Graikų literatūros istorija

Citation preview

GRAIKŲ LITERATŪROS ISTORIJA

TO P A T I E S A U T O R I A U S : Solowjews

Philosophie

der

All-Einheit.

Eine Einfiihrung in seine Weltanschauung und Dichtung.

1932. XVI+497 psl.

Sokratas ir jo Evangelija. (Įvadas į Res­ publikos Prezidento Antano Smetonos iš­ verstus Platono dialogus „Sokrato gyni­ masis teisme" ir „Kritonas". 1935 m. Pusi. 5—211). Homeras ir graikų epinė poezija. 1937. 363 psl.

Kaunas

Teichmullers philosophischer Entwicklungsgang. Vorstudien zur Lebensgeschichte des Denkers. I. Lehrjahre. II. Wanderjahre. Eranus, 1938. IV psl. 1—96.

PROF. VLADIMIRAS ŠILKARSKIS

GRAIKU

LITERATŪROS

ISTORIJA PIRMAS TOMAS

KLASIKINIS LAIKOTARPIS I II III

E P A S LYRIKA DRAMA

Except the blind forces of Nature, nothing movės in this world \vhich is not Greek in its origin. Sir Henry Sumner Maine

HUMANITARINIŲ KAUNAS

MOKSLŲ

FAKULTETO

LEIDINYS 1 9 3 8 M.

Akc. B-vės „Varpas" spaustuvė. Kaunas, Gedimino 38.

Dieser Griechischen Nation ganz allein verdanken wir die richtige Auffassung und naturgemässe Darstellung der menschlichen Gestalt und Gebärde, die Auffindung der allein regelrechten und von ihnen auf immer festgestellten Ver­ hältnisse der Baukunst, die Entwickelung aller ächten For­ men der Poesie, nebst Erfindung der wirklich schönen Silbenmaasse, die Aufstellung philosophischer Systeme nach allen Grundrichtungen des menschlichen Denkens, die Ele­ mente der Mathematik, die Grundlagen einer vernünftigen Gesetzgebung und überhaupt die normale Darstellung einer wahrhaft schönen und edlen menschlichen Existenz. Denn dieses kleine auserwählte Volk der Musen und Grazien war, so zu sagen, mit einem Instinkt der Schönheit ausgestattet. Dieser erstreckte sich auf Alles: auf Gesichter, Gestalten, Stellungen, Gewänder, Waffen, Gebäude, Gefässe, Ge­ räte und was noch sonst war, und verliess sie nie und nir­ gends. Daher werden wir stets uns eben so weit vom guten Geschmack und der Schönheit entfernt haben, als wir uns von den Griechen entfernen; zu allermeist in Skulptur und Baukunst; und nie werden die Alten veralten. Sie sind und bleiben der Polarstern für alle unsere Bestrebungen, sei es in der Litteratur, oder in der bildenden Kunst, den wir nie aus den Augen verlieren dürfen. Schande wartet des Zeit­ alters, welches sich vermessen möchte, die Alten bei Seite zu setzen. Wenn daher irgend eine verdorbene, erbärmliche und rein materiell gesinnte „Jetztzeit" ihrer Schule entlaufen sollte, um im eigenen Dünkel sich behaglicher zu fühlen, so säet sie Schande und Schmach. Schopenhauer,

Parerga

und Paralipomena

II § 191.

Le plus grand des miracles de Vhistoire, c'est la Grece. Vapparition simultanee qui s'est faite dans la race hellenique de tout ce qui constitue Vhonneur et Vornement de Vesprit humain me frappe beaucoup plus que le passage ä pied sec de la mer Rouge ou du Jourdain. E. Renan,

Histoire

du peuple

d'Israel.

I, p.

VI.

Francisci B r e n d e r i p i i s

m a n i b u s

1 1 4 . V I . 1 9 3 8

άνήρ α γ α θ έ ς γενόμενος

άπέθανεν

TURINYS ĮVADAS Pusi.

I. II.

Literatūros žodžio reikšmė

1

Graikų literatūros istorijos tyrimo metodai

2

1. 2. 3. 4. 5.

Biografinis metodas Pinakografinis metodas Eidografinis metodas Antikvarinis metodas Evoliucinis metodas

2 4 4 6 7

III. Graiku literatūros laikotarpiai

. 1 0

Pirmoji

dalis

EPAS I.

Istoriniai graikų epinės poezijos r ė m a i .

II. Graikų poezija prieš Homerą 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.

.

.

. .

. 1 3 .

.

Pirmykštė liaudies kūryba . . . . Heroine sakmė Kretos ir Mikėnų kultūrų dvasinis palikimas . Ajolų sakmė Analogijos su kitų tautų ankstyvąja poetine kūryba Jonėnų epai Achajiškas ar joniškas Homeras? . . .

23 23 24 27 28 29 31 33

III.

3 6

Homero epas 1.

Ilijada

36

I giesmė II , III IV , V VI VII VIII IX X XI XII XIII XIV XV XVI XVII XVIII XIX XX XXI XXII XXIII XXIV

, „ „ „ , „ „ , , , „ „ „ „ „

36 40 41 43 44 45 47 48 49 49 50 50 51 51 52 52 53 53 54 55 55 56 57 57

2.

Ilijados kūrėjo klausimas

59

3.

Odisseja

64

I giesmė II III IV

,

64 6 5

6 6

6 6

V giesmė VI „ VII VIII „ IX , X „ XI „ XII XIII „ XIV „ XV „ XVI „ XVII „ XVIII „ XIX „ XX „ XXI „ XXII „ XXIII „ XXIV „ 4. IV.

V. VI. VII. VIII. IX.

Odissejos

67 67 6 8

69 69 70 71 71 72 73 73 74 74 75 76 77 78 80 81 81

kūrėjo klausimas

Epinis kiklas

.

.

.

.

83 90

1.

Trojos

kiklas

2.

Tebų

3.

Kosmogoninis

91

kiklas

96 kiklas

100

Homeriniai himnai

103

Kominis epas

109

Didaktinis epas

112

Genealoginis epas

115

Mistinis epas

1 1 9

X.

Filosofinis epas

.

.

.

.

.

.

.

131

1.

Ksenofanas

131

2.

Parmenidas

136

3.

Empedoklas

141

Antroji

dalis

LYRIKA I.

Lyrinės poezijos istoriniai rėmai

.

.

.147

II.

Lyrikos pagrindinės rūšys

151

III.

Elegija

152

IV.

V.

1.

Kaltinas

2. 3. 4. 5. 6. 7. 8.

Archilochas Tirtajas Mimnermas Solonas Ksenofanas Teognidas Epigramma:

153

• Fokilidas

ir Simonidas

Jambografija

.

153 154 154 155 .157 157 .159 160

1. 2.

Archilochas Semonidas iš Samo salos

160 161

3. 4.

Solonas Hipponaktas

161 162

Melika

,162

A. M o n o d i n ė 1. 2. 3.

Alkajas Sapfa Anakreontas

melika

162 164 165 167

4.

Senesnieji

5.

Bojoti jos monodinė

Attikos lyrikai

6.

Peloponneso

lyrika

169 .

.

lyrika

.169 170

B. C h o r i n ė m e 1 i k a

170

1.

Taletas iš Hortinos

171

2.

Alkmanas

172

3.

Arionas

172

4.

Stesichoras

173

5.

Ibikas

6.

Simonidas

7.

Pindaras

178

8.

Bakchilidas

183

.175 iš Keo salos

T reč ioj i

176

dalis

DRAMA I.

II.

Attikinis graikų istorijos laikotarpis. 479—404

Pirmoji dalis 187

Tragedija

I .

.

9 3

1.

Graiką drama ir Dioniso kultas

.197

2.

Arionas

200

3.

Tespidas

201

4.

Frinichas

202

5.

Choirilas

203

7.

Aischilas

205

Maldaujančios

207

Persai

208

Septyni prieš Tebus

209

8.

9.

Orestija a. Agamemnonas

212 214

b.

Choeforos

215

c.

Eumenidos

216

Sofoklas

218

Ajantas

223

Elektra

224

Oidipas karalius

225

Antigona

226

Trachinietės

227

Filoktetas

228

Oidipas Kolone

229

Euripidas

230

Alkestida

233

Medėja

234

Hippolitas

236

Trojietės

237

Helena

237

Orestas

.

.

.

.

.

.

238

Ifigenija Aulidoj

238

Bakchantės

241

Hekabė

243

Andromachė

244

Herakleidai

245

Maldaujančios

245

Ionas

246

Heraklas

247

Elektra

248

Foinikietės Ifigenija pas taurus 10. III.

Mažesnieji

graikų

249 250

tragikai

.

.

.

.

Komedija A.

,

Senoji

Komedijos

2.

Sicilijos

3.

Mimas

4.

Attikos

5.

Kraunas

6.

Kratetas

7.

Eupolidas

8.

Frinichas,

pirmieji komedija.

255

žingsniai

.

.

Epicharmas

. .

. .

255 .

258

,

260

komedija

261 262

ir Ferekratas

263 265

Platonas

komikas,

Telekleidas

ir

Hermippas

266

Aristofanas

267

Acharniečiai Raiteliai Debesys Vapsvos Paukščiai Lysistratė Tesmoforijadzusos Varlės Ekklesiadzusos Turtas Kokalas ir Aiolosikonas B. V i d u r i n i o j i 1. 2. 3.

255

komedija

1.

9.

252

Antifanas Anaksandridas Aleksidas

komedija.

268 269 271 273 277 280 281 283 285 288 289

. •

•

•

290 293 293 294

C. N a u j o j i

komedija

294

1.

Difilas

297

2.

Filemonas

297

3.

Menandras

298

Trečiųjų teismas

300

Atkirpta kasa

303

LITERATORA

309

INDEX NOMINUM

318

ĮVADAS. I.

„LITERATŪROS" ŽODŽIO REIKŠMĖ.

Žodį „literatūra", kuris iš lotynų kalbos pakliuvo į visas Europos kalbas, patys romėnai laikė tiksliu vertimu iš graikų: S r a m m a t i c e, q u a m , in l a t i n u m t r a n s i e r e ntes l i t t e r a t tiram v o c a v e r u n t*). Tuo būdu lite­ ratūra turėtų reikšti raidžių (litterae arba YP^t * * ) paži­ nimą ir apimtų vien tik žemiausią gramatikos dalį. Toliau, žodis ypajAnaxix^ y r a ne kas kita, kaip būdvardis, kuris su­ jungtas su žodžiu ^ X l reiškia „mokslą elgtis su raštu, rai­ dėmis", tuo tarpu terminas „literatūra" y r a rinktinis daikta­ vardis, kaip ir „armatūra", kuris reiškia junginį to, kas išdės­ tyta rašmenimis, raštais. Išeidami iš to etimologinio apibrė­ žimo, šių dienų filologai siūlo laikyti literatūra visa, kas buvo išreikšta raštu ir, ypatingai, kas buvo išleista knygos pa­ vidalu**). 1

1

y r

Argi galima laikyti išreiškimas raštu tikra ir neatskiriama (inseparabilis) literatūros sąvokos ž y m e ? Liaudies kūrybą — pasakas, dainas, priežodžius (patarles) — teisingai laikome viena svarbiausiųjų visuotinės literatūros dalių, nors jos kū­ riniai tik dalimi, ir tai labai vėlai, buvo išreikšti raštu. Galima taip pat įsivaizduoti, kad ilgainiui fonografo plokštelės geriau ir tikriau išlaikys, pavyzdžiui, liaudies dainas, negu knygos. Nepadėsime jų tačiau dėl tos priežasties už literatūros ribų. Atmetę tuos be reikalo siaurinančius mūsų dalyko sritį apibrėžimus, turime prieiti prie išvados, kad literatūros daly­ kui priklauso visi žmonių kūrybos reiškiniai, suimti ir išreikšti žodžiu. *) Sextus Empir. adv. math. I 44 et sq. Quint II 1, 4. **) Christ-Schmid, Geschichte der griechischen Litteratur I". Munchen 1912. S. 1: Wir verstehen Litteratur im hoheren Sinn, vvonach alles in einer Sprache mit bewusster Kunst Geformte und insbesondere schriftlich und buchmassig Aufgezeichnete Gegenstand der Betrachtung i s t . . . draiku

literatūros

istorija.

!

II.

GRAIKU LITERATŪROS ISTORIJOS TYRIMO METODAI.

§ 1. Biografinis metodas. Kiekvienas v e r t a s to v a r d o mokslas savo darbe naudojasi tam tikrais m e t o d a i s . Mokslui besiplečiant metodai tobulėja ir vystosi. Iš tyrimo me­ todų, kuriais naudojasi šių* dienų literatūros istorija, klasinės gadynės Graikija žinojo tik vieną metodą, būtent b i o g r a f i n į m e t o d ą , renkantį ir dėstantį toje ar kitoje tvarkoje žinias iš rašytojo gyvenimo ir jo kūrinių. Pirmąsias to metodo užuomazgas sutinkame Graikijoje apie 500 metus prieš Kristų. Tos užuomazgos y r a surištos su T h e a g e n o i š R e g i o n o vardu, apie kurį mes turime tik tą žinią, kad jis parašė H o m e r o biografiją (Tevoc xai p{o; 'OĮlYjpO'j).

Penktame amžiuje iš aplinkos, esančios sofistų įtakoje, atsiranda biografiniai mėginimai S t e s i m b r o t o i š T h aS o s a l o s Tevoc 'Ojnfjpou ir Damasto rcepi icoiyjTffiv xai aocpioTffiv. Tai y r a dar labai netobuli bandymai, tačiau patį klausimo statymą apie garsiųjų poemų autorių turime laikyti svarbiu graikų tyrinėtojų nuopelnu, ypač, jei atsiminsime, kad indų literatūra nieko nežino apie M a h a b h a r a t o s ir R a m a j a n o s autorius. Padidėjęs ketvirtame amžiuje susidomėjimas visokiais ypatingais ir individualiais dvasinės kūrybos reiškiniais nega­ lėjo neturėti įtakos biografinių tyrinėjimų raidai. Kryptį tiems bandymams duoda didysis graikų filosofas A r i s t o t e1 i s ir giminingas jam dvasia P l a t o n o mokinys H e r a kl e i d a s P o n t i k a s . Peripatetikai, arba Aristotelio įkurto­ sios filosofinės mokyklos atstovai, savo tyrinėjimuose ėjo mo­ kytojo pėdomis. Paminėsime čia iš jų T h e o f r a s t ą, D ik a j a r c h ą, H i e r o n i m ą iš R o d o salos ir D e m e tr i j ą iš F a 1 e r o n o. Iš P l a t o n o ir A r i s t o t e l i o įkurtųjų filosofinių mo­ kyklų biografinės studijos pakliuvo į gramatikos mokyklas

Aleksandrijoje ir P e r g a m e . Biografiniai daviniai čia buvo pa­ dedamąja priemone klasinių rašytojų egzegezei. Toje srityje pasižymėjo daugiausia A n t i g o n a s K a r i s t a s ir K a i ­ l i m a c h o mokiniai f i e r m i p p a s ir I s t r a s . Vėlesnieji rašytojai kartoja vyresniųjų žinias, Įvairiai jas kombinuoja, neskirdami tikrosios tradicijos nuo laisvų spė­ liojimų, svetimų ir savųjų. Iš tų rašytojų darbų neišliko mums net mažiausių fragmentų, tačiau netiesioginiai dalis jų išvadų pasiekė mus įvairiais keliais, iš kurių nurodysime čia svar­ biausius: 1. Senovės leidėjai aprūpindavo klasinių rašytojų veika­ lus įžangomis, į kurias įdėdavo tų veikalų sutrumpinimus ir trumpas žinias apie jų autorių gyvenimą. 2. Filosofų biografijos ir trumpai, chaotiškai ir nekritiš­ kai sudėstytos žinios apie jų mokslus liko antrojo amžiaus prieš Kristų pabaigoj ir trečiojo pradžioj parašytoj D i o g e n o L a e r t i j o kompiliacijoje: „Apie gyvenimus ir mokslus pa­ sižymėjusių filosofijoj vyrų". 3. Trečiojo amžiaus po Kristaus gale ir ketvirtojo p r a ­ džioje Kesarijos vyskupas E u s e b i j a s, garsiosios B a ž ­ nyčios istorijos autorius, parašė savo Kroniką (IlavToSaTCY) icTopia ), kurioje surinko daug biografinių žinių apie senovės rašytojus . 1

4. Dešimtame amžiuje po Kristaus Bizantijos vienuolis S u i d a s parašė, pasiremdamas senais rinkiniais, žodynais, scholijomis ir gramatikų kūriniais, savo platų Ž o d y n ą , ku­ riame, be chaotiškos išrašų ir pastabų mozaikos iš senųjų au­ torių, y r a taip pat ir biografinių žinių apie juos . 2

Biografinio metodo atstovų žinios turi grynai išorinį po­ būdį. Duodamas tėvo, kartais motinos vardas, gimimo vieta, rašinių skaičius ir vardai, vaikų vardai, jei jie buvo žinomi, mirimo vieta ir t. t. Tos žinios papildomos įvairiais anekdo­ tais, kurie, tiesa, retkarčiais turi ir tikrą pamatą. Visi tie davi­ niai gaunami kompiliacijos keliu be jokios kritikos. Priešin­ gai, buvo stengiamasi surinkti visas žinias, tikras ir netikras, ku* Eusebii Chronica ed. A. Schone. Berolini 1875. S u i d o žinias, liečiančias literatūros istoriją išrinko iš jo ž o d y n o H. Flach: Hesychii Milesii Onomatologi quae supersunt. Lipsiae 1882. Geriausiai visą S u i d o žodyną išleido B e r n h a r d y (1834—1835). i*

rios tik išliko apie senovės rašytojus; todėl A r i s t o f a n a s , pav., pas S u i d ą pasirodo kartu esąs ir atėnietis, ir eubojietis, ir lidietis, ir kamirietis, ir net aigiptietis. Jei duodama chro­ nologija, taį tik apytikrė ir dažnai net neteisinga, o visas g r a m a tiko dėmesys paprastai sutelkiamas tiktai į suradimą rašytojo „akmės" (gyvenimo „žydėjimas" paprastai pritaikomas kettvirtai gyvenimo metų dešimčiai). § 2. Pinakografinis metodas išsiplėtė P t o 1 e m a j o I įkurtoj ir P t o l e m a j o II F i 1 a d e 1 f o atidarytoje Alek­ sandrijos bibliotekoje. Toje bibliotekoje buvo keli šimtai tūks­ tančių knygų. Bibliotekos vedėjai, kad galėtų atskirti gausius dėl knygų brangumo falsifikatus nuo originalų, turėjo naudotis žymiųjų autorių ir tikrai jų parašytų veikalų sąrašu. Tuo būdu iškilo klausimas, ar tikri ar padirbti tie ar kiti veikalai. Tikrųjų kūrinių katalogai (Tuvaxec) pirmas pinakografinio metodo vartojimas. Tos krypties raštuose paprastai prie kiekvieno autoriaus vardo buvo išskaičiuojami chronologine tvarka visi to autoriaus raštai, pažymint, kurie išliko, o kurių neliko; čia pat buvo sakoma, kiek kiekvienam rašiny y r a da­ lių, skilčių, eilių ar eilučių. Jeigu negalima buvo nustatyti visų išlikusių raštų chronologijos, tai jie būdavo išskaičiuojami al­ fabeto tvarka. y

r

a

Tos rūšies bibliografinius sąrašus padarė jau tuoj įkūrus Aleksandrijos biblioteką mokslininkas ir poetas K a 11 i m ac h a s. Tai buvo ne paprastas išvardijimas, o tvarkingas su­ rinktų garsioje bibliotekoje veikalų s ą r a š a s ; tai, ką prancūzai vadina „catalogue raisonnė". Daug vietos buvo jame paskirta žinioms, kuriomis besiremdamas katalogo sustatytojas laikė vienus raštus tikrais, kitus netikrais. Aleksandrijos biblioteka kelis kartus degė: ugny žuvo ne tik jos knygos, bet ir katalo­ gai. Vis dėlto pinakografinių žinių dalis pasiekė mus K a i l i m a c h o tęsėjų darbuose. Senovės autorių leidėjai atsidėję rinko K a 11 i m a c h o žinias ir kartojo jas savo leidiniuose. Kai ką išlaikė mums ir S u i d o Ž o d y n a s . § 3. Eidografinis metodas atsirado ir pamažu išsivystė iš pinakografinio metodo. Nepasitenkindami tikrų ir netikrų veikalų atskyrimu, Aleksandrijos filologai, su A r i s t o f a n u iš Bizantijos priešaky, pradėjo metodingai tirti atskirų tikrųjų veikalų meninę vertę, o tat greit privedė prie bandymų nusta-

1

tyti pavyzdingųjų autorių kanonus . Vyriausias šaltinis, iš ku­ rio mes galime susidaryti sau vaizdą apie tos rūšies bandymus, yra K v i n t i l i j a n o veikalo „ I n s t i t u t i o oratoria" dešimtoji knyga. Tuo rašiniu K v i n t i l i j a n a s , pirmas iškalbingumo mokytojas Romoje, užsimojo duoti pedago­ ginę enciklopediją oratoriams. K v i n t i l i j a n a s mano, kad oratoriui reikia įgimto gabumo, teorijos ir praktikos. P r a k ­ tika, pasak Kvintiliano, turi remtis pirmiausia „pavyzdžių" skaitymu. Skaityti patartina ne tik garsiųjų oratorių kūrinius, bet apskritai pavyzdingus veikalus. Jis duoda abiejų antiki­ nių literatūrų pavyzdingų kūrinių sąrašą ir kartu trumpą jų is­ torijos apžvalgą. Antras veikalas, kurį mes galime skirti prie eidografinio metodo pavyzdžių, yra, gyvenusio penktame amžiuje po Kr., P r o k l o C h r e s t o m a t i j a , kurioj visa medžiaga y r a suskirstyta pagal atskiras literatūros rūšis (e-8oc). Mums y r a iš­ likęs iš tos chrestomatijos labai svarbus skyrius apie epą pa­ triarcho F o t i j o ištraukose, surinktose jo B i b l i o t e k o j . Vadinamąjį „kiklinį epą" mes žinome tik iš tų ištraukų. Kiekviename skyriuje P r o k 1 a s nustato pagrindinius kiekvienos literatūros rūšies bruožus, o paskui nurodo jų žy­ miausius pavyzdžius. C h r e s t o m a t i j a y r a tobuliausias eidografinio metodo pritaikymas; tai lyg apvainikavimas viso to, ką graikai padarė literatūros istorijos mokslo srityje. Literatūrą eidografinio metodo atstovai dalino pirmiausia į poeziją ir prozą. Poezija formos atžvilgiu buvo dalinama į: a) epinę, rašytą ištisai heksametru; b) eleginę, rašytą eleginiu distichu ir apimančią elegijas ir epigrammas; c) jambinę, rašytą jambais ir trochėjais; d) melinę, rašytą laisvu metru ir skirtą dainuoti su l y r a ; c) dramatinę, rašytą jambiniu trimetru. Turinio atžvilgiu poezija buvo dalinama į: a) epą; b) lyriką ir c) dramą. xocva)V — regula, linea, taisyklė, iš čia žodis „kanoniškas".

Lyrika apėmė eleginę, jambinę ir melinę poeziją; — tragediją ir komediją. P r o z a buvo dalinama į tris rūšis: 1) istorinę (seniausias prozos pavidalas), 2) filosofinę ir 3) retorinę.

drama

Mediciną aleksandriečiai jungdavo prie filosofijos, geo­ grafiją — prie istorijos. P a r a š y t ų eidografiniu metodu veikalų uždavinys buvo gry­ nai praktinis: būtent, padėti skaitytojui susiorientuoti turtin­ goje graikų literatūrinėje kūryboje, išskiriant iš rašytojų m a ­ sės — talentingiausius, o iš jų veikalų — žymiausius. Ypa­ tingą reikšmę turėjo tie išrinktųjų autorių išrinktieji veikalai mokykloms. Paprastai iš kiekvieno -5o; buvo parenkami t r y s autoriai: pav., tragedijai — A i s c h i l a s , Sofoklas, E u r i p i d a s; komedijai — K r a t i n a s , Eupolidas, A r i s t o f a n a s . Iš kiekvieno autoriaus buvo dažniausiai iš­ renkama po septynias pjeses; jos tai, daugiausia, ir priėjo ligi mūsų. Jei mes turime A r i s t o f a n o vienuolika komedijų, o E u r i p i d o — devyniolika tragedijų ir t. t., tat atsitiko todėl, kad eidografai ne visada sutikdavo vienas su kitu, kuriuos iš pavyzdingų autoriaus kūrinių įdėti į septynių išrinktųjų veikalų skaičių. £

Tų trijų metodų ir užteko senovei. Bizantija, kompiliuo­ dama senovės rašytojų darbus, nerado jokio naujo metodo. Senai metas atsisakyti nuo pažiūros į Viduramžius kaip į liūdno dvasinio kritimo gadynę. P a k a n k a pasakyti, kad „mokslų karalienės" — filosofijos srityje mūsų amžius nepagimdė dar nė vieno galvotojo, kuris galima būtų sulyginti su didžiuoju XIII amžiaus mąstytoju T o m u Akviniečiu. Negalima tačiau nepripažinti, kad didieji graikų kūrybos pa­ minklai buvo tuo metu vis labiau užmirštami; taigi apie kokį žingsnį priekin graikų literatūros istorijos srityje iki naujųjų laikų aušros negalėjo būti ir kalbos. § 4. Antikvarinis metodas. Meno ir mokslo atgimimo ga­ dynė rado paveldėtą iš klasinės senovės lobyną baisiai ištuš­ tintą. Visas savo pastangas ji turėjo todėl nukreipti į antiki­ nės literatūros kūrinių suradimą, pirmykščio jų pavidalo nusta­ tymą ir supratimą. Apie tai, kad sudėtų antikinės kūrybos

liekanas į vieną užbaigtą savyje visumą, pirmieji Atgimimo at­ stovai ir svajoti negalėjo. Tiktai šešioliktame amžiuje moksli­ ninkas G y r a l d u s padarė pirmą bandymą ištirti senovės poezijos istoriją (D e h i s t o r i a r e r u m p o ė t a r u m t a m G r a e c o r u m , q u a m L a t i n o r u m d i a 1 o g i XX 1545). G y r a 1 d u s, nors ir nedaug pralenkė senovės biografinių ži­ nių rinkėjus, susilaukė su savo knygute gana žymaus pasise­ kimo: jo svarbiausias nuopelnas buvo tas, kad jis lyg nubrėžė artimiausiems graikų ir romėnų literatūros tyrinėtojams jų darbo kryptį, reikalaudamas, kad jie surinktų visa, kas išliko iš Senovės rašytojų veikalų ir iš žinių apie jų gyvenimą ir kū­ rybą ir, kritiškai apdirbę visą šitą milžinišką medžiagą, inventarizuotų visą literatūrinį antikinės senovės palikimą. Artimiausieji po G y r a l d a u s tyrinėtojai rūpinasi beveik vien tik žinių pilnumu: prieš uždavinį — nepraleisti nieko iš to, kas išliko iš senovės, kritikos uždaviniai pasitraukia į ant­ rą vietą. Iš vartojančių daugiausia antikvarinį metodą darbų pami­ nėsime čia kaip žymiausius: D e l l a P o e t i c a F r a n c e sco P a t r i c i (1586) ir G. J. V o s s ' o D e historicis g r a e c i s (1624). Santrauka visko, kas p a d a r y t a graikų literatūros istorijai penkioliktame ir šešioliktame amžiuose, y r a milžiniškas F a br i c i j a u s veikalas: B i b l i o t h e c a G r a e c a s i v e n o t i t i a v e t e r u m s c r i p t o r u m G r a e c o r u m 1705 — 1728; vol. I—XIV. Didžiulė medžiaga apdirbta čia taip nepa­ prastai sąžiningai, kad F a b r i c i j a u s darbas tenka pripa­ žinti antikvarinio metodo viršūne. F a b r i c i j u s surinko vi­ sas pasiekiamas jo laikų žinias apie senovės graikų autorius, būtent, žinias apie jų gyvenimą, jų veikalų turinį, laiką ir vietą, kur jie buvo parašyti, kur y r a laikomi jų leidiniai ir rankraš­ čiai ir t. t. § 5. Evoliucinis metodas. Šių dienų literatūros istori­ jos mokslas, naudodamasis visais praėjusiųjų amžių paliktais metodais, svarbiausiu savo metodu laiko evoliucinį. Labai svarbūs toje srityje F r i d r i c h o A u g u s t o W o 1 f o nuo­ pelnai, nes jisai nesitenkindamas paprastu medžiagos rinkimu 1

1

Encyklopadie der Philologie. I—V. 1831—35 hersgb. von Gurtler.

stengėsi nustatyti organinės plėtotės dėsnius, kurie viešpatauja meninės kūrybos srityje. Volfo mokinys B e r n h a r d y sujungė mokytojo idėjas su Hėgelio filosofija, kurios dėka plėtotės idėja galutinai įsigalėjo dvasiniame Europos gyvenime. Vartodamas evoliucinį metodą graikų literatūros istorijoje T e o d o r a s B e r n h a r d y (Grundriss der griechischen Litteratur mit einem vergleichenden Ueberblick der romischen. Halle 1836—72) pirmame savo kūrinio tome duoda „vidujinę", antrame — „išorinę" istoriją. Pirmojoje jis neduoda nei žinių apie rašytojų biografijas, nei apie jų raštus, bet tik piešia at­ skirų literatūros rūšių plėtotę ir tų rūšių įtaką viena kitai. An­ tras ir trečias tomas turėjo duoti literatūros istoriją antikvari­ nio metodo dvasioje — tai y r a suteikti visas išlikusias mums ži­ nias apie kiekvieną senovės rašytoją atskirai. Išleisti spėjo B e r n h a r d y tik pirmus du tomu; jo darbas liko nebaigtas. Tai y r a labai sąžiningas darbas, skirtas, tiesa, ne skaitančiai visuomenei, bet specialistams - filologams. Nuo B e r n h a r d y laikų įsigali evoliucinis metodas. P a ­ minėsime čia nors svarbiausius darbus, kurie padarė giliausią įtaką mūsų mokslo išsivystymui paskutiniame amžiuje. Gyvu išdėstymu, be to paremtu išsamiu dalyko pažinimu, pasižymi klasiški veikalai: K a r l'o O t f r i e d'o M u i l e r'io: Geschichte der griechischen Litteratur bis auf das Zeitalter Alexanders. 1841. Bd. I-II. — Vierte Auflage mit Anmerkungen und Zusatzen bearbeitet von E. H e i t z . 1882—1884 ir T. B e r g k ' o Griechische Literaturgeschichte. Bd. I. 1872; Bd. II—IV herausgegeben von H i n r i c h s und R. P e p p m ū l l e r 1883—1887. Iš šių dienų plačių vokiečių kompendijų išsamiausias y r a W i 1 h e 1 m'o C h r i s t'o Geschichte der Griechischen Littera­ tur (1888). W i l h e l m Schmid nuodugniai perdirbo šį vei­ kalą ir padidino jį bent keturis syk (T. I—III. 1929 sq.). Labai talentingas y r a J. G e f f c k e n o Griechische Literaturge­ schichte I 1926, II 1934: tai ne tiek sistematinis to mokslo išdės­ tymas, kiek jo svarbiausių problemų įvadas. Iš anglų kompendijų paminėsime čia J. P . M a h a f f y, A History of Classical greek Literature (I—II. 1880, III ed. vol I—

IV. 1890—1891) ir G. M u r r a y, A history of ancient greek Literature, 1897. Nenusileisdamas naujausiems vokiečių vadovėliams me­ todišku apdirbimu ir išsamiu dalyko pažinimu, žymiai pralen­ kia juos išdėstymo gražumu ir aiškumu brolių C r o i s e t pen­ kių tomų monumentalinis veikalas: A l f r e d e t M a u r i c e C r o i s e t Histoire de la littėrature grecque. Vol. I—V. P a ­ ris 1887—1899. Tie patys autoriai išleido trumpą vadovėli vie­ nu tomu: „Manuel d'histoire de la littėrature grecque X ėd. Paris 1900. įvadui tas vadovėlis netinka, nes mažai vietos pa­ veda didžiųjų graikų veikalų t u r i n i u i . Jis plačiai kalba apie garsiuosius rašytojus, jų kalbą, jų stilių, jų meno pagrin­ dinius bruožus ir t. t. Visa tai y r a labai įdomu skaitytojui jau susipažinusiam su svarbiausiais graikų rašytojų kūriniais, pradžiokas gi nežino, ką su visa tuo pradėti: jam tai y r a lyg meno istorija — be iliustracijų. Elementarinio vadovėlio svarbiau­ sias uždavinys — supažindinti skaitytojus su pačiais graikų raštais, paskatinti skaityti tuos raštus, o tik paskui vesti prie kritiškos apie juos literatūros. Lenkams labai plačią graikų klasikinio laikotarpio litera­ tūros istoriją davė prieš keleris metus Krokuvos profesorius T. S i n k o (I—II. 1931). Iš trumpų graikų literatūros apžvalgų paminėsime čia W i l a m o w i t z o - M o e l l e n d o r f o gražų eskizą (Kultur der Gegenwart I Abt. VIII) ir dar gražesnes prof. T. Zielinskio apžvalgas: Literatūra starožytnej Grecji epoki niepodleglošci, 1923 ir Literatūra starožytnej Grecji epoki powszechnej. 1930. Pirmąją iš tų apžvalgų Z i e 1 i n s k i išleido ir rusų kalba. Šiaip originalios graikų literatūros istorijos rusai neturi.

III.

GRAIKU LITERATŪROS LAIKOTARPIAI.

Graikų literatūros istorija paprastai dalinama į du stambiu skyrių: klasikinė — nepriklausomosios Graikijos — gadynė tę­ siasi nuo H o m e r o iki A r i s t o t e l i o ; poklasikinė prasi­ deda nuo A l e k s a n d r o Makedoniečio žygių ir baigiasi Vi­ duramžio laikotarpiui auštant. Klasikinis laikotarpis su nepa­ lyginama kūrybos jėga ne tik deda tvirtus pamatus visai toli­ mesnei visuotinės literatūros plėtotei, bet ir pastato rūmus, ku­ riuose gyvena ir poklasikinis laikotarpis, kuris, tiesa, išdailina kai kurias seno pastato dalis, bet neįstengia niekur pakeisti jo didingų pagrindinių linijų. Klasikinėj gadynėj mes vėl galime nustatyti keturis pagrin­ dinius laikotarpius. Pirmame — lig septinto amžiaus pradžios — viešpatauja e p a s , antrame, apimančiame septintą ir šeštą amžių, epą pakeičia l y r i k a ; trečiame laikotarpy t. y. penk­ tame amžiuje žymiausi vaidmenį graikų dvasinėj kūryboj vai­ dina d r a m a ; ketvirtame laikotarpy ir amžiuje plačiai išsivysto ir pasiekia aukščiausio tobulumo p r o z a . Žymūs tyrinėtojai — paminėkime čia tik vieną iš jų, Tadą Z i e 1 i n s k į — pastebėjo, kad svarbiausios graikų kultūros sri­ tys — jų politinė santvarka, jų religinė sąmonė, jų literatūrinė kūryba vystosi klasikinėj gadynėj lygiagrečiai vienos su kitomis. E p i n ė j gadynėj viešpatauja D z e u s a s . Apsuptas didelės dievų-olimpiečių šeimos, jis kaip absoliutus monarchas valdo pasaulį. Tuo pat metu kiekvienos graikų valstybės prie­ šaky stovi karalius. Šią dvigubą dangaus ir žemės monar­ chiją apdainuoja e p a s . L y r i n i s laikotarpis y r a tampriais siūlais surištas su Delfų A p o 11 o n o kultu. Politiniame ir visuomeniniame gy­ venime karaliaus didikai atima jam, ar palieka tik nominalinę, valdžią — savo jausmų ir sąvokų dainius a r i s t o k r a t i j a randa tarp lyrinių poetų. D r a m o s laikotarpis y r a glaudžiai surištas su įsigalėju­ sia po persų karų Atėnuose demokratine santvarka. Aristo­ kratijai žlugus, silpsta ir Delfų A p o 11 o n o reikšmė, o sąry-

šy su tuo nyksta ir lyrika. Naujas galingas — D i o n i s o — kultas užlieja graikų žemę, o iš apeigų, paskirtų to dievo gar­ bei, išauga d r a m a t i n ė graikų kūryba, kuri vainikuoja visą jų poezijos plėtotę. Ketvirtame amžiuje įsigali p r o z a . Jos ryšiai su religi­ nės sąmonės plėtote nėra tokie tamprūs, kaip poezijos, užtat žymiai stipresni ir aiškesni siūlai riša ją su nauja visuomenės s a n t v a r k a : prozos užuomazga tai politinės ir juridinės kalbos, kurios viešame demokratinių valstybių gyvenime vaidino pir­ maeilį vaidmenį.

PIRMOJI

DALIS

E P A S I.

ISTORINIAI GRAIKU EPINĖS LITERATŪROS RĖMAI.

Graikų tautos literatūra y r a visos jos dvasinės kūrybos gyva išraiška, viso jos gyvenimo gražiausias ir sultingiausias vaisius. Taigi norėdami šiek tiek prisiartinti prie tos kūrybos paslapčių, turime mesti, kad ir labai trumpą, žvilgsni i jos is­ torinius kelius. Trečiojo tūkstantmečio pr. Kr. gale, ar antrojo pradžioj, kai seniausios pasaulio kultūros jau buvo pasiekusios labai aukštą, kai kuriais atžvilgiais net aukščiausią, savo plėtotės laipsnį, istorijos arenoj pasirodo mažos, nes vos kelis milijo­ nus galvų turinčios, graikų giminės. Jų pradžia n y k s t a prieš mūsų akis Šiaurės Balkanų pusiasalio tarpekliuose ir giriose. Ilgose kovose, kurios tęsėsi bene ištisą tūkstantmetį, jos už­ ima visą pusiasalį ir apsupančias jį Viduržemio jūros salas. Beveik visur čionai jos randa skurdžią žemę, reikalaujančią visų jėgų įtempimo, kad galėtų išmaitinti savo gyventojus. Tą gamtos skurdumą visai atsveria geografinė Graikijos padė­ tis: čia kryžiuojasi keliai, kurie jungia kaimynines, jau pasie­ kusias labai aukštą kultūrinio išsiplėtojimo laipsnį, tautas. Graikai nuostabiai greit ne tik pasisavina visus jų dva­ sinius laimėjimus, bet ir įkvepia tiems laimėjimams naujų kū­ rybinių jėgų ir tokiu būdu išgelbsti juos nuo sustingimo. P r a ­ eina kiek laiko, ir Rytų kultūros pradai, perėję per Hellenų ran­ kas, gauna visai naują vaizdą, taip kad graikų kūryboj beveik negalima atpažinti rytietiškos Įtakos. Subrendusi ir išplėtojusi visas savo pajėgas, ši nuostabi kultūra grąžina tūkstanterio­ pai padidintą dvasios lobyną R y t a m s . Visą šitą milžinišką pa­ likimą priima Roma, kuri y r a Graikų kultūros duktė ir mūsų Vakarų Europos kultūros motina.

Pirmą graikų bangą sudarė greičiausiai j o n ė n a i, arba, tiksliau sakant, protėviai tų graikų, kurie žymiai vėlyvesniais laikais ėmė vadintis jonėnais. Ta banga prasiveržė palaipsniui iki Peloponneso pietų kranto, t. y . užliejo didžiausią Graikijos dalį. Kiek šimtmečių truko tas veržimasis, nustatyti dabar negalima taip pat, kaip sunku pasakyti, kada iškilo antroji, dar galingesnė, a j o 1 ų arba a c h a j ų banga, kuri išstūmė jonėnus iš daugumos jų užimtų vietų ir persimetė net į Aigėjaus jū­ ros salas. Ta banga aplenkė kai kuriuos kraštus, tarp kitko ir Attiką, kur, tokiu būdu, kilnioji jonėnų giminė išliko gryna. P i r m a s išlikęs mums graikų literatūros paminklas — H o ­ m e r o poemos piešia mums a c h a j ų valdomą graikų pa­ saulį, bet surašytos jos buvo jau keli šimtmečiai po to, kai achajų valstybių Balkanų pusiasaly dauguma subyrėjo nuo galingų t r e č i ų j ų Hellados užkariautojų, d o r ė n ų , smūgiu. Dorėnams paskutiniais antrojo tūkstantmečio amžiais už­ kariavus žymią Peloponneso pusiasalio dalį, santykiai d a r o ­ si pastovesni — žymiausias graikų gimines randame sausu­ mos Graikijoj tose vietose, kuriose jos palieka iki savo isto­ rinio gyvenimo galo. Jeigu dabar mesime tokį pat trumpą žvilgsnį į Rytų se­ niausias kultūras, tai pamatysime, kad Aigipte jau ketvirtame, gal net penktame, tūkstantmetyje kultūra padarė nuostabius laimėjimus: išdirbiniai iš akmens, drožiniai iš medžio ir kaulo, dailiai palyruoti moliniai indai — visa tai rodo, kad aigiptiečiai jau anais laikais buvo peržengę vadinamųjų primityvių tautų plėtotės laipsnį. Turėdami reguliuoti Nylo potvynius, jie anksti pradėjo jungtis į platesnes visuomenines ir valstybines organi­ zacijas. Ilgainiui iš mažų valstybėlių susidarė dvi karalys­ tės — viena apėmė aukštutinį Nylo slėnį, antra — žemutinį su Deltos sritimi. Jau kokis tūkstantis metų prieš graikų pasirody­ mą istorijos arenoj, Memfiso faraonams sujungus abi valsty­ bes į vieną, prasideda Aigipto istorijoj pirmas puikus, padėjęs tvirtus pamatus visai tolimesnei jų kultūros plėtotei, laikotar­ pis — vadinamoji S e n o j i K a r a l y s t ė (III—V dinastijos). Didžiausios Aigipto piramidės — C h e o p s o , C h e f r e n o ir M i k e r i n o — buvo pastatytos kaip tik tais laikais. Pui­ kūs paveikslai ir statulos, priklausą prie visų laikų aukščiau-

siu meniškų kūrinių, puošia to laikotarpio rūmus ir kapinių pa­ status ir stato prieš mūsų akis gyvą jų kultūrinio gyvenimo vaizdą. Jau 4241 m. pr. Kr. aigiptiečiai sukūrė kalendorių, kuriuo su vėlyvesniais visai nežymiais pakeitimais, surištais su dikta­ toriaus C e z a r i o ir popiežiaus G r i g a l i a u s XIII var­ dais, naudojamės ir mes. Labai anksti, nes dar ketvirtame tūkstantmetyje, o gal net ir anksčiau, atidengė aigiptiečiai r a š t o paslaptį: pasku­ tiniais laikais atkasti paminklai leidžia mums nustatyti pa­ grindines to besiplėtojančio rašto sistemas nuo nerangaus vaizdaraščio (hieroglifai — Bilderschrift) iki alfabeto, apimančio visų priebalsių ženklus. Foinikiečių alfabetas, kuris sudaro pagrindą graikų ir romėnų alfabeto, taip pat turi tik priebalsių ženklus. Ar jis atsirado aigiptiečių įtakoje, moksli­ ninkai vis dar tebesiginčija, nors atrodo, kad šis klausimas bus galutinai išspręstas teigiama prasme. Anksti taip pat iš­ rado aigiptiečiai ir puikią rašomąją medžiagą — Aigipto smė­ lynai išlaikė mums p a r a š y t u s ant p a p i r u s o dokumentus, priklausančius, tiesa, jau t r e č i a m tūkstantmečiui pr. Kr. To paties tūkstantmečio vidury, valdant Aigiptą penktai dinastijai (2560—2420), Heliopolio šventikai padarė svarbiau­ sią žingsnį, vedantį prie vėlyvesnio solarinio m o n o t e i z m o : jie paskelbė saulės dievą R e aukščiausiu pasaulio valdovu. Labai anksti išsivystė Aigipte, kaip tai liudija nesuskaito­ mos mirusiųjų kulto liekanos, tikėjimas į sielos nemirtingumą ir mokslas apie kūno prisikėlimą iš numirusių. Ta nuostabi kultūra spinduliavo, žinoma, labai plačiam rate. Ketvirtos dinastijos faraonas S n o f r u gabeno kedro medžius iš Libano. Jau iš pirmos dinastijos laikotarpio turi­ me paminklų, liudijančių apie ryšius su Foinikija. Mums įdo­ miausi y r a ankstyvieji santykiai tarp Aigipto ir Kretos, nes Kretos kultūros neabejotinai betarpiškoj įtakoj išaugo, kaip pamatysime, ankstyvoji graikų kultūra. Apie tuos santykius liudija nesuskaitomi radiniai tiek Kretoj, tiek Aigipte, kurie, tiesa, priklauso daugiausia antram tūkstantmečiui prieš Kristų. Galinga Senoji Karalystė (1270—2300) suskilo kaip Karolingų laikais Prancūzija, į eilę nepriklausomų valstybėlių. P o kelių sunkaus susmukimo šimtmečių Tebų valdovams vėly-

vesniais amžiais vėl pasisekė sukurti galinga Vidurinę Kara­ lystę. Aukščiausi savo išsirutuliavimo laipsni ši Karalystė pa­ siekė valdant Aigipto dvyliktai dinastijai (2000—1788). Visose srityse tas laikotarpis padarė nuostabią pažangą. „I Vidurinę Karalystę — sako E r m a n (Aegypten und aegyptisches Leben im Altertum. 1922. p. 44) — vėlyvesnieji amžiai žiūrėjo kaip i savo klasišką laikotarpį. Jos literatūros kūriniai tarnauja Naujosios Karalystės mokykloms kaip tikrai gero sti­ liaus pavyzdžiai, o jos karalių žygiai gyvena liaudies padavi­ muose iki graikų ir romėnų laikų." Kaip tik Vidurinės Kara­ lystės laikotarpy graikai (greičiausiai jonėnai) pasirodo šiau­ rės Helladoj. Taip pat ir kita kultūrinė Rytų tauta — babiloniečiai — turėjo trečiame tūkstantmetyje ir pirmuose antrojo tūkstant­ mečio pr. Kr. amžiuose du aukščiausio kultūrinio savo klestė­ jimo laikotarpiu. Pirmasis y r a surištas su akkadų karalių S a r g o n o I (apie 2650 m. pr. Kr.) ir N a r a m s i n o „ketu­ rių žemės šalių valdovo" (apie 2550 m. pr. Kr.) vardais, antras — su pirmąja amoritų dinastija (nuo 2049 m. pr. Kr.), kuriai priklausė karalius H a m m u r a p i (1947—1905), pragarsė­ jęs tuo, kad jo vardą nešioja seniausias pasaulio teisės kodek­ sas, a t r a s t a s mūsų amžiaus pradžioj Sūzoj. Kiekvienos aukštesniosios kultūros pamatą — raštą su­ kūrė jau pirmieji Babilono kultūros atstovai summerai. P r a ­ džioje jie naudojosi kyliniu raštu (Keilschrift), perėjo paskui prie vaizdaraščio (Bilderschrift) ir pagaliau rado ženklus at­ skiroms sąvokoms ir atskiriems skiemenims. Ženklų atski­ riems g a r s a m s babiloniečiai nesurado, t. y. nepasiekė laipsnio, kurį buvo pasiekę aigiptiečiai. Babiloniečių religijos pamatinį bruožą sudarė p a n d a i m o n i z m a s , t. y. tikėjimas į geras ir y p a č į blogas dvasias, kurios kiekvienam žingsny veikia žmogaus gyvenimą ir spren­ džia jo likimą, ir glaudžiai su tuo tikėjimu surištas f a t a ­ lizmas. Šventikų luomas, kuris dėjosi žinąs dievų valią, spren­ džiančią žmogaus likimą, ir mokąs apsaugoti jį nuo klastingo daimonų veikimo, žinoma, vaidino babiloniečių, taip pat kaip ir aigiptiečių, gyvenime milžinišką rolę.

Mirusiųjų kultas Babilone vaidino nepalyginamai mažes­ ne rolę negu Aigipte. Pomirtinį gyvenimą babiloniečiai piešė labai niūriomis spalvomis: numirėliai, nors ir nenustoja są­ monės, esą atiduoti požemių deivės valdžiai, iš kurios jie jau niekuomet negalėsią išsivaduoti. Išganymo idėja, kuri švyste­ lėjo aigiptiečiams, babiloniečiams buvo svetima. Žymiausias babiloniečių dvasinės kultūros laimėjimas buvo jų epai. Čia jie aiškiai pralenkė aigiptiečius ir padarė žymų žingsnį pirmyn tam kely, kuris veda prie aukščiausių epinės poezijos viršūnių — Ilijados ir Odissejos. Babiloniečių epuose galima atskirti du pagrindinius sluok­ snius. Žemesnįjį sudaro religiniai mitai, aukštesnįjį — heroji­ nė sakmė. Mitas apie pasaulio sutvėrimą daugeliu bruožų primena H e s i o d o teogoniją, o mitas apie pasaulinį tvaną, sukurtas neabejotinai jau pirmųjų babiloniečių kultūros kū­ rėjų, summerų, y r a tiek panašus į Senojo įstatymo pasakoji­ mą, kad kai kurie mokslininkai laiko pastarąjį ne kuo kitu, kaip vėlyva babiloniečių mito redakcija. Iš religinių mitų ilgainiui išaugo herojinė sakmė. Nuosta­ bia plastika piešia babiloniečių epai, kaip vyriausias tos sak­ mės herojus G i l g a m e š a s i š U r u k o kovoja su įvairio­ mis baisenybėmis (čia randame daug bruožų, primenančių graikų sakmę apie H e r a k 1 o žygius), kaip jis nugali savo baisiuosius priešus, kaip jį pamilsta dievaitė I š t a r (graikų A f r o d i t ė s ir romėnų V e n e r o s pirmavaizdis), kaip jis paniekina jos meilę ir užsitraukia už tai jos kerštą, kaip pa­ galiau jis veltui ieško „gyvybės augalo", kuris laiduotų jam amžiną jaunystę. Vienas vokiečių mokslininkas randa daug bendrų bruožų tarp G i l g a m e š o ir Odissejos epų. (Ungnad Gilgameschepos und Odyssee. 1923). P a r o d y t i priežastinius ryšius tarp babiloniečių ir graikų epų mokslininkams nepavyko ir vargu ar kada nors pavyks, nes bendrieji jų motyvai randasi pas įvairiausias pasaulio tautas net ten, kur jokių ryšių tarp jų nustatyti neįmanoma. Antram antrojo tūkstantmečio ketvirtadaly tiek Aigipto, tiek Babilono galybė laikinai susmunka. Apie 1680 m. faraonų valstybę pavergia semitų tauta h i k s a i ir viešpatauja ten ištisą šimtmetį. Dar anksčiau, nes dar 1750 m., paima BabiOraikų

literatūros

istorija.

2

loną chettai (chatti, hettitai, Biblijos vadinami „chattim") ir atidaro kelią k o s s e j a m s (kassitams), kurie jau sekančiais metais užkariauja f i a m m u r a p i valstybę ir valdo ją dau­ giau negu penkis šimtus metų. Tas laikinas abiejų seniausių pasaulio valstybių susilpnė­ jimas turėjo didžiausios reikšmės visam Rytų politiniam ir kul­ tūriniam gyvenimui. Hiksams ir kossejams valdant Aigiptą ir Babiloną, tų kraštų kultūra nebuvo sunaikinta ir toliau veikė kaimynines tautas. Užtat militaristinė ir imperialistinė jų po­ litika buvo ilgam laikui sustabdyta, ir tai davė galimybę visai eilei kitų jaunesnių valstybių, susidariusių Rytų Viduržemio jūros pakrantėse ir salose, išplėsti savarankišką politinį ir kul­ tūrinį gyvenimą. Jaunai graikų tautai didžiausios įtakos turėjo kultūra, ku­ rios gyvasis vidurtaškis anais laikais buvo Kretos sala. Glaudūs santykiai tarp Kretos ir jaunos Graikijos išsivys­ tė, reikia manyti, tais laikais, kai a c h a j ų giminės buvo iš­ stūmusios jonėnus iš didžiosios Balkanų pusiasalio dalies. Kretos tyrinėtojams pavyko nustatyti gana tiksliai dvi pagrindines datas, kurių pirmoji reiškia Kretos kultūros pui­ kiausio klestėjimo pradžią, antroji — jos savarankiško politi­ nio gyvenimo staigų ir galutinį žlugimą. Apie 1700 m. pr. Kr. svarbiausiųjų Kretos miestų Knosso, Faisto ir Mallijos rūmai buvo sugriauti nežinomo priešo. Ilges­ nį laiką mokslininkai manė, kad tas priešas buvo kaip tik achajų kunigaikščiai, kurie nugalėjo ir galutinai pavergė seną Mino karalystę. Ilgainiui ši hipotezė teko atmesti. Kretos kultūros paminklai dar per tris amžius nerodo jokio persilau­ žimo savo plėtojimesi. Septynioliktojo šimtmečio pradžios katastrofa, priešingai, sužadino kretiečių kūrybinę energiją: kaip tik nuo 1700 iki 1400 Kreta pergyvena puikiausiąjį savo klestėjimo laikotarpį: ant griuvėsių greit atstatomi dar pui­ kesni rūmai, papuošiami dar gražesniais paveikslais ir kitais meno kūriniais; jų stilius jeigu kuo ir skiriasi nuo ankstybes­ niųjų kūrinių, tai tik didesniu savo tobulumu. Nuostabūs meis­ teriai buvo kretiečiai gamtos gyvenimo atvaizddavime. Jų me­ nas lyginamas dažniausiai su japonų impressionistiniu menu: jiems buvo svarbu ne smulkiai atvaizduoti tikrovę, bet duoti bendrą įspūdį, kurį gamtos gyvenimas sukelia menininko sie-

]oj. Niekas nemokėjo ištraukti iš paslaptingo augalų gyveni­ mo ir iš jūros gelmių, su jos įvairiais judriais gyviais, tiek ju­ desio, tiek savotiško grožio, kiek ištraukė didieji Kretos t a p y ­ tojai. Kad ir kiek kitomis priemonėmis, įveda mus į tą paslap­ tingąjį gamtos pasaulį didysis Lietuvos menininkas M. K. Čiurlionis. Labai aukštą laipsnį pasiekė pritaikomojo meno, y p a č keramikos (puodininkystės) kūriniai. Tie kūriniai randami Aigipto iškasenose, o šukės indų, kuriuose kretiečiai laikydavo savo žemės produktus, pavyzdžiui, grūdus ir alyvą, iškasamos įvairiose Viduržemio jūros rytinės dalies vietose. Tai liudija, kad to laikotarpio kretiečiai buvo galinga prekybos tauta, pa­ laikanti glaudžius ryšius tiek su seniausiomis pasaulio kultū­ rinėmis valstybėmis, tiek su jaunomis, vos tik pasirodžiusio­ mis istorijos arenoj, tautomis. R a š t ą kretiečiai sukūrė jau antro tūkstantmečio pr. Kr. pradžioj, greičiausiai aigiptiečių įtakoj. Kretos sostinėj Knosse, palyginti dar neseniai, buvo surastas didelis ant moli­ nių lentelių parašytų dokumentų rinkinys, kuris gavo legendarinio Kretos karaliaus M i n o b i b l i o t e k o s vardą. Deja, kol neatsiras naujas toks mokslinis genijus, koks, pav., buvo aigiptologijos tėvas C h a m p o l l i o n , ir neišskaitys Kretos raštiškų paminklų — mokslas negalės pilnai įvertinti jos kul­ tūros įtakos achajų Graikijai. Vis dėlto jau p a t y s archeologi­ niai daviniai, kuriais tuo tarpu turi remtis Kretos tyrinėtojai, visiškai pateisina drąsų tvirtinimą, kurį randame neseniai mi­ rusio didelio prancūzų istoriko G. G 1 o t z o k n y g o j : „Graikų kultūra — lotynų ir vakarų kultūros motina y r a Aigejaus jū­ ros kultūros duktė". (La civilisation ėgėenne. 1923. p. 452). Paminėsiu čia tik du, bet už tat labai svarbius tos tezės įrodymus. Kretiečių vyriausioji deivė, vaizduojama tarp dviejų liūtų, buvo ne kas kita, kaip Mažosios Azijos „ D i e v ų m o t i n a", graikų D e m e t r o s pirmavaizdis, o jų deivė su skydu y r a vėl neabejotinas graikų A t e n o s pirmavaizdis. Be labai gi­ lios Kretos kultūros įtakos Graikijai toks dieviškų galybių gi­ miningumas būtų neįmanomas. Apie 1400 m. pr. Kr. Kretos valstybę ištiko nauja baisi katastrofa, po kurios ji jau nebeatsigavo. Svetimi užkariau-

t j i — achajų kunigaikščiai užkariavo M i n o salą, sunaikino jos rūmus ir įsikūrė jų griuvėsiuose. Graikų tolimesnės dvasi­ nės plėtotės laimei, Kretos užkariautojai nebuvo laukinė tauta, kuri būtų sunaikinusi visus aukštos ir svetimos jai kultūros laimėjimus, kaip tai, pav., padarė kelius amžius vėliau pačių achajų nugalėtojai dorėnai, iš pagrindo naikindami visus jų kultūrinio darbo vaisius. Achajų kultūra išaugo galingoj kretiečių kultūros įtakoj ir todėl Kretos užkariavimas privedė ne tiek prie sunaikinimo jos kultūros laimėjimų, kiek prie sutei­ kimo jiems naujos krypties, geriau atitinkančios užkariautojų dvasią. 0

a

Glaudesni santykiai achajų kunigaikščių su Kretos val­ dovais prasidėjo maždaug septyniolikto šimtmečio gale. Še­ šioliktojo amžiaus pradžioj buvo pastatyti Tirinto ir Mikėnų senesnieji rūmai. Paveikslai, kuriais jie buvo papuošti, buvo neabejotinai kretiškos kilmės, užtat jų architektoninė forma aiškiai rodo prabudusi graikų statybos genijų. Jau pirmuose achajų valdovų rūmuose, jų harmoningoj ir užbaigtoj formoj, pasireiškia tas pats nepalyginamas menas, kuris ilga|niui sukūrė klasiškąją graikų šventyklą, t. y. gražiausią visų laikų statybos formą. Tos statybos genjjus jau artimiausiuose — penkioliktame ir keturioliktame amžiuose — sudaro stebuklus, kuriuos net vėlyvesnieji graikai laikė „kiklopų darbais". Kai kuriose Peloponneso ir vidurinės Graikijos vietose (Mikėnai, Tirintas, Orchomenas) mes dar galime stebėtis tų pastatų gerai išlikusiais griuvėsiais — sunku tiesiog patikėti, kad tų laikų žmonės, ne­ turėdami vėlyvesniųjų laikų technikos priemonių, galėjo pa­ kelti tokias akmenų mases ir sudėti jas į kolosalinius pastatus. Taip pat kaip ir anie „Kiklopų mūrai", iki mūsų laikų išliko platūs ir tvirti vieškeliai, kurie vedė iš Mikėnų į visas Peloponneso puses. Greičiausia tada bent Peloponneso didžiausia dalis buvo sujungta į vieną valstybę, valdomą achajų kuni­ gaikščių. Tik absoliutūs valdovai, kurių rankose taip pat, kaip Aigipte ir Babilone, buvo sujungtos visos jų valdinių jėgos, galėjo pastatyti tokius milžiniškus pastatus. Tie valdovai buvo neabejotinai karvedžių įpėdiniai, kurie atvedė achajų gimines į Graikiją. Besidalinant užkariautąją žemę, didžiausioji jos ir turtų dalis teko tiems vyriausiems

karvedžiams ir jų kovos draugams. Tokiu būdu greta absoliu­ taus valdovo anksti susidarė paklusnus jam bajorų luomas. Jų valdoma liaudis gyveno retai išmėtytuose kaimuose ir so­ dybose, ^kurios iš lėto išaugdavo apie pilis. Iš tų sodybų ilgai­ niui išsivystė vėlyvesnieji graikų miestai. Achajų religijoj, greta ilgainiui silpnėjančio fetišizmo, iš­ sivysto s e n t ė v i ų i r v ė l i ų k u l t a s . Stebuklingi kapų pastatai, vadinamieji „kapai su apvaliais bokštais" (Kuppelgraber), liudija apie tai, kad tas kultas vaidino Mikėnų laiko­ tarpio bajorijoj labai žymų vaidmenį. Sunku suprasti, kodėl tokia gabi tauta, kaip achajai, kuri architektūros srityje sukūrė paminklus, priklausančius prie aukščiausių visų laikų meno padarų, neišmoko iš kretiečių r a š y t i . F a k t a s tačiau pasilieka faktu — iki devinto šimtme­ čio pr. Kr. Graikijos iškasenose archeologai nesurado nė vie­ nos plokštelės su rašto ženklais. R a š t a s Graikijoj atsirado tik devintame amžiuje, jau po dorėnų įsiveržimo į Peloponnesą, ir išmoko jį graikai ne iš kretiečių, bet iš foinikiečių. P a v e r g ę Kretą, Peloponneso achajai per Rodo salą ketu­ rioliktame amžiuje prasiveržė į Mažosios Azijos pietinę dalį, įsitvirtino Pamfilijoj ir pagaliau, greičiausiai jau tryliktame amžiuje, užėmė Kipro salos šiaurinį krantą. Dvyliktojo amžiaus pradžioj įsiveržusios į Mažąją Aziją f r i g ų giminės sunaikino c h e 11 ų valstybę. Žlugus tai galy­ bei, šiaurės Graikijos achajai galėjo pradėti kolonizuoti ne tik didžiąsias Aigejaus jūros salas, esančias arti Mažosios Azijos kranto su Lesbu ir Chiju priešaky, bet ir artimuosius krantus, būtent, sritį tarp Kaiko ir Hermo upių žiočių ir toliau į pietus iki Smirnos ir Mimanto pusiasalio. Taip prasidėjo p i r m o j i graikų kolonizacija, kurios nereikia painioti su a n t r ą j a k o ­ lonizacija, kuri įvyko kelis šimtmečius vėliau, aštuntame ir septintame amžiuose. Pietinę to krašto dalį taip pat, kaip ir Chijo salą, acha­ jams ilgainiui teko užleisti kolonizatoriams, kalbantiems j on ė n ų tarme. Tie kolonizatoriai užėmė pradžioj Aigėjaus jū­ ros Keikladų salas, paskui Chiją ir Samą ir pagaliau Mažosios Azijos krantą nuo Smirnos iki Mileto ir dar šiek tiek toliau į pietus. Šiaurės Graikijos achajų (ajolų) išeiviai vertėsi ir naujai

apgyventose vietose ž e m d i r b y s t e , tuo tarpu jonėnų so­ dybos ilgainiui virto miestais, kurie pradėjo varyti plačią pre­ kybą su artimesniais ir tolimesniais kaimynais. Tie miestai dar ir žymiai vėlyvesniais laikais tvirtai laikėsi tradicijos, pa­ gal kurią jie buvo sukurti išeivių iš Attikos, Eubojos ir Peloponneso šiaurinės dalies. P e r jonėnų užimtą sritį ėjo senieji prekybiniai keliai, kurie rišo Babiloną ir Aigiptą su Aigejaus jūros pasauliu. Gabiausia iš visų graikų giminių mokėjo puikiai išnaudoti savo padėtį. Virtę tarpininkais tarp Rytų ir Vakarų, M. Azijos jonėnai greit pasidarė kultūringiausia iš visų graikų tautų ir paliko graikų pažangos priešaky iki to laikotarpio (penktas amžius), kai kultūrinė hegemonija perėjo į pačios Graikijos jonėnų — atėniečių rankas. Mikėnų galybė, sunaikinusi Kretos valstybę, išsilaikė d a r kokius du amžius, gal net su viršum, iki to laiko, kada tre­ čioji užkariautojų banga, — d o r ė n ų banga — užliejo di­ džiausią Peloponneso dalį. Dorėnų pavergtuose kraštuose Mikėnų kultūra išnyko visiškai. Jos svarbiausieji laimėjimai išliko tik ajolų ir jonėnų kolonijose Mažojoj Azijoj ir šiek tiek dar tuose Graikijos kraštuose, kurių, kaip, pav., Attikos, do­ rėnų įsiveržimas nepalietė. Tarp svarbiausiųjų dvasinių laimėjimų, kuriuos pirmieji kolonistai išsivežė į naują tėvynę, buvo ir e p i n ė s p o e z ijo s p r a d a i . Besivystydami per kelis amžius, jie davė pa­ galiau žmonijai didžiausiąjį poezijos stebuklą — H o m e r o poemas. Pamatysime, kad tuos pradus atsinešė su savim pir­ mieji achajų išeiviai, kuriuos įprasta vadinti a j o 1 a i s, bet perėmė, išugdė, ištobulino ir sujungė į stebuklingą vienumą jonėnai. Istorinis įvykis, apie kurį kristalizuojasi graikų epinės poezijos pradai, greičiausiai bus surištas su pirmąja graikų kolonizacija ir jos iššauktomis kovomis dėl Mažosios Azijos kranto: y r a rimto pagrindo manyti, kad viename iš paskutiniųjų antro metų tūkstančio amžių achajai iš tikrųjų padarė sunkų ir nepavykusį žygį prieš Troją. Padavimai, ku­ rie apie tuos karo žygius susipynė, ėjo iš kartos į kartą ir g y ­ veno graikų atmintyje: gyvas ir nepertraukiamas tradicijos siūlas jungia tuos padavimus su poemomis, kurias senovė vie­ nu balsu tarė esant H o m e r o kūriniu.

II.

GRAIKU POEZIJA P R I E Š HOMERĄ. 1.

Pirmykštė liaudies kūryba.

Didieji vokiško neohumanizmo atstovai su G o e t h e ir H e r d e r i u priešaky, tirdami pirmykštės liaudies kūrybą, priėjo prie išvados, kad ši kūryba pasireiškė pirmučiausia ne prozaine, bet poetine forma. Ši pažiūra viešpatavo moksle per žymią praėjusio amžiaus dalį; jos šalininkai rėmėsi dau­ giausia daviniais, renkamais keliautojų ir misionierių, veikian­ čių tarp laukinių tautelių. Nesunku suprasti, kad dainos, ly­ dimos dažniausiai primityvios muzikos ir šokių, pirmiausia at­ kreipdavo tų stebėtojų dėmesį, o pirmykštės kūrybos prozainis lobynas, ginamas nuo svetimųjų akių paslapties uždangos, ilgą laiką likdavo jų nepastebėtas. Ilgainiui ta uždanga buvo bent iš dalies pakelta, ir paskutiniųjų kartų pagilinti tyrinėji­ mai parodė, kad prozainis liaudies lobynas y r a nė kiek nejau­ tresnis, negu poetinis. „Poezija ir proza — sako Zielinski — y r a ne tik dvi gimtosios seserys, bet ir dvi seserys-amžininkės". Meskime pradžioj žvilgsnį į prozainį graikų liaudies lo­ byną. Liaudies minčiai labai anksti iškilo didieji klausimai apie žmonių giminės kilmę ir bendrą pasaulį valdančių jėgų tvarką. Iš lėto besiplėtojanti religinė sąmonė kuria vis aiškesnius ir tobulesnius dieviškų galybių vaizdus, o tie vaizdai rišasi su primityviais stebėjimais, nukreiptais į dangiškus reiškinius, jų tikslingą eigą ir tos eigos trukdymus, ir veda prie seniausių m i t ų sukūrimo. Tokie pirmaeiliai mokslininkai, kaip vokiečių U s e n e r ir lenkų Z i e l i n s k i , mano, kad tų mitų pirmykštė prasmė bu­ vęs pagrindinis priešingumas Dangaus ir Žemės. Motina Žemė neturinti pradžios laike, ji esanti amžina tikra to žodžio p r a s ­ me, tuo tarpu kai Dangaus dievas to amžinumo neturįs: jis gimstąs iš amžinos motinos laike ir anksčiau ar vėliau būsiąs jos pražudytas. Kad išvengtų pražūties, dangiškas karalius

sukuriąs sau sąjungininką ir padėjėją — dieviškos kilmės žmo­ gų; bet tą dievažmogį greit pražudo priešingos Žemės jėgos. Tas mokslas graikų religijos plėtotėj vaidina pirmaeilį vaidmenį — iš jo išsivysto pagaliau mitas apie D z e u s o ir karalaitės S e m e 1 ė s sūnų D i o n i s ą D z a g r e j ų , kuris sudaro lyg ašį, apie kurią sukasi visas pirmųjų Graikijos „teo­ logų" — kaip juos vadina A r i s t o t e l i s , orfikų mokslas, o orfikų mistika rišasi gausiais ryšiais su graikų filosofijos vir­ šūnėmis — su P l a t o n o ir P l o t i n o sistemomis. Prie seniausių žmonių išminties laimėjimų priklauso toliau įsitikinimas, kad siela nemiršta kartu su kūnu. Žinoma, tas įsitikinimas priima įvairiausias fantastiškas formas. Dažniau­ siai kartojasi apsakymai apie drąsuolį, kuris sulaužė tvirtas mirties karalystės užtvaras, įsiveržė į sritis, kur nekrinta jokie saulės spinduliai, ir atnešė tikras žinias apie jų paslaptis. Tų apsakymų turinys keitėsi sąryšyje su sąvokomis, kurias turėjo ta ar kita tautelė apie mirties k a r a l y s t ę : kitaip ją įsivaizdavo jūros pakraščių gyventojai, kitaip — sausumos. Dar didesnės įtakos turėjo čia kultūrinio lygmens laipsnis. Bet pagrin­ dinio įsitikinimo tie skirtumai paliesti negalėjo — ir klausi­ mas, k u r m e s e i n a m e su tokiu pat rimtumu stovi prieš mūsų mintį, kaip jis stovėjo prieš primityvaus žmogaus sielą. Ankstyvos pastangos šį klausimą išspręsti veda prie seniau­ siųjų žmonijos e s c h a t o l o g i n i ų m i t ų kilimo. 2.

Heroine sakmė.

Tikėjimas dieviškomis galybėmis, valdančiomis pasaulį ir lemiančiomis žmogaus likimą, visur giliai jaudino ir jau­ dina liaudies sielą. Tų galybių veikimą pirmykštis žmogus leng­ vai sujungdavo su savo valdovų ir didvyrių garbingais žygiais, kurie gyveno jo atminty. Tikrieji praeities karžygiai ir val­ dovai paskęsdavo iš lėto tamsumoj, o jų vietą užimdavo legendarinės esybės. Primityvi vaizduotė apdovanodavo jas ypatybėmis, kurios priartindavo jas prie dangaus gyventojų: dar vienas žingsnis — ir tolimos praeities didvyris, išgelbėjęs savo tautą nuo pavojaus, kuris grasino pakirsti tiesiog jos gy­ vybę, susiliedavo ar tai su tuo dievažmogiu, kuris nenori pasi­ duoti baisioms žemės jėgoms ir atkakliai gina dangiško dievo

karalystę — ar tai su drąsuoliu, kuris peržengė mirties k a r a ­ lystės ribas ir atskleidė žmonėms jos paslaptis. Tokiu būdu sakmė (Sage) apie h e r o j u s labai anksti susiliejo s u s a k m e a p i e d i e v u s , taip kad pravesti tarp jų aiš­ kios ribos daugumoj atvejų neįmanoma. Sunku taip pat pasa­ kyti, ar tos sakmės apie dievus ir didvyrius buvo pradžioj sukurtos prozaine ar poetine forma. Religinio mito ir heroinės sakmės junginys buvo, žinoma, lygiai nepastovus, kaip ir tie pradai, iš kurių jis susidarė: nauji patyrimai nustumdavo į šalį tas ar kitas senas legendas; kiekvienos kartos kūrybiniai protai teikdavo joms mažiau a r daugiau pasikeitusią formą, o dorovinių ir religinių sąvokų pa­ žanga negalėjo neatsiliepti sakmės ir mito turiny. Pirmykščiam liaudies išminties lobynui priklausė toliau įvairiausios t a i s y k l ė s ir p a m o k y m a i , kuriais vado­ vavosi tiek visuomeninis, tiek privatus gyvenimas: kulto or­ ganizacija, valstybinė tvarka, teismo nuostatai, kariuomenės sutvarkymas, žemdirbystės, gyvulininkystės ir medžioklės pa­ tyrimai, ligonių slaugymas ir g y d y m a s . Ypatingai didelę reikšmę tarp tų taisyklių turėjo d o r o v ė s nuostatai. Teik­ damas visoms savo mintims ir patyrimams konkrečią formą, primityvus žmogus išreikšdavo savo etines pažiūras ir reika­ lavimus vaizdžių p a s a k ė č i ų ir p a t a r l i ų pavidalu. P a ­ sakėčiai gimininga y r a p a s a k a , nes abi pasižymi savo fan­ tastiškumu ir aiškia moraline tendencija. Geriausią priemonę išlaikyti atminty ne tiktai turiniui, bet ir formai dvasinių turtų, sukrautų pirmykščiame išminties lo­ byne, žmonės turėjo r i t m e . P a s t a n g o s suteikti svarbiausiems pirmykštės kūrybos laimėjimams ritmišką formą sudaro vieną iš charakteringų tos kūrybos bruožų. Ritmas y r a glaudžiausiai susijęs su bangomis, kurios sru­ vena mūsų kraujo takais, pasireikšdamos širdies plakimu ir pulsu. Jisai pasireiškia trimis formomis. Pirmoji forma y r a nukreipta į mūsų regėjimą, kuris pagauna ir gėrisi ritmišku mūsų kūno judėjimu arba mostu. Antroji ir trečioji formos y r a paskirtos mūsų klausai: moduliuotas g a r s a s gimdo mu­ ziką, o artikuliuotas žodis — poeziją. Iš tų trijų pradų — šo­ kių, muzikos ir dainos — susidaro tai, ką T a d a s Z i e 1 i n s k i

Op. cit. I, 12) vadina t r i l y p ė c h o r ė j a (trojjedyna choreja). P i r m a s pagrindinis tos chorėjos pavidalas — tai a p e i ­ g i n ė c h o r ė j a . Poezija, sujungta su muzika ir šokiais, tarnauja čia dievybės garbinimui. Pirmykštis žmogus kreipėsi į dieviškas galybes įvairiau­ siomis savo gyvenimo progomis — deja, iš tų primityvių reli­ ginio jausmo kūrinių mums išliko vos apčiuopiamos skeveldrė­ lės. Daugiausia, palyginti, tų skeveldrėlių turime iš vestuvinių dainų, prašančių palaiminimo jaunavedžiams (pal. Ilijada XVIII 492—96), ir laidotuvių giesmių, maldaujančių globos numirė­ lių sieloms. Antras pirmykštės chorėjos pavidalas — tai d a r b o c h o r ė j a . Čia ritmiški šokiai pakeisti ritmiškais paties darbo judėjimais. Darbo dainos sudaro primityvaus poetinio lobyno dalį; jų ritme pasireiškia iš vienos pusės kiekvienos darbo rūšies esmė, iš antros pusės ritmas tvarko ir pačius darbo judėjimus ir tuo būdu juos palengvina. Visi darbo veiks­ mai — verpimas, audimas, malimas, kepimas, vandens sėmi­ mas, puodų degimas, javų piovimas ir rinkimas į aruodus, vynuogių spaudimas, irklavimas — randa tam tikrą ritmišką išraišką primityviose dainose. Dažnai su tam tikrais darbais, ypatingai lauko, jungdavosi maldos visas žmogaus gyvenimo sritis globojančioms dieviškoms galybėms: darbo dainos susi­ liedavo tokiu būdu su apeiginėmis giesmėmis. Epas jokiu būdu negalėjo sudaryti seniausios pirmykštės poetinės kūrybos formos. Heksametras y r a tipingas r e c i t at y v i n i s ritmas, kuriuo dainuoti negalima, todėl pirmykštė daina, lydima muzikos ir šokių, galėjo priklausyti tiktai lyrinei poezijai. Garbinimas dievo galybės ir maldavimai, sujungti su viltimi, kad dievas juos patenkins, iš vienos pusės, ilga eilė švelnių ir niaurių, džiaugsmingų ir prislėgtų, rimtų ir pašaipių nuotaikų, išreikštų darbo dainose, iš antros — suteikia tiek ap­ eiginei, tiek darbo chorėjai aiškiai lyrinį pobūdį. Toj lyrikoj nesunku pustebėti ir tam tikrų epinės poezi­ jos pradų. Garbinant dievą, galima buvo apsakyti apie kokį nors jo galingą žygį arba stebuklingai suteiktą žmogui pa­ galbą; tuo būdu į apeiginę chorėja buvo įnešamas epinis ele­ mentas. Tas pats atsitikdavo ir darbo chorėjoj, kai darbinin-

k a s įjungdavo į savo dainą atsiminimą apie kokį nors svarbų a r šiaip sužadinusį jo vaizduotę įvykį. 3.

Kretos ir Mikėnu kultūrų dvasinis palikimas.

