžios nusikaltimų teisinimas." 32 Pastarąjį kolaboracionistinį veiksmą K. Girnius dažniausiai priskiria inteligentijai, pavyzdžiui: vieši, pritariantys pareiškimai po trėmimų, kitų prievartos aktų. Karolis Drunga keliuose straipsniuose bei neviešose diskusijose įrodinėjo, kad „nėra lengvas atpažinimas tikrųjų ir tariamųjų sovietinių kolaborantų". Anot jo, „sprendžiant šią komplikuotą problemą, intelektualiai sąžiningą atsakymą galima būtų prieiti tik priėmus daug , j e i " ir „nes". Net susilaukus ar priėjus ir tos rūšies atsakymą, jis liktų tik principu. Konkrečiu atveju gi tas principas galėtų kartais padiktuoti teigiamą, o kartais ir neigiamą atsakymą." 33 Apie kolaboravimo problemos sudėtingumą Peteris Steinbachas rašė: „Mes nebesuvokiame, kad tie patys žmonės paprastai būna dvejopi: kalti ir nekalti, bendradarbiaujantys ir 31

V. Tininis, „Kolaboravimo" sąvoka..., p. 71-78. K. Girnius, Pasipriešinimas, prisitaikymas... p. 273. 33 E. Aleksandravičius, Lietuvių kolaboravimas... 32

63

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

konfrontuojantys . Čia iš esmės susiduriame su dilema, atsiskleidžiančia aporija 34 , kurios neįmanoma išspręsti." 35 P. Steinbacho mintį galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu. 1946 ir 1947 m. rinkimuose į SSSR ir LSSR Aukščiausiąsias tarybas (buvo renkamas J. Stalinas ir kiti SSSR bei LSSR vadovai) dalyvavo daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų. Žinant, kad balsuoti galima buvo tik už partijos iškeltus kandidatus, o rinkimų rezultatais sovietai gedėjo remtis tarptautinėse konferencijose kaip tam tikru lietuvių tautos plebiscitu, griežtai vertinant, galima būtų sakyti kolaboravus daugumą Lietuvos gyventojų. Tačiau ar visuotinio teroro ir priespaudos sąlygomis buvo kitas pasirinkimas? Tokį bendradarbiavimą galima būtų pavadinti prievartiniu kolaboravimu. Kitas pavyzdys. Dauguma suimtų pasipriešinimo dalyvių dėl žmogui nepakeliamų kankinimų padarė didesnes ar mažesnes išdavystes, suteikė vertingos informacijos saugumiečiams, sulaužydami laisvės kovos dalyvio priesaiką. Mažai kam pavyko išlikti visiškai „švariems". Kaip reikėtų juos vertinti? Ar tai laisvės kovotojai? Išdavikai? O gal okupanto palaužtos aukos? A. Kasperavičiaus nuomone, po 1956 m. kolaboravimo terminą vartoti būtų netikslinga 36 . Manyčiau, kad jau 1953 m. viduryje, kai po Stalino mirties pasibaigė masinės represijos, buvo palaužtas organizuotas partizaninis judėjimas ir Lietuva galutinai sovietizuota, kolaboranto sąvoka pritaikoma tik kalbant apie kai kurias nedideles žmonių grupes (LKP viršūnę ir kai kuriuos aukštus valdininkus, valstybės saugumo institucijos narius). Ką gi galėtume laikyti kolaborantu? Koks būtų įmanomas susitarimas? Nėra abejonės, jog žodis kolaborantas turi neigiamą reikšmę, o juo pavadintas žmogus turėtų jaustis nesmagiai, nesaugiai - juk taip vadinami tėvynės išdavikai, politiniai nusikaltėliai, kurie būdavo teisiami šalims nusimetus okupanto jungą. Galima būtų kolaboravimą nagrinėti 34

Sunkiai sprendžiamas ar visai neišsprendžiamas klausimas. P. Steinbach, Krieg, Verbrechen, Widerstand. Die deutsche Wehrmacht im NS - Staat zwischen Kooperation und Konfrontation, Wehrmacht und Vernichtungspolitik. Militär im nationalsozialistischen System, hrsg. v. Karl Heinrich Pohl, Göttingen, 1999, S. 34. 36 A. Kasperavičius, Kolaboravimas: chronologinės..., p. 87. 35

64

K o l a b o r a v i m a s ir sovietiniai kolaborantai

teisiniu aspektu, nes kalbama apie nusikaltimus valstybei, kuriuos turėtų nagrinėti teismai. Teisiniu aspektu kolaboravimą apibrėžia dabartinio Lietuvos Baudžiamojo kodekso 120 straipsnis, kuris skelbia, kad „Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų." 37 Antra vertus, palikdami tik teismui spręsti, ką laikyti kolaborantais, o ką ne, problemos neišspręstume, nes praktiškai tai neįmanoma, be to, taip būtų užkirstas kelias istorikams pateikti savo vertinimus. Kolaborantas veikia priešingai savo šalies interesams, juos ypač pažeidžia. Jis tenkina ir gina okupanto šalies interesus. Svarbus kriterijus, pagal kurį asmuo laikytinas kolaborantu, galėtų būti tėvynei, jos gyventojams padaryta didelė žala (fizinė, mentalinė) vykdant okupanto nurodymus ne laisva valia, priverstinai ar veikiant sąmoningai, savo nuožiūra. Ją nustatyti dažnai būna labai nelengva. Reikėtų kiekvieną atvejį nagrinėti konkrečiai. Pagaliau sunkoka pasakyti, kur yra riba tarp didelės ir menkos žalos. Vis dėlto be tinkamos metodologijos, priemonių, instrumentų, kriterijų vargu ar galima įsiskverbti į problemos šerdį, todėl knygoje nekeliamas tikslas šį sunkų klausimą visapusiškai išnagrinėti ar išspręsti. Tam reikalingas specialus platus tyrimas. Paprasčiau nustatyti socialines grupes, kurių nariai bendradarbiavo su sovietine valdžia, turint galvoje tai, jog dauguma jų smarkiai pakenkė bendrapiliečiams ir savo šaliai. Kolaborantais galėtume vadinti daugelį partinių bei sovietinių aktyvistų, stribus, uolius valstybės saugumo slaptuosius bendradarbius, aktyvius valdžios rėmėjus civilius. Kalbant apie kolaboravimą, būtina skirti dvi jo rūšis - savanorišką ir prievartinį. 1. Savanoriškas bendradarbiavimas Šiuo atveju žmogus bendradarbiauja sava valia, niekieno neverčiamas. Jo motyvacija gali būti įvairi: idėjinis, tautinis tapatumas, nesau37

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas [žr.: 2008 05 03], 65

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

gumo jausmas, socialinis įsitvirtinimas, keršto, neapykantos jausmai, materialinis atlygis ir kt. Kartais buvo bendradarbiaujama norint išlikti, tačiau nedarant žalos kitiems. Pavyzdžiui, nemažai stribų 1944-1945 m. į naikintojų batalionus stojo, kad nepakliūtų į frontą, ir vengė kautynių su partizanais. Karui pasibaigus, dalis jų pasitraukė iš tarnybos, o kai kurie net perėjo pas partizanus. Kiti norėjo „lengvesnio" gyvenimo - plėšti, girtauti, gauti tarnybą, treti tikėjo komunizmo idealais. 2. Prievartinis bendradarbiavimas Šiuo atveju didžiausią grupę sudarė prievarta užverbuoti valstybės saugumo slaptieji bendradarbiai, tardymų metu kankinimų, psichologinio smurto neištvėrę pasipriešinimo dalyviai ar kiti gyventojai. Sutinkama bendradarbiauti siekiant išsaugoti gyvybę, sveikatą, laisvę, artimuosius, neatlaikius nepakeliamų kančių. Matyt, vienais atvejais tai kolaborantai, o kitais - totalitarinės sistemos aukos, fiziškai ir psichologiškai palaužti žmonės. Kolaboravimas ir ginkluotas pasipriešinimas buvo ribinės situacijos, ne pačių gausiausių visuomenės grupių kraštutinis elgesys. Dauguma gyventojų norėjo „ramaus gyvenimo", stengėsi prisitaikyti prie stalininio režimo - būtent prisitaikymas tapo pagrindiniu išgyvenimo būdu ir sąlyga. Prisitaikymo reiškinys nėra plačiai tyrinėtas. Nerija Putinaitė, parašiusi sovietinio prisitaikymo ir pasipriešinimo moralės fenomenologinę studiją 38 , skiria įvairius prisitaikymo lygmenis ir formas: nuo paprastų pastangų išlikti iki kolaboravimo ir išdavystės. Nėra abejonės, kad kolaboravimas dažniausiai taip pat buvo prisitaikymo būdas, tačiau savo pobūdžiu iš esmės skyrėsi nuo neutralaus prisitaikymo, kuris niekam nedarė žalos. Manau, autorė pagrįstai įžvelgia, kad prisitaikymas „kilo iš patogumo ir saugumo siekio, o ne iš įtikėjimo sovietiniais idealais ir noro gyventi pagal tikslus, kuriuos formulavo komunistinė ideologija" 39 . 1952 m. pasibaigus kolektyvizacijai, dauguma Lietuvos gyventojų vienaip ar kitaip prisitaikė, sugyveno (koegzistavo) su okupacine valdžia. Kitaip ir būti negalėjo. Prisitaikymas prie kintančių aplinkybių, užsida38

N. Putinaitė, Nenutrūkusį styga. Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje (toliau - N. Putinaitė, Nenutrūkusį styga...), Vilnius, 2007, 306 p. 39 Ten pat, p. 8. 66

K o l a b o r a v i m a s ir sovietiniai kolaborantai

rymas tam tikrame vidiniame kiaute padėjo daugeliui žmonių išlikti iki geresnių laikų (vėlesniais metais taip elgėsi ir dauguma iš lagerių grįžusių politinių kalinių, pasipriešinimo dalyvių). Susitaikymas su status quo visai nereiškė pritarimo komunistinei-okupacinei valdžiai, valstybingumo išdavimo. Saugumiečiai negalėjo įsiskverbti į žmonių sąmonę, žinoti jų minčių, todėl iki palankaus meto buvo galima išlaikyti pasipriešinimo dvasią, kitokią pasaulėžiūrą, įsitikinimus, nepriklausomybės vertybes ir valstybingumo idėją. Visa tai buvo maždaug išsaugota, perduota kitoms kartoms ir nuostabiai atsiskleidė Atgimimo sąjūdžio laikais 1988-1991 m. Paskutiniais pasipriešinimo metais bendradarbiavimas su valdžia dažnai būdavo pragmatiškai suvokiama socialinio įsitvirtinimo sąlyga, o nemažai stojančių į komunistų partiją galvodavo apie ateityje atsiversiančias karjeros galimybes. Pasak E. Aleksandravičiaus, „nedaug kas pritartų teiginiui, kad per du kovų, pralaimėjimų, prievartos ir prisitaikymų šimtmečius lietuvių tauta išsiugdė lankstumą, sugebėjimą pajusti, iš kur pučia politinis vėjas, ir siekti savo tikslo. Bet argi visa tai nebuvo tiesiog išlikimui būtini bruožai? Pusamžis, prabėgęs po Antrojo pasaulinio karo katastrofos, buvo Lietuvos pasipriešinimo ir prisitaikymo galių išbandymas. Lietuvių kolaboravimo galimybės, paslėptas nacionalistinis savanaudiškumas ir išradingumas buvo ne tik sovietizacijos faktorius, bet ir atsparumo jai skiepas." 40 Sunku nepritarti tokiai įžvalgai. Visi į ginkluotą ar neginkluotą pogrindinę veiklą negalėjo įsitraukti reikėjo išlikti, auginti vaikus, išgyventi tuos baisius laikus. Verta pacituoti 2000 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymą. 12 straipsnio pilietinis pasipriešinimas " 2 punktas: „Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti asmenys, esantys okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje, privalo ne pagal Lietuvos Respublikos užduotis nebendradarbiauti su okupacine administracija ir jai nepadėti. Draudimas bendradarbiauti su okupacine administracija netaikomas, kai tokio bendradarbiavimo reikia gelbstint okupuotos teritorijos gyventojų sveikatą ar gyvybę, patenkinant būtiniausius jų gy40

Pokalbis su E. Aleksandravičiumi... 67

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

vybinius poreikius, suteikiant pagalbą sužeistiesiems ir ligoniams, priešo paimtiems karo belaisviams ar įkalintiems asmenims." 41 Kolaboravimu neturėtume vadinti tokio paklusimo valdžiai, kaip prievartinis pyliavų atidavimas, mokesčių mokėjimas, kelių taisymas, miško kirtimas, dalyvavimas susirinkimuose ar prievartinis stojimas į kolūkius. Kolaboravimu negalima vadinti tokio bendradarbiavimo, kai tai buvo prisitaikymo, išlikimo būdas nekenkiant ir neišgyvenant kitų sąskaita. Daugelis pramonės, transporto, aptarnavimo, prekybos, komunalinio ūkio, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros sferų darbuotojų (išskyrus atskirus individus) nebuvo kolaborantai. Šios sferos turi funkcionuoti bet kokiomis, net okupacijos, sąlygomis. Jose dirbančiųjų bendradarbiavimas negali būti prilygintas lietuvių saugumiečių, stribų, aukštų komunistų partijos veikėjų veiklai. Vienus drąsiai galima vadinti Tėvynės išdavikais, o kiti bendradarbiavo su okupantu aplinkybių verčiami ir niekam nekenkė. Tokiu būdu bendradarbiaujant prisitaikoma prie iš esmės pakitusių gyvenimo sąlygų. Kitaip sakant, toks bendradarbiavimas yra ne kas kita kaip prisitaikymas. Antra vertus, tolimoje perspektyvoje tam tikri prisitaikymo lygmenys sukėlė neigiamas pasekmes žmonių sąmonėje. Kaip teisingai pažymėjo N. Putinaitė, „įgudimas prisitaikyti įdiegė visuomenėje tam tikrą galvojimo, veikimo ir vertinimo būdą, suformavo specifinį liaudies žmogaus tipą, populiariai vadinamą homo sovieticus"42. Dar vienas specifinis prisitaikymo lygmuo ar būsena - konformizmas 43 , arba prisitaikėliškumas. Mano galva, tai nors ir buvo tam tikras adaptacijos būdas, tačiau jį lyginti su minėtu prisitaikymu vargu ar galima. Konformistui-prisitaikėliui visai nesvarbu, kokia valdžia, jis neturi tvirtų vertybių, įsitikinimų, principų, moralinių nuostatų, jam rūpi 41

Lietuvos Respublikos Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymas, [žr.: 2007 10 16]. 42 N. Putinaitė, Nenutrūkusį styga..., p. 8. 43 Šioje knygoje konformizmas traktuojamas kaip prisitaikėliškumas, pasyvus prisiderinimas prie esamos tvarkos ar vyraujančios nuomonės; etikoje - asmenybės individualumo atsisakymas, dogmatiškas elgesio standarto ir minties stereotipo laikymasis. 68

K o l a b o r a v i m a s ir sovietiniai kolaborantai

tik jis pats. Konformistas visada nori būti „kaip visi", ypatingų vidinių prieštaravimų, dramų, abejonių jis neišgyvena. Istorinių lūžių metu jis be diskomforto „persiverčia per galvą" ir gana vykusiai pasinaudoja savo prisitaikymo įgūdžiais. Sovietinis laikotarpis buvo labai palanki terpė konformizmo bruožams ugdyti ir, matyt, jie liko ryški kultūrinės sąmonės žymė. Sovietinių kolaborantų kategorijos. Šiam tyrimui svarbu buvo apibrėžti pagrindines kolaborantų grupes, padėjusias pokario metais diegti svetimą valdžią, - tai stribai, partinis bei sovietinis aktyvas ir aktyvūs valstybės saugumo slaptieji bendradarbiai. Dauguma (ne visi) šių grupių narių pokariu savanoriškai ar priversti vykdė antihumaniškus okupanto nurodymus, prisidėjo prie trėmimų, areštų, kitokio teroro, gyventojų turto nusavinimo, dalyvavo slopinant pasipriešinimą. Išduodami valstybingumo, humanizmo vertybes, jie tapo klusniais SSSR politikos įgyvendintojais: skleidė ateistinę ir komunistinę propagandą, mėgino ištrinti tautinę ir pilietinę savimonę, tapatybę, niekino tautos šventes ir papročius. Nuo jų veiklos nukentėjo nemažai Lietuvos piliečių. Tad visiškai suprantama, kodėl partizanų neapykanta nukrypo įjuos. Pažvelkime, ką laisvės kovotojai laikė išdavikais-kolaborantais. Laikraštėlių straipsniuose atsiskleidžia partizanų požiūris į tą bendradarbiaujančią visuomenės dalį, kurią pogrindis identifikavo kaip sovietų statytinius ir bendradarbius. Žemaičių apygardos leidinys Laisvės balsas rašė: „Pirmiausia panagrinėkime, kas sudaro tuos išdavikus ir žudikus. Pirmąjąjų grupę sudaro tautos atmatos - išsigimėliai, kurie 1941 metais, tik raudonajai armijai okupavus mūsų kraštą, iškilo į paviršių ir užėmė valdančius postus. Antrajai grupei priskiriami visi tie, kurie, prasidėjus mobilizacijai į raudonąją armiją, stengdamiesi pasilikti savame krašte, stojo į istrebitelius, gaudė savo kaimynus į armiją ir nepatikimus okupantui tautiečius, atiduodavo juos kalinio kančioms ir po to lėtai mirčiai į tolimus Sibiro lagerius. Tačiau tos grupės daugelis asmenų, pasibaigus karui, suprato savo pragaištingą darbą, išstojo iš istrebitelių ir grįžo į padoraus žmogaus gyvenimą. Trečiai grupei priskiriame visus tuos, savo noru ar prievarta stojusius į MGB ir MVD mokyklas, jas baigusius ir gavusius milicijos ar saugumo įstaigose vadovaujamus postus. Ketvirtą grupę sudaro visi partiniai ir komjaunuoliai, kurie, atėjūnų paraginti ar 69

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

norėdami sudaryti sau geresnį pragyvenimą, įsirašė į šią partiją, nesiryždami tautai pakenkti. Tačiau vyksta kitaip. Jie, okupantų spaudžiami ir raginami, pasidaro klusnūs jų šuniukai, kurie dėl apgraužto kaulo ar numestos duonos plutos noriai tarnauja. Penktajai grupei priklauso visi šnipai, provokatoriai ir skundikai. Šią grupę okupantai suorganizavo vėliausiai, bet už tai šiandien yra pavojingiausia." 44 Taigi partizanai išskiria 5 kategorijas: 1940-1941 m. į valdžią iškilusius partinius ir sovietinius aktyvistus, stribus, MVD-MGB darbuotojus, pokario metais į partiją ir komjaunimą dėl geresnio gyvenimo užsirašiusius gyventojus ir slaptuosius saugumo bendradarbius bei skundikus. Pabandysime aptarti šias grupes išsamiau. Stribai ( n a i k i n t o j a i , „ l i a u d i e s g y n ė j a i " ) . Kovoti su pasipriešinimo judėjimu slopinimo žinyboms aktyviai talkino stribai, kurių batalionai buvo pradėti kurti 1944 m. liepos pabaigoje 45 . Sovietų valdžios sumanymas, tikslas buvo imituoti pilietinį karą, klasių kovą, todėl stribai labai tiko šiam vaidmeniui. Taip norėta parodyti, kad patys lietuviai kovoja ir „triuškina" „buržuazinius nacionalistus ir buožes", ir maskuoti lemiamą okupacinės kariuomenės vaidmenį. Kiekvienoje apskrityje daugiausia iš komunistų valdžiai simpatizuojančių samdinių, vargingųjų valstiečių ir deklasuotų asmenų buvo suformuoti naikinamieji batalionai. Jų narius komunistai ir saugumiečiai vadino naikintojais, vėliau - liaudies gynėjais, kaimiečiai - istrebiteliais, stribais, skrebais. Ši kolaborantų grupė tiesiogiai kovojo su pogrindžiu, vykdė trėmimus, areštus, žiauriai smurtavo prieš pogrindžio dalyvių šeimas ar kitus civilius, prievarta rinko įvairias valstybines duokles, plėšikavo ir kitaip terorizavo gyventojus. Dėl šių priežasčių dauguma kaimo žmonių ir partizanų j ų ypač nekentė. 1944 m. lapkričio pradžioje 13 apskričių buvo 1,9 tūkst. naikintojų 46 . 1945 m. gegužės mėn. naikintojų buvo apie 10,7 tūkst. 47 , tačiau jie tebuvo šalutinė jėgos struktūra, NKVD kariuomenės priedėlis. Būdami pavaldūs 44 45 46 47

N. Gaškaitė, Partizanai apie pasaulį..., p. 293-294. J. Starkauskas, Stribai..., p. 24. L. Truska, Lietuva bolševikų..., Lietuvos rytas, 1993 06 19, p. 14. J. Starkauskas, Stribai..., p. 32. 70

K o l a b o r a v i m a s ir sovietiniai kolaborantai

5 pav. Sovietiniai aktyvistai ir stribai

saugumiečiams, stribai dalyvavo baudžiamosiose operacijose, rengė pasalas laisvės kovotojams, būdavo rusų kariškių vedliai nežinomose vietovėse. Niekur saugumiečių dokumentuose nekalbama apie 1944 m. per partizanų antpuolius nukautus stribus, nors kitų struktūrų netektys visur pažymimos. Represinių struktūrų operacijose tais pačiais metais žuvo tik 13 naikintojų 48 . Tada istrebitelių batalionai dar tebesikūrė, naikintojai laikėsi gana pasyviai, stengėsi vengti kautynių su tėvynainiais, o daugiausia siautėjo NKVD vidaus, pasienio ir užnugario kariuomenės pulkai. Tai patvirtina LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno 1945 m. sausio 25 d. pranešimas VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkui M. Suslovui. Jame rašoma: „Silpnas istrebitelių batalionų darbas visų pirma paaiškinamas tuo, kad NKVD apskričių skyriuose nebuvo specialaus darbuotojo, kuris užsiimtų istrebitelių bataliono darbu, ir tuo, kad NKVD apskričių skyrių viršininkai neįvertino istrebitelių batalionų, kaip 48

M. Pocius, Antisovietinis ginkluotas..., p. 213. 71

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

6pav. Lietuvos SSR NKVD centrinio aparato karininkai. Viduryje tarp moterų sėdi LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras generolas majoras Juozas Bartašiūnas

realios jėgos, vaidmens ir reikšmės ir neryžtingai įtraukdavo į tarnybą ir kovą su banditizmu." 49 Stribų ir partizanų santykiai evoliucionavo labai sparčiai. 19441945 m. partizanai dar bandė juos patraukti į savo pusę kreipimaisis ar gyvu žodžiu (juk dažnai iš tų pačių kaimų būdavo kilę), dažnai nuginkluodavo ir paleisdavo „pasitaisyti", o vėlesniais metais (1946-1953) vyravo didžiulė tarpusavio neapykanta. Partizanai jų nekentė netgi labiau už enkavedistus. Tiek stribai, tiek partizanai labai žiauriai elgėsi su vieni kitų šeimomis. Stribai trėmė ir kitaip smurtavo prieš partizanų artimuosius, o pogrindžio nariai neretai sunaikindavo kaimuose likusias stribų šeimas. Matyt, čia ir reikėtų ieškoti ypatingos neapykantos prie49

LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno 1945 01 25 pranešimas apie LSSR NKVD darbą nuo 1944 08 01 iki 1945 01 01 VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkui M. Suslovui, LYA, f. 3, ap. 16, b. 9,1. 88. 72

K o l a b o r a v i m a s ir sovietiniai kolaborantai

7pav. Stribai prieš operaciją

žasčių. Kaimiečiai stribų nekentė, atminimas apie juos liko slogus. Nors stribai padarė didžiulę žalą gyventojams, tačiau negalima visų jų in corpore laikyti nusikaltėliais. Dalis jų ėjo tarnauti okupantui nenorėdami patekti į frontą, stengėsi nepakenkti tautiečiams, o pasibaigus karui, metė tarnybą. Kai kas net perėjo pas partizanus. Būdavo ir tokių (nors labai nedaug), kurie padėjo žmonėms, perspėdavo apie areštą arba teikdavo žinių partizanams. M V D - M G B d a r b u o t o j a i . Milicininkų (Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų) kompetencijai paprastai priklausė buitinių-kriminalinių (dažnai ne partizanų įvykdytų) nusikaltimų tyrimas. Tačiau kartais milicininkai dalyvaudavo ieškant pasipriešinimo dalyvių, juos sulaikant, kautynėse, todėl neutraliais darbuotojais jų negalime laikyti. MGB (Valstybės saugumo ministerijos darbuotojų) pagrindinė darbo sritis buvo kova su pogrindžiu, „antitarybinio elemento" išaiškinimas ir areštai, trėmimai. Šioje struktūroje dirbę lietuviai, jei papuldavo į partizanų rankas, būdavo be gailesčio šaudomi. 73

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

Kovoti su pasipriešinimo sąjūdžiu represinėms struktūroms padėjo naujosios valdžios statytiniai, vadinamasis partinis ir sovietinis aktyvas. Istoriografijoje dar nėra aiškiai apibrėžtas termino „partiniai ir sovietiniai aktyvistai" turinys. Šioje knygoje jis vartojamas kalbant apie partinės, komjaunimo, sovietinės, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios pareigūnus. Šių struktūrų funkcionieriai eidavo įvairias pareigas - miesto, apskrities, miestelio, valsčiaus ar apylinkės. Partiniai ir sovietiniai aktyvistai dažniausiai būdavo ginkluoti, kartais pasipriešindavo partizanų antpuoliams, dalyvaudavo slopinant pasipriešinimą, vykdant represijas (trėmimus), aktyviai padėjo įgyvendinti sovietų valdžios politiką, todėl darbe jie nepriskiriami nei prie civilių gyventojų, nei prie slopinimo institucijų atstovų. Knygoje trumpinant vietoj kelių žodžių kartais rašoma tik aktyvistai 50 . LKP(b) CK IV plenumas, vykęs 1944 m. gruodžio mėn., įpareigojo partines organizacijas paspartinti ginklų išdavimą kaimo partiniam ir sovietiniam aktyvui 51 . Iki 1945 m. rugpjūčio mėn. valdžios struktūros kaimuose apginklavo apie 3700 aktyvistų 52 . Valstybės saugumo ir LKP(b) dokumentuose žodžių junginys „sovietiniai-partiniai aktyvistai" buvo vartojamas kalbant apie LKP(b) įvairaus lygio (apskrities, miesto, valsčiaus, apylinkės) organizacijų narius, sovietinės (tarybų) bei vykdomosios valdžios pareigūnus ir tarnautojus. Tikslumo dėlei aktyvistus reikia skirstyti į partinius ir į sovietinius. Partiniai a k t y v i s t a i . Šiuo terminu vadiname VKP(b) vietinio padalinio - Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) - narius. Pirmaisiais sovietų valdžios atkūrimo metais okupantas dažniausiai galėjo remtis tik šia gyventojų kategorija. 1944 m. lapkričio pabaigoje LKP(b) gretose tebuvo 2,8 tūkst., o 1945 m. sausio mėn. - 3,5 tūkst. narių 53 . Partinės organizacijos 1944 m. pabaigoje veikė 21 valsčiuje, kaime dirbo 326 komunistai 54 - visai menka visuomenės dalis. LKP(b) nariams savarankiškos 50

Aktyvistai - iniciatyvūs, veiklūs sovietų valdžios, partijos, komjaunimo struktūrų nariai. Terminas kildintinas iš lotynų k. žodžio activus - veiklus, energingas. 51 R. Stanislovaitis, Nuverstųjų išnaudotojų klasių..., p. 208. 52 A. Rakūnas, Klasių kova..., p. 196. 53 Lietuvos TSR istorija, t. 4..., p. 147. 54 R. Stanislovaitis, Nuverstųjų išnaudotojų klasių..., p. 171. 74

K o l a b o r a v i m a s ir sovietiniai kolaborantai

komunistų partijos, kaip ir nepriklausomos Lietuvos sovietų socialistinės respublikos, idėja neegzistavo arba buvo nepriimtina. Tėvynė jiems buvo viena - Sovietų Sąjunga, partija nedaloma - SSSR komunistų partija. Pagal hierarchijąLKP(b) Centro komiteto biuro nariai priklausė aukščiausiai okupacinės valdžios kolaborantų grupei, jai vadovavo LKP(b) CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Po jų ėjo LKP(b) CK, antros pagal rangą partijos struktūros, nariai. Ši marionetinė valdžios institucija aklai vykdė Maskvos politiką, slopino pasipriešinimą. Šių institucijų pareigūnų priimti sprendimai buvo lemtingi daugeliui Lietuvos žmonių. Provincijoje pagal subordinaciją didžiausią valdžią turėjo LKP(b) apskričių, miestų komitetų sekretoriai, antrieji sekretoriai (dažnai atsiųsti iš SSSR rusai), skyrių vedėjai, LKP(b) CK atsiųsti instruktoriai, inspektoriai, partijos apskrities laikraščių redaktoriai, po j ų - valsčių, miestelių komitetų sekretoriai. Kaimo vietovėse partinį aktyvą sudarė partinės organizacijos vadovai (vadinamieji partorgai, dažniausiai rusai), partinių kabinetų vedėjai ir eiliniai partijos nariai, dažnai eidavę įvairias pareigas vietos vykdomuosiuose komitetuose. Prie partinio aktyvo priskirtini Visasąjunginės Lenino komunistinės jaunimo sąjungos (VLKJS) vietinio padalinio - Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos (LLKJS) CK darbuotojai (visi komunistų partijos nariai) ir aktyvesni, vadovaujantys organizacijos nariai. Tai buvo LLKJS apskričių, miestų, valsčių, miestelių komitetų pirmieji sekretoriai (dažniausiai LKP nariai) ir aktyvesni komjaunuoliai, komsorgai (komjaunuolių organizatoriai) ir pionierių vadovai. 1945 m. pradžioje 336 komjaunimo organizacijose buvo apie 3,8 tūkst. narių 55 , liepą respublikoje buvo 737 komjaunimo organizacijos (iš viso 7036 nariai) 56 , iš jų 327 teritorinės kaimo organizacijos 57 . Komjaunimo aktyvistai dažnai buvo įtraukiami į „politinį darbą kaime" ir net į „kovą su buržuazinių nacionalistų ardomąja veikla" 58 . 55

Lietuvos Komunistu partijos..., p. 241. Mcmopun JlumoecKoū CCP (c dpeeneūuiux epeMeu do nauiux dneū), peaaK-

UHOHHaa

KOJįJierna:

B.

BaiiTKeBHHioc

(OTB. p e ^ . ) ,

K. Cyp6nHC, M. K D i a c , BHJIBHIOC, 1978, 57 Lietuvos TSR istorija, t. 4..., p. 147. 58 Lietuvos Komunistų partijos..., p. 241.

B. r t a i i i y T O ,

75

B. c.

MepKHC,

481.

K.

HaBHUKac,

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

S o v i e t i n i a i a k t y v i s t a i . Jiems priskirtini įvairaus lygio sovietų valdžios struktūrų (Darbo žmonių deputatų tarybų) pareigūnai, valdininkai, vykdomosios valdžios funkcionieriai. Vadovaujantys darbuotojai dažniausiai buvo komunistai. Kaimo vietovėse vadinamąjį sovietinį aktyvą sudarė apskričių, miestų, valsčių, miestelių ir apylinkių vykdomųjų komitetų 59 pirmininkai, j ų pavaduotojai, sekretoriai, instruktoriai ir eiliniai nariai. Iki 1946-m. pabaigos buvo iš esmės sukomplektuoti visų grandžių vykdomieji komitetai. 1948 m. pradžioje atsirado naujų sovietinių aktyvistų kategorijų: rinkiminių komisijų pirmininkai, j ų pavaduotojai ir nariai, kolūkių pirmininkai bei kolūkių administracijos vadovaujantys pareigūnai, Darbo žmonių deputatų tarybų deputatai ir kt. Iki 1948 m. nebuvo daugelio apylinkių tarybų pirmininkų, o valsčiuose ir apskrityse dažnai būdavo tik keli vykdomojo komiteto nariai (įskaitant pirmininką) 60 . 1948 m. sausio 8 d. įvyko rinkimai į apskričių, miestų, valsčių, miestelių ir apylinkių Darbo žmonių deputatų tarybas (iki tol veikė tik partinių struktūrų vadovaujami vykdomieji komitetai). Iš tarybų narių buvo sudarytos nuolatinės šakinės komisijos 61 . Partizanų požiūriu, valstybinių ūkinių ir ideologinių kampanijų organizatoriai, agitatoriai, kai kurie klubų-skaityklų vedėjai, buvę raudonieji partizanai, žemės ūkio kooperacijos pirmininkai, dešimtkiemių įgaliotiniai (dešimtininkai), paruošų ir finansų agentai, žemės ūkio komisijų pirmininkai ir nariai, mokesčių inspektoriai, ženorgai (moterų organizatoriai), tarybinių ūkių ir kolūkių vadovai, mašinų ir traktorių stočių (MTS) direktoriai, MTS bazių vedėjai, mašinų ir arklių nuomos punktų (MANP) vedėjai laikyti sovietiniais aktyvistais. Valstybės saugumo dokumentuose šias pareigas ėjusių žmonių aukos kartais priskiriamos civilių kategorijai. Partiniai, sovietiniai ir komjaunimo aktyvistai (ypač ėję aukštesnes pareigas) dažnai būdavo ginkluoti, dalyvaudavo ginant miestelius ir kartais net pasipriešindavo partizanų antpuoliams savo vienkiemiuose 59

Iki 1948 m. sausio 18 d. rinkimų į vietines Darbo žmonių deputatų tarybas. S. Ivanauskaitė, Apskričių, valsčių ir apylinkių..., p. 88. 61 Lietuvos TSR istorija, t. 4..., p. 152. 60

76

K o l a b o r a v i m a s ir sovietiniai kolaborantai

ar patekę į pasalą. 1944 m. rugsėjo 15 d. LKP(b) CK įpareigojo NKVD apginkluoti atsakingus apskričių, valsčių bei apylinkių partinius, sovietinius ir komjaunimo darbuotojus 62 . Partijos CK IV plenumas, vykęs 1944 m. gruodžio mėn., pakartotinai paragino partines organizacijas paspartinti ginklų išdavimą kaimo partiniam ir sovietiniam aktyvui 63 . Aktyvistai teikdavo valstybės saugumo darbuotojams informaciją apie patriotiškai, opoziciškai nusiteikusius ar besislapstančius asmenis ir taip dažnai nulemdavo j ų likimą saugumiečiams vykdant areštus ar atėjus trėmimų laikui. Prie partinio ir sovietinio aktyvo priskirtini paramos (kitaip savigynos) grupių nariai - apginkluoti sovietinės santvarkos šalininkai. Juos net sunku atskirti nuo eilinių aktyvistų, nes LKP(b) CK 1944 m. liepos 24 d. nutarimu įpareigojo NKVD vadovybę organizuoti paramos grupes ir į jas įtraukti žemiausią partinio, sovietinio ir komjaunimo aktyvo grandį64. Praėjus lygiai mėnesiui, LKP(b) CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus ir LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras J. Bartašiūnas slaptu įsakymu Nr. 382 įsakė visiems apskričių partinių komitetų sekretoriams bei NKVD skyrių viršininkams iš nukentėjusių nuo „banditų" vietinių aktyvistų ir iš sovietų valdžios žemės gavusių šeimų narių organizuoti ginkluotas paramos grupes 65 . 1945 m. birželio mėn. vienuolikoje apskričių jau veikė 398 paramos grupės (2890 narių). Jos turėjo informuoti istrebitelius apie priešo diversines grupes, „banditus", „išdavikus". Šioms grupėms vadovavo istrebitelių batalionų vadai 66 . Paramos grupių nariai dažniausiai saugodavo valstybinį turtą, dalyvaudavo valdžios kampanijose, padėdavo rinkti pyliavas, mokesčius, talkininkavo rinkimų ir trėmimų metu. 62

L. Truska, Lietuva bolševikų... 1993 06 12, p. 14. R. Stanislovaitis, Nuverstųjų išnaudotojų klasių..., p. 208. 64 J. Starkauskas, Stribai..., p. 205. 65 L. Truska, Lietuva bolševikų..., 1993 06 12, p. 14. 66 LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojo pik. P. Kapralovo 1944 08 18 raštas LSSR NKVD miestų ir apskričių skyrių viršininkams, LYA, f. 3, ap. 21, b. 2, I. 13,4; LSSR NKVD BB skyriaus 3-iojo poskyrio viršininko pavaduotojo vyr. ltn. Grigoričevo 1945 06 20 pažyma, LYA, f. 3, ap. 16, b. 96,1. 112-114. 63

77

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

8pav. Lietuvos SSR MVD centrinis aparatas 1946 m. Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: 3. LSSR vidaus reikalų ministro pavaduotojas Piotras Kapralovas. 4. LSSR vidaus reikalų ministras Juozas Bartašiūnas. 5. LSSR MVD kovos su banditizmu valdybos viršininko pavaduotojas Jakovas Sinycinas

Valstybės s a u g u m o s l a p t i e j i b e n d r a d a r b i a i . Terminas „slaptasis bendradarbis" vartojamas kalbant apie šiuos valstybės saugumo žinybai dirbančius asmenis: rezidentus, agentus, informatorius, maršrutinius agentus, kameros agentus, vidaus agentus, specialiuosius agentus, agentus smogikus ir konspiracinio buto savininkus. Vartojami ir šie terminai: „agentai", „informatoriai", „agentai ir informatoriai", „šnipai". Pogrindyje, visuomenėje jie buvo vadinami šnipais, išgamomis, parsidavėliais, skundikais, judais arba tiesiog išdavikais. Pagrindiniai pasipriešinimo malšinimo būdai buvo karinis, tardyminis ir agentūrinis. Daugiausia buvo remiamasi karine jėga - NKVD įvairių rūšių kariuomene. Jos nepalaikoma bolševikų valdžia būtų buvusi nušluota be didesnių partizanų pastangų. Tačiau viena efektyviausių kovos su partizaniniu judėjimu priemonių buvo NKVD-NKGB slaptieji bend78

K o l a b o r a v i m a s ir sovietiniai kolaborantai

radarbiai. Jų reikšmė ir skaičius 1945 m. po truputį augo. Ši specifinė kolaborantų kategorija talkino valstybės saugumo žinyboms išaiškinant opoziciškai, patriotiškai nusiteikusius gyventojus, pogrindžio dalyvius. Jiems padedant, lietuvių tautos pasipriešinimui buvo suduoti skaudūs smūgiai. Dėl ypatingos SSSR valstybės saugumo žinybų kontrolės (informatorių veiklos) didesniuose miestuose ilgiau išsilaikyti negalėjo nei ginkluoto, nei neginkluoto pasipriešinimo organizacijos, todėl miestai nebuvo kovos arena, o ilgesnis organizuotas nesmurtinis pasipriešinimas Lietuvoje buvo neįmanomas. LKP(b) CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus ir vidaus reikalų liaudies komisaras J. Bartašiūnas 1944 m. rugsėjo 24 d. slaptu įsakymu Nr. 382 nurodė visiems apskričių partinių komitetų sekretoriams bei NKVD skyrių viršininkams verbuoti tarp gyventojų agentus ir informatorius 67 . NKVD-NKGB žinybos pirmaisiais organizavimosi apskrityse mėnesiais sunkiai rezgė agentūros tinklą. 1944 m. lapkričio pradžioje NKVD įskaitoje buvo tik 1686 slaptieji bendradarbiai: iš jų 2 rezidentai, 232 agentai ir 1452 informatoriai 68 . Gyventojai laikėsi gana tvirtai ir visaip vengė bendradarbiauti su represinių struktūrų darbuotojais. Dauguma tuo metu prievarta užverbuotųjų neteikė svarbios informacijos, buvo neveiklūs, išsisukinėjo nuo užduočių ir „veidmainiavo" („dvurušničiali" saugumiečių vartotas rusiškas terminas), t. y. dirbo dviem pusėms. Neatsitiktinai SSSR vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos pirmajam pavaduotojui, valstybės saugumo 2-ojo rango komisarui S. Kruglovui atvykus į Lietuvą (1944 12 04), slopinimo institucijų agentūrinis darbas paspartėjo. Kiek vėliau vietinį represinį aparatą sustiprino apie 400 saugumo darbuotojų, atsiųstų iš SSSR NKVD centrinio aparato ir turinčių didelę agentūrinio darbo patirtį 69 . LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininkas pplk. A. Gusevas 1945 m. sausio mėn. tarnybiniame rašte rašė: „LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriui buvo iškeltas pagrindinis uždavinys - agentūrinio 67

L. Truska, Lietuva bolševikų..., 1993 06 12, Nr. 112, p. 14. LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro A. Guzevičiaus 1944 11 01 suvestinė, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 1/13,1. 9. 69 E. Grunskis, Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, 1945-1953 metais (toliau - E. Grunskis, Lietuvos gyventojų...), Vilnius, 1996, p. 60. 68

79

K o l a b o r a v i m a s ir sovietiniai kolaborantai

aparato sukūrimas antitarybinio pogrindžio atskleidimui ir banditinių formuočių sunaikinimui". Tikriausiai šį uždavinį iškėlė S. Kruglovas. A. Gusevas gana tiksliai vertino susiklosčiusią politinę padėtį: „Tokiu būdu Lietuvos sovietinės respublikos teritorijoje turime ne įprastas susiformavusias banditines grupes, o pagal karinių dalinių pavyzdį sudarytus sukilėlių būrius, kuriems vadovauja nelegalūs centrai" 70 . 1945 m. sausio mėn. LSSR NKVD jau turėjo 3032 slaptuosius bendradarbius: iš jų 20 rezidentų, 149 maršrutinius agentus, 335 agentus ir 2528 informatorius 71 . Manytina, kad tik trečdalis slaptųjų bendradarbių tuomet realiai padėjo NKVD. Agentai ir informatoriai buvo enkavedistų „akys ir ausys". Patys valstybės saugumo vadovai, LKP lyderiai ne kartą pripažino, kad be agentūros kovoje su pasipriešinimu neįmanoma pasiekti gerų rezultatų. Kartą kolegų susirinkime vienas žymiausių LSSR saugumiečių Ilja Počkajus pareiškė: „Čekistas, kuris nedirba su agentūra - ne čekistas" 72 . 1945 m. gegužės 24 d. vykusio VKP(b) CK Lietuvos biuro posėdžio dalyviai priėmė nutarimą „Dėl buržuazinių nacionalistų gaujų veiklos suaktyvėjimo ir kovos su jomis stiprinimo". Jame, be kita ko, kalbėta apie tai, kad „būtina išplėsti represinių organų agentūrinį darbą" 73 . Trumpai apžvelgsime, kokiais metodais valstybės saugumo karininkai verbavo gyventojus. Žinomi keturi penki svarbiausi slaptųjų bendradarbių verbavimo būdai: šantažas kompromituojančia medžiaga, idėjinis bendrumas, kankinimai, apgaulė ir asmeninis verbuojamo žmogaus suinteresuotumas 74 . Kompromituojanti medžiaga galėjo būti priklausymas prieškario Lietuvos įvairioms organizacijoms, įstaigoms, darbas vietos administracijoje, policijoje nacių okupacijos metais, verbuojamo asmens sodyboje saugumiečių slapta pakišti pogrindžio leidiniai, ryšiai ir gimi70

LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko pplk. Gusevo 1945 01 12 tarnybinis raštas, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 682,1. 202-203. 71 LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno 1945 01 25 pranešimas VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkui M. Suslovui apie LSSR NKVD darbą nuo 1944 08 01 iki 1945 01 0\,LYA,i. K-l,ap. 3, b. 16/9,1. 82. 72 J. Parnarauskas, KGB agentūros..., p. 40. 73 V. Tininis, Sovietinė Lietuva..., p. 268. 74 N. Gaškaitė-Žemaitienė, MGB-KGB agentūra..., p. 97. 81

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

nystė su pasipriešinimo dalyviais, smulkūs kriminaliniai nusikaltimai, intymaus gyvenimo detalės, smurtu išgautas bendradarbiavimo raštelis, nuotrauka saugumo karininkų draugijoje ar prie nukautų laisvės kovotojų. Kartais užtekdavo vien to, kad žmogus netyčia kam nors prasitardavo matęs partizanus. Nepaprastai sunku būdavo atsilaikyti, kai saugumiečiai verbuojamajam grasindavo ištrėmimu, lageriu arba žadėdavo tokias pat bausmes jo artimiesierrts, jei šis nesutiks bendradarbiauti. Retkarčiais informatoriumi tapdavo asmuo, susigundęs pinigais. Idėjiniai agentai neimdavo atlyginimo, nes tikėjo komunistine ideologija ir savo darbo prasmingumu. Dar reikėtų atskirai paminėti prie slaptųjų bendradarbių nepriskirtinus pranešėjus, kitaip visuomenėje ir partizanų vadintus skundikais, išdavikais, judais, kurie savanoriškai teikdavo informacijąNKVD žinybai. Pirmaisiais partizaninio karo metais jų beveik nebuvo. Gana dažnai tokie individai skųsdavo keršto, pavydo, neapykantos ir nuoskaudų skatinami. Kai kurių jų artimieji nukentėjo ar žuvo vokiečių okupacijos metu, todėl, pasikeitus politinei situacijai, stengėsi atsigriebti. Saugumiečiai dažniausiai siekdavo užverbuoti partizanų rėmėjus, ryšininkus, rezervistus, antikomunistiškai nusiteikusius gyventojus, kurie galėjo suteikti daug informacijos ir nesukelti partizanų įtarimo. Dėl šios priežasties nustatyti tikrus informatorius partizanams buvo nepaprastai sudėtinga. Pogrindis duomenis apie šnipus paprastai rinkdavo per savo legaliai gyvenančius narius ir taikius gyventojus. Nedori asmenys partizanų rankomis galėjo kerštauti asmeniniams priešams. Patikrinti kaltinimų pagrįstumą buvo labai sunku. A. Ramanauskas savo atsiminimuose rašė, kad pavojingiausi informatoriai buvo „atsargūs, gudrūs, ir priešo užverbuoti tarp tų, kurie anksčiau buvo veidmainiškai užsirekomendavę kaip taurūs lietuviai ir tuo būdu jau įsigiję kitų lietuvių pasitikėjimą. Tik maža dalis tokių šnipų buvo partizanams prieinami ir sulikviduoti." 75 Slaptuosius bendradarbius pagal jiems keltus uždavinius galima suskirstyti į keletą kategorijų: 1. Rezidentas. Tai buvo neetatinis valstybės saugumo bendradarbis, vadovavęs agentų grupei. Rezidentas buvo profesionaliai pasirengęs 75

A. Ramanauskas, Daugel krito..., p. 315. 82

K o l a b o r a v i m a s ir sovietiniai kolaborantai

saugumiečių padėjėjas. Jis kontroliavo ir koordinavo kelių agentų darbą. Jų nebuvo daug. 2. Vidaus agentas. Šie ginkluoti agentai būdavo užverbuojami iš slapta suimtų ar legalizuotų pasipriešinimo dalyvių ir įterpiami į partizanų būrius, štabus, pogrindžio organizacijas. Pasitaikius palankiai progai, jie klastingai nužudydavo laisvės kovotojus arba pranešdavo apie j ų buvimo vietą saugumiečiams, kurie nedelsdami išsiųsdavo MGB kariuomenės ir stribų dalinius. 3. Specialusis agentas. Tai slapta suimtas ir nedelsiant į savo ankstesnę veikimo vietą su ginklu (užtaisytu tuščiais šoviniais) siunčiamas partizanas, kurį paprastai lydėdavo keli agentai smogikai. Jei specialusis agentas veikdavo pagal saugumiečių reikalavimus, tai netrukus po tam tikro patikrinimo tapdavo vidaus agentu ir gaudavo veikiantį ginklą. 4. Agentas smogikas. Šie agentai veikdavo specialiosiose grupėse ir, apsimetę partizanais, naikindavo pasipriešinimo dalyvius. Kaip ir vidaus agentai, smogikai būdavo ginkluoti ir atlikdavo labai sudėtingus įsiskverbimo į pogrindžio struktūras uždavinius. 5. Maršrutinis agentas. Jį saugumiečiai siųsdavo su užduotimi nurodytu maršrutu į konkrečią vietovę. Tai būdavo uogautojai, elgetos, bedarbiai, staliai, batsiuviai, krosnių meistrai ir kiti nuolat keičiantys darbo vietą žmonės. Maršrutinių agentų darbas taip pat buvo rizikingas. 6. Agentas. Jis atlikdavo sudėtingesnes užduotis negu informatorius. Paprastai agentai sekdavo partizanų judėjimą, stengdavosi sužinoti, kur jų buvimo vietos, išaiškinti rezervistus, ryšininkus, rėmėjus, antisovietiškai nusiteikusius žmones. Dažnas agentas savo suteiktų žinių verte atstodavo dešimtis informatorių. 7. Informatorius. Žemiausios ir gausiausios kategorijos slaptasis bendradarbis. Jis stebėdavo aplinką, klausydavosi žmonių šnekų, informuodavo apie įtartinus asmenis, partizanų pasirodymą, j ų lankymosi, slapstymosi vietas bei ryšius su vietos gyventojais. Nuo agentų ir informatorių veiklos pasipriešinimas, visuomenė patyrė didžiausių nuostolių. 8. Kamerų agentas. Tai buvo specialiai į kamerą sodinamas asmuo, turintis užduotį įgyti suimtojo pasitikėjimą ir išgauti žinių apie pogrindį. 83

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

9. Susitikimų ir konspiracinių butų šeimininkas. Jo būste buvo suiminėjami pogrindžio dalyviai, slaptieji bendradarbiai susitikdavo su saugumiečiais. Dar išskiriamas specifines funkcijas atlikęs įtakos agentas (formavęs tam tikrą visuomenės nuomonę) ir agentas verbuotojas (pats verbavęs kitus agentus) 76 . Neretai žmogui iškildavo skausminga dilema: atsidurti lageryje ir išsaugoti pasipriešinimo dalyvius, patriotiškai nusiteikusius žmones ar savo laisvės sąskaita kitus pasmerkti vergovei, kančioms, o gal ir žūčiai. Kiekvienas šią dilemą spręsdavo savaip. Silpnesnio charakterio aukodavo kitus, stipresnio - save. Kaip jau anksčiau sakyta, agentas agentui nelygu. Vieni dirbo (išdavinėjo) uoliai, kiti prigrasinti, treti stengėsi niekam nepakenkti, klaidinti ir išsisukinėti. Buvo ir tokių saugumo verbuojamų žmonių, kurie rinkosi konclagerį, mišką ar mirtį, bet ne išdavystę. Gana keblus klausimas yra naujakurių bendradarbiavimas su okupacine valdžia. Ūkininkai nuo seno privačią nuosavybę buvo pripratę laikyti neliečiama, šventai j ą saugojo ir gynė. Visais laikais lietuvis buvo susijęs su žeme, prisirišęs prie jos. Matyt, tai žemdirbių tautos mentaliteto bruožas. Apskritai skirtinos dvi naujakurių, mažažemių ar bežemių kategorijos, iš kurių tik vieną galima pavadinti kolaborantais. Dalis naujakurių imdavo iš neteisėtos valdžios rankų svetimą nuosavybę - partizanų, suimtų, žuvusių, ištremtų ar pasitraukusių į užsienį gyventojų sodybas ir žemę. Naujakuriai kėlė ankstesnių savininkų ir partizanų pyktį. Sis reiškinys kurstė kaimo visuomenėje nesantaiką, kerštavimą ir buvo labai pavojingas kaimo bendruomenės integralumui. Naujakuriai, nepabijoję paimti į mišką išėjusio ar ištremto žmogaus žemės, dažnai po perspėjimų sulaukdavo mirties bausmės. Imdami svetimą žemę, užimdami ir pasisavindami kito žmogaus trobesius, gyvulius, kitą turtą, šie naujakuriai padėdavo neteisėtai valdžiai įvykdyti nusikaltimą - nusavinti privatų turtą. Kartu jie prisidėdavo prie tautos supriešinimo - tai buvo vienas iš bolševikų pagrindinių siekių. Kitas reikalas - vargingas naujakurys, kuris imdavo niekieno žemę. Jį sunku pavadinti kolaborantu.

76

N. Gaškaitė-Žemaitienė, MGB-KGB agentūra..., p. 99. 84

Pasipriešinimo strategija ir taktika

P A S I P R I E Š I N I M O STRATEGIJA IR TAKTIKA

Pogrindžio uždavinių ir taktikos priklausomybė

nuo išsivadavimo

būdų

Svarstyti laisvės a t g a v i m o būdai. Nebūtų teisinga kovą su kolaboravimu nagrinėti nematant pasipriešinimo kaip visumos, išleidžiant iš akių bendrą pokario istorijos kontekstą, tarptautinių geopolitinių santykių foną ar psichologinį emocinį tais metais gyvenusių žmonių nusiteikimą. Todėl būtina aptarti esmines pasipriešinimo ypatybes, kurios padės geriau suprasti knygoje analizuojamas pasipriešinimo sovietizacijai ir kolaboravimo stabdymo problemas. Taip pat, norint suprasti pasipriešinimo taktikos specifiką, būtina išsiaiškinti j ą sąlygojusias priežastis. Pagrindinis strateginis partizanų tikslas ir troškimas buvo atkurti laisvą demokratinę Lietuvos valstybę, kurioje būtų įgyvendinta socialiai teisinga santvarka. Matyti du pagrindiniai išsilaisvinimo būdai, kurie beveik nepriklausė nuo paties pogrindžio pastangų. Išorinis veiksnys turėjo būti lemiamas. 1. Tarptautinių organizacijų arba Vakarų valstybių diplomatinis spaudimas. Vienas iš svarstytų nepriklausomybės atgavimo būdų buvo diplomatinis. Apie tokią galimybę daugiausia galvota 1944-1945 m. Sunku nesutikti su kunigo Felikso Jucevičiaus mintimi, kai jis, kalbėdamas apie partizanus, rašė, kad jokia „kita iliuzija, joks kitas mitas nekainavo mūsų tautai taip brangiai, kaip iliuzija, kad vakariečiai mūsų nepamirš, kaip mitas apie sovietų okupacijos laikinumą" 77 . Partizanai laukė Atlanto chartijos pažadų įvykdymo, Jungtinių Tautų Organizacijos diplomatinio spaudimo atitraukti SSSR kariuomenę iš Pabaltijo valstybių. Manyta, kad pasikartos 1918-1919 m. politinė situacija, kai laviruodami tarp karo ir vidaus konfliktų nusilpintų Rusijos bei Vokietijos lietuviai pajėgė atkurti Lietuvos valstybę. Pogrindis savo ruožtu stengėsi pralaužti informacinę blokadą ir parodyti pasauliui, kad Lietuvoje vyksta atkakli visuotinė kova dėl laisvės, kad bolševikų valdžia neturi jokios socialinės atramos, okupantas vykdo masines represijas, paminamos elementarios 77

F. Jucevičius, Tarp mirties..., p. 150. 85

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

žmogaus teisės ir laisvės. Tikėtasi būsimose tarpvalstybinėse konferencijose apeliuoti į tarptautinę teisę ir „pasaulio sąžinę", gauti materialinę ir moralinę pagalbą iš pirmiausia savais interesais besirūpinančių Vakarų valstybių. Neturėdami informacijos, negalėdami kritiškai įvertinti buvusių Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų politikos, dauguma partizanų nežinojo ir netikėjo, kad Lietuvos likimas jau buvo nulemtas kur kas anksčiau. Teherano konferencijos dalyviai dar prieš metus (konferencija vyko 1943 m. lapkričio 28 d. - gruodžio 1 d.) nusprendė Pabaltijo šalių l i k i m ą - j o s buvo priskirtos SSSR įtakos sferai 78 . 2. Karas tarp Vakarų valstybių ir Sovietų Sąjungos. Antrasis nepriklausomybės atkūrimo būdas - visuotinis sukilimas prasidėjus Vakarų valstybių ir SSSR karui. Ši išsilaisvinimo perspektyva dominavo partizanų strateginių tikslų formuluotėse. Pirmą kartą sukilimu atkurti Lietuvos nepriklausomybę siekta 1941 m. birželio mėnesį, kai Vokietija pradėjo karą su SSSR. Šio sukilimo vizija giliai įsiskverbė į žmonių sąmonę ir suvaidino gana svarbų vaidmenį prasidėjus antrajai sovietų okupacijai. Partizanų vadai rengė mobilizacinius, operacinius planus ir užduotis, kurias reikėtų įgyvendinti prasidėjus tarptautiniam konfliktui. Mito, kad naciai leis atkurti nepriklausomybę, žlugimas visai nesutrukdė atsirasti kitam mitui - kils karas tarp Vakarų šalių ir Sovietų Sąjungos. F. D. Rooseveltas kartą dėl Baltijos valstybių likimo prasitarė: „Lietuva, Latvija, Estija ir praeityje, ir visai neseniai sudarė dalį Sovietų Sąjungos ir, kai rusų armijos vėl įžengs į šias respublikas, aš nežadu kariauti dėl to su Sovietų Sąjunga" 79 . Deja, apie šį pasisakymą niekas Lietuvoje negalėjo žinoti. Psichologinė nuostata „išsilaikyti iki lemiamo tautai momento", tai yra iki karo, dvasiškai palaikė kovotojus, neleido pulti į neviltį. Norėjosi tikėti išsigelbėjimu, norėjosi stebuklo, net jei jo išsipildymas skendėjo miglose. 7S

CoeemcKuū C0103 Ha Meoicdynapodi¡bix KOWpepeniįUHx nepuoda BejiuKoū OmeuecmeeHHOū eoūubi 1941-1945 zz., T. 2: TerepaHCKas KOiK^cpenuHa p y K O B O AHTCJICH T p e x c o i o 3 H b i x a e p j K a B - CCCP, CLLIA n BennKo6pHTaHHH (28 H o s 6 p a — 1 at'Kaopii 1943 r.) (toliau - CoeemcKuū COK>3. ..), MocKBa, 1984, c. 151. 79 Ten pat, p. 151-152; A. Jakubčionis, Jalta: skirtingus interesus suvienijo siekimas valdyti pasaulį, Lietuvos rytas, 1995 02 10, p. 33. 86

P a s i p r i e š i n i m o strategija ir taktika

Laisvės k o v o s s ą j ū d ž i o u ž d a v i n i a i ir taktika. Amžiams bėgant išugdyta, o nepriklausomybės metais ypač sustiprėjusi Tėvynės meilė, atsidavimas laisvės idealams buvo vienas stipriausių veiksnių, skatinusių ginkluotą kovą. Partizanai stengėsi parodyti pasauliui, kad tauta gina savo tarptautinę teisę į savarankišką valstybę. Kova dėl šalies laisvės kartu buvo kova už žmogaus laisves ir teises, demokratiją, už tokias egzistencines vertybes kaip tėviškė, gimtoji sodyba, papročiai, tradicijos, tikėjimas. Pasiryžta visomis priemonėmis ginti kultūrinę, ekonominę bei socialinę gyvenimo sanklodą ir būdą. Svetimšaliai naikino, niekino tai, kas lietuviui buvo brangu, šventa, be ko gyvenimas galėjo virsti dvasine dykviete, materialiai skurdžiu ir moraliai slegiančiu vegetavimu. Tik nepriklausomos valstybės atkūrimas turėjo apsaugoti šiuos kertinius gyvenimo pamatus. Patriotizmas, prievartinė mobilizacija, NKVD struktūrų vykdyti masiniai areštai, prievarta ir taikių gyventojų žudymai - šie pagrindiniai trys veiksniai ar j ų sąveika 1944-1945 m. pirmoje pusėje kėlė masinį (dažniausiai spontanišką) pasipriešinimą agresoriui. Partizanų numatyti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo būdai sąlygojo pagrindinius uždavinius, kuriuos išsikėlė pogrindis: 1) kova su okupaciniu režimu; 2) sovietizacijos ir kolaboravimo su valdžia stabdymas; 3) tautos pasipriešinimo jėgų telkimas, centralizavimas ir išlaikymas iki karo; 4) piliečių gynimas nuo sovietų valdžios represijų; 5) krašto materialinių vertybių išsaugojimas; 6) ryšių su užsieniu užmezgimas ir paramos gavimas; 7) kolonizacijos stabdymas 80 . Vienus uždavinius tam tikrais periodais pogrindis vykdė arba išsprendė, kiti buvo praktiškai neįgyvendinami. Svarbiausias partizanų uždavinys buvo iki spėjamo karinio konflikto sulaikyti kaimo vietovių sovietizavimą. Orientavimasis į būsimą Vakarų ir Rytų karinį konfliktą lėmė specifinės pasipriešinimo taktikos pasirinkimą. Jos pagrindiniai metodai buvo: 1) pasalos (principas „mušk ir bėk"); 2) jėgų taupymas (vengimas kautynių su okupacine kariuomene); 3) visuomeninė politinė veikla (informa80

LLKS teisiniai norminiai dokumentai..., p. 5-30. 87

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

10pav. Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanai. Iš kairės: Juozas Šukaitis-Gintautas, apygardos vado pavaduotojas Jonas Vilčinskas-Algirdas, Vladas Atgalainis, Antanas Armonas-Arvydas

cijos skleidimas, ideologija, propaganda bei agitacija); 4) psichologinis poveikis ir smūgiai kolaborantams (prevencija ir mirties bausmės). Dėl nepriklausomybės atkūrimo sąsajos su greitai kilsiančiu karu partizanai laikėsi jėgų taupymo taktikos. Laisvės kovotojai nesiekė savo jėgomis nugalėti, išstumti iš šalies teritorijos priešą, todėl kautynių su SSSR valstybės saugumo kariuomene pobūdis buvo ne puolamasis, o gynybinis. Logiška buvo nesivelti į daug netekčių atnešančius susirėmimus, nes jėgos buvo nelygios. Planuota tiktai išlaukti konflikto pradžios, išlaikyti organizacines struktūras, išsislapstyti. Partizanai nepuldinėjo reguliariosios Raudonosios armijos (Gynybos ministerijos) dalinių. Žinoma daug atvejų, kai paimti nelaisvėn raudonarmiečiai būdavo paleidžiami, o kartu sulaikyti aktyvistai ar stribai sušaudomi. Retokai buvo puolama netgi tiesiogiai partizanus persekiojusi ir represijas vykdžiusi valstybės saugumo kariuomenė, tiksliau pasakius, jos kariškių grupės. Puolamosios kautynės būtų atnešusios didelių aukų, tačiau pasalos nedideliems būriams buvo efektyvus ginklas. Stribų atžvilgiu laikytasi kiek 88

Pasipriešinimo strategija ir taktika

11 pav. Vyčio apygardos vadai 1950 m. kovo 20 d. Apygardos štabo ūkio skyriaus viršininkas Alfonsas Gritėnas-Skalikas (kairėje) ir apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygandas kitokios nuostatos, nes jie neprilygo disciplinuotiems, užgrūdintiems SSSR vidaus kariuomenės kariams, be to, „liaudies gynėjams" jausta itin didelė neapykanta, net didesnė nei okupantui. Partizanai nevengė rengti stribams pasalų bei susiremti kautynių lauke. Paimti į nelaisvę stribai paprastai būdavo sušaudomi. Psichologinis

karas

Tikslai ir u ž d a v i n i a i . Pogrindžio vadai puikiai suprato: efektyvus pasipriešinimas šalies sovietizavimui neįmanomas kariaujant vien ginklu ir nekovojant už žmonių protus. Jau pradiniu pasipriešinimo etapu prasidėjo psichologinis karas, kuris reiškėsi kaip specialiai organizuotas poveikis civilių gyventojų, kolaborantų, okupantų sąmonei, jausmams ir valiai. Pagrindinė psichologinio karo forma buvo per spaudą skleidžiama informacija, ideologija, propaganda ir kontrpropaganda. Nors visada labai trūko techninių priemonių - radijo imtuvų žinioms iš užsienio gauti, spausdinimo mašinėlių, spausdinimo-poligrafinės įrangos, popieriaus ir kvalifikuoto personalo, tačiau spaudos leidimas visuomet buvo partizanų 89

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

12 pav. Molėtų rajone netoli Vitkunų kaimo partizanų nukauto stribo Kazio Baltaduonio laidotuvės. 1949 m. liepos 16 d.

organizacinių struktūrų štabų prioritetinė darbo kryptis. Psichologiniai kovos būdai neabejotinai darė tam tikrą poveikį gyventojams ir kolaborantams. Strateginis psichologinio karo tikslas buvo pasiekti moralinę ir politinę lietuvių tautos vienybę, susilpninti kolaborantų ir priešo karinių dalinių (ypač stribų) moralinę dvasią. Partizanai stengėsi visiškai sužlugdyti gyventojų paramą valdžiai ir pasitikėjimą okupaciniu režimu, įtikinti stribus, pareigūnus mesti tarnybą arba net pereiti į pogrindį, gauti aktyvų palaikymą iš visuomenės, neutralizuoti priešo propagandą, skirtą civiliams ir pasipriešinimo nariams, atskleisti melagingą sovietų ideologiją bei diskredituoti SSSR politiką Lietuvos ir kitų šalių atžvilgiu. Didelę svarbą turėjo teigiamo požiūrio į partizanus, kaip į Tėvynės gynėjus, kovotojus už teisingumą ir nepriklausomybę, formavimas. Ypatinga užduotis buvo paveikti gyventojus, kad stotų į kovą, konsoliduoti visus visuomenės sluoksnius ir grupes apie nacionalinį-išsivaduojamąjį judėjimą, palaikyti greito karo tarp Vakarų valstybių ir SSSR, sovietų valdžios laikinumo viltį, aršiai kritikuoti pralaimėjimo bei bejėgiškumo nuotai90

Pasipriešinimo strategija ir taktika

13 pav. Rengiamas laikraštėlis

kas. Psichologinio karo tikslai užsienyje buvo siekti, kad pasipriešinimas būtų pripažintas civilizuotose Vakarų valstybėse, ypač JAV ir Didžiojoje Britanijoje, gauti iš j ų moralinę bei materialinę paramą. Siekdamas sustabdyti gyventojų kolaboravimą, visais pasipriešinimo etapais pogrindis naudojo įvairius psichologinio poveikio būdus ir priemones. Pirmuoju etapu (1944-1945 m.), kai partizanų organizacinės struktūros (apygardos, rinktinės) dar tik formavosi, laikraštėlių leista vos vienas kitas. Dominavo politinio turinio kreipimaisi ir kolaborantus įspėjantys lapeliai. Lietuvos visuomenės dezintegracijos procesas išryškėjo tik antruoju periodu (1946-1948 m.), todėl partizanų daliniuose atsirado specialių padalinių, kurių tikslas - aktyvus darbas gyventojų tautiniam tapatumui išlaikyti bei užkirsti kelią visuomenės narių sąmonės sovieti91

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

nimui. Įvairiose partizanų apygardose šie padaliniai vadindavosi skirtingai: politiniai, spaudos arba informacijos ir propagandos skyriai. 1949 m. susikūrus LLKS, jie suvienodinti ir pavadinti visuomeniniais skyriais. Ideologija buvo skleidžiama plečiant visuomeninę politinę veiklą, kurią per spaudą bei gyvu žodžiu vykdė įvairaus lygio partizanų štabų padaliniai. Partizanai propagavo visuomenėje pilietinį nepaklusnumą agitavo priešintis mobilizacijai į Raudonąją armiją, ragino nepasiduoti bolševikų ideologijai, nepristatinėti produktų ir nemokėti mokesčių valstybei, neimti svetimos žemės. Labai svarbi užduotis buvo išlaikyti ir puoselėti valstybingumo, tautiškumo vertybes bei idealus, rezistencinę tautos dvasią. Politinė veikla lėmė partizanų gretų atnaujinimą, neginkluoto pogrindžio organizacijų kūrimąsi bei organizacinio sektoriaus (partizanų rezervo) narių gausėjimą, saugojo gyventojus nuo komunistinės propagandos poveikio. Gyvybiškai svarbus klausimas buvo gyventojų moralinė bei materialinė parama, be kurios pasipriešinimas būtų greitai išsisėmęs. Dėl šios priežasties laisvės kovotojai stengėsi išlaikyti kaimo bendruomenių integralumą, vieningą antisovietinę žmonių nuostatą. Būdai ir p r i e m o n ė s . Spausdinti leidiniai ir gyvas žodis buvo pagrindiniai pogrindžio poveikio visuomenei ir kolaborantams būdai. 1. Spaudos leidiniai. Partizanai savo idėjas, dainas, poeziją, kreipimusis, kvietimus, grasinimus, įspėjimus, informacinę medžiagą platino per spaudos leidinius - brošiūras, laikraštėlius, lapelius-kreipimusis ir laiškus. Psichologinio karo sistemoje lapeliai ir laiškai buvo viena pagrindinių informacinių propagandinių priemonių. Trumpas, emocingas, grasinantis ar įspėjantis tekstas gana efektyviai paveikdavo kolaborantus ar bendradarbiauti su valdžia ketinančius civilius gyventojus. Tipiškas lapelio-įspėjimo pavyzdys: įspėjame, kad tie, kurie šio įspėjimo nepaklausą bendradarbiaus tautos naikinimo darbe su mūsų priešais, vykdys išvežimus, išdavinės kovų dalyvius, sakys tautos garbę įžeidžiančias kalbas ar kitu būdu kenks tautos laisvės kovai, tas bus teisiamas Karinio Tribunolo, dabar arba laisvę atgavus.81 81

GAMF, PJ (RE-1) AG 270-/340. 92

14 pav. Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės Aro būrio partizanai Kazys Šniukšta-Aras (kairėje), Olesius Šniukšta-Sakalas ir Alfonsas Ožakauskas

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

Kartais partizanai informuodavo gyventojus apie nubaustus mirtimi asmenis kartu paaiškindami nuosprendžio motyvus: Visuomenės žiniai Šnipas prieš kiek laiko buvo pajungtas Tautos pragaištingam darbui - šnipinėjimui. Laisvės Kovos Sąjūdžio noras sugrąžinti jį į tikrąjį kelią, per tuo reikalu platinamus viešuosius įspėjimus, paliko be pasekmių. Vėliau buvo įteiktas asmeniškas įspėjimas, tačiau ir jis šioje judiškoje sąžinėje paliko be atgarsio. Kaip griežtai priešingas Tautos siekimams bei Laisvės Kovos Sąjūdžiui ir nerodąs noro pasitaisyti, buvo perduotas Karo Lauko Teismui ir pagal jo nuostatų sprendimą nubaustas mirties bausme - ... Sprendimas įvykdytas š. m mėn. ...d. Tebūnie visiems pamoka! Nupuolusias Tautos jėgas norima sugrąžinti, tačiau jei jos neparodo noro pasitaisymui, yra perduodamos Karo Lauko Teismui. Partizanų Dalinio Vadas82 Laikraštėliai ir brošiūros, kitaip nei lapeliai, dažniausiai būdavo skirti neutraliems gyventojams, pogrindžio rėmėjams, ryšininkams, organizacinio sektoriaus nariams (laisvės kovotojų rezervistams) ir partizanams. Žinoma, kelių šimtų egzempliorių leidiniai pasiekdavo tik nedidelę dalį civilių, tačiau laisvas, pasipriešinimui skatinti skirtas žodis žmones nuteikdavo viltingai. Saugumiečiai, puikiai suvokdami laisvo žodžio galią, ypač stengėsi sunaikinti spaudą leidžiančias partizanų struktūras. 2. Žodinio poveikio priemonės. Gyvas partizanų žodis - informavimas, įtikinėjimas, įtaiga, individualūs ir grupiniai pokalbiai, mitingai, susirinkimai, gandų skleidimas taip pat darė stiprų psichologinį propagandinį poveikį gyventojams. Užeidami pas įvairius gyventojus, partizanai nepraleisdavo progos pasikalbėti įvairiais politikos klausimais ir taip stengėsi išsklaidyti civilių abejones dėl laikysenos okupanto ar pogrindžio atžvilgiu. Netikėtas vizitas pas vietinį pareigūną ar įtariamą šnipinėjimu asmenį ir griežtas pokalbis su juo dažnai žmogų paveikdavo taip stipriai, kad jis nedelsiant nutraukdavo bendradarbiavimą su valdžia ar 82

Ten pat. 94

Partizanų v i s u o m e n i n i ų santykių reguliavimo n o r m ų u ž u o m a z g o s

pasitraukdavo iš pareigų. Tai buvo gana veiksmingas kolaboravimo stabdymo būdas, visada naudotas šalia fizinio poveikio priemonių - mirties bausmių ar mušimo. Netgi paimti į nelaisvę stribai (iki pirmųjų partizanų šeimų trėmimų) neretai buvo nuginkluojami, perspėjami mesti darbą ir paleidžiami į laisvę. PARTIZANŲ V I S U O M E N I N I Ų S A N T Y K I Ų R E G U L I A V I M O NORMŲ UŽUOMAZGOS

