Imperatoriaus Justiniano Digestai, arba Pandektos = Iustiniani Augusti Digesta, seu Pandectae : 1 knyga (I-XXII skyriai) [1] 9789955300854

Citation preview

ip fca rn ó.q-arm p m icr ęTca ter p l a t i f fiioiicicyatrvlMpš.aniih.VilĮr. -?•$ Gi'qnifdicnrauti v ; y 'ruū ' u q u rfu r m a ' . . a^nurX.ilmi {pftiiccuę IUST IN IA N I AUGUSTI ■ vt.vù-. fàcaym cr. chinali,fermi . £»ucfm»bi ;' qiu^'lòixfijrpr, rrK»if.fi D I G E S T A S EU PA N D E C Ty£ ^rcir.r.rciV'-.uCi; ^xrptfhtc -, rncndlrnevv^ m co.ur.l. UTuJcrarcncatun frem ire© lirìpn.lii'j.U’.Vl iĮO 'tn m f fanetunn^mir vi^nincfio ‘ filmi bYemmiqn .u rm .c '. •: icnipinrpfiic.i) . l.< .f;^ fi.a /cifnJipnrootqnu. n a m m rci uìv.unè.r.fibif. Iif brip n a -,',>•.lUOiny«ii.ti-1 ». llliiliUinnilfirjil.,m a ų tm r

IMPERATORIAUS

; rrfa.^nImuue ntaiiPtiiioroiiį • pTin^nimiwV' • ìiruriir.nrio.c.l.'.. . ’ ictllo^l.cfcno. ai.ròfafimitòfi, ' ; • . qmfpfičvvj.'il* " \«yfi fcf.fr. •- lo-m.sqvittyW . ‘ Dic.ąMfHęir.*,c: ■ -. l.fUUauf.nl.iy n ^W.?l|.C.r.iiĮV /■ T y.-.■.... ■ ; s r -f ifa n f •. :!U’^'¡PanVir.^.iit' ;, ' vV;i^rmtn]7iiw•»-G'wiiofi«r•■ • . rtinci.i.iUfmUr’ ;V.pccdi..xcn>fh, . • . nm.UMumt-.ar * : ...»SfC.dCtró.-f.ftif. ......... •qbfartofaifitrm, . •-•n...-. ,^^.'4q-.ulcnu-ià.co * .vnim£|:d>icapieuį.-.--r-.,

c I f .' •j •' »■..

•‘'.I'.V^jnmtìjof. ■ ! . ■ •i'cii.'Vs'‘4i'•š* ..T-m. . -» O.Į•' ••r’.'Olivi i kv>• _>.I ,OC' J ; 1'• .’c. • >. >,

.

.. .

i--«?. .' i . •

i.;. .

v;.,, ,

; v . T u .'.v...

V»— ' ."|'C||USI.L'.’..,«|* . .. vi-'*r«Vv«V«'.»«i»r-VyX-.*tfr A.-'«.'I.ljov;

«iv»-i ..........

........

¿** f

r f." V “ VP« >••" iv ;« - .' ; . ' '• įovi^- ».-.-itpis : ; v .iV iiM v ; ■ « '« ■ I ; » r ’ ,, < į C l V ' . ! ' W

.

s4n.jy,*; r,.

____

....r- .

■••••:■»'.* >•-■-• 11

« L';.lrMC,e.rM.vv-'...'Niv:ubui*

m c a m tr ffe n p a o .“ u c .e .b a n n ali.ęi-Ll'

.q u c p w p .

.. f..

1' ' '•>. ..!••V

ir^Jfaillf-nofic.UU-T.Ò.V •:,A.?W™piìai

’

«.t,- į

.? • t-

'. • „ f . '

ncjzxeiC.

an.cùm lK , . - v- m v vtn .nr ^ .J c p c r l į T .- m b i d c . y y -y 'q tn ^ b C '.... in o a g to p

Tg. 1.2.

I I skyrius

i . G A I U S lib ro prim o ai legem d u o d e cim ta b u ­ larum.

a ctu ru s legum ve tu sta ru m in te rp re ta tio n e m

n e c e s s a rio priu s ab urb is in itiis re p e te n d u m e x is ti­ m avi non ejuia velim ve rb o so s co m m entarios fa c e re , sed am. G .o n~

tra legem facit, qui id fa c it ejuod lex p ro h ib e t, in fraudem vero, ejui salvis verbis legis sententiam eius circumvenit.

50. U

L P I A N U S libro HU ad edictum , L raus enim

legi fit, ubi c^uod fie ri noluit, fie ri autem non ve tu it, id fit: et auod d ista t hryton apo dianoias, hoc d is ta t fraus ab eo, ejuod contra legem fit.

5 >•

ID E IM libro X III ac^ legem |uliam e t Lapiam . frin ce p s legibus solutus est: augusta autem lic e t legibus soluta non est, principes tamen eadem illi privilegia tribuunt, ejuae ipsi habent.

91 ■

29. Tas pats [Paulius], Cincijaus Įst. koment. Veikia prieš įstatymą tas, kuris daro tai, ką įstatymas draudžia; apeina įstatymą tas, kuris, nepažeisdamas įstatymo raidės, iškreipia jo esmę. 30. Ulpianas, IV E d. Įstatymas yra apeinamas tada, kai padaroma tai, ko jis nepageidauja, tačiau nedraudžia, kad tai būtų daroma; kaip skiriasi tai, kas pasakyta, nuo to, kas sumanyta, taip įstatymo apėjimas skiriasi nuo įstatymo pažeidimo. 31. Tas pats [Ulpianas], X III Juliano ir Papijaus Įst. koment. Imperatorius yra atleistas nuo įstatymų lai­ kymosi; nors imperatoriaus žmonai ši taisyklė nega­ lioja, tačiau imperatoriai suteikia savo žmonoms jiems patiems priklausančias privilegijas.

93

D'S- 1-5.

52.. I U

L I A N Ü 5 libro L X X X I I il digestorum . D e quibus causis scriptis legibus non utimur, id c u s to d i­ ri o p o rte t, quod moribus e t consuetudine inductum est: e t si qua in re boc deficeret, tu n c q u o d p ro x i­ mum e t consecjuens ei est: si nec id cjuidem a p p a r­ eat, tunc ius, cjuo urbs roma u titu r, servari o p o rte t. i. Inveterata consuetudo p ro lege non im m erito custoditur, e t boc est ius q uod d ic itu r m oribus co n s­ titutum. nam cum ipsae leges nulla alia ex c a u sa nos teneant, quam quod íudícío p o p u li re c e p ta e sunt, merito e t ea, quae sine ullo s c rip to p o p u lu s >robavit, ten e bu n t omnes: nam quid ín te re s t s u f­

E

ragio populus voluntatem suam d e c la re t an re b us

ipsis et factis? quare rectissime etiam illud receptum est, ut leges non solum su ffrag io legis la toris, sed etiam tacito consensu omnium p e r desuetudinem abrogentur.

55- U L P I A N U S libro primo de o ffic io p ro c o n ­ sulis. D iu tu rn a consuetudo pro iure e t lege Ìn bis quae non ex scrip to descendunt observari so le t.

5*t. ID E L M libro HI) de o ffic io proconsulis. C.um de consuetudine civitatis vel provinciae co n fid e re quis videtur, primum quidem illud explorandum a rb itro r, an etiam co ntra d ictio aliquando iu d icio co n s u e tu d o firm ata sit.

9+

I I I skyrius

32. fulianas , 1LXXXIV Dig. Tais atvejais, kai nėra rašytinių įstatymų, privalu vadovautis tuo, ką nustato tradicija ir papročiai; jeigu tam tikru atveju trūksta ir pastarųjų, reikia vadovautis tuo, kas mažiausiai nuo jų atitolsta ir iš pastarųjų išplaukia; esant ir šio pobūdžio stygiui, reikia vadovautis Romos miesto teise. § 1. Ne be pagrindo senasis paprotys yra tolygus įstatymui ir yra teisė, galima sakyti, „išplaukianti iŠ papročių“. Jeigu įstatymai mus įpareigoja vien dėl to, kad jie yra tautos valios išraiška, natūralu, kad visus įpareigoja tai, ką tauta pripažįsta, bet neišreiškia rašytine forma: iŠ tiesų argi yra skirtumas, ar tauta išreiškia savo valią balsuodama, ar veiks­ mais ir darbais? Todėl labai teisingai buvo nustatyta, kad įstatymai gali būti panaikinti ne tik balsuojant įstatymų leidėjui, bet ir dėl jų nebetaikymo nebylaus visų pritarimo būdu. 33. Ulpianas, I „Apie prokonsulo p a r e i g a s Senu papročiu vadovaujamasi kaip įstatymu ir teise tuo at­ veju, kai neturima rašytinių Šaltinių. 34. Tas pats [Ulpianas] IV „Apie prokonsulo pareigas Kai kas nors rengasi pasikliauti miesto ar provinci­ jos papročiu, manau, visų pirma reikėtų išsiaiškinti, ar [šis] paprotys buvo patvirtintas kokiu nors teismo sprendimu.

95

D ig. i.}.

55 - M

L R M 0 G E . N I A N Ü 5 lib ro | iuris e p ito ­ marum. 5 ed e t ea, quae longa co n su e tu d in e com­ probata sunt ac p er annos plurimos o bse rva ta, velu t tacita civium conventio non minus quam ea cjuae scripta sunt iura servantur.

