Žydai Lietuvoje : istorija, kultūra, paveldas 9789955736301

Citation preview

Щ Ж А Шш

m*///j fete; ; s .щ [ lilllifU I* * * *

fTrr

ŽYDAI LIETUVOJE ISTORIJA KULTŪRA PAVELDAS

R. P aknio leidykla

Rėmėjai

Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras

Sudarytojos

Larisa Lempertienė Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė Recenzentai

prof, habil. dr. Tamara Bairašauskaitė prof, habil. dr. Alvydas Nikžentaitis doc. dr. Irena Vaišvilaitė Vertėja iš anglų, hebrajų, lenkų bei rusų kalbų

Kristina Gudelytė Vertėja iš rusų kalbos

Olga Lempertaitė

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Tarybos 2009 m. kovo 9 d. posėdyje (protokolo Nr. 4) rekomenduota skelbti kaip mokslo studiją

PRATARMĖ

Požiūris į žydų kultūrą ir istoriją per pastaruosius dešimt penkiolika metų Lietuvoje pasikeitė iš esmės. Nepažinta, smalsumo nekelianti egzotika tapo nemažo susidomė­ jimo objektu. Visuomenė ir žydų bendruomenė ėmė puoselėti kaimynystės santy­ kius, ugdyti priklausomybės tai pačiai istorinei ir kultūrinei erdvei pojūtį. Taigi atgyja ir intelektualinė bei emocinė trauka prie Lietuvos žydų bendruomenės, jos istorinio likimo ir paveldo. Nekyla abejonių, kad ši jausena yra istoriškai pagrįsta: juk šimtme­ čiais krikščionys ir judėjai, lietuviai ir žydai gyveno kartu, stebėdami vieni kitus, susisaistę įvairiapusiais ryšiais, o kai kuriose kasdienybės srityse stengdamiesi išlaikyti deramą atstumą. Susiklosčiusios sambūvio formos - kaimyniška bičiulystė, ūkinis bendradarbiavimas, kitoniškumo toleravimas ar nepakantos proveržiai, - jų priešta­ ros ir darna bendroje sociokultūrinėje erdvėje buvo savitų ir abiem pusėms neišven­ giamų santykių, juos gaubiančios atmosferos šerdis. Taigi radosi poreikis pažinti, su­ prasti, įsivaizduoti buvusios Lietuvos visuomenės etninę ir religinę struktūrą, atskirų jos grupių tradicijos ir gyvensenos skirtumus. Šį poreikį dar labiau skatina tai, kad šiandienos Lietuvos visuomenė laiko žydų bendruomenės paveldą ir istoriją savosios praeities dalimi. Toks pokytis labiausiai sietinas su sociokultūrinėmis permainomis ir savosios valstybės praeities integralumo suvokimu: ne kaip atskirų segmentų rin­ kinio, o vientisos daugiakultūrės ir daugiakonfesinės, visų istorinių bei kultūrinių plotmių simbiotinės sankaupos. Vadinasi, pirmiausia dera atskirti gają „lietuviškąją“ folklorinę žydiškosios gyvensenos interpretaciją (tariamą išmanymą, kuris šiaip jau pats galėtų būti tyrimo objektas) nuo istorinės praeities, rekonstruoti tikruosius žydų bendruomenės bruožus, jos veiklos ypatumus. Tikimės, kad šis leidinys patenkins besidominčių smalsumą. Tai bandymas su­ būrus Lietuvos bei užsienio (Baltarusijos, Izraelio, Lenkijos, Prancūzijos, Rusijos) mokslininkus, tyrinėjančius žydų tautos istoriją ir kultūrą, neakademiškai, visiems suprantamai papasakoti apie Lietuvos žydų bendruomenę. Formuojant knygą svar­ biausiems žydų praeities reiškiniams paskirta po straipsnį, išskyrus vieną - Holo­ kaustą. Tai sąmoningas pasirinkimas, bet ne bandymas išvengti sudėtingos ir skau­ džios temos. Žydų istorija Lietuvoje susiklostė taip, kad kone kiekvieno jos reiškinio, kad ir kada prasidėjusio, pabaigos riba yra, deja, ta pati. Kai kurie Holokausto temos aspektai straipsniuose aptarti, taigi praradimo mastą skaitytojas galės suvokti. Tokią nuostatą sustiprino ir tai, kad Antrojo pasaulinio karo įvykiai jau ne vieni metai in-

tensyviai tyrinėjami, ši tema yra bene labiausiai išgvildenta ir plačiausiai pristatyta visuomenei. Tuo tarpu mūsų leidinio tikslas buvo aptarti mažiau populiarinamus, o kartais ir savitai interpretuojamus žydų praeities reiškinius, rekonstruoti bendrą istorijos vaizdą. Holokaustas leidinyje nėra griežta chronologinė riba - rašoma ir apie poholokaustinę žydų bendruomenės Lietuvoje istoriją, ir apie šiandieną. Tačiau ka­ tastrofa visiškai pakeitė žydiškosios bendruomenės būtį: tai ta riba, nuo kurios nebe­ liko pagrindo kalbėti apie Lietuvos žydus - tik apie žydus Lietuvoje. Autoriai skatinti reiškinį aptarti problemiškai, tačiau interpretacijai ir raiškos po­ būdžiui jokių išankstinių reikalavimų nebuvo keliama. Taigi straipsniai yra kiek skir­ tingo pobūdžio. Ir tai suprantama: norint pateikti įvairiapusę žydų istoriją Lietuvoje, būtų keblu įsprausti autorių mintį į griežtus žanro rėmus, pasiekti stilistinį straipsnių vienalytiškumą, išvengti faktų pasikartojimo, kai nagrinėjant atskirus reiškinius tų faktų reikšmė, kontekstai ir svarumas vertinami skirtingai. Dėl reiškinių įvairovės skiriasi ne tik autorių taikomos chronologinės ir geopolitinės ribos, bet ir aptariamos sferos: vienais atvejais tai šeimos aplinka, žydų bendruomenės kasdienybė, kitais valstybės ribas peržengę ir pasauliniais tapę sąjūdžiai. Pastanga kviesti bendradar­ biauti ir užsienyje dirbančius tyrinėtojus pasiteisino. Viena vertus, radosi galimybė Lietuvos skaitytojui pateikti susintetintas naujausių akademinių žydų studijų išvadas; kita vertus, tarptautinės komandos parengti straipsniai leidžia pamatyti kai kuriuos reiškinius iš įvairių pusių, ir kartais požiūris iš šalies visiškai priešingas mūsų socio­ kultūrinėje aplinkoje įsitvirtinusiems įsivaizdavimams apie žydų istorijos siužetus. Straipsniai sugrupuoti į penkis skyrius. Tačiau vieno principo, nulėmusio straips­ nių seką skyriuose, nėra: daugeliu atveju ją diktavo būtinybė nuosekliai atskleisti temą, paisant istorinių, chronologinių ar loginių sąsajų tarp greta aptarimų reiškinių. Knygos pabaigoje yra trys rodyklės: asmenvardžių, vietų bei dalykų. Pastarojoje pateikiami su žydų istorija ir judaizmo tradicija susijusių reiškinių, įvykių, tradicijų ir kt. paaiškinimai. Sudaryta rinktinė temos bibliografija: pirmoje jos dalyje - svarbiau­ sios publikacijos lietuvių, antroje - užsienio kalbomis. Rinktinė bibliografija galėtų tapti atspirties tašku ketinantiems giliau pažinti žydų istorijos ir kultūros reiškinius. Tikimės, kad ši knyga užpildys žydų sociokultūrinės istorijos spragą, suformuos visuminį vaizdą apie Lietuvos žydų gyvenimą skirtingų epochų Lietuvos valstybėje. Už pagalbą, patarimus, dalijimąsi turima medžiaga, žiniomis bei patirtimi sudary­ tojos nuoširdžiai dėkoja visiems, kieno pastangos ir geranoriškumas padėjo šiai kny­ gai atsirasti. Dėkojame mūsų kolegoms ir bendraminčiams Dariui Staliūnui, Markui Petuchauskui, šviesaus atminimo Stanislovui Lazutkai, Vytautui Toleikiui, Aleksan­ drui Ivanovui ir kitiems tyrimų centro „Peterburgo judaika“ (Rusija) darbuotojams; Zigfridui Jankauskui ir Valentinui Ukolovui, atvėrusiems savo vertingas kolekcijas. Už unikalią galimybę publikuoti vieno iš spalvotosios fotografijos Lietuvoje pradi­

ninku Lietuvos karo aviacijos kapitono Mečio Brazaičio darytas Vilniaus žydų kvar­ talo nuotraukas nuoširdžiai dėkojame Valentinui Gyliui. Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti suteikė teisę publi­ kuoti jos iniciatyva sudarytą žemėlapį, kuris iliustruoja XIX a. pab. Lietuvoje buvusį žydų ir lietuvių skaičiaus santykį. Jis skelbiamas knygos priešlapiuose. Renkant istorinę ikonografiją padėjo daugelis Lietuvos muziejų, bibliotekų ir ar­ chyvų. Sudarytojos dėkoja Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės, Šiaulių „Aušros“, Rokiškio krašto, Biržų krašto „Šėlos“, Ukmergės kraštotyros, Žemaičių „Alkos“ mu­ ziejų, Lietuvos valstybės istorijos archyvo administracijai ir darbuotojams, talkinu­ siems paieškose ir sudariusiems puikias darbo sąlygas. Itin vertinga buvo galimybė nuosekliai dirbti su senosiomis žydų knygomis ir spaudiniais Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centre.

Lietuvos žydų istorijos ir kultūros ištakos

i-

Natalija Jevsejenko, Aleksandras Lvovas

JUDAIZMAS

Apibrėžtis Ar galima judaizmą laikyti viena iš pasaulinių religijų, apreiškusių žmonijai savo uni­ versalią tiesą? O gal tai archajiška, etniniuose rėmuose užsisklendusi ir į visuotinumą nepretenduojanti tradicija? Atrodytų, atsakymas aiškus: taip, tai ribota, etninė religi­ ja. Juk pagal judaizmą, tik žydai privalo laikytis visų Toros priesakų. Tačiau nepaisant bendrųjų nuostatų, įvertinus faktus vaizdas gali pasirodyti kiek kitoks. Daugybė žydų bendruomenių, pasklidusių po pasaulį, religiją laiko vieningos Iz­ raelio tautos dalimi, nors jų etninė vienybė toli gražu nėra akivaizdi. Bendruomenės tarpusavyje skiriasi kalba ir kultūra; joms gali priklausyti net skirtingų rasių nariai. Bet koks žmogus, nepaisant kilmės, priėmęs judaizmą, gali tapti tokios bendruome­ nės nariu. Tiesa, prozelitas privalo pakeisti ne tik gyvenimo būdą, bet ir protėvius: melsdamasis kartu su kitais žydais jis taria: „Dėkojame Tau [...] už tai, kad mūsų protėviams kaip palikimą davei nuostabią žemę.“ Jis perima bendrą kultūrinę atmintį apie Egipto vergovę ir stebuklingą išgelbėjimą, apie Sinajaus apreiškimą ir Šventyklos sugriovimą.

Dogmos ir praktika Kyla klausimas: o koks yra judaizmo, kaip tikėjimo Dievu, sukūrusiu pasaulį ir žmo­ gų, išsirinkusiu žydų tautą ir Sinajaus apreiškimu atskleidusiu jai savo valią, apibūdi­ nimas? Atrodytų, žydų išminčiai teologai turėtų būti pagrindę ir susisteminę religinę pasaulėžiūrą - juk religija negali apsiriboti vien tik etniniu principu ir su juo susiju­ siais pasąmoniniais stereotipais. Bandymas kurti tikėjimo dogmų sistemą labiausiai pavyko XII a. gyvenusiam Maimonidui (Rambamui - rabiui Mošei ben Maimonui, didžiam rabinui ir filosofui, gimusiam Ispanijoje ir gyvenusiam Egipte). Jis suformu­ lavo 13 principų, kurie prasideda žodžiais: „Aš šventai tikiu...“ Tikėjimo principams ir dogmai žydų išminčiai neskyrė ypatingo dėmesio. Jiems pirmiausia rūpėjo judaizmo praktika, o ne „teorija“: priesakų vykdymas, ritualo deta­ lės, smulkiausias šventųjų tekstų nagrinėjimas. Bendro, detales vienijančio požiūrio stoka gali būti laikoma trūkumu, kitų religijų atstovams, net ir patiems žydams juda­ izmas gali tapti beprasmių ritualų ar prietarų sankaupa. Tiesa, išminčiai visuomet sąmoningai ir primygtinai pabrėždavo praktikos pirme­ nybę. Jie rėmėsi Biblijos citata: „Visa, ką Viešpats pasakė, vykdysime ir būsime klus-

nūs'' (Iš 24, 7). Iš pirmo žvilgsnio neįprastai žodžių tvarkai (iš pradžių vykdysime, o tik paskui būsime klusnūs) teikiama didelė prasmė. Pasak legendos, Dievas visiems siūlė priimti Torą, tačiau tik Izraelis tai padarė iš karto, iš anksto nesiaiškinęs, kas joje parašyta: „Tuo metu, kai [Izraelis] Tavo akivaizdoje pasakė: padarysime prieš tai, kai išgirsime, Tu jį pavadinai savo pirmagimiu sūnumi“ (Iš 4, 22; Šabat 89b). Būtent su žodžių tvarka, kuri atskleidžia praktikos (vykdysime) pirmenybę prieš mokymąsi (išgirsime), Talmudo išminčiai sieja Sandorą ir Izraelio išrinkimą. Talmudo išminčiams tokia žodžių tvarka pasirodė svarbi dar ir todėl, jog pravertė netiesioginiame judaizmo ginče su helenistine civilizacija. Šis ginčas kilo dėl tuo lai­ ku susiformavusio ir iki šiol gyvo dvasinės religijos idealo - ritualas tokiai religijai yra antrinis dalykas, nusileidžiantis religiniam jausmui ir žinojimui; graikui intelektua­ lus, įprastinis ir estetinis „klausimas“ yra svarbesnis už tradicinį „darymą“. Talmudo išminčių siūlomas būdas supriešinamas su graikiškojo kelio idealu. Turima omeny ne veiksmas, kurį įkvėpė tai, kas išgirsta, suprasta ir jausta, bet siekimas išgirsti, suprasti ir pajusti, kas daroma. Žydų išminčiai - ne filosofai ar teologai, veikiau juos galima prilyginti etnografams, tiriantiems tradicinę kultūrą. Tiesa, skirtingai nuo tikrųjų etnografų, jie yra dar ir tiriamosios kultūros puoselėtojai. Tokia „tradicinė etnografi­ ja“, operuojanti ne abstrakčiais, o priešingai - gana konkrečiais terminais, sudaro ju­ daizmo teorinių žinių branduolį ir yra tokia pat svarbi kaip krikščioniškoji teologija.

Religinė praktika Su tam tikromis išlygomis galima išskirti tris žydų religinės praktikos grupes. Pirmajai priskirtini tipai, tiesiogiai susiję su tradicine literatūra, tiksliau - su ta jos dalimi, kuri neatsiejama nuo judaizmo: Biblija, Talmudu, maldynais, įstatymų rinkiniais. Ši literatūra ir jos perrašinėjimo, skaitymo bei mokymosi ritualai yra de­ centralizuotos žydų religijos vieningumo įrodymas. Netgi žydų istorijos laikotarpiai iš esmės atitinka žydų religinės literatūros periodizaciją. Laikotarpis vadinamas pagal to laiko svarbiausią knygą, būdingą religinę literatūrinę sampratą ar autorių: bibli­ nis, Talmudo (II—VI a.), gaonų (Babilonijos akademijų vadovų; VII-XI a.), poskim rišonim ir poskim acharonim (pirmųjų ir paskutiniųjų įstatymų leidėjų; XI-XVI a. ir nuo XV a. iki šių dienų). Paskutinius du tarpsnius perskyrė rabio Juozapo Karo (XV-XVI a., g. Tolede; išvarius žydus iš Ispanijos gyveno Palestinoje, Sefate) įstatymų sąvadas Padengtas stalas (hebr. Šulchan Aruch). Antrajai praktikos grupei priskirtini religiniai ir politiniai sąjūdžiai, siekiantys įveikti bendruomenės ribas ir suvienyti žydus. Šios praktikos tipai žydus padalija į daug pogrupių: karaimus ir rabinistinio judaizmo šalininkus, chasidus ir mitnagedus, ortodoksus ir reformistus, sionistus ir pan. Žydų pasaulyje kiekvienas šių sąjū­ džių turi savo sąjungininkų ir priešų, savo autoritetų ir grupės vieningumo išlaikymo būdų. Būtent sąjūdžių nuostatų pagrindu kuriamos ideologijos, pretenduojančios tapti universaliu žydų mokymu. Trečiąją grupę sudaro kasdienės praktikos tipai, kurių turinys priklauso nuo atski­ ros bendruomenės. Tai kalendoriniai ir gyvenimo ciklo ritualai, sinagogos sąranga ir maldos, šventi dalykai ir su jais susiję ritualai, bendruomenės struktūra1.

Biblija Žydų literatūros istorija prasideda nuo Biblijos. Tai ne visai ta Biblija, su kuria susi­ pažinęs krikščionis skaitytojas, - hebrajų kalba ji vadinama Tanach. Žydų Bibliją nuo krikščioniškosios skiria du dalykai. Pirma, sandara: į žydų Bibliją neįeina Naujasis Testamentas, joje nėra ir Tobito, Juditos, Makabėjų ir kitų nekanoninių knygų, ku­ rios paprastai būna krikščioniškosios Biblijos leidimuose. Antra, žydų Bibliją skaitė (saugojo, perrašinėjo, leido, komentavo) žydai, kurie ją suprato ir vertino pagal savo religijos nuostatas. Kitaip tariant, ne tie patys elementai žydų ir krikščioniškojoje Bi­ blijoje yra svarbiausi2. Pavyzdžiui, kalba: žydų Biblija parašyta senovės hebrajų ir iš dalies aramėjų kal­ bomis. Žinoma, galima ją versti į kitas kalbas, tačiau verstam tekstui (targum) juda­ izmas suteikia visai kitą statusą - jis prilyginamas komentarams. Kai kurių Biblijos knygų recepcija iš esmės keičiasi net priklausomai nuo to, ar jos buvo išspausdintos, ar perrašytos šoferio (hebr. perrašinėtojo), kuris dirbdamas šį darbą laikėsi visų žydų įstatymo taisyklių. Šoferio perrašytas Penkiaknygės ritinys (hebr. sefer tora) po Šven­ tyklos sugriovimo jau 2000 metų yra svarbiausias judaizmo objektas. Toros ritiniai saugomi sinagogoje, specialioje spintoje (hebr. aron kodes); panašiai kaip žmonės, jie puošiami gražiais „drabužiais“ - dėklais (jid. tora mantl), o medinė ritė, ant kurios maunamas ritinys, vadinama ec chaim - „gyvybės medžiu“. Iš visų teksto elementų (pvz., raidžių, skaitymo intonaciją žyminčių kantiliacijos ženklų) seniausios ir reikšmingiausios yra raidės. Jei rankraštiniame Toros ritiny­ je yra nereikalingų raidžių ar jų trūksta, ritinys gali būti pripažintas netinkamu ri­ tualams. Kaip tvirtina žydų išminčiai, būtent Toros raidės, jų forma ir išdėstymas pergamente, o ne posakio prasmė yra tiksliausia Aukščiausiojo valios išraiška bei Jo sukurto pasaulio brėžinys. Tora atskleidžia daugialypes savo reikšmes ją skaitant: „Ar mano žodis nėra kaip ugnis? - tai Viešpaties žodis, - kaip trupinantis uolą kūjis?“ (Jer 23,29), „Kaip kūjis išskelia daugybę kibirkščių, taip ir vienas žodis gali turėti daugybę reikšmių“ (Sanhedrin 34a). Be Toros (Mozės Penkiaknygės), į Tanachą įeina dar du dideli skyriai - Pranašai (hebr. Neviim) ir Raštai (hebr. Ketuvim). Pagal Talmudą, įstatymo galią turi tik pir­ moji Tanacho dalis - Tora, kurią Mozė gavo ant Sinajaus kalno. Kitos Tanacho knygos taip pat įkvėptos pranašysčių, tačiau jų vieta tradicijoje visai kitokia. Tora jau buvo prieš pasaulio sukūrimą, Talmude ji gretinama su brėžiniu, pagal kurį architektas stato namą, todėl ji išlieka aktuali iki visų laikų ir pasaulio pabaigos. Šiandien žinomą Biblijos kanoną išminčiai galutinai suformavo I-II a., ginčyda­ miesi jie nusprendė, kurios knygos yra šventos, o kurios ne. Biblijos kanonizavimas sietinas su judaizmo biblinio periodo pabaiga ir kitos - talmudinės epochos pradžia. Talmude šis pokytis fiksuotas kaip pranašysčių pabaiga, kuri sutapo su Antrosios Šventyklos laikotarpio pradžia (IV a.). Tuomet svarbiausią vaidmenį žydų religijoje iš pranašo, kuris užrašydavo iš aukštybių diktuojamus žodžius, perėmė išminčius, studijuojantis šventąsias knygas, o ginčuose su kitais tvirtai besilaikantis savo nuo­ monės.

Sakytinė Tora: išm inčių valdžia ir midrašo žanras Išminčiai stengėsi pagrįsti savo valdžios teisėtumą bei teises komentuoti Bibliją ir skelbti įstatymus. Būdavo pasitelkiami tie Penkiaknygės fragmentai, kurie atitikdavo šį reikalavimą: „Atėjęs pasitarsi su kunigais iš Levio giminės ir teisėju, kuris tomis dienomis yra atsakingas“ (Įst 17, 9). Ką reiškia: kuris bus tomis dienomis? Argi ga­ lima pagalvoti, kad žmogus eitų pas teisėją, kurio nebūtų jo dienomis? Betgi jam nėra daugiau pas ką eiti, o tik pas teisėją, kuris bus tavo dienomis, todėl ir nesakyk: „Kaip tad gali būti, kad seniau buvo geriau negu dabar?“ (Ekl 7,10; Roš hašana 25b). Kitas fragmentas - „Vykdyk tiksliai nuosprendį, kurį tau jie paskelbs iš vietos, kurią Viešpats išrinks, ištikimai laikydamasis visko, ką jie tau nurodė. Turi elgtis pagal visus tau duotus nurodymus ir tau paskelbtą nuosprendį; nenukrypk nuo jų tau paskelbto nuosprendžio nei į dešinę, nei į kairę“ (Įst 17, 9-11) - gali būti aiškinamas ne tik kaip neribotų teisių deklaracija, bet ir kaip tam tikra autoironija bei drovėjimąsis dėl prisiimtos valdžios: „nei į dešinę, nei į kairę - netgi jei apie kairę, kurią tu matai savo akimis, bus sakoma, kad yra dešinė, o apie dešinę - kad čia kairė, klausyk jų“ (Sifrei, Šoftim 11). Klostantis tokiam nepaprastam išminčių santykiui su jų pačių kanonizuota Biblija formavosi savitas tradicinės žydų literatūros kaip aukščiausiosios religinės instituci­ jos statusas, nekitęs ir vėlesniais laikais. Nors ši institucija neturi lemiamo balso, jai suteikta reali valdžia, panaši į kolektyvinę judaizmo sąžinę. Būdingiausias talmudinės literatūros, besiremiančios Biblija, bet jos nevaržomos, žanras - midrašas. Jis dideliu mastu nulėmė žydų religijos savitumą. Midrašo sąvoką būtų galima versti kaip „aiškinimą“ ar „tyrimą“. Svarbiausia šio žanro savybė - Bibli­ jos citatos, tai yra kanonizuotas, autoritetingas tradicijos balsas, pateikiamas kartu su išminčiaus nuomone; išminčius citatą komentuoja ir pateikia naujame, aktualiame kontekste. Taip mezgamas gyvas praeities ir dabarties dialogas, kuriama vidinė įtam­ pa, suteikianti midrašų tekstams gyvybingumo. Kartu skamba skirtingų epochų ir skirtingo svarumo balsai - Biblijos ir išminčiaus. Išminčių pastangos suskirstyti ir griežtai atskirti kanoninius tekstus bei vėlesnius jų papildymus reiškėsi skirtingais būdais, ne tik midrašo žanro formavimusi. Teolo­ giniu tokio skirstymo pagrindu tapo mokymas apie dvi Toras - Sakytinę ir Rašyti­ nę - bei jų vienybę. Rašytinė Tora - tai Tanacho tekstų rinkinys. Sakytinėje Toroje fiksuota visa išminčių veikla (praeities, dabarties ir ateities), jų įtvirtinti įstatymai ir mažesnės svarbos patikslinimai. Skirtingai nuo Rašytinės, Sakytinė Tora nėra baigta. Tiesa, kaip rašoma Talmude, Mozė ant Sinajaus kalno gavo abi Toras ir netgi „klausi­ mą, kurį ateityje mokinys užduos savo mokytojui“. Taip paradoksaliai pagrindžiama skirtis tarp aktualiosios tradicijos ir Biblijos, tarp neužbaigtos, laikui bėgant besiplėtojančios Sakytinės Toros ir „anksčiau pasaulio sukurtos“, nuo laiko nepriklausan­ čios Rašytinės Toros. Be viso to, skelbiama ir Toros vienybė, kurią privalo iš naujo įtvirtinti kiekviena karta. Kanonizavę Bibliją ir pripažinę neginčijamą jos autoritetą, Talmudo išminčiai savo (ir būsimų kartų) veikimo ir autoriteto sritimi laikė Sakytinę Torą. Šiai sričiai priskirtina ir visa vėlesnė religinė žydų literatūra.

Sakytinė Tora: Talmudas Ankstyviausias ir svarbiausias Sakytinės Toros paminklas - Talmudas. Talmudo pra­ džia siejama su Antrosios Šventyklos sugriovimu (70 po Kr.) ir žydų išskaidymu, į praeitį grimztančios Izraelio žemės tradicijos kodifikacija. II ir III a. sandūroje susi­ formavo religinių įstatymų bei normų aprašymų visuma - Mišria3. Ji klostėsi remian­ tis sakytine tradicija, išsaugojusia kelių kartų (I-II a.) išminčių pasisakymus apie ri­ tualo detales, išminčių papročius, jų tarpusavio ginčus ir anekdotus iš jų gyvenimo, jų pasakojimus apie Tanacho herojus, alegorijas ir kita. Šis skirtingų žanrų išminčių literatūrinis palikimas buvo užrašytas 63 Mišrios traktatuose, suskirstytuose į šešias grupes: pasėliai, šventės, moterys, nuostoliai, šventovės, apvalymai. Taigi tekstai buvo grupuoti ne pagal žanrą ar chronologiją, bet pagal aprašomą veiklą: žemdirbystė, ka­ lendorinės apeigos, šeimos bei civilinė teisė, Šventyklos ritualas, ritualinis apsivaly­ mas. Kiekvienu klausimu Mišrioje pateiktos visos svariausios nuomonės, kartais viena kitą papildančios, o neretai ir prieštaringos. Mišriai, kitaip nei priesakų išvardijimui Penkiaknygėje, būdingas teminis medžiagos skirstymas. Žodį „mišna“ galima versti kaip „pakartojimą“, t. y. Toros pakartojimą. Tiesa, pakartojimas nebuvo mechaninis, o ryšys tarp to, kas pasakyta Mišrioje ir Rašytinėje Toroje, ne visada akivaizdus. Dėl šios priežasties vos tik pasirodžiusi Mišna imta komentuoti, keletą amžių užsitęsę aiškinimai tapo Talmudo dalimi. Mišna buvo svarstoma dvejuose centruose - Ro­ mos valdžiai paklususioje Palestinoje ir Persijoje. Čia susiformavo ir du Talmudai: Jeruzalės (baigtas IV a. po Kr.) ir išsamesnis Babilonijos (baigtas V-VI a.). Talmudo tekstai - tai užrašytos kelių išminčių kartų diskusijos. Klausimas, kuriuo dažnai Talmude pradedamas Mišnos - kodifikuotos tradicijos fragmento svarstymas: „Iš kur mes tai turime?“, t. y. iš kurios Biblijos vietos. Kiekvie­ nas Sakytinės Toros įstatymas turėjo remtis Rašytine Tora, be to, negalėjo prieštarauti nei jai, nei kitiems Mišnos įstatymams. Šiam reikalui geriausiai tiko midrašo (aiškini­ mo) technika, suteikianti galimybę Biblijos tekstuose perskaityti aktualios tradicijos pagrindimą. Nustatyti tikslius Biblijos fragmentų ir Mišnoje susistemintų normų atitikmenis neįmanoma. Diskusijos dalyviai paprastai siūlo skirtingus variantus, prieštarauja vie­ ni kitiems. Išminčių pradėta diskusija ne visada baigiasi vieno iš jų pergale, Talmude įprasta užrašyti nuomonių spektrą, kurį iš naujo aptaria kitos kartos išminčiai, o pas­ tarųjų ginčai tampa dar vėlesnių kartų svarstymų objektu. Talmudas šiuos ginčus fik­ suoja „telegrafo“ stiliumi: be tuščiažodžiavimo trumpai suformuluojama išminčiaus nuomonė ir dažnai, tačiau ne visada, pateikiamas jo svariausias argumentas. Talmudui nėra svarbesnių ar ne tokių svarbių teologinių problemų: šventadienį vištos padėtas kiaušinis, negrąžinta skola, aukojimai Šventykloje - kiekvienas nuti­ kimas ar poelgis privalo derėti su kanonizuota praeitimi, šventosios istorijos įvykiais ir būti įvertintas kaip leistinas arba draustinas, privalomas arba ne. Religinė įstatymų leidyba, regis, siekė įtakoti visas gyvenimo sritis, tačiau Talmude yra ir didaktinės potekstės neturinčių pasakojimų: istorijos apie išminčių (jie yra ir Talmudo kūrėjai, ir jo veikėjai) ir Biblijos personažų gyvenimą neįmantriai įpinamos į talmudinės dis-

kusijos tekstus. Halacha - talmudinės literatūros įstatyminė ir agada - pasakojamoji dalys ilgainiui pradėtos traktuoti kaip mažai ką bendra turinčios, skirtingas funkcijas atliekančios dalys: halacha studijuojama tam, kad būtų laikomasi įstatymų, o agada skaitoma „sielai“. Talmudo laikotarpiu ši atskirtis dar nebuvo tokia akivaizdi kaip Vi­ duramžiais bei Naujaisiais laikais. Viduramžiais Talmudas buvo reikšmingiausia ir vos ne vienintelė knyga, pertei­ kianti visą judaizmo mokymą; ješivose jis tapo svarbiausiu, o kartais ir vieninteliu studijuojamu dalyku. Daugelyje žydų bendruomenių gilinimasis į Talmudą laikomas tinkamiausiu Toros studijavimo priesako vykdymu. Žydų supratimu, tik studijuoda­ mas Talmudą žmogus gali tapti išsilavinusiu. Berniukas, sulaukęs religinės pilname­ tystės (13 m.), jaunikis prieš vestuves, pretendentas į rabino pareigas privalo pasiro­ dyti gebąs komentuoti Talmudą. Mokytų žmonių diskusijose šie gebėjimai būdavo svarbiausi, jie lėmė rabino religinį statusą. Aškenazių tradicijoje žmonės, sugebantys studijuoti Talmudą, buvo vadinami „nuostabiais žydais“ (jid. šeine jidn), o nesuge­ bantys susidoroti su jo sunkumais - prasčiokais (jid. prostejidn). „Nuostabieji žydai“ turėjo privilegijų, suteikiančių aukštesnę bendruomeninę padėtį.

Halachos kodeksai ir responsai. Religinė valdžia Ankstyvaisiais Viduramžiais, kai buvo užbaigtas Talmudas, dauguma žydų gyveno islamo aplinkoje, o beveik visa religinė valdžia telkėsi kelių šeimų rankose. Iš jų buvo renkami gaonai, į Bagdadą persikėlusių nuo Talmudo laikų veikiančių Suros ir Pumpeditos akademijų vadovai bei reiš-galuta (aram. tremties vadovai). Į juos būdavo kreipiamasi iškilus reikalui, pasitelkę Talmudo tekstus jie atsakydavo į klausimus. Šie responsai - klausimai ir atsakymai (hebr. šeelot u-tšuvot) - buvo kaupiami, perrašo­ mi, o galiausiai ir išspausdinti, jie sudarė savitą žydų halachinės, tai yra susijusios su religine teise, literatūros žanrą. Gaonų laikais pirmą kartą buvo bandyta išskirti Toros priesakus (Talmude jie ne­ išvardyti, minimas tik jų kiekis - 613) bei sudaryti praktinės halachos, t. y. po Šventy­ klos sugriovimo aktualiomis tapusių ir Talmude diskutuojamų problemų vadovą. Ta­ čiau šie kodeksai negalėjo atstoti Talmudo - svarbiausio praktinės halachos šaltinio. XI a. buvusi beveik absoliuti gaonų valdžia sumenko. Tuo pat metu iš karto keliose šalyse, taip pat ir krikščioniškoje Europoje, iškilo nauji žydų mokslo centrai, atsirado rabinų, sprendimus priimančių ne pagal nurodymą „iš viršaus“, o pagal asmeninę talmudinės literatūros analizės patirtį. Savarankiškos hierarchinės religinės valdžios struktūros veikė kiekvienoje bendruomenėje. Be jokios abejonės, rabinai diskutuo­ davo, keisdavosi klausimais ir atsakymais (dėl to sparčiai gausėjo responsų literatūra), tačiau nebuvo priklausomi vienas nuo kito. XII a. Maimonidas ėmėsi sudaryti halachos kodeksą. Toros pagalbininku (hebr. Mišne Tora) pavadinto kodekso įžangoje jis rašė apie ketinimą „trumpai išdėstyti vi­ sus įstatymus [...], tačiau nesiremiant diskusija, dėl kurios atsirado šie įstatymai, - kad halachos mokymas taptų prieinamas kiekvienam“. Puikiai parašytas ir visa apimantis Maimonido kodeksas tapo svarbiu ir visų vertinamu halachos šaltiniu, tiesa, toli gra­ žu ne vieninteliu. Krikščioniškoje Europoje aškenaziai pasirinko kitą kelią - halachą

jie suformavo tiesiai iš Talmudo. Šis būdas pareikalavo nemažai triūso, bet padėjo ilgesnį laiką išlaikyti religinę hierarchiją bei žydų religijos vienybę, nors bendruome­ nės buvo autonomiškos. Halachos kodifikacijos istorijoje lemtingu įvykiu galima laikyti Juozapo Karo vei­ kalo Padengtas stalas pasirodymą. Skirtingai nei Maimonido bei kitų pirmtakų, Karo nuostatos nebuvo visos tradicijos studijų rezultatas. Jis aptarė vėliausias ir svariausias nuomones, kaip spręsti vieną ar kitą problemą. Kitaip tariant, jis siekė fiksuoti Saky­ tinę Torą, nemėgindamas aiškinti santykio tarp šios ir Rašytinės. Padengtas stalas sparčiai plito. Religinių įstatymų leidyboje jis neatstojo Talmudo, tačiau, be abejonės, paveržė jo padėtį, nepaisant žymių XVI a. rabinų - aktyviausias buvo legendinis rabis Judas Liva ben Becalelis (Maharal) Prahietis - griežtų priešta­ ravimų. Ilgainiui halachos kodeksai ėmė paprastėti, atsisakyta diskusijos ir prieštaraujan­ čių nuomonių, sumažėjo apimtis, jie buvo priartinti prie kasdienių paprasto žydo poreikių, problemų. Minėtini šie Lietuvos autorių parengti supaprastintos struktūros kodeksai, buvę ypač populiarūs: vilniečio rabio Abraomo Dancigo Žmogaus gyve­ nimas (hebr. Chajei Adam, 1810) bei rabio Izraelio Mejerio Hakoheno iš Rodūnios Aiškioji Mišna (hebr. Mišna brura, 1892-1898).

Pagrindinės judaizmo srovės Judaizmas neturi instancijos, kuri nustatytų bendrą privalomą kryptį visiems arba daugumai žydų, todėl kalbėti apie erezijas ar net atskilusias sroves sudėtinga. Iš es­ mės, kiekviena bendruomenė turi dalinę religinę autonomiją ir savą tradiciją. Antai labai ryškūs ir reikšmingi yra aškenazių ir sefardų tradicijų, atitinkamai susiklosčiu­ sių krikščioniškoje ir musulmoniškoje aplinkoje, skirtumai. Šios skirtybės nėra vien geografinės: bendruomenės iš skirtingų pasaulio kraštų, net emigravusios ir įsikūru­ sios tame pačiame mieste, gali išsaugoti savitumus. Žydų istorijoje taip pat didelę reikšmę turėjo skirtumai, susiję ne su kasdiene re­ ligine praktika, bet su pasaulėvaizdžio savitumais. Tai, kad judaizmas neturi visuoti­ nai priimtos dogmos, palyginti greitai ideologinius skirtumus pavertė geografiniais ir tarpbendruomeniniais. Dėl ideologinių priežasčių atskilusių krypčių likimą lemia ne formalus vienos kurios institucijos sprendimas, o labiau viešoji nuomonė. Kai ku­ rios atšakos, pvz., karaimai, atsiduria žydiškojo pasaulio periferijoje, o kai kurios, tarkime, įvairios chasidų grupės, po atkaklios kovos tampa visuotinai pripažinta ir neatskiriama judaizmo dalimi.

Karaimai Šios srovės sekėjai neigia Talmudo autoritetą ir jo įtvirtintas normas, jam priešprie­ šindami Rašytinę Torą. Tai matyti iš paties pavadinimo: karaimas reiškia „skaitantis [Bibliją]“. Karaizmas išplito gaonų laikotarpiu (IX-X a.) ir buvo pripažintas stam­ biausiuose žydų kultūros centruose Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje. Ka­ raimai sukūrė išsamią mokslinę bei teologinę literatūrą, parašė pirmąsias „šventosios kalbos“ gramatikas. Judėjimas pradėjo blėsti po to, kai X a. žydų autoritetai, vado­

vaujami Saadijos Gaono, kaip atsvarą gausiai karaimų literatūrai pateikė ne mažiau ir ne prastesnių veikalų. Karaimų bendruomenės veikia iki šiol, jos išlaikė ir nuolat pabrėžia savo skirtumus nuo rabinistinio judaizmo. Karaimų religiniai įstatymai, susiję su kalendoriniu ciklu, šabu, maisto draudi­ mais, skiriasi nuo halachinių. Karaimai įsitikinę, kad jie laikosi teisingesnio žydiškojo įstatymo, ne to, kurį yra įsiteisinę „rabinistai“. Rusijos imperijoje karaimai gyveno Kryme, Lietuvoje, Voluinėje. XIX a. caro val­ džia karaimams suteikė pilietines teises, kurių neturėjo žydai. Nėra aiškaus atsakymo į klausimą apie karaimų santykį su judaizmu. Šiuo metu karaimai linkę atsiriboti nuo judaizmo ir žydų ne tik religijos, bet ir etninės kilmės atžvilgiu.

Chasidai ir mitnagedai Panašiai kaip karaizmas, chasidizmas buvo opozicija talmudiniam mokytumui. Ka­ raimai Talmudui priešpriešino Bibliją, o chasidizmas rėmėsi kabala - mistine filosofi­ ne, lygiagrečia ir iš dalies alternatyvia talmudinei žydų literatūrai kryptimi. Chasidizmo įkūrėjas Izraelis Baalas Šem Tovas (akron. - Beštas) savo mokymą pradėjo skleisti XVIII a. vid. Jo sekėjo rabio Dovo Bėro iš Mežyričiečio mokinių būrelyje veikiausiai ir susiformavo cadiko (hebr. teisiojo) - žmogaus, esančio ypač arti Aukščiausiojo, įvaiz­ dis. Cadiko nuopelnai nesusiję su Talmudo studijomis (chasidų legendos pasakoja apie gerai Talmudą išmanančius, tačiau tai slepiančius cadikus), jį išskyrė mistinės sielos savybės. Iš to negalima daryti išvadų apie chasidizmo lyderių neišsilavinimą (jų literatūrinis palikimas byloja visai ką kita), o tik apie bandymus ieškoti naujų ryšių tarp Sakytinės ir Rašytinės Toros. Šie saitai esą nutrūko tuomet, kai Talmudas neteko tiesioginės halachinės reikšmės ir imtas studijuoti „dėl jo paties“. Chasidizmas ėmė plisti tik pasklidus trečiajai Dovo Bėro mokinių kartai Rytų Eu­ ropos miesteliuose. Naujojo tipo bendruomenes, iš pradžių veikusias nepriklausomai nuo senųjų arba kartu su jomis, sudarė cadikas ir jo sekėjai - chasidai. Šiems buvo be galo svarbus asmeninis ryšys su cadiku, kuris klostėsi aukojant pinigus, bendrai mel­ džiantis ir puotaujant. Chasidai į savo cadiką kreipdavosi prašydami išgydyti ligas, nevaisingumą, patarimo įvairiais atvejais ir kt. Svarbi chasidų religinė pareiga - pasa­ koti istorijas apie cadikus bei jų daromus stebuklus. Per keletą dešimtmečių naujasis sąjūdis apėmė visą Rytų Europos žydiją, jo ša­ lininkais tapo apie 40 proc. žydų, tačiau susiklosčiusi Talmudu paremta hierarchija pasirodė esanti nepajudinama. Chasidizmo priešininkų bastionu tapo Lietuva, tradi­ cinio žydų mokslo centras. Šiandien chasidiškosios ir lietuviškosios mitnagediškosios krypties bendruome­ nės, gyvenančios JAV, Izraelyje ir kitose šalyse, nors šiek tiek skirtingos, laikomos tos pačios ortodoksinės judaizmo krypties atstovėmis ir sudaro jo branduolį.

Reformistai ir konservatoriai Reformizmą paskatino Haskalos sąjūdis, jis prasidėjo XIX a. Vokietijoje ir plačiai paplito JAV. Tai bandymas sukonstruoti žydų religiją, atsižvelgiant į mokslinės tra­ dicijos kritiką ir į laiko tendencijas. Būtent dėl šio veiksnio reformistinis judaizmas

patyrė didelių pokyčių. XIX a. pab. nuo reformizmo atskilo konservatyvesnė srovė. Ji įsteigė savo organizaciją ir suformavo bendruomenių tinklą. Kai kuriais atžvilgiais reformistų ir konservatyviojo sąjūdžio atstovų skirtumai atkartoja chasidų ir mitnagedų skirtumus, tik kitu lygmeniu: reformizmui būdingas emocinis santykis su reli­ gija, o konservatoriams svarbesnė intelektualinė veikla - tradicinių tekstų įprasmini­ mas, nuoseklus religinio pasaulėvaizdžio kūrimas. Konservatorių pozicijos, panašiai kaip ir reformistų, ypač stiprios yra JAV. Susiklostė dar keletas reformistinių sąjūdžių, pvz., rekonstruktyvizmas, humanistinis sekuliarusis judaizmas. Reformistiniai ir or­ todoksiniai sąjūdžiai skiriasi ne vien religine praktika, priesakų kiekiu ar jų laikymosi griežtumu (pvz., reformistas halachos gali laikytis griežčiau nei ortodoksas). Esminiai skirtumai - santykis su tradicija, Sakytine Tora, - taigi grynai ideologiniai. Ortodok­ sijai tradicija - lyg rašytinis tekstas, kurio kiekviena raidė reikšminga, o reformiz­ mui - gyva ir kintanti substancija, panaši į kalbą. Tačiau nesutarimai kyla dėl vieno praktikos skirtumo: visi reformistiniai sąjūdžiai leidžia moterims lygiomis teisėmis su vyrais dalyvauti maldoje, be to, suteikia galimybę tapti rabinėmis.

Judaizmas ir sionizmas XIX a. kilęs pasaulietinis sąjūdis, kurio tikslas buvo tautinės žydų valstybės įkū­ rimas, - sionizmas netrukus rado ryšių ir su žydų religija. Pavyzdžiui, VI sionistų kongrese (1903), prieštaraudami lyderių siūlymui Izraelio valstybę įkurti Ugandoje, daugelis kongreso dalyvių laikėsi Šventosios Žemės idėjos. Požiūris į sionizmą yra svarbi ortodoksaliųjų krypčių nesutarimo priežastis. Kai kurios jų iki šiol priešiškai nusiteikusios sionizmo, kaip nieko bendra neturinčio su judaizmu, atžvilgiu, kitos laikosi neutralios pozicijos. O religiniai sionistai iškėlė idė­ ją, kad pasaulietinė Izraelio valstybė pamažu grįš prie Sakytinės Toros bei pranašų teokratijos. Ši koncepcija Izraelio tautą laiko karališkuoju kūdikiu, kurį pirmiausia reikia išauginti ir padėti jam pasiekti bar micvos amžių, o tada berniukas privalės laikytis priesakų. Religinio sionizmo savitumas - didesnis dėmesys ilgą laiką buvusioms apleistoms Tanacho studijoms; ši tendencija atsirado iš aškenaziškosios Talmudo studijų tradici­ jos ir chasidiškųjų veikalų. Biblinių tekstų analizei religinis sionizmas pasitelkia šiuo­ laikinius humanitarinius mokslus. Privalu atkreipti dėmesį, kad tokio tyrimo tikslas yra naujų Tanacho ir talmudinės tradicijos sąsajų paieškos, sionizmo iš naujo atrastos Rašytinės Toros priartinimas prie Sakytinės.

'V fP

"" РГ ’П "

Ь>ч

■>» « «

>*пы

уъШлй'41 паяю

О е ш л а л

■^ Ои^ алл,

ом.

r

e - Folė, Lejbė (vyr.), Dobė, Tsipė (mot.), uš ir ii - Lejbušas, Berisas (vyr.), šie ir se - Dvosiey Chisie, Chašėy Marjašė (mot.); 3) malonybiniai asmenvardžiai, ypač ekspresyvūs ir / arba emocingi, sudaromi pridedant priesagas: ele - Berelė, Lejbelė (vyr.), Hindelė, Rivelė (mot.), ce ir e - Slomcė, Niumčė (vyr.), Chance, Chavcė (mot.), ši - Chajemši (vyr.); Bejleši (mot.). Pagal religines nuostatas tradiciniai žydų vardai skiriami į dvi grupes. Pirmoji šemot ha-kodeš (hebr. šventieji vardai), arba ojfruf-nemen (jid.). Berniukams jie su­ teikiami apipjaustymo dieną ir vartojami tuomet, kai juos jau suaugusius sinagogoje kviečia skaityti Torą. Šventieji vardai tradiciškai užrašomi ir antkapiuose. Šiai grupei priskirtini visi bibliniai ir pobibliniai semitų kilmės vardai bei keletas graikų kilmės asmenvardžių, kuriais žydai buvo vadinami daugelį šimtmečių. Antroji didelė tra­ dicinių vardų grupė vadinama kinuim (hebr. pasaulietiniai vardai), arba ruf-nemen (jid.). Jai priklauso nehebrajų ir nearamėjų kilmės vardai, trumpiniai bei mažybinės šnekamosios kalbos formos. Tiek šemot ha-kodešy tiek kinuim privalomai įrašomi žydų skyrybų dokumentuose. Tokios vardų grupės būdingos daugeliui Rytų Europos žydų bendruomenių. Moterų vardai nebuvo skirstomi į šventuosius ir pasaulietinius, jie visi laikyti ly­ giaverčiais; mergaičių vardų suteikimui nebuvo jokių griežtų taisyklių. Kai kur nau­ jagimė vardą gaudavo iškart; kitose bendruomenėse buvo laukiama šabo dienos (re­ čiau pirmadienio ar ketvirtadienio), kai tėvas ateidavo į sinagogą ir jį pakviesdavo skaityti Torą. Daugelis vardų suteikimo taisyklių galiojo ne tik Rytų Europoje, jos buvo per­ imtos iš bendrosios aškenaziškosios tradicijos. Svarbiausia iš jų - vaikui duodamas mirusiojo giminaičio vardas. Šis paprotys buvo paplitęs jau Viduramžių Vokietijoje, o vėliau dar labiau įsitvirtino. Viduramžių Vokietijoje Judas Chasidas patarė vyrui ne­ vesti moters, pavadintos motinos vardu, arba merginos, kurios tėvo vardas sutampa su jo paties. Nors šių taisyklių nebuvo griežtai laikomasi, tačiau žinoma, kad XX a. pr. kai kuriuose Rusijos imperijos regionuose žydai stengėsi vengti žento ir uošvio vardų sutapimo. Kai kuriems vardams priskirtos specialios funkcijos: jie buvo suteikiami sunkiai sergantiems ar silpniems vaikams vietoje ankstesnių, taip viliantis apsaugoti vaiką nuo piktųjų dvasių, tikintis apgauti mirties angelą. Dėl šios priežasties kai kurie Lie­ tuvos žydai apskritai vengė vaikus vadinti tikraisiais jų vardais. Iškilus pavojui buvo suteikiami simbolines prasmes turintys vardai: Chajim ar Chajay reiškiantys gyveni­ mą, Kajema - tvirtas, Kadiš - maldos už mirusius protėvius pavadinimas, Zejdė - se­ nelis ir Bobė / Bubė - močiutė, Alter ir Alte - senis, senė1. Dvigubų žydų vardų tradicija kilo ne Rytų Europoje, nors būtent čia ji labiausiai išpopuliarėjo: XIX a. kai kuriose Lenkijos bendruomenėse tokie vardai buvo suteikia­ mi apie 40 proc. vaikų. Nesant oficialių pavardžių du vardai palengvino bendruome­ nės narių identifikavimą. Be to, taip iškart būdavo įamžinti du mirę giminaičiai2.

Ilgainiui Vidurio Rytų Europoje tradiciniai jidiš asmenvardžiai nunyko. Habsburgų imperijoje šie pokyčiai prasidėjo XVIII a. pab., po šimtmečio daugelio Vokietijos ir Čekijos žydų vardai jau buvo krikščioniški. Lenkijoje tik XIX a. pab.-XX a. pr. dėl dalies didžiųjų miestų žydų buržua sulenkėjimo žydai ėmė skolintis vardus iš Lenki­ jos katalikų. Tačiau net ir XX a. 4-ame deš. ši tendencija dar nebuvo visuotinė. Sovietų Sąjungoje jidiš kilmės vardus keisti į rusiškus pradėta 1920 m.: Moišė tapo Moisejumi, Šimėnas - Semionu, Chane - Ana, o Mirjem - Marija. Po Antrojo pasaulinio karo biblinius vardus, kurie nebuvo prigiję aplinkinių tautų vardyne, pamiršo ir patys žydai, jų asmenvardžiai nebesiskyrė nuo kitų vartojamų gyvenamojoje aplinkoje. Galima išskirti net tam tikrų vardų populiarumo laikotarpius: pvz., XX a. 6-ame deš. gimusiems žydų berniukams dažnai buvo suteikiami Grigorijaus (mažybinė for­ ma Griša skambėjo panašiai kaip Hiršas), Boriso (plg. žydiškus Beras ir Boruchas), Le­ onido ir Levo (plg. žydišką Leibas), Arkadijaus (plg. žydišką Aronas) vardai; tuo metu šiais vardais nedažnai buvo pavadinami nežydų vaikai. Daugeliu atvejų rusiškieji buvo suteikiami pagerbiant mirusius giminaičius, vadintus panašiais jidiš vardais.

Pavardžių suteikimas Iki 1787 m. vienintelė Rytų Europoje Prahos žydų bendruomenė vartojo paveldimus šeimos asmenvardžius. Maždaug pusė XVI-XVIII a. pavardžių kilusios iš Bohemi­ jos ir Moravijos vietovardžių: pvz., Brandeis, Goitein, Eibenšiuc, Kiš, Taussig, Toeplic. Buvo paplitusios pavardės, susidariusios iš vyrų, pvz., Karpeles, Smelkės, bei moterų, pvz., Bassevi, Porges, vardų. Kituose Rytų Europos kraštuose pavardės nebuvo įpras­ tos. Dokumentuose hebrajų kalba žydai registruoti tradiciškai - nurodant jų vardą ir tėvavardį, kai kada priduriami ir prievardžiai, nurodantys žmogaus kilmę iš šventikų kohenų ar jų pagalbininkų levitų. Taip atsirado pavardė Hakohen bei jos akronimas Kac (hebr. kohen-cedek - teisingasis šventikas), Halevi bei akronimas Segal (hebr. segan levi - jaunesnysis levitas). Krikščionių parengtuose Lenkijos ir Lietuvos valstybės dokumentuose žydai va­ dinami vardu ir tėvavardžiu, prie šio pridėjus slavišką patroniminę priesagą -ovič. Tik keliolika šioje valstybėje gyvenusių rabinų šeimų turėjo pavardes: Auerbach, Bachrach, Cheifec, Eiger, Epštein, Etingen / Etinger; Frenkel, Ginzburg, Halpern, Helen Horovic, Jafe / Joje, Kacenelenbogen, LandaUy Lipšic / LifŠky Lurija, Margolis / MarguliSy Rapoport, Šor, Spira / Šapiro ir Tumim. Visos jos kilusios iš Vakarų ar Vidurio Europos. Per 1772-1795 m. Lenkijos ir Lietuvos padalijimus prie Rusijos prijungtuose regi­ onuose (dab. Baltarusijos, Rytų Ukrainos bei Lietuvos teritorijos), turėjusiuose sėslu­ mo zonos statusą, 1804 m. įsigaliojo įsakymas pereiti prie įvardijimo vardu ir pavarde. Įgyvendinti šį reikalavimą pavesta kahalamsy o pavardes žmonės galėjo rinktis savo nuožiūra. Nemažai jų sugalvota kahaluose pagal tam tikrą darybos modelį. Pavyz­ džiui, keliuose Rytų Baltarusijos regionuose beveik trečdalis pavardžių sudarytos prie moterų vardų pridėjus priesagą -in: Dvorkiny Malkin, Šifrin, Ceitlin ir kt. Ukrainos šiaurėje kone pusė visų žydų turėjo pavardes su priesaga -man. Nemaža pavardžių kilo iš ukrainiečių ar baltarusių kalbų žodžių3.

