Stasys Krasauskas 4903040000

Citation preview

STASYS KRASAUSKAS

GYTIS

VAITKŪNAS

STASYS KRASAUSKAS

VILNIUS

1983

85.153(2L)7 V a -124

Re c e n z a v o : INGRIDA KORSAKAITĖ, MYKOLAS SLUCKIS

,Н 5 ё Ш

1

Zarssv ra,'jone iotek;.

K B N T !x > ,r r jjg ;

3

4903040000 —031 V ----------------------- 306— 83 M 852(08)—83

© Leidykla .V a g a ' 1983

DAILININKAS SAULIUS CHLEBINSKAS

LTSR liaudies dailininkas grafikas Stasys Kra­ sauskas (1929.VI. 1— 1977.11.10) užima reikš­ mingą vietą lietuvių meno bei kultūros gyveni­ me. Jo kūriniai ne kartą reprezentavo tarybinio meno laimėjimus užsienio šalyse. Jo personali­ nės parodos su dideliu pasisekimu apkeliavo daugybę Tarybų Sąjungos bei užsienio miestų. Daugelis jo darbų buvo įvertinti medaliais bei diplomais tarptautinėse parodose. 1967 m. jis tapo LTSR valstybinės premijos, o 1976 m.— TSRS valstybinės premijos laureatu. I mūsų gyvenimą S. Krasauskas įėjo ir kaip ta­ lentingas savito braižo dailininkas, ir kaip įdomi ir turtinga asmenybė. Suprantama, abi šios pu­ sės — asmeninė patirtis ir kūryba — tarpusa­ vyje glaudžiai siejasi. Ypač reikšminga dailinin­ ko kūrybai jo socialinė visuomeninė pozicija. S. Krasauskas nebuvo asketas, mylėjo gyveni­ mą ir buvo giliai visuomeniškas žmogus. Tiesa, plati visuomeninė veikla, pagal kurią dažnai vertinamas asmenybės aktyvumas, S. Kra­ sauskui nebuvo būdinga. Jo santykį su gyveni­ mu nusako ne tiek veiklos, kiek pozicijos akty­ vumas. Jį tiesiog asmeniškai lietė visa, kas vyko gyvenime, mene, kultūros sferoje. Ir vi­ sur — tiek kūryboje, tiek visokeriopoje kito­ kioje veikloje S. Krasauskas atkakliai ir suinte­ resuotai ieškojo atsakymo į laiko keliamus klau­ simus, svarstė, gilinosi, polemizavo... S. Krasauskas įžengė į mūsų gyvenimą tvirtai ir drąsiai, iš karto tapdamas reikalinga ir būtina jo figūra. Dailininko kūriniai turėjo platų rezo­ nansą įvairiose kūrybos sferose. Bene pirmieji jo novatoriškumą įvertino literatai. Jų tarpe vykusių diskusijų atgarsiai jaučiami ir J. Mace­ vičiaus 1956 m. pasisakyme, ir 1958 m. M. Sluckio straipsnyje. Pirmasis į jo knygų grafikos koncepcijos naujumą 1956 m. atkreipė dėmesį D. Judelevičius. Panašų vaizdą matome ir vė­ liau: be menotyrininkų, S. Krasausko kūrybą ap­ tarinėja rašytojai, dailininkai bei kiti profesio­ nalai kūrėjai, kurie neretai pažvelgia į ją netikė­ tais, menotyrinei analizei neįprastais aspektais, {domių straipsnių yra parašę E. Mieželaitis, 5

V. Petkevičius, M. Sluckis, E. Pakulė ir kiti. Vertingų pastabų apie S. Krasausko kūrybą randame ir žurnalistų publikacijose, kuriose taip pat pa­ teikiama nemaža autentiškų paties dailininko pasisakymų. Tolydžio aktyvėjantis žurnalistų dėmesys S. Krasauskui gerai atspindi augantį plačiosios publikos susidomėjimą dailininko kūryba. Iš lietuvių menotyrininkų bene daugiausia straipsnių S. Krasausko kūrybai yra skyrusi I. Korsakaitė. Juose aptariami tiek atskiri dai­ lininko kūriniai, tiek daugelis bendrų jo kūry­ bos bruožų. Be to, juose išsamiau apsistojama ties S. Krasausko vietos lietuvių grafikoje klau­ simu. Gana plati S. Krasausko knygų grafikos analizė pateikiama A. Gedmino darbuose. Pa­ našaus profilio V. Ulozos straipsniuose plačiau aptariami dailininko santykiai su rašytojų kū­ ryba. L. Jasiulio bei kai kurių kitų menotyri­ ninkų studijose nagrinėjamos S. Krasausko kūrybinio braižo ypatybės. Šios knygos uždavinys buvo detaliau apsisto­ ti ties spaudoje mažiau nušviestais S. Krasausko darbais, aptarti bendras jo kūrybos kelio gaires. Be to, pagrindinis dėmesys turėjo būti skiriamas ne kūrinių, o dailininko kūrybinės koncepcijos analizei — autoriui teko nemaža bendrauti su S. Krasausku ir plačiau susipažinti su jo kūry­ binės koncepcijos pagrindais. Priešingai daugeliui dailininkų, S. Krasauskas mėgo kalbėti teoriniais klausimais. Tokie po­ kalbiai užsimegzdavo gana dažnai. Dažniausiai jų objektas buvo menas, dailė, mūsų dailininkų ar nauji paties S. Krasausko kūriniai. S. Kra­ sauskas mokėjo nepaprastai aiškiai ir sklan­ džiai formuluoti bei dėstyti savo mintis, ir jo samprotavimai visada buvo gilūs ir originalūs. Apskritai ši knyga buvo mūsų pokalbių bei diskusijų tęsinys: iš jų tiesiogiai išplaukė dau­ gelis jos teiginių. Buvo diskutuota su dailininku ir dėl pirmojo knygos varianto, aišku, po to, kai S. Krasauskas jį perskaitė. Deja, šis mūsų pokal­ bis buvo paskutinis. Netrukus dailininkas išvy­ ko į Maskvą gydytis nuo sunkios, jau kurį laiką

1. KELIAS Į DAILĘ

jį kankinusios ligos. O po kelių mėnesių atėjo skaudi žinia: S. Krasausko netekome. Dailininko gyvenimo siūlas nutrūko intensy­ vaus jo kūrybos žydėjimo momentu, kada po nuostabaus „Amžinai gyvų" ciklo pradėjo ryš­ kėti naujo kūrybos tarpsnio perspektyva. Siam naujam tarpsniui reikėtų skirti paskutinį S. Kra­ sausko kūrinį — iliustracijas bulgarų poeto L. Levčevo knygai1. Laisvos variacijos literatū­ ros kūrinio tema leidžia įvertinti, kokią reikšmę tolimesnei dailininko kūrybai būtų turėjusi „Amžinai gyvų" ir „Moters gimimo" patirtis. Galima tik įsivaizduoti, kaip dailininko interp­ retatoriaus talentas būtų pasireiškęs iliustruo­ jant „Dieviškąją komediją" ir kaip turėjo skam­ bėti filosofinės jos idėjos, savo dvasia tokios artimos S. Krasausko kūrybai. Gyva kūrybos versmė netikėtai virto kūrybi­ niu palikimu, ir į ją šiandien jau reikia žvelgti kitaip, negu žvelgėme vakar. Jeigu iki šiol S. Krasausko kūryba buvo vertinama iš dailės kritikos pozicijų, tai dabar atėjo laikas apžvelgti ją meno istoriko akimis. Visa tai pakeitė ir rašomos knygos uždavinius. Joje siekiama plačiau aptarti dailininko kūry­ bos kelią, apsistojant ties svarbiausiais jo dar­ bais. Be to, vienas skyrius skirtas S. Krasausko vietos lietuvių dailėje klausimui. Pristatant dai­ lininko kūrybą, norėjosi parodyti ne tik atradi­ mus, bet ir ieškojimus. Čia ypač reikšminga bu­ vo galimybė pasinaudoti N. Krasauskienės su­ kauptu dailininko archyvu. Greta to, kaip ir pirmame variante, čia remiamasi autoriaus po­ kalbiais su S. Krasausku, atminties užfiksuotais dailininko samprotavimais. Baigdamas noriu padėkoti dailininkams V. Kalinauskui ir K. Bogdanui, rašytojui V. Petke­ vičiui, supažindinusiems mane su daugeliu įdo­ mių S. Krasausko biografijos faktų, rašytojui M. Sluckiui ir dailėtyrininkei I. Korsakaitei už vertingas pastabas apie pirmąjį knygos varian­ tą, kuriomis aš pasinaudojau, jį taisydamas ir perdirbdamas, taip pat ir kitiems draugams, prisidėjusiems prie šios knygos rengimo. Ypač esu dėkingas N. Krasauskienei, kuri ne tik leido su­ sipažinti su dailininko archyvu ir kantriai atsa­ kinėjo į begales mano klausimų, bet ir tiesiogiai dalyvavo šio leidinio rengime, sudarydama ja­ me pateiktą S. Krasausko kūrinių sąrašą.

Talentas, ypač menininko, iki mūsų dienų iš­ laiko paslapties aureolę. Ne veltui į jį nuo seno buvo žiūrima ir kaip į nepaprastą dievų ar gam­ tos dovaną, ir kaip į pasmerkimą. Panašūs prieš­ taringi motyvai iškyla ir žvelgiant į talento problemą šiuolaikinio mokslo šviesoje. Yra žinoma, kad talentas išauga iš įgimtų pra­ dų, aišku, jei žmogaus biografijos aplinkybės tam palankios. Šiuo požiūriu galima kalbėti apie gamtos dovaną. Galima kalbėti ir apie pasmerki­ mą: gamta dalija savo dovanas, nepaisydama optimalių žmogiškosios prigimties galimybių, ir įgimtų vienokių ar kitokių gabumų užuomaz­ gų paprastai žmogus turi daugiau, negu įmano­ ma subrandinti per vieną gyvenimą. Be to, vieni ar kiti žmogaus prigimtyje glūdintys pradai išsiskleisdami bei bręsdami tampa savotišku im­ peratyvu, nukreipiančiu asmenybės interesus bei veiklą griežtai apibrėžta linkme. Tai sudaro sąlygas išryškėjusiems gabumams intensyviai bręsti, tačiau slopina kitus asmenybėje glūdin­ čius pradus, ir jie lieka pasmerkti kaip galimy­ bė, kuriai nelemta virsti tikrove. Istorija žino palyginti nedaug asmenybių, pasiekusių reikš­ mingų rezultatų keliose, o juo labiau daugelyje kūrybos sričių. Giabumų užuomazgos gali išryškėti labai anks­ ti, tapdamos lemiamu visos tolimesnės biogra­ fijos veiksniu. Tačiau jos gali atsiskleisti ir daug vėliau. Taigi talentingos asmenybės kelias į ati­ tinkamą kūrybos sritį gali būti trumpas arba ilgas, tiesus ar vingiuotas,— ir sunku pasakyti, kuris iš jų yra geresnis. Paprastai linkstama la­ biau vertinti tiesius ir trumpus kelius. Tačiau ankstyvas vienos srities pasirinkimas natūraliai sugriežtina bei paspartina įgimtų gabumų atran­ ką. Šiuo požiūriu ilgesni ir labiau vingiuoti ke­ liai turi ar bent gali turėti savo privalumų. Tie­ sa, jais į tikslą einama lėčiau, neretai rizikuo­ jant pavėluoti, bet jie suteikia geresnes sąlygas visapusiškiau realizuoti asmenybės potencijas. S. Krasausko kelias į dailę nebuvo trumpas. Ilgą laiką net įžvalgus prognozuotojas vargu ar būtų drįsęs tvirtinti jį tapsiant dailininku. Tie­ sa, gabumų dailei užuomazgos pasireiškė dar S. Krasausko vaikystėje. Tačiau ankstyvaisiais biografijos tarpsniais jei jam ir ateidavo į galvą mintis apie dailininko profesiją, tai tik neaiškių ir neapibrėžtų svajų pavidalu. Reikėjo nemaža laiko, kol miglota svajonė virto sąmoningu as­ menybę užvaldžiusiu troškimu. Palaipsniui bręs­ dama pasąmonėje, ji ne kartą užleisdavo vietą

Autorius

Лев ч ев Л. Пристрастия.— M., 1977

6

kitoms dominantėms, ir S. Krasausko kelias į dailę vingiavo įvairiomis kūrybinės veiklos sri­ timis, kuriose turtinga jo prigimtis kiekvieną­ syk atsiskleisdavo naujai ir įdomiai. Talentingas dailininkas, vienas ryškiausių šiuolaikinės lietuvių bei apskritai tarybinės gra­ fikos kūrėjų, buvo taip pat subtilus pedagogas, suvaidinęs neeilinį vaidmenį LTSR valstybinio dailės instituto gyvenime. Daugelis kino žiūrovų prisimena jo sukurtą jūrininko paveikslą R. Va­ balo filme „Žingsniai naktį" (1962). 1961 m. mė­ gėjų jėgomis pastatytoje J. Karnavičiaus „Gra­ žinoje" vieną pagrindinių partijų dainavo taip pat S. Krasauskas. Žinomas S. Krasauskas ir kaip gabus sportininkas, pasiekęs ne vieną Lietuvos rekordą, ilgametis respublikos vandensvydžio rinktinės narys. Beje, svarbu ne konkretūs spor­ tiniai laimėjimai — svarbu, kad S. Krasauską sportininką atmena beveik kiekvienas. Jis įėjo į mūsų sporto istoriją kaip tauri asmenybė, ku­ riai sportas buvo turininga gyvenimo aistra. Sportiniai S. Krasausko biografijos puslapiai — graži kūrybinės dailininko biografijos preliu­ dija. Toks vingiuotas kelias gali sukelti įspūdį, kad susidūrėme su labai spontaniška, lengvai pasiduodančia įvairiems impulsams, besiblaš­ kančia asmenybe. Tačiau šis įspūdis beregint išsisklaido, arčiau susipažinus su dailininko as­ meniu ir gyvenimu. Tai buvo atletiško sudėji­ mo, tvirto charakterio, aiškių įsitikinimų žmo­ gus, įdomus pašnekovas, mėgstantis bendrauti, turintis blaivią nuomonę jį dominančiais klausi­ mais ir mokantis ją argumentuoti bei ginti,— taip tikriausiai charakterizuotų kiekvienas, kam teko pažinti dailininką. Žinoma, negalima tvirtinti, kad jo niekada nekamuodavo dvejo­ nės ar nebuvo žinomi vidiniai prieštaravimai: negali, o ir neturi būti žmogui — ir juo labiau kūrėjui — svetima tai, kas apskritai būdinga žmogaus prigimčiai. Tačiau tiek asmeninėje, tiek kūrybinėje S. Krasausko biografijoje nuo­ latos galima užčiuopti tvirtą liniją, suteikiančią griežtą ir logišką nuoseklumą net ir labiausiai netikėtiems gyvenimo vingiams. Antai opera, kurioje debiutavo S. Krasauskas, buvo statoma jam tik ką baigus Dailės institutą, o filmas „Žin­ gsniai naktį" pasirodė beveik kartu su jo ilius­ truotu E. Mieželaičio „Žmogumi"— tuo metu, kada vyko intensyvus dailininko brendimas, ka­ da visos jo mintys ir siekimai buvo nukreipti į vieną tikslą. Vargu ar tokiu įtemptu momentu dailininkas būtų skyręs laiką atsitiktinei, su jo profesija nieko bendra neturinčiai veiklai. Ma­

tyt, gyvenimo bei kūrybos patirtis, kurių jis galėjo pasisemti šiose srityse, buvo svarbi ir •reikšminga jam kaip grafikui. Kiekvienos — o ypač menininko — asmeny­ bės formavimuisi itin didelį poveikį turi vai­ kystės išgyvenimai, ankstyvaisiais biografijos laikotarpiais susiklosčiusios aplinkybės. Daili­ ninko vaikystėje svarbų vaidmenį suvaidino jo senelis Leonas Krasauskas, gana ilgai buvęs pa­ grindinis jo mokytojas ir auklėtojas. Apsišvie­ tęs, turtingos biografijos ir stiprios prigimties žmogus, daug kur pabuvojęs, matęs gyvenime šilta ir šalta, jis turėjo ką papasakoti savo anū­ kui ir svarbiausia mokėjo prasmingai atsakinėti į begalinius vaikiškus „kodėl?" L. Krasauskas buvo spartietiško auklėjimo šalininkas, daug dėmesio skyręs fiziniam vaiko lavinimui bei grūdinimui. Jis anksti išmokė anū­ ką plaukti, taikydamas gana savotišką metodą: pririšęs jį virve, mesdavo į Nemuno sūkurius, leisdamas savarankiškai kapanotis. Iš šalies žiūrint, toks metodas galėjo pasirodyti nelabai humaniškas, tačiau akylas stebėtojas tikriausiai būtų jį įvertinęs, matydamas, kad mokinys gal net labiau patenkintas negu mokytojas. Beje, ir mokytoją džiugino ne tiek įsisavinami plau­ kiko įgūdžiai, kiek laiminga vaiko šypsena, ro­ džiusi augantį pasitikėjimą savimi. Tikriausiai ir spartietiškas priemones šiuo atveju diktavo gyvenimo patirtis ir blaivus protas. Pats išėjęs nelengvą gyvenimo mokyklą, L. Krasauskas ir anūką norėjo išauklėti dvasiškai užgrūdintą, su­ gebantį pasitikėti savo jėgomis. Ir iš tikrųjų senelio mokykla S. Krasauskui pravertė.. Dailininkas priklausė kartai, kuriai teko bręs ti nelengvomis karo ir pokario sąlygomis. Ta karta jau pačioje savo kelio pradžioje susidūrė su rūsčia tikrovės proza ir už anksti įgytą gy­ venimo patirtį turėjo sumokėti nemažą kainą. Be to, dėl sudėtingų aplinkybių tėvų namuose S. Krasauskui anksti teko pradėti savarankišką gyvenimą, pačiam spręsti nelengvus jo uždavi­ nius. Todėl jam labiau negu daugeliui kitu reikėjo mokėti kovoti. S. Krasausko biografijai reikšmingas dar vie­ nas „senelio mokyklos" bruožas. L. Krasauskas gerai pažinojo gamtą, tai buvo žmogus, kuriam bendravimas su gamta — esminis gyvenimo po­ reikis. Dažnai kartu su anūku jis leisdavosi klajoti Kauno apylinkėmis, panemunės miškais Gimęs ir augęs Kaune, berniukas išmoko skirti įvairiausius augalus, iš balso atpažinti paukš­ čius, žinojo daugybę dalykų, apie kuriuos mies­ to vaikai dažnai teturi blankų supratimą. Senelis 7

1-3. A. S. Stelmoko, J. Lagunavičiaus, A. Šociko draugiški šaržai. 1952. Pieštukas

gaus sieloje karo paliktas žaizdas. S. Krasauskas sutiko nemaža palūžusių, dvasiškai suluošintų žmonių, bet taip pat ir tvirtų asmenybių, kurias sunkūs išbandymai tik užgrūdino. Jam teko akis į akį susidurti ir su žmogaus silpnumu, ir su jo heroizmu. Visa tai skatino mąstyti, brandino aiškius vertybinius principus. Anų dienų S. Krasausko portretas iš esmės, matyt, atitiktų vėliau paties dailininko dažnai vartotą charakteristiką — „doras bernas ". Gyvo būdo, mėgstantis vienmečių kompaniją ir ne­ piktus pokštus jaunuolis buvo linkęs kiek ka­ tegoriškai skirti teigiama ir neigiama gyvenime bei žmonėse, buvo atviras, tiesus ir kartais — ne pagal amžių rimtas. Tačiau svarbiausią šio eskizinio portreto akcentą, matyt, sudarytų anuo metu jau pakankamai išryškėjęs tvirtos prigimties ir dvasinio tyrumo derinys. Ki­ tas bruožas — tai sugebėjimas ilgam užsideg­ ti viena aistra, gyventi viena idėja. Jaunuolis labiau už viską mylėjo Nemuną ir plaukimą. Apie juos sukosi jo mintys ir svajonės, ir tai neabejotinai turėjo įtakos ateities planams, ku­ rie 1948 m. atvedė jį į Kauno kūno kultūros institutą. Čia bene išsyk išryškėjo antroji jo ais­ tra — piešimas. Daug valandų S. Krasauskas praleidžia su bloknotu ir pieštuku rankoje. Ta­ čiau nei S. Krasauską žavėję Nemuno, nei apsk­ ritai gamtos mptyvai jo piešiniuose nefigūra­ vo — dailininko kūrybos objektu iš karto tapo žmogus. Gerai valdydamas pieštuką ir turėda­ mas sveiką humoro jausmą, S. Krasauskas užsi­ degęs piešdavo draugų portretus, taiklius ir nuotaikingus šaržus.

įvedė jį į turtingą gamtos formų įvairovę, išmo­ kė ją matyti ir suprasti. Galbūt noras giliau suvokti tą ar kitą formą ir paskatino vaiką bandyti ją atkurti pieštuku. Šiaip ar taip, pieši­ mas anksti virto mėgstamu S. Krasausko užsi­ ėmimu. Mokykloje jis jau buvo neblogas piešė­ jas, nors apie dailininko profesiją dar nesva­ jojo. Taigi vaikystės aplinka suvaidino aktyvų vai­ dmenį, ugdydama tiek menininkui, tiek apskri­ tai asmenybei svarbius pasaulėjautos bruožus bei charakterio savybes. Tolimesniam S. Kra­ sausko gyvenimui didelę reikšmę turėjo atsi­ tiktinis, tačiau įsimintinas epizodas. Tik ką praūžus karo audroms, karštą vasaros dieną, ant Nemuno kranto sėdėjo atletiško sudė­ jimo žmogus ir įdėmiai stebėjo upėje besitaš­ kančius ir tarpusavy rungtyniaujančius vaikus. Tai buvo žinomas Lietuvoje plaukimo sporto entuziastas R. Bagdonavičius. Nemune besi­ maudančių paauglių tarpe jo dėmesį ypač pa­ traukė vienas, kurį draugai vadino „Krasiuku ". Atsitiktinis stebėtojas gal nebūtų jame įžvel­ gęs nieko ypatinga, tačiau prityrusi trene­ rio akis pastebėjo ir įvertino tvirtą ir valingą berniuko prigimtį. Taip prasidėjo sportinė S. Krasausko biografija, kuri netrukus pasipuo­ šė gražiomis pergalėmis. Sporto kolektyvas buvo tinkama aplinka brandinti senelio mokyklos įdiegtus pradus. Be to, busimojo dailininko akiratį neabejotinai plėtojo išvykos su respublikos rinktine į įvairius šalies miestus. Tos kelionės pokario metais lei­ do jam savo akimis pamatyti gyvenime ir žmo­ 8

4. Piešinys. 1957. Pieštukas. 5. J. Mačiulio draugiškas šaržas. 1952. Pieštukas

Keletas tų piešinių, kurių S. Krasauskas spor­ to stovyklose sukūrė daugybę, yra išlikę. Ir, žiūrėdamas į juos, pats reikliausias profesiona­ las ir didžiausias skeptikas neabejodamas pa­ sakytų, kad jų autorius turi neeilinį portretisto talentą. Nenuostabu, kad komandos draugai en­ tuziastingai sutikdavo kiekvieną naują piešinį ir ne vienas jų nuoširdžiai patardavo S. Kra­ sauskui rimtai susimąstyti prieš galutinai pasi­ renkant profesiją. Panašios mintys neretai kil­ davo ir pačiam jaunuoliui. Sportinis gyvenimas tuo metu buvo labai savi­ ta jaunimo bendravimo sritis. Ji sutraukdavo nemaža studentijos iš Lietuvos aukštųjų mokyk­ lų į palyginti nedidelį kolektyvą, kur dauguma vienas kitą gerai pažinojo. Sporto aikštelėje aršūs varžovai laisvalaikio valandomis buvo geri draugai, neretai dalydavosi mintimis, pla­ nais bei sumanymais. Šiame improvizuotame kolektyve buvo nemaža ir anuomet sportine šlove gana plačiai garsėjusio Dailės instituto atstovų. Jo sportinę garbę gynė ir šiandieną žinomi architektai A. ir V. Nasvyčiai. S. Kra­ sauskas kiek nustebo išgirdęs iš jų lūpų apie savo piešinius tuos pačius žodžius, kuriuos jam buvo sakę ir kiti draugai. Tai galutinai paskatino jį patikėti savo svajone. Matyt, ir komandos draugams nebuvo staigmena, kai dvejus metus Kūno kultūros instituto spalvas gynęs S. Kra­ sauskas 1952 m. apsivilko marškinėlius su Dailės instituto emblema. Posūkis įvyko: dabar jau sportas tapo mėgstamu užsiėmimu, o dailė — pašaukimu ir gyvenimo aistra. Beje, mėgstamas užsiėmimas šiuo atveju ne­

buvo vien laisvalaikio veikla. Iš tiesų visais studijų metais sportas užėmė svarbią vietą S. Krasausko gyvenime. Jis ne tik gynė Dailės instituto spalvas rungtynėse, bet taip pat ilgą laiką buvo instituto tinklinio rinktinės kapito­ nas ir treneris. Tai nebuvo lengva: nors į Dailės institutą jis atėjo jau prityręs sportininkas, tu­ rintis reikiamą kvalifikaciją, jam iš pradžių rei­ kėjo įveikti savotišką psichologinį barjerą, iš­ kilusį dėl tokio neįprasto „fukso" (kaip dažnai tituluojami pirmakursiai) vaidmens. Tvirtas charakteris, ištvermė ir kantrybė čia gal net daugiau lėmė negu turimos kvalifikacijos. Busimasis dailininkas reiškėsi ir aukštesnio lygio sportinėje arenoje. 1957 m. daugiausia jo entuziazmo dėka atgijo respublikos vandensvy­ džio rinktinė. Jos treneris ir kapitonas taip pat buvo S. Krasauskas. Vargu ar rimtai žiūrintis į savo pašaukimą dailininkas tiek laiko ir energi­ jos skirtų atsitiktinei laisvalaikio veiklai. Tiek jėgų jis galėjo skirti tik tokiaLveiklai, kurią ma­ nė ar bent jautė esant reikšmingą jam kaip menininkui. Norint suvokti, kuo sportas buvo dailininkui reikšmingas, reikia į jį žvelgti ne vien kaip į veiklą, lavinančią žmogų fiziškai ar ugdančią tam tikrus charakterio bruožus. Sportas — tai vienas kovos su gamta ir jos įvaldymo būdų. Tiktai jo priemonėmis žmogus įvaldo ne tiek išorinę, kiek jame pačiame glūdinčią gamtos stichiją. Todėl ši veikla susijusi su labai savita emocine patirtimi. Pasitikėjimas savimi, išmo­ kus nugalėti instinktyvią (t. y. stichišką) baimę, kūne glūdinčių jėgų paklusnumo jautimas — VI­ SI

kas gamtos ir tobulo judesio „nupieštas" for­ mas. Tiesa, S. Krasausko kūryboje tokių, tiesiogiai sporto tematikai skirtų darbų nedaug. Sporti­ nio gyvenimo įvykiai ar scenos jai nebūdingos, lygiai kaip konkrečios gyvenimo scenos apskri­ tai. Tačiau savo visuma dailininko kūryba išlai­ ko tam tikrą pastovų ryšį su sportiniais jo biografijos puslapiais. Tai, beje, pažymėjo ir pats S. Krasauskas: „Mano herojų kūno grožis, jų judesių plastika ir harmonija — tai vis spor­ to įtaka. Tik ji pasireiškia netiesioginiu keliu, ateina kažkur iš pasąmonės. Aš negaliu kitaip piešti ir matyti savo herojų..."5 Taigi S. Krasausko herojai kai kuriuos savo bruožus tiesiogiai paveldėjo iš sportinės jo bio­ grafijos, jie tarsi gyvena jo „sportinio" laiko­ tarpio idealais. Apie tokį paveldimumą galima kalbėti ir platesne prasme: žmogaus kūnas, jo judesys yra svarbūs S. Krasausko grafikos me­ ninės kalbos elementai. Kai ką iš savo sportinės biografijos paveldė­ jo ir pats dailininkas: su ja siejasi būdingi antitechnicistiniai jo pažiūrų motyvai, jo gyvenimo būdo ypatybės. Apie pastarąsias įvade grafiko kūrinių aplankui rašė E. Mieželaitis: „S. Kra­ sauskas gali anksti rytą išplaukti į jūrą ir sugrįž­ ti tik po vidurdienio. Jis drąsus žmogus, svajo­ tojas, romantikas. Jam ir gyvenimas — banguo­ janti, audringa ir plati jūra"6. Tuo būdu sportinė praeitis turėjo konkrečių ir pastovių rezonansų tiek dailininko gyvenime, tiek jo kūryboje, kur kova ir harmonija sudarė esminius idėjinius dominuojančios žmogaus te­ mos motyvus.

sa tai susilieja į savitą laisvės jausmo išgyveni­ mą. Dž. Londonas vieno savo herojaus boksinin­ ko lūpomis jį lygino su ypatingu švaros jausmu: „Tai ne tas pat, kaip tiesiog nuplauti odos pavir­ šių vandeniu ir muilu, tai reiškia būti perdėm švariu... kai rytą aš nubundu ir einu į darbą, vi­ sas mano kraujas, kiekviena gyslelė, atrodo, šaukte šaukia, kad jie švarūs"23. Apie panašius išgyvenimus pasakoja ir S. Kra­ sauskas, tiktai kiek konkrečiau išskirdamas juo­ se tai, ką galima būtų apibūdinti kaip džiaugs­ mą laisvai valdyti kūną: „Žmogaus kūną — nesukaustytą, kupiną jėgų, paslankų — pirmą­ syk suvokiau sporto aikštelėje, baseine. Nuo tada tokį jį matau savo graviūrose, tokį jį sten­ giuosi pavaizduoti"*. Pasisakydamas apie savo kūrybos ryšius su sportu, S. Krasauskas atkreipia dėmesį dar į vie­ ną įdomų momentą. Antai tame pačiame inter­ viu, iš kurio paimti aukščiau cituoti jo žodžiai, dailininkas kalbėjo: „Aš pradėjau šį pokalbį nuo grožio ir harmonijos, kurie yra sporto pagrin­ das. Šių dalykų aš siekiu ir savo darbe. Ir mano sportinė praeitis man čia padeda"4. Gali pasirodyti, kad dailininkas čia pernelyg išaukština sportą, teigdamas, kad jo pagrindą sudaro tai, ko jis siekia savo kūryboje. Tačiau atidžiau pasvarsčius, reikia sutikti su šia dai­ lininko mintimi. Sportas istoriškai išsivystė iš kovos meno. Jo techninis arsenalas — tai ilga­ amžės žmogaus patirties ištobulinti tikslingi veiksmai. Jie, galima sakyti, „sukultūrina" žmo­ gaus prigimtyje glūdinčią stichiją, transformuo­ ja ją į žmogišką jėgą, galingesnę už gaivališkas gamtos jėgas. Šia prasme galima kalbėti apie savotišką kūrybą, formuojančią patį žmogų, išugdančią — dažnai iki neįtikėtino lygio — fizi­ nes jo galimybes. Taigi S. Krasauskas visiškai pagrįstai kalba apie grožį ir harmoniją kaip sporto pagrindą, {valdydamas gamtą žmogaus prigimtyje, sportas nauja (galima sakyti, žmo­ giška) linkme pratęsia ir išvysto gamtos harmo­ niją. Požiūris į žmogaus fizinę harmoniją kaip į savitą ir nuoseklią gamtos harmonijos tąsą, su­ darantis būdingą S. Krasausko kūrybos motyvą, gana tiesiogiai buvo išreikštas 1971 m. parodoje „Sportas dailėje" eksponuotuose jo raižiniuose, kuriuose dailininkas įdomiai sugretina stichiš­

2. DAILININKO BRENDIMAS Stodamas į Dailės institutą, S. Krasauskas sva­ jojo apskritai apie dailininko profesiją, ir būti­ nybė pasirinkti siauresnę specialybę užklupo jį kiek netikėtai. Vienaip ar kitaip jį žavėjo įvai­ rios dailės šakos. Gal kiek mažiau tuo metu traukė tapyba, kuri buvo tolimesnė logiškai ir konstruktyviai jo mąstysenai. Užtat skulptūra jo svajonėse gana aktyviai konkuravo su gra­ fika. Rimtų simpatijų S. Krasauskas jautė ir ar­ chitektūrai. Taigi grafikos specialybė buvo pa-

‘ Лондон Д. Сочинения.— M., 1954, т. 2, c. 360 3Ма рь я мо в Л. Гармонии Красаускаса.— Совет ский спорт, 27 марта 1967 4 Ten pat

' Ta pi na s L. Menas ir sportas — neatskiriami. Sportas, 1966 sausio 1 6Stasys Krasauskas. Grafika. —V., 1970, p. 3 10

sirinkta ne be tam tikrų abejonių, ir nusvėrė greičiausiai jos artimumas nuo vaikystės pa­ mėgtam piešimui, na, taip pat ir jos lankstumas bei operatyvumas. Šiaip ar taip, apsisprendimas buvo tvirtas, ir S. Krasauskas juo toliau, juo la­ biau įsitikino, kad pasirinkta teisingai. 1952—1953 m. m. grafikos fakulteto pirmo kurso studija surinko gerą kontingentą. Iš žino­ mų mūsų dailininkų čia mokėsi J. Galkus, V. Ka­ linauskas, K. Juodikaitis, A. Tarabilda. Pirmieji du buvo S. Krasausko bendrakursiai visus še­ šerius metus. Visi jie buvo „prisiekę" grafikai, ne vienas iš anksto ruošėsi būtent šiai specialy­ bei ir jau pirmuosiuose kursuose neblogai orien­ tavosi specifinėse jos problemose. S. Krasaus­ kas tokio diferencijuoto pasirengimo neturėjo, ir jam neretai sukeldavo neaiškumų tai, kas ki­ tiems atrodė akivaizdu ir savaime suprantama. Kita vertus, jis buvo talentingas ir palyginti jau nemažą kūrybinę patirtį sukaupęs piešėjas, port­ retistas, kuriam daugelis pirmųjų kursų studen­ tams būdingų sunkumų apskritai neegzistavo. O juk piešimas iš esmės yra tolygus bendrameniniams dailės kūrybos pagrindams. Taigi, bū­ damas savo bendrakursių tarpe mažiausiai iš­ prusęs kaip grafikas, S. Krasauskas buvo labiau už juos subrendęs kaip kūrėjas (suprantama, apie kūrėjo subrendimą čia kalbama reliatyvia prasme). Nemažą reikšmę tam turėjo ir kai ku­ rios biografinės aplinkybės. Už savo kolegas, išskyrus V. Kalinauską, S. Krasauskas buvo vy­ resnis ir daugiau gyvenime patyręs. Beje, jei tie­ sa, kad, kaip teigia psichologai, asmenybės su­ brendimą žymi pirmasis tikro meilės jausmo iš­ gyvenimas, S. Krasauskas, stodamas į Dailės institutą, buvo jau visai subrendusi asmenybė. Jis anksti sukūrė šeimą. Tai, be kita ko, praplėtė jo gyvenimo „geografiją", kuri pirmakursiams dažnai apsiriboja kurso studija ir studentų bend­ rabučiu. Kiek paklaidžiojusi po Vilnių, Krasaus­ kų šeima įsikūrė Žvėryne, Maloniojoje (dabar Jono Marcinkevičiaus) gatvėje. Kaimynystėje gyveno rašytojas A. Baltakis, su kuriuo S. Kra­ sauskas artimai susidraugavo. Toks, sakytume, atsitiktinis aplinkybių sutapimas sudarė palan­ kias sąlygas užmegzti platesnius kontaktus su literatų pasauliu, vėliau užėmusiu svarbią vietą dailininko gyvenime. Visos šios aplinkybės nulėmė S. Krasausko charakterio savitumus, dėl kurių jo požiūris į tai, kas bręstančiam dailininkui yra svarbiausia ir kaip turi pasiskirstyti jo interesai studijuoja­ mų dalykų atžvilgiu, skyrėsi nuo daugelio jo ko­ legų požiūrio.

Paprastai ankstyvaisiais dailininko formavi mosi tarpsniais jo dėmesys koncentruojasi ties pasirinktosios dailės šakos specifika. Grafikams principinę reikšmę turi grafikos technikų studi­ jos, jų atranka pagal savo polinkius, charakterį, kitaip sakant, savųjų technikų „atradimas". Eks­ perimentai su įvairiomis technikomis įgyja kū­ rybinių uždavinių prasmę ir užima esminę vietą pradinėje veikloje; platesnės kūrybinės patir­ ties, intelektualinio horizonto reikšmė paprastai suvokiama žymiai vėliau. Tai, beje, yra viena priežasčių, dėl kurių jauni dailininkai dažnai skeptiškai žiūri į teorines disciplinas. S. Krasauskas nepritarė savo kolegų entuziaz­ mui eksperimentuoti su technikomis, ginčyda­ vosi su jais ir netgi ironizuodavo, pavyzdžiui, siūlydamas kurią nors iš tradicinių technikų pa­ keisti hipotetine „titnago technika". Tam, pasak jo, tereikia rėžtuvo, pagaminto iš pakankamai kietos medžiagos. Skirtingai nuo įprastinių at­ vejų, jam technikos studijų uždavinys apskri­ tai iškilo tik tada, kai jis ėmė suvokti jos meni­ nę vertę. Praktiškai tai buvo jau vyresniuosiuo­ se kursuose. Iki tol ji jam buvo „tik technika" ir domino jį praktiškai tik tiek, kiek galėjo tarnau­ ti jam kaip piešėjui. Aišku, tai nereiškia, kad S. Krasauskas tapo grafiku, ignoruodamas spe­ cifines šios meno šakos technikas. Tiesiog pra­ diniai jo kelio etapai palyginti su tipiškais atve­ jais išsidėstė kita tvarka, kiek primenančia is­ torinę pačios grafikos raidą, kurios pradiniais laikotarpiais graverio uždaviniai turėjo greičiau techninių negu kūrybinių uždavinių prasmę. Reikia pasakyti, kad nors būta kai kurių nukry­ pimų nuo įprastinių normų, šis kelias buvo pa­ kankamai efektyvus, ir vyresniuosiuose kursuo­ se S. Krasauską visai pagrįstai imta laikyti ryš­ kiu estampo meistru. Tačiau pradinėse stadijose menininkas jo asmenyje brendo sparčiau negu grafikas. Tai turėjo ir savų trūkumų, ir savų pri­ valumų. Specifinius pasirinktosios dailės šakos savitumus S. Krasauskas, ko gero, sunkiau už­ čiuopė negu jo bendrakursiai, ir, suprantama, jo samprotavimai apie „titnago techniką" anaip­ tol nereiškė jo pranašumo prieš juos. Tačiau jis greičiau ir giliau už daugelį jų suvokė grafikos ryšius su kitomis meno šakomis ir sugebėjo įvertinti bendrameninių pagrindų bei įvairiapu­ siškos kūrybinės patirties reikšmę siaurai spe­ cialybei. Nespecialybinių dalykų studijų patir­ tis dažniausiai ilgą laiką kaupiasi greta specia­ lybės kaip savotiškas tiesiogiai su ja nesusijęs bendras išsilavinimas. Tuo tarpu S. Krasausko atveju tokia„nespecialybinė" patirtis, galima

6. M. Sluckio portreto eskizas. 1954. Pieštukas

7-9. Vaikų portretiniai eskizai M. Sluckio „Geriems na­ mams". 1954. Pieštukas

sakyti, sudarė sferą, besisukančią apie jo specia­ lybę kaip apie savotišką centrą ir pastoviai su ja sąveikaujančią. Tai reikia turėti omenyje, vertinant jo žavėjimąsi kitomis kūrybos sriti­ mis, kurio vedamas jis ne kartą iš pažiūros ge­ rokai nutoldavo nuo grafikos problemų. Nuo pat pirmųjų studijų metų S. Krasauskas gyvai domėjosi akvarele. Iš pradžių spalvos paslaptys atrodė jam sunkiai įveikiamos, bet juo didesnį jis jautė medžiagos pasipriešinimą, juo atkakliau troško ją įvaldyti. Pastangas ati­ tiko ir pasiekti rezultatai: ankstyvosiose S. Kra­ sausko akvarelėse spalva dar pernelyg besąly­ giškai paklūsta piešinio logikai, tuo tarpu vyres­

niųjų kursų darbai aiškiai byloja apie subtiliai jaučiamą šios kūrybos srities specifiką. Jie leido charakterizuoti' S. Krasauską kaip daug žadantį akvarelistą, nors pats dailininkas anaiptol nesi­ rengė ką nors panašaus „žadėti". Nei akvarelės, nei vėliau jį giliai sudominusios tapybos darbų dailininkas niekada viešai neeksponavo. Tai buvo „kūryba sau ", veikla, atitikusi tam tikrus dvasinius asmenybės poreikius ir plėtojusi kū­ rybinę patirtį. Gilinimasis į kitas dailės šakas padėjo jam plačiau žvelgti į grafikos problemas, užčiuopti įvairias specifines sritis jungiančią kū­ rybinės žmogaus minties esmę. O pagrindiniams dailininko sumanymams realizuoti buvo reika12

ziastas G. Rubinovas sudomino vokalo menu ne­ mažą būrį dailininkų, tarp jų ir S. Krasauską, turėjusį gerą balsą. Iš S. Krasauskui artimų „nespecialybinių" kū­ rybinių sričių itin reikšminga buvo literatūra. Dailininkas ne tik buvo gerai apsiskaitęs,— jis mylėjo literatūrą, ypač poeziją, kurioje ir pats bandė jėgas. Meilė literatūrai buvo pagrindinis veiksnys, suartnęs S. Krasauską apskritai su li­ teratų gyvenimu. Jos dėka daugiau ar mažiau atsitiktinėmis aplinkybėmis užsimezgę kontak­ tai su rašytojais tapo svarbiais dailininko biog­ rafijos faktais, tolydžio stiprėjo, ir ilgainiui li­ teratūros sferose S. Krasauskas pasidarė ne ma­

linga būtent grafikos kalba. Taigi, nors specia­ lybės pasirinkimą S. Krasauskui padiktavo grei­ čiau platoniška meilė jai negu gilus jos pažini­ mas, jis ne mažiau už savo bendrakursius buvo „prisiekęs" grafikas, tik gal nuosekliau vadova­ vosi plačių interesų kūrėjo nuostatomis. Matyt, ne tiek konkrečių rezultatų, kiek platesnės kū­ rybinės minties siekdamas, jis vėliau debiutavo ir operos bei kinematografijos srityse. Beje, Dailės instituto atmosfera buvo palanki panašioms nuotaikoms. Būtent tuo metu čia bu­ vo sukurti plačiai nuskambėję mėgėjiški filmai „Stipendija juokiasi" ir „Kartą pavasarį". Kurį laiką institute dirbęs solinio dainavimo entu­ 13

