Temos ir variacijos : literatūra, kritika, polemika 9986403626

Citation preview

Alfonsas Nyka-Niliūnas

TEMOS IRVARIACIJOS LITERATŪRA

/

KRI TI KA

baltos lankos

/

POLEMI KA

Knygos išleidimą parėmė Lietuvos kultūros ministerija Redagavo VIRGINIJUS GASILIŪNAS

Apipavidalino EUGENIJUS KARPAVIČIUS

© Alfonsas Nyka-Niliūnas, 1996 © Literatūros kritika: atranka ir vertinimai, Saulius Žukas, 1996 Rinko ir maketavo baltos lankos Printed in Lithuania ISBN 9986-403-62-6

Turinys

Literatūros kritika: atranka ir vertinimai / Saulius Žukas

ix

I. RAŠYTOJŲ PROFILIAI 1. Savieji

Maironio likimo paraštėje Vaižgantas po dvidešimties metų Krėvė Vyriausioji karta Vakarų tremtyje Putinas gyvenimo ir kūrybos prieštarose Balys Sruoga Jono Aisčio poezijos fenomenas Antanas Miškinis Karaliaus juokdarys Žodis pomirtinei Henriko Radausko knygai Žemės užtekėjimo poetas Nevermore Vytautas Mačernis Julius Kaupas

3 9 13 19 43 57 62 76 89 94 102 105 117 125

2. Svetimieji

Vergilijus ir jo Georgikos Dante Stefan George Ivanas Buninas Franęois Mauriac

128 146 153 159 162

II. KNYGOS Palaužtų sparnų poezija Žemę praradusio žemdirbio poezija Pulgio Andriušio lyrinės apysakos Pulgis Andriušis dar kartą grįžta į kaimą Pulgio Andriušio Tipelis Naujoji Liudo Dovydėno knyga A.M. Katiliškio Prasilenkimo valanda Siaurės Lietuvos kaimo buities freska Daktaras Kripštukas pragare, arba Pasikalbėjimas apie pasakų knygas Antano Vaičiulaičio Italijos vaizdai Valentina Henriko Radausko grįžimas Raudoni batukai, arba Jurgis Savickis Paskutinis Jurgio Savickio žodis Negrįžusio sūnaus palaidūno dienoraštis Žvilgsnių proza ir poezija Tezinis Vytauto Alanto romanas Jurgio Jankaus Pirmasis rūpestis Kazys Boruta, arba Revoliucinis romantizmas Lietuvių poezijos antologija Aloyzo Barono proza XVII Maironio Pavasariobalsų laida Henrikas Nagys, arba Saulės laikrodžiai Antano Škėmos eksperimentas Orapro nobis Laikas ir žmonės Aisčio atsiminimuose Milfordogatvės elegijos Daiktai ir nuorūkos Aguonos ir smėlis Pakeliui į naują prozos žodį

169 175 181 187 193 198 202 207 214 221 223 226 236 245 248 253 258 266 269 276 281 292 295 303 313 318 325 331 334 338

Premijuotas romanas Karklupėnuose Kazio Almeno debiutas Penktoji šlaito poezijos knyga Trečioji Pradalgė Partizano buities poezija Praeitos vasaros knygų derlius Egzodo literatūros skerspjūvis Justino Marcinkevičiaus Mindaugas BrolioMykologatvė

340 343 346 349 356 358 365 373 379

III. DIENOS TEMOMIS Mūsų literatūros kasdienybė keturi šimtai pirmaisiais metais po Mažvydo 385 Rašytojai prieš kritiką 394 Septyni prieš Tebus: Jono Aisčio ir kitų žygis prieš Literatūros lankus 398 Patriotizmas ir poezija 406 Emigracija ir kritika 412 Populiarumas ir poezija 415 Intelektualinis linčas ir kritika 418 IV. VARIA Užsklanda Czestawo Miloszo poezijos knygai Epochos sąmoningumo poezija Atsakymai j Literatūros lankų anketą Hamletas: Vertėjo post scriptum Heinrich Heine: Įvedamosios pastabos į Henriko Radausko Atta Troli vertimą

425 428 431

Bibliografinės pastabos Rodyklė

445 451

440

Literatūros kritika: atranka ir vertinimai

Iki šiol Alfonsas Nyka-Niliūnas Lietuvoje daugiau žinomas kaip poetas ir vertėjas; tik lietuvių literatūros specialistai yra skaitinėją jo kritikos straipsnių. Gal ir neblogai, kad šio įžvalgaus kritiko nuo­ monių dar nenuvalkiojome; jos ateina pačiu laiku, kai, atslūgus entuziazmo karščiui, vėl pamažu imamės rimtesnių literatūrinių studijų, o pirmiausia bandome susigaudyti - kas ko vertas. Ramybės nuolatos neduoda ir kitataučių kolegų klausimai: ką siūlytumėte versti iš lietuvių literatūros? Taigi Alfonsas Nyka-Niliūnas kaip kritikas grįžta su labai laukiamu bagažu - atvirais, reikliais ir gera­ noriškais lietuvių literatūros vertinimais ar bent jau kvietimu svars­ tyti vertės problemas. Skaitant paties autoriaus sudarytą straipsnių rinkinį ima dėstytis nors ir fragmentiška, bet atidi ir vertybiniu požiūriu griežtai apibrėžta lietuvių literatūros istorija nuo Kristijono Donelaičio, Maironio iki Henriko Radausko, žemininkų, Literatūros lankų sąjūdžio. Publikuojama ir keletas straipsnių apie klasikinę užsienio literatūrą. Šiandieninėje lietuvių literatūros padangėje vertinimo problema yra bene pati komplikuočiausia ir svarbiausia. Rašomos akademinės istorijos, vadovėliai, kuriuose į praeities literatūrą jau galima būtų pažvelgti be ideologinių nuostatų, o kūrinius vertinti pirmiausia meninės brandos požiūriu. Pagal kokius principus, tarkim, sudėlioti vienoje plotmėje XX amžiaus antrosios pusės literatūrą esmingai neatribojant Lietuvoje ir išeivijoje rašytų kūrinių? Kur riba tarp bibliografinių faktų išskaičiavimo ir pokalbių apie rimtus literatūros įvykius? Kokie kūriniai turėtų sudaryti lietuvių literatūros „aukso fondą"? Tokie klausimai šiandien sklando ore ir Nykos-Niliūno straipsniai įsijungia į šiuos svarstymus. Vertintoju tapti nėra lengva, šios rolės niekas tau nepaskirs, bet ne­ pakanka ją sau prisiimti. Vertintojo vardas užsitarnaujamas. Sangrą­ žinė pastarojo žodžio forma labai svarbi, nes tai ne kokio užsakymo sėkmingas vykdymas, bet lėtas savojo autoriteto kūrimas, argumentų IX

savajai nuomonei pagrįsti rinkimas. Kelių puslapių recenzijoje kri­ tikas įvertina naują knygą; tokio pobūdžio rašinyje vargu ar rasime išsamių vertinimo pagrindimų, tai neslepiamas subjektyvus spren­ dimas, kurio garantija - vertintojo vardas. Kodėl norisi pritarti dau­ geliui kritiko nuomonių, kodėl prieš keturis dešimtmečius rašyti Nykos-Niliūno žodžiai nėra praradę savo vertės? Didelė dalis anuo­ met ir vėliau išspausdintų Nykos-Niliūno straipsnių, recenzijų pasi­ žymi pasakojimo skaidrumu bei įtaigumu, vertės kriterijų nuosek­ lumu. Ne vieną straipsnio ar recenzijos teiginį, skelbtą moralinę poziciją patvirtino laikas ir netgi naujausi Lietuvos istorijos įvykiai. Literatūros kritiko autoritetą sutvirtina ir jo kaip vieno pačių žy­ miausių lietuvių poetų ir poezijos vertėjų aureolė. Nyka-Niliūnas gana aiškiai formuluoja savuosius literatūros ver­ tinimo kriterijus. Vienas svarbiausių - ką naujo rašytojas atnešė į literatūrinį procesą. Ir tai dažnai yra svarstoma platesniame kon­ tekste, išeinant už lietuvių literatūros ribų. Kai kalbama apie atskiro rašytojo kūrybinę biografiją, stengiamasi apčiuopti pozityviausius aspektus, iškiliausius kūrinius ir didžiausia vertybe laikomas suge­ bėjimas keistis, atsinaujinti. Taigi literatūriniai reiškiniai stebimi literatūros istorijos perspektyvoje ir aptariant asmeninės biografijos pakilimus ir nuosmukius. Literatūriniai lyginimai, įtakų aptarimas pasižymi erudicijos platumu, šia prasme atskaitos taškas vertini­ mams yra solidus, nedarantis lietuvių literatūrai jokių nuolaidų. Be svarbiausiojo reikalavimo kūryboje siekti naujumo ir europinės lite­ ratūros standartų, kiti vertinimo kriterijai būtų tokie: pagal kūrinio santykį su vaizdavimo objektu, pagal vidinę teksto kokybę garan­ tuojančius reikalavimus, pagal moralinę rašytojo laikyseną, jo atsa­ komybę prieš lietuvių kalbą bei kultūrą. Kalbėdamas apie literatūros santykius su realybe, Nyka-Niliūnas aiškiai artikuliuoja pagrindinę XXamžiaus literatūros kritikos nuos­ tatą: literatūros veikalas turi būti vertinamas tik literatūrinių santykių plotmėje (p. 259), kitaip sakant, literatūra neturi kokių nors vertės požiūriu privilegijuotų temų, ir vertinamas turi būti kūrinys, o ne autorius su jo nuopelnais. Kalbėdamas apie rašytojų pasirenkamą tematiką kritikas teigia, jog „banalybę meniškai pavaizduoti yra didelis ir sunkus menas, tuo tarpu banaliai vaizduoti gyvenimą yra didelis nusikaltimas ir menui, ir realybei" (p. 341). Nykos-Niliūno raštuose ne kartą yra papriekaištaujama rašytojams, kadjų kūriniams trūksta objektyvumo ar jie prasilenkia su realybe. Kritiko nuomone,

vaizduojami žmonės neturi būti klusnūs autoriaus idėjų formuluo­ tojai, jie turi liudyti save, liudyti gyvą žmogų, o literatūrinėmis ar propagandinėmis schemomis pagrįsti charakteriai kaip tik ir yra neobjektyvūs (p. 316). Realybės jausmo praradimas veda prie pavo­ jingos gyvenimo simplifikacijos (p. 328). Kalbėdamas apie pokario partizaninio judėjimo vaizdavimą išeivijos ir Lietuvos literatūroje, Nyka-Niliūnas rašo: šiuo paskutiniuoju požiūriu šiandieninė išeivijos proza stovi labai arti so­ cialistinio realizmo, kuriame taip pat viskas išeina ne iš žodžio ir ne iš žmo­ gaus, bet iš politinių logaritmų lentelės. Tatai puikiai liudija labai panašus abiejose pusėse partizanų kovų Lietuvoje temos traktavimas. Nė viena pusė neišeina iš žmogaus. Nė vienai pusei nerūpi atskleisti, kas ir kaip iš tikrųjų vyko. Nė viena pusė nesiremia objektyviai išstudijuota realybe ir savo herojų į sceną išveda arba iš anksto pasmerkus, arba iš anksto išteisinus. Visi atsaky­ mai iš anksto žinomi, abi pusės turi tik po vieną sprendimo galimybę (p. 379).

Prozaiko žodis, anot kritiko, turi būti atpalaiduotas nuo aiškina­ mojo balasto, jis turi ne sakyti, o egzistuoti. Prozos profesionalumas suprantamas kaip atsakomybės ir vaidmens grąžinimas žodžiui „autentiškam šifrui, kuris garantuotų autoriaus nepriklausomybę nuo ideologijų antplūdžio, - taip, kaip magiškas ženklas savo kriptįška forma išsaugo jame slypinčios idėjos autentiškumą bei gyvybę" (p. 380). Taigi išeivijos proza, Nykos-Niliūno nuomone, „turėtų rū­ pintis ne tiek sprendimais, kurie beveik visuomet išeina klaidingi, kiek klausimo būties tyrimu. Tam, be abejo, reikėtų aukštesnės jus­ linės bei intelektualinės kultūros ir ypač „fenomenologinio" santykio su realybe, kuris pakeistų propagandinį (išmoktąjį arba primestąjį) santykį" (ibid.). Kvietimas atsisakyti propagandinio santykio su tik­ rove, reikalavimas, kad žodis imtų egzistuoti ir kiti teiginiai netiesio­ giai primena žymaus prancūzų literatūros kritiko Roland'o Barthes'o keltus reikalavimus, opastaba, kad rašytojas Eduardas Cinzas pirmo­ joje savo knygoje dar neturi savo ecriture (p. 381), - jau visai nedvi­ prasmiška nuoroda į minėtą kontekstą. Aptardamas lietuvių prozininkų kūrybą, Nyka-Niliūnas įvairiomis progomis svarstojos nesėkmių priežastis. Pavyzdžiui, pagyręs Marių Katiliškį už talentą kritikas pastebi, kad spontaniškai išgyventa me­ džiaga dar nėra meno kūrinys, o jai sutvarkyti reikalinga sąmoninga kūrėjo veikla (p. 205). Vertintojas pabrėžia literatūrinės disciplinos būtinumą, sergi lietuvių autorius nuo tradicinės mūsų beletristikos ydos, kai veiksmas aukojamas dėl pasakojimo lyriškumo, kai apskritai XI

silpnai gebama dinamizuoti veiksmą. Neabejotina vertybe laikomas toks pasakojimas, kuriame dominuoja tvarka ir kur autorius aiškiai suvokia pasakojimo tikslą. Apibūdindamas vieną itin vykusią Jur­ gio Jankaus novelę, Nyka-Niliūnas rašo: „Nė sekundės neišleisda­ mas savo kūrinio veiksmo iš akių, neeikvodamas laiko nereikalin­ giems peizažams ir lyrikai, išorinį veiksmą suderindamas su vidine personažų evoliucija, Jankus sukūrė tikrą konstrukcijos šedevrą" (p. 267). Tačiau bene artimiausia kritikui yra Antano Vaičiulaičio proza. Pavyzdžiui, komplimentų nusipelno Valentina: Vaičiulaičio stilistinis instinktas ir smulkiausių žodžio ir sakinio niuansų jautimas dažnai stebina skaitytoją. Ir Valentinoje kiekvienas mažiausias pa­ sažas turi savo „choreografiją", kiekvienas žodis žino ne tik savo vietą, bet ir judesį bei spalvą. Žodžiai ir sakiniai nebėga pirmyn, besipjaudami su prasme, kaip avinų banda, nežinanti, kur sustoti (o tai labai dažnai pasitaiko mūsų naujausių beletristų darbuose), bet klauso kiekvieno autoriaus mosto (p. 225).

Aptariant poezijos vertybes, bene parankiausiu autoriumi NykaiNiliūnui tampa Henrikas Radauskas. Apibūdindamas eilėraščių rin­ kinį Fontanas, kritikas pasitelkia estetizmo ir formalizmo kategorijas, jas priešindamas tradiciniamlietuvių poezijos polinkiui į lyrinį spal­ vingumą. Mūsų nuomone, Nyka-Niliūnas visai pagrįstai pabrėžia 1935 metais pasirodžiusio Fontano vaidmenį bendrame lietuvių po­ ezijos atsinaujinimo procese: Šios dienos akimis žiūrint, savo epochoje Fontanas tvirtai stovi ant kojų ir formalinėmis savybėmis, ypač poetinės technikos prasme, yra neabejotinai aktualesnis už ne vieną daug garsesnę to laiko knygą, kurios šiandien tegali būti vertinamos kaip tuščias ekspresionistinis balastas. Fontano netiesioginė propaganda grįžti prie solidesnės formos taip pat buvo prasminga. [...] Isto­ riškai imant, Fontanas, po Jono Kossu-Aleksandravičiaus Eilėraščių, užima vieną iš svarbesnių estetinio formalizmo reakcijos (prieš formos palaidumą) postų (p. 228).

Tame pačiame straipsnyje Nyka-Niliūnas komentuoja minėtąsias kategorijas. Jis nesutinka, kad Radauskas, būdamas formalistas, idėją aukoja dėl poezijos technikos, ir teigia, jog šio poeto formalizmas remiasi iš estetizmo kylančiu išbaigtumo bei simetrijos pamėgimu ir tiesioginės saviraiškos vengimu. Pasak kritiko, kūrinio „idėja (siu­ žetinis, prasminis ir sąvokinis poezijos turinys) ir forma (minėtų ele­ mentų meninė inkarnacija) sudaro integralią visumą poezijos vei­ kale" (p. 232). Apibūdindamas poetinę Radausko pasaulėžiūrą ir kalbėdamas konkrečiai apie rinkinį Strėlė danguje, Nyka-Niliūnas XII

pabrėžia poeto vengimą angažuotis poezijai svetimoje problema­ tikoje. įdomiai yra svarstomas Radausko ir jaunesnės už jį poetų kartos poezijos santykis (beje, straipsnis rašytas 1951 metais). Viena vertus, tai aiški opozicija: Radausko estetizmas, jo poezijos nesuinteresuotumas arba tiesiog kamerinis pobūdis sunkiai derinasi su naujosios kartos, susiformavusios dabar daug kieno akcentuojamame „apsupime" bei persekiojamo žmogaus filosofijos įtakoje, palinkimu angažuotis. Naujausioji poezija yra krizės ir netikrumo išauginta, o Radausko poezija susiformavo stabilizacijos laikotarpiu, pastovių vertybių dvasioje (p. 235).

Ir išeivijoje rašytoje poezijoje Radauskas neatsisako savųjų prin­ cipų. Tačiau, pabrėžia Nyka-Niliūnas, yra vienas punktas, kur jau­ nosios poetų kartos ir Radausko siekimai visiškai sutampa: „bet kokia kaina išlaikyti poezijos, kaip estetinės kūrybos, nepriklausomybę ir apsaugoti nuo publicistinės infliacijos" (p. 235). Alfonsas Nyka-Niliūnas buvo vienas iš aktyviųjų 1952-1959 me­ tais ėjusio neperiodinio literatūros laikraščio Literatūros lankai bend­ radarbių, priklausė redakciniam kolektyvui. Pasisakydamas šio leidinio tribūnoje jis nevengė kalbėti visos apie Literatūros lankus susibūrusios rašytojų, kritikų, vertėjų grupės vardu. Minimas lei­ dinys savo laiku iš tiesų buvo sudrumstęs išeivijos literatūrinio gyvenimo vandenis, su jame skelbiamomis literatūros kritikos nuo­ monėmis buvo ypač aštriai polemizuojama. Čia skelbti Nykos-Ni­ liūno straipsniai, poleminiai pasisakymai leidžia pajusti tuometinį literatūros kritikos problemų spektrą ir mūsų aptariamo autoriaus užsiangažavimą. Apskritai Nykos-Niliūno kritikos straipsniai, recenzijos yra atviri ir gana kritiški. Kategoriškai pasisakoma prieš literatūros raidą stab­ dančių tradicijų saugojimą, prieš literatūrinio silpnumo maskavimui pasitelkiamą „tautinį stilių", prieš subliuškusią literatūrą ginančią žurnalistiką. Aptardamas kritiko funkcijas Nyka-Niliūnas pažymi, kad dalyvaudamas kokybinės atrankos procese kritikas pirmiausia turi nurodyti faktinę aptariamo dalyko padėtį ir ją įvertinti, bet jokiu būdu negalima patarinėti poetui, kokiais keliais jis turėtų eiti: ...kiekviena pedagoginė tendencija kritikoje yra absurdiška kaip sureliatyvinanti kriterijus, varžanti kūrybinę laisvę ir virstanti nuobodžia pamoka. [...] Kritiko atsakomybė yra daugiau teisėjo negu pedagogo, nes kritiko kon­ taktas su kūriniais yra panašus į istoriko kontaktą su istoriniais faktais, paremtas ne emociniais, bet intelektualiniais sprendimais (p. 301). xni

Literatūriniame ginče su „gyvaisiais klasikais" Nyka-Niliūnas stoja jaunųjų pusėn ir siekia paaiškinti savo poziciją. Daug ką gąsdina, kad jaunieji sukyla prieš herojiškas pozas pamėgusius vyresniosios kartos kūrėjus, bet kyla klausimas: ...kažin ar mes nors vienas turime teisę skųstis ir afišuotis savo kančiomis už tautą, skųstis, kad mes atlikome savo švenčiausią pareigą. [...] Be to, mes neužmirškime, kad yra ne mažiau kruvinomis rankomis dirbusių ir tebedir­ bančių, kovojusių ir tebekovojančių. Irbaisiai klystume, jei mes kaip atlyginimo už mūsų kančias reikalautume mūsų darbų besąlyginio vertinimo (p. 390).

Šitoks požiūris pagrindžia literatūros kritikos principą, kad verti­ nant kūrinį reikia užmiršti, kas yra jo autorius, kokios jo pažiūros, kokiai partijai jis priklauso. Moralinė išeivijos rašytojo laikysena ne viename straipsnyje yra tapusi svarbia svarstymų tema. Vienas iš komplikuotų išeivijos literatūros kritikos klausimų - kaip pasisakyti apie Lietuvoje, sovietinės ideologijos aplinkoje rašomą literatūrą. Aišku, tai tiesiogiai susiję su platesne problematika: kaip vertinti okupuoto krašto perspektyvas, kaip įsivaizduoti tolesnę lietuvių kultūros raidą, ką laisvajame pasaulyje atsidūręs išeivis gali patarti likusiems tėvynėje, kokia turėtų būti jo paties laikysena? Ypač daug abejonių Nykai-Niliūnui kelia bandymai iš už Atlanto siūlyti rezistencijos planus, šia prasme jis labai kritiškai pasisako prieš Jono Aisčio Milfordo gatvės elegijose esančias neatsakingas ir pavojingas simplifikacijas, realybės jausmo stoką: „Aistis nesupranta ir nenori suprasti, kad tautos likimas spręsis, viena ar kita prasme vystysis iš tų sąlygų, kokiose ji dabar yra, nors jos ir būtų prievarta primestos. Tai yra dabartinė mūsų tautos realybė" (p. 328). Visai panašiai kaip ir Antanas Škėma 1951 metais rašytoje savo autobiografijoje, NykaNiliūnas primena, kad „autentiški kovotojai operuoja kovos lauke, ne už tvoros. Tikri herojai yra tylūs herojai. Plepūs herojai yra netikri" (ibid.). Svarstydamas, kas sudaro patriotizmo pagrindus, kritikas klausia: „...kodėl mes visi [...] vieni - du kartus, kiti - vieną kartą galvotrūkčiais pabėgę iš Pilėnų, iš garbės lauko, o galėję pasekti šio kunigaikščio [t.y. Margirio, - S. Ž.] pavyzdžiu, taip dažnai ir taip patetiškai žadame patys ir siūlome kitiems mirti už tėvynę?" (p. 265). Gerą progą pozityviai svarstyti išeivijos ir Lietuvos santykius teikia knygoje Lietuvių literatūrasvetur, 1945-1967skelbiamo Juozo Girniaus straipsnio aptarimas. Nyka-Niliūnas rašo, kad tai pirmoji tremties literatūros situacijos filosofija, pirmas rimtas jos palyginimas su tuome­ tinės Lietuvos rašytojų likimu bendro lietuvių literatūros vystymosi XIV

fone. Girnius nei vienai, nei antrai pusei neteikia ypatingų privilegijų. Pasak Nykos-Niliūno, „sunki tremtinio buitis, kaip ir namuose pasilikusiojo priespauda, jam yra tik žmogiškosios sąlygos faktai. Gy­ venimas vienoje ar kitoje pusėje neteikia jokių lengvatų, neatleidžia kūrybinio rango nuodėmių ir nepateisina dvasinio seklumo." Skir­ tumas tarp rašytojo, gyvenančio Vilniuje ir gyvenančio Londone, iki tam tikro laipsnio yra sąlyginis, nes, cituojant Girnių, „gelmė yra pačiame žmoguje ir dėl to ji yra galima visur", šitaip samprotau­ damas Girnius, Nykos-Niliūno nuomone, prieina svarbią išvadą: „lieka tik kūriniai, kurie savo ruožtu yra vienintelė reali grįžimo (nors ir netiesioginio) galimybė:,Nežinia, ar kada galėsime grįžti tėvynėn. Bet nėra abejonės, kad grįš tėvynėn visa, ką būsime jai sukūrę. Ir visų pirma tai galioja literatūrinei kūrybai'"(p. 372). Šios mintys artimos tam, kas šiek tiek anksčiau buvo deklaruojama kaip Literatūros lankų pozicija. 1954 metais paskelbtame straipsnyje „Patriotizmas ir poezija" Nyka-Niliūnas rašo apie atsisakymą patrio­ tiškai tuščiažodžiauti ir kvietimą tarnauti savo tautai be patetikos ir triukšmo. Poezijoje lankininkai pabrėžia ne propagandinį patriotiz­ mą, bet „pačios kūrybos lygio patriotinę reikšmę". Aukščiausiu poeto patriotizmo liudijimu jie laiko „kūrybinį gyvastingumą ir savosios kūrybos siejimą tik su savo tauta" (p. 408). Savasis likimas pirmiausia yra siejamas ne su emigracija, bet su Lietuva, „kaip integralia mūsų pačių prasmės ir likimo dalimi" (ibid.). Be abejonės, daugelis čia cituojamų minčių apie išeivijos kultūri­ ninko, literato laikyseną aktualiausios literatūros istorijai, kaip me­ džiaga literatūrinių kontekstų rekonstravimui, tačiau kai kurios Nykos-Niliūno pristatomos lankininkų programos dalys lieka ne ma­ žiau svarbios ir šiandieninei mūsų kultūrai. Atsiradus galimybei atsiverti pasauliui politiškai, ekonomiškai orientuojantis į Vakarus, iškyla ir lietuvių kultūros autentiškumo problemos, šia prasme Lite­ ratūros lankų patirtis yra gana svarbi. Esmine tautiškumo žyme lan­ kininkai laikė kalbą, tad vienas iš patriotinių uždavinių yra rašyti gimtąja kalba; kitas - ne mažiau svarbus - įsisavinti ir išgyventi Va­ karų kultūrą. Pasisakydamas prieš norus lietuvių kultūrą atriboti nuo išorinių įtakų, Nyka-Niliūnas rašo: Pastangos kultūrinėje plotmėje atsistoti lygiomis su kitomis Vakarų Euro­ pos tautomis [...] yra kone vienintelis mūsų mažos tautos išlikimo laidas, šių pastangų konkretus realizavimas panaikintų nutautėjimo problemą, kuri šian­ dien nebeegzistuoja nei danams, nei norvegams, nei olandams (p. 409-410). XV

Taigi Nyka-Niliūnas save suvokia ne kaip emigrantą, iškeliavusį laimės ir tėvynės ieškoti. Kalbėdamas lankininkų vardu jis sako: „Mes tebesamesavo tautoje lygiai tokiu pačiu intensyvumu, kaip bet kuriuo kitu momentu nuo mūsų gimimo dienos iki dabar, tad mums emigracija tėra laikinas,gyvenimas kitur(p. 414). Aptardamas išeivijos rašytojo, dir­ bančio fizinį darbą, sunkumus ir nuolat pasigirstančius skundus, jis primena, kad to nereikėtų laikyti ypatingu heroizmu: „Žinodami kar­ čią tiesą, kad skurdas praktikoje žemina žmogų, visą minėtą skurdo reklamą laikome absurdiška, emigrantiška, nenaudinga politiškai, neestetiška, kartu su užuojauta atnešančia panieką etc/' (ibid.). Taigi kviečiama likti savo tautos bei kultūros interesų orbitoje ir kartu neprarasti normalaus gyvenimo sąvokų. Nykos-Niliūno kritikos raštų stilius yra pamokantis, ypač vė­ lesniųjų darbų (pradedant nuo septinto dešimtmečio). Pavyzdžiui, straipsnis apie Dantę dvelkia sunkiai nusakomu gero lygio klasiškumu; nors tai biografijos atpasakojimas, bet viskas preciziška, iš­ vengta plepėjimo, besaikio klaidžiojimo tarp detalių. Kai kurios straipsnių vietos išduoda rašytojo talentą; tai ypač pasakytina apie jautrias«prisiminimų pastraipas. Labiausiai į atmintį stringa eisena, paskutinis susitikimas; tai Sruoga, Radauskas, Mačernis. Sužinojus apie Putino mirtį, pridedamas subtilus Post scriptum: Prisiminus gyvą Putiną, man visuomet prieš akis atsistoja jo liūdna Elsinoro princo povyza. Jis visur ir visuomet vienas, net ir žmonių minioje, šįkart mano atminty jis eina pavėlavusio išskristi paukščio žingsniu rudenėjančia Gedimino gatve prieš ką tik iš katedros pasipylusių žmonių srovę, vien­ plaukis, juodu elegantiško sukirpimo paltu, trupučiuką linkterėjęs į priekį, nesidairydamas, nieko nematydamas aplinkui ir pats tarsi nematomas - lyg eitų ne dabar ir ne čia, bet kažkur ir kažkada, gal net kitame amžiuje, ir Wrublewskiu gatve pasuka Mokslų akademijos link. Lygiai taip jis eidavo užsnig­ tais ąžuolyno takais Žaliakalnyje ir ilgais Vilniaus universiteto koridoriais, toks pat tolimas ir svetimas, nelyginant romantizmo epochos beau tenebreux, per klaidą patekęs į mūsų laikus (p. 56).

Dar viena pamoka šiandieninei mūsų kritikai laikyčiau NykosNiliūno atidumą knygos apipavidalinimui, iliustracijoms. Disku­ tuojama ir dėl paties iliustravimo principų. Pavyzdžiui, recenzijoje apie Henriko Nagio poezijos rinkinį Saulės laikrodžiai kritikas ap­ taria knygos išvaizdą ir pastebi, kad „poezijos iliustracijos turėtų būti poezijos formos, ne turinio iliustracijos, nes siužetinio elemento didesnis ar mažesnis sukonkretinimas tolina nuo poetinės tikrovės XVI

esmės" (p. 302). Toje pačioje recenzijoje kritikuojamas knygos for­ matas, nerūpestingas laužymas ir spauda, gausiai pasitaikančios korektūros klaidos. Tad nėra abejonės, kad Nykos-Niliūno straipsnių, recenzijų, pasi­ sakymų knyga ateina su solidžia projekcija į normalų, autentišką literatūros gyvenimą, kurio jis ieškojo, siekė anksčiau, kurį savo darbais teigia ir šiandien, kuris priešinasi bet kokioms propagan­ doms, išoriniams efektams, kuriame aiškiai kristalizuojasi vertinimo kriterijai. Suprantama, tie kriterijai nebūtinai visiems ir visuomet privalomi. Nykos-Niliūno straipsniuose nuolat pabrėžiama dialogo, kuriame išsakomos skirtingos nuomonės, prasmė, nes tai ir yra kul­ tūros kūrimo būdas: Literatūra yra galbūt vienintelis choras, kuriam nereikia dirigento. Juo skirtingesni balsai, juo aštresni disonansai, juo geriau. Tik nereikia skųstis kaimynu, kad jis savo balsu tau trukdo, užmiršus, jog ir tu jam lygiai tiek pat trukdai (p. 420).

šis požiūris neneigia kritiko įsitikinimų, bet galantiškai primena kito likimo, kitos patirties galimybę. SAULIUS ŽUKAS

2.-894 XV II

I. RAŠYTOJŲ PROFILIAI

1. Savieji MAI RONI O LIKI MO PARAŠTĖJE

Maironį su tauta jungė poezija, ir nuo jos skyrė kartais tiesiog fa­ tališka tarpusavio nesupratimo bei įvairiausių nesusipratimų gran­ dinė. Nuo pat jaunystės jį persekiojo niekuomet nepaliekantis nesu­ pratimo grėsmės šešėlis. Jau savo ankstyvojo periodo eilėraščiuose Maironis čia patetiškai skundėsi busimojo nesupratimo galimybe, čia vėl save ramindamas guodėsi atsigriebimu ateisimose kartose (plg. „Išnyksiu kaip dūmas", „Jei kada pančiai nukris", „Pasitikė­ jimas savimi" etc.), tuo išreikšdamas savo ilgesį būti suprastam. Tačiau nežiūrint to, Maironio, žmogaus ir poeto, santykis su savo skaitytojais ir dainuotojais visuomet buvo ir pasiliko tipingu vie­ nišojo santykiu su minia. Poetas nesistengė ar neįstengė išeiti iš savo tour d'ivoire vienatvės, o minia savo ruožtu jokiu būdu nesutiko įsi­ vaizduoti savojo poeto kasdienybės plotmėje bei fone, ir šitaip buvo sudarytas tarsi abiempusėm priimtinas tarpusavio nepažinimo pak­ tas. Minia, arba, tiksliau išsireiškiant, tauta, gyvu Maironiu nesi­ domėjo ir tą savo nesidomėjimą nedviprasmiškai išreiškė, neras­ dama jam vietos savo tarpe ir ištremdama šį pusdievį į abstrakčios legendinės egzistencijos Parnasą. Nes kas gi domisi asmeniniu pranašo gyvenimu? Pagaliau ar pra­ našas turi teisę turėti tokį gyvenimą? Vaižgantas - savas žmogus, tos pačios gatvės, to paties kiemo gyventojas - galėjo sau leisti se­ namiesčio gatvėmis gainioti paukštį sugavus} katiną arba eiti basas per Aleksoto tiltą; Maironiui tokius nusižengimus „pranašų etike­ tui" tauta vargu ar būtų atleidusi. Ir taip jis visą gyvenimą pasiliks savo paties, t.y. oficialaus Mairo­ nio nelaisvėje, tautos jam specialiai pastatytame auksiniame narve. Maironiui tatai buvo gal pirmas tikrai sunkus nusivylimas bei pralaimėjimas. Nežiūrint išdidžios odi profanum vulgus kaukės bei laikysenos, ši „dieviškoji tremtis" buvo skaudus smūgis, nes emo­ cinė jo prigimtis ieškojo žmogiškų kontaktų, kurių plėtoti neleido kunigystė ir kuriuos eventualiai būtų galėjusi pakeisti betarpiškai 3

gyvu jausmu reaguojanti tauta, toji pati tauta, kuriai jis buvo tiek daug paaukojęs. Tauta žinojo ir mokėjo jo populiariausias dainas bei eilėraščius „Kur bėga Šešupė", „Daina" (Už Raseinių ant Dubysos...), „Jau slavai sukilo", „Mano gimtinė" (Ten, kur Nemunas banguoja...), „Užmigo že­ mė", „Nuo Birutės kalno" (Užsisupus plačiai vakarų vilnimis...), „Va­ karas ant ežero Keturių Kantonų", „Vasaros naktys" etc., bet užtat visiškai nesidomėjo jų sukūrimo kaina, neįvertino jo aukos. Bet argi galėjo tuometinis skaitytojas arba dainuotojas įvertinti? Net ir šian­ dien daug kam tebėra sunku teisingai suprasti, kokia didelė buvo toji auka. Ne veltui ir pats Maironis savo poezijoje, čia sunkaus nu­ sivylimo, čia prigesinto skundo, o kartais net ir atviro pasipiktinimo forma nuolat ir nuolat grįžta prie aukos temos (plg. jo tik po mir­ ties leistą paskelbti eilėraštį „Skausmo skundas"). Pagrindinė Mai­ ronio auka buvo tai, kad jis išdrįso savo poeziją rašyti merdėjančia, visų niekinama leisgyvės tautos kalba ir nedviprasmiškai pasisakyti už lenkų romantikų su Adomu Mickevičium priešaky tik fiktyviai egzistencijai pasmerktą savo tautą, nė kiek neatsižvelgdamas į ga­ limus pralaimėjimus grynai asmeninėje, t.y. dvasininko karjeros plotmėje. Ir čia pat tenka pastebėti, kad Maironis savo karjeros po­ žiūriu prarado lygiai tiek, kiek rizikavo. Jo „litvomanija" ir ne pas­ kutinėje vietoje jo poezija užkirto kelią į vyskupystę, kuri, šalia poeto garbės, buvo viena pagrindinių jo gyvenimo ambicijų. Ir tai poetui buvo antras skaudus smūgis, ypač žinant (tatai liudija jo bendralaikių prasitarimai), kad jis niekuomet gerai nesijautė antra­ eiliame vaidmenyje. Trečias ir ne mažiau skaudus smūgis Maironiui buvo jo poezijos reikšmės ir net vertės kvestionavimas, pirmajai modernizmo ban­ gai Lietuvą pasiekus. Pirmojo prieškario, karo meto ir nepriklau­ somo gyvenimo pradžios literatūriniam jaunimui, kurio ryšiai su tautinio atgimimo epocha buvo palyginti jau silpni, bene pirmą kartą mūsų literatūros istorijoje gyvai ir betarpiškai paliestam sve­ timų, iš anapus rusų imperijos sienų atėjusių įtakų, oficialaus tau­ tinio atgimimo Pranašo šešėlis tolydžio ėmė darytis per sunkus, tarsi uždengiąs naujus kūrybinius horizontus, šios kartos idealas buvo nebe absoliutus nuskambėjusios herojinės epochos patriotas, bet gyvas, pilnakraujis žmogus, glaudžiai susijęs su gyvenamojo laiko tikrove. Neilgai trukus Maironis, kaip senojo režimo ir ordre etabli simbolis, tapo pirmųjų mūsų literatūros revoliucijų auka. Kiekvienas 4

naujas literatūrinis sąjūdis laikė šventa pareiga savo žygį pradėti ritualiniu atsiribojimu nuo Maironio, šį žmogiškai ir istoriškai visiš­ kai suprantamą bei pateisinamą jaunosios kartos revoliucinį nusi­ teikimą ir to nusiteikimo padiktuotą jo poezijos atmetimą Maironis palaikė asmeniniu įžeidimu, bet tylėjo. Ir tik vėliau, antimaironinėms nuotaikoms vis labiau įsisiūbuojant, paskiriems antagonistų balsams susijungus į didžiulį chorą, poetas, nelyginant medžiotojų ir skalikų supamas žvėris, ėmė trauktis į savo „olą" ir reaguoti as­ meniškai: atsisakymu dalyvauti viešame 60 metų sukakties pami­ nėjime, replika Venclovai etc. Tarp kitų dalykų Maironis negalėjo nepastebėti, kad nuo jo nusi­ gręžia ne tik modernistai, bet ir konservatoriai. Kaip žinoma, efek­ tingiausią su Maironiu ir jo epocha atsisveikinimą suformulavo ne Sruoga, ne Keturi vėjai, bet jo paties kadaise kurtos Krikščionių de­ mokratų partijos atstovas Seime Antanas šmulkštys-Paparonis. 1920 metais Laisvėje paskelbtoje Mūsų vargų recenzijoje jis kaltino sens­ tantį poetą, kad šis nebesuprantąs dienos problemų ir į „jaunosios Lietuvos kovą" žiūrįs kaip „nuo kranto turistas į beplaukiantį aud­ ringa jūra laivą", ir baigė drastiškai familiariu ir arogantišku „La­ banakt, Maironi!" Paskutinis ir gal skaudžiausias Maironio nusivylimas buvo nepri­ klausomybę atgavusios tautos laisvo gyvenimo realybė. Išsipildžius pranašiškiems poeto lūkesčiams bei žodžiams, išsivadavusi tauta, vadovaudamasi realistine nemirtingojo ginklanešio Sancho Pansos išmintim lavonus ko greičiausiai guldyti į grabą, o gyviesiems pulti prie ragaišio, buvo per daug užimta kasdieniškais rūpesčiais, kad dar galėtų rūpintis praeities liekanomis bei sentimentais. Kokio nors dėmesio galėjo tikėtis tik aktyvus kovotojas ir praktinės veiklos žmogus. Maironis dar kartą buvo apeitas: naujai atkurtoje valstybėje ne atokus pranašas Maironis, bet judrus nenuorama Vaižgantas už­ ėmė laisvo gyvenimo simbolio bei jungties su „nakties be vilties" kovų epocha vietą. Vaižgantui mirus, gedėjo visa tauta, gedėjo ilgai; tuo tarpu metais ankstesnė Maironio mirtis jo skaitytojų ir dainuo­ tojų liko beveik nepastebėta; daug kas iš jų gal net nė nebežinojo, kad Maironis ligi tol tebebuvo gyvas. Tautai šitoks santykis su savo didžiausiu poetu buvo daugeliu prasmių nepaprastai patogus. Iš tiesų būtų buvę nelengva surasti jamvietą ar poziciją, atitinkančią jo nuopelnus ir reikšmę. Todėl visi be žodžių sutiko, kad senstantis poetas naujamgyvenimui nebetinka 5

ir turi pasitenkinti statiška praeities kovų paminklo situacija. Mairo­ niui tatai buvo paskutinis lašas kartybių taurėje. Po trumpo apstul­ bimo ir džiaugsmo (plg. „Nepriklausomybę atgavus" (Nejaugi tai ne sapnas? Ne svajonė...)) jam, kaip tipingam idealistui, nepripažįstan­ čiam tikrovės ir idealo nesuderinamybės, nepriklausomos Lietuvos gyvenimo praktika ėmė atrodyti esanti ne visą amžių puoselėto ide­ alo įsikūnijimas, bet greičiau to paties idealo parodija. Viso to aki­ vaizdoje Maironis - ir šį kartą jau galutinai - pasitraukė į viską pra­ laimėjusio „prince d'Aquitaine h la tour abolie" buitį, ir paskutinė jo kūrybos duoklė vos tik pradėjusiai laisvą gyvenimą tautai buvo visoje mūsų literatūros istorijoje aštriausios satyros: „Lietuva - did­ vyrių žemė", „Kai kam", „Nuolat verkšlenantiems politikams" etc.

šiandien visa tai jau tiktai praeitis. Ankstyvesnioji poeto baimė būti nesuprastam, lygiai kaip ir vėlesnis tos baimės pasitvirtinimas rea­ lybėje seniai jau tapo istorija. Mirtis atpalaidavo nuo visų įsiparei­ gojimų asmeniui; liko tiktai poezija, kuri, deja, ir toliau lieka pa­ ženklinta tam tikro nesusipratimo: daugumos mūsų sąmonėje ji vis dar tebėra ne tiek estetinė, kiek patriotinė vertybė. Kone kiekvienas šios dienos lietuvis, paklaustas, kas yra didžiausias mūsų lyrinis poetas, nė nemirktelėjęs atsakytų, kad Maironis. Paprašytas šią savo nuomonę pagrįsti, jis neabejotinai griebtųsi tradicinės tautinio at­ gimimo poeto formulės, tuo akivaizdžiai paliudydamas, kad Mai­ ronio poezija mūsų akyse iki šiol tebenešioja nelaisvės metais už­ vilktą patriotinį rūbą, trukdantį įžvelgti ir suvokti tikrąją jos prasmę bei vertę. Tuo tarpu Maironio, kaip ir bet kieno kito, poezija pir­ miausia yra poezija, viena ir nedaloma, egzistuojanti tik tiek, kiek ji yra poezija. Visuomeninė, ideologinė ir patriotinė jos reikšmė buvo grynai funkcinė, t.y. pritaikomoji, nesąlygojanti jos kūrybi­ nės vertės. Jeigu jos vertė iš tiesų tebūtų buvusi tik funkcinė, ne­ svarbu, kokiam kilniam tikslui ji būtų tarnavusi, šiandien ji nebe­ turėtų jokios reikšmės ir jos vertė nebūtų didesnė už muziejuje laikomo praeities kovų ginklo. Dėl to tiesiog nesuprantama daug kieno šiandien skelbiama tezė, jog Maironio poezija esanti ypatingai aktuali tik tautos nelaimių metais etc. Čia dar tenka pridėti, kad visi ligšioliniai Maironio poezijos suaktualinimo bandymai didele 6

dalimi nepavyko kaip tik dėl to, kad buvo skelbiami aukščiau minėtos tezės pagrindu. Gyvas būdamas Maironis nemėgo kritikų; jį ypač gąsdino išvilkimo „prieš sočią žiovaujančią minią" perspektyva. Asmeninio po­ būdžio būgštavimai pasirodė buvę be pagrindo. Bet, apskritai imant, Maironio kritika nebuvo teisinga poetui, mažų mažiausia - viena­ šališka. Beveik visi jo vertintojai naudojo tą patį istorinį-visuomeninį metodą, pagrindinį dėmesį skirdami istorinių aplinkybių analizei, visuomeniniam-ideologiniam poezijos svoriui, grožinių kūrybos as­ pektų nagrinėjimą nustumdami į antrąjį ar trečiąjį planą. Krinta į akį ir maironinės kritikos negausumas: vos keliolika straipsnių (ku­ rių dauguma fragmentiniai) ir nė vienos studijos (Vaižganto šios rūšies darbas geriausiu atveju tėra tiktai medžiaga), apimančios poeto kūrybos visumą, nagrinėjančios visus jos aspektus. Net ir visuomeninės-ideologinės poeto reikšmės klausimu paskutinis žo­ dis toli gražu nepasakytas, šia prasme daug naujų duomenų bei faktų atskleistų platesnės poeto biografijos bei korespondencijos paskelbimas, kurio, galimas daiktas, dar ilgai teks laukti. Trūkstant išsamesnių Maironio kūrybos nagrinėjimų, ir toliau lieka kaip reikiant neišryškintas jo tiesiog neišmatuojamai didelis vaidmuo lietuvių poezijos evoliucijoje. Milžiniškai jo reikšmei nu­ sakyti užtenka tiktai prisiminti, kad prieš Maironio atėjimą lietu­ viškai rašyti poeziją dar buvo beveik neįmanoma, nes trūko pačių elementariausių priemonių. Poetai rašė taip, kaip jiems gamta bei tradicija diktavo, nė kiek nesirūpindami nei kalbos, nei poetinės dikcijos individualumu; formos problema jiems dar neegzistavo. Kitaip sakant, reikėjo Donelaičio arba Baranausko talento įmanomesniam rezultatui pasiekti. Kas šiandien, kuomet „eilėraščius gali rašyti kiekvienas", yra tarytum amžinai egzistavę, savaime supran­ tami dalykai, anuomet tebuvo svajonė. Maironis kaip tik ir buvo tasai žmogus, kuris šią svajonę realizavo, mūsų dainuotinės liau­ dies tradicijos stadijoje tebesančiai poezijai suteikdamas rašytinės poezijos įrankius bei normas: literatūrinę kalbą ir prozodiją. Mai­ ronio reformų komplekse reikšmingiausias momentas buvo mūsų kalbos struktūrai netinkančios, iš lenkų paimtos silabinės eilėdaros pakeitimas tonine ir jos normų (metrų, strofų etc.) konkretus kū­ rybinis pritaikymas. Naujai įvestos eilėdaros principų Maironis teo­ riškai neformulavo; tatai atliko kiti; bet kelią jiems paruošė Maironio poezija. 7

Nuo pirmosios Pavasario balsų laidos paskelbimo (1895) iki anks­ tyvųjų simbolizmo apraiškų pasirodymo Maironio įtaka buvo cent­ rinis faktorius lietuvių literatūroje. Jos veikiama išaugo vadinamoji pomaironinė poezija, kurios žymiausi atstovai buvo Liudas Gira, Mykolas Vaitkus, jaunasis Putinas etc. Simbolizmo ir estetizmo ban­ ga Maironio įtaką gerokai apmažino, bet ji vis dar pasiliko reikš­ minga iki pat nepriklausomybės paskelbimo. Nepriklausomybės laikotarpio poetams Maironio įtaka buvo visai nebežymi, bet ir jie, prieš pasiekdami sūnų palaidūnų amžių, vienu ar kitu būdu išėjo jo poezijos mokyklą ir pirmuosius savo poezijos skiemenis tarė maironiškai. Baigiant dar kartą tenka grįžti prie pagrindinės šio rašinio temos: Maironis ir šiandien tebėra nežinomas, neįvertintas, neatskleistas ir, iki tam tikro laipsnio, nesuprastas. Ir čia kaltas ne kas kitas, kaip tik tam tikras iš kartos į kartą paveldimas „patriotinis kompleksas", vis dar fatališkai tebežlugdantis gyvo ir iš anksto nenulemto kon­ takto su Maironio poezija galimybę. 1962

VAIŽGANTAS PO DVIDEŠIMTIES METŲ

1932 ir 1933 metais lietuvių tauta neteko dviejų didžiausių savo tautinio bei kultūrinio renesanso figūrų - Maironio ir Vaižganto. Jie mirė vienas po kito, pamečiui, sakytum, susitarę, nors gyvi būdami, kaip skirtingų temperamentų žmonės, retai kada stovėjo arti vienas kito. Jiems mirus, familiariame atsistatančios tautos ir valstybės peizaže liko plati tuštuma, nelyginant audrai du didelius medžius išvertus. Su jais mirė akinamo heroizmo epocha ir prasidėjo pilko­ sios kasdienybės era. Abiems jiems buvo suruoštos valstybinės lai­ dotuvės su ordinais ant pagalvėlių, su vėliavų miškais, su visu ofi­ cialiu triukšmu ir pompa. Abiejų karstus sekė ministerial, žvaigždėti generolai ir nesuskaitomos žmonių minios. Taigi oficialus gedulas buvo labai panašus. Bet pati tauta reagavo ir raudojo šių didelių savo mirusiųjų skirtingai. Maironio mirtis tautoje nepadarė didelio įspūdžio. Jis pats, kaip žmogus, kaip asmuo, buvo tolimas ir gal net svetimas. Užtat jo dai­ nos, jo poezija vis labiau šaknijosi žmonėse ir gyveno už poetą. Gal dėl to ir jo mirtis praėjo beveik nepastebėta. Vaižganto mirtis, priešingai, sukrėtė visus. Jo raudojo maži ir dideli (rango prasme), savi ir svetimi (politine bei pasaulėžiūrine prasme), nes visi juto, kad mirė gyva legenda. Jo mirtis dezorientavo minią. Vaižgantas buvo minios (visuomenės) žmogus, jos žaislas, jos tarnas ir vergas, kaip jis pats yra ne kartą sakęs. Jį matė visur ir visi. Nedideliam atsistačiusios nepriklausomos Lietuvos pasaulėlyje jis buvo devynių amatų žmogus: kunigas, politikas, rašytojas ir, rei­ kalui esant, savotiška tautos sąžinė ir balsas, šaukiantis tiesos. Nuo­ širdus, temperamentingas, ekscentriškas, be ypatingo intelekto, bet gabus, Vaižgantas buvo oficialus enfant terrible ir „visuomenės le­ pūnėlis", kaip sako jo memorialistas kanauninkas Mykolas Vaitkus. Visi jam buvo atlaidūs. Net bažnytinė vyresnybė, su kitais tokia griežta, Vaižganto atveju stengėsi daug ko nematyti ir viešai nere­ aguoti. Jo atvirumas ir nuoširdumas per ilgą laiką sukūrė legendą. 9

Toji legenda jj supančiojo, ir jo primestą vaidmenį jis ištikimai atli­ kinėjo iki mirties. Kelio atgal nebebuvo, nes Vaižgantas buvo tapęs vieša institucija. Nežinome, kaip jis pats šiame vaidmeny jautėsi. Tik viena aišku, kad ir šiandien Vaižgantas, kaip žmogus, tebėra legenda, nes beveik visi jo biografai, rašydami apie jį, pasidavė minios įtaigai ir rodė jį oficialiomis ir legendai priimtinomis pozomis. Tačiau iš kai kurių jį pažinusių žmonių (kad ir iš to paties poeto Mykolo Vaitkaus) užuo­ minų matosi, kad ne visuomet jam buvo lengva „minių mylimojo", „sūnaus palaidūno" ir visuomenės nuotaikų barometro kaukė. Tik­ rasis Vaižgantas, Vaižgantas žmogus, paprastas mirtingasis, vardu ir pavarde Juozas Tumas, kilęs iš Svėdasų parapijos, mums beveik nepažįstamas. Tiesa, mes žinome daugybę jo gyvenimo faktų; ypač daug jų pateikė jo biografas Aleksandras Merkelis Vaižganto mono­ grafijoje (paskelbtas tik pirmasis tomas). Bet Merkeliui, kaip besą­ lygiškam Vaižganto adoratoriui, šioje monografijoje visų pirma rū­ pėjo ne žmogus, bet jo legenda ir tos legendos įtvirtinimas skaity­ tojų sąmonėse. Vaižgantą žmogų ji atskleidžia ne ką daugiau (o gal net ir mažiau) negu bendralaikių Flūsterzvitze, kuriuose legendos herojus rodomas (kitas kraštutinumas) intymiomis aplinkybėmis, kartais beatodairiškai apnuogintas. Tad kol kas prie Vaižganto kaip žmogaus bene arčiausiai prieiti galima Dėdėse ir dėdienėse. Mykoliuko likime yra labai didelė dalis paties Važganto likimo. Kadaise (Naujojoje romuvoje) pats Vaižgantas yra tatai patvirtinęs straipsnyje apie Mikalojaus Katkaus Balanos gadynę, sakydamas Katkui: „mes Mykoliukai". Taigi, ir dvidešimčiai metų nuo jo mirties praėjus, gyvąjį Vaiž­ gantą nuo mūsų tebeskiria legenda, rodanti mums Vaižgantą oficia­ laus visuomenės guodėjo, linksmintojo ir jos procesų katalizatoriaus rolėje. *** Kiek Vaižgantas gyvas būdamas buvo populiarus kaip asmuo, tiek jis buvo nepopuliarus kaip rašytojas. Oficialiai įvertintas ir laikomas vienu svarbiausių mūsų literatūros klasikų, kažin kodėl jis nerado kelio į skaitytojus. Net gimnazijų mokiniai Vaižganto raštų skaity­ mą laikė sunkia baudžiava ir kažko be galo nuobodaus sinonimu. Jiems rodėsi, kad tai kažkas be galo sena ir nereikalinga. Vaižganto raštų ritmas kažkaip nesiderino su neseniai atgavusios laisvę tautos 10

gyvenimo ritmu, pionierišku paviršutiniškumu ir novatoriškomis tendencijomis. Jo publicistika (be galo gausia) ir beletristika (ne tiek gausia) domėjosi tik specialistai. Ir pats Vaižgantas tatai gerai žinojo ir daugeliu atvejų skundėsi: ką jis parašąs arba parašęs tesą tik niek­ niekiai, mėgėjo darbas. Tik dabar, praėjus dvidešimčiai metų nuo Vaižganto mirties ir gyvo žmogaus legendai priblėsus, jo, kaip rašytojo, reikšmė vis ryš­ kiau išsimuša į pirmąjį planą, nustelbdama kitas gausingas jo veik­ los sritis. Vaižganto mirties dieną (1933.IV.29) dažnas būtų abejojęs jo rašytojiškomis kvalifikacijomis ir laikęs jį šioje srityje tik mėgėju, o šiandien vargu kas drįstų tokią mintį pareikšti. Vaižganto belet­ ristikos reikšmė mūsų literatūros istorijos raidoje yra milžiniška. Chronologiškai imant, į literatūrą Vaižgantas atėjo gan vėlai (pirmas reikšmingesnis jo veikalas Karo vaizdai, kuriame randame garsiuo­ sius Rimus ir Nerimus, pasirodė tik 1915 metais) ir šia prasme jis būtų jaunesnis ne tik už Krėvę ar Vienuolį, bet ir už Šeinių. Tik istorinės logikos motyvais jis laikytinas Maironio amžininku. Didžiulė kovų dėl kultūros freska Pragiedruliai, lietuvišku, ypač ano meto, mastu imant, tikras roman-fleuve, yra veikalas, sujungęs Valančiaus epochą su mūsų laikais ir užpildęs didžiulį tuščią tarpą mūsų literatūros istorijoje, šioji kovų dėl tautinės kultūros epopėja savo personažais apgyvendina paskutinį XIXamžiaus ketvirtį ir yra vienintelis tokios apimties veikalas, duodantis išsamų meninį epo­ chos vaizdą. Niekas (gal tik išskyrus Putiną su Altorių šešėly) nesi­ ėmė tokio drąsaus žygio mūsų literatūroje. Lazdynų Pelėdos Klaida ir Dobilo Blūdas yra daugiau fragmentiški dalykai, skirti tam tikrų gyvenamojo laiko idėjinių aspektų interpretacijai. Vaižgantas XIX amžiaus pabaigos lietuvių visuomenę rodo kaip organizuotą vie­ netą, su visais jos tautiniais, kultūriniais, socialiniais ir ekonominiais interesais bei problemomis. Vaižganto žmogus esmingai skiriasi nuo Krėvės žmogaus iš maždaug tos pačios epochos tuo, kad jis yra istorinių veiksnių sąlygotas. Vaižgantas nesitenkina vien etnocentrine vaizduojamos epochos ir jos žmogaus interpretacija: jo perso­ nažai struktūriškai integruoti istorinio ir socialinio vyksmo tėkmėje. Tuo tarpu Krėvės žmogų formuoja tik papročiai ir tradicija: laikas, t.y. istorija, jiems beveik neegzistuoja. Grynai literatūriškai vertinant, ši didžiulė epopėja turi aibes neto­ bulumų. Kompozicija visiškai palaida. Visur pilna spragų, nereika­ lingų digresijų, publicistikos ir dar daug kitokių ydų. Bet, nežiūrint n

visų šitų blogybių, Pragiedruliai mūsų literatūroje yra vienintelis ir nepakartojamas veikalas. Tik geriau įsižiūrėjęs pro visokį nereika­ lingą balastą pamatai galingas ir sodrias šio didžiulio pastato for­ mas. Lemiamos reikšmės veikalo vertei turi autentiška medžiaga, betarpiškas jos pažinimas ir originalus stilius. Vaižgantas niekur nevaidina rašytojo. Jis suveda vieną po kito savo personažus, pa­ pasakoja viską apie juos, ką tik žinodamas. Vaizdingo žodžio ar posakio jam nereikia ieškoti žodynuose. Jo žmonės paprasti, ne­ komplikuoti, pilnakraujai. Benediktas šešiavilkis, Vidmantas, „Ku­ nigo Tėvas", daktaras Gintautas, Ona, Aleksys Taučius, Burzdulis etc. - visi meniškai gyvi, tiesiog nesunaikinamai gyvi žmonės. Vaižgantas Pragiedruliuose taip pat yra šiandien daug kieno „už­ mirštų" ir nebevertinamų literatūrinių dorybių, kaip, sakysim, por­ treto, meistras. Viena tik Žemaitė iš senųjų rašytojų su juo čia galėtų lygintis. Kaip pavyzdį galėtumėm nurodyti Vidmanto ir Benedikto šešiavilkio portretus. Vaižganto stiliaus charakteristikai geriausiai tinka stiliaus ir žmo­ gaus identiškumo formulė (Buffon). Stiliuje yra visas Vaižgantas: jo emocinis bei intelektualinis ritmas arba temperamentas. Nelygus, kaprizingas, nuolatos nukrypstąs į šalį, spalvingas, dinamiškas ir vi­ suomet su specifiškai vaižgantiška intonacija - štai visos pagrin­ dinės jo stiliaus savybės. Aukščiausio meninio tobulumo Vaižgantas pasiekė lyrinėje apy­ sakoje Dėdės ir dėdienės, vaizduojančioje nykią vadinamųjų karšinčių buitį. Tai yra Severjos ir Mykoliuko istorija - užslopintos jaunystės ir sunykimo istorija, šioje apysakoje Vaižgantas yra tikras meistras. Nėra čia nė visų tų gausingų netobulumų, kuriuos minėjom kalbė­ dami apie Pragiedrulius, - viskas išsilieja plačia ir gilia srove. Be kita ko, Vaižgantas čia pirmą kartą ėmėsi vaizduoti moterį plačiausia šio žodžio prasme ir davė vieną pačių gražiausių portretų visoje lie­ tuvių literatūroje. Vaižgantas šion apysakon sudėjo visą save, ir tik joje yra viso jo gyvenimo ir likimo mįslės tikrasis raktas ir spren­ dimas. 1953

12

KRĖVĖ Keli dienoraščio puslapiai

1954.VIL9 Filadelfijoje mirė Krėvė (užvakar). Pirmas žinios įspūdis - lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas: taip giliai jis buvo įsišaknijęs mano sąmonėje. Nuo pat vaikystės, nuo pirmųjų žodžių ir knygų, namuose ir mokykloje, - visur buvo Krėvė, visur buvo „Milžinkapis", „Skerdžius", „Galvažudys", „Silkės", „Bedie­ vis". Ir šiandien tebegirdžiu, kaip aš, pasėdęs po savim sušalusias kojas, garsiai skaitau (pas mus, Nemeikščiuose, visuomet kas nors ką nors garsiai skaitydavo): „Miškas gūdžiai švokščia, pušelės siū­ buoja, lyg marčios, anytos nubartos" arba: „Buvo pusiaugavėnis. \ pavasarį virto." Galvoju: kur ir kada aš būsiu jį pirmą kartą matęs? Tikriausiai tik universitete, bet smulkesnės aplinkybės išdilo iš atminties. Pas­ kui aš jį matydavau beveik kiekvieną dieną: išeinantį iš Humani­ tarinių mokslų fakulteto dekanato arba žingsniuojantį koridorium į Antrąją auditoriją. Ir keista: aš jį dabar galiu įsivaizduoti tik su ilgu, į apačią siaurėjančiu žieminiu paltu ir su lazdele, pakabinta ant rankos. Taip apsirengęs, Krėvė buvo panašus į didžiagalvį il­ gais marškiniais vaiką, stovintį gardelyje, arba į mokslus simbo­ lizuojančią bronzinę pelėdą, tupinčią ant kabinetinės rašalinės. Sun­ ku man jį kitokį prisiminti gal dar ir dėl to, kad per paskaitas iš už katedros pulto matėsi tik galva, kuri užėmė kone trečdalį viso jo penkių pėdų stoto. Universitete aš klausiausi jo visuotinės literatūros kurso, priva­ lomo visiems Filologijos skyriaus studentams. Iš pradžių susirink­ davo minios. Vėliau, patenkinus pirmykštį smalsumą pamatyti didžiausią gyvą lietuvių rašytoją ir gavus parašą, klausytojų skai­ čius nukrisdavo iki minimumo. Dėstė jis nelabai įdomiai, pagal senus vadovėlinius metodus, pasakodamas rašytojų biografijas ir svarbesniųjų veikalų turinius, visa tai berdamas kaip žirnius ir tik kartais paįvairindamas periodiškai kartojamais tais pačiais anek­ dotais. 13

Prieš pasakodamas kiekvieną tokį „programinį" anekdotą, Krė­ vė, nelyginant valandas mušti besiruošiąs laikrodis, staiga kažkaip sujusdavo, pagyvėdavo ir imdavo visomis akių kampų raukšlėmis šypsotis, tarytum jau iš anksto džiaugdamasis klausytojams pada­ rysimu įspūdžiu. Tokius anekdotus arba šiaip kokius linksmesnius paįvairinimus pasakodavo visuomet lygiai tame pačiame kontekste ir toje pačioje vietoje. Tarkim, kalbėdamas apie viduramžių literatūrą, jis niekad nepraleisdavo progos pastebėti, kad to laiko riteriai prie stalo nenaudodavę jokių servetėlių ir nuo mėsos taukuotas rankas šluostydavęsi į čia pat sėdinčių damų sukneles, o kaulus mesdavę į pastalę savo tam reikalui atsivestiems šunims, kurie kartais taip su­ sipjaudavę, jog net „skobnius" su visais valgiais apversdavę. Kal­ bėdamas apie lenkų arba rusų autorius klausytojus vaišindavo il­ giausiomis Krasinskio Irydion arba Slowackio Ojciec zadiumionych, Puškino Mednyj vsadnik, Lermontovo Mcyri arba Gogolio Strašnaja mest' citatomis, nė kiek nesirūpindamas, ar kas jas supranta, ar ne. Matyt, jo įsitikinimu, lenkiškai ir rusiškai turėjo mokėti kiekvienas. Kiek jo literatūrinė kūryba, nežiūrint pernelyg pabrėžto konserva­ tyvumo, buvo gaivališka, pilna autentiško polėkio ir jėgos, kartais tiesiog geniali, tiek jo universitetinės paskaitos buvo šabloniškai mokyklinės ir stokojo viso to, kas galėtų įžiebti susidomėjimo kibirkš­ tį jaunoje ir dar kaip reikiant neparuoštoje dirvoje. Klausydamas jo paskaitų neišvengiamai jauteisi lyg skaitytum niekieno nebenaudo­ jamą praeito amžiaus mokykloms skirtą literatūros istorijos vadovėlį. Man, be abejo, tai buvo skaudus nusivylimas. Bet taip atsitinka visa­ da, kai tikimasi pusdievio, o randamas tik paprastas mirtingasis. 1954.VIL10

Dabar, jam mirus, žiūrint į pamažu vis tolstančią praeitį, plūste plūsta gausios atsiminimų nuotrupos (Krėvė su savo nuolatiniais palydovais - nepaprastai ilgu, „kunigišku" paltu apsirengusiu, mo­ nolitiškai judančiu daktaru Skardžium ir nuolat į priekį pasibėgėjančiu trumparegiu daktaru Baldžium - išeinąs iš Didžiųjų uni­ versiteto rūmų Gedimino ir Donelaičio gatvių kampe; Krėvė Kaune, Ateitininkų salėje, skaitąs savo prieš tuometinį režimą nukreiptą sa­ tyrinę apysakaitę Migla, kurioje smulkus valdinės įstaigos tarnau­ tojas vietoje kaliošiukų ar getriukų dukrelei parneša trečiąjį tautos vado raštų tomą; Krėvė Vilniaus dramos teatro atidarymo iškilmėse, tarp aukštų dignitorių mįslingai besišypsąs jau gal kokią dešimtį u

minučių trunkančioje tik jam vienam skirtų plojimų audroje), ir kitos, dažnai be jokio ryšio su kokiu nors atmintyje įmanomu re­ konstruoti faktu arba įvykiu: reikėjo visa tai užrašyti tuomet, ne dabar, kada tenka aklai žvejoti nebūtinai visu šimtu procentų pati­ kimoje atmintyje. Gan dažnai aš jį iš arti matydavau vokiečių okupacijos metais Vilniaus universiteto Slavistikos seminaro bibliotekoje, kurios ve­ dėjas tuo metu buvo mano artimas draugas Algis Z. (aš pats tokias pačias pareigas ėjau Romanistikos seminare). Krėvė beveik kasdien ateidavo pasiimti knygų. Visuomet prisimerkęs, su daugybe raukš­ lių išoriniuose akių kampuose ir su amžina cigarete nepaprastai ilgame kandiklyje, jis atrodė daug senesnis negu iš tikrųjų buvo. Seminaro bibliotekoje (kurioje, tarp kitko, dažnai pasirodydavo ir Sruoga) sutiktus geresnius pažįstamus vadino pavardėmis, o visus kitus - „tamistomis". Išimtį čia sudarė tik moterys, ir dėl to Polonistikos katedros bibliotekininkę Krėvė vadino „pani Popowska". Visiems studentams buvo žinomi jo atminties sušlubavimai. Per visuotinės literatūros paskaitas jis dažnokai staiga užmiršdavo ko­ kio nors visuotinai žinomo rašytojo pavardę, kurią buvo benorįs paminėti, ir, pasakęs „Tuščia jo, vėliau gal prisiminsiu", tęsdavo toliau lyg niekur nieko. Ir tik paskui, jau pačioje paskaitos pabaigoje, prisiminęs užmirštąjį autorių triumfališkai pranešdavo klausyto­ jams: „Dabar atsiminiau: Šekspyras!" (arba kuris kitas labai žymus rašytojas). Slavistikos seminare, atsisveikinęs su visais pasiliekan­ čiais, paduodamas savo mažą voveraitės letenėlę, labai dažnai (į karo pabaigą beveik visuomet) grįždavo dar kartą sakydamas: „Tai­ gi, kaip jisai ten vadinasi, užmiršau atsisveikinti" ir vėl visus ap­ dalindavo ta pačia voveraitės letenėle. Lygiai gerai buvo žinomas ir Krėvės išsiblaškymas, nedalyvavi­ mas, buvimas tuo pačiu metu kažkur kitur, visiškai kitame plane, tiesiog nematymas, - lyg jo klausytojai būtų buvę ne gyvi žmonės, bet kažkokie beveidžiai numeriai. Dėl to jo kai kurie veiksmai bei reagavimai atrodė keisti, nesuprantami, o neretai ir komiški. Atsi­ menu, kaip jis vieną kartą, aiškindamas autentiškų išgyvenimų reikšmę literatūrinėje kūryboje, išgyvenimų, kurie niekad neišdyla iš atminties, kreipėsi į čia pat sėdinčią neapsirinkamai žydų tauty­ bės ir Mozės tikėjimo studentę sakydamas: „Taip, kaip Tamista, be abejo, niekad neužmiršti tos dienos, kuomet, baltais rūbeliais ap­ rengta, su rūtų vainikėliu ant galvos ir gėlių puokšte rankose, ėjai 3.-894

15

prie pirmos komunijos../' Auditorijai apygarsiai prunkštelėjus, Krė­ vė, nesuprasdamas, kas čia dabar visus taip pralinksmino, kiek pa­ tylėjęs tęsė: „Taigi, kai Tamista..." Su studentais, bent mano laikais, Krėvė artimesnių santykių nepa­ laikė, nebandė jų organizuoti, kaip, sakysim, Sruoga. Bet 1940 metų žiemą visai netikėtai paskelbė organizuojąs studentų literatų būrelį. Buvo nustatyta data ir vieta (Polonistikos seminaras, pasiekiamas iš Pilies gatvės) steigiamajam susirinkimui. \ šį pirmąjį susirinkimą sugūžėjo nemažas būrys studentų. Vieni, ypač patys jauniausieji, atėjo tikėdamiesi išgirsti ką nors nepaprasta, kiti - betarpiškai, iš arčiau susipažinti su Šarūno ir Skirgailos autorium. Daugumą tačiau sudarė tokie, kurie visur eina, kurių, nelyginant musių, visur pilna. Didžiąją pirmojo susirinkimo dalį užėmė paties iniciatoriaus žodis. Jis ilgokai kalbėjo apie literatūrą apskritai ir tik baigdamas keliais žodžiais užsiminė organizuojamojo būrelio tikslus, kaip jis turėtų veikti etc. Būrelio tikslas būsiąs (atsimenu žodis į žodį) „supažin­ dinti jo narius su žymiausiais visuotinės literatūros kūrėjais", jis veiksiąs referatų ir jų diskusijų forma; pirmieji referatai būsią pa­ saulinės dramaturgijos temomis. Ir čia pat, nė negalvodamas leisti susirinkusiems pasisakyti dėl jo išdėstytų būrelio veiklos gairių, pasiūlė pirmajame posėdyje nagrinėti Ibseno Bor'ba za prestol. Taip ir pasakė - rusiškai. Tik po to dar susigriebė paklausti, ar kas ne­ norėtų ko nors pridėti. Vienas kitas bandė, bet kad nebebuvo ką be­ sakyti: viskas nutarta! Susirinkimo pabaigoje būrelio pirmininku buvo išrinktas tuo metu labai veiklus rašytojiškų pretenzijų stu­ dentas, rodos, iš Pedagoginio instituto. Krėvė tuoj pat pasišaukė naujai išrinktąjį ir, didžiausiam šio nustebimui, visiems girdint, maždaug taip kalbėjo: „Tamista, kaip pirmininkas, turėsi rūpintis, kad prieš susirinkimus būtų pakūrenta krosnis, švariai iššluota au­ ditorija, o po jų - surankiotos šiukšlės, užgesintos šviesos ir užda­ rinėtos durys. Tad visuomet turėsi ateiti pirmas ir išeiti paskutinis." Ir kalbėjo absoliučiai rimtai, be mažiausios humoro ar ironijos prie­ maišos. Apie kokią nors organizacinę ar kūrybinę iniciatyvą nebuvo nė kalbos. Įžvalgesniam steigiamojo susirinkimo dalyviui neišvengiamai tu­ rėjo kristi į akį būrelio iniciatoriaus institucinė laikysena ir nebeturėjimas gyvo kontakto su literatūrine to laiko realybe. Jis kalbėjo kažkaip iš toli, tarytum iš amžių glūdumos, viską matuodamas ir vertindamas ne asmeniškais, bet „teisingais", t.y. laiko aprobuotais, 16

kriterijais, nė kiek nesidomėdamas klausytojais, jų norais, jų sieki­ mais (šiuo požiūriu Krėvė buvo absoliuti priešingybė Sruogai) - lyg jie čia būtų susirinkę tik tam, kad įsidėmėtų ir be jokių kalbų priimtų visa tai, kas ex officio sakoma. Būrelis, kaip buvo galima tikėtis, neilgai tegyvavo ir turėjo likvi­ duotis dėl nepakankamo besidominčiųjų skaičiaus. Laukusieji ko nors nauja greitai gavo įsitikinti, kad Krėvė, ko taip pat buvo galima laukti, nė nemanė užsiimti jaunimui rūpimomis problemomis. Ibse­ nas jam buvo paskutinis didelis dramaturgas. Čechovas, Bernard Shaw ir Hauptmannas dar buvo priimtini, ko nebūtų buvę galima pasakyti apie Giraudoux, Pirandello ar O'Neill. Savo estetinėmis pa­ žiūromis Krėvė tebebuvo XIXamžiaus žmogus. Jis visiškai nesuprato jaunųjų literatų psichologijos, jų noro būti savimi pačiais ir antlaikiškumą laimėti savo pačių kūrybine energija, ne paveldėti. GrušoKossu-Aleksandravičiaus-Miškinio-Borutos-Cvirkos-Salomėjos Nėries-Vaičiulaičio-Brazdžionio karta jam atrodė tebesą bekelniai vaikai. Yra pagrindo manyti, kad Krėvė nebuvo labai palankiai nu­ siteikęs aukščiau minėtos kartos, ypač kai kurių jos atstovų, adresu. Pasitaikydavo, kad jis pavarydavo iš egzaminų studentą, drįsusį kokiame nors kontekste užsiminti jo nemėgstamo šios kartos rašytojo kūrinius. Literatūrinis jaunimas Dainavos šalies senų žmonių padavimų autoriui buvo Binkis, Putinas, Kirša, Savickis ir Sruoga. 1954.VII.12

šiandien, dar kartą perleisdamas savo prisiminimų filmo juostą, matau Krėvę, stovintį su Baliu Sruoga Vilniuje, Skapo gatvelės ir Napoleono aikštės kampe. Rankoje jis laiko didžiosios T pavidalo karklinę lazdelę, kurios vidurinė dalis pagražinta tarp dviejų žie­ dų išlupta spirališkai aplink besiraitančia juosta; tarp pirmojo žie­ do ir rankenėlės tokiu pat būdu išrašytas žodis ATMINTIS, ir tik pats lazdelės galas, žemiau antrojo žiedo, visiškai be jokių ornamentų. Arba kitąkart: žvarbiai šaltą vėlyvo rudens dieną sustojusį pačia­ me Katedros aikštės vidury ir, vis su tuo pačiu ilgu kandikliu dan­ tyse, žiūrintį kažko aukštyn, turbūt į vėjo nepaprastu greitumu neša­ mus debesis, ir paskui vėl iš lėto nubrendantį tolyn lapų prikritusiu grindiniu. Bet man ypač giliai įstrigo širdin vienas epizodas. Antrąją vokie­ čių okupacijos žiemą, išėjus iš dabar nebeatsimenu kokios paskaitos ar susirinkimo, - o Krėvė tokiais atvejais ypač mėgo parūkyti ir 17

pasikalbėti su jam geriau pažįstamais studentais „apie politiką", kažkuriam iš mūsų, bene Kaziui Umbrasui, pesimistiškai nukalbėjus dėl Lietuvos ateities, Krėvė, šiaipjau ramus žmogus, staiga užsidegė, paraudo ir užsikirsdamas ėmė beveik rėkte rėkti: „Kokie šiaudiniai lietuviai jūs esate! Jūs turite viską: gimnazijas, universitetus, meno akademijas, konservatorijas, muziejus. Mes, jūsų amžiaus būdami, nieko neturėjome. Ne visi net pakankamai gerai lietuviškai kalbėti ir rašyti mokėjome. Ir tai mes dar pajėgėm tikėti ir nesiskųsti. Šiaudadūšiai dabar gyvena Lietuvoje..." Baigęs kalbėti pasistatė apikaklę, giliau užsimaukšlino ant ausų skrybėlę ir, nė neatsisveikinęs, pusaukščiais užkulniais nukaukšėjo koridorium durų link, palikda­ mas mus visus nustebusius ir susijaudinusius. 1954

VYRI AUSI OJI KARTA VAKARŲ TREMTYJE

Karui einant visiškai prie galo, 1944 metais vyriausios lietuvių rašy­ tojų kartos branduolį sudarė Vydūnas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Mykolas Vaitkus, Ignas Šeinius, Jurgis Savickis, Petras Vaičiūnas, Faustas Kirša, Vincas Mykolaitis-Putinas ir Balys Sruoga, kurių se­ niausiam, Vydūnui, buvo 75, o jauniausiam, Sruogai, vos 48 metai. Prie šių dar priklausytų maždaug Sruogos vienmečiai, bet literatū­ riškai „jaunesni" ir niekieno vyresniaisiais nelaikyti Juozas Švaistas ir Petras Tarulis. Dalis jų (Vydūnas, Šeinius, Savickis) jau ir prieš tai gyveno užsienyje. Kita dalis (Krėvė, Vaitkus, Kirša, Švaistas, Ta­ rulis), frontui artėjant prie Lietuvos sienų, pasitraukė į Vakarus, iš pradžių į Vokietiją, iš kur eventualiai emigravo į JAV. Čia aptariamajam penketui suteikiama „vyriausios kartos" etiketė ne dėl to, kad juos kas nors specifiškai rištų ar kad jie išsitektų tuose pačiuose istorinės periodizacijos rėmuose, bet paprasčiausiai dėl to, kad jie yra vyriausi amžiumi ir kad sunku juos kur kitur patalpinti. VINCAS KRĖVĖ-MICKEVIČIUS (gimęs 1882.X.19 Subartonyse, buvusiame Merkinės valsčiuje, ir miręs 1954.VII.7 Marple Township, Pansilvanijoje, netoli Filadelfijos) savo literatūrinės karjeros pradžio­ je bandė rašyti rusiškai ir lenkiškai. Lietuviškai debiutavo 1909 me­ tais Viltyje paskelbtu liaudies padavimu „Gilšė". Jį sekė Šarūno (1911) ir Dainavos šalies senų žmonių padavimų (1912) pirmosios ver­ sijos, garantavusios jam žymią vietą tuolaikinėje lietuvių literatū­ roje. Tuojau po karo (1920) grįžęs į nepriklausomą Lietuvą, Krėvė įsijungė į naujai atsistačiusios valstybės kūrybinę veiklą, redaguo­ damas įvairius periodinius ir neperiodinius leidinius: Švietimo darbą, Skaitymus, Tautą ir žodį, Darbus ir dienas, Mūsų tautosaką etc., daly­ vaudamas organizacijose (šauliuose, tautininkuose), dėstydamas universitete, ruošdamas (su kitais) Klaipėdos sukilimą ir lygiagrečiai 19

su nė kiek ne mažesniu entuziazmu tęsdamas literatūrinį darbą. Per nepilną dešimtmetį paskelbtais savo kūriniais (apsakymų rinkiniu Šiaudinėj pastogėj (1921-1922), Žentu (1921), antraisias Dainavos šalies senų žmonių padavimų ir Šarūno leidimais (1921 ir 1923), Skirgaila (1925), Likimo keliais (1926-1929) ir Rytų pasakomis (1930) Krėvė pelnė niekieno nebeginčijamo lietuvių literatūros klasiko vardą. Pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio pabaigoje jis jau buvo kone abso­ liučiai dominuojanti figūra mūsų literatūroje, savotiškas jos dikta­ torius. Jo prestižas buvo nė kiek ne mažesnis (jeigu ne didesnis) negu tuomet iš literatūrinio gyvenimo scenos bepasitraukiančių Maironio ar Vaižganto. Po 1926 metų gruodžio 17-osios perversmo, jo bendraminčiams ir asmeniškiems draugams Antanui Smetonai ir Augustinui Vol­ demarui atsistojus valstybės priekyje, Krėvė (kuris, kaip žinoma, visuomet turėjo politinių ambicijų; tatai liudija jo veikla su Baku (Azerbaidžane) eserais, vėliau su tautininkais ir dar vėliau jo daly­ vavimas Liaudies vyriausybėje) pasijuto aplenkas ir neilgai trukus perėjo į opoziciją naujam režimui. Apie antrojo nepriklausomybės dešimtmečio vidurį Krėvė jau buvo identifikuojamas su revoliuci­ ne kaire (nors to jis viešai niekur nedeklaravo), nes palaikė arti­ mus ryšius su buvusiais trečiafrontininkais, redagavo komunisti­ nio pogrindžio iniciatyva leistą žurnalą Literatūra, bendradarbiavo Prošvaistėje etc. Jo sukairėjimas buvo ne tiek nuoseklus ideologiškai bei politiškai motyvuotas aktas (jis ir toliau teberašė Naujojoje ro­ muvoje ir net oficioziškai katalikiškame Židinyje), kiek politinių aistrų bei asmeninių antagonizmų padiktuota ambicingo žmogaus laikysena ar net savotiška keršto forma jo buvusiems bendramin­ čiams. Kūrybiškai antrasis nepriklausomybės dešimtmetis Krėvei nebu­ vo ypač vaisingas. 1935 metais paskelbtoje Mindaugo mirties dramoje aiškiai jautėsi emocinio intensyvumo atoslūgis. Novelių romane Raganius (1939), priešingai, Krėvė dar kartą pasiekė savo ankstesnės prozos lygį, bet nebedavė nieko nauja. Tuo pačiu laikotarpiu para­ šytos novelės, nemaža dalimi nukreiptos prieš tuometinį režimą, ir nebaigta didesnės apimties apysaka Miglose (paskelbta 1944 metais), vaizduojanti Dzūkijos kaimo buitį antrojo dešimtmečio pabaigoje, įdomios daugiau dokumentiniu negu meniniu požiūriu.

20

***

1944 metais Krėvė pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Austrijoje. Karui pasibaigus, direktoriavo Glasenbacho (prie Salzburgo) išvietintųjų stovyklos lietuvių gimnazijoje. 1947metais, Pensilvanijos uni­ versiteto pakviestas, išvyko į JAV ir čia dėstė slavų kalbas ir litera­ tūrą. 1949-aisiais išėjojo kone visą gyvenimą rašyto veikalo Dangaus iržemės sūnūs pirmoji dalis. 1950metais Naujienų dienraštyje paskelbė (Vinco Baltaūsio slapyvardžiu) apysaką Pagunda. 1953-aisiais, pasie­ kęs profesūrai nustatytą amžiaus ribą, turėjo išeiti į pensiją. Per dešimtį tremtyje praleistų metų Krėvė niekur nebepritapo, nebepajėgė su niekuo aiškiau indentifikuotis; jautėsi iš visur išstum­ tas, nereikalingas, tarytum paties likimo persona non grata, gyvenanti šalia gyvenimo, niekieno žemėje. Visa tai ryškiai atsispindi jo šio lai­ kotarpio korespondencijoje, kurios dvi nuolat grįžtančios temos yra vienišumas ir nereikalingumas. Prie to gerokai prisidėjo jo paties neaiški politinė situacija lietuvių tarpe. Dėl savo istoriškai dar neįklasifikuotos 1940 metų vasaros avantiūros (nors žiauriai dėl to puolamas tebuvo tik vieną kartą) Krėvė laikėsi taip, lyg būtų buvęs anatema pažymėtas ir politiškai ekskomunikuotas žmogus. Kaip rašytojas, Krėvė taip pat jautėsi totaliai izoliuotas, atmestas, niekam nebereikalingas ir retkarčiais skundėsi, kad jaunimas jo ne­ suprantąs. Čia tenka pažymėti, kad jaunimas jo, galima sakyti, nie­ kad nesuprato ir būtent dėl jo pernelyg atavistinio konservatyvumo ir nebeaktualumo laiko kontekste, dėl jo pasaulio nepažinimo ir kone absoliutaus atsparumo intelektualinėms laiko revoliucijoms (dėl to jis daugeliu požiūrių taip ir neperžengė XIXamžiaus ribos), bet gerbė ir vertino kaip jau praėjusio laiko apraišką. Toks tarpu­ savio prasilenkimo santykis pasiliko ir emigracijoje. Kitaip sakant, dėl šių ir kitų priežasčių Krėvė dar gyvas būdamas pateko į visiems dideliems rašytojams neišvengiamą pomirtinį purgatoriumą, iš ku­ rio, jeigu ne čia, tai bent Lietuvoje (kur jis ilgokai buvo visai nu­ tylimas), jau baigia išeiti. Didžiausias šio paskutinio Krėvės gyvenimo laikotarpio įnašas yra tiek ilgai laukto ir daugelio belaukiant užmiršto jo viso gyve­ nimo kūrinio Dangaus ir žemės sūnūs pirmosios dalies paskelbimas (antroji dalis buvo išspausdinta Vinco Maciūno redaguotų Krėvės Raštų VI tome 1961 metais). Trys lietuvių kartos išaugo maitinamos 21

retkarčiais vis primenamo busimojo kūrinio pažadais (pirmas jo anonsas spaudoje pasirodė 1921 metais). Belaukiant skaitytojų są­ monėse šis veikalas pasiekė tiesiog kolosališkas dimensijas, sunkiai įvykdomas realybėje. Ir pagaliau po tiekos metų paskelbtas, jis jau atrodė savotiškas anachronizmas net ir tiems, kurie dar nebuvo pavargę jo laukti. Kaip jau sakėme, Krėvė niekad nespėjo su laiku. Paskelbti pirma­ jame nepriklausomybės dešimtmetyje, Dangaus ir žemės sūnūs būtų dar buvę stambus mūsų literatūros įvykis. 1949-aisiais jie jau buvo laiko ir istorinio vyksmo seniai pralenkta atgyvena, nebepajėgi veik­ ti ir formuoti. Tatai liudija ir minimalus kritikos reagavimas: vos keletas šykščių atsiliepimų išeivijoje ir visiškai nieko Lietuvoje. Aptariant Dangaus ir žemės sūnus visų pirma kyla žanrinės jų kla­ sifikacijos klausimas. Dalis veikalo parašyta dramatine forma, kita dalis - priklausomai nuo vaizduojamos medžiagos - bibliniais versetais arba pakelta ir daugiau ar mažiau ritmuota proza. Tad kokiam žanrui priskirtinas šis heterogeniškos formos veikalas? Pats Krėvė jį vadino poema (bet spausdindamas pirmąją jo dalį žanrinio api­ būdinimo atsisakė), Liudas Gira - biblinių epu, Vincas MykolaitisPutinas - bibline apysaka, Albertas Zalatorius paprasčiausiai apy­ saka. Atrodytų, kad apysaka ar biblinė apysaka šiuo atveju netinka dėl pernelyg modernizuojančių implikacijų. Bene tiksliausiai žanriškai Dangaus ir žemės sūnų herojinį-istoriosofinį pobūdį nusako Liudo Giros pasiūlytasis biblinio epo terminas. Iš pirmojo XX amžiaus dešimtmečio ir pirmojo nepriklausomy­ bės dešimtmečio pradžios sandūros perspektyvos žiūrint, Dangaus ir žemės sūnūs yra turbūt didžiausias ir giliausiai siekiąs kūrybinis užmojis ne tik lietuvių literatūroje, bet gal net ir visoje mūsų inte­ lektualinės veiklos istorijoje. Krėvė šiame veikale, kaip savo laiku Donelaitis Metuose, operuoja nebe lokalinio, bet visuotinio rango ter­ minais ir nebe specifiškai lietuvių, bet visuotinės literatūros plot­ mėje, kitaip sakant, nebe etninių instinktų, bet visuotinai suvokto pasaulio ir jame veikiančių tarpusavy kovojančių jėgų kosminės dialektikos perspektyvoje. Šio palyginimo kontekste Donelaitis nuo Krėvės skiriasi tuo, kad Donelaitis savo etninio instinkto padiktuotą patirtį įgali meniškai transcenduoti, ją suvisuotindamas ir pagilin­ damas, o Krėvė, remdamasis universaliomis premisomis, nepajėgia prasimušti pro išmoktus arba paveldėtus klasicistinius stereotipus. Primityvios pirmykštės jėgos jam retai kada pritrūksta (nors ji čia 22

daugiau inertiška negu sąmoningai dinamiška), bet sprendimai dažniausiai neoriginalūs, anachronistiški, paremti jo literatūrinių mokytojų (Mickevičiaus, Krasinskio, Slowackio, Ibseno etc.) reminiscensijomis. Dangaus ir žemės sūnuose vaizduojamųjų įvykių fonas - žydų ka­ raliaus (melecho) Erodo Didžiojo valdomoji Judėja Tiberijaus laikais. Siužetinį veikalo kompleksą sudaro trys tematinės linijos: karaliaus Erodo asmeninė ir politinė tragedija, Ješuos (Jėzaus), kaip žemės sūnaus, istorija ir politinė bei moralinė žydų tautos situacija dvigubos priespaudos (Erodo ir romėnų) sąlygomis. Dangaus ir žemės sūnūs, kaip Goethės Faustas, prasideda savotišku „prologu danguje", kuris yra tarsi visa apimančios centrinės veikalo temos - iš esmės identiškų jėgų: šviesos ir tamsos, žodžio ir kūno, gėrio ir blogio, dievų ir žmo­ nių niekad nepaliaujamos kovos - ekspozicija. Visos trys aukščiau minėtos tematinės linijos vystomos sinchroniškai. Visiškai išvystyta ir užbaigta yra tik pirmoji - Erodo tradegija. Ji ir meniškai stipriausia. Dramatinė įtampos logika ir nepermaldaujamu nuoseklumu ji čia dažnai prilygsta Šarūnui ir Skirgailai, tik žodis jau gerokai pavargęs, sudėvėtas, nepajėgiąs tapti kūnu. Erodas, kurio, kaip istorinės fi­ gūros, apmatus Krėvė bus paėmęs iš Juozapo Flavijaus Žydų archeo­ logijos, dramatiniame Dangaus ir žemės sūnų fragmente rodomas kaip šviesaus proto, kadaise buvęs geros valios (jis svajojo būsiąs savo pa­ valdiniams „tėvas ir geradarys"), bet minios nesuprastas ir savo paties emocijų bei intelekto kontradikcijose besiblaškąs valdovas, kuris savo ruožtu nesupranta minios (šiuo atveju - žydų tautos) ir jos aspiracijų. Slaugytojui graikui Nikalojui jis skundžiasi, kad siela būdamas helenas, esąs prievartaujamas ir verčiamas elgtis kaip žy­ das. Savo politine filosofija, ypač savo absoliutizmu, Erodas gerokai primena Šarūną, o kartais, tarp kitko, net ir patį Krėvę. Kitos dvi tematinės linijos menkiau teišvystytos. Jos abi neat­ siejamai susipynusios. Kristaus istorija nutrūksta, antros dalies pabaigoje, jam savo viešojo gyvenimo dar nė nepradėjus. Kai kurie jo viešojo gyvenimo epizodai pasirodo trečiosios dalies fragmen­ tuose („Jehuda iš Hamalos", „Gundymai", „Getsemano sode"), bet jie nesudaro nuoseklaus vieneto. Vaizduodamas ankstyvąjį Jėzaus (Ješuos) gyvenimą, Krėvė maždaug laikosi sinoptinės evangelijų tradicijos (įskaitant ir apokrifus), praplėsdamas ją gausiomis nei istoriškai, nei tradiciškai nebepaliudytomis buitinėmis detalėmis, pabrėždamas jo žemiškąją prigimtį ir atsiedamas nuo jo dieviškąją 23

misiją lėmusių ženklų; jo busimoji rolė tik menama. Jis auga dailidės Juozapo šeimoje su broliais ir seserimis, kaip ir kiekvienas vaikas. Abiejose pirmosiose dalyse jis nėra nė pagrindinis personažas. Iš tikrųjų šiose pirmosiose dalyse Krėvė daugiausia dėmesio ski­ ria Žadėtojo, t.y. Mesijo, belaukiančios ir netikrų pranašų bijančios pavergtos žydų tautos išoriniams ir vidiniams konfliktams pavaiz­ duoti. Šių konfliktų branduolį sudaro pasipriešinimas okupantams, ortodoksų suprantamas kaip tradicinė kova su blogiu, teisiųjų - su gyvojo Dievo nepažįstančiais neteisiaisiais; zelotų ir maištininkų kaip išsivadavimas, nors gal ir ne visai šiandienine šio žodžio pras­ me. Ortodoksai visą laiką pasilieka fone. Pirmajame plane pasirodo ir veikia tik maištininkai: istoriškai aiškiai nedokumentuotas Jehuda iš Hamalos (kurį Vincas Maciūnas linkęs identifikuoti su Judu Gali­ lėjiečiu), iš Naujojo Testamento pažįstamas vietoje Jėzaus iš kalėjimo paleistasis žmogžudys Barraba (Barabas) ir busimasis apaštalas Je­ huda iš Kerioto (Judas Iskarijotas), už trisdešimt grašių išdavęs Jėzų (pagal Krėvę, jis ne tik kad neišduoda, bet dargi bando jam padėti). Visi šie fono ir pirmojo plano personažai suvokti ir apibūdinti ne kaip gyvi žmonės, bet kaip autoriaus jiems parūpintų tekstų sa­ kytojai, hagiografiškai, šventraštį parafrazuojantiems raštams cha­ rakteringu ritualiniu stilium. Paskutiniu užbaigtu savo kūriniu Pagunda Krėvė nebeatvėrė nau­ jos perspektyvos mūsų literatūrai. Tatai padaryti jis paprasčiausiai nebeturėjo jėgų net grynai fizine prasme, ši apysaka, vaizduojanti prancūzų žurnalisto Viktoro Lemaino užsiangažavimo dirbti sveti­ mos valstybės (Sovietų Sąjungos) naudai istoriją, savo forma bei pobūdžiu yra ne tiek dailiosios prozos, kiek beletrizuotos propa­ gandinės publicistikos darbas. ** * Šios dienos akimis retrospektyviai peržvelgus, visas viešasis Vin­ co Krėvės gyvenimas atrodo ilga niekad nesibaigiančių konfliktų grandinė. Tie konfliktai, kuriuos jis bandys sutaikyti ir išspręsti savo kūryboje, dažniausiai buvo jo šarūniško absoliutizmo įkvėp­ tų vidinių prieštaravimų pasekmė. Visų pripažintas, kone ant rankų nešiojamas rašytojas ir literatūros profesorius, jis siekė vis ko nors kita. Kaip Maironio idealas buvo vyskupystė, taip Krėvės idealas buvo valdžia. Tiesa, jis savo idealą, bent proforma, pasiekė, 24

tapdamas Liaudies vyriausybės užsienio reikalų ministru ir pa­ reigas einančiu ministru pirmininku. Bet ne to jis norėjo: tai buvo tik iliuzija, kaip scenoje, toli gražu nepateisinusi neoficialaus jo gyvenimo motto: viena saulė danguje, vienas valdovas Dainavoje. Ir taip jis visą gyvenimą pasiliks ir jausis nelyginant karalius be karūnos ir be karalystės. (gimęs 1883.X.27 Gargžduose, buvusioje Kretingos apskrityje, ir miręs 1973.V.20 Peace Dale, Rhode Island) mokėsi Kauno (Žemaičių) kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje ir Innsbrucko universitete. Baigęs mokslus, kurį laiką kapelionavo, po to dirbo spaudoje, redaguodamas dvasinio turinio laikraščius bei žurnalus, sekretoriavo 5v. Kazimiero draugijoje ir tal­ kininkavo jos leidyklai; lygiagrečiai dėstė religiją Kauno Meno mo­ kykloje ir kalbas, literatūrą bei estetiką Žemaičių kunigų semina­ rijoje. Pirmosios jo poezijos knygos - eilių rinkinys Margumynas ir poema Laimė pasirodė 1911 metais. Jas sekė poemos Genijus ir meilė (1912), Upytė (1914) ir Brėkšta (1919); eilėraščių rinkiniai Šviesūs krislai (1913), Liepsnelės (1921) ir Nušvitusi dulkė (1933); satyros Rakš­ tys (1930); dramos Žvaigždės duktė (1924), Vilnius mūsų (1930) ir Žai­ bas ir mergaitė (1936); dailioji proza: Tvanas (1927), Iš įvairių pasaulių (1929), Auštant (1939) ir Rytmečio žygiai (1944). Chronologiškai Vaitkus priklauso antrajai pomaironinei poetų ge­ neracijai, literatūros arenoje pasirodžiusiai pirmojo šio amžiaus de­ šimtmečio vidury. Jo kone pamečiui išeinančios vis naujos poezijos knygos nesusilaukė platesnio atgarsio; kritika (išskyrus Jakštą) buvo joms arba nepalanki, arba abejinga. Bet tai nė kiek nesutrukdė užim­ ti gan žymią vietą to meto lietuvių poezijos Olimpe, ir Vaitkus ilgą laiką oficialiai buvo laikomas (šalia Liudo Giros) vienu geresniųjų savo kartos poetų. Ano meto sąlygomis suvaidinusi tam tikrą, tegu ir nežymų, vaidmenį, atgavus nepriklausomybę, jo poezija jau buvo tapusi nieko bendra su nauja situacija nebeturinčia relikvija. Normaliai vertinant, visa prieš Pirmąjį karą ir pokario metais parašytoji Vaitkaus poezija dėl jos santykio su laiku jau pačioje savo genezėje buvo nebeaktuali, pasenusi. Net ir jaunystėje Vaitkus,, atro­ do, niekad nebandė išsimušti iš tuo metu dar absoliutaus monarcho teisėmis tebeviešpatavusio Maironio orbitos, ir jo vienintelė ambicija buvo eiti Pavasario balsų autoriaus pramintu taku ir galbūt kada nors MYKOLAS VAITKUS

25

paveldėti jo sostą. Bet tamjis neturėjo pakankamai talento. Maironio poezijos dvare Vaitkus visą laiką pasiliks tik nuolankus pavaldinys, o tautinio atgimimo poeto įpėdinio postą (gal net ir šiek tiek neno­ romis) užims dešimčia metų jaunesnis Putinas. Turiniu, forma, estetika, poetika ir psichologija Vaitkus yra hierar­ chinės ir niekieno nekvestionuojamos poetinės Maironio hegemonijos produktas ir tipiškas epigonas. Jo poezija suvokta saloniškai, kaip draugijinė pramoga ir sentimentalaus „sielų bendravimo" priemonė. Viskas joje sukirpta ir susiūta pagal žinomus Maironio ir rusų bei lenkų romantikų, ypač rusų (Puškino, Lermontovo, Tiutčevo), pa­ vyzdžius ir išreikšta laiko kontekste jau mažai ką arba visai nieko nebesakančiais epigonizmais, kaip kad žemiau cituojamajame eilė­ raštyje „Keleivis debesėlis" (kuris, tarp kitko, priklauso prie geres­ niųjų Vaitkaus ankstyvojo periodo kūrinių): Pilkas debesėlis plaukia Per dangaus gelmes \ slaptingą žydrą tolį \ šiltas žemes. Ten jis savo lengvą naštą Maloniai pames \ plačių Juodųjų jūrų Mėlynas gelmes. Ei, pasveikink, debesėli, Debesų versmes, Tas gilybes, tas platybes Gyvas neramias.

Krinta į akį ir skurdokas vadinamųjų poetinių priemonių varto­ jimas: neišradingi rimai, „savižudiškai" banalūs vaizdai, epitetai etc. Vienintelė neapsirinkamai vaitkiška ir turinti šiokių tokių galimy­ bių, nors ir neoriginali (paimta iš jau baigiančio nuskambėti simbo­ lizmo lobyno), žmogaus - nušvitusios dulkės idėja, vos tik suvokta, miršta, pseudopoetinių banalybių uždusinta. Niekad scenos neišvydusios Vaitkaus dramos (kurių pirmoji, Žai­ bas ir mergaitė, net laimėjo 1923 metais Valstybės teatro paskelbtą dramos konkursą), kaip ir visa prieš Antrąjį karą paskelbtoji grožinė proza, meniniu lygiu mažai ką tepakyla aukščiau privačios, daugiau patiems autoriams negu publikai įdomios literatūros.

26

***

1944metais pasitraukęs į Vakarus, Vaitkus kurį laiką gyveno Vienoje ir Lince. Po to dirbo pastoracinį darbą įvairiose Bavarijos vietovėse. 1951-aisiais atvyko į JAV ir čia po trumpos intermedijos parapijoje ligi pat mirties kapelionavo Peace Dale, R.I., Rekolekcijų namuose. Tremtinio ir emigranto duona Vaitkui nebuvo per daug karti. Taktiškas, mokąs, kaip sakoma, „prieiti prie žmonių", niekad nepritrūkstąs švelnaus, žmogišką tuštybę glostančio žodžio, jis visuomet sugebėdavo rasti geresnę pastogę ir patogesnį darbui kampą (šia prasme jam bus padėjusi ir ilgametė saloninio gyvenimo praktika). Nedaug kas iš rašytojų, ypač ankstyvesnėje emigracijos fazėje, galėjo pasigirti gyvenąs ir dirbąs kažkaip pernelyg vaitkiškai sentimen­ taliai skambančio Ramybės Slėnio Susikaupimo namų pastoralinėje aplinkoje. Amerikoje Vaitkus paskelbė šešis poezijos rinkinius: Vienatvėje (1952), Aukso ruduo (1955), Nuošaliu taku (1956), Alfa ir Omega (1963), Šerkšno sidabras (1965) ir Dienoraštis (1966), kuriuose bandė ištikimai tęsti Margumyne pradėtą estetizuojančios ir kaskart vis labiau į sim­ bolizmą linkstančios romantinės „amžinojo grožio" poezijos tradi­ ciją. Bet kontinuiteto atstatymo galimybė tebuvo psichologinė iliu­ zija; visi šie rinkiniai pasilieka anapus jo kadaise suvokto estetiškai bei istoriškai nuoseklaus ir ilgus metus sąmoningai vykdyto opus poeticum plano ribų. Juose surinkti eilėraščiai daugiau funkcionalūs negu kūrybiški; jiems trūksta gyvo impulso ir ypač poetinės būti­ nybės. Emigracijoje Vaitkus, nors ir savo pagrindiniu amatu dar tebelaikė poeziją, tolydžio vis daugiau ir daugiau laiko ėmė skirti atsimini­ mams, ypač po to, kai 1952 metais Aidų žurnale paskelbta jo memu­ arinė apybraiža apie Maironį susilaukė palankaus skaitytojų įverti­ nimo. Kitaip sakant, Vaitkus suprato publikos sugestiją (nesuprasto ir neįvertinto poeto duona jau buvo gerokai apkartusi) ir su jam būdingu uolumu ėmėsi memuarininko plunksnos, savaime aišku, ne­ apleisdamas ir poezijos. Atsiminimų rašymas atnešė senyvampoetui nemaža asmeninio pasitenkinimo: ilgai kentęs skaitytojų ir kritikos abejingumą savo mylimiausiam kūdikiui poezijai, šįkart buvo, gali­ ma sakyti, be jokių rezervų įvertintas. Visos atsiminimų knygos, ap­ imančios laikotarpį nuo ankstyvos vaikystės ligi pasitraukimo į Va­ karus, pasirodė daugmaž paskutiniajame jo gyvenimo dešimtmetyje: 27

Mistiniame sode (1957), Keturi ganytojai (1960) ir astuoni Atsiminimų tomai šešiais skirtingais pavadinimais (Su Minija į Baltiją, 1962; Bal­ tijos gražuolė, 1963; Šiaurės žvaigždė, 1965; Per giedrą ir audrą, 1965; Nepriklausomybės saulėje, 1968-1969; Milžinų rungtynėse, 1972). Daug kur buvojęs, daug ką matęs ir pažinęs, ilgokai gyvenęs tokių, jo paties žodžiais tariant, „dievų" kaip Maironis, Jakštas, Vaižgantas ranka pasiekiamoje artumoje; daugelio nepriklauso­ mybės periodo kultūrinio ir politinio gyvenimo „didžiųjų" namų draugas bei konfidentas ir tam tikro neoficialaus, anekdotinio gy­ venimo posrovio, arba vadinamosios „mažosios kultūros istorijos", aktyvus dalyvis, Vaitkus buvo tarsi predestinuotas tapti šio įdomių žmonių bei įvykių turtingo pasaulėlio kronikininku. Kadangi jis pats nepriklausė aukščiau minėtų „dievų" bei šio pasaulio „didžiųjų" kategorijai ir bendraujant su jais nebuvo interesų susikirtimo pa­ vojaus, tad, užėmęs kuklią fundatoriaus arba dailininko vietą pa­ veikslo drobėje, jis galėjo stebėti juos iš inner sanctum perspektyvos tokius, kokie jie iš tikro buvo, be viešajame gyvenime nešiojamų kaukių, ir taip išgelbėti bent dalį, ką šie jo atsiminimų herojai būtų nusinešę į kapus. Vaitkaus atsiminimai, ypač rašytojams skirtais puslapiais, yra pirmas tokios rūšies ir tokios apimties veikalas lietuvių literatūroje. Jie tarsi užpildo didžiulę spragą, paliktą senųjų rašytojų, kurie (gal dėl to, kad dauguma jų buvo dvasiškiai) privatų ir už institucijų sienų vykusį gyvenimą laikė absoliučiu tabu, kurio niekam, net jiems patiems, nevalia paliesti, nenusikalstant šventvagyste. Atsimi­ nimus jie rašė (kaip Šatrijos Ragana Viktutėje ir Sename dvare) tik fiktyviais personažais prisidengę. Savo atsiminimais Vaitkus pra­ deda naują literatūrinių memuarų tradiciją, kurią po jo tęs Aistis, Orintaitė - išeivijoje ir Venclova, Miškinis, Korsakienė, Simonaitytė, Paukštelis - Lietuvoje. Kokia šių atsiminimų liudijamoji vertė? Iš tikrųjų tai yra keturių pirmųjų šio amžiaus dešimtmečių kultūrinio ir literatūrinio gyve­ nimo mažoji, anekdotinė, istorija, istorija en pantoufles. Tad joje ne­ tenka ieškoti dokumentinio tikslumo. Aprašinėjant laiką ir žmones, Vaitkui rūpi ne tiek atstatyti faktologinę įvykių eigą, kiek atkurti (kartais daugiau beletristine negu publicistine forma) istorinę bei psichologinę atmosferą, t.y. pasakyti, kas iš tikrųjų vyko arba tuo metu atrodė, kad vyko. Puikus fizionomistas, jis ne tik sugeba ke­ liais brūkšniais atgaivinti praeities miglose nuskendusių žmonių 28

fizinius bei dvasinius siluetus, pastatydamas juos prieš mus kaip gyvus, bet nepasimesti nuolat iš atminties iškylančių kaskart vis naujų veidų galerijoje, niekad nepritrūkdamas tik jiems vieniems būdingų spalvų. Tik liaupsindamas savo kadaise pažintų laurų ir beatričių nepalyginamą grožį ir detaliai aprašinėdamas jų žavesio atributus, per daug įsibėgėjęs, kartais iškrypsta iš vėžių ir peržengia gero skonio ribas. Šalia kitų šių atsiminimų dorybių minėtina dina­ miška, jokių išankstiniu planu per daug nesuvaržyta pasakojimo li­ nija ir lakus, vaizdingas (vienoje vietoje jis dominikoną balta sutana ir juodu apsiaustu palygina su didžiule kregžde), natūralus ir šiek tiek žemaitiškomis intonacijomis nuspalvintas specifiškai vaitkiškas stilius. Bene vienintelė į akį krintanti šio stiliaus yda - pernelyg gausūs superliatyvai ir sentimentalizmai, vartojami kaip stilistinės priemonės. Apskritai imant ir ypač lyginant su ankstesniąja jo proza, kurioje viskas buvo dirbtina, banalu, persaldyta, atsiminimuose Vaitkus padarė neįtikėtinai didelę pažangą, tarsi atrasdamas save. Kai kurie šių atsiminimų gabalai (epizodai apie Maironį, Jakštą) priklauso prie geriausių žanro pavyzdžių visoje mūsų memuarinėje literatūroje. Savaime suprantama, kad esama ir trūkumų (chronologiniai nenuo­ seklumai, šaltiniuose nepatikrinti faktai, neproporcingai didelė gau­ sa enciklopedinių žinių balasto), bet jie jokiu būdu nenustelbia ir neužgožia dorybių. Jeigu Vaitkus išliks kaip gyvas ir tebeskaitomas autorius, tai išliks ne savo visą gyvenimą puoselėta lyrine poezija, bet šiais daugiau ar mažiau tik tarp kitko parašytais atsiminimais. IGNAS SEINIUS- JURKONAS (gimęs 1889.IV.3 Šeiniūnuose, buvusiame Gelvonių valsčiuje, ir miręs 1959.1.15 Stockholme) savo gyvenimu ir rašytojo karjera yra vienas pačių įdomiausių fenomenų mūsų naujojoje literatūroje. Kauno Saulės kursų ir Maskvos universi­ teto Istorijos-filologijos fakulteto auklėtinis, atsistačius nepriklauso­ mai Lietuvai apie dešimtį metų ėjo atsakingas diplomatines pareigas Danijoje, Suomijoje ir Švedijoje. Gruodžio 17-osios perversmo vyriau­ sybės atleistas iš darbo, kurį laiką vertėsi atstovavimu prekybinėms firmoms. Po to, susitaikęs su režimu, redagavo oficiozinį Lietuvos aidą, dirbo patarėju Klaipėdos krašto gubernatūroje ir Lietuvos Rau­ donojo Kryžiaus įgaliotiniu Vilniaus krašte. 1940 metų vasarą grįžo į Švediją, kur gyveno jo šeima, ir ten pasiliko ligi mirties. 29

Studijų metais šeinius daugiausia domėjosi filosofijos ir estetikos klausimais. \ literatūrą atėjo kažkaip visai netikėtai, bene Vaižganto „atrastas", ir iškilo meteorisku greičiu. Pirmuosius bandymus netru­ ko pakeisti brandūs kūriniai: romanas Kuprelis (1913), apysakos Ban­ gos siaučia (1914), Vasaros vaišės (1914), smulkiosios prozos rinkinys Nakties žiburiai (1914) ir apysaka Mėnesiena (1915), suteikę jam vieną pačių pirmųjų vietų to laiko lietuvių beletristikoje. Šį kūrybinės gausos laikotarpį savo ruožtu sekė ilgas kūrybinės sausros tarpas, kurio metu tepasirodė dvi švediškos knygos: Litauisk kultur (1917) ir Natt ochsol (1918). J literatūrą Šeinius vėl aktyviai įsijungė tik 1932 metais, paskelbdamas antrąją pataisytą Kuprelio laidą, šiuo antruoju kūrybos periodu jis taip pat išleido antinacinės satyros romaną Sieg­ fried Immerselbe atsijaunina (1934), impresionistinių reminiscencijų knygą Tėviškės padangėje (1937), novelių rinkinį Aš dar kartą grįžtu (1937) ir prieš vokietininkus nukreiptą propagandinį pamfletą (Irvio Gedainio slapyvardžiu) Kas tu esi, lietuvi? (1938). Jo drama Diploma­ tai (1937) buvo suvaidinta Kauno Valstybės teatre. Amžiumi bei kūryba Šeinius priklauso estetizmo-impresionizmosimbolizmo generacijai, įvykdžiusiai reikšmingą, nors ir pasyvią, lie­ tuvių literatūros atnaujinimo revoliuciją ir gerokai sumažinusiai atsilikimo nuo visuotinės literatūros distanciją. Jam šioje revoliuci­ joje teko pirmojo lietuviškos prozos modernizatoriaus vaidmuo. Šeinius pirmasis atsiplėšė nuo visuomeniškai ir etniškai angažuotos literatūros koncepcijos, savo kūrybos centre pastatydamas formą ir žmogų neribota šio žodžio prasme. Ano meto akimis žiūrint, ypač tiems, kurie dar tebesimaitino didaktinės tautinio atgimimo lite­ ratūros idėjomis, šeiniaus posūkis į reliatyvų estetizmą atrodė (iš tikrųjų ir buvo) pavojinga revoliucija, galinti nežinia kur nuvesti. Dėl to ir Jakštas, neginčijamas to meto lietuvių kritikos diktatorius, jo impresionistinį estetizmą laikė žalinga iš Vakarų plūstančio dekadentizmo apraiška. Vaizdavimo būdu bei stiliumi Šeinius yra pirmas nuoseklus im­ presionistas lietuvių literatūroje. Jis operuoja nebe buitinėmis deta­ lėmis, bet spalvų ir nuotaikų „dėmėmis", pastovią lokalinę spalvą (couleur locale) pakeisdamas subtiliais ir nuolat kintančiais pojūtinių pagavų fiksuojamo pasaulio niuansais. Šeiniaus kalba nebe liaudinė, bet kultūrinė, pabrėžtai individualizuota, ritmiškai perkeista, su­ skaldyta atmosferinėmis pauzėms bei cezūromis. Atitikminė kalbos ir pasaulio fragmentacija ypač ryški Vasaros vaišėse, šeiniaus žmo­ 30

gus - sudėtinga būtybė, savo vidiniu daugiadimensiškumu nebe­ tekanti liaudies tradicijoje ir nebeišreiškiama etnografinėmis kate­ gorijomis. Savo ankstyvojoje, t.y. aukščiausios emocinės įtampos kūryboje Šeinius įvykdė tai, ko Herbačiauskas ir Čiurlionienė siekė (nors ir tiksliau nesuformulavo) savo kritikoje. Iš nūdienės laiko perspektyvos žiūrint, Šeinius mūsų literatūroje pasilieka išskirtinai reikšmingas visų pirma kaip Kuprelio - pirmojo tikrąja to žodžio prasme XXamžiaus produkto lietuvių dailiojoje prozoje - autorius. Kitų žymiųjų mūsų beletristų maždaug tuo pačiu metu paskelbtieji dalykai - Dobilo Blūdas (1912), Krėvės Dainavos šalies senų žmonių padavimai (1912), Vienuolio Paskenduolė (1913), Vaižganto Rimai ir Nerimai (1914) - savo estetika ir ideologija aiškiai tebepriklausė XIX amžiui. Šiuo veikalu Šeinius sukūrė moderniojo lietuvių romano prototipą, kurio centre stovi nebe tautinė problema, bet asmeninė tragedija, šiuo atveju - nelaimingos meilės istorija. Tiesa, romano eigoje prabėgomis liečiami ir tautiniai klausimai, bet tik tarp kitko, neteikiant jiems dominuojančio vaidmens. Kuprelis yra tarsi lietuviškas Benjamino Constant'o romano Adolphe atitikmuo, ne panašumo, bet reikšmės požiūriu. Iš jo ir iš Vasaros vaišių vėlesnieji beletristai mokysis rašyti meilės istorijas, kaip senieji dievdirbiai mokėsi drožti rūpintojėlius iš viename Vilniaus priemiestyje sto­ vėjusios statulėlės, kurią jie matydavo keliaudami į Aušros vartus pasimelsti. Kuprelyje, kurį Šeinius vadina ne romanu, bet „vienos pavasario dienos pasaka", vaizduojama Olesio, fiziškai gamtos nuskriausto, bet užtat emociškai gausiai apdovanoto žmogaus, meilės istorija. Jame, kaip ir visoje impresionistinėje literatūroje, nepaprastai daug reikš­ mės turi gamta. Iš tikrųjų Kuprelis yra gamtos ir meilės tarpusavės pareinamybės romanas. Žmogaus ir gamtos santykis jame ne koegzistencinis, bet interegzistencinis. Net vėjinis malūnas, kuris čia tėra atsitiktinis pasakojimo fonas, neturįs jokio iš anksto numatyto vaidmens, kylančios ir rimstančios audros ritmu tarytum įsijungia į pasakojimo veiksmą ir tampa gyvu Olesio tragedijos potvynių bei atoslūgių akompanimentu. Šeiniaus gamta - gyva, intensyvi, „sąmo­ ninga", kurianti ir dalyvaujanti: Dievas ir „pasaulio siela" kartu. Ole­ sio būties sampratoje, kuri, be jokios abejonės, sutampa su paties autoriaus bent tam tikro laikotarpio pasaulėžiūra, stipriai jaučiamas vokiečių idealistinės filosofijos (Fichtės, Schellingo), taip pat ir kitų romane užsimenamų vokiečių filosofų (Kanto, Feuerbacho, YVundto) 4 — 894

31

idėjų poveikis („aš" ir pasaulio tapatybė etc.) - vos žingsnis iki Nietz­ sches, kurio pirmieji atgarsiai pasirodys Mėnesienoje. Olesis - gamtos žmogus. Jo ryšys su gamta ne vien emocinis, bet ir intelektualinis. Gamtą jis ne vien išgyvena, bet ir mąsto. Jį būtų galima pavadinti Krėvės „bedievio" Vainoro „civilizuota" versija. Jie skiriasi tik tuo, kad vieno lūpomis kalba tradicija, kito - intelekto kontroliuojamos emocijos. Olesio mąstyme žymu tendencija savo mintis reikšti tam tikros filosofinės sistemos terminais: Siela? Tai mūsų pačių, mūsų laisvės ir valios sukurtas daiktas. Mūsų tobulybė ir amžinybės ilgesys. Sielą turi ne kiekvienas. Tik tas, kas ją pats kuria ir jai tiki. [...] Siela tik norima, auginama ir tobulinama gyvena ilgiau neg kūnas ir patveria daugiau neg akmuo. Dievas tai visaties kuriamoji pajėga, kuri nuolat budi ir kovoja su me­ džiagos pailsimu ir jos palinkimu mirti.

Kuprelis tiek istorine reikšme, tiek kūrybiniu autentiškumu yra vienas pačių iškiliausių veikalų visoje dailiojoje lietuvių prozoje. Kartu jis yra ir aukščiausia paties Šeiniaus kūrybos viršūnė. Vėles­ nieji, jau nepriklausomos Lietuvos laikais parašytieji dalykai, ne­ skaitant vienos kitos išimties, nebeturi to jam taip būdingo impul­ syvaus betarpiškumo. Juose viską persmelkia kažkoks nenatūralus, dirbtinis tonas; žodis nebepajėgia išreikšti emocijos; stilius dažnai virsta lietuviškai ausiai svetimu (gal švedišku?) žargonu. Tatai ypač krinta į akį kai kuriose Aš dar kartą grįžtu rinkinio novelėse. Dirb­ tinumo įspūdį dar įsakmiau pabrėžia ir padidina hibridiškai su­ daryti groteskiški tos knygos personažų vardai. Dėl to ši vėlesnioji Šeiniaus kūryba neberado kelio į skaitytojus ir mažai beturėjo (grei­ čiau visai neturėjo) įtakos jaunesniajai beletristų kartai. ** * Nuo 1940 metų, jau visam laikui apsigyvenęs Švedijoje, Šeinius ir rašė daugiausia švediškai. Jo raštai švedų kalba - Den rodąfloden stiger (1940), I vdntan pūundret (1943), Den rodą resan (1943), Den rodą floden svdtnar Over (1954) - vargu ar bepriklauso grožinei literatūrai; propagandinis-publicistinis elementas juose aiškiai nustelbia este­ tinį. Lietuviškieji šio periodo raštai paskelbti apysakų knygoje Vys­ kupas ir velnias (1959). 32

Vyskupas ir velnias buvo paskutinis Šeiniaus bandymas dar kartą atstatyti gyvą ryšį su lietuvių literatūros tėkme. Nuo pirmojo grįži­ mo knygos Aš dar kartą grįžtu šioji skiriasi tuo, kad čia švediškos te­ matikos dalykai meniniu požiūriu viršija lietuviškuosius. Iš jų ypač įspūdinga antraštinė rinkinio apysaka „Vyskupas ir velnias", šve­ diškos buities rėmuose vaizduojanti pragaištingas velnio pagalbos pasitelkimo peripetijas ir katastrofiškus padarinius. Analizuodamas per klaidą, t.y. su velnio pagalba, išrinkto vyskupu pagrindinio apy­ sakos personažo Thomo Frosto situaciją, Šeinius laikosi kone totalaus neutralumo politikos. Autoriaus poziciją, kurią būtų galima pava­ dinti moralistiniu skepticizmu, teišduoda subtiliai ironiškas, universalizuojantis stilius, būdingas ir kitiems „švediškiems" jo kūriniams („11080-oji pakyla", „Baltasis kavalierius"). Lietuviškieji rinkinio dalykai, neskaitant pakartotinai skelbiamųjų (Vasaros vaišių fragmento, „Tėvo" ir „Bado") ir „senąjį" Šeinių re­ prezentuojančios „Ašakaitės", suvokti ne tiek meniškai, kiek publicistiškai; jų tikslas ne objektyviai vaizduoti, bet liudyti. Viskas čia rodoma suinteresuoto žiūrovo arba dalyvio akimis; gilesnei žmo­ nių ir įvykių analizei kelią užkerta perspektyvinis vienplaniškumas. Šeiniaus likimas - kaip žmogaus ir kaip rašytojo - labai panašus į jo bendraamžio Jurgio Savickio: abu anksti įsišaknijo svetimoje aplinkoje, pasaulyje, ten kurdami savo asmeninį gyvenimą ir san­ tykius su gimtuoju kraštu tepalaikydami tik intelektualinėje arba tarnybinėje plotmėje. Savickis čia buvo laimingesnis; svetima ap­ linka buvo artimesnė mažai ką bendra su tradiciniu Lietuvos kaimu turėjusiai jo prigimčiai bei jo talento pobūdžiui ir gal net padėjo išlaikyti kūrybinį savitumą, tuo tarpu Šeinių, priešingai, toji pati aplinka demoralizavo kūrybiškai. (gimęs 1890.V.2 Pagausančio dvare, buvu­ siame Ariogalos valsčiuje, ir miręs 1952.XII.22 Hermitage, prie Mon­ te Carlo) vidurinį mokslą išėjo Kaune, po to studijavo teisę Maskvos universitete. Pirmojo pasaulinio karo metu dirbo Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Atgavus nepriklausomybę, šeše­ rius metus atstovavo Lietuvai Danijoje, Norvegijoje, Olandijoje ir Suomijoje. 1927-1930 metais tarnavo Užsienio reikalų ministerijo­ je, lygiagrečiai (nuo 1928-ųjų) direktoriaudamas Kauno Valstybės teatre. Po to vėl grįžo į diplomatinę tarnybą ir buvo Lietuvos atstovu JURGIS SAVICKIS

33

Skandinavijos valstybėse, Latvijoje ir Tautų Sąjungoje. Karo ir poka­ rio metais gyveno Pietų Prancūzijoje, Roquebrune vietovėje, Arioga­ la pavadintame ūkelyje, versdamasis daržininkyste bei sodininkyste. į viešumą Savickis išėjo 1910 metais, Lietuvos žiniose išspausdin­ damas du realistinio pobūdžio dalykus - vaizdelį „Gyvenimo kan­ čios" ir ilgesnio metražo novelę „Marutės vargai". Bet tikruoju jo literatūriniu debiutu laikytini Šventadienio sonetai, pasirodę jau nepriklausomoje Lietuvoje (1922). Vos metais jaunesnis už Šeinių, Savickis šiuo tiems laikams šokiruojančiai naujoviškų novelių rin­ kiniu peršoko ištisą savo bendraamžių generaciją (kurioje, be šei­ niaus, rimtesnių ir jau plačiau pasireiškusių beletristų kaip ir ne­ būta) ir netikėtai pasistūmėjo į pačias pirmąsias prozos avangardo linijas, įvykdydamas antrąją po Šeiniaus lietuvių prozos revoliu­ ciją, keturvėjininkams dar kaip reikiant neišėjus į ataką. Adomas Jakštas, nepermaldaujamas modernizmo priešas bei tradicijų sau­ gotojas, Savickio pirmąją knygą griežtai atmetė, jos autorių, kaip savo laiku Šeinių, laikydamas pavojingu mums, lietuviams, mo­ dernistu ir dekadentu. Apskritai imant, šauniais vakarietiškais dra­ bužiais pasipuošę šventadienio sonetai (Jakštui net pavadinimas atro­ dė nepriimtinas) praėjo beveik nepastebėti (išimtis čia buvo Balio Sruogos recenzija Skaitymuose), tuo tarpu tais pačiais metais išėju­ sios realistinės Krėvės apysakos Šiaudinėj pastogėj buvo tiek kritikų, tiek skaitytojų vienbalsiai pripažintos ir įvertintos. Vadinasi, Savic­ kio knyga pasirodė ne laiku, nes tuo metu mūsų literatūroje „laiku" vis dar tebereiškė „ne laiku", šventadienio sonetai pas mus būtų buvę laiku tik apie 1930 metus, kuomet jų atstovaujamoji ekspresioniz­ mo literatūra Vakaruose buvo jau praeities dalykas. Po Keturių vėjų sukelto triukšmo išėjusią antrąją knygą Ties aukštu sostu (1928) kri­ tika sutiko žymiai palankiau, pripažindama jos autoriui nemažą beletristo talentą, bet kartu ir išlaikydama tam tikrą distanciją, pa­ brėždama jo nemūsiškumą ir svetimumą mums, kaimiečių vaikams. Taip Savickis lietuvių literatūroje visą gyvenimą pasiliks savotiš­ kas prašalaitis, dailiai susišukavęs ir išsikvėpinęs ponas įtaringai stebinčių kaimiečių tarpe. šis tarpusavio nepasitikėjimo santykis bus buvęs abipusis. Sa­ vickis iš tikrųjų labai mažai ką bendra turi su (tuo laiku vis dar privalomu) lietuviškuoju kaimu ir jo kultūra. Kaimas jam tik egzo­ tiški atsiminimai, mažai ką daugiau, negu kadaise matyti spektak­ liai. Jo gerokai oportunistinė „gyvenimo filosofija", vengianti apetitą 34

gadinančių problemų, jo idealas - rafinuotas ir skeptiškas miestie­ tis - vargu ar galėjo tikėtis platesnio atgarsio „rimtais" politiniais bei ideologiniais konfliktais užsiėmusioje to laiko Lietuvos visuo­ menėje. Dėl to jį taip žiauriai puolė Trečiasfrontas. Senieji mūsų beletristai, kaip Vaižgantas, Krėvė, Vienuolis, ir dalis jaunesniųjų, metaforiškai išsireiškiant, „nurašinėjo" buitį, mažai ką savo tepridedami. Viską jiems diktavo tradicija, parūpindama ne tik tematinius, bet ir estetinius modelius. Savickis nebepripažįsta na­ tūrine estetika pagrįsto modelio neliečiamybės ir mato „kitaip", t.y. savomis, nebe tradicijos akimis. Jis yra griežtas antinatūralistas, nebepripažįstąs gamtai jokių estetinių kvalifikacijų. Kūrybiniu metodu jis primena ne tiek įkvėptą poetą, kiek spektaklį racionaliai organi­ zuojantį teatro režisierių, kuriam įdomus tik galutinis efektas. Todėl Savickis visų pirma pakeitė senas „dekoracijas" ir senovinį „apšvie­ timą". Scenovaizdis irgi naujas - miestas, tiksliau - provincijos mies­ telis, kažkokia nelabai aiškiai apibrėžta teritorija tarp miesto ir kai­ mo XXamžiaus pirmojo ketvirčio miestiečio akimis. šventadienio sonetų ir Ties aukštu sostu stilius beveik grynai ekspre­ sionistinis, paremtas laužytų linijų bei asimetrinių formų dinamika ir sinkopiškai vystomos frazės „melodija", teatrinis, rezultatyvus. Sti­ listiškai imant, jo vaizduojamoji realybė yra ne tiek kuriama, kiek atliekama - kaip muzikos veikalas. Jam svarbu ne deskriptyvinė fiksuojamosios tikrovės forma, bet jos sukeliamas įspūdis. Šiuo po­ žiūriu Savickis tebėra artimas impresionizmui. Kompozicija, decent­ ralizuota, fragmentiška ir labai dažnai atsitiktinė, savo ritminiu pie­ šiniu lyg ir pakartoja stilistinės linijos slinktį. Gyvenimas Savickiui yra daugiau teatras negu realių konfliktų arena. Jo personažai savo esme ne tiek žmonės paprasčiausia šio žodžio prasme, kiek aktoriai, atlieką savo pačių nežinia kieno paskirstytus vaidmenis absurdiškoje būties komedijoje arba tragedijoje. Toks aktorius yra jo „Fleitos" (kuri, tarp kitko, yra viena pačių geriausių trumpo metražo novelių visoje mūsų literatūroje) herojus Žiogas. Aštuoniolika metų pūtęs savo instrumentą, fleitistas Žiogas dėl nesveikatos turi atsisveikinti su teatru ir grįžti pas jam absoliučiai svetimus gimines kaime. Gy­ vendamas įprastine šio žodžio prasme, jis būtų tuoj pat sugniužęs, bet vaidindamas, t.y. tik eidamas fleitisto Žiogo pareigas, savo rolę atlieka iki galo, gyvas ne tiek žmogiška, kiek scenine gyvybe, t.y. gyvesnis už gyvą. Toks žmogaus traktavimas, paremtas ne tiek eti­ niais, kiek estetiniais motyvais, išplaukia išjo pesimistinės gyvenimo 35

sampratos: taip Savickis bando gelbėti savo ir savo personažų orumą žiaurios ir vulgarios kasdienybės akivaizdoje. Po Šventadienio sonetų ir Ties aukštu sostu buvo ilgas amžiaus vi­ dudienio intervalas, kurio metu pasirodė vos trys kelionių įspū­ džių knygos (Atostogos, 1928; Truputis Afrikos, 1936; Kelionės, 1938). \ grožinę literatūrą Savickis grįžo tik dvejus metus prieš mirtį, pa­ skelbdamas novelių rinkinį Raudoni batukai (1951) ir romaną Šventoji Lietuva (1952). Dienoraštinių užrašų knyga Žemė dega išėjo tik po autoriaus mirties (1956-1957). Geriausiose Raudonų batukų novelėse („Kapinėse", „Mėnesiena") Savickis dar kartą pasiekė aukščiausią savo paties lygį. Stiliaus ir temų traktavimo požiūriu ši knyga yra lyg ir antroji, modifikuota, Šventadienio sonetų ir Ties aukštu sostu versija, pagilinta ir nebe tokia dekoratyvi, arčiau žemės ir žmogiškos būties neišvengiamybės. Pa­ sakojimo piešinyje ekspresionistiškai laužytos linijos vietoje do­ minuoja kasdienybės padiktuotas stilistinis barokas, organiškai suderintas su vaizduojamąja medžiaga. Ryškiausiai tatai atsispindi novelėje „Kapinėse", kurioje autorius rodo šiurpią savo neper­ maldaujamu brutalumu ir gamtai būdingu abejingumu menschliches Elend dramą, vykusią Lietuvos kaimo gelmėse, kontrastiškai ny­ kaus ir vasariškai džiaugsmingo gamtovaizdžio fone. Novelės eks­ pozicijoje Savickis supažindina su pagrindiniais personažais, paro­ dydamas juos prie duobės kaimo kapinėse, dramos veiksmui jau pasibaigus, ir toliau pasakoja, kaip jis pats buvo pasyviai įsimaišęs šios dramos peripetijose. Pagrindinę siužeto liniją novelėje sudaro primityvaus kaimiečio (tėvo) kova prieš jo žmonos, sūnaus ir mar­ čios sudarytą prieš jį „koaliciją"; kovą jis neišvengiamai pralaimi, pasiduodamas aklų instinktų diktuojamos būtinybės logikai. Visi šie kapinėse susirinkę, autoriaus žodžiais tariant, vaidilos, gerai atli­ kę savo roles, yra civilizacijos kontaminuoto naujojo, povaižgantinio ir pokrėvinio, Lietuvos kaimo žmonės, atsikratę humanizuojamai veikiančių senųjų tradicijų ir panteistiškai išgyvenamos gamtos poveikio. Pasakoja Savickis, kaip sakėme, daugiau barokiškai negu ekspresionistiškai - ramiai, nesuinteresuotai, tarsi mėgintų įvairias mizanscenas, lyg bijodamas, kad moralisto ar sociologo šešėlis nesunaikintų ir taip sunkiai išgaunamos grožio iliuzijos šioje niū­ rioje istorijoje. šventojoje Lietuvoje slypi nemaža asmeninės ir rašytojiškos šio mohikaniškos prigimties vienišojo tragedijos dalis. Tai lyg ir paskutinis 36

atsikėlimas ringe, paskutinis mostas ir kritimas, paskutinė nebe­ grįšiančio sūnaus palaidūno dovana gimtajam kraštui. Šiovienintelio Jurgio Savickio romano veiksmo vieta ir fonas - Lie­ tuvos provincija po nepavykusios 1905 metų revoliucijos. Tai šven­ toji Lietuva, dažniausiai, iš romantiško pasišovimo, mūsų prosenolių taip vadinama. Bei mūsų prietelių lenkų - tokia scenovaizdine remarka prasideda romanas. Bet tai tik autoriaus ironija. Romano Lietuvoje beveik nieko nėra šventa; joje net ir lietuvių maža. Savickis čia rodo gerokai nulietuvėjusio dvarininko šeimą, Lietuvoje gyvenančius rusų administracijos pareigūnus bei kitokius svieto perėjūnus ir dar trejetą neaiškios tautinės orientacijos kunigų. Prielaida, kad realūs per­ sonažų modeliai būtų kalbėję lietuviškai, neturėtų tvirtesnio pa­ grindo. Šičia ir atsiskleidžia Savickio ironijos prasmė. Kone visi mūsų beletristai, vaizdavę kovų dėl tautinės bei kultū­ rinės nepriklausomybės epochą (nuo Aušros iki nepriklausomybės paskelbimo), neišvengė tam tikro tendencingumo. Viskas buvo ro­ doma optimistinėje atgimimo šviesoje. Savickis Šventojoje Lietuvoje yra pesimistas. Šviesos čia nė ženklo. Atrodytų, kad jis čia arčiau tiesos. Kultūristoriškai Šventoji Lietuva - epochos dokumentas, iš kurio galima suprasti, kodėl net ir patiems besąlygiškiausiems pat­ riotams 1918 metų įvykiai atrodė sapnas. Iš visų Savickio knygų šventoji Lietuva stovi arčiausiai realybės. Jis čia vaizduoja nebe vien epochos stilių ar ritmą, bet pačią epochą su visomis kultūrinėmis, tautinėmis bei istorinėmis implikacijomis. Jo žmonės giliau motyvuoti tikroviškai ir nebeprimena į svietą pa­ leistų teatrinių personažų. Ypač įdomios ir originalios „karamazoviškos" romano situacijos. Ir vis dėlto meniniu požiūriu šventoji Lietuva yra bene silpniausias Jurgio Savickio veikalas. Tai greičiau juodraštis, apmatai, negu užbaigtas darbas. Dalių jungtys silpnos, o neretai ir dirbtinės. Fragmentiškumas, veiksminio bei pasakojamojo monolitiškumo stoka ir kokybinė dalių persvara prieš visumą rodo, kad ir šiame romane Savickis visų pirma yra novelistas, t.y. trumpo ir užbaigto (anekdotinio) įvykio meistras. Žemė dega, memuarinis Jurgio Savickio dienoraštis, apimantis maždaug dešimtį metų - visų karų, okupacijų, išvietinimų ir kon­ centracijos lagerių periodą, pavertus} griuvėsiais ne tik miestus, bet ir žmones, yra autoriaus susitaikymo su savimi ir pasauliu kny­ ga. Pagrindinis dėmesys čia kreipiamas ne į tuos didžiuosius įvy­ kius (nors jis juos ir nuolat mini), o į paprasčiausias kasdienybės 37

smulkmenas, kitaip sakant, į patį gyvenimą, kuriame lygiai tiek pat reikšmės turi ir karas, ir iš sodo žemės iškastas baltais marškinėliais pilvūzas vabalas. Tai yra tarytum mažoji šio didelių įvykių fono istorija nebereikalingo ir nieko nelemiančio žmogaus akimis. Karas Savickį iš tiesų pavertė nereikalingu žmogumi: be namų, be aiškaus užsiėmimo ir beveik be tikslo. Skaitydamas šiuos užrašus matai, kaip diena iš dienos viskas žlunga, gęsta paskutinės šio dailiai susišukavusio žmogaus viltys ir iliuzijos pasaulyje, kuriame vieš­ patauja judrus ir raumeningas homofaber. Bet Savickis visur ir visad lieka Savickis; jam svarbu kiekvienoje situacijoje išlaikyti savo kas­ tos orumą ir neprarasti humoro jausmo. Todėl jis dažnai juokiasi pats iš savęs nelaukdamas, kol tai padarys kiti. Priešingu atveju būtų žymiai sunkiau išlaikyti pusiausvyrą. Dėl to užrašų tonas daž­ niausiai nerūpestingas ir optimistinis, pagrindinė spalva - autoironija. Šioje tik po autoriaus mirties pasirodžiusioje (beje, redak­ toriaus barbariškai sudarkytoje) knygoje taip pat galbūt ryškiausiai susisumuoja Savickio ideologija: jo etika, estetika ir pasaulėžiūra. FAUSTAS KIRšA (gimęs 1891.11.13 Senadvario vienkiemyje, bu­ vusiame Antalieptės valsčiuje, ir miręs 1964.1.5 Bostone) pradžios ir vidurinius mokslus ėjo Senadvaryje, Antalieptėje ir Maskvoje. Stu­ dijavo Berlyno Rusų universitete. Po to kurį laiką mokytojavo pra­ džios mokykloje. \ literatūrinį darbą įsijungė 1912 metais, Ateityje paskelbdamas pirmąsias savo eiles. Debiutavo eilėraščių rinkiniu Verpetai (1918); šį sekė Aidų aidužiai (1921), Suverstos vagos (1927), poema Rimgaudo žygis (1929), satyros Pelenai pirmoji dalis (1930), Giesmės (1934), Maldos ant akmens (1937), Piligrimai ir antroji Pelenų dalis (1938). šalia poezijos Kirša vertėsi visais kitais devyniais ama­ tais: dalyvavo įvairiopoje visuomeninėje veikloje (Lietuvos šaulių sąjungoje, Lietuvos meno kūrėjų draugijoje, Lietuvos žurnalistų sąjungoje, Švietimo ministerijos meno taryboje, Vytauto Didžiojo komitete, Lietuvių rašytojų draugijoje etc.); kartu su kitais steigė sa­ tyrinį „Vilkolakio" teatrą ir jam rašė; redagavo periodinius ir nepe­ riodinius leidinius: Sekmąją dieną, Dainavą, Barą, Pradus ir žygius, Gaisus, Lietuvos aido kultūrinį priedą etc.; dirbo Eltos atstovu Mask­ voje; išvertė Kraszewskio Vitolio raudą (1924), Krasinskio Nedievišką komediją (1928) ir Verdi Traviatos (su Baliu Sruoga), Rubinšteino Demono ir Bizet Carmen libretus. 38

1944 metais Kirša pasitraukė į Vokietiją ir apsigyveno Lūbecke, iš kur 1949-aisiais emigravo į JAV ir ten beveik visą laiką gyveno Bostone. Užsienyje, kaip prieš tai Lietuvoje, aktyviai reiškėsi visuo­ meninėje bei literatūrinėje veikloje: vadovavo lietuvių kolonijai Lūbecke, Bostone dirbo su skautais; gausiai bendradarbiavo spau­ doje, paskelbė du storokus eilėraščių rinkinius (Tolumos, 1947; Šven­ tieji akmenys, 1951), išvertė į lietuvių kalbą Maironio poemą Z nad Biruty etc. Nepriklausomybės laikais Faustas Kirša su Putinu ir Sruoga su­ darė embleminį simbolistinės lietuvių poezijos triumviratą, kuris, sėkmingai atrėmęs keturvėjininkų puolimus, savo dominuojančią poziciją išlaikė maždag iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio, t.y. kol jį pakeitė Aisčio (Jono Kossu-Aleksandravičiaus), Kazio Borutos, Bernardo Brazdžionio, Antano Miškinio ir Salomėjos Nėries karta. Tačiau paties Kiršos poezijos statusas, nors ir niekieno viešai ne­ kvestionuojamas, visuomet buvo ir pasiliko neaiškus: skaitytojams, ypač jaunesniesiems, jis atrodė tarsi „privalomas", daugiau poezijos aparato funkcionierius, negu poetas. Visi jį pažinojo, bet mažai kas arba beveik niekas neskaitė jo eilių. Galbūt dėl to, lyg ir gelbstintis iš dviprasmiškos situacijos, jam buvo tylomis suteiktas poeto-filosofo titulas, leidžiąs ramia sąžine gerbti neskaitant. Negalima sakyti, kad Kirša būtų visai neturėjęs talento, ypač ano laiko perspektyvoje, bet jo talentas aiškiai antraeilis, stokojąs emocinės drąsos bei kul­ tūros. Kirša gan anksti pasuko lengviausio pasipriešinimo keliu užsidėjo oficialaus poeto uniformą ir pradėjo poetauti, eidamas įvai­ rias tokiems poetams būdingas pareigas: pranašo, apeliuojančio į tautos moralę, pamokslininko, vaikščiojančios tautos sąžinės ir sa­ votiško žynio, oriai atnašaujančio poezijos šventykloje. Bet šioms rolėms įtikinamai atlikti jam trūko instinkto bei brutalios energijos, ir dėl to Kirša lietuvių poezijos respublikoje visą laiką pasiliks tik santūrus, dailiai žilstelėjęs ir visuomet pabrėžtai puošniai apsirengęs pilietis, kurį visi gerbia, bet nelabai žino kodėl. Kūrybiškai Faustas Kirša, kaip ir už jį šiek tiek jaunėlesnis Balys Sruoga, formavosi ir brendo rusų simbolistų, ypač Jurgio Baltru­ šaičio, veikiamas, įsisavindamas jų poetiką, estetiką ir kai kuriuos pasaulio sampratos elementus. Nuo pirmųjų bandymų iki Šventųjų akmenų jo poetika ir estetika pasiliks beveik grynai simbolistinės, nors ir papildytos kai kuriais mūsų liaudies poezijos to paties ran­ go atributais, o Baltrušaičio poezijos medžio šešėlis jį lydės ligi pat 39

gyvenimo pabaigos. Verpetų, Aidų aidužių ir Suverstų vagų knygose, kuriose vyrauja asmeniniai motyvai, kurių tonas beveik išimtinai lyrinis ir kurių „lyrinis herojus" dar tebėra užsiėmęs savimi pačiu, Kirša arčiausiai prieina prie autentiškos poezijos, kaip žemiau cituo­ jamajam CII-ajame Aidų aidužių fragmente: Išgėriau taurę, pripilkit vyno, Tegu ant skobnio žiedai nusjuokia. Tėvai iš lūpų mane pažino, Ainiai per taurę tegul nutuokia. Neblaivios mintys mane lydėjo, Prakeiks jas žmonės, šviesos ugdinti, Ir mano jausmą kaip Prometėją Areliai siundys tyruos kankinti. O mano maldos, tamprių siautimų Pagautos, lekia danguj ir žemėj, Toli nuo krašto žmonių keikimų, Savo gyvybės žvaigždynuos semia. Užgautos stygos - jausmų krūtinė Ne mano žodin nutilti gali: Mane iškėlė naktis ugninė, Nutildys amžiams kapų kryželiai.