Partizaninė kova neatsiejama nuo sudėtingos nepagrįsto smurto, ekscesų problemos, kuri iškilo jau pirmaisiais ginkluotos kovos mėnesiais. Pasipriešinimo vadai mėgino j ą spręsti visuomeninius ir vidaus santykius reguliuojančiais aktais (statutais, baudžiamaisiais ir drausmės nuostatais) bei karo lauko teismais. Laisvės kovotojų daliniai turėjo būti drausmingi, kitaip jie galėjo virsti palaidų gaujų sambūriu. Pogrindžio visuomeninių santykių reguliavimo normos įvairiuose Lietuvos regionuose formavosi atskirai, skirtingu laiku ir turėjo specifinių bruožų. 1944—1945 m. pirmoje pusėje, kai partizanų būriai tik pradėjo centralizuotis, beveik nebuvo mirties bausmes reglamentuojančių dokumentų: statutų, drausmės, baudžiamųjų ir karo lauko teismo nuostatų, nurodymų, instrukcijų. Šis klausimas 1945 m. pirmoje pusėje tapo labai aktualus, nes atskiri kovotojų būriai veikdavo kaip išmanė. Ne paslaptis, jog tarp partizanų atsirado įvairiais sumetimais ginklą paėmusių žmonių. Karo lauko teismai, vadovaudamiesi statutais ir baudžiamaisiais nuostatais, turėjo įvesti griežtą karišką drausmę, įteisinti mirties bausmes tėvynės išdavimu kaltintiems gyventojams, kriminaliniams nusikaltėliams ir nusikaltusiems pasipriešinimo sąjūdžio dalyviams. Rengdamasis būsimam sovietų sugrįžimui, Lietuvos laisvės armijos vadas Kazys Veverskis-Senis vanagų (veikiančiojo sektoriaus) drausmės nuostatus patvirtino dar vokiečių okupacijos metu - 1944 m. birželio 19 d. Pagal juos prasižengusius „už plėšikavimus ir smurto veiksmus prieš moteris", „neblaivumą einant tarnybos pareigas", „pasidavimą nelaisvėn" vanagus turėjo bausti karo lauko teismas. Drausmės nuostatuose buvo numatyta prie LLA apygardos (tam tikrais atvejais prie rinktinės) steigti karo lauko teismą, kurio sprendimai galėjo būti dvejopi: išteisi95

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

nimas arba mirties bausmė 83 . K. Veverskis pasižymėjo politiniu toliaregiškumu. Jo parengtais drausmės nuostatais vėliau vadovavosi Kęstučio, Žemaičių ir Vytauto apygardos. 1944 m. rugpjūčio mėn., Raudonajai armijai tik ką įžengus į Lietuvą, jis išleido įsakymą, kuriuo prie LLA Vyriausiojo štabo įsteigė karo lauko teismą. Jam galėjo būti atiduodami LLA apygardų štabų ir Vyriausiojo štabo pareigūnai LLA vadui sutikus. Karo lauko teismo sprendimus tvirtino LLA vadas. Eilinius narius, dalinių vadus ir štabų pareigūnus iki rinktinės ir apylinkės štabo galėjo teisti prie apygardos štabų sudaryti Vanagų karo lauko teismai ir Vanagų rinktinių brolių teismai, numatyti drausmės nuostatuose 84 . LLA vadas numatė ateityje turėjusius iškilti drausmės pažeidimus ir iš anksto pasirengė tai spręsti. Tačiau LLA dar neturėjo baudžiamųjų nuostatų, taikomų organizacijai nepriklausantiems asmenims. Juos turėjo atstoti apygardų vadovybių išleistos instrukcijos ar įsakymai. 1945 m. pirmoje pusėje sukurti teisiniai dokumentai, išleisti nurodymai atskleidžia nuosaikią partizanų vadovybės nuostatą. Siaurinėje Žemaitijos dalyje visiems dalinių vadams buvo išsiuntinėtas operatyvinis įsakas, kurio skyriuje „Pavojingų žmonių likvidavimas" buvo rašoma: „Ne kiekvienas, kuris šiuo metu eina kokias nors bolševikines pareigas, yra mūsų priešas. Kiekvienas dalinys savo rajone turi surinkti tikslias žinias apie likviduotinus žmones, kurios, be abejojimo, įrodo jo kenksmingumą. Likviduojant elgtis atsargiai. Geriausiai kelyje, nesant galimybės, paimti iš namų, neliečiant jo šeimos, ypatingai vaikų. Moterys, turinčios mažamečius vaikus, tik labai ypatingais atvejais likviduojamos, neliečiant jos vaikų. Pareigūnai, kurie pasitarnauja bolševikams, bet nėra tiek nusikaltę, kad reikėtų juos likviduoti, perspėti, kad jie tų pareigų uoliai neitų, jei neklauso - įkirsti lazdų." 85 83

LLA vyriausiojo vado Kazio Veverskio 1944 06 19 patvirtinti Vanagų drausmės nuostatai, Lietuvos Laisvės armijos dokumentų rinkinys (parengė D. Kuodytė), Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1995, t. 14, 1995, p. 48. 84 LLA vado K. Veverskio-Senio 1944 08 15 įsakymas organizacijos nariams dėl pasipriešinimo organizavimo, Laisvės kovos..., p. 61. 85 Apygardos vado Saturno operatyvinis įsakas Nr. 5 visiems apygardos rinktinių ir dalinių vadams, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 48,1. 126. Pastaba: kas išleido šį įsaką, kol kas sunku pasakyti. Galbūt tai padarė 19441945 m. Šiaulių LLA Saturno apygardai vadovavęs Alfonsas Eidimtas-Žibartas. 96

Partizanų v i s u o m e n i n i ų s a n t y k i ų reguliavimo n o r m ų u ž u o m a z g o s

Pogrindžio teisiniai dokumentai sparčiausiai rengti tuose partizanų junginiuose, kuriems vadovavo aukštesnieji karininkai ir inteligentai. 1945 m. pavasarį Pietų Lietuvoje partizaninis judėjimas organizavosi ir centralizavosi sparčiausiai. Pogrindžiui vadovavę karininkai greitai įtvirtino būtinus teisinius aktus. Gegužės mėn. Dzūkų grupės vadas pulkininkas leitenantas J. Vitkus-Kazimieraitis sudarė „Laikinuosius partizanų drausmės nuostatus". Juose numatyta už sunkius nusižengimus - vogimą, plėšimą, kankinimą, savavališką žudymą - atiduoti partizanus karo lauko teismui. Teismui partizaną turėjo atiduoti bataliono vadas, remdamasis būrio ar kuopos vado raportu, „ar pagal pravestą kvotą bei paties vado nustatytą prasižengimą". Bataliono vadas skyrė kurį nors kuopos vadą (tik ne baudžiamosios kuopos) teismo pirmininku, taip pat „prokurorą" bei vieną teismo narį. Dešimtas nuostatų punktas skelbė, kad „teismas, išklausinėjęs liudininkų, prokuroro ir gynėjo, balsų dauguma sprendžia išteisinti, papeikti, bausti rykštėmis ar mirties bausme". Teismo sprendimas turėjo būti surašomas trumpame protokole. Teismo sprendimą tvirtino bataliono vadas. Skyrus mirties bausmę - grupės vadas 86 . Alytaus apskrityje savarankiškai veikusios Dzūkų rinktinės štabas, vadovaujamas kapitono Domininko Jėčio-Ąžuolio, 1945 m. birželio mėn. parengė „Dzūkijos partizanų veiklos taisykles" 87 . Jose buvo pažymėta, jog drausmei palaikyti vadovaujamasi Lietuvos kariuomenės statutais, iš partizano tikimasi pavyzdingo elgesio, „rūpestingos ir apgalvotos savo veiksmų kontrolės". Didesnius nusižengimus, kuriems drausmės statute numatytos nuobaudos buvo per mažos, privalėjo spręsti rinktinės partizanų teismas. Jis turėjo vadovautis ir naudotis karo lauko teismo teisėmis. Partizanų teismo sprendimai buvo galutiniai ir nedelsiant vykdomi. Pagal taisykles nusižengėlius su kaltinamąja medžiaga ir kaltintoju į teismą turėdavo pristatyti grupių vadai. Taisyklėse rašoma: „Kiekvienas netaktiškas lįictuvio] pįartizano] elgesys ar veiksmas tauriesiems lietuviams suteikia skausmą ir gėdą, kenkia Tėvynės garbei ir priešui leidžia varyti piktą propagandą, šmeižti ir niekinti lįietuvio] pįartizano] vardą. 86

Dzūkų grupės štabo 1945 05 parengti laikinieji partizanų drausmės nuostatai, Laisvės kovos..., p. 137-138. 87 Dzūkijos rinktinės štabo parengtos partizanų veiklos taisyklės (ne anksčiau kaip 1945 m. birželio mėn.), Laisvės kovos..., p. 139-140. 97

k

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

L[ietuvis] p[artizanas] turi pilnai įsisąmoninti, kas yra partizanas, jo paskyrimą, kovos būdą, o ypač gyvai pajusti didelį skirtumą nuo bandito." Visais atvejais visuomenės akyse partizanas „turi sudaryti pasigėrėtinąlegendiškądidvyrio, laisvės kovotojo įspūdį. Jis su visais mandagus, rimtas, tvarkingas, taurus, blaivus, teisingas ir drausmingas. Griežtai draudžiama girtuokliauti, leisti išsiveržti piktai neapykantai, nevaldomam žiaurumui, patyčioms, nešvankiems koliojimams, keiksmams ir kitiems žeminantiems įgeidžiams..." 88 Bendrą baudžiamųjų priemonių taikymą nusako skyrius „Komunistų ir jiems pataikaujančių asmenų tvarkymas". Prasminga pacituoti kai kurias iškalbingiausias jo vietas: „Tikslui atsiekti Lįietuvos] pįartizanai] naudoja spaudą - raštiškus bendrus ir asmeninius įspėjimus, aplankymą - žodinį įspėjimą, fizinę bausmę, konfiskavimą ar visišką sunaikinimą asmeninio turto ir mirties bausmę. Kiekvienos iš šių priemonių tikslus panaudojimas turi būti ne atsitiktinis, bet iš anksto apgalvotas ir nuspręstas, vykdomas tik vado įsakymu. Žodinis įspėjimas privalo būti aiškus, teisus, trumpas ir mandagus. Draudžiama niekinti, tyčiotis, keikti ir naudoti kitas žeminančias priemones. Privalu elgtis oriai ir garbingai, nes laukiama pasitaisymo. Fizinė bausmė vykdoma tik prieš tai aiškiai išdėsčius kaltę ir paskelbus sprendimą. Mušti leidžiama diržu, rykštėmis, bet ne ranka. Ranka mušimas skaitomas pykčio išdava, bet ne bausmė. Bet koks baudžiant sužalojimas, teikiąs invalidumą, draudžiamas. Konfiskuoti leidžiama tik kariškas, valdiškas ar šiaip neteisėtai įgytas turtas. Asmeninis turtas konfiskuojamas ar sunaikinamas, kaip tolygi bausmė už kaltinamojo panašų elgesį." Visas konfiskuotas turtas turėjo tapti bendra partizanų nuosavybe ir naudojamas vado nuožiūra. Konfiskuoti buvo leidžiama tik vado įsakymu, tačiau draudžiama imti smulkius asmeninius daiktus, „nes gaunamas plėšimo vaizdas". Konfiskuoto daikto paėmimas asmeniniam naudojimui buvo laikomas vagyste. Konfiskavimas turėjo būti gerai apgalvotas, nuspręstas ir protingai įvykdytas, kad būtų išvengta kalbų apie vagystes ir plėšikavimą. Mirties bausmės įvykdymas galėjo būti viešas arba slaptas. Viešai baudžiama turėjo būti vietoje, tik ne šeimos (ypač vaikų) akivaizdoje. Baudžiant slaptai, mirtininką reikėjo išvesti į nežinią be triukšmo. „Mirtis vykdoma sušaudant 88

Ten pat, p. 141. 98

Partizanų v i s u o m e n i n i ų santykių reguliavimo n o r m ų u ž u o m a z g o s

ar pakariant, bet ne užmušant. Nuteistąjį mirti draudžiama mušti, žaloti ar kankinti", - rašoma dokumente 89 . Šiomis taisyklėmis turėjo vadovautis kiekvienas Dzūkų rinktinės, vėliau - Dainavos apygardos partizanas. Detalus turto konfiskavimo, bausmių vykdymo reglamentavimas buvo nepriekaištingas. Kitas klausimas, ar jis pasiekė daugumą kovotojų ir kiek buvo laikomasi šių taisyklių. Aišku, kad tarp dokumentuose užfiksuotos siekiamybės ir realaus gyvenimo būta didžiulio atotrūkio. Panašiai vidaus taisyklių užuomazgos atrodė visoje Lietuvoje. Suvalkijoje iniciatyvos kurti drausmės statutus ėmėsi vienas iš Tauro apygardos steigėjų ir kapelionų, kunigas Antanas Ylius-Vilkas. 1945 m. liepos pabaigoje, steigiant apygardos štabą, A. Ylius pareikalavo nedelsiant sudaryti drausmės statutą, kurio vienas straipsnis griežtai draustų be apygardos vado leidimo ką nors žudyti, „o jei dėl labai svarbių priežasčių tai atsitiktų, visu griežtumu reikalauta apie įvykį smulkaus pranešimo raštu" 90 . Pirmasis Tauro apygardos vadas kapitonas Leonas Taunys-Kovas įsakyme apygardai 1945 m. rugpjūčio mėn. įgaliojo rinktinių vadus „bolševikinių išgamų nukenksminimą vykdyti tik esant pakankamam kiekiui kaltinamosios medžiagos ir kad jokiu būdu nenukentėtų pašaliniai asmenys" 91 . Sunku tiksliai pasakyti, kada partizanų viešųjų santykių teisinis reguliavimas pradėjo formuotis Rytų Lietuvoje. 1945-1946 m. Utenos, Rokiškio apskrityse veikė Vieningos Lietuvos sąjūdžio (VLS) organizacija ir jos karinis skyrius - Lietuvos partizanų sąjunga (LPS). VLS ir LPS pagrindiniai organizatoriai ir idėjiniai vadai buvo Lietuvių Fronto Kęstučio organizacijos Utenos aps. štabo viršininkas ir vadas, Lietuvos kariuomenės aviacijos pulko majoras Bronius Vaivada, Kęstučio organizacijos Utenos aps. štabo nariai: Kauno universiteto studentas Stasys Žibėnas ir Utenos gimnazijos mokytojas Vytautas Petravičius 92 . VLS ir Lietu89

Ten pat, p. 142-143. A. Ylius, Tauro apygarda..., p. 54. 91 Tauro apygardos vado kapitono L. Taunio-Kovo 1945 08 15 įsakymas Nr. 1 apygardai, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 75-76. 92 G. Vaičiūnas, Rezistencijos pradžia ir jos ištakos, Anykščiai, 1993, Nr. 5,1. 12; M. Pocius, Antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas ir jo slopinimas Rokiškio apskrityje 1944-1953 m., Rokiškis: miestas, kraštas, žmonės, sudarė E. Rimša, Vilnius, 1999, p. 285. 90

99

K O M U N I S T I N Ė S VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

vos partizanų sąjungai maždaug 1945 m. kovo mėn. pavyko pajungti savo valdžiai Gedimino rinktinę, veikusią Utenos ir Rokiškio apskrityse. Rinktinė, kuri vienu metu vadinosi Lietuvos nepriklausomybės kovotoj ų organizacija „Gediminas", turėjo savo įstatus ir apie 300 kovotojų. Įstatai numatė už veiklos paslapties išdavimą mirties bausme bausti organizacijos narį ir jo namiškius 93 . Rinktinės vadas leitenantas Aleksas Cviklys-Pikuolis 1945 m. gegužės mėn. išleido įsakymą, kuriame nurodė, kad mirties bausmes gali skirti tik LPS valsčių štabai. Būrių vadai turėjo surinkti išsamių žinių apie įtariamuosius, jų veiksmus, sudaryti įtariamųjų sąrašus ir tokią medžiagą perduoti valsčių štabams. Valsčių štabai prireikus turėjo teisę kviestis liudytojų. Taip pat vadas pažymėjo, kad atskiri būriai ar partizanai neturi teisės savarankiškai vykdyti mirties nuosprendžių, tačiau įsakymas partizanams nedraudė sušaudyti paimtus į nelaisvę stribus ir komunistus 94 . Valsčių štabai nebuvo sudaryti, todėl birželio 1 d. LPS Gedimino rinktinės vadu tapęs Leonas Tursa (Krivaitis, Patrimpas) įsakė partizanų būrių vadams Tėvynės išdavikus bausti tik surinkus tikslių duomenų. Be būrio vado žinios ką nors bausti buvo uždrausta 95 . Kitas L. Tursos įsakymas perspėjo partizanus dėl nekultūringo elgesio ir savavališkų veiksmų prieš gyventojus 96 . 1945 m. gruodžio pradžioje A (Dainavos) apygardos vadas pulkininkas leitenantas J. Vitkus-Kazimieraitis parengė Karo lauko teismo nuostatų projektą, užbaigusį bausmių vykdymo tvarkos įteisinimą Dzūkijoje 97 . 93

Lietuvos nepriklausomybės kovotojų organizacijos „Gediminas" įstatai, GAMF, b. 18, GEK 5699, inv. Nr. 152; LYA, f. K-l, ap. 58, b. 3022/3,1. 264 (Vytauto Jasinevičiaus baudžiamoji byla); Rokiškio NKGB apskrities skyriaus viršininko kpt. Gonobobliovo 1946 03 28 ataskaita LSSR valstybės saugumo ministrui D. Jefimovui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 1411,1. 144-153; LYA, f. K-l, ap. 58, b. 7339/3,1. 73-74 (Leono Tursos baudžiamoji byla). 94 LPS Gedimino rinktinės vado 1945 05 17 įsakymas Nr. 7 valsčių štabams ir būrių vadams, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 1407,1. 224. 95 LPS Gedimino rinktinės štabo 1945 06 21 įsakymas Nr. 2 būrių vadams, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 1407 (4/8), 1. 221. 96 LPS Gedimino rinktinės štabo įsakymas Nr. 3 būrių vadams, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 1407 (4/8), 1. 222. 97 J. Vitkaus-Kazimieraičio rašytas Dzūkų grupės štabo veiksmų dienoraštis, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1993, t. 9, p. 42. 100

Partizanų v i s u o m e n i n i ų santykių r e g u l i a v i m o n o r m ų u ž u o m a z g o s

15pav. Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai 1950 m. Sėdi iš kairės: Bronius Morkūnas-Diemedis, Granito rajono vadas Antanas Morkūnas-Jaunutis. Stovi iš kairės: rinktinės vadas Vytautas Lapienis-Pempė, Rambyno rajono vadas Teofilis Limba-Sakalas, Vytautas Guobužas-Viesulas

Karo lauko teismas turėjo būti sudaromas partizanų rinktinės vado įsakymu. Jį sudarė: KLT pirmininkas - kuopos ar bataliono vadas ir du nariai. KLT, be kitų uždavinių, turėjo spręsti bylas „asmenų, aktyviai šnipinėjančių partizanų veiklą bolševikų ar kitų nepriklausomos demokratinės Lietuvos priešų naudai". Nuostatuose pažymėta, kad tais atvejais, kai „nusikaltėlis ypatingai pavojingas ir jo nusižengimų įrodymai nekelia abejonių, rinktinės vadas gali leisti bylą nagrinėti ir už akių. Bylas sprendžiant už akių, nusižengimų įrodymus turi patvirtinti po priesaika ne mažiau kaip trys liudininkai". Teismo sprendimą turėjo tvirtinti rinktinės vadas. Mirties bausmę privalėjo vykdyti teismo pirmininko iš savo dalinio skirti žmonės per parą po KLT sprendimo patvirtinimo. Įvykdyti mirties bausmę pasmerktiems už akių galėjo būti pavestas savanoriams 101

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

16 pav. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai ir ryšininkės. Iš kairės: Antanas Blauzdys-Konkurentas, Kazė Stravinskaitė, neatpažintas, Janina Valonytė, neatpažintas, neatpažintas, Juozas Šilaika-Šviedrys

arba KLT pirmininko iš savo dalinio paskirtiems asmenims 98 . Šių karo lauko teismų nuostatų po J. Vitkaus žūties nebuvo griežtai laikomasi. Šnipus bei aktyvą dažniausiai savo nuožiūra baudė tame rajone veikiantys partizanai. Kokio nors atskiro nurodymo ar aukštesnės vadovybės leidimo nereikėjo. Partizanai tiktai privalėjo KLT protokolus atsiųsti rinktinių vadams 99 . Karo lauko teismų dokumentacijoje būta daug formalumo. Neretai partizanai atmestinai vykdydavo teismines procedūras. Apygardos vadas A. Ramanauskas-Vanagas 100 , matyt, nesumelavo tardytojui sakydamas: 98

A apygardos štabo 1945 12 parengti „Partizanų lauko teismo nuostatai", Laisvės kovos..., p. 180-181. "A.Ramanausko 195706 11 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3, t. 2,1. 209. 100 Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. Niu Britene JAV. 1921 m. kartu su tėvais grįžo į tėvynę. 1940-1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Dalyvavo 102

Partizanų visuomeninių santykių reguliavimo normų užuomazgos

„Protokolai turėjo būti sustatomi iš anksto, motyvuojant, už ką tas ar kitas asmuo sušaudomas, ir turėjo būti paskelbiami sušaudomajam, tačiau praktikoje šių taisyklių nebuvo laikomasi. Protokolai būdavo sustatomi po nužudymo formaliai, vien tik ataskaitai, nes aš reikalaudavau, kad pavaldūs gaujų vadeivos 101 pristatinėtų man protokolus. Tuo aš tikėjausi užkirsti kelią neleistinam niekuo dėtų piliečių žudymui, nes tokių dalykų pasitaikydavo, ir gana tankiai. Įvesdamas tokią griežtą ataskaitą, aš tikėjausi pakelti gaujos dalyvių atsakomybės jausmą už nekaltai nužudytus asmenis, tačiau, nežiūrint į tai, gaujos dalyviai gana dažnai nužudydavo ir nekaltus asmenis, vien kitų asmenų keršto sumetimais, kurie pranešdavo gaujos dalyviams, kad, buktai, tas ar kitas asmuo yra komunistas arba turi ryšį su valstybės saugumo organais. Tokiam savivaliavimui buvo stengiamasi užkirsti kelią, tačiau ištirti reikalą nacionalistinio pogrindžio sąlygomis buvo beveik neįmanoma, nes daugumoje atvejų nuėję tirti reikalą gaujos dalyviai žūdavo arba žūdavo tai įvykdę gaujos dalyviai." 102 Negalėdami griežtai kontroliuoti kai kurių savo valdinių elgesio, partizanų vadai nusikaltėlių (organizacijos narių) baudimą neretai atidėdavo iki to laiko, kai bus atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Bandydamas sudrausminti kovotojus, A. Ramanauskas grasino pradėti asmenų bylas, 1941 m. birželio sukilime. Nuo 1941 06 22 iki 1941 m. rugpjūčio mėn. Druskininkų mieste ėjo kuopos vado pareigas. Nuo 1945 04 - partizanų gretose. 1945 07 01 paskiriamas Merkio rinktinės vadu. 1946 06 - Dainavos apygardos vado pavaduotojas. Nuo 1947 09 25 - apygardos vadas. 1948 10 20 laikinai ėjo Pietų Lietuvos srities vado pareigas. Nuo 1949 02 15 - Pietų Lietuvos srities vadas. 1949 07 05 laikinai ėjo LLKS Gynybos pajėgų vado pareigas, nuo 1949 09 18 - LLKS Gynybos pajėgų vadas, nuo 1949 11 03 - LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas. Nuo 1949 10 14 LLKS tarybos prezidiumo pirmininko aktu suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Nuo 1952 m. pabaigos slapstėsi su šeima ir jokių ryšių su LLKS vadovybe neturėjo. Suimtas 1956 10 12 Kaune. Sušaudytas Vilniuje 1957 11 29. Zr.: Laisvės kovotojo partizano Tėvynei pareigų ėjimo lapas, sudarytas 1949 12 Vanagui, sudarė Pietų srities vadas A. Vanagas, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3, t. 12,1. 61. 101 Saugumiečiai, rašydami į tardymo protokolus suimtų pasipriešinimo dalyvių parodymus, vietoj žodžių „būrių vadai", „partizanai", „ūkininkai", „būrių dalyviai" vartodavo: „gaujų vadeivos", „banditai", „buožės", „gaujų dalyviai". 102 Adolfo Ramanausko 1957 06 11 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3, t. 2,1.210. 103

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

17 pav. Dainavos apygardos ir LLKS Ginkluotųjų pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas

kuriose būtų žymimi visi partizano nuopelnai ar „nesuderinami su garbingo partizano vardu veiksmai. Tuo būdu Nepriklausomam Lietuvos gyvenime partizanas bus įvertintas pagal jo nuopelnus partizaninėj kovoj. Savavališki išsišokėlių žygiai, jeigu jie šiuo metu būtų dėl kai kurių aplinkybių ir nežinomi (pvz., įbauginami ar pan.), Nepriklausomo gyvenimo dienomis bus išaiškinti ir nusikaltėliai atitinkamai nubausti", - įsakyme rinktinei rašė žymusis vadas 103 . Tauro apygarda buvo įsteigta 1945 m. rugpjūčio 15 d., o jau rugsėjo mėn. turėjo statutą ir drausmės nuostatus 104 . Svarbu tai, kad tuometiniai teisės aktai pirmą kartą prabilo apie galimybę išdavikus (kolaborantus) bausti jau atkovojus nepriklausomybę. Apygardos statuto skyriuje, kuriame kalbama apie tikslą ir uždavinius, nurodyta: „Demaskuoti išdavikų 103

Dzūkų grupės Merkio rinktinės vado Adolfo Ramanausko-Vanago 1945 11 23 įsakymas dėl maisto ir aprangos paskirstymo tvarkos, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 267, 1.2. 104

Lietuvos partizanai..., p. 161-162. 104

Partizanų v i s u o m e n i n i ų santykių r e g u l i a v i m o n o r m ų u ž u o m a z g o s

18 pav. Dainavos apygardos vadų susitikimas. Pirmoje eilėje pirmas iš kairės Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Antroje eilėje iš kairės: 4. Vaclovas Voveris-Žaibas. 5. Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 6. P. Savickas-Kregždė

darbus ir griežtomis priemonėmis jų veiklai užkirsti kelią. Visus tautos išdavikų darbus užfiksuoti dokumentaliai, kad ateityje jie už pražūtingus tautai veiksmus neišvengtų atitinkamos bausmės." Žvalgybos skyriams statute numatyta sekti ir demaskuoti priešą, t. y. NKVD pajėgų veiklą, išaiškinti slaptuosius bendradarbius 105 . 1945 m. viduryje, kuriant apygardos štabą, vienas iš apygardos vadų kunigas Antanas Ylius-Vilkas pareikalavo nedelsiant sudaryti drausmės statutą, kurio vienas straipsnis griežtai draudė be apygardos vado leidimo ką nors sušaudyti, „o jei dėl labai svarbių priežasčių tai atsitiktų, visu griežtumu reikalauta apie įvykį smulkaus pranešimo raštu" 106 . Pasak kunigo, jam esant pogrindyje (1945 08 15 - 1945 10 21), nebuvo išduotas nė vienas leidimas žudy105 106

J. Daumantas, Partizanai..., p. 398. A. Ylius, Tauro apygarda..., p. 54. 105

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

ti ir negauta jokio pranešimo apie nužudymą 107 . Žinoma, tai nereiškia, kad sušaudymų nebuvo, nes gauti operatyvią informaciją iš milžiniškos teritorijos nebuvo įmanoma. Kitas žymus apygardos štabo darbuotojas Algirdas Varkala-Žaliukas 1946 m. vasarą įsakė Geležinio Vilko rinktinės grupių vadams „sudrausti, jei dar tokių yra, savo žinioje esančius kovotojus nuo partizanams neleistinų, mūsų moralę žeminančių veiksmų. Už tokius dalykus kaip plėšimas ir išprievartavimas be pasigailėjimo sudaryti karo lauko teismą ir sušaudyti." 108 Partizanų visuomeninių santykių reguliavimo normų aktai atsirado neatsitiktinai. Tai buvo ginkluoto pogrindžio organizacinės raidos ir centralizacijos požymiai. Taip buvo mėginama reaguoti į tuos neigiamus reiškinius (savivalę, drausmės laužymą), kurie darė bei galėjo padaryti dar didesnę žalą pasipriešinimo judėjimo gyvybingumui ir garbei. Reglamentuoti mirties bausmes buvo gyvybiškai būtina. Autoriteto, gyventojų paramos netekimas būtų buvęs pražūtingas partizanams. K O M U N I S T I N Ė S VALDŽIOS S K V E R B I M O S I Į PROVINCIJĄ STABDYMAS

Kritiška vietinės administracijos padėtis 1944 m. pabaigoje P a s i p r i e š i n i m o pradžia ir m i e s t e l i ų p u o l i m a i . Kai kuriose Lietuvos apskrityse ginkluoti pogrindžio būriai susitelkė dar iki Raudonosios armijos įžengimo į jų teritoriją. Vėliau sparčiai organizavosi nuo kariuomenės ar areštų besislapstantys, kovoti su okupantu pasiryžę vyrai. Kryptingai politinei kovai už nepriklausomybės atkūrimą ėmėsi vadovauti vokiečių okupacijos metais susibūrusių slaptų politinių karinių organizacijų Lietuvos laisvės armijos, Lietuvių fronto karinio padalinio „Kęstutis" nariai, kiti patriotiškai nusiteikę asmenys. Naująją valdžią kaimo vietovėse faktiškai rėmė tik aktyvistai ir dalis neturtingų valstiečių. Dauguma gyventojų moraliai ir materialiai palaikė pogrindį. Pirmai107

Ten pat. Pastaba: A. Ylius atsiminimus rašė slapčiomis, jau grįžęs iš lagerio. Tačiau jų vertė nedaug mažesnė už rašytus vykstant kovoms. 108 Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado pavaduotojo Algirdo Varkalos-Žaliuko 1946 07 10 įsakymas, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 131-132. 106

K o m u n i s t i n ė s valdžios s k v e r b i m o s i į p r o v i n c i j ą s t a b d y m a s

siais metais pogrindžio formuotėms imdavosi vadovauti buvę karininkai, mokytojai, Vietinės rinktinės kariai, 1941 m. birželio sukilimo dalyviai, studentai ir policininkai. LLA vadai vieni pirmųjų ėmėsi aktyvios karinės veiklos. LLA Raseinių apygardos vadas Juozas Čeponis jau 1944 m. liepos 24 d. įsakė kuopų ir būrių vadams sukurti žvalgybos tinklą, kuris padėtų išaiškinti „banditų ir vietinių komunistų veiklą, pagal galimybes likviduojant pastaruosius" 109 . Liepos 30 d. užfiksuotas pirmas atvejis, kai buvo nužudytas okupantų pagalbininkas - Skiemonių valsčiaus viršaitis, talkinęs kariniam komisariatui mobilizuoti vyrus į Raudonąją armiją 110 . Rugpjūčio pabaigoje Kaišiadorių, Trakų, Ukmergės apskrityse aktyviai veikė LLA Didžiosios Kovos rinktinė 111 , vadovaujama legendinio Jono Misiūno-Žalio Velnio, kuris kreipimesi perspėjo gyventojus, kad visi lietuvių tautos „kenkėjai sulauks DKR (Didžiosios Kovos rinktinės. - M. P.) teismo sprendimo" 112 . Rugpjūčio mėn. visoje Rytų Lietuvoje jau buvo vykdomos pavienės ginkluotos akcijos, dažniausiai nukreiptos prieš mobilizacijai talkinusius ar valsčiuose besibūrusius aktyvistus, tačiau kova su kolaborantais dar nebuvo įgavusi platesnio masto. Partizanai nebuvo linkę abejingai stebėti prasidėjusių masinių areštų ir prievartinės mobilizacijos. Jie visomis priemonėmis stengėsi žlugdyti šaukimą į kariuomenę: agituodavo žodžiu ar kreipimaisis ir net užpuldavo karinius komisariatus, sulaikymo punktų darbuotojus. Prievartinei mobilizacijai talkinusius vietos pareigūnus partizanai griežtai bausdavo. Kariniuose komisariatuose dirbę lietuviai sulaukdavo ne tik grasinimų, bet ir kulkų. Ginkluotus pareigūnus, vykdančius partijos politiką, saugodavo stribai ir emgėbistai, todėl jiems sunaikinti būdavo rengiamos pasalos. Asmenys, konvojavę suimtuosius ar šauktinius į surinkimo punktus, dažnai būdavo užpuolami ir sušaudomi. 109 LLA Raseinių apygardos vado Juozo Čeponio 1944 07 24 įsakymas kuopų ir būrių vadams dėl pasipriešinimo organizavimo, Laisvės kovos..., p. 59. 110 L. Truska, Lietuva bolševikų..., Lietuvos rytas, 1993 05 29, p. 14. 111 1945 m. pradžioje rinktinė pasivadino LLA Didžiosios Kovos apygarda. 112 S. Abromavičius, Didžioji Kova (toliau - S. Abromavičius, Didžioji Kova...), Kaunas, 1999, p. 14.

107

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

Rudenį palyginti itin aktyviai partizanai veikė Ukmergės apskrityje: rugsėjo 3 d. užpuolė Siesikus ir kautynių metu nukovė du leitenantus raudonarmiečius, 2 naikintojus ir 1 pareigūną. Kitą dieną Žemaitkiemio valsčiaus Minderiškių k. partizanai sušaudė kompartijos įgaliotinį Dereką, valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką Urbonavičių ir jo sūnų, sužeidė kalėjimo viršininko pavaduotoją komunistą Zajančkauską ir SSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatą Ališauską 113 . Tokio aukšto rango pareigūnas nukentėjo turbūt pirmą kartą. Kitą deputatą Praną Mickų partizanai nukovė lapkričio 12 d. Kelmės valsčiuje 114 . Rugsėjo 5 d. J. Misiūno-Žalio Velnio vyrai Gelvonų valsčiuje apšaudė didelę grupę grūdų paruošų įgaliotinių ir milicininkų, o dar po kelių dienų Jočiūnų apylinkės tarybos pirmininkas K. Arbočius buvo perspėtas atsisakyti pareigų 115 . LKP(b) Ukmergės apskrities komiteto sekretorius informavo CK, kad naktį iš rugsėjo 4 į 5 d. maždaug 30 partizanų būrys įsiveržė į Šešuolių miestelį ir nusiaubė vykdomojo komiteto patalpas. Dieną prieš tai buvo užpultas Veprių valsčiaus vykdomasis komitetas. Rugsėjo 7 d. naktį partizanai užėmė Kurklių miestelį ir išlaisvino areštinėje laikytus kalinius. Susišaudant 3 naikintojai buvo sužeisti. Kitą dieną prie Pagirių patekę į pasalą žuvo SSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Siesikų valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas A. Dambrauskas bei keli kiti sovietiniai pareigūnai116. Spalio 23 d. apie 50 kovotojų būrys, vadovaujamas leitenanto Danieliaus Vaitelio, puolė Pagirius (30 km į šiaurės vakarus nuo Ukmergės). Nukovė valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorių ir dvi moteris, sudegino 1 namą ir ūkinį pastatą. Sudegė 9 arkliai ir 30 avių. Į Pagirius pasiųstą 137 pasienio pulko 3 šaulių kuopą partizanai pasitiko ugnimi ir sėkmingai pasitraukė117. Valsčių centruose bandanti įsitvirtinti administracija atsidūrė tarsi apgultyje, nes didesnę valsčių teritoriją kontroliavo partizanai. Lietuvoje 113

L. Truska, Lietuva bolševikų..., Lietuvos rytas, 1993 06 26, p. 14. Ten pat. 115 S. Abromavičius, Didžioji Kova..., p. 14. 116 L. Truska, Lietuva bolševikų..., Lietuvos rytas, 1993 06 12, p. 14. 117 LSSR NKVD operatyvinio skyriaus viršininko mjr. Marozovo 1944 10 25 tarnybinis raštas LSSR NKVD viršininkui pik. T. Slepniovui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 22,1. 23. 114

108

K o m u n i s t i n ė s valdžios s k v e r b i m o s i į p r o v i n c i j ą stabdymas

susiklosčiusią politinę situaciją gana tiksliai apibūdina LKP(b) Rokiškio aps. sekretoriaus Pivunovo spalio 25 d. raštas LKP(b) sekretoriui A. Sniečkui. Jame rašoma: „...dabartiniu metu banditų grupės apskrityje veikia taip kaip joms norisi. Didelis valstiečių procentas slepia banditus. Paskutiniu metu mūsų aktyvas bijo važiuoti į apylinkes, todėl nutrauktas paruošų plano ir kitų politinių kampanijų vykdymas. Mes prašome skubiai atsiųsti bent vieną NKVD diviziją pagalbon. Mes beveik visą savo aktyvą laikome savo pačių apsaugai, o darbas praktiškai nevyksta." 118 Panaši padėtis buvo ir kitose Aukštaitijos vietovėse. Spalio 30 d. partizanai nušovė Švenčionių miesto vykdomojo komiteto pirmininką Krasauską, kuris su ginkluotų aktyvistų būriu bei kareivių daliniu rinko iš ūkininkų pyliavas Adutiškio ir Tverečiaus valsčiuose 119 . Kitą dieną tokia pat lemtis ištiko Panevėžio aps. Viešintų valsčiaus partinės organizacijos sekretorių Afanasjevą. Aktyvas surengė jo laidotuves, bet buvo užpultas antrą kartą ir priverstas pasitraukti iš Viešintų į Burbėnus 120 . Naktį iš spalio 31 d. į lapkričio 1 d. dvi dešimtys vyrų užpuolė Rokiškio aps. Pandėlio milicijos būstinę ir išlaisvino 7 suimtuosius 121 . Miestelių užpuolimai 1944 m. rudenį-žiemą buvo labai dažni ir vyko daugelyje apskričių. Paprastai siekta dviejų pagrindinių tikslų: išvaduoti sulaikytuosius ir sunaikinti besikuriančios sovietų valdžios administraciją, jos patalpas, materialinį turtą ir taip dezorganizuoti jos darbą. Buvo mėginama sulaikyti okupacinio režimo skverbimąsi į valsčius ir mažesnes gyvenvietes. 1944 m. partizanai 11 kartų puolė valsčių centrus ir išvadavo 117 suimtų žmonių 122 . 118

LKP(b) Rokiškio apskrities komiteto sekretoriaus Pivunovo 1944 10 25 raštas LKP(b) sekretoriui A. Sniečkui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 1405, t. 1,1. 93-94. 119 L. Truska, Lietuva bolševikų..., Lietuvos rytas, 1993 06 19. 120 LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno ir LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro A. Guzevičiaus 1944 11 02 tarnybinis raštas SSSR vidaus reikalų liaudies komisarui L. Berijai ir SSSR valstybės saugumo liaudies komisarui Merkulovui apie LSSR NKVD-NKGB atliktą agentūrinį-operatyvinį darbą, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 25 (16/10), 1. 4 2 ^ 5 . 121 L. Truska, Lietuva bolševikų..., Lietuvos rytas, 1993 06 19. 122 K. Kasparas, Lietuvos karas..., p. 222. 109

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

19pav. Nežinomas laisvės kovotojas

Naktį iš spalio 3 į 4 d. Panevėžio aps. Vadoklių miestelį puolė P. Kecoriaus vadovaujamas maždaug 50 partizanų dalinys. Išlaisvino 5 suimtus bei kariuomenei sugaudytus vyrus. Trys pastate besipriešinantys milicininkai buvo nukauti ir vienas sužeistas. Išlaisvintieji pasitraukė į mišką 123 . Naktį iš spalio 25 į 26 d. apie 40 partizanų, vadovaujami T. Morkvino-Tamošiaus, užpuolė Biržus. Išsprogdinus NKVD Biržų aps. skyriaus vietos kalėjimo sieną tolu, apsauga spruko į šalis. Pavyko išlaisvinti 44 suimtuosius. Kitą dieną, gal nematydami kitos išeities, atgal į NKVD skyrių sugrįžo 10 buvusių kalinių, tačiau dauguma (34) patraukė partizanauti 124 . Tai buvo vienintelis per visą pasipriešinimo istoriją apskrities centro puolimas, baigęsis neabejotina pergale. 123

Pažyma apie LSSR NKVD darbo rezultatus likviduojant banditines gaujas ir antisovietinį pogrindį nuo 1944 07 15 iki 1944 11 10, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 25 (16/10), 1. 56a.-60. 124 LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno 1944 11 ataskaita SSSR vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui 2 rango valstybės saugumo komisarui

110

K o m u n i s t i n ė s valdžios skverbimosi į p r o v i n c i j ą stabdymas

NKVD tvarkyta apskaita rodo, kad spalio mėn. lenkų ir lietuvių pogrindis daugiausia kovojo su aktyvu ir represinėmis valdžios struktūromis. Gindamiesi ir puldami partizanai iš viso nukovė ar sušaudė 162 žmones (38 sužeidė): 21 (4) NKVD-NKGB darbuotoją, 2 (0) NKVD kariuomenės karininkus, 19(14) NKVD kareivių, 24 (6) stribus ir paramos grupių narius, 32 partinius ir sovietinius aktyvistus (sužeidė 3), 64 (11) civilius gyventojus 125 . Kaip matyti, civiliai nebuvo dažnai baudžiami, nes komunistams sunkiai sekėsi rasti šalininkų, o enkavedistams - bendradarbių. Pasipriešinimas okupaciniam režimui 1944 m. pabaigoje pasidarė ypač stiprus. Stichiškai susidarę partizanų būriai tuomet galėjo vienyti apie 20 tūkst. vyrų. Pogrindžio veiksmai suintensyvėjo ir įgijo metodišką puolamąjį pobūdį Alytaus, Panevėžio, Trakų, Raseinių, Rokiškio, Ukmergės ir Kaišiadorių apskrityse. Visoje Lietuvoje pasipriešinimo mastu išsiskyrė Ukmergės apskritis, kurioje iš 8742 pašauktųjų į kariuomenę net 4572 neatvyko į surinkimo punktus, 391 atsisakė paimti šaukimo lapelius, o 194 slapstėsi dezertyravę iš karinių dalinių (iš viso 5257 vengiantys mobilizacijos ir dezertyrai) 126 . Politinė situacija daugelyje rytinių šalies apskričių lapkričio-gruodžio mėn. sovietų valdžiai tapo kritiška. Jausdamiesi kaimo vietovėse gana tvirtai, partizanai užiminėjo mažesnius miestelius ar gyvenvietes, drąsiai puldavo NKVD ir besikuriančios sovietų valdžios būstines. Žinoma, vengiant NKVD kariuomenės atvykimo, miestelius galima buvo išlaikyti tik kelias valandas. Kai kuriuose Alytaus apskrities valsčiuose aktyvistų veikla buvo visiškai paralyžiuota. Partiečiai rašė, jog „sumušimo faktų yra daugybė, o dar daugiau gąsdiKruglovui apie LSSR NKVD kovoje su banditizmu atliktą agentūrinį-operatyvinį darbą nuo 1944 10 25 iki 1944 11 05, LYA, f. K-l,ap. 3, b. 25 (16/10), 1. 1-5. 125 LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno ir LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro A. Guzevičiaus 1944 11 02 tarnybinis raštas SSSR vidaus reikalų liaudies komisarui L. Berijai ir SSSR valstybės saugumo liaudies komisarui Merkulovui apie LSSR NKVD-NKGB atliktą agentūrinį-operatyvinį darbą, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 25 (16/10), 1. 42-45. 126 LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno ir LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro A. Guzevičiaus 1944 11 tarnybinis raštas SSSR vidaus reikalų liaudies komisarui L. Berijai ir SSSR valstybės saugumo liaudies komisarui Merkulovui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 25 (16/10), 1. 42-45. 111

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

nimo, kai kuriuose valsčiuose visiškai, o kituose dalinai dezorganizuotos tarybinės valdžios įstaigos". Daugų ir Merkinės valsčiuose nedirbo nė vienas apylinkės pirmininkas. Vieni j ų persikraustė į miestelius, kiti, baimės apimti, negyveno savo namuose 127 . Apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas skundėsi LSSR liaudies komisarų tarybai: „Pranešame, kad Alytaus apskrityje, prasidėjus didesniam banditų veikimui, kurie iš karto veikė pavieniui, neorganizuotai, bet jau lapkričio mėnesyje prasidėjo organizuotas banditų gaujų veikimas, kurie pradėjo užpuldinėti tarybinius ir partijos darbuotojus arba j ų šeimas, pasėkoje užpuolimų tapo nužudyta visa eilė darbuotojų bei j ų šeimos narių ir sudegintos j ų sodybos." 128 Sovietų valdžios reikalaujamos valstybinės pyliavos, „dovanos" Raudonajai armijai kėlė gyventojų nepasitenkinimą,,tad jie neretai kreipdavosi pagalbos į ginklus paėmusius buvusius Kaimynus. Lapkričio 3 d. Ukmergės aps. Panoterių valsčiuje partizanai užpuolė ir išvaikė valdžios suorganizuotų 150 vežimų „raudonąją gurguolę", vežusią iš ūkininkų surinktus grūdus į Ukmergę, o lapkričio 14 d. Adutiškio valsčiuje (Ignalinos aps.) buvo užpulta ginkluotų aktyvistų grupė, rinkusi iš valstiečių duokles 129 . Lapkričio 26 d. kelios dešimtys partizanų įsiveržė į Radviliškio valsčiaus centrą. Žuvo 3 aktyvistai, buvo sunkiai sužeistas valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas 130 . Po trijų dienų (29 d.) 2 vai. ryto apie 40 partizanų įsiveržė į Utenos aps. valsčiaus centrą Alantą ir mirtimi nubaudė 14 žmonių 131 , iš j ų 5 žmonių stribo šeimą. Keturi aktyvistai buvo sužeisti, o valsčiaus vykdomojo komiteto pastatas sudegintas. Susišaudymo metu žuvo 2 partizanai 132 . Tą pačią naktį užėmę Alantos 127

L. Truska, Lietuva bolševikų..., Lietuvos rytas, 1993 06 26, p. 14. B. Kašelionis, Dainavos partizanai..., p. 70. 129 L. Truska, Lietuva bolševikų...,Lietuvos rytas, 1993 06 26, p. 14. 130 LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno ir LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko Gusevo 1944 12 01 tarnybinis raštas SSSR NKVD vyriausiosios kovos su banditizmu valdybos viršininkui 3-iojo rango valstybės liaudies komisarui Leontjevui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 682,1. 92-93. 131 Saugumiečių dokumentuose nenurodyta, kas buvo tie žmonės. 132 LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno ir LSSR NKGB komisaro pavaduotojo, valstybės saugumo pulkininko Rudakovo 1944 12 14 tarnybinis 128

112

K o m u n i s t i n ė s v a l d ž i o s skverbimosi į p r o v i n c i j ą s t a b d y m a s

miestelį (Alytaus aps.) partizanai sušaudė 14 pareigūnų ir jų šeimų narių, sunaikino valsčiaus įstaigų dokumentus, padegė areštinę, pasiėmė prekių iš kooperatyvo ir 300 kg sviesto iš pieninės. Kitą dieną 40 partizanų būrys, užėmęs Seredžių (Kauno aps.), sunaikino valsčiaus dokumentus ir nukovė partorgą, valsčiaus sekretorių, 5 milicininkus, kooperatyvo buhalterį bei miestelio kepėją' 33 . Didelis ir atkaklus pasipriešinimas sovietų valdžiai vyko Rokiškio ir Trakų apskrityse. Lapkričio 10 d. naktį Trakų aps. Valkininkų miestelį puolė Stanislovo Aleksos vadovaujamas maždaug 50 partizanų dalinys. Sudegino valsčiaus vykdomojo komiteto pastatą, ryšių mazgą, pasiėmė kooperatyvo prekes ir sušaudė apylinkės tarybos pirmininką. Kitą naktį Jono Matukevičiaus-Vilko maždaug 40 vyrų būrys apšaudė ir apmėtė granatomis Trakų aps. Onuškio miestelio vykdomojo komiteto pastatą, iš kurio atsišaudė valsčiaus valdžia, sunaikino milicijos pastatą. Lapkričio 14 d. dar kartą mėginta užimti miestelį, bet nesėkmingai 134 . Rokiškio apskrityje lapkričio 7 d. Jūžintų miestelį puolė apie 40 kovotojų būrys. Partizanai apsupo ir 4 valandas apšaudė valsčiaus vykdomojo komiteto pastatą, nukovė pirmininką P. Gančiauską 135 . Kitas dalinys lapkričio 8 d. įsiveržė į Panemunio miestelį, kelias valandas apšaudė milicijos būstinę 136 . Kelių dešimčių ginkluotų vyrų būrys tą pačią dieną puolė Skapiškio valsčiaus vykdomąjį komitetą ir milicijos skyrių. Įsiveržė į pastatus, paėmė dokumentus ir be aukų pasitraukė. Ilgos rudens naktys padėdavo išvengti NKVD kariuomenės persekiojimo, todėl laisvės kovotojai drąsiai rengdavo antpuolius. Lapkričio raštas SSSR NKVD vyriausiosios kovos su banditizmu valdybos viršininkui 3-iojo rango valstybės liaudies komisarui Leontjevui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 25,1. 75. 133 L. Truska, Lietuva bolševikų..., Lietuvos rytas, 1993 07 03, p. 14. 134 A. Kašėta, Dainavos apygarda. Ginkluoto pasipriešinimo pradžia, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1996, t. 17, p. 14. 135 LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno ir LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro A. Guzevičiaus 1944 11 18 tarnybinis raštas SSSR vidaus reikalų liaudies komisarui L. Berijai ir SSSR valstybės saugumo liaudies komisarui Merkulovui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 682,1. 48. 136 NKGB Rokiškio apskrities skyriaus viršininko mjr. Aleksandrovo 1944 11 08 specialus pranešimas LSSR valstybės saugumo liaudies komisarui A. Guzevičiui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 1405, t. 1,1. 69. 113

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

mėn. Panemunio, Svėdasų, Skapiškio valsčių centruose buvo visiškai užblokuoti partiniai ir sovietiniai aktyvistai 137 . Gruodžio 12 d. Panemunio miestelį puolė jungtinė maždaug 200 partizanų formuotė, ginkluota granatsvaidžiais, kulkosvaidžiais, automatais ir kt. Miestelyje gynėsi 15 aktyvistų: 6 buvo nukauti (iš jų partorgas ir valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas), o kiti paimti į nelaisvę. Kazio Kalpoko vadovaujami partizanai sudegino milicijos areštinę, valdžios dokumentus, konfiskavo kooperatyvo prekes ir spiritą iš varyklos. Vėliau miške buvo sušaudyti 6 iš pasidavusiųjų 138 . Gruodžio pradžioje vyriausiasis LLA vadas Kazys Veverskis-Senis organizacijos nariams įsakė „organizuoti slaptą aktyvią kovą prieš NKVD ir keliančius pavojų vietinės administracijos darbuotojus ir šnipus". Tuo pačiu įsakymu buvo suformuluoti tikslai, kurių vienas skelbė: „vietinę administraciją, miliciją ir atskirus šnipus reikia pagąsdinti ir laikyti tam tikroje įtampoje, kad, bijodami mirti, jie ne taip nuoširdžiai eitų savo pareigas" 139 . Nuosaiki LLA vado pozicija rodė objektyvią padėtį 1944 m. uoliai kolaboruojančių, išdavinėjančių gyventojų buvo nedaug. Dar nebuvo reikalo taikyti vien kraštutines priemones - mirties bausmes. Dažnai kovotojai tik platindavo lapelius, raginusius aktyvą atsisakyti pareigų, arba tik žodžiu įspėdavo, nes tai padarydavo didesnį įspūdį. Lapkričio 10 d. grupė žaliukų įsiveržė į Merkinės valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko namą, atėmė visus jo dokumentus ir pareikalavo mesti darbą. 18 d. Biržų aps. Pabiržės valsčiaus Gulbinų k. mokykloje vyko susirinkimas dėl valstybinių prievolių. Staiga mokyklą apsupo apie 100 vyrų išvaikė aktyvą, o iš apylinkės pirmininko Jono Bėdulio paėmė priesaiką, kad mes darbą ir nevykdys valstybinių įsipareigojimų. 137

LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus 1 poskyrio viršininko kpt. Nikitino ir NKVD Rokiškio apskrities skyriaus viršininko kpt. Kiselio 1944 m. lapkričio 9 d. tarnybinis raštas, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 1408,1. 65. 138 NKGB Rokiškio apskrities skyriaus viršininko pavaduotojo vyr. ltn. Serebriakovo paaiškinanti pažyma, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 1406,1. 6-7; Nacionalistai - hitlerininku..., p. 197; LYA, f. K-l, ap. 3, b. 41165, t. 4,1. 20 (Kazimiero Kalpoko b. b.). 139 Vyriausiojo LLA vanagų vado 1944 12 10 operatyvinis įsakymas Nr. 4 organizacijos narių žiniai, Lietuvos Laisvės armijos dokumentų rinkinys (parengė D. Kuodytė), Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1995, t. 14, p. 21-22. 114

K o m u n i s t i n ė s valdžios skverbimosi į p r o v i n c i j ą s t a b d y m a s

Už priesaikos sulaužymą pirmininką perspėjo - bus sušaudytas. Po to partizanai pradėjo antitarybinį mitingą - ragino nebevykdyti jokių valstybinių įsipareigojimų ir prievolių valstybei. Mitinge kalbėjęs mokytojas kvietė išlaisvinti Panevėžio kalėjime kalinčius kraštiečius 140 . Gruodžio 1 d. maždaug 30 kovotojų būrys, vadovaujamas LLA vyriausiojo vado K. Veverskio-Senio ir LLA Šiaulių apygardos vado Alfonso Eidimto-Žybarto, užpuolė Seredžiaus miestelį. Partizanai nusiaubė valsčiaus vykdomojo komiteto pastatą, išlaisvino 10 suimtų vyrų ir sušaudė 9 sovietinius darbuotojus: valsčiaus komsorgą Petrą Urbanavičių, valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorių Joną Geidinską, kooperatyvo buhalterį Leoną Vilžacką, apylinkės milicijos įgaliotinį Aleksą Mackevičių ir 5 milicininkus 141 . Ne ką geresnė padėtis bolševikams susiklostė gruodžio pradžioje Raseinių apskrityje, kur apylinkių pirmininkai ir paruošų agentai atsisakinėjo eiti savo pareigas. Gruodžio 5 d. apie 150 partizanų užėmė Girkalnį: nukovė 1 ir sužeidė 3 milicininkus, išsivedė su savimi kooperatyvo pirmininką ir aktyvistą Špalovą, išsigabeno iš milicijos patalpų visus ginklus bei vietos įstaigų dokumentaciją. Po kelių dienų LKP(b) Raseinių komiteto sekretorius A. Zaicas pranešė A. Sniečkui, kad apskrityje jau nužudyti 4 apylinkių pirmininkai, 3 žemės komisijų nariai, 1 agronomas, 3 buvę sovietiniai partizanai ir 6 NKVD bei milicijos darbuotojai 142 . Net du kartus (gruodžio 8 ir 13 d.) buvo puolamas Rumšiškių valsčiaus (Kauno aps.) vykdomasis komitetas: padegtas jo pastatas, sužeistas milicininkas. Valsčiaus centrą teko perkelti į Pravie140

LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno ir LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko pplk. Gusevo 1944 12 01 tarnybinis raštas SSSR NKVD vyriausiosios kovos su banditizmu valdybos viršininkui 3-iojo rango valstybės liaudies komisarui Leontjevui apie LSSR NKVD kovos su banditizmu ir antitarybiniu pogrindžiu rezultatus 1944 m. lapkričio mėn., LYA, f. K-l, ap. 3, b. 682,1. 92-93. 141 LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno ir LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko pplk. Gusevo 1945 m. pradžios tarnybinis raštas SSRS NKVD vyriausiosios kovos su banditizmu valdybos viršininkui 3-iojo rango valstybės liaudies komisarui Leontjevui apie LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus kovos su antitarybiniu pogrindžiu rezultatus 1944 m. gruodžio mėn., LYA, f. K-l, ap. 3, b. 25,1. 175; K. Kasparas, Lietuvos karas..., p. 222. 142 L. Truska, Lietuva bolševikų..., Lietuvos rytas, 1993 07 03, p. 14. 115

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

niškes 143 . Kėdainių aps. gruodžio 11 d. naktį buvo užpultas ir sudegintas Pernaravos valsčiaus vykdomojo komiteto pastatas. Kaišiadorių aps. gruodžio 16 d. apie 30 partizanų užėmė Kruonio valsčiaus Darsūniškio miestelį: suniokojo paštą ir fizinėmis bausmėmis nubaudė 6 kolaboruojančius asmenis. Tą pačią dieną J. Paliūno-Vairo, V. Kūročkos-Dūdelės bei V. Gudaičio-Raso būriai užėmė Grinkiškį (Kėdainių aps.) - nuginklavo valsčiaus darbuotojus ir stribus. Gruodžio 30-31 d. partizanai užpuolė Kauno aps. Čekiškės valsčiaus centrą, nukovė karinės įskaitos viršininką Litvinavičių ir išsivedė į mišką 8 stribus, aktyvistus ir jų šeimų narius. Vėliau karo lauko teismo sprendimu jie buvo sušaudyti (tarp jų buvo Kauno aps. komjaunimo instruktorius, du apylinkių pirmininkai). Per paskutines dešimt 1944 m. gruodžio dienų laisvės kovotojai mirtimi nubaudė 13 aktyvistų, 11 civilių, sunaikino 4 NKVD kariškius ir išsivedė į nelaisvę 15 žmonių (juos taip pat galima laikyti žuvusiais) 144 . Saugumiečių duomenimis, nuo 1944 m. liepos vidurio iki 1945 m. sausio 1 d. lenkų ir lietuvių ginkluotas pogrindis iš viso įvykdė 854 antpuolius. Iš j ų 383 surengti prieš NKVD-NKGB darbuotojus, NKVD ir Raudonosios armijos kariškius, partinius bei sovietinius aktyvistus. 148 kartus partizanai puolė valstybines įstaigas ir įmones, 323 kartus įvykdė kitokio pobūdžio antpuolius 145 . R e p r e s i n i ų s t r u k t ū r ų , p a r t i n i ų ir s o v i e t i n i ų a k t y v i s t ų bei civ i l i ų g y v e n t o j ų n e t e k t y s 1944 m. (statistinės analizės duomenys ir rezultatai). Žuvusių okupantų ir kolaborantų skaičiai gali padėti suprasti pasipriešinimo pobūdį 1944 m. Pirmiausia aptarsime dokumentuose pateiktų statistinių duomenų apie represinių struktūrų, aktyvo bei civilių gyventojų patirtas netektis ypatumus. Valstybės saugumo darbuotojams tvarkyti tikslią žuvusiųjų apskaitą pirmaisiais okupacijos mėnesiais buvo gana sudėtinga, o kartais ir neįmanoma. Karinių dalinių vadai, NKVD 143

Ten pat, 1993 07 10, p. 14. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno 1945 01 03 tarnybinis raštas A. Sniečkui, L YA, f. K-l, ap. 3,b. 22,1. 62-65; K. Kasparas, Lietuvos karas..., p. 260-261. 145 Kovos su banditizmu, dezertyravimu, šaukimo į Raudonąją armiją bei Karinį jūrų laivyną vengimu Lietuvos SSR teritorijoje 1944 m. (nuo liepos mėn.) ir 1945 m. (kiekvienąmėnesį) rezultatai, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 680,1. 6. 144

116

K o m u n i s t i n ė s v a l d ž i o s skverbimosi į p r o v i n c i j ą s t a b d y m a s

apskričių skyrių viršininkai dažnai stengdavosi slėpti nuo aukštesnės vadovybės jiems nenaudingus faktus arba juos iškreipti. Tokioje aplinkoje atsirasdavo daugiau ar mažiau tikrovės neatitinkančių dokumentų. Nužudyti besislapstantys nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją ar kiti neginkluoti civiliai gyventojai raportuose virsdavo „banditais". Daugelyje tyrinėtų dokumentų statistiniai duomenys apie represinių struktūrų ir kolaborantų netektis skirstomi pagal dvejopą j ų pobūdį: 1) netektys, patirtos per partizanų antpuolius (rusų k. bandprojavlenija, napadenija), kai kovos veiksmų iniciatyva priklausė ginkluotam pogrindžiui; 2) patirti vadinamųjų karinių (rusų k. čekistsko-voiskovaja) operacijų metu, kai iniciatyva priklausė slopinimo struktūroms. Kai kuriuose dokumentuose atskiroje pastraipoje nurodomi per vadinamuosius ypatingus atsitikimus žuvę kariškiai. Tai neatsargiai elgiantis su ginklais, per tarpusavio konfliktus (dažniausiai girtaujant) nušauti asmenys. Persekiojant partizanus, paprastai naktį, baudėjai kartais neatpažindavo vieni kitų ir susišaudydavo tarpusavyje. Tokiomis aplinkybėmis žuvusieji sudaro nemažą dalį per ypatingus atsitikimus represinių struktūrų patirtų netekčių, tačiau gali būti, kad kai kurie taip žuvę kariškiai buvo įrašomi į operacijų metu žuvusiųjų statistiką. Per ypatingus atsitikimus žuvę kariškiai - neginkluotos kovos aukos, todėl į toliau pateiktas lenteles tokio pobūdžio duomenys nebuvo įtraukti. Kuo ypatingi dokumentai, kalbantys apie okupantų ir jų pagalbininkų netektis 1944 m.? Pirmiausia pasakytina, kad tų metų statistinėms suvestinėms itin būdingas duomenų prieštaringumas. Tai rodo žuvusių NKGB-NKVD darbuotojų ir NKVD kariuomenės kariškių skaičiai. A. Anušausko aptiktuose dokumentuose vienur nurodoma, kad per baudžiamąsias operacijas ir partizanų išpuolius jų žuvo 194, kitur - 203 146 . H. Šadžius, tyrinėjęs Rusijos Federacijos valstybiniame archyve SSSR NKVD sekretoriato medžiagą, nustatė baudžiamųjų žinybų, partinio ir 146

Ten pat, p. 219; LSSR MGB 2-N valdybos viršininko pavaduotojo pplk. I. Počkajaus 1947 05 22 pažyma, LYA, f. 3, ap. 19, b. 126, 1. 83; SSSR NKVDNKGB įgaliotinio Lietuvai I. Tkačenkos 1944 12 24 raštas VKP(b) CK biuro Lietuvoje pirmininkui M. Suslovui, LYA, f. 3, ap. 10, b. 12,1. 22. 117

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

sovietinio aktyvo ir civilių gyventojų netektis 1944 m. Jis pateikė tokius duomenis: per ginkluoto pogrindžio antpuolius ir slopinimo struktūrų baudžiamąsias operacijas iš viso žuvo 53 NKVD-NKGB darbuotojai, 92 NKVD kariuomenės ir Raudonosios armijos kariškiai, 13 istrebitelių, 268 partiniai ir sovietiniai aktyvistai bei 249 civiliai gyventojai 147 . Taip atrodė LSSR NKVD vadovybės į SSSR NKVD siunčiama oficiali statistika. 1945 ir vėlesnių metų>statistinėse suvestinėse, skirtose VKP(b) CK Lietuvos biurui, LKP(b) CK ir SSSR NKVD-MGB, randame identiškus duomenis 148 . Tačiau šiais skaičiais verčia abejoti iš kitų dokumentų išsiskiriantis LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko valstybės saugumo papulkininkio A. Gusevo 1945 m. sausio, 12 d. tarnybinis raštas, parengtas LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui P. Kapralovui. Jame nurodoma, kad nuo 1944 07 15 iki 1945 01 01 per partizanų antpuolius žuvo 38 NKVD-NKGB darbuotojai, 73 NKVD kariuomenės ir Raudonosios armijos kariškiai, 117 partinių ir sovietinių aktyvistų, 189 civiliai gyventojai, o per slopinimo struktūrų operacijas žuvo 26 NKVDNKGB darbuotojai bei 87 NKVD kariuomenės ir Raudonosios armijos kariškiai 149 . Sis faktas leidžia kelti klausimą: ar vėlesnėse suvestinėse nėra sąmoningai įrašyta išgalvotų ir sumažintų skaičių? Tokio pobūdžio statistiką (kokią aptinkame minėtame A. Gusevo rašte) rengdavo NKVD kovos su banditizmu skyriaus informacijos-apskaitos poskyris. Eiliniams šio skyriaus darbuotojams nebuvo tikslo falsifikuoti NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininkui teikiamų duomenų, nes jie tik 147

H. Šadžius, 1944-1945 metai...; H. Šadžius, Karinės čekistinės..., p. 131—

153. 148

LSSR NKVD veiklos prieš nacionalistinį pogrindį ir jo ginkluotas gaujas 1944, 1945 ir 1946 m. statistiniai duomenys, LYA, f. 3, ap. 16, b. 81,1. 1-8; LSSR MGB 2N valdybos viršininko pavaduotojo pplk. I. Počkajaus 1947 05 22 pažyma SSSR MGB 2-osios vyriausiosios valdybos viršininko pavaduotojui gen. ltn. Jedunovui apie įvykdytus banditinius išpuolius ir mūsų nuostolius dėl jų nuo 1944 07 iki 1947 01 01, LYA, f. 3, ap. 19, b. 126,1. 83. 149 LSSR NKVD BB skyriaus viršininko valstybės saugumo pplk. Gusevo 1945 01 12 tarnybinis raštas, LYA, f. 3, ap. 16, b. 10,1. 205. 118

Komunistinės valdžios skverbimosi į provinciją stabdymas

apdorodavo iš įvairių represinių struktūrų gaunamą statistinę medžiagą. Tarnybinis raštas rengtas ne LKP(b) CK ar SSSR NKVD, o „savam" viršininkui. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras ar jo pavaduotojas, pateikdamas ataskaitas centrui, savo nuožiūra galėjo koreguoti skaičius. Nustatant 1944 m. nuo pogrindžio žuvusių žmonių skaičių, dėl šių motyvų pirmenybė vis dėlto teikta A. Gusevo tarnybiniam raštui. Pažymėtina, jog nė viename tirtame dokumente nėra duomenų apie 1944 m. partizanų antpuolių metu nukautus stribus, o pavienėse pažymose nurodomi 253 stribai ir aktyvistai 150 . Nepavyko nustatyti, ar iš tikro šis skaičius nurodo, kiek žuvo stribų ir aktyvistų ir kiek iš j ų buvo žuvusių naikintojų. Atlikus šaltinių analizę, pavyko nustatyti 1944 m. partizanų antpuolių metu padarytus nuostolius. Jie pateikiami lentelėse. 1 lentelė. Partizanų antpuolių skaičius Prieš ką įvykdyti antpuoliai

Jų skaičius

NKVD-NKGB darbuotojai, NKVD kariuomenės, Raudonosios armijos kariškiai, partiniai ir sovietiniai aktyvistai

333

Valstybinės įstaigos ir įmonės

148

Civiliai gyventojai

323

Iš viso

854

150

LSSR NKVD veiklos prieš nacionalistinį pogrindį ir jo ginkluotas gaujas 1944, 1945 ir 1946 m. statistiniai duomenys, LYA, f. 3, ap. 16, b. 81,1. 1-8; LSSR MGB 2-N valdybos viršininko pavaduotojo pplk. I. Počkajaus 1947 05 22 pažyma SSSR MGB 2-osios vyriausiosios valdybos viršininko pavaduotojui gen. ltn. Jedunovui apie įvykdytus banditinius išpuolius ir mūsų nuostolius dėl jų nuo 1944 07 iki 1947 01 01, LYA, f. 3, ap. 19, b. 126,1. 83; LSSR MVD BB skyriaus viršininko pavaduotojo B. Burylino 1947 01 15 pažyma apie LSSR MVD darbo kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis rezultatus, užregistruotus banditinius išpuolius ir netektis dėl jų nuo 1944 07 iki 194701 01, ten pat, 1. 4. 119

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

2 lentelė. Partizanų antpuolių metu padaryti nuostoliai Nukauta arba sušaudyta

Sužalota

Paimta į nelaisvą, dingo be žinios

NKVD-NKGB darbuotojų, milicininkų

38

5

NKVD kariuomenės ir Raudonosios armijos * kariškių

73

8

?

?

?

Partinių ir sovietinių aktyvistų

117

12

70*

Civilių gyventojų

189

36

-

Iš viso

417

61

70

Stribų

_

3 lentelė. Represinių strukturų, partinių ir sovietinių aktyvistų netektys NKVD karinių operacijų metu Nukauta arba sušaudyta

Sužalota

NKVD-NKGB darbuotojų, milicininkų

26

2

NKVD kariuomenės ir Raudonosios armijos kariškių

87

12

Stribų

13

3

Partinių ir sovietinių aktyvistų

15

3

Iš viso

141

20

Paimta į nelaisvą, dingo be žinios

2

2

* Daugumą iš paimtų į nelaisvę 70 aktyvistų galima laikyti žuvusiais ir tik vienas kitas galėjo įsitraukti į pasipriešinimą. Kai kuriuose dokumentuose nurodoma žuvus 249 civilius bei 253 aktyvistus ir stribus, kurių absoliučią daugumą sudaro aktyvistai. Zr.: Kovos su banditizmu, dezertyravimu, šaukimo į Raudonąją armiją bei Karinį jūrų laivyną vengimu Lietuvos SSR teritorijoje 1944 m. (nuo liepos mėn.) ir 1945 m. (kiekvienąmėnesį) rezultatai (statistiniai duomenys), LYA, f. K-l, ap. 3, b. 680,1. 6. 120

K o m u n i s t i n ė s valdžios s k v e r b i m o s i į p r o v i n c i j ą s t a b d y m a s

4 lentelė. Represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų bei civilių g y v e n t o j ų netektys N K V D karinių operacijų ir partizanų antpuolių m e t u (2 ir 3 lentelių sudėtiniai d u o m e n y s ) Netekčių

pobūdis

Nukauta arba sušaudyta

Sužalota

Paimta į nelaisvą, dingo be žinios

NKVD-NKGB darbuotojų, milicininkų

64

7

N K V D k a r i u o m e n ė s ir Raudonosios armijos kariškių

160

20

13

3

2

Partinių ir sovietinių aktyvistų

132

15

70

Civilių g y v e n t o j ų

189

36

Iš viso

558

81

Stribų

—

72

1-4 lentelių sutartinių ženklų paaiškinimas: brūkšnelis žymi, kad netekčių nėra. Klaustukas - duomenų neaptikta. Lentelės sudarytos remiantis: Kovos su banditizmu, dezertyravimu, šaukimo į Raudonąją armiją bei Karinįjūrų laivyną vengimu Lietuvos SSR teritorijoje 1944 m. (nuo liepos mėn.) ir 1945 m. (kiekvieną mėnesį) rezultatai (statistiniai duomenys), LYA, f. K-l, ap. 3, b. 680,1. 6; LSSR MVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko pavaduotojo B. Burylino 1947 01 15 pažyma apie LSSR MVD darbo kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis rezultatus, užregistruotus banditinius išpuolius ir netektis dėl jų nuo 1944 07 iki 1947 01 01, LYA, f. 3, ap. 19, b. 126,1. 4; LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko valstybės saugumo pplk. A. Gusevo 1945 01 12 tarnybinis raštas, ten pat, ap. 16, b. 10, 1. 205; H. Šadžius, 1944-1945 metai...; 1946 09 15 apibendrintos žinios apie banditinius išpuolius ir įvykdytas čekistines operacijas (dokumentas be parašo), LYA, f. 3, ap. 31, b. 12,1. 44-47; LSSR NKVD veiklos prieš nacionalistinį pogrindį ir jo ginkluotas gaujas 1944, 1945 ir 1946 metais statistiniai duomenys, LYA, f. 3, ap. 16, b. 81,1. 1-8; LSSR MGB 2-N valdybos viršininko pavaduotojo pplk. I. Počkajaus 1947 05 22 pažyma SSSR MGB 2-osios vyriausiosios valdybos viršininko pavaduotojui gen. ltn. Jedunovui apie įvykdytus banditinius išpuolius ir mūsų nuostolius dėl jų nuo 1944 07 iki 1947 01 01, LYA, f. 3, ap. 19, b. 126,1. 83; LSSR MGB 2-N valdybos vadovaujančio liaudies gynėjų būriams poskyrio viršininko pavaduotojo vyr. ltn. J. Sinycino 1948 01 26 pažyma, LYA, f. 3, ap. 41, b. 135, t. 1,1. 6; Lietuvos partizanų..., p. 345-347. 121

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

Tikriausiai galima teigti, kad nedidelė dalis civilių žuvo nuo kriminalinių elementų, okupantų ir kolaborantų veiksmų, kadangi dėl neišaiškintos savivalės plėšikų aukos paprastai būdavo priskiriamos pogrindžiui. Lentelėse pateikti duomenys rodo, kad pogrindžio antpuoliai 1944 m. beveik tolygiai buvo nukreipti tiek prieš enkavedistus ir sovietų valdžios pareigūnus, tiek prieš kolaboravimu kaltintus civilius. Vėlesniais metais šis santykis gerokai pakito civilių gyventojų nenaudai. Laisvės kovos sąjūdžio kulminacija 1945 m. pirmoje

pusėje

P o g r i n d ž i o siekiai k o n t r o l i u o t i p r o v i n c i j ą . Pasipriešinimo okupaciniam režimui pobūdis 1945 m. pradžioje nepasikeitė ir išliko toks pat stiprus. Dalyvių netgi pagausėjo: 1945 m. sausio 1 d. duomenimis, 58 620 vyrų slapstėsi nuo šaukimo į kariuomenę 151 . Neįmanoma nustatyti, kiek galėjo būti ginkluotų vyrų, tačiau tikėtina, kad ne daugiau kaip pusė. Dėl žiemos kiek pasunkėjo partizanų slapstymosi ir kovinių žygių sąlygos. Sniege likdavo pėdsakų, kuriais sekant buvo galima greitai aptikti kovotojų buveines. Antra vertus, ilgos naktys suteikdavo tam tikrų pranašumų slaptai veiklai - tamsoje buvo lengviau pasprukti nuo vidaus kariuomenės dalinių persekiojimo. NKVD kariuomenė sausio-vasario mėn. daugelyje apskričių vykdė masines baudžiamąsias operacijas, kurių metu žūdavo ne tik partizanai, bet ir niekuo dėti civiliai gyventojai ar pogrindžio rėmėjai 152 . Kaip ir ankstesniais metais, toliau intensyviai buvo puolami mažuose miesteliuose bandantys įsitvirtinti okupacinės valdžios statytiniai. Marijampolės apskrityje naktį iš sausio 13 į 14 d. buvo užimtas Šilavotas. Valsčiaus būstinėje rasti žemės komisijos dokumentai buvo sudeginti, paimtas turtas, sušaudytas malūno vedėjas. Antrą kartą Šilavotas buvo užpultas vasario 22 d., tačiau nesėkmingai: partizanai turėjo aukų. Leitenanto M. Kuzmicko-Briedžio maždaug 80 vyrų dalinys negalėjo sunaikinti mūriniame pastate įsitvirtinusios stribų ir aktyvistų įgulos. Užėmę 151

LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko pplk. A. Gusevo 1945 01 17 informacinė pažyma apie mobilizacijos eigą LKP(b) CK karinio skyriaus vedėjui Jakovlevui, LYA, f. 1771, ap. 8, b. 188,1. 9-15. 152 A. Anušauskas, Lietuvių tautos..., p. 226-228. 122

K o m u n i s t i n ė s valdžios s k v e r b i m o s i į p r o v i n c i j ą s t a b d y m a s

vykdomojo komiteto pastatą, partizanai sudegino dokumentus, nukovė aktyvistą Meškauską 153 . Sausio 19-20 d. A. Kušlio-Vilko partizanų būrys puolė Alytaus valsčiaus Ūdrijos gyvenvietę. Pavyko nukauti NKVD įgaliotinį, stribą ir 2 administracijos darbuotojus. Vasario 1 d. jungtinis dalinys Marijampolės apskrityje užpuolė Gudelius, nukovė milicininką išvadavo 4 suimtuosius ir be aukų pasitraukė 154 . Viena sėkmingiausių laisvės kovotojų operacijų buvo įvykdyta naktį į vasario 12 d. Alytaus apskrityje. Miroslavo valsčiaus centrą puolė apie 100 vyrų dalinys, kuriam vadovavo Antanas Kušlys-Vilkas ir Vladas Stepulevičius-Mindaugas. Iš anksto kovotojai pasirūpino saugumu - nupjovė telefono stulpus ir nutraukė ryšį su Alytumi. Puolimas prasidėjo 1 vai. nakties iš miestelio rytų pusės. Susiskirstę į 5 - 6 žmonių grupes, partizanai likvidavo 3 po du žmones patruliavusių stribų grupes, prisiartino prie pat NKVD valsčiaus skyriaus ir vykdomojo komiteto pastatų, juos apsupo ir atidengė stiprią šautuvų bei kulkosvaidžių ugnį. Taip pat buvo apsupti valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko ir Seirijų valsčiaus komjaunimo komiteto sekretoriaus tėvo Jacunsko, milicininko Grėbliūno ir kelių stribų butai. Partizanai kulkosvaidžius pastatė prie bažnyčios tvoros ir apšaudė už 150 m esančią NKVD būstinę. Po to įsiveržė į pastato vidų. NKVD valsčiaus skyriaus pastatą tuo metu gynė trys j į saugoję stribai ir vienas enkavedistas. NKVD Miroslavo valsčiaus skyriaus viršininkas jaun. ltn. Korovinas ir kriminalinės paieškos operatyvinis įgaliotinis (matyt, milicininkas) Kriukovskis tuo metu buvo savo bute prie NKVD pastato. Dėl stiprios ugnies jie negalėjo išeiti į gatvę ir atsišaudė būdami bute. Nesitikėję tokio stipraus puolimo, okupantai ir jų talkininkai beveik nesipriešino ir greitai pasidavė į nelaisvę. Dalis stribų siaubo apimti išbėgiojo. Partizanai įsiveržė į Korovino ir Kriukovskio butą (šiems lyg ir baigėsi šoviniai) ir abu nuvedė prie bažnyčios tvoros, kur jau buvo atvestas valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Kovalevskis, paimtas savo bute vienais apatiniais, NKVD valsčiaus skyriaus budėtojas, NKVD valsčiaus skyriaus įgaliotinis Gorbacevičius 153

LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno 1945 02 05 tarnybinis raštas M. Suslovui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 57,1. 35-37; K. Kasparas, Lietuvos karas..., p. 260. 154 K. Kasparas, Lietuvos karas..., p. 259. 123

KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS PROVINCIJOJE...