žiau reikalinga figūra negu dailės gyvenime. Be abejo, iš pradžių jis čia buvo daugiau stebėto­ jas negu aktyvus dalyvis, tačiau ir tokia pozici­ ja padėjo jam orientuotis literatūros problem o­ se bei naujienose, kuriom is jis gyvai domėjosi. Vėliau, kalbėdam as apie savo kūrybos ryšius su literatūra, dailininkas pareiškė, kad kai kurių rašytojų estetiniai principai bei pažiūros turėjo jam didesnį poveikį negu konkretūs jų kūriniai. Skirdamas daug dėmesio literatūros proble­ moms, S. Krasauskas neretai ją išskirdavo iš k i­ tų meno šakų, pokalbiuose su draugais pabrėž­ damas, kad jos gyvenim as yra įdomesnis už dai­ lės gyvenim ą (suprantama, buvo turima galvoje šeštasis dešimtmetis) ir kad dailė turinti lygiuo­ tis į literatūrą. Tuo metu, kai dailė pradėjo v a ­ duotis iš pavaldumo literatūriniam siužetui, pa­ našūs pareiškim ai daug kam galėjo pasirodyti keisti ar bent „nepatriotiški". Tačiau jie turėjo realų pagrindą: poslinkiai, tuo metu brendę v i­ same tarybiniam e mene, anksčiausiai pradėjo ryškėti ar bent anksčiausiai buvo pradėti suvok­ ti būtent literatūroje. Taigi glaudesni kontaktai su ja neabejotinai buvo perspektyvūs novatoriš­ kai nusiteikusiem s kitų meno šakų atstovams. Šia prasme jie buvo vaisingi ir pačiam S. K ra­ sauskui: gerai orientuodam asis literatūros ak ­ tualijose, jis galėjo platesniu rakursu pažvelgti į savo srities problem atiką, užčiuopti joje nova­ toriško kelio gaires. Dalyvavimas literatūros gyvenim e jaunam dailininkui buvo vaisingas ir kai kuriais speci­ finiais požiūriais. Literatūra geriau už kitas m e­ no šakas sugeba pažinti pati save. Literatų dis­ kusijos paprastai apima nemaža klausimų, kurie, atrodo, turėtų priklausyti meno teorijos ar k riti­ kos sričiai. Šia prasme literatūrinė aplinka ypač padeda suvokti teorijos reikšmę menininkui. Matyt, todėl jau pirm uosiuose kursuose S. Kra­ sauskas skyrė palyginti daug dėmesio teorinėm s disciplinoms. Tuo būdu brendimo laikotarpio pradžioje S. Krasausko interesai pasiskirstė gana savotiškai. Jie palyginti daug plačiau apėmė „nespecialybines" sritis. Suprantama, kad toks nusiteikim as sudaro palankias sąlygas įvairiapusės k ū ry b i­ nės patirties kaupimui bei intelektualaus h o ri­ zonto plėtojim ui. Kita vertus, jam e slypi ir tam tikri pavojai. Sukaupta patirtis bei žinios gali virsti pasyvia „periferija", užgožiančia pagrin­ dinius gyvenimo ir veiklos tikslus. Išvengti to ­ kio pavojaus S. Krasauskui ypač padėjo būdin­ gas jam sugebėjimas improvizuoti, išryškinant netikėtus įvairių sričių faktų ryšius, leidžian-

10. K. Ambraso portreto eskizai. 1956. Pieštukas

čius juos grupuoti ar pergrupuoti, kiekvieną kartą suform uojant iš jų darnią savitvarkos v i­ sumą. Visa tai natūraliai suaktyvino „nespecialybinę" patirtį bei informaciją, o drauge stiprino jų ryšius su pagrindine specialybės sritim i. Tai­ gi savitas asmenybės interesų pasiskirstym as atitiko individualius jos sugebėjimus bei polin­ kius. S. Krasausko kelias buvo racionalus ne sa­ vaime, o tuo, kad jis atitiko esmines asmenybės 14

11. S. Juknos portreto eskizas. 1956. Pieštukas

12. V. Mykolaičio-Putino ir E. Mieželaičio portretų eski­ zai. 1956. Rašalas

potencijas. Kiek užbėgdami į priekį, pastebėsi­ me, kad im provizacija ilgainiui darosi apskritai kone esminiu dailininko m ąstysenos bruožu — im provizacijų pobūdį turėjo jo knygų grafika, o tam tikru mastu — ir visa jo kūryba. Studentiško gyvenim o aplinkoje šis dailinin­ ko sugebėjimas reiškėsi kiek savitai ir gal ne tiek kūryboje, kiek jo sam protavim uose, kažkuo panėšinčiuose į savotiškus intelektualinius „eks­

perim entus". Draugų skatinamas, S. Krasauskas neretai „eksperim entuodavo" teorinių discipli­ nų, ypač filosofijos seminaruose. A pskritai savo kurse S. Krasauskas vaidino savotiško „idėjų generatoriaus" vaidmenį. Į studiją jis beveik v i­ sada ateidavo su nauja, dažniausiai rom antiška idėja, ir tereikėdavo nedidelio impulso, kibirkš­ tėlės, kad ji išsivystytų į ištisą koncepciją. Nie­ ko nuostabaus, kad S. Krasauskas anksti tapo,

griežtu veikėjų skirstymu į teigiamus ir neigia­ mus. Iš dalies tai sąlygojo jaunatviškas katego­ riškumas, gyvenimo patirties stoka. Kita vertus, toks dailininko požiūris atitiko ir iliustruojamo kūrinio idėjinę koncepciją, ir apskritai ano meto lietuvių literatūros polinkį kontrastingai dėstyti šviesą ir šešėlius gyvenimo žemėlapyje. Idėjinė-estetinė koncepcija nulėmė ir meni­ nes priemones. Kategoriškai priešpastatomų teigiamų ir neigiamų charakterių konfliktas ga­ lėjo būti išryškintas beveik išimtinai per veiks­ mą. Paprastai ano meto grafikas stengdavosi parinkti svarbesnes literatūros kūrinio scenas ir kiek įmanoma išsamiau jas atkurti. Itin svar­ bus vaidmuo tekdavo tapybos figūrinio paveiks­ lo principais pagrįstoms kompozicijoms. Dėl su­ dėtingo toninio sprendimo tai dažniausiai būda­ vo įklijos, neturinčios organiško ryšio su bendra knygos sandara. Tokios toninės įklijos, kur gra­ fika, tarsi ignoruodama savo specifiką, stengia­ si būti maksimaliai panaši į tapybą, sudarė svar­ bius akcentus ir S. Krasausko sukurtų iliustra­ cijų visumoje. Si duoklė laikui, matyt, buvo ne­ išvengiama: pradedantis dailininkas turėjo pir­ miausia įsisavinti tuometinį pasirinktos meno šakos priemonių repertuarą. Todėl svarbu ne tai, kad pirmajame savo darbe jis rėmėsi įsiga­ lėjusia tradicija, o tai, kad tolimesniuose dar­ buose sugebėjo ją įveikti. Ryškus kontrastas šioms iliustracijoms buvo S. Krasausko piešiniai, laisvai ir išradingai kom­ ponuojami atskiruose knygos puslapiuose. Bū­ tent juose geriausiai pasireiškė subtilus ir taik­ lus piešėjo talentas. Žaisminga linija ar štrichu išryškinti vaikų tipažai, lakoniška ir taikli įvai­ rių personažų charakteristika. Knyga tarsi prisi­ pildė vaikų klegesio, triukšmingo jų gyvenimo atgarsių, įvesdama skaitytoją į literatūros kūri­ nio atmosferą. Brandesnių savitos koncepcijos bruožų „Gerų namų" iliustracijose dar nepastebime. Reikėjo laiko, kad talentas ir darbas iš jautriai piešiančio „doro berno" išugdytų savitos mąstysenos gra­ fiką. Palankias sąlygas dailininko augimui sudarė kūrybinga studijos atmosfera. Bendrų siekimų suburti jaunuoliai turėjo nemaža juos visus vie­ nodai dominusių problemų, nors požiūris į jas neretai skyrėsi. Studijoje kartkartėmis įsilieps­ nodavo karštos diskusijos, buvo svarstomi įvai­ rūs gyvenimo bei kūrybos klausimai. Į ginčus įsijungdavo ir kitų specialybių bei kursų studen­ tai, kurie mielai čia lankydavosi. Sugebėdamas įdomiai improvizuoti teoriniais klausimais,

kaip sakoma, kurso siela, buvo draugų mylimas ir gerbiamas. Apskritai S. Krasauskas visada turėjo daug draugų, bičiulių — ir beveik neturėjo priešų. Jo asmenybė traukte traukė žmones. Kita ver­ tus, žmonės traukė ir jį patį. Platūs interesai bei intelektualinis horizontas, tolerantiškumas bei sugebėjimas žavėtis viskuo, kas žmogiška, lei­ do jam suartėti su daugybe įvairiausių žmonių. Artimų S. Krasausko draugų tarpe neretai pasi­ taikydavo ryškių kontrastų, kaip antai ilgametis jo bendrakursis V. Kalinauskas, karšto būdo, linkęs į gyvas bendravimo formas, ir architek­ tas J. Makariūnas, kuris per valandą tepasaky­ davo vieną žodį, tačiau juo neretai sudėdavo reikiamus taškus ant „i" ilgai trukusioje polemi­ koje. Į Dailės institutą S. Krasauskas atėjo visų pir­ ma kaip gabus piešėjas. Piešėjo talentu jis dau­ giausia ir rėmėsi, žengdamas pirmuosius žings­ nius pasirinktuoju keliu. Tai gerai atitiko laiko dvasią: anuomet piešimas buvo ypač gerbiama ir vertinama disciplina. Dailės instituto studen­ tą galėjai pažinti iš to, kad jis niekada nesiskir­ davo su etiudų bloknotu, piešdamas nuolatos ir visur — posėdžiuose, susirinkimuose ir net teo­ rinių disciplinų paskaitose. S. Krasauskas šiuo požiūriu nesiskyrė nuo savo kolegų. Tačiau tai, kad jis ir čia gana greit įgijo gero piešėjo var­ dą, jau šį tą reiškė. Nuo 1952 m. jo piešiniai pra­ dėjo rodytis periodikos leidiniuose. Jie atkreipė profesionalų bei meninės publikos dėmesį, ir jų autorių imta vertinti kaip sugebantį „šviežiai piešti ". Matyt, tai ir paskatino rašytoją M. Sluckį pasiūlyti vos baigusiam antrą kursą grafikui iliustruoti „Gerus namus". Tai pirmasis S. Krasausko išspręstas stambus uždavinys, ženklinęs savarankiško kūrybos ke­ lio pradžią. Natūralu, kad dailininkas ėmėsi jo su dideliu atsakomybės jausmu ir reiklumu sau. Jis nesitenkino, išsamiai susipažindamas su kny­ gos turiniu bei jos autoriaus idėjomis. Vienas ir drauge su rašytoju jis ne kartą lankėsi vaikų namuose, norėdamas pajusti būdingą jiems at­ mosferą. Piešė eskizus, svarstė, gretino, polemi­ zavo. Dailininko archyve saugomas didžiulis pluoštas etiudų, eskizų bei jų pagrindu sukurtų portretų, scenų. Nors tarp jų nemaža vykusių, įdomių darbų, didžiosios dalies dailininkas at­ sisakė, vadovaudamasis griežta atranka, kuri ir toliau liko esminiu jo kūrybinio darbo bruožu. „Gerų namų" iliustracijos įdomiai charakteri­ zuoja tuometinį S. Krasausko kūrybos status quo. Idėjinė kūrinio koncepcija grindžiama w

siai jį sudominusių užsienio grafikų — F. Mazerelio ir K. Kolvic, pirmasis jį žavėjo filosofi­ ne mintimi, antroji — meninės kalbos išraiškos jėga. Jų raižiniai davė daug medžiagos apmąsty­ mams, skatino kūrybinius ieškojimus. Pamažu brendo įsitikinimas, kad ekspresyvi lakoniškų grafikos priemonių kalba turi savarankišką ver­ tę ir kad jos galimybės labai menkai tepanaudo­ jamos, kai ji pajungiama literatūrinio siužeto atpasakojimui. Kuo aiškiau dailininkas juto pro­ fesinius įgūdžius pažinusių jautrių pirštų gebė­ jimą perteikti rėžtuvu kūrėjo sielos virpesius, tuo iškalbingesnė darėsi jo brėžiama linija. Ji galėjo būti santūri ir intymi, silpna ir tvirta, ga­ lėjo virpėti, keistis, dainuoti... Poetiška daili­ ninko prigimtis pradėjo suvokti vidinį grafikos ir poezijos kalbų giminingumą. Ritmiškų linijos, štricho bei kitų kompozicijos elementų santykių kuriama melodija pamažu darėsi jo meno kal­ bos pagrindu. Išlaisvinta grafikoje glūdinti eks­ presijos jėga, anksčiau suvaržyta uždavinio at­ pasakoti siužetą, vertė jos priemones išraiš­ kos, o ne vaizdavimo priemonėmis. Visa tai brandino esminį posūkį dailininko biografijoje, kuriuo jis, kaip sakoma, atrado save. Tai ypač gerai jaučiama vyresniųjų kursų studento dar­ buose, kuriuose kartais gana nelauktai suskam­ ba jau tikrai „krasauskiška" linija (M. Sluckio „Kaip sudužo saulė", 1957, A. Baltrūno „Tolimi keliai", 1958). Čia, beje, neatsitiktinai daugiausia kalbama apie S. Krasausko iliustracijas. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu S. Krasauskui knygų grafi­ ka apskritai buvo pagrindinė (o iš pradžių — net vienintelė) laisvos kūrybos sfera, kurios rezultatai būdavo prieinami plačiam žiūrovų ratui ir iš karto įgydavo apčiuopiamą meninio fakto vertę. Būtent čia dailininkas galėjo geriau­ siai patikrinti besiformuojančių kūrybos prin­ cipų efektyvumą. Todėl knygų grafika užėmė itin reikšmingą vietą jo kūryboje. Per palyginti trumpą laiką S. Krasauskas iliustravo ir meniš­ kai apipavidalino daugybę knygų. Dar studijuo­ damas Dailės institute, be trijų M. Sluckio kūri­ nių, jis iliustravo A. Baltakio, A. Baltrūno, L. Kiauleikio, A. Pabijūno rinkinius. O jei šį laiko­ tarpį pratęstume keleriais metais, sąrašas pasi­ pildytų J. Baltušio, T. Tilvyčio, A. Venclovos, V. Audronašos-Suchockio, Just. Marcinkevi­ čiaus, E. Mieželaičio, K. Sajos, taip pat R. Roždestvenskio ir kitų rašytojų pavardėmis. Ilius­ truodamas skirtingų kartų ir labai skirtingo kū­ rybinio braižo rašytojų kūrinius, dailininkas jautriai pagaudavo savitą jų dvasią ir kiekvie­ nam jų taikė subtilų ir griežtai individualų,

13. A. Venclovos draugiškas šaržas. 1958. Tušas

S. Krasauskas buvo vienas aktyviausių tokių diskusijų organizatorių. Žinoma, daugiausia bu­ vo svarstomos specialybės problemos, kurios pastoviai sukosi bręstančių dailininkų dėmesio centre. Jos sudarė tą prizmę, pro kurią buvo žvelgiama ir į dailės istoriją, ir į nacionalinį kul­ tūrinį palikimą bei vyresniosios kartos grafikų kūrybą. Kiekviena kūrėjų karta susiduria su tradicijų ir novatoriškumo problema. Kalbamo­ jo laikotarpio sąlygomis ji iškilo ypač aštriai. S. Krasausko studijų metai sutapo su TSKP XX suvažiavimo laikotarpiu, subrandinusiu svarbius visuomenės gyvenimo poslinkius meno srityje. Ypatingą svorį įgijo meno šiuolaikiš­ kumo klausimas, skatinęs domėjimąsi modernia pasauline daile. Iš pradžių tai reiškėsi daugiau ar mažiau epizodine pažintimi su užsienio nau­ jienomis. Vėliau, augant informacijai, šiuolai­ kinio meno problemos pradėtos plačiai svarsty­ ti, ieškant orientyrų bei sąsajų, atitinkančių pro­ fesinius interesus. S. Krasauską traukė ekspresyvaus braižo daiininkai, tačiau jo simpatijos turėjo blaiviai di­ ferencijuotą pobūdį. Iš dviejų, tuo metu labiau­ n

1

žodine prasme: tai greičiau literatūros kūrinio idėjų paralelė, kurią vystydamas dailininkas rėmėsi savo koncepcija, požiūriu, savaip inter­ pretuodamas literato pasiūlytą temą. Originalūs S. Krasausko knygų grafikos prin­ cipai išryškėjo gana anksti. Bene pirmasis, kaip minėjome, į juos atkreipė dėmesį literatūros kri­ tikas D. Judelevičius, kuris dar 1956 m., recen­ zuodamas S. Krasausko iliustruotą A. Pabijūno satyrinių eilėraščių rinkinį, pažymėjo: „Daili­ ninkas suprato savo uždavinį ne kaip pagalbinį ir ėjo prie teksto su savo originaliu požiūriu į reiškinius, savo originaliais kūrybiniais suma­ nymais. Tai leido jam kai kur net pralenkti poetą"8. 1957 m. analogiškus S. Krasausko iliustracijų privalumus akcentavo ir J. Bulota, recenzuoda­ mas L Kiauleikio knygą „Kam dar?" „Krasaus­ kas,— rašė jis,— stengiasi eiti ne tiesioginio temos iliustravimo keliu, o savarankiškai spren­ džia temą, kurdamas piešini, nekartojant) parai­ džiui feljetonisto minties" . {domią S. Krasausko kūrybos giją, išplaukian­ čią iš jo kontaktų su literatų pasauliu, sudaro piešiniai bei šaržai, skirti literatūros gyveni­ mo faktams, įvykiams bei veikėjams. Regu­ liariai spausdinami „Literatūros ir meno" pus­ lapiuose, jie virto savotiška literatūros gyveni­ mo kronika, tam tikra paralele S. Krasausko knygų grafikai: iliustracijose dailininkas interp­ retavo literatūros raidos subrandintus meno kū­ rinius, o piešiniuose ir šaržuose pateikė paties literatūros gyvenimo, aktualių jo faktų bei įvy­ kių interpretaciją. Knygos grafika drauge su šiomis literatūros gyvenimo „iliustracijomis" užėmė svarią, jei ne lemiamą vietą aptariamo laikotarpio dailininko kūryboje. Todėl nenuo­ stabu, kad ir bręstanti savita kūrybinė koncep­ cija anksčiausiai pradėjo ryškėti būtent šio po­ būdžio darbų visumoje. Studijų laikotarpio dailininko biografijos ypatybės sugestionuoja paradoksalią išvadą: jo pradžioje, bręsdamas grafikų aplinkoje, S. Krasauskas formavosi visų pirma kaip meninin­ kas ir reiškėsi daugiausia kaip piešėjas, o vė­ liau — literatų aplinkoje — subrendo kaip gra­ fikas. Aišku, paradoksalumą čia sąlygoja tam ti­ kras situacijos supaprastinimas: laikotarpio pa­ baigoje S. Krasausko aplinka nebuvo išimtinai*9

daugiau niekur nesikartojantį matą. Ne veltui M. Sluckis, kalbėdamas apie S. Krasausko knygų grafiką, akcentavo: „Dailininkas lengvai įsigy­ vena į personažų charakterį, į to ar kito rašytojo stiliaus faktūrą bei atmosferą"7. Antai L. Kiauleikio „Kam dar?" (1957) iliust­ racijos prasideda rašytojo portretu, kuriame grafikos kalba įgyja paties feljetonisto stiliaus charakterį. Portretiniuose rašytojo bruožuose dailininkas tarsi įžvelgia jo kūrybos atgarsius. Panašų „portretinį" sprendimą S. Krasauskas kiek vėliau panaudoja ir K. Sajos „Medinių klumpių" (1961) iliustracijose, įdomiai sustip­ rindamas autobiografinius literatūros kūrinio motyvus ir savotiškai suartindamas kūrinyje vaizduojamą praeitį su rašytojo dabarties gyve­ nimu. Iliustratoriaus santykiai su rašytoju paprastai apibūdinami kaip kūrybinis bendradarbiavimas vieno kūrinio rėmuose. Nusakant S. Krasausko santykius su jo iliustruojamų knygų autoriais, teisingiau yra vartoti platesnį „kūrybinio bend­ ravimo" terminą, kadangi jų ryšiai buvo žymiai sudėtingesni. „Kūrybinė sandrauga su S. Kra­ sausku,— rašė M. Sluckis ten pat,— užsi­ mezga gerokai anksčiau, negu rankraštis pa­ teikiamas leidyklai. Dar tuo metu, kai rašytojas brandina savo sumanymą, dailininkas juste pa­ junta jo esmę". Tokią sandraugą sąlygojo glau­ dūs dailininko kontaktai su visu literatūros gy­ venimu. Iš pradžių, kaip minėjome, jis buvo daugiau šio gyvenimo dalyvis negu veikėjas, tačiau kai, „atradus" liniją, prasidėjo spartus savitos meninės koncepcijos brendimas, padė­ tis iš esmės pasikeitė. Nuo šio momento S. Kra­ sauskas užėmė aktyvią poziciją kūrėjų sandrau­ goje, nors ir atstovavo joje kitai meno šakai. Dailininkas neretai tapdavo pirmuoju naujai parašytos knygos skaitytoju ir kritiku, o jo kū­ rinių pirmieji žiūrovai ir kritikai dažnai buvo rašytojai. Nauji S. Krasausko raižiniai turėjo platų rezonansą literatų sferose. Jie čia sukelda­ vo gyvas, o kartais ir aštrias diskusijas, apie ku­ rias galima spręsti iš atgarsių spaudoje, nors spauda, aišku, jų išsamiai negalėjo atspindėti. Taigi S. Krasausko knygų grafikos darbai glau­ džiai siejosi ne tik su tuometinės grafikos, bet ir su literatūros gyvenimo kontekstu. Savo ilius­ tracijomis jis neretai pratęsdavo ankstyvesnius dialogus su tuo ar kitu rašytoju. Todėl ir pats grafikos kūrinys nustojo buvęs iliustracija pa-

* J u d e l e v i č i u s D. Plunksna ir teptuku.— Literatūra ir menas, 1956 rugsėjo 22. 9 Bu l o t a J. „Nieko neišgalvojau, taip buvo“.— Kom­ jaunimo tiesa, 1957 gruodžio 29.

' Сл у ц к и е M. Художник смелого поиска.— Со­ ветская Литва, 16 февраля 1964. 18

14. Rašytojų draugiški šaržai. 1956 sausio 1. Tušas

literatūrinė, lygiai kaip jo pradžioje neapsiribo­ jo vien grafikos sferomis,— ir vienu, ir kitu at­ veju dailininko gyvenimo „geografija" buvo kur kas platesnė. Tačiau, kad ir nebūdama visiš­ kai teisinga, minėta išvada turi racijos: litera­ tūrinė aplinka išties buvo veiksminga grafiko brendimui. Ji sudarydavo savotiškas polemines situacijas, padėjusias formuotis savitai daili­ ninko kūrybinei koncepcijai ir šia prasme jai reikalingas. Siekdamas savaip interpretuoti ra­ šytojo vystomą temą, dailininkas sąmoningai ar­ ba intuityviai ėmė ieškoti specifinių kompozici­ nių prielaidų, skirtingų nuo tų, kuriomis rėmėsi jo iliustruojamo kūrinio autorius. Kitaip sakant, jis šioje situacijoje natūraliai ėmė žvelgti į lite­ ratūros pasaulį iš grafiko pozicijų, atsisakyda­ mas veiksmo, siužeto ir vis nuosekliau remda­ masis specifinėmis grafikos priemonėmis bei galimybėmis. Taigi knygų grafika sudarė svar­ bią prielaidą apskritai grafiko, menininko, bren­ dimui. Matyt, todėl, atėjus laikui pasirinkti di­ plominio darbo temą, S. Krasauskas apsistojo būtent ties knygų grafika. Beje, anuomet ilius­ tracijos sritis (matyt, dėl paplitusių joje štampų)

nebuvo labai populiari jaunųjų dailininkų tarpe: iš 1958 m. diplomantų ją pasirinko tik vienas S. Krasauskas. Netgi daugiau: kurso draugai, žinodami, kaip jam sekasi lakštinės grafikos srityje, bandė jį atkalbėti nuo šio žingsnio, tvir­ tindami, kad tikroji jo ateitis esąs estampas. Ta­ čiau S. Krasauskas į tai žiūrėjo kitaip: jis anaip­ tol nesiruošė atsisakyti estampo vardan knygų grafikos. Jis tiesiog jautė, kad būtent knygų grafika susidariusioje situacijoje atveria jam plačiausias galimybes bręsti kaip dailininkui apskritai, taigi ir kaip estampo meistrui. Tai, beje, patvirtino S. Krasausko diplominis dar­ bas — iliustracijos Vaižganto „Dėdėms ir dėdie­ nėms". Dailininkas neatsitiktinai pasirinko lite­ ratūros kūrinį, kurio herojai išgyvena gilias vi­ dines dramas, tačiau, nesugebėdami pasipriešin­ ti brutualiai tikrovei, lieka pasyvūs. Kuriant jų paveikslus, buvo neperspektyvu remtis „siuže­ tiniais" veiksmais ar scenomis,— reikėjo ieško­ ti kelio tiesiogiai atskleisti sudėtingą jų vidinį pasaulį. O toks kelias iš principo atitiko S. Kra­ sausko kūrybinę koncepciją, novatorišką jo po­ žiūrį į knygų grafiką. 19

3. ILIUSTRACIJA IR ESTAMPAS. KELETAS BENDRŲ KŪRYBOS RAIDOS YPATYBIŲ

Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių" iliustracijas su ankstyvesniais grafiko darbais sieja didelis dėmesys vaizduojamų personažų charakteristi­ kai. Nesunkiai atpažįstame tą pačią, tik, žinoma, labiau prityrusią ir subrendusią ranką, kuri kū­ rė „Gerų namų" veikėjų portretus. Tačiau, skir­ tingai nuo pastarųjų, „Dėdžių ir dėdienių" hero­ jų paveikslus pavadinti portretais galima tik labai sąlygiškai. Dailininkas čia nebesustoja ties veikėjo veide, figūroje ar judesyje atsis­ pindinčiais jo charakterio bruožais. Herojaus pergyvenimus, dramas išreiškia linijų žaismo sukuriami ritmai. Iliustracijų vaizdiniai moty­ vai „gyvena" šiais bendrais kompozicijos rit­ mais, ir tai jiems suteikia ne tiek tikrovės reiški­ nių, kiek vidinio žmogaus pasaulio komponentų prasmę. Taigi linija norima perteikti ne realių reiškinių formas, o padaryti regimą dvasinį žmogaus pasaulį. Štai smuikuojantį Mykoliuką vaizduojančioje kompozicijoje banguo­ jančios linijos tarsi sklinda iš susigūžusios, tra­ pios muzikanto figūros ir, ritmiškai pasikartodamos javų laukų bei kitų gamtos motyvų kontū­ ruose, sukuria visą vaizdinę kūrinio struktūrą. Gamtos motyvas čia tarsi „nusidažo" herojaus nuotaika. Kone fiziškai juntame Mykoliuko sie­ loje suskambusios muzikos sukurtą atmosferą, siejančią herojų su gimtinės gamta į neišskiria­ mą vienybę, kurioje gamta ištisai aidi žmogaus išgyvenimais. Panašiomis sąlyginėmis priemo­ nėmis perteikiamas žmogaus ir tėviškės gamtos vienybės motyvas dominuoja visose iliustraci­ jose. Mykoliuko ir Severiutės paveikslai čia tar­ si gamtos harmonijos akordas. Toks herojų trak­ tavimas neretai suteikia jų paveikslams simboli­ nę prasmę (ariantį Mykoliuką vaizduojanti iliustracija). Kartu toks sprendimas suteikia Mykoliuko ir Severiutės istorijai savotišką ant­ rąjį planą, kuriame dailininkas žvelgia į konkrečius individualizuotus herojus bendražmogiškų problemų perspektyvoje. Šiame ant­ rame plane nesunku įžiūrėti tolimesnei S. Kra­ sausko kūrybai būdingos problematikos užuo­ mazgas. Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių" iliustracijos įdomus ir brandus dailininko kūrinys. Diplomi­ nis darbas paprastai reikalauja parodyti, kaip įsisavinta išeita mokykla, ir novatoriški suma­ nymai retai tampa jo kelrodžiu. O jeigu dip­ lomantas ryžtasi remtis savita ir originalia kūrybine koncepcija, tai aišku, kad jis ją iš­ pažįsta kaip vienintelę ir jo kūrybai absoliučiai būtiną.

Apžvelgtąjį S. Krasausko kūrybos laikotarpį galima apibūdinti dviem aspektais. Visų pirma, Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių" iliustracijose gi­ mė „krasauskiška" linija. Organiška grafikai — balta juodame fone, iškalbinga, savita ir gracin­ ga linija palaipsniui tapo pagrindiniu poetiš­ kos dailininko kalbos elementu. Antra, dailininkas visiems laikams atsisakė kontrastiško teigiamų ir neigiamų herojų prieš­ pastatymo. Pradedant Mykoliuko ir Severiutės paveikslais, S. Krasausko herojų vidaus pasaulį apibūdina pačioje žmogaus prigimtyje glūdin­ čių šviesos ir šešėlių susipynimas bei konfliktai. Čia, matyt, teisingiau yra kalbėti ne apie vienos herojaus traktuotės pakeitimą kita, o apie naują tos pačios traktuotės raidos etapą, atitinkantį gilesnį žmogaus problemos supratimą. Didelį vaidmenį šiuo atveju suvaidino paties dailinin­ ko gyvenimo patirtis. S. Krasauskas anksti su­ sidūrė su faktais, skatinusiais jį gilintis į žmo­ gaus heroikos esmę. Betarpiškoje šių faktų aki­ vaizdoje jaunatviškas pasaulėvaizdis ėmė rem­ tis šviesos ir šešėlio kontrastais. Tačiau visa tai iškilo kitoje plotmėje, kai gyvenimo aktualijos tapo emocine patirtimi ir susidarė galimybė pažvelgti į jas iš tam tikro atstumo, leidusio su­ vokti, kad heroika — tai ne ypatingas žmogaus „sukirpimas", o visų pirma jo gebėjimas nuga­ lėti savo paties silpnumą. Iš čia, matyt, ir išplau­ kė dailininko polinkis gilintis į herojų dvasinį pasaulį bendražmogiškų problemų perspekty­ voje. S. Krasausko kūrybos poslinkiai, sąlygojami dailininko ieškojimų bei jo minties kelio, ne­ buvo vien individualios dailininko biografijos faktai, kuriais menininkas „atranda save". Ob­ jektyviai jie turėjo ir platesnę reikšmę: tai buvo novatoriški reiškiniai apskritai tuometinės dai­ lės fone. Šiuo požiūriu S. Krasausko augimą pa­ rodė kritikos atsiliepimai apie įvairių laikotar­ pių jo kūrinius. 1957 m., aptardamas knygų grafiką, V. Drėma tarp geriausių šios srities darbų paminėjo ir S. Krasausko iliustracijas „Geriems namams". Tiesa, menotyrininkas prikišo joms pernelyg stipriai jaučiamas objektyvistinio aprašymo tendencijas, pasigedo pagrindinių herojų išgy­ venimų istorijos1® *" Dr ėma V. Knyga ir dailininkas.— Literatūra ir me­ nas. 1957 birželio 16.

20

Kritiko priekaištai leidžia reljefingiau išryš­ kinti dailininko augimo tempus. Iš tiesų jau „Dėdžių ir dėdienių" iliustracijoms nieko pa­ našaus prikišti nebūtų galima. Kūrinyje at­ skleidžiama būtent herojų išgyvenimų istorija, o buitinių aprašomųjų scenų apskritai nėra. Ne veltui M. Sluckis, apibendrindamas pastarų­ jų iliustracijų pasirodymo sukeltas diskusijas, pirmiausia pažymėjo meninio jų sprendimo drą­ są ir novatoriškumą11. Beje, tas pats V. Drėma, po kelerių metų vėl rašydamas apie S. Krasauską, išreiškė tam tikrų abejonių jau dėl vyraujančio subjektyvaus pra­ do jo iliustracinėje grafikoje bei dėl atvirai sąlygiško iliustracijų sprendimo12. Taigi nova­ toriškos S. Krasausko kūrybos tendencijos prieštaravo daugeliui įprastinių normų bei tra­ dicijų. Dailininkas S. Jusionis tai pabrėžė netgi kalbėdamas apie ankstyvesnį S. Krasausko kū­ rybos laikotarpį. „Drąsūs ir tvirti piešiniai, pasirodydami žurnalų puslapiuose,— rašė jis,— laužė seną nusistovėjusį žurnalų iliustravimo štampą"13. Savo novatoriškais darbais S. Kra­ sauskas kėsinosi ne tiek į atskirus grafikoje pasitaikančius štampus, kiek apskritai į tuo metu plačiai pasireiškusią (beje, ir ne vien grafikoje) iliustratyvumo tendenciją. Iliustratyvumo atsi­ sakymas iliustravimo srityje turėjo ypatingą, sakytume, net simbolišką prasmę ir davė ypač ryškius rezultatus. Šeštojo dešimtmečio pradžioje dominavę kū­ rybos principai tebeorientavo menininkus rem­ tis tikslia tikrovės medžiaga. Dailininkas darėsi savotišku „gyvenimo iliustratoriumi". Apie me­ nininko išgyvenimų ar minčių reiškimą tebuvo galima kalbėtiiabai rezervuotai: kūrėjo požiūrį perteikdavo nebent vaizduojamų scenų bei situ­ acijų pasirinkimas ar, konkrečiau, jų siužetas. Tačiau toks idėjos perteikimas yra greičiau jos iliustravimas, „atpasakojimas", bet ne reiš­ kimas. O tai sunkiai suderinama su kūrybos sąvoka. Tiesa, tokių kūrybos principų vidinis prieštaringumas ne visur vienodai ryškus. Bene sunkiausiai jis užčiuopiamas knygų grafikoje: juk reikalavimas iliustruoti kito menininko (šiuo atveju rašytojo) mintį skamba kur kas natūraliau negu reikalavimas iliustruoti savo

mintį. Matyt, todėl knygų grafikoje iliustratyvumui plėtotis sąlygos buvo palankesnės negu kitose grafikos srityse. Sakoma, kad rašytojas paprastai pradeda kū­ rybos kelią kaip pasakotojas. Panašiai ir dai­ lininkas pirmiausia susiformuoja kaip situacijų vaizduotojas. O menininku interpretatoriumi jis tampa subrandinęs savitą kūrybos koncep­ ciją. S. Krasausko biografijoje pirmoji stadija maždaug sutapo su laikotarpiu, kada jį buvo galima traktuoti tik kaip gabų piešėją. Tuo me­ tu jo kūryba dar nebuvo aiškiau priešpastatyta iliustratyvumo tendencijai. Bręstant savitai dai­ lininko koncepcijai, jo darbai įgijo vis daugiau antiiliustratyvumo ir jiems pasidarė būdingas nebe vaizdinis tikrovės atkūrimas, o sąlyginis, meninės išmonės padiktuotas vaizdas. Ne gyve­ nimo įvykių ar tikrovės formų logika, o meni­ ninko mintis tampa ta jėga, kuri formuoja jo kūrinių kompozicijas. Grafikos priemonės, iš­ laisvintos nuo referatyvinio vaizdavimo užda­ vinio, savo ekspresyvumu priartėjo prie poezi­ jos kalbos, kuri, suteikdama meninės kompo­ zicijos struktūrą žodžių stichijai, gali, nesiremdama nei siužetu, nei aprašymu, nei logine žodžio prasme, betarpiškai išreikšti poeto idėją ar išgyvenimą. Beje, tiksliai apibūdinant S. Kra­ sausko kūrybos metodą, reikėtų kalbėti netgi ne apie idėjos reiškimą, o greičiau apie mąstymą grafikos kalba, nes jo darbai gyvai perteikia atsiskleidžiančios minties procesą. Tai liudija ir dailininko žodžiai: „grafika man — mąstymo būdas"14. Dailininko savarankiškumas rašytojo idėjų atžvilgiu nepaneigia jo kuriamų iliustracijų ry­ šio su literatūros kūriniu, be kurio jos neatitik­ tų knygų grafikos specifikos. Tai teisingai pa­ brėžė M. Sluckis, pažymėdamas, kad S. Krasaus­ kas, ..laisvai plėtodamas rašytojo mintį, kartu subtiliai išlaiko iliustruojamojo kūrinio stilių bei nuotaiką15. Kita vertus, literatūros kūrinio stilius ir savita jo dvasia — bene vieninteliai dalykai, turėję S. Krasauskui pastovią reikšmę. Tai tarsi savotiškos „duotos" sąlygos, panašiai kaip, pavyzdžiui, poezijoje soneto forma, kuria poetas plėtoja savo sumanymą. Galima būtų sakyti, kad dailininkas tiesiog mąsto konkre­ taus meno pasaulio (šiuo atveju — rašytojo kū-

11 S l u c k i s M. Talentingai ir drąsiai.— Literatūra ir menas, 1958 rugpjūčio 9. 12 Dr ė ma V. Kelias į žiūrovo širdį.— Literatūra ir me­ nas, 1961 sausio 28. 13 J u s i o n i s S. Daina apie žmogų.— Tiesa, 1965 lie­ pos 4.

14 S a k a l a u s k a s T. ,]Kur eini, žmogau?“—Švytu­ rys, 1976, Nr 21, p. 16. 15 Сл у ц к и е M. Художник смелого поиска.— Со­ ветская Литва, 16 февраля 1964. 21

15. Gipso piešinys 1952—1953. I kursas. Pieštukas

16. Piešinys iš natūros. 1952—1953. I kursas. Pieštukas

rinio) atmosferoje, tačiau į šį pasaulį ateina su savo problematika ir realizuoja savo kūrybi­ nius sumanymus. Tai pabrėžė ir pats S. Krasaus­ kas, dėstydamas savo požiūrį į knygų grafikos uždavinius. „Grafika,— rašė jis,— savo specifi­ nėmis priemonėmis gali sukurti dar vieną pasau­ lį, nenusileidžiantį literatūrai, jei, žinoma, daili­ ninkas nesiekia pakartoti tai, ką kalbėjo rašyto­ jas. Galima ne tik tvirtinti tai, ką sako rašytojas, bet ir polemizuoti, nesutikti su juo"16. Taigi savo santykius su iliustruojamo kūrinio auto­ rium dailininkas traktavo kaip savotišką dia­ logą, kurio tikslas yra ne tiek plėtoti rašytojo mintį, kiek sugretinti savo ir rašytojo požiūrius

ar idėjas, kartais gal net priešpastatant vienas kitoms. Aišku, tokio dialogo ribos negali būti griežtai apibrėžtos: kiekvienu konkrečiu atveju jis individualus, priklauso nuo to, kiek dai­ lininko kūrybinis credo yra artimas rašytojo idėjoms. Vienaip ar kitaip, dailininko sumany­ mo savarankiškumas, kurį išreiškia jau pati galimybė „sukurti dar vieną pasaulį", yra reikš­ minga tokio dialogo sąlyga. Kitaip sakant, dai­ lininkas dalyvauja šiame dialoge turiningai, nes jo kūrinys gali turėti ir „monologo" prasmę. Daugelis S. Krasausko iliustracijų literatūros kūriniui gali būti traktuojamos ir kaip savaran­ kiškas estampų ciklas to kūrinio motyvais; kai kurios jų iš tikrųjų egzistuoja kaip savaran­ kiški ciklai. Čia verta prisiminti atskiru leidiniu išėjusias „Lyrines graviūras", nors jos sukurtos

16 Сгасис Красаускас: углубление в настроение.— Молодой коммунист, 1972, № 2, с. 20.