Liaudies tiek prozainė, tiek poetinė kūryba, kurios dinius bruožus mes ką tik stengėmės nupiešti, tai sluoksnis dirvos, iš kurios ilgainiui išaugo graikų epinė Antrame sluoksnyje, kuris paliko aiškių pėdsakų poemose, galima rasti pradų, liudijančių apie Kretos — kultūros įtaką graikų ankstyvajai dvasinei plėtotei.

pagrin­ pirmas poezija. Homero Mikėnų

Odinis skydas, bronziniai ginklai, jaučio ir liūto motyvai, kurie dažnai kartojasi H o m e r o palyginimuose ir kurių prasmė buvo mums tamsi, kol S c h l i e m a n n praėjusio šimtmečio antroje pusėje neiškasė Mikėnuose ir Tirinte pa­ veikslų su panašiais motyvais; skirtinga nuo vėlyvesnės jonėnų architektūros statyba, sužadėtinės pirkimas, kurio vietą užėmė H o m e r o laikais kraitis, duodamas tėvo ištekančiai dukteriai — visi tie bruožai negali būti suprasti kitaip, kaip prileidžiant, kad jonėnų epikai, prie kurių priklausė H o m e ­ r a s , tęsė čia toliau tradicijos siūlą, kurio pradžios reikia ieš­ koti Mikėnų laikuose. Religijos srityje pasirodė, kad labai paplitę graikų že­ mėj A t e n o s , H e r o s , A f r o d i t ė s ir L e t o s kultai y r a kilę iš priešgraikiškų laikų. Apsupta liūtais dievų motina, ku­ rią garbina atėniečiai, y r a atvaizduota vienam žiedo antspaude, rastame Kretos sostinės Knosso iškasenose: archeologai mano, kad tas antspaudas buvo p a d a r y t a s apie pusantro tūkstančio metų prieš Kristų. Viename Kretoj atkastame sarkofage y r a atvaizduotos gitara ir fleita. Galimas dalykas, kad iš kretiečių, plačia to žo­ džio prasme, graikai pasiskolino ir kitus svarbius savo muzi­ kos instrumentus, kurių pavadinimai — forminga (kanklės), salpinga (trimitas), siringa (tošelė) — y r a negraikiškos kilmės. Svetimos kilmės y r a taip pat ir tokie svarbių graikų poe­ zijai metrų ir dainų pavadinimai, kaip jambas, trijambas, diti­ rambas, pajanas, linas, himnas ir melas. Kad trilypė — dainos, muzikos ir šokių — chorėja buvo labai paplitusi jau Kretos - Mikėnų kuūtlros laikotarpy, rodo

pagaliau legendos, išlaikytos mums graikų poetų. H o ­ m e r a s pasakoja, kad mitinis Kretos karaliaus M i n o rūmų statytojas D a i d a 1 a s įsteigė jo sostinėje Knosse karalaitei A r i j a d n e i atskirą šokių salę. D e 1 o salos gyventojai pa­ sakojo vėl, kad jų mėgiamąjį „gervės šokį" pirmą kartą šoko didvyris T e s ė j u s , klajodamas po Labirinto rūmus, iš kurių jis išsigelbėjo tik karalaitės siūlo pagalba. 4.

Ajolų sakmė.

Trečias sluoksnis dirvos, iš kurios ėmė sau maistą graikų epas, buvo ajolų sakmė. Ajolų arba achajų sakmė pasisavino ilgą eilę pradų tiek iš primityvios liaudies, tiek iš pavergtųjų kretiečių kūrybos. Svarbiausią vaidmenį vis dėlto vaidina joje jų gimtojo krašto vaizdai ir padavimai, jų pačių sukurtos le­ gendos, jų tautos praeities atsiminimai, jų didvyrių žygiai. Achajų pirmoj tėvynėj — Graikijos šiaurėje ir pietuose — ran­ dame daugumą vietų, įvykių ir herojų, apie kuriuos pasakoja mums H o m e r o poemos, y p a č Ilijada. T e s s a 1 i j o j , t. y. krašte, kuris ajolų kolonizacijoj vai­ dino svarbiausiąją rolę, iškyla prieš mus aukščiausias žmo­ nėms neprieinamas kalnas — dievų buveinė — O l i m p a s . Tessalijos pietinėj daly prie P e 1 i o n o kalno gyvena vy­ riausiojo llijados karžygio A c h i 11 o tėvas P e 1 e j u s ir jo auklėtojas kentauras C h e i r o n a s ; čia užaugo ir jis patsai. Iš Tessalijos uosto P a g a s ų išplaukė tolimon kelionėn į R y ­ tus jaunieji didvyriai argonautai su T e s ė j u priešaky. T e s ­ salijos F e r u o s e gyvena karalius A d m e t a s , kurio v a r ­ das pasidarė turtingo, dosnaus ir vaišingo valdovo sinonimu. Tessalijos Trikkoj veikia gydytojų dievas A s k l e p i j a s su sūnumis M a c h a o n u ir P o d a i l e i r i j u . A i t o 1 i j o j išaugo padavimai apie Kalidono medžioklę ir karalaičio M e 1 e a r g o rūstybę. Daug svarbių bruožų riša šiuos padavimus su daina apie Achillo rūstybę, kuri sudaro llijados pagrindą. M e 1 e a g r o atsisakymas dalyvauti kovoj suteikia aitolų priešams, kuretams, pergalę: tik didžiau­ sio pavojaus akivaizdoj herojus grįžta į kovą ir išgelbsti aitolų Pilį (plg. Ilijada IX 530—605). Iš L o k r i d o s y r a kilęs karalaitis A j a n t a s, Oilėjaus sūnus.

B o j o t i j o j atsirado garsiosios sakmės apie Oidipą (Ili­ jada XXIII 679; Odisseja XI 271 sq.) apie Septynių didvyrių žygj prieš Tebus (II. IV 322 sq., V 801 sq., X 285 sq., XIV 114 sq., XXIII 346 et 679; Odisseja XI 271 sq., XV 244 sq.), apie vadinamųjų E p i g o n ų karą. Antroji motyvų eilė y r a surišta su P i e t ų Graikija. Vienas iš žymiausiųjų llijados didvyrių D i o m e d a s buvo kadaise gerbiamas argejų kaip karo dievas. Argo sostinėj Mi­ kėnuose karaliauja vyriausias achajų vadas jų ž y g y prieš Troją A g a m e m n o n a s ; Spartos karalius y r a M e n e 1 a j a s. Jo žmonos H e l e n o s pagrobimas privedė prie baisaus achajų ir trojėnų karo. Achajų šiaurės ir pietų sakmėse randame bene visus hero­ jus, kurių žygius apdainuoja Ilijada. Kad H o m e r a s plačiai naudojasi tų sakmių motyvais, aiškiai rodo ir jo poemų kalba, kurioj y r a labai daug pradų, paimtų iš šiaurės achajų (ajolų) tar­ mės ir nemaža paskolintų iš pietų achajų kalbos. Jokių pėdsakų Ilijadoj ir Odissėjoj nepaliko dorėnų tarmė ir padavimai, nors ir tos poemos buvo sukurtos keliems šimtme­ čiams praslinkus po jų įsiveržimo į Peloponnesą ir po achajų valstybių daugumos sunaikinimo. H o m e r a s dainavo apie garbingus tolimos praeities įvykius; nelaimių ir gėdos, kurią užtraukė ant achajų, o iš dalies ir ant jonėnų dorėnų pergalė, jo dainos nemini. Seniausioji ajolų (šiaurės achajų) sakmė greičiausia nieko nežinojo apie Trojos apgulimą ir sugriovimą: jų žygis prieš Troją, kuris davė akstiną šiai sakmei sukurti, pasibaigė grei­ čiausiai nelaimingai. Šeštoji Troja, kurios griuvėsiai atitinka daugiausia H o m e r o aprašymus, buvo sugriauta ne achajų, bet trakų. Tiek b e n d r a s achajų ir jų sąjungininkų žygis prieš Troją, tiek A g a m e m n o n o vaidmuo jame — tai vė­ lyvesniųjų dainių darbas, p a d a r y t a s greičiausiai ne pačioj Grai­ kijoj, bet Mažosios Azijos kolonijose. 5.

Analogijos su kitų tautų ankstyvąja poetine kūryba.

Su vingiais kelio, kuris veda nuo pirmykščių dainų į tau­ tinį epą, galime susipažinti ir kitose tautose ir rasti juose tam tikrų analogijų su graikų epais.

Tipingiausius pirmojo ankstyvosios poezijos laipsnio kū­ rinius mes turime kirgizų liaudies dainose, užrašytose rusų mokslininko L. R a d 1 o v o. Kiekvienas giminės n a r y s pa­ žįsta čia senųjų giesmių turinį ir mėgina net kartais jas dai­ nuoti, bet pasirodyti visuomenei drįsta tik gabiausieji iš gen­ tainių, kuriems melodija ir ritminė forma nesudaro sunkumų. Žymiausių dainių giesmės pasilieka klausytojų atmintyje ir darosi pavyzdžiais kitiems dainiams. Vis dėlto pastovumo ankstyviausiame epinės poezijos laipsnyje dainos nesugeba įgyti. Tokį pat pirminį liaudies poezijos laipsnį atrado prieš pat pasaulinį karą slavistas M u r k o Bosnijoj ir Hercogovinoj. Ilgą dainų eilę Murko užrašė ant gramofono plokštelių, ir tie užrašai galutinai nustatė, kad net pats dainius negali pa­ kartoti be mažesnių ar didesnių pakeitimų tos pačios dainos: kiekviena nauja recitacija įneša ir naujų varijacijų. Iš lėto išsiplėtoja poetinė technika, tam tikri vaizdai nuolat kartojasi ir virsta vadinamaisiais „epitheta ornantia" — papuošiamaisiais epitetais, tam tikri didvyrių žygiai sudaro lobyną, iš kurio nuo­ lat ima medžiagą kiekvienas dainius. Aukštesnį pirmykštės poezijos laipsnį randame serbų ir didžiarusių liaudies dainose. Čia heroiniai motyvai ir temos kristalizuojasi apie v i e n ą didvyrį. Dainiai nuolat grįžta prie įvairių savo mylimojo herojaus žygių, bet iš tų apsakymų • jie dar nemoka sudaryti vienos užbaigtos visumos — tai y r a karoliai, atsitiktinai sunerti ant vieno siūlo. Tokių n e r t in i ų, jei galima taip pasakyti, epų etnologai randa visose pri­ mityviose tautose. Kirgizai dainuoja apie savo karžygį M a n ą , polineziečiai apie M a n i , suomiai apie K a l e v a l ą : heroiniu epu tikslia to žodžio prasme tų dainų pavadinti dar negalima. Tikras tautinis epas atsiranda tik trečiam pirmykš­ tės poezijos laipsny. Jo būtina sąlyga tai koks nors didelis is­ torinis įvykis, kuris sužadina visos tautos jausmus ir darosi tokiu būdu vidurtaškiu, apie kurį kristalizuojasi ir jungiasi į or­ ganišką visumą žymiausioji pirmykštės poezijos lobyno dalis. Serbams tokiu įvykiu, iš kurio gimė jų tautinis heroinis epas, buvo mūšis Kossovos lauke, germanams hunnų antplūdis ir burgundų sutriuškinimas, graikams žygis prieš Trojos tvirtovę.

įdomu pažymėti, kad jau vienas iš lyginamosios tautų psi­ chologijos kūrėjų S t e i n t h a l (Das Epos. 1868), studijuo­ damas serbų, estų ir suomių epus nustatė jų plėtotėje tris pa­ grindinius laipsnius, kuriuos randa pirmykštėj poezijoj ir mūsų dienų mokslas: 1) ilgą laiką atskiros dainos dainuoja tik apie v i e n ą heroišką žygi; 2) vėliau dainius jungia eilę dainų, pa­ skirtų v i e n o herojaus (frankų C i d e, serbų karalaitis M a r ­ k u s ) žygdarbiams; 3) pagaliau randame vieną organišką vi­ sumą, kuri jungia įvairius didvyrius ir įvairius jų žygius. Tokioj sudėtingoj visumoj atskira daina darosi paprastu epizodu, sujungtu ir suderintu su kitais epizodais; mitiniai ir pasakiniai motyvai jungiasi su istoriniais padavimais ir pinasi į naują epinės poezijos audeklą. Ilgainiui heroiniai epai, jau įgiję organišką formą, gali susijungti į dar aukštesnę ir sudė­ tingesnę visumą, bet tai gali įvykti tik v i e n o didelio poeto dėka, kuris suteikia tautiniam epui jo galutinę nemirštamą formą. Tą aukščiausią laipsnį pasiekė toli gražu ne visos tau­ tos. Prie laipsnio, kuriame randasi Ilijada ir Odisseja, tik šiek tiek prisiartino, bet nepriėjo prie jo galutinai nei serbai, nei germanai, nes nei vieni nei kiti neturėjo genijaus, lygaus Homerui. 6. Jonėnų epai. Ketvirtas sluoksnis dirvos, iš kurios jau tiesioginiai išaugo H o m e r o poezija, tai j o n i š k a s a k m ė . P i r m a s didelis jonėnų poetinio genijaus laimėjimas, tai kla­ siškasis visos jų epinės poezijos m e t r a s . Heksametras su savo nepastovia cezūra dainuoti netinka — taigi jonėnai pakeitė senų d a i n ų metrines formas tipingu sakomuoju (recituojamuoju) eilėraščiu. Žinoma, tai įvyko ne iš k a r t o : tarp p i r m y k š ­ čių dainų ir Homero epopėjos turime įsivaizduoti pereinamąjį laikotarpį, kur daina palengva užleidžia vietą recitavimui: dai­ nius pameta kankles, kuriomis pritardavo savo dainoms, da­ bar jis ne kankles, bet lazdą papuoštą laurų pluoštu, ima į rankas, ir ta lazda (rabdos) pasidaro jo veikimo simbolis: nuo jos vardo epinių poemų recitatorius ir gauna „rapsodo" vardą. Rapsodai, žinoma, pasinaudojo visais savo ajoliškų pirmatakų laimėjimais. Kurdami naują m e n i š k ą k a l b ą , jie įvedė jon daugybę senų ajoliškų formų. Jonėnų epinė kalba

nesutampa nė su viena graikų t a r m e ; paprastame gyvenime niekas jos niekuomet nevartojo. Jonėnų rapsodai su labai toli siekiančia meniška laisve vartoja tiek joniškas tiek ajoliškas formas, atsižvelgdami vien tik į skambumo ir metrikos reika­ lavimus. Nežiūrint į tokį savo dirbtinį pobūdį, jonėnų epo kalba turėjo didžiausios įtakos visoms graikų kalboms, kurios išugdė savo literatūrą: neatsižvelgiant į H o m e r o epą, negalima todėl suprasti nei graikų lyrikos, nei dramos, nei pro­ zos. Nenuostabu, kad vėlyvesnės kartos vadino epinę kalbą „dievų kalba". Ajolai vargu ar bus jungę įvairias savo sakmes ir dainas į didesnius vienetus: tai pradėjo daryti greičiausiai tik jonėnų rapsodai. Sakmė apie karą prieš Troją, reikia manyti, anksti pasidarė vidurtaškiu, apie kurį pradėjo kristalizuotis kiti pra­ dai, paimti iš įvairių graikų giminių padavimų. Dainos apie Mirmidonų vadą A c h i 11 ą pradėjo rištis su dainomis apie Mikėnų ir Spartos valdovus A g a m e m n o n ą ir M e n e 1 a ją. T a r p didvyrių, kovojančių prieš Troją, atsirado salaminietis A j a n t a s ir argietis D i o m e d a s. Net priešų v y ­ riausieji didvyriai su H e k t o r u priešaky rado sau vietą jo­ nėnų epiniame rate. Didžiausios tačiau reikšmės jonėnų rapsodams turėjo s a k m ė a p i e O d i s s e j ų . Ankstyvas tos sakmės pavida­ las bus greičiausiai buvęs fantastiškas a p s a k y m a s apie narsaus jūreivio nuotykius tolimoj kelionėj. Nežinia kada, bet neabe­ jojamai dar ankstyvais laikais, tas herojus gavo negraikišką vardą O l y t t e u s , 0 1 i x e s arba U 1 i x e s, nežinia taip pat, kada jis tapo Itakės karalium; viena tik aišku, kad tas did­ vyris nepriklausė iš pradžios jonėnų sakmei, bet buvo jos pa­ imtas iš svetur. Bet kartą suteikus šitam didvyriui iškalbingą vardą, „Odysseus", t. y. v y r a s , ant kurio p y k s t a ( o 5 u a a e a & a i = = pykti) dievas ( P o s e i d o n a s ) , ir įvedus jį į savo ratą, jo­ nėnų sakmė padarė iš jo tobuliausią jonėnų didvyrio idealo įkū­ nijimą. P o s e i d o n o persekiojamas, herojus parodo didžiau­ sią ištvermingumą, gudrybę, sumanumą, kurių pagalba jis nu­ gali visus, rodos, be išeities esančius, sunkumus. Juk jo suma­ nymu buvo p a s t a t y t a s medinis arklys, kuris atvėrė Trojos var­ tus ir privedė prie „šventojo miesto" žlugimo: galutinę pergalę achajams davė ne galingas „greitakojis" didvyris, užsidegėlis

ir užsispyrėlis A c h i 11 a s, bet apsukrus, toli numatąs ir su­ manus O d i s s e j u s . Daug dainių įvairiausiais būdais apdirbinėjo ajolų ir jonėnų sakmių palikimą, kol pagaliau atsirado genijus, kuris sujungė ilgą eilę įspūdingiausių sakmės motyvų lyg apie ašį, apie vieną įvykį — Achillo rūstybę — ir tokiu būdu sukūrė visumą, kurios nepalyginamo meniško tobulumo ne tik nepralenkė, bet ir ne­ pasiekė joks kitų tautų epas. Ilijada neišsėmė Iliono dainiaus kūrybinių jėgų, nes po ilgų metų, praslinkusių po pirmos poemos sukūrimo, jis vėl sujungė įvairius išblaškytus epinės poezijos pradus lyg apie vidurtaškį apie kitą savo mylimąjį herojų — O d i s s e j ų ir jo grįžimą į tėvynę ir vėl sukūrė lygiai tobulą ir nemirtingą visumą. 7.

Achajiškas ar joniškas Homeras?

Čia mes baigiame graikų priešhomerinės poezijos apžvalgą. Bendras tos plėtotės vaizdas buvo sukurtas pastangomis di­ džiausiųjų graikų literatūros tyrinėtojų, tarp kurių pirmoji vieta priklauso be abejonės vokiečiams (Žiūr. psl. 59 ir 83). Prieš šių žinovų išvadas devyniolikto šimtmečio gale ir dvidešimto pradžioj pasigirdo žymiųjų anglų mokslininkų balsai. R. C. J e b b (Homer, an introduction to the Iliad and the Odyssey 1887) ir W . L e a f (A companion to the Iliad 1892. Homer and History 1915) stengiasi įrodyti, kad Ilijados branduolis, sudarąs maždaug trečdalį žinomos mums poemos, buvęs sukurtas dar prieš dorėnų įsiveržimą į Peloponesą, grei­ čiausiai vienuoliktame amžiuje pr. Kr., kad jo autorius gyve­ nęs T.essalijoj ir buvęs ne jonietis, bet achajas. Taip pat •VV. R i d g e w a y (Early age of Greece 1910) ir A. L a n g (The World of Homer 1910) mano, kad A c h i l l o rūstybės dainius piešia laikotarpį, kurį buvo matęs savo paties akimis. Achajų didvyriai y r a sujungti Ilijados branduoly su asmeni­ mis, kurie aiškiai priklauso Mikėnų pasauliui. Pirmykštė Ili­ jada po didžiojo graikų giminių persikraustymo, surišto su do­ rėnų įsiveržimu į Peloponesą, buvusi perkelta iš pačios Grai­ kijos į Mažąją Aziją. Ten jonėnų aoidų ir rapsodų pirmykštis branduolys buvęs praplėstas ir sudaręs pagaliau žinomą mums visumą. Oraiku

literaturos

istorija.

Prie tos anglų mokslininkų pažiūros prisidėjo garsusis v o ­ kiečių archeologas W i l h e l m D 6 r p f e 1 d: Homero epai priklausą, jo nuomone, dvyliktam šimtmečiui pr. Kr. ir esą ne kas kita, kaip H e k t o r o ir A g a m e m n o n o amžininkų su­ kurti paveikslai Trojos kultūros ir baisaus trojėnų susidūrimo su vedamais Mikėnų valdovo achajais. Paskutinį tos linkmės žodį mes turime žymaus vokiečių homerologo H e i n r i c h'o R ū t e r'o ką tik pasirodžiusioj knygoj „Zeit und Heimat der homerischen Epen vom Zorn des Achilleus und von der Heimkehr des Odysseus" (1937). Reikia pripažinti, kad visi mūsų išvardytieji achajiškojo H o m e r o šalininkai gina savo hipotezę su pagalba argumen­ tų, kurių mokslas negali ignoruoti. Vis dėlto tradicinę pažiūrą į H o m e r o poemų kilmę vargu ar galės sugriauti. Čia bus gana trumpai paminėti du pamatu, kuriais remiasi tradicinės pažiūros kūrėjai, kad tuo pačiu išimtumėm svarbiausius akme­ nis iš naujo pastato fundamento. Prieš „achajiškąjį" H o m e r ą kalba pirmiausia 11 i j ad o s ir O d i s s e j o s piešiama politinė ir visuomeninė san­ tvarka. Mikėnų kultūros laikotarpio valstybės buvo galingos monarchijos. Tuo tarpu A c h i l l o ir O d i s s e j a u s dai­ nius piešia mums f e o d a l i n į pasaulį. Karalius tarp savo didikų y r a ne absoliutus valdovas, bet tik p r i m a u s i n t e r p a r e s (pirmas tarp lygiųjų), ir ta jo pirmenybė turi beveik iš­ imtinai nominalinį pobūdį. Absoliučios monarchijos pėdsakų, kuriuos kruopščiai surinko savo knygoje R ū t e r (pusi. 191 ir toliau) y r a ne daugiau negu V i d u r a m ž i o riteriškuose epuose. Tai y r a vien tik tolimi ir neaiškūs atsiminimai iš achajiško laikotarpio, iš kurio H o m e r o laikais išliko tiktai žadiną vaizduotę griuvėsiai. Nepasisekė taip pat achajiškos P r a i l i j a d o s ir P r a o d i s s e j o s šalininkams sugriauti ir kitą tradicinės pažiūros pamatą: raštas atsirado Graikijoj neanksčiau negu devintame amž. pr. Kr. Mikėnų kultūriniam pasauly jokių jo pėdsakų ne­ buvo surasta. Kaipgi galėjo išlikti tolimesnėms kartoms l l i j a d o s ir O d i s s e j o s branduoliai, jeigu jie buvo su­ kurti jau dvyliktame šimtmetyje? Atmintyje gali išsilaikyti atskiros trumpos dainos ir tai recituojamos jos nuolat keičiasi

dainių lūpose — išsilaikymas komplikuotos ir meniškai su­ tvarkytos visumos be rašto y r a neįmanomas. D 6 r p f e 1 d ir R u t e r puikiausiai supranta šito argu­ mento svarbumą ir stengiasi įrodyti, kad achajai g a l ė j o perimti raštą iš foinikiečių jau paskutiniais antrojo tūkstant­ mečio pr. Kr. amžiais: graikų alfabeto ženklai esą giminingi seniausiems tiek F o i n i k i j o s tiek P a l e s t i n o s raštiš­ kiems paminklams, kurie priklauso kaip tik antram tūkstant­ mečiui pr. Kr. Bet „a posse ad esse non valet consequentia"I Kol nebus įrodyti šiek tiek artimesni santykiai tarp achajų iš vienos pusės, Foinikijos ir Palestinos iš antros, ir kol achajų že­ mės .sluoksniuose, paslėpusiuose achajų medžiaginės kultūros liekanas, nebus surastas bent vienas raštiškas paminklas, iki to laiko atsisakyti nuo senos pažiūros į laiką, kada atsirado Graikijoje raštas, mokslas jokiu būdu negalės. Aš jau nekalbu apie tai, kad tarti achajus mokiusius rašto iš tolimesniu rytų ir pietų tautų y r a daugiau negu keista. Juk Mikėnų laikotarpis pasilieka galingiausioj Kretos kultūros įta­ koj. Jeigu jau achajai būtų išmokę rašyti dar prieš dorėnų įsiveržimą į Peloponesą, tai jie būtų tai padarę kretiečių, o ne semitų mokykloj. Tuo tarpu jokio giminingumo tarp kretiečių ir graikų rašto ženklų nustatyti negalima. Semitiškieji acha­ jų mokytojai tai tik nevykusi hipotezė, iš kurios norima žūt būt padaryti vieną iš pamatų „achajiškai" Ilijadai ir Odissejai. Tradicinė pažiūra nėra reikalinga tokių keistenybių, nes duoda paprastą ir natūralų graikų poezijos plėtotės vaizdą, ku­ riame achajų kūrybinis genijus perleidžia visus savo laimėje mus jonėnų genijui, o šis praturtinęs tą palikimą naujais ste­ buklingais laimėjimais, sukuria pagaliau tobuliausią graikų epinės poezijos apraišką — H o m e r o poemas. Perkelti H omerą iš Jonijos į achajų laikotarpio Graikiją ir padaryti jį se­ nesnį keliais amžiais, negu iki šiol buvo manoma, mokslas rimto pagrindo neturi.

III.

HOMERO E P A S . 1.

Ilijada.

Cedite Romani scriptores, cedite Grai — nescio ąuid maius nascitur Iliade. Propertius. Immer zerreisset den Kranz des Homer und zahlet die Vater Des vollendeten ewigen Werks! Hat es doch e i n e Mutter nur und die Ziige der Mutter, Deine unsterblichen Ziige, Natur! Schiūer.

I. Maras. Achillo rūstybė. Poema prasideda mūzos šaukimu, kuris pasaulio literatūroje pasidarė tradicinis: toli­ mi jo atgarsiai pasiekia mus, pavyzdžiui, M i c k e v i č i a u s šaukime „Panelės Šventosios, kuri globoja Aušros Vartus", kad nuneštų poeto išsiilgusią sielą I kalnelius, kur medžiai suaugę siūbuoja, Ten i Nemuną melsvą, kur pievos žaliuoja, I tuos laukus, javais {vairiausiais varsotus, Aukso kviečiais nusėtus, rugiais sidabruotus . . .*

ir leistų jam išreikšti gimtosios žemės paveikslus nemirtingose giesmėse. Jau minėjome, kad svarbiausias „I1 i j a d o s" šaltinis buvo hellenų heroine sakmė, kurioj dieviškų galybių vaizdai susi­ liejo su įvairių legendarinių valdovų ir didvyrių vaizdais. Didieji klasikinės senovės žinovai, kaip L a c h m a n n (Betrachtungen ūber die Ilias. 1841) ir U s e n e r (Die Gotternamen. 1896), mano, kad beveik visi kovoję prie Trojos didvy­ riai buvo kadaise gerbiami graikų kaipo dievai. Visas Trojos karas, U s e n e r'io nuomone, esąs ne kas kita, kaip atspindys dangiškos kovos prieš miestą debesyse (Der Stoff des griechischen Epos. 1898), o Trojos sugriovimas tai tik projekcija tam tikros Delfų A p o 11 o n o garbei atliekamos apeigos, vadinai

Cituojame pagal gražu K. Šakenio „Pono Tado" vertimą.

mos „Ilaia"': šioj apeigoj buvo atvaizduojamas paėmimas tvir­ tovės, kurioj daimonas vasaros metu sulaikydavo dangiškuo­ sius vandenis. Kitas didelis mokslininkas Z i e l i n s k i tvir­ tina, kad pirmykštės dieviškos ir daimoniškos galybės istori­ nės sakmės įtakoj virsdavo legendariniais didvyriais: Troja buvus kadaise Gigantų tvirtovė, o pirmykštis dievažmogis, nu­ galėjęs gigantus — Achajų didvyris A c h i 11 a s. Žinoma, tie laikai jau nuėjo į tolimą praeitį. Ribos tarp žmogiško ir dieviško pasaulio, nors ir nėra nepereinamos, vis dėlto y r a gana aiškios — religinių mitų ir heroinės sakmės at­ siskyrimas pažengė jau gana toli pirmyn. A c h i 11 o dainius iš karto įveda mus i n m e d i a s r e s, apsieina be įvadų, kurie vaizduoja bendrą situaciją ir supažin­ dina skaitytoją su veikiančiais asmenimis, nes mano, kad visa tai y r a gerai žinoma jo klausytojams. Jis laisvai pasirenka iš tiesiog neaprėpiamos epinės medžiagos tai, kas y r a reikalinga jo sumanytai visumai: kaip kiekvienas didelis menininkas, jis su pamėgimu sustoja ties įspūdingais motyvais ir dramatiško­ mis situacijomis ir praleidžia arba vos tik paliečia visa, kas jam atrodo nereikšminga ir negali padidinti pagrindinės ak­ cijos įtempimo ir gyvumo. Jau pseudoplutarchinio „Homero gyvenimo" autorius pa­ vadina H o m e r o poemas d r a m o m i s . O P l a t o n a s (Respubl. 607 A.), nors ir kovoja prieš H o m e r o moralinę ir religinę pasaulėžvalgą, vis dėlto kategoriškai sutinka su jo gerbėjais, kad H o m e r a s esąs „didžiausias iš poetų ir pir­ mas iš tragedijų kūrėjų". Ir iš tikrųjų, jo poemos turi visas geriausiųjų dramų ypatybes — jų charakteriai y r a ryškūs ir nuoseklūs, jų susidūrimas sudaro aukščiausiąjį dramatišką įtempimą, kuris negali atslūgti, kol neprives prie tragiško iš­ sprendimo. A c h i l l o ir A g a m e m n o n o ginčas sudaro dramati­ nę užuomazgą. A c h i l l o aistringas būdas neleidžia jam pa­ daryti bent kokią nuolaidą. T a s užsispyrimas ir „rūstybė" sudaro dramatinį kamieną, apie kurį sukasi visi įvykiai, vedą ne prie vieno, bet prie kelių tragiškų išsprendimų: žūsta tūks­ tančiai A c h i l l o tautiečių, nukaujamas jo mylimiausias bi­ čiulis, o k e r š y d a m a s už taį jis pats rengia sau neišvengiamą mirtį.

Dėl kurių priežasčių y r a kilęs Trojos karas? Deivės H e r a , A t e n a ir A f r o d i t ė kadaise buvo pareikalavu­ sios iš Trojos karalaičio P a r i o, kad išspręstų ginčą, kuri iš jų gražiausia. H e r a žadėjo jam galybę, A t e n a — išmintį. A f r o d i t ė — gražiausią iš moterų. P a r i s išsprendė ginčą A f r o d i t ė s naudai, o už tai baisiai ant jo supyko ir paža­ dėjo atkeršyti visai jo giminei H e r a ir A t e n a . Pariui pasigrobus su A f r o d i t ė s apžavų pagelba Spartos k a r a ­ liaus M e n e 1 a j o žmoną H e l e n ą , achajai vadovaujami M e n e 1 a j o brolio, Mikėnų karaliaus, A g a m e m n o n o , pakyla kariauti su Troja. Jau dešimt metų verda achajų, apgulusių Troją, k a r a s . Achajai gauna sau maisto puldami kaimyninius kraštus. Vie­ name iš tokių žygių narsiausias achajų herojus A c h i 11 a s pagrobė Apollono šventiko C h r i s o dukterį C h r i s e j i d ą. Besidalijant achajams grobį, gražuolė belaisvė buvo priteista vyriausiam jų vadui A g a m e m n o n u i . Chrisejidos tėvas ateina į achajų stovyklą ir maldauja juos grąžinti jam dukterį. Agamemnonas pavaro jį grūmodamas. Keršydamas acha­ jams už savo šventiką, A p o 11 o n a s paleidžia karčiąsias strėles į jų stovyklą. Devynias dienas skraido dievaičio strė­ lės, negailestingai žudydamos karius. Dešimtą dieną A c h i 11 a s sušaukia achajų vyriją, kad išaiškintų dievo rūstybės priežastį. Žynys K a l c h a n t a s atskleidžia paslaptį. Sun­ kia širdimi sutinka A g a m e m n o n a s grąžinti C h r i s u i jo dukterį. Jeigu jis turi netekti C h r i s e j i d o s , tai jam turi būti atiduota belaisvė B r i s e j i d a, kurią kariuomenė buvo padovanojusi A c h i 11 u i. Tai, žinoma, iššaukia baisiau­ sią A c h i l o r ū s t y b ę , ir čia prasideda l l i j a d o s p a ­ grindinė akcija. A c h i l l o r ū s t y b ė tai motyvas, nuo kurio priklauso didžiausioj savo daly poemos turinys, tai vidurtaškis, apie kurį kristalizuojasi beveik visi svarbiausieji Trojos karo įvykiai. Kitas motyvas, kuris bus visos tolimesnės akcijos v a r y ­ tojas iki to momento, kada Agamemnonas ir achajai bus nu­ bausti už skriaudą, padarytą A c h i l l u i , y r a „Dzeuso va­ lia". Ar D z e u s o sprendimas y r a iššauktas m o r a l i n i ų

motyvų, noro atstatyti sulaužytą teisę? Iki tokio aukšto mo­ ralinės sąmonės laipsnio achajų sakmė apie A c h i 11 o rūs­ tybę dar nebuvo pakilus, ir Ilijados kūrėjas nekeičia jos, neįneša į ją tuo tarpu etinių momentų. D z e u s a s nutarė nu­ bausti achajus, nes pažadėjo tai padaryti A c h i 11 o motinai, jūros gelmių karalaitei T e t i d a i . I l i j a d o s įvykiai plėto­ sis dabar dviejų priežasčių įtakoj: žemiškoji priežastis — tai A c h i 11 o rūstybė ir jos pasekmės; dangiškoji — tai D z e us o sprendimas ir palaipsnis jo v y k d y m a s . Karo prieš Ilioną įvykiai tai viena ilga eilė, kurios kryptį nustato, iš vienos pu­ sės, Dzeuso valia, nutarusi nubausti achajus už T e t i d o s sū­ naus įžeidimą, iš kitos pusės — rūstaujančio A c h i 11 o susi­ laikymas nuo dalyvavimo kovose. Tą H o m e r o epikos y p a ­ tybę Z i e 1 i n s k i vadina „dvigubo regėjimo dėsniu" (prawo podwojnego widzenia) (Literatūra starožytnej Grecji epoki niepodleglošci. Stv. 26). „Dvigubas regėjimas" įvertinant visų mūsų gyvenimo įvy­ kių eigą pažymi pagaliau kiekvieną tikrą religinį nusistatymą. Juk žmogus, kuris visur mato „Dievo pirštą", žiūri į kiekvieną įvykį iš dviejų skirtingų taškų: vienaip žiūrėdamas jis mato gy­ venime įvykių eigą, kurią bent žymia dalimi nustato sąmoninga žmogaus valia, o kitaip — Apvaizdos nustatytą kelią. Kad ir krikščionių menas, ypačiai savo heroiškame periode, Viduram­ žiuose, visus dalykus įvertina iš dviejų skirtingų požiūrių — žemiško ir dangiško. Nuo mūsų nusistatymo Viduramžių tikė­ jimas skiriasi tiktai tuo, kad leidžia dangaus galybėms nuolat įsikišti į vadinamąją „natūralią dalykų eigą", nuolat laužyti gamtos dėsnius, o mes esame linkę tikėti, kad Dieviškoji Išmin­ tis pasireiškia pirmiausia kaip tik amžinoj pasaulio tvarkoj ir jo dėsnių pastovume. Bet tikėjimas, kad visa, kas darosi pasau­ ly, y r a nustatyta aukščiausios valios, pasilieka ir ten ir čionai tas pats. Todėl H o m e r o „dvigubas regėjimas" turi giliausią religinį pamatą, kurio neturėtų paslėpti nuo mūsų akių jo išori­ nės fantastiškos formos. Susilaikymas narsiausio ir galingiausio iš achajų herojų nuo kovos duos H o m e r u i progos plačiai parodyti klausytojams kitus žymius abiejų kariaujančių pusių karžygius. G o e t h e laikė šį motyvą sąmoningu ir pabrėžė jo aukštą menišką vertę.

II.

Sapnas,

Gundymas,

Laivų

Katalogas.

Taigi visi: ir dievai Olimpiečiai ir vyrai žirgavaldžiai Nakti miegojo. Tik Dzeusas ramiai negalėjo užmigti . Rūpinos savo širdy, kaip reikės tam Achillui herojui Garbę grąžinti, pražudžius daugybę Achaju. 1

(1—4)

Pagaliau „dievų ir žmonių tėvas" nutaria pasiųsti A g a ­ m e m n o n u i sapnų ir miego dievaiti H i p n ą , kad pra­ neštų Achajų vadui, jog atėjo galutinio Trojėnų apgalėjimo va­ landa ir paragintų jj be atidėliojimo pulti juos. A g a m e m ­ n o n a s sušaukia savo vyriją, apsako jai sapną ir kviečia ap­ tarti priemones, kuriomis būtų galima priversti achajus su pa­ kelta dvasia pulti priešą. P a t s jisai pasiūlysiąs nutraukti karo veiksmus ir grįžti tėvynėn, bet pagrįsiąs tą savo pasiūlymą tokiais Įrodymais, iš kurių kariuomenės visuotinis susirinkimas turėsiąs padaryti visai priešingą išvadą: įtempkime visas jė­ gas ir baikime karą, sugriaudami Troją! Ilgo karo išvargintai kariuomenei A g a m e m n o n o ar­ gumentai nedaro jokio įspūdžio; ji girdi tik pasiūlymą grįžti į gimtąjį kraštą ir puola prie laivų. Tik su dideliu vargu pa­ vyksta senam išminčiui N e s t o r u i ir sumaniam Itakės ka­ raliui O d i s s e j u i sulaikyti bėgančią kariuomenę. Kai de­ magogas T e r s i t a s, kurį Homeras, kaipo aristokratijos idealų atstovas, piešia su griežta antipatija, mėgina paveikti kariuomenę, kad ši neklausytų vadų įsakymų, O d i s s e j u s lazda numalšina įžūlų rėksnį. Kreipdamasis paskui į kariuo­ menę, O d i s s e j u s primena jai, kad pagal pranašavimus, kurie buvo duoti susirinkusiems Aulidoj achajams, Troja turi žlugti po dešimties karo metų — o tiek metų kaip tik greit su­ eis. Kariuomenės būriai, pakilusios nuotaikos apimti, skubiai rikiuojasi. Šitą rikiavimąsi Homeras piešia puikiais vaizdais, kurių įtakoj — pastebėkime čionai — buvo sukurta M i c k e1

Palygink „Pono Tado" XI 99:

Spali gospodarz, wodze i rycerze; — Oczu tylko VV'ojskiego sen sfodki nie b i e r z e . . . H o m e r o įtaka Mickevičiui bus dar aiškesnė, jei palyginsime mi­ nėtas eiles su F. X. D m o c h o w s k i o vertimu, kuriuo be abejo nau­ dojosi mūsų poetas: Inni spali bogovvie i ziemscy rycerze, Oczu tylko Zeusa sen slodki nie b i e r z e . . .

v i č i a u s „Pono T a d o " vienuoliktosios knygos pradžia, ap­ rašanti N a p o l e o n o armijos atvykimą i Lietuvą. Antrosios giesmės galą sudaro vadinamasis „Laivų kata­ logas", monotoniškai išvardinąs achajų ir trojėnų ginkluotų jėgų dalyvius. Tas „Katalogas" dažnai vadinamas dar ir „Bojotija", nuo išvardintų pirmoj vietoj „Bojotų". „Bojotija" buvo įterpta į seniai jau sukurtą Ilijadą greičiausiai Attikoj septin­ tame ar net šeštame amžiuje prieš Kristų. Anglų mokslininkas A11 e n parodė, kad vis dėlto „Laivų kataloge" atsispindi achajų laikotarpio Graikija, kada Mikėnų karalius valdė visą Korinto įlankos pietų krantą, jo vasalai beveik visą Peloponnesą, o jo gilioj įtakoj buvo visi kiti achajų valdovai — tiek vi­ durinės Graikijos, tiek salų, iš visų pusių apsupančių Graikiją. Septintojo ar šeštojo amžiaus interpoliatorius paėmė „Katalo­ gą" iš senųjų ajolų giesmių, su tam tikrais pakeitimais, pada­ rytais norint iškelti Atėnų valstybės reikšmę priešistorinėj Graikijoj. P o dorėnų įsiveržimo tiek pačioj Graikijoj, tiek Ma­ žojoj Azijoj buvo visai kiti santykiai, ir niekas išgalvoti tokio „Katalogo" jau nebegalėjo. Vėlyvesnėms graikų aristokratų giminėms jisai buvo brangus, kaip savo rūšies „aukso knyga", kurioj išliko jų tolimųjų protėvių vardai. III. Priesaikos, Apžvalga nuo tvirtovės sienų, Aleksandro ir Mehelajo dvikova. Achajų ir trojėnų kariuomenės eina viena prieš antrą, tačiau bendras ginkluotas susirėmimas dar ne­ įvyksta. Priešų kovų pertrauką H o m e r a s užpildo įvairiais įvykiais, tik netiesioginiai surištais su „Achillo r ū s t y b e " ir jos pražūtingais Achajams vaisiais. įtempimas, kurį klausytojų sielose sukėlė dvi pirmosios knygos, kuriam laikui atslūgsta; tuo tarpu prieš jo vaizduotę pereina puikių karžygių tipai iš abiejų stovyklų, o eilė neužmirštamų paveikslų pripildo foną, kuriame netrukus turi išsivystyti pražūtingos dievų ir žmonių kovos. Tų tipų ir paveikslų daugumas y r a paimtas iš senų jonėnų ir net achajų giesmių. H o m e r a s tačiau niekur jų nekompi­ liuoja, bet viską jungia į naują kūrybinę visumą, kurioj stebuk­ lingai pasireiškia jo nepalyginamas genijus. Nuo meno ir m o ­ kslo atgimimo laikų kaip tik šitos Ilijados dalys (nuo trečiosios ligi septintosios giesmės) kėlė ir toliau tebekelia daugiausia nu­ sistebėjimo.

Kariuomenės artinasi viena prie antros. Prieš achajų eiles išsiveržia priekin gražuolis P a r i s - A l e k s a n d r a s , H e ­ l e n o s suvedžiotojas, viso nelaimingojo karo kaltininkas. Jis norėtų susidurti dvikovoj su kokiu nors achajų kariu, bet pamatęs H e l e n o s vyrą M e n e l a j ą tuojau nustoja drą­ sos. Tiktai kilnaus riterio H e k t o r o priekaištai sužadina jo sieloj gėdą. Jis esąs kaltininkas, taigi tegul jo dvikova iš­ sprendžia baisų ginčą. Kariuomenės sustoja ir žiūri į parengimus dvikovai. H om e r a s duoda tuo tarpu vieną gražiausių visoje poemoje sce­ nų. Tos scenos motyvas nėra originalus: čia Iliono dainius naudojasi sena Peloponneso poema, kurioje T e s e j a u s pa­ vogta H e l e n a rodo didvyrio motinai D i o s k u r u s , ištrau­ kusius į kovos lauką, kad ją išvaduotų; bet nuostabus meniš­ kas to motyvo sunaudojimas priklauso vien mūsų poetui. Dievų pasiuntinė I r i d a apsimeta H e l e n o s svaine L a o d i k a ir praneša jai naują dalykų atmainą. Taip pakalbėjus dievaitė pažadino užmirštą meilę Pirmojo vyro, brangiųjų tėveliu ir gimtojo krašto. Baltu šydu, kaip sidabro migla susisupsčius, Helena Žengė iš rūmo, nubraukusi ašarą graudžią nuo skruosto. (138—141).

Tos ašaros parodo mums H e l e n ą visai iš kitos pusės: iš gražios lėlės darosi ji mūsų akyse gyvas, giliai jaučiąs ir kenčiąs žmogus. H e l e n ą lydi dvi jos tarnaitės A i t r ė ir K 1 i m e n ė —• vardai paimti iš tos Peloponneso poemos, kurią jau minėjome — Skajos vartų bokšte ji randa senų P r ij a m o patarėjų susirinkimą. Didysis vokiečių kritikas L e s s i n g teisingai stebėjosi nepalyginamu menu, su kuriuo poetas, norėdamas pagerbti H e l e n o s grožį, piešia ne ją pačią, bet įspūdį, kurį ji padarė Trojėnų seniams. „Nėr ko stebėtis, — kuždasi jie — Kad šitaip Trojėnai ir vyrai Achajai Vargsta taip ilgai kariaudami štai dėl tokios moteriškės: Dieve tikra, kaip sau norit žiūrėkit, gražesnės nematėt. (155—157).

P r i j a m a s kviečia H e l e n ą pasakyti vardus achajų vadų, kurie laukia turinčios nulemti karą dvikovos. Negalima

nepripažinti, kad mūsų poetinės technikos požiūriu toks susi­ pažinimas Trojos senių su priešo vadais, taip pat kaip ir M en e l a j o su P a r i u dvikova dešimtaisiais karo metais, yra gana keistas. Nejaugi jie per devynerius su viršum metus ne­ turėjo progos sužinoti, kas y r a ir kokius vardus nešioja acha­ jų vadai. T a s keistumas y r a surištas su tam tikru H o m e r o poetikos dėsniu, kurį Z i e 1 i n s k i vadina „chronologinio ne­ sutapimo dėsniu" . H o m e r a s , nupiešęs tam tikrus daly­ kus, niekuomet negrįžta prie savo pasakojimo pradžios, bet tęsia savo pasakojimo siūlą kaip tik nuo tos vietos, kur sustoja vaizduojamųjų įvykių eiga: mes niekur jo poemose nerandame p a r a l e l i ų veiksmų atvaizdavimo, o jeigu jis grįžta prie bu­ vusių įvykių, tai tik įdėdamas jų aprašymą į savo herojų lūpas. Dvikova baigiasi M e n e 1 a j o pergale, bet paskutiniu momentu dievaitė A f r o d i t ė išgelbsti savo gerbėją ir tie­ siog iš kovos lauko nuneša jį į H e l e n o s miegamąjį. H elena sutinka jį karčiais priekaištais dėl jo silpnumo ir bailumo ir varo jį šalin iš savo kambario, bet A f r o d i t ė ir čia glo­ boja P a r į , priversdama H e l e n ą pasiduoti jo su nauja j ė g a prabudusiai meilės aistrai. 1

IV. Priesaikų sulaužymas, Agamemnonas apžiūri kariuo­ mene. Achajai laiko dvikovą laimėta M e n e 1 a j o ir reika­ lauja grąžinti H e l e n ą ir turtus. Formaliai galima ginčytis, a r dvikovos sąlygos, kurios buvo numačiusios vieno iš priešų m i r t į , y r a išpildytos: Pario kovos lauke niekas negali rasti. Kaip gi dabar išsiplėtos tolimesnieji įvykiai? Pagal dvigubo re­ gėjimo dėsnį tą klausimą išspręs dievai. Olimpe D z e u s a s tariasi su dievais, a r achajų ir tro­ jėnų sutartis turi būti išlaikyta ir Troja išgelbėta, ar priesai­ kos sulaužytos ir P r i j a m o pilis pasmerkta žlugti. J a m rūpi visai ne priesaikos šventumas, o vien tik savęs ir savo dangiškos šeimos patenkinimas. Jeigu tat malonu arba pa­ togu olimpiečiams, tai jie gali net paskatinti žmones sulaužyti priesaiką. Kerštinga H e r a reikalauja Trojos žlugimo. D z e u s a s sutinka su tuo, tik atideda to sprendimo vykdymą iki to laiko, kai achajai bus nubausti už A c h i 11 o įžeidimą — juk jis buvo 1

Op. cit. I, 24: prawo wytącznošci chronologicznej.

tai pažadėjęs T e t i d a i. D z e u s u i įsakius, A t e n a įkve­ pia trojėnų sąjungininkui P a n d a r u i išdavikišką mintį — paleisti strėlę į M e n e 1 a j ą. Strėlė lengvai sužeidžia Spartos karalių. Priesaika y r a sulaužyta — achajams nieko nelieka, kaip su dar didesniu įniršimu pulti trojėnus. Agamemnonas apžiūrinėja kariuomenę, padrąsina vadus. A t e n a ir A r ė j a s u ž d e g a širdyse žudynių ais­ trą: oras pilnas ginklų spūsties, raudų ir pergalės džiūgaujan­ čių riksmų. Mūšio laimė pradžioj svyruoja, bet pagaliau per­ svara pereina į achajų pusę, A t e n a P a l l a d a ragina acha­ jus, A p o l l o n a s — trojėnus. V. Diomedo žygdarbiai. Ajolų sakmė gerbė T i d e j i d ą D i o m e d ą, kaip pirmąjį po A c h i 11 o didvyrį: H o m er a s, kurdamas penktąją giesmę, naudojasi ypač Tebų dai­ nomis, kuriose pirma vieta priklausė T i d e j a u s sūnui. Jei­ gu kas gali persverti likimą achajų pusėn, Achillui pasitraukus iš kovos, tai tik tas herojus. Globojamas A t e n o s, D i om e d a s laimi žygį po žygio. Sužeistas P a n d a r o strė1 ė s, bet tuojau P a 11 a d o s pagydytas, jis su dar didesniu įniršimu puola priešus, nudeda P a n d a r ą, sužeidžia A in e j ą ir pagaliau, padrąsintas A t e n o s, apdrasko kardu skubančios A i n e j u i į pagalbą A f r o d i t ė s ranką. A p o l l o ­ n a s pagydo A i n e j o žaizdas, taip kad jis kartu su H e k~ t o r u ir S a r p e d o n u gali iš naujo dalyvauti kovoj. Sarpedonas nudeda T 1 e p t o 1 e m ą, bet ir pats jo sunkiai sužeidžiamas: jo būtų laukusi neišvengiama pražūtis, jeigu nebūtų išgelbėjęs D z e u s a s . Kaip parodė garsus vokie­ čių mokslininkas R o b e r t savo „Studien zur Ilias" (1900), epizodas su Rodiečio Tleptolemo ir Likiečio S a r p e d o n o kova paimtas H o m e r o iš pietų-vakarų Mažosios Azijos pa­ davimų. Iliono dainius daro S a r p e d o n ą trojėnų talki­ ninku ir tokiu būdu perkelia kovą, kuri pagal pirmykščius p a ­ davimus įvyko Likijoj, prie Trojos sienų. A c h a j ų eilės pradeda svyruoti ir pagaliau stumiamos trojėnų, vedamų H e k t o r o ir A r ė j o , traukiasi atgal. A t e n a negali iškęsti neįsimaišius į mūšį — ji stoja greta D i o m e d o į jo kovos dviratį ir padeda achajų didvyriui įsmeigti durklą į paties karo dievaičio, „besočio vyrų žudiko",

Arėjo krūtinę. Sužeistas A r ė j a s skubiai grįžta į Olimpą ir skundžiasi D z e u s u i A t e n a . D z e u s a s smerkia savo nesuvaldomą sūnų, kuriam galvoje tik kova, arba kerštas, ar kruvinas karas . . . Tas karo pasmerkimas negalėjo būti perimtas H o m e r o iš senesniųjų jonėnų ir ypač iš ajolų giesmių, nes tenai visur skamba karštas karo ir pergalės džiūgavimas. Čia Ilijados dainius išreiškia savo paties nusistatymą, nesivaržydamas tuo, kad tas nusistatymas y r a visai nesuderinamas su karinga dva­ sia, kurios šiaip y r a prisigėrusios visos mūsų poemos giesmės. Penktoji giesmė turi bruožų, kurių pas H o m e r ą dau­ giau niekur neberandame. Niekur po to didvyriai nekovoja prieš dievus, niekur pats dievas nežudo žmogaus, kaip čia tat daro A r ė j a s . A f r o d i t ė turi K i p r i d o s, t. y. „kilu­ sios iš Kipro", vardą. Veltui taip pat ieškotume kitose gies­ mėse D i o n ė s , D z e u s o žmonos ir A f r o d i t ė s moti­ nos. Be to, čia randame eilę kitų bruožų, svetimų H o m e ­ r u i : migla, kuri dengia žmonių akis ir neleidžia jiems matyti dievų, H a d o š a l m a s — tartum, nematomoji kepurė, kurią šiaip sutinkame įvairių tautų pasakose; šmėkla (Trugbild), ku­ rią A p o 11 o n a s stato sužeisto A i n e j o vietoje. Vokiečių mokslininkai — F i n s l e r ir L i l l g e — spė­ ja, kad, iš vienos pusės, tos giesmės pagrinde glūdi kažin ko­ kia sena poema apie A t e n o s padedamo D i o m e d o kovą prieš A f r o d i t ę , A p o l l o n ą ir A r ė j ą ; o iš antros pu­ sės pasirodo joje bruožų, paskolintų iš pasakos apie galingą didvyrį, kuris įveikė net dievus. D i o m e d o vardas y r a pa­ imtas, kaip jau minėjome, iš vadinamojo Tebų padavimų rato. Kaip gavo tokį vardą tasai su dievais kovojąs didvyris — ne­ žinome ; reikia tačiau manyti, kad H o m e r a s rado jį šalti­ nyje, kuriuo naudojosi. Nežinome tik, ar jau šaltinis surišo tą padavimą su Trojos karu, ar tai padarė Ilijados autorius. VI. Hektoras pasimato su Andromacha. Arėjui pra­ žuvus iš kovos lauko, trojėnai sumyšta. A j a n t a s pralaužia trojėnų frontą. Trojėnai būtų buvę priversti pasitraukti atgal į pilį, jeigu, didžiausio pavojaus akivaizdoj, Prijamidas H el e n a s , „didelis paukščių ženklų išmanytojas", nebūtų pata­ ręs H e k t o r u i nueiti i pilį ir paprašyti jų abiejų motiną H e-

k a b ę , kad ši išmaldautų iš A t e n o s sulaikyti baisų achajų didvyri nuo Iliono. Jau senovės komentatoriai stebėjosi, kaip galėjo H e k t o ­ r a s palikti kariuomenę pavojingiausiu metu, kad padarytų tai, ką galėjo, kuo geriausiai atlikti kiekvienas skelbėjas. Tos motyvacijos dirbtinumas y r a iš tikrųjų visai aiškus — atlygina mums už ją H o m e r a s šimteriopai, įvesdamas Ilijadon vieną stebuklingiausių savo poezijos perlų, būtent H e k t o r o at­ sisveikinimą su A n d r o m a c h a . Mūšis verda tuo tarpu toliau. D i o m e d a s susitinka su trojėnų sąjungininku G 1 a u k u ir, susijaudinęs jaunuolio drą­ sumu, klausia, kas toks esąs. G 1 a u k u i toks D i o m e d o smalsumas pasirodo keistas: „O tvirtabūdi Tidėjaus sūnau, kam teiraujies gimimo? Koks yra lapu gimimas miške — ir žmonių tokis lygiai! Vėjas nudrasko ir blaško juos žemėj, o miškas atgijęs, Vėl sužaliavęs, pavasario metą kitus užaugina. Taip ir žmonių vienos kartos dar auga, o kitos jau nyksta". (E. 145—149).

Taip gražiai išplėtojęs refleksijas dėl visų dalykų praeina­ mumo, kurios vargu ar kada nors kilo achajų jauname ir pil­ name jėgų karžygyje, bet už tai puikiai atvaizduoja paties Ili— jados dainiaus nuotaiką, G 1 a u k a s vis dėlto pasako savo ir savo tėvo vardą. Pasirodo, kad dar G 1 a u k o tėvai buvo surišti su D i o m e d o tėvais vaišingumo ir bičiulystės ryšių. Tie ryšiai buvo gerbiami net ir kovos lauke — didvyriai nu­ šoko nuo savo dviračių, spaudžia vienas kitam ranką ir apsi­ maino savo ginklais. H e k t o r a s atvyksta tuo tarpu į pilį. Trojos karalienė su trojėnų žmonomis ir dukterimis eina į A t e n o s šventyklą maldauti dievaitės malonės, o H e k t o r a s , pasinaudodamas proga, skuba pas savo žmoną A n d r o m a c h a atsisveikinti; jis jaučia, kad jam! y r a jau greitai skirtas galas, bet tai nepa­ laužia jo didvyriškos sielos: jis atliks savo pareigas, iki p a s ­ kutinio kvapo gins gimtąją žemę, o jei jam y r a lemta greit mirti, tai juk nuo Likimo nepavyko ir nepavyks išsisukti nė vienam žmogui, nei bailiui, nei drąsuoliui — „gana, kad jis kartą užgimęs".

Lydimas P a r i o, kuris dabar negali tiesiog sulaukti mo­ mento, kada jis susidurs su achajų didvyriais, H e k t o r a s greit vėl pasirodo kovos lauke. VII. Hektoro ir Ajanto dvikova, Nukautųjų laidojimas. H e k t o r u i sugrįžus į kovos lauką, laimė iš karto p a k r y p s t a į trojėnų pusę. Achajų globėja A t e n a , norėdama sulaikyti tolimesnes žudynes bent šitą dieną, susitaria su trojėnų glo­ bėju A p o 11 o n u dėl mūšio s u s t a b d y m o : H e k t o r a s tu­ rįs iššaukti dvikovon kokį nors achajų didvyrį, o dvikovai pra­ sidėjus, karo veiksmai sustabdomi. Tokį dievų sumanymą nu­ jautė ž y n y s H e 1 e n a s ir pranešė jį savo broliui He k t o r u i. Devyni achajų didvyriai nori priimti iššaukimą kovon. Burtų keliu iš jų išrenkamas vienas — A j a n t a s. Kovojančių eilės sustabdomos. Visi laukia dvikovos. A t e n a ir A p o 1 • 1 o n a s „pavirtę plėšriaisiais v a n a g a i s " susėdo „Dzeuso aigidvaldžio medžio ąžuolo drūto viršūnėj" ir iš ten „gėrisi vyrų ei­ lėmis". H e k t o r o dvikova su A j a n t u priklauso prie pačių se­ niausiųjų epinės poezijos motyvų. Ilijada naudojasi tuo motyvu du k a r t u : kiekvieną kartą H e k t o r a s lieka nugalėtas, bet vis dėlto nežūsta. Labai senas taip pat y r a dievų virtimas gyvu­ liais — nei Ilijadoje nei Odissejoj jis daugiau nebepasitaiko. Kova palieka neišspręsta: A j a n t a s , tiesa, pataiko ak­ meniu H e k t o r u i, ir šis krinta žemėn, bet A p o 11 o n a s grą­ žina savo didvyriui jėgas. Sutemoms prasidėjus, heroldai rei­ kalauja, kad dvikova būtų pertraukta. Priešai, kaip tikri rite­ riai, reiškia pagarbą viens kitam ir atsisveikina, duodami vie­ nas kitam brangių dovanų: Lai paskui kalba kiekvienas trojėnų ir jūsų achajų: „Kovėsi jiedu ir sielos jų degė baisiausia rūstybe. Kovą pabaigę, jie skyrėsi vienas antram draugu tapęs". (303—305).

Taip gražiai baigiasi antroji m o n o m a c h i j a : kaip ir pirmoji, P a r i o ir M e n e l a j o , monomachija ji lieka ne­ išspręsta. Sugrįžę pilin trojėnai tariasi, ką jie toliau darysią. A n t e n o r a s pataria laikytis sutarties dėl M e n e l a j o ir P a r i o kovos (III giesmė) ir grąžinti H e l e n ą kartu su pa-

grobtais turtais M e n e l a j u i . P a r i s sutinka grąžinti tik turtus, bet ir girdėti nenori apie mylimosios moteriškės grąži­ nimą. — Ši Ilijados dalis įkvėpė didžiajam lenkų poetui-humanistui K o c h a n o v s k i u i jo poemą „Odprawa postow'\ Rytojaus dieną, D i o m e d u i patarus, A g a m e m n o ­ n a s atmeta P a r i o pasiūlymą ir sutinka padaryti tik paliau­ bas, kad abi pusės galėtų palaidoti savo numirėlius. Achajai sunaudoja paliaubas dar tam, kad apsuptų mūrais savo sto­ vyklą. Jau Aleksandrijos kritikas A r i s t a r c h a s paste­ bėjo septintojoj giesmėj keistą priešingumą: achajai turi par­ vežti žuvusiųjų kaulus į tėvynę, kad atiduotų juos kariautojų vaikams, o tuo tarpu ruošia bendrą kapą; kas gi ateity nusta­ tys, kam būtent priklauso atskiri kaulai? Taigi teisingai spėja W i 1 a m o w i t z, kad čia turime reikalą su interpoliacija, ki­ lusia iš tų laikų, kai Graikijoje rodė žuvusiųjų ties Troja did­ vyrių grabus. VIII. Nutraukta kova. Iki kitos dienos pusdienio kruvi­ na, vedama su didžiausiu įniršimu, kova lieka neišspręsta. D z e u s a s ima į rankas svarstykles, deda ten du mirties bur­ tu: achajų burtas svyra mažne iki žemės, o trojėnų pakyla aukš­ tyn. T a s burtas nulemia dar kartą tai, ką D z e u s a s buvo jau galutinai nusprendęs — nežinia todėl, ar tik nereikia laikyti tos vietos paprasta interpoliacija. „Baisiai sugriaudė Kronido perkūnas" ir į vidų achajų eilių „metė tviskantį žaibą". Pabūgę achajai bėga: H e k t o r a s stumia juos ir jau pasiekia griovį, kuris buvo iškastas aplink achajų stovyklą. Dar viena akimirka ir trojėnų didvyris padegs achajų laivus. Tik A g a m e m n o n o malda D z e u s u i , ku­ ris juk nenori achajų g a l u t i n o s pražūties, išgelbsti achajus. Vakare trojėnai, kurie jaučiasi esą nugalėtojai, negrįžta, kaip pa­ prastai, į pilį, bet palieka lygumoj, susikūrę ten daug laužų: die­ nai š v i n t a n t jie pulsią priešą ir galutinai jį sunaikinsią. W i 1 a m o w i t z tvirtina, kad aštuntoji ir dvi sekančios knygos buvusios sukurtos žymiai vėliau negu kitos Ilijados da­ lys. Jis randa šiose knygose motyvų, paimtų, jo nuomone, iš H e s i o d o Teogonijos ir iš L e s c h o „Mažosios Ilijados", ir mano, kad jos negalėjusios būti sukurtos anksčiau, negu septin­ tojo amžiaus vidury. Su didžiuoju mokslininku čia sunku su-

tikti, nes H e r o s D z e u s o apgavimas keturioliktoj knygoj ir jo pyktis, kad dievai dalyvauja achajų ir trojėnų mūšiuose, būtų visai nemotyvuotas, jei aštuntoji giesmė nebūtų apsakius, kaip D z e u s a s buvo įsakęs Olimpiečiams nesimaišyti į tuos mūšius. Aštuntoji giesmė negali tokiu būdu būti jaunesnė negu keturioliktoji. IX. Pasiuntinybė pas Achilla. Maldavimas. Išdidi A g am e m n o n o dvasia palaužta. Jis sušaukia kariuomenės su­ sirinkimą ir siūlo šį kartą visai nuoširdžiai tuojau sėsti į laivus ir grįžti į tėvynę. Vadai griežtai prieštarauja. Nestoras duoda vienintelį patarimą, kuris gali išgelbėti achajus: reikią atsiprašyti įžeistąjį A c h i 11 ą, grąžinti jam B r i s e j i d ą ir duoti brangias dovanas. A g a m e m n o n a s su viskuo sutin­ k a : A j a n t a s ir O d i s s e j u s , lydimi seno A c h i 11 o auklėtojo F o i n i k o, nuvyksią pas A c h i 11 ą, kaipo A g a ­ m e m n o n o pasiuntiniai. A c h i 11 a s mandagiai ir net širdingai priima Agamem­ nono pasiuntinius, ramiai išklauso Odissejaus kalbos, kuria tei­ sėtai galėtų didžiuotis tiek D e m o s t e n a s , tiek A i s c h in a s , t. y. didžiausieji graikų oratoriai, bet apie susitaikymą su vyriausiuoju vadu nenori nė kalbėti. A c h i 11 a s grįšiąs į tėvynę; r y t jau jisai ten išvyksiąs. Tegu ir kiti achajai liau­ jasi kariavę dėl nedėkingo valdovo. F o i n i k a s mėgina paveikti savo buvusio auklėtinio nu­ sistatymą, primindamas jam įvairius nelaimingus atsitikimus, įvykusius dėl jų dalyvių užsispyrimo. Tik tiek gali jisai pa­ siekti, kad A c h i 11 a s atsisako nuo sumanymo jau artimiau­ sią rytą išplaukti į tėvynę. Kovoj jisai nedalyvausiąs, kol H e k t o r a s , sutriuškinęs achajų kariuomenę, nepuls mirmidonų (A c h i 11 o kareivių) palapinių ir laivų. Tada tik jis ištrauksiąs kardą iš makšties ir stosiąs į kovotojų eiles. X. Dolonija. Agamemnonas, bijodamas, kad tro­ jėnai nepultų jo stovyklos, nelaukdamas ryto, kartu su žymiau­ siais achajų vadais pereina griovį, kuriuo buvo apkasta sto­ vykla, ir tiria, a r trojėnai nesiruošia staigiam puolimui. Nieko įtartino artimiausiame kovos lauke vadai nepastebi. Sužinoti, ar trojėnai ruošiasi tolimesniam puolimui, galima tiktai prasi-

skverbus į jų stovyklą. O d i s s e j u s ir D i o m e d a s siū­ losi atlikti šį pavojingą žygį. Trojėnai taip pat nerimauja dėl achajų sumanymų. D o 1 o n a s mėgina nepastebimai įsibrauti į achajų stovyklą. Greit jis patenka į jų didvyrių rankas ir, no­ rėdamas išgelbėti savo gyvybę, išpasakoja viską, ką žino apie trojėnų kariuomenę: H e k t o r a s tariąsis su vadais, trojėnai esą pastatę stiprią sargybą, bet užtat sąjungininkų stovyklos niekas nesaugojas; y p a č lengvai galima esą užpulti trakus, ku­ riuos R e s a s atvedė į pagalbą trojėnams. Sužinoję viską, ko jiems reikėjo, achajų didvyriai nužudo D o 1 o n ą, įsiveržia į nesaugojamą trakų stovyklą, užmuša R e s ą ir dvylika jo vadų ir grįžta pas savuosius, atnešdami jiems linksmą žinią, kad šią naktį trojėnai pulti nemano. R e s o p u o l i m ą , kaip tat įrodė B e t h e, piešė tam tikra sena dai­ na, kuri rėmėsi Trakijos heroiniais padavimais. Su Trojos ka­ ru ji buvo surišta vėlyvesniais laikais, gal net tik paties Ho­ mero. Reikia čia pastebėti, kad beveik visi nesuskaitomi nak­ tinių išpuolių vaizdai nuo V e r g i l i j a u s iki Sienkiewicz'iaus y r a nupiešti aiškioj „Dolonijos" įtakoj. XI. Agamemnono žygdarbiai. Iki kitos dienos vidurdie­ nio kova tarp achajų ir trojėnų dar nėra išspręsta, bet nepa­ prastas A g a m e m n o n o narsumas persveria pergalę į achajų pusę. Bet kai K o o n u i pavyksta sunkiai sužeisti siaučiantį vyriausiąjį achajų vadą, achajai neišlaiko trojėnų v e r ­ žimosi. O d i s s e j u s , D i o m e d a s ir A j a n t a s veltui stengiasi sulaikyti pairusias eiles: greit ir jie turi grįžti į savo palapines su sunkiomis žaizdomis. Štai jau visi garsiausieji achajų didvyriai pasitraukė iš kovos lauko. XII. Kautynės prie sienos. Trojėnai tuo tarpu jau per­ žengė griovį, iškastą aplink achajų stovyklą, ir artinasi prie apkasų. įtempimas vis auga. Trojėnai palieka savo dvira­ čius ir pėsti penkiais būriais puola miūrus. Kova verda su vis didėjančiu įniršimu. Akmenys iš abiejų pusių skraido lyg snie­ guolės, „kada jas iš aukšto II Vėjas šaltasis, k r a t y d a m a s debe­ sis tamsius ant žemės, II Barsto, gausiai jomis dengdamas že­ mę". (E. 151—53). Abudu A j a n t a i atkakliai gina sienas. Pagaliau kritus iš abiejų pusių žymiems didvyriams, S a r p e-

d o n u i pavyksta padaryti išlaužą mūruose, o H e k t o r a s dideliu akmeniu sutriuškina vienus vartus. Trojėnai įsiveržia į achajų stovyklą. XIII. Kautynės prie laivų. Achajų laimei D z e u s a s , lyg jau išpildęs pažadą, duotą T e t i d a i, nusigręžia nuo kovos lauko. Tuo pasinaudoja P o s e i d o n a s ir K a l c h a n t o pavidalu pasirodo tarp achajų, padrąsina ir paremia juos. T r o ­ jėnų veržimasis prie laivų sustabdomas. H e k t o r a s tačiau nenori nutraukti puolimo, jis lankosi visur, kur kautynės verda y p a č smarkiai, p a r e m d a m a s ir padrąsindamas savo kovotojus. XIV. Dzeuso apgavimas. Achajų padėtis vis dar y r a la­ bai sunki. A g a m e m n o n a s , kuris dar tą pačią dieną davė achajams didžiausio narsumo pavyzdį, dabar vėl nemato jokio kito išėjimo, kaip laukti nakties ir slaptai išplaukti į tėvynę. O d i s s e j u s priešingas negarbingam sumanymui, o D i o m ed a s kviečia sužeistus achajų vadus, kad jie pasirodytų ka­ riuomenei ir pakeltų jos karingąjį ūpą. P o s e i d o n a s to­ liau remia achajus. H e r a bijo, kad D z e u s a s nepaste­ bėtų, jog P o s e i d o n a s laužo duotą dievams įsakymą, drau­ džiantį dalyvauti trojėnų ir achajų kautynėse. Kaip čia užmig­ dyti D z e u s o viską matančią akį? Apgaulingu būdu išgau­ na sau H e r a iš A f r o d i t ė s jos stebuklingąjį diržą, kuria­ me buvo paslėpti jos apžavai, „Meilės jėga, geidulių uždegi­ mas, kuždėjimai saldūs — II Visa, k a s gali aptemdyti protą rimčiausiajam v y r u i " (E. 213—14). Turėdama šį diržą, H e r a apsidraudžia miego dievaičio H i p n o pagelba ir kartu su juo skuba į I d ą pas savo dieviškąjį vyrą. Vos tik D z e u s a s pa­ žvelgė į H e r ą , „geidulys tuoj užtemdė jam protą". Toliau ei­ na žavįs savo stebuklingu jusliniu grožiu „Dzeuso apgavimo" ap­ r a š y m a s . H e r o s glėbyje „dievų ir žmonių visų tėvas'" greit užmiršta viską pasauly ir saldžiai užmiega. Taip H o m e r a s sunaudojo senąjį mitą apie šventąsias Dangaus ir Žemės vestu­ ves, kad pateisintų klausytojų akyse tolimesnį ir šiaip jau labai užsitęsusį Dzeuso sprendimo įvykdymo pavėlavimą. H i p n a s skuba dabar pranešti P o s e i d o n u i , kad D z e u s a s y r a ap­ imtas gilaus miego. Jūros dievas drąsiai gali vesti achajus prieš trojėnus. A j a n t a s pataiko akmeniu H e k t o r u i į krū-

tinę. Draugai neša nustojusį sąmonės herojų į Ksanto upės krantą, trojėnai skubiai traukiasi iš achajų stovyklos. XV. Antras atmušimas nuo laivų. D z e u s a s prabudęs tuojau suprato H e r o s apgaulę ir baisiai supyko. P o s e i ­ d o n a s turi skubiai pasitraukti iš achajų eilių. Hektorui D z e u s a s siunčia A p o 11 o n ą, kuris grąžina didvyriui są­ monę ir atgaivina jėgas. Padedami A p o l l o n o trojėnai vėl smarkiai stumia achajų eiles ir greit vėl atsiduria prie laivų. P a t r o k l a s mato, kad išgelbėti achajus gali tik A c h i l 1 a s, ir skuba į jo palapinę. Tuo tarpu H e k t o r a s priveda achajus prie galutinos pražūties kranto — trojėnų k a r ž y g y s jau prasilaužė prie P r o t e s i 1 a j o laivo ir šaukia draugus, kad jie duotų jam deglus. Jeigu jam pavyks padegti P r o t e s i 1 a j o laivą, ugnis galės persimesti į kitus achajų laivus ir atkirsti jiems kelią grįžti į tėvynę. A g a m e m n o n a s y r a daugiau negu pakankamai nubaustas už tai, kad išniekino ga­ lingiausiąjį achajų didvyrį. XVI. Patroklija. A c h i 11 a s, išklausęs Patroklą, svy­ ruoja tarp dviejų prieštaraujančių jausmų: A g a m e m n o ­ n a s sunkiai nubaustas — sužeistas ir bejėgis guli jis savo pa­ lapinėj . . . Gal jau dega achajų laivai? . . Gal sumišusi, nu­ stojusi pasitikėjimo savo vadais, kariuomenė virtusi netvar­ kinga ir bailia minia, kurią lengvai sunaikinsią H e k t o r o karžygiai. Tas prislėgto A g a m e m n o n o vaizdas kelia A c h i 11 o sieloj piktą pasitenkinimą. Bet greta to jausmo prabyla jo sieloj ir kiti balsai. Juk žūna jo tautiečiai, niekuo jam neprasikaltę; juk siaučianti karo audra gali nušluoti ir jo narsius mirmidonus. Ar nesiliauti maitinus rūstybę savo krū­ tinėj ir nemesti savo nenugalimą kardą ant likimo svarstyk­ lių? . . Deja, įžeidimo kartumas per giliai įsigraužė į jautrią did­ vyrio sielą, kad jis iš karto galėtų paklausyti geresnio savo sie­ los balso. P a t r o k l a s dega noru pulti į mūšio s ū k u r į . . . Gerai! Tegul eina, tegul užsideda jo šarvus ir išvaro trojėnus iš stovyklos, bet išvaręs lai tuo ir pasitenkina ir nepersekioja jų toliau. Tuo tarpu H e k t o r a s padega pirmąjį laivą. Dabar A c h i 11 a s pats jau ragina bičiulį greičiau pulti į kovą. P a-

t r o k 1 o būrys pasirodo kovos lauke kaip tik tada, kai achajų jėgos buvo jau beveik visiškai išsemtos. Trojėnai, m a t y d a m i P a t r o k l ą A c h i l l o šarvuose, mano, kad pats mirmidonų karalius grįžta į kovą. Greit ir su dideliais nuostoliais jie išvaromi iš stovyklos. Kovos įkaršty A c h i l l o draugas už­ miršta, kad jam buvo leista vien tik išvaryti trojėnus iš sto­ vyklos: jis varo trojėnus per lygumą ir nužudo dar daug jų karžygių, kol jį patį nukauna H e k t o r a s . Mirdamas jis pranašauja savo nugalėtojui, kad ir jo greit laukia negailes­ tinga mirtis. M ū l d e r i u i (Ouellen der Ilias 1910) pavyko gana įtiki­ namai įrodyti, kad Patroklijos pagrinde guli sena giesmė apie mirmidonų ir pajonų kovas prie Aksijo upės Trakijoj. A c h i l l o susilaikymas nuo kovos buvo žinomas jau senosios giesmės autoriui, bet herojaus rūstybė, kilusi iš ginčo su A g a ­ m e m n o n u , atsirado žymiai vėliau, greičiausiai tik pačioj Ilijadoj. XVII. Menelajo žygdarbiai. Nukauto P a t r o k 1 o šar­ vus nori nuplėšti ir pasisavinti E u f o r b a s . Jį nudeda M e ­ n e 1 a j a s, bet pats turi skubiai trauktis puolamas H e k t o r o . P r i j a m o sūnus nuima nuo P a t r o k 1 o kūno šarvus ir pats juos užsideda; tik A j a n t o narsumas sutrukdo jam nu­ vilkti į pilį jo lavoną. Baisi kova verda ties nukautuoju did­ vyriu. D z e u s a s nutaria nusverti laimę dar vieną ir tąsyk jau paskutinį kartą į trojėnų pusę: „Mesdamas žaibus, paleis­ damas griausmą ir skydą k r a t y d a m a s II Teikė trojėnams lai­ mėjimą, o achajus vis baugino" (E. 593—94). Dabar jau tik vienas A c h i 11 a s gali išgelbėti achajus. M e n e 1 a j a s pra­ šo A n t i 1 o c h ą, artimiausią po P a t r o k l o Achillo draugą, pranešti P e 1 e j a u s sūnui apie jo mylimiausiojo bi­ čiulio mirtį. XVIII. Ginklų iškalimas. A c h i l l o skausmas nežino jokių ribų. Nelaimėje sugniužusi sūnų mėgina paguosti T et i d a: — „Atolygą juk tu g a v a i ? " — „O verčiau nebūtum m a ­ ne p a g i m d ž i u s ! . . . Verčiau būčiau anksčiau pražuvęs ir ne­ sulaukęs tokios n e l a i m ė s ! . . " Motina žino, kad A c h i l l u i atkeršijus už P a t r o k l ą ir nužudžius H e k t o r ą ir pačiam y r a lemta mirti. Bet tai nesulaiko herojaus: jo a t s a k y m a s vi-