Čia net ir antroje eilutėje pavartotoji aukštaitiška tarmybė ne taip jau baisiai trukdo. Su Giesmėmis prasidėjo naujas Kiršos poezijos laikotarpis, pelnęs jam poeto-filosofo ir minties poeto titulus, kurie šiandien, žiūrint iš didesnės laiko perspektyvos, atrodo gana abejotini. Jo mintis, kuri yra ne kas kita kaip suprastintomis formulėmis išreikšto frazeologinio simbolizmo kompendiumas, niekuomet nepasiekia Baltrušaičio sugestyvumo ir galios ne tik aprėpti, bet ir išreikšti. Jo refleksija, lygi­ nant su Putino, blanki, bekraujė. Etinė ir estetinė realybė neįforminta, neprašokanti populiarizuojančio vadinamųjų alkanų minčių lygio. Atskirai minėtini Pelenai - dviejų dalių satyrinių giesmių seka, su pranašo rūsčiu plakanti nepriklausomos Lietuvos gyvenimo negan­ das ir nuodėmes, - kurie daugelio laikyti ne tik Fausto Kiršos, bet ir visos mūsų literatūros šedevru. Parašyti trylikaskiemeniais čaižan­ čios intonacijos aleksandrinais, surikiuotais aštuoneilėmis strofomis, autoriaus banga po bangos siunčiamomis į ataką, Pelenai vietomis 40

blokšte pribloškia skaitytoją savo Kiršai šiaipjau nebūdinga retorine energija ir pykčio jėga:

Arba:

Ir kas nežino nūn, kad gatvės meksfaltuotos, Kad veidrodžiuos grakščiai poniutės dekoltuotos, Kad ministerijos - palociai iš granito, Kad puotos ir šnipai už kruvinąjį litą, Kad anstolio dalia - varžyti savo brolį, Nes kažkur rūmai auga, kažką traukia toliai... Ak, žinom visa tai, mes žinome lig sočiai, Bet trinamės siauram maiše, kvailiai ir pročiai! Jūs svarstot moksliniai Kanadas ir Kalkutas, O Šatrijos laukų jums žinomos tik srutos. Tenai nuklystate, kai bačką jums pastato, Kad minios dėblintųs herojams kandidatą. Ir dulkia vieškelys, trankydamas galiūną, Kurio trupi širdis, arakas graužia kūną. Laimėjote delnuos, bet nepagautos širdys. O vargas, jei mintis rūkuose prisigirdys!

Iš šiuolaikinės lietuvių literatūros perspektyvos žiūrint, Pelenai yra neabejotinai geriausias Fausto Kiršos kūrinys, nors ir toli gražu ne tobulas. Jų vertę ir kartu galimybes patekti į išliekančių veikalų lobyną gerokai numuša žargoniška, „negalvojanti" kalba, knibždėte knibždanti loginių žodyno bei sintaksės „barbarizmų" ir disonuo­ jančių tarmybių; dažnai netikslūs, iš vidaus nepateisinti ir struktū­ riškai nemotyvuoti, o neretai ir už plaukų pritempti rimai, ardantys klasicizuojančiai suvoktos formos vienybę. Taip pat čia autorius per­ nelyg dažnai pritrūksta kvapo. įdomiai ir daug žadančiai pradėtos atskiros frazės arba ištisos strofos atvejų atvejais užbaigiamos negy­ vu ir absoliučiai bereikšmiu užkamšalu (tatai, tarp kitko, būdinga ir visai jo poezijai). Už 1947 metais Vokietijoje paskelbtą eilėraščių rinkinį Tolumos Kiršai buvo paskirta aukščiausia užsienyje gyvenančių lietuvių lite­ ratūros premija ir ta proga imta plačiai kalbėti apie jo poezijos rene­ sansą, ypač iškeliant eilėraštį „Laiškas obelaitėms". Bet jau dabar aišku, kad tai tebūta specifinių laiko sąlygų padiktuotos iliuzijos. Keturių dešimtmečių perspektyvoje Tolumos mažai kuo arba visai niekuo nesiskiria nuo ankstesniųjų rinkinių. Ir čia, neišskiriant nė „Laiško obelaitėms", Kiršos poezija sunki, kaip kadaise Maldose ant akmens (kurias Jurgis Baltrušaitis vadino „akmenimis ant maldų"), 41

sena gimusi, ritualinė, mintanti tais pačiais ir nuolat kartojamais apeiginiais mostais. Pabaigai lieka pastebėti, kad Fausto Kiršos poveikis naujosios lietuvių poezijos raidai buvo minimalus, nepalyginamai menkesnis už jo bendraamžių Putino ir Balio Sruogos. Net ir antologiniais tapę jo eilėraščiai, kaip „Kambarys, kuriame dainuoju" etc., vargu kada nors bepajėgs įžiebti naują poezijos ugnį. Kiršos reikšmę periodo literatūros istorijoje greičiausiai lems ne tiek poetinė kūryba, kiek organizacinio rango nuopelnai ir eitos pareigos lietuvių literatūros respublikos formavimosi metais. Emigracijoje savo dienas baigė dar du senosios kartos rašytojai: Vilhelmas Storosta-Vydūnas (gimęs 1868.III.22 Jonaičiuose, Šilutės apskrityje, miręs 1953.11.20 Detmolde, Vokietijoje) ir tikras ar taria­ mas pirmosios lietuviškos komedijos Amerika pirtyje autorius Juozas Vilkutaitis-Keturakis (gimęs 1869.III.1 Gulbiniškiuose, Marijampolės apskrityje, miręs 1948.IX.11 Augsburge, Vokietijoje). Gyvendami Vokietijoje, abu jie į tenykštę literatūrinę veiklą plačiau nebeįsijungė ir nieko nauja nebeparašė. Pabaigai dar norisi pastebėti, kad šio straipsnio tikslas, redakcijai pageidaujant, buvo ne tiek nuosekliai aptarti jame nagrinėjamųjų autorių kūrybą, kiek užpildyti 1979-1982 metais Vilniuje Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto išleistoje dvitomėje Lietuvių literatūros istorijoje pasitaikančius politinės situa­ cijos padiktuotus šiuos autoriaus liečiančius praleidimus, nutylė­ jimus etc. Tatai paaiškina ir straipsnyje atsiradusias spragas bei disproporcijas. 1992

42

PUTI NAS KŪRYBOS IR GYVENI MO PRI EŠTAROSE

Vincas Mykolaitis-Putinas yra viena tragiškiausių asmenybių lie­ tuvių literatūroje. Nuo pat ankstyvos jaunystės pasmerktas vidinio emigranto likimui, jis nuolat turės kovoti su kieno nors primesta disciplina, kieno nors uždėtais varžtais, kam nors paklusti, nusi­ lenkti, neturėdamas galimybių ar valios realiai pasipriešinti. Pirmoji ir galbūt pagrindinė jo vidinės emigracijos priežastis buvo aniems laikams būdingas stojimas į kunigų seminariją be pašaukimo, vien tik nusilenkiant tėvų valiai, paremtai įsitikinimu, kad „pripras". Ir iš tiesų, kaip tatai liudija biografiniai faktai ir ypač kūrybos analizė, jis iki tam tikro laipsnio „priprato". Šiame „pripratime", mūsų nuo­ mone, glūdi visos jo asmeninės tragedijos šaknys. Kunigų semina­ rijoje Putinas išėjo dvigubos egzistencijos mokyklą, t.y. ne tik iš­ moko, bet ir priprato slėptis ir dangstytis. Ne atsitiktinai jo aiškiai autobiografinio Altorių šešėly romano pagrindinis personažas kunigų seminarijos auklėtinis Liudas Vasaris, kuris daugeliu prasmių yra autoriaus alter ego, savo veiklos devizu bei laikysenos norma pasi­ renka rusų poeto Tiutčevo eilėraščio „Silentium" dvieilį: Tylėk, dangstykis ir paslėpk Svajones savo ir jausmus.

Iš dalies dėl to ir jo tylus konfliktas su tėvais neiškilo į paviršių. Jamužgniaužti labai anksti reikėjo pradėti augintis abejingumo kiau­ tą ir statyti kalėjimą savo paties išsilaisvinimo siekiams, kad neliktų galimybės realiam maištui, realiam išsivadavimui. Nuo to laiko re­ zignacija bei vengimas angažuotis taps jo egzistencijos norma ir konfliktų laukas apsiribos vidum, - dvasios būsena, kurią savo laiku E. Radzikauskas (Liudas Gira) Skaitymuose labai taikliai pavadino laisvo kalinio situacija ir pats Putinas tiksliai ir vaizdingai išreiškė Vergo poemėlėje šiais žodžiais: Gyvenu aš savo Viešpačio namuose Nepažįstamas, užklydęs pakeleivis. 43

Kur einu - visur atverti vartų vartai, Bet išeit į plačią laisvę negaliu.

Vėliau, baigus seminariją ir tapus kunigu de jure, iškils naujas konfliktas: kunigo ir poeto konfliktas, kuris ilgainiui virs atviru, tegu ir nedrąsiu, maištu ir eventualiu išsivadavimu iš kunigystės, bet per vėlai: amžinas vidinis maištas jau buvo tapęs jo buvimo būdu, išoriniai varžtai - pagrindine egzistencijos sąlyga. Paradok­ siškai išsireiškiant, Putinas jau buvo tapęs atvirkščių Prometėjum, savo būtį grindžiančiu jo plaučius draskančio erelio egzistencija. Visa Putino kūryba yra esmingai autobiografinė. Joje, kad ir kaip jis bandytų mėtyti pėdas, neapsirinkamai atpažįstami skirtingi vidi­ nės poeto evoliucijos ir gyvenimo tarpsniai. Tatai parodys mūsų duodamoji sumarinė kūrybos apžvalga. Bet prieš eidami prie pačios kūrybos norime čia pateikti svarbesnes jo gyvenimo datas. ** * Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893 metais Pilotiškėse, Marijampo­ lės apskrityje. Mokėsi iš pradžių Marijampolės gimnazijoje, po to Sei­ nų kunigų seminarijoje, kurią baigęs ir įšventintas kunigu (1915), buvo išsiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją tolimesnėms teologi­ jos studijoms (1915-1917). 1918-1922 metais studijavo filosofiją ir me­ no istoriją Fribourg'o universitete (Šveicarijoje), kurį baigė filosofijos daktaro laipsniu, parašęs disertaciją L'Esthetique de Vladimir Soloviev. Čia jam didelį įspūdį padarė psichologijos bei estetikos profesorius dominikonas M. de Munnynck. Po to dar metus klausė paskaitų Mūncheno universitete (pas prof. Fritzą Štrichą). 1923 metų rudenį pradėjo dėstyti literatūrą Kauno universitete, 1939-aisiais persikėlė į Vilniaus universitetą, kuriame pasiliko ligi pensijos. 1924-1932 me­ tais redagavo Židinį ir 1938-aisiais - rašytojų žurnalą Dienovidį. Pirmąjį eilėraštį paskelbė 1911 metais. Pirmoji jo poezijos knyga Ku­ nigaikštis Žvainys, poema, ir Raudoni žiedai, eilės pasirodė 1917-aisiais. 1921 metais išėjo Putino Raštai, apimantys visą ligtolinę poeziją, dra­ mą Valdovo sūnus (kurios antrasis variantas (1930) vadinsis Valdovas) ir tris noveles: „Medūza", „Vienu pabučiavimu" ir „Šviesūs šešėliai". 1926 metais Židinyje buvo paskelbta drama Žiedas ir moteris ir se­ kančiais metais ten pat misterija Nuvainikuotoji vaidilutė. Tais pačiais 1927 metais išėjojo istoriškai reikšmingiausias poezijos rinkinys Tarp dviejų aušrų, apimantis simbolistinio periodo eilėraščius, parašytus 44

1921-1926 metais. Po šio rinkinio poezija jo kūryboje neteko domi­ nuojančio vaidmens. Nuo tol (po trumpos pertraukos) visas jo dė­ mesys keletą metų bus skiriamas beletristikai. Šio posūkio rezultatas buvo du romanai: Altorių šešėly (1932-1933) ir Krizė (1937). 1936 metais Putinas atrinko ir perredagavo visą savo poeziją ir kartu su naujausiais eilėraščiais išleido vienu bendru Kelių ir kryžkelių vardu. Lygiagrečiai su grožine kūryba Putinas gan daug rašė literatūros kritikos, teorijos ir estetikos klausimais. Reikšmingiausi šių sričių darbai: Vydūno dramaturgija (1935), Naujoji lietuvių literatūra, pirmas tomas (1936), Literatūros etiudai (1937). Karo metu Kūrybos žurnale spausdino dramą Operacija ir išleido eilėraščių knygą Rūsčios dienos, kurios vokiečių okupacinė valdžia neleido platinti. ** * Kaip iš čia pateikto biobibliografinio eskizo matome, Putino kūryba apima visus tris pagrindinius žanrus, savo ruožtu išreiškiančius tris skirtingus (nors ir nebūtinai chronologiškai) autoriaus psichologinės evoliucijos etapus, turėjusius lemiamos įtakos jo gyvenimo raidai. Pirmoje vietoje stovi poezija, kuri lig šiol pasilieka (nežiūrint Altorių šešėly romano istorinės reikšmės bei populiarumo) esmingiausia jo kūrybinio kapitalo dalis. Iki 1933 metų, t.y. iki Altorių šešėly pasirodymo, Putinas labiausiai buvo žinomas kaip poetas ir būtent kaip chrestomatinis poetas. Jo poezija buvo pasiekusi plačias skaitytojų mases. Jį skaitė ir iki tam tikro laispnio pažino net tie, kurie žinojo ir vertino tik vieną poetą Maironį. Todėl, Maironiui mirus, jų buvo laikomas vieninteliu po­ etu, vertu užimti iš anapus tebevaldančio tautinio atgimimo bardo ar pranašo sostą. Iš tiesų Putiną daug kas rišo su Maironio kūryba ir epocha. Pirmuo­ sius savo poezijos daigus jis išleido galingo maironinės poezijos ąžuo­ lošešėlyje. Maironis buvojo talento žadintojas ir ankstyvas idealas, o kiti reikšmingiausi jo kartos poetai (Balys Sruoga, Faustas Kirša, keturvėjinis Binkis) į poezijos areną ėjo daugiau ar mažiau antimaironinės reakcijos keliu, nei estetiškai, nei ideologiškai su juo nebesitapatindami. Iki pat paskutinių laikų Putino lyrikoje tebeatsišaukia kai kurios maironinės poezijos gaidos, būtent nuolatinis nelaisvės prisiminimas, nors ir nebe toks konkretus, kai kurie poetizmai etc. Tamtikra prasme Putinas, kaip ir Maironis, tebėra neišsilaisvinusios 45

tautos poetas. Maironis ligi pat mirties pasiliko ištikimas savo kovos ideologijai ir išsilaisvinimo kovą tęsė net ir tada, kai laisvė, tegu ir iliuzinė ir taip neilgai trukusi, buvo jau laimėta. Ir Putinas, tarsi atsi­ mindamas anos akinančiai didingos ir kartu graudžios tautinio išsi­ laisvinimo kovos didybę, nuolat grįžta prie tų pačių nuotaikų, kurios iki nepriklausomybės atgavimo buvo dominuojanti jopoezijos gaida. Dėl savo ryšių su maironine poezija bei ideologija publikos akyse Putinas buvo vienintelis nelaisvės periodo poetų dinastijos prince heritier, pačios lemties skirtas užimti Maironio sostą ir perimti ano grau­ daus paveldėjimo garbę bei naštą. Bet Putinas niekad neužims paveldėjimo teise jam priklausiusio Maironio sosto ir visad pasiliks tik prince heritier - baikštus, užsi­ daręs, visiems tolimas ir kartu vaikiškai „klastingas", mokąs „tylėti, dangstytis ir paslėpti svajones savo ir jausmus". Tatai padėjo jam gyventi ir išsaugoti vidinę nepriklausomybę. Fasadu, t.y. „ką žmo­ nės pasakys ar pagalvos", jis nė nemanė rūpintis, ką liudija ir jo laikysena šiandieninėje Lietuvoje. ** * Kaip poetas, Putinas vystėsi labai lėtai. Pradėjęs Maironio, Lermon­ tovo, Tiutčevo ir Feto poveikyje (nors Vakarų Europoje jau buvo bepasirodą dadaistai, nors Apollinaire'o La Chanson du mal-aimė jau buvo parašyta), simbolizmu susidomėjo tik tuomet, kai šis jau se­ nokai buvo tapęs istorija ir savo vietą užleidęs naujoms srovėms ne tik svetur, bet ir pas mus. Simbolistinis jo kūrybos periodas sutapo su pačiu Keturių vėjų sąjūdžio siautėjimu. Tas jo nespėjimas žengti su laiko apraiškomis pamažu uždėjo konservatoriaus štampą. Taip jis ir liko poetu be revoliucijos, o gal net ir be jaunystės. Dėl to savo kartos poetų tarpe jam visuomet teko eiti vyriausiojo, t.y. namie pasilikusiojo sūnaus pareigas, kada kiti plačiai naudojosi sūnų palai­ dūnų laisvėmis bei privilegijomis. Jo iki 1944 metų parašytoji poezija lengvai duodasi skirstoma į tris periodus: romantinį (1911-1920), simbolistinį (1921-1926) ir neoklasi­ cistinį (1927-1944). šis skirstymas turi ne vien metodinės prasmės. Jis gan tiksliai nusako jo poetinio brendimo ritmą. Pirmojo periodo po­ ezija, išaugusi Maironio ir jau minėtų rusų įtakoje, šiandien atrodo silpna, neautentiška, neoriginali - viskas vien sentimentalaus roman­ tizmo atgarsių stereotipai. Net ir tie į pradžios mokyklų skaitinius 46

kadaise patekę eilėraščiai, kaip „Pabudai gamtužėle", „Audra", „Kal­ nų debesėlis" etc., tėra naivūs vadinamosios Heimatpoesiepavyzdžiai, būdingi visų tautų šios rūšies poezijai. Iš jų matyti, kad poetas buvo klaidingame kelyje. Net ir toks užkietėjęs konservatorius Jakštas, entuziastingai sveikindamas naujai pasirodžiusį poetą, jo šio laiko­ tarpio eiles vertino tik dėl santykio su Maironiu, kaip galimo pava­ duotojo, nė nemanydamas teikti jamvisiškai savarankiško fenomeno reikšmės. Iš šios gana beviltiškos situacijos Putiną išgelbėjo simbolizmas. Simbolistiniu periodu jo talentas išsiskleidė visa savo gelme ir plo­ čiu. Šiuo laikotarpiu jo mokytojai buvo rusų simbolistai, ypač Viače­ slavas Ivanovas ir mūsų Jurgis Baltrušaitis. Čia tenka pastebėti, kad jų įtaka buvo daugiau idėjinė negu formalinė, t.y. visiškai naujos pasaulio sampratos atskleidimas. Kiekvienu atveju Putinas staiga atsikratė daugelio seniai nebegaliojančių romantinės poezijos ste­ reotipų ir pirmą kartą prabilo tikrai autentišku žodžiu (nors ir ne­ nutraukdamas visų ryšių su idealistine filosofija ir mėlynųjų tolių (blane Feme) ilgesiu). Simbolistinės Putino poezijos centre stovi Tarp dviejų aušrų rinki­ nio „Viršūnių ir gelmių" ciklas ir „Pesimizmo himnai", sunkūs savo turiniu bei forma, bet tiksliai išreiškiantys estetinį-filosofinį jo pa­ saulėvaizdį. Abu solovjovinės formulės pasauliai jam realizuojasi tik individo sąmonės plane: „visi daiktai, kaip blankūs šešėliai, dvilypuojasi tavo regėjime, ir tu nebežinai, kokiu vardu juos vadinti". Putino simbolistinėje sampratoje pasaulis - tarsi rūsčiai iškilmingos apeigos Nežinomojo Dievo šventovėje. Tai yra lyg ir savotiškas Jur­ gio Baltrušaičio visatos mišių variantas. Bet Putino mišios yra jau tragiškos, atnašaujamos nežinomų jėgų grėsmėje, o baltrušaitinėse nieko nėra dramatiška, tik darna ir ramybė, panteistinė harmonija, ieškojimas kelio susivienyti, ištirpti visatos mįslėje, „Aš" ir pasaulio tapatybė. Baltrušaitis yra žynys visatos šventovėje, o Putinas yra maištininkas dėl maišto ir nusidėjęs angelas, gyvenąs tarp dangaus ir žemės kaip Lermontovo Demonas. Būdingiausiais jo simbolistinio periodo eilėraščiai laikytini jau minėtieji „Pesimizmo himnai", „Tylūs ir nykūs", „Nerandamai", „Juodas angelas", „Plaštakei", „Gedulas". Atskirai minėtinas to pa­ ties laikotarpio „Rūpintojėlis", parašytas liaudies dainų simbolikos motyvais, kuris yra vienas geriausių šios rūšies poezijos pavyzdžių visoje lietuvių literatūroje. 5.-894

47

Neoklacistiniu periodu Putinas pasuko nuosaikaus realizmo kryp­ tim, simbolistinę correspondence estetiką pakeisdamas klasicistiniu realizmu; poezija tarytum nusivalė, praskaidrėjo, atsižadėjo kraš­ tutinio individualizmo ir tapo „objektyvesnė", įgaudama daugiau bendrai žmogiškos prasmės sąskambių bei linijų. Geriausi šio tarps­ nio eilėraščiai („Saulėleidžio kely", „Nuostabios naktys", „Pietų ša­ lies posmų" ciklas, „Pakvipo žemė", „Tavęs nebėr", „Saulėleidžio Madona", „Laukų pavasaris", „Dausų kelionėj", „Lūkesys", „Lėlių baladė", „Marche funėbre") išsiskiria organiškai išbalansuota for­ ma, betarpišku sugestyvumu, dideliu paprastumu. Šį laikotarpį (o gal ir visą jo poeziją) susumuojantis eilėraštis yra „Vestuvių muzi­ kantas", kuriame kaip vedamasis motyvas skamba skaidriai melan­ choliška būties suvokimo rezignacija ir vos girdimi naujo maišto pažadai. * * *

Visu savo tematiniu kompleksu, t.y. santykiu su vidine poeto evo­ liucija, Putino poezija yra savotiška vienuoliško gyvenimo analizė, nelaisvės anatomija, išsivadavimo premisų ieškojimas ir bandymas susiorientuoti būties situacijoje. Formos požiūriu Putinas išsilaikė tradicinės prozodijos rėmuose. Lyginant jį šia prasme su Maironiu būtų galima sakyti, kad Putinas rašo žymiai taisyklingesne kalba, bet kad formos požiūriu neduoda beveik nieko nauja, nieko, ko jau nebūtų pas Maironį. Putino įtaka jaunesnėms poetų kartoms niekad nebuvo tiesiog proporcinga meniniam jo poezijos svoriui. Kylant naujiems sąjū­ džiams, Putinas dėl savo konservatyvios laikysenos automatiškai atsidūrė „senųjų" stovykloje. Taip jis savo mokyklos ir nesukūrė; jį pamėgdžiojo ir atvirai sekė tik įvairaus plauko eiliakaliai ir šventa­ dieniniai poetai. Tiesa, jo atgarsių galima rasti ankstyviausioje Sta­ sio Santvaro ir Bernardo Brazdžionio poezijoje; bet jie, kaip žino­ ma, greitai nuėjo savais keliais. Putino istoriškai svarbus vaidmuo buvo tik kaip savotiško moderatoriaus bei tradicinių vertybių gy­ nėjo nuo modernizmo ekscesų, ir ypač tada, kai Kazys Binkis savo Keturių vėjų ofenzyva buvo ne tik kad gerokai apgriovęs senąsias poezijos tradicijas, bet kartu su jomis ir pagarbą bet kokiai normai ar taisyklei, pasėdamas pavojingą formališkai neapdorotos poezijos sėklą. 48

***

Draminė Putino kūryba sudaro lyg ir jungtį tarp jo lyrinės poezijos ir dailiosios prozos. Savo esme ji tebėra glaudžiai susijusi su poezija ir dažnais atvejais yra jos tęsinys. Lyrinėje poezijoje analizuoti te­ matiniai momentai draminėje kūryboje sujungti į didesnes logines struktūras, siekiančias sukurti realaus gyvenimo iliuziją. Jo poezija yra vientulystės ir nelaisvos būties analizė, o dramos - teorinis išsi­ vadavimo galimybių bandymas gyvenimiškai sąlygotų konfliktų pa­ vidalu. Ir čia nuolat susiduriame su tomis pačiomis temomis: būties dvilypumas, maištas, tikrai ar tariamai (greičiau tariamai) nenu­ galimos kliūtys ir savaime prieštaringų sprendimų galimybės ar negalimybės; kokio nors įsipareigojimo ar tradicijos (o kartais ir pri­ gimties) padiktuoto įstatymo sulaužymo klausimas, kuris daugiau ar mažiau betarpiškai rišasi su paties autoriaus situacija. Žiede ir moteryje vienuolė sulaužo apžadus; Nuvainikuotojoje vaidilutėje ta pati tema traktuojama tautinėje plotmėje; Valdovo sūnuje ir Valdove sūnus kovoja prieš tėvą. Savo dramų herojams Putinas leidžia maištauti ir bandyti bet kokia kaina išsivaduoti iš loginių ir psichologinių akla­ viečių, tarsi norėdamas surasti išsilaisvinimo receptą sau pačiam. Kaip teatro veikalai, jo dramos neturi didesnės vertės. Jų dra­ matizmas per daug kazuistinis, stokojąs tikrovinio pagrindo ir sun­ kiai išreiškiamas sceninėmis priemonėmis. Ir šiaip jau ne per didelę veiksminę įtampą fatališkai žaloja ilgiausi monologai, kuriuose pats autorius dėsto akcijos motyvus, neleisdamas savo personažams tatai atlikti jų sukurta teatrine gyvenimo iliuzija. ** * Beletristikoje Putinas debiutavo 1921 metais Raštuose paskelbtomis novelėmis ar apysakomis, kurios visai su pagrindu neatkreipė nei skaitytojų, nei kritikos dėmesio. Tik 1932-1933 metais išėjęs stambus Altorių šešėly romanas išmetė jį į pirmąsias mūsų prozininkų eiles. Altorių šešėly pasirodymas yra viena reikšmingiausių nepriklau­ somybės periodo literatūros datų. Pirmą kartą pas mus knyga atsi­ stojo dienos įvykių priekyje ir tapo kone visuotinių diskusijų ob­ jektu. Tiesa, diskusijos kilo ne tiek dėl romano vertės, kiek dėl jo keliamų problemų „rizikingumo" ano laiko perspektyvoje, ir tai buvo gal net svarbiau, nes ligtolinė proza žymėjosi fatališku neaktualumu ir nesidomėjimu niekuo kita, kaip patriarchaliniu Lietuvos 49

kaimu. Ir šiandien, gerai trisdešimčiai metų praėjus, istorinė šio romano pasirodymo datos reikšmė nė kiek nesumažėjo, nors pats veikalas nebekelia tokio entuziazmo kaip tuomet. Savo romanu Pu­ tinas atliko nepaprastai svarbų išjudintojo vaidmenį, sukeldamas ne tik kitų rašytojų ambicijas, bet ir didesnį pasitikėjimą savim ir dau­ gelį jų pagydydamas nuo vien trumpo metražo dalykų rašymo ligos. Faktiškai Altorių šešėly buvo pirmas tikra to žodžio prasme moder­ naus romano pavyzdys lietuvių literatūroje. Tematines ir problematines Altorių šešėly premisas Putinas sufor­ mulavo pirmojo tomo įžangoje nurodydamas, kad romane būsiąs nagrinėjamas „kunigavimo ir poezijos santykis" ir „nukunigėjimas, arba ekskunigo problema". Veiksmo epocha - 1905-1926 metų laiko­ tarpis. Pagrindinis romano personažas klierikas ir vėliau kunigas Liudas Vasaris yra absoliutus jo centras ir ašis, apie kurią sukasi veiksmas. Visas autoriaus dėmesys sukoncentruotas į jį. Norėda­ mas reljefiškiau išryškinti savo herojų, Putinas duoda ir gan detalų istorinio fono vaizdą. Dėl to Altorių šešėly kartu yra ir vaizduojamos epochos kultūros istorija. Romano eigoje paliečiamos beveik visos šiam laikotarpiui būdingos kultūristorinio rango problemos: pasau­ lietiškos intelegentijos emancipacija; kova dėl kalbos ir tautinio apsisprendimo laisvės; kova su lenkinimu bažnytinės hierarchijos struktūrose; kova su tėvais dėl laisvės rinktis pašaukimą etc. Savo pobūdžiu Altorių šešėly yra roman a these. Viskas jame pa­ jungta tezės pagrindimui. Ir čia Putinas pasirodo esąs tikras meist­ ras: kunigo ir poeto pašaukimų nesuderinamumui įrodyti jis remiasi griežtai gyvenimiškomis premisomis, naudodamasis visais galimais istoriniais, psichologiniais ir sociologiniais argumentais. Pirmas ro­ mano tomas Bandymų dienos skirtas emocinei konflikto užuomazgai. Konfliktas čia dar nepasiekia didesnės įtampos, tik retkarčiais tepasireikšdamas kitų natūraliai iškylančių problemų rate. Bandymų dienos - Liudo Vasario mokslo metai kunigų semina­ rijoje. Tai savotiška ir kartais labai įspūdinga seminarijos gyvenimo simfonija, pagaunanti savo subtilia instrumentacija. Seminarija čia dalyvauja tarsi antras pagal reikšmę romano personažas, - su visa jos romantika, disciplina, apeigų mistika ir poezija; nelyg kad iš anapus kalbančiais dvasios tėvais, skambalais, pedantiškai matuo­ jančiais ir skelbiančiais laiką; šešėlingomis navomis ir svaigiai mig­ dančiomis mišparų rečitatyvų melodijomis. Sekančiuose dviejuose tomuose tezinis momentas įgauna vis daugiau reikšmės. Antrojo 50

tomo Einagyvenimas ekspozicijoje Liudas Vasaris jau yra ir kunigas, ir poetas. Konfliktas aštrėja, nes susikertančios jėgos stipresnės ir sąmoningesnės. Kas vakar tebuvo jaunatviškas maištas, šiandien tapo realybe, abejonės sustiprėjo ir giliau įsišaknijo. Šiame antrajame tome autorius jau nebėra visiškai objektyvus. Kunigo ir poeto konf­ likte jis jau aiškiai už poetą. Trečiasis tomas Išsivadavimas, kuriame poetas vėl grįžta arčiau savo paties išgyventos realybės, skirtas išsi­ vadavimui iš kunigystės ir svarbiausių motyvų suformulavimui bei pagrindimui. Dėl to jis yra sausiausias ir schematiškiausias. Bet iš kaltės jausmo Liudas Vasaris niekad neišsivaduos: tatai liudija ir šio tomo epigrafas Mea maxima culpa... Kaip jau anksčiau esame sakę, Altorių šešėly yra neapsirinkamai autobiografinis kūrinys, o Liudas Vasaris - taškas, aplink kurį suka­ si visas veiksminis bei idėjinis romano kompleksas, - be jokios abe­ jonės yra autoriaus alter ego. Jis reiškia autoriaus pažiūras ir elgiasi taip, kaip pats Putinas būtų elgęsis ar galėjęs elgtis tikrovėje. Iš jo­ kios biografijos niekad negalėsime sužinoti apie autorių daugiau negu iš šio romano. Jis yra tas pats jo lyrikoje dažnai ir įvairiais pavidalais sutinkamas Aš - vergas, plaukėjas verpetuose, žiburio nešėjas, vestuvių muzikantas, iš simbolių pasaulio perkeltas tikrovėn, suteikiant jamistoriškai, sociologiškai ir psichologiškai sąlygotą gyvo žmogaus egzistenciją. Romane iš tikrųjų veikia du šio perso­ nažo variantai: vienas - tas, kurį autorius stengiasi insinuuoti skai­ tytojui; kitas - toks, kokį rodo objektyvūs romano duomenys. Liudas Vasaris yra ne tiek išorinių aplinkybių, kiek savęs paties auka. Visų bėdų pagrindinė priežastis yra jis pats. Jis nuolat maištauja, bet nie­ kad iki galo. Iš kunigystės jis negali išsivaduoti dėl to, kad nelaisvė ir maištas yra tapę jo būties forma, jo buvimo būdu. Pasąmonėje jis bijo, kad laisvėje ir be jokių varžtų negalės egzistuoti. Jis yra at­ virkščias Julien Sorrel: jis svyruoja, abejoja, bet daro savo. Ką Julien Sorrel pasiekia beatodairišku oportunizmu, Liudas Vasaris neryž­ tingumu, svyravimais etc. Jo silpnybė, kaip ir paties Putino, yra tapusi jo jėga, - kaip Lafontaine'o nendrės sugebėjimas nusilenkti ir atsitiesti. Kunigystės kalėjimas yra fikcija dar ir dėl to, kad jis nie­ kuomet netapo kunigu (absoliučia šio žodžio prasme) defacto, tik de jure. Amžinas kazuistas ir kone skrupuliatas, jis dažnai nusikalsta regulai ne iš piktos, bet iš silpnos valios. Kartais Vasaris tiesiog ieško situacijų, kuriose galėtų gyventi pagal aukščiau cituotą Tiutčevo dvieilį. Romano eigoje išsivadavimo siekimas tampa išsivadavimo 51

delsimu; tezinė argumentacija tolydžio silpnėja. Dėl to faktinis išsi­ vadavimas - Liudas Vasaris romane, kaip ir jo autorius realybėje, meta kunigystę dėl moters, kuri šiuo atveju yra „amerikietė" Auksė, visais atžvilgiais popierinė vienos dimensijos asmenybė, - romano atomazgoje neįtikina skaitytojo, ir lieka įspūdis, kad ką jis bedarytų, tikram išsivadavimui reikės viso gyvenimo. Kaip charakteris, Liudas Vasaris aiškiai stokoja psichologinės amplitudės. Jo įtikinamumas remiasi ne tiek psichologinėmis, kiek kultūristorinėmis premisomis, ir šia prasme jis yra ne tiek pačioje kultūroje, kiek kultūros istorijoje. Dėl to meniškai jis nėra toks gyvas kaip Vaižganto gamtos vaikai arba Jurgio Savickio unikumai. Be to, Liudas Vasaris yra tipingas homo socialis, asmuo, stovįs prieš visuo­ menę, bet niekad žmogus, stovįs prieš būtį. Visi jo konfliktai spren­ džiasi etinėje, t.y. grynai praktinėje erdvėje, niekad neapeliuodami į metafizinę. Visuomet tik etinio plano normų laikymosi arba nesi­ laikymo klausimas. Jo atsakomybė visuomet prieš kokią nors ordre ėtabli, bet niekad prieš Dievą. Jis niekad neklausia kas esąs, iš kur atėjęs, kur einąs, bet kaip pasiekti tam tikrą tikslą, neįsiveliant į per didelį konfliktą su nustatyta tvarka. Kitaip sakant, nors kunigas ir poetas, jis niekad neatsistoja prieš Dievą akis į akį. Jo neklusnumas autoritetui niekad nėra galutinis, bet visad paliekąs, tegu ir silpną, modus vivendi galimybę. ** *

Prieš keletą pastraipų Altorių šešėly pavadinome romanu d these. Bet lygia dalia jį būtų galima vadinti dar ir pirmuoju lietuvišku auklėji­ mo romanu (Bildungsroman), vaizduojančiu jo herojaus asmenybės vystymąsi bei charakterio brendimą tam tikros epochos fone ir kurio klasiški pavyzdžiai yra Goethės Wilhelm Meisters Lehrjahre, Novalio Heinrich von Ofterdingen, Stifterio Nachsommer. Bet nuo antrojo tomo jis pamažu virsta draugijiniu romanu (roman de sociėtė, kaip Boleslawo Prūso Laika, Emancypantki ir pan.), patenkinančiu ne tiek skai­ tytojo estetinį skonį, kiek smalsumą, romanu, kurį skaito ir princas, ir kambarinė. Stilistiškai Altorių šešėly yra antiornamentinės reakcijos reiškinys. Lietuvių proza nuo pat savo užuomazgų buvo linkusi į ornamentą (Valančius, Vaižgantas) ir laikėsi barokinės puošnaus žodžio tra­ dicijos, siekiančios stilių iškelti į nepriklausomos estetinės vertybės rangą (Šeinius, Savickis, Tarulis, Vaičiulaitis). Putino romanas buvo 52

pirmas didelės apimties kūrinys lietuvių prozoje, parašytas nuogu Stendhalio tradicijos stilium, kuriame žodis tėra preciziškos išraiš­ kos priemonė. Putinas savo žodžiui neteikia nei sugestyvinės, nei magiškos reikšmės ir naudojasi grynai bendrine kalba, vengdamas spalvingų tarmybių bei rečiau vartojamų žodžių. Tad veltui čia ieš­ kotum ko nors nauja, kad ir mažiausio frisson nouveau. Būtinai ieš­ kant konkrečių paralelių, šiuo atžvilgiu jį būtų galima palyginti su prancūzų XIX amžiaus pabaigos psichologinio romano atstovais (Paul Bourget etc.). Jo proza „žino", kad buvo Turgenevas, Tols­ tojus, Prūsas, Rodziewiczowna, gal dar Balzacas, Flaubert'as, bet Proustas, Kafka, Joyce'as jai tebėra terra incognita. Psichologinėje paties Putino evoliucijoje Altorių šešėly yra lyrinėje poezijoje analizuotos ir draminėje kūryboje formuluotos išsivada­ vimo dialektikos įgyvendinimo konkrečioje realybėje bandymas, kuris baigiasi aiškiu fiasco, nes skaitytojas, o gal net ir pats autorius, aiškiai jaučia, kad tai ne išsivadavimas, bet nauja nelaisvės forma. Tatai akivaizdžiai liudija ir mūsų pateikta sumariška Liudo Vasario charakterio analizė. *

X- *

Literatūros mokslu bei kritika Putinas susidomėjo gana vėlai ir šiuos dalykus kiek sistemingiau studijavo tik Mūncheno laikais. Estetikos pagrindus jis gavo iš jau minėto M. de Munnyncko. Savo paties estetinę sampratą Putinas grindė tariamu šio profesoriaus posakiu L'art - c ėst la creation humaine (kurio autentiškumą pats de Munnynck laiške Adomui Jakštui paneigė). Neigdamas gamtinį grožį ir klasicistinės simetrijos bei harmonijos principą, estetine realybe jis laikė aukštesnės tikrovės viziją. Universitetinėse paskaitose Putinas daugiau ar mažiau laikėsi Dilthey, Walzelio ir Ermatingerio teorijų. Praktinėje kritikoje jis pasireiškė kaip blaivus, santūrus ir inteligen­ tiškas, bet neypatingai originalus literatūros faktų vertintojas. Jo Naujoji lietuvių literatūra stokoja ne tik lakumo, bet ir naujesnių per­ spektyvų. Joje jis nepajėgia atsiplėšti nuo giliai įsišaknijusių tradi­ cinių normų ir nuo seno įsipilietinusių mokyklinių štampų: praeities našta aiškiai tebejuntama. *** 1944 metų vasarą, frontui artėjant prie Lietuvos sienų, Putinas apsisprendė pasilikti krašte, nors ir, kaip jis vėliau prisipažino, 53

„rizikuodamas savo laisve, o gal net gyvybe". Neskaitant nuolat virš galvos tvyrančios fizinės grėsmės, psichologiškai jis vėl atsidūrė seminarijos laikus primenančioje ir Tiutčevo dvieiliu taip puikiai išreikštoje situacijoje. Bet reikėjo gyventi. Kurį laiką patylėjęs, aišku, ne be valdžios spaudimo, šis idealistas, patriotas (aš gerai atsimenu, kaip jis verkė universiteto auditorijoje, vokiečiams Klaipėdą už­ ėmus) ir kone oficialus nepriklausomos Lietuvos poetas, nemažam daugelio nustebimui, ėmė rodytis su stereotipiškai sovietiniais eilė­ raščiais a la „Didžiojo Spalio garbei" arba „Kantata Tarybų Lietuvos dešimtmečiui" ir viešo pobūdžio pareiškimais. Kelias iš idealistinio romantizmo į socialistinį realizmą pasirodė graudžiai trumpas. Vie­ nų Naujųjų metų proga padarytame pareiškime Literatūros ir meno bendradarbiui jis gailėjosi tiek metų klaidžiojęs idealizmo tamsoje ir kad tiek maža laiko belikę klaidoms atpirkti. Antrajame sovietinių rašytojų suvažiavime (1946) jis kalbėjo: Man rūpi, kad mes rašytumėm veikalus, kurie giliau, visapusiškiau paliestų skaitytojų ne tik protą, bet ir širdį... Tik tokiais kūriniais mes pri­ sidėsime prie auklėjimo žmogaus, kuris realizuos, įgyvendins gražiausią ir kilniausią žmonijos troškimą - komunistinę santvarką... Šiandien aš džiaugiuosiu, kad gyvenimo raida išvedė mane į teisingą, vaisingiausią realizmo kelią.

1958 metais, laikraštyje Literaturnaja gazeta pasisakydamas dėl Pasternako laikysenos Nobelio premiją gavus, „Rūpintojėlio" auto­ rius piktinosi: Negalima suprasti, kaip rašytojas, kuris 40 metų išgyveno tarybų šalyje, galėjo prieiti tokį gėdingą finalą... Stoję į tarybinių rašytojų kelią, mes įstojame į vienintelį teisingą kelią.

Tiesa, Putinas niekuomet nebuvo kovotojas. Jis visada stovėjo arčiau režimo, tegu ir ypatingai nesiangažuodamas, ir vengė opo­ zicijos. Atrodytų, kad jis nelabai galėjo gyventi be karaliaus, kurio palankumu naudodamasis galėtų fiziškai egzistuoti ir prieš kurį ga­ lėtų maištauti („įrodymu" galėtume laikyti Krizės spausdinimą val­ džios oficioze). Bet šįkart nebeužteko tik paklusti: reikėjo angažuotis ir atsisakyti visos savo praeities, šiuo atveju tėra vienas klausimas: kaip jis tatai atliko? Mūsų galva, jis nebuvo per daug riteriškas tai savo praeičiai, nekalbant jau apie grynai žmogiško plano ištikimybę. Bet smerkti jį už tai būtų per daug simplistiška, o be to, tai nėra šio straipsnio uždavinys. 54

***

Sovietiniu laikotarpiu Putinas išvystė plačią literatūrinę veiklą: daly­ vavo literatūros vakaruose, skaitė paskaitas etc. Literatūrinė šio periodo produkcija taip pat buvo gana gausi: eilių rinkiniai (Sveikinu lemą, 1950; Poezija, 1956; Būties valanda, 1963), Sukilėliiį romano pir­ masis tomas (1957), Adomo Mickevičiaus Konrado Valenrodo ir Krymo sonetų vertimai. Taip pat išleistas apypilnis visų jo raštų rinkinys. Jo šio meto poezija, kaip jau sakėme, iš pradžių buvo pabrėžtai valdiška, trafaretinė, pilna visiems gerai žinomų privalomų vardų, šūkių ir kitokių būdingų laiko atributų. Iš jų Putinas sudarė pirmąjį rinkinį Sveikinu žemą. Tik po destalinizacijos, pasmerkus vadinamąjį asmenybės kultą, jis galėjo vėl grįžti prie asmeninių motyvų. Būties valandoje šie motyvai jau kone absoliučiai dominuoja. Lyginant su nepriklausomybės laikų poezija jaučiamas gan ryškus talento ato­ slūgis, bet dar ne nuosmukis. Nuotaikose vyrauja nuovargis, apatija ir sunkiai paslepiama rezignacija žmogaus, daug mačiusio, daug kentėjusio, daug ką supratusio, daug kuo nusivylusio, daug ką pra­ radusio. Beveik iš kiekvieno žodžio trykšta, tegu ir pridengtas, bet juodas ir nepaguodžiamas pesimizmas. Geriausiuose šio rinkinio eilėraščiuose Putinas pasirodo tebesąs autentiškas poetas. Vienas tokių eilėraščių - „Prometėjas". Jame pro ploną oficialaus optimiz­ mo sluoksnį, lengvai padažytą revoliucinio romantizmo spalvomis, prasimuša suvažiavimų nutarimų ir potvarkių nesugniuždytas po­ etas. Nežiūrint kai kurių „privalomų" elementų, Būties valanda yra absoliučiai geriausias eilių rinkinys visoje sovietinių metų (iki 1964) lietuvių poezijoje. Išėjus Sukilėlių pirmajai daliai, Putinas susilaukė nemaža komp­ limentų tiek šiapus, tiek anapus geležinės uždangos. Kaip žinoma, už jį jambuvo suteikta LTSRrespublikinė premija. Pats autorius, vie­ na proga kalbėdamas apie šį savo veikalą, vadino jį vieninteliu li­ kusio gyvenimo tikslu ir ambicija. Mūsų nuomonė, deja, žymiai ma­ žiau entuziastiška. Nesant galimybės išsamiau įvertinti (romanas dar nebaigtas), tenkinsimės tik keliomis bendro pobūdžio pastabomis. Sukilėliai yra sovietinio tipo istorinis-buitinis romanas, parašytas su valdininkišku kruopštumu, bet ne kūrybinio polėkio, abejingai. Bijo­ damas nukrypti nuo „marksistinės" vaizduojamojo laikotarpio inter­ pretacijos, autorius yra priverstas naudotis pasibaisėtinai nuval­ kiotais partijos aprobuotais apibendrinimais bei šablonais, o kartais net ir pačią istoriją falsifikuoti. Dėl to romane pasitaiko įvairiausių 55

neįmanomybių. Pavyzdžiui, vienas sukilimo vadų kunigas Macke­ vičius kalba beveik kaip žmogus, gerai susipažinęs su istorinio ir dia­ lektinio materializmo doktrinomis. Kadangi visas autoriaus dėmesys nukreiptas ne į romano personažų vidų, bet į epochos vaizdą bei jos interpretaciją (kuri iš anksto žinoma), tad ir sekančiose dalyse vargu galima tikėtis ko nors nauja. Stiliaus ir formos požiūriu taip pat sun­ ku ką gera pasakyti: romano konstrukcija pernelyg senoviška, nuo­ bodi; stilius sunkus, be polėkio ir be energijos. To paties laikotarpio literatūros mokslo darbuose Putinas mažai kur tepakyla aukščiau oficialaus požiūrio išdėstymo. Kartais jis aiš­ kiai persistengia ir nori pasirodyti esąs popiežiškesnis už patį po­ piežių. Klasiškas tokio persistengimo bei intelektualinio klusnumo režimui pavyzdys yra pseudomokslinis traktatas „Tarybų literatūra ir tautų draugystė". 1964

Post scriptum1967 Žinia iš Vilniaus apie Putino mirtį (1967.VI.7). Gedėki, mano žeme, nesulauktos laimės / Šviesiųjų prižadų palaužtame šešėly. Prisiminus gyvą Putiną, man visuomet prieš akis atsistoja jo liūdna Elsinoro princo povyza. Jis visur ir visuomet vienas, net ir žmonių minioje, šįkart mano atminty jis eina pavėlavusio išskristi paukščio žingsniu rudenėjančia Gedimino gatve prieš ką tik iš katedros pa­ sipylusių žmonių srovę, vienplaukis, juodu elegantiško sukirpimo paltu, trupučiuką linkterėjęs į priekį, nesidairydamas, nieko nema­ tydamas aplinkui ir pats tarsi nematomas - lyg eitų ne dabar ir ne čia, bet kažkur ir kažkada, gal net kitame amžiuje, ir Wrublewskiu gatve pasuka Mokslų akademijos link. Lygiai taip jis eidavo užsnig­ tais ąžuolyno takais Žaliakalnyje ir ilgais Vilniaus universiteto kori­ doriais, toks pat tolimas ir svetimas, nelyginant romantizmo epochos beau tenebreux, per klaidą patekęs į mūsų laikus.

BALYS SRUOGA

Atsiminimų nuotrupos

Nutrūkus gyvenimo siūlui, žmogus palieka nesuskaitomą daugy­ bę savo portretų, iššvaistytų gyventoje aplinkoje, daiktuose ir žmo­ nėse, drauguose ir priešuose, giliai įsirėžusių atmintyje ir vos ne vos įžiūrimų pastelinėje įspūdžių filigranoje. Tie portretai pasižymi tie­ siog begaliniu įvairumu. Vienas stebėjo šaltai ir objektyviai, kitas subjektyviai ir suinteresuotai, t.y. matė tik tai, ką norėjo matyti. Vienas ieškojo tik šviesių taškų ir dorybių, tuo tarpu kitas tikromis ar tariamomis dėmėmis bei ydomis tesidomėjo. Mano atmintyje išlikęs Balio Sruogos portretas yra grynai eski­ zinis, prabėgančios akimirkos, įspūdžio, ne psichologinės analizės padiktuotas. Jis yra tipinga prašalaičio įspūdžių suma, nes mūsų santykis buvo absoliučiai vienašališkas: jis man buvo žymus rašy­ tojas ir literatūros profesorius, tuo tarpu aš jam - vargais negalais teprisimenamas veidas anoniminėj studentų minioje. Balio Sruogos vardą pirmą kartą užtikau vartydamas Adomo Jakšto Mūsų naujosios literatūros pirmąjį tomą. Jame esančioje Saulės ir smilčių recenzijoje Jakštas žiauriai ir beatodairiškai puolė jauną poetą, kaltindamas nedovanotinu modernizmu, nepaisymu „amžinų" poezijos normų bei taisyklių ir bandymu pakeisti esamąją tvar­ ką lietuviškosios poezijos respublikoje. Nuolat ir nuolat tenka pakar­ totinai stebėtis, kokie trumparegiai būna esamosios tvarkos gynėjai. Perskaičius šią recenziją, man neliko nė mažiausios abejonės, kad Sruoga yra tikras ir autentiškas revoliucionierius. Nežiūrint logiškos ir vietomis gana įtikinančios kritiko argumentacijos, nė nemirk­ telėdamas būčiau guldęs savo dvylikametę galvą už jį, nors ir pa­ vėluotai, nes tuo metu ne tik simbolistinė Sruogos revoliucija, bet ir Keturių vėjų maištas buvo tapę istorija. Pats Sruoga stovėjo lietuviš­ kosios poezijos Parnaso viršūnėje ir kartu su Putinu bei Kirša sudarė niekieno nebeginčijamą ir visuotinai pripažįstamą pomaironinės poezijos triumviratą, o Jakštas atkakliai, nors ir beviltiškai, kovojo su kitais modernistais. 57

Gyvą Balį Sruogą pamačiau tik įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Mano kartos literatūriškai nusiteikusiam jaunimui di­ delę dalį universitetinės mistikos sudarė jame tuo laiku dėstę rašy­ tojai: Krėvė, Sruoga ir Putinas. Vieną dieną, bestoviniuojant didžiųjų rūmų vestibiulyje, kažkas pusbalsiu pasakė: „Sruoga!" Jis skubiai, beveik šuoliais, peršokdamas pakopas ir įsitverdamas rampos, lipo į trečiąjį aukštą. Atrodė visiškai kitaip, negu kad aš buvau įsivaiz­ davęs. Nemaniau, kad jis bus toks aukštas ir taip neprofesoriškai apsirengęs. Savo įdegusiu ir vėjų nugairintu veidu, berniukiškai padrikais, ranka tesušukuotais plaukais, trumpu neaiškios spalvos „Raubermanteliu" ir šviesiomis žalsvomis akimis jis priminė ne tiek profesorių, kiek jaunyvą girininką arba apskrities agronomą. Toks buvo pirmasis Balio Sruogos portreto eskizas, per kelias sekundes užfiksuotas mano sąmonėje. Universitete, patenkinus pirmykštį smalsumą, gyvenimas greitai įėjo į rutiniškos kasdienybės vėžes. Dėmesys nukrypo į studijas. Krėvė ir Putinas dėstė visiems filologams privalomus kursus ir jų paskaitas reikėjo lankyti. Pirmasis labai greitai nuvylė. Jo paskaitos nebuvo nei mokslingos, nei įdomios. Jose Krėvė operavo vadovė­ linėmis, matyt, dar gimnazijos laikais išmoktomis banalybėmis, pa­ įvairintomis kasmet vis tais pačiais anekdotais, tomis pačiomis cita­ tomis, visa tai galvatrūkčiais paberdamas nesulaikomomis žodžių tiradomis. Putinas irgi nebuvo ypatingai patrauklus. Jo paskaitos buvo rimtos, akademiškos, gerai paruoštos, bet užtat dėstė sausai, knygiškai, be entuziazmo, nuolat kažko drovėdamasis, akis įsmeigęs į užrašus ir tik retkarčiais tepažvelgdamas į auditoriją. Aiškiai jau­ tėsi kartu su paskaita tekanti ir klausytojus užkrečianti džiovinančio nuobodžio srovė. Profesorystė Maironio sosto įpėdiniui turėjo būti sunki našta, kurios slėgimą reikėjo kasdien pakartotinai išgyventi. Kadangi aš studijavau romanistiką, o Balys Sruoga dėstė rusų li­ teratūrą, tad į jo paskaitas nueidavau tik iš smalsumo, svečio teisė­ mis. Slavistikos studiozų skaičius buvo palyginti mažas, tad rusų literatūros paskaitos vykdavo nedidelėje auditorijoje. Reikėdavo kaip nors nepastebėtam įslinkti ir tūnoti kamputyje, nes Sruoga tokių neprašytų svečių bei gastrolierių nemėgo. Gal kaip tik dėl to jo paskaitose buvo jaučiama uždaros studijos, o ne visiems atviros auditorijos atmosfera. Buvo įdomu jį palyginti su aukščiau minėtais „literatūros pusdieviais". Sruogos dėstyme taip pat jautėsi įtampa ir varžymasis. Stovėdamas prieš auditoriją, jis lyg ir užsidarydavo, 58

susigūždavo savyje, prarasdamas žymią dalį įgimto lakumo bei spontaniškumo. Distancija tarp jo ir klausytojų buvo ne akademinė, bet emocinė. Lyginant su Putinu, Sruogos paskaitos buvo mažiau akademiškos, laisvesnės. Intelektualinės jų slinkties esmę sudarė laisvas dalyko aptarimas. Liesdamas įvairius temos aspektus, jis nė nebandė viso to pajungti griežtai tradicinės dėstymo logikos dik­ tatūrai. Su savo klausytojais Sruoga dalinosi ne tiek visų priimtais, neginčijamais teiginiais ir moksliškai pergromuliuotomis teorijomis, kiek įspūdžiais, sugestijomis, naujų interpretacijos galimybių va­ riantais etc. Kitaip sakant, jis stengėsi sužadinti savo studentų dė­ mesį ir smalsumą, sprendimus ir atsakymus palikdamas jiems pa­ tiems. Sruoga klausytojus traukė dar ir tuo, kad nieko neteigė per daug dogmatiškai ir kartu nebijojo akademinių erezijų. Viena iš tokių jo „erezijų" buvo Leskovo kėlimas aukščiau Dostojevskio. Sruogos poezijos ir realybės koncepcija, nežiūrint stipraus rusų simbolistų (ir mūsų pačių Baltrušaičio) poveikio, iš esmės visą laiką pasiliko romantinė, artimesnė Novaliui. Pasaulis jį žavėjo ir žeidė. Viskas buvo tik pakeliui į blane Feme ir į mysterium magnum. Beje, man anuomet atrodė ir dabar tebeatrodo, jog ir Sruoga ne­ buvo gimęs profesūrai. VDU Humanitarinių mokslų fakultetui persikėlus į Vilnių, įsto­ jau į Teatro seminarą ir nuo to laiko galėjau Sruogą matyti dažniau ir iš arčiau. Seminare buvo svarstomos įvairios teatro bei drama­ turgijos problemos, aptariami nauji spektakliai ir skaitomi naujai parašyti veikalai. Oficialiai diskusijas pravesdavo seminaro pirmi­ ninkas, bet iš tikrųjų viskam vadovavo pats Sruoga. Jis buvo vie­ nintelis autoritetas ir arbitras. Seminare, kur jis jautėsi tarp savųjų ir savo elemente, Sruoga buvo visiškai kitoks negu universitete. Čia jis tiesiog spindėte spindėjo, veržte veržėsi: visu savo tempera­ mentu, visa savo asmenybe. Universiteto katedroje jis buvo mono­ toniškai atliekantis ne taip jau labai įdomias pareigas profesorius; seminare, priešingai, aiškiai užsiangažavęs kovotojas, skelbėjas ir judintojas. Čia jis nevengė aštresnio žodžio savo (teatrinių) priešų adresu; kartais griebdavosi net šiokios tokios intrigos. Sruogos sąmojo visi bijojo kaip ugnies. Su seminaro nariais jis buvo ne­ paprastai kantrus, atlaidus ir taktiškas. Kilus ginčui, Sruoga nie­ kuomet nepalaikydavo kurios vienos pusės, bet rasdavo palankų žodį vieniems ir kitiems. Abi pusės, susilaukę tokios paramos, dar energingiau kirsdavosi, o pats Sruoga sėdėdavo prisidengęs veidą 59

didelėmis rankomis, kad niekas nematytų besijuokiančių akių, ir būdavo labai patenkintas. Seminaro narių sudėtis buvo labai marga. Joje tačiau aiškiai išsi­ skyrė dvi grupės: „aristokratai" ir „liaudis". Pirmąją grupę sudarė tiesioginiai Sruogos mokiniai, teatrologijos studentai, Vilniaus Mies­ to teatro ir „Vaidilos" jaunesnieji aktoriai bei kiti „seni vilkai"; jais rėmėsi visa seminaro veikla; tai buvo nelyginant kokia Sruogos leib­ gvardija. Antrąją grupę, kuriai priklausiau ir aš pats, sudarė visa likusi guirelė. Mano paties „debiutas" seminare nebuvo iš pačių sėkmingiausių. Sruogos įkalbėtas, apsiėmiau parašyti eiliniame posėdyje skaity­ simos Broniaus Krivicko dramos Pušis ant kalno referatą. Vietoj pa­ žadėto pusvalandžio, mano „referatas" neužėmė nė penkiolikos minučių. Nors ir aiškiai nepatenkintas, Sruoga mandagiai padėkojo, pridėdamas porą miglotų komplimentų. Tik po kelių dienų, sutikęs universiteto koridoriuje, pusiau rimtai, pusiau juokais pasakė: - Galėjai geriau pasiruošti, galgone! Vilniuje Sruogą dažnokai sutikdavau Slavistikos seminaro biblio­ tekoje. įlėkdavo kaip vėjas, nesėsdamas papasakodavo kokį nors aukštą pareigūną ar šiaip žymų asmenį liečiantį anekdotą, paleisda­ vo vieną kitą „špilką" kuriam nors iš ten buvusiųjų ir vėl kažkur iš­ skubėdavo. į karo pabaigą jo laikysenoje jautėsi žymiai daugiau įtampos ir nervingumo; bruožai buvo paaštrėję ir šelmiškai giedras žvilgsnis prigęsęs. Tarytum jau tada būtų nujautęs ką nors negera. 1942 metų pavasarį į paskutinį prieš vasaros atostogas Teatro semi­ naro posėdį (tikiuosi, skaitytojas man atleis, kad aš šioje pastraipoje kartoju 1954 metų atsiminimuose apie Vytautą Mačernį užsimintą epizodą) Sruoga atėjo kažkoks pernelyg rimtas ir iškilmingai nusi­ teikęs. Buvo aišku, kad nori ką nors pasakyti, kažką svarbaus ir vienkartinio. Susirinkiminės procedūros metu visą laiką tylėjęs, pa­ čioje pabaigoje staiga pareiškė norįs atsisveikinimo vietoje paskai­ tyti savo paties parašyto Jurgio Baltrušaičio Ašarų vainiko įvado fragmentą, prasidedantį Nietzsches citata. - Statykite namus ant ugnikalnio! Mokinkitės gyventi pavojuje! rūsčiai ir patetiškai skambėjo Sruogos balsas. Po to visi tylėdami išsiskirstė kas sau, gerai žinodami, ką jis tuo norėjo pasakyti. Pats paskutinis mano sąmonėje išlikęs Balio Sruogos portretas keistai panašus į pirmąjį. 1943 metų kovo pradžioje Vilniuje, eida­ mas Uosto gatve, staiga pamačiau atžingsniuojantį Sruogą. Jis ėjo 60

lyg užhipnotizuotas arba sapne, įsmeigęs žvilgsnį į savo paties vidų, nieko nematydamas aplinkui, tarytum kažką be galo sunkaus ir le­ miamo mąstytų. Jis buvo labai panašiai apsirengęs kaip anuomet universiteto prieangyje. Ypač įsirėžė atmintyje veidas ir skrybėlė. Veidas, kaip šv. Veronikos marškoje, žiūrėjo iš vidaus. Seniai už­ miršusi kadaise turėtą spalvą bei formą skrybėlė man irgi pasirodė kaip kažkokia mistiška relikvija, ir aš staiga atsiminiau, kad lygiai tokią pačią dėvėjo Žaliakalnio pirties vanotojas tarnybos valando­ mis. Jis praėjo pro šalį manęs neatpažinęs ir netrukus po to amžinai dingo Tauro gatvės pasisukime. 1972

JONO AI SČI O POEZI JOS FENOMENAS

Pradedant rašyti šį palydimąjį žodį Jono Aisčio Raštų poezijos to­ mui, man visų pirma sunku susigyventi su faktu, kad štai jau ke­ turiolikos metų tarpas skiria mus nuo jo mirties datos (1973) ir lygiai tiek pat metų užsitęsusios retai kieno sutrikdytos tylos apie jo po­ eziją, kurią prieš ketvertą dešimtmečių atmintinai mokėjo, galima sakyti, visa Lietuva, kiekvienu atveju - visas mokyklinis Lietuvos jaunimas. Iš kur ir kokiu būdu atsirado ta nejauki tylos siena? Kodėl šiuo silent treatment baudžiamas vienas didžiausių nepriklausomy­ bės periodo (o gal net ir visų laikų) lietuvių poetų? Taigi - kodėl? Prieš bandant atsakyti į šį klausimą, reikėtų pa­ stebėti, kad Aistis visuomet buvo daugiau skaitytojų negu kritikų poetas ir kad jo santykiai su kritika niekad nebuvo per daug inty­ mūs, greičiau šaltoki, nors ir korektiški: savo skaitytojus jis norėjo pasiekti, jiems prabilti tiesiog, be jokių tarpininkų. Tad kritikai jį lyg ir palikdavo ramybėje, nenorėdami aukščiau minėto santykio su skaitytojais drumsti. Bet dabar, poetui mirus ir asmeninėms laiky­ senoms abipusiai nebegaliojant, visa tai nebeturi jokios reikšmės. Tad priežasčių reikėtų ieškoti kitur - istorinių įvykių eigoje, pa­ kreipusioje jo poeziją niekam nelaukta kryptimi, nebe visada su­ tampančia su ligtolinės jo poezijos skaitytojų bei kritikų ir poezijos kaip poezijos interesais. Viena svarbiausių šios netikėtos metamor­ fozės priežasčių buvo nepriklausomybės praradimas, užklupęs po­ etą užsienyje. Čia ir įvyko lemiamas lūžis: Aistis, skaitytojams tuo­ met dar tebežinomas Jono Kossu-Aleksandravičiaus ir Jono Kuosos Aleksandriškio vardais, staiga, Algirdo J. Greimo žodžiais tariant, savo „nušiurusį lakštingalos rūbelį" pakeitė poeto-piliečio ir tautos žadintojo toga, kurią nusivilkti savo laiku ištisoms poetų kartoms reikėjo tiek daug pastangų ir laiko. (Aldonos Aistienės liudijimu, jis tatai daręs pilietinės sąmonės diktuojamas: kuo nors padėti savo laisvę bebaigiančiai prarasti tautai.) Tapęs „jaunystės klaidų ir ne­ žinojimų" atsižadėjusiu patriotiniu heroldu, Aistis net ir grynai 62

formalinėje plotmėje grįš prie seniai atgyvenusių ir nebefunkcionalių poetizmų, ims naudotis laiko kontekste mažai ką arba nieko nebesakančiais gatavais savo tėvų kartos patriotinės poezijos arse­ nalo trafaretais etc. Pirmoji žymesnė naujojo Aisčio akistata su publika įvyko 19421943 metų žiemą vokiečių okupuotame Vilniuje. Tai buvo jo iš Pary­ žiaus Lietuvą pasiekusio (per Antaną Miškinį) rinkinio Be tėvynės brangios rankraščio pusiau viešas skaitymas vienoje Humanitarinių mokslų fakulteto auditorijoje, neoficialiam universiteto literatų glo­ bėjui Vincui Mykolaičiui-Putinui dalyvaujant. Šiame rinkinyje, kaip žinoma, šalia „Vėlinių", „Šv. Sebastijono" ir „Spalvingo rudens" jau buvo ir „O tautieti", „Tėviškės žemelė", „Mes neleisim", „Tu vis", „Be tėvynės brangios" etc. - eilėraščiai, pilni patriotinio entuziazmo (gal ir pateisinamo gyvenamojo laiko fone), bet toli gražu nebeprilygstantys jo nepriklausomybės periodo poezijai ir dažnais atve­ jais stovintys ant poezijos ir nepoezijos ribos. Aisčio transfigūracija buvo didelis smūgis jo skaitytojams ir ypač priaugančiai jaunų poetų kartai, kurios nemaža dalis rašė didesnėje ar mažesnėje jo įtakoje. Neišvengiamai atsirado antagonizmo nuo­ taika, pozityvų santykį su buvusiuoju stabu pakeitė negatyvus, ir taip užsimezgė vadinamasis generacijų konfliktas, kuris, jau emigracijoje, praktiškai tęsis iki šešiasdešimtųjų metų pabaigos. Istoriškai žiūrint, Aisčio posūkis saugios ir išbandytos (klasiškos) poezijos kryptim suvaidino (nors tai gal ir paradoksas) tam tikra prasme teigiamą vaidmenį: ne vienampradedančiajam padėjo išsimušti iš jo poveikio orbitos. Pasirodžius pirmiesiems keturiems rinkiniams Aisčio įtaka buvo tokia visuotinė ir viską užgožianti, jog jo poezija besimokančio jaunimo akyse buvo tapusi pačios poezijos sinonimu. Apie 1935 me­ tus pradedančiajampoetui, norinčiamsu savo kūryba patekti į spau­ dą, kitaip rašyti būtų reiškę rašyti tik sau. Toks absoliutus dominavi­ mas nebuvo naudingas nei Aisčiui (gal kaip tik dėl to jis nepaliko nė vieno dėmesio verto įpėdinio), nei jo imitatoriams (kurių dauguma dingo užmaršty), tad reikėjo, kad kas nors sudrumstų šią pavojingą idiliją. Ir, kaip matėme, tuo pasirūpino pats Aistis. Dar vienas įdomus tame pačiame kontekste minėtinas dalykas, ku­ ris, tiesa, priklauso ne tiek poezijos, kiek vardo mistikos sričiai, yra Aisčio „kurso keitimo" vyksmo sutapimas su jo literatūrinio ir pi­ lietinio vardo keitimo procesu. Kaip žinome, visa jo nepriklausomy­ bės periodo poezija buvo paskelbta Jono Kossu-Aleksandravičiaus 6 .- 8 9 4

63

(kuriuo jis ir po šiai dienai minimas Lietuvoje) vardu. Bet 1940 me­ tais, leisdamas keturis lig tol pasirodžiusius rinkinius apimančią Poeziją, jis netikėtai pakeitė savo literatūrinį vardą, tapdamas Jonu Kuosa Aleksandriškiu. Ir tai buvo, baranauskiškai išsireiškiant, lyg ir jo giesmės lūžimo pradžia, - lyg jis tuo būdu savo pasąmonėje, logiškai sunkiai apibrėžiamo instinkto diktuojamas, būtų norėjęs Joną Kossu-Aleksandravičių, kaip savo didžiosios poezijos autorių, atriboti nuo viso to, ką jis vėliau su šia paradiziško tyrumo poezija bedarytų. Poezijoje, kurią būtų galima pavadinti jo ankstyvosios po­ ezijos summa poetica, pasirodė ir pirmieji to „lūžio" simptomai. Jie pasireiškė gan gausiais taisymais (daugumai skaitytojų šie taisymai atrodė savotiška šventvagystė, uždraustos būties palietimas ir kone jos išniekinimas), priklausančiais nebe Jonui Kossu-Aleksandravičiui, bet jo pakaitalui Jonui Kuosai Aleksandriškiui. Vėliau distancija nuo pirmykštės vardo formos didės lygiagrečiai su kintančia jo po­ etika bei estetika, kol įvyks paskutinė metamorfozė ir poetas ga­ lutinai pasirinks (ne tik literatūriškai, bet ir pilietiškai) naują, savo fonetinėmis, istorinėmis ir ideologinėmis implikacijomis nuostabiai tiksliai jo ponepriklausomybinio periodo kūrybinę veiklą reprezen­ tuojantį Jono Aisčio vardą. Aisčio poetinio bei intelektualinio formavimosi laikas sutapo su Keturių vėjų revoliucijos metais. \ verbalistinius ir kitokius ekscesus, svetimus jo lyrinei prigimčiai, Aistis žiūrėjo skeptiškai ir gal net šiek tiek ironiškai - kaip į laužimąsi pro atviras duris. Todėl jis nuo jos laikėsi nuošaliai, kaip suinteresuotas stebėtojas, ir dvasinio maisto ieškojo visai kituose šaltiniuose - senųjų klasikų ir naujesniųjų laikų autorių raštuose (jis skaitė Herodotą, Tukididą, Kvintilianą, Dantę, Cervantesą, Šekspyrą, Flaubert'ą, Gogolį, Ibseną, Bloką, Pasternaką ir Jeseniną). Aisčio santykių su šiuo literatūrinio avangardo žurnalu istorijoje bus turėjęs įtakos ir ne per aukščiausias intelektualinis jo iniciatorių lygis. Jų kūrybai nestigo polėkio, bet aiškiai trūko subs­ tancijos, o neretai ir skonio. Tad Keturi vėjai galėjo jį veikti tik kaip grynai išorinis impulsas. Skaitant pirmuosius Aisčio eilėraščius („Aš tau atidaviau", „Gegutėlę", „Alėjoj", Balades etc.) juose būtų galima rasti greičiau labai tolimų „Ko gi skauda man širdelę" Baranausko ir „Vakaro ant ežero Keturių Kantonų" Maironio, o ne Keturių vėjų poezijos atgarsių. Jtaringas ir seismografiškai jautrus analitikas šį tą keturvėjiška galėtų įžiūrėti nebent 1929 metais parašytame eilėraš­ tyje „Ruduo" (Merdi žemė - paslika ligonė). 64

Pirmąjį savo eilėraštį „ B a l a d ė " Aistis paskelbė 1926 metais Atei­ tyje (nr. 5-6). \ viešą literatūrinę veiklą įsijungė 1929-aisiais, kartu su broliais Motiejum ir Antanu Miškiniais, Petru Juodeliu ir kitais dalyvaudamas Pjūvyje, kurio estetinė linija buvo griežtai priešinga Keturių vėjų skelbtam anarchiniam radikalizmui, nieko negriaunanti, nebekartojanti ritualiniu tapusio atsiribojimo ir atsisveikinimo su Maironiu, nesityčiojanti iš prieš tai buvusios kartos, bet ypač pabrė­ žianti kūrybiškumo bei atvirumo pasauliui primatą. Laisvą ir nepri­ klausomą valstybę atkūrusi Lietuva pjūvininkams buvo gyva, konk­ reti, niekuo nepakeičiama realybė, egzistuojanti nebe vien Maironio apdainuotų kovų ir be ryto nakties kontekste, ne kaip atpildas už tas kovas: ji jiems egzistavo paprasčiausia šio žodžio prasme, ir jie savo likimą be jokių sąlygų ir iliuzijų siejo su jos likimu. Kitaip sakant, jie tikėjo Lietuva, neabejodami jos realumu. Pirmajame žur­ nalo numeryje Petras Juodelis rašė: „Mes tikime Lietuva ir mes taip mylime savo Lietuvą, kad jos žlugimo nepakeltumėme." Jie taip pat reikalavo blaivesnio ir konkretesnio požiūrio į tautos kultūrą, tuo at­ siribodami ir nuo simbolistų, tebeieškojusių tikros ar tariamos tau­ tos dvasios, ir nuo Keturių vėjų, kurių žygio riteriai ieškojo priešų savo bravūrai pateisinti. Čia dar būtų galima pastebėti, kad, kas dėl Keturių vėjų, Aistis ir kiti pjūvininkai nebuvo jiems tokie priešiški ir pripažino (nors ir vengė tatai viešai pasakyti), kad jie atliko nau­ dingą „juodą darbą", išjudindami vos bekvėpuojančią mūsų lite­ ratūrą; kad jų įvairiems ekscesams bei naujai pas mus „europie­ tiškai" griaunamajai retorikai sunaudotoji energija nenuėjo veltui (būtų gi kas nors turėjęs tatai padaryti!). Asmeniškai Aisčio san­ tykiai su keturvėjininkais buvo korektiški, o kartais net ir labai arti­ mi: su dviem iš jų - Kaziu Binkių ir Antanu Rimydžiu - jį riš visą gyvenimą trukusi draugystė. Pjūvio ideologijos, estetikos ir emocinio bei intelektualinio tikro­ vės suvokimo lietuviškų modelių reikėtų ieškoti pas Dobilą. Savo vi­ suomeninėmis bei kultūrinėmis implikacijomis ir liaudies dainoms artima „ornamentine" būties samprata ji yra tarsi praplėsta ir civili­ zuota Vaižganto savo laiku propaguoto neoromantizmo atmaina. Pjūvio ideologija visuose registruose ir su visais jos niuansais atsi­ spindės pirmojoje Aisčio, t.y. Jono Kossu-Aleksandravičiaus, eilė­ raščių knygoje.

65

* * *

Pirmoji Aisčio poezijos knyga Eilėraščiai pasirodė 1932 metais, Ke­ turių vėjų sukeltoms kovoms pasibaigus ir jų vadams jau pasirinkus pelningesnį bulvarinio žurnalizmo amatą. Pirmojo dešimtmečio po­ ezijoje kone absoliučiai viešpatavęs Putino, Kiršos ir Sruogos trium­ viratas, keturvėjininkų gerokai apipešiotas, buvo beatgaunąs savo laikinai prarastas pozicijas. Pjūvininkai taip pat jau buvo išsibarstę, kartais net diametraliai priešingomis kryptimis. Literatūrinis avan­ gardas, susispietęs aplink trumpalaikius žurnalus bei almanachus (Granitą, Liniją, Trečią frontą etc.) siūlė naujus, dažniausiai siaurai ideologiškai sąlygotus iš tuo metu plačiai diskutuojamos „literatūros krizės" išėjimo receptus. Bet publikai visas tas verbalistinis radika­ lizmas buvo jau nusibodęs. Tad momentas konservatyviau nusi­ teikusiam Aisčiui buvo itin palankus. Kritika pirmąjį poeto rinkinį sutiko nepasiruošusi, dezorientuota: senosios vertinimo normos bei kriterijai šiai apstulbinančiai naujai poezijai nebetiko. Tokie eilėraščiai, kaip „Tristija" (vėliau įjungtas į Baladžių ciklą), „Fotografija", „Kartais" (tuomet dar be pavadinimo), „Rugpjūčio naktis", „Karalius Lyras", „Akys", „Lorelei" etc., pri­ mityvokos ir kiek provinciališkos mūsų to laiko poezijos fone turėjo šiek tiek šokiruoti net ir patyrusius senesniosios kartos „literatūros vilkus". Aistis čia buvo aiškiai užbėgęs už akių. Vienas pirmųjų kritikų, kalbėjusių to paties rango terminais, buvo Antanas Vai­ čiulaitis, Aug. Raginio slapyvardžiu Židinyje paskelbęs Eilėraščių recenziją, kurios pagrindinės tezės ir šiandien tebegalioja. (Tarp kitko, toji Antano Vaičiulaičio recenzija buvo jau į spaustuvės ma­ šinas beeinančios labai nepalankios vyresnės kartos atstovo Vytauto Bičiūno kritikos, senosios estetikos bei poetikos argumentais nuver­ tinančios ir atmetančios naują poetą, paskutinės minutės pakaitalas.) Po pirmųjų ir tokiais „pritrenkiančiais" atvejais visai suprantamų nesusipratimų greitai visiems - tiek skaitytojams, tiek kritikams buvo aišku, kad su šiuo debiutiniu jauno poeto rinkiniu lietuvių poezija pakilo į naują pakopą, emocijų bei pojūčių kultūra „pasi­ vydama" Vakarus ir išsivaduodama iš lig tol kone privalomo pro­ vincializmo, instituciniu tapusio trafaretinio patriotizmo etc. Putino-Kiršos-Sruogos kartoje žodis tebebuvo iki tam tikro laipsnio „verstinis", su visu jo sąvokiniu turiniu atsineštas iš svetur, t.y. vis dar tam tikra prasme nelaisvos situacijos padarinys. Aisčio žodis šiame pirmajame rinkinyje yra politiškai, kultūristoriškai, emociškai 66

ir prozodiškai emancipuotas mediumas, atviras sau ir pasauliui, ne­ beslegiamas jokios paveldėtos stigmos; naujas, savas, tyras ir nie­ kam nekaltas kaip pirmąją kalbos pasaulio sukūrimo dieną betar­ piško santykio su realybe ir savimi pačiu produktas, pajėgus ne tik išreikšti fenomenologiškai nuogą buitį, bet ir transformuoti. Tatai ypač akivaizdžiai rodo naujas visais laikais mūsų poezijoje popu­ liaraus santykio su gamta ir aplinka traktavimas:

Arba:

švelni rugpjūčio vėsuma, O širdis net ritmą lėtina. Keista naktis. Žiūriu žvaigždėsna Pasibaisėtina, pasibaisėtina! „Rugpjūčio naktis" Einu šilan be kirvio ir be pjūklo. Ne žagaraut - stebėt einu. Randu kur žodį, o kur kuklų Sakinį dainon. „Einu šilan"

Eilėraščių peizažas, kuris čia retai kada savarankiškas, t.y. pei­ zažas dėl paties peizažo, ir dažniausiai atlieka tik fono arba emo­ cinio katalizatoriaus vaidmenį, yra nebe stereotipinė gamtovaizdžio reprezentacija (kaip, sakysim, Maironio, kurio Šešupė bėga ir Ne­ munas teka istorinėje-patriotinėje erdvėje), bet konkreti, giliai indi­ vidualizuota, nei istoriškai, nei literatūriškai nebesąlygota realybė. Formos požiūriu, ypač kalbant apie eilėdarą, Aistis šioje knygoje yra gan konservatyvus. Jis čia su mažomis išimtimis laikosi keturvėjininkų bandyto susprogdinti ir išguiti iš mūsų poezijos tradicinio ketureilio, paremto (taip pat su mažomis išimtimis) ne skiemeninei simetrijai subordinuotais silabotoninės eilėdaros metrais, bet laisva sinkopinės konstrukcijos eilute, sudaryta rusų poezijoje populiaraus dolniko pavyzdžiu (panašiai sudarytų eilučių pasitaiko ir mūsų liaudies dainose). Kaip tipingą tokios sinkopinės eilėdaros pavyzdį galėtumėm nurodyti pirmąją „Pasakos apie guldeną" (paskutinėje redakcijoje šis eilėraštis įjungtas į Baladžių ciklą ir nebeturi atskiro pavadinimo) strofą: Davė išmaldą akys sutikusios Gražiai, kaip pasakoj apie guldeną, Ir numestuos brangiuos skatikuos Žydėjo laimė neišguldoma. 67

arba gal net dar tipingesnį eilėraščio „Akys" pirmąjį posmą: Yra tokios akys, kaip rudenio Gervių ištiesti kaklai, Yra tokios, kaip saulė vidudienį, Šiltos, yra šaltos, kaip stiklai.

Muzikinį strofos piešinį išbaigia netikslūs (asonansiniai), daugiau vidiniai negu išoriniai, kartais beveik nepastebimi rimai. Čia galėtu­ mėm pastebėti, jog antrajame dešimtmetyje klasiškai tikslus rimas buvo laikomas išėjusia iš mados seniena ir kad to laiko kritikoje ri­ mui buvo skiriama daug dėmesio: analizuojama rimų kokybė, ra­ šomi įvertinamieji pažymiai už rimavimą - originalus, geras, išra­ dingas, įmantrus, akrobatiškas ir - neoriginalus, skurdus, banalus etc. Aistis ir šioje srityje pasirodė besąs novatorius. Jo rimai {gulde­ ną - neišguldoma, išsprogusį - žmogų, inferi - gintaras, suplūdusio - lū­ pose, aiman - deimantai, prietema - ir tie toki, jeu de mots - įdomu, patei­ sinu - eisena etc.) įdomūs visų pirma tuo, kad jie yra tarsi nematomi ir nepabrėžia eilėdaros elementų dominavimo prieš strofos arba ir viso eilėraščio „idėją". Minties eiga strofoje (kaip matoma iš cituojamų pavyzdžių) taip pat sinkopiška ir vystosi ne logiškai, bet fenomenologiškai; gimsta čia pat, gyvena ir miršta tuo pačiu momentu - kaip emocinių spalvų derinys, kurio atskiri komponentai yra totaliai „antidialektiški" ir nesaistomi jokių priežastingumo dėsnių. Šiame pirmajame Aisčio rinkinyje pasirodo kone visos antrojo nepriklausomybės dešimtmečio poezijai būdingos temos - nuo in­ tymios autoanalizės ir identifikavimosi su išsilaisvinusios iš ilga­ amžio jungo Lietuvos likimu („Išvargai tu", „Aš šiandien tau") iki pagiežos ir kartėlio pilnos naujos valstybinio gyvenimo realybės kritikos („Ėjau laukais") bei politinės satyros („Karaliaus šuo"). Eilėraštyje „Ėjau laukais" jis skundžiasi, kad „be gaidų giedojusi" ir „be popieriaus rašiusi" tėviškė esanti nebe visų lietuvių, bet „te­ norų palaimintų", ir kad tik „pragėręs balsą ir tėvynės meilę" gali būti jai „brangus ir napamainomas" (aliuzijos į tuo metu valdžios proteguojamą ir ne pagal jaunos valstybės išteklius atlyginamą Kip­ rą Petrauską). Niekas nestovi taip arti nepriklausomos Lietuvos kūno ir kraujo, kaip Aistis savo pirmojoje knygoje, - net Antanas Miškinis, kurio poezijoje ji yra arba tautosakinė, arba lyg ir oficia­ lioji, tautinių-valstybinių institucijų sugestijonuojamoji Lietuva. 68

Neskaitant Maironio Pavasario balsų, jokia kita pirmoji jauno poeto knyga taip nesukrėtė mūsų poezijos ir taip radikaliai nepakeitė jos kurso. Istoriškai imant, Eilėraščiai yra gairė, žyminti galutinį lietuvių poezijos išėjimą iš Maironio orbitos. Aisčio santykis su tautinio atgi­ mimo poetu yra jau tik istorinis, kaip su bet kuria kita kultūrinio palikimo dalim, ir nebeišreiškiamas gyvos literatūrinės kasdienybės terminais. Antrajame rinkinyje Imago mortis (1933) Aistis pasiekė savo kūry­ bos zenitą. (Dabar net sunku beįsivaizduoti, kokį nepakartojamą įspūdį anų laikų skaitytojui, išaugusiam santūrios, naminės ir devy­ niais nieko bendra su literatūra neturinčiais darbais užsiėmusios lietuvių poezijos „vargo mokykloje", darė „Pastoralė" (tada taip pat dar be pavadinimo), „Kūrimo valanda", „Osanna" (tada dar be pa­ vadinimo), „Persevalis" (tada dar „Parsivalis"), „Hidalgo", „Nak­ tis", „Prietema" ir kiti (beveik visi!) šios knygos eilėraščiai.) Jis čia pasirodė kaip jau galutinai susiformavęs poezijos instrumento vir­ tuozas. Rinkinyje beveik nėra jokio užkemšamojo balasto; „priva­ lomieji" (obligato) elementai redukuoti iki absoliutaus minimumo. Visas rinkinys tiesiog fiziškai virpa, pulsuoja kaip gyvas poezijos kūnas ir kraujas. Nė vieno silpno eilėraščio. Lyginant su pirmąja knyga, Aistis čia „rimtesnis", nebe toks žaismingas; gal kiek mažiau perspektyvinių netikėtumų, estetinės akrobatikos ir nerūpestingo žavėjimosi savo nauja ir pernelyg dabitiška poeto uniforma; užtat žymiai rafinuotesnis ir subtilesnis. Pats rinkinys yra toks vientisas ir vienalytis, jog jis šiuo atžvilgiu primena muzikinę frazę, kurioje kontrapunktiškai vystomos temos ir jų variacijos susilieja į tobulai darnią visumą. Nauja šioje knygoje yra tai, kad nebėra „aktualių", t.y. lokalinės tematikos, eilėraščių. Eilėraščių tematinio komplekso centre tebestovėjo lietuvis (nors ir pasaulio akivaizdoje), o šiame antrajame rinkinyje visko centre stovi žmogus plačiausia ir kartu paprasčiausia šio žodžio prasme. Poetinės laikysenos požiūriu Imago mortis knygoje Aistis tebėra nuosaikus atnaujintojas, atnaujintojas iš vidaus. Čia jis kalba savo skaitytojams, sudarydamas su jais kaskart glaudesnį ir intymesnį ryšį, atsiverdamas ligi pačių savojo aš gelmių. Jo santykyje su skai­ tytojais nebėra nieko olimpietiška; tai yra greičiau bendrystė (communio). Kone visi mūsų po Donelaičio rašę poetai savo skaitytojams deklamavo, o Aistis jiems paprasčiausiai kalba. Gal dėl tokio nesilai­ kymo visuotinai priimtų olimpietiškų žaidimo taisyklių Maironio, 69

Putino, Kiršos, Sruogos ir priešketurvėjinio Binkio skaitytojai Aisčio atžvilgiu ilgokai laikėsi gana rezervuotai: kaip keturvėjininkai jiems atrodė per daug įmantrūs, taip Aistis jiems buvo per daug intymus ir kasdieniškas, nepakankamai retoriškas etc. Trečiuoju rinkiniu Intymios giesmės (1935) Aistis pasiekė mūsų literatūrinės kasdienybės praktikoj lig tol negirdėto populiarumo, pralauždamas visas įmanomas užtvaras (net ideologines!) ir laimė­ damas visuotinį pripažinimą. Dabar jį skaitė, galima sakyti, visi: ne tik adoratoriai, bet ir tie, kurie, kaip aukščiau minėtieji vyresnės kar­ tos poetų šalininkai, vis dar tebeturėjo šiokių tokių rezervų. Anuo metu skaitant šį rinkinį kai kam net galėjo atrodyti, kad Aistis, norė­ damas pasiekti platesnius skaitytojų sluoksnius, Intymiose giesmėse sąmoningai pasuko publikos skoniui prieinamesnės tematikos ir formos kryptim, į savo eilių cheminę sudėtį įliedamas didesnę senti­ mentalumo dozę, kartais prabildamas lyg iš tribūnos, kalbėdamas į tautą („Vaidilai", „Vorksla"). Iš tiesų šioje knygoje galima vienur kitur įžiūrėti „kelio atgal", t.y. grįžimo į bendrą visiems institucinį tradicinės lietuvių poezijos gardą, žymių. Lyginant su Imago mortis, ši knyga nebėra taip pabrėžtai elitiška ir vientisa. Joje šalia eilėraščių aristokratų, kurie yra absoliutūs lietuvių poezijos šedevrai („Septy­ nios psalmės", „Elnias", „Fedrą", „šilainė", „Karavanas", „Naš­ laitis", „Lopšinė", „Lietuvės", „Recenzija", „Tu ta pati"), egzistuoja ir poetinė liaudis, eilėraščiai statistai, sudarantys įrėminamąjį foną, ir kurių vertė toli gražu neprilygsta pirmiesiems. 1936 metais Aistis, Motiejaus Miškinio rekomenduotas, gavo val­ džios stipendiją ir išvyko į Grenoblį studijuoti. Sekančiais 1937 me­ tais išėjo Užgesęchimeros akys, už kurias jambuvo paskirta valstybinė premija. Tai buvo lyg ir oficialus jo visuotinio pripažinimo patvir­ tinimas. Skaitytojų ši knyga buvo sutikta palyginti šaltokai. Recen­ zentai, kaip ir pirmosios knygos atveju, jautėsi kiek dezorientuoti ir nežinojo, kaip elgtis, tad vertino išsisukinėdami, diplomatiškai ir be didesnio entuziazmo, perfunktoriškai iškeldami formos meistriš­ kumą, „nuskaidrėjimą" ir klasiškesnę poetinės išraiškos liniją etc. Trijų pirmųjų rinkinių perspektyvoje Užgesę chimeros akys jau yra tam tikra prasme poetinio atoslūgio apraiška, daugiau techninio įgudimo negu „įkvėpimo" produktas. Būties neišvengiamybe gy­ vą tikrovę čia aiškiai nustelbia fiksuojamojo aparato mechanizmas; puošnus indas konkuruoja su jame laikomu gėrimu. Nebėra nė to tematinio vientisumo: fragmentiškos reminiscencijos, kelionių 70

įspūdžiai, iš anksčiau užsilikusių skausmų ir džiaugsmų pagrandai. Bet vis tiek tai dar neapsirinkamai autentiškas senasis Aistis. Viso rinkinio gravitacinį centrą sudaro programinis „Katarsio" eilėraštis, kuriame Aistis, pasinaudodamas naujaisiais laikais psi­ choanalitikų suaktualinta aristoteline katarsio idėja (metodu), bando išreikšti poezijos (žodžio), kaip nekruvinos aukos (eucharistijos) ir vidinio (emocinio) nusivalymo versmės, misiją. Tuolaikiniai kriti­ kai siūlė šį eilėraštį laikyti visos Aisčio poezijos raktu ir jos inter­ pretacijos modeliu. Mūsų galva, jis yra greičiau tik retroaktyvi pasaulio suvokimo kodifikacija, mėginimas (taip pat retroaktyvus) įvesti estetinę-emocinę konstituciją, kitaip sakant, savanoriškai pa­ sitraukti iš Rojaus. Šiame rinkinyje, tarp kitko, pirmą kartą Aisčio poezijoje pasiro­ dys rondeau („Upeliai juokias", „Florencijos Duomo", „Klaidžiojanti liepsnelė") ir eilėraščiai tautosakinėmis temomis („Mergaitė", „Ber­ nelis"), kurie savo eilėdarine schema taip pat yra rondeau formos variantai. Folkloristinių elementų būta jau ir Eilėraščiuose, būtent nuostabioje lyrinėje baladėje „Apie rudenį ir šunį", kurią tačiau būtų sunku susieti su specifiškai lietuviška tautosaka. Visos keturios nepilnų šešerių metų laikotarpiu pasirodžiusios knygos, tiek paskirai, tiek kaip visuma, yra unikumas mūsų poezijos istorijoje. Tik keletą kartų (Donelaitis, Baranauskas, Maironis ir dar gal vienas kitas) lietuvių poezija buvo pasiekusi tokias aukštumas ir nežinia kada vėl pasieks. Paskutinė Aisčio knyga, išėjusi dar nepriklausomoje Lietuvoje, buvo Poezija (1940), apimanti visą ligtolinę poeto kūrybą. Nauja šioje knygoje, neskaitant keleto į pirmąsias rinkinių laidas neįėjusių eilė­ raščių, buvo gan gausūs autoriaus taisymai, paremti suloginimo, išlyginimo, didesnės išorinės simetrijos bei taisyklingumo principu, neradę, kaip jau šio straipsnio pradžioje esame užsiminę, nei kritikų, nei skaitytojų pritarimo. Daug kam tatai atrodė niekuo nepatei­ sinamas šios trapios ir nepaprastai organiškai išaugusios poezijos kūno žalojimas. Dažnas skaitytojas jautėsi, lyg jo išgyvenimai būtų retroaktyviai koreguojami (1961 metais skelbdamas antrąjį Poezijos leidimą, apimantį jau visas aštuonias knygas, Aistis nemažos dalies 1940 metų taisymų atsisakė, pakeisdamas juos kitokiais arba grąžin­ damas senąsias redakcijas). Su Poezija baigėsi pirmasis Aisčio kūrybos periodas. Pats poetas vėlyvą 1939 metų rudenį išvyko į Prancūziją ir į Lietuvą daugiau 71

nebegrįžo. Prasidėjo naujas asmeninio ir pilietinio gyvenimo etapas, poeto, atskirto nuo skaitytojų, egzistencija - tremtis, kuri galbūt ir buvo, dar kartą Anykščių šilelio autoriaus žodžiais išsireiškiant, ta galybė, kuri pamažu „širdį dūšią užgriuvo ir giesmę nulaužė". ** * Pirma už Lietuvos sienų pasirodžiusi Aisčio eilių knyga buvo Be tėvynės brangios (1942). Ją sekė Nemuno ilgesys (1947), Sesuo buitis (1951) ir Kristaliniam karste (1957) - visos išleistos Amerikoje. Be tėvynės brangios, kurioje, tarp kitko, nebėra nė vieno Lietuvoje para­ šyto eilėraščio, dar yra visais atžvilgiais pereinamojo periodo rinki­ nys. Jame, metaforiškai kalbant, Jonas Kossu-Aleksandravičius dar gana sėkmingai tebesigrumia su vis labiau ir labiau dominuojančiu Jonu Aisčiu, kartais laimėdamas, kartais pralaimėdamas. Tik Ne­ muno ilgesyje Aistis galutinai paims viršų, įvesdamas naują estetinį bei poetinį režimą (iš tikrųjų grįždamas į senąjį), paremtą „klasi­ cistine" poezijos koncepcija, artimesne jo pasaulio sampratai (kuri yra ne filosofinė, bet grynai istorinė). Žiūrint iš kiek didesnės laiko perspektyvos aišku, kad šie keturi paskutiniai rinkiniai yra sunkios kovos su išsisemiančiais jaunystės ir galbūt talento ištekliais, su Lietuvos ir Europos negandomis bei katastrofomis, išmušusiomis viską iš vėžių ir radikaliai pakeitu­ siomis visas proporcijas bei perspektyvas, rezultatas. Grįžimas prie senųjų, laiko išbandytų poezijos versmių, prie „amžinųjų" formos postulatų, prie Tomo Akviniečio claritas, consonantia, veritas, kitaip sakant, į tobulos formos iliuzijos saugų prieglobstį yra ne kas kita, kaip beviltiška pastanga sukurti žuvusio pasaulio (kuris irgi buvo tik iliuzija) pakaitalą: desperatiška kova su savim pačiu, t.y. su is­ torijos terminais neišreiškiamos individualybės angelu. Kontaktas su pasaulio realijomis Aisčiui buvo aiškiai nesėkmingas. Kalbėti objektyviais organizuotos tikrovės terminais jis nebuvo pa­ siruošęs nei teoriškai, nei praktiškai, nei emociškai, ir neišvengiamai turėjo pasiduoti, t.y. naudotis gatavais stereotipais - žygiuoti eisenoje ir neštis nebe savo širdį, kaip Imago mortis eilėraštyje „Dvidešimt aštuoni", bet kitų suformuluotus šūkius bei patriotines emblemas. Netektos tėvynės ilgesys nepagimdė šedevrų. Priešingai, poezijoje atsiras tolydžio vis daugiau ir daugiau posmų, nevertų kadaise ma­ giškos jo plunksnos, savo lygiu nebeprašokančių vidutinio populia­ 72

rios patriotinės poezijos lygio, kaip kad ir šis Nemuno ilgesioeilėraščio „Ateis ir tau" ketureilis: Iš griuvėsių, žaizdų giliausių Ir skurdo prisikels laisva Ir į rytojų, į šviesiausią Eis vėlei amžių Lietuva.

Pastraipos pabaigai dar būtų galima pridėti, kad ir visų kitų reikš­ mingiausių tos pačios generacijos poetų - Kazio Borutos, Bernardo Brazdžionio, Antano Miškinio, Salomėjos Nėries - likimai buvo pa­ našūs į Aisčio: visi jie išgyveno vienokią ar kitokią tremtį ir visi jie savo poezijos aukštumas (vėliau retai kada bepakartotas) pasiekė dar nepriklausomoje Lietuvoje. ** * Kaip jau anksčiau esame prabėgomis užsiminę, Aistis visada buvo daugiau skaitytojų negu kritikų poetas. Jo santykiai su kritika, nors ir korektiški, visada buvo kažkaip prasilenkiantys, tarpusavio nesu­ pratimo ženklu pažymėti. Jis niekad nepraleido progos, tiek gyvu žodžiu, tiek raštu, savo kritikus apkaltinti nepakankamu savo amato mokėjimu, nesugebėjimu blaiviai interpretuoti, o ypač už tai, kad jie, net ir įsakmiai perspėti, jo poezijoje radę devynis vilkus ten, kur iš tikrųjų nebuvę nė vieno, įrodymui pateikdamas interpretuojamojo eilėraščio parašymo aplinkybes, etc. Gal ir tiesa, kad kritikai „per giliai", o kartais ir klaidingai interpretavo jo eiles, bet taip pat tiesa, kad autoriaus interpretacija niekam nėra privaloma. Iš tikrųjų poetai yra patys blogiausi savo kūrybos interpretatoriai ir niekad nežino, kiek vilkų iš tikro būta: jų skaičių (kuris, tarp kitko, nuolat kinta) nepriklausomai nuo autoriaus nustato laikas, naujos kartos, naujos perspektyvos, nauji metodai. Bandymas primesti savo vienintelę, tikrą „kas iš tikrųjų eilėraštyje vyksta" interpretaciją pamažu taps savotiška obsesija. Intymių gies­ mių eilėraštyje „Recenzija" jis nedviprasmiškai skųsis: Paskaitai kur radęs, ir taip būna pikta: Nieko nesuprato - baisiai apmaudu. Taip norėtųs šičia nieko nepalikti Ir gyvent du vienu, vienu du.

Knygoje Apie laiką ir žmones jis gan daug vietos skirs skaitytojų bei kritikų apšvietimui, smulkiai nurodydamas, ko reikia ieškoti jo 73

eilėraščiuose ir ko nereikia, tardamasis visuomet žinojęs, ką rašąs. Mūsų nuomone, priešingai, pagrindinis raktas į didžiąją Aisčio po­ eziją yra kaip tik tai, kad jis nežino, ką rašo, kaip paukštis nežino nei ką dainuoja, nei kodėl; gal kaip tik dėl to, ir vien tiktai dėl to, taip sunkiai duodasi žinojimu išmatuojama ir pasveriama jo poezija. Eilėraštį „Fedrą" iš pradžių jis buvo pavadinęs „Netuosaka". Iš tikrųjų visa jo autentiškiausioji poezija yra netuosaka. Su žinojimo invazija ir sąmoninga poezijos organizacija, su veritas, consonantia ir claritas prasidėjo Aisčio poezijos atoslūgis: tatai akivaizdžiai liudija keturios paskutinės jo poezijos knygos. *** Aistis su savo poezija į mūsų literatūrą atėjo tarytum potvynis, neti­ kėtai užklupdamas visus. Ji buvo tokia neįprastai nauja, jog niekas tada nė nebandė ieškoti jos šaknų bei pirmtakų mūsų pačių lite­ ratūroje. Bandant tatai padaryti dabar, iš karto tenka nusivilti: net ir detektyviškai ieškant neįmanoma surasti jokios apčiuopiamesnės ir dokumentuotai paliudijamos įtakos (nebent išsami tekstų analizė galėtų tatai parodyti). Yra kai kur šiek tiek vos girdimų liaudies dainų pėdsakų, bet tai ir viskas. Tad įtakų reikia ieškoti svetur. Senųjų klasikų poveikį sugestionuoja epiškai nuosaiki eilėraščių slinktis. Temų ir literatūrinių įvaizdžių rate kur ne kur atsiliepia Dante (Vita nuova), Cervantes, Šekspyras, Byronas. Bet didžiausios ir lengviausiai atsekamos įtakos (Eilėraščių periodu) bus turėję Ver­ laine, Blokas, Pasternakas, Jeseninas ir gal dar Wierzynskis. Imago mortis rinkinyje pasirodys nauja ir galbūt stipriausiai veikusi Baudelaire'o įtaka, palikusi ryškius pėdsakus jo poetikoje, estetikoje, santykyje su realybe ir poetinėse inkarnacijose. Bet ji buvo trum­ palaikė: Intymiose giesmėse jos kaip ir nebėra. Užgesusiose chimeros akyse, ypač rondeau formos eilėraščiuose, aiškiai atsiliepia prancūzų viduramžio poezija (Charles d'Orleans etc.). Aistis buvo turbūt vie­ nintelis lietuvis, autentiškai išgyvenęs ir suaktualinęs (eilėraščiuose „Karaliaus šuo", „Imago mortis", „Parsivalis", „Hidalgo", „Elnias") mūsų dvasios tiesiog nepalietusį viduramžį, nes mes tada dar ne­ dainavome, tik kovojome). Lietuvoje Aistis ilgą laiką buvo paprasčiausiai ignoruojamas ar­ ba sumariškai nurašomas kaip antitarybinis emigrantas. Toks nega­ tyvus santykis aiškiai atsispindėjo tenykštėje literatūros istorijoje, 74

kritikoje ir bendralaikių memuaruose. (Antano Venclovos atsimi­ nimų knygoje Jaunystės atradimas Aistis užsimenamas taip, lyg jis ano meto literatūros paveiksle tebūtų buvęs viena iš fono figūrų, vienas iš minios; artimo jaunystės draugo Antano Miškinio atsimi­ nimuose Aistis tik menamas ir aprašomuose įvykiuose dalyvauja kaip nežymimasis įvardis.) Bet dabar ir ten Aistis vis dažniau ir objektyviau minimas (pavyzdžiui, dvitomėje Lietuvių literatūros is­ torijoje (1979-1982), nors vis dar toli gražu ne pagal jo reikšmę) ir atgauna vis daugiau ir daugiau jam, kaip visų lietuvių poetui, pri­ klausančios teritorijos. Baigiant šį palydimąjį žodį norėtųsi priminti, kad jau seniai pri­ brendo laikas Jonui Aisčiui, kaip mūsų naujosios poezijos klasikui, įeiti į pastovų nuolatinio atsinaujinimo ritmą laiko ir kiekvienos naujai priaugančios skaitytojų kartos sąmonės orbitoje. Jeigu šis naujas apypilnis Aisčio poezijos leidimas nors kiek prie to prisidėtų, jo tikslas būtų pasiektas. 1986

ANTANAS MI ŠKI NI S

1928 metais išėjo pirmoji Antano Miškinio poezijos knyga Balta paukštė. Taigi šįmet sueina 25 metai nuo oficialaus šio poeto įžen­ gimo į lietuvių literatūros areną. Šia mažai kieno pastebėta sukak­ timi pasinaudodami norėtumėm užsiminti bent keliais žodžiais tragišką šio poeto likimą anapus geležinės uždangos ir po to mesti žvilgsnį į visą kūrybinį palikimą. Sakau „kūrybinį palikimą" ne dėl to, jog manyčiau, kad jis yra miręs, kaip tatai buvo savo laiku skelbiama spaudoje, bet norėdamas pabrėžti kūrybinę mirtį bei poetinės egzistencijos neįmanomumą anapus geležinės uždangos. Dėl to ir visi šiapusinėje spaudoje pasirodę nekrologai, skirti fizine prasme tebegyvam žmogui, neatrodė taip jau baisiai keisti. Antano Miškinio likimas yra kiekvieno anapus pasilikusiojo poe­ to likimas. Tą pačią bendro likimo uniformą, nesant vidinės emigra­ cijos kelio, turėjo užsivilkti visi didieji rusų posimbolistinės epochos poetai, šiose fatališkose gretose žygiavo Mandelštamas, Majakovskis (taip, net Majakovskis!), Pasternakas, Achmatova etc. - visi užslo­ pintieji arba prislopintieji balsai. Prie jų po 1940-1945 metų tra­ gedijos turėjo prisijungti Putinas, Miškinis, Matuzevičius ir kiti vie­ naip ar kitaip prievartaujami krašte pasilikę mūsų poetai. Nežinoma mums šiandieninė Antano Miškinio kūryba. Viena tik yra visai aiš­ ku, kad su tikra „miškiniška" poezija jis nebegali pasirodyti. Dainos ir maldos režimo stabams, kokias dabar rašo ne tik Eugenijus Matu­ zevičius, bet ir Putinas, mums būtų tik paprastas intelektualinio teroro ir prievartos dokumentas. Dirbdamas Valstybinėje leidykloje, Antanas Miškinis suredagavo rinktinės Lermontovo poezijos tomą, išverstą jo paties ir dar kelių kitų daugiau ar mažiau žinomų vertėjų. Šis darbas, be abejo, buvo tik maskavimosi priemonė; už tai Miškinis ir buvo apkaltintas, kaip savo laiku Borisas Pasternakas, karo metu vertęs Vakarų literatūros klasikus, manevravimu ir vengimu atvirai įsijungti į „socialistinę statybą".

76

***

Antanas Miškinis (gimęs 1905 metais) yra grynai aukštaitiškos tradi­ cijos poetas, glaudžiai susijęs su savo kraštu. Norint gerai ir teisingai įvertinti Antano Miškinio poezijos estetinę ir patriotinę reikšmę ne­ priklausomoje Lietuvoje, reikėtų (jei tai būtų įmanoma) padaryti ekskursiją į jo gimtąjį kraštą: Savanorių prospektu išvažiuoti iš Kau­ no, pasiekti tarp Utenos ir Zarasų esantį Daugailių miestelį ir iš ten pasukti Miškinio parapijos Vajasiškio link. Reikėtų pavaikščioti po smėlėtus kalnus tarpuežerėse, įsiklausyti į skurdų beržų šlamėjimą, įsižiūrėti, kaip sodai ima balti, kaip vėjas lanksto vienišus karklus ant kalno, kaip už gryčios, žagaruose, šimtas žvirblių čeža, pasiklau­ syti sultingos šio krašto žmonių kalbos - ir tikrai daug kas paaiš­ kėtų, nes Miškinio ryšys su gimtaisiais Aukštaičiais yra neabejotinai esminis elementas jo poezijoje. Ir praeityje turbūt niekas, išskyrus vyskupą Antaną Baranauską, nemokėjo taip ryškiai ir įtikinamai kalbėti už savo krašto gamtą ir žmogų, kaip Antanas Miškinis. Skirtumas tarp jų tik toks, kad Miš­ kinis yra mažiau linkęs į gamtos suabsoliutinimą ir intelektualinį savo jausmų sudisciplinavimą. Baranauskas, šiaip ar taip, visuomet kalbėjo dar ir tam tikrų kultūristorinių bei filosofinių premisų sąly­ gojamas, o Miškinis kalba tiesiog kaip paukštis, ieškodamas tik efek­ tingesnių gaidų. Miškinis nesiekia ir nepasiekia Baranausko subtilu­ mo perteikdamas gamtos reiškinius, nes ir pats jo santykis su gamta yra kitoks, drastiškesnis ir patetiškesnis, oficialesnis ir mažiau indivi­ dualizuotas. Niekur nerasi Miškinio poezijoje to kalbos ir jausmo tyrumo, kokį randame Anykščių šilelionakties aprašyme. Užtat niekas prieš jį ir po jo neapdainavo taip šventiškai ir taip pakiliai savojo žemės kampo gamtovaizdžio. Miškinio santykis su gamta faktiškai yra visos jo epochos santykis: paviršutiniškas, nebe toks intensyvus, užtat dinamiškas ir gyvastingas. Gamtą jis palieka fone, dekoraty­ vinėse spalvose ir linijose. Savo poezijoje Miškinis sukūrė tam tikrus apibendrinančius šifrus, išreiškiančius atskirus aukštaitiško peizažo elementus - simbolius, sudarydamas savotišką raidyną, kurio bū­ dingesni ženklai yra varna prie plento, varna beržo viršūnėje, vėjo lankstomas ant kalno karklas etc., ir kuriuos jis vartoja pakaitomis su panašaus pobūdžio buitiniais šifrais. Kai kurie tų šifrų paimti tiesiog iš liaudies dainų, kurioms tokie apibendrinantys šifrai taip pat yra labai charakteringi. Dar kartą šia prasme lyginant su Baranausku 77

galima būtų sakyti, kad Miškinio gamta yra jo žmogaus dalis, o Ba­ ranausko žmogus buvo gamtos dalis. Miškinio patriotinė ideologija yra nežinomo ir neoficialaus lietuvio patrioto ideologija, entuziazmo ir fatalizmo ženklais pažymėta. Jo patriotinėje poezijoje atsimuša visas nepriklausomos Lietuvos gy­ venimo kelias: kovos dėl laisvės, kelionė į dar nesukurtus miestus, kūrybinis entuziazmas, tikėjimas savo tautos ir valstybės nemir­ tingumu bei jų misijos istorinėje arenoje didybe ir pagaliau kasdie­ nybės purvas ir žaizdos. Jis viską apdainuoja su vienodu fatalistiniu entuziazmu. Šiuo požiūriu, fatalizmo, ne entuziazmo, požiūriu, Miš­ kinis yra aiškioje liaudies poezijos fatalizmo (tauta visuomet teisi) įtakoje, to fatalizmo, kuris turėjo milžiniškos reikšmės pačios mūsų tautos išsilaikymui jos žydėjimo ir dekadanso periodais. Ar tik ne šio fatalizmo šviesoje aiškintini Antano Miškinio eilėraščiai, pasirodę pirmosios sovietinės okupacijos metais, kuriuose jis dainavo rau­ donas vėliavas ir gėles, o savo pačiais gražiausiais rimais žadėtą dainuoti nuotaką - Lietuvą įsivaizdavo laimingą žygiuojančių „se­ serų šaunių respublikų būry". Ir tada nenorom išsipildė jo paties „Tautiškos dainos", skirtos broliams poetams, žodžiai: Mes paliekam, mes užmirštam Tave pakelėje Ir vis norim dar įtikint, kad įsimylėję.

Poetinės formos bei technikos požiūriu Antano Miškinio poezija taip pat išreiškia vieną bendros mūsų poezijos raidos etapą. Miškinio, kaip ir kitų jo generacijos poetų, eilėraščio pagrindą sudaro tra­ dicinis, bet „deklasuotas", ketureilis. Jis „deklasuotas" ta prasme, kad nebeatitinka tradicinių teorijos reikalavimų. Tikslus rimas retai kur bepasitaiko. Tačiau netikslų rimą, nepriklausomybės laikais pas mus kažkodėl vadintą asonansu, Miškinis kartais pavartoja tiesiog meistriškai. Atskiros eilutės pilnos metrinių bei ritminių nukrypimų. Miškinis vienas pirmųjų mūsų naujausioje poezijoje pavartojo naują metrą, kuriam mes savo kalboje neturime pavadinimo, o rusai jį vadina dol'nik. Miškinis, be abejo, jį bus paėmęs iš rusų poetų, greičiausiai iš Jesenino. Dolnikinė eilutė sudaryta metrinės eilėdaros pagrindu, tačiau neretais atvejais joje randame ir grynai toninių el­ ementų, ypač jei tokia eilutė įmaišoma tarp grynai toninių eilių. Tokiu atveju ji priartėja prie vadinamosios katalektiškosios eilutės, štai tokios „dolnikinės" strofos pavyzdys iš Antano Miškinio Keturių miestų: 78

Neskubėdamos dienos keičias, Pušys šaką į šaką trina. Vakare susimąsto miškai čia Ilgai krūpčioja žvaigždė aušrinė. Ant Ligajo ežero krašto, IX skyrius

Tokio metro pavyzdžių randame ir mūsų liaudies poezijoje. Kad ir, sakysim, garsiojoje liaudies dainoje „Mėnuo saulužę vedė pirmą pavasarėlį". Miškinio poetinė kalba yra mūsų naujosios liaudies kalba, modernizuota žodžiais iš miesto, t.y. moderniosios civili­ zacijos „barbarizmais". Jo kalba, lyginant su Maironio ar Putino kalba, yra taip pat gerokai „deklasuota", glaudžiai susijusi su paties poeto kaimiškai miestietiška kultūra, kurios epocha pas mus pra­ sidėjo su nepriklausomybės atstatymu. Miškinio žodžių emocinis, intelektualinis ir istorinis turinys, lyginant su Maironio, yra siauras ir lengvas, o kartais ir su dekadentizmo prieskoniu. Dėl to Miškinį suprato ne tik kaimas, t.y. ne vien tiktai Mūsų rytojaus, bet taip pat ir Dienos bei Naujo žodžio skaitytojai. Miškinyje beveik nieko nebėra, kas jį sietų su klasiškosios kultūros tradicija, kurios syvais tebesimaitino Putinas, Kirša, Sruoga ir Binkis. ** * Pirmajame 1928 metais išėjusiame eilėraščių rinkinyje Balta paukštė Antanas Miškinis dar „tebederina stygas" ir tebeieško, svetimais pa­ vyzdžiais naudodamasis, sau tinkamos poetinės dikcijos bei intona­ cijos. Svetimos įtakos čia dar labai ryškios. Ir tos įtakos yra tikra to žodžio prasme svetimos. Nė vienas lietuvių poetas neturėjo žymes­ nės reikšmės Antano Miškinio poezijos susiformavimui. Tatai bū­ dinga ir kitiems pjūvininkams, gal ir visai Miškinio kartai. Vienas tik Bernardas Brazdžionis išaugo lietuviškos poezijos veikiamas ir jo pirmuosiuose eilėraščiuose galima rasti Putino ir Santvaro poezijos žymių. Tuo tarpu kiti daugiausiai mokėsi iš rusų. Pati žymiausia Antano Miškinio poezijoje yra rusų poeto Sergejaus Jesenino įtaka, kurios neišvengė ir kiti jo kartos poetai, kaip Kazys Boruta, Salomėja Nėris etc. Pasikalbėjimai su motina, kuriuose Miškinis sutirštintomis spalvomis piešia savo nuklydimą nuo tiesaus kelio („Pis'mo k materi" atgarsiai), nuolatiniai nuotaikos pasikeitimai etc. - viskas yra grynai jeseniniškos kilmės. Net gimtojo kaimo ilgesys čia tebesireiškia minėto poeto formomis. Jeseninas taip stipriai veikė gal dėl 7.-894

79

to, kad jo poezija labai atitiko staiga iš kaimo į miestą patekusių žmonių nuotaikas. Dar mišku ir laukais tebedvelkdami, jie pasinėrė į miesčionizmą ir paklydo, o sveika fizinė bei moralinė prigimtis visuomet pasiliko priekaištaujantis moralistas, sekantis kiekvieną žingsnį. Miškinio, kaip ir Jesenino, žmogus yra perdėto jausmingumo ir valios stokos auka: su įnirtimu besineriantis į purvą ir vaikišku nekaltumu atgailojantis. Šiame rinkinyje užsimezga pagrindinės Miškinio poezijos temos bei motyvai. Čia pasirodo ir liaudies poezijos elementų panaudo­ jimo pradmenys, kurie šioje knygoje yra ko ne vienintelis poeto ryšys su lietuviškos poezijos tradicija. Miškinio poetinis talentas su visa savo jėga ir silpnybėmis visiškai išsiskleidžia tik eilėraščių knygoje Varnos prie plento (1935) ir po­ emose Keturi miestai (1938). Varnose prie plento Miškinio lyrika šakojasi į tris pagrindines gru­ pes. Pirmojoje jis tebelieka Jesenino motyvų ir formos poveikyje, tebedainuoja mieste paklydusią jaunystę, miesčionišką meilę ir labai dažnai krinta į nuotaikingą liūdesį: Kaip sniegas, kaip žiedai, kaip muzika Viskas taip šioje žemėje praaidi; Kaip ir jaunystė dvidešimties metų, Marias uždegti įsigeidus. Juk mums ir marios, ir pavasariai, Ir vyšnios žydinčios ne nauja. Kur einame, ko siekiame, kur plakamės Ašai seniai gerai žinau jau... „Kaip sniegas, kaip žiedai, kaip muzika..."

Antroje strofoje čia dar labai ryškiai jaučiami paskutinio prieš nusižudant Jesenino eilėraščio („Do svidanja, drug moj, do svidanja") atgarsiai. Kituose šios grupės eilėraščiuose, kaip „Laimė rudeniniam palte", „Ironija", „Juokias vakaras po miestą", „Laiminga meilė", „Be dedikacijos", „Žiema", „Apatiškas ruduo", Miškinis dainuoja savo rezignuojantį skausmą, kad viskas miesčionėja, arba praeina, o iš tikrųjų jis dar taip norėtų „pažaliuoti žalio beržo stiliuje". Jam„būtų gera pagyvent be rūpesčio" ir „nežinot, ko tos mergaitės verkia, / Praradę meilę, viltį ir paguodą". Tai yra daugiausia meilės temomis rašyti dalykai ir juose atsišviečia giliai lyrinis poeto temperamentas. „Žodžiuose iš lauko" jis ryžtasi pasakyti, „ko žvaigždės krūpčioja 80

nakčia", bet kartu ir „kad laimė niekad nesugrįžta, / Sugrįžta tik vie­ na kančia". Šios grupės eilėraščiuose paskutinį kartą pasirodo bulva­ rų, aikščių, traukinių bei girtuoklystės motyvai, labai charakteringi Jesenino poezijai ir taip jeseniniškai išgyventi bei įforminti. Kulmi­ nacinį šios rūšies poezijos tašką Miškinis pasiekė nė vienon knygon neįėjusiame eilėraštyje „Ruduo", kuriame visiškai atsiplėšia nuo Jesenino ir duoda reto autentiškumo kūrinį: Pernakt sapnavos baltos drobės. Per drobes aš toli nueičia. Tiktai mane ruduo jau grobia Ir paukščiai ir draugai apleidžia... O buvo žemė žalio rūbo, Žydėjo kalnuose margai ten. Dabar visi apleisti skuba, Draugai, ir paukščiai, ir mergaitės. Einu - ir paupiai ne tokie. Ir valtys suverstos ant kranto. Lieku nuo sūkurio atokiai, O paukščiai skrenda, skrenda, skrenda. Išgers kiti tą saulės midų. Lieku palieku susikrimtęs. Kažką ten su Šopenu lydi, O lapai krinta, krinta, krinta.

Šis eilėraštis yra tarytum savotiška jaunystės epochos laiminga pa­ baiga sentimentinių bei poetinės formos problemų sprendimo po­ žiūriu. Sentimentinėje plotmėje - rezignacija; formos - subrendimas, pusiausvyra; kalba solidesnė, kondensuotesnė, be geltonojo anos epochos žargono atributų, kurie labai daugeliu atvejų griovė Miš­ kinio erotinės poezijos tyrumą. Išsivadavęs iš jeseniniškų motyvų, iš miesčioniškos meilės, Miškinis ima dainuoti „miškiniškai", t.y. jau minėtame „žalio beržo stiliuje". Varnų prie plento knygos „Refrenų" skyriuje jau aiškiai dominuoja tautosakinės gaidos. Miškinis yra ko­ ne vienintelis lietuvių poetas, sugebėjęs liaudies dainų stilistines priemones bei simboliką perkelti individualinėn kūrybon nesuma­ žindamas šios autentiškumo. Nei Vienožinskis, nei Strazdelis to padaryti nepajėgė, nes jie bandė kurti liaudies dainas. O liaudies dainų, kaip ir papročių, sukurti negalima. Jas rašė amžiai ir nežinia kieno ranka. Nepajėgė to padaryti nė daugelis vėlesniųjų poetų - nuo 81

kelintaeilių iki Liudo Giros. Visų - ir senųjų, ir naujųjų - toji pseudoliaudinė kūryba nepakyla aukščiau blyškaus pamėgdžiojimo arba nevykusios parodijos lygio, nes jie naudojosi gatava medžiaga, jos neindividualizuodami, tik perstatinėdami. Teisingiausią poziciją šia prasme pas mus užėmė Putinas ir Miškinis. Putinas, panaudodamas liaudies dainos apie aukštąjį dangų motyvą, sukūrė vieną tyriausių mūsų poezijos kūrinių, parašytų liaudinės simbolikos dvasia ir, iki tam tikros ribos, stiliumi. Miškinis, šia linkme eidamas, dar plačiau užs'mojo. Pritaikydamas liaudies dainų elementus savo poezijoje, jis pirmiausia juos rekonstravo, persunkė individualiomis emocijomis, pašalindamas objektyvinį jų charakterį. Nesinaudodamas liaudies dainos eilėdara, Miškinis pasiliko prie jos simbolikos bei metaforų, tik jas vėlgi savotiškai transformuodamas, suaktualindamas. Dėl to Miškinio žodynas, simboliai, metaforos ir vaizdai, šalia individua­ laus turinio, išlaiko ir liaudinio turinio kai kuriuos elementus. Eilė­ raščio „Vasara baigiasi" penktoje dalyje „Ko taip liūdnai svyruoja pušys", pavyzdžiui, matome, kaip Miškinis naudojasi liaudies dainų metafora, paralelizmais etc.: Ko taip liūdnai svyruoja pušys Ant aukšto kalno pakely? - Kam taip vėlai mane, motuše, Su saule budini, keli? - Aš nebespėsiu šiandien rytą Nurauti gelstančių linų, Paskui dar saulę pasivyti Už mėlynųjų vandenų. - Kas tau, dukrele, kas tau sakė, Kas tau melavo vakare, Kad atrasi tu saulės taką Raudono rudenio bare?..

Arba „Žalio ilgesio žodžiuose": Tik neviliok manęs šiąvasar, Tik neviliok dar iš namų Aš sudūmojau margą raštą Iš saulės krintančių dimų.

Miškinio, kaip ir liaudies, poezijos esmėje glūdi tikrovės transfor­ mavimo ir pagražinimo siekimas, siekimas atimti iš buities tikro­ viškumo žymes ir perkelti svajonių realybėn, kur vargas nebe vargas 82

ir kančia nebe kančia. Šis tikrovės transformavimo principas yra kartu ir liaudies dainų estetikos pagrindas. Dėl to tiek Miškinio eilėraščiuose, tiek liaudies dainose ledas vadinamas sidabro tiltu, lūšna - dvaru, o gyvenimas paverčiamas saulės tako ieškojimo vizi­ ja. Oiš visų šitų elementų sudarytas poezijos kūrinys virsta ornamen­ tu. Šitame ornamentu paverstame pasaulyje vyksta ne tik poeto meilė, bet ir tautosakinės tragedijos, kurių fone brendo Miškinis poetas. Gal geriausias Miškinio liaudinės poezijos temų ir priemonių pa­ naudojimo pavyzdys yra „Liaudies dainos eilėraštis": Be vėjo. Be vėjo klony beržai lūžo. Visos žalios šakos vieškelin palinko. Mena ji: lydėjo anuomet mamužę Ir kaimelio smėlį ašarom ištrinko. Žalia mirta džiūvo užu stiklo lange, Broliai kraitį vežė ant pačių Sekminių! Gegužės padūko. Žirgai vartuos žvengė. ...rūtų vainikėlį pasagom sumynė... - Kelkis, motinėle, su variniais raktais. Užrakinsim rankom dalią gedulingą. Paviešėsi dieną ir nors vieną naktį, Pasupsi man vargą ant žilvičio lingės... Ei liliute, lilia. Dienos tai pailgo. Nėra jau nebėra kas vargelį neša. Eisiu ir išeisiu. Vieškelis pailgas Dangų vaivorykštėm raganos išrašo! Vai ir vėl be vėjo klony beržai lūžo. Eina. Gal atras dar, - kur ta laimė yra? Žvelgia - saulė leidžias. Klauso - vėtra ūžia, O raudoni skruostai sidabru pabiro.

Šios skaudžios ir amžinos tragedijos kiekvienas žodis yra iki galo išgyventas, išjaustas, meniškai teisingas. Gyvenimas paverstas bu­ vusį didelį skausmą primenančia daina. Kita tokia pat dažna ir ne mažiau amžina tos pačios tragedijos versija randama „Baladėje" (Kas bus namuos be tavo juoko...). Tik jos herojų temperamentas kitoks: daug ekspansyvesnis. Kaip jau sakėme, šių abiejų temų ir aukštaitiško peizažo rėmuose formavosi poeto talentas, įsunkdamas savin visas liūdnas ir links­ mas šios tragedijos spalvas. Laimės ilgesys, fatalizmas, rezignacija 83

su mažais temperamento prasiveržimais ir toliau pasiliks pagrin­ dinės Miškinio poezijos spalvos, sutirštintos tikrovės pagražinimo iliuzija: Yra tokia daina apie laimę Ir geresnį gyvenimą žmogui. Ją dainuoja pas mus visam kaime, Po kiekvienu pilkų šiaudų stogu. Yra tokis dalios paskyrimas: Kenčia šaltį, ligas, kenčia alkį Tau palangėj pavasaris rymo, O čia reikia kabintis po balkiu... Yra toki vargai Lietuvoje, Nerašyti į popierio knygą Po laukus ir namus uliavoja, O kai ką juodon žemėn primyga. „Yra tokia daina apie laimę..."

Trečiajai Varnų prie plento knygos eilėraščių grupei priklauso tie dalykai, kuriuose prasimuša dvi naujos gaidos, kurios juo toliau, juo labiau ims dominuoti Miškinio poezijoje, būtent: nepriklausomybės herojų legenda ir laisvojo gyvenimo kritika. įdomiausi šios tematikos eilėraščiai Varnose prie plento yra „Lietuva!", „Ruduo" ir „Tautiška daina", skirta broliams poetams. Juose užsimezga visos temos ir mo­ tyvai, taip pat ir ideologija, kurie plačiausiai išsiskleis paskutinėje nepriklausomybės epochoje išėjusioje Miškinio knygoje Keturi miestai. Keturiuose miestuose Miškinis pirmiausia kuria naujas naujai susi­ kūrusios valstybės kovų legendas. Apdainuoja tautos laisvės kilimą, kovų entuziazmą ir pagaliau ima kritikuoti. Legendos būna nuosta­ bios, o kritika visuomet skaudi. Ant Ligajo ežero krašto poemos pir­ moje dalyje, pavadintoje herojine, poetas nukelia skaitytoją į laisvės kovų laukus, rodydamas savanorius, jų heroizmą ir kovą už savo kraštą be jokių sąlygų, nes Tada šaukė pavasario balsas Iš nevalios namų ir bado. Nebuvo kada ilgai delsia Ar kitkuo patriotais dedas. VI skyrius

Kaip matome, jau ir šitoje poemos dalyje prasimuša priekaištin­ gos gaidos, kurių knibždėte knibžda šios poemos antroji dalis, 84

pavadinta kasdienine. Miškinis čia parodo prie plūgo vargstančius savanorius ir svečius vasarotojus, besiilsinčius prie ežero. Pirmieji, kovoję už laisvę ir valstybės nepriklausomybę, išvaržomi, o antrieji, pavargę nuo profesinio patriotizmo, nuobodžiauja ir ilgisi: Daros pievos labiau vis margos: Žiedais kožnas augalas pilsis. Suvažiuoja turbūt išvargę, Suvažiuoja svečiai ir ilsis. Kitiems gal čionai ir per prasta, Monotoniškai ūžauja miškas. Bet ne mums iki smulkmenų spręsti Mums kam į jų reikalus kištis. šeimininkai gražiai vaišina, Kai svečiai pasimaudę grįžta. Pulku eina popiet pušynan; Baltuos rūbuos mergaitės krykščia. IX skyrius Žengia vakaras žemėn pavėjui. Lauke lieka gubų kepurės. Svyruodamos grįžta pjovėjos. Pilnas mėnuo į ežerą žiūri. Mūs svečiai tada prie vakarienės, Kožnas savo kąsnelį kramto. Ten dainas su liūdnais refrenais Užtraukia, sustoję ant kranto... XI skyrius

šitokia lyriškai ironiška nuotaika visoje ilgokoje poemoje. Pasi­ naudodamas proga, poetas vaizduoja aukštaitišką peizažą, žmonių darbus ir gamtą. Forma šioje poemoje yra, galima sakyti, pasiekusi kulminacinį tašką Miškinio poezijoje. Čia jau daug daugiau ramy­ bės ir pusiausvyros; bet per ilga tie posmai nusibosta, nes jie savo ritminėmis bei gramatinėmis struktūromis labai panašūs. Čia dar kartą pasibrėžia poeto lyrizmas ir sugebėjimas reikšti tik savo jaus­ mus, bet ne epiniu objektyvumu vaizduoti įvykius ir žmones. Bene geriausia iš šešių knygos poemų yra arčiausiai liaudies kūrybos stovinti Lietuva. Keturiose jos giesmėse Miškinis labai kondensuotai ir tiksliai parodo istorinį mūsų tautos kelią. Pirmoji giesmė yra lyg ir įžanga, kurioje nuskamba vedamosios gaidos. Ten poetas sako, 85

kaip mes, nesvarbu, iš kur grįžę, „ - Čia mūsų žemė, - surėksim drąsiai, / Naujoj seklyčioj staklelėms tuskant." Antroje giesmėje poetas Lietuvą rodo kaip nuotaką: Tave auginom rūtų daržely, Kaip diemedėlį prie aukšto svirno; Ir užlingavom žaliais berželiais, Dainų išmokėm, traukdami girnas. Paskui iškėlėm ant aukšto sosto, Vėliavom supėm rankas ir kojas. Ir ėmėm kurti miestus ir uostus, Kiti ir galvas po kojų klojom.

Trečioje giesmėje vaizduojama laisvės epocha, ir šios dalies veda­ masis motyvas yra kritika. Miškinio kritika yra labai panaši į kitų šio laikotarpio poetų bei rašytojų kritiką tik savo forma. Ideologine prasme Miškinis priklauso tai kritikų grupei, kurios pradininkas buvo Maironis ir kurią galima būtų pavadinti patriotinio kriticizmo grupe. Šią grupę išskiriame dėl to, kad pas mus egzistavo ir vadi­ namasis socialistinis kriticizmas, kurio ryškiausi adeptai buvo visi kairieji poetai, siekusieji ir grynai politinių tikslų. Miškinio kritika yra grynai lyrinė ir patriotinė, ir visi, kad ir karčiausi, žodžiai turėjo tik patriotinį tikslą: kovoti dėl savo krašto ateities. Miškinis šioje trečioje giesmėje kalbėjo karčią tiesą: Kiti broleliai valgė ir gėrė, Per naktį šoko iki gaidelių... Skrynias prikrovė visokio gėrio Už Tavo laimę, už Tavo dalią.

Ir ketvirtoje giesmėje poetas, tebereikšdamas susirūpinimą tautos ateitim ir jos likimu, prasiveržia milžiniško entuziazmo ir dina­ mizmo posmais, kartu liūdėdamas, kad „laukuos palieka takai apžėlę": Tave mes vedam į ponų puotą, Laukuos palieka takai apžėlę. Kad tik nereiktų varge kukuoti, Kukuoti vienai, kaip gegužėlei. Tau dar nuo pančių kruvinos kojos, Nuo sunkaus darbo rankos sugrubę... Sopuliu kančios krūtinėj stojas Ir nebetelpa šilkiniuos rūbuos. 86

Mes Tau iškelsim miestus ir uostus. Bus gera, gera namuos pabūti. Nasturtai žydi ant Tavo skruostų, Pamėlę akys laukų žibutėm. Iškirsim rankom dyviną kelią. Nes mes negalim Tau netikėti Ant rankų nešėm, iš pančių kalėm Ne dėl manieros ir etiketo.

Dirbtinėse gėlėse Miškinis apdainuoja išėjusios miestan ir sumiesčionėjusios moters tragediją. Poema ją rodo tuo metu, kai Ir pinigas, ir šilkas - niekas, Kai nėra kas kasas paglosto. Lyg tyčia vienišą palieka Subatos vakaro miglose.