22

—■V»

_ (i «i«i«Ь» J

17. Piešinys iš natūros. 1953—1954. II kursas. Pieštukas

18. Studijų metų piešinys. 1955—1956. IV kursas. Pieštukas

E. Mieželaičio poezijai. Ir tai anaiptol nėra išim­ tis. Analogiškomis ypatybėmis pasižymi ir kitos S. Krasausko iliustracijos: jas jungia specifi­ niai, nepriklausomi nuo literatūros kompozici­ niai ryšiai ir būdinga grafikos ciklui logika, kurios dėka jos sudaro vientisą sudėtingo dailės kūrinio visumą. Apskritai S. Krasausko knygų grafika itin artima atitinkamų- laikotarpių jo estampams. Abi sritis sieja ta pati idėjinė problematika; skirtumas čia gal tik tas, kad dailininką nuolatos dominančios problemos estampuose plėtojamos tiesiogiai, o knygų grafikoje — interpretuojant iliustruojamo kūrinio idėjas. Ta dviejų sričių vienybė leidžia tvirtinti,— jei S. Krasausko kū­ ryba ir nebūtų taip glaudžiai kontaktavusi su literatūra, iš esmės vis vien būtų išlaikiusi tą

pačią kryptį bei logiką, ir svarbesnieji jo su­ kurtų iliustracijų idėjiniai motyvai vienaip ar kitaip būtų atsiskleidę estampuose bei jų cik­ luose. Literatūrinis kontekstas šiuo atveju buvo tik konkretus fonas, sfera, kurioje realizavosi tam tikra dalis jo sumanymų. Žinoma, tas fonas ne indiferentiškas: iliustruojamų kūrinių idėjos sukurdavo atitinkamą atmosferą, stimuliuojan­ čią dailininko sumanymus, panašiai kaip jo brendimą stimuliavo bendravimas su rašytojais. Beje, ir ne tik su jais: dailininkas nuolatos jautė poreikį būti gyvenimo sūkuryje, jausti jo ritmą. Jam teko bendrauti su daugybe įvairiausių cha­ rakterių, dvasios struktūros, pažiūrų bei pro­ fesijų žmonių. Žinoma, šios plačios draugijos branduolį sudarė dailininko bičiuliai, bendra­ minčiai, tos pačios ir kitų kūrybos sričių kole23

geliui menininkų būdingą žmogišką silpnybę). Svarbu, kad pokalbio akcentu vienaip ar kitaip taptų kūrybos klausimai, šiuolaikinio gyvenimo bei jo veikėjų bruožai. Šie klausimai tarsi neju­ čiom iškildavo kažkur pokalbio fone, tačiau netrukus būtent jie atsidurdavo jo centre, pa­ versdami fonu pačią pokalbio temą. S. Krasauskas tokiais atvejais retai kalbėdavo apie savo kūrybinius sumanymus, tačiau tam tikra prasme jie nuolatos figūruodavo pokalby­ je. Prisiminimuose atgyjantys turtingos jo biog­ rafijos epizodai, gyvenimo kelyje sutiktos ryš­ kesnės asmenybės tapdavo savotišku fonu da­ barties įvykiams. Tokie pokalbiai buvo tarsi dailininko emocinės patirties kristalizavimosi forma, juose neretai sušmėžuodavo eskiziškos,

gos. Įvairiais laikotarpiais S. Krasauską galėjai matyti vienoje draugijoje su skulptoriais J. Mi­ kėnu ir K. Bogdanu, filologu J. Balkevičium, rašytojais M. Sluckiu, A. Baltakiu ar dažnai Lietuvoje apsilankydavusiu R. Roždestvenskiu, su architektais J. Makariūnu, V. Čekanausku, li­ teratūros kritiku K. Ambrasu bei daugeliu kitų. Aplinkybės dažniausiai suveda už bendro stalo panašios dvasios žmones. Ir nesvarbu, ar tai bus dailininko studijos skobnis, ar apvalus diskusijų stalas, ar stilizuotas kavinės staliukas. Nelabai svarbi ir tokiomis aplinkybėmis stichiš­ kai užsimezganti pokalbio tema — apie neseniai atsidariusią dailės parodą, išėjusią knygą, įdo­ miai praleistas vasaros atostogas, kelionę į už­ sienį ar žvejybą (S. Krasauskas turėjo tą dau­ 24

20. Piešinys iš natūros. 1955—1956. IV kursas. Pieštukas

21. Piešinys iš natūros. 1955—1956. IV kursas. Pieštukas

bet išraiškingos epochos žmogaus portreto apy­ braižos. Tokie pokalbiai galėjo užsimegzti labai įvai­ riomis aplinkybėmis, tačiau bene būdingiausia jiems buvo kavinės aplinka, jos atmosfera, for­ muojama laisvai tekančio gyvenimo ritmo. Ne­ atsitiktinai vėliau, pasakodamas apie vieną ar kitą savo kelionę į užsienį, S. Krasauskas paste­ bėdavo, kad panaši aplinka atskleidė jam įdo­ miausius aplankytos šalies gyvenimo būdo ar dvasios bruožus. Paprastai S. Krasauskas ilgesnį laiką mėgdavo kokią nors vieną vietą: kurį laiką tai buvo „Ne­ ringa", vėliau Parodų rūmų kavinukė, „Ginta­ ras". Čia norėtųsi stabtelti ties „Neringos" lai­ kotarpiu (kaip jį kartais vadindavo pats daili­ ninkas). Iš instituto išsinešta piešimo aistra tuo metu dar lydėjo kone kiekvieną dailininko žing­ snį. Neretai jis piešdavo ir sėdėdamas už kavi­ nės staliuko, dažniausiai tiesiog servetėlėse. Minkštas ir lengvai gofruotas servetėlės pa­ viršius priešinasi tiksliai, preciziškai linijai, ir piešinys čia iš dalies netenka griežto kontūro. Kai kuriais aspektais jis darosi panašus į gyvą pasakojimą. Tokiam etiudui būdingas atsitikti­ numo niuansas, analogiškas tam, kuriuo papras­ tai pasižymi kiekvienas realaus gyvenimo epi­ zodas. Etiudas išlaiko gyvo, dar vykstančio iš­ gyvenimo ypatybes, ir jo perteikiami motyvai įgyja, kaip pasakytų vienas Dž. Londono hero­ jus, „gyvenimo gabalo" prasmę. Tuo etiudas ir skyrėsi nuo užbaigto S. Krasausko kūrinio, pa­ sižyminčio apibendrintais įvaizdžiais ir preciziš­ ka linija. Kaip ne kartą pažymėjo pats dailininkas, jis niekada neskyrė specialaus dėmesio grafikos technikoms. Žinoma, tai nereiškia, kad S. Kra­ sauskui plastinės problemos apskritai neegzis­ tavo (taip kartais buvo interpretuojamos dai­ lininko pastabos): sunku įsivaizduoti menininką, kuriam iš viso nerūpėtų tokie klausimai. Ta­ čiau S. Krasauskas nemėgo neturinčių aiškaus tikslo eksperimentų su grafikos technikomis, kuriais paprastai tikimasi atrasti įdomų spren­ dimą. Jam iš tiesų neturėjo prasmės tokios sąvo­ kos kaip „įdomi technika" ar „įdomi faktūra", imamos abstrakčiai, be ryšio su konkrečiais kūrybos uždaviniais. Ta ar kita technika S. Kra­ sausko visada buvo pasirenkama apgalvotai, derinantis prie idėjinės problematikos. Tai lie­ čia ir „servetėlių etiudus": iš pradžių neįprasta medžiaga galėjo būti panaudota visiškai atsi­ tiktinai, tačiau pastoviau ja domėtis paskatino sąmoningai suvokiami ir ypatingą prasmę dai­

lininkui turėję faktūros savitumai. Labiausiai jie atitiko etiudo specifiką, tačiau buvo atvejų, kai S. Krasauskas juos puikiai pritaikė iliustra­ cijoms. Šioje knygoje pateikiama iliustracinė medžia­ ga parodo kai kuriuos žinomo S. Krasausko estampo „Dviese" kūrimo etapus. Viskas prasi­ dėjo nuo piešinio servetėlėje, kuriame užfik­ suota kavinėje dailininko pamatyta scenelė, sa­ votiškas „gyvenimo gabalas". Dailininkas tai­ kliai perteikė intymią ir kartu įtemptą jos nuo­ taiką, kuri greičiausiai ir paskatino jį dar kartą mintimis sugrįžti prie to epizodo. Pakartotinai atkurdamas tą sceną, dailininkas keitė rakursą, atpalaidavo piešinį nuo buities ir fono detalių, vis aiškiau žvelgdamas į tą sceną kaip į „gry­ nus", galima sakyti, apnuogintus dviejų as­ menybių ar dviejų dvasinių pasaulių santykius. Šių transformacijų visuma palaipsniui vedė prie brandaus estampo. Dabar pabandykime pažvelgti į šiuos procesus dailininko minties raidos aspektu. Etiude už­ fiksuotos scenos atmosfera rodo, kad tai svar­ bus momentas dviejų žmonių gyvenime, nors konkretus jo turinys galėjo būti įvairus: gal tai reikšmingas susitikimas, gal užsimezganti ben­ dra ateitis ar bręstantis konfliktas. Tarpiniuose eskizuose dailininkas tikriausiai bandė išryškin­ ti vienokius ar kitokius prasminius niuansus. Tačiau pamažu jo mintis pasuko „krasauskiškesne" linkme, iškeldama patį žmogaus dvasinio pasaulio sugebėjimą susilieti su kitos asmenybės pasauliu į tokią vienybę, kur „tavo" ir „mano" skirtumai apskritai neturi prasmės. Kūrybos procesą kiekvienas menininkas išgy­ vena individualiai. Vieniems kartą kilęs suma­ nymas ilgam virsta pastovia dominante ir, dėl kurių nors priežasčių nepavykus jo įgyvendinti, išnyksta visam laikui, palikdamas tik psicho­ loginius pėdsakus. Kitus sumanymo užuomazga valdo palyginti daug trumpiau ir, jei kūrėjas neranda priemonių jai įkūnyti, išblėsta, kad po kurio laiko vėl įsižiebtų. S. Krasauskas yra artimesnis antrojo tipo kūrėjams,— dailininko sumanymas, kartą užsimezgęs, paprastai niekada visiškai neužgesdavo. Tokios užuomazgos neretai iškildavo kitų su­ manymų kontekste, darydamos šiems tam tikrą poveikį,— žodžiu, savotiškai dalyvaudamos kū­ rybos procese. Šia prasme galima kalbėti apie „Dėdžių ir dėdienių" sumanymo įtaką V. Myko­ laičio-Putino „Išvakarių"17 iliustracijai, kurioje 17 Literatūra ir menas, 1958 kovo 22.

27

idėja — būtent nuo septintojo dešimtmečio pra­ džios apie S. Krasausko iliustracijas galima kal­ bėti kaip apie vientisas serijas, panėšinčias į estampų ciklus. Vienu svarbiausių dailininko minties objektu anksti tapo žmogaus ir gamtos santykiai. Prieš stodamas į Dailės institutą, jis, kaip mėgėjas piešėjas, labiausiai domėjosi portretais. Gamta jo piešiniuose beveik nefigū­ ravo, nors meilė gamtai — ryškus jo asmenybės bruožas. Portretai, figūrinės scenos dominuoja ir vėlesnių laikotarpių etiudų bloknotuose, gam­ tos motyvų pasitaiko tik vienas kitas. Tačiau dailininko kūryba šiuo požiūriu skiriasi nuo etiudų. Čia yra grynai peizažinių darbų (iliust­ racijos A. Naraškevičiaus knygai „Į saulę", „To­ limųjų Rytų" ciklas ir iš dalies E. Mieželaičio „Aviaetiudai"). Savaip interpretuojami gamtos motyvai įeina į daugelio kūrinių kompoziciją, nors ir ne kaip centriniai jos elementai. Tuo tarpu konkrečių asmenų portretų S. Krasausko kūryboje beveik nėra. Tiesa, jis yra sukūręs įdo­ mių išbaigtų šio žanro kūrinių, tačiau niekuomet neeksponavo jų parodose ir nespausdino lei­ džiamų kūrinių aplankuose. Žodžiu, tai buvo ar­ ba studijiniai darbai, arba darbai sau, kuriais savo kūrybos dailininkas nereprezentavo. Be­ tarpiškai portretisto patirtimi S. Krasauskas rė­ mėsi kurdamas šaržus, portretinius motyvus pa­ naudodamas net kai kuriose iliustracijose. Greta jau aptartų L. Kiauleikio („Kam dar?"), K. Sajos („Klumpės") knygų iliustracijų, čia galima pami­ nėti A. Pabijūno „Skersvėjų" knygą, kurią re­ cenzuodamas J. Macevičius priekaištavo daili­ ninkui dėl satyrinių portretų įasmeninimo18. Tačiau tokie darbai nėra gausūs ir beveik visi priklauso ankstyvajam S. Krasausko kūrybos laikotarpiui. Vėliau dominuojanti dailininko grafikos tendencija buvo orientacija į apiben­ drintą žmogaus paveikslą, kur portretisto pa­ tirtis teikė tik pradinę, kūrybos procese atitin­ kamai transformuojamą medžiagą. Tuo tarpu gamtos motyvai neretai vaidino apibendrinto žmogaus paveikslo komponento vaidmenį. Tie­ sa, ir šiuo atveju susiduriame su ypatingu gam­ tos interpretavimu, kurio užuomazgų S. Krasau­ sko kūryboje galima buvo pastebėti dar Dailės instituto laikotarpiu. Vasaros praktikų metu pie­ šiant iš natūros, jo dėmesį ypač patraukdavo tie gamtos motyvai, kurie vienokiu ar kitokiu būdu asocijuodavosi su žmogum ir jo aplinka. Šia prasme personifikuoti yra ir A. Naraškevi-

herojaus dvasinis pasaulis atskleidžiamas rit­ mingo linijų žaidimo kuriamais vaizdiniais mo­ tyvais, arba apie tam tikrą jo rezonansą Just. Marcinkevičiaus poemos „Kraujas ir pelenai" iliustracijose, kuriant Marčiaus ir Dzidoriaus paveikslus. Panašiai daugelio darbų kūrimo pro­ cese dalyvavo ir estampo „Dviese" sumanymas: dailininkas neretai naudojo figūrų „susiliejimą" ar kitas šio estampo sprendimui artimas priemo­ nes. Tokia kūrybos proceso faktų sąveika būdin­ ga ilgesnį laiką brandintiems sumanymams, daugiausia stambaus masto darbams, kurių užuomazgą nuo galutinio sprendimo skiria keleri ir net keliolika metų. Ypač įdomus šiuo požiūriu yra „Moters" ciklas. Jo sumanymas buvo įgyvendintas 1973 m., tačiau kūrinio idėja gimė žymiai anksčiau, S. Krasauskui dar mokan­ tis Dailės institute. Nors pirmasis „Moters" ciklo variantas liko nebaigtas, dailininko archyve esantis nemažas eskizų pluoštas leidžia užčiuop­ ti meninio sprendimo kontūrus. Kūrybinėje S. Krasausko biografijoje tai buvo pirmas didelis kūrybinis sumanymas, ir daili­ ninkas čia susidūrė su daugeliu sudėtingų ir naujų uždavinių. Nauja buvo jau pati ciklo idė­ ja. Daugelis minėtų eskizų yra išbaigti meniškai vertingi estampai, nors jų visuma nėra vienalytė stiliaus požiūriu. Į ją įeina ir lyrinės nuotaikos motyvai, ir apibendrinti simbolinės prasmės pa­ veikslai. Tokie kūriniai sunkiai jungėsi į vienti­ są ciklą. Gal ir S. Krasausko meninės raiškos priemonės tuo metu dar nebuvo tokios lanks­ čios, kad galėtų vientisa kompozicija aprėpti nevienalytę visumą. O gal kūrybos procese išryškėjusios ciklo dalys tapo per daug savarankiš­ kos, ir viename sumanyme ėmė ryškėti kelių skirtingų sumanymų užuomazgos. Greičiausiai dėl to darbas nebuvo užbaigtas. Beje, grafikos ciklo idėja tuo metu buvo nau­ ja ne tik pačiam dailininkui ir ne tik jam vie­ nam atrodė perspektyvi, S. Krasausko suma­ nymas sudomino Valstybinę grožinės literatū­ ros leidyklą (kaip tuo metu vadinosi šiandieninė „Vaga"), kuri pasiūlė išleisti ciklą atskiru leidi­ niu. Tačiau dailininkas atsisakė, laikydamas darbą deramai nesubrandintu. Taigi „Moters" ciklo sumanymas tada nebuvo realizuotas, tačiau jis liko ne tik eskizuose, bet ir dailininko mintyse, savaip veikdamas to­ limesnę S. Krasausko kūrybą. Jis turėjo neabe­ jotinos įtakos daugeliui „Kraujo ir pelenų" bei „Žmogaus" iliustracijų. Tam tikrą poveikį S. Krasausko knygų grafikai darė jau pati ciklo

M a c e v i f i us J. Gera pradžia.— Tiesa, 1956 spa­ lio 27. 28

pelenai", R. Roždestvenskio „Rekviem"). Vėles­ niais kūrybos laikotarpiais (ypač pradedant „Žmogaus" iliustracijomis), dailininkui vis nuo­ sekliau atsisakant fono, gamtos motyvai virsta dažnai sutinkamu simbolinės prasmės paveikslo komponentu. Taip kuriamas estampas „Jau­ nystė", E. Mieželaičio „Žmogaus", V. Šekspyro „Sonetų" iliustracijos ir daugelis kitų S. Kra­ sausko darbų. Galima daryti išvadą, kad esminis ir pastovus menininko minties motyvas buvo žmogaus ir gamtos vienybės idėja. Daigas ir vaisius, toly­ dinis gyvybės brendimas ir nykimas, drama­ tiški perėjimai iš stadijos į stadiją, gyvybės trapumas ir jos neįveikiamumas — štai tas pro­ blemų ratas, kuris sąlygoja savitą gamtos temos traktuotę S. Krasausko kūryboje. Žmogaus pa­ veikslas tokiame kontekste atsiskleidžia daž­ niausiai per simboliškai traktuojamas meilės, mirties, kovos, draugystės bei kitas amžinąsias temas. Konkreti herojaus asmenybė čia figū­ ruoja tik kaip kontrastiškų žmogaus prigimties pradų konflikto ar kovos arena, kurioje kiek­ viena epocha iš naujo ir savaip sprendžia amžinąsias gyvenimo problemas. Kitaip sakant, S. Krasausko herojų dvasinis pasaulis atsisklei­ džia savotiškoje ecce homo motyvo perspekty­ voje. Tokia žmogaus paveikslo traktuotė, kai in­ dividualūs personažų bruožai darosi antraeiliai, nereikšmingi, reikalavo specifinių meninės iš­ raiškos priemonių. Orientacija į filosofinį žmo­ gaus portretą savaime nuvertino tai, kas reikš­ minga konkrečios asmenybės portretui. Tačiau tai nereiškia, kad kūrybinė portretisto patirtis nebuvo naudinga. Sugebėjimas išreikšti žmo­ gaus pergyvenimą, gestu ar judesiu perteikti vi­ dinio pasaulio turinį tapo ypač vertingas. Šiuo atveju grafikos išraiškos priemones galima būtų sugretinti su pantomimos menu, kuris tarsi nuasmenina ir suschematina, savotiškai „apnuo­ gina" žmogų. Tačiau kartu tai išryškina pačią žmogaus judesio harmoniją, padaro jį žmogaus sielos kalba. Panašiai ir S. Krasausko kūryboje žmogaus kūno judesio plastika darosi savitu jo grafikos kalbos elementu, perteikian­ čiu žmogaus dvasinio pasaulio turinį. Pantomi­ mai būdingą realų fizinį judesį čia atstoja savo­ tiškas figūrų ir motyvų kontūrų „gimimas" iš grakštaus linijų žaismo kontrastingos spalvos fone. Kitaip sakant, realaus judesio muziką S. Krasausko kūriniuose pakeičia ritmiškos lini­ jų dinamikos kuriama melodija. S. Krasausko kūrybos problematika savaime

22. Pirmas variantas „Moters" ciklui. 1959. Tušas

čiaus knygos iliustracijų peizažai. Tai veikiau iš vaizduotėje gyvenančių prisiminimų ar svajų nuausti paveikslai negu gamtos vaizdai. Turė­ dami visų pirma žmogaus pergyvenimo išrai­ škos prasmę, jie savo esme yra artimi griežiantį Mykoliuką vaizduojančios „Dėdžių ir dėdienių" iliustracijos gamtos motyvams. Panašiai galima apibūdinti ir peizažinį „Tolimųjų Rytų" ciklą. Piešdamas rūsčios šio krašto gamtos paveikslus, dailininkas ypač stengiasi pabrėžti, kuo ji artima jos aplinkoje brendusių žmonių charakteriams. Gamta čia įgyja savotiško žmogiškos esybės simbolio prasmę. Tai juo labiau būdinga nepeizažinio tipo darbams, kurių centrinis kompo­ nentas yra žmogaus paveikslas. Ankstyvojo lai­ kotarpio S. Krasausko kūriniuose gamtos moty­ vai buvo fono elementas, padedantis perteikti herojų pergyvenimus ir apskritai atskleisti jų dvasinio pasaulio turinį (Vaižganto „Dėdės ir dėdienės", Just. Marcinkevičiaus „Kraujas ir 29

reikalavo poezijai giminingų meninių priemo­ nių, nes, kaip ir poezijoje, čia ypatingą vaidmenį vaidino meno kalbos melodinės ypatybės. 4. ECCE HOMO! Sestojo dešimtmečio pabaigos ir septintojo dešimtmečio pradžios lietuvių dailės padėtį nu­ lėmė reikšmingi šalies gyvenimo poslinkiai, iškėlę tarybiniam menui naujus uždavinius, pa­ ruošę dirvą savotiškam žmogaus kultui. Nauji uždaviniai reikalavo naujų meninio sprendimo principų. Dailėje buvo stengiamasi perteikti idėją, mintį, emocinį santykį su tikrove vaiz­ duojamojo meno kalba, nesiremiant literatū­ riniu siužetu. Literatūrinio siužeto nuvertinimas dailėje anaiptol nereiškė dailės susvetimėjimo literatū­ ros atžvilgiu. Aptariamojo laikotarpio litera­ tūroje reiškėsi nemaža analogiškų dailei proce­ sų. Išorinio konflikto aprašymas pamažu už­ leido vietą domėjimuisi vidiniu herojų pasauliu. Žvelgdamas į gyvenimą šiuo aspektu, rašyto­ jas savaime atskleidė paprastą ir kartu sudė­ tingą tiesą, kad išorinių jėgų susidūrimas nėra tikras konfliktas, jei jis nesusietas su vidiniais herojaus prieštaravimais. Vadinasi, novatoriš­ kos tendencijos literatūroje ir dailėje buvo glaudžiai susijusios. Panašūs dalykai vyko ir kitose meno šakose. Šia prasme S. Krasausko kūrybos ryšius su literatūra galima laikyti sim­ boliškais. Išsami pažintis su literatūros proble­ matika leido giliau ir plačiau pažvelgti į kūrybi­ nes dailės aktualijas. Iliustratoriaus darbas at­ vėrė dailininkui vertingą gyvenimo bei kūrybos mokyklą. Tačiau tai dar ne viskas. Rašytojas neatsitiktinai kreipiasi būtent į tą, o ne į kitą iliustratorių,— jis ieško arba artimo savo kūry­ bos dvasiai, arba kuo nors jį sudominusio daili­ ninko. Dailininkas savo ruožtu imasi iliustruoti ne atsitiktinį, o kuo nors — ar koncepcija, ar atskirais niuansais — jo dėmesį patraukusį lite­ ratūros kūrinį. Taigi aptariamasis kūrybinis bendravimas anaiptol nebuvo „mokymasis" iš literatūros. Jis pasireiškė sudėtingais abipusiais santykiais, turinčiais ir savo nuomonės pareiš­ kimo, ir kūrybinės polemikos, ir bendraminčių ieškojimo prasmę. Matyt, neatsitiktiniai kūry­ biniai ryšiai tvirtai ir ilgam susiejo S. Krasauską su M. Sluckiu, Just. Marcinkevičium, A. Balta­ kiu, R. Roždestvenskiu, E. Mieželaičiu. Šių rašy­ tojų kūryba ne tik siejosi su novatoriškais li­ teratūros poslinkiais, bet ir atstovavo konkre-

23. Eskizas „Moters" tema. 1957—1958. Tušas

čioms idėjinėms tų poslinkių linijoms. Antra vertus, ir S. Krasausko kūrybą apibūdina konk­ reti jos kryptis naujų grafikos procesų visumo­ je. Akcento perkėlimas iš vaizdavimo į raiškos plotmę buvo novatoriškas žingsnis, atvėręs pla­ čias kūrybinių ieškojimų perspektyvas. Juo pra­ sidėjęs naujas lietuvių grafikos raidos etapas pasižymėjo dideliu savitų kūrybos krypčių įvai­ rumu, kurio visumą iš esmės sudaro dvi pagrin­ dinės tendencijos. Imant žmogaus temą lietuvių grafikoje, šias tendencijas sąlyginai nusakytų poetizavimo ir interpretavimo sąvokos, aišku, neneigiant, kad poetizavime taip pat glūdi tam tikras interpretavimas, o pastarajam nesveti­ mas poetiškumas. Apdainuoti žmogų ir jį ats­ kleisti — tai dvi to paties uždavinio pusės. To­ dėl abi tendencijas reikia vertinti kaip tarpu­ savyje susijusias ir viena kitą papildančias. Ta­ čiau ankstyvesnėse šiuolaikinės grafikos raidos stadijose ryškesni buvo jų tarpusavio prieštara­ vimai, net poleminiai niuansai. Poleminės nuo­ taikos anuo metu būdingos ir S. Krasauskui. Jis kritiškai vertino poetizavimo tendencijos atsto30

24. Eskizas „Moters" tema. 1957—1958. Tušas

grupuojami ir kiti veikėjai. Štai Rasiuka, kuri, atrodo, turėtų būti pašaukta padėti Marčiui kur­ ti nedidelį jo laimės pasaulėlį, savo esme — kaip žmogaus ir gyvybės kūrėja — tampa priešingy­ be jo atstovaujamai dievo ir nuolankumo linijai, padarančiai jį mirties nešėju. Dailininkas, kurdamas poemai iliustracijas, akcentuoja analogiškus idėjinius motyvus. Tai matome jau pirmojoje iliustracijoje, kur saulę ir šviesų, lyg iš jos spindulių gimusį dzūkų kaimą perbraukia pirmame plane iškylantis grėsmingas juodas kryžius. Toks prologas idė­ jiškai atitinka ir poemos preliudiją „buvo kai­ m as— ir kaimo nėra", ir jos kulminaciją „aš kaltinu...“, ir apskritai pačią žmogaus ir dievo linijų konfrontaciją. „Kraujo ir pelenų" iliustracijose dailininkas nuosekliai remiasi novatoriškais knygų grafi­ kos principais. Kūrinys šiuo požiūriu skiriasi netgi nuo chronologiškai jam artimų „Dėdžių ir dėdienių" iliustracijų. Pastarąsias dvi jungė li­ teratūros kūrinio siužetas. Tuo tarpu „Kraujo ir pelenų“ iliustracijos pasižymi savarankiško, pa-

vų polinkį j ornamentiką, įžiūrėdamas jame apsiribojimą vien grožio ieškojimu, kai, jo nuomone, reikia „galvoti apie to grožio tie­ są . Visa tai charakterizuoja jį kaip antrosios, interpretavimo tendencijos atstovą ir iš esmės suartina su minėtų rašytojų idėjų pasauliu. Viena pirmųjų septintojo dešimtmečio S. Kra­ sausko kūrybos gairių buvo iliustracijos Just. Marcinkevičiaus poemai „Kraujas ir pelenai". Poema pasirodė daug kuo artima S. Krasauskui. Vaizduodamas nedidelio Lietuvos kaimo trage­ diją, poetas žvelgia į ją esminių visos žmonijos istorijos klausimų aspektu. Tai herojų interpre­ taciją dano dviplanę: jie ir gyvi, individualizuo­ ti personažai, ir apibendrintos simboliškos fi­ gūros. Be to, per visą poemą eina dviejų — die­ vo ir žmogaus, gyvybės ir mirties, nuolankumo ir kovos — linijų konfrontacija. Ją atitinka Marčiaus ir Dzidoriaus ar Marčiaus ir Napalio gyvenimo principų priešpastatymas, pagal kurį Pr a nc k ūna s E. Svečiuose pas S. Krasauską.— Li­ teratūra ir menas, 1966 sausio 13. 31

lu. Tuo jis savotiškai priartina svarbų idėjinės poeto koncepcijos akcentą, kuris atsiskleidžia poemos kulminacijoje, kai Rapolas supranta, kad Motiną jis išskaptavo ne taip:

laipsniui atsiskleidžiančio grafikos ciklo kom­ pozicija. Panašiai kaip ir poema, iliustracijų ciklas prasideda dviejų požiūrių į gyvenimo prasmę priešpastatymu, kurį įkūnija Marčiaus ir Dzido­ riaus paveikslai. Dvi graviūras, pateiktas vie­ name atvertime, jungia įdomi savitarpio trauka ir daro iš jų savotišką diptiką. Herojų portre­ tai piešiami ramiu pasakojimo tonu, stabtelint ties ryškesne detale, būdą ar pasaulėžiūrą pa­ ryškinančiu štrichu. Marčiaus, svajotojo, atsisa­ kiusio aktyvios kovos, būdą gražiai paryškina „neregintis" (ar nenorintis matyti) jo akių žvil­ gsnis, kurio priešpastatymas skausmingam, bet tvirtam, kiaurai žmogų veriančiam Dzidoriaus žvilgsniui tampa simboline detale. Nevengia detalių dailininkas ir Rapolo Dau­ nio portrete, tačiau su juo į iliustracijų seriją įsilieja nauja gaida, tarsi varpo dūžis nuskam­ banti diptike tvyrančios ramybės fone. Nesku­ baus pasakojimo toną pakeičia neramių vingiuo­ jančių linijų ritmika, dvelkianti dramatiška nuotaika. Verpetais besipiną linijų pluoštai nu­ tįsta lyg liepsnos liežuviai, nukreipdami juose glūdinčią judėjimo energiją kylančios įstrižai­ nės kryptimi. Sis diagonalinis judėjimas kiek silpniau nuaidi Daunių ginčo scenoje ir visai iš­ nyksta, į ciklo raidą įsipynus šviesesnėms gyve­ nimo ir meilės temoms, išnyksta, kad vėl su nauja energija atgimtų finale — trijose gretimai išdėstytose kompozicijose. Rapolo mirties sce­ noje, pakartojant prologą, įkomponuojamas juodo kryžiaus motyvas. Tolimesnėse kulmina­ cinėse kompozicijose tolydžio stiprėdamas, ver­ žlių šviesos linijų kuriamas judėjimas tampa tiesiog fizine šauksmo išraiška — „šauksmo prieš neteisybę ir prieš kančią", kurio dievadir­ bys Rapolas neįdėjo į jo išskaptuotas Motinos lūpas, tačiau kuriuo virto visa Pirčiupiu trage­ dija. Aptarta kompozicijų grandinė iš esmės su­ daro grafikos ciklo ašį, aplink kurią grupuoja­ si — čia į ją įsipindamos, čia nuo jos atsišakodamos — kitos siužetinės linijos bei jų variaci­ jos, šalutinės ar papildomos temos. Si ciklo ašis įdomiai santykiauja su svarbiausia idėjine poe­ mos gija: intrigos užuomazga ir kulminacija abiem atvejais sutampa, tačiau į kulminaciją ateinama kiek skirtingu keliu. Poetas ypač daug dėmesio skiria prieštaringai Marčiaus prigim­ čiai ir jos evoliucijai, vertindamas ją Dzido­ riaus, Napalio, Motinos ir kitų veikėjų požiūriu. Tuo tarpu dailininkas, kaip matėme, iliustracijų ciklo raidą grindžia daugiausia Rapolo paveiks­

Reikėjo šauksmą jai įdėt į lūpas Prieš neteisybę ir prieš kančią... Tik vieną šauksmą gal nebūtų šiandien To kraujo, tos ugnies!..20 —

Iliustracijose analogiška mintis nuaidi jau „Dievadirbio" kompozicijoje, kurios grėsminga atmosfera turi įspėjimo ar net pranašystės ats­ palvį. Dviejų konfrontuojančių gyvenimo linijų kontekste šis ankstyvas Rapolo klaidos atsklei­ dimas pabrėžia, kad dievadirbys, sukurdamas „nedrįstančią sudejuoti ir prieš dievą balso pakelti" Motiną, faktiškai nusilenkia Marčiaus atstovaujamai nuolankumo filosofijai. Tuo būdu pagrindinė dailininko kūrinio kompozicijos gija, tai nutoldama, tai priartėdama prie poeto minties kelio, sudaro savotišką jo paralelę, pa­ sižyminčią savitais minties niuansais. Kur kas sudėtingesni dailininko ir poeto san­ tykiai antrinėse temų linijose. Abu kūrėjus čia labiau sieja jų idėjinių koncepcijų ryšiai negu konkretūs poemos turinio momentai, pa­ vyzdžiui, žmogaus ryšio su tėviškės gamta mo­ tyvas poemoje ir dailininko kūrinyje. Pasta­ rasis motyvas yra viena idėjinių grandžių, sie­ jančių „Kraujo ir pelenų" raižinius su anksty­ vesne S. Krasausko kūryba, ypač su „Dėdžių ir dėdienių" iliustracijomis. (Kita vertus, panašiai galima būtų sugretinti kai kuriuos Just. Mar­ cinkevičiaus ir Vaižganto herojus — Marčių ir Mykoliuką suartina jų nuolankumo likimui fi­ losofija.) Todėl svarbiau yra ne konstatuoti bendrą poeto ir dailininko idėjinį motyvą, o pažvelgti į tuos skirtumus, kuriuos šis motyvas įgyja kiekvieno jų kūrinyje. Poemoje ryš­ kiems Dzidoriaus ir ypač Pijaus paveikslams dailininkas apskritai neskiria didesnio dėmesio. Užtat jį patraukia Rasiuka ir Jurga, kurių pa­ veikslus jis traktuoja kaip simbolius, atsisaky­ damas konkretaus istorinio fono, siužetinių elementų bei kitų detalių, charakterizuojančių herojų kaip aprašomų įvykių dalyvį. Marčiaus ir Dzidoriaus paveiksluose daug dėmesio skiria­ ma tipažui, individualiems charakterio bruo­ žams, nevengiant pasakojamojo pobūdžio deta20 M a r c i n k e v i č i u s Just. Kraujas ir pelenai,— V., 1960, p. 116. 32

metafora. Čia svarbu ne tik tai, kad juoda spalva simbolizuoja žemę, o balta — saulės švie­ są. Svarbiausia, kad abi jos virsta gyvais ir dinamiškais kompozicijos pasaulio veikėjais. Juoda spalva, užpildanti beveik visą kompozici­ jos erdvę, suvokiama ne kaip nebyli dėmė, o veikiau kaip veržli, kupina jėgos stichija. Tai tarsi verdanti lava, kuriai tik paveikslo rėmai trukdo plėtotis į šalis. Jų ribojama, ji, atrodo, nukreipia visą savo energiją vertikalės krypti­ mi ir viršutinėje lakšto dalyje, susidūrusi su bal­ tos stichijos pasipriešinimu, sustingsta, įsikūny­ dama moters kūno formose. Dinamiška, „gy­ venanti" kompozicija tarsi atkuria senovės le­ gendas, pasakojančias apie žemėje glūdinčią gyvybės jėgą, kuri išaugina medžius, „iškelia" kalnus ir įsikūnija moteryje, sugebančioje pa­ gimdyti naują gyvybę. Dailininko dialoge su rašytoju ar jo kontak­ tuose su gyvenimu užsimezgęs sumanymas sa­ kytum perkeliamas į savitą kompozicijos pasau­ lį, kuriame viešpatauja savi dėsniai ir savi sąly­ giniai veikėjai — aptartuoju atveju — juoda ir balta stichijos. Vienintelis šio sąlyginio pasau­ lio demiurgas yra paties dailininko asmenybė. Dailininko pasaulėjauta nulemia to sąlyginio pasaulio charakterį, dailininko talentas įkvepia gyvybę savitiems to pasaulio komponentams, suteikia jiems gyvų veikėjų bruožų, dailininko mintis diktuoja dinamiškų tų komponentų są­ veiką, formuojančią visą kompozicijos vaizdinę struktūrą, pradedant herojų paveikslais ir bai­ giant simboliniais gamtos įvaizdžiais. Taigi kūrėjo mintis betarpiškai kristalizuojasi vaizdi­ niame kūrinio audinyje: „grafika — mąstymo būdas". Analogiškai traktuojamas ir Jurgos pavei­ kslas. Lieknutė merginos figūra, lyg rugiagėlė išaugusi iš javų lauko, sukaupia savyje visą Lietuvos gamtos grožį. Šia prasme S. Krasausko Jurgą taikliai apibūdino dailėtyrininkė I. Kor­ sakaitė, pavadindama ją lietuviška Afrodite. Poemoje Jurgos paveikslo pagrindą sudaro indi­ vidualizuotas jos portretas, kuris pabaigoje vai­ nikuojamas gražiu simboliniu apibendrinimu:

25. Eskizas „Moters" tema. 1957—1958. Tušas

lių, o Rasiukos ir Jurgos paveikslai atveria nau­ ją perspektyvą. Žmogaus ryšio su tėviškės gam­ ta motyvas čia transformuojamas į platesnės prasmės žmogaus ryšio su žeme motyvą. Gamta įeina į vaizdinį kūrinio audinį ne jaukios tėviš­ kės aplinkos vaizdais, o apibendrintais paveiks­ lais. Jau brolių Daunių ginčo scenoje miško motyvas iš esmės simbolizuoja Lietuvą. Dar ryškiau tai matome Motiną ir Rasiuką ar Jurgą ir Napalį vaizduojančiose scenose, kuriose peizažiniai motyvai — tik sąlyginiai prasminiai kompozicijos elementai. Pirmame Rasiukai skirtame raižinyje daili­ ninkas dar neišvengia literatūrinio pasakojimo. Tačiau pats sumanymas — nuausti einančios „uždegti pasauliui dar vienos žvaigždės" Mo­ ters paveikslą iš juodo dangaus aksomo ir sidabrinės žvaigždžių šviesos — naujas ir įdo­ mus. Dar ryškesnis Rasiukos paveikslas finale, kur simbolių kalba pateikiama graži poetinė

Jai viskq suteikė jaunystė, Kuri tarytum laumė ta, Jai davė visa, ką gamta Per ilgus tūkstantmečius kūrė...2'

21 Ten pat. 33

Tuo tarpu dailininkas Jurgą pradeda piešti nuo to štricho, kuriuo poetas baigia. Jis čia net gal griežčiau negu Rasiukos portrete atsisako individualių bruožų, ir jo .turinyje Jurgos pa­ veikslas įgyja Jaunystės simbolio prasmę. Abie­ jų paveikslų traktuotei neabejotinai turėjo įta­ kos S. Krasausko sumanytas „Moters" ciklas. Kita vertus, dailininko dialogas su poetu buvo reikšmingas tolimesniam to ciklo brandinimui. Iš tiesų į Jurgos ir Rasiukos paveikslus galima žiūrėti kaip į ankstyvojo „Moters" ciklo tąsą, įnešančią į jį naujų, labiau apibendrintų štrichų. Tai lyg viena kūrybinio ieškojimo grandžių, siejančių pirmąjį „Moters" variantą su „Mo­ ters gimimo" ciklu. Panašia tarpine grandimi galima laikyti ir žinomą S. Krasausko estampą „Jaunystė". Sis kūrinys, vaizduojantis mergaitę žilvičio plau­ kais, gerai pažįstamas tarybiniam žiūrovui. „Jaunystė" neatsitiktinai buvo pasirinkta „Ju­ nost" emblema: ji atitiko septintojo dešimtme­ čio pradžioje apie žurnalą susibūrusių jaunų ir ryškių tarybinio meno pajėgų kūrybos dvasią. Tai buvo sąjūdis, gana tiesiogiai susijęs su jau minėtais tarybinio meno poslinkiais, kurie jau­ nimo kūryboje įgijo savitų, jaunystės polinkius atitinkančių bruožų. Jaunystė buvo faktiškas jų devizas. To laikotarpio kūriniai — S. Bondarčiuko filmas „Žmogaus likimas", K. Simonovo ro­ manas „Kareiviu niekas negimsta" ar R. Roždestvenskio poezija — iš esmės buvo rimtas vy­ resniosios ir jaunesniosios kartų dialogas prin­ cipiniais mūsų epochos klausimais. S. Krasausko, kaip dailininko, kūrybinė bio­ grafija nuosekliai atitiko jaunosios kartos in­ teresus. Kūrybinė ir asmeninė draugystė siejo S. Krasauską su R. Roždestvenskiu. Potencia­ liai — turint galvoje bendrus kūrybinius inte­ resus — jų ryšiai egzistavo dar prieš užsimez­ gant asmeninei pažinčiai. Tai išplaukė iš daili­ ninko kūrybinio credo, suartinusio jį su Just. Marcinkevičium ar kitais lietuvių rašytojais, kurių idėjų pasaulis turėjo nemaža sąlyčio taš­ kų su tuometine R. Roždestvenskio kūrinių pro­ blematika. Prisiminkime, pavyzdžiui, Just. Mar­ cinkevičiaus „Kraują ir pelenus" ir R. Roždest­ venskio „Rekviem". Abiem jiems būdingas dau­ giau ar mažiau ryškus kartų dialogo motyvas, kurio esminiai momentai yra karo tema (tėvų jaunystė) ir mūsų dienų jaunimo idealai. S. Kra­ sauskui tai irgi buvo artima — septintojo de­ šimtmečio pradžioje jo iliustruotų kūrinių tarpe matome ir Just. Marcinkevičiaus apysaką „Pu­ šis, kuri juokėsi", ir R. Roždestvenskio „Rek­ 34

viem", o R. Roždestvenskio „Širdies radare" randame du eilėraščius, skirtus S. Krasauskui. Iliustracijas R. Roždestvenskio poemai „Rek­ viem" užsakė žurnalas „Junost" apie 1959— 1960 m. Chronologiškai jos artimos „Kraujo ir pelenų" iliustracijoms, ir nenuostabu, kad abu kūriniai meninio sprendimo atžvilgiu giminingi. Dailininkas ir čia nesiekė atkurti atskirų poemos epizodų, šiuo požiūriu „Rekviem" iliustracijos gal net ryškesnės. Iš dalies tai sąlygojo pati R. Roždestvenskio poemos stilistika, kuriai bū­ dingi perėjimai nuo iškilmingai skambančios giesmės prie intymaus dialogo su žuvusiu kariu. Dailininkas orientavosi į bendrą poemos dvasią, dailės priemonėmis sukurdamas didingą ir kartu dramatišką rekviem žuvusiems už Tėvynę. Ypa­ tinga reikšmė teko ritminėms bei melodinėms raižinių ypatybėms. Juodos ir baltos spalvos konfliktas įprasmino visuose lakštuose pasikar­ tojantį kritusio už Tėvynę kario paveikslą, są­ lyginiais vaizdais pateikė praeitį ir dabartį. Dominuojanti kūrinyje juoda spalva teikė jam kilnaus taurumo ir vyriškumo, įkvėpė gyvybę simboliškai įvaizdžių kalbai ir sąlygojo savitą jos skambėjimą. „Rekviem — juoda spalva",— lakoniškai ir kartu išsamiai apibūdino jos vaid­ menį pats dailininkas. Anuomet tai buvo no­ vatoriškas ir drąsus sprendimas, kuris, beje, dėl vyraujančios juodos spalvos pasirodė leidėjams nepriimtinas, ir iliustracijos žurnale „Junost" nebuvo publikuotos22. „Rekviem" iliustracijos yra vientisas grafikos darbų ciklas, todėl „Vaga" 1961 m. išleido jį atskiru leidiniu be poeto teksto23. Žodžiu, kūrinį galima apibūdinti kaip nedidelę grafikos poemą arba kaip stambesnio sumanymo pirmąjį va­ riantą. Iš tiesų dailininkas po kurio laiko grįžo prie kovos už Tėvynę temos stambiausiame savo grafikos kūrinyje — cikle „Amžinai gyvi". Tai­ gi dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje užsimezgė dviejų grafikos poemų sumanymai, kurių vieno ankstyvosios brendimo stadijos atsispindėjo Jurgos ir Rasiukos paveiksluose, o kito — „Rek­ viem" cikle. Pirmąjį nusako Moters tema, antrą­ jį — Vyro temos raida. Abi tos temos gali būti traktuojamos kaip du būdingos S. Krasausko kūrybai plačios žmogaus temos aspektai, kurių pirmasis, lyriškasis, įkūnija harmonijos idėją, o antrasis, dramatinis, siejasi su kovos idėja. 22 P e t k e v i č i u s V. Juoda ir balta.— Kultūros barai 1977, Nr 1. 23 1961 m. išėjo du leidiniai: A. Baltakio išversta R. Rož­ destvenskio poema su S. Krasausko iliustracijomis ir atski­ ru aplanku — dailininko sukurtas ciklas (be poeto teksto).

padaro žmogų nemirtingą. Savo kūriniu daili­ ninkas tarsi pabrėžė ryšį tarp dviejų poemų problematikos, kartu išryškindamas bendrus idėjinius skirtingų nacionalinių tradicijų iš­ auklėtų tarybinių poetų interesus. Aptartųjų S. Krasausko kūrinių tarpusavio santykius iš esmės nusako kovos už Tėvynę ir laisvę temos plėtojimas: iš pradžių atsiskleidusi vieno dzūkų kaimo dramoje, ji toliau labiau api­ bendrinta, simboliška. Abiem atvejais gilinama­ si į žmogaus gyvenimo prasmės klausimą. Taigi apžvelgtuosius kūrinius apibūdina vis stipriau akcentuojamas ecce homo motyvas. Tad visai simboliška, kad aptariamąjį S. Krasausko kūry­ bos tarpsnį užbaigia iliustracijos E. Mieželaičio „Žmogui". S. Krasauskas sukūrė faktiškai net tris ilius­ tracijų „Žmogui" variantus, kurie vienas nuo kito skiriasi ir meniniu sprendimu, ir minties plėtojimu. Sakome „faktiškai", nes tik du iš jų buvo dailininko pavadinti pirmuoju ir antruoju „Žmogaus" variantais, sukurtais atitinkamai 1961 ir 1963 m. Trečiuoju variantu galima laikyti iliustracijas E. Mieželaičio „Kardiogramai". Šios iliustracijos, išėjusios dar ir atskiru leidi­ niu, pavadintu „Lyrinėmis graviūromis", išrai­ žytos 1962 m. ir savotiškai susieja pirmuosius du „Žmogaus" variantus. Antrasis „Žmogaus" iliustracijų variantas susilaukė didesnio skai­ tytojų dėmesio ir savaime buvo pradėtas trak­ tuoti kaip pirmojo patobulinimas. Iš dalies tai teisinga: juos skiriantys dveji aktyvios kū­ rybinės veiklos metai, be abejo, turėjo teigia­ mos įtakos antrojo varianto meniniam lygiui, tačiau tai anaiptol neduoda pagrindo priešpas­ tatyti juos vieną kitam. Pats autorius 1965 m. išleistam E. Mieželaičio „Žmogui" iliustracijas parinko iš visų trijų serijų — abiejų „Žmogaus" variantų ir „Kardiogramos". Leidinyje randame visas 1961 m. varianto graviūras, tik „Ikaras" pakeistas nauju raižiniu. Kai kurie pirmojo va­ rianto darbai palikti ir 1971 m. išleistame „Žmo­ guje". Visa tai patvirtina, kad, nepaisant kai kurių nelygumų, pirmasis „Žmogaus" variantas buvo visai subrendęs kūrinys, turintis savitą kompoziciją. Tiesa, gali susidaryti įspūdis, kad dailininkas čia laikosi labai artimo poetui min­ ties kelio. Net atskirų ciklo darbų ir rinkinio eilėraščių pavadinimai sutampa: „Lyra", „Ran­ kos", „Lūpos" ir 1.1.24 Tačiau dailininko mintis

26. Eskizas „Moters" tema. 1957—1958. Tušas

„Rekviem" ir „Kraujo ir pelenų" iliustraci­ jose ypač svarbų vaidmenį vaidina Žmogaus vienybės su Žeme motyvas, kuriuo dailininkas susiejo dviejų poetų mintis. Rapolo mirties sce­ noje, kada jis „pasijuto didelis kaip žemė. O že­ mė moko žmogų išdidumo", arba Motinos su­ deginimo epizode, kur liepsna pasirodė bejėgė prieš ją, „nes ji tada jau buvo Lietuva: tiek kartų deginta — ir nesudeginta..." Just. Marcinkevi­ čiaus mintims atliepia dominuojanti R. Roždestvenskio kūrinio mintis, kad mirtis dėl Tėvynės

24 Čia ir toliau ciklų lakštai figūruoja tais pavadinimais, kuriais jie įėjo į atskirai išleistus (1965, 1966, 1970 m.) S. Krasausko kūrinių aplankus.