sai senovei atrodė esąs aukščiausias narsumo ir aukšto gar­ bės pajautimo pavyzdys. H o m e r o religinės ir moralinės pasauližvalgos didžiausias priešas P l a t o n a s kelis sykius (gražiausiai „Apologijoj") kartoja A c h i 11 o atsakymą T et i d a i : „Išgirdęs tokį atkalbinėjimą — sako S o k r a t a s — jis betgi ir paisyti nepaisė nei mirties, nei pavojaus, nes jam daug baisiau atrodė gyventi baikštuoliui, neatkeršijusiam už savo draugus. «Verčiau man — sako jis — tuojau mirti, nubaudus tą netaurėlį, kad čionai nelikčiau išjuoktas šalia ristųjų laivų benaudis žemės grozdas» (Cituoju pagal klasiškąjį pre­ zidento A. S m e t o n o s vertimą, psl. 233). Tiek tik gali pa­ siekti T e t i d a, kad A c h i 11 a s sutinka palaukti, kol ji at­ neš jam iš H e f a i s t o naujai nukaltus šarvus. Tuo tarpu achajai deda paskutines pastangas atsispirti trojėnams. Dievaitė I r i d a kviečia A c h i 11 ą bent pasi­ rodyti trojėnams, manydama, kad jau to vieno pakaks, kad trojėnai išsigąstų ir liautųs kovoję. Ir ištikrųjų, išvydę baisųjį vyrą trojėnai sumišo ir baisioj netvarkoj, kurioj žuvo dvylika jų narsiausių herojų, pradėjo bėgti Trojos link. Tik dabar galėjo „džiaugtis achajai išvilkę iš aibės durtuvų P a t r o k 1 ą" (E. 231). Jie neša! jį į stovyklą. Su nepakeliamu skausmu šir­ dyje seka juos A c h i 11 a s. T e t i d a a t v y k s t a pas dievaitį - kalvį H e f a i s t ą ir prašo jį padaryti savo sūnui naujus šarvus. Homeras smulkiai aprašo tuos šarvus, y p a č skydą. Vaizdai, kuriais y r a papuoštas skydas, y r a paimti iš įvairių graikų gyvenimo sri­ čių, kurių dainius iki šiol neturėjo progos paliesti. M i c k e ­ v i č i u i A c h i l l o skydas įkvėpė V o j s k i o servizo ap­ rašymą paskutinėj Pono Tado knygoj. XIX. Apmaudo atlyžimas. T e t i d a atneša A c h i 11 u i H e f a i s t o pagamintus šarvus ir kviečia jį susitaikyti su A g a m e m n o n u . Mikėnų karalius grąžina T e t i d o s sū­ nui B r i s e j i d ą, duoda jam brangių dovanų ir iškilmingai jį atsiprašo. Abu vadai pripažįsta savo kaltę. B r i s e j i d a puola graudžiai v e r k d a m a prie Patroklo lavono. A c h i 11 u i dabar neturi jokios reikšmės nei dovanos, nei suteikta jam satisfakcija: jis aimanuoja lygiai sunkiai ir bejė­ giškai, kaip ir jo belaisvė. — H o m e r a s t a r y t u m nori čia pa-

brėžti, kad tokie baisūs smūgiai palaužia galingiausią herojų taip pat kaip ir silpną moteriškę. Achajų vadai atsisėda prie stalo, norėdami pastiprinti savo jėgas prieš kautynes. A c h i 11 a s nepaliečia nei valgio, nei gėralo, vis dėlto A t ė n a atgai­ vina jo jėgas, duodama jam nektaro ir ambrozijos. Paskui visi žengia į kovą. T e t i d o s sūnus tiesiog žėri savo jėga, grožiu ir išdidžiu pasiryžimu atkeršyti už naukautąjį bičiulį, deja — vienas iš jo stebuklingųjų žirgų žmogaus balsu pra­ našauja ir jam artimą mirtį. XX. Dievų kova. Dabar turi įvykti ketvirta ir paskutinė kova. D z e u s a s liepia T e m i d a i sušaukti dievus į ta­ rybą ir pareiškia jiems, jog atšaukiąs savo ankstyvesnį uždrau­ dimą ir leidžiąs jiems dalyvauti trojėnų ir achajų kautynėse. P a t s jis į tas kautynes nesimaišysiąs. Dievai skuba į kovos lauką ir atsistoja vieni trojėnų, kiti achajų pusėje. A p o 11 on a s ragina A i n ė j ą pulti A c h i 11 ą. Trojėnų didvyris būtų žuvęs, jei P o s e i d o n a s nebūtų jo perkėlęs į kitą kovos lauko vietą, o A c h i 11 u i užleidęs debesį ant akių. A in ė j a s y r a dievaitis A f r o d i t ė s ir P r i j a m o giminai­ čio A n c h i s o sūnus. Tiek P r i j a m a s, tiek A n c h is a s y r a D a r d a n o , D z e u s o sūnaus ainiai. A i n ė j u i žuvus ir T r o j a i žlugus, išnyktų Dardano giminė — todėl A n c h i s o sūnus turįs išlikti g y v a s . Iš Trojos degančių griu­ vėsių jisai ir pats išsigelbėsiąs, išnešiąs savo senąjį tėvą ir to­ limuose kraštuose įsteigsiąs naują galingą dinastiją. Šis pada­ vimas sudaro siūlą, kurį, daug amžių po H o m e r o praslin­ kus, pagaus V e r g i l i j u s ir, tęsdamas jį toliau, sukurs ro­ mėnų tautinį epą — E n e j i d ą. Nustebęs, kad A i n ė j a s jam ištrūko, A c hi 11 a s su dar didesniu įniršimu puola t r o jėnus ir išguldo ištisus jų būrius. XXI. Mūšis upės pakrantėje. Persekiojami ir negailes­ tingai A c h i 11 o žudomi trojėnai bėga per lygumą. Štai ir Skamiandro upė, kuri dalija lygumą į dvi dali. Upės dievaitis, pasipiktinęs, kad didvyris užpildė lavonais jos skaidriąją tėk­ mę, sukelia savo bangas ir mėgina paskandinti jose A c h i 11 ą. P o s e i d o n u i ir A t ė n a i užstojant herojų, S k a r n a nd r a s susideda su S i m o e n t o upe — A c h i l l a s būtų

dabar žuvęs, jeigu H e r a nebūtų atsiuntus jam į pagalbą H e f a i s t o, kuris padega visą lygumą. Liepsnos ir bangos gru­ miasi vienos su kitomis. Pagaliau S k a m a n d r a s nusileidžia ir pats puola prašyti H e r ą , kad ji išgelbėtų jį nuo H e f a i s t o liepsnų. Gaivalų rungtynėms pasibaigus, dievai patys šoka į kovos sūkurį. A r ė j a s pataiko ietim į A t ė n o s skydą; ši vėl di­ deliu akmeniu parbloškia jį žemėn; pakurstyta H e r o s A t ėn a suduoda smūgį ir A f r o d i t e i , kuri krinta greta A r ė j o . P o s e i d o n a s šaukia A p o 11 o n ą dvikovon, bet šis ne­ nori kautis dėl „žmonių-trumpaamžių", kurie lyg „medelių ža­ liųjų lapai": „štai gyvai klesti, turėdami maisto iš žemės, o štai vėl gaišta dėl niekų menkiausių" (E. 463—65). A r t e m i d a i išbarus už tai A p o 11 o n ą, supyksta H e r a ir, nuėmus nuo A r t e m i d o s pečių auksinį lanką, apdaužo juo dievaitės au­ sis ir veidą. A r t e m i d a, lyg vanago persekiojamas balan­ dėlis, skrenda pas D z e u s ą nusiskųsti jo nesuvaldoma žmona. L y g viską naikinąs viesulas, stumia tuo tarpu ir žudo trojėnus A c h i l l a s : P r i j a m a s liepia atidaryti pilies var­ tus, kad bėgantieji galėtų greičiau pasislėpti nuo baisaus did­ vyrio. Prieš vartus pasilieka tiktai H e k t o r a s . XXII. Hektoro mirtis. Trojėnų didvyris jaučiasi atsakin­ gas už tiekos vyrų pražūtį ir nenori galvoti apie savo paties saugumą — jisai y r a tvirtai pasiryžęs sutikti A c h i 11 ą prieš Trojos vartus. Šis pasiryžimas tirpsta tačiau, pamačius jam mirmidonų vadą su baisiai liepsnojančiu durklu. Pasislėpti į pilį jau nebėra laiko: H e k t o r a s pasileidžia bėgti apie mū­ rus. Trissyk veja jį A c h i l l a s aplink tvirtovę. Dzeu­ s a s su pasigailėjimai žiūri į Trojos kilnųjį gynėją: „Mylimą vyrą, deja, štai akimis matau čionai savo II Vejamą miesto pa­ sieniais, ir plyšta širdis man iš skausmo". (E. 463—65). H e k t o r u i , žinoma, lemta žūti nelygioj kovoj. Bet H o m e r a s čionai, kaip ir daugely kitų vietų, vadovaujasi „dvigubo regėjimo dėsniu". D z e u s a s deda ant s v a r s t y k ­ lių „dvejetą burtų mirties skausmingosios"; H e k t o r o bur­ tas n u s v y r a ir krenta į Hadą. A p o 11 o n a s turi apleisti savo didvyrį. Prie A c h i l l o artinasi A t e n a, pažada jam per­ galę, o paskui, pasivertus H e k t o r o broliu D e i f o b u,

klastingai ragina trojėnų herojų tuojau susiremti su Ac h i 11 u. H e k t o r a s žūna baisioj kovoj. Dabar A c h i 11 a s gali pilnai pasotinti savo krašto troškulį: jis nuplėšia nuo H e k ­ t o r o kūno šarvus, pririša nuogą lavoną prie savo dviračio ir džiūgaudamas varo arklius į stovyklą. Nuo baisaus reginio negali atplėšti akių H e k t o r o tėvai ir žmona. XXIII. Rungtynės Patroklui pagerbti. Atvykęs į sto­ vyklą, A c h i 11 a s meta H e k t o r o lavoną prie P at r o k 1 o kojų, o pats iš naujo skęsta skausmuose ir de­ jonėse. Naktį pasirodo jam žuvusio P a t r o k l o vėlė, liūdna ir bejėgė: „Kodėl tu užmiršai mane? Palaidok mane kuo greičiausiai". Kovos lauke sukraunamas milžiniškas laužas: mirmidonai atneša lavoną, apdengę jį savo garbanomis. A c h i 11 a s nu­ kerpa savo puikius gelsvuosius plaukus ir sudeda juos į P at r o k 1 o rankas. Laužas padegamas, A c h i 11 a s atsisvei­ kina su savo bičiuliu paskutinį kartą. P a t r o k l o vėlė išpra­ našauja jam tą pat, ką jis žinojo ir iš savo deivės motinos ir iš stebuklingojo žirgo, būtent — kad greit ir jam reikėsią žūti ties Iliono sienomis: tegu tada draugai — taip prašė P a t r o k l o vėlė — supila abiejų bičiulių pelenus į tą patį auksinį indą, kurį davė A c h i 11 u i jo motina. A c h i 11 a s neabejoja, kad draugams teks greit išpildyti šį P a t r o k l o prašymą. Puikios rungtynės, kurių nugalėtojams A c h i 11 a s pa­ skiria brangias dovanas, kiek pragiedrina sunkią šios gies­ mės nuotaiką, bet neįstengia sušvelninti herojaus skausmo, ku­ ris y r a tuo žiauresnis, kad A c h i 11 a s puikiai supranta, kie­ no užsispyrimas ir išdidumas pražudė P a t r o k 1 ą. XXIV. Hektoro lavono išvadavimas. P o laidotuvių pra­ ėjo dvylika dienų. Vakaras. A c h i 11 a s atsisveikino su draugais ir sėdi palapinėj v i e n a s . . . Antrą sykį jam suteikta satisfakcija: trojėnai sumušti, už bičiulio mirtį atkeršyta, nužudžiusio jį H e k t o r o lavonas išniekintas guli čia pat dul­ kėse. Kodėl miegas nenori paliesti jo blakstienų? Staiga į palapinę įeina senis ir apglėbia A c h i 11 o kelius. Nusiųsta D z e u s o I r i d a įkvėpė P r i j a m u i mintį kreip­ tis tiesiog į achajų didvyrį ir maldauti jį išduoti sūnaus kūną.

.„Savąjį tėvą atmink, — maldauja Prijamas, — kurs dievams esi lygus. Achillai, I! Tokio jis amžiaus kaip aš prie pat slenks­ čio senatvės vargingos; II Gal artimieji kaimynai, gyveną ap­ linkui jo kraštą, II Spaudžia ir jį, bet nėra kas apgintų nuo karo ir vargo". (E. 485—88). Tie žodžiai sužadino A c h i 11 o sie­ loj gilų ilgesį savo tėvui, o kartu ir pasigailėjimą nelaimingu Trojos karalium. Jis pakelia P r i j a m ą, stebisi jo narsumu, k a d jis išdrįso atvykti į priešų stovyklą, ir stengiasi paguosti senį jo baisioj nelaimėj: žmonės su rezignacija turį žiūrėti į savo likimą — skundai čia nieko nepadėsią, nes tokia jau esanti pasaulio tvarka. Tai geriausiai parodą dviejų galingų valdovų, P r i j a m o ir P e l ė j a u s likimai, nuo pat gimimo jie „visus mirtinguosius pranešė žmones laime ir turtais", bet senarh jų amžiui „dievai Olimpiečiai skausmų negailėjos" (E. 534 ir 546). Šituose išvedžiojimuose, kuriuos Homeras įdeda į A c h i 11 o lūpas, mes turime, be abejo, vieną iš svarbiausių liudijimų apie paties dieviškojo dainiaus pasauližvalgą ir jo gilų žmoniškumo jausmą. Pavaišinęs P r i j a m ą , A c h i l l a s liepia pastogėj prie s a v o palapinės pakloti patalą, nes bijo, kad pačioj palapinėj jo neužkluptų koks nors achajų v a d a s ir nepraneštų apie tai A g a ­ m e m n o n u i . Atsisveikindamas su P r i j a m u, A c h i l l a s klausia, kiek dienų jis ketina skirti H e k t o r o laidotuvėms. Seniui atsakius, kad tai truksią dvylika dienų, A c h i l l a s pa­ reiškia: „Taip tas dalykas tepildos, kaip tu kad sakai, garbin­ gasis, II Tiek aš kovoti galiu čia uždrausti, kiek tu reikalauji", ir nutveria senį už dešinės rankos, „kad jis baimės jokios širdyje neturėtų". (E. 668—69 ir 671). Aušrai švintant, H e r m e j a s pakelia P r i j a m ą ir lydi jį iki S k a m a n d r o upės, nuo kurios kranto jis jau saugiai gali pa­ siekti miestą. K a s s a n d r a pirmoji pastebi senį tėvą lydint brangų lavoną ir raudodama šaukia trojėnus sutikti jų taurą gy­ nėją. Žmona ir motina rauna sau plaukus. Skausmo ir sąži­ nės priekaištų prislėgta H e l e n a . Graudžiai verkia ir susi­ rinkusi minia, nes visiems aišku, kad, žuvus Trojos galingiau­ siam gynėjui, išsipildys K a s s a n d r o s p r a n a š y s t ė : žlugs ir P r i j a m o „aukštoji pilis", ir „tauta kardininko P r i j a m o". Bet anksčiau, negu ši pranašystė išsipildys, turės žūti ir A c h i 1-

l a s : atkeršijęs už žuvusį bičiulį, jis padarė neišvengiamą ir s a v o paties pražūtį.

2. Ilijados kūrėjo klausimas. „Pasitraukite romėnų rašytojai, pasitraukite graikų — šau­ kia P r o p e r t i j u s — nežinau, ar gali atrasti veikalas to­ bulesnis negu Ilijada". P r o p e r t i j u s išreiškia bendrą tiek senovės, tiek naujų laikų įsitikinimą, kad epinė kūryba Ilijadoj pasiekė savo aukščiausią viršūnę. Tuo keisčiau, kad apie stebuklingosios poemos autorių mes nieko tikro nežinome. Domėtis šiuo klausimu graikai pradėjo gana anksti: jau penktame amžiuje pr. Kr. S t e s i m b r o t a s iš Taso salos parašė traktatą „Apie Homero kilmę ir gyvenimą". T r a k t a t a s mums neišliko, bet iš plačios v ė l y v e s n ė s literatūros apie H om e r ą mes galime spręsti, kad jau tyrinėtojas, parašęs pir­ mąjį naujo mokslo — literatūros istorijos — veikalą (žiūr. aukščiau psl. 2) neturėjo kitų davinių be gausių ir įvairių le­ gendų, anksti apsupusių dieviškojo dainiaus galvą. Neturėdama jokių tikrų žinių apie I l i j a d o s kūrėją, an­ tikinė Senovė vis dėlto nėkiek neabejojo, kad poema buvo su­ kurta vieno nepalyginamo dainiaus. Paskutiniais mūsų eros amžiais mes susitinkame užtat su tiesiog neapmatoma eile bandymų sugriauti šį tvirčiausią Senovės įsitikinimą ir pada­ linti Ilijados kūrėjo galingą karalystę tarp įvairių antraeilių val­ dovų. Tie bandymai sukėlė pasipriešinimą kitų tyrinėtojų, ku­ rie stengėsi išgelbėti Ilijadą ar bent jos žymią dalį nuo negai­ lestingo suskaldymo. Su tų kovų plėtote ir jų bendromis iš­ davomis man teko susipažindinti Lietuvos skaitančią visuo­ menę savo knygoj „Homeras ir graikų epinė poezija" (Kau­ nas 1937 (103 sq. ir 163 sq.). Čia aš norėčiau tik mesti trum­ pą žvilgsnį į pagrindines sroves, į kurias išsiskirstė naujoji Ili­ jados kritika. Pirmoji srovė tai griežtas u n i t a r i z m a s , kurio atsto­ vai tvirtina, kad v i s o s Ilijados dalys buvo sukurtos vieno poezijos milžino. Pašalinti iš jo valdomos vieningos poetinės valstybės jie sutinka tik aiškiai interpoliuotas vietas, kurias ša­ lino iš mūsų poemos teksto jau didieji hellenistinio laikotarpio

homerologai su A r i s t a r c h u ir D z c n o d o t u iš Efeso priešaky. Antrajai srovei atstovauja griežčiausieji Ilijados skaldy­ tojai H ė d e l i n a b b ė d'A u b i g n a c, F . A. W o 1 f f ir Lachmann. Homeras y r a jiems tik „redaktorius", kuris sujungė įvairias palaidas, jo pirmatakų nepriklausomai vieno nuo kito sukurtas, dainas į vieną išorinę visumą, nemokėdamas pašalinti ilgos eilės prieštaravimų tarp atskirų konglomerato dalių. Tie prieštaravimai tai aštriausias ginklas skaldytojų rankose, ir reikia stebėtis, kiek sąmojaus, mokslo ir analitinių gabumų buvo sunaudota Ilijados skaldytojų, kad būtų pagaliau iš vienos poemos, tartum iš mozaikos, išskirtos jos atsitiktinai, kaip mano šios srovės šalininkai, atsiradusios viena greta ki­ tos dalys. Ilijados vienumos gynėjai (unitaristai) ironiškai pa­ vadino skaldytojus „mažųjų dainų medžiotojais" (Kleinliedjager). Su nemažesne ironija skaldytojai pavadino unitaristus „vienumos piemenimis" (Einheitshirte). Daugiausia skaldy­ tojų randame tarp vokiečių filologų; anglų, prancūzų ir lenkų tyrinėtojai prisidėjo prie šito skaldymo žymiai mažiau. Tarp tų dviejų kraštutinumų galima ilga eilė kompromisų, kurių išdavoj H o m e r a s pripažįstamas gyvu asmenim, ku­ ris iš tikrųjų buvo sukūręs tam tikrą Ilijados dalį. Pirmasis kompromisas, linkstąs daugiau į skaldytojų pusę, palieka H o m e r u i tik I l i j a d o s branduolį (P r a - 11 i j ad a), kuri sudaro giesmę apie A c h i 11 o rūstybę, o visas kitas jos dalis laiko vėlyvesniųjų rapsodų priedais. Kadangi tie prie­ dai nevisuomet buvo suderinti tiek su branduoliu, tiek vieni su kitais, tai 11 i j a d o j ilgainiui turėjo atsirasti daug nenuo­ seklumų ir prieštaravimų, kurių unitaristinės teorijos šalinin­ kai negalį nei pašalinti nei išaiškinti. H o m e r o kūrinys tai tik nuosekli ir vieninga užuomazga, kuri ilgainiui apaugo tiek giminingais, tiek svetimais ūgiais, įskiepytais į dieviškojo dai­ niaus sukurtą kamieną. Kaipo tos pažiūros gynėjai y p a č p r a ­ garsėjo G. H e r m a n n , R o h d e , B e t h e , G r o t e ir Z i e1 i n s k i. Antrąjį kompromisinį H o m e r o klausimo išsprendimą galima pavadinti n u o s a i k i u u n i t a r i z m u : jo atstovai aiškiai linksta į Ilijados vienumos gynėjų pusę, laikydami di-

desnę poemos dalį v i e n o dainiaus kūriniu. Jie neužmerkia tačiau akių į didelius Ilijados kritikos laimėjimus ir stengiasi, remdamiesi jais, atskirti nuo pirmykščio vieningo ir didingo pastato vėlyvesnius priestatus, sukurtus su nepalyginamai mažesne kūrybinio genijaus jėga ir nevisuomet suderintus su pagrindine statyba. Žymiausias tos srovės atstovas y r a di­ dysis filologas Wilamowitz-Moellendorff. Genialusis mokslininkas pripažįsta, kad dar prieš Homerą daug rapsodų apdirbinėjo įvairias temas ir motyvus, kuriuos Ilijada sujungė į vieną nuostabią visumą. Daug mažesnių po­ etų įkvėpė padavimas apie magą F a u s t ą , bet tik G o e t h e galėjo ant šito pamato ir iš dalies net iš akmenų ir plytų, su­ rinktų jo pirmatakų, pastatyti stebuklingiausiąjį naujosios poe­ zijos pastatą. Taip pat ir padavimai, sujungti su Trojos karu, davė medžiagos nevienam rapsodui, kol pagaliau atsirado v i e n a s genijus, kuris sukūrė vieningą ir plačią poetinę kon­ cepciją, sunaudodamas joje daugumą epizodų ir motyvų, jau suvartotų ankstyvesniųjų rapsodų. Paties H o m e r o sukurta poema apėmusi, W i 1 a m ow i t z o nuomone, maždaug du mūsų Ilijados trečdaliu. Li­ kusiame trečdaly esą galima aiškiai atskirti keturi pirmykš­ tės poemos praplėtimai, keturi sugulusieji ant jos sluoksniai — kiekvieną iš tų sluoksnių sukūrė žym;us poetinis talentas, einąs vieno nepalyginamo genijaus pėdomis. Tokiais praplė­ timais W i 1 a m o w i t z laiko, pavyzdžiui, dievų kovą ir H ef a i s t o šarvų pagaminimą A c h i 11 u i. Kiek keistai atro­ do, kad vieną iš gražiausių Ilijados dalių — Hektoro lavono iš­ vadavimą —didysis tyrinėtojas laiko ne paties H o m e r o , bet vėlyvesnio homerido kūriniu. Be tos rūšies plėtimų, padarytų su tikru ir dideliu talentu, tiksli analizė atrandanti Ilijadoje didesnių ir mažesnių priedų ir smulkių pakeitimų, kurie atrodo lyg visiškai nepritaikinti lo­ pai dar niekur neprakiurusiuos rūbuos. Toks lopas esąs, pa­ vyzdžiui, antroj knygoje platus laivų katalogas (481 ir tol. eil.): skaitytojas nieko nenustos, praleisdamas tą ilgą bei vargi­ nantį gabalą. Tokie buvo pagrindiniai keliai, kuriais ėjo naujoviškoji Ili­ jados kritika. Skaldydami poemą į įvairias mažųjų autorių

sukurtas mažąsias dainas, W o 1 f f o ir L a c h m a n n o pa­ sekėjai rėmėsi nenuoseklumais ir prieštaravimais, kurių joje pasitaiko. Ir iš tikrųjų, y r a tokių prieštaravimų, kurie išeiti iš v i e n o kūrėjo rankų jokiu būdu negalėjo. Jeigu, sakysim, šešioliktoj Ilijados giesmėj (Eil. 36) P at r o k 1 a s klausia A c h i 11 ą, ar tai dievų nutarimas sulaiko jį nuo kovos, tai toks klausimas lūpose herojaus, kuris juk pats perdavė B r i s e j i d ą A g a m e m n o n o heroldams, y r a vi­ sai nesuprantamas. D i o m e d a s pareiškia nenorįs kovoti su O 1 a u k u, jei jis esąs dievas. Tokį pareiškimą randame šeš­ tojoj giesmėj, (Eil. 128), o kitose giesmėse D i o m e d a s aršiai kovoja s u A p o l l o n u , A r ė j u ir A f r o d i t e ir net sužei­ džia vylingą dievaitę. Jeigu net smulkiausios Ilijados dalys būtų sukurtos vieno poeto, tokie prieštaravimai būtų neįmanomi. Čia mums lieka tiktai vienas iš keturių išėjimų: 1) tokios vietos buvusios įterptos į tekstą vėlyvesniųjų ar tai rapsodų ar perrašinėtojų. Tai y r a kraštutinio unitarizmo požiūris. 2) H om e r a s radęs prieštaraujančius m o t y v u s ir epizodus toj be galo turtingoj medžiagoj, kurią jam suteikė graikų heroine sakmė ir surinkęs juos po vienu stogu, nepastebėdamas, kad jų jokiu būdu negalima suderinti. Su tokia galimybe sutinka tiek kraštutinio, tiek nuosaikaus unitarizmo atstovai. 3) P r i e vieno dainiaus sukurtos poemos vėlyvesnieji poetai pridėję žy­ mias savarankiškas dalis, nevisur suderindami jas su pagrin­ diniu liemeniu — tai y r a nuosaikaus unitarizmo pažiūra. 4) Prieštaravimai radęsi dėl kaltės Ilijados „redaktoriaus", kuris, mechaniškai jungdamas nepriklausomas įvairių rapsodų sukurtas dainas, negalėjo sudaryti nuoseklios visumos. Nuo pirmo ir paskutinio iš tų kelių mokslas savo žymiau­ sių atstovų asmeny atsisakė. Lieka tokiu būdu tik antras ir trečias kelias: tie du keliai ne tik neprieštarauja, bet kaip tik vienas kitą papildo. Vienų prieštaravimų kilmę galima su­ prasti prileidžiant, kad pirmykštis vieningas poemos liemuo apaugo įvairiomis, vėliau į jį įskiepytomis, šakutėmis; dėl kitų vėl galima mjanyti, kad pats pirmykštės visumos kūrėjas n e ­ pastebėjo priešingumų jo panaudotoj medžiagoj. Kad kaip tik tas kelias leidžia suprasti daugelio priešta­ ravimų kilmę, rodo mums gausios šiuo atžvilgiu analogijos tarp H o m e r o ir didžiausiųjų naujųjų laikų poetų: ir ten ir

čia mes matome, kad poetinis genijus tai y r a gaivališka jėga, kuri veikia kūrėjo pasąmonės gelmėse, o nuoseklus apdirbimas ir pritaikymas vienų prie kitų paskirų jo įkvėpimo vaisių, tai daugiau sąmoningos minties ir kritiškų gabumų padaras. Kai dėl S o f o k 1 o, tai didžiojo W i 1 a rm o w i t z o sū­ nus T y c h o W i 1 a ra o w i t z (Die dramatische Technik des Sophocles. 1917) įtikinamai parodė, kad didžiajam tragikui daugiau svėrė atskirų motyvų, kuriuos jis įvesdavo į savo dra­ mas, įspūdingumas, negu nuosekli veikalo statyba — beveik kiekvienoj dramoj galima todėl surasti aiškių prieštaravimų tarp pagrindinės koncepcijos ir kai kurių suvartotų joj motyvų, bet tuo tarpu d a r niekam neatėjo į galvą iškelti klausimą, ar kar­ tais S o f o k 1 o dramos nebuvo k o l e k t y v i n i o darbo vaisius. Tautinio romėnų epo kūrėjo V e r g i l i j a u s veikale H e n s e l m a n n surado tiek prieštaravimų, kad remiantis jais galima būtų drąsiai įrodinėti, kad E n e j i d a y r a įvairių auto­ rių sulipdytas konglomieratas. M i 11 o n u i disekcionistinės analizės metodus pritaikė M a c k a i 1 (Lectures on greek poetry. 1910) ir parodė, kad re­ miantis jos rezultatais galima tvirtinti, jog M i 11 o n a s buvęs vien tik gabus redaktorius, sujungęs senąsias anglų poemas į vieną kompiliatyvinę visumą. Su dar didesniu aiškumu p a r o ­ dė vokiečių tyrinėtojai, kad į G o e t h ė s „Faustą" ir jo „Wilhelmą Meisterį" galima žiūrėti kaip į mozaiką, sustatytą iš sve­ timų akmenukų. Romane „Wilhelm Meisters YVanderjahre" nenuoseklumų ir prieštaravimų y r a daugiau negu abiejose H o ­ mero poemose kartu. „Meisterį" Goethe rašė ilgus metus su didelėmis pertrau­ komis, bet gilų prieštaravimą galima rasti net tokiuose g a r ­ siuose veikaluose, kurie kaip, pav., S c h i 11 e r i o „Don Karlos", buvo sukurti palyginti labai trumpu laiku. Labai pamo­ kanti y r a tuo atžvilgiu Z i e 1 i n s k i o studija apie Micke­ vičiaus G r a ž i n ą ir dviejų lenkų mokslininkų — P i g o n i o ir S i n k o's — pastabos apie nenuoseklumus ir prieštaravimus „Pone Tade". Visos šitos analogijos rodo, kaip atsargiai reikia elgtis darant iš nenuoseklumų ir prieštaravimų, pastebėtų poezijos kūriniuose, išvadą, kad jie negalėjo išeiti iš vieno autoriaus rankų.

3.

Odisseja.

Pereiname dabar prie antro graikų buklo, Odissejos.

epinės poezijos ste­

Pagrindinė Odissejos fabula y r a gana siaura. Herojus daug metu klajoja jūrose, veltui stengdamasis grįžti į namus, kuriuose jo laukia ištikima žmona ir sūnus. Namuose įžūlūs jaunikiai nori priversti herojaus žmoną ištekėti už vieno iš jų, o jai priešinantis, naikina jo turtą ir kėsinasi nužudyti sūnų. Pagaliau herojui pavyksta sugrįžti į n a m u s ; niekeno nepažin­ tas jisai atidengia kai kuriems iš savo artimųjų, kas jis esąs, ir su jų pagalba išžudo jaunikius. Prie šitos pagrindinės akcijos dainius prijungia ištisą be­ galę įvairiausių motyvų. Pirmoji vieta tarp jų priklauso novelistiniams motyvams, o ne herojinėms sakmėms, kurios sudaro I l i j a d o s pagrindą. Epizodai, kurie papildo ir pa­ įvairina pagrindinę akciją, y r a paimti daugiausia iš j ū r e i ­ v i ų p a s a k ų . P a t s vyriausias O d i s s e j o s herojus buvo pradžioj ne kas kitas, kaip jūreivis — klajūnas. Nežinia k a d a jisai gavo Itakės karaliaus O d i s s e j a u s vardą ir kada tas karalius pasidarė vienu iš žymiausiųjų Trojos karo dalyvių . Kai tai įvyko, nesunku buvo padaryti iš O d i s s e j o s I l i ­ j a d o s tąsą: vyriausias pirmosios poemos herojus surišo vieną su kitu abiejų sakmių ratus. 1

I. Dievų susirinkimas. Atenos patarimai Telemachuu Iliono pilis sugriauta, k a r a s baigtas. Visi achajų didvyriai, iš­ skyrus tuos, kurie žuvo kelionėje, grįžo į namus. Vieną tik O d i s s e j ų sulaiko tolimoj Ogigijos saloj nimfė K a 1 i p s a, norėdama, kad jis amžinai pasiliktų jos užkerėtuose rūmuose. O d i s s e j ų globoja deivė A t e n a. Dievų susirinkime, kuris kaip tik įvyksta Olimpe, D z e u s o duktė prašo savo tėvą, kad jis įsakytų K a 1 i p s a i atleisti O d i s s e j ų iš Ogi­ gijos ir kad jūrų dievas P o s e i d o n a s liautųsi persekiojęs didvyrį, kuris gindamas savo gyvybę apakinęs jo sūnų, kiklopą P o 1 i f e m ą. 1

Palyg. aukščiau psl. 32—33.

D z e u s a s patenkino abu p r a š y m u : jis tuojau paveda H e r m e j u i aplankyti K a 1 i p s ą ir įsakyti jai atleisti O d i ss e j ų , o A t ė n a i pataria nuvykti į Itakę ir paimti savo globon didvyrio sūnų T e l e m a c h ą . Pasivertus Tafijų valdovu M e n t u, deivė A t e n a at­ v y k s t a Itakėn. Susirinkę O d i s s e j a u s rūmuose jaunikiai linksmai puotauja ir toliau naikina jo turtą. Telemachas liūdnas ir bejėgis sėdi tarp jų. A t e n a - M e n t a s pataria jaunuoliui kitą dieną sušaukti liaudies susirinkimą ir viešai pa­ reikalauti iš jaunikių, kad jie apleistų tėvo n a m u s ; padarius tai, T e l e m a c h u i reikėsią nuvykti į Spartą ir Pilą ir su­ rinkti ten žinias apie tėvą. Paldyėjęs stebuklingąjį sveti, T e l e m a c h a s grįžta į puotų salę. Jis drąsiai skelbia jaunikiams, kad sušauksiąs liaudies susirinkimą ir viešai pareikalausiąs palikti savo tėvo namus. II. Itakiečių susirinkimas. Telemacho išvykimas. Te­ l e m a c h u i apkaltinus jaunikius, susirinkimas tyli. Jaunikis A n t i m a c h a s teisindamasis sako, kad visu kuo y r a kalta T e l e m a c h o motina: greit jau sueisią treji metai, kai ji suvedžiojanti pretendentus į savo ranką: mat ji paprašiusi juos leisti jai atidėti sprendimą, kol ji pabaigsianti įkapines herojui L a e r t u i . Tas p r a š y m a s buvo paprasta apgaulė: darbas iki šiol niekiek nepasistūmėjo pirmyn, nes ką P e n e l o p e j a per dieną būdavo išaudusi, tą ji per naktį vėl išardydavo. Išgelbėti savo turtą T e l e m a c h a s galėsiąs tik privertęs savo mo­ tiną ištekėti už vieno iš jaunikių. Apie tokią priemonę T e l e m a c h a s ir klausyti nenori: D z e u s a s ir taip suteiksiąs jam pagalbą. Iš tikrųjų, ties aikš­ tės viduriu pasirodo du D z e u s o atsiųsti ereliai. Žynys H a l i t e r s a s aiškina itakiečiams, kad tai reiškia, jog O d i ss e j u s greit grįš į savo namus ir žiauriai nubaus savo žmo­ nos ir sūnaus skriaudėjus. Liaudies susirinkimas išsiskirsto, nepadaręs jokio spren­ dimo. Sulaukęs nakties T e l e m a c h a s n o s paruoštu laivu išplaukia į Pilą.

savo globėjos

A t e-

Antroji giesmė y r a gana silpna: greičiausiai ją bus įter­ pęs į mūsų poemą koks nors vėlyvesnis antraeilis rapsodas. III. Kas buvo Pile? T e l e m a c h a s , lydimas A t en o s - M e n t o r o , a t v y k s t a pas Pilo karalių N e s t o r ą . S e ­ nas valdovas, dėja, nieko nežino apie T e l e m a c h o tėvo liki­ mą; plačiai užtat papasakoja apie kitus achajų didvyrius: apie jų kruvinas kovas prie Trojos, apie jų vargus ir nelaimes grįž­ tant iš pražūtingo karo, apie baisią A g a m e m n o n o mirtį. Bendroj O d i s s e j o s kompozicijoj ši giesmė turi gana žy­ mią reikšmę, nes ji glaudžiau suriša O d i s s e j ą su 11 i j a d a. N e s t o r o sūnaus P e i s i s t r a t o lydimas T e l e m a ­ c h a s keliauja į Spartą. Gal dar neseniai sugrįžę iš savo au­ dringų klajonių, kurios tęsėsi devynerius metus, M e n e 1 a j a s ir H e l e n a suteiks jam kokių žinių apie tėvą. IV. Kas buvo Lakedaimone. Spartoj keliautojai patenka į dvigubas vestuves: M e n e l a j o ir H e l e n o s sūnus veda žmoną, o duktė išteka už vyro, A c h i 11 o sūnaus N e op t o 1 e m o. H e l e n a vėl y r a mylima ir gerbiama M e n e l a j o žmo­ n a ; niekas neišdrįs jai priminti, kad ją buvo suviliojęs sveti­ mas v y r a s . Jos stebuklingam grožiui laikas nieko n e p a k e n k ė . Kai puotos metu Spartos karalius sumini tarp kitko O d i ss e j a u s vardą, T e l e m a c h a s apsilieja ašaromis. Visi atsimena „daug vargo prityrusi vyrą" ir pradeda graudžiai verkti. H e l e n a palinksmina svečius, apsakydama, kaip O d i s s e j u s, persirengęs elgeta, įslinko į Troją, surinko ten svarbių žinių ir, išžudęs eilę stambių trojėnų, sveikas grįžo pas savuosius. M e n e l a j a s iš savo pusės iškelia O d i s s ej a u s gudrumą, pasakodamas, kaip jisai išgelbėjo savo drau­ gus iš medinio arklio. Ryšiai, jungia O d i s s e j ų su achajų žygiu prieš Troją, darosi klausytojams dar aiškesni. Kai dėl tėvo tai M e n e l a j a s galįs pranešti T e 1 e m ac h u i, kad jam pavykę pagauti jūros senelį P r o t ė j ų ir su­ žinoti iš jo, kad O d i s s e j ų sulaikanti kažkokioj tolimoj sa­ loj nimfė K a l i p s a . Poetas apleidžia čia T e 1 e m a c h ą ir grįžta į jo tėviškę. Ten jaunikiai, sužinoję apie O d i s s e j a u s sūnaus išvykimą,

rengiasi pastoti grįžtančiam kelią ir nudėti jį. Tas motyvas jungia Telemiachiją su tolimesne akcija: jisai pateisinsiąs jau­ nikaičių nužudymą — jie krisią nuo tėvo rankų, už tai, kad no­ rėjo nudėti jo sūnų — A n t i n o j a s laukia mažoj Asteridos saloj grįžtančio T e l e m a c h o , kad užpultų jį iš pasalų. Čia Homeras nutraukia Telemachijos siūlą, kad grįžtų prie jo vėliau. V. Odissejaus keltas. Telemachiją, arba keturias pirmas mūsų poemos giesmes, kuriose žymiausią vaidmenį vaidina O d i s s e j a u s sūnus, kai kurie H o m e r o tyrinėtojai vadina „giesme apie vargstantį tolimam krašte O d i s s e j ų". Ant­ roji, nuo penktos ligi dvyliktos knygos, poemos dalis tų p a ­ čių tyrinėtojų y r a pavadinta „giesme apie grįžtantį į tėvynę O d i s s e j ų". Su didžiausiu skausmu širdyje išklauso K a l i p s a H e rm e j o atneštą įsakymą: ji jau buvo tikėjus, kad didvyris a m ­ žinai pasiliks pas ją. Baisioji mirties deivė pasidaro švelni mylinti moteriškė, jos ola — V e n e r o s („Frau Venus") kalnas, į kurį pateko kitas — krikščionių sakmės — didvyris Tannhauser. Atvirai priešintis dievų valiai K a l i p s a negali: ji p r a n e ­ ša O d i s s e j u i apie gautąjį įsakymą ir kviečia jį tuojau p r a ­ dėti rengti keltą kelionei, bet greta to ji stengiasi nupiešti lau­ kiančius jį pavojus ir, žadėdama jam nemirtingumą, taip p a ­ veikti jo sielą, kad jis pasiliktų pas ją. K a 1 i p s o s pastangos nueina tuščiomis: tėvynės ilgesys herojaus sieloj stipresnis negu nimfės apžavai. Keltas pastatytas. Septyniolika dienų plaukia O d i s s ej u s jūra. Jau netoli fajakų sala Scherija. O d i s s e j u s ar­ tinasi prie vargų galo. Bet štai staiga jūros gelmių dievas P os e i d o n a s, kuris kaip tik grįžta iš Aitiopų, pastebi vyrą, kuris apakino jo sūnų. Baisi audra sutriuškina O d i s s e j a u s keltą. Vos besilaikančiam sienojo vargšui pagelbsti jūros die­ vaitė L e u k o t e j a . Jis priplaukia prie fajakų salos kranto ir bejėgis ir sušalęs paskęsta giliame miege. VI. Odissejaus atvykimas pas fajakus. Kaip gi dabar padės „vargingam kantriam O d i s s e j u i" jo dieviškoji glo­ bėja? Ji įkvepia fajakų karalaitei N a u s i k a j a i mintį nu-

važiuoti prie upės kranto kraitį.

plauti

skalbinių,

sudarančių

jos

Skalbiniai išplauti ir ištiesti ant smėlio, kad išdžiūtų. Ka­ ralaitė su savo draugėmis suvalgo atsivežtus pietus ir pradeda žaisti su savo mergelėmis sviedinį: po baisios, viską naikinan­ čios audros vaizdo, kuriuo baigiasi penktoji giesmė, čia mes turime stebuklingą saulėtą idiliją. Žaidžiančių merginų dainos ir šūkavimai pažadino O d i ss e j ų iš miego. Prisidengęs savo nuogą kūną lapuotomis ša­ komis, O d i s s e j u s artinasi prie karalaitės tiek, kad ši ga­ lėtų išgirsti jo balsą, ir kreipiasi į ją žodžiais, kurie įkvepia daug visų laikų poetų, tarp kitko garsiąją vietą M i c k e v i ­ č i a u s „Pono T a d o " trečioj knygoj, kur herojus kreipiasi, tiesa, ne į karalaitę, bet į žąsiaganę su žodžiais: „O ty! rzekl jakiemkolwiek uczczę cie imieniem, II B 6 s t w e m jesteš czy nimfą, duchem czy widzeniem! II M6w, wlasna - li cię wola na ziemię spro\Vadza, II Obca-li więzi ciebie na padole w1adza?"ll N a u s i k a j a liepia duoti O d i s s e j u i drabužius, pa­ stiprina jį valgiu ir veda iki A t e n o s gojelio, kuris y r a netoli miesto. Č i a N a u s i k a j a atsisveikina su O d i s s e j u m ir pirma grįžta į savo tėvo, A1 k i n o j o, rūmus. VII. Odissejaus atvykimas pas Alkinoją. Apsuptas mig­ los O d i s s e j u s eina miesto link. Nuolatinė didvyrio glo­ bėja deivė A t e n a fajakų mergelės pavidalu sutinka jį ir veda į A 1 k i n o j o rūmus. Karališkoji šeima su svečiais kaip tik baigia vakarienę. O d i s s e j u i atsistojus prieš karalienę A r e t ę, išsisklaido migla, kuri iki šiol buvo jį apsupus. Herojus maldauja k a r a ­ lienę, kad padėtų jam grįžti į tėvynę. Karalius vaišingai pri­ ima nežinomą keleivį ir kviečia savo didikus iš ryto į susirin­ kimą, kuriam teksią aptarti, kaip pasielgti su svečiu, kuris, gal, esąs dievas. „Esu ne dievas, — sako O d i s s e j u s, — bet ne­ laimingiausias iš mirtingųjų, kuris apie nieką daugiau negal­ voja, kaip apie grįžimą į tėvynę". VIII. Odissejaus susipažinimas su f a jakais. Fa j akai nu­ taria patenkinti O d i s s e j a u s prašymą. Prieš išvykstant sve-

čiui A 1 k i n o j a s kviečia savo didikus į puotą, rengiamą pa­ gerbti jam. Puota, žinoma, negali apseiti be giesmių. Dainius D e m od o k a s 'dainuoja apie ginčą tarp Agamemnono ir O d i s s e j a u s . Iš O d i s s e j a u s akių pradeda riedėti aša­ ros. Kad nukreiptų svečio mintis į kitą pusę, A1 k i n o j a s kviečia jaunuolius neatidėliojant pradėti rungtynes. Rungtynėse pagaliau sutinka dalyvauti ir paslaptingas svečias. Disko svai­ dymu jis pralenkia visus fajakus, kurie, apskritai, buvo geres­ ni šokėjai, negu atletai. Rungtynės baigėsi linksma, frivoliška Demodoko daina apie A r ė j o ir A f r o d i t ė s slaptą meilę. Ši daina galėjo būti įterpta į O d i s s e j ą tik vėlyves­ niųjų interpoliatorių. Sugrįžę į karališkuosius rūmus didikai, karaliaus kviečia­ mi, suneša svečiui puikias dovanas, o mūsų didvyris, sugrįžęs į puotos salę, prašo D e m o d o k ą padainuoti dainą apie T r o ­ jos medinį arklį ir Iliono tvirtovės sugriovimą. Pirmąją rolę šitame įvyky suvaidino O d i s s e j u s. Giesmė virsta panegeriku jo sumanumui ir gudrybei. Vėl ašaros rieda iš svečio akių. A1 k i n o j a s liepia dainiui nutraukti dainą ir tik dabar kreipiasi į svečią su paskutiniu graikiško vaišingumo klausimu: pasakyk mums, kas tu esi ir kodėl ašaros pasirodo tavo akyse kiekvieną kartą, kai tu išgirsti dainas apie achajų ir trojėnų karą. Tuo klausimu baigiasi aštuntoji giesmė. Kartu su trimis ankstyvesnėmis giesmėmis ji sudaro pirmąjį antrosios dalies skyrių, kurį galima būtų pavadinti „ O d i s s e j u s p a s f aj a k u s". IX. Kiklopeja. Nuo devintosios mūsų poemos giesmės prasideda dalis, paskirta O d i s s e j a u s pasakojimams apie nuotykius, kurie jį ištiko kely tarp Trojos ir Ogigijos. Gies­ mes nuo devintos iki dvyliktos, kurios sudaro šitą skyrių, vie­ nas Senovės rašytojas A e 1 i a n u s apėmė bendru pavadini­ mu „Pasakojimai (Apologai) pas Alkinoją". Šitą skyrių daž­ nai vadiname „Odissejos Odisseja"; nė vienoj kitoj mūsų po­ emos daly mes nerasime tiek žavingo, pasakiško grožio, kaip „Alkinojo apologuose".

Odissejus apleidžia Troados krantą, turėdamas dar daug karių ir laivų. Jisai apgula ir paima kikonų tvirtovę T r a ­ kijos pakrantėje, paskui plaukia pagal rytų Graikijos krantus, pasiekia pagaliau patį pietinį jos iškyšulį Malėją ir, atlikęs to­ kiu būdu didžiausią kelionės dalį, tikisi greitu laiku pasieksiąs savo gimtąją Itakę, — bet čia audringi vėjai nublaškia jo lai­ vus toli į pietų jūrą. Kartu su O d i s s e j u m mes patenka­ me į pasakų karalystę. Pirmiausia didvyrio laivai atsiduria švelnių L o t o f a g ų žemėje. Lotofagai maitinasi „gėlių maistu" (lotos). Kas p a r a ­ gaus to saldaus maisto, tas nebenorės grįžti į gimtąjį kraštą: O d i s s e j u i vos pavyksta priversti savo draugus vėl išplaukti į jūrą. X. Apie Molą, Laistrigonus ir Kirke. Išvengęs baisios pražūties, herojus tęsia savo kelionę ir patenka į teisingojo vė­ jų karaliaus A j o 1 o salą. Čia išvargę keleiviai ištisą mė­ nesį naudojasi kilnaus valdovo vaišingumu. Praėjus tam lai­ kui, A j o l a s suteikia jiems palankų vėją; atsisveikindamas jis duoda jiems maišą, kuriame y r a sukišti visi priešingi vė­ jai ir perspėja, kad tą pavojingą maišą liesti jiems nevalia. Jau netoli gimtoji Itakės sala. O d i s s e j u s užmiega, tikėdamasis jau netrukus išlipsiąs į jos krantą. Deja, jam miegant, draugai, pagauti tuščio smalsumo, atriša maišą su vėjais. Prasideda baisiausia audra, kuri blaško nelaimingus itakiečius pro bangas, kol pagaliau nuneša juos atgal į A j o 1 o valdomą salą. Antrąkart teisingas, bet griežtas karalius ne­ nori suteikti „dievų neapkenčiamam herojui" savo malonės. O d i s s e j a u s laivai vėl blaškomi audringų vėjų po jū­ rą ir pagaliau primušami prie kranto l a i s t r i g o n ų žemėj. Laistrigonai y r a žiaurūs milžinai ir žmogėdros: jie išžudo ke­ leivių, kurie išdrįso pasirodyti jų žemėj, vieną dalį, kitą dalį vejasi iki jūros ir sunaikina vienuolika laivų. Tik vienas laivas palieka nelaimingam itakiečių vadui. Tuo laivu O d i s s e j u s plaukia vėl į jūrą ir patenka į kerėtojos K i r k ė s salą. Klastinga gražuolė paverčia jo drau­ gų dalį kiaulėmis ir rengiasi tą pat padaryti ir su juo pačiu, bet „gudramintis" didvyris moka atmušti visus smūgius, kuriuos j a m siunčia likimas: su H e r m e j o burtų pagalba jis nugali

K i r k ė s žiaurų meną ir priverčia ją išlaisvinti užkerėtus draugus. K i r k ė Įsimyli stebuklingą didvyrį. Jos saloj O d i s s ej u s praleidžia vienerius metus. Gražuolės-burtininkės glė­ byje tėvynės ilgesys kai kurį laiką nurimsta, bet pagaliau, raginamas draugų, didvyris vis dėlto nutaria tęsti kelionę į Itakę. XI. Numirėlių šalis. Iš K i r k ė s salos vėjas nuvaro O d i s s e j a u s laivą į gilias Okeano srovės žiotis prie žemo kranto ir augančio ten požeminio deivės Persefonejos gojelio. Prieš O d i s s e j ų atsidaro H a d o karalystės var­ tai. Jis mato savo motiną ir draugus, kurie kartu su juo ko­ vojo prieš Ilioną. T e i r e s i j a s pranašauja jam, kad Trinakijos saloj jo draugai paskersią H e l i j o jaučius: keršind a m a s už tai dievas sutriuškinsiąs paskutinį O d i s s e j a u s laivą, ir jam teksią grįžti į Itakę svetimu laivu. Itakėje jam pavyksią išžudyti jaunikius ir apsiginti nuo jų giminaičių. P o T e i r e s i j o prie O d i s s e j a u s artinasi jo motina ir jausmingais žodžiais pasakoja jam apie jo žmoną P e n e1 o p e j ą ir tėvą L a e r t ą. P o motinos pasirodo T i r a, A l k m e n ė , M e g a r a , E p i k a s t ė ir kitos garsios žilos praeities atstovės. XII. Sirenos, Charibda, Helijo jaučiai. Išėjęs iš numi­ rėlių šalies, O d i s s e j u s skubiai grįžta į Ajają. Kirkė duoda jam nurodymų, kaip išvengti pavojų, kurie jo laukia ke­ lionėje. Keleivius sutinka sirenos. Jei jų dainas išgirs mirtingas žmogus, tai užmirš viską pasaulyje ir pasiliks jų užbur­ tame krašte. O d i s s e j u s įsako draugams pririšti jo ran­ k a s prie stiebo, o patiems užsikimšti ausis, kad tuo būdu pra­ važiuotų pro pavojingas žavėtojas ir nepasiduotų jų burtams. Palyginti laimingai pavyksta jam, su savo vieninteliu laivu prasmukti tarp S k i l i o s ir C h a r i b d o s ir pasiekti Trinakijos salą. Bet čia išalkę jo draugai, neatsižvelgdami į T e ir e s i j o ir K i r k ė s perspėjimus, paskerdžia H e l i j o jau­ čius. Užsirūstinęs dievas užsiunčia baisią audrą, kuri sutriuš­ kina laivą ir pražudo keleivius. Vienas tik O d i s s e j u s, lai-

kydamasis sienojo, priplaukia prie K a 1 i p s o s salos. Čia mes radome jį pirmosios mūsų poemos giesmės pradžioj. K a ­ l i p s a taip pat, kaip ir K i r k ė , karštai įsimyli O d i s s e j ų, pasidaro jo meiluže, išlaiko jį pas save devynerius metus ir, tiktai pasiduodama aiškiam D z e u s o įsakymui, atleidžia jį. Kaip jis iš Ogigijos salos pateko pas fajakus, mes jau žinome. Apdovanoję O d i s s e j ų brangiomis dovanomis, fajakai rytojaus dieną nugabena didvyrį į kelionei paruoštą laivą. XIII. Odissejaus išplaukimas iš fajakų ir atvykimas Itakėn. Čia prasideda trečioji ir paskutinioji poemos dalis: Odissejus 11 a k ė j . Šitą dalį galima vėl padalinti į tris skyrius: pirmas skyrius (XIII—XVI) pagal principą „a parte potiori fit denominatio" gali būti pavadintas Odissejus pas E u m a j ą. Antras skyrius apima O d i s s e j a u s nuo­ tykius jo paties namuose, o trečias ir paskutinis — paskirtas Odissejaus kerštui. Fajakų laive „daug vargų iškentėjęs herojus" paskęsta gi­ liame ir saldžiame miege. Miegantį fajakai iškelia Itakės k r a n tan, sukrauna prie jo visas dovanas ir plaukia atgal į Scheriją. Tik dabar pastebėjo P o s e i d o n a s , kad O d i s s e j u s išvengė jo keršto. Jūros dievas nutaria nubausti bent O d i s ­ s e j a u s pagalbininkus: jis nuvyksta į Scherijos krantą, su­ laukia grįžtančio laivo ir, sudavęs jam baisų smūgį, susirinku­ sios ant kranto minios akyse paverčia jį uola. Pabudęs iš miego, O d i s s e j u s negali pažinti gimtosios žemės, nes A t e n a buvo užleidusi ant jos miglą. A t e n a išsklaido dabar miglą, padeda O d i s s e j u i paslėpti atvežtas iš fajakų dovanas ir duoda jam patarimų, kaip nugalėti jau­ nikius. Kad palengvintų pasiekti tą tikslą, deivė paverčia jį elgeta. Kaip elgeta, O d i s s e j u s turės bendrauti su savo namų tarnais ir tarnaitėmis. Tai duos H o m e r u i progos supažin­ dinti klausytojus su žemesniu visuomenės sluoksniu, kuris, pavyzdžiui, Ilijadoj turi tiktai vieną atstovą, nupieštą šlykš­ čiausiomis spalvomis, demagogą T e r s i t ą. Taigi tryliktoj Odissejos giesmėj įžengia į graikų raštiją ne karikatūra, o tik­ roji liaudis. Kaip pamatysime, kai kuriuos jos atstovus H om e r a s nupieš su didžiausia simpatija.

Pavertus Itakės valdovą elgeta, A t e n a nukreipia jj pas jo ištikimą kiauliaganį E u m a j ą, o pati skuba nuvykti p a s T e 1 e m a c h ą, kuris ištisą mėnesį viešėjo pas Spartos ka­ ralių M e n e l a j ą : dabar jis turės grįžti Itakėn, kur jam teks kartu su tėvu paruošti kerštą begėdžiams jaunikiams. XIV. Odissejus svečiuose pas Eumaja. Ištikimas kiauliaganis, nors ir seniai nustojo vilties, kad jo ponas grįš į namus, rūpestingai saugojo jo turtą. Kad O d i s s e j u s grįš pavers­ tas menku elgeta, jis negalėjo net ir įsivaizduoti. Vis dėlto jis vaišingai priima nežinomąjį vyrą. Kalbos greit nukrypsta į O d i s s e j a u s namų padėtį. O d i s s e j u s sužino, kad žmo­ na jau nebegalinti priešintis jaunikių spaudimui, o sūnus galįs kiekvieną valandą būti nudėtas iš pasalų. Atsargus didvyris neatidengia E u m a j u i savo paslapties, bet stengiasi jį įtikinti, kad jo šeimininkas esąs gyvas ir greitai grįšiąs. Bet net jo duota priesaika negali pakeisti tarno sieloj įleidusio ten gilias šaknis jausmo, kad jo pono jau nebėra tarp gyvųjų. Ateina šalta naktis: elgeta apsako linksmą, išgalvotą istoriją apie O d i s s e j ų ir tuo taip sujaudina E u m a j ą, kad tas duoda jam apsiaustą užsikloti. XV. Telemacho atvykimas pas Eumaja- Telemachui mie­ gant, pasirodo jam sapne deivė A t e n a ir ragina jį neatidė­ liojant grįžti į namus: jis galįs neberasti motinos namie, o jai išvykus, turtai galį nukentėti daugiau, negu ligi šiol. Tas pa­ vojus esąs labai rimtas, nes ir P e n e l o p e j o s broliai spiria ją ištekėti už turtingiausio ir dosniausio iš jaunikių — E u r im a c h o. Paskui deivė tiksliai nurodo T e l e m a c h u i , kuriuo ke­ liu jis turįs važiuoti, kad išvengtų jaunikių pasikėsinimo prieš savo gyvybę. B ė r a r d savo plačiame įvade į Odisseją pa­ rodė, kad A t e n o s gana smulkūs patarimai dėl kelio, kuriuo T e l e m a c h a s turi važiuoti iš Spartos į Itakę, liudija, jog H o m e r a s gerai pažinęs tuos kraštus. H o m e r a s grįžta dabar į Itakę. E u m a j a s jau susi­ bičiuliavęs su elgeta, kuris papasakojo tokių įdomių dalykų apie O d i s s e j ų. Jisai pataria šiam neskubėti į Odissejaus rūmus, kur jį gali nuskriausti įžūlūs jaunikiai, bet palaukti, kol sugrįšiąs T e l e m a c h a s ir paimsiąs jį savo globon.

XVI. Telemachas pažįsta Odissejų. P i r m a s klausimas, kurį stato sugrįžęs į Itakę T e l e m a c h a s , y r a apie motiną. E u r n a j a s tik tiek galįs pranešti, kad P e n e l o p e j a nuo­ lat verkianti ir vis laukianti v y r o , nors beveik visai nustojusi vilties jį pamatyti. P o pusryčių T e l e m a c h a s siunčia E um a j ą pranešti motinai apie savo laimingą grįžimą. Kiauliaganiui išvykus, pasirodo A t e n a ir trumpai v a ­ landėlei suteikia elgetai jo ankstyvesnį pavidalą. Telema­ c h a s mano, matąs prieš savo tikrą dievą ir prašo jo ma­ lonės. „Nesu joks dievas" — atsako O d i s s e j u s — „Tė­ v a s aš tavo esu, tas, kurio pasiilgęs raudoji, II Vargą kenti, negalėdamas apveikti piktų prispaudėjų". T ė v a s ir sūnus krin­ t a vienas antram į glėbį. Ilgai susitikimo laime dar netenka džiaugtis. Priešai juk viešpatauja namuose, rengiasi nužudyti sūnų ir, žinoma, nepa­ sigailėtų ir tėvo, jei tik jį pažintų. O d i s s e j u s turi tęsti sa­ vo incognito iki to momento, kai galės suduoti jaunikiams le­ miamą smūgį. Tegu sūnus tuo tarpu vienas grįžtąs į namus, o tėvas atvyksiąs vėliau, dar nepakeitęs elgetos išvaizdos. Jaunikių laivas jau grįžęs iš Asteridos. Kadangi nudėti T e l e m a c h ą kelionėj jiems nepavyko, tai reikia kuo grei­ čiausiai nužudyti jį Itakėj. XVII. Telemacho grįšimas į įtaką. T e l e m a c h u i grį­ žus į tėvo rūmus, ž y n y s T e o k l i m e n a s , kurį jis atsivežė su savim iš Pilo, pranašaujama, kad O d i s s e j u s greitai grį­ šiąs į namus. Tuo tarpu elgeta, lydimas E u m a j o, artinasi prie miesto. Čia prasideda mūsų poemos paskutiniosios dalies antrasis skyrius (giesmės XVII—XX), apimantis O d i s s ej a u s nuotykius jo paties namuose, kur, išskyrus T e 1 em ac h ą , niekas jo nepažįsta. „Tai — sako Zielinski — y r a pati dailiausia ir geriausiai apgalvota poemos dalis". Stipriausiai jaudinančią sceną randame čia pačioj pradžioj. Besiartinantį prie savo namų šeimininką pažįsta tik jo senas iš­ tikimas šuo, gulįs ant mėšlų krūvos. Giliausias džiaugsmas apima kilnųjį gyvulį — jis norėtų pulti prie savo pono, laižyti jo rankas, bet jėgos atsisako jam tarnauti, ir senas A r g a s krinta negyvas.

Elgeta atsiranda salėje, kur puotauja jaunikiai ir T e 1 em a c h a s. P r a š a n č i a m išmaldos jaunikiai meta maisto kąs­ nelius. Vienas iš jų A n t i n o j a s, sviedžia jį kėdute. P e n e l o p e j a kviečia vargšą pas save, norėdama šiek tiek sušvelninti padarytą jam skriaudą ir tikėdamasi sužinoti iš jo ką nors apie vyrą. Senis pažada apsilankyti pas ją vakare. XVIII. Odissejaus ir Iro kumštynės. įžūlus elgeta I r a s nori pavaryti O d i s s e j ų nuo jo užimtos vietos prie salės slenksčio. Nors kova su valkata žemina didvyrį, O d i s s ej u s, pasiryžęs išlaikyti savo vaidmenį iki galo, leidžiasi į kumštynes su I r u ir sumuša jį. Jaunikiai garsiai kvatoja ir tyčiojasi iš Odissejaus. Toliau eina mūsų giesmėje dalis, iš kurios neįmanoma pa­ šalinti aiškių nenuoseklumų. Patikimiausiai tų nenuoseklumų kilmę parodė F i n s 1 e r. Iš savo pirmtakų H o m e r a s bu­ vęs paveldėjęs dainą, kurioj P e n e l o p e j a , negalėdama to­ liau žiūrėti į savo sūnaus turto naikinimą, o gal net priėjus iš­ vadą, kad toliau laukti grįžtant O d i s s e j a u s ir tęsti savo našlės gyvenimą darosi beprasmiška, pasiryžta paskelbti jau­ nikiams, kad y r a nusistačiusi ištekėti už vieno iš jų — jauni­ kiai turį tiktai atminti, kad kas peršasi gražiai moteriškei, turi jai suteikti brangių dovanų. Deivė apsupa jos galvą nepapras­ tu grožiu taip, kad jaunikiai mielai suneša jai aibę brangeny­ bių. Laukiame tad, kam gražuolė našlė atiduos savo ranką. Vieton to T e l e m a c h o motina prikaišioja jaunikiams, kad, užuot apdovanoję ją puikiomis dovanomis, jie naikiną jos sū­ naus turtą; sūnus todėl — kreipiasi j i į T e l e m a c h ą — pa­ darytų geriau, jeigu visai pasišalintų nuo jaunikių. — Kam gi buvo reikalingas visas puikus pasiruošimas tokiai nereikšmin­ gai scenai: juk per tiek metų P e n e l o p e j a turėjo gana p r o ­ gų prikaišioti jaunikiams jų pasielgimą; be to, tokius patarimus sūnui būtų buvę paprasčiau duoti žymiai anksčiau. Home­ r a s greičiausiai bus pridėjęs šią nereikšmingą pabaigą ir atkirtęs senoj giesmėj, kuria jis naudojosi, jos nuoseklų galą, kad galėtų įvesti jo vieton kitą, dar įspūdingesnį motyvą. T a s mo­ tyvas — P e n e l o p e j a atiduosianti ranką tam, kuris pa­ jėgsiąs įtempti O d i s s e j a u s lanką ir įsmeigsiąs strėlę į tai­ kinį — išvystomas sekančioj giesmėj.

XIX. Penelopejos pasikalbėjimas su Odissejum. Eurikleja jį pažįsta. Jaunikiams pasišalinus iš puotų salės, O d i s s e ­ j u s ir T e l e m a c h a s pasilieka ten vieni. Kova su jauni­ kiais bus sunki, jei tik jie turės ginklus. Reikia tad perkelti ginklus į kitą kambarį ir jį užrakinti. A t e n a veda tėvą ir sūnų į kambarį, kur ginklai y r a sudėti: pati deivė nematoma, bet ji laiko rankoj žibintuvą, ir tas žibintuvas apšviečia jiems viską aplinkui. Pašalinęs ginklus, O d i s s e j u s vėl grįžta į puotų salę. Netrukus ateina ten tarnaitės, kad viską po puotos sutvarkytų. Stačiokiškiausia iš jų M e l a n t a grasina išvaryti senį, kuris vis dar neapleido rūmų, su nuodėguliu. P e n e l o p e j a su­ stabdo tarnaitę, o patį kreipiasi į senį klausdama, iš kur jis kilęs ir koks jo v a r d a s . Kam — atsako O d i s s e j u s — reikia garsiajai valdovei, apie kurią kalba visas pasaulis, ži­ noti, kokį vardą nešioja visų apleistas, žiauraus likimo perse­ kiojamas v a r g š a s . Karalienė skundžiasi nežinomam vargšui savo nelaiminga padėtim: net tėvai spiria ją tekėti už vyro, bet daugiausia susirūpinimo keliąs jos sieloj sūnus T e l e m a ­ c h a s ir jo, jaunikių naikinamas, turtas. Pasiskundus savo vargu, P e n e l o p e j a vėl prašo senį pasisakyti jai, kas jis esąs. Svečiui nieko nepalieka, kaip a p ­ sakyti pramanytą istoriją: jis esąs jaunesnysis I d o m e n ej a u s brolis ir vadinąsis A i t o n a s. Kartu su I d o m e n ej u m jis kovojęs prieš Troją ir susitikęs ten su O d i s s e j u m. Gražus jo apsakymas apie tą tariamąjį jo susitikimą taip su­ jaudina P e n e l o p e j a , kad ašaros „tartum tirpstantis snie­ g a s " pradeda riedėti iš jos akių: P e n e l o p e j a graudžiai verkia dėl pražuvusio vyro, o tas v y r a s sėdi prieš ją ir moka puikiai valdyti savo gilų susijaudinimą. P e n e l o p e j a i ateina mintis, kad jos svečias ne visuo­ met buvęs elgeta; ji liepia senai O d i s s e j a u s auklei E ur i k 1 e j a i nuplauti keleiviui kojas. V y k d y d a m a tą įsakymą, sena auklė pastebi ant O d i s s e j a u s kojos randą nuo žaiz­ dos, kurią jam„ medžiojant P a r n a s o kalne, padarė šernas, ir vos susilaiko neparodžiusi savo susijaudinimo. O d i s s ej u s vos sulaiko jos džiaugsmingą riksmą. Karalienė apsako sapną, kurį neseniai sapnavus: ji m a ­ čiusi erelį, kuris atskridęs į jos kiemą ir suplėšęs dvidešimt

žąsų. Tas erelis — aiškina svečias karalienei — tai O d i ss e j u s, o jo iškapotos žąsys — tai jaunikiai. Tas aiškinimas neįtikina P e n e l o p e j o s : ji esanti pa­ siryžusi atiduoti savo ranką tam, kuris pajėgsiąs įtempti O d i s s e j a u s lanką ir įsmeigti strėlę į nurodytą taikinį. Svečias pataria to sumanymo neatidėlioti, nes O d i s s ej u s atvyksiąs anksčiau, negu jaunikiai įtempsią lanką. Penelopeja atsisveikina su savo vyru jo nepažinus. Žymiausieji Odissejos tyrėjai nuo N i e s e iki Eduardo S c h w a r t z'o pabrėžia keistumą, kad iš visų tarnaičių O d i s s e j u s leidžia nuplauti savo kojas kaip tik tai, kuri lengviausia galėjo jį pažinti. Jie mano todėl, kad ankstyvesnioj Odissejos redakcijoj ne tik E u r i k 1 e j a, bet tuoj po jos ir P e n e l o p e j a pažino sugrįžusį didvyrį, ir kad v y r a s kartu su žmona sudarė lanko bandymo planą. T a hipotezė ran­ da t a m tikrą pamatą dvidešimts ketvirtos Odissejos giesmės vietoj, kur požemių karalystėj jaunikis Amfimedontas, nors ir apskritai tiksliai atpasakoja jaunikių žudynes, vis dėlto atitola nuo mūsų giesmės tuo atžvilgiu, kad tvirtina, jog pats O d i s s e j u s įkvėpęs P e n e l o p e j a i sumanymą pasiūlyti jaunikiams lanko bandymą. Jeigu mes ir sutiksime su šia hipoteze, kuriai atstovauja tarp kitko ir didysis W i 1 a m o w i t z, tai vis dėlto turėsime pripažinti, kad mūsų Odissejos autorius puikiausiai pakeitė se­ nesnį epą, kuriuo jis naudojosi: jeigu jis būtų leidęs P e n e l o ­ pejai pažinti sugrįžusį vyrą dar prieš lanko bandymą, tai visa garsioji scena su lanku daug nustotų savo įtempimo. XX. Prieš jaunikių išžudymą. Nepažintas senis grįžta į puotų salę ir ten ant odų galvijų, kuriuos paskerdė jaunikiai, paskęsta giliame miege. Praslinkus kelioms valandoms P e n e l o p e j a pabunda su nepakenčiamu skausmu širdyje: rytojaus diena atiduosianti ją vienam iš nekenčiamų jaunikių. Tegu jau A r t e m i d a nudeda ją savo ietim arba tegu audra nuneša ją į vietą, kur iš Okeano plaukia į požemius negrįžtančios atgal srovės. Hade jai būsią lengviau, nes ten ji pamatysianti žuvusį vyrą: štai kažkoks piktas daimonas, lyg norėdamas ją pašiepti, atsiun-

tęs jai apgaulingą sapną, tartum O d i s s e j u s ilsįsis greta jos, visai toks pat, koks jisai buvo traukdamas i pragaištingą karą. T e l e m a c h o įsakytos tarnaitės ruošia salę šventei. Iš­ tikimi O d i s s e j u i E u m a j a s ir F i l o i t i j a s ir parsida­ vęs jaunikiams M e 1 a n t i j a s atvaro kiaulių, ožkų ir jaučių, reikalingų ruošiamai puotai. Tuo tarpu jaunikiai ryžtasi galutinai nusikratyti O d i ss e j a u s sūnumi: žuvus didvyrio įpėdiniui, jo turtai turės tekti tam, kuris ves jo našlę; tiktai nepalankus ženklas — jau­ nikių kairėj pusėj pasirodė skrendąs erelis — verčia juos ati­ dėti savo sumanymo vykdymą. T e l e m a c h a s duoda O d i s s e j u i vietą prie staliuko, pastatyto prie įėjimo į salę ir skelbia jaunikiams, kad neįeisiąs toliau įžeidinėti svečio. Vis dėlto jaunikis K t e s i p p a s , ne­ patenkintas, kad valkata vaišinamas vienoj salėj su juo, ima jaučio kaulą ir meta, bet nepataiko svečiui. Telemachas grasina dabar, kad nesvyruodamas nudėsiąs kiekvieną, kuris mėgins toliau įžeidinėti svečią. A g e 1 a j a s pataria kitiems jaunikiams nepykdinti T e l e m a c h o : sūnus paveiksiąs moti­ ną, kad ji liautųsi spyrusi laukti grįžtančio O d i s s e j a u s . T e l e m a c h a s atsako, kad neatkalbinėjąs motinos nuo nau­ jų vestuvių, bet versti ją padaryti tai prieš savo norą — ne­ manąs. Jaunikiai pradeda garsiai kvatoti. T a s kvatojimas įerzina žynį T e o k 1 i m e n ą. Jis p a s a ­ koja, koks paveikslas kyląs jam sielos gelmėse: jis matąs jų kūnų sąnarius gulinčius tamsumoj, sienas ir grindis a p t a š k y ­ tas krauju, kiemą pilną vėlių, skubančių į požemių karalystę. P r a n a š a v i m a s nedaro jaunikiams jokio įspūdžio. Jie pri­ kaišioja T e l e m a c h u i , kad jis laiko savo namuose tokius dykaduonius, kaip šitą senį ir žynį, kuris prikalbėjęs ką tik visokių niekų — geriau būtų pasodinti juos į laivą ir parduoti į Siciliją už gerą atlyginimą. XXI. Lanko bandymas. V y k d y d a m a savo vakarykštį p a ­ siryžimą Penelopeja pareiškia susirinkusiems į puotų salę jaunikiams, kad norėdamia padaryti jų viešpatavimui galą, ji siūlanti pretendentams į savo ranką bandymą: štai O d i s ­ s e j a u s lankas — kas jį įtempsiąs ir pataikysiąs į taikinį, tas galėsiąs jąvesti į savo namus.

Telemachas pareiškia norįs dalyvauti rungtynėse; jeigu jam b a n d y m a s pavyksiąs, tai motinai nereikėsią jo apleisti, o jaunikiai turėsią pasišalinti iš jos namų. Triskart bando T e l e m a c h a s savo jėgas; per ketvir­ tą bandymą jis jau būtų įtempęs lanką, bet čia O d i s s e j u s mirktelėdamas duoda T e l e m a c h u i ženklą nutraukti ban­ dymą. Jaunikiai vienas po kito iš visų jėgų stengiasi įtempti lanką. Tuo tarpu O d i s s e j u s išeina su E u m a j u ir F i l o i t i j u į gretimą kamibarį ir pasisako jiems kas esąs. Jaunikiai tuo tar­ pu po eilės tuščių pastangų siūlo atidėti bandymą iki rytojaus dienos. Čia netikėtai pakelia balsą elgeta, p r a š y d a m a s , &ad ir jam būtų leista išbandyti savo jėgas. Jaunikiai, žinoma, ne­ nori ir girdėti, kad jų rungtynėse dalyvautų kažkoks valkata. Žeminamą svečią užstoja P e n e 1 o p e j a. Ji klausia ironiškai A n t i n o j ą, kuris vienas iš jaunikių dar nedalyvavo rungty­ nėse, ar jis kartais nebijąs, kad senis p a d a r y s tai, ko nepajėgs padaryti išdidus jaunikaitis. A n t i n o j a s nežino, ką pasa­ kyti, bet kiti jaunikaičiai pareiškia, kad į elgetos dalyvavimą rungtynėse jie žiūrėsią tiesiog kaip į savo garbės įžeidimą. — Kas čia gali dar kalbėti apie garbę — užsidega P e n e1 o p e j a. — Ar ne jūs, kurie taip begėdiškai elgiatės svetimo herojaus namuose? Pagaliau svečias, nors ir nustojęs turtų ir tėvynės, nėra žemesnės kilmės už jus. — Nelaukdama jau­ nikių atsakymo, P e n e l o p ė j a liepia paduoti elgetai lanką. Dabar atėjo kruvino keršto valanda, bet nejaugi švelni P en e 1 o p e j a žiūrės į baisų reginį? T e l e m a c h a s pašalina ją iš salės, pareikšdamas, kad tai jis, kaipo pilnateisis namų šeimininkas, įsakęs paduoti svečiui lanką, o motina tegu grįžta į savo būstą ir tesirūpina naminiais darbais. Sugrįžusią į savo kambarį P e n e l o p e j ą A t e n a skandina giliame miege. E u m a j u s paduoda O d i s s e j u i lanką. O d i s s e j u s, kuris visą laiką laikėsi pasyviai, ir dabar neskuba vykdyti ge­ rai apgalvoto sumanymo. Su nepalyginamu meistriškumu be jokios skubos stato prieš mus H o m e r a s lemiamą akimirką, kurią jis taip rūpestingai per visą savo poemą buvo parengęs. O d i s s e j u s lengvai įtempia lanko stygą. Tuo tarpu iš dangaus „rūsčiai sugrūmlojo griaustiniais" D z e u s a s . Išgirdęs šį dangišką ženklą, didvyris nudžiugo širdyje: be vargo įrėmęs

vilyčios galą į stygą, jis pataikė pro visas tęs jų.

grandis, nepalie­

„Mat, T e l e m a c h a i , — sako dabar O d i s s e j u s — svečias neatnešė tau gėdos, nors ir jaunikiai taip biauriai jį nie­ kino. Dabar, kol dar nesutemo, reikia paruošti šitiems v y r a m s puotą". T e l e m a c h a s tuoj apsiginklavęs stoja greta tėvo. XXII. Jaunikių išžudymas. „Pirmas mėginimas, — sako O d i s s e j u s jaunikiams, — pavyko puikiausiai. Dabar aš paimsiu kitą taikinį". įžūliausias iš jaunikių, A n i t n o j a s, kaip tik ima į ran­ kas taurę su vynu ir, negalėdamas net įsivaizduoti, kad O d i s ­ s e j u s išdrįstų pulti ištisą jaunų vyrų būrį, deda ją prie lūpų. Strėlė, pramušus gerklę, išlenda pro jaunikio pakaušį. Jaunikiai, matydami nudėtą draugą, pakelia baisiausią riksmą, ieško ginklų, kurie yra, deja, paslėpti, ir grasina O d i ss e j u i žiauria pražūtim,. Dabar O d i s s e j u i nėra daugiau reikalo valdyti savo rūstybę: jis griežčiausiais žodžiais prikai­ šioja jaunikiams jų pasielgimą ir sakosi nemanąs nė vieno jų pasigailėti. Kiekvienas O d i s s e j a u s šūvis pataiko priešus: ginklų jie visi turi neišvengiamai žūti. Ožkaganiui M e 1 t i j u i pavyksta, tiesa, aprūpinti dalį jaunikių šarvais, bet, jis antrą kartą pasirodo ginklų kambary, E u m a j a s ir l o i t i j a s pagauna jį, suriša ir pakabina ant šulo prie lubų.

be a nkai Fi­ pat

Kova su apginkluotais jaunikiais darosi sunki ir nežinia kuo ji būtų pasibaigus, jeigu O d i s s e j u i į pagalbą nebūtų at­ ėjusi A t e n a. Pasirodžius jos baisiai aigidai, jaunikius apima šiurpas, jie laksto lyg pamišę po salę ir krinta visi nuo O d i s ­ s e j a u s , jo sūnaus ir ištikimų piemenų smūgių. P o baisių žudynių lavonai pašalinami iš salės. Odis­ s e j u s įsako atnešti sieros ir išrūkyti ja salę; paskui E u r i k1 e j a pakviesianti P e n e l o p e j a ir ištikimas tarnaites. Sa­ lės išrūkymas bus greičiausiai buvęs surištas su prietaru, kad siera apsaugojanti nuo įsiveržimo daimoniškų galybių, iššauktų pralieto kraujo.