20 pav. Nežinomi partizanai su žiemine maskuote

ir 7 naikintojai, sugauti gatvėje prie savo namų. Prie bažnyčios tvoros buvo atvestas dar vienas stribas Petras Žvirblis, prieš tai saugojęs įėjimą į NKVD būstinę. Jis, kovotojams paliepus, nurodė aktyviausius savo bendražygius. Tada partizanai po vieną vedė sulaikytus stribus ir juos šaudė. NKVD valsčiaus skyriaus viršininkui Korovinui ir valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkui Kovalevskiui pavyko pabėgti. Šaudoma buvo gatvėje, 50 m atstumu nuo bažnyčios, kur liko 50 m ilgio ir 2 m pločio kraujo klanas. Šioje vietoje iš viso buvo sušaudyta 12 naikintojų būrio kovotojų, NKVD skyriaus įgaliotinis Gorbacevičius ir kriminalinės paieškos operatyvinis įgaliotinis Kriukovskis. Pastarasis buvo sunkiai sužeistas ir mirė Alytaus ligoninėje. Iš viso prie bažnyčios tvoros mirties bausmė buvo įvykdyta 14 asmenų. Be to, savo namuose buvo nušauti Seirijų valsčiaus komjaunimo komiteto sekretoriaus Jacunsko tėvas, motina ir keturiolikmetė sesuo, o jo namas kartu su tėvo lavonu sudegintas, turtas išvežtas. Antpuolio metu iš viso žuvo 17 žmonių, nors saugumiečiai mini apie 20 žuvus. Partizanai nusiaubė NKVD ir valsčiaus 124

K o m u n i s t i n ė s valdžios s k v e r b i m o s i į p r o v i n c i j ą s t a b d y m a s

vykdomojo komiteto patalpas: sudaužė duris, langus, krosnis. Išankstinio įkalinimo kameros durys buvo sulaužytos, o j o j e buvę „banditizmu" įtariami du areštuotieji išlaisvinti. Laisvės kovotojai paėmė 2 kulkosvaidžius, 5 automatus, 28 šautuvus, 10 granatų, 3000 šovinių 155 . Partizanai neteko 3 kovotojų ir 4 buvo sužeisti 156 . Vasario 13 d. apie 200 partizanų užėmė Šventežerį. Vasario 25 d. Perkūno vadovaujamas dalinys puolė Rudaminą ir nukovė 4 stribus 157 . Panašūs miestelių puolimai vyko ir Rytų Lietuvoje. Vasario 14 d. apie 60 partizanų, vadovaujami Antano Krinicko-Riomelio, Švenčionių apskrityje puolė Saldutiškį. Valsčiaus vykdomojo komiteto pastate buvo sunaikinti visi dokumentai, nusiaubtas paštas ir pieno surinkimo punktas, konfiskuota įvairių maisto produktų 158 . Antrą kartą A. Krinicko kuopa į Saldutiškio miestelį įsiveržė birželio 3 d. Tuomet partizanai užėmė visą valsčiaus centrą, išskyrus NKVD poskyrio būstinę - j ą tik užblokavo 159 . Pavasarį pasipriešinimo sovietų valdžiai mastas ir jėga pasiekė kulm i n a c i j ą - vietos administracija buvo nuolat puolama. LLA Tigro rinktinės Jono Kamarausko-Karijoto ir Kosto Kaladinsko-Erškėčio kuopos metų pradžioje vykdė bendras akcijas prieš Salako ir Dūkšto aktyvą. LKP(b) CK Zarasų apskrities komiteto sekretorius A. Mėlynis informaciniame pranešime savo vadovybei su nerimu pažymėjo, kad kovo mėn. 155

NKVD-NKGB Alytaus apskrities operatyvinės grupės viršininko pplk. Savitovo, NKVD Alytaus apskrities skyriaus viršininko mjr. Černyšovo ir NKGB Alytaus apskrities skyriaus viršininko kpt. Rogožino 1945 m. vasario mėn. (ne anksčiau kaip 12 d.) pranešimas SSSR NKVD-NKGB įgaliotiniui Lietuvoje Radionovui, LSSR NKVD ir NKGB liaudies komisarams J. Bartašiūnui ir A. Guzevičiui apie partizanų įvykdytą Miroslavo miestelio užpuolimą, LYA, f. K-l, ap. 15, b. 90,1. 32-33. 156 LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno 1945 02 17 tarnybinis pranešimas SSSR NKVD vyriausios kovos su banditizmu valdybos viršininkui A. Leontjevui apie NKVD operaciją prieš Alytaus apskrities partizanus, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 28,1. 39. 157 K. Kasparas, Lietuvos karas..., p. 260. 158 LSSR NKVD kovos su banditizmu viršininko pik. A. Gusevo 1945 05 07 spec. pranešimas SSSR NKVD vyriausiosios kovos su banditizmu valdybos viršininkui Leontjevui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 27,1. 101. 159 J. Starkauskas, Stribai, Laisvės kovų archyvas, 1996, t. 17, p. 115. 125

21 pav. Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio grupės partizanai prie bendražygių kapo

22 pav. Vyčio apygardos partizanai

K o m u n i s t i n ė s valdžios s k v e r b i m o s i į p r o v i n c i j ą stabdymas

„banditai nužudė Salako vlsč. LKP(b) sekretorių", vykdomojo komiteto pirmininką, apylinkių tarybų pirmininkus (iš viso 7 žmones), „tuo palikdami Salako valsčių be valdžios" 160 . Pavojingiausia kaimuose lankytis buvo paruošų įgaliotiniams, dešimtininkams, prievolių surinkėjams, žemės ūkio komisijų darbuotojams. Dėl nuolatinių puldinėjimų aktyvistai buvo priversti apsiginkluoti, naudotis stribų apsauga, tačiau tai nelabai pagelbėdavo. Ukmergės apskrityje balandžio 7 d. partizanai puolė Balninkus: konfiskavo kooperatyvo prekes ir nukovė 3 stribus. Gegužės 1 d. jungtinis D. Vaitelio, V. Eivos ir A. Vaičiūno partizanų dalinys puolė Siesikų miestelį. Balandžio viduryje Šerno būrys sėkmingai užėmė Varėnos aps. Rudnios miestelį: sunaikino NKVD skyriaus dokumentus, paėmė milicininkų arklius ir išlaisvino suimtuosius 161 . Gegužės 25 d. apie 120 partizanų puolė Kretingos aps. Endriejavo miestelį: nukovė 2 milicininkus (lišsivedė), išvadavo 2 sulaikytus žmones, sunaikino SSSR vadovų portretus ir vykdomojo komiteto dokumentus, nusiaubė kitas valstybines įstaigas. Per puolimą aštuoniolika tuo metu miestelyje patruliavusių stribų perėjo pas partizanus, mat iš anksto buvo susitarę dalyvauti užimant miestelį, o vėliau kartu su partizanais pasitraukti į miškus. Dėl šių aplinkybių puolimas vyko sklandžiai 162 . Buvo puolami ne tik miesteliai, bet individualiai - ir aktyvistai. Tai aprašyti dėl dokumentinės medžiagos gausumo nėra tikslinga. Gegužės mėn. partizanai iš viso puolė 169 kartus (nukovė 207, sužeidė 22 ir išsivedė 33 žmones, kurių daugumą galima laikyti žuvusiais).

160

L. Abarius, Lietuvos partizanų Šiaurės-rytų srities 3-ioji Vytauto apygarda, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1996, t. 16, p. 79. 161 K. Kasparas, Lietuvos karas..., p. 270-271. 162 LSSR NKVD kovos su banditizmu viršininko pik. A. Gusevo 1945 06 22 spec. pranešimas SSSR NKVD vyriausiosios kovos su banditizmu valdybos viršininkui Leontjevui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 27,1. 145-146. 127

K O M U N I S T I N Ė S V A L D Ž I O S K Ū R I M O IR V E I K L O S P R O V I N C I J O J E . . .

5 lentelė. Partizanų antpuolių metu žuvusieji pagal kategorijas (NKVD 1945 m. gegužės mėn. duomenys) Žuvusiųjų

kategorijos

NKVD darbuotojų NKVD kariuomenės ir Raudonosios armijos kariškių Stribų Apskrities komjaunimo komiteto instruktorių Valsčių ir apylinkių vykdomųjų komitetų pirmininkų Valsčių ir apylinkių vykdomųjų komitetų sekretorių Tarnautojų Žemės komisijų pirmininkų ir narių Naujakurių (gavusių ūkininkų žemę) NKVD darbuotojų, stribų, partinių ir sovietinių aktyvistų šeimų narių Kolaboravimu kaltintų ir kitų civilių gyventojų

Nukauta arba sušaudyta 12 9 40 1 13 8 15 2 3 38 66

Lentelė sudaryta remiantis: LSSR NKVD kovos su banditizmu valdybos viršininko A. Gusevo 1945 06 01 pažyma, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 53,1. 53.

Iš lentelės matyti, kad žuvusių civilių skaičius (107) beveik lygus valstybės saugumo tarnybų narių ir aktyvistų bendram skaičiui (100). Tai leidžia teigti, kad bendradarbiavimas su sovietų valdžia dar nebuvo įgavęs platesnio užmojo. Didelis sušaudytų kolaborantų šeimų narių skaičius (38) liudija vis labiau plintantį kerštavimą. Neteisėtos valdžios valstybinio turto konfiskavimas partizanų buvo traktuojamas kaip teisėtas tautos nuosavybės susigrąžinimas. Tai nebuvo laikoma vagystėmis ar plėšimais. Stengdamiesi padaryti kuo daugiau žalos valstybinėms ūkio struktūroms ir nenorėdami būti rėmėjų išlaikytiniais, laisvės kovotojai 1945 m. pavasarį dažnai puldavo tarybinius ūkius, valstybinės nuosavybės objektus (malūnus, sandėlius, pienines, spirito varyklas, saugyklas, arklių nuomos punktus) ir taip apsirūpindavo maistu, įvairiais būtinais daiktais. Joniškio valsčiuje partizanai iš pieninės konfiskavo 100 kg grietinėlės, 20 kg lašinių ir liepė apylinkės tarybos pirmininkui Norkui bei pieninės mašinistui Matušaičiui atsisakyti savo pareigų 163 . 163 LSSR vidaus reikalų liaudės komisaro J. Bartašiūno 1945 05 08 spec. pranešimas Leontjevui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 27,1. 102.

128

Komunistinės valdžios skverbimosi į provinciją stabdymas

6 lentelė. Partizanų antpuoliai 1945 m. sausio-rugpjūčio mėnesiais

Partizanų antpuolių skaičius Iš jų: a) prieš NKVD-NKGB darbuotojus, NKVD kariuomenės ir Raudonosios armijos kariškius bei aktyvistus b) prieš valstybines įstaigas ir įmones c) kiti antpuoliai Partizanų antpuolių metu nukauta: a) NKVDNKGB darbuotojų b) NKVD kariuomenės ir Raudonosios armijos kariškių c) partinių ir sovietinių aktyvistų d) civilių gyventojų Iš viso

Sausis

Vasaris

Kovas Balandis Gegužė Birželis Liepa Rugpjūtis Iš viso

238

187

204

349

477

387

308

202

2352

68

55

57

53

75

103

133

64

608

12

17

8

43

49

57

39

31

256

158

115

139

253

353

227

136

107

1488

6

4

7

7

14

7

15

5

65

4

6

16

14

17

20

22

5

104

53

54

46

50

86

51

57

30

427

72 135

77 141

105 174

182 253

227 344

165 243

150 244

141 181

1119 1715

Lentelė sudaryta remiantis: Kovos su banditizmu, dezertyravimu, šaukimo į Raudonąją armiją bei Karinį jūrų laivyną vengimu Lietuvos SSR teritorijoje 1944 m. (nuo liepos mėn.) ir 1945 m. (kiekvieną mėnesį) rezultatai (statistiniai duomenys), LYA, f. K-l, ap. 3, b. 680,1. 6. 129

K O M U N I S T I N Ė S V A L D Ž I O S K Ū R I M O IR V E I K L O S

PROVINCIJOJE...

Pateikti duomenys rodo, kad pasipriešinimas apogėjų pasiekė gegužės mėn., - pogrindžio dalyvių skaičius ir antpuoliai buvo maksimalūs. Dėl papildomai į Lietuvą įvestų NKVD kariuomenės pulkų rugpjūčio mėn. okupantai buvo puolami kur kas rečiau, tačiau kova su kolaborantais buvo beveik tokia pat intensyvi. P i r m o j i p l a t a u s m a s t o b a u d ž i a m o j i a k c i j a (lokalaus atvejo tyrimas). Pirmąją Lictuvoje-plataus masto baudžiamąją akciją Dainavos apygardos partizanai įvykdė 1945 m. naktį iš rugpjūčio 4 į 5 d. Trakų ir Alytaus apskrityse. Tada žuvo 48 žmonės 164 . Apie šį įvykį išliko daug dokumentinės medžiagos, todėl galima ištirti jį išsamiau. 1945 m. birželio pradžioje, Lietuvos partizanų sąjungos (LPS) vadovo M. Mastausko paskatintas 165 , iš Vilniaus į Valkininkų ir Onuškio valsčių apylinkes vienyti partizanų būrių atvyko buvęs nepriklausomos Lietuvos kariuomenės leitenantas Leonas Tarasevičius. Per kelis mėnesius jis, pogrindyje pasirinkęs Aro, Lūšies slapyvardžius, užmezgė ryšius su Martyno Vičkačkos-Vasaros, Jono Dambrausko-Siaubo, Aleksandro Kaukolio-Pavasario, Jono Jakubavičiaus-Rugio, Motiejaus Čėsnio-Lapkričio, Vaclovo Voverio-Žaibo būriais ir juos sujungė į Geležinio Vilko rinktinę. Tačiau ryšio su besiformuojančios A (Dainavos) apygardos vadovybe neturėjo 166 . Tik vieną kartą jis buvo susitikęs su A. Ramanausku-Vanagu, ir šis padarė jam „tikro idealisto" įspūdį 167 . Geležinio Vilko (kitaip Valkininkų) rinktinės teritorija apėmė Valkininkų (Varėnos aps.), Daugų (Alytaus aps.), Onuškio (Trakų aps.), dalį Alovės (Alytaus aps.) ir Eišiškių (Šalčininkų aps.) valsčius. Iki L. Tarasevičiaus atvykimo partizanų būriai veikė savarankiškai, neturėjo bendros vadovybės, bet palaikydavo ryšius. Valkininkų ir Daugų valsčiuose liepos 4-8 d. ir 15 d. dėl agento „Grybo" išdavysčių saugumiečiai suėmė apie 80 rėmėjų, ryšininkų ir rezervistų. Buvo šukuojami miškai, vos ne164

LSSR vidaus reikalų ministro J. Bartašiūno 1946 09 11 spec. pranešimas VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkui Ščerbakovui ir LKP(b) CK sekretoriui A. Sniečkui apie J. Dambrausko-Siaubo banditinės grupės likvidavimą, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 127,1. 97. 165 K. Kasparas, Lietuvos karas..., p. 552. 166 K. Kasparas, Lietuvos karas..., p. 536-538. 167 A. Ramanauskas, Daugel krito..., p. 59. 130

K o m u n i s t i n ė s valdžios skverbimosi į p r o v i n c i j ą s t a b d y m a s

žuvo pats rinktinės vadas. L. Tarasevičiui-Lūšiai šis išgyvenimas sukėlė laikiną psichinį sutrikimą, o pogrindis patyrė didelių netekčių 168 . Būtina pažymėti svarbią tiriamam įvykiui aplinkybę: liepos 17 d. iš Onuškio valsčiaus (J. Dambrausko-Siaubo būrio veikimo teritorija) buvo ištremta 15 partizanų šeimų 169 . NKVD ir vietos administracija liepos mėn. trėmė laisvės kovotojų šeimas, masiškai areštavo agentų išduotus pasipriešinimo dalyvius, ir tai paskatino pogrindį imtis atsakomųjų gynybos ir bauginimo priemonių. Liepos pabaigoje Burbonių miške buvo surengtas rinktinės būrių vadų pasitarimas. Jame dalyvavo rinktinės vadas L. Tarasevičius-Lūšis, jo pavaduotojas V. Voveris-Žaibas, M. Vičkačka-Vasara, J. Dambrauskas-Siaubas ir J. Jakubavičius-Rugys. Partizanų vadai nusprendė surengti atsakomąją baudžiamąją akciją prieš išdavikus - aktyvistus, stribus, milicininkus ir numanomus enkavedistų seklius. Dar mėnesio pradžioje L. Tarasevičius ėmė rinkti žinias apie Onuškio valsčiaus gyventojus, talkinančius naujajai valdžiai. Pasak M. Vičkačkos (jis po akcijos buvo suimtas), kiekvienas partizanas „papasakojo apie savo kaimo gyventojus", remiančius ar palaikančius okupantų valdžią. Taip buvo surinkta informacija apie visą Onuškio valsčių. Kiekvienam būriui buvo paskirta po apylinkę. Vadai turėjo pasmerktųjų mirti gyventojų sąrašus ir nutarė operaciją įvykdyti šeštadienį, kai dauguma gyventojų paprastai būdavo namie. M. Vičkačka būrį padalijo į penkias operatyvines grupes po 5-12 kovotojų ir konkrečiai nurodė, kurioje šeimoje ką pasmerkti myriop. Taip pat kiekvienos grupės vyresnysis turėjo teisę įsakyti šaudyti visus, kurie, jo nuomone, galėjo pakenkti grupės saugumui. Pasak M. Vičkačkos, šaudyti turėjo savanoriai 170 . Žinia apie Trakų apskrities Onuškio valsčiuje ir Alytaus apskrities Daugų valsčiuje naktį iš rugpjūčio 4 į 5 d. sušaudytus aktyvistus bei kitus asmenis sukėlė neregėtą represinių struktūrų vadovų reakciją. VKP(b) 168

K. Kasparas, Lietuvos karas..., p. 537-538. Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, 1944-1953 metais sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose. Dokumentų rinkinys (toliau - Lietuvos gyventojų trėmimai..), pataisytas ir papildytas leidimas, sudarė E. Grunskis, V. Kašauskienė, H. Šadžius, ats. red. A. Tyla, Vilnius, 1995, p. 257-258. 170 Buržuazinių nacionalistų..., p. 82. 169

131

K O M U N I S T I N Ė S V A L D Ž I O S K Ū R I M O IR V E I K L O S P R O V I N C I J O J E . . .

CK Lietuvos biuro nariams ir Maskvai nuolat buvo pranešama apie partizanų persekiojimą ir taikomas represines priemones. Praėjus porai dienų, SSSR NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvai gen. ltn. I. Tkačenka (Tkačenko) informavo SSSR NKVD ir NKGB vadovus L. Beriją ir V. Merkulovą, kad nukentėjo 17 šeimų: „žuvo 42 žmonės, iš j ų 3 apylinkių tarybų pirmininkai, 1 apylinkės tarybos sekretorius, 2 komjaunuoliai, LKP(b) apskrities komiteto darbuotojo šeima, istrebitelių bataliono kovotojo šeima, likę - mažažemių naujakurių šeimos, palankiai atsiliepusios apie banditų šeimų ištrėmimą. Tarp žuvusiųjų pusė garbaus amžiaus senelių ir mažamečių vaikų." 171 Sušaudytųjų ir nukentėjusių šeimų skaičiai ataskaitose nurodomi skirtingi. Rugpjūčio 11 d. I. Tkačenka papildomai pranešė L. Berijai, o šis informavo J. Staliną, V. Molotovą ir G. Malenkovą, kad buvo nužudyti 48 ir išsivesti 2 valstiečiai. Kaip toliau rašoma dokumente, akciją įvykdė J. Dambrausko-Siaubo ir Kazio Ramanausko būriai, kurių šeimos liepos mėn. buvo ištremtos. L. Berija rašte J. Stalinui dėstė, kad žudymai įvykdyti keršijant už liepos mėn. trėmimus, kai buvo ištremta daug partizanų šeimų. Taip pat rašė, kad „teroro aktai įvykdyti 31 šeimoje. Iš j ų 2 rusų, 2 lenkų, kitos lietuvių. Nužudytųjų tarpe 11 senukų nuo 60-ies iki 70-ies m., 7 vaikai nuo 7-ių iki 14-os m. ir 6 mergaitės nuo 17-kos iki 20-ies metų". Užsiminta, kad „nukentėję buvo valstiečiai-biedniokai, gavę buožių žemę" 172 . I. Tkačenka VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininko pavaduotojui Kovaliovui stebėdamasis rašė, kad niekas iš LKP(b) Trakų ir Alytaus apskričių komitetų ar vykdomųjų komitetų aukštų pareigūnų žuvusiųjų laidotuvėse nedalyvavo. Taip pat pranešė, kad „artimiausiu metu NKVD karinis tribunolas nusikaltimo vietoje išvažiuojamojoje sesijoje atvirame procese nagrinės Tulbos (suimtas partizanas. - M. P.) ir jo bendrininkų bylą" 173 . Partizanų baudžiamosios akcijos išgąsdinti 171

SSSR NKVD-NKGB įgaliotinio Lietuvai gen. ltn. I. Tkačenkos 1945 08 07 tarnybinis raštas SSSR vidaus reikalų liaudies komisarui L. Berijai ir SSSR valstybės saugumo liaudies komisarui V. Merkulovui, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 18,1. 251-252. 172 SSSR vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos 1945 08 11 tarnybinis raštas J. Stalinui, V. Molotovui, G. Malenkovui, RFVA, f. 9401, ap. 2, b. 98,1. 164-165. 173 SSSR NKVD-NKGB įgaliotinio Lietuvai gen. ltn. I. Tkačenkos 1945 08 10 tarnybinis raštas VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininko pavaduotojui Kovaliovui, 132

K o m u n i s t i n ė s valdžios skverbimosi į p r o v i n c i j ą s t a b d y m a s

nužudytųjų giminaičiai, aktyvistai, kiti civiliai iš viso valsčiaus plūdo į Onuškio miestelį. Miestelis buvo perpildytas, žmonės nakvojo po atviru dangumi. Apylinkių pirmininkai atsisakė eiti pareigas, nes gavo įspėjimus mesti darbą, aktyvistai ir pareigūnai nenakvojo namuose. Sovietų valdžios valsčiuje praktiškai neliko 174 . L. Berijai partizanų akcija buvo ypatingas įvykis net Sovietų Sąjungos mastu. Sukruto visi aukščiausi LSSR slopinimo žinybų vadovai. Nedelsdami į vietą atvyko NKVD-NKGB Vilniaus operatyvinio sektoriaus viršininkas pulkininkas Ivanas Rudyka (Rudyko) ir LSSR NKVD-NKGB operatyvinė grupė. NKVD vidaus kariuomenės 4-osios šaulių divizijos dviejų pulkų pajėgos, vadovaujamos gen. mjr. Pavelo Vetrovo, pradėjo baudžiamąsias operacijas. I. Tkačenka nurodė areštuoti ginkluoto pasipriešinimo dalyvių šeimas ir konfiskuoti jų turtą. Jis kreipėsi į L. Beriją: „Prašau Jūsų sankcijos viešai sušaudyti arba pakarti visus sugautus teroristus ir jų rėmėjus" 175 . Tokios sankcijos generolas negavo. Nuo enkavedistų atsakomojo teroro nukentėjo taikūs gyventojai ir legaliai veikę pasipriešinimo dalyviai. Daugų ir Onuškio valsčiuose saugumiečiai suėmė 62 rėmėjus, ryšininkus ir rezervistus 176 . I. Tkačenkos nurodymu rugpjūčio 15 d. iš Alytaus ir Trakų apskričių NKVD ištrėmė 148 pasipriešinimo dalyvių šeimas (493 žmones) 177 . Per rugpjūčio mėn. vykusius gen. mjr. P. Vetrovo divizijos baudėjų siautėjimus daug rinktinės partizanų žuvo arba užsiregistravo. Rugpjūčio 10 d. sunaikintas „Karklo" būrys 178 . Tas pats likimas ištiko M. Vičkačkos maždaug 40 LYA, f. K-l, ap. 10, b. 18,1. 253; SSSR NKVD-NKGB įgaliotinio Lietuvai gen.ltn. 1. Tkačenkos 1945 08 17 tarnybinis raštas VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininko pavaduotojui Kovaliovui, ten pat, 1. 260. 174 R. Zizas, Sovietinės represijos..., p. 124. 175 SSSR NKVD-NKGB įgaliotinio Lietuvai gen.ltn. I. Tkačenkos 1945 08 07 tarnybinis raštas SSSR vidaus reikalų liaudies komisarui L. Berijai ir SSSR valstybės saugumo liaudies komisarui V. Merkulovui, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 18,1. 251-252. 176 SSSR vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos 1945 08 11 tarnybinis raštas J. Stalinui, V. Molotovui, G. Malenkovui, RFVA, f. 9401, ap. 2, b. 98,1. 164-165. 177 LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno 1945 08 18 tarnybinis raštas LKP(b) CK sekretoriui A. Sniečkui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 52,1. 89. 178 SSSR vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos 1945 08 21 tarnybinis raštas J. Stalinui, V. Molotovui, G. Malenkovui, RFVA, f. 9401, ap. 2, b. 98,1. 277.

133

K O M U N I S T I N Ė S V A L D Ž I O S K Ū R I M O IR V E I K L O S P R O V I N C I J O J E . . .

23 pav. Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės vadas Vladas Gavelis-Rytas su ryšininke Monika Baliukonyte

kovotojų dalinį, o pats vadas pateko į nelaisvę. Rudenį Geležinio Vilko rinktinė buvo stipriai nukraujavusi ir pakrikusi. Rinktinės likučiai oficialiai perėjo Dzūkų grupės (A apygardos) žinion. L. Tarasevičius tuomet dar sirgo psichikos sutrikimu, tad nebuvo patvirtintos ankstesnės jo pareigos. Partizanų dokumente rašoma: „netekusiam sveiko proto ir pasitraukusiam iš pareigų" 179 . Vėliau Dainavos apygardos vadas pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis vis dėlto grąžino L. Tarasevičių į ankstesnes rinktinės vado pareigas. Rugpjūčio 30 d. Onuškyje buvo surengtas atviras parodomasis procesas, kuriame NKVD karinis tribunolas aukščiausia - mirties - bausme nuteisė 6 partizanus: M. Vičkačką, Vaclovą ir Stasį Kuodzevičius, Vaclovą Alaburdą, Stasį Biekšą (visi iš Onuškio valsčiaus) ir Joną Judicką (iš Alytaus apskrities). Po nuosprendžio salėje įvyko kelių šimtų įvairiais būdais sukviestų aplinkinių vietovių gyventojų „entuziastingas" mitingas. Jame kalbėję vieningai, „audringais plojimais ir pritariamais šūksniais" pritarė tribunolo nuosprendžiui 180 . 179 180

K. Kasparas, Lietuvos karas..., p. 537-538. R. Zizas, Sovietinės represijos..., p. 129. 134

K o m u n i s t i n ė s valdžios skverbimosi į p r o v i n c i j ą s t a b d y m a s

Sunku tiksliai nustatyti žuvusiųjų skaičių, socialinį statusą ir amžių. Dokumentai dažnai prieštarauja vieni kitiems. I. Tkačenkos nurodymu Rudyka pats tikrino duomenis apie Trakų aps. Onuškio valsčiuje partizanų sušaudytus žmones ir nustatė, kad žuvo 31 žmogus. Taip pat Onuškyje lankėsi LKP CK sekretorius Kazys Preikšas ir „pats tuo asmeniškai įsitikino" 181 . Dėl Onuškio valsčiuje nužudytųjų skaičiaus nekyla klausimų, nes šiuos duomenis patvirtina dar vienas šaltinis. Jame nurodoma, kad iš 17 šeimų žuvo 29 žmonės, 2 buvo išsivesti. Pastarieji vėliau sušaudyti 182 . J. Starkauskas nurodo, kad Daugų valsčiuje pogrindis „nužudė 17 okupantų rėmėjų ir informatorių" 183 . Taigi iš viso partizanai sušaudė 48 gyventojus. Šioje masinėje tikrų ir tariamų kolaborantų baudimo akcijoje pasitaikė savavališkų, žiaurių kai kurių partizanų grupių veiksmų - vaikų ir nepilnamečių, senukų, aktyvistų, stribų artimųjų žudymų vien tik dėl jų giminystės. Tai buvo niekuo nepateisinamos ir beprasmės aukos. Antai Onuškio valsčiaus Dusmenų kaime žuvo 9 žmonės, iš jų Juozo Peniulio 4 asmenų šeima (Peniulis, jo žmona, dukra ir 8 m. sūnus), Kareivonių kaime - apylinkės tarybos pirmininkas Jonas Sinkevičius ir du jo sūnūs 15 ir 13 metų, Vergakiemio kaime 184 nužudytas apylinkės tarybos narys Jonas Linkevičius ir jo sūnus, Gruožninkų kaime - apylinkės tarybos pirmininkas Antanas Glebus ir jo 12 m. sūnus Stasys, apylinkės tarybos sekretorius Jonas Gaina ir raudonojo partizano žmona Jadvyga Kutušienė. Kalėnų kaime žuvo 5, Kaniūkų - 3 žmonės, Damanionių kaime partizanai sušaudė savo rėmėją Juozą Radį (tikriausiai įtartą išdavyste), Gudakiemio kaime - Oną Radzevičienę. Partizanai išsivedė buvusio milicininko tėvą ir vieną valstietį. Taip pat minima, kad žuvo stribo motina, jos sesuo ir dvi giminaitės (kaimas nenurodytas), kiti - valstiečiai. Kaniūkų 181

LSSR NKVD-NKGB Vilniaus operatyvinio sektoriaus viršininko pik. Rudykos 1945 08 12 tarnybinis raštas LSSR NKVD-NKGB įgaliotiniui Lietuvai gen. ltn. I. Tkačenkai, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 18,1. 259. 182 Pažyma apie charakteringiausius banditinius išpuolius Lietuvos SSR teritorijoje nuo 1945 08 01 iki 1945 08 14, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 53,1. 62. 183 J. Starkauskas, Čekistinė kariuomenė..., p. 214. 184 Vietovardžių pavadinimai gali būti netikslūs. 135

K O M U N I S T I N Ė S V A L D Ž I O S K Ū R I M O IR V E I K L O S P R O V I N C I J O J E . . .

kaime sušaudytas stribas Juozas Lebednikas 185 . Daugų valsčiuje nukentėjo Daugų, Būdos, Arčiūnų, Griciūnų, Užkalnių, Pavarčių, Junčionių, Grusniškių kaimų ir vienkiemių gyventojų 186 . Anot Onuškio valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko J. Bucylino, žuvo geriausi, ištikimi sovietų valdžiai žmonės 187 . Sušaudytus asmenis partizanai laikė tėvynės išdavikais, šnipais. Dažnai komunistų valdžiai prijaučiantys asmenys ar sovietiniai aktyvistai partizanų savaime buvo laikomi NKVD informatoriais, nepatikimais ir vertais sunaikinti. Tuo metu Geležinio Vilko rinktinė karo lauko teismo dar nebuvo įteisinusi, todėl neišliko jokių dokumentų apie akciją. Apie daugelio nubaustų mirtimi žmonių kaltumą ar nekaltumą nieko konkretaus negalima pasakyti. Kiek iš žuvusiųjų buvo agentų ar informatorių, nežinoma. Partizanų karinės operacijos 1945 m. liepos-gruodžio

mėn.

Pasibaigus karui Europoje, Sovietų Sąjungos vadovybė galėjo daugiau dėmesio ir karinių pajėgų skirti pasipriešinimui Lietuvoje slopinti. 1945 m. gegužės 24 d. įvyko VKP(b) CK Lietuvos biuro specialus posėdis, kuriame buvo nutarta: „Laikyti svarbiausiu ir pirmaeiliu respublikos partinių komjaunimo ir tarybinių organizacijų, NKVD ir NKGB organų uždaviniu tolesnį kovos su lietuviškaisiais ir lenkiškaisiais nacionalistais stiprinimą, spartesnį buržuazinio nacionalistinio pogrindžio demaskavimą ir likvidavimą bei visišką buožinių-nacionalistinių gaujų sutriuškinimą" 188 . Po šio nutarimo visą vasarą Lietuvoje siautėjo 22 tūkst. karių turinti NKVD kariuomenė, naikinusi partizanų būrius ir vykdžiusi kitokį terorą. Didžiulių netekčių patyrė ne tik pogrindis, buvo 185

LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio 1945 08 28 sudarytas sąrašas asmenų, nužudytų per masinį teroro aktą, įvykdytą banditinės „Lūšies" formuotės Onuškio valsčiuje 1945 m., naktį iš rugpjūčio 4 į 5 d., LYA, f. 164, ap. 7, b. 2,1. 20; Pažyma apie charakteringiausius banditinius išpuolius Lietuvos SSR teritorijoje nuo 1945 08 01 iki 1945 08 14, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 53, 1.62. 186

Kraują sugėrė..., p. 51-52. R. Zizas, Sovietinės represijos..., p. 124. 188 H. Šadžius, VKP(b) CK Lietuvos biuro veikla..., p. 248. 187

136

K o m u n i s t i n ė s valdžios skverbimosi į p r o v i n c i j ą s t a b d y m a s

išžudyta ir suimta šimtai niekuo nekaltų beginklių nuo kariuomenės besislapstančių jaunuolių ar įtartų pogrindžio rėmimu civilių gyventojų 189 . Negana to, liepos viduryje prasidėjo pirmasis masinis partizanų šeimų trėmimas. 1945 m. liepos 17 - rugsėjo 3 d. ištremta 1204 partizanų ir kitų pasipriešinimo dalyvių šeimos (apie 4479 žmones) 190 . Antra vertus, SSSR ir Lietuvos SSR vadovai, matydami karinių slopinimo priemonių neefektyvumą, pasipriešinimo mastą, buvo priversti ieškoti apgaulingų kompromisų, ėmė taikyti „meduolio ir botago" principą. Lietuvos SSR aukščiausioji valdžia gegužės 31 d. paskelbė pakartotinę amnestiją pasipriešinimo dalyviams (pirmą kartą ji buvo skelbta 1945 m. vasario mėn.) 191 . Enkavedistai per giminaičius ir laiškais ragino pasipriešinimo dalyvius legalizuotis žadėjo juos palikti ramybėje. Šios aplinkybės lėmė besislapsčiusių nuo kariuomenės ir pogrindžio dalyvių legalizavimąsi, kuris tapo masiniu liepos - rugpjūčio mėn. ir tęsėsi iki metų pabaigos. 1945 m. antroje pusėje NKVD legalizavo apie 36 tūkst. žmonių, iš jų apie 12 tūkst. galėjo būti partizanai 192 . Nors vasara ginkluoto pogrindžio atsakomiesiems smūgiams nebuvo palankiausias metas, tačiau keletas didesnių karinių operacijų prieš okupantus ir jų statytinius vis dėlto buvo surengta. Liepos 8 d., pusę trijų nakties, apie 130 partizanų, ginkluotų automatais, kulkosvaidžiais, minosvaidžiu ir prieštankiniu ginklu, puolė Rozalimą. Užėmę pašto skyrių, nupjovė telefono laidus ir nutraukė ryšį. Iš visų pusių apsupo NKVD poskyrį, kuriame gynėsi 10 enkavedistų ir stribų. Susišaudymas truko 2,5 vai. Jo metu žuvo 4 partizanai ir 4 stribai. Atskubėjus į pagalbąNKVD Panevėžio įgulai, kovotojai buvo priversti pasitraukti 193 . Rugpjūčio 3 d. partizanai užėmė Vilkaviškio apskrities Keturvalakių miestelį, nušovė 3 189

A. Anusauskas, Lietuvių tautos..., p. 240-245. Ten pat, p. 328. 191 Brangūs broliai ir seserys! Tarybų Lietuvos piliečiai!, Tiesa, 1945 06 03, p. 1; [ lietuvių tautą, Tiesa, 1945 02 10, p. 1-2. 192 A. Kašėta, Antisovietinio pasipriešinimo mastai Lietuvoje 1944-1953 metais, Laisvės kovų archyvas, Kaunas 1995, t. 14, p. 65-77. 193 NKVD Panevėžio aps. skyriaus viršininko mjr. Bogomolovo 1945 07 tarnybinis raštas LSSR vidaus reikalų liaudies komisarui J. Bartašiūnui, LVA, f. K-l, ap. 3, b. 56,1. 30-32. 190

137

K O M U N I S T I N Ė S V A L D Ž I O S K Ū R I M O IR V E I K L O S P R O V I N C I J O J E . . .

stribus, paėmė pabėgusių enkavedistų ginklus, valsčiaus dokumentus ir sušaukė gyventojų mitingą 194 . 1945 m. vasaros pabaigoje daugelyje Lietuvos regionų stichinis pasipriešinimas baigėsi. Sparčiai kūrėsi pogrindžio centralizuotos struktūros - rinktinės ir apygardos. Rugpjūčio viduryje įkurtos LLA Vytauto (Aukštaitijoje) ir Tauro (Suvalkijoje) apygardos. Jau pirmajame suvalkiečių apygardos steigiamajame posėdyje partizanų vadai išklausė baudžiamojo būrio žvalgybos viršininko Vytauto Gavėno-Vampyro informaciją apie veikiančius apylinkėje „parsidavėlius ir jų darbus, kaip labai žalingus ir pavojingus mūsų tautai ir pavieniams lietuviams". Pirmininkaujant kapitonui Leonui Tauniui-Kovui, štabo nariai pavedė V. Gavėnui sudaryti atitinkamą planą ir imtis reikiamų priemonių „padaryti juos nepavojingais ir nekenksmingais" 195 . Netrukus partizanų vadovybė nutarė sudaryti baudžiamąjį skyrių bei aptarė sovietų valdžios bendradarbių baudimo tvarką 196 . Pagal j ą rinktinių vadai turėjo tikrinti sąrašus sunaikinti ir bausti numatytų asmenų ir, nutarus juos bausti, duoti atitinkamam skyriui įsakymą vykdyti, taip pat privalėjo atsakyti už visus neleistinus savo pavaldinių veiksmus 197 . Apygardos vadas kapitonas L. Taunys-Kovas pirmame įsakyme apygardai įgaliojo rinktinių vadus „bolševikinių išgamų nukenksminimą vykdyti tik esant pakankamam kiekiui kaltinamosios medžiagos ir kad jokiu būdu nenukentėtų pašaliniai asmenys" 198 . Panašūs baudžiamieji būriai buvo kuriami, įsakymai duodami ir kitose apygardose. Tauro apygardos vadovybė tikėjosi sumažinti nepagrįstą partizanų smurtavimą savo valdomoje teritorijoje. Kunigas Antanas Ylius-Vilkas, kaip ir dera jo pašaukimui, buvo vienas didžiausių to iniciatorių. Atsa194

Juozas Starkauskas, Stribai, Laisvės kovų archyvas, t. 17, p. 114. Tauro apygardos štabo 1945 07 23-24 posėdžio protokolas Nr. 2, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1991, t. 1, p. 7-8. 196 Tauro apygardos štabo komplektavimo ir apginklavimo skyriaus viršininko J. Pileckio-Buroko 1945 08 05 parengta apygardos štabo veiklos santrauka, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 72. 197 Tauro apygardos vadų 1945 08 15 susirinkimo protokolas, ten pat, p. 73. 198 Tauro apygardos vado kapitono Leono Taunio-Kovo 1945 08 15 Nr. 1 Tauro apygardai, ten pat, p. 75. 195

138

Komunistinės valdžios skverbimosi į provinciją stabdymas

24 pav. Tauro apygardos vadai 1946 m. Apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas (kairėje), apygardos vado adjutantas Jonas Pileckis-Šarūnas ir apygardos štabo politinės dalies viršininkas A. Baltūsis-Zvejas

komybės už žmogaus gyvybę klausimai dvasininkui nebuvo abstrakcija: karo metais, rizikuodamas savo gyvybe, jis išgelbėjo keturis žydus 199 . Gal todėl atsiminimuose A. Ylius nemažai vietos skyrė smurto apraiškų aptarimui: „Pirmiausia jie (partizanai. - M. P.) pradėjo persekioti parsidavėlius tarnautojus bei karštakošius kolchozų kūrėjus (tikriausiai turėta galvoje sovchozai-tarybiniai ūkiai. - M. P.). Aišku, čia galėjo pasitaikyti ir nepateisinamo asmeniškų sąskaitų suvedinėjimo arba neteisingų kontrįskundimų partizanams iš pavydo. Man teko nugirsti, kad ten ir ten nužudytas mokytojas ar kitas tarybinis tarnautojas, ten ir ten nužudė, sumušė, nukirpo moterims plaukus, išniekino moterį ar mergaitę ar per pasilinksminimą įsiveržęs ginkluotų vyrų būrys pasityčiojo ar nubaudė besilinksminančius 200 . Tokioje aplinkoje kilo rimtas klausimas, kas visa tai daro ir kokiu tikslu. Ar vyksta tik asmeniški kerštai, girtų siautėjimas, savivaliavimas, ar yra kitokie išskaičiavimai, planai, tikslai? 199

A. Ylius, Trilogijos II dalis, „Taip tikrai buvo", LYA, f. K-l, ap. 46, b. 1826,

p. 9. 200

Ten pat, p. 7. 139

K O M U N I S T I N Ė S V A L D Ž I O S K Ū R I M O IR V E I K L O S P R O V I N C I J O J E . . .

Mes (turimas galvoje vienas iš apygardos vadų Jonas Pileckis-Burokas ir A. Ylius. - M. P.) nutarėme, kad toks žudymasis yra labai skaudus ir nepakęstinas dalykas mūsų mažai tautai, kad toks savivaliavimas turi būti kuo greičiausiai sustabdytas. Nusprendėme, kad reikia sukurti organizaciją, kuri sudraustų savivaliautojus, o visus veiksmus labai rimtai apgalvotų juridiškai. Mes gerai žinojome, kad ne mums priklauso žmonių gyvybė, todėl su šiomis problemomis susijusius klausimus turime spręsti labai atsakingai. Vis tiek kada nors reikės duoti ataskaitą už kiekvieną atimtą gyvybę. Taigi mūsų organizavimosi trečioji priežastis buvo noras ir pastangos sustabdyti žudynes, savivaliavimą, kerštavimus, asmeninių sąskaitų suvedinėjimus." 201 Kiek vėliau A. Ylius pažymėjo, kad sutvarkius apygardą, „savavališki žudymai liovėsi ten, kur siekė mūsų valdžia..." 202 „Vadinasi, mūsų susiorganizavimas vieną tikslą pasiekė savivaliavimai užsibaigė" 203 , - atsiminimuose rašė kunigas. Vis dėlto šiuos A. Yliaus žodžius reiktų vertinti rezervuotai. Dar daug kur veikė niekam nepavaldūs „laukiniai" būriai, kurie nė nemanė siųsti pranešimų apie mirties bausmes nepripažįstamai vadovybei. Be to, apygardos vadų valdžia tuomet tikrai nesiekė toli. Apie kiekvieną nužudytąjį kunigas negalėjo žinoti, nes partizanų veikimo teritorija buvo labai didelė. Neabejotina, jog ten, kur laikėsi vadovybė, nepateisinamo smurto beveik nebuvo. 1945 m. rugsėjo pradžioje pasibaigė pirmieji masiniai partizanų šeimų trėmimai, o pogrindis pradėjo intensyvinti atakas prieš aktyvistus. SSSR NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenka rašė NKVD kariuomenės divizijų vadams, „Smeršo" viršininkams ir kariniams prokurorams dėl j ų prasto darbo: „Dvidešimt pulkų per penkias dienas užmušė tik 56 ir areštavo 158 banditus. Iš viso paėmė 187 ginklus. Kai kariuomenė tokia neveikli, banditai suaktyvino priešišką veiklą. Tik per 4 rugsėjo dienas jie nužudė ir išsivedė 27 tarybinius aktyvistus." 204 Gali201

A. Ylius, Tauro apygarda..., p. 51-52. Ten pat, p. 55. 203 Ten pat, p. 54. 204 Laisvės kovų archyvas, t. 11, p. 112. 202

140

K o m u n i s t i n ė s valdžios s k v e r b i m o s i į p r o v i n c i j ą s t a b d y m a s

25 pav. Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai

mas daiktas, kad represijų prieš pareigūnus pagausėjimas buvo tiesiogiai susijęs su trėmimais - taip norėta atkeršyti už išvežtas šeimas. Rudenį NKVD kariuomenės baudžiamosios operacijos vyko beveik visoje Lietuvoje, tačiau susiremti su enkavedistų daliniais partizanai vengė. Vis dėlto buvo išimčių. Nepaisydamas daugumos partizanų vadų naudojamos kovos taktikos, Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadas Jonas Kamarauskas-Karijotas Švenčionių aps. aktyviai kovojo, rengė efektyvias pasalas ginkluotiems priešo daliniams ir nepaisė jėgų taupymo, vengimo susidurti su kariuomene taktikos. Nuo 1945 m. rugsėjo iki 1946 m. Karijoto kuopa sunaikino ne mažiau kaip 35 kariškius ir istrebitelius ir tik 12 įtariamų šnipinėjimu žmonių 205 . Metų pabaigoje sutrumpėjus dienoms, partizanai ėmė rengti drąsius antpuolius. Dzūkijoje Dainavos apygardos daliniai veikė ypač aktyviai. Gruodžio 6 d. J. Jakubavičiaus-Rugio būrys įsiveržė į Daugų valsčiaus Vėžionių kaimą ir nuginklavo savigynos grupės narius, tačiau jų nelietė. Taip švelniai veikta ne visur. Naktį į gruodžio 13 d. Alytaus valsčiaus 205

L. Abarius, Lietuvos partizanų Šiaurės-rytų srities 3-ioji Vytauto apygarda. Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1996, t. 16, p. 56. 141

K O M U N I S T I N Ė S V A L D Ž I O S K Ū R I M O IR V E I K L O S P R O V I N C I J O J E . . .

Panemunės kaimo apylinkėse buvo sušaudyti 9 žmonės: apylinkės pirmininkas Grilauskas, naujakurys Stasys Plauskas, demobilizuotas raudonarmietis Kazys Markus, varguolis Bronius Markus, aktyvisto šeimos narė Antanina Kasparavičienė ir Vincas Sleigus. Tą pačią naktį Butrimonių valsčiaus Pušių kaime buvo sušaudytas komjaunuolis Petras Šimulevičius, stribo tėvas Juknevičius ir Danutė Barauskaitė 206 . Viena garsiausių karinių operacijų įvykdyta gruodžio 15 d., kai apie 190 Merkio bei Dzūkų rinktinių kovotojų, vadovaujamų A. Ramanausko-Vanago ir Antano Grušausko-Siaubo, užėmė ir keletą valandų savo rankose išlaikė Merkinės miestelį. Partizanai nusiaubė pašto, milicijos patalpas, padegė valsčiaus vykdomojo komiteto pastatą, bandė išlaisvinti iš vietinio kalėjimo sulaikytuosius, bet nepavyko. Atskiras būrys apšaudė į pagalbą stribams ir aktyvistams keliais sunkvežimiais važiavusius enkavedistus, kurie patyrė netekčių. Miestelio užėmimo metu buvo nukautas 1 stribas ir 2 enkavedistai. Kolaborantai įsitvirtino bažnyčios bokšte ir, šaudydami iš kulkosvaidžio, nužudė daug puolėjų. Puolimo metu iš viso žuvo 7 laisvės kovotojai. Atsitraukti partizanus privertė atvykstanti pagalbon kariuomenė ir pradėjusi šaudyti tanketė. Vis dėlto karinė operacija buvo laikoma sėkminga. Apie j ą pradėjusios sklisti legendos sukėlė didelį Merkinės miestelio ir aplinkinių vietovių gyventojų dvasinį pakilimą. Partizanams ši karinė operacija suteikė entuziazmo, vienybės bei jėgos pojūtį, o miestelio kolaboracionistai pajuto savo valdžios trapumą. Kitą dieną Marcinkonių bataliono vyrai puolė Perloją ir sunaikino keletą priešo talkininkų. Taip jie reabilitavosi rinktinės partizanų akyse, nes laiku neatvyko į Merkinės puolimo operaciją 207 . Dainavos apygardos Šarūno rinktinė surengė baudžiamąją akciją prieš NKVD pagalbininkus naktį iš gruodžio 19 į 20 d. Tada jos daliniai užpuolė NKVD įstaigos pagalbinį personalą Lazdijų apskrities Krūmų ir Grikapalio kaimuose. Žuvo Lazdijų valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius, du NKVD valgyklos darbuotojų šeimų nariai, trys NKGB 206 207

LYA, f. 3377, ap. 55, b. 68,1. 13-14. A. Ramanauskas, Daugel krito..., p. 174-182. 142

K o m u n i s t i n ė s valdžios s k v e r b i m o s i į p r o v i n c i j ą s t a b d y m a s

budėtojų (sargų) šeimų nariai ir 8 vietos gyventojai (iš viso žuvo 14, buvo sužeisti 5 žmonės). Dauguma nukentėjusių - rusai 208 . Naktį į gruodžio 30 d. Alytaus aps. Sipavičių kaime dzūkų partizanai įvykdė antrą baudžiamąją operaciją, kurios metu buvo sunaikintos kelios įtariamų talkininkų šeimos. Žuvo 13 žmonių: apylinkės tarybos pirmininko pavaduotojas Kurskas, naujakuriai Mikas Laukelis, Povilas Imavičius ir jo žmona, Juozas Tvernevičius, Andrius Benderevičius, jo žmona, sūnus Vincas ir motina, Jonas Dovnas, jo žmona, dukra ir sūnus 209 . Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir neatsiradus ryškesnių prošvaisčių tarptautinėje politikoje, vis mažiau liko vilčių sulaukti laisvės. Gyventojų ir pasipriešinimo sąjūdžio dalyvių tikėjimas bolševikų valdžios laikinumu susvyravo. 1944-1945 m. vykusios NKVD kariuomenės baudžiamosios operacijos, trėmimai, masiniai areštai pogrindžiui padarė didelių nuostolių. Stribų ir saugumiečių teroras gerokai įbaugino gyventojus. Dideli partizanų junginiai buvo išsklaidyti arba sunaikinti. Pogrindis turėjo keisti kovos taktiką. Represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų bei civilių gyventojų netektys 1945 m. NKVD duomenimis, nuo 1944 m. liepos iki 1945 m. lapkričio 1 d. ginkluotasis pogrindis surengė 3612 antpuolių. Lentelėje Nr. 7 pateikiamos patirtos netektys pagal atskiras žmonių kategorijas.

208 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 16/63 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1945 10 26 iki 1945 12 14, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 83, 1. 148-149. 209 LYA, f. 3377, ap. 55, b. 68,1. 15.

143

K O M U N I S T I N Ė S V A L D Ž I O S K Ū R I M O IR V E I K L O S P R O V I N C I J O J E . . .

7 lentelė. Represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų bei civilių gyventojų netektys 1944 0 7 - 1945 11 01 NKVD karinių operacijų ir partizanų antpuolių metu (NKVD duomenys) Pareigūnai ir socialinės grupės NKVD-NKGB darbuotojų NKVD kariuomenės ir Raudonosios armijos karininkų NKVD kariuomenės bei Raudonosios armijos seržantų ir eilinių Stribų Stribų šeimų narių Valsčių ir apylinkių vykdomųjų komitetų pirmininkų Valsčių ir apylinkių vykdomųjų komitetų sekretorių Kito partinio ir sovietinio aktyvo Kito partinio ir sovietinio aktyvo šeimų narių Tarnautojų Tarnautojų šeimų narių MTS ir tarybinių ūkių direktorių MTS ir tarybinių ūkių darbuotojų Naujakurių Vargingųjų ūkininkų Legalizuotų partizanų ir j ų šeimų narių Kitų civilių gyventojų Iš viso

Nukauta arba sušaudyta

Sužalota

Išsivesta, dingo be žinios

110

25

9

41

10

2

126 502 87

46 163* 5

7 119 27

95

12

37

45

3

24

55

5

34

73 58 48

4 10 2

24 35 16

6

3

3

33 118 97

14 21 23

8 44 18

13 1111 2626

0 105 451

1 160 568

Lentelė sudaryta remiantis: LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko pplk. Burylino pažyma apie užregistruotus banditinius išpuolius ir mūsų nuostolius nuo 1944 07 iki 1945 11 Q\,LYA, f. K-l, ap. 3, b. 53,1. 101-102. 144

K o m u n i s t i n ė s v a l d ž i o s skverbimosi į p r o v i n c i j ą s t a b d y m a s

Iš lentelės matyti, kad daugiausia nukentėjo bendradarbiavimu kaltinti civiliai, naujakuriai ir sovietų valdžią provincijoje diegę valsčių ir apylinkių aktyvistai. Taip pat matyti ryškėjanti tendencija mirtimi bausti pareigūnus ir tarnautojus kartu su j ų šeimų nariais, kerštauti stribų šeimoms. 8 lentelė. Ginkluoto pogrindžio antpuolių metu padaryti nuostoliai Netekčių pobūdis

1945 m.

NKVD-NKGB darbuotojai

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

85 27 11

NKVD kariuomenės ir Raudonosios armijos karininkai

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

24 7 2

NKVD kariuomenės ir Raudonosios armijos kareiviai

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

105 47 8

Stribai

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

128 25 24

Partiniai ir sovietiniai aktyvistai

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

450 120 201

Civiliai gyventojai

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

1630 275 315

145

K O M U N I S T I N Ė S V A L D Ž I O S K Ū R I M O IR V E I K L O S P R O V I N C I J O J E . . .

9 lentelė. Represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų netektys NKVD karinių operacijų metu Netekčių

pobūdis

1945 m.

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

53 21 1

NKVD kariuomenės ir Raudonosios armijos karininkai

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

44 16

NKVD kariuomenės ir Raudonosios armijos kareiviai

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

188 218 1

Stribai

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

420 147 112

Partiniai ir sovietiniai aktyvistai

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

44 10 3

Iš viso

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

749 412 117

NKVD-NKGB darbuotojai

146

—

K o m u n i s t i n ė s valdžios skverbimosi į p r o v i n c i j ą s t a b d y m a s

10 lentelė. Represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų bei civilių gyventojų netektys NKVD karinių operacijų ir partizanų antpuolių metu (8-os ir 9-os lentelių sudėtiniai duomenys)

l.NKVDNKGB darbuotojai 2. NKVD kariuomenės ir Raudonosios armijos kariškiai 3. Stribai Iš viso 1-3 eilutės 4. Partiniai ir sovietiniai aktyvistai 5. Civiliai gyventojai Iš viso 4-5 eilutės

Netekčių pobūdis Nukauta Sužeista Dingo be žinios

1945 m. 138 48 12

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

361 288 11

Nukauta Sužeista Dingo be žinios Nukauta Sužeista Dingo be žinios Nukauta Sužeista Dingo be žinios Nukauta Sužeista Dingo be žinios Nukauta Sužeista Dingo be žinios

548 172 136 1047 508 159 490 130 204 1630 275 315 2120 405 519

8-10 lentelių paaiškinimai: brūkšnelis žymi, kad netekčių nėra. Daugumą dingusių be žinios galima priskirti prie žuvusių. Lentelės sudarytos remiantis: LSSR MVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko pavaduotojo B. Burylino 1947 01 15 pažyma apie LSSR MVD darbo kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis rezultatus, užregistruotus banditinius išpuolius ir netektis dėl jų nuo 1944 07 iki 1947 01 01, LYA, f. 3, ap. 19, b. 126,1.4; LSSR NKVD veiklos prieš nacionalistinį pogrindį ir jo ginkluotas gaujas 1944,1945 ir 1946 metais statistiniai duomenys, LYA, f. 3, ap. 16, b. 81,1.1-8; LSSR MGB 2-N valdybos viršininko pavaduotojo pplk. I. Počkajaus 1947 05 22 pažyma SSSR MGB 2-osios vyriausiosios valdybos viršininko pavaduotojui gen. ltn. Jedunovui apie įvykdytus banditinius išpuolius ir mūsų nuostolius dėl jų nuo 1944 07 iki 147

K O M U N I S T I N Ė S V A L D Ž I O S K Ū R I M O IR V E I K L O S P R O V I N C I J O J E . . .

1947 01 01, LYA, f. 3, ap. 19, b. 126,1. 83; LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus 3-iojo poskyrio viršininko pavaduotojo Grigoričevo 1946 01 31 pažyma apie LSSR istrebitelių būrių praradimus, LYA, f. 3, ap. 16, b. 73,1. 15; LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko pplk. Burylino 1946 m. vasario 26 d. pažyma, LYA, f. 3, ten pat, ap. 31, b. 12,1. 5-6; LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko pplk. B. Burylino 1946 02 23 pažyma apie liaudies gynėjų nuostolius, ten pat, ap. 16, b. 96,1. 80; 1947 LSSR MVD kovos su banditizmu valdybos viršininko pavaduotojo pplk. B. Burylino 1947 01 15 pažyma apie LSSR MVD darbo kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu fr jo ginkluotomis gaujomis rezultatus, užregistruotus banditinius išpuolius ir netektis dėl jų nuo 1944 07 iki 1947 01 01, ten pat, 1.4; LSSR MVD 4-osios valdybos viršininko mjr. R Raslano 1953 10 25 pažyma, ten pat, b. 43, 1. 1; LSSR valstybės saugumo ministro gen. mjr. R Kondakovo 1952 09 30 pažyma apie LSSR MGB kovos su nacionalistiniu pogrindžiu ir gaujomis rezultatus nuo 1944 07 15 iki 1952 10 01, ten pat, b. 30,1. 175; LSSR valstybės saugumo ministro gen. mjr. R Kondakovo 1953 01 19 pažyma apie banditinius išpuolius ir netektis dėl jų Lietuvos SSR teritorijoje nuo 1944 07 15 iki 1952 12 31, ten pat, b. 45,1. 52; H. Šadžius, 1944-1945 metai...; Lietuvos partizanų..., p. 233-234, 345-347, 499500; A. Anušauskas, NKVD kariuomenės..., p. 180. * * *

Antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje buvo dėsningas (neišvengiamas) reiškinys, prasidėjęs kaip spontaniška, natūrali laisvės siekimo ir tautos savigynos išraiška, reakcija į okupantų bei jų talkininkų veiksmus - represijas ir prievartinę sovietizaciją. Pirmuoju kovos su kolaboravimu tarpsniu (1944-1945 m.) sovietizacija bei kolaboravimas buvo stabdomi puldinėjant miestelius, dezorganizuojant valstybinių įstaigų darbą, persekiojant sovietinius aktyvistus. Komunistinė valdžia prievarta vykdyta žemės ūkio reforma, ideologine propaganda ir kitomis priemonėmis siekė susikurti kaime socialinę atramą. Neleisdami kurtis, tvirtintis okupacinės valdžios aparatui, laisvės kovotojai bandė išlaikyti savo įtaką kaime ir jį kontroliuoti, apsaugoti gyventojus nuo komunistinės ideologijos. 1944 m. pabaigoje - 1945 m. pirmoje pusėje pasipriešinimas sovietų valdžios kūrimui, jos veiklai pasiekė aukščiausią pakilimą. Intensyvūs ir sėkmingi valsčių centrų bei miestelių puolimai, vietinės administracijos veiklos paralyžius rodė, kad provincijos sovietizavimas vyko labai sunkiai ir lėtai. Aktyvi partizanų veikla kaimiškuose regionuose žlugdė LSSR vyriausybės socialinę ir 148

K o m u n i s t i n ė s valdžios s k v e r b i m o s i į p r o v i n c i j ą s t a b d y m a s

ūkinę politiką. Patyrė nesėkmę mobilizacija į Raudonąją armiją, komunistų mėginimas įsitvirtinti ir daryti įtaką kaimo gyventojams. Daugelis įbaugintų aktyvistų ne tik nedrįso eiti savo pareigų, bet ir bijodavo palikti valsčių centrus. 1945 m. antroje pusėje vykęs nuo kariuomenės besislapsčiusių jaunuolių bei didelės dalies partizanų legalizavimas rodė masinio stichinio pasipriešinimo laikotarpio pabaigą. Dainavos apygardos dalinių 1945 m. antroje pusėje įvykdytos plataus masto baudžiamosios akcijos buvo pirmieji ženklai, rodantys, kad kova su kolaborantais Dzūkijoje ima vis labiau radikalėti. Kituose Lietuvos regionuose tokie kovos metodai partizanų dalinių dar nebuvo panaudoti. Gali paradoksaliai skambėti, tačiau pirmaisiais metais partizanai labiau gynė Tėvynės laisvę, o ne stengėsi j ą atgauti. Kitaip pasakius, būdavo ginamos tos sąlygiškai laisvos kaimo sričių teritorijos, kurių iš esmės nebuvo užvaldęs komunistinis režimas.

KOVOS IR R E P R E S I J Ų PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS GYVENTOJUS SUSTIPRĖJIMAS 1 9 4 6 - 1 9 4 8 M.

LAISVĖS KOVOTOJŲ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ TEISINIS R E G L A M E N T A V I M A S

Antruoju kovos su kolaboravimu tarpsniu (1946-1948 m.) toliau buvo kuriami ir tobulinami partizanų visuomeninių santykių teisiniai dokumentai. Žvalgybos skyriai bei karo lauko teismai, vadovaudamiesi savo statutais ir baudžiamaisiais nuostatais, privalėjo atlikti prokuratūros, policijos ir teismo funkcijas. Karo lauko teismai mirties ir kitokio pobūdžio bausmes skyrė pasipriešinimo dalyviams bei nepriklausantiems sąjūdžiui asmenims už kriminalinius ir politinius nusikaltimus. Ginkluotą partinį ir sovietinį aktyvą apygardų vadai buvo paskelbę už „įstatymo ribų", todėl KLT jiems paprastai nebuvo sudaromi. Yra duomenų, kad mirties nuosprendžius kolaboravimu kaltintiems asmenims Tauro apygardoje vykdė specialiai tam sukurti būriai. Žalgirio rinktinėje 1946 m. vasarą buvo suformuota speciali štabo smogiamoji grupė. Jos paskirtis buvo atlikti ypatingus uždavinius pačioje rinktinėje (matyt, vykdyti KLT nuosprendžius drausmės pažeidėjams), taip pat kovoti su okupantais bei vietiniais ginkluotais ar neginkluotais išdavikais 1 . Tauro apygardoje, kitaip negu Dainavos, 1946 m. buvo sudarytas centrinis karo lauko teismas, veikęs iki 1949 m., o gal ir dar ilgiau. Apygardos vadas A. Baltūsis-Žvejas 1946 m. viduryje ankstesnį apygardos KLT paleido ir paskelbė naująjo sudėtį: pirmininku tapo apygardos štabo viršininkas, nariais - įvairių rinktinių štabo darbuotojai. Taip pat buvo paskirtas naujas karo lauko teismo prokuroras 2 . Įtariamus bendradarbiavimu su valdžia asmenis Suvalkijoje baudė įvairių struktūrinių padalinių žvalgybos skyrių pareigūnų sudaryti karo lauko teismai, tačiau kurį laiką KLT procesiniai veiksmai buvo grynas formalumas. 1947 m. pradžio1

Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Jurgio Ilgūno-Šarūno 1946 07 13 įsakymas rinktinei, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 132-133. 2 Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Vytauto Gavėno-Vampyro 1946 11 29 įsakymas Nr. 25, ten pat, p. 154-156.