5 *- P A Ü L U 5 libro V II ad 5 ab inum. |mmo mag­ nae a uctoritatis hoc ius habetur, q u o d in tantum probatum est, u t non fu e rit nec esse s c rip to id com­

I I I skyrius

35. Hermogenianas, I Teisės ap. Taip pat ir ta teisė, kuri buvo įtvirtinta ilgalaikės tradicijos būdu ir ku­ ria, nebyliu piliečiu susitarimu, buvo vadovaujama­ si daugelį metų, turi ne mažesnę galią už rašytinę teisę. 36. Paulius, VII Sab. Si [papročių] teisė turi didelį autoritetą, nes buvo pripažinta nereikalaujant jos išdėstyti rašytine forma.

prehendere. 57- I D L M iib ro | quaestionum. 5 ' de in te rp re ­ tatione legis quaeratur, in primis inspiciendum est, quo iure civitas re tro in eiusmodi casibus usa fu is ­ set : optima enim est legum in terpres c o n su e tu d o .

55- C A L L I S T R A T U S libro I quaestionum . Nam im perator noster severus re s c rip s it in am bi­ guitatibus quae ex legibus p ro fic is c u n tu r consu e ­ tudinem a ut rerum p erpe tuo sim iliter iudieatarum auctoritatem vim legis o ptin e re debere. 5?. C E L L S U S libro X X III digestorum . Q u o d non ratione introductum , sed errore primum, d e in d e consuetudine optentum est, in aliis sim ilibus non optinet. 40- M 0 D E L 5 T I N U S libro I regularum. E_rgo omne ius aut consensus fe c it a u t necessitas c o n s ti­ tu it a u t firm avit consuetudo. 96

37. Tas pats [Paulius], I Klaus. Iškilus klausimui dėl tam tikro įstatymo interpretacijos, visų pirma reikia išsiaiškinti, kokia teise anksčiau vadovavosi miestas tokio pobūdžio atvejais: iš tiesų paprotys yra pats geriausias įstatymų aiškintojas. 38. Kalistratas, I Klaus. Kadangi mūsų imperato­ rius Severas reskriptu nustatė, kad esant įstatymų dviprasmiškumui įstatymo galia suteikiama papročiui arba autoritetui to, kas visada buvo išsprendžiama tokiu pačiu būdu [kitaip tariant —precedentui]. 39. Celsas, X X III Dig. Tai, kas pirmiau buvo nu­ statyta ne išminties, bet klaidos pagrindu, ir dėl to tapo papročiu, neturi galios panašių atvejų atžvilgiu. 40. Modestinas, I Tais. Taigi kiekviena teisė yra suku­ riama susitarimo pagrindu arba esant būtinybei, arba įsitvirtinus papročiui. 97

D ig. 1.5.

+ '• U L H A N U 5 libro I) in stitutionum . ~]~"otum autem ius c o n s titit a ut in adquirendo a u t in co nse r­ vando a ut in minuendo: aut enim boc a g itu r, quem ad­ modum quid cuiusque fia t, a u t quemadmodum quis rem vel ius suum conservet, a u t quom odo a lie n e t a u t adm ittat.

98

I I I skyrius

41. Ulpianas, II Inst. Visa teisė yra susijusi su įgijimu arba išsaugojimu, arba sumažinimu; iš tiesų turima omeny tai, kokiu būdu kažkas tampa kažkieno, arba kokiu būdu kas nors išsaugo savo daiktą arba teisę, arba kokiu būdu [juos] perleidžia arba praranda.

99

IV D ig .

I V skyrius

£)e constitutionibus principum

Apie im peratorių konstitucijas

I V skyrius

D ig-1

1* U

L P I A N U S ^bro primo institutionum . Q u o d principi placuit, legis habet vigorem: u tp o te cum lege regia, quae de imperio eius lata est, p o p u lu s ei e t in eum omne suum imperium e t pote state m c o n fe ra t.

1. Ulpianas, I Inst. Tai, ką nustato imperatorius, turi įstatymo galią, nes tauta, lex Regia (karališkasis įstatymas), kuris buvo priimtas dėl aukščiausios valdžios imperatoriui suteikimo pagrindu, perduoda jam visą savo galią ir valdžią.

1. Quodcumque igitur imperator per epistulam et subscriptionem statuit vel cogn oscen s decrevit vel de plano interlocutus est vel edicto praecepit, le­ gem esse constat, haec sunt quas volgo constitu­ tiones appellamus.

§ 1. Taigi visa tai, ką imperatorius nustatė surašydamas epistolą ir [ją] pasirašydamas arba dekretu po teisminio bylos tyrimo, arba nurodė žodžiu, arba nustatė ediktu, be jokios abejonės, yra įstatymas. Kalbame apie tai, ką apibendrindami vadiname konstitucijomis.

2.

§ 2. Kai kurios konstitucijos yra asmeninio pobūdžio ir [todėl] netampa [visuotinio taikymo] pavyzdžiu. Kadangi tai, ką imperatorius suteikia kam nors už konkrečius nuopelnus, arba paskiria atitinkamą bausmę, ar pagelbėja kai kam, nesuteikdamas savo veiksmams pavyzdžio reikšmės, galioja tik to konk­ retaus asmens atžvilgiu.

Hane ex his quaedam sunt personales nec ad

exemplum trahuntur: nam cjuae p rinceps alicui o b merita indulsitvel si quam poenam irro g a vit vel si cui sine exemplo subvenit, personam non e g re d itu r. 2 *4

2.

U L P I A N U S fideicommissorum lib ro cjuarto. |n rebus novis constituendis evidens esse u tilita s

debet, u t recedatur ab eo iure, q uo d diu aecjuum

2. Ulpianas, I V Fidei. Nustatant naujus dalykus, pri­ valu ir neginčijamai naudinga atitolti nuo [tos] teisės, kuri ilgą laiką mums atrodė teisinga (aequum).

visum est.

5* I A

V 0 L L N U 5 epistularum lib ro te r tio d e ci­ mo. £)eneficium imperatoris, quod a divina scilice t eius indulgentia proficiscitur, cjuam plenissime in te r­

3. Javolenas, X III Epist. Imperatoriaus geradarystė, kylanti iš jo dieviškojo kilniadvasiškumo, turi būti interpretuojama išsamiau.

pretari debemus. 4. M O D E L S T I N U S lib ro secundo e xcu sa tio ­ num. A b i metagenesterai diataceis isxu ro te ra i tw n

4. Modestinas, II Pasileis. Vėlesnės konstitucijos turi didesnę galią už ankstesniąsias.

pro autwn e is in . 102

103

V D ig . Y)c

statu hominum

V skyrius Apie žmonių padėtį

D'S- j -5-

1 . G A I U 5 libro primo institutionum . O mne ius c|UO utimur vel ad personas p e rtin e t vel a d re s vel

V skyrius

1. Gajus , I Inst. Visa teisė, kuria mes naudojamės, yra susijusi su žmonėmis arba daiktais, arba ieškiniais.

ad actiones. i . H L R M O G L N I A N U 5 lib ro prim o ¡uris epitomarum. G um ig itu r hominum causa om ne ius constitutum sit, primo de personarum s ta tu ac p o s t de ceteris, ordinem e dicti p e rp e tu i se cuti e t his proximos atcjue coniunctos app lica n tes titu lo s u t res patitur, diicemus.

5.

G A I U 5 libro primo institutionum . 5 umma itacjue de iure personarum divisio baec est, cjuod omnes homines a ut liberi sunt a u t servi. f ^ L O R E L N T I N U S libro nono in stitu tio n u m . L ib erta s est naturalis facu lta s eius a u o d cuicjue facere libet, nisi si c|uid vi a u t iure p ro h ib e tu r. ]. G a rritu s est c o n stitu tio iuris gentium , ejua ejuis dominio alieno contra naturam subicitur.

2. Hermogenianas, I Epit. Kadangi visa teisė yra nu­ statyta žmonėms, mes, laikydamiesi Amžinojo Edik­ to tvarkos, pirmiausia kalbėsime apie asmenų padėtį, tada — apie kitas temas, sugrupuodami jas, kaip to reikalauja [nagrinėjamas] dalykas, į tarpusavyje susi­ jusius ir nuoseklius skyrius. 3. Gajus , I Inst. Taigi pagrindinis padalijimas, išplaukiantis iŠ asmenų teisės, yra šis: visi žmonės yra arba laisvi, arba vergai. 4. Florentinas, I X Inst. Laisvė yra prigimtinė teisė daryti tai, kas kiekvienam iš mūsų patinka, išskyrus tai, kas yra uždrausta jėgos arba teisės. § 1. Vergija yra tautų teisės padarinys, kurio pagrin­ du ir prieštaraujant gamtos dėsniams kai kas patenka kitų asmenų valdžion.

solent.

§ 2. Vergai (serui) taip yra vadinami todėl, kad karo vadai turi įprotį parduoti ir tokiu būdu išsaugoti (ser­ vare), o ne užmušti [karo] belaisvius.

J. M anc'p 'a vcro dicta, cjuod ab h o stib u s manu ca­ piantur.

§ 3. Taip pat [jie] dar yra vadinami mancipijais, nes priešas juos sugriebia ranka (manu capiuntur).

2.

G 6™' ex eo appellati sunt, cjuod im p e ra tore s captivos vendere ac p e r boc servare nec o ccid e re

106

107

D»g. i-?-

V skyrius

M A R C I A N U 5 lib ro primo in stitu tio n u m . fV t servorum quidem una e st condicio: liberorum autem hominum ejuidam ingenui sunt, ejuidam lib e rtin i.