XXIII. Penelopeja pažįsta Odissejų. E u r i k 1 e j a pra­ neša P e n e l o p e j a i , kad paslaptingas elgeta išžudęs jauni­ kius ir esąs ne kas kitas, kaip O d i s s e j u s. Karalienė ne­ norinti tikėti savo laime, nors ir džiaugsmas užlieja jos širdį. Nusileidus į salę, ji ilgai tiria akimis svečią; čia jai atrodo, kad ji jau pažįstanti mylimąjį vyrą, čia vėl abejonės apima jos sielą. Jeigu svečias iš tikrųjų y r a O d i s s e j u s, tai jis turįs žinoti paslaptį apie jų vestuvių lovą, apie kurią šiaip ji niekam ne­ santi prasitarus. O d i s s e j u s apsako, kaip jis apmūrijęs augantį arti namų alyvos medį ir apdengęs stogu, o medį pa­ kirtęs taip, kad jo kelmas galėjo būti sunaudotas lovos kojai. Pasakojime apie alyvos kelmą, sunauudotą lovos kojai, di­ delis olandų mokslininkas J. van L e e u w e n ieško seno mito pėdsakų, kuriame sugrįžęs pas žmoną-deivę dieviškas v y r a s iškelia vestuves po šventuoju alyvos medžiu. — Dabar visos P e n e l o p e j o s abejonės išsklaidytos. P e n e l o p e j a puo­ la vyrui į glėbį. Vyrą ir žmoną, besidžiaugiančius susitikimu ir besiskun­ džiančius išgyventomis nelaimėmis, būtų užklupęs rytas, jeigu A t e n a nebūtų sulaikiusi aušros prie okeano ir tokiu būdu neprailginus nakties. P e n e l o p e j a supranta, kad O d i s s ej u i teksią dar susiremti su nudėtų jaunikių giminaičiais, ir kad tas susirėmimas galįs būti jam labai pavojingas. O d i s s ej u s ramina ją, pasakodamas apie T e i r e s i j o pranašavimus, pagal kuriuos jis turįs susilaukti vėlyvos ir laimingos senatvės. Ateina r y t a s . O d i s s e j u s numato, kad gandas apie jau­ nikių išžudymą pasklis po visą Itakę — tegul tada P e n e l o ­ p e j a užsirakina savo k a m b a r y ir nieko neįsileidžia; jisai pats eisiąs apsilankyti pas savo senąjį tėvą L a e r t ą ir mėginsiąs susigrąžinti jaunikių pagrobtus turtus. XXIV. Susitaikymas. H e r m e j a s veda nužudytų jauni­ kių vėles į požemių karalystę. B ū r y s traukia paliai Okeano sroves ir Leukados uolas. Pralėkusios saulės aukštuosius vartus ir neapsistojusios Sapno ir Pasakų karalystėj, vėlės, kurias dainius įsivaizduoja pagal liaudies sąvokas, paukščiais atskrenda į A s f o d e 1 i o pievą. Čia prasideda a n t r o j i Odissejos N e k i j a.

Jaunikius sutinka P a t r o k l o , A n t i 1 o c h o ir A j a nt o vėlės, susibūrusios apie A c h i 11 ą. Paskui pasirodo A g am e m n o n o vėlė, lydima visų tų, kurie kartu su Mikėnų ka­ ralium: žuvo A i g i s t o namuose. A g a m e m n o n a s apsako A c h i 11 u i, kaip jam žuvus prie Trojos sienų nuo P a r i o ran­ kos, jis iškėlęs puikiausias laidotuves. Paskui nelaimingasis valdovas laimina O d i s s e j ų ir lygina jo žmoną su savo klastinga žmona. Antros Odissejos Nekijos tikslas buvo d a r kartą surišti Ilijados ir Odissejos fabulas ir priešpastatyti P enelopeją Klitaimnestrai. O d i s s e j u s atvyksta pas savo senąjį tėvą. Verkda­ mas pasakoja nepažintam sūnui L a e r t a s, kad Itakėj dabar viešpatauja niekšai, naikinantieji O d i s s e j a u s turtą. P a ­ ties jo, deja, nebesą tarp gyvųjų. Jo artimieji net negalį ati­ duoti paskutinės pagarbos jo palaikams. O d i s ė j u s spaudžia tėvą prie savo krūtinės, pasisako jam kas esąs ir praneša apie jaunikių išžudymą. Senelio džiaugs­ mas neturi ribų. Tuo tarpu žinia apie jaunikių išžudymą pasklinda po visą kraštą. Nudėtųjų giminaičiai išneša lavonus iš O d i s s e j a u s rūmų ir juos palaidoja. Paskui jie renkasi į rinką pasitarti. A n t i n o j o tėvas E u p e i t a s reikalauja kruvino keršto Itakės karaliui. Netikėtai pasirodo minioj skelbikas M e d o nt a s ir dainius F e m i j a s . M e d o n t a s piešia išžudymo sceną ir pabrėžia, kad tą pergalę O d i s s e j u i y r a suteikus A t e n a : kas dabar pulsiąs O d i s s e j ų , tas užsitrauksiąs dar didesnę nelaimę. Susirinkusių itakiečių dauguma išsi­ sklaido nieko nenutarus. Tie, kuriuos įtikino E u p e i t o kalba, skubiai ginkluojasi ir traukia prieš L a e r t o namus. Telemachija prasideda dievų pasitarimu Olimpe. Tokį pat, tiesa, labai trumpą, pasitarimą, randame mūsų poemos pa­ baigoje. A t e n a klausia D z e u s ą , ar jis manąs sutaikyti O d i s s e j ų su itakiečiais, ar leisti jiems pradėti brolžudišką kovą? D z e u s a s nenori tarti savo visa ką lemiančio žo­ džio, jis tiktai pareiškia, kad, jo nuomone, giminaičiai turėtų atleisti karaliui, kad jis, gindamas savo teisę, išžudė jaunikius. Sukilusi minia artinasi prie L a e r t o namu. Deivė su­ kelia seno L a e r t o širdyje „atšalusią drąsą", ir pirmoji jo ietis nudeda E u p e i t ą . O d i s s e j u s su T e l e m a c h u

ir ištikimais tarnais įniršę puola priešus ir būtų visus juos vie­ toje iškapoję, jeigu A t e n a nebūtų sustabdžius brolžudiškos kovos. Greit po to O d i s s e j a u s nuolatinės globėjos A t en o s pastangomis nauja sandora surišo Itakės karalių su jo tauta. 4.

Odissejos kūrėjo klausimas.

Dar A r i s t o t e l i s pabrėžė žymiai didesnį, palyginus su Ilijada, Odissejos vieningumą. Pirmosios poemos pagrin­ dinis motyvas — A c h i l l o rūstybė viešpatauja tik pirmoj, tiesa, žymiai didesnėj jos daly iki to momento, kai A c h i 11 a s išsiunčia P a t r o k 1 ą į kovą. Tolimesni įvykiai ir m o ­ tyvai su tuo pamatiniu motyvu o r g a n i š k a i nėra surišti. Tuo tarpu visas Odissejos turinys beveik iki paties jos galo y r a tampriais siūlais surištas su v i e n u motyvu — Odissej a u s grįžimu į tėvynę ir jo kerštu jaunikiams. Jaunesnioji Ilijados sesuo tokiu būdu žymiai daugiau artinasi prie organiš­ kojo vienumo idealo. Tas didesnis O d i s s e j o s vieningumas padarė, kad disekcionistų žirklės, kurios nieko nepaisydamos karpė įvairiau­ siais būdais Ilijadą į ilgą eilę „mažųjų dainų", su Odisseja el­ gėsi nepalyginamai atsargiau. Net ir griežčiausias disekcionizmas neišdrįso čia išskirti daugiau negu kelias pagrindines da­ lis vieton kelių dešimtų, į kurias d'A u b i g n a c'o, 'W o 1 f f o ir L a c h m a n n'o pasekėjai suskaldė Ilijadą, ir tos analizės vaisiai turi nepalyginamai didesnę ir pastovesnę mokslinę ver­ tę, negu anie bandymai. Vis dėlto ir Odissejos analizė ėjo tais pačiais, jau praskin­ tais Ilijados tyrinėtojų, keliais. Ir čia galima aiškiai atskirti keturias sroves, maždaug atitinkančias pagrindines Ilijados kritikos kryptis. Kraštutinis unitarizmas, sutinkąs pašalinti iš H o m e r o poetinės karalystės vien tik vėlyvesnes interpoliacijas, kovoja su kraštutiniu disekcionizmu, kuris tvirtina, kad galutinę for­ mą Odissejai davęs ne originalus kūrėjas, bet gabus redakto­ rius, sujungęs jau įgijusias pastovią formą dalis. P i r m a s žymus to disekcionizmo atstovas y r a A d o 11 K i r c h h o f f (Die homerische Odyssee und ihre Entstehung.

1859. Die Komposition der Odyssee. 1869), paskutinis E d ua r d S c h w a r t z (Die Odyssee. 1924). K i r c h h o f f ran­ da Odissejoj keturis savarankiškus šaltinius. Pirmąjį šaltinį sudaranti giesmė apie O d i s s e j a u s g r į ž i m ą į t ė v y n ę (Nostas), o jos vidurtaškis esąs P o s e i d o n o rūstybė. Antrasis paraleliai plaukiąs šaltinis tai pasakojimai apie O d i s ­ s e j a u s klajones, kurias tačiau iššaukė ne P o s e i d o n o , 0 H e l i j o rūstybė. Šiame šaltiny Odissejos redaktorius ra­ dęs poetiškai apdirbtas sakmes apie A j o l ą , Laistrigon u s , K i r k ę , S i r e n a s , S k i l i ą ir C h a r i b d ą i r t . t. Trečiąjį mūsų poemos šaltinį K i r c h o f f mato T e 1 e m ac h i j o j . Pagaliau ketvirtasis šaltinis sudaręs senos poemos apie O d i s s e j a u s grįžimą tęsinį. \ šį tęsinį sukūręs jį dainius įpynęs įvairių senesnių dainų eilę, kaip tai giesmę apie O d i s s e j a u s susitikimą su E u m a j u, a p y s a k a s apie M e1 a n t i j ą, apie šunį A r g ą , apie išdidų jaunikį, metantį kė­ dele į vargšą - svetį. Odissejos redaktorius pirmiausia su­ jungęs senąjį Nostą su Telemachija, o Telemachiją aprūpinęs nauju įvadu ir nauja užbaiga, rišančia T e l e m a c h o kelionę su santykiais O d i s s e j a u s namuose. Paskui iš dviejų apy­ sakų apie Odissejaus grįžimą jisai padaręs vieną ir įdėjęs ją į paties herojaus lūpas ir pagaliau prie taip sudarytos visumos pridėjęs užbaigą (XXIII 297 — XXIV 548). Kad ši užbaiga y r a vėlyvas priedas prie mūsų poemos, pastebėję dar didieji hellenistinio laikotarpio tyrinėtojai A r i s t o f a n a s iš B i ­ z a n t i j o s ir A r i s t a r c h a s . Kovodamas prieš K i r c h h o f f o disekcionizmą, N i e s e sukūrė teoriją, kuri dėl tam tikro panašumo su G. H e r m a n n o Pra-Ilijados teorija galima pavadinti Pra-Odissejos a r b a „praplatinimo" teorija (Erweiterungstheorie). Odissejos branduolį sudarę, jo nuomone, O d i s s e j a u s apsakymai A 1 k i n o j o rūmuose ir jo kelionė iš fajakų salos i Itakę. Scena, kurioj P e n e l o p e j a pažįsta O d i s s e j ų, užbaigusi P r a Odisseja. Telemachija ir kerštas jaunikiams atsiradę tik ant­ roj praplatintoj poemoj. Dar vėlyvesnį dainiai pridėję prie jos eilę naujų epizodų ir motyvų — tik dabar atsiradusi A t e n a kaip O d i s s e j a u s globėja, ir P o s e i d o n o rūstybė pa­ sidariusi vienu iš svarbiausių visos akcijos akstinų. Prie vė-

lyviausio praplatinimo priklausąs pagaliau O d i s s e j a u s ap­ silankymas numirėlių šaly. K i r c h h o f f o disekcionistinė teorija tvirtina, kad mūsų Odissejoj esą sujungti bent keturi šaltiniai, kurie pradžioj buvę nepriklausomi vienas nuo kito — N i e s e's „praplatinimo teo­ rija" nustato vieną šaltinį, į kurį tačiau ilgainiui įplaukė įvai­ rios kitos srovės, sudariusios pagaliau žinomą mums visumą. W i 1 a m o wi t z, iš vienos pusės, dar pagilina savo mo­ kytojo K i r c h h o i f'o analizę, r o d y d a m a s , kad net jo priim­ tuose keturiuose Odissejos šaltiniuose galima išskirti žymiai senesnes dalis; iš kitos pusės, jisai randa, taip pat kaip ir Ilijadoj, tam tikrą Odissejos dalį, kuri buvo sukurta Mažojoj Azijoj vieno didelio menininko ir kurią galime pavadinti „ s e n e s n e O d i s s e j a" (die altere O d y s s e e ) ; ta senesnė poema, suda­ ranti maždaug pusę žinomos mums visumos, apima, W i 1 am o w i t z o nuomone, giesmių penktos iki keturioliktos ir še­ šioliktos iki devynioliktos žymiausias dalis: pasakojimai Al­ k i n o j o rūmuose, grįžimas į Itakę, apsilankymas pas E um a j ą ir kerštas jaunikiams — visi tie dalykai priklausę se­ najai poemai. P e n e l o p e j a neabejojamai pažinusi vyrą dar prieš kruviną kovą su jaunikiais. Vėliau negu senesnė Odisseja, bet taip pat Mažojoj Azijoj, buvo sukurta T e l e m a c h i j a, kuri maždaug atitiko antrą, trečią ir ketvirtą mūsų Odis­ sejos giesmes. Pagaliau trečia, sukurta jau pačioj Graikijoj, poema apėmusi lanko bandymą, platų jaunikių išžudymo ap­ rašymą ir visą Odissejos užbaigą, kurioj P e n e l o p e j a pa­ žįsta herojų tik po jo kovos su jaunikiais. I W i 1 a m o w i t z o teoriją, žinoma, negalima žiūrėti kaip į paskutinį H o m e r o kritikos žodį, nes tokių žodžių homerologijoj, apskritai, būti negali. Vis dėlto reikia manyti, kad jo ginamas nuosaikus unitarizmas bus daugiausiai prisiar­ tinęs prie tiesos. Nei Ilijados, nei Odissejos skaldytojams nepavyko pada­ linti tų dviejų stebuklingų poezijos kraštų tarp antraeilių val­ dovų. Bet ar tie du, daugeliu atžvilgių skirtingi, kraštai turi v i e n ą valdovą? Gal tie kraštai gyvena tiek skirtingą g y ­ venimą, kad jų tiesiog negali valdyti vienas valdovas, kad ir toks galingas kaip H o m e r a s ?

Klausimas, ar tas pats dainius, kuris paliko graikams 11 — i jadą, sukūrė ir Odisseją, senovei rimtų abejonių nesukėlė. At­ sirado tiesa Aleksandrijoj du šiaip niekuo nepragarsėję filolo­ gai K s e n o n a s ir H e l l a n i k a s , kurie mėgino šį klau­ simą išspręsti neigiamai. Į tą choridzontų" (skiriančiųjų) bandymą tiek Senovė, ties Naujieji laikai iki septyniolikto am­ žiaus galo žiūrėjo kaip į keistą „paradoksą" . Kai nuo d ' A u b i g n a c ' o ir y p a č nuo F . A. W o l f f ' o laikų homerologijoj įsigalėjo disekcionistinės teorijos šalininkai, klausimas apie bendrą Ilijados ir Odissejos autorių savaime atkrito: jis atsi­ rado tik tada, kai iš skaldytojų rankų buvo išgelbėtos bent žy­ miausios poemų apie A c h i l l o rūstybę ir apie O d i s s e ­ j a u s grįžimą į tėvynę dalys. „Du Homerai" buvo lyg pasku­ tinieji apkasai, už kurių pasislėpė Homero kūrybos skaldytojai. Kokius gi ginklus vartoja tų apkasų gynėjai? Jie kruopščiai renka visus skirtumus tarp Ilijados ir Odis­ sejos ir nesiskaito pakankamai su jų bendromis ypatybėmis. O tų bendrų ypatybių y r a taip daug ir jos y r a tokios žymios, kad kaip tik nuo jų reikėtų pradėti, sprendžiant klausimą, ar vienas genijus galėjo sukurti abi poemas. Kalba, stilius, eiliavimas y r a tas pats abiejose poemose. Net kruopščiausieji stilometriniai tyrinėjimai nesugeba nustatyti tarp jų pagrindinių skirtumų. Čia tik pora pavyzdžių. Home­ ras, pav., tik retai vartoja abstrakčius daiktavardžius. M. C r o i s e t suskaitė tokius daiktavardžius su galūnėmis — ie, — syne, — tys ir rado, kad Ilijadoj jų y r a tik 58, o Odissejoj — 81. C r o i s e t tarėsi radęs čionai pagrindinį skirtumą tarp Ilijados ir Odissejos. Deja, šią išvadą greit sugriovė J. S c o 11, kuris iš naujo suskaitė visus to srūšies žodžius ir rado, kad jų esama Ilijadoj 79, t. y. beveik tiek pat, kiek ir Odissejoj. Daug domėjosi tyrinėtojai priešhomerine metrika — Z i e ­ l i n s k i net sukūrė įdomią teoriją apie heksametro pirmataką. Tos senosios metrikos pėdsakų, aišku, turėtų būti y p a č daug Ilijadoj. Tos apriorinės prielaidos nepatvirtino H o e r e n z'o tyrinėjimai: pasirodė, kad senoviško metro liekanos išblaškytos per visas abiejų poemų dalis; jos sudaro vieną iš homerinio dia1

1

„Prieš K s e n o n o paradoksą" su tokia antrašte išleido antram •šimtmety pr. Kr. garsiausias Aleksandrijos gramatikas Aristarchas traktatą, ginantį H o m e r ą , kaip abiejų poemų autorių.

lekto ypatybių ir rodo dar sykį, kad visos pastangos rasti sti­ liaus, kalbos ir eiliavimo srity pagrindinių skirtumų tarp Ilija­ dos ir Odissejos nueina niekais. Jau visų tų pastangų bergždumas pakankamai rodo, kad poemos apie A c h i 11 o rūstybę ir apie O d i s s e j a u s grį­ žimą į tėvynę galėjo turėti tik v i e n ą kūrėją. Visų amžių ir tautų literatūroj negalima rasti nei vieno pavyzdžio, kad du ge­ nijai sukūrę dvi savo tautos poezijos viršūnes, turėtų tą pačią kalbą, tą patį stilių, tą pačią poetinę techniką? Dauguma tautų turi apskritai tik vieną nieko nenuginčijamą poezijos valdovą. Ar Romoj gyveno antras Vergilijus? Ar italai turėjo antrą poetinį genijų, lygų D a n t e i ? Ar anglai gali didžiuotis antru S h a k e s p e a r e'u? Ar G o e t h e ir P u š k i n paliko savo tautoms nors vieną įpėdinį, kuris galėtų valdyti jų neapmatomas dvasios karalystes? Galima, tiesa, nurodyti, kad ir v i e n o j tautoj atsiras­ davo kartais du lygūs poezijos milžinai: prancūzai, sakysim, turėjo tuo pačiu laikotarpiu C o r n e i 11 e'į ir R a c i n e'ą, len­ kai — M i c k e v i č i ų ir S t o w a c k į, ir sunku, iš tikrųjų, pasakyti, ar vienas ar antras iš jų buvo didesnis kūrėjas. Čia, vadinas, mes lyg ir turime analogiją su tariamai dviem graikų epo kūrėjais. Bet ši analogija atkrinta tuojau, kai tik mes atkreipiame dėmesį į didžiausius s k i r t u m u s tiek tarp prancūzų, tiek tarp lenkų poezijos viršūnių. Manau, kad nė vienam atidžiam M i c k e v i č i a u s skai­ tytojui, perskaičiusiam jo raštuose pirmą pasitaikiusį puslapį, nekils abejonių, ar tas eiles kartais nėra parašęs SIowacki. P a ­ kanka taip pat išgirsti vieną „Karaliaus-Dvasios" arba „Beniovski'o" strofą, kad drąsiai tvirtintum — tas eiles galėjo su­ kurti tik S \ o w a c k i. Jeigu tada Odisseja ir Ilijada būtų turėjusios atskirus au­ torius, tai būtų vienintelis visuotinės literatūros istorijoj atsi­ tikimas, arba, pasakykime tiksliau, vienintelė nesąmonė, kad du tiktai vienas su kitu ir su nieku daugiau nepalyginami geni­ jai vartotų tą pačią kalbą, naudotųsi tomis pačiomis poezijos priemonėmis. Tokiai galimybei prieštarauja viskas, ką mes žinome apie poetinės kūrybos paslaptį. Juk kiekvienas didelis poetas kuria savo kalbą, savo vaizdus, savo stilių, savo meno taisykles ir tik jiems pasiduoda. Kaip gi galėjo Odissejos au-

torius taip vergiškai perimti iš Iliono dainiaus visas jo meniš­ k a s priemones, kad ir kruopščiausioji analizė, kurios neatbaido net retų mūsų poemose abstrakčių daiktavardžių skaitymas, nesugebėjo nustatyti Odissejoj aiškių atskiros poetinės indi­ vidualybės apsireiškimų. Juk jeigu mūsų poemas būtų sukūrę atskiri dainiai, tai tada R a c i n e būtų galėjęs rašyti „Cid'o" ir „ C i n n a ' o s " , o S I o w a c k i „Vėlinių" ir „Pono T a d o " stilium. Negalima, žinoma, užmerkti akių ir į gana žymius skirtu­ mus tarp I l i j a d o s ir O d i s s e j o s . Jau A r i s t o t e1 i s gerai matė, kad antrosios poemos kompozicija y r a vieningesnė, poetinė technika šiek tiek tobulesnė, bet tai nesukėlė jam abejonių dėl vi e n o abiejų poemų autoriaus. Ir iš tik­ rųjų, skirtumai tarp jų, tai ne kas kita, kaip a m ž i a u s skir­ tumai: tas pats genijus, kuris savo jaunystėj sukūrė poemą apie A c h i 11 o rūstybę, savo senatvėj puikiausiai galėjo su­ kurti poemą apie O d i s s e j a u s grįžimą į tėvynę. Pirmoj poemoj y r a daug gaivališko įkvėpimo, kuris tiesiog veržiasi iš jaunos dieviškojo dainiaus krūtinės, antroj — sąmoningo meno, kuris y r a reikalingas ilgo vystymosi ir lavinimosi. Home­ r a s , kaip ir visi poezijos milžinai, per savo greičiausiai labai ilgą gyvenimą, žinoma, ugdė ir tobulino savo nepalyginamą meną, bet to meno kūrybinis p a m a t a s pasiliko tas pats, nes gyveno v i e n o kūrėjo sieloj. Jeigu vėl kreipsimės į analogijas su kitais didžiausiais visų tautų meno kūriniais, tai turėsime konstatuoti, kad skirtumai tarp I l i j a d o s ir O d i s s e j o s y r a žymiai mažesni, negu, sakysim, tarp P l a t o n o „Apologijos" ir „įstatymų", tarp G o e t h e's „Ifigenijos" ir „Fausto" antrosios dalies, tarp R ac i n e'o „Tebajidos" ir „Fedros", tarp B y r o n'o „Child-Harolde'o" pirmųjų giesmių ir „Don Juano", tarp M i c k e v i ­ č i a u s „Gražinos" ir „Pono Tado", tarp S I o w a c k i o „Maru užkrėstųjų tėvo" (Ojciec zadžumionych) ir „Karaliaus Dvasios", tarp P u š k i n o „Ruslano" ir „Oniegino" paskuti­ niųjų giesmių. Taikant naujoviškos homerinės kritikos metodus šioms visuotinosios poezijos viršūnėms, lengvai galima prieiti ir prie homeriškų rezultatų, iš kurių čia, aiškus dalykas, galima tik „homeriškai" kvatoti.

Naujoviškieji chorizontai (pav. W . S c h m i d ir S i nk o) pabrėžia y p a č skirtumus tarp I l i j a d o s ir O d i s s e j o s religijos ir bendros pasauližvalgos srityje. Ir šitą argu­ mentą nesunku pašalinti, atsižvelgiant į amžių, kuriame kūrė H o m e r a s pirmąją ir kuriame antrąją poemą: juk žmogus, aišku, negali visą savo gyvenimą žiūrėti į pasaulį tomis pačio­ mis akimis, nes visos jo moralinės ir religinės sąvokos pa­ laipsniui išsivysto ir subręsta. Pagilinta O d i s s e j o s etinė ir religinė pasauližvalga jei ką įrodo, tai tik aiškią ir žymią p a ­ žangą v i e n o dieviškojo dainiaus vidiniame gyvenime.

IV.

EPINIS KIKLAS.

Graikų priešhomerinę poeziją galima palyginti su tuo beri­ biu miglotumu, iš kurio pagal K a n t o - L a p l a c e ' o teoriją iš­ siskyrė pagaliau mūsų planetarinė sistema. Ilijada ir Odisseja tai lyg dvi saulės, apie kurias elipse sukasi visi graikų epinės poezijos kūriniai. Iš tos elipsės neištrūko ir vėlyvesnioji epinė kūryba. Dieviškojo dainiaus saulė bėrė savo gaivinančius spin­ dulius po visas jos sritis. Epinei kūrybai išsekus tuos spin­ dulius pagauna lyrinė ir dramatinė poezija — Homero įtaka bai­ giasi tik ten, kur apskritai baigiasi poezija. Turinio atžvilgiu artimiausios Ilijadai ir Odissejai y r a poe­ mos, sujungtos vadinamame e p i n i a m e k i k l e . Epinio kiklo (rato) sąvoka jau senovėj apėmė visas tas, sukurtas po Homero, poemas, kurių medžiaga buvo paimta iš tos pačios galingos heroinės sakmės srovės. H o m e r o poemose randame eilę motyvų, kuriuos plačiai išvysto kikliniai poetai. Ilijada, pav., kartojo baladą apie M e1 e a g r o rūstybę — kai kurie mokslininkai mato šioj balladoj poemos apie A c h i 11 o rūstybę pirmavaizdį. Argo laivas y r a minimas Iliono dainiaus, taip pat A t r e j a u s šeima ir E p ik a s t ė s vestuvės su jos pačios sūnum O i d i p u . Odisse­ j a u s vargų dainius pažįsta medinį arklį, su kurio pagalba achajai paėmė Troją, ir neabejoja, kad jo daina y r a tik viena iš eilės dainų, sukurtų apie kitų Trojos karo dalyvių keliones ir nuotykius, grįžtant jiems į tėvynę. Tie pavyzdžiai, kurių skaičių galima būtų, reikalui esant, labai padidinti, parodo, kad kikliniai poetai gyveno tame pa­ čiame heroinių sakmių pasauly, kaip ir H o m e r a s , tik tas pasaulis suskubo jau gerokai pasenti, jo spalvos nublukti ir nu­ stoti savo žavinčios galios. Nenuostabu, kad pohomeriniai lai­ kai heroinio epo srity nedavė žmonijai nė vieno tikrai didelio kūrėjo: visi kiklikai buvo epigonai ir epigonai tik antraeiliai. Juos tiesiog slėgė be galo turtinga sakmių medžiaga, jie nėrė įvykį po įvykio ant vieno siūlo, nesugebėdami jų surišti giles­ niais vidiniais ryšiais; jie visai nudėvėjo homerinius palygini-

mus, epitetus ir kitas dieviškojo dainiaus menines priemones. Vėlyvesniais laikais „kiklinio meno" sąvoka buvo vartojama kaipo tiesioginis „homerinio meno" priešingumas. Mums kiklinių poetų kūriniai y r a svarbūs ne savo menine forma, bet vien tik kaipo medžiaga graikų heroinei sakmei pažinti. Pirmas sujungė herojines poemas į tam tikrą, deja, tik iš­ orinę vienumą dar trečiame amžiuje pr. Kr. Aleksandrijos val­ dovų P t o 1 e m a j ų Įsteigtos bibliotekos vedėjas D z e n od o t a s i š E f e s o . Vėlesnieji mitografai, remdamiesi vidi­ niais ryšiais tarp poemų, stengėsi sudaryti iš jų vieną užbaigtą eilę. Jie darė iš jų ištraukas, kurias buvo galima sustatyti į vieną nuoseklią eilę, ir nekreipdavo dėmesio į dalis, kurių įtraukti į tokią eilę nebuvo galima. Tokių dirbtinių kiklų ro­ mėnų imperijos laikais būta gana daug, nes jais plačiai naudo­ josi mokykla, o vadovėlių mokykloms leidimas visuomet buvo labai pelningas dalykas. Kiklo motyvais susidomėjo net vaizdakaliai: mums dar išliko keletas „Ilioniškų lentelių" (tabulae Iliacae), ant kurių buvo išpiaustytos įvairios kiklo scenos. Iš tokių vėlyvesniais laikais sudarytų kiklų mums geriau­ siai žinomas P r o k 1 o kiklas. Su garsiuoju penktojo amžiaus po Kr. neoplatoniku šitas P r o k 1 a s neturėjo greičiausiai nieko bendro. Visos naujųjų laikų pastangos rekonstruoti epinį kiklą deda savo pamatan P r o k 1 o kūrinį, papildydamos jį žinio­ mis, išlikusiomis kituose šaltiniuose, pav., A p o l l o d o r o „Bibliotekoj". Pagrindines epinio kiklo dalis įprasta vadinti 1) Trojos kiklu, 2) Tebų kiklu ir 3) Kosmogoniniu kiklu. 1.

Trojos kiklas.

Poemos, sujungtos šitame kikle, piešia: 1. įvykius, kurie privedė prie Trojos karo, 2. riša Ilijadą su Odisseja, pasakoda­ mos, k a s įvyko po H e k t o r o mirties ir P a t r o k l o lai­ dotuvių iki to laiko, kai P o s e i d o n o rūstybė užkrito P e n e 1 o p e j o s vyrui kelią į tėvynę, 3. užbaigia Odisseją, apsakydamos apie jos herojaus paskutinius metus ir mirtį. Įvykius, dėl kurių kilo Trojos karas, aprašo S t a s i n a s iš Kipro salos. Legenda padaro jį Homero žentu: savo vie­ nuolikos giesmių poemą „Kiprijos" arba „Kipriški epai" jisai

gavęs iš uošvio kaipo kraitį. Iš tikrųjų, kiek galima spręsti iš išlikusių mums skeveldrėlių, Homero dvasia buvo „Kiprijų" au­ toriui su jo pastangomis surasti senovės mituose alegorinę prasmę visai svetima. Trojos karo kilmę S t a s i n a s riša su kosmogoniniu mitu apie santykius D z e u s o ir M o t i n o s Žemės. „Anais lakais — taip prasideda poema (Frgm. 1. Homeri Opera rec. T. W . Allen V 118) — nesuskaitomos žmonių gi­ minės, klajodamos po didelį plačiakrūtinės Žemės kūną, išsem­ davo Motinos jėgą". Pasigailėjo jos D z e u s a s ir savo tvir­ toj sieloj nutarė palengvinti viską maitinančiai Žemei jos kan­ čias: jisai sukėlė baisųjį karo ginčą apie Ilioną, kad mirtis su­ mažintų Žemės naštą. „Prie Iliono sienų žuvo didvyrių gi­ minė. Išsipildė D z e u s o valia". Norėdamas pažeminti žmonių išdidumą, D z e u s a s pa­ gimdė su dievaite N e m e s i d a H e l e n ą ir atidavė ją auklėti L e d a i . L e d a nežinojo, kad jos auklėtinės nepaly­ ginamas grožis pražudys tiek herojų. Dievai duoda narsiam Tessalijos karaliui P e 1 e j u i žmoną — jūros dievaitę T et i d ą. \ vestuvių iškilmes pakviesti visi dievai ir deivės, iš­ skyrus vaidų dievaitę E r i d ą. Keršydama E r i d a meta į puotautojų tarpą obuolį su užrašu „gražiausiajai". Kuriai gi iš dievaičių teks klastingas obuolys? H e r a i ? Atėnai? Afroditei? Kiekviena iš jų laiko save gražiausia. Neno­ rėdamas užgauti nė vienos iš jų, D z e u s a s siūlo dievaitėms nuvykti pas trojėnų karalaitį-piemenį P a r į , kuris kaip tik gano savo tėvo P r i j a m o gyvulių bandas Idos kalne. Tegu jis išsprendžia ginčą. P a r i s E r i d o s obuolį atiduoda Afr o d i t e i. Atsidėkodama už tai meilės dievaitė p a ž a d a ati­ duoti Trojos karalaičiui gražiausiąją iš visų moteriškių. Gra­ žiausia iš moteriškių — tai, žinoma, H e l e n a , bet, deja, ji jau surišta šventais moterystės ryšiais su M e n e 1 a j u. P a ­ ris turi suvilioti ją, viešėdamas pas M e n e 1 a j ą, ir tuo būdu sulaužyti dar ir vaišingumo teisę. Vyresnysis M e n e 1 a j o brolis Argo karalius Aga­ m e m n o n a s rengia žygį prieš Troją. \ Bojotijos Aulidą renkasi iš visų Hellados kraštų geriausieji jos herojai, kuriuos jau pažinome iš Ilijados ir Odissejos. Žygį sulaiko Aulidos dievaitė A r t e m i d a, kuriai vyriausias graikų v a d a s užmir-

šo paaukoti tinkamas aukas. Veltui laukia graikai palankaus vėjo. A g a m e m n o n a s neturi kitos priemonės palenkti rūstaujančios deivės širdžiai, kaip aukodamas jai savo v y r e s ­ niąją dukterį I f i g e n i j ą . Deivė tačiau nenori, kad niekuo jai neprasikaltusi mergelė žūtų ant jos aukuro nuo tėvo peilio: ji pagrobia ją nuo aukuro ir suteikia jai nemirtingumą. A g a m e m ­ n o n o žmona K l i t a i m n e s t r a apie tą išgelbėjimą ne­ žino ir prisipildo karčiausios neapykantos savo vyrui. Graikų laivynui sustojus Lemne, vienas iš jų herojų F i1 o k t e t a s, gauna neužgyjančią žaizdą nuo gyvatės, ir jo draugai palieka jį H e f a i s t o saloj. Devynerius metus tęsiasi kovos prie Trojos mūrų. Maistą achajai gauna puldami kaimynines sritis. Veda juos dažniau­ siai A c h i 11 a s. Viename iš tokių puolimų jis pagrobia tarp kitko dvi gražuoles — C h r i s e j i d ą ir B r i s e j i d ą . Ka­ riuomenė priteisia C h r i s e j i d ą A g a m e m n o n u i , Bri­ sejidą palieka A c h i 11 u i. Dėl B r i s e j i d o s iškyla pražūtingas abiejų vadų ginčas, apie kurį mums pasakoja jau Ilijada. Dabar mes pereiname prie dviejų kiklikų, kurie užpildė spragą tarp Ilijados ir Odissejos — A r k t i n o iš Mileto ir L e s c h o iš Lesbo salos. Pirmoji A r k t i n o poemos dalis, kurią įprasta vadinti „A i t i o p i d a", y r a paskirta kovoms, kurios išsivystė po H e kt o r o laidotuvių. Amadzonių valdovė P e n t e s i l e j a at­ vedė į pagalbą P r i j a m u i savo būrius. Ji palenkia karo laimę į trojėnų pusę, kol jos nenudeda sunkioj dvikovoj A c h i 1l a s . P e n t e s i l e j a i mirštant jos nugalėtoją apima pavė­ luota, bet juo stipresnė, meilė didvyriškai moteriškei. T e r š i t a s , kurį mes pažįstame iš antrosios Ilijados giesmės, norė­ damas įgelti T e t i d o s sūnui, niekina amadzonių valdovės lavoną. A c h i 11 a s negali susivaldyti ir čia pat nudeda begėdį. Pastebėkime čionai, kad A c h i 11 o meilė Pentesi­ l e j a i sudaro vienos iš gražiausių vokiečių tragedijų — K1 e i s t'o „Penthesilea"—temą. G o e t h e norėjo pasinaudoti šia tema poemai „A c h i 11 e i s" sukurti.

Kovabendrio nužudymas — tai sunki dėmė ant karžygio garbės ir nusidėjimas kaip tik auštančios A p o 11 o n o religi­ jos įstatymams. O d i s s e j u s atlieka apeigą, kuri nuvalo A c h i 11 ą nuo tos prasižengimo dėmės, bet kiti achajai nelin­ kę taip greit atleisti savo narsiausiam didvyriui T e r s i t o užmušimą. Draugai nuo jo atsitolina, ir A c h i 11 a s nutaria tuo tarpu vėl nebedalyvauti kovose. Tuo tarpu trojėnams į pagalbą ateina naujas sąjunginin­ kas — Aušros sūnus aitiopų karalius M e m n o n a s . Achajų eilės sulaužytos. M e m n o n a s nudeda daugybę achajų. Štai jo k a r d a s jau pervers Pilo valdovą N e s t o r ą . Gelbėdamas senąjį tėvą, geriausias po P a t r o k l o A c h i l l o draugas A n t i l o c h a s atstato savo krūtinę ir krinta negyvas prie aitiopų valdovo kojų. A c h i 11 a s iš savo motinos deivės žino, kad, M e m n on u i žuvus, ir jo paties greit laukia galas . Bet tai nesustabdo didvyrio, kuris negali pakelti minties, kad jo mylimojo draugo mirtis paliksianti neatkeršyta. Jis grįžta į kovą, nudeda M e mn o n ą ir, vydamasis bėgantį priešą, vos neįsibrauna į Iliono tvirtovę. Bet čia prie pačių Skajiškių vartų jį pasiekia P ar i o vilyčia. A c h i 11 a s paliko aukso šarvus, kuriuos jam iškalė H ef a i s t a s . T e t i d a skelbia, kad šarvai būsią atiduoti tam iš herojų, kurį achajai pripažins narsiausiu po jos sūnaus didvy­ riu. \ tą vardą gali pretenduoti tik A j a n t a s ir O d i s s ej u s. Šarvai priteisiami Itakės karaliui. įžeistas tuo sprendi­ mu A j a n t a s nusižudo. 1

Antroji A r k t i n o poemos dalis aprašo I l i o n o s u ­ griovimą. T a dalimi remiasi antroji Eneidos knyga. Narsiausių achajų didvyrių jau nėra tarp gyvųjų, o Iliono sienos vis dar stovi ir lyg tyčiojasi iš apgulusių jas karių. O d i s s e j u s jaučiasi turįs pateisinti savo kovabendrių, priteisusių jam A c h i l l o šarvus, pasitikėjimą. Pagal jo nuro­ dymus E p e j a s stato milžinišką medinį arklį. \ arklio vi­ dų sueina galingiausieji achajų kariai. Norėdami apgauti 1

Čia A r k t i n a s aiškiai kartoja motyvą, kuri jau buvo sunau­ dojęs I l i j a d o s autorius; tik H e k t o r o vietą užėmė čia M e m ­ nonas.

trojėnus, achajai dedasi statę medinį milžiną norėdami pa­ aukoti jį deivei A t ė n a i , kad išprašytų jos palaiminimo grįžtant jiems į tėvynę. Jų laivai iš tikrųjų išplaukia į jūrą. Trojėnai džiaugiasi, kad priešai apleido jų žemę, ir nutaria įtraukti P a 11 a d a i paaukotą medinį arklį į savo akropolį. Kaip tik to ir norėjo O d i s s e j u s . Nusileidus į žemę nak­ čiai, achajų didvyriai, pasislėpę arklio vidury, atidaro Trojos vartus savo karžygiams, kurie tuo tarpu suskubo sugrįžti iš jūros. P r i j a m o šeima, išskyrus A i n e j ą, ir visi Trojos v y ­ rai išžudyti, moteriškės ir vaikai paimti į nelaisvę. H e l e n a pagaliau sugrąžinta M e n e 1 a j u i, kuris mylinčia širdim at­ leidžia jai jos silpnumą. Kitą, žymiai mažesnę, negu A r k t i n o, poemą, kuri taip pat rišo Ilijada su Odisseja, parašė L e s c h a s iš Lesbo salos. Šitoj „M a ž o j o j 11 i j a d o j " A c h i l l a s žuvo nuo P a r i o vilyčios gana greit po H e k t o r o mirties. Apie kovą su M e m n o n u L e s c h a s nieko nežino. Užtat jis pasakoja apie nužudžiusio A c h i l l ą P a r i o mirtį. Odissejus, mat, atvežė iš Lemno salos tenai savųjų paliktą F i 1 o k t e t ą, 0 iš Tessalijos jaunąjį A c h i 11 o sūnų Neoptolemą: F i 1 o k t e t o vilyčia nudeda H e l e n o s grobiką, o N e o p t o 1 e m o ietis — paskutinį trojėnų sąjungininką E u r i p i 1 ą. Tik po tų įvykių aprašomas Trojos paėmimas O d i s s e j a u s medinio arklio dėka. Puiki y r a scena, kurioj M e n e 1 a j a s susitinka su H e1 e n a. Spartos karalius bėga su kardu rankoj, pasiryžęs nu­ žudyti neištikimą žmoną, bet vos tik ją pamato, jis iš karto susižavi jos nepalyginamu grožiu ir k a r d a s pats iškrinta jam iš rankos. Trojos nugalėtojus laukia ilgos ir sunkios kelionės į tė­ vynę. Garsiausias iš tų grįžimų buvo apdainuotas mūsų Odissejoj. Jos autoriaus pėdomis, tik su nepalyginamai mažesniu poetiniu genijum, ėjo H a g i j a s iš Troidzeno. Jo poemoj, pa­ vadintoj „Grįžimai" (Nostoi), buvo apsakyti klajonės ir nuo­ tykiai tokių didvyrių, kaip Nestoras, Diomedas, N e o p t o l e m a s ; bet ypačiai daug vietos, kiek galima spręsti

iš išlikusių mums fragmentų ir P r o k 1 o santraukos, H a g ij a s pavedė A g a m e m n o n u i ir M e n e l a j u i . \ A g a m e m n o n o žmonos K l i t a i m n e s t r o s širdį įsibrovė, I f i g e n i j a i žuvus, karščiausia neapykanta vyrui. A g a m e m n o n u i grįžus į namus, jo žmonos meilužis A i g i s t a s klastingai jį nužudo. Išvykdamas į karą, A g a ­ m e m n o n a s buvo palikęs savo mažametį sūnų O r e s t ą pas savo bičiulį S t r o f i j ą, kuris auklėjo jį kartu su savo sūnum P i 1 a d u. Vaikus surišo karščiausia bičiulystė. Už­ augęs O r e s t a s lydimas P i 1 a d o grįžta į tėvynę ir ten, v y k d y d a m a s A p o 11 o n o įsakymą, nužudo A i g i s t ą ir Klitaimnestrą. M e n e 1 a j a s grįžta į tėvynę kiek vėliau ir patenka kaip tik į A i g i s t o ir K l i t a i m n e s t r o s laidotuves.

O d i s s e j a u s paskutiniams gyvenimo metams paskyrė savo „Telegonijos" poemą E u g a m m o n a s iš Kirenės. Kaip žinome iš Odissejos, Itakės karalius praleido vienus metus pas K i r k ę . O d i s s e j u i išvykus į Itakę, K i r k ė pagimdė sūnų ir davė jam T e 1 e g o n o, tai y r a — „gimusio toli" (nuo tėvo), vardą. Subrendęs T e l e g o n a s , kaipo pi­ ratinio laivo vadas, plaukia į tolimą kelionę, kad suieškotų tėvą. Pagaliau jis patenka į Itakę. O d i s s e j u s renka savo karius ir stoja į kovą su piratais. Šitoj kovoj jaunas piratų vadas mir­ tinai sužeidžia O d i s s e j ų, nežinodamas, kad tai y r a jo pa­ ties tėvas. 2.

Tėbų kiklas.

Trojos kikle mes randame daugumą motyvų, išvystytų ar bent paliestų Ilijadoj ir Odissejoj. Mažiau ryšių jungia šitas poemos su kitu kiklu, būtent — T e b ų k i k l u . Užtat nėkiek nemažesnė, o gal net didesnė y r a šito kiklo reikšmė toli­ mesnei graikų literatūros plėtotei: sakysim graikų tragikai kaip tik iš Tebų kiklo paėmė temas savo garsiausiems vei­ kalams. Siūlas, kuris riša visas šio kiklo poemas į tam tikrą visumą tai Tebų karališkos šeimos — L a b d a k i d ų — n e l a i m i n ­ gas likimas.

Pirma ir geriausia iš Tebų kiklo poemų y r a O i d i p o d i j a. Tebų karalius L a j a s , sužavėtas P e 1 o p o sūnelio C h r is i p p o grožio, pagrobia jį nuo tėvo. P e 1 o p a s prakeikia pagrobusįjį. Tegu dievai niekuomet nepalaimina jo, dovano­ dami jam sūnų, o jei dovanosią, tai tegu tas sūnus nužudo savo tėvą. — L a j a s veda E p i k a s t ę, kuri sulaukia kūdikio. Reikia dabar apsisaugoti nuo P e 1 o p o prakeikimo pasek­ mių: L a j a s įsako įmesti naujagimį į jūrą. Jūros bangos nu­ neša skrynutę su kūdikiu prie Sikiono krantų. Sikiono kara­ lius prisiriša prie gražaus vaikučio, duoda jam O i d i p o var­ dą ir auklėja jį kaip savo sūnų. Vestuvių deivė H e r a , nors ir pavėluotai, ryžtasi išpil­ dyti P e 1 o p o prakeikimą ir užsiunčia ant Tebų baisenybę — sfinksą. Norėdamas išmaldauti H e r o s atleidimą, Lajas v y k s t a į jos šventyklą Kitairono kalne. Ten jis susitinka su jaunu keleiviu. T a r p jų iškyla ginčas, ir jaunuolis nužudo Tebų karalių. Tas jaunuolis tai O i d i p a s . Keliaudamas toliau O id i p a s ateina į Tebus, kurie vis dar neišsivadavo nuo krau­ geriškos baisenybės. Tebiečių buvo iškilmingai pažadėta tam, kuris išvaduos jų miestą nuo sfinkso, atiduoti karalystę ir našlės karalienės ranką. O i d i p a s nužudo sfinksą. Tebiečiai išpildo savo pažadą. O i d i p a s pasidaro Tebų karalius ir E p i k a s t ė s vyras. Praeina kiek laiko, kol L a j o žmona sužino, kad jos antras v y r a s y r a pirmo v y r o nužudytojas ir jos pačios sūnus. Ji prakeikia O i d i p ą, o pati nusižudo. Nežiūrint į tai, O id i p a s toliau valdo Tebus. Jis veda antrąkart, ir jam gimsta du sūnūs: E t e o k l a s ir P o l i n e i k a s . Laimės jie ta­ čiau tėvui neatneša: jaunuoliai niekina karalių tėvažudį; pa­ galiau O i d i p a s juos prakeikia ir miršta prislėgtas savo baisaus likimo. Pagrindinė Oidipodijos tendencija tai nupiešti žmogaus laimės nepastovumą ir visą jo siekimų tuštumą. Išgelbėjimo idėja, kurią į graikų sąmonę įnešė tik šeštam amžiuje Orfikai, čia dar nešvystelėjo. Antroji Tebų kiklo poema T e b a i d a sudaro betarpišką pirmosios poemos tęsinį. O i d i p u i mirus, E t e o k l a s ir P o l i n e i k a s kartu valdo Tebus, bet tėvo prakeikimas pra-

deda veikti: broliai nori vienas iš kito atimti sostą. E t e o k 1 a s nugali P o 1 i n e i k ą. Ištremtas O i d i p o sūnus vyksta į Argą ir veda ten karaliaus A d r a s t o dukterį A r g e j ą. A d r a s t a s rengia prieš E t e o k 1 ą žygį, kad grąžintų žentui Tebų sostą. Septyni karvedžiai A d r a s t u i vadovau­ jant traukia prieš Tebus. Tai y r a garsusis „Septynių žygis prieš Tebus", kurį A i s c h i 1 a s paėmė tema vienai iš savo žymiausių tragedijų. Žygis baigiasi nelaimingai; visi septyni vadai žūna prie septynerių Tebų vartų. P o 1 i n e i k a s, nors ir nužudo dviko­ voj E t e o k 1 ą, pats miršta nuo gautų žaizdų. Tebų sostas palieka E t e o k 1 o sūnui L a o d a m a n t u i .

„Amfiarajo žygis" — trečia Tebų kiklo poema — piešia vieno iš Tebaidos herojų likimą. Karaliaus A d r a s t o sesuo E r i f i 1 a buvo ištekėjusi už vieno iš Argo valdovų, A m f i a ­ r a j o . Kaipo žynys, A m f i a r a j a s žinojo, kad jo svainio rengiamas žygis pasibaigs nelaimingai ir atsisakė jame da­ lyvauti. Svainių buvo sutarta, kad ginčus, kurie kiltų tarp jųjų, turėsianti išspręsti E r i f i j a . Polineikui do­ vanojus E r i f i 1 a i senovišką Tebų karališkos giminės bran­ genybę, H a r m o n i j o s brangiųjų akmenų vėrinį, ji išspren­ džia ginčą savo vyro nenaudai. A m f i a r a j u i nelieka nieko kito, kaip žygiuoti prieš Tebus. Atsisveikindamas su savo sūneliu A1 k m e o n u, didvy­ ris ž y n y s atskleidžia jam, kad jis negrįšiąs g y v a s iš žygio ir kad tos pražūties kaltininkė esanti kaip tik jo, A1 'k m e o n o, motina. A d r a s t o kariuomenė sutriuškinta prie Tebų vartų. Kalavijas, kuris turi užmušti mūsų herojų, jau pakeltas ties jo galva, bet staiga po jo kojų atsiveria žemė ir priima žynį į savo glėbį. A m f i a r a j a s gyvena toliau požemių karalystėj, trokšdamas, kad jo sūnus atkeršytų už jo pražūtį.

„Tebaidos" tęsinį sudaro „Epigonai". Tos poemos pagrindan jos autorius A n t i m a c h a s iš Teo salos padėjo tam tikrą senesnį epinį kūrinį. Prie Tebų žuvusių didvyrių sūnūs subrendę sumanė naują žygį prieš K a d m o sostinę. P o 1 i n e i k o sūnus T e r s a n -

d r a s, viešėdamas pas vyriausią to žygio vadą A d r a s t o sūnų A i g i j a 1 e j ų, vėl paperka gobšią A m f i a r a j o našlę, ir ši verčia savo sūnų A1 k m e o n ą dalyvauti žygyje. P i r m a m septynių didvyrių žygyje prieš Tebus žuvo visi vadai, išskyrus vyriausią karvedį A d r a s t ą. Antram ž y g y žuvo tiktai va­ das, A d r a s t o sūnus A i g i j a l e j u s , o septyni epigonai, paėmę Tebus, grįžta į tėvynę. Vienas iš epigonų buvo D i om e d a s, narsiausias po A c h i l l o ir A j a n t o Ilijados he­ rojus. Tebų kiklas rišasi čia tokiu būdu su Trojos kiklu.

Sekanti „Alkmeonidos" poema, galimas daiktas sudarė su „Epigonais" vieną visumą. Minėjome jau, kad gobši E r i f i 1 a, papirkta T e r s a n d r o , verčia savo sūnų A1 k m e o n ą dalyvauti epigonų žygyje prieš Tebus. Jeigu mes gerai suprantame išlikusias mums „Epigonų" ir „Alkmeo­ nidos" santraukas, tai A l k m e o n a s dar prieš išvykdamas į žygį išpildo žuvusio tėvo įsakymą ir nužudo savo motiną. Prie Tebų sienų A l k m e o n a s iššaukia į dvikovą jauną tebiečių karalių L a o d a m a n t ą ir nudeda jį. Bet po tos pergalės jį pradeda persekioti E r i n n i j o s. A l k m e o n a s bėga pas Psofidos karalių, kuris nuvalo jį nuo baisios dėmės ir leidžia už jo savo dukterį A1 f e s ib e j ą. Erinnijos vis dėlto neduoda jam ramumo. Tik ta že­ mė, kuri nebuvo liudininkė jo motinos nužudymo, galinti jį pri­ imti. Achelojo upė, nešdama iš visų pusių smėlį, sukūrė naują kraštą Akarnaniją. Tos upės dievaitis galutinai nuvalo moti­ nos nužudytoją ir leidžia už jo savo dukterį nimfą K a 11 i r o j ą („Gražiai tekanti"). K a 11 i r o j a žino apie pirmąsias A1 k m e o n o vestu­ ves. P a v y d o kankinama ji reikalauja iš v y r o , k a d jis dovanotų jai H a r m o n i j o s vėrinį, kurį jis buvo padovanojęs pirma­ jai žmonai. A l k m e o n a s v y k s t a į Psofidą; širdingai pri­ ima jį ten A1 f e s i b e j a ir jos tėvas. A l k m e o n a s pasa­ koja A l f e s i b e j a i , kaip jį esąs išgydęs nuo sunkios ligos Delfų A p o l l o n a s ir kaip jis už tai pažadėjęs paaukoti vė­ rinį jo šventyklai. A l f e s i b e j a tiki A l k m e o n u i , t a ­ čiau jo apgaulė tuojau išeina aikštėn, nes paties herojaus t a r ­ nas atidengia A l f e s i b e j a i ir jos giminaičiams, kam y r a

reikalingas jos vyrui vėrinys. Mylinti moteriškė norėtu at­ leisti vyrui, bet jos broliai, laikydami savo šeimos garbę įžeis­ tą, nužudo A l k m e o n ą . A1 f e s i b e j a visa savo siela mylėdama neištikimą v y ­ rą, išžudo savo brolius, o prakeiktą vėrinį, sukruvintą tiekos didvyrių krauju, aukoja Delfų šventyklai. Čia pagaliau pasi­ baigs jo pragaištingas veikimas.

3.

Kosmogoninis kiklas.

Apie trečiąją epinio kiklo dalį, vadinamąjį Kosmogoninį kiklą, mums paliko y p a č maža žinių. Sunku net pasakyti, ar jau to kiklo autoriai norėjo surišti Tebų ir Trojos kiklus, duo­ dami jiems bendrą pradžią, ar tai padarė tik vėlyvesnieji gra­ matikai. Pirmąją kosmogoninio kiklo dalį sudaranti vadinam, k i kl i n ė T e o g o n i j a pasakoja, kaip atsirado valdančioji pa­ saulį dievų giminė, t. y. D z e u s o dieviškoji šeima. P a g a l vienas tos poemos skeveldrėles išeina, kad visi dievai y r a kilę iš Okeano, „nuo amžių gimusio", pagal kitas — iš pirmosios dievų poros — Dangaus ( U r a n o ) ir Žemės ( G a j o s ) . U r a ­ n a s ir G a j a pagimdė K r o n ą ir R e j ą, o iš jų jau gimė Dzeusas su savo broliais, P o s e i d o n u ir H a d u, ir D z e u s o sesuo ir žmona H e r a . Antroji kiklinės Teogonijos dalis T i t a n o m a c h i j a pa­ pasakoja, kaip D z e u s a s ir jo broliai nuvertė nuo pasau­ lio sosto savo tėvą K r o n ą ir tarnaujančius jam žemės sūnus T i t a n u s , ir kaip nugalėtojai pasidalino tarp savęs pasaulį, pripažindami vis dėlto vyriausią valdžią D z e u s u i . Keršydama D z e u s u i už K r o n o nuvertimą ir už­ darymą tartare, G a j a pagimdė naujus sūnus G i g a n t u s , kurie pradėjo naujas kovas su Olimpo valdovu. Tos kovos buvo apdainuotos trečioj kosmogoninio kiklo daly G i g a ntomachijoi. D z e u s a s išėjo iš jų nugalėtojas ir susi­ taikė su G a j a . Vėlyvesniais laikais, kai Graikijoj įsiviešpa­ tavo A p o 11 o n o religija, tas susitaikymas buvo apdainuoja­ m a s kaipo didžiausias saulės dievo nuopelnas. Trojos ir Te-

bų kiklai randa, kaip matėme, tam susitaikymui kitus, musų akimis žiūrint, gana keistus motyvus.

Labai sunku y r a rekonstruuoti iš likusių mums ske­ veldrėlių turinį poemų, kurios y r a paskirtos dievažmogiui H erakiui. Talentingiausią atrodo mums Z i e 1 i n s k i o re­ konstrukcija (Op. cit. 59 sq.). D z e u s a s žino, kad tamsiosios Žemės jėgos nesnaudžia, norėdamos jį pražudyti. Jo karščiausias noras y r a todėl pa­ gimdyti sau sūnų išganytoją. Pirmo sūnaus E p a f o jisai susilaukia iš Argo nimfos į j o s . Šio sūnaus ainių likimas sudaro turinį pirmos poemos — „D an a i d o s". Tarp E p a f o ainių y r a du broliai A i g i p t a s ir D a n a j a s. P i r m a s turi penkiasdešimt sūnų, antras tiek pat dukterų. Aigiptijadai nori vesti Danaidas. Tos bet ko­ kia kaina nori išvengti vestuvių, jos bėga atgal į senovinę tė­ vynę Argą. Aigiptijadai priveja jas. Danajų dukterų pasi­ priešinimas sulaužytas. Jų tėvas joms duoda peilius: tegu sutuoktuvių nužudo savo v y r u s .

naktį

jos

Tik viena Danajidų H i p e r m i n e s t r a , pamilus savo jaunąjį vyrą L i n k e j ų, pasigaili jo. D a n a j a s nori už tai nubausti ją mirtim, bet ją išgelbsti A f r o d i t ė , o su ja išsigelbsti D z e u s o sėkla. L i n k e j a u s šeimoj gimsta A k r i s i j a s. Jo duktė D a n a j a turi pagimdyti iš D z e u s o naują dievažmogį. Pranašysčių įbaugintas tėvas laiko ją uždarytą. Dzeusas patenka pas ją auksinio lietaus pavidalu. Kai D a n a j a pa­ gimdo sūnų P e r s ė j ų , Akrisijas liepia uždaryti ją kartu su kūdikiu į skrynią ir mesti į jūrą. Bangos nuneša juos prie Še­ rifo salos krantų. Čia ir užauga antrosios poemos „Perseidos" herojus — Persėjus. Salos karalius, įsimylėjęs D a n a j ą, persekioja ją meilės pasiūlymais. Jaunas didvyris stoja jam skersai kelio. Norėdamas juo atsikratyti, karalius liepia jam atnešti baisenybės M e d U z o s galvą. Ta galva paver­ čianti kiekvieną, kas į ją pažvelgia, akmeniu. Persėjus turi žūti. Laimei jį globoja D z e u s o duktė A t e n a . Jis

nukerta baisenybės galvą, žiūrėdamas tiktai i dovanotą jam A t e n o s veidrodį, kuriame atsispindi M e d ū z o s kūnas. Grįždamas P e r s ė j u s išvaduoja nuo baisaus slibino gražuolę A n d r o m e d ą , kuri tampa savo išgelbėtojo suža­ dėtine, grįžta į Šerifą ir išgelbsti motiną nuo įžūlaus kara­ liaus ; jisai parodo jam M e d ū z o s galvą, ir karalius virsta akmeniu. Trečioji poema y r a paskirta pačiam garsiausiam iš D z e ­ u s o sūnų: dievažmogiui H e r a k l u i . Pagimdo jį D z e u s u i gražuolė A1 k m e n ė, kilusi iš P e r s e j a u s ir A n ­ d r o m e d o s gentkartės. P a v y d i H e r a negali apkęsti vai­ ko, kuris gimė jos vyrui iš kitos moteriškės. Apgaulingai ji pri­ verčia D z e u s ą atiduoti H e r a k 1 ą tarnauti žiauriam Argo karaliui E u r i s t e j u i . Tas užduoda jaunam didvyriui ilgą sunkių žygdarbių eilę. Tie žygdarbiai buvo aprašyti keliose Heraklejose, iš kurių garsiausia buvo gyvenusio septintame amžiuje P e i s a n d r o iš Rodo salos „H e r a k 1 e j a".

Sekanti poema „Oichalijos paėmimas" aprašo liūdną H e ­ r a k 1 o galą. H e r a k 1 a s turi žmoną D e j a n e i r ą. Il­ gus metus jis y r a jai ištikimas, bet sulaukęs senyvo amžiaus jis susitinka su Oichalijos karaliaus E u r i t o dukteria I o 1 a, ir jo sieloje užsidega jai nenugalima aistra. Jis jėga paima Oichaliją ir užvaldo jos karalaitę. Sužinojus apie tai, pavydi D e j a n e i r a atsimena kadaise gavusi iš kentauro N e s o pra­ gaištingų nuodų: ji primirko tais nuodais vyro apsiaustą. Ne­ galėdamas pakęsti nežmoniškų skausmų, H e r a k 1 a s liepia t a r n a m s sukurti laužą ir pats ant jo susidegina.

Paskutiniu kosmogoninio kiklo tęsiniu Z i e 1 i n s k i laiko dvi poemas, kurių vidurtaškį sudarė padavimai apie auksavilnę ir apie dievažmogį J a s o n ą. Pirmosios poemos turinys y r a toks. O r c h o m e n o M i ­ n i j ų giminės karalius A t a m a n t a s , pasiduodamas savo antrosios žmonos klastoms, rengiasi pražudyti savo vaikus F r i k s ą ir H e i l ą , kuriuos jam pagimdė jo pirmoji žmona N e f e 1 ė (Debesis). N e f e 1 ė, norėdama juos išgelbėti, duoda jiems auksavilnį aviną. Vaikai plaukia ant jo sprando per jūrą:

Hellesponte, t. y. „H e 11 o s jūroj", mergelę pagauna bangos. F r i k s a s vienas pasiekia Kolchidos krantus. To krašto ka­ ralius A j e t a s užvaldo avino, ant kurio atplaukė F r i k s a s, auksavilnę. A t a m a n t ą , išsižadėjusį savo vaikų dėl antrosios žmonos klastos, nubaudžia H e r a k 1 a s, užkariaudamas jo kraštą Orchomeną. Antroji poema „Argonautikos" apdainuoja auksavilnės at­ gavimą. Tessalijos Jolko karalius P e l i j ą s žada savo giminai­ čiui J a s o n u i grąžinti jo tėvo sostą, jeigu jisai atgaus iš A j e t o F r i k s o jam paliktą auksavilnę. J a s o n a s stato stebuklingąjį Argo laivą ir, surinkęs savo draugus, plaukia į Kolchidą. A j e t a s, žinoma, stato jam įvairiausias kliūtis, kurias J a s o n a s vargu ar būtų nugalėjęs, jeigu jį nebūtų įsimylėjus A j e t o duktė burtininkė M e d ė j a . Su jos pagalba jisai už­ migdo baisenybę, saugančią auksavilnę, ir kartu su M e d ė j a grįžta į tėvynę. Vėliau, deja, jis skiriasi su savo geradare M e d ė j a , no­ rėdamas vesti Efiros karaliaus dukterį. Negalėdama to pakęsti, M e d ė j a savo kerais nužudo patį J a s o n ą, jo sužadėtinę ir jos tėvą. V.

HOMERINIAI HIMNAI.

Vadinamieji homeriniai himnai buvo greičiausiai ne kas kita, kaip dievus garbinančios įžangos, kuriomis rapsodai pradėda­ vo, pagal Plutarchą (Demos. 6 ) , Homero poemų recitaciją. Taip bent galima spręsti iš kito plačiai graikų vartojamo himno pa­ vadinimo: TCpoo£{uov (priešgiesmė iš *p6 (prieš) ir —gies­ mė). Tai buvo ne paprastos apeiginės dainos, išvardinan­ čios kilnias dievo ar deivės ypatybes, bet daugiausia legen­ dos, kuriose buvo apsakomi įvairūs įvykiai iš dievų gyvenimo, gerbiamas jų galingumas ir jų dorybės. Geriausiąjį himnų tekstą davė anglų mokslininkas T. H. A 1 1 e n penktame „Oksfordo" Homero leidimo tome. Pagal jo nustatytą naują tvarką mes ir atpasakosime svarbiausiųjų himnų turinį. P i r m a s himnas — himnas B a k c h u i — išliko

mums tokioj fragmentarinėj formoj, kad apie jo turini mes ne­ galima susidaryti aiškaus vaizdo. Neturi taip pat gilesnės reikšmės himnų liekanos, kurias A11 e n savo kritiškame lei­ dime surinko po NN VI — XXXIII. Užtat antras, trečias, ket­ virtas ir penktas himnas duoda mums labai įdomios ir svar­ bios medžiagos. H i m n a s D e m e t r a i (Homeri Opera. V 2—20 Heks. 1—495) lygina pirmiausia dievų laimingą ir žmonių apverktiną likimą. Žmonių giminės gyvenusios ir mirusios, neturėdamos nei vaisto, nei pagalbos savo skausmams ir sunkiai senatvei. Tuos vaistus atnešusi žmonėms Eleusino misterijų įsteigėja D emetrą. Čia mes jau susitinkame su nauja — misterijų — religija, kuri H o m e r u i buvo svetima. Apie tos religijos šventąsias paslaptis ir apeigas dainius nepašvęstiesiems, žino­ ma, dainuoti negalįs. Juo plačiau jis nupasakoja legendą apie pastatymą D e m e t r o s šventyklos Eleusine ir įsteigimą ten misterijų. Požemių valdovas H a d a s pagrobė D e m e t r o s duk­ terį K o r ą. Užsirūstinusi ant dievų, kurie leido H a d u i tai padaryti, D e m e t r a nusileido į žemę mirtingos moteriškės pavidalu. Eleusine ji susitinka su karaliaus K e 1 e j a u s duk­ terimis. Moteriškė pasisako esanti piratų, nuo kurių jai ta­ čiau pavykę pabėgti, auka. Ar karalaitės nepadėsiančios jai surasti mieste auklės a r b a šeimininkės v i e t o s ? Karalaičių m o ­ tinai kaip tik reikalinga auklė jos ką tik gimusiam sūneliui D em o f o o n t u i prižiūrėti. D e m e t r a prisiriša prie gražaus vaikelio ir pasiryžta suteikti jam dievų galingumą ir nemirtingumą. Ji neduoda jam nieko valgyti, ištrina tiktai jo kūną ambrozija, o nakties metu deda į žarijas. Deja, motina išsigandus sutrukdo D e m e t ­ r o s savotišką auklėjimą. Auklė keikia žmonių kvailybę, su­ trukdžiusią vaikučiui įgyti nemirtingumą: dievas jisai jau ne­ bebus, bet vis dėlto bus amžinai garbinamas, nes sėdėjo ant dei­ vės kelių ir ilsėjosi jos glėbyje. Dabar, kai žmonės pažino deivę, ji turi apleisti žemę. Ji kviečia tiktai Eleusino gyventojus, kad jie pastatytų prie Kallichoro (gražiavietės) šaltinio jos aukurą ir šventyklą, o ji jau pamokysianti juos šventųjų veiksmų, kurie atversią jų

akims ano pasaulio paslaptis ir parodysią kelią ten nužengti. D e m o f o o n t o likimas — tai kiekvieno pašvęstojo į D em e t r o s misterijas vaizdas: kiekvienas iš jų turįs pereiti per ugnį, nuvalyti joje savo sielą nuo visų dėmių ir ydų ir tik tada galėsiąs rasti amžiną ramumą deivės glėbyje.

„Visuomet atminsiu ir niekuomet neužmiršiu toli šaudan­ čio A p o 11 o n o" — tokiais žodžiais prasideda himnas D e 1 o A p o 11 o n u i (Ed. Allen. V 20 sq.). Toliau dainius aprašo, ko­ kios pagarbos y r a apsuptas L e t o s sūnus: dieviškoj šeimoj jam įeinant į Olimpo rūmus, visi dievai, išskyrus D z e u s ą ir paties A p o 11 o n o motiną, pašoka iš savo krėslų jo pasvei­ kinti. D z e u s a s paduoda mylimiausiam sūnui nektaro taurę. L e t a didžiuojasi pagimdžius tokį sūnų. Tiek miestų prie jūros garbiną A p o 11 o n ą. Su tais mies­ tais dainius jungia legendą apie A p o 11 o n o gimimą. Mat, L e t a , jausdama besiartinančius gimdymo skausmus, visuo­ se tuose miestuose ieškojo vietos, kur galėtų duoti gyvybę D z e u s o sūnui. Visi miestai, bijodami H e r o s , atsisakė ją priimti. Viena tik Delo sala buvo linkusi tai p a d a r y t i : jai mie­ lai skambėjo ausyse L e t o s žodžiai apie būsimus turtus ir garbę, ji tiktai abejojo, ar toks galingas dievas, kaip A p o 11 on a s, nepaniekinsiąs tokio uoloto lopšio, ar nesuduosiąs jai smūgio koja ir nepanardinsiąs jos jūros bangose — tada tik­ tai polipai ir ruoniai viešpatausią išniekintoj saloj. L e t a tu­ rėjo iškilmingai prisiekti, kad kaip tik Delo saloj jos sūnus pa­ sistatydins pirmą šventyklą ir orakulą. Devynias dienas ir devynias naktis laukė Delas gimimo, nes H e r a sulaikė Olimpijoj dievišką priėmėją E i 1 e i t i j ą. Pagaliau dievaitės R e j a , D i o n ė , T e m i d a ir A m f i ­ t r i t ė nusiuntė pas Eileitiją Temidą su pažadu dovanoti jai puikų vėrinį, jeigu ji tuojau atvyksianti ir padarysianti L e t o s skausmams galą. Naujagimį deivės išmaudė, apvyniojo v y s ­ tyklais, o motina papenėjo ne savo krūtim, bet nektaru ir ambrosija. Nuo tokio maisto vaikas augo taip sparčiai, kad suplėšė vystyklus ir kaipo jau subrendęs jaunuolis — kitaristas, lanki­ ninkas ir žynys — nužengė į žemę. Visame pasaulyje A p o 1-

1 o n a s turėjo daug šventyklų ir šilų, bet daugiausia jis džiau­ gėsi Delo sala ir Delo tarnaujančiomis jam mergelėmis: bai­ gus dainuoti himną A p o l l o n o , L e t o s ir A r t e m i d o s garbei, jos stebinančios žmones giesme apie tolimos praeities v y r u s ir moteris, nes mokančios taip gražiai imituoti tų žmo­ nių balsus, kad kiekvienas jų, jeigu atsikeltų, manytų girdis sa­ vo paties balsą. Himnas baigiasi eilėmis, kurias paduodame čia, laisvai išvertę: „Likite sveikos, mergelės, ir neužmirškite mūsų, o jeigu čia a t v y k s kada nors likimo prislėgtas svetimšalis ir paklaus jūs, k a s jums atrodo saldžiausias iš čion ateinančių aoidų ir kas jums suteikia daugiausia džiaugsmo, atsakykite vienu balsu: aklys tai iš uolingos Chijo salos, kuris paliko ainiams gražiau­ sias iš visų giesmių. O aš jūsų šlovę nunešiu į visus žemės kraštus, o žmonės man patikės, nes tai juk ir teisybė". Himne p i t i n i a m arba Delfų A p o l l o n u i (Allen sujungia I ir II himną i vieną himną) dievas apleidžia Parnasą ir a t v y k s t a į Olimpą, kur džiugina dievus savo šokiais ir kita­ ros skambinimu. Toliau aprašomas Įsteigimas pirmo orakulo Delfuose. A p o 11 o n a s keliauja kretiečių laivu į K r i s ę. Baltinio nimfa T e u f u s ė pataria jam įsteigti orakulą prie P a r n a s o . Paskui jis nušauna baisų slibiną P i t ą, nuo kurio kilęs A p o l ­ l o n o v a r d a s „pitinis". Pirklius kretiečius, kurie jį veža, A p o 11 o n a s kviečia būti savo šventikais. Tie abejoja, ar jie galėsią išmisti tarp kalnų, kur nėra nei vynynų, nei derlingos dirvos, nei pievų. A p o 11 o n a s ramina juos: tegu kiekvienas iš šventikų laiko dešinėj peilį, kad nuolat galėtų skersti mirtingųjų žmonių auko­ jamus dievui gyvulius. Prie jauniausiųjų himnų priklauso h i m n a s H e r m e j u i (Ed. Allen, V 42—64; Heks. 1—580), nes čia atsispindi laikai, labai atsitolinę nuo Homero religinių sąvokų. M a j a d a pagimdė H e r m e j ą iš D z e u s o . „Rytą jis gimė, vidudienį jau skambino kitara, o vakare pavogė toli šaudančio A p o l l o n o jaučius". Kitarą jis pasidarė iš vėžlio, kurį rado ant olos, kurioj gimė, slenksčio. Pavogtus jaučius jis atvarė į Al f e j ą. Čia, trindamas lauro šaką gele-

žim, jis įskėlė ugnį, kurios žmonės nebuvo dar atidengę, pa­ skerdė du jaučius ir surengė sau puotą. Grįžęs į savo olą, H e r m e j a s pareiškia motinai, kad jų kuklus gyvenimas greit pasibaigsiąs. Jis mėginsiąs užimti vietą olimpiečių tarpe, o jeigu tat jam nepavyksią, tai galė­ siąs būti vagių karalium ir apvogti Delfus. Pasikėlęs iš miego A p o 11 o n a s ieško savo pagrobtų jaučių ir atvyksta į Killenę. H e r m e j a s susiriečia lopšy ir dedasi miegąs. „Ar atiduosi man jaučius, ar įmesiu tave tuo­ jau į tartarą". — „Ką man rūpi tavo jaučiai; mamytė maitina m a n e dar savo krūtim, vynioja mane kasdien naujais v y s t y k ­ lais, maudo šiltame v a n d e n y ; tik v a k a r esu gimęs. Kas gi ga­ lės patikėti, kad toks vaikas pavogtų jaučius". A p o 11 o n a s mato melą, bet toks „stebuklingas" vaikas jį lengvai nuginkluoja. H e r m e j a s veda A p o 11 o n ą į Olimpą ir prašo D z e u s ą išspręsti jų bylą: liudytojų A p o 11 o n a s neturįs, o jo, H e r m e j o, nekaltumą geriausiai įro­ danti jo kūdikystė. Prapliumpa D z e u s a s griausmingu juo­ ku: — „Na, tai ir sūnelį pagimdžiusi man gražuolė M a j a d a". Bet tegu H e r m e j a s daugiau nebeišdykauja ir parodo A p o 11 o n u i savo grobį. D z e u s o valią reikia išpildyti, bet padaręs tai H e r m ej a s ištraukia savo kitarą. Vos suskambėjo naujas instrumen­ tas, A p o 11 o n a s „džiaugsmingai nusišypsojo, kai mielas g a r s a s perėjo jam per širdį ir apėmė ją saldus ilgesys". Bet dar daugiau nustebo dievas, kai H e r m e j a s užtraukė pui­ kią giesmę apie dievų kilmę (Teogoniją). — „Kas tave iš­ mokė tokių dalykų? — Tris dovanas duoda mums tokia gies­ m ė : džiaugsmą, meilę ir saldųjį miegą. Tai sakau aš, Mūzų valdovas. Tavo vieta ne kur kitur, tik Olimpe " — „Žinai ką — pertraukė A p o l l o n ą H e r m e j a s — aš tau dovanosiu savo kitarą ir išmokysiu jąja skambinti, o tu paliksi man savo jaučius". A p o 11 o n a s sutinka, ir jie abu v y k s t a į Olimpą. Olimpo valdovas verčia brolius, prisiekti vienas kitam amžiną bičiulystę. A p o 11 o n a s nori tik būti tikras, kad ap­ sukrus broliukas nieko jam nepavogsiąs. H e r m e j a s pri­ siekia gerbsiąs brolio nuosavybę. A p o 11 o n a s dovanoja tada H e r m e j u i auksinę trilapę rykštę, kuri išpildys visus jo norus.