153

K O V O S IR R E P R E S I J Ų P R I E Š K O L A B O R A V I M U K A L T I N T U S . . .

je laiške Dainavos apygardos vadui D. Jėčiui-Ąžuoliui A. Baltūsis rašė: „Daugiausia remiamės žiniomis, surinktomis žvalgybos skyriaus viršininko. Niekas bendrai nesprendžia, tik po sunaikinimo rašomas raportas, kurį pasirašo keletas kovotojų. Jei tiksliai žinoma, kad tai bolševikas ar šnipas - jis ir sunaikinamas." 3 Vienos iš geriausiai apygardoje (galbūt ir Lietuvoje) kariniu bei drausmės požiūriu organizuotos Geležinio Vilko rinktinės vadas A. Varkala-Žaliukas 1946 m. rudenį įsakė nevykdyti jokių bausmių civiliams gyventojams be teisminio nuosprendžio, kuris turėjo būti priimamas kuopose, „lengvesniais atvejais - būry, ypatingais atsitikimais rinktinėje" 4 . Tačiau šio įsakymo nebuvo visada laikomasi, nes, praėjus metams, A. Varkala buvo priverstas iš naujo konstatuoti, kad ne „visi kovotojai rimtai žiūri į likviduojamų asmenų bylų sudarymą. Pirmiausia nusikaltėliai likviduojami, o vėliau jau rengiamasi jiems sudaryti bylas. Tuo tarpu yra reikalinga bylas sudaryti dar prieš likvidaciją". Vadas įspėjo KLT nuostatų nesilaikančius kovotojus, „kad visiems nusikaltėliams bylos būtų sudaromos ir vedamos pagal tuo reikalu išleistas instrukcijas" 5 . 1947 m. vasarą A. Varkala įsakė kuopų vadams sudaryti persekiojamų asmenų sąrašus. Sąrašuose turėjo būti nurodoma pavardė, vardas ir tėvo vardas, gimimo data arba amžius, užsiėmimas, gyvenamoji vieta ir svarbiausi kaltinimai: „šnipas, partijos narys, stribas, vagis, sifilitikas 6 ir 1.1." Sudarydami sąrašus, kovotojai privalėjo iškelti baudžiamiems asmenims bylas ir jas laikyti kuopose. Sušaudžius įtariamąjį, byla buvo siunčiama vadovybei. Ištyrus, kad persekiojamas asmuo nekaltas, byla turėjo būti nutraukta 7 . Tauro apygardoje buvo nusistovėjusi taisyklė apygardos ir rinktinių įsakymus, instrukcijas, veikimo statutą, drausmės nuosta3

Tauro apygardos vado A. Baltūsio-Žvejo 1947 01 16 laiškas Dainavos apygardos vadui D. Jėčiui-Ąžuoliui, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1998, t. 23, p. 44. 4 Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Žaliuko 1946 10 04 įsakymas, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 147-148. 5 Geležinio Vilko rinktinės vado A. Varkalos-Daumanto 1947 11 21 įsakymas, ten pat, p. 266-268. 6 Pastaba: iš įsakymo matyti, kad lytinėmis ligomis sergantys asmenys prilyginti pavojingiems nusikaltėliams ir išdavikams. 7 Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Daumanto 1947 08 22 įsakymas rinktinei, ten pat, p. 235-237. 154

Laisvės k o v o t o j ų v i s u o m e n i n i ų santykių teisinis r e g l a m e n t a v i m a s

tus kovotojams perskaityti tik vieną kartą ir „viską padėti į archyvą". Siekdamas padidinti kovotojų atsakomybę ir drausmę, apygardos vadas A. Baltūsis-Žvejas įsakė kuo dažniau kovotojams skaityti, aiškinti Veikimo statutą ir Drausmės nuostatus 8 . 1947 m. rudenį legendinis Juozas Lukša-Arminas, laikinai eidamas Tauro apygardos žvalgybos skyriaus viršininko pareigas, išleido instrukciją, kurioje detaliai išdėstė reikalavimus, nurodymus, kaip reikia bausti persekiojamus asmenis 9 . Ši Tauro apygardos vado A. Baltūsio patvirtinta instrukcija, papildyta ir patobulinta, pakartotinai buvo išleista 1951 m. birželio mėn., J. Lukšai jau grįžus iš užsienio ir vykdant LLKS Gynybos pajėgų štabo žvalgybos skyriaus viršininko pareigas 10 . Siekta palikti „aiškius kaltės įrodymus" dėl visų nubaustų gyventojų, suvienodinti dokumentaciją, pašalinti nukrypimus nuo teisingumo. Pagal instrukciją stambių organizacinių vienetų žvalgybos viršininkas, gavęs duomenų apie priešo naudai dirbantį asmenį, turėjo iškelti jam bylą. Ją reikėjo tvarkyti tol, kol surenkama pakankamai pranešimų kaltei įrodyti. Jeigu nebūdavo įmanoma kaltinamojo iškvosti, ne mažiau kaip trys kovotojai, remdamiesi surinktais įrodymais, galėjo priimti nutarimą už akių. Nutarus „persekiojamąjį likviduoti", po sunaikinimo partizanai privalėjo surašyti „likvidavimo aktą" ir taip užbaigti bylą. Aktą slapyvardžiais pasirašydavo mirties bausmę atlikę kovotojai. Bylą baigus, žvalgybos viršininkas j ą persiųsdavo į rinktinės štabą. Byloje turėjo būti kuopos vado raportas, kvotos protokolas (jei pavyko kaltinamąjį ištardyti), visi surinkti pranešimai, nutarimas dėl bausmės ir sušaudymo aktas. Rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas privalėjo sušaudytų žmonių bylas padėti į archyvą. Su nubausto mirtimi žmogaus kūnu partizanai 8

Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Daumanto 1947 11 21 operatyvinis įsakymas rinktinei, ten pat, p. 266-268. 9 Tauro apygardos žvalgybos skyriaus viršininko J. Lukšos-Skirmanto 1947 10 instrukcija Nr. 3 Tauro apygardai, TRMA, rinkinys Nr. 2, GEK-1699; B. Ulevičius, Tauro apygardos istorijos apžvalga, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1992, t. 3—4, p. 49. 10 LLKS Gynybos pajėgų štabo žvalgybos skyriaus viršininko J. Lukšos-Mykolaičio 1951 06 15 instrukcija Nr. 4 dėl persekiojamų ir baudžiamų asmenų, GAMF, LSSR KGB prie Ministrų tarybos sudarytas partizanų dokumentų rinkinys, Nr. 2, 1. 234-236. 155

K O V O S IR R E P R E S I J Ų P R I E Š K O L A B O R A V I M U K A L T I N T U S . . .

turėjo elgtis pagarbiai. Instrukcijoje nurodyta, kad „likviduojant ar baudžiant nusikaltėlius, netraktuoti jų artimuosius tokiais pat nusikaltėliais vien dėl jų giminiškumo". Dėmesio vertas nurodymas nei nepilnamečių, nei „senių, kurie yra nepajėgūs mums pakenkti, nežiūrint, kad jų kiti šeimos nariai būtų kažkokio masto išdavikai, naikinti negalima". Vienas instrukcijos skyrius skelbia: „Paliekamus likviduojamos šeimos narius, kurie nebaustini, paguosti ir garantuoti jiems neliečiamumą, jei jie nesusiterš sava išdavikiška veikla. Jiems paaiškinti, kad nusikaltusieji lietuvių tautai jų šeimos nariai buvo likviduoti vardan lietuvių tautos išsilaikymo, vardan žmonijos apsaugojimo pasaulyje nuo bolševikinio slibino." Tačiau vienas instrukcijos punktas leido likviduoti visą šeimą, jei jos nariai uoliai „dirba ar bendradarbiauja su bolševikais", bet palikti vaikus ir senelius. Mirties bausme nubaudus šeimos maitintojus, maži vaikai turėjo būti atiduodami kaimynams ar giminėms, o šie partizanų įpareigoti „rūpintis mažųjų likimu" paliekant tėvų turto". A. Baltūsis-Žvejas ir J. Lukša-Arminas taip pat parengė įsakymą, detaliai reglamentavusį įvairių padalinių žvalgybos skyrių viršininkų subordinaciją ir pareigas. Be kita ko, jame pažymėta, kad kovotojai, sunaikinę pilietį, kuriam nebuvo iš anksto sudaryta byla, bus traukiami atsakomybėn. Taip pat buvo nurodyta nedelsti susidoroti su tais asmenimis, kurių yra „aiškūs kaltės įrodymai" 12 , tačiau neapibrėžta, kokie jie turėtų būti. J. Lukša mėgino kiek įmanoma suderinti krikščioniško elgesio normas su žiauria kovos realybe. Partizanų nusikalstami veiksmai darė didžiulę žalą pasipriešinimo organizacijai, visuomenei, todėl savo išleistais nurodymais žymusis vadas stengėsi užkirsti kelią savivalei ir ekscesams. Žemaičių apygarda iki 1945 m. pabaigos vadovavosi K. Veverskio parengtais LLA „Vanagų drausmės nuostatais" ir įsakymais. 1945 m. gruodžio mėn. Žemaičių apygardos vadas Jonas Semaška-Liepa išleido karo lauko teismo nuostatus. Jie turėjo įsigalioti nuo 1946 m. sausio 1 d. Prie kiekvienos rinktinės buvo įsteigti teismai, kartais jie buvo sudaromi ir prie kuopos. Rinktinės vadas karo lauko teismui partizanus galėjo 11

Tauro apygardos žvalgybos skyriaus viršininko Juozo Lukšos-Skirmanto 1947 10 instrukcija Nr. 3 Tauro apygardai, T R MA, rinkinys Nr. 2, GEK-1699. 12 Vytauto rinktinės vado Vytauto Gavėno-Granito 1949 10 05 įsakymas rinktinei, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 390-392. 156

26 pav. Tauro apygardos vadai 1947 m. Birutės rinktinės vadas Juozas Lukša-Skirmantas (kairėje), apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejas ir Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas

K O V O S IR R E P R E S I J Ų P R I E Š K O L A B O R A V I M U K A L T I N T U S . . .

atiduoti už šiuos nusikaltimus: „veiksmus, gresiančius lojalių Lietuvos piliečių saugumui, asmens bei turto neliečiamumui ir gyvybei", „neblaivumą einant tarnybos pareigas", „plėšikavimą ir smurto veiksmus prieš moteris", „pasikartojančius stambius nusikaltimus drausmei" ir kitus veiksmus. KLT turėjo sudaryti pirmininkas - vyresnysis vadas, nariai vienas vyresnysis vadas, jaunesnysis vadas ir vanagas. KLT sprendimai galėjo būti išteisinimas arba mirties bausmė. KLT sprendimus turėjo tvirtinti rinktinės vadas 13 . Kęstučio apygarda kurį laiką vadovavosi LLA baudžiamosios teisės aktais, kol 1947 m. sukūrė savo bausmių reglamentą, vėliau tapusią pagrindu Vakarų (Jūros) srities teisiniams aktams. Nepriekaištinga asmenine moraline pozicija išsiskyrė LLA Žemaičių apygardos vadas majoras Kazys Antanavičius-Tauras 14 . 1948 m. pavasarį viename savo įsakyme jis rašė: „Kad ir retai, bet visgi, neatsižvelgiant į daugkartinius įspėjimus, pasitaiko atskirų kovotojų savavališkumas, plėšikavimas ir net žudymas. Kiekvienas lietuvis mums yra brangintinas, jam gyvybę yra suteikęs Viešpats ir apart jo niekas neturi teisės jam tos gyvybės atimti. Esti aplinkybės, prie kurių mūsu sąlygose kai kuriems nusikaltėliams turi būti taikoma mirties bausmė, bet tai nėra valia atskiro žmogaus, bet kovojančios tautos ir tai gali nuspręsti tiktai tam nustatyta tvarka sudarytas teismas (pabraukta dokumente. - M. P.). Įspėju, kad su tokiais reiškiniais bus kovojama visu griežtumu ir nusikaltusiems taikomi patys griežčiausi nuostatai ir aukščiausios bausmės. Išneškime iš šios kruvinos kovos nesuterštą, švarų, šventą, kilnų ir garbingą žemaičio kovotojo vardą." 15 Kol nėra nuodugnesnio Žemaičių apygardoje veikusių karo lauko teismų veiklos tyrimo, sunku pasakyti, ar K. Antanavičiui pavyko sustabdyti savivalę. Didelėje dalyje Aukštaitijos taip pat buvo vadovaujamasi LLA visuomeninių santykių reguliavimo aktais. 1946 m. kovo mėn. LLA 3-ioji Vytauto apygarda, vadovaujama Broniaus Zinkevičiaus-Algimanto ir štabo 13

Laisvės kovos..., p. 79-80. Kazys Antanavičius-Tauras LLA Žemaičių apygardos vadas buvo nuo 1946 m. rugsėjo iki savo žūties 1947 m. balandžio 9 d. 15 LLA Žemaičių apygardos vado Kazio Antanavičiaus-Tauro 1948 05 10 įsakymas apygardai, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 267,1. 12. 14

158

Laisvės k o v o t o j ų v i s u o m e n i n i ų santykių teisinis r e g l a m e n t a v i m a s

27pav. Aukštaitijos partizanai

viršininko Vilko, naudojosi K. Veverskio parengtais „Vanagų drausmės nuostatais" 16 . Tų pačių metų gegužės pradžioje B. Zinkevičius ir Vilkas išleido instrukciją, kuria papildė drausmės nuostatus. Dokumento įvade pasakyta, kad vanagų drausmė „turi būti geležinė. Ji reikalinga: a) mums patiems susitvarkyti, b) mūsų karinės LLA organizacijos bei jos viršininkų-vadų autoritetui išlaikyti tiek visuomenės, tiek ir pačių vanagų tarpe, c) pagrindiniams kovos dėl laisvės uždaviniams atlikti." 17 Papildomi nurodymai skelbė, kad nusižengusį vanagą perduoti KLT turėjo teisę rinktinės brolių teismas, jei jo sprendimą patvirtindavo rinktinės vadas. Pagaliau 1946 m. birželio pabaigoje buvo išleisti LLA 3-iosios Vytauto 16

LLA 3-iosios Vytauto apygardos vado B. Zinkevičiaus-Algimanto ir štabo viršininko Vilko 1946 03 23 tarnybinis raštas Nr. 26, „Vanagų drausmės nuostatai", LYA, f. K-5, ap. 1, b. Vytauto apygardos Tigro rinktinės archyvas, 1. 673. 17 LLA 3-iosios Vytauto apygardos vado B. Zinkevičiaus-Algimanto ir štabo viršininko Vilko 1946 05 04 tarnybinis raštas Nr. 28, instrukcija dėl vanagų drausmės nuostatų papildomų nurodymų, LYA, f. K-5, ap. 1, b. Vytauto apygardos Tigro rinktinės archyvas, 1. 683. 159

K O V O S IR R E P R E S I J Ų P R I E Š K O L A B O R A V I M U

KALTINTUS...

apygardos karo lauko teismo nuostatai, įsigalioję nuo 1946 07 0118. Jie visiškai tapatūs Žemaičių apygardos 1945 m. pabaigoje išleistiems KLT nuostatams. Antruoju tarpsniu bausmių, taikomų valdžios talkininkams, teisinė procedūra buvo griežtai apibrėžta norminiais aktais ir pavesta vykdyti karo lauko teismams bei organizacinių struktūrų štabų žvalgybos skyriams. Pagrindiniai visuomeninius santykius reglamentuojantys aktai 1947 m. pabaigoje buvo parengti beveik visose apygardose. K O V O S SU K O L A B O R A N T A I S B R U O Ž A I IR P O G R I N D Ž I O PADARYTI N U O S T O L I A I

Susirėmimai su valdžios politikos vykdytojais 1946 m. 1946 m. vasario 10 d. Lietuvoje įvyko pirmieji pokariniai sovietiniai rinkimai į SSSR Aukščiausiąją tarybą. Iš tiesų tai buvo lietuvių tautai primestas rinkimų farsas. Žmonės buvo verčiami balsuoti už partijos iškeltus vienintelius kandidatus. Visoje Lietuvoje partizanų vadovybė šią politinę kampaniją traktavo kaip tam tikrą plebiscitą, siekį įteisinti Lietuvos okupaciją ir organizavo rinkimų boikotą. SSSR vyriausybė sėkmingų rinkimų rezultatais galėjo manipuliuoti tarptautinėje politikoje, todėl partizanų tikslas buvo parodyti, kad lietuviai nepripažįsta svetimos valstybės „demokratinių" rinkimų legitimumo ir juose nedalyvauja. Visame krašte buvo platinami kreipimaisi, kuriuose partizanai ragino žmones neprisidėti prie rinkimų komedijos. Kaime paplito lapeliai su šūkiu: „Kas balsuos, tas nealsuos!" Viename kreipimesi buvo rašoma: „Lietuvi, Tamstai vien gero linkėdami patariame š/m. vasario mėnesio 9 dieną ne tik nevykti balsuoti, bet ir nepasišalinti iš savo sodybos be rimto reikalo. Kas nepaisydamas šio perspėjimo išdrįs savo tautos žudikų vykdomoj rinkiminėje komedijoje dalyvauti, tas žudydamas tautą pražudys ir save. Tad pasirink, ar atsisakydamas balsuoti sau ir tautai gerą darysi, ar vyk18

LLA 3-iosios Vytauto apygardos vado B. Zinkevičiaus-Algimanto ir štabo organizacinio sektoriaus viršininko Girinio 1946 06 28 tarnybinis raštas Nr. 35/33, karo lauko teismo nuostatai, LYA, f. K-5, ap. 1, b. Vytauto apygardos Tigro rinktinės archyvas, 1. 533. 160

K O V O S IR R E P R E S I J Ų P R I E Š K O L A B O R A V I M U K A L T I N T U S . . .

damas balsuoti pasirašysi sau mirties sprendimą." 19 Gavę tokio turinio lapelius, gyventojai galėjo pasiteisinti valdžiai dėl nedalyvavimo balsavime. Visoje Lietuvoje mirties bausme buvo baudžiami pirmieji ar aktyviausi balsuotojai bei agitatoriai. Kategoriškos nuostatos dėl savanorių rinkėjų laikėsi Didžiosios Kovos apygardos vadas J. Misiūnas-Žalias Velnias. Jis nurodė apklausti grįžtančius iš rinkiminių būstinių asmenis ir sužinoti, kaip jie balsavo. Balsavusius savu noru liepė šaudyti kaip tautos priešus 20 . Dainavos apygardos vadas J. Vitkus-Kazimieraitis įsakė vadams duoti griežtą nurodymą visiems apylinkių pirmininkams, rinkimų komisijų darbuotojams atsisakyti savo pareigų, neraginti ir neversti žmonių balsuoti. Partizanai turėjo surinkti iš gyventojų pasus, mokyklose sunaikinti SSSR vadų portretus, „daryti stribams pasalas ir šnipų medžiokles" 21 . Tauro apygarda aktyviai platino savo spaudą tačiau nevengė ir ginkluotų akcijų. Apygardos Vytauto rinktinės kovotojai 1946 m. sausio 13 d. Vidugiriuose (Marijampolės aps.) kautynėse sunaikino Keturvalakių ginkluotą bolševikinį aktyvą ir rinkimų agitatorius 22 . Vasario 1 d. netoli Prienų partizanai sulaikė Raudonosios armijos išminuotųjų brigados automobilį, kuriuo važiavo 5 raudonarmiečiai ir vienas lietuvis. Kariškius nuginklavo ir leido važiuoti toliau, o civilį sušaudė. Praėjus pusvalandžiui, toje pačioje vietoje buvo sulaikytas Marijampolės apskrities vykdomojo komiteto automobilis su rinkimų dokumentais ir apskrities vykdomojo komiteto instruktoriumi Draugeliu. Aktyvistų automobilis buvo sudegintas, o instruktoriui pavyko pabėgti 23 . Šis gana tipiškas pokario 19

1947 02 04 kreipimasis,LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3 (A. Ramanausko b. b.), t. 20,1. 51. 20 N. Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija..., p. 47. 21 A apygardos vado pik. ltn. J. Vitkaus-Kazimieraičio 1946 01 09 tarnybinis raštas rinktinių ir dalinių vadams, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3 (A. Ramanausko b. b.), t. 17,1. 193. 22 Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Vytauto Gavėno-Granito 1949 10 07 įsakymas rinktinei, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 392-394. 23 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Cvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 22/1 apie banditinius išpuolius, 162

K o v o s su k o l a b o r a n t a i s bruožai ir pogrindžio padaryti nuostoliai

29pav. Legendinis Didžiosios Kovos apygardos vadas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias

epizodas rodo diferencijuotą partizanų požiūrį į Raudonosios armijos kariškius ir kolaborantus. Raudonarmiečiai (Gynybos ministerijos kariuomenės kariškiai), kitaip negu enkavedistai (Valstybės saugumo ministerijos kariuomenės kariškiai), nedalyvavo slopinant pasipriešinimą todėl pakliuvusius į nelaisvę raudonarmiečius partizanai dažniausiai paleisdavo už tariamą neutralumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei Gynybos ministerijos kariniai objektai (įgulos, bazės, sandėliai), nei raudonarmiečiai nebuvo laisvės kovotojų traktuojami kaip kariniai taikiniai. Vasario 2 d. Kazlų Rūdos valsčiaus Slobodos kaime partizanai iš pasalų apšaudė rinkimams besirengiančių aktyvistų grupę. Žuvo partinės mokyklos kursantas Jonas Radzevičius, buvo sužeisti valsčiaus

įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 02 01 iki 1946 06 30, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 84,1. 3. Pastaba: J. Lukša savo atsiminimuose panašiai aprašė šį epizodą. Žr.: J. Daumantas, Partizanai..., p. 173. 163

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

vykdomojo komiteto instruktorius Antanas Vaišira ir vietos gyventoja Maurukaitė 24 . Priešrinkiminės kampanijos ir rinkimų metu nuo 1945 m. gruodžio 1 d. iki 1946 m. vasario 11 d. buvo nukauti ar sušaudyti 362 žmonės 25 (iš jų 2 apygardos rinkimų komisijos nariai, 5 apylinkių pirmininkai ir 11 apylinkių rinkimų komisijų narių) 26 . Rinkimų dieną daug kur buvo apšaudytos rinkimų apylinkės. Sovietų valdžia skelbė, kad balsavo 91,78% iš 1 378 951 turėjusių teisę balsuoti. Partizanų agitacija ir ginkluota veikla kai kuriuose regionuose buvo gana rezultatyvi. Pati valdžia turėjo pripažinti Alytaus, Lazdijų ir Kretingos apskrityse daugeliui gyventojų nedalyvavus rinkimuose 27 . Tuoj po rinkimų (vasario 18-21 d.) Lietuvoje pradėtas antrasis pasipriešinimo dalyvių šeimų trėmimas. Iš Alytaus, Marijampolės, Lazdijų ir Tauragės apskričių 1946 m. vasarį ištremta maždaug 2082 gyventojų 28 . Paprastai tremdami saugumiečiai sudarydavo karines operatyvines grupes vidutiniškai iš 8-10 asmenų. Tokią grupę sudarė 1 saugumietis, 2 vidaus kariuomenės kariai, 2 - 3 stribai ir 3-4 vietiniai aktyvistai, kurie dažniausiai surašydavo tremiamųjų turtą ir j į saugodavo, kol jis būdavo perduodamas valstybinėms įstaigoms arba išgrobstomas pačių aktyvistų, stribų 29 . Aktyvistų dalyvavimas trėmimuose sukėlė keršto akcijas. Kartu su vietos administracijos pareigūnais neretai būdavo sunaikinamos ir j ų šeimos. Antai kovo 7 d. Alytaus aps. Simno valsčiuje sušaudyta valstietė Ieva Karbauskienė ir dvi jos suaugusios dukros. Namai sudeginti. Taip pat žuvo apylinkės tarybos sekretorius Petras Kazlauskas, jo brolis, ūkininkas Ignas Krasauskas, jo žmona ir motina. Egzekucijos vietoje buvo palikti rašteliai: „Atsakant į trėmimus" 30 . Diena anksčiau Ukmergės aps. 24

Valstybės saugumo darbuotojo mjr. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 22/1 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 02 01 iki 1946 06 30, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 84,1. 3. 25 Šį skaičių sudaro okupantai, stribai, aktyvistai ir pagalba priešui kaltinti civiliai. 2b McmopuH JIumoecKoū CCP..., c. 521. 27 Ten pat, p. 478. 28 E. Grunskis, Lietuvos gyventojų trėmimai..., p. 73-74. 29 J. Starkauskas, Ginkluotas sovietinis partinis..., p. 42. 30 LSSR MVD kovos su banditizmu valdybos viršininko pavaduotojo pplk. Burylino 1946 08 26 tarnybinis raštas, LYA, f. K - l , ap. 3, b. 125,1. 7. 164

K o v o s su k o l a b o r a n t a i s bruožai ir pogrindžio padaryti nuostoliai

Kurklių valsčiuje, netoli Trakinių kaimo, partizanai iš pasalų apšaudė pastote važiavusius ginkluotus aktyvistus ir nukovė valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką Stasį Kulikauską valsčiaus partorgą Leoną Čiukšį ir valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorių Juozą Santarą 31 . Kovo 11 d. Marijampolės aps. Suvalkų Kalvarijos valsčiuje partizanai sušaudė ginklą iš valdžios gavusį naujakurį Kostą Novickį ir jo žmoną Išeidami paliko raštelį: „Visiems komunistams bus toks pats likimas už mūsų ištremtus brolius ir seseris" 32 . 1946 m. miesteliai, palyginti su 1944-1945 m., buvo kur kas mažiau puolami, tačiau šis kovos būdas retkarčiais buvo naudojamas. Pasižymėjo tuomet kariniu požiūriu stiprios ir aktyvios Tauro apygardos laisvės kovotojai. Pavyzdžiui, kovo 13 d. apie 30 Žalgirio rinktinės kovotojų Kauno apskrityje puolė Pakuonį. Kelyje pasitaikęs milicininkas buvo nukautas, kitas sužeistas. Partizanai nusiaubė paštą, pasiėmė ten buvusius pinigus ir bandė pulti MVD poskyrį, tačiau, sulaukę pasipriešinimo, atsitraukė. Grįždami į žemines, partizanai išsivedė Pakuonio valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką Berūkštį ir vėliau jį žiauriai nužudė 33 . Rugsėjo 20-21 d. naktį Vilkaviškio apskrityje Vytauto rinktinės partizanai puolė netoli Gižų miestelio buvusį valsčiaus vykdomojo komiteto pastatą ir nukovė MTS direktorių Ramavičių, MTS agronomą buhalterį, mokesčių agentą du stribus, valsčiaus vykdomojo komiteto mašininkę Naidėnienę. Deja, per susišaudymą žuvo d u j o s 3 ir 12 metų vaikai. Kautynių metu buvo sužeisti: Vilkaviškio aps. partijos komiteto antrasis sekretorius Veselovas, apskrities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Piskevičius, MVD valsčiaus poskyrio viršininkas vyr. ltn. Frolovas, jo pavaduotojas milicijos reikalams Kuznecovas, MVD valsčiaus poskyrio operatyviniai 31

Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 22/1 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 02 01 iki 1946 06 30, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 84,1. 31. 32 Ten pat, 1. 34. 33 Ten pat, 1. 33. 165

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

30 pav. Partizanai žygyje

įgaliotiniai Gulevičius ir Peršinas, stribai Padolskis ir Baranovas. Valsčiaus pastatas sudegė. Partizanai neteko trijų kovotojų 34 . Rugsėjo 23 d. Vilkaviškio apskrityje partizanai apšaudė Žaliosios valsčiaus vykdomojo komiteto pastate besigynusius kolaborantus. Susirėmimo metu žuvo agronomas Kubaliūtis, MVD valsčiaus poskyrio viršininko pavaduotojas Borovykovas, milicininkas Anulis. Keturi stribai buvo sužeisti. Vykdomojo komiteto pastatas sudegė 35 . Tą pačią dieną Kauno aps. Zapyškio valsčiuje Žalgirio rinktinės 53 kuopa, vadovaujama Stasio JakštavičiausKatino, užpuolė Kačerginės miestelį ir nukovė 7 stribus (2 sužeidė), o MVD pastatą sudegino 36 . Maskvos emisarai iš VKP(b) CK Lietuvos biuro ir LKP(b) CK vadovybė stengėsi pasipriešinimą pakreipti norima linkme - sukelti 34

Ten pat, 1. 53. Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 22/2 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 07 01 iki 1946 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 84,1. 58. 36 LSSR valstybės saugumo ministro gen. mjr. D. Jefimovo 1948 03 19 kaltinamoji išvada, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 36830/3, t. 9,1. 182. 35

166

Kovos su kolaborantais bruožai ir pogrindžio padaryti nuostoliai

brolžudišką karą, įtraukti į jį kuo daugiau vietinių gyventojų, todėl buvo apginkluojami valdžios šalininkai ir neutralūs gyventojai, kurie provincijoje turėjo būti valdžios socialinė bazė ir šiokia tokia atrama. 1946 m. pradžioje MVD įskaitoje buvo 6350 ginkluotų partinių ir sovietinių aktyvistų 37 . Paprastai laisvės kovotojai be didesnio vargo nuginkluodavo paramos grupių narius. Rimčiau pasipriešinti sugebėdavo aršesni aktyvistai arba didesnės j ų grupės, todėl ne visada pasisekdavo lengvai juos sunaikinti. Kartais, aktyvistams besiginant, prasidėdavo atkaklus susišaudymas, kurio metu žūdavo ir puolantieji. Antai balandžio 16 d. Švenčionių aps. Joniškio valsčiaus Naujasodės kaime apylinkės aktyvistas nušovė du į jo trobesius besiveržiančius partizanus, tačiau ir pats buvo nukautas. Atsitraukdami kovotojai išsivežė turtą ir padegėjo namą 38 . Panašus įvykis užfiksuotas po dviejų dienų Rokiškio aps. Obelių valsčiaus Pakriaunių kaime, kai laisvės kovotojai mėgino veržtis į sovietinio aktyvisto namą bet šis pasipriešino ginklu. Tuomet buvo padegtas namas, jame sudegė aktyvistas ir jo žmona. Gegužės 3 d. Lazdijų aps. Seirijų valsčiaus Bermonų (?) kaime partizanai nukovė Aprosimą Muravjovą ir išsivedėjo sūnų. Prieš tai Muravjovas spėjo nušauti vieną kovotoją 39 . Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Kęstučio kuopos partizanai gegužės 9 d. Šiauliškių apylinkėje per atkaklias kautynes sunaikino aštuonis ginkluotus aktyvistus 40 . Gegužės 31 d. Telšių aps. Žarėnų valsčiuje, Vilkaičių kaime, Tomkaus būrys puolė aktyvisto Petro Šaulio namą. Pastarasis pasipriešino ginklu ir nukovė du partizanus 41 . Birželio 12 d. 37

LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro gen. mjr. J. Bartašiūno 1946 02 pažyma, 1X4, f. 3, ap . 16, b. 96,1. 86. 38 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Cvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 22/1 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 02 01 iki 1946 06 30, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 84,1. 50. 39 Ten pat, 1. 50. 40 Tauro apygardos vado Z. Drungos-Mykolo-Jono 1946 05 18 įsakymas, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 118-119. 41 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 22/1 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 02 01 iki 1946 06 30, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 84,1. 79. 167

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

Tauragės valsčiuje partizanams ginklu pasipriešino sovietinis aktyvistas ir jo sūnus. Iš padegto namo valdžios rėmėjams nepavyko išsigelbėti 42 . Rugpjūčio 16 d. Rokiškio aps. Juodupės valsčiaus Ceičių kaime partizanai, persirengę MVD darbuotojais, nuginklavo 6 paramos grupės narius, išsivedė ir sušaudė apylinkės tarybos pirmininką Romą Narkūną 43 . Rugpjūčio 28 d. Švenčionių valsčiaus Rusališkių kaime partizanai sušaudė ginkluotų aktyvistų Miščejikų 8 asmenų šeimą Šeima buvo apsiginklavusi automatu, šautuvu ir dviem medžiokliniais dvivamzdžiais, tačiau nesugebėjo pasipriešinti 44 . Naktį į rugsėjo 29 d. Utenos aps. Tauragnų valsčiaus Survičių kaime partizanai bandė nuginkluoti paramos grupę, tačiau sulaukė organizuoto kulkosvaidžiu ir šautuvais ginkluotų jos narių pasipriešinimo. Atsitraukdami padegė keletą kaimo trobesių. Viename iš j ų sudegė Šerjanino 6 žmonių šeima 45 . Naktį į'spali o 25 d. Šiaulių aps. Gruzdžių valsčiaus Vezbūnų kaime kūlimo pabaigos proga komunistas Švamberis mokykloje surengė vakarėlį, kuriame dalyvavo apie 50 šio kaimo gyventojų. Šokių metu į mokyklą užėjo 8 partizanai ir sušaudė Stasį ir Antaną Brazauskus, Joną Narbutį, Vincą Bilecką ir Kostą Baškauską. Visi sušaudytieji turėjo iš MVD valsčiaus poskyrio gautus savigynai ginklus, bet buvo palikę juos namuose 46 . Lapkričio 7 d. Rokiškio aps. Pandėlio valsčiuje pas ūkininką Joną Timofejevą užėję kovotojai pareikalavo MVD poskyrio išduoto ginklo. Timofejevas atidavė ginklą ir nurodė kitus iš milicijos ginklų gavusius gyventojus. Gavę patikimos informacijos, partizanai nuginklavo ir sušaudė nurodytus asmenis: Fiodorą ir Joną Zipcinus, Ivaną ir Denisą Šeršniovus, o Semioną Zipciną sužeidė 47 . Gruodžio 30 d. Šiaulių aps. Padubysio valsčiaus Dauginių kaime žuvo apylinkės tarybos pirmininkas Baranauskas ir valsčiaus komsorgas 42

Ten pat, 1. 88. Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 22/2 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 07 01 iki 1946 12 31, ten pat, 1. 36. 44 Ten pat, 1. 44. 45 Ten pat, 1. 68. 46 Ten pat, 1. 83. 47 Ten pat, 1. 95. 43

168

K o v o s su kolaborantais bruožai ir p o g r i n d ž i o padaryti nuostoliai

Jonas Selenis. Nors jie buvo ginkluoti, kažkodėl nepasipriešino 48 . Kitaip partizanams sekėsi gruodžio 3 1 d . Telšių aps. Deltuvos valsčiuje. Antpuolio pradžioje partizanai nušovė gretimame kaime gyvenusį ūkininką Petrą Gružinską. Vėliau apsupę apšaudė apylinkės tarybos pirmininko Prano Pičiulio n a m ą kuriame, be jo, buvo dar apylinkės tarybos sekretorius Bočiulis. Pastarieji, būdami ginkluoti, pradėjo gintis ir du partizanus nukovė. Susišaudymo metu žuvo Pičiulis, o Bočiulis buvo sužeistas. Aktyvistų namas sudegė 49 . 1946 m. partizanai labai dažnai užpuldavo įvairias valstybines duokles (maisto produktų, mokesčių, paskolų) prievarta iš gyventojų surinkinėjančius pareigūnus. Neatidavę duoklių ūkininkai neretai būdavo traukiami teisman arba j ų turtas aprašomas bei konfiskuojamas. Šį juodą darbą taip pat atlikdavo aktyvistai ir kolaboruojantys tarnautojai. Partizanai, kaimo gyventojai labai nekentė šių valdžios pagalbininkų ir stengėsi juos sunaikinti. Gegužės 4 d. Merkinės valsčiuje prie Jonėnų kaimo buvo apšaudytas valstybinę paskolą rinkusių partinių aktyvistų automobilis. Buvo sužeistas Varėnos aps. vykdomojo komiteto darbininkas Juozas Juozapavičius, Merkinės gimnazijos komsorgas Mykolas Šleževičius ir finansų inspektorius M. Įsukąs 50 . Gegužės 7 d. Ukmergės aps. Panoterių valsčiuje rinkti valstybinės paskolos išvyko grupė partinių aktyvistų. Miške surengtoje pasaloje partizanai nukovė LKP aps. komiteto įgaliotinę Mariją Gusenkovą valsčiaus moterų organizatorę Praskovją Vorobjevskają ir milicininką Barabanovą 51 . Gegužės 9 d. Prienų valsčiuje netoli Pačiudiškių kaimo partizanai surengė pasalą ir apšaudė aktyvistų grupę, rinkusią valstybinę paskolą. Pavyko nukauti 7 asmenis: Marijampolės apskrities partijos komiteto instruktorių MichailąŽuravliovą valsčiaus moterų organizatorę Beleckaitę, krautuvės pardavėją Burniukaitę, gimnazijos komsorgą Kazlą agronomą valsčiaus vykdomojo komiteto 48

Ten pat, 1. 128. Ten pat, 1. 128. 50 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Cvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 22/1 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 02 01 iki 1946 06 30, ten pat, 1. 56. 51 Ten pat, 1. 61. 49

169

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

sąskaitininką Marčiulionį ir komunalinio ūkio darbininką Šumauską 52 . Gegužės 18 d. Kėdainių aps. Šėtos valsčiuje netoli Vainėnų kaimo, iš pasalų buvo nukauti apskrities partijos komiteto instruktorius Aleksandras Levčenko, komjaunuolė pionierių vadovė Teodosija Čikeleva ir stribas Vincas Urbonas 53 . Birželio 9 d. Panevėžio aps. Pumpėnų valsčiuje 21 ginkluoto aktyvisto ir stribų grupė išvažiavo surengti mitingo, skirto bolševikų politikai palaikyti. Netoli Puodžiūnų kaimo Vyčio apygardos Vlado Rukuižos-Lampeo būrys surengė jiems pasalą ir nukovė 15 kolaborantų - šie metę ginklus net nebandė pasipriešinti. Žuvo valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Kūris, jo pavaduotojas Jonušas, milicijos operatyvinis įgaliotinis jaun. ltn. Seriožkinas, 6 stribai ir kiti aktyvistai 54 . Liepos 3 d. grupė ginkluotų režimo pagalbininkų Tauragės aps. Kvėdarnos valsčiuje išvažiavo į Pamiliškių kaimą prievarta rinkti pieno produktų. Užpulti sodyboje aktyvistai pasidavė. Nuvedę į mišką, partizanai sušaudė apylinkės tarybos pirmininką Raudonį, komjaunuolį Gedmintą o sviesto gamybos įmonės direktorių, mokytoją Rasiulį ir finansų skyriaus buhalterį paleido 55 . Rugsėjo 3 d. Kretingos aps. Skuodo valsčiuje grupė ginkluotų aktyvistų rinko duokles valstybei. Grįždami netoli Skuodo jie pateko į pasalą. Susišaudymo metu žuvo apylinkės tarybos pirmininko pavaduotojas Kočius, vienas stribas ir trys savanoriškos gaisrininkų draugovės nariai, o apskrities vykdomojo komiteto žemės skyriaus vedėjas, milicijos įgaliotinis ir valsčiaus komsorgas, du kooperatyvo darbuotojai ir sviesto punkto inspektorius buvo sužeisti 56 . Rugsėjo 17 d. Prienų apskrityje 7 aktyvistai, vadovaujami LKP CK atstovo Michailo Bobrikovo, išvyko į Balbieriškio valsčių patikrinti, kaip atiduodamos valstybinės prievolės. Netikėtai iš vieno namo buvo paleista automatų ugnis, nuo kurios žuvo trys stribai. Susirėmę su antrąja 52

Ten pat, 1. 60. Ten pat, 1. 66. 54 Ten pat, 1. 82. 55 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 22/2 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 07 01 iki 1946 12 31, ten pat, 1. 3. 56 Ten pat, 1. 47. 53

170

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

J2 pav. Vyčio apygardos partizanai

aktyvistų grupe, partizanai nukovė milicijos įgaliotinį, LKP CK atstovą Bobrikovą ir apskrities komiteto komjaunimo antrąjį sekretorių Juozą Jusį. Išsigelbėjo tik finansų agentas Gavelis 57 . Rugsėjo 22 d. Kauno aps. Vilkijos valsčiuje laisvės kovotojai nušovė apylinkės tarybos sekretorių Juozą Oržanauską, Čekiškės valsčiuje - Stasį Knyvą ir dešimtininką Stasį Butkų; šiam prieš mirtį pareiškė: „Tu daug žmonių išdavei, kurie nevykdo valstybinius pristatymus" 58 . Rugsėjo 24 d. Panevėžio apskrityje partinių ir sovietinių aktyvistų grupė, gavusi LKP (b) Panevėžio aps. komiteto užduotį, Šilagalio kaime kontroliavo, kaip vykdomos duoklės valstybei. Grįžtančius į Vadoklių miestelį juos užpuolė Vyčio apygardos partizanai. Visi 6 žuvo: apskrities prokuroro pavaduotojas Vorobjovas, Vadoklių valsčiaus partorgas, Vadoklių valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Butkevičius ir trys stribai 59 . Operatyviai į įvykio vietą išsiųstas valstybės saugumo kariuomenės 25-ojo šaulių pulko dalinys netoli Butkūnų kaimo pavijo šį antpuolį įvykdžiusių partizanų grupę. Žuvo 7 partizanai: apygardos vado pavaduotojo vyresniojo leite57

Ten pat, 1. 55. Ten pat, 1. 58. 59 Ten pat, 1. 60. 58

172

K o v o s su k o l a b o r a n t a i s bruožai ir pogrindžio padaryti nuostoliai

33 pav. Vyčio apygardos štabo ūkio skyriaus viršininkas Alfonsas Gritėnas-Skalikas ir štabo raštvedė Birutė Tarutytė-Berniukas. Žuvo štabo bunkeryje 1950 m. liepos 5 d.

nanto Petro Blėkos brolis Alfonsas-Patrimpas ir dar 6 kovotojai 60 . Spalio 12 d. Tauragės aps. Skaudvilės valsčiuje partizanai iš pasalų apšaudė aktyvistų ir stribų grupę. Susišaudymo metu sužeidė LKP CK instruktorių Belousovą, Skaudvilės valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką Galvelį ir sviesto gamybos įmonės direktorių 61 . Lapkričio 13 d. Panevėžio aps. Raguvos valsčiuje partizanai surengė pasalą ir apšaudė kolaborantų grupę, prievarta rinkusią iš ūkininkų grūdus. Tada pavyko sužeisti apskrities komiteto partijos instruktorių Sokolovą aktyvistą Baltušniką ir vieną stribą 62 . Gruodžio 12 d. Kauno aps. Jonavos valsčiuje 7 aktyvistų grupė, vadovaujama valsčiaus komjaunuolių organizatoriaus Nagorsko, šantažavo ūkininkus reikalaudama atiduoti grūdų prievoles. Į vakarą apsistojo nakvoti Žeimenos kaime. Vieną 3 žmonių grupę Nagorskas pasiuntė į Liudo Grikausko sodybą - joje tuomet buvo du MVD kariškių uniforma apsirengę partizanai. Aktyvistai 60

Ten pat, 1.61. Ten pat, 1. 77. 62 Ten pat, 1. 99. 61

173

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

nieko neįtarė, todėl partizanai juos nuginklavo ir sušaudė. Trečiasis aktyvistas, stovėjęs prie namo, nedelsdamas pranešė Nagorskui apie įvykį. Sis su savo 4 žmonių grupe pradėjo artintis prie Grikausko trobos. Partizanai atidengė ugnį. Sutrikę kolaborantai atsitraukė 63 . Gruodžio 13 d. Telšių aps. Rietavo valsčiuje, tikrindama valstybinius pristatymus, 6 aktyvistų grupė užėjo į ūkininko Kazragio namus ir pradėjo su juo kalbėtis. Pasinaudoję tuo, kad nebuvo sargybos, į namą įsiveržė du partizanai ir sušaudė valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Norevičių, apylinkės tarybos pirmininką, apylinkės tarybos sekretorių Leniką, stribą Gruzdį, dešimtininką Kiaurį ir naujakurį Laurinavičių. Nors aktyvistai buvo ginkluoti, tačiau nesugebėjo pasipriešinti. Partizanai pasiėmė ginklus ir dingo 64 . Mirties bausmėmis, be partinių ir sovietinių aktyvistų, ypač dažnai buvo baudžiami įtariami saugumiečių sekliai bei kiti kolaboravimu kaltinti civiliai. Birželio 2 d. Varėnos valsčiaus Romainių kaime Merkio rinktinės „Genio" būrys sušaudė ūkininką Juozą Česonį ir jo seserį Antosę Daškevičienę. Ant lavonų paliko raštelį: „Lietuviai... Partizanai žūtbūtinai kovoja už tai, kad greit bus laisvė. Bolševikai nepripažįsta mūsų religijos ir švenčių. Valdžioje sėdi niekšai, kurie naikina lietuviškas šventes, laižo bolševikam kraujuotus batus. Spijonai išduoda savo brolius. Pasklis greit gandas apie partizanų šlovę. Špijonas paskutinį kartą pasakė savo žodį. Priimkite lietuvišką juodą darbą. Darbas - akis už akį, dantis už dantį. Atėjo niekšui galas." 65 Liepos 19 d. Marijampolės aps. Šimėkų kaime buvo sušaudyti du civiliai, liudiję prieš partizanus teisme 66 . Liepos 30 d. Betygalos valsčiuje partizanai, tarp kurių buvo „išbuožintas" Lukošiūnas, sušaudė du naujakurius ir du valstiečius. Egzekucijos 63

Ten pat, 1. 118. Ten pat, 1. 120. 65 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Cvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 22/1 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 02 01 iki 1946 06 30, ten pat, 1. 76. 66 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 22/2 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 07 01 iki 1946 12 31, ten pat, 1. 12. 64

174

Kovos su kolaborantais bruožai ir pogrindžio padaryti nuostoliai

vietoje buvusiems artimiesiems partizanai pareiškė, kad už sovietų valdžios represijas prieš pasiturinčius ūkininkus jie atsakys susidorojimais su naujakuriais 67 . Rugpjūčio 3 d. Panevėžio aps. Troškūnų valsčiuje Vyčio apygardos kovotojai sušaudė 4 ūkininkus ir paliko grasinamą raštelį tiems, kurie pagelbės tarybų valdžiai 68 . Lapkričio 23 d. Prienų valsčiuje buvo nušauti sovietų valdžiai talkinę 8 vargingieji kaimiečiai ir naujakuriai69. Panašių atvejų 1946 m. buvo gana daug. 1946 m. naktį iš rugsėjo 13 į 14 d. Raseinių aps. Šiluvos valsčiaus Žalokiškių, Rinkšelių, Vilkiškių kaimuose trys Kęstučio apygardos Žebenkšties rinktinės partizanai Juodis, Laputė ir Paukštis savavališkai, kerštaudami už represijas prieš ryšininkus ir rėmėjus, sušaudė 13 bendradarbiavimu su valdžia kaltintų naujakurių ir ūkininkų. Tarp jų keli dešimtininkai, buvęs stribas, aktyvistai, apylinkės tarybos pirmininkas. Iškart po to sulaukta MGB atsakomųjų veiksmų - suimta 13 rinktinės ryšininkų ir rėmėjų 70 . Šio įvykio negalima priskirti prie aukštesnės vadovybės suplanuotų plataus masto operacijų, nes tai buvo pačių vykdytojų spontaniškas sumanymas ir savivalė. Rugsėjo mėn. partizanai respublikoje iš viso nukovė ir sušaudė 59 partinius ir sovietinius aktyvistus bei 209 civilius71. Kęstučio apygardos kovotojai metų pabaigoje (gruodžio 5 - 6 d.) sudavė stiprų smūgį Kėdainių aps. Grinkiškio valsčiaus sovietų valdžios pareigūnams. Tąkart Trankinių kaime jungtinė Mingino, Muteikaičio ir Juozo Paliūno „Žaiginio" būrio partizanų formuotė padegamosiomis kulkomis apšaudė mokyklos pastatą kuriame nakvoti rinkdavosi apylinkės tarybos pirmininkas Vladas Danielius su šeima, aktyvistai ir jų šeimos. Aktyvistai šventė sovietinės konstitucijos dieną. Iš viso mokyklos pas67

Ten pat, 1. 20. Ten pat, 1. 24. 69 Ten pat, 1. 105. 70 LSSR vidaus reikalų ministro J. Bartašiūno 1946 09 16 spec. pranešimas VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkui Ščerbakovui ir LKP(b) CK sekretoriui A. Sniečkui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 127,1. 99. 71 SSSR vidaus reikalų liaudies komisaro S. Kruglovo 1946 10 24 tarnybinis raštas J. Stalinui, L. Berijai, Ždanovui, RFVA, f. 9401, ap. 2, b. 139, 1. 278-281; Tytuvėnų rajono DŽDT vykdomojo komiteto pirmininko Janevičiaus ir sekretoriaus Česnausko 1953 12 14 pažymėjimas, LYA, f. K-l, ap. 58, b. b. 33960/3 (Jono Žemaičio b. b.), t. 6,1. 160. 68

175

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

tate buvo 11 žmonių, 10 iš jų gaisro bei apšaudymo metu žuvo. Taip pat žuvo 3 MVD kariuomenės kareiviai, vienas stribas, o trys žmonės buvo sužeisti 72 . Kitais duomenimis, žuvo 5 Grinkiškio valsčiaus stribai ir 10 aktyvistų, iš j ų vienas 14 m. paauglys 73 . Pogrindžio pastangos sustabdyti sovietizaciją ir kolaboravimą

1947 m.

1947 m. vasario 9 d. v^ko rinkimai jau į LSSR Aukščiausiąją tarybą. Metų pradžioje dauguma apygardų išleido įvairaus pobūdžio kreipimųsi, kviečiančių boikotuoti rinkimus. Asmenims, kurie balsuosią savo noru, buvo grasinama bausmėmis. Tauro apygardos vadas A. Baltūsis-Žvejas įsakė gyventojams boikotuoti rinkimus, o rinktinių vadams griežtai nubausti jo įsakymo nevykdžiusius civilius. Kiekviena rinktinė turėjo „pakarti kuo daugiau bolševikų, kurie aktyviai dalyvavo rinkimuose, atsisakę savo tautos ir lietuvio vardo". Bausmės vietoje reikėjo palikti raštelį ir paaiškinti, už ką žmogus buvo nuteistas. Nubaustųjų turtą privalėjo konfiskuoti visą arba dalį priklausomai nuo to, kiek žmonių liko šeimoje. Kai kuriuos balsavusius įsakyta nubausti konfiskuojant didžiąją dalį turto ir 25 kirčiais (galbūt diržu ar rykšte) 74 . Rinktinių vadai buvo įpareigoti bausti tuos, kurie balsavo menkai verčiami, ir visiškai nebausti tų, kurie buvo jėga priversti balsuoti. Nubaustiesiems partizanai turėjo „priminti, kad jiems viskas dovanota ir kad jie nebus nei mušami, nei barami, jei visą laiką laikysis kaip pridera lietuviams" 75 . Dainavos apygardos vadas D. Jėčys-Ąžuolis prieš rinkimus įsakė dalinių vadams visaip žlugdyti įvyksiančius rinkimus: išplatinti kreipimusis 72

Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš archyvinės bylos Nr. 22/2 saugomos KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos, apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 07 01 iki 1946 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 84, 1. 114. 73 MVD Dotnuvos rajono skyriaus viršininko Zolota 1953 12 18 pažyma, LYA, f. K-l, ap. 58, b. b. 33960/3 (Jono Žemaičio b. b.), t. 6,1. 208. 74 Tauro apygardos vado A. Baltūsio-Žvejo 1947 02 10 įsakymas rinktinių vadams, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 195-197. 75 Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Daumanto 1947 02 11 įsakymas rinktinei, ten pat, p. 199-200. 176

Kovos su k o l a b o r a n t a i s bruožai ir p o g r i n d ž i o padaryti nuostoliai

34 pav. Tauro apygardos vadai 1946 m. rugpjūčio 16 d. Iš kairės: apygardos štabo ryšininkas Kazys Matulevičius-Radvila, Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, Geležinio Vilko rinktinės vadas Algirdas Varkala-Žaliukas, apygardos adjutantas Jonas Pileckis-Šarūnas, Žalgirio rinktinės vadas Jurgis Ilgūnas-Šarūnas, apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, Žalgirio rinktinės štabo viršininkas Kardas (?)

ir mirties bausmėmis grasinančius įspėjimus, raginančius neiti balsuoti. Kalbėdamas apie priemones, kurių partizanai turėtų imtis, D. Jėčys nurodė: „Netenka abejoti, kad prieš rinkimus raudonieji sustiprins šnipų tinklą, o tuo pačiu sekimą padoresnių vietos gyventojų bei partizaninio judėjimo. Apsisaugojimui bei apsaugojimui gyventojų nuo įskundinėjimų ir įbauginimui raudonuojančio elemento ir tų pačių šnipelių kiekviename valsčiuje, jeigu, žinoma, bus išaiškinta, aktyvesniuosius iš jų bent po 2 - 3 tomis pat vasario mėnesio 4 - 6 dienomis bendra tvarka sunaikinti." 76 Visoje Lietuvoje kariška drausme, organizuotumu ir kovingumu 1946-1947 m. ypač išsiskyrė Tauro apygarda. Jos vadas A. Baltūsis-Žvejas per visą vadovavimo apygardai laikotarpį pasižymėjo ypač griežta 76 D. Jėčio-Ąžuolio maždaug 1947 m. pradžios raštas Merkio rinktinės vadui A. Ramanauskui-Vanagui, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3 (A. Ramanausko b. b.), t. 17, L 193.

177

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

ir negailestinga pozicija kolaborantų atžvilgiu. Pranešdamas Dainavos apygardos vadui apie Suvalkijos laisvės kovotojų veiklą, 1947 m. pradžioje A. Baltūsis rašė, kad „įvairaus plauko šnipai ir bolševikai buvo ir bus naikinami be jokio gailesčio, nežiūrint, kokių represijų jie imtųsi. Bolševikų aktyvas, šnipai ir aukšti valdininkai naikinami pastoviai ir negailestingai." 77 Tauro apygardos vadai stengėsi mirtimi nubausti ne tik eilinius kolaborantus, bet ir aukštas pareigas ėjusius apskričių pareigūnus. 1947 m. pradžioje Vytauto rinktinės vadas V. Gavėnas-Vampyras, kuopos vadas Jonas Valaitis-Viesulas parengė svarbiausių Marijampolės miesto, apskrities ir valsčiaus pareigūnų (komunistų ir saugumiečių) sunaikinimo planą. Pagal jį ryšininkė Marijampolės apskrities vykdomojo komiteto socialinio aprūpinimo skyriaus buhalterė Anelė Senkutė-Pušelė vasario 18 d. vakare suruošė „savo vestuvių" b'alių. į pokylį ji pakvietė LKP(b) Marijampolės miesto ir apskrities komiteto pirmąjį sekretorių, LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatą Steponą Bakevičių, apskrities vykdomojo komiteto pirmininką Rutkauską Marijampolės valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką Bronių Jasiūną jo pavaduotoją Edvardą Franką, MGB vyresnįjį tardytoją Greizą MVD apskrities skyriaus pasų stalo viršininką Borisą Gurevičių, valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką Kriščiūną, MVD kelių skyriaus buhalterį Juozą Tarailą ir kitus sovietinius aktyvistus. Pušelės jaunikį vaidino „valdininkas iš Vilniaus" - dvimetrinio ūgio patyręs partizanas Kazimieras PyplysMažytis 78 . Ryšininkė Janina Narkevičiūtė-Saulutė turėjo užimti svečius 79 . Vis dėlto ne viskas vyko taip sklandžiai, kaip buvo sumanyta. Kai kurie komunistai pajuto kažką negero, todėl linksmintis nėjo. Į va77 Tauro apygardos vado A. Baltūsio-Žvejo 1947 01 16 laiškas Dainavos apygardos vadui D. Jėčiui-Ąžuoliui, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1998, t. 23, p. 46. 78 Nemuno srities partizanų vadų susirinkimas 1950 06 01 „Už nuveiktus darbus bei nuopelnus tautai ir Sąjūdžiui" K. Pypliui suteikė Laisvės Kovos Karžygio vardą. 79 LSSR MGB 1948 m. pradžios tarnybinis pranešimas VKP(b) biuro Lietuvai pirmininkui Ščerbakovui ir LKP sekretoriui A. Sniečkui apie LSSR 2N valdybos kovos su nacionalistiniu pogrindžiu ir ginkluotomis gaujomis 1947 m. darbo rezultatus, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 223,1. 180; Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Vytauto Gavėno-Vampyro 1947 02 24 raportas apygardos vadui A. Baltūsiui-Žvėjui apie 1947 m. vasario 18 d. operaciją sunaikinant Marijampolės sovietinius pareigūnus, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 203-204.

178

K o v o s su k o l a b o r a n t a i s bruožai ir pogrindžio padaryti nuostoliai

karėlį atvyko tik S. Bakevičius, B. Jasinskas, jo pavaduotojas E. Frankas, B. Gurevičius, J. Taraila ir apskrities valstybinio banko skyriaus buhalterė komjaunuolė Ona Karvelytė. Lyg nujausdami artėjančią mirtį, atvykėliai jautėsi nesmagiai, tačiau po kiek laiko aprimo. Nutaikęs palankią progą, K. Pyplys staiga paleido ugnį iš dviejų pistoletų. Visi, išskyrus sunkiai sužeistus E. Franką ir J. Tarailą žuvo 80 . Tokias aukštas pareigas einančių kolaborantų sunaikinimo akcija Lietuvoje buvo ypatinga ir sulaukė plataus atgarsio. Matyt, paskatintas minėtos operacijos sėkmės, Tauro apygardos vadas A. Baltūsis-Žvejas ketino pasinaudoti Kauno mieste veikusiais partizanais ir sunaikinti aukščiausius respublikos vadovus. 1947 m. gegužės pradžioje (tikriausiai 1 d.) Kauno aps. Garliavos valsčiaus Rimgaudų kaime įvyko Tauro apygardos štabo pareigūnų ir Birutės rinktinės Kauno kuopų partizanų vadų susirinkimas. Jame dalyvavo apygardos vadas ir BDPS VGPŠ viršininkas pulkininkas A. Baltūsis-Žvejas, apygardos kapelionas kunigas Justinas Lelešius-Grafas, apygardos štabo įgaliotinis ypatingoms užduotims K. Pyplys-Mažytis, Birutės rinktinės vadas kapitonas Stasys Jakštavičius (Katinas, Diedukas) 81 , rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas Stepas*2, apygardos štabo Ryšių poskyrio viršininkas 80

LSSR vidaus reikalų ministro P. Kapralovo 1947 02 19 telefonograma SSSR vidaus reikalų ministro pavaduotojui V. Riasnojui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos archyvas (toliau-LVRMA), f. 141, ap. 3, b. 25,1. 78-79; E. Grunskis, Lietuvos SSR MGB pastangos nustatyti nukauto partizano K. Pyplio asmenybę, Lietuvos istorijos metraštis, 1998 metai, Vilnius, 1999, p. 250-264. 81 Stasys Jakštavičius (Katinas, Diedukas) gimė 1912 m. Šiaulių aps. Žagarės vis. Judeikos k. 1941 m. rugsėjo mėn. įstojo į savisaugos policijos batalioną, kuris buvo išsiųstas į Baltarusiją kovoti su raudonaisiais partizanais. 1943 m. liepos mėn. dezertyravo iš bataliono ir sugrįžo į Lietuvą. Nuo 1944 m. pabaigos - Alfonso Arlausko dalinio būrio vadas. Nuo 1945 m. - Tauro apygardos Stirnos bataliono Panteros kuopos būrio, vėliau kuopos vadas, nuo 1946 m. pradžios - Žalgirio rinktinės būrio, vėliau kuopos vadas, nuo gegužės 20 d. - 53-ios kuopos vadas, nuo 1947 m. - Birutės rinktinės štabo viršininkas. Nuo 1947 m. balandžio 26 d. iki 1947 m. birželio 15 d. (J. Lukšai laikinai išvykus į Lenkiją)-Birutės rinktinės vadas. J. Lukšai grįžus, vėl užėmė štabo viršininko pareigas ir jas ėjo iki suėmimo 1947 m. rugsėjo 22 d. Pogrindyje turėjo kapitono laipsnį. Suimtas išdavė daug žmonių. Žr.: S. Jakštavičiaus 1947 09 26 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 36830/3, t. 1, P- 18-29. 82 Buvęs vokiečių žvalgybos diversantas Stepas nusišovė bunkeryje, kurį 1949 m. rugsėjo 22 d. išdavė suimtas S. Jakštavičius-Katinas. 179

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

A. Lukša-Arūnas ir Birutės rinktinės Kauno pogrindininkų vadai Jonas Poškus-Rolandas, Vytautas Buzas-Vytautas 83 , Algirdas Pečiukonis-Putinas 84 ir Petras Laurinavičius-Trimitas. Savo atsiminimuose A. Pečiukonis rašo, kad posėdžio pradžioje A. Baltūsis įvertino Lietuvos tarptautinę ir vidaus situaciją: „Tautos padėtis bloga. Karas greitai nekils. Iki karo gali praeiti 2-3 ar net 5 metai. Mes gyvenam kaime ir negalim padaryti to, ką jūs, birutieeiai, galite padaryti mieste. Mes čia naikinam mažuosius tautos išdavikus, jūs, gyvendami mieste, galite ir turite versti didžiuosius ir aukščiausius jo vadovus." Kiek kitaip saugumiečiai užrašė kito suimto susirinkimo dalyvio J. Poškaus-Rolando iš atminties atkurtą A. Baltūsio kalbą: „Mes gyvenam kaime ir negalim padaryti to, ką galite padaryti jūs mieste. Mes čia užmušinėjam mažus žmones, kaip antai stribus ir kitus lietuvių tautos išdavikus. Jūs gyvenate mieste, apsižiūrėkite ir sunaikinkite, pavyzdžiui, tokius kaip Sniečkus, Gedvilas ir kitus." 85 Tai buvo aiškus nurodymas rengti pasikėsinimus į respublikos vadovybę. A. Baltūsis pabrėžė būtinumą turėti daugiau savų, patikimų žmonių vidaus reikalų žinybose, kariniuose komisariatuose, bankuose ir kitose sovietinės valdžios struktūrose 86 . Susirinkime minėti partizanai buvo paskirti kuopų vadais, jiems buvo duota užduotis Kaune verbuoti naujus narius ir sukurti rezervines pogrindines grupes, rinkti ginklus, spausdinimo techniką popierių apygardos štabo reikmėms, išaiškinti aktyviai kolaboruojančius partinius ir sovietinius veikėjus ir juos sunaikinti. Tačiau Kauno pogrindininkai nespėjo surengti pasikėsinimų į LSSR vadovybę, kadangi birželio mėnesį daugumą jų saugumas suėmė. 83

Vytautas Buzas-Vytautas gimė 1926 m. Kauno aps. Panemunės vis. Vaikatrakių k. Suimtas 1947 m. rugsėjo 24 d. 84 Algirdas Kazimieras Pečiukonis gimė 1929 m. sausio 1 d. Lazdijų apskrityje, Rudaminoje. 1946 m. dirbo Lazdijų finansų skyriuje ir palaikė ryšius su Tauro apygardos Vytauto rinktine. 1946 m. liepos 20 d. saugumas areštavo, bet jam pavyko pabėgti ir įsitraukti į Tauro apygardos dalinius. 85 1947 06 18 Jono Poškaus tardymo protokolas, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 9610/3, t. 2,1. 159-160. 86 K. A. Pečiukonis, A. Griciūtė, Prisiminimai apie partizaninę veiklą ir lagerinę kančią, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 2005, t. 37, p. 238; S. Jakštavičiaus 1947 10 08 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 36830/3, t. 1,1. 70. 180

Kovos su k o l a b o r a n t a i s bruožai ir pogrindžio padaryti nuostoliai

Kodėl kitose apygardose panašių ketinimų sunaikinti partinę vadovybę beveik nepasitaikydavo? Žinoma, aukšto rango valdininkai nebuvo lengvai pasiekiami, gyveno stambesniuose miestuose, kur ginkluoto pogrindžio veikla buvo silpna. Aukščiausias pareigas einantys partiečiai dažnai turėdavo ginkluotą apsaugą todėl juos būtų buvę sunkiau nukauti. Kita vertus, partizanų vadai primygtinai nesureikšmino tokių akcijų, jų neorganizavo, todėl dažniausiai nukentėdavo žemiausios grandies režimo bendradarbiai, veikiantys kaimo vietovėse. Kauno miestas buvo išimtis dėl jame kurį laiką veikusių partizanų ir jaunimo pogrindinių grupių, todėl žymesnius kolaborantus bandyta sunaikinti. Antai rugpjūčio mėn. S. Jakštavičius-Diedukas iš A. Baltūsio-Žvejo ir J. Lukšos-Skirmanto gavo užduotį pasikėsinti į kunigą Trakinską ir Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto profesorių Praną Mažylį, tačiau pastarajam mirties nuosprendis nebuvo įvykdytas dėl nepalankių aplinkybių87. Žymus Kauno medicinos universiteto Akušerijos ir ginekologijos katedros įkūrėjas P. Mažylis 1919 m., dirbdamas Panevėžyje, aktyviai dalyvavo komunistinėje veikloje, tačiau visa tai jam nekliudė tapti vienam iš turtingiausių gydytojų Lietuvoje. „ 1940 m. pirmasis pasitiko okupacinę Sovietų kariuomenę, už tai buvo atleistas iš katedros vedėjo pareigų. Nepaprastą pasipiktinimą sukėlėjo elgsena 1944 metais: būdamas silpnos sveikatos, dar sugebėjo minios priekyje pasitikti ir grįžtančią Sovietų kariuomenę", - savo prisiminimuose rašo Kazys Ambrazaitis 88 . Kai Kaune buvo atskleista, kad Įgulos bažnyčios klebonas kunigas Trakinskas buvo užverbuotas MGB ir dėl jo kaltės žuvo keli partizanai, Kauno gatvėse pasirodė išklijuoti lapeliai: „Saugokitės išdaviko - Įgulos bažnyčios klebono!" Rugpjūčio viduryje S. Jakštavičius perdavė Trakinskui J. Lukšos laišką kuriame kunigas buvo perspėtas atsisakyti ryšių su saugumiečiais. Vėliau BDPS prezidiumo sprendimu Trakinskas buvo nuteistas mirti už akių ir tai paskelbta BDPS leidiniuose89. Nuosprendį įvykdė vienas klierikas90. 87

Stasio Jakštavičiaus 1947 10 08 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 36830/3, t. 1,1. 114-115. 88 K. Ambrazaitis, Gyvenimo keliu, Vilnius, 2006, p. 39. 89 Stasio Jakštavičiaus 1947 10 08 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 36830/3, t. 1,1. 114-115. 90 O. Voverienė, Ryšininkė Rugiagėlė, XXI amžius, 2002 10 16. 181

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

Tauro apygardos vadovybė 1947 m. vasarą įsakė nušalinti nuo pareigų mokytojus, apylinkių pirmininkus ir kitus pareigūnus, pritariančius sovietų valdžiai. Partizanai psichologiniu spaudimu, įkalbinėjimais ir mirties bausmėmis turėjo visiškai ištrinti „žalingus bolševizmo pėdsakus kaime" ir padaryti jį „vienalyčiu, už savo kovos interesus kovojančiu vienetu" 91 . Pastebėjęs, kad mirties bausme nubaudus aktyvistus ar civilius, jų giminės, kaimynaj, draugai, kaip įprasta, renkasi į laidotuves, apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas įsakė kuopų vadams informuoti „gyventojus žodžiu ar išklijuojant lapelius, kad į panašias laidotuves niekas nesilankytų" 92 . Rudenį A. Baltūsis apygardos kovotojams įsakė: „Kadangi mes atstovaujame tikrąją Lietuvos vyriausybės kariuomenę ir mūsų centrinė vyriausybė yra tikroji valstybės vyriausybė, todėl įsakymai, direktyvos, nuostatai, išplauktą tiek iš centrinės vyriausybės, tiek iš mūsų pačių vadovybės, yra privalomi ne tik kovotojams, bet ir visiems Lietuvos gyventojams. Iki šio laiko įsakymai, duodami civiliams gyventojams, nebuvo pilnai vykdomi ir į juos buvo žiūrima pro pirštus." Tokius įsakymus, vado manymu, civiliams galėjo leisti tik rinktinių vadai, kurie turėjo supažindinti kuopų, būrių, skyrių vadus ir eilinius kovotojus su duotais įsakymais, skiriamomis bausmėmis ir j ų vykdymu, perspėti saugotis žiaurumų, keršto ir asmeniškumų 93 . Sis įsakas, be jokios abejonės, turėjo dar labiau sustiprinti represijas prieš neklusnius, partizanų reikalavimus ignoruojančius civilius. Ypač daug dėmesio buvo rodoma komunistinio ūkininkavimo kaime formoms, kurios buvo slopinamos pačioje užuomazgoje. Rugpjūčio 14 d. Sakių aps. Sintautų valsčiuje Žalgirio rinktinės partizanai, persirengę sovietinių karių uniformomis, represavo 10 kaimo kooperatyvo narių (iš j ų 2 nepilnamečius) 94 . 91

Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Daumanto 1947 08 30 operatyvinis įsakymas rinktinei, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 237-238. 92 Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Daumanto 1947 03 29 įsakymas kuopų vadams, ten pat, p. 210-211. 93 Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Daumanto 1947 11 21 operatyvinis įsakymas rinktinei, ten pat, p. 266-268. 94 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Cvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 31/15 apie banditinius išpuolius, 182

K o v o s su k o l a b o r a n t a i s bruožai ir pogrindžio padaryti nuostoliai

35 pav. Algimanto apygardos Margio rinktinės partizanai pietauja po pasitarimo. 1947 m. pavasaris. Iš dešinės: 1. J. Kemeklis-Rokas. 2. A. Petronis-Perkūnas, 3. J. Morkūnas-Siaurys. 4. P. Grižas-Liepsna. 5. V. Kaulinis-Miškinis. 6. Br. Keblys-Ūsas. 8. D. Petronytė-Cigonaitė. 9. Neniškaitė (?)

1947 m. LKP(b) CK nutarimu šalia egzistuojančių paramos grupių buvo kuriamos partinio ir sovietinio aktyvo ginkluotos grupės. Jas organizavo apylinkių, valsčių tarybose, apskričių centruose, tarybiniuose ūkiuose, kolūkiuose, MTS ir pramonės įmonėse. Tokių grupių buvo sukurta 1057 (5891 narių). Pagrindinė j ų užduotis buvo valstybinio ir visuomeninio turto apsauga siekiant išlaisvinti nuo šio darbo stribus 95 . Partizanai dažnai tokias grupes užpuldavo ir sunaikindavo. Antai lapkričio 15 d. Rokiškio aps. Panemunio valsčiuje Algimanto apygardos dalinys, vadovaujamas A. Starkaus-Blindos, užpuolė Jakutiškio apylinkės tarybos aktyvistų grupę, sustojusią nakvynei name, kuriame buvo apylinkės taryba. Grupę sudarė 13 žmonių, iš jų 8 ginkluoti. Apšaudant pastatą žuvo apylinkės tarybos sekretorius Kazys Sereika, dešimtkiemio įgaliotinis Stasys Matiukas, ūkininkai Ona Matinkienė, Nikolajus Ivanovas, Juozas Bieliauskas, jo žmona ir du vaikai - 13 ir 5 metų amžiaus. įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR aps. teritorijoje nuo 1947 07 01 iki 1947 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 85,1. 23. 95 R. Stanislovaitis, Nuverstųjų išnaudotojų klasių..., p. 200. 183

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

Savigynos grupė, kuriai turėjo vadovauti apylinkės tarybos pirmininkas Mačiūnas, išsibėgiojo 96 . Partizanų rezervinės grupės 1948 m. Daugelis 1948 m. Lietuvoje veikusių apygardų turėjo po keletą veiklių ir kovoje su kolaborantais pasižymėjusių organizacinio sektoriaus (rezervistų) grupių. Jgs dažniausiai sudarydavo legaliai ar pusiau legaliai gyvenę jaunuoliai, gimnazistai. Jie rinkdavo žvalgybines žinias, atlikdavo ryšininkų funkcijas, aprūpindavo partizanus įvairiais daiktais ir maistu, o iškilus suėmimo grėsmei, įsitraukdavo į partizanų būrius. Tauro apygardos štabui priklausė Vinco Šapokos-Valterio vadovaujama „25 atskiroji kuopa", kurios nariai palaikė ryšį tarp Tauro ir kitų apygardų. Grupės jaunuoliai įvykdė kelis drąsins antpuolius: nukovė MGB Kauno skyriaus kapitoną Šutovą MGB Garliavos valsčiaus poskyrio jaun. ltn. Kozlovą ir rengė pasikėsinimą prieš Kauno LKP Lenino rajono komiteto sekretorių Šimaitį, bet šios užduoties dar neįvykdę visi buvo suimti. Apygardos Geležinio Vilko rinktinė turėjo ryžtingą 10 rezervistų grupę Marijampolėje. Devyniolikmečiai organizacinio sektoriaus nariai 97 Justinas Žalnerukynas-Audrūnas ir Vytautas ČuodelisMagikas-Gintaras kovo 23 d. mieste nukovė Marijampolės apskrities partijos komiteto moterų skyriaus vedėją Laukaitytę ir mokytojų seminarijos komjaunimo sekretorių Labanauską. Taip pat ši su fiktyviais dokumentais gyvenančių jaunuolių grupė nušovė MVD Lietuvos pasienio apygardos kariuomenės karinio tribunolo vertėją Valkauską gimnazijos komsorgę Vižaitytę, MGB Marijampolės apskrities skyriaus operatyvinį įgaliotinį jaun. ltn. Naujoką rengė pasikėsinimą prieš LKP Marijampolės apskrities komiteto sekretorių Oleką tačiau MGB susekė ir suėmė visus dešimt rezervistų 98 . Birutės rinktinei pavaldi 7 rezervistų grupė, veikusi 96 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 31/15 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1947 07 01 iki 1947 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 85,1. 72. 97 Oficialiai jie priklausė rinktinės 54-os kuopos I būrio I skyriui. 98 LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo gen. mjr. R Kapralovo 1949 02 06 pažyma apie kovos su nacionalistiniu pogrindžiu ir gaujomis per 1948 m. rezultatus, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 320,1. 73; Lietuvos partizanų Tauro..., p. 312-314.

184

K o v o s su k o l a b o r a n t a i s bruožai ir pogrindžio padaryti nuostoliai

Kaune, 1948 m. gegužės mėn. nušovė LKP Kauno apskrities komiteto instruktorę Danaitę ir Aukštosios Panemunės valsčiaus vykdomojo komiteto moterų organizatorę Sudnikienę. Rugpjūčio mėn. šios OS grupės nariai ir vadas Jonas Argutis-Ąžuolas buvo suimti. Tris stiprias diversines grupes turėjo Dainavos apygarda. 12 žmonių grupė, vadovaujama Vytauto Kudarausko-Varpo, veikė Varėnos apskrityje ir priklausė Merkio rinktinei. Kitas 21 nario OS būrys, priklausęs Dzūkų rinktinei ir vadovaujamas Lenartavičiaus, veikė Alytaus apskrityje. Trečia 10 jaunuolių grupė, vadovaujama Alfonso Kratavičiaus, veikė Lazdijų apskrityje apskrityje. (Šarūno rinktinė). A. Kratavičiaus rezervistai 1947 m. kovo ir lapkričio mėn. nukovė Lazdijų apskrities vykdomojo komiteto darbuotojus Žalionį, Valaitį, Leipalingio pradinės mokyklos vedėją Račauską ir LKP Lazdijų apskrities komiteto sekretorių Kulakauską. Iš viso kartu su partizanais ši grupė mirtimi nubaudė 10 aktyvistų. Kretingos apskrityje tokia pat veikla užsiėmė Žemaičių apygardai priklausiusi Petraičio-Romando vadovaujama jaunimo organizacija „Baltasis erelis", turėjusi 15 narių. Tauragės aps. Batakių valsčiuje veikė 8 žmonių Antano Laugalio-Tolio vadovaujama OS grupė, priklausiusi Kęstučio apygardai. V. Kudarausko ir Lenartavičiaus grupių veikla plačiau aprašoma skyriuje „Plataus masto baudžiamosios akcijos". Ukmergės apskrityje veikė Vyčio apygardos 4 gimnazistų rezervistų grupė, vadovaujama Gedimino Petrausko-Vyčio, palaikiusi stiprius ryšius su Tankisto daliniu. Jaunuoliai rengė pasikėsinimus į Ukmergės miesto DŽDT pirmininką gimnazijos komsorgą Vedrovą pionierių vadovą Sudeikį, aktyvistą Vijūną ir kitus kolaborantus, tačiau sumanymų neįgyvendino, nes buvo staiga suimti. Dažniausiai dėl menkos konspiracinio darbo patirties saugumiečiams visas šias organizacinio sektoriaus grupes 1948 m. pavyko sunaikinti".