1. 5

ervi autem in dominium nostrum re d ig u n tu r a u t

iure civili aut gentium*, iure civili, si ejuis se m a io rvig in ti annis ad pretium participandum venire passus est. iure gentium servi nostri sunt, ejui ab h o stib u s ca p i­ untur a ut ejui ex ancillis nostris nascuntur.

2.

Ingenui sunt, ejui ex matre libera n a ti su n t: s u f­

fic it enim liberam fuisse eo tem pore ejuo n ascitur, licet ancilla concepit, e t e co n tra rio si libera co n ce :rit, deinde ancilla pariat, p la cuit eum ejui n a scitu r

E

erum nasci. ( nec ínterest íustís n up tiis c o n c e p it

an volgo), c^uia non d eb e t calamitas matris n o ce re ei ejui in ventre est.

5* EL* hoc

cjuaesitum est, si ancilla praegnas manu­

missa sit, deinde ancilla postea fa c ta a u t expulsa civitate pepererit, liberum an servum p a ria t, e t tam en rectius probatum e st liberum nasci e t s u ffic e re ei ejui in ventre est liberam matrem vel medio te m p o re habuisse.

10 8

5. Marcianas, I Inst. [Visų] vergų padėtis yra vien­ oda; tuo tarpu laisvi žmonės vieni yra gimę laisvi (ingenui), kiti yra paleisti iš vergijos (libertini). § L Vergai patenka mūsų valdžion civilinės teisės arba tautų teisės pagrindu; civilinės teisės pagrindu —kai kas nors, turintis daugiau nei 20 metų, leidžiasi parduodamas, turėdamas tikslą pasidalyti už jį gautą pinigų sumą; tautų teisės pagrindu mūsų vergai yra tie, kuriuos mes paimame nelaisvėn iš priešų gretų, ir tie, kuriuos pagimdo mūsų vergės. § 2. Gimę laisvi (ingenui) yra tie, kuriuos pagim­ do laisva motina; pakanka, kad motina būtų laisva kūdikio gimimo momentu, nesvarbu, kad pastojimo metu ji buvo vergė. Ir atvirkščiai, jei pastojimo mo­ mentu ji buvo laisva, o pagimdė būdama vergė, yra nustatyta, kad naujagimis išvysta Šį pasaulį būdamas laisvu žmogumi (neturi jokios reikšmės, ar ji pasto­ jo būdama teisėtoje santuokoje, ar ne), nes motinos nelaimė neturi kenkti tam, kuris yra jos įsčiose. § 3. Iš Čia kyla klausimas, ar besilaukianti vergė, kuri buvo išlaisvinta ir po to [vėl] tapo verge arba buvo išvyta iš miesto ir pagimdė kūdikį, pagimdys laisvą žmogų, ar vergą? Buvo pripažinta teisingiau laikyti, kad jos vaikas gims laisvu žmogumi, ir tam, kuris yra įsčiose, išlaisvinti pakanka fakto, kad jis, nors tik kurį laiką, turėjo laisvą motiną.

109

1.5.

p ig .

6. G A I L 1 5 I'bro primo institutionum . L ib e rtin i sunt, cjui ex iusta servitute manumissi sunt.

7 - P A U L U S libro singulari de p o rtio n ib u s , auae liberis damnatorum conceduntur. Q u a e lib e ris dam­ natorum conceduntur, qui in u te ro est, p e rin d e ac si in rebus humanis esset c u sto d itu r, q u o tie n s de commodis ipsius partus quaeritur: quamquam alii

V skyrius

6. Gajus , I Inst. Kurie yra išlaisvinti iš teisėtos vergi­ jos, tie yra libertinai. 7. Paulius, „Apie palikimo dalį“. Kilus klausimui apie pradėto, bet dar negimusio kūdikio interesus, pabrėžtina, kad esantysis įsčiose yra saugomas taip, lyg jau būtų atėjęs į šį pasaulį; tačiau iki jo gimimo niekas iš to negali gauti jokios naudos.

antequam nascatur necjuacjuam pro sit.

S. P A P I N I A N U S 1‘bro te rtio quaestionum . |mra to r titu s antoninus re scrip sit non laedi statum

E

erorum ob tenorem instrumenti male co n ce p ti.

9- I P P . M libro trigensimo primo cjuaestionum . |n multis iuris nostri articulis d e te rio r e st c o n d ic io fem ­ inarum quam masculorum.

10. U

L P I A N U S bb ro primo ad G a b in u m . Q u a eritur: hermaphroditum cui comparamus? e t magis p uto eius sexus aestimandum, qui in eo p raevalet.

1I.P

A U L U S libro octavo decimo responsorum . Paulus respondit eum, qui vivente p a tre e t ig n o ra n te de coniunctione filiae conceptus est, lic e t p o s t mor­ tem avi natus sit, iustum filium ei ex quo co n ce p tu s e st esse non videri.

110

8. Papinianas, III Klaus. Imperatorius Titas Antoninas reskriptu nustatė, kad laisvų žmonių statu­ sas negali būti pažeistas blogai surašyto dokumento turinio pagrindu. 9. Tas pats [Papinianas], X X X I Klaus. Pagal daugelį mūsų teisės nuostatų, moterų padėtis yra blogesnė už vyrų. 10. Ulpianas, I Sab. Kyla klausimas: kam [kuriai lyčiai] mes prilyginame hermafroditą? Manau, kad jį reikėtų priskirti tai lyčiai, kuri jame yra dominuo­ janti. 11. Paulius, X V III Atsak. Paulius atsako, kad nėra pripažįstamas teisėtu jį pradėjusio asmens sūnumi tas, kuris buvo pradėtas esant gyvam jo motinos tėvui, nieko nežinojusiam apie savo dukters santykius, net ir tais atvejais, kai kūdikis gimė po senelio mirties. 111

Dig. 1-5-

1 2.. I D

V skyrius

L M libro nono decimo responsorum . 5 c p -

timo mense nasci perfectum partum iam receptum e st p ro p te r auctoritatem doctissim i viri b ip p o c ra tis : e t ideo credendum est eum, qui ex iustis n u p tiis se p ­ timo mense natus est, iustum filium esse.

i 5- H L R M 0 G I L N I A N U 5 lib ro prim o ¡uns epitomarum, ¿ e rv u s in causa ca p ita li fo rtu n a e iudici a domino commissus, etsi fu e rit a b so lu tu s, non f it liber.

M-. T A U L U 5 bb ro q u a rto sententiarum . N o n sunt liberi, qui' contra formam bumani g e n e ris con­ verso more procreantur: veluti si mulier m onstrosum aliquid aut prodigiosum enixa sit. p a rtu s autem , qui membrorum humanorum o fficia ampliavit, a liq u a te ­ nus videtur e ffe ctus e t ideo in te r lib e ro s co nn u ­ merabitur.

112

12. Tas pats [Paulius], X IX Atsak. Remiantis Hipokrato —nepaprastai išprususio žmogaus —autori­ tetu, neabejojama, kad [žmogaus] palikuonis, gimęs septintą mėnesį, yra galutinai susiformavęs; ir todėl reikia pripažinti teisėtu sūnumi tą, kuris gimė septintą mėnesį iš teisėtos santuokos.

13. Hermogenianas, I Epit. Vergas, apkaltintas sun­ kaus nusikaltimo įvykdymu ir šeimininko apleis­ tas teismo proceso metu, net ir tuo atveju, kai yra išteisinamas, netampa laisvu. 14. Paulius, TV Sent. Nėra pripažįstami vaikais tie, kurie, kitaip nei įprasta, gimsta žmonių giminei nebūdingo pavidalo, pavyzdžiui, jei moteris pagim­ do pabaisišką arba kokią nors nenormalią būtybę. Tačiau naujagimis, turintis Žmogui būdingas kūno dalis, nors ir su kai kuriais funkciniais nukrypimais, tam tikra prasme pripažįstamas susiformavusiu ir yra laikytinas vaiku.

113

V skyrius

Dig-

15 .

T K Y m O N !ü 5

lib ro decim o d is p u ta tio ­

num. /\re s c u s a , si tre s p e p e rit libera esse te s ta ­ mento iussa, primo partu unum, secundo tre s p e p e ­ rit: quaesitum est, an e t quis eorum lib e r esset, baec condicio lib e rtati adposita iam implenda m ulieri est. sed non d ub ita ri debet, quin ultimus lib e r n ascatur: nec enim natura perm isit simul uno im petu d u o s in­ fantes de utero matris excedere, u t o rd in e in c e rto nascentium non appareat, u te r in se rvitu te lib e rta teve nascatur, incipiente ig itu r p artu existons co n d i­ cio efficit, u t ex libera e d a tu r q u o d p o s te a n ascitur, veluti si quaelibet alia condicio lib e rta ti m ulieris ad­ posita parturiente ea existât, vel manumissa su b hac condicione, si decem milia heredi titio v e d e d e rit, eo momento quo p a rit p e r alium im pleverit condicionem : iam libera peperisse credenda est.

' U L P I A N U S lib ro sexto disp u ta tio n u m . |dem erit, si eadem arescusa primo d uo p e p e re ra t, p o ste a gem inos ediderat: dicendum e st enim non p osse d ici utrumque ingenuum nasci, sed eum qui p o s te rio r na­ scitur. quaestio ergo fa c ti p otiu s est, non iuris.