Rapsodas, kuris sukūrė himną H e r m e j u i, neužmerkia akių į savo luomo patrono H e r m e j o moralinį luošumą. Jis net padidina jį iki aukščiausio laipsnio, bet kaip tik tas netikė­ tinas padidinimas padaro, kad niekas negali žiūrėti į H e rm e j o apgaulingą apsukrumą ir išradingumą kaipo į tikrus dievybės bruožus, kaip juos įsivaizdavo religinė graikų sąmonė. H e r m e j o veiksmai — tai puikūs humoristiniai motyvai, ku­ rių menišką reikšmę graikai gerai mokėjo įvertinti: Sofokl a s , sakysim, supynė iš jų audeklą savo „Pėdsakų" dramai.

P e n k t a s (pagal A11 e n o numeraciją) himnas garbina „auksu papuoštos Afroditės darbus". (Op. cit. V 64—75; rieks. 1—293). Dievams ji žadinanti saldžiausius geidulius, pa­ vergianti paprastųjų maruolių gimines; jos galingų įsakymų klausą skraidą padangėmis paukščiai ir visi gyvūnai tiek jū­ roje, tiek sausumoje. Tiesa, A t e n a P a l l a d a , A r t e m id a ir šeimos židinio deivė H e s t i j a nepasiduodančios jai, bet už tai vyriausias pasaulio valdovas D z e u s a s pripaži­ nęs jos valdžią ir daug kartų dėl jos vylių užmiršęs savo tei­ sėtą žmoną H e r ą . Atsidėkodamas už tai D z e u s a s nu­ sprendė, kad, sujungus tiek mirtingųjų vyrų ir moteriškių, ji ir pati turi pažinti saldžios meilės dovanas ir įkvėpė į jos širdį meilę A n c h i s u i. Deivei skubant į Idą, kur karališkas piemuo Anchisas gano savo bandas, ją lydi ir gerinasi prie jos pilki vilkai, šviesiaakiai liūtai, lokiai ir panteros; o deivė, m a t y d a m a juos, džiaugiasi jais ir įpila į jų krūtines saldųjį geidulį, o jie visi, susijungę po­ romis, pasitraukia pagaliau į pavėsingus tarpeklius. Kuklios mergelės - frigietės pavidalu pasirodo deivė A n c h i s u i . Jaunuolio širdį iš karto apima karščiausia meilė ir nusistebėjimas jos grožiu. — „Ar nesi kartais deivė, gal pati Afroditė, o gal Charita arba nimfa? Pastatysiu tau aukurą ir aukosiu ant jo aukas, tik duok man turtą ir šlovę ir dovanok daug ainių". — „Esu mirtinga moteriškė, — atsako mergelė, — f rigų karaliaus O t r e j a u s duktė. Šokau sau neseniai su kitomis savo krašto mergelėmis, ir štai staiga H e r m e j a s pagriebė mane iš jų tarpo ir atnešė į Trojos kraštą, nes man lemta y r a būti A n c h i s o žmona ir jo vaikų motina. Neliesk

manęs dabar, nuvesk pas savo tėvus, o pas mano tėvus siųsk pasiuntinį, kad atneštų mano kraitį, tik tada aš liksiu teisėta tavo žmona" . A n c h i s a s ir klausyti nenori apie laimės va­ landėlės atidėjimą: joks žmogus ir joks dievas, net toli šau­ dąs A p o 11 o n a s, nesulaikysiąs dabar jojo. Afroditė, žinoma, nesipriešina. Kai piemenys turėjo jau, parginę savo bandas, grįžti į A nc h i s o palapinę, A f r o d i t ė užmigdė A n c h i s ą ir vėl priėmė savo dievišką pavidalą. Prabudusi A n c h i s ą apima šiurpas: „Nes nustoja jėgų gyventi maruolis, kuris dalinos guoliu su deive". Deivė paguodžia jaunuolį: jam gimsiąs sū­ nus A i n e j a s, tai reiškia „Baisaus skausmo v y r a s " , „nes mane apėmė baisus liūdesys, kai aš įkritau į maruolio guolį". Bet ką čia padarysi, Trojos karališkoj šeimoj y r a tiek stebuk­ lingai gražių jaunuolių. Vieną iš jų, G a n i m e d ą , pagrobęs D z e u s a s , dabar jis pilstąs vyną Olimpiečiams jų puotose, kitą vėl prisiviliojusi deivė A u š r a (Eos). A n c h i s o būtų laukęs toks pat likimas; būtų pasenęs sau danguje nesulaukęs vaikų; o dabar jam gimsiąs sūnus, kuris įsteigsiąs galingą val­ dovų giminę. Tegu tik A n c h i s a s neužmirštas, kad jam ne­ valia bus atidengti sūnui jo gimimo paslaptį, nes A f r o d i t ė esanti vienintelė olimpietė, kuri atsidavė mirtingam vyrui. Jeigu kas paklausias A n c h i s ą apie A i n e j o motiną, tegu jis nurodąs vieną iš nimfų, kurios išauklėsiančios vaiką. Jeigu A n ­ c h i s a s paslapties neišlaikysiąs, D z e u s a s nudėsiąs jį savo žaibu. Iš visų homerinių himnų himnas A f r o d i t e i turi aukš­ čiausią menišką v e r t ę : tiek psichologinė motyvacija, tiek po­ etinė kalba primena jo didžiuosius pirmavaizdžius, t. y., Ilijadą ir Odisseją. VI.

KOMINISEPAS.

„Poezijos pagrindas — sako A r i s t o t e l i s (Pal. Poetica C. II et VI) — y r a imitacija, ji skiriasi, (į t a m tikras rūšis) pa­ gal poetų vidinį palinkimą". Vieni imituoją gerus žmonių veiks­ mus ir kurią himnus ir panegirikus; kiti vėl imituoją veiks­ mus blogų žmonių ir kurią pašaipos dainas. Pirmoji poezijos rūšis besiplėtodama privedusi pagaliau prie H o m e r o , ku­ ris buvęs ne tik didelis epikas, bet mokėjęs puikiausiai piešti

ir dramatinius veiksmus. Nepasitenkindamas tuo, jisai pirmas lyg nustatęs pagrindinius komedijos bruožus, nekurdamas pa­ šaipos dainų, bet dramatizuodamas juokingus dalykus. Juk „M a r g i t a s" esąs visai panašus į dramą, ir toks pat santy­ kis, kuris riša Ilijadą ir Odisseją su tragedija, riša „Margitą" su komedija. Aristotelis žiūri į „Margitą" kaipo i komedijos užuomaz­ gą ir laiko jo autorium H o m e r ą . Homero tyrinėtojai visai priėmė pirmąjį A r i s t o t e l i o tvirtinimą ir, tiesa po ilgų s v y ­ ravimų, atmetė antrąjį: jau antram šimtmety po Kr. iškilo klausimas, ar iš tikrųjų tas pats poetas, kuris sukūrė Ilijadą ir Odisseją y r a parašęs ir „Margitą", o naujoviškoji kritika ga­ lutinai išsprendė šį klausimą neigiamai. Matyti vis dėlto, kad meninė „Margito" vertė buvo labai aukšta, jeigu jis taip ilgai galėjo būti laikomas tikruoju Homero kūriniu. Juo labiau rei­ kia gailėtis, kad iš svarbiausios kominės poezijos užuomaz­ gos mums išliko tik keliasdešimt žodžių. Kad tų užuomazgų buvo daugiau, liudija tarp kitko S u i d o mums išlaikyta žinutė, kad Senovėje H o m e r u i buvo skiriamas tam tikras juokin­ gų eilėraščių skaičius. 0

Žodis „Margitas" y r a s u d a r y t a s iš l^apY ?, t. y. kvailas, gašlus. Priesaga -toje pridėta prie ^apr°s tokiu pat būdu, k a i p žodyje Sepdxųc (nuo frapaoc — akiplėšiškumas) arba A£oxixrjc (nuo — plepumas): priesaga toft pabrėžia, kad žodis, su kuriuo ji y r a sujungta, išreiškia pagrindinę žmogaus, apie kurį kalbama, ypatybę. „Margitas" tai buvo vienas iš tipingų kvailių, apie kurį buvo pasakojami įvairūs anekdotai ir komiški atsitikimai. Bendrą M a r g i t o charakteristiką randame trečiame P l a t o n u i skiriamo dialogo „Alkibijadas II" autoriaus dėka mums išlikusiame fragmente: „Daug mokėjo (Margitas) dirbti darbų, bet visus dirbo blogai". Die­ vai nepadarę jo nei kasėju, nei žemdirbiu, nei kitu kokiu ama­ tininku, nes jis netiko jokiam amatui. Turėdamas turtingus tėvus, jisai manė, kad jam nereikia nieko dirbti ir nieko moky­ tis. Neišmoko skaičiuoti daugiau, negu lig penkių, užtat su­ keldavo visų žmonių, su kuriais susitikdavo, pašaipą, s t a t y d a ­ m a s jiems tiesiog klasiškus savo kvailumu klausimus. Grai­ kų pedagogai dažnai savo skirtuose vaikams vadovėliuose s t a -

tydavo M a r g i t ą kaipo pavyzdi, prie ko gali prieiti žmo­ gus, kuris nenori nieko mokytis ir dirbti. „Margitas", kurį taip aukštai vertino senovė, žuvo. Už­ tat ištisai išliko mums heroinio epo parodija Baxpaxo[u>o|iaxta (Varlių ir pelių k a r a s ) . (Geriausias leidimas: Homeri Opp. r e c Allen V 168—183. Heks. 1—303). Iškilmingo epinio stiliaus užuomazgų galima surasti jau Odissejoj. Kominis epas pritaiko heroinio epo formas visai menkiems dalykams. Maži sutvėrimai, kurie žmonių gyve­ nime pasireiškia tiktai kaipo nepavojingi kenkėjai, priima Ili— jados herojų pozas, imituoja jų kalbą; jų tarpusavio kare da­ lyvauja taip pat, kaip ir heroiniame epe, dievai ir deivės. Visa tai pagaliau sukelia tam tikrą, tiesą pasakius, gana paviršuti­ nišką komišką efektą. Varlių karalius Pelejaus (° TcrjX6c — bala, klampynė) sū­ nus F i s i g n a t a s ( = Išpūstveidis) kviečia pelę P s i c h a r p a k ą ( = Nuotrupų grobike) aplankyti jo jūros rūmus — ji­ sai pats nunešiąs ten viešnią ant savo sprando. Pradžioj ke­ lionė eina neblogiausiai. Bet štai pasirodo vandens gyvatė. Abu keleivius apima šiurpas. Varlė pasineria į gilumą, pelė prigeria. Pelės skelbia varlėms karą. Dievai tariasi, kas iš jų tu­ rėsią padėti varlėms ir kas pelėms. D z e u s a s nori palenkti A t e n ą į pelių pusę, nes, mat, jos šventykloje jų bėginėja y p a ­ čiai daug. Deja, A t e n a su pelėmis turi seną sąskaitą: įžū­ lūs sutvėrimėliai jos apsiauste iškapoję daug skylių, ir deivė turėjusi prasiskolinti siuvėjui, kuris tas skyles užlopęs. Bet ir varlėms, kurios savo kvarkimu trukdo jai miegoti, deivė ne­ norinti padėti. Geriau jau susilaikyti nuo kovos ir žiūrėti, k a s dabar įvyks. Uodai savo mažais trimitais duoda ženklą pradėti kovą. Danguje girdėti D z e u s o griaustinis. Paskirų muštynių a p ­ rašymuose gana sąmojingai parodijuojami Ilijados herojų žyg­ darbiai. Pagaliau kovos lauke pasirodo galinga pelė M e r idarpakas. Varlių eilės sulaužytos. Bet D z e u s o žai­ bas visai taip pat, kaip Ilijados aštuntoj giesmėj (Eil. 133 ir tol.), įbaugina pelių kariuomenę, o pagalbinis vėžių būrys, ku­ rie savo kojytėmis, lyg žirklėmis, gnaibo pelėms uodegas ir kojas, galutinai nulemia mūšį varlių naudai.

Nežiūrint į Batrachomiomachijos neperdaug aukštą me­ ninę vertę, jos autorius turėjo gana daug pasekėjų. Turime žinių apie sukurtas dar senovės Graikijoj A r a c h n o m a c h i j ą (Vorų karas) ir G e r a n o m a c h i j ą (Gervių karas).

VII.

DIDAKTINIS E P A S .

Homero saulės spinduliai krinta ne tiktai į didvyrių gimi­ nę, į jų žygius, jų keliones, jų nuotykius ir puotas; jie prasi­ skverbia pagaliau į visas graikų tautos gyvenimo sritis ir vi­ sur parodo savo gaivinančią kūrybinę jėgą. Heroinis epas išaugo ir išsiplėtojo Mažosios Azijos pa­ krantėj ir artimose salose, nors ir labai žymi dalis padavimų, kuriuos jis suvartojo, gimė pačioj Graikijoj. Atėjo laikai, ka­ da atsipeikėjusi nuo baisių audrų, surištų su dorėnų įsiveržimu į Peloponnesą, Hellada pati rado dainius, kurie sugebėjo išdai­ nuoti visa, kas slėgė ir džiugino jos sielą. Tarp tų dainių pirma vieta priklauso H e s i o d u i. Tai pirmas Graikijos poetas, dėl kurio asmenybės negali kilti jokių abejonių, nors ir žymi skiriamų jam veikalų dalis buvo sukurta kitų asmenų, p a t y r u ­ sių tačiau jo genijaus galingą įtaką. Darbai ir dienos. P i r m a s ir svarbiausias H e s i o d o veikalas, dėl kurio autentiškumo negali kilti jokio ginčo, — tai „Darbai ir dienos". Autorius duoda čia autobiografinių ži­ nių žiupsnelį. H e s i o d o tėvas D i j a s gyveno Ajolidos Kimėj ir vertėsi jūros prekyba. Reikalai ėjo nekaip, ir paga­ liau jisai paliko tėvynę, nusipirko Bojotijoje Askros kaime ant Helikono kalno rytų šlaito, netoli nuo mūzų miesto Tespijų, žemės sklypelį ir pradėjo verstis žemdirbyste. Ten greičiau­ siai ir užaugo abu jo sūnūs — H e s i o d a s ir P e r s a s . Jaunuolis neabejojamai nuo ankstyvos savo jaunystės da­ lyvavo visuose savo tėvo darbuose ir gerai pažino sunkų žem­ dirbio gyvenimą. Žemdirbystė nenuslopino jo poetinių gabumų. Galimas daiktas, kad dar pirmoj savo tėvynėj, Mažosios Azi­ jos Ajolidoj, jis susitiko su kokiu nors „homeridu" t. y. joninių rapsodu, ir tas įvedė jį į epinės technikos paslaptis. H e s i o d a s buvo neabejojamai k a r š t a s senų dainų, pa­ tarlių, pasakų ir mįslių mėgėjas. Su ta medžiaga jo smalsus

protas uoliai rišo kasdieninio gyvenimo patyrimus. Atėjo lai­ kas, kai visi tie pradai ėmė jungtis jo sieloj į tam tikrą visumą, kurią būtų galima pavadinti savotiška ž e m d i r b i o f i l o ­ sofija. H e s i o d o tėvui mirus, didžiausioji jo turto dalis teko jo a n t r a m sūnui. Byla, kurią jis iškėlė broliui, buvo teisėjų iš­ spręsta jo nenaudai. Teisėjai, jo įsitikinimu, buvę P e r s o papirkti. T a s asmeninis pergyvenimas davė svarbiausią turi­ nį jo garsiai didaktinei poemai. Jis čia ne tiktai smerkia smurtą ir neteisingumą, bet ir išvysto bendrą idėją, kad ne­ teisingai įgytas turtas neišeina į naudą tam, kuris jį įgijo. Ga­ limas daiktas, kad ši didaktinė satira sudarė pradžioj atskirą visumą. Nors H e s i o d a s savo poemą p a r a š ė prislėgtas sa­ vo paties skriaudos, jis mokėjo išreikšti gražiose jos eilėse ben­ dras, visiems žmonėms privalomas, tiesas. Principą, kad neteisingai įgytas turtas niekam neišeina į naudą, greit turėjo pripažinti H e s i o d o brolis: išeikvojęs s a v o iš tėvo paveldėtą turtą ir nenorėdamas savo darbu įgyti naujo, jisai atsidūrė sunkiame skurde. T a d a H e s i o d a s parašė antrąją poemą, kuri sudarė vėliau antrąją „Darbų ir dienų" dalį. Kreipdamasis į prašmatnų brolį, jis išdėsto čia savo pažiūras į darbo reikšmę ir rodo jam, koks turįs būti darbštaus žemdirbio gyvenimas, kaip jisai turįs vesti savo ūkį ir kokia tvarka turinti viešpatauti jo namuose. Pirmoji poema, kurią, turint galvoj jos didaktinį tikslą, galima pavadinti giesme apie K o v ą t e i s y b ė s s u n e t e i ­ s y b e , „Darbuose ir dienose" apima eilutes nuo 1 iki 380; antroji poema — a p i e ž e m d i r b y s t ę — V e r g i l i j a u s „Georgikų" pirmavaizdis — apima eilutes 381 iki 764. Yra — pamoko H e s i o d a s P e r s ą — tik vienas kil­ nus ir naudingas lenktyniavimas, tai lenktyniavimas darbe. Kiti ginčai tik sunaikina turtą tų, kurie juos mėgsta. D z e u ­ s a s norėjęs nubausti P r o m e t ė j ų už pavogtą iš dangaus ugnį: jo įsakyta P a n d o r a nuėmusi dangtį nuo statinės, ku­ rioj buvo paslėptos visos blogybės, ir štai žmonių gyvenimas pasidaręs pilnas kančių, vylių ir tuščių vilčių. Amžių bėgyje žmonių nusidėjimai ir nelaimės tik padidėję. P o aukso am­ žiaus atėjo sidabro amžius, o po sidabro — vario amžius. Šį pakeitė heroinis amžius, bet kai išmirė herojai, žemėj įsivieš-

patavo geležies amžius. Gyvenančių jame žmonių likimas — tai nuolatinės kančios ir sunkus darbas. Žmonės dar pasun­ kiną savo padėti apgaule, smurtu, neteisingumu. Galingieji žmonės — tai lyg vanagai, kurie laiko savo naguose nekaltą lakštingalą. Bet D z e u s a s baudžia už sulaužytą priesaiką ir išnie­ kintą teisybę: jisai myli ir globoja tiktai teisinguosius, jų s o ­ dai ir laukai žydi, o miestai džiaugiasi taika. Trisdešimts tūkstančių nematomų D z e u s o sargų nuolat žiūri, kaip žmonės vykdo jo įsakymus. — „Taigi ir tu, P e r s a i, jeigu nori vėl tapti turtingas, neieškok kitų priemonių ir pasitikėk vien tik savo rankų darbu". Čia eina smulkūs nurodymai, kaip ir kokius ūkio darbus turi atlikti žemdirbys per atskiras metų dalis: poetas kalba apie žemdirbystės įrankius ir jų gamini­ mą, apie darbininkų prižiūrėjimą, apie gyvulininkystę ir pan., bet pagrindinis siūlas — tai darbų eiga žemdirbystėj. Trečią, gana trumpą (apie 60 eilučių) „Darbų ir dienų" dalį sudaro savotiškas k a l e n d o r i u s . Atskiros mėnesio dienos padalytos į palankias ir nepalankias tam tikriems že­ mės ūkio darbams, „nes — sako H e s i o d a s — viena diena y r a pamotė, o kita motina ". Šita trumpa ir, greičiausiai, ne­ autentiška dalis davė mūsų poemai antrąją jos antraštę „Dar­ bai ir dienos". „Darbų ir dienų" autorius plėtoja savotišką pasauližvalgą, kuri iš pagrindų skiriasi nuo Homero. Pasaulį jis piešia niū­ riomis spalvomis. Dievai pasmerkę žmones vargams, pavo­ jams, ligoms ir neišvengiamai mirčiai. Bet savo menką pa­ dėtį žmonės dar pasunkiną savo prasižengimais. Jie gaudąsi visokių laimės šmėklų, neapkenčią ir skriaudžią vieni kitus, ne­ sirūpindami nei teise, nei dievų įstatymais. „Vargų pilna že­ m ė : pilna jųjų jūra". Šį kaltinimo aktą prieš žmonių prigimtį H e s i o d a s apvilko vaizdais, paskolintais iš įvairiausių senų padavimų ir mitų, ir tai suteikia jam jo ypatingą niūrų grožį. Skaudžiais gyvenimo patyrimais pagrįstas H e s i o d o pesimizmas nepalaužia jo sieloj nei tvirto tikėjimo gerais die­ vais nei gilaus įsitikinimo, kad tiesa pagaliau nugalėsianti ne­ teisingumą. Tas įsitikinimas y r a surištas su nenuveikiama H e s i o d o moraline energija: kaip tik ši energija daro jį k a r -

ščiausiu darbo entuziastu ir dainium, ir kaip tik to entuziazmo dėka jis pasidarė vienas iš didžiausių Graikijos auklėtojų: per ištisus amžius hellenai mokėsi iš jo veiklumo, ištvermingumo ir pamaldumo — ora et labora! — ir dažnai kartodavo jo gar­ siąsias eiles: „Prieš dorybę (šaunumą) nemirtingieji dievai pa­ dėjo prakaitą; ilgas ir status y r a kelias, kuris į ją v e d a ; iš pradžios jis atrodo vos pereinamas, bet kada pasieksi aukštu­ mą, jis darosi tada lengvas, nors ir buvo prieš tai toks sunkus". Savo kalboj Hesiodas vartoja joninio epinio dialekto for­ mas, šiek tiek paįvairindamas jas pradais, paskolintais iš vidu­ rinės Graikijos tarmių. Pirmąsias jisai paveldėjo iš joninių di­ dikų dainiaus, antruosius sukūrė pats, pasiremdamas daugiau­ sia Bojotijos liaudies žodynu. Tos liaudies dvasinis pasaulis, jos kasdieniniai vargai ir džiaugsmai, jos viltys ir siekimai už­ kariauja sau, mūsų dainiaus dėka, garbingą vietą graikų poe­ zijoj ir amžinai palieka jos lobyne. Senovė priskyrė H e s i o d u i dar visą didaktinių veikalų eilę. Tų veikalų autorių, kurie buvo, greičiausiai, H e s i o d o pasekėjai, vardai mums nežinomi. Tradicija išvardina mums kaipo žymiausias iš tų poemų šias: „ D i d i e j i darbai" ( " E p y a |ieYaXa), „ B ū r i m a s

i š

p a u k š č i ų"

('OpvittoiiavTefe),

„A s t r o n o m i j a", „Pamokymai C h e i r o n u i". Kentauras C h e i r o n a s buvo vaiko A c h i l l o mokyto­ j a s : čia tokiu būdu didaktinis epas rišasi su heroiniu. Deja, iš šitos poemos mums išliko tik aštuonios eilutės.

VIII.

GENEALOGINIS E P A S .

Senovė skyrė H e s i o d u i dar garsiąją „Teogoniją". Ją tai turi galvoj H e r o d o t a s (II 35) s a k y d a m a s , kad Homeras ir Hesiodas davė graikams jų teologiją, suteikdami dievams jų vardus ir paskirdami kiekvienam jųjų veikimo sritis. Žymiau­ sieji graikų literatūros žinovai, su W i l a m o w i t z u prieša­ ky, mano, kad tik tam tikra poemos dalis iš tikrųjų priklauso „Darbų ir dienų" autoriui ir kad prie galutinio „Teogonijos" pa­ vidalo prisidėjo bene dar daugiau rankų negu prie H o m e r o poemų.

„Teogonijos" pradžia kvėpuoja giliu gamtos jausmu, kuris H o m e r u i buvo gana svetimas. Gamta H e s i o d u i y r a ne tiktai spalvota žmonių gyvenimo arena, bet tartum apdova­ nota siela esybė, kurios paslaptingąjį gyvenimą geriausiai iš­ reiškia gyvenančios Helikono kalno šlaituose ir pievose m ū z o s : švelniomis kojomis šoka jos apie tamsiąją versmę ir apie galin­ gojo K r o n i d o aukurą, maudosi šventojo kalno šaltiniuose, žaidžia ant jo viršūnės, o paskui, kai ateina naktis, apsisupa tiršta migla ir traukia į tolimas erdves, dainuodamos apie K r o n o giminę, apie Motiną Žemę, apie švelnią Aušrą, galingą Saulę, sidabrinį mėnulį, didelį Okeaną ir juodą naktį. Viš tai y r a ne k a s kita, kaip įasmenintos gamtos jėgos, prieš kurias lenkiasi visų tautų žemdirbių giminė — lenkiasi ir graikų žem­ dirbių dainius. Šventoj mūzų žemėje H e s i o d a s ganęs vienąsyk savo tėvo bandas. Ir štai mūzos prisiartinusios prie jo ir atidengu­ sios jam jo kilnų pašaukimą—praplatinti poezijos karalystės ri­ bas. Mūzos mokančios kurti ne tiktai jaudinančias širdį iliuzi­ jas, kurias taip gražiai apdainuodavo Homero rapsodai — jos galinčios, jei tik nori, skelbti ir teisybę. Tos teisybės garbini­ mui turįs atiduoti jaunuolis visas savo jėgas. Laimindamos dainių į tą naują kelią, mūzos nupiauna nuo A p o 11 o n o medžio puikiai žaliuojančio lauro lazdą ir, įteikdamos ją H e s i o d u i , pašvenčia jį kaipo būsimąjį A p o 11 on o tarną ir dainių. Jisai turėsiąs garbinti praeities įvykius ir pranašauti dalykus, kurie bus ateityje. Ateities pranašavimas H o m e r u i buvo ne dainiaus, bet žynio darbas. Nuo H e s i o d o laikų dainiaus ir žynio sąvokos susilieja dažnai į vieną sąvoką, kurią geriausiai išreiškia lotyniškas žodis „vates" arba lenkiš­ k a s „wieszcz". H e s i o d a s tiki, kad mūzos, kurios iškelia savo gerbė­ jus virš kasdieninių gyvenimo vargų, atversiančios liaudžiai, tarp kurios jis gyvena, akis į aukštas sritis, kurios iki šiol jai buvo visai neprieinamos. Kiekvieną savo kūrinį jis pasižadąs pradėti himnu, skirtu joms pagarbinti. Kreipimasis į mūzas vė­ lyvesniųjų laikų poezijoj pasidarė paprasta retorine priemone — H e s i o d o žodžiuose kvėpuoja tikras tikėjimas: mūzų do­ vanas jisai garbina su tokia pat šiluma, kaip E u r i p i d a s savo „Bakchuose" laimina D i o n i s o religijos geradarystes.

Pradžioj — sako „Teogonija" — buvo tiktai c h a o s a s , t. y. tuščia erdvė, paskui atsirado plačiakrūtė Ž e m ė (Gaja) ir „viską nuveikiąs" E r o t a s . Pastebėkime čionai, kad Erotas buvo gimtojo H e s i o d o miesto T e s p i j U dievas ir kad H e s i o d a s bene pirmas padarė jį viena iš pirmykščių kosminių galybių: jo poemoj jis y r a tikras visos dievų, o vė­ liau ir žmonių raidos varytojas, nes jis stumia abi lytis vieną prie antros ir daro viską, kad kartų eiga nenutrūktų. Iš chao­ so atsirado T a m s a (Erebas) ir Naktis, o iš Žemės — D a n ­ g u s , K a l n a i ir J ū r a . Tai buvo pirmoji kosminių galy­ bių giminė. Eilutes, paskirtas pirmajai giminei, būtų galima pavadinti, kaip siūlo C r o i s e t , e l e m e n t a r i n e kosmografija, nes čia kalbama apie dar neįasmenintas gamtos jėgas. Tik po to prasideda T e o g o n i j a tiksliąja to žodžio prasme, t. y. giesmš apie asmeninių dieviškų būtybių kilmę. U r a n u i susijungus su savo motina G a j a gimsta pra­ džioj titanai, paskui kiklopai, pagaliau trys šimtarankiai gigan­ tai. Visi tie G a j o s ir U r a n o vaikai — tai lyg audringos gamtos jėgos simboliai. Jauniausias iš titanų, K r o n a s , savo tėvui U r a n u i atima gimdymo jėgą. Iš krentančių ant že­ mės kraujo lašų gimsta E r i n n i j o s, gigantai, medžių nim­ fos, pagaliau iš to paties kraujo kyla ir „putose gimusi" Af­ r o d i t ė . K r o n a s turėjo tris sūnus: H a d ą , P o s e i d o ­ n ą ir D z e u s ą, ir tris dukteris: H e r ą , D e m e t r ą ir H e s t i j ą . K r o n a s norėjo suryti D z e u s ą , bet jo mo­ tina R e j a išgelbėjo sūnų. Užaugęs jisai išvadavo savo bro­ lius ir pats pasidarė Olimpo valdovas. Kaip buvo nugalėtas K r o n a s , H e s i o d a s keistu būdu nepapasakoja. Nuo titano J a p e t o , P r o m e t ė j a u s tėvo, praside­ danti žmonių giminė. T a proga H e s i o d a s plačiai papasa­ koja tai, ką buvo tiktai palietęs „Darbuose ir dienose", būtent, garsųjį mitą apie tai, kaip P r o m e t ė j u s pavogė D z e u s o ugnį. Paskui aprašoma titanų kova su dievais. Titanai nugalėti ir uždaryti tartare. Tai paaiškina mums, kodėl sakmė nemini titanų vaikų: uždaryti į tartarą, jie palieka visą pasaulį K r on i d a m s ir jų ainiams.

Keršydama už savo sūnų, titanų motina G a j a pagimdo baisenybę T i f o e j ų, su kuriuo D z e u s u i tenka išlaikyti naują sunkią kovą. T i f o e j u s, iš kurio gimė pragaištingi, viską naikiną vėjai, pagaliau nublokštas į Tartarą, o D z e u ­ s a s su savo broliais galutinai užvaldo visą pasaulį. T e o g o n i j o s pabaigoj nupasakojamos D z e u s o ir kitų olimpiečių vestuvės su deivėmis ir jų susijungimai su mir­ tingomis moteriškėmis. Iš tų susijungimų gimsta herojai, ir tokiu būdu Homero poemos gauna lyg priešistorinį įvadą.

Herojų motinoms y r a paskirtas žinomas mums tik iš ilgos (per šimtą) fragmentų eilės veikalas, kuris sudarė su Teogo­ nija greičiausia vieną visumą. Teogonijos paskutinieji žo­ džiai: „Dabar moterų giminę apdainuokite Mūzos Aukšto Olim­ po gyventojos, Dzeuso galingojo dukros" — tai paprastas per­ ėjimas prie veikalo, kurį senovė vadino „Moterų katalogu" (Suidas) arba paprastai „Katalogu". Panašų katologą turime jau Odissejos devynioliktoj gies­ mėj : L a e r t o sūnus mato požemiuose T i r ą , Antiopą, A l k m e n ę , C h l o r i d ą ir kitas senovės didvyrių žmonas. „Katalogo" autorius eina H o m e r o pėdomis ir išvardina chronologine tvarka moteris, kurios buvo mylimos dievų ir pagimdė iš jų garsiuosius didvyrius. Erotiniai motyvai vai­ dino tuose apsakymuose tik antraeilę rolę, svarbiausias mo­ mentas buvo herojų gimimas iš dieviškojo kraujo. M a k s i m a s iš T i r o stebėjosi, kad H e s i o d a s a p ­ leidžia herojų tėvus ir kalba tik apie jų motinas, o mūsų amži­ ninkas, žymus graikų epinės poezijos žinovas R z a c h, no­ rėdamas išaiškinti tą keistą dalyką, sukūrė hipotezę, pagal kurią H e s i o d a s , lankydamas pas lokrus, pažinęs, jų m at r i a r c h a tą ir jį padėjęs geneologijų pagrindan. W i 1 am o w i t z (Homerische Untersuchungen 147 sq.) parodė, kad ši hipotezė esanti nereikalinga: jisai priminė, kad garsiosios graikų giminės savo genealoginio medžio pradžioj talpindavo moteris kaip tik todėl, kad didžiavosi, kad jų giminių įsteigė­ jais esą buvę dievai. Skiriamas H e s i o d u i „Katalogas" buvo ne kas kita, kaip — sako C r o i s e t — „metodinė klasi­ fikacija didelių herojų giminių, kurios kildino save iš

dievų" ( . . . une sorte de classement mėthodique des grandės races hėroiąues qui se rattachaient aux races divines). P o Teogonijos atėjo čionai antropogonija, mitologija jungėsi su istorija. Vėlyvesnė graikų bajorija turėjo čia savo „aukso knygą" ir žiūrėjo į „Katalogą" kaip į savo tautos susistemintą heroinį archyvą. Dar T u k i d i d o laikais graikai matė jame vieną iš seniausių ir svarbiausiųjų liudijimų rinkinį apie savo priešistorinį laikotarpį. Kadangi „Katalogas" turėjo aiškios įtakos liriniam poetui S t e s i c h o r u i , gyvenusiam septinto amžiaus gale, tai reikia manyti, jog jis buvo p a r a š y t a s tam pačiam amžiuje. Netrukus kitas H e s i o d o mokyklos poetas prijungė prie „Katalogo" savo „Ehojus", kaipo ketvirtą poemos knygą. Čia poetas taip pat apsakinėjo apie mirtingas moteriškes, su kuriomis susiar­ tino meilėje dievai. Kiekvienas a p s a k y m a s prasidėdavo žo­ džiais hoie (*J oirj) „arba kokia", pav.: „Arba kokia gražiaveidė duktė galingiausiojo vado Elektriono, Alkmenė" —ir nuo tų pradinių žodžių „Ehojai" gavo savo pavadinimą.

IX.

MISTINIS E P A S .

Dvi sielos — sako G o e t h e's Faustas — gyvena mano krūtinėje, viena nori atsiskirti nuo a n t r o s : Zwei Seelen wohnen, ach! in meiner Brust, Die eine will sich von der andern trennen; Die eine halt, in derber Liebeslust, Sich an die Welt mit klammernden Organen; Die andre hebt gewaltsam sich vom Dust Zu den Gefilden hoher Ahnen.

Tokias dvi sielas turėjo savo krūtinėje visa Hellada. Pir­ moji siela rado savo tobuliausią išraišką H o m e r o , antroji — Platono kūryboje. Platono religinė pasauližvalga tai tik aukščiausias laipsnis, pasiektas milžiniško dvasinio judėjimo, kurio pirmus aiškius reiškinius galima pastebėti septintame ir y p a č šeštame amžiuje pr. Kr. Mistinis judėjimas kai kuriems antikinės Senovės žino­ v a m s atrodo paprastas nukrypimas nuo jos sveikos plėtotės k e -

lių: tikra Graikijos siela jie laiko tik „homerinę" sielą. „Svetimu lašu graikų kraujuje" vadina mistiką vienas geriau­ sių graikų religijos žinovų E. R o h d e (Die Religion der Griechen Kleine Schriften. II, 338). Sunku tik tada suprasti faktą, kuri su vis didėjančiu aiš­ kumu parodo mūsų dienų tyrinėjimai, būtent faktą, kad aukš­ čiausios graikų dvasinės kūrybos viršūnės išsiplėtojo iš to „sve­ timo graikų kraujui lašo". įrodymui, kaip tampriai su mistiniu judėjimu y r a surišta graikų tragedija, gana priminti, kad ji išaugo iš apeigų, pa­ vestų D i o n i s o garbei. Jonėnų gamtamokslis, pitagoriečių padėti matematikos pamatai, pagaliau didžiausias graikų dva­ sios laimėjimas, jų filosofija, visoj savo ilgoj kelionėj nuo A n a k s i m a n d r o iki P l a t o n o ir net toliau iki neopla­ tonikų ir Rytų Bažnyčios Tėvų negali būti tiesiog suprasti, ne­ atsižvelgiant i jų kilmę iš šešto amžiaus religinio judėjimo. č i a , žinoma, mes negalime net paliesti svarbiausių to ju­ dėjimo reiškinių. Gana bus, jeigu trumpai sustosime ties dviem svarbiausiais mistinės Graikijos sielos apsireiškimais, ties D e m e t r o s ir y p a č ties D i o n i s o kultu. Kultai tie y r a , be abejo, giminingi, bet ilgainiui D i o n i s o kultas apima ne­ palyginamai platesnes sritis negu D e m e t r o s kultas. Nuo tų kultų veda tiesus kelias i mistini ir giminingą jam filosofini epą, kurie sudaro pirmąji meninį „antrosios", „nehomerinės" sielos apsireiškimą H o m e r o sukurtose epinio meno formose. Su mitu, esančiu D e m e t r o s kulto pagrinde, aš jau supažindinau Tamstas, atpasakodamas homerinio himno D em e t r a i turinį. Dabar aš norėčiau jį papildyti bruožais, ku­ rie aname himne nebuvo paliesti. Kai karališkasis D e m e t r o s auklėtinis ( D e m o f o o n t a s , pagal kitas versijas T r i p t ol e m a s ) paaugo, deivė atsiminė pažadėjus jo motinai su­ teikti jam savo ypatingą malonę. Su varpų vainiku ant die­ viškos galvos ji nusileido nuo Olimpo į Eleusiną. Eleusino g y ­ ventojai buvo piemenys, žvejai, medžiotojai. Niekas iš jų ne­ mokėjo dirbti žemės ir auginti javų. Nusilaužus medžio ilgą šaką, D e m e t r a išrausė žemėj gilią vagą, į kurią įmetė grūdų iš vainiko, kuris puošė jos galvą.

— Bet juk tie grudai žus tamsioj žemėj, — sako žmonės. — Kaip tik jie ir turi žūti — atsakė deivė. — Tiktai tas, kas mirė, galės prisikelti. Pasakius tuos paslaptingus žodžius, deivė apleido Eleusiną. Vagoj, kurią išrausė deivė, greit pradėjo žaliuoti minkštos žolės. — Na, žinoma, — sako žmonės, tai ne kas kita, kaip pikt­ žolės. Turime jų gana mūsų pievose. Bet kai žolė išaugo, kai pasirodė varpos, kai varpos pra­ žydo, prisipildė grūdų ir nusviro i žemę, žmonės pajuto, kad įvyko stebuklas. Jie nežinojo ką daryti su stebuklinga D e m e t r o s do­ vana, ir štai D e m e t r a vėl nusileido į Eleusiną su piautuvu rankoje. Nupiovė v a r p a s , išmokė žmones, kaip jas reikia kulti, malti, maišyti tešlą ir kepti iš jos duoną. Olimpiečiai padėjo D e m e t r a i ištobulinti jos stebuk­ lingas dovanas žmonėms. Vietoj šakos H e f a i s t a s pada­ rė D e m e t r a i arklą, A t e n a davė iai rankinį malūną. Greit Eleusino laukai buvo apsėti stebuklinga D e m e t r o s dovana. D e m e t r a pašaukė tada savo buvusį auklėtinį T r i p t o l e m ą , davė jam vežimą, į kurį buvo įkinkyti spar­ nuoti slibinai, ir liepė jam skraidyti po pasaulį ir mokyti žmo­ nes žemdirbystės. Praeina kiek laiko ir apie Mėlynąsias Viduržemio jūras gyvenančios tautos išdirba žemę ir maitinasi duona. Nuo to laiko atsirado žemėj sėslus gyvenimas, žemės nuosavybė, švelnūs papročiai ir įstatymų gerbimas. Vis tai y r a D e m e t ­ r o s Tesmoforos (įstatymdavės) dovanos. Bet D e m e t r a nepasitenkino dovanomis, kurios iš pa­ grindo pakeitė žmonių gyvenimą šiame pasauly. Deivė ir jos duktė pasiryžo suteikti Eleusiniečiams, o per juos ir visiems žmonėms, didžiausias dvasines dovanas: jos nusistatė ati­ dengti jiems ano pasaulio paslaptis ir nurodyti kelią, kuriuo galima pasiekti laimingą gyvenimą už šio pasaulio ribų. D e m e t r a su K o r e vėl pasirodė Eleusine. — Ar atsimenate — sako K o r ė — mano žodžius. „Tik­ tai tas, kas mirė, prisikels". T a d a jūs manęs nesupratote. Dabar norėčiau atskleisti jums paslėptą šiuose žodžiuose tiesą.

Metate į dirvą grūdą — jis ten žūva. Bet žūdamas iš­ leidžia naują diegą, ir tuo diegu grūdas prisikelia naujam gyvenimui, č i a jūs turite prieš save giliausias mirties ir gyve­ nimo paslaptis. Ir jūsų numirėlių kūnai žūva, bet juose y r a paslėptas naujo gyvenimo branduolys, kuris nemiršta kartu su kūnu. T a s branduolys — tai jūsų siela, kuri y r a nemirtin­ ga. Štai mano duktė apsakys jums, ką ji matė požemių ka­ ralystėj. — Kai laidoja kūną, — pasakoja Korė, — siela atsiskiria nuo jo. H e r m e j a s paima ją į savo rankas ir neša ją į nuvargusiųjų buveines. Šešėlių krašte siela pati gyvena kaip be­ jėgis šešėlis, be skausmų ir be džiaugsmų. Dabar tai turi pasikeisti. Gyvendama H a d o k a r a l y s ­ tėj, aš pažinau tenai kelią, kuris veda per požemių bedugnę į kitą žemės pusę. Saulė apšviečia jį visais spinduliais tada, kai pas mus viskas y r a paskendę tamsoj. Motina Žemė sutelkė ten visus savo stebuklus — niekuomet nevystančius gojelius, švelnius vėjus, kurie platina dangiško gėrio kvapą. Auga ir bręsta tenai vaisiai, kurių veltui ieško žmonės mūsų žemėj. Tą kraštą parinkau būstu palaimintoms sieloms. Kaip patekti į tą kraštą, apie tai sužinos tiktai tie, kurie bus įvesti į steigiamas mano motinos ir mano E 1 e u s i n o misterijas. Niekas nepateks į palaimintųjų kraštą, k a s nebus pašvęstas į šias misterijas. Bet pašventimas tai tik vie­ na sąlyga, antra — tai doras gyvenimas. Kas pasitikės tiktai pirmąja sąlyga, o atmes antrąją, tam šventosios misterijos at­ neš ne išganymą, bet pražūtį. Pašvęstieji į Eleusino misterijas iš Hierofanto, t. y. v y ­ riausio šventiko, lūpų girdėjo iškilmingą skelbimą: dalyvauti šventose apeigose neturi tie, kurie užsitraukė Dievo rūsty­ bę savo nuodėmingu gyvenimu — tie, kurie nenusivalė savo sielų nuo visų nuodėmių, tie daro šventvagystę ir susilauks dar didesnės bausmės, negu tie, kurie pasiliko nuošaliai nuo mis­ terijų. Kiekvieną pavasarį, kai ateina javų sėjimo laikas, D em e t r o s mylimas k r a š t a s švenčia savo E 1 e u s i n i j ų šventę. Iš visos Hellados sueina čia pašvęstieji į misterijas — v y r a i ir moterys, turtingi ir elgetos, laisvieji ir vergai — D e ­ m e t r a i šitie skirtumai neturi jokios reikšmės. Visi jie da-

lyvauja paslaptingose naktinėse eisenose, dainuoja dainas D e m e t r o s garbei, o paskui jos šventykloj prieš jų akis pra­ eina šventoji drama, kelianti žiūrovų sielas ir suteikianti joms įsitikinimą, kad mirtis negali jų galutinai sunaikinti ir kad ana­ me pasaulyje jų laukia „geresnis likimas".

D i o n i s o religija, nežiūrint pastangų tokių mokslininkų, kaip L o b e c k , K. O. M u i l e r, G r u p p e , R o h d e ir W . F. O 11 o, y r a iki šiol mažiausiai ištirta sritis graikų religijos istorijoj. Mes turime todėl pasitenkinti čia keliomis bendromis ir paviršutiniškomis pastabomis apie svarbiausią Graikų mistinę religiją, kad kiek plačiau sustotume ties žymiausiu religiniu ju­ dėjimu, kuris, prasidėjęs iš D i o n i s o mistikos, sukūrė paga­ liau vieningą tikrovės koncepciją. Daugumas graikų religijos istorijai paskirtų kompendijų ir vadovėlių išveda D i o n i s o kultą iš Trakijos. Tų veikalų au­ toriai remiasi čia R o h d e's autoritetu ir ignoruoja nuomones kitų graikų religijos žinovų, kurie ar tai kildina D i o n i s o kul­ tą iš kaimyninių kraštų (pav., W i 1 a m o w i t z ieško šio kulto tėvynės Lidijoj), ar laiko jį vienu iš seniausių graikų liaudies dievų. Tai pažiūrai autorius prieš kelerius metus pasirodžiusio labai talentingo veikalo apie D i o n i s ą W a l t e r F . O t t o rado įrodymų, kurie atrodo tiesiog nesugriaunami. Svarbiau­ sias iš tų įrodymų y r a D i o n i s o vaidmuo H o m e r o poe­ mose : H o m e r a s neįveda „kaimiečių dievo" į savo Olimpą, jo religijoj jis nevaidina jokios rolės; ir vis dėlto beveik visi bruo­ žai, kuriuos pažįstame iš įvairių mitų apie D i o n i s ą atsispindi Ilijadoj ir Odissejoj. Suprasti tokius gausius D i o n i s o pėd­ sakus Homero giesmėse galėsime tik tada, jei prileisime, kad jau antrojo tūkstantmečio pr. Kr. gale „kaimiečių dievas" pla­ čiai pavergė jų sielas. Kaip D e m e t r o s , taip ir D i o n i s o kultas turi ekstatinį pobūdį. Apie išorines priemones, kuriomis D i o n i s o mistai (pašvęstieji) sukeldavo savo sielose ekstazę, plačiai p a s a ­ koja vėlyvesnieji rašytojai (Čia gana paminėti E u r i p i d o dramą „Bakchai"). Tos priemonės — galvą suką šokiai, kur­ tinanti muzika, orgiastinis svaigulys — versdavo sielą „išeiti" (£xaxaaic) iš kūniško gyvenimo ribų ir susitikti su daiktų visu-

ma. Mistinių orgijų dalyviai patirdavo savo sielos nuo k ū n a nepriklausomą amžiną gyvenimą ir jos giminingumą su die­ vybe. Aukščiausioj ekstazėj apimti nežemiško džiaugsmo, jie jautėsi paskendę dievybės gelmėse (švfteoi), kuriose prieš jų dvasios akis atsiskleisdavo visos jos paslaptys. Pagrindinė paslaptis — tai y r a neišsemiamo, apimančio visą tikrovę gyvenimo amžinumas, prieš kurį mirtis y r a bejėgė. Graikų panteizmui pasaulio gyvenimas y r a paties dievo gyve­ nimas, todėl nuolatinis perėjimas iš gyvenimo į mirtį ir iš mir­ ties į gyvenimą priklauso tiesiog prie paties dievo prigimties. D i o n i s a s y r a amžinos kūrybos, gyvenimo, kuris nuolat miršta ir nuolat atgimsta, dievas. P r o t o jėgomis suvokti jo prigimties neįmanoma — tik m a ­ nijos, „šventojo pamišimo", ugny prasiskleidžia prieš mus di­ džiausia tikrovės paslaptis. Tokio „pamišimo" y r a paliestos visos mūsų tikrai kūrybinės jėgos. Argi meilė, kuri suteikia pradžią naujam gyvenimui, neatiduoda žmogaus sielos valdžiai jėgų, kurios sudrasko paprasto proto pančius ir įveda į sritis, kur „dienos sąmonė" nustoja veikus? Ar neišsiveržia iš šios sąmonės ribų kiekviena tikra kūryba, vis tiek kurioj srity ji a p ­ sireikštų? Ar įkvėpimas, be kurio nėra jokios kūrybos, o tik amatininko darbas, neįžengia į sritis, kuriose viešpatauja „šven­ tasis pamišimas"? T a s sritis gerai pažįsta kiekvienas tikras kūrėjas. Filosofinės manijos reikšmę iškelia P l a t o n a s , S y m pos. 218b, o S c h e 11 i n g tiesiog šaukia, kad „be tam tikro pa­ mišimo (Wahnsinn) priedo niekas negali sukurti nieko tikrai didelio". Tik „šventame pamišime" žmogaus siela gali betarpiškai regėti šiaip nesuderinamų priešingumų, sujungtų D i o n i s o prigimty, vienybę: jis y r a laimės ir kančių, džiaugsmo ir šiurpo, gimimo ir mirties dievas. Žmonių didžiausias „Geradaris", D i on i š a s , dovanojo žmonėms vynmedį, o vyne paskęsta visi jų vargai ir skausmai; jis duoda jiems laisvę, išgelbsti juos, gydo ir atidengia jiems paskutines tikrovės paslaptis. O tuo pačiu metu tas pats dievas, kurį llijada (XIV 325) vadina „mirtin­ gųjų džiaugsmu", y r a ir baisiausias dievų. D i o n i s o ir po­ žemių dievo H a d o tapatybę pabrėžia H e r a k l . e i t a s (Frg. 15). A e 1 i a n u s, turėdamas galvoj ankstyviausias D i o n is o kulto formas, vadina jį „žmonių naikintoju", P l u t a r c h a s

ir P o r f i r i j a s sako, kad jis „ryja žalią mėsą", o viename orfikų himne skaitome, kad džiaugsmą suteikia dievui geležis ir kraujo praliejimas. Jo pirmykščiame kulte randame todėl kruvinas aukas ir net g y v o žmogaus sudraskymą. D i o n i s o prigimtis apima tokiu būdu dvi sferas, ir visi mūsų akyse taip sunkiai suderinami vieni su kitais mitai iš­ reiškia ne ką kita, kaip tos prigimties dvišališkumą. Gyvenimas ir mirtis, nuolat pereidami vienas į kitą, sudaro v i e n ą mūsų dievo prigimtį: priimtas pagaliau į Olimpiečių tarpą, t. y. į amžinos laimės karalystę, jis tuo pat metu lie­ ka ir požemių valdovas. Penkiasdešimt trečias himnas vadina jį „chtonišku Dionisu", ir pasakoja, kad pasitraukęs nuo že­ mės paviršiaus, jis miega P e r s e f o n e j o s rūmuose, o H o r a c i j u s piešia, kaip plėšrus Hado sargas, šuo Kerberas, nu­ lenkęs galvą įleidžia jį į Hacfą, o išvykstančiam aplaižo kojas. Taip įvairiausiais būdais graikų mitinė vaizduotė stengiasi iš­ reikšti pagrindinę kiekvienos mistinės religijos tiesą, kad mir­ tis ir gyvenimas tikroj, t. y. amžinoj, daiktų esmėj jungiasi nenutraukiamais ryšiais. Kaip ir kiekvienas tikras ir gilus dvasinis judėjimas, D i on i s o religinė srovė turėjo išsiveržti iš savo pirmykščių krantų. Religinei ir moralinei sąmonei augant, D i o n i s o gerbėjai „bak­ chai" negalėjo tenkintis vien tik vidiniu dieviškųjų paslapčių re­ gėjimu. Tiesa, kurią jiems atskleidė jų mistinis patyrimas, pa­ sidarė vidurtaškiu, apie kurį turėjo suktis visa jų bendra pasauližvalgą: ekstatinė mistika p r a s k y n ė sau kelią prie r e l i g i n ė s filosofijos. Mistinėj ekstazėj graikas betarpiškai regėjo savo nemirtin­ gos sielos vienybę su sudievinta g a m t a arba dievybe. T a sielos ir sudievintos daiktų visumos vienybė y r a vidurtaškis, apie kurį sukosi visa iš D i o n i s o misterijų išaugusi o r f i k ų r e l i g i ­ nė filosofija. Sielos grįžimas į sudievintą vieningą daiktų visumą —tai giliausia visos tikrovės prasmė, tai raktas prie visų jos giliausiųjų paslapčių. Pasinaudodami tuo raktu, orfikai su­ kūrė savotišką filosofinę sistemą, kurios pagrindines dalis ga­ lima atstatyti iš likusių mums jų veikalų fragmentų. Orfika pagimdė, kaip sako Platonas (Respubl. II 364 E), ištisą „kny-

gų krūvą". Deja, iš tos krūvos mums išliko tik menkos ske­ veldrėlės, o orfikų mokslui atstatyti mes turime dažnai nau­ dotis veikalais, dėl kurių smarkiai ginčijamasi, ar jie nebuvo parašyti žymiai vėliau, neoplatonikų laikais, kai mistinis šešto amžiaus judėjimas šventė lyg savo atgimimą. Tai, žinoma, labai apsunkina tikslų pirmykščio orfikų mokslo atstatymą ir verčia mus su ypatingu atsargumu elgtis su jų dvasinio pa­ saulio liekanomis. P i r m a i s t o r i n ė asmenybė, su kuria mes susitinkame šitame judėjime, tai gyvenęs šeštame amžiuje prie Peisistratidų dvaro Atėnuose O n o m a k r i t a s . Turime A r i s t o t e l i o komentatoriaus F i 1 o p o n o iš­ laikytą mums liudijimą, kad tik „doktrina, išdėstyta vadina­ mosiose Orfikų poemose", priklausanti pačiam O r f ė j u i , o poetinę formą suteikęs jai O n o m a k r i t a s . Kad ta tradicija nebuvo nusistovėjusi senovėj, rodo C i ­ c e r o n o išlaikyta mums nuomonė, kad „orfinės poemos" au­ torius buvo pitagorietis K e r k o p s a s (De natūra deorumi I 38). Apie kokią orfinę poemą kalba A r i s t o t e l i s ir C i ­ c e r o n a s , mokslininkai iki šiol ginčijasi. Dauguma y r a lin­ kusi manyti, kad tai buvo savo ankstyvesnio j , mums jau ne­ prieinamoj, redakcijoj vadinamoji „Rapsodinė teogonija" [kiti pavadinimai: „Šventosios kalbos" (Suidas), „Didžioji teogoni­ ja", „Rapsodijos" (Damaskijas)], kuri suteikia daugiausia me­ džiagos pagrindinėms orfikų dogmoms atstatyti. Epimenido iš Kretos, kuris taip pat, kaip ir O n o ­ m a k r i t a s , buvo istorinis asmuo, vardą pažįsta kiekvienas išlavintas žmogus dėka to, kad G o e t h e pavedė jam savo garsiąją poemą „ E p i m e n i d e s E r w a c h e n " . Gal ne pro šalį bus paminėti čia, kad apie tą patį E p i m e n i d ą rašė pas Vilniaus universiteto profesorių G r o d e c k'ą savo kan­ didato laipsniui įgyti darbą A d o m a s Mickevičius. Šiaip istorinių žinių apie E p i m e n i d ą turim labai nedaug. Žinome, kad jis buvo pakviestas į Atėnus, A1 k m e o n i d a m s išžudžius K i 1 o n o šalininkus: stebukladaris turėjęs nuvalyti nuo miesto šią kruviną dėmę. ir

Jo raštų pavadinimus išlaikė Suidas:

Diogenas

L a e r t ij a s

1) T e o g o n i j a . Išlikę mums fragmentai rodo stiprią H e s i o d o įtaką, nors kai kurie dalykai skiriasi nuo H e s i o d o nustatytos dieviškųjų galybių genealogijos. 2) O r a k u l o i š t a r m ė s , kuriose Epimenidas mėgino atskleisti praeities paslaptis, apreikštas jam ilgame sapne. 3) Poema apie Argo laivo pastatymą ir kelionę. Religinių idėjų atžvilgiu E p i m e n i d o fragmentai y r a mums svarbūs tuo, kad juose atsispindi kai kurie svarbūs orfikų mokslai. Surinko tuos negausius fragmentus D i e 1 s sa­ vo D i e F r a g m e n t e d e r Vorsokratiker. Iš kitų orfikų Brontino, Dzopiro, Nikijo Elejėčio, Orfejaus K r o t o n i e č i o mums žinomi beveik vien tik vardai ir kai kurie jų veikalų pavadinimai.

Kaip jau sakėme, Orfikų bendrai pasauližvalgai atstatyti svarbiausias šaltinis y r a vadinamoji „Rapsodinė teogonija". „ P r a d ž i o j " — tvirtina T e o g o n i j o s autorius, — „ne­ apribotas", „nesenstąs", amžinas dieviškas Laikas (Chronas) buvo paskendęs begalinėse tamsybėse. To tamsaus chaoso bedugnėse atsirado Chrono „išgalvota" Prašviesa, arba Aiteras. Iš aitero ir „tamsios miglos" pripildyto chaoso Chronas sukūrė „sidabrinį kiaušinį, o iš šito kiaušinio iššoko" „šviesus" dvilytis slibinas, Meilės ir Išminties dievas F a n e t a s, a p ­ imąs savyje visų dalykų esminius pradus. F a n e t a s pagimdė Naktį, o iš Nakties gimsta Dangus ir Žemė ( U r a n a s ir G a i a), vidurinės dievų giminės pro­ tėviai. Apie titanus, gigantus, parkas, šimtarankius R a p s o ­ dinė Teogonija pasakoja maždaug tą pat, ką ir H es i o d a s. Prie tos pačios vidurinės dievų giminės priklauso K r o n a s ir R e j a. Jų sūnus D z e u s a s atima pasaulio valdžią iš savo tėvo, praryja F a n e t ą ir tokiu būdu sujungia savyje visų dalykų pradus. „Dzeusas y r a pirmas ir paskutinis, Dzeusas galva, Dzeu­ sas vidurys, viskas sukurta iš Dzeuso. Dzeusas žemės pa­ grindas ir žvaigždėto dangaus . . . Dzeusas visų dalykų kvė­ pavimas, Dzeusas nenuilstamos ugnies jėga, Dzeusas jūros šaknis, Dzeusas saulė ir mėnuo, Dzeusas karalius, Dzeusas

v a d a s " . (Frgm. 21 A. Kern. Orphicorum fragmentą p. 91), nes visa kas tik yra, kilo iš Dzeuso, viskas Dzeuse turi savo bū­ ties ir gyvenimo versmę. Fantastiškuose orfiškos teogonijos bruožuose nesunku pa­ stebėti dviejų didelių idėjų švystelėjimą. Orfikai tiki, kad visi dalykai y r a kilę iš vieno dieviškojo prado ir kad todėl visus juos jungia pagrindinė vienybė. Su tuo p a n t e i s t i n i u ti­ kėjimu y r a susijęs mokslas apie visų tikrovės jėgų ir pradų p l ė t o t ę : į tamsią, chaotišką bedugnę meta savo spindu­ lius šviesus Meilės ir Išminties Dievas ir sunkios ir ilgos kovos keliu kuria vieningą Kosmą, kuriame palaipsniui įsikūnija jo dieviškoji mintis. Su tuo mokslu apie šviesos ir tamsybės, gero ir pikto kovą jungiasi orfikų mokslas apie žmogaus sielos likimą. Kaip ir visi giliausieji graikų minties kūriniai, taip ir tas mokslas, ap­ sireiškia pirmiausia m i t o pavidale. D z e u s a s , kurio sąžinę slegia jo tėvo K r o n o nuverti­ mas nuo pasaulio sosto, nori perduoti savo valdžią į nesutep­ tas rankas. Su požemių valdove P e r s e f o n e j a jis pagimdo sūnų D i o n i s ą - D z a g r e j ų . Titanai, kurie jau buvo pa­ kėlę kadaise maištą prieš U r a n ą ir buvo jo nugalėti, nuta­ ria, pavydžios D z e u s o žmonos H e r o s pakurstyti, pra­ žudyti D z e u s o ir P e r s e f o n e j o s sūnų. Dieviškasis bernelis mėgina pasislėpti nuo jųjų, priimdamas įvairių gyvu­ lių pavidalą. Pagaliau jaučio pavidale jį sugauna titanai, su­ drasko į smulkius gabalėlius ir praryja. A t ė n a i p a v y k s t a iš­ gelbėti tik D i o n i s o širdį. D z e u s a s praryja žuvusio sū­ naus širdį, kad galėtų iš jos pagimdyti „naują Dionisą", o tita­ nus nutrenkia savo galingu žaibu. Iš titanų pelenų kilo žmonių giminė, kurios prigimty y r a tokiu būdu sumaišyti du p r a d u : geras, paeinąs iš titanų suryto D i o n i s o kūno, ir blogas, paeinąs iš pačių titanų kraujo. Dio­ nisinis p r a d a s jungia žmones su dievybe, titaninis — skiria nuo jos. Aukščiausias žmogaus sielos tikslas — suteikti savyje per­ galę dionisiniam pradui ir kartu su juo grįžti į dievybės glėbį. Iš šitos koncepcijos išsivysto visi pagrindiniai orfikų pasauližvalgos momentai: žmogaus siela y r a dieviškos kilmės ir «smės, pagrindinė vienybė jungia ją su dievu, bet tą vienybę s u a r d ė titaninis, glūdįs pačioj sieloj, p r a d a s ; įsigalėjus jam,

siela turėjo palikti savo pirmykštę laimingą tėvynę ir pateko į mūsų „ašarų pakalnę". Vaizdas tas yra, tiesa, paimtas iš Se­ nojo Įstatymo, bet jis gerai išreiškia giliai p e s i m i s t i n į mūsų pasaulio ir jo gyvenimo įvertinimą. Tikrovė, kurioj mes gyvenome, y r a ištrėmimo k r a š t a s : mes atliekame čia bausmę už tai, kad užmiršome savo dieviškąją kilmę. Žmogaus kūnas tai nemirtingosios s i e l o s k a r s t a s (af^a). Mirtis perskiria sielą su vienu karstu ir atidaro jai po­ žemių karalystės vartus. Bet neilgai palieka ten siela: nepa­ lenkiamas likimas verčia ją vėl įsikūnyti, t. y. pasirinkti naują karstą. Siela patenka į begalinį mirčių ir gimimų r a t ą . Kiek­ viena nuodėmė giliau įtraukia ją į šį ratą, kiekvienas geras dar­ bas šiek tiek išlaisvina iš jo galybės. Bet galutinai ištruks siela iš ją pagavusio rato tik tada, kai nusivalys nuo visų suter*usių jos pirmykštį skaistumą dėmių — tik tada galės ji grįžti I savo dangiškąją tėvynę ir bendrauti ten su nemirtingaisiais dievais. „Didžiuojuosi esanti iš jūsų giminės, laimingieji dievai", — tokius žodžius skaitome ant vienos iš auksinių lenielių, kurios buvo ketvirtam ar trečiam amžiuje pr. Kr. įdeda­ mos Pietų Italijoj į numirėlių karstus. „Atlikau bausmę už ne­ teisingus darbus". „Stoju dabar prieš nuostabią Persefoneją, kad nusiųstų mane į palaimintųjų buveinę". „Iš rato ištrūkau — skaitome kitoj lentelėj — slegiančio, sunkių liūdesių pilno". ^,Iš žmogaus pasidariau dievas" (Diels F r a g m . d. Vorsokratiker II 176. F r a g m . 19, 18, 20). Dieviškoji sielos esmė ir kilmė — sielos atsiskyrimas nuo dievybės — metempsichozės mokslas („gimimų ratas") — moralinė tikrovės santvarka — galutinis sielos, nusivaliusios nuo visų dėmių, sudievinimas — visos tos pagrindinės orfikų idėjos išsiplėtoja iš „liaudies dievo" D i o n i s o kulto, kurio vidurtaškį sudaro mitas apie titanų sudraskytą D z e u s o ir P e r s e f o n e j o s sūnų. Tos idėjos, visai svetimos Homero pasauližvalgai, įveda į graikų religinę sąmonę naują srovę, kuri ilgainiui darosi vis platesnė ir galingesnė. Graikų dvasiniame gyvenime y r a m a ­ ža sričių, kurių nepasiekia jos bangos. Jų reikšmė filosofinės spekuliacijos plėtotei buvo jau mūsų keletą kartų pabrėžta. Religijos srity prieš Dioniso srovę negali išsilaikyti net galin­ gas aristokratinės Graikijos dievas A p o l l o n a s : jis priima

dionisinę ekstezę ir mantiką i savo kultą ir dalinasi Delfų šven­ tykla su „liaudies dievu". Prisigėręs ekstatinių pradų, A p o l l o n o kultas atsi­ spindi kai kuriuose graikų epuose. Atsirasti šitie epai galėjo ne anksčiau, negu tuo laiku, kai kova tarp A p o l l o n o ir D i o n i s o kultų pasibaigė ir saulės dievas užleido S e m e 1 ė s sūnui trims žiemos mėnesiams savo šventyklą Delfuose. Mūsų epai tą užleidimą aiškina tokiu būdu, kad A p o 11 on a s kiekvieną žiemą praleidžiąs pas laimingas šiaurės t a u t a s : Hiperborėjus, arimaspus ir greifus. Piešdami keliones į tuos mitinius kraštus, A p o l l o n o gerbėjai sukūrė ypatingą lite­ ratūros rūšį — kelionės romaną — ir pavartojo ją savo dievo religijos propagandai. Tų epų herojus y r a ar tai pats A p o 1i o n a s, keliaująs į hiperborėjų ar jų kaimynų kraštą, arba atliekąs tą pačią kelionę A p o l l o n o stebukladarys. Kaip vieną iš tokių stebukladarių išvardina mums P i ndaras ir H e r o d o t a s — A r i s t e j ą iš Prokonneso. S u i d a s skiria jo gyvenimą į šešto amžiaus pradžią, Hero­ dotas laiko jį kokiu šimtmečiu jaunesniu. Legenda pasakoja, kaip po savo mirties jis rodydavęsis įvairiems žmonėms ir kaip jo artimieji, kurie norėjo jį palai­ doti, negalėję surasti nei gyvo, nei mirusio. Septynerius me­ tus vėliau jisai dar sykį pasirodęs savo gimtajame mieste — Prokonnese, parašęs ten savo epą — A r i m a s p e j o s — ir vėl pražuvęs. Šitame epe A r i s t e j a s pasakoja apie savo kelionę į šiaurės gyventojų i s s e d o n ų kraštą. Iš issedonų jisai su­ žinojęs daug įdomių dalykų apie jų kaimynus, gyvenančius dar toliau į šiaurę: apie vienaakius arimaspus, apie auksą saugan­ čius greifus ir pagaliau hiperborėjus. A r i s t e j a s surinko savo epuose ne tiktai grynos vaizduotės padarus, bet ir tikrų žinių apie gimines, gyvenančias į šiaurę nuo Juodosios jūros, jų gyvenimo būdą, jų papročius, jų stengimąsi prasiveržti kuo toliausiai į pietus. Vėlesnieji istorikai, kaip tai H e k a t a j a s, H e r o d o t a s ir H e l l a n i k a s , daug naudojosi tomis ži­ niomis. Apie hiperborėjų A b a r į, kuris gyveno ar tai septinto am­ žiaus gale, ar šešto pradžioj, pasakoja mums H e r a k 1 e i-

d a s iš Ponto savo veikale pavadintame A b a r i s . A p o 11 o n a s suteikė tam herojui pranašystės dovaną ir davė jam stebuklingą ietį. Ant šitos ieties jisai keliauja per Įvairius k r a š ­ tus, visur steigdamas A p o 11 o n o orakulus; pražūtingam m a ­ rui apėmus visą pasaulį, A b a r i s atvyksta į Atėnus ir, pamo­ k y t a s A p o 11 o n o, atlieka apeigas ir maldas, kurios išvaduoja žemę nuo baisios nelaimės. Iš veikalų, kuriuos jis buvęs parašęs, paliko mums tik keli pavadinimai pas S u i d ą: 1. P o e m a apie A p o l l o n o atvykimą pas hiperborėjus, 2. Teogonija, 3. Upės dievaičio H e b r o sutuoktuvės.

X.

FILOSOFINIS E P A S .

Su didžiaisiais filosofinio epo atstovais mes įžengiame sritin, į kurią krinta jau tik labai silpni besileidžiančios H om e r o saulės spinduliai. Nepalyginamos plastiškos vaizduo­ tės kūrybiniai apsireiškimai užleidžia čionai savo vietą bespal­ vei abstraktinei spekuliacijai. Formos atžvilgiu filosofinis epas y r a t a m tikras anachronizmas, nes jau seniausieji Grai­ kijos galvotojai savo mintims dėstyti pradėjo vartoti prozą, ir sunku buvo laukti, kad jų darbo tęsėjai, plėsdami jauną ir gyvą srovę, grįš prie senų meniškų formų, kurias jau apleido šiltas gyvenimo kvėpavimas ir kurios todėl galėjo tiktai varžyti lais­ vus minties judėjimus. Visgi filosofinio epo kūriniai graikų dvasinėj plėtotėj vaidina tokį žymų vaidmenį, kad literatūros istorija jokiu būdu negali jų aplenkti.

1.

KSENOFANAS.

Pirmąjį filosofinio epo atstovą, K s e n o f a n ą , jungia su Homeru aiškūs ryšiai. Jis pats pripažįsta, kad dieviškojo poe­ zijos meno paslaptis jam esąs atskleidęs Iliono dainius. „Iš H o m e r o — sako jis viename savo fragmentų — mokosi visi". Iš H o m e r o Ksenofanas pasiskolino f o r m ą savo pažiūroms dėstyti, H o m e r o poemų recitacija jis pelnė sau

duoną, mes galime todėl žiūrėti į jį kaip į vieną iš h o m e r i d ų plačia to žodžio prasme. Kai persai šešto amžiaus gale pavergė visą Joniją, K s en o f a n a s, prisidėdamas prie fokėjų, kuriems laisvė buvo brangesnė už tėvynę, apleido gimtąjį miestą K o 1 o f o n ą. P e r kokias septynias metų dešimtis jis gyveno nepastovų keliauninko gyvenimą, lankydamasis įvairiausiuose graikų mies­ tuose, tiek pačioj Graikijoj, tiek jos kolonijose pietų Italijoj, Sicilijoj ir Juodosios jūros šiaurėje. Daugiausia laiko K s en o f a n a s bus praleidęs E 1 e j o j , kur jis įsteigė garsiąją E 1 e a t ų mokyklą. Pragyvenimui jis užsidirbdavo recituodamas H o m e r o poemas ir pasakodamas godžiai klausančiai miniai, kaip buvo įsteigtas jos gimtasis miestas, kokie didvyriai vadovavo tam steigimui, kokias kovas jie turėjo pakelti, kol galutinai įsitvir­ tino naujoj vietoj. Tai buvo jo kasdieninis verslas, kuriuo jis vertėsi nuo to laiko, kai apleido savo tolimą tėvynę. Bet atėjo pagaliau laikas, k a d a mūsų homerido dvasia, praturtėjusi ne­ a p m a t o m a įspūdžių ir patyrimų eile, pajuto gyvą reikalą pa­ sireikšti savarankiška kūryba. Ksenofanas pradėjo telkti apie save mažus klausytojų būrelius ir skelbti jiems savo pažiūras, kurios būtų galima pavadinti jo eksoteriniu mokslu. Kaip tik tas mokslas ir įamžino jo vardą dvasinėj žmonijos istorijoj. P a g a l senovės liudijimus K s e n o f a n a s p a r a š ė : 1. dvi epines p o e m a s : vieną apie Kolofono, antrą apie Elejos įstei­ gimą. 2. elegijas. 3. sillas, t. y., satiras ir parodijas. 4. Ir pa­ galiau didaktinę poemą „Apie gamtą". Daug buvo ginčijamasi dėl K s e n o f a n o skeptiško mūsų žinojimo įvertinimo. Žinoma, rasti pas mūsų galvotoją sistematiška tyrimą klausimo, ar mūsų protas galįs pažinti tikrą dalykų esmę, neįmanoma. K s e n o f a n a s padarė tik pirmą svyruojantį žingsnį ant kelio, kuris pagaliau privedė prie to, ką K a n t vadina „Untersuchung des Erkenntnisvermogens", bet kad tas kuklus žingsnis iš tikrųjų buvo p a d a r y t a s , liudija K s e n o f a n o trisdešimt ketvirtas, S e k s t o E m p i r i k o ir P l u t a r c h o išlaikytas mums, fragmentas: „Nebuvo dar ir nebus nė vieno žmogaus, kuris iš tikrųjų žinotų teisybę apie dievus ir visus dalykus, apie kuriuos aš kalbu. Nes jeigu at-

sitiktinai jisai ir pasakytų ką, kas atitiktų tobuliausią teisybę, tai jis vis tiek to nežinotų, nes visur viešpatauja nuomonė" (o ne tikras žinojimas V. Š.). Jau pats p a s t a t y m a s klausimo apie skirtumą tarp tikro ž i n o j i m o (aXrjfreia) į n u o m o n ė s (8, M c n a c b ott> C M e p m HeMHHyųefi...

3.

TIRTAJAS.

K a 11 i n o karingą elegiją tęsia T i r t a j a s. Apie jo gyvenimą tikrų žinių beveik neturime, bet galimas daiktas, gra­ žiose legendose, kurios anksti apsupo jo galvą, y r a t a m tikras istorinis branduolys. Viena iš tų legendų pasakoja, kad antrojo M e s s e n i j o s karo metu (645—628) lakedaimoniečiai kreipėsi į Delfų orakulą, prašydami nurodyti jiems, kokiomis priemonė­ mis pasukti kovų laim|ę į savo pusę. „—Paprašykite atėniečius, kad atsiųstų jums karvedį." Nustebo lakedaimoniečiai, kai iš Atėnų atvyko šlubas liaudies mokyklos mokytojas T i r t a j a s. T a s šlubis pasirodė esąs didelis poetas. Savo elegijomis jis taip pakėlęs nupuolusią lakedaimoniečių dvasią, kad jų priešai buvo nugalėti. Vienose savo elegijų vietose, kurias Senovė sujungė po vie­ nu „Eunomijų" vardu, T i r t a j a s iškelia karinės disciplinos reikšmę: čia mes randame pirmą kartą surašytus spartiečių ka­ rinius nuostatus, apvilktus į puikius poetinius rūbus. Kitomis, pavadintomis „ P a t a r i m a i s " ( T i r o f r - ^ a i ) , elegijomis T i r t a j a s žadina spartiečius ištvermingai laikytis sunkiam kare, nes nar­ saus kario likimas y r a pavydėtinas, o bailio, nustojusio teisės į savo tėvynę, likimas y r a blogesnis negu pati mirtis.

4.

MIMNERMAS.

T i r t a j o elegijos žavi m u s savo paprastumu ir nuošir­ dumu. Spartiečiai ilgai dainavo šitas kilnias dainas. Atėnuo­ se S o k r a t o laikais jaunuomenė mokėsi jų atmintinai: v i ­ sai Graikijai T i r t a j o elegijos buvo stipriausia patriotizmo, drąsumo ir ištvermingumo išraiška. Visai kitus garsus išgau­ na iš savo krūtinės sekąs elegikas M i m n e r m a s i š Kolofono. G y v e n o M i m n e r m a s antroj šešto amžiaus pusėj. Pragarsėjo lygiai ir kaipo fleitininkas, ir kaipo poetas. P a u-

s a n i j a s mini vieną jo poemą, kurioj buvo apdainuotas Spar­ tos k a r a s su Lidijos karalium G i g e s u. Viename iš išlikusiu mums fragmentų M i m n e r m a s kalba apie Smirnos ir savo gimtojo miesto K o 1 o f o n o įsteigimą. Vargu ar šios ir pa­ našios temos vaidino jo kūryboj žymų vaidmenį. Jisai buvo pirmiausia asmeniškų, y p a č meilės jausmų, dainius. Su jo vardu siejami pirmieji e r o t i n ė s elegijos pavyzdžiai. Kad tie pavyzdžiai buvo labai aukštos vertės, rodo P r o p e r t i j a u s (I, 9 11) žodžiai: plus in amore valet Mimnermi versus Homero.

Žinomas M i m n e r m o mylimosios f leitininkės N a nn o s v a r d a s . M i m n e r m a s nepasitenkina vien tik asme­ nišku aistros vaizdavimu, bet pereina į bendresnę plotmę. Dvi temos, prie kurių jis nuolat grįžta, tai jaunystės džiaugsmai ir senatvės kančios. „Geriau mirti negu pasenti": mintis apie ne­ išvengiamą ateitį užnuodija visus jo jausmus net tada, kai laimės taurė prisiartina prie jo lūpų.

5.

SOLONAS.