35

27. Mergaitė juros fone. 1959—1960. Anglis. 83X60

28. Undinė. 1959—1960. Anglis. 83x60

orientuota ne į konkrečių eilėraščių motyvus, o į bendrus E. Mieželaičio „Žmogaus" idėjinius akcentus. Ypač patraukia dėmesį originali viso iliustracijų ciklo kompozicija. Įvadinių ciklo darbų („Lyra" ir „Rankos") motyvų pasikartojimas serijos pabaigoje („Pos­ mai" ir „Kaminai") iš esmės sujungia juos į vieną temą, kurią logiškai užbaigia „Ikaras". Poeto lyros ir žmogaus rankų kuriamųjų galių sugretinimas leidžia tą temą interpretuoti kaip žmogaus gyvenimo prasmės temą. Savo po­ būdžiu ji siejasi ne tiek su atitinkamų pavadini­ mų eilėraščių motyvais, kiek su pagrindine ei­ lėraščio „Ne tas laimi, kas nori griaudamas iaimėti", mintimi, kuri yra viso „Žmogaus" rin­ kinio leitmotyvas. Bendroje iliustracijų ciklo kompozicijoje išsiskirdamas pasikartojančiu

akcentu, motyvas skamba tarsi statiškas pagrin­ dinės temos fonas. O pastarąją galima apibūdinti kaip Moters arba Žmogaus ir gamtos harmoni­ jos temą, savotišką paralelę poeto minčiai, ypač ryškiai nuskambančiai eilėraštyje „Žodis". Bitas žodis — puikiam nuostabiam moters kūnui, nes Aš esu žmogiško kūno poetas. Nes kiekvienas toks kūnas man dar vieną kartą pakartoja šios žemės nuostabųjį grožį. Taigi pagrindinė pirmojo „Žmogaus" iliustra­ cijų varianto tema iš esmės pratęsia anksčiau aptartą Jaunystės ir Motinystės temą. Panašiai kaip Rasiukos bei Jurgos paveiksluose, dailinin36

eilėraščių fone. Savitą poezijos ir grafikos san­ tykį gražiai apibūdino Latvijos TSR liaudies artistė E. Pakulė: „Iliustracijomis Krasausko graviūras galima pavadinti tik sąlyginai. Juk tai visiškai savarankiškos grafikos siuitos, tarsi ypatingos grafikos poemos, variacijos, išsisklei­ džiančios lygia greta su eilėraščio posmais. Ir jos sudaro nuostabų derinį,— Mieželaičio poe­ zija ir juodai baltos Krasausko siuitos, sudėtos į vieną knygą"25. Beje, S. Krasausko graviūras su muzika greti­ na ir daugelis kitų vertintojų. Ir tai nėra tik vaizdus, skirtingoms meno šakoms priklausan­ čių kūrinių palyginimas,— tai veikiau užčiuop-

kas ir čia nuaudžia Moterį iš gražiausių gamtos motyvų. Graviūrose „Akys", „Lūpos", „Mote­ ris" mes tarsi matome palaipsnį šio paveikslo kūrimąsi iš atskirų štrichų. Dailininkas iškyla kaip žmogaus grožio dainius, kurio dainoje dra­ matiniai bei konfliktiniai poeto kūrinio mo­ mentai neturi ryškesnio rezonanso. Tų pačių pavadinimų graviūros neretai pasirodo pras­ miniu požiūriu kontrastingos eilėraščiams, kaip, pavyzdžiui, graviūrų „Akys" ir „Lūpos" harmo­ nijos tema — atitinkamų poetų eilėraščių dramatiniams motyvams. Taip santykiaudami, poeto ir dailininko kūriniai sudaro vieni kitiems dėkingą kontekstą, kurio konfrontiškumas gerai išryškina tiek vienų, tiek kitų savitumus. Šia prasme eilėraščiai įdomiai skamba graviūrų fo­ ne, lygiai kaip graviūros įdomiai „skaitomos”

25 Iš įrašo 1973 m. Rygoje vykusios S. Krasausko kūrinių parodos atsiliepimų knygoje.

37

31. Dviese. 1959—1960. Sousas. 88x64

tas vidinis jų bendrumas. Specifinė muzikos kal­ bos priemonė yra garsai, tačiau muzikos esmę nusako ne jie patys, o tam tikras jų organiza­ vimas, kurio principai vienaip ar kitaip gali būti taikomi ir kitose meno šakose. Jie tiesiog būtini, pavyzdžiui, poezijoje. Dailėje jų varto­ jimas labiau priklauso nuo konkretaus meninin­ ko mąstysenos, kūrybinio braižo ypatybių ar — platesne prasme — nuo jo prigimties. S. Kra­ sausko grafikoje šie momentai itin ryškūs. Tam, matyt, nemažą reikšmę turėjo ryšiai su poezija. Ne veltui grafikas sakė: „Poezija neįsivaizduo­ jama be ritminės pusės, be muzikalumo. Natū­ ralu, kad ir grafika, poezijos iliustracija turi būti muzikali"26. Tačiau lemiamas vaidmuo čia priklausė įgimtam paties dailininko muzikalu­ mui, kurį nuosekliai realizuoti įgalino novato­ riška jo grafikos koncepcija. Kaip minėjome, ji prasidėjo savotišku „linijos atradimu", ir šia prasme būdinga, kad raižiniuose, kuriuose pa­ grindinį vaidmenį vaidina juodo ir balto konfli­ ktas, S. Krasausko grafikos giminingumas muzi­ kai yra išreikštas silpniau negu kompozicijose, pagrįstose linijos žaismu. Būtent linija tapo pa­ grindiniu jo grafikos kalbos elementu, ryškiau­ siai įkūnijusiu vidinį jos muzikalumą. Neatsitik­ tinai, pabrėždami S. Krasausko grafikos gimi­ ningumą muzikai, įvairūs vertintojai pirmiau­ sia kalba apie ypatingą krasauskišką liniją. E. Pakulė ją lygina su „aukšta ir švaria kolora­ tūra", E. Mieželaitis — su smuiko melodija. Patį dailininką linija taip patraukė visų pirma sugebėjimu skambėti ar net dainuoti. Visa jėga „linijų muzika" pirmą kartą suskam­ bo „Žmogaus" iliustracijose, kur nebeliko jokio konkretaus laiko ar vietos konteksto: jo vie­ toje matome neutralų juodą foną. Jame žai­ džianti grakšti balta linija lyg šviesos spindu­ lys juodame ekrane mūsų akyse nuaudžia visą vaizdinį tos ar kitos graviūros audinį. Dar ryškesnis šiuo požiūriu yra „Lyrinių gra­ viūrų" ciklas, kuriame nėra dominuojančios vienos temos: kūrinys pasižymi didele atskirų minties variacijų įvairove. Į grafikos ciklo vi­ sumą graviūras jungia ne tiek tų ar kitų temų raida, kiek nuosekliai išlaikoma stilistinė kom­ pozicijų vienybė. Susidaro įspūdis, tarsi tos pačios linijos, keliaudamos iš lakšto į lakštą, savo žaidimu kurtų vis naujas melodijas bei nuosekliai formuotų visų ciklo graviūrų kom­ pozicijas. 26 Сгасис Красаускас: углубление в настроение.— Молодой коммунист, 1972, № 2, с. 24. 39

„Lyrines graviūras", kaip jau minėjome, ga­ lima laikyti atskiru, pereinamuoju „Žmogaus" iliustracijų variantu. Iš tiesų, tokie ryškūs me­ niniai jų akcentai kaip „Medelis", „Plaukai" ir „Mintys" aiškiai siejasi su pirmojo „Žmogaus" varianto pagrindine tema, žmogaus ir gamtos harmonijos idėja. Kitokių niuansų į šią seriją įneša graviūros „Griuvėsių alegorija", „Dualiz­ mas", „Karas ir taika" arba naujasis, konfliktiškesnis bei dramatiškesnis, „Ikaras". Gretinant abu variantus, galima kalbėti apie vis tvirčiau skambančią vyro temą, kuri S. Krasausko kūry­ boje apskritai interpretuojama kaip dramatiška kovos ir žmogaus heroikos tema. Tiesa, „Lyri­ nės graviūros" savo visuma, dominuojančia ly­ rine nuotaika atitinka moteriškąją harmoniją, kuri visiškai pateisina „Lyrinių graviūrų" pava­ dinimą. Kurdamas antrąjį „Žmogaus" variantą, dai­ lininkas panaudojo abiejų aptartųjų kūrinių komponavimo principus. Kita vertus, panašiai kaip „Lyrinėse graviūrose", stilistinę šio kūri­ nio vienybę žymiu mastu nulemia nuosekliai išlaikomi bendri visiems ciklo darbams dekora­ tyvinio lakšto komponavimo principai. Tačiau pagrindinis jungiamasis elementas čia ne linijų žaismas, o vieninga viso kūrinio ritmika, kurią formuoja juodos ir baltos spalvos deriniai, vis naujais sąskambiais pasireiškiantys kiekviena­ me atskirame lakšte. Ciklo kompozicines gijas ir vėl sudaro dvi nuosekliai plėtojamos temos. Bet pagrindinė čia jau vyriškoji kovos arba heroikos tema, kurios svarbiausi akcentai — graviūros „Žmogus", „Į gyvenimą", „Osvencimas" ir „Pabudimas". Į šios temos raidą įsipina antroji — moteriškoji har­ monijos tema, išsiskirianti tokiais meniniais ak­ centais kaip „Meilė", „Moteris", „Nemirtingu­ mas" ir praturtinanti kūrinį savitais minties bei nuotaikos atspalviais, suartinančiais jį su anks­ ty vesniuoj u „Žmogaus" variantu bei „Lyrinėmis graviūromis". Dominuojančia ekspresyvia dra­ matiška nuotaika antrasis „Žmogaus" variantas gal net artimesnis „Rekviem" ciklui ir iš dalies kai kuriems „Kraujo ir pelenų" motyvams. Paki­ tusi ir kūrinio meninė kalba: linijų žaismo fonas čia — ne juodas neutralus ekranas kaip „Lyrinė­ se graviūrose", o savotiškas antrasis planas, for­ muojamas kiekviename lakšte skirtingai išdės­ tytų juodų ir baltų dėmių. Krasauskiška linija čia žaidžia judriame juodo ir balto konflikto fo­ ne. Tai sustiprina dramatišką intonaciją ir kartu įdomiai išplėtoja grafikos kalbos galimybes. Konfliktuojančių juodos ir baltos spalvų fonas

aktyviai dalyvauja vaizdo interpretacijoje. An­ tai graviūroje „Į gyvenimą" juoda spalva iš­ reikštas tamsos pasaulis darosi tarsi gyva stichi­ ja, nenorinti paleisti besiveržiančio į šviesą žmogaus. Tie patys vaizdiniai motyvai, pereida­ mi iš tamsos į šviesą (arba atvirkščiai) keičia sa­ vo prasminę charakteristiką. Baltos linijos juo­ dame fone nubrėžtas siluetas, patekęs į šviesų foną, tarsi virsta apčiuopiama materialia figūra. Toks, jei taip galima pasakyti, šešėlio virtimas kūnu suteikia įvaizdžiui ypatingą išraiškos jėgą. Toks sprendimas antrojo „Žmogaus" varianto „Moterį" daro išraiškingesnę. Įdomu palyginti ir kitus analogiškus skirtingų ciklų raižinius, pa­ vyzdžiui, „Lyrinių graviūrų" „Plaukus" su antro­ jo „Žmogaus" varianto „Plaukais" arba pirmojo „Žmogaus" varianto „Rankas" su to paties pava­ dinimo antrojo varianto darbu. Aptartieji gra­ fikos kalbos niuansai suteikia jiems pirmuoju atveju taurios lyrikos, o antruoju — ekspresy­ vios dramos pobūdį. Apskritai tendencija eiti nuo lyrikos prie dramos nuosekliai stiprėja per visus tris ilius­ tracijų ciklus. Su ja susijęs ir įdomus sudve­ jintos figūros panaudojimas. Ši savita įvaiz­ džio interpretacija brendo palaipsniui. Bene pir­ masis S. Krasausko raižinys, leidžiantis kalbėti apie tokios traktuotės užuomazgas jo kūryboje, buvo estampas „Dviese". Tolimesnę jos raidą matome, gretindami pirmojo „Žmogaus" va­ rianto „Žodį", „Lyrinių graviūrų" „Dualizmą" ir minėtąjį „Pabudimą". Pastarajame dailininkas atrado vaizdinę kompoziciją, adekvačiai išreiš­ kiančią mintį, kad žmogaus pergalė prieš patį save, prieš savo paties sukurtus stabus sudaro būtiną jo laisvės ir galios sąlygą. Kūrinio idė­ jinį patosą galima būtų nusakyti Gėtės žodžiais:

32. Žmonos portreto eskizas. 1959. Pieštukas. 83x60

kui įvesti į grafikos kūrinį „laiko veiksnį". Tiesiogiai susijęs su S. Krasausko raižinyje plė­ tojama vyriškąja tėma, šis kūrybinis atradimas buvo labai reikšmingas ir kitos tematikos dar­ bams. Be jo nebūtų įmanomas ir „Moters gimi­ mo" ciklas. Visus tris aptartuosius iliustracijų ciklus iš esmės galima traktuoti ir kaip tris dailininko dialogus su poetu viena tema, ir kaip tris nuo­ sekliai plėtojamo vieno dialogo etapus. Kiek­ viename jų S. Krasauskas savitai atskleidžia te­ mą, žvelgdamas į poeto kūrinio idėjinius moty­ vus savo puoselėjamų problemų aspektu. Ne­ abejotinai didelę reikšmę šiuo požiūriu turėjo du jo kūrybiniai sumanymai — „Moters" ciklo ir rekviem tema, kuri išsikristalizavo, iliustruo­ jant R. Roždestvenskio poemą. Tiesa, pastarasis kūrinys temos neišsėmė. „Kur aš buvau, ką dir-

Ir laisvės, ir gyvybės tas tevertas, Kas grumiasi dėl jųjų nuolatos27. Iki šiol S. Krasausko darbų dinamiškumą daugiausia sąlygojo linijos žaismas arba juodos ir baltos spalvų santykių sukuriama ritmika. Tuo tarpu šios judančios linijų stichijos for­ muojami įvaizdžiai, ypač simboliškos prasmės žmogaus figūra buvo iš esmės statiška. Nuo paskutinio „Žmogaus" varianto ji tarsi paver­ čiama savotišku „judančiu motyvu". Dvilypė „Pabudimo" figūra sakytum vienija savyje dvi skirtingas laiko fazes, perteikdama herojaus išgyvenamos dramos tėkmę. Tai leido dailinin27 Gėt ė. Faustas.— V., 1978, p. 446. 40

33. Aistė su lėle. 1961. Anglis. 72X54

34. Autoportretas. 1958. Pieštukas

bau,— sakė dailininkas,— nuolat jaučiau, kad dar sugrįšiu prie tos temos. Aš ją mačiau, net raižydamas kitus darbus, aš ja gyvenau...''28 Apžvelgtojo laikotarpio kūryboje aptariamų Vyro ir Moters temų nereikia priešpastatyti: jos yra tarpusavyje glaudžiai susijusios. Tai daugiau skirtingais aspektais atskleidžiama vie­ na plati žmogaus tema. Tačiau tų temų išsky­ rimas padeda išryškinti „Žmogaus" iliustracijų ciklų kompozicinę struktūrą bei raidą įvairiuose variantuose. S. Krasauskas kuria apibendrintą Žmogaus paveikslą, atsisakydamas pasakojamojo ele­ mento bei konkretaus fono. Daugeliu atvejų fonas čia savotiškai įsilieja į tą paveikslą: orga­

niškais jo komponentais darosi gamtos moty­ vai ir santykyje su jais žmogaus kūnas tampa simbolišku pasaulio harmonijos elementu. Aiš­ ku, kad bet koks konkretus fonas tokiu atveju neturėtų prasmės. Reliatyviai savarankiškas grafinės kompozi­ cijos pasaulis darosi sąlyginė meninė dvasinio žmogaus pasaulio analogija. Moteriškoji har­ monijos tema atskleidžia žmogaus vidinį pasaulį jo santykiuose su tėviške, jos ir visos žmonių planetos gamta; vyriškoje gamtos temoje tas pasaulis iškyla su savo konfliktais, dramomis, siekiais. E. Mieželaičio poezija dailininkui buvo itin dėkingas idėjinis kontekstas: joje nėra indi­ vidualizuotų veikėjų, ji skirta vienam herojui — mūsų planetos ir mūsų epochos žmogui. Todėl visiškai logiška, kad būdingas S. Krasausko kū­ rybai ecce homo motyvas, anksčiau pasireiškęs

28 P e t k e v i č i u s V. Juoda ir balta.— Kultūros barai, 1977. Nr 1, p. 10. 41

V ' 35. Žmonos portretas. 1960. Anglis. 83x60

tendencija mąstyti savo herojų pasaulį amžinų bendražmogiškų temų bei problemų perspekty­ voje, čia tiesiogiai įsikūnija simboliškame nūdienos žmogaus paveiksle. Šiuolaikinė epo­ chos herojaus problema, sprendžiama S. Kra­ sausko kūryboje, įvairiais savo niuansais at­ liepia daugelio menininkų bei mąstytojų min­ tis. Čia galima prisiminti kad ir „Lyrinių graviū­ rų" lakštą „Mintys", kurio įvaizdžiai neabejoti­ nai siejasi su kosmoso užkariavimo epochos turiniu, iškelia žmogaus sugebėjimą protu aprėpti visatą, padaryti ją organišku savo vidi­ nio gyvenimo komponentu. Tuo būdu peržvelgtąjį S. Krasausko kūrybos tarpsnį apibūdina kūrėjo minties kelias, atvedęs į plačioje minties perspektyvoje interpretuo­ jamą žmogaus problemą. „Žmoguje" šis kelias pasiekia vieną esminių savo viršūnių. Žmogaus portretas čia piešiamas sąlyginėmis priemonė­ mis, tačiau tai ne tik nesusilpnina, bet, atvirkš­ čiai, sustiprina idėjinės dailininko pozicijos api­ brėžtumą. S. Krasausko herojus — tai žmogus, kuris savyje nešioja ir Pirčiupius, ir Osven­ cimą, kuris savo atmintyje saugo žuvusio už jį kario paveikslą, kurio dramos — tai mūsų laiko dramos ir kurio siekiai išreiškia mūsų idealus. Žodžiu, ecce homo motyvas jo kūryboje virsta meniškai įprasmintu tvirtinimu: štai mūsų epo­ chos Žmogus!

tai operoje bei kinematografijoje. Kita vertus, savo sukurtais vaidmenimis „Gražinoje" (1961) ir filme „Žingsniai naktį" (1962) S. Krasauskas tarsi padėjo tašką jaunystės ieškojimams. Nuo to laiko jis niekuomet nebesiėmė jokios plates­ nės veiklos, tiesiogiai nesusi j usios su jo, kaip grafiko, planais bei sumanymais. 1961 m. rudenį S. Krasauskas pradėjo dirbti Piešimo katedros dėstytoju LTSR valstybiniame dailės institute, su kuriuo susijęs visas tolimesnis dailininko gyvenimas. Taigi apie 1962 m. visiškai susifor­ mavo ir nusistovėjo grafiko gyvenimo ir kūry­ bos stilius bei programa. 1962-aisiais S. Krasaus­ kas sukūrė „Lyrines graviūras" ir atšventė tris­ dešimt trečiąjį savo gimtadienį... Pradedant „Jaunyste", S. Krasausko kūriniai vis dažniau sutinkami šalies periodinių leidinių puslapiuose, jo iliustruotos knygos pasiekia to­ limiausius jos kampelius. Visa tai akivaizdžiai byloja apie platų lietuvių grafiko kūrybos pri­ pažinimą bei sparčiai augantį jos populiarumą. Ne be reikalo žurnalistas S. Vaintraubas pava­ dino S. Krasausko kūrinius „keliaujančiomis graviūromis"29. Žurnalistas šį apibūdinimą taikė „Žmogui", „Lyrinėms graviūroms" ir kitiems 1960—1963 m. grafikos darbams, tačiau dar ge­ riau jis tinka 1964—1970 m. S. Krasausko kūry­ bai. Pastarojo laikotarpio dailininko kūrinių „kelionės" neapsiribojo periodinių leidinių bei knygų puslapiais. 1964 m. S. Krasausko persona­ linė paroda apkeliavo daugelį Tarybų Sąjungos, o kiek vėliau ir užsienio miestų. Po šios parodos sekė kitos. Nuo 1964 m. S. Krasausko kūriniai nuolatos atstovauja tarybiniam menui tarptau­ tinėse parodose, sukeldami gyvą ir platų įvai­ rių žiūrovų sluoksnių susidomėjimą. Nė vienas pokarinės formacijos lietuvių dailininkas iki šiol nepelnė tokio populiarumo Tarybų Sąj ungo­ je ir už jos ribų. Daugelio tarybinių dailininkų darbuose susiduriame su lietuvių grafiko stiliaus transformacijomis, o kai kuriais atvejais — ir su tiesioginiu sekimu. Septintojo dešimtmečio pradžioje lietuvių dailininkų darbai pradėjo ryškiu akordu išsi­ skirti sąjunginėse parodose, plačiai nuskambėjo lietuvių literatūros, teatro, kinematografijos ir kitų meno šakų laimėjimai, kurių daugelis buvo įvertinti kaip visam tarybiniam menui reikšmin­ gi faktai. 1965 m. S. Krasausko iliustracijos „Žmogui" buvo pažymėtos LTSR valstybine premija. Tais pačiais metais knyga iškovojo

5. „KELIAUJANČIOS GRAVIŪROS 1

Menininkas bręsdamas paprastai turi įveikti keletą griežtai neapibrėžtų, tačiau reikšmingų ir būtinų ribų. Manoma, kad įsisavinusiam mo­ kyklos pagrindus ir turinčiam gerus individua­ lius duomenis jaunuoliui reikia maždaug penkerių metų aktyvaus kūrybinio gyvenimo, kad jis „atrastų save", susiformuotų kaip originalus kūrybinio braižo dailininkas. O maždaug per de­ šimtį metų jis gali tapti savo srities meistru. S. Krasauskas čia aplenkė laiką: jau diplominiu darbu jis iškilo kaip savitas grafikas, turintis in­ dividualią kūrybos koncepciją, o 1960—1963 m. iliustracijomis ir estampais apskritai pasiro­ dė kaip visiškai subrendęs kūrėjas. Baigęs institutą, S. Krasauskas atsisakė jam, kaip gabiam karikatūristui, siūlomo darbo saty­ riniame žurnale ir pasirinko laisvo menininko kelią. Pagrindinis dailininko sau keliamas užda­ vinys šiuo laikotarpiu buvo kaupti ir plėtoti visokeriopą kūrybinę patirtį. Todėl logiška, kad būtent šiam metui priklauso S. Krasausko debiu­

29 V a i n t r a u b a s S. Keliaujančios graviūros.— Lite­ ratūra ir menas, 1964 balandžio 4. 43

patirtų įspūdžių ar matytų vaizdų prisiminimai čia tėra tiktai fonas tikrajai — poeto minties — kelionei šiuolaikinio žmogaus pasaulio erdvės bei laiko meridianais. Panašiai ir „Erą" galima apibūdinti kaip kelionę po XX amžių, lydimą poeto pokalbio su jo bendrakeleiviais — A. Blo­ ku, A. Einšteinu, M.K. Čiurlioniu... Poeto pasiūlyta kompozicinė schema, lei­ džianti pažvelgti į mūsų epochą ir jos herojų įvairiose erdvės ir laiko, geografijos ir istorijos projekcijose, iš esmės buvo dailininkui priimti­ na, nors savo minties maršrutą grafikas pasirin­ ko originalų. S. Krasauskas čia lieka ištikimas „Kardiogramos" ir „Žmogaus" homocentrizmui. Ryšį su šiais kūriniais tiesiogiai pabrėžia pirmo­ sios „Aviaetiudų" iliustracijos („Ikaro šešėlis", „Nežinomojo kareivio kapas", „Pavasario para­ frazė" ir kt.), kurių kompozicijoje pagrindinį vaidmenį kaip ir anksčiau vaidina simbolinis žmogaus įvaizdis. Tolimesnėse iliustracijose („Prie Titikakos ežero", „Žvaigždės", „Robertui Frostui" ir kt.) dailininkas jo atsisako. Jo vietą čia užima simboliškai traktuojami gamtos moty­ vai, iš kurių dailininkas audžia didingus plane­ tos bei kosmoso paveikslus. Žodžiu, ankstyves­ niuosius S. Krasausko kūrinius nusako mūsų epochos herojaus paveikslas, tarsi matomas pro gamtos harmonijos prizmę, tuo tarpu naujieji „Aviaetiudų" momentai leidžia kalbėti apie pa­ saulį, matomą žmogaus ir jo idealų aspektu. Tai suteikia kūriniui savitą potekstę, savo prasme artimą žinomo filosofo minčiai: gamta be dva­ sios nuobodi. Dviejų planų sugretinimas, išplaukiantis iš dailininko pravedamų realaus pasaulio ir žmo­ gaus dvasinio pasaulio paralelių, reikalavo ypač lanksčių meno išraiškos priemonių. Tai, matyt, ir paskatino S. Krasauską panaudoti autocinkografiją, kuri vėliau darosi dominuojančia jo gra­ fikos technika. Labai išradingai dailininkas ją vartoja iliustruodamas E. Mieželaičio „Erą". S. Krasausko linija čia virsta plonyte lyg vora­ tinklis sidabro gija. Iš tokių'gijų nuaustos skirtingų faktūrų juostos sudaro vis naujus į pa­ veikslo gilumą nueinančius planus, kurie tarsi atveria begalinę istorijos tolių perspektyvą. Šia prasme „Era" pratęsia savotišką „kelionę" po žmogaus pasaulį, kurią matėme „Aviaetiuduose". Dailininkas čia tarsi pažvelgia į mūsų epochą ir jos herojų istorijos perspektyvoje. Šiuo požiūriu išsiskiria dvi iliustracijos, kuriose, savaip interpretuodamas poezijos motyvus, S. Krasauskas simboliškai projektuoja epochos vertikalę istorijos horizontalėje. Skulptūriškai traktuojamas įvaizdis savo materialiomis for-

bronzos medalį tarptautinėje Leipcigo knygų parodoje. 1965 m., statant V. Panovos pjesę Dre­ zdeno teatre, spektaklio scenografijos pagrindu buvo paimtas S. Krasausko raižinio „Į žvaigž­ des" motyvas30. Neabejotina, kad spektaklio kūrėjai šiuo atveju vadovavosi ne vien drama­ turgo ir grafiko kūrybos idėjų artimumu,— jie rinkosi tai, kas, jų nuomone, geriausiai išreiškia tarybinio meno dvasią. 1964—1970 m.— vienas turtingiausių S. Kra­ sausko kūrybos laikotarpių, pasižymintis plačiu teminiu bei probleminiu diapazonu. Per šeše­ rius metus grafikas iliustravo daugybę poezijos ir prozos knygų: E. Mieželaičio „Aviaetiudus" (1965), „Erą" (1967), „Aleliumus" (1970), M. Sluckio „Kelias suka pro mus" (1963), „Iš­ daigas ir likimus" (1964), „Uvertiūrą ir tris veik­ smus" (1965), A. Baltakio „Pėsčią paukštį" (1968), A. Venclovos „Ar tu žinai tą šalį" (1964), „Draugystę" (1966), J. Marcinkevičiaus „Sieną" (1968), V. Majakovskio poemą „Vladimiras IIjičius Leninas" (1970), A. Jonyno „Žmogaus šir­ dis, kareivio širdis" (1974) ir kt.31 Saviti meni­ niai laikotarpio akcentai — iliustracijos Salia­ mono „Giesmių giesmei" (1966) ir V. Šekspyro „Sonetams" (1967). Taip pat šiuo metu dailinin­ kas vėl ima aktyviai reikštis satyros ir humoro srityje. Ypač prisimintinas S. Krasausko šaržų ciklas „Linksma akim" (1963) su G. Kanovičiaus epigramomis, taip pat iliustracijos satyrikų kū­ riniams— A. Pabijūno „100 perkūnsargių" (1967) , L. Kiauleikio „Pražūtingai profesijai" (1970), T. Tilvyčio „Trejoms devynerioms" (1970) ir kt. Svarbią vietą to meto kūryboje už­ ima estampai bei grafikos ciklai „Tolimieji Ry­ tai" (1966), „Vasara" (1967—1968) ir „Langas" (1968) . Tuo būdu septintojo dešimtmečio antros pu­ sės S. Krasausko kūryba labai įvairi ir marga, tačiau joje nesunku užčiuopti aiškią vidinę lo­ giką. Visų pirma abu laikotarpius jungia Žmogaus tema, pasižyminti „Kardiogramai" („Lyrinėms graviūroms") bei „Žmogui" būdinga traktuote. Ją toliau plėtoja „Aviaetiudų" ir „Eros" iliustra­ cijos. E. Mieželaičio „Aviaetiudai" — tai savotiškas kelionių dienoraštis. Realiose kelionėse 30 S t e p a n a u s k a s L. Suvenyras iš Drezdeno.— Kul­ tūros barai, 1965, Nr 4. 31 Griežtų ribų tarp atskirų menininko kūrybos tarps­ nių nubrėžti neįmanoma. Ir šiuo atveju du iš išvardytųjų kūrinių datuojami 1963 m., tačiau jie artimiau susiję su 1964—1970 m. S. Krasausko kūrybos tendencijomis ir skir­ tini prie šio laikotarpio. 44

36. Vyro portretas. 1960—1961. Anglis. 84x60

— * ..'ė— ” _

37, 38. Eskizai. Servetėlė, flomasteris

tinga linkme vystomas gijas sąlyginai galima pavadinti simbolizacijos ir individualizacijos gij omis. Analogiški momentai pastebimi ir ankstyves­ nėje S. Krasausko kūryboje, tačiau ten jie figū­ ruoja tik kaip skirtingos tendencijos, pasireiš­ kiančios viename kūrinyje. Šia prasme bū­ dinga dvejopa „Kraujo ir pelenų" herojų trak­ tuotė, suteikianti jiems ir konkrečių įvykių vei­ kėjų, ir simbolinių figūrų bruožų. Vėlesniuose kuriniuose, pradedant „Žmogaus" iliustracijo­ mis, dominuoja simbolizacijos tendencija. Indi­ vidualizacijos momentai čia tėra tik atskiri įsi­ terpiantys elementai, dažnai turį savotiškų lyri­ nių nukrypimų prasmę. Ir S. Krasausko iliustracijas, ir visą jo kūrybą galima traktuoti kaip savotišką dialogą su am­ žininku. Dailininkas niekada neprabyla į žiūrovą absoliučią tiesą pažinusio žinovo tonu. Jis tik kviečia drauge pasvarstyti tas ar kitas šiuolaiki­ nio gyvenimo problemas, kurių daugelis net jam pačiam dar ne visiškai aiškios. Todėl aistringą, kartais netgi kategorišką principinius kūrėjo įsitikinimus išreiškiančių idėjų teigimą tolydžio keičia susimąstymo akimirkos, publicistinį to­ ną — intymaus pašnekesio gaidos. Kintančius

momis išsiskiria lengvame tarsi iš grynos švie­ sos nuaustame fone, ir tai suteikia žmogaus pa­ veikslui išraiškingą monumentalumą. „Žmogaus", „Kardiogramos", „Aviaetiudų" bei „Eros" iliustracijas vienija apibendrintai traktuojama žmogaus tema, įkūnyta simbolinės prasmės paveiksluose. Tačiau nagrinėjamuoju laikotarpiu nemaža ir tokių kūrinių, kuriuose dailininkas itin daug dėmesio skiria individua­ liems herojų pasaulio niuansams (M. Sluckio „Išdaigos ir likimai", „Kelias suka pro mus"). Greta sąlyginių „kelionių" erdvės ir laiko me­ ridianais matome ir realių kelionių įspūdžiais pagrįstą ciklą „Tolimieji Rytai" bei A. Venclo­ vos knygos „Ar tu žinai tą šalį" iliustracijas. Šaržų rinkinyje „Linksma akim" S. Krasauskas irgi iš esmės grįžta prie ankstyvesniųjų gyveni­ mo kronikų su jų tikroviškais individualizuotais veikėjais. Šios dvi kūrinių grupės skirtos tai pačiai žmo­ gaus temai, tačiau kiekvienoje jų susiduriame su kitonišku jos traktavimu. Pirmojoje dailinin­ ko mintis tarsi pakyla į gryno idealo sferą, su­ teikdama kūriniams epiškumo. Antrosios gru­ pės darbai yra daugiau lyrinės nuotaikos, paryš­ kinti intymių kūrėjo išgyvenimų. Šias dvi skir­ 46

39, 40. Eskizai. Servetėlė, flomasteris

nuotaikų atspalvius meniškai įprasmina dviejų minties tendencijų santykiai, kur individualiza­ cijos momentai organiškai įsiterpia į dominuo­ jančią simbolizacijos giją. Štai, iliustruodamas E. Mieželaičio poeziją, dailininkas kartais gana tiesiogiai atsiliepia į poeto lyrinius nukrypimus ar įsiterpiančius į pagrindinės minties raidą autobiografinius motyvus. Tokį vaidmenį pir­ majame „Žmogaus" iliustracijų variante vaidi­ na „Lyra", „Daina“, „Kardiogramoje" — „Gyva­ čių kerėtojas", „Groteskas". Kitokį vaizdą matome „Aviaetiudų" ir ypač „Eros" iliustracijose. Dailininkas čia visiškai at­ sisako panašių lyrinių nukrypimų. Jokio rezo­ nanso iliustracijose neturi, pavyzdžiui, poeto pašnekesiai su A. Bloku, M.K. Čiurlioniu ar ki­ tais jo sąlyginių kelionių bendrakeleiviais. Dai­ lininkas šiuose kūriniuose laikosi greičiau tri­ būno negu pašnekovo pozicijos, simbolizacijos tendencija ne tik dominuojanti, bet ir apskritai vienintelė minties gija. Tačiau, matyt, kuo to­ liau dailininko mintis kilo į gryno idealo sferą, tuo aštriau jis jautė kontakto su konkrečia da­ bartimi bei jos herojais poreikį. Todėl anksčiau atskirais elementais figūravusi individualizaci­ jos tendencija dabar išauga į savarankišką min­

ties giją, reikšmingą dailininko kūrybos visu­ mai. Tiesa, individualizacijai priklausantys kū­ riniai kuklesnių užmojų, tačiau ir juose nemaža gražių meninių atradimų. Ypač tai saky­ tina apie „Išdaigų ir likimų" iliustracijas, kurios neabejotinai yra vienos geriausių S.Krasausko sukurtų prozos iliustracijų. Vėliau gijos vėl ne­ retai susipina viename kūrinyje. Šitaip paki­ tusį jų santykį matome Saliamono „Giesmių giesmės" ir Šekspyro „Sonetų" iliustracijose. Abu šie dailininko kūriniai priklauso amžinųjų temų sričiai, kuriai, atrodo, turėtų būti artimes­ nė simbolizacijos tendencija. Tačiau dominuo­ jantį vaidmenį čia vaidina lyrizmas, savotiškas amžinosios temos suaktualinimas, nūdieniška jos traktuotė, individualizacijos elementai. Pa­ našiai sukuriami ciklai „Vasara" ir „Langas" bei Just. Marcinkevičiaus „Sienos" iliustracijos. Kiek atokiau nuo jų stovi V. Majakovskio poe­ mos „Vladimiras Iljičius Leninas" iliustracijos, kuriose vėl dominuoja simbolizacijos gija. Iliustracijų ciklai Saliamono „Giesmių gies­ mei" ir Šekspyro „Sonetams" iš esmės skirti vie­ nai temai, tačiau kiekviename jų ji plėtojama savitai ir įgyja kitus prasminius niuansus. Tos pačios amžinosios temos aktualizavimo uždavi­ 47

cijų lakoniškumą, pasireiškiantį atsisakymu nereikalingos atributikos, jis pateikia tokį po­ emos fragmentų ir grafikos kūrinio palyginimą: „Tavo liemuo — kaip nutekinta taurė... Tavo dvi krūtys — kaip vynuogių kekės... O Krasaus­ ko kūrinyje — tik jis ir ji, tik jo švelnumas moteriai ir jos meilė vyrui..."33 Aišku, S. Kra­ sausko kūrinyje mes nerasime panašių litera­ tūrinių sugretinimų ar jų tiesioginio „vertimo" į dailės kalbą. Tačiau peržvelgti grafikos kūri­ nio niuansai yra artimi būtent moters grožį apdainuojančioms strofoms. Dailininkas atsisako nereikalingos atributi­ kos, tačiau kartu skiria nemaža dėmesio deta­ liam kai kurių poemos laiko ir vietos niuansų perteikimui. „Giesmių giesmės" herojų figūros stilizuojamos senovės Rytų dvasia. Orientalinės detalės iliustracijose vaidina labai savitą vaid­ menį. Kaip Rytų simbolika romantikų kūri­ niuose, jos ne tiek suartina dailininko sukurtus vaizdus su poemos veiksmo aplinka, kiek atvir­ kščiai — atsieja veiksmą nuo bet kokios kon­ krečios istorinės atmosferos. Taip ir antrojo plano siužetinius motyvus formaliai galima sieti su tais ar kitais poemoje aprašomų vestuvių apeigų fragmentais, tačiau dailininko kūrinyje jie neatlieka pasakojamojo vaidmens. Juos grei­ čiau galima palyginti su savotišku kordebaletu ar besikeičiančiomis dekoracijomis, praturti­ nančiomis pagrindinio veiksmo foną kasdieni­ nio gyvenimo ar nenutrūkstamai tekančio laiko atgarsiais. Pirmojo plano veiksmui jie tarsi neturi jokios įtakos, tuo pabrėždami, kad šis veiksmas nepavaldus laikui, nepriklausomas nuo konkrečios aplinkos. Rytietiškai traktuo­ jamos herojų figūros, jų gracingi, gal net kiek ritualiniai judesiai ir gestai tarsi primena laiką ignoruojantį ir savo ritmais gyvenantį lėtą mei­ lės šokį. Iš tiesų „Giesmių giesmės" iliustracijų ciklą sudarantys darbai — tai lyg sustabdytos nuostabaus baleto akimirkos, įamžinančios tau­ rios gracijos kupinas šokio figūras. 1971 m., atidarydamas S. Krasausko kūrinių parodą Belgrade, Belgrado taikomosios dailės muziejaus direktorius E. Efrovičius kalbėjo* „Formos srityje S. Krasauskas kartais pateikia nuostabius sprendimus, tarsi sutalpindamas vaizdų pasaulį į antikines vazas, kartu suteik­ damas jam šiuolaikinę dvasią"34. Sį apibūdinimą ypač gerai atitinka „Giesmių giesmės" ciklas. Tai tobulai atliktas gilus meno kūrinys, skir-

nys abiejuose kūriniuose sprendžiamas skirtin­ gai. Kalbant apie „Giesmių giesmės" iliustracijas, negalima nepritarti rašytojo V. Petkevičiaus minčiai: „Tai nuostabi naujo ir seno sintezė, gra­ fiškai perteikianti šios kaip ašara tyros poemos pirmapradį grožį"32. Verta dėmesio ir kita taikli rašytojo pastaba, nurodanti šio iliustracijų cik­ lo ryšį su „Moters gimimo" ciklu: abiejų kūri­ nių leitmotyvas yra, jo žodžiais tariant, visas vyriškas dorybes savyje jungiantis švelnumas moteriai. Šios dvi pastabos papildo viena kitą. Iš tiesų dominuojantis iliustracijose vyrišku­ mas turi kažką bendro su senovinės poemos ty­ rumu, ir galbūt todėl dailininkas taip subtiliai perteikia poemos grožį ir dvasią. „Giesmių giesmės" iliustracijos akivaizdžiai parodo nepaprastą lakoniškos S. Krasausko gra­ fikos iškalbingumą. Abi pirmojo plano figūras išryškina juoda spalva ir plonos baltos linijos nubrėžti kontūrai, tačiau kiekvienoje jų šios la­ koniškos priemonės įgyja skirtingus prasminius niuansus. Moters kūno kontūrus perteikia grakšti, lengva ir vientisa linija. Tuo tarpu pie­ šiant vyro figūrą, linija ima trūkinėti, kai kur net virsta pasikartojančiais štrichais, tarsi jai būtų sunku nugalėti juodos spalvos pasiprieši­ nimą. Juoda moters figūra darosi gal net leng­ vesnė už juodą foną, iš kurio ją išskiria balta li­ nija. Įkūnydama vyro figūrą, ta pati fono spalva virsta sunkia monolitine mase. Monolitinėje vyro figūroje glūdinti jėga priešpastatoma grakščiai ir trapiai moters figūrai. Dar įdomes­ nis kitas priešpastatymas, užčiuopiamas kon­ trastiškame vyro figūros santykyje su nepapras­ tai švelniu jos judesiu. Jaunuolio rankos prisilytėjime prie merginos susikoncentravo Visas švelnumas, glūdėjęs tvirtoje vyriškoje jo pri­ gimtyje. Sis judesys įdomiai siejasi su moters kūno kontūrus piešiančia linija. Atrodo, tarsi jis ir sukūrė šias linijas ir kiekvienas jų vingis lyg prisimena glamonėjančios rankos prisilie­ timą, panašiai kaip skulptūros formos „prisime­ na" ją sukūrusios rankos prisilietimą. Tokie dviejų pirmojo plano figūrų santykių niuansai leidžia suvokti tai, kas sieja daugelio šimtmečių skiriamus kūrėjus. Tiek senovės dainiui, tiek šiuolaikiniam dailininkui poema apie meilę yra visų pirma poema apie meilėje atsiskleidžiantį moters grožį. Tačiau V. Petkevičius tik iš dalies teisus. Kalbėdamas apie S. Krasausko iliustra­ 32 P e t k e v i č i u s V. Juoda ir balta.— Kultūros barai. 1977. Nr 1. p. 12.