I 14

15. Trifonas, X Disp. Testamente buvo nurodyta, kad Areskūza turi būti išlaisvinta, jei pagimdys tris vaikus; po pirmo nėštumo ji pagimdė vieną vaiką, po antrojo nėštumo pagimdė tris. Kilo klausimas, ar kuris nors iŠ jų bus laisvu žmogumi ir kuris? Idant vaikas gimtų laisvas, sąlyga, esanti moters išlaisvinimo pagrindu, turi būti išsipildžiusi. Todėl neabejotina, kad pas­ kutinysis gimsta laisvas. Juk pati gamta neleido, kad du naujagimiai apleistų motinos įsčias vienu metu, po vieno ir to paties sąrėmio, dėl to esant neaiškiam gimimo eiliškumui būtų neįmanoma nustatyti, kas gimė būdamas vergu, o kas —laisvu žmogumi. Taigi aplinkybė, kad moters išlaisvinimo sąlyga jau buvo įvykdyta prasidėjus [ketvirtojo vaiko] gimdymui, lemia, jog tas, kuris dėl Šio fakto išvydo pasaulį, yra gimęs iŠ laisvos moters, lyg moters išlaisvinimas būtų nulemtas bet kokios kitos aplinkybės, kuri jai gimdant jau buvo pasitvirtinusi; lygiai taip pat, pavyzdžiui, kaip tuo atveju, jei išlaisvinimo sąlyga būtų buvusi „Jeigu duos dešimt tūstančių paveldėtojui arba Ticijui“ kurią gimdymo momentu įvykdo kiti asmenys, taigi reikia manyti, kad moteris pagimdė būdama laisva. 16. Ulpianas, VI Disp. Tas pats galioja ir tuo atveju, jei Areskūza pirmą kartą pagimdė du vaikus, o vėliau pagimdė dvynius: svarbu, kad neįmanoma pripažinti, jog abu [dvyniai] gimė laisvi, manoma, kad laisvas yra antras gimęs kūdikis. Tačiau tai yra labiau faktinė negu teisinė problema. 115

D 's-1.$*

V skyrius

1 7 -i d

l m

libro vicensimo secundo ad edictum . |n

orbe romano cjui sunt ex c o n s titu tio n e im p e ra toris antonini cives romani e ffe c ti sunt.

1 S.

I D E . M libro vicensimo septim o ad R a b iriu m .

Im perator badrianus publicio marcello re s c rip s it li­ beram, quae praegnas ultimo su p p licio dam nata est, liberum parere e t solitum esse servari eam, dum p a r­ tum ederet, sed si ei, quae ex iustis n u p tiis c o n c e p it, acjua e t igni interdictum est, civem romanum p a r it e t in p ote state patris.

i ? - C L L S U S I ibro vicensimo nono d igestorum . O-im legitimae nuptiae fa cta e sint, patrem lib e ri se­ quuntur: volgo quaesitus matrem sequitur.

20. U

L P I A N U S l*b ro trigensim o o cta vo ad 5 a" binum. Q u i furere coepit, e t statum e t d ig n ita te m in qua fu it e t magistratum e t p ote state m v id e tu r re ti­ nere, sicut rei suae dominium re tin et.

2 1. M

O D E S T I N U S lib ro septim o regularum. H o m o liber, qui se vendidit, manumissus non ad

suum statum revertitur, quo se abdicavit, se d e ffic i­ tu r libertinae condicionis.

1 \6

17. Tas pats [Ulpianas], X X II Ed. Visi tie, kurie gyvena Romos imperijos ribose, buvo pripažinti Ro­ mos piliečiais imperatoriaus Antonino [Antoninus Caracalla] konstitucijos pagrindu. 18. Tas pats [Ulpianas], X X F J7 Sab. Imperato­ rius Hadrianas reskriptu, skirtu Publijui Marcelui, nustatė, kad besilaukianti laisva moteris, nuteista mirties bausme, pagimdo laisvą žmogų, ir kad yra įprasta išsaugoti ją gyvą iki tol, kol ji pagimdo. Tačiau ir tuo atveju, kai yra taikoma vandens ir ugnies interdikcija, ta, kuri pastojo būdama teisėtoje santuokoje, pagimdo Romos pilietį, esantį [savo] tėvo valdžioje. 19. Celsas, X X IX Dig. Kai santuoka yra teisėta, vaikų padėtis priklauso nuo tėvo [teisinės padėties], vaikas, gimęs iš neteisėtos santuokos, pakliūna moti­ nos [teisinės padėties] įtakon. 20. Ulpianas, X X X V III Sab. Tas, kuris tapo bepročiu, išsaugo turėtą padėtį ir orumą, ir pareigas, ir valdžią lygiai taip pat, kaip išsaugo nuosavybės teisę į tai, kas yra jo. 21. Modestinas, VII Tais. Laisvas žmogus, kuris save pardavė, jeigu yra išlaisvinamas, negrįžta į [pirminę] padėtį, kurios atsisakė, bet atsiduria liber­ tino padėtyje.

117

V skyrius

zz. I D L M

lib ro duodecim o responsorum , p e r e n ­ nius modestinus re sp on d itj si eo te m p o re enixa e st ancilla, quo secundum legem d o n a tio n is manumissa esse debuit, cum ex co n stitu tio n e libera fu e rit, in­ genuum ex ea natum. Z5* ID E L M libro primo pandectarum . V o lg o con­ cepti dicuntur qui patrem dem onstrare non p o s ­ sunt, vel qui possunt quidem, sed eum b ab e nt, quem babere non licet, qui e t spurii a p p e lla n tu r para tyn sporan . U L P I A N U S lib ro vicensimo se ptim o ad G a ­ binum. L e x naturae baec est, u t qui n a s c itu r sine le­ gitimo matrimonio matrem sequatur, nisi lex specialis aliud inducit.

2 * ID E .M üb ro primo ad legem |uliam e t f*apiam. Ingenuum accipere debemus etiam eum, de q u o sen­ tentia lata est, quamvis fu e rit libertinus: quia res iu­ dicata pro veritate accipitur.

22. Tas pats [Modestinas], X II Atsak. Herenijus Modestinas atsako: jeigu vergė pagimdė tuo momen­ tu, kuriuo, remiantis dovanojimo aktu, turėjo būti išlaisvinta, kadangi konstitucijos pagrindu jau yra ta­ pusi laisva, pagimdo laisvą žmogų. 23. Tas pats [Modestinas], IPand. „Minios pradėtais“ vadinami tie, kurie negali nurodyti savo tėvo, arba tie, kurie nors ir gali jį nurodyti, tačiau jų tėvas yra toks, kurio neleistina turėti. Jie taip pat yra vadinami spuriįais, nuo graikiško žodžio spora —sėkla. 24. Ulpianas, X X V II Sab. Gamtos dėsnis yra toks: tas, kas gimė iŠ neteisėtos santuokos, įgauna savo motinos statusą, išskyrus tuos atvejus, kai specialus įstatymas numato kitaip. 25. Tas pats [Ulpianas], I Juliano ir Papijaus įst. koment. Pripažįstamas laisvu žmogumi tas, kuris tokiu buvo pripažintas teismo sprendimu, net ir tuo atveju, kai faktiškai jis yra libertinas.

119

D ig. 1.5.

V skyrius

5

16. IUUANU libro sexa g en sim o n o n o d i­ gestorum. Q u i in utero surit, in to to paene iu re civili intelleguntur in rerum natura esse, nam e t legitim ae hereditates his restituuntur: e t si pra eg n as mulier ab hostibus capta sit, id quod natum e rit postlim i­ nium habetj item patris vel matris condicionem sequi­ tur: praeterea si ancilla praegnas s u b re p ta fu e rit, quamvis apud bonae fid e i emptorem p e p e re rit, id quod natum e rit tamquam furtivum usu non c a p itu r: his consequens est, u t lib e rtus q uoque, quam diu patroni filius nasci possit, eo iure sit, q u o s u n t qui patronos habent.

i7- ULPIANUS

lib ro q u in to opinionum . F um, qui se libertinum esse fa te tu r, nec a d o p ta n d o pa­ tronus ingenuum facere

120

26. Julianas, L X IX Dig. Tie, kurie yra įsčiose, be­ veik visoje civilinėje teisėje yra suvokiami kaip eg­ zistuojantys daiktų pasaulyje; juk jiems ir teisėtas pa­ likimas yra grąžinamas; ir jeigu besilaukianti moteris patenka priešų nelaisvėn, tam, kuris gimsta, priklauso sugrįžimo į Tėvynę teisė, ir [jis] taip pat perima tėvo arba motinos statusą [priklausomai nuo aplinkybių]. Be to, jei besilaukianti vergė buvo pagrobta, nors ir pagimdė būdama sąžiningo pirkėjo žinioje, kūdikis, būdamas vagystės dalyku, negali tapti jo nuosavybe įgyjamosios senaties būdu. Iš šių pavyzdžių išplaukia, kad taip pat ir Ubertinų, iki tol, kol patronui gali gimti sūnus, [teisinė] padėtis tokia, kokia yra visų tų, kurie turi patronus. 27. Ulpianas, V Nuom. Patronas, netgi įvaikinda­ mas, negali suteikti laisvo iš prigimties žmogaus (ingenuus) statuso tam, kuris prisipažįsta esąs libertinas.

121

V I skyrius

VI D ig . Y)e. Kis cįui sui

vėl alieni iuris sunt

Apie savosios ir svetimosios teisės asmenis

V I skyrius

D ig . 1.6 . i. G A I U 5

üb ro primo institutionum . £ )e ture

personarum alia divisio sequitur, c]uod quaedam ersonae sui iuris sunt, quaedam alieno iuri suiectae sunt, videamus itaque de his, quae alieno iuri subiectae sunt: namsi cognoverimus quae istae personaesunt, simul intellegemus quae sui iuris sunt, dispiciamus itaque de his, quae in aliena potestate sunt.