Lietuvos žydų pavardžių darybos ypatybės Lietuvos žydams pavardes pradėta teikti iš karto įsigaliojus 1804 m. įstatymui. Ti­ kėtina, kad pavardės vienu metu centralizuotai buvo sudaromos dviejuose regionuo­ se. Pirmasis - Vilniaus gubernijos Trakų apskritis. Daugelis čia pasirinktų pavardžių nurodo profesinę priklausomybę, jos sudarytos su patronimine priesaga -ovič: Bederovič, Bliacherovič, Drukarovičy Glezerovič, Kantorovičy Chaitovičy Chazanovič, Kravcevičy Kušnerovič, Reznikovič, Vainerovič. Toks pavardžių darybos modelis kitur tai­ kytas retai; veikiausiai prie Trakų apskrities pavardžių rinkinio prisidėjo vietos žydų administracija. Antrasis regionas - Kauno gubernijos Telšių apskritis, čia būdinga tendencija pavardes sudaryti be priesagų. Pavarde dažniausiai tapo nepakeisti tėvų ar motinų vardai: pvz., Beirach, Beik o ne Beirachovič ar Beiles. Dažnai be priesagų buvo sudaromos ir vietovardinės kilmės pavardės - Duseik dažniau nei Duseiskiy Duseikovski ar Duseiker. Regis, ši variacija buvo atsitiktinė, jos nenulėmė žydų administra­ cijos sprendimai, kaip Trakų apskrityje. Visi pavardžių darybos būdai taikyti be prievartos, t. y. žmonės galėjo rinktis. Lie­ tuvoje nemažai pavardžių, kurių darybą lėmė gimtoji ar regiono kalbos, būdingos šio tipo priesagos. Daugelyje vietovių, ypač pietinėje Kauno ir šiaurinėje Vilniaus guber­ nijos dalyse, buvo paplitusios iš skirtingų kalbų kilusios pavardės, sudarytos su prie­ sagomis. Vadinasi, pavardžių teikimo procesas nebuvo centralizuotas. Tam tikrų pa­ vardžių dažnumą nulėmė jų prestižas: tai nurodančios kilmę iš kohenų (Kagan, Kac, Kaplan) bei levitų (Levin, Levitan, Levitov ir Segal); rabinų (Braudė / Broidė, Epštein, Ginzburg, Gurvič, Joje, Lipšic, Margolis, Šapiro, Rabinovič). Tačiau tokių pavardžių palyginti nedaug, kur kas gausesnės patroniminės ir vietovardinės kilmės grupės. Patroniminės kilmės pavardės buvo populiarios Kauno gubernijoje, ypač Pane­ vėžio, Raseinių ir Šiaulių apskrityse. Daugelis jų sudarytos prie patronimo pridėjus priesagą -ovič ar -evič. Štai keletas Panevėžio apskrityje populiarių „B“ raide pra­ sidedančių pavardžių: Beinešovič, Beinomanovič, Benjaminovič, Berelevič, Berelovič, Berkovič, Boruchovič. Jos tos pačios darybos kaip minimos Lenkijos ir Lietuvos šal­ tiniuose dar prieš visuotinį pavardžių suteikimą. Pavardės, sudarytos iš patronimų ir slaviškos kilmės priesagų -skij ir -ov, buvo retesnės; nemažai sudaryta su priesaga -son, rečiau -zon. Abi šios priesagos rodo Sohn (vok. sūnus) rusiškąją transkripciją. Be to, šis darybos tipas paplitęs ir kaimyniniame Kurše, XIX a. jis taikytas ne tik žydams, bet ir latvių valstiečiams pavadinti. Lietuvos žydų šeimos su šios grupės pa­ vardėmis galėjo būti kilusios iš Kuršo, tačiau daugelis pavardžių su priesaga -son yra vietos kilmės, tikėtina, atsiradusios pačiose bendruomenėse. Kauno gubernijoje rasta neįprastų, niekur kitur Rusijos imperijoje neminimų pavardžių, sudarytų su dviem priesagomis: -ovič ir -son. Antai Salake Novoaleksandrovsko (dab. Zarasų) apskrityje gyveno Izraeliovičsonų ir Šajevičsonų šeimos iš Šiaulėnų (Šiaulių apskr., dab. Radviliškio r.). Šių pavardžių darybos principai aiškūs: Sajevičson reiškia „Šajevičiaus sūnų“, o Šajevič - „Šajos sūnų“. Taigi pavardėse išliko ankstesnės kartos protėvio, šiuo atveju senelio, vardas. Kita Kauno gubernijos, ypač Telšių ir Šiaulių apskričių, žydų asmenvardžių ypa­ tybė - paplitusios su vyrų vardais sutampančios pavardės: pvz., Aizik, Beirach, Da­ vid, Faivuš, Geršon, Gesei, Josel, Jovei, Jozef, Chaime, Kusiel, Lazer, Leiba, Markus,

Mejer, Natan, Judel, Zelik. Tokių pavardžių gausu ir Kuržemėje - viena vertus, dėl migracijos; antra vertus, prieš III Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimą šios sritys priklausė tai pačiai valstybei, taigi daugelis kultūrinių bruožų buvo bendri visiems, ir krikščionims, ir žydams. Beje, kai kurios minėtos pavardės atitinka vokiškas biblinių vardų formas (JozefyJakob). Dar viena didelė Lietuvos žydų pavardžių grupė yra vietovardinės kilmės. Jų būta ir Kauno, ir Vilniaus gubernijose. Kauno gubernijai, ypač šiaurinėms Telšių, Šiaulių ir Panevėžio apskritims, būdingos žydų pavardės be priesagų: jos arba sutampa su vietovardžiu, arba iškrenta ar pakinta paskutinė šaknies balsė: pvz., Biliun, Galiun, Gitar, Gorždy Griniuny Ivanišoky Kapsudy KibortyNoreikay Pošvityny Sudzony Svabisok, Tolkian, Uzvent. Dažnai paskutinioji Lietuvos toponimų lenkiškos ar rusiškos versijos balsė nukrisdavo - taip sudaryta pavardė skyrėsi nuo vietovardžio. Poveikį padarė ir rusų kalbos onomastika, kai dauguma pavardžių baigiasi priebalse. Trečia, pakitusios lenkiškosios ar rusiškosios vietovardžių formos neretai sutapo su miestų ar mieste­ lių pavadinimais jidiš kalba, o juose paprastai iškrenta paskutinė balsė, esanti slavų kalbų vietovardžiuose. Labai tikėtina, kad nepriesaginės darybos iš vietovardžių ki­ lusios žydų pavardės, kurių priesaga rusų ir lenkų kalboje yra -iškiybuvo jidiš kilmės: Arelišeky Armenisoky Balisoky Ganušišeky Kupišek, Lavarišeky Lukišek, Michališok. Šios pavardės baigiasi priesaga -įsek ar jos variantais -išok, -isek, -isok - kaip ir atitinkami jidiš vietovardžiai. Pietinėje Kauno gubernijos dalyje ir visoje Vilniaus gubernijoje daug pavardžių sudarytos prie vietovardžio pridėjus priesagą -skij. Vietovardinės kil­ mės pavardės su jidiš priesaga -er įvairiose Kauno ir Vilniaus gubernijos apskrityse sudarė apie 10 proc. Kauno ir Vilniaus regionų žydų pavardės leidžia manyti, kad ir kituose Lietuvos regionuose jas rinkosi asmenys; jei kabalas ir dalyvavo šiame procese, tai neaktyviai. Matyti, kad krikščioniškosios administracijos įtaka kuriant žydų pavardes taip pat buvo gana menka, nes rusų ar lenkų kalbų pagrindu sudarytos pavardės nėra dažnos, nepasitaiko žeminančių pavardžių, dauguma jų turi žydišką „atspalvį“, nes kilusios iš žydų vartotų kalbų ar susijusios su bendruomenių kultūrinėmis realijomis4.

Kaimyninių kraštų ir žydų kalbų įtaka Lietuvos žydų pavardėms Lietuvoje pavardės buvo sudaromos iš kelių kalbų, tačiau nei viena jų nevyravo. Tiesa, dažnesnės slaviškai skambančios pavardės. Skirtingai nuo kitų Rusijos imperijos re­ gionų, kuriuose taip pat matyti ši tendencija, Lietuvoje žydų pavardėms būdingesnės ne slaviškos šaknys, bet priesagos. Pavyzdžiui, Levino pavardė turi baltarusišką prie­ sagą -in. Dažnos priesagos -ovič (ir variantas -evič) ir -skij. Pirmoji paprastai dedama prie pavardžių, padarytų iš vyriškų asmenvardžių, kurių šaknis yra jidiš kilmės ir tik retkarčiais - biblinio vardo slaviška forma. Priesaga -ovič dažnai taikyta ir sudarant kitų tipų pavardes: iš motinos vardo (Dvorkovič, Esterovičy Feigelovič, Reizelovič bei Rivkovič; visos paplitusios Kauno ir Raseinių apskrityse); pagal profesiją (Melamedovičy Ševcovič ir kt. - Trakų apskrityje); pagal kilmę iš kohenų ir levitų (Kaganovičy Kacovičy Segalovič); pagal vietovardžius (Biržovič, Kovnovičy Škudovič). Šios priesagos dariniai buvo paplitę Baltarusijoje, Rusijoje ir Lenkijoje (lenk. -owiczf -ewicz)y su ja sudarinėtos ir Baltarusijos bei Lenkijos krikščionių pavardės, nors Rusijos krikščio­

nių pavardėms toks darybos tipas - -ovič su vyriškais asmenvardžiais - nebūdingas. Vadinasi, rusų kalba neturėjo esminės įtakos šių žydų pavardžių atsiradimui. Tai, kad ir lenkų kalbos poveikis nebuvo svarus, rodo šios kalbos gramatika: kai priešpasku­ tinė asmenvardžio šaknies raidė yra balsė, o paskutinė / arba r, pridedant -ovič (lenk. -owicz) priesagą minėtoji balsė išnyksta (pvz., Mendel + owicz = Mendlowicz, Liber + owicz = Librowicz). Tuo tarpu Lietuvoje žydų pavardėms ši taisyklė netaikyta, gausu pavardžių, sudarytų su priesagomis -elevič, -elovič ir -erovič, t. y. balsė e išlieka (Alperovičy Kuselevič, Kušelovič, Mendelevičy Michelovičy Senderovič). Matyt, ši priesaga rodo baltarusišką pavardžių kilmę. Žinoma, kad sėslumo zonoje pavardės buvo rusifikuojamos, todėl ir susidaro įspū­ dis, kad daugelis jų yra rusiškos kilmės, net ir tuomet, jei jos kilusios iš baltarusių arba ukrainiečių kalbų ar sudarytos su šių kalbų priesagomis. Antroji dažna slaviška pavardžių priesaga -skij (-ovskij, -evskij, -anskij, -inskij, -enskij) paprastai vartota sudaryti pavardėms iš lietuviškos, o ne iš slaviškos kilmės vietovardžių. Panašiai kaip ir -ovič, priesaga -skij Lietuvos žydų pavardėse veikiausiai baltarusiškos ar rusiškos, bet ne lenkiškos (dėl morfologijos ypatybių) kilmės. Kai kurios pavardžių formos neabejotinai rusiškos, pvz., Dudinskij ir Šatinskijy- tik rusų kalboje įmanomos ti ir di samplaikos; baltarusių kalboje d ir t prieš i suminkštėja, tariama ei ir dzi. Viena žydų pavardžių grupė turi slaviškas šaknis, ne tik priesagas, - tai profesiją reiškiančios pavardės. Jos gali būti kilusios iš baltarusių, lenkų ar rusų kalbų. Pavyz­ džiui, baltarusiška ir lenkiška forma Kravec (siuvėjas) dažnesnė nei rusiškas atitikmuo Portnoj, nors ir šis gana paplitęs; vienodai populiarios iš rusų kalbos kilusi Sapožnik ir iš lenkų Ševc (batsiuvys); Melnik (malūnininkas) pavardė gali būti ir baltarusiškos, ir rusiškos kilmės; pavardė Reznik (skerdikas) yra arba baltarusiškos kilmės, arba ru­ sifikuota lenkiško varianto Rzežnik forma. Iš profesiją rodančių pavardžių labiausiai paplitusios jidiš kilmės pavardės. Kai ku­ rios jų galėtų būti kilusios ir iš jidiš, ir iš vokiečių kalbų (Bekery Brenery Kesler; Rimery Šnaider ir Šuster); kitos - neabejotinai iš jidiš (Glezer, KremeryMilnery Nodel); vokiški jų analogai (Glazery Kramery Miler bei Nadel) pasitaiko rečiau. Pavardės Garber bei Kotler atsirado iš slaviškos kilmės jidiš kalbos žodžių. Nemaža su profesija susijusių pavardžių turi hebrajų kalbos šaknis: pvz., Kacevy Chaity Chazony Melamed, Sandler. Matyt, kai kurios jų buvo sudarytos iš jidiš kalboje prigijusių hebrajų kalbos skolinių (Chazon ir Melamed). Visos Lietuvoje pasitaikančios akroniminės pavardės - pvz., Kacy Segaly Rambam, Mapuy - taip pat kildinamos iš hebrajų kalbos. Kai kurios pa­ vardės buvo dirbtinai sudarytos iš biblinių vardų (Arpachsand, Azgud, Tsuriel) ar vie­ tovardžių (Bejslechem - plg. Betliejus). Vokiečių kilmės pavardžių yra daug, dirbtinai suformuotų pavardžių grupėje gau­ siausios yra Rozen (jidiš kalbos atitikmuo - Rojzn ) šaknį turinčios pavardės (Rozenbergy Rozenbliaty Rozenbliumy Rozenfeld, Rozengeimy Rozental ir Rozencveig). Vokiš­ ką pirmąjį, sandą turi ir kitos, mažiau paplitusios dirbtinai sudarytos Lietuvos žydų pavardės: Aizenbergy Goldbergy Grinblat, Grinštein, Lichtenštein, Vainberg, Vainštein, Vaisfeld. Kai kuriose jų yra vokiška šaknis berg (kalnas, kalva), jidiš atitikmuo - barg.

Lietuviškos kilm ės žydų pavardės Per visuotinį pavardžių suteikimo vajų nemažai žydų gyveno kaimuose, kur nuolat bendravo su lietuviais valstiečiais. Tačiau lietuvių kalbos įtaką patyrusių žydų pavar­ džių nedaug - priešingai nei jidiš, hebrajų, rusų, baltarusių, lenkų ar vokiečių kal­ bų. Pirma priežastis - žydai telkėsi miestuose ir miesteliuose, o juose vyravo rusų ar lenkų kalbos; net jidiš kalboje įsitvirtinę Lietuvos vietovių pavadinimai panašūs į lenkiškus jų variantus (jų pagrindu atsirado ir rusiškieji pavadinimai) ir labai skiriasi nuo lietuviškųjų: pvz., jid. Škud, lenk. Szkudy, rus. Škudy - Skuodas; jid. Kovne, lenk. Kowno, rus. Kovno - Kaunas; jid. Šavly lenk. Szawliy rus. Šavli - Šiauliai; jid. Keidariy lenk. Kejdanyy rus. Keidany - Kėdainiai. Dėl žemo lietuvių kalbos statuso Rusijos im­ perijoje nepatrauklu buvo gauti pavardę, padarytą iš šios kalbos žodžio. Be to, slavų ir baltų kalbų grupės skirtingos, taigi gana keblu surusinti lietuviškus žodžius, prie­ šingai nei baltarusių - stačiatikių valstiečių kalbos. Kaip retas lietuviškos kilmės žydų pavardes galima paminėti šias: ArkliSy Baltakaklisy Gražutis, Gulbasy Keturakis} KubiliSy Kunigas, Žemaitis, Svirblisy Veršis ir, tikriausiai, Baltė. Arklio ir Keturakio pavardės žinomos tik nuo 1920 m., išsamiuose XIX a. surašymų ir apmokestinimo dokumen­ tuose neminimos. Veikiausiai šios pavardės atsirado po 1918 m. Iki 1920 m. nebūta Kauno žydų Žemaičio pavarde, ji, matyt, atsinešta iš Suvalkų gubernijos, šį asmenvar­ dį žydai turėjo jau XIX a. Tikėtina, kad Balstogėje aptikta Abramaičio pavardė taip pat gali būti iš Suvalkų gubernijos kilusios žydų giminės. Pavardžių Gentisy Gilisy Girisy Keidanis, Murmisy Pagailis ir Šatis paskutinioji „s“ raidė turbūt priklauso lietuviškai vardininko linksnio galūnei -is ar -ys. Labiausiai tikėtina, kad šios pavardės kilusios iš vietovardžių, kurie rusų kalba tariami Genei, Gili, Giry, Keidany; Murmy, Šaty. Matyt, pagal tą patį principą buvo sudarytos ir minėtos Gražučio, Gulbio, Kubilio ar Svirblio pavardės, jos atitinka Lietuvoje esančius vietovardžius Gražučiai (rus. Gražuty), Gulbiai (rus. Gulbe), Žvirbliai (rus. Žvirble)5.

Mordechajas Zalkinas

LITVAKAI

Sąvokos apibūdinimas Litvakais vadinami žydai, iki Antrojo pasaulinio karo gyvenę regione, kuriame kles­ tėjo Lietuvos žydų kultūra. Tai teritorija nuo Brastą ir Pinską jungiančios linijos pie­ tuose iki Šiaurės Lietuvos, čia kalbėta lietuviškąja jidiš kalbos tarme - litviš. Tradicinėje bendruomenėje žmogus atpažįstamas pagal kultūrinį regioną. Lietu­ vos regiono žydai, litvakai, apibūdinami vienaip, o Galicijos žydai (jid. galicianers) kitoniškai. Tiesa, liaudiški apibūdinimai tik iš dalies nusako esmę. Nelengva apsakyti visas litvakų ypatybes, mat jos skiriasi nelygu vertintojo atspirties taškas ir pažiūros. Pavyzdžiui, dauguma litvakų griežtai laikosi religinių priesakų, dėl to Lenkijos žydai ėmė juos pravardžiuoti „celemkop“ (jid. krikščioniškai mąstantis). Šis epitetas atsi­ rado dar ir dėl to, kad XIX a. gana daug Lietuvos žydų apsikrikštijo. Susiformavo abiejų bendruomenių folkloras, perdėtai, net karikatūriškai pabrėžiantis ir Lenkijos, ir Lietuvos žydų savybes. Ištyrinėjus šaltinius, įmanu išskirti pagrindinius litvako bruožus. Svarbiausia ir ryškiausia litvako įvaizdžio dalis - racionali pasaulėžiūra. Litvakas didžiąsias - tikėjimo bei gyvenimo būdo - problemas, ir verslo, šeimyninius bei ben­ druomeninius reikalus tvarkė racionaliai. Jo elgseną ir sprendimus lemdavo raciona­ lūs pasvarstymai, pagrįsti realiu tikrovės ir santykio su ja vertinimu. Tikrovę ir visus jos aspektus litvakas laiko praktinės veiklos sritimi, vadinasi, reikia būti aktyviam ir palankiai išnaudoti visas atsiveriančias galimybes. Jo nedomina sofistika ar pasaulio paslaptys, jis nelinkęs diskutuoti apie tuos dalykus, „kurie yra aukščiau jo“. Dėl šios priežasties litvakų bendruomenėje beveik nebuvo filosofų, šiame regione kabala taip pat menkai paplitusi, o literatūrai būdinga realistinė pasaulėžiūra. Galiausiai litvako pasaulėžiūra lėmė ir nuostatą, jog visa jo veiksmų ir sprendimų atsakomybė tenka tik jam pačiam. Litvakas daugiausia kliovėsi savo proto sprendimais, o ne kitų - išminčių bei cadikų - patarimais, apie tai byloja ir patarlė: „klausinėti gali, tačiau tikėti - ne . Tai buvo tinkama terpė atsirasti ryškioms litvakų bendruomenės asmenybėms - vers­ lininkams Kalonimui Zeebui Volfui Visockiui, Chaimui Frenkeliui ir Deborai Rom.

Racionali pasaulėžiūra Racionalios nuostatos vyravo ir religijos srityje. Religinius veiksmus litvakas dažniau­ siai traktavo kaip teisingus ir neteikė jiems mistinių ar panašaus pobūdžio prasmių. Tai svarbiausia priežastis, kodėl sąvokos litvakas ir chasidas nedera, o dauguma Lie-

tuvos bendruomenės narių ir rabinai kategoriškai atmetė Izraelio Salanterio pradėtą musaro sąjūdį. Dėl tų pačių priežasčių Lietuvoje pritarimo nesusilaukė ir radikalio­ sios ortodoksijos atšaka, kilusi Vengrijoje XIX a. I p.: litvakams buvo nepriimtina išankstinė nuostata, jog „visa, kas nauja, draudžiama“. Visus naujus reiškinius, idėjas ar sąvokas litvakai vertino racionaliai, nesibaimino pokyčių, apskritai jie nemanė, kad naujovės kelia pavojų žydų bendruomenei, jos ateičiai. Racionalizmas buvo ir kitų su religija susijusių reiškinių pagrindas. Pavyzdžiui, litvakus charakterizuoja tik jiems būdingas pragmatiškas požiūris į mirtį ir į visą jos sferą. Pagrindinis dėmesys buvo skirtas šiam pasauliui ir gyvenantiems žmonėms, o anapusybė litvaką mažai domino. Matyt, dėl to litvakai rečiau lankė kapines, o jų statomi antkapiai buvo paprasti ir kuklūs. Svarbi racionaliosios pasaulėžiūros apraiška buvo litvakų dalyvavimas Haskalos sąjūdyje. Lietuva buvo viena pirmųjų vietų, kur jau XIX a. pr. visuose žydų sluoks­ niuose pasklido maskilių pasaulėžiūra: litvakai aktyviai dalyvavo maskilių švietimo sistemoje, sparčiai plito švietėjiškoji literatūra. Palankus požiūris į Haskalos idėjas nulėmė tai, kad Lietuva, o ypač Vilnius, XIX a. vid. tapo žydų knygų spausdinimo centru. Skaitanti litvakų bendruomenė skatino knygų rinką plėstis, sparčiai gausėjo ir žydų periodinės spaudos. Haskalos idėjų įsitvirtinimą lėmė tai, kad litvakai sugebėjo racionaliai įvertinti įvairius jos aspektus, perspektyvas, net pavojus. Žydų švietėjai išugdė daugybę litvakų, palikusių ryškų pėdsaką literatūroje, mene, istoriografijoje. Litvakų būdo savitumai matyti lyginant žydų ortodoksines grupes. Ortodoksalus litvakas iš esmės skyrėsi nuo lenkiškosios ar galicijietiškosios kultūros žydų. Ši tendencija ypač akivaizdi religinės partijos „Agudat Israel“ (hebr. Izraelio sąjunga), veikusios tarpukario Lenkijoje bei Lietuvoje, švietimo koncepcijose. Lenkijoje veiku­ sios jos švietimo įstaigos, ir berniukų, ir mergaičių, buvo konservatyvios ir uždaros; o litvakai suformavo atvirą bei liberalią švietimo sistemą - mokyklų tinklą „Javnė“. Daugelis jose mokomųjų dalykų buvo tie patys kaip ir lietuvių ar žydų gimnazijose.

Litvakiškosios gyvensenos bruožai Siekdamas materialinės gerovės litvakas kliovėsi tik žmogumi ir netikėjo, jog maldos, talismanai ar cadikai turi kokią galią šioje srityje. Litvakų požiūriu, tik pats žmogus gali pasirūpinti savo gyvenimu, todėl joks verslas ar veikla nėra žeminanti. Lietuvoje buvo įprasti „žemiški“ užsiėmimai, kitaip tariant, tie verslai, kurie leido žmogui pa­ garbiai save išlaikyti. Skirtingai nuo kitų Rytų Europos žydų grupių, daugelis litvakų dirbo įvairius fizinius darbus, vertėsi žemdirbyste ir sodininkyste, įvairiais amatais; XIX a. pab. šiame regione litvakai sudarė didelę pramonės įmonių darbininkų dalį. Veikiausiai dėl to litvakai palyginti aktyviai dalyvavo įvairiuose darbininkų sąjū­ džiuose, o „Bundas“ - žydų darbo partija - buvo įsteigtas būtent Vilniuje. Litvakas ištikimai laikėsi paprastumo principo. Išvaizda, namai, kalbėjimo manie­ ra, visa elgsena bylojo apie litvako kuklumą. Prabanga, kuria mėgavosi Europos mies­ tiečiai, taip pat ir žydų bendruomenės, jam buvo svetima. Litvakas tenkindavosi tuo, kas reikalingiausia ir būtina, visa kita buvo nepriimtina prabanga. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos regiono gyventojų - žydų ir nežydų - pajamos buvo ne­ didelės ir visų socialinių grupių gyvenimo lygis palyginti žemas. Dėl tokios padėties

ir polinkio tenkintis tik būtinais dalykais skurdas tapo viena iš litvakus išskiriančių ypatybių. Bandydami išgyventi tokiomis sąlygomis litvakai išsiugdė taupumo ir sai­ kingumo bruožus, kurie Rytų Europos žydų folklore neretai laikomi šykštumu. Racionalumas buvo viena iš priežasčių, nulėmusių XIX a. pab. litvakų emigracijos ypatumus. Dauguma Rytų Europos žydų siekė emigruoti į Ameriką, o litvakai daž­ niausiai rinkosi Pietų Afriką ir Palestiną. Rinktis Pietų Afriką skatino ekonominės priežastys, o emigraciją į Palestiną tarpukariu - nuostata, kad palyginti su kitais kraš­ tais gyventi Palestinoje yra ne taip rizikinga, be to, viliojo ir sparti ekonominė raida. Dar vienas išskirtinis litvako bruožas - tai ypatingas požiūris į mokslą ir švietimą. Ir mokytam, ir menkai išsilavinusiam litvakui mokslas buvo neatskiriama gyvenimo dalis. Mokymosi ir žinių gavimo būdai įvairūs: nuo gilinimosi į Mišrią tarp vidurdie­ nio ir vakarinių pamaldų iki Abraomo Mapu knygų skaitymo - Juozapas Klauzneris aprašė vežiką, sėdintį savo vežime ir skaitantį šio rašytojo knygą. Suprantama, kad litvakai, kaip ir dauguma Rytų Europos tradicijos besilaikančių žydų, stengėsi išleisti vaikus mokytis chederyje. Dažniau nei kiti žydai litvakai, pabaigę visus mokymosi chederyje etapus, tęsė mokymąsi ješivose. Taigi Lietuvos regione daug žydų turėjo pa­ grindinį išsilavinimą. Nemaža studijavusių beit midrašuose г г ješivose priklausė Rytų Europos žydų mokslo elitui. Litvakų išsilavinimo pagrindas buvo racionali metodika, vertųsi susitelkti į pagrindinę teksto mintį (tokia sistema Toros studijų raštuose vadi­ nasi pšat) ir atsisakusi pilpulio - talmudinės sofistikos, plačiai taikytos kitų Europos kraštų žydų. Apie šios metodikos kokybę ir patikimumą byloja tas faktas, kad dar ir šiandien ji yra Toros pasaulio ašis. Ji padėjo suformuoti mokyto litvako įvaizdį, jos parengtoje dirvoje išaugo iškilios figūros: rabis Elijas - Vilniaus Gaonas, rabis Chai­ mas ben Izaokas Valažinietis, rabis Mordechajas Melceris iš Vilniaus, rabis Juozapas Zacharijas Šternas iš Šiaulių, rabis Izraelis Mejeris Hakohenas (pagal žymiausio vei­ kalo pavadinimą Chafec Chaim įgijęs vardą Chafec Chaimas - „mylintis gyvenimą“) iš Rodūnios, rabis Abraomas Izajas Karelicas (pagal veikalo pavadinimą Chazon Iš įgijęs vardą Chazonas Išas - „vizijos žmogus“), iš Brastos kilę rabis Chaimas (naujo Talmudo studijų metodo chiluk pradininkas) ir rabis Chaimas Soloveičikas. Dėl visuotinio nusiteikimo mokytis Lietuvoje ir kaimyninėse srityse paplito ben­ druomenių išlaikomos ješivos, susiklostė ir klestėjo bendruomenėms nepriklausiusių ješivų tinklas. Tai garsios Valažino, Myro, Slabados (Vilijampolės), Telšių, Panevėžio, Baranovičių ješivos. Šiose ješivose mokėsi atvykėliai iš visos Europos ir netgi iš toles­ nių kraštų, tačiau jose dėstoma Tora neabejojamai buvo „Lietuvos Tora“, o mokytu­ mo pavyzdys - litvakas. Litvakai mokytus žmones laikė bendruomenės „karūnos brangakmeniais“, tačiau nepaisant pagarbos, toks žmogus buvo „vienas iš mūsų“. Lietuvos žydų bendruomenė nesudarydavo sąlygų studijoms, visi siekiantys mokslo turėjo savimi pasirūpinti. Daž­ nas puikų išsilavinimą įgijęs litvakas, neradęs kitokio lėšų šaltinio, dirbo melamedu ir rabinu atokiose Lenkijos vietose ar Vidurio ir Vakarų Europoje. Kai kur litvakas ir melamedas tapo sinonimais. Pabrėžtina, jog palyginti nemažai jaunų litvakų mokėsi įvairiose modernaus švietimo įstaigose. Jau XIX a. I p. Lietuvos regione atsirado mo­ dernių mokyklų žydų vaikams (Vilniuje, Minske), o nuo amžiaus vidurio ėmė daugėti jaunuolių litvakų valstybinėse (nežydų) švietimo įstaigose bei universitetuose.

*

Larisa Lempertienė

TRADICINIS ŽYDŲ KALENDORIUS IR ŠVENTĖS

Kalendorius Žydų kalendorius pradėjo formuotis dar prieš Babilonijos tremtį (VI a. pr. Kr.), o susipažinus su Babilonijos astronomų teorijomis jis buvo dar patobulintas. Iš babilo­ niečių perimti ir kai kurių mėnesių pavadinimai. Talmudo (II-V a.) ir gaonų (VIIIX a.) laikotarpiais tikslinta kalendoriaus struktūra ir turinys. Žydų kalendoriuje me­ tai skaičiuojami nuo pasaulio sukūrimo, todėl Grigaliaus ir žydų kalendorius skiriasi 3760 metų: pvz., 2009 m. atitinka 5769-uosius žydiškojo kalendoriaus metus. Žydų kalendorius pagrįstas mėnulio ir saulės ciklų derinimu. Metus sudaro 12 mė­ nesių, o šiuos - 29 ar 30 dienų. Keliamaisiais metais, t. y. 3-iaisias, 6-aisiais, 8-aisiais, 1l-aisiais, 14-aisiais, 17-aisiais, 19-aisiais, 19 metų cikle prisideda visas mėnuo. Pagal išminčių nustatytą tvarką keliamaisiais metais būna du adaro mėnesiai.

Šventės Dalis švenčių (hebr. vns. hag) paminėtos Biblijoje, o jų ritualus vėliau nustatė išmin­ čiai. Kitas šventes (hebr. moed - įsimintina data) ypatingiems įvykiams atminti įve­ dė religijos autoritetai. Taigi visos tradicinės žydų šventės yra religinės kilmės, todėl privalomos visiems bendruomenės nariams. Kadangi monoteizmas įsitvirtino anksti (ne vėliau nei XII a. pr. Kr.), žydai neturi pagoniškos kilmės švenčių ar ritualų, kuriuos būtų galima susieti su pagonių papročiais. Tačiau daugelio švenčių apeigos turi sąsajų su žemdirbystės, kuria žydai vertėsi gyvendami Izraelio žemėje, ciklu. Iki Antrosios Jeruzalės Šventyklos sugriovimo (70 po Kr.) ji buvo visų švenčių centras. Daugelyje šventinių ritualų iki šiol netiesiogiai primenamos Šventyklos apeigos ir aukojimai. Visos šventės prasideda kalendoriuje pažymėtos datos išvakarėse. Tai atitinka biblinę paros struktūrą: „Buvo vakaras ir rytas: viena diena“ (Pr 1, 5). Daugelis švenčių ir atmintinų dienų yra metinės. Specialiais ritualais ir liturgija pažymima mėnesio pradžia. Tik viena šventė yra savaitinė - šeštadienis, arba šabas (hebr. šabat - atsisa­ kymas nuo darbų).

„Dievas palaimino septintąją dieną ir ją išskyrė...“ Šabo šventimas grindžiamas dviem Biblijos epizodais: Aukščiausiasis pasaulį sukūrė per šešias dienas, o septintąją ilsėjosi (Pr 1-2). Kartu šabas - tai poilsis, minint Egipto vergiją, iš kurios Viešpats išvedė Izraelio tautą (Iš 20). Vadinasi, šabą Dievas įsako

švęsti ir kaip pasaulio Kūrėjas, ir kaip žydų istorijos varomoji jėga. Dekalogo žodžiais, „septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo“ (Įst 5, 14). Abu šiuos šabo pagrindimus kiekvieną savaitę primena šeimos galva, tardamas Dievo palaiminimą su vyno taure, šis ritualas vadinamas kiduš. Taip vis atnaujinamas ryšys su Aukščiausiuoju ir prime­ nami Jo nuopelnai visai žmonijai (pasaulio sukūrimas) bei Izraelio tautai (išėjimas iš Egipto). Šabo šventime dalyvauja visi šeimos nariai bei svečiai. Šabo demokratiškumas yra vienas iš svarbiausių judaizmo etikos principų. Per­ ėjimas nuo kasdienybės prie šventumo, nuo darbo prie poilsio - tai tarsi kelias iš vergovės į laisvę, primenantis išėjimą iš Egipto. Tiesa, nutraukti darbą nereiškia visiškai nieko neveikti ar tinginiauti. Apmąsty­ dami darbo sąvoką, žydų išminčiai rėmėsi tuo, jog šabo dieną Aukščiausiasis nusto­ jo kūręs; vadinasi, ir žmogui draudžiama tai, kas susiję su pasaulio tvarkos keitimu, ardymu ar kišimusi į ją. Taigi, Talmude nurodyti 39 draudžiamų darbų prototipai „darbų tėvai“, kuriems priskirti užsiėmimai ir amatai, primenantys apie Sandoros už­ dangos atidengimą dykumoje bei šventikų drabužių ir atributų gaminimą (Iš 25-30 ir 35-39). Iš šių darbų prototipų kildinami visi veiklos draudimai ar leidimai per šabą. Vilniaus Gaonas rašė, jog kiekvienas iš 39 „darbų tėvų“ turi po 39 „vaikus“. Tačiau bendras paaiškinimas toks: per šabą negalima kurti nieko nauja, pvz., leidžiama skai­ tyti, tačiau draudžiama rašyti. Šabo dieną įprasta studijuoti Talmudą, tėvas tai daro kartu su sūnumis. Šabo maldos sinagogoje tęsiasi ilgiau nei paprastomis dienomis. Žinoma, turi likti laiko žmogui fiziškai ir dvasiškai atsigauti po savaitės darbų. Visa, kas vyksta šabo dieną, turi teikti malonumą; žydai net turi posakį oneg šabat (hebr. šabo malonumas). Jei per šabą pasitaiko gedulas ar pasninkas, jie nukeliami. Draudimo dirbti per šabą galima nepaisyti tik jei iškyla grėsmė gyvybei ir sveika­ tai. Talmudo išminčiai suformulavo principą: „Pavojus gyvybei svarbesnis už šabą.“ Jie teigė, kad „žmogus ir šabo dieną privalo padėti gelbėti gyvybę. Juo labiau jis tai stengiasi daryti, juo didesnio pagyrimo nusipelno [...] Dėl pavojuje atsidūrusio žmo­ gaus nesilaikykite vienos šabo dienos, kad jis galėtų laikytis daug šabo dienų.“ Ne­ draudžiamas joks darbas, susijęs su pagalba žmogui ar net gyvūnui, taip pat savigyna. Jei būtina, Izraelio kariuomenės, pasienio ir valstybinio saugumo kariams leidžiama nešioti ginklą, važiuoti ir daryti kitus paprastai per šabą draudžiamus veiksmus. Kad nebūtų pažeistas šabo šventumas, šią dieną draudžiami ir visi kasdieniai rei­ kalai: pvz., prekyba arba kita veikla, susijusi su materialine nauda. Todėl tą dieną negalima liesti pinigų. Tai žinodami, žydų kaimynai miesteliuose tyčia šeštadienį at­ eidavo grąžinti skolos, taip pasišaipydami iš nepatogios padėties, į kurią pakliūdavo jų kreditoriai1. Šabo dieną net nešnekama apie verslą, politiką ir kitus kasdienius da­ lykus. Jei kas pradėtų pokalbį šiomis temomis, pokalbio dalyviai jį nutildytų tardami: šabas! Šeštadienį negalima rengtis šiokiadieniui - planuoti išvykos, krautis lagaminų, atlikti mokyklinių užduočių. Visais laikais šabo šventimas buvo išskirtinis žydų tautos paprotys, į jį atkreipdavo dėmesį ir nežydai, dažnai iš jo šaipytasi. Pavyzdžiui, Romos istorikas Tacitas kaltino žydus tinginyste ir tyčiojosi iš to, kad kiekvieną savaitę žydai leidžia ištisą dieną „tuš­ čiai dykinėdami“. Europos miestelių, taip pat ir Lietuvos, kur paprastai dauguma gy­ ventojų buvo žydai, ritmas priklausė nuo šabo: tą dieną nevykdavo turgus, valstiečiai

neveždavo savo produktų pirkėjams, kurių dauguma buvo žydai. Atrodė, lyg visas miestelis kartu su žydais švenčia šabą. Žydų tradicijoje nė viena šventė nėra taip išgarbinta kaip šabas. Jam skirta dau­ gybė liturginių himnų, liaudies dainų, poetų ir rašytojų kūrinių, jaudinančių žydų atsiminimų. Šabo epitetai - „karalienė“, „nuotaka“. Šabas pirmiausia mėgstamas dėl to, kad šią dieną atnaujinami šeimos ryšiai, bendraujama su artimaisiais ir draugais. Pagaminusios šabo vakarienę, moterys uždega žvakes - dvi (dėl dviejų šabo priesakų: „atsiminti“ ir „švęsti“ šabą) arba tiek, kiek yra šeimos narių. Iš sinagogos grįžęs vyras laimina vaikus, o žmonos garbei per vakarienę iš malda­ knygės skaito himną „Dora moteris“. Šabo stalas - tai geriausi ir gardžiausi valgiai, gražiausi indai, staltiesė ir servetėlės, kuriomis prieš vakarienę uždengiamos dvi bal­ tos duonos pynutės - chalos. Rytų Europoje žydų bendruomenės buvo vargingos, baltą duoną daugelis ragavo tik per šabą. Visa, kas gražu, neįprasta, reta, laikoma šabo vakarienei. Valgiai gaminami taip, kad nereiktų laužyti šabo įstatymų, pvz., paprotys šabo va­ karienei patiekti įdarytą (t.y. be kaulų) žuvį paremtas draudimu šią dieną atskyrinėti tinkamą nuo netinkamo - draudimas apima ir mėsos atskyrimą nuo kaulų. Per va­ karienę skamba šabo giesmės, įprasta kalbėti Toros temomis (dažniausia aptariama tos savaitės Toros ištrauka). Be šabo pradžios iškilmingosios vakarienės, tą dieną dar du kartus sėdama prie bendro stalo: per pietus ir melave malka (heb. karalienės paly­ dos) - šabo palydų vakarienę. Į pirmą šabo vakarienę įprasta kviesti svečius - vargšus, neturtingus ješivų studen­ tus arba atvykusius žydus, kuriuos šabas užklupo toli nuo namų. Šabas baigiamas ceremonija, vadinama havdala (hebr. atskyrimas). Laikant vyno taurę, žvakę ir dėžutę su kvapiosiomis žolelėmis, kurios tarsi saugo „šabo kvapą“ ir perkelia jį į kitą savaitę, sakomas palaiminimas: „Palaimintas esi, Viešpatie, Visatos valdove, kuris šviesą atskyrei nuo tamsos, šventą nuo pasaulietiško, šabą nuo kitų savaitės dienų.“ Po jo įprasta giedoti himną, skirtą Mesijo šaukliui - pranašui Elijui, nes šabas turi ir mesijinį matmenį. Talmudo išminčiai tvirtino, jog šią dieną kiekvie­ nas žydas įgyja „papildomą sielą“ - turima mintyje tai, kad sielos ribos prasiplečiančios taip, jog ji pajėgia sutalpinti visą Dievybės gelmę. Kitas paaiškinimas: šabo dieną žmogus gali įsivaizduoti, kaip atrodys „busimasis amžius“, mesijinė era, kurią pra­ našai ir išminčiai vadino taikos ir tobulumo era, „nesibaigiančiu šabu“. Tai slaptoji, mistinė šventės esmė.

Teismo ir gailestingumo diena Metų pradžią žydai mini rudenį. Pirmas kalendoriaus mėnuo - tišrei. Tai, kaip ir pa­ skutinis metų mėnuo eluU susikaupimo ir susimąstymo laikas. Pagal žydų tradiciją, vyksta „sielos atsiskaitymas“ - atgailavimas prieš Dievą ir susitaikymas su žmonėmis. Elulis vadinamas „gailestingumo mėnesiu“: tuo metu prašoma atleidimo visų, ku­ riuos per metus galėjai nuskriausti, ir stengiamasi atleisti visiems, kurie prašo. Skai­ tomos atleidimo maldos - slichot (jos leidžiamos specialiais rinkiniais), ypač daug dėmesio skiriama labdarai. Lankomi artimųjų kapai. Visa tai yra pasirengimas Nau­ jiesiems metams.

Tišrėjo zodiako ženklui, Svarstyklėms, teikiamos dvi prasmės: viena vertus, tai dvasinės pusiausvyros simbolis, kita vertus, Dievo teismo ženklas (dėl to tišrėjas dar vadinamas teismo mėnesiu). Pasak tradicijos, iki mėnesio pabaigos bus padarytas, užrašytas ir antspaudu sutvirtintas Dievo sprendimas dėl kiekvieno žydo likimo atei­ nančiais metais. Kiekvienas žmogus turi stengtis, jog Dievo svarstyklėse jo nuopelnai nusvertų nuodėmes. Svarstyklės simbolizuoja galimybę žmogui bet kurią akimirką pagerinti savo elgesį, tuomet pasikeistų ir Dievo svarstyklių padėtis. Žydų išminčiai teigė, jog žmogui nedera nei didžiuotis tuo, kad yra visiškas teisuolis, neturįs dėl ko atgailauti, nei nusiminti, tarsi būtų visiškas nusidėjėlis, be jokios vilties gauti atleidi­ mą - visi vienodai turi stengtis atitaisyti savo klaidas ir pasikliauti dieviškuoju gai­ lestingumu. Naujieji metai (hebr. Ros hašana - Metų galva) švenčiami tišrėjo 1-ąją ir 2-ąją dieną. Nors metai žydų tradicijoje skaičiuojami nuo pasaulio sukūrimo, tišrėjo 1-oji laikoma žmogaus sukūrimo diena, nes būtent žmonėms Biblijoje yra prisakyta švęs­ ti šventes. Pirmąją Naujųjų metų dieną einama prie upės ar kito gamtinio vandens telkinio ir skaitant maldą iškratomos drabužių kišenės. Taip simboliškai išsivaduoja­ ma iš nuodėmių, kurias, kaip tikima, nusineša vanduo. Šis ritualas vadinamas tašlich (hebr. išmetimas). Žydai, prie upės kratantys drabužių kišenes, išliko Lietuvos mies­ telių gyventojų atsiminimuose, dailininkų darbuose. Per Naujuosius metus sinagogoje pučiamas šofaras - avino ragas; tradicija remiasi Biblijos epizodu, kuriame ši šventė vadinama „trimito garsų diena“. Skaitomas Pra­ džios knygos 22 skyrius, kur pasakojama apie Abraomo auką: Abraomas, paklusęs Die­ vo įsakymui paaukoti vienintelį sūnų Izaoką, jau buvo jį bežudąs, tačiau jo ranką staiga sustabdė angelas, o krūmuose tą akimirką pasirodė avinas. Jis ir buvo paaukotas vietoj Izaoko. Taip baigėsi Abraomo išbandymas ir buvo išpildytas Dievo pažadas padaryti jį didelės tautos protėviu. Tikima, kad aukojimas įvyko pirmą tišrėjo dieną. Jis prilygo žmogaus kūrimui, kadangi davė pradžią žydų tautos susidarymui bei tapo sandoros su Dievu pagrindu. Skaitant apie Abraomą primenama pati istorija, drauge tikimasi, kad Abraomo ir Izaoko teisumas apsaugos jų palikuonis ir sušvelnins Dievo nuosprendį. Per Naujuosius metus rengiama šventinė vakarienė, jai patiekiama apvali chala ir obuoliai, kurių forma simbolizuoja metų cikliškumą. Obuolių ir chalos gabaliukai mirkomi meduje ir valgomi linkint gerų ir saldžių metų. Rytų Europos žydai patiekia visą žuvį su galva ir vieni kitiems linki „būti galvoje, o ne uodegoje“. Balkanų kraštuo­ se ir Rytų šalyse patiekiama avino galva, primenanti ir Izaoką išgelbėjusį aviną. Dešimties dienų laikotarpis po Naujųjų metų vadinamas „rūsčiosiomis dienomis“, „drebėjimo dienomis“ arba „10 atgailavimo dienų“. Šiomis dienomis, panašiai kaip ir prieš Naujuosius metus, įprasta lankyti kapines. Kiekvieno žydo ir visos bendruome­ nės susikaupimas bei iškilmingas nusiteikimas vis stiprėja, o kulminacija įvyksta tiš­ rėjo 10-ąją - per Jom kipurą (hebr. Išpirkimo diena). Tai diena, išskirtinai priklausanti dvasinei ir dieviškajai sričiai: visi, išskyrus mažus vaikus ir ligonius, visą parą laikosi griežto pasninko, negeria net vandens ir meldžiasi sinagogoje. Apsivelkama baltais drabužiais - apsivalymo ir vilties simboliu, kaip pasakyta pranašo Izaijo knygoje, „esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą. Nors jūsų nuodėmės yra raudonos it kraujas, jos gali tapti baltos kaip vilna“ (Iz 1, 18).

Viena pirmųjų Jom kipuro maldų vadinama Kol nidrei (hebr. Visi įžadai). Tai pra­ šymas atleisti nuo tų prievolių ir pažadų, kurie liko neįvykdyti, nes buvo priimti ne laisva valia. Šiai maldai sukurta daugybė liūdnų ir veriančių melodijų. Į sinagogos kiemą paklausyti šią maldą atliekančių chazanų, arba kantorių, ateidavo ir nežydai. Tarpukario Kaune žmonės rinkdavosi paklausyti chazano Mozės Aleksandrovičiaus, giedojusio sinagogoje E. Ožeškienės gatvėje. XIX a. į Jom kipuro liturgiją buvo įtrauk­ ta vilniečio rabino Abraomo Dancigo Tefila zaka (hebr. Tyroji malda). Tai poetiškas ir jaudinantis tekstas, kuriame primenama apie žmogaus sukūrimą, kalbama apie eg­ zistavimo prasmę - stengtis atitikti Kūrėjo sumanymą. Pasak tradicijos, per Naujuosius metus žmogui paskirtas likimas Jom kipuro pabai­ goje yra sutvirtinamas antspaudu ir jau nekeičiamas; tiesa, dar visą šią dieną nuošir­ džiai atgailaudamas ir melsdamasis iš visos širdies žmogus gali sušvelninti dieviškąjį sprendimą. Iki Antrojo pasaulinio karo, kol visuose Rytų Europos miesteliuose2, taip pat ir Lietuvoje, gyvavo žydų bendruomenės, garsios maldos ir raudos, tą dieną sklidusios iš sinagogų, darė didžiulį įspūdį nežydams. Lietuviai manė, jog žydai tą dieną ver­ kia todėl, kad kažkuriam reikia mirti, ar netgi todėl, kad kažkurį „nusinešąs velnias“. Viltys, jog Jom kipuro dieną gali būti pakeistas dangaus nuosprendis, remiasi 32-uoju ir 34-uoju Išėjimo knygos skyriumi. Tuo metu, kai Mozė ant Sinajaus kal­ no Aukščiausiajam diktuojant užrašinėjo Torą, apačioje likę žydai iš aukso pasidirbo veršį ir garbino jį. Tai sužinojęs Mozė supyko ir sudaužė gautas Įstatymo lenteles, o Dievas ketino išnaikinti visą tautą, išskyrus patį Mozę. Tačiau Mozė išprašė Dievo atleidimą atgailavusiems žydams ir gavo naujas lenteles - Dievui atleidus žydų tauta gavo galimybę „pradėti iš naujo“. Tik skaitant paskutinę šios dienos maldą, kuri vadinasi Neila (hebr. vartų užda­ rymas), „dangaus vartai“ užsidaro maldoms ir atleidimo prašymams. Maldos pa­ vadinimas primena apie Jeruzalės Šventyklą, kurios vartai, šiai maldai pasibaigus, užsidarydavo.