33 Ten pat. 34 Literatūra ir menas. 1971 rugpjūčio 7. 48

41, 42. Eskizai. Servetėlė, flomasteris

jo kaip dabar, о „Sonetuose" — kad jis ir dabar myli kaip tada. Pirmuoju atveju amžinosios temos aktualizavimas remiasi, jei taip galima pasakyti, dabarties „atradimu" praeityje, an­ truoju — praeities „atradimu" dabartyje. Tokį akcento perkėlimą atitinka kūrinių sprendimo savitumai. „Giesmių giesmės" raižiniuose figūrų stilizacija ir ritualiniai jų gestai bei judesiai sukurtus paveikslus priartina prie šokio meno. Šokis greta poezijos visais amžiais buvo pati išraiškingiausia meilės kalba, ir tokie kūrinio niuansai gražiai išryškina mintį, kad ši kalba visoms epochoms — nuo faraonų laikų iki mūsų dienų — yra žmogui vienodai artima ir supran­ tama. Tam tikrą herojų paveikslų stilizaciją matome ir „Sonetuose". Tačiau čia stilizacijos pobūdis bei prasmė jau kiti: visų pirma ji suteikia S. Kra­ sausko linijų kalbai savotišką šekspyrišką toną. Dailininkas tarsi žvelgia į mūsų dienų gyvenimą senovės poeto akimis, parodydamas, kad Šeks­ pyro žodžiais galima aktualiai kalbėti apie da­ bartį.

tinas prie vertingiausių septintojo dešimtmečio lietuvių grafikos laimėjimų ir apskritai geriau­ sių S. Krasausko darbų. Liesdamas amžinųjų temų klausimą, viename savo pasisakyme S. Krasauskas pažymėjo: „Te­ mos nesensta. Iliustruodamas „Sonetus", norė­ jau atmesti laiką. Kam šis aksesuaras?.. Štai toks, niekuo nepridengtas, praėjęs pro amžius Šekspyras, kuris kiekvienam mūsų yra artimas savo bendražmogiškomis temomis, ir patraukia mane. Jausmų prasme žmogus mažai pasikeitė. Jis myli taip pat kaip tada, neapkenčia kaip ir tada, taip pat kovoja prieš blogį, mąsto apie likimą, apie laiką"35. Šie dailininko žodžiai gali būti taikomi tiek Šekspyro „Sonetų", tiek „Gies­ mių giesmės" iliustracijoms. Tačiau kiekviena­ me tų ciklų dailininkas tą pačią temą vysto kiek skirtingu rakursu. Vaizdžiai kalbant, „Giesmių giesmėje" jis pabrėžia, kad žmogus ir tada mylė­ 35 Сгасис Красаускас: углубление в настроение.— Молодой коммунист, 1972, № 2, с. 20. 49

43, 44. Eskizai. Servetėlė, flomasteris

niu, gal net impresionistiniu charakteriu ji yra aiški racionaliai traktuojamo „Paukščio" priešy­ bė. Tačiau kartu negalima nepastebėti, kad toks priešpastatymas atspindi būdingą A. Baltakio kūrybai publicistinio ir lyrinio pradų derinį. Iliustruodamas vieną poeto eilėraščių rinkinį, dailininkas įdomiai išryškina visos jo poezijos dvasią. Panašaus pobūdžio yra beveik tuo pačiu metu sukurtas S. Krasausko grafikos ciklas „Va­ sara . Anot paties dailininko, jis čia nesiruošė liesti kokių nors sudėtingų problemų, skyrė kū­ rinį žmogaus kūno harmonijai ir grožiui apdai­ nuoti. Šiuo požiūriu ciklas artimas S. Krasausko darbams sporto tema. Nors dailininkas kėlė sau kuklų uždavinį, „Vasara pasižymi tam tikrais probleminiais niuansais ar — kaip šiandieną mėgstama sakyti — problemine potekste. Cikle plėtojamą temą dailininkas projektuoja į kon­ kretų dabarties kontekstą, tiesiogiai ar netie­ siogiai tvirtindamas savo požiūrį į tas ar kitas musų dienų žmogaus vertybines orientacijas. S. Krasauskas net savo gyvenimo būdu reiškė tam tikrą nusistatymą mūsų amžiaus, mokslo ir technikos amžiaus, vertybinių orientacijų at­ žvilgiu. Konkrečiai kalbant, dailininko požiūris į

Šiuolaikiniam menui apskritai budingas po­ linkis žvelgti į dabartį pro klasikinio meninio palikimo prizmę. Šekspyro kūrinių interpretaci­ ja užima čia itin svarią vietą, ypač teatre bei kinematografijoje. S. Krasausko „Sonetų" ilius­ tracijas reikia skirti prie labiausiai pavykusių šio tipo kūrinių,— drąsių ir kartu išvengiančių kraštutinumų. Panašiose interpretacijose labai daug nulemia menininko intuicija ir saiko jaus­ mas. Šiuo požiūriu S. Krasauskui sunku ką nors prikišti. Dailininkas subtiliai susieja šiuolaiki­ nio žmogaus vidaus pasaulį su Šekspyro sonetų motyvais, randa gražias ir saikingas menines pa­ raleles su lengvais erotiniais niuansais. „Giesmių giesmės" ir „Sonetų" iliustracijų ciklai — tai savotiška pakopa, kuria dailininko mintis iš grynojo idealo sferos nusileidžia į labiau apibrėžtą ir intymesnę konkrečios epo­ chos herojaus gyvenimo, jo dvasinio pasaulio aplinką. Dar ryškiau tokį dailininko minties ke­ lią atspindi iliustracijos A. Baltakio eilėraščių rinkiniui rusų kalba „Pėsčias paukštis" (1969). Ypač įdomus Paukščio įvaizdžio priešpasta­ tymas „Liūdnai lyrikai", kurią galima būtų api­ būdinti kaip intymaus išgyvenimo akimirką, įgijusią vaizdinę išraišką. Savo grynai emoci­ 50

45, 46. Eskizai. Servetėlė, flomasteris

žmogų buvo aiškiai antitechnicistinis. Sį požiūrį atitinka žmogaus fizinės harmonijos idealas, ku­ riuo remiasi „Vasaros" idėjiniai motyvai. Meni­ ne prasme „Vasaros" cikle ryškus kritiškas dai­ lininko nusiteikimas žmogaus paveikslo schematinimo bei ornamentinimo tendencijų at­ žvilgiu. Matyt, neatsitiktinai dailininkas pasi­ rinko nagrinėjamam jo kūrybos laikotarpiui nebūdingą litografijos techniką, kuri suteikia vaizduojamam žmogaus kūnui beveik skulp­ tūrinį realumą. Betarpišku „Vasaros" sumanymo impulsu greičiausiai buvo per kurias nors vasaros atos­ togas išgyventi įspūdžiai, kuriuos — kaip tai būdinga S. Krasausko kūrybai — pratęsia lais­ vos minties asociacijos. Dailininkas tarsi grįžta prie jaunystės atradimų, prisimindamas kaž­ kada suvoktą žmogaus kūno bei jo judesio har­ moniją, meniškai įprasmindamas šiuos prisimi­ nimus ciklo kompozicijose. Krasauskiškos lini­ jos žaismas šiame cikle tarsi perauga į grakštų ir laisvą žmogaus kūno judėjimą. Atrodo, pa­ tys žmogaus judesiai, įgiję paukščio skrydžio lengvumą ir laisvę, sukuria lakštą „Po vande­ niu". Gracinga trijų figūrų judesių ritmika pa­ grįsta „Žaidimo" kompozicija. Apskritai ciklą

galima apibudinti kaip paveikslus, nuaustus žmogaus kūno harmonijos ir jo judesio poezijos ir užbaigiamus ciklo gale nubrėžiama gamtos vasaros ir žmogaus gyvenimo vasaros paralelė. Į nagrinėjamojo laikotarpio pabaigą S. Kra­ sausko kūryba ypač suartėjo su Just. Marcin­ kevičiaus poezija. 1968 m. dailininkas sukūrė iliustracijas poemai „Siena", o kiek vėliau — Just. Marcinkevičiaus poezijos knygoms „Poe­ ma" (1973) ir „Šešios poemos" (1973). „Siena" tarp jų užima ypatingą vietą. Yra pagrindo tvir­ tinti, kad poeto ir dailininko mintys turėjo susi­ tikti panašioje temoje netgi tuo atveju, jei jų nebūtų sieję glaudūs kūrybiniai ryšiai. Individualūs menininko emociniai santykiai su tikrove paprastai daro menininką ypač jau­ trų kai kuriems tikrovės reiškiniams ar jų as­ pektams — gamtinio ar urbanistinio peizažo motyvams, žmogaus veido ar charakterio bruo­ žams ir t. t. S. Krasauskui vienas tokių objektų buvo senų pastatų sienos. Tam tikrą vaidmenį čia tikriausiai suvaidino šio tikrovės elemento artimumas materialiai grafiko kūrybos aplin­ kai: juk yra giminingumo tarp grafiko rėžtuvu įprasminto medžiagos paviršiaus ir istorijos įvykių ar laiko paliktų pėdsakų sienos pavir51

kėlė vos po metų pavasario sesijos peržiūrai pa­ teikti darbai, atlikti šešių (tiek buvo kurse stu­ dentų) talentingų, individualaus braižo piešėjų. Pedagogas pasiekė iš tiesų stulbinančių rezulta­ tų, tačiau, klausantis S. Krasausko komentarų, tai atrodė natūralu ir paprasta. Ir su šio kurso studentais S. Krasauskas kaip paprastai su busi­ maisiais architektais vaikščiojo po Vilniaus senamiestį, duodamas jiems piešti iš natūros tuos ar kitus architektūrinius motyvus. Tik šiuo atveju jis ypač daug dėmesio skyrė išsamiai „pastato portreto" studijai. S. Krasauskui pasta­ to ir žmogaus gyvenimo analogija nebuvo abs­ trakti: jis teigė, kad kiekvienas žmogus kiekvie­ name pastate gali surasti jo individualiai bio­ grafijai artimų niuansų. Kiekvienas pastatas, kaip ir žmogaus gyvenimas, turi fasadą ir kiemo „užkulisius", paradinį ir neparadinį įėjimus, pa­ slaptingus intymius kampelius... Todėl, norint pajusti ir perteikti piešinyje savitą pastato dva­ sią, svarbiausia, pasak S. Krasausko, yra „at­ rasti save" tuose ar kituose sudėtingos visumos komponentuose, pajusti juose savo pergyve­ nimų atgarsį. Vieniems pastato dvasia atsiveria per fasade užfiksuotus istorijos epochų mo­ mentus, kitiems — per intymesnius „pastato išgyvenimų" pėdsakus kiemo „užkulisiuose",—

šiuje. Šiaip ar taip, kiekvienas, kam teko ben­ drauti su S. Krasausku, galėjo pastebėti, kokios gyvos ir iškalbingos buvo jam, pavyzdžiui, Vil­ niaus senamiesčio sienos, kaip jautriai jis su­ vokdavo savitą pastato dvasią. „Kaip kiekvienas veidas, kiekvienas žmogus turi būdingus bruo­ žus, sąlygojamus vidinių pergyvenimų,— kartą yra pasakęs S. Krasauskas,— taip ir pastatas turi savo istoriją, savo pergyvenimus, savo psicho­ logiją ir savo istorinius bruožus"36. Cituotų žo­ džių prasmę S. Krasauskas patvirtino ir kaip dailininkas, ir kaip pedagogas. Dirbdamas Dailės institute, jis ilgą laiką dėstė piešimą būsimiems architektams. Vienais metais jam teko kiek savotiškos reputacijos kursas: specialybės dalykuose pasiekę neblogų rezul­ tatų, visi šio kurso studentai piešė vienodai, o tai neišvengiamai reiškė —- vienodai pilkai. Kitaip sakant, piešimą jie suprato tiktai kaip techniką, nesugebėdami užčiuopti šio subtilaus meno esmės. Panašių atvejų pasitaiko dailės mokyklų praktikoje: jų priežastis yra tam tikri dailininko brendimo nelygumai. Paprastai jie dingsta savaime, tačiau tam reikia nemažo laiko tarpo. Galime įsivaizduoti, kokią nuostabą su­ 36 Ten pat. 52

žodžiu, kiekvienu atveju čia aktyviai dalyvauja individualūs emociniai žmogaus santykiai su tikrove. Visa kita, kaip sakė S. Krasauskas, iš­ eina savaime,— piešinys nustoja buvęs vizuali­ niu tikrovės atkūrimu, tapdamas individualia asmenybės pergyvenimų kalba... Minėtos sesijos rezultatai buvo gyvai komen­ tuojami ir institute, ir už jo ribų. Kaip tik tuo metu „Molodoj komunist" redakcija, pla­ nuodama skirti vieną savo numerį tarybinės architektūros problemoms, pavedė savo kores­ pondentui susipažinti su naujausiais lietuvių ar­ chitektų darbais. Žurnalistui buvo pasiūlyta pasidomėti S. Krasausko eksperimentu su jau­ naisiais architektais,— žinios apie jį, tiesa, ne visai aiškios, buvo pasiekusios redakciją. Tik apsilankęs dailininko studijoje, korespondentas sužinojo, kad tai buvo pedagoginis eksperi­ mentas. Šiaip ar taip, numatytas pokalbis įvy­ ko,— tik kiek pasikeitė jo tema. Jame pareikš­ tos S. Krasausko mintys apie dailės ryšius su ar­ chitektūra buvo paskelbtos straipsnyje, iš kurio paimti ir aukščiau cituoti dailininko žodžiai. Architektūrinio ansamblio linijos, akcentai, ritmika S. Krasauskui buvo artimi kaip ir dailės kalba. Teoriškai sunkiai apibūdinami dalykai, kaip miesto veidas ar konkrečiai Vilniaus sena­ miesčio dvasia, jam turėjo aiškų, meniškai apibrėžtą turinį. Ypač svarbiu Vilniaus architek­ tūros momentu dailininkas laikė specifinių mo­ tyvų (pavyzdžiui, senamiesčiui būdingų kontrforsų) ritmiką ir daugumoje jo ansamblių domi­ nuojančią kreivę, kurią sudarė senamiesčio ga­ tvelių vingiai, arkos, barokinės architektūros bei savo bruožais artimų jai reiškinių elementų santykiai. Juk ir Lazdynų projekto privalumas, be kita ko, tas, kad jo autoriai sugebėjo iš standartinių geometrinių elementų sukurti švelniai vingiuojančias kreives, kurios susiejo jų sumanytą ansamblį ne tik su reljefu, gamta, bet ir su Vilniaus architektūros charakteriu. Turint galvoje dailininko jautrumą urbanis­ tinio peizažo sferai, galima tvirtinti, kad anks­ čiau ar vėliau S. Krasauskas turėjo „sienų temą'' išplėtoti ir savo kūryboje. Analogiškos temos, atrodo, reikėjo laukti ir Just. Marcinkevičiaus kūryboje. Žodžiu, poeto ir dailininko susiti­ kimas šioje temoje buvo visiškai logiškas, ypač turint galvoje artimas jų pasaulėvaizdžio ypaty­ bes. Dailininko mąstysena organiškai atitinka daugelį poetinių „Sienos'' įvaizdžių, pasakojan­ čių apie „vaikų juoku grįstus" senų namų kie­ mus, apie miestą, „graibstantį už rankų" ir neno­ rintį paleisti vaiko, turinčio pinigėlį, apie

senutę, žiūrinčią į sieną „tartum į save pablu­ kusioj nuotraukoj ". Neabejotinai artimas dai­ lininkui buvo ir poeto minties kelias, vedęs į jo herojų pasaulį per amžinųjų temų sritį. Įdomu pažymėti vidinį ryšį tarp nepavaldaus laikui „Giesmių giesmės" meilės šokio ir poetinių „Sienos" metaforų: Tai buvo ne vaikėzas, bet Adomas, negailestingai iš vaikystės rojaus į žemę išvarytas 3 7 .

Nenuostabu, kad dailininkas noriai priėmė pasiūlymą iliustruoti poemą. Kita vertus, natū­ ralu, kad jis ypač laisvai ir savitai interpretavo artimą jo dvasiai poeto kūrinį. Iliustracijas su poema sieja leitmotyvas, kurį perteikia Just. Marcinkevičiaus kūrinio strofa: Suaižėjusi namo siena lyg pilkas ekranas pasakoja žmogaus istoriją taupiom, šiuolaikinėm priemonėm

3 8 .

Sienos palyginimas su ekranu prasmingas ir apibūdinant dailininko kūrinį: jo komponavimo principai turi daug bendra su kinematografija ir apskritai laiko menais. Taupiomis šiuolaiki­ nėmis priemonėmis dailininkas išryškina dau­ giasluoksnę savotišką sienoje „gyvenančių" vaizdų visumą. Kiekvienas šių sluoksnių ar išsidėsčiusių į paveikslo gilumą planų charak­ terizuojami prasminiu bei ritminiu atžvilgiu. Atskirose ciklo kompozicijose vieni jų „lieka sienoje", sudarydami veiksmo foną, kiti „išeina į prieš sieną esančią erdvę, ir juose glūdėję še­ šėliai tarsi virsta realiais veikėjais, kad suvai­ dintų vieną ar kitą senutės prisiminimų veiks­ mą. Visa tai suteikia iliustracijų ciklui savotišką polifoniškumą. Kūrinyje pastoviai jaučiamas laiko pulsavimas. Prisiminimų atgaivintas mer­ gaitės gyvenimas prieš žiūrovų akis prabėga nuoseklia vaizdų seka, beveik kinematografiškai kintant rakursams. Žvelgdami į „sienos ek­ raną", čia matome mergaitę, stovinčią greta el­ getos („Jis prašė"), čia vėl, tarsi kartu su ja atsidūrę prie sienos, jos akimis žvelgiame į tolstantį, abejingą, „žmonių pavidalą įgijusį"

*' Ma r c i n k e v i č i u s J ust . Siena.— V., 1968, p. 63. ** Ten pat, p. 65.

53

49. Mergaitės portreto eskizas. 1971—1972. Tušas

žmogaus figūros judesys tarsi verčia suktis verpetu lengvą ir šviesų jį supančių linijų šydą, ir nuo šio verpeto sklindanti šviesa, atrodo, pa­ laipsniui ištirpdo tamsius tonus — praėjusios nakties paliktą prisiminimą. Savo nuotaika dar­ bas artimas scenai, kuria prasideda Just. Mar­ cinkevičiaus „Pušis, kuri juokėsi". „Vakaro" nuotaiką formuoja lėtas sustingusios figūros judėjimas ir pamažu įsivyraujantis juodas tonas, kuris, lyg besileidžianti užuolaida, uždengia viršutinę kompozicijos dalį. Tokį įspūdį su­ stiprina horizontalių juostų su nutįstančiais „varvekliais" ritmika. Labai savitai sukompo­ nuota „Svaja". Sustingusi žmogaus figūra, pri­ menanti antikinę skulptūrą, tampa savotiška priešingybe dinamiškam skriejančių sparnų mo­ tyvo sukurtam fonui. Apima jausmas, panašus į tą, kurį žmogus išgyvena, žiūrėdamas nuo tilto į sraunią upę: figūra tarsi ima skrieti priešinga sparnų judėjimui kryptimi. Tuo būdu „Lango" ciklas tarsi padaro regimą tą žmogaus aplinką, kurią sukuria jo vidinio pa­ saulio nuotaikos, emociškai nuspalvindamos supančius jį reiškinius ir suteikdamos jiems žmogiškų pergyvenimų prasmę. Septintojo dešimtmečio pabaigoje pasirodė dar vienas įdomus S. Krasausko kūrinys ilius­ tracijos V. Majakovskio poemai „Vladimiras Iljičius Leninas". Šiuo iliustracijų ciklu daili­ ninkas tarė naują ir svarų žodį ne tiktai lietuviš­ koje leninianoje, bet ir visam tarybiniam menui reikšmingoje temoje. Todėl ir vertinant šį S. Krasausko kūrinį reikia atsižvelgti į įvairius V. Lenino paveikslo sprendimus tarybiniame mene. Jų visumą iš esmės nusako du keliai — istorinis ir poetinis. Einant pirmuoju, įamžinami individualūs žmogaus ir vado bruožai. Pasirin­ kus antrąjį, bandoma atskleisti V. Lenino asme­ nybę per jo mintis ir darbus, kuriais jis įėjo į istoriją. Kitaip tariant, pirmasis yra orientuotas į realiai gyvenusio žmogaus portretą, antrasis — į savo darbais šiandieną gyvenančio V. Lenino paveikslą. Abu šiuos kelius vienija bendras tiks­ las, ir jie natūraliai papildo vienas kitą. Tačiau jų santykiai įvairiose meno šakose nevienodi. Vaizduojamajai dailei iki šiol buvo būdinges­ nis pirmasis kelias, todėl, iliustruojant V. Maja­ kovskio poemą, kurioje poetas vienas pirmųjų drąsiai žengė antruoju keliu, iškilo sudėtingų problemų. S. Krasauskas pateikė įdomų ir me­ niškai vertingą jų sprendimą. Kaip ir V. Maja­ kovskio poema, S. Krasausko iliustracijos ats­ kleidžia ne tiesiog V. Uljanovą, o būtent — V. Leniną, pačios istorijos pagimdytą ir savo

laiką, paliekantį ant grindinio maldavimui iš­ tiestą ranką, lyg besistengiančią jį pavyti ir su­ laikyti. Be paliovos bėgančio laiko pojūtį sustip­ rina kai kurie kintantys fono elementai — kad ir grindinio akmenys, iš pradžių kampuoti ir ryškūs, vėliau tarsi dūlėja, netekdami aiškių formų. Atskirų scenų nuotaika savita: pro mūsų akis praplaukiančiam mergaitės gyvenimui pe­ riodiškai pasikartojančios kontrastiškos fazės suteikia savotišką netolygią ritmiką. Ciklas pra­ sideda giedros vaikystės vaizdais, kiek pritem­ dytais grėsmingo antrojo (sienos) plano. Pa­ lyginti rami gyvenimo tėkmė tarsi sustingsta, vaikystei netikėtai susidūrus su siaubinga gy­ venimo proza (kompozicijos „Jis prašė", „Abe­ jingumas"). Panašiomis kontrastingų nuotaikų fazėmis grindžiamas „Saulio" melodijos perėji­ mas į dramatišką „Aistros" dinamiką, kurią vėl nutraukia gedulo maršo motyvais aiduojanti „Auka". Ją pakeičia savotiškas siautėjan­ tis raganų šokis, kuriame tarsi girdėti trium­ fuojantis „sienoje gyvenančio" slibino kvato­ jimas. Finalinėje „Sapno" scenoje 'merginos figūra, pakartodama vaikiškos „Globos" figūrė­ lės bruožus, tarytum pradeda naują gyvenimo ciklą, kuris pakeis prabėgusį ir tik sienos „at­ mintyje" likusį gyvenimą. Iliustracijos Just. Marcinkevičiaus „Sienai" yra vienas įdomiausių S. Krasausko kūrinių, nuosekliai įkūnijančių jo knygų grafikos prin­ cipus; kūrinį galima traktuoti ir kaip savitą poemos interpretaciją, ir kaip vienos minties bei vieningos kompozicijos siejamą grafikos ciklą. Tais pačiais metais S. Krasauskas sukūrė ciklą „Langas", artimą „Sienai": abiem atvejais dai­ lininkas naudoja panašų „ekrano principą". Kaip ir Just. Marcinkevičiaus poemos iliustracijose, šiame kūrinyje taip pat susipina daugiaplanio gyvenimo štrichai, tarsi atsispindėję lango stik­ le. Dailininkas, galima sakyti, „atveria langą" į sudėtingą žmogaus nuotaikų ir minčių pasaulį. Kaip ir „Sienoje", S. Krasauskas čia subtiliai pritaikė autocinkografijos techniką. Atskirų ciklo darbų vaizdus sudaro saviti ritminiai ir faktūriniai komponentai, kurių sudėtingas žais­ mas susilieja į harmoningą polifoninę visumą. Čia tarsi susipina lange atsispindėjusios žmo­ gaus gyvenimo akimirkos, pro jį matomų vaizdų fragmentai, grynai sąlyginiai, vidinio pasaulio nuotaikų formuojami vaizdiniai elementai. Ben­ drą sudėtingo žaismo pobūdį nulemia tamsaus ir šviesaus tonų susidūrimas ir judanti žmogaus figūra. Raižinyje „Rytas" laisvas ir gracingas 55

biografija sutapusį su revoliucija. S. Krasauskas, kaip taikliai pažymėjo rašytojas V. Petkevičius, „grafiškai pavaizdavo, kas buvo Leninas revo­ liucijai ir kas ji buvo jam, jos vadui, ką reiškė ši milžiniška asmenybė carizmo pavergtoms tautoms ir ką ji reiškia dabar visai žmonijai"39. Iliustracijos sudaro nuoseklų trimis etapais atsiskleidžiantį ciklą, įdomiai įvedamą į bendrą knygos kompoziciją. V. Lenino paveikslas čia formuojamas palaipsniui, tarsi išaugantis iš re­ voliucinės kovos, kaip ją vedanti minties jėga. Atskleisdamas organišką šio paveikslo ryšį su revoliucija, su laimėjusiu socializmu, dailinin­ kas visu savo kūrinio patosu teigia V. Lenino nemirtingumą. 7. GRAFIKOS POEZIJA Dar savo kelio pradžioje S. Krasauskas sakėsi svajojąs kurti grafikos poemas. Tai buvo reali svajonė: „Rekviem", „Lyrinės graviūros", „Giesmių giesmė", „Vasaros" ir „Lango" ciklai gali būti traktuojami kaip tokios poemos. Tačiau geriausiai grafikos poemos sąvoką atitinka „Moters gimimas" (1973) ir „Amžinai gyvi" (1975). Tema, sumanymo užmoju ir apimtimi tai skir­ tingi kūriniai. Tačiau kai kuriais atžvilgiais jie panašūs. Tai dviejų reikšmingų per visą S. Kra­ sausko kūrybinę biografiją einančių temų kul­ minacijos. Ankstyvesniuose skyriuose jos buvo apibūdintos kaip vyriškoji kovos ir moteriškoji harmonijos temos, faktiškai sudarančios dvi plačias žmogaus temos potemes. Taigi abu kū­ riniai brendo paralelinių temų raidoje, glau­ džiai siejasi tarpusavy ir šių kūrinių sumany­ mai. Antai dar 1963 m., kalbėdamas apie savo ateities planus, S. Krasauskas minėjo antrąjį „Rekviem" variantą ir „Moters" ciklą40. Beje, abu sumanymai užgimė žymiai anksčiau ir bu­ vo paskatinti konkrečių dailininko biografijos faktų. Ypač „Moters" ciklas, apie kurį S. Kra­ sauskas pasakojęs V. Petkevičiui: „Ką besu­ manytum ir kiek benešiotum savo planus širdy­ je, vis viena reikia dar kažkuo kitu gyventi, džiaugtis. Reikia tolydžio dirbti, reikia nuola­ tinio, fantaziją stimuliuojančio įspūdžio, minčių ir skausmo... Prisimenu, susirgo dukrelė. Aš kiauras naktis budėjau prie jos lovos. Aš sėdė-

50. Eskizas. 1962—1963. Tušas

jau šalia, nenuleisdamas nuo ligonės akių, ir visą laiką kaliau sau į galvą: ji pasveiks, ji atsikels, ji privalo gyventi! Ji būtinai užaugs ir taps moterimi! Ir kai duktė užmigo, aš paėmiau popierių ir prifantazavau jame eskizų. Jie buvo žali, netobuli. Bet štai praėjo šešiolika metų. Duktė užaugo, o eskizai gulėjo neliesti, vis ne­ sulaukdami galutinio sprendimo. Bet vieną be­ miegę naktį tie busimieji darbai staiga išsidėstė prieš mano akis lyg koks stebuklingas pasjan­ sas...“41 Beje, tai, kad eskizai gulėjo neliesti, nereikia suprasti pažodžiui. Dailininkas kartkartėmis atsiversdavo aplanką, kuriame jie buvo sudėti, ir „pafantazuodavo", jau konkrečiai galvodamas apie „Moters" ciklą. Tačiau realus jo sprendi­ mas ir toliau likdavo pradinių eskizų stadijoje.

39 P e t k e v i č i u s V. Juoda ir balta.— Kultūros barai, 1977, Nr 1, p. 13. 40 V a i t i e k ū n a i t ė R. Mano žemė talentų turtinga.— Komjaunimo tiesa, 1963 sausio 27.

41 P e t k e v i č i u s V. Juoda ir balta.— Kultūros barai, 1977, Nr 1, p. 12.

56

51. Eskizas. 1962—1963. Tušas

O sumanymas brendo, vienokiu ar kitokiu pa­ vidalu iškildamas kituose dailininko kūriniuose. Jo raidą galima matyti Jurgos bei Rasiukos li­ nijose, „Žmoguje" plėtojamoje moters temoje, „Lyrinėse graviūrose", „Giesmių giesmės" ir „Sienos iliustracijose. Daugelis kūrinių, susi­ jusių su šiuo sumanymu, virto nedidelėmis gra­ fikos poemomis. Jas kuriant, palaipsniui ryškėjo ir didesnės poemos apie moterį kontūrai. Taigi „Moters gimimas — ne tik ilgą laiką įvairiais aspektais ir įvairiame kontekste plėtotos temos kulminacija, bet ir tam tikras jos apibendri­ nimas. Grafikos poemos sumanymas reiškė bandymą pasinaudoti analogiško literatūrinio žanro kom­ pozicijos principais dailėje. Į kitą meno šaką menininkas paprastai kreipiasi, norėdamas pra­ plėsti savosios meno šakos galimybes. S. Kra­ sauskas siekė praturtinti moters temą dailėje naujais niuansais, iki tol būdingesniais poezijai.

Iš tiesų „Moters gimimą" galima apibūdinti ir kaip naują dailėje plėtojamos temos traktuotę, ir kaip visų laikų poetų puoselėtos temos spren­ dimą dailės priemonėmis. Žodžiu, kūrinys savi­ tai „įsirašo" ir į dailės, ir į poezijos kontekstą. Konkrečiai norisi atkreipti dėmesį į kai kuriuos niuansus, suartinančius jį su Just. Marcinke­ vičiaus ir E. Mieželaičio eilėraščių, skirtų mo­ teriai, mintimis. Antai E. Mieželaičio eilėraš­ tis „Moteris" baigiamas tokiu apibendrinimu: Tu man tokia atrodai, ir tu tokia esi: kas dieną nevienodai kilni ir nepasiekiama, griežtai graži, protinga, nežemiška, žemiška, aukšta, nuodėminga42. 42 Mi e ž e l a i t i s E. Poezija.— V., 1968, p. 41

57

kas atsisako kitų šio laikotarpio darbams būdin­ gų išraiškos priemonių, sukurdamas visas ciklo kompozicijas iš gryno linijų žaismo. Apskritai buvo įprasta matyti S. Krasausko darbuose bal­ tą liniją juodame fone. „Moters gimimui" gra­ fikas pasirinko kitokį linijos ir fono santykį. Beje, ties juo dailininkas apsistojo, prieš tai išbandęs nemaža kitokių spalvinių variantų. Įdomu juos palyginti, stebint, kaip ryškiai kinta nuotaikos ir prasmės niuansai, netgi labai ne­ žymiai pakeitus fono ar linijos spalvą. Švelnaus tono linija šviesiame fone, ypač jautriai pertei­ kianti kiekvieną grafiko rėžtuvo judesį, matyt, pasirodė dailininkui labiau priimtina negu kontrastiškesnių linijos ir fono santykių variantai. „Man atrodo,— minėjo E. Pakulė,— kad iš „Mo­ ters gimimo" lakštų sklinda muzika". Iš tiesų sunku kitaip apibūdinti šio kūrinio linijų žais­ mą: jos čia susibėga, čia išsiskleidžia, tolydžio keisdamos nuotaikos niuansus, kai darnią jų ritmiką netikėtai perkerta aštri disonansinė li­ nija. Idėjinę šios grafikos poemos prasmę irgi turbūt geriausiai apibūdina E. Pakulės žodžiai: „Skaidriai ir tyrai sprendžia dailininkas šią žinomą temą, moters ir meilės temą, kuri jo lakštuose simboliškai išreiškia didingą ir amži­ ną žmogiškumą"43. Ypatingą vietą S. Krasausko kūryboje užima antrasis ciklas-poema „Amžinai gyvi". Tai ne tik stambiausias (36 lakštų) dailininko ciklas, bet ir apskritai fenomenalus dailės kūrinys, netu­ rintis analogijų nei lietuvių, nei visoje tarybi­ nėje grafikoje. 1976 m. poema buvo įvertinta TSRS valstybine premija. Iki šiol tai vienintelis tokį aukštą apdovanojimą pelnęs lietuvių gra­ fikos kūrinys. Pirminis šio ciklo sumanymas gimė kuriant R. Roždestvenskio „Rekviem" iliustracijas. Ta­ čiau, kaip sakė pats dailininkas, tada jis tik „prisilytėjo" prie giliai jį sudominusios temos. Ruošdamasis toliau ją plėtoti, dailininkas iš pradžių mąstė apie antrąjį ..Rekviem" variantą, tačiau sumanymas peraugo šiuos rėmus. Taigi, kaip ir „Moters gimimas", „Amžinai gyvi" turi ir ilgai plėtotos temos kulminacijos, ir jos api­ bendrinimo prasmę. Patraukia dėmesį asociatyvinės gijos, siejančios atskirus „Amžinai gyvų" momentus su ankstyvesniųjų S. Krasausko kū­ rinių mintimis, įvaizdžiais, kartais netgi su ats­ kirais epizodais. Dominuojanti prometėjiška vyro, arba kovos, tema suartina poemą su „Rek­

Įdomi paralelė šiai minčiai yra Just. Marcin­ kevičiaus kūrinio strofa, paimta S. Krasausko „Moters gimimo" epigrafu: Išaugink mane kaip naują meilės žemyną kas dieną atrandamą ir kas dieną prarandamą gyvą pažinime.