Šis kūrinys yra iš kaimo atėjusios inteligentų kartos nostalgiškas šauksmas, kuris faktiškai nebėra realybė, bet poetinis išsisakymas. Dėl šios priežasties iš esmės ši poema yra naujausioji „Išarti kele­ liai, pasėti rugeliai, / Nebegaliu atrasti motinėlės dvarelio" versija individualinės kūrybos plotmėje ir individualia forma. Poemoje O kaime žaliasai Miškinio herojė patenka į miestą, bet sveiko instinkto vadovaujama grįžta namo. Ypač graži paskutinė (VIII) šios poemos giesmė. Kareiviai yra tipinga herojinė poema, savotiškas gedulingas maršas Nežinomajam Lietuvos Kareiviui, lyriškai patetiškas vai­ nikas jo kapui. Paskutinė poema Keturi miestai, kurios vardu pa­ vadinta visa knyga, priklauso prie silpnesnių kūrinių, nes joje ne­ besijaučia tiesioginio įkvėpimo, bet tik įgudusios rankos darbas. Po Keturių miestų Antanas Miškinis nepriklausomoje Lietuvoje nieko daugiau atskira knyga neišleido. Tačiau periodikoje jis paskel­ bė nemažą skaičių eilėraščių. Daugelis jų buvo proginiai, bet pilni miškiniško patoso ir oficialaus entuziazmo. Miškinis buvo tapęs oficialiu tautinio entuziazmo poetu. Dėl to jo šios rūšies eilėraščiuo­ se daug jam būdingos retorikos. Dažnai tikrą išgyvenimą užmuša arba jau girdėti žodžiai (kartojimasis), arba amatininkiškas momen­ tas. Tačiau tarp jų pasitaiko nepaprastai skaidrių ir pagaunančių dalykų, kaip „Daina apie Lietuvą" (Margi paukščiai padangėj sukas...), pilna džiaugsmo, užkrečiančio, šventiško, revoliucingo jausmo. Ro­ dos, tikrai visas kraštas dalyvauja artėjančio prasmingo rytojaus pre­ liudijoje: ir žmonės, ir kalnai, ir upės, ir ežerai eina didelės žinios 87

savo kraštui parnešti. Tai lietuviška iškilmių ir kūrybinio entuziaz­ mo poezija. Tokia yra ir jaunųjų ūkininkų daina „Mes išeinam į darbą didį", šiais kūriniais Miškinis užėmė postą, kurį iki tol tvirtai laikė Petras Vaičiūnas, ir užsidėjo ant galvos oficialaus patriotinio poeto vainiką. Čia ir baigėsi pirmoji, arba herojinė, Antano Miškinio poetinio kelio dalis. Antroji, t.y. kasdieninė, dalis prasidėjo tuomet, kai šalia taip grau­ džiai ir patetiškai dainuotosios Nuotakos atsisėdo raudonarmietis siauraakis Aleksandro Bloko skitas. Iš prigimties optimistas ir pla­ taus, iškilmingo mosto žmogus, jis dar bandė dainuoti naujojo režimo minias ir raudonas vėliavas, bet greitai buvo priverstas kukliai atsi­ sėsti ne „užu skobnelių, užu baltųjų", bet nelabai pageidaujamųjų suolelyje, - toli už Liudo Giros, Tilvyčio, Salomėjos Nėries, Montvi­ los, Rūko, Krumino ir kitų. Antrosios okupacijos pradžioje (1948) Miškinis turėjo nusiimti laisvo poeto apsiaustą ir įsijungti į nesibaigiančias kalinių gretas. 1953

KARALI AUS J UOKDARYS

Pulgio Andriušio šešiasdešimtmečiui

Pulgio Andriušio vardą pirmą kartą išgirdau iš savo vyresniųjų bro­ lių, gyvenusių ir besimokiusių Kaune. Pirmas mano literatūrinis kontaktas su juo buvo Mūsų rytojaus laikais tame pačiame Mūsų rytojuje, o gal ir kuriame kitame laikraštyje skaitytas lyrinis jo repor­ tažas iš Aukštaičių kaimo su motto: „Padūmavy parūkavy visi pa­ kraštėliai." Opatį Pulgį Andriušį pirmą kartą pamačiau Berlyne. Tai buvo 1944/1945 metų žiemą, viename netoli Friedrichstrasse stoties esančiame (tikriausiai jo nė žymės neliko) viešbutyje. Jis ten stovėjo savo šeimos rate, tarp gausybės lagaminų ir kitokios mantos, matyt, neseniai išlipęs iš traukinio. Supažindintas jis tik padavė ranką ir tęsė momentui sutrukdytą pokalbį, nė mažiausio dėmesio į mane nebekreipdamas. Vėliau teko su juo iš arčiau susipažinti, bendradarbiauti, o kartais net ir linksmintis kartu. Bet mano sąmonės Pulgio Andriušio port­ retų galerijoje ypač išsiskiria vienas, užfiksuotas 1945 ar 1946 metais Tūbingene įvykusio literatūros vakaro metu. \ sceną išėjo jaunyvas, bet jau žilstančiais paausiais, vidutinio ūgio žmogus rugiagėlių spal­ vos paltu. Vos tik jam pasirodžius, publika ėmė griausmingai ploti ir laidyti įvairias familiaraus pobūdžio pastabas (šaukti vardu etc.). Kontaktui sudaryti užteko vienos akimirkos. Nuo pat pasirodymo momento tarp jo ir publikos neliko jokios skiriančios ribos, tarytum jie būtų buvę man vienam nežinomos paslapties surišti. Pasiekęs scenos vidurį, jis žemai nusilenkė ir po to, profiliu į publiką, pradėjo nusirenginėti paltą. Publika godžiai sekė šią nusirengimo ceremo­ niją, kiekvieną jo judesį palydėdami nesibaigiančiomis ovacijomis. Pasinaudodamas visuotiniu triukšmu, aš galėjau laisvai stebėti jo fizionomiją. Man ypač krito į akį pusiau (iš vidaus, iš anapus kau­ kės) besišypsantis profilis, kankinančiai neužmirštamas, verčiantis noromis nenoromis paliesti savo paties veidą, - kažkas panašu į E.T.A. Hoffmanno Spragtuką, Fridrichą Didįjį ir Švabijos daržų gnomą. 89

Skaitė jis kažkokį feljetoną, vanojantį savo paties klausytojus: pir­ mose eilėse sėdinčius komitetų pirmininkus, šalpos įstaigų parei­ gūnus ir paskutinėse eilėse įsitaisiusius spekuliantus arba vaizbū­ nus. Nežiūrint to, publikos entuziazmui ir plojimams nebuvo galo. Pats feljetonas buvo paprasta aktualija ir neturėjo žymesnės lite­ ratūrinės vertės. Bet klausytojams tatai buvo absoliučiai antraeilis dalykas. Pats Pulgis Andriušis jiems buvo viskas. * * *

Pulgis Andriušis yra viena tų retų asmenybių, kurios pačioje savo viešojo gyvenimo bei veiklos pradžioje tampa legenda, kurios at­ spėja nerealizuoto minios romantinio polėkio idėją, savo jokių varž­ tų nepripažįstančia bravūra užkrečia jos vaizduotę ir išsiskiria tuo, kuo ji (minia) savo slapčiausiose svajonėse norėtų pasižymėti ir ko jai neleidžia miesčioniškas orumas. Ankstyvoje jaunystėje tapęs legenda, Pulgis Andriušis nejučiomis atsižadėjo paprasto piliečio tapatybės, užsivilko prašmatnų legendi­ nio personažo apsiaustą ir pasidarė spektaklių ištroškusios egoistiš­ kos minios nuosavybe. Tai buvo pirmoji pakopa. Naudodamasis savo tam tikra prasme priveligijuota pozicija ir vis labiau įsijaus­ damas į savo vaidmenį, Pulgis Andriušis, kaip savo metu Juozas Tumas-Vaižgantas, tapo pusiau oficialia figūra, antrojo bei trečiojo nepriklausomybės dešimtmečių vėjarodžiu. Pulgis Andriušis nuo Vaižganto skyrėsi tik tuo, kad jis buvo ne visuomenės veikėjas, ne praktinės veiklos žmogus, einąs ten, kur šaukiamas, kiekvienu mo­ mentu pasirengęs realistiškai spręsti situacijos iškeltas problemas, bet komentatorius ir savotiškas moralistas. Pulgio veikla buvo gry­ nai žodinė. Savo juokdaryba jisai, metaforiškai išsireiškiant, atliko karaliaus juokdario vaidmenį: žadinti miegančią karaliaus (šiuo atveju - minios) sąžinę. Eidamas karaliaus juokdario pareigas, Pulgis Andriušis visuomet pasiliko tipingas savo gimtojo kamieno atstovas - savotiškas aukš­ taitiškojo kaimo komikų bei lyrikų ambasadorius, neoficialiai pa­ siųstas į Kauną rūpintis, kad savąją kultūrą kuriant būtų atsižvelgta į jų krašto žmogaus polėkius. Bet kiekvienas juokas slepia ašaras. Jausdamas savo misijos pras­ mingumą, Pulgis Andriušis, kaip ir Kazys Binkis, nebijojo „gabaus, bet nerimto" žmogaus reputacijos, nevengė juokdario titulo bei 90

skrybėlės, nes visa tai buvo naudinga tobulesniamšios misijos atliki­ mui. Tik moralinis atlyginimas buvo menkas. Visi juo tamtikru laips­ niu žavėjosi, bet niekas nenorėjo jo „rimtai imti". Jau ir tais laikais, neskaitant gausybės humoristinių dalykų, teatro kritikos straipsnių etc., Pulgis Andriušis buvo paskelbęs keletą lyrinių aukštaitiškos buities gabalų, liudijančių neeilinį rašytojo bei stilisto temperamen­ tą. Bet į tai niekas nekreipė dėmesio. Kiti net piktinosi, kam Pulgis veržiasi į rimtų žmonių darbo sritį, nes visi jame norėjo matyti Pulgį ir tik Pulgį - vardą, virtusį pavarde, t.y. juokdarį, kuriam tik pirštą pajudinus visi triukšmingai juokiasi ir ploja. Vokiečių okupacijos metais, Pulgiui Andriušiui spaudoje pasisakius dabar nebeatsimenu kokiu „rimtu klausimu", atsakydamas jam kitas rytų aukštaitis, po­ etas Antanas Miškinis, iš aukšto, su neslepiama pašaipa tvirtino, kad Pulgis Andriušis nesąs nei rašytojas, nei ką, o tik šiaip sau pilietis iš kaimyninio Gaidžių kaimo ir dėl to nesą visai aišku, su kuo turima reikalo. Kaip matome, net ir legenda negarantuoja visiškos laisvės bei saugumo. Juokdarys, kaip ir vilkas, tik bėgdamas tunka. Vokiečių okupacijos metais, nežiūrint fakto, kad jis buvo tapęs vieninteliu žmogum, galėjusiu - oficialaus juokdario titulo priedan­ goje - sakyti tiesą okupantui į akis (aišku, tik žodžiu), Pulgis išgy­ veno pirmą savo karjeros krizę. Jei ne Miškinis, tai naujai ateinanti karta, išaugusi visiškai skirtingoje atmosferoje, vis tiek būtų iškėlusi tolesnio jo legendos galiojimo klausimą. Grynai estetinės kūrybos požiūriu imant, Pulgis Andriušis nebuvo sukūręs nė vieno dalyko, kuris būtų galėjęs pretenduoti į išlikimą. Svarbiausią jo juokdarybos dalį sudarė žodinė (konversacinė) satyra, kuri buvo grynai proginė momentui pritaikyti sąmojai, mirę kartu su momento aktualumu ir eventualiai išlikę tik apokrifiniuose anekdotuose. Visa, ką jis užrašė, tebuvo duoną, vandenį ir pastogę garantuojanti žurnalistika. Trum­ pai tariant, Pulgis Andriušis savo kūrybinėje karjeroje buvo pasiekęs tašką, kuris bulių kovų arenoje vadinamas tiesos momentu. Bet čia jis, kaip sakoma, laiku susigriebė ir ėmėsi „rimto" darbo. Šio tikrai rimto, ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas - Cervanteso Don Kichoto vertimas, išėjęs 1943 metais, kuriame Pulgis pasirodė besąs ne tik geras vertėjas, bet kartu ir neabejotinas lietuviškos prozos meistras. 1947-aisiais Pulgis Andriušis nustebino visus, paskelbdamas lyr­ inių apysakų knygą Anoj pusėj ežero, kuri iš karto garantavo jamvieną pačių pirmųjų vietų naujausioje mūsų beletristikoje. Šiai knygai laimėjus visuotinį skaitytojų bei kritikos pripažinimą, net ir didžiausi 91

skeptikai buvo pasiryžę šaukti: „Juokdarys mirė - tegyvuoja rašytojas!" Šią pirmąją knygą sekė kitos trys - Sudiev, kvietkeli! (1951), Tipe­ lis (1955) ir Rojaus vartai (I960), kurios patvirtino, kad pirmoji nebu­ vo atsitiktinybės produktas ir kad čia turima reikalo su stambaus masto beletristu. Iš dvidešimties metų perspektyvos žiūrint šiandien visiškai aišku, jog Anoj pusėj ežero yra viena pačių geriausių knygų šiapusinėje ir anapusinėje dviejų paskutinių dešimtmečių mūsų literatūroje. Pro­ zos, kaip instrumento, tobulumo požiūriu šiuo laikotarpiu Pulgiui Andriušiui prilygtų tik vienas kitas. Kone visa šiandieninė tremties proza, ir ypač premijuotoji, palyginus su Pulgio, atrodo lyg pernykš­ tis kurmiarausis šalia ugnimi spjaudančio ugniakalnio. Savo sveikais ir pilnakraujais kūriniais Pulgis Andriušis įtrėškė naujos gyvybės į baigiančias sukalkėti anemiškos mūsų beletristikos gyslas, paskleidė aštraus ir gaivinančio kvapo, lyg moteris, skreite atnešusi laukinių gėlių ir vaisių. Niekas prieš jį neišgavo tiek spalvų ir garsų, niekas žodžiais nesugėrė tiek daug melancholijos, peizažo ir buities. Jo ne­ paprastai lanksti ir taisyklinga kalba dažnais atvejais tampa pačios poezijos ekvivalentu. Skaitant Pulgį Andriušį ypač išryškėja trys kiekvienamgeramprozaikui būtinos dorybės: mokėjimas kurti este­ tiškai gyvą žmogų ir gamtą, tiesiog stebinantis vaizduojamosios medžiagos pažinimas ir kone absoliutus muzikinės bei stilistinės žodžio vertės jutimas. ♦ ** įsitvirtinęs beletristikos fronte (dabar jau niekas nebūtų drįsęs sakyti, kad jis nei rašytojas, nei ką), Pulgis Andriušis, greičiausiai prisimin­ damas savo krašto žmonių ambasadoriškus įgaliojimus, ne tik kad nemetė juokdarybos, bet gal net dar suintensyvino: per palyginti trumpą laiką su savo humoristiniais dalykais, plakančiais visų pla­ kamą ir už savo bėdas visus plakantį tremtinį, aplankė kone visas DP stovyklas; įsteigė, leido, redagavo humoro laikraštį Dievo paukš­ telis, kurį dažniausiai vienas pats ir prirašydavo. Šių kelionių metu Pulgio populiarumas pasiekė antrąjį zenitą, ir jo legenda suspindėjo naujomis spalvomis bei niuansais; susikūrė nauji anekdotai, kaip ir kadaise Lietuvoje. Štai čia, šio rašinio paįvairinimui, vienas tokių anekdotų, kuris, galimas daiktas, yra apokrifinis, tad už jo auten­ tiškumą galvos neguldau, ir mano tiesioginę nuosaką pats skaitytojas gali pasikeisti į tariamąją. 92

O anekdotas yra toks. Vienų savo humoristinių gastrolių metu atvykęs į Augsburgo stotį (skirtingi variantai nurodo skirtingas vietoves), turėdamas laiko iki traukinio, Pulgis nutarė užeiti į smuk­ lę išgerti bokalą alaus. Už kokio pusvalandžio grįžęs prie traukinio turėjo konstatuoti nemalonų faktą, kad visos vietos užimtos ir trau­ kinys sausakimšai pilnas. Momentą pagalvojęs, jis priėjo prie la­ biausiai prisikimšusio vagono ir ėmė skverbtis į vidų. Vagone susi­ grūdę keleiviai ėmė protestuoti ir stumti atgal. Matydamas, kad jėga čia nieko nepeš, Pulgis ramiai apsisuko ir ištiesęs ranką nustebu­ siems vokiečiams parodė kitoje platformos pusėje stovėjusio gar­ vežio sienoje didelėmis baltomis raidėmis išrašytą šūkį: Erst siegen, danu reisen! Disciplinuoti vokiečiai, pritrenkti tokios nesugriauna­ mos argumentacijos, dar labiau susispaudė, padarydami jamvietos, ir taip Pulgis galėjo tęsti savo kelionę toliau. Pulgio Andriušio Vokietijos laikotarpio humoristika paskelbta dviejuose feljetonų rinkiniuose: Ir vis dėlto juokimės (1946) ir Siun­ tinėlis iš Amerikos (1947). ** * Pabaigai reikėtų duoti bent šiokių tokių biografinių duomenų. Minint sukaktis, paprastai išskaičiuojama viskas iki mažiausių smulkmenų: kur solenizantas pirmininkavo, kur sekretoriavo, kur kasininkavo, prie to tiksliai nurodant laiką, vietą ir aplinkybes. Mes čia pasiten­ kinsime tik stambmenomis, nurodydami, kad Pulgis Andriušis gimė 1907metų kovo mėnesio 18dieną Gaidžių kaime (Utenos apskrityje), mokėsi Kauno universitete, žemaituku keliavo po Europą ir Maroką; kad po to gyveno Vokietijoje, iš pradžių Tūbingene, o vėliau Trossingene, kad iš ten išvyko į Australiją ir dabar gyvena Adelaidėje. Tai ir viskas. Rašytojo gyvenime svarbu ne kur, kada ir kaip gyveno, bet ką sukūrė. Kūryba yra tikroji rašytojo biografija. Tad norintiems giliau pažinti šios dienos Solenizantą patarčiau dar kartą perskaityti jo nuostabias knygas. Jose jis yra tikras ir visiškai visas. Aš esu įsiti­ kinęs, kad net ir skerdžius Zakarka su dėde Mykolą, beraštėms akims atsivėrus, gulėdami kur nors dangaus pakluonėje, skaito jas šia iškil­ minga proga ir stebisi akinančiais savo krašto vaiko gabumais. 1967

93

ŽODI S POMI RTI NEI HENRI KO RADAUS KO KNYGAI

Einsam steigt er dahin, in die Berge dės Ur-Leids. Und nicht einmal sein Schritt klingt aus dem tonlosen Los. Rainer Maria Rilke

Sėdantis rašyti šį palydimąjį žodį pomirtinei Henriko Radausko po­ ezijos knygai, ima keistai nejaukus jausmas - lyg kėsinčiausi atskleisti ką nors be galo intymaus, tebepulsuojančio privačia ir tik vienam žmogui priklausančia gyvybe, arba liesčiau neužgijusią žaizdą; išduočiau paslaptį, kurią, be manęs, taip gerai žinojo ir taip išmintingai mokėjo saugoti iš Italijos atvežtas stiklinis pingvinas Lambrusco. Taigi viskas tebėra gyva; niekas dar nespėjo nublukti: nei kaštanų orgijos Washingtono Botanikos sode, nei forsitijos geltonumas Dum­ barton Oaks parke. Ir, vaikščiodamas rudenėjančia alėja, aš vis dar instinktyviai tebesitikiu vingyje sutikti jo linktelėjusią ir kažkokio nematomo svorio prislėgtą figūrą, perdėtai intensyviu trumparegio žvilgsniu stebinčią krintančius lapus, nors šventė parke nesugrą­ žinamai baigėsi: Nevermore! Kad ir kaip keistai tatai skambėtų, bet turbūt sunkiausia rašyti apie žmogų, su kuriuo gyventa toje pačioje kasdienybėje, nuolat dalintasi įspūdžiais bei rūpesčiais, ginčytasi ir artimai draugauta, kitaip sakant, bandyti kartu su juo išgyventą kasdienybę paversti istorija. Ir čia nuolat tyko beveik neišvengiamas pavojus išduoti ne tik draugą, bet ir „objektyvią" tiesą. Nes istorijoje kone absoliučiai galioja gamtinei realybei prieštaraujantis dėsnis: juo arčiau stovi, juo blogiau matai. Todėl aš ir savotiškai gailiuosi nepajėgęs atsispirti Vytauto Sauliaus prašymui šias įvedamąsias pastabas parašyti. Bet skaitytojas, tikiuosi, atleis mano emocinius išsišokimus, sistemos stoką, dar nepasibaigusio gedulo perspektyvą bei nekrologinį cha­ rakterį - dalykus, kurių išvengti, Baudelaire'o žodžiais tariant, Sisyphe, ilfaudrait ton courage! Pradžiai - trumpa ekskursija į praeitį. Pirmas mano kontaktas su Radausku įvyko grynai literatūrinėje plotmėje. Tatai atsitiko 1935 94

metais, kai Juozo Keliuočio Naujoji romuva ką tik išėjusio Fontano proga paskelbė pluoštą eilėraščių, tarp jų ir „Stoties viršininką", kurio pirmoji strofa neišdildomai įsirėžė atmintyje: J tuščią peroną, Kur žiburio saulė atvėso, Kepurė raudona Išeina sutikti ekspreso.

Bet asmeniškai susitikome tik 1944 metų žiemą Berlyne, aikštelėje priešais Tiergarten stotį, kur mudu dabar nebeatsimenu kas supa­ žindino. Visa tai nenuėjo toliau neaiškaus pavardžių pasisakymo ir išliko atmintyje greičiausiai dėl to, kad tuo pačiu metu priėjęs ele­ gantiškas vokiečių saugumo valdininkas visiems patikrino doku­ mentus. Dar kartą Berlyne teko pasimatyti kažkieno sušauktame literatų susirinkime nekūrentose Potsdamo gatvės kiemo patalpose. Po programos važiavome kartu namo - iki Hallesches Tor stoties (Belle-Alliance-Platz), kur mus užklupo kasnaktinį anglų lėktuvų antskrydį skelbiančios sirenos. Arčiau susipažinome tik 1946 metais Tūbingene, kurio kaimy­ nystėje (Reutlingene) jis tuo metu gyveno. Nuo to laiko, kaip sa­ koma, mūsų keliai vis dažniau ir dažniau ėmė kryžiuotis. Paskutiniu jo gyvenimo dvidešimtmečiu, artimai draugaudami ir ilgus metus dirbdami po tuo pačiu stogu, susitikdavome kartais net kelis kartus per dieną - faktas, kuris mane savotiškai diskvalifikuoja ir kiekvienu atveju sumažina „objektyvaus" požiūrio galimybę. Draugystėn vi­ suomet įsismelkia tam tikra nediskretumo arba „žinojimo" dozė, varžanti abu partnerius, kurioje slypi išnaudojimo bei divulgavimo pavojus. Todėl ir aš, vėl kartoju, rašydamas šiuos žodžius, negaliu atsikratyti aukščiau minėtų pavojų sąmonės ir jaučiuosi - lyg artėčiau prie pasakos durų, kurių niekam nevalia atidaryti. Tad ką aš dabar galėčiau šios knygos skaitytojui pasakyti apie Henriką Radauską - žmogų, gyvenusį, kaip ir visi kiti, prozaiškai grubioje kasdienybėje, - nenusidėdamas nei Platonui, nei tiesai? Iš anksto perspėdamas skaitytoją nieko neimti raidiškai, aš čia ban­ dysiu duoti atsargų, pastelinį jo portretą, vengdamas bet kokių „reveliacijų", lygiai kaip ir bekraujų dorybių išskaičiavimo, būdingo nekrologams. Nes gyvame žmoguje dorybės ir ydos taip neatski­ riamai susilieję, jog viskas pareina, kaip pats Radauskas mėgdavo sakyti, nuo to, pro kurią akį pažiūrėsi. 8-8 94

95

Kiekvienam prašalaičiui, neįeinančiam į jo interesų ratą ir gyve­ nančiam už šventovės sienų, Radauskas turėjo atrodyti svetimas, ne­ suprantamas, o kartais net ir atšiaurus. Ir to jis ne tik kad neslėpė, bet dargi sąmoningai stengėsi pabrėžti ir neapsirinkamai tokį įspūdį sudaryti. Šitokia laikysena jam buvo paprasčiausia gynimosi prie­ monė nuo visų tų, kurie būtų galėję sutrikdyti jo privataus pasaulio rimtį bei ritmą. Bet tas jo tikras ar tariamas atšiaurumas iš tiesų tebuvo kaukė mimoziškam jautrumui paslėpti. Jautrumą jis laikė antiolimpietiška yda ir visomis priemonėmis stengėsi su ja kovoti ar bent neparodyti. Kitaip sakant, tai buvo tik fasadas. Geriausiai tatai galėjai pastebėti tada, kai reikėjo kam nors padėti. Metamor­ fozė įvykdavo per vieną akimirką, ir rūsčiąją kaukę bematant pa­ keisdavo samarietiškai susirūpinęs veidas. Šios savo „silpnybės", aišku, už jokius pinigus jis nebūtų prisipažinęs. Su draugais jis ga­ lėjo būti be galo malonus, šiltas ir atlaidus, ypač kai nesijautė esąs stebimas iš anapus šventovės ribų. Tik ten, kur kalba ėjo apie me­ nus, jis nepripažino jokio atlaidumo. Čia jo samarietiškumas ding­ davo tokiu pačiu greitumu, kaip buvo atsiradęs. „Amūziškais" indi­ vidais jis ne tik kad nesidomėjo, bet dargi aiškiai jų nemėgo. Posakis „ir menuose nusimano" Radausko lūpose buvo didžiausias komp­ limentas, lygiai kaip „nenusimano" tame pačiame kontekste reiškė kone absoliutų nuvertinimą. Žmones, apskritai imant, jis mėgo, nors ir ne visus, be to, šiek tiek egoistiškai, kaip vaikai, stengdamasis juos identifikuoti savojo pasaulio normų šviesoje, reikalaudamas laiky­ tis tam tikrų žaidimo taisyklių, pripažinti tam tikrus tabu, tam tikrą ritualą etc., nes jam pilnutinai atsiskleisti reikėjo uždaro rato nuotai­ kos, dekoracijų ir apšvietimo. Savo artimųjų, savojo „klano" ribose bei atmosferoje jis galėjo nusiimti visas kaukes, pasiduoti emocijai ir įsilinksminti iki ekstazės. Bet jo vienišumas, jo atsiskyrėliškumas tolydžio vis didėjo iš dalies dėl progresuojančio amžiaus, kuris neiš­ vengiamai siaurina santykiavimo galimybių ratą, iš dalies dėl ne­ įmanomybės ar nenoro meninę plotmę griežtai skirti nuo gyveni­ miškosios. Nemažai prie to prisidėjo elito sąmonė ir elitui būdingas selektyvus konservatyvumas - komplikuota tabu bei taisyklių sis­ tema, taikoma matematinės formulės griežtumu. Radauskas buvo toks žmogus, kurį visiškai teisėtai galėjai pava­ dinti menų alkoholiku. Menai jambuvo absoliutus pasaulio centras, vienintelė asmeninė obsesija ir kone vienintelis dėmesio vertas konversacijos objektas. Poezija, baroko muzika ir impresionistų tapyba 96

buvo temos, kurios jam niekad nenusibosdavo. Apie šiuos menus jis kalbėdavo su ne mažesne aistra bei užsidegimu, kaip kiti apie pi­ nigus, investicijas, nuosavybes, VLIKą ir ALTą. Be aukščiau minėtų dalykų, dar jis ypatingai mėgo diskutuoti gramatikos, žodyno ir literatūros teorijos klausimais. Vidudienio pertraukos metu išėję pa­ sivaikščioti į parką, valgydami „sumuštinius" mes ištisas valandas ginčydavomės dėl kokio nors metro arba žodžio vartosenos gali­ mybių. Diskutuoti su juo buvo vienas malonumas, ir ypač tais klau­ simais, kur nuomonės, bent iš principo, daugiau ar mažiau sutapo. Nesileidžiant toliau į atsiminimus, dabar tenka pereiti prie poe­ zijos, kurios įvedamoji charakteristika yra pagrindinis šio rašinio uždavinys. Literatūrinės periodizacijos požiūriu, nežiūrint palyginti gana vėlyvo „oficialaus" pripažinimo, Radauskas priklauso vadinamosios nepriklausomybės laikotarpio kartos jaunesniajam sparnui, aktyviai nebedalyvavusiam Keturių vėjų revoliucijoje. Su nepriklausomybės karta jį sieja ne vien tik chronologija, bet taip pat ir kultūristorinis fonas: tos pačios įtakos, ta pati atmosfera. Bet, apskritai imant, savo kartoje Radauskas buvo ir pasiliko vienas, šalia arba aukščiau tipiš­ kiausių jos tendencijų srauto. Taip atsitiko dėl keleto priežasčių. Pir­ miausia dėl jo griežto atsiribojimo nuo estetinei kūrybai iš esmės svetimos, bet mūsų literatūros tradicijoje giliai įsišaknijusios utilitaristinės tendencijos aktyviai dalyvauti sprendžiant savo krašto tautines bei socialines problemas. Toliau - dėl jo urbanistinės kul­ tūros bei nenoro pasiduoti tuo metu populiariai, bet savo esme ata­ vistinei „veidu į kaimą" idėjai. Kitaip tariant, jam buvo nepakeliui nei su pjūvininkais, nei su granitininkais, nei su trečiafrontininkais. 1935 metais, kai pasirodė pirmasis Radausko eilėraščių rinkinys Fontanas, mūsų poezija po trumpos, bet triukšmingos Keturių vėjų revoliucijos vėl buvo grįžusi į tradicinę emocinės kontempliacijos vagą ir užsiėmusi ilgai trukusiu nelaisvės periodu susikaupusio as­ meninio bei nacionalinio sielvarto, atmiešto vis dažniau iškylančiais socialiniais motyvais, išliejimu. Konsteliacija Radauskui buvo aiškiai nepalanki, ir dėl to nenuostabu, kad Fontanas atsitrenkė į šaltą kri­ tikos bei publikos abejingumo sieną. Recenzentai, pagyrę už gerą techniką, sklandų eiliavimą etc., rinkinio autorių pavadino „estetu", „formalistu", tuo lyg ir duodami suprasti, kad jo poezija tėra tuščias ir mums, „žaliojo kaimo" vaikams, nereikalingas žaidimas. Skai­ tytojai, permaitinti čiobrelių ir papievių lyrika, visai nereagavo. 97

Tokiamsantykiui su kritika ir skaitytojais susidaryti iš dalies padėjo ir paties autoriaus aristokratiškai atokus pasyvumas bei literatūri­ niam jaunimui būdingos arogancijos stoka. Radauskas nė nebandė organizuoti leidinio ar sąjūdžio savo poezijos idėjoms propaguoti. Triukšmingame to meto literatūrinių „kovų" fone norint būti išgirs­ tam, reikėjo kalbėti garsiai, o kartais net ir šaukte šaukti. Ir dėl to turėjo praeiti penkiolika lemtingų įvykių kupinų metų, t.y. ikiStrelės danguje pasirodymo, kol jo poezija galų gale susilaukė seniai už­ tarnauto pripažinimo. Be abejo, visa tai, kas šiandien mums atrodo savaime aišku, iš 1935 metų perspektyvos buvo daug sunkiau įžiūrėti. Laiko ir mados poveikiui dažnai nepajėgia atsispirti nė patys įžvalgiausi kritikai. Kaip ten bebūtų, šios dienos akimis žiūrint, Fontano pasirodymas buvo viena reikšmingesniųjų datų nepriklausomybės periodo lite­ ratūros istorijoje, nors ir tik retroaktyviai, nes ši knyga toli gražu neturėjo tokio poveikio, kokio būtų buvę galima laukti pagal jos meninį svorį. Dabar ji mums atrodo svarbi vien jau kaip protestas prieš lyrinius ano laiko poezijos epigonų „ekscesus" ir tam tikrą formos bei technikos nuosmukį. Iki šiol kalbėję būtuoju laiku, grįžkime į esamąjį ir, turėdami šiokį tokį foną bei perspektyvą, bandykime pažvelgti į pačią poeziją. Tu­ rint prieš save visą Radausko poetinį palikimą, pirmiausia krinta į akį jo poezijos tolydumas, nepertraukiamai vientisa linija. Jokių šuolių, jokių digresijų. Tai, kas buvo matoma ar menama Fontane (1935), tebėra ir vėlesniuosiuose rinkiniuose (Strėlėje danguje, 1950; Žiemos dainoje, 1955; Žaibuose ir vėjuose, 1965), neišskiriant nė čia skelbiamųjų paskutinių eilėraščių. Vienintelis ryškesnis pasikeiti­ mas - tolydžio vis augantis palinkimas į klasicizmą. Tai liudija, be kitų dalykų, ir įmantraus asonansinio rimo laipsniškas išnykimas. Radausko poezijoje, išaugusioje akmeizmo, ekspresionizmo, neosimbolizmo ir neoklasicizmo poveikyje, aiškiausiai pastebimos „skel­ biančios" tendencijos yra formos kultas, antilyrizmas, kuriuo jis tiesiogiai konfliktuoja su savo generacija, ir reliatyvus estetizmas. Nesusipratimams išvengti tenka pastebėti, kad jo formos kultas ma­ žai ką arba nieko bendra neturi su formalizmu specifine šio žodžio prasme, t.y. su rusų ir Vakarų formalizmo mokyklomis, bandžiu­ siomis žodį laikyti nuo sąvokinio turinio atsieta, nepriklausoma bū­ tim. Tiesa, Radauskas domėjosi Chlebnikovo, Kručionych, Eichenbaumo, Jakobsono, Šklovskio ir Tynianovo teorijomis (otstranenije 98

prijoma, zaumnyj jazyk etc.), bet savo poezijoje toli gražu nebuvo toks radikalus. Faktiškai jo „formalizmas" nieku nesiekė toliau Thėophile'o Gautier reikalavimo, kad mūza apsiautų ankštą teatrinį batu­ ką (cothurne etroit), ir tenkinosi normos, simetrijos bei muzikalumo pabrėžimu. Radausko poezija skelbia ne formos persvarą, bet žodžio transformuojamąją galią sukurti naują realybę, paremtą struktūrinės turinio ir formos vienybės principu. Kaip jau sakėme, savo antilyrizmu Radauskas konfliktuoja su bendralaikiais. Jo antilyrizmas pirmiausia pasireiškia romantinės aš ir pasaulio vienybės suardymu ir perėjimu į individualistiškai objek­ tyvaus stebėtojo poziciją. Radauskas gyvena pasaulyje ne tiek su daiktais ir žmonėmis, kiek tarp daiktų ir žmonių, spalvų ir situacijų žaisme. Jo poezija nebėra tradicinis „širdies balsas" ar autoanalitinis monologas, bet optinių, akustinių bei kinetinių išorinio pasaulio santykių estetinės vizijos atskleidimas, spalvų, garsų ir judesių or­ gija. Jo poezijos „herojus" yra nebe visai nepriklausomybės gene­ racijai būdingas lyrinis aš, bet daiktų ir fenomenų pasaulis. Pirmuoju asmeniu parašytų eilėraščių skaičius palyginti mažas. Ilgus amžius poetų kankintos širdies funkcijas Radausko santykyje su realybe atlieka akis ir ausis, regėjimo ir girdėjimo pojūčiai. Čia būtų galima kalbėti ir apie tam tikrą Pasternako poezijos poveikį. Radausko realybės vizija bendriausia prasme yra ekspresionistinė. Jis nesitenkina įspūdžių fiksavimu, bet atrenka juos, transformuo­ ja, pajungdamas savajai pasaulio sampratos sistemai, kai kur eida­ mas iki vadinamajam fantastiniam realizmui būdingo tikrovės ribų nepaisymo. Eilėraštyje „Senelės darbai" daiktų ir žmonių pasaulyje viešpatauja transcendentinis mirties siaubas: Senelė nori aplankyt gimtinio kaimo obelis. „Greičiau važiuokit, juk naktis šviesi!" Staiga į medį trenkia automobilis, Ir senė juokias po sudužusiu taksi.

Žiemos dainos ir Žaibų ir vėjų laikotarpiu lygiagrečiai su klasicistine tendencija daiktų ir fenomenų pasaulį vis dažniau nustelbia erudi­ ciniai meno, muzikos etc. pasaulio motyvai (anksčiau rodęsi tik sti­ listinių priemonių forma), eilėraščiams suteikdami estetinių bei kultūristorinių komentarų pobūdį. Radausko estetizme svarbiausi momentai yra meninio pasaulio kėlimas aukščiau buitinės realybės ir jau mūsų minėtas atsiribojimas 99

nuo suinteresuotos, kovojančios ar kuria kita prasme angažuotos poezijos. Joeilėraščių kalba, griežtai gramatiška, bendrinė, be mažiau­ sios tendencijos leistis į kokias eksperimentines avantiūras, sklandi ir taisyklinga, savo semantinėmis asociacijomis yra tarpkario epochos (1918-1939) kalba. Epochos prasme tą patį galėtume pasakyti ir apie vaizdų sistemą. Būties ir formos dialektikoje Radauskas, be abejo, buvo nepaju­ dinamas formos gerbėjas. Žodžių „būtis", „idėja" jis apskritai nemė­ go, kaip nemėgo ir pačios filosofijos. Savo kritikoje bei privačiuose pasikalbėjimuose kategoriškai neigdamas religinės, filosofinės, pa­ triotinės, socialinės, politinės ir kitokios tematiškai sąlygotos poezijos galimybę, jis nebuvo visiškai nuoseklus. Iš tiesų tai buvo ne tiek įsi­ tikinimas, kad minėtomis temomis nebūtų įmanoma nieko gero pa­ rašyti, kiek skydas prieš nuolatinę ideologijų grėsmę ir atsikirtimas visiems tiems, kurie jo poeziją laikė tuščiu žaidimu. Paties Radaus­ ko eilėraščiai nerodo jokios specialios tematinės diskriminacijos. Visi jie turi aiškiai ir dėsningai suformuluotą turinį, liudijantį tam tikrą pasaulėžiūrą etc. Ir frazė Aš nestatau namų, aš nevedu tautos yra nė kiek ne mažiau deklaratyvinė negu, sakysim, Brazdžionio Šaukiu aš tautą. Jos skiriasi tik kitokiu turiniu, kitokiu suinteresuotumu, kitokių idėjų propaganda. Radauskas skelbia savo olimpietišką nesuintere­ suotumą, atsisako angažuotis, tuo tarpu Brazdžionis pakeltu balsu angažuojasi. Kitaip sakant, ir vienas, ir kitas „skelbia", tik kitokias idėjas ir kitokiu būdu. Ieškodami giminystės ryšių su kitais jo generacijos poetais, galė­ tume paminėti Vytautą Sirijos Girą ir ankstyvą (Amžino žydo ir Krin­ tančių žvaigždžių) Brazdžionį. Pirmasis artimas savo poetiniu urbanizmu ir lengva ironija; antrasis - savo ekspresijos dinamika, vaizdiniu išradingumu bei poetinės technikos virtuoziškumu. Braz­ džionį Radauskas savo kartoje bene aukščiausiai ir vertino, ypač už jo retai kieno mūsų poezijoje prilygtą poezijos techniką. Sugebėjimas lengvai ir sklandžiai eiliuoti Radausko akyse buvo didžiausia poeto dorybė, šia proga galima prisiminti Radausko pamėgimą draugų tarpe žaisti citatomis bei įvairiomis kalbomis deklamuoti savo mėgs­ tamų poetų eilėraščius, kurių jis mokėjo begales. Deklamuodavo ir Brazdžionį: Mes neturime namų pas juodą girią, Mes neturime baltų avių bandos.

100

Kalbėdamas apie nepriklausomybės periodo poeziją, nepalan­ kiausias buvo Salomėjai Nėriai ir Kaziui Borutai. Savo literatūriniuose sprendimuose Radauskas buvo nepaprastai reiklus ir griežtas. Vertindamas jis nepripažino jokių lengvinančių aplinkybių, kurios, deja, mūsų literatūros istorijoje suvaidino tokį žymų vaidmenį. Ką jis mėgo - mėgo beveik be jokių rezervų. Ko ne­ mėgo - taip pat be jokių rezervų. Ir dažnai jam pakakdavo aguonos grūdo dėmės, kad visą kalną nurašytų. Prašalaitį, nepažįstantį jo konversacinio stiliaus manierizmų, t.y. nežinantį, kur baigiasi sti­ listinė hiperbolė ir prasideda dalykiškai rimtas teigimas, be abejo, turėjo šokiruoti tvirtinimas, kad Claudel esąs grafomanas arba kad Tolstojus nesugebąs suregzti padoraus sakinio. Be šių dviejų, konversacinių betes notres kategorijai priklausė Goethe, Stendhal, Bal­ zac, Gorkis, Hermann Hesse, T.S. Eliot, Thomas Mann... Mėgstamų­ jų sąraše, minint tik pačius reikšmingiausius, pirmavo rusai: Paster­ nakas, Mandelštamas, Achmatova, Babelis, Nabokovas; vokiečiai: Heine, George, Rilke, Hofmannsthal, Morgenstern, Kastner; lenkai: Tuwim, Lechon, Pawlikowska, Bruno Schulz; prancūzai: Flaubert, Verlaine, Maupassant, Cocteau. Pabaigai lieka klausimas: kokia yra Radausko poezijos situacija šiandien, tam tikram laikui praėjus nuo jo mirties? Rašytojui mirus, jo kūryba patenka į savotišką laiko purgatorium: nustoja autoriaus globos ir išeina iš asmeniškai saistančių literatūrinių santykių sferos. Kritika ilgai dar lieka nekrologinė, patetiška. Ir tik po ilgesnio laiko pamažu ima ryškėti, kas yra antlaikiška, arba blukti visa tai, kas buvo laikoma antlaikiška. Kitaip sakant, pasibaigus konfrontacijai su skai­ tytoju bei kritiku, prasideda konfrontacija su laiku. Viena yra aišku, kad dabar nebėra pavojaus nei paankstinti, nei pavėluoti. Ir faktas, kad jo poezija savo laiku, vieną kartą paankstinusi, kitą kartą pavė­ lavusi, neturėjo žymesnės įtakos, greičiausiai bus išėjęs į naudą. Dėl to ji šiandien atrodo tokia pilna ir neišnaudota. Epigonai tik iščiul­ pia geriausius poezijos syvus, iššvaisto jos lobius, be jokios atodairos viską vulgarizuodami. Tikroji Radausko poezijos reikšmė bei vertė atsiskleis tik tuomet, kai ji grįš ir vėl įsišaknys Lietuvos žemėje, kur šlama vienišos liepos nakty be krantų ir kur pernai miręs piemenukas, meškeriodamas paupy, jam tebemosuoja savo trapiąja ranka. 1971

101

ŽEMĖS UŽTEKĖJI MO POETAS

...dainų nerūpestingų nedainavo ir nerašė poemų, saule žydinčių. Užrašas

1953 metais išėjusi suvestinė Juozo Kėkšto poezijos knyga Etapai (Juozas Kėkštas, Etapai: poezija, 1933/1953, Nordlingen: Venta, 1953) apimanti dvidešimties metų laikotarpį, kurioje šalia jau atskiruose rinkiniuose paskelbtos poezijos yra ir visiškai naujų dalykų, duoda išsamų šio poeto ir žmogaus vaizdą. Poeto ir žmogaus, nes Juozo Kėkšto poezijoje, nežiūrint vėlesniuosiuose eilėraščiuose pastebimo linkimo į abstrakciją ir nesuinteresuotumą, poetas ir žmogus, giesmė ir kova ėjo ir šiandien tebeina toje pačioje gretoje. Kaip poetas ir kaip žmogus, Juozas Kėkštas už viską mokėjo gry­ nu pinigu, t.y. pačiu savim. Jo kova nebuvo tik akinanti metafora, skirta kitus uždegti: jis kovojo realiai. Kalėjimas ir laisvės ilgesys bu­ vo jo realybė. Jis ir plaukė tikrais, ne poetinės butaforijos laivais, išgyveno realų jų sudužimą ir naujos žemės užtekėjimo viziją, pa­ ties poeto žodžius parafrazuojant. Tad jo liudijimai yra autentiški, išgyventi žmogiškai ir poetiškai, dideli savo pilkumu - kaip kraujo dėmės, kurios kalba tiems, kurie jas paliko. Kaip poetas, Juozas Kėkštas išaugo naujausios lenkų poezijos sociališkai ir literatūriškai „revoliucinio" sparno (Broniewski, Przyboš, Brzękovvski, Gatczynski, YVažyk) poveikyje. Tad jo beveik niekas neriša su tradicine poezija. Tačiau atsistojimas šalia tradicijos Juozo Kėkšto poezijoje reiškėsi ne jos griovimu (jis norėjo griauti tik skurdo ir kalėjimų sistemos tradiciją), bet visišku pripažinimu ir pakartojimo bei atnaujinimo neįmanomybe. Tiesa, būtų galima bandyti surasti šiokių tokių saitų su ugninga Slowackio poezija, bet ir tai tik ideologinėje plotmėje. Juozas Kėkštas formališkai brendo įtakojamas kovojančios poezijos, kurios žodis norėjo tapti ginklu, kurios adeptai žengė milžiniškose laimės žiburio ieškotojų miniose. Pirmajame savo rinkinyje Toks gyvenimas (1938) Juozas Kėkštas stovi 102

idėjiškai angažuotos, kovojančios poezijos ir revoliucinės kultūros tradicijoje. Jame dar pastebima giminystė su Boruta. Bet Kėkšto patosas artimesnis Mickevičiui, be revoliucinės butaforijos (kurios pilna pas Borutą), gilesnis ir esmingiau angažuotas. Italijos perio­ du jis pasuks daugiau estetiškai angažuotos poezijos kryptimi. Rinkinys Rudens dugnu (1946) šia prasme yra pereinamojo laikotar­ pio gairė. Staigiame horizonte (1946) Kėkštas, italų hermetistų (Un­ garetti, Quasimodo, Montale etc.) paveiktas, žengia visiškai nauju keliu. Šis rinkinys žymi jo artėjimą prie klasiškos Vakarų tradicijos ir nusisukimą nuo vadinamosios proletariato kultūros, nuo miniai suprantamo žodžio prie individualistinės ir estetiniais motyvais pa­ grįstos formos. Bet jo santykis su tikrove ir toliau lieka „objektyvus", industrinis, urbanistiškai abstrahuotas, - kaip Morandi tapyboje. Juozo Kėkšto poezija yra veiksmažodžio, ne būdvardžio poezija. Idėjų ir kalbinių elementų dinamika, ne vaizdas, yra jos centre. Ji yra nuoga, be papuošalų, nuoga kaip ugnikalnio žemė, Henri Michaux žodžiais išsireiškiant, - kovos kietumo ir nepermaldaujamumo liu­ dininkas. Tai - juoda-balta poezija, Frans Masereel literatūroje. Ji dažnai yra kaip nuogas ir rūstus kalnynas, matomas čia pat, bet nepa­ siekiamas ir tolimas. Aukščiausios jos viršūnės - „Anapus upės", „Maioli žydi aguonom", „Diena naktin", „Tolimosios skundas", „Ne­ gyvo angelo daina" etc. - imponuoja savo šalta ir išdidžia jėga: štai stoviu prieš jus nuogas, mano kaulai balti ir plėšrūs, akių duobės juodos. Kaukolė suledėjus braška, dantys tapo kieti ir žodžiams gimti išplėšė teisę. Štai stoviu prieš jus sutrupėjusiais sparnais angelas negyvas, kurs buvo maitinamas visais pažinimo medžio vaisiais šioj gėrio ir blogio karalystėj. „Negyvo angelo daina"

Tik labai retais atvejais poetas susigundo spalva ir tikrovės forma, duodamas tokių stiprių ir išbaigtų posmų, kaip: 103

Pakvipo saulė išilgai alėjų Glicinijos kasų šaltuoju violetu, Kad šalčio to liepsnoj vidudienį žydėtų ir žmonės, ir vardai suakmenėję. „Campo Verano dieną"

Savo žmogiška ir poetine laikysena (aišku, ne asmeniniame gy­ venime, bet poezijoje) Juozas Kėkštas yra esmingai romantikas. Ro­ mantikas savo idealizmu, kovojančio žmogaus absoliutinimu. Pradė­ jęs revoliucinio romantizmo dvasia, išgyvenęs daugelį lūžių, vėliau Kėkštas savo poezijoje nueis intelektuališkai nulemtos kovos keliu, žmogiškoje plotmėje užimdamas humanistinio romantiko poziciją. Čia dar norėtųsi paliesti vieną opų klausimą - Juozo Kėkšto ryšio su nepriklausomos Lietuvos poezija problemą. Šį klausimą laikome opiu dėl to, kad ir pats poetas yra pasisakęs šiuo klausimu savo atvirame laiške lietuvių rašytojams. Tad ir mes čia norėtume akcen­ tuoti jo vienišumą ir specifinę poziciją nepriklausomoje Lietuvoje susiformavusių ir pasireiškusių poetų tarpe. Nepamirština, kad Juozas Kėkštas (rinkiniu debiutavęs 1938 me­ tais) brendo visiškai kitokioje tautinėje, politinėje, kultūrinėje ir net ekonominėje atmosferoje. Jo komunikacija su Vakarų kultūra ėjo vi­ siškai kitais keliais ir turėjo kitokią prasmę. Ir kelias į Vakarus jam buvo nepalyginamai trumpesnis, nes Vilnius ir Varšuva stovėjo vi­ somis prasmėmis arčiau Vakarų kultūros židinių negu Kaunas. Sun­ ku jį būtų įrikiuoti (su pirmojo periodo eilėraščiais) net ir į mūsų revoliucinių romantikų gretas, nes ir šiuo atveju susidarytų milži­ niški perspektyviniai skirtumai. Neturėjimas beveik jokio ryšio su liaudies tradicija ir gimtojo krašto gamtovaizdžiu, taip būdingo nepriklausomybės periodo poetams, taip pat būtų vienas iš argu­ mentų šiai tezei pagrįsti. Ta pačia proga galima pažymėti, kad Juozo Kėkšto poezijos gamtovaizdis yra internacionalinis: nomadiškas Argentinos peizažas, Italija etc. Faktiškas Juozo Kėkšto įsiliejimas į bendrą lietuviškos poezijos upę įvyko jau emigracijoje. Jis įsiliejo į ją kaip platus intakas, atneš­ damas naujų verpetų ir naujos jėgos. 1954

104

NEVERMORE

Vytauto Mačernio portretui ir atminimui

Šios prisiminimų nuotrupos skirtos Vytauto Mačernio portretui ir atminimui. Tad koks jis išlikęs mano atminties filmo juostelėje? Pro akis bėga ištisa galerija jo portretų, charakteringų laikysenos mo­ mentų - visas gyvas žmogus, pridengtas lengva, bet kasdien sunkė­ jančia dešimties metų migla: jo eisena, jo ūgis, jo profilis, jo rankos, nosis, akys, plaukai ir veidas. Bet visa tai nuskendę praeity - apy­ tamsės scenos užkulisy, kur guli suversta visa anos dienos lėlių te­ atro butaforija. Ir vėl reikia jas prikelti iš dulkių, ir vėl išvesti į sceną, ir vėl mėginti sudaryti tikrovės iliuziją. Lengviausiai man dabar vyksta atkurti Mačernį einantį (kažkodėl aš jį ryškiausiai atsimenu einantį, ateinantį, nueinantį, įeinantį ir išeinantį) rudenėjančia Šv. Onos gatve Vilniuje ir išnykstantį sunkios Skaisčiausios Dievo Mo­ tinos cerkvės šešėlyje. Jis eina svyruodamas į šalis, rankas į palto kišenes susikišęs, tai vieną, tai kitą petį mesdamas pirmyn ir sunkiai vilkdamas kojas, lyg jos į žemę klimptų. Tai einančio Mačernio port­ retas. Detalesnei jo fiziologijos studijai mano atmintis diktuoja visą aibę papildomų smulkmenų. Aukštas, plonas, trupučiuką linkterė­ jęs, nedarnių judesių, bet gerai suderintų su apyskurdžiais rūbais; tamsūs, trumpai pakirpti plaukai su perskyrimu kairėje pusėje, di­ delės ir taip pat tamsios akys, drėgnos ir liguistai švytinčios; gražus, bet nelabai taisyklingas veidas, gražus savo kontrasto ir netaisyklin­ gumo estetika; didelė anglosaksiškos rasės nosis, kokią labai dažnai sutinkame XVIII šimtmečio anglų dailininkų tapytuose aristokratų portretuose, - štai visos pagrindinės jo veido linijos. Tačiau visas jo kūno ansamblis daug sunkiau duodasi aprašomas. Tame ansambly­ je buvo kažin kas dvasininkiška ir aristokratiška, šitaip turėjo atro­ dyti Bernanoso cure d'Ambricourt. Aristokratiškų bruožų, deka­ danso aristokratijos bruožų, buvo jo kūno linijų ir formų keistai skambančioje disproporcijoje ir disharmonijoje - kraujo ir intelek­ tualinės aristokratijos bruožų. Lieknas iki elegancijos kūnas, defor­ muotas didelėmis, nejudriomis kojomis ir muzikinių vunderkindų 105

interpretatorių beformėmis rankomis, priminė intelektualinės Va­ karų rasės tipą. Ieškant palyginimų, būtų galima paminėti keistą jo panašumą su T.S. Eliotu. Tas pats profilis - galva ir nosies linija, tas pats ūgis, ta pati dvasininko fizionomija. Tas panašumas ypač ryš­ kiai atsiskleidžia Elioto jaunystės fotografijoje, kurioje jis stovi prie Faber and Gwyer leidyklos įėjimo. Tačiau jo išvaizdoje buvo charakteringiausia tai, kad jis labai ryš­ kiai skyrėsi iš kitų. Jis skyrėsi taip, kaip Anderseno pasakos Bjau­ rusis ančiukas. Dažnai skurdžiau už kitus apsirengęs, jis vis tiek atrodė kitokiame šiltadaržyje išaugęs. Mačernis priminė pietietišką kaštaną, šalto ir žvarbaus šiaurės klimato apnaikintą, nežinia kokiu būdu atsiradusį šiurkščiažievių beržų ir juodalksnių miške. Jo tėvas buvo jei ne kraujo, tai bent polėkių ir gyvenimo aristok­ ratas. Motina - amazoniško tipo ir temperamento moteris. Nors jie abu ir buvo savo gyvenimo būdo ir temperamento aukos, tačiau pats Mačernis su neslepiamu pasididžiavimu pasakodavo apie platų jų gyvenimą. Savo pasakojimuose Mačernis save visuomet vaizduo­ davo kilmingo vaiko rolėje, su visais įprastiniais atributais - arkliais, fajetonais, tamsiomis dvaro alėjomis ir 1.1. Jis pasakodavo tik iš vai­ kystės, nes vėlesniais metais toji idilija buvo antiromantiškos realy­ bės sugriauta. Pusiau juokais, pusiau rimtai, bet visuomet degančio­ mis akimis jis pasakodavo jo tėvą buvus kilusį iš senos vengriškos šeimos, kažin kokių vėjų atpūstos į Lietuvą. Senoji jo giminės pa­ vardė buvusi Magyar (Madjar), kuri vėliau virtusi Mačerniu. Grei­ čiausiai visa tai buvo fantazijos padarinys, bet kaip tik dėl to ir buvo tiesa. *** 1939 metų rudenį Mačernis atvyko į Kauną ir pasirodė daug kam gerai pažįstamų Didžiųjų universiteto rūmų koridoriuose marga­ spalvėje studentų minioje. Universiteto studijoms Mačernis pasi­ rinko anglų kalbą ir literatūrą, kurių studijavimas buvo sena jo sva­ jonė. Jau gimnazijoje šiuo klausimu jis buvo griežtai apsisprendęs. Jį traukė anglų konservatizmas, komplikuotos jų civilizacijos apei­ gos ir visas anglosaksiškosios kultūros žaidimo taisyklių komp­ leksas. Mačernis nemėgo nieko, kas neturėjo tradicijos: nei daiktų, nei žmonių. Studijuoti jis ėmėsi su nepaprastu uolumu ir rimtumu. Pasitikėjimas universiteto mokslais buvo dar toks didelis, kad jis 106

tuojau pat ėmė lankyti visas savo srities paskaitas, vesti smulkiau­ sius užrašus ir t.t. Tačiau neilgai trukus reikėjo sunkiai nusivilti. Ir nusivylimas buvo ne mažesnis už pirmykštį pasitikėjimą. Paskaitose jis nerado to, ko ieškojo ir tikėjosi rasti. Vietoje laukto anglų kultūros ir literatūros paslapčių atskleidimo tekdavo pasitenkinti keliomis naujomis datomis ir nuogais veikalų pavadinimais - taip pat su išlei­ dimo, parašymo ir dar kitomis datomis. Taip maždaug atrodė litera­ tūros mokslas Kaune 1939 metais. Mačernis gana ilgai kovojo su pa­ skaitų nuoboduliu, bijodamas kietos nusivylimo patirties, kuri jo disciplinuotai dvasiai iki šiol buvo nepažįstamas reiškinys. Tik žymiai vėliau, jo kultūros idealui pasikeitus ir anglosaksų vietą užėmus kitoms Vakarų tautoms ir slavams, jis ir pats nevengė tų savo stu­ dijų paironizuoti. Tačiau respektas anglosaksiškajai poezijai išliko daugiau ar mažiau nepaliestas visam laikui. H.W. Longfellow, Walt Whitman, Wieliam Blake, E.A. Poe, lordas Tennyson ir W.B. Yeats ir toliau pasiliko dažniausiai cituojami poetai. Tais pačiais metais pirmą kartą išgirdau jį skaitant savo eiles. Vėlyvą rudenį, lapkričio pradžioj ar spalio pabaigoj, Ateitininkų rūmų didžiojoje salėje vykusiame susipažinimo su jaunesniaisiais studentais vakare Mačernis skaitė pirmąją savo Viziją. Tatai turėjo būti pati pirmoji šio eilėraščio redakcija, parašyta paskutiniaisiais gimnazijos metais. Bet tą vakarą Mačernio poezija dar nepajėgė prasimušti pro tuo metu viešpatavusią tarp studentijos bohemietiškos poezijos madą. Mačernis dar neturėjo publikos. 1939 metais didžiausias plojimų audras ir skaitytojų entuziazmą po Jono KossuAleksandravičiaus, Antano Miškinio, Bernardo Brazdžionio ir Salo­ mėjos Nėries sukeldavo Kazio Zupkos, Mykolo Linkevičiaus, Al­ fonso Keliuočio ir Leonardo Žitkevičiaus poezija - bohemietiška, nerūpestinga, prarastos tėviškės ir prarandamos jaunystės poezija. Mačernis kalbėjo visiškai kitais žodžiais ir kitomis temomis. Tai nebuvo „žaliojo ilgesio žodžiai", bet žmogiškojo ilgesio žodžiai. Mačernio žodis grįžo atgal į visuotinumo tradiciją, į klasicizmą. Jo poezija atsistojo tame pačiame taške, iš kurio pradėjo savo žygius visa poputininė lietuvių poezija, tik nuėjo visiškai kitu keliu. Mačer­ nio eilėse buvo daug daugiau saitų su Putinu ir Faustu Kirša negu su naujausiais poetais. Ir įvairiais požiūriais. Pirmiausia kalbos cha­ rakteriu. Paskui - minties ir formos pusiausvyros koncepcija. Savo tiesioginiu ir didžiausiu mokytoju Mačernis laikė Valančių. Iš Valan­ čiaus per Maironį, Putiną ir Kiršą prasidėjo žygis į Vakarus. Ir tas 107

žygis buvo pirmiausia intelektualinis, ne formalinis. Vizijų formos pasirinkimo argumentai mažai ką teturėjo bendra su poetinės tech­ nikos patobulinimu. Mačernis ieškojo plataus ir laisvo ritmo, ku­ riame galėtų tilpti žodžiai, sunkūs savo pirmine jėga ir prasme. Vizijų įforminimo pavyzdžiu Mačerniui buvo Whitmano The Songs of My Self. Jis tik įvedė rimą ir toninio skandavimo galimybę. Ma­ černio kalba, kaip sakėme, yra artimesnė pomaironinės poezijos kalbai. Jis sąmoningai vengė naudotis gražiai skambančia poketurvėjinės poezijos kalba, kuri, įsigydama daug lankstumo, prarado savo prasminio svorio ir autentiškumo dalį. Mačernio kalba savo esme yra žemaitiška ir konservatyvi kaip Maironio. Dėl to (nors tai yra ir paradoksas) paskutinis Maironio eilėraštis „Vakaro mintys", imant jį kaip kalbinę visumą, galėtų būti pasirašytas ir Mačernio. Jo žodyje nenutrūkstamai skamba senosios lietuvių kalbos tonai, į mū­ sų dienas atėję per Mažvydą, giesmynus, postiles ir Bibliją. Vaizdų ir motyvų požiūriu Mačernis taip pat grįžo „atgal", revi­ zuodamas arba griežtai pakeisdamas ligšiolinėje poezijoje vyravusią originalumo koncepciją. Mačernis siekė originalumo prasme irforma plačiausia šių žodžių prasme, mažai tekreipdamas dėmesio į poeti­ nės technikos efektus, vaizdinį netikėtumą bei išradingumą. Mačer­ nio motyvas pačiuose savo pagrinduose yra literatūrinis topos; daik­ tų prasmė dažnokai embleminė; vaizdai, kaip pas Johną Donne'ą, suvokti ir sudėstyti parabolinės schemos principu ir jų visuma, kaip paskutiniame Maironio eilėraštyje, pajungta ištisai pasaulio kon­ cepcijai. Dėl visų šių „konservatyvinės revoliucijos" elementų Mačernis ne­ buvo išgirstas, ir jamteko laukti, kol visiems gerai žinomi įvykiai su­ griovė arba dezorganizavo senąją publiką, ojos vietoje ėmė formuotis nauja, fizine ir intelektualine patirtimi turtingesnė skaitytojų masė. *** Iš visų galimų Mačernio portretų jo pažinimui, mano nuomone, šiandien būtų naudingiausias balso portretas. Tačiau balsas dar sunkiau duodasi aprašomas. Jo balsas tikriausiai buvo vienintelis ir nepakartojamas. Šias eilutes rašančiajam nei prieš Mačernį, nei po jo niekur neteko girdėti tokio sugestyvaus balso. Jo balsas keitė žo­ džio prasmę, grąžino jėgą žodžiams - paliegėliams, žodžiams konvencionalinės poezijos baudžiauninkams, žodžiams, uždarytiems 108

poezijos orfelinatuose ir senienų krautuvėse, žodžiams, kuriuos jis vėliau ėmė rikiuoti paradui ir žygiams, norėdamas užimti naujus poezijos plotus. Tokį balsą turėjo turėti mistikai ir šventieji: Johan­ nas Tauleris iš Strasburgo, Meisteris Eckhartas, Angelus Silesius ir šv. Pranciškus Asyžietis. Deklamuodamas jis įtikindavo ir didžiau­ sią skeptiką. O Mačernis mėgo deklamuoti. Savus ar svetimus eilė­ raščius jis deklamuodavo gerokai žemaičiuodamas, visus kirčiuotus balsius stipriai pratęsdamas ir kiekvienam dalykui sukurdamas naują ir niekur negirdėtą melodiją. Kiekvienas jo deklamuojamas dalykas staiga atgydavo ir skambėdavo jėgą atgavusiojo balsu. Mačernio balse matydavosi Walterio de la Mare vaiduoklių namas, sustojęs prie durų keleivis, ir skambėdavo nutolstančių kanopų fantastiškas kapojimas mėnesienos nušviesta alėja; girdėdavosi eže­ ro bangos Innisfree saloje, dieną ir naktį nepaliaujančios raginti keltis ir eiti. Visi, kas tik pažino Mačernį, be abejo, atsimena jį deklamuojant paskutinę „Annabel Lee" strofą: For the moon never beams without bringing me dreams Of the beautiful Annabel Lee; And the stars never rise but I see the bright eyes Of the beautiful Annabel Lee; And so, all the night - tide, I lie down by the side Of my darling, my darling, my life and my bride, In her sepulchre there by the sea In her tomb by the side of the sea

arba savo paties eilėraštį, kurio pirmoji eilutė buvo: „Jų buvo daug visi jauni ir drąsūs" ir kuri rimavosi su kažkuo panašiu į Aisčio „pakibo karoliukais rasos". Šiame paskutiniajame jo balsas man ir šiandien tebeskamba gyvas kaip anuomet, nes čia yra visi tie žo­ džiai, kuriuos jis tardavo nepakartojama melodija - „daug", „visi", „jauni", „drąsūs". *** 1939 metų rudenį aš išvykau į Vilnių, ir mūsų susitikimai kuriam laikui nutrūko. Mačernis pasiliko Kaune ir atkakliai tęsė savo studi­ jas. Tačiau sekančių metų žiemą ir Mačernis apsigyveno Vilniuje. Kaunas Mačerniui buvo svetimas. Jis slėgė savo pionieriška atmosfe­ ra ir betradicinės miesčionijos (kurios aukščiausia kultūrinė pramoga buvo opera su Kipru Petrausku) gyvenimo maniera. Kaunas ne tiek kūrė, kiek pamėgdžiojo. Kaunas nesidomėjo kultūra ir pirmiausia 109

buvo susirūpinęs Vakarų miesčionijos elgesio normų įsisavini­ mu. Kaunas mokėsi šokti, gerti, valgyti, nešioti vakarinius rūbus ir dainuoti Vakaruose populiarius šlagerius. Vienas reikšmingiau­ sių nepriklausomo gyvenimo įvykių (kultūrinio sąlyčio su Vakarais prasme) - prancūzų meno paroda Čiurlionio galerijoje biurokratinio mūsų „elito" sluoksniuose nepadarė didesnio įspūdžio negu Vienos Rapid gastrolės. Ivanas Buninas, Jules Romains nepatraukė didesnio kauniškės „aristokratijos" dėmesio ir Andrė Gide pravažiavo pro Kauną beveik nepastebėtas, nes Kaunas mokėsi ruošti paradus, vals­ tybines laidotuves, nešioti uniformas ir žaisti krepšinį. Vilniuje nuotaikos buvo visiškai kitos. Nors iš pradžių ir ten buvo perkeltos kaunietiškos tradicijos, tačiau jos neprigijo ir buvo nustelb­ tos specifiškai vilnietiškos dvasios, šis procesas vyko gana lėtai, potvynių ir atoslūgių ritmu. Didžiausias atoslūgis buvo sovietinės okupacijos intermedija. Bet ir ji suaugimo su Vilniumi proceso visiš­ kai nenutraukė. Ir tik vokiečių okupacijos metais, kuomet Vilnius tik­ ra šio žodžio prasme buvo pasidaręs kultūrine Lietuvos sostine, buvo visiems aišku, kad Vilnius yra Lietuvos ir jos likimo sinonimas. Atvykęs Vilniun, Mačernis įstojo į Vilniaus universiteto Humani­ tarinių mokslų fakultetą ir galutinai apsisprendė studijuoti filosofiją. Tačiau rimčiau toms studijoms jis galėjo atsidėti tik vokiečių oku­ pacijos metais. Maždaug apie 1942 metus Vilniaus universiteto stu­ dentijos tarpe buvo pradėjęs kilti didesnis susidomėjimas filosofija ir intelektualinėmis problemomis apskritai. Nebesant sąlygų studen­ tiškų korporacijų veiklai, atsirado specialiai neorganizuoti sambū­ riai, kurių vienintelė savitarpio jungtis buvo susidomėjimas tomis pačiomis problemomis. Didžiausio intektualinio intereso rodė Kar­ savino, Sezemano, Sruogos, Mykolaičio ir Motiejaus Miškinio klau­ sytojai. Šiame rate tilpo tuolaikinės studentijos intelektualinis elitas. Seniau iš tradicijos filosofijos paskaitose tebūdavo nuo vieno iki keturių klausytojų, o vokiečių okupacijos metais nekūrentoje Filo­ sofijos seminaro auditorijoje susirinkdavo 15-20 studentų. (Dar di­ desnio pasisekimo Kauno universitete turėjo Juozo Girniaus filoso­ fija.) Sezemanas traukė studentus savo filosofijos asketiška rimtim ir abstrakcijos jėga. Tokį patį pasisekimą turėjo Karsavino minties ir žodžio intelektualinė elegancija bei kultūra ir Balio Sruogos kūry­ binis temperamentas. Didysis Sruogos nuopelnas tuometinio inte­ lektualinio atgimimo procese buvo mokėjimas sudominti klausy­ tojus ir sudarymas sąlygų patiems reikštis. Sruoga savo seminare no

dažniausiai ėjo tik arbitro pareigas, vienu kitu žodžiu pagelbėdamas prispaustam prie sienos seminaro dalyviui arba kokia taiklia replika sužadindamas kito intelektualiai stipraus, bet pasyvaus oponento ambiciją. Sruoga ugdė ne tik intelektualines ambicijas, bet ir sa­ votišką šios rūšies patriotizmą. Karsavinas istorijos filosofijos semi­ naro metu su kiekvienu savo oponentu ginčydavosi kaip su lygiu, tuo būdu keldamas besąlyginį klausytojų pasitikėjimą ir susido­ mėjimą dėstomuoju dalyku. Miškinis žavėjo klausytojus nepaly­ ginamu atsidavimu literatūrai. Jo dėstymo metodas ir paskaitų tonas buvo mažiausiai „profesoriškas". Miškinis dėstė ne tiek besidomin­ tiems literatūra, kiek abejingiems. Jis savo paskaitose pirmiausia paruošdavo vietą klausytojo sąmonėje, smulkiausiai atpasakodamas dėstomojo autoriaus biografiją, ir tik po to pateikdavo pačius kū­ rinius bei smulkią jų interpretaciją. Ir visa tai jis atlikdavo su oblomovišku abejingumu klausytojo reakcijai. Tarytum jo balse būtum girdėjęs: „Miegok ramiai." Po kelių pirmųjų paskaitų sausakimšai prisigrūdusi Polonistikos seminaro auditorija klausėsi kvapą už­ ėmusi, kaip Gogolio apysakos Starosvetskije pomeščiki seni dvarinin­ kai karštą vasaros vidudienį kalbasi apie riebius patiekalus arba kaip Dostojevskio Velnių (Besy) Kirilovas skelbia savo nusižudėliškas idėjas. Vilniuje Mačernio dėmesį patraukė Nietzsche, Kierkergaard'as ir kiek vėliau Heideggeris, su kurio filosofijos pagrindais jis buvo susi­ pažinęs iš Juozo Girniaus licenciato tezių (rankraštyje) ir apie kurį gnoseologijos kurse dėstė Sezemanas. Tačiau jo literatūrinio dėmesio centre, be jokios abejonės, stovėjo Dostojevskis. Jo aistrą šiam rusų rašytojui galėtų pailiustruoti kad ir šis faktas. Nemokėdamas rusų kalbos, Mačernis su gramatikų bei žodynų pagalba perskaitė ar bandė perskaityti Brolių Karamazovų originalą, o „Didžiojo Inkvizi­ toriaus legendą" net išvertė į lietuvių kalbą! šia proga tenka paste­ bėti, kad pirmieji Mačernio biografai - Paulius Jurkus ir Vytautas Saulius - gerokai perdėjo jo svetimųjų kalbų mokėjimą. Kiek geriau Mačernis mokėjo anglų kalbą. Toliau sekė vokiečių. Šias abi kalbas jis mokėjo tiek, kad galėjo apylaisviai naudotis literatūra, t.y. kiek jų buvo išmokoma gimanzijoje. Vilniuje Mačernis iki aukščiausio laipsnio išvystė ir savo litęratūrinį talentą. Jis čia (ir retkarčiais parvykdamas į tėviškę) baigė Vizijas ir parašė didelę dalį savo suprojektuoto Metų sonetų ciklo, kuriame jis dar labiau nukrypsta į abstrakciją. 9.-894

m

Vilniuje Mačernio poezija susilaukė pripažinimo ne tik literatų sluoksniuose, bet pasiekė ir platesnes publikos mases. 1939 metais, kaip sakėme, jo balsas nebuvo išgirstas. 1943 metais Mačernio po­ ezija išgyveno vieną iš aukščiausių savojo iškilimo momentų. Keturi nepilni metai sunaikino mūsų jau minėtą bohemietiškąją poeziją ir 1944 metais įvykusiame istoriniame literatūros vakare šalia Putino, Vaičiūno, Miškinio, Inčiūros ir kitų dalyvavo visai nauji vardai: Eu­ genijus Matuzevičius, Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis, Henrikas Nagys. Tas literatūros vakaras yra vienas ryškiausių mano atsi­ minimų apie jį. įvyko jis pavasariop, Vilniaus Filharmonijos salėje, Aušros vartų 5. Pirmasis savo eiles skaitė Putinas, jis išėjo į sceną kaip visuomet nedrąsus, susigūžęs savajame kiaute, žiūrėdamas į šalį, tarytum bijodamas ką nors žvilgsniu sutikti, ir sausu, prikimu­ siu balsu dėstė savo nepaguodžiamus sielvartus ir blaškėsi vienuo­ liškojo gyvenimo peripetijose. Petras Vaičiūnas, muškietininko plau­ kais ir fakiro veidu, dainavo moteris, jaunystę ir mėgino įtikinti, kad jo pasaulyje tesąs tik rytas ir niekuomet neišsisemianti šviesa. Anta­ nas Miškinis, aukštaitiškos ironijos ir patetikos kupinas, prisiminė draugus, kurie šermenyse (jo paties šermenyse) paskandins kelias ašaras degtinės stikle. Ir pagaliau pasirodė Mačernis. Jis skaitė tada, jei aš čia gerai tebeatsimenu, „Velnius", „Panterą", „Michelangelo Dovydą", „Žiemą", „Dukrytę" ir „Toreador". Jo eilėraščiai „Tore­ ador" ir „Velniai" sukėlė negirdėtą iki šiol literatūros vakarų prak­ tikoje publikos entuziazmą. Mačernis kelis kartus turėjo išeiti į sceną ir skaityti vis naujus eilėraščius. Jo tuometinė poetinė pergalė savo esme buvo nepaprastai panaši į Dovydo pergalę. Ir turbūt tos savo pergalės nuotaikų veikiamas Mačernis parašė išdidų eilėraštį „Po­ etas", kuriame jis poetą vaizduoja pusdievio rolėje. *** Ima noras paliesti ir vieną kitą pilkesnę, kasdieniškesnę jo gyvenimo smulkmeną, nors trumpas laiko tarpas, skiriantis jį nuo mūsų, ne­ daug ką teleidžia pasakyti. Tad aš čia, nepretenduodamas į teisę, kuri priklauso laikui, laikui didžiąja ir mažąja raide, pasitenkinsiu keliomis neryškiomis jo gyvenimo spalvomis ir linijomis. Mačernis buvo esmingai gyvas ir natūralus žmogus, be romantiš­ kos poeto aureolės, be pozos ir be ekstravagantiškų mostų. Šiltas, draugiškas, atviras, be pagiežos ir kartėlio kitiems, Mačernis iš pirmo 112

susitikimo laimėdavo simpatijas ir palankumą. Tačiau jis pats ypa­ tingai draugystės neieškojo. Iš esmės jis visuomet buvo ir pasiliko vienas. Jo aplinkoje visuomet buvo tuščia - kažkas panašaus į anks­ tyvo pavasario arba vėlyvo rudens tuštumą. Kaip sakėme, Mačernis mėgo tradiciją, senus, istoriją turinčius daiktus, tačiau jis nebuvo sės­ lus žmogus. Jis gyveno tarytum nuolatos pasiruošęs kelionei. Tokia nuotaika visuomet buvo jaučiama jo artimiausioje aplinkoje. Prisi­ menu aš dabar jo kambarius, kuriuose jis gyveno Vilniuje ir kuriuos labai dažnai keitė. Tiejo kambariai buvo tušti, šalti, be namų spalvos ir be kvapo. Jų nuotaika buvo išsikėlimo nuotaika. Lyg viskas būtų juose kalbėję: „Rytoj išeinam!" Jis ir pats kažin kaip nesiderino su tais kambariais. Daug geriau jis tiko būdingam Vilniaus gatvių pei­ zažui, rudenį ir pavasarį, lietingai dienai, ankstyvam pavasariui ir lapų kritimo laikui. Gerai jis tiko klaidžiuose senojo Vilniaus univer­ siteto kiemuose, tuos kiemus jungiančiose arkose, žole užaugusiame grindiny, Gaono gatvelės fantastiškomis figūromis iškaltų geležinių vartų fone. Bet jis netiko ir nejaukiai jautėsi pasilinksminimo vietose, kurių instinktyviai vengė. Kiekvienas žmogus ką nors ypatingai mėgsta arba bent mėgina kitus tuo savo tikru ar tariamu mėgimu įtikinti. Šitaip žmonės kovo­ ja su pilkuma, su kasdienybės žole, nesulaikomai užgožiančia viską. Neatsimenu, kad Mačernis būtų ką nors išskirtinai mėgęs, tačiau ir jis Vilniuje išgyveno tris ypatingas pamėgimo aistras. Pirmoji buvo knygų aistra. Turbūt visi gerai atsimena, kad Vilniuje, ypač lyginant su Kaunu, buvo neįprastai daug antikvarinių knygynų. Juose besi­ knisdamas galėjai užtikti retų ir įdomių leidinių, kurių ypač daug at­ sirado po laikinosios sovietų okupacijos, trukusios keletą savaičių, Lenkijai karą su vokiečiais pralaimėjus. Plėšimai, vargas ir kiti negan­ dai sumobilizavo visas tas knygas į dulkėtus antikvariatų sandėlius. Beveik visi nauji vilniečiai užsikrėtė knygų supirkinėjimo anti­ kvaruose manija. Pirko net ir tie, kurie anksčiau būtų nė žiūrėti ne­ žiūrėję. Atsikraustęs į Vilnių, ir Mačernis įniko raustis sudulkėjusių tomų krūvose ir pirkti reikalingas ir nereikalingas knygas. Išskirtinę vietą bendroje knygų aistroje užėmė Dostojevskio veikalai. Nors ir beveik visai nemokėdamas rusiškai, šio rašytojo Mačernis pirko visa, kas tik pakliūdavo po ranka. Kaip šiandien atsimenu jį viena­ me Literatų skerstgatvio antikvare besiderantį su to antikvaro savi­ ninku dėl gerokai apnešioto Zapiski iz mertvogo doma egzemplioriaus, sumokantį tikrai per didelę kainą (turbūt visus turimus pinigus) ir 113

nusvyruojantį Šv. Jono gatve su naujai įsigytu turtu po pažastim. Kita jo aistra buvo šachmatų aistra. Šios naujos epidemijos židinys buvo studentų bendrabutis Tauro 4, priešais Žygimanto Augusto gimnaziją. Pats Mačernis tuomet gyveno netoli Vingio parko, vie­ noje į šiaurę nuo Čiurlionio gatvės esančių šalutinių gatvelių, bet labai dažnai pasirodydavo ir minėtame bendrabutyje, kuriame tada buvo labai smarkiai paplitęs šachmatų lošimas. Mačerniui artimų žmonių lošimo centras buvo Kazio Umbraso kambaryje. Iš pradžių jis tebuvo suinteresuotas žiūrovas, kukliai besimokantis ėjimų. Ir tik po g na ilgo apprentissage jis ir pats pabandė. Tas bandymas vėliau išsivystė į tikrą šio komplikuoto lošimo aistrą. Jis įsigijo miniatiūrinį šachmatų komplektą, kurį nuolatos nešiojosi išorinėje palto kišenėje. Pralošdamas partiją po partijos ir kiekvieno tokio pralošimo pamoka pasinaudodamas sekančiam lošimui, Mačernis pagaliau pradėjo nebepralošinėti. Tačiau įgudus lošimo aistra ėmė vėsti, kol galutinai užgeso. Ir jis vėliau nebelošė, nes jau buvo patyręs ir laimėjimo, ir pralaimėjimo jausmą. Trečioji aistra buvo sportinė ir mažiausiai besiderinanti su jo fizi­ ne ir dvasine prigimtim - pašliūžų aistra. Tačiau ši aistra taip pat nebuvo visiškai eilinis jo išgyvenimas. Tatai liudija ir jos užfiksavi­ mas viename eilėraštyje. Nors šiuo elegantišku ir fizinės jėgos reika­ laujančiu sportu susidomėjimo materialinės priežastys buvo grynai atsitiktinės, vis dėlto reikėtų neužmiršti fakto, kad jis kaip tik tuo laiku buvo gyvai susidomėjęs Nietzsches teorijomis ir iki tam tikro laipsnio žavėjosi fizine jėga ir kiekvienu ėlan vital apskritai. O to susidomėjimo pašliūžų sportu priežastys buvo labai paprastos. Vie­ ną gražią labai šaltos ir labai gilios 1940-1941 metų žiemos popietę mūsų bendras draugas Gediminas Jakimavičius staiga pasirodė pil­ na slidininko uniforma ir gundančia šypsena bendrabutyje, kvies­ damas ir mus kartu pasivažinėti. Gediminas buvo ne tik nepaprastai puikus žmogus, bet ir tikras pramogų meisteris ir visokių tapybiškų nuotaikos smulkmenų specialistas. Jis buvo nepakeičiamas ruošiant bet kokią pramogą. Jis žinojo - vasarą, - kurioje vietoje šilčiausias vanduo maudytis ir kurioje vietoje, vakarais, ryškiausiai atsispindi miesto žiburiai upėje. Jis žinojo - žiemą, - kurioje miesto turgavietė­ je spalvingiausią žuvų pardavėjų minia ir kurio namo sienoje buvo pasislėpęs garsusis žydų mokytojas Gaonas. Šį kartą mes jo kvietimą priėmėme be jokių diskusijų ir, susiorganizavę slidžių komplektus, iškeliavome Vingio parko kryptim. Aš pats slidininko karjerą baigiau 114

gana greit. OMačernis visą laiką pasiliko šio gražaus žiemos sporto mėgėjas. Ir iš visų mūsų kartu atliktų slidininkiškų ekskursijų ryš­ kiausiai išliko atmintyje ta pati pirmoji. Vingyje buvo nuostabus va­ karas. Mes perėjome strateginį Neries tiltą ir pasikėlėme į kalnus kitoje pusėje. Ten buvo marga slidininkų minia - tikras žiemos kar­ navalas, kaip Brueghelio paveiksle. Bet mes pasileidom tolyn ir namo grįžom tik vėlai naktį. *** Baigiant rašyti šias atsiminimų nuotrupas ir trumpam stabtelėjus atsikvėpti, sąmonės ekrane nesustoja bėgę padriki ir be jokio ryšio anų dienų vaizdai, vieni labai ryškūs, tarytum viskas būtų dabar ir čia, kiti jau paskendę laiko miglose, tolimi. Pirmas bolševikmetis. Spalio revoliucijos dieną Dominikonų gatve įkainiui vežamas milži­ niškas karstas, apdengtas raudonu audeklu, kuriame didelėmis juo­ domis raidėmis įrašyta: Grob dlafaszystoiv polskich i litewskich, ir pavasariop - lėtos ir nesibaigiančios vidurių šiltinės epidemijos aukų laidotuvių eisenos Rasų link. šiurpiai šaltos nekūrento Vil­ niaus karo žiemos su varomais į darbus geto žydais (ties buvusiu Bristolio restoranu vienas jų krinta ir nebeatsikelia). Lėles ir prekylangių manekenus primenantys elegantiški ispanų ir italų karinin­ kai, klampojantys per sniegą; Gedimino aikštėje kybantis negyvėlis su lentele Plunderer dės jiidischen Vermogens pakaklėj ir šaltoje anks­ tyvo rytmečio šviesoje spindinti kažkokio į frontą pravažiuojančio skulptoriaus iš ledo padaryta triga ar kvadriga priešais Katedrą. Maro metus primenantys koncertai Filharmonijos salėje ir Romual­ do Juknevičiaus premjeros Miesto teatre. Su savo draugu Vytautu Jonynu įeinu į Pilies 11 (kur buvo Romanistikos, Polonistikos, Ger­ manistikos ir Istorijos seminarai): ilgu vingiuotu koridorium lengvu žingsniu ateina į Vladimirą Solovjovą panašus mėlynakis Karsa­ vinas; Germanistikos seminaro duryse svečių laukiančio smukli­ ninko poza stovi kvadratinis Engertas; iš už kampo išnyra nuo au­ sies ligi ausies besišypsantis etnografas Jonas Balys. Pauzė. Kaip filmui nutrūkus. Po to aš jau studentų literatų susirinkime vienoje Humanitarinių mokslų fakulteto auditorijų, veda Eugenijus Matuzevičius. Eiles skaito Vytautas Mačernis ir liekna, aukštaūgė baleriniškai sušukuotais plaukais su perskyrimu per vidurį studentė Neverauskytė. Mačerniui baigus skaityti, staiga atsistoja pirmoje 115

eilėje sėdėjęs Putinas ir, tarsi užmiršęs savo atokumą, šaltį ir priva­ lomą rūstybę, susijaudinęs sako: „Štai kur tikras poetas!" Po to, lyg susigėdęs dėl savo išsišokimo, greit vėl atsisėda ir nejaukiai žiūri į grindis. *** Giliausiai įsirėžęs mano sąmonėje ir tiesiog fiziškai tebejuntamas mano atsiminimas apie Vytautą Mačernį yra glaudžiai susijęs su Balio Sruogos Teatro seminaru. Tai buvo paskutinis prieš vasarą šio seminaro susirinkimas, į kurį mudu, atsitiktinai susitikę prie Bonif­ ratrų bažnyčios, atėjome kartu. Susirinkimas buvo trumpas, nebū­ dingai tylus ir beveik iškilmingas. Sruoga sėdėjo už stalo, akis pri­ sidengęs rankomis, rūstus ir liūdnas, stengdamasis paslėpti savo susijaudinimą. Bet staiga susivaldė, pakėlė galvą ir pareiškė norįs tarti keletą žodžių atsisveikinimui. Ir tų atsisveikinimo žodžių vie­ toje perskaitė savo paties parašyto Jurgio Baltrušaičio Ašarų vainiko I daliai lydimojo žodžio fragmentą, kuriame jis cituoja vieną Friedricho Nietzsches pasažą. Aš nebeatsimenu tiksliai jo teksto, tik min­ tį: Statykite namus ant ugniakalnio ir mokinkitės gyventi pavojuje. Niekas tuomet neišdrįso tarti žodžio. Visi išsiskirstė tylūs ir pri­ slėgti. Ten pat aš atsisveikinau su Mačerniu. Po to mes esame dar daugelį kartų susitikę, bet, grįžtant į chronologinės logikos nepai­ santį atsiminimų pasaulį, man dabar atrodo, kad jau ir tada tarp jo ir manęs stovėjo fatališkas E.A. Poe varno balsas: NEVERMORE. 1954

116

VYTAUTAS MAČERNI S

Vytautas Mačernis gyveno kaip meteoras: staiga pasirodė, sušvito ir lygiai taip pat staiga dingo neįžvelgiamybėje. Jis mirė pačiame sa­ vo trumpos poetinės karjeros zenite vos dvidešimt ketverių metų tesulaukęs. Mirtis visuomet kažin kaip keistai sumistina žmogų, pa­ versdama gilia ir niekam nesuvokiama paslaptim, tam tikra ženklų bei užuominų sistema, kurios esimo niekas nepastebi jam gyvam tebesant. Todėl man, gerai pažinusiam Mačernį gyvą, šiandien atro­ do, kad jo tamsiose ir liūdnai drėgnose akyse, visame palinkusiame, tarytum kūdikiškame pavidale jau tada buvo kažkas būdinga vi­ siems anksti mirusiems poetams, ir didelis jo poezijos pasisekimas gyvam tebesant - tarsi paties likimo atlyginimas, ciniškas atlygi­ nimas už tai, kad jam tik taip trumpai tebuvo leista maitintis, jo paties žodžiais tariant, „geriausiais žemės vaisiais". Gyvas būdamas, Mačernis buvo aktualus poetas, savo laiko ir savo gyvenamojo momento poetas plačiausia šio žodžio prasme, angažavęsis visu savimi. Jo poezija turėjo gyventi kartu su žmogu­ mi, vadovauti jam ir galbūt net jį išganyti. Jis savo poezijos nelaikė paslėpęs stalčiuose, skelbė visur nelyginant pamokslininkas, pats aktyviai dalyvaudamas savojo žodžio kovoje su abejingo skaitytojo bei klausytojo nejautrumu. Mirtis atskyrė poeziją nuo poeto, palik­ dama ją vienišai, tarytum našlaitiškai egzistencijai ir kovai, tik šį kartą jau dėl antlaikiško aktualumo. Todėl ir Mačernio poezija šian­ dien yra tokioje situacijoje, kokion patenka kiekvieno neseniai miru­ sio žmogaus kūrybos vaisiai: ji tapo tarsi nebeaktuali, nebefigūruojanti skubančio žmogaus dienotvarkėje, nelyginant tas mirusysis, kurio visi rauda, bet niekas nebesiklausia nuomonės. Nebedalyvavimas kūrybinėje kasdienybėje iš tiesų ją išbraukė iš laikiškai aktualių apraiškų sąrašo. Tuo tarpu antlaikiniam, t.y. galu­ tiniam, jos svoriui nustatyti šiandien dar trūksta laiko perspektyvos, kurios atsiradimui būtiniausia sąlyga - vertinamojo objekto nutrau­ kimas ryšių su kasdienybe, o tam reikia mažų mažiausia bent vienos 117

kartos laikotarpio. Tad šiandien, kaip matome, Mačernio poezija stovi pačioje nepalankiausioje perspektyvoje vertinimo požiūriu, kaip nepasveriama nei laikiškai, nei antlaikiškai. įvertinimo galimybes mažina nebuvimas paruošiamosios, disekcinės, struktūrinius jo poezijos elementus nagrinėjančios literatūros. Gyvas būdamas nepaskelbęs nė vienos knygos, Mačernis taip ir li­ ko, galima sakyti, nevertintas. Pomirtiniai vertinimai su mažomis išimtimis buvo daugiau ar mažiau nekrologinio pobūdžio pasisa­ kymai su visa tokiems rašiniams būdinga patetika etc. Pirmas ir vie­ nintelis tikrai reikšmingą bandymą atskleisti Mačernio kūrybinės misijos esmę davė Juozas Girnius Žemės poezijos antologijos įvade „Žmogaus prasmės žemėje poezija". Bet jis ribojasi tiktai problemi­ nių aspektų iškėlimu, žvilgsniu iš viršaus, tiesiogiai nepaliesdamas struktūros bei poetinės technikos klausimų. Tačiau kiekvienu atveju jo probleminė analizė ir istorinės situacijos eskizas yra be jokios abe­ jonės iki šiol paskutinis mačerninės kritiko žodis. ** * Išsamesnei ir dokumentuotai Mačernio biografijai dar nėra atėjęs laikas ir dar neturime šiam reikalui būtiniausių sąlygų. Šiuo po­ žiūriu Mačernis dar tebėra gyvas ir kasdienybėje tebedalyvaujantis žmogus, turįs teisę į diskretumą, kuriuo nepasižymi biografijų au­ toriai (ne veltui Maironis jų taip bijojo!). Mūsų čia duodamieji bio­ grafiniai duomenys remsis oficialiai žinomais dalykais ir asmeniniu patyrimu, naudojamu tokiais atvejais būtinose diskretumo ribose. Vytautas Mačernis gimė 1920.VI.6 Šarnelės kaime, Žemaičių Kal­ varijos valsčiuje, Telšių apskrityje. Mačernio tėvas buvo stambus pla­ čių mostų ūkininkas, greičiausiai bajoras. Mačernis labai mėgo kal­ bėti apie savo šeimos kilmingumą. Jo tvirtinimu, protėviai į Žemaitiją atsikėlę iš Vengrijos ir čia įsikūrę prieš kelis šimtus metų. Mačernio išvaizdoje ir laikysenoje iš tiesų buvo kažin kas aristokratiška ir tatai jį skyrė iš kasdieniškos aplinkos. Jeigu visa tai ir būtų buvę vien tik fantazijos padarinys, aristokratizmo sąvoka Mačernio gyvenime tu­ rėjo didelės reikšmės: visų pirma kaip tradicijos ilgesys ir tiesiog des­ peratiška pastanga išsiplėšti iš sentimentalaus intymumo, kuris tais laikais buvo plūste užplūdęs mūsų buitį kaip tradicijos ir universa­ lesnio požiūrio į realybę pakaitalas. Tarytum šiandien atsimenu, su kokiu ilgesiu jisai deklamuodavo E.A. Poe „Annabel Lee": 118

So that her high-born kinsmen came And bore her away from me, To shut her up in a sepulchre In this kingdom by the sea.

Vaikystę Mačernis praleido daugiausia savo senelės (Vizijose va­ dinamos senole) globoje. Tėvas ir motina, abu visiškai skirtingų charakterių bei palinkimų žmonės, abu ryškūs individualistai, visą laiką jam pasiliko tam tikra prasme tolimi, tarsi anie kilmingi Anna­ bel Lee giminės. Visa tai, ką aš čia pasakoju, pabrėžiu, remiasi ne kokiais objektyviais duomenimis, bet paties Mačernio pasakojimais. Realybė būna visiškai kitokia ir žymiai dalykiškesnė. Tad mes čia toliau ir pasitenkinsime sausais tikroviškais faktais. Mokėsi Mačernis iš pradžių Sedos vidurinėje mokykloje. Iš ten persikėlė į Telšių gimnaziją, kurią baigė 1939-aisiais. Tų pačių metų rudenį įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filo­ sofijos fakultetą studijavo anglų kalbą bei literatūrą. 1941 metais persikėlė į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kuriame visą savo dėmesį sukoncentravo filosofijos studijoms pas prof. Vosylių Sezemaną. Studentaudamas priklausė „Šatrijos" meno draugijai. 1943 metais, vokiečių okupacinei valdžiai Vilniaus univer­ sitetą uždarius, Mačernis grįžo į tėviškę ir čia gyveno iki 1944-ųjų rudens. Sovietų armijai artėjant prie Žemaičių Kalvarijos, Mačernis apsisprendė trauktis į Vakarus ir kelionei ruošimosi įkarštyje žuvo artilerijos sviedinio skeveldros ar priklydusios kulkos pataikytas (1944.X.7). Mirties data yra neabejotinai teisinga, tuo tarpu visiškai tikslios žuvimo aplinkybės - kaip ir kur - tebėra nenustatytos. Yra dvi skirtingos šio įvykio versijos. Vienoje jų sakoma, jog kulka ar skeveldra Mačernį pataikiusi jo draugo (su kuriuo jis buvo susita­ ręs kartu trauktis ir kuris, frontui visiškai priartėjus, jau buvo išva­ žiavęs) kieme ir miręs ant šio motinos rankų. Pagal kitą - Mačernį arkliai parvežę į tėviškę jau mirusį. Nesant sąlygų normalioms lai­ dotuvėms, jo kūną paskubomis palaidojo tėviškės laukuose esan­ čiame kalnelyje, kur jis ir dabar tebemiega. Eilėraščius rašyti Mačernis pradėjo penktoje klasėje būdamas. Septintoje klasėje jau skelbė savo poeziją moksleivių spaudoje (Atei­ ties spinduliuose, Ateityje) ir dalyvavo viešuose moksleivių literatų pasirodymuose. 1939 metais Mačernis dalyvavo rinktinės moks­ leivių poezijos almanache Pirmieji žingsniai, tuo lyg ir oficialiai už­ baigdamas pirmąjį savo kūrybos periodą, nes kaip tik tuo metu 119

įvyko staigus kūrybinis persilaužimas: atvykęs į universitetą, Ma­ černis staiga pasirodė su nauju ir ligi tol negirdėtu poetiniu žodžiu. Tai buvo pačios pirmosios Vizijų ciklo eilėraščių redakcijos ir kai kurie kiti eilėraščiai („Ten saulė rytmečiu sugrįžta", „Ne ji" etc.) Tačiau ir po to Mačernis ilgą laiką pasiliko tarp universiteto sienų, platesnei publikai visiškai nežinomas, nes, tiesą sakant, jis savo publikos plačia šio žodžio prasme dar neturėjo. Mačernio publika dar tebebuvo formavimosi stadijoje, kaip ir pati jo poezija. Toji publika susiformavo tiktai vokiečių okupacijos metais. Nau­ jos publikos atsiradimas sutapo su kitu reikšmingu įvykiu: kaip tik tuo metu prasidėjo dviejų poetinių kartų „sargybų pasikeitimo" ceremonija, užsitęsusi beveik dešimtį metų. Nepriklausomybės pe­ riodo poetų karta, pajutusi galinti gyventi iš iki šiol susikrauto ka­ pitalo, staiga pasitraukė iš avangardinių pozicijų ir sustingo kilniose tautos žadintojų pozose. Dar vienas bendralaikis reiškinys, turėjęs lemiamos reikšmės tiek naujos poetinės publikos, tiek naujos poetų kartos susiformavimui, buvo egzistencinės filosofijos įvesdinimas, kurį pas mus atliko mūsų jau minėtas Juozas Girnius. Šitaip daly­ kams vystantis, Mačernio poezija pamažu ėmė rasti vis platesnio atgarsio ir nebetilpti universiteto sienose. 1944 metų pavasarį Vil­ niaus Filharmonijos salėje įvykusiame literatūros vakare, kuriame dalyvavo Putinas, Vaičiūnas, Inčiūra, Matuzevičius, Bradūnas etc., Mačernis pasirodė kaip absoliutus laimėtojas. * ** Poezijoje Mačernis, kaip jau esame minėję, viešai debiutavo septin­ toje klasėje tebebūdamas. Tačiau tikruoju debiutu laikytinos Vizijos, kurios taip pat yra ir aukščiausia jo poezijos viršūnė. Priešvizijinio laikotarpio eilėraščiai niekuo nesiskiria nuo visų kitų tuolaikinėje moksleivių spaudoje savo poetinius bandymus skelbusių pradedan­ čiųjų literatų kūrybos. Juose Mačernis tebėra tipingas nepriklau­ somybės periodo poetų kartos, o kartais ir jos epigonų, a la Kazys Zupka ir Mykolas Linkevičius, epigonas. Nežiūrint kai kurių ryš­ kesnių įgimto talento apraiškų (autentiškesnis „nuoširdumas", dau­ giau intelektualinės rimties), vis dėlto tai yra tipinga papievių, čiob­ relių ir vosilkų poezija, niekur neprašokanti stereotipinių jos štampų lygio. Tad šių pirmųjų eilėraščių perspektyvoje Mačernio žygis į 120

estetinį bei idėjinį Vizijų pasaulį įgyja ypatingos reikšmės ir pras­ mės. Pirmiausia tatai buvo išsilaisvinimo žygis. Apie 1939 metus Mačerniui, kaip ir kitiems jo bendralaikiams poetams, buvo visiškai aišku, kad nepriklausomybės periodo kartos štampai nebetinka nei savęs, nei savojo laiko išsakymui. Laikas buvo iškėlęs ne tik naujas perspektyvas, naujas formas, naujas idėjas ir naują žmogaus bei žmogiškos egzistencijos sampratą, bet taip pat ir naujus poetinės atsakomybės aspektus bei reikalavimus. Reikėjo rinktis ir angažuotis. Čiobreliai, svirtys ir papieviai išreiškė siaurą, intymų ir dažnai banalų ilgesį, bet nebetiko, Girniaus žodžiais ta­ riant, „žmogaus ilgesiui žemėje" išreikšti. Nepriklausomybės lai­ kotarpio poezija, savo geriausiais kūriniais pasiekusi gana aukštą estetinės vertės lygį, savo prasme yra gražaus šiltadaržio poezija skambi, elegantiška, bet giliau neangažuota, be projekcijos į laiką, žmogų ir jo situaciją universalių santykių plane. Istoriškai ji yra tam tikra neoromantizmo versija, simplifikuotas romantizmo bei sim­ bolizmo hibridas, idėjiškai stovintis ant simbolistinio ženklų pasaulio ir privačios realybės ribos. Visais aspektais - ar tai būtų asmeninė, ar visuomeninė poezija - angažuotas tėra tik žodis, bet ne žmogus. Galbūt tiksliausiai nepriklausomybės laikotarpio poeziją apibūdino vienas antraeilių ar net trečiaeilių jos atstovų, Jonas Graičiūnas, savo paties eilėraščius pavadindamas „oficialaus optimizmo ir privataus pesimizmo poezija". Ir iš tiesų šios kartos poezija yra arba oficiali, arba privati, bet retai kada universali. Išsivadavimo žygiui Mačernis pasirinko konservatyvios revoliu­ cijos kelią. Mačernio revoliuciją vadiname konservatyvia dėl to, kad jis, nutraukdamas santykius su nepriklausomybės laikotarpio poezi­ jos estetika bei ideologija, pasuko atgal į Putiną ir Kiršą, t.y. į ryškiai estetiškai, kultūriškai ir ideologiškai angažuotos tradicijos poeziją. Ta pačia proga ir šiek tiek nukrypstant į šalį nuo pagrindinės temos tenka pastebėti, jog tas posūkis buvo gana natūralus dar vienu ir jau nebe kūrybinės, bet žmogiškų santykių plotmės požiūriu. Kai kurie nepriklausomybės kartos poetai buvo gana šalti, o kartais ir atvirai nepalankūs naujai besiformuojančios kartos pastangoms išsimušti iš jų poezijos orbitos. Vienas uoliausių naujos kartos rėmėjų buvo Putinas. Jis taip pat buvo pirmas oficialiai pripažintas literatūros au­ toritetas, pastebėjęs ir aukštai vertinęs Mačernio talentą. Grįžtant prie temos, pirmiausia tenka pabrėžti, jog, atsisakydamas naujų laikų akivaizdoje nebetekusios prasmės nepriklausomybės poetų 121

kalbos, Mačernis pirmiausia akcentavo savąjį tradicijos ilgesį ir pa­ stangą grąžinti žodžiams gerokai nusekusį prasminį bei emocinį svorį. Todėl Mačernio poezijos kalba sunki, kampuota, archajiška, kartais net perdėtai iškilminga ir asketiška, nieko bendra nebeturinti su „žaliojo ilgesio" poezijos kalba. Jo žodis ne tik skamba, reiškia, bet kartu ir sprendžia, atsakydamas į paties žodžio sąvokinio turinio keliamą klausimą. Kalbant apie bet kurio poeto kūrybą paprastai (ir pagrįstai) ke­ liamas jį formavusių įtakų klausimas, nes retas kas teišauga vienas. Priešvizijiniu laikotarpiu Mačerniui daugiausia įtakos turėjo nepri­ klausomybės kartos poetai. Bet toji įtaka ne tik kad nebuvo vaisinga, bet greičiau užgožianti ir niveliuojanti. Jos veikiamas, Mačernio po­ etinis talentas buvo atsidūręs rimtoje sunykimo grėsmėje. Iš šios grėsmės Mačernį išgelbėjo kontaktai su Vakarais. Vienas iš tokių pirmųjų kontaktų buvo O.V. de Lubicz-Milosz, su kurio poezija Ma­ černis susipažino iš Antano Vaičiulaičio atliktų rinktinių šio poeto eilėraščių vertimų. Iš jo Mačernis paėmė kai kuriuos pasaulėvaizdžio elementus, ryškiai atsispindinčius Vizijų ciklo eilėraščiuose. Kitas ir galbūt dar reikšmingesnis kontaktas buvo Edgar Allan Poe, turėjęs žymios įtakos ir kitiems Mačernio kartos poetams. Poe Mačernį ža­ vėjo savo tiesiog nepalyginama sugestijos jėga ir kurį laiką jambuvo poezijos didžiąją raide sinonimas. Poe poezijos pėdsakų galima už­ tikti beveik visoje Mačernio poetinėje kūryboje, tačiau ryškiausiai jie skamba nuostabiai tyrame eilėraštyje „Pajūrio vaikai": Mes gyvenom prie jūros tada Du geri, du laimingi vaikai, Palikti vandenų ir šviesų globoje, Palikti vienu du amžinai. Mes klajojom pajūrio taku, Neidami protingyn nei senyn, Du draugai tų žuvėdrų baltų, Krintančių, lyg akmuo, vandenin.

šiuose Mačernio posmuose girdisi garsaus eilėraščio „Annabel Lee" melancholija ir poetinė dikcija. Paskutiniais gyvenimo metais Mačernis nuo Poe buvo gerokai nutolęs ir pasukęs visiškai priešinga kryptim. Intelektuališkai ir pasaulėžiūriškai Mačerniui daugiausia įtakos turėjo Nietzsche ir Dostojevskis. 122

Kaip jau rašinio pradžioje esame pastebėję, šiandien dar labai sunku, o gal ir visai neįmanoma nustatyti, kokią vietą Mačernio poezija užims mūsų literatūros istorijoje. Per daug ryškūs ir gyvi saitai su dabartim neleidžia tatai padaryti. Tačiau pomirtinio de­ šimtmečio perspektyvoje kai kurie pagrindiniai jo situacijos mo­ mentai gerokai išryškėjo. Mačernis per tą laiką visiškai išlaikė, o gal net ir dar gerokai sutvirtino savo kaip nepaprastai autentiško talento poziciją, bet taip pat išryškėjo ir kai kurios akivaizdžios ydos bei trū­ kumai, būtent, formalinis inadekvatumas. Mačernis šia prasme buvo situacijos auka. Užsiėmęs giliai ir toli siekiančiomis vidinio poezijos atnaujinimo problemomis, jisai neturėjo laiko atkreipti dėmesį į po­ etinės technikos bei formos klausimus. Poetinės technikos požiūriu jisai nesąmoningai tebetęsė nepriklausomybės periodo poetų kartos įpilietintą nerūpestingos poezijos tradiciją, kurią ji savo ruožtu pa­ veldėjo iš Keturių vėjų kartos. Toji tradicija pridarė daug žalos mūsų poezijai. Tos tradicijos veikiama jinai prarado daugelį nepaprastai svarbių poezijos amato dorybių ir įsigijo nemaža ydų, kurių svar­ biausios yra kalbinis nerūpestingumas, nepagarba poezijos techni­ kos normoms, rimavimas nė iš tolo nesirimuojančių žodžių etc. Vi­ sos šios ydos gana aiškiai matomos ir Mačernio poetinėje kūryboje. Apskritai imant, Mačernio poezijos forma yra eskizinė, neišbaigta, nenušlifuota. Šia prasme lemiamos reikšmės turėjo faktas, jog Ma­ černis savo eilėraščius pirmiausia rašė deklamavimui. Kiekvienas kūrinys turėjo būti išgirstas iš jo paties lūpų. Galutinis išbaigimas turėjo įvykti žodinio atlikimo metu. Todėl visiškai pilną Mačernio poezijos vaizdą turi tiktai tas, kas yra kada nors girdėjęs jį patį skaitant. Aukščiausią poetinės įtampos ir organinio vientisumo laipsnį Ma­ černis pasiekė Vizijose, kurios be jokios abejonės yra reikšmingiau­ sias jo poezijos kūrinys. Jos yra lygiai reikšmingos ir estetiškai, ir pasaulėžiūriškai. Tai yra dvasinė poeto autobiografija, kurios pras­ minis motyvas aiškiausiai suformuluotas ir išreikštas „Pabaigos" epigrafo žodžiais: „Išmokinsiu jus mirti neapmokamą mirtį / Ir mei­ lės įkvėpsiu nematomai saulei." Gyvenimo ir Mirties, Buvimo ir Nebūties, Triumfo ir Pralaimėjimo dialektika Vizijose išreikšta egzis­ tencijos terminais. Putino „Vergas" yra susimbolintas abstraktaus išsivadavimo bandymas, o Mačernio Vizijos yra realus išsivadavi­ mas, arba, aiškiau formuluojant, nedviprasmiškas savęs paties pasi­ rinkimas su visomis egzistencinio rango implikacijomis. 123

Formališkai Vizijose pirmiausia imponuoja originali poetinė dik­ cija ir tam tikra nepakartojama poetinė melodija, kuri yra tartum paties poeto balso ekvivalentas. Laisvai ir plačiai tekančios eilutės, nesuvaržytos nei griežta strofika, nei aiškiai apibrėžtais ritmais, nepaprastai gerai derinasi su emocine eilėraščio medžiaga: įsiklausau: Iš ten, kur šviečia vaiskios tolumos, Saldus traliavimas atklysta į mane. Ir aš matau: piemuo tarp pirštų meldą laiko Ir pučia eidamas aukštyn upe...

Sekantis savo reikšme Mačernio kūrinys yra Metų sonetai. Prasmės požiūriu Metų sonetai yra antroji Vizijų versija, arba, tiksliau išsi­ reiškiant, detalizuota Vizijose emociškai išreikštų temų bei problemų analizė. Formališkai Metų sonetuose tolydžio vis labiau išryškėja tam tikra klasicistinė tendencija, didesnio aiškumo ir aprėžtumo sie­ kimas. Tačiau dingsta organinės turinio ir formos vienybės prin­ cipas: daugumoje šių eilėraščių turinio persvara neabejotina. Metų sonetuose poezija yra nebe vien žodžio menas, bet buvimo būdas, „ontologinio ilgesio" programa. Grožio, tiesos ir egzistencijos sąvo­ kos čia yra jau visiškai identiškos. 1960

124

JULI US KAUPAS

Portreto eskizas

Man ir po šiai dienai vis dar sunku patikėti, kad Juliaus Kaupo nebėra tarp gyvųjų; kad jis nebeįeis su pokštą iškrėtusio vaiko šyp­ sena veide į kambarį ir nebesėdės kampe, tyliai vartydamas knygą. Bet į realybę grąžina Kazio Bradūno telefonas iš Čikagos, košma­ riška dvylikos valandų kelionė į Dearborną, sąmonės netekusi tyla jo namuose, monotoniškas pamokslas bažnyčioje, lietingas kovo pradžios vidudienis ir Daktaro Kripštuko nusileidimo į amžinybę ceremonija Detroito kapinėse. Julius Kaupas, kasdieniškomis sąvokomis išsireiškiant, buvo keis­ tas ir daug kam nesuprantamas žmogus. Iš šalies žiūrint, o ypač tiems, kurie artimiau nepažino, jis atrodė tarytum somnambulistas, paklydęs tikrovės labirinte, į save atgręžtomis akimis regįs visiškai kitą pasaulį, skirtingai santykiaująs su tuo, ką mes paprastai vadina­ me realybe. Tiek jo gyvenimo, tiek jo kūrybos būdingiausias bruožas buvo pastanga sugriauti tikrą ar tariamą sieną, skiriančią fantazijos pasaulį nuo tikrovės, įrodyti, kad toji siena iš tiesų neegzistuoja, kad tai yra tik tam tikra etinė kategorija, ir taip praplėsti gyvenamosios erdvės ribas. Savo kūryboje Kaupas sukūrė trečiąją realybės dimen­ siją, kurioje biurokratiškai suformuluota bei sąlygota buitis tampa ironišku farsu, atskleidžiančiu absoliučią, t.y. magišką, tikrovę, ku­ rios erdvėje gyvenančiam visiškai įmanoma iš Kauno senamiesčio laiptais nusileisti į pragarą ir iš katedros bokšto pasiekti dangų. Jo požiūriu, žmogiškosios egzistencijos vertė yra tiesiog propor­ cinga išsivadavimo iš konvencionalios realybės sampratos, t.y. tikro jos suvokimo, laipsniui. Dėl to jis ypatingą dėmesį skyrė viskam, kas nesuprantama eiliniam miesčioniui, avantiūrai etc. Iš čia jo pasakos pamėgimas, - tikrovės, kurioje varlė iš tikrųjų yra užkeiktas princas, o skudurinio vaikų kambario arlekino krūtinėje plaka žmogiška širdis. Kaupas, kaip ir jo idėjos draugas nemirtingasis Liūdnojo vaiz­ do riteris Don Kichotas, visuomet buvo pasiruošęs, daugumos aki­ mis žiūrint, absurdiškai kovai, nebijodamas būti išjuoktas. Dėl to 125

savo gyvenime jis dažniau negu kas kitas yra buvęs donkichotiškose situacijose, kitaip sakant, fiziškai pralaimėjęs, bet savyje pakilęs laimėtoju. Apskritai imant, jo laikysena, kaip ir kiekvieno nepritapusio ir tam tikra prasme šalia „reikšmingų įvykių" srovės gyvenančio žmo­ gaus, buvo defenzyvinė. Pagrindiniai ginklai - ironija bei šviesus humoras, kurių tačiau ne visuomet pakako viską naikinančiam antiidealistinės kasdienybės potvyniui sulaikyti. Ilgą laiką gyvenęs konfliktuodamas su aplinka, nuolatos grėsusią jo vidinei ir išorinei nepriklausomybei, Kaupas noromis nenoromis turėjo išvystyti tam tikrą gynimosi sistemą, ir vienas stipriausių jos taškų buvo nuo pat vaikystės nešiojama „keisto žmogaus" kaukė. Dėl to jis, kūryboje būdamas kraštutinis idealistas, gyvenime daug dažniau negu kad iš šalies galėtų atrodyti vilkėjo penktajame laiške minimą „tamsųjį likimo rūbą" ir turėjo gana neeilinį, karo metu nepaprastai svarbų sugebėjimą išsiversti, net ir sunkiausiomis sąly­ gomis laikytis vandens paviršiuje. Tiesa, jo išsivertimo procedūra vi­ suomet buvo keistoka, specifiškai kaupiška, paremta humoristiniu merkantilizmu, primenančiu pasakos gudruolių filosofiją. Tatai ga­ na akivaizdžiai atsispindi ir jo žemiau spausdinamuose laiškuose, rašytuose iš Vienos ir iš Rytprūsių.* šeštojo laiško rašymo metu, pastoviai gyvendamas Tūbingene, Kaupas protarpiais bastėsi po įvairias išvietintųjų stovyklas, par­ davinėdamas vadinamąsias amžinas plunksnas, dažniausiai nevei­ kiančias; žmonės jas pirko (nes tuomet visi ir viską pirko, ką tik bepasiūlytum) ir nešiojo kišenaitėse papuošalo vietoje. Kaupas tatai darė ne vien dėl pinigo. Jam tatai buvo pramoga ir motyvas pabėgti iš kasdieniškos aplinkos. Giliausia prasme tai buvo Kauno Kalnų gatvėje pradėtų žaidimų tęsinys. Kūrybiškai ir psichologiškai Kaupas šiuo laikotarpiu išgyveno vieną lemtingiausių lūžių, kurio tiesioginis padarinys buvo jo posū­ kis iš fantastinio realizmo į emocinį romantizmą. Tatai labai aiškiai liudija jo tuo metu rašytosios pasakos („Studentas iš rudosios vais­ tinės", „Pasaka apie neramų žveją Silvestrą", „Raudonbarzdžio žydo karoliai"). Ankstesnėse pasakose („Pasaka apie arlekino meilę ir burtininką be vardo", „Daktaras Kripštukas pragare", „Kaip velnias * šis portreto eskizas buvo išspausdintas Metmenyse kaip priešžodis „Šešiems Juliaus Kaupo laiškams". 126

Juoduodegis blogais keliais nuėjo", „Šokoladinio kareiviuko širdis") fantazija ir tikrovė, kaip ir pas E.T.A. Hoffmanną, sudaro universalų, nedalomą vienetą; stilius - blaivus, santūrus, organiškas, visuomet su lengva ironijos bei humoro priemaiša; emocija niekur neprasi­ veržia į paviršių; visas dėmesys skiriamas ne atsitiktiniams, bet vi­ suotiniams realybės aspektams. Tuo tarpu vėlesnėse dominuoja sen­ timentali, autobiografinė emocija; fantazija ir tikrovė nebesudaro autentiško ir nedalomo vieneto: tai tik puošniu fantazijos rūbu už­ maskuota kasdienybė; stilius sentimentalus ir išpūstas. Literatūriš­ kai šios pasakos yra nepalyginamai silpnesnės už ankstesniąsias. Jose autorius yra emociškai suinteresuotas ir tam tikra prasme neob­ jektyvus, nes jis čia kreipiasi ne vien tik į abstraktų skaitytoją, bet ir į konkrečius asmenis. Aukščiau minėtos maskavimo komedijos Kau­ pas ėmėsi dėl to, kad jis šventai tikėjo, jog tikrai giliai jausti bei išgyventi gali tik Tristanai ir Izoldos, o ne kokie Jonai ir Marytės. Paskutiniame savo gyvenimo dešimtmetyje Kaupas vėl buvo be­ grįžtąs prie ankstyvoje jaunystėje puoselėtos asmeniškai nesuin­ teresuotos estetinės būties koncepcijos. Tatai rodo jo man daug kartų dėstyta žmogaus - saulėgrąžos mėnulio šviesoje idėja. Šią idėją pla­ čiau išvystyti jis žadėjo savo tuo metu planuotoje knygoje, kurios titulinė novelė buvo paskelbta penktajame Literatūros lanktį numeryje. Baigiant šias trumpas pastabas staiga atėjo į galvą klausimas: apie ką mes su juo dažniausiai kalbėdavome? Niekad apie žmones. Žmo­ nėmis, išskyrus artimiausius draugus, jis visiškai nesidomėjo, ir į pa­ šnekesį įsitraukdavo tik kalbant apie knygas. Ir tada jis galėdavo kalbėti valandas, kreipdamasis ne tiek į savo partnerį, kiek į save patį. Mėgstamiausi Kaupo autoriai buvo Cervantesas, E.T.A. Hoffmannas, Dickensas, Unamuno (laiškuose minimas Augustas Pėrez yra jo romano Ūkanos (Niebla) personažas) ir Franz Kafka. 1970

10 -894

127

2. Svetimieji VERGI LI JUS IR JO GEOR GI K OS

Vertėjo post scriptum Sį post scriptum beveik neišvengiamai tenka pradėti daugelio kar­ totu ir jau seniai banalybe virtusiu teigimu, kad Vergilijus yra di­ džiausias pohelenistinio Vakarų pasaulio poetas. Kalbant apie jį nuo seniausių laikų iki mūsų dienų niekad nesigailėta superliatyvų. Ci­ ceronas Vergilijų laikė antrąja (po savęs!) didžiosios Romos viltim (Magnae spės altera Romae). Propercijus, liaupsindamas vos tepradėtą rašyti Eneidą, patetiškai skelbė, jog ji net ir Iliadą pralenksianti (nescio quid maius nascitur Iliade). Šv. Augustinas traktate De civitate Dei vadino jį didžiausiu iš visų įžymiųjų poetų. Sainte-Beuve teigė, kad net ir Kristaus atėjime nesą nieko, kas galėtų stebinti tą, kuris skaitė Vergilijų. T.S. Eliot į Antrojo pasaulinio karo pabaigą autoritetingai ir su didele erudicija įrodinėjo, jog Vergilijus esąs vienintelis auten­ tiškas visos Europos klasikas tikrąja šio žodžio prasme. Iš tiesų, ypač viduramžio ir ankstyvojo renesanso periodais, niekas iš senųjų kla­ sikų, net Homeras, neturėjo tokios tiesioginės, tokios formuojančios įtakos Vakarų idėjos bei Vakarų kultūros evoliucijai ir dėl to daug kas ne be pagrindo Vergilijų laikė ir tebelaiko Vakarų tėvu (Haecker), šiuo požiūriu jį lygindami su Platonu. Tarp 400 ir 1400 metų Eneidos poeto vardas buvo tapęs kone Vakarų kultūros sinonimu (Comparetti). Dante, kuris savo Dieviškojoje komedijoje Vergilijų va­ dina tėvu, mokytoju, daugiau negu tėvu, poetų garbe ir šviesa, ži­ nojimo jūra ir visus daiktus pažįstančiu išminčium, pasirinkdamas jį kelionės po pragarą vadovu, dar kartą simboliškai patvirtino jau daugiau negu tūkstantį metų trukusią dvasinę šio poeto hegemoniją, kuri savo ruožtu, nors ir pamažu besileidžiančia kreive, prasitęsė beveik ligi XVIII amžiaus galo (be Vergilijaus ne tik Ariosto, Tasso, Camoes, Thomson etc., bet ir mūsų Donelaitis, neįsivaizduojami), kada vokiečių filologų vis labiau keliamas Homeras nustūmė Geor­ gikų autorių į antrąjį planą. Šiame „detronizacijos" procese Vergilijus buvo ne vien Homero, bet iš dalies ir savo paties populiarumo bei epigonų auka: nuolat 128

cituojamas, pamėgdžiojamas, kanonizuojamas, jis ėmė visiems nu­ sibosti, darytis privalomas; daugelis jo poezijos elementų bei at­ ributų, kurių knibždėte knibžda visoje Vakarų poezijoje, ypač epinė­ je, didaktinėje ir idilinėje, nuo per dažno vartojimo susidėvėjo ir pateko į poetinio rekvizito kategoriją. Homeras ir Hesiodas šia pras­ me buvo žymiai laimingesni. Jų poveikis moderniųjų kalbų litera­ tūrose nebuvo toks betarpiškas, aktualus ir iki tam tikro laipsnio „ideologinis"; jie buvo daugiau pavyzdžiai, negu pamėgdžiojimo objektai, ir nesusilaukė tiekos imitatorių (kurie, tarp kitko, pavojingi net ir didžiausiems poetams), tuo išsaugodami pirmykštį savo pa­ trauklumą. XIX amžius, ypač antroji jo pusė, su savo pagrindiniais sąjū­ džiais bei tendencijomis, kaip industrinė revoliucija, masių iškili­ mas, miestų ir urbanistinės kultūros išaugimas etc., buvo bene pats nepalankiausias Vergilijui. Byrono, Heines, Balzaco, Stendhalio ir Dostojevskio publika juo beveik visai nesidomėjo, ir Eneidos poetas turėjo įsirikiuoti į vien mokyklose tebeskaitomų klasikų gretas. Tik lotynų kraštuose ir Anglijoje, t.y. buvusiose Romos imperijos pro­ vincijose, kur lotyniškoji kultūra buvo giliausiai įsišaknijusi, net ir šiuo didžiausio populiarumo atoslūgio laikotarpiu jo įtaka pasiliko gyva. Tatai liudija kad ir Hugo arba Tennysono poezijoje užtin­ kami gan žymūs Vergilijaus pėdsakai. Nežiūrint aukščiau minėto nesidomėjimo, XIX amžiuje daug padaryta tekstologinių tyrinėji­ mų srityje. Šiame amžiuje pasirodė Forbigerio, Laedewigo, Coningtono-Nettleshipo-Haverfieldo ir Ribbecko kritiški Vergilijaus raštų leidimai, kurie, ypač paskutinysis, priklauso prie pačių geriausių apskritai. XX amžiuje Vergilijus atgavo nemažą dalį prarastos teritorijos. Plačiosios skaitytojų masės ir toliau pasiliko abejingos, bet juo ėmė labiau domėtis literatūrinis bei intelektualinis elitas. Bukolikos buvo nuolatinis Andrė Gide'o palydovas ir jo livre de chevet; Paul Valėry jas išvertė į prancūzų kalbą. Francis Jammes parašė savo Georgiques chretiennes. įžymūs dailininkai vėl grįžo prie vergilinės tematikos; tatai liudija A. Maillolio (Bukolikų ir Georgikų) ir A. Dunoyer de Segonzaco (Georgikų) nepaprastai aukšto lygio iliustracijos. Smarkiai išaugo tyrinėjamoji literatūra, iš kurios ypač išskirtini prancūzų Carcopino, Perret, Saint-Denis, vokiečių - Haeckerio, Klingnerio, Poschlio, Rohdės, anglų - Knighto, Wilkinsono, italų - Castiglioni, Paratore, Rostagni ir Sabbadini darbai. 129

***

Biografiškai Vergilijus yra vienas „fotogeniškiausių" senovės poetų. Bet duoti visiškai patikimą jo gyvenimo eigą šiandien neįmanoma ne dėl šaltinių stokos, bet dėl to, kad tie šaltiniai paremti ne faktine poeto gyvenimo tikrove, bet tradicija ir legenda. Jokių dokumentų, kaip mes juos dabar suprantame, nėra išlikę. Autentiškų biografinių duomenų turime mažai ką daugiau, negu kad randame visiems žinomoje ir tariamai paties Vergilijaus parašytoje epitafijoje: Mantua me genuit; Calabri rapuere, tenet nunc Parthenope; cecini pascua rura duces

t.y. kad gimė Mantujoje; mirtis ištiko Kalabrijoje, palaidotas Neapo­ lyje; dainavo laukus, ganyklas, vadus. Dabar pabandysime greitomis peržvelgti aukščiau minėtus šalti­ nius. Jie yra trejopi: amžininkų ir vėliau gyvenusių senovės auto­ rių liudijimai, autobiografinėmis laikomos raštų vietos ir ankstyvo­ sios biografijos, vadinamieji Vitae Vergilianae (Vita Suetonii, vulgo Donatiana, Vita Servii, Vita Probiana, Vita Bernensis I-III, Vita Philargyrii I-II, Vita Monacensis I-IV, Expositio Monacensis I-III, Donatus auctus etc.) ir gramatikų komentarai (scholia) bei etimologijos. Iš amžininkų nedaug ką tesužinome. Horacijus odėse ir satyrose mini Vergilijų keletą kartų: pagiria išskirtinį savo draugo jautrumą (Carmina I, 24, 5-12), prisimena bendrą kelionę į Brundisiumą (Sermones I, 5, 39-44, 47-59) ir duoda (Sermones I, 3, 29-34), - jeigu čia iš tikrųjų, kaip pseudo Akronas mano, kalbama apie Vergilijų, išoriškai nevalyvo, bet šiaip jau puikaus žmogaus charakteristiką. Propercijus, kaip jau sakėme, apsiriboja komplimentais poezijai (Elegiae II, 34, 61-80); Ovidijus sakosi (Tristia IV, 10, 51) Vergilijų tik matęs (Vergilium vidi tantum). Iš vėliau gyvenusių Seneka užsimena Vergilijaus nesugebėjimą dailiai išsireikšti proza (Controversiae III, 8); Plinijus (Senesnysis) kal­ ba apie Augusto uždraudimą vykdyti testamentinę poeto valią - po mirties sudeginti visus jo rankraščius (Naturalis historia VII, 30, 114); Tacitas pabrėžia Vergilijaus populiarumą žmonėse: teatre, kur, pa­ čiam autoriui dalyvaujant, buvę skaitomos jo eilės, visa publika atsistojusi jam pagerbti, lyg jis būtų buvęs pats Augustas (Dialogus de oratoribus 13). Autobiografinėmis laikomos Bukolikų, Georgikų ir Catalepton vie­ tos padeda tiksliau nušviesti kai kuriuos Vergilijaus gyvenimo bei 130

kūrybos faktus: tėvo dvaro nusavinimo istoriją, Georgikų parašymo laiką, kelionę į Tarentą ir kita. Vitae Vergilianae, atsiradę daug vėliau negu aukščiau cituoti liu­ dijimai, savo esme ir pobūdžiu yra maždaug tai, ką mes šiandien vadiname biographies romancėes. Atsimenant legendos teises ir laisvoką faktų traktavimą to laiko istorinių įvykių perteikimo tradi­ cijoje, dažnais atvejais jų liudijamoji vertė labai abejotina. Todėl ir jais remiantis parašytose mūsų laikų biografijose, nežiūrint sąži­ ningų pastangų atnarplioti tikrovę nuo legendos, per daugelį šimt­ mečių nusistovėjusi tradicija neišvengiamai nustelbia istoriškai dau­ giau ar mažiau patikrintus faktus. Tokia yra ir mūsų čia pateikiamoji poeto biografija. ** * Publius Vergilius Maro gimė 684 Romos eros metų spalio mėnesio idose (70.X.15 pr. Kr.) Andes vietovėje, kuri šiandien vienų tapa­ tinama su Pietole, kitų su Carpenedolo, dar kitų su Calvisano netoli Mantujos, Pompėjui ir Krasui pirmą kartą konsulaujant. Kai kurie Vergilijaus biografai, kaip Carcopino, remdamiesi komplikuotais apskaičiavimais bei apsirikimais rankraščiuose, gimimo datą nuke­ lia vienais metais anksčiau. Jo tėvas, greičiausiai etruskų palikuonis, tarnavo samdiniu valstybės kurjerio (viator) Magijaus ūkyje, šalia to užsiimdamas dar ir bitininkyste (pagal kitus, jis buvęs puodžius), įsigijęs savo darbdavio pagarbą bei pasitikėjimą, vedė jo dukterį Magiją (Magia Polla), iš kurios susilaukė trejeto sūnų. Vienas jų, Šilo, mirė dar vaikas būdamas, kitas, Flaccus, jau suaugęs. Biografų mi­ nimas trečias brolis, Valerius Proculus, buvo gimęs iš antrųjų motinos vedybų. Ankstyvąją vaikystę Vergilijus praleido Mantujos apylin­ kėse, prie Mincijaus, kurio vandenis ir baltas kaip sniegas gulbes vėliau apdainuos Georgikose. Nuo maždaug dvyliktųjų metų persi­ kėlė su tėvais į Kremoną. Čia jis lankė vietinio gramatiko mokyklą, kurioje ne tik pramoko skaičiuoti bei rašyti, bet taip pat susipažino su Livijaus Androniko, Nevijaus, Enijaus ir kitų senųjų Romos kla­ sikų raštais, palikusiais jamneišdildomą įspūdį ir turėjusiais nemaža įtakos kūrybinio brendimo metais; čia jis, sulaukęs 15 metų, Lukre­ cijaus mirties dieną užsivilko pirmąjį suaugusio vyriškio rūbą (toga virilis). Kremonoje Vergilijus jau buvo spėjęs atkreipti visų dėmesį savo neeiliniais gabumais. Tai matydamas, pasiturintis tėvas išsiuntė jį mokytis - iš pradžių į Milaną, po to į Romą. Apie mokymąsi Milane 131

nieko nėra žinoma. Romoje, ruošdamasis advokatūrai, Vergilijus studijavo retoriką pas Epidijų (jei tikėsim nežinomu Vita Bernensis autorium, su busimuoju imperatorium Oktavianu Augustu), lygia­ grečiai domėdamasis matematika, medicina, filosofija ir literatūra. Bet iš advokatūros nieko neišėjo, nes jam trūko šiai profesijai būti­ niausių dorybių: pasitikėjimo savim, fizinės bei intelektualinės ele­ gancijos, o ypač paties svarbiausio dalyko - iškalbos, ir jo karjera baigėsi nesėkmingu pasirodymu vienoje vienintelėje byloje. Šis ne­ pasisekimas ir buvo bene svarbiausias akstinas visiškai atsidėti mū­ zų tarnybai. Pagal Svetonijų-Donatą, Vergilijaus santykiai su poezija siekią vaikystę Kremonoje. Ten jis visus nustebinęs satyrine epitafija už plėšikavimą akmenimis užmuštam mokytojui (magister ludi) Balistai, parašyta eleginio disticho forma, pirmąkart paskelbta SvetonijausDonato biografijoje: Monte sub hoc lapidum tegitur Ballista sepultus; Nocte die tutum carpe, viator, iter. (Po akmenų šia kalva Balista ilsis; keleivi, Dieną ir naktį gali vaikščioti saugiai keliais.)