99

LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo gen. mjr. R Kapralovo 1949 02 06 pažyma apie kovos su nacionalistiniu pogrindžiu ir gaujomis 1948 m. rezultatus, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 320,1. 75-77. 185

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

Represinių strukturų, partinių ir sovietinių aktyvistų bei civilių gyventojų netektys 1946-1948 m. Apibendrinti pogrindžio baudžiamosios politikos pobūdį padeda MGB statistiniai dokumentai. Šiuo požiūriu labai vertinga LSSR MGB 2-N valdybos 6 poskyrio viršininko kpt. Ščerbakovo 1947 m. gruodžio 12 d. pažyma „Apie banditinių išpuolių metu patirtus nuostolius nuo 1947 01 01 iki 1947 12 ĮO"100, kuri daug ką sako apie mirties bausmių taikymą atskiroms bendradarbiavimu kaltintoms gyventojų grupėms. Pažymoje pateikti duomenys liudija, kad per vienuolika 1947 m. mėnesių (iki gruodžio 10 d.) visoje Lietuvoje partizanų antpuolių metu žuvo 125 valstybės saugumo ir vidaus reikalų tarnybų nariai, 290 partinių ir sovietinių aktyvistų bei 2157 pagalbą priešui teikę ar kaltinti j ą teikus civiliai, jų artimieji. Iš viso žuvo 23 apskrities ir valsčiaus lygio komunistų partijos struktūrų aktyvistai. Tai LKP(b) apskrities komiteto sekretorius (tik vienas! M. P.), LKP(b) apskričių, valsčių komitetų ir komjaunimo darbuotojai, partinio kabineto vedėjas, partijos instruktorius, partijos apskrities laikraščio redaktorius, keletas partorgų ir komsorgų, pionierių vadovė, partinės mokyklos klausytojas, valsčiaus moterų organizatorius (ženorgas). Pogrindis nukovė 26 apskrities ir valsčiaus sovietinius aktyvistus. Tai apskričių ir valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkai, valsčių sekretoriai, skyrių vedėjai, instruktoriai, žemės komisijų pirmininkai ir nariai. Nukauta bei sušaudyta 241 kaimo (apylinkių) sovietinis aktyvistas. Tai apylinkių tarybų pirmininkai, pavaduotojai ir sekretoriai, dešimtkiemių įgaliotiniai, komjaunuoliai, klubų-skaityklų vedėjai, paramos grupių nariai, apylinkių maisto skyrių (kooperatyvų, rus. - „selpo") pirmininkai, rinkiminių komisijų į SSSR ir LSSR Aukščiausiąsias tarybas nariai. Taigi iš viso 1947 m. žuvo 290 partinių ir sovietinių aktyvistų. Sovietinių tarnautojų (priskiriamų civilių kategorijai) ir jų šeimų narių žuvo 190. Tai liaudies teismų darbuotojai, mokytojai, buhalteriai, sviesto gamybos įmonių direktoriai, paruošų agentai, finansiniai agentai, valsčių pašto skyrių vedėjai, veterinarai, zootechnikai, agronomai. 100

LYA, f. K-l, ap. 3, b. 31/12,1. 101. 186

Kovos su kolaborantais bruožai ir pogrindžio padaryti nuostoliai

Partizanai sušaudė 109 darbininkus 101 . Tai mašinų-traktorių stočių, tarybinių ūkių (sovchozų), arklių nuomos punktų, pagalbinių ūkių ir pramonės įmonių darbuotojai. Už lojalumą sovietų valdžiai buvo sušaudyti l )02 naujakuriai, vargingieji ūkininkai ir jų artimieji. Rusų žuvo 63. Pogrindis mirties bausme nubaudė 782 ūkininkus ir jų šeimų narius, o j ų nužudymo priežastis, kaip rašoma MGB dokumente, „nežinoma". Pasiturinčių ūkininkų, partizanų rėmėjų ir j ų šeimų narių partizanai sušaudė 97. Pastarieji asmenys galėjo būti įtarti dirbę informatoriais, nes saugumiečiai labiausiai stengėsi užverbuoti pogrindžiui palankius gyventojus. I cgalizuotų partizanų sušaudyta 14. Pagrindiniai motyvai juos nubausti mirtimi galėjo būti trys: 1) priesaikos sulaužymas ir savavališkas pasitraukimas iš organizacijos; 2) išdavystės po legalizavimo; 3) darbas agentais ar informatoriais. Iš viso kolaboravimu kaltintų civilių ir jų artimųjų žuvo 2157. MGB-MVD darbuotojų ir milicininkų per tą patį laiką partizanai puolimų metu nukovė 43, valstybės saugumo kariuomenės ir Sovietinės armijos kariškių - 25 (dauguma saugumiečių). Stribų sunaikinta 57. Tairi pogrindžio antpuolių metu iš viso represinės struktūros neteko 125 savo darbuotojų 102 , iš jų tik 38 buvo valstybės saugumo karininkai ir valstybės saugumo kariuomenės kariškiai. Per dvi 1947 m. savaites (gruodžio 1-15 d.) partizanai visoje Lietuvos teritorijoje surengė 31 išpuolį. Jų metu žuvo 96 žmonės: vienas valsčiaus i inkiminės komisijos pirmininkas, du kandidatai į apylinkių DŽD tarybų pirmininkus, vienas valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoms, keturi apylinkių tarybų pirmininkai, 4 stribai, 1 buvęs MGB darbuotoms, 6 aktyvūs valdžios bendradarbiai (agronomas, paruošų agentas, grūdų paruošų sandėlio vedėjas, dešimtkiemio įgaliotinis ir kt.), 3 sovietinio ūkio darbininkai, 81 naujakurys, valstiečiai ir jų šeimos nariai103. 101

Šį skaičių sudaro maža dalis (procentais) vadovaujančius postus užimantys tarnautojai. 102 LSSR MGB 2-N valdybos 6 poskyrio viršininko kpt. Ščerbakovo 1947 12 12 pu/yma apie banditinių išpuolių metu patirtus nuostolius nuo 1947 01 01 iki 1947 12 10, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 31/12,1. 101. 103 LSSR valstybės saugumo ministro D. Jefimovo 1947 12 20 specialus pranešimas LKP CK sekretoriui A. Sniečkui apie politinę padėtį Lietuvos SSR nuo 1947 12 01 iki 1947 12 \5,LYA, f. K-l, ap. 10, b. 43,1.313-322. 187

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

Antpuoliai prieš tikrus ir tariamus kolaborantus 1947 m. pasiekė viršūnę - iš viso žuvo apie 2200 kolaboravimu kaltintų civilių, jų artimųjų ir beveik 300 partinių bei sovietinių aktyvistų. Valstybės saugumo ir vidaus reikalų ministerijų žinybų darbuotojų bei Sovietinės armijos kariškių partizanai iš viso nukovė (puldami) tik 136. Tai 11 valstybės saugumo ministerijos karininkų, 39 vidaus reikalų ministerijos darbuotojai (milicininkai), 27 valstybės saugumo ministerijos kariuomenės ir Sovietinės armijos kariškiai 104 bei 59 stribai. Gindamiesi partizanai nukovė 148 represinių struktūrų darbuotojus. Tai 12 valstybės saugumo ministerijos karininkų, 5 vidaus reikalų ministerijos darbuotojai (milicininkai), 76 valstybės saugumo ministerijos kariuomenės kariškiai ir 56 stribai 105 . 1947 m. iš viso žuvo apie 1540 partizanų 106 . Sudėję žuvusių partizanų, stribų, civilių ir aktyvistų skaičius gauname, kad iš viso žuvo 4155 Lietuvos gyventojai ir tik 169 okupantai. 1948 m. ginkluotas pogrindis išpuolių metu iš viso nukovė ir mirtimi nubaudė 1673 žmones. Iš j ų partinio bei sovietinio aktyvo žuvo apytikriai 256 asmenys. Partinio ir sovietinio aktyvo netektys pagal pareigas tokios: žuvo 10 valsčių tarybų deputatų, 38 apylinkių tarybų deputatai, 11 valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkų ir jų pavaduotojų, 2 valsčiaus vykdomojo komiteto sekretoriai, 70 apylinkių tarybų pirmininkų ir j ų pavaduotojų, 28 apylinkių tarybų sekretoriai, 7 apylinkių vykdomųjų komitetų instruktoriai, 3 partorgai, 5 komsorgai, 3 savigynos grupės nariai. Šie skaičiai rodo, kad daugiausia nukentėjo administracinio aparato žemiausios grandies (apylinkių) partiniai ir sovietiniai darbuotojai. Be to, žuvo 16 MGB darbuotojų, 23 MVD ir milicijos darbuotojai, 31 MGB vidaus kariuomenės kariškis, 5 Sovietinės kariuomenės kariškiai ir 48 104 Neaišku, kiek žuvo Sovietinės armijos (Gynybos ministerijos) kariškių, bet dažniausiai jie sudarydavo absoliučią mažumą žuvusių valstybės saugumo ministerijos kariškių skaičiaus. 105 M. Pocius, Antisovietinis ginkluotas..., p. 212-214. Pastaba: į šiuos duomenis įtraukti ir dingusieji be žinios, paimti į nelaisvę asmenys. 106 A. Anusauskas, Lietuvių tautos..., p. 282.

188

K o v o s su kolaborantais bruožai ir p o g r i n d ž i o padaryti nuostoliai

stribai. Civiliams priskiriami šios kategorijos asmenys: žuvo 8 MVD darbuotojų šeimų nariai, 18 stribų ir savigynos grupių šeimų narių, 98 partinio ir sovietinio aktyvo šeimų nariai, 527 vargingieji, naujakuriai ir j ų šeimos nariai, 449 vidutiniokai ir jų šeimos nariai, 48 pasiturintys ūkininkai ir jų šeimos nariai, 31 darbininkas ir jų šeimos narys, 56 pogrindžio rėmėjai ir 16 legalizuotų partizanų (tikriausiai įtarti dirbę MGB), 58 kiti piliečiai. Buvo išsivesti į nelaisvę ir be žinios dingo (juos tikriausiai galima laikyti žuvusiais) 16 žmonių: 7 partiniai ir sovietiniai aktyvistai bei 9 civiliai gyventojai 107 . Represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų šeimų narius, partizanų nubaustus mirties bausme, tikriausiai daugeliu atvejų galima laikyti buvus nekaltomis aukomis. Deja, dokumentas nieko nesako, kiek žuvo naujakurių, darbininkų ir vidutiniokų šeimų narių, todėl negalima daryti apibendrinimų, kiek nekaltai žuvo. Iš 11 lentelės matyti, kad 1947-1948 m. aktyviausiai antpuoliai rengti Dainavos, Vyčio ir Žemaičių apygardose. Lazdijų apskrityje žuvo daugiausia - 374 asmenys (apskrityje veikė Dainavos apygardos Šarūno rinktinė). Toliau eina Alytaus - 326 (Dainavos apygardos Dzūkų rinktinė), Ukmergės - 307 (Vyčio apygarda), Kretingos - 236 (Žemaičių apygardos Kardo rinktinė), Panevėžio - 235 (Vyčio apygarda), Telšių - 215 (Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinė). Tačiau, remdamiesi šiais duomenimis, negalime pasakyti, koks buvo žuvusių okupantų ir kolaboravimu kaltintų gyventojų procentinis santykis. Atlikus daugelio dokumentų statistinę analizę, pavyko nustatyti apytikrius represinių struktūrų, aktyvistų ir civilių gyventojų praradimus. Jie pateikiami 12-14 lentelėse.

107

Nuostolių žurnalas, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 33/15 (587), 1. 84-136; Nuostolių žurnalas, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 33/16 (588), 1. 2^10. 189

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

11 lentelė. 1947-1948 m. partizanų antpuolių metu nukauta ir sušaudyta žmonių 1947

Alytaus Anykščių Biržų Joniškio Jurbarko Kaišiadorių Kauno m. ir aps. Kelmės Kėdainių Klaipėdos Kretingos Kupiškio Kuršėnų Lazdijų Marijampolės Mažeikių Pagėgių Panevėžio Pasvalio Plungės Prienų Radviliškio Raseinių Rokiškio Sakių Šiaulių Šilutės Švenčionių Tauragės Telšių Trakų Ukmergės Utenos Varėnos Vilkaviškio Vilniaus aps. Vilniaus m. Zarasų

m

189 2 78 24 1 13 70 1 49 36 158 70 200 111 70 6 196 4 4 64 7 89 91 80 134 21 33 120 164 43 219 82 73 103 -

1948

-

137 33 13 42 32 9 16 32 43 15 78 59 33 174 49 21 13* 39 7 75 50 23 78 39 24 49 36 33 76 51 35 88 45 91 25 2

21

8_„

326 35 91 66 33 22 86 33 92 51 236 129 33 374 160 91 19 235 11 79 114 30 167 130 104 183 57 66 196 215 78 307 127 164 128 2 29

Išviso 2626* 1673" 4299 Lentelės paaiškinimai: lentelėje pateikiamas bendras partizanų nukautų MGB-MVD darbuotojų, MGB kariuomenės kariškių, stribų, aktyvistų ir sušaudytų civilių skaičius. Didžiausi skaičiai išryškinti. Brūkšnelis rodo, kad žuvusiųjų nėra. Lentelė sudaryta remiantis: Laikinai einančio LSSR MGB 2N valdybos viršininko pareigas pik. I. Počkajaus 1949 04 07 pažyma apie LSSR organų darbo rezultatus kovoje su nacionalistiniu pogrindžiu ir gaujomis bei mūsų netektis banditinių išpuolių metu 1947 ir 1948 metais, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 319,1. 19-20. * 1947 m. duomenys. Iš 2626 civilių buvo 2191, valstybės saugumo darbuotoj ų - 11, milicininkų - 39, valstybės saugumo kariuomenės kariškų - 27, stribų - 59, partinių ir sovietinių aktyvistų - 299. ** 1948 m. duomenys. Iš 1673 civilių buvo 1291, valstybės saugumo darbuotoj ų - 16, milicininkų-23, valstybės saugumo kariuomenės kariškių- 36, stribų-48, partinių ir sovietinių aktyvistų- 256. 190

K o v o s su k o l a b o r a n t a i s bruožai ir p o g r i n d ž i o padaryti nuostoliai

12 lentelė. Ginkluoto pogrindžio antpuolių metu padaryti nuostoliai Pareigūnai ir socialinės grupės NKVDNKGB-MGB darbuotojai MVD darbuotojai milicininkai NKVDMVD-MGB kariuomenės ir Sovietinės armijos karininkai NKVDMVD-MGB kariuomenės ir Sovietinės armijos kareiviai Stribai

Partiniai ir sovietiniai aktyvistai Civiliai gyventojai

Iš viso

Netekčių pobūdis

1946 m.

Nukauta Sužeista Dingo be žinios Nukauta Sužeista Dingo be žinios Nukauta Sužeista Dingo be žinios

33 13

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

31 32

Nukauta Sužeista Dingo be žinios Nukauta Sužeista Dingo be žinios Nukauta Sužeista Dingo be žinios Nukauta Sužeista Dingo be žinios

1947 m. 11

? ?

-

34 17

39

? ?

3 7 6

27

?

1948 m. 16 8 —

23 7 -

36 43

?

-

Iš viso 60 21

'

? 96 24 3 70 49

?

+

+

+ +

31 32

+

+

-

165 60

59 14

48 15

18 432 61

299 ?

259 40

18 990 101

? 2191

7 1291 ?

70 5511 189

-

63 2029 189

-

—

? ?

272 89

88 2731 378

2626 232 b

9 1673 230 b

97 7030 840

172

77 b

16

265

191

K O V O S IR R E P R E S I J Ų P R I E Š K O L A B O R A V I M U K A L T I N T U S . . .

13 lentelė. Represinių strukturų, partinių ir sovietinių aktyvistų netektys MGB karinių operacijų metu Pareigūnai ir socialinės grupės

NKVDNKGB-MGB darbuotojai MVD darbuotojai, milicininkai NKVDMVD-MGB kariuomenės ir Sovietinės armijos karininkai NKVDMVD-MGB kariuomenės ir Sovietinės armijos kareiviai Stribai

Partiniai ir sovietiniai partiniai aktyvistai Iš viso

Netekčių pobūdis

1946 m.

1947 m.

1948 m.

Išviso

Nukauta Sužeista Dingo be žinios Nukauta Sužeista Dingo be žinios Nukauta Sužeista Dingo be žinios

24 13

12 3

12 6

48 22

5 2

11

11

4

24 17

"76?

44 73

134 86

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

129 155

+

129 155

Nukauta Sužeista Dingo be žinios Nukauta Sužeista Dingo be žinios Nukauta Sužeista Dingo be žinios

78 79

55 23

20 3

6

14 13

+ +

+ 62 51

195 153

6 6

5 32 9

135 140

562 544

1

1

273 274

192

154 130 b

K o v o s su k o l a b o r a n t a i s bruožai ir p o g r i n d ž i o padaryti nuostoliai

14 lentelė. Represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų bei civilių gyventojų netektys MGB karinių operacijų ir partizanų antpuolių metu (12 ir 13 lentelių sudėtiniai duomenys) Netekčių pobūdis

NKVDMVD, NKGB-MGB darbuotojai, milicininkai NKVDMVD-MGB kariuomenės ir Sovietinės armijos kariškiai Stribai

Partiniai ir sovietiniai aktyvistai Civiliai gyventojai Iš viso

1946 m.

1947 m.

62 25

Išviso

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

99 54

Nukauta Sužeista Dingo be žinios

181 206

103

?

80 106

364 312

Nukauta Sužeista Dingo be žinios Nukauta Sužeista Dingo be žinios Nukauta Sužeista Dingo be žinios Nukauta Sužeista Dingo be žinios

243 139

114 37

110 66

467 242

22 452 64

1 305

—

23 1119 110

64 2029 189

?

3

67 5

1948 m.

228 84 3

-

?

2191

? ?

262 46 7 1291

71 5511 189

88 2481 253

2496

?

9 1553 46

97 6530 299

152

?

16

168

12-14 lentelių paaiškinimai: trumpas brūkšnelis žymi, kad netekčių nėra. Klaustukas - duomenų neaptikta. Kryžiukas rodo, jog duomenys įeina į ankstesnėje eilutėje nurodytus skaičius, b - šie skaičiai gauti ne sudėjus lentelėje esančius skaičius, o paimti iš atskirų dokumentų. Lentelės sudarytos remiantis: LSSR MVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko pavaduotojo B. Burylino 1947 01 15 pažyma apie LSSR MVD darbo kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis rezultatus, užregistruotus banditinius išpuolius ir netektis dėl jų nuo 1944 07 iki 1947 01 01, LYA, f. 3, ap. 19, b. 126, 1. 4; 1946 09 15 apibendrintos žinios apie banditinius išpuolius ir įvykdy193

K O V O S IR R E P R E S I J Ų P R I E Š K O L A B O R A V I M U K A L T I N T U S . . .

tas čekistines operacijas (dokumentas be parašo), LYA, f. 3, ap. 31, b. 12,1. 44^17; LSSR NKVD veiklos prieš nacionalistinį pogrindį ir jo ginkluotas gaujas 1944, 1945 ir 1946 metais statistiniai duomenys, LYA, f. 3, ap. 16, b. 81, 1. 1-8; LSSR MGB 2-N valdybos viršininko pavaduotojo pplk. I. Počkajaus 1947 05 22 pažyma SSSR MGB 2-osios vyriausiosios valdybos viršininko pavaduotojui gen. ltn. Jedunovui apie įvykdytus banditinius išpuolius ir mūsų nuostolius dėl jų nuo 1944 07 iki 1947 01 01, LYA, f. 3, ap. 19, b. 126,1. 83; LSSR MGB 2-N valdybos vadovaujančio liaudies gynėjų būriams poskyrio viršininko pavaduotojo vyr. ltn. J. Sinycino 1948 01 26 pažyma, LYA, f. 3,-ap. 41, b. 135, t. 1,1. 6; LSSR vidaus reikalų ministro gen. mjr. J. Bartašiūno 1947 02 01 pažyma, LYA, f. 3, ap. 31, b. 12,1. 55-56; LSSR valstybės saugumo ministro gen. mjr. P. Kapralovo 1947 12 02 pažyma, ten pat, 1. 88-92; LSSR vidaus reikalų ministro gen. mjr. J. Bartašiūno, LSSR valstybės saugumo ministro gen. mjr. D. Jefimovo ir jo pavaduotojo gen. mjr. P. Kapralovo 1947 01 01 - 1947 03 31 operatyvinės suvestinės Nr. 1-36, LYA, f. 3, b. 14, t. 1, 1. 1-272; LSSR MGB 1947 10 01 - 1947 12 31 operatyvinės suvestinės Nr. 203280, LYA, f. 3, b. 14, t. 2, 1. 298-561; LSSR MGB 2-N valdybos 6-ojo poskyrio viršininko kpt. Ščerbakovo 1947 11 10 pažyma, LYA, f. 3, b. 12, 1. 72-73; LSSR MGB 2-N valdybos 6-ojo poskyrio viršininko kpt. Ščerbakovo 1947 11 10 pažyma apie LSSR MVD darbo rezultatus per 1947 m. III ketvirtį, LYA, f. 3, ap. 19, b. 126, 1. 194-195; LSSR MGB 2-N valdybos 2 skyriaus viršininko 1947 07 15 pažyma, ten pat, 1. 141; 1947 LSSR MVD kovos su banditizmu valdybos viršininko pavaduotojo pplk. B. Burylino 1947 0115 pažyma apie LSSR MVD darbo kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis rezultatus, užregistruotus banditinius išpuolius ir netektis dėl jų nuo 1944 07 iki 194701 01,ten pat, 1. 4; LSSR MGB 2-N valdybos viršininko pavaduotojo pplk. I. Počkajaus 1947 05 23 pažyma, ten pat, 1. 85; LSSR MGB 2-N valdybos viršininko pavaduotojo pplk. I. Počkajaus pažyma (maždaug 1948 01), LYA, f. 3, ap. 41, b. 135, t. 1,1. 41; LSSR MGB organų kovos su banditizmu apskaitos ir LSSR teritorijoje užregistruotų banditinių išpuolių žurnalas (1947 01 01 - 1947 12 31), 1X4, f. 3, ap. 31, b. 13,1. 11-23; LSSR MGB 2-N valdybos viršininko pik. I. Počkajaus 1949 04 07 pažyma apie kovos su nacionalistiniu pogrindžiu ir gaujomis rezultatus 1948 metais, LYA, f. 3, ap. 41, b. 136,1. 157-158; LSSR MGB organų 1948 01 01 - 1948 12 31 kovos su ginkluotu pogrindžiu ir užregistruotų banditinių išpuolių apskaitos žurnalas, LYA, f. 3, ap. 33, b. 15, t. 2,1. 1-199; LSSR MGB organų 1948 01 01 - 1948 12 31 kovos su ginkluotu pogrindžiu ir užregistruotų banditinių išpuolių apskaitos žurnalas, ten pat, t. 3, 1. 1-200; LSSR MVD 4-osios valdybos viršininko mjr. P. Raslano 1953 10 25 pažyma, LYA, f. 3, b. 43, 1. 1; LSSR valstybės saugumo ministro gen. mjr. P. Kondakovo 1952 09 30 pažyma apie LSSR MGB kovos su nacionalistiniu pogrindžiu ir gaujomis rezultatus nuo 1944 07 15 iki 1952 10 01, LYA, f. 3, b. 30,1. 175; LSSR valstybės saugumo ministro gen. mjr. P. Kondakovo 1953 01 19 pažyma apie banditinius išpuolius ir netektis dėl jų Lietuvos SSR teritorijoje nuo 1944 07 15 iki 1952 12 31, LYA, f. 3, b. 45, 1. 52; H. Šadžius, 1944-1945 metai...; Lietuvos partizanu..., P- 233-234, 345-347, 499-500; A. Anusauskas, NKVD kariuomenės..., p. 180. 194

K o v o s su k o l a b o r a n t a i s bruožai ir pogrindžio padaryti nuostoliai

Statistinės analizės metodu apskaičiuotas okupantų, tikrų ir tariamų kolaborantų netekčių balansas yra netikėtas ir griauna iki šiol istorijos politikos formuotą ir gyvuojantį partizanų kovų pobūdžio įvaizdį. Skyriuje išdėstyta medžiaga leidžia teigti, kad sovietams pavyko įvairiais prievartiniais ir ideologiniais būdais patraukti savo pusėn nemažą gyventojų dalį ir supriešinti su pogrindžiu bei j į remiančia visuomene, primesti kaimo bendruomenei pilietiniam konfliktui būdingų elementų. Garsus aukštaičių partizanų vadas, Vytauto apygardos štabo viršininkas leitenantas Vincas Žaliaduonis-Rokas po poros metų tarnybiniame rašte „Sis tas iš partizanų taktikos" pažvelgė į šį okupanto primestą lietuviams tarpusavio naikinimąsi netikėtu rakursu: „Neretai mes, partizanai, įskaudinti ir užgauti priešo žiauriais kovos metodais, neturinčiomis sau pavyzdžio represijomis, atsakome jam tuo pačiu. Tą ypatybę kovos įkarštyje sunku pastebėti, sunku nuo jų susilaikyti, nes dažniausiai norima atsiliepti taip, kaip mus šaukia. Iš pusiausvyros nebus išmušti tik tie, kurie bus aukštesnės moralės, kultūringesni. Todėl aš ir aukščiau minėjau, ir dar kartą pakartoju: „Mūsų okupantas mums ne pavyzdys!" Būkime mes aukštesnės moralės, kultūringesni. Su priešu elgtis griežtai, teisingai, žmoniškai. Dar į vieną aplinkybę kreipiu dėmesį: šiuo metu mes kovojame savo krašte, savo tėvynėje. Žinokime, kad mūsų okupantas stengiasi mus sukiršinti, stengiasi priversti mus kovoti su savo tautiečiais, stengiasi sudaryti sąlygas, kad mes, patys lietuviai, kuo daugiau vieni kitų išnaikintume, atituštintume vietą kolonistams. Priešas norėtų mus, lietuvius, išnaikinti kuo greičiausiai, kuo skaitlingiausiai, tačiau tai atlikti norėtų mūsų pačių rankomis, norėtų prieš viso pasaulio opiniją būti „švarus". Tam atsiekti veda kiršinimo vienų prieš kitus politiką įvairiais pažadais, grasinimais, lengvatomis nori priversti kariauti brolžudišką kovą. Lietuviai! Atkreipkime į tai rimtą dėmesį. Nebūkime greiti, griežti sprendimuose lietuviams, nors jie būtų ir komunistai, nors jie būtų mums priešai su ginklu rankose. Pirmiausia pagrindinai ištirkime priežastis, kurios lietuvį padarė mūsų priešu, tas priežastis, kurios įdavė jam į rankas ginklą kovoj e prieš tokius pat lietuvius. Atminkime, kad labai mažas skaičius bus tokių, kurie pakėlė ginklą prieš savo brolį dėl komunistinės idėjos. Daugiausia bus tokių, kurie pasidarė savo tautos priešais veikiami įvairių kitokių veiksnių, kitokių priežasčių. To priežasties reikia ieškoti visai kitose aplinkybėse, 195

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

36 pav. Nežinomas partizanas

kurios, galimas daiktas, supo mus pačius... Būkime nuolaidesni vienas kitam, supraskime geriau vienas kitą, daugiau rodykime vienas kitam širdies. Tik vienas Dievas gali būti mūsų visų veiksmuose teisėjas neklystantis. Tik nežemiškos jėgos galioje pasverti visų gerus bei blogus darbus. Žiūrėdami iš panašaus taško į lietuvius, kovojančius prieš savo tautą sutiksime daug atvejų, kur reikalą pataisyti užteks pamokymo, įspėjimo, išaiškinimo, atitaisymo ankstesnės klaidos." 108 Deja, šis kreipimasis pasirodė gerokai pavėlavęs ir galėjo padaryti poveikį tik Aukštaitijoje. 108

Vytauto apygardos štabo viršininko leitenanto Vinco Žaliaduonio-Roko 1949 m. gruodžio mėn. tarnybinis raštas „Sis tas iš partizanų taktikos", Lietuvos partizanų Vytauto..., p. 333-334. 196

L y g i n a m o j i p e r s p e k t y v a : Vakarų Ukraina, Lietuva, L a t v i j a ir Estija.

L Y G I N A M O J I P E R S P E K T Y V A : VAKARŲ U K R A I N A , LIETUVA, LATVIJA IR ESTIJA 1 9 4 6 - 1 9 4 7 M.

Kaip rodo naujausi bandymai palyginti Pabaltijo respublikų ir Vakarų Ukrainos ginkluotus pasipriešinimus, Lietuvoje ginkluota kova truko ilgiausiai ir buvo turbūt stipriausia iš visų bolševikų naujai užimtų kraštų 109 . Kokios priežastys galėjo tai nulemti? Pirmiausia reikėtų atminti, jog estai, latviai ir ukrainiečiai, kitaip negu lietuviai, buvo suformavę savo divizijas vokiečių SS kariuomenėje ir rusų Raudonojoje armijoje. Antai Latvijoje 1944 m. dvi Waffen SS divizijas sudarė apie 27 tūkst. karių, dar 15 tūkst. latvių tarnavo policijos batalionuose, 1,2 tūkst. - SD ir 12 tūkst. vermachto pagalbinėse struktūrose (iš viso 55 200) 110 . Dvi latvių ir dvi estų divizijos kovėsi Raudonosios armijos gretose. Ukrainoje veikė SS divizija „Galyčina", Estijoje - taip pat viena SS divizija. Daugelis šiuose daliniuose kovojusių vyrų žuvo, pateko į lagerius arba pasitraukė į Vakarus. Karo metais daugiausia netekčių patyrė Latvija, kiek mažiau - Estija. Nuo 1939 m. rudens iki 1945 m. pabaigos Latvija neteko apie 30 savo ikikarinių gyventojų Estija - 25%, o Lietuva - tik 15%. Šie procentai tai žuvusieji, emigrantai, tremtiniai ir į SSSR lagerius patekę žmonės 111 . Lietuvių tautai (deja, ne Lietuvos piliečiams žydams) vokiečių okupacija buvo gana švelni. Didelių aukų nebuvo. Tauta nenukraujavo ir išlaikė gyvybinį potencialą, aktyvias pasipriešinimo jėgas, kurios visu stiprumu prasiveržė grįžus sovietams. Be to, Lietuvos gyventojų buvo daug daugiau negu Latvijos ir Estijos. Tai irgi buvo vienas iš stipresnį partizaninį judėjimą lėmusių veiksnių. Panašūs apimtimi bei stiprumu buvo tik Vakarų Ukrainos ir Lietuvos pasipriešinimo judėjimai. Verta palyginti pragaištingą pogrindžiui informatorių veiklą ir kovą su jais besipriešinančiose sovietams SSSR teritorijose. J. Starkauskas, remdamasis Rusijos valstybinio karo archyvo duomenimis, pateikia tokius skaičius: 1947 m., išduoti agentų, Lietuvoje žuvo 859 partizanai, 109

A. Anusauskas, Ginkluotos kovos..., p. 14-18. Latviešu legions: Varoni, nacisti vai upuri?, sastädljis A. Ezergailis, Riga, 1998, lpp. 9. 111 Rein Taagepera, Lietuva, Latvija, Estija 1940-1980: panašumai bei skirtumai, Kauno aidas, 1989, sausio 12. 110

197

K O V O S IR R E P R E S I J Ų P R I E Š K O L A B O R A V I M U

KALTINTUS...

arba 64% visų tais metais žuvusių partizanų. Atitinkamai Vakarų Ukrainoje - 2405 (58%), Latvijoje - 89 (84%), Estijoje - 39 (91%), Vakarų Baltarusijoje - 57 (95%). Visais kitais atvejais (karinių operacijų metu, pasalose, išgavus informaciją tardymo metu, atsitiktinai susidūrus, partizanų antpuolių metu) žuvo: Lietuvoje 485 (36%), Vakarų Ukrainoje 1732 (42%), Latvijoje 17 (16%), Estijoje 4 (9%), Vakarų Baltarusijoje 3 (5%) !12 . Kodėl Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje agentų veikla buvo silpnesnė negu kitose respublikose? Gali būti, kad lietuviai ir ukrainiečiai buvo atsparesni ir mažiau bendradarbiavo su naująja valdžia. Latvijoje ir Estijoje sovietizacija, matyt, vyko kur kas sparčiau. Be to, Lietuvoje stipriausiai iš minėtų šalių buvo kovojama su MGB informatoriais, baudžiami numanomi išdavikai. Antai 1944—1952 m. Estijoje galėjo būti nužudyta tik apie 1 tūkst. tikrų ir tariamų kolaborantų 113 , Lietuvoje - apie 9 tūkst. Vertingą lyginamąjį tyrimą atliko A. Anusauskas" 4 . Jo duomenimis, Lietuvoje civilių gyventojų žuvo 18 (1946 m. ) ir 12 (1947 m.) kartų daugiau negu MVD kariuomenės kariškių (Vakarų Ukrainoje atitinkamai 5 ir 2, Latvijoje - 13 ir 3, Estijoje - 9 ir 2 kartus daugiau) 115 . 1946 ir 1947 m. Lietuvoje partizanų antpuolių metu kolaboravimu kaltintų civilių žuvo apie du kartus daugiau negu Vakarų Ukrainoje, nors ukrainiečių laisvės kovotojų pajėgos buvo kelis kartus gausesnės negu lietuvių. 1946 m. Lietuvoje žuvo 2262 (kitais duomenimis - 1630116), Vakarų Ukrainoje 1175 civiliai, 1947 m. atitinkamai - 1976 (kitais duomenimis - 2029 117 ) ir 959 118 . Nukentėjo ne tik saugumiečių sekliai, j ų artimieji, bet ir represinių struktūrų darbuotojų, aktyvistų šeimų nariai, kolaboravę, sovietams prijautę civiliai ir niekuo dėti žmonės. Nekaltų aukų buvo gana nemažai, tačiau kokia tai visų žuvusių civilių dalis, nustatyti praktiškai neįmanoma. A. Anušausko duomenis, liudijančius, kad Lietuvoje 1946-1947 m. mirties bausmės sovietų režimo rėmėjams, šalininkams, tikriems ir taria112

J. Starkauskas, Čekistinė kariuomenė..., p. 82-83. R. J. Misiūnas, R. Taagepera, Baltijos valstybės..., p. 99. 114 A. Anusauskas, Ginkluotos kovos..., p. 14-18. 115 Ten pat, p. 16-17. 116 M. Pocius, Antisovietinis ginkluotas..., p. 212. 117 Ten pat, p. 212. 118 A. Anušauskas, Ginkluotos kovos..., p. 16-17. 113

198

L y g i n a m o j i p e r s p e k t y v a : Vakarų Ukraina, Lietuva, Latvija ir Estija.

miems represinių struktūrų talkininkams buvo taikomos plačiau nei bet kurioje kitoje respublikoje, patvirtina J. Starkausko" 9 ir knygos autoriaus atlikti tyrimai, pateikti tolesnėse lyginamųjų duomenų lentelėse. 15 lentelė. 1946 m. partizanų antpuolių rezultatai (SSSR NKVD sausio 11-31 d., vasario-rugpjūčio ir spalio mėn. duomenys) Vakarų Ukraina

įvykdyta antpuoliu Antpuoliu MVD-MGB darbuotojų MVD-MGB kariuomenės ir Sovietinės armijos kariškių Stribų Partinių ir sovietinių aktyvistų Civiliu gyventoju

Lietuva

Latvija

1276 494 1475 metu nukauta arba sušaudyta

188

125

44

9

3

118 276

28 114

11 54

9 15

286 1266

263 1433 Sužeista

43 131

30 83

MVD-MGB 39 17 7 darbuotojų MVD-MGB kariuomenės ir Sovietinės armijos 60 20 5 kariškių 60 28 20 Stribų Partinių ir 6 52 43 sovietinių aktyvistų 109 55 Civiliu gyventoju 170 Dingo be žinios, paimta į nelaisve MVD-MGB 1 2 darbuotojų 19 MVD-MGB kariuomenės ir Sovietinės armijos 0 0 kariškių 8 11 Stribų 3 77 Partinių ir 12 60 38 sovietinių aktyvistų Civiliu gyventoju 122 33 19 119

Estija

J. Starkauskas, Čekistinė kariuomenė..., p. 72-80. 199

2

5 8 3 8 1

0 1 2 1

K O V O S IR R E P R E S I J Ų P R I E Š K O L A B O R A V I M U K A L T I N T U S . . .

16 lentelė. Represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų bei civilių gyventojų netektys (nukovė, sužeidė, paėmė į nelaisvę ir dingo be žinios) partizanų antpuolių metu Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Vakarų Ukrainoje 1946 m. sausio-rugpjūčio ir spalio mėn.

Iš viso * Kariškiai MVD-MGB darbuotojai MVD-MGB kariuomenės ir Sovietinės armijos kariškiai Stribai Partiniai ir sovietiniai aktyvistai Civiliai gyventojai

Lietuva

Latvija

Estija

Vakarų Ukraina

2174 255 62

385 119 18

171 44 6

2738 782 183

48 145

16 85

14 24

186 413

35 92

398 1558

n

344 1575

61 205

17 lentelė. Represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų bei civilių gyventojų netektys (nukovė, sužeidė, paimė į nelaisvę arba dingo be žinios) partizanų antpuolių metu Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Vakarų Ukrainoje 1946 m. sausio-rugpjūčio ir spalio mėn. %

Iš viso Kariškiai MVD-MGB darbuotojai MVD-MGB kariuomenės ir Sovietinės armijos kariškiai Stribai Partiniai ir sovietiniai aktyvistai Civiliai gyventojai

Lietuva

Latvija

Estija

Vakarų Ukraina

100,0 11,7 2,9

100,0 30,9 4,7

100,0 25,7 3,5

100,0 28,6 6,7

2,2 6,7

4,2 22,1

8,2 14,0

6,8 15,1

15,8 72,4

15,8 53,2

20,5 53,8

14,5 56,9

Lentelės sudarytos remiantis: SSSR vidaus reikalų liaudies komisaro S. Kruglovo 1946 01 26 tarnybinis raštas J. Stalinui, V. Molotovui, L. Berijai, G. Malenkovui, Rusijos Federacijos valstybinis archyvas (toliau - RFVA), f. 9401, ap. 2, b. 134,1. 167-178; SSSR vidaus reikalų liaudies komisaro S. Kruglovo 1946 02 10 tarnybinis raštas J. Stalinui, V. Molotovui, L. Berijai, G. Malenkovui, ten pat, 1. 200

Lyginamoji p e r s p e k t y v a : Vakarų Ukraina, Lietuva, Latvija ir Estija.

252-263; SSSR vidaus reikalų liaudies komisaro S. Kruglovo 1946 03 11 tarnybinis raštas J. Stalinui, V. Molotovui, L. Berijai, G. Malenkovui, ten pat, 1. 444^4-58; SSSR vidaus reikalų ministro S. Kruglovo 1946 04 tarnybinis raštas J. Stalinui, V. Molotovui, L. Berijai, G. Malenkovui, RFVA, f. 9401, ap. 2, b. 135,1. 285-294; SSSR vidaus reikalų ministro S. Kruglovo 1946 05 12 tarnybinis raštas J. Stalinui, V. Molotovui, L. Berijai, A. Kuznecovui, RFVA, f. 9401, ap. 2, b. 136,1. 1-13; SSSR vidaus reikalų ministro S. Kruglovo 1946 06 17 tarnybinis raštas J. Stalinui, V. Molotovui, L. Berijai, A. Ždanovui, RFVA, f. 9401, ap. 2, b. 137, 1. 173-185; SSSR vidaus reikalų ministro S. Kruglovo 1946 07 12 tarnybinis raštas J. Stalinui, V. Molotovui, L. Berijai, A. Ždanovui, RFVA, f. 9401, ap. 2, b. 138, 1. 131-142; SSSR vidaus reikalų ministro S. Kruglovo 1946 08 21 tarnybinis raštas J. Stalinui, V. Molotovui, L. Berijai, A. Ždanovui, RFVA, f. 9401, ap. 2, b. 139,1. 46-73; SSSR vidaus reikalų ministro S. Kruglovo 1946 09 22 tarnybinis raštas J. Stalinui, V. Molotovui, L. Berijai, A. Ždanovui, ten pat, 1. 140-153; SSSR vidaus reikalų ministro S. Kruglovo 1946 10 24 tarnybinis raštas J. Stalinui, L. Berijai, A. Ždanovui, ten pat, 1. 265-275; SSSR vidaus reikalų ministro S. Kruglovo 1946 11 23 tarnybinis raštas J. Stalinui, , L. Berijai, A. Ždanovui, ten pat, 1. 401-414; SSSR vidaus reikalų ministro S. Kruglovo 1947 01 17 tarnybinis raštas J. Stalinui, V. Molotovui, L. Berijai, A. Kuznecovui, RFVA, f. 9401, ap. 2, b. 168,1. 91-101.

Kaip matyti, Vakarų Ukrainoje ir kitose respublikose daugiau buvo kovojama su okupantų represinėmis struktūromis, Lietuvoje - su kaltintais išdavyste civiliais, tačiau dėl saugumiečių slaptųjų bendradarbių veiklos, kaip minėta, ukrainiečių partizanai patyrė mažiausiai netekčių 120 . J. Starkausko manymu, ukrainiečiai, kurių buvo keletą kartų daugiau negu lietuvių (Vakarų Ukrainoje tuomet gyveno apie 6,5 milijono gyventojų, Lietuvoje - apie 2,5 mln.), 1944-1945 m. tikėjosi savo jėgomis išstumsią okupacinę kariuomenę, todėl kovėsi su NKVD kariuomenės ir Sovietinės armijos daliniais kur kas dažniau nei lietuviai. Jeigu ši prielaida teisinga, ukrainiečių ir lietuvių pasipriešinimo organizacijų kovos strategija gana skyrėsi. Lietuvoje, laukiant Vakarų šalių ir SSSR karo, stengtasi tik išsaugoti jėgas, sulaikyti sovietizaciją kolaboravimą o ukrainiečiai daugiau dėmesio skyrė kovai su jėgos struktūromis. Dėl lyginamosios medžiagos trūkumo dar ankstoka daryti galutines išvadas.

120

M. Pocius, Antisovietinis ginkluotas..., p. 214; J. Starkauskas, Čekistinė kariuomenė..., p. 71-84. 201

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

PLATAUS M A S T O B A U D Ž I A M O S I O S A K C I J O S

Dzūkijos

regiono

išimtis

Pokario metais netikrumas ir baimė, rodės, sklandė ore. Vieni bijojo okupantų ir jų pagalbininkų teroro, kiti - laisvės kovotojų represijų. Niekas nesijautė saugiai ir niekas negalėjo būti tikras dėl savo gyvybės, kai naktį į langą kas nors pasibelsdavo. Smurtas tapo gyvenimo norma, mirtis - kasdienybe. Ginko buvo sprendžiama beveik viskas. Propagandiniame leidinyje Buržuazinių nacionalistų gaujų siautėjimas Dzūkijoje partizanų baudžiamieji veiksmai, kai vienu metu įvairiose vietose karo lauko teismai sušaudydavo dešimtis tikrų ar tariamų išdavikų, pavadinti „Baltramiejaus naktimis" 121 . Pavadinimas vartojamas norint partizanų represijas prilyginti hugenotų (Kalvino šalininkų) negailestingoms žudynėms Paryžiuje 1572 m. rugpjūčio 24 d. naktį (Šv. Baltramiejaus dieną). Pirmą kartą šį terminą valdžia pavartojo po plataus masto baudžiamosios akcijos, kurią Dainavos apygardos daliniai įvykdė 1946 m. naktį iš birželio 12 į 13 d. Alytaus apskrities Alovės valsčiuje 122 . Jos metu buvo nubausti mirties bausme 24 žmonės, įtarti bendradarbiavimu su MVD ir komunistų valdžia 123 . Matyt, vėliau ir patys partizanai kartais vartojo šį pavadinimą nes viename bauginamajame kreipimesi į lietuvius rašoma: „Atsimink. / Tu norėjai Tautą plakti ir parduoti už grašį, / Baltramiejaus keršto naktį tau darbai išprašė..." 124 Šiose eilutėse iškyla vienas iš galimų bausmių motyvų - kerštas. Tame pačiame dokumente kerštas minimas ir kitame kontekste: „Po plačiąją apylinkę nusiautė šiurpi Baltramiejaus naktis, suruošdama teismą daugeliui išdavikų, kurie, už čekistų kruvinąjį rublį ar keršto aistros akinami, nepataisomai pasišovė tarnauti žudikui - raudonajam okupantui" 125 . 121

Buržuazinių nacionalistų..., p. 78. A. Ramanauskas, Daugel krito..., p. 314. 123 LSSR vidaus reikalų ministro J. Bartašiūno spee. pranešimas VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkui Ščerbakovui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 53,1. 62. '24 Vyriausiojo Lietuvos partizanų štabo prokuratūros atsišaukimas į lietuvius, GAMF, PJ(RE-1)AG, GEK 5618, inv. Nr. 337. 125 Ten pat. Pastaba: dokumento sudarytojai ir parašymo data nėra aiškūs. Pasirašo „Vyr. Lietuvos Partizanų Štabo Prokuratūra", tačiau remiasi „Vyr. Prokuror." raštu Nr. 327/ 46. Iš skaičiaus 46 galima daryti prielaidą, kad dokumentas turbūt sudarytas 1946 m. 122

202

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

Plataus masto baudžiamąja akcija (aktu, veiksmu, operacija, represine akcija) vadiname tokį partizanų veiksmą kai vienu metu įvairiose vietose arba vienoje vietoje partizanai sunaikindavo daugiau kaip 10 kolaboravimu kaltintų gyventojų ir jų artimųjų. Skaičius 10 - sąlygiškas kriterijus. Ar plataus masto represijos buvo vykdomos kaip pogrindžio savigynos akcija prieš jo gyvavimo sąlygų pažeidimą? Ar tai traktuotina plačiau - ir kaip kaimo sovietizavimo stabdymo priemonė? Ar šis reiškinys buvo būdingas visiems Lietuvos regionams, ar galima nustatyti tam tikrą vietos specifiką? Ar galima šias akcijas interpretuoti kaip teroristines - kaip partizanų terorą? Pabandysime atsakyti į šiuos nelengvus klausimus. Plačiau apžvelgsime ir išnagrinėsime šį ypač prieštaringą kovos su kolaborantais būdą. Pamėginsime atskleisti aplinkybes, priežastis ir veiksnius, nulėmusius plataus masto baudžiamuosius veiksmus prieš išdavyste kaltintus gyventojus. Viena sudėtingiausių problemų buvo nustatyti, kada mirties bausmės buvo taikomos pagrįstai, kaip savigynos būdas, atsakas už išdavystes, o kada šia teise buvo piktnaudžiaujama. Žinoma, laisvės kovotojai, atstovaudami teisėtai valdžiai, turėjo teisę bausti nusikaltusius gyventojus, netgi mirties bausme. Kebliausias klausimas, į kurį reikia atsakyti, - ar šia teise daugeliu atvejų buvo tinkamai ir teisingai pasinaudota. Karo lauko teismų protokolų išliko nedaug, tačiau ir jais besąlygiškai tikėti negalima. Maskvos KGB centriniame archyve saugomi duomenys apie žuvusius Lietuvoje slaptuosius bendradarbius, bet su jais susipažinti kol kas neįmanoma. Daugiausia remsimės LSSR valstybės saugumo archyvo ir partizanų autentiškais dokumentais. Dainavos apygardos erdvėje (Alytaus, Lazdijų, Varėnos, iš dalies Trakų ir Prienų apskritys) antruoju kovos su kolaboravimu tarpsniu (19461948 m.) plataus masto baudžiamųjų operacijų, palyginti su kitais regionais, buvo daugiausia - apie 13. Kitur tiek daug plataus masto represijų nebuvo, todėl pirmiausia pamėginsime detaliau ištirti kontroversiškus įvykius Dzūkijoje. Iš tikrųjų kovos specifika ir geografinėmis sąlygomis šis kraštas smarkiai skyrėsi nuo kitų. Dideli miškų masyvai buvo palanki aplinka slapstytis partizanams. Dainavos apygardos vadas A. Ramanaus203

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

kas-Vanagas taip aiškino stipraus ir įnirtingo pasipriešinimo ypatybes: „Apskritai Merkinės batalione (veikė Alytaus ir Varėnos aps. - M.P.) visuomet buvo daugiausia partizanų aukų. Čia daugiausia žūdavo, bet daugiausia ir naujų vyrų į partizanų gretas įstodavo. Galima tvirtinti, kad šiame Dainavos šalies kraštelyje partizanų buvo gausiausia, lyginant net su visos Lietuvos atžvilgiu 126 . Kaip tik dėl to šiame krašte nuolatos ir labiausiai siautėjo rusai ir istrebiteliai. MGB organai ėmėsi pačių kraštutinių priemonių, norėdami sudaryti kuo tankiausią šnipų tinklą. Dėl tų visų aukščiau paminėtų dalykų labai dažnai ir daug gyventojų buvo suimami ir kankinami, o kita vertus, naikinami bei nubaudžiami šnipai." 127 Dar 1945 m. spalio 12 d. LSSR NKVD gavo SSSR vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos direktyvąNr. 497, kurioje buvo įsakyta imtis būtiniausių priemonių agentūriniam darbui sustiprinti. Įsakyme L. Berija nurodė informatorių tinklą išplėsti „banditizmo" apimtose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose 128 . 1946 m. pavasarį buvo įkurtos nuolatinės valstybės saugumo kariuomenės įgulos ne tik visuose apskričių centruose, bet ir daugelyje valsčių centrų. Kariniai daliniai į kovines užduotis dažniausiai vykdavo, kai iš vietinių NKVD skyrių gaudavo patikimos informacijos apie partizanų buvimo vietą. NKVD apskričių skyrių ir valsčių poskyrių viršininkams žinių apie priešininką teikdavo slaptieji bendradarbiai. Jų vaidmuo kovojant su partizanais ėmė didėti. Tai pamažu keitė kovos su pogrindžiu taktiką. Keitėsi ir pasipriešinimo taktika. Kovotojai telkėsi mažomis grupėmis, mokėsi geriau konspiruotis ir išvengti smūgių. Valstybės saugumo kariuomenės miškų šukavimai „rasim - nerasim" tapo ne tokie efektyvūs, nes dažnai partizanai slapstydavosi sodybose ar miškuose įrengtuose bunkeriuose. 1946 m. Dainavos apygardos dalinių kova su kolaborantais labai suradikalėjo, mastas išsiplėtė. Remdamasis sovietmečiu paskelbtais ne visai tiksliais ir išsamiais nužudytų žmonių sąrašais 129 , K. Girnius nustatė, 126

Alytaus apskritis partizanų gausa, kovingumu išsiskyrė iš visos Lietuvos. A. Ramanauskas, Daugel krito..., p. 449-^150. 128 Laisvės kovų archyvas, t. 11, p. 115. 129 Buržuazinių nacionalistų..., p. 171-191. 127

205

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

kad 1946 m. Alytaus apskrityje žuvo 178130 žmonės 131 . Iš jų dauguma, maždaug 132 žmonės, žuvo per keturias plataus masto baudžiamąsias akcijas, įvykusias birželio 12-13, liepos 31 - rugpjūčio 2, spalio 24-25 ir lapkričio 15-16 dienomis. K. Girnius šiuos įvykius taip apibūdina: „Jei tai partizanų darbas, tai jis laikytinas savotišku, bet laikinu išprotėjimu, nepateisinamu smurto vartojimu, net jei juo buvo mėginta atkeršyti už išvežtas šeimas ar išduotus draugus" 132 . Dabar nėra abejonių dėl mirties bausmių vykdytojų - tai buvo partizanai. Jų vadų pasirinkta kovos su kolaboravimu taktika turėjo tam tikrą motyvaciją ir logiką (apie j ą bus kalbama vėliau). Pirmiausia išsiaiškinkime, kaip kilo sumanymas masiškai bausti išdavikus Pietų Lietuvoje. Dainavos ir Tauro apygardos kariniu organizaciniu požiūriu 19451947 m. gerokai lenkė kitas apygardas. 1946 m. pavasarį Pietų Lietuvoje sparčiai vyko centralizacija. Balandžio 9 d. Seirijų valsčiuje, netoli Žaliamiškio įsikūrusiame Ricielių kaime įvyko pirmasis A 133 (Dainavos) ir Tauro apygardų vadų susitikimas. Jame A apygardai atstovavo: apygardos vadas pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Merkio rinktinės vadas atsargos leitenantas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Šarūno rinktinės vadas Antanas Kulikauskas-Daktaras, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio (DLK) Mindaugo grupės vadas Vladas StepulevičiusMindaugas, jo adjutantas Vytautas Vabalas-Grambuolys-Kunigaikštis. Tauro apygardos sąskrydyje dalyvavo: apygardos vadas majoras Zigmas Drunga-Mykolas-Jonas, jo pavaduotojas Vaclovas Navickas-Auksutis (Perkūno rinktinės vadas) ir kapitonas Sergijus Staniškis-Antanaitis. Buvo įkurtas Pietų Lietuvos partizanų (PLP) štabas, jo vadu paskirtas J. Vitkus, pavaduotoju - Z. Drunga. Dzūkų rinktinės vadą kapitoną Do130

Šis skaičius turėtų būti kur kas didesnis, nes vien nuo 1946 01 01 iki 1946 09 15 (per 9,5 mėn.) partizanų antpuolių metu žuvo 220 žmonių. Žr.: SSSR MVD vyriausiosios kovos su banditizmu valdybos poskyrio viršininko mjr. Gromovo 1946 09 19 MVD Alytaus apskrities skyriaus kovos su banditizmu agentūriniooperatyvinio darbo nuo 1946 01 01 iki 1946 09 15 patikrinimo aktas, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 808, t. 3,1. 191-206. 131 K. Girnius, Partizanų kovos..., p. 394-395. 132 Ten pat, p. 395. 133 A raidė buvo vardo Algirdas trumpinys. 206

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

mininką Jėčį-Ąžuolį buvo numatyta skirti vadovauti A apygardai. A. Kulikauskas ir S. Staniškis buvo paskirti dirbti į PLP štabą, V. Stepulevičius - Šarūno rinktinės vadu. Rinktinę nutarta prijungti prie Tauro apygardos 134 . Šiame partizanų vadų pasitarime nuspręsta išdavikus bausti vienu metu įvairiose toli viena kitos esančiose vietose. A. Ramanauskas atsiminimuose taip aiškina priimto sprendimo motyvus: „Posėdžio metu buvo smulkiai išnagrinėti partizanų veiksmų ir taktikos klausimai. Nuspręsta veiksmus atlikti sutartinai, suduodant stiprius smūgius tautos išgamoms - šnipams, surengiant priešui pasalas ir 1.1. Tiksliai nustatyti datas, kurių metu vieni ar kiti veiksmai būtų atlikti, buvo neįmanoma. Todėl sutarta sustiprinti veiklą kiekvieną mėnesį, baigiantis mėnesienoms. Veikti stipriai, o po to „dingti". Toks nutarimas buvo priimtas dėl to, kad anksčiau, kai vienoje vietoje partizanai atlikdavo veiksmus, rusai masiškai užguldavo tas vietas, o tik po to visą savo jėgą permesdavo į kitus rajonus. Dabar buvo manoma, kad, atlikus vienu metu didesniame plote veiksmus, priešo pajėgos bus suskaldytos ir nors siautėjimas vyks visur, bet bus menkesnis ir partizanams atneš mažiau nuostolių." 135 Kitais žodžiais, partizanų vadai įtariamus kolaboravimu žmones nutarė nubausti per vieną naktį, anksčiau tam prireikdavo kelių mėnesių. Po šio sąskrydžio balandžio 23 d. Punios šile įvyko PLP štabo pareigūnų ir Dzūkų rinktinės vado susitikimas. D. Jėčys sutiko tapti A (nuo 1946 05 15 - Dainavos) apygardos vadu ir toliau vadovavo Dzūkų rinktinei. A. Ramanauskas tapo pirmuoju jo pavaduotoju, kartu pasiliko Merkio rinktinės vadu 136 . Praėjus savaitei, Tauro apygardos vadovybė išleido operatyvinį įsakymą kuriuo nurodė kovotojams nuolat naikinti bolševikinį aktyvąvisoje apygardos teritorijoje „tam, kad būtų suskaldytos komunistųjėgos". Taip pat nurodė kiekvienos rinktinės teritorijoje tamsiu paros metu vykdyti „komunistinių šnipų naikinimą". Partizanai privalėjo

134

A. Ramanauskas, Daugel krito..., p. 248-251. Ten pat, p. 251-252. 136 Ten pat, p. xiii. 135

207

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

veikti rinktinės vado arba kuopos vado, arba jų abiejų įsakymu 137 . Tačiau pirmoji PLP štabo priimtus nutarimus pradėjo įgyvendinti Dainavos apygarda. Pasak A. Ramanausko, „Merkio rinktinės batalionų vadai, padedami žemesnių vadų ir eilinių kovotojų rinko kaltinamąją medžiagą apie okupantui parsidavusius šnipus visuose veikimo rajonuose ir sudarinėjo jiems bylas pagal tuo metu veikusius partizanų karo lauko teismo nuostatus. Tas pats buvo daroma ir Dzūkų bei Šarūno rinktinėse." 138 Panašūs pasirengimai vyko ir Tauro apygardoje. Dažniausiai duomenų apie įtartinus asmenis partizanai surinkdavo per ryšininkus, rėmėjus, pabendravę, apklausę vietinius gyventojus. Tačiau šitoks informacijos rinkimas turėjo nemažų trūkumų. Kai kurie kerštingi vietos gyventojai gaudavo puikią progą suvesti sąskaitas su savo kaimynu už būtas ar nebūtas nuoskaudas, kivirčus. Kartais pavydas, konkurencija, buitiniai konfliktai sukurdavo palankią psichologinę terpę apskųsti asmeninius priešus partizanams, šiuos sąmoningai klaidinant politiniais neįtikusių žmonių kaltinimais. Kaltinimai dažnai būdavo grindžiami neteisingais ar klaidinančiais duomenimis, o jų patikrinti iš kokių nors kitų šaltinių buvo beveik neįmanoma. Dėl viso to taip susikomplikavo okupanto bendradarbių baudimas, kad nebuvo įmanoma išvengti nekaltų aukų. Remdamasis apygardos vado D. Jėčio raštu, A. Ramanauskas birželio 3 - 8 d. savo rinktinės teritorijoje sudarė karo lauko teismus, kurie, išnagrinėję bylas, paskelbė mirties nuosprendžius „šnipams - aršiausiems tautos išgamoms" 139 . KLT sprendimai turėjo būti įvykdyti sutartą dieną. A. Ramanausko požiūris į valdžios bendradarbius buvo griežtas: „Šnipų veikla visuomet buvo ir tebėra pragaištingiausia tiek pačiam sąjūdžiui, tiek visiems tauriems lietuviams, legaliai gyvenantiems" 140 . Jis pats visados skrupulingai tirdavo įtariamuosius ir sprendimus dėl mir137

Tauro apygardos vado pavaduotojo Vaclovo Navicko-Auksučio 1946 05 01 operatyvinis įsakymas Nr. 5, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 115-116. 138 A. Ramanauskas, Daugel krito..., p. 310-311. 139 Dainavos apygardos Merkio rinktinės vado A. Ramanausko-Vanago 1946 07 31 raportas Dainavos apygardos vadui D. Jėčiui-Ąžuoliui, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 270,1.71. 140 A. Ramanauskas, Daugel krito..., p. 315. 208

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

ties bausmės priimdavo tik visiškai įsitikinęs asmens kaltumu 141 . Vėliau savo atsiminimuose jis turėjo pripažinti, kad „tautos išgamų - šnipų naikinimo klausimas visuomet buvo pats opiausias, nemaloniausias, sunkiausiai sprendžiamas, atsakingiausias ir vis dėlto neišvengiamas" 142 . Eiliniai kovotojai ne visada buvo tokie atsakingi ir nešališki. 1946 m. naktį iš birželio 12 į 13 d. Alytaus apskrities Alovės valsčiuje partizanai įvykdė karo lauko teismų sprendimus - sušaudė 24 ir sužeidė 2 kaltintus bendradarbiavimu su valdžia žmones. Vienas vyras buvo sušaudytas už liudijimą prieš suimtus ir MVD Alytaus apskrities skyriuje tardytus partizanus, vėliau pabėgusius iš vidaus kalėjimo, kiti - už paramą sovietų valdžiai. Žuvo du nepilnamečiai. Nukentėjo Einorių, Meškasalio, Davainiškės, Nemunaičio, Meškučių ir kitų kaimų gyventojai. Kai kurias sodybas partizanai sudegino kartu su lavonais 143 . Dauguma mirtimi nubaustų gyventojų buvo įtarti bendradarbiavę su MVD. Alovės valsčiuje tuomet veikė Dainavos apygardos Merkio rinktinės 1 -asis batalionas ir Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupė, tad veikiausiai akciją įvykdė šie daliniai 144 . Merkio rinktinės vadas A. Ramanauskas gerai žinojo operacijos detales 145 . Neaišku, ar išliko karo lauko teismų nuosprendžių, galinčių suteikti žinių apie konkrečius kaltinimus. Po birželio 13 d. prasidėjęs kelių tūkstančių M V D kariuomenės kariškių siautėjimas truko iki liepos 31 d. Tuo metu žuvo 5 partizanai, 3 buvo suimti 146 . Galbūt norint išbandyti naują kovos su kolaborantais taktiką, plataus masto akcija įvykdyta tik Alovės valsčiuje. Pavykus operacijai, buvo pradėta rengtis daug didesniam baudžiamajam aktui. 141

A. Ramanauskas, Daugel krito..., p. 426—433. Ten pat, p. 315. 143 LSSR vidaus reikalų ministro J. Bartašiūno spec. pranešimas VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkui Ščerbakovui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 53,1. 62; MVD Alytaus apskrities skyriaus viršininko pplk. Lisovskio 1946 07 06 tarnybinis raštas J. Bartašiūnui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 806,1. 223-227. 144 A. Ramanauskas, Daugel krito..., p. XX-XXI. 145 Ten pat, p. 315. 146 Dainavos apygardos Merkio rinktinės vado A. Ramanausko-Vanago 1946 07 31 raportas Dainavos apygardos vadui D. Jėčiui-Ąžuoliui, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 270,1.71. 142

209

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

Po pusantro mėnesio (naktį iš rugpjūčio 1 į 2 d.) Dainavos apygardos formuotės įvykdė didžiausią per visą partizaninį karą prieš kolaboravimu kaltintus gyventojus nukreiptą akciją. Alytaus aps. Butrimonių, Alytaus, Simno, Seirijų, Daugų ir Prienų aps. Jiezno, Birštono ir Balbieriškio valsčių 25 gyvenvietėse (80 km spinduliu) karo lauko teismai sušaudė 68 išdavystėmis kaltintus asmenis, sužeidė tris 147 . Aktyviausiai laisvės kovotojai veikė Alytaus aps. Daugų Butrimonių valsčiuose ir Prienų aps. Jiezno valsčiuje. Kai kuriose egzekucijų vietose buvo palikti rašteliai, raginantys gyventojus neimti ginklų iš valdžios. Tarp žuvusiųjų buvo 12 (kitais duomenimis - 16148) nepilnamečių ir vaikų 149 . Nukentėjo 16 šeimų: 4 šeimos stribų, milicininkų, MVD pareigūnų (žuvo 15 žmonių, daugiausia artimieji), atitinkamai 1 (2) valsčiaus vykdomojo komiteto darbuotojų, 2 (8) naujakuriai, 1 (2) demobilizuotų iš Sovietinės armijos, 1 (2) lojalių sovietų valdžiai. Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai neišsiaiškino, dėl kokios priežasties 7 šeimose nukentėjo 19 žmonių (tarp j ų aktyvūs partizanų rėmėjai, stambūs ūkininkai, 2,5 m. vaikas ir 90 m. senutė). Saugumiečių nuomone, žmonės buvo sušaudyti dėl tokių motyvų: karo metais palaikė ryšį su raudonaisiais partizanais, iš valdžios paėmė ištremto ūkininko, partizano žemę, artimieji dirbo MGB-MVD, partijos ar civilinės administracijos struktūrose, šnipinėjo, išdavė saugumui pasipriešinimo dalyvius, buvo lojalūs, komunistinių įsitikinimų, rėmė sovietų valdžią ir simpatizavo bolševikams 150 . Alytaus apskrityje 147

Kartu tai nurodo ir naktį iš liepos 30 į 31 d. Butrimonių valsčiuje sušaudytus 3 žmones. 148 LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo Leonovo 1947 11 29 kaltinamoji išvada, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 43666 (Vinco Juozaičio b. b.), t. 8,1. 67. 149 SSSR MVD vyriausiosios kovos su banditizmu valdybos poskyrio viršininko mjr. Gromovo 1946 09 19 LSSR MVD Alytaus apskrities skyriaus kovos su banditizmu agentūrinio-operatyvinio darbo nuo 1946 01 01 iki 1946 09 15 patikrinimo aktas, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 808, t. 3,1. 192; Išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 22/2 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 07 01 iki 1946 \2 30, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 84,1. 117-119. 150 MVD Alytaus apskrities skyriaus viršininko pplk. Lisovskio 1946 08 06 informacinė suvestinė LSSR vidaus reikalų ministrui apie kovos su banditizmu ir antitarybiniu pogrindžiu Alytaus apskrityje rezultatus nuo 1946 08 01 iki 1946 08 05, 210

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

38pav. Dainavos apygardos vadai. Iš kairės: Tarzanas, S. Klimašauskas-Genys, Kazimieraičio rinktinės vadas A. Baublys-Merkys, apygardos vadas A. Ramanauskas-Vanagas, Dzūkų rinktinės vadas L. Baliukevičius-Dzūkas, J. Jakubavičius-Rugys, V. Kalanta-Nemunas

nukentėjo Dubių, Mikutiškų, Peskūnų, Ardiškių, Pušėnų, Plasapnykų, Zvirgždėnų, Vaciūnų ir kitų kaimų žmonės. Alovės valsčiuje partizanai sušaudė milicininko ir vykdomojo komiteto pirmininko šeimas 151 . Pasirengimas šiai baudžiamajai akcijai prasidėjo dar liepos pradžioje. Remdamasis Dainavos apygardos vado D. Jėčio-Ąžuolio raštu Nr. 66 Lp, kuriame buvo nurodyta pasirengti suduoti priešui naują smūgį, Merkio rinktinės vadas A. Ramanauskas-Vanagas jam pavaldiems dalinių vadams Edvardui Juknaičiui-Petraičiui, Adolfui Baubliui-Vytui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 806, t. 1,1. 269-275; LSSR vidaus reikalų ministro J. Bartašiūno 1946 08 06 spec. pranešimas VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkui Ščerbakovui, LKP CK I sekretoriui A. Sniečkui ir LSSR MT pirmininkui M. Gedvilui apie masinius teroro aktus Alytaus apskrityje, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 127,1. 75-76. 151 1946 08 03 aktas, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 92,1. 6. 211

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

Jonui Jakubavičiui-Rugiui, Vincui Ivanauskui-Gegučiui ir Jonui Krajauskui-Snaiperiui liepos 12 d. išsiuntė visiškai slaptą įsakymą. Jame nurodyta sustabdyti bet kokį judėjimą įsirengti naujus bunkerius su maisto atsargomis ir iki nurodytos datos, t. y. rugpjūčio 1 d., išaiškinti šnipus, surinkti apie juos žinias bei sudaryti karo lauko teismus. „Tepražus išgama šnipas, negu kad per jį NKVD sunaikintų kelis ar keliolika nekaltų ramių gyventojų", - savo įsakyme rašė rinktinės vadas 152 . Nežinia, ar išliko nors kiek KLT dokumentų. Daug šnipinėjimu ar kita kolaboracionistine veikla kaltintų žmonių žuvo Geležinio Vilko ir kunigaikščio Margio grupių veikimo teritorijose, Simno bei Miroslavo valsčiuose 153 . Po šio įvykio saugumiečiai Alytaus apskrityje suėmė 112 partizanų rėmėjų, tačiau nėra žinoma, kiek iš j ų buvo išsiųsta į lagerius, o kiek paleista. Simno valsčiuje karinis dalinys sunaikino 8 kovotojų grupę ir jos vadą Igną Urbonavičių, Varėnos aps. žuvo 4 partizanai 154 . 1946 m. vasarą pogrindis patyrė skaudų smūgį. Birželio 12 d. žuvo PLP štabo vado pavaduotojas Z. Drunga-Mykolas-Jonas, liepos 2 d . štabo vadas J. Vitkus-Kazimieraitis. Vadovavimą Pietų Lietuvos partizanų formuotėms perėmė PLP štabo viršininkas S. Staniškis-Antanaitis 155 , kuris ryšius su apygardomis palaikė fragmentiškai, nevizitavo dalinių. Rugpjūčio pabaigoje jis išsiuntė Dainavos ir Tauro apygardų vadams aplinkraštį 156 , kuriame smarkiai sukritikavo Dainavos apygardos vadus 152

Merkio rinktinės vado A. Ramanausko-Vanago 1946 07 12 asmeniškai slaptas raštas Nr. 186/11 e. būrių vadams Petraičiui, Vytui, Rugiui, Gegučiui ir Snaiperiui, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3 (A. Ramanausko b. b.), t. 8,1. 15. 153 Merkio rinktinės vado A. Ramanausko-Vanago 1946 10 10 raštas Nr. 344/11 e. būrių vadams Snaiperiui, Gegučiui, Vyturiui, Rugiui, Petraičiui ir Šturmui, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 270,1. 79-82. 154 LSSR vidaus reikalų ministro J. Bartašiūno 1946 08 06 spec. pranešimas VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkui Ščerbakovui, LKP CK I sekretoriui A. Sniečkui ir LSSR MT pirmininkui M. Gedvilui apie masinius teroro aktus Alytaus apskrityje, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 127,1. 75-76. 155 1950 m. S. Staniškis-Antanaitis-Litas tapo Pietų Lietuvos srities vadu ir LLKS tarybos prezidiumo nariu. 156 Laikinai einančio PLP štabo vado pareigas S. Staniškio-Antanaičio 1946 08 27 aplinkraštis Nr. 1 Dainavos ir Tauro apygardų vadams, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 807 (36/21), t. 2,1.41^13. 212

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

39 pav. Pietų Lietuvos srities vadai 1950 m. Srities vadas Sergijus Staniškis-Litas (kairėje) ir Dainavos apygardos vadas Juozas Gegužis-Diemedis dėl masinių represijų taktikos. J a m e S. Staniškis p a ž y m ė j o , kad P L P štabas 1 5 7 , Vienybės Komitetas 1 5 8 ir 1VL štabas 1 5 9 nepatenkinti apygardų v a d ų iniciatyva atliktais „bolševikinio elemento masiniais naikinimais". Tokia taktika, P L P štabo įsitikinimu, n e b u v o naudinga nei tautai, nei pasipriešinimo j u d ė j i m u i , erzino priešą, todėl jis ėmėsi kraštutinių priemonių. Labiausiai S. Staniškį piktino šeimų žudynės: 157

PLP štabui dar priklausė 2-ojo propagandos ir informacijos skyriaus viršininkas A. Kulikauskas-Daktaras. D. Jėčys-Ąžuolis turėjo eiti 3-iojo skyriaus viršininko pareigas. 158 MVD vidaus agentas Juozas Markulis-Ąžuolas 1946 m. gegužės pabaigoje Tauro apygardos vadovybei prisistatė kaip Vienybės Komiteto narys. MVD buvo sugalvojusi legendą, kad Vienybės Komitetas buvo sudarytas iš 1946 m. balandį sunaikintos Lietuvių tautinės tarybos likučių. Tikriausiai S. Staniškis girdėjo apie Markulio ir Jono Deksnio nuostatą vengti sovietų valdžios talkininkų naikinimo ir manipuliavo Vienybės Komiteto vardu. 159 Neišaiškinta organizacija. Tikriausiai fiktyvi, S. Staniškio sugalvota savo autoritetui pakelti. 213

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

„Masiniai valymai, visos šeimos sunaikinimas dėl vieno kaltininko, nepaliekant net mažų vaikų - tai vis reiškiniai, duodantys ginklą į priešo rankas. Tokio pobūdžio reiškiniai - geriausias ginklas priešo propagandai prieš mūsų judėjimą." 160 Šie rimti kaltinimai negalėjo likti be atsako, nes b u v o paliesti itin jautrūs dalykai. D a i n a v o s apygardos vadas D. Jėčys ir štabo viršininkas Tauras 1946 rugsėjo mėn. tarnybiniame rašte 1 6 1 Tauro apygardos vadui ir savo apygardos rinktinių v a d a m s išdėstė baudžiamosios akcijos priežastis. Pirmiausia vadai nurodė, kad pavasarį dėl M V D k a r i u o m e n ė s siautėj i m ų p o kelis m ė n e s i u s partizanai visiškai negalėjo judėti. D. Jėčio man y m u , per t ą laiką b u v o suorganizuotas gana tankus informatorių tinklas, kuriam veikiant mažiausias partizanų p a s i r o d y m a s b ū d a v o „tuojau M V D žinomas ir kiekvienas padoresnis lietuvis bent kelių tokių šnipelių sekamas ir įskundinėjamas". Toliau d o k u m e n t e rašoma: „Pradėtas pavienis j ų naikinimas privedė prie to, kad r a u d o n ų j ų sudaryti baudžiamieji-skrajojantieji daliniai sunaikinto bolševikinio šnipelio apylinkėje savaitėmis terorizuodavo gyventojus, darydami kratas ir j u o s apvoginėdami". Dainavos apygardos vadas m ė g i n o pagrįsti savo veiksmus: „Toks, kad ir pavienių šnipų nuolatos besitęsiąs naikinimas dar daugiau raudonuosius įerzindavo, bet pageidaujamo tikslo neatsiekdavo, t. y. neįstengdavo padaryti į šnipelius reikiamo baimę sukeliančio efekto ir neužgniauždavo šnipinėjimo. Dabar atliktas vienkartinis bolševikinių šnipelių sunaikinimas davė pusėtinų, bet žymiai geresnių rezultatų. Suorganizuotas bolševikinio šnipinėjimo tinklas vienu mostu sudarkytas, iškart atsikratant žymaus šnipų skaičiaus, nes ir tie, kurie liko nepaliesti, bet jautėsi kaltais, pabėgo į miestelius gyventi arba pakenčiamai prikando liežuvius, bijodami kiek aktyviau pasireikšti, nes įsitikino, kad ir raudonųjų užtikrinimai vis vien jų neįstengia apsaugoti nuo partizaninės bausmės, o ir naujų šnipelių verbavimas taip gi žymiai pasunkėjo ir pasidarė sunkiai beprieinamas. Be viso to, ir suerzinimas buvo tik vienkartinis ir lengviau praėjo, kaip kad tai būtų tęsta nuolatos. Kas liečia visos šeimos naikinimo 160

Laikinai einančio PLP vado pareigas S. Staniškio-Antanaičio 1946 08 27 aplinkraštis Nr. 1 Dainavos ir Tauro apygardų vadams, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 807 (36/21), t. 2,1.41-43. 161 Dainavos apygardos vado D. Jėčio-Ąžuolio ir štabo viršininko Tauro 1946 rugsėjo mėn. raštas Tauro apygardos vadui ir Dainavos apygardos rinktinių vadams, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 267,1. 29-32. 214