,

—

Neliečiant individualių kiekvieno šių poetų kūrybos savitumų, galima pastebėti, kad kiek­ vieno jų piešiamas moters paveikslas pasižymi panašia kontrastiškų bruožų vienybe, suteikian­ čia jam kažkokį vylingą, nuolatos besikeičiantį, sakytum tekantį pobūdį. Būtent tuo moteris vienodai žavi abu poetus. Panašiai ir dailininko kūryboje kiekvienas moters gyvenimo momentas charakterizuoja­ mas vienu metu išgyvenamų skirtingų ir netgi kontrastiškų nuotaikų atspalviais. Tai būdinga visam ciklui: įžengiančią į gyvenimą merginą lydi ir smalsumas, noras pažinti, ir nežinomybės keliama baimė; jaunatvišką „pasaulio atradimo" džiaugsmą pakeičia susimąstymo akimirka, lau­ kiant kažko dar nežinomo; kontrastiškos nuotai­ kos lydi merginos tapimą moterimi ir moters ta­ pimą motina; motinystėje patirtą laimę pritemdo išsiskyrimo būtinybės nuojauta; išsiskyrimo liūdesys susipina su viltimi ir pasididžiavimo jausmu, motinai išleidžiant į gyvenimą jos iš­ augintą būsimą moterį. Be to, „Moters gimi­ mo" ciklą su minėtų poetų kūriniais suartina nuolatos atrandamo „naujo žemyno" motyvas, ypač ryškus S. Krasausko ir Just. Marcinkevi­ čiaus kūriniuose ir kiek silpniau, tačiau pakan­ kamai aiškiai užčiuopiamas E. Mieželaičio eilė­ raštyje. Akivaizdus ir tiesioginis šios grafikos poemos ryšys su „Siena", kur moters gyveni­ mas atskleidžiamas kontrastiškų nuotaikų, cha­ rakterio ir melodijos fazių kaita. Ypatingą vaid­ menį „Moters gimimo" cikle suvaidino jau anks­ čiau (antrajame „Žmogaus" variante) naudotas figūros sudvejinimas. Jis leido poezijai būdin­ gus temos traktuotės niuansus perteikti speci­ finėmis dailės priemonėmis, maksimaliai lakonizuojant kompoziciją. Kalbant apie „Moters gimimo ryšius" su ankstyvesniąja S. Krasausko kūryba, verta prisiminti „Giesmių giesmės" iliustracijas, kurias galima pavadinti aptaria­ mo ciklo preliudija. Tai dvi tos pačios temos raidos fazės, kurių pirmoji atsiskleidžia per nuostabų meilės šokį, o antroji — per vieno aktoriaus teatrą. Abiejuose kūriniuose dailinin­

43 Iš įrašo 1973 m. Rygoje vykusios S. Krasausko kūrinių parodos atsiliepimų knygoje. 58

viem" bei „Žmogumi". Liepsnose žūvančių žmo­ nių (6) ar netikėtai nutrukusio žmogaus gyveni­ mo (25) paveikslai primena „Kraujo ir pelenų" scenas. Susidaro įspūdis, tarsi dailininkas, kur­ damas šią poemą, mintimis peržvelgia pagrindi­ nius nueito kelio etapus, juos iš naujo apmąsty­ damas sumanyto kūrinio idėjų perspektyvoje. Susikoncentruodama ties tėvų jaunystės ir Di­ džiojo Tėvynės karo tema, dailininko mintis natūraliai atliepia daugelio šiuolaikinio tarybi­ nio meno kūrėjų mintis. Vienais ar kitais niuan­ sais „Amžinai gyvi" siejasi su A. Savicko, K. Simonovo, S. Bondarčiuko ir kitų menininkų kū­ riniais. Didžiojo Tėvynės karo tema užėmė svarbią vietą tarybiniame lietuvių mene visais jo rai­ dos laikotarpiais, nors jos traktuotė ilgainiui keitėsi. S. Krasausko kūryboje karas figūruoja kaip pastovus žmogaus temos komponentas. Todėl karo tema neretai nuaidi ir su ja tiesio­ giai nesusijusiuose kūriniuose. Viename pokal­ byje pats dailininkas yra pareiškęs: „Juk viskas prasidėjo nuo kovos, o jos atminimas atsirado daug vėliau. Ir kosmosas, ir menas, ir didžiu­ lės statybos — viskas išaugo iš tų pačių šaknų, viskas prasidėjo nuo žuvusio kareivio, nuo re­ voliucionieriaus"44. Dailininko mintis turi ir platesnę potekstę: viskas prasideda nuo kovos, ir kiekvieną isto­ rijos pažangos žingsnį žmonija apmoka geriau­ sių savo sūnų karžygių krauju. Tai ir Termopilai, ir Spartako sukilimas, ir Žalgirio mūšis, ir revoliucinė proletariato kova, ir šiandienos tautų kova prieš kolonializmą. Didysis Tėvynės karas — svarbus šios taurios ir didingos isto­ rijos puslapis. Nuo jame žuvusio kario prasi­ dėjo ne tik mūsų, bet ir visų iš fašizmo išva­ duotų tautų dabarties gyvenimas, didžiausieji epochos pasiekimai. Tad neatsitiktinai, prade­ dant „Krauju ir pelenais" bei „Rekviem", ši tema eina per visą S. Krasausko kūrybinę bio­ grafiją, išaugdama į didingai skambantį „Amži­ nai gyvų" akordą. Prie ilgai brandinto kūrybinio sumanymo dai­ lininkas grįžo 1975 m. „Amžinai gyvi" išlaikė pagrindinę „Rekviem" kompozicijos schemą, tačiau visais kitais atžvilgiais — tai visiškai naujas, unikalus kūrinys. Ciklas pagrįstas dviplane kompozicija. Kiek­ viename lakšte pasikartojantis žuvusio kario paveikslas tampa savotišku santūria rekviem 44 P e t k e v i č i u s V. Juoda ir balta — Kultūros barai, 1977, Nr 1, p. 10. 59

melodija skambančiu poemos leitmotyvu. Ant­ rąjį kompozicinį planą formuoja viršutinėje raižinio dalyje lyg kino juosta praslenkantys kaleidoskopiniai vaizdai. Bendros nuotaikos diktuojamuose tono bei tempo rėmuose jie pasi­ žymi didele ritmine ir prasmine įvairove. Siu­ žetinėmis gijomis susietas motyvų virtines kei­ čia simboliniai įvaizdžiai, ekspresyvios kovos scenas — statiški, kupini vidinės įtampos, dra­ matiški arba, atvirkščiai, ramūs ir šviesūs sva­ jonių paveikslai. Esminius idėjinius kūrinio akcentus išryškina sudėtingi achromatinių grafikos spalvų santy­ kiai. Meninės raiškos priemonės šiame cikle ypač gerai atitinka S. Krasausko mintį: grafi­ ka — tai juodo ir balto konfliktas. Gal netgi dau­ giau: formaliai panašūs achromatinių spalvų santykių momentai neretai įgyja skirtingą pras­ mę. Antai pastovus baltos ir juodos spalvų susi­ dūrimas visose dviplaniškai sprendžiamose cik­ lo kompozicijose asocijuojasi su šviesos kova prieš tamsą žmonijos istorijoje, ir tarybinio kario žygdarbis tarsi tampa reikšmingu tos ko­ vos epizodu. Kitokį prasminį niuansą baltos ir juodos spalvos santykiai įgyja, išryškinant ats­ kirų ciklo darbų vaizdinius komponentus: jie čia, panašiai kaip ir kai kuriose „Kraujo ir pele­ nų" kompozicijose, išreiškia dviejų žmogaus gyvenimą įprasminančių pradų — žemės ir sau­ lės šviesos — santykį. Balta spalva tarsi išplė­ šia iš tamsos herojų figūras, gamtos motyvų ar sąlyginių įvaizdžių kontūrus. Atrodytų, kad vi­ sa tai galima nusakyti gana įprastu teiginiu, šviesa sukuria formą. Tačiau taip nėra, šis tei­ ginys teisingas tik kai kurių vaizdinių elementų atžvilgiu. Tuo tarpu pagrindinių įvaizdžių for­ mas sukuria būtent abipusiškai aktyvus juodo ir balto susidūrimas. Antai šviesa išryškina žu­ vusio kario figūros kontūrus, bet ne ji sukuria monumentalias, skulptūriškai realias jo kūno formas, kurios greičiau juntamos negu žvilgs­ niu užčiuopiamos kapo tamsoje. Jos tarsi iš pa­ čios žemės, pripildytos jos svorio, kuris, atrodo, ir suteikia joms tokį ryškų materialumą. Juoda ir balta stichijos čia vienodai aktyviai daly­ vauja, formuojant įvaizdžius. Kita vertus, dai­ lininkas atsisako daugumai jo raižinių būdingo sąlygiškai dekoratyvaus žmogaus figūros spren­ dimo, pagrįsto linijų sukurtais kontūrais. Žmo­ gaus kūnas čia fiziškai realus, medžiagiškas, tar­ si pabrėžiantis žmogaus ryšį su žeme. Tuo tarpu gamtos motyvai, panašiai kaip ir svajones įkū­ nijantys paveikslai, nematerialūs, tarsi gimsta iš saulės šviesos (būtent jų atžvilgiu ir tiktų

ro nusiaubto ir pamažu atgyjančio gyvenimo vaizdai. Karo našlės, motina, netekusi sūnaus, našlaičiai, karių vaikai,— žmonės, kurie nieka­ dos negalės susitaikyti su kario mirtimi ir ku­ riems jis visada liks gyvas. Šioji dalis kupina gilaus tragizmo ir ekspresijos. Tai ypač ryšku 19-oje kompozicijoje, simboliškai sugretinan­ čioje žmogaus tragediją su nuniokotos bevaisės žemės tuštuma. 19-oji, 14-oji bei 23-oji kompo­ zicijos,— tai bene stipriausi ciklo darbai. Antro­ joje dalyje itin ryškios ir iškalbingos žuvusio kario paveikslo modifikacijos: čia mes matome ir dar nespėjusį pažinti gyvenimą paauglį, ir romantišką jaunuolį, ir subrendusį vyrą. Visa tai išauga į apibendrintą karžygio paveikslą, o antrajame — gyvenimo — plane figūruojantys įvairių kartų žmonės tarsi susilieja į begalinę procesiją, ateinančią pagerbti Nežinomo Karei­ vio kapo. Trečioji ir ketvirtoji kūrinio dalys modifi­ kuotai pakartoja pirmųjų dviejų santykius. „Svajose" dailininkas vėl tarsi žvelgia į žemę žuvusio kario akimis. Realaus gyvenimo vaiz­ dai ketvirtojoje dalyje iškyla kaip savotiška kario prisiminimų ir svajonių paralelė. Tai ir naujas gyvenimas, nepanašus į aną, kurį nutrau­ kė karas, ir kartu nuoseklus jo tęsinys, kuriame gyvybę už Tėvynę atidavęs karys gyvena taip pat realiai, kaip ir pirmajame. Finalinių ciklo graviūrų vaizdai tarsi susilieja į amžiną gyveni­ mo ratą su vis naujų kartų vaikystės, jaunys­ tės, meilės ir motinystės temomis, ir iškylan­ tis šiame vaizdų kaleidoskope monumentalus, pastovus kario paveikslas įprasmina viso kūri­ nio idėjinį patosą: „Niekados pasaulis nepamirš tarybinio kario žygdarbio". „Amžinai gyvi" — kūrinys, turintis gilias šak­ nis mūsų dabarties gyvenime. Tiek savo idėjo­ mis, tiek meniniu sprendimu jis yra artimas ir suprantamas kiekvienam tarybiniam žmogui. Ir ne vien jam. Žuvusio už Tėvynę kario pavei­ kslas artimas visoms tautoms, kurių istorija pa­ rašyta kovojusių už jų laisvę karžygių krauju. O tokia yra visų tautų istorija.

teiginys — šviesa sukuria formą). Žmogus — pagrindinis herojus — „Amžinai gyvuose" trak­ tuojamas kaip žemės kūdikis, simbolių kalba pabrėžiant jo ryšį su Tėvyne. Tai gražiai iš­ ryškina kūrinio mintį: organiška žmogaus vie­ nybė su Tėvynės žeme, už ją paaukota gyvybė padaro jį nemirtingą. „Amžinai gyvų" cikle įdomiai keičiasi S. Kra­ sausko linija. Vietoj gyvo vingiuojančių linijų žaismo matome šviesius ramių horizontalių pluoštus, susiliejančius į vientisą šydą, kuris nusidriekia per visą viršutinį kompozicijų plo­ tą. Tie pluoštai kelia šviesos užpildytos erdvės įspūdį. Vienuose ciklo darbuose horizontalių šydas staigiai nutrūksta, nužymėdamas griežtą žemės tamsos ir saulės šviesos pasaulių ribą. Ki­ tuose sudaro laipsnišką, toninį perėjimą iš vieno pasaulio į kitą. Rami horizontalių ritmika, savo nuotaika atitinkanti dominuojančią kūrinyje rimtį, kiek keičiasi, kai į pagrindinę temą įsi­ terpia kitos teminės bei siužetinės linijos. Ji čia subanguoja, atspindėdama amžiną šviesos ir tamsos kovą, čia pagyvėja, kertant ją saulės šviesos spindulių vertikalėms bei įstrižai­ nėms, čia sumirga šviesiomis besvorėmis sąlygi­ nių įvaizdžių formomis ir tampa apčiuopiamų ribų neturinčia svajonių ar prisiminimų erdve. Linijų ritmikos kuriama atmosfera bei nuotaika išryškina keturias ciklo dalis, kurių kiekviena turi savitą ritmą bei charakterį atitinkantį pava­ dinimą: „Kova", „Atminimas", „Svajos" ir „Gy­ venimas". Pirmojoje dalyje S. Krasauskas tarsi atgaivina praeities puslapius, suteikdamas žodį žuvusiam kariui. Dailininko pasirinktą kelią čia galima pa­ lyginti su panašių temų sprendimu šiuolaikinia­ me teatre arba baleto mene: sąlygiškai trak­ tuojami vaizdai čia pateikiami tarsi žuvusio ka­ rio prisiminimai. Pirmieji ciklo darbai lyg mir­ ties akivaizdoje išgyventos akimirkos stulbina juose tvyrančia tyla. Tarsi sulėtinti nebylaus filmo kadrai slenka žūtbūtinės kovos scenos, pereinančios į šiurpius karo nuniokotos žemės vaizdus. Atrodo, žuvusio kario atmintyje vis realiau ir apčiuopiamiau atgimsta bendras karo paveikslas. Mirties scenos priešpastatymas žiau­ raus priešo siautėjimo vaizdams įgyja dilemos prasmę: įgimtas žmogui troškimas gyventi čia kovoja su pasiryžimu mirti už Tėvynės laisvę. Ir tvirtas ryžtas, sustingęs monumentalioje ka­ rio figūroje, byloja apie vienintelį karžygiui priimtiną atsakymą: taip, aš turėjau mirti, kad tai daugiau nepasikartotų. Antrojoje dalyje prieš mūsų akis prabėga ka­

8. KŪRĖJAS IR LAIKAS

1974 m. Vakarų Berlyne buvo surengta S. Kra­ sausko kūrinių paroda. Šia proga įvykusioje spaudos konferencijoje dailininkas buvo pa­ klaustas, kokia tauta jam esanti artimiausia. Klausimas pasirodė besąs „su kabliuku": jis buvo suformuluotas taip, kad jį buvo galima 60

52. Autošaržas. 1963. Tušas

53. B. Gorbulskio draugiškas šaržas. 1964. Tušas

54. E. Balsio draugiškas šaržas. 1963—1964. Tušas

suprasti ir kaip klausimą apie tautą, kurią daili­ ninkas būtų linkęs laikyti aukštesne ar vertin­ gesne už kitas. S. Krasauskas atsakė: meninin­ kų tauta! Šis atsakymas vertas dėmesio ne tik kaip taikli frazė, grakščiai nukreipusi į šalį iš pasalų taikytą smūgį, bet ir kaip konkreti min­ tis, lakoniškai apibūdinanti dailininko poziciją epochos meno atžvilgiu. S. Krasauskas buvo giliai įsitikinęs, kad talen­ tas negali meluoti (netgi tada, kai juo apdova­ nota asmenybė ypatingomis dorybėmis nepasi­ žymi), ir esminiais tikro menininko bruožais lai­ kė nuoširdumą ir tikėjimą kilnia kūrėjo misija gyvenime. Į menininkus S. Krasauskas iš tikrųjų žiūrėjo kaip į savitą „tautą", bendriją, kurią vienija didesnis negu kitų atsakomybės jausmas dėl to, kas vyksta pasaulyje, suinteresuotumas pasaulio likimu. Tikras menininkas negali būti abejingas, jam negali būti svetimi humanisti­ niai idealai. Todėl kūrėjas su kūrėju, siejami tų pačių tikslų, visada ras bendrą kalbą, net jeigu ir skirtingai suprastų tuos idealus bei kelius jiems pasiekti ir laikytųsi skirtingų pozicijų. Iš tiesų nėra buvę, kad S. Krasauskas nerastų bendros kalbos su kitais kūrėjais. Jis turėjo aiš­ kią vertybinę orientaciją, tvirtus principus, ir jo

tariamas žodis, kaip ir jo menas, neretai buvo aštrus ir polemiškas. Tačiau visa tai netrukdė jam gerbti kitų menininkų įsitikinimus, kurie, jei jie yra nuoširdūs, negali prieštarauti kilniam menininko pašaukimui. S. Krasauskas turėjo teisę vadinti save me­ nininkų tautos atstovu. Jis buvo šiuolaikinis dailininkas tikrąja žodžio prasme. Sunkiai api­ būdinama meno šiuolaikiškumo sąvoka jam bu­ vo aiški ir konkreti. Apie tai galima spręsti iš S. Krasausko minčių, pareikštų viename stichiš­ kai užsimezgusiame pokalbyje. Kalbėtasi apie meno šiuolaikiškumą. Vienas pokalbyje daly­ vavusių menotyrininkų hipotetiniu meno šiuo­ laikiškumo etalonu siūlė laikyti žinomo tapyto­ jo G. Niskio darbus, argumentuodamas tuo, kad šis dailininkas yra ypač jautrus mokslo ir tech­ nikos amžiui būdingiems reiškiniams: savo peizažuose drąsiai vaizduoja lėktuvą, traukinį ir vykusiai perteikia šių žmogaus minties sukurtų formų poeziją. Daugelis pašnekesio dalyvių bu­ vo linkę pritarti šiai nuomonei, tačiau S. Kra­ sauskas su ja nesutiko, tvirtindamas, kad meno šiuolaikiškumo nenulemia vaizduojamasis ob­ jektas: gyvenimo formos greitai keičiasi ir gal jau po dešimtmečio modernūs šiandienos lėk62

tuvai atrodys archaiški. Pritardamas, kad dai­ lininkas turi orientuotis į aktualias temas ir palaikyti glaudų ryšį su dabartimi, S: Krasaus­ kas juo labiau pabrėžė, kad meno šiuolaikišku­ mą lemia kūrėjo sugebėjimas mąstyti savo laiko kategorijomis. Kaip ryškų tokio meno pavyzdį S. Krasauskas nurodė M. K. Čiurlionio kūrybą, kuri ir po daugelio metų tebėra šiuolaikiškesnė už daugelį šiuolaikinių dailininkų kūrinių. Galbūt tokia meno šiuolaikiškumo samprata neapima visų šios svarbios meno kategorijos aspektų. Kiekvieno didelio menininko kūrybos kelias savitas, individualus, ir atskiri šiuolai­ kiškumo kategorijos niuansai, ypač reikšmingi kuriam nors vienam jų, kitam gali būti ne tokie svarbūs. Taigi ir S. Krasausko nuomonės negalima laikyti universalia. Tačiau mintis, kad meno šiuolaikiškumą sąlygoja ne išoriniai vei­ ksniai, vaizduojamas objektas ar tema, o vidinės meno kūrinio ypatybės, išplaukiančios iš kūrėjo mąstysenos, jo emocinio santykio su tikrove bei juos išreiškiančios jo meno kalbos,— ši mintis, matyt, yra teisinga bet kurio galimo kūrybos kelio atžvilgiu. Būdinga šiuo požiūriu yra paties S. Krasaus­ ko kūryba. Dominuojančios joje bendražmogiš-

kos temos vienodai artimos visoms epochoms. Jo grafikos šiuolaikiškumą sąlygoja šių temų interpretacija, dabarties dvasią bei kūrybinio mąstymo principus atitinkanti dailininko mąs­ tysena, pagaliau pati S. Krasausko grafikos kal­ ba, pasižyminti retu kontrastingų savybių deri­ niu,— ji ryškiai individuali ir savita, drauge aiški ir suprantama, ją tuo pat metu galima api­ būdinti kaip novatorišką ir klasikinę, rimtą bei saikingą. Ryškus S. Krasausko kūrybos šiuolaikiškumas kartais netgi kiek užtemdo kitas jos ypatybes. Tuo, matyt, reikia aiškinti pasitaikančius bandy­ mus kvestionuoti nacionalinį jos savitumą. Konkrečios vietos bei laiko aplinkybės gana anksti tapo S. Krasausko kūryboje nereikšmin­ gos, lygiai kaip ir nacionaliniai motyvai ar na­ cionalinė tematika, kadaise išvedusi dailininką į gyvenimą. Keitėsi S. Krasausko grafikos kalba, netekdama akivaizdaus ryšio su nacionalinė­ mis tradicijomis. Dailininkas taip pat atsisakė lietuvių grafikoje plačiai vartotos ksilografijos technikos. Tačiau, prieš darant išvadas, tikslin­ ga įvertinti tų elementų — tradicinės formos, nacionalinės tematikos bei motyvų — reikšmę nacionaliniam menui. Apskritai šie elementai 63

būdingi būtent nacionaliniam menui (pavyz­ džiui, lietuviškos tematikos prancūzų dailininko kūryboje mes nevadinsime nacionaline). Tačiau jų vaidmuo įvairiais konkrečios nacionalinės mokyklos raidos laikotarpiais skirtingas. Nori­ si pasiremti analogija. Anot H. Velflino, Rembrantas jaunystėje manė, kad grožis slypi aptrintame elgetos rūbe ir atgyvenusių savo amžių pastatų griuvėsiuose. Iš tiesų šie neturintys apibrėžtų kontūrų moty­ vai patys savaime buvo „tapybiški" ir aktyviai ugdė dailininko tapybišką tikrovės matymo bū­ dą. Tačiau, subrendus savitam kūrėjo stiliui, vaizduojamasis objektas neteko pirmykštės reikšmės — svarbus buvo ne atitinkamo mo­ tyvo pasirinkimas, o tapybiška įvairių motyvų interpretacija, kuri, beje, yra tuo ryškesnė, kuo mažiau tapybiškas pats vaizduojamasis objektas. Panašiai yra ir su nacionaline tematika ar motyvu. Jie ypač reikšmingi nacionalinio meno brendimo stadijai, nes jau pačiu savo pobūdžiu ugdo jo nacionalumą — tam tikrą emocinį san­ tykį su tikrove, mąstysenos ar pasaulėjautos ypatybes. Tačiau subrendusio nacionalinio me­ no (tai, beje, liečia ir subrendusį menininką) savitumas ima reikštis nepriklausomai nuo pa­ sirinktų temų ar motyvų. Netgi daugiau: nacio­ nalinio meno brandumą parodo jo sugebėjimas prasmingai vystyti reikšmingas savo laiko idė­ jas. Taigi nacionalinė tematika (lygiai kaip ir kiti išskirtieji elementai), likdama apskritai bū­ dinga ir subrendusiam nacionaliniam menui, nebesudaro būtino pastarojo bruožo. Supran­ tama, ir subrendusio nacionalinio meno raidoje, keičiantis idėjiniams estetiniams uždaviniams ar vykstant kitiems ryškesniems poslinkiams, visiškai galimi laikotarpiai, kada nacionalinė tematika, vienokie ar kitokie tradicijos aspektai vėl tampa reikšmingomis aktualijomis. Lietuvių dailės raida taip pat ryškiai atitinka šiuos dėsningumus. Ikitarybiniu laikotarpiu ji jau buvo pasiekusi pakankamai aukštą brandumo lygį. Antai J. Vienožinskis, arsininkai ir daugelis kitų lietuvių dailininkų ketvirtajame dešimtmetyje ėmė orientuotis į moderniosios XX a. dailės pasiekimus, neapsiribodami nacio­ naline tematika. Tačiau vis dėlto norėdami iš­ laikyti nacionalinio kelio savitumą, jie grindė jį lietuvių liaudies meno tradicijomis. Daugu­ mos jų požiūris į liaudies plastikos tradicijų panaudojimą nebuvo tiesmukiškas (kaip tai ne­ retai pasitaikydavo pirmaisiais XX a. dešimtme­ čiais), jie sugebėjo originaliai pratęsti jas savo

57. L. Kiauleikio draugiškas šaržas. 1964. Tušas

kūryboje. Taigi yra pagrindo kalbėti apie ket­ virtajame dešimtmetyje jau pakankamai išplė­ totas nacionalinės dailės tradicijas. Tarybinė lietuvių dailė nuo pat pirmųjų savo žingsnių aktyviai kultivavo lietuvišką temati­ ką, tiesa, koncentruodama dėmesį į konkrečius įvykius ir laiko aktualijas, tačiau minėta nacio­ nalinių tradicijų visuma ankstyvuoju jos raidos laikotarpiu vaidino palyginti kuklų vaidmenį. Įsisavinant socialistinio realizmo pagrindus bei idėjinius tarybinio meno uždavinius, iškilo aktyvesnės socialinės kūrybinės patirties porei­ kis, todėl pirmojo pokario dešimtmečio lietuvių dailė rėmėsi XIX a. pabaigos kritinio realizmo, peredvižnikų bei artimų jiems meno pakraipų tradicijomis. Tik įveikus šį pradinį lai­ kotarpį, kuris dėl pasireiškusių jame dogmatiz­ mo tendencijų kiek užsitęsė, lietuvių dailės ke­ lias konkretizavosi kaip savitos daugianacio­ nalinio tarybinio meno mokyklos kelias. Na64

(

58. J. Miltinio draugiškas šaržas. 1965. Tušas

cionalinių tradicijų vaidmuo jos raidoje ėmė sparčiai didėti, išaugo ir nacionalinės tem atikos svoris. Tradicijų aktualizacija buvo nuoseklus procesas, kartojęs kai kuriuos ankstyvesniųjų laikotarpių lietuvių dailės kelio vingius: p ra ­ džioje buvo šiuo aspektu apmąstomos liaudies meno tradicijos, vėliau — kai kurie jas pratęsę k etvirtojo dešimtmečio kūrybiniai pasiekimai. Todėl tuo laikotarpiu itin reikšminga buvo tu o ­ metinės viduriniosios kartos dailininkų k ū ry b i­ nė patirtis,— žinoma, pirm iausia tų, kurie a k ty ­ viai dalyvavo m inėtuose ketvirtojo dešim tm e­ čio procesuose. Grafikoje šiuo požiūriu reik š­ mingą vaidmenį suvaidino V. Jurkūnas, A. Ku­ čas ir J. Kuzminskis, pagrindiniai S. Krasausko kartos m okytojai. Pastaroji aplinkybė tik riau ­ siai ir nulėmė tai, jog grafikoje aptariam ieji p ro ­ cesai išsiplėtojo ypač staigiai ir sparčiai. Antai respublikinėje dailės parodoje, skirtoje Spalio keturiasdešim tmečiui, grafikos ekspozicijoje

dar vyravo pirm ajam pokario dešimtmečiui būdingos nuotaikos. Tiesa, lietuviška tem atika čia buvo daug plačiau kultivuojam a, tačiau šios tem atikos kūriniai buvo grindžiami siužetu, tie ­ sioginiu faktų vaizdavimu. K etvirtajam e dešim ­ tm etyje susiform avusios nacionalinės tradici­ jos nebuvo plačiau panaudojam os. O juk būtent tada S. Krasauskas jau raižė „Dėdžių ir dėdienių" iliustracijas. A. M akūnaitė, m inėtoje parodoje eksponavusi detalaus pasakojim o nuotaika dvelkiantį „S. Nėries portretą ', greičiausiai jau brandino „Rugio dainos" sumanymą. Apskritai grafikos gyvenime, plačiau dar neišeidami v ie ­ šumon, jau brendo nauji reiškiniai, atspindėję esminį posūkį tradicijų diferenciacijoje. Nema­ žą vaidmenį čia suvaidino tuom etinė jaunoji grafikų karta, kuriai priklausė S. Krasauskas. Iš esmės visi jos atstovai išėjo į gyvenim ą su lietuviška tematika. Be to, beveik visi jie a tv i­ rai, ne sykį sąmoningai akcentuodami, orienta65

59. J.

mę. Šio pobūdžio tendencijos tam tik ru mastu taip pat palietė ankstyvąją S. Krasausko kūrybą, nors savo visuma jo kelias ėjo kiek atokiau nuo jų. Tiesa, liaudiškai traktuotus kai kurių „Dė­ džių ir dėdienių” bei „Kraujo ir pelenų" herojų paveikslus galima sugretinti su žmogaus įvaiz­ džiais A. M akūnaitės „Lino dainoje", o gal dar labiau — V. Jurkūno kūryboje. Tačiau tokia traktuotė būdinga tik ankstyviesiem s S. Kra­ sausko darbams, kuriuose atvirą orientaciją į nacionalines tradicijas bene ryškiausiai rodo dom inuojantis žmogaus vienybės su tėviškės žeme ir gamta motyvas. Tai pasireiškia tiek sa­ vita gamtos m otyvų traktuote, tiek savitais kompozicijos elem entų ritm iniais santykiais, kurių dėka daugelis šio laikotarpio S. Krasausko darbų dvelkia Vaižganto ar Krėvės herojų pa­ saulėvaizdžio dvasia. Šiuo aspektu juos galima būtų gretinti s u k a i kuriais chronologiškai jiems artim ais A. Kučo ar R. Gibavičiaus darbais. Tuo būdu S. Krasausko kūryba visiškai ati­ tinka septintojo dešimtmečio pradžios lietuvių grafikos tendencijas, kurios įkūnijo naują lietu­ vių dailės orientaciją, koregavusią daugelį nu­ sistovėjusių normų. Įdomiai keitėsi šeštajam e dešim tm etyje įsigalėjęs teminis estampas. Nau­ jos tendencijos čia pasireiškė savotišku „portre­ tin iu ” žmogaus paveikslo išskyrimu: atrodė, tar-

vosi į nacionalines tradicijas. Reikia turėti galvoje, kad aptariam asis po­ sūkis vyko „žmogaus k u lto ” įsigalėjim o ta ry ­ biniame mene laiku ir buvo sm arkiai šios nuos­ tatos sąlygojamas. Siekimas atskleisti vidinį žmogaus pasaulį, intym ius jo aspektus reik a­ lavo savitų raiškos priem onių, prieštaravusių epinio pobūdžio tradicijom s, kuriom is buvo re ­ miamasi iki tol. Lyrizmu bei savita pasaulėjau­ ta pasižyminčios lietuvių liaudies meno tra d i­ cijos neabejotinai buvo šiuo požiūriu perspekty­ vios. Perspektyvi čia buvo ir ketvirtojo dešim t­ mečio dailės patirtis, sukaupta ieškant kelių išryškinti peizaže emocinį žmogaus santykį su gamta, kaip sakė J. Vienožinskis, parodyti tą Nemuną, „kurį jaučiame ir suprantam e ryšy su mūsų gamta ir psichologija "45. A tviras rėmimasis šiomis tradicijom is sąlygo­ jo tarybinės lietuvių dailės savitumą. Antai grafika vis labiau linko į kom pozicijos deko­ ratyvum ą, įgalinusį dailininką pažvelgti į šiuo­ laikinio žmogaus pasaulį pro liaudies dainos (J. Kuzminskis), liaudiškos simbolikos (B. Zilytė) ar plačiau suprantam os liaudiškos estetinės sąmonės (A. M akūnaitė, A. Steponavičius) priz­ 45 Justina? Vienožinskis.— V., 1970, p. 33.

66

61. M. Bulakos draugiškas šaržas. 1964. Rašalas

62. F. Bieliausko draugiškas šaržas. 1964. Tušas

si dailininkas įprastam e kolūkio ar gamyklos gyvenimo vaizde savo dėmesį koncentravo į vieną veikėją, transform uodam as erdvę taip, kad jis iškiltų į pirmą planą, o veiksm as su visa aplinka pasitrauktų į foną. Tokia kom pozicija neretai tebeturėjo daugelį ankstyvesniojo tem i­ nio estampo ypatybių, tiesiogiai siejosi su fak ti­ ne (dažnai dokumentine) gyvenimo medžiaga, jos herojai išlaikydavo realių konkrečios aplin­ kos veikėjų bruožus, o fonas — išplėsto kom en­ taro pobūdį. Tačiau kartu toje kom pozicijoje buvo ir daug nauja. Siužetas virto neesm iniu ir apskritai nebūtinu jos elementu. Aplinka, anks­ čiau turėjusi realios veiksm o erdvės prasmę, tapo sąlyginiu herojaus vidinį pasaulį atsklei­ džiančiu vaizdiniu komponentu. Septintojo dešimtmečio pradžioje tokio tipo meninį sprendimą neretai sutinkame ir S. K ra­ sausko kūryboje. Ypač ryškūs jo pavyzdžiai yra Marčiaus, Dzidoriaus paveikslai „Kraujo ir pelenų" iliustracijose. Kita vertus, S. Krasaus­ ką šiuo metu labiausiai domino bendražmogiški šiuolaikinio gyvenim o herojaus bruožai. Jo grafikoje iškyla apibendrintas simbolinis žmo­ gaus paveikslas, neturintis įprastos tuometinei lietuvių dailei socialinės darbininko ar kolū­ kiečio charakteristikos. Jau vien tai apibūdina S. Krasauską kaip novatorių, kurio kūryboje

sparčiausiai brendo nauji lietuvių grafikoje p ro ­ cesai bei orientacijos. Taigi sąlygiškam e meniniame sprendime pagrindinį vaidmenį ėmė vaidinti specifinės grafikos priemonės: sąlyginiai ar simboliniai motyvai, ritm iniai bei „melodiniai" kom pozi­ cijos elem entų santykių aspektai. Tarytum dai­ lininkams labiau būtų rūpėję perteikti gyveni­ mo „melodiją" negu jo vaizdą. Tokia dailininkų nuostata atsispindi netgi daugelyje kūrinių pavadinimų: J. Kuzminskio ciklai ar estampai liaudies dainų temomis, A. M akūnaitės „Lino daina", „Rugio daina", A. Skirutytės „Laidų daina" ir pan. Prie jų galima būtų skirti n e­ maža šio laikotarpio S. Krasausko kūrinių, pasi­ žyminčių specifiniais ritm iniais m otyvų ar jų elem entų santykiais, išaugančiais į savotiškas „melodijas". Šie ir kiti novatoriškai nusiteikę dailininkai siekė kuo pilniau išnaudoti ekspre­ syviausias grafikos priemones, vienokiu ar k i­ tokiu laipsniu išlaisvindami jas nuo tikrovės vaizdavimo funkcijos. Tiesa, novatoriški poslin­ kiai įvairių dailininkų kūryboje reiškėsi n e ­ vienodai intensyviai. Antai A. Skirutytės „Lai­ dų dainoje" sąlyginis linijų „dainos" m otyvas tarsi praturtina kasdienišką realaus gyvenimo erdvę ir įteisinamas kaip vienas tikrovės vaizdo elementų. Tuo tarpu V. Kisarausko septintojo 67

63. V. Gečo draugiškas šaržas. 1964. Tušas

64. A. Gudaičio draugiškas šaržas. 1964. Tušas

dešimtmečio urbanistiniam s vaizdams būdinga tiršta juoda linija tarnauja ne tikrovės formų vaizdavimui, o vaizdo skaldym ui į sąlygines m a­ syvias geometrizuotas formas, kurių ritmika parem ta šiuose darbuose nuaidi savotiška „miesto daina". Panašiai ir A. M akūnaitės linija lyg švino juosta vitraže jungia sąly­ ginių spalvinių elem entų visumą į liaudies meno dvasiai artim us įvaizdžius. V. Kalinaus­ kas kuria kristalines geom etrinių formų pynes, kurios dažniausiai nieko nevaizduoja, o su­ daro savotišką „kontrapunktą" vaizduojam o­ jo elem ento vystom ai temai. Tikrovės in ter­ pretacijos požiūriu tai, be abejonės, ak ty v es­ nis kelias negu tas, kuriam atstovauja „Laidų daina". Linijos ir apskritai kompozicijos ele­ mentų vaidmuo grafikoje keičiasi iš principo. Ir linija, ir kom pozicijos elem entai iš esmės atpalaiduojam i nuo referatyvinės vaizduojam o­ sios funkcijos ir tarnauja greičiau tikrovės fo r­ mų transform acijom s, o ne jų perteikim ui. Be abejonės, šie elem entai form uoja įvaizdžius ar vaizdus, tačiau juos padiktuoja ne tikrovės, o menininko pergyvenimo, jo vidinio pasaulio logika, kuri išvardytuose pavyzdžiuose pasi­ reiškia kaip savotiška „melodija".

S. Krasauskas palyginti anksti pasuko šiuo aktyvesniuoju tikrovės interpretacijos keliu. Antai jau griežiančio M ykoliuko, o juo labiau Jurgos ar Rasiukos paveikslų vaizdinę stru k tū ­ rą form uoja laisvas linijų žaismas, suteikdamas vaizdams bei juos supančiai erdvei sąlygišką pobūdį. Kita vertus, S. Krasausko kūryba suda­ rė labai savitą šio kelio giją. Dažniausiai ak ty ­ vi tikrovės interpretacija pasireiškia jos fo r­ mų stilizavimu, deform avim u ar transform avi­ mu. A tsisakant detalios tikrovės atributikos, atrodo natūralu, o gal net neišvengiam a atsisa­ kyti ir tikslių realistinių žmogaus kūno formų. V. Kisarausko, V. Kalinausko, A. M akūnaitės bei daugelio kitų grafikų kūryboje jos lakonizuojamos, geom etrizuojam os arba stilizuojam os artim a liaudies menui dvasia. Kitokį vaizdą matome S. Krasausko grafi­ koje. Žmogaus kūnas čia numedžiaginamas, kartais saikingai stilizuojam as, tačiau paprastai išlaiko gamtinių proporcijų harm oniją. Toks numedžiaginimas, išlaisvinantis kūno formas nuo m aterialaus substrato, padaro jį grynu fizi­ nės harm onijos idėjos įkūnijimu. Šia prasme S. Krasausko grafiką galima būtų pavadinti žmogaus kūno ir jo judesių poezija. Tačiau ji 68

65. J. Mikėno draugiškas šaržas. 1964. Tušas

66. V. Jurkūno draugiškas šaržas. 1964. Tušas

dažniau apibūdinama kaip linijų poezija, linijų žaismas. (Reikia manyti, kad abi šios charakte­ ristikos turi pagrindo.) Šio žaismo sukurti dis­ kretiniai įvaizdžiai savotiškai jį sutvarko, p er­ vesdami iš intuityvaus lygmens į logikos lyg­ menį ir padarydam i jį kom unikabiliu. Iš esmės tai bendras dėsningumas: analogiškus du mo­ mentus galima išskirti ir kitų dailininkų kū­ ryboje, pavyzdžiui, kalbant apie spalvų muziką ar šviesos ir šešėlio žaismą ir, kita vertus, apie konkrečią vaizdinę ar simbolinę prasm ę tu rin ­ čius įvaizdžius (kurie santykiauja panašiai kaip kontinualinis sąmonės turinys santykiauja su jį išreiškiančiu žodžiu ar fraze). Tačiau šiuo bendru dėsningumu pasireiškia individualus S. Krasausko kūrybos charakteris. Dailininko žodžiai: „aš mąstau linija" turi dvejopą reikšmę.Pirm iausia tai reiškia, kad linijų žaismas be­ tarpiškai perteikia nenutrūkstam ą minčių ar pergyvenim ų srautą ir kad savo charakteriu jis atitinka vidinį dailininko aš. Antra, šio stichiš­ ko žaismo suform uoti diskretiniai įvaizdžiai transform uoja jį į logiškus kom ponentų santy­ kius, kurie S. Krasausko kūrinyje pasireiškia pagrindinai žmogaus kūno bei jo judesio harm onija. Galima būtų sakyti, kad S. Kra­

sausko grafika, intuityviu aspektu būdama lini­ jų poezija, logiškai yra žmogaus kūno bei jo judesių poezija. Šių dviejų aspektų ryšį atspindi ir krasauskiška linija: jos charakterį suform a­ vo giliai įsisąmoninta žmogaus kūno ir jo ju d e­ sių poezija. M atyt, todėl netgi gamtos motyvus jo kūriniuose perteikiančios linijos dvelkia šia poezija, kuri savotiškai juos sužmogina, daro giminingus žmogaus vidinio pasaulio reiški­ niams. Šia prasme novatoriška S. Krasausko kūryba darniai siejasi su klasikiniu meno pa­ likimu, kur ištisas epochas žmogaus kūnas, jo judesys buvo pagrindinė priem onė atskleidžiant dvasinio jo pasaulio turinį. Vertinant aukščiau išdėstytus faktus, nepa­ kanka konstatuoti, kad lietuvių dailės kelias septintajam e dešim tm etyje, atitikdam as ben­ drą tarybinio meno orientaciją, kartu buvo sa­ vitas. Reikia turėti om enyje ir antrąją šio san­ tykio pusę, kuri aptariam uoju aspektu yra daug svarbesnė,— savitą lietuvių dailės kelią ženkli­ na kūrybiniai pasiekimai, reikšm ingi viso ta ­ rybinio meno mastu. Prie jų priklauso n o ­ vatoriško meninio sprendimo principų išvysty­ mas. Šio sprendimo ar bent vieno iš jo variantų perspektyvum ą akivaizdžiai parodo aukštas

69

S. Krasausko darbų įvertinim as bei jo kūrybos populiarum as visoje šalyje, dažnai pasitai­ kantys įvairių dailininkų bandymai taikyti jos principus savo kūryboje ar net sekti ja. Kaip jau buvo minėta, sugebėjimas perspek­ tyviai įsijungti į bendrą savo laiko meno p ro b ­ lem atiką parodo, kad nacionalinė mokykla jau subrendusi. Todėl nieko nuostabaus, kad an tro ­ jo je septintojo dešimtmečio pusėje lietuvių g ra­ fikoje nacionalinė tem atika bei tradicijos nu­ stojo ankstyvesnės reikšmės. Didesnis ar m ažes­ nis dėmesys šiai tem atikai, atviresnis ar mažiau atviras kontaktas su praeities tradicijom is nuo šiol buvo sąlygojamas individualių dailininkų polinkių bei konkrečių jų kūrybinių interesų. S. Krasausko nutolim as nuo lietuviškos tem a­ tikos, jo kūrybos ryšių su tradicijom is kitimas tereiškė tik tai, kad jis laikėsi artim esnių V. Kalinauskui, A. Steponavičiui ar V. Va­ liui ir tolimesnių A. Skirutytei ar A. M akū­ naitei pozicijų. Kūrybiniai S. Krasausko in ­ teresai jau septintojo dešimtmečio pradžioje pasižym ėjo polinkiu į bendražm ogišką proble­ matiką ir amžinąsias temas. Todėl natūralu, kad jo kūryba sparčiau negu daugelio kitų dai­ lininkų praaugo nacionalinės tem atikos rėmus. Žmogaus paveikslo raidą, pradedant „Kraujo ir pelenų" ir baigiant „Eros" iliustracijom is, kiek supaprastinant galima palyginti su vis plates­ nių horizontų siekiančios m inties fazėmis: žmo­ gus — tai jo tėviškė, žmogus — tai jo planeta, žmogus — tai visas jo epochos pasaulis. A nks­ tyvosiose šios plėtotės fazėse, kurių leitm oty­ vą sudaro žmogaus vienybės su tėviškės žeme bei jos gamta motyvas, S. Krasausko kūryba pasižym ėjo ryškiu nacionaliniu koloritu. Jos nuotaikose nuolat užčiuopėme liaudiškam Vaiž­ ganto ar Krėvės herojų pasaulėvaizdžiui artim ų niuansų. Suprantama, kad vėlesnėse fazėse, įgydama kosminį mastą, žmogaus tema darosi nebesuderinam a su intym ia nacionalinės aplin­ kos atm osfera ir išeina už jos ribų. Tačiau ir čia dailininkas iš principo rem iasi tuo pačiu ypatingu žmogaus vienybės su gamta jausmu — esminiu lietuvių nacionalinio charakterio bruo­ žu. Mes nesunkiai užčiuopiame „Kraujo ir pe­ lenų" rezonansus „Rekviem" raižiniuose, jau ­ čiame vidinį Jurgos paveikslo ryšį su „Jau­ nyste". Pastarojo estampo sprendime, suliejančiame gamtą ir žmogų į vientisą įvaizdį, galima įžiūrėti per daugelį tarpinių grandžių atėjusias senovinio liaudiško animizmo rem iniscencijas. Todėl ir iš šio laikotarpio kūrinių per „Žmogų" ir „Aviaetiudus" išauganti kosminė žmogaus

67. T. Tilvyčio draugiškas šaržas. 1964. Flomasteris

ir gamtos harm onijos tema tebėra iš esmės to paties, kaip ir ankstyvieji darbai, intymiai lyriško „emocinio kolorito",— juo dvelkia ne tik įvaizdžiai, bet ir pati S. Krasausko grafikos kalba, jo „linijų poezija". Taigi nacionalinis S. Krasausko kūrybos savitumas ir toliau pa­ kankam ai ryškus, nors reiškiasi kitaip, nebe taip atvirai. Kitaip sakant, jis įgyja subrendu­ siam nacionaliniam menui būdingas pasireiški­ mo formas, kai įsisavintos tradicijos virsta in­ dividualiu kūrybiniu braižu, o išeita m okyk­ la — organiškais savitos m ąstysenos ar pasau­ lėjautos bruožais. S. Krasausko kūrinių analizė bei jų gretini­ mas su kitų lietuvių grafikų darbais leidžia pa­ daryti dvi svarbias išvadas. Pirmiausia ji pa­ rodo, kad S. Krasausko kūryba ryškiai savita ir nacionalinė. Antra, kūrybinis dailininko k e­ lias, nors ir giliai' individualus, vis dėlto a ti­ tinka pagrindines lietuvių grafikos raidos gai­ res bei kryptį. S. Krasausko darbai darniai