Išėjimas iš Egipto ir Toros gavimas Tišrėjo mėnesį švenčiama ir pirmoji iš švenčių ciklo, skirto atminti išvadavimui iš Egipto vergijos ir kelionei per dykumą į Izraelio žemę bei Toros įteikimui žydams ant Sinajaus kalno. Sukoto (hebr. Palapinės, vns. suka) šventė prasideda tišrėjo 15-ąją ir tęsiasi savaitę. Tuo metu būtina gyventi ar bent jau valgyti ir praleisti kuo daugiau laiko sukoje - palapinėje. Ją galima statyti iš bet kokios medžiagos, svarbu, kad stogas nebūtų aklinas - turi matytis dangus, - todėl neretai suka dengiama šakomis. Suka kaip laikinas būstas simboliškai primena apie egzistavimą „tarp dangaus ir žemės“; palapinėje praleista šventė - „dykumos kartos“ padėties bei kelionės, kurioje buvo įteikta Tora ir kuri baigėsi įžengimu į pažadėtąją žemę, atkūrimas. Rytų Europos ša­ lyse rudenį paprastai per šalta gyventi palapinėje, todėl suka buvo daroma balkone ar atviroje verandoje, uždengtoje laikinu stogu. Statydami naują namą, Rytų Europos žydai kartais įrengdavo specialų priestatą, skirtą Sukotui. Vienas toks namas iki šiol yra išlikęs Kėdainių senamiestyje. Sukoto liturgijoje ir ritualuose naudojami keturių rūšių augalai, būdingi Izrae­ lio florai ir simbolizuojantys ryšį su jos gamta: lulavas (hebr. palmės šakelė), hadas

(mirta), arava (gluosnis) ir etrogas (citronas - į didelę citriną panašus vaisius). Juos Europos žydai gaudavo iš Palestinos ar kitų šalių. Ritualiniam naudojimui tinka tik nepažeisti augalai; ypač trapūs etrogaU todėl laikomi specialiose dėžutėse. Sukoto metu Europos šalyse paprastai prasideda lietūs, tačiau tradiciškai skaitoma malda apie lietų, kurį Viešpats atsiųs Izraelio žemei, kad ši žaliuotų ir žydėtų. Miesteliuo­ se žydų kaimynai, stebėdami Sukoto šventimą, kurdavo savotišką „liaudies išmintį“: Ukrainoje ir Lietuvoje buvo kalbama, jog „vos tik žydai atsisėda į kūčkas, taip ir pa­ sipila lietus“; „žydai sulenda į kūčkas - laikas kasti bulves“ (kūčkos - palapinės, plg. brus. к у ч к и , lenk. kuczki). Pasibaigus Sukotui, tišrėjo 22-ąją švenčiama Simchat tora (hebr. Toros džiaugs­ mas). Tai duoklė, atiduodama Torai ir kaip svarbiausiam judaizmo tekstui, ir kaip relikvijai, šventam objektui. Toros gavimas bendruomenę suformavo kaip „Knygos tautą“. Žydo gyvenime visi svarbiausi įvykiai - religinė pilnametystė (13 metų), vestuvės (šeštadienis prieš iškil­ mes ir septynios dienos po to), kūdikio gimimas ir vardo suteikimas, artimo žmogaus mirties metinės - pažymimi sinagogoje jį kviečiant skaityti Torą. Taigi visas žydo gyvenimas įprasmintas Toros įstatymo. Sinagogoje saugomi Toros ritiniai puošiami brangių audeklų įdėklais, karūnomis, sidabriniais ir paauksuotais skydeliais. Jų me­ dinės ritės, vadinamos bibline Toros metafora ec chaim (hebr. gyvybės medis), būna papuoštos išpjaustinėtais metaliniais bumbulais ir varpeliais. Skaitantis Torą stovi ant pakylos - bimos, o kad ritinio neliestų rankomis, eilutes vedžioja specialia lazdele jad (hebr. ranka; dažnai ir imituoja ranką). Netinkantys skaitymui ar sugadinti ritiniai sudedami jiems skirtoje sinagogos vietoje, vadinamoje geniza (hebr. slėptuvė), arba palaidojami žydų kapinėse. Bendruomenės meilė ir pagarba Torai išsilieja per Simchat torą. Svarbus šventės akcentas - Penkiaknygės metinio ciklo skaitymo užbaigimas. Viešo Toros skaitymo tradicija yra atėjusi iš VI a. pr. Kr. Pagal savaičių skaičių metuose Penkiaknygės teks­ tas padalytas į 54 skyrius. Simchat toros išvakarėse ceremonijos vadovas, vadinamas chatan hatora (hebr. Toros jaunikis), skaitydamas paskutinį skyrių palieka neperskai­ tytas keletą paskutiniųjų eilučių; taip simboliškai nevisiškai užbaigiamas metų ciklas. Ryte kitas vedėjas, chatan berešit (hebr. skyriaus „Pradžioje“ jaunikis) baigia skaityti paskutinį Penkiaknygės skyrių ir iš karto pradeda pirmą, t. y. užbaigus senąjį iškart prasideda naujas skaitymo ciklas; taip pabrėžiamas nenutrūkstamas Šv. Rašto studija­ vimo procesas ir nuolatinis jo buvimas bendruomenės gyvenime. Būti chatan hatora ir chatan berešit yra ypatinga garbė. Po vakarinio skaitymo iš aron kodešo išimami visi Toros ritiniai, su jais pradedama iškilminga procesija sinagogoje ir aplink ją - hakafoty net šokama. Hakafot ceremonija vyksta ir ryte. Iš paskos ritinius nešančių vyrų eina moterys ir vaikai, visi jie siekia paliesti ar pabučiuoti ritinį. Vaikams dalijami saldumynai ir vėliavėlės, kurios simbolizuoja 12 Izraelio genčių - kadaise dykumoje vėliavos būdavo įsmeigiamos genčių apsistojimo vietoje. Vaikams ir paaugliams Sim­ chat toros ritualas ypač svarbus: skaitant pirmą skyrių jie kviečiami prie Toros, visi kartu užlipa ant bimos ir apjuosiami vienu talitu. Kita šventė, susijusi su išėjimu iš Egipto, - Pesachas. Tai pavasario šventė, pra­ dedant nisano 15-ąja diena, ji tęsiasi ištisą savaitę. Šioje švenčių grupėje neretai ji

laikoma svarbiausia; tai grindžiama Išėjimo knygos žodžiais apie nisano mėnesį: „Šis mėnuo jums žymės mėnesių pradžią“ (Iš 12, 2) - senovėje žydų metų pradžia buvo nisano mėnuo. Be Pesacho, ši šventė dar turi ir kitų pavadinimų: pavasario šventė, mūsų išvadavimo metas, macų šventė. Šie epitetai žymi skirtingus šventės aspektus. Kalbėdami apie laisvę, apie fizinį išvadavimą iš Egipto vergystės, žydų išminčiai pa­ žymi, jog po šio prasidėjo dvasinis išsivadavimas, laisvų žmonių psichologijos for­ mavimasis. Tik tokiai bendruomenei ir buvo galima įteikti „dvasinę konstituciją“ Torą. Žydų tautos dvasinis atgimimas siejamas su pavasariniu gamtos, ypač Izraelio žemės - žydų kelionės iš Egipto tikslo, - atgimimu. Per Pesachą sinagogoje skaitomos poetiškos Giesmių giesmės eilutės: „Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiu­ vo. Žemė nuberta žiedais, tuojau metas vynmedžius genėti, ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje“ (Gg 2, 11-12). Šis tekstas pasirinktas dar ir dėl to, jog laikomas Dievo ir tautos ryšio alegorija: „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos!“ (Gg 8,6). Pagrindinė Pesacho reikšmė yra „praėjo pro šalį“, ji primena Išėjimo knygoje apra­ šytą dešimtąją „Egipto bausmę“, kai buvo išžudyti Egipto naujagimiai, o žydų namus, pažymėtus avinėlio krauju, mirties angelas aplenkė. Po šios bausmės faraonas iškart sutiko žydų tautą išleisti iš Egipto. Toks šventės pavadinimas įsitvirtino dar ir todėl, jog Šventyklos laikotarpiu šio įvykio atminimui buvo aukojamas avinėlis, o auka va­ dinama pesach. Visą šventės laiką nevalgoma rauginta duona arba raugo turintys produktai, todėl pasirengimas šventei prasideda nuo macų - paplotėlių iš miltų bei vandens - kepimo. Jie šventei suteikė dar vieną pavadinimą. Reikalavimas septynias dienas valgyti ma­ cus išdėstytas Biblijoje (Įst 16, 3): tai priminimas apie skubotą išėjimą iš Egipto, kai net nesuspėjo iškilti duonos tešla (Iš 12, 39). Iki Antrojo pasaulinio karo Rytų Europos miesteliuose macai buvo kepami arba namuose, arba bendruomenės kepykloje, kur lengviau paruošti didelę krosnį pagal visus griežtus Pesacho reikalavimus. Vengiama bet kokio raugo - chamec, šventės dienomis jo neturi būti nei ant stalo, nei namuose. Išvakarėse šeimininkas, paprastai lydimas vaikų, paskutinį kartą apeina namus su plunksnele ir mediniu šaukštu ir jei dar randa nors trupinėlį chamec, sušluoja plunksnele į šaukštą ir šį sudegina (papras­ tai keli trupiniai būdavo paliekami juos rasiančių vaikų džiaugsmui). Pesachui neretai naudojami specialūs indai, į kuriuos niekuomet nebuvo dėti ar pilti raugo turintys patiekalai. Pirmas, antras ir paskutinis šventės vakaras pažymimas ypač iškilminga vakarie­ ne - sederiu Šis žodis reiškia „tvarką“, ir iš tikrųjų, Pesacho vakarienė griežtai regla­ mentuota: pradedant tam tikrais patiekalais (karčios žolelės, kiaušinis, merkiamas į sūrų vandenį, krienai ir kiti vergovės kartėlio simboliai) ir baigiant maldomis bei giedojimu. Sederio vedėjas (paprastai vyriausias šeimos vyras) sėdi galustalėje atsirėmęs į pagalves (fizinės laisvės simbolis) ir skaito hagadą - išminčių sudarytą Išėjimo knygos fragmentų, jų aiškinimų, pasakojimų, maldų ir liturginių himnų rinkinį. Hagadoje išdėstyta jos skaitymo motyvacija: „Egipte mes buvome faraono vergai, ir Die­ vas, mūsų Viešpats, ryžtinga ir tvirta ranka mus iš ten išvedė [...] Privalome pasakoti apie išėjimą iš Egipto. Ir kas daugiau papasakos, bus pagirtas.“ Klausydami hagados,

sederio dalyviai išgyvena žydų tautos kelią iš vergovės į laisvę, iš Egipto - į Pažadėtąją žemę: „Kiekvienos kartos žmogus privalo manyti, tarsi jis pats būtų išėjęs iš Egipto.“ Hagada persmelkta laisvės ir lygybės dvasios. Pradžioje sakoma: „Štai vargdienių duona, kurią mūsų tėvai valgė Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas tegu ateina ir val­ go. Kiekvienas vargingas tegu ateina ir dalyvauja sederyje. Šiais metais - čia, kitais metais - Izraelio žemėje. Šiais metais - vergai, kitais metais - laisvi žmonės.“ Turi­ mas omeny ne tik kasdienės priespaudos atsikratymas, bet pirmiausia - mesijinis išvadavimas ir gyvenimo diasporoje pabaiga. Hagados paskutiniai žodžiai nuskamba tarsi aidas: „Kitais metais atstatytoje Jeruzalėje“ - t. y. vėl reiškiama Mesijo atėjimo ir Šventyklos atstatymo viltis. Baigiantis šventinei vakarienei ant stalo pastatoma gra­ ži taurė su vynu, durys paliekamos šiek tiek praviros. Tai vadinamoji pranašo Elijo (mesijo šauklio) taurė. Dėl pareigos „pasakoti daugiau“ ir tos aplinkybės, kad iš Egipto išeita naktį, susi­ klostė paprotys užtęsti sederį iki vėlumos. Stengiamasi, kad vaikai, kurie būtinai turi dalyvauti vakarienėje (iš Egipto išėjo visa bendruomenė), nenuobodžiautų ir neuž­ migtų jai nesibaigus: jiems uždavinėjami tradiciniai klausimai („kuo ši naktis skiriasi nuo kitų?“ ir pan.), baigiantis sederiui pasiūloma surasti paslėptą maco gabalėlį - afikoman, o radusiam įteikiama dovana. Pasirengimas Pesachui ir jo šventimas buvo dideli įvykiai, juos pastebėdavo ir sa­ vaip vertino žydų kaimynai. Lietuvoje ši šventė buvo vadinama žydų Velykomis, nes ji vyko beveik tuo pačiu metu kaip krikščioniškosios Velykos, nors žydų kaimynai žinojo, jog žydai netiki Jėzumi Kristumi, todėl Velykų nešvenčia. Europoje buvo gi­ liai įsišaknijęs mitas apie Pesacho macams vartojamą krikščionių kraują. Gajus jis ir Lietuvoje, iki šių dienų nėra visiškai pamirštas. Paskutinioji šios teminės grupės šventė vyksta vasarą, tai Šavuotas (hebr. Savaitės; ji švenčiama praėjus septynioms savaitėms po Pesacho, sivano 6-ąją mėnesio dieną). Per Šavuotą prisimenamas Sinajaus apreiškimas, todėl ji dar vadinama Toros įteiki­ mo švente. Talmudo išminčiai kėlė klausimą, kodėl Šavuotas yra Toros įteikimo, o ne gavimo šventė. Jų atsakymas toks: Viešpats padovanojo Torą Izraeliui, tačiau jos gavi­ mas, įprasminimas ir savinimasis vyksta iki šiol. Šią dieną sinagogoje ypatinga melo­ dija giedami Dešimt Dievo įsakymų, visi jų klausosi stovėdami. Taip tarsi atkuriama situacija, kai visa tauta, stovėdama Sinajaus kalno papėdėje, klausėsi paties Dievo lūpomis tariamų žodžių: „Aš Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto že­ mės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, išskyrus mane...“ Pasak žydų išminčių, tuo metu, kai Sinajaus kalne buvo teikiamas Įstatymas, dalyvavo ne tik tie, kuriuos Mozė išvedė iš Egipto, bet ir visų žydų sielos - jau mirusių ir dar negimusių. Iš kabalistų atėjo ir paplito paprotys visą Šavuoto naktį studijuoti Torą ir melstis; jie sudarė specialų liturginį rinkinį Šavuoto nakties maldų tvarka (hebr. Tikun leil šavuot). Ši šventė, panašiai kaip Sukotas ir Pesachas, siejasi su gamtine dykumos ir Izraelio žemės aplinka - tą dieną sinagoga puošiama žolynais ir gėlėmis. Sukotų, Pesachą ir Šavuotą sieja dar viena svarbi ypatybė: Jeruzalės Šventyklos laikotarpiu tai buvo piligriminės šventės, šeimos ir bendruomenės Jeruzalę stengėsi pasiekti pėsčiomis. Nuo to laiko išliko bendras jų pavadinimas - salos regalim (hebr. trys piligriminės šventės).

Pergalių ir negandų prisiminimas Žydų kalendoriuje yra temiškai nesugrupuotų švenčių. Jas apžvelgsime pagal metų laikus. Pradedant 25-ąja žiemos mėnesio kislevo diena, astuonias dienas švenčiama Cha­ nuką (hebr. Atsinaujinimas). Ja paminimas pergalingas Judėjos sukilimas. II a. Alek­ sandrui Makedoniečiui užkariavus Jeruzalę, Judėja tapo helenistinio pasaulio dalimi. Pirmieji valdovai buvo gana tolerantiški, o graikų kultūra plito neslopinant žydiško­ sios. 175 m. po Kr. sostas atiteko Antiochui IV Epifanui; savo valdžią jis stiprino ne tik didindamas mokesčius ir duokles, bet ir persekiodamas kitatikius. Buvo uždraustas apipjaustymas, šabo ir kitų švenčių šventimas bei Toros studijos, Jeruzalės Šventykla paversta Dzeuso šventove. Visa tai sukėlė pasipriešinimą, peraugusį į tautinę kovą. Sukilimą pradėjo Hašmonėjų šeima, suvienijusi tautą ir paskelbusi šūkį: „Paniekino Tavo Torą - laikas veikti Viešpaties vardu“. Kovos lyderiu tapo Judas Hašmonėjas, pravarde Makabis (hebr. kūjis). Jo vadovaujama tautinė kariuomenė, gavusi Makabiejų vardą, išvadavo Jeruzalę, o užkariautojus išvarė iš Judėjos. Hašmonėjai naujai pašventino išniekintą Šventyklą, atnaujino apeigas ir paskelbė žydų valstybę, o patys po ilgos pertraukos tapo pirma karališkąja dinastija. Švenčiant skaitomos nekanoninės (bet įtrauktos į krikščionių Biblijos kanoną) Makabiejų knygos, kuriose aprašomi religinės laisvės gniuždymo sunkumai, judaiz­ mo išpažinėjų persekiojimai, herojiškos Makabiejų kovos, akcentuojami Judo Makabiejo žodžiai: „Kas tik yra uolus dėl Įstatymo ir laikosi Sandoros, teišeina su manimi!“ (1 Mak 2, 27). Talmudo išminčiai, nurodę švęsti šią šventę, pagrindiniu šių įvykių akcentu laikė ne karinę, o dvasinę pergalę - Šventyklos atšventinimą (iš čia ir šventės pavadini­ mas): Chanuką žydų tautai svarbi ne dėl vienos kariuomenės pergalės prieš kitą, bet tikėjimo - prieš prievartą, dvasinės šviesos - prieš priespaudos tamsą, judaizmo prieš jo persekiotojus, monoteizmo - prieš pagonybę. Talmude pasakojama legenda, jog išniekintoje Šventykloje buvo rastas vienintelis ąsotis su alyvų aliejumi Šventyklos žvakidei - menorai; šio aliejaus užteko aštuonioms dienoms, kol buvo atgabenta nau­ jo. Legenda skelbia apie nenutrūkusį Dievo garbinimą ir dvasinę Jam ištikimos tautos pergalę. Chanukos, kuri dar vadinama „šviesos švente“ arba „ugnies švente“, ritualai pabrėžia būtent šį aspektą. Minint aštuonias dienas stebuklingai degusią Šventyklos menorą, lygiai tiek dienų švenčiama. Kasdien uždegamos žvakės aštuonių žvakių žva­ kidėje - chanukijoje: pirmą dieną - viena, antrą - dvi, o aštuntą - visos aštuonios. Jei įmanoma, chanukija statoma prie įėjimo į namus ar ant palangės, kad šviesa būtų matyti iš tolo; šis ritualas vadinamas „žinios apie stebuklą paskelbimu“. Mūsų dieno­ mis žydų religinės organizacijos „Chabad“ atstovai pakeitė paprotį: pasaulio miestų centrinėse aikštėse jie stato ir uždega didžiules chanukijas. Chanukos dienomis valgomi sklindžiai, spurgos ir kiti aliejuje pagaminti valgiai (Lietuvos žydai nuo seno per Chanuką kepa bulvinius blynus). Vaikai suka vilkelį (hebr. sevivon, jid. dreidl), kurio briaunose parašytos hebrajų kalbos žodžių „Ten įvy­ ko didysis stebuklas“ pirmosios raidės (ant Izraelyje gaminamų vilkelių rašoma: „Čia įvyko didysis stebuklas“). Žaidimui vaikams duodama smulkių pinigų; iš šio papro­ čio radosi tradicija švenčiant Chanuką vaikams duoti pinigų saldumynams arba do-

vanoms. Žydų karių narsumui pagerbti įvairioms sporto bendrijoms ir komandoms suteikiamas „Makabi“ vardas. Žiemą švenčiami „naujieji medžių metai“ - Tu bišvatas (šventės pavadinimas at­ spindi jos datą - ševato 15-oji). Iš pradžių ji buvo susijusi su žemdirbyste Izraelio žemėje. Šiuo metu diasporoje ji švenčiama kaip ryšio su Izraelio gamta simbolinis įprasminimas. Prieš valgant Izraelyje išaugusį vaisių (diasporoje tai dažniausia iš Iz­ raelio atvežti džiovinti vaisiai, riešutai) sakomas palaiminimas, o Izraelyje šią dieną sodinami medžiai. Pirmojo pavasario mėnesio adaro (keliamaisiais metais - antrojo adaro) 14-ąją ir 15-ąją dieną švenčiamas linksmas ir visų mėgstamas Purimas (hebr. Burtai) šventė. Ne veltui išminčių posakis skelbia: „adarui atėjus pagausėja džiaugsmo“. Šventės isto­ rija aprašyta Biblijos Esteros knygoje: pasakojama apie išnaikinimą, grėsusį Persijoje gyvenusiems žydams, bei juos išgelbėjusį stebuklą, kurį padarė žydė Estera, Persijos karaliaus mylimoji. Žydai buvo ne tik išgelbėti, bet ir nugalėjo savo priešą, karaliaus patarėją Hamaną; šis buvo išbūręs žydų išnaikinimo datą, bet pats tą dieną buvo nu­ baustas mirtimi. Suprantama, per Purimą sinagogoje skaitoma Esteros knyga. Šis nedidelis tekstas, perrašytas ant atskiro ritinėlio ir saugomas dekoruotame įdėkle, perskaitomas nuo pradžios iki pabaigos, dalyvaujant visai bendruomenei. Vaikai į sinagogą atsineša specialių barškučių, kuriais skaitant bando užgožti Hamano vardą. Šventės ritualai atskleidžia žydų bendruomenės vieningumą: dalijamos dovanos vargšams, siunčia­ mos šventinės dovanos. Per Purimą nepasninkaujama, o gedintys šią dieną nutraukia gedulą. Rengiamos puotos, per kurias nesibaiminama padauginti alkoholio. Žinomos šventųjų tekstų parodijos, kurios buvo skaitomos prie Purimo stalo (pvz., „Purimo ritinys, arba girtuoklių pasakojimai“). Kartais per Purimą rengiamos karnavalinės eisenos ar bent jau persirengiama - tai simbolizuoja slaptąją daiktų prigimtį ir įvykių sąsajas, kurios galiausiai taps akivaizdžios, ir tai ne kas kita, o dieviškoji apvaizda, taip atsitiko ir Purimo istorijoje. Pradedant Viduramžiais, ėmė formuotis tautinis te­ atras, statantis purimšpilius, t. y. Esteros knygos įvykiais, o kartais ir kitais bibliniais siužetais paremtus šmaikščius vaidinimus; juose neretai buvo išjuokiami tuometiniai valdininkai ir žydų engėjai. Sovietmečiu pogrindiniai purimšpiliaU aktualizavę tuo­ metinę žydų padėtį, buvo viena iš protesto prieš valdžios antisemitizmą formų, jų atlikėjai ir žiūrovai neretai buvo persekiojami. Purimšpilių tradicija gyva iki šiol. Kai kurios pasaulio bendruomenės, be visų žydų kalendoriaus švenčių, dar mini ir vietinį, vadinamąjį Mažąjį Purimą - šios bendruomenės stebuklingą išgelbėjimą nuo pražūties. Suprantama, jo datos skiriasi. Mažąjį Purimą iki Antrojo pasaulinio karo šventė ir Vilniaus bendruomenė, minėdama 1794 m. per Tado Kosciuškos sukilimą įvykusį stebuklą: Vilniaus apgulties metu patrankos sviedinys krito ant Didžiosios sinagogos stogo; tuo metu sinagogoje buvo susirinkusi beveik visa bendruomenė, net retai iš namų išeidavęs Vilniaus Gaonas Elijas. Išminčius garsiai perskaitė psalmę ir rūkstantis sviedinys nesprogo. 9-oji vasaros avo mėnesio diena - gedulo ir pasninko diena, skirta atminti Pir­ mosios ir Antrosios Šventyklos sugriovimą, kartu ir žydų išvarymą iš savo žemės tradicinei religinei sąmonei tremtis vis dar tęsiasi. 9-osios avo išvakarėse vakarienę

žydai valgo sėdėdami ant grindų. Įsigalioja gedulo įstatymai - žmonės nesisveikina, sinagogoje nedegamos žvakės, nuo aron kodešo nuimama siuvinėta uždanga, jis lieka nepapuoštas. Sinagogoje meldžiamasi pusbalsiu gedulinga melodija, skaitoma Bibli­ jos Jeremijo knyga, aprašanti Jeruzalės ir Šventyklos sugriovimą, skamba gedulingos raudos - kinoU sukurtos minint žydus ištikusias nelaimes. Nuo 17-osios tamuzo (pasninko diena, skirta atminti Romos kariuomenės įsiver­ žimui į Jeruzalę) iki 9-osios avo nesilinksminama, nekeliamos vestuvės ir kitos iškil­ mės, nevalgoma mėsos ir negeriama vyno (išskyrus šabo dieną), nekerpami plaukai ir nesiskutama, t. y. nedaroma nieko, kas galėtų teikti fizinį komfortą, malonumą ir džiaugsmą. 9-osios avo gedulas simbolizuoja didžiausią žydų sielvartą dėl sugriautų tautinių ir religinių šventovių. Kita vertus, judaizmo nuostatos nereikalauja be saiko pasiduoti skausmui, taikomas netgi „gedulo dienų taupymo“ principas, t. y. keletas liūdnų įvy­ kių suglaudinami į vieną išminčių nustatytą datą; toks yra ir 9-osios avo gedulingas ritualas.

Žydų kalendorius ir šventės šiandien 1948 m. įsikūrus Izraelio valstybei, tradicinis kalendorius su visomis šventėmis išliko nepakitęs. Tiesa, bendraujant su pasaulio visuomene, šalia tradicinio vartojamas ir grigališkasis kalendorius. Ortodoksinei Izraelio ir diasporos visuomenei tradicinis kalendorius yra neginčijamai prioritetinis. Izraelyje įvesta keletas valstybinių švenčių: Katastrofos ir heroizmo diena (27-oji nisano), Izraelio gynybos kariuomenės žuvusių karių atminimo diena (simboliškai ji minima 4-ąją ijaro, Izraelio nepriklausomybės dienos išvakarėse), Jeruzalės diena (27-oji ijaro). Šios šventės neturi sąsajų su tradicinėmis religinėmis. Religinės ben­ druomenės pripažino tik keletą, pvz., Izraelio nepriklausomybės dienos nešvenčia tie ortodoksinių žydų sluoksniai, kurie mano, jog žydų valstybę turi sukurti mesijas. Dabartinė Izraelio ir diasporos žydų bendruomenė nėra vientisa, gausu įvairių re­ liginių sąjūdžių, stipri ir didelė laisvamanių stovykla. Žydų bendruomenės moder­ nėjimo bruožas - skirtingas požiūris į šventes. Daugelis netikinčių žydų, norėdami išlaikyti ryšį su tautine tradicija, vis dar jas švenčia, nors laikosi tik kai kurių ritualų. Jiems tai yra tautinės saviraiškos dalis, pvz., kai kurie nereligingi žmonės pasninkauja per Jom kipurą, tačiau šabo dieną naudojasi automobiliu, valgo duoną per Pesachą. Religingiems žydams šabas ir metinės šventės iki šiol yra asmeninio ir bendruome­ ninio gyvenimo pagrindas, nors ortodoksaliųjų ir reformistinių žydų bendruomenių ritualai labai skiriasi, o skirtingose religinėse bendrijose gausu papročių ir liturgijos niuansų.

Mordechajas Zalkinas

RABINAI IR RABINATAS LIETUVOJE

Rabino institutas Iki XX a. pr. Lietuvos žydų bendruomeninės ir tapatybės šerdis buvo religija. Lietuvos žydų kultūra puoselėta laikantis žydų įstatymo (halachos) bei gilinantis į Torą - tai buvo rabinų ir studijuojančių bendruomenės narių priedermė. Būsimas rabinas stu­ dijavo beit midraše - Toros studijų namuose - ir / arješivoje, jo asmenybė buvo ugdo­ ma pagal Toros vertybes, kol galiausiai jis tapdavo kvalifikuotu halachos aiškintoju. Viduramžių pabaigoje susiklostė tradicija visose Europos žydų bendruomenėse, taip pat ir Lietuvos regione, turėti rabino pareigybę - rabinatą (hebr. rabanut, jid. rabones). Mažesnėse bendruomenėse dirbdavo po vieną rabiną, didesnėse ar turtin­ gesnėse rabinatą sudarydavo keli bendruomenės pripažįstami rabinai. Paprastai iš kelių kandidatų rabiną rinkdavo kabalas - bendruomenę valdanti institucija. Kahalo sprendimą nulemdavo pretendento išsimokslinimas; tai, kokioje ješivoje mokėsi ir iš kokių autoritetingų rabinų gavo smichą - leidimą vykdyti rabino pareigas; pamokslų sakymo ir retorikos gabumai; tai, ar jo šeima turi Toros studijų tradiciją. Lietuvo­ je rabinų sūnūs dažnai taip pat tapdavo rabinais, net paveldėdavo iš tėvo rabinatą, pvz., buvo Terjovų rabinų dinastija Kėdainiuose, Blochų - Telšiuose. Kartais koks turtingas žydas šias pareigybes „nusipirkdavo“ padengęs bendruomenės skolas ar pa­ skyręs nemažą piniginę auką; ilgainiui rabinatas pereidavo jo sūnui ar žentui. Buvo įprasta asmenį rabino pareigoms skirti ribotam laikui, vėliau sutartis galėjo būti at­ naujinta arba neįtikęs rabinas turėjo ieškoti vietos kitoje bendruomenėje. Su naujuoju rabinu būdavo pasirašoma darbo sutartis, apibrėžianti jo pareigas ir teises. Lietuvos rabinato pasaulėžiūra išsiskyrė vietos žydams būdingu racionalumu. Ir studijuodami Torą, ir spręsdami halachos ar viešuosius reikalus Lietuvos išminčiai bei rabinai vadovavosi racionalistinėmis pažiūromis. Jiems buvo nepriimtina akivaiz­ džių mistinių arba radikalių elementų turinti pasaulėžiūra.

Rabino pareigos Rabinas - aukščiausia religinės teisės instancija bendruomenėje, be to, jam kai kada priskiriamos ir papildomos pareigos: prižiūrėti ritualinius skerdikus (hebr. šochet), vadovauti religinėms apeigoms (vestuvėms, skyryboms, laidotuvėms), sakyti pa­ mokslus per religines šventes. Dažnoje bendruomenėje rabinai prižiūri ir melamedų darbą, vadovauja vietos ješivai ar teismui. Be bendruomenės suteiktų pareigų, rabinas

privalėjo atlikti ir šalies įstatymų skirtas funkcijas. Pavyzdžiui, nuo XIX a. 4-o deš. registravo bendruomenės naujagimius, santuokas, skyrybas bei mirtis. XIX a. I p. įsteigus valdinio rabino (rus. к а з е н н ы й р а в в и н ) pareigybė, prievolė patikėta valdi­ niams rabinams. Bendruomenės rabino paslaugų prireikdavo ir aplinkinių ūkių bei kaimų žydams, neturėjusiems savo dvasinio vadovo. Rabino pajamas sudarė bendruomenės mokamas atlyginimas ir rinkliavos už va­ dovavimą religinėms apeigoms, metrikaciją ar ginčų sprendimą. Dažna rabino šeima turėjo monopolį bendruomenėje prekiauti įvairiais produktais (pvz., druska, mielė­ mis). Pelno tokia prekyba teikė menkai, rabinas dažnai gyveno skurdžiai. Lietuvos žydams, ypač gyvenantiems kaimuose, rabinas buvo elgesio pagal Toros ir halachos nuostatus pavyzdys. Bendruomenės nariai kreipdavosi į jį visais halachiniais klausimais ir visiškai paklusdavo jo sprendimui. Rabino statusą ir autoritetą lėmė daugybė priežasčių: bendruomenės dydis ir iš­ silavinusių asmenų skaičius, rabino reputacija šalies mokytųjų elito akyse, jo būdas ir asmenybė, bendruomenės viršūnės galimybės riboti jo funkcijas. Bendruomenės lyderiai troško išlaikyti savo įtaką ir valdžią, kontroliuoti bendruomenės santykius su vietos administracija ir valstybine valdžia. Rabinas, kaip religinis, o kartais ir in­ telektualinis autoritetas, kėlė pavojų absoliučiai elito valdžiai, todėl bendruomenės lyderiai dėjo pastangas apriboti jo įtaką. Pavyzdžiui, be kahalo sutikimo rabinui buvo draudžiama atsakyti į klausimus, susijusius su viešaisiais reikalais. Didesnėse Lietuvos miestų ir miestelių bendruomenėse buvo pripažintų halachos mokovų ir teisėjų, kurie kartais net geriau nei rabinas buvo perpratę religinius tekstus ir halachą. Taigi rabinas ne visur turėjo neribotą autoritetą. Dažnai vykdavo religinės diskusijos tarp rabino ir kitų halachos mokovų, kurios baigdavosi abipusiu priešiš­ kumu. Dar vienas sunkumas, su kuriuo nuolat susidurdavo rabinas - tai įvairių pro­ fesijų atstovų interesų derinimas: pvz., rabino sprendimas dėl mėsos kašruto galėjo įtakoti ritualinių skerdikų ar pirklių verslą. Sunku buvo išpildyti visų lūkesčius, taigi rabinui dažnai tekdavo keltis iš vienos bendruomenės į kitą. Antai Jozuė Mordechajas Kleckinas buvo Biariozos, Raseinių, Liepojos, Svėdasų ir Gorodoko bendruomenių rabinas; rabinas Hilelis Mileikovskis dirbo Šklove, Mscislave, Panevėžyje, Krėvoje, Salantuose, o Mozė Izaokas Segalis - Kretingoje, Tauragėje, Liepojoje, Plungėje, Pa­ nevėžyje, Augustave, Mažosios Lietuvos bendruomenėse.

Visuomeninė veikla Be oficialiųjų pareigų, Lietuvos bendruomenių rabinai nemažai laiko skyrė ir kitai veiklai. Daugeliui svarbiausiu dalyku tapo Toros studijos, kai kurie atsidėjo jaunuo­ menės ugdymui vadovaudami ješivoms, treti rašė halachos, responsų ir komentarų knygas. Šiaulių rabinas Juozapas Zakarijas Šternas parašė knygą Juozapo atminimas (hebr. Zecher Jehosef, 1860, Varšuva), Zarasų rabinas Juozapas Aškenazis - Juozapo palapinė (hebr. Ohel Josefy 1865, Vilnius). Rabinai steigė ješivas visoje šalyje - Valažine, Myre, Slabadoje (Vilijampolėje), Telšiuose, Panevėžyje, - pelniusias Lietuvai reikšmingiausio religinio švietimo ir Toros studijų centro vardą. Daugelis Lietuvos rabinų, emigravusių į kitas šalis pradedant XIX a. vid., užėmė svarbią padėtį rabinatuose ir religinių studijų pasaulyje. Pavyzdžiui, Palestinoje žinomi tapo rabinai Samu­

elis Salantas, Jozuė Leibas Diskinas, Iseris Zalmanas Melceris ir Abraomas Izaokas Kukas; JAV - Jokūbas Juozapas, Jokūbas Dovydas Vilovskis ir Juozapas Soloveičikas. Rabinai bandė spręsti bendruomenės socialines problemas (rūpintis pagalba varg­ šams, agunoms), aktyviai reiškė savo poziciją dėl Lietuvos žydams rūpimų dalykų: Haskalos sąjūdžio, mobilizacijos į Rusijos imperijos kariuomenę, santykių su chasidizmu, socialistinio sąjūdžio, sionizmo, emigracijos. Dėl šių žydų bendruomenės aktualijų rabinai laikėsi skirtingų nuomonių. Buvo pritariančių sionizmo sąjūdžiui ir jo tikslams (pvz., Mordechajas Jonatanas Elijasbergas, Jochananas Zarchi), tačiau kai kurie pradėjo aršų puolimą (pvz., Elijas Akiva Rabinovičius). Ne vienas rabinas aktyviai įsitraukė į bendruomenės ar valstybės administravimo veiklą. Antai XIX a. pab. vyriausiasis Kauno rabinas buvo Izaokas Elchananas Spektoris, vyriausiasis tarpukario Vilniaus rabinas Izaokas Rubinšteinas tapo Seimo nariu, o rabinas Efraimas Ošris Antrojo pasaulinio karo metais buvo vy­ riausiasis Kauno geto rabinas. Lietuvos rabinai buvo vieni pirmųjų, deramai įvertinusių spaudos svarbą. Dau­ gelis jų jau XIX a. skelbė straipsnius žydų spaudoje Lietuvoje, pvz., savaitraštyje Hakarmel (hebr. Karmelio kalnas), ir užsienyje. Kai 1869-1870 m. kilo karšta polemika tarp Mozės Leibos Lilienbliumo ir Lietuvos rabinų grupės dėl religijos reformų, kai kurie rabinai aktyviai reiškė savo poziciją šiuo klausimu leidinyje Halevanon (hebr. Libanas). Vilkijos bendruomenės rabinas Hilelis Dovydas Trivušas redagavo laikraštį Hapisga (hebr. Viršūnė).

Marija Rupeikienė

SINAGOGA

Jeruzalės Šventykla ir sinagogos kilmė Jeruzalės Šventykla, pastatyta karaliaus Saliamono valdymo metais, buvo žydų dva­ sinio ir kultūrinio gyvenimo centras. Tai ne pirmoji žydų maldykla - jos provaizdis Šventajame Rašte yra Mozės ir Dievo Sandoros (Susitikimo) palapinė, aprašyta Išė­ jimo knygoje. Šią kilnojamąją maldyklą žydai pasistatė klajodami po Sinajaus dyku­ mą. Palapinė buvo stačiakampė, dviejų patalpų: mažesnėje, Šventų švenčiausiojoje, stovėjo Sandoros skrynia, joje laikytos akmens plokštės su dešimčia Dievo įsakymų. Jeruzalės Šventyklos suplanavimas buvo panašus į Sandoros palapinės - išliko dvi pa­ grindinės patalpos; vakarų pusėje atsirado prieangis, o iš kitų trijų pusių - pagalbinės patalpos. Šventykla dukart sugriauta ir dukart atstatyta; kai 70 m. po Kr. trečiąkart ją sugriovė romėnų kariuomenė, jau nebeatstatyta. Išlikusi atraminės sienos, juosusios Antrąją Jeruzalės Šventyklą, vakarinė dalis - Raudų siena. Kur, kada ir kokiomis istorinėmis aplinkybėmis atsirado pirma sinagoga, nėra vi­ siškai aišku. Tačiau su Dievu sinagogoje „susitinkama“ studijuojant Torą, o ne atna­ šaujant deginamąsias aukas, kaip Šventykloje. Į vienintelę Šventyklą Jeruzalėje mal­ dininkai plūsdavo iš visos šalies, o sinagogos buvo atskirų bendruomenių maldos ir Toros studijų centrai. Patvirtinimų, kad sinagogų būta jau I a., yra Naujajame Testa­ mente, tokių duomenų teikia ir archeologiniai tyrinėjimai. Sugriauta Šventykla - bu­ vęs žydų dvasinio ir kultūrinio gyvenimo centras - virto amžinu judaizmo simboliu, o svarbiausia judaizmo institucija tapo sinagoga. Sinagogoje išlaikomas simbolinis ir vizualinis ryšys su Šventykla: paisoma pastato orientacijos (Šventojo Rašto laikymo vieta atgręžta į rytus, t. y. Jeruzalės pusėn), atkartojama struktūra, suplanavimas, vy­ rams ir moterims melstis įrengiamos atskiros erdvės. Ankstyvosiose sinagogose tai­ kytas ir Sandoros palapinės - dviejų patalpų - modelis. Galima teigti, kad Sandoros palapinė ir Šventykla buvo sinagogos provaizdis.

Sinagogos apibrėžtis, funkcijos ir tipologija Sinagoga (gr. synagogė - susirinkimo vieta, suėjimas) skirta žydų bendruomenės reikmėms - tai religinių apeigų, šventųjų raštų studijų ir susirinkimų vieta. Šias

funkcijas rodo ir hebrajiški sinagogos pavadinimai: beit tefila (maldos namai), beit midraš (studijų namai), beit kneset (susirinkimo namai). Kitų kalbų istoriniai pava­ dinimai sinagogai apibūdinti - lot. schola, vok. schule, lenk. szkola zydowska, rus. skola - paryškina mokymo(si) funkciją; lenk. božnica reiškia maldos namus, o rus. м о л и т в е н н а я ш к о л а pabrėžia abi pastato paskirtis. Lietuviai buvo įpratę vartoti ger­ manų bei slavų kalbų skolinius - šulė, skala arba iškala. Bendrinėje kalboje vartoja­ mas sinagogos terminas, tačiau dažname miestelyje galima išgirsti ir senuosius škalos bei šulės pavadinimus. Maldos namai ir religinės mokyklos yra tos pačios paskirties kaip ir sinagoga, tik mažesni; svarbiausias jų skirtumas - religinis rangas. Sinagogos lankomos iškilmin­ gomis progomis, per šventes, o maldos namuose ir religinėse mokyklose Šventasis Raštas skaitomas kasdien. Veikė ir specialios religinės mokyklos - chederiai bei ješivos. Sakralinio pastato tipas priklausė nuo bendruomenės narių skaičiaus. Pavyz­ džiui, carinėje Rusijoje 30-čiai žydų namų buvo leidžiama statyti maldos namus arba religinę mokyklą, o 80-čiai - sinagogą1. Žydų maldos namai skirstomi pagal sezoną (vasarinės ir žieminės šildomos sina­ gogos), priklausomybę socialinei grupei (pirklių, atsargos kariškių, darbininkų) bei profesijai (muzikantų, siuvėjų, kirpėjų). Sinagogos ir maldos namai vadinami įvairių religinių bendrijų, profesinių brolijų, draugijų ar cechų vardais; o dažnai ir vietos miesto kvartalo ar gatvės - pavadinimu, statytojo ar savininko vardu. Atskirus mal­ dos namus statydinosi chasidai. Susiklostė du sinagogų tipai: aškenazių - krikščioniškose Europos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, sefardų - musulmoniškose šalyse bei jų įtaką patyrusiose Ispanijoje ir Portugalijoje. Šių pastatų architektūra panaši, kiek skyrėsi tik maldų salės planas, atstumai tarp svarbiausių ritualo objektų, suolų išdėstymo kryptis, Toros ritinių lai­ kymo vieta. XIX a. reformavus judaizmą, Lietuvoje atsirado choralinės (su vyrų cho­ ru) sinagogos. Šių sinagogų planas bei vidaus erdvė panaši į trinavių bažnyčių: trijų navų pastatą užbaigia įvairių formų apsidės.

Sinagogų statyba Lietuvos miestuose ir miesteliuose Žydų sakraliniams pastatams Lietuvoje galiojo įvairūs draudimai ir statybų reglametai, pvz., sinagogos negalėjo būti panašios į krikščionių šventoves ar vyrauti aplinkoje. Si­ nagogos statytos ne miesto ar miestelio centre - čia paprastai stovėjo katalikų bažnyčia ar cerkvė; išimtis tik Švėkšnos sinagoga, esanti centrinėje aikštėje. Kai kur, pvz., Kė­ dainiuose, prie sinagogų susiformavo prekyvietės. Miesteliuose sinagogos dažniausiai stovėjo kvartalo prie aikštės gilumoje, užstotos kitų pastatų, arba šalutinėje gatvelėje, vedančioje į aikštę. Pagal judaizmo tradiciją stengtasi parūpinti šiam pastatui vietą ša­ lia vandens telkinio. Didžiuosiuose miestuose - Vilniuje ir Kaune - pagrindinės cho­ ralinės sinagogos pastatytos į miesto centrą vedančiose šalutinėse gatvėse. XIX-XX a. maldos namų kiekį, dydį ir tipą nulemdavo žydų namų skaičius, ben­ druomenių poreikiai bei finansinės galimybės. Dažniausiai juos statydino bendruo­ menes, tačiau kartais statybą finansuodavo ir pavieniai asmenys. Neretai sinagoga ar religinė mokykla būdavo įrengiama gyvenamajame name, mat sinagogos funkciją gali atlikti bet kokia patalpa, kurioje yra Toros ritinys ir maldai susirenka minjanas.

Liturgijos ir funkcinių reikalavimų įtaka sinagogų architektūrai Specifinį sinagogų architektūros pobūdį ir formas sąlygoja judaizmo liturgija bei svarbiausi funkciniai reikalavimai, būdingi Rytų šventovėms: dalijimas į vyrų ir mo­ terų puses, Šventojo Rašto saugojimo ir jo skaitymo vietų parinkimas. Bendruosius sinagogų statybos aspektus reguliuoja halacha, kurioje nurodoma pastato padėtis ir specifiniai architektūros bruožai, planavimo ypatumai bei vidaus įranga2. Sinagoga turi stovėti ant jūros ar upės kranto, aukščiausioje miesto vietoje ir iškilti virš kitų pastatų. Šių reikalavimų (išskyrus vietą prie vandens telkinio) Lietuvos žydai įvykdyti negalėjo, nes jie prieštaravo krikščioniškosios visuomenės dalies draudimams. Žydų bendruomenės bandydavo įstatymus pergudrauti ir reikalavimus nors iš dalies įvyk­ dyti - virš stogo iškeldavo strypą ar įgilindavo sinagogos grindis, taip „paaukštinda­ mi“ pastatą ir jo vidaus erdvę. Išorės architektūrai ar stiliui jokių ypatingų nurodymų nebūta, išskyrus langų skaičių - dvylika, deja, ne visada pavykdavo tai įgyvendinti. Suprantama, sinagogoje turėjo būti šviesu. Pagrindinis liturgijos reikalavimas - Šventojo Rašto saugojimo vieta (aron kodešas) turėjo būti prie sienos, atgręžtos į Jeruzalę (į Šventyklą), o Šv. Rašto skaitymo vieta (bima) - vidurinėje salės dalyje. Į maldų salę draudžiama įeiti tiesiai iš gatvės - būtina įrengti prieangį, kuriame, kaip manyta, paliekamos mintys apie išorinį pasaulį.

Sinagogos plano struktūra ir svarbiausi interjero elementai Visa žydų bendruomenės veikla susijusi su sinagoga. Tačiau dažniausiai ji prilygi­ nama mokyklai - tai vieta, kurioje skaitoma Tora ir studijuojamas Talmudas. Ši pa­ skirtis matyti ir iš sinagogos plano struktūros, kuri net keičiantis liturgijai išliko gana pastovi. Sinagogos ilgoji ašis eina vakarų-rytų kryptimi. Vakarų pusėje įrengiamas prieangis, pro kurį patenkama į vyrų salę ir į antro aukšto galerijas, skirtas moterims. Vienaukščiuose maldos namuose moterims paliekamas koridorius vienoje salės pu­ sėje arba jos šonuose. Ortodoksų sinagogose vyrų ir moterų atskyrimas išliko iki šių dienų, reformuotose sinagogose moterų atskyrimas tik simbolinis ir interjerui įtakos neturi. Pagrindinė patalpa sinagogoje yra vyrų maldų salė, svarbiausi joje - aron ko­ dešas ir bima. Aron kodešas - švenčiausia sinagogos ar žydų maldos namų vieta, joje saugomi Toros ritiniai. Ji simbolizuoja biblinę Sandoros skrynią. Aron kodešas minimas jau II a. po Kr. dokumentuose. Pradžioje tai buvo skrynia, vėliau spinta ar niša, uždeng­ ta užuolaida, simbolizuojančia Biblijoje minimą Šventyklos uždangą. Aron kodešas statomas prie sienos į Jeruzalės pusę, t. y. į rytus. Aškenazių sinagogose Toros ritiniai laikomi vertikaliai, o sejardų - horizontaliai; pagal šias tradicijas formuojamos ir aron kodešo nišos. Viduramžiais sinagogose aron kodešas nebuvo labai puošnus, stovėjo nišoje ir nevyravo interjere. Ilgainiui aron kodešo vizualinė reikšmė išaugo - jis darėsi vis puošnesnis; kito ir jo santykis su bima bei salės erdve. Baroko, klasicizmo epochų aron kodešai primena katalikų bažnyčių altorius. XIX a. sinagogose jie dažniausiai įrengti apsidėse ir yra pagrindinis maldų salės interjero akcentas. Bima, arba almemaras, - paaukštinta vieta, iš kurios skaitoma Penkiaknygė, orientuojama pagal išilginę pastato ašį ir yra vidurinėje maldų salės dalyje. Bimos pakylos forma - stačiakampė, daugiakampė ar apskrita, atvira iš dviejų pusių (daž­

niausiai iš pietų ir šiaurės); į ją veda mažiausiai trys laipteliai. XVII-XVIII a. bima tapo svarbiausiu salės erdvės elementu, jos geometriniu centru, išraiškingų formų statiniu. XIX a. pailgėjus salei ir atsiradus atviroms antrojo aukšto moterų galerijoms, bima priartėjo prie aron kodešo, tapo ažūrine, mažiau pastebima. Sinagogoje ypač svarbūs judaizmo simboliai - tam tikri identifikacijos ženklai. Eksterjere dažniausiai pasitaiko du pagrindiniai simboliai: Dekalogo lentelės - dvi suglaustos Dešimties Dievo įsakymų plokštės ir heksagrama - šešiakampė Dovydo žvaigždė. Interjeras, be šių pagrindinių, dekoruojamas visa simbolių ir biblinių žen­ klų sistema, susidedančia iš Zodiako ženklų, muzikos instrumentų, Jeruzalės miesto ar Šventyklos vaizdų, ritualinių daiktų, Biblijos siužetų, vietinių ir egzotinių augalų bei gyvūnų, heraldikos ženklų, Šventojo Rašto citatų.

Renesanso sinagogos (XVI a. II p.-XVII a. I p.) Sinagogų architektūros raida vyko specifinėmis sąlygomis ir stilių bruožai menkai reiškėsi jų išorėje, tačiau šie pastatai tapo ryškiais urbanistiniais akcentais. Pirma žinoma dabartinėje Lietuvos teritorijoje yra Vilniaus Didžioji sinagoga (privilegija statybai suteikta 1633 m.), statyta vyraujant manierizmui. Jos išorėje nesudėtingi re­ nesanso architektūros bruožai derinami su būdingais baroko stiliui. Klasicizmo epo­ choje atlikta šios sinagogos rekonstrukcija - prie trikampio frontono pristatyta medi­ nė dviaukštė galerija - gerokai pakeitė jos pagrindinio fasado vaizdą. Rekonstruojant pastatą XIX a. pab. pristatyta dviaukštė M. Strašuno biblioteka, jis įgijo eklektikos formų. Interjere dominavo vyrų salės erdvė, jai buvo skirtas visas dekoras ir puošnūs ritualo reikmenys. Pagrindiniai interjero akcentai bima ir aron kodešas statyti XVIII a. vid. po 1748 m. gaisro3. Bima stovėjo tarp keturių kolonų, į kurias rėmėsi devynių travėjų skliautas, dekoruotas stiuko briaunomis; ji buvo puošnių rokoko formų. Aron kodešas prie rytinės sienos orderine kompozicija bei siluetu priminė katalikų bažny­ čių barokinius altorius. Didžioji sinagoga nebuvo panaši į sakralinį pastatą: neturėjo reprezentacinio fasado, nesimatė ir religinių simbolių. Tačiau tūriu ji išsiskyrė iš kitų Vilniaus žydų kvartalo pastatų, nors ir apie du metrus įgilinta į žemę. Vilniaus Didžioji sinagoga neišliko, ji įamžinta tik istorinėse nuotraukose, brėži­ niuose bei tarpukario Vilniaus gyventojų, ypač žydų, atmintyje. Ši sinagoga priskiria­ ma prie įdomiausių renesansinių Europos sinagogų.

Baroko ir klasicizmo sinagogos (XVII a. II p.-1830) Medinės sinagogos. Šio laikotarpio sinagogos (ypač barokinės) buvo tikri archi­ tektūros šedevrai. Daugiau tuo metu statyta medinių sinagogų - medis, pigi vietinė medžiaga, buvo plačiai naudojamas mažesniuose Europos miestuose ir miesteliuose. Sinagogų formose buvo derinami regionams ar šalims būdingi etninės architektū­ ros bruožai bei statybos tradicijos su baroko ar klasicizmo stilių elementais. Staty­ tojai taikydavo transformuotas įvairių trobesių formas ar atskiras detales. Be to, jie privalėjo laikytis šiems statiniams galiojančių apribojimų ir specifinių reikalavimų. Taigi viename pastate originaliai derėjo liaudiškos ir profesionaliosios architektūros bruožai, tradicijos ir fantazija, draudimai ir reikalavimai. Šių pastatų tūriai ir fasadai priminė dvarų rūmus ar svirnus - dėl bokštelių bei atvirų galerijų. Išskirtinumo si­

nagogoms teikė kelių pakopų laužyto kontūro aukšti stogai. Dekoro elementai - dro­ žinėtos baliustros, sienas skaidantys „piliastrai“, meniškas lentučių apkalimas įvairio­ mis kryptimis ir „arkutėmis“, drožinėtos frizų juostos, langų apvadai, dantyti karnizai ir pan. - naudoti saikingai. Pastatus puošė originali pastogės langelių bei durų angų forma, smulkus stiklų sudalijimas. Daugiausia puošybos elementų turėjo Jurbarko, Šaukėnų (Kelmės r.) ir Vilkaviškio sinagogos; kai kurie iš jų - drožinėtos kolonėlės, langų apvadai, lentučių apdaila - artimi lietuvių liaudies architektūrai. Sinagogų iš­ orei beveik nenaudota žydų meno elementų - jų „žydiškumas“ vos nujaučiamas. Tik Vilkaviškio sinagogos stoglangyje ir Valkininkų sinagogos šoninio fasado langų sudalijime galima įžiūrėti Dovydo žvaigždės ornamentą. Monumentali ir impozantiška išorė buvo atsvara puošniam interjerui, prisodrintam žydų menui būdingų dekoro elementų bei judaizmo simbolių. Baroko epochos sinagogų interjerų erdvė formuota taip, kad virš bimos susidarytų tam tikros formos kupolas. Ypač originalūs dviejų trijų lygių „perspektyviniai“ skliau­ tai su konsolėmis ir iliuziniais balkonėliais, apjuostais baliustrų tvorelėmis. Sienos ir lubos iškalamos lentutėmis, kartais dekoruojamos tapyba. Ypač puošnūs aron kodešai: dviejų keturių į viršų siaurėjančių tarpsnių, puošti sudėtingo ornamento droži­ niais su floros ir faunos motyvais. Bimos vieta - vidurinėje salės dalyje ar pačiame jos centre, tarp keturių kolonų, besiremiančių į skliautus. Ji panaši į altaną ar baldakimą, kartais - į pusiau atvirą šventovę, vainikuotą kupolu su karūna. Pagal meistriškumą ir išsilavinimą kūrėjai sinagogų viduje stengėsi sukurti uždarą „žydiškojo“ pasaulio modelį, artimą amžinajam Jeruzalės miestui. Lietuvos teritorijoje medinių baroko epochos sinagogų interjerai buvo santūresni nei kitur Rytų Europoje. Klasicizmo stilius medinių sinagogų formas „sugriežtino“: atsirado horizontalios fasadų traukos, stačiakampės angos, pažemėj o stogai, puošybai pradėti naudoti or­ derio elementai. Liaudiškosios architektūros pradas lėmė darnias tūrių proporcijas, racionalią plano struktūrą, saikingą sienų apdailą bei dekoro elementus. Dažnai vie­ name pastate galima įžvelgti baroko ir klasicizmo stilių įtaką bei liaudiškosios archi­ tektūros bruožus. Pavyzdžiui, Varnių ir Pakruojo sinagogų stogai jau žemesni, tačiau langai dar su išlenktomis sąramomis; Šiaulėnų sinagoga su bokšteliu, panašiu į baro­ kinių sinagogų, tačiau formos griežtesnės, angos stačiakampės, o pastogę juosiantis frizas puoštas dantukais - tai jau klasicizmui būdingi bruožai. Iš šio laikotarpio pastatų Pakruojo sinagoga 1997 m. įtraukta į Lietuvos Respu­ blikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Sinagogos interjeras sunaikintas; jo fragmentų liko tik nuotraukose. Labai puošnus buvo šios sinagogos aron kodešas trijų siaurėjančių į viršų tarpsnių, drožinėtas iš medžio ir nudažytas. Sakoma, kad jo meistras buvo neturtingas savamokslis žydas. Jis ilgai dirbo už menką atlygį, valgy­ dinamas miestelio žydų šeimose. Viduje sienos ir lubų skliautas buvo gausiai deko­ ruoti žydų menui būdingais simboliais - liūtas, kupranugaris, leviatanas, įsikandęs savo uodegą, - ir tradicinių lietuviškų sodybų augalų bei paukščių atvaizdais. Moterų galerijos lubose pavaizduotas traukinys, galėjęs simbolizuoti kelionę į išsvajotąją Je­ ruzalę; šis motyvas veikiausiai atsirado XIX a. pab. perdažant sinagogą. XIX a. I p. statytos medinės sinagogos Tirkšliuose ir Sedoje (Mažeikių rajonas), deja, ši yra itin sunykusi.

Mūrinės sinagogos. Mūrinės baroko ir klasicizmo sinagogos gerokai skyrėsi nuo me­ dinių. Mūrinių sinagogų tūris kompaktiškesnis nei medinių, artimas kubui, dažniau­ siai be žemesnių priestatų. Išorė beveik be dekoro elementų, dažniausiai paryškintas tik portalas ir pastogę juosiantis karnizas. Kartais fasadus vainikavo plastiškų formų frontonai. Baroko ir klasicizmo mūrinės sinagogos, kaip ir renesansinės, paprastai ne­ panašios į sakralinius pastatus. Išorėje beveik neatsispindėjo ir plano sandara - 1, y. ne­ buvo aiškaus dalijimo į vyrų ir moterų puses. Viduje vyravo bima - jos vieta visuomet pabrėžta keturiomis kolonomis. Barokinės mūrinės sinagogos stovėjo Vilijampolėje, Ukmergėje, Marijampolėje, Šiauliuose, Kupiškyje, Eišiškėse. Klasicizmo epochoje keliolika mūrinių sinagogų pastatyta įvairiose Vilniaus vie­ tose, Plungėje, Kalvarijoje, Žemaičių Naumiestyje, Kėdainiuose ir kitur. Iki šių dienų išliko barokinės Kalvarijos ir Kėdainių (Rinkos aikštėje) sinagogos bei klasicistinės, gerokai pakeistos - Joniškio (Baltoji sinagoga), Kėdainių (Smilgos g.), Plungės ir Že­ maičių Naumiesčio sinagogos. Kalvarijos sinagogos plano struktūra panaši į medinių barokinių sinagogų: beveik kvadratinę vyrų salę iš trijų pusių supo žemi priestatai moterų galerijos ir prieangis. Šiuo metu pastato šoniniuose fasaduose matyti žemai išdėstytų arkinių angų žymės. Kėdainių vasarinės barokinės sinagogos išorės formose galima įžvelgti Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios, statytos XVII a. I p., įtaką. Iš klasicistinių puošniausia buvo Joniškio Baltoji sinagoga, kurios galinius fasadus vainikavo aukšti frontonai, o šoninius paryškino žemesni platūs frontonėliai. Žemai­ čių Naumiesčio sinagogą juosė klasicistinis, dekoruotas meandrais frizas (neišlikęs). Pakeisti ir Plungės sinagogos fasadai, turėję ryškių klasicizmo bruožų - juos skaidė piliastrai, langus ryškino trikampiai sandrikai.

Romantizmo sinagogos (1830-1860) XIX a. vid. medinių ir mūrinių sinagogų skirtumai beveik išnyko. Jų tūrių formos ir planai supanašėjo. Suvienodėjo ir fasadų stilistika: medinių sinagogų išorėje naudoti mūrinei klasicizmo architektūrai būdingi elementai (piliastrai, tiesūs ir trikampiai sandrikai, dantukai) bei romantizmo formos - pusapskričių arkų langai, rustika. Romantizmo sinagogos nuo ankstesniųjų skiriasi kiek žemesniais tūriais bei sime­ triškais planais. Išorėje dažniau pasitaiko judaizmo simbolių, atsiranda dviejų ko­ lonų imitacija - piliastrais paryškinta aron kodešo vieta ar galinių fasadų frontonų vidurinė dalis, - ji asocijuojasi su dviem Šventyklos kolonomis. Aiškesnė riba tarp vienaukštės vyrų salės ir dviaukštės vakarinės dalies, kurioje yra prieangis ir moterų patalpos. Langai ne tik dėstomi dviem lygiais, bet skiriasi ir jų forma - taip siekta pabrėžti išskirtinę vyrų salės reikšmę. Tuo metu daugiau statyta mūrinių nei medinių sinagogų. Daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių šalia medinių sinagogų pastatyta po antrą, mūrinę. Romantizmo laikotarpiu susiklostė dvi pagrindinės mūrinių sinagogų statybos kryptys: regioninė, besiremianti liaudiškąja mūro statybos technika (mūryta iš akme­ nų ir skaldos) ir retrospektyvioji, kuriai būdinga įvairių architektūros stilių (romani­ kos, gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo), bizantinės ir Rytų architektūros bruožų interpretacija. Išliko trys mūrinės sinagogos, kurių išorėje aiškūs romantizmo archi­

tektūros bruožai - Kaune (L. Zamenhofo g.), Krekenavoje ir Žagarėje. Retrospek­ tyviosios krypties Kauno L. Zamenhofo g. sinagoga rekonstruota pagal architektės Liudos Marijos Perevičienės projektą. Krekenavos ir Žagarės sinagogos sumūrytos iš lauko akmenų ir skaldos, atstovauja regioninei romantizmo tendencijai. Šiam laiko­ tarpiui priskirtinos Alantos ir Žiežmarių medinės sinagogos.