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

dėl vieno kaltės ar tai mažų vaikų žudymo, čia yra nedovanotinas, visapusiškai smerktinas PLP Štabo iš piršto išlaužtas šmeižtas, patarnaująs tiems patiems bolševikams ir klaidinąs visuomenę . Jeigu kur yra sunaikinta visa šeima, tai vien tik todėl, kad visi buvo įsitraukę į šnipinėjimo darbą. Vaikų gi nužudymų man yra žinomas vienas atsitikimas ir tai per nelaimingą įvykį ir kiti du įvykdyti girtų NKVD ir istrebitelių. Sakykim, kad ir yra kur nors įvykusi klaida, tai dar nereiškia, kad PLP Štabas turi teisę šiuo metu visa tai viešai skelbti. Ne. Ir dar kartą ne. Nes tokiam žemam PLP Štabo elgesiui skersai kelią stoja dešimtys ir šimtai nuo išdavysčių žuvusių ir žūstančių partizanų ir tauriųjų lietuvių." 162

D. Jėčys visai pagrįstai PLP štabą kaltino neveiklumu, atsiribojimu nuo kovotojų dalinių. Jo požiūriu, apygardos vadovybė ir kovotojai buvo apšmeižti, todėl nuo 1946 m. spalio 1 d. kartu su visais Dainavos apygardos daliniais tapo nepriklausomi nuo PLP štabo 163 . S. Staniškio vadovaujamo PLP štabo veikla baigėsi. Po mėnesio štabui jau vadovavo D. Jėčys, o savo pavaduotoju paskyrė Tauro apygardos vadą A. Baltūsį-Žveją 164 . Išryškėja gana svarbi tyrimui aplinkybė: D. Jėčys beveik nepalikdavo savo vadavietės ir retai kviesdavosi pas save grupių vadus 165 . Dar vienas keistas faktas: nei štabo darbuotojai, nei kiti pavaldiniai apygardos vado neinformavo, kad 1946 m. vasarą partizanams vykdant plataus masto represijas, žuvo vaikų, buvo išžudyta šeimų 166 . Jis net prašė A. Ramanausko skubiai pranešti, „kur taip yra pasielgta, kiek nekaltų šeimos narių ir vaikų dėl vieno šeimoje atsiradusio šnipelio kaltės išžudyta, nurodant: valsčių, kaimą vardą ir pavardę bei amžių nekaltai žuvusiųjų" 167 . Nėra žinoma, ar vado nurodymą jo pavaldinys įvykdė ir kuo baigėsi tyrimas. Kartą susitikęs su savo sūnumi, D. Jėčys prasitarė: „Sunkiau su enkavė162

Dainavos apygardos vado D. Jėčio-Ąžuolio ir štabo viršininko Tauro 1946 rugsėjo mėn. raštas Tauro apygardos vadui ir Dainavos apygardos rinktinių vadams, ten pat, 1. 29-32. 163 Dokumentas be pavadinimo, ten pat, 1. 32. 164 A. Ramanauskas, Daugel krito..., p. XXX. 165 Ten pat, p. 407. 166 Dainavos apygardos vado D. Jėčio-Ąžuolio 1946 10 10 tarnybinis raštas Merkio rinktinės vadui A. Ramanauskui-Vanagui, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3, t. 8, 1. 1 6 . 167

Dainavos apygardos vado D. Jėčio-Ąžuolio 1946 10 10 tarnybinis raštas Merkio rinktinės vadui A. Ramanauskui-Vanagui, ten pat, 1. 16. 215

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

distų užverbuotais šnipais. Mes miške kalėjimų neturime, kur galėtume juos susodinti. Tenka juos naikinti, nors tarp jų pasitaiko ir moterų, ir net vaikėzų." 168 Pripažinti tokius dalykus partizanų vadui, matyt, nebuvo lengva net artimiausiems žmonėms. Kurio partizanų vado vertinimai buvo arčiau tiesos? Ar iš tikrųjų partizanų šūviai pasiekė tikslą? Kokį tikslą jie pasiekė? Į šiuos klausimus iš dalies atsako SSSR MVD vyriausiosios kovos su banditizmu valdybos poskyrio viršininko mjr. Gromovo 1946 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo aktas 169 . Po birželio ir rugpjūčio mėn. baudžiamųjų akcijų sukruto Maskvos valdžia. SSSR vidaus reikalų ministro pavaduotojas gen. ltn. V. Riasnojus pasiuntė Gromovą patikrinti MVD Alytaus apskrityje skyriaus agentūrinio-operatyvinio darbo. Tyrimas parodė, kad nuo 1946 m. sausio 1 d. iki rugsėjo 15 d. Alytaus aps. 170 buvo užregistruoti 88 pogrindžio vykdyti antpuoliai. Jų metu žuvo 220, buvo sužeista 11 žmonių. Žuvo 1 MVD kariuomenės kariškis, 9 stribai (1 sužeistas), 15 partinių ir sovietinių aktyvistų, 195 civiliai (10 sužeista). 1946 m. rugsėjo 15 d. MVD Alytaus apskrities skyrius turėjo 11 agentų ir 268 informatorius (237 informatoriai užverbuoti 1946 m.), tačiau, kaip pažymėjo Gromovas, „iš informatorių tik nežymus procentas dirbo, kiti figūravo formaliai". Iš 146 užverbuotų informatorių MVD negavo nė vieno pranešimo, iš 39 gavo tik po 1 pranešimą iš 26 informatorių - po 2 pranešimus, tik iš 41 informatoriaus gauta daugiau kaip po 2 pranešimus. Per 1946 m. 8,5 mėnesio MVD apskrities skyrius iš agentų-informatorių tinklo išbraukė 83 informatorius, iš j ų 34 išvažiavo iš apskrities, 26 buvo atleisti dėl nedarbingumo, aštuonis saugumiečiai suėmė ir tik 15 informatorių nužudė 168

A. Jėčys, Sutryptos viltys. Dainavos apygardos partizanų vado Domininko Jėčio-Ąžuolio sūnaus prisiminimai, Vilnius, 2000, p. 107. 169 SSSR MVD vyriausiosios kovos su banditizmu valdybos poskyrio viršininko mjr. Gromovo 1946 09 19 LSSR MVD Alytaus apskrities skyriaus kovos su banditizmu agentūrinio-operatyvinio darbo nuo 1946 01 01 iki 1946 09 15 patikrinimo aktas, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 808, t. 3,1. 191-206. 170 Tyrinėti septyni Alytaus apskrities valsčiai: Seirijų, Butrimonių, Miroslavo, Simno, Alovės, Daugų ir Alytaus. Iki 1946 m. birželio mėn. Alytaus apskritį sudarė 15 valsčių. 1946 m. birželį 8 valsčiai tapo naujų Prienų ir Varėnos apskričių dalimi. 216

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

partizanai 171 . Kaip matyti, mirtimi nubausti informatoriai sudarė tik apie 7% visų sušaudytų civilių. Šie duomenys įrodo, kad dauguma 1946 m. Alytaus apskrityje žuvusiųjų nebuvo MVD informatoriai. Taigi visi kiti galėjo būti MVD-MGB struktūrų darbuotojų, aktyvistų artimieji, nepagrįstai kaltinti šnipinėjimu, lojalūs sovietų valdžiai ar nepalankūs pogrindžiui gyventojai, ištremtų ūkininkų žemėje apsigyvenę naujakuriai, dėl klaidingos informacijos, keršto ir savivalės žuvę žmonės, kiti režimo rėmėjai, partizanų vadinti „raudonuojančiu" ar „bolševikiniu elementu". Dalis galėjo būti savanoriai pranešėjai, taikių kaimiečių vadinti skundikais, kurie manė, kad turės daugiau galimybių išlikti gyvi, jeigu teiks informacijos saugumiečiams. Rudenį plataus masto baudžiamieji veiksmai buvo tęsiami. Be jokios abejonės, įtaką darė pogrindžio dalyvių šeimų terorizavimas, masiniai areštai ir bendražygių nuolatinės žūtys dėl išdavysčių. Naktį į spalio 5 d. Lazdijų aps. Šventežerio valsčiuje, Straigiškių kaime, sunaikintos 4 šeimos, iš viso 14 žmonių 172 . Naktį iš spalio 24 į 25 d. Alytaus aps. Miroslavo, Simno ir Seirijų valsčiuose Dzūkų rinktinės DLK Kęstučio grupė įvykdė egzekuciją 16 išdavyste kaltintų žmonių, 1 sužeidė 173 . Žuvo stribo, kelių naujakurių šeimos, valstiečiai, 2 nepilnamečiai 174 . Spalio mėn. MVD suėmė 38 DLK Kęstučio grupės vado Vlado Baciuškos-Žmogaus 171

SSSR MVD vyriausiosios kovos su banditizmu valdybos poskyrio viršininko mjr. Gromovo 1946 09 19 MVD Alytaus apskrities skyriaus kovos su banditizmu agentūrinio-operatyvinio darbo nuo 1946 01 01 iki 1946 09 15 patikrinimo aktas, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 808, t. 3,1. 191-206. 172 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 22/2 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 07 01 iki 1946 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 84,1. 70. 173 Kitais duomenimis, žuvo 18 žmonių. Žr.: LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo Leonovo 1947 11 29 kaltinamoji išvada, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 43666 (Vinco Juozaičio b. b.), t. 8,1. 67. 174 MVD Alytaus apskrities skyriaus viršininko pplk. Lisovskio 1946 11 06 tarnybinis raštas LSSR vidaus reikalų ministrui J. Bartašiūnui apie operatyvinę padėtį Alytaus apskrityje ir agentūrinio-operatyvinio darbo kovojant su banditizmu organizavimą, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 808, t. 3,1. 35-47. 217

L

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

užverbuotus rezervistus, ryšininkus, rėmėjus (iš j ų 2 OS vadus). Šie areštai tikriausiai sukėlė represijas 175 . Pasinaudoję sovietinių švenčių metu susilpnėjusiu įgulų budrumu, kitam antpuoliui partizanų vadai pasirinko Rusijos revoliucijos minėjimo dieną. Naktį iš lapkričio 6 į 7 d. Lazdijų aps. Šventežerio ir Veisiejų valsčių Mikyčių, Barčių, Teizininkų, Vytautų, Klepočių ir Šlavantų kaimuose Šarūno rinktinės 176 Juozo Uzdilos-Ožio dalinys mirtimi nubaudė 28 pagalba priešui kaltintus civilius 177 . Žuvo apylinkės tarybos pirmininko pavaduotojas, 5 informatoriai, 5 naujakuriai, informatoriaus žmona, stribo žmona ir jos 10 m. dukra, verbuotas informatoriumi L. Gervelis ir jo šeima: žmona, 24 m. dukra ir 9, 14, 16, 17 m. vaikai 178 . Pats L. Gervelis, kaip rašoma saugumiečių dokumentuose, buvo žiauriai nukankintas: rankos surištos viela, nupjautos ausys, nosis, liežuvis, išdurtos akys. Ant stalo, galbūt kaip vienas iš kaltinimų, buvo išdėlioti visų valstybei apmokėtų paskolų kvitai. Apskritai kankinimų partizanai netoleravo, savo aukų lavonų neniekino, todėl šį atvejį reikėtų laikyti išskirtiniu ekscesu. Reaguodama į šią akciją, MVD suėmė 19 įtariamų ryšiais su pogrindžiu minėtų kaimų gyventojų ir išaiškino, kad prie antpuolio prisidėjo 4 vietiniai gyventojai - partizanų rezervistai 179 . Galbūt 175

MVD Alytaus apskrities skyriaus viršininko pplk. Lisovskio 1946 11 06 tarnybinis raštas LSSR vidaus reikalų ministrui J. Bartašiūnui apie operatyvinę padėtį Alytaus apskrityje ir agentūrinio-operatyvinio darbo kovojant su banditizmu organizavimą, ten pat, p. 33. 176 Nuo 1946 balandžio 23 d. iki 1947 birželio 26 d. Šarūno rinktinė priklausė Tauro apygardai. 177 B. Kašelionis, Dainavos partizanai..., p. 492. 178 Ten pat. Išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 22/1 apie banditinius pasireiškimus, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 02 01 iki 1946 06 30, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 84,1. 190; LSSR KGB prie Ministrų Tarybos pirmininko gen. mjr . K. Liaudžio 1957 07 06 raštas, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 267,1. 89. 179 LSSR vidaus reikalų ministro J. Bartašiūno 1946 11 09 spec. pranešimas LKP(b) CK, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 127,1. 178-179. Išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 22/1 apie banditinius pasireiškimus, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 02 01 iki 1946 06 30, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 84,1. 190. 218

« c 13 •c § ^ g c •'-1

=3 P > S Sf! O- s 2 I ¡so t; e s"J v A1

—

_

'

•S ^ > 2 s/ to C/5 Ä 2 į o Q * ;c "2 c • i§ «2 »I 03 m - a > m m M I B) 5 —h C/3 \£3 \,LYA, f. 3377, ap. 55, b. 85,1.43. 188 LSSR valstybės saugumo ministro gen. ltn. D. Jefimovo 1947 08 08 tarnybinė pažyma SSSR MGB 2-osios vyriausiosios valdybos viršininkui Pitovranovui, LYA, f. K-l,ap. 10, b. 51,1. 26. 189 LSSR valstybės saugumo ministro gen. ltn. D. Jefimovo 1947 12 16 tarnybinė pažyma SSSR valstybės saugumo ministrui Abakumovui ir jo pavaduotojui Selivanovskiui, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 51,1. 32. 190 Ten pat, 1. 32. 226

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

šnipinėjimu ūkininkai 191 . Nukentėjo Jasauskų, Kriuklių, Praudos, Stoniūnų, Molinės, Pakuliškių, Ardiškių kaimų žmonės 192 . Naktį į rugsėjo 23 d. Alytaus aps. Butrimonių valsčiuje Adolfo Baublio-Merkio grupės kovotojai sušaudė trijų šeimų 11 žmonių. Vienas žuvusiųjų buvo apylinkės tarybos pirmininkas. Tuo pat metu Seirijų valsčiuje Šaškaus būrys sušaudė pagalba saugumiečiams kaltintą savo rėmėją ir du jo suaugusius sūnus. Šių akcijų metu dvi sodybos buvo sudegintos 193 . Ar galima partizanų vykdytas akcijas kaip nors susieti su komunistinės valdžios ir valstybės saugumo ministerijos kovai su pogrindžiu taikytomis priemonėmis? LKP(b) CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus, kalbėdamas XI plenume (1946 m. lapkričio 22-23 d.), pabrėžė, kad „kovos su buržuaziniais nacionalistais stiprėjimas gana dažnai nutrūksta dėl agentūros silpnumo ar nebuvimo, ypatingai vidaus agentūros. Vienok agentūros išplėtimas neįmanomas be glaudaus ryšio su gyventojais." 194 Taigi norint padidinti veiksmingų agentų skaičių, saugumiečiams reikėjo nuolatos dirbti su vietiniais gyventojais ir versti juos bendradarbiauti. 1947 m. pabaigoje LSSR valstybės saugumo ministerijos agentūrinį tinklą sudarė 7440 agentų ir informatorių 195 . Tais pačiais metais LSSR MGB 2-N valdyba iš pasipriešinimo dalyvių užverbavo 833 agentus (iš jų 32 vidaus agentus, kurie veikė partizanų būriuose) 196 . MGB dažnai siųsdavo į miškus savo maršrutinius agentus, kurie, kaip elgetos arba 191

Dokumentas be pavadinimo, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 258,1. 140. 1947 09 16 tarnybinis raštas II būrio vadui, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3, t. 8,1. 182. 193 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 31/15 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1947 0701 iki 1947 12 31, LYA, f. 3377, ap.55,b. 85,1. 43; Dokumentas be pavadinimo, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 258,1. 152. 194 LKP(b) CK. sekretoriaus A. Sniečkaus pranešimas 1946 11 22-23 vykusiame LKP(b) CK XI plenume, LYA, f. 1771, ap. 9, b. 21,1. 49. 195 LSSR MGB A skyriaus viršininko mjr. Grišino 1947 12 08 aktas, LYA, f. K-l, ap. 6, b. 377,1. 3-14. 196 LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo gen. mjr. P. Kapralovo 1948 01 30 pažyma apie kovos su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis rezultatus per 1947 m., LYA, f. K-l, ap. 41, b. 135, t. 1,1. 30. 192

227

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

keliaujantys pas gimines, ieškantys darbo, siūlantys paslaugas asmenys, rinkdavo informaciją apie partizanų slapstymosi vietas. Karti išdavysčių patirtis partizanus vertė imtis atsargumo priemonių. Apygardose būdavo išleidžiami gyventojams įsakymai draudžiantys judėti miškuose (išskyrus keliais) 197 . Giriose ar kaimuose slampinėjantiems ir sučiuptiems nevietiniams gyventojams retai pavykdavo pasiteisinti ir išlikti gyviems. Neretai uogautojai, medžiotojai ar šiaip po miškus vaikštinėjantys asmenys išnykdavo be pėdsako. Žinoma, dalis tokių aukų buvo ne vietoje ir ne laiku atsidūrę niekuo dėti žmonės. Negalėdami patikrinti žmogaus ketinimų, partizanams iškildavo sunki dilema: rizikuojant savo gyvybe paleisti įtariamąjį arba sunaikinti nepageidaujamą liudytoją Pasirinkimų buvo įvairių, tačiau daugiausia ne įtariamųjų naudai. Sužinoti, kas tikrieji informatoriai partizanams buvo sunku. Vienkiemiuose gyvenančius civilius partizanai dar turėdavo galimybę įspėti. Įtartiną asmenį iš pradžių paragindavo žodžiu ar raštu mesti „pražūtingą darbą", „susivokti", perspėdavo, kad nepasitaisius jo laukia liūdnas likimas. Kartais savo įspėjimą sutvirtindavo fizinėmis bausmėmis. Tokia praktika nebuvo reta. Tačiau kai išaiškėdavo išdavystė, bausmė buvo vykdoma be įspėjimo ir dažniausiai be jokių karo lauko teismo nuosprendžių. Plataus masto atakų prieš sovietų valdžios pagalbininkus taktikos toliau laikėsi Dzūkų rinktinė (Alytaus aps.). Naktį į lapkričio 5 d. Daugų valsčiaus Dvorkėnų, Čižiūnų, Karliškių ir Skričėnų kaimuose, Butrimonių ir Alovės valsčiuose Dzūkų ir Merkio rinktinės būriai savo namuose sušaudė apylinkės tarybos pirmininką Juozą Kliuką du buvusius apylinkių pirmininkus ir dar 10 pagalba priešui kaltintų žmonių (iš jų 3 mažamečiai vaikai) 198 . Naktį iš gruodžio 3 į 4 d. Miroslavo, Alytaus ir Simno valsčiuose rinktinės DLK Kęstučio grupė sušaudė 32 bendradarbiavimu su okupantu įtariamus žmones. Aktyvistų žuvo tik du - valsčiaus rinkimų į vietines DŽD tarybas komisijos pirmininkė Veronika 197

Tauro apygardos štabo 1946 04 įsakymas gyventojams, Lietuvos partizanu Tauro..., p. 111. 198 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 31/14 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1947 01 01 iki 1947 06 30, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 85,1. 66. 228

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

Žirnauskienė ir dešimtkiemio įgaliotinis Juozas Norkus. Kitos aukos valstiečiai, naujakuriai ir jų šeimų nariai. Nukentėjusiųjų turtas buvo nusavintas 199 . Po egzekucijos partizanai, kaip visada, dingo savo bunkeriuose ilgesniam laikui. Valdžios kontrpriemonių sulaukė jų šeimos, rėmėjai, ūkininkai, nepalankūs režimui civiliai. LSSR valstybės saugumo ministras P. Kapralovas gruodžio 6 d. LKP CK sekretoriui A. Sniečkui pranešė, kad „atsakant į teroristinį aktą iš Alytaus ir ribojančių su juo Lazdijų ir Varėnos apskričių parengta trėmimui už respublikos ribų 200 banditų ir aktyvių rėmėjų-buožių šeimų" 200 . 1947 m. gruodžio mėn. iš Alytaus apskrities buvo ištremti 307 žmonės, o 1948 m. sausį-gegužę dar 1354 žmonės 201 . Kaip griežta baudžiamoji pogrindžio politika paveikė kaimo sovietizavimo ir kolaboravimo procesus Dzūkijoje? 1947 m. rugpjūčio mėn. LSSR valstybės saugumo ministras gen. mjr. Dmitrijus Jefimovas savo vadovybei Maskvoje parengė analitinę pažymą kurioje rašė: „Apskritai žymi valsčių dalis atrodo lyg nedidelės „tvirtovės", saugomos kareivių ir stribų būrio. Iš šitos „tvirtovės" valsčiaus darbuotojai dieną su apsauga daro prasiveržimus į apylinkes pravesti valstybines kampanijas, rinkti paruošas, mokesčius ir t. t. Apylinkės tarybos beveik nedirba, o ypatingai banditizmu pažeistose vietovėse jų iš viso nėra. Pavyzdžiui, Lazdijų apskrities Leipalingio valsčiuje iš 11-os apylinkės tarybų 9-iose nėra pirmininkų po pusę metų, devynis mėnesius ir daugiau. Tokia pat padėtis Kretingos apskrities Mosėdžio valsčiuje, Ukmergės apskrities Pagirių valsčiuje ir 1.1. Nuimti karinį garnizoną iš tokio valsčiaus centro reiškia likviduoti Sovietų valdžią valsčiuje. Tokiai padėčiai esant nėra ko tikėtis likviduoti banditizmą per keletą mėnesių kampanijų būdu. Reikia rimtai imtis pagerinti agentūrini darbą. .." 202 (pabraukta doku199

LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo gen. mjr. P. Kapralovo 1947 12 06 spec. pranešimas L KP (b) CK sekretoriui A. Sniečkui, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 43,1. 305. 200 Ten pat, 1.305. 201 E. Grunskis, Lietuvos gyventojų trėmimai..., p. 206. 202 LSSR valstybės saugumo ministro gen. ltn. D. Jefimovo 1947 08 08 tarnybinė pažyma SSSR MGB 2-osios vyriausiosios valdybos viršininkui Pitovranovui, LYA, f. K-l,ap. 10, b. 51,1. 26. 229

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

mente. - M. P.). Šis darbas iš tikrųjų buvo smarkiai pagerintas ir vėlesniais metais suvaidino lemiamą vaidmenį slopinant pasipriešinimą. Apibendrinant galima teigti, kad laisvės kovotojų pajėgos Dzūkijoje 1947 m. buvo dar tokios stiprios ir veiklios, jog iš dalies kontroliavo situaciją provincijoje. Kita vertus, sovietų valdžios spaudimas kaimo gyventojams bendradarbiauti vis stiprėjo. Dėl psichologinio karo ir griežtų represijų prieš tikrus ir tariatnus režimo bendradarbius partizanai dar išlaikė savo įtaką gyventojams ir jų paramą. 1948 m. žinomos trys plataus masto baudžiamosios operacijos. Balandžio 4 d. Alytaus aps. Simno valsčiuje Dzūkų rinktinės kovotojai paskelbė mirties nuosprendžius 16 gyventojų. Nukentėjo 5 šeimos, 1 žmogus buvo sužeistas 203 . Balandžio 27 d. Lazdijų aps. Veisiejų valsčiuje Šarūno rinktinės DLK Vytenio tėvūnijos kovotojai sušaudė 6 partizanų rėmėjų šeimas, iš viso 25 žmones. Vytautų kaime žuvo Antano Andriuškevičiaus 7 asmenų šeima, taip pat pogrindžio aktyvaus pagalbininko Domo Milkevičiaus 4 asmenų šeima, Klepočių kaime - ūkininko Adomo Vilkelio 204 6 žmonių šeima. Gudelių kaime žuvo brolių Antano ir Juozo Vaivadų šeimos (5 asmenys), Smarliūnų kaime - Moriso (?) 2 žmonių šeima ir Alfonsas Pilvelis. Tuo pat metu Šventežerio valsčiaus Mikyčių kaime DLK Mindaugo tėvūnijos būrys nušovė Vladą Pilicką ir jo žmoną jų namuose 205 . Matyt, šių šeimų nariai buvo įtariami tapę MGB informatoriais ir teikę žinių saugumui. Valstybės saugumo operatyviniai darbuotojai pirmiausia siekė užverbuoti aktyvius pogrindžio rėmėjus, todėl tikėtina, kad kai kurie žuvę ūkininkai galėjo dirbti informatoriais. Ar 203

Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 33/17 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1948 01 01 iki 1948 06 30, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 86, I. 222. 204

A. Vilkelis buvo pogrindžio rėmėjas, o sūnus - legalizuotas partizanas. Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 33/17 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1948 01 01 iki 1948 06 30, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 86,1. 33. 205

230

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

kaltinimai buvo pagrįsti, ar neturėjo realaus pagrindo, dėl šaltinių trūkumo negalima pasakyti. Dokumentuose saugumiečiai dažniausiai nenurodydavo, ar tarp žuvusiųjų buvo j ų slaptųjų bendradarbių. Tai buvo ypač saugoma paslaptis. Kolaboravimu kaltintų gyventojų represavimą Šarūno rinktinė pratęsė liepos mėnesį. Buvo užsimota pašalinti įtariamus ir nepatikimus asmenis. Veisiejų ir Šventežerio valsčiuose Mindaugo tėvūnijos būriai 1948 m. liepos 23-24 d. mirtimi nubaudė dar 15 talkinimu okupantui kaltintų civilių. Veikiausiai iš keršto partizanai sušaudė MGB Marijampolės aps. Krosnos poskyrio operatyvinio įgaliotinio Felikso Česnavičiaus tėvą, jo žmoną ir 14 m. dukrą buvusį Veisiejų valsčiaus Babrų apylinkės tarybos pirmininką Joną Mikelionį, jo žmoną ir 11 m. synų. Kiti nukentėjusieji - šnipinėjimu įtarti ūkininkai 206 . Kai kurie Šarūno rinktinės tėvūnijų vadai primygtinai spaudė savo valdinius daugiau taikyti mirties bausmių informatoriams. DLK Vytenio grupės vadas Konstantinas Treigys-Šturmas šaukdavo savo vyrams: „Norit gyventi - šaudykit šnipus! Šnipus, sakau, šaudykit, tai gyvensit." Kaip atsimena buvęs jo būrio narys, žodis „šnipas" Šturmui reiškė daug k ą o jo vadovavimo laikotarpį jis drąsiai vadino kruvinuoju 207 . Šis faktas iš dalies paaiškina įvykių Veisiejų valsčiuje priežastis. Atsakomybė už sušaudytas šeimas pirmiausia krinta ant rinktinės ir jos tėvūnijų vadų. Vieno buvusio Šarūno rinktinės Vytenio grupės partizano atviravimas atsiminimuose tik patvirtina liūdnuosius įvykius: „Negi mes taip labai bijom teisybės? Juk, manau, kiekvienas buvęs miške vaikinas (o jų dar yra nemažai) pridėjęs ranką prie širdies pasakys: per tuos 206

Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 33/18 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1948 0701 iki 1948 12 31,ten pat, 1. 9 \ Buržuazinių nacionalistų.v • 196. 207 A. Vaitulionis, Miško..., p. 169. Pastaba: keisčiausia, kad „kruvinuoju laikotarpiu", nuo 1947 m. spalio mėn. iki 1949 m. vasario mėn., Šarūno rinktinei vadovavo išsilavinęs žmogus Benediktas Labėnas-Kariūnas.

232

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

metus maudėmės purve ligi kaklo. Ir kas baisiausia, purvas buvo kruvinas. Atlikta tokių žygdarbių, iš kurių mūsų vaikai galėtų mokytis, ir tokių nusikaltimų, kurių irgi nederėtų pamiršti, kad jų nekartotų kiti." 208 Pogrindžio vykdomos dažnos režimo šalininkų bei rėmėjų represijos stabdė sovietizaciją ir kolaboravimą tačiau, galima numanyti, darė ir atvirkščią atstumiantį moralinį poveikį visuomenei, ypač kai vienu metu būdavo sušaudomi keletas įtartų parama valdžiai gyventojų. Kiekvienas nužudytasis turėjo artimųjų, draugų bei giminių. Nesunkiai galima įsivaizduoti, kad 5 - 6 karstus (kartais nedidelius, vaikams skirtus) lydinti laidotuvių procesija žmones nuteikdavo slegiamai. Paskutinė plataus masto baudžiamoji akcija įvykdyta 1949 m. naktį į lapkričio 1 d. Lazdijų aps. Leipalingio ir Kapčiamiesčio valsčiuose. Valstybės saugumo dokumentų duomenimis, šešiuose kaimuose Šarūno rinktinės Karininko A. Juozapavičiaus ir DLK Vytenio tėvūnijų būriai sunaikino 5 šeimas. Žuvo 16 žmonių. Leipalingio valsčiaus Ricielių kaime išžudyta Juozo Lukoševičiaus šeima (3 asmenys), Gabincų kaime - Vlado Švedo šeima (2 asmenys). Valstybės saugumo darbuotojų duomenimis, J. Lukoševičiaus šeimos nariams buvo nukirstos galvos, o V. Švedo artimuosius nusikaltėliai užmušė kirviu. Šios šeimos palaikė ryšius su partizanų būriais ir aktyviai jiems padėjo. Pastaroji aplinkybė netiesiogiai kalba apie tai, kad žuvusieji buvo įtarti išdavyste, tai yra tapę saugumiečių informatoriais. Michalinos kaime žuvo Jono Šerkšno šeima (2 asmenys), kitame kaime nužudyta ūkininko Antano Dobruko šeima 208

A. Vaitulionis, Miško..., p. 159. Pastaba: A. Vaitulionis-Lakūnas 1951 m. lapkričio mėn. įstojo į Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūniją. 1952 m. liepos 24 d. MGB per seserį jį užverbavo vidaus agentu (slap. Neris). Jo padedami saugumiečiai sunaikino paskutiniuosius 7 Šarūno rinktinės partizanus. Vis dėlto nederėtų jo atsiminimų atmesti kaip nepatikimą šaltinį. Vaitulionis neturėjo jokio tikslo iškreipti asmeniškai su juo nesusijusius įvykius. Viena prasme jo atsiminimai net gali būti objektyvesni už agentais netapusių buvusių partizanų, nes pastarieji dažnai nutyli skaudžius įvykius arba stengiasi sušvelninti jų vertinimą. Vaitulionis, kaip priešo pusėn perėjęs išdavikas, galėjo laisvai kalbėti apie tamsiąją pasipriešinimo pusę - munduras jau buvo neišplaunamai susitepęs. 233

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

(5 asmenys). Kapčiamiesčio valsčiuje žuvo 2 žmonių šeima 209 . Po dviejų savaičių MGB Lazdijų apskrities skyriui pavaldi karinė grupė Merkinės valsčiuje nukovė 4 partizanus, tarp jų Karininko A. Juozapavičiaus grupės skyriaus vadą Petrą Videiką-Klevą. Šis, saugumiečių duomenimis, asmeniškai nukirto J. Lukoševičiaus šeimos nariams galvas. Taip pat žuvo lapkričio 1 d. akto dalyvis Vladas Alšenis-Neris 210 . Aprašytas įvykis laikytinas išskirtiniu ekscesu plataus masto baudžiamųjų akcijų grandinėje, nes nužudytųjų lavonų partizanai nedarkydavo ir neniekindavo. Suvalkija Tauro apygardoje (Vilkaviškio, Marijampolės, Prienų, Šakių, Kauno aps.) plataus masto baudžiamųjų operacijų buvo vos keletas. Pirmoji iš jų įvyko tuoj pat po 1946 m. pradžios trėmimų, dar prieš įkuriant Pietų Lietuvos partizanų štabą. Vasario 18-20 d. iš Marijampolės apskrities buvo ištremta keli šimtai žmonių, daugiausia pasipriešinimo dalyvių šeimų 211 . Netrukus prasidėję pogrindžio smurto proveržiai buvo tiesiogiai susiję su šia nelaime. Žiaurumas kurstė žiaurumą. Priešintis trėmimams, keršyti kolaborantų šeimoms ėmė raginti Tauro apygardos vadas Zigmas Drunga-Mykolas-Jonas. Jis įsakė kovotojų daliniams netikėtais išpuoliais prieš NKVD, stribus, NKVD kariuomenę trukdyti lietuvių trėmimui. Taip pat nurodė: „Sprogdinti geležinkelius, geležinkelių ir plentų tiltus, minuoti trėmimų vietose išvažiavimus, naikinant bolševikų šeimas. Į atvirą kovą nestoti." 212 Bene pirmą kartą tokio aukšto rango va209

LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo P. Kapralovo 1949 11 02 operatyvinė suvestinė SSSR valstybės saugumo ministrui Abakumovui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 326, 1. 168; Išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 38/19 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1949 07 01 iki 1949 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 87,1. 78. 210 Išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 38/19 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1949 07 01 iki 1949 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 87,1. 46 (84). 211 Lietuvos gyventojų trėmimai..., p. 278. 212 Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo-Jono 1946 02 20 įsakymas „Siaubo" būriui, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 106-107. 234

Laisvės k o v o t o j ų v i s u o m e n i n i ų s a n t y k i ų teisinis r e g l a m e n t a v i m a s

45 pav. Vytauto apygardos Liūto rinktinės ryšininkė Zofija TylaitėGulbė ir „Šmėklos" būrio vadas Bronius Morkūnas-Strausas

das prabilo apie amžių glūdumą siekiantį karo paprotį „akis už akį, dantis už dantį". Akivaizdus emocinis šio įsakymo fonas - partizanų širdyse liepsnojantis pyktis, kuris išsiliejo naktį iš kovo 5 į 6 d. Marijampolės valsčiaus Peikiškių, Meškučių ir kituose kaimuose. Tada Vytauto rinktinės būriai mirties bausme nubaudė 15 įtariamų pagalba valdžiai žmonių, sužeidė du. Valstybės saugumo dokumentuose užfiksuota, kad dauguma iš jų buvo naujakuriai, vienas apylinkės tarybos pirmininkas ir suimto partizanų rėmėjo 5 narių šeima, tarp jų 21 m. dukra, žmona ir trys nepilnamečiai vaikai - 17, 15 ir 14 m. amžiaus (vienas 14 m. sūnus buvo sunkiai sužeistas) 213 . Tikėtina, kad šios šeimos sušaudymas buvo kerštas už suimto rėmėjo išdavystes. Negalėdami pasiekti tikrojo kaltininko, partizanai galėjo pasirinkti štai tokį atpildo būdą. Po mėnesio Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras įsakyme rinktinei pareiškė 213

Išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 22/1 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1946 02 01 iki 1946 06 30, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 84,1. 29. 235

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

tarnybinę padėką rinktinės štabo pareigūnams, o eiliniams Tranviliui ir Diemedžiui „už tikslų ir sąžiningą įsakymo vykdymą vietinio bolševikų partinio ir nepartinio aktyvo valyme š. m. kovo mėn. 5 d." pareiškė tarnybinį pagyrimą ir padėką 214 . Z. Drunga savo ruožtu pareiškė tarnybinę padėką V. Gavėnui ir jo vadovaujamiems partizanams už „sėkmingai pravestą bolševikinio partinio ir nepartinio aktyvo - šnipų sunaikinimą" 215 . Apygardos vadovybė, laikydamasi Pietų Lietuvos partizanų štabo nutarimų, 1946 m. gegužės 1 d. įsakė rinktinių vadams naikinti „komunistinius šnipus" tamsiomis naktimis. Buvo siekiama „suskaldyti NKVD jėgas, kad sumažintų aktyvių partizanų persekiojimą ir ramių gyventojų sekimą". Partizanai turėjo veikti pagal rinktinių vadų ir kuopų vadų įsakymus 216 . Tačiau šį įsakymą nuolat vykdė tik Dzūkijoje savarankiškai veikusi Šarūno rinktinė 217 . Apie jos teritorijoje įvykdytas represijas jau rašyta. 1946-1947 m. Tauro apygardos vadovybė tikriausiai daugiau nesiėmė plataus masto akcijų, nes didesnė tikrų ir tariamų kolaborantų baudimo operacija įvykdyta tik beveik po dvejų metų - 1948 m. gruodžio 6 d. Tąkart Vytauto rinktinės būriai Vilkaviškio aps. Keturvalakių valsčiaus Beržynės, Vidugirio, Sirvydų ir Marijampolės valsčiaus Skardupių kaime sušaudė 17 išdavyste kaltintų žmonių. Žuvo valsčiaus vykdomojo komiteto narė Marija Majauskienė, apylinkės tarybos pirmininkas Vincas Puodžiūnas, dešimtkiemio įgaliotinis Juozas Karpavičius, MVD Keturvalakių valsčiaus skyriaus milicininkų Bujacko ir Kamarausko šeimos (5 asmenys), stribo Kairio šeima - 2 žmonės, buvusi moterų organizatorė Genutė Kudirkaitė, naujakurio Vyšniausko šeima (3 žmonės, iš jų 18 m. dukra), gyvenusi ištremto ūkininko sodyboje, apylinkės administracijos pareigūnas Bendoravičius ir vargingasis Palėkas 218 . Nepraėjus nė 214 Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Vytauto Gavėno-Vampyro 1946 04 05 įsakymas rinktinei, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 110. 215 Ten pat. 216 Tauro apygardos vadovybės 1946 05 01 įsakymas rinktinių vadams naikinti šnipus tamsiomis naktimis, Laisvės kovos 1944-1953..., p. 183-184. 217 Nuo 1946 m. balandžio 23 d. iki 1947 m. birželio 26 d. ši rinktinė priklausė Tauro apygardai, vėliau - Dainavos apygardai. 218 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Cvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 33/18 apie banditinius išpuo-

236

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

dešimčiai dienų (naktį į gruodžio 15 d.), Šakių aps. Barzdų valsčiuje, Auksučių ir Stakiškių kaimuose Žalgirio rinktinės partizanai įvykdė mirties bausmes 13 bendradarbiavimu su sovietų valdžia kaltintų gyventojų. Žuvusieji gyveno to paties valsčiaus dviejuose kaimuose. Galimas dalykas, akcija buvo nukreipta prieš pirmuosius kolūkio organizatorius, nes žuvo kolūkio „Liaudies žiedas" pirmininkas Julius Eidinas ir jo žmona, kolūkietis Juozas Vyšniauskas, jo žmona Matilda ir du suaugę vaikai bei viena 12 m. dukra, kolūkietė Anelė Krasauskienė, kiti - nepasiturintys ūkininkai 219 . Kol kas sunku tvirtai pasakyti, ar Suvalkijoje nagrinėjamu laikotarpiu buvo tik šios plataus masto baudžiamosios operacijos prieš įtariamus kolaboravimu gyventojus. Akivaizdu kitkas - Tauro apygardos vadai panašių kovos metodų nelaikė tinkamais ir jų beveik netaikė. Žemaitija

Vakarų Lietuvoje veikė Žemaičių (Telšių, Kretingos, Plungės, Mažeikių, Skuodo ir Klaipėdos apskritys), Kęstučio (Tauragės, Jurbarko, Raseinių, Šilutės, Pagėgių apskritys, dalis Telšių, Kėdainių ir Kauno apskričių) bei Prisikėlimo (Joniškio, Radviliškio, Kelmės, Šiaulių apskritys) apygardos. Žemaitijoje masinių baudžiamųjų akcijų nagrinėjamuoju laikotarpiu žinoma vos keletas, nors Žemaičių apygardos vadovybė kartais naudojo šią taktiką ir motyvavo jos pranašumus taip pat kaip Dainavos apygardos vadai. 1946 m. rugpjūčio 2 d. LLA Žemaičių apygardos vadas Fortūnatas Ašoklis-Mindaugas įsakė visaip trukdyti deportacijai, apšaudyti emgėbistų mašinas, o po gyventojų ištrėmimo įvykdyti „valymo akciją sovietinių asmenų ir j ų šeimų, jeigu šie aktyvūs". Akcijas partizanai turėjo vykdyti vienu metu keliose vietose, kad būtų išsklaidytos partizanus persekiojančios NKVD pajėgos 220 . Po dviejų dienų LLA Žemaičių lius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1948 07 01 iki 1948 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 86,1. 54. 219 Ten pat, 1. 58. 220 LLA Žemaičių apygardos vado Fortūnato Ašoklio-Mindaugo 1946 08 02 įsakymas apygardai, LYA, f. K-l, ap. 58 (Juozo Vygando b. b.), b. P - 18648-LI, t. 3, 1. 62. 237

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

apygardos LLA Alkos rinktinės vadas Juozas Vygantas 221 , slapyvardžiu Kapitonas Ivanauskas, pakartojo apygardos vado įsakymą savo rinktinės kariams 222 . Netrukus šis kovos būdas buvo išmėgintas, nors trėmimų dar nebuvo. 1946 m. rugsėjo 19-20 d. įvykdyta pirmoji aukštesnės vadovybės suplanuota stambaus masto okupanto talkininkų baudimo operacija. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės 223 Daugino (?) maždaug 30 partizanų būrys Telšių aps. Luokės valsčiuje rugsėjo 19 d. sušaudė apylinkės tarybos pirmininką Stonkų, jo žmoną ir sūnų, apylinkės sekretorių Beržą ir ūkininkus Kojelį, Vargelaitę, Sprindį, Narkevičių, jo žmoną ir 3 vaikus, Poseckį, jo žmoną ir sūnų. Iš viso žuvo 15 žmonių 224 . Kita baudžiamoji operacija įvyko po metų - 1947 m. spalio 21 d. Tuomet septyniuose Telšių apskrities valsčiuose Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės kovotojai mirtimi nubaudė 27 aktyvistus, naujakurius ir kitus civilius, iš jų šešis vaikus nuo 6 iki 16 m. amžiaus. Tverų valsčiuje partizanai sušaudė Varnių valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko žmoną ir tris suaugusias dukras. Varnių valsčiuje žuvo Papilės apylinkės tarybos sekretorius Jonas Sasnauskas ir 2 naujakuriai, Luokės valsčiaus Smilgių bei Pa221

Juozas Vygantas karo metais (nuo 1941 06 iki 1944 07 03) dirbo vokiečių policijoje Vilniuje. Nuo 1941 07 iki 1941 09 pabaigos - Vilniaus 4-os policijos nuovados viršininkas, 1941 09 pabaigoje paskirtas Vilniaus Vakarų policijos rajono viršininku. Turėjo kapitono laipsnį. 1943 m. rudenį vadovavo 300 lietuvių policijos daliniui, kuris dalyvavo išlaipinant du žydų ešelonus (kiekviename 50 vagonų, apie 6000 žydų) Paneriuose. Pagal baudžiamojoje byloje užfiksuotus Juozo Vygando parodymus, policininkai lydėjo žydus į sušaudymo vietą. 1992 m. J. Vygantas Lietuvos Respublikos prokuratūros buvo reabilituotas. Nuo 1945 10 iki 1947 04 0 8 - L L A Žemaičių apygardos Alkos rinktinės (veikė Mažeikių apskrityje) vadas. Nuo 1947 04 iki 1948 03 15 (suimtas) - Žemaičių apygardos vadas, slapyvardžiais Kapitonas Ivanauskas ir Majoras Ivanauskas. 1947 m. pabaigoje Juozas Vygantas pakliuvo į MGB pinkles ir, jam to nežinant, perdavė vertingų žinių saugumiečiams apie apygardą. Saugumiečių apgyvendintas Vilniuje, J. Vygantas susirašinėjo laiškais su likusiais laisvėje apygardos vadais, kol 1948 03 15 buvo suimtas. Žr. ten pat, 1. 93-98. 222 LLA Alkos rinktinės vado Juozo Vyganto-kpt. Ivanausko 1946 08 04 įsakymas rinktinei, ten pat, 1. 34. 223 Tuomet rinktinei vadovavo S. Beniulis-Žara. 224 LSSR vidaus reikalų ministro pavaduotojo 3 rango milicijos komisaro Sokolovskio 1946 09 22 operatyvinė suvestinė Nr. 253 SSSR MVD vyriausiosios kovos su banditizmu valdybos viršininkui Leontjevui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 134,1. 168.

238

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

milčių kaimuose - skaityklos vedėja ir komjaunuolis, keršto aukomis tapo dvi stribo seserys ir motina. Nevarėnų valsčiaus Kurkiu kaime buvo nužudytas komjaunuolis ir jo motina, Plungės valsčiuje - dvi moterys, Pavelas Jagorovas, jo žmona ir 3 paaugliai nuo 10 iki 17 m. amžiaus. Žarėnų valsčiuje žuvo ūkininkas, jo žmona ir šešiametis sūnus. MGB duomenimis, represijas įvykdė Vlado Montvydo, Dapkaus ir Tomkaus būriai225. Kęstučio apygardoje žinoma tik apie vieną plataus masto baudžiamąj ą akciją įvykdytą aptariamu laikotarpiu. 1947 m. naktį į rugsėjo 23 d. Šiaulių aps. Kuršėnų ir Gruzdžių valsčiuose Kęstučio apygardos Voverės rinktinės Sakalo būrys sušaudė 5 šeimas (23 žmones). Žinoma, kad žuvo apylinkės tarybos pirmininkas ir sekretorius, 2 dešimtininkai ir MTS darbuotojas 226 . Juozo Kasperavičiaus, Jono Žemaičio, Henriko Danilevičiaus, Petro Bartkaus ir kitų inteligentiškų apygardos vadų požiūris į tokius kovos su kolaboravimu metodus, matyt, buvo neigiamas. Apygardos vadovybės štabas dislokavosi labai toli nuo Šiaulių apskrities, todėl minėtas antpuolis galėjo būti atliktas be jų pritarimo. Aukštaitija Rytų bei Vidurio Lietuvoje plataus masto represijų buvo palyginti nedaug. Čia veikė Vyčio (Panevėžio, Ukmergės, Kėdainių apskritys), Didžios Kovos (Kaišiadorių, Trakų, Kauno, Vilniaus apskritys), Vytauto (Utenos, Švenčionių, Zarasų apskritys), Algimanto (Anykščių, Kupiškio, Rokiškio ir dalis Panevėžio apskrities) bei Dariaus ir Girėno 227 (Biržų ir Pasvalio apskritys) apygardos. 225

Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš archyvinės bylos Nr. 31/15, saugomos KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos, apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1947 07 01 iki 1947 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 85, 1. 60-61; KGB prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos pirmininko gen. mjr. K. Liaudžio 1957 07 06 tarnybinis raštas, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 267,1. 90; LYA, f. 3377, ap. 55, b. 258,1. 169. 226 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 31/15 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1947 07 01 iki 1947 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 85,1. 43. 227 Dariaus ir Girėno apygardą 1947 m. gruodžio mėn. įkūrė buvęs gimnazijos mokytojas Petras Tupėnas-Ąžuolas. Štabo viršininkas buvo leitenantas Juozas Kučins239

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

46pav. Nežinomi Aukštaitijos partizanai

1946 m. rugpjūčio 28 d. Kaišiadorių aps. Rumšiškių valsčiuje Didžios Kovos apygardos dalinys sušaudė 11 žmonių, iš j ų du penkiolikmečius. Vieną žmogų partizanai išsivedė su savimi. Nukentėjo Leliušių, Rusėnų, Ogintų ir kiti kaimai 228 . Tos pačios apygardos B rinktinės „Erelio" būrys 1948 m. rugpjūčio 20 d. Ukmergės aps. Želvos valsčiuje įvairiuose kaimuose sušaudė 14 bendradarbiavimu su okupantais įtartų ūkininkų ir j ų šeimos narių, iš j ų 4 nepilnamečius 229 . Algimanto apygardoje (Panevėžio, Kupiškio, Rokiškio aps.) žinoma apie dvi akcijas prieš kolaborantus. 1947 m. naktį iš gruodžio 8 į 9 d. Kupiškio aps. Svėdasų, Šimonių ir Skapiškio valsčiuose Šarūno rinktinės (vadas Antanas Starkus-Montė) partizanai sušaudė 18 lojalių valkas. Apygardą sudarė 6 būriai, bet Šiaurės rytų sričiai ji nepriklausė. Štabo propagandos ir agitacijos skyriaus viršininkas Baltrėnas-Anupras iki savo žūties 1948 m. leido apygardos laikraštėlį „Protėvių keliu". 1948 m. apygarda kaip organizacinis vienetas faktiškai nustojo veikti. Žr.: LSSR MGB 2N valdybos viršininko pik. Počkajaus 1949 12 06 pažyma apie pogrindžio vadovybę, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 320,1. 301. 228 Dokumentas be pavadinimo, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 72,1. 1. 229 Dokumentas be pavadinimo, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 81,1. 34. 240

r

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

47pav. Algimanto apygardos vadovybė. Stovi iš kairės: 2. Stasys Gimbutis-Tarzanas. 3. Elena Valevičiūtė-Nida. 4. Henrikas Danilevičius-Vidmantas. 5. Albinas Pajarskas-Bebas. 6. Antanas Slučka-Sarūnas. 7. Atanas Starkus-Montė. 8. Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa džiai bei įtariamų pagalba M G B asmenų. Ž u v o kandidatas į apylinkės tarybos deputatus, naujakurys, 16 ū k i n i n k ų ir j ų š e i m ų narių, sudegintos 2 sodybos 2 3 0 . 1948 m. gruodžio 14 d. Kupiškio aps. R a u d o n ė s valsčiaus Girkautų ir kituose k a i m u o s e C h a m e c k i o būrys sušaudė naujakurius Pran ą Globį, j o ž m o n ą K a z i m i e r ą Stasį O k a c k į ir j o ž m o n ą Elzę, ūkininkę Z o s ę Tamašauskienę, du j o s suaugusius sūnus ir dukrą, J o n ą Norkų, j o sūnų ir legalizuotą partizaną A l e k s ą Adomaitį. Iš viso savo vienkiemiuose ž u v o 11 žmonių 2 3 1 . 230 LSSR valstybės saugumo ministro D. Jefimovo 1947 12 20 specialus pranešimas LKP CK sekretoriui A. Sniečkui apie politinę padėtį Lietuvos SSR nuo 1947 12 01 iki 1947 12 15,LYA, f. K-l, ap. 10, b. 43,1. 313-322. 231 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 33/18 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1948 07 01 iki 1948 12 31 ,LYA, f. 3377, ap. 55, b. 86,1. 57.

241

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

Nėra duomenų apie plataus masto represines akcijas 1946-1948 m. Vytauto ir Vyčio apygardų teritorijoje. Galimas daiktas, kad ten jų nebuvo. Teroro aktai viešose vietose Nors okupantas vykdė represijas, o partizanai priešinosi, kaime gyvenimas nesiliovė. Žmonės mylėjo, tuokėsi, gimdė vaikus. Jaunimas, kaip ir anksčiau, tryško energija, kartais surengdavo šokių vakarėlius, kuriuose mezgėsi pažintys bei romantiški ryšiai. Tačiau partizanams šie pasilinksminimai kėlė prieštaringus arba net neigiamus jausmus. Vykstant sovietų terorui, kruvinoms kautynėms su valstybės saugumo kariuomenės daliniais, pasilinksminimai partizanams atrodė lyg „puota maro metu", tam tikra valdžios palaikymo formą, abejingumas Lietuvoje vykstančiai dramai - „tada, kai mes kraują liejam...", todėl daug kur Lietuvoje pogrindis vakarėlius oficialiai draudė. Visoje šalyje pasitaikydavo atsitikimų, kai partizanai įsiverždavo į šokius, sumušdavo, apiplėšdavo ir išvaikydavo jų dalyvius. Tokie „nesusipratusio" jaunimo „pamokymai" kartais virsdavo tikru žmogaus pažeminimu. Norėdami pasityčioti iš jaunuolių, partizanai versdavo juos išsirengti ir šokti nuogiems. Pavyzdžiui, vienas iš tokių atvejų buvo 1946 m. sausio mėn. Sakių apskrities Mišurkio kaime 232 . Dainavos apygardos vadas J. Vitkus-Kazimieraitis netoleravo tokio partizanų smurto. Įsakyme rinktinių vadams jis rašė: „Ne kartą partizanų vadovybė buvo pareiškusi nusistatymą dėl šokių draudimo. Praktiškai, draudimo pretekstu pasinaudodami, daugelis partizanų ima neleistinai sauvaliauti ir sukelia bereikalingų incidentų, neretai įgaunančių partizanų veiklai žalingą pobūdį. Įsakau uždrausti partizanams lankytis į šokius ne vien pasismaginimo, bet ir šokių draudimo tikslu. Partizanai turi iš principo šokius boikotuoti, bet patys aktyviai neturi kištis." 233 Vis dėlto tokios pozicijos daugelyje Lietuvos regionų nebuvo laikomasi. Šokius buvo galima surengti tik vietiniam partizanų būrio vadui leidus. Antra vertus, sau šiuos draudimus partizanai ne vi232

Antosės Lydekienės 1954 04 03 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 34146/3 (Juozo Jankausko b. b.), t. 2,1. 113-115. 233 A apygardos vado J. Vitkaus-Kazimieraičio 1945 11 30 raštas rinktinių vadams, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 267,1. 6. 242

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

48 pav. Nežinoma mergina

sada taikydavo - rengdavo poilsio valandėles, kai, armonikai pritariant, šokdindavo kaimo merginas. Specifinis kovos su okupantais bei kolaborantais būdas buvo minų sprogdinimas viešose žmonių susibūrimo vietose. Šokių vakarėliai klubuose partizanams atrodė tinkamiausia tokių teroristinėms organizacijoms būdingų kovos metodų taikymo vieta. Dažnai juose dalyvaudavo netoliese esančių valstybės saugumo kariuomenės įgulų kariškiai, stribai ir aktyvistai. Galingi sprogimai klubuose nusinešdavo daug aukų ir sukeldavo baimę. Šokiuose kartu su kariškiais dalyvaujantys civiliai partizanų buvo laikomi išdavikais, jų gyvybių nesigailėta. Žinomi 4 dideli teroristiniai aktai klubuose, iš jų trys - Dzūkijoje. Dainavos apygardoje sprogdino organizacinio sektoriaus nariai, kurių kuopeles dažniausiai sudarydavo gimnazistai. Vienas pirmųjų buvo surengtas 1948 m. balandžio 18 d. Merkinės miestelyje. Suimto A. Ramanausko parodymais, šį teroro aktą organizavo būrio vadas Pranas Ivanauskas-Bevardis. Nors ir buvo bandyta, tačiau įrodyti, kad pasta243

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

rajam tai padaryti nurodė A. Ramanauskas, tardytojai nesugebėjo 234 . R Ivanauskas užduotį pavedė vykdyti Merkinės gimnazijos moksleiviui Vytautui Kudarauskui-Varpui. Jis turėjo susprogdinti miną klube, kai jame bus daug kariškių. Tačiau iš karto sumanymo įvykdyti nepavyko. Balandžio 5 d. V. Kudarauskas iš R Ivanausko gavo miną ir kartu su klasioku Bernardu Navicku, sulaukę tinkamo momento, įnešė bei paslėpė po klubo scenos grindimis. Mina kažkodėl nesprogo. Kita palanki proga pasitaikė balandžio 18d., kai Merkinės klube buvo skaitoma paskaita, po jos surengti šokiai. Po kiek laiko į klubą atvyko MGB kariškiai. Vos pilnametystės sulaukę gimnazistai V. Kudarauskas ir B. Navickas prie scenoje paliktos minos padėjo kitą B. Navickas uždegė bikfordo virvę ir išėjo į gatvę. Sutikęs kažkokį tarnautoją dar spėjo perspėti, kad neitų į šokius. Netrukus stiprus sprogimas sudrebino miestelį. Po 15 minučių abu moksleiviai buvo suimti 235 . Anot V. Kudarausko, jie įvykdė partizanų P. Ivanausko-Bevardžio 236 ir Stasio Klimašausko-Genio 237 užduotį 238 . Valstybės saugumo duomenimis, žuvo 3, sunkiai sužeisti 9 ir lengvai 10 valstybės saugumo kariškių ir stribų. Tarp jų MGB leitenantas Obuchovičius, MGB 8 šaulių kuopos seržantas ir 1 eilinis. Iš aktyvistų bei civilių žuvo 1 ir buvo sužaloti 23 asmenys. Kitais duomenimis, iš viso sprogimas sužeidė 42 žmones 239 . Dokumentinė medžiaga leidžia teigti, 234

Adolfo Ramanausko 1956 12 13 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 125 (Adolfo Ramanausko agentūrinė-sekimo byla), t. 1,1. 83-85. 235 Vėliau B. Navickui per stebuklą pavyko pabėgti iš MGB Merkinės valsčiaus poskyrio. Jis įsitraukė į partizanų gretas. Žuvo 1949 m. pabaigoje būdamas Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės vadu. Turėjo Girinio slapyvardį. 236 Būrio vadas Pranas Ivanauskas-Bevardis (gimė Masališkių k., partizanų gretose nuo 1944 m.) žuvo 1949 m. kovo 12 d. Varėnos apskrityje. 237 Skyriaus vadas Stasys Klimašauskas-Genys (partizanų gretose nuo 1944 m . ) žuvo savo gimtajame Kurmiškiųk. 1949 m. sausio 4 d. 238 Išrašas iš Vytauto Kudarausko 1948 05 30 tardymo protokolo, LYA, f. 3377, ap.55,b. 67,1. 205-207; Adolfo Ramanausko 1956 12 13 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 125 (Adolfo Ramanausko agentūrinė-sekimo byla), t. 1,1. 83-85. 239 KGB prie Ministų tarybos pirmininko gen. mjr. K. Liaudžio 1957 07 20 kaltinamoji išvada, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 137 (Adolfo Ramanausko agentūrinė-sekimo byla), 1. 351; MGB Merkinės valsčiaus skyriaus viršininko mjr. Kotkovo, MGB 34 šaulių pulko 3 šaulių kuopos vado vyr. ltn. Gnatiuko ir kariškių gydytojo kpt. Murenionoko 1948 04 18 aktas, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3, t. 5,1. 204. 244

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

jog šis teroro aktas buvo nukreiptas daugiau prieš okupantus, stribus ir aktyvistus, o ne prieš „taikų jaunimą", kaip rašė sovietinė istoriografija 240 . Vis dėlto neatmestina galimybė, kad teroro aktą inspiravo aukščiausia partizanų vadovybė. Ši akcija nebuvo vienintelė, kurią atliko ryžtingi jaunuoliai, rizikuojantys laisve ir gyvybe. Prieš keletą mėnesių (sausio 16 d.) jie buvo pasikėsinę (nors to nežinojo) į vieną aukščiausių Lietuvos SSR vyriausybės pareigūnų. Prieš pat rinkimus į vietines darbo žmonių deputatų tarybas (jie įvyko sausio 18 d.) gimnazistai įmetė dvi granatas į Merkinės valsčiaus vykdomojo komiteto pastate įsikūrusią rinkiminę apylinkę. Sprogimo metu skeveldros sužeidė LSSR finansų ministrą Aleksandrą Drobnį, LKP(b) Varėnos aps. komiteto kadrų skyriaus vedėją Kalčių ir du aukšto rango saugumiečius - LSSR MGB tardymo skyriaus viršininko pavaduotoją vyr. ltn. Mackevičių ir LSSR MGB 2N valdybos operatyvinį įgaliotinį vyr. ltn. Popovą 241 . Iki tol nė vienoje partizanų apygardoje niekam nebuvo pavykę nukauti ar sužaloti tokias aukštas pareigas ėjusio pareigūno. 1948 m. liepos 5 d. naktį partizanai įmetė granatą į Daugų miestelio (Alytaus aps.) klubą. Žuvo 1 stribas, penkiolikmetė mergaitė ir kaimo vartotojų bendrijos sąskaitininkas, 8 žmonės buvo sužeisti: du MGB kariuomenės kareiviai, stribas ir 5 ūkininkai. Šiuo atveju taip pat veikė pogrindžio rezervistai - moksleiviai, vadovaujami Lenartavičiaus. Jų grupę sudarė 21 narys 242 . Kitas garsus teroro aktas įvykdytas tų pačių metų rugpjūčio 14 d. vidurnaktį. Tąkart Alovės miestelio (Alytaus aps.) klube aktyvas ir vie240

Kraują sugėrė..., p. 58. MGB Merkinės poskyrio viršininko kpt. Dovnaro, Merkinės valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Savickio ir MGB 3 šaulių kuopos vado vyr. ltn. Gnatiuko 1948 01 16 aktas,LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3 (A. Ramanausko b. b.), t. 5, 1. 203; Informacijos apie buržuazinių nacionalistų nužudytus asmenis ir teroristinę veiklą Varėnos, Vilkaviškio, Vilniaus, Zarasų apskrityse ir Vilniaus srityje 1944 08 01 - 1962 07 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 82,1. 17. 242 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Cvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 33/18 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1948 07 01 iki 1948 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 86,1. 2. 241

245

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

tiniai gyventojai žiūrėjo kino filmą. Partizanų rezervistui Juozui Račkauskui pro langą įmetus didelę miną buvo sužeisti 38 žmonės, iš jų 10 nepilnamečių. Vėliau ligoninėje nuo žaizdų mirė MGB Alovės valsčiaus poskyrio viršininkas Piotras Demenkovas, valsčiaus vykdomojo komiteto reikalų tvarkytoja Raiša Paramonova, varginga kaimietė Anastazija Gaidavičiūtė ir du 10 ir 11 m. vaikai. Sprogmens skeveldros sužeidė Alytaus apskrities vykdomojo komiteto sekretorių Vladą Mikšį ir LKP Alovės valsčiaus komiteto sekretorių Fiodorą Puzeniją 243 . Saugumo duomenimis, organizacinio sektoriaus narių Broniaus Svirinavičiaus ir Juozo Račkausko padedami, sprogdinimą surengė Žaibo ir Kregždės būrių vadai. Miną B. Svirinavičiui įdavė partizanas, slapyvardžiu Šamas. Po teroro akto MGB suėmė 13 OS narių. Ši legaliai veikusių rezervistų grupė ir anksčiau rengė pasikėsinimus prieš kolaborantus 244 . Aukštaitijos partizanai įvykdė tik vieną panašų teroristinį aktą. 1949 m. naktį iš gegužės 1 į 2 d., sovietinės Darbo žmonių šventės dieną, Kupiškio aps. Šimonių miestelyje jaunimo šokių vakarėlio metu pro langą į klubą buvo įmesta minosvaidžio mina. Jai sprogus, žuvo 16 žmonių, 4 buvo sunkiai sužeisti. Žuvo kolūkio partijos propagandistas Jonas Krisiūnas, Šimonių valsčiaus komsorgas Petras Druskis, stribas Petras Vilkelis, pradinės mokyklos mokytojas Vytautas Matūzas, valsčiaus vykdomojo komiteto darbuotoja komjaunuolė Ona Keplaitė, kooperatyvo buhalterė Valė Rimšytė, apylinkės paštininkas Vytautas Kaverskas ir 9 ūkininkai 245 . Saugumiečių duomenimis, šį teroristinį aktą įvykdė Al243

Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 33/18 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1948 07 01 iki 1948 12 31, ten pat, 1. 15; A. Ramanauskas, Daugel krito..., p. XXVIII. 244 LSSR valstybės saugumo ministro D. Jefimovo 1949 01 24 spec. pranešimas A. Sniečkui, M. Gedvilui ir J. Paleckiui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 78,1. 19-22. Pastaba: 1947 m. pabaigoje partizanų Kregždės ir Šamo nurodymu rezervistai sušaudė Alovės valsčiaus Akaligės apylinkės tarybos pirmininką Stasevičių ir jo žmoną, 1948 m. pradžioje - Alovės valsčiaus Skirgalių kaimo valstietį Adomavičių, jo žmoną ir sūnų, 1948 07 - Alovės valsčiaus Naujaplentės apylinkės tarybos pirmininką Ipolitą Balčiūną. 245 Išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 38/18 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų 246

Plataus masto b a u d ž i a m o s i o s akcijos

49 pav. Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė

gimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai apygardos vado Antano Starkaus-Montės nurodymu. Tokia akcija galėjo būti bausmė tiems, kurie nepaisė draudimo linksmintis vakarėliuose po kovą-balandį vykusių masinių trėmimų. * * * *

Partizanų vadai plataus masto baudžiamąsias akcijas dažnai aiškino kaip vieną iš kovos su šnipais, išdavikais, kitaip sakant, pogrindžio ir tautos būtinosios ginties būdų, tačiau tai buvo bausmių esmę šiek tiek iškreipianti retorika. Represavimo priežasčių buvo daugiau ir gilesnių. Vienu metu partizanai mirtimi bausdavo ne tik numanomus agentus ir informatorius. Žūdavo partiniai ir sovietiniai aktyvistai, jų artimieji, stribų, valstybės saugumo darbuotojų, milicininkų šeimų nariai ir sovietų valdžią remiantys ar jai simpatizuojantys civiliai. Partizanų įsitikinimu, visi jie išdavė Tėvynę ir tautą darė didelę žalą visuomenei, padėjo saugumiečiams kovoti su pogrindžiu ir turėjo sulaukti pelnyto išdavikui atpildo - mirties. dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1949 01 01 iki 1949 06 30, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 87,1. 24 (25). 247

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

Pogrindis, vienu metu didelėje teritorijoje atlikdamas plataus masto kolaboravimu kaltintų gyventojų baudimo akcijas, siekė kelių svarbiausių tikslų: a) išsklaidyti represinių struktūrų jėgas ir šitaip trukdyti persekioti mirties nuosprendžius įvykdžiusius partizanų dalinius; b) atkeršyti kolaborantams už ištremtas, terorizuojamas pogrindžio narių ir kitas šeimas, už dėl išdavikų kaltės suimtus ir žuvusius bendražygius; c) sunaikinti, įbauginti saugumiečių slaptuosius bendradarbius; d) stabdyti kaimo visuomenės sovietizavimą: bausti, likviduoti, gąsdinti režimo rėmėjus ir šalininkus; e) dezorganizuoti bei paralyžiuoti komunistų partijos struktūrų ir vietos administracijos veiklą. Plataus masto baudžiamųjų akcijų gausa pasižymėjo Dainavos apygarda. Ypač išsiskyrė Lazdijų (Šarūno rinktinė) ir Alytaus (Dzūkų rinktinė) apskritys, kuriose akcijų metu partizanai neretai žudydavo šeimas. Antra vertus, Dzūkijos regiono savitumas negali iškreipti visoje Lietuvoje vykusios nuosaikesnės kovos vaizdo. Kitose krašto srityse plataus masto represijų buvo nepalyginti mažiau arba iš viso nebuvo. Tai, kad viešose vietose buvo susprogdinta nedaug galingų užtaisų, byloja šį teroristinį kovos su priešu bei jo talkininkais metodą buvus retą ir išskirtinį. ŠEIMŲ Ž U D Y N I Ų K L A U S I M A S

Teroristinių metodų taikymas - daugelio XX amžiuje vykusių partizaninių karų bruožas ir ypatybė. Būtų kažkas labai stulbinamo, jei Lietuvos partizanai nebūtų išbandę šių metodų. Su okupanto talkininkais civiliais ir jų šeimomis žiauriai elgėsi Prancūzijos, Sovietų Sąjungos, Vakarų Ukrainos, Vietnamo, Afganistano ir kitų pasipriešinimo judėjimų dalyviai. Norint išsilaikyti iki prognozuojamo karo, išsaugoti opozicines tautos jėgas, stabdyti kaimo sovietizavimą pogrindžiui reikėjo neutralizuoti saugumo slaptųjų bendradarbių ir sovietinių aktyvistų veiklą. Informatoriai kėlė nuolatinį pavojų partizanų gyvybei ir juos palaikančių žmonių saugumui. Nenuostabu, kad su jais kovota visais įmanomais būdais. Tačiau nebuvo ypač stengtasi sunaikinti pagrindinių informatorių tinklą rezgusių priešų - valstybės saugumo aparato darbuotojų. Kova su val248

Šeimų ž u d y n i ų klausimas

džios bendradarbiais b u v o labai prieštaringa, kupina brutalių ekscesų. Partizanai nevengė taikyti žiaurių, siaubą keliančių kovos metodų. Kaip teigia žymi t r a u m ų psichologijos specialistė Judith Lewis Herman, „paprastai į b a i s u m u s r e a g u o j a m e trokšdami išstumti j u o s iš sąmonės. Y r a tokių visuomeninės sutarties pažeidimų, kuriuos garsiai aptarinėti baisu, kaip tik tokia yra posakio „nutylėta" esmė. Tiesos apie siaubingus įvykius prisiminimas ir papasakojimas yra socialinės tvarkos atstatymo bei individualių a u k ų išgijimo prielaidos." 2 4 6 Liudytoja Lionė Krukauskienė-Petrauskaitė, kuri pokariu g y v e n o Lazdijų aps. A b a r a u s k ų apylinkės Paliepių kaime, prisimena: „Pirmiausia labai atsiprašau, jei ne į tas duris aš beldžiuosi. Beldžiuosi į Jūsų širdis - esu tikra, kad nepaklydau. Esu gimusi 1942 m. kovo 26 d. Lazdijų rajono Paliepių kaime. Neilga buvo mūsų vaikystė su tėveliais - jau 1949 m. liepos 28 d. jie paliko mus ne savo noru. Tą dieną lijo lietus. Viską prisimenu jau buvau septynerių. Pavakare kaip visada atėjo tie patys dėdės - taip mes juos vadinome. Jų drabužiai buvo šlapi. Mamytė pasiūlė išdžiovinti, bet jie nesutiko. Tą vakarą j ų tikslas buvo kitas, tokia jau buvo j ų valia. Sėdo už stalo, valgė kaip visada. O mūsų septyniolikos metų dėdę - tėvelio brolį - kažkur pasiuntė, tas vėliau parnešė butelį snapso. Vėliau tėveliui liepė viską nešti į k i e m ą - iš kuparo drabužius, duoną. Vėliau liepė papjauti kiaulę. Aš viską puikiai prisimenu. O jie tai į kiemą, tai atgal. Ir dar buvo kitaip nei visada, kai jie valgydavo, nes neliepė dėdei ir tėveliui kieme eiti sargybą. Šį kartą niekur neišleido. O toliau klausinėju ir savęs... Prisimenu tik miglą, nutrūko mano atmintis. Gal taip ir reikėjo, kitaip būčiau išprotėjusi tarp lavonų. Nors aš su jais praleidau visą naktį - juk savi. Dėkoju savo angelui sargui, kad užmigdė giliu miegu. O kai prabudau, man buvo šalta ir kažkaip traukiančiai šlapia. Mano angelėlis man neleido atmerkti akių, nes buvo per anksti - dar užmigau. Po to vėl truputį pramerkiau akis - lange pamačiau dienos šviesą, bet saulytės dar nebuvo. Atėjau, pamačiau, kur miegojau. Suklupau. Kraujų klanai, ir aš pati kraujuose. Netikėdama tuo, ką matau, ėmiau kelti visus, prie kurių tik galėjau prieiti, bet deja... Nerandu jaunesnės sesers, nėra dvejų metukų broliuko. Tik matau ant medinių grindų pėdukai - nuėjęs pas mamytę ir apsikabinęs, sušalęs. Einu į lauką, negaliu išeiti, šiaip taip išlindau. O čia sėdi tėvelio sesuo 246

J. L. Herman, Trauma ir išgijimas: prievartos pasekmės - nuo buitinio smurto iki politinio teroro, Vilnius, 2006, p. 19. 249

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

22 metų. Aš apsidžiaugiau, paėmiau už rankos, o ši šalta kaip ledas ir sunki. Jau viską supratau, kad daugiau nebeapmegs nosinaičių labai gražiai, kurias abi skalbdavome ežere... Nuo namo iki ežero buvo 15 metrų. Nutariau nusiprausti savo kruvinas kojeles ir suknytę. Ir vis galvojau, kad netiesa kas įvyko. Bet ir saulė tekėjo tokia raudona, atrodo, kad ir jinai verkė ir būrė nelengvą siratų dalią...." 247

Tą dieną buvo išžudyta beveik visa Boliaus Petrausko šeima: žmona Adelė, Anelė Petrauskaitė (g. 1928 m.) ir Algimantas Petrauskas (g. 1930 m.) 248 . Gyvus paliko septynmetę Lionę Petrauskaitę, jos jaunesniąją sesutę ir dvejų metukų broliuką. Iš cituoto teksto galima kelti versiją kad B. Petrausko šeima buvo partizanų rėmėjai, nes „kaip visada atėjo tie patys dėdės" ir „sėdo už stalo, valgė kaip visada". „Partizanai" šį kartą neliepė eiti sargybos (nuo netikėto saugumiečių būrio užklydimo) šeimos nariams, ką paprastai darydavo ankstesnių apsilankymų metu. Gali būti, kad šeima buvo apkaltinta išdavyste, darbu saugumiečiams, nes kitaip sunku paaiškinti egzekucijos motyvus. Tokių skaudžių patirčių, neišgydomų psichinių traumų patyrė ne vienas Lazdijų ir Alytaus apskrities gyventojas, o neretai nelikdavo net kam atsiminti - būdavo sušaudoma visa šeima. Šiandien mažai kas domisi labai sudėtingais ir nepopuliariais partizanų smurto prieš civilius gyventojus klausimais. Bronys Savukynas tokį požiūrį pavadino „tikrosios istorijos baime" 249 . Žinoma, nė viena pasipriešinimo istorijos problema nėra tokia skaudi, tokia tamsi ir taip prieštaringai interpretuojama, kaip kolaboravimu kaltintų šeimų žudynės. Jos buvo baudžiamos tiek atskirų partizanų ar grupių individualiai, tiek susivienijusių formuočių plataus masto represinių akcijų metu. Apibrėžiant nagrinėjamą reiškinį, būtina skirti dvi represijų prieš šeimas 250 rūšis: 1) visos šeimos arba kelių (ne mažiau kaip dviejų) jos narių sušau247

R. Čekutis, D. Žygelis, A. Antanaitis, Naujas „Laisvės kryžkelių" sezonas, [žr.: 2008 05 14], :4S Buržuazinių nacionalistų..., p. 207. 249 B. Savukynas, Iš kur ta tikrosios istorijos baimė ir kam ji naudinga, Kultūros barai, 1995, Nr. 12, p. 16. 250 Šeima suprantama plačiąja prasme. Tai ne tik vyras, žmona ir vaikai, bet ir kiti artimieji. 250

Šeimų ž u d y n i ų klausimas

dymas, kai žūdavo tik suaugusieji; 2) visos šeimos arba kelių (ne mažiau kaip dviejų) jos narių sušaudymas, kai žūdavo suaugusieji ir vaikai. Dažniausiai žūdavo vyras ir žmona, tačiau kartais su sodybos šeimininkais būdavo sušaudomi jų broliai, seserys, tėvai, tetos, dėdės, suaugę ar nepilnamečiai vaikai, seneliai arba kiti giminaičiai - visi, kurie reido metu atsidurdavo egzekucijos vietoje. Dabartinėje apologetiškoje istoriografijoje neretai keliama prielaida: jei šeima (be vaikų) buvo sunaikinta, vadinasi, visi jos nariai buvo to verti išdavikai. Šitokios kraštutinės nuomonės laikėsi ir nemaža dalis partizanų bei jų vadų. Čia iškyla trys sunkiausi klausimai: įtariamųjų kaltės, jos masto ir bausmės adekvatumo. Pirmoji problema pati sudėtingiausia. Dabar iš viso neįmanoma įrodyti daugelio nužudytų žmonių kaltės ar nekaltumo. Tai neišsprendžiamas klausimas. Padėtis pasikeistų, jei atsivertų Maskvos KGB archyvas, kur laikomos slaptųjų bendradarbių asmens ir darbo bylos, dokumentai apie žuvusius informatorius. Tegalime operuoti tik tais dokumentais, kurie mums prieinami, taip pat tyrinėtojo intuicija bei logika. Nustatyti kaltę galbūt galėjo nešališkas teismas, jeigu pokario metais staiga būtų buvusi atkurta nepriklausomybė. Netgi išlikusiais KLT protokolais su konkrečiais kaltinimais negalime besąlygiškai tikėti. Teismai suklysta taikos sąlygomis, ką jau kalbėti apie karo lauko teismus, kurie, veikdami labai sunkiomis sąlygomis, neturėjo jokių galimybių objektyviai išnagrinėti įtariamojo bylos. Pagaliau jei protokoluose įrašyti kaltinimai atitiko tiesą, bausmė dažnai būdavo neadekvati, itin negailestinga. Neretai įtariami šeimos nariai buvo sušaudomi vien tik už pernelyg didelį „plepėjimą to, ko nereikia", „dažną lankymąsi miestelyje", lojalumą sovietų valdžiai arba už politines pažiūras. Partizanų supratimu ir pareiškimais, tai buvo „raudonuojantis bolševikinis elementas", nuo kurio „tenka apsivalyti" 251 . Civilių simpatijos komunistų valdžiai partizanų buvo laikomos išdavyste, už kurią gyventojai turėjo atsakyti. Kita vertus, negalima paneigti, kad galėjo būti (ir būdavo) atvejų, kai pagalbą priešui teikdavo, aktyviai valdžią remdavo keli tos pačios šeimos nariai. 251

Dainavos apygardos vado Domininko Jėčio-Ąžuolio 1947 03 20 nurodymas grupių vadams ir Merkio rinktinės vadui dėl partizaninės kovos taktikos, LYA, f. K-l,ap. 3, b. 205,1. 329-330.