70

68. J. Mackonio draugiškas šaržas. 1957. Tušas

69. J. Balkevičiaus draugiškas šaržas. 1965. Tušas

įsilieja į septintojo dešimtmečio lietuvių g ra­ fikos kūrinių visumą. Taip pat darniai S. K ra­ sausko kūryba įsilieja ir į vėlesniojo dešim tm e­ čio lietuvių grafiką. Tiesa, pastarieji ryšiai jau sudėtingesni, nes ir pats kontekstas pasižymi daug didesne stilistinių tendencijų įvairove. Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje į lietuvių grafiką atėjo naujų jėgų, įnešusių nemažų pakitim ų į ankstyvesniuosius kūrėjų kartų santykius. Nors individualių braižų bei kūrybos kelių įvairovė sparčiai didėjo, septintojo dešim tm e­ čio pabaigos ir aštuntojo dešimtmečio pradžios lietuvių grafika iš esmės išlaikė ankstyvesnę dom inuojančią orientaciją į žmogų. Tiktai k ū ry ­ binė mintis griežčiau koncentravosi ties vidiniu šiuolaikinio žmogaus pasauliu, siekdama p e r­ teikti daugiaplanį jo santykį su tikrove. Įvairių kartų grafikų kūryboje ryškėja naujos portreto modifikacijos: anksčiau žmogaus paveikslas bu­ vo savotiškai išskiriamas, dabar jis vis dažniau

suliejam as su fonu į vientisą sąlyginę erdvę, kurioje pirm ojo plano bei fono įvaizdžiai n ere­ tai tampa lygiaverčiais, sudėtingai tarpusavyje santykiaujančiais kom pozicijos elementais. Palyginti su ankstyvesniais laikotarpiais, šiuo metu galima pastebėti dvi ryškias tendencijas: didėjantį kom pozicijos dinamiškumą, kurį p a­ brėžia dažnai vartojam as kinem atografiškas vaizdų „užplaukimas" bei apskritai sudėtinga jų sąveika, ir orientaciją į sudėtingą, daugia­ planę struktūrą. Išsiskiria keletas tokio kom po­ zicinio sprendimo tipų: vaizdų montažas, mo­ zaikinė kompozicija, kurią sudaro vienoje plo­ kštum oje ritmo arba asociacijų ryšiais jungiama vaizdinės ar sąlyginės prasm ės elem entų visu ­ ma, daugiaplanė kompozicija, pagrįsta kelių į gilumą išsidėsčiusių ir tarsi vienas pro kitą persišviečiančių struktūrų santykiais arba kelių struktūrinės bei ritm inės charakteristikos „te­ mų" sim ultaniška raida. A rtim a pastarajam ti­ pui yra laisvomis asociacijomis pagrįsta kpmpo71

būdingas ne tik visai lietuvių grafikos raidai, bet ir bendresniems šiuolaikinio meno pro­ cesams, pasireiškiantiems įvairiose šakose, konkrečiai — tendencijoms, giminingoms są­ monės srauto koncepcijai. Iš S. Krasausko kūrinių čia galime paminėti Saliamono „Giesmių giesmės" ir Šekspyro „So­ netų" iliustracijas. Su sąmonės srauto kon­ cepcija jas suartina simultaniškas herojaus dvasinio pasaulio atskleidimas polifoninėje kompozicijoje, asociacijų grandimis jungiant ar projektuojant vieną į kitą realaus įvykio išgy­ venimą su svajonėmis, prisiminimus su nūdienos problemomis, praeitį su dabartimi,— galima sa­ kyti, pateikiant vienoje projekcijoje daugia­ sluoksnį, kontinualų žmogaus vidinio pasaulio turinį. Tokio meninio sprendimo idėja dar nuo­ sekliau realizuojama „Lango" cikle ir „Sienos" iliustracijose, kur kintančiomis profilinių pla­ nų projekcijomis atsiskleidžia ištisa sudėtingų ir prieštaringų herojaus išgyvenimų istorija. Greta šių literatūrinės kilmės meninių tenden­ cijų rezonanso S. Krasausko darbuose verta prisiminti anksčiau svarstytas jo ir kai kurių mūsų rašytojų kūrybos paraleles. Istorinių te­ mų interpretavimo pobūdis suartina Šekspyro „Sonetų" bei Saliamono „Giesmių giesmės" iliu­ stracijas su J. Grušo ir Just. Marcinkevičiaus dramaturgija. Visa tai sąlygoja ne tiek S. Kra­ sausko asmeniniai polinkiai, kiek jo pozicijos, turinčios konkretų apibrėžtumą lietuvių gra­ fikoje. Taigi S. Krasausko kūryba yra tarsi sa­ votiška jungtis, siejanti tam tikras grafikos tendencijas su tam tikrais literatūros reiški­ niais. Beje, ne tik su literatūros reiškiniais, bet ir apskritai su plačiu šiuolaikinio meno kon­ tekstu. Šia prasme aukščiau minėtas paraleles galima būtų pratęsti, sugretinant, pavyzdžiui, figūros sudvejinimu pagrįstus S. Krasausko dar­ bus su dvilypiu S. Džiaukšto „Autoportretu", o jo polifonines kompozicijas — su V. Vildžiū­ no Čiurlionio paminklo sprendimu. Taigi galima kalbėti ne tik apie atskirus kūrinius, bet ir apie kūrybinių ieškojimų kryptis, kurios sieja S. Kra­ sauską su daugeliu kitų meno šakų atstovų. Interpretaciniai S. Krasausko knygų grafikos principai artimi ir nūdienėms teatro meno ten­ dencijoms, apibūdinamoms konceptualinio arba interpretacinio teatro sąvokomis. Matyt, neatsi­ tiktinai S. Krasausko graviūra „Į žvaigždes" panaudota scenografijoje, o 1971 m. Leningrade M. Bojarčikovo sukurta choreografinė siuita rėmėsi S. Krasausko grafikos temomis. Visa tai byloja apie vidinius dailininko ryšius ne tik su

zicija. Šiuos skirtingus, bet savitus meninius sprendimus sieja polifoniškumo idėja, atitin­ kanti minėtus idėjinius laikotarpio uždavinius. Ryškūs polifoninės kompozicijos pavyzdžiai yra S. Krasausko ciklas „Langas" ir „Sienos" iliustracijos. Tai originalūs, tipiški S. Krasaus­ ko kūriniai, kurių sprendimo ištakas galima įžiūrėti dar septintojo dešimtmečio pradžioje: tuo metu dailininką ypač sudomino dinamiška, judri kompozicijos struktūra. Tiesa, ano meto jo darbų dinamiškumas daugiausia reiškėsi li­ nijų žaismu, o figūros bei vaizdiniai motyvai paprastai išlikdavo statiški (tai, beje, atitiko simboliškos jų traktuotės dvasią). Tačiau ilgai­ niui dinamiškumas palietė ir šiuos kompozici­ jos elementus (kai kurie „Lyrinių graviūrų", „Aviaetiudų" bei „Eros" lakštai, o ypač — „Giesmių giesmė" ir „Vasara"). Tuo būdu „Sie­ na" ir „Langas" tapo natūralia baigiamąja dina­ miškos kompozicijos plėtotės grandimi. Kita vertus, tolydžio augančiu kompozicijos dina­ miškumu S. Krasausko kūryba atitinka bendrą lietuvių grafikos raidą. Todėl natūralu, kad ir individualioje jo kūryboje subrandinta poli­ foninė kompozicija darniai įsilieja į šio meninio sprendimo tipų visumą. Iš tiesų čia galima pa­ stebėti nemaža įdomių „Sienos" ar „Lango" pa­ ralelių. Pavyzdžiui, analogišku „ekrano prin­ cipu" remiasi B. Žilytės „Vilnius", kur goti­ kinio fasado paviršiumi tarsi šešėliai prabėga įvairių epochų paveikslai, įnešdami savų niuan­ sų į architektūrinio motyvo vaizdą. Savaip su­ prastas „ekrano principas" ir G. Kazakevičiū­ tės „Kraujo ir pelenų" bei V. Valiaus V. Myko­ laičio-Putino „Lango" iliustracijose. Šiuos kūri­ nius, be kita ko, suartina ir sienos ar lango motyvas. Simultaniškos kelių temų raidos idėja sieja pastaruosius S. Krasausko raižinius taip pat su V. Kisarausko, A. Steponavičiaus bei R. Gibavičiaus darbais, nors tą pačią idėją kiek­ vienas grafikas įkūnija skirtingai. Kita vertus, negalima nepažymėti, kad savo sumanymu bei idėjine koncepcija daugelis ap­ žvelgtųjų darbų artimi literatūros kūriniams — vienus su kitais sieja panašūs ar net sutam­ pantys motyvai: S. Krasausko „Langas", V. My­ kolaičio-Putino „Langas", R. Gibavičiaus „Žie­ mos langų" ciklas, Just. Marcinkevičiaus „Sie­ na", B. Zilytės „Vilniaus" siena, siena-ekranas D. Kazakevičiūtės „Kraujo ir pelenų" iliustraci­ jose, V. Sirijos Giros „Ekranas" ir t. t. Tokie sutapimai ne atsitiktiniai. Jie byloja apie dailės ir literatūros procesų bendrumą. Taigi mus do­ minantis naujoviškas kompozicijos sprendimas 72

teatru, bet ir su kitais atlikimo menais. Šiuolaikiniam menui apskritai būdingi platūs procesai bei poslinkiai, realizuojami sudėtingai sąveikaujant įvairioms jo šakoms. Tiesa, šian­ dienos sąlygomis, veikiant žmogaus veiklos sri­ čių diferenciacijos procesams, kontaktai tarp atskirų kūrybos sferų toli gražu nėra pakan­ kamai tvirti. Netgi kritikoje bei menotyroje pa­ prastai svarstomos aktualios literatūros proble­ mos ar aktualios dailės problemos, bet labai re­ tai analizuojami jų tarpusavio ryšiai. Tuo tarpu kiekvienoje šiuolaikinio meno šakoje turėtų bū­ ti jaučiamas viso šiandienos meno kontekstas. Kitaip sakant, ypač aktuali tapo Senovės Rytų išmintis, skelbusi, jog neįmanoma būti skulpto­ rium, neišmanant šokio meno, ir negalima sup­ rasti šokio meno, neišmanant muzikos meno. Svarbiausias S. Krasausko kūrybos privalumas, matyt, ir yra tas, kad ji visiškai atitinka šią iš­ mintį. Dailininko jautrumas savo laikui, jo kūrybinių interesų platumas nulėmė tai, kad jo kūryboje pastoviai jaučiama šiuolaikinio meno dvasia, kad jo grafika nuolatos aiduoja bend­ rais šiuolaikinio meno gyvenimo ritmais bei nuotaikomis.

PABAIGA

Į lietuvių dailės istoriją S. Krasauskas įėjo kaip talentingas dailininkas novatorius. Ne vie­ nas jo kūrinys tapo dideliu kūrybiniu atradimu visos tarybinės dailės mastu. Toks yra estampų ciklas „Amžinai gyvi", kuriuo dailininkas tarė svarų žodį reikšmingame kartų dialoge. Tokios yra jo iliustracijos V. Majakovskio poemai, įrodžiusios poetinio kelio perspektyvumą kuriant Lenino paveikslą dailėje. Tokia yra ir dauguma kitų kūrinių, originaliai plėtojusių žmogaus temą. S. Krasausko kūrybos vertė matuojama ne tik atskirais jo darbais. Labai reikšmingi yra ir

bendresnio pobūdžio, galima sakyti, bendrameniniai jo atradimai. Visų pirma, tai interpretaci­ niai jo knygų grafikos principai, kuriais jis atvė­ rė plačias perspektyvas šioje srityje dirban­ tiems dailininkams. Šio atradimo vertę geriau­ siai parodo tai, kad šiandieną interpretacinių nuostatų laikosi dauguma iliustratorių ir jos tra­ ktuojamos kaip natūralios ir savaime supran­ tamos. Ne mažiau vertinga yra grafikos poemos idė­ ja. Galimas dalykas, kad grafikos ciklo ir poe­ mos žanro analogijų buvo ieškoma ir anksčiau. Tačiau S. Krasauskas pirmasis tarybinėje lietu­ vių dailėje konkrečiai išvystė tokio ciklo kom­ poziciją ir ją meniškai įteisino kaip turinčią žan­ ro savitumą. Tai patvirtina faktai: S. Krasaus­ kas kūrė iliustracijas R. Roždestvenskio poemai „Rekviem", o poetas savo ruožtu, įkvėptas „Am­ žinai gyvų", sumanė sukurti šiai giesmei poeti­ nį tekstą. Kitaip sakant, poetas tam* tikra pras­ me imasi iliustruoti grafiko kūrinį, suprantama, laikydamasis interpretacinių iliustratoriaus nuostatų. Galų gale „linijos atradimas"' taip pat skirti­ nas prie reikšmingų bendrameninių atradimų. Juo rėmėsi individualus S. Krasausko stilius. Daugiausia juo paremtos ir tos S. Krasausko kū­ rybos ypatybės, kurių dėka ji turėjo poveikio ne vienam tarybiniam dailininkui. Vertinant S. Krasausko kūrybą, bene daugiau­ sia kalbama apie linijų žaismą ar „linijų poe­ ziją". Tuo tarpu pačiam dailininkui grafika — tai visų pirma mąstymas linija. „Mene turi būti išmintis, protas,— sakė jis.— Ir grafika turi bū­ ti mąsli " . Tai nėra prieštaravimas: S. Krasausko kūry­ bai būdinga abiejų šių pusių vienybė. Jis — ir grafikas poetas, ir ryškus filosofinės mąsty­ senos menininkas. Prie didžiausių jo sukurtų meninių vertybių priklauso ir didinga, kupina pilietinio patoso poema „Amžinai gyvi", ir ne­ didelė lyriška „Giesmių giesmė". 46 S a k a l a u s k a s T. Kur eini, žmogau? — Švyturys, 1976, Nr 21, p. 18.

džio raižinys.(Respublikinio geriausiai apipavi­ dalintos knygos konkurso I laipsnio diplomas) Variantas 16x19

PAGRINDINIŲ DARBŲ KATALOGAS 1955

1959

Iliustracijos (51) M. Sluckio romanui „Geri na­ mai". Tušas, akvarelė. Viršelis. Guašas Viršelis S. Pokrovskio apysakai „Mamutų me­ džiotojai". Akvarelė

Iliustracijos (13) J. Baltušio novelių romanui „Parduotos vasaros" (rusų k.). Medžio raiži­ niai. 10,5X6 (3), 11X6, 11X9,5, 11,5X6 (2), 14,5X10,5, 15X10 (2), 15,5x10, 15,5x10,5 (2). Aplankas. Guašas. Viršelis. Medžio raižinys

1956

Iliustracijos (47) A. Pabijūno satyrinių eilė­ raščių rinkiniui „Skersvėjai". Tušas

Iliustracijos (47) P. Naraškevičiaus miniatiū­ roms „Į Saulę". Tušas. Aplankas. Guašas, tu­ šas. (Respublikinio geriausiai apipavidalintos knygos konkurso I laipsnio diplomas) Iliustracijos (28) T. Tilvyčio apysakai „Kelionė aplink stalą" (rusų k.). Tušas. Viršelis. Guašas, tušas

Viršelis J. Dovydaičio apsakymų rinkiniui „Pa­ vojingi keliai". Guašas, tušas. Atsklanda, už­ sklanda. Tušas 1957

Iliustracijos, atsklanda L. Kiauleikio feljetonų rinkiniui „Kam dar?" Tušas. Viršelis. Guašas

Aplankas V. Petkevičiaus romanui „Priemiesčio žmonės". Guašas, tušas. Viršelis. Tušas. Prieš­ lapis. Tušas Aplankas A. Baltakio eilėraščių rinkiniui „Ke­ turios stygos". Guašas, tušas. Atsklanda. Tušas Aplankas V. Rudoko eilėraščių rinkiniui „Ap­ kasų gėlės". Guašas, tušas. Atsklandos. Tušas

Iliustracijos (74), užsklanda M. Sluckio nove­ lių rinkiniui „Kaip sudužo saulė". Tušas. Virše­ lis. Tušas, bronza Aplankas A. Baltakio eilėraščių rinkiniui „Vel­ nio tiltas". Guašas. Atsklandos. Tušas

Mergaitė su obuoliu. Mišri technika. 84x60 2 A. Baltakio portretai. Sousas. 60x42, 60x41 S. Baltakienės portretas. Sousas, pastelė. 60x41 3 Rimo portretai. Sousas, pastelė. 83x60 (2), 59X42 Mykolo portretas. Anglis. 59x49 Algio portretas. Anglis. 59x42 Leono portretas. Anglis. 59x42 3 žmonos portretai. Sangvinas. 83x60. Sousas 83X60 (2) 2 Rasos portretai. Anglis. 60x42 1959—1960 3 vyro portretai. Pieštukas. 119x72, 84x60, 72X50 L. Kiauleikio portretas. Anglis. 59x42 Kęstas. Anglis. 83x60 3 Kęsto portretai. Sousas. 83x60, 84x60 (2) Mergaitė jūros fone. Anglis. 83x60 Mergaitė. Sousas, flomasteris. 84x60 Dviese. Sousas. 83x60 Dviese. Sousas. 87x64 Trise. Sousas. 87x64 Trise. Sousas. 84x60 2 moters portretai. Anglis. 83x60 Valentinas. Sousas. 87x64

Viršelis N. Tomano apysakai „Vaiduoklio gau­ dymas". Guašas, akvarelė. Atsklanda, užsklan­ da. Tušas 1958

Iliustracijos (16) M. Sluckio pasakai „Milžinai nenorėjo karaliais būti". Tušas. Priešlapiai. Ak­ varelė. Viršelis. Akvarelė, guašas. (Sąjunginio geriausiai meniškai ir poligrafiškai apipavida­ lintos knygos konkurso I laipsnio diplomas) Iliustracijos, atsklanda, užsklanda A. Baltrūno romanui „Tolimi keliai". Tušas. Viršelis, ap­ lankas. Tušas, guašas Iliustracijos M. Sluckio romanui „Geri namai" (rusų k.). Tušas, akvarelė. Viršelis. Tušas, gu­ ašas Iliustracijos (9), titulinis, priešlapiai Vaižganto apysakai „Dėdės ir dėdienės". (Išleista 1963 m.) Medžio raižiniai. 14x7, 14x20, 14x21, 15x20, 16X18, 16X19, 18X15, 19X15, 19x16, 20x16,

21x14, 22x14. Aplankas. Tušas, guašas, me­ 14

Valentinas. Anglis. 83x60 Galvutės. Anglis. 83x60 Sportinė draugystė. Sousas. 87x64 Mėnesiena. Sousas. 83x60 Undinė. Anglis. 83x60 Moteris (nukryžiuotoji). Anglis. 83x60 Žmonos portretas. Sousas. 78x50 9 žmonos portretai. Sousas, 83x60 (5); sousas, pastelė, 83X60; pastelė, 83x60 (2); sangvinas, 83X60; anglis, 83x60

40; II. 85,5X61; III. 76x52 Į žvaigždes. Litografija. 47,5x31,6 Jaunystė. Litografija. 54,2x40 2 Danutės portretai. Anglis. 119x72 2 Mako portretai. Anglis. 97x67, 72x55 Aktas. Anglis. 109x72 2 Birutės portretai. Anglis. 87x64 3 Rasos portretai. Anglis. 83x60 (2), 72x55 4 vyro portretai. Anglis. 119x72 Gėda. Tušas, pastelė. 72x55 Moteris. Sousas. 72x55 9 žmonos portretai. Anglis, 119x72 (5); sou­ sas, 83X60 (2); tušas, pastelė, 72x55 (2)

1960 Iliustracijos M. Sluckio romanui „Geri namai". 2-asis leid.

1961

Iliustracijos (60) ir atsklandos L. Kiauleikio feljetonų rinkiniui „Stop!" Tušas. Viršelis. Gua­ šas, tušas

Iliustracijos (9) R. Roždestvenskio poemai „Rekviem". Medžio raižiniai. 8x12,5, 10,5x

15,5, 12,5X5 (2),12,5X5,5 (2),12,5x8, 12,5x8,5, 15,5X 10,5. (Respublikinio geriausiai apipavida­

Iliustracijos (23) Just. Marcinkevičiaus poemai „Kraujas ir pelenai". Medžio raižiniai. 10x9

lintos knygos konkurso I laipsnio diplomas)

(2), 10X10, 10,5X9 (6), 10,5X9,5, 11,5X10, 12X5,5 (4), 12X9, 12x9,5, 12,5x5,5 (3), 12,5 X 9, 12,5x9,5 (2). Aplankas. Guašas, medžio raiži­

Iliustracijos (8) E. Mieželaičio eilėraščių rinki­ niui „Žmogus" (rusų k.). Medžio raižiniai. 14,5x9,5, 15x10 (7). Aplankas. Plunksna, gua­ šas. (Respublikinio geriausiai apipavidalintos knygos konkurso I laipsnio diplomas, Sąjungi­ nio geriausiai meniškai ir poligrafiškai apipa­ vidalintos knygos konkurso II laipsnio diplo­ mas) Iliustracijos (35) A. Pabijūno satyriniams eilė­ raščiams „Kepurė dega". Tušas. Aplankas. Gua­ šas Iliustracijos (8) V. Audronašos satyrinei apysa­ kai „Saga". Tušas. Aplankas. Tušas, akvarelė

nys. (Respublikinio geriausiai apipavidalintos knygos konkurso I laipsnio diplomas, Sąjungi­ nio geriausiai meniškai ir poligrafiškai apipavi­ dalintos knygos konkurso II laipsnio diplomas) Iliustracijos (11) A. Venclovos romanui „Gimi­ mo diena". Medžio raižiniai. 6x10, 8X10, 11X10 (4), 12,5X9,5 (2), 13x10, 13,5x9,5, 15X 9,5. Viršelis. Guašas. Aplankas. Tušas, guašas

(Respublikinio geriausiai apipavidalintos kny­ gos konkurso I laipsnio diplomas) Viršelis, aplankas N. Bogdanovo apysakai „Pir­ moji mergaitė". Tušas, guašas. (Respublikinio geriausiai apipavidalintos knygos konkurso I laipsnio diplomas)

Iliustracijos (37) ir atsklanda K. Sajos apysakai „Klumpės" (rusų k.). Tušas. Viršelis. Guašas, tušas Iliustracijos (8) A. Venclovos romanui „Gimimo diena" (baltarusių k.). Viršelis. Guašas

Viršelis, aplankas J. Mikelinsko apsakymų rinkiniui „Senis po laikrodžiu". Guašas. Ats­ klanda, užsklanda. Tušas

Iliustracijos (23) Just. Marcinkevičiaus poemai „Kraujas ir pelenai". 2-asis leid. Dviese. Litografija. 55x40 Moters akys. Litografija. 56x40 Mergaitės portretas. Mišri technika [dingęs) Jaunystė. Linoraižinys. 59x44 1 žvaigždes. Linoraižinys. 68,5x45 1962 Iliustracijos (8+2) E. Mieželaičio eilėraščių rin­ kiniui „Žmogus". Medžio raižiniai. 15x10 (2).

Viršelis, aplankas A. Bieliausko romanui „Ro­ žės žydi raudonai". 2-asis leid. Tušas, akvarelė. Tušas, guašas. Atsklanda, užsklanda. Tušas Sėdinti. Mišri technika. 84x60 Susimąsčiusi. Mišri technika. 84X60 Sode. Mišri technika. 83x59,5 Liejikai. Mišri technika. 87,5x63 Motinos džiaugsmas. Mišri technika. 85x60 Madona. 3 variantai. Mišri technika. I. 85,5 X 75

Motinystė. Monotipija. 60x42 Pavasaris. 2 variantai. Autocinkografija. 15x21 Moterys. Monotipija. 42x60 Trys moterys. Monotipija. 41,5x59,5 Šviesa. 3 variantai. Monotipija. 32X59,5 Mirtis. 3 variantai. Monotipija. 31x52,

Aplankas. Guašas. (Respublikinio geriausiai apipavidalintos knygos konkurso II laipsnio diplomas) Iliustracijos (22) V. Misevičiaus humoristiniams apsakymams „Nuodėmingi angelai". Tušas. Ap­ lankas. Guašas

32,5X52 (2) Vienatvė. 3 variantai. 29X48, 29X47

Iliustracijos (9) L. Kiauleikio knygai „Pats iš­ eisiu" (rusų k.). Tušas. Viršelis. Tušas

Monotipija. 29x48,5,

Vaikas, žaidžiantis su plaukais. 2 variantai. Monotipija. 42x59,5 Variantas E. Mieželaičio eilėraščių rinkiniui „Žmogus". Medžio raižinys. 14,5X9,5

Iliustracijos M. Sluckio novelių rinkiniui „Kaip sudužo saulė" (rusų k.). Tušas. Viršelis. Tušas, guašas Teatras. Linoraižinys. 36x17 Santuoka. Litografija. 42,5x56,5 Kaktusas. Litografija. 85,5X60 Besišukuojanti. Litografija. 47,5x36

1964

Variantas „Kardiograma". Litografija. 21x14,3

Iliustracijos (19), priešlapiai M. Sluckio nove­ lių rinkimui „Išdaigos ir likimai". Linoraižiniai.

1963

13X30, 15X29 (3), 21,5X29, 19x30 (2), 11x29, 21X30, 20X30 (2), 17X24, 17x29, 22x30, 16X30 (2), 16X31, 18X29, 18x28,5, 18x30,5.

Iliustracijos (14) E. Mieželaičio eilėraščių rin­ kiniui „Kardiograma" (rusų k.). Medžio raiži­ niai. 14,5X9,5 (10), 14,5X9 (2), 15x9,5 (2). Aplankas. Pastelė, guašas

Aplankas. Guašas Iliustracijos G. Kanovičiaus, S. Krasausko šaržų ir epigramų knygelei „Linksma akim". 36 drau­ giški šaržai. Tušas. Viršelis. Tušas, guašas. (Respublikinio geriausiai apipavidalintos kny­ gos konkurso I laipsnio diplomas)

Iliustracijos (12) Just. Marcinkevičiaus apysa­ kai „Pušis, kuri juokėsi" (rusų k.). Tušas

Iliustracijos (23+3) Just. Marcinkevičiaus poe­ mai „Kraujas ir pelenai" (rusų k.). Medžio rai­ žiniai. 10X10 (2), 10X9,5. Aplankas. Guašas (LTSR valstybinės premijos laureato diplomas)

Iliustracijos (11), priešlapiai E. Mieželaičio eilė­ raščių rinkiniui „Žmogus" (rusų k.). Medžio raižiniai. 14,5x9,5 (9), 15x9,5 (2). Viršelis, mišri technika. Aplankas. Pastelė, pieštukas. (LTSR valstybinės premijos laureato diplomas, Sąjunginio geriausiai meniškai ir poligrafiškai apipavidalintos knygos konkurso II laipsnio diplomas, Liaudies ūkio pasiekimų parodos garbės diplomas. Leipcigo tarptautinės knygų meno parodos bronzos medalis. TSRS valstybi­ nio spaudos komiteto II laipsnio diplomas) Iliustracijos (16) M. Sluckio apysakai „Kelias suka pro mus". Linoraižiniai. I7-X24,5 (3),

Iliustracijos (10), aplankas A. Venclovos eilė­ raščių rinkiniui „Ar tu žinai tą šalį". Tušas, ak­ varelė. 20X17, 21X15 (6), 20,5X14,5 (2), 21 X 15,5. Priešlapiai. Akvarelė. (Respublikinio ge­ riausiai apipavidalintos knygos konkurso I laipsnio diplomas, Sąjunginio geriausiai meniš­ kai ir poligrafiškai apipavidalintos knygos kon­ kurso II laipsnio diplomas, Liaudies ūkio pasie­ kimų parodos garbės diplomas)

17X26, 18,5X25, 1 9x2 6 , 2 0 x 2 5 (2), 2 1 x 2 5 , 31,5X25, 31,5X25,5, 32x25 (3), 3 2 Х 2 5 Д 32,5x26. Priešlapiai. Piešinys plunksna. Virše­

Viršelis M. Zoščenkos feljetonų rinktinei „Pas­ kutinis nemalonumas". Tušas, guašas

lis. Paspalvintas linoraižinys. (Respublikiniogeriausiai apipavidalintos knygos konkurso II laipsnio diplomas)

Viršelis F. Erios romanui „Pagedę vaikai". Tu­ šas, guašas 76

Burė. Linoraižinys. 20x14,2 Dviese. 11 variantų. Linoraižiniai. 19x24 Mergaitė su paukščiais. Linoraižinys. 19,5x35,5 Mergaitė su gėle! Linoraižinys. 26x35 Kaktusas ir mergaitė. Mišri technika. 52^5x44 Altajaus jaunimas. 2 variantai. Linoraižiniai.

1966

Iliustracijos (26-h3) Just. Marcinkevičiaus poe­ mai „Kraujas ir pelenai" (rusų k.). Medžio rai­ žiniai. 12,5x9 (2), 13x9. Aplankas. Tušas, gua­ šas Ciklas „Tolimieji rytai". Autocinkografija. I. 15X16; II. 16X15; III. 16x19; IV. 14,5x22; V. 16X22; VI. 14X20,5

30,5X78,5

Vaikystės atradimai. 2 variantai. Autocinkografija. 17,6X14 Ryšys. Autocinkografija. 14x9,5 Triptikas „Giesmių giesmė". Linoraižiniai. I. Kova. 51X61,5; II. Rauda. 30x39,5; III. Ne­ mirtingumas. 61X48 Bendros raukšlės. Mišri technika. 73x55

Iliustracijos (9) Saliamono „Giesmių giesmei" . Autocinkografija. 17,5x13,5 Variantas Saliamono „Giesmių giesmei". Auto­ cinkografija. 17,5x13,5

1965 Iliustracijos (11) M. Sluckio novelių rinkiniui „Uvertiūra ir trys veiksmai"' (rusų k.). Linorai­ žiniai. 18,5x30, 19,5X30, 20,5x30, 38,5x29,5 (2), 39,5x30 (5), 40x30. Viršelis. Tušas, akva­ relė Iliustracijos (5) A. Venclovos romanui „Drau­ gystė". Tušas. Aplankas. Tušas, guašas. (Res­ publikinio geriausiai apipavidalintos knygos konkurso I laipsnio diplomas) Iliustracijos (22) E. Mieželaičio eilėraščių kny­ gai „Aviaetiudai" (rusų k.). Autocinkografija.

1967

Iliustracijos (22), viršelis, priešlapis V. Šekspy­ ro „Sonetams". Autocinkografija. 17x13 (2), 17,5X14 (3), 16,5X13 (2), 15X14, 17x13,5 (4), 16X13, 14,5X14, 16X14, 16X13,5 (2), 17,5 X 13,5, 15x13, 15x11,5 (2). (Ivano Fiodorovo diplomas) Iliustracijos (15) E. Mieželaičio eilėraščių rin­ kiniui „Era". Autocinkografija. 13,5x15,5, 13,5X 16,5 (2), 13X 16,5 (2), 13,5X 17 (9), 13X 17. (Sąjunginio geriausiai meniškai ir poligrafiš­ kai apipavidalintos knygos konkurso II laips­ nio diplomas)

16X15 (6), 16X16 (4), 15X15, 21X15 (4), 21,5X16, 22X15, 22X16 (3), 22x16,5 |2). Virše­

lis. Guašas. (Sąjunginio geriausiai meniškai ir poligrafiškai apipavidalintos knygos konkurso paskatinamasis diplomas, TSRS dailininkų są­ jungos diplomas) Aplankas A. Bieliausko romanui „Rožės žydi raudonai". 3-asis leid. Guašas, flomasteris Aplankas A. Venclovos romanui „Gimimo die­ na". Tušas, guašas. Viršelis. Bronza. (Respubli­ kinio geriausiai Apipavidalintos knygos kon­ kurso I laipsnio diplomas) Emblema „Poezijos pavasariui". Linoraižinys. 15X14,5 Emblema žurnalui „Družba narodov". Linorai­ žinys. 13x11 Variantai (5) E. Mieželaičio eilėraščių rinkiniui „Aviaetiudai". Autocinkografija. 18x13,5 (2), 17,5X13, 13,5X16, 15,5X17,7 Variantai (3) „Moters" tema. Linoraižiniai.

Iliustracijos (30) A. Pabijūno satyriniams eilė­ raščiams „Šimtas perkūnsargių". Tušas. Aplan­ kas. Guašas, tušas Iliustracijos (5) A. Venclovos apsakymų rinkti­ nei „Mirtis Lisabonoj". Autocinkografija. 15X 10. Aplankas. Guašas Variantai (3) A. Venclovos apsakymų rinktinei „Mirtis Lisabonoj". Autocinkografija. 15X10 Variantai (4) V. Šekspyro „Sonetams". Autocin­ kografija. 16X13,5, 17X14, 17,5X14 (2) Panas. Autocinkografija. 39x42,5 Flora. Autocinkografija. 14,3x14 Naujametiniai pasveikinimai (3). Autocinkogra­ fija. 29X19, 27X21 (2)

60,5X44, 66,5X49, 65,5x47,3

Moteris su vaiku. Autocinkografija. 24x36,5 Marsas ir balandis. Autocinkografija. 15x12

Ekslibrisas chirurgui E. Jaržemskui. Autocinko­ grafija. 6 x 4 77

Ciklas „Vasara". Litografija: Vasara. 4 9 x 6 5 ; Bėgantieji. 6 5X 49; Žaidimas. 58,5x42,5; Po vandeniu. 59,5x43,5; Sukantys lanką. 5 9 x 4 3 ; Seimą. I. 5 9,5x 4 3 ; Seimą. II. 6 5 x 4 9 ; Sode. 4 9 x 6 4 ; Derlius. 4 6 x 5 9

1970

Iliustracijos (13), aplankas V. Majakovskio poe­ mai „Vladimiras Iljičius Leninas". Autocinkog­ rafija. 19,5X17, 22,5X18 (3), 23x18 (9) Variantai (2). Autocinkografija. 19x11,5, 23X18 Iliustracijos (8) L. Kiauleikio feljetonų rinki­ niui „Pražūtinga profesija". Tušas. Aplankas. Guašas Iliustracijos (6), viršelis E. Mieželaičio eilėraš­ čių rinkiniui „Aleliumai" (rusų k.). Autocinkog­ rafija. 12X10 (3), 12X10,5 (2), 12,5X10,5 Ciklas „Judesys". Autocinkografija. 32x49,5, 50X32,5 (2), 32,5X49 Pasveikinimo atvirukas. Autocinkografija. 9X9,5 Lietuvaitė. Autocinkografija. 12x8,5 Viršelis žurnalui „Krugozor". Mišri technika „Kas aš?" Autocinkografija. 12,5x17 Jis ir ji. Autocinkografija. 15,3x12,2

1968

Iliustracijos, titulinis, priešlapiai Vaižganto apysakai „Dėdės ir dėdienės"' (rusų k.). 2-asis leid. Iliustracijos (20), priešlapiai, aplankas Just. Marcinkevičiaus poemai „Siena"' (rusų k.). Autocinkografija. 13x12 (16), 14,5x12 (2), 15X 12,5. (Respublikinio gražiausiai apipavidalintos knygos konkurso I laipsnio diplomas, Pirmojo tarprespublikinio Lietuvos, Latvijos ir Estijos geriausios knygos konkurso I laipsnio diplo­ mas, Sąjunginio geriausiai meniškai ir poligra­ fiškai apipavidalintos knygos konkurso II laips­ nio diplomas) Viršelis K. Sajos apysakai „Klumpės"' (rusų k.). 2-asis leid. Guašas, tušas

1971

Ciklas „Langas". Autocinkografija. I. Rytas. 3 3 x 5 0 ; II. Muzika. 32,5x49,5 ; III. Nesantaika. 32,5X50; IV. Svaja. 32,5X50; V. Vakaras. 3 2 X

Šaržai (16) A. Bartašiaus, V. Kazakevičiaus, S. Stonkaus, V. Zeliuko knygai „Lietuvos krep­ šinis". Flomasteris Iliustracijos (12+ 1), aplankas, priešlapiai E. Mieželaičio eilėraščių rinkiniui „Žmogus". 4-asis leidimas. Autocinkografija Uta. 2 variantai. Litografija. 41x31 Medicina. Autocinkografija. 13,5x11 Prisiminimai. Tušas. 61x44 Motinystė. Tušas. 55x30 Švelnumas. Tušas. 55x42 Moteris. Tušas. 55x42 Laisvos temos: Hirosimos lietus. Autocinko­ grafija. 18x23 Ginčas su savim. Autocinko­ grafija. 31 X 14 Žemė ir dangus. Autocinko­ grafija. 13,5x24,2

50

Kova.

2 20X16,5

variantai. Autocinkografija.

21x13,

Aplankas, priešlapis M. Sluckio romanui „Uos­ tas mano — neramus". Autocinkografija. 12,5X 9; 9 X 9 1969

Iliustracijos (10), aplankas A. Baltakio eilėraš­ čių rinktinei „Pėsčias paukštis"' (rusų k.). Auto­ cinkografija. 12X10 (7), 11,5X10 (2), 12X10,5. Priešlapis. Montažas iš autocinkografijų. (Res­ publikinio geriausiai apipavidalintos knygos konkurso I laipsnio diplomas) Viršelis Just. Marcinkevičiaus poemai „Siena" (rusų k.). 2-asis leid. Fragmentas iš autocinko­ grafijų Portretų galerija. Autocinkografija. II. 29,2X25; III. 3 2 ,5 x 2 5

Nesusikurk sau stabo. Autocinkografija. 15,7 X 16 Moterys. Autocinkografija. 2 1 x 1 6 Bėgimas trise. Autocinkografija. 14,5x18 Kentauras. Autocinkografija. 15x12,5 Išėjimas. Autocinkografija. 1 9 x 2 4 Kur bėgi? Autocinkografija. 1 8 x 2 3 Bėgimas. Autocinkografija. 17,7 X 2 3

I. 3 5 x 2 7 ;

Variantai (7) A. Baltakio eilėraščių rinktinei „Pėsčias paukštis" (rusų k.). Autocinkografija.

12X10 (5), 11,5X10 (2)

78

Draugės. Autocinkografija. 14,5x20,5 Stebuklo nebus. Autocinkografija. 16,6 X l3 r3 Laukimas. Autocinkografija. 12,3X11 Ilgesys. Autocinkografija. 13X14,4 Moterų ateitis. Autocinkografija. 29x25,5 Moteris žieduose. Autocinkografija. 13,5X12 Variantai (3) su balandžiu. Autocinkografija. 19,4X18,6, 22,2X17, 18,7X18,7 1972 Iliustracijos (4), viršelis Just. Marcinkevičiaus „Poemoms'' (rusųk.). Autocinkografija. 16x5,5, 12,5X7,5, 11X8,5, 13x8 Iliustracijos (17), viršelis T. Tilvyčio satyri­ niams eilėraščiams „Trejos devynerios". Tušas. Aplankas. Tušas Ciklas „Skrydis". Autocinkografija. I. 65x50; II. 65X49,5; III. 64,5x50 Ciklas „Moters gimimas". I—XVI. Autocinkog­ rafija. 38,5x31. (Respublikinio geriausiai apipa­ vidalintos knygos konkurso I laipsnio diplomas) Viršelis armėnų žurnalui „Garun". Autocinkog­ rafija. 30X20 Variantai (3) Just. Marcinkevičiaus „Poemoms" (rusų k.). Autocinkografija. 12,5x9, 11,5x8,

12X8

3 A. Sniečkaus portretai. Tušas. 93x73 1973

Triptikas „Kur eini, žmogau?". Autocinkogra­ fija. I. 64,5X50; II. 50x64,5; III. 64,5x50 Variantai (12) Just. Marcinkevičiaus „Šešioms poemoms". Autocinkografija. 11X5, 12x6 (4), 12,5X7, 12,5X8, 12x8 (2), 13x6, 13x8, 14x8 1974

Iliustracijos (10), aplankas A. Jonyno eilėraš­ čių rinktinei „Žmogaus širdis, kareivio širdis". Autocinkografija. 11X10 (5), 10,5x9,5 (3), 10,5X10, 11,5X10. (VII tarprespublikinio Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos geriau­ siai meniškai ir poligrafiškai apipavidalintos knygos konkurso II laipsnio diplomas) Variantai A. Jonyno „Žmogaus širdis, kareivio širdis". Autocinkografija. 11x9 (2) 1975

Iliustracijos (27), aplankas A. Jonyno eiliuotos satyros ir humoro rinktinei „Juokingos epitafi­ jos. Misterija". Tušas Iliustracijos (27), aplankas J. Nekrošiaus saty­ rinių eilėraščių knygai „Paskutinis taškas". Tušas Iliustracijos (15+1) E. Mieželaičio eilėraščių rinkiniui „Žmogus". Medžio raižiniai. 11,5x7,5 Ciklas „Amžinai gyvi" (36). Autocinkografija. 25x21. (Sąjunginio geriausiai meniškai ir polig­ rafiškai apipavidalintos knygos konkurso I laipsnio diplomas. Tarptautinės parodos „Kny­ ga—75" organizacinio komiteto diplomas. TSRS dailininkų sąjungos premija)

Iliustracijos (8), aplankas Just. Marcinkevi­ čiaus „Šešioms poemoms". Autocinkografija.