Bet į literatūrinio gyvenimo srovę Vergilijus įsijungė tik studijų Ro­ moje metais, dalyvaudamas Valerijaus Catono (C. Valerius Cato) va­ dovaujamame jaunų literatų sambūryje, kurio branduolį sudarė M. Furius Bibaculus, C. Licinius Calvus, C. Helvius Cinna ir - iš šiek tiek tolimesnės distancijos - didžiausias po Horacijaus romėnų ly­ rikas Katulas (C. Valerius Catullus). Dauguma jų, kaip ir pats Ver­ gilijus, buvo transpadaniečiai ir naudojosi visokeriopa iš to paties krašto kilusio žymaus to laiko valstybininko, kario, poeto ir busimojo Antonijaus legato Cizalpinėje Galijoje Asinijaus Poliono (C. Asinius Pollio) globa bei parama. Sambūrio dalyviai save laikė, kaip dabar pasakytumėm, tuolaikinės poezijos avangardu, poetae novi; dėl to Ciceronas pašiepdamas juos vadino neoteroi, t.y. per daug madin­ gaisiais. Neoterikų - taip jie vėliau bus minimi literatūros istorijoje - tikslas buvo atnaujinti Romos poeziją, suteikiant jai grakštesnį stilių bei žaismingesnę formą. To siekdami, jie demonstratyviai nusisuko nuo senųjų lotynų poetų, mokytojais ir pavyzdžiais pasirinkdami Aleksandrijos mokyklos graikus (Kalimachą, Euforioną etc.). Sunkią, pernelyg „rimtą" savo pirmtakų tematiką jie pakeitė lengvesne - ti­ pingai lyrine, atspindinčia kasdienybės džiaugsmus bei negandus; 132

nerangių, didelės apimties senosios poezijos formų vietoje įvedė naujas, lankstesnes, „epikurietiškai" tematikai labiau tinkančias ir metriškai įvairesnes strofas bei formas (lotyniškuosius graikiškosios odės ir elegijos strofų variantus, vadinamuosius epylion etc.). Visi turimi duomenys leidžia manyti, kad neoterinis Vergilijaus periodas buvo trumpas, epizodinis; žaismingumas nebuvo joforte. Savo intelektualine struktūra Vergilijus buvo greičiau tradicinių formų tęsėjas, jų atnaujintojas ir tobulintojas, ne laužytojas. Bend­ ravimas su neoterikais praplėtė poetinį akiratį bei amplitudę; be to, sužadino gilesnį dėmesį graikų literatūrai, kurios pagrindus jis buvo gavęs iš savo mokytojo Partenijaus iš Nikėjos. Šiam laikotarpiui paprastai priskiriami vadinamojo Appendix Vergiliana dalykai (jeigu jie tikrai Vergilijaus): Copa (Smuklininke), Cnlex (Uodas), Ciris (Ciris), Catalepton (Mažmožiai), Moretum (Mišrainė), Dirae (Užkeikimai), Lydia (Lidija), Aetna (Etna), dėl kurių autorystės lig šiol tebesiginčijama. Kaip jau sakėme, Vergilijaus ryšiai su neoterikais niekad nebuvo per daug glaudūs. Greit jo dėmesį patraukė kiti autoriai, kitos temos ir kitos problemos. Prisidėjo ir tai, kad, būdamas tipingas kaimo vai­ kas, būdu ir polinkiais konservatorius, ne per daug sugyvenamas individualistas bei vienatvės mėgėjas, jis niekad nebuvo visiškai pri­ imtinas, Horacijaus žodžiais tariant, išlavintos draugijos nosims ir niekad visiškai neprigijo mieste. Jį traukia kaimas, į kurį, kada tik galėdamas, grįžta pagyventi. Paskutinio Julijaus Cezario gyvenimo dešimtmečio ir Oktaviano Augusto laikų Roma Vergilijui imponavo ne tiek kaip vienas tuolaikinio civilizuoto pasaulio centrų, bet kaip jo gimtosios Italijos (kurią jis taip švelniai vadina iustissima teitas) sostinė ir simbolis valstybės, kurios likimas vėliau taps vienu pa­ grindinių jo gyvenimo rūpesčių; miestas, kurio gatvėmis jis matė iš Galijos grįžtančius Cezario legionus, vedančius supančiotą Vercingetorigą ir tuos pačius legionus civilinio karo metais žygiuojančius prieš Pompėjų. Santykiams su neoterikais, kurie patys ir jų globėjai buvo An­ tonijaus šalininkai, vėstant, Vergilijus, kaip dabar pasakytumėm, politiškai pamažu ėmė krypti Oktaviano pusėn. Apie galutinio jo perėjimo į „cezariečių", t.y. Oktaviano rėmėjų stovyklą eigą nieko tiksliau nežinoma. Žinoma tik tiek, kad rašydamas Bukolikas (43-39) jis vis dar tebesinaudojo Antonijaus šalininkų Asinijaus Poliono, Alfeno Varo (P. Alfenus Varus) ir Kornelijaus Galo (C. Cornelius Gal­ ius) palankumu bei materialine parama ir kad apie tą patį laiką jis 133

jau buvo nuolatinis Oktaviano patarėjo Meceno (C. Clinius Maece­ nas) sambūvių lankytojas. Šiuo pereinamuoju į galutinį subrendimą laikotarpiu didžiausios formuojamos įtakos Vergilijui turėjo graikas Sironas, įvesdinęs jį į Epikūro filosofijos ir Teokrito idilių pasaulį. Teokrito pavyzdžiu parašytoji dešimties eklogų poema Bukolikos (Bucolica), pirmas stam­ besnis ir tikrai neginčijamai Vergilijaus kūrinys, pasirodžiusi 39 me­ tais, turėjo negirdėtai didelį pasisekimą ir jos autoriui suteikė pir­ maeilio poeto vardą. Savo pobūdžiu Bukolikos yra autobiografinė poema. Kai kuriuos jos personažus net ir šiandien nesunku apytik­ riai identifikuoti su tikrovėje egzistavusiais poeto aplinkos asmeni­ mis. Literatūriškai, be aiškaus Teokrito poveikio, joje dar daug kur atsispindi neoterikų mokyklos reminiscencijos. Su šiuo bukoliškos poezijos laikotarpiu sutampa ir Vergilijaus gimtinės Anduose nusavinimo istorija. Po Filipi pergalės triumvirams paskelbus ką tik integruotos Cizalpinės Galijos žemių dalinimą Antonijaus ir Oktaviano kovų veteranams, turėjo būti nusavinta ir poeto tėviškė, kur jis kaip tik tuo metu gyveno (pagal kitus, jis tuomet gyvenęs Sirono viloje prie Neapolio). Tik draugams įsikišus, ji buvo laikinai aplenkta; bet vėliau vis tiek neišvengė kitų likimo, ir poetas su tėvais turėjo keltis į Kampaniją, kur jiems buvo duotas nusavinto ūkio pakaitalas. Bukolikų paskelbimo metais Vergilijus susipažino su Horacijum ir, nežiūrint būdo bei laikysenos (etinės ir politinės) skirtybių (Ver­ gilijus - naivus kaimietis, idealistas, konservatorius, besąlyginis pat­ riotas, organiškai suaugęs su Italijos gamtovaizdžiu bei šio krašto likimu; Horacijus - išprusęs miestietis, skeptikas, epikurietiškai nu­ siteikęs oportunistas ir Respublikos šalininkas, Filipi mūšyje dalyva­ vęs Cezario žudikų Bruto ir Kasijaus pusėje kaip triburius militum ir, jį pralaimėjus, savo XVI epode raginęs tautiečius ieškotis naujos, ge­ resnės tėvynės „laimingose salose", kur medus teka iš ąžuolų dre­ vių ir vynuogės nekarpomos tarpsta, į kurias dar niekad nepasuko argonautų laivas ir kurių žemės dar nepalietė Kolchidės kekšės ko­ ja), greit abu susidraugavo. Sekančiais (38) metais Vergilijaus ir Varijaus (L. Varius Rufus) iniciatyva Horacijus buvo pristatytas Mecenui ir jau tų pačių metų rudenį lydėjo savo naująjį draugą bei globėją šio diplomatinėje misijoje į Brundisiumą (Brindisi). Prie jų - Sinuesoje - prisijungė Varijus, Tuką (Plotius Tucca) ir Vergilijus. Aprašy­ damas tą jų susitikimą Horacijus sako, jog niekad žemė nenešiojusi 134

kilnesnių draugų už šiuos ir niekas nesąs jiems labiau atsidavęs ir dėkingas, kaip jis (Sermones I, 39-49). Po Bukolikų Vergilijų vis labiau ėmė traukti iš pradžių Lukrecijus, po to - Hesiodas, ir jis, Meceno skatinamas, pradėjo Georgikas, dides­ nę metų dalį gyvendamas Kampanijoje arba Sicilijoje ir tik retkar­ čiais atvykdamas į Romą, kur jis dabar turėjo nuosavus namus Eskviline, prie Meceno sodų. Poemos rašymas truko devynerius me­ tus. Svetonijaus-Donato liudijimu, kiekvieną rytą jis parašydavęs didelį kiekį eilučių, iš kurių po ištisos dienos darbo pasitikdavę tik kelios. Apie tokį rašymo metodą pats Vergilijus taip sakydavęs: savo kūrinį jis gimdąs kaip lokė ir, kaip ji, savo naujagimiui galutinę for­ mą suteiksiąs jį sulaižydamas. Jau užbaigtą poemą, prieš leisdamas ją į viešumą, 29 metų vasarą jis skaitė ką tik iš Oriento grįžusiam Oktavianui, atvykusiam į Atelą gydyti gerklės negalavimų. Tais pačiais metais Vergilijus sudarė prozinius apmatus Georgi­ kose pažadėto žymiausio ir paskutinio savo veikalo Eneida (Aeneis), turėjusio Homero pavyzdžiu vaizduoti iš graikų sunaikintos Trojos pabėgusio lotynų tautos įkūrėjo bei Julijų giminės (kartu ir Augus­ to) pirmtako Enėjo žygius. Pagal Servijų, šią naują poemą iš pradžių jis norėjęs pavadinti Gesta populi Romani (Romėnų tautos žygdarbiai). Dar neparašyta, Eneida jau buvo garsi. Visi laukė kažko nepaprasta. (Objektyvumo dėlei čia norisi pastebėti, kad nebūtinai raidiškai vi­ siems bendralaikiams ir vėlesniesiems Vergilijus atrodė toks didelis; kad būta ir detraktorių. Svetonijus-Donatas mini jų net keletą: kaž­ kokį Numitorijų, parašiusį piktą Bukolikų parodiją (Antibucolica); prieš Eneidą nukreiptos knygos Aeneidomastix (Eneidos rimbas) auto­ rių Karvilijų Piktorių; Vipsanijų, kuris Vergilijų laikė nepelnytai Me­ ceno iškeltu blogos stilistinės manieros pradininku; Herenijų, ran­ kiojusį poeto apsirikimus, ir Perelijų Faustą, nurodinėjusį plagiatus, etc. Taip pat yra žinoma, jog imperatorius Kaligula savo laiku vos nepašalino jo raštų iš visų Romos bibliotekų.) Šį paskutinį savo kūrinį Vergilijus rašė paties Augusto skatina­ mas (iš kovos laukų tolimiausiose provincijose jis reikalaute reika­ laudavęs siųsti ką nors iš Eneidos) ir materialiai remiamas (kantabrų kampanijos metu (26-25) Augustas paskyrė jam 10 milijonų sester­ cijų, vertų daugiau negu milijonas šiandieninių dolerių). Po daugiau kaip dešimties metų darbo, bet vis dar galutinai neužbaigęs, Vergi­ lijus leidosi studijinėn trejų metų kelionėn į Graikiją ir Mažąją Aziją, kad grįžęs galėtų ištaisyti poemoje pasitaikančius netobulumus ir ją 135

pagaliau užbaigti, žadėdamas po to atsidėti vien filosofijai. Atėnuose jis sutiko iš inspekcinės kelionės Rytų provincijose grįžtantį Augustą ir apsisprendė toliau nebekeliauti. Tuoj po to netoli Atėnų esančioje Megaroje jį ištiko (sakoma, nuo vidudienio karščio) silpnumo prie­ puolis. Plaukiant atgal per Adrijos jūrą, jis visiškai susirgo, ir, vos tik išlipęs iš laivo, Brundisiume, 19 metų spalio 21 dieną mirė. Poeto kūnas Augusto įsakymu buvo pervežtas į Neapolį ir ten palaidotas prie kelio į Puteoli, tarp pirmojo ir antrojo gairinio akmens, jo paties žemės sklype, Rostagni manymu, paveldėtame iš Sirono. Antkapyje buvusi iškalta mūsų aukščiau cituotoji epitafija. Prieš išvykdamas į Rytus, Vergilijus buvo išgavęs Varijaus paža­ dą, jeigu kas jam atsitiktų, sudeginti nebaigtą Eneidą. Jau mirties pa­ tale gulėdamas jis vis dar reikalavęs savo poemos rankraščių, kad pats galėtų juos sunaikinti. Bet niekas jo neklausė. Dar tais pačiais metais, prieš testamentinę poeto valią sudeginti Eneidą uždraudusio imperatoriaus patvarkymu, Varijus ir Tuką išleido ją tokią, kokia liko, tik kai ką šiek tiek aplygindami ir nubraukdami pirmąsias keturias poemos eilutes (gramatiko Niso nuomone, jie antrąją ir trečiąją giesmę sukeitę vietomis). Pusę savo turto Vergilijus testamentu paliko broliui iš antrųjų motinos vedybų Valerijui Prokului; ketvirtadalį - Augustui; dvylik­ tąją dalį - Mecenui, o likusį - draugams Varijui ir Tukai. *** Kaip Vergilijus atrodė? Atsakyti į šį klausimą nelengva, nes nėra išlikę jokio tikrai autentiško jo atvaizdo. Romos Museo Capitolino skulptūros tapatybė daugiau negu abejotina. Codex Romanus minia­ tiūra (Vamžius) aiškiai fiktyvi, sufantazuota, - kaip ir šiandieniniai mūsų Donelaičio „portretai". 1896 metais Susoje (sen. Hadrumetum) rastoji tarp dviejų mūzų sėdinčio poeto mozaika (I amžius) turi ne­ maža realybėje įsivaizduojamos fizionomijos bruožų, bet kiek ji pa­ naši į patį modelį, galima tik spėlioti; tą patį galėtume pasakyti ir apie Luvro reljefo (iš Arą Paeis) jaunuolį. Patikimesniais laikytini rašytinės tradicijos portretai. Pagal Svetonijų-Donatą, Vergilijus bu­ vęs aukšto ūgio, tamsaus gymio ir atrodęs kaip kaimietis; buvęs silp­ nos sveikatos, kentėjęs nuo vidurių bei galvos skausmų ir kosėjęs krauju; valgęs ir gėręs labai saikingai; buvęs nepaprastai kuklus, užsidaręs, vengęs žmonių ir dėl to Neapolyje jį praminę Mergaite 236

(Parthenias); turėjęs palinkimą prie berniukų, ką daugiau ar mažiau patvirtina antroji bukolika. Donatas kitur (Donatus audus) teisina Vergilijų sakydamas, kad jo meilė berniukams buvusi kaip Sokrato Alkibiadžiui arba Platono - jo mokiniams. Po mirties Vergilijaus garsas ir prestižas nepatyrė nė mažiausio atoslūgio. O dėl Eneidos, beveik raidiškai išsipildė Propercijaus pra­ našystė; viena prasme ji tikrai pralenkė Iliadą, būtent, tapdama kone savotišku Romos šventraščiu. Yra žinoma, jog tam tikros poemos eilutės bei ištisi pasažai (sortes Vergilianae) buvo naudojami Sibilės knygų (Oracula Sybillina) vietoje ateičiai spėti ir dabarties įvykiams interpretuoti. Iki pat Vakarų imperijos žlugimo Vergilijus liko nea­ bejotinai didžiausias Romos poetas, valstybinis poetas, skaitomas gramatikų mokyklose ir plačiai komentuojamas (garsu ir reikšme jam galėjo tuo metu prilygti nebent tik Ciceronas); viduramžiai jį padarys viso Vakarų pasaulio poetu. Pamažu įsigalinti krikščionybė be jokių sąlygų priims Vergilijų į savo gardą, tik šiek tiek jį retro­ spektyviai pakoreguodama, su nė kiek ne mažesniu entuziazmu, negu kad išeinanti pagonybė buvo priėmusi. Kad susivienijimas atrodytų sklandesnis, buvo bandoma Vergilijų, mirusį 19 metų prieš Kristaus gimimą, sukrikščioninti. Tatai iš dalies vertė daryti ir jo populiarumas. Vergilijų cituoja beveik visi didieji šio periodo ra­ šytojai ir Bažnyčios Tėvai (Augustinas, Eusebijus iš Cezarėjos, Jero­ nimas, Laktancijus, Makrobijus etc.). Dvasiškiai, kaip Ozanamo mi­ nimas Triro vyskupas Rigbodus, Eneidą kartais geriau pažino negu evangelijas. Georgikų autorius beveik visuotinai buvo laikomas anima naturaliter Christiana, krikščioniu be Kristaus, ir pan. Vienas tik šv. Jeronimas, pats ne mažesnis už kitus poeto gerbėjas, savo 53-iame laiške (Ad Paulinum) nedviprasmiškai pasisakė prieš tokį galvojimą, vadindamas jį vaikišku (puerilia). Prie Vergilijaus sukrikščioninimo ypač prisidėjo mesianistinė ketvirtosios bukolikos interpretacija, kurios klasišką pavyzdį randame Eusebijaus iš Cezarėjos perteiktoje tariamai imperatoriaus Konstantino Didžiojo kalboje (Oratio ad sanc­ torum coetum). Tokios interpretacijos pavyzdžių yra pas Laktancijų, Augustiną ir kitus. Comparetti Vergilijaus sukrikščioninimo bei retroaktyvinės purifikacijos pastangose įžiūri užuojautą poetui, ne­ galėjusiam pažinti krikščionybės, ir ta proga cituoja dar XVamžiuje Mantujoje tebegiedotą šv. Povilo mišių sekvenciją, kurios vienoje strofoje pasakojama, jog šv. Povilas, nuvestas prie Vergilijaus kapo, apsipylęs pamaldžių ašarų rasa, sakydamas: Ką aš būčiau galėjęs iš 137

tavęs padaryti, radęs dar gyvą, o didžiausias iš poetų! (Quem te, inquit, reddidissem, / Si te vivum invenissem, / Poetarummaxime!) Imperijos dekadanso ir barbarų antplūdžio laikais, pakrikus švieti­ mo sistemai ir intelektualiniam interesui smukus, Vergilijaus garsas susimaišė su legenda bei fantazija. Populiarioje tradicijoje jis staiga iškilo kaip magas ir stebukladarys. (Šičia galima priminti, kad jau ir poeto gimimą ankstyvieji biografai siejo su neįprastomis aplinkybė­ mis bei ženklais (prodigia). Pas Svetonijų-Donatą skaitome, jognėščiai poeto motinai prisisapnavę, kad ji pagimdžiusi lauro atžalą, kuri, vos tik įsmeigta žemėn, išaugusi į didžiulį medį, pilną žiedų ir vaisių. Rytojaus dieną pakelės griovyje ji pagimdžiusi kūdikį (Vergilijų), kuris visai neverkęs; pagal vietos paprotį ta proga pasodintas topoliukas bematant praaugęs visus kitus ir nuo to laiko buvęs vadi­ namas Vergilijaus medžiu.) Conrado von Querfurto liudijimu, Nea­ polyje buvę tikima, jog Vergilijus ne tik įkūręs šį miestą, bet taip pat pastatęs nesugriaunamas jo sienas; padaręs bronzinę musę, gynusią miestą nuo gyvų musių antplūdžio; ilgam laikui apsaugojęs nuo Vezuvijaus išsiveržimų, pastatydamas priešais statulą su įtemptu lanku, taikančiu strėle į jį; miestą apnikusias gyvates suvaręs po Porta Ferrea; poeto kaulai turėję tokios stebuklingos galios, jog, juos išnešus į šviesą, pasidarydavę tamsu, pasigirsdavęs didelis triukšmas ir jūroje kildavusi audra (šį paskutinį stebuklą jis pats savo akimis regėjęs). Kai kurių tyrinėtojų manymu, mago reputaciją įsigyti Vergilijui padėję jo paties ir jo motinos vardų etimologija (virga- šakelė, rykštė, burtų lazdelė; magia - burtai, burtininkystė). * X-*

Vergilijaus, kaip ir daugumos senovės autorių, raštai mūsų laikus pasiekė nuorašais. Originalios tuolaikinių knygų (pergamento riti­ nių, suvyniotų ant medinės lazdelės) laidos neišliko. Nuorašų išliko palyginti labai daug; daug daugiau, negu bet kurio kito romėnų klasiko. Išlikę nuorašų kodeksai yra dviejų rūšių: senesnieji, parašyti didžiosiomis raidėmis be tarpų tarp atskirų žodžių, ir kursyviniai, rašyti tarpusavy daugiau ar mažiau sujungtomis mažosiomis rai­ dėmis su tarpais tarp žodžių ir su daugeliu santrumpų. Viso rank­ raštyno pagrindą sudaro 5 didesnieji (codices maiores): Augusteus, vadinamas dar ir Schedae Berolinenses (A), Fulvianus, arba Schedae Fulvianae Vaticanae (F), Palotinus (P), Romanus (R) ir Mediceus (M), 138

kurių pirmuosius keturis saugo Vatikano biblioteka, o penktąjį Florencijos Biblioteca Mediceo-Laurenziana, ir 4 mažesnieji (codices minores): Schedae rescriptae Sangallenses (G, St. Galleno Benediktinų vienuolyne), Schedae rescriptae Veronenses (V, Veronos Kapitulos bib­ liotekoje), Mediolanensis (a. Milano Ambrozianoje) ir Guelferbytanus Gudianus (y, Hercogo Augusto bibliotekoje Wolfenbuttelyje). Seniau­ sias iš jų yra A (II— IVamžiaus). Pirmas spausdintas Vergilijaus raštų leidimas (editioprinceps) pasi­ rodė Romoje be datos (ca. 1469). Antras savo reikšme ankstyvas leidi­ mas (editioAldina) išėjo 1501 metais Venecijoje. Iš kitų senųjų leidimų išskirtini Fabricijaus (1551), La Cerdos (1608-17), Ruaeaus (1675), Burmanno (1746) ir Heynės (1767). ♦ ** Lietuvą Vergilijus pasiekė tais pačiais keliais, kaip ir kitus Rytų Europos kraštus, - per su krikščionybe atėjusią lotynų kalbą, kuri pas mus ypač paplito ir įsigalėjo lietuviškojo humanizmo periodu (XV-XVI amžius), tapdama kone oficialia valstybinio bei intelek­ tualinio susižinojimo priemone, ir išsilaikė beveik iki XVIII amžiaus pabaigos. Bet kodėl taip ilgai niekas nemėgino jo versti į lietuvių kalbą? Tatai, bent iš dalies, bus nulėmęs faktas, kad to laiko šviesuo­ menei, t.y. galimiems poeto skaitytojams, buvo prieinamas jo origi­ nalas ir kad lietuvių rašto kalba dar nebuvo pakankamai tobulas instrumentas tokiam darbui. Bet šis argumentas vargu begaliotų XIX amžiuje, ypač antrojoje jo pusėje. Tiesa, yra žinių, kad Vergilijų ban­ dė versti Dionizas Poška (Eneidą), Ksaveras Bohušas (5 Eneidos eilu­ tes) ir Tadas Jurevičius (Georgikas), bet iš tų vertimų nieko nėra išlikę. Tad, kad ir kaip atrodytų keista, pirmą kartą Vergilijus lietuvių kalba - Motiejaus Gustaičio išversta II Eneidos giesmė - pasirodė tik 1926 metais. Po to jį yra vertę Vladas Kuliešius (I Eneidos giesmę), Juozas Vosylius (IVEneidos giesmę), Benediktas Kazlauskas (I Geor­ gikų knygą), Antanas Rukša ir Antanas Dambrauskas (visus raštus, išskyrus Appendix Vergiliana). ** * Dabar, nors ir trumpai, bet šiek tiek specialiau apie Georgikas. Pir­ miausia, rizikuodamas papiktinti ne vieną dorą klasikinės filologijos bei literatūros žinovą, noriu pabrėžti, kad šiuos žodžius rašančiojo 139

galva, Georgikos, ne Eneida, yra geriausias Vergilijaus kūrinys (pro domo sna čia būtų galima pasitelkti Johną Drydeną, kuris Georgikas vadino the best poem of the best poet, ir dar kai ką, vis tiek pasilie­ kant absoliučioje mažumoje). Georgikose daugiau nepakartojamos poezijos, paradiziško šviežumo ir betarpiškumo, tuo tarpu Eneida žymiai meistriškesnė forma bei tobulesnė technika; jos lyginasi kaip nuolat kintanti ryto spalvų orgija su nusistovėjusiais ir jau šiek tiek prigesusiais vidudienio tonais. Poemos genezė susijusi su politine Romos situacija po Filipi per­ galės, kurioje Oktavianas jau yra pagrindinis aktorius, bet vis dar ne vienintelis valstybės šeimininkas. Lepidas praktiškai eliminuotas, bet graikiškose Oriento provincijose tebešmėkšo dinamiška ir emo­ ciškai nepastovi „naujojo Dioniso" Antonijaus figūra. Oktavianas yra vieningos valstybės šalininkas. Siekdamas eliminuoti Antonijų ir kartu nuolatinę Oriento secesijos grėsmę, jis įsistiprins lotyniš­ kuose Vakaruose. Ir šičia enter Mecenas, Oktaviano draugas, pata­ rėjas ir savotiškas propagandos ministras, kuris šio pusėn patrauks intelektualinį Romos elitą. Mecenas bus ne tik suvaidinęs pagrindinį vaidmenį Vergilijaus perėjime į „cezariečių" stovyklą, bet ir supa­ žindinęs jį su valstybine Oktaviano politika bei ideologija. Nors Georgikose Vergilijus dažniausiai kreipiasi į Meceną ir Augusto žy­ gius tik žada apdainuoti, bet pati poema, kiek ji angažuota poli­ tiškai, patriotiškai, religiškai etc., yra Augusto idėjų transpozicija ar net savotiškas jo propagandos įrankis (kartais atrodo, lyg jis rašytų Meceno diktuojamas). Augustą Vergilijus savo poemoje mini keletą kartų: kreipiasi į jį kaip į būsimą dievybę (I, 24-42), prašo namų ir tėvynės dievus, kad šie bent netrukdytų jam įvesti tvarką pasaulyje (I, 498-504) etc., etc., ir visuomet tik po Meceno. Bet svarbiausia yra tai, kad jis apdainuoja tėvynę (Italiją), vadindamas ją Saturno žeme (aliuzija į Aukso amžių), kurios tėvo, taikos saugotojo ir savotiško „naujojo Saturno" rolėje pasirodyti miniai dabar yra pagrindinis Ok­ taviano tikslas. Čia galėtų kilti klausimas, ar Vergilijaus tapimas be­ sąlyginiu Augusto politikos šalininku ir valstybės bei dievų autori­ teto gynėju nebuvo pataikavimo apraiška? Aš būčiau linkęs manyti, kad šiuo atveju tik jų požiūriai sutapo, nors ir ne ta pačia prasme, nes Vergilijaus rūpestis savo krašto likimu skamba absoliučiai au­ tentiškai: jis turėjo būti giliai įsitikinęs, jog esamomis sąlygomis tik pax Augusta gali garantuoti „antrojo Aukso amžiaus" vizijos reali­ zavimo galimybę. 140

Meceno sugestijos ar draugiško „įsakymo" imtis Georgikų rašymo momentas sutapo su Vergilijaus brendimo ir pasiruošimo periodo pabaiga. Neoteriškieji bandymai ir Teokritas jau buvo tapę istorija. Jo dėmesio centre dabar stovėjo Lukrecijus ir Hesiodas, ypač pas­ tarasis, kurio Darbai irdienos (Ergąkai hemėrai)bus Georgikų prototipas (taip, kaip Teokrito Idilės buvo jo Bukolikoms ir Homero Iliada su Odisėja bus jo Eneidai). Iš Hesiodo Vergilijus paėmė ne tik bendrą di­ daktinės poemos koncepciją (ką jis pats pripažįsta sakydamas dai­ nuojąs askrietišką dainą: Ascraeumque canoRomanaper oppida carmen), bet ir moralinės viską nugalinčio sunkaus ir nedėkingo darbo vertės idėją: ne tradicinis otium, bet labor improbus veda žmogų į šviesą, į naują Aukso amžių. Čia reikia pastebėti, jog Vergilijus, nors kai ką ir raidiškai perimdamas, Hesiodo aklai nepamėgdžioja ir naudojasi juo viską savaip transformuodamas. Georgikos nuo Darbų ir dienų pir­ miausia skiriasi tuo, kad jose nėra tokios absoliučios dievų ir gamtos elementų hegemonijos. Georgikų dievai modernesni, humanizuoti, turi aiškesnes funkcijas ir nedvelkia tokia nepermaldaujamai rūsčia tolybe kaip pas Hesiodą: jie dalyvauja ir padeda (Bukolikosejie tebu­ vo konvenansai). Pas Hesiodą viską lemia elementinės jėgos; pas Vergilijų - tam tikros pasaulėžiūrinės bei moralinės struktūros sąly­ goti principai. Formos požiūriu Hesiodo epinė slinktis klasiškesnė, atitrauktesnė, ryškiau atspindinti erdvės ir laiko abejingumą; jo žodis egzistuoja kaip akmuo arba medis; Hesiodas yra būtis. Vergilijus žymiai „politiškesnis": jis skelbia, moralizuoja; jo eilėse aiškiai mato­ mas formos rūpestis; Vergilijus jau yra literatūra. Lukrecijaus įtaka Georgikų periodo Vergilijui yra dvejopa: forma­ linė ir filosofinė. Iš Lukrecijaus poemos De rernm natūra jis visų pir­ ma mokėsi lotyniškosios poezijos ir lotyniškosios išraiškos meno (Georgikosetatai liudija struktūriniai ir kitokie „lukrecianizmai"). Taip pat bent kurį laiką Vergilijų bus veikęs didaktinis (praktiškas) šios poemos epikūrizmas, ką patvirtina ir daug kieno cituotas antrosios knygos pasažas Felix qui potuit rerumcognoscere causas (II, 490-540), kuris, tarp kitko, aiškiai prieštarauja filosofinei bei pasaulėžiūrinei Vergilijaus pasaulio koncepcijai: Lukrecijaus „materializmas", t.y. sie­ kimas išvaduoti žmogų iš dievų ir mirties baimės arba, kaip dabar pasakytume, iš egzistencinio nerimo, nepaliks gilesnių pėdsakų Ver­ gilijaus mąstyme. Žymiai artimesnė Vergilijui bus buvusi Lukrecijaus „atomistinė" kūnų transformavimosi interpretacija, eliminuojanti mirtį, De rernm natūra autoriaus paimta iš Demokrito (IV, 219-227). 141

„Lukreciškų" vietų Georgikose randame net keletą. Viena iš tokių yra maro Norike epizodas, aiškiai paremtas Lukrecijaus maro Atėnuose aprašymu De rerum natūra pabaigoje, šio savo ruožtu pasiskolintu iš Tukidido. Homeriškos Georgikose yra tik kai kurios deskriptyvinės detalės. Vergilijaus, kaip Georgikų autoriaus, pirmtakų bei prototipų eilėn galėtų būti įrašyti dar graikas Aratas, rašęs eiliuotus mokslinius traktatus, ir De re rustica autorius Terencijus Varas (M. Terentius Varro), ne tiek veikę savo kūrybine potencija, kiek parūpinę tam tik­ ros medžiagos jo poemai. Georgikų kosmologijoje yra Pitagoro ir jo mokyklos atgarsių. Savo išoriniu pavidalu bei „fasadu" Georgikos yra eiliuotas agro­ nomijos traktatas, parankinė žemdirbio knyga, skirta kasdieniniam naudojimui. Bet, nežiūrint jos preceptų galiojimo aniems laikams, agronomija čia yra daugiau ar mažiau tik pretekstas, ir pati poema neturi beveik nieko bendra su pseudoliteratūrine metafrastų pro­ dukcija. Pagrindinė šios iš paviršiaus žiūrint didaktinės poemos žymė yra jos universalumas, nes ji iki tam tikro laipsnio apima, susumuoja arba bent paliečia visą tuolaikinio pasaulio žinojimą (maždaug iki Cicerono). Jos klaidos yra epochos arba šaltinių pasi­ rinkimo klaidos. Georgikos liudija, kad jų autorius buvo gerai susi­ pažinęs ne tik su filosofija (presokratine ir postsokratine), geografija, mitologija ir teogoninėmis bei kosmogoninėmis sistemomis, bet ir su mokslais specialesne šio žodžio prasme. Rašydamas Georgikas (kaip agronomijos traktatą) Vergilijus nau­ dojosi, šių dienų žargonu išsireiškiant, mokslinės kompiliacijos me­ todu, nes, kaip žinoma, tais laikais skolintis iš ko nors kito ar net pažodžiui nurašyti nebuvo laikoma didele nuodėme (tokių tarpu­ savio nusirašymų knibždėte knibžda beveik visų senovės autorių raštai). Georgikų pavadinimas paimtas iš Nikandro Kolofoniečio; astronomija ir meteorologija (dangaus ženklai) - iš Arato (Phainomena, Diosemeia); botanika - iš peripatetiko Teofrasto; zoologija - iš Aristotelio. Specifiniuose žemės ūkio dalykuose pagrindiniai Ver­ gilijaus autoritetai buvo M. Porcius Cato (De agri cultura) ir jau minėtas Varro; bitininkystėje - Nikandro Kolofoniečio traktatas Melissourgika. Kaip Georgikos buvo vertinamos (kaip agronomijos traktatas) se­ novėje ir kaip jos dabar šiuo požiūriu atrodo? Kurie iš Vergilijaus preceptų dar ir šiandien tebegalioja? Senovėje Georgikos turėjo savo 142

vietą tarp kitų panašių traktatų. Columella jas gan aukštai vertino, tuo tarpu Plinijus (Senesnysis) ir Seneka buvo kritiški net iki visiško atmetimo. Viduramžiu Vergilijaus agronomija nerado beveik jokio atgarsio (kai kieno nuomone, jo patarimais galėję būti naudojamasi vienuolynų ūkiuose); juo šia prasme labiau imta domėtis tik XVIII amžiuje, ypač Anglijoje. Šių dienų akimis žiūrint, dauguma Georgikų preceptų įdomūs tik kaip žemės ūkio folkloras, nors jie ir nebūtinai klaidingi. Daugiausia klaidų yra bitininkystėje (bičių amžius, veisi­ masis, ypač garsioji bugonia - būdas veisti bites iš tam reikalui pa­ ruošto jaučio lavono vidurių ir kita). Kai kurie jo žemdirbystės pata­ rimai (kelti žemės našumą, tirti dirvožemio charakterį (purumą, svo­ rį, rūgštingumą), įvesti laukų sistemą, praktikuoti sėjomainą etc. tebėra aktualūs ir šiandien. Apskritai imant, Vergilijus dažniau klys­ ta detalėse negu visumoje. Savaime aišku, kad lietuviškai išverstos Georikos čia pristatomos ne kaip agronomijos traktatas, bet kaip poezijos kūrinys papras­ čiausia šio žodžio prasme. *** Lotyniškojo hegzametro, pakeitusio senųjų (Livijaus Androniko, Nevijaus etc.) vartotąjį versus Saturnius, tradicijoje, kurios pionieriai buvo Enijus, Lukrecijus ir Katulas, Georgikos yra viena aukščiausių tobulumo viršūnių ir kartu su Eneida galėtų būti laikomos ne tik šio metro pavyzdžiu, bet ir vartosenos norma. Lotynai šį metrą perėmė iš graikų (pirmas jį pavartojo Enijus savo Metraščiuose (Annales)), pritaikydami prozodinei lotynų kalbos sistemai ir tam reikalui pa­ naudodami kai kuriuos senosios epinės eilutės elementus. Kaip žinoma, graikiškas hegzametras yra beveik ištisai daktilinis su tik labai retai pasitaikančiais spondėjais, tuo tarpu lotyniškajame spondėjai dominuoja, ir tik penktoji pėda (kaip to reikalauja teorija) būtinai daktilinė. Kitaip sakant, šios abi klasikinio hegzametro at­ mainos esmingai skiriasi viena nuo kitos. Tad verčiant lotyniškąjį hegzametrą (šiuo atveju - Georgikas) į lietuvių kalbą pirmiausia kyla lietuviškojo hegzametro problema. Bandymas schematiškai trans­ ponuoti lotyniškąjį būtų savotiškas nesusipratimas jau vien dėl to, kad lietuvių kalboje yra įmanomas tik toninis, t.y. ne ilgais ir trum­ pais, bet kirčiuotais ir nekirčiuotais skiemenimis paremtas hegzamet­ ras. Šiame vertime lietuviško hegzametro problema sprendžiama 11-894

143

remiantis jau egzistuojančia tradicija, laikantis vidurio tarp Done­ laičio (kurio hegzametras beveik grynai spondėjinis) ir Ralio (kurio hegzametras beveik ištisai daktilinis). Donelaitinė hegzametro versija šiuo atveju nepriimtina dėl kone absoliučios spondėjų persvaros, kuri pernelyg sumažina epinės slinkties rimtį, sumodernina ir pabrėžia realistinį momentą; Ralio hegzametras nepriimtinas dėl jo mono­ toniškumo, taip nebūdingo Vergilijui. Čia pateikiamas vidurio pro­ duktas, kvantitatyvinės pėdų kaitos piešiniu gan artimas originalo hegzametrui ir skiriasi nuo jo didesniu daktilinių pėdų procentu, dažnesne moteriška cezūra ir ypač visišku nevartojimu lietuvių kal­ bai svetimo hiperbato (nenatūralios žodžių tvarkos), kuris, kaip rodo Antano Rukšos vertimai, hegzametrą kartais paverčia sunkiai su­ prantama žodžių mišraine ir kurio lietuviškoji eilėdara beveik vi­ siškai nepažįsta. Tad šia kryptim toliau poetinės inversijos vargu ar galima eiti. Tas pat pasakytina ir apie kai kurias kitas metrines loty­ nų hegzametro licencijas (sinkopę, sinerezį, syllaba anceps etc.). Va­ dinamosios auksinės (I, 497; II, 430) ir 4 žodžių eilutės (I, 27; I, 502; III, 550) išverstos neatsižvelgiant į originalo schemą. Verčiant Georgikas, pirmiausia buvo siekta perteikti originalo poe­ ziją ir ištikimai laikytis teksto. Turint po ranka dviejų tūkstančių me­ tų senumo kūrinį, tatai nebuvo lengva, ypač siekiant aukščiau mi­ nėto antrojo tikslo (pirmąjį paliekant nuošaliai), ir būtent todėl, kad originalo tekstai, suredaguoti derinimo pagrindu, šiek tiek skiriasi vieni nuo kitų dėl nevienodo rankraščių skaitymo (pvz., IV, 129 tą patį žodį Ribbeck skaito pecori, Wagner - Cereri), skirtingų rankraš­ čių panaudojimo, ne vienaip taisomų perrašinėtojų padarytų klaidų etc. Verčiant tas vietas, kuriose mintis perteikiama be šiandieninės logikos, komplikuotais vaizdais bei aliuzijomis, vengta paprasto atpasakojimo, ir tik kraštutiniais atvejais, kur tekstas sujauktas arba visiškai nesuprantamas, noromis nenoromis teko griebtis senųjų ir naujųjų komentatorių autoritetais paremto interpretacinio pakaitalo. Vengta taip pat ir perdėto „sulietuvinimo" - pavojaus, gresiančio kiekvienam vertėjui, o ypač tam, kuris, kaip mūsų jau minėtas An­ tanas Rukša, bet kokia kaina nori parodyti „neišsemiamus žodingos lietuvių kalbos turtus", šiuos žodžius rašančiajam, priešingai, atsi­ žvelgiant į dalykišką Vergilijaus stiliaus nuogumą bei ribotą žodyną, kartais buvo nelengva grumtis su bizantiškai puošnia mūsų kalbos ornamentika, t.y. su vaizdingais būdvardžiais bei veiksmažodžiais, kad iš Vergilijaus neišeitų Valančiaus, o iš Georgikų - Palangos Juzė. 144

***

Neišvengiamai reikia pridėti keletą žodžių ir dėl antikinių vardų bei tikrinių daiktavardžių formų vartojimo. Šis klausimas buvo ne kartą keliamas ir diskutuojamas, bet niekad nebuvo prieita vieninga nuo­ monė. Nesant aiškesnių nuostatų, visi rašė taip, kaip kam atrodė ge­ riau, bet dažniausiai laikydamiesi jau įsigalėjusios tradicijos bei praktikos, t.y. įvairiaip. Tos tradicijos, kai kur ją šiek tiek pakore­ guojant, laikomasi ir šiame vertime. Ką nors keisti ir esamą tradiciją retroaktyviai guldyti į dabar sudarytų, tegu ir pagrįstų filologiškai, dėsnių Prokrusto lovą, viską drakoniškai sureguliuojant, būtų ne tik nelogiška, bet ir per vėlu. Kai kieno siūlytas ir tebesiūlomas Graeca graece, Latina latine principas, ypač turint galvoje plačiau žinomus antikinius vardus, nepriimtinas jau vien dėl to, kad jie pas mus atėjo per kitas kalbas: labai retai tiesiog per lotynų ir dar rečiau per grai­ kų. Būdamas šiuo atveju įvairovės šalininkas (kas nesipriešina ir pas mus jau prigijusiai tradicijai), manau, kad būtų tiesiog šventvagystė kai kurias gyvas ir tradicija turtingas antikinių vardų formas išmesti į kalbinių atmatų dėžę. Kodėl negalėtume vartoti dvejaip? Lietuvių kalboje dvejopa vartosena nėra tokia jau retenybė. Tad aš rašau: Alfėjus, Likėjus, Celėjus, Orfėjus, Protėjus, Alkinojus, bet Aristėjas, Tezėjas etc.; taip pat Mecenas, ne Mecenatas (iš kilmininko padarytą lytį rezervuodamas bendriniam daiktavardžiui), Jupiteris, ne Jovis, Laomedonas, ne Laomedontas, Acheronas, ne Acherontas; Febe, ne Foibė; Cerberis, bet kentauras, vartodamas mano ausiai skambesnes formas. Vėjų vardai, neišversti bendrine prasme, rašomi didžiąja raide. 1983

145

DANTE

Šių metų gegužės mėnesį sueina 700 metų nuo didžiojo italų poeto Dante Alighieri gimimo. Nežiūrint tirštos septynių šimtmečių mig­ los, skiriančios mus nuo jo gyvenamojo laiko, Dante ir šiandien tebėra stebėtinai jaunas, aktualus, gyvas; tebėra skaitomas, komentuojamas ir maža ką teturi bendro su tūlomis praeities didybėmis, kurios iškil­ mingai atkasamos vienai sukaktuvių dienai ir vėl užmirštamos se­ kančiamšimtui metų. Dantės nepraeinančio aktualumo priežastis ta, kad jis gyvas būdamas savo intelektualinėje veikloje mažai tesirūpino laikinio plano klausimais, bet amžinaisiais, iškeliančiais virš laiko ir reikalaujančiais iškilti, o praktinėje bei pojūtinėje plotmėje inten­ syviai išgyveno visus kasdienybės negandus bei džiaugsmus: mylėjo, neapkentė, bijojo, troško garbės, kovojo. Prieš pasaulį Dante stovėjo atviras, nuogas ir betarpiškas. Todėl jo kūryba, savo betarpiškumu bei nuogumu primenanti žmogaus kūno betarpiškumą, ir šiandien tebepulsuoja kiekvienos prabėgančios dienos aistra. Papuošalai iš­ eina iš mados; kūnai - niekuomet. Dantės laikai pasižymėjo didelėmis aistromis, dideliais užsimo­ jimais ir galingais monolitiniais charakteriais. Silpniems, galima sakyti, nebuvo vietos; išlikti bei išsilaikyti buvo įmanoma tik dide­ liais darbais, didelėmis piktadarybėmis, didelėmis aistromis, dideliu tikėjimu. Tuo kaip tik ir išsiskyrė reikšmingiausieji Dantės bendralaikiai: Bonifacas VIII, Pilypas IVGražusis, Tomas Akvinietis, Roger Bacon, Marco Polo. Tuolaikinės Europos politinio gyvenimo foną sudarė Šventosios Romos imperijos valdovų kova su popiežiais dėl politinės pirme­ nybės Italijos miestuose-valstybėse, tarp jų ir gimtojoje Dantės Flo­ rencijoje, atsispindėjusi gvelfų (imperatoriaus šalininkų) ir gibelinų (popiežiaus šalininkų) tarpusavio vaiduose. Dantės laikais Florencija, tuomet priskaičiusi apie 90 000 galvų, nevaidino tokio didelio vaid­ mens, koks jai teks renesanso laikotarpiu. Neskaitant dviejų pagrin­ dinių grupių, ji buvo susiskaldžiusi į daugybę partijų partijėlių, 146

vedusių beatodairinę tarpusavio kovą: kovojo visi ir prieš visus. Kiekvienas, ypač žymesnis, gente et moribusflorentinus gyveno nuola­ tiniame pavojuje, jo partijai pralaimėjus, būti ištremtam, netekti turto arba, blogiausiu atveju, prarasti gyvybę. Tokioje maždaug atmos­ feroje teko išvysti pasaulį ir paskui gyventi busimajam Komedijos (Commedia) autoriui. Pasak legendos, dar negimusiam Dantei buvusi išpranašauta di­ delė ateitis. Vieną tokios pranašystės pavyzdį duoda pirmasis poeto biografas Giovanni Boccaccio savo Trattatello in įaudė di Dante: prieš pat poeto gimimą jo motinai prisisapnavę, kad ji žalioje pievoje pagimdžiusi kūdikį, kuris, maitinamas tik lauko uogomis, išaugęs į nepaprasto gražumo piemenį: po to, norėdamas pasiskinti lauro lapų, iškritęs iš medžio ir pavirtęs į povą. Kiti tokiu nepaprastos ateities ženklu laikė kometą, pasirodžiusią 1264-ųjų rugpjūčio mė­ nesį, t.y. lygiai devyni mėnesiai prieš poeto gimimą. Dante Alighieri gimė Florencijoje 1265 metais, Dvynių zodiako periode, t.y. tarp gegužės 21 ir birželio 21 dienos. Jo tėvas Alaghiero di Bellincione d'Alaghiero, iš tradicijos gvelfas, priklausė smul­ kiosios bajorijos bei amatininkų luomui. Pats Dante save kildino iš pirmųjų Romos kolonizatorių bei miesto įkūrėjų giminės. Jo pro­ senelis Cacciaguida, žuvęs antrajame kryžiaus kare, buvęs didžiai kilmingų Frangipani ir Elisei giminių palikuonis. Tačiau poeto tėvas nebuvo reikšmingas ar turtingas žmogus; tatai liudija ir tas faktas, kad jis po Montaperti mūšio nepateko į ištremtųjų miesto gvelfų skaičių. Dantės motina Bella, gimimo greičiausiai Abati, mirė poetui penktus ar šeštus metus einant. Ją Dante savo raštuose užsimena tik vieną kartą, ir tai netiesioginiai, Vergilijaus lūpomis, kai šis kreipiasi į jį Evangelijos žodžiais: Benedetta colei che in te sincinse! (Inferno, VIII, 45)

Po motinos mirties tėvas parvedė antrą žmoną ir neilgai trukus pats mirė, palikdamas dvylikametį poetą pamotės globoje. Dantės vaikystės ir paauglystės metams nušviesti trūksta tiksles­ nių duomenų. Kone vienintelis šaltinis yra La Vita nuova. Iš čia su­ žinome poeto ir Beatričės meilės istoriją: kada ir kaip ji prasidėjo; kad jinai jo nemylėjo; kada Beatričė gimė ir kada mirė (apytikriai) tai ir viskas. Net ir jos vardas čia netikras. Tad kas gi iš tiesų buvo toji Beatričė, taip lemtingai paveikusi poetą ir tapusi jo dvasinio gyvenimo vadove bei aukščiausių idealų simboliu? Ar ji iš viso 147

egzistavo? Nėra abejonės, kad Dantės sukurtame jos paveiksle yra nemaža dozė abstrakčios Provanso trubadūrų bei dolce stil nuovo mokyklos poetų Damos elementų. Bet greičiausiai ji ir realybėje eg­ zistavo, nors ir ne visai tokia, kokią poetas norėtų matyti. Yra duo­ menų, leidžiančių manyti, kad tai buvo Bice Portinari, Folco Portinari ir Cilijos Caponsacchi duktė, antroji Simone de'Bardi žmona. Maža tėra išlikę žinių ir apie Dantės mokymosi eigą. Dauguma danteologų paprastai jį laiko savamoksliu, nors yra tam tikro pa­ grindo manyti, kad vienu metu jis buvo nuvykęs į Boloniją ir ten lankė žemesniąją pranciškonų mokyklą. Pirmas jo mokytojas bu­ vo Brunetto Latini, notaras, ambasadorius, poetas, senųjų klasikų kompiliacijos prancūzų kalba Li Livres dou tresor ir itališkos poemos II Tesoretto autorius. Kada ir kokiomis aplinkybėmis jie susitiko nėra jokių kitokių žinių, išskyrus paties poeto užuominas „Pragare". Toliau minėtini: dominikonas Remigio Girolami, Santa Maria No­ vella pamokslininkas, ir pranciškonas vizionierius Pier Giovanni Olivi, iš kurių Dante susipažino su Aristotelio, Alberto Didžiojo, šv. Tomo Akviniečio, šv. Pranciškaus ir šv. Bonaventūros doktrinomis. Iš pradžių jis buvo stipriausiai paveiktas Aristotelio. Dėl to La Vita nuova pasaulio samprata yra grynai aristotelinė, ir tik Komedijoje tomistinė teologija bei filosofija paima viršų. Dar visai jaunas būdamas Dante išmoko „meno kalbėti eilėmis" ir pradėjo rašyti sonetus dolce stil nuovo mokyklos maniera. Pagrin­ diniai šios srities mokytojai buvo iš pradžių Guido Guinicelli, Guido Cavalcanti ir Provanso trubadūrai, kurių tuo laiku nemaža gyveno Italijos didikų rūmuose. Tik vėliau, jau subrendęs poetas, Dante nu­ sisuko nuo buvusių mokytojų, vieninteliu savęs vertu pavyzdžiu bei vadovu pasirinkdamas Vergilijų, šio pirmojo kūrybos periodo (1283-1294) eilėraščiai, sujungti prozinėmis reminiscencijomis bei komentarais, sudarė La Vita nuova rinkinį. Tam pačiam laikotarpiui priklausytų ir kai kieno Dantei priskiriamas aiškiai apokrifinis kū­ rinys II Fiore: 232 sonetais atpasakotas Guillaume de Lorris Roman de la Rose temos variantas. Nežiūrint tikrai ar tariamai desperatiškos meilės Beatričei, Dante nė momentui nepasitraukė iš kasdieniškos realybės. 1277 metais buvo sutartos vedybos su Gemma di Matteo Donati. Iš šios santuo­ kos gimė keletas vaikų; aiškiai identifikuojami yra trys: Iacopo, Piet­ ro ir duktė Antonia, vėliau tapusi seserimi Beatriče Ravennos Santo Stefano degli Olivi vienuolyne. Sukūrus šeimą atsirado finansiniai 148

sunkumai, nes dabar visi turėjo pragyventi iš tų pačių menkų pa­ jamų, gaunamų iš nedidelės, kartu su broliu valdomos nuosavybės. 1289 metais Dante dalyvavo Campaldino mūšyje, kuriame Floren­ cijos gvelfai nugalėjo Arezzo gibelinus. 1295-1301 metais aktyviai reiškėsi viešajame miesto gyvenime, eidamas įvairias ir kartais gana atsakingas pareigas. Bet respublikoje tvarka pamažu ėmė krikti. Iš dalies dėl Bonifaco VIII ir jo patikėtinių, kaip kardinolas D'Aquasparta, intrigų, iš dalies dėl savitarpinės rivalizacijos Florencija suskilo į baltuosius (nepriklausomybės šalininkus) ir juoduosius (kurie buvo linkę pasiduoti popiežiaus spaudimui). Dante pasiliko nepajudi­ namai ištikimas pirmosios grupės linijai. 1301 metų spalio mėnesį, Toskanos malšintojui Charles de Valois artinantis prie Florencijos, Dante buvo miesto sinjoruos išrinktas (kartu su Maso Minerbetti ir Corazza da Signa) ambasadorium pas Bonifacą VIII išdėstyti šiam baltųjų pozicijos. Atvykus į Romą, išdidus popiežius, svajojęs tuomet viešpatauti super reges et regna, nenorėjo nieko girdėti apie jokias sąlygas, tik reikalavo nusilenkti ir nužemintai paklusti jo autoritetui. Po audiencijos kitiems dviems pasiuntiniams leido grįžti į Florenciją, o Dante, kaip žinomas popiežiaus politikos Toskanoje priešas, - jį, matyt, buvo pasiekę žinios apie Dantės balsavimą prieš šimto ka­ reivių patiekimą ekspedicijai prieš Aldobrandeschi ir prieš subsidijos suteikimą Sicilijos karaliui Karoliui I (Charles d'Anjou), - buvo pa­ liktas įkaitu. Lapkričio 4dieną Charles de Valois įžygiavo į Florenciją; viskas buvo baigta. Tatai sužinojęs, Dante nežinia kokiu būdu pa­ spruko iš Romos ir į gimtąjį miestą niekuomet nebegrįžo. Popiežiui jis neatleido visą gyvenimą ir jam atkeršijo tik po šio mirties, savo Komedijoje nugramzdindamas jį į pragarą. Tuo tarpu Florencijoje valdžią į savo rankas paėmę juodieji nieko nelaukdami ėmėsi valymo bei atsiskaitymo akcijos. Dante, tada gy­ venęs Sienoje, apkaltintas pinigų išeikvojimu, ramybės drumstimu etc., buvo ištremtas dvejiems metams iš miesto, be teisių kada nors užimti kokią nors viešo pobūdžio tarnybą, ir papildomai nubaustas 5000 florinų pinigine pabauda. Neprisistačius ir nesumokėjus pa­ baudos, antruoju sprendimu Dante buvo pasmerktas mirti sudegi­ nant: talis parveniens igne comburatur sic quod moriatur. Atsidūręs tremtyje, Dante, jo paties žodžiais tariant, bastėsi iš vienos vietos į kitą - visur, kur italų kalba pasiekia, piligrimas, beveik elgeta, sunkiai išgyvendamas savo neturtą ir benamystę. Iš pradžių jis laikėsi kartu su kitais tremtiniais, kitaip sakant, aktyviai reiškėsi 149

tremtinių bendruomenės veikloje, priklausydamas vadinamajai Dvylikos tarybai. Po nepavykusių derybų su Florencijos atstovais dėl eventualaus grįžimo Dante nutraukė ryšius su politine emigra­ cija ir pats savo iniciatyva bandė ieškoti kelių grįžti į gimtąjį miestą, kartais eidamas iki jam nebūdingo nusižeminimo ar net pataika­ vimo. Bet viskas buvo veltui. 1304-1307 metų laikotarpiu, gyven­ damas įvairių aristokratiškų globėjų rūmuose, kur visokio plauko juokdareivos dažnai buvo labiau gerbiami už jį, poetų poetą, Dante parašė du pirmuosius savo traktatus: Convivio ir De vulgari eloquentia. šiais traktatais Dante siekė atstatyti pašlijusią reputaciją publikos akyse ir atkreipti į save mokytų žmonių dėmesį, parodydamas, kad jis yra ne tik poetas, bet taip pat ir pirmaeilis mąstytojas. Tuoj po šių traktatų, o gal ir lygiagrečiai, Dante pradėjo rašyti savo Komediją, kurią baigė greičiausiai 1314 metais. Komedijos rašymo metu Dantės dėmesys kuriam laikui buvo pa­ gautas netikėtai sužibusios vilties ne tik įkūnyti savo politinį idealą, bet ir triumfališkai grįžti į išlaisvintą Florenciją. Tai buvo naujai ka­ rūnuotas Aachene imperatorius Henrikas VII. Italijon jis atvyko 1311 metais ir jam Milane buvo uždėtas geležinis vainikas. Dante ne­ sitvėrė džiaugsmu. Imperatoriaus žygio tikslas buvo sutaikyti gvelfus su gibelinais, sudrausti neklusniuosius ir atsatyti gerokai pašlijusį Šventosios Romos imperijos autoritetą. Entuziazmo pagautas, ta proga parašė tris nepaprastai įdomius laiškus: vieną Italijos ka­ raliams, kunigaikščiams ir žmonėms, kitą Henrikui VII ir trečią Flo­ rencijos gyventojams. Galimas daiktas, kad tam pačiam laikotarpiui priklauso ir jo politinės bei istorinės filosofijos traktatas De monarchia. Šalia kitų dalykų, šiame traktate Dante įrodinėjo, kad universa­ linė monarchija esanti būtina ir naudinga žmogui ir kad monarchas valdžią gaunąs tiesiog iš Dievo, be niekieno tarpininkavimo, šiuo paskutiniuoju punktu netiesioginiai atmesdamas Bonifaco VIII bulės Unamsandam tezes. Deja, poeto entuziazmas nepasiteisino: visa, ką Henrikas VII darė, tebuvo politinės bei militarinės klaidos. 1312 me­ tais, Dantės kurstomas, galų gale jis apsupo Florenciją, bet ši, kovo­ dama daugiau pinigais negu kareiviais, daugiau klasta, papirkimais negu ginklais, atsilaikė, ir imperatorius turėjo pasitraukti nieko ne­ pešęs. Nežiūrint visų nepasisekimų, Dante iki galo pasiliko ištiki­ mas šiam viena akim žvairam ir reliatyviai gana kultūringam teu­ tonui, gal ne tiek asmeniui, kiek, jo nuomone, šventam monarchijos principui. 150

1315 metais, politinių tremtinių daugumai nesutikus priimti Flo­ rencijos pasiūlytų visais atžvilgiais žeminančios amnestijos sąlygų, Dante su kitais bendro likimo draugais buvo dar kartą pasmerktas mirti, tik šį kartą jau nukertant galvą: caput a scapulis amputetur ita quod penitus moriatur. Paskutinė poeto žemiškos kelionės stotis buvo Ravenna, kur jis ir mirė 1321 metų rugpjūčio arba rugsėjo mėnesį. Ravenna jam buvo tarsi paskutinė užeiga, kaip tam Conviuio kelei­ viui, kuris eina nepažįstamu keliu ir galvoja, kad kiekvienas tolumoje pasirodęs namas yra užeiga, o pamatęs, kad ne, savo tikėjimą nukreipia į sekantį, ir taip eina nuo vieno namo prie kito, kol pagaliau prieina... Flo­ rencija daug kartų bandė susigrąžinti poeto kaulus, bet jie ir šian­ dien tebesiilsi Ravennoje. Per kelis šimtmečius daug rašalo buvo išlieta Dantės charakterio analizei. Vieni jį per daug idealizavo, laikydami tiesiog pusdieviu, jo dorybes išpūsdami iki begalybės. Kiti, norėdami sugriauti šių sukurtas legendas, gerokai perdėjo jo silpnybes. Bene pirmas Dantės žemintojas buvo Forese Donati. Gindamasis nuo poeto užsipuolimų, vadinamojoje tenconoje (la tenzone) jis tvirtino, kad Dante esąs bailys, gyvenąs iš pavargėliams skirtų pinigų, neatkeršijąs savo tėvo šmeižikams, draugaująs su žmogum, kuris jį mušąs etc. Iš tiesų, remiantis įvairiais poeto gyvenimo bei kūrybos faktais, gerų ir blogų būdo ypatybių svarstyklėse aiškiai nusvertų blogosios. Pirmiausia Dante buvo neištikimas draugas. Tam pagrįsti pakanka prisiminti, kad jis, būdamas Florencijos priorų tarybos nariu, balsavo už Guido Cavalcanti ištrėmimą, to paties Cavalcanti, kurį jis La Vita nuova IV skyriuje vadino pirmuoju savo draugu. Lengvai jį būtų galima ap­ kaltinti savigyra (Dante niekuomet nepraleidžia progos savo paties arba kitų lūpomis pasigirti genialumu; tokių vietų pilna Komedijoje, De vulgari eloquentia ir kitur) ir dar lengviau - kerštingumu bei ne­ atlaidumu (jo Inferno, Purgatorio ir Paradiso, bet ypač Inferno, įnamių vieta labai dažnai priklauso nuo žemiškų jų santykių su poetu). Daug kieno jis buvo kaltinamas žiaurumu, šios ydos pailiustravimui paprastai nurodant jo elgesį su Florencijos išdaviku Bocca degli Abati antrajame Cocyto rate. Būta ir tokių, kurie Dantei prikišo jo prietaringumą. Kad Dante tikėjo ir domėjosi astrologija, tatai rodo kai kurie Convivio pasažai, bet, ano laiko akimis žiūrint, tai buvo vi­ sai normalus reiškinys. Kai kurie poeto amžininkai jį laikė dideliu juodosios magijos žinovu arba tiesiog burtininku. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad broliai Visconti, garsiam magui Bartolomeo Canolati 151

atsisakius savo burtų jėga padėti nužudyti popiežių Joną XXII, tuo pačiu reikalu kreipėsi į Dantę. Bet oficialiai Dante buvo prieš magiją; tatai liudija visų jos atstovų patalpinimas pragare. Pagaliau dar vienas natūralus klausimas: kaip Dante atrodė? Mū­ sų laikus pasiekė keletas poeto portretų, tačiau nė vienas iš jų nėra autentiškas; visi jie daryti Dantei mirus. Geriausiais iš jų laikytini Giotto (seniausias, tapytas apie 1334 metus), Taddeo di Gaddi (išli­ kusi tik kopija: originalas Santa Croce bažnyčioje buvo sunaikintas 1566 metais) ir Rafaelio (iš Disputo). Giotto galėjo būti pats matęs poetą, tuo tarpu kiti galėjo panaudoti autentiškus, bet iki mūsų laikų neišlikusius portretus. Pasak Boccaccio, Dante buvo „vidutinio au­ gumo, pailgo veido; turėjo erelio nosį, plačias žiaunas, ir jo apatinė lūpa buvo labiau atsikišusi negu viršutinė; jis buvo linkterėjęs per pečius, ir jo akys buvo greičiau didelės negu mažos; jo plaukai ir barzda buvo juodi ir susiraitę; jis visuomet atrodė liūdnas ir susimąstęs" (Trattatello in landė di Dante). Dante yra neabejotinai didžiausias viduramžio rašytojas ir pir­ mas krikščioniškųjų Vakarų autorių, prilygęs didiesiems senovės klasikams. Jo Komedija yra galbūt didžiausias visos Vakarų literatū­ ros kūrinys apskritai. Niekas nei prieš jį, nei po jo, neišskiriant nei Goethės, nei Shakespeare'o, taip visapusiškai neapėmė ir neišreiškė savojo laiko, šiuo atveju - viduramžio apraiškų, universalių santy­ kių plotmėje, su visomis teologinėmis, filosofinėmis, religinėmis bei politinėmis implikacijomis. Dantės menas, kaip jau sakėme, tebėra jaunas ir tebestebina savo pirmąjį žmogų - Adomą - primenančiu nuogumu ir jėga. Jo Komedija yra tarytum gotiška Viduramžio ka­ tedra, visų savo linijų šauksmu sminganti į erdvę, šiurpulingų de­ monų veidų lydima, tobulai išreiškianti monolitinį jo paties ir jo laiko galvojimą, alsuojantį asketišku tikėjimu, Senojo Testamento dimensijų rūstybe ir aistringa neapykanta. P.S. Straipsnyje Dantės poemą mes vadiname Komedija (Commedia), t.y. kaip ją vadino ir pats autorius. Tik vėlesnėje literatūrinėje tradicijoje ji buvo perkrikštyta į Dieviškąją komediją (La Divina commedia). Pirmąkart ji taip vadinama 1555 metais Venecijoje paskelb­ tame Giolito leidime. 1965

152

STEFAN

GEORGE

1958 metų gruodžio 4 dieną suėjo 25 metai, kai Molino deTOrso miestelyje, itališkoje Šveicarijos dalyje, mirė vokiečių poetas Stefan George. Jo mirtį sekė ilgas ir šiaip jau gana natūralus užmaršties tarpas, lydintis dažno žymaus autoriaus nuėjimą nuo scenos. Tas užmaršties periodas faktiškai ir dabar tebesitęsia, nors jo vardas tolydžio vis dažniau minimas. O maždaug prieš dešimtį metų kal­ bėti apie Georgę - ir dar palankiai, - daugelio nuomone, būtų buvęs ne tik politinis, bet ir intelektualinis netaktas. Dėl to šiandieninėj Vo­ kietijoje, vieno kritiko teigimu, daug kam, ypač iš jaunesniųjų, jis esąs žinomas tik daiktavardžių rašymu mažąja raide ir kitomis ortografinėmis bei tipologinėmis keistenybėmis. O juk prieš Pirmąjį pasaulinį karą, jo metu ir tuoj po jo George buvo viena pačių įtakin­ giausių asmenybių Vokietijoje. Jo poveikis neapsirinkamai žymus tose vokiečių intelektualinio jaunimo kartose, kurios išaugo ir su­ siformavo tarp Verduno ir Stalingrado, ir populiarumu jų tarpe jam galėjo prilygti nebent Nietzsche. Tad kodėl jis buvo taip neįtikėtinai staiga ir taip visiškai užmirštas? Užmiršimo ir nepelnytos neapykantos šiam poetui priežasčių ga­ lėtume priskaičiuoti ištisą eilę, bet svarbiausios iš jų buvo „hiperioniška" laikysena, pranašiškos pretenzijos ir pagaliau istorinė situa­ cija. Tikras poetas, žodį, taigi ir savo, laikydamas giminės dievų balsu ir būdamas absoliučiai įsitikinęs poeto misijos aukštesne pras­ me (poetą George laikė aiškiaregiu, kunigu, tarpininku, per kurį dievų žodis pasiekia žmones), savo moksle, skirtame mokytiniams ir busimiesiems sonnen-erben, savaime suprantama, negalėjo apsieiti be tam tikrų politinių, moralinių ir net pedagoginių implikacijų. Kai kurios iš jų nelaimingu būdu sutapo su tam tikrais nacionalsocializmo šūkiais, iš esmės, aišku, nieko bendra neturėdamos, ir daug kam to pakako jo vardą sieti su pačiu sąjūdžiu. Poetinės frazės, kaip: „Das edelste ging euch verloren; blut...", „Mit den frauen fremder ordnung sollt ihr nicht den leib beflecken" etc., pelnė jam rasisto 153

etiketę. Jo Naujojo Reicho vizija buvo klaidingai siejama su Trečiojo Reicho idėja, nors pats George buvo įsakmiai pabrėžęs, jog šios idė­ jos realizavimas tęsis šimtmečius, tuo atsiribodamas nuo netikrų pranašų, dėl kurių atsiradimo galimybės jis buvo perspėjęs eilė­ raštyje „VViderchrist". Savo pranašiškai arogantiška poza, istorine patetika, vado principo idealizavimu ir kolosališkomis ateities vizijomis George į valdžią atėjusiems nacionalsocialistams atrodė paties likimo siųstas oficia­ laus režimo pranašo vietą užimti, bet jis, visą amžių konfliktavęs ne tik su minia, bet ir su institucijomis, kviečiamas nesiteikė nė atsakyti. Pakartotinės režimo pastangos patraukti jį savo pusėn (įvairiais pa­ gerbimais, titulais etc.) susilaukė kito ne mažiau išdidaus ir galutinio atsakymo: George pasirinko savanorišką tremtį ir paskubomis, be­ veik nieko su savimnepasiimdamas, per Bodeno ežerą išvyko į Švei­ cariją. Šiuo savo mostu jis taip pat pasirinko ir užmarštį savame krašte: greit po to jo raštai pateko į nepageidaujamųjų sąrašus ir pamažu nuskendo propagandinės literatūros jūroje. Jam išvykus iš Vokietijos, daug kas, ypač kiti nacizmo tremtiniai, tikėjosi, jog George viešai išdėstys savo išvykimo motyvus ir pa­ smerks režimą, bet jis ir toliau išdidžiai tylėjo. Tatai sukėlė emigran­ tų nepasitenkinimą: jie nebesutiko laikyti jo politiniu tremtiniu ir bandė primesti, kaip ir Nietzschei, nacionalsocializmo ideologo titu­ lą, tuo paruošdami dirvą užmarščiai ir neapykantai anapus Vokie­ tijos sienų. Stefan George gimė 1868 metais Būdesheime, netoli Bingeno. Jo tėvas, iš Lotaringijos atsikėlusių vokiečių ainis, buvo stambaus vy­ nuogyno (Weingut) savininkas, turėjęs artimų ryšių ir su amatais. Šalia vokiečių kalbos Georgės šeimoje tebebuvo gyva ir prancūziš­ koji, atvežta iš Lotaringijos, ir ją busimasis poetas išmoko dar kū­ dikystėje. George visą amžių pabrėžė savo ryšį su abiejų tautų kul­ tūromis, paveldėtomis iš Romos imperijos, ir save laikė franku, t.y. karolingų valstybės, apėmusios vokiečius ir prancūzus, palikuoniu. Vidurinį mokslą George išėjo Darmstadto gimnazijoje, kur gero­ kai pramoko graikų ir lotynų kalbų. Tolesnėms jo studijoms apibū­ dinti geriausiai tinka „studijinių kelionių" (Studienreiseri) terminas. Tų kelionių metu (Anglijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje, Pran­ cūzijoje etc.) daugiausia dėmesio skyrė svetimoms kalboms ir inte­ lektualiniams kontaktams. Paryžiuje George susidraugavo su Albert'u Saint-Pauliu, kuris jį supažindino su simbolistais ir įvesdino 154

į garsųjį Mallarmė saloną Romos gatvėje. Čia gyvendamas, pateko simbolizmo ir ypač Mallarmė idėjų poveikin. Grįžęs į Berlyną, netu­ rėdamas draugų tarp vokiečių, bendravo su meksikiečiais ir planavo emigruoti į Meksiką. Tuo pačiu metu eksperimentavo, rašydamas eilėraščius savo paties sudaryta nauja, panašia į ispanų, kalba (savo kalbą jis buvo susikūręs ir vaikystėje), kurių fragmentai vėliau buvo paskelbti Die Fibel (1901) rinkinyje. 1890 metais susipažino su pir­ muoju savo mokytiniu Carlu Augustu Kleinu, kuris absoliučiai ti­ kėjo jo genijum ir aukštesne misija. Tais pačiais metais paskelbė pirmąją poezijos knygą Hymnen. Joje dar labai žymus prancūzų simbolistų (Verlaine'o, Mallarmė, Rimbaud) poezijos poveikis. Him­ nų pavadinimu George norėjo pabrėžti savo atsiribojimą nuo laiko, nuo tuo metu viešpatavusios Vokietijoje natūralistinės poezijos ir išreikšti santykį su Herrin - jėga, kuri verčia dainuoti ir siekti dva­ sinio tyrumo. 1891 metais George susipažino su tuometiniu austrų poezijos „vunderkindu" Hugo von Hofmannsthaliu, bet toji pažintis greit baigėsi konfliktu: Hofmannsthal šioje draugystėje įžiūrėjo erotinių avansų, ir George, Hofmannsthalio tėvui įsikišus, turėjo išvykti iš Vienos. Tais pačiais metais pasirodė jo Pilgerfahrten knyga, skirta kovos dėl pasitikėjimo savimi pačiu ir žmogumi temai. Ją sekė Algabal (1892), dedikuotas Albert'ui Saint-Pauliui ir pamišusiam Ba­ varijos karaliui Liudvikui II. Georges Algabal (Romos imperijos dekadanso periodo kareivių imperatorius Heliogabalus, kuris buvęs išrinktas tik dėl jo nepaprasto grožio) faktiškai tėra pretekstas, nieko bendra neturintis su istoriniu pirmavaizdžiu. Iš tikrųjų tai jo paties alter ego su tam tikromis aliuzijomis į jau minėtą Dulderkonig Liud­ viką II: megolomaniškų svajonių, jėgos svaigulio ir estetizmu pa­ remtos moralės realizavimo vizija. Tais pačiais 1892 metais George su C.A. Kleinu, Hofmannsthalio ir Gerardy remiami, įkūrė Blatterfiir die Kunst žurnalą (1892-1919), subūrusį antinatūralistinės reakcijos jaunimą. Šis žurnalas turėjo nepaprastai didelės reikšmės amžiaus sąvartos vokiečių literatūros raidai ir naujo intelektualinio tipo susiformavimui. Dauguma jo žy­ mesniųjų bendradarbių buvo kartu ir Georgės mokytiniai (Jūnger), sudarę vadinamojo George-Kreis branduolį, vėliau išsivysčiusį į ga­ lingą dvasinio plano instituciją, apėmusią visų intelektualinių sričių atstovus. George-Kreis (vėliau Bund) sudarė absoliutus intelektua­ linis elitas (Ernst Bertram, Friedrich Gundolf, Henry von Heiseler, 155

Norbert von Hellingrath, Ludwig Klages, Max Kommerell, Rudolf Pannwitz, Karl Wolfskehl etc.). Jo nariai savo, kaip Georgės mo­ kytinių, poziciją grindė ne intelektualine gradacija, bet hierarchiniu vado ir pasekėjų principu (pig. Manuel und Menes posakį: „Ich herr, du heifer - wir sind gleich geweiht"). Vėlesnėje fazėje rateliui pri­ klausė ir keletas tokių, kurie susidėjo su nacionalsocialistais (Baldur von Schirach), bet taip pat atentato prieš Hitlerį įvykdytojas grafas Klaus Schenck von Stauffenberg ir jo brolis Berthold, kurį George buvo palikęs savo įpėdiniu ir kuris savo ruožtu įpėdinystę perleido pirmajam. Iš šio Kreis arba Bund turėjo išsivystyti busimoji Valsty­ bė- Georgės svajotasis Das Neue Reich, - kurios organizacija remtųsi dvasine hierarchija ir kurioje visi - tiek vadai, tiek pasekėjai - būtų gleich geweiht. Sekantis Georgės poezijos rinkinys - trijų ciklų knyga Die Biicher der Hirten- und Preisgedichte, der Sagen und Stinge und der hdngenden Garten (1895), - palyginti su pirmaisiais trim rinkiniais, reiškė savo­ tišką iškilimą ir nusiraminimą: nuo jėgos mito iki meilės ir tarnystės realybės. Das Jahr der Seek (1897) buvo ne tik pirmas visais atžvilgiais bran­ dus poezijos veikalas, bet taip pat viso jaunystės periodo summa poetica ir užbaiga. Jame visos pagrindinės iki šiol dominavusios sim­ bolistinės estetikos tezės (kalbos plastiškumas, muzikalumas ir este­ tinis tyrumas) realizuotos jau visiškai tobulai, poetinė mįslė įminta, priesterliche Reinheit realizuota. Tematiškai šiame rinkinyje George siekė išreikšti žmogiškų kontaktų (Begegnungen) dramą, prieidamas išvadą, jog kiekvienas susitikimas baigiasi dar didesne vienuma. Rinkinys iš pradžių buvo dedikuotas vienintelei iš tiesų jo mylėtai moteriai, Idai Koblenz, kuri vėliau ištekėjo už Dehmelio. Pats Ge­ orge meilės srityje skelbė ūbergeschlechtliches Eros principą. Der Teppich dės Lebens und die Lieder von Traum und Tod mit eitiem Vorspiel (1900) yra visais atžvilgiais pereinamojo periodo veikalas, skirtas žmogaus iškilimo iki „angelo" (Denkbild) mistikai ir dialek­ tikai. Tuoj po šios knygos paskelbimo George susitiko jaunuolį vardu Maximin (Maximilian Kronberger), kurį jis laikė įsikūnijusiu dievu, išganytoju, ir kuris neilgai trukus mirė (Georgei tatai irgi buvo jo dieviškumo ženklas: neilgai tegyvena dievai žemėje!). Šis epizodas (Maximin-Erlebnis) turėjo didelės įtakos tolesnei jo minties ir kūry­ bos evoliucijai. Nuo to laiko George pradėjo save laikyti žmogumi, 156

kuriam buvo apsireiškęs įsikūnijęs dievas. Tuo remdamasis, savo Kreis pavertė į Bund. Maximiną paskelbdamas jo Žvaigžde (Der Stern dės Bundes). Tatai privedė prie skilimo ir kai kurie ratelio nariai pasitraukė. Sekantis poezijos rinkinys Der Siebente Ring (1907) reiškė visiškai naujo minties ir poezijos periodo pradžią. George gana netikėtai paliko estetinį dramblio kaulo bokštą ir pasirodė rūstaus teisėjo bei pranašo rolėje. Šioje knygoje dominuoja nebe emocinis, bet grynai intelektualinio plano santykis su tikrove. Savo poetine ideologija jis čia, išskyrus gal tik Maximino ciklą, priartėjo prie Goethės ir Holderlino klasicizmo (pavyzdžiui, peizažo, kaip kulto objekto ir šven­ tovės, samprata). Paties Georgės teigimu, ši knyga turėjusi išreikšti susitikimo su Maximinu atverto pasaulio viziją; „Zeitgedichte" sky­ riuje gana žymus Nietzsches idėjų poveikis: panieka laikui, žmo­ giškos didybės pirmavaizdžių idealizavimas, minios neapykanta etc. (pig. „Die Tote Stadt", „Porta Nigra"). Maximino cikle George liūdi taip trumpai tetrukusios dievybės apsireiškimo vizijos (NB: Dievo, kaip Absoliuto, sąvoka Georgei svetima; jo dievybė reiškiasi per žmogų ir miršta, kai nebėra kamjos saugoti). Der Siebente Ring poezija George padėjo pirmuosius pamatus savo ateities Valstybei, kuriai įstatymus surašė Der Stern dės Bundes (1914) knygoje. Paskutinį savo poezijos veikalą Das Neue Reich (1928) George skyrė laiko problemų svarstymui busimosios Valstybės idė­ jos perspektyvoje, šis rinkinys sudarytas iš įvairiais laikotarpiais parašytų eilėraščių, tačiau juos visus jungia pranašiškai nuogas sti­ lius, iškilminga rimtis ir dar ryškesnis klasicizmas. Visos problemos liečiamos tik pirmavaizdinėmis formomis: jų aktualumas yra grynai mitinis („Hyperion", „Der Mensch un der Drud"). Po 1928 metų George daugiau nieko neberašė. Be aukščiau minėtų dalykų, jis dar yra paskelbęs apybraižų knygą Tage und Taten (1903) ir nemaža vertimų: Baudelaire'o Les Fleures du mal (1901), Dantės Dieviškąją komediją (1909), Shakespeare'o sonetus (1912), taip pat atskirų įvairių tautų poetų eilėraščių (Mallarmė, Rossetti, Rimbaud, Swinburne, Verhaeren, Verlaine etc.). Savo kartos poezijoje Georgei neabejotinai priklauso iniciatoriaus vardas, nes jo poveikį išgyveno net tokie dideli poetai kaip Rilke arba Hofmannsthal, kurių poezija šiandien savo buvusį mokytoją nustūmė į antrąjį planą. Sunku pasakyti, kaip nuspręs neklystantis laikas, bet jau dabar aišku, kad daugeliu atvejų Georgės poezija tapo 157

jo paties idėjų auka. Amžinos pastangos išlaikyti kilnų pranašo pro­ filį, atsispindinčios ir poezijoje, šiandien skamba kaip absoliutus balastas. Tačiau geriausiuose savo eilėraščiuose George tebėra tikrai didelis poetas. Stefan George buvo viena iš tų retų asmenybių, kurios sugeba savo užimtą poziciją - tiek kūryboje, tiek gyvenime - išlaikyti iki galo. Absoliučiu tikėjimu savim ir savo misija George imponavo net ir didžiausiems skeptikams. Gyvenime jis laikėsi taip, kad visiems būtų aišku, jog jisai yra gimęs ne sekti, bet vadovauti - kaip anas jaunuolis iš antrojo eilėraščio apie vadus. Iš minios jis skyrėsi ne tik savąja Vyriausiojo Kunigo laikysena, bet ir apranga, kuri taip pat turėjo kažin ką rituališka ir neįprasta. Andrė Gide, matęs jį Paryžiuje 1908 metais, savo dienoraštyje pažymėjo: Baltai melsvo gymio, negyvai pilkšvos odos, daugiau ištemptos negu raukšlėtos, gražios kaulų konstrukcijos; tobulai nusiskutęs, gausiais ir tvirtais plaukais, daugiau juodais negu pilkais ir atmestais į užpakalį. Sveikstančiojo rankos - plonos, bekraujės ir raiškios. Kalba mažai, bet giliu, verčiančiu atkreipti dėmesį balsu. Ilgas dvasiškio švarkas su dviem sagtim viršuje, juodo aksomo kaklaraištis-šalis, užrištas virš apykaklės ir gerokai prasikišantis.

Savo gyvenimo būdu George buvo amžinas klajūnas. Jis, nelygi­ nant Kristus, neturėjo pastovios gyvenvietės ir, kaip kitas garsus benamis Rilke, keliavo iš vienos vietos į kitą, apsistodamas ne eteri­ nių didžiulėmis vandeningomis akimis grafienių prašmatniose vi­ lose, kaip Rilke, bet kukliuose kambariuose arba pas savo mokyti­ nius, dažniausiai Mūnchene, Berlyne, Darmstadte ir Heidelberge. Iš savo grupės narių jis reikalavo absoliučios ištikimybės ir paklus­ numo. Jo mylimiausias mokytinis, jo artimųjų rato šv. Jonas, Fried­ rich Gundolf, prieš Mokytojo valią apsisprendęs vesti, buvo išstum­ tas iš savųjų tarpo, ir nuo tol George laikė jį mirusiu. Georgės asmuo visų ir visuomet buvo siejamas su šaltu iškilmin­ gumu ir didybe. Jam mirus, nacionalsocialistinė vyriausybė buvo su­ planavusi kūną pervežti Vokietijon ir palaidoti vienoje iš didžiųjų gotikos katedrų. Tik šį kartą išėjo visiškai kitaip: George buvo drau­ gų ir mokytinių palaidotas mažytėse Minusio kapinėse, be jokių iškilmių, anksti rytą, tik apylinkės kaimiečiams dalyvaujant. 1959

158

I VANAS BUNI NAS ( 1870- 1953)

Praeitų metų lapkričio mėnesį Paryžiuje mirė žymus rusų senosios kartos rašytojas Nobelio premijos (1933) laureatas Ivanas Buninas. Su Bunino mirtim išnyko paskutinis didžiųjų rusų prozaikų - Gogo­ lio, Turgenevo, Dostojevskio, Tolstojaus ir Čechovo - tradicijos tęsė­ jas ir palikuonis, amžiumi priklausęs Gorkio, Kūprino, Andrejevo, Veresajevo kartai, bet savo kūrybinėmis tendencijomis stovėjęs Tur­ genevo ir Čechovo tradicijoje. Ivan Aleksejevič Bunin gimė 1870 metais Voroneže, senoje ir kil­ mingoje šeimoje, davusioje Rusijai nemaža žymių žmonių, tarp jų ir poetą Vasilijų Žukovskį. Vaikystę ir jaunystę Buninas praleido be­ kraštės rusų provincijos gelmėse, savo tėvo dvaruose - turgeneviškose „bajorų gūžtose". Ten jis išgyveno ir sugėrė visą šio griūvančio pasaulio melancholiją, kuri vėliau ryškiai atsimuš literatūrinėje kū­ ryboje. Finansinei tėvo padėčiai staiga pablogėjus, Buninas buvo pri­ verstas mesti mokslą ir imtis darbo. Tais staigių persilaužimų metais Buninas taip pat pasirinko ir rašytojo kelią. Debiutavo eilių rinkiniu (1891), kuris liko niekieno nepastebėtas. Kritikos ir publikos dėmesį Buninas į save atkreipė prozos darbais, su kuriais jis gana greitai pa­ teko į pačius žymiausius to laiko Rusijos žurnalus. Jo vėlesnioji po­ ezija taip pat susilaukė pripažinimo, ir konservatyviosios rusų kri­ tikos Buninas buvo iškeltas kaip viena didžiausių tuometinės rusų poezijos vilčių. Pažymėtina, kad Bunino, kaip rašytojo, prestižas rėmėsi daugiausia konservatyvesniųjų sluoksnių balsais. Jų palan­ kumą Buninas laimėjo savo klasicistinėmis tendencijomis ir abe­ jingumu visiems naujiems sąjūdžiams. Nepalietė jo nei Maksimo Gorkio revoliucinis romantizmas, nei galinga simbolizmo srovė. Bu­ ninas visuomet pasiliko šaltas, tolimas ir svetimas šiems revoliuci­ niams sąjūdžiams ir tik savo gyvenimiškai neangažuotose estetinėse vizijose pasinėręs. 1909 metais Buninas buvo išrinktas Imperatoriš­ kosios rusų akademijos garbės nariu. 12 -894

159

Plačiose skaitytojų masėse Bunino veikalai niekuomet neturėjo tokio didelio pasisekimo, kaip Gorkio, Leonido Andrejevo ar Kūp­ rino. Didžiausio garso susilaukė ir daugiausia triukšmo sukėlė jo 1910 metais išėjęs romanas Kaimas, kuriame vaizduojama Rusijos liaudis po 1905 metų revoliucijos. Kadaise su simpatija ir meile Turgenevo nupiešti rusų kaimiečiai šiame Bunino romane rodomi kaip „žmogiški gyvuliai". Maksimas Gorkis entuziastingai sveikino autorių už šitokį kaimiečių pavaizdavimą, nes Rusijos kaimiečių ma­ sė, anot jo, iš tikrųjų esanti pati antihumaniškiausia rusų tautos da­ lis. Sekantis romanas buvo SuchodoV (1912), kuriame Buninas piešia provincijos dvarininkijos saulėleidį paskutiniais baudžiavos metais. Ir šiame romane dominuoja niūrios spalvos bei griūvančio pasaulio atmosfera. 1915 metais išėjo gal tobuliausias Bunino veikalas - Ponas iš San Francisko, kuriame ryškiausiai atsiskleidžia didelis pasakotojo talentas ir stilistiniai laimėjimai. Iš priešrevoliucinio periodo dar minėtina kelionių įspūdžių knyga Saulės šventykla. 1917 metų revoliucijai prasidėjus, Buninas užėmė griežtai antibolševikinę ir antirevoliucinę poziciją. 1920 metais jis pasirinko emigranto likimą ir išvyko iš Rusijos. Per Odesą ir Konstantinopolį jis pasiekė Paryžių, kur jau buvo susidaręs nemažas emigrantų cent­ ras, ir čia apsigyveno. Emigracijoje būdamas nemetė plunksnos ir nuolatos didino savo kūrybinį kapitalą. Jis yra kone vienintelis rusų rašytojas, kurio emigracijoje parašyti veikalai meniniu požiūriu nė kiek ne menkesni už ankstyvesniuosius, o kartais ir geresni. Prancū­ zijoje parašytos jo novelės yra žymiai geresnės už priešrevoliucines. „Mitės meilė" (Jurgio Blekaičio išversta į lietuvių kalbą) ir „Arsenjevo gyvenimas" taip pat priklausytų geriausių jo kūrinių grupei. Visų Bunino veikalų tonas yra lyrinis, tačiau be tiesioginio emo­ cijų liejimo. Jis, kaip ir Maupassant arba Flaubert, vartoja nedaug žodžių, bet gerai apskaičiuoja tų negausių žodžių efektą. Šia pras­ me jis yra geriausios tradicijos prozaikas. Bunino poezija, stovinti Puškino, Lermontovo ir Tiutčevo tradicijoje, yra tokia pat santūri kaip ir proza. Jis niekuomet neatleidžia varžtų emocijai. Nėra čia nei skundų, nei spindinčio džiaugsmo, tik šviesių ir šaltų spalvų melan­ cholija, arba, kaip Aichenvaldas sako, tik aiškios ir griežtos linijos, kilnumas ir betarpiškumas. Pora metų prieš mirtį išleistieji Bunino Memuarai charakterizuoja jį kaip žmogų. Juose dar kartą pabrėžiamas aristokratiškas „mirštan­ čio vilko" stoicizmas ir visiška objektyvinio kriticizmo pergalė prieš 160

emocinį pasaulį. Net ir apie savo praeitį arba apie savo draugus kalbėdamas Buninas nedaro išimčių. Nebėra vietos jokiam senti­ mentui. Vienintelė subjektyvi Memuarų spalva yra ironija. Todėl jis čia negailestingai nunuogina buvusius savo draugus - Gorkį, Tols­ tojų, Šaliapiną, Vološiną, nekalbant jau apie priešus, kaip Majakovskis, Blokas etc. Buninas, būdamas aukštų kvalifikacijų stilistas, daręs įtakos vė­ lesnių kartų autoriams, kaip Borisas Pilniakas, Konstantinas Fedinas etc., didelis rusų kalbos žinovas ir jos vartosenos meistras (be kita ko, labai sunkiai išverčiamas), vis dėlto yra tik antraeilis rašytojas. Turgenevo ir Čechovo epigonas, šalutinis didžiosios rusų prozos upės intakas, nesukūręs visai naujos ir originalios pasaulio vizijos. Savo antirevoliucines pažiūras ir tipingą „baltagvardiečio" ideo­ logiją Buninas išlaikė ligi pat mirties, nežiūrint gausybės istorinių lūžių, tuo tarpu net toks Berdiajevas savo pažiūras naujojo režimo atžvilgiu prieš mirtį buvo gerokai reformavęs. Nesukrėtė jo nei draugų politinė neištikimybė, nei nuolatiniai grįžimai į Sovietų Ru­ siją (Andrejus Belas, Aleksandras Kuprinas, Aleksejus Tolstojus, Dmitrijus Sviatopolkas-Mirskis, Marina Cvetajeva etc.) - ir taip iki mirties jis pasiliko ištikimas sugriautos praeities šventovės sargas, savo postą apleidęs tiktai aukščiausiu savo gyvenimo momentu mirties valandą. 1953

161

FRA N ę O IS M A U RIA C

Iš Europos mus pasiekė žinia, kad 1952 metų Nobelio literatūros premija paskirta prancūzų romanistui Franęois Muariacui. Jau kiek anksčiau buvo manoma, kad šiais metais toji premija teks prancūzų literatūros atstovui. Kaip kandidatai buvo minimi Jules Romains, Georges Duhamel, Andrė Malraux, Franęois Mauriac ir net Valėry Larbaud. Švedų akademijos nuosprendis laurais apvainikuoti Thė­ rėse Desqueyroux autorių net tik kad oficialiai patvirtina šio rašytojo jau senokai įsigytą pasaulinį prestižą, bet ir pabrėžia jo aktualumą šių dienų chaose. Nedaug kas mokėjo taip objektyviai ir taip lojaliai pažvelgti į žmogų kaip Franęois Mauriac. Nedaug kas sugebėjo būti taip ištikimas literatūrai ir išlaikyti ją aukščiau kasdienybės konf­ liktų. Franęois Mauriaco kūryba yra didžiulė savo reikšme ir plati savo apimtim. Nuo 1920 iki 1930 metų jis išleido apie 10 romanų, kurie jam garantavo vieną iš vadovaujančių vietų naujausioje prancūzų literatūroje. Šis romanistas, tarp kita ko, aiškiai apsisprendęs ir už­ siangažavęs katalikas, dažnais atvejais turėjo atlaikyti sunkius sa­ vųjų ir svetimųjų puolimus. Garsus Jacques'o Maritaino priekaištas, kad jis savo romanuose esąs priartėjęs prie bendradarbiavimo nu­ sikaltime, šiandien atrodo visiškai nepagrįstas, net absurdiškas, nes to „bendradarbiavimo" Franęois Mauriac būtų galėjęs išvengti tik savęs paties ir savo kūrybos žalojimo kaina. Vienos iš paskutiniųjų savo knygų Galigai pabaigos žodyje Franęois Mauriac dar kartą pa­ tvirtina savo ilgai ir sąžiningai gintą tiesą, kad rašytojas neturi teisės pasaulėžiūriniais motyvais pateisinamu happy end falsifikuoti savąją tikrovę. Su šiuo principu jis beveik niekur neprasilenkė. Net Thėrėse Desqueyroux tęsinio La Fin de la nuit istorija patvirtina šią tiesą. Šios knygos laimingą pabaigą, kurioje Thėrėse Desqueyroux miršta en bonne chrėtienne, kaip nepateisinamą, autorius sunaikino, pastebė­ damas, kad neradęs kunigo, „qui devait recevoir la confession de Thėrėse". 162

Franęois Mauriac gimė 1885 metų spalio 11 dieną Bordeaux mies­ te. Jis buvo penktas vaikas šeimoje - silpnos sveikatos, mylimas ir lepinamas. Tėvas, stambus Girondos žemvaldys, mirė anksti, ir vai­ kui teko augti motinos globoje. Jo vaikystė ir jaunystė prabėgo mo­ notoniškoje buržuazinės šeimos atmosferoje, kurioje centrinę vietą užėmė šeimos ir turto reikalai. Maža betrūko, kad ir Franęois Mau­ riac būtų nuskendęs rajos provincijos bangose, ir jos kaltinamasis aktas tikriausiai nebūtų buvęs parašytas. Tačiau Mauriac nuėjo tais keliais, kuriais - konflikto su šeima ir visuomene kaina - bando eiti daugelis jo personažų. Mokėsi jis iš pradžių pas šventosios šeimy­ nos seseris, vėliau Bordeaux licėjuje ir šio miesto universiteto litera­ tūros fakultete, kurį baigęs, dalyvavo Paryžiaus Ėcole dės Chartes konkurse. Priimtas neilgai trukus rezignavo ir apsisprendė rašytojo karjerai. Debiutavo Franęois Mauriac, kaip Le Mystere Frontenac ro­ mano Yves Frontenac, poezija. Pirmuosius savo bandymus jis pa­ skelbė Temps present ir Revue de jeunesse. 1909 metais Mauriac savo lėšomis išleido pirmąjį eilių rinkinį Les Mains jointes, kuriuo atkreipė į save kritikos dėmesį. Maurice Barrės ta proga paskelbė entuzias­ tingą straipsnį apie naują ir iki tol niekam nežinomą poetą, „pus­ balsiu dainuojantį savo vaikystės atsiminimus: mirusį draugą, gobtuvuotas mergaites, pirmuosius liūdesius". 1911 metais pasirodė Adieu d Vadolescence- antroji poezijos knyga. Toliau ėjo Orages (1925) ir Le Sang d'Atys (1940), kuris vienintelis turi didesnės poetinės ver­ tės. Mauriaco poezija yra šilta, intymi, patetiška, bet visur jai trūksta ne tik kūno ir kraujo, bet ir formos. Tai maždaug tos pačios nuotai­ kos ir temos, kurias vėliau savo poezijoje traktuos, aišku, nepalygi­ namai stipriau, Patrice de la Tour du Pin. Romanisto kelią Franęois Mauriac pradėjo 1912 metais. Pirmojo periodo romanai La Robe pretexte (1914), La Chair et le sang (1920), Preseances (1921) tebėra dar bandymai tiek idėjiniu, tiek stilistiniu požiūriu. Tik 1922 metais išėjusiame nedidelės apimties romane Le Baiser au lepreux Mauriac pasireiškia kaip neabejotino talento roma­ nistas. Pats autorius savo Oeuvres completes pirmojo tomo įžangoje teigia, kad tik šiame romane jis susikūręs savo stilių ir laimėjęs skaitytojų palankumą. Vėlesniuose romanuose Mauriaco talentas išsi­ skleidė visu platumu ir gilumu. Genitrix (1923; išverstas ir į lietuvių kalbą), Le Fleuve defeu (1923; taip pat išverstas į lietuvių kalbą), Le Mal (1924), Le Desert de Yamour (1925), Thėrčse Desqueyroux (1926), Destins (1927), Trois recits (1928), Cequi etait perdu (1930), Le Noeud de 163

viperes (1932; išverstas į lietuvių kalbą), Le Mystere Frontenac (1933), La Fin de la nuit (1935), Les Anges noirs (1936), Plongees (1938), Les Chemins de la mėr (1939), La Pharisienne (1941) etc. yra romanai ir pa­ sakojimai, kuriais remiasi šio rašytojo prestižas. Be romanų, Franęois Mauriac yra parašęs nemaža kitų veikalų biografijų, literatūrinių apybraižų, dramų. Iš jų labiausiai išsiskiria La Vie de Jesus, Dieu et Mammon, Trois grands hommes devant Dieu, Souffrances et bohneur du chrėtien, Le Roman, Le Romancier et sės personnages, Le Cahier noir, La Vie de sainte Marguerite de Cortone, keli tomai Journal ir dramos Asmodee, Les Mal aimės, Passage du malin ir Le Feu sur la terre. Vokiečių okupacijos metu Franęois Mauriac aktyviai įsijungė į rezistencinį sąjūdį, kur kartu su komunistais ir socialistais kovojo prieš bendrą priešą. Tačiau po išlaisvinimo, atsiradus viešam politi­ niam gyvenimui ir pasaulėžiūrinėms problemoms vėl iškilus į pir­ mąjį planą, Franęois Mauriac savo straipsniais Figaro dienraštyje vedė griežtą, nors ir džentelmenišką, kovą su buvusiais pogrindžio draugais komunistais. Franęois Mauriac nuo 1933 metų yra garsiosios Prancūzų aka­ demijos narys. * **

Kaip jau buvo aukščiau minėta, Franęois Mauriaco romanų fonas yra provincija, idiliškųjų landės girondines provincija, la pharisienne, kaip sako pats romanistas, ir ten po tradicijų priedanga vyksta šiur­ pios žmogaus žlugimo dramos. Kiekvieną jo romaną lengvai būtų galima pavadinti nuodėmės istorija, kurioje autorius ramiai ir išti­ kimai rodo, kaip aistringai daro žmogus pikta, kaip jis žlunga ir pūva po rausva, iš paviršiaus skrupulingai saugoma šeimos prie­ danga. Franęois Mauriac savo laiku buvo apkaltintas šios šventos institucijos griovimu, ir tai buvo netiesa. Iš tikrųjų jo romanai tėra protestas prieš tokią šeimą, kuri yra kalėjimas, kurios esmę sudaro affaires ir hipokrizija, kurioje vietoj žmogiško ryšio viešpatauja ekonominis interesas. Kaip tik dėl to, taigi, nepakeldama tokios šeimos košmaro, Thėrėse Desqueyroux kovos iki galo ir išsivada­ vimo sieks nusikaltimo keliu, bandydama nunuodyti savo vyrą. Tai vienas šeimos polių. Romanas Le Mystere Frontenac yra jau beveik himnas šeimai, tiesa, moriakiškas, su visomis tamsiomis pusėmis. 164

Knygos pabaigoje randama akinanti jos apoteozė, imponuojanti poetine jėga, nėra besąlyginė: tai yra iš šeimos išsivadavusio Yves Frontenaco prarastos tikrovės vizija. Franęois Mauriaco kūrybai suprasti ir įvertinti yra labai svarbus jo posakis laprovince ėst pharisienne. Tai toji provincija, kurioje vieš­ patauja Mamona su savo evangelijomis testamentais ir su savo kuni­ gais notarais. Kone kiekviename Mauriaco romane tenka susidurti su kieno nors mirties laukiančiais giminaičiais, turto paveldėjimu, mezalijansais ir 1.1. Kai kuriuose randame žmogžudystę (Les Anges noirs), nusižudymą, šeimos turtą ir garbę sukompromitavus (Les Chemins de la mer). Tokioje tamsoje kovoja ir žlunga žmogus. Bet iš esmės Mauriac nėra pesimistas, ir ypač toks, kokie yra šių dienų prancūzų ir amerikiečių rašytojai (Sartre, Faulkner), kaip nėra ir optimistas. Jo vaizduojamieji žlugimai yra kažkokios prasmės pa­ teisinti. Skaitydamas Mauriacą jautiesi kaip nudžiūvusių ir žaliuo­ jančių medžių apsuptas. Rodydamas kartais ciniškai atvirai, kartais nesuvaldomos prigimties įtakoje nusikalstantį žmogų, autorius vi­ suomet palieka gaivinančią užuominą, kad sekantis jo tikslas, kovai su Demonu pasibaigus, būtų buvęs prisikėlimas. Jei Mauriac krin­ tančio nepakelia, tai ne dėl to, kad būtų už jo žlugimą, bet kad jis bijo sužaloti žmogų, kuriame visuomet pasilieka Dievo suradimo ir išgyvenimo galimybė. Šiame momente slepiasi jo, kaip romanisto, didybė, nes žmogus estetinėje kūryboje gimsta iš autoriaus santuo­ kos su tikrove, kaip sako pats Franęois Mauriac knygoje Le Romancier et sės personnages. Jei žmogus nusikalsta, tai jo motyvus randa tik jis pats. Tai yra jo likimas. šalia aibės gyvų personažų - Jean Pelouėyre, Xavier Frontenac, Pierre ir Robert Costadot, Bob Lagave, Maria Cross, Claude Fevereau, Thėrėse Desqueyroux, Nicolas Plessac, Brigitte Pian, Daniel Trasis, Gradėre - Mauriaco kūryboje žymią vietą užima gamta. Visi jo žmonės ir jų aistros kažkaip įaugę gamtoje. Therese Desqueyroux peizažo melancholija - tos pušų viršūnės dangaus fone ir tos rude­ niškos nuotaikos - sunkiai užmirštamos. Gamtos reiškiniai ir žmo­ gaus gyvenimas Franęois Mauriaco kūryboje yra sujungti likimo ryšiais. Niekur jis neduoda peizažo dėl paties peizažo. Gamta visur yra arba žmogaus išgyvenimų liudininkas, arba jų paryškintpjas ir atspindys. 1952

165

I I . KNYGOS

PALAUŽTU S PARNU POEZI JA

Perskaičius naujausią Stasio Santvaro poezijos knygą Laivai palauž­ tom burėm (Stasys Santvaras, Laivai palaužtom burėm: Ketvirtoji lyri­ kos knyga, Tūbingenas: Patria, 1945), mus apėmė begalinis liūdesys. Liūdesys ne vien dėl to, kad šioje knygoje ne viskas tvarkoj, kad čia maža poezijos, o be galo daug įgrisusios retorikos, bet dar ir todėl, kad per anksti pasenstame, aptingstame ir pažangos reikalavimą imame laikyti vaikų arba apskritai jaunųjų darbu. Atsigrįžtame į be galo senas, visų žinomas ir be galo dideles tiesas ne iš įsitikinimo, kad jos yra didelės, bet kad taip įprasta į senatvę. Imame šypsotis žiūrėdami iš aukšto į jaunuosius, pačius neramiuosius žmones, lyg jie būtų panašūs į vaikus, leidžiančius mažus popierinius laivelius ūžiančioje pavasario vandens srovėje. Jiems nė nebeateina į galvą kovoti dėl tiesos ir išgyventi jos siekimo kančią. Jie ima aiškinti apie pavyzdžio galią, apie tai, kaip jaunystėje klystama, lyg jaunystė būtų sunki nuodėmė. Mes gi norėtume manyti, kad ne pavyzdžiai galin­ gi, ne senatvės išmintis, bet kūrybingumas ir nuolatinė kančia. Ne muziejai yra didžiausios mokyklos, bet gyvenimas; ir knygos rašo­ mos ne tam, kad bibliografas turėtų ką įregistruoti ir bibliotekų lentynos nebūtų tuščios, bet gyvenimui ir tiesos siekimui jame. Ordi­ nai, gaunami už nuopelnus, niekados nepadidins pačių nuopelnų ir ne jie kultūros istorijos bus minimi. Todėl geriau juos teduotų įniru­ siems, nes tokiu būdu sumažėtų gyvų mirusiųjų skaičius. O kūry­ boje negalime stovėti vietoje ir pačiame viduryje kelio miegoti ant laurų. Jeigu tokiu atveju kas nors užmins tave, neturi teisės skųstis. Atėjus norui ar laikui ilsėtis - prigulk šalia kelio. Todėl skaudžiai teisingi yra Dostojevskio žodžiai, kai jis kalba apie nuolatinio kentė­ jimo būtinumą rašytojui. Beprasmis laikas poeto gyvenime, kuomet jis, kabinete sėdėdamas, pasidėjęs seniai išgyventų žodžių rinkinį prieš save, perstatinėja juos ir tuo būdu sukuria eilėraščius, kurie tačiau jokios vertės neturi, tik leidžia poeto vardui dar ilgą laiką nykiai plūduriuoti viešumos vandenyse. Toks poetas yra panašus į 169

ordinais blizgantį generolą, be prasmės išdidų, visoje savo unifor­ mos garbėje stovintį paradų aikštės tribūnoje, nors kareiviai seniai jau nebežygiuoja, nors jau nebesigirdi iškilmių maršo. Apskritai kiekvieną kūrybą mes norėtume laikyti ėjimu pirmyn, bet ne pakartojimu nueito kelio - arba stovėjimu vietoje, kad ir labai toli. Šiuo atveju pasitraukimas neišvengiamas. Taip pat tai nėra pro­ fesija, nes negalima sakyti „aš esu poetas". Kaip lygiai negalima sa­ kyti „aš esu šventasis". Galima sakyti: „Aš kuriu ir kovoju!" Nes kai tik poetas pasidaro oficialus titulas, jis miršta, nors fiziškai po to jis dar ir labai ilgai gyventų. Jis tuomet tetinka rodyti minioms arba nuobodžiaujančiam buržujui, paaiškinant, kuo jis žymus. Šią įžangą mes padarėme tam, kad skaitančiajam būtų aiškūs pa­ grindai, kuriais remsimės vertindami Santvarą, ir bent pagrindinės rašančiojo pažiūros į kūrybą, kurias mes toliau dar plačiau paaiš­ kinsim. Iš pat pradžių tenka konstatuoti faktą, kad Santvaras stovi vietoje. Rinkinio pavadinimas mums dar buvo sukėlęs audros iliuziją, bet mes teradome mažytį vandens baseiną ir pagyvenusį žmogų, lei­ džiantį popieriaus laivelius ir įsivaizduojantį, kad tai laivai palauž­ tom burėm. Visas rinkinys dvelkia senatve, konvencionališkiausiai suprasta išmintimi, seniai išspręstų arba pasidariusių nebeaktualiom problemų sprendimu ir kartais užgesusios ugnies garbinimu. Niekas neginčys, kad Santvaras buvo jaunas. Čia mes ne fizinį amžių turime galvoje, o be to, jis mums nežinomas. Atsimename jo „Marių paukštį" (Sušukčiau ūžiančiampavasariui...), „Vabalėlį", kurie mumyse kėlė džiaugsmą ir tikėjimą juo. Bet, kaip minėjom, nuo­ pelnai šiuo atveju nieko nereiškia, nes tarp kūrinio ir vertintojo ne­ gali būti jokių tarpininkų, išskyrus jo kūrinį. Dabar peržvelgsime visą knygą ir pamėginsime įvertinti, žinoma, kiek siauri šios recenzijos rėmai leis. Tik dar pastebėsime, kad jokiu atveju nesileisime į kompromisą ir vertinsime ją kaip poezijos vei­ kalą, atsimindami, kad nei laikas, nei sąlygos negali turėti įtakos meno kūrinio vertinimui, o drauge neteikia veikalui jokių ypatingų privilegijų ar lengvinančių sąlygų. Knyga padalinta į tris skyrius. Pirmasis skyrius vadinasi „Nuto­ lusi pakrantė", simboliškai reiškianti paliktą gimtąjį kraštą - Lie­ tuvą. Aišku, čia poetas atiduoda savo duoklę patriotizmui, pasida­ riusiam dabar be galo madingam mūsų poezijoje. Pirmasis eilėraštis turi visos knygos pavadinimą ir nusakytų visas jos pagrindines 170

idėjas bei tematiką. Jeigu šį eilėraštį surašytumėm proziškai, ne­ skirstydami strofomis, be eilėraštinio ritmo, gautumėm banalias sentimentalaus kalbėtojo frazes iškilminga proga su šaunia pabaiga: Laikykit, vyrai, vairą, širdy laikykit viltį! Ateis Dangaus Šviesa per dangų Ir dūkstančiom vilnim palieps nutilti... „Laivai palaužtom burėm", p. 10

Argi tai poezija? Vaizdą tačiau pataiso trečiasis rinkinio eilėraštis, patetiškai manieringas, bet originalus ir gyvas kaip meno kūrinys, pilnas tikro jausmo, rudens balsų. Tai gal visam rinkiny gražiausias gabalas „Paukščių keliai", matytas periodikoje tiek Lietuvoje, tiek emigrantinėje spaudoje. Toliau eina banaliausios tematikos eilėraš­ čiai. Tematikos banalumą galėtų atsverti forma, bet, deja, ir čia nieko naujo. Pavyzdžiui, eilėrašty „Prie sudužusio laivo", kuriame auto­ rius, atrodo, viskam norėjo suteikti didelę simbolinę prasmę, lyg kokiam šlagery apie laivus ir kapitonus randame visus sentimentalistinės poezijos archyvų eksponatus: laivo skeveldros, kapitonas, vairo šipuliai rankose, žaibai, juoda naktis. Po viso to triukšmo, aiš­ ku: „J jūrą vėl išplauksi tu, nuliūdęs kapitone!" (p. 16). Adomo Mic­ kevičiaus sonete, parašytame panašia tema, mes jutome gyvenimą, o šis operetiškasis kapitonas grumiasi tik su tuščiomis frazėmis ir žo­ džiais. Pasenusi ir retai kieno bevartojama laivų ir žuvėdrų simbo­ lika. Nors ir nedrąsiai, bet mes norėtume tvirtinti, kad ir kai kurie žodžiai susinešioja ir vaizduojama mintis nebeveikia mūsų. Tvirti­ nimas, kad „Laimė dar sugrįš prie Nemuno krantų", mums skaudžiai gerai suprantamas, bet kur čia poezija? Ir toliau, kur tik beskaitysi, visur užtiksi faktų konstatavimą, bet ne idėjų reiškimą menine forma: šiam pasauly taip trumpa visa, taip nepastovu: Audroj palūžta ąžuolai, kalnai susverdi audroje Padės, padės kardus ir tie, kurie laimėjo daugel kovų, Tvirtų širdžių palenkti negalės piktoji vergija. „Prie Maironio grabo", p. 22

Ir taip be galo per visą pirmąjį skyrių. Vietos ribotumas nelei­ džia mums daugiau cituoti, bet ir to pakanka. Jeigu visa tai mes lai­ kytume poezija, tai ir daugelį dabartiniuose laikraščiuose matomų straipsnių turėtume laikyti poezija. Mes žiauriai sukritikuojame debiutantą, bet ką tuomet turime daryti su nusipelniusiu žmogum? 171

Tikriausiai būtų didelis kritikuojančiųjų nusikaltimas, jeigu jie, kruopščiai suregistravę pradedančiojo nuodėmes (kas, aišku, būti­ na), negirdomis praeitų pro senį. \ anuos gal niekas dėmesio nekreips, bet šie formuoja publikos skonį ir auklėja jaunąją poetų kartą. Todėl jų „nuodėmės" dar padidėja. O poezija lieka poezija. Nieko čia ne­ padarysi nei vardu, nei nuopelnais. Mes čia neturime nei vietos, nei laiko dėstyti visiems gerai žinomus poezijos reikalavimus, tik viena aišku, kad Santvaras bus juos užmiršęs arba ignoruoja. Antrasis knygos skyrius vadinasi „Viešbučio šešėliai". Tai ir yra viešbučio atsiminimų šešėliai. Ciniškai nykus ir vulgarus pasako­ jimas pusiau „nepadorių" istorijų apie moteris, apie grafienę, kuri pamilo valkatą poetą, kuris jai „ditirambų keletą sukūrė", ponia iš Liudvigshafeno, kuri, paragavus „meilės vyno to saldaus", užmiršta pareigą ir t.t. Banaliausios istorijos, kurių tiek daug yra gyvenime ir laikraščiuose. Bet blogiausia, kad eilėraščiuose nėra gyvybės, nėra gyvenimo; tai kažkokie nykūs griaučiai, gyvenimo schemos, baisios smulkmenos. Negyvų žmonių ir negyvų kelionių knygų šešėliai. Argi toks gyvenimas? Argi tik tokia jo problematika? Formalinis eilėraščių silpnumas šioms istorijoms nesuteikia tikrovės iliuzijos jos mums lieka nykiai beprasmiškos ir šaltos. Kokios prasmės turi eilėraštis „Eesti"? Geriausi skyriaus eilėraščiai bene bus tik „Invalidai" ir tikrai jau­ dinančiai nuoširdūs poeto posmai „Algimantui", skirti, matyt, auto­ riaus sūnui, jei mes čia neklystame: Lai spindi žvaigždės iš dangaus langų, Kad niekur nepaklystum tu! Ku kū! Ku kū! Lai spindi žvaigždės iš dangaus langų! Ir saulė teapjuosia deimanto lanku, Kad nematytum tų baisių naktų! Ku kū! Ku kū! Ir saulė teapjuosia deimanto lanku! „Algimantui", p. 89-90

Perskaičius apima džiaugsmas. Širdis. Gyvybė. Tiesa. Ir visa trykš­ ta iš tikrų ir nuoširdžių poeto žodžių. Ir kiti poeto posmai panašia tema priklauso prie geresniųjų, nes yra mažiausiai bent nuoširdūs. Trečiame skyriuje „Anga į naktį" sudėti tematikos požiūriu labai nevienodi eilėraščiai. Tik irgi pasigendama tikro išgyvenimo, pilna 172

tuščios retorikos, nereikalingo patoso, ir visur žodžiai, beprasmiai negyvi žodžiai pakaitomis su prozaizmais. Kad ir žemiau cituojamas eilėraštis, kuris galėtų būti sueiliuota paprasta istorijos vadovėlio ištrauka: Teutonai, slavai ir totoriai Ne kartą bandė Baltą Raitelį pavyti, Tikriausiai jie galvojo nepadoriai Ir kovą vis laimėjo Vytis... Nors vėtros sminga užgesinti žvakę, Nors daug daiktų aplinkui veržiasi į nieką Per lauką kruviną jis lekia, Ir amžiai, kaip seni kapai, toli palieka... Teutonai, slavai ir totoriai Dar ir dabar įžengia grobti Vyčio klėtį - Bet tu, širdie, kalbi nenoriai Tiesa, dabar geriau tylėti!.. „Vytis", p. 149-150

Sunku čia ką bepridėti - pats eilėraštis kalba už save! Kokias gi dabar tenka padaryti bendras išvadas? Poetas išjojo į naują žygį aukštai iškėlęs galvą ir ietį, narsiai švytruodamas kalaviju ir prisidengęs blizgančiu skydu. Bet tuojau buvo pastebėta, kad visa tai tik butaforija: ietis medinė, skydas - popierinis, kurie po pirmųjų susidūrimų turėjo sutrupėti ir suplyšti. Ne paradams juk ginklai. O tokiais ginklais galima kovoti tik scenoje. Vieni tokių ginklų - patriotika ir aktualija. Bet tai labai pavojingi ginklai, nelyginant kardas dvejais ašmenimis: galima ir priešą nu­ žudyti, ir pačiamsusižeisti. Mes juk žinome, kad visokeriopos kūry­ bos šaltinis yra žmogus ir žmogiškoji tikrovė, kurios išgyvenimas ir apipavidalinimas, t.y. išreiškimas meno formomis, ir yra poezijos už­ davinys. \ žmogaus gyvenimo sąvoką įeina ir patriotizmas, ir kas­ dienybė, ir momento diktuojamieji klausimai, todėl ir jų išraiška turi būti gyva. Kažkodėl mes visi norime pasidaryti Maironiais ir Kudir­ komis. Bet mes užmirštame, kad nei žmonės, nei laikai nesikartoja ir, kaip minėjome, laikas neveikia poezijos vertinimo. Tiesa, ir Mai­ ronis, ir Kudirka yra reikšmingi patriotine prasme poetai, bet juk jų šios rūšies kūryba reikšminga ne grožiniais savumais. Dėl to ir negali būti čia jie pavyzdys. Juk ne iš gera poetas turėjo atlikti tai, ką nor­ maliais laikais turėtų atlikti mokykla ir kitos panašios institucijos. 173

Dabar patriotizmo įrodymui pakanka pozityvaus ir sąžiningo darbo savoje profesijoje. Tas taikytina ir poetams, šiuo atveju - ir Santvarui. Tik reikia pripažinti, kad Santvaro patriotika neturi net tos galios. Ji neskatina nei kovoti, nei kurti, nors kai kur tai ir sakoma. Santvaro poezijoje liečiamos kitos problemos yra be galo senos ir nuvalkiotos. Tikriau pasakius, jų iškėlimas, jų išraiška, jų forma, nes idėjų vertė poezijoje pareina ir nuo jų išraiškos, formos. Juk, pavyz­ džiui, ir žmogaus idėja iš esmės yra bendra visiems, tik ji reiškiasi begaliniu formų skaičiumi. Žmogų savo poezijoje Santvaras igno­ ruoja, jei nedrįsim pasakyti, kad jo nepažįsta. Niekur jis nežiūri į gyvenimą aštriausiu kampu, nestovi arčiausiai kraterio, bet rezer­ vuotai laikosi tos ribos, kur parašyta, kad tolesnis ėjimas būtų pa­ vojingas, todėl ir nepatartinas, vadinasi, kartu su atsargiausiu ir oportuniškiausiu žmogum, kurio filosofiniai pagrindai neaiškūs, pasaulėžiūra - irgi. Evangeliško paprastumo ir tiesumo vietą užima manieringumas ir išorinė forma. Todėl ir visa problematika nesiekia neramaus žmogaus gelmių, nedega bendru nerimu, neieško naujų šalių, nekovoja, bet sveikina nugalėtoją, Kolumbus ir 1.1., kartodama senas, a la „Teisėtumas visados laimi", tiesas. Nedrįsta nerti į gel­ mes, kad išneštų ką nors nauja, o sapnuoja tolimus laivus bei kovo­ jančius su audromis jūrininkus. Taip daug patogiau! Daug kas gal kaltins recenzentą griežtumu. Bet juk būtų poeto įžeidimas, jei mes jam keltume mažesnius reikalavimus negu kelia teorija, tuo suponuodami menką jo poetinę potenciją. Kiti dėkos au­ toriui už padovanotą naują lietuvišką ir 1.1, knygą skaitytojų vardu. Bet argi galima taip piktnaudoti skaitytojo pasitikėjimą? Mes čia kalbame literatūros vardu. Jeigu šitam rinkiny ir yra keletas santvariškų, originalių eilėraščių, tai jie niekuo nesiskiria nuo ankstyves­ niųjų. Masinės gamybos pagal seniai sukurtus pavyzdžius mes ne­ galime laikyti kūryba. Tokius reikėtų vadinti poetais rentininkais, nors šis gogoliškai skambantis terminas daugiau tinka valdinin­ kams, ne poetams. Išorinė knygos pusė nekokia. Iš pradžių manai, kad tai Aušrelė toks negražus poezijai formatas. Vaičaičio viršelis irgi neišlaiko jokios kritikos. Kažkokia neskoninga mėlyna dėmė, turbūt banga, o ant jos du nulaužtais kotais šaukštai, simbolizuoją laivus palaužtom burėm. Pradžioje įdėtas to paties dailininko pieštas portretas tiek tepanašus į p. Stasį Santvarą, kiek ir į šių žodžių autorių. 1946

174

ŽEMĘ PRARADUS I O ŽEMDI RBI O POEZIJA

I

Perskaitęs Kazio Bradūno naujausią poezijos rinkinį Svetimoji duona (Kazys Bradūnas, Svetimoji duona, Miunchenas: Aidai, 1945), kažko­ dėl aš prisiminiau didžiojo anglų poeto ūkininko Roberto Burnso vieną eilėraštį, kuriame jis pasakoja, kaip ardamas laukus išvertęs mažytį pelės namelį ir liūdi išdraskęs jį, nes nieko žemėje nėra, kuo būtų galima pakeisti tai, ko netenkama. Taip likimo plūgas išdrasko žmogui namus, atima tėviškę, išplėšia gimtojo namo durų rankeną iš rankų - ir palieka vieną nesuprantamo likimo lauke. Kazys Bradū­ nas ir yra savotiškas Burns mūsų literatūroje, poetas ūkininkas, dai­ nuojąs tradicinį, mistišką ir nenutraukiamą jo ryšį su žeme, einantį per kartų kartas; žemdirbio darbus, jo kančias dėl kasdieninės duo­ nos, mirtį; mažyčius žemdirbio draugus - pilkus žemės grumstelius laukų vyturėlius, pakylančius šalia jo nuo pat aušros; po dienos dar­ bų žolėje miegančius ūkio padargus ir kadaise mirusius protėvius, nuolatos dalyvaujančius palikuonių gyvenime; plačius laukus, ny­ kiai plaukiančius javais ir varpų skambėjimu. Jis dainuoja tik žemės vaikams tesuprantama laukų kalba. Kazys Bradūnas savo literatūriniu amžiumi priklauso prie pačios jauniausios mūsų poetų kartos, turinčios jau dabar reikšmės litera­ tūros arenoje, vyresniųjų sparno. Skaitytojui, be abejo, bus be galo sunku susiorientuoti poeto kūrybinėje evoliucijoje, nes nors šis rin­ kinys ir yra trečias iš eilės, retas kas, be poeto draugų, bus matęs ankstesniuosius, pasirodžiusius vokiečių okupacijos metu (Pėdos arimuose ir Vilniaus varpai). Šios recenzijos autorius šia prasme yra laimingesnis, ir jam teko nuo pačių pirmųjų pasirodymų sekti poeto evoliuciją. Todėl prieš paliečiant Svetimąją duoną noris trumpai ap­ tarti ankstesniąją poeto kūrybą. Kai pasirodė pirmieji Kazio Bradūno eilėraščiai, lietuvių poezijoje oficialiai tebeviešpatavo Putino-Sruogos-Kiršos triumviratas ir Ka­ zys Binkis. Maironis buvo jau prieš keletą metų miręs, ir į Parnaso 13.-894

175

viršūnę smarkiai kilo Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Bernardo Braz­ džionio, Antano Miškinio ir kitų karta. Naujausiems daigams mo­ mentas nebuvo palankus, nes pylėsi kaip grybai po lietaus epigoninio pobūdžio poetai a la Zupka, nepajėgę išsivaduoti iš parbloškiančios minėtų poetų įtakos ir vėliau pasidarę laikraštiniais, proginiais poetais. Tik du iš naujai pasirodžiusiųjų sugebėjo (nors ir pirmuo­ siuose kūriniuose neišvengę įtakos) prasimušti ir pasakyti originalų, savarankišką žodį, būtent: Kazys Bradūnas ir Eugenijus Matuzevičius (Nagys, Mačernis ir kiti pasirodys šiek tiek vėliau). Kazys Bradūnas yra vienintelis iš mūsų jaunesniųjų, išaugęs ir susiformavęs iš grynai lietuviškos dirvos ir poetinių tradicijų. Sveti­ mų literatūrų įtakos čia beveik nepastebima. Bradūnas mūsų poezi­ joje tęsia Baranausko, Vienažindžio, Maironio ir kitų mūsų tautinių poetų tradicijas, tiesa, beveik nė kiek nebūdamas į juos panašus. Jis yra tam tikra prasme regioninis poetas. Sakysime, Antanas Miškinis vaizduoja ir reprezentuoja romantinį, emociškai lyrišką rytų aukš­ taičio ryšį su žeme, išaugintą svajonėse, bei revoliucingą ir neramią jo dvasią, o Bradūnas rodo ramų, labai realų, tradicinį, į kraują įau­ gusį suvalkiečio ryšį su aplinka ir žeme. Poezija jam yra natūralus veiksmas, kaip ūkininkui pavasario sėja. Šioje žemės ir žemdirbystės poezijoje Bradūnas yra daug pasiekęs ir yra gal vienintelis reiškinys mūsų literatūroje, žinoma, jei neskaitysime poezijos milžino Kristi­ jono Donelaičio, davusio visuotinės reikšmės turinčių šios rūšies kūrybos pavyzdžių. Savo poezijoje Bradūnas yra linkęs į objektyvumą. Čia maža taip charakteringo kitiems jauniesiems subjektyvizmo; dažniausiai jis reiškia ir ne vien savus, bet ir tam tikro socialinio luomo, šiuo atve­ ju - ūkininkų, išgyvenimus. Dėl čia nurodytų savybių Kazys Bradū­ nas stovi arčiausiai patriotinio romantizmo, kurio didžiausi šaltiniai yra tradicija ir praeities žygių aureolė. Tipingas betgi ir šioje srityje jis nėra. Nes palyginti su Antanu Baranausku arba Maironiu ar net su Antanu Miškiniu jis yra per daug ramus, jo tradicija per daug intymi, šeimyniška, tolima didžių tautos žygių entuziastingam išgy­ venimui (svajonėse tie žygiai būna be galo dideli) ir uždegantiems šūkiams bei kovai. Vilniaus sonetuose, paliesdamas didingą mūsų tautos kultūrinį palikimą ir jos praeitį, Bradūnas tik gėrisi ja ir nesi­ stengia per daug jos pavyzdžiu uždegti. Tačiau ateity jis gali pasukti istorinio ir tradicinio dinamizmo kryp­ timi. Tam yra nemaža duomenų. Neišduodami autoriaus paslapčių 176

mes galime pasakyti, kad nepaskelbtieji autoriaus dalykai rodo šio spėjimo tikrumą. II

Trečiasis Bradūno rinkinys pasirodė jau emigracijoje, svetima duo­ na maitinantis, todėl ir dalies jo eilėraščių tematika yra naujų gyve­ nimo sąlygų nulemta. Atsirado naujas tėvynės ir gimtosios žemės ilgesio motyvas, kuris nenutrūkstamai eina per visus rinkinio eilė­ raščius. Todėl šiame rinkinyje galima įžiūrėti keturis pagrindinius tematinius kompleksus: 1) poeto ūkininko santykis su gamta ir že­ me bei jo buities momentai; 2) poeto santykis su tradicija; 3) santykis su Dievu; 4) tėvynės ilgesys. Pirmieji trys motyvai yra senesni, o ketvirtasis yra visiškai naujas. Savo santykiams su žeme bei ūkininko būtimi Bradūnas skiria labai daug vietos. Žemė jam kaip kokiam augalui yra vienintelė dirva pasireikšti, vienintelė sąlyga amžinai gyventi būsimose kar­ tose. Ji yra jam motina, maitintoja, gal net aukštesnė jėga, kuri gim­ do ir žudo. Kai kur galima įžiūrėti net jos kultą. Santykiavimas su ja yra tikroji gyvenimo prasmė, reali neišvengiamybė, vienintelis džiaugsmas, nes ji (žemė) „Ir baudžia, ir teisina, / Ir užpila smiltim tyrom" („Ūkininkai", p. 11). Ir amžinybė jam yra kažkur realioje žemėje „ant senų senų kapelių, kaimo liekanų gale", kur guli jo tėvai ir protėviai, nuolatos kalbėdami gyviesiems. Eilėrašty „Senam tė­ vui" jis abejoja, ar mirus gali būti koks žemės vargų pateisinimas „be lietuviškų kapelių šilimos". Pats poetas miręs norėtų susijungti su ja, kaip dažnas ūkininkas. Gamtos ir žemės ritmas jį apsupa ir pavergia. Kiekvienas darbas yra tam tikros apeigos. Žemės vaisiai jam yra brangiausias talisma­ nas, simbolizuojąs dalį jo gimtosios žemės. Stovėdamas po vasaros nakties dangumi, kuomet milijardais žvaigždės spindi, jis susimąsto, ir ateina jam į galvą ir į kraują mintis: O gal ir aš tik šito gaisro Paklydus žiežirba esu? „Vasaros naktis", p. 75

Kai kurie jo gamtiniai eilėraščiai yra nepaprasto organiško išgy­ venimo ir jo reiškimo formos sutapdinimo pavyzdžiai. Kaip štai „Vasarvidis": 177

Karštas vėjas nokina laukus, Girios uogas ir sodų vyšnias. Per pušynų viršūnes papūs į saulelės kasas auksines... Varpų jūras pasupęs nutils Po sunkios ilgo darbo dienos, Ir žvaigždynų lietus pasipils Ant žmogaus ilgesingos dainos.

Lyrinis tyrumas čia kaip dainose apie aukštąjį dangų ir tiesų kelią berneliui arba kaip pas Vienažindį. Bradūno gamtos supratimas turi tradicinio panteizmo žymių, kaip Vaižganto ir Krėvės kūryboje. Antras svarbiausias momentas poeto gyvenime ir kūryboje yra galingas tradicinis ryšys su buvusiomis kartomis, įgalinantis jas reikštis poeto kasdienybėje. Ardamas žemę atvertęs velėną jis randa tūkstančius pėdų, kurias įmynė jo tėvai protėviai, tokie patys žem­ dirbiai artojai. Šios tradicijos yra niekieno neužrašyta, paprasta, kasdieniška tragedija, sudaranti didžiąją „mažojo žmogaus" istoriją, kuri galbūt ir yra tikroji žmonijos istorija. Visur jaučiamas didelis papročių gerbimas, jų puoselėjimas ir įprasminimas, nes tai jam yra simboliška su praėjusiomis kartomis ir epochomis kalba. Visą jo poeziją turinio atžvilgiu būtų galima suvesti į ūkininko atsikėlimą su malda ir vyturėliu, dienos darbus, grįžimą į vakarą ir maldas prieš naktį. Tas gyvenimas turėtų vykti kažkur javų šlamėjime skendinčioje sodyboje, kur gimstama ir iš kur iškeliaujama pas protėvius kalno kapeliuose. Ir visa tai vyksta ramiu ir nesulaužomu tikslumu. Dievas Bradūno eilėraščiuose retas svečias, nors jis čia kai kada ir paminimas. Jis yra ne ilgų ieškojimų ir kančių kelyje surastas, bet tradicinis, paveldėtas bei kategoriškai priimtas ir garbinamas. Tai mūsų tėvų Dievas. Tas pats, į kurį ūkininkas kreipiasi sakydamas „padėk Dieve", kuriam Adomas Jakštas dėkoja eilėraštyje „Ačiū, ačiū!" (Ačiū Dievui už dosnumą / Jo gausingą). Jis egzistuoja kažkur už poeto, liaudiškai suprantamam danguje. Bradūnas jį jaučia ir išgyvena, bet jis nemokėtų pasakyti nei kaip jis yra, nei kur jis yra. Jis viską duoda, saugo ūkininkus nuo visų nelaimių, gali viską atim­ ti, bet niekados neatima, karaliauja, bet nevaldo ir paslaptingai kal­ ba žmogui javų šnerėjime, vasaros vidudienio šilumoje atėjęs iš kryžkelių į laukus. 178

Jo garbinime dalyvauja ne tik žemdirbys - jis pats, bet ir mažas vyturėlis padangėj. Jis retai minimas, bet gerai jaučiama Jo Ranka ir Jo Akis, kaip ir mūsų liaudies kūryboje. Kartu jis yra primityvus ir per mažai krikščioniškas, sensterėjęs. Ketvirtasis, visiškai naujas ir dabartinių sąlygų padiktuotas yra tėvynės ilgesio motyvas. Jo išraiška beveik visuose eilėraščiuose yra stipri ir įtikinama ir dažniausiai sumišusi su aukščiau charakteri­ zuotais motyvais. Reikia pripažinti, kad mūsų skirstymas nėra visai logiškas ta pras­ me, kad minėtieji tematikos momentai daugumoje eilėraščių su­ jungti į vieną visumą. Dabartinėmis sąlygomis jis prisimena tėviškę, paliktus laukus, apima kankinantis ilgesys, ir eilėraštis dažniausiai baigiamas namų netekimo skausmo išraiška. Eilėrašty „Svetimoji duona" poetas valgo ją ir sunku baisiai nuryti. Tada jis prisimena namus, ir namuose buvo duona. Ir tada jį gula skausmas, kad dabar jis ją ima iš svetimų rankų, ne iš žemės. Mūsų recenzijos pavadinime esąs Bradūno poezijos nusakymas nėra atsitiktinis. Iš tikrųjų tai yra žemę praradusio žemdirbio šauksmas ir nuolatinis „Sapnas apie šiaurę" (p. 76): Vėsioj begalinėje šiaurėj Tėviškės sodai šlama Man kas naktį sapnuos. Vėsioj begalinėje šiaurėj Žvaigždės virš protėvių namo Klausosi žemės dainos. Vėsioj begalinėje šiaurėj Ant Nemuno kranto molėto Miega šventi ąžuolai... Taip gera... Tartum gulėtų Aukšto piliakalnio kalne Ir mano menki pelenai. Vėsioj begalinėje šiaurėj...

Arba jis mato, kaip „derliumvežimai apsunkę / Grįžta ramiai į na­ mus". Ir sako: „Laikas ir man jau namo." Taip! Tikrai būtų laikas, bet: ...kur manęs laukia namai... Toli pakrašty lygumos Apauga žole pelenai. „Vakaras ant svetimų laukų", p. 20 179

III

Yra šioje knygoje ir tokių eilėraščių, kuriuose liečiama mūsų aktuali kasdienybė, emigrantinio gyvenimo rūpesčiai, atsiradimo čia kelias, darbas fabrike, taika ir t.t. Iš jų aiškiai matyti, kad ši diena dar nėra pakankamai subrendusi poeto viduje ir nėra dar įsigijusi pilietinių teisių. Todėl ir šiomis temomis parašyti eilėraščiai ar jų fragmentai yra patys silpniausi ir toli gražu negali lygintis su tais, kuriuose poetas tebegyvena tėvynėje arba bent mintyse grįžta į ją. Perskaičius knygą, aišku, lieka stiprus įspūdis, bet visgi kyla ir klausimas, ar begalima tuo pačiu keliu eiti. Šioje knygoje dėl tema­ tikos siaurumo pastebimas nuolatinis ir sunkiai išvengiamas karto­ jimasis tų pačių motyvų, reiškiamas kad ir stipriais, bet panašiais vaizdais bei žodžiais: darbo diena, kapeliai, prakaitas, duona, ilge­ sys tėvų žemės ir t.t. O tai yra pirmas ženklas, kad jau reikėtų ban­ dyti išsimušti iš besikartojančių temų rato ir paieškoti naujų, arba naujų išraiškos priemonių. Prie vienodumo įspūdžio paryškinimo prisideda ir autoriaus mėgstama klasiškoji forma, kurios konvencionalus charakteris dau­ giau reikalauja stilistinio ir idėjinio aštrumo bei naujumo. Lyginant Svetimąją duoną su ankstesniais rinkiniais (Vilniaus var­ pais ir Pėdomis arimuose), nematyti čia aiškesnių posūkių ar lūžių. Dar labiau tik išryškėjęs palinkimas į klasiką, ramumą ir nuosek­ lumą. Šita kryptimi eidamas jis davė čia gražių eilėraščių, kaip „Sap­ nas apie šiaurę" ir kt. Bet mums norėtųsi, kad Kazys Bradūnas, dar visai jaunas žmogus, nevengtų ir poetinių revoliucijų bei kovų di­ desnio pasipriešinimo kryptimi, nes tik šitokios kovos garantuoja naujų poezijos šalių užkariavimą. Idėjinis vienodumas ir reliatyvus ribotumas taip pat jau žymus. Filosofinis bei pasaulėžiūrinis primityvizmas, aišku, nėra yda, bet vis dėlto ir šia prasme norėtųsi ko nors nauja. Paliekant ir tose pa­ čiose temose, norėtume gilesnio, ne vien tradicinio, požiūrio. Ameri­ kos poeto Walto Whitmano pavyzdys rodo, kad ir neieškant ypatin­ gos tematikos, kalbant apie paprasčiausius daiktus, galima parodyti visą žmogiškosios egzistencijos gelmę ir plotį. 1946

180

PULGI O ANDRI UŠI O LYRI NĖS APYSAKOS

Pulgio Andriušio naujausioji knyga Anoj pusėj ežero (Pulgis And­ riušis, Anoj pusėj ežero: Lyrinės apysakos, Nordlingen: Sudavija, 1947) dar kartą nesugriaunamai įrodo, kad Aukštaitija, ypač rytinė jos dalis, yra neišsemiamas lyrikos aruodas. Tai tas kraštas, kurio pagrindinę ašį sudaro didžiojo Kauno-Zarasų plento šiaurinė dalis. Šiuo plentu važiuodamas maždaug galėtum gal net suprasti visą šio krašto lyrinį žavesį ir jo charakterį. Tai tas pats plentas, kuriuo kadaise keliavo Antanas Baranauskas ir kuriuo daug metų vėliau iškeliavo į pasaulį ir mūsų šios dienos solenizantas Pulgis Andriušis. Platumos begalinės, kalneliai, monotonija ir anas „ilgesys, kuris nusmelkia žmogų birželio naktį parugėje, ant dvivėžio kelelio" (Anoj pusėj ežero, p. 54). Pulgis Andriušis, atvedęs į mūsų kraštą tragiškąjį La Mančos riterį su jo ginklanešiu, vėliau ilgus metus jukinęs biednus ir tur­ tingus, pavirsdamas beveik bendriniu daiktavardžiu, nei iš šio, nei iš to pasirodė su lyrinėmis apysakomis. Tikrai gal daug ką nustebino šis įvykis. Autorius, tai numatydamas iš anksto, savo įžangoje kuk­ liai teisinasi, prašydamas skaitytojo blogai jo nesuprasti ir visus jo žygius pateisinti aukštaičio vaiko prigimtimi. Tačiau mums šis Pulgio Andriušio „persimainymas" ir pasirody­ mas naujuoju pavidalu buvo tikras ir didelis džiaugsmas. Bet ir tai tu­ rint galvoje anas autoriaus pasiteisinimas yra labai prasmingas. Jame slypi aukštaičio charakterio šaknys: - Aš čia tik taip sau. Nekreipkite dėmesio: tai mano širdis! - Taip kalba visi aukštaičiai. Ir tik perskaičius knygą paaiški kelias, vedantis žmogų nuo juoko iki ašarų, humoristą paverčiantis tragiku. Aukštaičiui tai yra kasdieninė duona. Aukštaitis ir verkia, ir juokiasi, ir miršta pats nežinodamas ko. Jis ir gyvena ta­ rytum nežinodamas, kur prasideda svajonė, kur yra riba, skirianti jo mintyse tyvuliuojančius ežerus nuo realiųjų. Dėl to ir „Neįleido" se­ nasis Mykolą nepajuto, o gal net ir negalėjo pajusti metamorfozės iš gyvenimo į mirtį, manydamas, kad tai kelionė į savo paties pasaulį.

m

***

Anoj pusėj ežero rinkinį sudaro devynios nevienodo ilgumo lyrinės apysakos, kaip jas pats autorius vadina. Jos turėtų sudaryti lyg ir vieną visumą, nes išilgai knygą vienur kitur šmėsteli ryšiai, nors ir silpni, jungiantys atskirus dalykus. Pagrindinis ryšys ir, sakytumėm, personažas yra ežeras Gilys, matomas iš kiekvienos knygos vietos ir einantis įvairiausias pareigas. Vienur jis yra dekoracija, kitur sim­ bolis, o dar kitur kone pagrindinis apysakos veikėjas. Ilgiausias dalykas knygoje yra „Penkių beržų kronika". Nors auto­ rius ją, kaip ir visus knygos dalykus, pavadino lyrine apysaka, tačiau joje nieko apysakiško nėra. Tai greičiau lyrinė poema ar simfonija. Jos konstrukcija remiasi ne intriga, bet kažkokiu plačiu skambėjimu. Tas skambėjimas praneša pro akis kaleidoskopiškai besikeičiančius vaiz­ dus svajojančių penkių beržų mintyse ir susijungia į vieną galingą regėjimų srovę, savotiškai primenančią simfoninę poemą. Pagrindinis personažas „Penkių beržų kronikoje" yra epocha, kelių amžių atošvaista, atsimušusi Stasio Gojaus beržų svajonėse, Gylio ežero vandenyje ir apylinkės žmonių sąmonėje. Epocha pa­ vaizduota įtikinamai ir su didele lyrine jėga. Rodos, matai ten prajo­ jančius Napoleono kareivius, iš Mandžiarėlio grįžtančius brolelius, pagaliau nepriklausomos Lietuvos kareivius, ir kaip vaikas džiau­ giesi juos sutikęs kartu su autorium. Raistelis-Ant-Takų čia yra savotiškas viso krašto simbolis. Jame tyku kaip uždaroj skrynioj. Tačiau atėjusi audra nulaužia beržus, kaip istorijos banga, atėjusi į šį kraštą išlaužiusi daug senų ir jaunų beržų ir atnešusi laisvę. Apybraižoje „Beržatiltin" autorius pasakoja kelionę miestelin, su didele meile ir detalėmis aprašinėdamas įspūdžius bei smulkmenas, kurias sutinki važiuodamas Aukštaitijos keleliais pro kaimus. Šičia autorius parodo nepaprastą pastabumą ir mokėjimą gyvai atvaiz­ duoti, rodos, nežymias smulkmenas ir priversti susidomėti jomis, lyg tai būtų keisčiausių kelionių nuotykiai. Visos aukštaitiško pei­ zažo smulkmenos išlieka gyvos skaitytojo atmintyje dėl to, kad jos yra autentiškos. Fragmentuose „Naktis parugėje" ir „Paliūtėje" Pulgis Andriušis pasireiškia kaip nepalyginamas lyrinio peizažo meistras. Tiesiog ste­ biesi autorium, kaip jis galėjo taip gerai visa tai suvokti ir išreikšti. „Naktyje parugėje" kaip nesuvaldoma srovė ištrykšta vasaros nak­ tis, užliejanti viską: ir daiktus, ir žmones. Ir vasaros naktis atrodo 182

kažkokia viena nesibaigianti gamtos simfonija, kurioje ištirpsta ir gyvena lyriška aukštaičio siela, kaip tas Pamalaišio ir jo žmonos Viktulės pasikalbėjimas. Ir nežinai, kur baigiasi žmogus, kur pra­ sideda gamta. Vasaros naktį ryškiai išgyveno visi aukštaičių lyrikai. Argi nesakė Antanas Baranauskas, kad „Vidunaktyj taip tyku, kad girdi, kaip jaunas / Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas"? O Pulgis And­ riušis „Naktyje parugėje" taip sako: Iš beržyno pusės atsirita drungna banga ir užtvindo parugėj, bet per ilgą dieną prikaitinta dirvos žemė be perstogės leidžia šilimą, ir dvivėžyje kelelyje netrukus vėl jauku ir šilta kaip Dievo burnoje. O už juod­ alksnių eilės, prie tvoros nejudėdamas vis sėdi atsukęs nugarą rūko de­ besys (p. 50).

„Paliūtėje" įdomus ne tik savo lyrika, bet ir konstrukcija. Tai po­ ema, ne apysaka. Sėdinčio Jonienės pirkioje Sinklio kažkaip bepras­ miškai, lyg lašų muzika į stiklo langus, kalbos fone autorius tiesiog nepaprastu tikrumu pavaizduoja paliūtės nuotaiką, skaitytoją pa­ nerdamas į tą pačią melancholiją, priversdamas ieškoti kažko pana­ šaus atsiminimuose. Autorius pastebi ir keliu važiuojantį baigiamą perlyti rudinėtą žmogų, ir iš klojimo išlindusį Jonienės katiną, ir už stalo vozgurnojantį Sinklį. Už balto klevinio stalo pražuvęs, Sinklys nubaido nuo kailinių apikaklės uodą, kuris jau gera valandėlė, kaip taikstosi jam į ausį, varydamas ilgą ilgą nūdo melodiją. Lauke, prie durų vietoj laiptų paristo akmens sky­ lėje, skambiai pliumpsėdami, krenta lašai nuo stogo: tvinkst - tvinkst tvinkst (p. 59).

Autorius čia taip gerai įsijautęs į nuotaikas ir vaizduojamąją me­ džiagą, kad nerasi nė vieno nereikalingo bruožo, nė vieno žodžio. Viskas čia kalba viena ir ta pačia kalba: liūdesys, lietus ir melancho­ liškos, nesibaigiančios svajonės. „Baimės naktys" irgi priklauso prie stipresniųjų rinkinio dalykų. Ypatingo dėmesio susilaukia fragmentas „Neįleido". įdomus jis jau ir dėl to, kad čia Pulgis Andriušis vaizduoja žmogų. Nuolatinis peizažas per visą knygą šiek tiek ima varginti: ne dėl to, kad jis būtų blogas, bet savo intensyvumu. Ir čia pagaliau žmogus! Otas žmogus yra Mykolą, kuris yra, kaip knygos pradžioje paaiškėjo, RaistelioAnt-Takų savininkas. Ten jis buvo turbūt dar jaunas, nes pajėgdavo kaip skustuvu nupjauti raistelio žolę. Vaizdelyje „Neįleido" matome

m

jį, besiruošiantį žengti į devintąją dešimtį, jau išėjusį į pensiją. Mažai kas juo besidomi. Ir darbai jo neįvairūs. Dėl to jo gyvenimas ir visas dėmesys susikoncentravęs į gamtą ir pačią bežadę buitį. Šia prasme jis yra artimas Vaižganto Mykoliuko giminaitis. Žmonių savotiškai atstumtas, jis paskęsta gamtoje ir joje išgyvena paskutines dienas, savo grįžimo atgal žemėn etapą. Mykolos charakteristikai autorius panaudoja jo išgyvenimus kasdienėse kelionėse į laukus. Iš to paaiški Mykolos vidus. Jo visas gyvenimas dabar yra gamta: - A, taigi, einu panuovaliu pro Degimus, o pempės strapaliuoja nuo kimšo ant kimšo, ir vis: gyvi, gyvi! Skaitos, dar gyvas, misliju sau vienas, bet ar ilgam? Gerai, kad manęs nepamirštat, kuoduotosios, išvargę žie­ mos bėdas; man taipgi buvo nelengva ant pečiaus pado dilinti šeivakaulius. Gerai, gerai, kad atskridot mūsų šonan! - O vėjas kaip iš burnos šiurena tiktai pakinkiuose, net iš po juostos paleidau kailinius, sakau, tegu išpūs žiemos raugą iš po jerkų. Perlipau lieptą tėkmelėje, pilną purienų kaip trynio, muša vienan balsan varlės, ūkuriuoja upelis, skaitos, neša Gilin žiemos darbus (p. 75).

Kiekvienu laiku, kur tik jis bebūtų, viskas Mykolai atrodo gyva, prasminga. Gamta jo sąmonėje praranda materialinį charakterį, ir jos reiškiniai pavirsta tarytum žmogiškojo gyvenimo fragmentais: - Sukdamas pernykštę, daboju, va kad ir Meldaikio žirniai. Ankštis ir mislija sau viena, ar da čia pridėt vieną žirnį, ar jau gana bus? Ir taip bemislijant, saulė čiaukšt ir uždarė ankštį. Gana bus, sako! (p. 74).

Šiame kūriny aiškiausiai išsiskleidžia Pulgio Andriušio, kaip ly­ riško gamtos žmogaus vaizduotojo, talentas. Čia autorius ryškiai pa­ rodo ne tik rytų aukštaičio dvasią, bet ir nepalyginamą kalbos grožį, jos spalvingumą bei lankstumą. Kiekvienas sakinys čia yra gyvas kūnas ir kraujas, kalbanti meninė tikrovė, nes aukštaitis nesiduoda aprašomas: reikia jį gyvą parodyti. Mykolą taip ir miršta panteistinėje nežinomybėje, nebaigęs ir ne­ išsprendęs visko, sumaišęs realybę su fantazija ir sunkų žemės gy­ venimą išplėtęs ir pagražinęs savo paties svajonėmis. *** Didžioji Pulgio Andriušio knygos stiprybė yra jos lyrika ir stilius. Nuostabiai gerai pažindamas vaizduojamuosius daiktus ir žmo­ nes, be jokių sunkumų naudodamasis spalvinga aukštaičių kalba, 184

autorius vietomis pribloškia skaitytoją savo autentiškumu. Tie­ siog stebiesi, kaip lengvai einasi jam su žodžiais. Niekur nesimato prakaito ir prievartos žymių. Kalba jis naudojasi kaip muzikas virtuozas savo instrumentu, išgaudamas daugybę netikėčiausių nuotaikų. Geriausiuose savo kūriniuose Andriušis pasirodo neabejotinas ir autentiškas talentas, atskiruose fragmentuose jau dabar pasiekęs mūsų literatūros klasikų lygio. Nesinori atsidurti patarėjo vaidme­ nyje, bet visgi drįstame pasiūlyti Anoj pusėj ežero autoriui pereiti prie žmogaus vaizdavimo ir gal net prie stambesnių dalykų. Visas Anoj pusėj ežero rinkinys rodo, kad autorius turi vaizdavimo jėgos ir ga­ lėtų suvaldyti daug platesnės apimties medžiagą. Kurdamas peizažą autorius vargu ar galės toliau eiti. Obe to, ir visas šis rinkinys, ypač jo stipresnieji gabalai, daro įspūdį parinktų specialiam reikalui di­ delės epopėjos fragmentų. Kaip ten bebūtų, Pulgis Andriušis mums pasilieka kaip didelė vil­ tis ateičiai. Jis galėtų įlieti sveiko kraujo mūsų daug kieno nuvargin­ tai ir tebevarginamai beletristikai ir atsistoti mūsų autentiškiausių prozininkų gretose. ** * Paskutinėje vietoje tenka užsiminti knygos ydas. Tų ydų nėra čia tiek daug, bet vis dėlto jos minėtinos. Pirmiausia reikia nusistebėti, kaip galėjo knygon patekti paskutinis dalykas, pavadintas „Grįžki į Sorento". Lyginant su kitais rinkinio fragmentais, šis graudus repor­ tažas iš Berlyno yra visai silpnas. Reportažas visuomet pasiliks re­ portažu. Tik šešiais puslapiais tepadidinęs knygos tūrį, jis visai be jokio reikalo ardo rinkinio vieningumą. Fragmentas „Santa Lucia", turėdamas daug gerų savybių, irgi negali lygintis su kitais. Nežiūrint visų stilistinių puošmenų, šis dalykas vertintinas tik kaip grynai pritaikomosios literatūros kūri­ nys, gražiai parašyta botanikos bei entomologijos populiarizacija. Nenorime mes jo neigti kaip tokio. Mes patys kadaise, vaikystėje, džiaugėmės skaitydami kažkieno parašytą panašaus pobūdžio da­ lyką, kuriame buvo aprašomas nuostabus pasaulis vandens laše. Šia prasme Pulgis Andriušis pasiekia čia didelio meistriškumo. Bet mes puikiai žinom, kad ne į tai yra sukoncentruotas autoriaus dėmesys. Jis nenorėtų mūsų mokyti ar populiarizuoti, jis ir čia norėtų prabilti į mus parodydamas, kas jam širdyje knieti. 185

Tiesa, autorius jau įžangoje iš anksto teisinasi dėl per daug tiršto entomologizmo, prašydamas skaitytoją tikėti, kad „rytų aukštaičiui žolės, medžiai, žuvys, vabzdžiai, debesys, net akmenys nėra vien tik kalbinė ornamentika, butaforija, o broliai ir seserys, lygiateisiai gy­ venimo palydovai su tais pačiais rūpesčiais ir džiaugsmais, kaip ir mes". Taip. Jie nėra tik ornamentika. Aukštaitis noriai klausosi jų balsų, gėrisi spalvomis bei forma, bet šitame gėrėjimesi nieko nėra moksliško. Retas kuris žino, kokiu būdu griežia žiogas. Retam kam ir įdomu. Pakanka, kad griežia ir savaip garbina Dievą, anot Kris­ tijono Donelaičio. Panašios rūšies „Snaudalis dirvonėlyje" stovi arčiau literatūrinio kūrinio, nes jame autorius ne tiek botaniškai aprašinėja, kiek džiau­ giasi nuostabiais spalvų deriniais. Autorius gerai padarytų, jei visus šio tipo kūrinius išleistų atski­ roje knygoje. Negerai daro autorius ir ten, kur lyrinėse vietose pavartoja labai jau moderniškus, kartais net lotyniškos kilmės žodžius (orchidėja magnifolia), arba be reikalo įterpia šiurkštų humoristinio pobūdžio sakinį, kaip antai, „Baimės naktyse" Pulgis Andriušis rašo: Iš kiekvieno pirkios kampo siekia plaukuotos rankos, smidrų šakomis sėlina nakties dvasios, vėjo aimanose, susparos mėšlungiuose, ant šulinio pamiršto kibiro žvangėjimuose, čiukuro kauksmuose telkiasi rūškanos jėgos prieš tave vienui vieną, trilinką kamuoliuką po patalais, pasiren­ gusį virsti mažesniu už patį embrioną, iŠ kurio prasidėjo insos tos nemalonios istorijos (p. 66-67).

Kaip matome, mūsų išskirtasis humoristinis priedas suardo visą rimtį ir nuotaiką, lyg šaltu vandeniu perpildamas. Tačiau visi šie nereikalingi priedai, reikia manyti, yra ilgos žurnalistinės praktikos liekanos. Ir šios liekanos, kur tik jos pasitaiko, visuomet daro nema­ lonaus ir nereikalingo įsiveržėlio įspūdį. 1947

186

PULGI S ANDRI UŠI S DAR KARTĄ GRĮ ŽTA \ KAI MĄ

Poetas Henrikas Nagys savo pastabose apie paskutinę Pulgio Andriušio knygą Sudiev, kvietkeli! (antrame Atspindžių numeryje) ironi­ zuoja tuos kritikus, kurie reikalauja išvesti mūsų grožinę prozą iš kaimo buities vaizdavimo nelaisvės, pabrėždamas, kad tik šiuo vaiz­ davimo būdu mūsų prozininkai pasiekę neblogų rezultatų. Savo teigimus Nagys paremia konkrečiais pavyzdžiais, be kita ko, pri­ durdamas, kad talentingiems rašytojams siūlyti kokį nors receptą esąs beprasmis dalykas. Visa tai, žinoma, yra tiesa, labai aiški ir nesugriaunama tiesa. Psichologinės bei probleminės lietuvių groži­ nės prozos balansas yra labai liesas, ir mūsų autoriai, net patys geriausi, vargu galėtų lygintis su Nagio nurodytais amerikiečių, prancūzų ir švedų rašytojais. Tuo tarpu lietuviško kaimo buities vaizduotojų lietuvių literatūroje pasiekta gana žymių laimėjimų, o tam paliudyti gerai tinka kad ir šios dienos didvyris Sudiev, kvietkeli! autorius. Ironizuodamas bandymus prasilaužti Nagys šios sunkios proble­ mos neišsprendžia, bet tik pabrėžia padėties liūdnumą ir problemos realumą. Mano galva, visi šios rūšies bandymai ne tik kad neironizuotini, bet laikytini tiesiog herojiškais. Reikia čia prisiminti, kad Lietuvoje kaimo buities vaizdavimas užėmė oficialiosios literatūros postą ir buvo valstybiniu mastu proteguojamas, tuo tarpu domė­ jimasis platesne problematika ir mėginimas ją perkelti į literatūrą buvo laikomas „sūnaus palaidūno" užsiėmimu, vadinasi, „įtartinu" dalyku. Reliatyviai aukštesnis kaimo buitį vaizduojančios prozos lygis nėra įtikinantis argumentas prieš platesnės problematikos lite­ ratūrą, nors ši pas mus ir būtų menka. Revoliucijų pradžioje senasis režimas visuomet būna stipresnis ir turtingesnis vertybių, tik nebe­ turi pakankamai rezistencinės dvasios bei energijos. Henrikas Nagys šia prasme yra didelis pesimistas. Kažin ar verta sakyti: nesiseka nebandykim ir toliau vaizduokime skerdžius beržynėlių fone. Bet kad ir šitoje visiems priimtinoje beržinėje literatūroje šalia vienos 187

gyvos bobelės ir vieno gyvo skerdžiaus maišosi šimtai medinių fantošų, tokių, kokius mums įkyriai rodo šokančius scenoje, tautiniais rūbais aprengtus. Šūkis „kaimiečiais esame mes gimę, kaimiečiais turime ir būt", atkakliai propaguojamas tam tikros spaudos, neturėtų būti suab­ soliutinamas. Neapykanta naujiems bandymams ir visuotinei kul­ tūrai yra didelė, tiesiog primenanti Reformacijos laikus su garsiais kaimiečių maištais. Paskelbus plebiscitą visuotinės problematikos „įvedimo" mūsų literatūron klausimu, „liaudis" ir dabar nuleistų žemyn nykščius, nes taip būtų keliamas jos skonio žlugimo arba iš­ silaikymo klausimas. Daug kas norėtų išvalyti mūsų literatūrą nuo „svetimų mums" kultūros elementų ir pasukti ją sau naudingiausia kryptimi. Dobilo kadaise pasodintas daigas buvo nustelbtas ir iš­ rautas iš šaknų. Viešoji nuomonė ir šiandien nėra pasikeitusi. Ji žiūri į visas kultūrinio gyvenimo, taigi ir literatūros, apraiškas ano Ame­ rikos lietuvio akimis, kuris, nuvykęs Paryžiun ir apsistojęs viešbuty, stebisi be galo aukštais kambariais ir mano, kad prancūzai, jeigu jie būtų turtingesni bei kultūringesni, iš vieno aukšto padarytų du... Ir pats Pulgis Andriušis viename savo rašinyje, paskelbtame pre­ mijos gavimo proga, siūlo grįžti prie tautos gelmių ir šaltinių, vadi­ nasi, į mūsų buitį, kurioje tvirtai įsišakniję auga jo paties žmonės ir peizažai. Gerai Andriušiui, jei ten jo gelmės. Bet kur turėtų grįžti lie­ tuvis, gimęs Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Kaune ir išaugęs mies­ to atmosferoje? Jo šaknys jau ten. Nedrįsčiau manyti, kad jis būtų mažesnis lietuvis, nors ir neturėjęs laimės bei privilegijos gimti kai­ me. Lietuva - ne Borneo. Vienų mūsų lopšiai kabėjo ant tradicinės lingės, o kitų - bibliotekoje, anot poeto. Nieko čia nepadarysi. Literatūra, kaip ir bet kuri kita intelektua­ linė kūryba, neišvengiamai nueina „blogais keliais" ir savo aukš­ čiausioje stadijoje iškyla virš tradicijos, virš nostalgijos ir pirmoje vietoje pastato žmogų. Net ir Baltrušaitis, kuris rašė, kad iš lūšnelės arčiau į dangų, pats gyveno Florencijoje ir dangaus kelio ieškojo ten, t.y. kultūros lopšiuose. Geriau įsižiūrėjus į dabarties mūsų prozos vystymąsi drąsiai gali­ ma tvirtinti, kad klasiškoji buities vaizdavimo epocha kaip vientisa srovė baigėsi. Pasilieka tik atskiri talentai a la Pulgis Andriušis. O pačiose pirmose grožinio lietuvių fronto linijose atsistoja nebeuniformuoto žmogaus vaizduotojai, kurie, tiesa, tebėra bandymų stadijoje, bet teikia nemaža tradicinių vilčių ateičiai, kuri priklausys jiems. 188

* * *

1947 metais išėjęs Pulgio Andriušio trumpų lyrinių apysakų rin­ kinys Anoj pusėj ežero beveik negyvenamam lietuviškos beletristikos name paskleidė nemaža aštraus ir intensyvaus kvapo, kaip moteris, skreite atnešusi laukinių gėlių ir vaisių. Su visa savo flora ir fauna, su savo peizažais ir personažais Pulgis Andriušis užėmė tuščius, pelyjančius kambarius, apgyvendindamas tenai kelius ir ežerus, žiemas ir vasaras, skurdą ir džiaugsmą ir tuo pačiu užmušdamas nemaža tenai įsiveisusių banalybių bei sentimentalybių mikrobų. Keliais frontais buvo jis tenai meisteris. Jo kūriniai ten priminė mu­ zikos veikalus, puikiai instrumentuotus ir vientisus kaip upės. Anoj pusėj ežero suspindėjo trys būtinos tikram beletristui ypatybės: su­ gebėjimas kurti estetiškai gyvą žmogų ir gamtą; įforminamos me­ džiagos tiesiog stebinantis pažinimas ir žodžio bei sakinio muzi­ kinės ir reikšminės vertės kone absoliutus žinojimas. Anoj pusėj ežero fragmentų gamtos ir žmogaus ryšį vaizduojančios frazės skambėjo savo pilkais tonais kaip skalsus lakštingalos balsas nebalsingame lietuviškosios prozos chore. Visiems buvo aišku, kad prabilo naujas ir gaivalingas talentas. Naujai išleista Australijoje ir Lietuvių rašytojų draugijos premijuo­ ta Pulgio Andriušio apysaka Sudiev, kvietkeli! (Pulgis Andriušis, Su­ diev, kvietkeli!, Adelaidė: Australijos lietuvis, 1951), kaip platesnės apimties veikalas, daug akivaizdžiau praskleidžia autoriaus litera­ tūrines dorybes ir nuodėmes. Dorybių sąrašas nepasikeitęs ir jame tebefigūruoja tos pačios, kurias radome pirmojoje knygoje. Ir čia jis tebėra nenugalimas aukštaitiškojo kaimo buities čempionas, sodintinas už vieno stalo su pačiu Vaižgantu, pilnas flamandiškai sodrios poezijos, kuri susideda iš biskvitų ir hiacintų, anot Carlo Sandburgo, gyvos ir nepakartojamos poezijos. Niekas prieš jį neišgavo tiek daug spalvų ir garsų, niekas savo žodžiais nesugėrė tiek daug melancho­ lijos ir skurdo, peizažo ir buities. Ir pati Pulgio Andriušio poezija su­ sideda iš keisto gamtos, skurdo ir džiaugsmo mišinio. Su nepaprasta jėga ir kantrybe jis praneša pro mus gyvas vaikystės dienas, pa­ rodydamas savojo pasaulio milžiniškumą ir neaprėpiamumą. Nors citatos yra visiškai netinkama priemonė veikalo grožiui pailiustruoti, bet aš vis dėlto pacituosiu porą ryškesnių pasažų. Pavasario naktis: \ šulinio rentinį atsitrenkia kibiras, sugirgžda naščių kabliai, besitrin­ dami į pasaitus. Suspokčioja žmogysčių trumpi balsai ir greitai nudžiūsta, 189

nepalikę aido lyg šunies amtelėjimas pro miegus. Ošia pavasario naktis nematomuos pakraščiuos, tarytum nuo paties dangaus skardžių kristų upės, iškilusios iš savo guolių debesyse ir šniokšdamos ieškotų naujų vagų, paplaudamos kelyj pėdus žmonių, kurie kažkuomet vaikščiojo šioje žemėje (p. 86-87).