251

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

Aukščiausia pogrindžio vadovybė žinojo apie šeimų žudynių problemą ir svarstė įvairius būdus, galinčius padėti kontroliuoti situaciją. Suimtas A. Ramanauskas pripažino buvus „atsitikimų, kad gaujos 252 dalyviai iššaudydavo ištisas šeimas vien keršto sumetimais. Tam aš visomis galimomis priemonėmis priešinausi ir reikalavau, kad kiekvienu konkrečiu atveju būtų nuodugniai aiškinamasi ir tik po to, kai įsitikinama, kad tas ar kitas asmuo palaiko ryšį su valstybės saugumo organais ir padeda jiems, tokiu atveju tokius asmenis šaudyti. Šiuo klausimu aš buvau nusiuntęs pavaldžių man gaujų vadeivoms atitinkamus nurodymus, o be to, iškėliau šį klausimą gaujos vadeivų susirinkime 1947 m. rugsėjo 25 d. 253 ir dar kartą pareikalavau, kad būtų vengiama nekaltų piliečių žudymo. Siekdamas užkirsti kelią masinėms žudynėms nekaltų žmonių, aš reikalavau ataskaitos apie kiekvieną teroristinio akto įvykdymą. Tuo aš galvojau pakelti gaujos dalyvių atsakomybę." 254 Garsiojo partizanų vado žodžius patvirtina kiti pasipriešinimo dalyviai. A. Suraučius-Tauras, dalyvavęs Dainavos apygardos vadų 1947 m. rugsėjo 25 d. suvažiavime, girdėjo, kaip, kalbėdamas apie padėtį apygardoje, A. RamanauskasVanagas savo pranešime nurodė, jog kai kurie partizanai savavališkai vykdo įtartų ryšiais su MGB žmonių susidorojimus, ir pateikė pavyzdį, kaip buvo nužudyta viena geriausių jo ryšininkių vien todėl, kad pas j ą rado komjaunuolės bilietą 255 . BDPS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo adjutantas ir Tauro apygardos štabo darbuotojas J. Lukša-Kazimieras 1946 m. vasarą buvo įsitikinęs, kad jeigu partizanai nepasiduos sudrausminami, teks sudaryti nesmurtinio pasipriešinimo organizaciją užmegzti 252

Tardomi pasipriešinimo dalyviai nevartojo tokių žodžių kaip „gauja", „vadeivos", „banditai", „teroristiniai aktai". Saugumiečiai į tardymo protokolus juos įrašydavo savavališkai. Tai atitiko jų ideologinius vertinimus ir raštvedybai nusistatytus standartus. 253 1947 m. spalio 23 d. įvyko Dainavos apygardos vadų sąskrydis, kuriame naujuoju apygardos vadu buvo išrinktas A. Ramanauskas-Vanagas. Pirmasis apygardos vadas D. Jėčys-Ąžuolis ir jo vadovaujamas štabas dėl išdavystės buvo sunaikinti 1947 m. rugpjūčio 11 d. 254 A. Ramanausko 1957 07 09 tardymo protokolas,LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3 (A. Ramanausko b. b.), t. 2,1. 290. 255 Išrašas iš Antano Suraučiaus-Tauro 1956 12 07 tardymo protokolo, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 4618/3 (A. Ramanausko b. b.), t. 3,1. 61. 252

Šeimų ž u d y n i ų k l a u s i m a s

ryšius su užsieniu, veikti be partizanų neprisiimant nei politinės, nei moralinės atsakomybės už jų nepateisinamus ir pragaištingus veiksmus 256 . Šeimų kartu su vaikais žudynių atvejų daugiau ar mažiau galime rasti visuose Lietuvos regionuose, visose apygardose. Galima pateikti keletą pavyzdžių. Kęstučio apygardos dalinys už naudojimąsi ištremtų partizanų ir ūkininkų žeme 1948 m. rugpjūčio 21 d. Raseinių apskrityje sušaudė Benediktą Domašauską jo žmoną ir 3 m. dukrą apylinkės ryšių agentūros viršininką Motiejų Dubinską jo žmoną ir 12 m. sūnų, milicininką ir jo 8 m. sūnų. Tas pats būrys Girkalnio valsčiaus Šilininkų kaime sušaudė naujakurį Antaną Grigolį, jo žmoną ir 7 mėn. kūdikį 257 . Ukmergės aps. Deltuvos valsčiuje Vyčio apygardos 3 rajono „Algio" būrys, kuriam vienu metu vadovavo 3 rajono vadas Povilas Rachlickas-Vytenis, 1948 m. rugpjūčio 28 d. Milašiūnų kaime padegė Fiodorovo, gyvenusio partizano ištremtos šeimos žemėje, trobesius. Partizano Rachlicko žemėje įsikūrusį Chlebopaševą jo žmoną ir keturis sūnus - 26, 9, 5 m. ir 9 mėn. - būrys sušaudė 258 . 194 8 m. lapkričio 16 d. Anykščių aps. Troškūnų valsčiaus Gorkiškų, Mediniškių, Dūbiškių ir Mežiūnų kaimuose Vyčio apygardos partizanai nušovė 10 kolaboravimu kaltintų žmonių (iš jų 2 nepilnamečius) 259 . Gruodžio 8 d. naktį Alovės valsčiaus Muiželėnų kaime Petro Navicko-Kregždės būrys sušaudė 9 žmones, iš jų 3 nepilnamečius 260 . Sušaudymo motyvai ir aplinkybės nenustatyti. 1947 m. gruodžio 1 d. 20 vai. Dainavos apygardos Šarūno rinktinės DLK Vytenio tė256

L. Mockūnas, Pavargęs herojus..., p. 177. Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Cvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 33/18 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1948 07 01 iki 1948 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 86,1. 19. 258 Ten pat, 1. 21; LYA, f. 3377, ap. 55, b. 81,1. 34. 259 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Cvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 33/18 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1948 0701 iki 1948 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55,b. 86,1. 48. 260 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Cvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 33/18 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1948 07 01 iki 1948 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 86,1. 300. 257

253

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

vūnijai priklausantys trys partizanai Leipalingio valsčiaus Dlugos kaime namuose suguldė į lovas ir sušaudė O. V., jos dukrą M. B., anūkes L. V. ir V. V. (g. 1940 m.), anūką G. V. (g. 1943 m.). Išeidami paėmė daiktų, dvi kiaules, karvę, arklį ir su pastote išvažiavo. Kaip rašoma saugumiečių dokumentuose, O. V. buvo partizanų rėmėja, J. Ptakausko-Liepos dalinio ryšininkė ir partizanų būrio vado K. T. meilužė. Tačiau turėdami tokios informacijos, emgėbistai jos kažkodėl nesuėmė. Gali būti, kad ji buvo užverbuota informatorė, ir ta aplinkybė tapo susidorojimo priežastimi, tačiau apie tai saugumo dokumentuose nieko nerašoma 261 . Pastarasis pavyzdys iliustruoja, kaip sunku nustatyti tikrąsias nužudymų priežastis. Ką byloja žuvusiųjų

sąrašai? *

Komunistų ideologai, norėdami sukelti pasibaisėjimą tautinio pogrindžio veikla, septintojo dešimtmečio pradžioje sudarė 1944-1953 m. nužudytų žmonių sąrašus 8 apskrityse: Alytaus, Lazdijų, Varėnos, kur veikė Dainavos apygardos būriai, ir Tauragės, Šilalės, Šilutės, Jurbarko, Raseinių, kur kovojo Kęstučio apygardos partizanai 262 . Sąrašai nėra išsamūs, į juos įtraukta dalis stribų, milicininkų, todėl daryti galutines išvadas sunku. Galima aiškintis tiktai tendencijas. K. Girnius sąrašus išanalizavo ir nustatė Žemaitijoje bei Dzūkijoje vyravusią partizanų represijų specifikos skirtumus. Žemaičiai pareigūnus mirtimi bausdavo kur kas dažniau nei dzūkai, kurių dauguma akcijų buvo nukreiptos prieš pagalba valdžiai ar MGB kaltinamus civilius ir jų artimuosius 263 . Mirties neišvengusių žmonių sąrašai nėra išgalvoti. Kol nėra kitų panašių sąrašų, galima atsargiai jais naudotis ir abejotinus duomenis tikrinti pagal kitus šaltinius. Palyginkime šeimų su vaikais žudynes Dzūkijoje (Dainavos apygarda) ir Žemaitijoje (Kęstučio ir Žemaičių apygardos). Pasak skelbtų sąrašų, Varėnos apskrityje (Merkio rinktinė) 1944-1953 m. iš viso žuvo 236 žmonės, iš jų apytikriai 8 nepilnamečiai iki 18 m. Alytaus apskrityje 261

MGB Lazdijų apskrities skyriaus viršininko pplk. Pšeničnikovo 1947 10 10 specpranešimas LSSR valstybės saugumo ministrui gen. mjr. D. Jefimovui, LYA, f. K-l,ap. 3, b. 1225, p. 294. 262 Buržuaziniu nacionalistų..., p. 169-230; Kruvinos žudikų..., p. 233-330. 263 K. Girnius, Partizanų kovos..., p. 398. 254

Šeimų ž u d y n i ų k l a u s i m a s

(Dzūkų rinktinė) atitinkamai žuvo 431 ir 5 7 264 . Tačiau nė vienoje kitoje Lietuvos apskrityje nežuvo tiek daug kolaboravimu kaltintų civilių gyventojų ir j ų šeimų narių kaip Lazdijų apskrityje (Šarūno rinktinė) - apie 567. Šeimų, kuriose vienu metu žuvo 2 asmenys Lazdijų apskrityje buvo 59 (118 žmonių), šeimų, kuriose žuvo 3 asmenys, - 39 (117 žmonės), atitinkamai 4 asmenys - 21 (84 žmonės), 5 asmenys - 14 (70 žmonės), 6 asmenys - 9 (54 žmonių), 7 asmenys - 4 (28 žmonės), pavienių žmonių nubausta mirties bausme 96. Kitaip pasakius, apie 80 procentų visų žuvusiųjų pritaikyta kolektyvinė bausmė. Vaikų ir paauglių iki 18 metų neabejotinai žuvo daugiausia iš visų apskričių - net 86 265 . Nekaltai žuvusiųjų galėjo būti nuo 20 iki 80 procentų visų nužudytųjų. Šiek tiek mažesni skaičiai pateikiami iš Alytaus apskrities 266 . Paradoksas, tačiau kariniu požiūriu Dainavos apygarda atrodė gana įspūdingai, organizuotumo bei gabių vadų, bent pirmaisiais metais, netrūko. Vis dėlto mirties bausmėmis čia buvo švaistomasi neatsakingai ir neleistinai dažnai. Būtina dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad analizuojama statistika iš ypatingų, teroro metodais ir mastais „pasižymėjusių" apskričių (Alytaus ir Lazdijų), todėl nereikia susidaryti vaizdo, neva tokios pat žiaurios ir plataus masto represijos vyko visoje Lietuvoje. Visai kitoks vaizdas Žemaitijoje. Šilutės apskrityje (Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinė) partizanų antpuolių metu žuvo 274 žmonės, iš jų apytikriai 8 nepilnamečiai, Tauragės (Butageidžio rinktinė) atitinkamai - 381 ir 5, Šilalės (Butageidžio rinktinė) - 372 ir 9, Jurbarko (Kęstučio apygardos Trijų Lelijų rinktinė) - 436 ir 8. Tik Raseinių apskrityje (Birutės ir Vaidoto rinktinės) vaikų žuvo daugiau, atitinkamai 578 ir 35 267 . 1990 m. laikraštis „Tarybų Lietuva" išspausdino Plungės rajone (Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės teritorija) nuo partizanų žuvusių žmonių sąrašą (iš viso 481 pavardė) 268 . Sąrašas nėra tikslus: kai kur nenurodyti gimimo metai ir socialinė padėtis. Kažkodėl į sąrašą įrašyti stribai, keletas MVD darbuotojų ir saugumiečių. Pasak šio sąrašo, iš viso 264

Buržuazinių nacionalistų..p. 171-192. Ten pat, p. 192-216. 266 Ten pat, p. 171-192. 267 Kruvinos žudikų..., p. 233-330. 268 Jų mes liūdime... 265

255

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

žuvo apie 12 vaikų iki 18 m. amžiaus. LYA archyve laikomi dokumentai apie Skuodo apskrityje (Žemaičių apygardos Kardo rinktinė) partizanų reidų metu žuvusius žmones. Negalutiniais duomenimis, ten žuvo 221 žmogus, iš j ų 8 vaikai. Iš viso apskrityje per antpuolius žuvo 55 aktyvistai, 7 represinių struktūrų nariai ir 159 civiliai 269 . Aukštaitijoje turima preliminarių duomenų tik iš Kaišiadorių apskrities (Didžios Kovos apygardos A rinktinės veikimo teritorija), kurioje partizanų išpuolių metu iš viso žuvo 267 žmonės (76 aktyvistai ir 191 civiliai), iš jų 16 vaikų 270 . Deja, nėra panašių statistinių duomenų iš Suvalkijos apskričių. Ką sako šie duomenys? Nors daryti tvirtas išvadas būtų rizikinga, galima nesunkiai įžvelgti tendencijas. Pirmiausia krinta į akis, jog pagal sušaudytų šeimų su vaikais skaičių ryškiai išsiskiria Lazdijų ir Alytaus apskritys. Tai, kad ten dažnai buvo sušaudomos ištisos šeimos, jau buvo nurodęs K. Girnius, tačiau žuvusių vaikų statistikos jis nepateikė 271 . Kaip galima būtų paaiškinti Lazdijų ir Alytaus apskrityse vykusias beatodairiškas šeimų žudynes? Žinoma, reikėtų specialaus plataus tyrimo, daug kruopštaus darbo. Išsiaiškinti partizanų įvykdytų akcijų visas aplinkybes bei priežastis yra nepaprastai sunku, o dažniausiai ir neįmanoma. Lazdijų apskrityje beveik autonomiškai veikė Dainavos apygardos Šarūno rinktinė, sudaryta iš Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio (DLK) Vytenio, DLK Mindaugo ir Karininko Antano Juozapavičiaus tėvūnijų (įvairiais laikotarpiais dar vadinosi kuopomis, grupėmis). Apskritai rinktinės partizanų vykdytos kolaboravimu kaltintų civilių baudimo akcijos mastu ir žiaurumu išsiskyrė iš visos Lietuvos, tačiau 1944-1945 m. apskrityje šeimos dar nebuvo žudomos. Ko gero, pirmaisiais pasipriešinimo metais kaimo bendruomenė dar jautėsi vieninga, saugi ir stipriai rėmė partizanus. Situacija iš esmės pradėjo keistis maždaug 1946 m. antroje pusėje. 1947 m. Lazdijų apskrityje partizanų puolimų metu menamų priešo talkininkų civilių žuvo 10 kartų daugiau nei okupantų. Nepilnais duomenimis, apskrityje tuomet veikė 4 didelės partizanų grupės, kuriose buvo 269

Skuodo rajone nužudytų asmenų sąrašas, LYA, f. K-l, ap. 47, b. 1090,1. 1-30. Kaišiadorių rajono gyventojų, žuvusių karo ir pokario metais, sąrašai, LYA, f. K-l, ap. 47, b. 193,1. 1-60. 271 K. Girnius, Partizanų kovos..., p. 388. 270

256

50 pav. Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanai laidoja žuvusį kovos draugą

51 pav. Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Karininko A. Juozapavičiaus grupės partizanai. Stovi antras iš kairės Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

apie 70 kovotojų. Šios grupės 1947 m. įvykdė apie 70 antpuolių, kurių metu nukovė bei sušaudė 214 žmonių, iš jų 10 aktyvistų, 11 MVD ir MGB darbuotojų, 7 MGB kariuomenės kariškius ir stribus, 186 civilius bei jų šeimų narius 272 . Jei šie duomenys pakankamai tikslūs, tai vienam partizanui tenka 2 - 3 sušaudyti civiliai. Toks santykis savaime kalba apie tam tikrą nenormalumą, kurį paaiškinti sunkoka. Žinoma, tikriausiai ne visi iki vieno rinktinės kovotojai vykdydavo „likvidacijas", tačiau dauguma tai darė. Lazdijų apskrities ypatingumą galėjo lemti visas priežasčių kompleksas. Vienos iš j ų buvo ne tokios reikšmingos, kitos - svarbesnės. Prie pastarųjų galima priskirti tai, kad aukštesnė vadovybė nekontroliavo partizanų ir trūko informacijos apie susidorojimus, mat rinktinės pareigūnai nuo apygardos vadų dangstė savo pavaldinių nusikalstamus veiksmus. Gali būti, kad daug ką lėmė asmeninės rinktinės, grupių vadų savybės ir net temperamento ypatumai. 1946-1948 m. Šarūno rinktinėje įteisintus teroristinius kovos būdus bei savivalę vietiniai grupių vadai traktavo kaip „efektyvią" kovos su šnipais taktiką Galimas daiktas, kad šeimos žudytos norint kelti siaubą priešo talkininkams ir stabdyti kolaboravimą. Kitais žodžiais, sąmoningai buvo žudomi ir nekalti šeimos nariai, norint teroru sukaustyti visus aktyvistų ar informatorių veiksmus. Dainavos apygardos štabo darbuotojai retai vykdavo į labai nutolusią apskritį. Atitrūkę nuo aukštesnės vadovybės ir praktiškai nekontroliuojami rinktinės partizanai jautėsi nebaudžiami - šeimų žudynės (taip pat šeimų su vaikais) tapo gana įprastu reiškiniu, todėl sovietiniai propagandistai visada nurodydavo šios apskrities įvykius kaip tipiškus visos Lietuvos partizaninės kovos pavyzdžius. Pateikiant šios apskrities įvykius, buvo siekiama sudaryti vaizdą kad panašūs dalykai dėjosi visame krašte. Tačiau taip nėra, Lazdijų apskrities jokiu būdu negalime laikyti tipišku pavyzdžiu. Komunistų naudota klaidinimo schema aiški: pateikti selektyvūs faktai nenurodant j ų visumos sudaro iškreiptą įspūdį. Apskritai Lazdijų apskrities fenomenas yra sunkiai paaiškinamas, dėl to iki šiol mįslingiausias, deja, ir kruviniausias pokario kovos su kolaborantais faktas, tam tikras nenormalumas. 272

Lietuvos KP(b) CK brigados (P. Oleko, Jackaus, Lichačiovo) 1948 02 10 pažyma apie Lietuvos KP(b) Lazdijų apskrities komiteto darbą Lietuvos KP(b) sekretoriui draugui A. Sniečkui, Metai, 1991 06, p. 156-157. 258

Šeimų ž u d y n i ų klausimas

Tačiau minėtos priežastys vis dėlto negali padėti visiškai paaiškinti Šarūno rinktinės partizanų taikytų bausmių brutalumo. Reikėtų kruopščiau panagrinėti pasipriešinimą apskrityje, papildyti jį antropologiniais, sociologiniais tyrimais. Žemaitijoje šeimų kartu su vaikais sunaikinta sąlygiškai nedaug: vidutiniškai žuvo 8 - 9 nepilnamečiai (kitaip sakant, 1 per metus). Apibendrinant galima atsargiai kalbėti apie panašų žuvusių vaikų vidurkį visame krašte. Tuomet respublikoje buvo 37 apskritys. Dėl emigracijos, demografijos procesų ir kitų objektyvių aplinkybių Klaipėdos krašte ir Pietryčių Lietuvoje tautinis partizaninis judėjimas buvo labai silpnas, todėl šių regionų statistiniai duomenys kompensuotų tas apskritis, kur ekscesų būta daug. Taip skaičiuojant išeitų, kad iš viso pokario metais Lietuvoje žuvo ne mažiau kaip 300 vaikų ir nepilnamečių iki 18 metų. Tai teoriniai apskaičiavimai, bet, ko gero, jie gana tikslūs. Atsakomybė už didžiąją šių aukų dalį, deja, tenka pogrindžio struktūrų nariams. Nepaisant tokio didelio tragedijų skaičiaus, vis dėlto, remiantis visais prieinamais šaltiniais, teigtina, kad šeimos kartu su vaikais žudytos retai, todėl tai netipiški kovos su kolaboravimu kaltintais gyventojais atvejai. Įvairūs duomenys rodo daugumoje apskričių šį skaudų reiškinį buvus išskirtinį, netoleruotą partizanų ir j ų vadų. Išskyrus Lazdijų ir Alytaus apskritis kaip išimtį, jis nebuvo būdingas Lietuvos partizaniniam judėjimui. Kitas dalykas - suaugusių šeimos narių šaudymas. Šis numanomų kolaborantų baudimo ir bauginimo būdas daugiau ar mažiau vyravo visame krašte. Tačiau ir čia esama gana prieštaringų duomenų. Antai Jurbarko apskrityje tik du kartus vienu metu buvo sušaudyta daugiau negu trys vienos šeimos nariai (Lazdijų apskrityje apie 45 kartus) 273 . Jurbarko apskrityje ilgą laiką veikė Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos pagrindu suformuota Trijų Lelijų rinktinė, kuriai vadovavo Petras Paulaitis-Aidas. Gali būti, kad jo išugdyti kovotojai prisimindavo savo vado žodžius visada laikytis teisingumo ir vertinti žmogaus gyvybę 274 . 273

Ten pat, p. 384. P. Girdzijauskas, Laisvės gynėjas. Petro Paulaičio biografijos bruožai, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 2001, t. 30, p. 13. 274

259

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

Kas vykdė susidorojimus su šeimomis? Neabejotina, kad daugumą šeimų (kartu su vaikais ir be jų) sunaikino partizanai, tačiau gyvybes atimdavo ne vien jie. Pasistengsime detaliau aptarti šį klausimą. Galima išskirti keletą nelegaliai veikusių asmenų ar jų grupių kategorijų, vykdžiusių įvairius nusikaltimus: plėšimus, vagystes, smurtą žmogžudystes ir šeimų žudynes.' Banditų g r u p ė s ir p a v i e n i a i b a n d i t a i . Neretai partizanų vardu bandydavo prisidengti įvairūs ginkluoti plėšikai, žmogžudžiai, nieko bendra neturintys su laisvės kova. Todėl vadovybė įsakydavo įvairius partizanų vardu veikiančius „chuliganus ir valkijorus" nuginkluoti ir bausti mirtimi 275 . Kriminaliniai nusikaltėliai plėšikaudami, idant neliktų n

liudytojų, kartais sušaudydavo visą šeimą taip pat mažamečius vaikus. Principingai su banditais kovojo daugelis apygardų štabų. Pavyzdžių daug. Tauro apygardos štabas 1946 m. pavasarį įsakyme gyventojams kelis kartus įspėjo vagis ir kitus kriminalinius nusikaltėlius liautis vykdžius nusikaltimus. „Asmenys, įvykdę nusikaltimą, bus be pasigailėjimo sušaudomi", - buvo rašoma įsakyme 276 . Apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas A. Varkala-Žaliukas 1947 m. pavasarį įsakyme kuopų vadams pažymėjo, kad „yra atsitikimų, kad vienur kitur vis kartojasi kriminaliniai nusikaltimai, kuriuos vykdo nežinomi asmenys. Tuo tarpu gyventojai į mus žiūri su nepasitikėjimu, kad neužkertame tam kelio." Vadas paragino visus kuopų vadus „visomis išgalėmis stengtis panašius dalykus ištirti, nusikaltėlius išaiškinti ir nubausti" 277 . Tauro apygardos vadas A. Baltūsis 1947 m. išleido įsakymą, kuriame perspėjo vadus nepriimti į partizanus tų asmenų, kuriems rūpi tik „asmeniniai, šeimyniniai, savanaudiški reikalai, bet ne Tėvynės ir žmonių gerovė". Rinktinių vadai privalėjo užkirsti kelią įvairiems „svieto perėjūnams, aferistams, spekuliantams bei kriminaliniams nusikaltėliams" įstoti į partizanų gre275

Tauro apygardos partizanų vadų 1945 08 15 susirinkimo protokolas, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 73-74. 276 Tauro apygardos štabo įsakymas gyventojams [1946 m., ne anksčiau kaip balandžio 15 d.], ten pat, p. 111. 277 Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Daumanto 1947 03 08 įsakymas kuopų vadams, ten pat, p. 206-208. 260

Šeimų ž u d y n i ų klausimas

tas ir „neleisti teršti ne tik mūsų Apygardos, bet ir visos tautos vardo" 278 . Panašiai su kriminaliniais nusikaltėliais buvo kovojama visose apygardose. Alytaus valsčiaus Karklynų kaime (Dzūkų rinktinės Kunigaikščio Kęstučio ir Kunigaikščio Margio grupių veikimo teritorija) nežinia kieno buvo sunaikinta Jurgio Matulionio 5 asmenų šeima. Kaip rašoma raporte Merkinės rinktinės vadui, partizanai spėjo, jog tai padarė atskirai gyvenęs „neva partizanas Ūdra"279. Žinoma nemažai faktų, kai partizanai pagaudavo ir sušaudydavo panašius plėšikus ir žmogžudžius. Vis dėlto reikia pažymėti, kad kriminalinių nusikaltėlių išžudytos šeimos sudarė nedidelę visų aukų dalį. S a v a r a n k i š k a i v e i k u s i o s g i n k l u o t ų a s m e n ų grupės. 1945 m. rudenį spontaniškas pasipriešinimo periodas baigėsi susikūrus apygardoms. Aukštesnei vadovybei pakluso daugelis būrių, tačiau ne visi. Neatidėliotino partizanų vadų sprendimo reikalavo niekam nepavaldžios ginkluotų asmenų grupės. Iškalbingos vieno iš Tauro apygardos įkūrėjų, kunigo A. Yliaus-Vilko pastabos: „Nors mūsų Vyriausios vadovybės siekimai buvo labai kilnūs, būtent, sustabdyti savivaliavimus, bereikalingą tarpusavio žudymąsi, įsąmoninti lietuvius, kad mūsų bendras priešas yra rusas okupantas, tačiau gyvenime ne viskas ėjo taip, kaip buvo planuojama. Juk į miškus išėjo vyrai dėl įvairių priežasčių: vieni - bijodami išbuožinimo, kiti - slėpdamiesi nuo kariuomenės, treti - vengdami darbo. Vadinasi, į miškus ne visi ėjo vedami vienos idėjos. Reikėjo visus suburti vienam tikslui. Buvo sunkumų ir dėl to, kad dar ne visos grupės buvo paklusnios Vyriausiajai vadovybei. Kai kurie būriai nenorėjo paklusti. Jie norėjo vadovauti sau ir kitiems. Kartais ir pasidavusieji padarydavo savavališkų nusikaltimų, dažniausiai girtaujantieji. Jei apygarda būtų suorganizuota anksčiau, jei periferijos visada būtų klausę centro nurodymų, tai nebūtų pralieta tiek kraujo, kiek jo buvo pralieta be jokio reikalo." 280 Esant tokiai padėčiai, apygardų vadovybės ėmėsi sku278

Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado V. Gavėno-Granito 1949 10 04 įsakymas rinktinei, ten pat, p. 388-389. 279 1947 03 25 raportas Merkio rinktinės vadui A. Ramanauskui-Vanagui, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 270,1. 2^1. 280 A. Ylius, Trilogijos II dalis, „Taip tikrai buvo", LYA, f. K-l, ap. 46, b. 1826, p. 20; A. Ylius, Tauro apygarda. Prisiminimų fragmentai (toliau - A. Ylius, Tauro apygarda...), Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1991, t. 1, p. 55. 261

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

bių priemonių. Rinktinių vadai turėjo nedelsdami užmegzti su nepriklausomomis grupėmis ryšius ir imtis joms vadovauti. Nenorinčius paklusti vadovybei būrius buvo nurodyta nuginkluoti ir paleisti kaip „žalingus organizacijai banditus" 281 . Tokių grupių ar pavieniui veikiančių asmenų pirmaisiais pasipriešinimo metais buvo nemažai. Net 1947-1948 m. dar buvo iš seno veikusių, niekam nenorinčių paklusti, neaiškių tikslų siekiančių ginkluotų būrių., prisistatančių partizanais. Tauro apygarda 1947 m. gruodžio mėn. išleido įsakymą, kuriame buvo rašoma: „Pasitaiko atsitikimų, kad į Rinktinių sudėtį įsijungia iki šio laiko veikę atskirai, nuo nieko nepriklausydami, kovotojai ar ištisi daliniai. Tokiu atveju Rinktinių vadams kyla abejonių dėl tarnybos pradžios nustatymo. Dėl tokių atsitikimų duodu sekančius nurodymus: a/ kadangi tokie kovotojai ar daliniai žinojo apie mūsų ar kitų Apygardų organizacijos veikimą ir prie to veikimo neprisidėjo, o veikė savistoviai, savavališkai, tai ir ta tarnyba jiems neprisiskaito už tikrą tarnybą laisvės kovotojų organizacijoje. Neprisidėdami prie bendro organizacijos veikimo, jie parodė blogą valią ir blogus tikslus. Tokie kovotojai gali tik džiaugtis, kad prieš juos, kaipo ginkluotus ir atskirai veikiančius kitų dalinių rajonuose, nebuvo imtasi griežtesnių priemonių, kad padėtų ginklus ir liautųsi veikę mūsų vardu. Visi jų pasižymėjimai, padaryti veikiant atskirai, dingsta ir tarnybos pradžia skaitoma tik nuo to momento, kada įsijungė į mūsų organizaciją." 282 Tokie „laukiniai" daliniai neretai susidorodavo su šeimomis, plėšdavo, nes niekas jų nekontroliavo, jie neprivalėjo niekam atsakyti. K r i m i n a l i n i s e l e m e n t a s p a r t i z a n ų b ū r i u o s e . Tarp partizanų atsirado dėl įvairių motyvų ginklą paėmusių žmonių. Aiškinantis smurto prieš šeimas problemą ši aplinkybė labai svarbi. Ne vien patriotiniai motyvai, arešto grėsmė ar baimė žūti fronte skatino išeiti į miškus. Vieni laisvu gyvenimo būdu norėjo lengviau pelnytis duoną kiti stengėsi išvengti persekiojimo už vokiečių okupacijos laikus. Ginkluoto pogrindžio gretose įvairiais keliais atsidūrė nedidelė dalis nacių kolaborantų, karo metais prisidėjusių prie žydų genocido ir kitų karo nusikaltimų, ta281

Tauro apygardos vado Leono Taunio-Kovo 1945 08 15 įsakymas Nr. 1, Lietuvos partizanu Tauro..., p. 75-76. 282 Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado V. Gavėno-Granito 1949 10 07 įsakymas, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 228,1. 167. 262

Šeimų ž u d y n i ų k l a u s i m a s

čiau jų buvo sąlygiškai nedaug. Tiksliai apskaičiuoti kol kas neįmanoma. Tokius atvejus sovietinė istoriografija ypač iškeldavo, nes stengėsi sudaryti vaizdą kad dauguma pogrindžio narių buvo nacių pakalikai. Visai galimas daiktas, kad šie kraupių įvykių paženklinti individai ir pokario metais nevertino žmogaus gyvybės, be atsakomybės švaistėsi ginklu. Prie partizanų šliejosi milicijos ieškomi kriminaliniai nusikaltėliai, kurie, nematydami kitokio išsigelbėjimo, vaizduodavo dėl politinių priežasčių valdžios persekiojamus asmenis ir prašydavosi priimami į pogrindį. Jų stojimo į partizanus motyvus buvo sunku patikrinti, todėl tokie asmenys nepastebimai įsiliedavo į organizacines struktūras. Dėl šios priežasties pogrindžio vadovybė reikalaudavo kruopščiai tikrinti priimamus naujus narius. Didelį autoritetą tarp partizanų turėjęs Pietų Lietuvos štabo (srities) viršininkas pulkininkas leitenantas J. Vitkus-Kazimieraitis vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į drausmę kovotojų būriuose: „Patyrimas parodė, kad į žaliukų dalinius susispietė ne tik taurūs kovotojai dėl Lietuvos laisvės, bet ir nemažas nuošimtis kriminalinių polinkių asmenų, kurie neretai, naudodamiesi ginklu, skriaudžia niekuo nekaltus gyventojus ir vykdo plėšimus. Kad užkirsti kelią panašiems demoralizuojantiems ir Lietuvos laisvės kovoms aiškiai žalingiems reiškiniams, į partizanų ar žaliukų būrius priimami žmonės tik prisaikdinus akivaizdoje būrio žmonių. Visi vadai turi griežčiau žiūrėti dalinių drausmės ir už visus nusižengimus turi nusikaltusius bausti pagal laikinuosius partizanų drausmės nuostatus. Visuose atvejuose, kai turima reikalo surinkti žinių ar atlikti rekvizicijas iš gyventojų, vengti bereikalingo žiaurumo, mušimo ar gąsdinimo. Smurtas ir prievarta baustini drausmės būdu, o sunkesniuose atvejuose atiduodama teisman." 283 Nėra abejonės - partizanų baudžiamųjų akcijų metu asmenys, turintys kriminalinę praeitį elgdavosi itin žiauriai. Gali būti, kad didelė dalis šeimų, tiek kartu su vaikais, tiek be jų, buvo sunaikintos būtent tokių asmenų. A u k š t e s n ė s v a d o v y b ė s p a v a l d u m o atsikratę daliniai. Visoje Lietuvoje būdavo atsitikimų, kai atskiri partizanų būriai, pasitraukę iš organizacijos, ilgą laiką veikdavo visiškai savarankiškai, nepaklusda283

Dzūkų grupės štabo 1945 05 16 įsakymas dalinių vadams dėl partizanų drausmės užtikrinimo ir rekvizicijų vykdymo, Laisvės kovos..., p. 83. 263

M S-

Šeimų ž u d y n i ų k l a u s i m a s

mi jokiai aukštesnei vadovybei. Jų nariai laikė save partizanais. Kaip pavyzdį galima pateikti Dainavos apygardos Antano Grušausko-Siaubo vadovaujamą Karininko Antano Juozapavičiaus 284 ir Vlado BaciuškosŽmogaus vadovaujamą Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio (DLK) Kęstučio grupes (tėvūnijas). Jos beveik ištisus metus (iki 1947 m. rugsėjo 25 d.) veikė savarankiškai, atsisakė paklusti apygardos štabui ir ignoravo visus vadovybės įsakymus. Dainavos apygardos vadas D. Jėčys-Ąžuolis savo pavaduotojui A. Ramanauskui 1946 m. lapkričio pradžioje rašė, kad grupės vadas Siaubas nesiliauja girtavęs ir savavaliavęs, nevykdo nurodymų. „Tokie reiškiniai žemina partizanų vardą ardo ir taip ne per geriausią drausmę, smukdo moralę, pakerta tautoje pasitikėjimą", - rašė D. Jėčys. Dėl to grupė 1946 m. spalio 25 d. įsakymu turėjo būti išformuota, o kovotojai išskirstyti po kitus dalinius. Tačiau A. Grušauskas su savo grupe šį įsakymą ignoravo 285 . Tik naujam apygardos vadui pavyko šias grupes vėl pajungti aukštesnei vadovybei ir įvesti šiokią tokią tvarką 286 . Suvažiavimo metu išrinktas apygardos vadu A. Ramanauskas pabrėžė, kad „Siaubo ir jo vyrų žygdarbių ir narsos kautynėse niekas negalėtų nuneigti ar neįvertinti, tačiau taip pat negalima užginčyti, teisingai sprendžiant, ir nusižengimų" 287 . Dabartiniam, romantiškai žiūrinčiam į pokarį žmogui psichologiškai labai sunku suderinti tokius prieštaravimus, kai tas pats kovotojas gali karžygiškai, negailėdamas gyvybės, kautis su enkavedistais, o po kiek laiko, keršydamas už draugus, sušaudyti šeimą kartu su mažamečiais vaikais. Deja, tokių paradoksų pokariu pasitaikė ne taip jau mažai. Narsumas ir nusikalstamas žiaurumas galėjo puikiai derėti viename žmoguje. Panašių (kaip Siaubo) autonomiškai veikusių ir drausmę laužiusių dalinių buvo ir kitur. Nemažai šeimų sunaikino būtent tokios grupės. Kai vadams atsisakydavo paklusti keli ar vienas partiza284

Ši 60-80 vyrų grupė veikė Lazdijų aps. Seirijų, Alytaus aps. Miroslavo ir Varėnos aps. Merkinės valsčiuose. 285 Dainavos apygardos vado D. Jėčio-Ąžuolio 1946 11 01 tarnybinis raštas Merkio rinktinės vadui A. Ramanauskui, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3 (A. Ramanausko b. b.), t. 17,1. 178. 286 A. Ramanauskas, Daugel krito..., p. 575. 287 Ten pat, p. 498. 265

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

nas, drausmę atkurti pavykdavo - jų likimą paprastai nuspręsdavo karo lauko teismai. R e p r e s i n i ų s t r u k t ū r ų , a k t y v i s t ų v a i d m u o : m i t a s ir r e a l y b ė . Kokį vaidmenį žudant šeimas suvaidino valstybės saugumo žinybos specialiųjų grupių agentai smogikai, stribai, raudonarmiečiai, saugumo kariuomenės kariškiai, aktyvistai? Pavienių atvejų, kai raudonarmiečiai, aktyvistai ar valstybės saugumo tarnybų nariai, prisidengę partizanų vardu, sunaikindavo šeimas, buvo (apie tai bus kalbama vėliau), tačiau daugumą susidorojimų įvykdė pogrindžio organizacinėms struktūroms priklausę asmenys. Tai nemalonu pripažinti, bet, deja, neįmanoma to paneigti. Šiuolaikinėje dominuojančioje istoriografijoje ir viešojoje opinijoje vis dar kultivuojamas mitas, kad šeimų žudynės T agentų smogikų darbas. Iš tiesų specialiosios grupės, vaizduodamos laisvės kovotojus, kartais išžudydavo partizanų rėmėjų šeimas, tačiau šios aukos buvo pateikiamos ne kaip laisvės kovotojų darbas, o kaip susirėmimo su kariuomene metu žuvę „banditai". Sušaudyti civiliai buvo numetami viešose vietose - išniekinami kartu su žuvusiais partizanais. Specialiosioms grupėms niekada nebuvo keliamas uždavinys naikinti civilių šeimas, kad būtų sukompromituoti partizanai. Neaptikta jokių svarių įrodymų, dokumentų, įtikinančių, kad siekiant visuomenę nuteikti prieš partizanus, saugumiečių įsakymu smogikai specialiai būtų sušaudę visai niekuo dėtą šeimą 288 . Kitas dalykas, kai ryšininko ar rėmėjo šeima buvo sunaikinama bandant užmaskuoti specialiosios grupės operacijos pėdsakus. Tokiu būdu būdavo pašalinami nereikalingi liudytojai, kurie galėjo pranešti partizanams, kad j ų bendražygius sušaudė netikra laisvės kovotojų grupė. Kaip vieną būdingesnių pavyzdžių galima nurodyti 1946 m. rugsėjo 2 d. įvykį Trakų aps. Onuškio valsčiuje. Tuomet specialioji grupė iš pasalų sušaudė J. Dambrausko-Siaubo partizanų grupę ir ryšininko 4 žmonių šeimą. Visi civiliai buvo išniekinti viešai kartu su žuvusiais partizanais 289 . Kitas pavyzdys - 1951 m. balandžio 10 d. Utenos rajono Strazdų kaime specialioji grupė, apsimetusi Vytauto apygardos vadovybe, susitiko 288 289

M. Pocius, MVD-MGB specialiosios grupės Lietuvoje (1945-1959)..., p. 7^42. M. Pocius, MVD-MGB specialiosios grupės..., Darbai, Nr. 1, p. 61. 266

r

53 pav. LSSR MGB 2N valdybos specialioji grupė 1947-1948 m. Stovi pirmas iš dešinės grupės vadas Algimantas Zaskevičius-Bagdonas (buvęs Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo narys)

54 pav. MGB specialioji grupė prieš operaciją Labanoro girioje

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

ir klastingai sunaikino Lokio rinktinės vadus. Kaip nereikalingus liudytojus smogikai nužudė partizanų rėmėjus - sodybos, kurioje įvyko susitikimas, šeimininkus ir jų artimuosius. Visi žuvusieji Utenoje buvo numesti ant grindinio 290 . Saugumiečiai savo ataskaitose tokias aukas priskirdavo pogrindžiui padarytiems nuostoliams. Kartais pasipriešinimo dalyvių šeimas kerštaudami sušaudydavo aktyvistai arba stribai, tačiau tokių atsitikimų buvo palyginti nedaug ir tai būdavo savivalė, o ne MGB suplanuota operacija. Tik labai retais atvejais, bijantis atsakomybės, kolaborantams pavykdavo tai pavaizduoti kaip partizanų užpuolimą. 1945 m. sausio 26 d. Daugyvenės aukštupy Vaidulonių ir Januškonių kaimuose - taikius gyventojus Mykolą Žilinsk ą Juozą Bačiauską, vyrą ir žmoną Vaičvilus nužudė Šeduvos valsčiaus « v partorgas Jonas Miknevičius ir Šeduvos miestelio vykdomojo komiteto pirmininkas Silvestras Barisnevičius, Bronius Plukas ir Petkus 291 . Kitas savavališko aktyvistų kerštavimo atvejis žinomas Kauno apskrityje. 1946 m. birželio 19 d. partizanai nušovė Jonavos valsčiaus Užusalių apylinkės tarybos pirmininko pavaduotoją Mironą Cistovą. Po jo laidotuvių per išgertuves aktyvistai Klimas Timofejevas ir Aleksandras Presniakovas pasitarė su apylinkės tarybos pirmininku Vaitenko ir nutarė atkeršyti partizanams. Tą pačią naktį (iš birželio 22 į 23 d.) Kauno aps. Jonavos valsčiaus Kalnėnų kaime aktyvistai sušaudė dvi partizanų šeimas (iš viso 7 žmones) 292 . Valstybės saugumo darbuotojai atliko tyrimą ir nustatė, kad partizanų šeimas sušaudė Užusalių kaimo gyventojai: 290

M. Pocius, MVD-MGB specialiosios grupės..., Darbai, Nr. 2, p. 58. Daugyvenės kraštas, atsakingasis redaktorius ir sudarytojas V. Šernas, Kaunas, 1998, p. 173. 292 Vienoje šeimoje žuvo 69 m. amžiaus Juzė Naskauskas, jo dukra Jadzė Naskauskaitė (23 m.) ir Antanina Pavlovskaja (33 m.). Jos vyrą Pavlovskį dar 1944 m. suėmė „Smeršas", o Naskausko sūnus Bronius partizanavo. Pavlovskis ir Bronius Naskauskas buvo kaltinami kaip 1941 m. sukilimo dalyviai, dalyvavę sušaudant 48 Jonavos apskrities sovietinius aktyvistus. Kitoje šeimoje buvo nužudyti Juozas Malinauskas, jo žmona Veronika Malinauskienė, dukra Stanislava (15 m.) ir 30 m. marti Emilija Malinauskienė, kurios vyras Jonas Malinauskas, MGB duomenimis, taip pat dalyvavo sunaikinant Užusalio kaimo aktyvistus ir 1945 m. pradžioje buvo suimtas „Smeršo". 291

268

Šeimų ž u d y n i ų k l a u s i m a s

Klimas Timofejevas 293 , buvęs raudonasis partizanas Aleksandras Presniakovas 294 , paramos grupės nariai Nikolajus Cečenikovas (taip pat ėjo apylinkės tarybos komjaunimo organizacijos sekretoriaus pareigas), Michailas Žukovas ir Sergejus Skromovas 295 . Keršijama daugiausia buvo už 1941 m. 12 policijos bataliono sušaudytus išvardytų asmenų artimuosius. Nors nusikaltėliai buvo išaiškinti, saugumiečiai nusprendė nepersekioti aktyvistų 296 . Po Stalino mirties KGB peržiūrėjo dviejų šeimų žudynių bylą, tačiau jokių priemonių prieš nusikaltėlius nesiėmė dėl senaties termino 297 . Nėra duomenų, liudijančių, jog saugumiečiai bandė vietos gyventojams įteigti, kad šį žiaurų nusikaltimą įvykdė partizanai. Tai sunku būtų buvę padaryti - juk vienos šeimos narys buvo veikiantis partizanas. Paprastai vietos gyventojai gana greitai sužinodavo, kas buvo tikrieji žudikai, nors kaltininkai ir nebūdavo nuteisiami ar tikroviškai vaizduodavo partizanus. Ryškiausias pavyzdys - 1946 m. balandžio 22 d. tragedija Gruzdžių valsčiaus Laumakių kaime (Šiaulių aps.). Tada specialiosios grupės agentai sušaudė 14 taikių pogrindžiui palankių gyventojų, šventusių Velykas pas partizanų rėmėją Vincą Rimdžių. Nesigailėta net vaikų ir senelių. Prieš tai, balandžio 16-18 d. naktimis, girti smogikai Joniškio aps. Skaistgirio valsčiaus Mončių, Butniūnų, Normančių vienkiemiuose sušaudė 10 civilių, tarp kurių buvo visai lojalių valdžiai žmonių. 293

Tuomet jis dirbo Kauno m. represinėse struktūrose. Jo brolį ir giminaitį 1941 m. sušaudė sukilėliai. 294 Jo brolį ir uošvį sušaudė 1941 m. birželio sukilimo dalyviai. 295 MVD Kauno apskrities skyriaus viršininko pik. Galickio 1946 07 15 pažyma, LYA, f. K-l, ap. 44, b. 164,1. 2-3. 296 priešingai, jie buvo panaudoti slaptosiose operacijose prieš pogrindį. Žukovas, Cečenikovas ir Skromovas 1946 m. pabaigoje - 1947 m. pradžioje buvo MGB specialiosios grupės nariai slapyvardžiais Žutkij, Černyj ir Somov. Už bailumą, plėšimus ir kitus prasižengimus šie asmenys iš darbo specialiojoje grupėje buvo atleisti. Žr.: LSSR MGB 2 N valdybos poskyrio 1952 02 09 pažyma, ten pat, 1. 38. 297 1 95 6 m. LSSR KGB Tardymo skyriaus poskyrio viršininkas mjr. Kaplanas nutarė, kad 1946 m. birželio 22-23 d. įvykdytas nusikaltimas atitinka 136 RSFSR BK straipsnį, bet dėl senaties termino nusprendė baudžiamosios bylos nekelti. Žr.: LSSR KGB Tardymo skyriaus poskyrio viršininko mjr. Kaplano 1956 07 19 nutarimas, ten pat, 1. 147. 269

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

Žudikai nieko nebijojo, plėšė, mušdami reikalavo pinigų, šaudė raketas ir visiškai nesislapstė po siautėjimo, o tai aiškiai rodo juos turėjus slopinimo tarnybų globą. Šie agentų veiksmai buvo savavališki bei netikėti patiems valstybės saugumo karininkams, kurie, praradę specialiosios grupės kontrolę ir bijodami atsakyti prieš savo vadovybę, bandė tai vaizduoti kaip partizanų darbą. Tačiau šmeižtas neprilipo. Vietiniai gyventojai buvo įsitikinę, kad žudynės - stribų darbas 298 . Jei tai būtų buvęs iš anksto numatytas scenarijus, specialioji grupė būtų sunaikinusi arba tik neutralius žmones, arba tik partizanų rėmėjus. N. Chruščiovo „atlydžio" laikais žuvusiųjų giminaičiai netgi kreipėsi į KGB, kad iškeltų baudžiamąją bylą buvusiam stribui Juozui Leistrumui, kuris priklausė minėtam fiktyviam būriui. Jis buvo atpažintas išlikusių gyvų tragedijos liudytojų, tačiau ir tuomet saugumiečiai neparodė jokios iniciatyvos nubausti smogikus - j u k atsakomybė už žmogžudystes iš dalies kristų ir ant saugumo operatyvinių darbuotojų 299 . Šis pavyzdys tikriausiai yra vienas iš nedaugelio, kai specialioji grupė, apsimetusi partizanų būriu, sunaikino nekaltus, pogrindžio nerėmusius žmones. Panašių atvejų daugiau nėra žinoma. Partizanams primesti net tokius painius šeimų žudymus būdavo sunku, nes vietiniai gyventojai laisvės kovotojų, ryšininkų, rėmėjų padedami gana greitai demaskuodavo agentus smogikus. Jeigu vietiniai partizanai sušaudydavo kolaboravimu įtariamą šeimą jie to paprastai neslėpdavo. Jeigu j ų pašonėje tai padarydavo nežinomi asmenys, pačių partizanų interesas buvo paskelbti visuomenei, jog tą padarė ne jie. Daugelyje apygardų specialiųjų grupių veikla nuo 1947 m. nebebuvo paslaptis. Štabai išsiaiškino agentų smogikų klastingos veiklos metodus ir per savo spaudą ar gyvu žodžiu perspėdavo ūkininkus vengti nepažįstamų, partizanus vaidinančių asmenų. 298 Joniškio aps. dar 1945 m. pabaigoje iš suimtų, legalizuotų partizanų ir dezertyrų Adolfo Gumbilevičiaus (vadas, agentūrinis slapyvardis Savas), Alekso Bogužo, Kazio Bučo, Eduardo Motiejūno buvo sudaryta specialioji grupė, kuri veikė nesėkmingai. 1946 m. kovo-balandžio mėn. iš LSSR MGB atėjo direktyva kovai su partizanais naudoti buvusius partizanus, todėl Laumakių k. įvykis logiškai sutampa su A. Gumbilevičiaus specialiosios grupės veiklos atnaujinimu. Žr.: S. Norbutas, Partizano Tautvydo tėvūnija. Pasipriešinimas Joniškio rajone (toliau - S. Norbutas, Partizano Tautvydo...), Joniškis, 1999, p. 27-31. 299

Ten pat.

270

Šeimų ž u d y n i ų klausimas

55 pav. LSSR MGB centrinės specialiosios grupės agentai smogikai. Stovi penktas iš dešinės vienas iš specialiųjų grupių vadovų kapitonas Martusevičius (?). Pavilnys

Smurtą prieš šeimas lėmusios aplinkybės ir priežastys Pabandysime detaliau panagrinėti pagrindines aplinkybes, veiksnius, priežastis, lėmusias smurtą prieš šeimas. K o n t r o l ė s s i l p n u m a s arba n e b u v i m a s . Kontroliuoti savo pavaldinius partizanų vadai privalėjo, tačiau dėl ypač sunkių veikimo sąlygų, judėjimo suvaržymo dažnai negalėjo kontroliuoti pavaldžių būrių. Retai lankydami dalinius, jie negaudavo patikimos informacijos apie padarytus nusižengimus. Nuolatos siaučiant, pasalaujant priešo daliniams, visi vizitai buvo rizikingi. Norint pasiekti kai kuriuos būrius, apygardos štabo darbuotojams kartais reikėdavo įveikti iki 30-50 km, o tai sukeldavo didelių sunkumų. Apygardos vadai praktiškai galėjo kontroliuoti tik geografiškai artimiausios rinktinės būrius, ir tai ne visus. Akivaizdus pavyzdys - A. Ramanausko vadovaujama Merkio rinktinė, kuri veikė Varėnos apskrityje. Ten šeimų (ypač kartu su vaikais) naikinimų, palyginti su kitomis Dzūkijos apskritimis, buvo nedaug. Ėmęsi KLT praktikos, vadai galėjo sulaukti net atskirų grupių ginkluoto pasipriešinimo. 271

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

Įvesti tvarką, surengti karo lauko teismus nusikaltėliams nebuvo paprasta, nes KLT nariai turėjo būti iš kitų grupių, o tai dar labiau komplikuodavo visą teisinę procedūrą. Geografinė atskirų formuočių padėtis dažnai lemdavo jų savarankišką veikimą. Jau minėta Šarūno rinktinė, metus priklausiusi Tauro apygardai 300 , nebuvo apygardos vadų kontroliuojama dėl didelių atstumų. Rinktinės vadai nenorėjo paklusti aukštesnei vadovybei. 1947 m. rugpjūčio mėn. A. Ramanauskas raštu informavo apygardos vadą D. Jėčį apie padėtį šioje rinktinėje: „Tai štai, Dainavos apygardos Šarūno rinktinės teritorijoje netvarka. Kuopos vadas Liepa 301 , kaip jūs prisimenate iš laiško, apsileido. Savo duotų žodžių ir įsakymų vykdymu mažai kuo skiriasi nuo Siaubo 302 . Pas juos vienoda „demokratija." 303 Silpna apygardos vadų kontrolė leido šios rinktinės partizanams beatodairiškai naikinti įtariamų kolaboravimu žmonių šeimas. Daug kas taip pat priklausė nuo vadų individualių savybių, moralinių principų ir elementaraus žmoniškumo. Autonomiškai veikusios kovotojų grupės, nejausdamos aukštesnių vadų priežiūros, girtaudavo, darydavo nusikaltimus ir mažai kuo skyrėsi nuo ginkluotų plėšikų (banditų 304 ). Tokių būrių vadai dažnai patys dangstydavo savo vyrų nusikaltimus, nes galėjo būti patraukti atsakomybėn rinktinės ar apygardos vadovybės. Tad apie nepagrįstas žmogžudystes partizanų štabai arba iš viso nieko nežinodavo, arba nesugebėdavo išsiaiškinti juos padariusių asmenų. Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas 1949 m. analitinėje pažymoje aukštesnei vadovybei apie tokius atvejus rašė: „Jų tarpe būna ir vienas kitas smulkesnio org. vn. (organizacinio vieneto. - M. P.) vadas, kuris siekdamas populiarumo savo vyrų tarpe ar, kaip sakoma, „būti geru savo vyrams", apie savo org. 300

Šarūno rinktinė nuo 1946 m. balandžio 30 d. perėjo į Tauro apygardos pavaldumą ir priklausė jai iki 1947 m. birželio mėn. 301 Jurgis Ptakauskas-Liepa buvo Šarūno rinktinės DLK Vytenio grupės (tėvūnijos) vadas iki savo žūties 1947 m. gruodžio 14 d. 302 Karininko Antano Juozapavičiaus grupės vadas Antanas Grušauskas-Siaubas. 303 LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3, t. 9,1. 148. 304 Etimologija iš italų k. žodžio „bandito", reiškiančio ginkluotą plėšiką.

272

56 pav. Dainavos apygardos partizanų susirinkimas 1948 m. Stovi iš kairės: 4. Kazimieraičio rinktinės Vytauto grupės būrio vadas Jonas Budėnas-Klebonas. 6. Vanago grupės vadas Feliksas Daugirdas-Šarūnas. 8. Vytauto grupės vadas Adolfas Baublys-Merkys. 10. Geležinio Vilko grupės vadas Jonas Kazlauskas-Šermukšnis

57 pav. Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

vn. partizanų padarytus nusižengimus nepraneša vadovybei, bet priešingai, jis visados stengiasi vadovybei savo vyrus teigiamai atestuoti. Tokių partizanų tarpe „geras" vadas tas, kuris j ų nebaudžia ir kuris duoda daugiau laisvės jiems nusižengti." 305 Apygardos vadas gana tiksliai įvardijo priežastis, dėl kurių susidarydavo palankios sąlygos įvairios rūšies drausmės pažeidimams: „Dalis nesklandumų, ardančių partizaninę drausmę ir žeminančių partizanu vardą atsiranda iš mažos kai kurių org. vn. vadų P (partizanų. - M. P.) kontrolės, reto dalinių lankymo. Partizanai, palikti veikti plačiuose rajonuose, mažai kontroliuojami, elgiasi ir veikia taip, kaip išmano. Jeigu tokiuose mažai org. vn. vadų kontroliuojamuose rajonuose pasitaiko dar vienas kitas nedrausmingas partizanas, tuomet sąjūdžio veikla ir laisvės kovotojo partizano vardas gerokai nukenčia. Iš to kaip tik ir kyla partizanų nepopuliarumas apylinkės gyventojų tarpe. Tačiau dideli rajonai, apimantieji ištisąvalsčių ir daugiau, kuriuose veikia vos keli partizanai, yra sunkiai sukontroliuojami, t. y. sunku iš gyventojų susekti partizanų padarytus nusižengimus." 306 Šios L. Baliukevičiaus išvardytos drausmės laužymą skatinusios aplinkybės buvo objektyvios, tačiau neretai vadams pritrūkdavo drąsos ir valios sutramdyti kai kuriuos kovų užgrūdintus, bet kriminalinių polinkių turinčius vyrus. Dainavos apygardos Merkio rinktinėje ypatingu žiaurumu tikrų ar tariamų kolaborantų šeimoms pasižymėjo I bataliono pirmas būrys, vadovaujamas J. Krajausko-Snaiperio. 1946 m. balandžio 12 d. Alovės valsčiaus Butrimiškių kaime Snaiperio būrys sunaikino tris šeimas: 3 asmenų Petro Abromavičiaus, 5 Minkelienės ir 4 Juozo Vitkausko. Tarp žuvusiųj ų buvo 7 vaikai nuo 5 iki 16 metų. P. Abromavičius ir jo žmona buvo kaltinami pirmieji balsavę 1946 02 10 rinkimuose į SSSR AT. Juozas Vitkauskas nužudytas kaip buvęs stribas ir trėmimo dalyvis, Minkelienė buvo kaltinama dirbusi informatore. Rinktinės vadą A. Ramanauską pasiekdavo žinios apie šio būrio savivalę, todėl jis pareikalavo iš J. Kra305

Dainavos apygardos vado L. Baliukevičiaus-Dzūko 1949 m. parengtas dokumentas aukštesnei vadovybei „LK-jų moralinis stovis, pasireiškiančios žalingos ir teigiamos įtakos, sąmoningumas, ydos ir trūkumai Dainavos apygardoje", Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1993, t. 6, p. 90. 306 Ten pat, p. 85. 274

Š e i m ų ž u d y n i ų klausimas

luusko atsakyti už jo veiklos teritorijoje sušaudytas šeimas, atsiųsti KLT protokolus ir laikytis baudžiamųjų statutų. Snaiperis, rašydamas teisinamąjį raportą Vanagui, nesibodėjo vaikų apkaltinti šnipinėjimu ir jų nužudymą stengėsi pateisinti 307 . Vėliau A. Ramanausko sudarytas KLT už nekaltų piliečių žudymą plėšimus, galbūt ir už šį nusikaltimą sušaudė J. Krajausko pavaduotoją Alfonsą Bucevičių-Studentą. J. Krajauskas žuvo I ()47 m. vasario mėn. ir, matyt, išvengė KLT bausmės. Panašių savavaliaujančių grupių Dainavos apygardoje buvo ne viena, bet j ų sukontroliuoti nepajėgdavo net tokie griežti vadai kaip A. Ramanauskas. I n t e l i g e n t i j o s t r ū k u m a s . Tai, kad trūko išsilavinusių žmonių partizanų gretose, taip pat skatino imtis neteisėtų veiksmų. Ten, kur pogrindžio formuotėms vadovavo ryžtingi inteligentai: mokytojai, studentai, karininkai, paprastai pavykdavo įvesti drausmę ir sutramdyti nepaklusnius kovotojus. Nekaltų žmonių žudynėms kelią užkirsti stengėsi dauguma išsilavinusių, tvirtas moralines vertybes išpažįstančių partizanų vadų. Antai Pietų Lietuvos štabo ir Dainavos apygardos vadas pulkininkas leitenantas J. Vitkus-Kazimieraitis kategoriškai draudė represuoti išdavikų šeimas, jei j ų nariai nenusikalto. Jo pozicija aiški ir morali: „Vykdant partizanų lauko teismo sprendimą draudžiama imti pasmerktojo šeimos turtą išskyrus partizanams reikalingą maisto kiekį. Neužmiršti, kad pasmerktojo šnipo ar „istrebitelio" šeima gali būti ne tik visai nekalta, bet dar gali būti partizanams prielanki." 308 Deja, ši iškili asmenybė 1946 m. v.isarą žuvo. Buvęs mokytojas A. Ramanauskas-Vanagas puikiai supralo mirties bausmių komplikuotumą: „Nuspręsti atimti žmogaus gyvybę yra nepaprastas dalykas. Sunkinanti aplinkybė kartais būdavo ir tai, kad partizanai ar net j ų vadai dėl nepakankamo išsilavinimo nepajėgdavo įsigilinti į ypatingą reikšmę turinčias bylos aplinkybes. Aukštesniesiems partizanų vadams ne visuomet įmanoma visur apeiti, apklausinėti, patikrinti ir pirmininkauti sprendžiamoms byloms." Partizanų vado teigimu, ,(l7

I būrio vado Snaiperio 1946 12 29 raportas Merkio rinktinės vadui Vanagui, / YA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3 (A. Ramanausko b. b.), t. 8,1. 171. Dzūkų grupės vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 1945 09 05 įsakymas dėl partizanų elgesio su gyventojais, LYA, f. K-l, ap. 18, b. 80,1. 37. 275

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

vadovybė griežtai bausdavo tuos, kurie „sąmoningai nusižengdavo teisingumui ar lengvabūdiškai skirdavo mirties bausmę" 309 , tačiau žinoma ne daugiau kaip dešimt atvejų, kai Dainavos apygardos karo lauko teismai sušaudė nusikaltusius kovotojus. Inteligentijos kadrų trūkumą beveik visada jautė visos apygardos. Tai buvo nuolatinis štabų darbuotojų galvos skausmas. Dalis inteligentijos pasitraukė į Vakarus, dalis buvo represuota, o likusioji Lietuvoje ginkluotą kovą laikė savižudybe ir stebėjo j ą iš šalies. BDPS prezidiumo nariai inteligentai (Kazys Boruta, Antanas Miškinis, Vincas Seliokas ir kt.) veikė mieste pusiau legaliai ir trumpai, tad negalėjo daryti didesnės įtakos miškuose besilaikantiems vyrams. Be to, tam reikėjo turėti neeilinių asmeninių savybių. Daug tiesos yra Jūros srities vado mokytojo A. Bakšio-Klajūno žodžiuose: „Lietuviškojo pogrindžio, palikto daugumos savo vadų likimo valiai, nueitas kovos kelias pirmame jo vystymosi laikotarpyje aiškiausiai parodo priežastis, iššaukusias klaidas ir juodas dėmes, kurių neišvengta ir vėliau, kasdien sunkėjant kovai ir žuvus daugumai intelektualinių pajėgų, bet tai ne liaudies, nešančios visą kovos naštą kaltė, o mūsų inteligentijos, sergančios „išlikimo" manija." 310 Užuot aktyviai veikę vykstančius procesus, ėmęsi ginkluoto pasipriešinimo taktikos pobūdžio koregavimo, daugelis inteligentų užėmė pasyvią poziciją prisitaikė prie pakitusios aplinkos arba net perėjo valdžios pusėn. Autoritetingi ir išsilavinę žmonės gal būtų pakoregavę kovos su kolaboravimu strategiją bei taktiką ir taip sumažinę smurtavimo mastą. Antra vertus, kažin ar daugelis partizanų buvo pasirengę paklausyti nuosaikesniųjų. P r i e š t a r i n g a kai k u r i ų v a d ų p o z i c i j a . Viena pagrindinių priežasčių, skatinusių taikyti žiaurius kovos metodus, buvo nevienareikšmė vadų pozicija išdavikų šeimų naikinimo klausimu. Nors daugelyje apygardų galioję baudžiamieji statutai draudė be aiškaus pagrindo sušaudyti kolaboranto šeimos narius (ką jau kalbėti apie vaikus), neretai šios taisyklės nebuvo laikomasi. Dažniausiai susidorojimai būdavo teisinami 309

A. Ramanauskas, Daugel krito..., p. 316-319. A. Bakšio-Klajūno straipsnis „Vyčių sąjunga ir jos santykiai su LLKS", „Vyčių keliu", 1952 11 10, Nr. 2, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1993, t. 7, p. 102-103. 310

276

Šeimų ž u d y n i ų klausimas

tuo, kad visi šeimos nariai veikė prieš tautą ar sekė pogrindžio narius. Žinoma, toks motyvas visiškai netiko norint pateisinti šeimų kartu su vaikais sušaudymą. Ką apie tai manė aukščiausias pareigas (rinktinės, apygardos, srities lygio) ėję pasipriešinimo sąjūdžio vadai? Partizanų pagrindinių vadų požiūris į priešo rėmėjų šeimų naikinimą buvo prieštaringas. Vieni kategoriškai smerkė tokią veiklą kiti į nepagrįsto smurto veiksmus žiūrėjo gana atlaidžiai. Pastarieji, nesugebėdami ar nenorėdami įdiegti griežtos drausmės, dažnai „nepastebėdavo" neleistinų savo valdinių veiksmų arba apsiribodavo raštiškais perspėjimais. Deja, buvo ir tokių aukštas pareigas ėjusių vadų, kurie toleravo, skatino ar net įsakinėjo naikinti kolaboruojančių asmenų šeimas. Ypač dažnai tai buvo daroma trėmimų metu arba po jų. Teroras kurstė terorą. Už savo ištremtas šeimas partizanams nesuvirpėdavo ranka sušaudyti trėmusio kolaboranto šeimą netgi jo vaikus. Gausiausiai autentiškų partizanų dokumentų nagrinėjama tema išliko Pietų Lietuvoje (Tauro ir Dainavos apygardose), todėl daugiausiai jais remsimės. Nors Dzūkijoje kova su kolaborantais buvo specifinė, naudoti šaltiniai netrukdo daryti tam tikrų apibendrinimų dėl visam pasipriešinimo judėjimui būdingų reiškinių. Dainavos apygardos vado D. JėčioĄžuolio nuomonė dėl kolaborantų šeimų represavimo nebuvo nuosekli. 1946 m. viduryje jis dar neigiamai žiūrėjo į išdavikų artimųjų naikinimą 311 , o vėliau jo nuostata, atrodo, keitėsi. 1947 m. gegužės mėn. D. Jėčys parengė partijos apskričių komitetų sekretoriams laišką kuriame grasino jiems susidorojimu už represijas prieš partizanus ir jų šeimas: „ Už kiekvieną apiplėštą dorą lietuvį valstietį bus atlyginta tuo pačiu ant komunistų kailio, o kada tokių nepakaks, tai net ir ant juos užjaučiančių asmenų. Už kiekvieną ištremtą šeimą bus likviduota raudonojo valdininko šeima, komunisto ar labiau paraudonavusi šeima." 312 Iš šio laiško nėra visai aišku, ar juo norėta tik labiau įbauginti, paveikti par311

Dainavos apygardos vado D. Jėčio-Ąžuolio 1946 10 10 tarnybinis raštas Merkio rinktinės vadui A. Ramanauskui-Vanagui, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3, t. 8,1. 16. 312 LSSR valstybės saugumo ministro R Kapralovo 1947 11 26 tarnybinis raštas SSSR MGB 2-os vyriausiosios valdybos viršininkui Pitovranovui apie Dainavos apygardos štabo sunaikinimą ir apygardos vado Domininko Jėčio-Ąžuolio veiklą, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 210,1. 7-10. 277

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

tijos apskričių vadovybę, ar buvo ketinama įgyvendinti grasinimus. Tų pačių metų rugpjūčio mėn. D. Jėčys žuvo, o trėmimai prasidėjo tik metų pabaigoje. Sunku paaiškinti, kodėl D. Jėčio vadovavimo laikotarpiu taip dažnai būdavo naikinamos valdžios bendradarbių šeimos, nesvarbu, ar tai buvo plataus masto, ar individualūs baudžiamieji veiksmai. Galbūt buvo pasiduota kovos su kolaboravimu savieigai, kovotojų nuomonei, bendrai nuotaikai, kurią suvaldyti buvo labai sunku. LLKS Ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas taip pat buvo linkęs kartais pateisinti šeimų (ne kartu su vaikais) naikinimą. Jo manymu, saugumiečiams dažnai dirbdavo visi šeimos nariai: „Kartais iš šalies žiūrint gali atrodyti, kad vienas ar net keli sulikviduoti šeimos nariai buvo geri ir teisingi piliečiai. O iš tikrųjų jie buvo patys pavojingiausi šnipai. Skaudu yra partizanams išgirsti žodžius, kad kas nors yra tariamai neteisingai nukautas. Blogiausia, kad retai galima spaudoje ar žodžiu pagarsinti tai, už ką anie buvo nubausti aukščiausia bausme, nes pagarsinimo atveju nukentėtų lojalūs gyventojai. Žiaurus likimas yra ir tuo atveju, kai partizanai ir j ų vadai, kurie sudarė ir nagrinėjo bylas, taip pat jau yra žuvę, o bylų protokolų likimas dažnai nežinomas. Kažin ar laisvės sulaukus visi byloje liudiję, žinodami, kad kovotojai žuvę, ar nenorėdami turėti nemalonumų iš likusiųjų sulikviduotojo šeimos narių pusės, patvirtins anksčiau savo duotuosius parodymus! Manau, kad gali būti ir taip, ir taip..." 313 Apskritai A. Ramanauskas stengėsi kontroliuoti valdinių veiksmus - reikalaudavo atsiųsti ataskaitas apie mirtimi nubaustas šeimas, karo lauko teismų protokolus, pagrindžiančius mirties bausmes. Kartais šeimų sušaudymas turėdavo dvejopą tikslą: nubausti įtariamuosius bei sukelti siaubą vietos gyventojams. Tokiu būdu buvo bandoma įbauginti kolaborantus, atbaidyti juos ir kitus potencialius valdžios bendradarbius nuo išdavikiškos veiklos, priversti paklusti vietos gyventojus. 1947 m. spalio mėn. A. Ramanausko-Vanago adjutantas MGB agentui kalbėjo: „Mes už tai, kad vykdyti atskirus užpuolimus, tai yra už individualų terorą. Į mūšius su Sovietinės armijos, pasieniečių ir stribų daliniais nesivelti, skirti ypatingą svarbą žvalgybinių duomenų 313

A. Ramanauskas, Daugel krito..., p. 316-319. 278

Šeimų ž u d y n i ų k l a u s i m a s

rinkimui." Adjutantas pažymėjo, jog tarp stribų ir net MVD yra „savų žmonių", todėl partizanai gerai informuoti, kas dirba MGB naudai. Neseniai, pasakojo jis, sunaikino vieną 7 žmonių šeimą už ryšius su MVD. Kada agentas pradėjo įrodinėti, kad tokiais veiksmais partizanai atstumia žmones, adjutantas atsakė: „Mes reikalaujame, kad mus ne mylėtų, o bijotų. Tegu bijo mūsų. Mes galim tvirtai rankose laikyti vietinius gyventojus. Štai dieną mes atvirai vaikštinėjame šiame kaime ir niekas apie tai nepraneša." 314 Tauro apygardos vadas Z. Drunga-Mykolas-Jonas 1946 m. vasario mėn. trėmimų metu įsakė nukauti vadovaujančius apskrities bolševikus, persekioti ir be gailesčio naikinti „padedančius tremti ir grobiančius išvežamųjų turtą" pavienius bolševikus ir, „esant galimybei, j ų šeimas" 315 . Nusitaikyti į pagrindinius represijų apskrityje organizatorius ir vykdytojus buvo suprantamas, logiškas sprendimas, tačiau skatinimas šaudyti komunistų šeimas atvėrė kelią kriminaliniams nusikaltimams, nes galėjo žūti ir visai nekalti žmonės - aktyvistų artimieji: žmonos, vaikai, tėvai, giminaičiai. BDPS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo viršininkas ir Tauro apygardos vadas A. Baltūsis-Žvejas komunistų šeimų žudymą laikė natūralia ir priimtina kovos priemone. 1946 m. vasario mėn. trėmimų metu politinių priešininkų šeimos apygardoje buvo be gailesčio naikinamos. 1947 m. pradžioje A. Baltūsis girdamasis rašė Dainavos apygardos vadui: „Kai bolševikai vykdė masinius trėmimus į Sibirą, buvo sunaikintas atitinkamas skaičius bolševikų šeimų. Rezultatai buvo labai geri, kadangi bolševikai posėdžiuose svarstė šiuos klausimus, sakydami, kad jiems neužteks savo bolševikinių šeimų, jei ir toliau bus vykdomi tokie išvežimai." 316 Tokia pati „tu man, aš - tau" keršto priešams taktika buvo numatyta ir 1947 m., kada A. Baltūsis įsakė rinktinių vadams, jei314

Šaltinio Antras 1947 10 agentūrinis pranešimas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 863, 1. 27-28. 315 Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo-Jono 1946 02 20 įsakymas „Siaubo" būriui, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 106-107. 316 Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo 1947 01 16 laiškas Dainavos apygardos vadui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui apie apygardos organizacinę veiklą ir taktiką, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 205,1. 308-312. 279

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

gu prasidėtų trėmimas, „už kiekvieną išvežtą lietuvį ir šeimą sunaikinti ne mažiau kaip vieno bolševiko šeimą sunaikinti visus šeimos narius". Jis nurodė: jei „bus įmanoma - visus pakarti nešaudant". Taip pat įsakė stengtis sunaikinti tas bolševikines šeimas, kurios gyvena miestuose, miesteliuose ar valsčių centruose. Sunaikinę šeimą įvykio vietoje partizanai turėjo palikti raštelius, kuriuose būtų nurodyta, už ką šeima nubausta. Partizanai turėjo organizuoti pasalas ir sušaudyti žmones, kurie dalyvaus tremiant, grobštys išvežtųjų turtą. Ypač kovotojai privalėjo stengtis sunaikinti žinomiausius komunistus ir jų šeimas, tačiau „neliesti tų šeimos narių, kurie nusiteikę prieš bolševikinę santvarką ir tą priešiškumą įrodo savo darbu". Iš įsakymo tono sunku suprasti, ar tie, kurie buvo neutralūs, nenusiteikę prieš santvarką ar jai simpatizavo, turėjo būti nužudyti? Be to, esant palankioms sąlygoms, buvo nurodyta sprogdinti, griauti ar ardyti geležinkelius ir tiltus. Įsakymas turėjo būti vykdomas tik tada, kai prasidės žmonių išvežimas. Apie kiekvieną sunaikintą bolševikų šeimą partizanai privalėjo surašyti atitinkamus protokolus ir išsiųsti į rinktinės štabą 317 . A. Baltūsis buvo toks pat griežtas suimtų, savavališkai prisiregistravusių ir išdavinėti pradėjusių partizanų šeimoms 318 . Jis įsakė „išdavikų, kilusių iš kovotojų tarpo, kai kuriuos šeimos narius likviduoti, ypatingai tuos, kurie yra prisidėję prie jų tapimo išdavikais ar tam prijaučiančius" 319 . Kito žymaus Tauro apygardos vado A. Varkalos-Zaliuko nuomonė šiuo klausimu buvo kitokia tik dėl vaikų. Savo pavaldiniams jis nurodė, kad, „likviduojant nusikaltusius asmenis ar jų šeimas, mažamečius vaikus, dar nepavojingus, liesti griežtai draudžiama" 320 . Iš 317

Tauro apygardos vado A. Baltūsio-Žvejo 1947 02 10 įsakymas rinktinių vadams Nr. 1, Lietuvos partizanu Tauro..., p. 195-197. 318 Negalima nutylėti fakto, kad Antanas Baltūsis-Žvejas - Tauro apygardos vadas (1946 07 0 4 - 1948 02 02) ir BDPS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo viršininkas (1947 01 15 - 1948 02 02) - įtariamas prisidėjęs prie genocido. 1943 m. A. Baltūsis ėjo 252-ojo policijos bataliono, saugojusio Maidaneko koncentracijos stovyklą, kuopos vado pareigas. Sunku pasakyti, ar jo tarnyba karo metais skatino formuotis neigiamus jo asmens bruožus. Galėjo būti vienaip ir kitaip. Žr.: L. Truska, 1944— 1953 metai: ką davė Lietuvai partizaninis karas 1 Akiračiai, 2003 m. sausis, Nr. 1. 319 Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Kazio Grebliko-Sakalo 1948 01 19 įsakymas rinktinei, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 305-306. 320 Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Daumanto 1947 08 22 įsakymas rinktinei, ten pat, p. 235-237. 280

Šeimų ž u d y n i ų klausimas

įsakymo neaišku, ar išdaviko šeimos suaugusių narių teisė gyventi buvo kvestionuojama, ar čia turima galvoje šeimos, kurių visi nariai buvo kuo nors nusikaltę. Panašūs nevienareikšmiškai suprantami įsakymai buvo leidžiami ir kitose apygardose. Kai kurie partizanų vadai netgi leisdavo sušaudyti daugiau negu 10 metų turinčius kolaborantų vaikus paauglius. Tai byloja Žemaičių apygardos Alkos rinktinės vado leitenanto A. VenckausAntano Adomaičio 1947 m. lapkričio mėn. įsakymas, kuriame rašoma: „Tenka girdėti, kad LLA kariai, naikindami mūsų tautos išgamas ir duobkasius, operacijų laike sunaikina kartais ir mažamečius j ų vaikus. Mažamečių vaikų, iki 10-ties metų amžiaus, nežiūrint jų sukomunistėjimą NAIKINIMĄ GRIEŽČIAUSIAI DRAUDŽIU! Tokius galima pataisyti ir kitomis priemonėmis ir iš jų gali išaugti padorūs ir mūsų tautai naudingi žmonės. įpareigoju visus kuopų vadus šio įsakymo svarbą išaiškinti visiems savos kuopos kariams ir prižiūrėti jo vykdymą. Įspėju: už nusižengimą šiam įsakymui trauksiu kiekvieną atsakomybėn ir perduosiu Karo Lauko Teismui." 321 Toks mažamečių ir paauglių skirstymas, kam gyventi, o kam ne, pamynė elementarius teisingumo bei žmoniškumo principus. Kęstučio apygardos Maironio rinktinės vadas Kareivis 1947 m. gruodžio mėn., prieš prasidedant trečiajam masiniam trėmimui, įsakė savo kovotojams: „Prasidėjus gyventojų išvežimui: a) imtis puolamųjų veiksmų naikinant išvežimą vykdančias grupes, jų naudojamas priemones, gadinant ir naikinant komunikacijas ir pan., b) pravesti šnipų ir išdavikų valymo akciją pritaikant represijas taip pat ir jų šeimoms, c) imtis griežčiausių priemonių prieš visokius kolonistus." 322 Nėra abejonės, tokie nurodymai įteisindavo ir skatindavo imtis žiaurių kontrpriemonių prieš kolaborantų šeimas. 321 LLA Žemaičių apygardos Alkos rinktinės vado leitenanto Antano Adomaičio 1947 11 24 įsakymas Nr. 21, GAMF, Gek 4635, inv. Nr. 429. 322 Kęstučio apygardos Maironio rinktinės vado Kareivio (šifras KNV) 1947 12 13 raštas JUŠ (neidentifikuota struktūra ar asmuo) Nr. 65, LYA, f. K-l, ap. 1, b. 75,1. 24.