E

1. Gajus, I Inst. Asmenų teisė (tura personarum) lemia kitokį skirstymą, nes tam tikri asmenys yra teisiškai nepriklausomi, o kai kurie — priklauso nuo kitų asmenų teisės. Tad visų pirma pasidomėkime tais, kurie priklauso nuo svetimos valdžios: sužinoję, kas yra šie asmenys, tuo pačiu suvoksime, kokie asme­ nys yra teisiškai nepriklausomi. Taigi panagrinėkime padėtį tų, kurie yra kitų asmenų valdžioje.

1. Igitur in potestate sunt servi dominorum (quae quidempotestas ¡urisgentium est: namapud omnes peraeque gentes animadvertere possumus dominis inservosvitae necisque potestatemfuisse) et quodcumque per servumadquiritur, id domino adquiritur.

§ 1. Vergai yra šeimininkų valdžioje; ši valdžia yra tautų teisės padarinys; iš tiesų mes galime konstatuo­ ti, kad visose tautose ir tuo pačiu būdu šeimininkams priklausė [jų] vergų gyvybės ir mirties teisė; visa tai, ką įgyja vergas, yra įgyjama Šeimininko naudai [tam­ pa šeimininko nuosavybe].

2. 5ed hoc tempore nullis hominibus, qui sub imerio romano sunt, licet supra modum et sine causa :gibus cognita in servos suos saevire, namex cons­ titutione divi antonini qui sine causa servum suum occiderit, non minus puniri iubetur, quamqui alienum servumocciderit, sed et maior asperitas dominorum eiusdemprincipis constitutione coercetur.

§ 2. Tačiau šiuo metu nė vienam žmogui, esančiam romėnų valdžioje, nėra leistina nesaikingai ir be įstatyme numatytos priežasties žiauriai elgtis su savo vergais. Todėl, kad vienos dieviškojo Antonino kon­ stitucijos pagrindu yra įsakyta, jog tas, kas be [pateisi­ namos] priežasties nužudo savo vergą, yra baudžiamas lygiai taip pat kaip asmuo, nužudęs svetimą vergą. Be to, ir perdėtas šeimininkų žiaurumas baudžiamas re­ miantis minėto imperatoriaus konstitucija.

E

124*

125

V I skyrius

D's-

2,.U LflA N U S libro octavo de officio proconsu­ lis.^' dominusinservos saevierit vel ad impudicitiam turpemcjue violationem compellat, cjuae sint partes praesidisj ex rescripto divi pii ad aelium mardanum proconsulembaeticae manifestabitur, cuius rescrip­ ti verba haec sunt: “ dominorumcjuidem potestatem in suos servos illibatam esse oportet nec cuicjuam bominumius suumdetrahi: sed dominorum interest, ne auxilium contra saevitiam vel famem vel intolera­ bileminiuriam denegetur his cjui iuste deprecantur. ideoc]ue cognosce de cjuerellis eorum, cjui ex familia iulii sabini ad statuam confugerunt, et si vel durius habitos cjuamaecjuumest vel infami iniuria affectos cognoveris, veniri iube ita, ut in potestate domini non revertantur, cjui si meae constitutioni fraudem fecerit, sciet me admissum severius exsecuturum”, divusetiamhadrianus umbriciamcjuandammatronam in cjuincjuenniumrelegavit, quod ex levissimis causis ancillas atrocissime tractasset.

2. Ulpianas, VIII itApie prokonsulų p a r e i g a s Vie­ name iš dieviškojo [Antonino] Pijaus reskriptų Elijui Marcianui, — Betikos prokonsului, aiškiai numatyta, kokios yra [provincijos] valdytojo pareigos, jeigu šeimininkas yra žiaurus savo vergams arba verčia juos atlikti nepadorius veiksmus bei negražiai elg­ tis. [Minėto] reskripto žodžiai yra Šie: „Privalu, kad šeimininkų valdžia vergų atžvilgiu būtų neribota ir kad nieks nestokotų jam priklausančios teisės; tačiau šeimininkai turi pasirūpinti, kad nebūtų atsisaky­ ta suteikti pagalbos tiems, kurie jos teisėtai prašo siekdami apsiginti nuo žiaurumo arba bado, arba nepakenčiamo užgaulaus elgesio. Taigi ištirk kaltini­ mus tų, kurie, būdami iŠ Juliano Sabino vergų tarpo, ieškojo prieglobsčio prie [imperatoriaus] statulos, ir jeigu nustatysi, kad su pastaraisiais buvo pasielg­ ta griežčiau negu pridera arba nedorai ir užgauliai, įsakyk juos parduoti tokiu būdu, kad jie vėl nepatektų į buvusio šeimininko valdžią. Tas, kas kokiu nors būdu pažeidė mano konstituciją, tegu žino, jog aš dar griežčiau persekiosiu tai, kas jo buvo įvykdyta.“ Taip pat ir dieviškasis Adrianas ištrėmė penkeriems metams vieną Umbrijos matroną už tai, kad ši be rimtos priežasties itin žiauriai elgėsi su kai kuriomis savo vergėmis.

3. G AIÜ 5 libro primo institutionum. |tem in po­ testate nostra sunt liberi nostri, cjuos ex iustis nup­ tiis procreaverimus: cjuod ius proprium civium romanorumest.

3. Gajus , I Inst. Analogiškai mūsų valdžioje yra ir iš teisėtos santuokos gimę mūsų vaikai: Ši teisė —tai Romos piliečiams priklausanti teisė.

i z6

127

D ig - i .L

V I skyrius

+• ULHANU5 libro primo institutionum. |\]am civium romanorum cjuidam sunt patres familiarum, alii filii familiarum, cjuaedammatres familiarum, cjuaedamfiliae familiarum, patres familiarumsunt, cjui sunt suae potestatis sive puberes sive impuberes: simili modo matresfamiliarum; filii familiarumet filiae, cjuae sunt inaliena potestate, namc^ui ex meet uxore mea nascitur, in mea potestate est: item c|ui ex filio meo et uxore eius nascitur, id est nepos meus et nep­ tis, aecjue in mea sunt potestate, et pronepos et proneptis et deinceps ceteri.

4. Ulpianas, I Inst. Kai kurie Romos piliečiai yra Šeimos tėvai \patres familiarum], kiti—vaikai, priklau­ santys pater familias (šeimos galvos) valdžiai, kai ku­ rios yra Šeimos motinos [matres familiarum], kitos — dukterys, esančios \pater familias] valdžioje. Šeimos tėvais vadinami tie, kurie yra nepriklausomi nuo kieno nors valdžios [Šeimoje], tiek pilnamečiai, tiek nepilnamečiai; tas pats pasakytina ir apie šeimos mo­ tinas; tuo tarpu Šeimos dukterys ir sūnūs yra pavaldūs svetimai valdžiai. Taigi tas, kuris gimsta iš manęs ir mano žmonos, yra mano valdžioje; analogiškai tie, kuriems pradžią duoda mano sūnus ir jo žmona, t. y. mano vaikaičiai, vaikaitės, taip pat yra man pavaldūs, kaip ir mano provaikaičiai, provaikaitės ir visi kiti pa­ likuonys.

ID L M -lib ro trigensimo sexto ad ¿jabinum . N ep o tes ex filio mortuo avo reccidere so len t in filii potestatem, hoc est patris sui: simili modo e t pronepotes et deinceps vel in filii p o te sta te , si vivit et in familia mansit, vel in eius parentis, c|ui an te e o s in potestate est. et hoc non tantum in naturalibus, verum in adoptivis cjuocjue iuris est.

5. Tas pats [Ulpianas], X X X V I Sab. Vaikaičiai iŠ sūnaus pusės, seneliui mirus, patenka sūnaus val­ džion, t. y. nuosavo tėvo priklausomybėm Taip pat ir provaikaičiai bei jų palikuonys ir t. t. patenka arba minėto sūnaus globon, jeigu pastarasis dar yra gyvas ir tebepriklauso tai pačiai Šeimai, arba priklausomybėn to giminaičio, kuris anksčiau už juos pateko į [kito] valdžią. Ši teisė galioja ne tik savų, bet ir įsūnytų vaikų atžvilgiu.

125

129

D ig - V6.

V I skyrius

6. 1DLM libro nono ad Sabinum. f^ilium eum

6. Tas pats [Ulpianas], I X Sab. Vadiname sūnumi tą, kuris gimsta iš vyro ir jo žmonos. Tačiau jeigu darome prielaidą, kad sutuoktinis buvo išvykęs, tar­ kim, dešimčiai metų, o paskui, grįžęs, rado namuose vienerių metų vaiką, [tokiu atveju] pritariame Juliano nuomonei, kad [Šis] vaikas nėra sutuoktinio sūnus. Kita vertus, Juliano tvirtinimu, turi būti netoleruo­ jama, kad tas, kuris nenutrūkstamai gyveno su savo žmona, nenori pripažinti vaiko, lyg pastarasis nebūtų jo sūnus. Tačiau man atrodo, analogiškai Scevolos tvirtinimui, kad jeigu yra žinoma, jog sutuoktiniai tam tikrą laikotarpį nesidalijo vedybiniu guoliu dėl negalavimo ar kitos priežasties, arba jeigu šeimos galvos sveikatos būklė neleido jam užsiimti giminės pratęsimo veikla, [tokiu atveju] gimęs jo namuose vaikas, nors ir prieštaraujant kaimynų nuomonei, nėra pastarojo sūnus.