Vasaros rytas: Lyg kunigui, prieš suskambinant pakylėjimui, tyliai meldžiantis, užu daržinės vartelių taip pat įvyksta pertrauka, kluoniena patvinsta rūkuose. Ir po šio trumpo stabterėjimo, saulei lyg nuo ližės čiuožterėjus į Žiotinės beržynėlius, staiga sukyla toks alasas, sakytum kas būtų vienu žygiu numaustęs visus dūdų vožtuvėlius, išmušęs visus kištukus nuo balso skylių, atpūtęs visus birbynių liežuvėlius tiems rytmečio muzikantams. Vasaros rytas sviediniu įsivertė ant šieno (p. 82).

Ne mažiau vertas citatos kaimo dūmą aprašantis epizodas (p. 6364), bet šiam reikalui mes nebeturime vietos. Aukščiau apibūdintas meistriškumas pasireiškia atskiruose kny­ gos epizoduose, kurių daugumas galėtų būti laikomi savarankiškais tokio paties pobūdžio ir formos kūriniais, kaip Anoj pusėj ežero epi­ zodai. Bet Sudiev, kvietkeli! yra didesnis veikalas, turintis tam tikrą fabulą, vaizduojantis tam tikrą epochą ir, iš šios perspektyvos žiū­ rint, jau turi nemaža trūkumų. Sudiev, kvietkeli! apima maždaug 50 metų laikotarpį, kurį chro­ nologiškai būtų galima įsprausti tarp kokių 1880 ir 1930 metų. Ir visa tai Pulgis Andriušis sutalpina 179 nedidelio formato pusla­ piuose. Mano manymu, šios medžiagos, jei autorius nebūtų pasili­ kęs fragmentiškas ir ypač turint galvoje nepaprastai statišką auto­ riaus vaizdavimo būdą ir nesiskubinimą, turėjo pakakti Reymonto Kaimiečių apimties veikalui. Skaitant Sudiev, kvietkeli! išryškėja mil­ žiniškas disonansas tarp smulkiausiai išmodeliuoto fono ir apysakos veiksminio elemento. Kitais žodžiais tariant, buities smulkmenom, aplinkai autorius leidžia pasireikšti su visais savo niuansais, tuo tarpu savo veiksmą ir veikėjus, išskyrus gal tik skerdžių Zakarką, palieka eskizinėje stadijoje, jų veiksmus atpasakoja sutrauktai, te­ paminėdamas, kad taip buvo, - ir vėl įsiklauso į buities plonybes, buities, kuri yra be galo šykšti ir statiška, visuomet tarytum abe­ jojanti, ar čia prisiimti kokį naują bruožą, ar ne, nelyginant toji žirnio ankštis iš Anoj pusėj ežero, svyruojanti, ar čia pridėt dar vieną žirnį, ar ne. 190

Paprasta ir amžina Petro Našliūno istorija, pateikta lygia propor­ cija su fonu būtų turėjusi visai kitokios prasmės ir žmogiškai, ir epochos vaizdo požiūriu. O tatai padaryti autoriui sutrukdė tauto­ sakinis apibendrinimo manieros pamėgimas, uždarantis žmogišką gyvenimą bei jo santykius į buitinės simbolikos formulių kiautą ir neleidžiantis personažams nuogai ir paparastai gyventi. Mamerto ir Takliotės išgyvenimai kaip tik yra charakteringi to susimbolinimo pavyzdžiai: mažai teindividualūs, kaip liaudies dainose, apibend­ rinti, tradiciniai. Epochos charakteristika taip pat neryški. Ir čia nemažai kenkia jau minėti apibendrinimai. Jis čia yra gerokai vienašališkas, nes nepa­ rodo anos epochos visų sąlygų ir santykių, ko nevengė, sakysim, Vaižgantas savo Gondingos krašte. Be abejo, stipriausi epochos cha­ rakteristikos momentai yra buitinės smulkmenos ir nedidelio Aukš­ taitijos ploto kalbos formų bei jų niuansų autentiški pavyzdžiai. Vaižgantas šiuo požiūriu nebuvo toks tikslus ir autentiškas. Pulgis Andriušis užverčia savo knygos puslapius retai kam girdėtais žo­ džiais, gramatinėmis formomis ir sintaksinėmis konstrukcijomis, būdingomis ir visiškai tiksliai suprantamomis tik Viščių kaimo žmo­ nėms. Bet tatai charakterizuoja epochą daugiau etnografiškai negu literatūriškai. Čia ir vėl norisi grįžti prie insinuacijos, kad Sudiev, kvietkeli! dabartiniu pavidalu tėra medžiaga dideliam epui, vertam Reymonto plunksnos, kad tai tik fonas ir kad vėliau kada nors jame Pulgis Andriušis apgyvendins ir visiškai atskleis jo žmogaus dvasią. Sudiev, kvietkeli! žmogus, iš principo būdamas gyvas, yra grynai fragmentinis, nepilnutinai charakterizuotas, daugiau ar mažiau bui­ ties vaizdo papildymas. Tik skerdžius Zakarka, kaip jau buvo saky­ ta, turi aiškų profilį ir išsimuša iš daiktų begalybės. Petras Našliūnas, kol jis tebėra Petrokas, kol jis tebėra Zakarkos pavaldinys, tol jis yra gyvas. Palikęs tėvų lūšną praskysta, nes autorius nebeišlaiko ir ima reikšti savo asmeninius jausmus. Būtų galima sudaryti labai savotišką formulę jo personažų gyvumo laipsniui išreikšti: jų gyvu­ mo laipsnis yra labai ryškiai proporcingas nuotoliui nuo jų gimto­ sios vietos. Išmesti iš peizažo, jie tarytum apmiršta. Dėl šitos aplin­ kybės visas paskutinis apysakos trečdalis yra daug silpnesnis už du pirmuosius, o vietomis visiškai silpnas. Formuluojant paskutines išvadas pabrėžtina, kad Pulgis And­ riušis savo nauju veikalu mažai ką duoda lietuvių literatūrai apy­ sakos, kaip žanro, tobulumo požiūriu. Tačiau lietuviškos prozos, 14.-894

191

kaip instrumento, kaip estetinio reiškimosi priemonės evoliucijoje tai yra nemažas žingsnis pirmyn. Pulgis Andriušis čia yra aiškus meistras. Jo žodis ir sakinys nėra pasakomi taip sau. Jie turi savo melodiją, savo ritmiką, kuri yra taip organiškai sutapusi su vaiz­ duojamais objektais, kad nedaug teperdėsime pasakydami, jog šiuo atžvilgiu mažai kas galėtų jam prilygti ne tik dabar, bet ir praeity. Kai kam kils klausimas, kodėl šios recenzijos pradžioje pasisakęs prieš lietuviškos kaimo buities vaizdavimo dominavimą lietuvių literatūroje nepasisakau prieš Pulgį Andriušj. Pirmiausia, kad Pulgis Andriušis yra autentiškas talentas ir jo nereikia vertinti tik už nau­ dojimąsi šiuo tradiciniu žanru; kad po Krėvės ir Vaižganto jis yra vienas talentingiausių ir autentiškiausių buitininkų ir kad mano tezė yra nukreipta ne prieš lietuviškos kaimo buities vaizdavimą ap­ skritai, bet prieš vienašališkumą, uniformizmą ir piktnaudojimą. Toliau dėl to, kad aš norėjau pabrėžti, jog viską lemia talentas, bet ne išpažinimas kokios nors oficialios literatūrinės ideologijos, kurios siekimai ne visuomet sutampa su literatūros tikslais. 1951

192

PULGI O ANDRI UŠI O TI PELI S

Pulgis Andriušis - vienas įdomiausių fenomenų naujausioje mūsų literatūroje. Dar priešokupaciniais laikais, arba, tiksliau išsireiškiant, čia recenzuojamajame Tipelyje (Pulgis Andriušis, Tipelis: Humoristi­ nis romanas, Brooklyn: Gabija, [1954]) vaizduojamoje Kauno epo­ choje, jis buvo tapęs savotiška institucija, mažuoju Vaižgantu, saty­ riniu naujai besiformuojančio valstybinio bei kultūrinio organizmo veidrodžiu. Ten jis buvo tarytum visų tų Zakarkų, Našliūnų, visų aukštaitiškojo kaimo lyrikų ir komikų ambasadorius, neoficialiai pasiųstas į Kauną rūpintis, kad, savąją kultūrą ir savąjį miestą ku­ riant, būtų atsižvelgta ir į jų krašto žmogaus temperamentą. Savo pareigas, reikia pripažinti, jis ėjo nepaprastai sąžiningai. Jausdamas savosios misijos prasmingumą, Pulgis Andriušis, kaip ir Binkis, nebijojo „gabaus, bet nerimto" piliečio reputacijos, nevengė juok­ dario titulo ir skrybėlės, kurie jam buvo naudingi šios misijos to­ bulesniam atlikimui. Visi juo žavėjosi, bet niekas nenorėjo „imti rimtai", ir jis turėjo juoktis ir kitus juokinti pro ašaras, kaip mėgs­ tama išsireikšti. Jau ir tais laikais, nekalbant apie gausybę feljetonų, teatro kritikos straipsnių etc., Pulgis Andriušis buvo paskelbęs laik­ raščiuose keletą lyrinių aukštaitiškos buities gabalų, liudijančių ne­ eilinį rašytojo temperamentą bei stilistines kvalifikacijas. Mažai kas į tai kreipė dėmesį, kiti net piktinosi, kad Pulgis veržiasi į rimtų žmonių darbo sritį, nes visi jame norėjo matyti Pulgį ir tik Pulgį, vardą, virtusį pavarde, nesamo karaliaus juokdarį. Štai vienas tokio „rimtai neėmimo" pavyzdys. Vokiečių okupacijos metais Pulgiui Andriušiui viešai pasisakius dabar nebeatsimenu kokiu literatūriniu ar kokiu kitokiu klausimu, atsakydamas jam kitas rytų aukštaitis poetas Antanas Miškinis tvirtino, kad Pulgis Andriušis nesąs nei rašytojas, nei kas, o tik šiaip sau pilietis iš kaimyninio Gaidžių kai­ mo, ir todėl esą neaišku, su kuo turima reikalo. Tik emigracijoje Pulgis Andriušis galutinai pakeitė kursą. Visiš­ kai neatsisakydamas juokdarybos darbų ir tebevykdydamas savo 193

ambasadoriškus įsipareigojimus, jis nustebino visus, paskelbdamas savo lyrines apysakas, pavadintas lyrišku Anoj pusėj ežero vardu, ir kiek vėliau Sudiev, kvietkelil - knygas, kurios iš karto jam garantavo vieną pirmųjų vietų mūsų naujausios beletristikos užustalėje. Šioms jo knygoms susilaukus visuotinio kritikos ir skaitytojų pripažinimo net ir didžiausi skeptikai, nežiūrint savo perdėto santūrumo, buvo pasiryžę šaukti: „Juokdarys mirė - tegyvuoja rašytojas!" Ir mums, atvirai sakant, buvo šiek tiek gaila senojo Pulgio, anos viešos ins­ titucijos, bendruomeninės nuosavybės. Tačiau nauji jo laimėjimai verčia bent laikinai užmiršti praeitį. Naujojoje mūsų prozoje po Jur­ gio Savickio, Petro Tarulio ir Antano Vaičiulaičio (pačius jaunuosius išskiriant) Pulgis Andriušis be jokios abejonės yra realiausias ir autentiškiausias talentas, atėjęs į mūsų literatūrą su savu pasauliu, savu žodžiu ir savais išgyvenimais. Tikrai autentiškų beletristų lūpomis kalba laikas ir gamta. Taip ir Pulgio Andriušio kūriniuose aiškiai girdisi tas žemės ir laiko balsas. Čia recenzuojamoje knygoje - humoristiniame romane Tipelis Pulgis Andriušis vėl grįžta prie humoristinio žanro. Jeigu tikėtume knygos pavadinimo parašte, įsakmiai primenančia, jog Tipelis yra humoristinis romanas, tai ši knyga būtų tik antras (po Teofilio Tilvy­ čio Kelionės aplink stalą) šios rūšies veikalas mūsų literatūroje. Deja, tuoj pat tenka pastebėti, kad Tipelis mažai ką turi bendra su romanu tikrąja šio žodžio prasme. \ romano žanrą Tipelis gali pretenduoti tik savo fonu ir kai kuriomis laikmečio charakteristikos prielaidomis. Iš tiesų Tipelis tėra didelės apimties lyrinio-humoristinio pobūdžio re­ portažas, humoristinė kronika. Jo konstrukcija yra tipiškai repor­ tažinė: visuma suskaldyta smulkesniais perskyrimais ne veiksmo lo­ gikos, bet perspektyviniu pagrindu. Visus juos į vieną visumą jungia ne tiek intriga, kiek fonas ir nuotaika. Dėl to Tipelis kartais padvelkia satyriniais memuarais, kuriuose tikrieji žmonių vardai ir veidai pri­ dengti kaukėmis. Viena yra neabejotinai aišku, kad personažų mo­ deliai, su mažomis išimtimis, imti iš tikrovės, vienus daugiau, kitus mažiau sukarikatūrinant, ir kad šie personažai egzistuoja istoriškai, ne estetiškai, o jų gyvybė fatališkai priklauso nuo modelių aktualu­ mo ar neaktualumo. Tai yra maždaug tas pats laikas kaip ir Jono Ais­ čio atsiminimų knygoje Apie laiką ir žmones, tik žmonės čia yra kiti tie, kurie sudarė minios foną Aisčio žmonėms, intelektualinė liaudis. Kaip Anoj pusėj ežero ir Sudiev, kvietkelil, taip ir Tipelyje Pulgis Andriušis spindėte spindi kaip fono specialistas ir nepaprastai geras 194

savo veikalo dekoratorius. Ir kur nebus geras dekoratorius, jei taip gerai pažįsta buitį su visomis jos smulkmenomis - nuo Žaliakalnio lūšnelės iki Konrado kavinės interjero žemutiniame mieste. Pulgis Andriušis mato ir girdi viską (pabrėžiame: jis pats, ne jo personažai, nes šie prabėga dažniausiai nieko nepamatę ir nieko neišgirdę). Dar geriau negu buitį Pulgis Andriušis pažįsta gamtą. Su gamta jo ryšys yra tiesioginis, betarpiškas: gamtos akivaizdoje kartais sunku pasa­ kyti, kur baigiasi gamta ir prasideda pats autorius. Nors Tipelyje vaizduojama miesto buitis, gamta nuolatos prasiveržia į pirmąjį planą, iš pradžių subtiliai ir diskrečiai suskambėdama Žaliakalnio patvoryje žaliuojančio builio ir Nepriklausomybės aikštės levukų motyvais, vėliau išsiliedama plačiomis ir galingomis Nemuno pava­ sario ir vasaros ryto simfonijomis. Aprašinėdamas gamtą, Pulgis Andriušis duoda geriausius savo prozos pavyzdžius, stebinančius savo plastiškumu ir kalbinės ritmikos žaismingumu. Gamtos apra­ šymuose jis naudoja plačius ir sraunius sakinius, sunkiai suval­ domus ir kaprizingus, retai kieno beįkandamus mūsų naujausioje beletristikoje. Pulgis Andriušis lekia jais tarytum šešiakinkėmis ka­ rietomis, nežiūrėdamas nei vingių, nei duobių. Štai Kauno Sena­ miesčio varpai: Kaip ant lėkštės padėtas visas Senamiestis su šimtais bokštų, iš kurių sekmadieniais lyg nuo grandinės paleisti skalikai pasipildavo varpai, kaukdami, iškišę žalvarinius liežuvius, draskydami Aleksoto šlaitus, aidėdami skardžiuose, verždamiesi į Burneikos langus, čežendami pernykščių lapų puokštes ąžuolų šakose, trenkdami iš lovos liktinį puskarininkį Burneiką (p. 144).

Arba štai Nemunas: Pilkom vasaros dienom, kaip švinas, giedrai nusistovėjus, kaip lino žie­ das, vakarais tykus, kaip akis su visais Senamiesčio bokštais aukštyn ko­ jom paskendusiais, pro kuriuos skersomis landžioja balti garlaiviukai, naktį pertiestas mėnulio juosta, sidabru išrašyta, auksu apnytyta, iš džiaugs­ mo virpančiom laumių ir raganų rankom kilnojama, kad taip gražiai jom pavyko išausti, - saugokis puskarininki Burneika, žiūrėdamas pro savo namų langą (p. 145).

Tipelio personažai, išskyrus patį knygos herojų ir daugeliu atvejų paties autoriaus atstovą Pranciulį, daugiausia tėra šešėliai, tam tik­ rų komiškų savybių siluetai bei karikatūros. Inteligentas bedar­ bis Varanka, poetas Kvaraciejus, liktinis puskarininkis Burneika ir 195

nekenksmingas valkata Paragis iš esmės yra pirmojo nepriklauso­ mybės dešimtmečio Kauno anekdotiniai herojai, karikatūriškai nu­ kopijuoti iš tikrovės, bet meniškai negyvi žmonės. Jų vaidmuo kny­ goje - kaip tam tikrų šaržuotų charakterių minios scenoje: jie tėra papildomieji žmonės, be šaknų, be ryšio su aplinka, be priežasčių ir psichologinio motyvavimo. Vienu požiūriu jie yra įdomūs - būtent: kaip jau grynai lietuviškos aplinkos ir santykių gaminys. Meniškai gyvi žmonės yra Pranciulis ir Vilkas. Jie išsamiau charakterizuoti, išaugę iš tam tikrų istorinių bei socialinių prielaidų, psichologiškai pagrįsti, sąmoningi savo santykyje su aplinka ir laiku, ypač Pran­ ciulis, kuris čia yra mažiausiai sukarikatūrintas. Tačiau tuoj reikia pastebėti, kad ir jų gyvumas didele dalimi pagrįstas panašumo į tiesą, bet ne savo nepakartojamumo principu. Tikro žmogaus at­ skleidimas, teigiantis egzistenciją, visais atvejais paneigia ir su­ griauna panašumo į tiesą būtinybę estetinės tikrovės plane. Pran­ ciulis nėra žmogus absoliutine šio žodžio prasme, bet iliustracija, be visuotinai galiojančios gyvybės ženklų, kokių, pavyzdžiui, turi to paties Pulgio Andriušio dėdė Mykolą iš „Neįleido" arba sker­ džius Zakarka iš Sudiev, kvietkeli! Jo galiojimas iki tam tikro laipsnio ribojasi knygoje vaizduojamąja vieta ir laiku. Dar žodis apie Pulgio Andriušio humoristiką. Kaip žinome, jis iš­ tisus dvidešimt, o gal ir daugiau metų beveik išimtinai valgė hu­ moristo duoną ir nešiojo juokdario uniformą. Jis yra parašęs šimtus feljetonų, paskleidęs daugybę įvairiausių sąmojų, vadinamųjų mots, ir 1.1. Bet tai buvo daugiausia aktualijos, ir niekam neatėjo į galvą į jo humoristiką pažvelgti iš arčiau, panagrinėti juokdarybos būdus ir priemones. Humoristinis romanas suteikia puikią progą nors pra­ bėgomis tatai padaryti. Kokia gi iš tiesų yra Pulgio Andriušio humoristika? Iš karto tenka pabrėžti, kad jo humoristiką pagrįsta išori­ nėmis priemonėmis. Tai yra žodinis humoras, kylantis iš kontrasto, hiperbolės ir, kiek rečiau, iš situacijos. Jo humoras nepasižymi švel­ numu ar subtilumu: tai grynų spalvų humoras, be pustonių, be komplikuotų ironijos vingių. Pulgio Andriušio humoras yra integra­ li jo asmenybės dalis. Atskiras, ne jo paties gyvu žodžiu patiekia­ mas, nustoja didelės dalies efektingumo. Beveik visiškai neužtin­ kame psichologinio, charakterių humoro, kuriuo remiasi Gogolio didybė, humoro, kurio sekanti pakopa yra ašaros. Sakysim, toks Varanka yra juokingas tipas, bet jo komiškumas nekyla iš jo paties šaknų: tai yra tik jo rolė, kurios tekstą parūpina pats autorius. Jis yra 196

juokingesnis dalimis, bet kaip visuma tuščias, ir jo komiškumas yra beprasmis, nes neangažuoja viso žmogaus: prie jo grįžti nebesinori. Hiperbolės, kontrastai, įvairūs pokštai vargina, nes jie yra pakar­ tojami ir, antrą kartą pakartoti, skamba kaip beprasmybė. Didžiųjų šio tipo rašytojų (Cervanteso, Swifto, Gogolio) komizmo didybė remiasi tragedijos kaimynyste: komiškumu kaip žmogaus likimo problema. Baigiant vis dėlto neužmirština pabrėžti, kad Pulgis Andriušis visoje mūsų prozinėje literatūroje yra vienas autentiškiausių humo­ ristų. Ir jeigu Pulgis Andriušis komikas šioje knygoje daugeliu atve­ jų turi nusilenkti Pulgiui Andriušiui lyrikui, tai, mūsų įsitikinimu, kaltas ne kas kitas, o tik ilgametė jo žurnalistinės juokdarybos prak­ tika. Rašydamas spaudai, jis ne tik kad šiek tiek atšipino savo humoristikos įrankius, bet ir įsigijo štampų, kuriais per vieną dieną nusi­ kratyti neįmanoma. 1955

NAUJOJI LIUDO DOVYDĖNO KNYGA

Dar anais gerais nepriklausomybės laikais Liudas Dovydėnas bu­ vo įsigijęs vieno iš geriausių mūsų pasakotojų vardą. Su malonumu prisimeni ne tik Jaujos pasakas, Kelionę į pievas, bet ir pačias pirmąsias jo knygas Cenzūros leista ir Buvo žmogus bekojų. Visuomet jis mokėjo šiltai ir draugiškai prabilti į skaitytoją, sakytume, paimti už rankos ir vestis į savo personažų pasaulį. Emigracijoje gyvendamas, Liudas Dovydėnas irgi spėjo išleisti dvi knygas. Pirmoji knyga - pasakų rinkinys Gyveno kartą karalius (1947) buvo apdovanota Minties premija. Antroji - mūsų aptarsimas apysa­ kų rinkinys Mes ieškompavasario (Liudas Dovydėnas, Mes ieškompa­ vasario, Schweinfurt: Liudas Vismantas, 1948). Itin stipriai pasireiš­ kė Liudas Dovydėnas Tremties metuose paskelbtuoju fragmentu iš savo romano Klementijus Dūda. Dėl to, imdamas skaityti šią nau­ jausiąją knygą, tikiesi atsigaivinti sultingu Dovydėno pasakojimu, kuris taip džiugino minėtame romano fragmente. Deja, šiuo atveju teko šiek tiek nusivilti. Nusivilti ne dėl to, kad autorius čia būtų silpnas, bet dėl to, kad didesnę pusę knygos užima subeletristinti reportažai ar feljetonai, kurių jokiu būdu negalima laikyti grožine literatūra tikrąja to žodžio prasme. Tad ir vertinant ši Liudo Dovydėno knyga skeltina į dvi dalis - beletristinę ir re­ portažinę. Grynąja beletristika laikytumėm „Karo dovaną", „Apgavimus", „Mes ieškom pavasario", „Kaliamiesčio istorijas", „Velykų rytą", „Saulę ir žvirblius", „Dėl vieno lapelio" ir „Gyvenasi". Čia į mus prabyla senasis Dovydėnas, gal kiek mažiau dinamiškas ir jaunuo­ liškas, bet užtat ramesnis ir objektyvesnis. Skaitai, o rodos, klau­ sytum kažkieno draugiškai ramaus pasakojimo. „Karo dovanoje" Dovydėnas vaizduoja bolševikų armijoms artė­ jant besitraukiančius iš Lietuvos žmones Klaipėdos pajūry ir vėliau tremty, kažkur prie Lūbeko esančioje išvietintųjų stovykloje. Šiame pasakojime dar yra nemaža grubokos aktualijos ir mūsų jau minėto 2 98

reportažinio elemento. Kad ir ten, kur surastas vaikas pasakoja, kaip jį vokietis mokytojas supažindino su lietuviais. Tikrovėje taip galėjo būti. Bet literatūros kūriny tokie dalykai metasi į akis kaip nepakan­ kamai suvirškinti ir nepersunkti per estetinės kūrybos nesuintere­ suotumo rėtį. Tačiau viską išperka autoriaus mokėjimas įvykius ir žmones persunkti žmogiška šiluma ir meile. Ir čia Dovydėnas mus tikrai įtikina, parodydamas, kaip žmogaus egoizmas sudūžta, atsi­ mušęs į vaiko ašaras ir bendrų nelaimių grėsmę, užleisdamas vietą gailestingumui ir net pasiaukojimui. „Apgavimuose" pasakojimą sudaro trys fazės, vaizduojančios tuos pačius personažus, tiksliau tariant, vieną šeimą trijose skirtingose epo­ chose: Nepriklausomybės laikais, bolševikų bei vokiečių okupacijų metu ir tremty. Autorius rodo, kaip laikas savo galingoje srovėje blaš­ ko žmogų, negailestingai viską griaudamas ir kiekvienu momentu pastatydamas prieš naują nežinomybę. Dėl to viskas ir yra apgavimai. „Kaliamiesčio istorijose" Dovydėnas mus nuveda į Lietuvos pro­ vincijos miestelį. Tai vienas iš tų gerai žinomų provincijos miestų, kuriame gyvenimas vystosi nuo amžių nustatyta tvarka, kuriame žmonės gimsta, gyvena ir miršta begalinėje ramybėje, kurią galima būtų palyginti su vasaros sekmadienio vidudieniu. Tokiame fone autorius parodo kelis tame miestelyje gyvenančius likimo posūnius, keistuolius, pusiaukelėje sustojusius žmones, iškritusius iš savo liz­ do ir patekusius ne ten, kur jie turėjo būti. Dėl to jie ir negali ar ne­ nori pritapti ir paskęsti kasdienybės rutinoje. Tokių žmonių kiek­ viename mieste rasi. Skaitant šią knygą man net pasirodė, kad čia aprašinėjamas mano gimtasis miestas, nes ir ten gyveno lygiai tokie patys žmonės, o tarp jų buvo tokių pačių likimo posūnių ir keis­ tuolių, spiritistų ir pamokslininkų. Dovydėnas čia nepaprastai tiks­ liai pagauna ramaus provincijos miestelio psichologiją ir nuotaikas. Vaclovas Kibardeika jiems (miestelio gyventojams) yra nevykėlis, keistuolis, nes siekia ne to, ko jie. Todėl jis yra niekinamas. Žiaurūs būna tokie žmonės visiems tiems, kurie kuo nors išsiskiria, - kaip antys į prūdą patekusioms gulbėmis. Tik kai jis miršta, staiga vi­ siems pasidaro tuščia, liūdna ir gaila šio nevykėlio. Dabar daug kas tvirtina, kad Vaclovas Kibardeika net geras žmogus buvęs. Ir paaiški, kad jį niekino ne iš piktumo, bet neturėdami kas veikti. Nors autorius viską pasakoja su lengvo komizmo gyslele, perskai­ čius lieka kažkokio neaiškaus liūdesio nuosėdų, ir tuoj pamatai, kad autorius čia nenorėjo juoktis. 199

Pagrindiniam personažui Vaclovui Kibardeikai mirus ir jį triukš­ mingai palaidojus, autorius šiek tiek per ilgai užtęsia pasakojimą, tuo susilpnindamas kompozicinį vientisumą. Tačiau pats gražiausias dalykas yra, be abejo, „Mes ieškom pa­ vasario". Čia Dovydėnas rodo tikrą gamtos žmogų - senelę Aniutę, gyvenančią miško trobelėje. Visas jos gyvenimas yra gamta. Viskas persunkta skaidraus idealizmo šviesa, kurios spinduliavime visoje didybėje atgyja tikrovė ir prakalba suprantamais žodžiais. Jos gy­ venimas jai pačiai yra savotiška legenda. Ten, kur ji pasakoja apie gamtą, apie dingusį katinuką žebranosėlį, junti, kad tai ne vien pasakojimas, bet jos realybės integrali dalis. Iš jos pasakojimų ir pasikalbėjimų su vaiku paaiški ir pasaulėžiūra - primityviai gilus žvilgsnis į gamtą ir į žmogaus gyvenimą. - Atmesti reikia akis į aukštį, idant žvaigždes matytum. Tai todėlei žmogų amžinatvei guldo ant nugaros... Veizi, stebi - žvaigždelės spindi... O tu man pasakyk, kodėl dulka lazdynas, ieva baltuoja žiedų akim, puti­ nėlis rausva uogele saulę gaudo? (p. 211)

Arba: - Gyvenam, kad vakarykščia diena būtų miela atsiminti. Akgi, saky­ kim, kas gi yra po žvaigždėmis, jeigu ne geros dienos atsiminimas?.. Taigi, aš pati, kai jau sunku, kai širdis nemieloje verda, tai grįžtu atgalios, grįžtu į gerą dieną - ir vėl šviesiau. Kaip sakyta, gyventina, kad būtų teisu, gera vakarykščią dieną atsiminti... Tai va, pliauškiu, o pats metas ožką milžti, nes jinai jau ir kuolą nugrauš (ibid.).

Ir dar: - Gyvensi, kaipgi, ir tada, kai į žvaigždelę... Avižų žiuženimu, lazdyno dulkele pradulkėsi, ievos kvapu pakrūmėje dvelktelėsi... (ibid.)

Galima būtų sakyti, kad jos pažiūros (ne autorius) yra šiek tiek „skerdžiaus Lapino filosofijos" įtakoje. Tačiau savo esme ji yra visiš­ kai skirtingas psichologinis tipas. Dovydėnas čia keliais teptuko brūkšniais sugeba atgaivinti ap­ linką. Mažiausios smulkmenos išeina gyvos, sultingos. Koks gyvas ir ryškus išėjo klebonas Perekšlis. O kiek maža vietos Dovydėnas jam tepaskyrė. Ne mažiau ryškus ir Ignosėlis. Sugebėjimas vaizduoti žmones yra viena iš didžiųjų rašytojo savybių. Kiti šios grupės dalykėliai yra mažiau įdomūs. 200

Mūsų aptartuose kūriniuose autoriaus nevaržė aktualija. Jų me­ džiaga jau gerai susigulėjusi autoriaus vaizduotėje. Dėl to ir formos požiūriu šie dalykai išėjo stipriausi. Apie tuos Liudo Dovydėno rašinius, kuriuos mes pavadinome reportažiniais, nedaug ką tegalima pasakyti. Kaip tokie, jie gal ir neblogi, bet jų reikšmė yra daugiau praeinamo pobūdžio. Juose užfiksuoti mūsų gyvenimo paskutinių aštuonerių metų tragiški epi­ zodai yra įdomūs, bet tiktai kaip dokumentinė medžiaga ateičiai. Jeigu mes juos norėtume vertinti kaip grožinės literatūros kūrinius, reikėtų nesvyruojant pasakyti, kad jie yra nebaigę virti, žali. Iš šių pastarųjų bene geriausias bus „Aš norėčiau būti Hirošimoje". Nedrįsdamas kelti klausimo, ar tokio kalibro rašytojui kaip Liu­ das Dovydėnas verta užsiiminėti žurnalistika, norėčiau priminti prancūzų akademiko Andrė Maurois pareiškimą, kuriame jis tvir­ tina, kad žurnalizmas dar nepagimdęs nė vieno žymesnio rašytojo, o nužudęs tūkstančius. 1948

A. M.

KATILIŠKIO

PRASI LENKI MO

VALANDA

Kiekvieną naujai pasirodžiusį dailiosios prozos veikalą, ypač jei to veikalo autorius yra debiutantas, lydi sunkus, širdį užgulantis jaus­ mas ir paslėpta viltis: o gal šį kartą ir nereikės prisiminti seno anek­ doto, kad mūsų dailiosios prozos atžalyne tebesiaučia piktasis ama­ ras, kad neatsiranda naujų ir gaivalingų talentų, kad mūsų proza gyvena iš senųjų bei vyresniųjų rašytojų sukrauto kapitalo, šio ne­ pasitikėjimo priežastis yra dažnas nusivylimas. Vadovaujantis ar­ timo meilės principais, o ne literatūrinės kritikos normomis, aišku, būtų galima vaižgantiškai džiaugtis kiekviena naujai pasirodžiusia knyga vien dėl to, kad pasirodė. Bet kad mokėtum džiaugtis nors ir silpnu dalyku ir vis tiek būtum teisingas, reikia pačiam būti Vaiž­ gantu. Per sunki, rodos, šiandien mums būtų vaižgantiškoji meilė, nes mes nebesame herojai, kaip jis, ir nebesame anos didžiųjų kovų epochos žmonės. Dėl to klaidingai mano visi tie, kurie ir šiandien naudoja vaižgantiškąjį optimizmą, nepagalvodami, kad gal dabar ir Vaižgantas kitaip kalbėtų. Tūlas recenzentas, vertindamas naujai pasirodžiusią knygą, su­ randa, kad ir kompozicija esanti nebloga, ir stilius sklandus, ir te­ matika aktuali ir patriotiška - žodžiu, veikalas priimtinas. Toks recenzentas be galo gerbia vidutiniškumą. Jo kriterijai ir reikala­ vimai yra vidutiniški. Tačiau jis užmiršta vieną pagrindinį dalyką, būtent, kad ir įvykdžius įmanomai visus teorijos rašytojui keliamus uždavinius veikalas gali būti silpnas, bereikšmis, nieko nauja neat­ nešantis. Ir atvirkščiai: netobulai įvykdęs teorinius reikalavimus kūrinys gali rodyti aiškų literatūrinį talentą, nes teorinių žinių anks­ čiau ar vėliau gali įsigyti kiekvienas, o su talentu gimstama. Aš dėl to ir manyčiau, kad visuomet reikėtų pabrėžti klausimą, ar rašytojas atneša ką nors nauja bei originalaus. Teorinis pasiruošimas rašytojui yra savaime suprantama būtinybė, kaip statytojui mokėjimas nau­ dotis darbo įrankiais. Tačiau vieni stato katedras, kiti - paprasčiau­ sias pašiūres. 202

Katiliškis priklauso prie tokių rašytojų, kurie maža dėmesio skiria teorijai ir rašo įgimtais gabumais tesinaudodami. Dėl to jo knyga daugeliu atžvilgių nėra tobula, tačiau aiškiai liudija autorių turint stiprų beletristo talentą. Vertindamas Prasilenkimo valandą (Albinas Marius Katiliškis, Prasilenkimo valanda: Novelės, Schweinfurt: Liudas Vismantas, 1948) nenorėčiau prie atskirų dalykų nagrinėjimo sustoti. Man rodos, bus daug įdomiau mesti bendrą žvilgsnį į naujai pasiro­ džiusią knygą ir jos autorių. Katiliškio novelės turi stiprų gyvenimo pagrindą. Tuoj matyti, kad autorius turi labai daug emocinės medžiagos, turi daug ką pa­ sakyti. Tačiau šitoje medžiagos gausybėje išryškėja ir visos forma­ linės spragos. Iš anksto galima tvirtinti, kad autorius savo kūrinių ilgai nelaiko dirbtuvėje, nešlifuoja, neduoda atsiklojėti, bet dar šiltus atiduoda skaitytojams - tesižino! Didžiausi ir labiausiai akysna krin­ tantys netobulumai yra veiksmo trūkumas ir per didelis verbalizmas. Autorius nesuvaldo savo giliai lyrinės prigimties, nesivaržy­ damas reiškia jausmus, paleisdamas ištisas savo lyrinių išgyvenimų upes. šitas lyrinis ir žodinis netaupumas ardo kompozicinį planą ir stabdo veiksmą. Šia prasme Katiliškis daro tradicinę mūsų belet­ ristikos klaidą - veiksmą aukoja lyrikai. Kad ir kaip paradoksiškai skambėtų toks pasakymas, vis tiek reikia pripažinti, kad šis lyrinis verbalizmas yra mūsų dailiosios prozos didžiausias priešas. Net tokiam kolosui kaip Victor Hugo žodinis netaupumas bus pakišęs koją kopiant į amžinybės kalnus. Panašių nuodėmių yra pridaręs ir mūsų jau minėtas Vaižgantas. Kartais jis taip smarkiai įsišnekėdavo savo aukštaitišką dūšią be­ liedamas, kad net savo pagrindinę temą užmiršdavo. Meno kūrinys egzistuoja visumos darna. Konstruktyviniu požiūriu nepateisinamos puošmenos, nors jos būtų ir labai gražios, negailestingai brauktinos kaip nereikalingas balastas. Korintietiškos kolonos brangakmeniais nepagražinsi. Katiliškio lyrizmas yra įdomus kaip emocinė žaliava, rodanti au­ toriaus sugebėjimą save išreikšti. Jo žodis turi daug natūralios jė­ gos, sodrus, sultingas ir labai organiškai reiškiąs autoriaus emocijas. Tik, sakau, nesaikingai vartojamas, dažnai nepasiekia tikslo. Viena yra visiškai aišku: Katiliškis gali. Iš čia duodamos citatos galima įsitikinti, kaip nuotaikingai Katiliškis moka atkurti išgyventos tik­ rovės objektus, nudažydamas juos širdį dilginančia melancholija ir ilgesiu: 203

Girstulės tiltas sudundėdavo po arklio kanopomis, ir aš šokdavau iš vežimo ir lipdavau išklerusiais laiptais malūno vidun. Šaukdavau kiek išgali gerklė, karstydamasis iš vieno aukšto į kitą, kabinėdamasis ant dulkinų ratų ir ašių. Aš dainuodavau, kad išgirstų visi mano atvykimą, o malūnas keleriopai didino mano balsą ir dundėjo seni ir gudrūs jo įtai­ symai. Aš išsikišdavau pro langą pačioje pastogėje apžvelgti iš viršaus sėdybą. Sukdamasis vandens ratas, atkišęs sutręšusias mentes, be darbo mirko vandenyje, kuris plovė žvyrą ir sugriautos tvankos akmenis. Aidu atsiliepdavo geltoni, mėlyni ir žali laukai, ir tirštai tamsi sodo lapija, vešli, kaip rūtos garbana, ir skardūs Girstulės krantai. Medžioklinis Augusto šuva Žiūrys jau laukdavo, tupėdamas prie durų, iškoręs liežuvį ir galvą pakreipęs. Unkšdamas šokdavo man ant krūtinės, ir aš turėdavau nusi­ tverti jo didelių ausų, kad neparvirsčiau („Paskendusi vasara", p. 7-8).

Ši iškarpa daug pasako. Bet kai tokių iškarpų per daug, novelė tampa pernelyg statiška. Statiškumui atsverti reikėtų arba stipraus idėjinio turinio, arba aštrios problematikos. Knygoje aiškiai išsiskiria dvi kryptys: impresionistinė ir realistinė. Impresionistinė kryptis dominuoja, nors Katiliškis yra neapsirin­ kamai stipriausias realistinėse novelėse („Tylus sniegas", „Šulinio istorija", „Nuobodžiu krantu"). Impresionistinio pobūdžio daly­ kuose jis yra gaivalingesnis, bet mažiau originalus. Retkarčiais pa­ dvelkia Hamsunu ir Akurateriu. Hamsuniškumo žymių yra per­ sonažų santyky su tikrove, charakteriuose ir vaizdavimo būde. Tai parodys ši citata: Aš neturiu rūpesčių, kurie slėgtų mano dvasią. Draugai senai mane apleido - net ir tie, kurių prieraišumu nebuvo galima abejoti. Tarp mūsų laikėsi retas jaunų žmonių tarpe abipusio pažinimo jausmas, be mažiau­ sios egoizmo priemaišos. Ir kada kalbu apie draugus, senus ir buvusius draugus, lenkiuosi jiems, kupinas dėkingumo. Jie apleido mane pačiu tik­ ruoju laiku, pajutę, kad vienatvė man tinka geriau, negu gaištis atsibo­ dusiuose žaidimuose. Aš neturiu ir giminių: nei tolimų, kurių jungties niekad negalėčiau išskaičiuoti, nei artimų, kalbančių ta pačia motinos tarme. Tas reikalas pradėjo krypti nežinia kur, sužinojus seserį gyvenant kažkur pačioje šiau­ rėje. Aš paruošiau dovanėles ir pasileidau kelin. Ir, artėdamas ton vieton, atgaivinau paveikslą jaunos mergaitės, ilgom kasom su studentiška kepu­ raite, kuklios ir svajingos, liūdnom mūsų šeimos akim. Ji buvo ištekėjusi ir augino sūnų, gražų vaikiūkštį. Mano svainis nešiojo akinius, kas labai tiko jo užsiėmimui - vartyti bylas ir storiausius kodeksus. Savo darbą ir laiką jis tvarkė griežtai nustatytais ir apgalvotais nuostatais. Sesė atrodė 204

linkusi į nutukimą, ir kažkoks tingumas reiškėsi jos judesiuose. Taip. Ačiū. Jie gyvena labai paprastai („Prasilenkimo valanda", p. 49).

Akuraterio Samdinio bernioko vasaros atgarsių užtinkame „Pasken­ dusios vasaros" ir „Nuošalaus šventadienio" novelėse. Realistiniuose dalykuose Katiliškis, kaip jau sakėme, yra origina­ lesnis ir stipresnis. Jo atvejis paremia vieno žymaus mūsų kritiko tezę, kad lietuvio rašytojo kelias iš impresionizmo į realizmą esąs ne tik natūralus, bet dargi išeinąs į naudą pačiam rašytojui. Tik be reikalo autorius kai kur įveda kasdieniškąją aktualiją. Sakysim, „Ponios kiaulytės galas" yra parašytas labai sąžiningai. Viskas stipriai sumegzta, išlyginta, bet vis dėlto jame esama per daug lai­ kino elemento, senstančio, kaip laikraštinė medžiaga. Aktualija virsta „amžina" tik tuomet, kai aktualioje kasdienybėje rašytojas sugeba įžiūrėti didžiųjų epochos idėjų apsireiškimą arba yra lemia­ mos reikšmės įvykių liudininkas. Trumpai tariant, realizmas netu­ rėtų pavirsti vadovėline sąvoka. Nėra reikalo grįžti prie Žemaitės. Realizmas galėtų būti suprantamas ir kaip objektyvi vidinės auto­ riaus realybės išraiška. Katiliškis turi ryškų prozininko talentą. Vienur jis pasirodo esąs geras pasakotojas („Nuobodžiu krantu", „Nutolusi meilė"), kitur geras psichologas ir buities vaizduotojas („Tylus sniegas"), dar kitur įdomus stilistas. Tačiau daug kur pirštu prikišamai trūksta discip­ linos, sąmoningai viską tvarkančios rankos, ir to momento, kurį pra­ džioje charakterizavome kaip būtiną ir savaime suprantamą. Au­ torius turėtų neužmiršti, kad šių dienų beletristas yra nelyginant koks mokslininkas. Jis turi ne tik gerai pažinti vaizduojamąją me­ džiagą, bet ją su mokslininkišku kantrumu įvaldyti. Nepakanka čia vien talento. Spontaniškai išgyventa medžiaga dar nėra meno kū­ rinys. Jai sutvarkyti reikalinga sąmoninga statytojo ranka. Kad pa­ statas nesugriūtų, į sienas neturi patekti nė viena blogai išdegta plyta, šiuo atveju - nė vienas blogas sakinys. Net ir toks milžiniško talento rašytojas kaip Gustave Flaubert ištisas dienas išsėdėdavo prie vieno žodžio ar sakinio. Galima būtų autoriui prisakyti ir nemaža komplimentų, iškelti tik gerąsias jo knygos ypatybes, blogąsias negirdomis praleidžiant. Bet kam būtų iš to naudos? Tūlas prisimintų šios dienos sąlygas ir tvir­ tintų, kad šioje recenzijoje keliami reikalavimai per dideli. Reikalavi­ mų sumažinimas kiekvienu atveju reikštų nepasitikėjimą autorium. 205

Šis mano griežtai kritiškas žvilgsnis į Katiliškio knygą, priešingai, yra ne tik pasitikėjimo autorium, bet ir puoselėjamos vilties ženklas. Ir ta viltis jau gana sena. Autorius juk nebėra grynas debiutantas, nors atskira knyga iki šiol nieko nebuvo išleidęs. Kai prieš keliolika metų Katiliškis, tuomet dar Albinas Vaitkus, išspausdino Naujojoje romuvoje pirmuosius savo kūrinius, jau tada jis atkreipė daug kieno dėmesį kaip nauja ir daug žadanti pajėga. Ir šiandien būtų galima tvirtinti: jei Katiliškis ateity žengs didžiausio pasipriešinimo kryp­ tim, t.y. turės pakankamai beletristui būtino atkaklumo ir tolstojiškos kantrybės, skaitytojams neteks juo nusivilti. 1948

Š I AUR Ė S L I E T U V O S K A I MO BUI T I E S F RE S KA

Jei kam nors ateitų į galvą mintis sudaryti lietuvių dailiosios prozos žemėlapį, tai pastebėtų, kad Lietuva atskirų jos dalių gyventojų li­ teratūrinio pavaizdavimo požiūriu tėra labai retai apgyvendintas kraštas. Gausiausios literatūrinių gyventojų sritys būtų Dzūkija su Vinco Krėvės realistiniais ir legendiniais personažais; maža dalis Rytų Aukštaičių su Vaižganto kovotojų dėl kultūros Grande Armėe ir Pulgio Andriušio tauragniškiais lyrikais; Žemaitija su Valančiaus siuvėju Palangos Juze, ubagu Paulavyčia ir Žemaitės Gumbais, Gumbienėmis bei Petru Kurmeliu buitinio kankinio poza. Tai ir beveik viskas. Didžiuliai mūsų krašto plotai tebedirvonuoja. Ištisi kaimai, slepiantys savyje nesuskaičiuojamus tradicijos lobius, tebelaukia autentiškų savo vaizduotojų, kokie yra buvę Donelaitis, Valančius, Žemaitė, Vaižgantas praeity ir Vincas Krėvė arba Pulgis Andriušis šiandien, ištikimai vaizdavę arba tebevaizduoją savo Stamm und Landschaft. Paskutinėmis 1952 metų dienomis išėjusi Mariaus Katiliškio Užuo­ vėja (Marius Katiliškis, Užuovėja, Chicago: Terra, 1952), kurią mes iš anksto norėtume pavadinti Šiaurės Lietuvos kaimo buities freska (pats autorius jokios žanrinės antraštės neduoda), literatūriniais gyventojais kolonizuoja naujus plotus - Šiaurės Lietuvą. Tiesa, pa­ vaizduoti šį stambių ūkininkų ir alaus kraštą su jo temperamentin­ gais gyventojais mėgino ir kitas rašytojas - Petras Rimkūnas Kiemėnų kaime. Rimkūno idėja buvo panaši į Katiliškio. Bet jo knygą su visais personažais pražudė netikslingas metodas. Rimkūno žmonės, kaip ir Katiliškio, imti iš tikrovės, iš Šiaurės Lietuvos kaimo buities; bet knygiškai romantizuoti bei perrengti, neišlaikė nė keletos metų bandymo. Tose pačiose apylinkėse, tame pačiame šiaurės Lietuvos peizaže Katiliškis pastatė savąjį Gružiškių kaimą, kurį, vaizdingai tariant, galėtume vadinti centriniu Užuovėjos personažu. Katiliškio kaimui jau dabar galima pranašauti ilgą egzistenciją, atkaklų priešinimąsi 15 - 8 9 4

207

laiko smūgiams ir atitinkamą vietą lietuvių literatūros geografijoje bei istorijoje. Kaip estetinės tikrovės kūrėjas, Katiliškis įvykdo kone visas są­ lygas jos egzistencijai užtikrinti. Laiko, vietos, tradicijos ir apskritai kolorito santykiai - rūpestingai išstudijuoti ir autentiška literatūrine forma išreikšti. Nuo pat pirmo knygos puslapio kiekvienas daiktas pradeda savo gyvenimą ir kalba savo kalba. Ir žmonės, ir medžiai, ir gyvuliai - viskas čia turi savo raison d'etre, savo istoriją, savo aplinką bei priežastis, kurios juos išugdė ir nulėmė jų likimą. Visi daiktai yra gyvi savaime, ne autoriaus žodžiuose. Viskas egzistuoja laike, metų laike, peizaže, tradicijoje bei socialinėje kondicijoje. Au­ torius sau pasilieka tarytum orkestro dirigento uždavinį, pabrėž­ damas kai kuriuos akcentus, liepdamas medžiams rūsčiau sušlamėti arba vasaros nakčiai suspindėti visais savo pirštų deimantais ir apy­ rankių auksu. Ir visa tai Katiliškis pasiekia, sakytume, gana pa­ prastu būdu - ištikimybe ir pagarba savo medžiagai ir siekiamo tikslo kuklumu: atgaivinti išgyventos buities fragmentus. Kaimo buities pažinimu mažai kas, išskyrus Pulgį Andriušį, ga­ lėtų lygintis su Katiliškiu. Jo pažinimas yra visapusiškas, esmingas, nes jis lygiai gerai žino, kaip anksti rytą pakyla vyturys nuo grumsto ir kokia linų merkimo technika. Jis viską pažįsta nuo sėklos iki žel­ mens, nuo želmens ligi varpos, nuo varpos ligi duonos, nuo lašo iki ežero. Specialiai tektų pabrėžti ūkio darbų, liaudinės meteorologijos ir gamtinio kalendoriaus pažinimą, - kalendoriaus, kuris sudarytas pagal labai komplikuotą atmosferinių pasikeitimų, žemės ūkio dar­ bų ritmo, javų sėjos, žydėjimo ir pjūties koordinavimo principą. Buities pažinimo prasme Katiliškio Užuovėja yra epochos dokumen­ tas. Ir nežiūrint visos šios buitinės dokumentacijos, Katiliškis išlieka esmingai antinatūralistinis rašytojas. Dokumentiškai tikslios buities smulkmenos Užuovėjoje rodomos žmogaus perspektyvoje. Daiktų ir žmonių vizijos formą ir mintį nulemia per visą knygą srauniai te­ kanti tikrovės pagražinimo idėja, kuria taip pat remiasi ir autoriaus, kaip žmogaus vaizduotojo, humanizmas. Užuovėja susideda iš dvylikos atskirų epizodų, sujungtų vadina­ mojo „novelių romano" principu. Novelinio romano terminas čia ne­ blogai tinka, nes jungtis čia yra daug realesnė ir tvirtesnė negu kla­ siškuose Boccaccio ar Chaucerio pavyzdžiuose. Užuovėjoje ir laikas, ir vieta, ir personažai sudaro nedalomą visumą. Tik veiksmas su­ skaldytas į dvylika savarankiškų židinių. Atskirų epizodų tarpusavio 208

jungtis yra natūrali, ne dirbtinė. Jie ribojasi ir santykiauja vieni su kitais kaip sodybos, kaip žmonės kaime, dalyvaudami bendrame veiksme ir netrukdydami vieni kitiems savarankiškai gyventi. įžanginiame epizode „Lietus" šios knygos istorijų pasakotojas grįžta į seniai belankytą gimtąjį Gružiškių kaimą. Kelyje sutiktas senas ūkininkas (vienas iš Užuovėjos personažų) pasakoja, kas jam nesant kaime atsitikę, - visa tai, kas paskui bus plačiau papasakota tolesniuose knygos epizoduose. Taigi kiekvieno atskiro epizodo ar novelės ašį sudaro fonas (dar­ bas, metų laikas) ir įvykis, dažniausiai anekdotas, iškeliantis vieną kurį knygos herojų į pirmąjį planą. Ir šia proga pastebėtina, kad tokie anekdotai realioje kaimo buityje yra labai reikšmingi kaip žmonių chrakteristikos priemonė. Dažnai visa žmogaus individua­ lybė kokiu nors pasakojimu tesiremia. Pirmosios novelės „Polaidis" temos yra priešpavasaris, kaimo žmogaus santykis su žeme, alaus darymo epopėja ir ūkininko mirtis. Siužetas - senojo Dryžos mirtis bundančios žemės ir alaus darymo fone. Visas šitas temas autorius vysto kontrapunkto principu, pakai­ tomis derindamas alaus gaminimo, žmogaus mirties ir gamtos pras­ mės žemės kurmiui motyvus. Alaus darymą Katiliškis šioje novelėje paverčia poezija, kulto dalyku, apeigomis, su būtina šiam reikalui rimtimi ir iškilmingumu. Ir čia autorius nesigailėdamas smulkmenų pasakoja šventą alaus darymo epopėją, kurios veiksmui kylant, gęsta ir miršta žmogus - senas ūkininkas Dryža. Jis nukrinta kaip vešlaus, ramiai ošiančio medžio šaka, beveik nepastebimai - tokia inertiška ir nuo senų senovės susigulėjusi kaimo buitis. Mirtis - tai lyg žemės traukos padarinys - žemės, su kuria reikia gyventi nuo pat lopšio. Dryžos lūpomis Katiliškis išdėsto visą savo žemės filo­ sofiją, tiksliau sakant, mistinį santykį su žeme, mūsų literatūroje tapusį tradiciniu reiškiniu: taip santykiauja Vaižganto, Krėvės ir Pulgio Andriušio žmonės. Katiliškio džiaugsmas yra nusivalymo žeme džiaugsmas. (Panašios prasmės turėjo ir Vaižganto maldos žemei). Vienoje „Polaidžio" vietoje Katiliškis pasakoja, kaip žemė tampa nuosavybe. Vėjas judino slenkantį ūkininko šešėlį, jis ėjo vis didyn ir keliavo į tolį, ir pagalvojo Juozapas Dryža, kad nėra gal piršto dėjimui vietos jo dirvose, kur nekrito šimtą kartų jo šešėlis, šimtą kartų vasaros rytais, kada jis ilgas taip, kaip vakare. Ir vidudieniais, kada jo tik trys pėdos. Ir ūkanose ir lietuose turėjo kristi jo šešėlis, kaip žingsnių sukeltas šlamesys, 209

kaip trupėjimas grumsto ir traškus velėnos slydimas nuo raikančios žagrės. Tuo būdu įgyta amžina savastis žemei. Ne pinigais ar kuom nors kitu. Savo šešėliu nuklostyta, nučiupinėta pirštais, nuletenta naginėm, iškilota kas metą į saulės šviesą (p. 26).

„Polaidis" - vienas stipriausių Užuovėjos fragmentų, savo menine pusiasvyra bei intensyvumu paliekantis neišdildomą įspūdį. „Nedermėje" Katiliškis duoda Gružiškių kaimo bendruomeninio gyvenimo vaizdą (visas kaimas dalyvauja vyskupo sutikime), bet ir čia siužetinį centrą užima anekdotas - Vaitiškio sūnaus Stepo nelai­ mingos prakalbos istorija. Šis epizodas labai svarbus konstruktyvistiškai - kaip įvesdinantis tolesnių fragmentų personažus. Pasi­ naudodamas kaimo susirinkimu, autorius keliais bruožais duoda atvykusiųjų charakteristikas, kad paskui, reikalui esant, galėtų kal­ bėti kaip apie pažįstamus žmones. Tačiau centrinė novelės tema yra pusinteligenčio tragedija tarp kaimo žmonių. Kaimiečiai būna be galo žiaurūs ir neatlaidūs savo šios rūšies sūnums palaidūnams, nors jie patys ir nebūtų kalti dėl savo likimo. „Neištikimybės" kaimui neužmiršta net tėvai. Toks yra ir „Nedermės" herojaus Stepo likimas. „Pupžydyje" Katiliškis rodo naują mūsų literatūroje seniai išnykusios degutininko profesijos tipą. Degutininko nesėkmę miestelyje autorius išnaudoja bažnyčios tarno Levuko portretui ir vasarinio darbymetės turgaus tuštumos aprašymui. Tas aprašymas ir tas port­ retas - vieni iš geresniųjų visoje knygoje. Visas savo nesekmes mies­ telyje ir namie Lapeika nusiplauna švento Jono nakties orgijoje, kuriai jis kaip tik ir paaukoja nelaimingąjį degutą. Uždegtas ant kalvos, jis yra jau džiaugsmo versmė. Šią kaimietišką švento Jono nakties bakchanaliją Katiliškis vaizduoja nepaprastai subtiliai. Rea­ listinė, pilnakraujė butaforija, kaip senųjų flamandų paveiksluose, suderinta su džiaugsmo ir nakties spalvomis, kurios pablykšta nuo šviesos ir linksmybės. „Kaitroje" pasakojama senio Vaitiškio, pavėžinusio anuomet šių novelių pasakotoją į Gružiškes, istorija, kuri jo vos nesuvedė su našle Miklošiene. Fonas - karštas vasaros vidudienis, kuomet šešėlis guli po kojų, kaip švarkas nuslydęs nuo pečių, arba, tiksliau sakant, du tokie vidudieniai. Pirmame užsimezga, o antrame, po trejų metų, atsimezga novelės intriga. Taigi, jauna moteris pagimdo vaiką ir po kelių dienų pabėga, nė savo vardo nepasakiusi, kūdikį palikdama jo gimimo liudininkams - seniui Vaitiškiui ir našlei Miklošienei. Seniai vaiką augina kaip savo ir jis tampa vieninteliu jų senatvės 210

džiaugsmu. Bet po trejų metų, lygiai tokią pat karštą vasaros dieną, atvyksta kūdikio tėvai ir nutraukia šią idiliją. Novelės siužetas pats anekdotiškiausias ir mažiausiai įtikinantis visoje knygoje. Tai yra visiems žinoma ir net banali istorija. Bet ir šitokiam pasakojime Katiliškis moka įtikinti, sudarydamas tikrovės iliuziją ir parodyda­ mas kaimo žmogaus inertišką humanizmą. Pati novelė turi konst­ ruktyvinių ydų. Visa scena su vaiko tėvais, nors ir patenkina skai­ tytojo smalsumą, kenkia kūrinio visumai kaip ardanti novelinio veiksmo vienybę ir netęstinumo principą. Po to būtų galima jau tęsti be galo: leisti Vaitiškiui su Miklošiene dalyvauti tėvų vestuvėse ir 1.1. įvedus minėtą sceną, sumažėja ir novelės įtikinamumas, nes šia scena tarytum norima pabrėžti, kad taip tikrai buvo. „Atuorėtis" ištisai skirtas vasaros nakties blūdo šiaurės Lietuvos kaime tapybai. Iš esmės groteskinį dalyką Katiliškis vaizduoja, ypač pirmojoje pusėje, puikiai. Pro trumpos vasaros nakties tvaiką tūks­ tančiais balsų prabyla nesuskaitomų buities elementų simfonija. Visus juos neša ir jungia nuostabi vasaros nakties gamta. „Atuorėtyje" išryškėja dar vienas teigiamas autoriaus bruožas - sugebėjimas parodyti smulkmenas, nestabdant novelės veiksmo. „Linarūtė" dėl savo charakterių ryškumo priklauso geriausių kny­ gos fragmentų grupei. Spalvingose linarūtės dekoracijose ir vėliau pabaigtuvių triukšme vykstanti Kaziunės ir Pranio piršimo tragi­ komedija finale suskamba dramatiškais tonais. Atomazga - logiška ir teisinga. Nei socialinė neteisybė, nei žmonių panieka nesunaikina gyvų organizmų siekimo realizuotis. Ūkininko Dargužio savanau­ diškumu uždegta ugnis Pranio ir Kaziunės gyslose ne tik kad sujun­ gia tuos du žmones, bet jos pakanka (simboliškai) ir daržinei su­ deginti. „Apynojuje" vaizduojamas keliaujantis prekybininkas Eliją. Tai mistiškas klajūnas žydas, kuris senojo Lietuvos kaimo peizaže buvo lygiai toks pat savas ir neišvengiamas, kaip medis pakluonėj arba kryžius pakelėj. Katiliškis čia rodo turbūt vieną iš paskutinių šios rūšies egzempliorių, nes šie spalvingi žmonės išnyko pas mus apie 1930 metus. Populiariausią lietuvių literatūroje tokio žydelio tipą davė Vincas Krėvė „Silkėse". Tai Kušlius. Krėvė, atrodo, bus išsėmęs kone visas galimybes tokį žmogų pavaizduoti. Krėvės personažas yra virtęs savotiška taisykle, nes jis yra tikresnis ir pilnesnis už bet kokį realų egzempliorių. Katiliškio Eliją yra ne tik profesinis, bet ir psichologinis Kušliaus giminaitis. Abiejų likimai panašūs. Ir vienas, 211

ir kitas žmonių pajuokiami ir niekinami. Skirtumas čia tik toks, kad Krėvės personažas yra gyvas žmogus, o Katiliškio - automatas, schema. Krėvė žiūri į Kušlių humanisto akimis ir rodo jį kaip žmo­ gų. Katiliškiui, kaip ir jo vaizduojamiems kaimiečiams, rodos, nė į galvą neateina, kad Eliją turėtų savo asmeninį gyvenimą, kad būtų kieno nors mylimas ir kad visos tos pajuokos galėtų būti jam skau­ džios. Tiesa, Eliją parodytas kaimo žmonių pasakojimų šviesoje ir dvasioje. Tokiuose pasakojimuose nesiskaitoma su logika ir dar mažiau paisoma psichologijos. Bet vis tiek juk autorius norėjo sukurti gyvą žmogų. Jis tik nesurado tinkamos perspektyvos, kurioje gyvas žmo­ gus galėtų gyventi netikrose istorijose. Mūsų galva, šioje novelėje dekoracijos yra vertingesnės už patį vaidinimą, ir pats Eliją tėra geras kostiumo eskizas Elijos personažui. Kalvio Elyzo portretas „Kūlėje" yra vienas iš labiausiai pasise­ kusių visoje knygoje. Nepaprastai tiksliai pagauta šio visur esančio, visų laukiamo, bet visur ir visiems svetimo žmogaus psichologija. Elyzas yra ypatingos rasės žmogus, gyvenantis kaime, bet niekuo­ met netampantis kaimiečiu. Neturėdamas nei savų namų, nei pra­ eities, nei pagaliau ateities, jis aistringai gina momento džiaugsmą, nes bėganti diena yra jo gyvenimo prasmė. Novelės fonas - vėlyvas ruduo su visais džiaugsmais ir liūdesiais, spalvingomis kūlimo talkomis ir neišbrendamais purvynais - nuta­ pytas meistriškai. Paskutinėje Užuovėjos novelėje „Sniegas" Katiliškis vaizduoja „valdžios atstovo" eigulio Girdvainio santykius su Gružiškių kaimo žmonėmis, ginant jam patikėtus valdžios interesus. Kaimiečiams valdžios interesai tėra nereikalingi varžtai, tuo tarpu eiguliui jie yra tvarkos simbolis. ** * Mariaus Katiliškio žodis, apskritai imant, originalus, autentiškas ir turintis organinį ryšį su vaizduojama medžiaga. Niekas neginčys, kad Užuovėjos autorius kalba sodriai ir vešliai. Vaizdingų posakių ir sąmojo atsargos, rodosi, neišsiamiamos. Žodynas - gausus, net per gausus. Nemaža žodžių ne šiauriečiams bus visiškai nesupran­ tami. Vadinasi, Katiliškio sutelkta nepaprastai daug visokių prie­ monių, kurios dažnais atvejais yra pačios savaime vertingos, žino­ ma, nebūtinai estetine prasme. 212

Katiliškis yra barokinis rašytojas, kaip Vaižgantas. Jam svetima rami ir klasiška Krėvės linija. Jis daugiau dėmesio kreipia į spalvin­ gas puošmenas negu į pastato proporcijas. Visur ir viską lemia emo­ cija, ir nieko nepalieka užkulisyje. Jo stiliaus koncepcija yra griežtai priešinga klasiškai stiliaus kaip magiškos formulės sampratai. Impo­ nuoti ir veikti Katiliškis stengiasi visuma. Dėl to nukenčia mažiau­ sias stilistinis vienetas - sakinys. Katiliškio sakinys nelygus, minkš­ tas, palaidas ir kartais net negramatiškas. Gramatiškai abejotinų sakinių Užuovėjoje pasitaiko nemaža. Daug skyrybinių keistenybių. Pabaigai būtų galima pabrėžti, kad medžiagos ir formos santykio problema Katiliškio kūryboje dar nėra išspręsta. Anekdoto rėmai per silpni, kad galėtų išlaikyti tiek daug ir tokios gyvos medžiagos. Didesnės apimties veikalo srovė lengviau pakeltų visą šj be galo turtingą buitinių spalvų raštą. O toji srovė pirmiausia turėtų būti žmogaus kančios ar aistros istorija, įprasminanti gamtą ir buitį. Nes kaip medžio istorija yra kartu ir jį supančios gamtos istorija, taip buities istorija yra joje gyvenančio žmogaus istorija. Literatūrinė tikrovė gyva tik žmogaus gyvybe. Katiliškis neretai užmiršta šį dės­ nį ir leidžia savo tikrovei gyventi už žmogaus, o veiksmui vystytis tik groteskinio pasakojimo mechanizmo potencija. Kartais jo žodžiai išklysta iš stilistinės harmonijos principo veikimo orbitos ir nustoja prasmės. Bet žodį, spalvingą žodį, dažnai būna be galo sunku pa­ aukoti, nors jis iš tikrųjų tebūtų balastas. Katiliškio Užuovėja - nebe pažadas, bet laimėjimas. Debiutavęs Juozo Keliuočio Naujojoje romuvoje stipriais kaimo buities vaizdais, Prasilenkimo valandoje, išėjusioje Vokietijoje, Katiliškis buvo šiek tiek nuvylęs. Jo žodžiai ten nerado tinkamo atskambio. Pagrindinė mi­ nėtos knygos nepasisekimo priežastis buvo svetima Katiliškiui te­ matika ir aktualija. Vien tik „Tylus sniegas" ten buvo maždaug Užuovėjos novelių lygio. Užuovėjoje Katiliškis ne tik kad atsiima pra­ rastas teritorijas, bet užima naujus ir didelius plotus. 1952

213

DAKTARAS KRIPŠTUKAS PRAGARE, arba P A S I K A L B Ė J I MA S AP I E P AS A KŲ K NY G A S

Paėmus Juliaus Kaupo pasakų knygą Daktaras Kripštukas pragare (Julius Kaupas, Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose, Freiburgas: Povilo Abelkio lietuviškų knygų leidykla, 1948) į rankas, vėl prieš akis atsi­ stoja vaikystėje skaitytos ir mylėtos pasakų knygos. Mes jas kadaise mylėjomdaugiau negu žmones. Jos mums buvo tokios artimos ir ge­ ros, kaip familiari gerai pažįstamo ir visuomet laukiamo žmogaus šypsena. Tikrai jos buvo nuostabios. Todėl ir dabar galvą vėl už­ plūsta anų kažkuomet skaitytų pasakų knygų personažų minios: vienas kitą pralenkdami veržiasi galingi karaliai, nepalyginamo grožio karalaitės, pikčiausios raganos ir devyngalviai smakai; Nau­ jųjų metų naktį vėl šąla gatvėje mažytė Anderseno mergaitė su deg­ tukais, ant uolos senasis ąžuolas sapnuoja ir tylūs praeina septyni nykštukai, ant pečių Snieguolės karstą nešdami. Aš gerai atsimenu mažąjį Kauką, išlindusį iš pasakų knygos ir sėdintį ant paauksuotos briaunos. Tačiau dabar knygos guli užvers­ tos, mažasis Kaukas pasidarė nebematomas arba iškeliavo kitur. Dėl to man šiandien ir atrodo, kad be galo laimingas žmogus turėtų būti kiekvienas pasakų knygos autorius, nes jis mato svajonę, jis mato gyvenime tai, ko kiti matyti nepajėgia. Pasakų knygas ir pačias pasakas mes mylėjome dar ir dėl to, kad jau tuomet, jas skaitydami, patys būdami be galo silpni, galėjome kovoti su piktomis raganomis, apginti karalaites nuo slibinų ir grumtis su blogiu, kurio nuolatinis atstovas žemėje buvo pasakų velnias. Tai ir buvo pirmosios mūsų pergalės, nuskaidrindavusios pasaulį ir širdis užliedavusios pasitikėjimo ugnim. Mane šiandien apėmė gilus džiaugsmas, nes nauja pasakų knyga atsirado vaikų kambaryje ant stalo. Ir dar dėl to, kad Julius Kaupas su savo pasakų herojais atsistojo anos idealistinės kovos fronte, atvesdamas naujus karžygius pasakų pasaulin, užkariaudamas nau­ jas karalystes ir apgindamas naujas tiesas. 214

Tūlas paklaus, kodėl autorius savo personažus apgyvendino Kaune, šitame mažiausiai pasakiškame mieste. Iš tokio klausimo galėsime nustatyti, kad klausiantysis arba visai nėra buvęs Kaune, arba gyvenęs paskutiniais metais išsistačiusiame valdininkų kvar­ tale. Kurgi kitur autorius juos geriau galėjo apgyvendinti, jeigu ne savo gimtajame mieste? Jeigu klausiantysis nuvažiuotų į Kauną ir paslampinėtų tapybiškomis jo senamiesčio gatvelėmis, gerai įsižiū­ rėtų į jo charakteringas smulkmenas, jam paaiškėtų, kad Kaunas yra lygiai toks pat pasakiškas miestas kaip Dancigas arba Dresdenas, kuriuose savo herojus mėgo apgyvendinti didysis pasakorius E.T.A. Hoffmann. Tačiau šį mano tvirtinimą geriausiai parems pati Juliaus Kaupo pasakų knyga Daktaras Kripštukas pragare, dėl kurios aš čia ir paprašiau žodžio. Pasakos yra bene vienas pačių sunkiausių literatūros žanrų. Jis sunkus jau vien dėl to, kad šios rūšies kūrinių „pasakiškoji" pusė visus juos savotiškai supanašina. Kiekvienam pasakų rašytojui ten­ ka nugalėti šią sunkią kliūtį ir to panašumo išvengti. Vėlgi, norint nutolti nuo grynos liaudies pasakos, kurios esminis elementas yra pasakojimo objektyvumas ir įtampa, reikia duoti puošnesnį litera­ tūrinį pavidalą, nesumažinantį įtampos. Pasakoje nėra vietos susto­ jimams, ilgesniems pasikalbėjimams, smulkiam herojaus išgyveni­ mų aprašymui. Pasakotojas šia prasme turi būti visuomet be galo šykštus ir laikytis kuo griežčiausio taupumo principo. Viskas turi išplaukti iš pasakojimo dinamikos, iš akcijos. Julius Kaupas savo knygoje pasirodo šį principą gerai supratęs ir daugumoje savo pa­ sakų, ypač jeigu jos yra pasakos tikrąja šio žodžio prasme, sėkmin­ gai panaudojęs. Nors antraštiniame lape autorius visus šioje knygoje spausdi­ namus dalykus vadina pasakomis, aš nenorėčiau visų jų tokiomis laikyti. Klasišką pasakos sąvoką, mano nuomone, šioje knygoje ati­ tiktų tik du dalykai: „Daktaras Kripštukas pragare" ir „Kaip velnias Juoduodegis blogais keliais nuėjo". Tačiau nebūdami tokie griežti prie pasakų dar galėtume prijungti „Šokoladinio kareiviuko širdį", „Tuktuko burtų laikrodį", „Raganų puotą Kalnų gatvėje" ir „Pasaką apie arlekino meilę ir burtininką be vardo". Likusieji dalykai yra ne kas kita kaip fantastinės novelės ir,apy­ sakos. Pasakai charakteringus elementus tuose kūriniuose pakeičia sufantastintos buities vaizdavimas, sufantastinta kasdienybė. Tikro­ se pasakose nieko nebūna tragiška ar sentimentalu. Nebūna ten nei 215

nenugalimų kliūčių, nei meilės kančios scenų. Šviesa ten visuomet nugali tamsą. Pasakos yra lakoniškos ir šaltos. Tik vokiečių roman­ tikai (Tieck, Hoffmann, Brentano, Hauff) į pasakas įvedė daugiau subjektyvinių momentų, paversdami jas fantastinėmis apysakomis. Tuo remdamasis „Raudonbarzdžio žydo karolius", „Studentą iš rudosios vaistinės", „Pasaką apie neramų žveją Silvestrą" ir „Kaip profesorius Murmilius į Krekenavos karčemą važiavo" pavadinau fantastinėmis apysakomis. Tačiau aišku, kad šis suskirstymas yra tiktai apytikris. Dabar grįžkime prie pasakų. Juliaus Kaupo pasakose reljefiškai iškyla supasakintas Kauno miestas. Visos paveikslo dėmės ir linijos čia tokios gyvos ir ryškios, jog tuoj supranti, kad ir pats šios knygos autorius yra tikras šio miesto vaikas, t.y. gimęs ir augęs Kaune ir gerai susipažinęs ne tik su pagrindiniais jo panoramos elementais, bet viską ligi smulkme­ nų išgyvenęs. Plakatų stulpai, valkatos šunes, policininkai, niūrios pelėdos, tupinčios ant Meno mokyklos tvoros, čia gyvena sava­ rankišką ir nuo banalios tikrovės nepriklausomą gyvenimą. Tai pa­ sakų pasaulio gyventojai. Nors Kaunas šiose pasakose pristatomas su realiais jo atributais - Karo muziejum, Laisvės alėja, Vilniaus gatve ir 1.1., bet kas gali netikėti, kad kažkur senamiestyje stovėjo paslaptinga laikrodininko Tuktuko dirbtuvė ir gyveno garsusis ke­ pėjas Tešlėnas, iškepęs virš miesto spindinčias žvaigždutes? Taip pat sunku netikėti, kad ir pragaro atsarginės durys išeinančios į senąją Gardino gatvę. Geriausia formos požiūriu visoje knygoje pasaka yra „Daktaras Kripštukas pragare". Nieko šioje pasakoje nėra per daug, taip pat nieko jai ir netrūksta. Taupydamas ir pasverdamas kiekvieną žodį, autorius pasiekė aukštą formalinio kondensuotumo laipsnį. Viskas išdėstyta proporcingai. Veiksmas vystosi logiškai ir su didele įtam­ pa. Aplinkos aprašymui autorius pasinaudojo vos keliais trumpais sakiniais. Bet koks efektas! Smulkmenos čia būtų buvusios nerei­ kalingos ir tik be reikalo stabdžiusios veiksmą, švelnus, vos pa­ stebimas humoras pašviesina ir sušildo ir taip jau gerai suderintas pasakos spalvas. Su „Daktaro Kripštuko pragare" pasaka Julius Kaupas priartėja prie pačių geriausių šios rūšies pasakų pavyzdžių. Reikia manyti, kad Daktaras Kripštukas bus lygiai tiek vaikų mėgs­ tamas kaip ir jo profesijos draugas Daktaras Dolitlis, su kuriuo, manau, visiems teko susipažinti vaikystėje. 216

„Intelektuališkai" turbūt įdomiausia pasaka „Kaip velnias Juoduodegis blogais keliais nuėjo". Ji patraukia ne tik savo siužetiniu turiniu, bet ir filosofine mintim. Autorius joje paliečia blogio prob­ lemą. Niekur jis čia nemoralizuoja ir, rodos, nesuinteresuotai pasa­ koja vargšo Juoduodegio bėdas tarp žmonių. Tačiau iš esmės jis piktai ir skaudžiai juokiasi iš velnią sugadinančio ir jį blogais keliais nueiti priverčiančio žmogaus, t.y. iš mūsų pačių. Formos požiūriu ši pasaka yra irgi viena iš pačių stipriausių. Autorius čia taip gyvai ir taip lengvai pasakoja, kad pats nepamatai, kaip užverti paskutinį pasakos puslapį ir gailiesi, kad taip greit pasibaigė. Prie įdomesnių priklauso ir „Pasaka apie arlekino meilę ir bur­ tininką be vardo". Jos skaidrus idealizmas uždegs skaitytojų širdis, ir tūlas iš jų turbūt liūdės su arlekinu, kad karalaitė mirė, kaip mes vaikystėje būtume jos liūdėję. Apskritai visos pasakos yra šiltos ir pilnos anos nuoširdžios šilu­ mos, dėl kurios yra taip mylimos ir skaitomos pasakų knygos. Fantastinės apysakos (tikriau: dalykai, kuriuos mes taip pavadino­ me) yra visiškai kitokios. Jose nebėra to intymaus skaidrumo, kurio tiek daug radome pasakose. Vaikiškas skaidrumas ir naivumas din­ gęs be žymės. Jo vietą užėmė realaus gyvenimo problematika. Išsky­ rus „Kaip profesorius Murmilius į Krekenavos karčemą važiavo" visų kitų fantastinių apysakų branduolius sudaro meilės istorijos, nebetelpančios pasakų pasaulio ir pasakiškos tikrovės rėmuose ir, nežiūrint fantastinio fono, kažkaip per daug žemiškos, sentimenta­ lios. Vis giliau įsismelkia tarsi autoriui asmeniškai svarbūs dalykai, kurių deklaravimui naudojami nebe menine, bet sentimentaline gy­ vybe gyvi personažai, kartojantys autoriaus padiktuotas mintis, mylį ir kenčią už autorių. Tatai ryškiausiai matoma „Pasakoje apie neramų žveją Silvestrą", kurią skaitydamas aiškiai junti, kad autoriaus žodis turi gyvą adresatą, kad jis į kažką kreipiasi, kažkamaiškinasi; kad jis yra suinteresuotas, kad gyvenimiška tikrovė nustelbė pasaką ir kad žvejas Silvestras - jeigu ne pats autorius, tai bent jo antrininkas, - ne taip, kaip velnio Juoduodegis pasakoje, kurioje autorius nesuinte­ resuotas, duoda pačiam velniui kalbėti ir gyventi, o pasakos idėja, slypinti pačioje vaizduojamoje medžiagoje, natūraliai iš jos išplaukia. Dalyką ypač silpnina ką tik užsimintas sentimentalumas. Jau pats siužetas yra šia prasme pavojingas. Savo gausingose variacijose tiek kartų panaudotas pasakose, baladėse bei romansuose, jis pats savai­ me yra sentimentalus, kaip ir mėlynosios salos. 237

„Raudonbarzdžio žydo karoliuose" ryškiausiai išsiskleidžia au­ toriaus fantazija ir mokėjimas kasdieniškoje tikrovėje sukurti pa­ slaptingumo atmosferą. Autorius taip pat čia neužmiršta, kad šios rūšies kūriny nepaprastai svarbų vaidmenį vaidina akcija ir įdomi intriga. Be to, šį dalyką smarkiai papuošia puikios lyrinės iškarpos, vaizduojančios rudenėjančio miesto nuotaikas su geltonijančiais me­ džiais ir margaspalvėmis jo miniomis. Kad ir tokia vieta: Buvo šilta. Ore skraidė iš laukų atklydę voratinkliai, užkliūdami pra­ eiviams už kepurių ir nutūpdami ant geltonų pašto dėžučių, šunes snaudė ant akmeninių laiptelių, laikraščių pardavėjai kalbėjosi su praeiviais, iškišę galvas pro savo būdelių langiukus, - net ir mokiniai nėjo į pamokas, bet, pasidėję knygų ryšulėlius ant suolų, daužė kaštonus nuo medžių (p. 134).

Sunkiausiai įvertinamas dalykas šioje knygoje yra „Kaip profe­ sorius Murmilius į Krekenavos karčemą važiavo". Šioje fantastinėje apysakoje autorius satyriškai pristato naivų svajotoją profesorių, pa­ rodydamas jo vaikiškai tyrą lengvabūdiškumą ir nerealumą. Tai lyg ir sufantastintas, iš studentavimo dienų išlikęs anekdotinis tūlo pro­ fesoriaus prisiminimas. Nors šis dalykas nepriklauso prie geresniųjų, tačiau jo pradžioje randame nepaprastai gražų pavasario aprašymą, kurį čia ir paci­ tuosime. \ Kauną atėjo pavasaris.

Purvinas sniegas sutirpo ir nutekėjo kriokiančiais upeliais per Vytauto kalno gatves, nusinešdamas tuščias degtukų dėžutes, putas ir kiaušinių kevalus. Kryžkelių verpetuose sukosi sudrėkę ir burbulais apkibę laiveliai, išlankstyti iš nudrėkstų juodraščio puslapių (p. 164-165).

Albert Thibaudet, svarstydamas stiliaus klausimą, nenorėtų visiš­ kai sutikti su klasiška formule, teigančia, kad stilius esąs pats žmo­ gus. Stilius greičiau būsiąs uždara būtis, susiformuojanti tarp paties žmogaus, jo idėjų ir aplinkos. Nes ir žmogus, ir jo idėjos lygiai vei­ kia stiliaus formavimosi stadijoje. Stiliaus susiformavimo metu atsi­ randa dar ir trečioji įtaka - perskaitytųjų knygų stiliaus įtaka. Skaitant Juliaus Kaupo knygą tenka pastebėti, kad daugely vietų stiliaus formavimosi momentu ryškiai dalyvavo mūsų minėtas tre­ čiasis faktorius - skaitytų pasakų knygų atgarsiai. Stiliaus atžvilgiu Kaupas originaliausias yra savo grynosiose pasakose. Jo paties išgy­ venimų spalva ten dominuoja ir savo šiluma užmuša visas įtakas. Tačiau fantastinėse apysakose, kurios savo charakteriu yra grynai 218

literatūrinės, stilius yra mažiau originalus. „Studentas iš rudosios vaistinės" savo stiliumi ir nuotaikomis yra gerokai hofmaniškas (studentai, aplinkos vaizdavimas), o „Pasaka apie neramų žveją Sil­ vestrą" yra neabejotinoje Oscaro Wilde'o stiliaus įtakoje. Sakinių konstrukcija, aprašymų maniera, o ypač būdvardžių vartojimas ir jų charakteris yra neabejotinai vaildiški (pig. Wilde'o pasaką „Žvejas ir jo siela"). Jo įtakos galima pastebėti ir kitur. Knygos įžangai sunku būtų prikišti kieno nors specifinę įtaką, bet užtat ji yra šabloniška ir įprastinė. Pavyzdžiui, pati įžangos pradžia arba Sniego Senio meilė alyvų krūmui yra gerokai nebenauji daly­ kai. Bet kas gi gali Šito panašiose įžangose išvengti? Ir jeigu tokios įžangos nėra labai pagirtinos, tai tik dėl to, kad jos dažniausiai yra aiškios banalybės. Tokiomis pat banalybėmis laikytume ir visus kny­ goje aprašytus burmistrus bei autoriaus pastebėjimus, ką tuomet laikraščiai rašė ir pan., dažnai pasitaikančius knygoje ir apskritai pasakų knygose. Stiliaus originaliam charakteriui kenkia ir daug kieno vartota, ypač anglų literatūroje, digresijų maniera, kuriose autorius nuolat įsikiša į savo kūrinio veiksmą ir ima pats kalbėti. Tas pat pasakytina ir apie dažnokus „kaip jau visiem gerai žinoma", „kaip žinoma" ir 1.1., vartojamus komiškam efektui sukelti. Baigiant apie stilių, reikia pabrėžti, kad pasakų stiliaus origina­ lumas yra be galo opus dalykas. Kiekvienas pasakų rašytojas ir taip jau yra priverstas vartoti gana daug visoms pasakoms charakteringų bendrybių. Dėl to, įvedant visiems žinomas ir daugelio vartotas sti­ listines priemones, pasakų individualinė linija kiekvienu atveju gali smarkiai nukentėti. Taip pat reikia pastebėti, kad visos aukščiau nu­ rodytos stilistinės ar kitokios „ydos" nublanksta prieš gerąsias kny­ gos ypatybes, ir pasidžiaugti, kad autorius pirmąjį savo literatūrinės kovos etapą neabejotinai laimėjo. Vertinant pasakų knygą, jokiu būdu negalima praeiti tylomis pro jos idėjinę pusę. Normaliai suprantamos pasakos dažniausiai būna didaktinės, pamokančios, moralizuojančios, suinteresuotos, t.y. tu­ rinčios aiškiai apibrėžtą tikslą. Bendroji visoms pasakoms kovos su blogiu idėja dažniausiai būna labai konkreti. Dėl to pasakas galima laikyti pritaikomąja literatūra. Grynajai meno kūrybai būdingas nesu­ interesuotumas, nes, Romano Guardini nuomone, meno kūriniai neturį aiškaus tikslo, bet turį savo prasmę. Dauguma Kaupo pasakų ano pritaikomosios literatūros bruožo neturi. Negalima tačiau tvirtinti, kad jos būtų visai nesuinteresuotos 219

ir jų autorius nieko neskelbtų. Jų idėjinis turinys gal net platesnis už liaudies pasakų. Idėjiškai svarbiausi dalykai šioje knygoje ar nebus tik „Pasaka apie arlekino meilę ir burtininką be vardo", „Kaip velnias Juoduodegis blogais keliais nuėjo" (šį dalyką jau mes aptarėme), „Pasaka apie neramų žveją Silvestrą" ir „Studentas iš rudosios vaistinės". Per šiuos dalykus būtų galima išvesti pagrindinę Kaupo idėjų liniją ir susidaryti autoriaus pasaulėžiūrinį vaizdą. Jo pasaulėžiūriniame komplekse pagrindinį toną sudaro idealisti­ nė pažiūra į gyvenimą ir jo apraiškas. Jis čia savotiškas Don Kichoto mokinys. Jis tiki daug kuo, kuo sumaterialėję žmonės nebetiki. Jie dargi pašiepia tikintįjį. Jiems arlekino kova, aišku, beprasmė; tik Kaupui ji prasminga ir būtina. Toks idealizmas yra bendriausia ir vertingiausia jo pasakų idėja. Idealo konfliktą su tikrove autorius paliečia „Pasakoje apie nera­ mų žveją Silvestrą", bet ji neiškyla visu aštrumu dėl to, kad šio kū­ rinio forma silpna. O formos ir idėjos atskyrimas yra neįmanomas, nes šie elementai sudaro integralią visumą. Tarp formos ir idėjos meno kūriny veikia tiesioginio proporcingumo dėsnis. Dėl tų pačių formalinių trūkumų nukenčia ir „Studento iš rudosios vaistinės" idėjinis svoris. štai taip mes ir prisiritom prie šios pasakų knygos charakteris­ tikos pabaigos. Tai nebuvo šios knygos kritika tikrąja šio žodžio prasme, bet paprastas pasikalbėjimas apie pasakų knygas. Tikrąją kny­ gos vertę galėtų pasakyti kažkur ant šios knygos beskaitydamas užsnūdęs vaikas, sapnuojantis Daktarą Kripštuką pragare. Bet mes jo nežadinsime, tik pasitenkinsime pastebėdami, kad patys vaikai yra geriausi pasakų knygų kritikai, ir aš šią recenziją būčiau įtikina­ miau parašęs, kai man buvo dvylika metų. P.S. Grafikas Adolfas Vaičaitis savo darbą atliko sąžiningai. Iliust­ racijos sudėtos ne pripuolamai, kaip dažnai pas mus atsitinka, bet laikantis aiškaus plano. Dėl to ši knyga meninio apipavidalinimo požiūriu yra tobulai vientisas kūrinys. 1948

220

ANTANO VAI ČI ULAI ČI O I TALI J OS V A I Z DA I

Jeigu paskutinių dviejų dešimtmečių lietuvių dailiosios prozos lite­ ratūrą palygintume su miestu, tai Antano Vaičiulaičio kūriniai jame būtų elegantiškos šventyklos, stovinčios tarp kuklių, šiaudiniais stogais dengtų bakūžėlių. Šiuo palyginimu aš nenorėčiau paneigti dažnai nuostabaus mūsų gimtųjų namų ir jais dvelkiančios litera­ tūros grožio, tačiau vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad viena ir kita mums yra gražu dėl neišraunamo sentimento gimtosios aslos žemei, bet ne dėl estetinių kvalifikacijų. Paliekant šią metaforą noris pastebėti, kad Antano Vaičiulaičio kūriniai labai smarkiai išsiskiria iš kitų savo stilistiniu tobulumu ir formaline kultūra apskritai. Kuomet dauguma mūsų jaunesnės kar­ tos beletristų tebeužsiiminėjo sentimentaliu gimtojo kaimo ideali­ zavimu, toli gražu nepasiekdami nei Jono Biliūno, nei Krėvės, nei Vaižganto lygio, Vaičiulaitis nuosekliai ir sistemingai pasiekė Vaka­ rų Europos rašytojo formatą, nepasiduodamas populiariai „grįžimo į kaimą" idėjai (kuri iš esmės buvo nesąmoningas atsilikimo idealiza­ vimas) ir savo kūryboje išlaikydamas lietuvišką charakterį. Italijos vaizduose (Antanas Vaičiulaitis, Italijos vaizdai, Stuttgartas: Lux, 1949) Vaičiulaitis ir toliau lieka ištikimas savo keliui. Čia dar labiau išryškėja jo estetizmas, klasicizmas ir stiliaus bei kalbos tobu­ lumas. Vaičiulaitis, kaip nuoseklus estetas, skeptiškai žiūri į laiko srovės nešamą kasdienišką gyvenimą ir dievina nuo laiko nepriklausiančią, bet gyvą meninę formą. Gamtą Vaičiulaitis stebi ne­ suinteresuoto stebėtojo akimis, ieškodamas spalvų bei momentų, vertų amžinos egzistencijos menų pavidalu, štai „Terracina", vienas nuostabiausių knygos fragmentų. Jame Vaičiulaitis prisimena vieną savo išvyką „į mažą italų miestelį, kurio vardas Terracina". Aske­ tiška ramybė ir pasakojimo vientisumas pagauna ir stebina skai­ tytoją savo klasišku tyrumu, santūrumu ir gyvos tikrovės atmosfe­ ra. Antai Odisėjos epizodų fone Vaičiulaitis aprašinėja šėlstančią gaivalingą jūrą - neramios kasdienybės simbolį. Sunku būtų rasti 221

kitur pavyzdžių, kur senovės reminiscencijos būtų taip gerai sujung­ tos su nenumalšinamu kasdienybės pulsavimu. Yra tik vienas Paulio Valėry sonetas, pavadintas „Hėlėne" ir vaizduojantis Homero gra­ žiąją Eleną, paverstą žvaigžde viršum Graikijos salų, kuriame seno­ vės prisiminimai panašiai atgyja ir sustingsta mūsų sąmonėje am­ žinu savo pavidalu. Vaičiulaičio klasicizmas savo būdu ir prasme yra grynai humanistinis. Jo humanizmas reiškiasi didele kultūros ir apskritai žmogiškos kūrybos meile. Kartais jis net paties žmogaus nepastebi. Nuvykęs Florencijon Vaičiulaitis nesidomi jos kasdienybe ir turbūt nepastebi to, ką Walt Whitman matė keliaudamas per vieną gausiai apgyventą miestą, bet kažin kur vienuolyno prieblandoje sustingsta prieš Ghirlandaio ir Andrea del Castagno Paskutiniąsias Vakarienes. Skaitydamas Italijos vaizdus tiesiog stebiesi, kaip Vaičiu­ laitis galėjo taip tobulai išsaugoti savo kalbą. Tarytum jis ir dabar tebegyventų Lietuvoje ir nuolatos semtųsi naujos medžiagos savo tėvų tarmėje. Lietuvių kalba Vaičiulaičio lūpose yra nepaprastai to­ bulas instrumentas. Ja išgaunami tonai yra tokie spalvingi ir niuan­ suoti, kad vargu kas jam galėtų šia prasme prilygti. Vaičiulaičio sakiniai stebina savo logika ir tobula konstrukcija. Jis lygiai gerai naudojasi ir trumpais, vos iš kelių žodžių susidedančiais sakiniais, ir komplikuotais periodais. Jo sakinys yra gyvas organizmas, kuria­ me niekas nemiršta: nei prasmė, nei sąranga, nei poezija, nei muzika. Meistriškai naudodamasis įvairiarūšiais sakinių sujungimo būdais, visapusiškai išnaudodamas žodžių tvarką ir jų fonetines savybes, Vaičiulaitis sukuria reto darnumo stilistinius kompleksus. Kai kur - nuotaikai atkurti - jis vartoja vien trumpučius sakinius, stengdamasis laikytis kraštutinio taupumo principo. Kaip antai, lankydamas Romos kapines, jis sustoja prie anglų poeto Johno Keatso kapo ir užfiksuoja kartu ir vaizdą, ir nuotaiką: Vazelėje ant kapo įmerkta lapų ir raudonų gėlių. Iš tų dviejų pušų prikrito kankorėžių. Viršum, pro medžių viršūnes, mėlynuoja dangus („Ant vandens išrašytas vardas", p. 82).

Skaitytojas, manau, atleis recenzentui, kad jis čia nedavė smulkios Antano Vaičiulaičio knygos analizės. Aš čia tenorėjau išreikšti savo džiaugsmą, kad ir mūsų tautinės tragedijos metais tebėra rašytojų, atkakliai kovojančių dėl lietuviškojo žodžio estetinės kultūros ir neaukojančių vidutiniškumo dievams. 1949

222

VALENTINA

Pastabos antrosios laidos proga

Pirmoji Antano Vaičiulaičio romano Valentinos laida išėjo 1939 me­ tais. Taigi šią antrąją laidą (Antanas Vaičiulaitis, Valentina: Romanas, antroji pataisyta laida, [Schongau]: Venta, 1951) nuo pirmosios skiria ilgas ir gausus įvairių negandų šešiolikos metų tarpas. Po tiekos me­ tų skaitydami mes dažnai nebeatpažįstame knygų, kitados reiškusių naujus ir didelius pasaulius; jos sensta ir miršta kaip žmonės. Vietoje fantastiškų šalių terandame nykios teatrinės butaforijos liekanas; vietoje gyvų žmonių - Musėe Grėvin figūras; vietoje gamtos - kapi­ nes ir iššalusius sodus po nevikriai nupieštu išblukusios dekoracijos dangum. Valentina tvirtai atlaikė sunkų šešiolikos metų bandymą ir išliko gyva. Ir šiandien nuo pat pirmųjų puslapių ligi pabaigos, balsas prie balso, tema prie temos dėstosi šios skaidrios estivalinės simfonijos žodžiai: peizažų lapai neapkritę dulkėmis; vargonai ūžia po skliau­ tais; vėžiautojų balsai ir lempos skamba ir šviečia sutemose. Literatūros teorijos vadovėliai reikalauja, kad romanas charak­ terizuotų epochą, išskirdamas tai, kas „amžina", tipinga, neatsitik­ tina. Valentina taip pat yra epochinis romanas, tik jo epocha yra ne istorinė, bet psichologinė. Valentinoje autorius tarytum sąmoningai neduoda beveik jokio realistinio kolorito - nei aiškiai apibrėžtos vie­ tos, nei laiko - norėdamas labiau išryškinti jokia chronologija nesu­ varžytą epochą (nors skaitytojas ir nutuokia, kad tai Suvalkija apie 1930 metus). Tai yra grynosios jaunystės epocha. Ji turi specifines formas ir sąvokas, specifinį pasaulėvaizdį, mažai ką bendra tetu­ rintį su normaliu gyvenimo supratimu. Tos specifinės sąvokos čia ir tegalioja. Valentina yra jaunystės kūrinys apie jaunystę, skirtas taip pat jaunystei. Žmogus, nepastebėjęs savo jaunystės ir negyve­ nęs Hamsuno Viktorijos, Akuraterio Samdinio bernioko vasaros ar Alain-Fournier Le Grand Meaulnes nuotaikomis, nesupras ir šios to­ limos nuo realybės vasaros intermedijos prasmės. Ir Alphonse'o de Lamartine'o Graziella, ir Andrė Gide'o La porte ėtroite, ir pagaliau 16-894

223

Hamsuno Viktorija stovi žymiai arčiau kasdienybės, jos problemų ir tradicijos. Visi šio romano epizodiniai personažai teturi grynai ornamentinę reikšmę. Išdėstyti pavieniui arba kompozicinėmis grupėmis, jie vei­ kia ne daugiau negu antraeilės paveikslų figūros. Pagrindiniai roma­ no aktoriai - Antanas ir Valentina - iš esmės yra irgi tik nuotaikos. Kartais jie rodosi lyg būtų paimti iš XVIII amžiaus tapybos - Hu­ berto Roberto Debarcadere fantastinės figūros arba Fragonard'o Fon­ taine d'amour jaunuoliai. Jie nėra kaip Immensee Rheinhardt ir Elisa­ beth, du vedyboms pribrendę jaunuoliai. Jų tarpusavio santykis dar neturi nieko bendra su fatališka kūnų trauka ir noru realizuotis. Tai greičiau tik tragiškai pasibaigusi jausmų ir išgyvenimų žaismo inter­ medija vasaros fone. Vaičiulaitis gerai moka operuoti savo perso­ nažais. Parenka tinkamą foną, gražiai išdėsto, nors kartais jų veiks­ mai nėra pakankamai motyvuoti, net ir šiame nimfiškame romano gyvenime. Tokiu laikytinas romano finalas su ežeru, audra, vienuo­ lyno bokštu ir mirtį skelbiančiu varpu, kuris galėtų tikti aristokra­ tiškos Franęois Boucher idilijos pabaigai. Vos keliais brūkšniais nupieštas klebonas, vitražinis veidas, taip pat gyvas tik meninio komponento gyvybe, kartais atrodantis taip, lyg būtų tik šios knygos iliustracija. Ir vėl kartais kaip klodeliško vasaros vidudienio apytamsių interjerų faunas, pasislėpęs vargonų muzikos pilnuose šventoriaus medžių lapuose. Pirmajai romano laidai pasirodžius, kritika prikišo Vaičiulaičiui laiko ir vietos kolorito stoką. Mano supratimu, kritikai klydo, nes romane veikiančiųjų asmenų interesai nesiekia tradiciškai suprasto kolorito. Jie gyvena pakeltoje nuo žemės realybėje, ir kažin ar rea­ listinis kolorito inventorius nebūtų sudarkęs visos šios jaunystės poezijos. Aišku, Hermano ir Dorotėjos vario raižinio aštrumo ir ryš­ kumo koloritas romaną būtų pastatęs visais galimais matavimais išreiškiamoje realybėje ir suteikęs daugiau realistinės jėgos, bet dėl to būtų visiškai pasikeitęs pats romano pobūdis. Labai didelę reikšmę knygoje turi gamta, kuri čia galėtų būti rašo­ ma didžiąja raide. Veiksmas ir personažų likimas Valentinoje yra es­ mingai susiję su gamta. Kartais net ir nebeaišku, kur baigiasi gamta ir prasideda žmonės. Gamtos išgyvenimas ir jos tarytum suabsoliuti­ nimas yra taškas, kuriame Vaičiulaitį pasiekia Hamsuno romanų įta­ ka - Fano ir Viktorijos. Tačiau gamtos panaudojimo literatūros veika­ le požiūriu Vaičiulaičiui daug artimesnis būtų prancūzų romanistas 224

Franęois Mauriac, kuris peizažinius elementus derina prie savo per­ sonažų psichologinės būsenos. Vaičiulaitis Valentinoje yra vienas pačių geriausių mūsų literatū­ ros peizažistų ir žanrinių tapytojų. Be abejo, tapybos terminas čia turi tik reliatyvios vertės, nes kurdamas Vaičiulaitis naudojosi kito­ kiais matavimais negu tapytojai. Vaičiulaičio stilistinis instinktas ir smulkiausių žodžio bei sakinio niuansų jautimas dažnai stebina skaitytoją. Ir Valentinoje kiekvienas mažiausias pasažas turi savo „choreografiją", kiekvienas žodis žino ne tik savo vietą, bet ir judesį bei spalvą. Žodžiai ir sakiniai nebėga pirmyn, besipjaudami su prasme, kaip avinų banda, nežinanti kur sustoti (o tai labai dažnai pasitaiko mūsų naujausių beletristų dar­ buose), bet klauso kiekvieno autoriaus mosto. Baigiant dar būtų galima pridurti, kad Valentina yra vienas iš nedaugelio mūsų dailiosios prozos darbų, parašytų ne vien pat­ riotizmu, tradicija ir savosios žemės meile, kaip mūsų senųjų klasikų veikalai, bet intelektualine kultūra plačiausia šio žodžio prasme. Parafrazuojant Aistį būtų galima pasakyti, kad tai yra ne vien tau­ tiečio, bet ir žmogaus kūrinys. 1952

HENRI KO RADAUS KO GRĮ ŽI MAS

Mūsų literatūros kritikos, kaip ir pačios literatūros, savotiškos tra­ gedijos priežastis - kad jos nuo pat kūdikystės turėjo eiti sunkią baudžiavą tautinio renesanso kovose ir todėl neturėjo pakankamai laiko atsidėti specifinėms savo srities problemoms. Minėtoms ko­ voms pasibaigus ir prasidėjus laisvo gyvenimo epochai, ar tai iš per didelio uolumo, ar tai negalėdama užmiršti anų garbingų kovų dėl tautos egzistencijos, mūsų literatūra ir kritika nesugebėjo atsižadėti anai epochai būtino sąlygiškumo ir tolesnėje savo veikloje naudojosi tais pačiais metodais. Kaip tik dėl to mūsų literatūros kritika nesu­ gebėjo išbristi iš vaiko amžiaus ir dar šiandien privalo tęsti skurdžią neūžaugos egzistenciją. Vertindama su didžiausiomis nuolaidomis, pripažindama tik už patriotizmą arba tariamą gilumą (Vydūną, Mo­ tiejų Gustaitį), mūsų literatūros kritika, su negausiomis išimtimis, virto tuščiu plepėjimu arba motyvų registravimu (poezijoje) ir tipo­ logine klasifikacija bei turinio atpasakojimu (beletristikoje), visiškai apleisdama esmines formos bei literatūrinės technikos problemas. Taigi šių dienų kritikas stovi visiškoje tuštumoje. Būdamas, be to, dar ir nepageidaujamas elementas, literatūros priešas, gadinantis absoliutinės taikos mėgėjų nervus, jis stovi prieš sunkiai išsprendžia­ mą uždavinį - atstatyti sujauktą šios srities terminiją, rekonstruoti sąvokų integralumą ir iš naujo įtikinti publiką. Otatai įmanoma bus atlikti tik per keletą ar keliolika įtempto darbo metų. Paskutinių dvejų ar trejų metų laikotarpiu literatūriniams klausimams skirtuo­ se spaudos puslapiuose skaitytojas turėjo progos stebėti pamažu besivystantį konfliktą tarp dalies rašytojų bei skaitytojų iš vienos pusės ir kritikos iš kitos pusės. Skaitytojai instinktyviai pasidavė sąly­ gų padiktuotam reikalavimui - visa, kas tik lietuviška, vertinti palan­ kiai, taikant patriotinį vertinimo metodą. Tūli rašytojai irgi prisitaikė prie publikos skonio ir aktyviai įsijungė į kovą už reikalavimų suma­ žinimą. Recenzentų bei kritikų kėdes, pasinaudodami padėtim, už­ ėmė nekvalifikuoti žmonės, pasiruošę viską su didžiausiu entuziaz­ mu vertinti, ši nespecialistų invazija sujaukė ir taip jau silpną mūsų 226

literatūros kritiką, paversdama ją beprasmio superliatyvizmo kra­ tiniu. Be to, jie smarkiai dezorientavo publiką. Iš jų sužinojome, kad viskas pas mus yra europinio arba pasaulinio dydžio (poetai, aktoriai, dailininkai). Dėl to mums dabar ir iškyla labai savotiška kritikos formos problema. Teigiamos prasmės žodžiai taip susidėvėjo, kad dabar kiekvienas rašytojas, pavadintas tik geru, turi rimto pagrindo įsižeisti, ši kritikos formos problema, man rodos, ypač sunkiai spren­ džiama Henriko Radausko Strėlės danguje (Henrikas Radauskas, Strė­ lė danguje: Eilėraščiai, Chicago: Vytautas Saulius, MCML) atveju. Esant dideliam kokybiniam skirtumui tarp šios ir daugelio silpnų paskutinio meto poezijos knygų ir atsimenant, kad pastarosios spau­ doje buvo gerai arba labai gerai įvertintos, Radausko poezijai įver­ tinti reikėtų vartyti žodynus, ieškant supersuperliatyvinės prasmės žodžių, nes vertinti, pavyzdžiui, tik gerai reikštų - sulyginti jį su anais poetais, štai kodėl reikėtų visų pirma atstatyti tikrąją žodžių prasmę mūsų kritikoje. Panašiems nesusipratimams išvengti ir buvo parašyta ši recenzijai kiek per ilga įžanga. ** * Recenziją pavadinome „Henriko Radausko sugrįžimu" ne atsitikti­ nai, bet norėdami pabrėžti neįprastai ilgą laiko tarpą nuo pirmojo eilėraščių rinkinio Fontanas, išėjusio prieš penkiolika metų (1935). Reikia čia pat pastebėti, kad Fontanas nebuvo tinkamai įvertintas, neteisingai nustumtas į antrąjį planą, tuo tarpu daugelis žymiai silp­ nesnių knygų naudojosi nemažu pasisekimu. Recenzentai paminėjo poeto estetizmą, jo formalistines tendencijas ir nutilo. Taigi įvyko savotiška tragikomedija, kurios protagonistas buvo nuotaika, vieš­ patavusi apie 1935 metus mūsų poezijoje. Prieš penkerius metus pasi­ rodęs istoriškai svarbiausias Jono Kossu-Aleksandravičiaus poezijos rinkinys Eilėraščiai (ir kitos jo knygos) tebebuvo kone absoliučiai do­ minuojantis punktas, šio rinkinio įtakoje vyko poezijos atnaujinimo darbas, kuris tačiau netrukus pradėjo išsigimti ir suktis tuo pačiu ratu. Kossu-Aleksandravičius, Brazdžionis, Miškinis ir Salomėja Nė­ ris buvo beveik absoliutūs padėties šeimininkai. Publika ir ištisos ar­ mijos poetų buvo taip įsibėgėję adoruodami sentimentalinę poezijos žaliavą bei kaimą, kad niekas nė girdėt nenorėjo palyginti ramaus žodžio, koks buvo Henriko Radausko Fontanas. Ir taip ši knyga, pate­ tiškai tariant, nuskendo viską naikinančiame aukštaitiško lyrizmo potvynyje. 227

šios dienos akimis žiūrint, savo epochoje Fontanas tvirtai stovi ant kojų ir formalinėmis savybėmis, ypač poetinės technikos prasme, yra neabejotinai aktualesnis už ne vieną daug garsesnę to laiko kny­ gą, kurios šiandien tegali būti vertinamos kaip tuščias ekspresionis­ tinis balastas. Fontano netiesioginė propaganda grįžti prie solidesnės formos buvo taip pat prasminga. Tarp kita ko, neteisingai buvo su­ prastos bei interpretuojamos ir Jono Kossu-Aleksandravičiaus Eilė­ raščių tendencijos, nes juk ir šioje knygoje estetizmas bei nuosaikus formalizmas užėmė dominuojančią vietą. Tačiau Kossu-Aleksandravičius labiausiai išpopuliarėjo ir veikė epochą savo lyriniu spalvin­ gumu, bet ne palinkimu į estetizmą ir formalizmą. Istoriškai imant, Fontanas, po Jono Kossu-Aleksandravičiaus Eilėraščių, užima vieną iš svarbesnių estetinio formalizmo reakcijos (prieš formos palaidu­ mą) postų. Pastebėtina, kad Radauskas iki šios dienos liko ištikimas savo poetikai bei estetikai, tuo tarpu dauguma ano meto ekspre­ sionizmo adeptų persimetė į kitą kraštutinumą ir pasidarė tradicinės poezijos šalininkai. Aukščiau minėtas penkiolikos metų tarpas yra įdomus ir pačios Henriko Radausko poezijos charakteristikai. Pir­ miausia jis liudija poetinio talento realumą ir pačios poezijos atspa­ rumą laikui. Tiek laiko nesirodęs, dažnas poetas pastebėdavo, kad jo eilėraščiai yra seniai kitų „parašyti" ir nebėra prasmės rodytis. O Radauskas, atvirkščiai, savo naujuoju rinkiniu įrodo, kad jo po­ ezija tebėra „aktuali" ir pakankamai gerai atlaiko praeinančių metų potvynius ir atoslūgius.

Iš Strėlės danguje muša labai subtilus ir keistas kvapas. Išsidėsto prieš akis fantastiški peizažai; lengvai, neliesdamos kojomis žemės, praslenka įvairios formos; pajūriu eina mergaitė, rausvomis kojomis mindžiodama kriaukles ir žoleles; ant stalo šviečia lempa, ir pernai miręs piemenukas meškerioja paupy. Ir patį poetą tegalima įsivaiz­ duoti einantį tuo pačiu pajūriu, pakeliantį ūžiančią kriauklę prie ausies ir klausantį; negalintį niekam padėti, niekieno pagalbos ne­ prašantį ir neprijaukinamą kaip katės. Toks yra pirmas įspūdis. Tik geriau įsiskaičius akivaizdžiau iškyla jo poetinio pastato konstruktyvinės dalys, jo tendencijos, jo ars poetica. Radausko ars poetica pačia bendriausia prasme galime laikyti pir­ mąjį rinkinio eilėraštį „Dainos gimimas", kuriame nuostabiai gražia 228

poetine forma išreikšta ir jo poetinė pasaulėžiūra, ir jo, kaip poeto, misija: Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos, Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta, Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą, Ir skamba medyje melodija tyli, O aš klausausi jos ir užrašau smėly, Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju, Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos (p. 7).

Kaip matome, pirmiausia Radauskas atsisako poezijai svetimų uždavinių, kaip tautos vedimas, vykdymo ir skelbia tiesiog kinietišką nesuinteresuotumą ne jo sferoje esančiais dalykais, šia prasme įsijungdamas į „amžinosios poezijos" tradiciją, kurioje lygiai gerai tinka ir kinas Li Tai Po, ir persas Nizami, ir amerikietis Poe, ir paga­ liau airiai Hopkins bei Yeats. Apskritai imant, šiame savo eilėraš­ tyje, vaizduojančiame dainos gimimą, t.y. pačios poezijos koncepciją, Radauskas suformuluoja ir išreiškia du labai reikšmingus jopoezijoje momentus: a) estetizmą ir b) konsekventiškai iš pirmosios tezės kylan­ tį nesuinteresuotumą. Tai ir yra du pagrindiniai taškai, sąlygojantys ne tik poeto laikyseną, bet ir jo poezijos techniką bei formą apskritai. Iš šių dviejų postulatų kyla ir estetizmo srovei (ars gratia artis) po­ ezijoje charakteringas formos pabrėžimas, išbaigtumas, puošnumas, palinkimas į simetriją ir objektyvinį vaizdavimo būdą. Radauskas savo poezijoje pasirodo kaip nuoseklus šios srovės adeptas, gerai įsisąmoninęs visus jos privalumus bei pavojus: jis su nepaprasta kantrybe ir atkaklumu kovoja su medžiaga tol, kol ji pavirsta forma. Savo estetizmu ir formalizmu artimiausiais Radauskui poetais mes laikytume rusų akmeistus bei estetizmo poezijoje tėvą Thėophile'į Gautier, cituojamame ketureilyje išreiškusį formalistinį estetiz­ mo idealą: Point de contraintes fausses! Mais que pour marcher droit Tu chausses, Muse, un cothurne ėtroit. „L'Art", Ėmaux et Camėes 229

Šis cothurne etroit reiškia pirmiausia griežtai apibrėžtą ir tik dide­ lėmis pastangomis nugalimą formą. Medžiagos atsparumas įparei­ goja labiau susikoncentruoti, o griežtas apribojimas verčia atsisakyti neesminių kūriniui dalykų: trumpai tariant, kiek galint mažesniame žodžių skaičiuje sutalpinti kiek galint daugiau poezijos. Radauskas, būdamas nuoseklus estetizmo šalininkas, savo poezijoje ir naudo­ jasi daugiau ar mažiau apibrėžtomis formomis. Jo eilėdara, ritminės schemos, sąskambiai, net eilėraščio „piešinys" dažniausiai remiasi klasiškosios poetinės harmonijos bei instrumentacijos dėsniais. Ir jo kalba yra savotiškai šalta, bendrinė, mažokai individualizuota ir la­ bai taisyklinga. Tačiau reikia pabrėžti, kad jo klasicizmas yra gana reliatyvus ir kad poetas beveik niekur ištisai nesilaiko griežtai nusta­ tytų taisyklių. Ir kai nori pacituoti grynai klasiškos formos ir nuo­ taikos pavyzdį, pamatai, kad tatai padaryti nėra taip lengva. Neskai­ tant „Homero jaunystės", „Vasaros pietuose" ir dar vieno kito, tėra tik vienas pavyzdys, tinkamas šiamreikalui, būtent šiek tiek „puškiniškas" transformuotų klasiškų poetizmų gausus eilėraštis „Pūga": Žiema atrišo savo maišą Ir beria sniegą iš dangaus, Ir pūga viską taip sumaišo, Kad negali atskirt žmogaus Nuo arklio. Ir nereik atskirti, Geriau iš viso nematyt, Kaip bėga juokdamies į mirtį Ir žmonės, ir arkliai, mergyt (p. 86).

Vienas iš lanksčiausių ir lengviausiai valdomų Henriko Radausko poetinės technikos elementų yra rimas. Rimo problemai lietuvių lite­ ratūroje esant kaip ir nenagrinėtai (jei neskaitysim vieno kito labai bendro ir abstraktaus vadovėlinio apibrėžimo), labai sunku iš esmės kalbėti šiuo klausimu. O sunku dėl to, kad niekas iki šiol lietuvių poezijoje dar nenustatė norminės rimų skalės su galimų digresijų nu­ rodymais, kuria būtų galima naudotis (teigiama ar neigiama pras­ me) kaip baze konkrečius pavyzdžius nagrinėjant. Šiai problemai nu­ šviesti Henriko Radausko Strėlė danguje duoda daug medžiagos, nes jo eilėraščiuose randame aibes atmainų. Pats poetas linksta į tikslų rimą, tačiau, mūsų nuomone, jam geriau skamba nevisiškai tikslus (teoriškai) rimas, kur dviejų elementų derinys turi daugiau laisvės ir jo poezijos vaizdams charakteringos „disonanso dvasios". 230

Radausko poezijos vaizdų konstrukcijoje, jų ritmikoje, spalvose bei jų deriniuose vyrauja vadinamosios „disonanso estetikos" prin­ cipas. Šioje srityje, visiškai priešingai jo klasicistinėms tendencijoms, eilėraščio statyboje poetas nesiskaito su natūraline logika, galimybių pasaulį išplečia iki begalybės ir pačiuose vaizduose siekia naujos „disonanso harmonijos". Štai trejetas pavyzdžių iš Strėlės danguje: Dvi žvaigždės, dvi dėmelės menkos, Mirgėjo pro gauruotą mišką, Ir jų plonutės, šviesios rankos Žaliais lašais aptaškė viską. Paskui jos tyčia ėmė kristi, Staiga ant debesio sustojo, Ir, prisiminę kūdikystę, Žili miškai nusišypsojo. „Dvi žvaigždės", p. 63 Kiekvienas tavo plaukas kaip žvaigždė, Man pro pirštus tekėdamas, mirgėjo, Ir kaip auksinė didelė katė Per krūmus mėnuo į medžioklę ėjo. „Pirmoji naktis", p. 42 Lavoninėj numirėlis rėkdamas pabunda. Jis sapnavo chirurgo chalatą ir peilį. Seselės kambary vakarykštės rožės Byra žuvims ant baltų akių. Gėlių krautuvėj miega pavasaris. Mėsinėj miega raudoni jaučiai. Jūreivių sapnuos miega šokėjos. Transformatoriuos miega srovė. „Lunatikas", 2-3 strofa, p. 100

Ta pačia proga norisi pažymėti, kad panašios konstrukcijos vaiz­ dų įpilietinimas bei sukūrimas yra reikšmingiausias visų - nuo sim­ bolizmo iki siurrealizmo - poezijoje įvykdytų revoliucijų laimėjimas. Dar keletas žodžių dėl Radausko formalizmo. Iš tradicijos daug kas jį laiko absoliučiu formalistu, t.y. idėją aukojančiu technikai po­ etu. Tačiau šitokia nuomonė yra grynas nesusipratimas. Faktiškai 231

jo formalizmas remiasi tik iš estetizmo kylančiu išbaigtumo bei si­ metrijos pamėgimu ir tiesioginio reiškimosi vengimu poetinėje kū­ ryboje. Idėja (siužetinis, prasminis ir sąvokinis poezijos turinys) ir forma (minėtų elementų meninė inkarnacija) sudaro integralią vi­ sumą poezijos veikale. Atmetus idėją, liktų beprasmės poetinės tech­ nikos priemonių schemos. Nesant formos, tebūtų negyvas žodžių kratinys. Dėti lygybės ženklą tarp formos ir technikos sąvokų poe­ zijoje yra tokia pati nesąmonė, kaip ir klasiškąją formą laikyti forma apskritai. * * *

Strėlės danguje tematinę apimtį sąlygoja poeto estetizmas ir vengimas angažuotis poezijai svetimoje problematikoje. Tačiau, nežiūrint šio fakto, kur ne kur prasimuša autoriaus asmeninė pasaulėžiūra, kuri yra labai panaši į jo poetinę pasaulėžiūrą, būtent: estetizmas ir savo­ tiškas skepticizmas. Eilėraštį „Homero jaunystė" galima būtų laikyti, žinoma, sąlygiškai, viena iš poeto įsivaizduotų idealaus gyvenimo versijų, jau Fontane paskelbęs netikėjimą pasauliu ir tikėjimą pasaka, jis ir šiandien tebestovi „šalia" pasaulio: Vos liesdamas daiktus ir žmones, Aš laikausi pats už savęs Ir einu be dangaus malonės Per pasaulio gatves. „Laiškai sau pačiam", p. 18

Arba: Vakaras. Nereikia nieko, Tik sėdėti ir žiūrėt, Kaip ta saulė mus palieka, Ir lyg vakaras žėrėt. Taip sėdėti ir žiūrėti Be jokios, jokios minties Ir jau nieko nenorėti, Nieko, nieko, net mirties. „Vakaras", 1 ir 4 strofa, p. 74

Iš savo asmeninio gyvenimo poetas praleidžia tik keletą labai siau­ rų bruoželių ir labai dažnai pasitenkina objektyviniu už jo stovinčių daiktų vaizdavimu. Štai dėl to jo poezijoje, kaip ir moderninėje ta­ pyboje, dominuoja peizažas, šios tematikos eilėraščiuose Radauskas 232

Cėzanne'o šaltumu derina spalvas, atrenka, pergrupuoja ir sudinamina sudėtinius peizažo elementus ir pašalina nereikalingą meno kūriniui tikroviškumą („Lietus", „Peizažas", „Pilnatis"). Tačiau ge­ riausi, mūsų nuomone, Radausko eilėraščiai yra tie, kur jis, dažniau­ siai pavasario arba vasaros nakties fone, labai šykščiai ir atsargiai reiškia savo lyrines nuotaikas. Iš jų ypač išskirtini: „Vakaras", „Pa­ vasario naktis", „Mergaitė pajūry", „Naktis", „Dainos gimimas", „Kaštanas pradeda žydėt", „Mergaitė bėga į mišką", „Primavera", „Aš nieko nežinau" ir „Vasaros nakties sapnas", kurį čia cituojame ištisai: Vakare, man beveik užmigus, Kai dar šviečia lempa šalia, Bet ant stalo jau miega knygos Ir medinė varlė žalia, O kažkur apačioj, pas kaimyną, Senas laikrodis din din din, Man pakvimpa pražydę kmynai, Ir jų kvapas artyn ir saldyn. Aš matau, kaip ilsis pjovėjas: Žydros akys žalioj žolėj, Ir girdžiu, kaip vasaros vėjas švilpiniuoja jo skrybėlėj. Aš matau, tarytum pro rūką: Man mosuoja ranka trapi Pernai mirusio piemenuko, Meškeriojančio paupy. Jis mane nusimaudyt kviečia, Plonas balsas šaukia mane, Ir numirėlių saulė šviečia \ jo veidą mano sapne (p. 84).

Tai tikrai puikus eilėraštis, toks tyras ir permatomai skaidrus, įdomi ir jo techninė pusė. Ypač gerai panaudotas vadinamasis sin­ kopinis metras, susidedantis iš įvairių pėdų (jeigu iš viso čia apie pėdas galima kalbėti) ir paremtas vienodu loginių kirčių (sutam­ pančių su gramatiniais kirčiais) skaičium ir tarimo logika. Atskirai dar pažymėtini eilėraščiai „Girtuoklis grįžta namo", „Ne­ ištikimas mylimasis", „Paprastos dainos", „Jūrininko iškeliavimas", „Sniegas", „Gėlė ir vėjas", „Senelės darbai", „Lunatikas", „Praeivis", 233

„Senis", „Sugrįžimas" ir t.t. Visi jie atkreipia dėmesį savo originalu­ mu ir solidžia forma. Iš silpnesnių paminėtini: „Vasara", „Bronzinio Orfėjaus daina", „Kelionė į pragarą", „Vėjas ir lietus", „Malda į blon­ dinę", „Šventė parke", išskyrus paskutinę strofą, kurios aliteracijos negali neatkreipti skaitytojo dėmesio. Čia pat pastebėtina, kad visi šie eilėraščiai tik lyginant su geraisiais yra silpnoki ir kad Radaus­ kas niekur nenusileidžia iki to lygio, kokį mes vadiname bloga poezija. * * *

Beveik nė vienas recenzentas neapsieina neaptaręs tikrų ar tariamų įtakų. Kokios gi įtakos turėjo lemiamos reikšmės Radausko poetinei evoliucijai? \ šį klausimą sunku atsakyti nerizikuojant smarkiai su­ klysti, ypač turint galvoje daugelio recenzentų padarytas šios rūšies klaidas. \ šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti pats autorius. Viena aišku, kad Radauskas yra išėjęs stiprią naujosios poezijos mokyklą. Be estetizmo, simbolizmo, futurizmo, siurrealizmo, ekspresionizmo ar net dadaizmo pamokos sunku būtų Šiandien įsivaizduoti ne tik Henriką Radauską, bet ir apskritai poetą. Homero gadynė yra seniai praėjusi, gadynė, kada tiesiog iš žemės išaugdavo genialūs poetai. Kaip Balio Sruogos poetų karta mokėsi iš rusų simbolistų ir iš dalies iš Nietzsches, taip Radausko poetų karta, bent tie, kurie nepasitikė­ jo savo homerišku genijum, mokėsi iš Poe, Baudelaire'o, Maliarmė, Rilkės, Hofmannsthalio, Valėry, Apollinaire'o, Jesenino, Pasternako, Mandelštamo, Cocteau ir t.t. Tik, žinoma, ne visi lygiai gerai mokė­ jo pasinaudoti jų pamoka. Specialiai ieškant įtakų, galima būtų už­ tikti viena kita Romances sans paroles ar Fetesgalantes gaida. Olaikantis detektyvinio metodo ir smulkmeniškai anketuojant, pavyzdžiui, bū­ tų galima kalbėti apie neginčijamą Radausko „Melancholijos" pasku­ tinio dvieilio panašumą su Lamartine'o „Le coquillage au bord de la mer" antrosios strofos dvieiliu! Bet šitoks metodas veda prie absur­ do: argi nejuokinga kalbėti apie Lamartine'o įtaką Radauskui. Strėlės danguje autorius yra išgyvenęs ir specialesnę įtaką. Mūsų manymu, nemažos įtakos bus jamturėjusi impresionistinė ir poimpresionistinė tapyba bei skulptūra (Ėcole de Paris). Kaip bendrą bruožą galima nurodyti savotišką klasicizmą (a la Picasso, Matisse, Maillol) ir spal­ vinės bei kompozicinės darnos pajutimą. Tarp minėtų mokyklų kai kurių meistrų darbų ir Radausko poezijos būtų galima išvesti, žino­ ma, abstrakčiai, ne tik formalinės, bet ir tematinės paralelės, bet tai jau nebetelpa trumpos recenzijos rėmuose. 234

Kritika retai kelia klausimą, kokių įtakų pasisekė išvengti. O tai yra labai įdomus klausimas. Ne mažiau įdomus ir atsakymas. Ra­ dauskas yra vienintelis savo kartos poetas, išvengęs tiesioginės ar netiesioginės rusų poeto Sergejaus Jesenino įtakos, kuri suvaidino labai abejotiną vaidmenį daugelio mūsų poetų karjeros pradžioje. * * *

Dar vienas įdomus klausimas - koks yra Radausko poezijos ir pa­ čios naujausios, t.y. jaunesnės už jį, kartos poezijos santykis. Atsa­ kymas labai paprastas ir natūralus: aiški opozicija. Radausko estetizmas, jo poezijos nesuinteresuotumas arba tiesiog kamerinis pobūdis sunkiai derinasi su naujosios kartos, susiformavusios dabar daug kieno akcentuojamame „apsupime" bei persekiojamo žmogaus filo­ sofijos įtakoje, palinkimu angažuotis. Naujausioji poezija yra krizės ir netikrumo išauginta, o Radausko poezija susiformavo stabiliza­ cijos laikotarpiu, pastovių vertybių dvasioje. Laikantis chronolo­ ginės logikos ir norint šią knygą įstatyti istorijos rėmuosna, reikėtų ją nukelti ton epochon, kurioje Radausko tendencijos (poezijoje) buvo dominuojančios. Duoklę savo epochai atiduoda visi. Tūlas ga­ lėtų prikišti, kad jo poezijoje nėra to, už ką būtų galima kovoti, vadi­ nasi, idėjinio momento. Taip. Bet toks priekaištas nepakeičia pačios poezijos, šiais laikais mūsų kritikoje smarkiai įsipilietinęs priekaiš­ tas, kad per maža patriotinės tematikos eilėraščių (nors jis ir ilgisi „prarasto rojaus"), būtų tuščia ir iškilminga formulė butaforinę, netikrą kovą mėgstančio žmogaus, kuris sapnuoja grįžimą namo ir, sapne priverstas kovoti gyvybės kaina, nubudęs džiaugiasi, kad vis dėlto jis yra Amerikoje. Grįžtant prie santykių temos pabrėžtina, kad opozicinis santykis poezijoje ne mažiau reikalingas ir prasmingas negu valstybės reikalų tvarkyme. Šis santykis galbūt ir garantuoja įvairiaprasmę poezijos evoliuciją. Yra tačiau vienas punktas, kur siekimai visiškai sutampa, būtent: bet kokia kaina išlaikyti poezijos, kaip estetinės kūrybos, nepriklau­ somybę ir apsaugoti nuo publicistinės infliacijos. 1951

235

R A UDONI BATUKAI , arba J URGI S S A V I C K I S

Pirmoji Jurgio Savickio novelių knyga Šventadienio sonetai išėjo 1922 metais (rodos, Berlyne), t.y. tais pačiais metais, kaip ir Vinco Krė­ vės Šiaudinėj pastogėj. Vinco Krėvės knyga tuojau susilaukė visuo­ tinio įvertinimo ir jos autorius buvo pripažintas lietuvių literatūros klasiku. Tuo tarpu Jurgio Savickio Šventadienio sonetai, pasipuošę šauniais vakarietiškais drabužiais, praėjo visiškai nepastebėti ir nie­ kam nereikalingi. Vadinasi, Savickio knyga pasirodė nelaiku, kitaip sakant, laiku, bet tai mūsų literatūroje labai dažnais atvejais reiškė „nelaiku". Savickis nesilaikė beveik privalomos tuomet (ir šiandien!) atsilikimo nuo savo epochos distancijos ir buvo nubaustas, kam drį­ so pasirodyti dar ne visiems lietuvių literatūros „seniesiems" klasi­ kams savo pagrindinius veikalus išleidus. Aš visai čia nemanau iro­ nizuoti nei Vaižganto, nei Krėvės, tik noriu konstatuoti patį faktą, kad jų kūrybą normalios visuotinės literatūros istorijos chronologi­ jos prasme tektų nukelti beveik į Balzaco laikus. Savickio šventadienio sonetai pas mus būtų buvę „laiku" tik apie 1930 metus. Žiūrint iš šiandien turimos didesnės laiko ir tam tikra prasme erdvės perspektyvos, debiutinis Savickio veikalas mūsų naujosios beletristikos peizažo horizonto linijoje stovi kaip mil­ žiniškas medis neaiškios ir gana skurdžios augmenijos plotuose. Šventadienio sonetai buvo, galima sakyti, pirmas realus lietuvių dailiosios prozos kontaktas su Vakarų literatūra, pirmas literatūrinis šuolis iš balanos gadynės, atnešęs Europoje vykusių literatūrinių revoliucijų atgarsius ir džiaugsmą. Bet mūsų klasikai tų revoliucijų nepastebėjo. Keistas dalykas! Man ir šiandien tebeatrodo, kad toks Krėvė ku­ bizmo, futurizmo ir įvairiarūšio ekspresionizmo siautėjimo laikais buvo jau veterano amžiaus sulaukęs. Tačiau datos kalba visai ką ki­ ta. Marcel Proust, James Joyce, Franz Kafka yra tik šiek tiek vyresni arba vienmečiai. Dėl šio labai savotiško neskubėjimo kalti ne vien patys mūsų klasikai. Faktiškai jie tik pakluso literatūrinės raidos 236

kontinuiteto dėsniui, kuris nepakenčia spragų, ir XXamžiaus pra­ džioje sukūrė tai, kas kitur buvo daug anksčiau padaryta. Taigi Savickis buvo pirmasis mūsų prozininkas, mėginęs sulau­ žyti aukščiau minėtą apgaulingą „istorinę iliuziją" ir atsistoti ant savo epochos platformos. Adomas Jakštas, nepermaldaujamas bet kokio modernizmo prie­ šas ir tradicijų saugotojas, recenzuodamas šventadienio sonetus paste­ bėjo, kad autorius (Savickis) nors ir turįs talento, bet klaidžiojąs pavojingais modernizmo šunkeliais. Nuo šios recenzijos praėjo ne­ maža laiko. Išėjo Ties aukštu sostu, Atostogos, Truputis Afrikos, Kelio­ nės, bet Savickio „situacija", t.y. jo santykis su publika, mažai tepa­ sikeitė. Iš esmės buvo pasilikta prie jakštiškosios tezės. Vėlesnieji Savickio vertintojai visuomet pabrėždavo jo aristokratiškumą, sti­ liaus kultūrą, originalumą, bet taip pat, nors ne taip aiškiai, jo nerei­ kalingumą mums, mužikų vaikams. Tačiau dauguma jį vertino vien tik etiketo sumetimais, vadinasi, kaip jiems nesuprantamą ir jų inte­ resų sferon neįeinantį reiškinį: „Kas žino, o gal jis ko nors ir vertas?" Nedaug aiškesnė Savickio situacija ir šiandien, Raudonų batukų pasirodymo metais. Ir šiandien Savickio kūryba tebėra Bjaurusis ančiukas mūsų literatūros tvenkiny. Ieškant gilesnių čia ką tik nurodytos Bjauriojo ančiuko situacijos priežasčių, tektų tūkstantąjį kartą priminti ir kaltinti amžiais mums nepalankią istorijos mūzą Klio, vertusią mus šimtais atvejų išlikti tik atsilikimo kaina ir taip sukūrusią nesugriaunamą argumentą prieš modernizmą, argumentą, kurį mes taip dažnai naudojome ir tebenaudojame. Dėl to mes ir esame tokie atsargūs, perdėtai atsargūs. Lietuviška sermėga, kitados herojiškai atsilaikiusi prieš svetimuo­ sius ir niekados savo tautos neišdavusi, nepadėta laiku į muziejų, nepriklausomo gyvenimo laikais dažnai mus saugojo ir nuo kul­ tūros. Savickio kūryba kaip įtartinas dalykas neišvengiamai turėjo į ją atsimušti. Be to, Jurgis Savickis priklauso pirmai ir paskutinei mūsų rašytojų kartai, kuri susiformavo europinės kultūros dvasioje ir, nepriklausomybę atgavus, kontakto su šia kultūra nenutraukė, nes turėjo šiam reikalui pakankamai priemonių. Tuo tarpu pirmo­ sios nepriklausomos Lietuvos rašytojų kartos minėto kontakto ne­ beturėjo, o atramos, bent iki naujų ryšių sudarymo, turėjo ieškoti kitur. Dviprasmiškas šūkis grįžti atgal į kaimą turėjo didelį pasi­ sekimą ir išaugino nepriklausomybės epochoje dominavusį mieste gyvenančio kaimiečio tipą, kuris, valdžios remiamas, patriotizmo 237

vardan gana sėkmingai kovojo su įvairiais keliais prašmugeliuojama Vakarų Europos dvasia ir kultūra. Šioje atsilikimo dramoje taip pat žymų vaidmenį suvaidino nuolatos brukamos lenkų romantizmo seniai mirusios idėjos ir bekraujų šešėlių bei simbolių miglose ir budistinėje stagnacijoje skendinti Vydūno filosofija, naikinusi rea­ lybės pajutimą ir raginusi garbinti abstrakčią „amžinąją ugnį", rizi­ kuojant niekad nepajusti tikrosios - šaltiniai, iš kurių ištisos kartos sėmėsi dvasinės stiprybės. Čiurlionio tapyba, Herbačiauskas ir Balio Sruogos kontratakos nepajėgė sulaikyti šios atavizmo bangos - ir ji išsiliejo daugelio mūsų smegenyse. Ir padariniai, kaip visiems žino­ ma, buvo gana liūdni: savąją kultūrą mes vertinome tik kaip žodį, kaip mitą ir kiekvieną naują, realią kultūrinės kūrybos apraišką nai­ kinome ikonoklastų įnirtimu. Šitokiame fone išėjęs Jurgis Savickis ir negalėjo tikėtis geresnio sutikimo. Jis buvo ir liko panašus į susišukavusį inteligentą, kaimo purvynuose besikankinantį. Savickio likimą mūsų literatūroje gerai galima palyginti su likimu jo paties personažo - fleitininko Žiogo, stoikiškai baigiančio dienas tarp niekuomet jo nesupratusių kai­ miečių. Jurgis Savickis nieko bendra su kaimu neturi. Tik atsiminimai, kažkada matyti spektakliai. Jis yra apsisprendęs disidentas, savo kultūros pobūdžiu priklausąs retai pas mus bepasitaikančiam bur­ žuazinės inteligentijos tipui. Savickio intelektualinis lopšys, galima sakyti - tėvynė, yra Europa, arba toji epocha, kurioje Stravinskio muzikos, Picasso tapybos, Renė Clairo filmų ir poezijos revoliucijų fone pražydo ir išsigimė buržuazinė kultūra. Jo gerokai oportunistinė filosofija, vengianti vadinamųjų „prakeiktų" problemų, jo idea­ las - kultūringas ir skeptiškas žmogus - dar ryškiau pabrėžia ryšį su minėta epocha ir jos kultūra. Savickio, kaip rašytojo, laikysenoje nieko nebėra iš romantiškai suprastos šios profesijos atstovų pozos. Jis yra greičiau vienas iš tų, kurie parausta, pavadinti rašytojais ar poetais, kuriems, Jeano Paulhano žodžiais tariant, „atrodo, kad neįmanoma būti garbingu lite­ ratu, nejaučiant pasibjaurėjimo pačia literatūra". Titulo ir realybės galima disharmonija yra aktuali kiekvienam rašytojui. O pas mus per didelis literatūros meilės akcentavimas ne kartą reiškė talento stoką. Tačiau vėlgi tenka pabrėžti, kad Jurgis Savickis yra kone vienintelis europietiško tipo rašytojas mūsų literatūroje. 238

***

Po šių bendrų pastabų norėtųsi bent akies krašteliu žvilgterėti, ką gi konkrečiai naujo davė mūsų prozai Jurgis Savickis. Atsakymas trumpas ir aiškus: Savickis atliko pirmąją lietuvių dailiosios prozos reformą, pradėdamas naują „poklasikinę" jos epochą, kuri dar ir šiandien tebėra gyva kasdienybė. Savickio reformos esmę sudarė trys momentai: a) mūsų dailiosios prozos pakėlimas iš pusiau etno­ grafinės literatūros į grynosios literatūros rangą; b) tradicinių etni­ nių personažų pakeitimas bendrai žmogiškais ir c) atkreipimas dė­ mesio į formos problemas. Senieji mūsų beletristai, kaip Vaižgantas, Žemaitė, „nurašinėjo" lietuvišką buitį, maža ką nuo savęs tepridedami. Viską jiems diktavo tradicija ir natūralūs ryšiai su aplinka, kurie buvo virtę beveik aiš­ kiai apibrėžtomis formulėmis. Jurgis Savickis įėjo į mūsų literatūrą ir buitį visiškai kitu būdu. Vietoj natūrinės senųjų estetikos Savickis atnešė naują teoriniais samprotavimais pagrįstą estetiką. Nepripa­ žino modelio neliečiamybės ir „matė kitaip", t.y. savomis, nebe tra­ dicijos akimis. Savickis yra griežtas antinatūralistas, nepripažįstąs gamtai jokių grožinių kvalifikacijų, o beveik visi mūsų senieji yra gamtos vaikai ir jos garbintojai. Kūrybinio proceso metu jis yra dau­ giau panašus į teatro režisierių, organizuojantį savo spektaklį, negu į tradicinį lyriką. Savo noveles „organizuodamas" Savickis pirmiau­ sia pakeičia senas „dekoracijas" ir senovinį „apšvietimą". Sceno­ vaizdis irgi naujas - miestas. Jam visiškai teisingai priklausytų vie­ nintelio autentiško miesto ir jo žmogaus vaizduotojo vardas lietuvių literatūroje. Keturvėjininkų miestas tebuvo butaforija, tradicinių banalybių rinkinys, svajonių miestas, pasaka. Jurgio Savickio mies­ tas arba miesto kultūros ar jo pseudokultūros atspindys jo vaiz­ duojamoje tikrovėje yra tikras, ekspresionistinėmis linijomis pagy­ vintas, su visomis epochos spalvomis ir nuotaikomis. Tai nėra vien miesto ilgesys, kurį sukeldavo nublukę rusiški romansai arba neuž­ mirštamos Sons les toits deParis prieblandos, Albert Prėjan ir Annabella. Tai yra miestas, stovintis šiapus, ant žemės. Metaforiškai išsireikšdami, galėtume tvirtinti, kad vienintelis miestas Lietuvos teritorijoje tuomet ir buvo tik Savickio knygose. Novelėse, kurių veiksmas vyksta kaimo aplinkoje, Jurgis Savickis davė ir keletą labai ryškių gamtovaizdžių. Jų spalvos ir linijos iš esmės skiriasi nuo ankstesnių šios rūšies pavyzdžių mūsų litera­ tūroje. Jis ir čia yra daugiau dekoratorius negu aprašinėtojas. Ir tų 1 7 .-8 9 4

239

dekoracijų ne daugiau negu reikia jo rodomai dramai. Jų nuotaika suderinta su personažo psichologija. Fleitininkas Žiogas, žiemos vakaro peizaže nematydamas saulės, mąsto: „Prožektorius netvarkoje!" Lygiai taip jis būtų galvojęs, dar tebegrieždamas „Žydriosios tulpės" teatre. Kitur, ypač jo vakaro peizažuose, tiek daug linijų ir spalvų žaismo, kaip ekspresionistiniame paveiksle. Ir viskas, rodosi, čia tebekvepia šviežiais dažais, bet ne gamta. Ypatingą dėmesį Jurgis Savickis skiria formos problemai. Sis da­ lykas ilgą laiką mūsų literatūroje nebuvo judinamas. Praktiškai nė laiko neturėta šiems klausimams. Savickis kone pirmas (jei neskaity­ tume Igno Šeiniaus) nueina formalistinių eskperimentų keliu mūsų dailiojoje prozoje. Visi didieji mūsų literatūros stilistai - Donelaitis, Valančius ir iš dalies Vaižgantas su Krėve - savo stilių susikūrė instinktyviai, jokiais eksperimentais ar samprotavimais nesiremdami. Savickis, priešingai, sąmoningai ieško ir stengiasi sukurti savo paties intepretacijai tinkamą instrumentą. Senųjų mūsų literatūros stilistų charakteristikai pakaktų tradicinės Buffono formulės, o kal­ bant apie Savickio stilių reiktų dar pridėti, kad stilius yra dar ir tam tikra kultūra. Kitaip sakant, net ir jo personažai kalba, elgiasi ir gyvena „stilingai", ne tradicijos, bet tam tikros kultūros ar pseudokultūros „motorizuoti". Savickis šiuo požiūriu ypač iškeltinas dar ir dėl to, kad visa mūsų posavickinė beletristika pasižymėjo totaliu stiliaus nejautimu. Tik re­ tos išimtys - Petras Tarulis (Mėlynose kelnėse), Antanas Vaičiulaitis, Petras Cvirka, Vincas Ramonas, Pulgis Andriušis ir dar vienas kitas neleidžia šiam tvirtinimui virsti griežta taisykle. Daugeliu atvejų te­ galima būtų kalbėti tik apie patriotinį, sentimentalinį, romantinį, rea­ listinį ir dar kitokį, bet ne apie individualų Xar Ystilių. Galima net būtų tvirtinti, kad visa mūsų literatūros istorija, nuo pačių jos šaknų, paženklinta stilistinio dekadanso, nes vargu kas vėlesnėje mūsų literatūroje galėtų prilygti Donelaičiui ar Valančiui kaip stilistai. Jurgis Savickis, be abejo, lietuvių literatūros istorijoje priklausys prie didžiųjų (mūsų mastu) stilistų, nes jo balsas buvo ir pasiliko Vienišas, nepamėgdžiojamai autentiškas, kokie vieniši ir nepamėg­ džiojami buvo Kristijono Donelaičio ir Motiejaus Valančiaus balsai. Sunku būtų kalbėti apie Savickio pasaulėžiūrą. Jisai savo novelėse ją kaip tik galėdamas slepia. Vis dėlto galima teigti, kad pasaulė­ žiūrinį jo pagrindą sudaro tam tikra estetizmo rūšis. Estetiniai mo­ tyvai yra ir jo etikos normos. Kiekvienas jo kūrybinio pasaulio aktas 240

yra daugiau ar mažiau subordinuotas estetiniam momentui. Gyve­ nimas jam tėra teatras, cirkas, pramogų vieta su gerai ir blogai vai­ dinančiais aktoriais, su įdomiomis ir mažiau įdomiomis situacijomis. Jam mažai įdomūs „kiti" jo stebimųjų dramų ar komedijų motyvai, išskyrus konstruktyvinius. Savickio humanizme taip pat žymiai dau­ giau estetinių argumentų negu artimo meilės ar užuojautos. *** Po ilgos atostoginės intermedijos, kurią sudarė jau minėta kelioninė literatūra, Savickis šiais metais išleido naują novelių rinkinį Raudoni batukai (Jurgis Savickis, Raudoni batukai: Novelės, Brooklyn: Gabija, 1951). Tai žymus įvykis mūsų literatūros gyvenime, ir ypač šiais jos nuosmukio metais. Ši plona knygelė verta platesnės kritikos, bet mes ją atidėsime patogesnei progai ir pasitenkinsime keliomis pastabomis. Rinkinyje išspausdintos šešios novelės: „Klevienė", „Nukryžiuo­ toji", „Mėnesiena", „Jono Graužos nuotykiai", „Kapinėse" ir „Rau­ doni batukai", parūpiną ir visos knygos pavadinimą. Paliesime čia tik penkias, mūsų galva, pačias būdingiausias: „Ka­ pinėse", „Nukryžiuotoji", „Mėnesiena", „Jono Graužos nuotykiai" ir „Raudoni batukai". Pirmojoje autorius parodo šiurpią savo mate­ rialistiniu šaltumu menschliches Elend dramą mūsų kaimo gelmėse. Veiksmo ekspozicijoje Savickis supažindina su pagrindiniais perso­ nažais, parodydamas visus juos prie duobės kaimo kapinėse, visam vaidinimui realybėje jau pasibaigus. Fonas - kontrastingai nykus peizažas: Dvi moterys su gobtuvais, du vaikai, kunigas pryšakyje, duobkasiai, sulindę į duobes, ir dar keli pripuolamai asistuoją žmonės, kaip ir mes. Drėgnas, raudonas molis. Duobė. Išsiskiria balti moterų gobtuvai ir baltas kunigo drabužis. Kūdrelė. Joje atsimuša mėlynas dangus ir plaukia balti debesėliai, laivai. Tolimesniame kapinių kampe yra palaidoti vien tik nusižudėliai, nekrikštai, pančiais pasikorę bernai ir kiti iškrikėliai. Ten vien jaunos drebulaitės, joms ten patogiau - daugiau vietos, jos ošia ten daug garsiau savo skambiais lapais. ši iškrikėlių zona yra apkasta giliu grioveliu, kad neįvyktų klaida. Tarytum kokie apkasai, paruošti mūšiui (p. 92).