Istorizmo sinagogos (1860-1914) Istorizmo sinagogų architektūra įvairesnė nei ankstesnių epochų; naudoti Viduram­ žių, Naujųjų laikų bei Rytų ir maurų architektūros elementai, paplito įvairūs eklektiniai ankstesnių stilių deriniai. Lietuvoje tuo metu pastatyta daug sinagogų, tačiau išliko tik maža jų dalis. Buvo statomos tradicinės ir reformuotos sinagogos. Pirmo­ sios tęsė romantizmo sinagogų tradicijas, jų fasadų kompozicija griežtos schemos, atspindi plano sandarą. Glaudus tūrio, plano ir fasadų kompozicijos ryšys suformavo istorizmo laikotarpio sinagogos įvaizdį. Fasaduose skiriasi tik detalės: horizontalus ir vertikalus skaidymas, langų forma, apvadai, durų vieta. Tokios mūrinės ir medinės si­ nagogos, beveik nesiskiriančių formų, stovėjo daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių. Reformuotų sinagogų išorė individualesnė, jos dažnai su kupolais ir bokšteliais. Fasadai išraiškingi, su daugeliu detalių, būdingų istorizmo stilistikai bei Rytų archi­ tektūrai. Istorizmo sinagogų projektus rengdavo gubernijų architektai, projektavę ir kitos paskirties statinius. Kaip ir kitų tipų statinių, sinagogų architektūra įvairi: pra­ dedant paprastų formų nestiline architektūra ir baigiant sudėtingomis Viduramžių ir orderinių formų interpretacijomis ar rytietiškos architektūros elementais, suteikian­ čiais šiems pastatams egzotiškumo. Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose galiojo panašūs sinagogų statybos įstatymai, tačiau regioninės statybos tradicijos, architektų braižas ir pastatų formos kiek skyrėsi. Vilniaus gubernijos sinagogų stilistika įvairi: jos „plytų“ stiliaus, eklektinių bei orderinių formų, joms būdingi Viduramžių, taip pat neobizantinės ir rytietiškosios architektūros bruožai. Išorėje judaizmo simbolių ne­ daug. Vilniuje būta ir panašių į pasaulietinius statinius netaisyklingo plano sinagogų. Kauno gubernijos sinagogų dažniausiai stilizuotos orderinės formos buvo derinamos su smailiaarkiais langais ar naudojama pusapskričių arkų bei stačiakampių arba se­ gmentinių angų kompozicija; galinis vakarų fasadas akcentuotas, užbaigtas frontonu. Suvalkų gubernijoje dominavo eklektinių formų sinagogos, jų išorėje stilizuoti orderio elementai derinti su smailiaarkiais langais bei rytietiškos architektūros detalėmis ar Šventyklos kolonų imitacija. Nors žydų maldos namų planai visose gubernijose buvo tokie patys (pastatas skaidytas į vieno ir dviejų aukštų puses), tačiau skyrėsi eksterje­ ras ir pagrindinio fasado kompozicija. Apibendrinant pasakytina, kad visose trijose gubernijose buvo statomi tradiciniai (su keturiais stulpais arba su vientisa vyrų salės erdve) bei artimo bažnyčioms plano pastatai - bazilikinės erdvės ir su apsidėmis, o didžiuosiuose miestuose - reformuotos choralinės sinagogos. Visų jų išorėje pabrėžia­ ma vyrų salės reikšmė: piliastrais išskiriama jos vieta, vizualiai paaukštinami langai, jie sudėtingesnės formos ar dekoro, rytų fasade paryškinama aron kodešo vieta. Istorizmo laikotarpiu galutinai susiformavo ir vizualiai įsitvirtino sinagogos įvaizdis. To meto mūrinių sinagogų išliko Alytuje, Čekiškėje, Eišiškėse, Kalvarijoje,

Kaune, Kėdainiuose, Lygumuose, Linkuvoje, Marijampolėje, Merkinėje, Panevėžyje, Prienuose, Pušalote, Simne, Šiauliuose, Telšiuose, Ukmergėje, Vabalninke, Vilniuje, Žagarėje. Medinės istorizmo laikotarpio sinagogos stovi Rozalime ir Telšiuose. Dvi iš išlikusių istorizmo laikotarpio sinagogų, Vilniuje ir Kaune, veikia. Vilniaus choralinė sinagoga pastatyta 1902 m. pagal Dovydo Rozenhauzo projektą4. Sinagogos tūris artimas kubui, dėl kupolo, dengiančio vidurinę salės dalį, panašus į cerkvės. Išo­ rės formos eklektinės, su modernizuotais neoromaninės architektūros elementais bei rytietiškais dekoro motyvais. Portalą paryškina dvi 3/4 aukštos kolonos su ažūriniais kapiteliais - tai Šventyklos užuomina. Vidaus erdvė trinavė, bazilikinė, su atviromis moterų galerijomis antrame aukšte. Salėje vyrauja aron kodešas. Jis įrengtas kaip puošnus portalas - paryškina ir pridengia sienoje paliktą nišą. Iš šonų aron kodešą gaubia išlenkta sienelė, virš kurios galerijoje numatyta vieta chorui. Bima neišryškin­ ta, jos stačiakampė pakyla pastatyta vidurinėje salės dalyje, tarp suolų, ir yra beveik nepastebima: ją supa tik ažūrinė metalo tvorelė. Kauno choralinės sinagogos statybai leidimą 1872 m. gavo I gildijos pirklys Levi­ nas ben Baruchas Minkovskis5. Sinagogos plano forma stačiakampė, su siauresne apside. Antrame aukšte vyrų salę iš trijų pusių supa atviros moterų galerijos. Sinagogos išorės formos neobarokinės, pagrindinį fasadą vainikuoja stilizuotas frontonas, virš jo kyla kupolas (atstatytas 2001 m.). Viduje, kaip ir Vilniaus choralinėje sinagogoje, vyrauja aron kodešas. Jis medinis, įkomponuotas į gilią trisienę apsidę. Aron kodešą sudaro erdvus gaubtas, išlenktas pagal apsidės formą ir dengtas ažūriniu kupolu, bei siaura „spinta“, uždengta kupoliuku ir panaši į koplytėlę. Aron kodešo kompozicijai pritaikyti puošnūs orderio elementai, stilizuoti augaliniai motyvai, įvairios arkinės angos. Bima - paprasta aštuonkampė pakyla, aptverta ažūrine metalo tvorele.

Tarpukario sinagogos (1914-1940) Tarpukariu toliau plėtotos retrospektyvios stilistinės kryptys, statytos ir modernių formų sinagogos. Projektuose, parengtuose iki 1930 m., ryškesnė istorizmo įtaka, o vėlesnių pastatų formos paprastesnės, labiau stilizuotos. Yra projektų, kai tarsi balan­ suojama tarp istorizmo ir modernizmo tendencijų. Vyravo sinagogos, kurių formos artimos istorizmo stilistikai: naudotos Viduramžių bei maurų architektūros formos, stilizuoti orderio elementai, taikyti įvairūs eklektiniai deriniai, sumodernintos neo­ barokinės formos, perimtos iš medinių barokinių sinagogų. Medinių sinagogų stilis­ tika taip pat artima mūriniams istorizmo statiniams. Iki šių dienų išliko to meto sina­ goga Šančiuose (Kaune, Sodų g.), pastatyta pagal inžinieriaus P. Taročkovo projektą6. Sinagogos išorėje vyrauja stilizuotos Vidurinamžių bei maurų architektūros formos, o galinių fasadų rizalitų kompozicija su laužyto kontūro plokštumomis būdinga jau moderniajai stilistikai. Originali maurų architektūros formų sinagoga stovi Švėkšnoje. Jos projektą 1926 m. parengė inžinierius Liubomiras Prosinskis7. Tai žieminė vientiso monumen­ talaus tūrio, stačiakampio plano sinagoga. Kai kurioms mūrinėms sinagogoms bū­ dingi ir istorizmo, ir modernizmo bruožai. Jų formos lakoniškesnės: fasadų kompozi­ cija griežtesnė su pavieniais orderio elementais - stilizuotais piliastrais ar mentėmis,

trikampiais skydais bei frontonėliais. Iki šių dienų išliko medinė Kurklių sinagoga, statyta pagal 1935 m. parengtą techniko Povilo Jurėno projektą8. Kurklių sinagogos tūris su paaukštinta kampine dalimi panašus į medinių XVIII a. sinagogų. Modernių formų sinagogų planai tokie pat kaip ir istoristinių. Tačiau pažemėjo jų stogai, formos tapo lakoniškesnės. Išorei būdingos aiškios ir paprastos geometrinės linijos, atsirado daugiau lygių plokštumų, išnyko dekoro elementai (išskyrus Dovydo žvaigždę), angos paplatėjo. Modernios nedidelės sinagogos panašios į gyvenamuo­ sius namus, o didesnės - į visuomeninės paskirties statinius, dažniausiai į mokyklas. Išorėje naudotas tik vienas judaizmo simbolis - Dovydo žvaigždė. Fasaduose atsi­ sakyta skaidymo aukštais, išnyko orderio elementai, projektuotos tik stačiakampės angos. Abiejų aukštų langus pradėta jungti į vieną juostą. XIX a. II p.-XX a. I p. (iki Antrojo pasaulinio karo) sinagogos buvo neatskiriama Lietuvos miestų ir miestelių architektūros dalis. Iš kitų to meto sakralinių statinių jos išsiskyrė kompaktiškais tūriais bei griežta fasadų kompozicija, kurią pagyvino maurų architektūrai bei žydų menui būdingos detalės ar dekoro elementai.

Sinagoga - nykstantis kultūros paveldas Sinagoga Lietuvoje - jau baigiantis išnykti sakralinis pastatas, patyręs daugiausia griovimų bei transformacijų, netekęs pirminės paskirties bei šeimininkų - tapo tar­ si simboline žydų bendruomenės dvasinio ir kultūrinio palikimo dalimi. Iki Antro­ jo pasaulinio karo dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo apie 500-600 įvairių žydų maldos namų, vien Vilniuje - arti 100. Daug jų sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą, kiti sugriauti arba smarkiai nukentėjo sovietmečiu: paversti sporto salėmis, sandėliais, gamybos cechais ar tiesiog palikti sunykimui. Išliko tik dvi vei­ kiančios sinagogos (Vilniuje ir Kaune) ir dar maždaug aštuonios dešimtys buvusių žydų maldos namų (iš jų 14 medinių). Šiuo metu dauguma sinagogų nenaudojamos, stovi užkaltais ar užmūrytais langais ir nyksta. Tik kelios sinagogos rekonstruotos ir pritaikytos naujai paskirčiai (Kauno L. Zamenhofo g., dvi Kėdainių sinagogos, Kal­ varijos eklektinė sinagoga). Sinagogų tyrimo, rekonstrukcijos bei pritaikymo problema Lietuvoje yra aktua­ li ir sudėtinga. Mažuose miesteliuose žydų beveik nelikę, tad pastatai be priežiūros greitai nyksta. Dauguma buvusių sinagogų grąžintos Lietuvos žydų bendruomenei, kuri taip pat nežino, ką su jomis daryti, ir neturi lėšų jų remontui. Tačiau norisi tikėti, kad atsiras galimybių atstatyti, pritaikyti naujoms reikmėms ir išsaugoti šią savitą Lietuvos architektūrinio palikimo dalį. Europoje jau susirūpinta nykstančių religinių bendruomenių sakralinių pastatų išsaugojimu - siūloma jų liekanas konservuoti, o jei įmanoma, statinius pritaikyti naujai paskirčiai; jie laikomi universalaus kultūros paveldo dalimi9.

Larisa Lempertienė

RELIGIJA IR KASDIENA

Halacha - žydų religinė teisė Tradicinė žydų bendruomenė ir kiekvienas jos narys gyvena laikydamiesi halachos biblinių religinių įstatymų. Halacha suformuluota, surinkta ir pirmieji jos rinkiniai (Mišria, Talmudas ir midrašai) parengti II-V a., o tikslinama ir sisteminama buvo ne vieną šimtmetį. Religingam žydui nuo senovės iki mūsų dienų nėra atsitiktinių, ha­ lachos neaprėptų dalykų: ji pateikia atsakymą visais gyvenimo atvejais. Žydiškumas tai ne tikėjimo deklaracijos ar ketinimai, bet nesąlygiškas halachos nurodymų - micvot (hebr. vns. micva) vykdymas. Halacha reglamentuoja šventes ir šiokiadienius, maldas sinagogoje ir šeimos santykius, švietimą ir ekonominę veiklą, gimimą, mirtį ir kiekvieną žydo gyvenimo akimirką. Halacha nustato ir santykius su nežydais, nors, žinoma, nesitikima, kad jie laikysis žydiškojo reglamento. Remdamiesi Biblijos Pradžios knygos 9 skyriumi, išminčiai suformulavo principus, kurių pakanka laikytis nežydui, kad jis būtų vadinamas tei­ suoliu ir galėtų tikėtis atpildo „kitame pasaulyje“, tai yra mesijo laikais. Tai Nojaus sūnų įstatymai - kitaip tariant, visų žmonių, kurių giminės pradininkas po tvano buvo Nojus. Štai jie: negarbinti stabų, neniekinti Dievo vardo, turėti teismo įstaigas, nežudyti, nesvetimauti ir nevogti. Žydui privalomų įsakymų yra nepalyginamai daugiau: tradicija mini 613 kildina­ mų iš Biblijos ir septynis, nustatytus išminčių. Pagal turinį jie skirstomi į dvi grupes: pirma - žmogaus įsipareigojimai Visagaliui, antra - žmonėms. Visų jų laikytis vie­ nodai privalu, kitaip tariant, teologiniai įsakymai nėra svarbesni už socialinius bei moralinius. Taigi net ir etikos sritis pakliūna halachos kompetencijon. Europos žydų bendruomenių gyvenimo pagrindus nustatė vienas žymiausių halachos kodeksų Pa­ dengtas stalas (hebr. Šulchan aruch, 1550-1559). Jo autoriai Juozapas Karo ir Mozė ben Izraelis Iserlesas susistemino ir pritaikė kasdienybei Biblijos ir Talmudo nurody­ mus. Kelis svarbius halachos kodeksus sudarė ir XVI-XVII a. LDK mąstytojai Salia­ monas ben Jechielis Lurija bei Joelis Sirkesas. Halacha buvo nuolat plėtojama ir tobulinama, reaguojant į istorinius įvykius bei kultūrinius pokyčius. Gyvenamuoju laiku autoritetingi halachistai aptardavo ir spręsdavo rūpimus klausimus pasiremdami Mišna, Talmudu ir teisiniais kodeksais. Šiuos aptarimus galima rasti halachinių klausimų ir atsakymų knygose - responsuose.

XIX ir XX a. sandūros žydų mokslininkai ir bendruomenės lyderiai buvo priversti atsižvelgti į bendruomenės modernėjimą, jų responsai liudija atsiradus naujų sąvokų, reiškinių bei situacijų. Visa kam suvokti jie pasitelkdavo tradicinį halachinį modelį, visa aiškino pagal žydų religinę teisę bei tradicinį gyvenimo būdą. Dėl Lietuvos hala­ chos mokovų autoriteto į juos kreipdavosi viso pasaulio bendruomenių žydai. Antai vilnietis Chaimas Ozeris Grodzenskis responsų knygoje Achiezeris {Achiezer, Vilnius, 1922-1925), atsakydamas į iš JAV gautą klausimą, ar galima greitinti už žydo ketinan­ čios tekėti nežydės atsivertimą į judaizmą, daro išvadą, jog galima, nes antraip ji gali kreiptis ne į tradicinę, bet į reformistinę bendruomenę; taigi iš pažiūros liberaliame Grodzenskio atsakyme matyti nepakanta naujajam sąjūdžiui - reformistiniam juda­ izmui. Religiniams autoritetams teko ieškoti deramų halachinių vertinimų ir modernėjančios kasdienybės reiškiniams: Vilniaus rabino Efraimo Zalmano Sluckio responsuose Naujoji šviesa (hebr. Or chadaš, Vilnius, 1905) aptariamas požiūris į technikos naujoves - elektros šviesą, tramvajų, automobilį, telefoną, fonografą ir gramofoną. Bendruomenėse klostėsi savos halachos taisyklės - ir šventėms, ir kasdienei elgse­ nai; paprastai jos būdavo surašomos į papročių knygas (hebr. sifrei minhagim). Tiesa, vietos paprotys būtinai turėjo atitikti visai žydijai privalomus halachos reikalavimus. Nors halacha tradicinės bendruomenės gyvenime išliko nepaprastai svarbi, XIX a. pab. veikiant modernėjimo procesams ėmė klostytis nereliginis žydiškumas, kasdie­ niame gyvenime nepaisantis halachos. Dalis tokių žmonių asimiliavosi, tačiau dauge­ lis savo tautinę savimonę reiškia tiesiogiai su religija nesusijusias būdais: švenčia žydų šventes, mokosi žydų kalbų, studijuoja istoriją, remia Izraelio valstybę ar nusprendžia repatrijuoti. Šiuolaikinė žydija yra įvairiopa pagal religingumą ir požiūrį į halachą, ją sudaro skirtingos grupės - nuo ortodoksų, be išlygų pagal tradiciją tebesilaikančių halachos reikalavimų, iki netikinčių žydų.

Halacha ir teismo procesas Religinis teismas beit dinas, nuo amžių veikęs kiekvienoje didelėje žydų bendruome­ nėje, buvo sudarytas iš kelių (mažiausiai trijų) halachos mokovų. Pagal halachą jie sprendė visas bendruomenės narių turto, šeimos ir kitas civilines bylas. Teismuose griežtai laikytasi Talmudo reikalavimo turėti dviejų liudininkų parodymus ir nesikliauti netiesioginiais įkalčiais. Neretai teismas siųsdavo bylos aprašą kitų bendruo­ menių teismams ar žymiems rabinams ir gaudavo raštu išdėstytą jų nuomonę. Rytų Europoje rabinai, ješivų vadovai bei kiti religijos autoritetai susitikdavo per didžiąsias muges, tuomet vyko išvažiuojamieji religinio teismo posėdžiai sudėtin­ goms byloms spręsti. Bylos svarstymo eiga, taip pat ir susirašinėjimas dėl jos bei galiausiai priimtas nuosprendis dažnai buvo įrašomas responsuose ir bendruomenių metraščiuose - pinkuose (hebr. vns. pinkas). LDK bendruomenių Vaado rašytame pinke pateiktos bendrosios teisinės bei teisminės direktyvos, priimtos nagrinėjant įvairias bylas 1623-1761 m. Prie Vaado buvo įsteigta aukščiausioji apeliacinė instan­ cija - tribunolas. Bylos tarp skirtingų bendruomenių buvo sprendžiamos arba tribu­ nole, arba pačiame Vaade. Bendruomenės teismas turėjo paisyti ir valstybės įstatymų; jie galiojo su valdžios struktūromis, mokesčiais, karine prievole susijusiais atvejais. Šių įstatymų buvo lai­

komasi net ir tuomet, kai tekdavo riboti žydų teises. Teisės primato principas su­ formuluotas Talmudo laikais: „Valstybės įstatymas yra be išlygų įpareigojantis“. Rytų Europoje XVI a. jį tikslino Mozė Iserlesas. Be to, Talmude nurodoma, kad ne savo valstybėje gyvenantys žydai negali spręsti kriminalinių bylų, todėl religiniame teisme nustačius, kad padarytas kriminalinis nusikaltimas, byla perduodama valstybinėms teismo instancijoms. Dėl šios aplinkybės kildavo rimtų problemų: už daugelį krimi­ nalinių nusikaltimų, pirmiausia už žmogžudystę, įstatymai skirdavo mirties bausmę, todėl žydų teisėjai, gailėdami bendratikių, kartais neperduodavo bylų valstybiniams teismams. Autoritetingi rabinai savo responsuose griežtai kritikavo tokius poelgius. Klausimą, ar byla turėtų būti nagrinėjama valstybės teismo institucijose, sprendė bendruomenė. 1628 m. Lietuvos Vaado priimtame nutarime nurodoma: „Nė vienos bendruomenės nevienas asmuo neturi kreiptis [...] į [...] [nežydų] teismą [...] prieš tai negavęs miesto [žydų bendruomenės] vadovybės leidimo.“1

Kašrutas Maistą, indus bei rūbus žydai renkasi pagal halachos nurodymus, vadinamus kašruto (košeriškumo, hebr. kašer; Rytų Europos žydų tarme košer - „tinkamas naudoti“) taisyklėmis. Kašruto taisyklių šaltinis yra Biblija, tačiau šie reikalavimai daugsyk aptarinėti ir tikslinti. Pavyzdžiui, biblinį įsakymą „nevirti ėriuko jo motinos piene“ (Iš 23, 19 ir 34; Įst 14, 21) kai kurie I-II a. Galilėjos religijos mokytojai suprato tiesiogiai ir, tar­ kim, paukštieną leido patiekti pieniškame padaže; kiti aiškintojai šį draudimą taikė visiems mėsos patiekalams. Ilgainiui įsivyravo daugumos nuomonė, ir iki šių dienų draudžiama maišyti mėsos ir pieno produktus ne tik gaminant, bet ir valgant: mėsos patiekalą galima valgyti tik praėjus valandai po pieno produkto ar patiekalo, o šį tik po šešių valandų pavalgius mėsos. Mėsos negalima dėti ant vieno stalo su pieno produktais. Visi indai - nuo puodų iki peilių ir lėkščių - mėsos ir pieno produktams yra atskiri, net laikomi skirtingose vietose. Griežtai nurodymus vykdančių žydų na­ muose pasirūpinta atskiromis plautuvėmis ir rankšluosčiais. Produktai, nepriskirtini nei mėsai, nei pienui (pvz., žuvis, vaisiai ir daržovės, vegetariniai desertai), sudaro atskirą kategoriją - par ve. Šį maistą galima laisvai derinti ir su mėsos, ir su pieno patiekalais. Tačiau ne visi produktai yra košer, kitaip tariant, leistini vartoti. Biblijoje skiria­ mi „švarūs“ ir „nešvarūs“ gyvūnai. Nešvaria laikoma nežolėdžių, neporakanopių ir neatrajojančių gyvūnų mėsa. Europoje žydų kaimynai labiausiai įsidėmėjo tai, kad žydai nevalgo kiaulienos; ši aplinkybė buvo aptariama įvairiuose kontekstuose, nuo teologinio iki folklorinio. Uždrausta vartoti maistui plėšriųjų paukščių mėsą, žuvis be žvynų, pelekų ar žiaunų (pvz., šamą, ungurį, eršketą), visas jūros gėrybes, jūros žinduolius (banginius, delfinus, ruonius), reptilijas, amfibijas ir vabzdžius. Visi iš už­ draustų gyvūnų gaunami produktai (pienas, riebalai, kiaušiniai, ikrai ar pan.) taip pat draudžiami. Net ir leistinus produktus galima valgyti tik tinkamai paruoštus. Pirmiausia, gy­ vūnas ar paukštis turi būti paskerstas halachoje numatytu būdu - šchita (hebr. skerdi­ mas); tai atlieka ritualinis skerdikas - šochetas. Taisyklės reikalauja, kad gyvūnas kuo

mažiau kentėtų, - ne tik dėl gailesčio gyvam padarui, bet ir dėl to, kad kančia gyvūno organizme gali sukelti pasikeitimų, ir skerdiena nebebus tinkama maistui. Atlikęs ri­ tualinį skerdimą šochetas patikrina, ar gyvūno organai sveiki, tik tuomet mėsą galima valgyti. Taigi, dėl šių taisyklių žydai negali valgyti jokio sumedžioto gyvūno. Šchitos taisyklės netaikomos žuvims, jas gali išdoroti kiekviena šeimininkė. Prieš gaminant nuo žuvies ar mėsos privalu nuplauti kraują - jį Biblija griežtai draudžia vartoti mais­ tui, kaip ir bet kokį gyvą padarą (Per 9, 4-5) - net ir kiaušinį, kuriame užsimezgęs gemalas. Taigi, žydas gali valgyti tik šiuos reikalavimus atitinkantį maistą: jis turi būti Biblijos leidžiamas, tinkamai paruoštas, deramai vartojamas. Ypatingi reikalavimai keliami vynui, vartojamam visų švenčių apeigose ir geria­ mam po Visagalio palaiminimo. Tradicijų besilaikantis žydas gali gerti tik žydo ga­ mintą vyną ir kitus gėrimus iš vynuogių (pvz., brendį) - taip garantuojama, kad nė viename gamybos ciklo etape gėrimas nebuvo paveiktas taip, kad taptų nekošerinis. Ši taisyklė negalioja ne iš vynuogių gaminamiems gėrimams. Talmudo išminčiai ir Biblijos komentatoriai įvairiai aiškino sudėtingus kašruto įstatymus. Kai kurie siejo juos su higiena bei nauda organizmui (pvz., taip Samuelis ben Mejeris ir Nachmanidas komentavo Kun 11). Būta teologinio, moralinio ir net mistinio pobūdžio aiškinimų. Štai Filonas Aleksandrietis manė, jog plėšrių gyvūnų mėsą valgyti draudžiama, kad žmonėms nepabustų plėšrūnų instinktai. Tačiau dau­ guma kašruto įstatymų nepaaiškinami. Halacha reikalauja jų laikytis visų, nesvarbu, ar jie aiškūs, ar nesuprantami. Todėl daugelis išminčių teigė, kad tikroji kašruto įsta­ tymų prasmė - tai apsauga nuo asimiliacijos, pasak Elazaro ben Azarijos: „Nesakyk: aš negaliu valgyti kiaulienos [...] Bet sakyk šitaip: aš galiu tai daryti, bet nedarysiu, nes Visagalis man tai uždraudė.“ Kašruto taisyklės reglamentuoja ne tik mitybą, bet ir socialinį elgesį. Žydas negali valgyti nežydų namuose, nes numanu, kad maistas nebus košerinis, tačiau savo na­ muose žydas gali priimti ir vaišinti nežydus. Mėsą ir mėsos produktus galima pirkti tik iš mėsininko žydo. Ne kiekvienoje kavinėje ar restorane galima lankytis, ankstes­ niais laikais - ne kiekvienoje užeigoje ar smuklėje; tai kelia problemų keliaujantiems. Šiandieniniame Izraelyje dauguma maisto prekių parduotuvių bei maitinimo įstaigų laikosi kašruto, tai patvirtina rabinato sertifikatai, jais ženklinami produktai, skel­ biama iškabose. Pastaruoju metu Izraelyje, kuris oficialiai yra pasaulietinė valstybė, atsiranda nekošerinių produktų bei kašruto nesilaikančių viešojo maitinimo įstaigų. Tačiau tai pasakytina tik apie kai kuriuos prekybos centrų ir restoranų tinklus, klien­ tai rūpestingai informuojami apie tokią strategiją. Svarbus kašruto įstatymas yra šaatnez: draudimas verpalams ir drabužiams nau­ doti vilną su linu. Iš dalies dėl kašruto įstatymų audimas, siuvimas bei odininkystė buvo itin populiarūs Rytų Europos žydų amatai.

Tradicinė žydo išvaizda Vienas svarbiausių žydo išvaizdai keliamų reikalavimų yra kuklumas, apsinuoginimą Talmudo išminčiai ir vėlesni religijos autoritetai laikė viena didžiausių nuodėmių. Todėl žydų ortodoksų avalynė bei drabužiai uždari. Ilgainiui žydai, ypač moterys, ėmė ieškoti būdų, kaip sušvelninti halachos apribojimus: drabužiai buvo siuvami iš

brangesnių audinių, puošiami siuvinėjimu, nėriniais, juvelyriniais dirbiniais. Nors toks puošimasis neprieštaravo halachai, tačiau ištaiginga žydų apranga kėlė nepasi­ tenkinimą krikščionims, be to, akivaizdžiai rodė socialinius ir turtinius skirtumus. Dėl noro būti madingiems galiausiai žydų drabužiai tapo panašūs į krikščionių dė­ vimus, ėmė neatitikti kuklios aprangos reikalavimų. Rytų Europos bendruomenių vyresnieji priėmė ne vieną nutarimą, ribojantį drabužių puošnumą, draudė dėvėti kai kuriuos nežydiškos mados rūbus. Tokius potvarkius ne kartą išleido ir Lietuvos Vaadasytačiau XVI-XVII a. žydų apranga LDK beveik nesiskyrė nuo krikščioniškosios. Ištekėjusios moterys tradiciškai privalo dengti galvą: plaukai daro moterį patrau­ klią, taigi svetimiems vyrams jų matyti nedera. Žydai ortodoksai šios taisyklės laikosi taip griežtai, jog moterys po vestuvių neretai net nusikerpa ar nusiskuta plaukus ir dėvi peruką, o ant jo dar kartais ir galvos apdangalą. Galvą dengia ir visi vyrai, berniukai prie to pratinami nuo mažens. Be gausybės kitų, yra specialus dangalas kipa - maža plokščia kepuraitė, kurią žydas nusiima tik guldamas. Tikslaus paaiškinimo, kodėl reikia dėvėti galvos apdangalą, nėra. Šiuo klausimu Biblija nepateikia jokių nurodymų, ir su kuklumo reikalavimu jis taip pat nesusijęs. Iš to, kas parašyta Talmude, galima daryti prielaidą, kad diasporos pra­ džioje (I-II a.) dengti galvą nebuvo privaloma. Vėliau įsigalėjęs paprotys simboliškai ženklina žmogaus ir dangiškosios valdžios atskirtį bei žmogaus ribotumą lyginant su Kūrėju. Nuo vėlyvųjų Viduramžių galvos apdangalas tapo neatsiejama žydo įvaizdžio dalimi. Vyrai griežtai laikosi Toros įsakymo „negadinti barzdos kampų“ (Kun 9,27), todėl nekerpami ir neskutami plaukai nuo smilkinių, paliekamos specialios sruo­ gos - peot (hebr. kraštai). Melsdamiesi namuose ar sinagogoje vyrai apsigaubia talitą - baltą su tamsiai mė­ lynomis juostomis ritualinį apsiaustą, kurio keturiuose kampuose prikabinti kutai cicit. Vadinamąjį mažąjį talitą, per galvą velkamą drobės keturkampį, kurio galuose prikabinti cicit, vyrai dėvi po viršutiniais drabužiais, dažnai ištraukę kutus ant drabu­ žių: Biblija reikalauja cicit nuolat turėti prieš akis. Judaizmo reikalavimų sumišimas su vietos papročiais lėmė tai, kad atsirado dias­ poros žydų aprangos skirtybių. Ir šiandien neretai galima atpažinti, kuriai iš ortodoksaliojo judaizmo atšakų priklauso žydas - tai liudija kai kurios drabužių detalės.

Gimimas ir vardo suteikimas Naujagimiui berniukui aštuntą dieną atliekamas apipjaustymas - brit milą (hebr. api­ pjaustymo sandora), pagal Abraomo priesaką (hebr. brit Avraham). Šios apeigos įves­ dina vaiką į žydų bendruomenę, jam suteikiamas vardas. Apipjaustymo ir vardo su­ teikimo ryšys aptartas Toroje: „Daugiau nebūsi vadinamas Abramu, bet tavo vardas bus Abraomas, [...] Palaikysiu savo sandorą tarp savęs ir tavęs ir tavo palikuonių po tavęs per jų kartas, kaip amžiną sandorą, [...] kiekvienas vyriškis iš jūsų bus apipjaus­ tytas. Apipjaustysite apyvarpės odelę, ir tai bus ženklas sandoros tarp manęs ir jūsų. Per jūsų kartas kiekvienas vyriškas iš jūsų, sulaukęs aštuonių dienų, bus apipjausty­ tas [...]“ (Pr 17, 5-13). Taigi, vardo suteikimas susijęs su vienu iš pagrindinių judaiz­ mo įstatymų; neatsitiktinai judaizmą priimantys prozelitai keičia ir vardą. Brit milą proga keliama šventė, tėvams linkima, kad kūdikis augtų „Toros studijoms, santuokai

bei geriems darbams“. Mergaitės vardą tėvas viešai ištaria sinagogoje skaitant Torą, kad ir jos vardo suteikimas būtų susijęs su įstatymo laikymusi (šiuo atveju - Toros skaitymo įstatymu). Paprastai ši apeiga atliekama pirmą šeštadienį po gimimo.

Religinė pilnametystė Trylikos metų berniukas jau pilnametis - bar micva (hebr. įstatymo sūnus). Jam jau privalu laikytis visų Toros įstatymų. Judaizmas pilnametystę sieja su religine, bet ne fizine branda. Berniuko iniciacija tampa jo prisijungimas prie minjano - suaugusių vyrų kvorumo (ne mažiau nei dešimt vyrų), kuriam nesusidarius neįmanoma viešo­ ji malda. Bar micva sukaktis švenčiama sinagogoje - tą dieną berniukas pirmąkart kviečiamas skaityti iš Toros ritinio, - bei namuose, kur mokyčiausių ir gerbiamiausių bendruomenės narių akivaizdoje jis pirmąsyk išdėsto savarankiškus pamąstymus re­ ligijos tema - draša (hebr. pamokslas). Iki XIX a. vid. tradicinėje žydų bendruomenėje nebuvo įprasta švęsti mergaičių religinės brandos. Lyčių lygybės idėjos - ypač svarbi buvo reformistinio judaizmo bendruomenių Vakarų Europoje ir JAV įtaka, - paskatino naują, šiandien plačiai iš­ plitusią tradiciją - bat micva (hebr. įstatymo duktė). Mergaitės pilnametyste nutarta laikyti dvylikos metų amžių. Ortodoksų bendruomenėse tai šeimos šventė, neturinti specialaus ritualo, o reformistai sukaktį švenčia kaip ir bar micva, su Toros skaitymu ir su draša.

Vestuvės ir šeimos gyvenimas Biblijos įsakymas „būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 22) nulėmė šeimos svarbą žydų tradicijoje. Pradžios knygoje rašoma: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Talmude santuoka vadinama kidušin (hebr. šventovė), ji laikoma ne tik asmenine, bet ir bendruomeni­ ne vertybe. Kadangi šeimos sudarymas, jos svarba pagrįsta Penkiaknygėje, vestuvių apeigos ir jas supantys įvykiai irgi siejami su Tora. Štai šeštadienį prieš jungtuves jaunikis sinagogoje kviečiamas skaityti Toros - tuo metu iš moterų galerijos ant skai­ tančiojo beriami saldumynai, - vėliau jis rodo savo sugebėjimus interpretuoti biblinį tekstą. Tą šeštadienį busimoji nuotaka neina į sinagogą, laukia draugių sveikinimų tėvų namuose. Vestuvių dieną ir jaunikis, ir nuotaka laikosi pasninko. Sutartu laiku tėvai atly­ di juos po baldakimu - chupa (hebr. uždanga), ten jų laukia rabinas, vadovaujantis jungtuvių ceremonijai. Kartais chupa statoma sinagogoje, tačiau aškenaziai dažnai tuokiasi po atviru dangumi (prie sinagogos ar namų), taip primindami apie Toros dovanojimą prie Sinajaus kalno ir atsiliepdami į Biblijos užuominą: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti. [...] Taip gausūs bus tavo palikuonys“ (Pr 15, 5). Chupa yra ir būsto ženklas, ji simbolizuoja būsimą naujosios šeimos namą. Vestuvininkus nuo namų iki chupos atlydi muzikantai - klezmeriai. Vestuvių apeigos Rytų Europoje davė pradžią liaudiškajai klezmerių muzikai. Nuotaka žengia po chupa paskui jaunikį, jos veidas uždengtas šydu. Jaunikis mau­ na nuotakai ant smiliaus žiedą sakydamas: „Šiuo tu pašventinama man pagal Mozės ir Izraelio įstatymą“. Skaitoma vedybinė sutartis - ketuba, kurią pasirašo du liudinin­

kai vyrai, nesusiję giminystės saitais su jaunaisiais. Ketubojey tradiciniame tekste aramėjų kalba, aprašomi vyro įsipareigojimai žmonai. Anot išminčių, vedybų sutarties pasirašymas įteisina santuoką, neleidžia į ją žvelgti lengvabūdiškai. Tuokdamas rabinas pasako septynis palaiminimus, jaunieji išgeria vyno iš tos pačios taurės, tuomet jaunikis ją sudaužo. Šis paprotys kildinamas iš Toros, kurioje rašoma: „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė! Teprilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau!“ (Ps 137, 5-6). Net laimingą vestuvių dieną žydui nevalia visiškai at­ siduoti džiaugsmui ir užmiršti apie sugriautą Šventyklą bei tautos tremtį. Dūžtanti taurė akimirkai sustabdo linksmybes ir tampa istorinės atminties ženklu. Susirinkę svečiai tuoj pat ima sveikinti naująją šeimą šūksniais mažai tov (hebr. laimės palinkė­ jimas), ir džiaugsminga nuotaika sugrįžta. Iš po chupos jaunavedžiai eina į atskirą patalpą, kurioje jų laukia nedidelės vaišės pasninko pabaigai. Jų trumpas nusišalinimas ir pabuvimas kartu yra būtina vestuvių ritualo dalis. Netrukus pora grįžta pas svečius, prasideda linksmybės su klezmerių muzika ir badcheno - puotos vadovo - pokštavimais ir pasakėčiomis. Pagal Talmudą ir kodeksą Padengtas stalas, tinkamas amžius santuokai yra tarp 13 ir 20, o idealus - 18 metų. Tačiau LDK žydai paprastai tuokdavosi anksti, vos 14-15 metų. Šis paprotys galėjo būti reakcija į XVII-XVIII a. žydų bendruomenės ekono­ minį nestabilumą: pasitaikius tinkamam jaunikiui tėvai stengėsi nedelsdami ištekinti arba bent sužadėti dukterį. Iki pat XIX a. II p. carinėje Rusijoje labai ankstyvomis, galima sakyti, vaikų santuokomis berniukai buvo gelbėjami nuo rekrūtų tarnybos kariuomenėje. Kad visi turėtų galimybes įvykdyti šeimos sukūrimo priesaką, bendruomenės lab­ daros brolija hachnasat kala (hebr. nuotakos aprūpinimas) pasirūpindavo vargšų bei našlaičių santuokomis: merginoms duodavo minimalų kraitį, o vaikinams padėdavo rasti nuotaką. Stengtasi, kad šeima būtų sukurta anksti ir našlaičiai greičiau patektų uošvių globon. Pagal šimtmečius - iki pat Antrojo pasaulinio karo - Rytų Europoje gyvavusią tradiciją kestyjauna šeima kelerius metus gyvendavo pas nuotakos tėvus jų išlaikoma, kad žentas galėtų atsidėti Toros studijoms, nes jo mokytumas kėlė visos šeimos pres­ tižą. Moters pasiryžimas laikyti visus keturis namų kampus ir rūpintis verslu buvo aukštai vertinamas šeimos ir bendruomenės: nuo moters priklausė jos vyro vieta so­ cialinėje hierarchijoje, nes rūpindamasi namų tvarka ir gerove, ji leido vyrui gilintis į Toros bei Talmudo studijas. Ištekėjusios žydės pačios priimdavo sprendimus dėl namų ūkio ir vaikų auklėjimo, dalyvavo labdaringoje bendruomenės veikloje. Tradi­ cinė žydų šeima rėmėsi Talmudo principais: „Vyras privalo gerbti žmoną, nes ji yra šeimos gerovės pagrindas“ (trakt. Sota)y „Taika šeimoje pagrįsta tuo, kad vyras myli žmoną kaip patį save, o gerbia labiau negu save“ (trakt. Sanhedrin). Išskirtinė žydų moters padėtis aptarta ir religiniuose įstatymuose. Halacha ne­ reikalauja, kad moteris reguliariai lankytųsi sinagogoje, žydė atleista nuo įstatymų, vykdomų tiksliu paros laiku. Nenustatytas net griežtas laikas šabo žvakėms uždegti, svarbu spėti iki šventei prasidedant. Tačiau moteris atsakinga už kašruto ir rituali­ nio santuokos švarumo įstatymų vykdymą. Per mėnesines ir nustatytą laikotarpį po

gimdymo draudžiami lytiniai santykiai. Žmona pati pasako vyrui, kada prasideda ir baigiasi draudimas. Įsitikinusi, kad nešvaros laikotarpis pasibaigęs, moteris panir­ dama nusimaudo ritualiniame baseine - mikvoje. Tai privalu atlikti ir nuotakoms prieš vestuves. Judaizmui ritualinės švaros įstatymai tokie svarbūs, kad už griežtą jų laikymąsi atsako netgi ne asmuo ar šeima, bet bendruomenė - viena iš pirmiausiai steigiamų institucijų yra mikva. Judaizmas leidžia skyrybas ir pakartotinę santuoką. Inicijuoti skyrybas gali ir žmona, ir vyras. Moteris prašo skyrybų, jei vyras nesilaiko vedybų sutarties sąlygų; o vyras - jei žmona negali turėti vaikų ir neįmanoma vykdyti įsakymo „būkite vaisingi ir dauginkitės“ (skyrybų priežastis gali būti ir vyro nevaisingumas). Apsisprendus skirtis vyras privalo įteikti žmonai skyrybų raštą - get; tai yra halachinis pagrindas naujai santuokai. Dramatiškais žydų istorijos laikotarpiais labai opi problema buvo agunot (hebr. vns. aguna) - moterų, kurių vyrai dingę be žinios, padėtis. Aguna, ne­ turinti nei vyro mirties liudijimo, nei skyrybų rašto, negalėjo sudaryti naujos san­ tuokos, kuri būtų palengvinusi jos ir vaikų (kurių paprastai būdavo daug) gyvenimo sąlygas. Bendruomenių rabinai dažnai siųsdavo užklausas dėl dingusių vyrų arba jų žūties liudininkų, kurių parodymais remdamasis rabinas galėjo nuspręsti, kad mote­ ris yra nebe aguna, bet našlė, turinti teisę tekėti. Rūpindamiesi savo šeimomis prieš tolimas keliones vyrai kartais palikdavo žmonai skyrybų raštą, kad kelionėje įvykus nelaimei ji netaptų aguna.

Mirtis, laidotuvės, mirusiųjų atminimas Mišnoje (Berachot I, 1) mokoma: „Žmogus privalo laiminti [Dievą] už blogus da­ lykus taip pat, kaip ir už gerus, kaip pasakyta (Įst 6, 5): Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.“ Todėl gavę žinią apie mirtį žydai ištaria: „Palaimintas teisingasis Teisėjas.“ Prie mirštančiojo lovos skaitoma išpažinties mal­ da - vidui, o gulintis mirties patale, jei įstengia, kartoja jos žodžius. Draudžiama, net ir paties mirštančiojo prašymu, daryti veiksmus, kurie galėtų priartinti mirtį; net ir artėjant mirčiai dera neprarasti išgijimo vilties, todėl neleistina iš anksto rengtis laidotuvėms. Mirusiojo kūnas guldomas ant grindų, veidas pridengiamas marška, galvūgalyje uždegamos žvakės. Kambaryje atidaromas langas. Namuose uždengiami veidrodžiai, paveikslai, televizoriaus ekranas. Prie mirusiojo kūno skaitoma Psalmių knyga. Lai­ dotuvės susijusios su daugybe halachinių subtilybių, velionio artimieji jų gali nežino­ ti. Nelaimės ištiktų žmonių rūpesčius palengvina bendruomenė. Laidotuves rengia viena svarbiausių bendruomenės institucijų - chevra kadiša. Į šią draugiją renkami gerai išmanantys religijos įstatymus, labiausiai gerbiami bendruomenės nariai. Da­ lyvauti draugijoje labai didelė garbė: velionis negali atsidėkoti geradariams, todėl pagalbą laidojant ir gedinčių giminaičių rūpesčių palengvinimą judaizmas laiko ti­ kruoju geraširdiškumu. Tai ypač pasakytina apie skurdžių ar našlaičių laidotuves, kai pagalbininkams atsilyginti negali ir velionio šeima. Geru darbu (micva) laikomas ir dalyvavimas laidotuvių procesijoje. Laidoti stengiamasi mirties dieną, jei tai ne šabas ar kita žydų šventė, kai negalima atlikti daugelio su laidojimu susijusių darbų, taip pat ir viešai rodyti sielvarto; arba

bent jau kitą dieną po mirties, nes taip reikalauja Biblija. Laidotuvės gali būti atidėtos vienai dienai tik dėl išskirtinės priežasties, pvz., kad atvyktų vienintelis velionio vai­ kas. Velionis apraudamas, paskutinieji žodžiai apie jį tariami ir skaitomos ištraukos iš Šventraščio ne prie kapo, bet specialiame pastate (beit tahara) prie kapinių vartų. Mirtis nepuošiama, mirusysis laidojamas su įkapėmis, bet be apavo, paprastame karste ar ir be jo. Į laidotuves nenešamos gėlės ar vainikai, to nedaro ir lankantys artimųjų kapus. Kartais ant kapo atminimui paliekamas akmenukas. Pagal halachą būtina laidoti žemėje, kremuoti neleidžiama. Kūno negalima pažeisti, dėl to ortodok­ sinis judaizmas draudžia skrodimą ir organų donorystę. Rodydami sielvartą velionio artimieji įplėšia ar įkerpa drabužių atlapus - tai sim­ bolinis biblinio papročio plėšyti drabužius pakaitas. Ne juoda spalva, o būtent įkarpa yra gedulo ženklas. Iš kapinių išeinama iškart palaidojus, kitų giminaičių ar bičiulių kapai kapinėse nelankomi; aukojama vargšams. Gedulingi pietūs nerengiami, tačiau kaimynai ir draugai turi pasirūpinti pirmuoju gedinčiųjų valgiu. Tradiciškai patiekiamos apvalios bandelės ir virti kiaušiniai, sim­ bolizuojantys gyvenimo, kuriame nelaimė ir džiaugsmas keičia vienas kitą, ciklišku­ mą. Gedulo ir susikaupimo apeigą (šiva) velionio giminaičiai atlieka septynias dienas po laidotuvių: jie neišeina iš namų, nesiima aktyvios veiklos, nesipuošia papuošalais ir nevartoja kosmetikos, nesikerpa ir nesiskuta, nesivelka naujų drabužių, nevalgo mėsos, negeria vyno (išskyrus šabą ir kitas šventes), nepramogauja. Pramogų vengia­ ma metus po artimojo mirties. Šivos dienomis basi giminaičiai sėdi ant grindų arba ant žemų pakylų, velionio kambaryje nuolat dega žvakė - dvasios simbolis. Draugai ir artimieji ateina paguosti gedinčiųjų - ne tik savo iniciatyva, bet ir dėl to, kad tai yra svarbus judaizmo priesakas. Tradiciškai atėjusieji nesisveikina ir išeidami neatsi­ sveikina. Per laidotuves, šivos dienomis ir tris kartus per dieną visus gedulo metus našlaičiai sūnūs skaito atminimo maldą - kadišą. Jei mirusysis neturėjo sūnaus, šias apeigas atlieka artimiausias vyriškos lyties giminaitis. Kadišas skaitomas ir per mirties meti­ nes - jorcait (jid.) Per Jom kipuro, Pesacho ir Sukoto šventes sinagogoje kadišas skai­ tomas už visus mirusiuosius. Praėjus trisdešimčiai dienų po mirties vyksta atminimo apeigos prie kapo, po jų galima statyti antkapį - macevą. Rytų Europoje įprasta macevą statyti praėjus metams po mirties. Išminčiai ir halachos autoritetai ragina nestatyti brangių paminklų, nes dvasiniame pasaulyje nėra skirties tarp turčiaus ir skurdžiaus. Tačiau liaudies tradi­ cijoje antkapiai virto meilės ir ištikimybės mirusiems įrodymu, išreikštu poetinėmis epitafijomis ir dekoro simboliais. Per jorcait namuose visą dieną dega atminimo žvakė, meldžiamasi prie tėvų kapų, nedalyvaujama pasilinksminimuose2.

Saulis Štampferis

ŠEIMA

Veiksniai, suformavę šeimos modelį Lietuvos žydų šeimos modelis buvo išorės bei vidaus aplinkybių pasekmė: bendruo­ menės struktūra, ekonominės sąlygos ir veikla įtakojo šeimos elgseną, kultūrines ver­ tybes bei interesus. Žydų veikla užpildė savitą ekonomikos spragą: jie dirbo mokesčių rinkėjais, tar­ pininkavo įvairiose ūkinės veiklos srityse ir kt. Susiklosčiusi socialinė tvarka buvo priimtina ir bajorijai, laikiusiai žydus neblogu pajamų šaltiniu, ir kitiems žydų klien­ tams, kurie žinojo galį išsiderėti mažesnes kainas ar palankesnius mokėjimo termi­ nus. Miestiečiai, su kuriais žydai dažniausiai konkuruodavo, buvo ne taip geranoriš­ kai nusiteikę. Tik nedaugelis žydų buvo žemdirbiai, todėl ir nelinkę gyventi sėsliai. Paprastai jie neįsigyvendavo toje pačioje vietoje, vykdavo ten, kur susiklostydavo geresnės sąlygos veiklai. Dėl to ir šeimos narių tarpusavio saitai nebuvo stiprūs. Neretai suaugę vaikai ir tėvai gyveno ne tik skirtinguose miestuose, bet ir regionuose. Žydų verslas papras­ tai nebuvo tinkamas įtraukti kelias kartas. Vargu ar smulkus prekeivis galėjo tikėtis, kad būtų naudinga sūnų ar žentą priimti kaip verslo partnerį, nebent susiklostytų išskirtinės aplinkybės ir prisidėjus dar vienam žmogui būtų tikimasi padidinti pelną. Amatininkai taip pat nebuvo linkę priimti dar vieną tos pačios kvalifikacijos meistrą, jei nesitikėdavo paslaugų poreikį didėsiant. Žydų veikla nebuvo itin lanksti, tiesa, pil­ nametystės sulaukę sūnūs noriai imdavosi tėvo verslo. Paaugliai sūnūs mokydavosi, o sulaukę dvidešimties pradėdavo verstis savarankiškai, patys rinkdavosi tinkamiausią verslą ir vietą. Žydams suteikta mobilumo teisė (išskyrus sėslumo zonos apribojimus carinėje Rusijoje) tapo papildoma paskata keltis vis toliau iš savo gimtųjų vietų. Žydų antplūdis iš Vakarų urbanistinių centrų rytų link dideliu mastu vyko anks­ tyvaisiais Naujaisias laikais, Lietuvos žydijos susiformavimas buvo šio proceso pase­ kmė. Kai žydų skaičiaus augimas Lietuvos žemėse pralenkė bendrą gyventojų skai­ čiaus didėjimą, žydai pradėjo keltis iš tirštai gyvenamų miestų ir ieškoti naujų vietų miestų, miestelių ar kaimų, - kur tikėjosi sėkmingai verstis.

Santuoka Po vedybų tik nedaugelis žydų likdavo ilgesniam laikui su savo tėvais, broliais ir sese­ rimis. Svarbiausia buvo rasti darbą, lėšų gyvenimui šaltinį. Skirtingų sluoksnių santuokos modeliai skyrėsi. Turtingesnių tėvų vaikai galėjo ti­ kėtis nemažos paramos - jaunosios tėvai duodavo kraitį savarankiško gyvenimo pra­ džiai. Tačiau dėl šios priežasties nuotakos ir jaunikio nuomonės per piršlybas buvo beveik nepaisoma. Derybų imdavosi tėvai, o jaunuoliai apie sprendimą sužinodavo piršlyboms jau tiek pasistūmėjus, tad nesutikti buvo sunku. Iš dalies jungtuvės sklan­ džiai vyko dėl to, kad jaunavedžiai buvo vos sulaukę ankstyvos paauglystės. Tokia pora paprastai dar kurį laiką gyveno su jaunosios šeima, taigi jaunavedžių santykiai su jaunikio tėvais natūraliai susiklostydavo kur kas silpnesni nei su nuotakos. Be to, jaunosios tėvai parūpindavo kraitį, o jaunikio tėvai tik pažadėdavo ateityje skirti pi­ nigų, santuokos pradžioje prie jaunos šeimos biudžeto neprisidėdavo. Paprastai žydai labiau norėdavo susilaukti sūnaus nei dukters - šiai reikėjo sukrauti nemenką kraitį, ir dažnai šeimai tai nebuvo lengva. Neturtingi žydai, dauguma bendruomenės, nematė kitos išeities - tik atidėti ve­ dybas iki to laiko, kai nuotaka ar jaunikis patys pajėgs išsilaikyti. Paprastai tai ilgai netrukdavo, nes pakakdavo kelerių metų išmokti prekybos subtilybių ar įgyti kitos veiklos įgūdžių. Pavyzdžiui, XIX a. II p.-XX a. pr. žemdirbių vaikai žemės įsigyti ne­ pajėgdavo ilgą laiką, o žydų vaikams buvo paprasčiau. Sulaukę dvidešimties daugelis jaunų žydų buvo pasirengę savarankiškai gyventi, tuomet paprastai ir kurdavo šeimą. Savarankiški, iš savo tėvų didesnės paramos neprašantys jaunuoliai turėjo svaresnį balsą rinkdamiesi partnerį. Šiuose sluoksniuose pasitaikydavo ir romantiškų porų santykių.