7- IDUM libro vicensimo sexto ad 5 abinum. ,5* qua poena pater fuerit affectus, ut vel civitatem amittat vel servus poenae efficiatur, sine dubio ne­ pos filii loco succedit.

7. Tas pats [Ulpianas], X X V I Sab. Paskyrus tėvui bausmę, dėl kurios prarandama pilietybė arba tam­ pama vergu, [mirus seneliui] be abejonės, anūkui atitenka sūnaus vieta šeimoje.

definimus, qui ex viro et uxore eius nascitur, sed si fingamus afuisse maritum verbi gratia per decen­ nium, reversum anniculum invenisse in domo sua, placet nobis iuliani sententia bunc non esse ma­ riti filium, non tamen ferendum iulianus ait eum, qui cum uxore sua adsidue moratus nolit filium adcognoscere quasi non suum, sed mibi videtur, quod et scaevola probat, si constet maritum aliquamdiu cum uxore non concubuisse infirmitate interveniente vel alia causa, vel si ea valetudine paterfamilias fuit ut generare non possit, bunc, qui in domo natus est, licet vicinis scientibus, filium non esse.

150

131

D > s-

u .

3. IDfLM libro vicensimo sexto ad 5 abinum. fratre furioso liberi nihilominus in patris sui po­ testate sunt: idemet in omnibus est parentibus, cjui babent liberos in potestate, namcumius potestatis moribus sit receptum nec possit desinere cjuis babere in potestate, nisi exierint liberi cjulbus casibus solent, necjuac^uamdubitandum est remanere eos in potestate, cjuare non solumeos liberos in potestate habebit, cjuos ante furorem genuit, verum et si cjui ante furorem concepti in furore editi sunt, sed et si in furore agente eo uxor concipiat, videndum an in potestate eius nascatur filius: namfuriosus licet ux­ oremducere non possit, retinere tamen matrimonium potest: cjuod cumita se habeat, in potestate filium habebit. proinde et si furiosa sit uxor, ex ea ante conceptus in potestate nascetur: sed et in furore eius conceptus ab eo c^ui non furebat sine dubio in potestate nascetur, cjuia retinetur matrimonium, sea et si ambo infurore agant et uxor et maritus et tunc concipiat, partus in potestate patris nascetur, cjuasi voluntatis reliquiis in furiosis manentibus: nam cumconsistat matrimoniumaltero furente, consistet et utroque.

152

V I skyrius

8. Tas pats [Ulpianas], X X V I Sab. Net ir tada, kai tėvas—beprotis, vaikai yra jo valdžioje. Tapati taisyklė galioja ir visiems kitiems giminaičiams, turintiems palikuonių savo valdžioje. Kadangi [tėvo] valdžios tei­ sė kyla iŠ papročių, turint omeny, kad neįmanoma prarasti teisės į nuosavus palikuonis, išskyrus tuos atvejus, kai vaikai išsilaisvina įprastu būdu, nega­ lima abejoti, jog palikuonys išlieka [šeimos galvos] valdžioje. Dėl šios priežasties tėvas turi savo valdžioje ne tik tuos vaikus, kurie gimė prieš jam tampant bepročiu, bet ir tuos, kurie, nors ir pradėti prieš [pastarojo] beprotybę, gimė jam jau esant bepročiu. Tačiau jeigu žmona pastojo nuo sutuoktinio, kuris yra beprotis, kyla klausimas, ar gimęs vaikas bus pastarojo valdžioje: juk beprotis, nors ir negali vesti, vis dėlto yra pajėgus išsaugoti santuoką, taigi susiklosčius tokiomsaplinkybėmsvaikasbus jo valdžioje. Analogiškai, jeigu žmona yra beprotė, tai vaikas, kuris buvo pradėtas prieš jai tampant tokia, gims būdamas [šeimos galvos] valdžioje: tačiau ir tas, kuris buvo pradėtas žmonai jau tapus beprote, bet vyrui esant normalios psichikos, be jokios abejonės, gims būdamas [vyro] valdžioje, ka­ dangi santuoka yra išsaugoma. Net ir tuo atveju, kai abu, t. y. ir vyras, ir žmona, yra bepročiai, žmonai pa­ stojus, vaikas gimsta tėvo valdžioje, taip lyg bepročiai būtų išsaugoję valios nuotrupas. Taigi, turint omeny, kad santuoka neišyra, kai vienas iš sutuoktinių yra beprotis, analogiškai ji yra išsaugoma ir tuo atveju, kai abu sutuoktiniai yra bepročiai.

133

V I skyrius

D ¡g- J

1. A d e o autem retinet ius p o testatis p a te r furio­ sus, ut et adcjuiratur illi commodum erus, cjuod filius adcjuisivit.

§ 1. Be to, beprotis tėvas išsaugo savo valžios teisę tokios apimties, kad pelnys naudos iš viso to, ką įgis jo sūnus.

9' POMPONIUS l*bro sexto decimo ad Qp iri­

9. Pomponiįus, X V I Kvintui Mucijui. Šeimos sūnus viešuosiuose reikaluose yra traktuojamas lyg būtų šeimos galva, pavyzdžiui, kai eina magistrato pareigas arba kai yra paskiriamas globėju.

*0- ULPIANUS libro ejuarto ad legem |uliam et Papiam. S > iudex nutriri vel ali o p ortere pronuntia­ verit, dicendum est de veritate ejuaerendum, filius sit an non: necjue enim alimentorum c au sa veritati facit praeiudicium.

10. Ulpianas, IV Juliano ir Papijaus Įst. koment. Jeigu teisėjas nusprendė, kad kažkas turi maitinti ir išlaikyti vaiką, pabrėžtina, kad privalu ištirti, ar tikrai [vaikas] yra pastarojo sūnus; siektina, kad alimentų byla nesukeltų tiesai jokios žalos.

i 1*MODESTINUS libro primo pandectarum. Inviti filii naturales vel emancipati non rediguntur ¡n patriam potestatem.

11. Modestinas, I P and. Natūralūs (filii naturales) arba emancipuoti vaikai negali būti grąžinti tėvo valdžion prieš jų pačių valią.

tum Mucium, piius familias in publicis causis loco patris familias habetur, veluti ut magistratum gerat, ut tutor detur.

15+

v

135

VII D ®

V II skyrius

C)e adoptionibus et emancipationibus et aliis puibus potestas solvitur

Apie įsūnijimą, emancipaciją ir kitus išlaisvinimo iš [svetimos] valdžios būdus

D is - i 7 .

I. M 0 D E . S T I N C 1 S libro secundo regularum. f ilio s familias non solum natura, verum e t a d o p ­ tiones faciunt.

I. Quod adoptionis nomen est quidemgenerale, in duas autemspecies dividitur, cjuarumaltera adoptio similiter dicitur, altera adrogatio. adoptantur filii fa­ milias, adroganturqui sui iuris sunt.

153

V ii skyrius

1. Modestinas, II Tais. Ne tik gamtos, bet ir įsūnijimo pagrindu tampama Šeimos sūnumis, esančiais \pater familias] valdžioje. § 1. Bendrinis „įsūnijimo“ terminas turi dvi formas, viena iš jų yra adoptio, kita—adrogatio: vaikai, pavaldūs pater familias (šeimos galvai), įsūnijami adoptio būdu; tie, kurie yra juridiškai nepriklausomi \personae sui iuris] —adrogatio būdu.

2. CjAIUS libro primo institutionum, (jeneralis enim adoptio duobus modis fit, aut principis auc­ toritate aut magistratus imperio, principis aucto­ ritate adoptamus eos cjui sui iuris sunt: cjuae spe­ cies adoptionis dicitur adrogatio, cjuia et is cjui adoptat rogatur, id est interrogatur, an velit eum quem adoptaturus sit iustum sibi filium esse, et is qui adoptatur rogatur, an id fieri patiatur, imperio magistratus adoptamus eos cjui in potestate pa­ rentis sunt, siveprimumgradumliberorum optineant, qualis est filius filia, sive inferiorem, qualis est nepos neptis, pronepos proneptis.i.

2. Gajus, I InsL ¡sūnijimas bendrąja prasme atli­ ekamas dvejopai: arba imperatoriaus, arba magis­ trato valia. Imperatoriaus valia įsūnijami tie, kurie yra teisiškai nepriklausomi; šis įsūnijimo būdas va­ dinamas adrogatio, nes tas, kuris įsūnija, yra klau­ siamas, t. y. rogatus, ar pageidauja, kad vaikas, kurį ruošiasi įsūnyti, taptų teisėtu jo sūnumi; o tas, kuris yra įsūnijamas, savo ruožtu klausinėjamas, ar sutinka, kad tai įvyktų. Magistrato valia įsūnijami tie, kurie yra savo gimdytojo valdžioje, t. y. tiek pirmo laipsnio palikuonys (sūnus ir duktė), tiek ir kiti, tolimesni: vaikaitis, vaikaitė, provaikaitis, provaikaitė.

i. |llud utriusque adoptionis commune est, quod et bi quigenerare non possunt, quales sunt spadones, adoptare possunt.

§ 1. Abiem įsūnijimo formoms yra bendra tai, kad gali įsūnyti ir tie, kurie negali pratęsti giminės, pavyzdžiui, kastruotieji.

139

-'

D 'S* 1 7

1. \~\oc vero proprium est eius adoptionis, quae per

principemfit, quod is qui liberos in potestate habet si se adrogandum dederit, non solum ipse potestati adrogatoris subicitur, sed et liberi eius in eiusdem fiunt potestate tamquamnepotes.