Toliau autorius pasakoja ir rodo, kaip pats buvo įsimaišęs vieno­ je iš šios dramos peripetijų, susitiko su pagrindiniais personažais, kurie čia yra: jauna kaimietė, ištekėjusi už kuprio, jos vyro tėvas, 241

žiaurus despotas, ir raktas, panašus į sulenktą virbalą. Savickis rodo, kaip šis primityvus žmogus (tėvas), savo tamsumo ir rakto pade­ damas, beviltiškai kovoja prieš nepermaldaujamą santarvę, žmonos, sūnaus ir marčios sudarytą prieš jį, ir pagaliau, Savickio žodžiais tariant, griūva kaip žiauraus determinizmo ir istorinės bei socialinės logikos auka. Tai yra faktiškai to paties Vaižganto ar Krėvės vaiz­ duojamo gamtos žmogaus portretas. Tik į jį pažiūrėta iš kito taško ir kitais matais jis čia matuojamas. Ne tradicijos paneigimas nužudo Savickio personažą, bet žmogiškų aistrų susikirtimas. Savickis sa­ vojo personažo neidealizuoja. Jis jam yra baisus primityvas, ir visi šio žmogaus veiksmai jam tėra įdomus spektaklis. Savo reagavimo būdu Savickis čia stovi arčiau Maupassant'o ar Flaubert'o negu Krėvės ar Vaižganto. Dar toliau jis stovi nuo daugelio antraeilės ar trečiaeilės reikšmės mūsų buities vaizduotojų, kurių rankose Vaiž­ ganto ir Krėvės tradiciniai tipai labai dažnais atvejais virsta tautinių ansamblių šokėjais. Pasakoja Jurgis Savickis lakoniškai, šaltai, nesuinteresuotai, ta­ rytum mėgintų tik įvairias mizanscenas ir ieškotų sunkiai išgau­ namos harmonijos, aiškiai žinodamas, kad moralisto ar sociologo šešėlis sunaikintų ir taip sunkiai sugaunamą grožio iliuziją šioje niaurioje istorijoje, nes jos personažai „laidoja žmogų, sugrįžę vėl imsis lauko darbų". „Nukryžiuotosios" pagrindinė tema nėra ekskursija į Prancūziją, kaip gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti. Faktiškai tai yra ekskursija iš tragiškai pilkos kasdienybės, mažas spindulys pikto voro materialis­ tiniame tinkle laikomos moters gyvenime. Jos giliai paslėptos, vos te­ suvokiamos svajonės staiga ima ir realizuojasi, bet po to ir vėl reikia grįžti į tinklą. Nors Jurgis Savickis kiekviena proga ir dievagojasi nesąs psichologas ir dvasios gyvenimo analizė esanti tik specialistų reikalas, jis čia pasirodo kaip gilus „mažojo žmogaus" žinovas. Iš šito pažinimo ir kyla jo keistai švelni nuotaika, kurios negalėtum geriau pavadinti, kaip tik optimistiniu pesimizmu. „Mažojo žmogaus" moters restorane sutiktas fatas, savotiškas voleur d'ėtincelles, visų jos dvasioje prisikaupusių skurdo įvaizdžių fone iškyla iki laimės simbolio ir svajonių realizavimosi aukščio. Visa ši novelė, man rodos, švelni ir tyra kaip vakaras impresio­ nistiniam paveiksle, kaip naktis Esterelio kalnuose. „Mėnesiena" yra pati „mopasaniškiausia" Jurgio Savickio novelė. Ji yra taip pat vienas pačių meistriškiausių šio žanro kūrinių. Banalus 242

siužetas, banalūs personažai. Viskas banalu. Bet taip pat ir meist­ riška. Ji gerokai primena daugelį Maupassant'o novelių, vaizduo­ jančių šventadienines jaunų valdininkų iškylas ir pikantiškas meilės avantiūras, kurios dažniausiai taip pat prasideda: „Jis buvo tarnau­ tojas Paštų ministerijoje. Ji - modistė viename madų salione..." ir t.t. „Mėnesiena" irgi panašiai prasideda. Bet Jurgis Savickis iš banalybės pilkumos ir beprasmiškumo ją iškelia į meno kūrinio aukštumas. Tai lyg ir parodomoji novelė. Savickis tarytum stovi estradoje ir moko, kaip su stilistinės ir konstruktyvinės magijos pagalba iš nieko galima padaryti meno kūrinį ir dar kartą priversti publiką tikėti: „Ji buvo viskas. Ji buvo nuotaika." „Jono Graužos nuotykiuose" Savickis pirmuoju asmeniu pasakoja savo herojaus išgyvenimus mažame Pietų Lietuvos miestelyje tik grįžus iš užsienio. Tai, galima sakyti, graudi ir lyriška istorija, kurią autorius tačiau papasakoja šiek tiek humoristine dvasia. Ograudi ši istorija yra dėl to, kad tai yra ne vien tik Jono Graužos, bet ir dauge­ lio iš mūsų grįžimas, - grįžimas visų tų, kurie, kaip ir Jonas Grauža, išvengė „šiltos vietos" ir vedybų su ruse Olga, kuri „savo žirklėmis ir savo fasonu būtų iškirpusi kaip kokį žmogeliuką iš nudėvėto popierio". Graudi ji yra ir dar dėl vieno dalyko, būtent, kad visus šiuos grįžusius sūnus palaidūnas sutikdavo familiarios ir vaizdo nykumui būtinos nepriklausomo gyvenimo pradžios miestelių kiaulės. Pasinaudodamas Jono Graužos nesėkme (visi traukiniai yra išėję), Jurgis Savickis piešia kasdieniškas šio ramaus miestelio scenas karš­ tą vasaros dieną. Tie nykūs vaizdai ir yra pats įdomiausias dalykas visoje novelėje. Skaitant stebiesi autoriaus pastabumu ir be galo šilta piešinio linija, savo skambėjimu išliejančia visą šio peizažo ilgesį ir liūdesį. Pagrindinė novelės tema - senos meilės istorijos atomazga - šiuo­ se rėmuose palieka kartų blukimo jausmą. Antraštinė knygos novelė „Raudoni batukai" skamba kaip šviesus prisiminimas iš dar šviesesnės impresionizmo epochos. Ji skamba šiandien kaip savotiškas disonansas, kaip per daug šviesi spalva tamsiame šių dienų littėrature noire fone. Dabartiniamskaitytojui sun­ ku net beįsivaizduoti, kad Savickio vaizduojama epocha realybėje būtų egzistavusi - be rūpesčių, be skausmo, be konvulsijų. Šiandien mes šią novelę galėtumėm pavadinti - žinoma, ironiškai, - fantasti­ ne, nes jos šviesa mūsų prie tamsos pripratusiom akimįgyja fantazi­ jos vertę. O realybė visuomet tamsoka. Todėl, be kita ko, „Raudoni 243

batukai" yra dar ir puikus anos optimistinio dekadanso epochos dokumentas, praskleidžiantis labai charakteringos jai diplomatinės komedijos absurdiškumą, komedijos, kurią mes dažnai laikėme ar buvome priversti laikyti rimčiausiu dalyku. Šią komediją (nors ji nėra pagrindinė novelės tema) Savickis rodo be mažiausio varžymosi ar baimės nusikalsti diplomatiniam protokolui: pavasario veikimas legalizuoja viską, net ir diplomatiją! Aukščiau minėtu dokumentu „Raudoni batukai" virsta ne dėl specialios autoriaus tendencijos, bet, priešingai, dėl jo nesuinte­ resuotumo ir ištikimybės estetinės kūrybos principams. „Raudonuose batukuose" Jurgis Savickis dar kartą pasirodo esąs neginčijamas impresionistinės atmosferos sukūrimo meistras ir bene autentiškiausias lietuvių ekspresionistinis impresionistas, nors visą Savickį būtų sunkoka patalpinti šios literatūrinės sektos rėmuose. Vė­ lesnieji mūsų impresionistai, arba tiksliau - rašytojai, davę impresio­ nistinių bandymų, nesugebėjo atsisakyti didžiųjų šios srovės meist­ rų štampų. Jų personažai, nuotaika ir spalvos tebuvo smulkesni tų štampų variantai. Impresionistinius išgyvenimus jie dažniausiai in­ terpretavo tuo pačiu, tik kiek palaužytu realistiniu instrumentu, kalbinių bei stilistinių priemonių specialiai šiam tikslui pritaikymu mažai tesirūpindami. Savickio stilius, priešingai, rūpestingai išstudi­ juotas, sugeria visas jo nuotaikas, visas emocijas ir, kontaktuodamas su skaitytoju, visa savo jėga išsilieja sąmonėje. * * *

Perskaičius knygą paaiški, kad Savickis ir čia liko ištikimas savo ke­ liui, kokį jis buvo pasirinkęs šventadienio sonetuose ir Ties aukštu sostu. O ištikimybė yra didelis dalykas. Ji ypač aktuali mūsų naujo­ joje literatūroje. Beveik visi mūsų novatoriai, jaunystėje kovoję už naujas literatūrines teritorijas, nepervirtę per keturiasdešimt, padarė atgailas, užsiaugino akademikų barzdas, paruošė tobulas pozas bū­ simo paminklo biustui ir atsistojo kandidatų į amžinybę eilutėje. Vadinasi, jie „susiprato". Jurgis Savickis ligi šiai dienai pasiliko už akademinės ribos, nes neįsirašė į esamos tvarkos pranašų skaičių ir nei savo epochos, nei savo prigimties neišdavė. Nepavirto Savickis nė tuo, ką mes vadiname klasiku. Jis kaip buvo, taip ir pasiliko iš esmės antiklasiškas, laisvas ir neštampuotas. 1951

244

PASKUTI NI S JURGIO SAVI CKI O ŽODI S

Lemtis pasirūpino, kad Jurgis Savickis nebegrįžtų į šventąją Lie­ tuvą, kurios vaizdą jis ilgai nešiojosi svetur ir kurį, galima sakyti, kone pomirtiniu titulu, literatūrinio palikimo forma grąžina savo tautai paskutiniame kūrinyje - romane šventoji Lietuva. Savickio mirtis nebuvo visai netikėta. Ji buvo jaučiama visose nuotaikose, visuose žodžiuose. Nekrologai jam buvo parašyti iš anksto - toks pomirtinis buvo kai kurių apie jį rašiusiųjų tonas. šventojoje Lietuvoje ir ypač jos atsiradimo aplinkybėse slepiasi ne­ maža asmeninės ir rašytojiškos šio mohikaniškos prigimties vienišojo tragedijos dalis. Tai yra paskutinis atsikėlimas ringe, paskutinis ele­ gantiškas mostas ir kritimas; paskutiniai elegantiškos tarpkario epo­ chos ir kovos dėl žodžio formos atgarsiai. Reikia pabrėžti, nors tatai ir šiek tiek paradoksu dvelktų, kad Jurgis Savickis lietuvių litera­ tūroje „mirė" du kartu. Du kartu išėjo į literatūros teatro sceną ir abu kartu pralaimėjo. Pirmą kartą jis buvo šiek tiek per ankstyvas. Tary­ tum lengva naujosios architektūros linija liūdnoje miestelio aikštėje su mediniu šuliniu vidury ir lūšnomis aplink. Tai buvo šventadienio sonetai ir Ties aukštu sostu, tai buvo Vakarų Europa. Antru kartu Sa­ vickis prabilo savo nuolatinio likimo draugams - emigrantams. (Jis pats buvo amžinas emigrantas ir daugeliu prasmių.) Bet ir šiuo atveju jam teko kiekvienam gyvam žmogui skaudus artisto be publikos vaidmuo. Finansinių aplinkybių verčiamas Jurgis Savickis dalyvavo novelės konkurse ir buvo nugalėtas ciniškos pilkumos. Intelektuali­ nėmis jėgomis raumenų nenugalėsi, ir situacija visuomet bus komiš­ ka. Iš jau po mirties paskelbtų korespondencijos fragmentų sužino­ me, kad Jurgis Savickis dalyvavo ir visiems gerai žinomame romano konkurse, kuriame jis turėjo nusilenkti vienai iš keisčiausių mūsų literatūrinio gyvenimo anomalijų - rašytojui, kuriančiam veikalus, specialiai skiriamus versti į svetimas kalbas. Bet dabar šie dalykai nebeturi jokios reikšmės. Savickis pradėjo aukščiau bet kokių materialinių interesų esančią egzistenciją. 245

Jurgio Savickio romano šventoji Lietuva (Jurgis Savickis, Šventoji Lietuva: Romanas, Memmingen: Tremtis, 1952) dekoracija ir veiksmo vieta - Lietuvos provincija po 1905 metų nepavykusios revoliucijos. Tai šventoji Lietuva, dažniausiai, iš romantiško pasišovimo, mūsų pro­ senolių taip vadinama. Bei mūsų prietelių lenkų (p. 5).

Tokia scenovaizdine remarka prasideda Jurgio Savickio romanas. Po šitokio įvado skaitytojas laukia senų pažįstamų - lietuviškojo pei­ zažo atributų. Bet tai tik ironija, lyriška autoriaus ironija. Jurgio Sa­ vickio romano Lietuvoje beveik nieko nėra šventa. Be kita ko, ten ir lietuvių maža. Pirmiausia Jurgis Savickis rodo gerokai nulietuvėjusio (gyvenimo būdo ir psichologijos požiūriu) dvarininko šeimą, Lietuvoje gyvenančius rusų administracijos pareigūnus bei kitokius svieto perėjūnus ir dar trejetą neaiškios tautinės orientacijos kunigų. Prielaida, kad realūs personažų modeliai būtų kalbėję lietuviškai, taip pat būtų netvirta, šičia ir atsiskleidžia Savickio ironijos prasmė. Tai yra juokas pro ašaras, labai tolimu atgarsiu susiliečiąs su Go­ golio juoku. šventoji Lietuva iš visų Savickio knygų stovi arčiausiai realybės, nors jo vaizdavimo būdas ir čia tebėra impresionistinis, škicinis. Au­ torius atsistoja gal pirmą kartą ant žemės ir imasi vaizduoti jau nebe epochos stilių ar ritmą (kaip savo ankstyvose novelėse), bet pačią epochą. Visi mūsų beletristai, vaizdavę intensyviausių kovų dėl tautinės bei kultūrinės nepriklausomybės epochą, kuri tęsėsi nuo Aušros ligi 1918 metų, neišvengė tam tikro tendencingumo dozės. Jų veikalai turėjo ryškią politiškai patriotinę orientaciją. Viskas buvo rodoma atgimimo sąjūdžio šviesoje. Savickis šventojoje Lietuvoje yra pesimis­ tas. Tos šviesos, kurią matė kiti, nė ženklo. Ir man rodos, kad jis čia arčiau tiesos. Kultūristoriškai imant, šventoji Lietuva yra epochos dokumentas, iš kurio galima vaizdžiai suprasti, kodėl net patiems besąlygiškiausiems patriotams 1918 metų sprendimas atrodė sapnas; Meniniu požiūriu šventoji Lietuva yra žymiai silpnesnė už kitus Jurgio Savickio veikalus. Viskas čia, rodos, palikta eskizine forma. Tai daugiau juodraštis negu užbaigtas veikalas. Dalių ryšys silpnas, o neretais atvejais ir dirbtinis. Tai nėra modernioje literatūroje varto­ jamas kontrastinis derinys, šis romanas verčia dar sykį pakartoti, kad Savickis yra gimęs novelistas. Ne vienas perskyrimas galėtų būti laikomas atskiru savarankišku dalyku, žinoma, išmetus labai 246

jau netvirtą rišamąją medžiagą. Negali atsikratyti minties, kad auto­ rius kleboną Borisevičių verčia gaminti labai gudrios konstrukcijos laiptus vien tik tam, kad paskui galėtų nukelti nuo stogo Akcentavičiaus žmoną. Arklio tramdymo scena arba kad ir visas moters ant stogo fragmentas iš esmės yra visiškai atskiri dalykai, ir visi auto­ riaus priraišioti jungiamieji siūlai yra silpni. Stilistinės Jurgio Savickio priemonės didesniame veikale (tiesa, čia jos ir silpnesnės) gerokai nublanksta ir net ima varginti kaip nuola­ tinis mirgėjimas ir spalvų kaitaliojimasis, jog net imi ilgėtis nuobo­ desnio pasakojimo. Taigi ir stilistine prasme Šventoji Lietuva laiky­ tina juodraščiu, neišbaigtu veikalu. Dažnai pasitaikantys kalbiniai nelygumai sunkiai bepateisinami stilistinės ekspresijos argumentais. Čia pat norėtųsi paskelbti vieną gana rizikingą mintį, būtent, kad romano žanrui mažai betinka laužytos linijos stilius bei dikcija. Ro­ manas šiandien turi būti organizuotas ir vientisas kaip viduramžinė katedra. Romanas yra lyg ir mokslinis veikalas, turintis naudotis neišvengiamomis „antiestetinėmis" banalybėmis, kaip įvairios isto­ rinės pastabos, koloritinė inventorizacija ir t.t. Savickio žmonės šventojoje Lietuvoje yra kiek kitokie. Visi jie stovi arčiau natūros ir jų psichologiniame piešinyje netrūksta „akademi­ nių" linijų. Visi jie daugiau suinteresuoti šia žeme ir nebeprimena po svietą klaidžiojančių teatrinių personažų. Atskirai pažymėsime situacijas. Dažnai jos yra nepaprastai origi­ nalios, kartais net mistiškos, o jų motyvai - karamazoviŠki. Bet Sa­ vickis taip ir palieka viską kaip klausimą. Ir klausimas jau nebebus atsakytas. Taip ir liks šis jo romanas kaip didelio paveikslo eskizas, kuriame piešinio anglis nustelbia ploną spalvų sluoksnį. 1953

247

NEGRĮ ŽUSI O S ŪNAUS PALAI DŪNO DI ENORAŠTI S

Jurgis Savickis gyveno ir mirė elegantiškai: tylus, vienišas, rezer­ vuotas, atokiai nuo dienos didvyrių keliamo triukšmo, bandęs gy­ venti savo, t.y. žmogaus, ne vien patrioto, gyvenimą. Otai nėra taip lengvai pasiekiamas dalykas mums, kaimiečių vaikams, miestą, t.y. pasaulį, pirmą kartą pamačiusiems nuo tėvo linų vežimo, anot vieno mūsų poeto, ir ypač kad tas miestas ir tas pasaulis buvo dažniausiai ne miestas ir ne pasaulis, bet Ukmergė arba Biržai. Sakau ne vien patrioto turėdamas galvoje Savickio pastangas išsiplėšti iš primity­ vios egzistencijos, kurioje asmeninis gyvenimas tebėra laikomas neginčijamai bendruomenine nuosavybe. Savickis išėjo iš giminės ir dėl to dažnai buvo nesuprastas, laikomas atskalūnu. Bet jis neišėjo iš tautos. Faktiškai jis iš giminės perėjo į tautą. O tai yra du gerokai skirtingi dalykai. Giminė tačiau niekuomet neužmiršta. Ji atleidžia tik tiems, kurie grįžta nugalėję pasaulį. Savickis pasaulio neužka­ riavo, tik jame gyveno. O ką kalbėjo, kalbėjo tik saviesiems. Tai kaipgi jam tada atleisti? štai neseniai vienas žymus mūsų literatūros kritikas, recenzuoda­ mas generolo Raštikio atsiminimus ir ta pačia proga prisimindamas mūsų šičia aptarsimą Jurgio Savickio knygą Žemė dega (Jurgis Savic­ kis, Žemė dega, Chicago: Terra, 1956-1957), primygtinai teigė, jog tai esanti tuščia knyga. Tai, be abejo, sąmoningas ar nesąmoningas gi­ minės keršto ir niekuomet neužmiršimo reiškinys. Kodėl gi toji kny­ ga tuščia? Ogi todėl, kad Savickis, nepriklausomos Lietuvos diplo­ matinio korpuso narys, palyginti mažai tesidomi politika arba, kitais žodžiais sakant, Savickis diplomatas užleidžia vietą Savickiui pa­ prastam piliečiui, besirūpinančiam savo žemiškojo gyvenimo smulk­ menomis. štai jo nusikaltimas! Mūsų nuomone, geriau gyvas, nors kartais ir nuodėmingas žmogus, negu niekur ir niekuo nenusikalstantis fantošas. O dėl pačios Savickio knygos, jos įdomumo centras mums yra kaip tik ten, kur prasideda jo „nusikaltimas" arba ano kritiko nurodomas „tuštumas". 248

Tad kas gi yra toje, anot to aukščiau užsiminto žymaus kritiko, tuščioje Jurgio Savickio knygoje? Argi iš tikrųjų ji yra taip tuščia? Jeigu žmogų laikytume tuštuma, tai ji tikrai būtų tuščia. Tuo tarpu mums, priešingai, žmogus yra vienintelė pilnybės sąlyga. Iš Savickio knygos kalba neabejotinai gyvas žmogus. Žanriniu požiūriu Žemė degayra memuarinis dienoraštis, apiman­ tis maždaug dešimties metų laikotarpį - visą karų, okupacijų, išvietinimų ir koncentracijos lagerių periodą, pavertusį griuvėsiais ne tiktai miestus, bet ir žmones. Autoriaus dėmesys tačiau sukoncent­ ruotas ne į tuos didžiuosius įvykius, nors jis juos ir nuolat mini, bet į paprastas kasdienybės smulkmenas, kitaip sakant, į patį gyvenimą, kuriame lygiai tiek pat reikšmės turi ir karas, ir iš sodo žemės iškas­ tas baltais marškinėliais vilkintis pilvūzas vabalas. Tai yra tarytum kokia „mažoji" šio didelių įvykių fono istorija, nereikalingo ir nieko nelemiančio žmogaus akimis žiūrint: toli, pačiose paskutinėse inci­ dentą stebėjusios minios eilėse stovėjusio kuklaus praeivio liudiji­ mas. Karas Savickį iš tiesų pavertė nereikalingu žmogum: be namų, be aiškaus užsiėmimo ir beveik be tikslo. Skaitydamas šiuos užrašus matai, kaip diena iš dienos viskas žlunga, gęsta paskutinės šio la­ kuotais batais ir dailiai susišukavusio šiltadaržinio žmogaus bevil­ tiškos viltys ir iliuzijos, nepajėgiant atsispirti „strėlėms ir smūgiams atšiauraus likimo" pasaulyje, kuriame viešpatauja judrus ir raume­ ningas homofaber. Bet Savickis visur lieka Savickis: jam svarbu kiek­ vienoje situacijoje išlaikyti savo kastos orumą ir neprarasti humoro jausmo. Todėl jis gana dažnai juokiasi pats iš savęs, nelaukdamas, kad tatai padarytų kiti. Priešingu atveju būtų jau žymiai sunkiau iš­ laikyti pusiausvyrą. Dėl to dienoraščio tonas dažniausiai nerūpestin­ gas ir optimistinis. Ašaras Savickis paslepia bet kokia kaina ir, gink Dieve, niekur nesiskundžia mūsų paskutinio dešimtmečio litera­ tūroje taip populiariais „tremties vargais", niekur nenuslysta į šel­ piamo žmogaus psichologijai būdingą dūsavimą ir nusižeminimą. Vargai Savickiui, lygiai taip pat kaip ir džiaugsmai, yra jo paties ir tik jo paties privati nuosavybė. Jo stoicizmas, autentiškas ir nuosta­ biai žmogiškas, kartais pasiekia šiurpias dimensijas: visus negandus sutik blaiviai, kentėk oriai ir elegentiškai. Savickio laikysenos motto galėtų būti Alfredo de Vigny vilko devizas: „Souffre et meurs sans parler." Jostoicizmui pailiustruoti nepaprastai tinka paskutinis Žemė degaskyrelis, rašytas 1948.1.26. Iš jo supranti, kad beveik viskas žuvę arba prarasta, kad tai jau neabejotinai paskutinis dramos veiksmas. 249

„Niekas nekalba geru noru apie iliuzijų subyrėjimą. Priešingai, visi giriasi svajonėms išsipildžius. Nors man atrodo, tai ne visuomet įdo­ mu/' Ir toliau: „Aš pardaviau Ariogalą', daug kartų minėtą šiuose laiškuose. Drauge su ja kaip ir užblėso šeimos židinys." Tik tiek žo­ džių rado Savickis savo tragedijai išsakyti - ir dėmesį nukreipia kitur, kalbėdamas apie sąsiuvinio briauna einančią Dievo karvutę. Per visą savo dienoraštį Savickis niekur nesiteisina ir nebando daryti iš savęs herojaus, prisipažindamas visas savo žmogiškas silp­ nybes. Ir tai yra viena įdomiausių šio dienoraščio ypatybių, šiaipjau, kaip visiems gerai žinoma, 99 procentai visų dienoraščių ir memua­ rų rašomi savęs ir savo darbų pateisinimui arba padidinimui. Sa­ vickis be jokių ceremonijų prisipažįsta: žaidėm diplomatus ir ne tiek jau per daug rimtai. Šitoje vietoje Savickio dienoraščiai prašoka vien literatūrinio intereso rėmus ir įgyja istorinio liudijimo vertę. Pasta­ bos tarptautinės situacijos klausimais, aišku, neturės didesnės ver­ tės, bet tos, kurios apie mūsų valstybinio gyvenimo patirtį, kartais tiesiog puikios. Kurgi rasi kitą tokį puikų pavyzdį mūsų nepriklau­ somybės periodo valdančiosios biurokratijos moralinei bei intelek­ tualinei charakteristikai kaip anas Savickio pažįstamas švietimo ministeris, laiškus savo motinai pasirašantis: „Tavo švietimo Ministeris" (t. I, p. 128)? Savickis buvo gyvenimo ir gyvenimo džiaugsmo žmogus, nors gal ir ne visur. Tas jo gyvastingumas bei noras gyventi, šalia stoiciz­ mo ir estetizmo (ne tiek literatūrinio, kiek gyvenimiško), ar nebus tik pati būdingiausia jo charakterio žymė. Netekęs pasaulio, jis ban­ do jį pakeisti pasaulėliu ir vis tiek gyventi, nors ir mažesniu mastu, šiuo požiūriu Savickis yra savo epochos žmogus. Kiekvienoje situa­ cijoje ieškoti divertismento! Jis džiaugiasi gamta, moterim. Don Jua­ nas senatvėje, bet vis tiek Don Juanas! Savo romantizmu ir indivi­ dualizmu Savickis yra taip pat savo laiko - prabangos epochos kūdikis, epochos, kurioje prabangos sąvoka dar nebuvo degraduota. Jo estetikoje ir ideologijoje taip pat galima užtikti kai kurių dabar jau išnykusio europietiškojo dendizmo ir tam tikro snobizmo žymių; čia jis, be jokios abejonės, pas mus būtų pirmutinis. * * *

Tiek apie knygos turinį ir kitus su juo susijusius dalykus. O kaipgi su forma? Žemė dega pačiu savo branduoliu vis dėlto yra daugiau grožinės literatūros negu publicistinės prozos kūrinys. Kalbant apie 250

formą sunku būtų ką nors nauja bepridėti prie to, kas buvo anksčiau kitomis progomis šiuo klausimu pasakyta. Stiliaus ir formos požiū­ riu tai tas pats Savickis, kokį randame Raudonuose batukuose arba Šventojoje Lietuvoje. Dienoraščio žanras, specifiniai jo reikalavimai bei licencijos, be abejo, padiktavo autoriui ir kiek kitokį, gerokai laisvesnį formos problemų sprendimą. Dėl to čia randame nemaža grynai pub­ licistinio fiksavimo gabalų, besikaitaliojančių su literatūriškai labiau apdorotais ir stilistiškai išbaigtais fragmentais. Iš šių paskutiniųjų įdomiausi gamtos aprašymai (Pietų Prancūzijos peizažai), komiškos intermedijos (rusų kunigaikštienės vaikas, Monte Carlo moterys) ir įvairaus pobūdžio asmeninės refleksijos. Kalboje taip pat žymiai gausiau nukrypimų nuo įprastinių normų. Bet apskritai imant viskas neapsirinkamai savickiška, su visomis jam būdingomis ydo­ mis ir dorybėmis. * * *

Tuo ir baigtųsi šios trumpos mūsų pastabos, jei ne knygos gale esantis priedas, iš kurio sužinome, jog šis Jurgio Savickio veikalas turėjo dar ir redaktorių, kukliai vadinamą rankraščių tvarkytoju ir pasirašantį ne mažiau kukliu kriptonimu B. B. Tad ir jo darbą tenka, bent trumpai, šičia apžvelgti. Kaipgi jis savo pasiimtąjį darbą atli­ ko? Su šiuo klausimu ir prasideda visi negandai. Be jokių rezervų galima atsakyti: blogai ir neatsakingai, neturėdamas pakankamai supratimo, kas tokiu atveju daroma, peržengdamas savo kompeten­ cijos ribas. Rankraštyje pasilikusį mirusio autoriaus veikalą pirmą kartą leidžiant paprastai duodamas pažodinis ar net paraidinis teks­ tas, be jokių pakeitimų ar pataisų, griežtai laikantis principo, kad nė viena jota negali būti išmesta, pakeista, ar, nuo ko saugok Dieve, pri­ dėta. Jei ir pakeičiama ar pataisoma kokia nežymi smulkmena, kaip akivaizdūs rašybos apsirikimai ar kokie kitokie lapsus calami, tai vis­ kas smulkiai ir tiksliai nurodoma jau čia pat, tekste, naudojantis skirtingų šriftų arba įvairių skliaustų sistema. Tokio pirmojo leidimo tikslas - paskelbti veikalą, tuo jį apsaugant nuo eventualaus žuvi­ mo. Visa kita, kaip variantų kombinacijos, retais atvejais naudojami tekstų atstatymai (pavyzdžiui, jei koks nors sakinys buvo cenzūros išbrauktas) etc., paliekama kritiniam leidimui. Savickio dienoraščių redaktorius arba kalbos tvarkytojas su miru­ sio rašytojo tekstu elgiasi taip, lyg jis būtų jo paties parašytas: kei­ čia kur tik norėdamas, perdirbinėja, lietuvina, prideda nebuvusias 251

nebuvusių skyrių antraštes ir kitus neįmanomiausius dalykus. Šitaip galima „taisyti" ir „tvarkyti" mokinio rašomąjį darbą, bet ne pomir­ tinį rašytojo veikalą. Ir visa tai kalbos tvarkytojas savo baigiamajame žodyje bando legalizuoti pernelyg jau naiviais išvedžiojimais. No­ rėdamas pateisinti žodžių keitimo ir sulietuvinimo faktą B. B. rašo: „J. Savickio, laisvai kalbėjusio keliomis kalbomis, rašte pavartota eilė prancūziškų ar slaviškų žodžių, kurių mūsų kalba nepažįsta. Juos teko pakeisti lietuviškais..." etc. Tai šitaip redaguojami mūsų miru­ sių rašytojų kūriniai! Ta pačia proga verta pastebėti, kad panašių dalykų, kalbos taisy­ mo ar tvarkymo vardu, buvo padaryta ir šiuo metu Bostone leidžia­ muose Vinco Krėvės Raštuose. Bet šiuo atveju tatai dar nėra taip pa­ vojinga, nes visi taisytieji dalykai buvo paskelbti paties autoriaus, ir kada nors išeisiančiame kritiškame leidime bus galima viską at­ statyti pagal originalo tekstus. Su Savickio dienoraščiais žymiai blo­ gesnis reikalas: rankraštis gali žūti (pavyzdžiui, sudegti), ir tada kal­ bos tvarkytojas B. B., taisęs ir „tobulinęs" tekstą, galėtų pretenduoti į bendraautorystę... Kalbos tvarkytojai turėtų tatai suprasti ir žinoti savo kompetencijos ribas. Jų pareigos panašiais atvejais tebūtų sa­ vaime suprantamų apsirikimų išlyginimas, sudėliojimas nosinių, taškų ant i ir ė, ir nieko daugiau! Tokie narsūs sakiniai, kaip „Tvar­ kytojo šičia siekta išvengti didesnių operacijų" (t. II, p. 412), skamba tikrai nejaukiai. * * *

Lietuvių rašytojų draugija, nubalsuodama Savickiui 500 dolerių pre­ miją, nors ir post mortem titulu, ir tuos pinigus sunaudodama kapo nupirkimui ir sutvarkymui, padarė tiesiog neįtikėtinai galantišką mostą šiam galantiškam žmogui. Tai lyg ir jo paskutinio apdaro už­ baigimas. Jis ten, sėdėdamas vėlių suolelyje, be abejo, šypsosi, pats savo akimis netikėdamas ir stebėdamasis mūsų rašytojų kurtuazija: už kapo duobę ir žemės lopą turėjo susimokėti pats! 1957

252

ŽVILGSNIU PROZA

IR P O E Z I J A

Jean Cocteau vienos savo poezijos knygos įžangoje mano, kad esan­ čios trys knygų rūšys: knygos, kurios bando savo laimę, kurios ją pratęsia, ir laimingos knygos. Mūsų literatūros kasdienybėje daž­ niausiai pasirodo antrosios rūšies knygos, t.y. tos, kurie pratęsia savo kažin kada įgytą, nors ir nedidelę, laimę, leidžiančią šiaip taip laikytis paviršiuje ir nenugrimzti į dugną. Tos knygos nieko nebe­ siekia, nieko nebebando, bet pasitenkina nuolatiniu savo gilioje pra­ eityje miegančių, kadaise išgyventų ir naftalinu dvelkiančių senti­ mentalių nuotykių išstatymu. Laimingos knygos, ką ir minėtas Jean Cocteau pabrėžia, yra labai retos. Tačiau ne mažiau retos pas mus yra ir tokios knygos, kurios tikra to žodžio prasme bando. Skaitytojas, be abejo, pastebės, kad knygos su „pirmųjų bandymų" paantrašte yra labai dažnas reiški­ nys. Kad išvengtume nesusipratimų, turime paaiškinti: ne apie anuos „pirmuosius bandymus", „širdies stygų virpėjimus" ir „margus laiš­ kelius" norime čia kalbėti. Literatūriškai tokios knygos nieko ne­ bando ir nesiekia. Vienintelis jų tikslas - kaip nors įsigyti rašytojo bilietą ir paskui sau ramiai valdininkauti. Bandančiomis knygomis mes laikome tas, kurios pasirenka dažnai labai pavojingą naujos formos ieškojimo arba atnaujinimo kelią. šio tikro ir sunkaus bandymo ženklu pažymėtos visos trys čia re­ cenzuojamos knygos (Landsbergis - A. ir J. Mekai - Lėtas, Proza, dailininkas V.L. Adamkevičius, Kassel: Žvilgsniai (be datos); Adolfas Mekas, Une reverence, dailininkas V.L. Adamkevičius, Kassel: Žvilgs­ niai, 1949; Jonas Mekas, Semeniškių idilės, dailininkas V.L. Adamke­ vičius, Kassel: Žvilgsniai, 1948. Visų trijų knygų spauda rotatorinė). Bandyti nėra taip lengva. Reikia daug ko atsisakyti. Visi iš tavęs juokiasi. Bandymų nemėgsta ne tik publika, bet ir romieji rašytojai, familiariai sugulę popiečio ir susitarę vieni kitiems nedrumsti palai­ mingos tylos. Bet staiga žaidžiantis vaikas meta akmenuką į langą ir pogulis sutrukdytas. Publika, įpratusi skaityti patriotiškas, doras, 253

nekenksmingas, be priekaištų, bet šiaip nieko nevertas ir bespalves knygas, pajutusi ką nors nauja, ima ir pasišiaušia. Žvilgsniai, būdami atviri, savo ketvirtajame numeryje deda plačios visuomenės nuo­ mones apie save, kurios yra ne tik kad nepalankios, bet tiesiog užgauliojančios. Publika paprastai pyksta jau ir tuomet, jei leidinyje neranda savo idealo. Publikos reikia vengti dar ir dėl to, kad ji ne tik visuomet pasiruošus, bet ir moka nepaprastai iškilmingai laidoti, liūdėti mirusio, jo nuopelnus padvigubindama, kaip lygiai meist­ riškai engti gyvuosius, jokia kaina nesutinkančius įsijungti į jos unisoną, kaip anas genialus voyou voyant. Kaip viena proga jau esame pastebėję, kartais šios piktos konser­ vatizmo varnos surenka pasėtą sėklą; labai dažnai ir sėkla pasirodo nepribrendusi, ir tuomet vargas sėjėjui - ji nesudygsta; bet kartais ji išauga į milžiniškus medžius, kurie nustelbia visas piktžoles. Kitaip sakant, drąsa ir „mokėjimas" nepaklausyti publikos bei oficialių sluoksnių apskritai visuomet garantuoja rašytojui racionalesnį talen­ to realizavimą. Pirmoji knyga (Landsbergio, A. ir J. Mekų ir Lėto Proza), turinti dar ir antrąjį, paaiškinantį pavadinimą - rinktinė Žvilgsnių proza, laikytina sumuojančiu žvilgsniečių leidiniu, kuriame sudėti geriausi jų prozos bandymai. Eksperimentinis charakteris šioje knygoje labai ryškus. Mūsų galva, pagrindinis ir didžiausias šios bandymų kny­ gos nuopelnas yra pastangos sukurti savitą stilių ir išsilaužti iš užburto prozos tematikos ir santykio su aplinka rato. Be kita ko, jie stengiasi atjauninti užveltą mūsų prozos odą, išgyventi tiesioginį aplinkos ir epochos veikimą. Tai viena pusė. Iš kitos pusės, jie stengiasi iš pozicijos „veidu į Žemaitę" visomis jėgomis atsisukti į tikrą poziciją, būtent: „veidu į pasaulį", nė kiek neprarandant ryšio su gimtąja žeme. Savo lietuviškumą jie akcentuoja, bet ne plakatiškai sentimentaliai. Beveik visų autorių darbuose, išskyrus gal tik Leoną Lėtą, jau­ čiami naujosios amerikiečių literatūros pėdsakai. Tačiau jie niekur nenusileidžia iki pamėgdžiojimo ir išlaiko autentišką charakterį. Algirdas Jeronimas Landsbergis („Nakties dugnu") gal laisviau­ siai iš jų visų valdo kompozicinę techniką, o jo proza turi daugiau­ siai vadinamojo prozinio ritmo. Tačiau jis, bent šį kartą, daugiur slysta paviršium ir giliau neįsminga sąmonėn. Broliai Mekai pasiro­ do besą skirtingo charakterio. Kiek Adolfas yra švelnus lyrikas, tiek Jonas yra aštrus, sodrus, kartais net grubus prozaikas. Jo dalykas 254

(„Apie Povilą, jo išėjimą ir grįžimą") yra vienas stipriausių knygo­ je. Jis gerai moka statybininko darbą, užtikrintai deda plytą prie ply­ tos, nors jam ir trūksta Landsbergio ritmingumo. Gerai valdo vidinį monologą, tik sujungtas žodžių rašymas, vaizduojąs nelogišką min­ čių srovę, kažin ar pateisintinas, kaip ir visos kitos tipografinės išdai­ gos, kurios, be to, yra gerokai nebenaujos. Sunkiausia kalba apie Leoną Lėtą. Jo „Atkritumi" turi simpatiškų prošvaisčių, bet kartu ir kankina savo sintaksiniais šifrais. Neigiant tradicinę kalbos logiką, reikia naujos ir ne mažiau pagrįstos logikos. Tokie sakiniai tiesiog uždusina: „šviesa krito pro bėdinus, suplaišėjusiais stiklais, kai kur ir popierio ar iš kažnakur išvogtų mokykli­ nių, į sienas kabinamų žemėlapių, užkaišiojimu, keturis langus" (Proza, p. 53-54)*. Galima kartais ir pakankinti surambėjusią publiką, bet ne toks yra naujos formos ieškojimo tikslas. Antroji knyga - Adolfo Meko line reverence (Žalia ir sidabru) - irgi verta dėmesio. Pirmiausia įdomus jos literatūrinis žanras. Tai eilėraštis-reportažas. Autorius šiuose trumpuose dalykuose, kurie ba­ lansuoja tarp lyrikos ir essai, moka būti kondensuotas, dalykiškas ir lyriškas. Nors tai ir nėra esminis dalykas literatūros veikale, bet negalima nepaminėti labai simpatiško autoriaus patriotizmo, kurio galėtų pasimokyti ir tie, kurie savo patriotizme neapsieina be „par­ tizanų kraujo" tiesiog šventvagiško valkiojimo. Štai, mūsų nuomo­ ne, charakteringas visai knygai dalykas „Pora šokėjų": Troboj mergaitės, motinai nematant, šokt mokinas, jos taip rimtai, ir da­ mai nusilenkdamos, o kada uždeda ant juosmenio rankas ir kaip nykštukai sukasi suktinio, aš persvyru atvertame lange ir ugnimi nuglostau jų rankas, akis ir liemenį; jos metasi kertėn, gėdos pilnais veidais, ir aš taip pat, nu­ raudęs, pasitraukiu, ir nuobodžio pilnom akim nuslystu pūko ir rasos leng­ vumo degas šokėjų muzika. Ar jų gležnus, it peršviečiamas, kūnas, jų kojų muzika ir rankų pamylavimai nesutrupa smulkiais vaivorykštės purslais? o troboje mergaitės išbaidytos, storom vilnonėm kojinėm ir milo sijonukėm, nedrįsta, žmogui matant, šokti. (Puslapiai nežymimi, -A.N.-N.)

Trečioji knyga - Jono Meko Semeniškių idilės - yra knyga, kurios nebegalime laikyti vien bandymais. Joje pasiekti rezultatai gana žy­ mūs. Idilėse Jonas Mekas įsiskverbia iki pačių vidinės kaimo buities ir peizažo gelmių, atskleisdamas tiesiog archeologiškai stiprų kvapą, šios idilės, kaip beformė upė, užlieja skaitytoją, versdamos išgyventi jų intensyvumą ir gyvastingumą. Meko Idilių personažai - žmonių 1 8 .-8 9 4

255

darbai, pagal kuriuos jis suskirsto metų laikus: vasaros karštis, pa­ vasario gaivalingas kvepėjimas, durų girgždesys, plūgo verčiamų velėnų čežėjimas, lėtai žengiantys arkliai, vežimai ir t.t. - eina beveik per visas idiles, tik, metų laikams keičiantis, įgaudami naują kvapą ir skambėjimą. Jo idilės ir yra beveik išimtinai kvapas ir tam tikras realybės skambėjimas. Skaitydamas jauties lyg būtum užrištom akim perkeltas Meko vaizduojamon buitin ir visu kūnu jaustum šios bui­ ties ritmą. Idilėse, kaip viename labiausiai tradicinių žanrų, sunku išvengti joms būtino tradicinio elemento, kartu ir įtakų. Visus idilininkus sa­ votiškai suvienodina temos ir tonas. Todėl ir Jono Meko kūriniuose pastebime tikrų ar tariamų įtakų pradedant nuo Donelaičio ar net Jameso Thomsono, iki pačių naujausių mūsų poetų. Tačiau pro vi­ sas šias įtakas, kaip anas Baranausko lakštingalos balsas, prasimuša tiesiog moliusko jautrumu išgyventa buitis ir autentiškas lietuviškos žemės kvapas. Čia duodame vieną pavyzdį - „Ir kai grįžtame iš laukų, mūsų lau­ kia iškūrentos pirtys", nors taip pat norėtųsi pacituoti ir „Auksinį vasaros nakties kvepėjimą", ir „Greit, greit ateis jau orė", „Senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis", „Kaip kvepia pavasaris" ir „Ruduo, paskutinieji mėšlavežiai". Einame lėtai, sustodami ir neskubėdami, įsižiūrėdami stoguosna, šypteldami, ir pora žodžių išsprūsta pro kvepėjimą ir vakarą. Ir štai - namai, didžiulis juodas sodžius, topolių, beržų ir mėdžlepių viršūnės. Ir kai mes žvilgterim pakluonėsna prie išsipaišinusių juodalksnių kerų jau rūksta šiltos, pakūrentos pirtys, raudonai įdegę akmeninės krosnys. O, gali uost jau kvapnią malkų šilimą, karštą beržo vantų garą, kaip dega įsiraudę, įrasoję odos ant apjuodavusių beržinių plautų. Tegu nuplaus, kas dušnume pridulko, ant šieno prėslo, avižų vežimų ir prakaitas, nugulęs ant pečių, kai skubini sukrauti paskutinį kūgį, užplakant lietums. 256

O vakare, kai dar šlapiais plaukais, po šviežios, baltai užlietos bulvienės, gulsim kvepiančiuosna šieno prėsluos ak, kvepės ant kūno baltas linas, balto lino drobė. -

Formaliniu požiūriu ir ypač idiles vertinant kaip grynos poezijos kūrinį šių dienų prasme, esama ir silpnesnių punktų. Pirmiausia jų tarpusavis panašumas ir monotonija. Visose idilėse yra tiek daug pasikartojančių elementų, reiškiamų labai panašiomis stilistinėmis priemonėmis, jog skaitydamas naujas idiles imi galvoti, kad tai tik tos pačios nauja versija, pakeitus jos foną. Poezijos kūriniai yra pavydūs vieni kitiems ir nepakenčia pamėgdžiojimo bei nuolatinio tematikos ar puošmens kartojimo. Nesant aiškaus eiliavimo bei ritmikos principo (nebūtinai tradi­ cine prasme), Meko idilės primena gamtos ir buities aprašymus, paimtus iš epinio (prozos) veikalo ir surašytus eilėmis. Man rodos, toks eksperimentas būtų visiškai įmanomas padaryti su Reymonto Kaimiečių metų laikų aprašymais. Visi recenzuojami leidiniai, nors ir rotatoriniai, švariai ir skonin­ gai išleisti. Dailininko Adamkevičiaus iliustracijos šį kartą silpnes­ nės, ypač lyginant su kai kuriais Žvilgsniuose matytais jo dalykais. Semeniškių idilių ir Une reverence iliustracijos nuslysta iki moderninio eklektizmo ir miesčionių gąsdinimo. Be to, jis labai vienodas, „neiš­ radingas". Pavyzdžiui, Une reverence dedikacijos raidės yra visai neįmanomos. Apskritai imant, dailininkas turi gerą skonį, moka es­ tetiškai sutvarkyti leidinį ne tik meninėmis, bet ir tipografinėmis priemonėmis. 1951

257

TEZINIS

VYTAUTO

ALANTO

ROMANAS

I

Dar šiltą ir spaustuvės dažais tebedvelkiantį Vytauto Alanto roma­ ną Pragaro pošvaistės (Vytautas Alantas, Pragaropošvaistės: Romanas, Memmingen: Tremtis, 1951), nelaukę literatūros kritikų balso, griebė politikuojantys žurnalistai ir ėmė girti arba niekinti. Susidarė aiškūs frontai - gvelfų ir gibelinų, jehovininkų ir patrimpininkų, tų, kurie su Roma, ir tų, kurie su Vilnium, kaip šitokių susidūrimų partne­ rius buvo mėgstama charakterizuoti spaudoje. Trumpai kalbant, „Zwei Ochsen disputierten sich / Auf einen Hofe fūrchterlich", kaip pasakytų Heine. Besiginčijančių skyduose buvo išpieštos kilnių idė­ jų emblemos, bet jos nepajėgė užmaskuoti partinių uniformų akselbantų, ritualinių barzdų bei kitokių insignijų. Kiek vėliau paskelbtos literatūrinės kritikos irgi nebuvo laisvos nuo partinių užsiangažavimų. Jokiu būdu nebuvo nei objektyvios (nešališkos), nei subjektyvios (laisvos asmeninės nuomonės prasme). Iš jų paaiškėjo, kad propagandos dvasia yra galutinai sužlugdžiusį laisvą ir neuniformuotą mintį. Propaganda įsiskverbė visur: į mokslą, meną, literatūrą, ir paprastas pilietis dabar, stovėdamas prieš kokį nors intelektualinės kūrybos faktą, pirmiausia klausia ne kojis vertas, bet kamtarnauja. Tai matydama, p. G.I. Židonytė, paskaičiusi Alanto romaną ir visas jo kritikas, ryžosi parašyti išsamią ir autoritetingą šio veikalo kritiką, kaip tatai pažymi Nepriklausomos Lietuvos redakcija savo pastaboje, lydinčioje minėtą kritiką. Tik mano nuomonė, deja, čia nesutampa nei su p. G.I. Židonytės, nei su Nepriklausomos Lietuvos redakcijos nuomonėmis. Čia irgi yra skydas, nors ir su akademinė­ mis insignijomis. Kad ir kaip apsukriai bei autoritetingai kombinuo­ dama vadovėlinės kritikos lieux communs gerb. Recenzente nepajėgia paslėpti savo politiškai pasaulėžiūrinio kriterijaus ir autoriaus ideo­ loginės srities nuopelnus įrašo į jo meninių laimėjimų aktyvą. Be to, ji paskleidžia ir nebūtų bei nesančių dalykų. Sakysim, kad ir toks tvir­ tinimas: „Jamyra svetimas naivus teigimas „arba Roma, arba Mask­ va", kurio psichozėn yra patekusi šiandieninė mūsų literatūra"(mano 258

išskirta). Tiesa, kad Vytautas Alantas klausimo šitaip niekur nefor­ muluoja. Bet aiški netiesa yra antroji teigimo dalis, kaltinanti šian­ dieninę lietuvių literatūrą, degraduojant ją į vienos propagandinio pobū­ džio temos nagrinėtojų instituciją. Šią temą yra nagrinėjęs ir klausimą panašiai formulavęs tik vienas Ramonas Kryžiuose bei Dulkėse raudo­ namsaulėleidy. Tai ir viskas. Pulgis Andriušis, Jurgis Savickis, Anta­ nas Vaičiulaitis, Nelė Mazalaitė, Julius Kaupas, Juozas Kruminas, Vincas Krėvė, Stepas Zobarskas, Antanas Škėma, Fabijonas Neveravičius, Petras Tarulis etc. - rašytojai, paskutinių 6-7 metų laikotar­ piu išleidę naujų knygų, šios temos ne tik kad nenagrinėja specialiai, bet net nepaliečia. Taip pat manyčiau, kad kiekvienas rašytojas, taigi ir Vincas Ramonas, turi teisę rašyti apie ką jis nori, pasirinkti laisvai temą, lygiai kaip p. G.I. Židonytė, kaip literatūros kritikė, turi teisę klausti, kaip jis tatai realizavo literatūrine forma. Dar kitas jos teigi­ mas taip pat neturi jokio pagrindo. Židonytė tvirtina: „Gvildenda­ mas žmogaus sąžinės konfliktus su priimtomis gyvenimo sistemo­ mis, V. Alantas pasilieka objektyvus ir nepriklausomas: siekdamas tiesos, jis nevaržo savęs viena kuria doktrina" (mano išskirta); abi citatos paimtos iš G.I. Židonytės straipsnio Nepriklausomos Lietuvos 13 (229) numeryje, šitoks teigimas yra tiesiog nesuprantamas, nes Vytauto Alanto romanas, būdamas tipingas tezinis veikalas, ištisai priešta­ rauja p. G.I. Židonytės tvirtinimui. Romano įžangoje autorius sufor­ muluoja savo tezes, taigi tam tikros doktrinos apmatus, doktrinos, kurią pačiame romane stengiasi realizuoti menine forma. Toji dokt­ rina yra vienintelis atramos taškas. Žinoma, galima būtų ginčytis, ar tikslu Alanto romano tezes vadinti doktrina. Aš manau, kad taip. Aišku, ne jos suformulavimo prasme. Vis dėlto Alanto mintys sudaro aiškią tautinių bei religinių samprotavimų sistemą, kurią, sunkiai nenusikalstant, galima būtų vadinti iškilmingu doktrinos vardu. šiomis įžanginėmis pastabomis aš tenorėjau pabrėžti, kad litera­ tūros veikalas vertintinas tik literatūrinių santykių plotmėje. Tik šiuo būdu galima bent apytikriai atspėti dalyko formalinę nei idėjinę vertę, kol nėra didesnės laiko perspektyvos. Partinės aistros ir raju­ mas yra nepasotinami dalykai. Aišku, ne tik galima, bet reikia ver­ tinti ir veikalo idėjas, nesvarbu, kokios jos bebūtų. Tik negalima jų autoriaus už tai pasmerkti arba išteisinti grynai gyvenimiškoje plot­ mėje. Aš manau, kad visiems šiurpą kelia iš sovietinės spaudos cituojami kritikos pasažai, kur autoriai kaltinami nepakankamu po­ litiniu konformizmu, kaip tai daro Antanas Venclova pomirtinio 259

Petro Cvirkos romano Frank Kruk leidimo įžangoje, primindamas, kad autorius neparodo „dirbančios liaudies gyvenimo, jos kovos prieš fašistinę priespaudą" (Petras Cvirka, Frank Kruk, Kaunas: Vals­ tybinė grožinės literatūros leidykla, 1948). Tik šia prasme galima kalbėti apie tam tikrą psichozę, bet jokiu būdu ne literatūroje. II

Vytauto Alanto romanas Pragaro pošvaistės, kaip jau buvo recenzijos antraštėje nurodyta, yra tezinis romanas, t.y toks veikalas, kurio per­ sonažai, veiksmas ir situacijos yra tam tikros autoriaus tezės liu­ dytojai ir įkūnytojai. Kitų šio tipo veikalų pavyzdžiu Vytautas Alan­ tas savo romano tezinius pagrindus mėgina suformuluoti knygos įžangoje. Pradžioje Alantas klausia: Kodėl mes nustojome tėvynės? Kuo mes nusikaltome? Kodėl rami ir taiki lietuvių tauta yra šiandien pastatyta prieš hamletišką dilemą: būti ar nebūti? (p. 5)

Toliau jis kelia kitą klausimą, būtent, ar tragiškos mūsų padėties kaltininkas nebūsiančios kartais vadinamosios nepajudinamos iki šiol vertybės. Viena iš tokių iki šiol nepajudinamų vertybių esanti krikščionybė. Ir čia pat, be ilgų įžangų, Alantas teigia, kad Krikščioniškai moralei paskutinysis sukrėtimas buvo milžiniškas smū­ gis, nes jis akivaizdžiai parodė, jog krikščionybė yra bejėgė pažaboti žmogų-žvėrį ir kad po 2000 metų jos įtaka žmonių bei tautų santykiuose yra lygi, galima sakyti, nuliui (p. 6).

Vadinasi, čia autorius suformuluoja pirmąją savo tezės dalį - krikš­ čionybės menką poveikį ar net pragaištingumą dutūkstantmetėje Vakarų kultūros istorijoje. Toliau Alantas krikščionybei priešpastato stabmeldiškąją lietuvių religiją, tikriau sakant, tam tikrą pagonybės atmainą, kuri, jo nuo­ mone, galėtų pažaboti žmogų žvėrį, nes ji esanti „gyvenimiškesnė, logiškesnė ir lietuvių tautai, be abejo, artimesnė", nes sava. „Tai bu­ vo sava religija, o krikščionybė ar šiaip, ar taip buvo importuotas dalykas" (p. 6). Bet šioje vietoje prasideda visi neaiškumai. Kalbant apie krikš­ čionybę nebuvo reikalinga dėstyti jos mokslo pagrindus kaip vi­ siems gerai žinomą dalyką, tačiau kalbėdamas apie senovės lietuvių religiją Alantas turėjo būtinai duoti doktrininį jos mokslo vaizdą, 260

išdėstyti jos etikos pagrindus, dievybės sąvoką šioje religijoje ir panašiai, kad skaitytojas galėtų su ja susipažinti ir palyginti su auto­ riaus siūloma išbraukti iš sąrašų krikščionybe. Nes ši senovės lie­ tuvių religija tėra legendinis Pilypas iš kanapių. Nepakanka tvirtinti ją buvus logiškesnę, geresnę etc. šioje vietoje ir paaiški pagoniškųjų Alanto tezių filosofinis akmuo: naivus simplicizmas istorinius, kul­ tūrinius bei religinius faktus vertinant. Kaip visiems gerai žinoma, nedaug teišliko žinių apie senovės lietuvių tikėjimą, jo formas, ne­ kalbant jau apie jo etiką, humanistinius bei patriotinius principus. Pabrėžtina, kad dar ir šios kuklios žinios yra pilnos kontradikcijų ir nesutampa daugeliu klausimų. Alanto pasiūlymai remiasi roman­ tinės mokyklos Lietuvos istorikais a la Teodoras Narbutas, kuris paskelbė daug patriotinio pobūdžio istorijos falsifikacijų, išplatintų mūsų aušrininkų. Iš viso Alanto tezės skamba tragiškai. Jis siūlo tai, ko jis pats aiškiai nežino, ko nėra, ko jis negalėtų aiškiai formuluoti. Konvertitų atsiradimo atveju Alantas negalėtų duoti savo prozeli­ tams šio tikėjimo katekizmo pagrindų, nes tokie pagrindai iš viso neegzistuoja. Dar pastebėtina, kad Alanto romano tezė ir jo siūlomi kai kurių klausimų sprendimo būdai labai smarkiai primena Trečiojo Reicho nėopagonizmą, kur tikėjimo, t.y. religijos, pagrindiniai motyvai bu­ vo grynai patriotinio pobūdžio. Trečiojo Reicho ideologai siūlė atsi­ žadėti krikščionybės kaip netinkamos arijams (Rosenberg) ir grįžti prie senojo germanų tikėjimo formų. Bet ši nauja idėja ne tik kad nesuvaldė žmogaus žvėries, bet visiškai jį atpalaidavo ir didele dali­ mi suruošė tą pragarą, kurio pošvaistėse veikia Alanto romano he­ rojai. Trumpai tariant, Alanto tezė yra tam tikra nacionalizmo ema­ nacija, ideologijos, kuri visomis savo formomis linksta prie tautos divinizacijos bei istorinės tradicijos suabsoliutinimo. Kaip matome, Alanto idėjoms pačioje užuomazgoje trūksta ne tik istorinės, bet ir normalios logikos. Jų kompiliatyvinis charakteris ir nepakankamas išstudijavimas esminių momentų pagrindų bei siūly­ mas pirkti katę maiše ir paties naiviausio žmogaus neįtikins. Bet argi galima už tai Alantą plūsti? Be abejo, visa tai, ką jis rašo, jampačiam yra brangios ir didelės tiesos. Bet, nežiūrint to, aš abejoju, ar Vytau­ tas Alantas nuo šios dienos ims laikytis anos, kadais mirusios religi­ jos papročių, kurie daugiausia yra romantikų fantazijos padarinys. Sakysim, mirties atveju, nuo ko jį tesaugo senovės lietuvių ir krikš­ čionybės Dievas, ar jis susidegins ant laužo, sėdėdamas ant žirgo, 261

kaip to reikalauja tikras ar fantastinis senovės lietuvių paprotys. Taip maždaug atrodo prozaiškai, ne menine forma pateikti Alanto samprotavimai mūsų akimis. Šių samprotavimų meninis apipavi­ dalinimas, taigi jų nelygstamybės liudijimas yra pats romanas. Kaip jam pavyko savo tiesą paliudyti menine forma, tuojau pamatysime. III Visas Pragaro pošvaisčių romano mechanizmas yra taip sukonstruo­ tas, kad kiekvienu ratuko pasisukimu tarnauja įžangoje patiektų idėjų įprasminimui ir jų vertės paliudijimui. Pirmiausia autorius savo romanui pasirenka karo meto foną okupuotame krašte, konk­ rečiai - Vilnių vokiečių okupacijos laikais. Šitoks autoriaus pasirin­ kimas turėjo tarnauti jo tezei, kad įvairių sąmyšių laikais, ypač karo metais, sureliatyvėja visų tiesų nepajudinamumas ir pasirodo tikroji jų vertė ir kad tokie sąmyšių metai iškelia naujas, sveikesnes, idea­ listines, laisvas nuo kasdieniškos korupcijos idėjas, šiuo atveju fonas ir laikas turi tarnauti krikščionybės (tikro ar tariamo) žlugimo bei pagonybės renesanso pavaizdavimui. Štai šitokiame fone pasirodo ir ima judėti Vytauto Alanto herojai - krikščionys ir pagonys arba praradusieji krikščionybę ir pagonybės beieškantieji. Krikščionių lagerio pagrindiniai atstovai yra kunigas Rimgaudas, zakristijonas Dzedulionis ir netiesiogine prasme Stepas Dzedulionis. Pagonybei romane atstovauja Vilniaus universiteto docentas Leonas Girkalnis. Iš karto keliame klausimą: ar Alantas, norėdamas parodyti savo idėjas menine forma, laikosi estetinės kūrybos noTmų? Atsakymas yra aiškiai neigiamas. Romane autorius nepajėgia išsilaikyti esteti­ nio nesuinteresuotumo plane. Estetinis objektyvumas visuomet neu­ tralizuoja idėjinį „neobjektyvumą" ir neleidžia kristi į propagandinį toną. Estetinės kūrybos schemą ir vardą Alantas čia naudoja daugiau kaip garsiakalbį. Tiesa, visa tai autorius atlieka labai logiškai, bet, nelaimei, ši logika nėra estetinė logika. Tai yra grynai publicistinė logika. Siekdamas savojo tikslo ir pasirinkdamas tam reikalui prie­ mones, Alantas sutrikdo lengvai pažeidžiamą estetinės kūrybos rim­ tį, nes tos priemonės yra tipingai publicistinės. Recenzentai yra at­ kreipę publikos dėmesį į romano aktualumą. Tai tiesa. Romanas aktualus. Bet aktualumas yra esmingai publicistinis ir jokiu būdu ne estetinis argumentas. Aktualumas meno kūriniui tėra kelintaeilės reikšmės dalykas ir beveik suponuoja tamtikrą reportažinį prieskonį. 262

Taigi Alantas savo idėjas ir pačiame romane dėsto panašiai kaip ir įžangoje. Dėl šitos tezinės persvaros prieš estetinį nesuinteresuotu­ mą ir dėl ką tik apibūdinto aktualumo Vytauto Alanto romanas stovi ant ribos: dar žingsnis - ir mes jo romano nebelaikytume literatūros veikalu. Tiesa, dabartinėje literatūroje proza daugelyje taškų priartėjo prie publicistikos. Dėl vidinės įtampos ryškesnio pavaizdavimo rašytojai atsisakė daugybės puošmenų ir publikai pasirodo beveik nuogi, bet užtat šitoje literatūroje žmogus, kad ir nuogas, užėmė dominuo­ jančią vietą. Jų veikalai nustojo daugelio tradicinių estetinės formos atributų, bet užtat jų pasaulio vizija įgijo iki šiol nepasiekto aštrumo. Šitokio nusinuoginimo geri pavyzdžiai būtų prancūzai Albert Ca­ mus, Jean Genet; amerikiečiai William Faulkner, John Dos Passos; vokietis Hans Werner Richter ir kiti. O Alantas, priešingai, žmogų nusodina nuo sosto, jo vieton padeda vienos daugiau ar mažiau politinės ideologijos atmainą ir jai sudeda viską. Pragaro pošvaisčių personažai suskirstyti į dvi kategorijas: teigia­ muosius ir neigiamuosius. Teigiamieji nupiešti simpatiškai, su meile, nesigailint komplimentų, tuo tarpu neigiamuosius personažus auto­ rius prislegia nepakeliamomis ydomis ir piktybėmis. Autorius čia yra pamotė. Jo tikrieji vaikai - „pagonys" - yra tiesos kankiniai, šviesios asmenybės (Girkalnis, Aldona), ojo posūniai, taigi „krikščionys", yra veidmainiai, tamsuoliai, gimdantys šnipus bei išdavikus (kunigas Rimgaudas, senis Dzedulionis). Pamotės politika literatūroje yra visiškai nevaisinga. Negalima reikalauti iš autoriaus idėjinio objekty­ vumo, nes toks objektyvumas dažnai veda į beveidiškumą. Tačiau objektyvumas žmogui yra kone įstatymas literatūroje, nes tai yra kar­ tu ir estetinis objektyvumas. Romane Alantas kaip ta pasakos pamo­ tė: norėdamas nužudyti posūnius, nužudo tikruosius savo vaikus. Labiausiai nuskriausti žmogiškai čia yra teigiamieji personažai. Sa­ kysim, toks Girkalnis, pagonybės ideologas, kone šventasis, profe­ sorius, pogrindžio veikėjas etc., yra gryna schema. Jo psichologiniai pamatai yra per daug jau menki. Faktiškai jis tėra klusnus autoriaus šešėlis. Alantas verčia jį dėstyti knygos autoriaus idėjas, o kai to nepakanka, paneria regėjimų ekstazėn, kurioje jis susitinka Pilėnų kunigaikštį Margirį ir šio legendinio didvyrio lūpomis toliau plėtoja savo patriotinę ideologiją. Girkalnis yra fikcija, neturinti šaknų realy­ bėje, tiesiog naivumo stebuklas. Tik kaltas čia ne Girkalnis, bet auto­ rius. Duodamas savo personažui abejotinos vertės intelektą ir kartu 263

Vilniaus universiteto profesoriaus (docento) titulą, jis verčia skai­ tytoją karčiai šypsotis, klausantis jo kalbų ir minčių. Pavyzdžiui, se­ novės Lietuvos vaizdas jo sąmonėje labai panašus į provincijos gim­ nazijos mokinių pastatytą gyvąjį paveikslą su kriviais, vaidilutėmis, aukurais ir kitais dalykais. Sunku tikėti, kad istorija XII— XIII amžiuje būtų buvusi tokia romantiška, kad dabartinio Vilniaus vietoje būtų egzistavusi ši romantikų gamybos butaforija. Kunigas Rimgaudas kaip personažas yra daug gyvesnis ir giliau apmestas. Nežiūrint autoriaus neobjektyvumo jamkaip žmogui, vie­ tomis jis atsikelia iš schematizmo grabo ir veikia kaip gyvas žmogus. Romano konstrukcija nebloga. Nemaža veiksminės įtampos, veiks­ mas plėtojasi greitai, gana logiškai, jei tik autorius staiga nesumano jo sustabdyti naujais pagoniškais stebuklais - Girkalnio regėjimais, kurie reikalingi autoriaus tezės vystymui. Kai kur autorius nesugeba duoti naujų impulsų veiksmui ir griebiasi dirbtinybių, kaip tatai atsitinka aiškinant Stepo Dzedulionio kilmę ir įrodinėjant klebono tėvystės neginčijamumą. šių „paslapčių" galutiniam atidengimui autorius padeda klebono albumą ant stalo, išveda kleboną iš kam­ bario ir t.t. Negana to, nors jau viskas aišku kaip ant delno, nuveda į kapines ir parodo Mortos Dzedulionienės kapą, kurio akmenyje įmontuota šios moters fotografija, matyta klebono albume. Atrodo, lyg klebonas viską būtų iš anksto sudėstęs tam, kad Girkalnis leng­ viau viską suprastų. Be kita ko, klebono personažas čia įvestas tik tam, kad galėtų su juo keliais atvejais sukryžiuoti savo paganistinį kalaviją. Kitur veiksmui pastūmėti pirmyn autorius suruošia pobūvį. Alanto stilius neiškrinta iš bendros romano linijos. Jis yra publicistiškai aiškus, sklandus, be jokių puošmenų, nuogas, šį stilių galė­ tume pavadinti architektūriniu. Stilius Alantui tėra neutrali, inertiš­ ka, bespalvė statybinė medžiaga: imponuoti ir veikti jis nori tik pastato visuma. Idėja nebloga. Deja, jos realizuoti Alantui nepavyks­ ta. Ir tai atsitinka vėl dėl nepakankamo estetinio objektyvumo bei neutralumo. Taip pat gana žymi Vinco Mykolaičio-Putino romanų stiliaus bei pasakojimo manieros įtaka. Grįžtant prie autoriaus tezių, išdėstytų romano įžangoje, kurių meninį apipavidalinimą bei pateisinimą tikėjomės rasti knygoje, pabrėžtina, kad Alantui nepavyko jų suaktualinti meninėje tikrovė­ je. Kaip kunigo Rimgaudo veiksmų nepakanka krikščionybės bank­ roto įrodymui, taip Girkalnio istorija nėra gyvas pagonybės reika­ lingumo ženklas. Prikišdamas kunigui Rimgaudui krikščionybės 264

bejėgiškumą kovojant su žmogiškomis aistromis, autorius leidžia Girkalniui tik blaiviai svajoti apie Amžinąją Ugnį, ieškoti atramos senovės lietuvių religijoje, bet praktikoje jos nesilaikyti. Visus Gir­ kalnio veiksmus iš esmės lemia tik asmeniniai motyvai. Dėl to ir jo patriotizmas ir pagonybė yra grynai salioniniai pasireiškimai. Perskaičius patį romaną aiškiai matyti, kad Alanto teorijos yra didele dalimi pusiausvyros netekusio ir viską praradusio žmogaus patriotinis šauksmas. Tas šauksmas kai kur stipriai nudažytas pyk­ čio spalva. Vienoje vietoje Alantas verčia savo personažą Girkalnį ironiškai šaukti, kur esą šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, legionai, kodėl jie mūsų tautos neapgina nuo rusų. Ar tik nebus toks patrio­ tizmas per daug jau naivus? Heroizmo ir patriotizmo moko skaitytoją Alantas Pilėnų kuni­ gaikščio Margirio lūpomis, šio patriotizmo pagrindus sudaro tautos divinizacija, tautos garbė, mirtis už ją, - ir taip, kaip mirė Pilėnų lietuviai. Nekritikuodamas šių minčių aš norėčiau paklausti, kodėl mes visi, taigi ir Vytautas Alantas, vieni - du kartus, kiti - vieną kartą galvatrūkčiais pabėgę iš Pilėnų, iš garbės lauko, o galėję pa­ sekti šio kunigaikščio pavyzdžiu, taip dažnai ir taip patetiškai žada­ me patys ir siūlome kitiems mirti už tėvynę? Be to, verta priminti, kad Pilėnuose mes buvome tik eiliniai, tuo tarpu Pragaro pošvaisčių autorius stovėjo vadų kohortoje ir nešė daug daugiau atsakomybės. Jeigu ir ilgiau taip mes tik žodžiais mokysime, o pavyzdžiais išduo­ sime, mumis pradės nebetikėti. 1951

JURGIO JANKAUS

PI RMASI S

RŪPESTI S

Jurgio Jankaus vardas mūsų naujausioje raštijoje galėtų būti laiko­ mas padoraus rašytojo sinonimu. Atėjo jis į literatūrą kukliai, be įprastinės Lietuvoje ideologinių grupių pagalbos, be triukšmo, iš dar kuklesnės pradžios mokytojo profesijos. Nesijungė prie jokių sąjū­ džių, neskelbė jokių naujų teorijų ar idėjų, nenešiojo niekieno uni­ formos, nebandė išganyti pasaulio, bet rašė ir spausdino. Jis niekad nebuvo „jaunas rašytojas", bet iš karto rašytojas - rimtas, solidus, patikimas. Ir šito ramaus darbo balansas yra gana optimistiškas: trejetas romanų (Egzaminai, Be krantų, Paklydę paukščiai), pora nove­ lių rinkinių (Naktis ant morų, Pirmasis rūpestis), drama (Sūnus) ir 1.1. Tai yra gana neįprastai daug, nes reikia atsiminti, kad Lietuvoje ra­ šytojai profesionalai beveik neegzistavo, ši nenaudinga profesija, kaip visi gerai žino, dažniausiai tebuvo mokytojų, valdininkų, žur­ nalistų, kalinių, gydytojų bei karininkų uiolon d'Ingres. Padoraus rašytojo vardas jamtinka ir grynai profesiniu, arba ama­ to, požiūriu. Jankus savo amatą moka daug geriau negu vidutiniškai. Jis žino, ko literatūros kūriniui reikia, kas jam kenkia ir kas jam ga­ rantuoja ilgesnį išsilaikymą. Taip pat Jankus neblogai žino ir savo ri­ bas, vadinasi, tai, ko jis nežino arba negali. Prieš keldamas, Jankus visuomet patikrina savo raumenų padėtį ir jau jeigu kelia, tai žinok, kad ir pakels. Dėl to jo kūryba pasižymi visom geram rašytojui privalomomdorybėm. Aiškus, paprastas, švarus ir sklandus stilius, san­ tūri, logiška, o kartais ir spalvinga pasakojimo maniera, gera konst­ rukcija (niekur jam nereikia savo veiksmo patempti už plaukų), mokėjimas susikoncentruoti ir dar viena iš didžiųjų rašytojiškų do­ rybių - nekalbėti apie viską iš karto - paperka ir labai atšiauriai nu­ siteikusį skaitytoją. Jankaus pastatai nepuošnūs, kartais net nuogi, bet stipriai sukalti ir patraukiantys savo linijų darna bei logika. Aš neturiu čia ypatingų iliuzijų ir nemanau šių visų dorybių suabso­ liutinti. Jos irgi kartais pasidaro pavojingos rašytojui, šis pavojus rimtai gresia ir Jankui, mesdamas savo nejaukų šešėlį saulėtame šio 266

autoriaus kūrybos peizaže. Bejokių užsikirtimų ir sunkumų naudo­ damasis savo amato padargais, jis kartais nueina į šalį ir užmiršta savo darbo rimtumą ir paskirtį. Jeigu egzistuotų literatūrinis Deka­ logas, tai, be abejo, jame būtų įrašytas ir toks įsakymas: nešvaistyk savo talento be reikalo. Šitamįsakymui savo paskutinėje knygoje Jan­ kus neretai nusižengia. Kaip tik dėl to Pirmajame rūpestyje (Jurgis Jankus, Pirmasis rūpestis, Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1951), šalia gerų, pasitaiko ir visai tuščių dalykų. O gal čia Jankus surinko ir savo pirmuosius bandymus grynai išoriniam efektui pasiekti padidinti knygos puslapių skaičių. Tačiau ir visų čia nurodytų pa­ vojų akivaizdoje Jankui neginčijamai tinka vieno iš padoriausių ir sąžiningiausių - amato mokėjimo požiūriu - rašytojų vardas. Pirmojo rūpesčio rinkiny, mano supratimu, pagrindiniai vienetai yra „Velnio bala" ir „Pasaulio dailininkas", nešą ant savo pečių visą knygos svorį. Optimistiškai vertinant, dar būtų galima pridėti „Tavo rankos švarios", „Dubenėlis" ir „Draugai". Visi kiti dalykai yra grynas balastas, mažinantis lyginamąjį knygos svorį. Tačiau abu pirmiausia paminėtieji dalykai, ypač „Velnio bala", yra Jankaus kūrybos viršūnės. „Velnio baloje" Jankus išlaiko nepaprastai sunkų meninio objektyvumo egzaminą. Savo temą jis čia vysto taip stipriai logiškai ir objektyviai, kad į pabaigą novelė pasiekia kvapą gniau­ žiančios įtampos bei dramatizmo. Nė sekundės neišleisdamas savo kūrinio veiksmo iš akių, neeikvodamas laiko nereikalingiems peiza­ žams ir lyrikai, išorinį veiksmą suderindamas su vidine personažų evoliucija, Jankus sukūrė tikrą konstrukcijos šedevrą. „Pasaulio dai­ lininkas" yra dar didesnės, o kartais net kankinančios įtampos kūri­ nys. Šičia jis dar akivaizdžiau parodo savo neginčijamus sugebėji­ mus organizuoti kūrinio veiksmą. Šia prasme Jankus nenugalimas. Sunkus „Pasaulio dailininko" idėjinis turinys, liečiantis moralinę bei pasaulėžiūrinę dabarties problematiką, kitą būtų seniai nutraukęs į dugną ir pasodinęs sraigės vežime, Jankui, rodos, padeda stumti veiksmą pirmyn bei didinti ir taip vos beišlaikomą įtampą. Never­ tinant šios novelės idėjinio turinio, reikia pastebėti, kad vienoje vietoje Jankus padaro didelę klaidą, būtent, įvesdamas į savo per­ sonažų skaičių dienos „herojų" Staliną ir tuo savo kūriniui nejučio­ mis suteikdamas propagandinio prieskonio. „Pasaulio dailininke" Jankus pasižymi dar dviem frontais. Pirma, sugebėjimu nejučiomis sugriauti ribą, skiriančią fantastinę tikrovę nuo regimosios, bei jas abi pavaizduoti ir, antra, mokėjimu sujungti viską - ir daiktus, ir 267

žmones, ir aplinką į vieną didelę unanimistinę srovę. Kone visiems recenzentams labai patiko „Dubenėlis". Prisipažinsiu, kad aš nesu ypatingas šio indo gerbėjas. Didžiausia šios novelės yda ar nebus tik banalumas. Tai, anot Kazio Binkio (plg. Jono Aisčio straipsnį Drau­ ge), yra ne kas kita, kaip viena iš gausingų mūsų literatūroje „Bo­ bulės vargų" kopijų. Sakau kopija, nemanydamas, kad Jankus ją iš Krėvės tiesiog ir paėmė. Ne. Bet kiekvienu atveju tai yra tos pačios temos variantas. „Dubenėlyje" silpniau reiškiasi ir recenzijos pra­ džioje surašytos Jankaus profesinės dorybės. Pasakojimas netvirtas. Autorius čia daugiau kalba negu veikia. Be to, parodžius vaiką ir tą nepaprastą dubenėlį, tuoj pat iš po skverno išlenda ir visa paslaptis: Gintutis dubenėlį sudaužys, o senelė labai jo gailėsis ir 1.1. Sunkiai pateisinamas psichologiškai ir senelės prisirišimas prie dubenėlio, nors jis ir būtų iš pačios Rygos parvežtas, kaip lygiai sunkiai pa­ teisinama ir visa momento tragedija, vaikui šį dubenėlį sudaužius. Stilius čia dar neskambus, kažkaip nemaloniai familiarus, mažai teturintis originalių bruožų. Provincijos mokytojų ir provincijos gyvenimo apskritai epizodas „Draugai" įdomus keliais požiūriais. Pirmiausia čia Jankus parodo skurdžią provincijos mokytojo buitį (turbūt autoriaus savo paties kailiu išgyventą), jo idealizmą ir pasi­ imtos naštos nepakeliamą sunkumą. Antra, ir tai yra svarbiausia, šioje provincijos mokytojo buities novelėje ryškiai išsiskleidžia au­ toriaus, kaip platesnio beletristo, duomenys, nes Jankaus rodoma meninė tikrovė yra taip pat ir autentiškas epochos dokumentas. Manau, ne vienas nepriklausomos Lietuvos laikų pradžios mokyk­ los mokytojas šioje buities iškarpoje ras ir savo kartaus likimo dalį. Šiais žodžiais ir baigiasi trumpa Jurgio Jankaus knygos recenzija. Belieka keli tradiciniai sakiniai apie meninį knygos apipavidalinimą, kurio autorius šį kartą yra Viktoras Petravičius. Viršelis stipriai su­ komponuotas (dviem spalvom), tik antraštiniam puslapiui panau­ doti to paties viršelio fragmentai (autorius ir knygos pavadinimas) žiauriai pjaunasi su leidyklos ženkleliu, darytu kito dailininko V.K. Jonyno. Nežinia, kuriais sumetimais įdėtas knygos pradžioje viršelio autoriaus lino raižinys „Gėrio ir Blogio kova". Šie nežymūs trūkumai, be abejo, ardo knygos apipavidalinimo meninį vaizdą, bet jos neišmuša iš negausaus skoningai išleistų knygų skaičiaus. 1951

268

KAZYS BORUTA, arba REVOLI UCI NI S ROMANTI ZMAS

„Terrai" 1952 metais išleidus Kazio Borutos Baltaragio malūną (Ka­ zys Boruta, Baltaragio malūnas, arba Kas dėjosi anuo metu Paudruvės krašte, antrasis leidimas, Chicago: Terra, 1952), šio rašytojo vardas po ilgesnės pertraukos vėl grįžo į spaudos puslapius. Tai yra savo­ tiška knyga, knyga emigrantė, prasiveržusi pro geležinę uždangą į Vakarus. Bet prieš aptardami ją norėtume mesti žvilgsnį į jos auto­ riaus kūrybą formavusį foną bei nubrėžti laužytą jos liniją. Kazio Borutos vardas glaudžiai susijęs su revoliucinio romantizmo sąvoka literatūroje, kuri savo ruožtu liečiasi su tokiu pat revoliuciniu romantizmu politinėje plotmėje. Norint išsamiau apibūdinti, reikėtų prisiminti kapitalizmo iškilimą ekonominiame gyvenime, darbininkų masių atsiradimą didžiuosiuose pramonės centruose, marksizmą, anarchizmą, socialrevoliucionierių sąjūdį, pagaliau Spalio revoliu­ ciją, bet tatai padaryti neleidžia siauri šios recenzijos rėmai. Tad mes trumpai ir paprastai jį pavadinsime idealistine pastanga revoliucijos keliu išvaduoti darbo žmones (ir visus kitus „pažemintuosius ir nuskriaustuosius") iš kapitalistinių išnaudotojų priespaudos, - kad, anot Borutos, „pasaulis būt visiems laisvi namai, dangaus skliautai pastogė". Pamažu šis romantizmas identifikavosi su socializmu bei komunizmu, ir išvadavimo idėja konkretizavosi proletariato kovoje su darbo klasės išnaudotojais. \ literatūrą revoliucinis romantizmas atnešė suromantintą socia­ linių konfliktų tematiką, ir šios krypties rašytojai pasidarė savotiškais proletariato porte-parole, jo siekimų bardais bei pranašais. Poezijoje iškilo nauja proletarinio herojaus, nešančio žmonijai laisvę, figūra; susiformavo šiai poezijai būdinga nelaisvės naktų, žibintų, audrų ir audros paukščių simbolika (plg. Gorkio Pesnia o burevestnike). XX amžiaus pradžioje revoliucinio romantizmo adeptų randame jau beveik visose Europos literatūrose. Iš pasaulinės literatūros revoliucinių romantikų pirmiausia mi­ nėtinas Maksimas Gorkis, arčiausiai stovėjęs prie socializmo bei 269

komunizmo. Toliau - Romain Rolland, atstovavęs abstrakčiajam re­ voliuciniam romantizmui; prancūziškai rašęs rumunas Panait Istrati etc. Net Andrė Gide vienu metu buvo įsijungęs į šį neorganizuotą sąjūdį. Tik jo revoliucinis romantizmas buvo grynai individualisti­ nis, „metafizinis", sudaręs vieną jo vidinės evoliucijos etapą ir grei­ tai sudužęs į sekantį. Savo knygoje Les Nouvelles nourritures Andrė Gide skelbė hiperevangelizmą: „Jeigu rūbas, kuris pridengia mano kūną, apnuogina kitą, aš eisiu nuogas." Apskritai imant, vakarietiškoji šio romantizmo srovė buvo ab­ straktesnė ir dažniausiai ribojosi individo reforma. Rytietiškajai, priešingai, buvo būdinga ekstazė, naikinimo aistra, himnų, vėliavų ir maištaujančių minių dinamika. Didžioji Rytų revoliucinių roman­ tikų klaida buvo tai, kad jie susidėjo su politinėmis grupėmis, savo idealą iš anksto pasmerkdami praktikos korupcijai. Apytikris revo­ liucinių romantikų siekimų išsipildymas buvo Spalio revoliucija, kuri iš tikrųjų pakirto šio romantizmo gyvybines šaknis. Jie supra­ to, kad revoliucinė draugystė tėra bendros kovos, bendros minties draugystė ir kad negali būti bendrų laimėjimų eksploatavimo drau­ gystės. Revoliucijai laimėjus, jų kova tapo dviprasmiška, anachronistinė. Kovoti prieš ką? Juk kova laimėta. Kitaip sakant, laimėjusio proletariato valstybėje jų egzistencija būtų buvusi nelogiška, nes engėjai ir išnaudotojai dabar galėjo būti tik savi, t.y. pats proleta­ riatas. Šioje naujoje situacijoje pasimetė net pats Gorkis ir tam tikra prasme išdavė savo buvusius idėjos draugus, nepajėgdamas trage­ dijoje dalyvauti iki galo (grįždamas iš tremties ir nusilenkdamas režimui). Bet gal tai buvo tik auka revoliucijai gelbėti? Vėliau revoliucinis romantizmas egzistavo tik už Sovietų Sąjun­ gos ribų, jos remiamas ir neoficialiai laikomas pažangiu reiškiniu „sociališkai išsivysčiusiose visuomenėse". Mūsų revoliuciniai romantikai buvo artimesni rusiškajai krypčiai. Literatūroje jie reiškėsi ne visuomet turėdami ideologiškai aiškiai apibrėžtus tikslus. Jų revoliucionieriškumas dažnai atsidavė anar­ chizmu. Jų revoliucija buvo greičiau salioninė negu reali, ir ją gali­ ma būtų pavadinti frakuota revoliucija. Mažai kas iš jų ėjo nuogi, kad nenurengtų kito. Bet jų kūryba yra būdinga bendrai šio romantizmo krypčiai ir sudaro ryškią srovę naujausioje lietuvių literatūroje. Žymiausias revoliucinio romantizmo atstovas mūsų literatūro­ je kaip tik ir buvo Baltaragio malūno autorius Kazys Boruta, kovojęs ir praktiškai, sėdėjęs nepriklausomos Lietuvos kalėjime, gyvenęs 270

tremty, nusivylęs, bet likęs ištikimas savo idėjoms. Jo pirmtakais laikytini Jonas Biliūnas, kurio poezija ir pirmieji beletristikos ban­ dymai („Be darbo", „Pirmutinis streikas") maitinosi revoliucinėmis idėjomis, ir Balio Sruogos vienmetis proletarinis poetas Julius Jano­ nis. Jie abu, ypač Janonis, buvo kietesni, konkretesni ir grynesnį re­ voliucionieriai. Borutos poezijoje atsiliepia daug pašalinių motyvų bei įtakų, kaip, sakysim, Jesenino poezija, apdainavusi jausmingus valkatas etc. Jesenino valkata nėra vien jo condition sociale padarinys. Jį tokiu dažniausiai padaro nerami prigimtis, valios stoka, palaidūniškas gyvenimas. Boruta, kaip dažnas revoliucinis romantikas, sumaišo plotmes ir nerūpestingo gyvenimo bei silpnos prigimties kaltes suverčia socialinei nelygybei. Kaip tas Gogolio kurpius Teliatnikovas, kuris, norėdamas greitai pralobti ir nesąžiningai dirbda­ mas, praranda viską ir keikia vokiečius, kad šie savo sąžiningu darbu ir kantrybe atimą jam duoną. Taigi ir Boruta, kaip ir dauguma kitų revoliucinių romantikų, nebuvo nuoseklus ir, turėdamas akyse akinantį revoliucijos idealą, užmiršo žmogų tokį, koks jis yra, ir koks, tarp kitko, buvo pats Boruta. Visą Borutos poeziją galima lengvai suskirstyti į tris grupes - pagal joje dominuojančius motyvus. Tie motyvai randami visose pagrin­ dinėse jo poezijos knygose: Dainoseapiesvyruojančius gluosnius (1927), Kryžių Lietuvoje (1927), Duonoj kasdieninėj (1934) ir, savaime aišku, visas jas apimančiose Eilėse ir poemose (1938). Bene svarbiausią vietą Borutos poezijoje užima revoliucinės kovos ir draugystės motyvas. 5į motyvą arba, tiksliau sakant, motyvų komp­ leksą poetas iškelia aukščiausiai. Kovos ir draugystės temomis para­ šytieji eilėraščiai ar tik nebus geriausi visoje jo lyrikoje. Tai ypatinga draugystė. Kruvinos kovos draugystė - himninė, plakatinė, deganti ir nesunaikinama, šios draugystės ideologija ir humanistinis grožis geriausiai atsiskleidžia eilėraštyje „Draugams", kuriame savo kovos draugus poetas vadina po plazdančiom žvaigždėm paklydusis bro­ liais, krintančiais kaip žvaigždės rugpjūčio naktį, kad laisvė neliktų vien tik iliuzija. Toliau eina jeseniniški palaidūniško gyvenimo motyvai, apimantys ir sujungiantys ne tais keliais nuėjimo, prarastos tėviškės, motinos, laukiančios „sūnaus paklydusio po svetimas žemes", žalios jaunys­ tės netekimo ir negalėjimo iš „suodino miesto" sugrįžti į gimtąjį kaimą temas. Šios tematikos eilėraščiais jis įsijungia į visai nepri­ klausomybės periodo poezijos tipingas nuotaikas. Kaip ir daug kas 19 -894

271

anuomet, skundžiasi susvetimėjimu: „Pavieškelėje gluosniai nepa­ žino / ir nusigrįžo tartum svetimi. / Ar ne todėl man kojas suraki­ no / ir duobės vieškelio sustojo kertėmis?" Niekas jo nebepažįsta. Nebepažįsta ir jis pats. Jis aiškinasi pats sau, bet vis tiek neaišku. Priežastys susimaišo. Iš tiesų turbūt pačiam Borutai buvo neaišku, ar šis kraštas (Lietuva) jam svetimas dėl to, kad „kalėjime vaitoja", ar kad laikas nuo jo atplėšė. Eilėraštyje „Nepažįstamoji" aiškiausiai išreikštas dramatinis jo santykis su gimtuoju kraštu ir vidinė kova tarp emocinio ir ideologiškai sąlygoto ryšio su Lietuvos žeme: Išdeginai, kaip dykumas, man širdį Ir gyslas ilgesio aitria ugnim. Tai Tavo sielvartas mane nugirdė, Kad aš prisiekiau mirti su Tavim. Iš sielvarto sužiedėjo dirvonai, Bet Tu nepražydėjai širdyje. Kur dingsiu širdyje su tuo lavonu, Nepražydėjus mano lelija? Vilkolakiu ant kryžkelių gal staugsiu, Naktibalda trankysiuos per naktis. Tavęs atgyjančios, žinau, nebesulauksiu, Lavono Tavo nepakels širdis.

Jo šios tematinės grupės poezijoje ypač išsiskiria ir krinta į akį sentimentali hiperbolė, sustiprinta tradicine revoliucinės poezijos butaforija: kalėjimų grotomis, kartuvėmis, pančiais, barikadomis, budeliu, muilinančiu virvę, ir rūsčia dalia. Aukščiau minėti „jeseni­ niški" motyvai originaliausiai išreikšti ir įforminti eilėraštyje „Sveti­ mas dangus", kuris dar ir šiandien tebestebina savo grubiai auten­ tiška emocine realybe. Trečias savo reikšme yra viesulos ir mylimos motyvas. Moteris Borutos poezijoje užima palyginti daug vietos ir yra tarytum revo­ liucinės kovos įprasminimo simbolis. Kai kur negali atskirti, apie kokią draugystę poetas kalba. Borutos meilė romantiška, sentimen­ tali, papuošta vėliavų ir vėtrų aureole. Mėgstamiausias vaizdas vyras ir moteris, „dviese tarp milijonų" žygiuojantys į laimėjimų ateitį. Dėl to jo meilė dažnai yra plakatinė, kaip Franso Masereelio medžio raižiniuose, maršo taktų dehumanizuota ir subanalinta. Formos požiūriu Borutos poezija atrodo tarsi paskubomis suręsta, neišbaigta, nenušlifuota. Viskas joje tik apmatai, eskizai ir žalios 272

emocijos. Antruosiuose vainikuose jis atvirai prisipažįsta neturėjęs kada ilgiau sustoti ir viską rašęs priebėgomis. Emociškai stipri ir au­ tentiška, ji turėjo nemažos reikšmės naujausios lietuvių poezijos rai­ doje. Jos veikiamas susiformavo „kairysis" nepriklausomybės perio­ do poezijos sparnas: Vytautas Montvila, Kazys Jakubėnas, Antanas Rūkas, Juozas Kruminas etc. Komunizmo praktika (nors partijai, rodos, jis niekad nepriklausė) Boruta nusivylė gana anksti. Proletariato valstybė, išauginusi valsty­ binį kapitalizmą ir tikrą revoliucionierių toleruojantį tik mirusį, tre­ čiajame nepriklausomybės dešimtmetyje atrodė esanti didžiulis tautų kalėjimas (tatai jis yra pareiškęs Panait Istrati romano Kyra Kyralina (1934) vertimo įvade). Bet nuo revoliucinės ideologijos jis niekad neatsiribojo. 1946 metais Boruta už kažkokius proletariato valdžios sufabrikuotus „nusikaltimus" buvo pasodintas į kalėjimą, tik šįkart nebe į buržuazinį, bet tarybinį, „savą", kitaip sakant, ir jį, autentišką revoliucionierių, palietė tas pats dviašmenis kalavijas, prie kurio nukalimo savo laiku ir jis prisidėjo. ** * Bet dabar grįžkime prie Baltaragio malūno. Pirmas didesnis Kazio Borutos prozos darbas buvo romanas Mediniai stebuklai, arba Dieva­ dirbio Vinco Dovinės gyvenimas ir darbai (1938). Šiame romane jis dar tebeieškojo tinkamos intonacijos ir tebesvyravo tarp objektyvaus vaizdavimo ir pasaulėžiūrinių įsipareigojimų, apibūdintų pirmojoje šio straipsnio pusėje. Medinius stebuklus Boruta parašė praplėsdamas savo trumpesnę to paties vardo apysaką, kurios ištrauka buvo pa­ skelbta Trečiofronto 4 numeryje. Ten jis dar atvirai vykdė pasau­ lėžiūros padiktuotą „utilitaristinį" uždavinį - „nuplėšti kaukę religi­ niams prietarams". Romane, ypač pirmojoje dalyje, Boruta žymiai objektyvesnis ir laisvesnis nuo jau minėtų utilitaristinių tendencijų (nors dar galutinai ir neatsikratęs), kurios Baltaragio malūne beveik nebepasirodys, o Mediniuose stebukluose išryškėjęs liaudies epui arti­ mas emocinis tikrovės traktavimas ir palinkimas į groteską prasitęs ir į Baltaragio malūną. Baltaragio malūnas (1945), lyginant su Mediniais stebuklais, yra me­ niškai brandesnis, išbaigtesnis ir emociškai geriau išbalansuotas kūrinys. Visas jo pastatas paremtas liaudies epo logika, kur natū­ ralistiniai epizodai eina pakaitomis su legenda, nes abu pasauliai realusis ir fantastinis - neatnarpliojamai susipynę gyvena šalia vienas 273

kito. Veikalo siužetui panaudota pasaka-legenda apie malūnininką Baltrų Baltaragį, jo dukterį Jurgą ir velnią Pinčiuką greičiausiai nėra autentiška, nes lietuvių tautosakoje tokios didelės aistros, užmušimai ir pasikorimai retai tepasitaiko; ten mažiau temperamento, daugiau pasyvios rezignacijos. Temperamentas Borutos personažus neša ir laužo kaip audra. Kartais atrodo, lyg visų tų spalvingų nuotykių au­ torius būtų neramus Udruvės krašto gamtovaizdis. Knygos charakteriai, apskritai imant, suvokti ir apipavidalinti griežtai lakantis liaudies pasakojimų fantastinio pasaulio tradicijos dėsnių. Ir Baltaragis, ir jo duktė Jurga, ir Girdvainis, ir velnias Pin­ čiukas tėra aktoriai, atliekantys amžinai gyvos legendos jiems skir­ tus vaidmenis. Arkliavagio Raupio ir bajoro Šešelgos figūros turi daugiau realistinių-„istorinių" anekdotinės buities bruožų, nes jie yra paimti iš karčeminės XIXamžiaus pakelių romantikos. Tik kle­ bonas Bonifacas Bobinas ir davatka Uršulė yra kasdieniškai gyvi Paudruvės krašto žmonės. Visi keturi paskutinieji yra šiek tiek peršaržuoti, ir jų pernelyg antilegendiškai grubūs kontūrai dažnai ne­ besiderina su fantastine visuma. Stipriausiais knygos epizodais laikytumėm Girdvainio ir jo obuol­ mušių istoriją. Joje Boruta pasiekia ne tik aukštą dramatinį lygį, bet ir meniškai autentiškiausiai išreiškia savo paties nuotaikas. Gird­ vainio personažu įkūnydamas legendinę neramios ir išdidžios dva­ sios tragediją kovoje su lemtim (šiuo atveju - su velniu), Boruta lyg norėtų atskleisti kraštelį savo paties likimo. Knygos pabaigoje jis sako: O ir man pačiam kartais atrodo, tarytum aš pats, o ne Girdvainis, bū­ čiau turėjęs tuos obuolmušius žirgus ir važinėjęs kaip su vėjo sparnais pas Baltaragio dukrą piršlyboms, o paskui praradęs savo eikliuosius žir­ gus ir klaidžiojęs, jų ieškodamas, keliais ir kryžkeliais.

Baltaragio malūnas kritikos buvo vienbalsiai pripažintas meistrišku kūriniu, nors ir niekas nesileido į smulkesnę jo analizę. Tiesa, kad Baltaragio malūnas yra laki, temperamentinga ir tvirtos konstrukcijos knyga, kuri skaitoma kaip gerai parašytas nuotykių romanas. Bet, mūsų nuomone, ji nė iš tolo negali lygintis kad ir su tokiais Vinco Krėvės Dainavos šalies senų žmonių padavimais, nes Boruta ne visuo­ met išlaiko tokiam žanrui beveik privalomą „herojinę" rimtį ir, kaip sakėme, nuslysta į groteską ir grubų Bauernschivanck humorą, kuris ardo lyrinę kūrinio slinktį bei vientisumą. Daug kas žavėjosi šios 274

knygos stiliumi, jos autorių {rikiuodami į geriausių mūsų stilistų gretas. Šiai nuomonei irgi būtų sunkoka visu šimtu procentų pritar­ ti. Mūsų nuomone, Borutos stilius yra autentiškas tik emociniame pasakojamojo mechanizmo išraiškos plane. Techniškai jį gerokai kompromituoja nepakankamai taisyklinga ir savo struktūra bei into­ nacijomis mūsų vadinamosios proletarinės literatūros autodidaktinį žargoną primenanti kalba. Pabaigai dar būtų galima pastebėti, kad laiko kontekste, ypač iš čionykštės perspektyvos žiūrint, Baltaragio malūnas yra vakarykštės, o gal net jau ir užvakarykštės dienos literatūros fenomenas. 1952

LI ETUVI Ų POEZI JOS ANTOLOGI JA

I

Didžioji Lietuvių poezijos antologija, sudaryta Jono Aisčio ir Antano Vaičiulaičio (Lietuvių poezijos antologija, sudarė Jonas Aistis ir Anta­ nas Vaičiulaitis, viršelis ir piešiniai Adomo Varno, Chicago: Lietuviš­ kos knygos klubas, 1951) visos lietuviškos spaudos sutartinai buvo pripažinta reikšmingu mūsų kultūros gyvenimo įvykiu. Iš tikrųjų tai yra didžiulis darbas, pareikalavęs daug vargo, nemaža pinigo, daug pasiaukojimo ir, pagaliau, meilės savamžodžiui. To niekas nepajėgs nuginčyti. Bet iš kitos pusės žiūrint, šios knygos koncepcija ir jos realizavimas nėra jau tokie tobuli, kad nebūtų galima padaryti kai kurių priekaištų. Tiesa, sunku įtikinamai kalbėti ir būti išgirstamprieš tokį milžinišką absoliučių panegirikų chorą, bet mes vis tiek mėgin­ sime padaryti keletą trumpų pastabų dėl šio leidinio suredagavimo. Poezijos antologijų esama visokių, bet populiariausi yra du tipai: istorinės antologijos, kuriose surenkami visi poetai, turėję kokios nors reikšmės tos ar kitos poezijos istorinėje evoliucijoje, ir rinktinės poezijos antologijos, sudarytos kokybiniu principu ir duodančios tik estetiškai vertingus kūrinius. Žinoma, aiškios ribos čia neišvesi: pa­ vyzdžiui, The Oxford Book of English Verse sudaro vidurį tarp abiejų aukščiau minėtų tipų. Lietuvių poezijos antologija artimesnė istoriniam tipui, nes ji sten­ giasi apimti visą lietuvių poeziją ir leidžia pasirodyti mažiems ir di­ deliems vardams. Kokybinis motyvas ją sudarant nebuvo lemiantis. Tačiau jai trūksta istoriniam tipui būdingos lyg ir moksliškos linijos. Tekstai ne visur patikimi, nes antologijos redaktoriai, kaip jie patys teigia, juos ėmė ne visuomet iš patikimų šaltinių. Autorius ir eilė­ raščius parenkant kai kur atsižvelgta į liaudies skonį ir paklausyta jos balso. Dėl to ši antologija dabartine savo forma laikytina grynai populiaria dainų ir eilių knyga, skirta liaudžiai, kokia savo laiku (1914) buvo Liudo Giros Cit, paklausykit! Antanas Vaičiulaitis, vienas šio leidinio redaktorių, pratarmėje džiaugiasi, kad „pirmą kartą regime tokį gausų mūsų poezijos 276

pluoštą, kaip šioje knygoje". Tai tiesa. Savo gausa ši knyga tikrai impozantiška. Dauguma anglų, prancūzų ir vokiečių bendrųjų po­ ezijos antologijų dydžiu neprašoka lietuviškosios. Bet gausoje sle­ piasi visų šios antologijos negalavimų šaknys. Bekraštėse antipoezijos džiunglėse pasimeta tikrieji poetai, o pati antologija duoda visiškai kreivą lietuvių poezijos vaizdą. Ji neprezentuoja lietuvių poezijos, nes ji nori reprezentuoti visus rašiusius eiles lietuvius. Kas būtų, jei kas nors imtų ir pasirinktų vertimui j svetimą kalbą iš dviejų antologijoj greta žingsniuojančių poetų L. Šilelio ir Vinco Mykolaičio-Putino, ne antrojo, bet pirmojo poezijos pavyzdžius? Taip pat galėtų atsitikti ir su Roko Prakeiktojo „Supinsiu dainužę". Mes vis kažkodėl dar tebemanome, kad žymus politikas ar šiaip koks nusipelnęs visuomenei žmogus būtinai turi visur dalyvauti, neišsiskiriant nė poezijos antologijų. Bet visose srityse pasižymėti be galo sunku. Dedant Roko Prakeiktojo ašarinį romansą vien dėl to, kad jis liaudyje dainuojamas, reikėjo vis dėlto atsiminti, kad lietuvių poezijos antologija nėra koks dainorėlis, kuriame šalia Maironio dainų dedama ir „Aš iš meilės džiovą gavau". Mažai kuo tepateisinamas ir dėjimas viso spaudoje išgarsinto „100" gyvųjų poetų. Antologija galėjo baigtis Henriku Radausku ir Vytautu Sirijos Gira - poetais, į kuriuos galima žiūrėti jau iš šiokios tokios laiko perspektyvos. Surinkti krūvon visus šios dienos poetus būtų jau specialios antologijos uždavinys. Jono Aisčio ir Antano Vaičiulaičio Lietuvių poezijos antologija turi dar vieną neįprastą bruožą: pradžioje randame didžiulį pluoštą liau­ dies dainų. Niekas negali neigti lietuvių liaudies dainų grožio. Tik ar reikėjo jas dėti antologijon? Liaudies dainos yra griežtai skirtinga kūrybos rūšis, turinti specifinę estetiką ir uždavinius. Jų grožis, mūsų supratimu, artimesnis papročių bei tradicijų grožiui, negu individualios poezijos grožiui. Liaudies dainos skiriasi nuo indivi­ dualinės poezijos taip, kaip Užgavėnių vaidinimai (Lašininio kova su Kanapiniu) ar vestuvių apeigos nuo teatro. Pasirodo, liaudies dainų įklasifikavimo klausimu ir abu leidinio redaktoriai yra skirtin­ gos nuomonės. Antanui Vaičiulaičiui liaudies dainos yra tokios pa­ čios prigimties kūryba kaip ir individualinė poezija, kitaip sakant, liaudies dainos yra integrali literatūros dalis. Aistis mano priešingai. Mūsų nuomonė šičia sutampa su Aisčio. Antologijoje esanti tauto­ saka perskelia knygą pusiau - į du diametraliai priešingus pasau­ lius: tautosaką ir individualinę poeziją. 277

Gale pridėtos Lietuvos kovotojų dainos yra jau aiškiai individua­ linės (tegu ir prastos) kūrybos pavyzdžiai. Daugiausia būtų galima kalbėti dėl atskirų poetų kūrinių parinki­ mo. Šiuo klausimu susitarti bene bus sunkiausia, nes vienam patin­ ka tas, o kitam šitas eilėraštis. Mums, pavyzdžiui, atrinkimo prasme rodytųs nuskriausti šie poetai: Jurgis Baltrušaitis, Jonas Aistis, Ber­ nardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Juozas Kėkštas. Ir gerai atrink­ ti - Margalis, Adomas Jakštas, Juozas Tysliava, Stasys Santvaras, Kazys Boruta, Henrikas Radauskas etc. Antanas Vaičiulaitis duoda bendrąjį įvadą, o Jonas Aistis - spe­ cialųjį - lyg ir įvadą į lietuvių poeziją. Nedaug ką galima pasakyti šiuose aštuoniuose puslapiuose, tačiau autorius kai kur eina ligi pa­ vojingo simplicizmo. Gale pridėtos autorių biografinės žinios būtų naudingos, jeigu jos būtų sistemingiau paruoštos. Baigiant dar kartą norisi grįžti prie šios antologijos pernelyg di­ delės apimties. Sutalpinta į 200 puslapių mūsų poezija būtų daug ryškiau spindėjusi. Nors auksas ir pelenuose žiba, bet pelenų kalnais galima ir auksą užversti. II

Kaip žinoma, prie šiuo metu JAV išeinančių lietuviškų knygų api­ pavidalinimo (viršeliais arba iliustracijomis) prisideda ir mūsų daili­ ninkai, bet niekur iki šiol neteko užtikti atviresnio jų darbų įver­ tinimo, išskyrus įprastines panegirikas a la „knygą puošia skoningas dailininko Xviršelis" ir panašiai. Vadinasi, visos iliustracijos, visi viršeliai yra nepaprastai geri ir gražūs. Argi iš tiesų mūsų iliustratoriams bei viršelininkams nieko nebūtų galima prikišti meninio atli­ kimo požiūriu? Aišku, yra dailiai, savo amatą mokančia ranka api­ pavidalintų leidinių. Bet, deja, šalia šių laimingųjų yra nemaža ir savo amato nemokančios rankos žiauriai sužalotų knygų. Kad apie tai nieko nerašoma, tik giriama, kaltas menkas mūsų recenzentų meninis išprusimas ir nepakankamas atsakingumo jausmas. Ta pačia proga, nors ir ne į temą, galima priminti, kad neatsakingo glostymo bei gyrimo politika taip nupigino laikraštinius straipsnius meno klau­ simais, kad dabar jau pasidarė nebeaišku, ar dar yra koks nors skir­ tumas tarp Renoiro ir kone genijumpaskelbto Pautieniaus. Tai bend­ ra atmosfera. Šios atmosferos dvasia vyksta ir lietuviškos knygos 278

iliustravimas. Galima būtų ir pasiguosti: blogų dalykų visur pasitai­ ko. Sakykim, kad tai pusė bėdos. Visa bėda pasidaro tada, kai blogo­ mis iliustracijomis papuošiamas reprezentacinis leidinys. Taip atsi­ tiko ir su čia recenzuojama Jono Aisčio ir Antano Vaičiulaičio reda­ guota Lietuvių poezijos antologija. Ši knyga daugelio buvo iškilmingai vadinama vienu didžiausių mūsų kultūrinių laimėjimų emigracijoje ir siūloma rodyti svetimtaučiams kaip reprezentacinis leidinys. Aš manau, kad viską galima su ja daryti, bet tik jokiu būdu nerodyti stipriau mene išprususiems svetimtaučiams, nes tai būtų skaudžiai neteisinga lietuvių grafikos meno reprezentacija. Lietuvių grafika, pasiekusi reliatyviai aukštą lygį, tokios paniekos neužsitarnavo. Ne­ užsitarnavo jos nė poezija, kurioje figūruoja Donelaitis, Baranauskas, Maironis, Baltrušaitis, Putinas ir 1.1. Lietuvių grafikos meno repre­ zentuoti šios iliustracijos negali lygiai taip, kaip Rokas Prakeiktasis lietuvių poezijos. Dabar panagrinėkime pačias leidinio iliustracijas, darytas daili­ ninko Adomo Varno. Pirmą kartą pamatęs viršelio aplanką negali tikėti, kad tai ne liaudžiai skirtas kalendorius, išleistas kokiais 1910 metais, bet reprezentacinė lietuvių poezijos antologija, pasirodžiusi tik pernai. Viskas klaikiai primityvu: piešinys, kompozicija, o tauti­ nių spalvų panaudojimas stovi ant blogiausio skonio ribos. Kitais žodžiais tariant, viskas pritaikyta mažiausiai išprususiam skaity­ tojui. Autorius, užuot savo uždavinį sprendęs grynai grafiškomis priemonėmis, jų vietą užkiša nuvalkiotomis „turinio" ir formos ba­ nalybėmis. Dar blogesni reikalai su teksto iliustracijomis. Blogesni jau vien dėl to, kad viršelio aplanką lengvai galima numesti, o knygos pus­ lapių neplėšysi. Pirmojo antologijos skyriaus „Lietuvių dainos" pie­ šiniui paimtas lietuviškos skrynios motyvas, simbolizuojąs „dainų skrynelę"; iš tos skrynios rūksta nelyg dūmai, nelyg kas, ir susidaro skyriaus pavadinimo raidės. Žodžiu, viskas padaryta pačiu primi­ tyviausiu būdu. Kompozicijos požiūriu ši iliustracija yra grynas absurdas, nekalbant jau apie detalių grafiško apipavidalinimo silp­ numą. Lygiai tas pat su „Rašytinės poezijos" skyriaus iliustracija. Ji tuo skiriasi nuo pirmosios, kad čia įvestas dar ir žmogaus motyvas: kažkoks poetas, tikras Mickevičius ant Ajudaho uolos, ra­ šo, matyt, eilėraščius, - žodžiu, visų liaudžiai skirtų pigių leidinių simbolika ir banalybės, tik jos čia skirtos ne kam kitam, o mūsų tautą reprezentuoti. Iš tų iliustracijų pasimato dar viena dailininko 279

silpnybė - neturėjimas supratimo apie šrifto vaidmenį grafikoje bei nemokėjimas juo naudotis. Po viso to kyla klausimas, ar dailininkas tatai darė iš tiesų že­ miausiam skoniui pataikaudamas, ar norėjo sukurti meniškas iliust­ racijas. Pirmuoju atveju jis būtų įžeidęs šios antologijos skaitytojus. Antruoju atveju jis būtų įžeidęs lietuvių grafiką, manydamas, kad tokie darbai gali ją reprezentuoti. 1951

ALOYZO BARONO PROZA

Maždaug prieš dvejus metus Aloyzo Barono vardas ėmė dažniau rodytis periodikoje. Iš pradžių šis jaunas (?) autorius tik kukliai pereidavo sceną ir, nelaukdamas publikos aplodismentų, pasitrauk­ davo užkulisin. Tik vėliau laikraštinės reklamos ir tokios pat laik­ raštinės literatūrinių konkursų magijos padedamas jis staiga iškilo prožektorių šviesoje, su herojaus šypsniu veide pasiruošęs priimti profaniškos minios ovacijas, minios, kuri yra visuomet be galo dė­ kinga jai pataikaujantiems. Baronas šioje naujoje karjeros fazėje kaip tik ir pasirodo visomis savo dvasios fibromis jaučiąs minios siekimus, jos sentimentalinio gyvenimo formas, atstovaująs jos „es­ tetikai" bei „sveiko lietuviško kaimo" skoniui, kuriuo vadovauda­ mosi ji Pažaislio bažnyčią išklijuotų senais laikraščiais ir Vilniaus katedros kolonas nudažytų tautinėmis spalvomis. Čia reikalingas recenzijos temai svetimas paaiškinimas. Nenoriu aš ironizuoti lie­ tuvių liaudies skonio apskritai. Ironizuoju tik tuos, kurie savo var­ ganą estetinį skonį visuomet nori pridengti tautiniais motyvais ir sau priskirti liaudies kūrybos laimėjimus, lyg tai būtų jų pačių darbas. Taigi, kaip jau buvo pastebėta, anksčiau Baroną pažinome kaip santūrų, nepretenzingą literatą, tipingą gimnazistų spaudos rašy­ toją, šiuo požiūriu tiesiog klasiką, su natūralaus, tik labai jau nekul­ tivuoto talento žymėmis, kokių turi, tiesa, kiekvienas žmogus, bet nesirengiantį į korifėjus. Tik pačiu paskutiniu metu vaizdas griežtai pasikeitė ir susidarė vadinamasis Barono atvejis, šis atvejis įdomus tuo savo aspektu, kad jis, kaip ir Barono beletristika, yra tipinga literatūrinio nuosmukio iliustracija ir išraiška dolerio pavergto žmo­ gaus estetinio intereso menkumo, kuris, ir tai dar ne dienomis, bet valandomis, smunka žemyn, šis žmogus, dažnai pavargęs, banke esančiai pinigų sumai didėjant, nuolatos menkėjąs savo intelek­ tualinio akiračio bei intereso sąskaita, reikalauja ne grožio, bet sen­ timentalumo, nes estetinės kūrybos akivaizdoje jis yra priverstas 281

pajusti savo menkystę. Tai Baronas ir parūpino atitinkamo maisto šiam žmogui: entuziazmo ir sentimentalybių. Skaitant laikraščiuose skelbiamus Barono dalykus ir klausantis laikraštinių panegirikų buvo neaišku, už ką jis čia giriamas. Bet vienas kitas dalykas neleidžia griežtai teisti. Be to, laikraštis nėra koks nors ultrarimtas autoritetas. Reikėjo laukti daugiau pavyzdžių. Ir šiuos pavyzdžius Aloyzas Baronas pateikė išleisdamas dvi stam­ bias, be galo smulkiu šriftu surinktas beletristikos bandymų knygas: Žvaigždės ir vėjai (Aloyzas Baronas, Žvaigždės ir vėjai: Novelės, Ven­ ta, 1951) ir Debesys plaukia pažemiu (Aloyzas Baronas, Debesys plaukia pažemiu, Chicago: Anatolijus Kairys, 1951). Štai šios abi knygos tu­ rėjo konsoliduoti Barono, kaip rašytojo, padėtį ir, be kita ko, patei­ sinti triukšmą bei panegirikas. Ilgai nelaukus pasakytina, kad šios knygos daugiau negu nuvilia - jos verčia kristi į juodžiausią pesi­ mizmą. Ir tai ne tiek dėl Barono, kiek dėl mūsų literatūros padėties apskritai: jau tik tiek bereikia mūsų entuziazmui sukelti. Nors nie­ kad dar nebuvome įplaukę į plačius vandenis, bet visgi mes tu­ rėjome Krėvę, Vaižgantą, šeinių, Vienuolį ir kitus, kurie mūsų dai­ liąją prozą pastatė ant kojų ir jau grynai individualinės kūrybos plotmėje. Tuo tarpu Barono beformėje žodžių ir sentimentalizmo masėje neatšaukiamai žlunga viltis išgyventi džiaugsmą, kuris atsi­ randa iš sąlyčio su nauju, autentišku talentu. Kaip jau pabrėžiau, Barono atvejis tėra įdomus grynai negaty­ viniu požiūriu: kaip naujausios lietuvių prozos dekadanso iliust­ racija iš vienos pusės ir mūsų literatūrinių pribuvėjų bei auklių nekompetentingumo ir naivumo pavyzdys iš kitos. Išvados liūdnos. Cerberis, saugąs lietuvių literatūros Elyseumo įėjimą, apakęs miega ant spalių krūvos kaip senas Jono Biliūno Brisius. Ligonis kiekvieną vaistą priima su perdėtu optimizmu ir esamąją savo sveikatos būklę laiko idealia. Barono recenzentai padarė dvi psichologines ligonio klaidas: užmiršo normalios būklės sąlygas bei reikalavimus ir sunkius nekritiškumo padarinius autoriaus ateičiai. Eidami prie ligonio - Aloyzo Barono prozos - nuodugnaus apžiū­ rėjimo, pradėsime nuo idėjinės analizės, nes ir visi kiti jo kritikai pir­ miausia akcentavo šį momentą. Tiesa, kad Aloyzas Baronas, kaip prieš keletą metų Medardas Bavarskas, bando išsiveržti iš įprastinės tematikos rato, nusiūdamas į moralizavimo vandenis, bet, deja, ir jis, kaip minėtas Medardas Bavarskas, totaliai pralaimi, nes jo išsi­ veržimas yra tik apgavystė. Iš esmės jis lieka stipriai surištas su 282

buities vaizdavimo epigonų bei gimnazistų spaudos literatūrine forma ir estetika. Šie du faktoriai ir lemia jo nepasisekimą. Atsisakant kokios nors tematikos, negalima atsisakyti pačios kū­ rybos elementų. Tematinio lūžio vertę sąlygoja jo realizavimo tobu­ lumo laipsnis. Gerus norus negailestingai sunaikina falšo ir senti­ mentalizmo bakterijos, kurios pro visus kampus skverbiasi Barono kūriniuosna. Didžiosios pusės abiejų Barono knygų pagrindas - moralinės, ki­ taip sakant, žmogaus elgesio normų ir sprendimų motyvų proble­ mos. Taigi autorius nagrinėja savo personažų elgesio duotomis ap­ linkybėmis motyvus ir pasekmes, mėgindamas padaryti nuosavas išvadas. Nelaimei, jo moralizavimas nepakyla aukščiau žodžių ir ne­ įgyja nepriklausomo pasaulio iliuzijos. Pirmoji šio nepasisekimo priežastis yra jau nurodyta: jis nepaiso elementarių kūrybos reikala­ vimų ir tiesiog moralizuoja, kalba už visus pats, lygjambūtų nežino­ ma literatūrinė idėjų inkarnacijos dogma ir kad idėjų vertė literatū­ roje tiesiog pareina nuo jų įforminimo, kitaip sakant, suaktualinimo menine forma, ir inkarnacijos intensyvumo laipsnio. Vadinasi, idėjos neturi jokių ypatingų privilegijų: ir didelės, ir mažos, ir senos, ir nau­ jos vienodai privalo pasiduoti meninės kūrybos įstatymams. Išimtis egzistuoja tik tais atvejais, kai idėjos originalumas savo nepakarto­ jamumu yra formos ekvivalentas. Taigi ir moralinė problema yra pa­ teisinama tik realizuota estetinėje plotmėje ir turinti visas šios rūšies fenomeno žymes. Baronas niekaip nesugeba atsiplėšti nuo savo kūrinio, neleidžia personažams gyventi savarankiškai. Savo herojus jis susodina ir verčia dainuoti jo arijas, šičia dar būtų galima pridėti, kad visur šokte šoka į akis kalbinio bei psichologinio individualizavimo nepriteklius, kuris yra jo idėjų nuogumo padarinys: jamnesvarbu žmogaus veidas, jam nesvarbu, kas kalba - gyvas žmogus ar popierinė lėlė, - kad tik kalbėtų ir kartotų jo žodžius. Jo personažai kalba vienodai, kaip pats autorius, ir nenatūraliai. Iš kitos pusės žiūrint, sunku čia minėto individualumo reikalauti, nes individualiomis savybėmis pasižymi tik gyvi žmonės, ne iškamšos. Idėjų gausi tematika iš rašytojo reikalauja ypač daug objekty­ vumo. Kartais net herojiško objektyvumo. Kiekvienas faktas tiek gyvenimiškoje, tiek estetinėje tikrovėje turi savo istoriją, šimtus prie­ žasčių bei sąlygų, kurios jį motyvuoja. Todėl tik paisant šios tiesos galimas koks nors sprendimas - pasmerkimas ar išteisinimas, - bet 283

ir čia, formaliai kalbant, ne autoriaus, bet pačių personažų, veikian­ čių anoje, taigi estetinėje tikrovėje, reikalas. Autorius privalo būti skrupulingai objektyvus ir niekur nesikišti pats į jų gyvenimą ir, gink Dieve, nevertinti. Išvadas padarys skaitytojas. Kiekvienas įsiki­ šimas, kaip estetinės realybės integralumo suardymas, neišvengia­ mai numuša kūrinio vertę. Rašytojas, rodydamas savo personažus, tėra tik sąžiningas savo paties suvoktos ir estetiniame plane jau eg­ zistuojančios tikrovės liudininkas. Tiesa, kai kurie rašytojai, kaip Dickensas, dažnokai kreipiasi į skaitytoją, įterpdami vieną kitą pa­ stabą apie savo veikėjus, bet tai būna daugiau žiūrovo pastabos, žmogaus iš šalies. Baronas eina tipingu kacetinės literatūros keliu, kurios autoriai dažnai neiškenčia nepareiškę kartaus žodžio savo kankintojams ir juos nuteisia, nesiskaitydami su jų vidine istorija ir t.t. Memuarinėje literatūroje tatai, žinoma, pateisinama, bet grynojoje literatūroje šitoks neobjektyvumas yra didelė yda, nes jos uždavinys yra vaiz­ duoti, ne teisti. Rašytojas negali elgtis kaip tas pasakos žmogus, pasodintas į Dievo sostą, besisvaidantis perkūnais. Gogolis, norė­ damas būti skrupulingai objektyvus ir savo neigiamo personažo Pliuškino nūdienoj nerasdamas nė mažiausios švieselės, su didžiau­ sia kantrybe ir meile pasakoja skaitytojui tolimą jo praeitį, rodo palankiausiomis dorybėms pasireikšti aplinkybėmis, visokiais bū­ dais stengiasi ieškoti žmogiškos kibirkšties Šioje tamsybėje, kad tik kas neįtartų šališkumu. O Baronas šliaužia paviršiumi, „plaukia pažemiu", mažai tepaiso žmogaus psichologijos ir naudojasi pro­ pagandinės literatūros tonu bei frazėmis. Perskaitęs abi knygas jau­ tiesi vaikščiojęs kažkur, girdėjęs kažką, bet nesusipažinęs su naujais veidais, nesusiradęs naujų draugų ar priešų. Imkime, pavyzdžiui, Žvaigždžių ir vėjų fragmentą „Pavėlavimas", kuriame Baronas mėgina spręsti maždaug nusikaltimo, bausmės ir laiko praeinamybės klausimą apskritai ir vokiečių nusikaltimo prob­ lemą specialiau. Bepačios problemos, kuri yra sena kaip ir pati mora­ lė ir kurios sprendimas specialiu vokiečių atveju Barono versijoje yra toks: reikėjo leisti bausti vokiečius kiekvienamuž padarytą skriaudą asmeniškai, bet laiku, nes laikas ne tik teisina, bet ir keičia teisingu­ mo sąvoką. Ir šioji novelė, jei tai iš viso galima novele pavadinti, pri­ klauso prie pavyzdinių ir būdingų visai jo kūrybai dalykų turinio, formos ir problemų kėlimo bei sprendimo požiūriais. Imdamas šią moralinę ir tamtikru atžvilgiu istorinę problemą, Baronas duoda jos 284

sprendimą, paremtą tik negyvais popierinių jos personažų žodžiais. Žmogiškoji drama lieka nepaliesta, nes autorius viską traktuoja anek­ dotinėje plotmėje. Jos siužeto užuomazga yra laikraštinis anekdotas, kokių šimtus pripasakodavo mūsų vaizbūnai iš savo gausingų ko­ mercinio pobūdžio kelionių po demoralizuotą ir sujauktą Vokietiją. Pačioje pradžioje matome visų šios novelės herojaus Lapinskio ne­ laimių kaltininkus vokiečius, kurie rodomi kaip tikri nusikaltėliai (plg. sceną traukiny). Baronas nė nebando paliesti jų nuotaikos mo­ tyvų: teisia užtikrintai ir be apeliacijos. Šis faktas, tiesa, mažai reikš­ mingas, yra gyvas Barono neobjektyvumo ir žmogaus nepažinimo liudininkas. Jamneaišku, kad taip, kaip, sakysim, sovietinės sistemos pragaištingumui pavaizduoti nepakanka anekdotų apie sviesto ka­ simą ar karininkų žmonas, naktiniais marškiniais atėjusias į balių, lygiai taip nepakanka Lapinskio kančių liudijimo šiai panašiai prob­ lemai išspręsti. Visų šių nelaimių kaltininkės, aišku, yra novelės for­ malinės silpnybės. Baronas neduoda nei gyvo žmogaus, nei gyvos aplinkos arba kolorito. Tik per žmogų galima parodyti didelę kan­ čią ir išspręsti dideles problemas. O be to, tik sprendimas padaro problemas „dideles". Anekdotas ir lieka anekdotu, nes literatūrinė tikrovė yra meninė tikrovė, aukštesnė tikrovė, stovinti anapus faktų ir anekdotų. Jurgis Jankus (kurio įtaka Baronui aiški daugelyje vietų ir dau­ geliu atžvilgių), Naktyje ant morų liesdamas daugeliu atžvilgių pa­ našias problemas, daug giliau siekia, nes ant svarstyklių deda gyvą žmogų, ne anekdotą, ir nepalyginamai daugiau rūpinasi savo kūri­ nio statyba. Galima būtų pateikti ir svetimų pavyzdžių, nors į juos pas mus žiūrima su nepasitikėjimu. Visgi Baronui galėtų būti nepa­ prastai naudingi ir didžiai pamokantys Hanso Wernerio Richterio, Vasco Pratolini, Walterio Jenso ar net Normano Mailerio pavyzdžiai. Nemažai kenkia Baronui ir psichologinis bei emocinis primity­ vumas ir iš jo konsekventiškai atsirandantis šių sričių žodyno var­ gingumas. Jis nori, bet negali giliau įsiskverbti. Kalba stereotipi­ nėmis formulėmis, kai kur panaudodamas Čelpanovo vadovėlio vieną kitą terminą. Bet to negana! įsivaizduokime, kiek laiko ir vie­ tos sunaudotų geografas, nežinantis geografijos termino „upė", no­ rėdamas šią sąvoką aprašyti. Jis turėtų ją išreikšti kitais žodžiais. Šio „kitais žodžiais" kalbėjimo padarinys Barono kūryboje yra labai gausus žodinio vandens kiekis. Nesibaigiančiuose monologuose, kaip, pavyzdžiui, „Vienarankyje", minėtą psichologinį primityvumą 285

autorius stengiasi paslėpti gudragalviavimais, sentencijomis ir ki­ tokia akrobatika. Karo temomis parašytuose dalykuose Baronas ne­ parodo didžiųjų sukrėtimų pėdsakų žmogaus dvasioje (neskaitant anekdotinių istorijų). Karas Barono žmones teužkrėtė kalbėjimo li­ ga. Lyg tai tebūtų buvus paprasta plepėjimo mokykla. Visi jo kaip smėlio virvė besitęsią išvedžiojimai marina skaitytoją nuoboduliu ir, kaip vienas kritikas pripažįsta, veda į nepadorią pagundą knygos skaitymą atidėti ad calendas graecas. *** Aloyzo Barono novelių konstrukcijoje krinta į akį proporcijos jausmo ir saiko stoka, arba, kaip Jakštas pasakytų, Baronas nepripažįsta „die­ viškosios proporcijos" dėsnio, pagal kurį galva negali būti ilgesnė už liemenį, įžanga ilgesnė už knygą etc. Kaip proporcijos jausmo stokos pavyzdį galėčiau nurodyti be galo ilgas ir nuobodžias no­ velių įžangas, kurios iš anksto pasmerkia kūrinį disproporcijai. Pa­ vyzdžiui, novelėje „Bailys" Baronas per ištisus tris puslapius kalba apie šį ir apie tą, kol prieina prie pagrindinės temos. Svarbiausia, šios nepaprastai ilgos įžangos nepateisinamos konstruktyviškai: jos yra pastatui visiškai nenaudingos. Kartais šios įžangos būna taip panašios viena į kitą, kad jas sukeitus kūrinio aiškumas visai ne­ nukentėtų. Ir šį eksperimentą be jokio nuostolio būtų galima atlikti su daugelio jo novelių įžangomis. Kaip tik šios įžangos leidžia pasireikšti kitai stambiai autoriaus ydai - saiko stokai. Įvadus Baronas sunaudoja savo nesibaigiančiom tiradom, spindinčiom filosofija, charakteringa gimnazistų dienoraš­ čiams: Mūsų pačių mintys ir veiksmai yra stogas. Gi gyvenimas tropinis lietus. Lyja žodžiais ir akmenimis, ir laiko vienetais. Tokiais kietais dalykais. Ir privalo širdis išsilaikyti tame lietuje (Debesys plaukia pažemiu, p. 99).