281

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

A k l a s k e r š t a v i m a s . Aktyvistai, milicininkai ir stribai dalyvavo tremiant, smurtaujant, suimant, nusavinant pasipriešinimo dalyvių ir kitų asmenų turtą. Dėl informatorių pranešimų žūdavo ištisi būriai, todėl nukentėję partizanai, keršto jausmo apimti, naikino kolaborantus, o neretai sušaudydavo j ų šeimų narius: tėvus, brolius, seseris, žmonas, vyrus, vaikus ar kitus artimuosius. Pietų Lietuvos partizanų straipsnyje, kuris vadinosi „Nebus pasigailėjimo Lietuvių tautos išdavikams - bolševikų padlaižiams" rašoma: „Primename, kad šeimų išvežimas išgamoms lengvai neapsieis. Kiek iš kokios apylinkės bus išvežta šeimų, tiek nušluosime nuo žemės paviršiaus komunistų šeimų" 323 . Kai kartą vienam Vilkaviškio apskrityje veikusiam Tauro apygardos partizanų būrio vadui vietiniai gyventojai papriekaištavo dėl šeimos su mažamečiais vaikais sušaudymo, šis atsakė: „Usnis iš savo daržo reikia rauti su šaknimis" 324 . Toks kolektyvinės atsakomybės valdžios bendradarbių šeimoms primetimas, supratimas, nebuvo svetimas ir kituose Lietuvos regionuose. Ginkluoto sąjūdžio vadai, dar tebevykstant kovoms, puikiai žinojo apie kai kurių grupių padarytus žiaurius nusikaltimus. Užkirsti kelią žmogžudystėms jie mėgino įvairiais būdais, tarp j ų ir apeliuodami į kovotojų moralę bei sąmoningumą. Antai LLA Žemaičių legiono štabo informacijos ir propagandos skyriaus viršininkas Vytautas Ruzgys-Paulius Prutenis 1946 m. pradžioje išsiuntė rinktinių vadams instrukciją kurioje rašė: „Gauta pranešimų, kad LLA kariai, vykdydami tautos duobkasių likvidaciją vadovaujasi aklu keršto jausmu, vartoja per žiaurias priemones, nekreipia dėmesio į operacijos pasekmes: sunaikinamos ištisos šeimos, neišskiriant mažamečių nei ne komunistų, deginami gyvi žmonės, be reikalo sunaikinamas turtas, maistas, gyvuliai. LLA dalinių vadai ir kariai, - suprantame, kad jūsų širdys yra jau pripildytos komunistų daromų skriaudų kartėlio ir užlietos teisingo keršto ugnies, bet juk jūs kariai, tautos ir jos turto gynėjai, tai netinka daryti to, kas žemina kario vardą ir neatitinka jo pareigoms. Mes nekenčiame komunistų dėl jų neteisybės ir žiaurumo, tad nebūkime jų imitacijomis: nežudykime nekaltųjų, nekankinkime ir nenaikinkime turto, kuris priklauso visai tautai. Iš sunaikin323 324

N. Gaškaitė, Partizanai apie pasaulį..., p. 278. Liudytojo Bonifaco Ulevičiaus 2000 m. kovo 20 d. autoriui papasakotas

įvykis. 282

Šeimų ž u d y n i ų k l a u s i m a s

tų vaikų galėjo išaugti geri ir mūsų mažai tautai labai brangūs piliečiai. Kiekvienas per didelis žiaurumas, komunistų dar labiau išpūstas, žemina mūsų vardą. , Mums per gana ir tikrų priešų, o kartu ir darbo su jais. Veskime garbingą ir teisingą kovą iki pergalės." 325 Nėra žinoma, ar kiek pasikeitė padėtis po šio kreipimosi, tačiau iš dokumento turinio matyti, kad tuometinė Žemaičių legiono vadovybė net nebandė išaiškinti ir griežtai nubausti nusikaltusiųjų. Tuomet apygardoje gerokai šlubavo karinė drausmė ir organizuotumas, neveikė karo lauko teismai, privalėję sutramdyti nusikaltėlius. Galima suprasti, tačiau jokiu būdu ne pateisinti keršto proveržius, kai buvo šaudomi valstybės saugumo darbuotojų, aktyvistų, stribų, informatorių ar milicininkų suaugę artimieji. Visoje Lietuvoje tai buvo gana dažnas reiškinys. Pogrindžio dalyvių manymu, kolaborantų šeimų nariai prisidėjo prie savo artimųjų politinio pasirinkimo, rėmė okupantų valdžią ir skundė. Tačiau šie kaltinimai dažnai būdavo menkai pagrįsti arba visai neatitikdavo tiesos, o į KLT protokolus, galima įtarti, įrašomi siekiant pateisinti savo nusikalstamus veiksmus. Drįsčiau teigti: daugiausia nekaltų aukų - tai iš keršto nužudyti kolaborantų artimieji. Manau, ateityje atlikti specialūs tyrimai patvirtins šią prielaidą. Sunkiau suprasti vaikų žudynes. Tikriausiai tai buvo aklo keršto, susikaupusios agresijos ir neapykantos iškrova. Griovimo, naikinimo jausmas žmogų užvaldo ypač stipriai. Pavyzdžiui galime pateikti tokį atvejį. 1948 m. vasario 10 d. Ukmergės aps. Žemaitkiemio valsčiaus Jadziūnų kaime karinės operacijos metu buvo nukauti Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės I bataliono vadas Karolis Morkūnas-Klevas, apygardos vado Alfonso Morkūno-Plieno brolis ir dar vienas partizanas. Kitą dieną A. Morkūno-Plieno vadovaujami kovotojai Žemaitkiemio valsčiaus Semeliškių ir Stačiūnų kaimuose sušaudė dvi dešimtininkų šeimas (žuvo 10 žmonių, iš jų 6 vaikai ir paaugliai). Atsitraukdami sudegino pastatus 326 . Geliantis sielos skausmas dėl ištremtos šeimos, išdraskyto gimtojo sodžiaus, išduotų ir žuvusių bendražygių, j ų palaikų išniekinimo galėjo 325

LLA Žemaičių legiono štabo informacijos ir propagandos skyriaus viršininko Vytauto Ruzgio-Pauliaus Prutenio (kitas slap. - Margis-Drutenis) 1946 01 23 instrukcija Nr. 1, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 219,1. 84-85. 326 Dokumentas be pavadinimo, LYA, f. K-l, ap. 3377, b. 81,1. 31. 283

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

sukelti nepaprastai stiprų pyktį, skatinusį imtis atsakomųjų veiksmų. Jį suvaldyti buvo nelengva. Apie tai dienoraštyje rašė Dainavos apygardos vadas L. Baliukevičius-Dzūkas: „Gyventojų masiniai trėmimai, suiminėjimai, kankinimai partizanus paveikia ta prasme, kad kiekvieno viduje vėl atsiveria žaizdos, kiekvieno širdyje plečiasi nenumaldomas keršto troškimas. Tokiais momentais kiekvienas partizanas pergyvena tam tikrą susigraužimą savo bejėgiškumu, jog priešui už tai negalima pilnai atlyginti" 327 . Čia partizanų vadas tiksliai nusakė žiaurumo priežastis. Skausmas kurstė neapykantą neapykanta - kerštą. Viename partizanų kreipimesi „Kur Jūsų protas" buvo rašoma: „Jūs uždegėte keršto ugnį, kurioje sudegsite patys. Teroras bus prieš terorą. Vietoj išvežtos šeimos ir sudegintų lietuvių sodybų sunaikinsim jūsų šeimas ir jūsų kaimus." 3 2 8 Vienas inteligentiškiausių- partizaninio pasipriešinimo vadų, LLKS tarybos prezidiumo narys ir visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis rašė: „Penki metai mus gerai įtikino, kad nekantrumas ir kerštas teatima žmogui protą. Kas juo suserga, tam rojus tik tenai, kur jo nėra. Nekantrumas keršto nukamuotą nuolat veja į rojų - kur jo nėra, bet kur tik jis atbėga, ten vis save ir savo pragarą randa. Kad ir vien priešo atžvilgiu taikomas kerštas, vis tiek netrunka jis tapti žmogaus įpratimu-prigimimu. Kas kerštu liepsnoja, tam priešų netrūksta, - tam nekantrumas leidžia tą kerštą ir ant savo artimo išlieti. Kuo labiau norime, kad mūsų kova lengvėtų, tuo daugiau kerštą perverskime į priešo stovyklą. Mes su kerštu pasielkime taip pat, kaip pasielgėme su alkoholiu: Lietuvos labui išgulkime jį iš sąjūdžio gyvenimo." 329 327 Dainavos apygardos vado L. Baliukevičiaus-Dzūko 1949 m. aukštesnei vadovybei parengtas dokumentas „LK-jų moralinis stovis, pasireiškiančios žalingos ir teigiamos įtakos, sąmoningumas, ydos ir trūkumai Dainavos apygardoje", Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1993, t. 6, p. 90. 328 NKVD Rokiškio apskrities skyriaus viršininko pplk. Vasiljevo 1945 09 27 tarnybinis raportas LSSR vidaus reikalų liaudies komisarui gen. mjr. J. Bartašiūnui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 1410, t. 2,1. 55-71; 1945 10 18 kreipimasis, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 1407,1. 248. 329 Prie Rymančio Rūpintojėlio. LLKS visuomeninės minties organas, 1949 m. rugsėjis, Nr. 4, LYA, f. K-l, ap. 1, b. 194,1. 14.

284

Šeimų ž u d y n i ų k l a u s i m a s

A t s a k o m y b ė s b a i m ė . Sušaudžius valdžios talkininką, kiti šeimos nariai galėjo būti naikinami kaip nereikalingi liudytojai, jeigu jie atpažindavo partizanus - buvusius kaimynus, kas atsitikdavo ne taip jau retai. Tokiu atveju iškildavo grėsmė nukentėti jau pogrindžio dalyvių šeimoms arba, patekus į nelaisvę, sulaukti liudytojų tardytojo kabinete. Atpažinti užpuolikus galėjo ir vaikai, todėl dalis šeimų tikriausiai buvo išžudyta vadovaujantis šiuo pragmatiniu motyvu. Dėl vaikų galėjo būti svarstoma ir taip: „Jie išaugs mūsų ir nepriklausomos Lietuvos priešais, keršys mums ir mūsų vaikams". Ž l u g d a n t i p a s m e r k t u m o n u o t a i k a . Taikliai apie partizanus pasakė to meto liudytoja Elena Kochanskaitė-Garnevičienė: „Jie užėmė tarpinę padėtį tarp gyvųjų ir mirusiųjų: jeigu apie gyvuosius galėjai viską kalbėti, apie mirusius - tik gerai, tai apie juos nebuvo nieko kalbama" 330 . Tarpinė ir ypatinga padėtis. Juk iš tikrųjų partizanai buvo lyg nuolatinėje kelionėje iš gyvenimo į mirtį. Tik niekas nežinojo, kada ir kaip ta kelionė pasibaigs. Laisvės kovotojo psichologinę būseną galima būtų palyginti su nuteistojo mirti. Tarsi dar esi, bet lyg jau ir nebe. Visiems gerai žinoma, kaip partizanai mėgo fotografuotis. Išliko tūkstančiai fotonuotraukų. Tačiau norisi atkreipti dėmesį į mažai kieno pastebėtą d a l y k ą - fotodokumentų iš 1944-1945 m. laikotarpio (kai laisvės kovotojų buvo gausiausia) yra vos keletas. Natūraliai kyla klausimas: kodėl pirmaisiais metais elgtasi vienaip, o vėliau fotografuotasi tiek dažnai, kad tai prieštaravo visoms elementarioms konspiracijos taisyklėms? Saugumiečiams patekusios fotografijos buvo ne tik informacijos šaltinis, bet ir nepaneigiamas įkaltis. Atsakymas galėtų būti toks. Maždaug iki 1945 m. pabaigos viltys sulaukti laisvės atrodė realios, todėl apie mirtį ir pralaimėjimą net negalvota. Tiek A. Ramanauskas, tiek kiti partizanai savo atsiminimuose to laikotarpio partizanų būriuose vyravusias nuotaikas apibūdina vos ne kaip linksmas dainų vakarones degant laužams. Visai kitas dalykas vėlesni metai. Tuomet partizanai suprato ar nesąmoningai pradėjo jausti intuicija atvėrė žinojimą: mirtis čia pat ir laisvės ar karo sulaukti nepavyks. Kitaip sakant, pomėgis fotografuotis tapo savotišku nemirtingumo 330

E. Kochanskaitė-Garnevičienė, Gegutė pamelavo: Dainavos apygardos partizanų takais, Vilnius, 1997, p. 199. 285

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

per istoriją, įsiamžinimo, išlikimo būdu ir priemone, atminimo ateities kartoms įgyvendinimu. Vėlesniais metais net tikindami bei guosdami gyventojus artėjančiu karu, teigdami vienas kitam, kad „civilizuotas pasaulis neleis tokios neteisybės", partizanai giliai širdyje tuo nebetikėjo. Kai kurie partizanai jautėsi esą už visų įstatymų ribų (beveik taip ir buvo). Pokariu visiškai nuvertėjo žmogaus gyvybė. Mirtis kasdien buvo šalia, todėl neatrodė kuo nors ypatinga. „Nedera pamiršti, kad miškinių žiaurumas buvo priremtų prie sienos, suluošintų klaikių gyvenimo sąlygų ir neturinčių ateities žmonių žiaurumas", - rašė Jonas Mikelinskas 331 . Nėra abejonės, jog nemažos dalies partizanų dvasios būsena nebuvo gera. Netikrumas dėl ateities, nuolat patiriamas nesaugumo jausmas, neviltis skatino depresiją desperatiškus poelgius. „Išlikti bent sąlygiškai švariam, kai aplinkui kraujas ir ugnis, kai po savo žemę reikia vaikščioti ujamam, kai į gimtus namus gali pareiti tik paslapčia it vagis - sunku, beveik neįmanoma. Keleri metai miške gali atpalaiduoti bet kokius moralinius stabdžius. Ar kiekviena siela, kiekvienas charakteris, kiekviena atmintis gali tokią naštą išlaikyti?" - pažymėjo vienas to meto įvykių liudytojas 332 . Čia iškyla sudėtingas klausimas: ar nenormaliomis sąlygomis nenormalus žmogaus elgesys pateisinamas? Matyt, ir taip, ir ne. Sugniūžta dvasiškai ir elgiasi amoraliai paprastai silpnesnio charakterio, neturintys tvirtų humanistinių nuostatų asmenys. Iš tikrųjų karas nepadaro žmogaus nei geresnio, nei blogesnio, tik labiau jį apnuogina, atskleidžia. Daugelis pavyzdžių rodo, kad net ypatingomis aplinkybėmis nemažai partizanų elgėsi garbingai ir dorai, neprarado žmoniškumo. G i r t a v i m a s . Viena pagrindinių ekscesus skatinusių priežasčių buvo paplitęs girtavimas. Problema egzistavo visais partizaninio karo metais ir net aukščiausių vadų mėginimai su ja kovoti „blaivybės" kampanijomis dažniausiai neatnešdavo laukiamų rezultatų. Kartais į alkoholizmo liūną įklimpdavo visa grupė su savo vadu. Kęstučio apygardos leidinyje Ugnis buvo aprašyti panašūs būriai: „Pradedant dalinio vadu Algimantu, baigiant prt. knd. (partizanais kandidatais, rezervistais. - M. P.), visi be jokio 331

E. Tervidytė, Rezistencija, Literatūra ir menas, 1989 12 02. Nežinomo autoriaus atsiminimai „Mums Sibiras čia buvo", LYA, f. K-l, ap. Bn-1, b. 344,1. 15. 332

286

Šeimų ž u d y n i ų k l a u s i m a s

58 pav. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas Jonas Kimštas-Žygūnas (suimtas daugelį išdavė) ir Vyčio apygardos štabo ūkio skyriaus viršininkas Alfonsas Gritėnas-Skalikas

saiko girtuokliauja, statydami nuolat save ir gyventojus į pavojų, su šūkiu: „Išgert, kad niekur neliktų samagono stribams ir milicininkams!" 333 Kaimiečiai negalėdavo susilaikyti nepavaišinę krūmine nekviestų svečių, nesvarbu, ar tai būtų buvę stribai, ar partizanai. Girtavimas pokario metais kaime taip įsišaknijo, kad trunka iki šiol. Vieni kovotojai gerdavo norėdami sušilti, ypač žvarbiuoju metų laiku, kiti norėdavo pasilinksminti, atsipalaiduoti, treti degtinėje skandindavo neviltį, gelbėdavosi nuo depresijos. Alkoholis nors trumpam pakeldavo nuotaiką, išsklaidydavo niūrias mintis apie pražudytą gyvenimą: neišvengiamą mirtį, artimųjų ir draugų, turto praradimą. Visiems žinoma - girtas žmogus visai nekontroliuoja arba mažai kontroliuoja savo veiksmus. Kai kuriems partizanams alkoholio poveikis sukeldavo agresyvumą hipertrofuotą įtarumą žiaurum ą todėl užtekdavo menkiausios dingsties, įtarimo, pykčio kibirkšties ir neapykanta išsiliedavo - žmogus arba net jo visa šeima atsisveikindavo 333

Kęstučio apygardos partizanų leidinys Ugnis, Nr. 1 (1950 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn.), LYA, f. K-5, ap. 2, b. 20,1. 5. 287

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

su gyvybe. Galimas daiktas, didelę dalį šeimų partizanai sušaudė būtent būdami neblaivūs. 1947 m. Tauro apygardos vadas rašė: „Džiugu ir linksma, kad per trejus kovos metus nenugalėjo ir nepalaužė galingosios ir žiauriosios okupantų pajėgos, tačiau skaudu ir liūdna, kad mus nugalėjo, pavergė besaikis alkoholio vartojimas" 334 . Dainavos apygardos vadas L. Baliukevičius-Dzūkas dokumente apie laisvės kovotojų moralinę būseną rašė: „Didžiausią žalą partizanams ir partizaninei veiklai atnešdavo girtuokliavimas. visos blogybės, kilusios iš šio įpročio, dar ir šiandien kai kurių gyventojų tarpe sukelia nemalonius prisiminimus. Iš girtuokliavimo kilo nemažai nesklandumų, juodų dėmių, suteršusių garbingą laisvės kovotojo partizano vardą. Ne paslaptis, kad paskiri partizanai girtuokliaudami toli nukrypo nuo pasirinktojo kelio ir savo elgesiu bei veiksmais kaip purvu apdrabstė visą sąjūdį. Dalis gyventojų, matydami vien tik tokių partizanų elgesį bei veiksmus, pagal tai vertino ir visą sąjūdį arba jei ir ne visą sąjūdį, tai bent jame dalyvaujančią daugumą. Tokiu būdu nusikaltimai pavienių partizanų nustelbė kartais tai, kas ištiso org. vn. partizanų krauju buvo pirkta. Dėl to kai kur kildavo išsireiškimai, jog „vieni partizanai kovoja", kai tuo tarpu kiti tik „partizano vardą nešioja". Tik dėl to dalis gyventojų (ypač miesto) sąjūdžio atžvilgiu tapo pasyvūs, o kartais net priešiškai nusistatę. Priešas visa tai sugebėdavo panaudoti savo propagandai prieš partizanus." 335 Girtavimas paskutiniaisiais metais paplito dar labiau, nors vadai stengėsi su šiuo reiškiniu aktyviai kovoti net 1952 m. Štai Kęstučio apygardos Šalnos tėvūnijos Aušrelės būrio partizanai, kurie glaudėsi Tauragės aps. Šilalės valsčiuje, tų pačių metų pradžioje iškilmingai pasižadėjo iki laisvės atgavimo visiškai negerti alkoholio 336 . Nežinia, kaip jiems sekėsi laikytis savo įsipareigojimo. 334

N. Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija..., p. 84. Dainavos apygardos vado L. Baliukevičiaus-Dzūko 1949 m. aukštesnei vadovybei dokumentas, parengtas „LK-jų moralinis stovis, pasireiškiančios žalingos ir teigiamos įtakos, sąmoningumas, ydos ir trūkumai Dainavos apygardoje", Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1993, t. 6, p. 85. 336 Kęstučio apygardos Šalnos tėvūnijos (Aušrelės būrio) vado Simo JurgaičioZemaičio, štabo visuomenės skyriaus viršininko Vytauto Dautarto-Žaibo bei Jaunučio, Regimanto, Rūpintojėlio ir Perkūno 1952 02 29 iškilmingas pasižadėjimas, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 223,1.219. 335

288

Šeimų ž u d y n i ų k l a u s i m a s

A s m e n i n i ų s ą s k a i t ų s u v e d i n ė j i m a s . Pogrindžio dalyviai dažnai šeimas išžudydavo norėdami suvesti asmenines sąskaitas dėl praeityje patirtų skriaudų, buitinių konfliktų, antipatijų. Partizanų įtarumu pasinaudodavo ryšininkai, rėmėjai, kiti civiliai gyventojai ir apkaltindavo ryšiais su MGB ar kitais nebūtais dalykais savo kaimynus. Partizanas Romas StyraRėksnys liudijo: „Einorių pieninėje buvo partizanų bunkeris, kurį sunaikino NKVD garnizono kareiviai. Šitam bunkery slėpėsi ir J. Jis visą kaltę sumetė Lisinskams, kadangi ta pieninė buvo visai greta J. namų: atseit Lisinskai žinoję apie bunkerį ir išdavė jį. Jis tiesiog primygtinai ėmė reikalaut, kad partizanai Lisinskus sunaikintų, nes jie esą enkavedistų šnipai. Partizanai patikėjo J. žodžiais ir Lisinskų šeimą išžudė - abu tėvus, sūnų ir dvi dukras. Tik viena dukra liko gyva, kadangi tuo metu ji gyveno Raščiūnuose (pas Skiauterį)."337 Konkurencija, pavydas, godumas, neapykanta, nesaugumo jausmas, baimė būti įskųstam, net vyrų ir moterų santykiai (pavydas) galėjo pražudyti visų šeimos narių gyvybes. Partizanų nusikalstamų veiksmų teisinio ir etinio įvertinimo svarba Svarbu nusikalstamus pogrindžio dalyvių veiksmus įvertinti teisiniu ir moraliniu aspektu. Pirmuosius bandymus teisininkai jau padarė. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras Rimvydas Valentukevičius pripažino, kad tarp 1990-1992 m. paskubomis reabilituotų sovietų valdžios teistų asmenų buvo ne tik karo metų žydšaudžių, bet ir pokario rezistentų, dalyvavusių „šaudant beginkles moteris ir vaikus vien už tai, kad jų vyras ar tėvas buvo, tarkim, stribas ar kolūkio pirmininkas". Prokuroro žodžiais, „Civilių žudymas - tai ne pasipriešinimo kovų dalis. Atsižvelgiant į pasipriešinimo okupacijai kovos tikslus, to meto sąlygas ir kovos būdus, atskirais atvejais galima pateisinti NKVD, KGB darbuotojų, vadinamųjų stribų, fizinį naikinimą tačiau toks elgesys su taikiais civiliais žmonėmis (nesvarbu, kad jie buvo minėtų asmenų giminaičiai ar kitos ideologijos) nepateisinamas nei tarptautinės humanitarinės teisės, nei žmogiškųjų 337

Aukštaitijos partizanų.... p. 499. 289

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

moralės normų, nei Lietuvoje galiojančių įstatymų požiūriu." 338 Galima visiškai pritarti tokiam teisiniam įvertinimui, tik reikėtų patikslinti, kad valstybės saugumo ir vidaus reikalų ministerijų darbuotojų, kariškių ir stribų naikinimas pateisinamas daugeliu, o ne atskirais atvejais - kitaip nebūtų buvę aišku, nuo ko gintis, su kuo kovoti. Partizanai nuolat pabrėždavo savo religingumą ir moralinį pranašumą prieš okupantus, stribus bei bolševikus. Nemažai pogrindžio narių praktikuodavo rytinę ir vakarinę maldą melsdavosi prieš žygius, nesiskirdavo su maldaknygėmis, rožiniu, ant krūtinės nešiodavo kryželį. Tikrų ar tariamų kolaborantų šeimų, pavienių įtariamųjų civilių žudymas visiškai nesiderino nei su partizanų katalikiškumu, nei su dorovės normomis. Visuomenė ir dalis laisvės kovotojų tai suvokė dar vykstant kovai. Bernardas Gailius, paskelbęs straipsnį partizanų teisių atkūrimo klausimu, rašė: „Kolektyvinės atsakomybės taikymas prieštarauja patiems elementariausiems teisingumo principams. Žmona negali atsakyti už vyro nusikaltimus, vaikas - už tėvo, ir panašiai. Nors sovietinė okupacinė valdžia gana plačiai taikė kolektyvinę atsakomybę ir dažnai ištremdavo visus žinomų partizanų šeimų narius, tai nesuteikė teisės partizanams elgtis taip pat ir žudyti kolaborantų šeimas." 339 Kalbant apie šeimų žudymus, nei būtinosios ginties, nei karinės būtinybės argumentai neturi prasmės. Nekaltų žmonių, šeimų žudymai buvo niekuo nepateisinami kriminaliniai nusikaltimai, ypač moralę paminantys veiksmai. Daugelis partizanų vadų už savo pavaldinių įvykdytus nusikaltimus numatė teisinį persekiojimą jau atgavus laisvę. Žinoma, dabar kalbėti apie kažkokį teisinį persekiojimą būtų nekorektiška, nes visi likę gyvi pogrindžio dalyviai jau buvo nuteisti (nors ir neteisėtų, priklausomų sovietinių teismų). Neabejotina, kad pavienių pogrindžio narių ar j ų grupių veiksmuose galima įžvelgti sunkių tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, tai yra nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų požymių. Pavyzdžiui, Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto, priimto 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, 7 straips338

V. Skučaitė, Istorinio lūžio erškėtis. Pokalbis su prokuroru R. Valentukevičiumi, Kauno diena, 2002 03 27, p. 15. 339 B. Gailius, Partizanų teisių atkūrimo klausimu, Naujasis Židinys-Aidai, 2003, gegužė, Nr. 5, p. 243. 290

Šeimų ž u d y n i ų klausimas

nio „Nusikaltimai žmoniškumui" kai kurie punktai gali būti pritaikyti vertinant partizanų veiksmus: „1. Šiame Statute nusikaltimas žmoniškumui - bet kuri iš toliau išvardytų veikų, kai sąmoningai rengiami didelio masto arba sistemingi civilių užpuolimai: a) nužudymas; h) kokios nors grupės ar bendrijos persekiojimas politiniais, rasiniais, nacionaliniais, etniniais, kultūriniais, ar kitais motyvais ; k) kitos panašios nežmoniškos veikos, kai tyčia sukeliamos didelės kančios, sunkūs kūno sužalojimai arba padaroma didelė žala psichinei ar fizinei sveikatai." Statute sakoma: „civilių užpuldinėjimas" - daugybinės 7 straipsnio „1 dalyje nurodytos veikos bet kokių civilių atžvilgiu, kai yra vykdoma ar remiama valstybės arba organizacijos politika užpuldinėti civilius". Taip pat galima remtis Statuto 8 straipsnio „Karo nusikaltimai" kai kuriais punktais, pavyzdžiui: ,,a) Sunkūs 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų pažeidimai, būtent kurios nors iš šių veikų prieš asmenis arba turtą saugomus pagal atitinkamos Ženevos konvencijos nuostatas: i) tyčinis nužudymas; iv) neteisėtas ir beprasmis plataus masto turto naikinimas ir nusavinimas, nepateisinamas karine būtinybe; vi) tyčinis teisės į teisingą ir teisėtą teismo procesą atėmimas iš karo belaisvio arba kito saugomo asmens; b) Kiti rimti, tarptautinės teisės nustatytų tarptautinių ginkluotų konfliktų įstatymų ir papročių pažeidimai, būtent šios veikos: i) tiesiogiai karo veiksmuose nedalyvaujančių visų arba pavienių civilių tyčinis užpuldinėjimas; ii) civilinių objektų, t. y. ne karinių objektų, tyčinis užpuldinėjimas; v) bet kokiu būdu vykdoma ataka prieš neginamus ir nesančius kariniais objektais miestus, kaimus, būstus ar pastatus arba jų apšaudymas." 340 Nešališkas teisinis įvertinimas (ne teisminis persekiojimas) būtų naudingas teisingumui atkurti, asmeninėms piliečių atsakomybės ir humanizmo vertybėms puoselėti, kad ateityje panašūs įvykiai nesikartotų. Kita vertus, net patys kraupiausi įvykiai ir realijos negali diskredituoti partizaninės kovos dėl šalies laisvės, daugelio pasipriešinimo dalyvių šviesaus atminimo. Jokiu būdu negalime už atskirų asmenų ar jų grupių 340 Tarptautinio Baudžiamojo Teismo statutas, [žr.: 2007 10 15],

291

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

nusikaltimus atsakomybę priskirti visam partizaniniam sąjūdžiui, visai jo vadovybei. Kolektyvinės teisinės atsakomybės nėra, yra tik moralinė. Atsakomybė gali būti taikoma individualiai kiekvienam konkrečiam kovotojui. Tūkstančiai partizanų garbingai, vyriškai ir pasiaukojamai kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės, žuvo, apsupti priešo nusižudė, pateko į lagerius, tačiau nepažeidė teisingumo, nesusitepė nekaltu krauju, niekada neįvykdė žmogžudystės. * * * *

Dainavos apygardos teritorijoje nepagrįsto smurto prieš bendradarbiavimu kaltintus gyventojus ir jų šeimas, artimuosius buvo daugiau nei kitose apygardose. Šeimų žudynės buvo ne tik.aklo keršto ar savivalės aktai (pogrindžio visuomenines teisines normas pažeidžiantys ekscesai), bet ir sąmoningai pasirinktas teroristinis kovos metodas. Norint sukelti siaubą paniką valdžios rėmėjams ir atgrasyti juos nuo išdavikiškos veiklos, laikyti įsitempusius bei paklusnius pogrindį remiančius ar neutralius civilius gyventojus, buvo sušaudomi menkai prasikaltę arba niekuo nekalti režimo pagalbininkų šeimos nariai. Tokiu būdu buvo tikimasi sumažinti kolaboravimo ir išdavysčių mastą. Manytina, kad partizanus žiauriai elgtis skatino grupinio konformizmo 341 poveikis, jie neretai demonizuodavo priešiškus pogrindžiui ir lojalius valdžiai civilius gyventojus, sovietinius ir partinius aktyvistus, juos traktavo kaip žmogiškų bruožų netekusį priešininką. Tarptautinių humanitarinių normų pažeidimai buvo teisinami ir aiškinami kaip atsakas į atitinkamus priešo ar jo rėmėjų veiksmus (deportacijas, areštus, žudynes, išdavystes, terorą). Kolektyvinis elgesys tokiu atveju paprastai būdavo reguliuojamas „tolygaus atpildo įstatymu" 342 . Kita vertus, galima pritarti K. Girniaus išvadai, kad dėl kai kurių asmenų ar j ų grupių teroristinių veiksmų negalėtume visų partizanų vadinti teroristais, o pasipriešinimo judėjimo - vien teroristi341 Partizano depersonalizacija, savarankiškumo netekimas, individualios atsakomybės ištirpdymas kolektyvinėje grupės atsakomybėje. Žr.: /Į. MyHboc-Poxac, Opciap, HcmoKU noeedeHUH..., c. 8-20. 342 Ten pat, p. 8-20.

292

Kolonistų naikinimas

niu 343 . Teroro naudojimas buvo tik vienas iš kovos su okupaciniu režimu, kolaboravimo ir krašto sovietizavimo stabdymo būdų, tačiau neturėtume jo pernelyg sureikšminti. KOLONISTŲ

NAIKINIMAS

Emigracinėje bei nepriklausomybės metų istoriografijoje 344 dažnai buvo teigiama, kad vienas iš pozityvių partizaninio karo padarinių Lietuvai buvo mažesnė nei kitose Baltijos respublikose krašto rusifikacija ir kolonizacija 345 . Argumentuojama paprastai tuo, kad [ Estiją, Latviją atvyko gyventi kur kas daugiau rusų, nes ten pasipriešinimo judėjimai pasibaigė greičiau ir buvo kur kas silpnesni negu Lietuvoje, kur su kolonistais 346 buvo negailestingai kovojama. Nepriklausomybės išvakarėse Lietuvoje gyveno 19,4% kitataučių, Estijoje - 39,5%, o Latvijoje - net 48% 347 . Tačiau ar iš tiesų dėl mažesnio Lietuvos surusėjimo nuopelnai tenka partizanams? Kiek jie prie to prisidėjo? Kaip reikėtų vertinti pogrindžio vykdytą kolonizacijos stabdymo politiką? Pabandysime aptarti šiuos klausimus. Kryptingi migracijos procesai Lietuvoje prasidėjo dar pirmosios sovietų okupacijos metais. 1941 m. sausio 10 d. Maskvoje buvo pasirašytas SSSR ir Vokietijos vyriausybių susitarimas dėl Vokietijos piliečių ir vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš Lietuvos SSR į Vokietiją, o Lietuvos piliečių bei lietuvių, rusų ir baltarusių tautybių asmenų - iš Vokietijos į Lietuvą. Šio susitarimo pagrindu iš Suvalkų krašto į Lietuvą atsikėlė gyventi 9,3 tūkst. rusų ir baltarusių 348 . Iki šiol nei Lietuvoje, nei užsienyje nėra surasta Pabaltijo respublikų sąmoningos kolonizacijos planą patvirtinančių dokumentų. Tai negali būti taip stipriai saugoma paslaptis, jog kolonizacijos sumanymą nušvie343

K. Girnius, Partizanų kovos..., p. 53. N. Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija..., p. 27-28. 345 Knygoje kolonizacija apibrėžiama taip: 1) laisvų žemių apgyvendinimas savo šalies pasieniuose (vidaus); 2) gyvenamųjų vietų kūrimas kitose šalyse (užsienio). 346 Kolonistas - gyventojas, atsikėlęs iš kitos valstybės, persikėlėlis, kolonijos gyventojas. 347 HaiįuohajibHbiū cocmae Hacenenun CCCP, MocKBa, 1991, c. 15-19. 348 L. Truska, Lietuva 1938-1953 metais..., p. 125. 344

293

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

čiantys dokumentai iki šiol būtų niekam neprieinami. Tad peršasi logiška išvada, kad tokio plano nebuvo. Kitas reikalas - natūralios, spontaniškos migracijos procesai. Juos reikėtų tirti aiškinantis visą priežasčių kompleksą. Antrasis pasaulinis karas visiškai suniokojo Sovietų Sąjungos ūkį. Šimtai tūkstančių Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos gyventojų neteko pastogės, gyvenimo šaltinio. Be to, dėl 1946 m. sausros pradėjo badmiriauti tūkstančiai Polocko, Kursko, Oriolo, Briansko ir kitų sričių kolūkiečių. Jie patraukė į Pabaltijo kraštus 349 . Šiose respublikose augančiai miestų industrijai reikėjo darbo jėgos, buvo didelė jos paklausa. Daugiausia atvykėlių apsigyveno Vilniaus ir Klaipėdos miestuose. Iš viso 1945-1951 m. į Lietuvą iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų, daugiausia šiaurės vakarinių RSFSR sričių ir Baltarusijos, atvyko gyventi maždaug 130 tūkst. žmonių 350 . Kolonistai visada ir visur pirmiausia kūrėsi didžiuosiuose miestuose, kur galima buvo gauti darbo ir butą o ginkluoto pogrindžio beveik nebuvo arba jis veikė labai menkai. Atvykėliai Vilniuje ir Klaipėdoje jautėsi gana saugiai, prieš juos praktiškai nebuvo vykdoma jokių akcijų. Adaptuotis mieste buvo kur kas geresnės sąlygos nei kaime. Visai kitokia padėtis buvo kaimo vietovėse, kur įsitvirtinti, gyventi buvo daug sunkiau. Kitataučiai į provinciją vykdavo stichiškai, tačiau labai negausiai. Latvijoje ir Estijoje rusai taip pat nesiveržė į periferiją o apsistojo didžiuosiuose miestuose. Į kaimus daugiausia atklysdavo įvairių elgetų, suvargusių, apiplyšusių ir alkanų. Jie prašydavosi priimami dirbti pas ūkininkus. Atėjūnai tapdavo samdiniais - darbininkais, pramokdavo kalbos. Tie, kurių nepriimdavo paprasti kaimiečiai, įsitaisydavo į valdiškus ūkius, buvusius dvarus, administruojamus sovietų valdžios. Partizanai į šiuos atvykėlius žiūrėjo įtariai. Iš dalies pagrindas jų bijoti buvo, nes kartais valstybės saugumo darbuotojai pasinaudodavo tokiais asmenimis kaip informatoriais ar maršrutiniais agentais. Be to, partizanai kitataučių gausėjimą traktavo kaip Maskvos slapto kolonizacijos ir asimiliacijos plano įgyvendinimą. 349 350

A. Rakūnas, Klasių kova..., p. 164. Ten pat, p. 129. 294

Kolonistų naikinimas

59 pav. Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis-Siaubas (kairėje), vėliau tapęs vienu žymiausių MGB agentų smogikų

Jau 1945 m. kai kuriose Lietuvos vietovėse pogrindis ėmėsi radikalių priemonių šalinti iš kaimo atvykėlius. 3-ios LLA Vytauto apygardos I Šarūno rinktinės (veikė Utenos ir dalyje Švenčionių aps.) vadas Šarūnas 1945 m. rudenį įsakė gyventojams atleisti visus iš kitų apskričių ar Rusijos atvykusius kitataučius samdomus darbininkus, komunistus ir jų šeimų narius. Šio įsakymo nenorintiems vykdyti buvo pagrasinta piniginėmis baudomis ir daliniu turto konfiskavimu, o samdiniams ir „bėžancams" (pabėgėliams) - sušaudymu 351 . Panašūs įsakymai buvo leidžiami ir kitose apygardose. Antai Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas A. Varkala-Daumantas 1947 m. pradžioje nurodė svetimtaučiams sudaryti tokias sąlygas, kad „jie neturėtų jokio noro čia pasisukti, o jau esantieji - išnyktų". Įsakyme rašoma: „Visus panašius valkatas, pasirodančius kaime, išskyrus vaikus, likviduoti. Atėjūnus, kurie jau 351

LLA 3-iosios Vytauto apygardos I Šarūno rinktinės vado Šarūno 1945 09 15 įsakymas visiems gyventojams, GAMF, PJ (DK-2) 1,S GEK 5615/1-2, inv. Nr. 516, 517. 295

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

apsigyvenę mūsų kaimuose, nežymiai naikinti, tai laikant griežtoje paslaptyje. Senus, menkaverčius buvusių dvarų, dabartinių kolchozų užuomazgų gyvenamus pastatus sudeginti, paliekant kolonizatorius be pastogės. Drausti gyventojams priimti panašius asmenis į savo pastoges ir duoti jiems darbo ar maisto paaiškinant, kad tai yra saugumo organų agentai, kas dažniausiai ir būna." Taip pat buvo nurodyta sunaikintus asmenis „taip paslėpti, kad j ų niekas ir niekados nerastų", o „operacijų vykdymą labai slėptinuo vietos gyventojų, o jei pamato, paaiškinti, kad tai MGB agentai". Jau apsigyvenusius kolonistus buvo nurodyta naikinti „nežymiai, tik tuomet, kada jie išeina iš savo gyvenviečių, darant taip, kad pastarieji dingtų be žinios". Įsakymą reikėjo pradėti vykdyti palengva, bet „plačiai ir intensyviai". Naujokai arba „menkai paslaptį laiką kovotojai neturi žinoti, kad tai daroma, siekiant sulaikyti Lietuvos rusifikaciją, kolonizaciją ir kolektyvizaciją. Jiems paaiškinti, kad taip naikinami agentai, siekią palaužti mūsų pasipriešinimą." 352 Naikinti, išstumti kolonistus mėginta beveik visuose Lietuvos regionuose. Matyt, vienąpirmųjų prieš rusus nukreiptą plataus masto baudžiamąją operaciją partizanai įvykdė 1947 m. balandžio 30 d. Ukmergės aps. Deltuvos valsčiuje. Tuomet Vyčio apygardos partizanai puolė tarybinį ūkį. Šio ūkio vedėjas Timofejevas, jo sūnus ir sargas Bogdanovas buvo savisaugos grupės nariai, todėl pasipriešino ginklu. Matyt, tai laisvės kovotojus stipriai supykdė - jie nukovė 13 tarybinio ūkio rusų tautybės darbuotojų. Deja, kautynių metu žuvo 5 vaikai nuo 6 mėn. iki 15 m. amžiaus. Kai kurie pastatai kartu su lavonais buvo sudeginti 353 . Užpuolimo motyvų galėjo būti ne vienas. Buvo siekiama sunaikinti okupanto talkininkus, antra, sustabdyti rusų kolonijų ir tarybinių ūkių kūrimąsi. Kitas didelis antpuolis įvykdytas rugpjūčio 9 d. Panevėžio aps. Troškūnų valsčiuje, kai Algimanto apygardos būriai, vadovaujami A. Slučkos, sunaikino 20 tarybinio ūkio darbininkų ir jų šeimų narių (iš jų 6 vaikus ir nepilnamečius). Visi žuvusieji buvo rusai, išskyrus vieną 5 asmenų lietuvių šeimą 354 . 352

Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Daumanto 1947 02 10 operatyvinis įsakymas rinktinei, Lietuvos partizanų Tauro..., p. 197-199. 353 Dokumentas be pavadinimo, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 81,1. 22. 354 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 31/15 apie banditinius išpuo296

Kolonistų naikinimas

60pav. Vyčio apygardos partizanai. Trečias iš dešinės apygardos žvalgybos viršininkas Mykolas Janulis-Tautvydas

Žinomiausia ir daugiausia aukų nusinešusių pogrindžio prieš kolonistus nukreipta akcija buvo įvykdyta 1947 m. naktį iš lapkričio 15 į 16 d. Tuomet Tauro apygardos Žalgirio rinktinės kovotojai, vadovaujami rinktinės vado V. Štrimo-Šturmo, puolė Vilkaviškio aps. Pilviškių valsčiaus Opšrūtų kaimą. Atsižvelgdamas į žemesniųjų vadų prašymus, vykdyti baudžiamąją operaciją įsakė apygardos vadas A. Baltūsis-Žvejas 355 . Kaime gyveno 1941 m. iš Suvalkų krašto perkeltos rusų šeimos. Jos įsikūrė karo metais ištuštėjusiose vokiečių repatriantų ir represuotų ūkininkų sodybose. Rusai susibūrė į kooperatyvą ir 28 žmonių ginkluotą savigynos grupę. Priešiškumas buvo abipusis. Partizanai juos ne kartą įspėjo, kad išsikeltų iš Lietuvos, tačiau perspėjimų nebuvo paisyta. Mėlius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1947 07 01 iki 1947 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 85,1. 19; Dokumentas be pavadinimo, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 258,1. 128. 355 B. Ulevičius, Vadu gimstama..., p. 33. 297

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

nesį iki antpuolio kolonistai g a v o kreipimąsi „Lietuva tik lietuviams", kuriame b u v o rašoma: „Lietuvių tautos engėjai, rusiški, bolševikiški kolonistai-kacapai, mes daug kartų parodėme geros valios ir žmoniškumo svetimtaučiams, taip pat ir jums. Tačiau nežmoniškas jūsų elgesys su mūsų gyventojais mums yra nepakenčiamas. Jūs lygiai kaip enkavedistai šnipinėjimu ir ginklu stengiatės įsitvirtinti Lietuvoje, išmesdami Lietuvos gyventojus iš j ų gyvenamųjų vietų, pasiųsdami juos badui į Rusijos gilumą. Toki jūsų šlykštūs darbai mus priverčia imtis griežtų ir žiaurių priemonių prieš jūsų šeimas. Mes reikalaujame, kad vieno mėnesio laikotarpyje kuo skubiausiai išsinešdintumėte iš Lietuvos. Tos šeimos, kurios nepaklausys šio reikalavimo, bus sunaikintos, nežiūrint lyties ir amžiaus skirtumo." Kreipimąsi pasirašė Žalgirio rinktinės vadovybė 356 . Rusai nekreipė d ė m e s i o į gresiantį pavojų, todėl rūstaus p e r s p ė j i m o n e p a i s y m o p a s e k m ė s b u v o baisios. N a k t į iš lapkričio 15 į 16 d. partizan a m s užpuolus Opšrūtus, represinės operacijos metu rinktinės būriai nužudė 31 kolonistą ir 13 sužeidė. Iš viso nukentėjo 9 šeimos, gyvenusios 7 sodybose, iš kurių 3 sudegė. P u o l i m o metu b u v o nukauti arba ž u v o 8 vyrai, 9 moterys ir 14 m a ž a m e č i ų bei nepilnamečių vaikų. Sužaloti 2 vyrai ir 10 vaikų. Šeši ž m o n i ų lavonai sudegė 3 5 7 . Persekiojant antpuolį įvykdžiusį dalinį, b u v o nukauti 9 partizanai, o rezervistų, rėmėjų, ryšininkų b u v o suimta net 55 3 5 8 . Iš viso 1947 m. (didžiausių represijų prieš sovietų valdžios r ė m ė j u s metais) partizanai sunaikino tik 63 rusus (civilius) 3 5 9 . 356 Tauro apygardos štabo ir Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio dokumentai, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1998, t. 23, p. 138. Pastaba: perspėjimas buvo kelis kartus išplatintas Opšrūtuose prieš įvykdant užpuolimo operaciją. 357 MGB Vilkaviškio aps. skyriaus viršininko pplk. Židko sudarytas Opšrūtų kaime žuvusių žmonių sąrašas, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 43158/3, t. 2,1. 223; LYA, f. 3377, ap. 55, b. 182,1. 196; B. Ulevičius, Vadu gimstama..., p. 33. 358 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 31/15 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1947 07 01 iki 1947 12 31 ,LYA, f. 3377, ap. 55, b. 85,1. 74. 359 LSSR MGB 2-N valdybos 6 poskyrio viršininko kpt. Ščerbakovo 1947 12 12 pažyma apie banditinių išpuolių metu patirtus nuostolius nuo 1947 01 01 iki 1947 12 10, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 31/12,1. 101.

298

Kolonistų naikinimas

Neaišku, kiek iš jų buvo vietiniai, o kiek atklydę iš Sovietų Sąjungos teritorijos. Sis skaičius rodo kitataučių skverbimąsi į kaimą buvus labai menką tai galėjo lemti ir tiesioginė pogrindžio veikla. Susidorojimų su atskiromis rusų grupėmis ar šeimomis pasitaikė visame krašte. Atvykėlius partizanai tapatino su komunistais, svetimos šalies interesų įgyvendintojais, todėl sunku aiškiai nustatyti, kur rusai buvo sunaikinti vien tik etniniu pagrindu, o kur ideologiniu, kaltinant kolaboravimu. Ko gero, abu motyvai buvo glaudžiai susipynę. 1946 m. vasarą Žiežmarių valsčiuje Didžios Kovos apygardos partizanai Randis-Meška, Klajoklis ir B. Pūras sušaudė 3 ruses ir įmetė į Strėvos upę. Meška įtikinėjo kitus partizanus, kad rusus reikia naikinti 360 . 1947 m. sausio 13 d. Panevėžio aps. Raguvos valsčiaus Getanės kaime (Vyčio apygarda) savo namuose buvo nušauti 3 naujakuriai rusai, atvažiavę iš Leningrado srities. Kovo 13 d. Lazdijų aps. (Dainavos apygardos Šarūno rinktinės teritorija) buvo nužudyti 2 vyrai ir 5 moterys - visi rusai, atvykę iš SSSR maisto produktų pirkti 361 . Tų pačių metų balandžio 22 d. Varėnos aps. Zalesės kaime buvo sušaudytos dvi baltarusių šeimos (5 asmenys, iš jų 1 paauglys), 1943 m. vokiečių perkeltos iš Vitebsko srities. Prieš sušaudydami partizanai metė tokį kaltinimą: „Jūs komunistai, o mes komunistus naikinam. Užteks lietuvišką duoną valgyti". Paliktas gyvas šių šeimų moteris perspėjo, kad jei jos neišvažiuos iš Lietuvos, jas ištiks toks pat likimas 362 . Gegužės 7 d. Panevėžio valsčiaus (Vyčio apygarda) Moskvičiškių kaime nužudyti 4 rusai, atvykę iš Smolensko pirkti arklių 363 . Ukmergės aps. (Vyčio apygarda) Siesikų valsčiaus Klimuvkos kaime buvo sušaudyta (gegužės 13 d.) Marijos Pankinos šeima - 3 suaugę vaikai ir motina, 1944 m. vokiečių perkelti į Lietuvą 364 . Tų pačių metų lapkričio 11 d. 360

Išrašas iš Bernardo Puro 1948 04 08 tardymo protokolo, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 128,1. 22. 361 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Cvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 31/14 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1947 01 01 iki 1947 06 30, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 85,1. 10, 43. 362 LYA, f. 3377, ap. 55, b. 82,1. 11. 363 LYA, f. 3377, ap. 55, b. 85,1. 74. 364 Ten pat, 1. 81. 299

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

Panevėžio aps. Naumiesčio valsčiaus Lingenėnų kaime buvo nužudyti 5 iš rytinių Rusijos rajonų atvykę rusai: Ivanas Ivanovas ir 4 vietinių gyventojų ūkiuose dirbusios moterys 365 . 1949 m. gegužės 9 d. Ukmergės aps. Taujėnų valsčiuje, Novo-Roždestvensko kaime, partizanai sušaudė ūkininką Petrą Vavilovą, jo 3 m. sūnų ir marčią. Ūkį padegė. Išeidami paliko raštelį: „Visus rusus mes sunaikinsim, nes jie žudo partizanus" 366 . Tokių smurto prieš rusus pavyzdžių galima pateikti nemažai, tačiau kovos su kolonizacija aukomis tapo ne tik jie. Nuolat keliaujantys ir ilgai vienoje vietoje neužsibūnantys čigonai atsidurdavo ypatingos rizikos lauke. 1946 m. liepos 7 d. Merkio rinktinės Varėnos bataliono kovotojai Rudnios valsčiaus Kašėtų kaime sunaikino šnipinėjimu įtartą čigonų šeimą 367 . Žiaurus susidorojimas su keliaujančių čigonų grupe įvyko 1947 m. liepos 13 d. Alytaus aps. Miroslavo valsčiaus Aniškiu apylinkėse. Nuo Alytaus Simno link keliavusios čigonės Gudelių kaime sustojo paprašyti duonos, kitos nuėjo paburti. Vienai iš čigonių beburiant, į trobą užėjo ginkluotas vyriškis ir paprašė dokumentų. Apkaltinęs vagyste, nusivedė moterį į kitą sodybą kur keturi jo bendrininkai jau buvo surinkę kitus čigonus. Sulaikytus žmones pasodinę į vežimą partizanai pradėjo šaudyti. Saugumiečių duomenimis, Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės DLK Kęstučio grupės penki partizanai, kuriems vadovavo J. Baranauskas ir J. Kuzmickas, sušaudė 25 metų Mariją Sinkevičienę, Mariją Orlovskają (8 m.), Nikolajų Aleksandravičių (16 m.), Magdės Aleksandravičienės sūnų Mykolą (17 m.) ir Antaną (4 mėn.). Nužudytųjų kūnus ir negyva apsimetusią M. Aleksandravičienę nusikaltėliai suvertė į vežimą ir nugabeno į vienkiemį. Pagrobę du arklius su vežimu ir 5000 rublių, partizanai dingo. Po kiek laiko M. Aleksandravičienė iššliaužė iš po lavonų ir nu365

Ten pat, 1. 70. Išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 38/18 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1949 01 01 iki 1949 06 30, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 87,1. 26 (27). 367 Varėnos bataliono vado pavaduotojo Adolfo Baublio-Vyto 1946 08 14 raportas Merkio rinktinės vadui A. Ramanauskui-Vanagui, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 271, 1. 15. 366

300

Kolonistų naikinimas

bėgusi į MGB poskyrį pranešė apie įvykį 368 . Vis dėlto tebėra neaiškūs šio susidorojimo motyvai. Čigonės buvo nužudytos galbūt įtarus jas vogus ar šnipinėjus, tačiau tai, kad buvo susidorota ir su vaikais, leidžia kalbėti ir apie rasizmo apraiškas... Smurtas išsiliedavo ne tik prieš atklydėlius ar atkeltuosius, bet ir prieš vietinius kitataučius. Rokiškio aps. Juodupės valsčiaus Armonių kaime 1948 m. balandžio 20 d. partizanai sušaudė 5 vietinius rusus 369 . Tokių faktų Aukštaitijoje žinoma ir daugiau. Rusai sentikiai, kurių dauguma nuo seno gyveno Rytų Lietuvoje, simpatizavo naujajai valdžiai palyginti daugiau nei lietuviai, o į pogrindį žiūrėjo gana nepalankiai. Sunku be specialaus tyrimo paaiškinti, kur slypi šio lojalumo šaknys. Tikriausiai priežasčių reikėtų ieškoti tarpukario Lietuvos vyriausybės nacionalinėje politikoje (etnocentristinėje ideologijoje) ir vokiečių okupacijos metų realijose. Žinoma, kad į stribus iš sentikių kaimų išėjo kur kas daugiau jaunimo nei iš lietuviškų kaimų. J. Starkausko duomenimis, „Lietuvoje gyvenę sentikiai, kurių buvo tik truputį daugiau kaip 1 proc. Lietuvos gyventojų, sudarė 15 proc. Lietuvoje veikusių stribų" 370 . Sudėtinga kalbėti apie lietuvių partizanų akcijas prieš vietinius lenkus. Lenkų šeimų sunaikinimo faktų būta, bet dažniausiai nėra aišku, dėl kokių priežasčių žmonės buvo pasmerkti mirti. Pavyzdžiui, 1947 m. rugpjūčio 21 d. Ukmergės aps. Giedraičių valsčiaus Muraniškių ir Šauštališkių kaimuose „Vėtros" būrys sušaudė 3 lenkų šeimas, iš viso 9 suaugusius žmones 371 . Kol nėra nuodugnesnio tyrimo, negalima pasakyti, ar šeimos sušaudytos vien tik už tai, kad buvo lenkai, ar nužudytieji buvo kaltinami bendradarbiavimu. Įtikinamesnis antras variantas. 368

MGB Alytaus apskrities skyriaus viršininko pplk. Lobkovo 1947 07 14 operatyvinė suvestinė LSSR valstybės saugumo viršininkui D. Jefimovui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 809, t. 4,1. 277. 369 Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Cvanovo išrašas iš KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos saugomos archyvinės bylos Nr. 33/18 apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1948 07 01 iki 1948 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 86,1. 32. 370 J. Starkauskas, Čekistinė kariuomenė..., 1. 72. 371 LYA, f. 3377, ap. 55, b. 85,1. 27.

301

KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU KALTINTUS...

L. Truska, tirdamas klausimą, kodėl sovietmečiu Lietuva išliko lietuviška, nurodė daugelį svarbių priežasčių: žydų genocidas, vokiečių emigravimas iš Klaipėdos krašto, lenkų repatrijavimas pokariu, lietuvių per visą sovietmetį buvęs didesnis natūralus gyventojų prieaugis (latvių ir estų, palyginti su kolonistais, mirdavo daugiau, gimdavo mažiau). Taip pat industrializacijos bei urbanizacijos trijose Baltijos respublikose ypatumai, kurie buvę gerokai palankesni lietuviams nei kaimynams 372 . Matyt, Latvijoje ir Estijoje rusų apsigyveno daugiau todėl, kad ten plėtoti pramonę, industrializuoti miestus buvo kur kas geresnės infrastruktūrinės sąlygos. Pogrindžio dalyvių požiūrį į kolonistus, jų naikinimą tikriausiai galima traktuoti kaip nulemtą tam tikro nesaugumo jausmo, baimės visiškos šalies rusifikacijos ir tautos asimiliacijos grėsmės. Partizanų vykdytos kolonistų naikinimo akcijos turi sunkaus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimo (genocido nusikaltimo 373 ) požymių. Pasipriešinimo laikotarpiu partizanai sustabdė kitataučių skverbimąsi į provincijos vietoves, jų rusifikavimą tačiau Lietuvos didžiuosiuose miestuose vykusios kolonizacijos jie beveik nepaveikė. Kaimas buvo lietuviškas iki pat 1990 m., nors niekas netrukdė rusams keltis į jį, kai ginkluoto pogrindžio nebeliko. Reikia specialių kolonizacijos Pabaltijo respublikose tyrimų, tačiau mažesnio Lietuvos surusinimo iš esmės negalima laikyti laisvės kovotoj ų nuopelnu. 372

L. Truska, Kodėl sovietmečiu Lietuva išliko lietuviška?, Akiračiai, 2000, kovas, Nr. 3 (317), p. 13-14. 373 Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto, priimto 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, 6 straipsnis „Genocidas" nusakomas taip: „Siame Statute genocidas - kuri nors iš toliau išvardytų veikų, padarytų siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, tai yra: a) tokios grupės narių žudymas; b) tokios grupės narių sunkūs kūno sužalojimai ar psichinės traumos; c) tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų; d) priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas; e) prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei." Žr.: Tarptautinio Baudžiamojo Teismo statutas [žr.: 2007 09 15]. 302

Kolonistų naikinimas * * *

Kovos su kolaboravimu antruoju laikotarpiu (1946-1948 m.) kaimo visuomenėje stiprėjo tendencijos bendradarbiauti (priverstinai ar savo valia) su valdžia. Tuo tarpu partizanai stengėsi sulaikyti pogrindžio nenaudai svyrančią politinę situaciją - sovietizacijos įsigalėjimą ir kolaboravimą. Tai jiems kraštutinėmis priemonėmis - plačiai taikytomis mirties bausmėmis - dar pavyko padaryti. Ginkluotai kovai su valstybės saugumo kariškiais, stribais ir aktyvistais partizanai neskyrė tiek dėmesio, pastangų ir jėgų, kiek j ų buvo skirta kolaboravimu kaltintų civilių gyventojų persekiojimui ir baudimui. Antpuolių prieš pagrindinius kolaborantus (respublikos kompartijos vadovybę, apskričių partijos komitetų sekretorius) ar aukšto rango valstybės saugumo darbuotojus beveik nebuvo. Tėvynės išdavikų (kolaborantų) identifikaciją partizanai išplėtė iki nepagrįsto, nerealaus masto. Okupantų, kolaborantų, deja, ir pogrindžio teroras stipriai nuvargino ir įbaugino visuomenę. Antrojo laikotarpio pabaigoje palengva kaimo visuomenėje įvyko kardinalus psichologinis lūžis - gyventojai ėmė vengti kontaktų su partizanais, pradėta linkti į neutralumą mėginta prisitaikyti ar net remti režimą. Manevruoti tarp dviejų ugnių daug kam atrodė saugesnė perspektyva išlikti.

P O G R I N D Ž I O KOVA SU K O L A B O R A V I M U 1 9 4 9 - 1 9 5 3 M.

KOLŪKIŲ ORGANIZATORIŲ P E R S E K I O J I M A S 1949 m. prasidėjo paskutinis Lietuvos sovietizavimo tarpsnis - masinė kolektyvizacija. Miestuose panaikinus privataus kapitalo įmones, nacionalizavus pramonę, individualūs, privačios nuosavybės teise valdomi ūkiai liko vienintelė mažiausiai valdžios kontroliuojama erdvė. Lietuvos SSR vyriausybė signalą veikti buvo gavusi dar prieš pusantrų m e t ų - VKP(b) CK 1947 m. gegužės 21 d. priėmė nutarimą „Dėl kolūkinės statybos Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR". Nutarime buvo išdėstyti kolūkių kūrimo principai. Lietuvoje pradžia buvo padaryta 1948 m. kovo 20 d., kai LKP(b) CK ir Ministrų taryba paskelbė direktyvą „Dėl kolūkių organizavimo Lietuvos TSR". Slogi artėjančios nelaimės nuotaika persmelkė visą kaimą. Tiesa, kolūkiai pradėti kurti kur kas anksčiau - tų pačių metų sausio mėn. jau buvo suburta 20 kolūkių (juos sudarė 296 kiemai), tačiau dar nebuvo atėjęs laikas sparčiam ir visuotiniam ūkininkų suvarymui į kolektyvinius ūkius. Iki 1949 m. pradžios (sausio mėn.) iš viso buvo sukurta 614 kolūkių (3,9% visų ūkių) 1 . Kaime sovietų valdžios diegiama kolektyvinio ūkininkavimo sistema buvo nuolatinis partizanų taikinys. Partizanai jautė, kad kaimo gyventojai prislėgti, ir puikiai įsivaizdavo, kokie bus kolektyvizacijos padariniai ateityje. Viename kreipimesi į gyventojus buvo rašoma: „Nekalbant apie kolektyvinio bado grėsmę ir sunkias pragyvenimo sąlygas, jūs netenkate ne tik tėvų ir senelių įgyto turto, bet ir didžiausio turto - savo asmens laisvės ir iniciatyvos, savistovumo ir savarankiškumo, jūs tampate beteisiais baudžiauninkais, kolchozų viršininkų pastumdėliais.. ." 2 1948 m. gegužės mėn. masiškai buvo ištremta apie 40 tūkst. pasiturinčių ūkininkų ir pasipriešinimo dalyvių šeimų narių. Trėmimai ruošė dirvą būsimai kardinaliai kaimo gyvenimo pertvarkai ir turėjo atlikti 1

Lietuvos TSR istorija, t. 4: 1940-1958 metai..., p. 202-204, 205, 206. Laisvės kovotojų-partizanų kreipimasis į gyventojus, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44618/3, t. 20,1. 75. 2

POGRINDŽIO KOVA SU KOLABORAVIMU 1949-1953 M.

prevencijos funkciją. Komunistų partijos vadovybė manė tokiu būdu užkirsianti kelią galimiems neklusnumo proveržiams. Trėmimai kaimo žmones stipriai įbaugino, todėl, prasidėjus masinei kolektyvizacijai, mažai kas bandė pasipriešinti. Daugelis buvo priversti paklusti sovietų ūkinei politikai, priimti politinės sistemos egzistavimą kaip neišvengiamą blogį. Ūkininkai vis dažniau atsisakydavo remti partizanus ir bent taip stengėsi neiškeliauti į Sibirą. Pogrindžio veiksmai prieš kolūkių organizatorius prasidėjo gerokai anksčiau nei masinė kolektyvizacija. Nuo 1947 10 01 iki 1949 01 15 partizanai pasmerkė myriop 4 kolūkių pirmininkus ir brigadininkus, 26 kolūkiečius ir jų šeimų narius. Iš keturių kolūkių buvo konfiskuota įvairaus turto: 41 arklys, 15 karvių, 90 kiaulių, 2175 kg grūdų 3 . 1948 m. spalio pradžioje, reaguodamas į laikraščiuose išspausdintą LKP(b) CK nutarimą dėl kolūkių organizavimo, Prisikėlimo apygardos vadas L. GrigonisUžpalis uždraudė gyventojams stoti į kolektyvinius ūkius ar kaip nors prisidėti prie jų kūrimo. Kreipimesi į gyventojus L. Grigonis perspėjo, kad tie, kurie savo noru ir be pasipriešinimo įjuos stos, bus atiduodami „kaip nusikaltę pagalbos teikimu priešui, Karo Lauko Teismui, o j ų turtas konfiskuojamas". KLT turėjo bausti šio įsakymo nevykdančius asmenis aukščiausia bausme pakariant arba sušaudant 4 . Sis rūstus perspėjimas buvo vykdomas - pirmieji stojantys į kolūkius ūkininkai, aktyviai palaikantys kolektyvizaciją buvo šaudomi, kartais su visa šeima. Tokie atvejai būdingi visai Lietuvai. Daugiau kaip per ketverius aršios kovos metus ginkluotas pogrindis patyrė didelių netekčių, tačiau 1949 m. pradžioje jis dar buvo veiksmingas. Devyniose apygardose veikė apie 2090 partizanų 5 (20 rinktinių, 178 būriai) 6 . Vietinių ginkluotų kolaborantų pajėgos buvo net 7 kartus 3

LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo P. Kapralovo 1949 02 04 pažyma A. Sniečkui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 320,1. 52. 4 Prisikėlimo ugnis (Prisikėlimo apygardos leidinys), 1948 10 01, Nr. 6, GAMF, GEK 2030, inv. Nr. 85. 5 Kitais duomenimis, 1949 m. vasario 1 d. Lietuvoje veikė 1770 partizanų. Žr.: A. Anusauskas, Lietuvių tautos..., p. 282. 6 Valstybės saugumo ministro pavaduotojo pik. Župikovo 1952 04 16 pažyma apie lietuvišką nacionalistinį pogrindį ir LSSR MGB organų darbo rezultatus, LYA, f. K-l,ap. 10, b. 146,1. 60. 308

ra •3 ra >

C A

O -T3 u ra 0Û > o >> Os X) & ra ora 2 *« -a > 'S3í Ïon "U S w .5 >- U ra OX) C A ra t« .a c • ra rac ?3 « G ra i3 >

S E .S "CA ra ra Oí S ÜH O I S > ¡s ,ra 3 S < J b C/5 S-O

1

& o Z «i

• ^

Ä

3

1 2 RA M > M * - i CA U .b ra W S A .2 iu C C A •C < O > ra T3 3OJ ra > J C A g* O

•S