Sekantis poetas, didžiausias iš visų eleginių poetų, S o l o ­ n a s tai pirmas atėniečių poetinio genijaus atstovas. Poetinė S o 1 o n o kūryba y r a glaudžiai surišta su jo gyvenimu, apie kurį mes žinome žymiai daugiau negu apie Joniškiu a r doriškių jo pirmatakų gyvenimą. Gimė S o l o n a s apie 640 m. kilnioj šeimoj, kuri laikė savo protėviu mitinį Atėnų karalių K o d r ą . S o l o n o tėvas nu­ stojo savo turto, ir savo medžiaginei būklei pataisyti sūnus turėjo užsiimti prekyba. Kaip pirklys jis aplankė daug kraštų, įgijo žymų turtą, pažino žmones ir su naujais patyrimais ir ži­ niomis sugrįžo į gimtąjį miestą. Atėnuose S o l o n a s rado nepakenčiamus politinius ir socialinius santykius.- Kraštą valdė aristokratija, kuriai nė kiek nerūpėjo kitų visuomenės luomų reikalai, liaudį slėgė skolos, išieškomos su didžiausiu griežtumu. Žemdirbiai a p ­ leisdavo savo gimtąsias vietas ir ieškojo laimės kitur. Kaimai tuštėjo ir apaugo piktžolėmis. Atėnų valstybė tiek nusilpnėjo,

kad Salamino sala, kuri uždaro išėjimą iš Atėnų uosto P i r ė jaus į atvirą jūrą, pateko į megariečių rankas. Atėniečiai nu­ stojo vilties k a d a nors atgauti Salaminą ir net uždraudė mir­ ties bausme kalbėti apie prarastąją salą. S o 1 o n a s apsirengęs, jeigu tikėsime P l u t a r c h u , sveti­ mu keleiviu, atvyko į atėniečių liaudies susirinkimą. Kaipo sve­ timas pilietis jis galėjo nesiskaityti su įstatymu, griežtai už­ draudusiu net minėti Salamino vardą. Savo ugningomis ele­ gijomis jis taip sužadino atėniečių tėvynės meilę ir drąsumą, kad jie atgavo Salaminą. Tai suteikė jam tokį autoritetą jo tautiečių akyse, kad jie pavedė jam paruošti ir išleisti naujus įstatymus savo kraštui. Turtuoliai — sako P l u t a r c h a s — gerbė jį už jo tur­ tą, o nepasiturintieji už jo teisingumą. Naujas įstatymdavis galėjo, turėdamas abiejų pusių pasitikėjimą, pradėti kilnųjį su­ taikinimo darbą. 594 metais atėniečiai išrinko S o 1 o n ą a r chontu ir pavedė jam sutvarkyti y p a č opų skolų klausimą. To darbo pasisekimas buvo toks didelis, kad gimtasis miestas įgalino savo išminčių iš pagrindų reformuoti Attikos valsty­ binę ir teisinę santvarką. Paskelbęs naujus įstatymus, S o 1 on a s vėl apleido Atėnus ir pradėjo naujas ilgas keliones, grei­ čiausiai į Aziją ir Aigiptą. Graži legenda riša jį su lidiečių ka­ ralium K r o i s u. P o ilgų kelionių jis vėl sugrįžo į Atėnus ir mirė čia P e i s i s t r a t o laikais. Iš S o 1 o n o poemų, kurias galime teisingai pavadinti poe­ tiniu kommentariju prie svarbiausių jo gyvenimo darbų ir įvy­ kių, m u m s išliko apie 250 eilučių. Viena iš pačių ankstyviau­ sių buvo neabejojamai elegija apie S a l a m i n ą : iš jos šimto eilučių mes turime tik aštuonias. Kelios S o 1 o n o elegijos vaizduoja liūdnus santykius, ku­ rie viešpatavo Atėnuose prieš jo reformas. S u i d a s vadina jas „ P a t a r i m a i s " (TicoS^Kai). D e m o s t e n a s išlaikė iš vie­ nos tų elegijų 40 eilučių: sunku iš tikrųjų iškalbingiau nupiešti nelaimes, į kurias patenka valstybė, viešpataujant luomų ne­ santaikai, piliečių gobšumui ir tautos valdovų sauvalei. Kitose elegijose, kurias galima būtų pavadinti didaktinė­ mis, poetas kreipiasi į mūzas, p r a š y d a m a s iš jų laimės, gar­ bės ir turto, tačiau su sąlyga, kad visa tai neprasižengtų su teisingumu. Kas užmiršta tą sąlygą, tegu žino, kad dievų b a u -

smė visumet jį pasieks. Jeigu dieviškosios rankos smūgis ne­ kris ant paties prasižengėlio, jis sutriuškins jo vaikus, bet ne­ nubaustos nepasiliks nė vienos nuodėmės. S t a t y d a m a s žmonėms tokius reikalavimus, S o 1 o n a s toli gražu nebuvo a s k e t a s : kaipo tipingas graikas jis žiūrėjo į visus gyvenimo džiaugsmus ir malonumus, kaipo į tikrąsias dievu d o v a n a s ; jis reikalavo tik iš žmonių, kad jie naudotųsi jais su protu ir saiku. P l u t a r c h a s liudija, kad jau senas būdamas S o 1 o n a s dar r a š ė : „Mieli man ir dabar A f r o ­ d i t ė s , D i o n i s o ir M ū z ų darbai — džiaugsmų šaltinis žmonėms". Iš jo senatvės išliko mums tarp kitko posakis: „Aš senstu, kasdien daug ko mokydamasis". Nenuostabu, kad graikai priskiria S o 1 o n ą prie septy­ nių savo išminčių: jis buvo jų akyse vienas iš žymiausių do­ rybės ir praktiško gyvenimo mokytojų.

6.

KSENOFANAS.

Elegijoj pasižymėjo ir K s e n o f a n ą s, kurį jau anks­ čiau pažinome kaip filosofinio epo atstovą, č i a jis reiškia savo pažiūras į įvairius gyvenimo klausimus, kurių negalėjo paliesti savo filosofinėse poemose.

7.

TEOGNIDAS.

Paskutinis klasikinis graikų elegijos astovas buvo T e o g n i d a s iš Megaros salos. Gyveno jis šešto amžiaus vidury ir antroj pusėj. Jo gimtajame mieste kaip tiktai anais laikais virė aršiausia kova tarp aristokratijos ir demokratijos. P r i ­ klausydamas prie pirmojo luomo, jis matė savo jaunystėj jį viešpataujant, paskui pergyveno demokratijos pergalę, turėjo apleisti tėvynę ir svetur valgyti karčią ištrėmimo duoną. Ne­ žinia, ar jam teko dar pamatyti savo gimtąją salą. Nenuostabu, kad T e o g n i d o pagrindinė nuotaika griež­ tai skiriasi nuo S o 1 o n o nuotaikos: atėnietis stovi virš vi­ suomeninių luomų ir jų kovų, stengdamasis juos sutaikyti; T e o g n i d o mūza dalyvauja tose kovose su didžiausiu įnir-

Šimu. Demokratijos pergalė y r a jo akyse didžiausias netei­ singumas: ką manė dievai, jeigu galėjo jį prileisti. Daugumą savo elegijų T e o g n i d a s pavedė savo jau­ nam bičiuliui K i r n u i. Kaip senas ir daug p a t y r ę s žmogus jis duoda jaunuoliui įvairių gyvenimiškų patarimų: jis moko jį maždaug taip pat, kaip H e s i o d a s savo brolį Persą „Dar­ buose ir dienose". Daugiausia mes randame čionai puikiai iš­ reikštų moralinių sentencijų ir tai suteikia T e o g n i d o ele­ gijoms jų didaktinį ir gnominį pobūdį. Z i e 1 i n s k i vadina išlikusią mums šių elegijų dalį „ankstyviausiu aristokratinės moralės kodeksu su jos aukštu garbės (afo&c) supratimu ir kilnaus gyvenimo laimės pabrėžimu". Atėniečiai išrinko iš T e o g n i d o elegijų ilgą eilę sen­ tencijų ir naudojosi tuo rinkiniu doroviniai auklėti savo jau­ nuomenę. Kaip tik todėl iš T e o g n i d o mums išliko dau­ giau eilučių negu iš kitų elegijų poetų. Galimas daiktas, kad ne visos 1400 mūsų poetui skiriamos eilutės y r a autentiškos. T e o g n i d a s pirmiausia iškelia senuosius graikų m o ­ ralės pagrindinius reikalavimus: dievobaimingumą, pagarbą tėvams, nuosaikumą, kovą su išdidumu savo širdyje ir susi­ laikymą nuo kiekvienos prievartos. Pereidamas nuo šių t r a ­ dicinių pamokymų į realią tikrovę, jis kalba apie viešpatau­ jančius Megaroj santykius su didžiausiu pasipiktinimu. Megaroj viešpatauja minia, o minia y r a baili banda, neverta nieko daugiau kaip paniekos ir neapykantos. Minia mėgsta ant savo kaklo uždėtą jungą, ir nelaimė tam kraštui, kur minia numes tą jungą. Bet ir aristokratija, kuri užmiršo kilnias senąsias tradicijas, kuri stato aukščiau, negu visa kita pasaulyje, turtą, užtarnavo sau liūdną likimą. Kilnios kilmės žmogų skurdas slegia y p a č sunkiai, „sukaustyta y r a jo valia, sukaustytas jo laisvas liežuvis". „Dzeusai, šaukia T e o g n i d a s , stebiuosi aš tavim, juk viską tu valdai su garbe ir didele jėga; gerai pažįsti kiekvieno v y r o protą ir š i r d į . . . Kap gi tu, Krono sū­ nau, tą patį likimą duodi ir nusikaltėliui, kuris galvoja tik apie smurtą, ir teisingam vyrui? . . " Ar verta gyventi tokiam pasauly, kur neteisybė skaudžiai tyčiojas iš teisybės? T e o g n i d a s atsako į šitą klausimą neigiamai. „O koks laimingas, koks turtingas y r a tas, k a s ne­ pažinęs kovos nužengs į niūrius Aido rūmus anksčiau negu jo

širdis sudrebės prieš savo priešus, anksčiau negu skurde, anksčiau negu patirs savo bičiulių širdis".

susilenks

Savo pesimistinę nuotaiką T e o g n i d a s išreiškia vaiz­ dais pilnais jėgos ir grožio. Kaip tik todėl jautrūs kalbos menui atėniečiai įvedė jo gnomus į savo mokyklas. Teognidas jautė savyje didelį menininką ir nenorėdamas, kad k a s kitas pasisa­ vintų jo kūrinius, įžangoj į savo elegijas pastatė savo vardą.

8.

EPIGRAMMA: FOKILIDAS IR SIMONIDAS.

Tuo pačiu metu, kaip ir elegijas, graikai rašė savo epig r a m m a s . T a s žodis reiškia paprastai — u ž r a š a s . Iš visų graikų poezijos rūšių viena epigramma y r a paskirta ne klau­ sytojui, bet skaitytojui, kuris rasdavo ją arba ant antkapio, arba šventykloje kaipo liudijimą apie padarytą dievams auką. Rašomos epigrammos buvo ant akmens, metalo, medžio ir m o ­ lio. Epigramma tada turėjo būti t r u m p a ; ji tik retai prašok­ davo tris dvi eilutes. Iš šito trumpumo išsivysto epigrammos taiklumas, o iš taiklumo — geliamumas. Aleksandrijos laiko­ t a r p y kaip tik dėl šitų savybių epigramma buvo y p a č brangi­ nama ir sudarė atskirą poezijos šaką. Iš epigrammų autorių y p a č pasižymėjo Mileto ir S i m o n i d a s iš Keo salos.

F ok i1idas

iš

Mažai kas iš graikų poetų mokėjo taip gerai kaip S i m o ­ n i d a s , kuris šiaip pragarsėjo, y p a č kaip vienas didžiausių chorinės lyrikos atstovų, išreikšti gilią mintį, liečiančią prak­ tinio gyvenimo sritį, su tokia jėga, trumpumu ir taiklumu. S im o n i d u i, pavyzdžiui, priskiriamas garsusis distichas, išpiaustytas ant paminklo žuvusiems prie Termopilų spartieč i a m s : „Keleivi, pranešk spartiečiams, kad čia mes žuvome klausydami jų įstatymų". Iš F o k i l i d o epigrammų dažniausiai cituojama šita: „Štai Fokilido žodis: Leriečiai — ne tas a r b a kitas — bet visi, išskyrus Proklą, menki, bet ir Proklas — lerietis". Arba kita epigramma, pasižyminti savo geliamumu: „Kappadokietį kadaise įgėlė pikta g y v a t ė ; bet nuo nuodų kraujuje čia pat nudvėsė ir ji pati".

IV.

JAMBOGRAFIJA.

Jambas, kaipo atskira lyrinės poezijos rūšis, atsirado tais pačiais laikais kaip ir elegija. T a m tikri ryšiai jungia jį su D e m e t r o s kultu. Himnas D e m e t r a i , kurį senovė skirė H o m e r u i , pasakoja, kaip deivė, ieškodama pražuvu­ sios dukters K o r ė s , atvyko į Eleusiną. Čia paskendusią skausme deivę šiek tiek pralinksmino savo juokais tarnaitė J a m b ą . Dėkinga deivė davė J a m b a i vietą savo įsteig­ tose misterijų apeigose. Šitas kultinis mitas bus greičiausiai sukurtas, kad išaiš­ kintų šiaip nežinomo graikams žodžio j a m b a s prasmę. Ži­ loj senovėj tas žodis reiškė greičiausiai tam tikros rūšies liau­ dies satyrą. S a t y r o s ir pašaipos bruožas liko ir vėlyvesniems laikams sujungtas su jambo esme. Metriniu atžvilgiu jambine vadinama kiekviena poezija, kurios ritmas apimdavo tris pa­ grindinius taktus. P a p r a s t a i jambinė eilė susideda iš trijų jam­ binių dimetrų. Taip pat, kaip ir elegija, jambas skyrė muzikos akompani­ mentui antraeilę reikšme ir pagaliau visiškai nuo jo atsipa­ laidavo. 1.

ARCHILOCHAS.

P i r m a s ir žymiausias jambinės lyrikos atstovas buvo A rc h i l o c h a s iš P a r o salos. Apie jo gyvenimą jau esame kal­ bėję, apžvelgdami graikų elegijos plėtotę. Archilocho eiles senieji lygino su H o m e r o eilė­ mis . Garsusis Romos iškalbingumo teoretikas K v i n t i 1 i an a s (Institutiones oratoriae X 1, 59) taip sako apie jį: „Jo sti­ lius pasižymi nepaprasta jėga, jo sakinys y r a galingas, trum­ pas, lankstus; jis visas y r a kraujas ir nervai; geniališkumo at­ žvilgiu vargu ar būtų kas galėjęs jam prilygti". Mažai y r a 1

1

Jau H e r a k l e i d a s iš Ponto rašė, pagal D i o g e n ą L a e r t i j ą (V 87), „Apie Archilochą ir Homerą". Taip pat suartina juos A n t i p a t r a s (Anthol. Palat XI 20) ir D i o n a s C h r i s o s t o m a s (Or. 33, 11, 53, 1 Emp.). C i c e r o n a s išvardina A r c h i l o c h ą greta H o ­ m e r o , S o f o k l o ir P i n d a r o , o V e l l e i u s P a t e r c u l u s (I 5) lyg suglaudžia visus tuos entuziastingus įvertinimus rašydamas: neque quemquam alium, cuius operis primuš fuerit auctor, in eo perfectissimum praeter Homerum et Archilochum reperiemus.

senovėje kūrinių, kurių žuvimą tenka apgailestauti lygiai stip­ riai kaip A r c h i l o c h o eilių žuvimą. Vis dėlto ir iš tų menkų skeveldrėlių, kurios mums išliko, mes galime susida­ ryti aiškų vaizdą apie didįjį lyriką. A r c h i l o c h o garbės pagrindą sudarė j a m b a i . Jis moka jais išreikšti kiekvieną jausmą, visuomet išlaikydamas puikų stilių ir niekur nenusi­ žengdamas laisvo įkvėpimo reikalavimams. Vaizdų gausu­ mas, kalbos g y v u m a s ir temų įvairumas gali būti palygintas su A r i s t o f a n o meno ypatybėmis.

2.

1

SEMONIDAS IŠ SAMO SALOS .

Iš šio rašytojo, gyvenusio pirmoj septinto amžiaus pusėj, kūrinių mes žinome apie du veikalus p a r a š y t u s jambais. Pir­ m a s kalba apie žmonių nelaimingą likimą, o antras vaizduoja įvairių moteriškių tipus. Tų tipų S e m o n i d a s priskaito dešimts. Kiekvienas jųjų kilo arba iš tam tikro gaivalo — že­ mės, jūros a r b a iš t a m tikro gyvulio — kiaulės, šuns, lapės, beždžionės, bitės. Paskutinis tipas esąs geriausias, nes jam priklauso darbščios namų šeimininkės. Atsižvelgiant į šią įvairią kilmę, nesunku suprasti ir moteriškių būdų įvairumą. Išskyrus moteriškę — bitę „visos kitos moteriškių rūšys y r a ir visuomet bus vyrų nelaime". S e m o n i d a s sutinka su H e s i o d u (Erga 90 sq.) kad „senovėj žmonės gyveno že­ mėj labai laimingai, kol moteriškė nesugadino jiems gyveni­ mo". Kai kurie tyrinėtojai mano, kad S e m o n i d a s rišo m o ­ teriškių atsiradimą žemėje su H e s i o d o ketvirtu — geleži­ niu — blogiausiu ir nelaimingiausiu iš visų amžių (pal. aukš­ čiau psl. 114). Aukštais meniškais privalumais Amorgiečio eilės nepasižymi. 3.

SOLONAS.

Jambus rašė i r S o l o n a s . A r i s t o t e l i o „Atėniečių valstybėj" išliko mums gana ilgas fragmentas, p a r a š y t a s jam­ bais, kuriuose didysis įstatymdavis kalba apie savo skolų įsta1

Semonidas dažnai vadinamas Amorgiečiu, nes jis pagal vimą yra įsteigęs Amorgo saloj tris kolonijas. Graikų

literatūros

istorija.

pada­ H

tymo pakeitimą. „Tegu — šaukia S o 1 o n a s — būna moti­ na žemė mano gynėja prieš laiko teismą . . . Palaiminta juoda žemė, nuo kurios aš nuėmiau skolų stulpus. Ji buvo vergė, aš gi jai daviau laisvę. Vienus atėniečius, kurie bėgo į svetimas žemes nuo skolų jungo, aš grąžinau į dievų duotąją t ė v y n ę . . . Kitiems, palikusiems mūsų sienose, bet gyvenantiems gėdin­ goj vergystėj, daviau l a i s v ę . . . Daviau įstatymus, lygius ge­ riems ir blogiems, o kartu su tais įstatymais daviau visiems greitą ir teisingą teismą . . . " S o 1 o n a s supranta, kad jeigu jisai nebūtų pakilęs virš partijų ir būtų pildęs norus tik vienos iš kovojančių pusių, tai toks pasielgimas būtų privedęs prie kruvinos kovos ir daugelio žmonių būtų nustojęs Atėnų mies­ tas. Štai kodėl — sako S o l o n a s — aš turėjau gyventi lyg vilkas, apsuptas iš visų pusių šunų gaujos.

4.

HIPPONAKTAS.

Kalbant apie graikų jambinę poeziją, tenka mums pami­ nėti dar H i p p o n a k t ą efesietį. Metrikos istorijoj jis y r a ži­ nomas kaipo c h o l i j a m b i n i o m e t r o , tai y r a „šlubuo­ jančio" jambo, išradėjas: paprastame jambiniame trimetre jis paskutinį jambą pakeitė spondėjum. Iš jo eilių išliko m u m s nedaug fragmentų, iš kurių galima spręsti tiktai apie jo k ū r y ­ bos grubų ir triviališką pobūdį. „ H i p p o n a k t a s — sako Zielinski — su pasigėrėjimu maudosi apsupančiame jį purve ir nesvyruodamas prikiša į savo kalbą daug barbariškų žodžių, paskolintų iš Lidijos liaudies, tarp kurios jis gyveno, šnekos".

V.

A.

MELIKA.

Monodinė

melika.

Lyrika, tikra to žodžio prasme, graikai laikė tik savo m e linę poeziją. Šita poezija per tris šimtmečius nuo T e r p a n d r o iki B a c k c h i l i d o buvo neabejojamai žymiausias

graikų kūrybinio genijaus apsireiškimas. Deja, visuotinio lai­ kotarpio filologai ir pedagogai nemokėjo jos tinkamai įvertinti. Tik iš dviejų paskutinių melinės poezijos atstovų — P i n d ar o ir B a k c h i 1 i d o jie išlaikė vėlyvesnėms kartoms gana žymią jų poetinio palikimo dalį, iš ankstyvesnių tos poezijos atstovų hellenistai paliko mums tik skeveldrėles. Melikoj įprasta skirti dvi sroves: pirmosios srovės kūri­ niai buvo dainuojami vienu balsu, tai buvo paprastos odos ir dainos. Antrosios srovės kūriniai buvo dainuojami choro, tai buvo iškilmingos odos. Pirmąją srovę todėl vadiname monodine, o antrąją — chorine melika. Abejose srovėse randame didelį metrų įvairumą, surištą su muzikos plėtote. Senobinė keturių stygų forminga, kuria naudojosi homeridai, užleidžia savo vietą arba kitarai arba aului (fleita, arba tiksliau klarnetas). Kitara buvo mėgiamas A p o 11 o n o dainių instrumentas, aulas D i o n i s o gerbėjų instrumentas. Monodinė lyrika atsiranda ir išsivysto ajolų apgyventoj Lesbo saloj, neabejotinoj Rytų kultūros įtakoj. Chorinės lyrikos centru darosi Sparta, kuri kaip tik anais lai­ kais buvo tampriausiais siūlais surišta su Delfų orakulu.

Apie Lesbo reikšmę graikų muzikos plėtotei mes jau esa­ me kalbėję. S ą r y š y su šia nauja muzika, praturtinta Traki­ jos ir Mažosios Azijos pradais, Lesbo dainiai greit privedė prie aukšto tobulumo laipsnio įvairias primityvios poezijos rūšis: užustalės dainas, meilės dainas, himenajus, trenus, himnus die­ v a m s pagerbti. Metrinė Lesbo dainų struktūra y r a labai paprasta. Mes r a n d a m e čia eilę vienalypių trumpų strofų. Dvi svarbiausios strofos y r a alkajinė ir sapfinė strofos. A l k a j a s ir S a p f a buvo laikomi jų išradėjais. Romėnų literatūroj tomis strofomis naudojosi H o r a t i j u s. Mums išliko žinutė, kad kitarodinio nomo išradėjas T e r p a n d r a s, apie kurį jau esam kalbėję, kūrė užustalės dainas arba skolijas. Deja, iš tos rūšies dainų, siejamų su T e r p a nd r o vardu, mums nieko neišliko. Pirmieji ir iš karto didžiau­ sieji monodinės melikos atstovai buvo A l k a j a s ir S a p f a : n

jų eilėraščiai, sako C h r i s t - S c h m i d, tai „melodiškiausieii graikų kūriniai". 1.

ALK A JAS.

A1 k a j a s gimė Mitilėnoj apie 640 m. pr. Kr. Jo dainose atsispindi politiniai santykiai, kurie viešpatavo anais laikais Lesbę. P o aršių kovų Mitilėna pateko į tiranų rankas. Kai pagaliau tiranija buvo nuversta P i 11 a k o, kurį vėlyvesnieji laikai priskyrė prie septynių Hellados išminčių, mitilėniečiai suteikė jam neribotą valdžią dešimčiai metų. Didysis v y r a s sutvarkė pagaliau gimtojo miesto politinį ir visuomeninį g y ­ venimą. P r i k l a u s y d a m a s prie aristokratų luomo, A1 k a j a s su lygia neapykanta žiūrėjo tiek į minios tiek į iš jos iškilusių asmenų viešpatavimą. „Dabar — šaukia jis viename iš savo eilėraščių, kuriuos imitavo H o r a t i j a s (Carm. I 37) — da­ bar reikia gerti ir stipriai pasigerti, nes žuvo (tiranas) Mirsilas" (Fr. 20). Politinėse dainose ankstyviausiai pasireiškė Alkajo nuostabus menas, kuriuo stebėjosi jau D i o n i s i j a s H a l i k a r n a s i e t i s ir K v i n t i l i j a n a s (Inst. orat. X 1, 63). P a t s T e o g n i d a s nemokėjo išreikšti politinės aistros su tokia jėga, o kartu ir su tokiu dailumu. Politinės A 1 k a j o dainos tai tik dalis jo poetinio pali­ kimo, kuris apėmė bent dešimt knygų. Antrą dalį sudaro užu­ stalės dainos (skolijos). Politinė aistra tik retkarčiais prasi­ veržia čionai. Bet daugiausia atsispindi šitose dainose nuo­ širdus, paskandinęs vyne visas nelaimes, lėbautojo linksmumas. A t e n a j a s sako, kad A1 k a j a s visuomet rasdavo progą pripildyti taurę ir pateisinti tą nepalyginamomis eilėmis. T o ­ kie dažnai kartojami posakiai kaip „Vynas y r a žmogaus veid­ rodis" (Fr. 104) arba „Vyne teisybė" (in vino veritas Fr. 66) priklauso Lesbo poetui. Vyne randa dainius paguodą prieš kiekvieną džiaugsmingą įvykį savo gyvenime. Bakcho dovana atgaivina jo jėgas vasaros kaitroje ir sušildo jį žiemos metu. Taigi iš pilnos širdies skamba jo daina „Bakchui Išga­ nytojui". Toks pat karštas kaip B a k c h o buvo A 1 k a j a s ir Af­ r o d i t ė s gerbėjas; deja iš jo meilės lyrikos mums paliko vi-

sai mažai skeveldrėlių. Viena gražiausių iš jų y r a paskirta jo didžiajai amžininkei S a p f a i: „Skaisčioji Sapfa su giedria š y p ­ sena, žibuoklėmis vainikuota, norėčiau tau pasakyti du žode­ liu, bet kažkaip gėdijuos". (Bergko rekonstrukcija). S a p f a atsakė jam dar gražiau: „Jeigu tu norėtum tik to, kas y r a gražu ir skaistu, jeigu savo žodžiuose nebūtum paslėpęs nieko begėdiško, tu p a s a k y t u m man viską n e s i v a r ž y d a m a s ir kalbėda­ m a s nesigėdytum". Taip pat mažai išliko mums f ragmenų iš A1 k a j o h i mn ų. Iš tų fragmentų žinome bent k a m buvo paskirti šie him­ nai — A p o 11 o n ą mini pirmas fragmentas. H e r m e j ą — antras, A t ė n ą — trečias; E r o t ą — aštuntas, H e f a i s t ą — devintas, D i o n i s ą — dešimtas; nimfas — vienuoliktas, dvyliktas, tryliktas, A c h i l l ą ir A j a n t ą — keturioliktas ir penkioliktas. P i r m a m iš tų himnų A1 k a j a s gana plačiai dėstė Delfų padavimus apie A p o 11 o n o kelionę pas hiperbo­ rėjus: dievo grįžimą šventė visa g a m t a ; paukščiai čiulbėjo, „kaip jie m o k a čiulbėti tik pas A1 k a j ą", — sako vienas seno­ vės oratorius H i m e r i j a s; giesmes pradėjo lakštingalos, prie jų prisidėjo kregždutės, prie kregždučių žiogeliai, net ty­ ros kastalinės srovės savo čiurlenimu prisidėjo prie visos gam­ tos džiaugsmo.

2.

SAPFA (SaTCCpd)).

Dar didesnė negu A1 k a j a s buvo jo amžininkė ir tau­ tietė S a p f a . P a g a l S u i d ą ji gimė Erėse, pagal H e r odotą (II 135) Mitilėnoj. Priklausė taip pat kaip ir A1 k a j a s senai aristokratinei šeimai. Politinės audros, kurios anais lai­ kais siautė Lesbe, negalėjo, žinoma, nepaliesti ir jos namų. Yra padavimų, kad savo gyvenimo gale ji turėjo apleisti savo gimtąjį miestą ir pabėgti į Siciliją. Nežiūrint į tai politika jos kūryboj nevaidino jokio vaidmens. Savo šeimos S a p f a bus greičiausiai neturėjus. Jos v y r a s K e r k i 1 a s iš Andro sa­ los ir duktė priklauso vien tik legendai. Visą savo aistringą sielą S a p f a paaukojo ratui mergelių, kurios rinkdavosi jos namuose. Tai bus greičiausiai buvus kulto sąjunga: iš dažnai grįžtančių kreipimųsi į A f r o d i t ę

reikia padaryti išvadą, kad meilės deivė buvo tos sąjungos glo­ bėja; be A f r o d i t ė s čia neabejojamai buvo garbinamos mū­ zos ir charitės. Tokių sąjungų anais laikais Lesbe buvo ir daugiau: žinome dviejų moteriškių vardus, G o r g ą (ropr^) ir A n d r o m e d ą , kurios stovėjo tokių susivienijimų p r y š a k y . Ar tokį ratelį galima pavadinti, kaip tai daro C r o i s e t, „tam tikra lyrinės poezijos mokykla, kur jaunos mergelės, S a p f a i vadovaujant, ruošdavosi jos kūrinių išpildymui" sunku pasakyti. Apie išorinius poetės santykius su jos jaunomis draugė­ mis mes pagaliau nieko nežinome. Pažįstame tiktai atspin­ džius jausmų toms, kurias ji mylėjo. Graikų komedija, o p a s ­ kui kai kurie romėnų rašytojai kaip O v i d i j u s , žiūrėjo į S a p f o s meilę, kaipo į juslinę aistrą. Panašiu būdu ir di­ džiausias jaunų sielų auklėtojas S o k r a t a s buvo paskelb­ tas paprastu pederastu. Išlikę m u m s fragmentai rodo tik­ tai giliausią prisirišimą mūsų poetės prie savo jaunųjų drau­ gių, susirūpinimą jų ateitim ir jų dvasiniu gyvenimu. T a s su­ sirūpinimas neturi tačiau motiniškos meilės pobūdžio: čia ran­ dame seseriškos meilės pradų ir ypatingą aistringą bičiulystę, kuri dažnai atsiranda uždaruose mergaičių rateliuose ir kuriai n ė r a svetimas nei k a r š t a s „dievinimas", nei p a v y d a s , k a d a vie­ na iš bičiulių apleidžia ratelį ir r a n d a naują gyvenimo vidurtaškį. Tokie persiskyrimai dažniausiai sužadina S a p f o s poe­ tinį genijų. Savo ištekančioms draugėms S a p f a rašo ste­ buklingas vestuvių dainas (žm&aXania). č i a S a p f a buvo ar­ timiausia liaudies menui su jo paprastumu ir nuoširdumu. „Sapfa — sako D e m e t r i j a s (De eloc 166 sq.) — dainuo­ d a m a apie grožį naudojasi žodžiais gražiais ir saldžiais, mini erotus ir pavasarį ir alkijonę ir visus gražius vardus įpina į s a v o poeziją, o kai kuriuos net pati kuria". Filost f o s kūrybą manyti, kad Mums, deja,

r a t a s (Vita Apollinis I 30) dalija visą S a p į dvi rūšis: meilės dainas ir himnus. Reikia t a d a himnai Sapfos kūryboj vaidino žymų vaidmenį. iš jų išliko tik keli menki fragmentai.

3.

ANAKREONTAS.

Su A n a k r e o n t u mes pereiname iš A j o 1 i j o s į J o ­ niją. Erotinės dainos buvo dainuojamos Jonijoj anksčiau, negu Lesbo lyrika pavedė joms pirmą vietą savo kūryboj. Jonėnų dainiai naudojosi tada elegijos forma. Šeštame amžiuje aiš­ kioj A1 k a j o ir y p a č S a p f o s įtakoj išsivysto Jonijos ero­ tinė lyrika, pasinaudodama visais muzikaliniais ir metriniais Lesbo laimėjimais. Iš senesniųjų jonėnų kitarodų mes žino­ me beveik vien tik v a r d u s : Senovė žiūrėjo į Kolofonietį P ol i m n e s t ą ir P i t e r m ą iš Teo salos kaip į žymiausius tos lyrikos atstovus. A n a k r e o n t a s Skitino sūnus gimė Teo saloj. Apie 545 m. vis didėjąs persų spaudimas į jonėnų miestus privertė daug Teo gyventojų persikelti į Abderą, Trakijos pakrantėj. T a banga bus greičiausiai pagavus ir A n a k r e o n t ą . Kiek laiko jis praleido Trakijos pakrantėj, mes nežinome. Iš išliku­ sių mums fragmentų galime spręsti, kad kaip tik Trakijoj jis tapo y p a č karštu gerbėju B a k c h o ir jo dovanų. Kiti frag­ mentai kalba apie meilę vienai Trakijos mergelei, dar kiti apie apverktinas („ašarų pilnas") kovas, kuriose y r a dalyvavęs mūsų dainius. Tai bus greičiausiai buvusios Teo kolonistų ko­ vos su Trakijos barbarais: viena graži epigramma ant kapų y r a paskirta kilniam jaunuoliui, kuris žuvo už Abderą. Vėliau mes randame A n a k r e o n t ą Samo saloj garsaus tirano P o l i k r a t o dvare. Čia bakchinė ir erotinė A n a k r e o n t o mūza pilnai išskėtė savo sparnus. Polikrato val­ džiai žlugus (520), A n a k r e o n t a s persikelia į Atėnų tirano H i p p a r c h o dvarą. 514 m. H i p p a r c h a s žuvo nuo H a rm o d i j o rankos. Mūsų dainius vėl turėjo ieškoti naujų glo­ bėjų. Jis rado juos greičiausiai Tessalijoj pas karalių E c h ek r a t i d ą. Tolimesnių jo gyvenimo pėdsakų negalime surasti. Mirė A n a k r e o n t a s sulaukęs aštuoniasdešimt penkerių metų amžiaus. Iš senovės mums išliko eilė puikių epitafijų. Remda­ masis jomis G o e t h e p a r a š ė savo stebuklingą epigramma „Anakreons Grab". W o die Rose hier blūht, wo Reben um Lorbeer sich schlingen, W o das Turtelchen lockt, wo sich das Grillchen ergotzt,

Welch ein Grab ist hier, das alle Gotter mit Lieben Senon bepflanzt und geziert? Es ist Anakreons Ruh. Friihling, Sommer und Herbst genoss der glūekliche Dichter; Vor dem Winter hat ihn endlich der Hiigel geschutzt.

A n a k r e o n t o poezijos Aleksandrijos laikotarpy suda­ rydavo dar penkias k n y g a s . Mes pažįstame tiktai visai trum­ pus fragmentus; beveik visi šie fragmentai priklauso erotinėms ir užustalės dainoms. A n a k r e o n t a s rašė d a r elegijas, epig r a m m a s , gal net sukūrė keletą himnų. Visose jo poezijose v y ­ rauja t a pati nuotaika, kuri padarė iš jo klasiškąjį meilės ir vyno dainių. Kaipo toks dainius išliko jisai ir vėlyvesniųjų kartų atmintyje iki aštuoniolikto ir devyniolikto amžių iki G o e t h e s ir P u š k i n o laikų. Vėlesnieji imitatoriai remiasi, tiesa, ne autentiškais A n a k r e o n t o fragmentais, kurių mums išliko labai mažai, bet „anakreontiškų" eilėraščių rinkiniu, sudarytu visuotiname graikų literatūros laikotarpy. Iš naujųjų laikų poetų niekas nemokėjo atiduoti pagrindinių A n a k r e o n t o meno ypatybių — jo paprastumo, dailumo ir nuoširdumo — su tokiu p a t pasisekimu, kaip P u š k i n. P a ­ duodame čia ištisai vieną jo puikią imitaciją. KočbuiHua Mo^o^aa, MecTb KaBKa3CKaro T a B p a , HTO TbI MHHUIbCH, yflajiaa? M T e 6 t npnmna

nopa!

H e KOCHCb nyr.KHBblM'b OKOM"b,

Hon> Ha B03flyx"b H e

uemi,

BT> nofl-fc raaflKOM'b H uiHpOKOM"b CBoenpaBHo H e

CKHHH.

I l o r O a H , TeČH 3aCT3BJIK) H CMHpHTbca no.uo MHOH: BT> MHpHbift Kpyr-b TBoft č i r b

nanpaB^K)

yKOpO^eHHOH y3flOH.

Tenka dar sustoti šiek tiek ties monodinės lyrikos atsto­ vais sausumos Graikijoj.

4.

SENESNIOJI ATTIKOS LYRIKA.

Iš senosios attikinės lyrikos dvidešimts penkias skolijas išlaikė mums A t e n a j a s. Čia mes randame trumpus kreipimusis į dievus: A t e n ą , D e m e t r ą ir P e r s e f o n ė j ą , į A p o l l o n ą ir A r t e m i d ą , ir pagaliau į Paną. Žymų vaid­ menį šioj lyrikoj vaidino politiniai ir istoriniai m o t y v a i : turime net keturis varijantus dainos garbinančios tiranų žudytojus, kita vėl skolija y r a paskirta Maratono mūšiui. Randame čia tarp kitko bendrus samprotavimus apie keturis aukščiausius gyvenimo gėrius: sveikatą, grožį, turtą ir meilę. Pagaliau, kalbant apie Attikos lyriką, tenka paminėti trumpas meilės dainas. Visos tos dainos tai savarankiški Attikos poetinio geni­ jaus kūriniai. Daugiausia įtakos jiems turėjo H o m e r a s ir Lesbo lyrikai. Apie jų pasklidimą penktame amžiuje galime spręsti iš to, kad A r i s t o f a n a s dažnai naudojasi jų ritmais ir ima iš jų ištisus posakius. Ketvirtame amžiuje šita poezijos rūšis išsenka, nors dar ilgai išlieka p a p r o t y s dainuoti senas dainas puotose. T a m tikras siūlas riša šias dainas su P l a t o n o stebuklingiausiu dialogu „Symposion".

5.

BOJOTIJOS MONODINĖ LYRIKA.

Bojotijos monodinė lyrika taip plačiai naudojasi mitolo­ gine medžiaga, paskolinta iš gimtojo krašto herojinės sakmės, kad ją galima pavadinti, kaip tai daro Schmid (I, 1. 445) „lyrizuota epika" (lyrisierte Epik einfachsten Stils). Žymiausios Bojotijos lyrikos atstovės buvo M i r t id a iš Antedono ir jos mokinė K o r i n n a iš Tanagros. Iš Mirtidos eilėraščių išliko mums tiktai prozainė parafrazė dainos apie pražūtingą K o l o n o dukters O c h n o s meilę K e f i s o sūnui E u n o s t u i: tai y r a varijantas motyvo, kurį randame tarp kitko Senajame Testamente, ten kur pasakojama apie P u t i f a r o žmonos meilę J u o z a p u i ir p a s E u r i p idą, kuris jį padėjo savo tragedijos „Hippolitas" pagrindam S a p f a kalba apie savo asmeniškus pergyvenimus, K or i n n a nori būti tiktai paprasta pasakotoja, kas jai pirmiau-

sia rūpi, tai garbingi žygiai, kuriuos atliko jos gimtojo krašto herojai ir herojės. Paminėsime kai kurias iš K o r i n n o s pa­ liestų temų: septynių žygis prieš Tebus, karaliaus M i n i j o dukterys, A t e n o s skydas, padavimas apie devynias A s o p o dukteris, apie kurias A p o 11 o n o šventikas Agreifenas pranašauja jų tėvui, kad jos pagimdys iš D z e u s o , P o s e i ­ d o n o ir H e r m e j o herojus, kurie įsteigs galingas graikų gimines. Graikai mums nepaliko jokio kito literatūrinio paminklo, kuris pasižymėtų tokiu pat paprastumu ir objektyvumu. Kaikurie žinovai, pav. M a a s ir S c h m i d , y r a linkę K o r i n ­ n o s dainose matyti lyg atspindį senųjų ajolinių dainų, kurios dar prieš H o m e r ą semdavo sau medžiagą iš savo krašto herojinių padavimų (žiūr. aukšč. pusi. 28).

6.

PELOPONNESO

LYRIKA

Argė Peloponneso pusiasaly r a n d a m e poetę T e 1 e s i 11 ą. Iš devynių išlikusių fragmentų šeši y r a paskirti A p o 11 o n u i ir A r t e m i d a i . Mes susiduriame juose su ta pačia pusiau dramatine forma, kuria paskiau naudojasi H o r a t i j u s savo himnuose L e t o s vaikams. S a p f a garbina savo dainose A f r o d i t ę , T e l e s i l l a A p o l l o n ą ir A r t e m i d ą . K o r i n n a i buvo y p a č bran­ gus liaudies atsiminime gyvenąs herojų pasaulis. D i o n i s o gerbėja y r a sikijonietė P r a k s i 11 a. Žinome bent apie jos sukurtus ditirambus to dievo garbei. Iš himnų A d o n i s u i mums išliko t r y s heksametrai, kuriuose nesunku pastebėti stiprios H o m e r o himnų įtakos.

B.

Chorinė

melika.

Svarbiausia lyrikos rūšis buvo neabejojamai chorinė me­ lika. Šešto ir septinto amžių Graikijos dvasiniame gyvenime ji vaidino beveik tokią pat svarbią rolę, kaip ir epinė poezija. Tamprūs ryšiai jungia ją su visu graikų religiniu ir visuome­ niniu gyvenimu. Medžiagą savo kūriniams chorinė melika

ima iš mitinės ir istorinės tautos praeities: ji išreiškia jaus­ mus, kurie gyveno visų piliečių sielose. Asmeniniai dainiaus jausmai beveik neranda čia išraiškos: visą savo garbę jis deda tame, kad jo kūryba būtų visuomenės balsas. Didieji monodinės lyrikos atstovai naudojasi kuo papras­ čiausia poetine forma, kuri mažai kuo tesiskiria nuo liaudies poezijos formos. Ir čia ir ten mes randame tik trumpas stro­ fas, pastovius metrinius junginius, aiškią vietinę tarmę. Chorinėj lyrikoj strofos darosi vis didesnės ir įvairesnės, kalba vis iškilmingesnė ir sudėtingesnė, vietinės tarmės palaipsniui užleidžia savo vietą vienam literatūriniam dialektui, kuriame doriniai pradai jungiasi su įvairiais kitais pradais, y p a č pa­ skolintais iš epinės poezijos. Pagrindinės chorinės lyrikos atmainos atsiranda ne iš karto, bet palaipsniui, s ą r y š y su bendra tautos dvasine plėtote. Lyrikos istorijoj mes galime todėl nustatyti t a m tikrus lai­ kotarpius. Pirmame T a 1 e t a s įveda į meliką pajaną ir hiporchemą, A l k m a n a s — parteniją, A r i o n a s — ditirambą. Antras laikotarpis pasižymi stebuklinga meninės techni­ kos pažanga, surišta su S t e s i c h o r o vardu, chorinė melika praturtinama herojiniu himnu ir enkomiju. Paskutinis laikotarpis priveda prie aukščiausio tobulumo laipsnio epinikiją, t. y . giesmę, rungtynių laimėtojams pagerbti. Didžiausieji laimėjimai priklauso čia S i m o n i d u i, P i n d ar u i ir B a k c h i 1 i d u i. Pirmųjų dviejų laikotarpių kūriniai didžiausia savo dalimi žuvo, tik iš trečio laikotarpio išliko mums gana daug kūrinių. Kaip tik tais kūriniais mes turime remtis mėgindami nustatyti bendrą iškilmingosios lyrikos vaizdą.

1.

T ALĖTAS IŠ HORTINOS.

Tradicija išlaikė mums tik nedaug davinių apie šitą dainių. Iš savo gimtojo Hortinos miesto Kretos saloj T a 1 e t a s persi­ kėlė į Spartą ir čia įkūrė savo rūšies poezijos mokyklą, kuri chorinės lyrikos plėtotėj suvaidino žymų vaidmenį. Vietoj h o merinio heksametro jis įvedė kretiką ir pajeoną, tai y r a ritmus, susidedančius iš penkių laiko vienetų. Greičiausia jis bus ne

pats sukūręs šituos ritmus, bet atvežęs į Spartą iš savo gimto­ sios salos. Iš T a 1 e t o sukurtų pajanų hiparchemų mums, deja, neišliko nieko.

2.

ALKMANAS.

Antras didelis chorinės melikos a t s t o v a s A1 k m a n a s gimė Sarduose. Septinto šimtmečio pradžioje jis persikėlė į Spartą, kuri anais laikais buvo lyg graikų P a r y ž i u s , kuris su­ traukdavo į savo sienas meninius talentus iš įvairiausių kraštų, č i a A1 k m a n a s sukūrė daug poezijų ir mirė sulaukęs vė­ lybos senatvės. Iš šešių jo poezijos knygų mums išliko tiktai nuotrupos. A1 k m a n a s rašė himnus, tikslia to žodžio prasme, pajanus, hiporchemas ir skolijas, bet y p a č pragarsino jo vardą jo p a r t e nijai. Partenijas tai lyrinė poema, kurią atlikdavo jaunų mer­ gaičių choras įvairiose iškilmingose eisenose. Tokie chorai Spartos gyvenime vaidino labai žymų vaidmenį. Apie A l k m a n o nuopelnus metrikos srityje senovė pa­ liko mums m a ž a žinių. Reikia visgi manyti, kad jie buvo gana žymūs. A1 k m a n a s pats puikiai pabrėžia savo poezijos pa­ prastumą ir nuoširdumą, s a k y d a m a s , kad laukinės kurapkos išmokė jį dainuoti. Kitame fragmente jis s a k o : „Visų paukščių dainas aš moku".

3.

ARIONAS.

Trečias chorinės melikos įsteigėjas tai A r i o n a s. P a janas, hiporchema, sukurti T a 1 e t o, ir partenijas, sukurtas A 1 k m a n o, kilo iš A p o 11 o n o kulto. Sukurtas A r i o n o ditirambas y r a aiškiai surištas su D i o n i s o kultu. Gimė A r i o n a s Metimnoj Lesbo saloj antroj septintojo amžiaus pusėj. P a g a l padavimą jis pirmiausia nuvykęs į Spar­ tą, kur laimėjo muzikalines rungtynes. Paskui jis gyvenęs kurį laiką Italijoj. H e r o d o t a s (I 24) kartoja gražią legendą apie nuotykį, kuris ištiko mūsų dainių, grįžtant jam į Korintą. Jūreiviai, kurie jį vežė, sužinoję, kad jis surinko Ita­ lijoj daug aukso, norėjo paskandinti jį jūroj. Arionas prašė

suteikti jam paskutinę malonę, leidžiant sudainuoti orfinį nomą. Pabaigęs dainą, A r i o n a s drąsiai šoko į jūrą, bet čia jis pa­ teko ant sprando delfino, kuris, sužavėtas dainos grožio, plaukė greta laivo. Delfinas nunešė dainių iki Tainarono iškyšulio. Šitą gražią legendą kartoja tarp kitko romėnų rašytojai — O v i d i j u s (Fasti II 8 3 sq.) ir A u l u s G e l l i j u s (Noctes Atticae XVI 19). Naujaisiais laikais August S c h 1 e g e 1 ir L. T i e c k sukūrė, remdamiesi šiuo motyvu, puikias balladas. Daugiausia gyveno A r i o n a s Korinto tirano P e r i a nd r o dvare. Iš 2000 A r i o n o sukurtų eilių, apie kurias kalba S u i ­ d a s , mums išliko tik vienas trumpas fragmentas, dėl kurio autentiškumo galima ginčytis. Pagrindinis mūsų dainiaus nuopelnas, kuris užtikrino jo vardui garbingą vietą chorinės lyrikos plėtotėj, bus greičiau­ siai buvęs ditirambo meniškos formos ištobulinimas. Ari­ s t o t e l i s sako, kad savo pirmykšte forma ditirambas maža kuo tesiskyrė nuo paprastos liaudies dainos: meno rūšį bus greičiausiai padaręs iš jo A r i o n a s. Ar, kaip pasakoja S u i ­ d a s , jis iš tikrųjų pirmas įvedė į chorą satirus, deklamuojan­ čius eilėraščius be giesmės? Šia žinute vargu ar galima pati­ kėti — šią innovaciją bus greičiausiai padarę seniausieji grai­ kų tragikai.

4.

STESICHORAS.

Apie S t e s i c h o r ą senovės rašytojai kalba su didžiau­ sia, pagarba. S i m o n i d a s pavyzdžiui, gyvenęs kokį pusšimtmetį vėliau negu S t e s i c h o r ą s, savo eilėraščiuose mi­ ni jo vardą greta H o m e r o . Reikia tada manyti, kad tai bu­ vo iš tikrųjų labai žymus chorinės lyrikos r e f o r m a t o r i u s . Tuo keisčiau, kad apie šį poetą y p a č apie jo gyvenimą mums išliko taip maža tikslių žinių. Anksti už tat jo galvą apsupo įvairiausios, kartais net nesuderinamos vienos su kitomis, le­ gendos. Net apie jo gimimo vietą ir apie laiką, k a d a jis g y ­ veno mes turime tik prieštaraujančių žinių. Tik tiek galime tvirtinti, kad šešto amžiaus vidury Sicilijoj gyveno senelis-poetas, kuris turėjo S t e s i c h o r o vardą ir į kurį jaunesnieji dainiai žiūrėjo kaipo į aukštą autoritetą.

Apie S t e s i c h o r o galingą dvasią — sako K v i n t i 1 ij a n a s (Inst. or. X 1, 62) — liudija jau jo kūrinių medžiaga. Jis apdainuoja didžiuosius karus ir garsiausius valdovus ir suge­ ba pakelti ant savo lyros visą epinės poezijos sunkumą (epici carminis onera lyra sustinentem) jeigu jis mokėtų išlai­ kyti saiką, tai jis būtų galima statyti greta Homero, bet jo kū­ ryba lyg upė dažnai išeina iš krantų. Kad ir peiktina y r a ši y p a ­ tybė, vis dėlto nereikia užmiršti, kad tas trūkumas kyla iš ne­ palyginamo turtingumo" (copiae vitium est). Iš S t e s i c h o r o mums dėja išliko per mažai fragmen­ tų, kad jie galėtų pateisinti mūsų akyse entuziastišką jo poe­ zijos Įvertinimą, su kuriuo mes susitinkame pas Senovės ra­ šytojus. Mes matome tiktai, kad artimas H o m e r u i („homeriškiausias") jis buvo pirmiausia savo dialektu, kuris ski­ riasi nuo klasinio epinio dialekto tik savo (gana retais) dorizmais. Artimas H o m e r u i buvo S t e s i c h o r a s ir epiniais motyvais, kuriuos jis įvedė į savo dainas. Muzikalinės ir ritminės technikos srity Stesichorui priklauso neabejojamai pirmaeiliai laimėjimai: jis pirmas pa­ dalino kitarodines chorines giesmes į tris dalis — strofas, antistrofas ir epodus. Strofa, kaipo pagrindinis odos vienetas, užleido savo vietą trijadai, kurios trečioji dalis — epodas — turėjo skirtingą nuo pirmųjų dviejų dalių metrinę struktūrą. Sis metrikos laimėjimas turėjo graikų lyrikai pirmaeilės reikšmės: nuo S t e s i c h o r o laikų trijada pasidarė klasiškąja graikų iškilmingosios lyrikos forma. S t e s i c h o r a s pirmas pradėjo savo himnuose ne tik garbinti dievybes, bet ir dėstyti juose epinius mitus. Nuo tų mitų jo himnai ir gavo savo pavadinimus. Kiek galima iš tų pavadinimų spręsti, S t e s i c h o r a s ėmė motyvus iš įvairių mitinių sakmių ratų: „Rungtynės Pelijui pagerbti" remiasi sak­ me apie Argonautus. „Gerioneida", „ K e r b e r a s " ir „Kiknas" y r a paimtos iš sakmių apie H e r a k 1 ą. „Europeja" ir „Erifila" — iš Tebų sakmių, bet daugiausiai motyvų paskolino S t e s i ­ c h o r a s iš sakmių susijusių su Trojos k a r u : „Iliono sugrio­ vimas", „Grįžimai", „Skilia". Iš tų pačių sakmių paimtos y r a temos himnams, kurie turėjo didelės reikšmės graikų traginei poezijai: „Helena", „Palinodija" ir „Oresteja". Paskutinio

himno tema tai O r e s t o kerštas savo motinai K 1 i t a im e s t r a i už tėvo A g a m n e m n o n o nužudymą. „Heleną" S t e s i c h o r a s p a r a š ė eidamas Homero pėdomis. Dorėnai gerbė Heleną kaipo deivę. H o m e r o pa­ sakojimas susiduria su šituo tikėjimu. S t e s i c h o r a s , no­ rėdamas sutaikinti dorėnų kultinį mitą su H o m e r o pasako­ jimu, p a r a š ė savo „Palinodiją": M e n e 1 a j a s pagrobęs ne H e 1 e ną, bet tik jos šmėklą. Legenda, kurią sutinkam jau p a s P l a t o n ą , pasakoja, kad sukūrus „Heleną" S t e s i c h o r u i buvo atimtas regėjimas, bet kai dainius sukūrė antrą poemą, regėjimas buvo jam grąžintas. Reikia manyti, kad motyvus savo himnams S t e s i c h o r a s sėmė ne tik iš herojinės sak­ mės, bet ir iš liaudies padavimų. Visi pažįstame gražią pasaką apie D a f n į ir C h l o j ą . H e r m ė j o sūnus D a f n i s ganė savo bandas ant Etnos šlaitų. Ten jis susitiko su nimfe C h 1 o j a, pamilo ją ir buvo jos pamiltas. Meilės idilija nutrūko, kai apsvaigintas vyno jau­ nuolis sulaužė savo ištikimybę mylimajai. C h 1 o j a apakino savo meilužį. Paguodos savo nelaimėje D a f n i s ieškojo dai­ nuodamas dainas ir pritardamas joms fleita. Iš tų dainų kilusi, pagal padavimą, kurį randame pas A e 1 i j a n ą (Hist. var. X. 18), Sicilijos bukolinė (piemenų) poezija. Tai nereiškia, kad S t e s i c h o r a s kūrė bukolikas tikrąja to žodžio p r a s m e : greičiausiai jis bus tik įvedęs į vieną s a v o himnų pasaką apie D a f n į ir C h l o j ą .

5.

IBI.KAS.

Senovė dažnai suartindavo S t e s i c h o r ą su I b i k u . Greičiausiai S t e s i c h o r o kūryba turėjo žymiai jaunesniam dainiui didelės įtakos. Gimė jis Regije, bet žymią savo gyve­ nimo dalį praleido Samo tirano P o 1 i k r a t o dvare. Iš sep­ tynių jo kūrinių knygų mums išliko tiktai keturiasdešimt eilu­ čių. Su I b i k o vardu y r a surišta žymi chorinės lyrikos pa­ žanga. Himnas savo pradžioj buvo religinė daina; S t e s i ­ c h o r a s p a d a r ė iš jo heroine dainą, I b i k o dėka himnas virto e n k o m i j u, tai y r a daina, kurioj buvo garbinamas

tas a r kitas poeto amžininkas. Tose dainose labai žymų vaid­ menį vaidino erotiniai motyvai. Vargu ar I b i k a s atvaizdavo jose savo asmeninius jausmus: chorinis ir iškilmingas jų pobūdis su tokiu atvaizda­ vimu būtų sunkiai suderinamas. Ar tik neteko jam, kaip mano kai kurie graikų poezijos žinovai, ieškoti išraiškos savo galingų g l o b ė j ų (pavyzdžiui, P o 1 i k r a t o) jausmams?

6.

SIMONIDAS IŠ KEO SALOS.

Aukščiausią savo išsivystymo laipsnį chorinė melika pa­ siekė šeštojo amžiaus gale. Kaip matėme, pirmykštės iškilmin­ gos lyrikos ratą praplėtė jau S t e s i c h o r a s ir I b i k a s, bet tiktai didysis triumviratas, kuris susidėjo iš S i m o n i d o, P i n d a r o ir B a k c h i l i d o visiškai išnaudojo dirvą, kurią taip praplėtė jų pirmatakai. Iš enkomijo išsivystė dvi naujos formos: epinikijas ir trenas. Enkomijas g y v a m žmogui pagerbti galėjo būti dainuojamas įvairiausiomis progomis, bet svarbiau­ sia iš tų progų buvo pergalė panhelleniniuose Olimpijos, Istmo ir kt. žaidimuose. Nugalėtojams pagerbti graikai sukūrė gra­ žiausią iš enkomijų — e p i n i k i j ą. Kita enkomijų forma mirusiems pagerbti buvo t r e n a s . Taip žymiai praplatindama savo pirmykštį ratą chorinė meli­ ka visai nenustojo savo religinio pobūdžio: enkomijos gyvie­ siems pagerbti buvo dainuojamos s ą r y š y su padėkos aukomis, o mirusiųjų minėjimas pačia savo esme buvo religinis aktas. P i r m a s didžiojo lyrinio triumvirato n a r y s buvo Simonidas Jaunesnysis. Gimė jis Keo saloj šešto amžiaus vidury. Kai Atėnų tiranas H i p p a r c h a s pradėjo rinkti menininkus ir poetus, Simonidas, kuris tada buvo pasiekęs trisdešimt me­ tų savo amžiaus, priėmė pakvietimą į Peisistratidų dvarą, kur jis susitiko tarp kitko su A n a k r e o n t u . Hipparchui žuvus, dainius nuvyko į Tessaliją ir rado sau naujų globėjų Farsalo ir L a r i s s o s valdovų asmeny. P i r m a s persų k a r a s privertė S i m o n i d ą apleisti T e s ­ saliją. Atėnuose jis dalyvavo poetinėse rungtynėse, paskelbto­ se Maratono kovotojams pagerbti. Jis laimėjo rungtynes, nu­ galėdamas patį A i s c h i l ą . Taip pat ir antrojo persų karo

herojus S i m o n i d a s pagerbė savo giesmėmis. Jau pasie­ kęs aštuoniasdešimt metų savo amžiaus S i m o n i d a s at­ lieka ilgas keliones į Siciliją ir Didžiąją Graikiją, kur jį su pa­ garba priima Sirakūzų, Akraganto ir Regijono valdovai. Mir­ tis užklupo jį Sirakūzuose baigus jam aštuoniasdešimt devyneris savo gyvenimo metus. Apie S i m o n i d ą kaipo epigrammų ir elegijų kūrėją jau esame kalbėję. Bet didžiausi jo nuopelnai priklauso chorinei lyrikai. Jis kūrė ditrambus, pajanus, epinikijas ir trenus, bet daugiausia pragarsėjo kaipo trenų (Gea naenia Hor. c. II 1, 38) autorius. Čia jis iš tikrųjų atskleidžia savo sielą ir ištraukia iš jos gilumos garsus, žavinčius savo nuoširdumu. Gedulo gies­ mės suteikia jam dažnai progos pasiskųsti trumpumu gyveni­ mo ir visų žemiškų dalykų menkumu. „Menka y r a žmonių jėga, bergždi jų rūpesčiai, trumpas gyvenimo laikas pilnas y r a vargų, visų mūsų laukia neišvengiama mirtis, vienas ir tas pats y r a mūsų likimas, tiek gerųjų tiek blogųjų". — „Ilgas y r a mums mirties laikas, tik nedaug metų mes gyvename apkrauti var­ gais". Bet pagaliau ką visa tai reiškia? Juk „tūkstantis ir net dešimt tūkstančių metų tai tik vienas taškas ar net mažiausia šito taško dalis". Greičiausia iš kokio tai treno išliko mums fragmentas su jaudinančia D a n a j o s daina. Argo valdovui A k r i s i j u i išpranašavo orakulas, kad jo duktė D a n a j a pagimdys sūnų, kuris jį nužudysiąs. Akrisijas uždarė D a n a j ą į rūmus su geležinėmis sienomis, bet čia apvaisino ją D z e u s a s , vir­ tęs aukso lietumi. Kai D a n a j a i gimė sūnus P e r s ė j u s , A k r i s i j a s liepė įsodinti motiną ir vaiką į dėžę ir įmesti į atvirą jūrą. Vėjai nuvarė dėžę į Šerifo krantą, kur nelaimin­ guosius išgelbėjo jūreivis D i k t i s. Jeigu mums būtų išlikusi tiktai D a n a j o s daina, tai jos autorių mes vistiek galėtumėm priskirti prie didžiausiųjų visų laikų lyrikų. Kadangi vokie­ čių kalbos mokėjimas, dėkui Dievui, dar neišnyko Lietuvos švie­ suomenėj, tai norėdamas duoti šiokį tokį supratimą Simon i d o poezijos, paduodu čionai laisvą Danajos giesmės ver­ timą, padarytą Emanuelio G e i b e 1 i o ir Ernesto C u r t i u s'o: „Als um den kunstgefūgten Kasten nun | Der Wind erbraust und die emporte Welle | Da sank sie hin in Angst, betrant die Wangen, | Und schlang um Perseus Nacken ihren Arm | Und

sprach: O Kind, wie gross ist meine Qual. | Du aber atmest sanft im Schlaf und ruhst | Mit stiller Sauglingsbrust im freudelosen | Erzfesten, nachterleuchteten Genaus Į Dahingestreckt in tiefe Dammernis | Und lassest ruhig uber deinem dichten | Gelockten H a a r die Flut voriiber wandeln | Und das Geheul des Sturmes | In deinem Purpurkleid, ein lachelnd Antlitz. | Ach, ahntest du die Schrecken umi dich her, | Gewiss, du lauschtest mir mit bangem O h r . | Doch schlaf, o Kind, und schlafen soll die See | Und schlafen all das unermessne Leid! | Du aber wandle deinen harten Sinn, | O Zeus! — und ist ein Frevel dies Gebet, | Vergib mir, Vater, um des Kindes willen!".

7.

PINDARAS.

P i n d a r a s, kurį Kvintilijanas vadina pačiu žymiausiu iš devynių graikų lyrikų (novem lyricorum longe princeps), gimė kokia dvidešimt metų vėliau negu Š i m o n i d a s. Nors jo tėvai buvo Tebų piliečiai, viena vieta jo penktoj pitinėj odoj leidžia manyti, kad jų tolimesnieji protėviai p r i ­ klausė prie dorėnų aristokratinės Aigidų šeimos. Poetiniai gabumai anksti pabudo P i n d a r o krūtinėj; graži legenda iš Pindaro vaikystės pasakoja, kad vieną sykį vaikui miegant ant jo lūpų nusileido bitės ir pradėjo ten rinkti medų. Galimas dalykas, kad dar Tėbuose į muzikos ir poezijos paslaptis įvedė jaunuolį fleitistas S k o p e l i n a s ir poetės K o r i n n a ir M i r t a . Giliau atsiskleidė jam tos paslaptys Atėnuose, kur jis susitiko su L a s u hermijoniečiu ir S i m on i d u Jaunesniuoju. Dėl vaidmens, kurį P i n d a r a s vaidino persų karų laikais, mes turime prieštaraujančių žinių: P o 1 i b i j a s kaltina Tebų dainių esą jis buvęs persų šalininkas. Greičiausia šioj žinu­ tėj glūdi nesusipratimas—žinome bent, kad per antrąjį persų karą Pindaras gyveno Aiginoj, kuri buvo ištikimiausia Atėnų sąjungininkė. Prieš P o 1 i b i ją kalba ir išlikusios mums Pindaro odos, kuriose jis garbina aiginiečių ir atėniečių pergales, sutriuškinusias persų galybę.

J a u P i n d a r o jaunųjų metų kūryba taip išgarsino jo vardą, kad įvairių graikiško pasaulio kraštų valdovai, kaip tai Sirakūzų H i e r o n a s, Akraganto — T e r o n a s , Kirėnės — A r k e s i l a j a s pradėjo žiūrėti į jį kaipo į pageidauja­ mą svečią savo dvaruose. Tai privertė mūsų poetą atlikti ilgą eilę tolimų kelionių. Sicilijoje jis bus greičiausiai pasilikęs keleris metus. Mirė P i n d a r a s 441 m. susilaukęs aštuoniasde­ šimt amžiaus metų. Graikai anksti priskaitė P i n d a r ą prie savo klasiškų p o ­ etų. Atėnų penkto ir ketvirto amžiaus rašytojai dažnai jį ci­ tuoja, o didžiausias iš jų P l a t o n a s ima iš jo eilių nemaža puikių vaizdų. J a u H e s i o d o kūryboj jo gimtojo krašto Bojotijos dvasia r a n d a savo pirmą puikią poetinę apraišką. Antra tos pačios dvasios apraiška tai P i n d a r o lyrika. Nei pirmas nei an­ tras didysis bojotietis nesukūrė naujų meninių f o r m ų : H e s i o d a s kuria Homerinio epo tradicinėse formose, P i n d ar a s paveldi lyrinės poezijos formas — bet ir vienas ir antras į tas nusistovėjusias formas įdeda naują turinį, naują religinę ir moralinę pasauližvalgą.

Iš poetinio P i n d a r o palikimo mums išliko m a ž d a u g ketvirta dalis. P i n d a r a s bandė s a v o jėgas visose chori­ nės lyrikos rūšyse. Senovės liudijimai kalba apie himnus, pajanus ir ditirambus, apie procesijų dainas, apie dainas paskir­ tas mergaičių chorams, apie mimiškas šokių dainas, apie užu­ stalės ir gedulo dainas. Senieji vertino šiuos P i n d a r o kū­ rinius nežemiau negu jo epinikijas — H o r a t i j u s , p a v y z ­ džiui, savo garsioj odoj išvardina pirmoj vietoj ditirambus, antroj — himnus ir tik trečioj — epinikijas (Carm. IV 2) — deja tik epinikijų tekstas išliko mums be žymesnių spragų. Iš pajanų, ditirambų ir partenijų Aigipto smėliai grąžino mums, tiesa, — dar palyginti nesenais laikais — daug fragmentų — pilniausią ir gyviausią P i n d a r o vaizdą mes vis dėlto galime susidaryti remdamiesi pirmiausia epinikijomis. Epinikijose panaudoti metrai rodo, kad jos visos buvo pa­ skirtos chorui. Ten, kur vyrai arba berniukai, kurie išpiidy-

davo giesmes, kalba pirmam asmeny, ten poetas išreiškia savo asmeninius įsitikinimus. Progą sukurti epinikiją duodavo iškilmingos rungtynės — dažniausai tai buvo ketveri didieji panhelleniniai žaidimai: olim­ piniai, pitiniai, nemejiniai ir istminiai. Laimėti rungtynes ga­ lėjo arba tas, kuris turėjo greičiausius arklius, arba tas, kuris pralenkė visus kitus savo kūno jėga ir mitrumu, arba pagaliau tas, kuris pasižymėjo didžiausiu meistriškumu muzikoj. P e r ­ gale didžiavosi ne tiktai pats laimėtojas, bet ir jo visa giminė ir net visas miestas. Laimėtojui pagerbti buvo rengiamos iš­ kilmingos puotos. Tokios puotos turėjo visuomet religinį po­ būdį. Prieš jas buvo daromos iškilmingos eisenos į dievų šven­ tyklas ir jų aukurus, paskui buvo daromos aukos a r tai šven­ tyklose ar laimėtojo namuose, pagaliau ateidavo linksma puo­ ta, kurią graikai vadino „komos". Gražiausia tokių iškilmių puošmena graikai laikė epinikiją, kurią išpildydavo choras, ve­ d a m a s dažniausiai paties pergalės himno autoriaus. Linksma ir laisva puotos nuotaika randa išraišką epinikijų turiny ir for­ m o j : choras nesilaiko čia senų nomų ir himnų reikalavimų. Norėdamas pagerbti laimėtoją, epinikijos autorius turė­ davo susipažinti su jo gyvenimu, kad galėtų parodyti, jog jo pergalė y r a subrendęs viso to gyvenimo vaisius. Žmogaus gy­ venimas priklauso pirmiausia nuo dievų: Olimpiečių dovana y r a jau įgimti žmogaus gabumai. Dievams taip pat turi būti dėkingas žmogus už pasisekimą svarbiausiuose savo reika­ luose: į pergalę rungtynėse reikia žiūrėti pirmiausia kaip į aiš­ kų dievų malonės įrodymą. Žmogaus likimas y r a toliau glau­ džiausiai surištas su jo šeimos, giminės ir miesto praeitim. P a ­ galiau, tam tikrose ribose žmogus pats y r a savo laimės kal­ vis: be tam tikrų moralinio būdo ypatybių, kaip pav., ištver­ mingumo, laimėjimas rungtynėse vargu ar būtų galimas. Tie t r y s momentai įvairiausiais būdais ir įvairiausiomis progomis grįžta P i n d a r o epinikijose. Išvystydamas savo mintis, surištas su šiais momentais, P i n d a r a s duoda išraiš­ ką savotiškai religinei ir moralinei pasauližvalgai. Kaip tik­ ras menininkas, jis daro tai ne abstrakčia forma, bet puikių konkrečių vaizdų pagalba. Štai P i n d a r a s rodo, kad dievai davė pergalę žmogui, kuris pasižymėjo ypatingu dievotumu ir tuo būdu užsitarnavo

ypatingą globą dievų, nuo kurių priklauso rungtynių išda­ vos. Iš to išeina pamoka, kad visuose atsitikimuose žmonės turi rūpintis tuo, kad užsitarnautų dievų malonės. Iškeldamas aukštas laimėtojo būdo ypatybes, dainius per­ spėja ji, kad nepasikeltų į puikybę, nes laimė žmogaus gyve­ nime y r a nepastovi ir Nemesida greit galinti nulenkti perdaug išdidžią galvą. Ties žmogaus ir jo giminės likimo staigiais pa­ sikeitimais P i n d a r a s sustoja su ypatingu pamėgimu. Daž­ nai jis plačiai parodo, kad didelis laimėtojo pasisekimas rung­ tynėse y r a ne kas kita kaip atpildas už nelaimę, kurią laimėtojas arba jo giminė p a t y r ė praeity. Tiek graikų elegijoj, tiek jų chorinėj lyrikoj didelį vaid­ menį vaidina gnominė išmintis, kuri stengiasi apimti žmonių veikimą tam tikromis taisyklėmis ir moraliniais dėsniais. Gno-mės, išbarstytos P i n d a r o epinikijose, artina jį su vadina­ maisiais septyniais išminčiais, kurių trumpose sentencijose graikų gyvenimo filosofija rado gražią ir savotišką išraišką. Dar daugiau vietos užima P i n d a r o dainose mitologi­ niai motyvai. Tie motyvai nesudaro atsitiktinio ir išorinio p a ­ puošimo, bet padeda dainiui išreikšti jo giliausias mintis. P i nd a r ą s pabrėžia, kad suprasti jo nupieštus mitinius epizodus galėsiąs tik tas, kas nepasitenkinsiąs tik jų tiesiogine prasme, bet savo asmens pastangomis mokėsiąs surasti jų gilesnę ale­ gorinę p r a s m ę : „daug greitų vilyčių — sako jis — turiu aš savo šūtyje po pažastim — jų garsą išgirs protingieji, bet, apskritai, jos y r a reikalingos aiškintojų". P i n d a r o graikams mitinis pasaulis buvo g y v a tikrovė, gražesnė ir kilnesnė, negu juos pačius apsupąs pasaulis: todėl jie su pamėgimu rišo dabarties įvykius su mitine praeitim, ieš­ kodami praeity giliausių dabarties šaknų. Sakysim, į barba­ riškų kraštų užkariavimus graikai žiūrėjo kaip į ainių tolimų žygdarbių tęsinį. Dar A i s c h i l o ir H e r o d o t o akyse grai­ kų - persų k a r a s tai vienas iš vėlyvesnių aktų milžiniškos dra­ mos, kurios ankstyvesni aktai buvo Argonautų žygis irTrojos karas. Iš lyrinių poetų niekas taip plačiai nesinaudoja mitiniais padavimais kaip P i n d a r a s . G e f f c k e n (op. cit. I A 140) vadina jį todėl „heroinio laikotarpio sūnum, kurio poezija se­ mia įkvėpimo iš herojų kulto".

P a k a k s čia kelių pavyzdžių, kad parodytume, kaip jis riša mitinius padavimus su laimėtojų panhelleninėse rungtynėse g y ­ venimu. Kartais jis įveda herojus, kurie buvo įsteigėjai ga­ lingos giminės, prie kurios priklausė ir laimėtojas. Kitais at­ sitikimais piešia heroinio laikotarpio įvykius, kurie turi tam tikro panašumo su laimėtojų likimu ir siekimais; kitais vėl — tie įvykiai duoda jam progos perspėti laimėtoją prieš pavojus, kurie gresia jam, jei jis nepaklausytų praeities pamokų, įkū­ nytų jos didvyrių likime. Pagaliau, P i n d a r a s , piešdamas mitinius giminių įsteigėjus, stengiasi įrodyti, kad jų dvasia ir būdas kartojasi vėlyvesnėse kartose. Tokiu būdu, pragarsinęs savo giminę, laimėtojas pasireiškia kaipo atstovas dva­ sios, kuri gyveno per ištisus amžius jo giminėj. Epinikijų kompozicija ir stilius pasižymi nepaprastu įvai­ rumu: kiekviena giesmė turi savo toną, savo ritmiką. Nerasi dviejų odų, kurios būtų sudarytos pagal vieną schemą. P i n d a r o epinikijas, apskritai, galima padalinti į tris rūšis: dorines, ajolines ir lidines. Dorinės odos vartoja tas pa­ čias metrines formas, kurios vyrauja S t e s i c h o r o lyrikoj: jų forma y r a todėl rami ir iškilminga, mitiniai pasakojimai iš­ vystomi iki galo. Dainiaus asmuo palieka čia šešėly. Savo kalbą jis ima iš epinės poezijos, primaišydamas joje šiek tiek dorizmų. Ajolinės odos daugiausia primena lesbiečių poeziją, bet jos ritmai pasižymi didesniu įvairumu, lengvumu ir gyvumu. Do­ rinių odų iškilmingumas čia jau nebeišlaikomas: dainius nesu­ silaiko net nuo pašaipos garsų, išeina aikštėn su savo asmeny­ be, kalba apie savo asmeninius santykius su nugalėtoju, iškelia teigiamas savo meno ypatybes ir stengiasi parodyti, kiek jos viršija konkurentų meną. Visai kitas tonas vyrauja lidinėse odose su jų ramiu ir švelniu būdu. Tos dainos buvo dainuojamos arba eisenai žen­ giant į šventyklą, arba sustojus jai prieš aukurą: choreutai dainuodami jas nužeminta širdim maldavo dievų malonės. P i n d a r o eilės turėjo didelės įtakos ne tik vėlyvesniems graikų lyrikams: aiškių jų pėdsakų galima rasti, sakysim, attikinėj komedijoj. D a r didesnės reikšmės įgijo P i n d a r a s hellenistiniame laikotarpyje, kuris pastatė jį tarp lyrikų pirmoj

vietoj. Nuo hellenistų P i n d a r o kultas perėjo į romėnus: jo iškilmingumas geriausiai atitiko romėnišką „gravitas" ir pa­ linkimą į retoriką; bet ir toks subtilus estetas, graikiško pa­ prastumo karščiausias gerbėjas, kaip H o r a t i j u s iškelia Bojotijos dainiaus „sūkuriuojančią, viską apsemiančią" jėgą, (C. IV. 2, 1). Romoj P i n d a r a s pasidarė vienas iš skaitomų mokyk­ lose autorių, o iš Romos jį perėmė į savo mokyklas Bizantija.

8.

BAKCHILIDAS.

Trečias didžiojo triumvirato n a r y s gyveno maždaug penk­ to amžiaus pirmoj pusėj. Gimė jis, taip pat kaip ir Š i m o n i d a s , Keo saloj. Su Š i m o n i d u rišo jį giminystės ryšiai: jis buvo jo sesers sūnus. Dėdė turėjo savo giminaičio kūrybai didžiausios įtakos, taip kad į B a k c h i l i d ą galima žiūrėti kaip į S i m o n i d o mokinį ir pasekėją. Žymią savo gyve­ nimo dalį jisai praleido, taip pat kaip ir jo dėdė, galingų tų lai­ kų valdovų dvaruose. Scholijos prie P i n d a r o pitinių odų (II 167) pasakoja, kad Sicilijos tiranas H i e r o n a s mėgdavo B a k c h i 1 i d o eiles daugiau, negu P i n d a r o . Greičiausiai iš šitos užsilikusios žinutės kilo legenda apie tariamąją neapy­ kantą tarp P i n d a r o ir B a k c h i l i d o . Šiaip P i n d a r ą s turėjo B a k c h i l i d o kūrybai labai žymios įtakos — jaunes­ nysis poetas ne tik vartoja vyresniojo epitetus ir kitas meni­ nes priemones, bet kaikada kartoja net ištisus sakinius. Apie jo gyvenimą tikrai žinome tik tiek, kad jis ilgesnį laiką gyveno Atėnuose, kur laimėjo daug rungtynių savo puikiais di­ tirambais, ir kad vėliau gyveno Peloponnese. Plutarchas (de exilio 14 p. 605C) išvardina tarp didžiųjų žmonių, kurie, iš­ tremti iš savo tėvynės, p a r a š ė savo didžiuosius veikalus, ir Bakchilidą. Iš tos žinutės daroma išvada, kad Pelopon­ nese poetas gyveno kaip tremtinys. Taip pat kaip ir S i m o n i d a s , B a k c h i l i d a s bandė savo jėgas įvairiose lyrinės poezijos r ū š y s e : jis kūrė himnus, hiporchemas, pajanus, epinikijas, ditirambus, prosodijas, e r o ­ tines dainas ir epigrammas.