Moteris ir vaikai Žydų šeimose paprastai dirbo moterys, jos turėjo savų pajamų. Retkarčiais jos da­ lyvavo sutuoktinių versle, tačiau tai nebuvo įprasta. Dėl užsidirbamų pinigų žydės nesijautė visiškai priklausomos. Tradicinėje žydų bendruomenėje skyrybos buvo pa­ lyginti įprastas reiškinys, išsiskirdavo apie trečdalis šeimų. Paplitusi nuomonė, kad visos žydų šeimos laimingos ir stabilios, neatitiko tikrovės. Tiesa, situaciją švelnino tai, jog žydų bendruomenėje buvo įprasta vesti arba ištekėti antrą kartą. Nebuvo gėda sukurti antrą ar trečią šeimą ir toks žingsnis buvo vertinamas palankiai. Suaugę vai­ kai taip pat nesipriešino našlaujančių ar išsiskyrusių tėvų antroms vedyboms, nes globoti pasenusius tėvus nelengva. Pakartotinės vedybos padėdavo vienišam žmogui atgauti nepriklausomybę ir orumą. Žydų gimstamumas buvo mažesnis nei kitų Lietuvos gyventojų, nors žydų skaičius augo greičiau nei nežydų. Pagrindinė šios demografinės prieštaros priežastis - mažes­ nis vaikų mirtingumas. Valstietės motinos išeidavo dirbti laukuose, kūdikį palikusios senelių globai, vaikus tekdavo gana anksti atjunkyti nuo krūties. Žydų šeimoje buvo įprasta, kad moterys, dažnai dirbusios prie namų, ilgai kūdikį maitindavo natūraliai, jį rūpestingai prižiūrėdavo, todėl vaikai augo sveikesni. Tradicinėje žydų šeimoje už­ augdavo trys ar keturi vaikai (žinoma, gimdavo kur kas daugiau), vadinasi, kiekvie­

nam vaikui tėvai galėjo skirti nemažai dėmesio, mokėti už jų mokslą bei pasirengimą savarankiškam gyvenimui. XIX a. sumažėjo mirtingumas, ypač vaikų. Susiformavo naujas - didelės žydų šei­ mos modelis, atsirado naujų didelių ne tik ekonominių, bet ir emocinių sunkumų. Yra manančių, kad viena iš priežasčių, lėmusių įvairių netradicinių ideologinių struk­ tūrų atsiradimą, susijusi su mažėjančiu dėmesiu vaikui staiga pagausėjusiose žydų šeimose.

Šeimos ryšiai Žydų šeimoje stipriausias buvo motinos ir sūnaus bei tėvo ir dukros ryšys. Moterims, kurios aktyviai nedalyvavo bendruomenės gyvenime ir mokymosi procese, sūnus buvo tarsi alter ego - darė tai, kas joms užginta. Tėvai buvo kur kas meilesni dukroms, joms nebuvo keliami tokie didžiuliai reikalavimai kaip sūnums. Kiekvienoje šeimoje tikėtasi užauginti religijos autoritetą (garsų rabiną, religinių tekstų komentatorių). Sutrūkinėję šeimos ryšiai ir išblėsę lūkesčiai, kad vaikams derėtų gyventi šalia tėvų, lėmė žydų bendruomenės lankstumą bei sugebėjimą greitai reaguoti į naujas galimybes, suvaržymus bei pavojus. XIX a. II p. dėl šių priežasčių paspartėjo emi­ gracija iš Lietuvos į carinės imperijos pietus ar net į JAV. Lietuvoje buvo įprasta, kad šeimos dažnai keldavosi iš vienos vietos į kitą, todėl emigracija į užsienį nebuvo tokia skausminga kaip galbūt galėtų atrodyti. Seni tėvai paprastai gyveno savarankiškai. Senelių namai XIX a. pab. atsirado kaip moderniosios filantropijos padarinys ir anuomet, kaip ir dabar, senolių išlaikymui reikėjo lėšų. Kaip minėta, pakartotinė santuoka daugeliui suteikdavo galimybę verstis be vaikų pagalbos. Pagrindinis rūpestis ir tikroji priklausomybė nuo vaikų buvo susi­ jusi ne su maistu ar pastoge, bet su kadišu (hebr. malda už mirusius). Žydai tikėjo, kad maldos, kalbamos visus metus po tėvų mirties ar per mirties metines, gali pagerinti velionio gyvenimą Anapus. Maldos už mirusįjį savotiškai palaikė ryšį tarp velionio ir vaikų bei artimųjų. Ši prievolė, kurią, kaip manoma, geriausiai gali atlikti sūnus, laikyta svarbiausia sūnaus pareiga tėvams. Kadisą buvo galima atlikti bet kurioje si­ nagogoje, nebūtinai kur melsdavosi tėvai. Santykiai su tetomis, dėdėmis, pusbroliais ir pusseserėmis neretai būdavo tiesiog naudingi: praktinę naudą šiems santykiams suteikė komercinis veiklos pobūdis, ryšių bei informacijos poreikis. Žydų šeimos struktūra individui teikė visas tobulėjimo sąlygas. Lietuvos žydai, ku­ rie XIX a. pab. atsidūrė nežydiškųjų kultūrų apsuptyje, ir tie, kurie tuo metu emigravo į JAV, ragino vaikus siekti gero išsilavinimo ir įsilieti į nežydišką aplinką. Integracijos padarinys - tėvų ir vaikų nutolimas. Tačiau tradicinės gyvensenos bendruomenėje šis procesas taip pat vyko, todėl jam nesipriešinta. Žydų šeimos modelio paslankumas ir greitas prisitaikymas prie kintančių sąlygų buvo tautos išlikimo sąlyga, teikė atsparu­ mo ir tvirtybės grumtynėse už išlikimą.

— ш

— т

в §

т

п Л

№

J

пртппп п п п г т

Šaulis Štampferis

PRADINIS RELIGINIS ŠVIETIMAS

Galima išsamiai aprašyti tradicinio žydų švietimo sistemą Lietuvoje, išvardijant ins­ titucijas, aptariant studijų struktūrą ir pateikiant mokinių skaičių ar žinias apie mo­ kymosi trukmę. Tačiau į tą pačią temą galima pažvelgti ir kitaip - susitelkiant ties kai kuriais žydų bendruomenės poreikiais, bandant suvokti priemones ir strategijas, kurios buvo pasitelktos jų tenkinimui. Toks požiūris padeda suvokti, kaip švietimo sistema funkcionavo žydų bendruomenėje ir kaip ją veikė visuomenės raida.

Edukacija ir bendruomenės poreikiai Bendruomenės poreikiams būtinas įvairių formų švietimas, jaunoji karta turi išmokti užsidirbti gyvenimui ir tapti aktyvia ekonominio gyvenimo dalyve. Ne mažiau svarbu perimti įprastus bendruomenės elgesio modelius, o aplinkoje, kur religija itin svarbi, pasirengti religinių prievolių vykdymui. Būtina auklėti apeigų ir kultūros mokovus, ugdyti naujos kartos bendruomenės lyderius. Būtų sunku suprasti Lietuvos tradicinio žydų švietimo padėtį vien iš šių poreikių, reikia apžvelgti dar ir kai kuriuos papildomus veiksnius. Lietuvos žydų bendruome­ nėje buvo įprasta, kad moteris dirbdavo ne namuose. Tiesa, bendruomeninis idea­ las - kai vyras atsideda Toros studijoms, o žmona rūpinasi šeimos ir vyro išlaikymu, aprūpinimu ir buitimi, - retai kada būdavo įgyvendinamas. Daugelis šeimų vos su­ durdavo galą su galu, nors dirbo abu - ir vyras, ir žmona. Todėl reikėjo lėšų ne tik vaiko švietimui, bet ir jo priežiūrai. Kiekviena visuomenė turi atpažinti lyderius ir parengti juos vadovų pareigoms, tačiau daug didesnę grupę žmonių, negalinčių vadovauti, reikia išmokyti klusnumo. Visuomenėse, pernelyg aktyviai skatinančiose lyderius, galiausiai atsiranda daugybė nusivylusių ir nelaimingų, kurstančių socialinę įtampą. Lietuvos žydų bendruomenei būtų buvę rizikinga išsiugdyti didelę galimybių nerealizavusių lyderių grupę. Todėl buvo svarbu parengti jaunuomenę užimti socialinėje struktūroje gebėjimus atitin­ kančias vietas. Tiesa, jokio sąmoningo ar organizuoto, ilgalaikio ar trumpalaikio Lie­ tuvos žydų bendruomenės socialinio planavimo nebuvo. Nebuvo ir institucijos, kuri galėtų to imtis. Valstybės bendruomenių sandrauga - Vaadas (kol dar nebuvo nu­ traukta jo veikla) daugiausia rūpinosi mokesčiais, bet ne strategija. Taigi visuomeni-

niai modeliai ir jų pagrindu susiformavusios švietimo struktūros tebuvo savaiminės raidos, vadinamojo bandymų ir klaidų metodo, rezultatas. Retrospektyviai galime pažvelgti į Lietuvos žydų institucijų veiklą ir jų įnašą, tačiau svarbu prisiminti, jog kalbama apie savaiminę raidą, kurios anuometinė bendruomenė nereflektavo. Buvo net tokių situacijų, kai vykstantys pokyčiai nesutapo su bendruomenės tikslais. Paskutinis minėtinas veiksnys, reglamentavęs beveik visas gyvenimo sritis, - lytis. Gyvenimui turėjo užsidirbti ir moterys, ir vyrai - kaip prekybininkai jie paprastai bū­ davo lygiateisiai. Vyrai ir moterys veikė tose pačiose gyvenimo srityse, tačiau skirtin­ gai. Ir moterys, ir vyrai melsdavosi: moterys namie, vyrai - sinagogose. Ir moterys, ir vyrai teikė labdarą: moterys maistą, drabužius ir pan., vyrai - pinigus. Ir moterys, ir vyrai turėjo iniciacijos ritualą: vyrams tai buvo bar micva, moterims - santuoka. Panašių dalykų būtų galima išvardyti daugybę. Tačiau skirtis tarp vyrų ir moterų turėjo didelę įtaką žydų švietimui Lietuvoje ir kitose šalyse: buvo sukurtos atskiros mergaičių ir berniukų švietimo struktūros.

Vyrų ir moterų mokymosi modeliai Žydų religinės tradicijos buvo mokomasi namuose, bet ne mokykloje. Religinių nor­ mų būdavo išmokstama stebint, aiškinantis ar aptariant jas kasdienėje aplinkoje, bet ne iš knygų ar įstatymų sąvadų. Žydų įstatymą aiškindavo ne mokytojas. Religinės tradicijos laikymasis žydams būdavo įprastas, jo nereikėjo nei pagrįsti, nei pateisinti. Autoritetas buvo ne spausdintas žodis ar rabino nuomonė, bet iš kartos į kartą per­ duodama tradicija. Bendruomenės integracija į vietos visuomenę buvo menka, taigi nebuvo ir poreikio rūpintis žydų tapatybės puoselėjimu. Vaikui, kuris kalbėjo jidiš, dėvėjo žydiškus drabužius, laikėsi įstatymų ir papročių sistemos, nereikėjo aiškinti, kodėl būtina išlaikyti tapatybę. Žydiškumas buvo faktas, o ne pasirinkimas. Ir moterys, ir vyrai privalėjo mokėti skaityti. Moterys skaitė jidiš, vyrai - hebrajų kalba. Moterys jautė poreikį išmokti skaityti tiek dėl kultūrinių, tiek dėl praktinių tikslų. Sabo popietėmis garbingos ar pagarbos siekiančios moterys, tenkindamos re­ liginių žinių ir studijų troškimą bei demonstruodamos šeimos nariams atsidavimą žydų vertybėms, sėdėdavo namie ir skaitydavo Ceena Ureena - Bibliją jidiš kalba su paaiškinimais. Tiek moterys, tiek vyrai tokį užsiėmimą laikė žemesniu nei Toros stu­ dijas, nes skaitomas ne originalus tekstas, o vertimas. Tačiau tai buvo svarbu. Dau­ geliui moterų poreikis išmokti skaityti ir neretai rašyti buvo susijęs su jų komercine veikla. Jidiš kalbos rašyba fonetinė, reikėjo tik išmokti abėcėlę. Kitaip tariant, išmokti skaityti jidiš buvo taip pat nesudėtinga, kaip naudotis telefonu, - į mokyklą eiti ne­ būtina. Vyresnis brolis ar sesuo, tėvai ar draugas keletą valandų pamokydavo abėcėlę, ir mergaitės jau galėdavo skaityti. Kai kurie tėvai siųsdavo dukras į mergaičių moky­ klas, tačiau tokių buvo mažuma. Vos išmokusios skaityti mergaitės įnikdavo į knygas, kurios atverdavo joms pasaulį. Mergaitės gyvendavo knygų pasaulyje, iš ten jos per­ imdavo didžiąją žinių dalį. Ankstesnės žydžių kartos skaitydavo tik Ceena Ureeną, o vėlesnės į skaitomų knygų sąrašą įtraukė grožinę jidiš literatūrą. Atrodo, kad vyrai buvo raštingi, tačiau jie gyveno sakytiniame pasaulyje. Beveik visi berniukai keletą metų praleisdavo chederyje - privačioje religinėje mokykloje,

mokydamiesi skaityti maldaknygę, po jos - Torą su Raši komentarais, o vėliau ir Talmudą. Nors vyrai kasdien naudojosi maldaknyge, dalyvaudavo klasikinių tekstų studijų grupėse sinagogoje, tačiau daugelis jų žinias įgydavo klausydami. Chederyje jie mokydavosi iš mokytojo - melamedo pasakojimų. Net studijų grupelėse jie sava­ rankiškai nenagrinėdavo teksto, bet klausydavo mokytojo ar grupės vadovo vertimo ar paaiškinimų. Vyrai atsiversdavo maldaknyges, tačiau patys jų neskaitė ir nenagri­ nėjo jų turinio. Maldas jie berdavo mažai ką suprasdami. Chederiuose maldaknyges pasitelkdavo kaip skaitymo tekstus, tačiau į jų turinį gilintis buvo pradedama tik tuo­ met, kai mokiniai išsamiau susipažindavo su Tora. Šabo popietėmis vyrai paprastai eidavo į sinagogą klausytis pamokslo - ir čia informaciją jie išgirsdavo, o ne gaudavo savarankiškai studijuodami. Vyrų studijos neginčijamai buvo laikomos vertingesnė­ mis nei moterų, mat vyrai studijavo religinius tekstus originalo (hebrajų ir aramėjų) kalbomis, tačiau mažai dėmesio buvo kreipiama į tai, kad vyrai žinias gaudavo iš netiesioginių šaltinių, o moterų studijos buvo savarankiškos.

Mokymasis chederyje: žinios ir įgūdžiai Vyrai turėjo išmokti skaityti, kad galėtų deramai dalyvauti religinėse apeigose. Maža to, studijos laikytos pačiu svarbiausiu religiniu veiksmu, arba micva - reikėjo mokėti skai­ tyti ir būti susipažinusiam su tekstų turiniu. Skaityti berniukai išmokdavo chederiuose, kur buvo tenkinami du šeimos ir bendruomenės poreikiai: berniukai mokomi skaityti, tėvai galėdavo dirbti. Pagal lyčių pareigų pasiskirstymo modelį mergaitės padėdavo atlikti namų ruošą, o berniukai turėjo netrukdyti šiai veiklai, vadinasi, juos reikėjo prižiūrėti. Taigi vos tik pirminių higienos įgūdžių įgijusius berniukus tėvai išleisdavo į mokyklą - tai buvo praktinis sprendimas. Berniukų mokymas chederiuose prasidėda­ vo vos trejų metų, akivaizdu, kad iki rimtų studijų jiems dar būdavo labai toli. Žydų mamos pirmą kartą išleisdamos vaiką į mokyklą melsdavosi už mokyklinio amžiaus sulaukusį sūnų: „Maldauju [...] duok mano vaikui gerą ir dievobaimingą širdį, norinčią pažinti Torą; proto ir išminties, kad suprastų mokytojo žodžius; ir kūniškos sveikatos, kad nestokotų jėgų nuolat studijuodamas Torą. [...] Ir kad jo nuopelnai To­ ros moksle padėtų mums - visiems žydams, nes mūsų išminčiai sako, mažųjų vaikų Toros mokymasis yra viso pasaulio pagrindas ir užtikrina mesijo atėjimą ateityje - kad tik tai įvyktų mums gyvenant.“ Chederiai buvo privačios viename kambaryje įrengtos mokyklos. Už mokymąsi jose tėvai mokėdavo atlygį tiesiogiai mokytojui. Dauguma žydų buvo neturtingi, šei­ mos gausios, todėl tėvai neišgalėdavo daug mokėti, melamedų alga buvo maža. Dėl to mokytojo profesiją paprastai rinkdavosi tie vyrai, kuriems nesisekdavo kitose srityse; dažniausiai jie ir mokytojai būdavo ne kažin kokie. Kad ir kaip būtų, jie neturėjo kito pasirinkimo, o skurdo prislėgti tėvai taip pat negalėjo rinktis: talentingų moky­ tojų buvo nedaug, ir jų užmokesčiai didesni. Švietimas buvo tarsi vieša prekyvietė. Turtingesnieji ir tie, kurie mokslui aukodavo kitų poreikių tenkinimui skirtas lėšas, mokydavosi pas geresnius mokytojus, o didžioji dauguma tokios galimybės neturėjo. Moterys galėjo būti kvalifikuotos mokytojos, tačiau joms buvo draudžiama mokyti berniukus.

Kaip minėta, mokymasis chederyje prasidėdavo nuo maldaknygės skaitymo, pas­ kui buvo studijuojama Tora, pradedama mokytis hebrajų kalbos, mat mokiniai ne­ kalbėjo hebrajiškai, tik jidiš. Tiesa, kalbos mokymasis apsiribodavo Toros bei Raši komentarų ištraukų mokymusi atmintinai bei jų standartiniu vertimu. Be abejonių, tai nebuvo veiksmingas būdas. Kalbai mokyti reikia talentingų mokytojų, o dauguma melamedų negarsėjo pedagogų talentais, todėl mokymasis atmintinai buvo praktiš­ kiausias sprendimas. Dažnai neefektyviai dirbantys ir nekompetentingi melamedai smurtavo prieš chederio mokinius. „Be įprastų antausių, mušimo liniuote per rankas, ausų sukimo ir plaukų tempimo dar buvo mušama per užpakalį. Tai melamedo paliepimu darydavo mokslo draugai. Tačiau būdavo iškilmingų akimirkų, kai užpakalio plakimas tapdavo tikru reginiu - mušdavo pats rebe, o mokiniai stovėjo aplink ir juokėsi. Jis mušė ran­ ka, rimbu ar lazda. [...] Chederyje laikytasi taisyklės: „Sukis kaip nori, bet apie įvykius mokykloje - nė žodžio.“ Dažnai po bausmės berniukai kelias dienas nelankydavo chederio, tačiau namuose jie niekad neišsiduodavo, kad juos primušė melamedas. [...] Berniukai vienas prieš kitą girdavosi tuo, kaip apgavo tėvus, kad šie nesužinotų tikrosios mėlynių atsiradimo priežasties. Tiesa, daugelis tėvų ir sužinoję, kaip buvo iš tikrųjų, tai būtų laikę normaliu dalyku.“1Panašių į šiuos karčius atsiminimus yra nemažai memuarinėje, grožinėje žydų autorių literatūroje. Kai kurie tėvai būtų norėję, kad jų vaikai mokytųsi aritmetikos ir rašto, tačiau chederiuose tokie įgūdžiai paprastai nebuvo ugdomi. Čia mokslas buvo kreipiamas į šventųjų raštų studijas, bet ne į gebėjimų, kurie padėtų užsidirbti pinigus, ugdymą. Praktiškesniu atžalų išsilavinimu besirūpinantys tėvai papildomai samdydavo moky­ tojus, menkinant jų darbą vadintus šraiberiais (jid. rašantis). Vaikai kelioms valan­ doms išeidavo į privačias šių mokytojų pamokas, o vėliau vėl grįždavo į chederį. Iš visų tekstų chederyje vėliausiai būdavo mokomasi Talmudo. Tai be galo sudėtin­ gas ir sunkus tekstas, skatinantis pažinimą, reikalaujantis didelių intelekto pastangų. Dauguma berniukų, kelerius metus chederyje studijuodami Talmudą, taip ir neįgydavo įgūdžių savarankiškai išnagrinėti nors vieną jo puslapį. Tokia padėtis susiklostė dėl to, kad trūko kvalifikuotų mokytojų, chederiai buvo perpildyti, stigo mokymo priemonių, pvz., aramėjų-jidiš kalbų žodynų. Vienas dalykas, kurį berniukai tikrai įsikaldavo į galvą, buvo tai, jog Talmudas yra be galo sunkus tekstas, o jį perpratusi mažuma - paprastai vieno iš nedaugelio gerų chederių auklėtiniai - turi būti didžiai gerbiama. Sulaukus trylikos mokslas chederyje baigdavosi. Svarbiausia priežastis buvo ne bar micva ceremonija, bet tai, kad tokio amžiaus berniukai jau galėjo pradėti mokytis amato ar profesijos. Įprastas mokymosi būdas - tapti pameistriu arba mokytis dir­ bant. Dirbdami prižiūrint amatininkams ar stebėdami įgudusius darbininkus ber­ niukai rengdavosi savarankiškai veiklai. Dalyvauti bendruomenės veikloje jiems išsi­ lavinimo užteko - reikėjo tik skaitymo įgūdžių, papildomos žinios daugeliui nebūtų davusios jokios praktinės naudos.

Praktiniai švietimo sistemos svertai Pažangesni mokiniai galėjo tęsti mokslus beit midraše ar vėliau ješivoje. Šiose ben­ druomenės išlaikomose įstaigose už mokslą mokėti nereikėjo, be to, mokiniams buvo teikiama finansinė parama, kurios pakakdavo minimaliems poreikiams. Tradiciškai tokia švietimo sistema parengdavo žydų bendruomenei mokslininkus ir rabinus. Tal­ mudo studijoms gabių ir iškilti trokštančių talentingų jaunuolių nebuvo labai daug, taigi ribotų išteklių, skirtų Talmudo studentams išlaikyti, visiškai pakako. Neaukštas chederių Talmudo mokymo lygis iš dalies buvo naudingas bendruomenei ir asmeniui: aukštesniojo švietimo sistemai negrėsė perkrova. Žydų tapatybės ar identifikacijos su judaizmu problemų nekilo, taigi studijuojančiųjų Talmudą pažangumo lygis neturėjo įtakos jų religinei tapatybei. Lietuvos žydų bendruomenėje ir moterų, ir vyrų švietimo struktūra daugeliui kar­ tų buvo veiksminga, sugebėjo suteikti reikalingą žinių ir studijų įgūdžių lygį. Žydų švietimas darė didelį poveikį ir socialinei tvarkai: bendruomenė labai gerbė mokytus žmones. Švietimo sistema buvo gilaus Lietuvos žydų atsidavimo Toros ir jos vertybių studijoms atspindys. Turėjo ji ir praktinę reikšmę: daugelis moterų įgydavo galimybę dirbti. Lietuvos žydai gyveno realiame pasaulyje, ir jų mokslas atitiko to pasaulio poreikius.

г? у Ц т Щ Щ

iSSi i@gS^.^gg

Auksė Kaizer

KAPINĖS

Religiniai laidojimo ir kapinių įrengimo reikalavimai Kapinių įkūrimas buvo viena iš būtinų žydų apsigyvenimo mieste ar miestelyje są­ lygų. Pradėję gyvenimą naujoje vietoje žydai iškart pasirūpindavo ir plotu mirusie­ siems. Požiūrį į velionį ir kapines sąlygoja judaizmo tradicija. Vienas iš žydų religinių priesakų (micvų) yra tinkamai parengti mirusiojo kūną ir jį palaidoti. Šią pareigą uo­ liai vykdo garbingiausi asmenys, sudarantys vieną svarbiausių žydų bendruomenės institucijų - chevrą kadišą (šventąją broliją). Jos nariai privalo užtikrinti, kad pasi­ rengimo ir laidotuvių apeigos būtų atliktos griežtai pagal religijos reikalavimus, pildo mirusiųjų surašymo knygą, rūpinasi tvarka kapinėse. Laidojimo apeigoms, kapus lankančiųjų elgesiui ir tvarkai kapinėse galioja griežtos taisyklės, reikalaujama gerbti mirusiuosius. Kapinių pavadinimai - kapų namai (hebr. beit kvarot), gyvenimo namai (hebr. beit chaim), amžinybės namai (hebr. beit olam) perteikia jų svarbą žydų bendruomenėje, nuostatą kuo ilgiau kapines išlaikyti. Pagarbą mirusiajam rodo kapinių taisyklės: šią vietą dera prižiūrėti, saugoti ra­ mybę. Kad nebūtų suniokota gyvūnų ar pašalinių žmonių, teritorija dažniausiai aptveriama - tai būdinga daugeliui Europos žydų kapinių. Kita priežastis aptverti kapines - būtina pažymėti ir atskirti religijos požiūriu nešvarią teritoriją. Tradiciškai mirusysis, jo kapas ir visos kapinės laikomos nešvariomis, aptveriant atskiriami gy­ vųjų ir mirusiųjų pasauliai. Žydų tradicija draudžia ekshumuoti ir perlaidoti palaikus, mirusiojo lietimas ir jo ramybės drumstimas yra nepriimtinas, laikomas nepagarba. Tik tada, kai palaikams gresia pavojus, leidžiama juos perkelti į saugią vietą (pvz., 2003 m. Vilniuje perlaidoti palaikai, rasti statant Karaliaus Mindaugo tiltą). Kapinės sukurtos amžinybei, todėl esamo kapo vietoje paprastai nelaidojama. Tačiau trūkstant žemės leidžiama laidoti tame pačiame kape antrą kartą; tokiu atveju palaidojimus turi skirti 60 cm žemės sluoksnis. Ypač smerkiamas naudos siekimas iš kapinių augalų - tai prilygsta mirusiojo išnieki­ nimui: pvz., nupjauti ant kapo augantį medį leidžiama tik jei jis kelia grėsmę antkapiui, tačiau naudoti medieną draudžiama. Negalima kapinėse nušienauta žole šerti gyvulių, gydytis tokiose vietose užaugusiais vaistiniais augalais. Kitaip tariant, nieko, kas už­

augę šioje vietoje, naudoti asmeninėms reikmėms negalima1. Tik jei gautos lėšos pa­ didintų bendruomenės pajamas ar padėtų išlaikyti kapines, leidžiama parduoti jose sunokusius vaisius. Kapinėse draudžiamas bet koks veiksmas, kuriuo galėtų būti parodyta nepagarba mirusiajam; neatliekami ir kasdienybę primenantys veiksmai: nevalgoma, negeria­ ma, nemiegama, garsiai nekalbama, neganomi gyvuliai, neinama per kapines norint sutrumpinti kelią; draudžiama nešioti talitą ir tfilin, naudotis Toros ritiniu - šie gyvų­ jų veiksmai įžeistų mirusįjį, nebegalintį atlikti ritualinių apeigų. Laikantis žydų įstatyminio kodekso - Mišrios, kapinės privalo būti įrengtos už miesto, mažiausiai 50 alkūnių (apie 25 m) nuo artimiausio gyvenamojo namo2. Euro­ pos žydai turi tradiciją įrengti kapines ant kalno arba šlaite, upe ar ežeru nuo gyven­ vietės atskirtoje vietoje. Lietuvoje šios tradicijos taip pat dažnai buvo laikomasi. Kapinės sudarytos iš kapų eilių, tarp kurių paliekama vietos takeliams, kad lanky­ tojai neužmintų ant palaidojimų. Laidojant eilėmis paprastai buvo laikomasi chro­ nologijos. Kartais sudaromi kvartalai, kuriuose laidojami tam tikros bendruomenės grupės nariai: mokytieji, rabinai, kohenai; kvartalai būdavo išskiriami ir pagal miru­ siųjų lytį, atskirai laidoti vaikai, o kai kada šalia jų ir gimdyvės. Kohenai ir jų šeimų nariai dažniausiai laidojami netoli kapinių vartų arba numatomas atskiras priėjimas prie šios kapinių dalies. Žmonių, kurie gyvenime buvo nedraugai, nederėtų ir laidoti šalia, manoma, kad taip jie ir mirę nerastų ramybės; taip pat stengiamasi nelaidoti ša­ lia nusidėjėlio ir šventuolio, mokslo žmogaus ir nemokyto - suformuojamos „garbės eilės“ mokytiesiems ir rabinams. Dėl riboto kapinių ploto laidojama chronologiškai, vietos specialiai „nerezervuojamos“, pakako skirtingų nuopelnų žmones laidoti toliau vienas nuo kito. Norint išskirti tam tikro asmens kapą, bendroje eilėje buvo statomas didesnis, apipavidalinimu ar epitafija iš aplinkinių išsiskiriantis antkapis. Atskirai, palei kapinių aptvarą įprasta laidoti savižudžius, sąmoningai nusidėjusius ir nuo bendruomenės atskirtus žmones. Judaizmas, kaip ir kitos religijos, savižudybę laiko itin sunkiu nusižengimu, savižudžio laidojimo vietos klausimas gana plačiai aptariamas rabiniškoje literatūroje.

Macevos - žydų antkapiniai paminklai Paprotys ant kapo statyti akmenį yra labai senas. Pirmųjų žinių apie antkapinius pa­ minklus yra jau Biblijoje: „Ant jos kapo Jokūbas pastatė paminklinį akmenį. Tai yra Rachelės kapo paminklinis akmuo, esantis ten iki šios dienos“ (Pr 35, 20). Halachoje aiškinama, kad statyti antkapį pirmiausia būtina ne ženklinant kapo vietą, bet pager­ biant mirusįjį ir išsaugojant apie jį atmintį ateinančioms kartoms. Paminklą galima sta­ tyti ne tik palaidojimo vietoje, bet ir kitur, tačiau tik įsitikinus, kad žmogus yra miręs. Antkapis - tarsi grandis tarp mirusiųjų ir gyvųjų, tarp realaus ir anapusinio pasau­ lio. Paminklas, nelygu bendruomenės tradicija, statomas praėjus trisdešimčiai dienų arba metams po mirties. Antkapis, kaip ir kapas, turi būti orientuotas Jeruzalės kryptimi (Lietuvoje - tai rytų, pietryčių, pietų kryptys). Šis paprotys siejamas su įsitikinimu, kad prisikėlę mi­ rusieji turi būti nukreipti Izraelio žemėn.

Halachoje nėra aiškiai pasakyta, kaip statyti antkapį. Sefardų papročiu akmeninė plokštė guldoma ant kapo; aškenazių antkapiai vertikalūs. Dažniausiai pasitaikantis antkapio tipas - stela (hebr. maceva), labai įvairios konfigūracijos. Dauguma stelų stačiakampės arba arkos formos, neretai stačiakampės su trikampe arba dekoratyvia figūrine viršūne. Antkapių išraiškingumas, dekoratyvumas, akmeninių stelų raižyba, jų siužetai, atlikimo sudėtingumas visais laikais rodė mirusiojo bei jo šeimos socialinę padėtį, nors halachoje reikalaujama statyti kuklų pigios medžiagos paminklą, pabrėžiant visų mirusiųjų lygybę. Viduramžiais aškenazių teritorijoje buvo paplitę kuklūs smiltainio paminklai, stačiakampiai, kartais suapvalintomis ar nusmailintomis viršūnėmis. Il­ gainiui viršutinė antkapių dalis įgavo pusapskritimio formą. Pradžioje imta išgaubtai rėminti viršutinę epitafijos dalį, vėliau (XIII a.) atsirado ir suapvalintų antkapio vir­ šūnių. Šios formos antkapiniai paminklai statyti iki XIX a. Nuo XVI a. virš stačia­ kampiu parašyto teksto pusapskritimyje imta raižyti įvairius simbolius. Antkapiai su apvalia viršutiniąja dalimi vadinami romaniniais. Toks paminklas ženklina simbolinį ryšį su žeme, kur palaidoti mirusieji, ir su dangumi, kuriame yra Dievas. Be vyraujančių macevų, galima pamatyti ir mažo namelio formos antkapinių sta­ tinių, vadinamų obelių. Tokie palapines primenantys paminklai buvo paplitę Vokie­ tijoje ir kitose aškenazių gyvenamose teritorijose; jie paprastai statomi ant teisuolių, garbingų bendruomenės žmonių kapų.

Antkapių simboliai ir jų reikšmės Stelų puošybinių formų ištakos siekia senovę. Dar prieš Kristų Samarijos ir Galilėjos meistrai akmenyje vaizdavo judaizmo atributus - menorą, pučiamą ragą - šofarą, citrusinį vaisių - etrogą, palmės šakelę - lulavą, - juos perėmė ir savitai interpreta­ vo vėlesnių epochų menas. Macevų plastika jungia religinę semantiką su liaudiškais vaizdiniais, metaforiška stelos kalba suprantama visiems. Antkapių simbolika atveria savitą žydų ritualinio meno pusę. Bene dažniausiai vaizduojama menora - Šventyklos ir žydų dvasinio gyvenimo simbolis. Paprotys antkapyje vaizduoti menorą paplito II a. Diasporoje gyvenantys žydai jautė poreikį šiuo simboliu išreikšti savo religinę tautinę savimonę. Menora buvo vaizduojama septynšakė, penkiašakė ar šešiašakė. XIX-XX a. šabo žvakidės ar menoros motyvas dažnai žymėdavo moterų kapus, taip simboliškai nurodant tiesioginį moters ryšį su šabo apeigomis. Sulaužyta žvakė dažnai simbolizuoja jaunos moters mirtį. Mirtį reiškia ir kiti ant­ kapiniai siužetai, pvz., nulūžęs medis ar lūžtančios šakos. Kai kurie vaizdai rodo mi­ rusiojo kilmę: laiminančios rankos simbolizuoja kilmę iš kunigų giminės - kohenų, ąsotis žymi Levio giminės palikuonis. Dovydo žvaigždė (hebr. magen david) - nuo seniausių laikų įvairiose kultūrose vartojamas ornamentas, maginis ženklas, XIX a. ir XX a. iš Vakarų ir Vidurio Europos paplito Rytų Europoje ir tapo žydų tautiniu simboliu, jį vartojo sionizmo ideologijos šalininkai. Ši tendencija matyti modernių­ jų laikų macevose - Dovydo žvaigždė yra dažniausias simbolis Lietuvoje išlikusiose antkapiuose3.

Epitafijos Epitafijų, tradiciškai iškalamų hebrajų kalba, paskirtis - įamžinti mirusiojo vardą. Senovėje stelų epitafijų tekstai buvo trumpi - tik vardas, tačiau ilgainiui jos plėtėsi, tapo įvairesnės, puošnesnės. XVI-XIX a. epitafiją sudarė šie elementai: įvadinė for­ mulė (čia palaidota(s)..., čia ilsisi... ir pan.), mirusiojo vardas, mirties data, pabaigo­ je - palaiminimas (tebūnie jo(s) siela įrišta į gyvybės mazgą), dažniausiai užrašomas abreviatūra. XVIII a. epitafijų tekstai darėsi vis įmantresni, jie praplečiami bibliniais posakiais; rečiau cituojamas Talmudas ir kiti klasikiniai žydų tekstai. Joniškio kapinė­ se viename iš moteriai pastatytų antkapių iškalta eiliuota epitafija: Etel Toibė, Dovo [Dovydo] duktė, mirusi 1854 [metų] chešvano [lapkričiogruodžio - aut. past.] 22 d. Ji ilsisi čia, o jos siela - ten, kur šviečia Edeno sodas. Kaip reta geraširdiška ir dosni, [ji] skubėjo padėti vargšams bei nelaimingiems, jiems paskyrė visą savo gyvenimą. Savo mirties dieną [ji] pakilo į dangų, lydima savo vaikų, kaimynų bei bičiulių raudų... Tebūnie jos siela įpinta į gyvybės mazgą. (Iš hebrajų kalbos vertė L. Lempertienė) Kriukų kapinėse išlikusioje macevoje rabinui įrašyta: Rabinas Cvi Judas Švileris, Aiziko sūnus, miręs 1913 [metų] tamuzo [rugpjūčiorugsėjo - aut. past.] 12 d. Plyšusiomis širdimis bei sielvartaudami mes [artimieji] ir visa bendruomenė apraudame savo didžiulę netektį, tą, kuris iš mūsų atimtas, brangų vyrą bei tėvą, garbingąjį bendruomenės mokytoją, kuris pamokslavo bendruomenėje trisdešimt penkerius metus. Tebūnie jo siela įpinta į gyvybės mazgą. (Iš hebrajų kalbos vertė L. Lempertienė) Kaip matyti iš pateiktų epitafijų pavyzdžių, antkapio įrašas dažnai įgauna meninį, po­ etinį atspalvį. Epitafijos tekste nurodomas socialinis mirusiojo statusas, tiesiogiai ar pasitelkus analogijas perteikiamos jo savybės, atlikti darbai ir nuopelnai, aprašomas gedinčiųjų skausmas. XIX a. vid. drauge su Haskalos sąjūdžiu atsiranda radikalių laidojimo papročių pokyčių. Haskalos idėjomis susižavėję pažangieji žydai, nekreipdami dėmesio į or-

todoksų pasipriešinimą, išsikovojo teisę antkapių epitafijose vartoti ne tik hebrajų ar jidiš, bet ir vietos (Lietuvoje - rusų, lenkų, rečiau lietuvių) kalbas. Vis dėlto iki pat šiandienos išliko tradicija šalia vietos kalba užrašyto pagrindinio epitafijos teksto pridėti, kad ir trumpą, įrašą hebrajiškai4.

Lietuvos žydų kapinės kaip kultūros ir istorijos paminklai Kapinės yra neatsiejama Lietuvos žydų bendruomenių dvasinės kultūros dalis. Iš išlikusių žydų gyvenimo pėdsakų Lietuvoje bene gausiausia kapinių. Senosios žydų kapinės yra istoriniai žydų paveldo objektai, akivaizdus žydų gyvenimo ir pasklidimo Lietuvoje įrodymas. 1996 m. žydų kapinės pradėtos traukti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kul­ tūros vertybių registrą, dabar jame yra 1470 kapinių. Pagal 2005 m. įsigaliojusį Ne­ kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimą žydų kapinių apsauga grindžiama viešąja pagarba.

Kultūra ir paveldas

и • »и f •. * į M • f f и ;

ш :

............................

H

т Ш Ш ..т -1'..в.................

- SS* i:

КбМбТЛРГ

У*у«т»»*мл

Т У Р Т У П У ЗХЭ

PANEVĖŽIO

p]Ш ' 0 р ? $ 3 S5PVK ŽYDU LIAUDIES DАi N ИКД ЙS р J E W IS H

?■>- i

t 3 * jte :

P E O P L E ’S H A N K

INDĖLIO LAKŠTAS pttTjnps DEPOSITS

C E RT I F ICA T E Ш .

..rf. Panevėžio

0X 77

имгмут»уа$а h В7$хкэ

Žydų Liaudies Bankas išmoka Jewish People’s Bank pays

р з х а - Op 1 X D ytŽ’ V N ПС

jneStus the deposited -- *

/««r... I I 1 4 su nuošim čiais with interest at

ч

ys'V'iy* В’О

;/

metinių

*О

•

a.

р. а.

Pa n e v ė ž y s , 193___ m___ __________ mtn.

i::::::::::::::::::::::::;::::::::::::;:::;*.: • n u l i p s пав

W w H H iui

In d ė lia m s T a is y k lė s .

pniiysO'Vtą .ntjvtpa ją очуэ pjąaopSąo n

I* L ia u d ie s B a n k a s p riim a In d ė liu s iš d u o d a ­ m a s t i k t a i v a r d in iu s in d ė lio la k š tu s * 2.

In d ė lio

la k š tu

IfT iy *

.1*4 *4*3 1*0 jyp

JD*^ О^УСГУЗООУС 0 1 9 * f g w n 191 *3 •p ip e JC* 0J3” 19))^ 0 1 9 * p * ?3*1 191 C'ta цге»* o ą V ą n o') p m y o o*i t n y * ivtp* 19 1 1* * . p *

•pi?* po ąoąp

o')

'

’

* *

i

09т o'* ią o obąi p:ąi *i it*

*d

pipD IP'3'0190 p p T ’B i 0 19 * i n r - p i p i 191 19* .* “N l * ie c 191 pVyo 091 p 9 * y ^ e c ' i r p ip t» 49 l 191 | 0 * * 9 f O 't l* O»* B*») 9019^ '1 J»* 1"D pB )3tO

b a g a li I š d u o ti ja m n a u ją in d ė lio la k š tą e u u ž ra š u „ D u b lik a t a s “ . P ir m y k š tis in d ė lio la k š ta s tu o m a n u li­ u o ja m a s

1

r.- p& t i: r 'j* * -

pipe 19p*3'D190 pp 0*3 О1*!? c:391p0 19 019* .01')

4* P a m o tu s in d ė lio la k š tą , in d ė lin in k a s p r i ­ v a lo p r a n e š t i a p ie ta i r a š tu B a n k o V a ld y b a i. V a ld y ­

^

19*

3- N u o š im č ių d y d is n u s ta to m a s s u s ita r tu s s u B a n k u i r ž y m im a s In d ė lio la k š te * J e ig u in d ė lio t e r ­

tu s b e t e r m in ln la m s In d ė lia m s .

į ę

Dyi f>9*

191 *19 epiyo9)3ą 0ir»V0 p* l“0 po ))tcbįnyįt

m in u i s u ė ju s in d ė lin in k a s n e p r a tę s in d ė lio te r m in o , b a n k a s n u o t o la ik o m o k a u 2 j) n u o š im č iu s n u s ta ty ­

j

0191’

V a ld y b a i

n im s a tlie k a m a s , p r a n a š u s a p ie ta< B a n k o i r p a ž y m ė ju s a p ie ta i In d ė lio s ą s k a ito j-

j

19 1 )8 *3 1

iy t o yi^ o y)

p e rd a v im a s k tie m s a s m e ­

.1

.jyjv^-ppo у з - Ь е з у r y į i ią: l~C-pipB X 1 1 9 ) 1 9 1 '* 2

ly p 'iiy 'ie

"l

• '

'

191

."oąp'V'in,, ee 'ir c * * j(t e'O pr-ivrp*

oi'Vt)# oyi liti 019м i*^«pip*

•

•

' * ■

i i

Larisa Lempertienė

LIETUVOS ŽYDŲ KALBOS

Lešort hakodeš ir mame-lošn Lietuvos žydai, kaip ir visi aškenaziai, vartojo dvi žydų kalbas: hebrajų su aramėjų kalbos elementais ir jidiš. Tiesa, asmeniname ir bendruomeniniame gyvenime šių kalbų svarba skyrėsi, nevienodos buvo ir jų funkcijos. Tradicinėje bendruomenė­ je hebrajų kalbai buvo priskirtas lešon hakodeš - šventosios kalbos - vaidmuo. Tai religinės teisės, liturgijos, švietimo bei religinės literatūros, bet ne šnekamoji kalba. Hebrajų kalba panaši į Viduramžių lotynų kalbą - ir dėl savo aukšto statuso, ir dėl istorinės raidos aplinkybių. Pagrindinė žydų bendravimo kalba buvo jidiš. Ji, beje, nebuvo tik buitinė: įgijusi poetišką mame-lošn (pažodžiui „motinos kalba“, t. y. gimtoji kalba) vardą, ji buvo vartojama ir intelektualiniame gyvenime, pvz., ješivose nagrinėjant Talmudo proble­ mas. Lietuvos žydams buvo būdinga diglosija, arba, kaip teigia žymus šiuolaikinis sociolingvistas Džošua Fišmanas (Joshua Fishman), - socialinė dvikalbystė. Tiesa, mokslininkai atkreipia dėmesį į tai, kad griežtos funkcinės kalbų ribos nebuvo. Jidiš skverbėsi į religijos sferą (palaiminimai ir maldos) bei religinę literatūrą.

Hebrajų kalbos raida Hebrajų kalba priklauso šiaurės vakarų semitų kalbų kanaaniečių pogrupiui. Ji susi­ formavo maždaug prieš 4400 metų. Semitų grupei priklauso ir apie 5000 metų gy­ vuojanti vakarų aramėjų kalba, kurios elementų galima aptikti religinėje žydų lite­ ratūroje, pirmiausia Biblijoje - seniausiame hebrajų kalbos paminkle. Biblinis, arba klasikinis, hebrajų kalbos laikotarpis (998-586 pr. Kr.) dar vadinamas Pirmosios Šventyklos laikotarpiu. Pobibliniu laikotarpiu (538 pr. Kr.— II a.; svarbiausi raštijos paminklai - Mišna, midrašaU o vėliau ir Talmudas) hebrajų kalbą iš buities išstūmė aramėjų kalba. Tuo pat metu diasporoje gyvenusi žydų bendruomenė vis sparčiau ėmė mokytis kaimyninių tautų kalbų. Vėliau diasporoje šnekamosiomis tapo naujos žydų kalbos, susiformavusios iš hebrajų, aramėjų ir vietinių kalbų. Įvairiuose kraštuose jos buvo skirtingos; aškenaziams šnekamąja tapo jidiš kalba.

Hebrajų kalbai praradus šnekamosios statusą, jos plėtra nesustojo. Diasporos žy­ dams teko susidurti su kitų tautų kultūromis, radosi naujų sąvokų poreikis - kalba praturtėjo dešimtimis tūkstančių žodžių. Viduramžiais hebrajų kalba aktyviai vartota kaip kultūros kalba: ja buvo kuriama grožinė ir mokslinė literatūra, o XVIII-XIX a. pasklidus Haskalos idėjoms - naujoji pasaulietinė grožinė literatūra. Svarbiausia Haskalos naujovė buvo tekstų hebrajų kalba įvairovė: grožinė proza ir poezija, eseis­ tika, publicistika, filosofijos ir filologijos veikalai. Pirmieji žydų švietėjai pabrėždavo hebrajų kalbos grožį, turtingumą ir jos lankstumą, dėl kurių ji galėtų pretenduoti tapti universalia žydų kultūros kalba, aprėpiančia tiek religinę, tiek pasaulietinę sferą. Haskalai pasiekus Lietuvą, švietėjai, pasimokę iš Vakaruose pasirodžiusių pavyzdžių, taip pat kūrė hebrajų kalba grožinę literatūrą, pasaulietinę publicistiką, leido spaudą. Būtent Lietuvoje aukštumas pasiekė pasaulietinė poezija hebrajų kalba, čia padėti ir romano šia kalba pamatai. Žymiausias XIX a. Vilniaus žydų poetas Abraomas Doveris Lebenzonas ne viename eilėraštyje apdainavo šią, anot jo, „gražią dangiškąją kalbą“: Atsiminkime, kad ši kalba - visų kitų motina, Amžiams sauganti visa tai, kas šventa ir brangu išblaškytiems Izraelio sūnums (pažod. aut. vert.). Jidiš kalbą švietėjai laikė žydų bendruomenės uždarumo simboliu, „geto“ kalba ir siekė, kad „apšviestieji“ jos nevartotų, tačiau norėdami, kad leidiniai hebrajų kalba pasiektų kuo platesnę auditoriją, juose neretai įterpdavo tekstų jidiš kalba. Kai kurie jų parašė net knygų jidiš kalba, tiesa, jų tematika pabrėžia aukštą hebrajų ir žemesnį jidiš kalbos statusą. Štai vienas žymiausiu Rusijos imperijos žydų švietėjų, Lietuvoje gimęs ir ilgai gyvenęs Judas Leibas Gordonas išleido mažą jidiš poezijos rinktinę he­ brajišku pavadinimu Nerimtos kalbos (jid. Sichat chulin). Išimtis - vilnietis švietėjas Aizikas Mejeris Dikas: siekdamas diegti Apšvietos vertybes ir pratinti žydų moteris skaityti grožinę literatūrą, jis rašė jidiš. Lietuvoje plėtota ir hebrajų kalbos filologija. Vienas pirmųjų jos atstovų - Samu­ elis Juozapas Finas, sudaręs biblinės ir pobiblinės hebrajų kalbos žodyną Lobis (hebr. Ha-otzar; visas tritomis jo leidimas pasirodė tik praėjus 10 metų po autoriaus mirties, 1900 m. Varšuvoje), kuriame buvo paaiškinimai rusų ir vokiečių kalbomis. Finas taip pat paskelbė hebrajų literatūros istoriją Kalba ištikimiems (hebr. Safa le-neemanim, 1879). Biblinių tekstų vertėjas į rusų kalbą ir jų komentatorius Jozuė Šteinbergas pa­ rašė dar keletą filologinių veikalų, sudarė trikalbį (biblinės hebrajų-vokiečių-rusų kalbų) žodyną Įstatymo šviesuliai (Mišpat haurimy 1902). Žymiausias XX a. hebra­ jų kalbininkas Lietuvoje buvo Nachmanas Šapira, vadovavęs semitologijos katedrai (1926-1940) Kauno Vytauto Didžiojo universitete. XIX a. pab. iš Lietuvos kilusio Eliezerio Ben Jehudos (hebr. Judėjos sūnus, tikr. Perelmanas) iniciatyva imta gaivinti šnekamoji hebrajų kalba. Šis sumanymas susijęs su sionizmu, kurio šalininkai puoselėjo tikslą atgaivinti senąją žydų kultūrą istorinėje tėvynėje. 1881 m. persikėlęs į Palestiną Ben Jehuda kartu su keliais bendraminčiais dėjo pastangas toliau gaivinti hebrajų kalbą. Jų iniciatyva 1890 m. įsteigta Hebrajų kalbos taryba (nuo 1920 m. - Hebrajų kalbos akademija; veikia iki šiol). Mokyto­ jaudamas Jeruzalės mokykloje, Ben Jehuda siekė, kad hebrajų kalba taptų dėstomąja

žydų švietimo įstaigose. 1884 m. pradėjęs leisti savaitraštį Hacvi (Elnias), kuris vėliau virto dienraščiu Haor (hebr. Šviesa), Ben Jehuda davė postūmį naujos hebrajiškosios žurnalistikos raidai. Jis pradėjo sudarinėti pirmąjį Senosios ir naujosios hebrajų kalbos žodyną (pradėtas leisti 1910 m., baigtas 1959 m.). Atsidavimą kalbos gaivinimo idėjai rodo ir asmeninis Ben Jehudos pavyzdys: jo šeima Izraelio žemėje pirma pradėjo kal­ bėti hebrajų kalba, o jo sūnus buvo pirmas vaikas, kuriam daugiau nei po tūkstančio metų hebrajų kalba tapo gimtąja. Eliezerio Ben Jehudos ir jo bendraminčių būrelio nuopelnas svarus, žinoma, ne tik lingvistikai: jų darbai suvaidino didelį vaidmenį formuojant kultūrinę sionizmo ideologiją, kurioje hebrajų kalba tapo pamatine priemone naujam žydų identitetui ugdyti. Ben Jehudos ir jo sekėjų pastangomis hebrajų kalba pritaikyta šiuolaikiniams poreikiams. 1948 m. susikūrusioje Izraelio Valstybėje hebrajų kalba, tiesa, gerokai nutolusi nuo biblinės, talmudinės bei rabinistinės literatūros kalbos, buvo paskelbta valstybine. Maždaug 80 proc. šiuolaikinės hebrajų kalbos leksikos sudaro bibliniai žodžiai, o naujiems kurti taikomi darybiniai biblinės ir rabinistinės hebrajų kalbos modeliai. Šiandienos Lietuvoje skiriama senoji - hebrajų ir ivritas - šiuolaikinė hebrajų kalba. Tačiau hebrajų kalba vartojami ne du kalbos pavadinimai, bet vienas - ivrit, juo kalba buvo ir yra vadinama visais raidos etapais. Kurdamas šiuolaikinę hebrajų kalbą Ben Jehuda ir jo bendraminčiai ir norėjo pabrėžti nenutrūkusią tūkstantmečius gyvavu­ sios senosios žydų kalbos tradiciją, parodyti jos biblinės ištakas. Lietuvių kalboje taip pat turėtų įsitvirtinti vienas, istoriškai nusistovėjęs „hebrajų kalbos“ pavadinimas.

Jidiš kalba ir jos statusas Jidiš priklauso germanų kalbų grupei, tačiau jos rašmenys hebrajiški. Iš visų žydų vartojamų kalbų jidiš geografija plačiausia. X a. susiklosčiusi jidiš kalba iki XIII a. suskilo į regionines tarmes, bet išliko vienintelė Europos žydų - kad ir kur jie gyven­ tų - Olandijoje, Lietuvoje ar būtų Italijos aškenaziai, - bendravimo kalba. Nėra tiksliai žinoma, kada jidiš pradėta kalbėti Lietuvoje. Kalbininkų teigimu, jidiš vartoję žydai plito slaviškojo pasaulio link ar mezgė su juo ryšius iš pietryčių Vokie­ tijos, vėliau iš Bohemijos per LDK ir toliau į rytus. XIX a. II p.-XX a. pr. žydų kilmės istorikai tvirtino, kad iš pradžių Rytų Europos žydai kalbėjo vietos slavų kalbomis, jomis bendravo ne tik su vietos gyventojais, bet ir tarpusavyje; ir tik XIII-XIV a. ma­ siškai plūstant žydams iš Vokietijos jidiš ėmė vyrauti ir tapo šnekamąja kalba. Tačiau pagrįsti šį požiūrį nepakanka faktų. Kaip minėta, ankstyvosios Haskalos veikėjai, ypač jos gimtinėje Vokietijoje, ne­ palankiai vertino jidiš, niekinamai vadino ją „žargonu“; šį požiūrį perėmė ir žydų Apšvietos šalininkai Rytų Europoje. Imta propaguoti idėja, kad vietoj jidiš derėtų vartoti valstybines kalbas tų šalių, kuriose žydai gyvena, o hebrajų kalbą - kaip litera­ tūrinę. Tačiau kasdienybė nepaisė ideologijos: net Rytų Europos žydų švietėjų elitas, o juo labiau liaudis, nesiliovė šnekėjusi jidiš iki pat Antrojo pasaulinio karo. Remian­ tis 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje net 99,3 proc. žydų - daugiau nei kitose Rusijos imperijos dalyse - jidiš laikė gimtąja.