Ir taip be pabaigos. Suprantama, tokia „išmintimi" prislėgtos Ba­ rono novelės yra statiškos, negyvos, sraigės žingsniu velkančios veiksmą į atomazgą. Savo novelių veiksmą autorius lyg tyčia nukelia į nepalankias vystymui sąlygas. Tai savotiškas „bėgimas su kliūti­ mis". Žvaigždėse ir vėjuose veiksmo užuomazga dažniausiai būna dviejų draugų pasikalbėjimas, kurio metu vienas pasakoja kokį nors savo išgyvenimą. Kartais pasakotojas būna girtas ir pasakoja mėgėjų teatrui skirtuose veikaluose naudojamu „girto žmogaus stiliumi", 286

nepaprastai dažnai vartodamas keiksmažodį „velnias" ir „gerk". Blo­ gos konstrukcijos pailiustravimui kaip pavyzdys tiktų jau kelis kar­ tus cituotas „Pavėlavimas". Pasakojimas čia išdraikytas, palaidas, per daug jau nepaisoma laiko ir veiksmo koordinavimo. Be reikalo pri­ segti pasikalbėjimai pradžioje ir pabaigoje. Ir vien tik tam, kad paskui vienas iš draugų galėtų parodyti laikraštyje žinutę apie Lapinskio mirtį. Tokius pasikalbėjimų palengvinimus mėgsta visi pradedan­ tieji, nes „taip daroma". O pasakojimo motyvavimui galėjo pakakti laikraščio žinutės pamatymo ir visos istorijos papasakojimo be svirp­ lio, Liudo ir Vytauto pagalbos. Debesys plaukia pažemiu novelėse yra šiek tiek daugiau įtampos negu Žvaigždėse ir vėjuose. Bet, apskritai kalbant, ir vienur, ir kitur autorių suklupdo nemokėjimas disponuoti medžiaga - siužetu, idė­ jomis - ir priemonėmis, kurių pati svarbiausia yra pasakojimo logi­ ka, vientisumas bei įtampa. Baronas patenka į ilgiausių monologų labirintą ir iš jo nesugeba išeiti. Dėl to jo novelės dažnai primena nuobodžias beveiksmes dramas. Debesys plaukia pažemiu jungčiai panaudotas „dekameroninis" me­ todas yra nereikalingas balastas - dar vienas sunkus akmuo po kaklu. Jurgis Jankus Naktyje ant morų šitokią dirbtinę ir retai kieno benau­ dojamą naujaisiais laikais jungtį naudoja daug tikslingiau, duodamas lemiamą žodį likimui ir atsitiktinumams, kurie susieja novelių hero­ jus įvairiomis aplinkybėmis ir parūpina bendrus rėmus. Barono no­ veles galėjo papasakoti kad ir Šarūno įžangoje susirinkę naktigoniai arba maldininkai, keliaujantys į Šiluvą, - vis tiek niekas iš esmės nebūtų pasikeitę. * * *

Barono stilius yra gyvas kompozicinių trūkumų atspindys. Konst­ ruktyvinė disproporcija ir nesaikingas kitų šios rūšies priemonių naudojimas labai ryškiai atsimuša sakinio konstrukcijoje ir kalbėjimo būde apskritai. Josakinys visais galimais būdais supančiotas, apkrau­ tas nereikalingais epitetais bei metaforomis. Niekojis negali pasakyti tiesiog, nuogai, sklandžiai ir paprastai, kad žodis nebūtų sąvokos, o sakinys minties priešas. Prie kiekvieno žodžio Baronas stengiasi iškrauti visą savo pseudominčių bagažą, nekreipdamas dėmesio, ar visa tai turi kokį nors ryšį su vaizduojamąja medžiaga, ar ne. Iš kitos pusės žiūrint, Barono stilius dar neturi jokių individua­ lių žymių, jei nelaikysime saiko trūkumo tokia žyme. Jis sėdi prieš 20 -8 9 4

287

instrumentą, kuris šiuo atveju yra kalba, ir prieš interpretavimui pa­ ruoštą partitūrą - literatūrinę medžiagą, nerasdamas tono savo inter­ pretacijai. Kalba yra Barono „Achilo kulnis". Vietoje gyvos ir natūra­ lios lietuvių kalbos, kurią vartojo Valančius su Donelaičiu praeityje ir Vaičiulaitis, Cvirka, Pulgis Andriušis, Dovydėnas, Zobarskas, Ramo­ nas ar Jankus dabar, Baronas prakalba nualintu laikraštiniu žargonu su visais jo atributais: lyrinėmis banalybėmis, sentencijomis ir t.t. „Bet lyrika juk yra Barono stiprybė", - pasipiktins „dailių manie­ rų ir aukštos moralės" recenzentas, anot poeto. Mano galva, baroninė lyrika taip pat yra didžiausias beletristikos priešas apskritai ir Baronui specialiai. Sis „lyrikos" nesaikingas vartojimas rodo, kad autorius verčiasi netikrais pinigais. „Bet juk Pulgis Andriušis..." ginčysis toliau recenzentas. Atsakymas jam galėtų būti tik vienas: „Quod licet..." etc. Naujausioje lietuvių literatūros kritikoje, ypač laikraštinėse recen­ zijose, senokai įsišaknijo neatsakingas vertinimo būdas, kur kritikas vieno kurio elemento kvalifikacijas pritaiko visumai. Pavyzdžiui: „gražių sakinių" citavimas. Radęs vieną įmanomą sakinį, kritikas ima kalbėti apie meistrišką stilių, poeziją etc. Bet jis užmiršta du dalykus: kad iš vienos plytos negalima nieko pasakyti apie pastato vertę ir kad gražios sudedamosios dalys gali sudaryti šlykščią vi­ sumą. Labai abejotinos vertės yra Barono sentencinis kalbėjimo bū­ das. Tai nėra yda iš principo. Rabelais ir Cervantes, kaip žinome, šią stilistinę priemonę yra iškėlę iki svaiginančių aukštumų. Tiesa, ir Baronui šis kalbėjimo būdas atnešė nemaža garbės. Jo sentencijos dabar cituojamos šalia Abrahamo Lincolno, Benjamino Franklino ir Romo Striupo išminties perlų. Vienas recenzentas taip pat žavisi šia išminties forma ir tarp kitų cituoja šią aukso mintį: „Miegoti, valgyti ir mirti - natūralu." Mano nuomonė šiuo klausimu yra kitokia. Vie­ na, kad yra ir daugiau natūralių dalykų, o antra, kad man tatai yra tik nuplėšiamojo kalendoriaus mintys. Dar daugiau, jos man tėra blogo autoriaus skonio ir stilistinio nejautrumo pavyzdžiai. Nemaža tokių minčių pateikia ir adv. Budrikas iš Brooklyno (o gal tai tik Aloyzo Barono slapyvardis?). Dar daugiau tokių minčių sieniniams kalendoriams yra parūpinęs ir jau minėtas Romas Striupas, tragiš­ kos atminties Alkanų minčių ir Trylikos apaštalų autorius, šiuo po­ žiūriu tikras Aloyzo Barono pirmtakas mūsų literatūroje. Literatūros veikalo stilius yra visuomet ir autoriaus intelektuali­ nės kultūros bendrai ir jo išpažįstamos kultūros specialiai produktas. 288

Pavyzdžiui, Antano Vaičiulaičio „Šiaurietė" ir Henriko Radausko „Homero jaunystė" įgalina daug kalbėti apie autorių kultūrą ir jos pobūdį. Barono stilius nesako nieko, ir tai rodo, kad autorius tebesiblaško netikrybėje, štampinių banalybių supančiotas. Stilius jamyra neperžengiama siena, tikra geležinė uždanga, neleidžianti sudaryti kontakto su savo išgyvenimais ir su epocha. Baronas, reikia manyti, viską išgyvena pakankamai intensyviai, tik jo žodis yra blogas veid­ rodis, klaidingai atmušantis tikrovę. Barono žodis tiesiog skundžiasi blankumu ir tuštybe. Stilistinį palaidumą ir netaiklumą jis stengiasi užversti žodžių mase. Bet ir čia išeina atvirkščiai: nežiūrint žodžių gausybės, jis yra nežodingas rašytojas. Prie stilistinių laimėjimų veda ne vien įgimti gabumai, bet ir darbas, sunkus kalbos elementų (tiks­ lumo ir muzikalumo atžvilgiu) studijavimas, šlifavimas, atrinkimas ir derinimas su minties bei emocijų ritmu. Pavyzdžiui, pačioje pir­ moje Debesys plaukia pažemiu novelėje yra nemaža vaizdingų posa­ kių, taiklių pastabų, bet nėra stilistinės vienybės, nes autoriaus dė­ mesys sukoncentruotas daugiau į vaizdą, į posakio įmantrumą, bet ne į visumą. Oturėtų būti atvirkščiai: kiekvienas žodis, turintis aso­ cialių tendencijų ir nenorįs tarnauti visumai, išrautinas iš sakinio ir mestinas į ugnį. * * *

Aš atsimenu, kaip ne per seniausiai Aloyzas Baronas rašė viename laikraštyje, kad lietuvių literatūra nepajėgi išeiti iš Petro Kurmelio pastogės ir Grainio liepos šešėlio. Tai yra sena, daugelio kartota ir aktuali tiesa. Bet negalima išeiti iš ten nuogam ir apsigyventi dan­ gaus skliautų pastogėje. Keltis reikia tik į naujesnę, tvirtesnę ir svei­ kesnę pastogę. Besimaišant Barono personažų minioje, staiga apima šiurpas: nė vieno gyvo žmogaus. Dėl to jiems ir pastogė nereikalin­ ga. Ir Petras Kurmelis, tegu senoviškas, liaudinis, bet vis dėlto gyvas žmogelis. Ir toji pati Grainio liepa plačiai išsišakojusi šlama mūsų sąmonėje nuo pačios vaikystės, neišraunama, nemirštanti, gyvesnė už visus Barono žmones kartu sudėjus. Ji yra išaugusi iš žemės, gamtovaizdyje užimanti tam tikrą vietą, turinti savo istoriją. Barono personažai negyvena nei laike, nei erdvėje, nei socialinėje, nei mora­ linėje aplinkoje tokiu laipsniu, kaip, sakysim, Žemaitės arba Krėvės žmonės. Jie tėra anekdotiniai pavidalai, autoriaus priversti automa­ tiškai judėti ir kartoti primetamus žodžius. Kaip jau pabrėžėme, Baronas neleidžia jiems gyventi, vystytis ir apsispręsti patiems. 289

Kone visos situacijos, kuriose veikia žmonės, yra arba štampinės, gimnazistų kūrybai charakteringos („Prasilenkimas", „Vagis", „Pirš­ tinės", „Vanduo", „Bėgiai", „Valkata"), arba dirbtinai sudarytos pagal reikalą, kaip tai yra atsitikę „Vienarankio" kalėjimo scenoje. Simbolinėje lietuvių literatūros gyvųjų personažų eisenoje pir­ mosiose gretose žygiuotų Vinco Krėvės skerdžius Lapinas, nusku­ ręs, bet linksmas, klausydamas paukščių trililiavimo Grainio liepoje; Vaižganto Mykoliukas su Severja, Vaičiulaičio mažoji sesuo vasaros vidudienio fone; Petras Kurmelis su Pulgio Andriušio dėde Mykolą, Savickio fleitininkas Žiogas, Ramono Kreivėnas, Tarulio piemenu­ kas, Zobarsko stogadengis, Kaupo daktaras Kripštukas, toliau - visa galybė nelaiku gimusių ir neišsivysčiusių personažų. Tik pačiame gale pasirodytų vienintelio lietuvių literatūroje graboriaus Franko Kruko vežimas, kuriame neperpučiamuose grabuose gulėtų Aloyzo Barono negyvėliai. Novelių fonas bei koloritas yra taip pat neryškus, apleistas, šioje aplinkoje jautiesi kaip nudžiūvusių medžių sode. Niekas negalėtų įtikinti, kad jie gyvi ir žydės. * * *

Lyginant abi knygas - Žvaigždes ir vėjus su Debesys plaukia pažemiu ir klausiant, kiek ir kokios pažangos autorius padarė, atsakymas būtų toks: antroji knyga yra geresnė, nes joje nebėra „Pirštinių" ar „Bėgių" lygio kūrinių. Tačiau visos pagrindinės ydos ne tik kad pasiliko, bet dargi nusistovėjo ir įgavo pastovesnį charakterį. Atran­ kos, sijojimo, braukymo autorius ir čia nepripažįsta. Vaizdas būtų neišsamus, jei šioje recenzijoje nebūtų užsiminta apie vietą, kurią Baronas galėtų užimti naujausioje lietuvių emig­ racijos prozoje, kurios tradiciniame sparne stovi Julius Kaupas su A.M. Katiliškiu ir Antanas Škėma su Žvilgsnių plejada (Landsbergis, Mekai, Lėtas) modernistiniame sparne. Visi čia išvardintieji litera­ tūrinio intereso atžvilgiu stovi daug aukščiau už Baroną. Kaupas sa­ vo klasiškumu, logika, solidžia konstrukcija, idealizmu ir mokėjimu kurti atmosferą; Katiliškis - epiškumu bei savo regiono buities paži­ nimu; Škėma su žvilgsniečiais - naujų kelių ieškojimu, pastangomis sulaužyti rutinos sieną ir literatūrinės technikos eksperimentais. Baronas yra aiškioje opozicijoje, kaip antimodernistinės reakcijos „šulas", reakcijos, kurią dar būtų galima pavadinti Čikagos prie­ miesčio Cicero literatūrine mokykla. 290

♦* *

Neseniai Jonas Aistis kėlė klausimą, ar recenzijos esančios reika­ lingos, ypač jeigu jos nepalankios. Taigi ir aš keliu šitokį klausimą: ar recenzijos yra reikalingos? Aš manau, kad taip. Net jeigu jos yra nepalankios. Pasmerkus estetinį metodą literatūrinėje kritikoje ir jį pakeitus etiketu bei orumu, kaip tatai daryti siūlo kitas žymus mūsų poetas, būtų galima pagaminti vieną recenzijos šabloną, kurio pri­ taikymo atveju pakaktų įstatyti knygos pavadinimą ir autorių. Aš esu visai priešingos nuomonės. Manau, kad etiketas su orumu nie­ kuomet nepakeis ir nepavaduos literatūrinės kritikos ir nepasidarys estetikos baze. Žinoma, būtų galima kelti dar vieną klausimą: ar nevertėtų mūsų literatūrą numušti iki kalendorinių pasiskaitymų bei gimnazistiškų išgyvenimų atpasakojimų lygio, nes tokie dalykai visuomet randa skaitytojų ir nesėja pavojingos „modernizmo" bei kultūros sėklos. Be to, tai sutiktų su daugumos siekimais. Tik, nelai­ mė, mūsų keliai ir siekimai yra kiti. Atvirumas niekad ir niekam nėra pakenkęs. Dėl to aš ir sakau, kad Aloyzas Baronas, šiaip jau turintis nemaža dorybių, kaip rašy­ tojas tebėra kūdikio amžiaus ir dar nemoka savo amato. Jam teks dar labai daug kentėti (o tai yra ir Dostojevskio patarimas), kol su­ sidarys nuosavą pasaulio viziją, kol sukurs gyvus žmones bei pa­ saulius. O tai yra akinanti svajonė. Ir Baronas tatai pasieks, jei tik nenueis pakalniui ir pavėjui. 1951

XVI I

MAIRONIO

PAVASARI O

BALSU L A I D A

Romoje išėjo pirmasis Maironio kūrybos tomas, apimantis XVII Pavasario balsų laidą, redaguotą Bernardo Brazdžionio (Maironis, Pavasario balsai, XVII laida, Roma, 1952). Tai yra dalis Bernardo Braz­ džionio redaguojamo poetinių Maironio raštų rinkinio, kurio toles­ nius tomus sudarys poemos: Jaunoji Lietuva, Raseinių Magdė, Mūsų vargai ir Nuo Birutės kalno (vertimas lenkų kalba Maironio para­ šytosios poemos Z nad Biruty). šis naujas Maironio poezijos leidimas bus labai svarbus tuo, kad jame rasime pakartotas ir šiandien jau sunkiai gaunamas jo poemas. Maironis ir dabar tebėra svaiginantis vardas. Jo reikšmė tiesiog neišmatuojama. Jam tinkamai suprasti reikėtų grįžti į XIX amžiaus prieblandas mūsų tautinėje ir kultūrinėje sąmonėje, kai lietuvių tauta ir jos kalba buvo ne mažiau naikinama kaip šiandieninėje Lietuvoje ir ne mažiau nyko kaip šiandieninėje Amerikoje. Maironio patriotizmas buvo integralinis. Jis yra pirmas lietuvių literatūroje poetas patriotas tikrąja šio žodžio prasme, kokie nebuvo nei Do­ nelaitis, nei Strazdelis, nei Baranauskas, į amžiaus galą nuo lietu­ viškojo judėjimo nusisukęs. Tautinio atgimimo epopėjoje Maironis, be abejo, yra didžiausia figūra, toli prašokanti visus politinius vei­ kėjus. Niekas tiek nepaaukojo savo tautai, kiek Maironis. Ir šiandien daug kas skelbia mintį prasimušti svetimų tautų arenose užmirš­ dami graudžią pilką tiesą, kad šviesa neština ne ten, kur jos per daug, bet kur jos per maža. Maironis visą savo šviesą atidavė tamsai nušviesti, nors kitur, kaip Baltrušaitis, jis būtų gal daug galingiau suspindėjęs. Iliuzija grįžti į savo tautą su svetimais lobiais visuomet yra apgaulinga. Dvasinė (savanoriška) emigracija baigiasi taip, kaip ir fizinė. Štai kodėl mums Maironis ir šiandien tebėra tautinės ir dvasinės rezistencijos simbolis bei atsakymas visiems ūbi bene ibi patria ideologams, kurių patriotizmas yra grynai utilitarinis. Anais laikais būti lietuviu ir net inteligentijos sluoksniuose viešai tokiu save laikyti (patriotizmo baudžiavą pas mus visuomet nešė 292

paprastas žmogus) buvo žymiai sunkiau negu šiandien būti, sa­ kysim, Amerikos lietuviu, net veikėju ir šiaudiniu patriotu. Maironis nei Rusijos, nei Lenkijos, ir nė vienu atveju, nelaikė tėvyne. Jo po­ ezija mums - kaip žydams Dovydo psalmės. Tokio galingo himno, kaip „Jau slavai sukilo", tokios poezijos, kaip „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis" ir „Ten, kur Nemunas banguoja", tokios ištiki­ mybės savo tautai niekuomet neatsvers nei doleris, nei šaldytuvas, nei automobilis. Atsiminus, kad šių dienų vadinamojoje patriotinėje veikloje lietuviškumas dažnai tėra tik egzotiškas rūbas, kuriuo pa­ sipuošus garbinami svetimi dievai, ima atrodyti, kad Maironio auka buvo per didelė. Ir ne veltui jis, kaip žmogus, jausdamas savo aukos tragiškumą, skundėsi: Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus, Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis Ar jiems besuprantamos bus?

Leidinio redaktorius Bernardas Brazdžionis, vienas šio poeto kul­ to gaivintojų, buvęs Maironio muziejaus Kaune vedėjas, savo darbą, kuris susijęs su pačia poezija, atliko labai sąžiningai. Moksliniame leidime vargiai pateisinamos variantų dalių kombinacijos bei su­ keitimai šioje plačiai publikai skiriamoje laidoje visiškai pasiteisina, nes grąžina pirmykštį Maironio poezijos betarpiškumą. Maironis, naujai perredaguodamas savo poeziją šeštajai laidai ir siekdamas logiškesnės išraiškos, daug kur eilėraščius gerokai nusausino. Visi pakeitimai, išskyrus kai kurias smulkmenas, nurodyti gale pridė­ tame Redaktoriaus žodyje - tad beveik visuomet galima rekonst­ ruoti norimą variantą. Dabar keletas žodžių dėl estetinės leidinio formos. Nuo pat pir­ mųjų žingsnių Maironio poezijai teko nešioti skurdų apdarą. Visos iki nepriklausomybės atstatymo laikų išėję Pavasario balsų laidos, įskaitant ir penktąją, išleistą 1920 metais, buvo neskoningai apreng­ tos. Bet anais laikais sunku buvo daugiau reikalauti. Tarp kitko, prie žemo apipavidalinimo lygio prisidėjo ir paties poeto gana abejoti­ nas skonis. Penktoji laida yra būdinga to skonio išraiška. Nepriklau­ somybės periodu ir vokiečių okupacijos metu išėjusios laidos buvo jau visiškai neblogai įformintos. Tačiau ši paskutinioji sumuša visus ligi šiol pasiektus neskoningumo rekordus. XVII laidoje Maironio poezija iliustratorės Irene Pacevičiūtės negailestingai suniekinta. 293

šitokiais „piešiniais" savo laiku tebūdavo iliustruojami kalendo­ riniai anekdotai, sapnininkai ir Saliamono galvos. Bet ir tai jau pra­ eitis. Lietuviška knyga nepriklausomybės laikais jau buvo pasiekusi palyginti gana aukštą lygį. Net menkaverčiai leidiniai pasirodydavo šauniau už dabartinį Maironį pasipuošę. Argi Maironis tik tokių „iliustracijų" vertas? įdomu, ką mano šiuo klausimu Leidėjas ir kiti asmenys, atsakingi už knygos apdarą? Jie nesiteikė net pareikalauti, kad iliustratorė laikytųsi bent lietuvių kalbos rašybos normų ir ne­ darytų tokių baisių klaidų, kaip žodžio „lyrika" rašymas su dviem y ir dar antraštiniame (aplanko) lape! Jei nėra tinkamo iliustratoriaus, geriausia buvo visiškai neiliustruoti. Redaktorius (jei jis čia kuo nors dėtas) ir Leidėjas, matyt, buvo tos nuomonės, kad emig­ rantams geras ir toks „menas" (pagal principą - „Aušros laikais nė tokio neturėjom"). Bet jie užmiršo, kad toks „menas" kenkia mūsų kultūrinei reprezentacijai. Lyg mes būtume kažkokia puslaukinė tautelė, neturinti nei meno, nei kultūros. Leidinio vertę ir reikšmę taip pat gerokai mažina įvairių spaudos ženklų vartojimas. Vietoje normalaus e su tašku (ė) čia vartojama amerikoniškas e su brūkšniu ir eaccent grave (ė). Dėl to leidinio nau­ dojimas švietimo reikalams (mokykloje) darosi problemiškas, kaip didinantis lietuvių kalbos rašybos chaosą. Tiesa, knyga spausdinta Italijoje. Bet atsiminus, kad visame laisvame pasaulyje, neišskiriant nė Italijos (seleziečių leidiniai), lietuviško raidyno klausimas jau seniai išspręstas, darosi nebeaišku, kodėl Maironiui padaryta ši ne­ maloni „išimtis". Leidinys buvo reklamuojamas kaip reprezentacinis, skirtas 20 metų nuo Maironio mirties ir 90 metų nuo jo gimimo paminėti. Bet, mūsų manymu, Maironis būtų daug labiau pagerbtas, jei ši knyga būtų išimta iš apyvartos kaip kenksminga publikos meniniam sko­ niui ir įžeidžianti didžiausio lietuvių poeto kūrinius. 1952

HENRI KAS NAGYS, arba S A UL Ė S L A I K R O D Ž I A I

Apie 1939 metus spaudoje ir literatūros vakaruose pasirodė naujas poetas, kuris savo giliu ir sugestyviu balsu skelbė naujo poe­ zijos žodžio atėjimą, „naują Dievą", naują daiktų pavidalą ir švie­ są, brandišką individualizmą ir žmogaus vienišumą. Jo balsas tikrai buvo didžiulis kontrastas to meto poetinės kasdienybės fo­ ne: tarytum būgnas idiliškoje švilpynių pastoralėje. Tas naujas poetas buvo Henrikas Nagys - vienas iš nedaugelio naujų vardų naujausioje lietuvių poezijoje. „Valdžioje" esanti poetų karta tuo laiku buvo jau beatsižadanti jaunystės nuodėmių ir benukrypstanti į ramų vidudienio klasicizmą - be nervingos linijos, be riksmo ir be skausmo. Poezijos sodai dvelkė blaivia rimtim ir, kaip Piuvis de Chavannes paveiksluose, amžinai besitęsiančio „aukso am­ žiaus" idilija. Poezijoje, kaip rūpestingai surežisuotame veikale, buvo išryškėjusios rolės ir mizanscenos. Kiekvienas turėjo savo aiškiai apibrėžtą vaidmenį ir buvo aišku, kas choristas ir kas so­ listas, kas meisteris ir kas jo epigonas: kieno uždavinys apdai­ nuoti lietuvišką pajūrį, kieno Vilnių, kieno šaulius, kieno jauna­ lietuvius ir jaunuosius ūkininkus. Žodžiu, iš poezijos buvo galima susidaryti tada jau susikristalizavusios nepriklausomybės epochos vaizdą, epochos, kurią jos ryškesnieji poetai nelabai kukliai jau šiandien vadina „aukso amžiumi" lietuvių literatūroje. Tačiau fak­ tas, kad Henrikas Nagys ir kiti jo kartos poetai savo balsais at­ kreipė publikos dėmesį, rodo, jog minėtos idilijos auksas publikai buvo pasidaręs per sunkus. Tiesa, iš pradžių naujųjų poetų au­ ditorijoje tesimatė moksleiviai (studentai ir gimnazistai). Bet tai nieko stebėtino, nes pas mus ši publikos rūšis suvaidino, galima sakyti, lemiamą vaidmenį reliatyviai nemažo susidomėjimo po­ ezija istorijoje. Ir galimas daiktas, kad ši jaunimo masė, kaip tvir­ tina Stefan Zweig savo atsiminimų knygoje Die Welt von Gestern, instinktyviai ir žymiai anksčiau negu oficiali kritika pajunta, kas turi pastovesnės reikšmės. 295

Henriko Nagio dalis mūsų naujausios, t.y. poaistinės, poezijos evoliucijoje yra labai didelė. Jis yra vienas pagrindinių jos ini­ ciatorių ir reprezentantų. Nagio poetinio formavimosi periodu, kuris tęsėsi maždaug nuo 1939 iki 1946 metų, t.y. iki Eilėraščių pasirodymo, galima rasti kone visi charakteringi naujausios lietu­ vių poezijos išsivystymo etapai. Nagys vienas pirmųjų suprato arba, teisingiau, pajuto pavojų nuskęsti Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Bernardo Brazdžionio, Antano Miškinio ir 1.1, epigonų potvynyje ir džiaugsmą nuo jų atsiplėšti. Aišku, ši paklydimo „baimė" nebuvo pagrindinis akstinas kitaip kalbėti. Čia spren­ džiamos reikšmės turėjo poeto intelektualinės kultūros linija, jos giminystės ryšiai, nes Nagys nebeturi aiškaus kontakto su tais šaltiniais, kurie gaivino ankstesniąsias poetų kartas. Jo šaltiniai, kultūros požiūriu, yra daugiau internacionaliniai negu lietuviški. Kai dauguma iš mūsų atkakliai tebesilaikė priešvakarietiškos ap­ saugos slėptuvėse, Henrikas Nagys savo poezijai atramos ir per­ spektyvos taško ieškojo savo paties intelektualinės kultūros židi­ niuose, suformavusiuose jo santykio su tikrove liniją ir estetikos sąvokas. Nagio iniciatoriais pasaulėžiūrine ir estetine prasme aš laikyčiau Friedricho Nietzsches filosofiją ir daugiau ar mažiau šios filosofijos poveikio epochoje išaugusią ponatūralistinę vokiečių poeziją su Hugo von Hofmannsthaliu, Stefanu George ir Raineriu Maria Rilke pryšaky. Tačiau visi šie faktoriai turėjo daugiau auklė­ jamos reikšmės ir daugiau pasaulėžiūrinės negu formalinės įtakos. Mano įsitikinimu, daugelio kritikų akcentuojama Rilkės įtaka Nagiui yra gerokai perdėta. Aš net manau, kad, nežiūrint kai kurių tematinių ar žodyno atošvaisčių, tiek Rilke, tiek George ir ypač Hofmannsthal yra griežti Nagio poezijos antipodai. Visų trijų vo­ kiečių autorių poezijai esmingos intelektualinės metaforos ir tokio paties rango simbolikos Nagio eilėraščiuose beveik nėra. Skiria ir anų poetų asketiškai griežta forma. Stefano Georgės germaniškoje geležyje iškalti eilėraščiai, intelektualinis Rilkės marmuras ir porce­ lianas, Hofmansthalio piešiniai venecijietiškam šilke mažai kur atsi­ muša Nagio poezijoje, kurioje, kaip dominuojantis tonas, skamba emocinis betarpiškumas ir formalinis laisvumas, autoriaus valia nu­ einantis iki „beformiškumo" išorine prasme. Ir šis faktas Nagio es­ tetiką stato diametraliai priešingoje pozicijoje. Visi trys vokiečių po­ etai, ypač Rilke ir Hofmannsthal, savo laike tėra rafinuoti žiūrovai, ieškantys, kuo papildyti savo erlesene Kultur, tuo tarpu Henrikas 296

Nagys stovi basa koja ant žemės ir gamtoje. Skaitytoją, ypač silp­ niau pažįstantį epochos literatūrą, apgauna tiek Nagiui, tiek aniems poetams bendras palinkimas prie galingų simbolių a la pranašas, švyturys etc. Bet tai yra laikmečio nuosavybė, kaip laikmečio nuo­ savybė yra ir poeto pavidalo iškėlimas virš minios bei pavertimas antžmogio vizija, pasitaikantis Nagio poezijoje. Jų giminystę dar būtų galima nusakyti negatyviai, t.y., kad Nagio ir visų trijų vo­ kiečių išgyvenimu (Erlebnis) paremta kūryba nebeturi nieko bend­ ra su romantine poezijos kaip progressive Universalpoesie samprata. Be Nietzsches ir minėtų poetų, Nagio formavimuisi turėjo reikšmės ir egzistencinė filosofija, kurios introdukciją pas mus atliko Antrojo pasaulinio karo priešžaismyje Juozas Girnius. 1946 metų vasarą Insbruke išėjo pirmasis Henriko Nagio poezijos rinkinys Eilėraščiai, kuris sudaro pagrindinį šio poeto kūrybos ka­ pitalą. Tai yra iki šiol reikšmingiausia ir jo poezijai charakterin­ giausia knyga. Lapkričio naktys, apimančios visą Nagio poeziją ligi 1947 metų, nebėra toks vieningas kūrinys, nes šios knygos branduolį sudarantys pirmojo rinkinio dalykai yra atmiešti visai kitokios nuo­ taikos eilėraščiais. Eilėraščiai yra labai savotiška daina jaunystei, tik nebe kaip ero­ tinių išgyvenimų uvertiūrai, bet kaip vienkartinei ir pilnutinei bū­ čiai, jaunystei, atsakingai už Dievo ir žmogaus likimą, šitame taške Nagys atsiplėšia nuo ankstesnės mūsų poezijos, kuri beveik išim­ tinai buvo erotinė. Henriko Nagio, kaip ir visos poaistinės lietuvių poezijos, genetiniame taške stovi intelektualinė avantiūra ir likiminių žmogaus problemų sprendimo troškulys kaip reakcija prieš senąjį mūsų poetų santykį su pasauliu. Nežiūrint grynai emocinės Nagio prigim­ ties, abu šie momentai raudona gija tiesiasi per visą Nagio jaunystės poeziją. Pradžioje kaip dominuojantis tonas pasirodo avantiūra ir troškulys apskritai, kraujo šauksmas „nesvarbu kur ir kada eiti" („Poeto vizija", „Didelis medis prie turgaus aikštės", „Vasaros vė­ juose", „Didžiojo Molno rauda"), kuris vėliau tampa intelektualinės avantiūros troškuliu („Broliui", „Nerimo valandos", „Pranašas", „Dvidešimtojo amžiaus pamišęs laikrodininkas"). Taigi Eilėraščiuo­ se Nagys aiškiai stovi savo generacijos poetų ekipoje, kuri atliko lemiamą posūkį, ligšiolinėje poezijoje dominavusią erotinę, o kartais ir socialinę avantiūrą pakeisdama intelektualine arba, kaip Juozas Girnius Žemės antologijos įvade sako, „metafizine žmogaus žemėje likimo problema". 297

Pastebėtina taip pat, kad Nagys beveik visur pasiliko ištikimas savo prigimčiai - impulsyvus, betarpiškas, šiltas - bet taip pat jis pasiliko ištikimas ir savo kartos siekimams. Eilėraščių poezija turi dar vieną labai įdomų bruožą: ji yra esmin­ gai jaunuoliška. Jaunuoliška ne blogybine prasme, bet ta pačia pras­ me, kaip Holderlino, Hofmannsthalio, Traklio, Heymo ar Rimbaud poezija - tyra ir idealistinė. Jos šaknyse glūdi kovos su Angelu arba kovos su Likimu džiaugsmas, kovos su Likimu, kuris akinančioje jaunystės šviesoje nuolatos pasirodo kaip Šešėlis iš Rodino Les Portes de l'Enfer. Saulės laikrodžiuose (Henrikas Nagys, Saulės laikrodžiai: Poezija, Chicago, 1952) maža bėra jaunystės periodo žymių. Mažiau palin­ kimo suvesti pasaulį į paraboles ar simbolius. Pirmasis knygos sky­ rius „Išsigelbėjusieji" baigiasi eilėraščiu „Sūnūs palaidūnai", kuris yra tarytum paskutinis jaunystės epizodas. Pats eilėraštis skaus­ mingas ir sunkus. Poetas grįžta su simboliniais herojais, kurie dabar jau nebėra anie patetiški Henri de Rėgnier karžygiai, išdidžiai dau­ žantys auksines duris „du pommeau rude de leurs glaives", arba romantiški jo paties klajūnai iš vasaros dulkančių kelių - Gostai Berlingai ir Meaulnes, - bet paprasti valkatos, apdriskę, permerkti liūčių, tikrovės palaužti, nuromantinti, praradę viską ir užmiegą po valtimis gimtose smiltyse. Iš šių žodžių trykšta sunki avantiūros žlugimo gaida - paskutinis veiksmas ir atomazga. Poetui jos ir ne­ begaila. Yvonne de Galiais mirė. Paslaptingasis domenas tuščias, nes visiškai atrastas. Ar ne aš pasakiau savo pasakų sodui sudiev? Nužudytas paskendo mano medžio šešėlis giliam tvenkiny... Mano pilies miręs saulės laikrodis miega ant smėlio. „Saulės laikrodis", p. 46

Saulės laikrodžiuose idėjiškai, tematiškai ir gal net formališkai po­ etas stovi kryžkelėje. Tarytum, baigęs vieną savo likimo etapą, ieš­ kotų kelio, kur pasukti, šioje knygoje jis blaškosi tamsos ir šviesos dialektikoje ir svyruoja tarp akinančio džiaugsmo ir Georgo Traklio „Klage" arba „Grodek" pesimizmo. Tai yra ne kas kita, kaip ano milžiniško hiperbolinio jaunystės pasaulio žlugimo agonija: poeto realizavimosi linija niekur nesutapo su tikrove ir nykimo bei blu­ 298

kimo nesulaikė. Agonijos nuotaikas pabrėžia ir nuolatinis grįžimas prie tų pačių temų, tarytum prie namo durų, kur įeiti nebėra pras­ mės. Sunku tikėti, kad ir grįžus nuo raudančių rankų nukristų „klai­ ki prakeikimo naktis" („Grįžimas", p. 74). Bendrame Nagio poezijos peizaže šviesūs taškai tolydžio nyksta. Virš visko iškyla ir vis labiau ryškėja agonijos vaizdas ir mintis. Jos fonas tebėra vaikystė. Štai eilėraštis „Agonija": Ugnies raudoni dantys kandžioja žabus. Karštose samanose ilsisi pavargę basos kojos. \ žemės praplėštą krūtinę vėjai sumetė lapus, ir sudaužytos saulės gabalus migla užklojo. Mes žiūrime, kaip teka kraujas bruknienojais ligi saulėlydžio tamsybėn nubrendančio šilo. Kažin kieno burnoj alsavimas sustojo. Kažin kieno krūtinėje širdis suskilo, Po gluosniu krūpteli arkliai ir glaudžiasi arčiau kamieno. Jų karčiais palaidais srovena žemėn sutema. Mes veidus palenkiam viršum ugniakuro duobės ir klausome, kaip po vėsiom, didžiulėm plaštakom nakties mūsų ugnis užgęsta verkdama (p. 21).

Ir šitame agonijos fone pamažu kyla naujų formų ir naujų idėjų kontūrai. Kalbant apie Nagį, būtinai reikia pabrėžti, kad ligšiolinės jo po­ ezijos (prieš Saulės laikrodžius) misija ir tikslas buvo tam tikra prasme herojiniai. Nagys, nors ir niekur to aiškiai neformuluodamas, savo poezija siekė išganyti pasaulį, prakalbėti į žmogų, kartais net gy­ venti už jį, ir norėjo būti suprastas. Nagys kovojo ir savo poeziją sie­ jo su tam tikrais sprendimais. Jo poezija buvo aiškiai angažuota. Po­ etas kalbėjo ne sau. Saulės laikrodžiuose jau galima pastebėti žymes naujos tendencijos, kurios pagrindas - siekimas sukurti nežlungančias formas ir nežlungantį grožio pasaulį. Saulės laikrodžiuose Nagys nieko nebeskelbia ir kalba tik sau. Tai yra posūkis lyg ir estetizmo kryptim ir, bent iš dalies, atsižadėjimas ryškiai angažuotos poezijos kelio. Tokios tendencijos žymių radome eilėraščiuose „Pavasaris užima didmiestį", „Krūmai gegužio lietuj", „Pavasaris ir vaikai" ir „Tvenkinys", kuris man yra vienas pačių gražiausių knygos frag­ mentų. Tas eilėraštis čia cituojamas ištisai. 299

Rieškučiom smėlį žarstėme į vandenį, dainuodami pavasario dainas. Ir matėm gintaro pilis paskendusias slaptingo tvenkinio rudam dugne. O vakarais, kai niūrūs vyrai su deglais subrisdavo į miegančias gelmes, mes laukėm, kol į kranto žolę jie išmes keistus turtus: pilis skaidriais langais, žibintus ir vežėčias auksines... Rasoton pievon krenta dusliai jų našta. Ir pro lelijų žiedus, maurus ir šaknis nerangūs ir juodi vėžiai ropoja - ir keista ugnim žėruoja jų šarvai drėgni (p. 47).

Formališkai Henrikas Nagys yra jau visiškai subrendęs poetas. Tuo norime pasakyti, kad jis turi savus formos principus ir jų laikosi. Beveik griežtai atmesdamas tradicinės eilėdaros ritmines schemas, tikslų rimą, simetrijos principą etc., Nagys juos pakeičia laisvu ritmu ir asonansais grindžiama strofa, kurios laisvai banguojantis pavidalas geriausiai tinka jo prigimčiai. Sekantis „Tėvų kiemo" fragmentas galėtų būti laikomas būdingu tiek Nagio ritmikos, tiek strofos konst­ rukcijos ir ją pateisinančių elementų vartojimo požiūriu: Per drumzliną griovio vandenį plaukė iš lėto kibirai, rūdžių suėsti, - pikto priešo laivai. Už stūksančios kiemo tvoros, kurią dengė suplėkę voratinkliai, skrido galandamo peilio riksmai... Baltai išplauti virtuvės laipteliai garavo saulėj. Sukišę krūvon snukučius, kačiukai miegojo ant jų. Pro atvertas duris riedėjo į kiemą sausas tarškėjimas lėkščių, virdulių ir motinos balsas jaukus (p. 38).

Nagio poezijos linija švelni, laisva, nelygi. Dominuoja ne kontūrai, bet dėmės. Atskiri eilėraščiai dažnai panašūs į asimetriškas kerami­ kas ir jų glazūrinius piešinius arba ornamentus. Nuotaikos ir spal­ vos, tapytojų žargonu kalbant, neužkankintos, gyvos ir puentilistiškai grynos. Vaizdai sugestyvūs, nauji, bet neapibrėžti - palikti lyg ir eskizine forma. Marmuro ir akmens Nagys nemėgsta. Dėl to jo žodis kartais atrodo nepakankamai tvirtas indas emocijos tūriui išlaikyti. Emocinį turinį fiksuojant ir paliekant pirmosios erupcijos pavidalu, aišku, sunkiau spręsti stilistinės problemos. Bet ir čia 300

Nagio instinktas dažnu atveju apsaugo nuo klaidos. Nagio forma­ liniam subrendimui paliudyti cituojame vieną eilėraščio „Šešėlių karalystėn" šešiaeilį: Toli paliko žemė ir sapne girdėti žodžiai. Paliko soduose diena, pilna ugnies ir rožių; paliko šuliniai neišgerti giliai gelsvoj smilty (p. 29).

Skaitytojas, manau, bus pastebėjęs, kad šioje recenzijoje pasiten­ kinama charakteringesnių Nagio poezijos evoliucijos momentų nu­ rodymu ir nebandoma patarinėti, kokiais keliais jis turėtų eiti. Tik­ ram poetui neįmanoma ką nors „patarti" beveik taip, kaip medžiui, nes visos poeto galimybės glūdi tik jame pačiame. Kiekvienas atvi­ ras kritikas net ir tokiu atveju, kai aiškiai matomas poeto smukimas žemyn, galėtų save palyginti su gydytoju, matančiu aiškius kūno nykimo simptomus, bet negalinčiu nurodyti tikro regeneracijos bū­ do. Kritikui telieka faktinės padėties įvertinimas ir nurodymas, ko­ kiame taške poetas stovi. Čia man mušasi į galvą tiesiog nepadori mintis, kad tikro poeto žlugimo kreivė kritikui, deja, ne mažiau įdomi negu jo iškilimas ligi svaiginančių aukštumų, kurios irgi neiš­ vengiamai veda prie kitos žlugimo formos - pavirtimo visų pripa­ žįstama bendrybe. Taigi kiekviena pedagoginė tendencija kritikoje yra absurdiška - kaip sureliatyvinanti kriterijus, varžanti kūrybinę laisvę ir virstanti nuobodžia pamoka. Tokios absurdiškos pedago­ ginės kritikos pavyzdį neseniai teko skaityti viename mūsų dienraš­ tyje. Ten kritikas ne tik smulkiai nurodo, ką rašytojas ateity turėtų daryti, bet reikalaute reikalauja laikytis jo nurodymų. Ne mažiau ab­ surdiškas taip pat kai kurių kritikų reikalavimas, kad poetai apsiri­ botų „poetine" tematika (akys, plaukai, mylimosios ilgesys, degti­ nė), ir neigimas „filosofinės" tematikos, susijusios su intelektualine civilizuoto žmogaus drama. Ir viena, ir kita - ir degtinė, ir amžiny­ bė - savaime nėra poezija ir, kaip temos, turi po lygiai galimybių būti ar nebūti poezija. Kritiko atsakomybė yra daugiau teisėjo negu pe­ dagogo, nes kritiko kontaktas su kūriniais yra panašus į istoriko kontaktą su istoriniais faktais, paremtas ne emociniais, bet intelek­ tualiniais sprendimais. Kritikas nėra nei sodininkas, nei daržininkas, tik vaisių kokybės ekspertas. Iš taip apibrėžtos pozicijos stengėmės šioje recenzijoje žvilgsniu apimti Henriko Nagio poeziją. 301

Pabaigai dar kartą norisi pažymėti, kad Saulės laikrodžiuose Nagys pasiekė didelės įtampos, kuri daugelyje taškų tampa krizės išraiš­ ka. Atsisakius užsiangažavimo savo poezija dalyvauti sprendžiant žmogaus ir civilizacijos problemas, savaime atsirado negatyvinis santykis su pasauliu. Poetas vis labiau išeina iš istorinės intelektua­ linių bei emocinių fenomenų srovės, ir kai kurie eilėraščiai, Gottfriedo Benno terminu, yra statische Gedichte. Tai irgi jaunystės pasaulio agonijos reiškinys. Ar Nagys angažuosis naujoms avantiūroms, ar imsis savo poetinės technikos ir žodyno regeneracijos, ar pasirinks poetinio fenomenalizmo kelią ir antlaikiškai nesuinteresuotu poeto žvilgsniu gilinsis į pilkus buities fragmentus - atsakyti negalime. Žodis priklauso tik pačiam poetui Henrikui Nagiui. P.S. Saulės laikrodžių iliustracijas piešė ir viršelio aplankui medžio raižinį darė Telesforas Valius. Ir viršelis, ir iliustracijos atliktos šva­ riai ir kultūringai. Tik būtų galima ginčytis dėl paties iliustravimo principo. Mūsų nuomone, poezijos iliustracijos turėtų būti poezijos formos, ne turinio, iliustracijos, nes siužetinio elemento didesnis ar mažesnis sukonkretinimas tolina nuo poetinės tikrovės esmės. \ akis krinta pernelyg blogas knygos apipavidalinimas. Formatas pjaunasi su iliustracijomis. Tipografinių priemonių blogas panau­ dojimas, nerūpestinga spauda ir laužymas, daug klaidų (net skyrių antraštėse) yra svarbiausi šios knygos blogos estetinės išvaizdos kaltininkai. Prie nerūpestingo, atkištinio darbo žymių pridėtinas ir autoriaus pasendinimas dešimčia metų. šis dalykas, aišku, meniš­ kam knygos apipavidalinimui nekenkia, bet kenksmingas kitu po­ žiūriu: klaida gimdo klaidą. Visų šių netobulumų fone darosi su­ prantami ir anoniminio leidėjo begalinio kuklumo motyvai. Knygoje nėra nei leidėjo vardo, nei insignijų. Tarytum šioji knyga būtų bu­ vusi pasmerkta auto dafe procedūrai ir su šiam reikalui skirtu var­ ganu rūbu bei kankinimo žymėmis pabėgusi nuo savo likimo. 1953

302

ANT ANO ŠKĖMOS EKSPERI MENTAS

Pirmajame Literatūros lankų numeryje kalbėdami apie Vytauto Alan­ to romaną Pragaropošvaistės nurodėme, kaip šio romano pasirodymo proga politikai mėgino įsiveržti į literatūros teritoriją ir padaryti ją dominija savo totalistinėje sistemoje. Visi lojalūs Literatūros Respub­ likos piliečiai buvo nemaloniai nustebinti šio netikėto įsiveržimo. Pasirodžius Jurgio Jankaus Paklydusiems paukščiams - tatai atsitiko kiek anksčiau - ir Antano Škėmos Šventajai Ingai, ties aukščiau mi­ nėtos Respublikos sienomis pasirodė kita ne mažiau pavojinga ir ne blogiau ginkluota armija - moralistai, reikalaujantys išduoti nauja­ gimį, kad galėtų pažymėti jį amoralumo dėme, o patį autorių apkal­ tinti viešosios moralės įžeidimu. Taigi, kaip matome, - paliekant metaforą ir kalbant konkrečiai, - dar kartą tapo suaktualintas nie­ kuomet nesibaigiantis rašytojo ir moralisto konfliktas. Moralistai visuomet norėjo savo kompetenciją praplėsti ir fikty­ viems rašytojo vaizduotės kūriniams - personažams ir taip įsipilietinti meninėje tikrovėje, savotiškoje šešėlių karalystėje, ir ten įvesti savo griežtą regulą. Moralistas, stovėdamas prieš rašytojo perso­ nažą, visuomet buvo linkęs klausti, ar šis laikosi jo atstovaujamos moralės normų. Personažui nereaguojant, klausimas perkeliamas pačiam rašytojui. Ir štai šitokiu būdu atsirado garsiosios bylos, iškel­ tos rašytojams už viešosios moralės įžeidimą, kurių aukos savo laiku buvo Gustave Flaubert ir Charles Baudelaire. Nemanome mes čia ginčyti moralistui teisės kritikuoti. Moralistas ne tik turi tą teisę, bet tai dar yra ir jo pareiga. Tačiau moralistas neturi teisės per anksti stengtis sunaikinti. Nes šiandien ir patiems griežčiausiems moralis­ tams Flaubert'o Madame Bovary nebeatrodo tokia pavojinga. Moralis­ tas peržengia savo teisių ir kompetencijos ribas tuomet, kai jis pra­ deda kištis į patį kūrybinį procesą, reikalaudamas priimti savus įsta­ tymus, kitaip sakant, rašytoją norėdamas paversti moralistu ir pačią literatūrą įjungti į savo teritoriją sovietinės respublikos teisėmis. Spaudoje tapęs populiarus vieno moralisto pasakymas, teigiantis, 21 -894

303

kad geriau esą „vidutiniai, bet etiškai vertingi rašytojai, negu dideli menininkai, bet nemoralūs" (Dr. A. Baltinis, Aidai, 1951, nr. 9), rašy­ tojo akimis žiūrint, yra absurdiškas, nes šių žodžių autorius tekrei­ pia dėmesį į estetinės kūrybos pritaikomumą tik jo atstovaujamos disciplinos reikalui. Vienu šiuo aspektu vertinant, jis labai primena sovietinį principą „geriau silpnas menininkas, bet geras komunis­ tas". Vertinant šį posakį pačios literatūros, kaip savarankiško orga­ nizmo, turinčio tam tikrus dėsnius bei tikslus, požiūriu, jis taip pat yra klaidingas. Tikras meno kūrinys negali būti nemoralus, kaip stovintis už tikrovės, taigi, ir už moralės ribų. Ir atvirkščiai: silpnas kūrinys visuomet yra tam tikra prasme nemoralus, kaip prieštarau­ jantis tiesai. Tikras, meniškai tikras personažas visuomet yra estetinė tiesa, nesvarbu, ar jis bus pats „moralus" ar „nemoralus". Tų „mora­ liųjų" literatūroje mažiau, kaip ir konkrečioje tikrovėje. Todėl ir moralistai prie literatūros kūrinio turėtų eiti panašiai kaip prie žmo­ gaus, t.y. neužmušti prieš vertindami. Literatūra, siekdama duoti užbaigtos tikrovės iliuziją, negali at­ sisakyti jos įvairovės. Nėra prasmės bijoti žmogaus, t.y. savęs pačių. Gyvenimas, kieno jis bebūtų ir koks jis bebūtų, nėra „mėšlas", kaip kad moralistai mėgsta, kalbėdami apie literatūrą, išsireikšti. Ir tai, ką moralistai linkę vadinti purvu, yra nepalyginama su niekuo gy­ venimiškoji tiesa. Emmos Bovary tiesa yra jos žlugimas. Prievarta padarius ją atgailotoja ar tarybine „darbo didvyre", vadinasi, „sumoralinus", jos estetinės egzistencijos žlugimas būtų neišvengiamas, nes estetinė kūryba nepakenčia netiesos. Neigdami gyvenimo įvairiaprasmiškumą ir pilnybę, propaguo­ dami sterilizacijos principą literatūroje ir šaukdami „tik nepapik­ tinkite mūsų", moralistai išduoda savo nepakankamą moralės už­ davinių supratimą, stengdamiesi paversti ją sterilizmo sinonimu. Gyvena, žlunga, atgimsta, tarnauja Dievui ir nusideda žmogus, ne schema. Tikrieji moralistai kaip ir tikrieji menininkai visuomet kal­ bėjo Ekleziasto atvirumu, t.y. plačiai akis atvėrę visai gyvenimo realybei. * * *

Dabar eikim prie paties šių pastabų objekto - Antano Škėmos belet­ ristinių etiudų rinkinio, pavadinto daugelį jo neskaičiusiųjų šokira­ vusiu vardu šventoji Inga (Antanas Škėma, Šventoji Inga, Chicago: Terra, 1952), rezervuodami sau teisę dar kartą grįžti prie moralinių 304

temų kalbant apie šios knygos moralines problemas. Šventoji Inga yra, kaip žinome, antroji šio autoriaus beletristikos knyga. Pirmoji buvo Nuodėguliai ir kibirkštys - tipingas debiutinis veikalas su visomis tokioms knygoms charakteringomis ydomis ir laimėjimais. Tačiau ir ten akylesnis skaitytojas galėjo pastebėti visas tas užuomazgas, ku­ rios Šventojoje Ingoje yra daugiau ar mažiau pasisekusi meninė realy­ bė. Ir ten Škėma buvo „modernistas", kaip dabar laikraštinė kritika mėgsta apibūdinti kiekvieną rašytoją, nenorintį eiti „tėvų pramintu keliu", ir ten Škėma stengėsi meniškai vaizduoti epochos padiktuo­ tas tendencijas ir žmones. Šventojoje Ingoje Škėma konsekventiškai praplečia ir pagilina savo pasaulėvaizdį, neatsisakydamas jau mi­ nėtų modernistinių tendenciijų. Antano Škėmos literatūrinio apprentissage metų pavyzdžiais galėjo būti kai kurie siurrealistai, Franz Kaf­ ka, Ernest Hemingway, Jean-Paul Sartre, Maksimas Gorkis, Isaakas Babelis ar net Leonidas Andrejevas, kurių atošvaistos tai viena, tai kita forma pasirodo jo beletristikoje. Pabrėžtinas dar vienas momen­ tas Škėmos literatūrinėje karjeroje, būtent, kad jis į literatūrą atėjo subrendęs kitoje meno šakoje - teatre. Dėl to ne vienas šio autoriaus dalykas ir pirmojoje knygoje neturi vadinamųjų „pirmųjų bandymų" visiems gerai pažįstamo kvapo. Net ir pačius silpniausius formos požiūriu dalykus gelbsti subrendęs autoriaus žvilgsnis į realybę. Šventojoje Ingoje spausdinami dalykai padalinti į tris skyrius: „Sau­ lėtos dienos", „Apokaliptinės variacijos" ir „Trys apie traukinį". Visi tie skyriai tarpusavy, bent išoriškai, nieko bendra neturi. Škėmos kūrybos pobūdžio ir tendencijų apibūdinimui šiose pastabose nau­ dosimės daugiausiai dviejų paskutiniųjų skyrių duomenimis, nes pirmasis skyrius - apysaka „Saulėtos dienos" - lyg ir iškrinta iš bendros nuotaikos. Žiūrint iš nervingos kitų Šventosios Ingos epizodų perspektyvos, galima teigti, kad ši apysaka galėjo būti parašyta dar Nuodėgulių ir kibirkščių periodu arba net anksčiau. +* *

Antanas Škėma, nežiūrint jo „vyresnio amžiaus", yra pats būdingiau­ sias pirmųjų lietuviškos beletristikos linijų atstovas. Jo beletristikos idėjinę bazę sudaro paskutinių dešimtmečių kolizijose išaugęs ir su­ siformavęs žmogus, persekiojamas žmogus - konvulsyvinio pasau­ lėžiūrinių, socialinių, politinių bei ekonominių problemų sprendimo padarinys. Škėmos žmogus yra beveik visiškai praradęs individo 305

sąmonę, tradiciją ir yra kažin kokios šiurpios prieglaudos auklėti­ nis, kurio dvasiniai tėvai yra kažkas. O tas kažkas kaip tik ir yra pa­ skutinių sukrėtimų epochos atmosfera. Net geometrinėje erdvėje ir paviršiuje Škėmos personažus pančioja kažin kokio naujo, gerai ne­ suvokiamo matavimo pajutimas. „Alter Postweg Nr. 16" protagonis­ tas Ignas Skaidra yra to naujo matavimo kelyje, kuris yra projekcija į „šalia". Škėmos žmogus visuomet yra daugybe saitų surištas su ka­ žin kokios kolektyvinės jėgos sąmone. Jis ir mirti negali vienišas. Gyvenimas, mirtis, amžinybė, pragaras yra anas Šventosios Ingos trau­ kinys, kuris turi nuolatos žūti ir kurio koncepcijoje randame nemaža bendrų bruožų su Jean-Paulio Sartre'o Hnis clos. Antanas Škėma yra kone vienintelis lietuvių rašytojas (jei neskai­ tysimJurgio Jankaus ir kai kurių pačios jauniausios kartos atstovų), kuris realiai, t.y. pojūčiais, suėjo į kontaktą su koncentracijos lageriu ir priverstinių „žmogaus reformų" epocha, kurios aukščiausia išraiš­ ka lietuvio sąmonėje buvo tremtis. Kuomet kiti tebegyveno praei­ tyje, lagaminuose atsivežtoje tėviškės žemėje, dabartį laikydami „niekieno laiku", atostogomis ir sapnu, Škėma visa tai laikė neišven­ giama realybe. Jurgio Jankaus Naktyje ant morų pavaizduotai lūžimo epochai pasibaigus, pradeda gyventi Antano Škėmos personažai. Jankus rodo tragediją, kaip žūsta tradicija, jos moralė, dūžta stabai etc. Škėmos personažai gyvena viskam jau sudužus, t.y. naujoje epochoje tikriausia šio žodžio prasme ir beviltiškai ieško savo kon­ tūrų. Jankus Naktyje ant morų vaizduoja karo aukų sąlytį su nacio­ nalsocialistinės Vokietijos sukurta terorizmo mašina, duodamas kar­ tu ir totalistinės valstybės idėjų bei priemonių lcritiką, o „Pasaulio dailininke" - šio univers concentrationnaire žlugimo viziją. Škėma ne­ paliečia istorinių faktų, nesidomi priežastimis, bet stengiasi duoti jų atošvaistas paprastame žmoguje ir kasdienybėje. „Alter Posweg Nr. 16" ir „Šventojoje Ingoje" Škėma rodo ne žmo­ nes, bet nuotaikas ir nuotrupas. Škėmos žmonės, kaip apskritai nau­ jojoje epochoje, tėra senojo pasaulio intelektualinės, moralinės bei sensualinės kultūros skeveldros arba froidinių kompleksų vadovau­ jami gyvi organizmai. Škėmos santykis su išoriniu pasauliu yra siurrealistinės tradicijos. Jis atpalaiduotas nuo kai kurių logikos imperatyvų, nepripažįsta tradicinių formų bei sąvokų. Froidizmas ir seksocentrizmas apskri­ tai taip pat jį priartina prie šios literatūrinės mokyklos. Tai idėjinė pusė. Grynai literatūrinėje plotmėje su siurrealistine tradicija Škėmą 306

riša pati jo prozos koncepcija. Jis yra aiškus adeptas tos substancialistinės prozos mokyklos, kuriai konstruktyvinius ir stilistinius pamatus kūrė Jean Cocteau (Les Enfants terribles), Henri Michaux savo eilėraščiais proza (Mes Propriėtės, LaNuit remue, Voyage en Gran­ de Garabagne), Andrė Breton (Nadja), Isaakas Babelis (Konarmija) etc. Tai yra savotiškas eilėraščių proza ir poetizuoto essay mišinys, kurio tikslas duoti žodžiams naują prasmę ir naują skambėjimą. Tai ir yra Škėmos modernizmas, kuris daugumos kritikų ir nekritikų buvo pa­ naudotas kaip argumentas prieš, nurodant, kad tai esą seniai pra­ skambėję Vakaruose dalykai. Čia reikia tik nusistebėti mūsų kritikų paviršutiniška orientacija paskutinių keturių dešimtmečių Vakarų Europos literatūroje. Jie bus kažką girdėję, bet ir tai nelabai aiškiai, tik apie naujųjų sąjūdžių kūrimosi metu publikos dėmesiui atkreipti naudotas skandalo priemones, kurios iš tiesų nuėjo su prabėgančia diena. Pačia kūrybos esme jie, matyt, visai nesidomėjo ir todėl nepa­ stebėjo literatūrinių revoliucijų laimėjimų. Henri Michaux ir SaintJohn Perse pas mus buvo lygiai taip pat nepastebėti kaip savo laiku James Joyce ar Marcel Proust. Tuo tarpu visa naujausioji proza savo atsinaujinimo galimybes grindė ir tebegrindžia tuo pačiu „moder­ nizmu^, kuriuo šiandien kaltinamas Škėma. Nuo siurrealizmo Škė­ mą atriboja tai, kad jo etinės ir estetinės normos savo pagrindais yra „senojo pasaulio" palikimas. Siurrealistinis momentas Škėmos kūry­ boje yra tik realaus pasaulio praplėtimo priemonė, o kartais ir tik siurrealistinė maniera. Škėmos dabartinis kelias šia prasme yra gana pavojingas. Besi­ blaškydamas tarp dviejų pasaulių - nuo siurrealizmo iki fantastinio natūralizmo, - vis dar nesurasdamas tinkamos intonacijos savo pa­ ties išsakymui ir pastovaus savo santykio su pasauliu principo, jis dažnai pasiduoda visko pasakymo pagundai ir neprasimuša pro vaizdų ir idėjų minias. Tokio gundymo pavojai ir konkreti žala aiš­ kiai matoma „Apokaliptinėse variacijose". Naujas žodis sukelia nau­ jus vaizdus. Ir štai autorius pradeda žaisti, mėgaudamasis tais vaiz­ dais, treniruotis juos kurdamas. Besistengdamas tik „švariai pasa­ kyti", jis pernelyg maža vietos bepalieka tiems tarpiniams žodžiams ir posakiams, paprastai žodyno ir gramatikos liaudžiai, kuriai, deja, tenka nešti visą prozos kūrinio svorį. Kaip jau pradžioje buvome užsiminę, kritika Škėmą kaltino amoralizmu, tvirtindama, kad jo šventoji Inga griaunanti arba žalojanti visuomenės moralę. Tai aiškiai beprasmis kaltinimas. Tie Škėmos 307

išsišokimai, kur jis, nors atsargiai, bet vis dėlto bando šokiruoti pub­ liką, mūsų negąsdina kaip galintys papiktinti (pasipiktins tik tas, kurs papiktinimo ieško), tačiau kone kiekvienu atveju iškrinta iš meninės tikrovės kaip beprasmis natūralizmas ir sudarko meninę vienybę taip, kaip gyva krūtis sudarkytų Medici Veneros grožį. „Saulėtose dienose" parodyta raudonarmiečių orgija su ukrainietiška „bakchante", kaip neturinti žmogiškos tikrovės meniško liudi­ jimo vertės, laikytina tik paprastu nusikaltimu literatūrinės higienos įstatymams. Tas pat pasakytina ir apie tam tikrų žodžių vartojimą. Nėra rašytojo be moralės. Kiekvienas rašytojas savo pasaulį tvar­ ko ir tam tikrais moraliniais principais. Paties Škėmos poziciją būtų galima pavadinti imoralistine. Imoralizmas šiuo atveju reikštų išsi­ jungimą iš bet kokios aiškiai formuluotos moralinės sistemos. Tačiau praktiškai Škėmos pasaulis tebėra didžiulėje krikščioniškosios mora­ lės įtakoje. Škėmos žmogus dar nėra condamnė d'etre libre, greičiau atvirkščiai. Todėl ir „Caro vagono" Igno tragedijoje seksualinis komp­ leksas ir moralinio principo žlugimas eina kartu. ***

Beveik pusę šventosios Ingos rinkinio užima vaikystės atsiminimų vaizdai „Saulėtos dienos". Tai yra autobiografinis veikalas, kuriame autorius, be jokios abejonės, pasakoja savo vaikystės išgyvenimų vi­ zijas. Šia proga pažymėtina, kad Škėmos kūryba apskritai yra griež­ tai autobiografinė sensualinės autoriaus evoliucijos požiūriu. „Sau­ lėtos dienos", „Caro vagonas", „Alter Posweg Nr. 16" ir „Šventoji Inga" - keturios to paties Igno Skaidros sensualinės bei moralinės autobiografijos fazės. „Saulėtų dienų" Martynukas yra Ignas Skaidra vaikystėje. Jis čia yra Martynukas, ne Ignas, dėl to, kad turi žūti kartu su savo tėvais rusų revoliucijos chaose. „Caro vagone" auto­ rius jį atgaivina su tais pačiais kompleksais, kurie „Saulėtose die­ nose" tebuvo vos užsimezgę. „Saulėtos dienos" savo formalinėmis savybėmis yra arčiausiai tra­ dicinės beletristikos stovintis Škėmos kūrinys: logiškas ir simetriš­ kas. Pasakojimo koncepcijoje ir stiliuje jaučiama tam tikrų Maksimo Gorkio Vaikystės atošvaistų, nors pati pasakojimo linija čia yra ekspresionistiškai sulaužyta ir šia prasme galėtų būti palyginta su Alf­ redo Doblino Berlin Alexanderplatz maniera. Orevoliucijos fono tapy­ boje ir kai kuriose jos scenose prasikala viena kita Isaako Babelio 308

Raudonosios kavalerijos (Konarmija) spalva. Škėma „Saulėtose die­ nose" artimas Gorkiui dar ir ta prasme, kad jie abu duoda inertiškų vaikystės veiksmų interpretaciją, vadinasi, yra angažuoti. Škėmai vaikystė yra suaugusio žmogaus gyvenimas sumažintose dimen­ sijose, tuo tarpu Gorkiui ji yra socialinės tragedijos dokumentas ir liudijimas. Škėma, kaip ir Gorkis, j vaiko lūpas dažnai įdeda suau­ gusio žmogaus žodžius. Murksos laidotuvėse meldžiasi dabartinis Škėma. Vaikai negalėtų taip melstis... „Ir pasodink ją savo dešinėje tarp geriausiųjų kačių. Tegu gieda giesmes ir laka pieną iš dube­ nėlio." Arba: „...ir jos kačiukus prikelk iš numirusiųjų. Ir grąžink jiems akis, kurių jie neturėjo" (p. 48-49). Moralistai, be abejo, kaltins blasfemija, bet iš tiesų tai yra prasmingi žodžiai... Tai yra malda. „Saulėtos dienos" - labiausiai išbaigtas ir atseikėtas dalykas visoje knygoje. Kondensuotas, su minimumu nereikalingų ištęsimų. Rū­ pestingai paruoštas ir išmodeliuotas fonas: interieurai, pasažai etc. „Stiklinis žmogus", „Karuselė" ir „Išgaravęs abrikosas" - fragmen­ tai, kuriems nedaug ką tegalima prikišti. Tačiau pačias „Saulėtas dienas", kaip visumą, visiškai pavykusiu dalyku negalime laikyti dėl nepakankamo dėmesio kalbai. „Apokaliptinės variacijos" - antras dalykas knygoje, - mūsų nuo­ mone, nebeįeina į prozos kūrinių kategoriją. Tai yra neoninė Chicagos poema proza, medžiaga filminiam scenarijui, literatūrinio džiazo pavyzdys. Nelabai aišku, kodėl šios variacijos yra apokalip­ tinės. Be abejo, šis pavadinimas turi išreikšti kontrasto estetiką, kuria remiasi šis kūrinys. Tematiškai jos galėtų vadintis ir seksua­ linėmis variacijomis, nes ir čia seksualinės temos dominuoja. Daug kas prikiština ir „Caro vagono" konstrukcijai. Autorius čia nusideda disproporcija. Jis per daug kalba apie šalutinius dalykus, užmiršdamas pagrindinius. Pavyzdžiui, kam reikalingas ilgas Igno motinos ir kapeliono pasikalbėjimas sode, neturintis nieko bendra nei su novelės problema, nei su veiksmu. Novelei šiuo atveju svar­ bus pats faktas ir visiškai nesvarbios jų meilės istorijos smulkmenos. „Alter Postweg Nr. 16" - antrame fragmente - Ignas Skaidra, be abejo, tas pats „Caro vagono" Ignas, karui pasibaigus, atvyksta į mažą Pietų Vokietijos miestelį ieškoti savo sužadėtinės Ingos. Bet jos tame miestelyje nėra. Ji žuvusi. Duotas jam adresas klaidingas. Al­ ter Postweg gatvėje nėra nė vieno namo. šitas Alter Postweg - gatvė be namų - galėtų simbolizuoti visų pokarinės chaoso epochos pa­ stangų, dvasinių ir fizinių, betiksliškumą. Ignas Skaidra - žmogus 309

be tikslo, be namų, be nieko. įvairių atsiminimų nuotrupų krūva, Pauliaus Klee paveikslas, tikras epochos tremtinys. Nors Škėma ir neduoda tikslaus jo išorės aprašymo, bet mes jo negalime kitaip įsivaizduoti, kaip su visiems gerai pažįstama UNRRA uniforma, ištri­ nančia paskutines žmogiškos individualybės žymes. Škėma ir čia, kaip visuomet, pasirodo nuotaikos ir atmosferos kūrimo specialistas. Jo vietos koloritas kažkaip derinasi su vidi­ nėmis Skaidros nuotaikomis. Aplinka yra tokia, kaip Igno Skaidros mintys: be plačios apimties peizažo ir su daugybe charakteringų smulkmenų - viskas tėra atsitiktinės nuotaikos. Paskutiniame epizode - draminiame fragmente „Šventoji Inga" Ignas Skaidra atvyksta į traukinį, kuriame žuvo jo sužadėtinė Inga, šventoji (jam) Inga. Traukinys kiekvienais metais savo žuvimo va­ landą atgyja ir vėl išgyvena savo žuvimą nuo bombų. Tai kelionė į Anapus, į amžinybę mažąja raide, kuri esanti „įvykių pasikarto­ jimas. Kiekvienais metais tas pats" (p. 210). Traukinyje pasmerktieji laukia savo likimo kulminacijos, kuri kartosis amžinai ir kurios laukia su kitais likimo draugais jo Inga. Kodėl visa tai kartosis am­ žinai, Škėma paaiškina tokiais žodžiais: Inga: Amžinai? V yras, k.i.t.: Tikiuosi. Inga: Kodėl amžinai? Kas reikalauja šitos kančios? V yras, k.i.t.: Sprendimas. Inga: Bet mes nebuvome teisiami. Mes nepažinome Teisėjo. V yras, k.i.t.: Jūs ir nepažinsite Jo. Sprendimas jau vykdomas. Tuo būdu

Teisėjas nebereikalingas (p. 211).

Idėjiškai imant, tai yra parafrazė Kafkos tezės, pagal kurią visi ir besipriešinantieji, ir pasiduodantieji - yra lygiai dominuojami tų pačių visiškai nežinomų arba tik apytikriai težinomų jėgų. Kalti­ namasis teprivaląs drebėti (zittern) ir neabejoti teisėjų kompetencija bei nuteisimo motyvais, nes tas abejojimas reikštų abejojimą įsta­ tymu. „Apokaliptinių variacijų" įvertinimą sunkina žanrinės priklauso­ mybės neaiškumas. Ši poema-scenarijus, reportažas-groteskas, mūsų galva, įdomi tik kaip tam tikra literatūrinė mankšta, stilistinio solfeg­ gio pratybos. Škėma čia nepaprastai lengvai žaidžia vaizdais, spal­ vomis, šviesa, garsais ir nuotaikomis, nepamiršdamas retkarčiais pagąsdinti kuklų skaitytoją ir vienu kitu rizikingesniu numeriu. Visa 310

tai Škėma atlieka gerai, o kai kur tiesiog puikiai. Bet, nelaimei, taip bežaisdamas, jis užmiršta savo kūrinio idėją. Vaizdai praranda bet kokį ryšį su kūrinio visuma ir krinta kaip lapai nuo be šaknų paso­ dinto medžio, neturėdami kuo maitinti savo žalumo, bet gražūs ir nuotaikingi: Iš mėsinės išeina balti chalatai ir pranyksta tamsoje, nes sutemos jau atvilko naktį. Su mėnuliu, žvaigždėm ir lakštingala, kuri čiulba už pen­ kiasdešimt mylių (p. 111-112).

„Trys apie traukinį" novelinis triptikas, susidedantis iš trijų sava­ rankiškų dalykų, kurio centras yra „Šventoji Inga". Kiti du dalykai triptiko langinės - „Caro vagonas" ir „Alter Postweg Nr. 16", tėra papildomieji epizodai. Caro vagono tema - viena iš nedaugelio froi­ dinio Edipo komplekso variantų. Pasakojimo herojaus Igno meilė motinai nėra vien sūniška: joje aiškiai prasimuša erotinis momentas. Tai yra be galo slidi tema, verčianti rašytoją vaikščioti aštria ir siaura briauna, reikalaujanti šaltumo bei objektyvumo. „Caro vagono" ne­ pasisekimo - o mes jį laikome nepasisekusiu - priežastis yra nepa­ kankamas autoriaus atsargumas ir objektyvumas. Tema pakankamai aštri, kad ją reikėtų dar labiau aštrinti. Rašytojo pozicija tokiu atveju turėtų būti panaši į gydytojo, t.y. išjungianti bet kokios ekstazės ar moralinio kazuso galimybę. Jis turėtų operuoti tik savo profesijos argumentais ir priemonėmis. Škėma, deja, šiame epizode yra daugiau panašus į tokį gydytoją, kuris, liepdamas savo pacientui nusirengti, stengtųsi pabrėžti su šiuo faktu susijusias moralines implikacijas. „Caro vagone" viskas pabrėžta ir nudažyta ryškiausiomis spalvomis. Sūnus myli motiną ne tik kaip motiną, bet ir kaip moterį; jis nori stoti į vienuolyną; motina myli kunigą etc. Nemanome teigti, kad, pa­ vyzdžiui, kunigo meilė būtų tikroviškai nepateisinama ir neįma­ noma. Tikrovė slepia savyje visas galimybes - viską, ką tik žmogus pajėgtų išgalvoti. Bet nežiūrint to, viešojo gyvenimo normų akyse tai yra išimtis. Ir autorius ją traktuoja ne kaip tokią, ne kaip žmogiškos galimybių skalės reiškinį, bet kaip pikantišką kontrastą, savo pri­ gimtim atstovaujantį ryškiai spalvai, tuo lyg pabrėždamas, kad ir jis pats tatai laiko nenormaliu reiškiniu. Visi šitie kontrastai bei rėkian­ čios spalvos iš anksto sunaikina galimybę pasiimtas problemas me­ niškai išspręsti ir apipavidalinti. Tai andrejeviška yda. Tokie patys perdėjimai ir noras viską daugiau negu nunuoginti sunaikino žymų rusų rašytoją Leonidą Andrejevą. Pavojingi jie ir Antanui Škėmai. 311

„šventoji Inga" (mes čia turime galvoje „Trijų apie traukinį" epi­ zodą) ar nebus tik stipriausias Antano Škėmos kūrinys, šitame mo­ derniško Orfėjaus nužengime į pragarą bombų sunaikintame trau­ kiny žuvusios Euridikės ieškoti jis arčiausiai prieina prie žmogaus; žodis geriau sulydytas su turinio elementais ir nuotaika; mažiau noro stebinti ir daugiau stilistinės vienybės. Be kita ko, šis epizodas dar kartą parodo, kad Antanas Škėma turi neabejotiną dramaturgo talentą. * * *

Gabijos kritikas J. Stebeikis, apžvelgdamas 1952 metų grožinę litera­ tūrą, šventąją Ingą griežtai atmeta tiek moraliniais, tiek literatūriniais motyvais. J. Stebeikio nuomonė, mūsų galva, atvira ir nuoširdi. Mes gi atvirai tvirtiname, jog ši knyga yra mūsų beletristikos gyvastingu­ mo liudijimas. Škėma priklauso prie tų, kurie, Guillaume'o Apollinaire'o žodžiais tariant, kovoja „aux frontiėres de 1'illimitė et de l'avenir", ir todėl jam J. Stebeikio nuomonė turėtų būti laimėjimo ženklas, nes jis atstovauja diametrališkai priešingam požiūriui į literatūrą. 1952

312

OR A P RO N O B I S

Jurgio Gliaudos vardas iki 1951 metų skaitytojams buvo beveik visai nežinomas. Tiesa, 1949-aisiais jis išleido eilėraščių rinkinį Avė America!, kurį tiek kritika, tiek skaitytojai praleido negirdomis. Gliaudos žvaigždė lietuviškos spaudos ir literatūros firmamente patekėjo 1951 metais, kuomet jis laimėjo Draugo romano konkursą. Konkursą laimėjęs romanas Namai ant smėlio buvo sutiktas panašiai kaip ir eilėraščiai - tyla ar net boikotu, kaip pats autorius yra spau­ doje pareiškęs. Bet tatai jam netrukdė sekančiais metais parašyti čia recenzuojamąjį romaną Ora pro nobis (Jurgis Gliaudą, Ora pro nobis: Premijuotas romanas, Chicago: Draugo bendradarbių klubas, 1953) ir, dideliam skaitytojų ir dar didesniam jury komisijos nustebimui, antrąkart iš eilės laimėti tą patį konkursą. Gliaudą teisingai paste­ bėjo: kritika sutiko jį šaltai ir nedraugiškai, štai, pavyzdžiui, Gabijos kritikas J. Stebeikis (Bernardas Brazdžionis), darydamas metinę lite­ ratūros įvykių apžvalgą, vos nepamiršo paminėti šios naujos žvaigž­ dės. Užtat jį kiek galėdami kėlė įvairaus plauko žurnalistai, ypač Draugo bendradarbiai, įkyriai reklamuodami naująjį autorių, dary­ dami su juo ilgiausius pasikalbėjimus, skelbdami jo „mintis" ir kreipdamiesi į jį kaip į naują lietuvių literatūros pranašą. Paties Gliaudos vieši pasisakymai nebuvo per daug santūrūs ar kuklūs. Vienur jis gan arogantiškai pareiškė trečiajame konkurse nebedalyvausiąs, nenorėdamas sužlugdyti premiją skiriančios insti­ tucijos orumo bei įkyrėti nuolatiniu laimėjimu... Kitur prisipažino užpirkęs mišias vieno kritiko intencija, kad Apvaizda jam suteiktų galią tinkamai suprasti jo kūrybą ir kartu rasti tikrąjį tiesos pažinimo kelią. Kalbėdamas apie save Gliaudą pastebėjo, kad Ora pro nobis romanas esąs tik maža dalis grandiozinio veikalo, kurio reikšmei nusakyti jis jį palygino su Balzaco La Comėdie humaine ir Ėmile'o Zola Les Rougon-Macquart. Net ir netiesioginis pasilyginimas su šiais milžiniškų pasaulių statytojais yra didžiai įpareigojantis. Primini­ mas, kad jis neturįs tokių sąlygų, kokias turėjęs Levas Tolstojus, 313

rašydamas Karą ir taiką, taip pat gerokai atsiduoda megalomanija ir nekuklumu. Žodžiu, šaudoma pačiais sunkiausiais pabūklais. Nors tie pareiškimai yra grynai autoreklaminio pobūdžio, bet jie pasira­ šyti paties Gliaudos ir todėl tenka su jais rimtai skaitytis. Otatai ver­ čia kritiką padidinti ne tik respektą autoriui, bet ir reikalavimus. Dar būtų galima dėl visa ko pridėti, kad autoriaus pasisakymai, kokie jie bebūtų, palengvina kritiko uždavinį, šiuo atveju - sumažindami riziką suklysti romano tikslus bei prasmę aiškinant. Naudinga šiam reikalui ir jo „riktelėjimo iš širdies" teorija (prie jos dar teks šioje recenzijoje grįžti), kurią skelbia vienas Ora pro nobis personažas ir kurią pats Gliaudą, atrodo, laiko sava. Tad eidamas prie šio romano kritikas jaučiasi kaip vokiškoje geležinkelio stotyje, įvairiais nuro­ dymais, perspėjimais, o kartais net ir sprendimais aprūpintas. Ora pro nobis veiksmas vyksta Lietuvoje 1940-1941 metais. Naujo­ jo režimo atstovas agitpropo inspektorius Juozas Vaitkūnas atvyks­ ta į Palangą verbuoti žymaus rašytojo Aleksandro Šatrio naujiems laikams pritaikytai kūrybai. Čia jis susitinka su savo studentavimo dienų simpatija Marija Bitėnaite, dabartine Šatriene, ir jo buvusios ambicijos, naujos situacijos ir pasikeitusio jėgų santykio žadinamos, atgyja. Kartu užsimezga neapykanta Satriui, ir jis ryžtasi kovoti dėl savo teisių į moterį, kurią kadaise mylėjo. Pagrindinę romano ašį ir sudaro šių dviejų personažų ir dviejų pasaulėžiūrų kova, kuri bai­ giasi Šatrio mirtimi, t.y. fiziniu Šatrio pralaimėjimu, ir sukilimu Kau­ no gatvėse, kuris turėjo būti jo (Šatrio) laimėjimo preliudija. Lygia­ grečiai autorius įveda keletą šalutinių temų (Leono ir Irenos meilės epizodas etc.), kurios, neturėdamos gilesnio ryšio su pagrindine, gerokai iškrinta iš visumos. Romano veiksmas, kaip konstruktyvinės veikalo idėjos pagrindas, yra grynai išorinis, nes jo vystomieji motyvai kyla ne iš personažų valios, bet autoriaus padiktuoti. Be to, autorius, perdėtai susirūpinęs savo abejotinos vertės tezėmis, jų reikšmę ir teisingumą stengiasi liudyti ne tiek vidine jų evoliucija, kiek tuo, kas, jo nuomone, „iš tikrųjų įvyko", kitaip sakant, chronologiškai sąlygotomis situaci­ jomis. Laiko perspektyvos trūkumas, be abejo, bus buvęs vienas svarbiausių argumentų romaną pagrįsti veiksmu, ne žmogum, nes kol kas Gliaudos vaizduojamo laiko nei tikras, nei sufantazuotas žmogus dar negalėtų autentiškai išreikšti ir reprezentuoti. ŠatrioMarijos-Vaitkūno trikampis atrodo per daug dirbtinis. Taip pat per daug įvairiausių įtampą didinančių sutapimų (Šatrys - sūnus to 324

paties prokuroro, kuris atstovavo valstybei Vaitkūno byloje ir prisi­ dėjo prie jo pasmerkimo etc.). Žodžiu, visur pernelyg aiškiai mato­ ma diktatoriška autoriaus ranka. Todėl perskaičius kelis pirmuosius romano skyrius ir susipažinus su visais svarbesniaisiais personažais nebelieka jokios abejonės, kuo viskas baigsis. Turėdamas laiko iki visiems žinomų istorinių įvykių atomazgos ir nenorėdamas savo personažų laikyti be darbo, Gliaudą suruošia ponios Volkovienės saliono atidarymą, leidžia šiai, jo žodžiais tariant, „madame Rėcamier", deklamuoti Verlaine'ą. Jai deklamuojant, Gliaudą kartu su deklamatore puola ekstazėn, o tuo tarpu Vaitkūnas padaro dar vie­ ną nusikaltimą - uždusina Šatrių vaiką. Šitokių littėrature larmoyante triukų romane randame ir daugiau. Absoliutus balastas konstruk­ tyviniu požiūriu yra naivoki autoriaus svarstymai (Vaitkūno lūpo­ mis) apie Hėgelio filosofiją ir komunizmą. Taip pat kažin ar patei­ sinamas šatrio, žymaus lietuvių rašytojo, nužudymo lokalizavimas Rainiuose. Mūsų nuomone, tai yra beprasmis falsifikatas. Rainiuose nužudytų kalinių sąrašas buvo viešai paskelbtas. Tai yra faktas, ne legenda. Tiesa, Rainiuose žuvo ir vienas savo laiku literatūriniuose sluoksniuose tam tikra prasme pagarsėjęs eiliakalys, bet iš knygos neatrodo, kad tai būtų jis. Veiksmo, charakterių ir kompozicinės logikos požiūriu pirmasis Gliaudos romanas Namai ant smėlio buvo žymiai pranašesnis. Analizuojant Ora pro nobis charakterius beviltiškai žlunga naujos literatūrinės žvaigždės mitas. Kas yra Gliaudos romano žmonės? Vi­ si jie yra klusnūs autoriaus idėjų formuluotojai, bet nė vienas iš jų neliudija savęs, neliudija gyvo žmogaus. Sunku būtų įsivaizduoti juos veikiančius gyvenimiškos tikrovės situacijoje. Jų veiklos erd­ vė ir prasmė yra grynai štampinės, neturinčios jokio pagrindo nei estetinėje, nei žmogiškoje realybėje. Centrinis romano personažas Aleksandras Šatrys yra sentimentali fikcija, tragiškas propagandinės melodramos herojus. Autorius jį pristato kaip nepaprastai aukšto moralinio ir intelektualinio rango asmenybę, verčia būti žymiu ra­ šytoju, įpareigoja vykdyti jo sugalvotą absurdišką lietuviškos Kalevalos idėją etc. Iš tikrųjų jis yra popierinis hollow man, kurį autorius tempia visiems gerai žinomų įvykių kryžiaus keliais, kol pagaliau žiauriai nukankina Rainiuose. Gyvo žmogaus įspūdį šatrys palieka tik vieną kartą - kankinimo scenoje, kurią Gliaudą kuria labai na­ tūralistiškai, versdamas skaitytoją pajusti kraujo kvapą. Vieninte­ lis Šatrio ryšys su tikrove yra fantošo ryšys su virtuvės tampytoju. 315

Šatrio personažu Gliaudą neatskleidžia savo vaizduojamo laiko įvy­ kiuose dalyvavusio žmogaus tragedijos gelmės ir pločio, neliudija jos istorinės prasmės, nes jis žmogiškas premisas pakeičia sentimen­ talaus idealizavimo arba smerkimo štampais. Jis. nesiekia giliau ir nepakyla aukščiau populiaraus požiūrio, šatrio žuvimas romane yra ne tiek istorinė ar psichologinė būtinybė, kiek autoriaus gelbėjimasis iš nemalonios situacijos. Ta nemaloni situacija, mūsų nuomone, yra lietuviškos Kalevalos sukūrimo problema, kurios vienintelis nekomiškas sprendimas tegalėjo būti tariamo jos autoriaus mirtis. Vaitkūnas - antras savo reikšme Ora pro nobis personažas - yra daug įtikinamesnis. Jis turi buitines bei psichologines šaknis ir duo­ dasi interpretuojamas istorinėje perspektyvoje. Vaitkūno kelias į komunizmą - daugelio panašių į jį kelias. Gilesnė ir objektyvesnė šio personažo analizė būtų gerokai padidinusi lyginamąjį romano svorį. Bet, deja, ir jis tėra schematiškai apibūdintas. Gliaudą pasitenkina tariamų faktų konstatavimu, neparodydamas nei priežasčių, nei mo­ tyvų. Romano veiksmui prasidėjus, t.y. nuo Vaitkūno susitikimo su Šatriu, jo charakteristika pamažu silpsta, darosi vis labiau neįti­ kinama, nes autorius vis labiau praranda kūrybinės perspektyvos jausmą ir savo personažą rodo „tokį, koks jis buvo". Charakteristiką silpnina ir autoriaus jam primestos neigiamo personažo pareigos romane. Norėdamas pabrėžti komunizmo pragaištingumą ir jo išpa­ žinėjų moralinį nuosmukį, jis tolydžio vis labiau apkrauna Vaitkūną ydomis, kol šis pagaliau virsta žmogiškos perversijos įkūnijimu. Gliaudos neobjektyvumas, kurį galėtumėmpavadinti antisocialistiniu realizmu (komunistas - būtinai niekšas, antikomunistas - būtinai visų galimų dorybių inkarnacija), fatališkai sukompromituoja romaną. Tiek šatrys, tiek Vaitkūnas yra ne komunizmo, bet paties Orą pro nobis autoriaus aukos. Gal įmanomiausiai charakterizuotas yra antraeilės reikšmės per­ sonažas - vaikščiojanti sąžinė ir „riktelėjimo iš širdies" teorijos skel­ bėjas Leonas. Nors jis gerokai dvelkia rusų literatūroje dažnai sutin­ kamais filosofuojančiais valkatomis ir ypač Maksimo Gorkio „liau­ dies filosofais", vis dėlto šioje popierinių fantošų minioje jis kartais palieka gyvo žmogaus įspūdį. Dar pora žodžių dėl istorinio Ora pro nobis fono įvykių transpozicijos bei interpretacijos „žemiausioje", t.y. kasdienybės, plot­ mėje. Gliaudą tariasi viską rodąs taip, kaip iŠtikrųjų buvo. Tuo tarpu jo romanas liudija, kad nei autorius, nei jo personažai nežino net kas 316

iš tikrųjų buvo. Perspektyviškai įžvelgti ir suvokti įvykių esmę vis dar tebetrukdo tos pačios aklos emocijos, tie patys impulsai, kuriais buvo vadovaujamasi kasdieniškoje realybėje. Autorius norėtų, kad taip būtų buvę, nes tai sutaptų su jo paties simplistine įvykių inter­ pretacija. Tikrovė, nežiūrint brutalaus forces majeures spaudimo, buvo žymiai sudėtingesnė ir jos šaknys siekė daug giliau. Nepa­ sakydamas nieko, kas priešintųsi šiuo metu visų priimtai populiariai įvykių interpretacijai, Gliaudą iš viso nieko nepasako. Jo pastangos yra lygiai tokios pat beprasmės, kaip ir jo romano personažo Šatrio, no­ rinčio sukurti lietuvišką tautinį epą Kalevalos pavyzdžiu, šitokios naivios ir anekdotinės istorinių įvykių sampratos perspektyvoje Gliaudos užmojis parašyti romanų seriją, vaizduojančią Ora pro no­ bis veiksmo laikus, verčia tik atlaidžiai nusišypsoti. Ne ką tepagelbsti ir jo entuziastiškai proklamuojamoji „riktelėjimo iš širdies" teorija. „Riktelėti iš širdies" nereiškia „sukurti meno veikalą". Nuo­ širdumas nėra literatūrinė priemonė tikrąja šio žodžio prasme. Jo stengimasis sujaudinti skaitytoją dažną pasipiktinti teprivers, nes jis vandenį nori prašmugeliuoti kraujo vietoje. Gliaudos kaip rašytojo pralaimėjimo priežastys glūdi jau pačioje knygos koncepcijoje bei genezėje. Ji rašyta konkursui, norint laimėti premiją, ir turi visas konkursinei literatūrai būdingas žymes: „ak­ tuali", įvykius ir žmones vaizduoja taip, kaip dauguma vidutinių skaitytojų norėtų, etc. Stilistiškai romanas taip pat menkai teapdorotas. Tiksliau išsi­ reiškiant, Gliaudą neturi nuosavo stiliaus. Jo žodis ir sakinys stokoja individualios spalvos bei dikcijos ir dėl to negali būti laikomi pa­ tenkinamais estetinės kūrybos instrumentais. Dar blogesni reikalai su kalba apskritai. Gliaudą rašo šiandien vargu beįmanomu mies­ čioniškai slavišku žargonu, kuriuo pirmaisiais nepriklausomybės metais kalbėjo lietuviškai pramokę svetimtaučiai ir iš Rusijos grįžę niekuomet lietuviškos mokyklos nelankę mūsų valdininkai, jog skai­ tant taip ir ima pagunda pereiti į visiems gerai pažįstamą akcentą! 1953

317

LAI KAS IR ŽMONĖS AI SČI O ATSI MI NI MUOSE

Atsiminimų knyga pas mus buvo ir tebėra retas paukštis. Dar retesni literatūrinio gyvenimo atsiminimai. Atsiminimus rašė politikai, visuomenininkai, karininkai, kacetininkai etc., bet tik ne rašytojai. Pirmieji mūsų naujųjų laikų literatūros pasaulio užkariautojai - Mai­ ronis, Adomas Jakštas, Vaižgantas - nepaliko savo pačių rankomis rašytų liudijimų, kaip jiems iš tiesų atrodė jų gyventasis laikas ir žmonės, kaip jie vieni kitiems atrodė, tuo žymiai pasunkindami savo busimųjų biografų bei literatūros istorikų darbą. Visa jų generacija mirdama tepaliko savo legendas ir rūpestingai išsaugotas kaukes, naudotas prisidengimui nuo minios. Atsiminimų jie nerašė bijodami sudrumsti mirusiųjų bendralaikių ramybę arba vengdami liesti gy­ vuosius, nes visiems gerai žinoma lotynų patarlė apie mirusiųjų minėjimą tik geru žodžiu arba tyla dar labiau tinka gyviesiems. Ir taip tas perdėtas respektas oficialioms kaukėms bei legendoms, ne­ noras patiems atsiskleisti ir baimė, kad kas tavęs, Maironio žodžiais tariant, neišvilktų „prieš sočią žiovaujančią minią", sunaikino dau­ gybę gyvų dokumentų, kaltinančių arba teisinančių laiką ir žmones. Jau senokai kone oficialų lietuvių literatūros memuarininko postą buvo užėmęs pomaironinės kartos poetas Mykolas Vaitkus, žmogus daug matęs, daug kur buvojęs, daug ką pažinęs, duodamas elegan­ tiškų forma ir turtingų medžiaga atsiminimų. Prie jo šįmet prisi­ jungė Jonas Aistis, paskelbdamas literatūrinių atsiminimų knygą Apie laiką ir žmones (Jonas Aistis, Apie laiką ir žmones, Chicago: Terra, [1954]). Jonas Aistis, pasišovęs liudyti savojo laiko ir žmonių byloje su mūsų diena ir istorija, ne tik kad atsisako tradicinio savo pirmtakų santūrumo bei kuklumo, bet dargi labai dažnai, nesitenkindamas ramaus įvykių stebėtojo vaidmeniu, lipa į rūstaus teisėjo tribūną. Savo atsiminimuose jis eina visiškai kitu keliu negu mūsų jau mi­ nėtas Mykolas Vaitkus. Vaitkus visą laiką stengiasi laikytis apra­ šomųjų asmenų bei įvykių šešėlyje, o Aistis, kaip ir kitas žymus 318

memuarininkas Mykolas Biržiška, stovi pačiame jų centre, visiems ir iš visur matomoje vietoje. Kitaip sakant, Aisčio knygos pagrindi­ nis personažas yra ne tiek laikas ir žmonės, kiek pats autorius. Jam, kaip legendos Narcizui, pirmiausia rūpi ne tvenkinys su jo flora bei fauna, bet savo paties atspindys jame. Kiti žmonės Aisčiui tėra iner­ tiški veidrodžiai, į kuriuos žiūrėdamas jis piešia savo autoportretą. Kiekvieno atskiro knygos fragmento lygiagretė, jeigu ne pagrindinė, tema yra jis pats. Kalbėdamas apie kitus, jis nuolat ir nuolat grįžta prie savojo portreto pridėdamas naują spalvą ar liniją, dėstydamas savo estetiką, poetiką ir savo „galvojimus apie lietuvių tautą". Iš esmės šie atsiminimai yra ne kas kita, kaip autoriaus lyrikos pratęsimas ir komentaras. Faktų autentiškumo bei jų interpretacijos objektyvumo klausimas dažnais atvejais čia reiškia ne ką daugiau negu poezijoje. Skaitant kartais ima noras šiuos atsiminimus trak­ tuoti pirmosios jo poezijos knygos įvedamojo eilėraščio „Prologas" pasiaiškinimo prasme: Kaip ant dangaus, giedrai išlytojo, Nėr debesų, taip čia - žmogaus.

Dalis knygoje Apie laiką ir žmones aprašomųjų įvykių tėra anek­ dotai arba jų prasmė, net jeigu jie ir būtų tikri, yra grynai anekdoti­ nė. Binkis ir Miškinis apibūdinti beveik tik anekdotiškai, nekalbant jau apie Liudą Girą, kurio charakteristikoje anekdotas tampa pasa­ kojimo esme. Pirmasis knygos fragmentas „Papilio Aras" skirtas autoriaus jau­ nystės ir literatūrinio debiuto laikų stabui Kaziui Binkiui. Tad ne­ nuostabu, kad šiame šiltame ir mokinio pagarbos mokytojui kupi­ name pasakojime Aistis apsiriboja herojum, vengdamas liesti žmogų kasdieniška šio žodžio prasme, progai pasitaikius, nors ir be gilesnio pagrindimo, bandydamas įtikinti skaitytoją, jog Binkis buvęs nekas­ dieniškas žmogus, nesiderinęs su vulgarios kasdienybės rutina, tad ir vertintinas nekasdieniškais kriterijais. Deja, legendos visuomet yra dviprasmiškos. Kas vienam atrodo herojus be dėmės ir be prie­ kaišto, kitam gali atrodyti tik paprastas nevykėlis. Todėl ir šiuo at­ veju visa tai, kas Aisčio akyse Binkį iškelia į gyvos legendos aukš­ tumas, mums tik jį savotiškai subanalina, degraduoja. Perskaičius Aisčio straipsnį dingsta paskutiniai likučiai nežinia nei kaip, nei kokiu būdu susikūrusios populiarios Kazio Binkio legendos: vieto­ je plačiamosčio „audringo genijaus" prieš mus stovi „gabus, bet 2 2.-894

319

nerimtas" provincijos stiliaus bohemietis, „originalas", patetiškai, gražiai ir su meile aprašytas, kurio nė pats atsiminimų autorius per daug rimtai neima. Kitaip sakant, atskleisdamas vien tik paradinę jo pusę, Aistis neatsako į klausimą, kas iš tiesų buvo Kazys Binkis, ir jo asmenybės mįslė lieka neįminta. Antrajame fragmente - atsiminimuose apie Antaną Miškinį, pava­ dintuose „Antanu", Aistis yra žymiai konkretesnis ir betarpiškesnis. Nebėra čia nei tos perdėtos pagarbos, nei herojinės distancijos. Nors ir čia jis bando kurti legendą, vis dėlto summa summarum laimėtoju išeina realybė, legendai patetišką draugystės plotą tepalikdama. Miškinį autorius bus daug geriau pažinęs negu Binkį, matęs jį visą ir iš labai arti, gal net iš per daug arti. Dėl per didelio artumo kartais atrodo, jog Aisčio akis ne tik kad nebeaprėpia stebimojo objekto, bet dargi jį iškreipia. Kitas svarbus dalykas: autorius šįkart nevengia nė grubiai kasdieniškų smulkmenų, retai kieno tevartojamų herojų cha­ rakteristikai. Miškinį Aistis rodo visiškai nuogą, tai gal todėl jis mums ir atrodo toks tikras ir gyvas. Mes šiuo atveju tikime Aisčio nuoširdumu bei gera valia, tikime, kad jis čia tik vaikiškai atviras kaip Giraudoux undinė, kalbanti karaliui apie jo karpą ant nosies. Bet nuoširdumo matas nėra visiems vienodas. Undinei lengvinančios aplinkybės Aisčio atveju tampa sunkinančiomis. Pasakėčios lokys irgi buvo nuoširdus. Šiaip ar taip, rašydamas šiuos atsiminimus, Aistis neturėjo užmiršti, kad Miškinis tebėra gyvas (o jeigu ir būtų miręs, tai vis tiek mūsų dienos ir mūsų aplinkos žmogus) ir kad ir jis, kaip kiekvienas kitas, turi teisę į savo privataus gyvenimo nelie­ čiamybę. Anekdotas apie iki 62 puslapio per gerą pusmetį teperskaitytą knygą neblogai pailiustruoja šio poeto intelektualinio inte­ reso menkumą, kaip lygiai tvirtinimas, jog Miškinis nepripažinęs jokio kito muzikos instrumento išskyrus armoniką, ne mažiau vaiz­ džiai kalba apie jo muzikinę kultūrą. Bet ar reikėjo šias tikras ar ta­ riamas savo draugo silpnybes jau dabar viešai paskelbti? Iš Aisčio atsiminimų apie Antaną Miškinį, parašytų nekrologo vietoje, sužinai, jog šio autoriui labai artimo poeto būta primityvaus, menkos kul­ tūros, sunkaus būdo, bet plačios širdies bei polėkio žmogaus - pus­ inteligenčio. Prielaida, jog visa tai yra tiesa ir kad už šimto metų visa tai būsimiems literatūros istorikams bus tikros aukso kasyklos, jokiu būdu nepateisintų autoriaus. Išvadai keliame klausimą: kas būtų, jei mes visi, sulaukę penkių dešimčių metų, parašytumėm aistiško atvi­ rumo atsiminimus apie savo draugus ar šiaip pažįstamus žmones? 320

Trečias fragmentas „Adonis" skirtas Petrui Juodeliui. Jame auto­ rius pasakoja apie žmogų, turėjusį lemiamos įtakos jo poetinio talen­ to formavimosi metais ir atvedusį jį į literatūrą. Nepaprastai gražiai pradėjęs apie skirtingus draugų įžengimus klasėn, pasakodamas Aistis ir čia nukrypsta į per daug intymias, bent tuo tarpu neliestinas privataus gyvenimo smulkmenas ir pasakoja tarytum ne tai, kas esminga, bet ko labiausiai laukia smalsus skaitytojas. Smulkus ir, recenzento nuomone, per toli einąs ponios Juodelienės nedorybių išskaičiavimas, be abejo, naudingas fonui bei situacijai išryškinti, vis dėlto kažkaip per daug atsiduoda teismo sale. Skaitytojas, kuriam rūpi mūsų literatūrinės kasdienybės praeitis, būtų laukęs ko nors daugiau apie Petro Juodelio literatūrinius bei estetinius sampro­ tavimus, jo idėjų mechanizmą etc., nes iš visko atrodo, kad jis bus daug daugiau pasakęs žodžiu, negu kad yra užfiksuota negausiuose jo straipsniuose. Gal dėl to ir susidaro įspūdis, kad Aistis Juodelio reikšmę sau pačiam kiek per daug suvisuotina, laikydamas ją ir visoje mūsų literatūroje panašiu laipsniu galiojančia, nors, kaip vi­ siems gerai žinoma, šio gal vienintelio tikrai autentiško savo gene­ racijoje kritiko raštai, ne privačiai pasakyti žodžiai, deja, toli gražu neturėjo tokio svorio, kokį jiems teikia Jonas Aistis. Straipsnis apie Petrą Juodelį yra paskutinis draugų serijoje. Deja, ir čia reikia baigti minoru. Aistis, viena ranka kurdamas draugų le­ gendas, kita ranka juos apnuogina iki nediskretumo, įvarvindamas patarlinį dervos lašą į medaus statinę. Ir po daugelio metų jiems vėl susitikus, kaip jis Nemuno ilgesio eilėraštyje „Draugystė" sako, ar šie straipsniai nestovės kaip siena tarp jų? Trys tolesni knygos fragmentai skirti Tumui, Jurgiui Savickiui ir Giroms. Tumui autorius nesigaili šiltų spalvų ir žodžių, bet neduoda nie­ ko, ko jis nebūtų dėstęs (ir, mūsų galva, geriau) Dievuose ir smake­ liuose, pasitenkindamas vien tų pačių temų ir anekdotų atrajojimu. Užtat visai naujos medžiagos pateikia apie Jurgį Savickį. Bet čia jis per dažnai pasimeta smulkmenose, ne tiek atskleidžiančiose, kiek slepiančiose vidinį šio atsiskyrėlio pasaulį. Atsiminimuose apie Liudą Girą ir jo žmoną Aistis, mūsų galva, visiškai iškrypsta iš vėžių, tuo suteikdamas daug džiaugsmo sen­ sacijų bei pikantiškų anekdotų mėgėjams. Jis tiesiog bibliškai žiau­ rus šiamžmogui, kuris, patinka mums ar nepatinka, suvaidino sun­ kiai išbraukiamą vaidmenį mūsų naujesniosios literatūros istorijoje 321

(poetas, dramaturgas, kritikas, žurnalų ir antologijų redaktorius) ir kuris, gyvas būdamas, nei charakteriu, nei kokiomis ypatingomis dorybėmis nepasižymėjo. Iš po Aisčio plunksnos Gira atsikelia juo­ das, beviltiškai juodas, kaip dėmė purve, anot Rivarol, be apeliacijos pasmerktas visiems laikams ir prieš visus. Mirtis, ta didžioji visų su­ taikintoją, paprastai sureliatyvina nuodėmes, prigesina neapykantą ir verčia susimąstyti tariant kiekvieną žodį apie mirusįjį, kuris gy­ vam gal būtų puikiausiai tikęs. Net dogmatiškiausios religijos ven­ gia taip žiauriai smerkti in articulo mortis. Aistis, priešingai, smerkia, kaip sakoma, nė nemirktelėdamas ir tyčiojasi aiškiai pasigardžiuo­ damas. Savo anekdotais jis plaka ne tik viešąją Liudo Giros veiklą, bet ir privatų gyvenimą, divulguodamas grynai šeimyninius rei­ kalus. Skaitant šias labai jau negalantiškas istorijas kyla net vienas „techniškas" klausimas: kaip jis galėjo tiek intymių smulkmenų patirti, nebūdamas artimas Girų šeimos draugas? O atsiminimai rodo, kad Aistis ne tik suprato Pienocentro užkandinėje tarp abiejų Girų ir vienos padavėjos vykusios pantomimos prasmę, bet dargi girdėjo intymius šnabždesius Šaričių bažnyčios šventoriuje. Čia nenoromis peršasi paralelė tarp Kazio Binkio ir Liudo Giros. Binkį, sau artimą žmogų, Aistis puošia auksiniais legendos rūbais, tuo pačiu metu Liudui Girai, svetimam ir tolimam žmogui, užde­ damas niekšo ir juokdario skrybėlę. Deja, tam tikromis būdo savy­ bėmis šie žmonės toli gražu nebuvo tokie nepanašūs. Visi atsimena, kaip Mykolas Biržiška, Liudą Girą vadinęs „paršyvu tipeliu", ste­ bėjosi, kad pas mus esama ir tokių, kurie Binkį laiko garbingu žmo­ gumi. Kazys Binkis turėjo tik vieną labai aiškų pranašumą prieš Liudą Girą: nepalyginamai didesnį poeto talentą. Binkio šaunumas, kuris taip žavi Aistį, tūliems atrodė grubus, vulgarus, erzinantis etc. Jis taip pat nepasižymėjo politiniu bei ideologiniu pastovumu, daug ką galėjo padaryti už pinigus ir neturėjo per daug skrupulų, juos organizuodamas. Bet kas leistina ir atleistina Binkiui (herojui), to negalima leisti ir ypač atleisti Girai, Aisčio nuomone, niekšui ir tau­ tos išdavikui. Šios paralelės moralas: niekas nėra toks doras, kad jo negalėtum pavaizduoti velniu, ir niekas nėra toks nedoras, kad jo negalėtum pavaizduoti angelu. Liudo Giros atveju Aistis, nepai­ sydamas šios žmogaus silpnumą liudijančios tiesos, vietoje gyvo žmogaus davė šmaikščią jo karikatūrą, šioje vietoje norėtume at­ kreipti dėmesį į pernelyg į akis krintančią Aisčio kurtuazijos stoką moterims, ypač jeigu jos nepriklausė jo paties laurų ir beatričių 322

kategorijai. Jo kieti ir grubūs žodžiai Juodelienės, Girienės ir Navikaitės-Meškauskienės adresu rėžia ausį kiekvienamVakarų kultūros tradicijoje išaugusiam skaitytojui. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie pa­ starąją, Aistis nė kiek nesivaržydamas teigia, jog ji atrodžiusi esanti „gimusi meitėliams skersti". Svarbiausiu ir įdomiausiu šios knygos straipsniu mes laikytumėm „Poesis et veritas". Jame autorius gana plačiai dėsto savo pažiūras į poeziją ir į poeto amatą; duoda kai kurių savo eilėraščių atsiradimo istoriją, nurodydamas ne tik šaltinius, bet ir prasmę; įsiveda skaity­ toją į savo dirbtuvę ir čia pat pavyzdžiais atskleidžia ir pavaizduoja savo poezijos kūrybinio vyksmo eigą. Žiūrėdamas į praeitį patirties, laiko ir blukimo perspektyvoje, Aistis lyg ir grįžta prie išbandytų tiesų, atsižadėdamas visų sūnaus palaidūno atributų ir aiškiai gindamas namuose pasilikusiojo vyres­ niojo brolio poziciją. Bet jo mintyse, samprotavimuose bei jų dėsty­ me tebedominuoja lyrinė logika arba antilogika ir grynai lyrinis suinteresuotumas arba nesuinteresuotumas. Todėl beveik visos jo tezės yra taip pat grynai lyrinės, emocinės ir jose ieškotina ne tiek pritaikomosios tiesos, kiek estetinės formos. Ironizavęs poezijos ir filosofijos „draugystę", jau sekančioje pastraipoje siūlo laikytis To­ mo Akviniečio veritas, consonantia ir claritas dėsnio. Ir dar toliau jau vėl teigia, kad poezija esanti gyvenimas ir joje nereikią ieškoti dia­ lektinio dėsningumo. Vienoje šio straipsnio vietoje Aistis pašiepia savo poezijos kri­ tikus, kaltindamas juos mačius jo eilėraščiuose šimtą vilkų ten, kur iš tiesų nebuvę nė vieno. Kritika nesupratusi jo poezijos ir radusi joje tokių gelmių, kokių nė iš tolo nesą... Mūsų nuomone, klausimas, kieno čia tiesa, autoriaus ar kritikų, pasilieka ir dar ilgai pasiliks atviras. Šitaip monopolizuodamas savo poezijos interpretavimo ga­ limybes, Aistis aiškiai klysta. Ima pagunda teigti, jog autorius čia mažiausia gali pasakyti. Jis gali daugiau ar mažiau tiksliai nurodyti aplinkybes etc., bet tai ir viskas. Kitaip sakant, ne autorius, ne šios dienos kritikas, bet laikas galutinai atsakys į šį klausimą ir nustatys tikrą vilkų skaičių. Kratydamasis komplikuotos kritikų interpre­ tacijos, jis savo ruožtu kuria naują mistiką teigdamas, kad jo „Bal­ tija" ir „Kūrimo valanda" nuo tapybos ir muzikos tesiskiriančios tik savo kinetine prigimtim. Paskutinis fragmentas „Knygos - mielosios draugės", didžiąja dalimi skirtas vaikystės atsiminimams, bene bus pats gražiausias 323

visoje knygoje. Kai kurie gabalai savo autentiškumu bei lyrine įtam­ pa prilygsta aukščiausioms jo poezijos viršūnėms. Jis ir čia, kaip ir kituose atsiminimų fragmentuose, nepaiso laiko, vietos ar temos vienumo ir kalba apie visą laiką ir visus žmones. Norint šią knygą žanriškai įklasifikuoti, reikėtų ją statyti kur nors tarp publicistinės prozos ir grynosios beletristikos, tik žymiai arčiau pastariosios. įdomiausios Aisčio prozos savybės - lakus, betarpiškas pasakojimas ir sugebėjimas mitologizuoti kasdienybę, jai suteikiant epines dimensijas. Tuo pateisintinas ir jos konstruktyvinis palaidu­ mas bei dėstomosios logikos stoka. Aisčio prozos pagrindą sudaro ne teoriškai sąlygotas ir detaliai parengtas planas, bet elementari, antilogiška ir antidialektiška laiko tėkmė. Jo pasakojimas auga ne kaip statomas namas, bet kaip medis, ne palaipsniui, ne pagal planą, bet visas ir visą laiką. Aisčio stilius, nors ir ne visur išlaikytas vieno­ dai aukštame lygyje žodžio vertės jutimo ir sintaksinės ritmikos požiūriais, yra savitas, neapsirinkamai aistiškas ir pasižymi tik jam vienam būdingomis intonacijomis bei spalvomis. 1955

MI L F OR D O GAT VĖS ELEGI J OS

Jonas Aistis, vienas pačių žymiausių nepriklausomybės laikotarpio poetų, kaip žinoma, ilgą laiką aktyviai dalyvavo periodinės spaudos mūšiuose bei polemikose, aštriai, kartais graudžiai, bet visuomet spalvingai pasisakydamas aktualiais dienos klausimais. Milfordo gatvės elegijos (Jonas Aistis, Milfordo gatvės elegijos, Londonas: Nida, [1969]) yra trečia šio autoriaus publicistinės prozos knyga. Pirmoji, Dievai ir smūtkeliai, pasirodė 1935 metais. Joje Aistis, tuomet dar Kossu-Aleksandravičius, pirmiausia buvo pilietis, susirūpinęs savo tautos ir jaunos valstybės kasdienio gyvenimo žaizdomis bei negala­ vimais - patetiškai graudus, entuziastiškas ir be jokių sąlygų tikįs savo krašto didžia misija bei ateitim. Antrojoje, Apie laiką ir žmones, išėjusioje jau Amerikoje (1954), piliečio rūpesčius ir sielvartą išstūmė poeto reminiscencijos - asmeninis laikas ir žmonės, privatus sielvar­ tas ir džiaugsmas, šioje trečiojoje, Milfordo gatvės elegijose, tautiečio ir žuvusios valstybės piliečio rūpesčių temos grįžta į pirmąjį planą. Dievuose ir smūtkeliuose Aistis tenkinosi viešosios sąžinės dezinfekatoriaus bei sanitaro pareigomis, o Milfordogatvės elegijosejis dažniau­ siai kalba kaip tautos tribūnas, nevengdamas nė rūstaus pranašo tono bei pozos. Literatūros istorijoje dažnas poetas neatsispyrė pagundai bandyti vadovauti tautai, ir tai pačiais sunkiausiais jos egzistencijos metais. Tokie buvo Hugo, Lamartine, Petofi, Mickevičius, pagaliau mūsų pačių Maironis. Vieni tatai atliko su didesniu, kiti su mažesniu pasi­ sekimu. Bet retai kuriam iš jų pavyko šios rūšies veikla pakelti savo kūrybinių akcijų vertę. Ko verti Aisčio istoriniai bei istoriosofiniai samprotavimai? Ko vertos jo direktyvos politinę bei kultūrinę nepri­ klausomybę praradusiai tautai? Atsakymą į šiuos klausimus, t.y. recenzento nuomonę, turėtų duoti ši recenzija. Atsakyti į šiuos klausimus nelengva. Ir pirmiausia dėl to, kad Aistis rašo taip, lyg tyčia norėtų susukti galvas savo kritikams. Jis nepripažįsta jokios minčių bei idėjų dėstymo metodinės sistemos, 325

jokios dėstymo logikos. Visos šioje knygoje esančios elegijos, paties autoriaus mūsų politikams adresuotais žodžiais tariant, yra „be pradžios ir be pabaigos, be galo ir be krašto". Pradėjęs viena, jis tuojau šoka prie kita, anekdotas veja anekdotą, digresija gimdo dar tolimesnę pagrindinei temai digresiją; dažnai atsitinka, jog prie pagrindinės temos jis nė nebegrįžta. Todėl jo knygoje, nelyginant bric-a-brac krautuvėje, gali rasti visko: nuo patarimų aktoriams, kaip interpretuotinas Vinco Kudirkos vaidmuo Inčiūros dramoje, iki siū­ lymo reabilituoti Beriją, nes jis kovojęs už mažumų teises ir dėl to buvęs apšmeižtas ir nužudytas. Turi mažiausiai bent du kartu per­ skaityti, kad susigaudytum šiame sąmojų, citatų bei anekdotų la­ birinte. Savo minčių dėstymo struktūra, kurią būtų galima pavadinti lyrišku antiintelektualizmu, autorius savotiškai primena Jaroslavo Hašeko šaunųjį kareivį Sveiką: jis visą laiką operuoja tam tikra tautosaka, į visas puses švaistydamasis konversacinio repertuaro posakiais, kiekvieną problemą išspręsdamas anekdotu, priežodžiu, šauniu palyginimu etc. Galų gale nutari, jog tai regėjimo padariniai, ir patiki romantišku Aisčio tvirtinimu, jog paprasti žmonės tiktai matą, tuo tarpu poetai regį. Mūsų nuomone, Aistis būtų daug laimėjęs, visą Milfordo gatvės elegijų medžiagą La Rochefoucauld pavyzdžiu paleisdamas į pasaulį nepriklausomų refleksijų bei maksimų forma, be rišamojo, t.y. te­ zinio, elemento, kuris, vėl tik mūsų nuomone, yra silpniausias visoje knygoje tiek turinio, tiek formos požiūriu. Atskiri gabalai, neišski­ riant nė anekdotų, pasižymi sąmojo lakumu bei psichologiniu įžval­ gumu. Pavyzdžiui, kad ir ši valdininkų charakteristika: Valdininkai rajus, kaip hienos. Jų nasrai, anot pasakos, nei kuolu neužkemšami, nei ratu neužsukami. Gogolis iš jų šaipėsi, ir visai be reikalo, nes biurokratai nėmaž nejuokingi. Jie gajūs, gyvastingi. Kantriai čiulpia valstybės syvus, iki arba patys nukrinta, arba, iščiulpus iš valstybės pa­ skutiniuosius syvus, ši pastaroji, nepakeldama jų krūvio, pargriūva.

Bet kritiko patarimai - kaip oro spėjimai: retai kas jų klauso. Būtų naivu tikėtis, kad Aistis jų paklausytų, kaip lygiai būtų keista, jeigu jis jų paklausytų. Patarimas šiuo atveju yra tik metaforinė priekaišto forma. Mintyse perstačius bei arbitrariškai susistematizavus įvairiaformes ir dažnai prieštaraujančias viena kitai, dažnai neatsimenan­ čias viena kitos Milfordo gatvės elegijų mintis, iškyla į paviršių dvi 326

pagrindinės autoriaus ambicijos: istoriko (superistoriko, istoriko istorikams) ir tautos tribūno, tautos pranašo, vienintelio teisingojo, šaukiančio niekšybės, melo ir išdavystės tyruose. Čia pat reikia pa­ stebėti, jog šis dvigubas vaidmuo kelia tam tikrų abejonių. Pirmiau­ sia dėl šių dviejų profesijų nesuderinamumo. Arba - arba: vienas būtinai turi sunaikinti kitą arba, kaip matematikos pliusas su mi­ nusu, tarpusavyje susinaikinti. Pranašo duona palyginti lengva; reikia tik šiek tiek teatrinės gyslos. Kalbėti apie ateitį lengva. Tatai liudija ir visais laikais gyvenę gausūs aiškiaregiai. Istoriko duona sunki, nes kalbėti apie praeitį, suvokti jos esmę, priešingai, yra be galo sunku. Ne ką lengvesnis ir publicisto (dienos istoriko) amatas. Istoriją, istorijos pažinimo reikšmę ir pamokomąją jos vertę (kuria šios recenzijos autorius netiki; žmogus, jo nuomone, visuomet stovi prieš istoriją, t.y. yra kovos santykyje su istorija - taip, kaip jaunesnė karta stovi prieš senesniąją, ir mokosi ne iš istorijos, ne iš tėvų, bet iš savo pačių patirties) Aistis laiko svarbiausiais veiksniais politinio bei kultūrinio tautos gyvenimo dramoje. Jam, kaip Basanavičiui ir aušrininkams apskritai, žmonės, nepažįstą istorijos, tėra vaikai. Gal tai ir tiesa. Deja, perskaičius Milfordogatvės elegijas aiškiai matyti, jog paties Aisčio galvojimas yra greičiau antiistoriŠkas negu istoriškas, nes jo istoriniai svarstymai remiasi ne objektyvia faktų bei įvykių interpretacija, bet emocine visuomet teisiojo kritika, vokiečių va­ dinama Bessenvisserei: jeigu tada ir tada būtų buvę pasielgta taip ir taip, tai... Dėl to jis lengva ranka kaltina visus ir dėl visko, savuosius ir svetimuosius, tarp šių paskutiniųjų žydus, kodėl jie nekovoję prieš vokiečius, lyg visa tai būtų buvę taip paprasta ir lengva, kaip dabar patarinėti, etc. Atrodytų, jog pagrindinis Aisčio (istoriko rolėje) tiks­ las ne įvykių esmės suvokimas, bet rūpestis, kad, gink Dieve, nė vie­ na artimo nuodėmė neliktų neiškelta. Kalbėdamas apie istorinius įvykius jis arba pasakoja vadinamajai mažajai istorijai būdingus anekdotus, arba be atodairos kaltina, neatsižvelgdamas į aplinkybes bei sąlygas. Taip jis sumariškai puola Kolupailą už šio mokėjimą prisitaikyti, Garmų už gatvių vardų susovietinimą, Gedvilą už sušu­ kimą: „Tegyvuoja mums laisvę atnešusi Raudonoji armija!", visiems jiems prisegdamas niekšų etiketes. Ne mūsų reikalas čia aukščiau minėtus asmenis ginti ar teisti. Be to, tam reikėtų rimtos kaltina­ mosios arba ginamosios medžiagos. Norėtųsi tik nusistebėti Aisčio, pretenduojančio į istorikus, aistringu neobjektyvumu. Dėl Kolupai­ los galėtumėm pasakyti, kad Aistis buvo žymiai laimingesnis už šį 327

pastarąjį, nes jis tuo metu Lietuvoje negyveno ir jamsu prisitaikymo problema neteko akis į akį susidurti. Dėl Garmaus: jo vaidmuo gatvėvardžių susovietinimo istorijoje vargu buvo didesnis už Aisčio suvaidintąjį Kauko alėjos laiptų statyboje. Gedvilo atveju Aistis istorikas turėtų neužmiršti kiekvienam rimtam istorikui privalomo imperatyvo - neaiškinti politinių pareiškimų raidiškai. Aisčio me­ todu vertinant įvairiomis skirtingomis aplinkybėmis padarytus po­ litikų pareiškimus, tostus etc., vargu kuris jų išvengtų kartuvių už tautos išdavimą. Panašiose situacijose tik išsprendus tokių pareiš­ kimų ir politinių aplinkybių lygtis galėtų būti surastos nežinomųjų reikšmės. Istoriko uždavinys ne teisti, bet suprasti. Ypač daug abejonių kelia Aisčio bandymas vadovauti žmogaus ir piliečio laisvių netekusiai tautai, t.y. jo rezistencijos krašte planas, kuriame Milfordogatvės elegijų autorius eina prie pavojingų simplifikacijų, žiaurių ir kartu be galo neatsakingų. Tas jo planas pirmiausia liudija realybės jausmo stoką. Aistis nesupranta ar nenori suprasti, kad tautos likimas spręsis, viena ar kita prasme vystysis iš tų sąlygų, kokiose ji dabar yra, nors jos ir būtų prievarta primestos. Tai yra dabartinė mūsų tautos realybė. Tad visi planai iš šalies yra ne tik nereikalingi, bet gali būti net žalingi. Partijos pareigūnų likvida­ vimu, nors ir nesiekiant žemiau rajono sekretoriaus, kaip kad reko­ menduoja Aistis, reikalo neišspręsi. Likviduodamas partijos parei­ gūną, gali sunaikinti lietuvį, kuris esamomis sąlygomis daro ką gali, anonimiškai, rizikuodamas pelnyti tautos išdaviko reputaciją. Au­ tentiški kovotojai operuoja kovos lauke, ne už tvoros. Tikri herojai yra tylūs herojai. Plepūs herojai yra netikri. Rezistencijos planą seka kitas - galutinio atsiskaitymo planas, vykdytinas okupantui iš krašto traukiantis ar jau pasitraukus. Kaip­ gi, Aisčio nuomone, turėtų atrodyti tas galutinis atsiskaitymas? \ šį klausimą leiskime atsakyti pačiam plano autoriui: Okupanto atveju skrupulų neturėtų būti daroma. Už vieną dantį visus dantis išmalti. Kas bėgs, tebėga, bet liekančių ivanų ar katiušų nėra pras­ mės nei tikslo gailėtis, ir juos reikėtų naikinti čia pat, kaip blakes ar tara­ konus. Ne kada nors, bet tą pačią minutę ir toje pačioje vietoje. Čia mes turime pasimokyti iš lenkų, kurie pirmaisiais pokario metais „atgautose" žemėse sunaikino apie pustrečio milijono vokiečių (iš tikrųjų - 2 384 000, žr. Eberhard Orthband, Das deutsche Abenteuer, p. 1043). Bet nei lenkai dėl to ant čiukuro sulipę nedžiūgauja, nei vokiečiai dėl to kruvina ašara never­ kia. Reiškia, esamomis sąlygomis taip reikia, taip ir turi būti. Kada gali 328

mušk be atodairos, kada tave muša - bėk ir rėk... O paskui ant gražiai krauju nuplautos žemelės steik naujas diocezijas...

Perskaičius šį rūstų ir primityviai žiaurų „paskutinio Teismo" projektą, gerokai atsiduodantį įvykdytais ir neįvykdytais Trečiojo reicho „Endlosung" planais, nesileidžiant į moralinio rango disku­ sijas, norisi paklausti citatos autorių, ar mes, puoselėdami tokias užmačias, dar turėtume teisės skųstis kieno kito žiaurumu? Kas būtų, jei okupantas, norėdamas išvengti pragaištingų šio plano pa­ darinių jam, pradėtų jį vykdyti pirmas? Kieno rankomis siūlomos skerdynės turėtų būti atliekamos, Aistis nenurodo. Knygoje pilna ir daugiau visokių abejotinos vertės teiginių. Kai kuriais iš jų abejoji dėl to, kad autorius jų nedokumentuoja, ne­ nurodo šaltinių. Toks yra Kotrynos laikų Lietuvos bajorų ir Liaudies seimo paralelėje minimas Stalino atlyginimas po penkis tūkstančius rublių minėtojo seimo nariams už prašymą priimti į Sovietų Sąjun­ gą. Nejaugi viskas dėjosi taip paprastai? Stalinas pasamdė Salomėją Nėrį, Liudą Dovydėną, Romualdą Juknevičių etc., jie pabalsavo, ir viskas atlikta. Sunku tikėti, kad realybė būtų buvusi tokia nekom­ plikuota grynai žmogiškoje plotmėje. įdomu, ką tuo klausimu galėtų pasakyti Vakaruose gyvenantys buvusieji to seimo nariai? Milfordogatvės elegijose ypač krinta į akį prieštaravimai ir kontakto su realybe stoka. Nes kaip kitaip galėtum išaiškinti 1941-ųjų birželio mėnesį išvežtųjų gedėjimą ir tuoj po to einantį siūlymą rehabilituoti Beriją, kuris tuos išvežimus vykdė? Panašiai aiškintini autoriaus pasisakymai prieš žmogaus laisvę varžančias diktatūras ir lygia­ grečiai einantis diktatūrinių metodų aprobavimas. Klasiškas pavyz­ dys - siūlymas teisti atominės fizikos tyrinėtojus už jų atradimus, bausti ne peilį naudojantį nusikaltėlį, bet peilio išradėją, t.y. per­ sekioti kūrybinę mintį, tuo lyg ir aprobuojant daugiau kaip prieš tris šimtus metų suformuluotą Galileo Galilei teismo nuosprendį. Bene ryškiausias kontakto su realybe stokos pavyzdys Šioje knygoje yra žodžiai, skirti jaunimui. Skaitant tuos Aisčio žodžius jaunimui pasi­ daro nebeaišku, ką jis laiko jaunimu. Kokiamjaunam žmogui galėtų suvirpinti širdį šie „pamokslai iš pakalnės" - išmintis, kurios ištisi kalnai dūlėja vadovėliuose ir skaitymų knygose? Emancipuotas ir revoliucingai nusiteikęs šių dienų jaunimas, net ir diktatūrinėse šalyse nebegalvojantis „galutinio atsiskaitymo" ir „Endlosung" ter­ minais, be abejo, tik pečiais traukys, taip pamokytas. 329

įdomiausias Aistis yra ten, kur, nusileidęs iš istoriko bei pranašo tribūnos, kalba apie žmones. Žmonės jamvisuomet išeina gyvi, nors ir tragikomiškai gyvi: draugai - nekenksmingi, dažnai naivoki keis­ tuoliai; priešai - kvailiai ir nepataisomi niekšai. Jis kartais tiesiog žavi savo entuziastiška neapykanta (pavyzdžiui, Liudui Girai, kurį jis tampo su reikalu ir be reikalo (dažniau, žinoma, be reikalo) ir ne mažiau entuziastišku neobjektyvumu (šiuo požiūriu jis yra grynų gryniausias lyrikas). Kalbėdamas apie savo kolegas memuarininkus ir kaltindamas juos objektyvumo stoka, Aistis nė nepagalvoja, jog jis, taip sakydamas, anot pasakos, prašo ugnies, kuomet jo paties namai dega, ir mėtosi akmenimis, pats stiklo name gyvendamas, - Aistis į juos panašus kaip lašas į lašą. Ir jis, kaip ir visi kiti memuarininkai, niekur neklydo ir visuomet suvokė tikrąją dalykų esmę. Buvusį Lietuvos kariuomenės vadą generolą Raštikį Aistis vadina miles gloriosus, užmiršdamas, kad šį „titulą" būtų lygiai gerai galima pri­ taikyti jam pačiam, miles vietoje įrašant poetą. Be daugelio kitų da­ lykų, net ir Kauko alėjos laiptų pastatymas jo nuopelnas! Gal tai iš tikrųjų jo nuopelnas, bet ar būtinai reikia dėl to girtis? Realių nuo­ pelnų istorija niekuomet nepamiršta. O dėl gyrimosi, tai mūsų liau­ dis šiam reikalui turi labai taiklų posakį, kurį, tarp kitko, pats Aistis cituoja, taikydamas, aišku, ne sau, bet kitiems, tad mes čia jo nė nekartosime. Skaitytoją savotiškai nuteikia Aisčio elegijų visavaldiškas tonas. Niekas mūsų publicistikos istorijoje nėra kalbėjęs iš tokių aukštumų: nei Kudirka, nei Basanavičius, nei Vaižgantas. Posakiais „jau tada ir tada sakiau" etc. mirgėte mirga visos Milfordogatvės elegijos. Jis visur kreipiasi tik į tautą, asmeniškai. Aš ir tauta. Viskas vyksta tarp Aisčio ir tautos, viskas mistiškai personalaus santykio plotmėje. Perskaičius knygą sąmonėje nejučiomis įsišaknija abejonė: ar kuklumas iš viso dar tebėra dorybė? 1969

DAIKTAI

IR NUORŪKOS

Recenzentams dažnai tenka skųstis poetų skubėjimu ir labai retai delsimu pasirodyt atskiromis knygomis. Leonardo Žitkevičiaus abe­ jingumas savo eilių paskelbimui atskiroje knygoje neturi pavyzdžio mūsų naujosios literatūros praktikoje: su pirmaisiais eilėraščiais pa­ sirodęs daugiau kaip prieš dvidešimt metų, debiutinį rinkinį išleidžia tik dabar. Taigi Daiktai ir nuorūkos (Leonardas Žitkevičius, Daiktai ir nuorūkos, Brooklyn: Gabija, 1954) yra pirmasis jo poezijos rinkinys, jeigu neskaitysim keleto eilėraščių knygelių vaikams ir poros sla­ pyvardžiais paskelbtų satyrinės poezijos rinkinių. Jo delsimas išeiti su „rimtos" poezijos knyga jokiu būdu nėra atsitiktinis dalykas. Visų pirma tatai liudija ne tik poeto vienišumą literatūrinio gyvenimo kasdienybėje, bet ir žmogiškos laikysenos bei santykio su realybe pobūdį. Toliau: tai yra lyg laikiškumo paneigimas, t.y. abejingumo srovėms, sąjūdžiams etc. akcentavimas ir antlaikiškumo poezijoje pabrėžimas. Tatai liudija ir Daiktų ir nuorūkų poezija, kuri yra abso­ liučiai uždara laikui kaippoezija, t.y. visu savo formalinių bei estetinių elementų kompleksu. Daiktai ir nuorūkos galėjo pasirodyti prieš pen­ kiolika metų, bet galėtų pasirodyti dar po dešimties metų - for­ malinis jų „aktualumas" ar „neaktualumas" būtų lygiai toks pat. Tam tikrų „aktualumo" pėdsakų užtinkame tik turinyje: tai karo reminis­ cencijos ir patriotiniai motyvai. Pačioje savo poetinės karjeros pra­ džioje Leonardas Žitkevičius toli gražu nebuvo toks abejingas laikui. Nepriklausomybės metais jis buvo tipingas bohemietiškos poezijos adeptas, vienas iš tų „nerūpestingų berniokų", kurie savo pasaulį kūrė ir grindė bohemietiškos laisvės iliuzija, kitaip sakant, stovėjo laike ir srovėje. Tačiau laikai keitėsi, „gerų gėrėjų" dainos išblėso, nerūpestingumą pakeitė sunkūs rūpesčiai ir poezijoje liko tik ironija, persunkta vos bepakeliamo pesimizmo. Taip, pesimizmo: Daiktuose ir nuorūkose be paliovos skamba nuolat ir nuolat grįžtančio pesi­ mizmo gaida, nes „Smilksti, likimo genamas, / Ir mėtaisi kartu. / Kaip nuorūka gyvenimas, / Kaip nuorūka ir tu." 331

Daiktų ir nuorūkų poezija, kaip jau sakėme, yra pasyviame konf­ likte su laiko poezija bei jos tendencijomis ir nori būti antlaikiška, visuotinai galiojanti. Sic rebus stantibus darosi nepaprastai sunku ją teisingai ir objektyviai įvertinti. Vertinant dienos kriterijais, neišven­ giamai tektų pasisakyti prieš, kaltinant atavizmu, banalumu etc. O antlaikiškas gyvo poezijos kūrinio vertinimas ne tik kad labai rizi­ kingas, bet iš viso vargu įmanomas: toks vertinimas būtų daugiau ateities spėjimas negu kritika. Tad mes šiuo atveju pasitenkinsime keliomis bendro pobūdžio pastabomis. Formališkai Leonardas Žitkevičius savo eilėraščiuose griežtai lai­ kosi tradicinės poetikos normų. Jo strofikoje dominuoja ketureilis: rimai dažniausiai tikslūs; vaizdai logiški, paprasti, konkretūs, ne­ komplikuoti. Būdamas puikus eiliuotojas, poetas „su ausim", jautrus žodžio ritmui ir skambėjimui, Žitkevičius dažnai labai vykusiai ko­ voja su tradicinės poezijos banalybėmis, regeneruodamas jas ir su­ teikdamas joms naujos poetinės būties prasmę. Bet neretai jis pra­ laimi, ir banalybės pasilieka banalybėmis. Žitkevičiaus poezija yra tyli poezija. Jis kalba tyliai ir subtiliai, be patoso, be iškilmingų retorinių figūrų - tarytum kalbėtų tik sau. Ir patys tyliausi jo eilėraščiai priklauso prie pačių geriausių. Toks yra „Gyvenimas": Pakėlė motina mane ant rankų. Švytavo laikrodis lėtai. Pakėliau aš akis, rodyklei slenkant, Pakėlė saulę man rytai. Ir pakilau į ją širdim poeto Ir niekad meilės jai neišsakiau. Tiek daug žiedų prasiskleidė iš lėto, O laikrodis švytuoja vis tankiau (p. 16).