B a k c h i 1 i d o kūriniuose vyrauja švelni, rami ir giedri nuotaika. Bakchilidas y r a pirmiausia taikos dainius. Vie­ name iš likusių mums fragmentų jisai taip dainuoja apie taikos palaimą: „Taika mirtingiems žmonėms y r a didelis t u r t a s ; ji praskleidžia saldžiai skambančių giesmių žie­ d u s ; ant gražiai išdailintų aukurų dega dievams jaučių, gražiavilnių avinų mėsos gabalai. Jaunuoliams vėl rūpi rungtynių aikštė, fleitų garsai ir džiaugsmingos iškilmės; geležim a p ­ kaustyto skydo įlinkime audžia vorai savo tinklus, o dviašme­ nius kardus graužia rūdis. Negirdėti daugiau trimito garsų, nevaromas nuo akių saldusis miegas, džiuginąs mūsų širdį. Gatvės pilnos linksmų pokilių, ir meilės dainos liepsnodamos kyla aukštyn". Kitame fragmente B a k c h i l i d a s piešia saldžias vyno dovanas: „Saldi jėga, verždamasi iš taurių, kaitina mums krū­ tinę; ir meilės viltis, įmaišyta į Dioniso dovanas, uždega mums širdį ir kelia v y r a m s aukštyn jų jausmus ir mintis; griauna žmogus miestų stogus ir laiko save viso pasaulio valdovu. Auksu ir dramblio kaulais žiba rūmai, laivai veža jam per žvil­ gančią jūrą didžiausią turtą iš Aigipto. Taip įsisiūbuoja puo­ tautojo širdis, iš lėto paskęsdama žavinguose sapnuose". Di­ džiausia žmogui prieinama laimė, tai jaukus gyvenimas ir nuo­ saikus naudojimasis jo gėrybėmis: „tik nedaugeliui mirtingųjų lemta dievybės pasiekti žilaplaukės senatvės pastoviai naudo­ jantis laime". Iki 1896 m. iš B a k c h i l i d o raštų buvo žinomi tik ne­ gausūs fragmentai. Tais metais Aigipto smėlis grąžino m u m s liekanas dviejų papyruso ritinių su B a k c h i l i d o eilėmis. Mokslininkams pavyko iš tų liekanų sustatyti 19 ištisų eilėraš­ čių. Daugumą kūrinių, išlikusių pirmam ritiny, sudaro epinikijos: keturios jųjų y r a pavestos nugalėtojams olimpiniuose žaidimuose, dvi pitiniuose žaidimuose, po tris — istminiuose ir nemejiniuose. T r y s iš tų epinikijų pavestos tiems patiems nu­ galėtojams, kurių triumfus apdainavo jau P i n d a r a s . B a k c h i l i d o ir P i n d a r o epinikijas sieja daug gi­ minystės ryšių: išaukštinama dorybė, kuri esanti daugiau ver­ ta negu pinigai ir jėga; garbindamas paskutinę savo herojaus pergalę, dainius mini ir ankstyvesnius laimėjimus. Labai daž­ nai įpina jis į savo giesmes mitinius pasakojimus: pav., graži

legenda apie K r o i s o išsigelbėjimą nuo mirties, kurį mes visi pažįstame iš H e r o d o t o (I 87), y r a apsakyta trečioj epinikijoj (Eil. 23—62). Antrasis ritinys apima šešias chorines giesmes, paskirtas iškilmėms dievų ir herojų garbei. Mums žinomi dar jų pava­ dinimai (Antenoridai, Heraklas, Berniukai, Tesėjus, Ija O^) Idas). Mums išliko tiktai trijų pirmųjų tekstas. Giesmių turinys paimtas iš mitinių padavimų. Gražiau­ sia ir geriausiai išlaikyta y r a giesmė septyniolikta (Pagal B l a s s o numeraciją), pavadinta „Berniukai" ('Hifreoi). Ap­ dirbtas šitoje giesmėje motyvas iki 1896 m. buvo mums žino­ mas tik iš mitografų ir paveikslų ant vazų. Ši giesmė Atė­ nuose buvo dainuojama prie Tesėjaus Delo Apollonui p a s t a ­ tyto aukuro: ji piešia vieną įspūdingą sceną iš T e s e j a u s kelionės į Kretą. Atėniečių laivas veža Kretos baisenybei Minotaurui žiau­ rią auką — septynis jaunuolius ir septynias mergeles. Laivo bliktyje karalius M i n a s įsigeidžia gražuolės E r i b o j o s ir paliečia jos veidą. E r i b o j a šaukiasi T e s e j a u s pagal­ bos. T e s ė j u s pareiškia neįeisiąs skriausti belaisvės ir siū­ ląs M i n u i kumštynių dvikovą; ši dvikova nepažeminsianti M i n o , nes jis esąs P o s e i d o n o ainis. M i n a s , lyg abejo­ damas T e s ė j a u s dieviška kilme, reikalauja, kad herojus at­ neštų iš jūros gelmių ką tik ten įmestą žiedą. Be jokio s v y r a ­ vimo T e s ė j u s šoka į jūrą. Delfinai nuneša jį į tėvo rūmus, kur tarp šokančių nereidų jis randa jūrų karalienę A m f i ­ t r i t ę . Karalienė uždeda herojui ant pečių purpurinį a p ­ siaustą, o ant galvos — rožių vainiką. Grįžtantį į laivą herojų sutinka berniukų dainuojamas pajanas ir mergelių džiaugsmą šauksmai. Kiek ši legenda buvo populiari Atėnuose, rodo išlikusi mums pas Pausaniją (I 17) žinutė, kad K i m o n a s, perkėlęs 470 m. Tesėjaus kaulus iš Skiro salos į Atėnus ir pastatęs ten jo garbei puikią šventyklą, pavedė P o 1 i g n o t o mokiniui M ik o n u i nupiešti vienoj jos sienoj legendą apie T e s ė j ų . P a s t e b ė k i m e dar čionai, kad B a k c h i l i d o „Berniukuo­ s e " mes randame pirmą kartą pasaulinėje literatūroje „ n a r o " motyvą, kuris tarp kitko y r a puikios S c h i 11 e r i o balladės „Der Taucher" pagrindas.

Nei vaizdų turtingumu, nei minčių kilnumu B a k c h i 1 i d a s negali lygintis su P i n d a r u ir S i m o n i d u . Jisai, tur būt, pats tai jautė, nes trečioj ir devintoj epinikijoj lygina save ne su aukštai plasnojančiu ereliu (taip jis buvo pavadinęs save penktoj epinikijoj), bet su zvimbiančia bite ir su meiliai giedan­ čia Keo salos lakštingala. Vaizdų turtingumas ir aiškumas pa­ darė, kad B a k c h i l i d a s buvo aukštai vertinamas romėnų: ne reti, pav., y r a jo įtakos H o r a t i j u i pėdsakai.

TREČIOJI

DALIS

D R A M A I.

ATTIKINIS GRAIKU I S T O R I J O S LAIKOTARPIS. Pirmoji

dalis

479—404.

Helleninį laikotarpį skiria nuo attikinio laikotarpio graikųpersų karai. (497—479). Tie karai atidavė pirmenybę graikų pasauly atėniečiams. Peloponneso k a r a s (431—404) atima Atti­ kos valstybei jos p o l i t i n ę persvarą, bet nesustabdo jos vis augančios kultūrinės reikšmės visai Helladai: kaip tik ketvirto amžiaus Atėnai teisingai įgyja visos Graikijos metropolijos var­ dą, kurį jiems duoda P l a t o n a s . Dvasinė Atėnų hegemonija tęsiasi tokiu būdu per visą attikinį laikotarpį, politinė pirmeny­ bė priklauso jiems tik iki nelaimingo Peloponneso karo pabai­ gos (404). Didžiausias to pirmo laikotarpio kūrybinis apsireiš­ kimas, Attikos d r a m a , y r a susijusi tampriausiais siūlais su laisva ir galinga Atėnų demokratija. Meskime todėl bent trum­ pą žvilgsnį į tos demokratijos plėtotės svarbiausius momentus. 510 metais atėniečiai nuvertė savo tiraną H i p p i j ą ir grį­ žo prie senos, Solono nustatytos valstybės santvarkos. T a san­ t v a r k a nepatenkino tačiau visų luomų: tuoj po H i p p i j o ištrė­ mimo prasidėjo smarkios partijų kovos, kurios privedė paga­ liau prie K1 e i s t e n o naujos demokratinės konstitucijos (apie 508-7). Keturiose senose filose, kurios buvo paremtos kilminiu principu, aristokratinės giminės vaidino dar labai žymų vaid­ menį. Norėdamas pašalinti jų įtaką K l e i s t e n a s padalino visą kraštą į dešimt filų pagal grynai teritorijalinį principą. Kiekviena fila apimdavo eilę valsčių (dėmų), kiekvienas dėmias turėjo savo viršaitį (demarchą), savo iždą ir nuosavą žemės sklypą. Visi demo piliečiai buvo lygūs tarp s a v ę s : jokių juri­ dinių privilegijų aristokratai naujoj santvarkoj neturėjo. Valsty­ bės priešaky stovėjo archontas ir Penkių šimtų T a r y b a (po 50 atstovų nuo kiekvienos filos), bet aukščiausias valstybės val­ dovas buvo Attikos liaudis, kuri savo susirinkimuose sprendė apie visus valstybės reikalus.

Šiek tiek varžė šiaip neapribotą Atėnų demo valdžią seno­ vinė aristokratinė įstaiga, kurią mes galėtume pavadinti Atėnų valstybės aukštaisiais rūmais — a r e o p a g a s — kurios K l e i s t e n a s dar nepašalino. Vos įsikūrusiai Atėnų demokratinei valstybei teko išlaikyti sunkų savo jėgų bandymą; ją iškarto užpuolė lakedaimoniečiai, bojotiečiai ir chalkidiečiai. Atėniečiai ne tik atrėmė šį puolimą, bet ir įsigijo derlingame Chalkidos krašte didelį žemės plotą, kuriam apgyvendino kelis tūkstančius savo kleruchų (nauja­ kurių). Vos tik pasibaigė tas pirmas jaunos demokratijos jėgų bandymas, kaip Rytuose pakilo baisi audra, kuri sutriuškino laisvas graikų valstybes Mažoj Azijoj ir pradėjo iš lėto artintis prie sausumos Graikijos.

P i r m a s etapas milžiniškose kovose tarp persų ir graikų bu­ vo J o n ė n ų s u k i l i m a s . Jau keliasdešimtys metų Joniją slėgė persų jungas. Nuversti tą jungą jonėnai galėjo tikėtis tik tuo atveju, jei jiems padėtų sausumos graikai. Sukilimo ini­ ciatorius, Mileto valdovas, I s a g o r a s kreipėsi į Spartą ir į Atėnus, bet pagelbos ir tai nežymios (25 laivai) susilaukė tik iš Atėnų ir jų sąjungininkės Eretrijos. Sukilėliams pavyko p r a ­ džioj (499) paimti Lidijos sostinę Sardus ir sumušti foinikiečių laivyną netoli nuo Kipro salos Salamino, bet po tų pirmųjų pasi­ sekimų laimė greit atsisuko nuo jonėnų. P o kelių metų didvy­ riškų bet deja beviltiškų kovų Jonija turėjo grįžti į persų jun­ gą, kuris dabar pasidarė ityn sunkus. Miletas — Jonijos miestų karalius — buvo sudegintas (494) ir jau niekuomet nebegrįžo prie seno klestėjimo. Taip nelaimingai pasibaigė pirmas milžiniškos Rytų ir Va­ karų kovos etapas. Mileto sugriovimas padarė graikams y p a č atėniečiams gi­ laus įspūdžio: žinodami, kad už pagelbą suteiktą Jonijos suki­ lėliams persų karalius nori juos nubausti, jie pradėjo ruoštis g y nimuisi. Kritiškoj gadynėj atėniečių tarpe atsirado didelis valsty­ bės v y r a s T e m i s t o k l a s , kuris pirmas suprato, kad Atėnai atremsią galingą priešą ir pasidarysią pirmaeile jėga tik tada, jei sukursią galingą laivyną (Thucyd. I 93, 4). Išrinktas 493/2 metais archontu jis pradėjo tuojau vykdyti savo programą,

bet greit susilaukė pasipriešinimo iš kito didelio valstybės v y ­ ro M i 11 i j a d o, kuris buvo įsitikinęs, kad atremti persus galė­ sianti tik sausumos kariuomenė. T e m i s t o k l a s turėjo tuo tarpu atidėti savo toli numatančių planų v y k d y m ą — Atėnų vadu pasidarė M i 11 i j a d a s. 490 metais D a t i s o ir A r t a f e r n o vedama persų ka­ riuomenė persikėlė laivais per Aigėjaus jūrą, paėmė ir sunai­ kino Eretriją ir išsikėlė į Attikos rytų krantą netoli nuo M a r a ­ tono lygumos. Kaip tik toj lygumoj nutarė ją sutikti M i 11 ij a d a s. Prieš m a ž d a u g penkiolika tūkstančių persų jis galėjo pastatyti tik dešimts tūkstančių atėniečių ir prisidėjusių prie jų platajiečių; spartiečiai laukė mėnulio pilnaties, k a d išžygiuotų į kovos lauką. M i 11 i j a d u i pavyko palaužti persų pasiprie­ šinimą be jų pagelbos. Maratono pergalė, kuri pabaigė antrąjį persų-graikų karų etapą, be galo pakėlė atėniečių reikšmę visam graikų pasauly, nes visiems buvo aišku, kad jie atrėmė pavojų, gręsiantį v i s ų hellenų laisvei: „Kovodami hellenų priešaky (*EXXyjvo)v icpont, tteo

dainuoja choras). A g a m e m n o n o į nieką neatsižvelgiąs iš­ didumas užtraukia ant jo paties ir ant jo šeimos baisų likimą. Meistriškai piešia A i s c h i l a s K l i t a i m e s t r o s bū­ dą. B e atodairos daro ji viską, kad patenkintų savo aistrą, bet ta aistra neatima jai sugebėjimo šaltai apskaičiuoti visus savo žingsnius ir išpildyti visus savo piktus pasiryžimus. Nuo­ stabi y r a jos kalba, kurioj, ką tik nužudžius Argo valdovą, ji išdidžiai pateisina savo žygį prieš didikų chorą su nuostabia aistros sofistika, kurią A i s c h i l a s moka nupiešti su nepaly­ ginamu meistriškumu. \ kiekvieną žiūrovą A i s c h i 1 o „Aga­ memnonas" pirmiausia veikia kontrastų, pabrėžtų visomis meni­ nio genijaus priemonėmis, tarp Atreidų karališkųjų rūmų išo­ rinio spindinčio puikumo su vidiniais viešpataujančiais juose santykiais. Su niekeno daugiau nepralenktu menu auga tragedijoj dra­ matinis įtempimas. Kontrastas, apie kurį mes ką tik kalbėjo­ me, pasireiškia tragedijos plėtroj: štai, paslaptingi šviesos ženk-

lai pasirodo o r e ; štai, žinia apie Trojos žlugimą pasiekia k a r a ­ liškus rūmus; štai, valdovas-nugalėtojas pasirodo prieš pui­ kiai paruoštus jo priėmimui rūmus. Bet jau tarp šitų džiaugs­ mingų scenų choro giesmėse prasiveržia baisaus nujautimo to­ nas, kuris palaipsniui darosi aiškesnis ir stipresnis, kol paga­ liau genialioj scenoj tarp choro ir K a s s a n d r o s visas ne­ laimingo Argo valdovo šeimos likimas darosi aiškus visiems žiūrovams. Vos tik suskambėjo graudingi K a s s a n d r o s p r a n a š y s ­ tės žodžiai, kai iš rūmų vidaus pasigirsta žudomo A g a m e m ­ n o n o skausmo ir nusiminimo riksmai. Scenoj pasirodo K1 it a i m e s t r a ir A i g i s t a s , šaltai ir išdidžiai praneša ji apie baisų įvykį, džiaugiasi savo pasisekimu ir išdidžiai pateisina prieš chorą savo elgesį. Vis tai sudaro tokį dramatinį įtem­ pimą, kurio vėliau nepavyko jau pasiekti jokiai tragedijai. b.

Choeforos.

Antroji trilogijos dalis — „Choeforos" — paskirtos y r a kruvinam Oresto kerštui. Pirmame akte A i s c h i 1 a s nori kuo plačiausiai ir įtikinamiausiai parodyti, kad Oresta s negalėjo atsispirti vidiniam balsui, kuris reikalavo, kad jis atkeršintų motinai ir jos meilužiui už gėdingą tėvo nužudymą. Visa d r a m a sukasi apie A g a m e m n o n o karstą; chorą s u d a r o trojietės, K l i t a i m e s t r o s tarnaitės, atsiųstos čio­ nai jos pačios, kad savo aukomis išmaldautų iš nužudyto vy­ ro baisios kaltės atleidimą — mat, K l i t a i m e s t r ą pradėjo kankinti baisūs sapnai, atskleidžia bausmę, kuri jos laukia. Trojietės, A g a m e m n o n o dukters E l e k t r o s pataria­ mos, aukoja aukas, bet ne karalienės vardu. Priešingai, choras užkeikia A g a m e m n o n o dvasią, kad ji nematomai dalyvau­ tų keršte. \ kerštą O r e s t a s žiūri kaip į sunkią naštą, kurią jis priima klausydamas įsakymų tiek požemio dievų ir miru­ sių vėlių vadovo H e r m e j o, tiek Delfų A p o 11 o n o. Jokie žemi motyvai nevaidina čia jokios rolės. Nežinia, a r pagaliau jis būtų pakėlęs ranką mirtinam smūgiui, jeigu jį nebūtų pavei­ kęs jo bičiulis P i 1 a d a s. Ir vis dėlto, kai O r e s t a s išpildo kerštą nužudydamas K l i t a i m e s t r ą ir A i g i s t ą , ir dar sykį stato prieš savo ir žiūrovų akis prakeiktą savo motinos darbą, kad galėtų pateisinti savo žygį, iš gilumos pasikelia bai­ sios Erinnijos, keršintojos už pralietą kraują. Šiurpo apimtas

Orestas išbėga iš savo tėvų rumų, norėdamas rasti pas A p o 11 o n ą, kuris jam įsakė šį žygį, nuvalymą nuo kruvinos dėmės. c.

Eumenidos.

Erinnijos baudžia už motinos nužudymą netirdamos m o ­ tyvų, kurie prie to privedė. Jos veikia lygiai nepermaldaujamai kaip gamtos dėsnis. Delfų A p o 11 o n a s nuvalo O r e s t ą nuo slegiančios jį dėmės, bet tai nesustabdo Erinnijų ir nepa­ keičia jų nusistatymo. Tik tiek gali pasiekti Delfų dievas, kad jis trumpam laikui paskandina Erinnijas miege. Greit tačiau jas pažadina K l i t a i m e s t r o s siela, kuri už savo nuodėmę turi nuolat klajoti požemiuose. Tas pasirodymas Klitai­ m e s t r o s scenoje daro žiūrovams giliausią įspūdį. P o tų įžengiamųjų scenų Delfuose A i s c h i 1 a s perkelia savo tragediją į Atėnus, į P a l l a d o s A t e n o s šventyklą; A p o 11 o n o patariamas O r e s t a s mėgina pasislėpti čia nuo Erinnijų. A t e n a supranta tiek tuos motyvus, kuriais vado­ vavosi O r e s t a s nužudydamas motiną, tiek tuos, kurie verčia Erinnijas keršinti jam: ji nenori todėl pati išspręsti opų ginčą tarp O r e s t o ir jo globėjo A p o 11 o n o, iš vienos pusės, Erin­ nijų, iš kitos pusės, ir p a v e d a tai padaryti Areopagui. I A p o 11 o n o lūpas A i s c h i 1 a s įdeda meistriškai išru­ tuliotus argumentus apie sūnaus pareigą atkeršyti už tėvo nu­ žudymą: tą pareigą uždedanti sūnui tėvo dvasia, o niekšingas Agamemnono nužudymo būdas dar labiau pateisinąs O r e s t ą . A p o l l o n a s baigia savo argumentaciją klausda­ mas, kodėl motiną reikia gerbti daugiau negu tėvą. A t e n a kuri juk gimė iš D z e u s o galvos ir tokiu būdu turėjo tik tėvą, žinoma, turi čia su A p o 11 o n u sutikti. Dvylikos Areopago teisėjų balsai dalinasi lygiomis. Gin­ čą turi išspręsti A t e n a : deivė pasisako O r ę s t o naudai. A i s c h i 1 a s aiškiai čia norėjo pabrėžti, kad jeigu padėti i teisių svarstykles kruvino keršto pareigą už tėvo nužudymą ir motinos užmušimą, tai nė viena jų plokštelių nepersvers; žmo­ nės nesurasią čia jokio išėjimo: jį surasti galį tik dievai Olim­ piečiai, kurie, žinodami tikrą vidinį nelaimingo prasikaltėlio nusistatymą, galį išgelbėti jį nuo šiaip neišvengiamos bausmės. Išteisintas O r e s t a s palieka sceną laimindamas Atėnų šventąją pilį ir žadėdamas palikti ju miesto ir tautos ištikimu sąjungininku. T

Atėnų dieviška globėja moka ne tik sušvelninti Erinnijų kerštą jos globojamam miestui, bet ir užtikrinti jam jų globą: ji pataria atėniečiams įsteigti Erinnijoms nuolatinį kultą ir tokiu būdu iš baisių keršintojų padaryti palankias Atėnams dvasias Eumenidas. Tyrinėtojų dauguma mano, kad savo Eumenidose Ais c h i 1 a s mėgino tarp kitko ginti Areopago teises, kurias kaip tik tuo laiku atėniečiai sumanė atimti iš tos senoviškos įstaigos, pavesdami jas prisiekusių teismui. Fragmentų mes turime bent iš septynių dešimčių žuvusių A i s c h i 1 o tragedijų. Jie, žinoma, gali šiek tiek prisidėti mū­ sų bendram jo kūrybos vaizdui papildyti. Maždaug ketvirta dalis A i s c h i 1 o tragedijų ima m e ­ džiagą iš epinių Tebų ir Trojos kiklų. Mažiau medžiagos se­ mia poetas tiesiog iš H o m e r o — būtent tik vienai trilogi­ jai, paskirtai H e k t o r o mirčiai ir jo lavono išvadavimui, ir vienai atskirai dramai „Karai" (Sarpedono mirtis) — iš Ilija­ dos ir vienai satirinei dramai „Kirkė" iš Odissejos. A r i s t o t e l i s (Poet. 23 p. 1459 b) tvirtina, kad iš Ilija­ dos galima sudaryti tik vieną ar daugiausia dvi tragedijas. A i s c h i 1 a s sustojo ties Patroklija ir jos tragiškomis pasek­ mėmis A c h i 11 u i ir, pasiremdamas šia medžiaga, sukūrė sa­ vo trilogiją: pirmoji dalis (Mirmidonai) y r a paskirta P a t r o k1 o žygiams ir mirčiai, antroji — (Nereidos) — A c h i 11 o puo­ limui trojėnų ir jo pergalei, trečioji (Frigai) — H e k t o r o kūno išvadavimui. Paskolintą iš Argonautų sakmės medžiagą A i s c h i 1 a s apdirbo tragedijose „Argą", „Kabeirai", „Hipsipilė"; dramati­ nio apdirbimo iš jo rankos susilaukė A j a n t o ir P e r s ė j a u s sakmės. Tokius herojus ir herojes kaip F i l o k t e t a s , P alamedas, Memnonas, Atamantas, Iksionas, Pentejus, Ifigenija, A l k m e n ė , N i o b ė jis pirmas įvedė į tragediją, o jo pavyzdžiu pasinaudojo dauguma jaunes­ niųjų tragikų. Iš kitų A i s c h i 1 o kūrybos šaltinių y p a č svarbūs tolimes­ nei tragedijos plėtotei buvo attikinė sakmė. įvesdamas į sceną Atėnų karalių T e s ė j ų , A i s c h i l a s davė tragedijai vieną iš jos žymiausių herojų. Tragedijoj „Eleusiniečiai" T e s ė j u s pasirodo tarpininku tarp kovojančių pusių: jis apsaugo T e b u s

nuo sulaužymo visiems graikams privalomo įstatymo CrcaveXX?)vioc v6[io;) kuris reikalavo, kad žuvusių kovoj lavonai būtų palaidoti. Nuo to laiko T e s ė j u s darosi lyg Atėnų kultūrin­ gumo ir žmoniškumo įkūnijimu: kaipo toks jis dažnai prieš­ pastatomas Tebų ir Kretos valdovams. D i o n i s o mitą A i s c h i 1 a s padėjo savo „Likurgejos" tetralogijos pagrindan. Su tuo pačiu mitu y r a surištos trage­ dijos „Pentejus", „Ksantrijos" (Vilnų karšėjos), „Semelė", „Dioniso maitintojos" (xpo — Z i e l i n s k i , „Chmurokukutk6w" — S i n k o ) . Dar naujas miestas nepastatytas, o jau pas P e i s t h et a i r ą pradeda lankytis įvairūs žmonės. Geometras M e t o n a s atneša statybų planus, kitas pi­ lietis — įstatymų projektus, atsiranda ir mokesčių inspektorius, ir šventikas, siūląsis pašventinti naujai statomą miestą; burti­ ninkas siūlosi išpranašauti miesto ateitį, jei jam būsiąs duotas apsiaustas ir batai; išalkęs poetas pasitenkintų tik apsiaustu už eiles, kurias jis deklamuoja Nefelokokkigijos garbei. P e i s th e t a i r a s pavaro visus, išskyrus poetą, kuriam duoda iš­ maldą. Štai, pasirodo pasiuntinys iš Nefelokokkigijos, kuris pra­ neša, kad miestas debesyse y r a p a s t a t y t a s ir apsako, kaip įvairios paukščių giminės dalyvavo šiame p a s t a t y m e . P e i s th e t a i r u i tas pranešimas atrodo kaip melas ir žiūrovai greit įsitikina, kad visas tas miestas debesyse y r a paprasta fanta­ zija, nes, štai, scenoje pasirodo dievų pasiuntinė I r i d a, kuri savo kelionėj iš dangaus į žemę jokio miesto debesyse nėra pastebėjusi. Tačiau lengvatikiai žmonės neabejoja, kad ge­ gučių miestas debesyse tikrai y r a p a s t a t y t a s . Ištisa jų eilė norėtų apsigyventi naujai sukurtam mieste: P e i s t h e t a i r a s ruošia jiems plunksnų pilnus krepšius. K

Žmonės garbina tiktai paukščius ir nemano daugiau au­ koti dievams. Dievai dabar iš tikrųjų kapituliuoja prieš paukš­ čius. Jie siunčia pasiuntinius, kurie turi padaryti taiką priim­ dami bet kokias sąlygas. Senas žmonių draugas P r o m e t ej u s, dar neatvykus dievų pasiuntiniams, išduoda paukščiams, kokioj beviltiškoj padėty atsidūrė dievai ir duoda jiems pata­ rimų, kaip įgyti visą valdžią. Štai, pasirodo ir pasiuntiniai: Poseidonas, Heraklas ir T r i b a 11 a s. Peisth e t a i r a s, kaipo paukščių archontas, reikalauja, kad k a r a ­ laitė B a s i 1 e j a, o kartu su ja ir viso pasaulio valdžia, būtų atiduota jam. „Priimame visas tavo sąlygas" — visų pasiun­ tinių vardu atsako H e r a k l a s . „Kelkis su mumis į dangų ir imk iš ten savo B a s i 1 e j ą ir ką tik panorėsi". P e i s th e t a i r a s privilioja H e r a k lą kvapu paukščių, kuriuos jis suėmė ir liepė iškepti, kaipo aristokratinius sukilėlius. Ko­ medijos pabaigoj scenoj pasirodo P e i s t h e t a i r a s su ka­ rališkai apsirėdžiusią B a s i 1 e j a, savo sužadėtine, mojuoda-

mas ranka Dzeuso žaibą: iškilmingas džiūgaujančias vestuvių eitynes lydi ištisas paukščių spiečius. Ar tarp A r i s t o f a n o linksmiausios ir sąmojingiausios komedijos ir politinės tų laikų tikrenybės buvo kokių ryšių? Prieš šimtą su viršum metų vokiečių filologas S ii v e r n ban­ dė įrodyti, kad beveik kiekviena „Paukščių" scena y r a pilna allegorijų ir alliuzijų į tuometinius įvykius ir dalyvaujančius juose asmenis. Garsusis istorikas D r o y s e n įvade į savo kongenialų „Paukščių" vertimą jokių alliuzijų šioj komedijoj nematė ir žiūrėjo į ją kaipo į linksmą fantazijos žaidimą m a ž ­ daug tokį pat kaip tas žaidimas, kurį sukūrė Shakespeare'o „Vasaros Nakties Sapną". Iš mūsų laikų didžiųjų senovės ži­ novų taip pat žiūri į „Paukščius" Z i e 1 i n s k i, vadindamas juos „Viena iš grynų komedijų-pasakų" (jedna z czystych komedyj-bajek). Tiesa greičiausiai y r a vidury. B u r s i a n, K. O. M ū 11 e r ir W . S c h m i d mano, kad „Paukščiai" esą pirmiausiai laisvas poetinės vaizduotės žaidimas, nenukreiptas prieš jokius asmenis: medžiagą, tačiau tam žaidimui davęs A r i s t o f a n u i atėniečių tautinis būdas. Juokiantis iš ge­ gučių miesto debesyse, A r i s t o f a n u i neabejotinai stovėjo prieš akis atėniečių lengvabūdiškumas ir lengvatikybė, jų pa­ mėgimas statyti pilis ore ir austi būsimą laimingo gyvenimo utopiškus paveikslus. Taigi, tiksliai pavadino „ P a u k š č i u s " C r o i s e t: „Žavinga fantazija su tam tikra satiros priemai­ ša, bet be ypatingai pabrėžtos bendros krypties". Sunku suprasti, kodėl Atėnų lenktynių teisėjai apvainika­ vo „Raitelius", o „ P a u k š č i a m s " pripažino tik antrą premiją: greičiausiai neišsemiamas poetinis išradingumas darė jiems mažesnį įspūdį, negu griežčiausio asmeniško puolimo jėga.

Lysistratė.

Šioj, pastatytoj 411 metų Lenajų šventėj, komedijoj A r i s ­ t o f a n a s grįžta prie savo pacifistinių veikalų eilės. Jau pats komedijos pavadinimas „Lysistratė" t. y. „Paleidžianti k a ­ riuomenę" (Meiv axpax6v) nurodo tą tikslą. Energinga atė­ nietė nešiojanti šį vardą sušaukia moteriškes iš visos baisiai karo nuvargintos Graikijos, neišskiriant Spartos, ir siūlo joms

atsiskirti nuo vyrų ir neprileisti jų prie savęs, kol Graikijoj ne­ įsiviešpataus visuotinė taika. Nesitenkindamos šiuo nutarimu, sąmokslininkės užvaldo Akropolį, kur y r a saugojamas Atėnų iždas, pasiryžusios atimti iš vyrų priemones karą toliau vesti. Choras y r a padalintas į dvi priešingas dalis — moteriškių ir senių. Seniai padeda po pilim ugnį moteriškėms iš pilies išvai­ kyti, bet moteriškės, apsiginklavusios vandens kibirais, pa­ v a r o užpuolikus. Nieko taip pat nepasiekė nuėjęs į pilį probulas (patarėjas). Vyrai negali nugalėti moteriškių. Nugalėtojos tačiau ran­ da pavojingą priešą savo krūtinėse: joms labai sunku gyventi be vyrų glamonių. Vis dėlto jos pasirodo patvaresnės, nes meilės geidulys dar stipriau dega vyrų krūtinėse. Štai, jau pasirodo spartiečių heroldas, ir atėniečiai sutinka priimti pasiuntinius, įgaliotus padaryti taiką. Taiką padaro ir užsi­ spyrę iki šiol moteriškių ir vyrų chorai. P o linksmos, džiaugsmo pilnos puotos, L y s i s t r a t ė grąžina moteriškes į jų vyrų glėbį. „Nėra, sako C r o i s e t veikalo, kuris būtų rizikingesnis tiek fabulos, tiek atskirų smulk­ menų atžvilgiu, bet užtat ir veiksmas niekur nėra sukonstruo­ tas taip gerai". Thesmoiorijadzusos.

Kaip įrodė W i 1 a m o w i t z, jau du mėnesiu po L y s is t r a t ė s A r i s t o f a n a s pastatė didžiųjų Dionisijų šventė­ se naują komediją „Moteriškės švenčiančios Tesmoforijų šven­ tes". Šios komedijos fabula tai lyg „Lysistratės" fabulos tę­ sinys. Moteriškių sąjunga iškovojusi taiką neiširo, nors ir nevengia dabar vyrų. Progai pasitaikius jos vėl gali pradėti ginti savo reikalus. Tokią progą duoda išgarsėjęs Atėnuose moteriškių prie­ šas E u r i p i d a s . Savo puolimais jis taip išerzino gražiosios lyties atstoves, kad jos nutarė skaudžiai jį nubausti. Susirin­ kusios Tesmoforijų iškilmėms moteriškės tariasi, kaip šį su­ manymą įvykdyti. Apie tuos pasitarimus sužino E u r i p i d a s . Reikia tada atrasti gynėją ir reikia, kad tas gynėjas, persirėdęs moteriš­ ke, nepastebimai įsibrautų į susirinkimą ir veiktų čia E u r ip i d o naudai. Su savo švogeriu M n e s i l o c h u Euripi-

d a s eina pas moterų favoritą tragiką A g a t o n ą ir prašo jį atlikti šį uždavinį. A g a t o n u i tačiau stinga drąsos. T a ­ d a ginti E u r i p i d ą apsiima M n e s i 1 o c h a s. Jis pasi­ skolina iš A g a t o n o jo kartais dėvimus moteriškus drabu­ žius ir apsivilkęs jais įlenda nepastebimai į Tesmoforiadzusų susirinkimą. Čia jis puikiai gina E u r i p i d o reikalą: jis įrodo moteriškėms, kad jos neturinčios už ką pykti ant tra­ giko, nes iš tikrųjų jos esančios blogesnės, negu tai rodo E ur i p i d a s savo tragedijose. Viskas būtų baigęsi gerai, jei parsidavęs moteriškėms K l e i s t e n a s , nebūtų gavęs žinių, kad susirinkime dalyvauja persirėdęs moteriške v y r a s . Visos susirinkimo dalyvės apžiū­ rimos ; pagaliau ateina ir M n e s i l o c h o eilė. K l e i s t e n a s su skitais-policininkais suima jį ir pririša prie gėdos stul­ po, kaipo šventyklos įžeidėją. Iš M n e s i l o c h o lūpų plau­ kia skausmo garsai ir žodžiai, kurių jis išmoko iš įvairių E ur i p i d o herojų-moteriškių. L y g P e r s ė j u s Andromed a i skuba dabar į pagalbą M n e s i l o c h u i E u r i p i d a s . Jis randa priemonių nukreipti skito dėmesį į kitą pusę ir pra­ d e d a derėtis su moteriškėmis dėl švogerio išlaisvinimo: jeigu Mnesilochas būsiąs paleistas, jis iškilmingai pasižadąs nerašyti nieko blogo apie gražiąją lytį. „Thesmoforiadzusos" priklauso prie A r i s t o f a n o ko­ medijų, kuriose politinė satira beveik jokios nevaidina rolės; tiesa, nors joje nerasi aiškių alliuzijų ir puolimų prieš t a m tikrius asmenis, vis dėlto sunkios tų laikų tikrovės atgarsiai pasi­ taiko ir šiam veikale: keikiamos derybos su persais, puolami tiranai ir valstybės išdavikai, bet tie puolimai turi tik atsi­ tiktinį pobūdį. Aristofanas p a r a š ė „Tsemoforijadzusas" 411 metais, kai atrodė, kad laimės ratas pasisuko Atėnų pusėn. 411 ir 410 m e ­ tais atėniečiai laimėjo tris didelius jūros mūšius, 408 metais A 1 k i b i j a d a s susitaikęs su gimtuoju miestu ir, laimėjęs jam svarbius mūšius, triumfališkai grįžo į Atėnus. Deja, laimės ratas greit pradėjo suktis į kitą pusę. 407 metais spartiečių didy­ sis karvedis L i s a n d r a s sumušė A 1 k i b i j a d ą prie Notiono Dardaneluose, greit po to atėniečių laivynas buvo nugalėtas mūšyje prie Mitilenos. įtempus Atėnų valstybei visas savo jė-

gas, jų laivynui p a v y k o laimėli mūšis prie Arginusų salų (406), bet jau sekančiais metais L i s a n d r o pergalė prie Aigospotamoi nulėmė visą pragaištingą karą. Atėnų valstybei teko ga­ lutinai atsisakyti nuo vilties sujungti visą graikų pasaulį po savo hegemonija. Aristofanas žiūrėjo į A l k i b i j a d ą su nepasiti­ kėjimu ir baime. Komedijoj „Trifales" pastatytoj dar 2 a r 3 metus prieš didelio avantiūrininko grįžimą į Atėnus 408 me­ tais, A r i s t o f a n a s smarkiai puola jo paleistuvystę, p r a š ­ matnumą ir persų papročių pamėgimą. 408 metais A r i s t o f a n a s pastatė pirmąjį „Turtą" (nXoūxoc) — mums išliko tik vėlyvesnioji redakcija. Tais pa­ čiais metais komikas pasirodė su komedija „Geritadas", kuri bus greičiausiai buvus nukreipta, kaip atrodo iš išlikusių frag­ mentų", prieš E u r i p i d ą — visai tiksliai nustatyti, kokia buvo „Geritado" tema mokslininkams iki šiol nepavyko.

Varlės.

Paskutinė ir tobuliausia literatūrinė satira, kurią parašė A r i s t o f a n a s , buvo komedija „Varlės" p a s t a t y t a scenoj Lenaju iškilmėse 405 metais. Ji taip sužavėjo atėniečius, kad jie ne tik priteisė jai pirmą premiją, bet ir nutarė pastatyti ją scenoj antrą kartą. T a s antras p a s t a t y m a s įvyko, K 6 r t e's nuomone tų pačių metų Lenajų iškilmių pabaigoj, Z i e 1 i n sk i o nuomone — sekančiais metais. Medžiagą šiai komedijai parašyti davė A r i s t o f a n u i , taip pat kaip ir jo konkurentui F r i n i c h u i, didžiojo Atėnų tragiko mirtis. Ne vienas atėnietis statė sau klausimą, koks dabar bus tragedijos likimas. Dideli jos valdovai nužengė į Hadą. Mažesnis, bet vis dar žymus, tragikas A g a t o n a s išvyko į Makedoniją. Mažesniuose komedijų rašytojuose, kaip pav. S o f o k 1 o sūnuje I o f o n e, niekas nedėjo rimtų vilčių. Jų balsus, kurie įkyriai skambėjo iš scenos, esančios netoli D i o n i s o šventyklos pelkėse ( Mpvatę), Aristo­ f a n a s lygina su tų pelkių gyventojų varlių kvarkimu, išreikš­ damas tokiu būdu panieką išsigimusio traginio metro atsto­ v a m s . Kas gi dabar pasirodys traginėj scenoj? Šitie rūpesčiai s u d a r o komedijos užuomazgą. žv

Teatro dievas D i o n i s a s nutaria nusileisti į požemius ir grąžinti iš tenai vieną iš tragikų, geriausiai E u r i p i d ą. Persirengęs H e r a k 1 u, kuris juk nebuvo svetimas Hade, D i o n i s a s , nusileidžia i požemius, prisiartina prie g a r s a u s Stikso ežero ir perplaukia jį C h a r o n o laive, girdėdamas iš visų pusių kvarkiant varlių chorus. Žengdamas toliau Plu­ tono rūmų link, girdi iškilmingas Eleusino mitų, sudarančių nuo to momento komedijos chorą, giesmes. P l u t o n o rūmuose D i o n i s a s patenka į griežtą A i sc h i l o ir E u r i p i d o ginčą, kas iš jų turi užimti traginį sostą požemiuose. P a m a t ę teatro dievą, abu tragikai kvie­ čia jį išspręsti jų ginčą. Prasideda garsusis agonas pože­ miuose, kurį Z i e 1 i n s k i vadina „įdomiausiu ir ankstyviau­ siu iš visų mums išlikusių literatūrinės kritikos pavyzdžių". Tose poetinėse lenktynėse E u r i p i d a s pasireiškia kai­ po laisvamanis, pakeitęs dieviškas pasauly veikiančias galybes mechaniškomis gamtos jėgomis, kaipo suktas ir miklus sofis­ tas, kuris žaidžia religinėmis ir moralinėmis sąvokomis, nesu­ stoja net ties keisčiausiais paradoksais ir y r a pasiruošęs ginti priešingiausias tezes. Jis, tiesa, gerai suprantąs valstybės rei­ kalus, bet jo iš nelemtų „apšvietėjų" paskolinta filosofija lepi­ na ir tvirkina jaunuomenę, pateisina jos y d a s , y p a č paleistu­ vystę. Taip pat griežtai puola A r i s t o f a n a s Euripid o meną, jo nerūpestingą kompoziciją, nereikšmingų veikian­ čių asmenų perteklių, minios skoniui pataikavimą, trivialinę kalbą ir neišlaikytą stilių. Kaip tik tos neigiamos ypatybės įgijusios E u r i p i d u i pasisekimą minioj. Ji, aiškus dalykas, nesvyruodama paso­ dintų E u r i p i d ą ant tragedijos sosto. Iš tikrųjų tas sos­ tas priklauso tik teisėtam traginės scenos valdovui A i ­ schilui. Jis esąs dievobaimingas, galingas, iškilmingas, baisus ir iš­ didus, nelenkiąs galvos prieš minios sprendimus, o besiskaitąs tik su tikrų žinovų nuomone. Jeigu jis kam pasiūlytų savo t r a ­ ginį sostą, tai tik tobulam menininkui S o f o k 1 u i, kuris, tie­ sa, nepasižymi tokia pat poetine galybe, kaip A i s c h i 1 a s, bet už tat neprasižengia reikalavimams, kuriuos statė jo pirmatakas dieviškam tragedijos menui. Toj pačioj aukštumoj kaip menas stovi ir A i s c h i l o moralė: jo sukurtieji herojai kelia

atėniečių sielas ir stiprina juose senas atėniečių dorybes: die­ vobaimingumą, drąsumą, patvarumą ir tėvynės meilę. Tos poetinės lenktynės sudaro svarbiausią šaltinį, iš kurio mes semiame savo žinias apie tai, kaip žiūrėjo didžiųjų tragi­ kų amžininkai į jų santykius, ir kaip jie įvertindavo jų meną. E u r i p i d o globėjui D i o n i s u i sunku, žinoma, išspręsti ginčą A i s c h i l o naudai. A i s c h i l a s ir E u r i p i d a s pradeda mesti į svarstykles savo eilėraščius: kiekvieną sykį smarkiai nusvyra A i s c h i l o lėkštelė. D i o n i s a s turi pripažinti nugalėtoju A i s c h i l ą : gal grįžęs į Atėnus jis grą­ žins dieviškam tragedijos menui seną jo galybę ir seną garbę ir gal tada prisikels iš numirusių sena Maratono ir Salamino nugalėtojų karta.

Jau po nelaimingos Peloponneso karo pabaigos, 404 metų balandžio mėnesy, pastatė Aristofanas „Telemesssiečius". T e lemessiečiai tai Karijos burtininkai, kurie anais beviltiškais lai­ kais rado Atėnuose savo veikimui puikiai paruoštą dirvą. Greičiausiai dar penkto amžiaus gale buvo sukurtos ko­ medijos „Moteriškės iš anksto užimančios vietas palapinėms pastatyti", „Foinikietės" (Euripido „Foinikiečių" parodija), „Daidalas", „Danaidos". Ketvirto amžiaus pradžioj A r i s ­ t o f a n a s sukūrė „Gandrus". Apie visų šių komedijų temas galime tik spėlioti. Ekklesiadzusos.

A r i s t o f a n a s buvo vienintelis iš didžiųjų Atėnų dra­ maturgų, kuris pergyveno Peloponneso k a r ą : S o f o k l a s ir Euripidas, Kratinas ir E u p o l i d a s mirė karui dar nepasibaigus. Liūdnai tęsė savo gyvenimą nugalėtoj ir nuskurdusioj tėvynėj senas kominės scenos valdovas. Jo ne­ palyginamas poetinis genijus vis dėlto jo neapleido. Kokius dvylika, metų po karo pabaigos pastatė A r i s t o f a n a s pir­ mą išlikusią mums iš tų laikų komediją „Ekklesiadzusos" („Mo­ teriškių seimas"). Demokratija anais laikais vėl buvo atstatyta Atėnuose. Grįžo ji su visomis savo ydomis. Vėl nesąžiningi demagogai papirkdavo valdančią valstybę minią aukštais atlyginimais už

dalyvavimą liaudies susirinkimuose, o lėšas surasdavo, konfis­ kuodami pasiturinčių piliečių turtą. Nuskurdusioj, nepatenkintoj visuomenėj rado sau palankią dirvą visokie „reformato­ riai", norintieji iš pagrindo pakeisti visą politinę, socialinę ir moralinę Atėnų gyvenimo santvarką. Fantastiška tų planų ne­ sąmone davė A r i s t o f a n u i pirmą akstiną savo komedijai sukurti. Pirmiausiai praplito visokios komunistinės teorijos. Bet turtų bendrumas jų skelbėjams buvo tik pirmas žingsnis ant kelio, vedančio prie naujų gyvenimo formų visose jo srityse. Jau H e r o d o t a s (IV 180) pasakojo apie moterų ben­ drumą pas libiečius, o E u r i p i d a s šaukė, kad „bendra turi būti moterų giminė". \ tokius papročius rodydavo kai kurie so­ fistai, tvirtindami, kad poligamija ir poliandrija esą artimesni „gamtos stovio", negu monogamija ir kad nėra jokio pagrindo laikytis šitos lyčių bendravimo formos. Tuos turtų ir moterų bendrumo šalininkus ir pajuokė A r i s t o f a n a s savo „Mo­ terų seime". Nakties metu išlenda iš savo namų atėnietė P r a k s a g or a (t. r. „sušaukianti susirinkimą į a g o r ą " ) . Apie ją greit ren­ kasi daug kitų moteriškių. P r a k s a g o r a ilgoj kalboj puo­ la Atėnų politiką: išgelbėti Atėnus — jos nuomone — galin­ čios tik moteriškės; viskas būsią gerai, jei tik jos suimsiančios visą valdžią į savo rankas. Jokiomis ypatingomis dorybėmis jos nepasižymi — jos veda palaidą gyvenimą ir girtuokliauja, bet tai viskas niekai: jos kaip tik nugalėsiančios visus apgavi­ kus, nes pačios esančios apgavikės. Nusistačiusios vykdyti savo sumanymus, moteriškės persirėdo vyrais, prisitaiso sau barzdas ir vyksta į liaudies susi­ rinkimą. Susirinkimas, kurį, aiškus dalykas, gali vedžioti už nosies kas tik nori, priima pasiūlytą persirengusių vyrais m o ­ terų naują valstybės santvarką. Vieni atėniečiai nerimauja, kiti — ramina save savotišku samprotavimu, kad „jei ir neži­ nia koks įstatymas būtų išleistas Atėnuose, viskas pagaliau iš­ eina jiems į gerą". Sugrįžusios iš liaudies susirinkimo moteriškės su P r a k ­ s a g o r a priešaky skubotai nusiima vyriškus drabužius ir pradeda vykdyti sugalvotas reformas. įvedamos griežčiau­ sias bendras turtų valdymas ir naudojimasis jais. Bendru tur­ tu — skelbia toliau P r a k s a g o r a — būsiančios dabar ir m o -

teriškės; kiekviena jųjų galėsianti turėti vaikų su kuo tik p a ­ norės. Kad nebūtų aplenktos negražiosios, būsiąs p r a v e s t a s griežtas reikalavimas, kad prieš kiekvieną susijungimą su g r a ­ žuole v y r a s turėtų susijungti su negražiąja. Taip pat ir mote­ riškės turėsiančios pradžioj patenkinti negražius vyrus, o tik paskui atsiduoti gražiesiems. Vaikai galėsią tokiu būdu į kiek­ vieną šiek tiek senesnį vyrą žiūrėti kaipo į savo tėvą. Tokių plačių užsimojimų v y k d y m a s susitinka su dideliomis sunkenybėmis. Vienas pilietis y r a pasiruošęs sąžiningai atiduoti visą savo turtą bendram valdymui, kitas — norėtų pirmiausiai pažiūrėti, kas iš viso to išeis ir, jei galima, nieko neatiduoti, bet žinoma, kuo plačiausiai naudotis viešomis valstybės ruošiamomis puo­ tomis. Juk iš valstybės reikia imti, ką tik galima; „ne kitaip daro ir dievai". Prie visokių kivirčų veda ir moterų ir vyrų bendrumas. Štai, sena ir jauna moteriškė mėgina savo dainomis suvilioti jauną gražuolį. Jaunuolis, žinoma, pasirenka jauną gražuolę, bet štai su savo pripažintomis jai nauju įstatymų teisėmis pri­ siartino prie jo bjauri senukė ir reikalauja jų v y k d y m o ; tokius pat reikalavimus stato sumišusiam jaunuoliui dar viena senukė. Komunistinis moterų bendrumo idealas praktikoj veda prie baisiausių painiavų. Pagaliau choras kviečia visus piliečius į bendrą puotą. Valgių sąrašas susideda iš vieno patiekalo, bet užtat to patie­ kalo pavadinimas apima septynias dešimtis skiemenų. Taip baigiasi ši be galo sąmojinga prieškomunistinė k o m e ­ dija, kuri savo aktualumo nenustoja iki mūsų dienų ir vargu a r kada nors nustos. Kai kurie tyrinėtojai, tarp kitų labai žymus graikų litera­ tūros žinovas T h e o d o r B e r g k įžiūrėjo A r i s t o f a n o komedijoj puolimą prieš P l a t o n o įdealią valstybę: „locupletissimus auctor Aristophanes, aui in Ecclesiazusis ipsam hanc doctrinam, quam Plato in illis libris proposuit, scite exagitat ipsumaue etiam Platonem obscurato nomine (būtent A r i s t i l l a s = A r i s t o n o sūnus Platonas) obiurgat". Prie B e r g k o prisidėjo kitas didelis mokslininkas A. M e i n e k e. Vis dėlto šitą hipotezę mokslui teko atmesti: P l a t o n o „Valstybė" buvo sukurta žymiai vėliau negu „Ekklesiadzusos" ir A r i s t o f a n a s negalėjo pulti dar n e p a r a -

šyto veikalo. A r i s t o f a n o ir P l a t o n o santykiai greičiausiai buvę draugiški: savo „ P u o t o j " P l a t o n a s da vieną gražiausių kalbų į A r i s t o f a n o lūpas; reikia nyti, kad jis žiūrėjo į „Debesų" puolimą prieš S o k r a t ą į liūdną nesusipratimą, o ne kaipo blogos valios reiškinį.

bus įde­ ma­ kaip

Turtas.

Paskutinė komedija, kurią A r i s t o f a n a s pats pastatė scenoje, buvo „ T u r t a s " (nXoūxoc). P i r m a jos redakcija buvo p a s t a t y t a 408 m. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad A r i s t o ­ f a n a s puolė joj Atėnų demagogų viltį gauti iš persų didelę pašalpą kovai su spartiečiais. Antroj redakcijoj tas motyvas nevaidina jokios rolės. A r i s t o f a n a s atsisako čia galuti nai nuo politinės satiros ir puola bendras žmogaus prigimties silpnybes ir y d a s . Tokiu būdu jau „ T u r t a s " sudaro lyg perė­ jimą prie vadinamos „viduriniosios komedijos". Kas būtų atsitikę, klausia A r i s t o f a n a s , jeigu dori beturčiai staiga praturtėtų? I tą klausimą atsako jo komedija. Turto dievas, kuris juk y r a aklas, pateko į blogiausių žmo­ nių rankas. Vieną sykį apdriskusį aklį susitinka senas gerašir­ dis kaimietis C h r e m i 1 a s ir tas pasisako jam, k a s esąs. Pasi­ ryžęs išgydyti iš aklumo, jis veda jį į savo namus. Kaimynas B l e p s i d e m a s („Tvirkinąs liaudį") netiki C h r e m i 1 u, kad jis iš tikrųjų esąs suradęs turtų dievą. Tuo tarpu dievas grąži­ na sau regėjimą A s k l e p i j o šventykloje. Matome jį da­ bar C h r e m i 1 o namuose. Kas tik prie jo artinasi iš beturčio darosi turtuoliu, o buvusieji turtuoliai paskęsta skurde. Praturtėję beturčiai prieina išvadą, kad jiems būsią ge­ riausia atsisakyti nuo senų dievų: iškilmingos eitynės traukia į A t e n o s šventyklą, kur atėniečiai laikė savo iždą, p a ­ sodinti ten į sostą turto dievą. Blogiausia darosi senų dievų ir jų šventyklų padėtis: H e r m e j a s , o paskui D z e u s o šven­ tikas, skundžiasi, kad jie liko visai be duonos. Konservatorius A r i s t o f a n a s puola tokiu būdu šven­ tikus lyg tikras „apšvietimo amžiaus" atstovas. Užtat į so­ cialines utopijas, kurios taip praplito tam laikotarpyje, jis žiūri su tokia pat pašaipa, kaip ir ankstyvesnėse savo dramose. Stai­ gus praturtėjimas tik ištvirkinęs dorus beturčius, kurie susily-

gino su turtuoliais pirmiausiai įsigydami jų šlykščiausias y d a s •gobšumą ir paleistuvystę. Deivė P e n i j a, kurios lūpomis kalba pats A r i s t o f a n a s , moko žmones, kad skurdas kaip tik geriausia dievų dovana: beturčiai, tapę turtuoliais, nepasi­ darysią geresni, o tik pamesią savo darbus; niekas nenorėsiąs dirbti žemę, verstis amatu ir prekyba, nusmuksiąs mokslas ir menas. Kokalas ir Aiolosikonas.

Tais pačiais 338 m. A r i s t o f a n o sūnus A r a r a s pa­ statė Atėnų scenoj dvi savo tėvo komedijas „Kokalą" ir „Aiolosikoną". P i r m a komedija buvo parodija mito, kurį jau buvo apdirbęs S o f o k 1 a s s a v o „Kamikijuose". Kretos karaliaus M i n o rūmų statytojas D a i d a 1 a s pa­ sislepia pas Sicilijos karalių K o k a l ą . M i n a s pats at­ v y k s t a į Siciliją ir reikalauja išduoti jam pabėgėlį. Koka­ l a s priima jį vaišingai, veda į maudyklę ir čia jį pasmaugia. M i n o kūną K o k a l a s grąžina kretiečiams, reikšdamas apgailestavimą, kad jų karalius užtroškęs k a r š t a m vandeny. Antroji komedija tai mito apie A i o 1 ą parodija. Šį mitą be kitų graikų tragikų buvo apdirbęs E u r i p i d a s . Ką reiš­ kia antroji A i o l o s i k o n o v a r d o dalis, išaiškino Z i e1 i n s k i: A i o l a s sujungtas čia su virėju S i k o n u . A r i s ­ t o f a n a s puolė komedijoj ne tik paleistuvystę, bet ir ap­ sirijimą. Tiek savo temomis, tiek dramatine struktūra, iš kurios be­ veik visai išnyko chorai, dvi paskutinės A r i s t o f a n o ko­ medijos sudaro dar aiškesnį, negu „Turtas", perėjimą prie „vi­ duriniosios komedijos". „Vyraujanti A r i s t o f a n o y p a t y b ė , sako Z i e 1 i n sk i, tai nepažabotas fantazingumas, neišsemiamas vaisingumas išrandant labiausiai netikėtinas temas ir situacijas. Ši beribė fantastikos laisvė y r a tačiau suimta į labai griežtus kompozi­ cinius rėmus". T r y s pagrindinės komedijos dalys sudaro: „pa­ rodas", (pasirodymas choro scenoje), „agonas" (chorų, o pas-

kui dviejų veikiančių asmenų ginčas) ir „ p a r a b a z ė " (paskutinė komedijos dalis, kurioj chorai numesdavo savo kostiumus, o choregetas poeto v a r d u kreipdavosi į žiūrovus).

B.

Vidurinioji komedija.

Penkto amžiaus komedija turi griežtai p o l i t i n į pobūdį; dažniausiai ji puola įvairius Atėnų demokratijos vadus, piešdama juos juodžiausiomis spalvomis. Aiškus dalykas, tie puoli­ mai būdavo dažnai neteisingi, bet Atėnų demokratija jokiu būdu nenorėjo varžyti žodžio ir meno laisvės: ji ramiai žiūrėjo, kaip jos vyriausieji vadai buvo parodomi scenoj nemokšomis, neat­ sakingais demagogais ir paprastais apgavikais. Žuvus tokiai neribotai žodžio laisvei, žuvo ir senoji politinė komedija: ji nu­ tilo, kai tik jos atstovams buvo atimta teisė pulti ir kenkti poliĮiniams priešams — t u r p i t e r o b t i c u i t s u b l a t o i u r e n o c e n d i, sako H o r a t i u s (Ars poetica). Asmeninė pašaipa neišnyko iš komedijos, bet ji galėjo būti dabar nukreipta tik prieš poetus, muzikus ir privačius asmenis — ji tokiu būdu iš lėto nustojo politinės reikšmės. Ilgainiui ir asmeniški puolimai išnyksta iš komedijos, ir ji virsta g r y n a papročių komedija. Ši plėtotė apima visą ketvirtą amžių ir trečio amžiaus pra­ džią. Ji išeina tokiu būdu iš klasikinio laikotarpio ribų, bet ka­ dangi ji y r a surišta tampriausiais siūlais su senąja komedija ir kadangi jos kūriniai ir toliau statomi klasiškame D i o n i s o teatre Atėnuose, o ne persikelia, kaip kitos poezijos rūšys, į ki­ tus graikų kultūros centrus, — tai mes duodame jau šitoj daly jos trumpą apžvalgą. Ketvirto amžiaus komedija paprastai dalinama į viduri­ niąja ir naująją. Vidurinioji komedija apima laiką nuo Peloponneso karo pabaigos iki A l e k s a n d r o įžengimo į sostą (336). Naujoji komedija apima kelis sekančius dešimtmečius, valdant Graikiją A l e k s a n d r u i ir diadochams. Kai kurie graikų literatūros tyrinėtojai, pav., C r o i s e t, nurodo, kad toks padalinimas atsirado tik Romoj, o graikai kalbėjo tik apie senąją ir naująją komediją. Dauguma tačiau

tyrinėtojų, iš kurių čia gana išvardinti W i l a m o w i t z ą (Euripides, Herakles I a. Psl. 134) ir L e g r a n d (Daos, Tableau de la comėdie grecąue pendant la periode dite nouvelle), mano, kad romėnų rašytojai perėmė šį padalinimą iš aleksandriečių: mums išliko pas A t e n a j ą žinutė, jog kaž koks A n t i oc h a s iš Aleksandrijos parašė veikalą „Apie viduriniosios ko­ medijos rašytojus". Ir iš tikrųjų, laikotarpis, kuris skiria se­ nosios komedijos epigonus nuo žymiausio naujosios komedijos atstovo M e n a n d r o , tęsiasi aštuoniasdešimt metų ir apima ilgą eilę rašytojų, kurių menas skiriasi tiek nuo senosios, tiek nuo naujosios komedijos meno ir tokiu būdu sudaro tam tikrą atskirą visumą. Nuo senosios komedijos vidurinioji komedija skiriasi pir­ miausiai, kaip jau buvo sakyta, politinės satyros išnykimu. Ro­ mos kritikai ir gramatikai antrąjį skirtumą mato tame, kad vi­ durinioji komedija pašalino chorą: epigrafiniai radiniai ir y p a č Aigipto papirusai parodė, kad ta nuomonė buvo klaidinga. Klaida kilo greičiausiai todėl, kad komedijos leidiniai dažniausiai pra­ leisdavo choro dainuojamas dainas. Iš tikrųjų choras neišny­ ko, bet tik nebuvo organiškai surištas su komedijos veiksmu ir todėl galėjo būti lengvai išleidžiamas paskirtuose tik skaity­ mui leidiniuose. Iš lėto iš komedijų nyksta lyrinis pradas ir satirinės dainos. Piesės darosi trumpesnės. Choro vaidmeniui sumažėjus, žūna fantastinis komedijos p r a d a s : mes nieko ne­ girdime apie „Vapsvas", „Debesis", „Paukščius", kurios pasi­ rodytų scenos pas viduriniosios komedijos atstovus — jie iš­ veda tiktai žmones, kurių būdai y r a paimti iš kasdieninio g y v e ­ nimo. Jau penkto amžiaus komikai, su A r i s t o f a n u p r y š a k y , kurdavo parodijas mitų, kuriais naudojosi tragedija. Tragedi­ jos dievus ir herojus jau senoji komedija rodo kartais scenoje paprastais, menkais žmogeliais su visais jų luošumais ir y d o ­ mis. Tuo keliu žymiai toliau nuėjo vidurinioji komedija: su ypatingu pamėgimu ji parodijuoja tuos mitus, kurie leido at­ vaizduoti dievus triviališkiausia forma. Dievų ginčai, puotos, meilės nuotykiai suteikdavo tokioms parodijoms y p a č daug m e ­ džiagos. Naujoj komedijoj toks herojinių mitų parodijavimas visai išnyksta: jis sudaro tik vieną iš v i d u r i n i o s i o s k o ­ medijos ypatybių.

Pagrindinė tačiau viduriniosios komeodijos y p a t y b ė y r a pa­ pročių atvaizdavimas. Pirmoj ketvirto amžiaus pusėj toks at­ vaizdavimas turėjo atsitiktinį pobūdį, antroj pusėj šitas p r a ­ das vis stiprėja, kol pagaliau papročių komedija pasiekia savo aukščiausio tobulumo naujojoj komedijoj, būtent, M e n a n d r o kūryboj. Dėja, iš pereinamojo laikotarpio komedijų mums išliko daugiausiai tik jų pavadinimai. Iš tų pavadinimų galima spręsti, kad vidurinioji komedija pasiskolindavo temas daugiausiai iš kasdieninio gyvenimo: ji piešdavo dalykus, kurie nuolat k a r ­ tojasi žmonių gyvenime. Tai vesdavo prie papročių, t. y . prie tam tikrų tipingų žmogaus prigimties apsireiškimų atvaiz­ davimo. Tuos apsireiškimus viduriniosios komedijos atstovai t y r ė dažniausiai sąryšyje su atskirais amatais ir specialybėmis, ku­ rie, aiškus dalykas, deda gilų įspaudą į žmogaus būdą ir jo pa­ pročius. Štai kai kurie tokių komedijų pavadinimai: „Siuvėja", „Masažistė", „Fleitininke", „Vežikas", „Gydytojas", „Kitaristas", „Daržininkas", „Gyvulių augintojas". Šeimyninius santykius bus greičiausios palietusios tokios komedijos kaip „Seserys", „Dvyniai", „Paveldėtoji Sužadėtinė", „Vieno tėvo sūnūs", „Protėviai", „Motinos sūnelis". Ilga komedijų eilė išvesdavo scenoj įvairius svetimų k r a š ­ tų atstovus: gana čia paminėti kai kuriuos tų komedijų pava­ dinimus: „Aigiptietė", „Arkadietis", „Boiotietė", „Epidaurietis", „Karai", „Skitai". Žymų vaidmenį viduriniojoj komedijoj vaidina įvairūs n e i g i a m i e j i tipai, pav., lėbautojai, parazitai, paleistuviai ir y p a č heteros. Papročių atvaizdavimas viduriniosios komedijos veikaluose buvo, aiškus dalykas, dar labai elementarus ir paviršutinis. Tos komedijos atstovai sukūrė tam tikrą tipų galeriją konvencionalių tipų, kurie neatskleisdavo žmogaus sielos gilumos ir veikė žiūrovus dažniausiai tik savo išoriniu komiškumu. Žymų vaidmenį vaidino intriga, bet ir čia mūsų laikotarpio komikams buvo svarbus pirmiausiai išorinis komiškas efektas, o ne žmogaus tikro būdo vidiniai apsireiškimai. Viduriniosios komedijos rašytojai dirbo ne tik Atėnų sce­ nai, bet statė savo veikalus visos Graikijos teatruose. Galimas

daiktas, kad jie rašė komedijas skirtas tik skaitymui. Nieko t a d a nuostabaus, kad tų veikalų skaičius buvo nepaprastai di­ delis. Atenajas, pav., kalba apie daugiau kaip aštuonis šimtus komedijų. Anoniminio traktato „Apie Komediją" autorius mini penkiasdešimt septynis rašytojus ir šešis šimtus septynis veikalus. Viduriniosios komedijos rašytojų p r y š a k y stovi kominis triumviratas: A n t i f a n a s, A n a k s a n d r i d a s ir A l e k ­ s į d a s. 1.

ANTIFANAS.

A n t i f a n a s pradėjo statyti savo veikalus scenoje po 385 m. P a g a l vienus šaltinius jisai p a r a š ė du šimtus šešiasde­ šimt, pagal kitus — net tris šimtus šešiasdešimt penkias kome­ dijas. Komines lenktynes jis laimėjo trylika kartų. Jo kome­ dijų pavadinimai, kurie mums išliko, rodo, kad jis su pamėgi­ mu kūrė mitologines parodijas. Vieną iš tokių parodijų imi­ tavo romėnų poeto P 1 a u t a u s komedija „Amfitrionas". Ki­ tose vėl savo komedijose A n t i f a n a s išvesdavo į sceną įvai­ rius liaudies tipus. Jo nepaprastas produktingumas neišvengia­ mai vesdavo prie banališkumo ir paviršutiniškumo. Kiek ga­ lima spręsti iš išlikusių fragmentų, jis rašė ištęstai ir nerūpes­ tingai. Jis vaikėsi tik išorinių efektų, mokėdamas, tiesa, su­ teikti gana pikantišką formą triviališkoms mintims.

2.

ANAKSANDRIDAS.

A n a k s a n d r i d a s iš Kamiro Rodo saloj laimėjo komi­ nes rungtynes 376 metais. 348 metais randame jį Makedonijoj F i 1 i p p o dvare, kur jis dalyvavo iškilmėse, surengtose makedoniečių karaliaus Olinto paėmimui atšvęsti. Iš jo šešiasdešimt penkių komedijų tik dešimts laimėjo komines lenktynes. Iš jo veikalo „Miestai" turime dar gražų fragmentą apie skirtumus tarp graikų ir aigiptiečių papročių: komikas juokiasi tarp kitko, kad aigiptiečiai nevalgo kiaulienos, į kurią graikai žiūri kaip į skanėstą. Kitame ilgame fragmente jis juokiasi iš milžiniškų pasiruošimų vestuvėms atėniečių vado I f i k r a t o su trakų karalaite.

A n a k s a n d r i d a s bene pirmas įvedė į komediją nekal­ tos mergelės suviliojimo motyvą: jos kūdykį pagaliau pripa­ žįsta jo tėvas, ir tai duoda komedijai laimingą išrišimą.

3.

ALEKSIDAS.

A1 e k s i d a s buvo jaunesnis už A n t i f a n ą kokia dvi­ dešimčia metų. Jis gimė Turijuose, Pietų Italijoj, dar jaunas būdamas įgijo pilietybės teises Atėnuose. Gyvenęs Aleksidas, esą, daugiau negu šimtą metų ir miręs scenoje. P a g a l Suidą, jis parašė du šimtu keturiasdešimt penkias komedijas. Vieni šaltiniai kalba apie du jo laimėjimus kominėse lenktynėse, kiti apie keturis. Mes pažįstame dar šimtą trisdešimt jo komedijų pavadinimų. Mitologines temas A l e k s i d a s vartoja jau retai. Išli­ kusiuose mums fragmentuose daug vietos užima parazitų są­ mojingi samprotavimai ir jų meilės nuotykiai. Neretos jose y r a traginių poetų parodijos. Su pamėgimu taip pat pašiepia A l e k ­ s i d a s filosofus. Vienas didelis fragmentas y r a paskirtas he­ terų „ginklų sandėliui", kaip sako A t e n a j a s: čia plačiai a p ­ rašinėjamos kosmetikos priemonės, kuriomis heteros stengiasi pakelti savo grožį.

C.

Naujoji komedija.

Nors vidurinioji komedija turėjo gana žymių atstovų, vis dėlto jos didžiausias nuopelnas kominei poezijai y r a tas, kad ji parengė antrąjį puikų šitos poezijos šakos klestėjimą, būtent, naująją attikinę komediją. Naujoji komedija y r a paskutinė puiki poezijos gėlė, kuri iš­ augo Atėnų šventojoj žemėj po Chaironejos mūšio. Savo turinio atžvilgiu naujoji komedija y r a intrigos komedija, kuri tačiau aukščiausiu savo tikslu laiko kasdieninio gyvenimo su visais jo jausmais, ydomis ir aistromis atvaizda­ vimą. Jos pobūdis y r a todėl griežtai r e a l i s t i n i s , č i a jau nerasime konvencionalinio komizmo, kuris vaidino tokį žymų vaidmenį viduriniojoj komedijoj: atėniečiams įgriso pagaliau paviršutiniškos mitologinės parodijos, filosofinių samprotavimų

imitacija, savigyrų-kareivių plepalai, patenkintų savimi parazi­ tų išvedžiojimai. Juos pradėjo traukti gyvybinė tiesa: kai tik jie pamatė scenoj tikrą Atėnų gyvenimo paveikslą, o tame pa­ veiksle pažino puikiai atvaizduotas bendras žmogaus prigim­ ties ypatybes, jie nepanorėjo žiūrėti į nieką kitą. Žmogaus prigimtis su ypatingu pilnumu atskleidžia visas savo paslaptis meilėje. Šis jausmas sudaro todėl pagrindinį pradą visų naujosios komedijos kūrinių. Deja, tos komedijos atstovus traukė tik neteisėtos meilės atvaizdavimas: teisėta meilė, kuri sudaro šeimyninio gyvenimo pagrindą, atrodė jiems greičiausiai perdaug pilka, kad galėtų duoti medžiagos painiai intrigai ir effektingoms situacijoms. Apie naujosios komedijos intrigą mes galime susidaryti vaizdą iš romėnų kominių poetų, P l a u t a u s ir T e r e n t i j a u s. Nereikia tačiau užmiršti, kad romėnų komedija buvo žy­ miai sudėtingesnė: graikų komedija išrutuliodavo tik v i e n ą pagrindinę dramatinę idėją, tuo tarpu romėnai paįvairindavo savo kūrinius pašaliniais epizodais, kurie dažnai ardydavo dra­ matinį vienumą. Individualių būdų naujoji komedija atvaizduoti ne­ mokėjo, ją traukė tik tokie jausmai, kurie y r a bendri visiems žmonėms. Skirtumai tarp veikiančių asmenų išplaukdavo ne tiek iš jų būdo, kiek iš jų priklausomybės prie tam tikro visuo­ meninio luomo, jų amžiaus, jų giminystės ryšių, jų išorinių san­ tykių su kitais žmonėmis. Naujosios komedijos kūriniuose nuo­ lat grįžta keli tipai, kurie darosi pagaliau stereotipiniais: tai t r y s — keturi tipai tėvų, tai perdaug griežtų, tai perdaug nuo­ laidžių, — du-trys tipai dažniausiai lengvabūdiškų sūnų, tiek pat vergų tipų, heterų, parazitų ir 1.1. Kominės kaukės, kurias nešiojo vaidilos, kaip tik pabrėž­ davo, kad komedija išveda scenon ne individualias, o bendras žmonių y p a t y b e s : įvairūs veikiantieji asmenys nešiodavo tą pačią kaukę, jei tik jie priklausė prie v i e n o tipo. Į savo veikiančių asmenų lūpas naujosios komedijos atsto­ vai įdėdavo daug drąsių ir įdomių samprotavimų iš praktinio gyvenimo srities. Tie samprotavimai labai paįvairindavo ir pagyvindavo dramatinę akciją. Žymią įtaką į naujosios komedijos filosofinę ir moralinę pasauližvalgą turėjo e p i k u r e j i z m a s , kuris įsiviešpatavo

tų laikų bendroj sąmonėj. Šiai sąmonei nustojo reikšmės senas tikėjimas ir sena moralė — ją geriausiai patenkindavo paviršu­ tiniškas skelbiamas E p i k ū r o ir jo mokinių materializmas ir hedonizmas. Gilaus komiškumo naujojoj komedijoj buvo nepalyginamai mažiau, negu senojoj komedijoj; vis dėlto, atvaizduodama k a s ­ dieninį gyvenimą, kuriame neabejotinai y r a daug juokingų pu­ sių, naujoji komedija suteikdavo savo kūriniams nemažai ko­ miškumo. Kai kurie tipai, kuriuos ji paveldėjo iš viduriniosios komedijos, kaip tai parazito, savigyros - kareivio, vergo, ku­ ris apgaudinėja senius, pataikaudamas jaunuoliams — t a r n a v o kaip tik tikslui veikalo juokingumą padidinti. Apsukrus ir išra­ dingas v e r g a s - a p v a v i k a s tai neabejotinai didžiausiojo naujų laikų komiko, M o 1 i ė r e'o, sukurto „Scapin'o" tipo pirmatakas. Senoji komedija buvo moraliai sveika galinga satira, kuri griežtai puolė visuomenės y d a s , aukštai iškeldavo politinio pa­ dorumo ir teisingumo reikšmę, statydavo prieš žiūrovų akis senobinį papročių paprastumą ir pastovumą — vienu žodžiu ji auklėjo visuomenę ir kėlė jos moralinę sąmonę. Realistinė nau­ joji komedija pasitenkina tuo, kad palinksmina žiūrovus, sta­ t y d a m a prieš juos kasdieninio gyvenimo su jo juokingomis pu­ sėmis paveikslą. Toks paveikslas dažnai būdavo pamokąs: žiūrovai matė, koks šlykštus y r a šykštuolis, koks juokingas — prietaringas žmogus, kaip mažai pasiekia perdaug griežti tėvai, kaip brangiai moka jaunuoliai už savo lengvabūdiškumą — visa tai turėjo žmonėms neabejotinos praktiškos naudos, bet nekėlė jų sielų, nežadino joje kilnių minčių ir jausmų.

Anoniminio traktato „Apie komediją" autorius kalba apie šešiasdešimt keturis naujosios komedijos atstovus. Vokiečių mokslininkui K o r t e pavyko nustatyti dar dešimts p a v a r ­ džių. Šešis iš jų — F i 1 e m o n ą, M e n a n d r ą , D i f i 1 ą, F i l i p p i d ą , P o s e i d i p p ą , A p o l l o d o r ą — anonimas laiko garsiausiais. Mes čia sustosime tik ties pirmaisiais trimis.

1.

DIFILAS.

Pirmoj vietoj pasakysime keletą žodžių apie D i f i 1 ą iš Sinopės, nes jo komedijos tiek savo temomis, tiek stilium y r a dar labai artimos viduriniajai komedijai. Gimė D i f i 1 a s ket­ virto amžiaus vidury ir gyveno apie šimtą metų. Anonimas kalba apie šimtą jo komedijų. Žinome tik apie tris jo laimėji­ mus Lenajų dramatinėse rungtynėse. Savo komedijoj „Sapfa" D i f i 1 a s nesirūpindamas chro­ nologija išvedė scenon A r c h i l o c h ą ir Hipponaksą kaipo didžiosios poetės gerbėjus. P l a u t u s apdirbo romėnams tris jo komedijas. Tie vei­ kalai — „Casina", „Rudens", „Vidularia" — rodo, kad D i f i1 a s buvo gana gabus intrigų komedijos atstovas. Dvi paskutinės komedijos apdirba tą pačią temą — jos v a ­ dinamos todėl parallelėmis komedijomis. Atėnų piliečiui prieš keliolika metų buvo pavogta dukrelė. Visos pastangos ją su­ rasti nuėjo niekais. Bet štai jūros audra išmeta ant kranto jauną merginą, kuri pateko į suvedėjo rankas. Suvedėjas išsigelbėjo kartu su ja ir, žinoma, nenori paleisti savo aukos. Senas pilietis išgelbsti merginą, nežinodamas, kad tai y r a jo pa­ ties duktė ir atiduoda jaunam ateniečiui, kuris buvo ją nupirkęs kaipo vergę. Bet štai vergas atneša ištrauktą iš jūros skrynelę su merginos žaisliukais. Senasis atėnietis mato, kad išgelbė­ toji y r a jo paties duktė ir išleidžia ją už jauno atėniečio. Komedija „Vidularia" apdirba tą pačią temą, tik žuvusios dukters vaidmenį vaidina čia sūnus.

2.

FILEMONAS.

Taip pat ilgai kaip D i f i 1 a s gyveno ir F i 1 e m o n a s. Jis gimė Kilikijoj 361 metais ir mirė pagal A e 1 i a n ų 262 me­ tais. Būdamas tik dvidešimties metų, jis pastatė pirmą savo komediją. P e r ilgą savo gyvenimą jis sukūrė dar devyniasde­ šimt šešias komedijas. Iš šešių dešimčių šitų komedijų mums išliko ar negausūs fragmentai, ar net tik pavadinimai. Plautaus komedijos „Mercator", „Trinummus", greičiaučiai ir „Mostellaria", buvo ne kas kita kaip laisvi vertimai F i1 e m o n o komedijų.

F i 1 e m o n a s pasižymi nuostabiu išradingumu ir nuosta­ biu intrigos išrutuliojimu. Veikiančiųjų asmenų būdai atvaiz­ duoti jo tik bendrais bruožais ir todėl neįsminga į žiūrovo at­ mintį. Už tat F i 1 e m o n o dialogas pasižymi nepaprasta gra­ cija, jo samprotavimai y r a gyvi ir žiburiuoją, jo vaizduotė nepaprastai turtinga. Reikia pabrėžti, pagaliau, jo įdomią g y ­ venimo filosofiją, kurioje atsispindi vyraujanti jo laikais mora­ linė pasaulėžiūra. 3.

MENANDRAS.