1908 m. Černovicuose vyko svarbi jidiš kalbai skirta konferencija, kurioje paskelb­ ta nauja šios kalbos koncepcija: jidiš yra tautinės tapatybės raiškos būdas ir tikroji žydų kultūros atstovė. Konferencijos rezoliucijos projekte numatyta siekti, kad būtų skatinami visų žydų praeities kultūros bei meno vertybių, ypač Biblijos, vertimai į jidiš kalbą, vadovėlių leidyba, planuojama įsteigti ir išlaikyti pavyzdinę mokyklą su dėstomąja jidiš kalba, numatoma populiarinti jidiš ir reikalauti šiai kalbai lygių teisių. Bandant įsitikinti, ar jidiš tinkama mokslui bei akademinei diskusijai, šia kal­ ba vyko visa konferencija. Susirūpinimą jidiš raida ir likimu, kai kada net panašiais žodžiais, išsakė ir tautinio atgimimo šalininkai, ir kalbininkai. Pavyzdžiui, žymus sio­ nizmo veikėjas filologas Beras Borochovas rašė: „Visų engiamų tautų atgimimui iš visų mokslų yra svarbiausia filologija [...] Filologija - ne grynoji lingvistika, o tikras tautos kelrodis. [...] Kol tauta deramai nemoka savosios kalbos, negalima kalbėti apie tautinę kultūrą.“1 Jidiš kalbos raidai svarbi iš Lietuvos kilusio kalbos istoriko ir dialektologo Makso Vainraicho veikla. Jis kartu su kalbininku ir jidiš literatūros istoriku Nachumu Štifu daugiausiai pasidarbavo, kad būtų įkurtas Žydų mokslo institutas (JIVO). Institute vartota tik jidiš kalba, o jo filologijos skyrius tyrinėjo jidiš kalbotyrą, folklorą ir lite­ ratūrą. Per trejus metus (1926-1929) JIVO išleido kelias jidiš filologijai svarbias rink­ tines Filologijos raštai (jid. Filologiše šrifn), kurių redagavimui vadovavo kalbininkas, literatūros istorikas ir žurnalistas Zalmanas Reizenas, parengęs jidiš gramatiką ir bi­ bliografinį literatūros bei spaudos žodyną. Vienas svarbiausių JIVO darbų jidiš kalbos plėtrai buvo jos rašybos ir tarties norminimas. Norminės kalbos pagrindu tapo litviš (šiaurės rytų jidiš kalbos tarmė), var­ tota litvakų. 1936 m. JIVO parengė jidiš kalbos rašybos taisykles, kurias nuo 1912 m. bandė kurti ne vienas pasaulinio garso mokslininkas. JIVO veikusių tarptautinių doktorantūros studijų studentė, amerikiečių istorikė Liusi Davidovič atsiminimuose apie Vilnių JIVO pavadino „Jidiš ministerija“2. Pastarąjį apibūdinimą ji pagrindžia kryptingomis JIVO darbuotojų pastangomis kelti jidiš kalbos statusą: „JIVO kūrėjai buvo pasiryžę pakelti jidiš kalbos ir kultūros prestižą ne tik tarp žydų, bet taip pat - o gal ypač - pasaulio mokslo bendruomenėje. JIVO steigėjai ne visada apie tai kalbė­ davo tiesiogiai, bet jie troško atstatyti jidiš kalbai padarytą žalą, nes nuo pat atsiradi­ mo ji buvo niekinta kaip šnekamoji prastuomenės kalba, iškraipytos vokiečių kalbos „žargonas“, niekada nelaikyta atskira kalba su savo gramatika ir sintakse.“3 Su JIVO bendradarbiavo žymus jidiš filologas ir etnografas iš Varšuvos Nojus Priluckis, 1939 m. iš nacių okupuotos Varšuvos pabėgęs į Vilnių ir tapęs instituto di­ rektoriumi. Priluckis vadovavo trumpai (1940 m. lapkritį-1941 m. birželį) Vilniaus universitete gyvavusiai jidiš kalbos ir literatūros katedrai.

Rašytinis palikimas jidiš kalba Jau XIV a. buvo kuriama jidiš raštija. XVI a. Aškenaze prasidėjus kovai dėl teisės ji­ diš tapti literatūrine kalba pirmiausia imta leisti knygas. Daugelis tradicinio religinio turinio knygų jidiš kalba religinės literatūros lentynoje galėjo užimti garbingą pozi­ ciją, o ne žemą, tik menko išsilavinimo, hebrajų kalbos nemokantiems skirto skaitalo

vietą (nors atsirado tenkinant šį poreikį). Tuo pat metu, XVI a., jidiš kalba pasirodė ir pasaulietinė literatūra, kuri kaip savarankiška žydų literatūros šaka baigė formuotis XX a. Be hebrajų, iš visų kitų žydų vartojamų kalbų būtent jidiš parašyta literatūra yra turtingiausia ir įvairiausia. Jidiš kalba Lietuvos žydų kultūrai buvo itin svarbi, ypač tarpukariu, kai veikė daug su ja susijusių visuomeninių, kultūros, mokslo ir švietimo institucijų; tai buvo ir jidiš literatūros klestėjimo laikotarpis. Lietuva ir Vilnius tapo pasaulinės žydijos dvasinės traukos centru, Vilnius atgavo „Lietuvos Jeruzalės“ vardą, tuo metu jau siejamą ne vien su religingumu ir rabinistine literatūra. Kita vertus, lietuviškosios jidiš kalbos ypatybes įtakojo šimtmečiais Lietuvoje klosčiusis religinė tradicija - jidiš buvo jos visavertė dalis; tradicinio litvakų gyvenimo klodai savo ruožtu darė įtaką šnekamajai kalbai. Žydų kalbos - hebrajų ir jidiš - tapo vienu iš pagrindinių aškenazių kultūros rai­ dos veiksnių Lietuvoje ir pasaulyje.

Л Э DD

пав? л »tn ’Ь з з т ю Ь л * >y

msDin dj?i m pa ds*u чежз в'впваг ; ’ав?л ij ?b?2 чюэаэ Л1впп

c к n а’пкт rrmsn п ш

1 Ш Ш .

F”*’ ВВВЯ31 ПрП^г 2ПК

i i i i i įH ffįjjlt ш я I I I I rvII i i ТАЛМУДЪ ВЛВПДОНСКГ! Трактатъ Гонгь-ашана. Часть VII ОтдЪлъ I.

С ъ П а р ш а в о к а г о л nд а т я 1680 г о д а О ь п р и б а в л е н и я м и и К о м м с н г а р 1Я м п . 1881.

ММ ИШ Ш Ш

Larisa Lempertienė

KNYGOS IR PERIODIKA

Pirmosios žydų knygos Žydų spausdintos knygos istorija prasideda tuoj po spaudos išradimo. Pirmą kny­ gą - Jokūbo ben Ašerio religinės teisės kodeksą Keturi bokštai (hebr. Arbaa haturim) 1475 m. išspausdino Mešulamas Rafa Kusi Italijos mieste Pjovė di Sake (Piove di Sac­ co). Būtent Italijoje pradėjo kurtis žydų spaustuvės, nors kone visi spaustuvių savi­ ninkai buvo Vokietijos žydai, Johano Gutenbergo amžininkai. Žymiausia yra Sončinų spaustuvininkų dinastija, gavusi miesto (Soncino), kuriame dirbo, pavardę. Netrukus žydų spaustuvės pradėtos steigti Turkijoje, Graikijoje, Vakarų Europos šalyse, neretai anksčiau nei vietos krikščionių. Tiesa, krikščionims priklausančio­ se spaustuvėse buvo spausdinama ir nemažai žydų knygų. Daugiau nei šimtą žydų knygų, be kitų, ir pirmą spausdintą keturtomę Bibliją hebrajų kalba su komentarais (vadinamąją Biblia Rabbinicay 1517-1518) bei pirmą Talmudo leidimą (1520-1523), išleido krikščionis Danielis Bombergas Venecijoje. Spaustuvininkų statusas žydų bendruomenėje buvo aukštas. Knygų spausdinimas vadinamas melachat kodeš (hebr. šventu darbu) ir netgi avodat kodeš (hebr. šventąja tarnyste). Deja, maža senųjų žydų knygų išliko. Dėl dažnos migracijos, kurią skatino krikš­ čioniškosios valdžios persekiojimai ar kišimais į bendruomenių gyvenimą, žydai ne­ galėjo įsteigti nuolatinių knygų saugyklų. Krikščioniškoje kultūroje iki atsirandant viešosioms bibliotekoms šias funkcijas atliko vienuolynai ir universitetai, o žydų knygos buvo saugomos tik privačiuose rinkiniuose. Todėl jų likimas buvo toks pat permainingas kaip ir jų savininkų.

Žydų knygos Lietuvoje Rytų Europoje žydų knygos pradėtos spausdinti XVI a. vid. (Liubline, Krokuvoje ir kitur). Lyginant su Lenkija, žydų spaustuvės LDK atsirado vėlai: tik XVIII a. 9-ame deš. Šklove, Dubrovne, Gardine, o Vilniuje pirma žydų spaustuvė atidaryta 1799 m. Knygų spausdinimo Lietuvoje ištakos sietinos su spaustuvininkų bei leidėjų Romų dinastija. Kaip šeimai priklausanti įmonė Romų spaustuvė veikė 1799-1940 m. Di­ nastijos pradininkas Baruchas ben Juozapas Romas 1789 m. išsirūpino privilegiją steigti žydų spaustuvę, ji buvo įsteigta Ežeronyse, netoli Gardino (dab. Azyory, Bal­

tarusija). 1799 m. radėjo veikti spaustuvės filialas Vilniuje. Mirus steigėjui įmonė atiteko sūnui Menachemui Manui, kuris apie 1810 m. sujungė Vilniaus ir Gardino spaustuves, o vėliau bendradarbiavo su kitomis Vilniaus spaustuvėmis. Žymiausias iš jo verslo partnerių buvo Žirnelis Nochimovičius (Simcha Žirnelis ben Menachemas Nachumas). Jie spausdino knygas ir atskirai: M. M. Romas Vilniuje, o Z. Nochimo­ vičius Gardine. Nuo 1815 m. nemažai knygų jie išleido kartu, nurodydami leidimo vietą „Vilnius-Gardinas“. 1830 m. šioje spaustuvėje išleista Biblija, o 1835 m. pradėtas leisti Talmudas. Dėl šio užmojo spaustuvininkai įsitraukė į konkurencinę kovą su Slavutos (dab. Ukrai­ na) spaustuvininkais broliais Šapiromis. Konflikto pasekmė buvo 1836 m. priimtas sprendimas uždaryti visas žydų spaustuvės Rusijos imperijoje, išskyrus dvi - Kijeve ir Vilniuje (iki tol buvo apie 30 žydų spaustuvių, iš jų 9 Vilniuje). 1837 m. uždarius ir Kijevo spaustuvę Rusijos imperijoje žydų knygas spausdino tik viena Romų įmonė. Taigi, M. M. Romas ir Z. Nochimovičius įgijo monopoliją leisti žydų knygas visoje sėslumo zonoje. 1845 m. leista steigti spaustuvę Žytomyre, ir iki 1862 m. sėslumo zonoje veikė tik šios dvi žydų spaustuvės. Tiesa, įsakas uždrausti knygų spausdinimą iš dalies buvo reakcija į Vilniaus cenzūros komiteto skundus Rusijos švietimo minis­ trui, jog veikiant daugybei spaustuvių neįmanoma kontroliuoti leidybos. 1841 m. vadovavimą Romų šeimos leidyklai ir spaustuvei perėmė Menachemo Mano sūnus Juozapas Rubenas, o jam mirus įmonė atiteko sūnums. Nuo 1860 m. dviem įmonės spaustuvėms ir leidyklai vadovavo Juozapo sūnaus Dovydo našlė Debora Harkavi-Rom, o po jos - Harkavių giminė. Tačiau įmonė išlaikė Romų vardą: nuo 1863 m. ji vadinosi „Našlės ir brolių Romų spaustuvė“, nuo 1912 m. - „Našlės ir brolių Romų leidyklos ir spaustuvės akcinė bendrovė“. Rusijos vyriausybės įsakas „Dėl žydų spaustuvių“ (1862 04 26) užbaigė 25-erius metus trukusią Romų monopoliją. Vilniuje atidarytos ar veiklą atnaujino Abraomo Dvoržeco (veikė 1829-1941 m.), Judo Leibo Maco (veikė 1862-1930 m.), dviem savi­ ninkams - Samueliui Juozapui Finui ir Abraomui Cvi Rozenkrancui, vėliau prisidėjo ir trečiasis - Mendelis Štiftzeceris (veikė 1862-1941 m.), - priklausiusi ir kitos spaus­ tuvės. Ne visos spaustuvės gebėjo leisti geros poligrafinės kokybės, iliustruotas kny­ gas. Lyderių pozicijas išlaikė Romai, praturtėję monopolijos laikotarpiu, bei stambių pirklių Fino, Rozenkranco ir Šriftzecerio bendrovė, apsirūpinusi įranga. Tačiau pra­ bangiai išleistų knygų kaina buvo sunkiai prieinama eiliniams skaitytojams, ir jie daž­ nai rinkosi ne taip patraukliai atrodančią, bet pigesnę kitų spaustuvių produkciją. Nei Romų monopolijos metu, nei vėliau žydų spaustuvėms nebuvo nurodoma, ką leisti, tačiau visiems leidiniams reikėjo gauti cenzūros sutikimą. Žydų knygoms cenzūruoti paskirti specialūs cenzoriai, mokėję hebrajų ir jidiš kalbas. Cenzūros ko­ miteto skyrius Vilniuje įsteigtas vienas pirmųjų, jam pavesta ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų ir net kitų gubernijų (Voluinės, Podolės, Mogiliavo) spaustuvėse leidžia­ mų knygų cenzūra. Iš čia dirbusių minėtini Volfas Tugendholdas (cenzorius 18271864 m.), Jozuė Šteinbergas (1864-1908 m.), reiškęsi ir kaip literatai bei švietėjai. Cenzūros reikalavimai žydų knygoms buvo panašūs kaip ir kitai Rusijos imperijoje spausdinamai literatūrai: drausta skelbti liberalias ir demokratines idėjas. Tradicinė

religinė literatūra, iki XIX a. pab. sudariusi didžiausią žydų spaustuvių produkcijos dalį, atrodytų, negalėjo kelti nerimo cenzoriams ir valdžiai. Tačiau žydai cenzoriai, Haskalos šalininkai, uždrausdavo knygas, kuriose, anot jų, skelbiama „neapykanta krikščionims“ bei „žalingi prietarai“. Cenzorius Tugendholdas dažniausiai „žalą“ įžvelgdavo į importuotoje chasidiškoje literatūroje1. Ir Romų monopolijos laikais, ir vėliau (iki 1909 m.) žydų spaustuvininkai mokėjo mokestį, kuris buvo skiriamas valstybinėms žydų mokykloms išlaikyti. Tarpukariu šalia veiklą tęsiančių ir leidyklomis tapusių žydų spaustuvių Lietuvo­ je buvo įsteigta ir naujų. Žydų knygos buvo leidžiamos Kaune (Mozės Gurvičiaus spaustuvė „Progresas“, 1912-1941), Kėdainiuose (Samuelio Movšovičiaus ir Nisano Kagano spaustuvė), Panevėžyje (Naftalio Feigenzono spaustuvė, 1880-1929). Ypač žymi buvo Vilniaus Boriso Kleckino leidykla, su pertraukomis veikusi 1910-1925 m., vėliau persikėlusi į Varšuvą. Ji kasmet išleisdavo po kelias dešimtis knygų jidiš kalba: grožinės literatūros suaugusiems ir vaikams, vadovėlių, populiariosios mokslinės lite­ ratūros; taip pat leido periodinę spaudą jidiš kalba. Leidykla stengėsi nepriekaištingai parengti ir išspausdinti leidinius, jos produkcija buvo platinama ne vien Lietuvoje.

Periodinė spauda Pirmų periodinių leidinių hebrajų bei jidiš kalba iniciatyva priklausė žydų Apšvietos sąjūdžio sekėjams maskiliams. Vokietijoje Haskalos pradininko Mozės Mendelsono mokiniai leido mėnraštį Hameassef (hebr. Rinkėjas); Galicijos maskiliai leido žurnalą Bikurei haitim (hebr. Pirmasis derlius) ir Kerem chemed (hebr. Gražus vynuogynas). XIX a. pr. Haskalos sąjūdis, kartu ir žydų periodinės spaudos idėja, pasklido tarp Rusijos imperijos žydų intelektualų. Lietuvoje Haskalos centru tapo Vilnius. Litera­ tūrinis ir visuomeninis žurnalas Pirchei cafon (hebr. Šiaurės gėlės, 1841-1844) buvo pirmas Lietuvos žydų periodinis leidinys ir pirmas periodinis leidinys hebrajų kalba Rusijos imperijoje. Žurnalą redagavo Samuelis Juozapas Finas ir Eliezeris Lipmanas Hurvičius. Pirchei cafon buvo bandymas leisti periodinį švietėjišką leidinį, panašų į leistus vakaruose: jo paantraštė - „Toros posakių ir išminties, prozos ir poezijos rinkinys“ - rodo, kad žurnalas buvo skirtas judaizmo tradicijai ištikimiems skaityto­ jams, norintiems plėsti akiratį. Dėl sunkumų gauti cenzūros leidimą bei finansavimo problemų išleisti tik du žurnalo numeriai (1841 ir 1844 m.). Finas nesiliovė kurti žydų periodiką, jo pastangomis pasirodė pirmasis Rusijos imperijoje savaitraštis he­ brajų kalba Hakarmel (hebr. Karmelio kalnas, 1860-1880; nuo 1871 m. - mėnraštis). 1879-1880 m. jo redaktorius buvo Chaimas Leibas Markonas; mėnraštis ėjo 300-500 egzempliorių tiražu. 1860-1869 m. leistas Hakarmel priedas rusų kalba. Jame skel­ biami vyriausybės dokumentai, pirmiausia susiję su „žydų klausimu“; pateikiama gerų krikščionių ir žydų santykių pavyzdžių (apie žydų aukas bažnyčioms, apie rusų aristokratų lankymąsi sinagogose), skelbiamos žydų poetų eilės caro vizitų proga. Be to, buvo spausdinami straipsniai žydų istorijos bei tradicijos temomis, rusakalbiam skaitytojui - akultūracijos paveiktam žydui ar krikščioniui - turėję suteikti žinių apie etinį judaizmo pobūdį, Haskalą ir jos veikėjus. Retkarčiais publikuoti ir poleminių antižydiškų pasisakymų spaudoje bei visuomeniniame gyvenime komentarai2. Ir Pir-

chei cafon, ir Hakarmel buvo lojalūs imperijos valdžiai. Tai nestebina žinant, kad Fi­ nas ilgus metus dirbo hebrajų kalbos ir Biblijos dėstytoju valdinėje Vilniaus rabinų mokykloje, Vilniaus švietimo apygardos inspektoriumi bei užėmė oficialias „mokyto žydo“ (rus. у ч е н ы й е в р е й ) pareigas prie Vilniaus švietimo apygardos globėjo ir žydų švietimo reformų klausimu pritarė carinei politikai. Iki XIX a. pab. Rusijos imperijoje pasirodė daugybė laikraščių, žurnalų, metraščių bei almanachų hebrajų ir jidiš kalba, o nuo XIX а. II p. pradėti leisti ir periodiniai žydų leidiniai rusų kalba: Р а с с в е т (Žara, 1860-1861), С и о н (Sionas, 1861-1862), Д е н ь (Diena, 1869-1871), В о с х о д (Aušra, 1881-1906). Juose buvo gvildenamos naujosios žydų inteligentijos, suartėjusios su rusų kultūra, bet atsilaikiusios prieš asi­ miliaciją, problemos; apžvelgiamos moderniosios pasaulietinės žydų kultūros ten­ dencijos; skelbiami rusakalbių žydų rašytojų kūriniai bei vertimai iš hebrajų ar jidiš kalbų. Vienas iš šių leidinių tikslų, kaip ir Hakarmel priedo rusų kalba, buvo Rusijos skaitytojų supažindinimas su žydais ir judaizmu. Žydų periodinė spauda Rusijos imperijoje ir XX a. pr. plėtojosi sparčiai. Vilniuje nuo 1904 m. buvo leidžiamas Sankt Peterburge įsteigtas (1903) bendrojo informaci­ nio, publicistinio bei literatūrinio pobūdžio dienraštis hebrajų kalba Hazeman (Lai­ kas), nuo 1907 m. - Hed hazeman (hebr. Laiko aidas). 1909 m. Pasauliniam sionistų organizacijos komitetui nusprendus į Vilnių buvo perkeltas Kelne įsteigtas (1907) ofi­ cialus šios organizacijos savaitraštis Haolam (hebr. Pasaulis); jis čia leistas iki 1912 m. redaguojamas Alterio Drujanovo, o vėliau perkeltas į Odesą. Vilniuje įsteigta žydų darbininkų partija „Bundas“ leido savo dienraščius (1905-1907) Der veker (jid. Žadi­ nantysis) bei Folkscaitung (jid. Liaudies laikraštis).

Pirmojo pasaulinio karo metų periodika Karo pradžioje carinės kariuomenės vado įsakymu visoje Rusijos imperijoje uždraus­ ta leisti periodinius leidinius hebrajų ir jidiš kalbomis. Tačiau žydų žurnalistai bandė apeiti šį draudimą: beveik nuo karo pradžios Hazeman redakcijos narys Šraga Faivlas Margolinas jidiš kalba leido dienraštį Unzerfraind (Mūsų draugas). Jis uždarytas 1915 m. kartu su Hazeman. Po metų Margolinas gavo leidimą laikraščiui jidiš kalba ir įsteigė nepartinį informacinį leidinį Lede naijs (Naujausios žinios), jo redakcijoje dirbo skirtingų politinių pažiūrų nariai. Šis laikraštis buvo uždarytas 1919 m. sovietų valdžios sprendimu. 1917 m. Vokietijai okupavus Vilnių, žurnalisto ir būsimo žydų spaudos istoriko Samuelio Leibo Citrono iniciatyva pradėtas leisti literatūros žurnalas hebrajų kalba Meet leet (Protarpiai). Iki 1918 m., kai Vilnių užėmė Raudonoji armija, išleisti 5 jo numeriai. Per trumpą laikotarpį, kai Vilnius priklausė Lietuvai, mieste pasirodė dar keli hebrajiški savaitraščiai, bet prasidėjus sovietų okupacijai jie buvo uždrausti. 1914 m. Vilniaus Boriso Kleckino leidykla pradėjo leisti pirmą Lietuvoje žurna­ lą vaikams jidiš kalba Grininke beimelech (Žalieji medeliai), redaguotą Saliamono Bastomskio. Jį prenumeravo apie 4000 skaitytojų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, žurnalas dar kurį laiką buvo leidžiamas, tačiau 1915 m. uždarytas. Iš viso pasi­ rodė 22 Grininke beimelech numeriai.

Periodika tarpukario Lietuvoje Žydų periodinė spauda suklestėjo tarpukariu ir ypač žydų kultūrinės autonomijos (1918-1925) metais. Kūrėsi ir aktyviai veikė skirtingų pakraipų žydų politinių par­ tijos ir sąjūdžiai, visi jie siekė turėti tribūną savo idėjoms. 1919-1940 m. Kaune jidiš kalba buvo leidžiamas sionistų Dijidiše štime {Žydų balsas), 1923-1924 m. - ir jo mė­ nesinis priedas lietuvių kalba Mūsų garsas. 1930-1940 m. Kaune ėjo ir jidišistų - loka­ liosios žydų kultūros puoselėjimo šalininkų - laikraštis Folksblat (Liaudies laikraštis). „Bundas“ 1918-1919 m. Vilniuje leido Unzer štime (jid. Mūsų balsas), o nuo 1919 m. Lenkijai priklausiančiame Vilniuje sionizmo idėjas skleidė žydų bendruomenės ly­ derio Jokūbo Vygodskio redaguotas Jidiše caitung (jid. Žydų laikraštis); 1923 m. jo pavadinimas pasikeitė į Cait (jid. Laikas), keitėsi ir redaktoriai. 1922-1935 m. Kaune, o 1935-1939 m. Telšiuose ėjo religinės partijos „Agudat Israel“ (hebr. Izraelio tautos sąjunga) ir jos jaunimo organizacijos „Ceirei Israel“ (hebr. Izraelio jaunuoliai) savai­ traštis Derjidišer lebn (jid. Žydų gyvenimas). Ilgiausiai nepertraukiamai leistas žydų periodinis leidinys - nepartinis laikraštis Der tog (jid. Diena), pradėtas leisti 1919 m.; nuo 1920 iki 1939 m. - Vilner tog (jid. Vil­ niaus diena). Dienraščio vyriausiasis redaktorius nuo 1921 m. iki 1939 m., kai buvo suimtas sovietų valdžios, buvo žymus literatas ir visuomenininkas Zalmanas Reizenas. Jis skatino jaunus literatus ir žurnalistus bendradarbiauti laikraštyje, ypač litera­ tūros priede, - taip siekta kelti publikacijų lygį ir tapti rimtu inteligentijos leidiniu. Savą spaudą turėjo kultūros ir meno sąjungos bei sąjūdžiai, pvz., literatų ir daili­ ninkų grupė „Jung Vilne“ (jid. Jaunasis Vilnius), Kauno jaunųjų jidiš rašytojų grupė „Mir alein“ (jid. Mes patys). JIVO institutas Vilniuje nuo 1925 m. leido akademinį žurnalą jidiš kalba JIVO bleter (JIVO sąsiuviniai), jį sudarė kelios serijos: istorijos, filologijos, ekonomikos bei psichologijos ir sociologijos. Žurnale savo tyrimų rezul­ tatus skelbė instituto moksliniai padaliniai. Bendro pobūdžio populiarūs leidiniai, be vyraujančios politinės-ideologinės kryp­ ties, nepriklausę jokiai partijai, buvo vakariniai dienraščiai Ovnt kurjer (jid. Vakaro pasiuntinys, 1916,1924-1940), Vilner radio (jid. Vilniaus radijas, 1930-1939) ir Vilner ekspres (jid. Vilniaus ekspresas, 1933-1940). Darbo dienomis buvo parduodama apie 3000, o penktadieniais - net apie 4000 Ovnt kurjer egzempliorių. Pigiausias laikraštis buvo Vilner ekspres3. Vyravo periodika jidiš kalba. Tarpukario Lietuvos žydams tai buvo universali bendravimo ir rašytinės raiškos priemonė, todėl šia kalba buvo lei­ džiami net sionistų - hebrajų kalbos vartojimo propaguotojų - bei religinių organiza­ cijų leidiniai. Iki pat Antrojo pasaulinio karo Vilniuje pasirodydavo periodinių leidi­ nių hebrajų kalba, tačiau jie buvo trumpaamžiai. Lietuvių kalba leistas žydų karių už Lietuvos nepriklausomybę sąjungos savaitraštis Apžvalga (1935-1940). Tarpukario Lietuvoje išleista apie 280 pavadinimų laikraščių, žurnalų bei vienkartinių leidinių jidiš ir hebrajų kalbomis. Periodika jidiš kalba buvo spausdinama ne tik lenkiškajame Vilniuje, bet ir Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, Telšiuose, Kėdainiuose. Šiandien Lietuvoje žydų bendruomenė leidžia vienintelį laikraštį Jerušalajim de Lite (hebr.-aram. Lietuvos Jeruzalė), jis eina nuo 1989 m. keturis kartus per metus jidiš, lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.

ri'i n'tsto u'f rvtf

. II*

j

'

*

T

v

(J rip

Ш И Р Е т.

e.

Б А Т Ъ П

Щ О Н Ъ

'b c h ir C i o h a.

С И Л Ь Н А В ъ

ти п о гр аф ш

P .

M . Р о м м а .

1869.

На ЛИиудскомъ переулка въ собственныхъ домахъ подъ 327 и. 328

Larisa Lempertienė

HEBRAJIŠKOJI LITERATŪRA LIETUVOJE

Tradicinės religinės literatūros žanrai Žydų tradicinė religinė, arba rabinistinė, literatūra hebrajų kalba Lietuvoje pradėjo klostytis XVI-XVII a. Pagrindiniai tradicinės literatūros žanrai yra šie: responsai (lot. responsae - atsakymai), arba šeelot u-tšuvot (hebr. klausimai ir atsa­ kymai), - rinkiniai praktinio halachos vykdymo aspektams aptarti; novelos (lot. novellae - nauji įstatymai), arba chidušim (hebr. naujovės), - įvairių talmudinių klausimų aptarimai; glosos (lot. glossae - žodžiai), arba hagahot (hebr. pastabos), - komentarai rabinistiniams veikalams, leidžiami kartu su komentuojamuoju tekstu; Talmudo bei įstatyminių kodeksų komentarai; egzegezės veikalai - Biblijos aiškinimas ir komentarai; mistinės žydų tradicijos kabalos (hebr. tradicija) bei etikos traktatai.

Halachos literatūra XVII a. Lietuvoje susiformavus gausiai ir gyvybingai žydų bendruomenei, atsirado visoje Europoje pripažintų religinio įstatymo mokytojų būrys, kurių halachinio tu­ rinio veikalai sudarė didžiausią ir svariausią Lietuvos rabinistinės literatūros dalį. Jie ne tik naujai susistemino ir interpretavo judaizmo religinę teisę, bet ir buvo poskim (hebr. vns. posek - įstatymo autorius) - naujų įstatymų, galiojančių visiems Vidurio ir Rytų Europos žydams, sudarytojai. Pirmasis iš žymių Lietuvos talmudininkų ir halachos teoretikų buvo Lenkijoje religi­ nį išsilavinimą gavęs Saliamonas ben Jechielis Lurija, arba Maharšalis. Nuo jaunumės jis garsėjo kaip religinio įstatymo aiškintojas. Patarimo į jį kreipdavosi daugelis rabinų, ir ne tik iš Lietuvos. Jis susirašinėjo su rabinais halachos temomis, idėjų ir svarstymų mainų rezultatai surinkti Maharšalio responsų rinkiniuose, išleistuose Liubline (1574-1575). Lurija buvo Brastos ir kitų Lietuvos žydų bendruomenių rabinas, nuo 1550 m. dirbo Lenkijos bendruomenėse, o nuo 1555 m. iki pat mirties vadovavo Liublino ješivai. Maharšalis buvo suplanavęs parengti išsamų Talmudo komentarą Saliamono jūra (hebr. Jam šel Šelomo), tačiau parašė aiškinimus tik septyniems Talmudo trakta­ tams; jie išleisti atskiromis knygomis Liubline 1636 m., Krokuvoje 1646 m., Altonoje 1740 m. ir Berlyne 1766 m. (Komentaro pavadinimas, kaip būdinga religinės raštijos

tradicijai, savitas žodžių žaismas, jame užšifruotas autoriaus vardas.) Vertinami ir kiti mus pasiekę Lurijos parašyti halachos traktatai, pvz., Saliamono išmintis (hebr. ChochmatŠelomo, Krokuva, 1582 ar 1587); svarbus veikalas Saliamono palapinės užuolaidos (hebr. Jeriot Šelomo, Praha, 1609) - vienintelis Lurijos parašytas egzegezės traktatas. Erudicija ir išmintimi plačiai išgarsėjo Lietuvoje bei Lenkijoje dirbęs Joelis Sirkesas, arba Bachas. Jo svarbiausias veikalas - Naujas namas (hebr. Bajit chadaš, Kroku­ va, 1631-1640) yra Viduramžių Vokietijos talmudininko Jokūbo ben Ašerio teisinio kodekso Keturi bokštai (hebr. Arbaa turim, 1475) kritinis komentaras. Po Sirkeso mir­ ties išleisti keli responsų rinkiniai pavadinti taip pat Naujas namas (Korcas, 1785). Lietuvos halachistai garsėjo komentarais ir Ispanijos išminčiaus Juozapo Karo bei Mozės Iserlio iš Lenkijos parengtam įstatymų kodeksui Padengtas stalas (hebr. Šulchan aruchy Krokuva, 1550-1559). Europos žydams Padengtas stalas buvo judaizmo įstatymų vadovas; kiekvienos kartos ir šalies mokslininkai jį naujai interpretavo, at­ sižvelgdami į gyvenamojo meto pokyčius ir bendruomenės poreikius. Sabatajus Hakohenas (Šachas) parašė komentarus kelioms Padengto stalo knygoms: Šventiko lūpos (Siftei koheny I d. - Krokuva 1646-1647, II d. - Amsterdamas, 1663) bei Žmonių didy­ bė (Gevurat anašimyDesau, 1697). Jo aiškinimai buvo priimtini daugeliui Lietuvos ir Lenkijos judaizmo autoritetų. Dviejų Lietuvos mokslininkų - Mozės Limos ir Mozės Rivkeso sukurti Padengto stalo komentarai dedami į daugumą šios knygos leidimų.

Kiti religinės literatūros žanrai Žymus įvairių žanrų rabinistinės literatūros kūrėjas buvo Aaronas Samuelis Koidanoveris (Maharšakas). Jo sūnus Cvi Hiršas Koidanoveris parašė etikos traktatą su kabalos motyvais Teisuolio kelias (hebr. Kav hajašary Frankfurtas prie Maino, 1705). Nepaisant bauginančio misticizmo ir pasakojimų apie demonus ir pragarą, labai išpopuliarėjusį, ypač išvertus į jidiš - šia kalba religinę literatūrą daugiausia skaitė moterys. Pinchas Elijas Hurvičius parašė pirmąjį žydų enciklopedinį veikalą Sandoros kny­ ga (hebr. Sefer haberity Brunas, 1797). Pirmame knygos tome apžvelgiama pasaulio ir žmogaus kaip jo dalies prigimtis bei gamtos pažinimo galimybės; antrame tome aptariamas žmogaus doros ir dievobaimingumo ugdymas. Judas ben Mordechajas Halevis Hurvičius sukūrė originalios beletrizuotos formos traktatą Judo namo stulpai (hebr. Amudei beit Jehuday Amsterdamas, 1795), racionaliai pristatantį ir nuo skep­ tikų bei eretikų ginantį judaizmo normų sistemą. Jechielis Heilprinas parašė istorio­ grafinį veikalą Kartų tvarka (hebr. Seder hadoroty Karlsrūhė, 1769), jame žydų istorija nuo senovės iki XVII a. pab. pateikiama kaip išminčių biografijų ir jų veikalų seka. Minėtasis Sabatajus Hakohenas reiškėsi ir kaip kronikininkas, veikale Skrajojantis ritinys (Megila afa9Amsterdamas, 1651) aprašęs žydams pražūtingą Bohdano Chmelnyckio maištą (1648-1649) ir išgyvenimus, kai Lenkijos karalystei priklausančioje Ukrainoje buvo išžudytos visos žydų bendruomenės, o išgyvenę pabėgėliai plūdo vakarų kryptimi. Daugelį jų priėmusios LDK bendruomenės dėl to patyrė didžiulę finansinę naštą, nuo kurios nebeįstengė atsitiesti. Hebrajiškajai literatūrai priskirtinas ir garsaus karaimų teologo Izaoko ben Abra­ omo Trakiečio (1525-1593/1594) traktatas Tikėjimo sutvirtinimas (hebr. Chizuk emuna). Pirmą kartą jis išspausdintas Altdorfe 1681 m. hebrajų kalba lygiagrečiai

su vertimu į lotynų kalbą antijudaistiniame leidinyje Ugninės šėtono strėlės (lot. Tela ignea Satanae) kartu su garsiausiais Europoje krikščionių ir judėjų religinės polemi­ kos tekstais. Tikėjimo sutvirtinimas priskirtinas LDK ne itin populiariam, palyginti su Vakarų Europa, religinės polemikos žanrui. Izaoko Trakiečio veikale, be judaizmo ir krikščionybės konflikto taškų interpretacijos, pateikta ir biblinio judaizmo apologeti­ ka. Šis veikalas byloja, jog XVI a. Lietuvos karaimai siejo save su judaizmu.

Rabinas Elijas ir jo mokiniai Lietuvos žydų teologijos studijoms labiausiai nusipelnęs yra Elijas ben Saliamonas Zalmanas (Hagra), vadinamas Vilniaus Gaonu (žymiu išminčiumi). Dar vaikystėje jis garsėjo išskirtiniais gabumais, rabinistinės literatūros išmanymu. Nesimokęs ješivoje ir tik trumpai lankęs rabino Mozės ben Simono Margalijoto iš Kėdainių pamokas, Elijas visą gyvenimą paskyrė savarankiškoms studijoms. Savo ir Europos žydų ben­ druomenėse Vilniaus Gaonas buvo didelis autoritetas, tačiau niekada neužėmė jokių pareigų ir gyveno kaip asketas, atsiskyręs net nuo šeimos. „Neįmanoma žmogui stu­ dijuoti Toros, - skaitome jo komentare Patarlių knygai, - jei be šio jis turi dar ir kitų rūpesčių. Taigi tegul jis negalvoja nei apie žmoną, nei apie vaikus...“ Kitoje to paties komentaro vietoje rašoma: „Geriau būti tarp išmintingų nei tarp įtakingų.“ Dėl atsi­ davimo Toros studijoms jis buvo pramintas Eliju Chasidu, t. y. Dievobaiminguoju. Vilniaus Gaono žinios buvo gilios ir universalios. Jis paliko veikalų kone iš visų religijos sričių: Talmudo teisinės ir legendinės dalies, Biblijos, kabalos, biblinės he­ brajų kalbos gramatikos, biblinės geografijos. Jis parašė net trigonometrijos veikalą. Didžiausias Vilniaus Gaono indėlis į Talmudo studijas - tai rankraščių sutikslinimas bei tų teksto vietų taisymas, kuriose, anot jo, perrašant padaryta klaidų. Nuo XIX a. pr. su Gaono glosomis spausdinami beveik visi Talmudo leidimai. Nė vienas Gaono tekstas nebuvo nuosekliai surašytas ir parengtas spaudai, jie liko Elijo studijuotų klasikinių žydų tekstų paraštėse. Nemaža Gaono minčių atkurta iš jo mokinių užrašų, suteikus pavadinimus suredaguotus jo veikalus po mirties išleido palikuonys ir mokiniai, kurie toliau plėtojo jo idėjas. Baruchas Šikas (Škloveris), per­ smelktas Hagra idėjos, jog norint giliau pažinti Torą, būtina susipažinti su pasaulie­ tiniais mokslais, parašė astronomijos - Dangaus stulpai (hebr. Amudei Ha-šamajim) ir anatomijos - Žmogaus tobulumas (Tiferet adam) veikalus (išleisti viena knyga Ber­ lyne, 1777). Jis taip pat išvertė į hebrajų kalbą šešis Euklido traktatus (Haga, 1780), o leidinio įžangoje teigė, jog šį darbą atliko paragintas Gaono Elijo. Išskirtinis Vilniaus Gaono mokinys ir sekėjas - Chaimas ben Izaokas Valažinietis. Jis atėjo mokytis pas Gaoną jau pelnęs gabaus talmudininko vardą, tačiau pagal mo­ kytojo nurodymus iš naujo pradėjo studijuoti Bibliją ir Talmudą. Ilgainiui Chaimas Valažinietis tapo artimiausiu Gaono bendražygiu. Jo veikalai yra etiniai kabalistiniai, skirti teorinei polemikai su chasidizmu; svarbiausia knyga - Gyvybės siela (hebr. Nefeš hachaim; pavadinime užšifruotas autoriaus vardas: gali reikšti ir „Chaimo siela“), ją po Chaimo mirties išleido sūnus Izaokas (Vilnius-Gardinas, 1824). Chaimo tonas, priešingai nei kitų antichasidinių veikalų autorių, pagarbus, nors jis buvo ištikimas tradicinio judaizmo šalininkas. Dėl pagarbaus požiūrio į oponentą Chaimo Valažiniečio santykiai su chasidų bendruomene nebuvo priešiški.

XIX a. rabinistinėje literatūroje išliko tradicinės tendencijos, dėmesys kreiptas į tuos pačius aktualumo nepraradusius šaltinius. Pavyzdžiui, vilnietis Abraomas Dan­ cigas parašė populiarius Padengto stalo paaiškinimus - Žmogaus gyvenimas (hebr. Chajei adam, Vilnius, 1810) ir Žmogaus išmintis (hebr. Chochmat adam, Vilnius, 1814-1815). Šiuo laikotarpiu Lietuvoje ėmė klestėti religinės etinės literatūros žanras, nuo seno žinomas tradicinėje žydų raštijoje, tačiau anksčiau mažai išplėtotas Lietuvos autorių. Lietuvoje šio žanro plėtra sietina su XIX a. vid. išplitusiu etiniu musaro sąjū­ džiu. Jo įkūrėjas Izraelis Lipkinas (Salanteris) parašė etinio pobūdžio veikalus Vais­ medis (hebr. Ec peri., Vilnius, 1880), Even Israel (hebr. Izraelio uola, Varšuva, 1883). Musaro idėjas jis skelbė ir Karaliaučiuje leistame mėnraštyje Tevuna (hebr. Išmintis, 1860). Visi šie ir kiti mokslininkai garsėjo žydų aplinkoje, jų knygos buvo leidžiamos ir perleidžiamos ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje, Niujorke, Jeruzalėje.

Grožinė literatūra Pasaulietinė grožinė literatūra hebrajų kalba1ima rastis Haskalos laikotarpiu, Vaka­ rų Europoje - XVIII a. pab., o Rytų Europoje - XIX a. I p. Šios literatūros atsiradi­ mas tiesiogiai siejamas su pagrindine Haskalos tendencija: griežtų tradicinės žydų bendruomenės ribų išsiplėtimu bei europietiškų meninių ir estetinių idėjų sklaida. Žydų istorijoje ir anksčiau būta laikotarpių, kai šventąja hebrajų kalba buvo kuriama grožinė literatūra; pvz., ankstyvųjų Viduramžių Ispanijoje. Tačiau tik Haskalos sąjū­ dis sudarė sąlygas šia kalba kurti prozos bei poezijos kūrinius, atitinkančius Europos literatūros žanrų sistemą bei meninės raiškos standartus. Lietuvoje grožinė literatūra hebrajų kalba pasiekė aukštą lygį, itin svarbus buvo poetų vaidmuo. Vilnietis Abraomas Doveris Lebensonas (slpv. Adomas Hakohenas) - poezijos rinkinio Šventosios kalbos dainos (Širei sefat kodeš, Vilnius, 3 t., 1842-1870), daugelio kitų poezijos ir dramos kūrinių autorius. Poetas labai vertino hebrajų kalbos, kurią vadino „gražiąja, dangiškąja kalba“, meninės raiškos galimybes, jas atskleidė ir savo kūryboje. Talentingas poetas buvo ir anksti miręs jo sūnus Michėjas Juozapas Lebensonas (slpv. Michalis). Jį išgarsino poemų knyga Siono dukters dainos (Širei bat Čion, Vil­ nius, 1850), parašyta remiantis bibliniais siužetais. Antrasis rinkinys Siono dukters arfa (Kinor bat Čion) buvo išspausdintas jau po Lebensono mirties. 1870 m. jis laisvai išvertė į hebrajų kalba Vergilijaus Eneidą, išspausdintą pavadinimu Trojos sugriovi­ mas (Harisut Troja, Vilnius, 1849). 1895-1998 m. Našlės ir brolių Romų spaustuvė pristatė visą tėvo ir sūnaus Lebensonų kūrinių rinkinį Visos Adomo ir Michėjoo dai­ nos (Kol širei Adam u-Michal). Garsiausias XIX a. Rytų Europos žydų poetas, žymus Haskalos veikėjas Judas Leibas Gordonas gimė Vilniuje ir iki 1872 m. gyveno Lietuvoje, dėstė žydų valstybinė­ se mokyklose. Gordonas parašė poezijos knygas Dovydo ir Michalės meilė (Ahavat David u-Michal, Vilnius, 1856), Judėjos dainos (Širei Jehuda, Vilnius, 1868), Judėjos pasakėčios (Mišlei Jehuda, Vilnius, 1860), satyrinį apsakymą apie chasidų gyvenimą Taip sutvarkytas pasaulis (Olam keminhago, Odesa, 1870, Vilnius, 1873), daug publi­ cistinių kūrinių. Visa Gordono poezija išleista 1883-1884 m. Sankt Peterburge, pro­ za - 1889 m. Odesoje. Rašytojas nuolat skelbė savo grožinius ir publicistinius kuri­

nius žydų periodinėje spaudoje, pirmiausia Vilniuje leidžiamame žurnale Hakarmel, kuriam nuolat rašė ir persikėlęs į Peterburgą. Garsi visoje Rusijos imperijoje buvo kauniečio pedagogo ir prozininko Abraomo Mapu, pasaulietinio hebrajiškojo romano pradininko, kūryba. Didžiulės sėkmės su­ silaukė biblinio pasakojimo stiliumi parašytas romanas apie gyvenimą senovės Izra­ elyje Siono meilė (Ahavat Čion, Vilnius, 1852). Jis išleistas 16 kartų ir išverstas į ke­ lias žydų (jidiš, ladino) bei Europos kalbas. Šis romanas įtakojo daugelio jaunų žydų gyvenimą, taip pat ir tų, kurie mokėsi ješivose ir, žinoma, skaitė šį pasaulietinį kūrinį slapčiomis. Dešimt kartų perleisto Mapu romano Samarijos kaltė (Ašmat Šomrony Vilnius, 1865) veiksmas taip pat vyksta bibliniais laikais. Populiarus tapo aktualios problematikos romanas Raibas paukštis, arba Veidmainis (Ait cavua, Vilnius-Var­ šuva, 1858-1864). Šiame realistiniame kūrinyje kritiškai pažvelgta į Lietuvos žydų gyvenimą, papročius ir pažiūras, pabrėžta socialinių ir švietimo reformų būtinybė. Ir „bibliniai“ Mapu romanai, ir Raibas paukštis rodo, jog rašytojas buvo Haskalos šali­ ninkas, idealizavęs žydų gyvenseną praeityje ir reiškęs pasipiktinimą amžininkų „su­ gedimu“. Palaikęs maskilių idėją žydų literatūrai orientuotis į europietišką stilistiką, Mapu, anot jo paties, pavyzdžiu laikė prancūziškąjį romaną, įtaką jam darė ir Vakarų Europos Haskalos literatai. Patį Mapu savo mokytoju laikė XIX-XX a. pr. hebrajų kalba rašiusių autorių karta. XIX-XX a. pr. Lietuvoje hebrajų kalba rašė Mordechajas Cvi Manė ir Zalmanas Šneuras. Manė atvyko į Vilnių septyniolikos, Ramailės ješivoje tęsti Minske pradėtų studijų. Vilnius, jo kraštovaizdis ir miestą supančios gamtos grožis, ne kartą aprašytas jo laiškuose tėvams ir draugams, pažadino jaunuolio poetinį talentą, ir ješivos studen­ tas tapo jautriu lyriku, o vėliau ir dailininku. Jo poezijoje nėra aktualių socialinių ar tautinių motyvų (juos aptaria straipsniuose), svarbiausios Manės eilėraščių temos gamta ir žmogaus jausmų pasaulis. Tačiau jo lyrinė poezija atskleidžia ir klasikinių judaizmo tekstų išmanymą, ji kupina citatų ir aliuzijų, turtinga ir lanksti jos kalba remiasi religinės žydų raštijos šaltiniais. Anksti mirusio Manės visi kūriniai, kartu su straipsniais ir laiškais, sutilpo į nedidelę dvitomę rinktinę (Varšuva, 1897). Zalmanas Šneuras (tikr. Zalkindas) į Vilnių atvyko 1904 m. dirbti hebrajų kalba leidžiamo dienraščio Hazeman (Laikas) redakcijoje. Joje dirbo porą metų iki laikraš­ čio uždarymo, tačiau būtent Vilniuje Šneuras pasiekė kūrybines aukštumas ir išleido kūrinius, pelniusius jam vieno didžiausių epochos hebrajų rašytojų šlovę: poezijos dvitomį Saulėlydis (Im šekijat hachama, Varšuva, 1906-1907), tautinę patriotinę po­ emą Dovana (Matana, Vilnius, 1905). Jo meilė Vilniui išreikšta poemoje Vilna, iš­ spausdintoje rinkinyje Prieglobstis (.Miklat, Niujorkas, 1920) ir atskira knyga Berlyne (1923), puošniai iliustruota Hermano Štruko raižiniais. Visa poema - tai panegirika didžiai miesto praeičiai ir dabarčiai, pradedama kreipiniu į miestą: Vilniau, garsioji mano senele, Izraelio miestų motina, Tremties Jeruzale, senovės tautos paguoda šiaurėje!2 Tarpukariu Lietuvoje labiausiai suklestėjo žydų literatūra jidiš kalba. Po Antrojo pa­ saulinio karo hebrajų literatūros, ir tradicinės religinės, ir grožinės, raida buvo visiš­ kai nutraukta.

Mindaugas Kvietkauskas

MODERNIOJI LIETUVOS JIDIŠ LITERATŪRA

Vienas iškiliausių XX a. žydų poetų Abraomas Suckeveris savo poetinės prozos rinki­ nyje Žaliasis akvariumas (jid. Griner akvarium, 1975) yra aprašęs tokį epizodą: jaunas žydų studentas (galima spėti - paties autoriaus prototipas) tarpukario Vilniaus ga­ tvėmis eina iš paskaitų universitete. Pakeliui į namus jis lydi kolegę - lenkę studentę. Improvizuodami jie kalbasi apie literatūrą, apie gražiausius žinomus eilėraščius. Abu vilniečius žavintis autorius - Adomas Mickevičius. Mergina iš atminties deklamuoja jo Krymo sonetus, įtikinėdama, kad tai - tobuliausi pasaulinės poezijos kūriniai; žy­ das jaunuolis tyliai klausosi. Vėliau, po daugelio metų jis aprašo tą akimirką Vilniaus gatvėse kaip gyvenimo dovaną, kurios prisiminimas leidžia pajusti „Dievo lankų aromatą“. Mickevičiaus poetinė tradicija Suckeveriui gerai pažįstama ir artima kaip intymus, su Vilniaus erdve susijęs patyrimas. Regis, įtempti dviejų tautų santykiai (juk Stepono Batoro universitete žydų studentai buvo diskriminuojami, ypač 4-ame deš.), dvi labai skirtingos Lietuvos literatūros - o štai jomis gyvenusių žmonių eita ir tarpusavyje kalbėtasi apie poeziją tose pačiose Vilniaus gatvėse. Savitas, modernus prozininkas Eliezeris Heimanas, gimęs Kavarske, tarpukariu gyvenęs ir kūręs Jonavoje, Ukmergėje, Kaune, yra parašęs ne vieną novelę apie gel­ minį, egzistencinį savo gimtinės žydų ryšį su Lietuvos gamta, žeme, konkrečia gyve­ namąja vieta, su jos peizažu, lokaline atmintimi, kasdieniais namų daiktais, su lietu­ vių valstiečių gyvenimu ir mąstysena. Štai novelės „Paskutinieji žydai“ (jid. Di letzte jidn) veikėjai - seno kaimelio Šventosios pakrantėje gyventojai žydai ir lietuviai vie­ ną besibaigiančios vasaros pavakarę, prieš Ros hašanos šventę, lyg susitarę susirenka prie senolio Šloimės trobos. Apimti artėjančio rudens nuojautų, pramaišiui žydiškai ir lietuviškai jie kalbasi apie gyvulius, menką medaus našą, tylumoj klausosi pirmų krentančių lapų čekšėjimo ir bando atpažinti kažkur už girios lietuviškai dainuojan­ čio kito kaimo jaunimo balsus. „Šloimė pastatęs ausis klausėsi iš tolo atklystančių garsų. Jo klausa atpažino kiekvieną atskirą balsą. - Briedis šiandien dainuoja kaip varlė kūdroj, - ištarė jis.“ Sutemus žydai patraukia prie Šventosios laukti sieliais at­ plaukiančių savo pažįstamų - Chaimo iš Traupio ir Jošės iš Kurklių. Pakeliui aklinoje tamsoje jie turi pereiti lieptais keletą upeliukų. Nepaklysti žydams padeda tai, kad jie tiksliai atskiria kiekvieno šiose vietose tekančio upelio garsą. „Virinta šiandien labai tyli, - pasakė Šloimė. - Reiškia, naktį bus lietaus.“ Įspūdinga scena, kai žydai klausosi Šventosios tėkmės - lyg panirę į ekstatišką vienovę su Lietuvos gamta.

Tradicijos ypatumai Tai tik du nedideli pavyzdžiai iš gausaus moderniosios Lietuvos jidiš literatūros loby­ no, liudijantys, kaip tvirtai pasaulėjautos, vaizduotės, patirties, tradicijos šaknys jun­ gė šią literatūrą su gyvenamąja erdve. Modernioji Lietuvos jidiš literatūra - tai labai gausi, aukšto estetinio lygio, daugialypė mūsų krašto kultūros paveldo dalis. Be abejo, ji priklauso didžiajai pasaulinei žydų literatūros tradicijai, kuri ilgus amžius plėtojosi Biblijos ir judaizmo kultūros pagrindu. Iš šios archajiškos tradicijos XIX a. Lietuvoje ėmė palengva atsišakoti pasaulietinė grožinė žydų literatūra - žydų šviečiamojo sąjū­ džio, HaskaloSy raštai hebrajų kalba. XIX a. vid. Haskalos banga iškėlė ir grožinę jidiš literatūrą, kuri Lietuvoje ypač intensyviai modernėjo ir suklestėjo XX a. I p. Pasaulietinė grožinė Haskalos literatūra Lietuvoje pasiekė apogėjų XIX a. 4-6-ame deš., kai ypač suaktyvėjo apšvietos idėjas skleidžiančių mokyklų veikla, hebrajiškų knygų ir spaudos leidyba (svarbus riboženklis - 1853-ieji, kai Vilniuje buvo išspaus­ dintas pirmas hebrajų romanas - Abraomo Mapu Stono meilė). XIX a. 7-ame deš. iš tos pačios intelektualinės aplinkos ėmė augti kita žydų grožinės literatūros atšaka, netrukus mūsų krašte įgysianti didžiausią kultūrinį svorį, - literatūra jidiš kalba. Mo­ dernioji hebrajų kalba XIX a. dar tebuvo gana siauro, elitinio žydų intelektualų rato kūrybos ir bendravimo priemonė, aukštesniuosiuose visuomenės sluoksniuose plito rusų kalba ir rusų literatūrinė kultūra, tačiau plačiausioj i auditorija kalbėjo gimtąja jidiš kalba, kuri vis dar neturėjo modernaus literatūrinio pavidalo ir buvo laikoma tik žydų prastuomenės žargonu. Nelengva buvo XIX a. rinktis jidiš kalbą literatūrinei kūrybai. Panašiai kaip lietu­ vių rašytojai XIX a. turėjo rinktis lenkų ar lietuvių kalbą, taip žydai - hebrajų ar jidiš: pirmoji atrodė aukštosios kultūros, elitinė, o antroji - paprastos liaudies, neišsilavi­ nusių sluoksnių, neprestižinė, nesunorminta, net gėdinga, tačiau - gimtoji kalba. Iki XX a. pradžios gėdos stigmos dėl viešo jidiš kalbos vartojimo žydų kultūroje buvo įveiktos, ir 1908 m. įvykusioje garsiojoje Černovicų kalbos konferencijoje jidiš buvo paskelbta visaverte nacionaline žydų kalba (greta hebrajų). Meilė gimtajai jidiš kalbai, liaudiškajai žydų tradicijai ir lokalinis Rytų Europos žydų patriotizmas klostėsi į sa­ vitą kultūrinę ideologiją - jidisizmą, alternatyvų hebrajiškai sionistinei pasaulėžiūrai ir priešišką žydų asimiliacijai su rusų ar lenkų kultūromis. Jidišizmą palaikė daugu­ ma moderniųjų Lietuvos žydų rašytojų, o tarpukario Vilnius garsėjo kaip pasaulinė jidišizmo sostinė. Lietuvos jidiš paveldo gausą ir estetinę vertę padeda suvokti ir tas faktas, kad Vilnius XX a. I p. buvo vienas svarbiausių pasaulinių jidiš literatūros ir leidybos centrų, dėl kultūrinio prestižo galėjęs varžytis ir su Varšuva, ir su Niujorku. Pati jidiš kalba - mišri, hibridinė, unikalus Rytų ir Vidurio Europos lingvistinis fenomenas, atspindintis šio regiono daugiakultūriškumą. Tad Lietuvos jidiš literatūra bene geriausiai liudija žydų santykius, sąaugas su vietine aplinka. Svarbu suvokti, kad lietuvių, žydų ir kitų Lietuvos literatūrų raida XX a. vyko greta, vienoje socialinė­ je ir kultūrinėje erdvėje, todėl esama nemažai jų tipologinių panašumų ir sąlyčių. Jidiš literatūra daugeliu atveju vaizduoja ir interpretuoja tą pačią Lietuvos istorinę tikrovę, socialinio gyvenimo reiškinius, žmonių mentalitetą, peizažą, įkūnija artimą kultūrinę atmintį, reaguoja į tuos pačius istorinius lūžius, kaip ir lietuvių literatūra. Tačiau, be abejo, Lietuvos tikrovė jidiš tekstuose suvokiama ir vaizduojama specifiš­

kai, alternatyviai, kitoniškai negu lietuvių literatūroje - šios literatūrinės ir kultūrinės tradicijos labai skirtingos. Todėl jos gali įdomiai papildyti viena kitą, o grožinė jidiš literatūra lietuviui skaitytojui gali būti „kitokia“ pažįstamo Lietuvos gyvenimo ir is­ torijos liudininkė. Taip pat - ir Holokausto įvykių dokumentas, atminties ženklas, budinantis lietuvių istorinę atsakomybę ir leidžiantis suvokti Lietuvos valstybę išti­ kusių praradimų mastą. Taigi ši literatūra - tarsi kitoniškas balsas, pasakojantis apie Lietuvos istorinę realybę, neįprastas ar gerai nepažintas jos puses, žydų ir krikščionių gyvenimą, skirtingų žmonių santykius, jų vertybes ir mąstyseną.