§ 2. Įsūnijimo, atliekamo imperatoriaus valia, ypatu­ mai yra Šie: tas, kas yra įsūnijamas Šiuo būdu ir turi vaikų savo valdžioje, ne tik pats patenka įsūnytojo valdžion, bet ir jo vaikai tampa priklausomi nuo pastarojo, lyg būtų įsūnytojo vaikaičiai.

PAULUS bbro quarto ad ,5abinum. S 1con­ sul vel praeses filius familias sit, posse eum apud semet ipsum vel emancipari vel in adoptionem dari constat.

3. Paulius , IV Sab. Jeigu konsulas arba valdytojas yra sūnus, esantis \pater familias] valdžioje, neabejo­ tina, kad jis pats gali emancipuotis arba atlikti savęs įsūnijimo [kam nors] procedūrą.

M0D1LSTINUS libro secundo regulaiirum. Magistratum, apud quem logis actio est, et eman­ cipare filios suos et in adoptionem dare apud se posse neratii sententia est.

4. Modestinas, II Tais. Pasak Neracijaus, magistra­ tas, kurio akivaizdoje yra atliekamas legis actio, gali savarankiškai emancipuoti savo vaikus arba perduoti juos įsūnytojui, pats atlikdamas įsūnijimo procedūrą.

C H LS U 5 libro vicensimo octavo digesto­ rum. |n adoptionibus eorum dumtaxat, c|ui suae po­ testatis sunt, voluntas exploratur: sin autem a pa­ tre dantur in adoptionem, in his utriusque arbitrium spectandum est vel consentiendo vel non contradi­ cendo.

5. Celsas, X X V III Dig. Įsūnijant svarbu išsiaiškinti norą [būti įsūnytiems] tik tų, kurie yra savo pačių valdžioje; tačiau jeigu [sūnus] yra atiduodamas įsūnyti tėvo valia, privalu atsižvelgti į abiejų norus ir užtikrinti, kad tie [norai] sutampa arba vienas kitam neprieštarauja.

6. PAULU5 libro trigensimo quinto ad edictum.

6. Paulius, X X X V Ed. Kai yra įsūnijamas vaikai­ tis, lyg būtų [įsūnijusiojo] sūnaus vaikas, reikalingas sūnaus sutikimas: juk tai pabrėžia ir Julianas.

7 . CElLSCiS libro trigensimo nono digestorum.

7. Celsas, X X X JX D ig . Įsūnijant nereikalingas valios tai atlikti išreiškimas tiems, kurie yra susieti agnatinės giminystės ryšiais.

£um nepos adoptatur cjuasi ex filio natus, consen­ sus filii exigitur, idque etiamJulianus scribit. Cum adoptio fit, non est necessaria in eamremauc­ toritas eorum, inter quos iura adgnationis consequ­ untur. 140

V II skyrius

141

Dig. 17-

V JI skyrius

8. MODE1STINU5 libro secundo regularum.

8. Modestinas, II Tais. Valdant Klaudijui, panaikin­ ta anksčiau privaloma prievolė; įsūnijant adrogatio būdu, kuratoriaus (rūpintojo) įgaliojimas nebeteko reikšmės.

9- ULPIANUS libro primo ad Sabinum. F tiam

9. Ulpianas, I Sab. Taip pat ir aklasis gali įsūnyti ir būti įsūnytas.

10. FAULUS libro secundo ad ,f3abinum. 5* quis nepotemquasi exfilio natumquemin potestate habet consentiente filio adoptaverit, non adgnascitur avo suus heres, cjuippe cum post mortem avi quasi in patris sui reccidit potestatem.

10. Paulius, II Sab . Jeigu kas nors, turėdamas sūnaus sutikimą, įsivaikina ką nors vaikaičiu, lyg pastara­ sis būtų [minėtojo] sūnaus, esančio [įvaikintojo] valdžioje, vaikas, [tas] vaikaitis netampa senelio įpėdiniu, nes po senelio mirties patenka savo [taria­ mojo] tėvo valdžion.

i !■ IDE.M libro quarto ad *5abinum. ,5’ quis qui filium haberet in nepotis locum adoptasset perinde atque si ex eo filio natus esset, et is filius auctor factus non esset: mortuo avo non esse nepotem in potestate filii.

11. Tas pats [Paulius], IV Sab . Jeigu tas, kuris, turėdamas sūnų, įvaikina kitą vaikaičiu, lyg pastarasis būtų sūnaus sūnus, neturėdamas [minėtojo] sūnaus sutikimo, jam [seneliui] mirus vaikaitis nepatenka [to] sūnaus valdžion.

12.ULFIANÜ5 libro quarto decimo ad 5 abinum. Q u i liberatus est patria potestate, is postea in potestatem honeste revertí non potest nisi adop­ tione.

12. Ulpianas, X IV Sab. Tas, kuris yra išlaisvintas iŠ Šeimos galvos valdžios, negali vėl jon patekti kitaip, tik įvaikinimo būdu.

15- FAFINIANÜ5 libro trigensimo sexto quaestionum. |n omni fere iure finita patris adop­ tivi potestate nullumex pristino retinetur vestigium: denique et patria dignitas quaesita per adoptionem finita ea deponitur.

13. Papinianas, X X X V I Klaus. Pasibaigus įtėvio valdžiai, beveik visais juridiniais atvejais nelieka jo­ kio buvusios įtėvio padėties pėdsako; netgi jo vardas, įgytas įvaikinimo pagrindu, pasibaigus pastarajam taip pat išnyksta.

Quod ne curatoris auctoritas intercederet in adrogatione ante tenuerat, sub divo claudio recte mu­ tatum est. caecus adoptare vel adoptari potest.

i+Z

143

Dig-1.7.

|+ . P O M P O N I U S libro q u in to ad 5 a binum. 5 ed etiam nepos ex filio apud a d o p ta tu m patrem conceptus e t natus p e r em ancipationem iura omnia

V II skyrius

14. Pomponijus, V Sab. Taip pat emancipacija pašalina ir visas teises vaikaičio, pradėto ir gimusio sūnui, turinčiam įtėvį.

perdit.

15 . ULPIANUS libro vicensimo sexto ad 5 a~

binum. 5 ' pater familias adoptatus sit, omnia quae eius fuerunt et adquiri possunt tacito iure ad eum transeunt qui adoptavit: hoc amplius liberi eius qui in potestate sunt eum sequuntur: sed et hi, qui postliminio redeunt, vel qui in utero fuerunt cum adrogaretur, simili modo in potestatem adrogatoris rediguntur.

15. Ulpianas, X X V I Sab. Jeigu yra įvaikinamas šeimos galva, viskas, kas jam priklausė ir gali būti įgyta, nebylaus susitarimo pagrindu atitenka tam, kas jį įvaikina; be to, šeimos galvos pėdomis seka ir pali­ kuonys, buvę pastarojo valdžioje, analogiškai adrogatoriaus valdžion patenka ir tie, kurie grįžta iš karo nelaisvės, arba tie, kurie tėvo įvaikinimo momentu dar buvo motinos įsčiose.

1 . Qui duos filios et ex altero eorum nepotem habet, si vult nepotem quasi ex altero natum sic adoptare, potest hoc efficere, si eumemancipaverit et sic adoptaverit quasi ex altero natum, facit enim hoc quasi quilibet, non quasi avus, et qua ratione quasi exquolibet natumpotest adoptare, ita potest et quasi ex altero filio.2

§ 1. Tas, kuris turi du sūnus ir nuo vieno [pirmojo] iš jų turi vaikaitį, norėdamas įvaikinti anūką, lyg pasta­ rasis būtų kito [antrojo] sūnaus sūnus, gali tai padary­ ti emancipuodamas jį [vaikaitį] ir įvaikindamas, lyg pastarasis būtų to kito [antrojo] sūnaus palikuonis. Jis tai daro lyg būtų pašalinis žmogus, o ne senelis; ka­ dangi įmanoma įvaikinti anūką, lyg pastarasis būtų bet kurio [iš dviejų vaikų] sūnus, tą patį galima padaryti ir tariant, kad vaikaitis yra kito [antrojo] sūnaus sūnus.

2. |n adrogationibus cognitio vertitur, numforte mi­ nor sexaginta annis sit qui adrogat, quia magis liber­ orumcreationi studere debeat: nisi forte morbus aut valetudo in causa sit aut alia iusta causa adrogandi, veluti si coniunctam sibi personam velit adoptare.

§ 2. Įsūnijant adrogacijos būdu yra aiškinamasi, ar adrogatorius nėra jaunesnis nei Šešiasdešimties metų, nes [tokiu atveju] pastarasis turėtų siekti [pats] duoti gyvybę vaikams, išskyrus ligos ir kitus su sveikatos būkle susijusius atvejus, arba kai yra pateisinama priežastis, suteikianti pagrindą adrogacijai, pavyzdžiui, jei norima įsūnyti artimą žmogų (giminaitį). 145

Dfe-1-7-

5- Item non d eb et cjuis piures ad rogare nisi ex iusta causa, sed nec libertum aiienunij nec maiorem minor.

a IA V 0LLN O 5 libro sexto ex (passio.

Adoptio enimin bis personis locumbabet, in cjuibus etiamnatura potest babere.

V II skyrius

§ 3. Taip pat niekam nevalia [vienu kartu] įvaikinti daug asmenų, nebent jei tam yra teisėta priežastis; taip pat [negalima įsūnyti] ir svetimo libertino, o jaunesnis [negali įsūnyti] vyresnio už save amžiumi [asmens]. 16. Javolenas, VI Iš Kasiįaus. įvaikinimas įmanomas tik tarp tų asmenų, kurie, remiantis gamtos dėsniais, gali būti giminaičiai18.