1977

13X4, 14X5, 11X5, 13X7, 12X5 (2), 12x7, 11,5X4,5. (Respublikinio geriausiai apipavida­

Iliustracijos (12), aplankas L. Levčevo eilėraš­ čių rinkiniui „Pomėgiai" (rusų k.). Autocinkog­ rafija. 11,5X7, 12X6, 12X7, 12,5X6, 12,5x7 (2),

lintos knygos konkurso I laipsnio diplomas. Są­ junginio geriausiai meniškai ir poligrafiškai apipavidalintos knygos konkurso III laipsnio diplomas)

12,5X7,5 (3), 13X6,5

Variantai (4). Autocinkografija. 12x7, 12,5X 6,5 (2), 12,5X7

REPRODUKCIJOS Р Е П Р О Д У К Ц И И REPRODUCTIONS

70. Iliustracija Vaižganto „Dėdėms ir dėdienėms". !958 Medžio raižinys

71, 72. Iliustracijos Vaižganto „Dėdėms ir dėdienėms". 1958. Medžio raižiniai

73-75. Iliustracijos Just. Marcinkevičiaus poemai „Kraujas ir pelenai". 1960. Medžio raižiniai

76-80. Iliustracijos Just. Marcinkevičiaus poemai „Kraujas ir pelenai". 1960. Medžio raižiniai

81-83. Iliustracijos R. Roždestvenskio „Rekviem ". 1971. Medžio raižiniai

84. Į žvaigždes. Iš „Lyrinių graviūrų" ciklo. 1961. Lino raiži­ nys. 68,5x45

85. Lyra. Iliustracija E. Mieželaičio „Žmogui". 1961. Medžio raižinys

86. Lupos. Iliustracija E. Mieželaičio „Žmogui". 1961. Medžio raižinys

87. Akys. Iliustracija E. Mieželaičio „Žmogui". 1961. Medžio raižinys

88. Motina. Iliustracija E. Mieželaičio „Kardiogramai". 1963. Medžio raižinys

89. Daina. Iliustracija E. Mieželaičio „Žmogui". 1961. Medžio raižinys

90. Pabudimas. Iliustracija E. Mieželaičio „Žmogui". I! va­ riantas. 1963. Medžio raižinys

91. Svajonė. Iliustracija E. Mieželaičio „Žmogui“. II variantas 1963. Medžio raižinys

92. Medelis. Iliustracija E. Mieželaičio „Kardiogramai". 1963. Medžio raižinys

93. Nemirtingumas. Iliustracija E. Mieželaičio „Žmogui". II variantas. 1963. Medžio raižinys

94. Moteris. Iliustracija E. Mieželaičio „Žmogui ". 1961. Medžio raižinys

95. Dualizmas. Iš „Lyrinių graviūrų" ciklo. 1963. Medžio raižinys

96. Iliustracija E. Mieželaičio „Žmogui". 1962. Medžio raižinys

97. Plaukai. Iš „Lyrinių graviūrų" ciklo. 1963. Medžio raižinys

98. Robertui Frostui. Iliustracija E. Mieželaičio ,.Aviaetiudams". 1966. Medžio raižinys

99. Ikaro šešėlis. Iliustracija E. Mieželaičio Aviaetiudams". 1966. Autocinkografija

100. Atlantida. Iliustracija E. Mieželaičio „Aviaetiudams". 1966. Autocinkografija

101. Kordiljerai. Iliustracija E. Mieželaičio ..Aviaetiudams". 1966. Autocinkografija

102. Van Klaibernui. Iliustracija E. Mieželaičio „Aviaetjudams'. 1966. Autocinkografija

103. Miško archaika. Iliustracija E. Mieželaičio „Aviaetiudams'. 1966. Autocinkografija

104. Sparnas. Iliustracija E. Mieželaičio ..Aviaetiudams". 1966. Autocinkografija

105. Vasara. Iliustracija E. Mieželaičio „Aviaetiudams". 1966. Autocinkografija

106. Teatras. 1962. Linoraižinys. 38x17

107. Jaunystė. 1961. Linoraižinys. 59x44

108, 109. Tolimieji Rytai. 1966. Autocinkografija. 15x22

110. Vertikalė. Iliustracija E. Mieželaičio „Erai ". 1967. Autocinkografija

111. Horizontalė. Iliustracija E. Mieželaičio „Erai”. 1967. Autocinkografija

112. Balsas. Iliustracija E. Mieželaičio „Erai". 1967. Autocinkografija

113. Lupos. Iliustracija E. Mieželaičio „Erai". 1967. Autocinkografija

114. Po vandeniu. Iš „Vasaros" ciklo. 1967—1968. Litografija. 59,5X43,5

115. Žaidimas. Iš „Vasaros"ciklo. 1967—1968. Litografija. 58,5x42,5

116, 117. Iliustracijos A. Baltakio eilėraščių rinkiniui „Pėsčias paukštis". 1968—1969. Autocinkografija

118. Rytas. Iš „Lango" ciklo. 1968. Autocinkografija. 33x50

119. Svaja. Iš „Lango" ciklo. 1968. Autocinkografija. 32,5x50

120. Vakaras. Iš „Lango" ciklo. 1968. Autocinkografija. 32x50

121. Globa. Iliustracija Just. Marcinkevičiaus „Sienai". 1967—1968. Autocinkografija

122. Veidmainystė. Iliustracija Just. Marcinkevičiaus „Sienai". 1967—1968. Autocinkografija

123. Aistra. Iliustracija Just. Marcinkevičiaus „Sienai". 1967—1968. Autocinkografija

124. Abejingumas. Iliustracija Just. Marcinkevičiaus „Sienai". 1967—1968. Autocinkografija

125. Karo valpurgija. Iliustracija Just. Marcinkevičiaus „Sienai". 1967—1968. Autocinkografija

126. Sapnas. Iliustracija Just. Marcinkevičiaus „Sienai". 1967—1968. Autocinkografija

127, 128. Iliustracijos V. Šekspyro „Sonetams". 1967. Autocinkografija

129, 130. Iliustracijos V. Šekspyro „Sonetams". 1967. Autocinkografija

131. Iliustracija V. Šekspyro „Sonetams". 1967. Autocinkografija

132. Iliustracija Saliamono „Giesmių giesmei". 1966. Autocinkografija

133, 134. Iliustracijos Saliamono „Giesmių giesmei". 1966. Autocinkografija

135, 136. Iliustracijos Saliamono „Giesmių giesmei". 1966. Autocinkografija

137, 138. Iliustracijos Saliamono „Giesmių giesmei". 1966. Autocinkografija

139, 140. Iliustracijos Saliamono „Giesmių giesmei". 1966. Autocinkografija

141, 142, Iliustracijos V. Majakovskio poemai „Vladimiras Iljičius Leninas". 1970. Autocinkografija

143, 144. Iš ciklo „Moters gimimas". I. V. 1973. Autocinkografija. 38,5x31

145, 146. Iš ciklo „Moters gimimas". VI. IX. 1973. Autocinkografija. 38,5x31

147, 148. Iš ciklo „Moters gimimas". XV. XVI. 1973. Autocinkogralija. 38,5x31

49, 150. Iš ciklo Amžinai gyvi". II. VI. 1975. Autocinkografija. 25x21

151, 152. Iš ciklo „Amžinai gyvi". IX. X. 1975. Autocinkografija. 25x21

153, 154. Iš ciklo „Amžinai gyvi". XIII. XXVIII. 1975. Autocinkogralija. 25x21

iiSstšs;

аНШВИ

155. Iš ciklo „Amžinai gyvi". XXX. 1975. Autocinkografija. 25x21

Н а р о д н ы й х у д о ж н и к Литовской С С Р гра­ ф и к С т а с и с К р а с а у с к а с (1929—1977) с в о и м творчеством занимает видное место в совет­ с к о м и с к у с с т в е 60—70-х г о д о в . Е г о р а б о т ы не раз представляли д о с т и ж е н и я советской г р а ф и к и за р у б е ж о м и н е раз б ы л и о т м е ч е н ы м е д а л я м и и д и п л о м а м и . В 1976 г. е г о ц и к л « Вечно ж ив ые » б ы л у д о с т о е н Г о с у д а р с т в е н ­ ной премии СССР. И в жизни, и в творческой биографии С. К р а с а у с к а с а м н о г о и н т е р е с н о г о и н е о б ы ч ­ ного. В частности, п о р а ж а е т м н о г о с т о р о н ­ ность его н а т у р ы и ш и р о т а интересов: о н у в ­ лекался и спортом, и поэзией, и пением, и а к ­ т е р с к и м и ск ус ст во м —и в с ю д у достиг р е ­ зультатов. Э т а м н о г о ст ор он но ст ь л и ч н о с т и н а ш л а свое о т р а ж е н и е в с м ы с л о в о й н а с ы щ е н ­ ности и многогранности творчества х у д о ж н и ­ ка, в е г о с п о с о б н о с т и з а т р о н у т ь у м ы и с е р д ц а л юд ей самых различных профессий, интере­ сов и склонностей. С ре ди литовских графиков трудно найти другого художника, чьи работы пользовались б ы такой популярностью у ш и ­ рокой п уб ли ки н а ш е й страны. Так ж е трудно найти другого художника, чьи работы в ы з ы ­ вали б ы такой интерес у профессиональной п у б л и к и —с п е ц и а л и с т о в м н о г и х о бл ас те й х у д о ж е с т в е н н о г о творчества. Т он ко го н ов а ­ т о р а в л и ц е С. К р а с а у с к а с а п е р в ы м о ц е н и л писатель М. Слуцкие, на необычность и н о ­ визну его творческой к о н ц е п ц и и п е р в ы м обратил внимание литературный критик Д. Ю д я л я в и ч ю с . И в д а л ь н е й ш е м , н а р я д у с работами искусствоведов и многочисленны­ м и статьями журналистов в различных, не­ р ед ко весьма и н т е р е с н ы х аспектах, его тво р ­ чество о бс уж да ло сь в статьях и отзывах л и ­ т о в с к и х п и с а т е л е й Э . М е ж е л а й т и с а , В. П я т кявичюса, Ю. Марцинкявичюса, х уд ож ни ко в В. Б о г д а н а с а , С . Ю с ё н и с а , н а р о д н о й а р т и с т ­ к и Л а т в и й с к о й С С Р Э. П а к у л ь и д р у г и х п р е д ­ ставителей р а з л и ч н ы х вид ов искусства. П р и ­ мечательны в данном отношении и другие ф а к т ы , к а к , н а п р и м е р , с т и х и Р. Р о ж д е с т в е н ­ ского, п о с в я щ е н н ы е С. К р а с а у с к а с у , х о р е о г ­ р а ф и ч е с к а я с юи т а , с о з д а н н а я Н. Б о я р ч и к о в ы м по м от ив ам работ литовского графика, или использование этих мотивов в сценогра­ ф и ч е с к о м р е ш е н и и п о с т а н о в к и п ь е с ы В. П а ­ н о в о й в Дрездене. Все это н е с о м н е н н о свиде­ т е л ь с т в у е т о т ом , ч т о в л и ц е С. К р а с а у с к а с а м ы встречаемся с глубоким и интересным художником, наделенным исключительно тонким чувством современности.

С. К р а с а у с к а с , о к о н ч и в ш и й Г о с у д а р с т в е н ­ н ы й художественный институт Литовской С С Р в 1958 г. — п р е д с т а в и т е л ь н ы н е ш н е г о среднего поколения литовских графиков. Это х у д о ж н и к широкого творческого диапа­ зона, и з в е с т н ы й и к а к т о н к и й с а т и р и к - ш а р ­ жист, и как талантливый мастер иллюстра­ ции, и как в д у м ч и в ы й график- станковист, автор множества глубоких и содержательных произведений. П р и н ц и п и а л ь н о е значение для всей твор­ ч е с к о й б и о г р а ф и и С. К р а с а у с к а с а и м е л о то, что м о ж н о назвать о т к р ы т и е м л и н и и как н аи ­ б ол ее аде кв ат но го его т в о р ч е с к о м у Я э л е м е н ­ та я з ы к а графики. Э т о о т к р ы т и е созревало в творческих поисках молодого художника постепенно. П о м е р е того как его рука, о в л а ­ девая профе сс ио на ль ны ми навыками, стано­ вилась все более чувствительной, с п о с о б н о й передать д в и ж е н и ю резца с амые тонкие дви­ ж е н и я его д у ш и , все бол ее с о д е р ж а т е л ь н о й и эмоционально богатой становилась линия в его графике. О н а м ог ла б ы т ь с д е р ж а н н о й и л и и н т и м н о й , м о г л а и г р а т ь , с м е я т ь с я , петь... Х у д о ж н и к все б ол ее я сн о стал осознавать родственность языка графики с языком поэ­ з и и и л и м у з ы к и . В с в о е м т в о р ч е с т в е С. К р а ­ саускас постепенно приходит к условному художественному решению, основанному в п ер ву ю очередь на мелодической стороне средств г рафики: р и т м и к е ч е р н о г о и белого, динамической игре и з я щ н ы х тонких линий. Такой подход высвободил внутренне прису­ щ у ю я з ы к у г рафики силу экспрессии, позво­ ляя использовать ее для п ря мо го в ы р а ж е н и я п е р е ж и в а н и я и л и м ы с л и творца, без о б щ е ­ принятого в то время о б р а щ е н и я к с юж ет у. Т а к и м о б р а з о м г р а ф и к а С. К р а с а у с к а с а — э то н е т о л ь к о « поэзия линий» и л и « м уз ык а линий» , к а к ее ч а с т о о п р е д е л я ю т . О н а в м е с т е с тем и м ы ш л е н и е в линиях, р ас кр ыв аю ще е сам процесс р ож де ни я и развития творческой м ы с л и графика. Т ак ие ее черты, п ож ал уй , р а н ь ш е всего в ы с т у п и л и в к н и ж н о й г ра фи ке С. К р а с а у с к а с а , г де о н с т а л о р и е н т и р о в а т ь с я н е на и л л ю с т р а ц и ю в о б ы ч н о м с м ы с л е слова, а на относительно самостоятельное развитие т е м ы литературного произведения средства­ м и и п о логике изобразительного искусства. Т ак им образом х у д о ж н и к как б ы вступает в диалог с писателем, по- своему развивая м и р идей его произведения. Его и л л ю с т р а ц и и могут рассматриваться как вполне самостоя­ т е л ь н ы й г р а ф и ч е с к и й цикл. 161

Творческий почерк и идейная проблемати­ к а г р а ф и к и С. К р а с а у с к а с а п о л н о с т ь ю с о з р е ­ л и в н а ч а л е 60-х г о д о в . К э т о м у п е р и о д у о т н о ­ сятся с е р и и и л л ю с т р а ц и й к п о э м е « Кровь и пепел» Ю . М а р ц и н к я в и ч ю с а , « Человеку» Э . М е ж е л а й т и с а , « Р е к в и е м у » Р. Р о ж д е с т в е н ­ ского, « Л ир ич ес ки е гравюры» , ш и р о к о и з ­ в ес тн ая г р а в ю р а « Юность» и р я д д р у г и х работ. В этих п р о и з в е д е н и я х п о л н о с т ь ю у тв ер ди ла сь ц ен т р а л ь н а я д ля всего т ворчест­ ва С. К р а с а у с к а с а т е м а ч е л о в е к а , р е ш а е м а я с п о з и ц и и в е ч н ы х т е м —л ю б в и , подвига, ж и з н и и смерти. Такой п од хо д придает с и м ­ волические оттенки образам, с оз да ва ем ым художником, усиливает их актуальную зна­ чимость. В такой интерпретации тема Ч е л о ­ века п р о х о д и т через все д а л ь н е й ш е е его творчество, о с н о в н ы м и в ех ам и которого в ы ­ с т у п а ю т и л л ю с т р а ц и и к « Ави аэ тю да м» Э. М е ­ ж е л а й т и с а , п о э м е « Стена» Ю . М а р ц и н к я в и ­ ч ю с а , п о э м е «В. И . Л е н и н » В . М а я к о в с к о г о , « Сонетам» Ш е к с п и р а , « П ес ни песней» , а т а к ­ ж е ц и к л ы « Окно» , « Лето» и д р . И н т е р е с н ы м творческим достижением данного периода является своеобразное полифоническое ре­ ш е н и е произведения ( особенно характерное д л я « П е с н и п е с н е й » , « С т е н ы » и « О кн а» ) , основанное на параллельном развитии не­ с к о л ь к и х тем, в ы р а ж а ю щ е м с я в с л о ж н о й д и ­ намике многоплановой композиционной структуры. Все это как б ы подготавливает композиционное решение двух известных г р а ф и ч е с к и х п о э м С. К р а с а у с к а с а : « Р о ж д е ­ н и е ж е н щ и н ы » и « Вечно живые» , к от ор ые , к с о ж а л е н и ю , оказались п о с л е д н и м и его п р о ­ изведениями... Г ра ф и ч е с к о й п о э м о й м о ж н о назвать не т о л ь к о « Р о ж д е н и е ж е н щ и н ы » и л и « Вечно живые» ,—в известном с м ы с л е э то му п о н я ­ т и ю с о о т в е т с т в у е т и в с е т в о р ч е с т в о С. К р а ­ саускаса, п р е д с т а в л я ю щ е е с о б о й п р е к р а с н у ю и н е п о в т о р и м у ю поэ му о Человеке.

5. Д р у ж е с к и й ш а р ж Й . М а ч ю л и с а . 1952. Карандаш 6. Э с к и з п о р т р е т а М . С л у ц к и с а . 1954. К а ­ рандаш 7—9. П о р т р е т н ы е э с к и з ы д е т е й к « Д о б р о м у д о м у » М . С л у ц к и с а . 1954. К а р а н д а ш 10. Э с к и з п о р т р е т а К . А м б р а с а с а . 1956. К а ­ рандаш 11. Э с к и з п о р т р е т а С . Ю к н ы . 1956. К а р а н д а ш 12. Э с к и з ы п о р т р е т о в В . М и к о л а й т и с а - П у т и н а с а и Э . М е ж е л а й т и с а . 1956. Ч е р н и л а 13. Д р у ж е с к и й ш а р ж А . В е н ц л о в ы . 1958. Тушь 14. Д р у ж е с к и й ш а р ж п и с а т е л е й . 1 я н в а р я 1956. Т у ш ь 15. Р и с у н о к г и п с а . 1952—1953. I к у р с . К а ­ рандаш 16. Р и с у н о к с н а т у р ы . 1952—1953. I к у р с . Карандаш 17. Р и с у н о к с н а т у р ы . 1953—1954. II к у р с . Карандаш 18. А к т . 1954—1955. III к у р с . К а р а н д а ш 19. Р и с у н о к с т у д и й н о й п о р ы . 1955—1956. IV к у р с . К а р а н д а ш 20. Р и с у н о к с н а т у р ы . 1955—1956. IV к у р с . Карандаш 21. Р и с у н о к с н а т у р ы . 1955—1956. IV к у р с . Карандаш 22. П е р в ы й в а р и а н т к ц и к л у « Ж е н щ и н ы » . 1964. Т у ш ь 23—26. Э с к и з ы н а т е м у « Ж е н щ и н ы » . 1957— 1958. Т у ш ь 27. Д е в о ч к а н а ф о н е м о р я . 1959—1960. У г о л ь . 83x60 28. Р у с а л к а . 1959—1960. У г о л ь . 83x60 29. Д е в о ч к а . 1954—1960. С о у с , ф л о м а с т е р . 84x60 30. Ж е н щ и н а . 1959—1960. С о у с . 83,5x59,5 31. Д в о е . 1959—1960. С о у с . 88x64 32. Э с к и з п о р т р е т а ж е н ы . 1959. К а р а н д а ш . 83x60 33. А й с т е с к у к л о й . 1961. У г о л ь . 72x54 34. А в т о п о р т р е т . 1958. К а р а н д а ш . 41x30 35. П о р т р е т ж е н ы . 1960. У г о л ь . 83x60 36. П р р т р е т м у ж ч и н ы . 1960—1961. У г о л ь . 84x60 37—48. Э с к и з ы . С а л ф е т к а , ф л о м а с т е р 49. Э с к и з п о р т р е т а д е в о ч к и . 1961—1962. Т у ш ь 50. Э с к и з . 1962—1963. Т у ш ь 51. Э с к и з . 1962—1963. Т у ш ь 52. А в т о ш а р ж . 1963. Т у ш ь 53. Д р у ж е с к и й ш а р ж Б . Г о р б у л ь с к и с а . 1964. Тушь

С П И С О К И Л Л Ю С Т Р А Ц И Й

1. Д р у ж е с к и й ш а р ж А . С г е л ь м о к а с а . 1952. Карандаш 2. Д р у ж е с к и й ш а р ж Й . Л а г у н а в и ч ю с а . 1952. Карандаш 3. Д р у ж е с к и й ш а р ж А . Ш о ц и к а с а . 1952. Карандаш 4. Р и с у н о к . 1952. К а р а н д а ш 162

54. Д р у ж е с к и й ш а р ж Э . Б а л ь с и с а . 1963— 1964. Т у ш ь 55. Д р у ж е с к и й ш а р ж Ю с т . М а р ц и н к я в и ч ю с а . 1964. Т у ш ь 56. Д р у ж е с к и й ш а р ж Ю . Ю р г и н и с а . 1964. Тушь 57. Д р у ж е с к и й ш а р ж Л . К я у л е й к и с а . 1964. Тушь 58. Д р у ж е с к и й ш а р ж Ю . М и л ь т и н и с а . 1965. Тушь 59. Д р у ж е с к и й ш а р ж Й . А в и ж ю с а . 1964. Тушь 60. Д р у ж е с к и й ш а р ж Ю . Б а л т у ш и с а . 1964. Тушь 61. Д р у ж е с к и й ш а р ж М . Б у л а к и . 1964. Ч е р ­ нила 62. Д р у ж е с к и й ш а р ж Ф . Б е л я у с к а с а . 1964. Тушь 63. Д р у ж е с к и й ш а р ж В . Г я ч а с а . 1964. Т у ш ь 64. Д р у ж е с к и й ш а р ж А . Г у д а й т и с а . 1964. Тушь 65. Д р у ж е с к и й ш а р ж Ю . М и к е н а с а . 1964. Тушь 66. Д р у ж е с к и й ш а р ж В. Ю р к у н а с а . 1964. Тушь 67. Д р у ж е с к и й ш а р ж Т . Т и л ь в и т и с а . 1964. Фломастер 68. Д р у ж е с к и й ш а р ж Й . М а ц к о н и с а . 1957. Тушь 69. Д р у ж е с к и й ш а р ж Й . Б а л ь к я в и ч ю с а . 1965. Тушь 70—72. И л л ю с т р а ц и и к « Д я д я м и т е т к а м » В а й ж г а н т а с а . 1958. Г р а в ю р а н а д е р е в е 73—80. И л л ю с т р а ц и и к п о э м е Ю с т . М а р ц и н ­ к я в и ч ю с а « К р о в ь и п е п е л » . 1960. Г р а в ю р а на дереве 81—83. И л л ю с т р а ц и и к п о э м е Р. Р о ж д е с т в е н ­ с к о г о « Р е к в и е м » . 1971. Г р а в ю р а н а д е р е в е 84. К з в е з д а м . И з ц и к л а « Л и р и ч е с к и е г р а в ю ­ р ы » . 1963. Л и н о г р а в ю р а . 68,5x45 85—87. Л и р а . Г у б ы . Г л а з а . И л л ю с т р а ц и и к с б о р н и к у с т и х о т в о р е н и й « Ч е л о в е к » . 1961. Гравюра на дереве 88. М а т ь . И л л ю с т р а ц и я к с б о р н и к у с т и х о т в о ­ р е н и й « К а р д и о г р а м м а » . 1963. Г р а в ю р а н а дереве 89. П е с н я . И л л ю с т р а ц и я к с б о р н и к у с т и х о ­ т в о р е н и й Э. М е ж е л а й т и с а « Человек» . 1961. Г р а в ю р а н а д е р е в е 90—91. П р о б у ж д е н и е . М е ч т а . И л л ю с т р а ц и и к с б о р н и к у с т и х о т в о р е н и й Э. М е ж е л а й т и ­ с а « Ч е л о в е к » . II в а р и а н т . 1963. Г р а в ю р ы на дереве

92. Д е р е в ц о . И л л ю с т р а ц и я к с б о р н и к у с т и х о ­ т в о р е н и й Э. М е ж е л а й т и с а « К а р д и о г р а м ­ м а» . 1963. Г р а в ю р а н а д е р е в е 93. Б е с с м е р т и е . И л л ю с т р а ц и я к с б о р н и к у с т и х о т в о р е н и й Э. М е ж е л а й т и с а « Чело­ век» . II в а р и а н т . 1963. Г р а в ю р а н а д е р е в е 94. Ж е н щ и н а . И л л ю с т р а ц и я к с б о р н и к у с т и ­ х о т в о р е н и й Э. М е ж е л а й т и с а « Человек» . 1961. Г р а в ю р а н а д е р е в е 95. Д у а л и з м . И з ц и к л а « Л и р и ч е с к и е г р а в ю ­ р ы » . 1963. Г р а в ю р а н а д е р е в е 96. И л л ю с т р а ц и я к с б о р н и к у с т и х о т в о р е н и й Э . М е ж е л а й т и с а « Ч е л о в е к » . 1962. Г р а в ю ­ ра на дереве 97. В о л о с ы . И з ц и к л а « Л и р и ч е с к и е г р а в ю ­ р ы » . 1963. Г р а в ю р а н а д е р е в е 98—105. Р о б е р т у Ф р о с т у . Т е н ь И к а р а . А т л а н ­ тида. К о р д и л ь е р ы . В а н К л а й б е р н у . Л е с ­ ная архаика. Крыло. Лето. И л л ю с т р а ц и и к с б о р н и к у с т и х о т в о р е н и й Э. М е ж е л а й т и с а « А в и а э т ю д ы » . 1966. А в т о ц и н к о г р а ф и я 106. Т е а т р . 1962. Л и н о г р а в ю р а . 38x17 107. Ю н о с т ь . 1961. Л и н о г р а в ю р а . 59x44 108—109. Д а л ь н и й В о с т о к . 1966. А в т о ц и н к о ­ г р а ф и я . 15x22 110—И З . В е р т и к а л ь . Г о р и з о н т а л ь . Голос. Губы. И лл юс тр ац ии к сборнику стихотво­ р е н и й Э . М е ж е л а й т и с а « Эра» . 1967. А в т о ­ цинкография 114—115. П о д в о д о й . И г р а . И з ц и к л а « Л ет о» . 1967— 1968. Л и т о г р а ф и и 116—117. И л л ю с т р а ц и и к с б о р н и к у с т и х о ­ т в о р е н и й А . Б а л т а к и с а « П е ш а я птица» . 1968— 1969. А в т о ц и н к о г р а ф и я 118—120. У т р о . Г р е з а . В е ч е р . И з ц и к л а « О к ­ но» . 1968. А в т о ц и н к о г р а ф и я . 33x50, 32х 50,5 121—126. О п е к а . Л и ц е м е р и е . С т р а с т ь . Р а в н о ­ душие. Вальпургия войны. Сон. И л л ю ­ с т р а ц и и к « Стене» Ю с т . М а р ц и н к я в и ч ю ­ с а . 1967—1968. А в т о ц и н к о г р а ф и я 127—131. И л л ю с т р а ц и и к « С о н е т а м » У . Ш е к ­ с п и р а . 1967. А в т о ц и н к о г р а ф и я 132—140. И л л ю с т р а ц и и к « П е с н и п е с н е й » С о л о м о н а . 1966. А в т о ц и н к о г р а ф и я 141—142. И л л ю с т р а ц и и к п о э м е В. М а я к о в ­ с к о г о « В л а д и м и р И л ь и ч Л е н и н » . 1970. Автоцинкография 143—148. И з ц и к л а « Р о ж д е н и е ж е н щ и н ы » . I. V. VI. IX. XV. XVI. 1973. А в т о ц и н к о г р а ­ ф и я . 38,5x31 149—155. И з ц и к л а « В е ч н о ж и в ы е » . II. VI. IX. X. XIII. XXVIII. XXX. 1975. А в т о ц и н ­ к о г р а ф и я . 25x21 163

known as a subtle cartoonist, a talented master of book illustration and a meditative graphic artist, the author of numerous profound and rich works. The main significant factor in the entire crea­ tive biography of S. Krasauskas was his new way of using and elaboration of traditional line as the most coincident component of his creative self in his language of graphic art. This method was maturing in the search of new means of expression gradually. As his hand, acquiring the greater professional skill, became more sensi­ tive and capable to convey to the chisel the most delicate movements of the soul, the richer in content and emotion started to be the line in his graphic art. This line could be reserved and intimate, ring with music as if a string of a vio­ lin, laugh and sing... The artist began more and more to understand the relationship between the language of graphic art and the sonorousness of poetry and music. Thus S. Krasauskas gradually came in his creation to the artistic solution based firstly on the methodical side of means of expression, i. e. rhythmics of the white and the black and dyna­ mic play of graceful thin lines. This method di­ sentangled the vigour of expression inherent innerly in the language of graphic art, allowed to use it for direct conveying of the artist's expe­ rience or ideas, without undertaking a recourse to a topical image generally accepted at that time. Thus the graphic art of S. Krasauskas turned to be not only „poetry of lines" or „music of li­ nes", as it was characterized frequently. At the same time it represents the process of thinking by means of lines revealing the very inception and unfolding of a creative idea. This perhaps appeared firstly in the book graphic art of S. Krasauskas where be began to direct his atten­ tion not to illustrating in the common meaning of the word but to the relatively independent evolving of the literary theme of the book accor­ ding to the logic and means of expression of vi­ sual arts. In this way the artist as if starts a dia­ logue with the writer, unfolding in his own man­ ner the elevated programme of the work of lite­ rature. His illustrations can be considered as to­ tally independent cycles. The creative method and ideological prog­ ramme of S. Krasauskas graphic art had matured fully in the early sixties. To this period belong the series of illustrations to the poems: "Blood and Ashes" by Justinas Marcinkevičius, "Man"

Stasys Krasauskas, National Artist of the Lithuanian SSR, occupied, with his creation of graphic art, a prominent place in the Soviet artistic life of sixties and seventies. Many times his works had represented the achievements of Soviet graphic art abroad and were awarded medals and diplomas. In 1976 his cycle "Eter­ nally Alive" won the State Prize of the USSR. There are many attractive and extraordinary factors both in the life and creative biography of S. Krasauskas. For instance, remarkable are many-sidedness of his character and the range of his interests: he was enthusiastic for sports, poetry, singing and acting and in each of them had reached considerable results. This versati­ lity of personality had found its reflection in the meaningful richness and many-sidedness of his artistic creation, in his capability of moving the minds and the hearts of the most various layers of people with their different interests and incli­ nations. It's difficult to find another Lithua­ nian graphic artist whose works were so popular with the wide public of our country. And it's not easier to indicate another artist whose works were acknowledged by professionals and spe­ cialists of many spheres of artistic creation. S. Krasauskas was first hailed as a delicate innovator by the writer M. Sluckis; the singu­ larity and newness of his creative conception attracted at once the attention of the literary critic D. Judelevičius. Henceforth his creation was discussed constantly, side by side with works of art critics and numerous articles of journalists, by the Lithuanian authors, often re­ vealing in their writings very interesting as­ pects. He was praised by E. Mieželaitis, V. Pet­ kevičius, J. Marcinkevičius, the artists V. Bog­ danas and S. Jusionis, National Actress of the Latvian SSR E. Pakui and other representatives of various arts. Significant are such facts as Rozhdestvensky's poem dedicated to S. Krasaus­ kas, choreographic suite by N. Boyarchikov after the motifs of the Lithuanian graphic ar­ tist's works or the application of these motifs to the interpretation of stage design for the production of the play by V. Panova in Dresden. All this testify undoubtedly to the fact that in the personality of S. Krasauskas we meet a profound and interesting artist endowed with an exceptio­ nally delicate feeling of contemporaneity. S. Krasauskas, a graduate from the Lithuanian SSR Institute of Art in 1958, belonged to the middle generation of Lithuanian graphic artists in our days. He was a wide-range artist, well164

by Eduardas Mieželaitis, "Requiem" by Robert Rozhdestvensky, as well as "Lyrical Engra­ vings" and the widely known print "The Youth" etc. They completely established the central the­ me of Man in the entire creation of S. Krasaus­ kas, dealt with from the position of eternal the­ mes — love, heroic deed, life and death. This aproach imparts symbolic nuances to the artist's images, strengthens their typical significance. Henceforth the theme of Man goes, in such interpretation, through his whole creation and as the best in the first place are to be mentioned the illustrations to the poems: "Avio Sketches" by Eduardas Mieželaitis, "The Wall" by Justinas Marcinkevičius and "V. I. Lenin" by Vladimir Mayakovsky, to the "Sonnets" by William Shakespeare, to "Song of Songs" and also to the cycles "The Windows", "The Summer" and others. As an interesting creative achievement in this period can be regarded the peculiar polyphonic interpretation of a literary work (especially ty­ pical to "Song of Songs", "The Wall" and "The Windows") based on the parallel elaboration of several themes expressing the complex dyna­ mics of many-sided compositional structure. All this seems as a starting point for the compo­ sitional interpretation of the two well-known graphic-art poems of S. Krasauskas: "The Nascence of Woman" and "Eternally Alive" which, unfortunately, happened to become his last works. The graphic-art poems can be called not only "The Nascence of Woman" or "Eternally Ali­ ve" — in a certain sense this concept corres­ ponds to the total creation of S. Krasauskas manifesting itself as the most beautiful and unre­ peatable poem of Man.

novel "The Good House" by M. Sluckis. 1954. Pencil 10. Sketches for K. Ambrasas's portrait. 1956. Pencil 11. A sketch for S. Jukna's portrait. 1956. Pencil 12. Sketches for the portraits of V. MykolaitisPutinas and E. Mieželaitis. 1956. Ink 13. Well-meant caricature of A. Venclova. 1958. Indian ink 14. Well-meant caricatures of some writers. January 1, 1956. Indian ink 15. Plaster-of-Paris drawing of the first year student. 1952—1953. Pencil 16. Drawing from life. 1952—1953. First year of studies. Pencil 17. Drawing from life. 1953—1954. Second year of studies. Pencil 18. Student's drawing from 1955—1956. Fourth year of studies. Pencil 19. The Nude. 1954—1955. Third year of stu­ dies. Pencil 20. Drawing from life. 1955—1956. Fourth year of studies. Pencil 21. Drawing from life. 1955—1956. Fourth year of studies. Pencil 22. First variant for the cycle "Woman". 1959. Indian ink 23—26. Sketches on the "Woman" theme. 1957—1958. Indian ink 27. The Girl against the Background of the Sea. 1959—1960. Charcoal. 83X60 28. The Mermaid. 1959—1960. Charcoal. 83X60 29. The Girl. 1954—1960. Sauce, Flo-Master. 84X60 30. The Woman. 1959—1960. Sauce. 83,5X59,5 31. Two together. 1959—1960. 88X64 32. A sketch for the wife's portrait. 1959. Pen­ cil. 83X60 33. Aistė with her doll. 1961. Charcoal. 72X54 34. Self-portrait. 1958. 41X30 35. Wife's portrait. 1960. 83X60 36. Man's portrait. 1960—1961. Charcoal. 84X60 37—48. Sketches. A Napkin. Flo-Master 49. A sketch for the girl's portrait. 1961 —1962. Indian ink 50. A sketch. 1962—1963. Indian ink 51. A sketch. 1962—1963. Indian ink 52. Self-caricature. 1963. Indian ink 53. Well-meant caricature of B. Gorbulskis. 1964. Indian ink 54. Well-meant caricature of E. Balsys. 1963— 1964. Indian ink

LIST OF ILLUSTRATIONS

1. Well-meant caricature of A. Stelmokas. 1952. Pencil 2. Well-meant caricature of J. Lagunavičius. 1962. Pencil 3. Well-meant caricature of A. Šocikas. 1952. Pencil 4. A Drawing. 1952. Pencil 5. Well-meant caricature of J. Mačiulis. 1952. Pencil 6. A sketch for M. Sluckis' portrait. 1954. Pencil 7—9. Sketches for children's portraits to the /65

55. Well-meant caricature of Justinas Marcin­ kevičius. 1964. Indian ink 56. Well-meant caricature of J. Jurginis. 1964. Indian ink 57. Well-meant caricature of L. Kiauleikis. 1964. Indian ink 58. Well-meant caricature of J. Miltinis. 1965. Indian ink 59. Well-meant caricature of J. Avyžius. 1964. Indian ink 60. Well-meant caricature of J. Baltušis. 1965. Indian ink 61. Well-meant caricature of M. Bulaka. 1964. Ink 62. Well-meant caricature of F. Bieliauskas. 1964. Indian ink 63. Well-meant caricature of V. Gečas. 1964. Indian ink 64. Well-meant caricature of A. Gudaitis. 1964. Indian ink 65. Well-meant caricature of J. Mikėnas. 1964. Indian ink 66. Well-meant caricature of V. Jurkūnas. 1964. Indian ink 67. Well-meant caricature of T. Tilvytis. 1964. Flo-Master 68. Well-meant caricature of J. Mackonis. 1957. Indian ink 69. Well-meant caricature of J. Balkevičius. 1965. Indian ink 70—72. Illustrations for "The Uncles and the Aunts' by Vaižgantas. 1958. Woodcuts 73—80. Illustrations for the poem "Blood and Ashes'" by Justinas Marcinkevičius. 1960. Woodcuts 81—83. Illustrations for the poem Requiem" by Robert Rozhdestvensky. 1971. Woodcuts 84. Towards the Stars. From the cycle. "Lyri­ cal Engravings". 1963. Linocut. 68,5x45 85—87. The Lyre. The Lips. The Eyes. Illustra­ tions for the poem "Man" by E. Mieželai­ tis. 1961. Woodcuts 88. The Mother. Illustration for the collection of poems "Cardiogram" by E. Mieželaitis. 1963. Woodcut 89. The Song. Illustration for the poem "Man" by E. Mieželaitis. 1961. W oodcut 90—91. Awakening. Reverie. Illustration for rhe poem "Man" by E. Mieželaitis. Second variant. 1963. W oodcuts 92. The Sapling. Illustration for the collection of poems "Cardiogram" by E. Mieželaitis. 1963. W oodcut

93. Immortality. Illustration for the poem "Man" by E. Mieželaitis. Second variant. 1963. Woodcut 94. The Woman. Illustration for the poem "Man" by E. Mieželaitis. 1961. Woodcut 95. Dualism. From the cycle "Lyrical Engra­ vings". 1963. Woodcut 96. Illustration for the poem "Man" by E. Mie­ želaitis. 1962. Woodcut 97. Hair. From the cycle "Lyrical Engravings ". 1963. Woodcut 98—105. To Robert Frost. Icarus's Shadow. At­ lantis. The Cordilleras. To Van Clyburn. Archaics of the Forest. The Wing. The Summer. Illustrations for the collection of poems "Avio Sketches". 1966. Autozinco­ graphy 106. Theatre. 1962. Linocut. 38x17 107. The Youth. 1961. Linocut. 59x44 108—109. The Far East. 1966. Autozincography. 15x22 110—113. The Vertical. The Horizontal. The Voice. The Lips. Illustrations for the col­ lection of poems. "Era" by E. Mieželaitis. 1967. Autozincography 114—115. Beneath the Water. The Game. From the cycle "The Summer". 1967—1968. Lithographs 116—117. Illustrations for the collection of poems "The Bird on Foot" by A. Baltakis. 1968—1969. Autozincography 118—120. The Morning. Reverie. The Evening. From the cycle "The Window". 1968. Autozincography. 33x50. 32,5x50,5 121 —126. Protection. Hypocrisy. Passion. Indif­ ference. Walpurgis Night of the War. A Dream. Illustrations for the poem "The Wall" by Justinas Marcinkevičius. 1967— 1968. Autozincography 127—131. Illustrations for the "Sonnets' by William Shakespeare. 1967. Autozinco­ graphy 132—140. Illustrations for Solomon's "Song of Songs'. 1966. Autozincography 141 —142. Illustrations for the poem by V. Mayakovsky "Vladimir Ilich Lenin". 1970. Autozincography 143—148. From the cycle "The Nascence of Woman". I. V. VI. IX. XV. XVI. 1973. Autozincography. 38,5x31 149—155. From the cycle "Eternally Alive". U. VI. IX. X. XIII. XXVIII. XXX. 1975. Autozincography. 25x21

TURINYS

Pratarmė .................................................................. 1. Kelias į dailę........................................................ 2. Dailininko brendimas............................................ 3. Iliustracija ir estampas. Keletas bendrų kūrybos raidos ypatybių..................................................... 4. Ecce homo! ........................................................... 5. ..Keliaujančios graviūros" ................................... 6. Grafikos poezija.................................................... 7. Kūrėjas ir laikas.................................................... Pabaiga............,......................................................... Pagrindinių darbų katalogas. N. K ras a u sk ie n ė ..............

5 6 10 20 30 43 56 60 73 74

REPRODUKCIJOS. РЕПРОДУКЦИИ. REPRODUC­ TIONS ....................................................................... Резюме .................................... Список иллюстраций .............................................. Summary.................................................................... List of Illustrations....................................................

80 161 162 164 165

V a-124

V a itk u n a s G. S ta s y s K ra sa u sk a s — V.: V aga, 1982 — 168 p., iliu str .

M onografija apie LTSR liaudies dailininką LTSR ir TSRS valstybinių prem ijų laureatą S. Krasauską. Septyniuose skyriuose nuosekliai apžvelgiam as žymaus g rafiko kūrybinis k elias — nuo pirmų piešinių, šaržų, iliu stracijų ligi savarankiškų ciklų. Reprodukuojami 155 S. Krasausko kūriniai.

Santr. rus., angį. Bibliogr. nuorodos išnašose. N. Krasauskienė, p. 74—79.

Pagrindinių darbų katalogas/

4903040000—031 V _____________ 306—83 M852(08)—83

BBK 85.153(2L)7

76T2

A nt v i r š e l i o : S. Krasauskas. Autoportretas. 1964. Flomasteris

ИБ № 2900. Гитис B aft тку нас. СТАСИС КРАСАУСКА С На литовском, русском и английском языках. Худож ник С а у л ю с Х л е б и н е к. а с . И здательство «Вага», 232600, Вильнюс, по. Ленина 50 G ytis Valtkūnas. STA SYS KRASAUSKAS. Redaktorė L P a t r i u b a v i č i e n ė. Men. redaktorius V. A m b r a z e v i č i u s . Techn. redaktorius G. V i nc i ū n a s. K orektorės T. A l i š k e v i č i e n ė i r L L e n g e r t i e n ė .

Duota rinkti 1981.09.08. Pasirašyta spaudai 1983.01.24. LV 12027. Leidinio Nr. 10320. Form atas 8 4 x l0 8 '/ ie - G iliaspaudinis popierius. G arnitūra .B a lti­ k e ' 10 punktų. Fotorinkim as. Giliaspaudė. 17,6 apsk. sp. 1. 18,1 sąl. sp. atsp. 15 leid. 1. T iražas 15 000 egz. Užsak. Nr. 1142. Kaina 1 rb 60 kp. .V a g o s’ lei­ dykla, 232600, Vilnius, Lenino pr. 50. Spaudė K. Požėlos spaustuvė, 233000, Kaunas, Gedimino 10

Trumpa Gyčio Vaitkūno monografija —pirmas tokio pobūdžio ir užmojo rašinys apie S. Krasauską. Kritikos veidrodyje matome nebe atskirus ciklus ar kūrybinio kelio atkarpas, o dailininko —vieno įdomiausių lietuvių grafikos meistrų — darbų visumą. Tai jau nebe eseistinis ekspromtas, vyravęs straipsniuose apie S. Krasauską, o detalus ir dalykiškas nagrinėjimas. Monografijos autorius sieja dailininką su karta, laiku, realiomis kūrinių atsiradimo aplinkybėmis. Saikingai liečiama S. Krasausko biografija. Išryškėja grafiko stiliaus evoliucija nuo paprasto „štricbavimo" iki simbolių poetikos. Didelis dėmesys skiriamas idėjiniam S. Krasausko pasauliui, moralinei ir filosofinei jo darbų potekstei. Akcentuojamas dailininko meninių priemonių poetiškumas ir lakoniškumas, besiremią geru (aš pasakyčiau: virtuozišku!) piešiniu ir plastišku pasaulio bei žmogaus suvokimu. Iškelia autorius ir muzikinį S. Krasausko linijos skambėjimą, kuris suteikia stiliui savarankišką, nuo kitų braižų jį skiriančią reikšmę. Ypatingai kruopščiai tyrinėjamas dailininko kūrybos sąlytis su literatūra, poezija. Čia rasime daugybę taiklių pastebėjimų, teisingų išvadų apie mūsų amžiui būdingą įvairių menų sąveiką. Aptariamas S. Krasausko grafikos novatoriškumas, veržlus atitrūkimas nuo iliustratyvumo. Įspūdingai skamba faktai apie tarptautinį dailininko pripažinimą. MYKOLAS SLUCKIS