XIX amžius: prozos brendimo laikas Vienas pirmųjų švietėjų, nusprendęs panaudoti „žemąją“ jidiš kalbą platesnės visuo­ menės švietimui, reformavimui, modernizavimui ir kaip poveikio priemonę ėmęsis kurti didaktinius grožinės literatūros tekstus, buvo vilnietis mokytojas Aizikas Mejeris Dikas - pirmas profesionalus jidiš rašytojas ir pirmų visuotinai populiarių jidiš „bestselerių“ autorius. Pradėjęs rašytojo karjerą kaip hebrajų satyrikas, jis netrukus ėmėsi laužyti užtvaras tarp apsišvietusio žydų elito ir archajiškai tebegyvenančios masės - nors tam reikėjo, kaip teigė pats rašytojas, „nužeminti savo plunksnos garbę“ iki šnekamosios jidiš kalbos, kuria parašyti religiniai raštai iki tol buvo skiriami tik moterims arba neišprususiems vyrams. Be to, pasaulietinio, racionalistinio pobūdžio tekstams reikėjo maskuotės, tad Diko kūryba buvo leidžiama kaip pigios religingo liaudies pamokslininko magido brošiūrėlės. Nuo 1864 m. vos per tris dešimtmečius Vilniaus Romų leidykloje Dikas išleido daugiau nei šimtus nedidelių knygelių: di­ daktinių, satyrinių, groteskiškų novelių, alegorinių pasakojimų, komiškų istorijų ir folklorizuotų legendų, nuotykinių apysakų bei kelionių aprašymų. Daugelio tekstų turinys - tradicinės, archajiškai tebegyvenančios žydų bendruomenės kritika su itin sodriomis XIX a. Lietuvos bei Vilniaus realijomis (Vilniaus vardas pakeistas savi­ tomis anagramomis - Ajalonas, Linovė), kurios sutirštinamos iki karnavališko gro­ tesko, prasiveržia itin ekspresyvaus humoro fontanais, savita žydiška burleska. Štai lėbaujančius Vilniaus laidojimo bendrijos narius aplanko pats Mirties angelas - šal­ tas racionalistas; štai mieste pasklinda kalbos, kad vienas tariamas aiškiaregys - rebė Šmajė - turi susikūręs vaiduoklį antrininką; štai vieno miestelio žydai išgirsta, kad caras ketina uždrausti nepilnamečių vedybas, ir juos apima paniška vestuvių karštli­ gė: mergaitės skubiai tuokiamos su seniais, devynmečiai berniukai - su suaugusiomis merginomis, sveikieji - su kupriais ir ligoniais. Sodraus folkloro, grotesko, kalbinės ekspresijos ir didaktikos deriniu Diko proza iš dalies primena jo vienalaikio Motie­ jaus Valančiaus kūrybą. Tais pačiais 1864 m., kai su Diku Lietuvoje prasidėjo jidiš prozos proveržis, Ode­ soje iškilo kitas garsus žydų litvakų rašytojas, maskilis Šolemas Jokūbas Abramovi­ čius (g. Kapulėje, Baltarusijoje). Iki tol kūręs didaktinę literatūrą hebrajų kalba, kad pasiektų platesnį skaitytojų ratą, Abramovičius perėjo į jidiš ir išleido romaną Mažas žmogelis (jid. Dos kleine mentšele), kurį pasirašė Mendelės Moicher Sforimo (Mendelės Knygnešio) slapyvardžiu. Literatūros istorikų teigiama, kad kaip tik Mendelė Knygnešys savo gimtąją Lietuvos jidiš tarmę, suderinęs su Ukrainos tarme, pirmasis pakylėjo iki modernios literatūrinės grožinio teksto kalbos. Pagrindinis Mendelės

romanų veikėjas yra tipiškas didaktizmo literatūros personažas - keliaujantis knygų pardavėjas, įžvalgiai stebintis, komentuojantis ir ironiškai kritikuojantis žydų papro­ čius ir socialinį gyvenimą, aiškinantis atsilikimo ir skurdo priežastis (beje, ne vieną tokio mąslaus žydo, keliaujančio su savo „kromeliu“, portretą galima rasti ir lietuvių klasikinėje prozoje - Vaižganto, Šatrijos Raganos kūriniuose). Brandžiausiuose Mendelės kūriniuose - romanuose Šlubis Fiškė (jid. Fiške derKrumer, 1869), Kumelė (jid. Di kliatše, 1873), Trumpos Benjamino Trečiojo kelionės (jid. Kitser masoes Binjomen hašlišiy 1878) - didaktinė stilistika pasiekė klasikinio, daugiabriaunio realizmo lygį, autonomišką humoro žaismę, išsiplėtojo iki sudėtingos žydų gyvenimo panoramos, o pats romanistas tapo pirmuoju jidiš literatūros klasiku šalia kitų dviejų kanoninių autorių - iš Ukrainos kilusio Šolem Aleichemo ir Lenkijos žydų kultūros subrandinto varšuviškio Izaoko Leibušo Pereco. Greta šių visuotinių jidiš viršūnių XIX a. Lietu­ vos žydų bendrija subrandino ne vieną literatūros raidai nusipelniusį, savo litvakiška specifika įdomų autorių. Pavyzdžiui, minėtinas Žagarėje gimęs, o vėliau Mogiliave, Vilniuje bei Varšuvoje gyvenęs prozininkas Jokūbas Dinezonas, plačiai skaitytų sentimentalistinių romanų kūrėjas, Virbalyje gimęs Saliamonas Bliumgartenas (slpv. Jehoašas), tautinio jidiš romantizmo ir archajiškų biblinių motyvų poetas, atlikęs, kaip teigiama, genialų visos Biblijos vertimą į jidiš. Pagaliau - Kaune gimęs ir gyvenęs Izidorius Eljaševas, pasirašinėjęs slapyvardžiu Bal-Machšovesas (hebr. Mąstytojas), tapęs pirmuoju vakarietiškos estetizmo krypties literatūros kritiku, profesionaliosios jidiš kritikos tėvu. Beje, du ypač garsūs Amerikoje kūrę moderniosios jidiš poezijos pradininkai taip pat kilę iš Lietuvos: jonaviškis Morisas Vinčevskis ir seiniškis Mori­ sas Rozenfeldas.

Jidiš literatūros modernėjimas Modernistinės Lietuvos žydų literatūros pradžia sietina su revoliuciniais 19041905 m. įvykiais Lietuvoje ir ypač Vilniuje, kai iškilo nauja kultūriškai aktyvaus žydų jaunimo karta, legalizavosi iki tol pogrindinė kairiųjų spauda jidiš kalba. Tiesa, bene pačios ankstyviausios žydų modernizmo apraiškos pasirodė jau pirmame nepriklau­ somame (po ilgo carinių represijų spaudai laikotarpio) Vilniaus dienraštyje rusų kal­ ba С е в е р о - З а п а д н о е с л о в о (rus. Šiaurės vakarų žodis), pradėtame leisti 1898 m. Čia pradėjo bendradarbiauti Vilniaus žydų literatai Šemarijas Gorelikas, Aronas Valteris (tikr. Izaokas Mejeris Deveniškis), kurie vėliau ėmė kurti jidiš kalba, buvo spausdina­ mi Pereco prozos vertimai į rusų kalbą. Didžiąją šio dienraščio autorių ir skaitytojų dalį sudarė Lietuvos žydų inteligentija, ir jo turinys jau liudija jos modernius kultū­ rinius akiračius, domėjimąsi naujausia Vakarų Europos ir Skandinavijos literatūra (aptariama Frydricho Nyčės filosofija, Emilio Verharno poezija, Knuto Hamsuno ir Antono Čechovo proza, Henriko Ibseno ir Gerharto Hauptmano dramaturgija). Nuo XX a. pr. Lietuvos jidiš literatūros modernėjimas vyko labai sparčiai. To prie­ laidos - labai gausios nelegalios XIX a. pab. žydų jaunimo savišvietos kuopelės, in­ tensyvi jų literatūrinė ir kultūrinė saviugda, iš pradžių susijusi su Haskalos, vėliau - su socializmo idėjomis. Didelę jidiš kultūrinio ir literatūrinio švietimo veiklą Lietuvoje atliko socialistinė žydų „Bundo“ partija, steigusi slaptas bibliotekas ir netgi rengusi pogrindinius teatro vaidinimus. Todėl didžioji dauguma Lietuvos jidiš rašytojų mo­

dernistų buvo kairiųjų pažiūrų intelektualai (nors jų pažiūros dažniausiai anaiptol nesutapo su bolševizmo ideologija). Kartu - jidiš patriotai, rinkęsi ją kaip gimtąją, nuo vietinės aplinkos ir Rytų Europos žydų dvasios neatskiriamą, pasaulietinę liau­ dies kalbą ir laikęsi nuostatos, kad ji turi būti puoselėjama kaip visavertė nacionalinė žydų kalba, nenusileidžianti moderniajai hebrajų kalbai dėl savo organiškumo. Bene svarbiausia tiek literatūrinio modernizmo, tiek jidišizmo deklaracijų Lietu­ voje - 1908 m. Vilniuje išleistas pirmas modernistinis jidiš žurnalas Literariše monatsšriftn (jid. Literatūriniai mėnraščiai), redaguotas kritikų Samuelio Nigerio, rašy­ tojų Valterio ir Goreliko. Žurnalas skelbė jidiš kultūros renesanso programą ir aukšto estetinio lygio, Vakarų Europos modernizmą atitinkančios literatūros kūrimo siekį. Kitas svarbus įvykis - Boriso Kleckino leidyklos įsikūrimas Vilniuje 1910 m. Tai buvo leidykla, didžiausią dėmesį skyrusi aukšto lygio jidiš grožinei literatūrai, leidusi ir didžiųjų žydų rašytojų raštų rinkinius, ir garsius kultūrinius bei literatūrinius žurna­ lus: pvz., Dijidiše velt {Žydų pasaulis, 1913-1915), Lebn un visnšaft (jid. Gyvenimas ir mokslas, 1909-1912), mecenavusi modernistinę literatūrą. Šioje aplinkoje iškilo jauni, ryškūs Vilniaus talentai - neoromantinės lyrikos kūrėjas Dovydas Einhornas, modernūs, ekspresyvūs dramaturgai Perecas Hiršbeinas, Aronas Valteris, savitas ra­ šytojas ir lietuvių literatūros bei folkloro vertėjas Ūrija Kacenelenbogenas1, išaugo Nigerio kaip modernistinio literatūros kritiko autoritetas. Visiems šiems vardams buvo lemta įeiti į visuotinės jidiš literatūros kanoną. Prie jų dar būtina pridurti Leibą Naidusą - pirmąjį tikrą jidiš poezijos virtuozą, itin muzikalių ir estetiškai ištobu­ lintų eilėraščių autorių, bohemos dvasia gyvenusį dendį, kurio brandžiausiose eilėse susiformavo itin originali Lietuvos žemės poetika (1915 m. Vilniuje buvo išleistas pirmasis Naiduso eilių rinkinys Lyrika - jid. Lirik)2. Beje, Naidusas - vienas pirmųjų dailės kritikų, savo straipsniuose atpažinęs ir iškėlęs Mikalojaus Konstantino Čiur­ lionio genijų. Taigi XX a. pr. Vilnius iškilo kaip pasaulinis modernistinės jidiš literatūros, jidišiz­ mo idėjų ir leidybos centras.

Dvi tarpukario literatūros dalys Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos žydų literatūroje įvyko gilus lūžis - 1920 m. Lenkijai jėga užėmus Vilnių viena nuo kitos atsiskyrė ir iki 1938 m. iš esmės buvo izo­ liuotos dvi žydų literatūros dalys: Vilniaus literatūrinis centras, kuris pateko į lenkų literatūros kontekstą ir poveikio lauką, ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos žydų literatūra, kurios rašytojai ir leidyba telkėsi Kaune ir ieškojo ryšių su lietuvių kultūra. Lietuvos žydų literatūroje gyvavo tarsi dvi tapatybės formos - vilnietiškoji, tęsianti Lietuvos Jeruzalės istorinę tradiciją ir misiją, ypač palaikoma ir formuojama Žydų mokslo instituto (JIVO); ir kaunietiškoji, nuspalvinta lietuviškojo patriotizmo ir są­ sajų su lietuvių etnine ir moderniąja kultūra. Abiejuose miestuose ėjo rašytojus telkę puikūs žydų laikraščiai: Vilniuje - Vilner tog (jid. Vilniaus diena), Kaune - Di jidiše štime (jid. Žydų balsas) ir Folksblat (jid. Liaudies laikraštis); literatūriniai leidiniai, veikė leidyklos, žydų rašytojų sąjungos ir kultūrinės draugijos, tačiau Vilniuje, be abejonės, telkėsi pačios talentingiausios ir gausiausios žydų literatūros jėgos, autoriai buvo plačiausiai išgarsėję, buvo plėtojami pasauliniai literatūriniai ryšiai, egzistavo

didžiulė jidiš literatūros auditorija - tad Vilnius buvo jidišizmo sostinė. Kauno žydų literatų buvo kur kas mažiau, jie buvo ir iki šiol yra mažiau žinomi, tačiau jų kūryba unikali dėl savitos lietuviškosios tematikos.

Mozė Kulbakas Tarpukariu, 3-iame dešimtmetyje, pats reikšmingiausias literatūros reiškinys Vilniuje buvo poeto, rašytojo ir dramaturgo Mozės Kulbako kūryba ir veikla. Gimęs Smurgainių miestelyje, 1916 m. jis debiutavo Vilniaus literatūriniame žurnale Literariše heftn (jid. Literatūriniai sąsiuviniai), 1920 m. čia išleido pirmąjį poezijos rinkinį Giesmės (hebr. Širim), 1922 m. - Naujuosius eilėraščius (jid. Naje lider). Kurį laiką savarankiš­ kai lavinęsis Berlyne, 1923 m. Kulbakas grįžo į Vilnių, savo įkvėpimo miestą, ir tapo jidiš literatūrinio gyvenimo vadovu. 1927 m. buvo išrinktas pasaulinio žydų PEN centro prezidentu. Vilniuje parašė vienus reikšmingiausių savo kūrinių: dramą Jokū­ bas Frankas (jid. Jankev Frank), romanus Mesijas, Efraimo sūnus (jid. Mešiek ben Efrajim), Pirmadienis (jid. Montik), ir, žinoma, garsiąją poemą Vilnius (jid. Vilne, 1926); 1929 m. čia pasirodė jo eilėraščių rinkinys Eilės ir poemos (jid. Lider un poemen), Bo­ riso Kleckino leidykloje - rinktiniai raštai. 1928 m. dėl asmeninių ir politinio pobū­ džio priežasčių išvyko gyventi į Minską, t. y. į Sovietų Sąjungą. Stalinistinio „valymo“ metu buvo nuteistas neva už šnipinėjimą Lenkijai ir 1937 m. sušaudytas. Kulbako originalioji kūryba apibūdinama kaip romantizmo, realizmo, simbolizmo ir ekspresionizmo jungtis; beje, ji primena kito vilniečio - Česlavo Milošo ankstyvąją poeziją. Nors modernistinis socialinės ir egzistencinės krizės pojūtis labai stiprus, tačiau kartu Kulbako tekstuose visokeriopai išsiskleidžia gamtiškoji pasaulėjauta, sa­ vita žydiška Lietuvos peizažo mitologija, vitališkasis panteizmas, susijęs ir su giliąja žydų mistikos tradicija. Daugelyje tekstų aukštinama Lietuvos žydų kultūra, folkloras ir jidiš kalba. Taigi Kulbako kūryba daugeliu atžvilgių yra Lietuvos žydų literatūrinio modernizmo sintezė: Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais. Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste. Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos Aidi lyg apdulkėjus, užkimus širdis. Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio; Kiekviena siena - melodija, kiekvienas akmuo - malda, Kaip liejasi mėnesiena į kabališkas gatves Ir iškyla tavo stingdantis nuogas grožis. Liūdesys - tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys Choro dermėj, tavo šventės - budynės, Ir tavo paguoda - spinduliuojantis skurdas Lyg priemiesty vasaros tylūs ūkai. Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas, Apipintas kerpėm ir samanom pilkom; Kiekviena siena - pergamentas,

kiekvienas akmuo - šventas raštas, Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia, Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes3. Kulbaką autoritetu ir mokytoju laikė, netgi tam tikrą jo kultą Vilniuje puoselėjo žydų literatų ir menininkų grupė „Jung Vilne“ (jid. Jaunasis Vilnius) - kitas didžiulės svarbos tarpukario literatūrinis reiškinys4. Dalis jos narių - buvę Kulbako mokiniai. Grupės veikla prasidėjo dar 1927 m., Kulbakui tebegyvenant šiame mieste, tačiau viešas debiutas įvyko 1929 m. rudenį, kai dienraštis Vilner tog paskelbė naujos kartos įsiveržimą į žydų literatūrą.

„Jaunasis Vilnius“ „Jung Vilne“ globojo tuometinis laikraščio redaktorius Zalmanas Reizenas (garsus žydų literatūros kritikas, Jidiš literatūros, spaudos irfilologijos leksikono autorius), pa­ siūlęs ir jos pavadinimą, kuriuo akcentuojamas darnus Vilniaus žydų kultūrinės tra­ dicijos atnaujinimas, sumoderninimas, neatitrūkstant nuo savųjų šaknų. Šią nuostatą liudijo ir grupės emblema - jaunas medelis, išaugęs ant Vilniaus senamiesčio arkos. Pagrindiniai, žinomiausi „Jung Vilne“ nariai - poetai ir prozininkai Abraomas Suckeveris ir Chaimas Gradė. Greta Nobelio premijos laureato Izaoko Baševio-Zingerio jie yra du žymiausi pokarinės jidiš literatūros autoriai. Kiti žinomiausi grupės rašyto­ jai - tai Leizeris Volfas, Šemarijas Kačerginskis, Samsonas Kahanas, Elchananas Vogleris, Mozė Levinas, Perecas Miranskis; tapytojai - Bencionas Michtomas, Rachelė Suckever, Šeina Efron. 1934 m. grupė pradėjo leisti metinę antologiją pavadinimu „Jung Vilne“. Grupės idėjinė pakraipa plačiąja prasme buvo kairioji, bet tai anaiptol nebuvo ideologizuotas sambūris: gana radikalių revoliucinių pažiūrų Gradė ir Kačer­ ginskis bendradarbiavo su grynojo estetizmo ir apolitiškumo šalininku Suckeveriu. Literatūrinės krypties atžvilgiu „Jung Vilne“ - avangardo grupė, nors taip pat gana nevienalytė. Grupės narių stilistikos skalė iš tikrųjų buvo plati - nuo realistinės socia­ linės kritikos ir natūralizmo iki avangardo, ekspresionistinio grotesko, šokiruojančių siurrealistinių vizijų; į avangardinę kalbėseną tekstuose dažnai įpinami žydų folkloro ir tradicinės religinės pasaulėjautos motyvai, tarkim, Grades poemoje Musarhikai (jid. Musarnikes, 1939). Daug kūrinių, parašytų katastrofistine tonacija, „Jung Vilne“ sieja su tarpukario Vilniaus lenkų literatūrine grupe „Žagary“ - jai priklausė Milo­ šas, - ar su Vilniaus lietuvių poetų Juozo Kėkšto bei Albino Žukausko kūryba; tai liudija egzistavus tam tikrą bendrą tarpukario Vilniaus poetinę kultūrą. Grupės „Jung Vilne“ kūryba ir Kulbako vardas tapo moderniosios Vilniaus jidiš literatūros sinonimu.

Jidiš literatūrinis pasaulis Kaune Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje žydų kultūrinis gyvenimas buvo išties turi­ ningas, intensyvus - visų pirma todėl, kad veikė valstybės remiama nacionalinė žydų švietimo sistema. Vytauto Didžiojo universitete buvo įsteigta semitologijos katedra,

kuriai vadovavo literatūrologas Nachmanas Šapira, savo knygose pirmąkart prista­ tęs jidiš literatūrą lietuvių skaitytojui. Jidiš kalba ėjo daugybė leidinių: pvz., 1919— 1930 m. - 16 dienraščių ir 30 savaitraščių. Tarpukario Lietuvoje išleista per 20 žydų literatūrinių almanachų, kurie ir telkė literatūrines pajėgas. Žinomiausi iš šių almana­ chų yra 3-iame deš. išėjęs Vispe (jid. Sala), 4-ame deš. - Miralein, Šliachn, Tojern, Bleter, Naje bleter, Ringen (jid. Mes patys, Keliai, Vartai, Puslapiai, Naujieji puslapiai, Žie­ dai). 4-ame deš. susikristalizavo gana stabili jaunų Kauno žydų rašytojų grupė, kuri, nors neturėjo apsibrėžusi aiškesnio profilio kaip „Jung Vilne“, tačiau irgi laikėsi kai­ riųjų bei jidišistinių orientacijų. Pagrindiniai jos nariai buvo rašytojai Natanas Grinblatas, Jokūbas Gotlibas, Eliezeris Heimanas, Dovydas Umru, Jokūbas Josadė, Hiršas Ošerovičius, Mejeris Jelinas, Nojus Šternas, Lėja Goldberg, Izraelis Kaplanas, Judita Cik (Judika). Vienas originaliausių Kauno jidiš autorių - minėtasis prozininkas Elie­ zeris Heimanas, kurį galima vadinti tikru lietuviškosios žydų modernizmo stilistikos atstovu. Jo novelėms itin būdinga žmogaus ir Lietuvos kraštovaizdžio egzistencinė ir jausminė sąauga, filotopija - „vietos meilė“, sakytume - valstietiška, „žemininkiška“ pasaulėvoka. Tai moderni realistinė proza, kurioje stiprios vidinės metaforinės teksto jungtys, archetipinės struktūros, psichoanalitinės įžvalgos, tad tekstas dažnai priar­ tėja prie magiškojo realizmo ribos. Galima įžvelgti nemažai Heimano stilistikos ir tuo pat metu Kaune publikuotų Antano Vaičiulaičio novelių bendrų bruožų. 1937 m. Kaune išleista Heimano istorinė apysaka Abraomas Mapu (Avrom Mapu), pelniusi didelį pripažinimą: apsakymus ėmė spausdinti Izraelio spauda, jo kūrybą pastebė­ jo ir įvertino garsusis žydų prozininkas Izaokas Baševis-Zingeris. Deja, apsakymų rinkinio rašytojas nebespėjo išleisti: jis žuvo 1944 m. Kauno gete; išgelbėti novelių rankraščiai paskelbti tik 1972 m. Tel Avive.

Tradicijos atžalos po Holokausto Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas nutraukė turtingą, pasaulinę reikšmę įgijusią moderniosios Lietuvos jidiš literatūros tradiciją. Daug kūrėjų buvo fiziškai sunaikinti vykdant nacistinį genocidą arba žuvo Sovietų Sąjungoje (pvz., „Jung Vilne“ nariai Kahanas, Michtomas, Rachelė Suckever, Levinas, Volfas), išžudyta didžioji dalis jų skaitytojų. Per stebuklą išsigelbėję nuo mirties rašytojai (pvz., Suckeveris slapstėsi gimtojo Šnipiškių namo palėpėje, Žvėryno bulvių rūsyje, Vilniaus požemiuose, vėliau partizanavo Rūdninkų girioje) po karo daugiausia emigravo į Izraelį arba JAV. Jų kū­ riniuose lietuviškoji tematika išliko, nors Holokausto patirtis ją pripildė itin niūrių ir tragiškų spalvų. Vis dėlto Lietuvoje ne visos tradicijos gijos buvo nukirstos. Lietuvos žydų literatūra ir po karo buvo kuriama jidiš kalba. Bene svarbiausias pokario jidiš literatūros vardas - plačiai pripažintas poetas Ošerovičius, kilęs iš Panevėžio, Kauno universiteto auklėtinis, septynerius metus praleidęs stalininėje Sibiro tremtyje, vėliau gyvenęs Vilniuje ir 1971 m. repatrijavęs į Izraelį. 1964 ir 1968 m. išleisti du Ošerovičiaus kūrybos, išverstos žymiausių tuometinių lietuvių poetų, rinkiniai; į rusų kalbą jo rinkinį išvertė Arsenijus Tarkovskis. Vis dėlto ilgainiui Lietuvos žydų rašy­ tojai perėjo prie lietuvių ir rusų kalbų, susiliejo su lietuvių literatūriniu gyvenimu, ir išlaikydami žydiškosios tradicijos specifiką tiesiogiai prabilo lietuvių skaitytojams.

Žinomiausių Lietuvos rašytojų gretoje - žydai prozininkai Icchokas (Izaokas) Meras, Grigorijus Kanovičius, Markas Zingeris, dramaturgas ir beletristas Jokūbas Josadė, poetas ir vertėjas Alfonsas Bukontas. Per jų kūrybą - nors ir netiesiogiai - šiandie­ ninis skaitytojas gali pajusti ir jidiš tradicijos dvelksmą. Pastaraisiais metais Vilniuje gyvena ir jidiš kalba kuria prozininkas, vienas garsiausių pasaulyje jidiš filologijos mokslininkų Dovydas Kacas, jo novelės verčiamos į lietuvių kalbą. Šiuolaikinė Lietu­ vos žydų literatūra - jau palyginti nedidelis, tačiau labai vertingas mūsų kultūros san­ das, padedantis prisiminti, įvertinti ir suprasti judėjų dvasią, paveldą, istorinę patirtį ir sudėtingą likimą mūsų krašte.

mm

f ■'

Nina Stepanskaja, Kamilė Rupeikaitė

LITVAKŲ MUZIKOS RAIDA

Aškenazių kultūros fenomenas - litvakų muzika Muzikinė litvakų kultūra susiformavo XVIII a. vid., jos raida glaudžiai siejasi su žy­ diškąja gyvensena. Ši tradicija buvo labai konservatyvi - taip galima teigti, palyginus ją su europietiškąją įtaką patyrusia Vakarų Europos žydų muzika ir chasidizmo pa­ veiktomis jos transformacijomis pietuose. Įvairių žanrų litvakų muzika įkūnijo es­ minius šios aškenazių atšakos muzikinės kultūros ypatumus. Dauguma tyrinėtojų Rytų Europos žydų muzikinį palikimą traktuoja kaip stilistiškai vieningą, pabrėžia repertuaro bendrumą, migracinį jo sklaidos pobūdį, fonetinį jidiš kalbos tapatumą. Antai Moldovos muzikologas Zinovijus Stoliaras teigia: „[...] neretai gerokai nutolusiuose regionuose galima išgirsti tą pačią žydų mu­ ziką - dainą ar instrumentinę melodiją. Keldamiesi iš vienos vietos į kitą, iš vienos šalies į kitą, žydai atsinešdavo ne tik tuos pačius ar panašius muzikinio repertuaro pavyzdžius; kartu su žydais į naujas vietas atkeliaudavo jų muzikos stilius, muzikos kalba, žanrų įvairovė, muzikavimo būdai, vieni ar kiti muzikos instrumentai.“1 Tačiau yra manančių, kad ilgainiui aškenazių kultūros regioninės ypatybės dife­ rencijavosi. XIX a. muzikoje, kaip ir kitose liaudies kūrybos srityse (pvz., sinagogų architektūroje), ėmė ryškėti regioniniai skirtumai. Žydų gyvenimas šiame regione buvo sąlygiškai stabilus, jie įsitraukė į visuomeninį gyvenimą, kūrė savąją subkultūrą. Stiprus, amžių išugdytas gebėjimas adaptuotis žydams padėjo perimti vietos tautų kultūros ir kalbos ypatybes, todėl aškenazių diasporoje formavosi įvairūs dialektai. Litvakų muzikos regioniniai požymiai yra atskiras tyrimo objektas, kol kas menkai pažintas. Neblogai ištirtas Ukrainos ir Lenkijos žydų muzikos paveldas, tuo tarpu litvakų muzikos tradiciją tirti pradėta palyginti vėlai, nuveikta dar nedaug.

Socialinė muzikos reikšmė XVIII-XX a. žydų muzikos tradicijai įtakos turėjo šie veiksniai: 1) sociumas (miesto, miestelio ar kaimo bendruomenė); 2) požiūris į tradiciją, kultūrinis dialogas su kai­ mynėmis slavų tautomis; 3) materialinė gerovė, įtakojusi kultūrinius poreikius, taip pat ir muzikinės kūrybos tendencijas; 4) kūrybiškų žmonių susibūrimas bendruome­ nėje bei asmeninės ir kolektyvinės estetinės raiškos mastai. Ryškiausi tipologiniai bruožai būdingi muzikai, skambėjusiai žydiškame miestely­ je, kur susidarė savita kultūrinė sistema, vėliau ją tyrinėtojai pavadino istorine Rytų Europos žydų pasaulėžiūra. Kad ir kaip nelengva buvo, miestelio žydo gyvenime ne­

trūko muzikos. Žymus etnografas Zinovijus Kiselhofas rašė: „Žydų tauta ypač muzi­ kali. Ji visad dainuoja: džiaugdamasi, liūdėdama, sinagogoje ir namuose, per šventes ir šiokiadieniais.“2Šiame regione buitinė daina jidiš kalba išlaikė daugiausia tipologi­ nių bruožų. Iš žydų dainų žanrų labiausiai išsiskyrė religinės didaktinės, amatininkų bei vestuvinės dainos, monologai apie gyvenimą ir likimą, meilės baladės, lopšinės. Štetlų gatvelėse sukurtos dainos atspindėjo tautos nusivylimus ir lūkesčius, jos išmin­ tį bei sąmojį, sielos polėkį ir talento dosnumą.

Muzikos atlikėjai Miestelio žydų muzikinės kultūros žanrai - tai chazanut (sinagogoje atliekamos litur­ ginės giesmės ir melodijos), buitinės liaudies dainos bei klezmerių muzika. Chasidų bendruomenėse gyvuoja ir ketvirtasis, paraliturginis sluoksnis - soliniai ir choriniai nigunai (hebr. melodija, daina be žodžių) bei cadikų dainos. Bendruomenėje gerbiamiausias muzikos puoselėtojas buvo chazanas - liturginių giesmių atlikėjas, pamaldų vadovas, dar vadinamas kantoriumi. Bendruomenės buvo skurdžios, todėl sinagogos kantoriui šias pareigas neretai tekdavo derinti ir su kita veikla. Žinoma, kad kai kurio­ se Šiaurės Vakarų krašto bendruomenėse tas pats asmuo eidavo ir kantoriaus, ir ritu­ alinio skerdiko pareigas. Įdomus amžininko liudijimas, jog „bendruomenė palankiau žiūrėjo į kantorių nei į skerdiką. Vienoje vietovėje norėjo atleisti ilgus metus tarnavusį skerdiką, kad galėtų priimti kantorių, kuriam būtų priklausiusios visos skerdiko paja­ mos, mat bendruomenė buvo neturtinga ir atskiro kantoriaus išlaikyti negalėjo.“3 Bendruomenės gyvenime kantoriui buvo suteiktos ypatingos privilegijos. Jo statu­ sas buvo aukštas - kaip religinio tarnautojo, ne kaip muzikos meno atstovo. Nesvar­ bu, ar kantorius turėjo talentą, kūrybinių ir muzikinių galimybių, - pakako vien ryšio su šventu tekstu ir emocingo skaitymo, kad asmuo ir pareigos būtų aukštinamos. Kitokį statusą bendruomenės akyse turėjo klezmeris (muzikantas; hebr. klei zemer - muzikos instrumentai), dažniausiai grojantis vestuvėse ir panašiai kaip jo bendras badchenas (hebr. juokdarys) atliekantis linksmintojo vaidmenį, nederėjusį su pakiliomis religinėmis apeigomis; todėl klezmerio padėtis socialinėje hierarchijoje buvo viena žemiausių. Tačiau intonaciniu muzikos turiniu glaudžiai susijęs su litur­ gine kantiliacija, klezmeris atliko panašią funkciją kaip kantorius: abu jie buvo veikiau ne muzikos meno atstovai, o tam tikrų ritualų bendruomenėje atlikėjai. Lietuvoje ir Baltarusijoje liturginė ir klezmerių muzikos sritys turėjo savitų bruožų. Šiame regione chazanut ilgiau nei kitur išlaikė klasikines, Rytų Europai būdingas tra­ dicijas ir atkakliau priešinosi vakarietiškoms įtakoms. Choralinės sinagogos tipas čia susiformavo tik XIX a. pab. ir, panašiai kaip Vidurio Europoje, paskatino muzikos li­ turgijos kaitą: pamaldose atsirado koncerto elementų. Didesniuose miestuose ir mies­ teliuose XIX a. pab.-XX a. pr. pastatytose choralinėse sinagogose per šventes ir šabo išvakarėse vyko koncertai. Giedoti juose buvo kviečiami žymūs Europos dainininkai, attikdavę įvairius, nebūtinai žydiškos kilmės kūrinius hebrajų kalba. Dainininkams pritardavo vyrų choras, o aukšto balso partijas atlikdavo berniukai diskantai. Šiame regione klezmerių grupės retai sudarė dideles kapelas. Dažniau buvo galima išgirsti duetą ar solinį muzikavimą, vyravo smuikas, cimbolai, klarnetas. Kuklios me­ lancholiškos Šiaurės Vakarų krašto žydų melodijos skyrėsi nuo itin temperamentingo

Besarabijos klezmerių stiliaus, kuris vėliau virto neoklezmerių sąjūdžio etalonu. Įsi­ jautęs atokioje gatvelėje griežiantis smuikininkas tapo žydiškojo miestelio simboliu. Šis įvaizdis iki šiol išlikęs senų žmonių, dar menančių tarpukario miestelį, atmintyje. XVII1-X1X a. pr. caro valdžios gyventojų surašymuose (rus. р е в и з с к и е с к а з к и ) yra informacijos apie žydų muzikantus. Pavyzdžiui, Smilovičių štetle 1794-1795 m. gyveno 53 žydų šeimos ir buvo 2 klezmeriai, o Pogosto štetle, kuriame gyveno 82 vy­ rai ir 133 moterys, - 1 klezmeris. 1811 m. surašyme pažymėta, kad Slucko apskrityje, Klecke (ten gyveno 662 žydai), buvo 3 klezmeriai4. Gali būti, kad oficialiuose doku­ mentuose užfiksuotas žydų muzikantų skaičius yra mažesnis už tikrąjį, nes neretai klezmerių pagrindinė profesija buvo kita.

Muzika modernėjančioje bendruomenėje XIX a. didelių miestų žydų bendruomenėse atsirado naujų muzikavimo formų. Svarbių įvykių proga žydai rengdavo bendruomenės ceremonijas, kuriose paprastai skambėjo muzika. Vienas iš ankstyviausių tokių renginių buvo Tado Kosciuškos mir­ ties minėjimas 1817 m., vykęs Vilniaus Didžiojoje sinagogoje. Įdomu tai, jog maldas ir elegijas giedančiam kantoriui pritarė aštuoni grojantys klezmeriai. Formalaus drau­ dimo sinagogoje groti instrumentais pažeidimas ortodoksiniame Vilniuje byloja apie tai, kad žydai šio minėjimo nelaikė religiniu. Amžių sandūroje išsiplėtė žydų muzikinės veiklos spektras dideliuose miestuose. Vyko labdaros koncertai, skirti nukentėjusiems nuo pogromų, gaisrų, karo įvykių ir kitų nelaimių, paremti. Pavyzdžiui, po didžiulio 1881 m. gaisro Minsko žydų kvartale įvairių miestų klubuose surengtas ne vienas koncertas nukentėjusiems šelpti; amži­ ninkų liudijimu, „rusų publika išsiskyrė tuo, kad juose nedalyvavo“5. Ilgainiui koncertinis muzikavimas taip įsigalėjo žydų gyvenime, jog tapo mėgs­ tamiausiu pasiturinčiųjų pasilinksminimo būdu. Daugelyje Šiaurės Vakarų krašto miestų turtingesni bendruomenių atstovai kasmet rinkdavosi į žydų pobūvį; iki vi­ durnakčio tęsdavosi klezmerių koncertas, o paskui buvo šokama iki paryčių6. XIX a. klezmeriams ir kantonams ėmus koncertuoti scenose ir patyrus aplinki­ nių kultūrų poveikį išaugo meistriškumas. Šklove gimęs klezmeris Mykolas Juozapas Guzikovas rengė koncertus žymiausiose salėse, grodamas iš medžio ir šiaudų pasiga­ mintu cimbolų ir ksilofono hibridu, sukeldavo ovacijas. Italų smuikininkas virtuozas ir kompozitorius Nikolas Paganinis Guzikovą pavadino „Lenkijos izraelitų genijumi, jo menu žavėjosi lenkų kompozitorius ir žymus smuikininkas Karolis Lipinskis, kom­ pozitorius ir dirigentas Feliksas Mendelsonas, operos dainininkė Henrieta Zontag ir daugelis kitų Europos muzikų. Šaltiniuose yra žinių apie klezmerių Lipianskių šeimą - cimbolų virtuozus, kilusius iš Vitebsko gubernijos. Klezmeriai paprastai nepažinojo natų, tačiau buvo puikūs improvizatoriai, lengvai įsimenantys žydų dainų ir šokių melodijas, taip pat ir nežydišką muziką - ją adaptuodavo ir įtraukdavo į savo repertuarą. Daugelis žymių tradicinių muzikantų gimė ir augo litvakų bendruomenėse: XIXXX a. populiarumą įgijo ir žydų muzikos pasididžiavimu tapo kantonai Juozapas Altšuleris, pramintas Slonimeriu, Senderis Poliačekas, Nisanas Spivakas, Joelis Do­ vydas Levenšteinas-Strašunskis, pramintas Vilner Balebesl (jid. Vilniaus jaunavedys),

Geršonas Sirota. XIX a. pab.-XX a. pradžioje tris dešimtmečius Vilniuje giedojo chazanas Abraomas Mozė Bernšteinas, kurį išgarsino puikus balsas ir kompozito­ riaus talentas. Pirmojo iš kantorių jo giesmės buvo įrašytos. Pagarsėjo ir Bernšteino mokinys Mozė Kusevickis. Lietuvą prijungus prie Sovietų Sąjungos, buvęs kantorius dainavo operoje, o 5-o deš. pab. emigravo į Kanadą, vėl tapo kantoriumi Monrealyje. Panašiai susiklostė ir Kauno choralinės sinagogos kantoriaus Mozės Aleksandrovičiaus likimas: 4-o dešimtmečio Lietuvoje jis dainavo kamerinę muziką, o 5-o deš. pab. emigravo į JAV, tęsė chazano karjerą. Žydų religinės muzikos raidai nusipelnė Rygos Didžiosios sinagogos kantorius Baruchas Leibas Rozovskis. Jo sūnus Saliamo­ nas Rozovskis - kompozitorius, pedagogas, žydų muzikos tyrinėtojas. Emigravęs į JAV, jis tapo vienu iš Rytų Europos chazanut lyderių, sukūrė savitą asmeninį stilių (nusach). Daugelis XX a. emigravusių dainininkų litvakų išgarsėjo, kadangi Vakarų valstybėse jau nuo 3-io deš. buvo naudojama garso įrašymo technika.

Žydų profesionaliosios muzikos ir muzikinio švietimo susiformavimas XIX ir XX a. sandūroje pasaulietinės muzikos raidą ir muzikinio skonio lavinimą skatino žydų inteligentai, siekę sujungti iš slaviškosios miesto kultūros perimtas me­ nines formas su žydiškuoju turiniu. Baltarusijoje ir Lietuvoje išsiplėtojo muzikos ir literatūros organizacijos „Hazomir“ (hebr. Lakštingala) veikla, kurios nariai rengė paskaitas, koncertus bei spektaklius žydų tema. Ši organizacija turėjo padalinius Minske, Baranovičiuose, Kalinkavičiuose, Gardine, Kaune ir kitur. Vilniuje atgarsio sulaukė žydų muzikos ir dramos būrelis, tapęs reiškinio, kurį vėliau imta vadinti menine saviveikla, prototipu. Daugelyje Šiaurės Vakarų krašto miestų - Vilniuje, Vitebske, Lydoje, Lodzėje, Chocimske ir kituose - įsteigti Peterbur­ go žydų liaudies muzikos draugijos padaliniai. 1913 m. Vitebsko padalinys paskelbė žydų operos konkursą, deja, iki šiol nežinomi šio konkurso rezultatai. Šie faktai by­ loja apie tai, kad ėmė kisti muzikos paskirtis žydų gyvenime. Viena vertus, išlaiky­ tos tradicinės muzikos formos; kita vertus, pradėjo formuotis naujos, įtakotos žydų miestietiško gyvenimo būdo bei Haskalos idėjų. XIX a. pab.-XX a. pr. miestuose ėmė steigtis gausybė muzikos ir meno draugijų, kurių narių sąrašuose gana daug žydų pavardžių - tai ir entuziastai mėgėjai, ir pro­ fesionalūs atlikėjai bei pedagogai. 1893 m. Minske atidaryta pirma krašto muzikos mokykla, kuriai vadovavo Sofija Šackina. Ši talentinga koncertuojanti pianistė buvo Leipcigo konservatorijos absolventė. 1898 m. įsteigta Minsko menų mėgėjų draugi­ ja. Peterburgo konservatorijos absolventas, smuikininkas ir pedagogas Natanas Rubinšteinas pasiekė, kad 1907 m. Šiaurės Vakarų krašte būtų atidaryta pirma aukštoji muzikos mokykla7. Vilniuje 1924 m. buvo įsteigtas Žydų muzikos institutas (jid. fidišer muzikališer institut)syiki pat Holokausto vykdęs aktyvią pedagoginę ir koncer­ tinę veiklą. Direktorius Rafaelis Rubinšteinas ir dauguma instituto dėstytojų buvo baigę Peterburgo konservatoriją. Instituto auklėtiniai daug prisidėjo prie Lietuvos muzikinės kultūros puoselėjimo. Pavyzdžiui, Abraomas Slepas vadovavo Vilniaus žydų chorui, Aronas Cimbleris skaitydavo paskaitas prieš jo vadovaujamo Žydų sim­ foninio orkestro koncertus. Neįkainojamą indėlį į XX a. pasaulio klasikinės muzikos paveldą įnešė kiti litvakai menininkai: iš Žaslių kilęs pianistas virtuozas Leopoldas

Godovskis, Vilniuje gimęs ir vaikystę praleidęs bene žymiausias XX a. smuikininkas Jaša (Juozapas) Cheifecas. Europoje buvo pagarsėję broliai išeiviai iš Lietuvos - vio­ lončelininkas Mykolas ir smuikininkas Aleksandras Šneideriai, tuomet neprilygs­ tamojo kamerinės muzikos ansamblio - Budapešto kvarteto - artistai. Aleksandro pageidavimu Vilniaus pavadinimas iškaltas ant jo antkapinio akmens Niujorke9. Žydų liturginei muzikai nusipelnė Šakiuose gimęs Aaronas Frydmanas. Baigęs muzikos studijas Berlyne, 1882-1923 m. jis buvo Senosios Berlyno sinagogos vyres­ nysis kantorius, o 1907 m. Karališkoji menų akademija Frydmanui suteikė Karališ­ kojo vyriausiojo muzikos direktoriaus (vok. Koniglicher Hauptmusikdirektor) titulą. Jis paskelbė reikšmingų studijų: liturginių metų tradicinių giesmių rinkinį Saliamono giesmė (hebr. Šir li-Šelomohy 1901), knygą Sinagoginisgiedojimas (vok. Der synagogale Gesang, 1904), trijų tomų rinkinį Žymių XIX a. kantorių gyvenimo epizodai (vok. Lebensbilder berūhmter Kantoren dės 19. Jahrhunderts, 1918-1927).

Žydiškoji tema šiuolaikinėje litvakų muzikoje Menų plėtotei palanki atmosfera ir naujosios žydų menininkų inteligentijos iniciaty­ vos sudarė prielaidas formuotis tautinei kompozitorių mokyklai, tačiau dėl dramatiš­ kų XX a. vid. įvykių ji nespėjo susiklostyti. Nemažai muzikantų žydiškų temų veng­ davo arba jas laikydavo nelabai svarbiomis. Tai būdinga Samuelio Polonskio, Izaoko Liubano, Levo Abeliovičiaus, Mykolo Krošnerio, Edi Tyrmand ir kitų kūrybai. Di­ džiuma jų kūrinių žydiškomis temomis prarasta arba saugoma archyvuose. Prikėlus juos iš užmaršties, požiūris į žydų kompozitorių veiklą sovietmečiu turėtų pasikeisti. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, menininkai pasinėrė į savo šaknų ir tapatybės paieškas. Atgimė ilgai slopintos vertybės. Puikiai šį virsmą iliustruoja kompozitoriaus Anato­ lijaus Šenderovo kūryba - vertinga Lietuvos muzikinės kultūros dalis. Šenderovas augo žydų muzikantų šeimoje: jo senelis Jokūbas Šenderovas, savamokslis muzikan­ tas, vėliau tapęs simfoninio orkestro koncertmeisteriu Vilniaus radiofono orkestre, grojo ir klezmerių muziką; tėvas Mykolas Šenderovas buvo žymus violončelininkas, motina Ila Šenderova - pianistė. Tačiau žydų muzikos tradicijos neturėjo įtakos Ana­ tolijaus Šenderovo kūrybai iki kelionės į Izraelį 1989 m. Susipažinus su seniausiais žydų kultūros klodais, aškenazių ir sefardų muzikos tradicijomis ir prisilietus prie Šventojo Rašto, kūryba iš esmės pasikeitė. Už trijų stambios formos kūrinių ciklą bibliniais tekstais - Simeni kachotam ai libecha (hebr. Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, 1992), Paratum cor meum (hebr. Mano širdis pasirengusi, 1995) bei Šma Israel (hebr. O, Izraeli, klausyk, 1997) - kompozitorius 1997 m. pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Kūrinyje Iš užmirštos knygos (2005) Šenderovas tiesiogiai remiasi žydų liaudies muzikos palikimu: Vilniaus kantoriaus A. M. Brenšteino me­ lodijomis iš leidinio Muzikos rinktinė: Melodijos iš žydų tautos lobyno (jid. Muzikališe pinkes. Nigunim-zamlungfunjidišnfolks-oicer, 1927). Žydiškumas tapo natūralia Šenderovo muzikos savastimi. Savita muzikinė litvakų kultūra regiono daugiakultūrėje aplinkoje paliko gilų pėdsaką, atgyjantį šiuolaikinių kompozitorių kūryboje. Tiesa, regiono meninio kon­ teksto praeities vaizdą, kuriame muzika buvo vienas pagrindinių komponentų, dar reikia atkurti.

'""чтпцлМИШ*

Vilma Gradinskaitė

MODERNUSIS MENAS

Profesionaliosios žydų dailės atsiradimas XVIII a. vid. kilęs švietėjiškasis Haskalos sąjūdis iškėlė proto ir pažangos svarbą. Emancipacijos, integracijos ir sekuliarizacijos procesai paskatino profesionaliosios žydų dailės atsiradimą. Pasak Anglijos žydų tapytojo Franko Luiso Emanuelio (Frank Lewis Emanuel), XX a. pr. Europoje kūrė apie 400 jau spėjusių išgarsėti žydų daili­ ninkų1. Vis gausėjant žydų dailininkų radosi nauja sąvoka - žydų dailė. Šį terminą pirmieji pradėjo vartoti patys žydų dailininkai, norėdami pabrėžti kitokį nei Europos menininkų savo kultūrinį tapatumą2. XIX a. vid. subrendo pirmoji žydų dailininkų karta, davusi postūmį tolesnei ne tik žydų dailės, bet ir pasaulinio meno plėtrai. Vokietijoje tapė moderniosios žydų reli­ ginės minties sekėjas Moricas Openheimas (Moritz Oppenheim), Anglijoje - pirmas žydų dailininkas, priimtas į Karališkąją meno akademiją, - Solomonas Hartas. Pran­ cūzijoje kūrė vienas iš impresionizmo pradininkų Kamilis Pisaro (Camille Pissarro), JAV - bene pirmoji žydų tautybės moteris dailininkė Merė Kasat (Mary Cassatt), Lenkijoje - žymus tapytojas Mauricijus Gotlibas (Maurycy Gottlieb). Iš Lietuvos kilo talentingas tapytojas Izaokas Levitanas, skulptorius Markas Antokolskis.

Profesionaliosios ir ritualinės žydų dailės santykis Žydų menininkų kūrybą formavo du pagrindiniai veiksniai: 1) šalies, kurioje gyveno, kultūrinis, socialinis bei istorinis kontekstas; 2) vienalytės žydų tautos pagrindas judaizmas, kelis tūkstančius metų diasporoje gyvenančiai tautai leidęs išlaikyti tautinį tapatumą. Ritualinės žydų dailės pagrindas - judaizmo tradicija, taigi ritualinis žydų menas skirtingais laikotarpiais įvairiose šalyse iš esmės nesiskiria: jam būdingi tie pa­ tys simboliai ir Senojo Testamento pasakojimų bei legendų ikonografija. Šis bendras sakralinio meno pagrindas įtakojo ir profesionaliąją žydų dailę, buvo jos ištakos. Žydų dailininkai lankėsi štetluose, dalyvavo ekspedicijose, rinko ritualinius objek­ tus, folklorą, fotografavo sinagogas, studijavo jų interjerą, antkapių dekorą, senąją kalybą, karpinius, siuvinėjimą. Jie mokėsi iš ritualinio meno paprastumo ir ekspre­ sijos. Avangardo menininkai mielai pasitelkdavo religinius žydų simbolius, ženklus, hebrajiškas raides ir žodžius.

Meninis gyvenimas Vilniuje iki Antrojo pasaulinio karo Vilnius visuomet buvo svarbus Rytų Europos kultūros ir meno centras. 1793 m. uni­ versitete įkurtos architektūros, tapybos, skulptūros ir grafikos katedros. Po 1831 m. sukilimo uždarius universitetą, 1866-1915 m. jo patalpose veikė Vilniaus piešimo mokykla3, kuriai daug metų vadovavo rusų tapytojas Ivanas Trutnevas, atstovavęs realistinei dailės krypčiai. Mokykloje mokėsi įvairių tautybių busimieji menininkai. Nemažai Rytų Europos žydų, vėliau tapusių žymiais pasaulio dailininkais, pirmuosius žingsnius dailėn žengė būtent Trutnevo vadovaujamoje Vilniaus piešimo mokykloje. Šiandien žinoma apie 200 mokyklos auklėtinių pavardžių, iš kurių daugiau nei 40 žydų tautybės. Vilniaus piešimo mokykloje mokėsi skulptoriai Borisas Šacas (Schatz) ir Žakas Lipšicas (Jacques Lipchitz), dailininkai Chaimas Sutinąs (Soutine), Pinchas Kremenis (Pinchus Krėmėgne), Michaelis Kikoinas (Kiko'ine), Emanuelis Manė Ka­ cas (Emmanuel Mane-Katz). Vėliau šių dailininkų kūryba įtakos pasaulio dailę, ypač Ėcole de Paris (1910-1940) raidą. Vilniuje 1905 m. įsteigta Marko Antokolskio vardu pavadinta pramoninės dailės mokykla žydų jaunimui4. Mokyklai vadovavo skulptoriaus sūnėnas, taip pat dailinin­ kas Levas Antokolskis, tapybinio realizmo atstovas. Šioje mokykloje mokėsi žymus grafikas Lozorius Segalis (Lasar Segall), vėliau įtakojęs Brazilijos moderniąją grafiką. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, paramą jauniems žydų menininkams ėmė teikti susikūrusios žydų visuome­ ninės, kultūrinės, švietimo ir mokslo draugijos. Nuo 1922 m. iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Lenkijos užimtame Vilniuje kūrė apie 60 žydų dailininkų, - daugiau buvo tik lenkų tautybės menininkų. Kai kurie žydai dalyvavo bendrose parodose su lenkų menininkais, tačiau dėl lenkų pastangų diskriminuoti žydus dažniausiai buvo rengiamos atskiros parodos5. Jaunoji žydų literatų ir dailininkų karta, siekdama išsaugoti tautiškumą, 1929 m. susibūrė į „Jung Vilne“ grupę. Šiai grupei priklausė rašytojai Chaimas Gradė, Abra­ omas Suckeveris, dailininkai Bencionas Michtomas, Rachelė Suckever, Šeina Efron. „Jung Vilne“ bandė derinti žydų folklorą su moderniomis meno tendencijomis, leido savo almanachą, rengė vakarus, kuriuose buvo skaitoma „Jung Vilne“ literatų kūryba ir eksponuojami dailininkų darbai. Stiprėjančios lenkų pastangos asimiliuoti žydus turėjo neigiamos įtakos žydų ben­ druomenės, ypač inteligentijos gyvenimui. Kai kurie žydų menininkai - dailininkai Akimas Josimas, Izajas Kulvianskis, Šolemas Zelmanavičius persikėlė gyventi į Kau­ ną. Inteligentijos ir kultūros veikėjų migracija pristabdė žydų kultūrinį gyvenimą Vil­ niuje, kartu davė postūmį žydų meninio gyvenimo suklestėjimui Kaune.