J7- ULPIANUS Ifbro vicensimo sexto ad 5 a" binum. |\Jec ei permittitur adrogare, c|ui tutelam vel curamalicuius administravit, si minor viginti cjuinc|ue annis sit cjui adrogatur, ne forte eum ideo adroget, ne rationes reddat, item incjuirendum est, ne forte turpis causa adrogandi subsit.

17. Ulpianas, X X V I Sab. Neleistina įvaikinti ir tam, kuris turėjo įvaikinamojo globą arba buvo jo rūpintojas [kuratorius], jeigu įvaikinamasis yra jaunesnis nei dvidešimt penkerių metų, siekiant išvengti įvaikinimo turint tikslą nebūti atsakingam [už globą arba rūpybą]. Taip pat reikia išsiaiškinti, ar nėra siekiama įvaikinti turint nedorų tikslų.

1. F orumdumtaxat pupillorumadrogatio permitten­ da est bis, pui vel naturali cognatione vel sanctissima affectione ducti adoptarent, ceterorum prohiben­ da, ne esset in potestate tutorum et finire tutelam et substitutionem a parente factam extinguere.

§ 1. Turi būti leidžiama įvaikinti globotinius tik tiems, kurie tai daro kraujo ryšio arba tyros meilės pagrindu; visiems kitiems tai turi būti uždrausta, kad niekas neatsidurtų globėjų valdžioje šiems siekiant panaikinti globą ar substituciją, kurią nustatė [glo­ botinio] tėvas.

18 Įvaikintas gali būti tik tas asmuo, kuris pagal savo amžių galėtų būti natūralus Įsūnytojo vaikas.

1+6

147

V II skyrius

D if r

Z. primumquidem excutiendum erit, cjuae facul­ tates pupilli sint et cjuaeeius, cjui adoptare eumvelit, ut aestimetur ex comparatione earum, an salubris adoptio possit pupillo intellegi: deinde cuius vitae sit is, cjui velit pupillumredigere infamiliamsuam: ter­ tio cuius idemaetatis sit, ut aestimetur, an melius sit de liberis procreandis cogitare eum cjuam ex aliena familia cjuemcjuamredigere in potestatem suam.

§ 2. Visų pirma reikia išsiaiškinti, kokie yra globotinio ir to, kuris jį nori įvaikinti, ištekliai, kad juos [išteklius] įvertinus būtų įmanoma nustatyti, ar įvaikinimas gali būti naudingas globotiniui; be to, reikia ištirti, koks yra gyvenimo būdas to, kuris nori įtraukti globotinį į savo šeimą; taip pat koks yra pastarojo [įvaikintojo] amžius, ir ar nebūtų geriau, kad jis rengtųsi pratęsti giminę natūraliu būdu, o ne įtraukdamas savo valdžion ką nors iš svetimos šeimos.

praeterea videndum est, an non debeat permitti ei, cjui vel unumbabebitvel plures liberos, adoptare alium, neaut illorum, cjuos fustis nuptiis procreaverit, deminuatur spes quam unusquisque liberorum ob­ sequio paret sibi, aut qui adoptatus fuit minus per­ cipiat quamdignumerit eumconsequi.

§ 3. Be to, privalu nustatyti, ar tam, kuris turi vieną ar daugiau vaikų, gali būti leista įsūnyti dar vieną, siekiant užtikrinti teisėtus lūkesčius tų, kurie gimė iš teisėtos santuokos ir nori užsitarnauti palikimą rodydami pagarbą [tėvui], arba kad tas, kuris jau buvo įvaikintas, negautų mažiau, negu jam vertai priklausytų.

4. Jnterdum et ditiorem permittetur adoptare pau­ periori, si vitae eius sobrietas clara sit vel affectio noncsta nec incognita.

§ 4. Kartais ir vargšas gali įsūnyti turtuolį, jei pirmo­ jo gyvenimo būdas yra akivaizdžiai santūrus ir nėra neaiškios jo dvasinės vertybės.

5- 5 a^isdatio autemin his casibus dari solet.

§ 5. Vis dėlto tokiais atvejais privalu duoti garantijas [užstatą].

15 . MARCELLUS libro vicensimo sexto di­

18. Marcelas, X X V I Dig. Kai siekiama įsūnyti glo­ botinį motyvuojant kita priežastimi [negu numaty­ tos], įsūnijimas turėtų būti pasirašytas taip, tarytum jis valstybiniam (tautos) vergui teiktų garantijas, kad visa tai, ką jis įgis globotojo turto dėka, bus grąžinta tiems, kuriems tai būtų priklausę, jei įsūnytojo statusas nebūtų pasikeitęs.

gestorum. Non aliter enimvoluntati eius, qui adrogare pupillumvolet, si causameius ob alia probabit, subscribendumerit, quamsi caverit servo publico se restituturum ea, quae ex bonis eius consecutus fu­ erit, illis, ad quos res perventura esset, si adrogatus permansisset in suo statu. M-8

149

D ig .i.7 .

19•ULFIANQ5 libro viccnsimo sexto ad 5 abinum. Mis verbis satisdationis c|uae ab adrogatore racstari debet “ad quos ea res pertinet“ et liertatibus prospectum esse, quae secundis tabu­ lis datae sunt, et multo magis substituto servo, item legatariis, nemo dubitat.

19. Ulpianas, X X V I Sab. Nėra abejonės, kad garan­ tijos, kurią turi duoti adrogatorius, žodžiai: „Tiems, kuriems šis daiktas priklauso“, yra susiję ir su iš­ laisvinimu iš vergijos, numatytu papildomame tes­ tamente, tuo labiau su vergu, paskirtu papildomu įpėdiniu (substitutu), ir legatoriais.

1. Q u a e satisdatio si omissa fuerit, utilis actio in adrogatorem datur.

§ 1. Jeigu yra užmirštama duoti tokio pobūdžio garantiją, adrogatoriaus atžvilgiu galima pareikšti ieškinį.

2o. MARCILLLUS kbro vicensimo sexto di­ gestorum. Maec autem satisdatio locum babet, si impubesdecessit, sed etsi de pupillo loquitur, tamen hoc et in pupilla observandum est.

20. Marcelas, X X V I Dig. Šio pobūdžio garantijos davimas įgyja reikšmę tada, kai įvaikintasis miršta būdamas nepilnametis. Ir, nors yra kalbama apie globotinį, tas pats galioja ir globotinės atžvilgiu.

2i •GAIUS libro primo singulari regularum. Nam et feminae ex rescripto principis adrogari possunt.

21. Gajus, Tais. Remiantis atitinkamu imperatoriaus reskriptu, moterys taip pat gali būti adroguotos (įvai­ kintos adrogatio būdu).

22. ÜLFIANÜS libro vicensimo sexto ad 5 a" binum. 5 ' adrogator decesserit impubère relicto filio adoptivo et mox impubes decedat, an heredes adrogatoris teneantur? et dicendum est heredes quoque restituturus et bona adrogati et praeterea quartampartem.

22. Ulpianas, X X V I Sab. Jeigu įtėvis miršta ir palieka nepilnametį įvaikintąjį, o ir pastarasis netrukus miršta nesulaukęs pilnametystės, [kyla klausimas], kaip pri­ valo elgtis to, kuris buvo įvaikinęs, paveldėtojai? Pabrėžtina, kad paveldėtojai turėtų grąžinti ne tik to, kuris buvo įvaikintas, turtą, bet ir ketvirtadalį adro­ gatoriaus palikimo.

E

i?o

V II skyrius

151

D ig-t-7-

152

V II skyrius

1 . an impuberi adrogator substituere possit, auaeritur: et puto non admitti substitutionem, nisi forte ad «quartam solam quam ex bonis eius con­ sequitur, et hactenus ut ei us«que ad pubertatem substituat, ceterum si fidei eius committat, ut ejuando«que restituat, non oportet admitti fideicommis­ sum, «quiahoc non iudicio eius ad eum pervenit, sed p rin cip a li proviidentia.

§ 1. Taip pat keliamas klausimas, ar įvaikintojas gali numatyti įvaikintajam substitutą. Manyčiau, kad tai neturi būti leistina, išskyrus tą ketvirtadalį, kurį įvaikintasis gavo iš jo turto, ir tik tada, kai substitucija yra numatyta iki tol, kol įvaikintasis taps pilnamečiu. Be to, jeigu yra nustatytas fideikomisas, numatantis [ketvirtadalio turto] grąžinimą bet kokiu metu, toks fideikomisas neturi būti pripažintas, nes [ketvir­ tadalis adrogatoriaus turto] atitenka įvaikintajam ne adrogatoriaus sprendimu, o imperatoriaus malonės (providentia) pagrindu.

2. Msec omnia dicenda sunt, sive in locumfilii sive in locum nepotis aiicjuis im

§ 2. Visa tai pasakytina apie tuos atvejus, kai nepilna­ metis yra įvaikinamas kaip sūnus arba vaikaitis.

2-5* PAULUS 1'brotrigensimo «quinto ad edictum. Qui in adoptionem datur, his «quibus adgnascitur et cognatus fit, «quibus vero non adgnascitur nec cognatus fit: adoptio enim non ius sanguinis, sed ius adgnationis adfert. et ideo si filium adoptavero, uxor meailli matris loco non est, necjue enimadgnas­ citur ei, propter «quod nec cognata eius fit: item nec mater mea aviae loco illi est, «quoniam his,