Didžiausias naujosios komedijos atstovas buvo neabejoti­ nai M e n a n d r a s . A r i s t o f a n a s i š Bizantijo pripažįsta jam tarp poetų antrą vietą po H o m e r o . Kvintilianas garsioj dešimtoj savo „Institutio oratoria" knygoj (X, 1, 69—72), pataria būsimam oratoriui skaityti M e n a n d r ą , ku­ ris esąs pralenkęs visus kitus komedijų kūrėjus: kas jį uoliai skaitys, tam jis atstos visus komikus (qui vel unus meo iudicio diligenter lectus ad cuncta, quae praecipimus, effingenda sufficiat) „Greičiau be vyno, negu be Menandro, gali apsieiti puota", šaukia P l u t a r c h a s . M e n a n d r o amžininkai, tur būt, nevertino taip aukštai jo poetinio genijaus, nes, kaip liudija A p o 11 o d o r a s, jis lai­ mėjo tik aštuonias dramatines rungtynes. Žinovai, tiesa, ver­ tino M e n a n d r ą labai aukštai, bet plačiai masei daugiau pa­ tiko F i l e m o n a s . A u l u s G e l l i u s pasakoja, kad M en a n d r a s susitikęs su ką tik jį nugalėjusiu F i 1 e m o n u, pa­ klausė jį: „Malonusis Filemonai, p a s a k y k man, ar tu, kai mane nugali, nerausti? (Dic mihi, cum me vincis, non erubescis?). Gimė M e n a n d r a s Atėnuose kokia dvidešimčia metų vėliau negu F i l e m o n a s t. y. apie 340 metus. Menan­ d r o tėvas D i o p e i t a s iš Kefisijos paliko sūnui gana di­ delį turtą. \ dramatinį meną M e n a n d r ą įvedė, pagal pa­ davimą, A1 e k s i d a s, su kuriuo mes esame susitikę kaip su viduriniosios komedijos atstovu. Jis gavo puikų literatūrinį ir filosofinį išauklėjimą. Jo mokytoju buvęs pagal D i o g. L a e r t. garsusis aristotelikas T e o f r a s t a s . Su ypatingu pamėgi­ mu M e n a n d r a s studijavo E u r i p i d ą ir susiartino su E p i k ū r u , kuris gimė maždaug tais pačiais metais, kaip ir mūsų poetas.

Apie garsaus poeto gyvenimą susikūrė daug legendų, ku­ rias išsklaidė tik paskutiniųjų dešimtmečių tyrinėjimai. Prie tų legendų reikia priskaityti M e n a n d r o pakvietimus į m a ­ kedonų ir aigiptiečių valdovų dvarus, apie kuriuos kalba P 1 in i j u s. Legendai priklauso ir dvi tariamos M e n a n d r o meilužės G l i k e r a ir T a j i d a . Tos dvi gražuolės iš tikrų­ jų buvo tik dviejų M e n a n d r o komedijų vyriausios herojės, iš kurių hellenistiniai laikai padarė gyvus asmenis. Paveldėtas turtas leido M e n a n d r u i visas savo jėgas pavesti komedijai. Pirmą savo veikalą jis pastatė 321 metais, t. y. du metu po A l e k s a n d r o D i d ž i o j o mirties. P e r sekančius trisdešimts metų, kuriuos jis išgyveno (f292) M e ­ ri a n d r a s sukūrė daugiau, negu šimtą komedijų, t. y. jis rašė vidutiniškai po tris komedijas į metus. Žuvo M e n a n d r a s maudydamasis jūroj Peiraiejaus uoste. Greičiausiai jį turi galvoj O v i d i j u s (Ibis) š a u k d a m a s : Comicus ut mediis periit dum nabat in undis, Et tua sic Stygius strangulet ora liquor.

Greit po poeto mirties, atėniečiai pastatė jam statulą Dio­ niso teatre. Iš jo milžiniško palikimo iki devyniolikto amžiaus pabai­ gos ir dvidešimto pradžios, kai Aigipto papirusai grąžino mums daug M e n a n d r o kūrybos liekanų, poetas buvo žinomas tik iš laisvų ir tolimų vertimų P l a u t a u s i r iš T e r e n t i j a u s komedijose ir, be to, iš maždaug tūkstantis šimto trisdešimties fragmentų. Dabar, kai Aigipto smėlis grąžino mums tiek pui­ kių M e n a n d r o kūrybos liekanų, mes pažįstame jį geriau, negu kiekvieną kitą Atėnų komiką, išskyrus, žinoma, A r i s t o f a n ą. Geriausią M e n a n d r o kūrybos vaizdą duoda jau minėtasis mūsų L e g r a n d. Paminėkime čia dar gerą Dor­ pato (Tartu) universiteto profesoriaus G. F . Cereteli diserta­ ciją: „Novyja komedii Menandra", Jurjev 1914. Aigipto smėlių dėka mes galime dabar gana tiksliai atsta­ tyti pagrindinį turinį sekančių M e n a n d r o komedijų: „Žem­ dirbys", „Pataikūnas", „Herojus", „Samietė", „Trečiųjų teis­ m a s " i'EiciTplTCovTgc), „Nukirpta kasa". Ypatingai daug tekstų išliko mums iš paskutiniųjų dviejų komedijų. Abu veikalai pri-

klauso M e n a n d r o kūrybos žydėjimui ir duoda mums ge­ riausią jo vaizdą. Mes sustosime todėl kiek ilgiau ties jų t u ­ riniu. Trečiųjų teismas.

Jaunas atėnietis C h a r i s i j a s vyno garų įtakoje T a u ropolijų šventės puotoj, jėga privertė taip pat apsvaigintą v y n u turtingo tebiečio dukterį Pamfilę pasiduoti jo meilės aistrai. Mergelės rankose pasiliko suvedžiotojo žiedas. P o kelių mė­ nesių C h a r i s i j a s vedė Pamfilę: apie savo pirmą susiar­ tinimą nei jis, nei ji nieko neatsiminė. Penkiems mėnesiams praėjus po vestuvių, kai C h a r i s i j a s buvo išvykęs į ilgą kelionę, P a m f i 1 ė pagimdo berniuką. Bijodama vyro, ji p a ­ veda savo senai žindyvei S o f r o n e i išnešti naujagimį į mišką ir ten palikti. Vergas O n e s i m a s sužino apie tai ir praneša sugrįžusiam tuo tarpu vyrui. C h a r i s i j a s vis dar myli žmoną ir nepavaro jos iš namų: jis tik vengia jos ir stengiasi numalšinti savo skausmą dalyvaudamas pokyliuose savo prietelio Chairestrato namuose. Jis pasamdo fleitininke A b r o t o n ę (Abrotonon), bet nepaliečia jos. C h a r i s i j o uošvis S m i k r i n a s sužino apie C h a r is i j o girtuokliavimą ir fleitininkės pasisamdymą. Šykštuoliui rūpi pirmiausia žento išlaidos, o ne dukters skriauda. Jis at­ v y k s t a į žento namus, turi ten ilgą pasikalbėjimą su dukterim, iš kurios tačiau nieko negali sužinoti apie staigaus jos v y r o p a ­ sikeitimo priežastis. Išeidamas iš žento namų, jis pastebi du smarkiai besiginčyjančiu vergu; vieną iš vergų lydi moteriškė su kūdykiu ant rankų. P i r m a s vergas — piemuo D a o s — a t r a d o atsitiktinai kūdykį ir, kitam vergui S i r i s k u i prašant, atidavė jį jam, pasilikdamas tačiau kai kuriuos vaiko papuoša­ lus. S i r i s k a s mano, kad tie papuošalai priklauso kūdykiui ir reikalauja, kad D a o s grąžintų juos. Negalėdami išspręsti ginčo, vergai ieško arbitro ir kreipiasi į S m i k r i n ą, p r a š y ­ dami jį būti teisėju jų byloj. D a o s užsispyręs tvirtina, kad tiek jo a t r a s t a s vaikas, tiek jo papuošalai priklausą jam ir todėl jis galįs daryti su juo, ką norįs: jeigu S i r i s k a s nenorįs pasilikti vaiko be papuošalų, tai jis galįs jį jam grąžinti. S i r i s k a s atsako, kad papuoša-

lai priklausą tik kūdykiui, jie galį turėti jo likimui didžiausios reikšmės, jis reikalaująs juos ne sau, bet kūdykiui. D a o s iš tikrųjų visai nenorįs atsiimti kūdykio, jam rūpį tiktai papuoša­ lai. Gavęs vaiką atgal į savo rankas, jis nesirūpinsiąs kūdykiu ir be tinkamos globos vaikui teksią žūti. S m i k r i n a s, nors ir nežino, kad kūdykis y r a jo paties vaikaitis, sprendžia ginčą S i r i s k o naudai. Vokiečių ir prancūzų tyrinėtojai (F i s c h 1 ir Korte, B o d i n ir M a z o n ) pastebėjo, kad pagrindinis komedijos m o t y v a s y r a paimtas iš žuvusios E u r i p i d o tragedijos „Alopė". Alopė, Kerkiono duktė pagimdo iš P o s e i d o n o kūdykį. Bijodama tėvo, ji paveda savo žindyvei pašalinti vaiką. Vergas - arklininkas randa kūdykį, kurį žindo kumelė, ir atiduo­ d a jį kitam piemeniui, pasilieka tačiau karališkų rūbų gabalą, į kurį kūdykis buvo įvystytas. Piemuo reikalauja atiduoti jam rūbus, kurie galį turėti didelės reikšmės kūdykiui pažinti. Abu piemenys kreipiasi į K e r k i o n ą, prašydami išspręsti jų ginčą. Kerkionas pažįsta savo dukters rūbus: įsiutęs įsako vėl išmesti vaiką iš namų, o dukterį uždaro kalėjiman, kur ji miršta badu. Toks žiaurus K e r k i o n o pasielgimas neatitinka garsią M e n a n d r o komedijos sceną: S m i k r i n a s bešališkai spren­ džia ginčą ir kaip tik tuo teisingu sprendimu išgelbsti savo vaikaitį. S m i k r i n o sprendimas įvykdytas, bet S i r i s k u i ne­ tenka ilgai džiaugtis savo laimėjimu, nes štai, peržiūrint jam papuošalus, prisiartina C h a r i s i j o tarnas O n e s i m a s ir pareiškia, kad žiedas, kuris atsirado tarp pauošalų, priklauso jo ponui. S i r i s k a s turi sutikti, kad O n e s i m a s paro­ d y t ų žiedą C h a r i s i j u i : kitą dieną žiedas būsiąs jam grą­ žintas. O n e s i m a s tačiau nedrįsta prisiartinti prie savo po­ no, nes šis keikia jį už liūdnos paslapties, kuri suardė jo šei­ myninį gyvenimą, atidengimą. Scenoj pasirodo A b r o t o n ė , kuri skundžiasi, kad C h a r i s i j a s visai nesiartina prie jos. Visa tai rodo, kaip giliai glūdi meilė P a m f i l e i C h a r i s i j o širdyje.

Tuo tarpu ateina S i r i s k a s, norėdamas atsiimti paliktą O n e s i m u i žiedą. Negavęs jo, jis grasina teismu ir pareiš­ kia, kad apsilankys kitą syk. A b r o t o n ė girdi ginčą ir jos galvoj gimsta savotiška idėja. Žiedas aiškiai priklauso C h a r i s i j u i ; jis pametė jį Tauropolijų puotoj; vaikas, kuris prie jo atsirado, y r a , aiškus dalykas, jo sūnus. Abrotonė atsimena, kad praėjusiais metais Tauropolijų šventės metu ji buvusi liudininkė, kaip girtas jau­ nuolis įsiveržė į moteriškių susirinkimą ir jėga privertė vieną iš puotos dalyvių išeiti kartu su juo iš salės. Mergelė bus greičiausia buvus vaiko motina. Abrotonė nori parodyti C h a r i s i j u i žiedą ir pareikšti jam, kad ji esanti jo apsvaigimo auka ir jo vaiko motina. Cia išlikusiame mums tekste y r a didelė spraga. Vis dėlto apytikriai galima nustatyti tolimesnę dramatinių įvykių eigą. Senas S m i k r i n a s, atvykęs į C h a r i s i j o namus, su­ žino iš virėjo K a r i o n o, kad C h a r i s i j a s turi su A b r o ­ t o n ė vaiką. Dabar jis galutinai nutaria perskirti savo duk­ terį su žentu. Jis stengiasi įtikinti P a m f i 1 ę, kad jos persi­ s k y r i m a s esąs vienintelis išėjimas iš susidariusios padėties. Svarbiausias argumentas senio lūpose y r a išlaidos, kurios tu­ rėsiančios labai padidėti, jeigu C h a r i s i j a s paims į savo namus A b r o t o n ę su vaiku. T a m tikrą to pasikalbėjimo dalį pasiklauso už durų C h ar i s i j a s . S m i k r i n a s išeina. P a m f i 1 ė graudžiam m o ­ nologe apgailestauja, kad buvo išmetusi vaiką iš namų. Tuo tarpu pasirodo A b r o t o n ė su verkiančiu kūdikiu ant rankų: pakanka trumpo pasikalbėjimo tarp moteriškių, kad P a m f i 1 ė įsitikintų, jog jos vaiko tėvas y r a ne kas kitas kaip C h ar i s i j a s. S m i k r i n o ir P a m f i l ė s pasikalbėjimas padarė C h a ­ risijui didžiausią įspūdį. Jis apgailestauja, kad atstūmė nuo savęs savo žmoną, kurios prasikaltimas jokiu būdu nebuvo didesnis, negu jo paties. Giliai jaudina jį prisirišimas P a m f i1 ė s, kuri, nežiūrėdama tėvo spaudimo, nenori jo palikti. Jis padarysiąs viską, kad žmona dovanotų jam jo kaltę ir kad uoš­ vis negalėtų įvykdyti savo sumanymų. Bet štai pasirodo A b r o t o n ė ir atskleidžia C h a r i s ij u i, kad ne ji, o P a m f i 1 ė y r a jo vaiko motina. Toliau teks-

tas y r a s u d a r k y t a s . VV i 1 a m o w i t z mano, kad jame buvo kalbėta apie A b r o t o n ė s išpirkimą. Scenoj vėl pasirodo S m i k r i n a s pasiryžęs išsivesti dukterį iš žento namų: dau­ giausia rūpi jam klausimas, kaip jis galėsiąs susigrąžinti P a mfilės kraitį. O n e š i m a s greit atšaldo užsispyrėlį senį, pranešdamas jam, kad C h a r i s i j a s ir P a m f i l ė susitaikė ir kad atrastas kūdikis y r a jo paties vaikaitis. Žindyvė S of r o n ė patvirtina O n e s i m o žodžius, ir visa komedijos pai­ niava baigiasi laimingu išsivystymu.

Nukirpta kasa..

Iš „Trečiųjų teismo" mokslininkams, pasiremiant senais ir naujais radiniais, pavyko atstatyti septynis šimtus trisdešimts aštuonias eilutes, t. y . beveik du trečdalius viso veikalo. Žy­ miai mažiau atstatytų eilučių turime iš „Nukirptos kasos", bū­ tent keturis šimtus keturiasdešimts aštuonias eilutes arba du komedijos penktadaliu. Turtingą pirklį P a t a i k ą ištinka iš karto dvi nelaimės: jo žmona, pagimdžius dvynius, miršta ir tuo pačiu metu ateina žinia, kad, vežąs jo turtus, laivas paskendo jūroje. \ savo vai­ kus jis žiūri dabar kaip į sunkią naštą: jis suvynioja juos į savo žmonos rūbus, prideda jos papuošalų ir palieka paūksmingoj vietoj prie šaltinio. Čia juos randa sena skurdžiai gyvenanti moteriškė. Vieną iš vaikų, berniuką M o s c h i o n ą , ji atiduoda tur­ tingai moteriškei M i r r i n e i, kuri nori jį išauklėti savo miru­ sio vaiko vietoj. Antrą vaiką, mergytę G 1 i k e r ą, vargšė už­ augina pati ir, subrendus jai, atiduoda karininkui P o 1 e m on u i kaipo sugulovę. Prieš mirdama ji atskleidžia G 1 i k e r a i, kur ji buvo radusi ją ir jos brolį, ir atiduoda jai papuošalus, ku­ riuos buvo anuo metu prie kūdikių radusi. Sesuo ir brolis gyvena kaiminystėj, bet tik G 1 i k e r a žino, kad M o s c h i o n a s y r a jos brolis. Bijodama padaryti broliui gėdą, ji nesiartina prie jo, bet lengvabūdiškas M os c h i o n a s įsimyli į gražią kaimynę. Vieną vakarą, sutikęs ją prie P o 1 e m o n o namų durų, jis pradeda ją karštai gla­ monėti. G 1 i k e r a nesipriešina, nes žino, jog M o s c h i o-

n a s y r a jos tikras brolis. Šiuo momentu pasirodo P o 1 e m on a s, pavaro M o s c h i o n ą ir įsiutęs dėl G 1 i k e r o s taria­ mos neištikimybės, nukerpa jai jos puikius plaukus. Polemonas negali užgniaužti savo širdy prisirišimo prie merginos. Jį greit pradeda kankinti sąžinės priekaištai, kad jis taip griežtai su ja pasielgė. Jis pasišalina į savo prieteliaus užmiesčio vilą ir mėgina paskandyti savo skausmą vyne. Viskas veltui: G l i k e r o s vaizdas stovi prieš jo dvasios akis ir neduoda jam ramybės. Jis siunčia tarną į miestą, liep­ d a m a s jam atnešti jo civilius drabužius, o iš tikrųjų norėdamas ką nors sužinoti apie G 1 i k e r ą. T a r n a s randa G l i k e r ą M i r r i n ė s namuose, kuriuose pasislėpė sunkiai įžeista mergina. M o s c h i o n o vergas D a o s, m a n y d a m a s , kad M i r r i n ė priėmė G 1 i k e r ą, norė­ dama padaryti malonumą M o s c h i o n u i , praneša apie tai savo ponui. Vergas D a o s ateina su M o s c h i o n u įtikinėdamas jį, kad tai jis p a t a r ė G 1 i k e r a i pereiti į M i r r i n ė s namus, o M i r r i n e i — maloniai ją priimti. Žinoma, jis laukia už tai gero atlyginimo. M o s c h i o n a s siunčia tarną sužinoti, ką veikia G l i k e r a . D a o s o melas išeina dabar aikštėn. M i rr i n ė nenori ir girdėti apie tai, kad M o s c h i o n a s prisiar­ tintų prie G 1 i k e r o s jos namuose ir y r a baisiai pasipiktinusi, kad D a o s pranešė jaunuoliui apie G 1 i k e r o s persikėlimą į jos namus. Iš grįžusio tarno P o l e m o n a s sužino, kur y r a dabar G l i k e r a . Jis neabejoja, kad ji y r a pasislėpusi savo meilužio namuose. Su kitais karingai nusiteikusiais puotos dalyviais jis v y k s t a į miestą, pasiryžęs jėga susigrąžinti savo mylimąją. Prie jų prisideda kaimynas P a t a i k a s . P o l e m o n a s pra­ šo, kad jis apsilankytų M i r r i n ės namuose ir išaiškintų, ar G l i k e r a tikrai ten pasislėpė. Grįžęs iš M i r r i n ė s namų ir įsitikinęs, kad mergina tikrai ten yra, P a t a i k a s mėgina nuraminti įsiutusį P o l e m o n ą : G l i k e r a nesanti teisėta jo žmona ir jis negalįs priversti ją elgtis, kaip jis nori. Taip pat jis negalįs pulti M o s c h i o n o , nes jo smurtas būsiąs griežtai nubaustas. Vienintelis kelias, kuris jam liekas, tai geruoju pa­ veikti mylimąją, kad ji sugrįžtų pas jį.

P o l e m o n a s pagaliau duodasi įtikinamas ir prašo P at a i k ą , kad jis tarpininkautų tarp jų. Tuo tarpu scenoj pasi­ rodo M o s c h i o n a s : jam nepavyko susitikti nei su motina, nei su G l i k e r a; jis apsistojęs nuošaliam k a m b a r y ir tik nu­ siuntęs D a o s ą pas moteriškes. Čia iš mūsų teksto žuvo tam tikra komedijos dalis. Grei­ čiausia M i r r i n ė bus pranešusi M o s c h i o n u i , kad C 1 i k er a y r a jo sesuo, bet nutylėjusi, kad ji pati nėra jo motina. P a t a i k a s apsilanko pas G l i k e r ą. Mergina griežtai protestuoja prieš įtarimą, kad ji y r a patekusi į M i r r i n ė s namus, norėdama ten sueiti su M o s c h i o n u . Visos P a t a i k o pastangos sutaikinti j ą s u P o l e m o n u nueina niekais. P a ­ galiau G 1 i k e r a prašo P a t a i k ą , kad jis nueitų į P o 1 em o n o namus ir atneštų skrynelę su daiktais, kuriuos jos neži­ nomas tėvas padėjo kartu su kūdikiu, palikdamas jį prie šalti­ nio. Skrynelė iš karto atidengia G l i k e r o s i r M o s c h i o n o kilmės paslaptį. P a t a i k a s mato, kad G 1 i k e r a y r a jo duktė. M o s c h i o n a s , kuris klausėsi už durų pasikalbėjimo, ir kuris ką tik buvo sužinojęs iš M i r r i n ė s, kad G 1 i k e r a y r a jo sesuo, sužino dabar, kad jis y r a P a t a i k o sūnus. P at a i k ą s , kuris per keliolika praėjusių metų vėl pasidarė turtin­ gu žmogumi, vedasi atrastus vaikus į savo namus. Iš paskutinio akto mums paliko ypatingai mažai eilučių: vis dėlto jos leidžia mums atstatyti bendrais bruožais to akto turinį. P o l e m o n a s sužino, kieno duktė y r a G 1 i k e r a; kaipo turtingo piliečio duktė G 1 i k e r a neturi jokio pamato grįžti pas P o 1 e m o n ą. Baisiai nusiminęs karininkas galvoja apie savižudybę, bet G 1 i k e r o s tarnaitė D o r i d a jaučia, kad jos ponia širdies gilumoj nenustojusi mylėti P o 1 e m o n ą, ir suke­ lia jo širdy naują viltį. G 1 i k e r a ištikrųjų dovanoja P o 1 em o n u i jo smarkų pasielgimą, o P a t a i k a s ne tik pritaria dukters nusistatymui, bet ir duoda jai tris talentus kraičio. M e n a n d r a s rašo kalba, kurią vartojo jo laikų aukštes­ nieji Attikos luomai. Žinoma, tai nėra klasikinė A r i s t o f a n o kalba ir kaip tik už tai M e n a n d r u i teko susilaukti iš vėly­ vesniųjų atticistų daug priekaištų. M e n a n d r a s nekuria taip, kaip jo didžiausias pirmatakas nauju drąsiu žodžiu — jis nau-

dojasi tik tais žodžiais, kuriuos vartojo atėniečiai kasdieninėj šnekoj, bet kaip tik ta ypatybė suteikia jo kalbai nuostabų paprastumą ir natūralumą. Poetas puikiai moka pritaikinti kalbą kiekvienam iš savo veikiančių asmenų. Senis kalba ki­ taip negu jaunuolis, matrona kitaip kaip jos vergė ir 1.1. Metrinių formų atžvilgiu M e n a n d r a s toli gražu nėra toks turtingas kaip senieji komedijos atstovai. Jo mėgiamosios formos y r a trochainis tetrametras ir ypač trimetras. M en a n d r o trimetras puikiausiai prisitaiko prie gyvos šnekos: jokiu būdu nepajusi skaitydamas, kad jis bent vieną žodi ar bent žodžių tvarką pakeitė, nusileisdamas ritmo reikalavimams. Tokia absoliuti harmonija tarp poetinio stiliaus ir paprastos šne­ kos, kai kurių žinovų nuomone, nebuvo pasiekta nė vieno iš vėlyvesnių poetų. Aš galėčiau išvardinti tik vieną poetą, ku­ ris šiuo atžvilgiu nenusileidžia M e n a n d r u i — tai didžiau­ sias rusų poetinis genijus P u š k i n. M e n a n d r u i , kaip ir visiems didiesiems senovės poe­ tams, visai nerūpi susirasti naują medžiagą: visą savo garbę jis deda i savotišką senos medžiagos apdirbimą. Ypatingai daug ne tik medžiagos, bet ir meninių priemonių, jis pasiskolina iš C u r i p i d o tragedijų. „E u r i p i d e m — sako apie M en a n d r ą K v i n t i l i a n a s (X 1, 69) — admiratus maxime est, ut saepe testatur, et secutus, quamquam in opere diverso". Dramatinę ašį, apie kurią sukasi M e n a n d r o veikalai, sudaro vienos ar kelių mylinčiųjų porų likimas: jų laimingas susijungimas sudaro kiekvienos komedijos pabaigą, fabula iucundi nulla est sine amore Menandri" — sako O v i d i j u s . Didžiausius nuopelnus turėjo M e n a n d r a s b ū d ų k o ­ medijoj. Aristofanui visai nerūpi nuosekliai pravesti veikiančio asmens būdą visuose jo apsireiškimuose: jei situa­ cija to reikalauja, tai iš paprasto apgaviko gali iš karto pasida­ ryti taurus tautos vadas. Didžiojo senovės moralisto T e of r a s t o mokinys laiko svarbiausiu savo dramatinio meno už­ daviniu nuoseklų savo veikiančių asmenų būdo išvystymą. T e of r a s t o veikalas „Būdai" (Xapaom p£c) bus čia iš tikrųjų stipriai paveikęs mūsų poetą. Mažai tesirūpindamas individualiais bruožais, M e n a n d ­ r a s meistriškai piešia bendras žmogaus prigimties ypatybes. Jo kūrybos ratas nėra, tiesa, platus: jis nesidomi žymiais žmo/

nėmis ir dideliais įvykiais. A l e k s a n d r o ir jo karvedžių žy­ giai neranda jokio atgarsio jo komedijose. Jo herojai y r a pa­ prasti filisteriai, kuriuos judina tik žemesnės aistros. I margą ir paviršutinišką savo herojų gyvenimą M e n a n d r a s žiūri su švelnia šypsena: jis gerai supranta visas jų silpnybes ir ydas, bet tai nepadaro jį griežtu moralistu. Jis jaučiasi esąs sujung­ tas su savo herojais tūkstančiais nematomų siūlų ir nenori smerkti silpnybių ir aistrų, kurių veikimą jaučia ir savo krū­ tinėj. T e r e n t i j a u s posakis „H omo sum, humani nihil a me alienum puto ' bene geriausiai išreiškia M e n a n d r o kūrybos giliausią pagrindą. Šiek tiek pilnesnį M e n a n d r o kūrybos vaizdą suteikė mums tik mūsų amžiaus atidengimai, prasidėję nuo 1898 metų. Iki šių puikių papirologijos mokslo laimėjimų pasaulis turėjo beveik vien tik romėnų imitacijas. „Šiose imitacijose, — sako Zielinski, — per visą viduramžį ir iki paskutiniųjų metų gyveno palaidota po žeme M e n a n d r o komedija. P l a u t a u s ir T e r e n t i j a u s dėka jis pasidarė ir S h a k e s p e a r e ' o , ir L o p e d e V e g a , ir M o l i ė r'o, o per juos ir apskritai vi­ sos naujųjų laikų komedijos auklėtoju. Čia stipriau negu kur kitur pasireiškia ryšis tarp naujo ir antikinio pasaulio poezijos". 4

LITERATÜRA. Bendrieji veikalai apima. VISQ graikq literatüros istorija yra nurodyti ivade psl. 7—9. Labai aukstos vertes yra straipsniai apie visus graikq raSytojus monumentaliame veikale „Paulys Realencyklopädie der classischen Alter­ tumswissenschaft". Neue Bearbeitung herausgegeben von Wissowa und Kroll. EPAS

I—VIII.

Allen T. W . Homer. The Origins and the Transmission. 1924. Beizner, E., Homerische Probleme. 2 Bde. 1911—12. I: Die kulturellen Ver­ hältnisse der Odyssee als Instanz für die Kritik der Einheit der Dich­ tung. Mit Nachtrag: Roemer, A., Aristarchea. — II: Die Komposition der Odyssee. Berard, V. Les Pheniciens et l'Odyssee. La resurrection d'Homere. 1930. Bethe, E. Homer. Dichtung u. Sage. 3 Bde. (I: Ilias. — II: Odyssee, Kyklos u. Zeitbestimmung. III: Die Sage vom Troischen Krieg). 1914—27. Mythos, Sage, Märchen . 1922. Cauer, P. Grundfragen der Homerkritik. III A. hrsgb. v. E. Bruhn. 1923. Chadwick, M. The heroic age. 1912. Dörpfeld, W . Troja und Ilion. 1902. Dörpfeld, W . v. und Rüter, H. Die Wiederherstellung des ursprünglichen Epos nach dem Tageplan. 2 Bde. 1925. Dörpfeld, W. Alt-Ithaka. Ein Beitrag zur Homer-Frage. 2 Bde. 1927. Drerup, E. Die Anfänge der hellenischen Kultur, Homer. II A. 1915. Das fünfte Buch der Ilias. Grundlagen einer homerischen Poetik. 1913. Drerup, E. und Stürmer, F. Homerische Poetik. I.: Das Homerproblem der Gegenwart, von E. Drerup. Dussaud, P. Les civilisations prehelleniques dans le bassin de la mer Egee. 1910. Fimmen, D. Die kretisch-mikenische Kultur. 1921. Finsler u. Tieche. Homer. 2 Tie. in 3 Bden. (I. Der Dichter und seine Welt. 3. A. — II. Inhalt u. Aufbau der Gedichte. 2, A.). 1918—24. Geriausias greta P. Cauer'o ivadas i Homero pasauli. Glotz, G. La civilisation Egeenne. 1923. Kammer, E. Die Einheit der Odyssee nach Widerlegung der Ansicht von Lachmann, Steinthal, Koechly, Hennings u. Kirchhoff. Mit Anhang: Homerische Blätter von Lehrs. 1873. 2

Ein ästhetischer Kommentar zu Homers Ilias. 2 A. 1901. Kirchhoff, A. Die homerische Odyssee und ihre Enstehung. 2 A. 1879. Id. Hesiods Mahnlieder an Perses. 1889. Lachmann, K. Betrachtungen über Homers Ilias. Mit Zusätzen von M. Haupt. 2. A. 1865. Lang, A. Homer and his age. 1906. Homer and the Epic. 1893. Leeuwen, J, van Commentationes Homericae. 1891. Lehrs, De Aristarchi studiis Homericis. Ed. II. 1865. Leo F. Hesiodea. 1894. Meyer A., De compositione Theogoniae Hesiodeae. 1887. Meyer, Ed. Geschichte von Troas. 1877. Geschichte des Altertums. Bd. III (1937) 350—388 (Der Helden­ gesang). — Geriausia senoves istorija. Monro D. B. and Alten T. W., Homeri opera. I—V. 1908—1912. Geriausias Ilijados, Odissejos, Himnq ir Kikliniu poemu. Iiekanu. leidimas. Murray, G. The Rise of the Greec Epic. II Ed. 1911. Naegelsbach, Homerische Theologie. III. A. bearb. v. G. Autenrieth. 1861. Niese, B. Die Entwickelung der homerischen Poesie. 1882. Nitzsch, G. W. Die Sagenpoesie der Griechen. 1852. Beiträge zur Geschichte der epischen Poesie der Griechen. 1862. Otto, W. F. Die Götter Griechenlands. Das Bild des Göttlichen im Spiegel des griechischen Geistes . 1934. Rzach A., Hesiodi Opera. Editio maior. 1902. Geriausias leidimas. Editio minor. 1913. Sinko, T. Homer zmartwychwstaly. 1911. Scott, J. A. The unity of Homer. 1921. Sokolov, F. F. Gomerovskij vopros. (Trudy. S P B . 1918). Steintal, H. Das Epos. 1868. Waltz P., Les travaux et Ies jours. 1909. Tekstas, komenatrai, geras vertimas. Id Hesiode et son poeme moral. 1906. Welcker, F. G. Der epische Cyclus oder die homerischen Dichter. 2. A. M. Anhang. 2 Tie. in 1. 1863—82. Pagrindinis veikalas apie epini kikla. Wilamowitz-Moellendorff, U. v. Homerische Untersuchungen. 1884. Die Heimkehr der Odysseus Neue Homerische Untersuchungen. 1927. Die Ilias und Homer. 1916. II A. 1920. Wojevodskij, L. F. Vvedenie v mifologiju Odissei. Odessa. 1881. Wolf, F. A. Prolegomena ad Homerum sive de operum Homericorum prisca et genuina forma variisque mutationibus et probabili ratione emendandi. (Ed. I 1495). Ed. nova J. Bekkeri. 1872. Zielinski, T. Die Behandlung gleichzeitiger Ereignisse im antiken Epos. Philologus. 1901. Supplementband VIII, 3. 2

2

3

IX.

MISTINIS EPAS.

Lobeck. Aglaophamus seu de theologiae mysticae Graecorum causis. I—II. 1829. KlasiSkas, vis dar nepasenes veikalas. Schuster P. R. De veteris orphicae theogoniae indole atque origine, accedit Hellanici theogonia orphica. 1869. Gruppe O. Die griechischen Kulte und Mythen in ihren Beziehungen zu den orientalischen Religionen. I. 1887. Griechische Mythologie und Religionsgeschichte. I—II. 1906. Taylor Th. Orpheus, his life, writings and theology (The Piatonist III 441—448; 516—527). Rohde, E. Psyche. 5—6 I—II. 1910. Viena paciu auksciausiq graikq religijos istorijos mokslo virsüniu. Nekyia Kleine Schriften. Bd. II. Paralipomena Ib. 224 ff. Die Religion der Griechen. Ib. 314 ff. Gruppe 0 . Die rhapsodische Theogonie und ihre Bedeutung innerhalb der orphischen Literatur. Jahrb. f. klassische Philologie Supplem. Bd. 17 (1890) 689—747. Maass E. Orpheus. Untersuchungen zur griechisch-römischen altchristli­ chen Jenseitsdichtung und Religion. 1895. (Dümmler'io recenzija: Kleine Schriften II 273—280. Rohde recenzija: Kl. Sehr. II, 293—213). Tannery P. Sur la premiere theogonie orphique. (Arch. f. Geschichte der Philosophie Bd. 11(1898) 13—17. Warren W. F. The earlest cosmogonies 1909. Radermacher L. Das Jenseits im Mythos der Hellenen. 1903. Eisler Rob. Weltenmantel und Himmelszelt I—II. 1910. Kern O. Orpheus. 1920. Ganszyniec. 0 historje religji greckiej. Przeglad historyczny. T. 26 (1926—27). Nilsson M. P. History of Greek religion. 1925. The minoan-mycenaean religion. 1927. The Mycenaean origin of Greek mythology. 1932. Greta Lobeck'o, Rohde, Wilamowitz'o Nilsson yra vienas zymiausiuju graikq religijos 2inovu. Guthrie W. K. C. Orpheus and Greek religion. 1935. Wilamowitz-Moellendorf U. v. Der Glaube der Hellenen. I—II. 1931—32 Kern 0 . Die Religion der Griechen. I. Von den Anfängen bis Hesiod. 1926. II. Die Hochblüte bis zum Ausgange des fünften Jahrhunderts. 1935. Ivanov Viac. Eilinskaja religija strazduScago boga. Novyj put. 1904. Religija Dionisa, jeja proischozdenie i vlijanie. Voprosy 2izni. 1905. X.

FILOSOFINIS EPAS.

Atitinkami skyriai graikq filosofijos kompendijuose: Brandis'o, Zeller'io, Gomperz'o, Döring'o, Tannery, Schwegler'io, JoeTo, Windelband'o, Trubeckoj'o, Pawlicki'o ir kt.

Tannery P. Pour l'histoire de la science hellene. De Thaies ä Empedocle. 1887. KlasiSkas veikalas. Diels H. Über die ältesten Philosophenschulen der Griechen. Zelleis Fest­ schrift. 1887. 239—260. Burnet J. Early Qreek philosophy. 1892. Tas zymus ir originalus veikalas susilauke jau keturiq leidimu. Yra geras vokiSkas vertimas E. Schenk 1 1913. Fairbanks. A. The first philosophers of Greece. 1898. Benn A. W. Early Greek philosophy. 1908. Waddington Ch. Tableau historique de la Philosophie grecque avant S o crate. 1900. Dies. Le cycle mystique. La divinite, origine et fin des existences indivi­ duelles dans la Philosophie antesocratique. 1909. Nietzsche F. Die Philosophie im tragischen Zeitalter der Griechen W W . X 1—156. Genijaliski eskizai, paraSyti stebuklingai graziu stilium. Rohde E. Psyche. Seelenkult und Unsterblichkeitsglaube der Griechen. I—II. 1893. To chef-d'oeuvre'o isejo jau astuoni leidimai. Paskutinis leidimas su Weinreich'o papildymais. Joel K. Der Ursprung der Naturphilosophie aus dem Geiste der Mystik. 1906. 1925. 1

2

Teichmüller. Studien zur Geschichte der Begriffe. 1874. Anaximandros 3—70; 547—588. Anaximenes 73—104. Xenophanes 589—623. Diels H. Uber Xenophanes. Arch. f. Gesch. d. Phil. X (1897), 530—535. Riaux. Essai sur Parmenide d'Elee. 1840. Vatke Th. Parmenidis Veliensis doctrina qualis fuerit. 1864. Baeumker C. Die Einheit des Parmenidischen Seienden. Jahrbb. f. Philol. 133 (1886), 541—561. Berger H. Die Zonenlehre des Parmenides. Berichte der Ges. d. Wissensch. Leipzig. 1895, 57—108. Patin A. Parmenides im Kampfe gegen Heraklit. Jahrbb. f. klass. Philol. Suppl. 25 (1899), 491 sq. Kranz W. Über Aufbau und Bedeutung des Parmenidischen Gedichtes. Sitzungsber. d. Berl. Akad. d. Wissensch. 1916. 1158—1176. Hoffmann E. Untersuchungen zu Parmenides. Sokrates 4 (1916) 621. Parmenides und Piaton. Jahresber. d. Philol. Vereins zu Berlin 47. 137. Frank E. Piaton und die sogenannten Pythagoreer 1923 sq. Pirmaeiles mokslines vertes veikalas. Galutinai palaidoja Pitagora, kaip skaiciq spekuliacijos jsteigeja ir parodo, kad si spekuliacija atsirado tik ketvirtame amziuje, Platono laikais. Szylkarski W. Rzut oka na rozwöj spekulacji ontologistycznej. AnzelmParmenides-Spinoza-Hegel. Nr. 4, 62—103.

Kwartalnik filozoficzny.

Krakow 1924,

Diels H., Studia Empedoclea. Hermes 15 (1880), 161—179. Gorgias und Empedokles. Sitzungsber. der Berl. Akad. 1884, 343—368. Uber die Gedichte des Empedokles. Ib. 1898. I. 396—415. Kern O.

Empedokles und die Orphiker. Arch. f. Gesch. d. Ph. I (188),

498—508. Bidez J. La biographie d'Empedocle. 1894. Observations sur quelques fragments d'Empedocle et de Parmenide. Arch. f. G. d. Ph. 9 (1896), 190—207; 298—309. Arnim H. v. Die Weltperioden bei Empedokles. Gomperz-Festschrift 1902, 16—27. Kranz W. Empedokles und die Atomistik. Hermes 47 (1912), 18—42. Wellmann E. Empedokles. Pauly-Wissowa RE.

LYRIKA. Leidiniai: Poetae lyrici graeci ed. Bergk. Hiller, Anthologia graeca. Buchholz, Anthologie aus den griechischen Lyrikern. I —II bearb. v. Sitzler. 1898. Wilamowitz-Moellendorff, Die Textgeschichte der griechischen Lyriker. 1901. Id. Aristoteles und Athen II (1893) gana daug vietos paveda kai kuriems lyrikams. Id. Sapho und Simonides. 1913. Id. Neue lesbische Lyrik. 1914. Id. Griechische Verskunst. 1921. Masqueray P. Traite de metrique grecque. 1899. Christ W. Metrik der Griechen und Römer. 1879. Bethe, Griechische Lyrik. Nageotte E. Histoire de la poesie lyrique grecque I—II. 1889. Flach H. Geschichte der griechischen Lyrik. I—II. 1884. Bethe E. Die griechische Dichtung. 1924. Klinger W. Ze studjow nad liryka. grecka.. 1928. Jacoby F. Studien zu den älteren griechischen Elegikern. Hermes LIII (1918). Patin. Poetes moralistes de la Grece. 4

4

Hauvette A. Archiloque, sa vie et ses poesies. 1905. Pistelli. De recentiorum studiis in Tyrtaeum collatis. 1901. Reitzenstein R. Epigramm und Skolion. 1893. Kikauka Peteris, 7cepl 'AXxaiou x a l Saucpoö? x a l 'Avaxpfovxoc; fiETpwv. Acta Universitatis Latviensis. XVIII (1928)' 3—52.

Zielinski T. Sapho und der leukadische Sprung. (Klio N. F. V 1921, 1). Reinach T. Pour mieux connaitre Sapho. 1911. Aly. Sapho. (Pauly-Wissowa Real Enz. II, I (1920) 2357 sq.). Turyn A., Studia Sapphica. Eos. Suppl. Nr. 6 (1929). Cucuel. Theognis de Megäre et ses elegies. 1889. Ludwich A. Uber das Spruchbuch des falschen Phokylides. 1904. Friedländer P. Anacreon, Carmina convivalia, poemata. 1924. Mathews F. Anacreon, introduction, texte et traduction. 1927. GeriausiaJi Pindaro leidima dave Boeckh. I—III. 1811—21. Wilamowitz. Pindaros. Croiset A. La poesie de Pindare et les lois du lyrisme grec. 1886. Mannwald L. Qua ratione Pindarus imagines usurpaverit. 1920. 2

Kenyon F. G. The poems of Bacchylides. 1897 (geriausias teksto leidimas). Wilamowitz. Bacchylides. 1898. Zelinskij F. Wakchilid, jego ody i ballady. (Iz zizni idej, I, 1908). 2

TRAGEDIJA. Bendrieji klasiski veikalai. Welcker F. G., Die griechischen Tragödien. I—III. 1839—1841. Patin, Etudes sur les tragiques grecs. 1894. Wilamowitz-Moellendorf, Einleitung in die griechische Tragödie. 1907. (Keli velyvesnii anastatiniai leidimai). Weil 11., Etudes sur le drame antique. 1897. Sheppard, Greek Tragedy. 1912. Geffcken J. Die griechische Tragödie. 1911. Norwood G., Grek Tragedy. 1920. Witkowski S. Tragedja grecka. I—II. 1930. Huemer C. Das tragische Dreigestirn und seine modernen Beurteiler. 1930. Howald E. Die griechische Tragödie. 1930. 7

2

2

Nauck, Tragicorum graecorum fragmenta. 1889. Haigh, The attic Theatre. 1898. Nikitin P. V., K istorii afinskich dramaticeskich sostiazanij. 1882. Bethe E., Prolegomena zur Geschichte des Theaters im Altertum. 1896. Navarre O., Le theatre grec. 1925. Welcker, Aeschyleische Trilogie. 1824. Girard I. Le sentiment religieux en Grece d'Homere ä Eschyle. 1879. Dronke, Die religiösen und sittlichen Vorstellungen des Aischylos. Philo­ logische Jahrbücher. Supplementband IV. 1861. 7

Westphal R., Prolegomena zu Aeschylus Tragödien. 1869. Richter P., Zur Dramaturgie des Aeschylus. 1892. Haupt Q. Commentationes archaeologicae in Aeschylum. 1897. Post Ch. R., The dramatic Art of Aeschylus Harvard Studies XVI (1905). Wilamowitz, Aischylos. Interpretationen. 1914. Kranz W. Gott und Mensch im Drama des Aischylos. Sokrates, 1920, p. 129 sq. Geriausieji Aischilo tragediju leidimai Kirchhoff'o (1880) ir Weil'io ( 1907). Geriausieji vertimai: vokieciq Droyseno; lenku — Kasprowicz'iaus. Schroeder O., Aeschyli cantica. 1907. Zelinskij, Ideja nravstennago opravdanija, jeja proischozdenie i razvitie (Iz zizni idej. I). 2

2

Dindorf et Mekler, Sophoclis tragoediae et fragmenta. 1896. Gero visu Sofoklo tragediju vertimo deja nepazjstu. Apie daugiausiai isplatinta Vokietijoj D o n n e r'io vertima Wilamowitz teisingai sako, kad tai yra „Hobelbank" (droZiamosios stakles). — Zielinskio vertimas i rusq kalba tai puikus filologinis darbas, kuris taciau poetiniais privalumais nepasizymi. Tiesiog klasiski yra uz tat Zielinskio ivadai i atskiru tragediju vertimus. Lenku kalba jie iSejo atskira knyga. Müller A., Aesthetischer Kommentar zu den Tragödien des Sophocles. 1904. Allegre J., Sophocle. Etudes sur les ressorts draamatiques de son theatre et la composition de ses tragedies. 1905. Dopheide W. De Sophoclis arte dramatica. 1910. Wilamowitz T. v., Die dramatische Technik des Sophocles. 1917. Geriausieji Euripido leidimai: Prinz-Wecklein'o (1878—1902), Murray (1902—1910), Nauck'o (1892—1895). Geriausieji svarbesniuju tragediju vertimai — Wilamowitz'o-Moellendorf'o. I rusu kalba gerai isverte Euripida Annenskij. Deja i§ to vertimo pasirode tik trys tomai (1916—1921) su tragedijomis: Alkestida, Andromache, Bakchantes, Hekabe. — Heraklas, Herakleidai, Helena, Hippolitas. — Ifigenija Aulidoj, Ifigenija pas taurus, Jonas, Kiklopas. — Labai geri yra Zielinskio ivadai i visas §itas komedijas. Schröder O., Sophoclis cantica. 1907. Nauck A., De Euripidis vita poesi ingenio. 1895. Qvade i Nauck'o klasiska Euripido leidima). Decharme P. Euripide et l'esprit de son theatre. 1893. Buchholtz, Die Tanzkunst des Euripides. 1871. Wilamowitz, Euripides Herakles I—II. 1889. Lohmann R., Nova Studia Euripidea. 1904. Detscheff, De tragoediarum graecorum confirmatione scaenica ac grammatica. Nestle W., Euripides der Dichter der griechischen Aufklärung. 1901. Nestle surinko daug medziagos Euripido pasaulizvalgos pagrindiniams bruozams nustatyti, deja §i medziaga sutvarkyta chaotiskai; nuomones, kurias Euripidas deda i savo veikianciq asmenq lüpas be ato3

3

dairos suvartojamos, kaipo pamatas paties poeto paziüroms atstatyti. Zielinski (N. Jahrbb. 1902. 635 sq.) ir Bruhn (Qött. Anz. 1902. 644 sq.) apibüdina todel Nestle's darba., kaip marga ir netvarkinga mozaika. Siek tiek geresni yra senesnieji darbai: Berlage, Commentatio de Euripide philosopho. 1888; ir Verall E., Euripide the rationalist, a study in the history of art and reli­ gio«. 1895. Apie Euripido itaka. visuotinajai literatürai rase Bergk savo garsiam veikale: „Griechische Literaturgeschichte" III 565 sq. Filologai apskritai stato Euripida. Zemiau uz Sofokla ir ypac Aischila.. Jo itaka velyvesniesiems tragikams buvo uz tat zymiai didesne — gana cia pamineti du jo didziausius gerbejus: Menandra. ir Racine'a.. Goethe keleta. menesiu pries savo mirti irase i savo dienynq (Werke. Weimarer Ausgabe XIII, 176 — 22. XI. 1931) §i entuziastiSks Euri­ pido traginio genijaus ivertinima: „Mich wunderts denn doch, dass die Aristokratie der Philologen seine Vorzüge nicht begreift, indem sie ihn mit herkömmlicher Vornehmigkeit seinen Vorgängern subor­ diniert, berechtigt durch den Hanswurst Aristophanes. Hat doch Euripides zu seiner Zeit ungeheure Wirkung getan, woraus hervor­ geht, dass er ein eminenter Zeitgenosse war, worauf alles ankommt. Und haben denn alle Nationen seit ihm einen Dramatiker gehabt, der nur wert wäre, ihm die Pantoffeln zu reichen". Masqueray P., Euripide et ses idees. 1908.

KOMEDIJA. Meineke, Fragmenta comicorum graecorum. I—V. 1839—57. Denis, La comedie grecque. I—II. 1886. Couat, Aristophane et l'ancienne comSdie attique. 1902. Zelinskij, Proischozdenie komedii. (Iz zizni idej, I). Artaud, Fragments pour servir ä l'histoire de la comedie grecque. 1863. Girard, Etudes sur la poesie grecque. 1884. 3

Lorenz, Leben und Schriften des Koers Epicharmos. 1864. Reich H., Der Mimus I. 1903. Zielinski, Die Gliederung der altattischen Komödie. 1885. Id. Quaestiones comicae. 1886. Id. Die Märchenkomödie in Athen. 1885. Mazon, Essai sur la composition des comedies d'Aristophane 1904. Geriausias Aristofano komediju leidimas J. van Leeuwen'o: Aristophanis fabulae annotatione critica et exegetica instructae, cum prolegomenis et commentariis. 1893—1906. Geriausias Aristofano iSlikushi komediju vertimas — Droyseno (daug leidimu).

Kock, Aristophanes als Dichter und Politiker (Rheinisches Museum XXXIx, 1884). Croiset M., Aristophane et les parties ä Athenes. 1906. Vidurinioji komedija. Ribbeck 0 . , Über die mittlere und neuere attische Komödie. 1857. Dietze C. A„ De Philemone comico. 1901. Przychocki G. Plautus. Studemund W., Uber zwei Parallelkomödien des Diphilos. Verhandlungen der 36. Versammlung der Philologen. 1883. Menandro leidimai: Capps E., Four plays of Menander. 1910. Körte A. Menandrea ex papyris et membranis vetustissimis. 1912. Jensen C , Menandri reliquiae in papyris et membranis servatae. 1929. Demianczuk .1., Supplementum comicum. 1912. 2

Keturias Menandro komedijas („TreciuJu teismas", „Samiete", „Atkirpta kasa", „Herojus") gerai isverte i vokieciq kalba: Robert C , Szenen aus Menanders Komödien. 1908. Tas pacias komedijas i rusu. kalba. isverte jau minetas müsu. tekste (psl. 299) Cereteli. Guizot G., Menandre. Etüde historique et litteraire sur la comcdie et la societe grecques. 1855. Wilamowitz, Der Landmann des Menandros. N. Jahrb. f. klass. Altert. 1 (1899) p. 513 sq. Sinko T., Menander w swietle nowych komedji. Eos. XIV. 1908. Robert C , Die Masken der neueren attischen Komödie. 1911. Körte A. Hellenistische Dichtung. 1925.

INDEX NOMINUM. A. Abaris 130, 131. Abrotone 300, 301, 302, 303. Achillas 28, 32, 33, 34, 36, 37, 38, 39, 43, 44, 49, 52, 53, 54, 55, 56, 57, 58, 60, 61, 62, 66, 82 ,83, 86, 87, 88, 90, 93, 94, 95, 99, 147, 165, 212, 217, 218, 223, 228, 237, 239, 240, 243, 246. Achaja 246, 253. Admetas 28, 233. Adrastas 98, 99, 200. Adonisas 170. Aelianus 69, 124, 175, 241, 297. Afrodite 17, 27, 38, 43, 45, 51, 55, 56, 62, 69, 92, 101, 108, 109, 117, 157, 165, 208. Agamemnonas 29, 32, 34, 37, 38, 40, 44, 48, 49, 50, 51, 52, 53, 54, 58, 62, 69, 82, 92, 93, 96, 175, 213, 214, 215, 237, 239, 240, 243, 249, 251. Agelajas 78. Agetajas 78. Agreifenas 170. Agauja 201, 242, 243. Agatoklas 260. Agatonas 231, 254, 282. Agorakritas 270, 271. Aigejus 235. Aigijalejus 99. Aigiptas 101. Aigistas 82, 96, 213, 215, 225, 248. Ainejas 44, 45, 55, 95, 109. Aischilas 6, 98, 141, 176, 181, 190, 201, 203, 219, 220, 221, 222, 224, 225, 227, 228, 232, 234, 236, 238, 242, 246, 247, 249, 252, 253, 255, 262, 284, 285. Aischinas 49.

Aitra 246. Aisonas 271. Aitonas 76. Ajantas 28, 32, 47, 49, 50, 51, 82, 94, 99, 165, 217, 222, 223. Ajolas 70. Ajetas 103. Akrisijas 101, 177. Aleksandras Makedonietis 10, 290, 299, 307. Aleksidas 293, 294. Aly 313. Alkinojas 68, 69, 84. Alkmene 71, 102, 118, 217. Alkmeonas 98, 99, 100. Alfesibeja 99, 100. Allegre 315. Allen, T .H. 103, 106, 108, 309. Alkajas 163, 164, 165, 167. Alkestida 231, 232. Alkibijadas 195, 264, 266, 268, 278, 282. Alkmanas 171, 172. Alope 301, 302. Anchisas 55. Ahdromacha 45, 46, 244, 245. Ameipsijas 267, 272. Amfiarajas 98, 99. Amfimedontas 77. Amfitrite 185. Anakreontas 167, 168, 176. Anaksagoras 231. Anaksandridas 293, 294. Anaksimandras 120. Anaksimenas 142. Anchisas 108, 109. Andromeda 102, 166, 244. Annenskij 315. Antenoras 47. Antifanas 293, 294.

Antigona 211, 226, 227, 250. Antigonas Karistas 3. Antilochas 53, 72, 94. Antimachas 65, 98. Antinojas 67, 75, 79, 80, 82. Antiochas 291. Antiope 118. Antistenas 247. Apollodoras 91, 296. Apollonas 10, 36, 38, 44, 45, 47, 52, 55, 56, 62, 94, 96, 100, 106, 107, 109, 115, 129, 130, 131, 150, 163, 165, 169, 172, 197, 216, 224, 225, 230, 238, 247, 249, 251. Apsefionas 219. Araras 289. Archelajas 254. Archidamas 194. Archilochas 153, 160, 161, 227, 257, 270, 297. Arejas 44, 45, 56, 62, 69, 250, 269. Arete 68. Argeja 98. Arijadne 28. Arionas 171, 172, 173, 200. Aristarchas 47, 60, 84, 86. Aristejas is Prokonneso 130. Aristijas 209. Aristofanas is Bizantijos 4, 84. Aristofanas 4, 6, 161, 169, 205, 207, 210, 221, 230, 231, 253, 254, 255, 262, 263, 266, 267—290, 305. Aristoksenas 258. Aristonas 220. Aristotelis 2, 10, 24, 83, 88, 109, 126, 133, 134, 135, 161, 173, 199, 200, 217. 220, 252, 256, 257, 259, 264, 266, 313. Arkesilajas 179. Arktinas 93, 94, 95. Arnim 313. Artafernas 189. Artaud 316. Artemida 56, 77, 92, 106, 169, 240, 241, 250, 251, 252. Asklepijas 28. Asopas 170.

Astijanaktas 237. Atamantas 102, 103, 217. Atena 19, 27, 38, 44, 45, 46, 47, 55, 56, 64, 65, 66, 68, 72, 73, 74, 76, 79, 80, 81, 82, 83, 84, 92, 95, 101, 108, 111, 128, 165, 169, 170, 216, 222, 237. Atenajas 164, 169, 232, 264, 291, 293, 294. Atossa 208. Atrejus 90. Aubignac 60, 83, 86. B.

Baeumker 312. Bakchas 103, 164, 167, 241, 262. Bakchilidas 141, 162, 163, 171, 176, 183, 184, 186, 227, 247. Basileja 279. Bdelikleonas 274, 275. Bellerofontas 276. Beizner 309. Benn 312. Berard 73, 309. Bergk, T. 8, 287, 313. Berlage 315. Bernhardy 3, 8, 241. Bethe 50, 60, 309, 313, 314. Bidez 313. Bionas 207. Byron 88. Blass 185. Blepsidemas 288. Brandis 311. Brasidas 195, 244, 276. Brisejida 38, 49, 54, 62, 93. Buchholz 313, 315. Burnet 312.

C. Capps 317. Cauer 309. Cereteli 299, 317. Cezaris 15. Chadwick 309. Champollion 19.

Charisijas 300, 301, 302, 303. Charonas 284. Charondas 149. Chefrenas 14. Cheironas 28, 212. Cheopsas 14. Chionidas 262. Chloja 175. Chlorida 118. Choirilas 202, 203, 205. Choirine 230. Chremilas 288. Chrisas 38. Chriseida 38, 93. Chrisippas 97. Christ, W. 1, 8, 164, 313. Churginas 204. Ciceronas 126, 160, 229. Cide 31. Corneille 87. Couat 316. Croiset, A. ir M. 9, 86, 117, 118, 151, 166, 200, 208, 263, 280, 281, 290, 314, 316. Curtius R. 177. Ciurlionis, M. K. 19.

D.

Dafnis 175. Daidalas 28, 289. Damnasillida 260. Danaja 101, 177. Danajas 101. Dante 87. Daos 300. Dardanas 55. Darejas 209. Datisas 189. Decharme 315. Deifobas 56. Dejaneira 102, 227. Demetra 19, 104, 105, 120, 122, 123, 160, 169, 197, 219. Demetrijas 2, 166, 204, 261. Demianczuk 317.

Demodokas 69. Demofoontas 104, 105. Demokritas 207. Demostenas 49, 153, 156, 270. Denis 316. Detscheff 2. Diels 312. Dies 312. Difilas 296, 297. Dijas 112. Dikajarchas 2. Dikaiopolidas 269. Dike 147. Diktis 177. Dindorf 315. Diogenas Laertijas 3, 160, 219, 259, 261. Diomedas 29, 32, 44, 45, 46, 48, 50, 51, 62, 95, 228. Dionas Chrizostomas 219, 228. Dione 45. Dionisas 11, 24, 116, 120, 123, 124, 125, 128, 129, 130, 157, 163, 172, 197, 198, 199, 200, 201, 203, 204, 205, 207, 217, 221, 241, 242, 253, 256, 283, 284, 285. Dionisijas Halikarnasietis 164, 219. Diopeitas 298. Dioskurai 42, 249. Dietze 316. Donner 315. Dopheide 315. Döring 311. Dörpfeld, W. 34, 35, 309. Dovydas, zydq karalius 196. Drakonas 149. Drerup 309. Dronke 314. Droysen 280, 315, 316. Dussaud, P. 309. Dzeusas 10, 24, 38, 39, 43, 44, 45, 48, 49, 51, 52, 53, 55, 56, 57, 64, 65, 72, 79, 82, 92, 100, 101, 107, 111, 113, 114, 118, 128, 129, 147, 170, 197, 211, 217, 242. Dzenodotas iS Efeso 60, 91.

E. Echekratidas 167. Efialtas 191. Eirene 277. Eisler 311. Elektra 213, 224, 248, 249, 251. Empedoklas 141, 142, 143, 144, 145. Epafas 101. Epejas 94. Epicharmas 141, 206, 258—260, 261, 264. Epikaste 71, 90, 97, 210. Epikuras 296. Epimenidas i§ Kretos 126. Erechtejus 246. Erida 92. Eriboja 185. Erifila 98, 99. Erman 16. Eteoklas 97, 98, 210, 226, 250. Euadne 231. Euforbas 53. Euforionas 207, 252. Eugammonas 96. Eumajas 72, 73, 74, 78, 79, 80, 84. Eupeitas 82. Eupolidas 6, 262, 265, 266, 267, 272, 276, 285. Euriganeja 210, Eurikleja 76, 77, 80, 81. Euripidas 6, 116, 123, 169, 201, 207, 218, 220, 221, 222, 228, 230 — 252, 253, 254, 260, 276, 281, 282, 283, 2 4, 285, 286, 289, 306, 316. Euripilas 95. Eusebijas 3, 264. Euristejus 102, 245. Euritas 102.

F. Fabricijus 7. Faidra 236. Fairbanks 312. Faustas 61. Feidippidas 273. Femijas 82. Graiku

literatüros

istorlja.

Ferekratas 263, 264. Filemonas 296, 297, 298. Filippas 268, 293. Filippidas 296. Filoitijas 78, 79, 80. Filokleonas 274, 275, 276. Filoktetas 93, 95, 228. Filostratas 166. Fimmen, D. 309. Finejus 209. Finsler 45, 75, 309. Fisignatas 111. Flach 3, 313. Foinikas 49. Fokilidas 159. Formidas 258, 261. Fotijas 5. Frank 312. Friedländer 313. Friksas 102, 103. Frinichas 202, 203, 208, 209, 221, 266, 283.

a

Qaja 100, 117, 118. Qanimedas 109. Qanszyniec 311. Qeffcken, J. 8, 181, 314. Geibel, E. 177. Gellijus, Aulus 173, 232. Gelonas 258. Gigesas 154. GilgameSas is Uruko 17. Girard 314. Gyraldus 6. Glaukas 46. Glikera 303, 304, 305. Glotz, G. 19, 309. Goethe 23, 39, 61, 63, 87, 88, 93, 119. 126, 167, 252, 316. Gomperz, T. 241, 311. Gorga 166. Gorgijas 272. Grigalius XIII 15. Grodeck 126. Grote 9, 60. 21

Gruppe 123, 311. Guizot 317. Guthrie 311.

H. Hadas 100, 104, 117, 124. Hagijas i§ Troidzeno 95, 96. Haigh 314. Haimonas 226, 227. Halitersas 65. Hammurapi 16, 18. Harmonija 99. Haupt 314. Hauvette 313. Hefaistas 54, 56, 61, 93, 94, 211. Hegel 139. Heitz, E. 8. Hekabe 46, 243. Hektoras 32, 34, 42, 44, 45, 46, 47, 48, 49, 50, 51, 52, 53, 5G, 57, 58, 91, 93, 94, 217, 244. Helena 38, 42, 43, 47, 58, 66, 92, 95, 175, 237, 238. Heliias 71, 84. Hella 102. Hellanikas 86, 130. Hellenas 47, 245. Henselmann 63. Hera 27, 38, 43, 49, 51, 56, 92, 97, 100, 102, 117, 128, 197, 247, 248. Heraklas 17, 101, 102, 103, 174, 204, 212, 222, 227, 229, 233, 245, 247, 248, 260, 268, 279, 284. Herakleidas Pontikas, geriau: iS Ponto 2, 130, 160, 252. Herakleitas 124, 142. Herder 23. Hermann, G. 60, 84. Hermejas 58, 65, 67, 70, 81, 106, 107, 108, 122, 170, 212, 215, 237, 276, 288. Hermione" 238, 244. Hermippas 3, 230, 267. Herodotas 115, 130, 172, 191, 185, 199, 203, 220, 286. Herondas 261.

Hesiodas 17, 48, 112, 113, 115, 116, 118, 119, 133, 147, 158, 161, 179, 241. Hestija 108, 117. Hieronas is Siraküzu 179, 183, 206, 258. Hieronimas is Rodo salos 2, 230. Hillas 227. Miller 313. Hirnerijas 165. Hinrichs 8. Hiobas 196. Hiperbolas 266. Hipermnestra 101, 208. Hipnas 40, 51. Hipparchas 167, 176. Hippijas 187. Hippolitas 236. Hipponaktas 162, 257, 297. Hoerenz 86. Hoffmann 312. Homeras 2, 10, 14, 22, 27, 28, 29, 31, 32, 33,, 34, 35, 37, 39, 41, 42, 43, 44, 45, 51, 53, 55, 56, 59, 60, 61, 67, 72, 73, 75, 79, 83, 85, 89, 90, 104, 109, 116, 118, 131, 133, 160, 169, 170, 173, 174, 175, 212, 213, 217, 222, 241, 247, 259, 268, 298. Horatijus 125, 152, 163, 164, 170, 179, 183, 186, 202, 204, 529, 290. Howald 314. Huemer 314. I.

Ibikas 141, 175, 176. Idomenejus 76. Ifigenija 96, 213, 217, 231, 239, 240, 241, 249, 250, 251, 252. lksionas 217. Inaras 192. Iofonas 220, 253, 283. Iokaste 250. Iola 102. Iolajas 245. Ionas 220, 246, 247, 253. Iras 75. Irida 42, 54, 57, 279. Isagoras 188.

Ismene 227. Istras 3. Istar 17. Ivanov Viaöeslav 311. J.

Jakoby 313. Jasonas 102, 103, 234. 235. Jebb, R. C. 33. Jensen 317. Joel 311, 312. Juozapas 169. Juvenalas 266. K. Kadmas 242, 243. Kalchantas 38, 51. 239. Kalevalas 30. Kalipsa 64, 65, 66, 67, 72. Kallimachas 3, 4. Kallinas 153, 154. Kalliroja 99. Kallistratas 268. Kammer, E. 309. Kant 90. Karkinas 253. Kasprowicz 315. Kassandra 58, 213, 214, 215, 237, 249. Kelejus 104. Kenyon 314. Kerkilas 165. Kerkionas 301, 302. Kerkopsas 126. Kern, O. 311, 313. Kikauka 313. Kimonas 185, 192, 206. Kipselas 149. Kirchhoff, A. 83, 84, 85, 310, 315. Kirke 70. 71, 72, 96. Kirnas 158. Kleist, H. 93. Kleistenas 187, 188, 191, 200, 222, 282. Kleonas 195, 265, 266, 268, 269, 270, 274, 276. Klimene 42. Klinger 313.

Klitaimestra 82, 93, 96. 175, 213, 214, 216, 224, 225. 239, 240, 248, 251. Kock 316. Kochanowski 48. Kodras 155. Kokalas 289. Koonas 50. Kore 104, 160, 197. Korinna 169, 170, 178, 210. Körte 283, 296, 317. Kottita 266. Kranz 312, 313, 314. Kratetas 263, 264. Kratinas 6, 262, 263, 264, 271, 285. Kreon tas 225, 226, 229, 234, Kreusa 246. Kroisas 156, 185. Kroll 309. Kronas 100, 117. Ksenarchas 261. Ksenofanas 131, 132, 133, 136, 157. Ksenofontas 196, 260. Ksenoklas 253. Ksenonas 86. Kserksas 190, 208, 209, 260. Ksutas 246. Ktesippas 78. Kvintilijanas 1, 5, 160, 164, 298, 306.

265, 267, 235, 250.

134, 135,

174, 178,

L.

Lachetas 275. Lachmann 36, 60, 62, 83, 310. Laertas 65, 71, 81, 82, 118. Lajas 97, 225, 226. Lamachas 269. Lang, A. 33, 310. Laodamantas 98, 99. Laodike 42. Laplace 90. Leaf, W. 33. Leda 92. Leeuwen, J. van 81, 206, 310, 316. Legrand 291, 299.

Lehrs 310. Leo 310. Leonidas 190. Leschas 48, 93, 95. Leta 27, 106, 170. Leukoteja 67. Likambas 153. Likas 247. Likurgas 150, 199, 220, 231. Lillge 45. Linkejus 101, 208. Lisandras 195, 282, 283. Lisistrate 280, 281. Lobeck, 123, 310. Lohmann 315. Lope de Vega 307. Lorenz 316. Ludwig 313.

M. Maas 170, 311. Machaonas' 28. Mackail 63. Magnetas 262. Mahaffy, J. P. 8. Majada 106.. Makarija 231, 245, 250. Maksimas is" Tiro 118. Manas 30. Mannwald 314. Mardonijas 190, 191. Markus 31. Masqueray 313, 316. Mathews 314. Mazon 316. Medeja 103, 234, 235, 236, 271. Medontas 82. Meduza 101, 102. Megara 71, 247. Meleagras 28, 90. Meineke 287, 316. Meyer, Ed. 310. Mekler 315. Melanta 76. Melantijas 78, 80, 84. Melissas 139.

Melita 230. Memnonas 94, 95, 217. Menelajas 29, 32, 38, 4L 42, 43, 44, 47, 48, 53, 66, 73, 92, 95, 96, 175, 223, 237, 238, 239, 240, 244. Menandras 291, 292, 296, 298, 299. 300, 305, 306, 307, 316, 317. Menoikejus 250. Mentas 65. Mentoras 66. Meridarpakas 111. Merope 226. Metonas 141, 279. Mickeviöius 36, 40, 54, 63, 68, 87, 88, 126. Mikerinas 14. Mikonas 185. Miltijadas 189, 266. Miltonas 63. Mimnermas 154, 155. Minas 19, 20, 28, 185, 289. Minijas 170. Mironidas 266. Mirrine 303, 304, 305. Mirta 178. Mirtida 169. Mnesarchidas 230. Mnesilochas 281, 282. Moliere 267, 296, 307. Molossas 244. Monro 310. Moschionas 303, 304, 405. Mülder 53. Müller, K. O. 8, 123, 257, 280, 315. Murko 30. . Murray, Q. 8, 310.

N. Nägelsbach 241, 310. Nageotte 313. Nannä 155. Napoleonas 41. Naramsinas 16. Nauck 314, 315. Nausikaja 67, 68. Navarre 314.

Nefele 102. Nemesida 92. Neobula 153. Neoptolemas 66, 95, 228, 229, 244. Nesas 102. Nestle 315. Nestoras 40, 49, 66, 94, 95. Niese 77, 84, 85, 310. Nietzsche 140. Nikijas 270. Nikitin 314. Nikostrate 220. Nilsson 311. Nitzsch 310. Nietzsche 312. Norwood 314.

O. Oehna 169. Odisejus 32, 33, 34, 40, 49, 50, 51, 64, 65, 66, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 74, 75, 76, 77, 78, 79, 80, 81, 82, 83, 84, 85, 86, 87, 88, 90, 94, 95, 96, 147, 223, 227, 228. Oidipas 29, 90, 97, 98, 210, 225, 226, 229, 249, 250. Onesimas 300, 301, 302, 303. Onomakritas 126. Opora 277. Orestas 96, 175, 213, 215, 216, 224, 238, 244, 245, 248, 249, 251, 252. Origenas 232. Otto, W. F. 123, 310. Ovidijus 166, 173, 299, 306.

P. Pamfile 300. Panas 169. Pandaras 44. Pandionas 278. Pandora 113. Paris 38, 41, 42, 43, 46, 47, 48, 82, 92, 94, 95, 237. Parmenidas 133, 134, 136, 137, 138, 139, 140, 142, 143. Pataikas 303, 304, 305.

Patin 312, 313, 314. Patrici Fr. 7. Patroklas 52, 53, 54, 57, 62, 82, 83, 91, 94. Pauly 309. Pausanijas 155, 190. Pawlicki 311. Peisandras i§ Rodo 102. Peisistratas 66, 149, 150, 156. Peisthetairas 278, 279. Pelejus 28, 53, 58, 92, 111, 240, 244, 245. Pelijas 103. Pelopas 97. Penelopeja 65, 71, 73, 74, 75, 76, 77, 78, 79, 80, 81, 82, 84, 85, 91. Penija 289. Pentejus 201, 202, 242. Pentesileja 93. Peppmüller, R. 8. Periandras 149, 173. Periklas 192, 193, 194, 220, 255, 262, 263, 266, 278. Persas 112, 114. Persefoneja 71, 125, 128, 129, 169. Persejus 101, 102, 177, 217, 222, 282. Pigon 63. Piladas 96, 215, 238, 248, 249, 251, 252. Pindaras 130, 163, 171, 176, 178, 179, 180, 181, 182, 183, 184, 186, 213, 234, 236, 247. Pitagoras 137, 141. Pitermas is Teo salos 167. Pittakas 149, 164. Platonas 2, 24, 37, 54, 88, 110, 119, 120, 124, 125, 234, 137, 138, 148, 151, 169, 175, 179, 187, 196, 232, 254, 258, 261, 287, 288. Platonas Komikas 266. Piatonijas 263. Plautus 259, 293, 295, 299. Plinijus 299. Plotinas 24. Plutarchas 124, 132, 137, 156, 157. 183, 197, 198, 203, 298. Plutonas 284.

Podaileirijas 28. Polemas 276. Polemonas 219, 303, 304, 305. Polibas 226. Polibijas 178. Polidoras 243. Polifemas 64. Polifrasmonas 206, 209. Polignotas 185, 218. Poliksena 237, 243. Polikratas 149, 167, 175. Polimnestas 167. Polimestoras 243.

Reitzenstein 313. Reja 108, 117. Resas 50. Riaux 312. Ribbeck 316. Richter 314. Ridgeway, W. 33. Robert 44, 317.

Polineikas 97, 98, 210, 226, 229, 250. Porfirijas 125, 137. Poseidippas 296. Poseidonas 32, 51, 52, 55, 56, 64, 67, 72, 84, 91, 100, 117, 170, 222, 236, 237 279. Post 314. Praksagora 286. Praksilla 170. Pratinas 205, 206, 209. Prijamas 42, 43, 55, 56, 57, 58, 92, 93, 94. Prinz 315. Prodikas 231. Proklas 5, 91, 96. Prokne 278. Prometejus 113, 211, 212, 279. Propertijus 59, 155. Protagoras 196, 231, 266, 272. Protejus 66. Protesilaias 52. Przychocki 316. Psicharpaka 111. Ptolemajas I ir II 4, 91. PuSkin 87, 88, 153, 168, 306. Putifaras 169.

Saliamonas 196. Sapfä 163, 165, 166, 167, 169. Sargonas I 16. Sarpedonas 44, 50. Sendling 124, 135. Schiller 63, 147, 152. 185. Schlegel 173. Schliemann 27. Schmid W. 1, 8, 89, 164, 170, 280. Schroeder 315. Schuster 311. Schwartz, Ed. 77, 84. Schwegler 311. Scott, J. A. 310. Semele 24, 130, 242. Semonidas 161. Sextus Empiricus 1, 132. Shakespeare 87, 307. Shappard 314. Sienkiewicz 50. Sikonas 289. Simonidas i§ Keo salos 141, 159, 171, 173, 176, 177, 178, 183, 186, 189, 206. Simplikijas 139. Sinko, T. 9, 63, 89, 249, 277, 279, 310, 317. Sitzler 313. Skopelinas 178. Slowacki 87, 88. Sirikas 300, 301, 302. Smetona, A. 54, 271. Smikrinas 300, 301, 302, 303. Snofru 15. Sofillas 218.

R.

Racine 87, 88, 236, 276, 316. Radermacher 311. Radlow, L. 30. Reich 316. Reinach 313.

Rohde, F. 60, 120, 123, 227, 311, 312. Rüter, Ii. 34, 35. Rzach 118, 310.

S.

:

Sofoklas 63, 108, 206, 207, 212, 218— 230, 231, 232, 234, 238, 249, 252, 253, 255, 283, 284, 285, 289. Sofoklas Jaunesnysis 224, 229, 316. Sofronas 260, 261. Sokolov 310. Sokratas 54, 137, 232, 247, 271, 272, 273, 288. Solonas 149, 155, 156, 157, 161, 162, 196, 262, 266. Speusippas 137. Srebny, St. 266. Stasinas is Kipro 91, 92. Steinthal 31, 310. Stesichoras 141, 171, 173, 174, 175, 176, 182, 213, 237, 239, 247. Stesimbrotas is Taso salos 2, 59. Strabonas 153, 246. Strepsijadas 273. Strofijas 96, 224. Studemund 317. Suidas 3, 4, 130, 131, 137, 165, 173, 203, 219, 232, 253, 258, 260, 264, 265, 294. Susarijonas 257. Süvern 280. Silkarskis, V. 271, 312. T.

Taylor 311. Taletas i§ Hortinos 171. Tannery 311. Tannhäuser 67. Teagenas 2, 149. Teichmüller 312. Teiresijas 71, 81, 225, 226, 242, 250. Telegonas 96. Telekleidas 267, 272. Telemachas 64, 65, 66, 67, 73, 74, 75, 76, 78, 79, 80, 82, 84. Telesilla 170. Temistoklas 188, 190. Teofrastas 2, 135, 139. Teofus6 106. Teognidas 157, 158, 159, 164.

Teoklimenas 74, 78, 238. Teokritas 261. Terejus 278. Terentijus 295, 299, 307. Teronas 179. Terpandras 151, 152, 162, 163. Tersandras 98, 99. Tersitas 40, 72, 93, 94. Tesejus 28, 42, 185, 218, 236, 246, 247. Tespidas 201, 202, 203. Tetida 39, 44, 51, 53, 54, 55, 92, 93, 94, 212, 240, 245. Teukras 222, 223. Tidejus 44. Tiech 173. Tifoejus 118. Timonas 135. Timotejas 231. Tirä 71, 118. Tirtajas 154. Tleptolemas 44. Toantas 252. Tomas Akvinietis 6. Trasidejus 141. Trasimechas 268. Triballas 279. Trigajas 276, 277. Trubeckoj 311. Tukididas 119, 194 Turyn 313.

U. Ungnad 17. Uranas 100, 117. Usener 23, 26.

V. Varronas 232. Vatke 312. Vellerns Paterculus 160. Venera 17, 67. Verall 315. Vergilijus 50, 55, 87. Vitruvius 232. Voss, Q. J. 7.

W.

Waddington 312. Waltz, P. 310. Warren 311. Weil, H. 206, 314, 315. Welcker, F. G. 254, 310, 314. Wellmann 313. Wilamowitz - Moellendorff 9, 48, 61, 63, 77, 85, 115, 118, 123, 206, 209, 213, 241, 281, 291, 303, 310, 311, 313, 314, 315, 317.

Windelband 311. Wissowa 309. Wojevodskij 310. Wolf, Fr. Aug. 7, 8, 60, 62, 83, 86. Z.

Zeller 311. Zielinski 9, 10, 23, 25, 37, 39, 43, 60, 63, 74, 86, 101, 102, 158, 162, 198, 241, 247, 277, 278, 279, 280, 283, 289, 307, 310, 313, 314, 315, 316.