Meninis išsilavinimas Kauno Lietuvoje Tarpukario Kaune gyveno apie 40 žydų tautybės dailininkų - daugiau buvo tik lie­ tuvių menininkų. Priešingai nei Vilniuje, Kaune lietuvių ir žydų dailininkai palaikė glaudžius ryšius: mokėsi toje pačioje mokymo įstaigoje, rengė bendras parodas, pri­ klausė toms pačioms meno draugijoms. 1922-1940 m. veikusi Kauno meno mokykla6 parengė daugiausia lietuvių ir žydų dailininkų nepriklausomoje Lietuvoje. Vilniaus piešimo mokykla iš dalies tęsė Vii-

niaus universiteto dailės katedrų veiklą, o Kauno meno mokyklos kūrėjai nepaveldėjo ugdymo tradicijos. To meto Kauno meno mokyklos dėstytojams - Justinui Vienožinskui, Adomui Varnui, Petrui Kalpokui ir kitiems - iškilo sudėtingas uždavinys: sukurti dailės švietimo sistemą. Mokyklos dėstytojai buvo lietuviai, jiems ypač rūpėjo lietuvių tautiškumo ugdymas, tačiau žydų tautybės mokiniams čia niekas netrukdė gilintis į savas tradicijas, kurti žydiškomis temomis. Iš viso mokykloje mokėsi per dvidešimt žydų tautybės dailininkų. Čia studijavo tapytojai Neemijas Arbit Blatas, Žalė Bekeris, grafikai Chaimas Mejeris Fainšteinas, Motelis Ginsburgas ir kiti. Meninis išsilavinimas buvo įgyjamas ir žydų gimnazijose įvairiuose Lietuvos mies­ tuose. Ypač garsėjo kultūrine veikla Marijampolės žydų gimnazija, kurios direktorius buvo M. Majeris. Čia buvo rengiami kultūriniai vakarai, skaitomos paskaitos ir orga­ nizuojamos mokinių dailės parodos. 1917-1919 m. dailę gimnazijoje dėstė Maksas Bandas, vėliau padedant mokyklos direktoriui išvykęs studijuoti tapybą į meno aka­ demiją Berlyne, dirbęs Paryžiuje ir JAV.

Dailės kryptys tarpukario Lietuvoje XIX ir XX a. sandūroje Vakarų Europos dailininkai ėmė ieškoti naujų idėjų ir me­ ninės raiškos formų. Naujos meno srovės - impresionizmas, postimpresionizmas, kubizmas, ekspresionizmas ir kitos - išvadavo menininkus iš kūrybinę laisvę var­ žiusių akademinių taisyklių. XX a. pr. Lietuvos dailėje vyko panašūs procesai kaip ir Vakaruose. Naujų dailės tendencijų sklaidą lėmė tai, kad Lietuvos menininkai galėjo studijuoti užsienyje, ypač juos viliojo Paryžius ir Berlynas. Dailininkai ir visuome­ nė Lietuvoje su moderniausiomis meno kryptimis susipažindavo galerijose, kurio­ se buvo eksponuojama ne tik Lietuvos, bet ir užsienio dailininkų kūryba. 1922 m. Kaune tapybą eksponavo vienas žymiausių pasaulio dailininkų Markas Šagalas (Mare Chagall), vyko Latvijos, Rusijos, Vokietijos, Lenkijos dailininkų parodos. Tarpukario Lietuvos, taip pat ir žydų dailėje, vyravo kelios kryptys7. Realistinio meno tendencijos, dažnai sumišusios su impresionizmo ar postimpresionizmo bruo­ žais, būdingos tų menininkų kūrybai, kurie studijavo Lietuvoje ir negalėjo išvykti pasitobulinti užsienyje. Akiratį užsienyje praplėtę menininkai sekė modernizmo idė­ jomis. Jų kūryboje ryškiausios buvo ekspresionizmo apraiškos, atsispindėjo simboliz­ mo, kubizmo, konstruktyvizmo ir abstrakcijos tendencijos. Iš tuometinės spaudos matyti, kad lietuvių dailininkai ir meno kritikai modernias meno kryptis priėmė konservatyviau, vertino jas kaip lietuvių menui svetimą kraš­ tutinumą8. Lietuvos žydų dailininkai buvo atviresni naujoms dailės kryptims ir no­ vatoriškoms idėjoms, aktyvias naujų plastinės raiškos būdų paieškas ir norą eksperi­ mentuoti pastebėjo ir tarpukario Lietuvos dailės kritikai: „Žydų dailininkai beveik be išimties naujienų sekiotojai.“9 Ilgą laiką žydų jaunimą ribojant judaizmo dogmoms, susikaupė milžiniškos kūrybinės galios, prasiveržusios įvairiomis kryptimis. Nepaveldėję profesionaliosios meninės tradicijos ir nesukaustyti akademinės praktikos, žydų dailininkai greitai ir lengvai įvaldė modernias XX a. pradžios meno kryptis, eksperimentavo ir siekė naujumo. Taip radosi žydų dailininkų universalumas - suge­ bėjimas atsiliepti į moderniausias gyvenamojo laikotarpio meno kryptis ir idėjas.

Paveikslų siužetai ir žydiškieji simboliai Žydų dailininkai atstovauja visoms meno kryptims: vieni kuria žydiškomis temomis, remiasi ritualiniu menu, folkloru ir etnografija, pasitelkia judaizmo simbolius; kiti neakcentuoja savo kilmės, jų kūrybos turinys nesiskiria nuo aplinkinių tautų meno. Domėjimasis tautiniu menu ir žydiškomis temomis, ypač buitiniu žanru, išaugo XX a. 1-ame deš. Dailininkams rūpėjo pavaizduoti kasdienį, atsikartojantį gyvenimo ciklą, kurio centre yra sinagoga, rabinas ir šeimos židinys, kur visi atsiminimai ir norai nukreipti į kasdienius įvykius: gimimą, meilę, santuoką, mirtį. Arbit Blato drobė „Se­ nas žydas“, Josimo „Sinagogoje“, Bando „Rabinas“, „Žydų nuotaka“, Zelmanavičiaus „Žydų vestuvės“, „Sinagogoje“, Fainšteino „Malda“ ir kiti paveikslai Lietuvos dailės kontekste išsiskyrė dėl savo tematikos. Žydų dailininkai vaizdavo tai, kas glaudžiai siejosi su jų būtimi ir buitimi, persmelkta simbolizmo ir misticizmo, todėl kiekvienas kūrinyje pavaizduotas kasdienis veiksmas ir įvykis turi simbolinę prasmę. Tarpukario Lietuvos žydų dailininkams ypač rūpėjo socialinės problemos. Bando „Žydų darbi­ ninkas“, „Jaunas darbininkas“, Arbit Blato „Žvejų valtys naktį jūroje“, Fainšteino „Šei­ ma prie ligonio“ vaizduoja nedarbą, skurdą, paprastų žmonių kasdienybę. Socialinės temos, žydų varguomenės buities motyvai lietuvių ir žydų dailės kontekste ypač iš­ siskyrė Bekerio kūriniuose „Darbininkas“, „Kalvis“, „Uosto krovikai“, „Streikuotojai“. Menininkai socialines problemas bandė perteikti psichologiniu portretu, kasdienio gyvenimo vaizdais. Žydų dailininkai mėgsta įterpti judaizmo simbolius - menorą, Dovydo žvaigždę, Jeruzalės miesto ar Šventyklos vaizdus, Dekalogo lenteles. Judaizmo simboliai pa­ deda sukurti vaizduojamos istorijos daugiasluoksniškumą. Žydų dailėje kiekvienas elementas turi simbolinę prasmę, o keli elementai drauge - pasakoja istoriją ar įvykį, papildydami ar net keisdami vienas kito reikšmes. Taip ženklai įgauna naujų prasmių ir sluoksnis po sluoksnio leidžia atskleisti visą dailininko pasakojamą istoriją, o kartu suvokti žydų dailės temų įvairumą ir savitumą.

Meninis gyvenimas Vilniaus ir Kauno getuose Antrasis pasaulinis karas nenutraukė žydų dailės raidos Lietuvoje. Getuose, be kitų kultūrinių renginių - paskaitų ir koncertų, buvo vyko ir dailės parodos. 1942 m. bir­ želį Vilniaus gete įvyko vakaras, skirtas literatų ir dailininkų grupei „Jung Vilne“. Vil­ niaus gete surengtos dailininkų Jokūbo Šero, Michtomo, Rachelės Suckever bei tuo metu devynmečio Samuelio Bako, vėliau išgarsėjusio pasaulyje, kūrinių parodos. Kauno geto gyvenimą ir koncentracijos stovyklos žiaurumus įamžino dailininkai Estera Lurjė, Jokūbas Livšicas, Juozapas Šlezingeris, Nolikas Šmidtas. Ant suglamžyto popieriaus skiaučių pieštuku, plunksnele ar akvarele jie piešė sunkų kasdienį darbą, išbadėjusių žmonių eiles prie maisto ir kasdienius patikrinimus, paliegusius jaunus vyrus, sulinkusius senius, einančias mirti moteris su verkiančiais vaikais ant rankų, išsekusius veidus skausmo ir baimės kupinomis akimis. Genocido aukomis tapo dau­ giau nei pusė tarpukario Lietuvos žydų dailininkų: talentinga tapytoja Černė Percikovičiūtė, visame pasaulyje pripažintas tapytojas Žalė Bekeris, išskirtinė Kauno bohe­ mos asmenybė Saliamonas Zelmanavičius, menininkai Chaimas Mejeris Fainšteinas,

Jokūbas Livšicas, Nolikas Šmidtas, Elijas Kaplanas. Gete žuvo Vilniaus menininkai: Hadasa Gurevič, Juozapas Kagansas, Jokūbas Šeras, Rachelė Suckever. Išsigelbėjo tik nedaugelis, pabėgę į užsienį ar Sovietų Sąjungos gilumą.

Žydų dailininkų sklaida Kai kurie žydų dailininkai įgiję išsilavinimą toliau studijuoti ir dirbti vyko į užsienį. Jie išlaikė savą štetlo kultūrą, tautinio meno supratimą ir visa tai derino su moderniomis meno kryptimis. Ši sintezė suformavo savitus meno reiškinius, iš kurių ryškiausia yra Ėcole de Paris kryptis. Šios mokyklos branduolį sudarė buvę Vilnius piešimo moky­ klos mokiniai - Sutinąs, Kremenis, Kikoinas, Segalis, Manė Kacas. Iš viso mokyklai atstovavo apie 60 Rytų Europos ir daugiau nei 150 žydų dailininkų iš viso pasaulio. Paryžiaus mokyklos ekspresija pasižymėjo santūrumu ir elegancija, monumentalia plokščia forma, sodriomis, šviesiomis ir niuansuotomis spalvomis. Dailės kūriniuose vyravo melancholija, lyrizmas, nostalgija, žydiški ir slaviški simboliai. Sionizmo paskatinta Rytų Europos žydų emigracija į Izraelį čia atnešė modernią­ sias meno kryptis. Studijavęs Vilniaus piešimo mokykloje skulptorius Borisas Šacas įkūrė pirmąją meno mokyklą Jeruzalėje „Becalel“. Ši mokykla veikė 25 metus (19061929). Dauguma jos dėstytojų buvo emigrantai iš Rytų Europos, palaikantys sionis­ tines idėjas, o Ėcole de Paris kryptis Palestinos dailininkams tapo vienu iš tautinio žydų meno kūrimo pagrindų. Lietuvoje gimę dailininkai Lozorius Krestinas, Dovy­ das Labkovskis, Samuelis Bakas, Dovydas Bekeris, Rafaelis Chvolesas, Aleksandras Bogenas, Mozė Rozentalis įtakojo ir formavo moderniąją Izraelio dailę.

Žydų dailė šiuolaikinėje Lietuvoje Sovietmečiu žydų dailė tarsi neegzistavo, tačiau XX a. 9-ame deš. pakitus politinei situacijai prabilta apie tautinę tapatybę. 1988 m. Kauno paveikslų galerijoje sureng­ ta Lietuvos žydų dailės paroda10, jos lankytojai pamatė Lietuvoje išlikusius rituali­ nius objektus, tarpukario Lietuvos bei šiuolaikinių žydų dailininkų tapybą, grafiką ir skulptūrą. Dabar dauguma minėtos žydų dailės parodos eksponatų saugomi Valsty­ biniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Jame išsamiai galima susipažinti su skulpto­ riaus Marko Antokolskio kūryba, muziejuje nuolat rengiamos žydų dailės parodos. 1997 m. rugsėjo mėnesį „Vartų“ galerijoje įvyko Lietuvos žydų dailininkų paroda „Liūdesys - mano džiaugsmas“, kurioje eksponuoti ne tik tarpukario dailininkų dar­ bai, bet ir šiuolaikinių menininkų Augustino Savicko, Adasos Skliutauskaitės, Alek­ sandros Jacovskytės, Adomo Jacovskio, Marijaus Jacovskio darbai. Kartais šiandieni­ nėje žydų dailininkų kūryboje sunku įžvelgti tautinį pradą. Žydų, kaip ir kitų tautų dailininkų kūryboje, glūdi asmeniniai išgyvenimai, egzistenciniai klausimai, globa­ linės problemos. Vis dėlto iš judaizmo tradicijos paveldėtas simbolinis mąstymas ir simbolinis objektų matymas, turinio ir formos daugiasluoksniškumas, įtakotas litera­ tūrinės žydų tradicijos, misticizmas, perimtas iš kabalistinės tradicijos, ir minorinės nuotaikos - nuolatinio žydų tautos persekiojimo, pogromų ir Katastrofos pasekmė, leidžia išskirti žydų dailę iš bendro meno konteksto.

Joana Lisek

TEATRAS

Ištakos Profesionalusis žydų teatras Vidurio ir Rytų Europoje ėmė kurtis XIX a. suklestėjus pasaulietinei jidiš kultūrai. Teatro ištakos sietinos su religija ir ritualu: su teatralizuo­ tais Purimo šventės siužetais, su keliaujančiais chazanais (kantonais), badchenais (jid. juokdariai, liaudies poetai) bei maršelikais (jid. ceremonmeistrai), dalyvavusiais įvai­ riose šventėse. Tiesa, visa tai neįgijo institucinio pavidalo, tokio pobūdžio pokyčiai prasidėjo ėmus plisti Haskalos idėjoms. Tolesnę teatro raidą, ypač aktyvią tarpukariu, labiausiai lėmė jidišistinės tendencijos. Žydų bendruomenėje išpopuliarėjęs jidiš tea­ tras turėjo didesnę įtaką nei kitos kultūros ir meno sritys. Nenuostabu, kad kovojant už žydų tautinę ir kultūrinę autonomiją būtent teatro poveikis buvo stipriausias. Vil­ nius tapo Europos jidiš centru, ir tai nulėmė žydų teatro raidą.

Profesionaliojo Lietuvos žydų teatro įkūrimas Žydų teatro raidą Rytų Europoje varžė valdžios apribojimai. 1883 m. caras visoje Ru­ sijos imperijoje uždraudė statyti pjeses jidiš kalba; draudimas atšauktas tik 1905 m. Laikotarpiu nuo 1908 m. iki Antrojo pasaulinio karo išsiskleidė unikalūs Vilniaus profesionaliojo žydų teatro bruožai, iš kitų žydų teatrų jį išskyrė teatro kaip institu­ cijos tęstinumas. Atsiradus nevaržomos veiklos galimybėms Nachmanas Lipovskis 1905 m. Vilniuje įkūrė „Folks teater“ (jid. Liaudies teatrą), kurio veikla nutrūko prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Iniciatyva atkurti teatrą Vilniuje kilo dar vykstant karui. Žydų in­ teligentijos lyderiai (Jokūbas Vygodskis, Cemachas Šabadas, Šimšonas Rozenbaumas ir kt.) bendradarbiavo su įvairiais menininkų sambūriais. Juos vienijo priešinimosi asimiliacijai idėja, bandyta ją įgyvendinti gaivinant žydų kultūrą, skatinant kurti li­ teratūros ir meno kūrinius. Kaip šio bendradarbiavimo pasekmė radosi viena iš gar­ siausių pasaulyje žydų teatro grupių - „Vilner trupe“ (jid. Vilniaus trupė). Jos inici­ atoriai buvo trupės nariai: Leibas Šusteris (Kadisonas), priklausęs „Jidiše dramatiše gezelšaft“ (jid. Žydų dramos draugija) Kaune, Jokūbas Šermanas, Aleksandras Azro (slpv. Orlikas) bei „Vilner trupe“ vadovas Mordechajas Mažo. Trupėje dirbo aktoriai mėgėjai - Sonia Elmis, Frida Blumental, Dora Rivkin, Šalemas Maninas, Nojus Nachbušas, Chaimas Šneuras; taip pat iš Rusijos atvykę žydų kilmės artistai - Judita Laser, Pole Valter ir vienintelis aktorius profesionalas Matas Kovalskis.

Laikinai pasivadinusi FADA (santrumpa: Farain jidiše dramatiše artistn - Žydų dramos artistų susivienijimas) trupė įsikūrė Lukiškių turgavietėje, apleistame medi­ niame cirko pastate. Jame 1916 m. vasario 8 d. pastatyta pirmoji Šalomo Ašo kome­ dija Žemietis (jid. Der landsman).

„Vilner trupe“ „Vilner trupe“ nenutolo nuo žydų dramos tradicijos, tik modernizavo ją pagal Kons­ tantino Stanislavskio sistemą ir pritaikė trupės narių, anksčiau dirbusių Kijevo Solovcovo teatre, patirtį. Prasidėjo nauja žydų teatro era. Pasaulinių aukštumų pasiekusios „Vilner trupe“ meninį lygį lėmė atida kiekvienos pjesės kalbos grynumui bei litera­ tūrinei vertei. 1916 m. lapkritį trupė gavo vietą Vilniaus miesto teatre dab. J. Basanavičiaus g. Čia buvo statomos žydų autorių pjesės ir Europos dramaturgų kūriniai (Michailo Arcybaševo, Semiono Juškevičiaus, Hermano Zudermano, Arturo Šniclerio) jidiš kalba. 1917 m. trupė pradėjo gastroliuoti - Kaune, Gardine, Balstogėje. Vėliau ji išvyko į Varšuvą ir kitus didžiuosius Lenkijos miestus. Spektakliai visur buvo rodomi su dide­ liu pasisekimu. Tačiau trupė suskilo, Azro ir Elmis sugrįžo į Vilnių. Kita trupės dalis toliau dirbo Varšuvoje, 1920 m. ten suvaidino Dovido Hermano pastatytą Semiono An-skio pjesę Apsėstoji (jid. Dibek). Jos sėkmė buvo stulbinama. Tuo metu vilnietiškąją trupę rėmė garsi aktorė Ester Rokhl Kaminską ir jos dukra Ida, o prie Varšuvoje veikusios trupės prisijungė Abraomas Morevskis. 1923 m. vyko sėkmingos gastrolės Europoje - Rumunijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje, dalis trupės gastroliavo JAV - Niujorke ir kituose miestuose. Persitvarkiusi trupė vadinama antrąja „Vilner trupe“ (1928-1932). Ji sulaukė sė­ kmės Vilniuje (1929, 1934) bei Rumunijoje. Trupė vaidino pjeses pagal Šolemo Ašo (Dievo vardo pašventinimas, hebr. Kideš Halėm) bei Izaoko Leibušo Pereco (Naktį turgaus aikštėje, jid. Bai nacht aifn altn mark) romanus. Antrosios „Vilner trupe“ vei­ kla Lenkijoje nutrūko dėl finansinių sunkumų. Raudonajai armijai įsiveržus į Vilnių ir 1919 m. vasarį paskelbus Litbelą - Lietuvos ir Baltarusijos tarybų socialistinę respubliką - Azro, Elmis ir Šermanas (pastarasis buvo likęs Lenkijos „Vilner trupe“), bendradarbiaudami su intelektualų ir kultūri­ ninkų grupe, įkūrė „Vilner jidišer milchome teater“ (jid. Vilniaus žydų karo teatras). Teatras veikė tik pora mėnesių, iki Lenkijos karinių veiksmų prieš Lietuvą 1919 m. pavasarį, tačiau pastatė kelias pjeses: Pereco Hiršbeino Tuščia smuklė (jid. Di puste krečme), Izaoko Leibušo Pereco Dega (jid. Es brent) ir Ašo Keršto Dievas (jid. Gotfun nekome).

Vilniaus teatrai Lenkijai valdant Vilniaus kraštą vaisingiausias teatro menui laikotarpis buvo 19201935 m. Nuo 1936 m. prasidėjus politinėms permainoms šalyje ir pablogėjus žydų bendruomenės padėčiai Lenkijoje teatras pradėjo smukti. Tarpukario Vilniuje paprastai gyvavo vienas ar du teatrai. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui „Palas“ teatre Arklių g. 1 veikė Abraomo Slobodskio ir Leibo Šriftzetserio vadovaujamas „Jidišer drame un komedie teater“ (jid. Žydų dramos ir ko­

medijos teatras). 1928 m. „Palas“ pasivadino „Najer teater“ (jid. Naujasis teatras), jo direktoriumi tapo Samuelis Kupermanas. Teatras veikė iki 1930 m. pradžios. Anksčiau nei „Palas“ teatras, 1926 m., Liejyklos gatvės 4-ame name buvo atkurtas „Folks teater“ (jid. Liaudies teatras). Pirmuoju jo vadovu tapo Nachmanas Lipovskis, vėliau šias pareigas perėmė Mozė Karpinovičius. 1933 m. „Folks teater“ gavo nau­ ją vardą - „Vilner jidišer teater“ (jid. Vilniaus žydų teatras), jam vadovavo Leibas Bergeris ir Jonas Turkovas. 1932 m. lapkritį Naugarduko g. 8 name įkurtas „Unzer teater“ (jid. Mūsų teatras), nuo 1937 m. - „Najer jidišer teater“ (jid. Naujas žydų teatras). Jo vadovas buvo Izaokas Zalebergas. Palyginti dažną teatrų vadovų kaitą, pavadinimų keitimus ar net laikiną veiklos sustabdymą lėmė amžinos finansinės pro­ blemos. Dėl nepakankamos valstybės paramos stigo lėšų deramiems atlyginimams, buvo sunku išlaikyti pastatus, todėl vietos valdžios įsakymu teatrus laikinai uždary­ davo. Pavyzdžiui, 1933 m. du iš penkių mieste veikusių teatrų buvo žydų, jie gavo 4 tūkst. zlotų metinę paramą (1937 m. tik 2 tūkst. zlotų)1, o trims lenkų teatrams buvo skirta 100 tūkst. zlotų. Konkuruoti su finansiškai stipresniais lenkų teatrais buvo la­ bai sunku, juolab kad spartėjo žydų bendruomenės kalbinė asimiliacija. Jau 1935 m. maždaug pusė Vilniaus lenkiškųjų teatrų žiūrovų buvo žydai2. 1933 m. „Unzer teater“ parteryje buvo 390 vietų, o balkone dar 300. Jame dirbo 15 nuolatinių aktorių, vaidinusių kasdien po spektaklį, o šeštadieniais ir žydų švenčių dienomis - po du. Darbo dienomis teatro lankomumas siekė apie 50 proc., o šventi­ nėmis - apie 95 proc. Teatre buvo statomos melodramos, operetės ir dramos, steng­ tasi išlaikyti aukštą repertuaro meninį lygį. Retkarčiais vienam ar kitam vaidmeniui buvo kviečiami žymūs aktoriai iš kitų Lenkijos miestų. Kitame 4-ame deš. veikusiame žydų teatre „Vilner jidišer teater“ buvo 850 sėdimų ir 200 stovimų vietų. Jame dirbo 14 etatinių aktorių. Spektaklių skaičius ir jų lankomumas buvo maždaug toks pat kaip ir „Unzer Teater“. Skyrėsi repertuaras: „Vilner jidišer teater“ vyravo melodramos, rečiau vaidintos dramos, komedijos ar operetės, jų meninis lygis buvo kur kas men­ kesnis3. Vilniaus žydų teatro bičiulių draugija ne vienus metus dėjo pastangas įveikti vulgarumą (jid. šund) Naugarduko gatvės teatro repertuare; siekiant pakeisti padėtį net buvo mažinama parama. Sovietų okupuotame Vilniuje nuo 1940 m. rugsėjo 9 d. iki 1941 m. birželio 21d. vis dar veikė antrasis „Jidiše milchome teater“, kurio direktoriumi tapo žydų rašytojas iš Kauno Dovidas Umru, literatūros vadovu - „Jung Vilne“ narys Chaimas Gradė. Per dešimt gyvavimo mėnesių teatras pastatė aštuonias Šolemo Aleichemo, Pereco Markišo, Izaoko Leibušo Pereco, Viljamo Šekspyro pjeses. Šiuo laikotarpiu žydų tea­ tro veiklą mieste organizavo JITEG (jid. santr. Jidišer teater un kunst gezelšaft - Žydų teatro ir meno draugija). Be nuolatinių teatrų, veikė Lietuvos provincijoje gastroliavusios trupės: 1920 m. veiklą pradėjo hebrajų kalba spektaklius vaidinusi „Habima haivrit“ (hebr. Žydų sce­ na) ir „Hastudio hadramati haivri“ (hebr. Hebrajiškoji dramos studija). Tačiau 4-ame deš. svarbiausi buvo jidiš teatrai: „Maidim“ (jid. Vikrusis; 1933-1941) ir „Davke“ (jid. Tyčia; 1933-1939). Pastarąjį inicijavo bendrija „Gezelšaft fraind fun jidišn teater“, subūrusi jaunus žydų aktorius, kurių daugelis buvo baigę Žydų dramos studiją. „Dav­ ke“ teatre vaidino Judas Bleichas, D. Demereris, Mozė Ranas, M. Papierinas, Š. Po-

močnikas, chorui ir orkestrui vadovavo Leibas Oguzas, dirbo dailininkai Bencionas Michtomas, Rafaelis Chvolesas, Beras Zalkindas bei literatai iš „Jung Vilne“ - Grade Leizeris Volfas, Perecas Miranskis, Mozė Levinas, Šemarijas Kačerginskis. Teatre sta­ tytos Pereco, Mozės Kulbako, Mozės Leibos Halperino pjesės.

Lėlių teatras Vilniuje veikęs „Maidim“ buvo vienas iš nedaugelio lėlių teatrų tarpukario Lenkijoje. Jo spektakliai buvo skirti ir vaikams, ir suaugusiems. Teatrą įkūrė Aronas Bastomskis, Jechelis Burginas ir žymus Vilniaus dailininkas, bendradarbiavęs ir su literatų bei dailininkų grupe „Jung Vilne“, Bencionas Michtomas. Dekoracijų ir lėlių idėjas bei eskizus kūrė Michtomas, o skulptorius Beras Rabinovičius jas gamindavo. Teatro repertuarą sudarė klasikiniai žydų bei pasaulinės literatūros kūriniai: Šolem Aleichemo, Mozės Nadiro, Juozapo Opatošu, Mozės Kulbako, Aleksandro Puškino, Ivano Krylovo. Pastatymuose buvo naudojami ir specialiai šiam teatrui sukurti tekstai, ku­ riuose dažnai satyriškai vaizduotos politinės problemos. Dėl šios aplinkybės „Mai­ dim“ buvo laikomas politinės satyros teatru. Jo spektakliuose skambėjo žydų, lenkų bei romų liaudies dainos. XX a. 4-o deš. II p. „Maidim“ ir „Davke“ teatrai bei „Jung Vilne“ grupė buvo ak­ tyviausios jidišistines idėjas įgyvendinusios žydų institucijos, o Vilnius tapo svarbiu žydų kultūros idėjų sklaidos centru4. Šių kūrybinių sambūrių aplinkoje telkėsi ir pir­ mieji pasaulietinių jidiš mokyklų absolventai.

Teatro rėmimo draugijos „Gezelšaft fraind fun jidišn teater“ (jid. Žydų teatro bičiulių draugija) įsteigta 1928 m. kovo mėnesį, jos veikla miesto dramos gyvenime ypač reikšminga; kita panaši orga­ nizacija buvo „Teater gezelšaft“ (jid. Teatro draugija), veikusi 1919-1920 m. Pirmasis bendrijos prezidentas buvo Jokūbas Vygodskis, vėliau šias pareigas ėjo Izaokas Rafesas; kiti draugijos kūrėjai: Zalmenas Reizenas, Borisas Kleckinas, M. Ranas, M. Žitlovskis. Per visą gyvavimo laiką draugijai priklausė apie 700 narių. Statute buvo įra­ šytas toks veiklos tikslas: „prisidėti prie Vilniaus žydų scenos ir dramos plėtros bei taurinti žydų bendruomenės estetines idėjas“5. „Gezelšaft fraind fun jidišn teater“ už­ sibrėžtų tikslų siekė finansiškai remdama teatro veiklą (skirstė ir valstybinę paramą), organizuodama teatro renginius, veikdama švietimo ir leidybos srityje (leido tęstinį leidinį Teaterydramos veikalus), rengdama žydų kilmės scenografų konkursus. Kita Vilniaus dramos raidą įtakojusi organizacija - „Jidiše kunst gezelšaft“ (jid. Žydų meno draugija, 1921-1940). Draugija aktyviai veikė Vidurio Lietuvoje ir rėmė žydų kultūrą: steigė mokyklas, teatrus, kino teatrus, klubus, muziejus. Vienas svar­ biausių draugijos veiklos rezultatų - 1921 m. įkurta „Jidiše dramatiše studie“ (jid. Žydų dramos studija), kurios vadove tapo Bela Daniel, žydų kilmės aktorė ir režisiere iš Vengrijos; vėliau vadovavimą perėmė žydų aktorius iš Rusijos Abraomas Slobodskis, dar vėliau - vilnietis aktorius, režisierius, eseistas bei teatro kritikas Abraomas Morevskis.

Geto teatras Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, įvairių žydų institucijų, taip pat ir teatrų, veikla buvo nutraukta. Tačiau nepaisant visų sunkumų buvo stengiamasi palaikyti scenos meno gyvybę. Vilniaus gete nuo 1941 m. rugsėjo 6-osios iki 1943 m. rugsėjo 23-iosios veikė žydų teatro trupė, turėjusi ir atskirą hebrajų studiją. Joje buvo bando­ ma statyti spektaklius hebrajų kalba. Šaltoje „Vilner trupe“ aktoriaus Šabetajo Bliacherio palėpėje susirinkę aktoriai, literatai ir kultūros veikėjai svarstė teatro steigimo gete galimybes. Teatro steigimo iniciatyvinės grupės nariai buvo režisierius Maksas Viskindas (buvęs Vilniaus hebra­ jų dramos studijos narys), kaunietis režisierius ir aktorius Izraelis Segalis; rašytojas Abraomas Suckeveris suteikė paramą teatrui ne tik savo garsiu vardu, bet ir apsiėmė būti teatro literatūriniu vadovu. Geto teritorijoje, Arklių gatvės 3-iame name buvo įkurtas Geto teatras (jid. Geto teater). Pirmas jo spektaklis parodytas 1942 m. sausio 18 d. - tai buvo Jokūbo Gordino Mirele Efros, Pereco Auksinė grandinė (jid. Di Goldene kejt), Abraomo Goldfadeno Bar Kochbe pjesių fragmentai, Chaimo Nachmano Bialiko ir Abraomo Suckeverio kūriniai bei dainos. Per 1942 metus Geto teatras pa­ rodė 120 spektaklių. Gete veikė ir mažasis teatras „Di jogeniš in fas“ (jid. Lenktynės statinėje; tai ka­ lambūras - plg. „Diogenas statinėje“). Paprastai jo pasirodymai vykdavo „Geto reprezentanc kafe“ (jid. Reprezentacinėje geto kavinėje) Rūdninkų g. 13. Hebrajų dramos studijoje, kuriai vadovavo poetas Israelis Dimentmanas bei režisierius Jokūbas Bergolskis, buvo pastatytas vienintelis spektaklis - Dovydo Pinskio drama Kunigaikštis Judas (hebr. Jehuda ha-Nasi). Ji atkurta iš atminties: Vilniaus gete niekas neturėjo viso kūrinio teksto. Dramos grupių veikla gete - tai Vilniaus žydų teatro istorijos epilogas, tapęs pasipriešinimo simboliu tuo metu įsigalėjusiai dehumanizacijai.

-frį.

6 n y j ’4 X

n W

'/ ] 1 S

Ь х т

~Į~

'Ū r f.ū 'p f

l ’K )” X

'7

CB>7

TX« в щ ^

П У , и 7 1 Э Х Э У Э У ^ 3 0 /

. с Г А / j

3

:? A //Č 7

/ / ,

Т ' Ч

В Э Ю М О ’П ' П *ps

: y a j 7D

n jn

* p x

у г у ;

Izraelis Lempertas

MOKSLO IR KULTŪROS ĮSTAIGOS

Ilgiau nei 600 metų gyvendami Lietuvoje žydai sukūrė turtingą ir savitą kultūrą, ku­ rios plėtrą ir klestėjimą lėmė keletas veiksnių. Apribojimai puoselėti kultūrą (išskyrus kai kuriuos laikotarpius) Lietuvoje buvo mažesni nei daugelyje kaimyninių šalių, o patys žydai gyveno gausiomis bendruomenėmis, neretame mieste ir miestelyje jie netgi vyravo, turėjo puikias galimybes bendruomenėje tenkinti kultūrinius poreikius. Dėl religinės tradicijos nulemto gyvenimo būdo su krikščioniškąja aplinka bendrauta menkai, o tai ugdė atsparumą asimiliacijai. Taigi išorinės įtakos nebuvo stiprios, ir tautinė kultūra galėjo plėtotis be didesnių trukdžių. Žydų gyvensenai, ypač didesniuose miestuose, buvo būdinga intensyvi kultūrinė veikla. Jau XIX a. I p. veikė kultūros salonai, intelektualų susitikimų ir diskusijų klu­ bai. Jie nebuvo įteisinti kaip organizacijos, tačiau filantropams remiant jų veikla tapo reguliari. Silpstant religijos įtakai, gausėjo inteligentijos saviraiškos būdų, radosi nau­ jų bendravimo formų. XIX a. pab.-XX a. pr. ėmė formuotis įvairių pakraipų draugi­ jos - tai buvo atsakas į intelektualaus, religijos nevaržomo bendravimo poreikį; savo ruožtu jų veikla prisidėjo prie kultūros puoselėjimo, stiprino tautinę savimonę. Labai turininga Lietuvos žydų kultūrai buvo XX a. I pusė, kai įsteigta daug žydų švietimo ir mokslo įstaigų, draugijų, bibliotekų.

Draugijos XX a. 4-ame deš. Lietuvoje (be Vilniaus) veikė daugiau nei 110 įvairių draugijų, Vil­ niuje jų buvo apie 150. Daugiausia tai savišalpos ir labdaros organizacijos. Tradiciškai tokio tipo draugijos nesusijusios su kultūra, tačiau jos stiprina tautinio bendrumo pajautą. Nemažai buvo ir specialių kultūros draugijų, pirmiausia švietimo. Plačiai buvo žinoma sveikatingumo draugija OZE (santr., rus. О б щ е с т в о з д р а в о о х р а н е н и я е в р е е в - Žydų sveikatos apsaugos draugija), 1918 m. įkurta Vilniuje, 1921 m. - Kau­ ne. Jos nariai propagavo buities kultūrą, higieną, draugija buvo įkūrusi vaikų darželių bei vasaros poilsio stovyklų tinklą. Edukacinę veiklą plėtojo draugija „Tarbut“ (hebr. Kultūra), sukūrusi ir globojusi plačiausią Lietuvoje pasaulietinių bendrojo lavinimo žydų mokyklų tinklą hebrajų dėstomąja kalba. Taip pat hebrajiškas, tik religines mo­ kyklas kūrė draugija „Javnė“. Mokyklas jidiš dėstomąja kalba steigė „Kultur lige“ (jid. Kultūros lyga). XX a. 3-io deš. vid. apie 50 proc. visų žydų mokyklų kuravo „Tarbut“, apie 30 proc. - „Javnė“ ir beveik 20 proc. rūpinosi „Kultur lige“ draugija. Draugijų pa-

rama mokymo įstaigoms buvo itin svarbi, nes visos žydų vidurinės1mokyklos buvo privačios, valstybė jų nefinansavo. 1921 m. susikūrė ORT (santr., rus. О б щ е с т в о р е м е с л е н н о г о т р у д а - Amatinin­ kų darbo draugija) draugija, kuri rūpinosi jaunimo profesiniu rengimu. Kaune ji tu­ rėjo amatų mokyklą, joje per beveik 20 veiklos metų specialybę įgijo apie 1000 ama­ tininkų. Vilniaus Stepono Batoro ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetuose veikė žydų studentų draugijos. Draugija „Libhober fun visn“ (jid. Mokslo bičiuliai) rengė paskaitas, steigė bibliotekas. Stambiausiuose miestuose veikė liaudies universitetai. Minėtina 1928-1937 m. veikusi Lietuvių ir žydų kultūrinio bendradarbiavimo drau­ gija, kurios pirmininkas buvo Mykolas Biržiška. 1913 m. Vilniuje įkurta draugija „Libhober fun jidišn antertum“ (jid. Žydų senovės bičiuliai). Dėl Pirmojo pasaulinio karo sustabdyta jos veikla buvo atnaujinta po to, kai 1918 m. antroje pusėje į Vilnių atvyko žymus žydų kilmės tautosakininkas ir ra­ šytojas S. An-skis (tikr. Saliamonas Zainvilis Rapoportas). Draugija buvo pervadinta „Jidiše istoriše etnografiše gezelšaft in Lite“ (jid. Lietuvos žydų istorijos ir etnografijos draugija), o S. An-skis išrinktas jos pirmininku. Po jo mirties (1920 m. pab.) draugi­ jai suteiktas buvusio pirmininko vardas. Lietuvos žydų istorijos etnografijos draugiją sudarė keturios sekcijos - dailės ir muzikos, etnografijos ir tautosakos, literatūros bei atskira sekcija S. An-skio veiklai tirti. Draugija įkūrė biblioteką, archyvą, muziejų su turtinga rankraščių, knygų, dailės kūrinių, sakralinių objektų kolekcija. Čia buvo saugomi ir unikalūs eksponatai: Judėjos sukilimo prieš romėnus (132-135 po Kr.) vado Simono bar Kochbos iškaldintos monetos, Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Augusto II ir Augusto III privilegijų žydams originalai, XVI ir XVII a. Maimonido kūrinių leidimai, Vilniaus Gaonui priklausiusios knygos su pastabomis paraštėse. Draugija leido istorijos metraštį Iš netolimos praeities, tautosakos rinkinį Prie šaltinio, Muzikos metraštį. Kaune 1922 m įkurtos Lietuvos žydų istorijos ir etnografijos draugijos veikla buvo kuklesnė nei vilniškės. Po kelerių metų (apie 1925-1926) ji sunyko, veikla atnaujinta 1930 m. Pirmas vadovas buvo advokatas Saliamonas Choronžickis, 1939 m. jį pakeitė Aba Balošeris. Draugijai priklausė 50-70 narių (1939), buvo ir mokslininkų - filolo­ gai Nachmanas Šapira ir Mendelis Sudarskis, filosofas Izaokas Donskis, - ir mėgėjų. Įkurtas muziejus, bandyta kaupti šaltinių archyvą. Išstudijavę jame saugomus doku­ mentus kai kurie žydų kilmės Vytauto Didžiojo universiteto studentai, vadovaujami teisininko prof. Augustino Janulaičio, rašė baigiamuosius darbus. 1939 m. draugija išleido Lietuvos Respublikos 20-mečiui skirtą metraštį Metų seka.

Bibliotekos Skirtingų pakraipų ir paskirties žydų kultūros, švietimo ir sporto organizacijas jungė bendras tikslas padaryti mokslą ir lavinimosi galimybes kuo lengviau prieinamas. Draugijos kūrė bibliotekas; buvo ir bibliotekų rėmimui įkurtų draugijų, skaitymo mė­ gėjai būrėsi į savo draugijas. Biblioteka buvo kiekvienoje žydų mokykloje, kiekvienoje bendruomenėje. Dažnai sakoma, kad žydai yra knygų tauta; tai perfrazuotas posakis „Knygos tauta“, t. y. Šventojo Rašto tauta. Bet ir ši netiksliai suformuluota frazė turi gilią prasmę.

Kaune nuo 1901 m. veikė komercinė visuomenininko Abos Balošerio biblioteka, 1940 m. joje buvo beveik 40 000 knygų. Reikšmingiausia šio tipo įstaiga ir Kauno žydų dvasiniu bei kultūriniu centru buvo tapusi Abraomo Mapu vardu pavadinta biblioteka (įsteigta 1908 m.). 4-o deš. pab. joje saugota apie 50 000 knygų, daugiausia hebrajų kalba, buvo spaudinių ir jidiš bei kitomis kalbomis. Kasdien skaitykloje apsi­ lankydavo 40-50 žmonių. Paskutinis bibliotekos valdybos pirmininkas buvo Vytauto Didžiojo universiteto semitologijos katedros vedėjas Nachmanas Šapira. Vilniuje buvo net kelios stambios bibliotekos, kiekvienos fonde - apie 50 000 knygų: kelios vaikų bibliotekos, „Meficei haskala“ (hebr. Švietimo skleidėjų, įkurta 1910 m.) biblioteka, mokslinė JIVO biblioteka, tikras žydų knygų bei rankraščių lo­ bynas. Labiausiai Europoje ir net visame pasaulyje buvo žinoma Strašuno biblioteka. Ją įkūrė bibliofilas ir mecenatas Matatijas Strašunas, testamentu palikęs savo asmeni­ nę retų ir svarbių žydų knygų kolekciją Vilniaus bendruomenei. Vėliau biblioteka pa­ sipildė ir kitų bibliofilų bei mokslininkų knygų rinkiniais. Strašuno rinkinių pagrin­ du buvo suformuota ir jo vardą turinti viešoji biblioteka, pradėjusi veikti 1892 m., o 1901 m. persikėlusi į specialų pastatą prie Vilniaus Didžiosios sinagogos. Skaitytojai biblioteka naudojosi nemokamai, tačiau knygų išsinešti nebuvo leidžiama. 100 vietų skaitykloje nuolat buvo gausu skaitytojų - per dieną apsilankydavo apie 230 žmo­ nių, dažnai vietos tekdavo palaukti. Skaitykla naudojosi ne tik vilniečiai, atvykdavo mokslininkų bei religijos autoritetų ir iš kitų šalių. Strašuno bibliotekos rinkiniais naudojosi žymus istorikas Simonas Dubnovas, vienas iš LDK žydų istorijos tyrimo pradininkų, teisininkas Sergejus Beršadskis, daugelio pagarbiai vyriausiuoju dias­ poros rabinu vadintas Chafec Chaimas (tikr. Izraelis Mejeris Hakohenas). 1940 m. biblioteka turėjo daugiau nei 50 000 knygų hebrajų, jidiš, vokiečių, rusų ir kitomis kalbomis; apie pusę jų sudarė rabinistinė literatūra hebrajų kalba, rinkiniuose buvo 6000 senų knygų, iš jų apie 400 išleistų XVI a., 5 inkunabulai.

JIVO Svarbiausioji kultūros ir mokslo institucija buvo 1925 m. Vilniuje įsteigtas žydų moks­ lo institutas JIVO (santr., jid. Jidiše visnšaftleche organizacie - Žydų mokslinė organi­ zacija, vėliau Jidišer visnšaftlecher institut - Žydų mokslinis institutas). Vidurio ir Rytų Europoje buvo daug didesnių ir turtingesnių žydų gyvenimo centrų (pvz., Varšuva ar Berlynas), tačiau būtent Vilniuje radosi vaisingiausia turtingos žydų praeities ir jų moderniojo intelektualumo dermė. Tais pačiais metais kaip ir JIVO Jeruzalėje buvo įkurtas Hebrajų universitetas, šių dviejų mokslo centrų susikūrimas simbolizavo dvi žydų tautos kultūros šakas. JIVO tapo jidiš kultūros tyrimo centru. 1934 m. Jeruzalės universiteto direktorius M. Šnejersonas, aplankęs JIVO, rašė: „Esu sužavėtas. Žydų tautos kūrybinė galia visur tokia pati, tiek Izraelio žemėje, tiek diasporoje.“2 JIVO tada buvo stambiausia ir reikšmingiausia jidiš mokslo institucija pasaulyje. Instituto garbės tarybos nariais sutiko tapti to meto žymiausi pasaulio žydų kilmės mokslininkai ir visuomenės veikėjai: Albertas Einšteinas3, Zigmundas Froidas, Edu­ ardas Bernšteinas, Simonas Dubnovas. Vienas iš instituto įkūrimo idėjos autorių, jos įgyvendintojas ir ilgametis instituto vadovas buvo žymiausias to meto jidiš filologas, pirmasis jidiš profesorius Jungti­

nėse Amerikos Valstijose (gyveno ten nuo 1939 m.) Maksas Vainraichas. Būtent jis formavo instituto veiklos strategiją ir principus. Pirmiausia, kaip ir bibliotekos bei muziejai, JIVO kaupė ir saugojo jidiš kultūros palikimą, tik tokios veiklos mastai ir rezultatai buvo nepalyginamai reikšmingesni. XX a. 4-o deš. pab. instituto biblioteka turėjo daugiau nei 40 000 knygų, nemaža retų; JIVO bibliografijos centras buvo suda­ ręs daugiau nei 220 000 pasaulio leidinių kartoteką. Bibliotekos periodinės spaudos archyve saugota apie 10 000 metinių įvairiose valstybėse leistų žurnalų rinkinių. Suformuoti keli archyvai: rankraščių ir autografų, istorinių dokumentų, plakatų; teatro bei pedagogikos muziejai, tautosakos kolekcija (apie 10 000 priežodžių, pa­ tarlių, sąmojų, keiksmų). Visa tai surinko JIVO darbuotojai ir įvairių šalių instituto bičiuliai. Pirmą kartą apsilankę JIVO žmonės apstulbdavo, lakoniškai savo įspūdį iš­ sakė rašytojas Zalmanas Šneuras: „atvykau, pamačiau, esu nugalėtas“. Kultūros paveldo rinkimas ir jo saugojimas buvo reikšminga instituto veiklos pusė, tačiau mokslininkai žydų tautos istoriją suvokė kaip procesą, nuolatinį vyksmą, kuriame sąveikauja visos gyvenimo sferos, bet ne kaip muziejaus eksponatų visumą, sustingusį dvasinės kūrybos paminklą. JIVO mokslininkai tyrė šį procesą, plėtodami jį, turtindami tautos kultūrą. Institute buvo sudarytos 4 mokslo sekcijos: filologijos, istorijos, ekonomikos ir sta­ tistikos, psichologijos ir pedagogikos. Dirbo žymiausi mokslininkai, gyvenę ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje, Berlyne, Rygoje, Paryžiuje, Niujorke; vyko ne tik tiriamasis darbas - buvo ugdomi ir jauni mokslininkai, 1935 m. įsteigus tarptautines doktoran­ tūros studijas, kasmet JIVO mokėsi 15-16 studentų. Nelengva suvokti JIVO mokslinės veiklos mastus. Kiekviena mokslo sekcija skel­ bė savo tyrimų rezultatus leidinyje Šriftn fun jidišn visnšaftlechn institut (jid. JIVO darbai); o nuo 1931 m. buvo leidžiamas mėnesinis mokslinis žurnalas JIVO bleter (jid. JIVO puslapiai). Iki 1937 m. žurnalo iš viso išleista 235 spaudos lankai. Instituto bendradarbiai paskelbė 12 monografijų ir kitų mokslinių leidinių (pvz., Vainraicho Studija apie žydų jaunimą, Emanuelio Ringelblumo Žydai T. Kosciuškos sukilime, Dubnovo Chasidizmo istorija) - iki 1937 m. daugiau kaip 1000 spaudos lankų, iš jų 235 spaudos lankus sudarė JIVO bleter. Pagerbiant Dubnovą jo 70-mečio proga JIVO iniciatyva pradėta rengti visuotinė žydų enciklopedija. Išvardyta tik dalis Vilniaus laikotarpio (1925-1940) JIVO darbų - jų gausa išties stebina, ypač žinant, kad tarpukario Lenkija instituto nerėmė. Lėšas rinko daugelyje valstybių veikusios JIVO bičiulių draugijos. Kai kurios draugijos - Varšuvos, Niujor­ ko, Paryžiaus - faktiškai tapo vilniškio JIVO filialais ir vykdė savarankiškus moksli­ nius tyrimus. Antrojo pasaulinio karo metu, kai veikla Lietuvoje tapo nebeįmanoma, JIVO centru tapo JAV filialas. Jam iki mirties 1969 m. vadovavo Vainraichas. Šian­ dien Niujorke veikiantis JIVO yra vienas svarbiausių jidiš kultūros tyrimų centrų. JIVO filialas veikia Buenos Airėse, Argentinoje.

Žydų studijų katedros Lietuvos universitetuose JIVO buvo ne vienintelė mokslinė žydų institucija. Lietuvos universitete Kaune veikė semitologijos katedra. Steigiant universitetą - jis atidarytas 1922 m. vasario 16 d .Švietimo ministerija sudarė autoritetingų mokslininkų darbo grupes, kurios turėjo

numatyti fakultetų veiklos kryptį, struktūrą bei mokymo strategiją. Socialinių (vėliau pavadinto Humanitarinių) mokslų fakulteto branduolį sudarė profesoriai Eduardas Volteris, Kazimieras Būga, Vincas Krėvė-Mickevičius, Augustinas Voldemaras ir Si­ monas Dubnovas. Fakultete įsteigta 18 kalbų, literatūros ir filosofijos katedrų, iš jų trys žydų studijų: semitologijos, žydų istorijos ir jidiš filologijos. 1923 m. pabaigoje nurodžius lėšų taupymo priežastį trys katedros - taip pat ir žydų istorijos bei jidiš fi­ lologijos - panaikintos. Tikroji priežastis buvo pasikeitęs valdžios požiūris, tuo metu pradėta siaurinti žydų autonomiją. Po šių pertvarkų Kauno universitete likusi semi­ tologijos katedra buvo vienintelė žydų studijų katedra tarpukario Baltijos valstybėse. 1925 m. prašymą užimti semitologijos katedrą pateikė semitologijos studijas Vienos universitete baigęs daktaras Nachmanas Šapira. Jis dėstė kelis semitologijos kursus arabų, sirų, aramėjų kalbas, lyginamąją semitų gramatiką, - bet daugiausia dėmesio skyrė hebrajų kalbai ir ypač literatūrai. Šapiros paskaitų klausydavosi ne tik semi­ tologijos, bet ir kitų specialybių studentai. Pavyzdžiui, 1929 m. jo dėstytą naujosios hebrajų literatūros kursą lankė daugiau nei 40 studentų. Šapira buvo aktyvus moksli­ ninkas, gilinęsis į hebrajų kalbą ir literatūrą. Vertingiausias Šapiros darbas - hebrajų literatūros istorija. Ji buvo numatyta kaip daugiatomė, tačiau iki Antrojo pasaulinio karo pradžios paskelbtas tik pirmas tomas (Kaunas ir Tel Avivas, 1939); antras tomas išleistas Izraelio Valstybėje (1957). Sovietams 1940 m. uždarius semitologijos kate­ drą, Šapira liko be darbo. Humanitarinio fakulteto dekanas Mykolas Biržiška tarpi­ ninkavo, kad jam būtų leista išvykti į užsienį tęsti akademinę veiklą, tačiau į šį prašy­ mą nebuvo net atsakyta. Šapira liko Kaune, atėjus naciams kartu su šeima uždarytas gete, net ir ten tęsė intelektualinę veiklą. Pats būdamas mažylio tėvas, gete jis parašė studiją apie tai, kaip reikėtų pratinti vaikus prie minties apie neišvengiamą žūtį. 1939 m. spalį atgavus Vilniaus kraštą buvo planuojama dalį Kauno Vytauto Di­ džiojo universiteto perkelti į Vilnių. Semitologijos katedros kėlimasis užtruko. Nors apie trečdalį tarpukario Vilniaus gyventojų sudarė žydai, Stepono Batoro uni­ versitete žydų studijų dalykai nedėstyti. JIVO administracija, sužinojusi apie dalies Vytauto Didžiojo universiteto perkėlimą į Vilnių, pradėjo derybas su Humanitariniu fakultetu dėl jidiš katedros įkūrimo. Šiam sumanymui pritarta, tačiau dėl prasidėjusių mokslo metų 1939 m. katedra nebuvo įkurta. Kiti akademiniai metai prasidėjo so­ vietinės okupacijos sąlygomis, tačiau fakulteto bei universiteto vadovų nuostatos dėl jidiš katedros liko tos pačios. 1940 rugsėjo 30 d. Humanitarinis fakultetas rekomen­ davo įkurti jidiš kalbos ir literatūros katedrą. Katedros vedėju tapo žymus jidišistas, aktyvus JIVO filologijos skyriaus darbuotojas Nojus Priluckis, su dideliu būriu bendrataučių Antrojo pasaulinio karo pradžioje pasitraukęs į Lietuvą iš Lenkijos. Jidiš kalbos ir literatūros katedra atidaryta 1940 m. lapkričio 12-ąją, studijuoti joje užsirašė 35 studentai. Jidiš kalbos ir literatūros kursus skaitė vienintelis katedros dės­ tytojas Priluckis, kitus filologijos kursus dėstė universiteto profesoriai. Ketinta plėsti katedros veiklą, asistentu patvirtintas jaunas lituanistas Chackelis Lemchenas, tačiau naciams okupavus Lietuvą visi žydų kilmės universiteto dėstytojai atleisti iš darbo. Priluckis žuvo Vilniaus gete.

№ Ж

1

’ U į9y