Net keliose rinkinio vietose poetas bando insinuuoti, kad jo poe­ zija esanti tik žaidimas, rimų medžioklė ir t.t. Kitais žodžiais tariant, jis nori pabrėžti savo formalistines tendencijas. O mes manome, kad šios insinuacijos yra tik žaidimas. Leonardas Žitkevičius iš esmės yra tipingas minties poetas. Jo eilėraščio centras ne vaizdas, bet min­ tis. Šį teigimą būtų galima paremti tiesiog statistiškai, nurodant veiksmažodžio persvarą prieš būdvardį. Nemaža dalis jo eilėraščių yra ne kas kita, kaip lyriškos arba ironiškos sentencijos. Daiktų ir nuorūkų turinio branduolį sudaro tėvynės praradimo, be­ namystės ir kaskart vis sunkiau gulančio materializmo („daiktų") 332

temos. Apie daiktus Žitkevičius kalba satyriškai. Benamystės temose jo ironija karčiomis ašaromis atmiešta. Eilėraščiuose apie benamystę Žitkevičius iškyla kaip nepaprastai autentiškas patriotinis poetas. Nuo kitų mūsų patriotinių poetų jį skiria laikysena. Jis nieko ne­ kaltina, nežada mirti, neprisiekdinėja, nekalba už visą tautą, bet tyliai ir paprastai analizuoja savo paties buitį. Kai kurie jo šios rū­ šies eilėraščiai tiesiog pritrenkia savo atvirumu („Aš pilietis", p. 43). Aišku, jo patriotika netinka deklamacijai. Deklamuojama prieš mi­ nią, greičiausiai ji atrodytų nereikalinga, beprasmė, kaip ir kiekviena tikra poezija. Sunku atsilaikyti pagundai šią recenziją baigti savotiška ironija (kurioje nėra jokios piktos minties): Daiktai ir nuorūkos yra ne debiu­ tas, bet summa poetica, kitaip sakant, Žitkevičius debiutavo visa savo poezija iš karto, tad kalbėti apie galimą „pažangą" ir „ateities viltis", kaip tai daroma aptariant pirmąsias knygas, būtų absurdiška ir ne­ teisinga. 1954

AGUONOS

IR SMĖL I S

Mūsų žmonės, ar tai norėdami įrodyti posakio apie lietuvių tautos poetinius sugebėjimus teisingumą, o gal tik stengdamiesi bent iš da­ lies pateisinti anoniminio jo autoriaus naivų entuziazmą, rašė eilė­ raščius ne tik jaunystėje, bet taip pat ir kai jau nebeturėjo nieko kita veikti. Taigi, nebesant kito naudingesnio darbo, nubusdavo staiga poezijos kirminas, įkyriai raginantis atlikti savo, kaip poetų tautos nario, pareigą ir aukoti poezijos dievams, šio atvejo labai ryški iliust­ racija buvo tremties metų Vokietijoje intermedija. Eilėraščius tada rašė visi, be amžiaus, lyties ir buvusios profesijos skirtumo, nes iš tiesų nebuvo kas veikti. Emigravus ir atsiradus kas veikti, visi anie septynių sekmadienių savaitės laikų poetai pakabino savo lyras ant vinies ir ėmė veikti kitose srityse; kandidatų į Poezijos Ordiną skai­ čius gerokai sumažėjo ir debiutanto sąvoka pamažu ėmė atgauti nor­ malią savo prasmę. Situacijai pasikeitus, pasikeitė ir kritiko, dažnai kaltinto per dideliu neatlaidumu ar net žiaurumu poetiniams ekskur­ santams, situacija, nes jo tiesioginis uždavinys juk iš tiesų yra ne po­ etinės erdvės dezinfekcija, bet pačios poezijos vertinimas. Bet tatai įmanoma tik normaliomis ar bent apynormalėmįs sąlygomis. Eugenijaus Gruodžio poetinis debiutas, mūsų nuomone, kaip tik ir yra gana tipingas sąvokų ir iš dalies sąlygų normalėjimo reiškinys. Jo rinkinys Aguonos ir smėlis (Eugenijus Gruodis, Aguonos ir smėlis: Eilėraščiai, Chicago: Lietuviškos knygos klubas, išleidimo metai ne­ nurodyti) liudija ne tik autoriaus rimtą požiūrį į savo darbą, bet taip pat gana aukštą sąmoningumo ir savo uždavinių supratimo laipsnį. Poezija jam nėra sekmadieninis laiko praleidimas, bet likimiškai svarbus ir nepakeičiamas buvimo būdas. Gruodžio poezija, be keleto atskirų eilėraščių, paskelbtų periodi­ nėje spaudoje, iki šiol mažai kamtebuvo žinoma, nors jo literatūrinė veikla yra jau žymiai senesnės datos. Tatai liudija ir Aguonų ir smėlio aplanko tekstas, kuriame aiškiai tvirtinama, jog Eugenijus Gruodis esąs visų mėgstamos dainos „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus" autorius ir kad jo poezija jau esanti „prigijusi visuomenėje". Vadinasi, Aguonų 334

ir smėlio autorius nebėra toks jaunas ir į poeziją ateina su tam tikru veidu, nes aplanko tekste minimoji daina iš tiesų buvo plačiai dai­ nuojama Lietuvoje prieš keliolika metų. Ši leidėjo reveliacija suteikia tam tikrą perspektyvinio žvilgsnio galimybę, bet taip pat sugriauna visiškai naujo reiškinio iliuziją. Dainavusius jo dainą ši knyga, be abejo, nuvils ir jie nebenorės nieko daugiau žinoti apie jos autorių, kaip ir iki šiol nežinojo, nes Aguonų ir smėlio eilėraščius nuo ano sentimentalaus romanso skiria daugiaprasmė praraja. Šitoks radi­ kalus Gruodžio persilaužimas, arba, tiksliau išsireiškiant, bandymas persilaužti, iš tiesų gana neįprastas reiškinys, bet jis visiškai derinasi su paskutinio dešimtmečio mūsų poezijos evoliucijos logika: reikėjo persilaužti, t.y. arba toliau rašyti savo dainuotojams, arba nutilti. Eugenijus Gruodis pasirinko sunkesnio sprendimo kelią. Visos to sprendimo peripetijos ryškiai atsimuša Aguonų ir smėlio rinkinyje. Etiškai, estetiškai ir psichologiškai Eugenijus Gruodis šiandien stovi diametraliai priešingoje pozicijoje, ir jo poezija yra ar bent no­ rėtų būti kone absoliučiai avangardinė. Praktiškai, žinoma, tatai tėra grynai intelektualinė iliuzija: apsisprendimas, bet ne realybė. Inte­ lektualinė revoliucija reikalauja ne vien apsisprendimo, bet ir tam tikros technikos bei ritualo; taip pat aklimatizacijos, pakeičiančios nostalgijos objektą. Gruodžio nostalgijos objektas tebėra nepakeis­ tas, tik užmaskuotas moderniosios poezijos štampais. Labai dažnai Gruodžio poezijos formą sąlygoja ne jo paties buvimo būdas, bet apsisprendimas už tam tikrą poetinį metodą, todėl ji yra fatališkai priklausoma nuo temos. Tik tuose eilėraščiuose, kuriuose nemas­ kuotai kalbama apie senąjį nostalgijos objektą ir kuriuose dar labai ryškiai pastebimas antrojo nepriklausomybės dešimtmečio poezijos poveikis („Įpėdinystė", „Trubadūras", „Žmogus", „Pirmosios pava­ sario naktys" etc.), Eugenijus Gruodis pasiekia didesnio formalinio solidumo ir išreiškia tam tikrą estetinę kultūrą bei pasaulėjautą: Aš žinau, ko tie - liaudyj - rašė deminutyvais apie beržus: jie buvo į mane panašūs, savo širdies varžės. Vargų artojai ir audėjos švelnumo savo varžės, todėl ir į dainas sudėjo sedulas ir beržus. „Įpėdinystė", p. 11 2 3 .- 8 9 4

335

Bet tai ano laiko ir neabejotinai Miškinio mokyklos poezija. Avangardinėje savo poezijoje, kuri užima du trečdalius Aguonų ir smėlio rinkinio ir kuri yra paskutinis autoriaus žodis poezijoje, Euge­ nijus Gruodis stengiasi kiek galint tiksliau išdėstyti savo naujos po­ etinės religijos pagrindus. Todėl kone kiekvienas eilėraštis yra etinis ir estetinis credo arba ars poetica. „Ryto valandos", mūsų nuomone, yra raktas į visą naujoviškąją Gruodžio poeziją, kurios būdingiausia žymė - etinis ir estetinis primityvizmas: Aš nerašau, Aš tik parduodu kailius. Akimirkos yra urvai, Ir aš padėjau spąstus. Maži, kvaili žvėreliai: ūdros, šermuonėliai šoka saulėn, ir aš parduodu kailius. „Ryto valandos", p. 16

Tačiau pastebėtina, kad Gruodžio primityvizmas ne visuomet įti­ kina. Neretais atvejais tatai tėra butaforija arba intelektualinis ata­ vizmas, ne nauja būties forma ar naujas buvimo būdas. Jo primity­ vizmas yra literatūrinis, ne egzistencinis. Noromis nenoromis tenka bandyti įsivaizduoti Aguonų ir smėlio autorių iškylaujantį melodra­ matiškai fantastinėje kokio nors paleolito gadynėje, tykantį praei­ siančio žvėries ir rašantį eiles nusmailintu akmeniu savo urvo sienoje. Tik tiek. Eugenijaus Gruodžio estetika, kaip jau sakėme, yra taip pat gry­ nai primityvistinė. Dar tiksliau išsireiškiant, ją būtų galima pava­ dinti ritualine, nes dažnas Gruodžio eilėraštis turi tam tikro ženklo ar ritualinės formulės prasmę bei formą. Poezija jam yra savotiškas egzorcizmas, sakralinis ženklas, simbolis, bet ne estetinio idealo forma. Besirūpindamas tiksliai išdėstyti savo etiką bei poetiką, Eugeni­ jus Gruodis dažnai nedovanotinai nesirūpina poezijos forma. For­ ma, tegu ir ne tradicinės estetikos plotmėje, tebėra esminis poezijos elementas. Jo dikcijai trūksta individualios spalvos ir neretais atve­ jais ji tėra bendriausio moderninės poezijos žargono imitacija (tatai ryškiausiai pastebima afirmatyviniuose eilėraščiuose: „Nuotykis", „Šviesos išpažinimas", „Naujasis testamentas", „Sfinksas"). Viena didžiausių Eugenijaus Gruodžio poezijos ydų yra nepakankamas 336

rūpestis savo poetine kalba. Jo žodis tebėra sąvokos pavadinimas, oficialaus žodyno etiketė, neturinti individualios prasmės. Kalba poezijoje yra ir varžtas, ir galimybių versmė. Gruodžiui ji tebėra varžtas. Kiek daug reikšmės turi laisvas, niuansuotas kalbos varto­ jimas bei sugebėjimas ją transformuoti ir suindividualinti, puikiai liudija kito vėlyvo debiutanto Jurgio Blekaičio eilių rinkinys Vardai vandenims ir dienoms. Baigiant dar norėtųsi pabrėžti, kad Gruodis žymiai stipriau vei­ kia rinkinio visuma negu atskirais eilėraščiais, kurie, mūsų galva, tėra paskubomis užfiksuoti škicai. Distancija tarp apsisprendimo ir realybės dar nenugalėta. Kitaip sakant, Eugenijus Gruodis dar tebė­ ra pamiršęs savo žvėries vardą. Paskutinis mūsų žodis šio rinkinio proga būtų: Aguonos ir smėlis yra rimtas pasiruošimas poezijai. 1957

PAKELIUI

\ NAUJĄ PROZOS

ŽODJ

Pas mus au senokai tapo banalu skųstis laikraštinės (o kartais ir rimtų žurnalų) kritikos bei jury komisijų nesugebėjimu atskirti grū­ dų nuo pelų ir pragaištinga tendencija pompastiškiausiais žodžiais kelti pseudoliteratūros „šedevrus", tuo pačiu metu nerodant nė ma­ žiausio dėmesio aukščiau šios subliteratūros stovintiems (tiesa, gana retiems) bandymams išlaikyti normalios kritikos terminais vertin­ tinos literatūros lygį. Paskutinė aukščiau minėto nesugebėjimo auka buvo jauno rašytojo Vytauto Janavičiaus trumpo metražo romanas Pakeliui į Atėnus (Vytautas Janavičius, Pakeliui į Atėnus, iliustravo Eva Kubbos, Sydney: Henrikas Šalkauskas, 1962). Per dvejus metus nuo šios rimto dėmesio vertos knygos išleidimo mūsų periodinėje spau­ doje tepasirodė viena kita trumpa recenzija, tuo tarpu subliteratūra naudojosi ištisais laikraščių puslapiais su ilgiausiais pristatymais, pseudoidėjų nagrinėjimais, groteskiškai išpūsto stiliaus pasikalbė­ jimais („Iš literatūros istorijos žinome, jog Schilleriui kūrybinį im­ pulsą žadindavęs supuvusių obuolių kvapas. Mūsų skaitytojams bū­ tų įdomu patirti, ar Jūs savo kūrybinėje praktikoje nepastebėjote ko­ kio nors specialaus faktoriaus, sukeliančio įkvėpimo būseną?" etc.). Tad šios gerokai pavėluotos recenzijos tikslas yra priminti skaitytojui šią dabartinėmis mūsų literatūros sąlygomis tikrai neeilinę knygą, tuo bent iš dalies atlyginant abejingumo skriaudą jaunam rašytojui. Bet pirmiausia keletas žodžių apie patį Vytautą Janavičių, kuris platesnei publikai, galima sakyti, visai nežinomas. Kaip rašytojas Janavičius debiutavo daugiau kaip prieš dešimtį metų, dviejuose pir­ muosiuose Literatūros lankų numeriuose paskelbdamas (Jono Staniškio slapyvardžiu) romano fragmentą „Vaikystė". Šis fragmentas, įdo­ mus ir originalus savo tikrovės išgyvenimu bei jos atkūrimo metodu, tuoj pat atkreipė autentiškų literatūros mėgėjų dėmesį. Vienas žymus mūsų poetas, perskaitęs „Vaikystę", jos autorių pavadino „beraščiu Proustu". Toks lakoniškas ir negailestingas įvertinimas iš tiesų buvo šio nepaprastai reiklaus žmogaus komplimentas, subtiliai išreiškęs ne tik kalbos bei formos trūkumus, bet ir jauno autoriaus talento 338

realumą. Po „Vaikystės" Janavičius daug rašė, eksperimentavo, norė­ damas susikurti autentišką formos mediumą savo vidaus pasauliui atskleisti ir atsikratyti sentimentinio balasto, kurio nebuvo išvengta debiutiniame prozos fragmente. Pakeliui į Atėnus yra viena įdomiausių knygų paskutinių kelerių metų lietuvių prozos literatūroje šiapus ir anapus geležinės uždan­ gos. Ji nauja ir įdomi ne tik savo žanrine distinkcija, bet taip pat siužetine medžiaga ir ypač idėjiniu krūviu. Norėdami nusakyti žan­ rinį šios knygos pobūdį, mes ją aukščiau pavadinome trumpo metražo romanu, bet iš tiesų sunku būtų ją įklasifikuoti į bet kokius griežtesnius žanrinius rėmus. Savo esme bei konstrukcija ji yra arti­ mesnė intelektualiniam traktatui arba filosofinei parabolei, nes pa­ grindinis autoriaus dėmesys joje sukoncentruotas ne į veiksmą, bet į idėjines jo konsekvencijas bei implikacijas. Siužetine medžiaga Pakeliui į Atėnus yra unikumas lietuvių litera­ tūroje. Savo knygojeJanavičius nukelia mus į mitologinę Graikijos se­ novę su jos dievais, milžinais ir didvyriais. Centrinę veiksmo bei pa­ sakojimo ašį sudaro Egėjo ir Ėtros sūnaus Tezėjo kelionė į Atėnus pas savo tėvą, kurio jis niekuomet nėra matęs ir kuris savo ruožtu nieko nežino apie savo sūnaus egzistenciją. Penki kelionės etapai - penki nusivylimai, penki žingsniai į vienatvę, penkios pykčio, neapykantos ir kartėlio versmės, kurios pamažu užlieja tyrą keleivio širdį. Susi­ dūrimas su likimo tvarka bei logika sugriauna ritualinę būties rimtį bei pusiausvyrą: Atėnus, t.y. savobūties kulminaciją, Tezėjas pasiekia viską praradęs, ir morališkai jį gali išgelbėti tik draugų atleidimas. Kaip jau sakėme, knyga ypač įdomi savo idėjiniu krūviu. Joje au­ torius paliečia keletą filosofinio bei moralinio rango problemų. Jų traktavimo rimtis liudija aštrų intelektą ir sugebėjimą globaliai su­ vokti bei sujungti skirtingus realybės planus, suteikiant jiems ritua­ linę pirmapradžio judesio prasmę. Visus tuos, kurie skaitė mūsų jau minėto romano ištrauką, be abejo, labiausiai stebins stilistinis Janavičiaus posūkis į nuosaikų klasicizmą. Ankstesnio palinkimo į verbalistinį išsiliejimą nelikę nė žymės; žodis tapęs tvirtu pylimu prieš minties bei emocijos ekscesus. Bendrame stilistiniame piešinyje jaučiamas Ernsto Jūngerio poveikis. Viską sudėjus krūvon tenka pasakyti, kad Vytautas Janavičius sle­ pia savyje didelius pažadus ateičiai. Būdamas reiklus sau, t.y. imda­ masis nepaprastai sunkaus uždavinio, jis dar ne visur ištesi, bet, jo paties žodžiais tariant, yra „pilnas ateities, kaip vaisius ankštyje". 1964 339

PREMIJUOTAS

ROMANAS

KA R K L U P ĖN U O SE

Viena būdingiausių pastarojo dešimtmečio emigracijoje gyvenančių lietuvių rašytojų veiklos apraiškų buvo organizacinių reikalų iš­ kėlimas į pirmąjį planą ir kone visiškas nesidomėjimas grynai lite­ ratūriniais klausimais. Organizacinės problemos dominavo spaudoj vykusiose polemikose, suvažiavimuose etc. Kitaip sakant, pagrindi­ nis dėmesys buvo skiriamas normalaus gyvenimo iliuzijos atkūri­ mui. Visi norėjo jaustis, lyg nieko nebūtų atsitikę, lyg laikas būtų sustojęs 1940 metų vasarą arba 1944 metų rudenį, lyg niekas nebūtų pasikeitę, nesuvokdami, kad istorijoje visi pasikeitimai yra tam tikra prasme amžini ir tuo pačiu fatališki. Psichologiškai, be abejo, tatai buvo pateisinama, bet kiekvienu atveju nerealu. \ paviršių išplaukė rašytojo organizatoriaus tipas. Organizacinio momento persvaros reiškiniu laikytina premijų gausa, išugdžiusi konkursinį rašytoją, ku­ rio pagrindinis tikslas - premija. Konkurso laimėjimas, kaip žinoma, reikalauja tam tikros strategijos, mokėjimo įtikti „iš rašytojų, visuo­ menės ir premiją teikiančios institucijos atstovų" sudarytai jury ko­ misijai, bet maža ką bendro teturi su pačia kūryba. Mūsų nuomone, žiauriai klysta visi tie premijų organizatoriai ir mecenatų medžiotojai, kurie tiki (mes čia jokiu būdu nemanome abejoti jų intencijų „kilnumu"), kad literatūros lygį galima pakelti organizacinėmis priemonėmis. Tai akivaizdžiai rodo gana liūdnas dešimties ar daugiau metų balansas: keliolika blogų romanų, dramų ir beveik tiek pat akis badančių literatūrinių „teismo klaidų". Tiesa, būta ir išimčių, bet jos nieko iš esmės nepakeičia. Prieš keletą metų šiuos žodžius rašančiajam teko dalyvauti vie­ noje jury komisijoje. Komisijai pristatyti dalykai buvo žemiau kriti­ kos. Posėdžio metu iškėlus mintį premijos visai neskirti, griežtai pasipriešino premiją skiriančios institucijos atstovas. Savo žodyje jis pabrėžė, jog premijos nepaskyrimas būtų finansinė katastrofa pre­ miją skiriančiai institucijai, ta proga kiek ciniškai, bet neginčijamai logiškai primindamas, kad šiuo atveju jury komisijos uždavinys esąs 340

atrinkti geriausią iš konkursui pristatytų „kūrinių". Premija buvo paskirta mažiausios blogybės pagrindu. Įteikimo šventės metu pre­ mijuotasis autorius pasakė iškilmingą kalbą, pagirdamas jury ko­ misiją už jos gilią estetinę nuovoką, ir saugiai įsikūrė nesuskaitomų laureatų tarpe. Taip pat norisi pastebėti, kad, taip neatsakingai elgiantis su pre­ mijomis, tiesiog nepataisomai smuko pačios premijos institucijos prestižas - iki tokio laipsnio, jog šiandien iš tiesų sunku būtų rasti bent vienos premijos negavusį tikrą ar tariamą rašytoją. šios recenzijos objektas - Albino Baranausko romanas Karklupėnuose (Albinas Baranauskas, Karklupėnuose: Premijuotas romanas, Chi­ cago: Lietuviškos knygos klubas, 1965), pernai laimėjęs metinį Draugo romano konkursą. Seniau, imdamas premijuotą knygą į rankas, jausdavaisi stovįs prieš kažką nauja, imdavai su pagarba, virpančiom rankom, šiandien toji pagarba virto abejingumu ir nepasitikėjimu. „Dar vienas laureatas!" - tari sau, prisimindamas dešimtis anksčiau išgyventų nusivylimų. Bet kritikas visuomet yra (o gal ir turi būti) savotiškas lengvatikis. Gal šį kartą bus kitaip? Gal pagaliau teks maloniai nustebti ir iš­ gyventi nepakartojamą atradimo džiaugsmą? Imant Baranausko ro­ maną į rankas, optimistiškai nusiteikti vertė ligšioliniai jo pasiekimai literatūros srityje. Jo debiutinės knygos (Sniegoplatumos, 1956; Kalvos ir lankos, 1959), kaip sakoma, teikė nemaža vilčių ateičiai. Jose Bara­ nauskas pasirodė esąs stipriai raštingas pasakotojas ir anekdotinės novelės bei lyrinės peizažo apybraižos specialistas, pirmuoju atveju primenąs Čechovą, antruoju - Turgenevą. Abejonių kėlė tik jo per­ nelyg pabrėžtas konservatyvumas, stovintis ant literatūrinio ataviz­ mo ribos. Kaip ten bebūtų, abi šios knygos sudarė pakankamai soli­ dų pagrindą tolesniam vystymuisi. Deja, šį kartą teko skaudžiai nusivilti. Premijuotasis Baranausko romanas, lyginant su aukščiau minėtomis knygomis, yra milžiniškas žingsnis atgal. Tiesiog sunku patikėti, kad tai chronologiškai vėles­ nis darbas, šį jo romaną mes vadintume klasiškai gimnazistišku kūriniu, su visomis šios rūšies literatūrai būdingomis savybėmis. Viskas čia beviltiškai banalu ir sentimentalu: kažkoks seniai nuvy­ tusių gėlių bei išgyvenimų rinkinys, nebegaliojančios ir galbūt nie­ kad negaliojusios realybės dekoracijų likučiai. Banalybę meniškai pavaizduoti yra didelis ir sunkus menas, tuo tarpu banaliai vaizduoti gyvenimą yra didelis nusikaltimas ir menui, ir realybei. Baranausko 341

romano tikrovė beviltiškai nuskriausta, nufantastinta. Skaitydamas Karklupėnuose jautiesi lyg klausytumeisi seniai iš mados išėjusios plokštelės arba sėdėtumei vaško muziejuje, kurio figūros neapsi­ rinkamai panašios į gyvus jų modelius, bet nepajėgia išreikšti jų paslapties. Romano personažai ir jų veiksmai motyvuoti panašumo į tikrovę principu. Tatai gerokai apriboja vaizdavimo galimybes bei prie­ mones. Autorius, be abejo, galėtų sakyti, kad visa tai lygiai taip atsitiko tikrovėje. Betgi tikrovė, kokią mes ją išgyvename, meniniu požiūriu yra banalybės atitikmuo. Juliaus ir Janinos istoriją Bara­ nauskas pasakoja iš tiesų gyvenimiškai, t.y. klaidingai, nes gyveni­ miškos realybės dėsniai estetinėje realybėje negalioja. Rezultatas: nuobodi provincijos miestelio buities iškarpa, pavaizduota seno šeimos albumo technika: mirę veidai ir vardai, graudūs tik savo šiurpą keliančiu banalumu bei sentimentalumu, kuriuos būtų ga­ lima atgaivinti tik jų būties nepakartojamumo paslaptį atskleidžiant. Kalvaitis ir Janina čia tik du veidai iš nesulaikomai blunkančių šei­ mos fotografijų albumo; psichologija - primityvi, vadovėlinė; visa, kas apie juos knygoje pasakyta, ne tik kad neatskleidžia jų žmo­ giškos paslapties, bet dargi uždengia nuo mūsų akių neperregima banalybių migla. Anksčiau jau buvome užsiminę, kad autorius stipriai raštingas. Už gerą kalbos mokėjimą, stilistinę nuovoką, žodžių prasmės niu­ ansų pajautimą etc. įsivaizduojamoje rašytojų mokykloje aš jam nesvyruodamas išduočiau rašytojo diplomą pažymiu „gerai" ar net „labai gerai", bet su pastaba, kad tai tik būtiniausios amato prie­ monės ir kad to nepakanka. Savotiška yda laikytinas ir Baranausko pernelyg pabrėžtas kon­ servatyvumas. Iš principo konservatyvumas, kaip lygiai ir avangar­ dizmas, žinoma, nėra jokia yda. Konservatyvumas, kaip ir avan­ gardizmas, gali būti ir revoliucinis, t.y. naujų kelių ieškojimo bazė. Bet Baranauskas yra konservatyvus konservatorius. Jis rašo taip, lyg prozos literatūra būtų pasibaigusi su XIXamžiumi, lyg jam nebūtų aiški elementari tiesa, kad vienintelis kelias į antlaikiškumą eina per savąjį laiką. Jeigu Baranausko konservatyvumas ateityje pasuktų ta kryptim, kokią liudija jo paskutiniu metu periodikoje paskelbtieji eilėraščiai, t.y. išreikštų savąjį laiką, mes laikytumėmjį esant teisin­ game kelyje. 1965

342

KAZI O ALMENO DEBI UTAS

Pastaraisiais metais mūsų tremties literatūra gimdė beveik vien tik senius - kūdikius su barzdomis ir ūsais, „gyvenimo atlikusius pusę kelio", Dantės vertėjo į lietuvių kalbą žodžiais išsireiškiant. Prozos debiutantų amžiaus vidurkis buvo apie 50 metų. Beveik visi jie - ne­ jauku net ir sakyti - rašto meno ėmėsi tiktai iš dyko buvimo. Vieni jų buvo tylūs ir nedrąsūs; kiti - triukšmingi ir arogantiški, bet vieni ir kiti gamino tą pačią menkavertę premijuotą ir nepremijuotą lektūrą. To­ dėl, savaime suprantama, visi buvo išsiilgę tikro kūdikio klyksmo. Tokio taip išsiilgto kūdikio klyksmo įspūdį palieka Kazio Almeno romanas Upė į rytus, upė į šiaurę (Kazys Almenas, Upė į rytus, upė į šiaurę, Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1964). Romano autorius Kazys Almenas, nors ir barzdotas, bet autentiškas kūdikis, nor­ malaus amžiaus literatūrinė atžala. Todėl šis esamomis sąlygomis retas įvykis vertas specialaus paminėjimo, atsimenant, jog ateityje tokie įvykiai bus dar retesni. Jeigu mes nebuvome šykštūs pagyrimų aukščiau minėtiems senstantiems kūdikiams, šį jaunuolį reikėtų sutikti, anot vieno mūsų poeto, su būgnais ir litaurais. Bet dabar - prie pačios knygos ir prie klausimo, ką nauja, ką gera atnešė mūsų prozos literatūron Kazys Almenas savo debiutiniu ro­ manu. šioje vietoje tenka pirmykštį entuziazmą gerokai prilaikyti ir imtis kritiško romano vertinimo, iš karto ir be jokių išsisukinėjimų pastebint, kad vargu jį būtų galima vertinti teigiamai. Iš pradžių ši ilga ir daugeliu požiūrių chaotiška knyga nuteikia gana desperatiš­ kai: banali, dirbtinė ir neįtikinama intrigos užuomazga, banalus ir besparnis nuotykių mechanizmas tolydžio ima erzinti. Prie to gero­ kai prisideda akis badantys kalbiniai ir kitokie nerūpestingumai (prie jų dar teks grįžti) etc. Maža betrūksta, kad mestum į kampą nebaigęs skaityti. Laimei, antroj pirmojo tomo pusėj, romano veiks­ mo vietai iš Lietuvos ir Prancūzijos persikėlus į Ameriką, autorius, kaip sakoma, įsivažiuoja ir atsiskleidžia skaitytojui su visomis savo dorybėmis bei silpnybėmis. 343

Savo žanriniu pobūdžiu Upė į rytus, upė į šiaurę yra nuotykių ro­ manas. Kai kurių recenzentų bandyta prisegti istorinio romano etike­ tė yra grynas nesusipratimas. Faktas, kad romano veiksmas vyksta antrosios Burbonų restauracijos pradžioje ir kad kai kurie jo pagrin­ diniai personažai yra buvę aktyvūs Didžiosios prancūzų revoliucijos dalyviai, dar nepadaro jo istoriniu. Priešingu atveju, kiekvienas chro­ nologiškai identifikuojamas romanas būtų istorinis. Prancūzų revo­ liucijos idėjų apoteozavimas ir tam tikras antiaristokratizmas iš es­ mės yra šalutiniai dalykai. Pagrindinis dalykas turėjo būti nuotykis, t.y. Erdmono ir Roznickio grupių lenktynės Zigmanto Darvainio ir jo testamento beieškant. Sakome „turėjo būti" dėl to, kad pasakojimo eigoje Almenas tolydžio vis daugiau dėmesio skiria fonui, patį nuo­ tykį, t.y. grynai veiksminį elementą, nustumdamas į antrąjį planą. Fono vaizdavime atsiskleidžia didžioji literatūrinė autoriaus stip­ rybė - vietomis tiesiog nepaprastas sugebėjimas atkurti buitį, be­ tarpišką primityvaus žmogaus aplinką ir gamtą, viskam suteikiant epines dimensijas. Fono tapyboje Almenas pasiekia aukščiausios kalbinės įtampos, kartais prilygdamas mūsų klasikams, stebindamas turtinga sakinio elementų ritmika bei instrumentacija. Kaip būdin­ gus pavyzdžius galėtume nurodyti Missouri (t. I, p. 276-277 ir t. II, p. 26-27), prerijos (t. II, p. 92) ir pieganų kapų (t. II, p. 261-164) aprašymus. Ypač pabrėžtinas dar ir geras vaizduojamosios medžia­ gos išstudijavimas; viskas čia turi stiprų istorinį ir geografinį pamu­ šalą; viskam duotas pakankamai ryškus laiko, vietos ir papročių koloritas, šiuo požiūriu ypač įspūdingos indėnų buities iškarpos, New Orleans ir St. Louis aprašymai. Bet gal pati didžiausia Almeno rašytojiška dorybė yra jo nepermaldaujamas antilyrizmas. Jis beveik niekur nepasiduoda lyrikos, to mirtino lietuvių beletristikos priešo, pagundai; nerodo savo susižavėjimo ar pasipiktinimo, bet viską dėsto šaltai, objektyviai, dalykiškai. Vienintelis jo neobjektyvumas pasireiškia romano personažų suskirstymu į „juoduosius" ir „bal­ tuosius", t.y. geruosius ir bloguosius, būdingu nuotykių romanams. Tokiems Roznickiams arba broliams Sidorovams autorius neduoda nė mažiausios progos žmogiškai pasiteisinti bei liudyti savo mora­ linio nuosmukio byloje. Suskaičiavus dorybes, negalima praeiti tylomis pro ydas, kurios čia nė kiek nenusileidžia dorybėms. Viena didžiausių romano ydų, mūsų nuomone, yra gyvų personažų stoka. Visi pagrindiniai roma­ no veikėjai (Erdmonas Bauža, Joachimas Roznickis, Rokas, Raselė, 344

broliai Sidorovai) tėra blyškūs gyvų žmonių šešėliai, bekraujės sche­ mos; jų charakteristikos primityviai banalios; gerų geriausiu atveju juos būtų galima pavadinti leisgyviais. Jų vidaus pasaulis skaitytojui taip ir pasilieka nepažįstamas. Dėl to aplanko teksto (kurio, savaime aišku, mes čia rimtai neimame) kalba apie „giliai psichologiškai pagrįstus veikėjų charakterius" skamba komiškai. Zigmantas Darvainis, kurio autorius betarpiškai neparodo, taip pat priklausytų pa­ grindinių veikėjų grupei, nes apie jį sukasi visas romano veiksmas. Tai savotiška legenda bei paslaptis, nuolat tolstanti idealo vizija. Kaip toks, jis pakankamai gerai apibūdintas. Gyviausiai charakte­ rizuoti antraeiliai romano personažai (markizas de Tourney, kailių supirkinėtojas Klebnikovas (geriau būtų Chlebnikovas), Aliaskos gubernatorius Baranovas, Arklio Draugas, Tonkau-pa): jie yra tikrai gyvi žmonės, natūraliai suaugę su aplinka arba iš jos išaugę. Recenzijos pradžioje žadėjome dar kartą grįžti prie kalbinių ir ki­ tokių nerūpestingumų, kurių romane knibždėte knibžda. Ypač krin­ ta į akį klaidinga svetimų kalbų rašyba (Almenas rašo Le Grand Armee, Nouvelle Orleari), nevykusiai sudaryti žodžiai, kaip nezperzas ir nez-percas (nez pertis genties indėnas). Nereikalingu balastu laiky­ tini ir autoriaus gana gausiai vartojami ne visada tikslūs svetimkalbiai posakiai. Suvedus galutinį knygos balansą, nežiūrint gausių jos trūkumų, tenka pabrėžti, kad Almenas turi neabejotinų duomenų išaugti į rimtą beletristiką. Medžiaga yra, bet reikės dar daug laiko ir ener­ gijos ją įvaldyti. Upė į rytus, upė į šiaurę - ne tiek rezultatas, kiek galimybių liudijimas. Liudijimas, kad autorius turi taip retą jo karto­ je kalbos dovaną, t.y. sugebėjimą realybę išreikšti žodžiu, kuris savo ruožtu tampa realybe. 1965

345

PENKTOJI

ŠLAITO POEZI JOS KNYGA

Dvidešimt metų nemačiau tavęs, šiandieną aš jau daugiau nevadinu tavęs senuoju Ukmergės vardu: Šiandieną tu man esi Jeruzalė. Tavo kiekvienas stogas dega ir liepsnoja manoj širdy, tartum saulėleidžio didžiulis gaisras.

Tokiais žodžiais poetas Vladas Šlaitas kreipiasi į Ukmergę savo nau­ jausioje eilių knygoje Širdies paguodai (Vladas šlaitas, Širdies paguodai, Londonas, 1965). Ukmergė - pilkas, galbūt pats pilkiausias Lietuvos miestas. Važiuo­ jant didžiuoju Kauno-Zarasų plentu į pietvakarius, kone pusiauke­ lėje tarp Utenos ir Kauno, pasieksi Ukmergę. Ilga ir monotoniška kaip Visų Šventųjų litanija pagrindinė gatvė; melancholiški skers­ gatviai; pilko ir begalinio dangaus prie žemės priblokšti namai ir keleivio širdžiai neaprėpiama melancholija. Ir kas būtų galėjęs tikėti, kad pilkiausia iš pilkiausiųjų susilauks savo poeto? Vlado šlaito eilėraščiai, skirti jo nesugrąžinamai žuvusio anks­ tyvos jaunystės pasaulio sostinei Ukmergei, yra ne tik patys geriausi šioje knygoje, bet gal ir visoje mūsų „urbanistinėje" poezijoje. Senie­ ji, o vėliau ir jaunesnieji, t.y. nepriklausomybės laikotarpio poetai, apdainuodami miestus (dažniausiai Vilnių, Kauną ir Klaipėdą), ne­ išvengė oficialaus patoso ir dėl to tik labai retais atvejais tepaki­ lo aukščiau proginės poezijos lygio. Visi jie operavo patetiškomis bendrybėmis ir retas kuris iš jų turėjo tokj giliai autentišką ryšį su apdainuojamuoju objektu kaip Šlaitas. Visi jie deklamavo, ir jų žo­ džiai tebuvo tam tikro istorinio momento nuotaikos liudininkai, šlaito žodis, priešingai, turi pirmykščio judesio gelmę ir prasmę, gamtos elemento gyvybę. Šių eilėraščių ryškiausia spalva - gyva ir nepaguodžiama melan­ cholija. Jis neieško ir nenori atgauti prarastojo laiko, tik gailisi, nes laikas, kaip Rojus, prarandamas amžinai. 346

* * *

Kalbant apie visą rinkinį kyla natūralus klausimas: ką nauja Šlaitas duoda šioje naujausioje savo knygoje. Atsakymas galėtų būti lako­ niškas ir trumpas: niekonauja, nes čia iš tiesų nėra nieko - tiek turinio, tiek formos požiūriu, - ko nebūtų buvę ankstesnėse jo knygose. Jau pačiu pirmuoju Žmogiškųjų psalmių rinkiniu Šlaitas laimėjo sau vietą naujausioje lietuvių poezijoje. Tai buvo naujas ir aiškiai autentiškas balsas. Nuo to laikojo poezijos kreivė faktiškai buvo tiesi linija, be di­ desnių iškilimų ar smukimų. Temos, jų forminis traktavimas, būties samprata ir gyvenimo filosofija nerodė nė mažiausių keitimosi žymių. Pasikeitė tik tiek, kad pilkasjoŽmogiškųjųpsalmiųpoetinės litografijos pieštukas gerokai patamsėjo ir linija pasunkėjo. Monotonija tapo vie­ na būdingiausių jo poezijos žymių. Jo eilėraščius be galo sunku įsi­ minti. Tai savotiška bežodė kalba, primenanti lietaus šnarėjimą į lan­ gus. Gal kaip tik dėl to geriausi Šlaito eilėraščiai yra tie, kuriuose ma­ žiausia prasminio elemento. Kaip, pavyzdžiui, „Lietaus monologas": Galiu ilgai sėdėti ir klausyti lietaus monologo, nors lietus man nesako nieko. Jis tiktai migdo mano vienišą širdį ir verčia mane sapnuoti baisiai baisiai seniai paskandintų dienų pasaulį. Šimtui metų praėjus, manęs nebebus, anei mano atminimų pasaulio. Tik lietus mano vietoj kartos vis tą patį ir liūdną praeities monologą. Kas nors kitas sėdės mano vietoje ir klausysis baisiai baisiai graudaus ir liūdno lietaus monologo.

Savo pobūdžiu bei santykio su pasauliu prasme Šlaito poezija yra nuolatinė išpažintis, niekad nesibaigiantis autoanalitinis monologas ir savotiška koketerija su savimi pačiu. Realybė jam yra nelyginant didžiulis veidrodis. Šlaitas amžinai sėdi prieš šį veidrodį, studijuo­ damas kiekvieną savo veido bruožą, kiekvieną nuotaikos pasikei­ timą, visiškai nesirūpindamas tuo, kas nepatenka į atspindžio ratą. Iš čia jo skrupuliatiškas vengimas angažuotis. Epochos atspindžiai Šlaito poezijoje yra pabrėžtai ir apskaičiuotai atsitiktiniai. Priva­ tus pasaulis jam yra visuotinės būties ekvivalentas, ir kiekvienas eilėraštis - savotiškas jos komentaras. 347

Šlaito santykis su pasauliu grynai reflektyvinis. Tikrovė egzis­ tuoja tik tiek, kiek ji atsimuša pojūčių ekrane: tik atošvaistos, tik fragmentai, tik atsiminimai. Jis niekad neištirpsta realybėje, nesu­ tampa su ja. Labai dažnai Šlaitui nepermaldaujama realybės logika tėra medžiaga ironiškai arba melancholiškai refleksijai, taip būdin­ goms visai jo poezijai. * * *

Šiandien vargu kas begalėtų abejoti Šlaito poetinio talento realumu bei autentiškumu. Bet vis dėlto mūsų aukščiau minėtas nieko nauja nebuvimas šioje paskutinėje knygoje yra šiek tiek aliarmuojantis. Pastaruoju metu jo poezijoje ėmė rodytis vis daugiau formalinio bei tematinio susidėvėjimo žymių. Kartais neišvengiamai susidaro įspū­ dis, lyg jo eilės būtų rašomos pagal tam tikrus nusistovėjusius šablo­ nus. Bet poezijoje tėra tik du keliai: nuolatinis atsinaujinimas arba kūrybinis nuosmukis. 1966

TREČI OJI PRADALGĖ

Šią recenziją norisi pradėti Pradalgės (Trečioji Pradalgė: Literatūros metraštis, redagavo K. Barėnas, Londonas: Nidos knygų klubo lei­ dinys nr. 62, 1966) redaktoriaus Kazimiero Barėno pagyrimu už tiesiog herojišką savo užsibrėžto tikslo - nuolat leisti literatūros metraštį - vykdymą. Treji metai, atsimenant, kad tokio pobūdžio leidiniai miršta jauni, - impozantiškas amžius. Tokio leidinio reda­ gavimas - kaip mirtinai sergančio ligonio slaugymas: beviltiška kantrybės ir pasišventimo kova su nuolatos tykančia mirtimi. Deja, tuo mūsų komplimentai ir baigiasi, nes čia pat tenka pastebėti, kad šiuo atveju ištesėjimo bet kokia kaina dorybė tampa gerokai dvi­ prasmiška ir galioja tik kiekybiškai, t.y. medžiagos daugiau kaip 400 puslapių knygai surinkimo prasme. Mūsų galva, ne toks skrupu­ lingas kiekybinis ištesėjimas, kitaip sakant, didesnė atranka būtų neabejotinai išėjusi į naudą metraščiui. Storas tai storas, bet kas iš to? Balastas visuomet pasilieka balastas. Dėl to šis metraštis gerokai primena XIXamžiaus Amerikos pasienio miestų vienaaukštį namą su dviejų aukštų fasadine siena. Užvertus paskutinį Trečiosios Pradalgės puslapį, lieka keistai ne­ jaukus įspūdis - kaip po senos primadonos koncerto. Didesnė pusė metraštyje esančių dalykų pernelyg dvelkia mirusia praeitim ir ne­ begalioja šiandien. Nejaukumą dar padidina faktas, jog daug kas čia negalioja šiandien dėl to, kad niekuomet realiai negaliojo. Dažnas, gindamas metraščio autorius ir jo redaktorių, primins, kad tai ne koks avangardinis leidinys, bet tik paprasta literatūrinė tribūna, iš kurios gali pasisakyti kiekvienas. Redaktorius čia, be abejo, niekuo nedėtas, išskyrus tik tai, kad jis leidimo visiems pasi­ sakyti principą taiko per daug raidiškai, neskirdamas pelų nuo grū­ dų. Tolesnei redaktoriaus gynybai dar būtų galima pridėti, kad jis neturėjo iš ko pasirinkti ir buvo priverstas spausdinti ką gaudamas; kad sunku, o kartais neįmanoma atmesti silpną žymaus rašytojo kūrinį. Visa tai tiesa; redaktoriaus padėtis nepavydėtina. Bet vis 349

dėlto norisi priminti, kad redaktorius, darydamas vienokį ar kitokį sprendimą, visą atsakomybę pasiima sau. Baigę šias įvedamąsias pastabas, bandysime peržvelgti metraštyje spausdinamus dalykus papunkčiui, neaplenkdami nė vieno auto­ riaus. Trečiosios Pradalgės raštai lengvai duodasi suskirstomi į pen­ kias grupes: poeziją, dailiąją prozą, dramą, memuarus (apytiksle šio žodžio prasme) ir kritiką. Apžvalgą pradėsime poezija, nes ir pats metraštis pradedamas eilėraščiu. Tai Jono Aisčio „Mano giminės giesmės" fragmentas. Pats Aistis, kalbėdamas viena proga apie šį savo kūrinį, pastebėjo, jog tai esanti poezija būsimoms poetų kartoms, kad turėtų iš ko pasimokyti sunkaus poezijos meno. Nelengva, gal net ir visiškai neįmanoma nustatyti šių eilių poveikį būsimoms poetų kartoms, o šios dienos akimis žiūrint, ypač turint galvoje stambius ankstesnius Aisčio nuo­ pelnus lietuvių poezijai, dar sunkiau jose ką nors nauja ar pamokoma įžiūrėti. Tai greičiau poetinio atavizmo reiškinys, kūrybinio nuovar­ gio ženklas negu pamoka būsimoms kartoms. Šios eilės liudija, kad Aistis grįžo prie „akademinės" poezijos meno koncepcijos, būdingos vyresnio amžiaus poetams, atsižadėjusiems savo „jaunystės klaidų ir nežinojimo", t.y. pačios poezijos. Taip rašo visi kūrybinės išminties zenitą pasiekę poetai, sustoję prie vadinamųjų „amžinos poezijos versmių" (šiuo atveju - liaudies poezijos), kurios, deja, seniai nebetrykšta. Ne vienas mūsų poetas yra bandęs, kaip dabar Aistis, prabilti „liaudies stygomis", bet retai kuriam iš jų pavyko. Liaudies poezija pasižymi kondensuotumu, žodžio taupumu ir visiškai netinka dekla­ macijai. Tuo tarpu Jono Aisčio „Mano giminės giesmė", kaip ir didelė dalis visos šiandien pas mus taip populiarios liaudiškai mitologinės bei istoriosofinės poezijos, atvirkščiai, tinka tik scenai, iškilmingoms progoms, kaip tautinis rūbas, kaip kiekviena oficiali patetika, kaip kiekvienas kalbėjimas savo tautos ar giminės vardu. Nuo Jono Aisčio peršokame prie Antano Gustaičio, savo eilėse kalbančio prieš savo tautą, plakančio savo giminės nuodėmes. Visi aštuoni eilėraščiai yra, jei taip galima išsireikšti, įprastinio šiam autoriui lygio. Nieko ypatingai naujo, bet ir jokio slydimo žemyn: viskas gerai sueiliuota, satyra aštri ir taikli, jokio užkamšomojo balasto. Būtinai ieškant ydų, tektų nurodyti tematinį siaurumą ir universalumo stoką: viskas per daug ribojasi vienos uždaros grupės kasdienybe bei aktualija, per daug sukasi tame pačiame tėvynės, tremties, uždraustos meilės ir degtinės temų bei problemų rate. 350

Be dviejų jau aptartųjų, metraštyje poezijos duoda Donius Remys, Albinas Baranauskas, Benediktas Rutkūnas, Balys Auginąs, Domas Pranas Girdžius ir Pranas Lembertas. Remys galėtų rašyti, bet jis stokoja individualios spalvos, nuosavo žodžio, kuris pakeistų iki šiol naudotus naujesnių laikų poezijos šablonus. Baranauskas, atvirkš­ čiai, imponuoja savo drąsa kalbėti savo ir tik savo žodžiais, naudotis savo pasaulio terminais bei simboliais. Prozinė jo sakinio slinktis (Baranausko eilėraščių kalba neturi nieko bendra su pakelta poetine dikcija) ypač gerai išreiškia jo poetinį temperamentą. Tatai liudija ir metraštyje spausdinamas eilėraštis „Šimtas nerimuotų eilučių apie įvairius dalykus". Jeigu Baranauskas ir toliau vystys aukščiau mi­ nėtame eilėraštyje parodytas tendencijas ir nenueis pavojingu automultiplikacijos keliu (tokių automultiplikacijos simptomų buvo gali­ ma pastebėti vėliausiuose jo eilėraščiuose periodinėje spaudoje), iš jo, kaip sakoma, išaugs rimtas poetas. Nemažas Rutkūno eilių pluoš­ tas rodo, kad šis kuklus eiliuotojas galėtų užimti nepalyginamai reikšmingesnę vietą savo kartos poezijoje, jei kiek daugiau dėmesio skirtų formai ir bent perpus sumažintų produkciją. Auginąs gana sumaniai naudojasi poezijos amato darbo įrankiais, gatavais šab­ lonais ir kitokiu poetiniu rekvizitu, bet jo eilėms trūksta pagrindinio dalyko - poetinės gyvybės. Apie Girdžiaus eiles galėčiau pasakyti tik tiek: jas suvokti man trūksta priimtuvo. Mėgėjiškos Lemberto eilės į metraštį pateko, be abejo, per nesusipratimą. Dailiajai prozai Pradalgėje atstovauja Vytautas Alantas, Pulgis Andriušis, Petras Babickas ir Aloyzas Baronas, šioje grupėje, jei ne kokybe, tai bent apimtimi, aiškiai dominuoja Alanto XIII amžiaus kronikos Šventaragis ištrauka „Štai Saulės, Dievo dukrytės, auksinis vežimas!..", užgožusi ištisus 80 puslapių, vadinasi, apie penktadalį viso metraščio. Sakau užgožusi, nes perskaitęs šią ištrauką niekaip negali suprasti, kokiu būdu ji galėjo patekti į šį metraštį. Geriausiu atveju jos vieta būtų mokyklinio amžiaus vaikams skirtame leidinyje. Tai tipingas juoda-balta literatūros bei savotiško nacionalistinio realizmo pavyzdys. Personažai čia suskirstyti į dorus ir nedorus; tie, kurie atstovauja autoriaus idėjoms, - dori, geri, narsūs etc. Trumpai tariant, viskas čia yra pseudo: charakteriai, situacijos, istorija - kaip mėgėjų vaidinimuose su priklijuotomis barzdomis ir nosimis. Trum­ pas Pulgio Andriušio feljetonas „Iš vienos kišenės į kitą" apylakiai parašytas, bet negalėtume tvirtinti, kad jis būtų pakankamai stiprus visą šio rašytojo humoristiką reprezentuoti. Barono novelė „Sraigės 2 4 .-8 9 4

351

kiautas suskilo" akivaizdžiai liudija, kad jos autorius vis dar nesu­ randa būdo savo personažus iš anekdotinės moralinio rango tikrovės nelaisvės išvaduoti, kad iš jų žaizdų tekėtų ne žodžiai, bet kraujas. Stilistiškai tokie sakiniai kaip „prieš Tomo akis švysteli gili dekoltė ir apvaliai nutekinti pečiai" beletristui yra savižudybė. Babicko „Pa­ klydusi kulka" neprašoka kalendorinio tipo liaudies pasiskaitymų lygio. Dramatinei literatūrai metraštyje atstovauja „vienaveiksme tra­ gedija komiškai" Curriculum vitae Anatolijus Kairys. Nors šios Viš­ čiuko ūkio autoriaus ekskursijos į avangardinės dramos teritoriją ir negalime laikyti pavykusia, vis dėlto tenka pripažinti, kad kokybinė distancija tarp ankstesniųjų jo dramos bandymų ir Curriculum vitae yra tiesiog neįtikėtinai didelė. Tiesa, kad šios „tragedijos komiškai" avangardiškumas yra grynai iliuzorinis. Viskas čia tik „taip, kaip": scenovaizdis, laiko, vietos ir erdvės santykiai, simbolika, scenoje sa­ vo tapatybės ieškantys personažai etc. Bet to pakanka tik iliuzijai. Tad man skaitant įkyriai brovėsi į galvą mintis, jog tai ne avangar­ dinė drama tiesiogine prasme, bet avangardinės dramos parodija. Savarankiškai dramatinei Curriculum vitae egzistencijai pirmiausia trūksta originalios realybės vizijos bei koncepcijos ir individualaus stiliaus. Dabartiniu pavidalu tai greičiau tik „gyvasis paveikslas" negu drama, nes autorius jau pačioje veiksmo užuomazgoje pasako viską ir nepalieka jokių abejonių, kaip šis „gyvasis paveikslas" baig­ sis. Dėl tos pačios priežasties jo idėjos bei problemos taip ir neišsirita iš tuščiavidurių apibendrinimų stadijos. Daugiau negu trečdalį metraščio užima Liudo Dovydėno ir Stasio Santvaro atsiminimai. Atsiminimų rašymas - sunkus ir pavojingas menas. Retai kam tepavyksta išlaikyti olimpietiško objektyvumo „aukso vidurį" ir nenuklysti savigyros bei savigynos šunkeliais. Pradedi rašyti, kaip sakoma, tyriausia širdim ir su geriausiomis intencijomis, ir paskui nė pats nepajunti, kaip imi kelti savo nuo­ pelnus ir skaičiuoti kitų nuodėmes. Taip yra dėl to, kad gal tik koks vienas iš šimto atsiminimus rašo norėdamas pasitarnauti tiesai ir istorijai. Likusieji 99 - grynai egoistiniais sumetimais. Vienas sten­ giasi savo neaiškią praeitį paruošti būsimiems biografams; kitas nori parodyti save didelių įvykių srovėje ir didelių žmonių draugijoje, kad bent tokiu būdu atsipirktų prieš negailestingą laiko dantį; dar kitas rūpestingai lopo nudriskusį savo nuopelnų švarkelį: negali gi skylėtas pasirodyti istorijoje! 352

Dovydėnas nenorėtų savo straipsnio „Pusbalsiu kalbant" vadinti atsiminimais, nes ne viskas čia esą pasakyta, ką jis būtų galėjęs, norėjęs ir turėjęs pasakyti. Gerai. Pavadinkime jį atsiminimų nuo­ trupomis, perpintomis lygiagrečiai einančiais politinio, kultūrinio bei istoriosofinio pobūdžio apmąstymais. Ir visa tai apima laikotarpį nuo sovietinių įgulų įvedimo iki antrosios okupacijos (su trumpomis ekskursijomis į tolimesnę praeitį). Tai laikotarpis, apie kurį dar ilgai bus sunku kalbėti ramiai, be aistros. Dovydėno atsiminimai bei ap­ mąstymai yra įdomūs pirmiausia kaip aktyvaus šio laikotarpio įvy­ kių dalyvio liudijimas. Dovydėnas, kaip visiems gerai žinoma, buvo vienas iš tų lietuvių, kurie manė, jog geriausiai galės savo žmonėms pasitarnauti bendradarbiaudami su nauju režimu. Tad jis viską matė iš arčiau, pažino betarpiškai. Tik visa bėda, kad Dovydėnas neišlai­ ko mūsų aukščiau užsiminto olimpietiško objektyvumo ir kalba šventai pasipiktinusio teisiojo lūpomis. Skaitydamas sužinai, kad Dovydėnas niekur ir niekuomet nei žodžiu, nei veiksmu neklydo, kad jis viską laiku ir teisingai suprato etc. Dėl to jis nė kiek nesi­ varžydamas smerkia visus tuos, kurie kitaip apsisprendė ir kitaip suprato savo pareigas to laiko situacijoje. Kaip ten bebūtų, Dovydė­ nas vis dėlto neturėtų užmiršti, kad ir jo pozicija buvo mažų ma­ žiausia bent dviprasmiška ir kad dar ir šiandien tebėra labai sunku atskirti užsimaskavusį herojų (kokiu save laiko Dovydėnas) nuo paprasto oportunisto. Daug lengviau save įsivaizduoti Konrado Valenrodo negu išdaviko rolėje. Lengviau sakyti: „Aš taip elgiausi gelbėdamas kitus" negu prisipažinti, kad vieninteliai motyvai buvo baimė ir karjera, baimė netekti privilegijų ir atsidurti pačiame stalo gale su taip staiga pamilta liaudim. Dėl visa ko dar būtų galima Dovydėnui priminti, kad yra šioks toks skirtumas tarp užsimaska­ vusio kovotojo kolaboranto ir atviro kovotojo. Oskirtumas štai koks: atviras kovotojas atsistoja mirties akivaizdoje iš karto, tuo tarpu užsimaskavęs kovotojas visuomet dar gali pasirinkti, t.y. atsižadėti kovotojo misijos ir pasilikti tik kolaborantu. Apskritai imant, Dovydėno užimta pasmerkimo žaibais besišvais­ tančio neklaidingo griausmavaldžio teisėjo pozicija fatališkai su­ mažina liudijamąją šių atsiminimų vertę. Jeigu jis ir dabar, po tiekos metų, nesugeba blaiviau į viską pažvelgti, ne vienam kils visiškai natūralus klausimas, kaip jis galėjo anuomet viską taip neklystamai įvertinti bei suprasti. Negalima nepritarti teisėtam Dovydėno pa­ sipiktinimui dėl absurdiško ir jokiu būdu nepateisinamo Vytauto 353

Montvilos, Vinco Grybo ir kitų sunaikinimo. Bet ir čia Dovydėnas sprendžia, galvoja ir kaltina pernelyg jau emociškai, simplifikuotai, neatsižvelgdamas į tai, kad tuo metu viską lėmė ne blaivus protas, bet iš krantų išėjusios primityvios aistros, kurios savo ruožtu taip pat turėjo priežastis. Santvaro memuarinis straipsnis „Impresionistiniai paveikslai, ar­ ba pluoštas įspūdžių apie senus draugus", skirtas Bernardo Braz­ džionio, Antano Gustaičio, Pulgio Andriušio ir Juozo Kapočiaus 60-osioim metinėms, mus nukelia į kitokių kovų laukus, kur taip pat vyksta nuožmi, dažnai beatodairinė kova, tik čia niekas nestovi mirties akivaizdoje. Kitokia plotmė diktuoja kitokį metodą, kitokį stilių. Dovydėnas kalba aistringai, su temperamentu, kaltina be jo­ kios atodairos, atvirai, o Santvaras visa tai atlieka žymiai santūriau ir plikiau: jis greičiau tik insinuuoja, niekad neiškeldamas į dienos šviesą po teatrinio muškietininko apsiausto skvernu paslėptos špa­ gos. Nežiūrint skirtybių, vienu požiūriu jie abu panašūs kaip lašas į lašą: ir vienas, ir kitas kalba ne tiek pro patria, kiek pro domo sua; ir vienas, ir kitas stengiasi save pristatyti istorijai tokia poza, kokia jie patys norėtų sustingti būsimų kartų akyse. Santvaro pastabų bei atsiminimų apie senus draugus vertę gero­ kai numuša faktas, kad jis šiuos žmones, ypač tris pirmuosius, pri­ stato grynai anekdotinėje plotmėje, familiariai, su už šeimos ir arti­ mųjų draugų rato neturinčiomis prasmės smulkmenomis. Be to, išsisėmus draugystės deklaravimo šišui, paaiški, kad Santvaras iš tiesų labai maža ką teturi pasakyti. Ir ką jis sako apie juos, visuomet sako iš amžiumi bei rangu vyresniojo kolegos pozicijos, atlaidžiai tapšnodamas per petį, ir taip, kad jis pats visuomet atrodo oresnis, kilnesnis; ištikimesnis draugas, didesnis donžuanas. Būdinga dar ir tai, kad, nežiūrint nuolatinio draugystės išpažinimo, straipsnyje Santvaras beveik visą laiką kalba apie susipykimus, tikrus ar taria­ mus konfliktus, iš draugų patirtas nuoskaudas: Brazdžionis dalyva­ vo sąmoksle prieš jo Minių mylimosios spausdinimą, Kapočius atlei­ do iš enciklopedijos sekretoriaus pareigų. Skaitydamas noromis ne­ noromis susidarai įspūdį, kad taip dažnai linksniuojama draugystė vargu buvo daugiau negu draugijinis žaidimas. Vienu žodžiu, Sant­ varo atsiminimuose visas dėmesys sukoncentruotas ne tiek į „senų draugų" portretus, kiek į savo paties profilio ryškinimą. Tatai liudi­ ja ir smulkiaproginių eilių išsaugojimas būsimoms kartoms bei pa­ skelbimas. Opatys „senų draugų" portretai nėra tokie jau draugiški, 354

kaip kad Santvaras norėtų insinuuoti. Apie Brazdžionį, be banalios, iš nieko nesakančių frazių sulipdytos kūrybinės charakteristikos, dar sužinai, koks jis neatlaidus, kaip (ir kodėl taip) šukuojasi plaukus etc. Gustaitis su Andriušiu iš po Santvaro plunksnos pakyla grotes­ kiškai suvulgarinti, suanekdotinti, svarbiausia, kaip pėsčiai ir nelakiai! Ir tik pats Santvaras visuomet išlieka kilnus riteris sans peur ni rqjroche. Kalbėdamas apie kai kuriuos įvykius Santvaras aiškiai prasilen­ kia su tiesa. Pavyzdžiui, vienoje vietoje jis užsimena Vokietijoje vykusius vyresniųjų rašytojų puolimus. Iš tiesų buvo puolami ne vyresnieji rašytojai, bet menkavertė literatūra, beveidės vizitinės eilutės rašytojų kėdėse. Toliau Santvaras teigia, kad tuometinėje Rašytojų draugijos valdyboje jie su Pulgiu Andriušiu sudarę „smo­ giamąjį vienetą". Abejoju, ar kiti tos pačios valdybos nariai šį Sant­ varo teigimą patvirtintų. Skaitytojo ausį gerokai rėžia oficialiai pompastiškas ir nenatūralus stilius: retas žodis, retas sakinys išsiverčia be koturnų! Recenzijos pabaigai - pora žodžių apie vienintelio literatūros kri­ tikos atstovo metraštyje Algirdo Titaus Antanaičio straipsnį „Perio­ dinės spaudos įnašas literatūron". Straipsnis imponuoja išsamumu. Tik kažin ar nereikėjo į visą šią problemą pažvelgti kritiškiau? Ar reikėjo operuoti visais tais vardais, tuo būdu lyg ir nebedarant jokio skirtumo tarp rašančiojo ir rašytojo tikra šio žodžio prasme. 1967

PARTI ZANO BUITIES POEZIJA

Ligšiolinė mūsų poezija partizanų temomis, parašyta už Lietuvos ribų, nebuvo aukšto lygio. Jai nestigo upėmis tekančio kraujo (sve­ timo kraujo niekas netaupo), gausių padrąsinimų, raginimų laikytis iki paskutinio (vėl svetimo) kraujo lašo ir kitokios įžeidžiamai sen­ timentalios retorikos. Mūsų poetų eilėraščiuose partizanai vėl ir vėl turėjo pakartoti savo absurdiškai sunkų kryžiaus kelią: žūti, gulėti miestų aikštėse nepalaidoti ir nepaprastai gausiai naudotis nieko nekainuojančia salonine mūsų parama. Bet iš tiesų ten nebuvo nei partizanų, nei poezijos. Ir tai visiškai suprantama, nes toji poezija atsirado ne iš kontakto su partizano buities realybe, bet iš reikalo susigraudinti ir tuo pačiu lyg ir nusiplauti bent dalį neištesėjimo kaltės. Trumpai tariant, atrodė, kad taip ir nebeteks sulaukti auten­ tiškos poezijos šia tragiška mūsų tautai tema. Gyvos žaizdos, ir tos užgyja, o ką jau ir bekalbėti apie nuduotas arba įsivaizduotas. Bet, pasirodo, ne visi šią temą išgyveno saloniškai. Tatai liudija ir mūsų čia trumpai aptariamas Mykolo Vilties eilių partizano buities temomis rinkinys Neparašyti laiškai (Mykolas Viltis, Neparašyti laiškai, Chicago: „į laisvę" fondas, 1966). Viskas jo eilėse kuklu ir pilka; nei dangaus keršto šaukiančios patetikos, nei herojiškų žygdarbių, nei pagaliau tos barokinės kančių bei kankinimų gausos, kurią taip mėgo nė plauko nepraradusieji mūsų poetai. Partizano buitį bei likimą autorius rodo žmogiškos tragedijos (arba komedijos) plane. Nėra čia nei garsių skundų, nei protestų; net priešo vardas nė karto nepaminimas. Partizanas savo tragediją išgyveno absoliučiai vienas. Jo gyvas skausmas, kaip nuotakos liaudies dainose, suprastas, nu­ plautas, nuskaidrintas; santykis su realybe - panteistiškai fatalistinis, panašus į medžio, besipriešinančio gamtos elementams. Ge­ riausi Neparašytų laiškų eilėraščiai, nežiūrint formalinių trūkumų, skamba neapsirinkamai autentiškai, nes jie atremti jei ne į realius išgyvenimus, tai bent į autentišką partizano buities ir jo tragedijos koncepciją. Net ir beviltiškai banalus Vilties slapyvardis šiuo atveju 356

ne taip jau labai šokiruoja. Normaliai iš tokį slapyvardį pasirinkusio žmogaus lauktum tik sentimentalios grafomanijos. Šiuo atveju ba­ nalybės nuodėmę gerokai atperka speciali situacija: viltis Vilčiai turėjo būti gyvas, realus ir nenuvalkiotas žodis. Užsiminus slapyvardį dažnas klaus, kas gi iš tiesų yra šių eilėraš­ čių autorius. Buvęs partizanas? Galėtų būti ir taip. Viena tik aišku, kad šios eilės rašytos ne Lietuvoje, nes jose atsišaukia kai kurių emig­ racijoje gyvenančių poetų įtaka. Kalbant apie formalinę Vilties eilėraščių pusę, pagrindinis prie­ kaištas būtų nepakankamas dėmesys formai, neprofesionalus jos problemų sprendimas, ritminė monotonija ir atrankos jausmo stoka. Griežtesnis atsijojimas būtų suploninęs rinkinį, bet kartu ir pakėlęs jo meninį svorį. Mūsų nuomone, paskutinis knygos skyrelis yra gry­ nas balastas. Formališkai išbaigtesnieji eilėraščiai liudija juose sly­ pinčią ateities viltį. Vienas iš tokių yra „Avietynai": Iš garbanotų ąžuolų viršūnių Mačiau ateities slėnių laimę... Avietynų garbanose svajojau per dienas... Mirė visos mano pasakos, visi sapnai žieduose, Užmirštas mano kapas po tamsiais ąžuolais. Kvapnūs avietynai siekia mano mirusios širdies, Kuri pilna jaunystės nukankintų svajonių... Savo krauju maitinu tas pasakas, Gaivinu amžinus miškų kapus, Kuriuose vėl auga gerbėti ąžuolai, Atželia vešlūs avietynai, Tik ne mano nesulauktiems vaikams...

Geresnių eilėraščių grupei taip pat priklausytų padavimai „Mes nesuspėjome išmokti", „Mirtis pamiškėje", „Smėlynų vaikas", „Jau­ nystė paupyje", „Gegužinės", „Joninės" ir „Vasaros lietus". Knygos estetiniam apipavidalinimui stipriai kenkia Pauliaus Jurkaus viršelio aplankas ir teksto iliustracijos. 1968

357

PRAEI TOS VASAROS KNYGŲ DERLI US

Užsakydamas recenziją, Aidų Redaktorius visas čia apžvelgiamas knygas pavadino „praeitos vasaros knygų derlium". Taigi, nors ir ne visai tiksliai (viena šių knygų - Renės Rasos romanas - išėjo 1967 metais), ir mes vadinsime jas praeitos vasaros knygų derlium. Skam­ ba iškilmingai, nes derlius, ypač jo apžiūrėjimas bei įvertinimas, tradiciškai siejasi su džiaugsmingai šventiška nuotaika, maloniu pasididžiavimo jausmu. Deja, šį kartą (kaip jau daugelį kartų) vėl reikės prasilenkti su tradicija, nes aukščiau minėtas praeitos vasaros knygų derlius nekelia jokio džiaugsmo, greičiau kartėlį ir nusivy­ limą. Ir vėl tik tariamas derlius, imponuojantis kiekiu (aštuonios knygos), bet ne kokybe. Iš šių aštuonių knygų tik dvi - Kazimiero Barėno Atsitiktiniai susitikimai ir Pauliaus Jurkaus Ant Vilnelės tilto vertos normalaus, literatūriškai motyvuoto dėmesio. Tad jas pir­ miausia ir bandysime apžvelgti. 1. Barėnas Kazimieras Barėnas, amžiumi antros nepriklausomybės periodo ge­ neracijos žmogus (g. 1907), rašyti pradėjo daugiau kaip prieš tris­ dešimt metų, bet rimto kritikos ir skaitytojų dėmesio susilaukė tik emigracijoje, paskelbdamas dvi solidžias apysakų knygas: Giedra visad grįžta (1953) ir Karališka diena (1957). šiose abiejose knygose Barėnas, tiesą sakant, gana nelauktai (po tiekos metų nuo debiuto!), pasirodė besąs, Jurgio Pabrėžos žodžiu išsireiškiant, šarpus realisti­ nio tipo pasakotojas: blaivus, nuosaikus, gerai žinąs stilistinę kasdie­ niškai paprasto, neuniformuoto žodžio vertę, jo ribas bei galimybes. Prie to dar būtų galima pridėti gerą tematinės medžiagos pažinimą, pastabumą, mokėjimą kurti atmosferą etc. Čia apžvelgiami Atsitiktiniai susitikimai (Kazimieras Barėnas, At­ sitiktiniai susitikimai, London: Nida, 1968) skaitytoją tam tikra pras­ me nuvilia, šioje knygoje kažkaip pernelyg dominuoja literatūrinis 358

atsitiktinumas, fragmentiškumas, nuotrupa. Rinkinyje esančios trem­ tinio - emigranto buities apybraižos, anekdotai ir anekdotinės no­ velės nepakyla aukščiau prabėgomis užfiksuotų škicų, prie kurių nebegrįžtama, - lyg tai būtų tik rašytojo dirbtuvės pabiros. Bet jis moka parinkti būdingus anekdotus, vos keliais brūkšniais sugeba užfiksuoti gyvus charakterius, nors jų ir neišvysto, šioje vietoje galėtume Barėnui prikišti, kad jis per ištikimai laikosi fakto, kuris įvyko ar būtų galėjęs įvykti, tuo būdu gerokai priartėdamas prie žurnalistikos, kurioje jis ilgus metus dirbo. Nuo to stipriai nukenčia literatūrinė Atsitiktinių susitikimų vertė, užtat atitinkamai pakyla liudijamoji arba, kaip dabartinėje Lietuvoje mėgstama išsireikšti, pažintinė vertė. Bene didžiausia Barėno kūrybinė dorybė yra jo reliatyvus pilku­ mas, žinojimas savo pajėgumo, nesinaudojimas medžiaga bei įran­ kiais, kurių jis nepažįsta. Jo kalba yra ne koks pseudoliteratūrinis žargonas, bet gyvas organizmas. Jo žodis kukliai reiškia tik tą, ką jis reiškia tikrovėje ir žodyne. Jis kone tobulai atsispiria pagundai pasitelkti paliegusį, bet operetiškai kostiumuotą žodį ir visas gra­ matikos taisykles įžeidžiančias konstrukcijas, kurios žudė ir tebežudo išeivijos rašytojus. Vis dėlto, suvedus viską krūvon, vargu būtų galima Barėną pava­ dinti rašytoju stilistu, kuris vien savo žodžio meistriškumu pajėgtų atsilaikyti prieš negailestingą laiko dantį. Jis, kaip stilistas, įrikiuotinas ne į meistrų, bet į dorų amatininkų kategoriją. Tad noromis nenoromis peršasi neprašyta sugestija autoriui: ar nevertėtų imtis romano? Šiame žanre, kur žodinio meistriškumo vaidmuo nebėra taip absoliučiai svarbus kaip novelėje, galėtų ypač išryškėti visos kitos aukščiau minėtos rašytojiškos Barėno dorybės, kurioms trum­ po pasakojimo rėmuose nėra vietos įsibėgėti. Be kita ko, labai pra­ verstų jo pažintinis bagažas. Ir čia pat dar norėtųsi pastebėti, kad šis „patarimas" yra ne abejojimo, bet pasitikėjimo Barėno pajėgumu išraiška. 2. Jurkus Paulius Jurkus, kaip ir Barėnas, nors amžiumi jaunesnis, moksleivių spaudoje pasirodė prieš gerus trisdešimt metų ir gana greitai susi­ darė, kaip sakoma, jauno ir daug žadančio rašytojo vardą. Iš moks­ leiviškosios jis greitai perėjo į didžiąją spaudą. Apie 1938 metus jį 359

žinojo kiekvienas jaunesnio amžiaus literatūros mėgėjas. Bet su tuo ankstyvu garsu, kuris buvo gerokai pralenkęs realius kūrybinius lai­ mėjimus, susikūrė savotiška situacija, pastačiusi Jurkų kažkaip šalia literatūros tėkmės, rašytojo be kūrinių rolėje. Pirmoji šios situacijos priežastis - ilgas delsimas pasirodyti su atskira knyga, t.y. akis į akj susidurti su kritiku bei skaitytoju: atsitrenkti į abejingumo sieną arba laimėti pripažinimą, Pauliaus Jurkaus literatūrinėje karjeroje buvo kone fatališkas. Antroji priežastis buvo jo išmintingas ir literatūri­ niam jaunimui toks nebūdingas pasitenkinimas namuose pasilikusiojo vyresniojo brolio pareigomis ir nepasitikėjimas sūnaus palaidū­ no amatu bei duona. Jis nesidėjo su jokiais literatūriniais sąjūdžiais, nedalyvavo jokiose revoliucijose ir laikėsi nelyginant tas visuomet mandagus su vyresniaisiais, visuomet susišukavęs, visuomet švaria apykakle vaikas, kurio aukščiau minėtų dorybių nenori pripažinti mažiau klusnūs ir labiau susivėlusieji bendraamžiai. Vyresnieji, aiš­ ku, į jį žiūrėjo palankiai, t.y. savanaudiškai, kaip į kiekvieną, kuris nedrumsčia ramybės. Bet pačiam Jurkui teko visa tai brangiai ap­ mokėti, ir būtent kontakto su generacijų kaitos revoliucine logika praradimu. Pirmoji knyga Pavasaris prie Varduvos (1954) neturėjo pakankamai smingamosios jėgos jos autorių išmesti į literatūrinės erdvės orbitą. Romanas Smilgaičių akvarelė (1957), laimėjęs metinę Draugo premiją, irgi vargu ar buvo žingsnis pirmyn. Jurkus ir šiuo savo kūriniu nei kritikos, nei skaitytojų neįtikino, nes tai, ką jis laikė kūrybiniu antlaikiškumu, tebuvo paprastas atsilikimas nuo laiko. Dėl to jo situacija naujesniųjų emigracijos prozininkų tarpe kaip buvo, taip ir pasiliko neaiški. Padėtį šiek tiek gelbėjo periodinėje spaudoje karts nuo karto pasi­ rodančios legendos. Recenzijos autorius visuomet buvo linkęs ma­ nyti, jog šiame žanre Jurkus turi daugiausia galimybių prasimušti. Ir štai dabar prieš mūsų akis visas tokių legendų rinkinys! Bet pra­ džiai - pora žodžių apie šios rūšies pasaką-legendą mūsų literatūroje. Rašytinės lietuvių pasakos-legendos prototipus pas mus sukūrė Vincas Krėvė (liaudies padavimas, herojinė legenda) ir Antanas Vaičiulaitis (estetinė ir istorinė buitinė pasaka). Prie šių galėtumėm prijungti Vienuolį su Kaukazo legendomis, bet šio pastarojo legendose nėra nieko, kas būtų specifiškai lietuviška. Krėvė neturėjo pasekėjų ir liko vienas. Vaičiulaitis buvo šiek tiek laimingesnis ir susilaukė įpėdinių. Vienas jų - mūsų čia aptariamos legendų knygos autorius Paulius Jurkus. 360

Pavasario prie Varduvos pasakojimuose Jurkus tebebuvo stiprioje Vaičiulaičio įtakoje. Visi jie gerokai dvelkė šio pastarojo „Auksinės kurpelės", „Rogių", „Pasakos apie karalių Pilypą", „Popiežiaus paukštės" etc. stiliumi bei pasakojimo maniera. Vaičiulaičio poveikis tebėra gan žymus ir Ant Vilnelės tilto (Paulius Jurkus, Ant Vilnelės til­ to: Vilniaus legendos, Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1968) legendose, tik nebe toks specifiškas, apibendrintas, daugiau aka­ deminis. Šioje knygoje sudėtieji dalykai rodo, kad Jurkui dar ne­ pavyko sukurti visiškai nuosavo, tik jam vienam būdingo legendos tipo. Istoriškai žiūrint, ir šios Jurkaus legendos tebėra vaičiulaitinio pasakos-legendos tipo variantai. Tuo anaiptol nenorima pasakyti, kad Jurkus tebūtų grubus Vaičiulaičio pamėgdžiotojas ir neturėtų visiškai nieko sava. įtaka gali būti ir pozityvi. Nuo Vaičiulaičio jis skiriasi pirmiausia savo temperamentu. Vaičiulaitis - objektyvus klasikas, epiškai šaltas ir santūrus; Jurkus - subjektyvus romantikas, lyriškas ir sentimentalus. Vaičiulaičio sakinys griežtai gramatiškas, įdomiai orkestruotas ir stilistiškai vieningas; kiekvienas žodis, kaip instrumentas orkestre, turi aiškią paskirtį ir vietą. Jurkaus sakinys lyriškai palaidas, ne taip griežtai organizuotas, bet taisyklingas. (Čia reikėtų pastebėti, kad Jurkus savo kalbiniais duomenimis priklauso prie tų retų mūsų išeivijos rašytojų, kurie nelaiko gramatikos di­ džiausiu savo priešu ir nerašo „genialiai", t.y. kaip pakliuvo.) Vai­ čiulaičio siužetai paprasti, elementarūs, tuo tarpu Jurkaus - įmantrūs, komplikuoti, „poetiški", sugalvotiniai. Su žodžiu „poetiški" arba, tiksliau išsireiškiant, su klaidinga po­ etiškumo samprata, prasideda visos Jurkaus bėdos šioje knygoje. Perforsuotas poetizavimas, stengimasis visą laiką operuoti poetiš­ kais vaizdais, kurti poetiškas situacijas etc. jau pačioje užuomazgoje pakerta meninio pasisekimo galimybių šaknis. Ir rezultatas - žiau­ riai antipoetiškas. Poetinė kūryba iš esmės yra kova su poezija. Pasi­ davimas be kovos per daug aktyviai mūzai visuomet blogai baigiasi. Kaip tik dėl to Jurkaus legendose taip maža poezijos, kuri laimima sunkiose grumtynėse prieš pseudopoetinės žaliavos antplūdį, iš ežero paliekant lašą, ir tiek daug pseudopoetinio entuziazmo, bū­ dingo rašytojams mėgėjams. Kitos į akį krintančios Jurkaus legendų ydos - mūsų jau užsimintas siužetinis dirbtinumas, estetiškai moty­ vuotos fantazijos bei fantastinės realybės stoka („Ant Vilnelės tilto", „Milžinų šalis", „Septyni riteriai"), stipresnės įvykio įtampos, taip būdingos pasakai arba legendai, nebuvimas („Dovana", „Keleiviai", 361

„Beržai", „Nakties žiedai"). Ir vis dėlto, nežiūrint visų aukščiau mi­ nėtų ir neminėtų trūkumų, Ant Vilnelės tilto yra geriausia iki šiol Pauliaus Jurkaus knyga. 3. Kiti šeši Imdamasis likusių šešių knygų aptarimo, kad nebūtų jokio nesu­ sipratimo, noriu pastebėti, jog visos jos, mano galva, stovi arba prie pat estetinės kūrybos ribos (Alės Rūtos Prisikėlimas), arba anapus (Renės Rasos Meilė trikampy, Povilo Laurinavičiaus Be drus­ kos..., O. Nendrės Aidas tarp dangoraižių, Halinos Didžiulytės-Mošinskienės Ošiančios pušys ir Laimučio švalkaus Dienų sūkuriuos). Tai (geriausiu atveju) privati literatūra, rašoma ne viešumai, bet sau, kaip dienoraščiai ir kitokios „alkanos mintys": gal kada nors visa tai bus įdomu vaikams arba anūkams. Todėl, skaitydamas šios rūšies literatūrą, visuomet jautiesi lyg nediskrečiai brautumeisi į privatų kieno nors gyvenimą arba netikėtai būtum užklupęs žmo­ gų apatiniais drabužiais. Rašyti, be abejo, turi teisę kiekvienas ir ką tik nori; taip pat ir spausdintis. Bet reikėtų nepamiršti vartotojo (šiuo atveju - skaitytojo). Deja, literatūrinės gamybos srityje pas mus visuomet buvo linkstama kaltinti ne tiek blogos prekės ga­ mintoją, kiek reiklesnį vartotoją, nenorintį kirpėjo keptos duonos ir neinantį kirptis pas kepėją. Legenda, kad rašyti gali kiekvienas, taip giliai įsišaknijo, jog imama visai rimtai galvoti, kad rašytojui nereikia jokio profesinio pasiruošimo. Tokio galvojimo katastrofiškumą nepaprastai akivaizdžiai liudija visos šešios aukščiau išvar­ dintos knygos. Kalbant apie jas, užtektų, parafrazuojant Heinę, pasakyti, jog di­ džiausia jų yda yra tai, kad jos iš viso buvo parašytos, ir tuo baigti recenziją. - Bet kurgi lietuviškos knygos meilė? - paklaus tūlas pi­ lietis, nepajėgiąs iki šiol atsikratyti skaudžios draudžiamojo laiko­ tarpio patirties bei ideologijos, šventai tikįs kiekvieno lietuviško žodžio, nesvarbu, kaip jis būtų pasakytas, verte ir didžia jo misija. Gerbdamas ir tokią nuomonę, vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad lite­ ratūros kritikoje nėra vietos jokiam sąlyginiam vertinimui, jokiam netikram gailestingumui, ir idealu šioje srityje laikyčiau ne šv. Vin­ centą Paulietį, bet greičiau Robespierre'ą ir Saint-Justą. Bet kadangi ir 5v. Rašte, ir Talmude yra pasakyta, jog kiekviena byla turi būti nagrinėjama, tad ir mes pasisakysime apie kiekvieną atskirai. 362

Alės Rūtos, keliolikos knygų autorės, už savo kūrybą laimėju­ sios dvi ar tris literatūros premijas, romanas Prisikėlimas (Alė Rūta, Prisikėlimas: Romanas, London: Nida, 1968), kaip sakėme, stovi prie pat literatūrinės kūrybos ribos, nors dar ir šiapus. Iš tiesų tai joks romanas, bet kažkokios šiurpiai sentimentalios išgyvenimų žalia­ vos aglomeracija, privati ir beformė. Ši knyga, lyginant su labiau pasisekusiais ankstesniais jos raštais, ypač su romanu Kelias į kairę (1964), kuriame ji buvo beatsikratanti mėgėjiškos manieros tiek sti­ listiniu, tiek kompoziciniu požiūriu, grąžina autorę ten, kur jinai pradėjo: į sentimentalų mėgėjiškumą. Ką galima pasakyti apie Rasą, Laurinavičių, Nendrę, DidžiulytęMošinskienę ir Švalkų? Pirmiausia, kad nė vienas iš jų (kad ir kaip sunku būtų patikėti) dar nėra gavęs jokios premijos. Renės Rasos romanas Meilė trikampy (Renė Rasa, Meilė trikampy:Romanas, Chica­ go: Lietuviškos knygos klubas, 1967) stovi arčiausiai vadinamosios pramoginės literatūros (Unterhaltungsliteratur), knygų, kurias iš dar­ bo grįžtanti pavargusi krautuvės pardavėja skaito autobuse ir baigu­ si išmeta pro langą. Nežiūrint tam tikro sugebėjimo pinti kompli­ kuotą intrigą (kol, patekusi į akligatvį, nebūna priversta griebtis viską išsprendžiančios automobilio katastrofos - savižudybės), vis dėlto jai dar labai toli net iki vidutinių šios rūšies lektūros specia­ listų. Povilo Laurinavičiaus kaimo gyvenimo kronikoje Be druskos (Povilas Laurinavičius, Be druskos...: Romanas, Chicago: Čikagos lietuvių literatūros draugija, 1968) nėra nieko, kuo ji galėtų patraukti literato dėmesį. Sekanti iš eilės knyga - O. Nendrės romanas Aidas tarp dangoraižių (O. Nendrė, Aidas tarp dangoraižių: Romanas, [Chi­ cago], 1968), parašytas šabaniausko epochos Lietuvos provincijos ponių kalba bei stiliumi. Tiesa, autorius įrodo, kad romaną gali parašyti kiekvienas, bet tik tiek. Įsivaizduokime, kad taip kiekvienas pensininkas (vaikams išėjus iš namų), nebeturėdamas kuo užpildyti be užsiėmimo slenkančių dienų tuštumos ir nieko kita veikti, užsi­ manytų pavaišinti mus savo sentimentalios praeities ir nuobodžios dabarties griuvėsių liekanomis romano forma! Asmeninėje plotmėje kiekvieno žmogaus jausmai bei išgyvenimai verti respekto. Išvilkti į viešumą, dargi jų pačių, tampa tragiškai juokingi. Halinos Didžiulytės-Mošinskienės sentimentalių beletristinių nuotrupų rinkinys Ošiančios pušys (Halina Didžiulytė-Mošinskienė, Ošiančios pušys, Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1968) yra tipingas privačios lite­ ratūros, įdomios tik pačiai autorei ir jos šeimai, pavyzdys. Aptariant 363

Laimučio Švalkaus eilių rinkinį Dienų sūkuriuos (Laimutis Švalkus, Dienų sūkuriuos, Nottinghamas: Šaltinis, 1968), sunku būtų išvengti grafomanijos termino, tad čia ir dedu tašką. Pabaigai, atsisveikin­ damas su paskutinėje recenzijos dalyje paliestais autoriais, noriu atkreipti dėmesį, kad, nežiūrint to, kas buvo aukščiau pasakyta, be­ veik visos jų knygos, gal išskiriant tik Švalkaus eilių rinkinį, pri­ lygsta daugeliui paskutinių kelerių metų laikotarpiu Xarba Ypre­ mijomis apdovanotų knygų. Ar tai komplimentas, palieku spręsti jiems patiems. 1969

EGZODO LI TERATŪROS SKERSPJŪVI S

Jau senokai buvo pribrendęs reikalas susumuoti po 1944 metų eg­ zodo Vakarų pasaulyje užsimezgusios ir išsivysčiusios literatūrinės veiklos pasiekimus; nubrėžti istorinę jos vyksmo liniją, atskirti šim­ taprocentinius pelus nuo grūdų, nustatyti, kas buvo tikra kūryba ir kas tik paprastas pseudokūrybinis entuziazmas; literatūros mokslo terminais aptarti foną ir atnarplioti surizgusius įvairių kūrybinės veiklos planų santykius, pasireiškusius literatūrinės kritikos bei polemikos forma, t.y. bent apytikriai atsakyti į klausimą, kas iš tik­ rųjų vyko ir kas buvo sukurta. Tad, savaime suprantama, seniai žadėtos ir ilgai lauktos Lietuvių literatūros svetur (Lietuvių literatūra svetur, 1945-1967, redaktorius Kazys Bradūnas, Chicago: „\ laisvę" fondas, 1968) pasirodymas buvo didelė staigmena kiekvienam litera­ tūros mėgėjui, nekalbant jau apie pačius rašytojus. Bet sutikimo džiaugsmas neilgai tetrunka; jį neišvengiamai pakeičia kasdieniškai grubi realybė. Todėl ir mes šioje recenzijoje, pasidžiaugę šios tikrai naudingos knygos pasirodymu ir senu recenzentų papročiu padė­ koję jos redaktoriui Kaziui Bradūnui už įdėtą darbą bei iniciatyvą, bandysime šaltai ir dalykiškai pasvarstyti, kaip jam ir jo bendradar­ biams pavyko šį sunkų užmojį realizuoti. Dar prieš tai turime pastebėti, kad redaktoriaus uždavinys, ypač liečiąs jo atsakomybės dalį dėl recenzijoje padarysimųjų priekaištų kai kuriems bendradarbiams, kvestionuojančių jų kvalifikuotumą, neįsivaizduojamai sunkus. Pasirinkimo, galima sakyti, kaip ir nebu­ vo, nes dauguma galimų kandidatų patys dalyvavo Lietuvių literatū­ ros svetur, 1945-1967 dramos veiksme. Automatiškai išjungus akty­ viausius šios „dramos" dalyvius (pagrindas: „negi rašys apie save"), knyga prarado joje taip pasigendamo betarpiškumo ir aktualumo galimybę. Visų pirma krinta į akį koordinacijos bei metodinės linijos stoka, ir ne diktavimo straipsnių autoriams, kiek bendradarbiavimo su jais prasme. Redaktorius čia turėjo atlikti architekto vaidmenį: sudaryti 365

generalinį planą ir žiūrėti, kad bendradarbių individualūs polinkiai derintųsi su knygos paskirtim. Dabar gi atrodo, kad straipsnių au­ toriai vargu ar buvo pagrindiniau supažindinti su veikalo idėja etc. Dėl to Lietuvių literatūra svetur, 1945-1967, kaip sumuojantis ir tam tikra prasme informacinis leidinys, pasižymi gausiais prieštaravi­ mais, disproporcijomis, kairės nežinojimu, ką daro dešinė. Redak­ toriaus darbas nėra vien iškaulyti straipsnius ir palaikyti ryšius su spaustuve. Jis turi redaguoti, t.y. organizuoti, vadovauti ir, reikalui esant, netgi arbitrariškai derinti turimą medžiagą, pajungdamas ją bendram planui bei tikslui. Kolektyviniame darbe neįmanoma to­ kios diktatūros išvengti. Kadangi, kaip jau sakėme, tai yra sumuo­ jamojo informacinio pobūdžio veikalas, redaktorius turėjo teisę iš savo bendradarbių reikalauti tokiai knygai būtino sistemingumo, nuoseklesnės metodinės organizacijos bei faktologinio tikslumo. Ne pro šalį būtų buvęs ir terminologinis aplyginimas bei suderinimas. Tatai pastebi ir baigiamojo straipsnio autorius Juozas Girnius, dau­ giau negu bet kas kitas turėjęs patirti terminologinio nevienodumo nepatogumus. Nežiūrint aukščiau padarytų priekaištų, vis dėlto šias įvedamą­ sias pastabas norėtųsi baigti pakartotiniais komplimentais knygos redaktoriui bei iniciatoriui Kaziui Bradūnui, nes jeigu, anot kiniečių patarlės, ir tūkstančio mylių kelionei pradėti reikia žengti pirmąjį žingsnį, tai tas pirmasis žingsnis yra žengtas, pirmoji vaga išvaryta. Dabar pažiūrėkim, kaip skirtingi autoriai atliko savo uždavinius. Pirmuoju eina Antano Vaičiulaičio straipsnis „Lietuvių poezija sve­ tur". Šis straipsnis tiek stilium, tiek dėstymo būdu yra tipingas im­ presionistinės kritikos pavyzdys: lengvas, nuotaikingas, stilistiškai sklandus ir nušlifuotas; šviesios dėmės jame nustelbia tamsiąsias. Vaičiulaitis retai kada griebiasi formalinės analizės ar griežčiau su­ formuluoto sprendimo. Vietoj to jis atkuria laiko atmosferą, to arba kito atskiro kūrinio sukeltą įspūdį. Impresionistinis momentas ypač ryškus aptariant vyresniuosius. Apie juos Vaičiulaitis kalba su ne­ slepiama nostalgija, tarsi ieškodamas prarastojo laiko, tausodamas, vengdamas ištarti šiurkštesnį žodį net ir ten, kur, rodos, būtinai reikėtų. Dėl to aptardamas kai kuriuos poetus jis pasitenkina bendrų atsiminimų bei korespondencijos nuotrupomis, apie kūrybą beveik nė neužsimena. Su jaunesniaisiais jis šiek tiek griežtesnis ir dalykiškesnis: juos ne tik vertina, bet dargi polemizuoja su jais, pri­ kišdamas, jog šie kartais neteisingai seikėdavę prieš juos dainavusią 366

kartą, ta pačia proga gindamas tos kartos poezijos universalumą. Neteisingo seikėjimo priekaištas, mūsų nuomone, neturi rimto pa­ grindo. Toks įspūdis galėjo susidaryti dėl to, kad jaunesnieji kritikai buvo mažiau diplomatiški, ne taip griežtai laikėsi žaidimo taisyklių, t.y. ir vyresniųjų kūrybą vertino neatsižvelgdami nei į ankstesnius autorių nuopelnus, nei į tų kūrinių reikšmę kitose, maža ką bendra su grožine kūryba turinčiose srityse. Ne be to, kad kartos nuo kartos atsiplėšimo procese retai kada apsieinama be ritualinės arogancijos ir drastiškesnių sprendimų. Vaičiulaičio straipsnis ypač įdomus vienu specifiniu požiūriu, būtent - kaip nepralenkiamas literatūrinės diplomatijos šedevras. Jis sugeba apie visus ir apie viską kalbėti taip, jog, kaip sakoma, ir vilkai būna sotūs, ir avys lieka sveikos. Jis moka suderinti nesude­ rinamus dalykus: palankumą jaunesniesiems ir generacinį solida­ rumą vyresniajai (savo) kartai. Jis pamini kone raidiškai visus (mūsų nuomone, būtų užtekę pusės visų suminėtų vardų), bet mini taip, kad kiekvienas, tarsi nejučiomis, atsiranda savo vietoje, t.y. ten, kur straipsnio autorius iš anksto buvo numatęs. Jei su kuriuo nors silp­ nesniu autorium, - pagerbiant amžių ar ilgai ištarnautą laiką aukšto Poezijos Respublikos valdininko pareigose, - neįmanoma apsidirbti vienu sakiniu, Vaičiulaitis ilgokai kalba apie jo nuopelnus kitose srityse arba laiką ir vietą užima ilga citata. Apskritai imant, Vaičiulaičio straipsnis priklauso prie pačių ge­ riausių knygoje. Griežčiau formuluotos istorinės analizės stoką čia visiškai atsveria su įsijautimu nutapytas impresionistinis laiko port­ reto eskizas. Antruoju knygoje eina Kęstučio Keblio „Romanas išeivijoje". Šio jauno kritiko straipsnis gan įdomus savo teoriniais samprotavimais, bandymu lietuviškojo išeivijos romano situaciją išreikšti literatūros istorijos bei estetikos terminais. Ir čia jis parodo nemaža mūsų kri­ tikoje reto blaivumo ir atvirumo. Kartais jis tiesiog nuginkluoja savo naiviai taikliomis pastabomis. Visos Keblio nelaimės prasideda tada, kai teorinius samprotavimus bando pritaikyti praktikoje. Aptarda­ mas konkrečius literatūrinės veiklos faktus jis beveik visuomet su­ klumpa prieš egzistuojantį populiarų mitą, paskutiniu momentu išsigąsta literatūrinio voo-doo legendos ir ima trauktis. Dėl to jo su­ muojantys vertinimai dažnokai pavojingai sutampa su viešąja nuo­ mone. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie Vinco Ramono Kryžius ir turė­ damas 20 metų perspektyvą, jis nepajėgia atsiplėšti nuo to, kas buvo 25.-804

367

ano laiko sąlygomis pasakyta, ir pažvelgti visai naujomis akimis. Iš tikrųjų jis kalba ne apie Ramono romaną, bet apie ideologinės po­ lemikos primestą jo interpretaciją. Teisingai pastebėjęs, kad šiuo romanu nebuvo įnešta „nieko drastiškai naujo mūsų literatūron", Keblys dar prideda, kad jis liksiąs „kaip buitinio, bet ne kaip mo­ dernaus romano pavyzdys", tuo lyg ir insinuuodamas moderniojo romano pranašumą prieš tradicinį ir modernumą (šiuo atveju - lai­ kiškai sąlygotą romano sampratą) paversdamas estetine kategorija. Sakytumėm, kad viskas tvarkoj, jeigu jis būtų nuoseklus. Už kelio­ likos puslapių aptardamas „varžybų" romaną, kuriam (išskyrus Algirdo Landsbergio Kelionę - vieną geriausių išeivijos prozos kūri­ nių), atsižvelgiant į pažengusį debiutinį autorių amžių, geriau tiktų pensininkų romano vardas, jis nebepastebi beviltiško primityvumo, atsilikimo ne tik nuo laiko, bet ir nuo žmogaus, visiškai rimtu veidu nagrinėdamas šią atavistinę rašliavą ir tuo savo kritiką paversdamas musių iš patrankos šaudymu. Jis kažkodėl užmiršta savo paties keliskart pakartotą imperatyvą romanistui: meniškai atskleisti žmogų. Dauguma „varžybų" romanistų ne tik kad meniškai neatskleidžia žmogaus, bet tobulai nemeniškai užskleidžia. šių pastarųjų verti­ nimo perspektyvoje Keblys aiškiai neteisingas pirmojo egzodo ro­ mano autoriui Medardui Bavarskui. Bavarsko romanas Pilkieji na­ mai, lyginant su konkursinės literatūros meniniu vidurkiu, nėra toks jau blogas. Negalima jam nepripažinti tam tikros istorinės ir ypač liudijamosios vertės. Meniškai, aišku, jis silpnokas, bet vis dėlto tai gan autentiškas nepasisekimas, neturintis literatūrinės piktžolės „kvapo", taip būdingo kai kuriems „varžybų" romanistams. Be kita ko, Keblio lieka nepastebėtas egzodo romano kalbinis nuosmukis. Aptariant bei vertinant egzodo literatūros faktus, ypač ten, kur bandoma juos interpretuoti istorinėje perspektyvoje, išplaukia į pa­ viršių „Išeivijos romano" autoriaus nepakankamas orientavimasis specifiniuose visos lietuvių literatūros santykiuose bei chronologi­ joje. Dėl to kai kurie jo teiginiai kvepia aiškiomis nesąmonėmis. Pavyzdžiui, kad ir šis: kalbėdamas apie Dovydėną, šeinių ir Jankų, Keblys teigia, kad jie „dar prieš karą išleistais veikalais pilnai už­ sitarnavo rašytojo vardo, nors romano žanre dar nebuvo pasiekę savo kūrybinės aukštumos", šeinius, kaip žinoma, savo geriausią romaną Kuprelis paskelbė 1913 metais, dar prieš pirmąjį karą (ant­ rasis pataisytas leidimas išėjo 1932), ir nei karo metu (Keblys čia tu­ ri galvoje antrąjį karą), nei po jo nebeišleido nieko, kas prilygtų 368

ankstesnei jo kūrybai. Dovydėnas romano žanre zenitą pasiekė 1936 metais paskelbtuose Broliuose Domeikose, tad irgi prieš karą. Be to, ir pats Keblys tolesnėse savo rašinio pastraipose jau tvirtina, kad Do­ vydėnas visus smarkiai nuvylęs „savo nedidelės apimties ir smul­ kios tematikos romanu Per Klausučių ulytėlę“, paskelbtu po karo. Kaip visa tai suprasti? Tik Jankaus atveju Keblio teiginys galėtų būti laikomas daugiau ar mažiau teisingu ir logišku. Kartais jis savo tezėms leidžia veikti retroaktyviai. Kalbėdamas apie romano ateities galimybes iš 1947-1949 metų perspektyvos Keb­ lys rašo: „Škėmos, Landsbergio, Barono, Jono ir Adolfo Mekų proza žadino viltį, kad į Jungtines Amerikos Valstybes persikėlęs mūsų romanas susilauks gyvybę žadančios kūrybinės injekcijos." Kokie dideli bebūtų šiandieniniai jo aukščiau minėtų autorių pasiekimai, iš ano laiko perspektyvos net ir didžiausiam optimistui vargu taip atrodė. Prie straipsnio ydų priskirtinas ir veikalų nagrinėjimas chro­ nologine jų pasirodymo tvarka, negrupuojant į metodinius vienetus. Net ir pats primityviausias suskirstymas, pavyzdžiui, pagal autorius, būtų išėjęs į naudą. Odabar sunku susigaudyti, kur baigiasi Gliaudą su Aloyzu Baronu ir prasideda Alė Rūta su Vytautu Volertu. Taip pat ar vertėjo aptarti būtinai visus ar beveik visus šiuo laikotarpiu pasirodžiusius romanus? Rimto vertinimo faktas visuomet impli­ kuoja pripažinimą. Straipsnio autorius lygia dalia neturėjo užmiršti, kad kokybinė selekcija yra vienas svarbiausių literatūros kritiko uždavinių. Rimvydas Šilbajoris pačiu pirmuoju savo straipsnio „Lietuviška novelė" sakiniu ateina į pagalbą recenzentui prisipažindamas, kad jis „nepateiks skaitytojui išsamios ir sistemingos apžvalgos", tuo lyg ir suformuluodamas pagrindinį priekaištą sau. Ir tikrai: apžvalga nei išsami, nei sisteminga. Sumuoti, apibendrinti jis nė nebando, pasi­ tenkindamas siužetiniais ir tematiniais resume, citatomis ir viena kita kritiška pastaba. Trumpai tariant, jo straipsnis yra ne sumuojanti panoraminė apžvalga, kokios būtų reikalavęs šios knygos pobūdis, bet medžiaga lietuviškosios egzodo novelės kritikai. Jo metodas ištisai analitinis ir kartais pernelyg deskriptyvinis. Pirmiausia jam rūpi ne kokybinė dalykų atranka, bet struktūrinių bei tematinių jų elementų disekcija. Dėl to jis lygiai rimtai ir su lygiu įsijautimu analizuoja ne tik stambiąsias žuvis - Savickį, Vaičiulaitį, Ramoną, Pulgį Andriušį arba Jankų, bet taip pat ir Spalį, Baroną, Joerg etc. 369

Prie to, kas jau pasakyta, dar būtų galima pridėti, kad Šilbajorio raštas pasižymi užkrečiamu entuziazmu, būdingu emocinei kritikai, ir gal kiek per dideliu atlaidumu. Jį skaitydamas, nors ir nebūtinai įtikintas, pasijauti esąs žiaurus ir negailestingas, nes apie kai kuriuos straipsnyje platokai aptariamus autorius būtum nė neužsiminęs. Baigiant vėl norėtųsi timptelėti už skverno redaktorių Bradūną: ar buvo tikslinga prozą dirbtinai perskelti, tuo padidinant ir taip jau didelę maišatį? Juk novelių ir romanų autoriai dažniausiai buvo tie patys. Ką galima pasakyti apie Stasio Santvaro straipsnį „Dramaturgija tremtyje"? Perskaičius jo įžangą, kurioje daug patriotinio patoso, kur dar kartą išskaičiuojami visi tremties vargai, visos tautos ne­ laimės, gerokai sumažėja noras skaityti iki galo. Kamvisa ta įgrisusi oficiali retorika? Bent tokio pobūdžio straipsniuose turėtumėm pa­ jėgti atsispirti propagandinės oratoriados pagundai, kuri galėtų būti pateisinama kokioje nors specifiškai patriotinėje manifestacijoje, bet ne rimtos kritikos straipsnyje. Skaitymą tęsiant pasidaro aišku, kad Santvaras joks kritikas. Jo požiūris į literatūrą stokoja profesionalaus dalykiškumo, aiškiau suformuluotų estetinių principų bei sprendimų. Straipsnio eigoje jis visą laiką pasilieka ne tiek kritikas, kiek tarpininkas, moralizuojantis arbitras, besirūpinąs ne tiek estetinių vertybių seikėjimu, kiek mūsų jau minėtų draugijinio žaidimo taisyklių laikymosi ar nesilaikymo klausimais. Dėl to savo aptarimuose Santvaras yra arba oficialus, arba asmeniškas, bet niekad nėra dalykiškas. Trumpai tariant, jis visur, kur tik pasitaiko proga, stengiasi eiti literatūrinio „fuksmajorio", arba vadinamojo arbiter elegantiarum, pareigas. Jamne tiek rū­ pi vertinti, kiek atstatyti nedrausmingos kritikos sudrumstą rimtį. Būdingi čia išdėstytais požiūriais Krėvės ir Alanto aptarimai. Krėvės atveju, neturėdamas ar nenorėdamas ką nors sava pasakyti, jis kitų lūpomis pakartoja visų priimtą ir niekieno nebeginčijamą požiūrį. Tamreikalui jis pirmiausia griebiasi ilgos Vinco Maciūno citatos apie visą Krėvės kūrybą, po to - netrumpos Dangaus ir žemės sūnų ištrau­ kos, ir reikalas baigtas. Apskritai imant, iš Santvaro pateiktos cha­ rakteristikos, neskaitant Maciūno citatos, skaitytojas daugiau sužino apie Lietuvių enciklopedijos leidėją Juozą Kapočių negu apie Krėvės Dangaus ir žemės sūnus. Alantui skirtuose puslapiuose Santvarui daugiau rūpi atsikirsti Alanto dramaturgijos kritikams, atstovavu­ siems diametraliai priešingam požiūriui, negu kritiškai jį įvertinti. 370

Visa kita - nuobodžiaujanti veikalų analizė, kurios keturis penktada­ lius užima turinių atpasakojimai. Panašiai apibūdinti ir kiti dramaturgai. Straipsnyje pilna temos vystymui nereikalingų žinių (pastatyminė informacija) bei pastabų (priekaištai Vladai Proscevičiūtei, kad ji pradingusi iš lietuvių padangės). Kaip dauguma šios knygos au­ torių, Santvaras nepripažįsta kokybinės atrankos. Sudarydamas sa­ vo dramaturgų sąrašą jis laikėsi totalinės mobilizacijos principo: įtraukti visus, kurie tik yra bandę rašyti dramine forma. Ir jam pa­ vyko sumedžioti net 25 dramaturgus, tarp kurių vertų dėmesio ne­ susidarytų nė dešimties. Apie Vlado Kulboko „Kritikos skerspjūvį" iš dalies galėtume pa­ sakyti tą patį, ką jau esame sakę apie šilbajorio „Lietuvišką nove­ lę": tai tik medžiaga, apmatai. Nors autorius ir pateikia išsamų, de­ talizuotą egzodo literatūrinės kritikos skerspjūvį, vargu galėtume šį straipsnį laikyti visiškai išbaigtu darbu. Dabartiniu pavidalu jis yra per daug konspektinis, schematiškas, perkrautas. Jame sukauptos me­ džiagos pakaktų plačios apimties šio laikotarpio kritikos studijai. Bet savo pagrindinį uždavinį - duoti bendrą aptariamojo laikotarpio kritikos vaizdą: kaip, kokiomis sąlygomis ir kokiomis formomis tremties kritikos mechanizmas funkcionavo 1945-1967 metais - Kul­ bokas vis dėlto atliko, tegu ir vidutiniškai. Paskutinio Lietuvių literatūros svetur, 1945-1967 straipsnio „Visu­ mos žvilgsnis į mūsų egzodo literatūrą" autoriui teko sunkiausias ir nedėkingiausias uždavinys: sulydyti, sucementuoti disparatišką knygos medžiagą, tuo ar kitu būdu užpildant metodines spragas, ir - svarbiausia - nustatyti, kaip recenzijos pradžioje esame už­ siminę, kas gi iš tikrųjų vyko, kartu atsakant į klausimą, kokia buvo to vyksmo prasmė bendroje mūsų literatūros perspektyvoje. Ir jau iš karto galima pabrėžti, kad jis savo uždavinį atliko puikiai. Ir visais atžvilgiais, t.y. tiek dalykiškai, tiek taktiškai. Dalykiškai įžvalgumu, žinojimu, ką nori pasakyti, ir mokėjimu kaip, - jam šioje knygoje prilygsta, aišku, šiek tiek kitokioje plotmėje, nebent Antanas Vaičiulaitis. Taktiškai - Girniaus pareiga šioje knygoje buvo derinti labai dažnais atvejais nesuderinamus koautorių požiūrius, o ne po­ lemizuoti su jais, - jis savo uždavinį atliko taip pat be priekaišto, subtiliai išvengdamas nuolatos tykančių interesų konflikto spąstų, nenuskriausdamas nei tiesos, nei Platono. Ir vis dėlto tatai jam ne­ sutrukdė atskleisti žymiai kritiškesnį požiūrį į egzodo literatūros problemų visumą. 371

Girniaus straipsnis ypač įdomus kaip pirmoji mūsų tremties, arba, jo paties terminu, egzodo, literatūros situacijos filosofija critique dės idėes perspektyvoje ir kaip pirmoji rimta jos konfrontacija su da­ bartinės Lietuvos rašytojų likimu bei pasiekimais bendro lietuvių literatūros vyksmo fone. Nei vienai, nei antrai pusei Girnius nėra linkęs teikti ypatingų privilegijų. Sunki tremtinio buitis, kaip ir namuose pasilikusiojo priespauda, jam yra tik žmogiškosios sąlygos faktai. Gyvenimas vienoje ar kitoje pusėje neteikia jokių lengvatų, neatleidžia kūrybinio rango nuodėmių ir nepateisina dvasinio seklumo. Kitaip sakant, skirtumas tarp rašytojo, gyvenančio Vilniuje, ir jo amato kolegos, gyvenančio Varšuvoje arba Londone, iki tam tikro laipsnio yra grynai sąlyginis, kitokios žmogiškos sąlygos, kitokios Geborgenheit skirtumas, nes, paties Girniaus žodžiais tariant, „gel­ mė yra pačiame žmoguje, ir dėl to ji yra galima visur". Toliau taip samprotaudamas, Girnius prieina natūralią išvadą: lieka tik kūriniai, kurie savo ruožtu yra vienintelė reali grįžimo (nors ir netiesioginio) galimybė: „Nežinia, ar kada galėsime grįžti tėvynėn. Bet nėra abe­ jonės, kad grįš tėvynėn visa, ką būsime jai sukūrę. Ir visų pirma tai galioja literatūrinei kūrybai." Svarstydamas specifines egzodo literatūros problemas, Girnius sugeba žymiai giliau ir objektyviau pažvelgti į jų esmę negu daly­ kiniai šios knygos autoriai, mažai tepaisydamas literatūrinių ar vi­ suomeninių „tabu" ir visiškai nesiskaitydamas su populiariomis legendomis. Šioje plotmėje viena pačių svarbiausių jo straipsnio te­ zių aš laikyčiau prielaidą, jog tik silpni kūriniai gali būti tipingi tremčiai, t.y. tie, kurie pajėgia egzistuoti vien tik tremtimi ir trem­ tyje. Dantės Commedia ir Mickevičiaus Ponas Tadas, parašyti tremtyje, nėra būdingi tremčiai, šią Girniaus mintį pritaikant Lietuvoje gyve­ nantiems rašytojams, tuo pačiu pagrindu būtų galima teigti, jog tik meniškai silpni kūriniai gali būti tipingi režimui, t.y. tie, kurie pajė­ gia egzistuoti tik režimo palaikomi. Pilnutiniam Girniaus straipsnio įvertinimui bei jame keliamų pro­ blemų išsamesniam apsvarstymui reikėtų bent tiek pat vietos, kiek jo šis straipsnis užima knygoje. Tatai, savaime aišku, netilptų šios recenzijos rėmuose. Prie jo dar teks grįžti kita proga. Česlovo Grincevičiaus paruoštą „Bibliografiją" įvertinti, kiek tai susiję su šios srities specifiniais reikalavimais, recenzijos autorius nesijaučia pakankamai kompetentingas. O dėl jos reikalingumo bei naudingumo negali būti dviejų nuomonių. 1969 372

J U S T I N O M A R C I N K E V I Č I A U S MI NDAUGAS

Justinas Marcinkevičius - vienas talentingiausių ir plačiausiai skai­ tomų jaunosios kartos rašytojų šiandieninėje Lietuvoje. Ligšiolinis jo kūrybos aktyvas žymėjosi ne tik gausa, bet ir žanriniu įvairumu: eilėraščiai, poemos, vertimai, poezija vaikams - iš viso keliolika pavadinimų, prie kurių 1968 metais prisidėjo Mindaugas (Justinas Marcinkevičius, Mindaugas: Dviejų dalių drama-poema, Vilnius: Vaga, 1968). Iki Publicistinės poemos (1961) būdingiausias Marcinkevičiaus kū­ rybos bruožas buvo nuosaikiai konservatyvus atsargumas, kurį ga­ lėtume palyginti su geriausio ir drausmingiausio klasėje mokinio laikysena. Ko tik ėmėsi - viską atliko gerai, mažų mažiausiai bent geriau negu vidutiniškai, kartais puikiai, ypač amato bei technikos požiūriu, niekur per daug neišsišokdamas, nieko nepertempdamas iki to, kad kam nors reikėtų griebtis sudrausminimo. Dėl to jis buvo lygiai priimtinas ir plačioms skaitytojų masėms, nemėgstančioms per didelių naujovių, ir partijos autoritetams, kurių nuomonės šiuo atveju daugiau ar mažiau sutapo. Jokio maišto. Tokią išmintingai atsargią laikyseną ypač pabrėžė jo raštų ligto­ linė tematika. Daugumos šio laikotarpio kūrinių temos yra plaka­ tiškai propagandinės, apokrifinių evangelijų pagal šv. Nikitą ir šv. Leonidą sugestionuotos, - kaip Pirčiupiu tragediją vaizduojančioje poemoje Kraujas ir pelenai. Viskas čia pernelyg aišku, nėra nė ma­ žiausio pavojaus sumaišyti draugus su priešais, teisiuosius su ne­ teisiaisiais, kankinius su kankintojais. Kitaip sakant, buvo teisieji ir niekšai, kankiniai ir kankintojai, bet nebuvo žmogaus. Užteko tik atsistoti teisiųjų pusėje ir plakti neteisiuosius. 1961 metais paskelbtoje vitmeniškos dikcijos Publicistinėje poemoje ir ypač ją sekusioje Sienoje (kurioje, mūsų nuomone, jis pasiekė savo poezijos zenitą) Marcinkevičius pasuko iš seklios plokštumos į tre­ čiąjį matavimą - į gelmę, propagandinę mitologiją palikdamas ant­ rajame plane. 373

Mindaugo drama yra gan žymus kūrybinis laimėjimas ir šuolis aukščiau minėta kryptim. Be kitų dalykų, visų pirma ji liudija žan­ rinį jos autoriaus lankstumą bei universalumą. Žinoma, iš naujau­ sios šių dienų dramaturgijos perspektyvos žiūrint ir lyginant jį su Ghelderode'u, Brechtu, Sartre'u, Ionesco, Dūrrenmattu, Beckettu, Genet, Mrožeku etc., Mindaugas daug kam atrodys sunkiai bepateisinamas anachronizmas: istorinė eiliuota drama 1968 metais! Gal ir tiesa, kad prieš 50 metų ji būtų buvusi labiau savo laike ir vietoje, bet vien dėl to ją atmesti būtų neteisinga, kaip būtų neteisinga at­ mesti Claudelį ar Montherlant'ą. Recenzentui noromis nenoromis tenka atsižvelgti į specifinę (Lietuvos) situaciją ir vertinti iš tos si­ tuacijos perspektyvos, nes, kaip visiems gerai žinoma, socialistinio realizmo zonoje vakarietiškas modernizmas lig šiol tebelaikomas antiliaudine apraiška, vedančia į formalizmo nuodėmę ir apolitiškumą. Tarp kitko, Marcinkevičius savo dramoje nė nesideda modernistu; jo konservatyvumas ne tik kad atviras, bet dargi pabrėžtas, agresy­ vus. Jis aiškiai ir nedviprasmiškai atsistoja lietuvių istorinės dramos tradicijoje, kurios pagrindėjai ir žymiausi atstovai buvo Maironis, Krėvė ir Sruoga. Priekaištas Marcinkevičiui čia galėtų būti tik vienas: kad jis tęsia, o ne atnaujina. Jo konservatyvumas yra grynai istorinis, ne filosofinis. Metaforiškai išsireiškiant, jis yra per mažai konser­ vatyvus, kad galėtume jį laikyti revoliucionuojančiu, nes autentiška kūryba yra kartu absoliučiai moderni ir absoliučiai konservatyvi, t.y. išreikšta ne istoriniais, bet fenomenologinės analizės terminais. Jeigu Marcinkevičius šioje dramoje duoda ką nors nauja, tai tik grynai techninėje-operatyvinėje temos interpretavimo plotmėje. Iš Krėvės-Sruogos orbitos visiškai išsimušti jis būtų galėjęs tik radikaliai pakeisdamas arba bent atnaujindamas šių pastarųjų istorizuotos mitologijos ir jų naudotų filologinių ženklų bei įvaizdžių sistemą. Nuo Krėvės ir Sruogos Marcinkevičius skiriasi tik istoriškumo samprata ir pačios istorijos akcentavimu. Krėvei ir Sruogai labiausiai rūpėjo charakteriai ir epochos koloritas. Marcinkevičiui daugiau rūpi pati istorija, jos vyksmo logika ir prasmė. Mindaugas yra pirmoji istorinė drama lietuvių literatūroje, kurios centrinę ašį sudaro ne personažai, bet pati istorija. Istorija čia nėra vien pretekstas cha­ rakterių analizei, kaip Krėvės ir Sruogos dramose, bet atvirkščiai: epocha ir charakteriai tarnauja istorinio vyksmo interpretacijai. 374

Marcinkevičiaus dramos Mindaugas, kitaip sakant, jo temos ir problemos pretekstas, yra istorinis asmuo. Nukrypimai nuo patik­ rintos įvykių eigos visiškai nežymūs. Tuo tarpu pats charakteris, ypač savo projekcija į bendrą istorinį vyksmą bei universalinėmis implikacijomis, visoje istorijoje stovi tarsi prieš visą istoriją. Jis liu­ dija ir tai, kas šiandien tebevyksta. Slowackio Mindaugas tebebuvo viduramžių barbaras. Krėvės Mindaugo mirtyje jis jau tipingas savo epochos kunigaikštis, beviltiškai bandąs sudaryti ir išspręsti po­ litinių bei asmeninių prieštaravimų lygtis. Marcinkevičiaus Mindau­ gas, ypač savo politine filosofija bei jos vykdymo metodais, yra greičiau šių dienų diktatorius. Racionalus ir nuoseklus, politinių bei asmeninių tikslų, šiuo atveju - valstybės suvienijimo ir Mortos mei­ lės, siekiąs beatodairiškai, nesiskaitydamas nei su žmonėmis, nei su jį saistančiais moraliniais principais. Vienintelis visko pateisinimas (jei išvis jis randa reikalo ką nors pateisinti) yra raison d'etat. Kitaip sakant, viską nulemia ir sąlygoja politinė būtinybė. Jo režimo me­ todai yra pernelyg modernūs. Vienas tokių metodų - politinių prie­ šų likvidavimas mūsų laikams būdingomis priemonėmis, kurias jo brolis Dausprungas susumuoja trimis žodžiais: „Pakorė, nugalabijo, išvijo." Nepripažįsta nei žodžio, nei minties laisvės. Baltą metraš­ tininką pasodina ant duonos ir vandens už tai, kad jis bando rašyti tiesą, nes politiškai neinterpretuota tiesa ne tik kad jamneegzistuoja, bet ir neturi teisės egzistuoti. Jeigu ko nors prašo, tai tik jau pasi­ ėmęs. Jo nuomone, „Valdžia ne meile laikosi, o baime." Terorą jis pateisina įsitikinimu, kad „Ką jau sulipdo kraujas, / To nei ugnis neperskirs, nei vanduo." „Laimingą rytojų" jis bando kurti beatodairiška prievarta, gal­ vojimo, sprendimo ir iniciatyvos teisę rezervuodamas sau. Taip elg­ tis jį verčia gilesnis už kitų savo tautos politinės situacijos supratimas ir žinojimas, kad naivus Dausprungo idealizmas yra bejėgis prieš tarpusavio vaidus ir išorinius priešus. Bet jis nesupranta žmogaus. Jis nežino ar nenori žinoti, kad žmogus turi teisę į save, būti savimi, ne tik laimėti, bet ir žlugti; kad priešingos jėgos vadovaujasi ta pačia logika. Mindaugą pražudo ne bekompromisinis tikslo siekimas, bet nuolaidos asmeninės laimės iliuzijai. Žlugimas prasideda tada, kai jo politinė filosofija netenka tolydumo, t.y. kai jis ima reaguoti emo­ ciškai, tampa tik žmogum, o turėtų būti tik valdovas, kai paaiškėja, kad jis nėra absoliučiai nepaperkamas. Kopimas į kalną buvo ilgas ir sunkus; kritimui tereikės akimirkos. Scenoje su Dausprungu ir 375

karūna, kurioje jis bando susumuoti ir įvertinti savo situaciją, Min­ daugas, pabudusios sąžinės dirginamas, jau abejoja savo misijos prasmingumu. Emociniams ir iš dalies moraliniams sprendimams tolydžio vis stipriau dominuojant, Mindaugas valdovas faktiškai miršta prieš jį nužudant ir dėl to Daumanto kirvis veiksmo atomaz­ goje tėra tik savotiškas ritualinis mostas. Šioje vietoje norisi pastebėti, kad giliai autentiškas, išjaustas, kar­ tais tiesiog sukrečiantis Mindaugo ir Marcinkevičiaus patriotizmas, tiek savo ideologiniu formuluotumu, tiek terminologija, yra grynai naujoviškas, nieko bendra neturįs su dramoje vaizduojama epocha, savo emocine energija, tegu ir sentimentalia, bei tautinio savitumo akcentavimo agresyvumu greičiau būdingas sovietų dominuojamai Rytų ir Vidurio Europos erdvei negu XIII amžiaus pradžios Lietuvai ir Vakarų pasaulyje sunkiai beįsivaizduojamas. Marcinkevičiaus Mindaugas yra daugiau negu natūralaus dydžio personažas, savo apimtim ir idėjine bei psichologine pakrova nu­ stelbiąs visus kitus, sumažindamas juos iki nepastebimumo. Lygi­ nant su juo, visi antriniai veikėjai atrodo pernelyg eskiziniai, pakan­ kamai neišvystyti arba šabloniški, pažįstami iš kitų autorių panašaus tipo dramų „personažai specialistai" (Dausprungas, vienuolis Zyvertas, Senis). Dramos konstrukcija, galima sakyti, be priekaišto. Veiksmas vystosi logiškai, greitai, kartais net galvatrūkčiais, neduo­ damas atsikvėpti. Net ir gana gausūs „pasiaiškinamieji" monologai bei dialogai nepajėgia jo sustabdyti, tik šiek tiek prilaiko. Kaip jau recenzijos pradžioje esame sakę, poetinės formos bei technikos valdymas visuomet buvo Marcinkevičiaus stiprybė. Jis ne tik kad pažįsta savo amato plonybes, bet taip pat turi lakią fantaziją, aštrią akį ir gerą klausą. Ir šioje dramoje jis ne tik gerai valdo penkiapėdį jambą, bet pasirodo dar besąs puikus dramatinės retorikos specialistas. Kai kurie jo monologai stebina savo autentišku patosu, išreiškiančiu momento iškilmingumą bei rimtį. Tokie yra „štai aš jau vainikuotas!" arba „A, čia tas juodas... Baltą man pašauk!", kurį čia ištisai cituojame: A, čia tas juodas... Baltą man pašauk! Tu tuos lapus, kuriuos liepiau išplėšti, Iš naujo parašyk... ir dar pridėk, Kad Vismantą aš nužudžiau... jo brolius Medžioklėje nudėjau... Nužudžiau Ligeikį, Višlį, Eidivilą. Taip. 376

Rašyk, rašyk, kad per vėlu nebūtų. Rašyk: Vyžeikį, Vilikailą, Bikšį Aš ištrėmiau iš Lietuvos... Judikį Aš palikau kovos lauke. Galėjau Išgelbėt jį, išnešti. Palikau. Rašyk, kad gimines ir artimuosius Aš priverčiau jėga paklusti man Rašyk, kad aš... kad nemylėjau nieko... Tačiau pridėk, kad visa tai dariau Tiktai dėl Lietuvos... tik dėl Tėvynės... Ir būtinai pridėk, kad jai ir man Turbūt nebuvo kito... kito kelio.:. Kad aš buvau jos įrankis... kad aš Tik ją mylėjau... Lietuvą... Ją vieną... Galbūt mane supras... galbūt atleis...

Kaip skaitytojas ir pats bus pastebėjęs, ši Mindaugo išpažintis yra savotiška (recenzento nuomone, sąmoninga) garsiojo Balio Sruogos Milžino paunksmės Jogailos monologo parafrazė, bet tai nė kiek nesu­ mažina jos efektyvumo. Apskritai imant, Mindaugo Marcinkevičius be Sruogos visiškai neįsivaizduojamas. Jo penkiapėdžio jambo loginiame ir muzikinia­ me piešinyje, kaip ir visoje dramos koncepcijoje, Sruogos poveikis neabejotinas. Jis nepasiekia Sruogos žodžio lyrinės jėgos bei auten­ tiškumo, užtat, grynai techniškai imant, eiliuoja lakiau ir lengviau (ir tai jam ne visuomet išeina į gera). Poetine dramos viršūne mes laikytumėm Mortos monologą „Visi išėjo... ir duris uždarė". Savo istoriosofijai (su maskuota projekcija į dabartį) išdėstyti Mar­ cinkevičius pasitelkia du veiksmą įvedančius, įrėminančius ir ko­ mentuojančius metraštininkus - Juodą ir Baltą, savo vaidmeniu dra­ moje primenančius Puškino Boriso Godunovo Grigorijų ir Pimioną. Baltas metraštininkas, kuris greičiausiai kalba autoriaus vardu, yra bekompromisinis idealistas, teisiojo balsas, beviltiškai šaukiantis istorijos melo ir niekšybių tyruose. Istorija jam Karai, gaisrai, laiškai, pasiuntiniai... Klasta, apgaulė, melas, išdavystė...

Jis norėtų liudyti ir užrašyti viską - ir juoda, ir balta. Jo nuomone, nėra pakaitalo nei tiesai, nei laisvei, nes jų vertė yra lygi paties žmogaus vertei. Užtat, Hamleto žodžiais išsireiškiant, jis turi kęsti 377

valdžios skriaudas ir neteisybes. Veiksmo atomazgoje Mindaugas pasirenka jį, bet abiems per vėlai. Juodas metraštininkas, priešingai, yra bekompromisinis valdžios įrankis, oportunistas ir istorijos falsifikatorius, kaip lašas į lašą pa­ našus į mūsų dienų propagandinių mašinų pareigūną, kuriam tiesa yra tai, ką šiuo metu jo šeimininkai laiko tiesa. Jo pagrindinis užda­ vinys - istorijos nusikaltimų pėdsakų naikinimas. Abiejų metraštininkų dialogo perspektyvoje patriotinė Mindaugo drama įgyja dar vieną visiškai naują dimensiją, tapdama lyg ir per­ spėjimu, verčiančiu su šiurpu prisiminti asmenybės kulto laikus, kuomet kraujas irgi buvo laikomas patvaria rišamąja medžiaga, kuomet valstybinis organizmas laikėsi ne meile, o visus ir viską per­ smelkiančia baime, ir kuomet Juodo metraštininko idėjos naudojosi neribota valdžios autoriteto parama. Ir kad Juodas metraštininkas tebeegzistuoja. 1972

BROLI O MY K O L O GAT VĖ

Mūsų tremties, arba, kaip dabar vis dažniau mėgstama sakyti, išeivijos, proza, ilgus metus egzistavusi iš Lietuvos atsivežtais ener­ gijos ištekliais, šiems galutinai išsisėmus, šiandien išgyvena žemiau­ sio savo nuosmukio laikotarpį. Lietuvoje išaugusių ir subrendusių rašytojų kartai vis rečiau ir rečiau bepasirodant, jų vietas užėmė rašytojai mėgėjai, kurie normaliomis sąlygomis vargu būtų drįsę veržtis į Parnasą. Jie taip nugyveno mūsų dailiąją prozą, jog ji visiš­ kai prarado savo profesinę tapatybę, nustojo egzistavusi kaip žo­ džio kūryba, kurioje ne „tiesa" kuria žodį, bet žodis kuria tiesą. Lygiagrečiai išaugo ir įsipilietino beraščio rašytojo tipas, kurį leng­ vai būtų galima palyginti su dailide, nemokančiu vartoti kirvio arba pjūklo. Grynai literatūrines žodžio bei stilistinės struktūros prob­ lemas pakeitė nuolat atrajojamas vis tas pats propagandinis kičas ir vakardienos problemų sprendimas užvakardienos priemonėmis; žmogų - sąlyginis žmogus, t.y. bejėgis automatas, mechaniškai kartojąs autorių diktuojamas „tiesas". Šiuo paskutiniuoju požiūriu šiandieninė išeivijos proza stovi labai arti socialistinio realizmo, kuriame taip pat viskas išeina ne iš žodžio ir ne iš žmogaus, bet iš politinių logaritmų lentelės. Tatai puikiai liudija labai panašus abiejose pusėse partizanų kovų Lietuvoje temos traktavimas. Nė viena pusė neišeina iš žmogaus. Nė vienai pusei nerūpi atskleisti, kas ir kaip iš tikrųjų vyko. Nė viena pusė nesiremia objektyviai išstudijuota realybe ir savo herojus į sceną išveda arba iš anksto pasmerktus, arba iš anksto išteisintus. Visi atsakymai iš anksto žinomi. Abi pusės turi tik po vieną sprendimo galimybę. Prielaida, kad viena pusė galėtų prieiti prie kitos pusės išvadų ir atvirkščiai, yra absoliučiai neįmanoma. Anos pusės rašytojas, savaime aišku, negalėtų partizano vaizduoti kaip herojaus; bet ir šios pusės rašy­ tojas, nežiūrint populiaraus mito, kad mes esame visiškai laisvi, vargu galėtų partizanų judėjimą neigiamai pavaizduoti, nebijoda­ mas vienokių ar kitokių sankcijų, tegu ir nevaldiškų. 379

Šiandieninio išeivijos prozaiko (aš čia neturiu galvoje nei Vaičiu­ laičio, nei Ramono, nei Katiliškio) žodis ne egzistuoja, bet sako, nors ir neturi ko pasakyti, t.y. kartoja viešosios opinijos spaudimo pri­ mestas „nepajudinamas tiesas" popierinių savo herojų lūpomis. Ir tai yra bene akivaizdžiausia literatūrinės energijos krizės apraiška. Iš krizės mūsų prozai padėtų išeiti tik grynai profesionalus požiūris j literatūrą, pagrindinę atsakomybę ir vaidmenį grąžinant žodžiui autentiškam šifrui, kuris garantuotų autoriaus nepriklausomybę nuo ideologijų antplūdžio, - taip, kaip magiškas ženklas savo kriptiška forma išsaugo jame slypinčios idėjos autentiškumą bei gyvybę. Mū­ sų proza turėtų rūpintis ne tiek sprendimais, kurie beveik visuomet išeina klaidingi, kiek klausimo būties tyrumu. Tam, be abejo, reikėtų aukštesnės juslinės bei intelektualinės kultūros ir ypač „fenome­ nologinio" santykio su realybe, kuris pakeistų propagandinį (iš­ moktąjį arba primestąjį) santykį. Kad tai įmanoma, rodo Kaupo, Landsbergio, Ostrausko, Vytauto Janavičiaus ir dar vieno kito pasie­ kimai prozos žodžio kultūros srityje. Bet eikime pagaliau prie Eduardo Cinzo, kurio pirmagimė Brolio Mykolo gatvė (Eduardas Cinzas, Brolio Mykolo gatvė, Chicago: Algi­ manto Mackaus knygų leidimo fondas, 1972) yra tikroji šio straips­ nelio tema. ši kiek neproporcingai ilga įžanga buvo reikalinga re­ cenzijos įrėminimui dabartinėje mūsų išeivijos prozos situacijoje. Imant į rankas naują ir dargi visiškai naujo autoriaus knygą instink­ tyviai kyla klausimas, ar ji nebus tik eilinis aukščiau apibūdintos krizės produktas. Iš karto turime atsakyti, kad Cinzas su krizės situacija neturi nieko bendra, nes ši knyga yra pirmas jo žingsnis išeivijos teritorijoje. Gyvendamas toli nuo pagrindinių išeivijos cent­ rų (Belgijoje), jis, kaip ir Juozas Kėkštas, išvengė specifinės emigran­ to stigmos, nes jam neteko kartu su jais sėdėti super flumina Babylonis. Tatai Cinzui, kaip rašytojui, aiškiai išėjo į naudą, ką liudija ir Brolio Mykologatvė. Jis liko nepriklausomas ne tik nuo tremties mito­ logijos, bet ir nuo tam tikros politinių bei ideologinių tabu sistemos, kuriai visi kiti nenoromis, bent iki tam tikro laipsnio, turėjo paklusti; tuo laimėjo žymiai daugiau teritorijos laisvai kūrybai, negu kad jos kada nors turėjo didžiuosiuose išeivijos centruose gyveną rašytojai. Brolio Mykolo gatvės rinkinį (negriežtai imant, jį galima būtų pa­ vadinti ir novelių romanu) sudaro keturi sunkiai nusakomo žanro prozos gabalai („Lėkščių plovėjas", „Raudonkepuraitė ir vilkas", „Senis Armanas" ir „Septynioliktoji šachta") svetimšalių buities 380

Belgijoje temomis, kuriuos į palaidą vienetą jungia tik tas pats bel­ giško miesto kvartalas su jo specifine atmosfera, bronzinė brolio Mykolo statula ir kai kurie pasikartojantys personažai. Savo pobū­ džiu ir savo neabejotinai tikroviniu charakteriu visi jie stovi arčiau vadinamosios literatūrinės apybraižos negu tradicinės apysakos ar novelės. Cinzas yra angažuotas rašytojas. Visose keturiose apybraižose jis stengiasi ne tik vaizduoti, bet kartu ir liudyti. Dėl to ir jo literatūrinis „metodas" yra beveik grynai žurnalistinis. Savo personažus ir ap­ linką Cinzas vaizduoja aprašomuoju būdu, nevengdamas ir grynos publicistikos, kuri, kaip angliakasio darbo sąlygų aprašymas „Rau­ donkepuraitėje ir vilke", labai dažnai užima neproporzingai daug vietos, fatališkai sulėtindamas pasakojimo tempą. Apskritai imant, visai jo knygai būdinga disproporcija, nerviška formalinės discip­ linos stoka, nuolatinis kaupimas ir ieškojimas naujų aspektų, naujų sąskambių, naujų spalvų. \ viską jis moka pažvelgti „nekaltai", lyg pirmą kartą regėdamas. Cinzo pasaulis atrodo toks nedarnus, disparatiškas, bet užtat jaunas ir gyvas. Lyginant su recenzijos įžangoje mūsų apibūdinta „subliteratūrine" krizės proza, Cinzo pirmagimė knyga, recenzentų žargonu išsireiš­ kiant, „teikia nemaža vilčių ateičiai". Bet ji tėra pažadas. Jos autorius dar turės išmokti taupyti žodį, atsisakyti aiškinamojo balasto etc. Brolio Mykolo gatvėje Cinzas dar neturi nuosavo, atpažįstamo veido, nuosavo stiliaus, nuosavos ėcriture. Skaitydamas šią knygą niekaip negali atsikratyti juodraščio įspūdžio - tiek daug joje neišbaigtų, neišbrąuktų ir galutinai neištaisytų smulkmenų. O kalbos ir žodžio dovaną Cinzas vis dėlto turi. Tai rodo kad ir šis pasažas: Skaisti, uždususi ryto saulė prasiveržė pro debesis, šokinėjo nuo vieno debesėlio viršūnės ant kito, juokėsi ir svaidė aukso gėles į besivejančio vėjo veidą. \ Prasidėjimo aikštę pabiro milijardai auksinių trupinių; jie krito ant pajuodusių akmenų ir blaškėsi, šokinėjo, kaip perlinio lietaus lašai. Brolio Mykolo veidas nušvito ir pagražėjo, kaip meilės angelo, o akyse užsidegė linksmos liepsnelės... Vėjas pagavo saulę, susupo ją į debesis ir sviedė į mėlyną gelmę. Aikštę vėl užplūdo kasdieninė pilkuma, o brolio Mykolo veide vėl nusistojo pamaldi šypsenėlė. 1973

381

I I I . DIENOS TEMOMIS

MŪSŲ LI TERATŪROS KASDI ENYBĖ KETURI ŠI MTAI PI RMAI SI AI S METAI S PO MAŽVYDO

Taip nėra žąslų, nėra saitų troškimams! Voratinkliai mūs niekad nepavergs.

Jonas KuosaAleksandriškis

Šiandien mes prisiminėme Mažvydą ne todėl, kad jis mums impo­ nuotų kaip didelis rašytojas, bet kad štai jis prieš keturis šimtus metų pradėjo vieną žymiausių mūsų kultūros istorijos procesų, pa­ sėdamas silpną pirmojo rašto grūdą, iš kurio ilgainiui išaugo vešlus mūsų literatūros medis. Ir dėl to mums, iš keturių šimtų metų per­ spektyvos žvelgiantiems, Mažvydas rodosi brangus ir jaudinančiai artimas, kai prisimename sąlygas ir nuotaikas, kuriose gimė lie­ tuviškasis raštas. Prieš šį paprastą žmogelį, kalbėjusį ir rašiusį mums jau archajiškai skambančiais žodžiais, nublanksta visi mūsų nesenų dienų narsieji generolai, žadėję apginti kraštą bei jo kultūrą, ir visi mūsų karingieji kunigaikščiai, žaibu prajoję tolimas stepes, girdę žirgus Juodojoje jūroje ir kalavijais daužę Kremliaus sienas. Mes nebesame tokie romantikai, kaip kad buvo mūsų didieji aušrininkai (jie kitokie ir negalėjo būti) ir visiškai blaiviai galime įvertinti mūsų valstybės ir kultūros istorijos faktus. Mažvydas iškyla mums dabar prieš akis kaip tautinis herojus, savo darbu nešęs šviesą tautai, ne­ laukęs už tai jokio atlyginimo ir nenešiojęs uniformos, gaivinančios patriotizmą. Bet ne apie praeitį čia mes norime kalbėti. Tik apie mūsų kas­ dienybę. Gal šia iškilminga proga ir nelabai tiktų paprasti kasdie­ niški žodžiai. Bet taip pat ne vietoje būtų ir iškilmingos kalbos, nes keturių šimtų metų mūsų rašto sukaktį šventėme sąlygose vadi­ namojo išvietinto žmogaus, skurstančio demokratijos šviesa ir tautų chartomis apšviestuose ir apšildytuose lageriuose, neturinčio nieko, išskyrus milžinišką ir amžiną išsivadavimo viltį. 385

2

Mums niekuomet netrūko entuziazmo kultūriniam darbui. Net ir pačiose sunkiausiose sąlygose būdamas lietuvis surasdavo laiko ir energijos rūpintis savosios kultūros reikalais, šitą mūsų tezę galėtų patvirtinti ne tik Mažvydo, Daukšos, Baranausko, Maironio, Kudir­ kos, Basanavičiaus darbai, bet ir ši diena, tremties gyvenimo są­ lygos. Lietuvis pasirodė gabus organizuoti kultūrines institucijas, prisitaikydamas prie visų aplinkybių ir nugalėdamas sunkiausias kliūtis. Tik pasibaigus karui, buvo tuojau imta organizuoti laikraščius. Buvo įsteigtos kelios leidyklos, kurios paleido į pasaulį nemažą skai­ čių gerų ir menkų knygų. O žymiausią tų knygų procentą sudarė kaip tik dailioji literatūra. Įsisteigus laikraščiams bei žurnalams ir įsikūrus leidykloms, susidarė apynormalis literatūrinis gyvenimas su visomis teigiamomis ir neigiamomis ypatybėmis: premijom, re­ cenzijom, polemikom ir 1.1, šis gana gyvas literatūrinis gyvenimas tremties sąlygomis aiškintinas tuo, kad mūsų plunksnos darbininkai dar neprarado nepriklausomybės periodu įsigyto intensyvumo ir pasiaukojimo savosios kultūros kūrimo darbe. Būta tokio didelio įsibėgėjimo, jėgos, kad mes tai ir šiandien tebejaučiame ir ta jėga mus palaiko. Opraktiškai mūsų literatūros ir apskritai kultūros gy­ venimas ir dabar tebegyvena galbūt jau paskutines nepriklauso­ mybės laikotarpio dienas. Dėl to be galo klydo tie, kurie primygtinai ir nuolatos tvirtino, kad jau dabar mes esame absoliutūs tremtiniai, ir reikalavo nusileisti iki tam tikro lygio, sumažinti reikalavimus, nustoti kurti, bet stengtis išlaikyti tai, ką turime. Taip. Stengtis išlai­ kyti. Bet ar tikslu propaguoti ir siūlyti būtinai atsilikti? Juk tai atsi­ tiks ir savaime, neskubant. šiame straipsnyje mums daugiausia rūpės literatūra, todėl apie ją daugiausia ir kalbėsime. Tremties literatūra, nepasiekusi nepriklau­ somo gyvenimo literatūros lygio (tiek kaip visuma, tiek atskiri au­ toriai), aiškiai pralenkė tėvynėje pasilikusiąją ir visai teisėtai gali save laikyti tikrąja lietuvių literatūros tradicijų tęsėja. Lygio prasme stipriausiai pasirodė poezija ir novelė, toli pralenkusios visus kitus žanrus. Toliau sekė romanas ir drama. Tremtyje taip pat buvo įsteigtos literatūrinės premijos, kurios irgi gerokai pagyvino literatūrinį gyvenimą, bet kartu įnešė kai kurių ne­ sklandumų bei disonansų, kaip ir visur, kaip ir visuomet atsitinka 386

su premijom. Tačiau paskutiniu metu jų pristeigta šiek tiek per daug, atsimenant nedidelį pasirodančių knygų skaičių. Taip pat buvo pa­ skelbta keletas literatūrinių konkursų, kurie visi be išimties nepa­ siekė savo tikslo. Rašytojų jie nepatraukė. Ir juose tedalyvavo tie, kurie dalyvauja visuose šios rūšies konkursuose. Dėl to konkursų premijas laimėję dalykai buvo be išimčių silpni. Tačiau pagrindinį kasdieniško literatūros gyvenimo foną sudarė ginčai literatūros veikalo vertinimo klausimu, šie ginčai išryškino daugelį dalykų. Paaiškėjo nuomonių skirtumai ir kartu pagrindinės mūsų literatūros tendencijos bei kryptys. Čia mes ir pasistengsime pavaizduoti ir paanalizuoti bent prabėgomis visus tuos daug triukš­ mo sukėlusius ginčus. Dabar, praėjus kiek laiko ir esant šiokiai tokiai perspektyvai, jau galima bandyti panagrinėti priežastis ginčų dėl vertinimo kriterijų, virtusių nuožmia kova su kritika. Tuojau tenka priminti, kad šio konflikto šaknys glūdėjo ne aukščiau minėtų kritikų pasirodymo fakte, bet žymiai giliau ir jokiu būdu nebuvo atsitiktinis dalykas. Tai greičiau dviejų literatūrinių kartų arba skirtingų pažiūrų į literatūrą susidūrimas ir išėjimas atviron kovon. O ši kova, mūsų manymu, buvo natūraliausias pasauly dalykas, nes tai yra ypatingos rūšies kova: ji ne žudo, bet gimdo. Tai nėra grynai literatūrinė kova/ Tai amžinojo materialisto kova su amžinuoju idealistu. Sūnaus palaidūno kova su nie­ kados iš namų neišėjusiu broliu - materialistu, bijančiu rizikos ir nerimo. Dėl to ši kova buvo savotiškai ideologinė (literatūros supratimo prasme) ir specifiniai literatūros klausimai buvo nustumti į šalį ar bent diskusijose neiškilo. Santykių įtempimas jau senokai buvo žymus. Ypač paaštrėjo po to, kai 1930-1940 metų kartos jaunesnieji rašytojai (žinoma, ne visi) pasitraukė iš jaunųjų tarpo ir apsikasė amžinųjų ir neliečiamųjų apkasuose arba perėjo senių profesionalų stovyklon. Tokiu būdu ir susidarė du literatūros frontai: „senieji" ir „jaunieji". Šis skirstymas remiasi ne amžiumi. Ir tarpe jaunųjų yra žilų galvų, ir tarp senųjų yra visiškų jaunuolių fizine prasme. šių abiejų kovojančių stovyklų vaizdas, metaforiškai imant, buvo toks: senieji sėdėjo aukštuose sunkaus aukso sostuose, šarvuoti gele­ žiniais nuopelnų šarvais, ginkluoti nepakeliamo sunkumo kalavijais. Patricijų pozomis jie žiūrėjo liūdnai sudulkėjusios didybės pilni ir* * Tai žymu ne tik literatūroje, bet ir visame kultūros bei visuomenės gyvenime. 387

be galo nejudrūs, o už jų pečių ir skydų slėpėsi mažesnio kalibro jaunų senukų figūrėlės. O prieš juos, kaip Mykolo Angelo Dovydas Galijoto akivaizdoje, stovėjo jaunieji. Skaitytojas, be abejo, mums atleis už šį palyginimą ir mes pamėgin­ sime nusakyti apytikriai tas tezes, kurias gynė abi besiginčijančios pusės. „Senieji", t.y. puolusieji kritiką, tvirtino, kad visiškai bešališka ir vien tik estetinė formalinė kritika esanti negalima. Prieš vertinant kūrinį reikią visų pirma pažvelgti, kas jį parašė ir kokie jo autoriaus nuopelnai praeityje. Ir kiekvienu atveju būsią akiplėšiška vertinti literatūros veikalą vien tik normaliai suprantamos literatūros kritikos dėsniais vadovaujantis. - Mes esame seni, mes esame pavargę, todėl nelieskite mūsų. Iš­ mokite gerbti amžium už save vyresniuosius. Mes jau seniai sugrį­ žome iš palaidūniškų kelionių ir įsitikinome jų beprasmiškumu. Mes nekenčiame nerimo. Mes nebegalime kovoti, bet kas drįs mums ne­ leisti laikyti išdidžių kovos vėliavų, nors jos ir krinta iš mūsų rankų. Nesvarbu! Mūsų nuopelnai yra milžiniški. Mes nesame Don Ki­ chotai, kad kovotume su nenugalimomis kliūtimis. Mes esame per daug patyrę, nebe jaunuoliai. Geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje. Mes esame patriotai. Tegu tai mato visi! Ir jei mes kartais kitaip darome negu sakome, tai tik nesubrendėliai gali mums tai prikišti. Gyvenimas yra gyvenimas. Neišmanėlis būtų ir tas, kuris sakytų, kad literatūra yra kova dėl grožio ir tiesos ir kad čia reikia besąlyginio idealizmo. Teneužmiršta kiekvienas, kuris mėgintų su savo švyturiu pasirodyti ten, kur mūsų gęstantys žiburiai liepsno­ ja, - bus be pasigailėjimo sunaikintas, iškirstas iš šaknų ir įmestas į ugnį. Gyvenimas yra kova už būvį! Nemėginkite Kristaus žodžių įgyvendinti ir išnešti iš knygų! Nes kai jie bus įgyvendinti - kuo mes tada mokysime kitus? Todėl netiesa, jei kas tvirtintų, kad mes nesame idealistai. Mes tik netikime siekimo galia ir žinome, kad visi idealistai yra mirę - nes jie nesuprato ir neįvertino realybės, aiškino toliau „senieji". O „jaunieji" nė vienu atveju nesutiko atsisakyti literatūrinės ne­ priklausomybės ir reikalavo, kad rašytojai būtų visų pirma rašytojai. Jie nenorėjo blogo tūlo autoriaus veikalo teigiamai vertinti už jo nuopelnus kažkurioje kitoje srityje. Toliau jie teigė, kad net kilni pa­ triotinė tematika negali padidinti literatūriškai silpno veikalo vertės ir skatino kovoti su spekuliacija gyvenime ir poezijoj. 388

- Mes esame jauni ir dar nespėjome išmokti hipokrizijos bei gy­ venimiškos gudrybės - kiek galint pagrindiniau išnaudoti šven­ čiausius dalykus asmeninei naudai. Gal mes ir esame Don Kichotai, bet mes kovojame ramūs už savo idėjas, nereikalaudami nei atly­ ginimo, nei garbės. Mes irgi esame patriotai, tik mes patriotizmą ki­ taip suprantame. Mes jį išgyvename ir nenorime, kad mus kas nors dėl to labiau vertintų. Savo kraštą mylėti žmogui yra lygiai tokia pat būtinybė, kaip vėjui pūsti arba ąžuolui šlamėti. Mes nebijome jokios konkurencijos ir nenorime nieko nustelbti, mes tik atnešame savo ži­ bintus ir atsistojame šalia šviečiančiitjų, nes manome, kad šviesos nie­ kuomet nebus per daug. Nes šviesa negali būti panaudota kovai su šviesa, bet kovai su tamsa. Jeigu jūs nenorite tikėti mūsų žodžiais, tai štai jums evangelijos žodžiai: „Niekas uždegto žiburio neapvožia saiku, bet padeda taip, kad šviestų visiems, kurie yra namuose/' Jūs sakote mums, kad mes, iškeldami ydas, elgiamės nepatriotiškai. Bet mes manome, kad blogai daryti, šiuo atveju - blogai rašyti, yra žymiai nepatriotiškiau negu kritikuoti ir nurodyti ydas. Mes esame svajotojai, mintame svajonėmis ir nevadiname jų amerikomis, nenorime maišyti tiesos su geru gyvenimu ir dar nenorime ano „briedžio girioje" mainyti į „žvirblį rankoje". Bet ar dėl to mes verti jūsų neapykantos? Mes manome, kad visos tiesos yra gyvenimui ir nieko nevertos tos, kurios tik pamokymams tinka. Jūs sakote, kad mes negerbiame senųjų. Netiesa! Mes tik nekenčiame tų, kuriems senatvė yra pro­ fesija. Mes be galo mylime senus audrų sulaužytus laivus, bet mes nekenčiame tų laivų, kurie sudūlėjo dirbtuvėse ir niekur neplaukė. Tarp jų yra skirtumas kaip tarp kraujo ir vandens. Mums iki šiol atrodė ir tebeatrodo, kad tiesa žmogui yra didžiau­ sias iš visų siekimų. Tėvai nuo pat mažų dienų mokė, kad nuolatos gyvenime reikia jos siekti ir kovoti dėl jos. Mes lankėme taip pat mo­ kyklas ir pagarbiai klausėmės savo mokytojų žodžių, pilnų idealiz­ mo ir spindinčių amžinos tiesos šviesa. Mes taip pat ten mokėmės estetikos, literatūros teorijos ir istorijos. Mums buvo aiškinama, kad kritikas, vertindamas kūrinį, turi užmiršti visa kita ir vertinti tik patį kūrinį, naudodamasis tamtikrais teoriniais principais. Bet štai kai kas net spaudoje ėmė įrodinėti, kad tos mokykloje skelbtos tiesos buvo tik pasakos vaikams. Iš jų tvirtinimų pasirodė, kad visi anie iš uni­ versiteto katedrų su pagarba priimti dalykai buvo niekai, beprasmis laiko leidimas, kad kritikai esą literatūros priešai, kad literatūros 389

teorija ir estetika esą taip pat nereikalingi dalykai, kad esanti tik realybė, kuriai visi turi nusilenkti. Bet mes iš anksto atsakome, kad tebetikime mūsų garbingų mokytojų žodžiais. Žinome, kas toji rea­ lybė, ir sakome, kad ji mums yra niekai; ir ne dėl to, kad jos nebūtų, bet kad mes nenorime jai pasiduoti. Mes dar nenorime sakyti „nau­ dingaar „nenaudinga", bet mes sakome „teisinga" ar „neteisinga". Jūs sakote: „Žiūrėkite, jis kitaip mano. Jis yra maištininkas!" Ir jūs jį ramiai nuteisiate ramių iš profesijos žmonių ir įstatymų vardu, nes jūsų idealas yra sutramdyti maištininką ir po to ramiai sapnuoti dausas. Mes puikiai suprantame, kodėl minėtieji žmonės stovi prieš mus. Jie gina savo silpnybes. Tik dėl to jie norėtų sukurti sau patogią ne­ liečiamybės teoriją ir padaryti ją visiems galiojančiu įstatymu. Bet mes vis tiek su Jonu Kuosa Aleksandriškiu sakome: „Voratinkliai mūs niekad nepavergs!" Kažkodėl jūs bijote laisvo žodžio, lyg tas žodis jus apnuogintų. Jūs norėtumėte kiekvieną mintį perleisti per painų hierarchijos me­ chanizmą ir tik uždusintą, pusgyvę ją išleisti į šviesą. Mes galime daug ko išmokti, bet netiesos sakyti mes nepajėgsime niekados, replikavo jaunieji. Todėl, mūsų nuomone, klydo visi tie rašytojai, kurie užsilipę ant maironiško pjedestalo be galo kilniais žodžiais eilėraščiuose puolė savo kritikus ir apskritai kitaip manančius žmones, apeliuodami į tautos sąžinę ir išskaičiuodami sąlygas, kuriomis jie, būdami tremty, kūrė. Ašaras spaudžia šis šauksmas. Ir ne vien dėl to, kad taip sunkiai kentėjo minėti rašytojai, bet kad ir visa tauta kentėjo. Ir visi tie kovo­ tojai ir kentėtojai yra herojai, tik vargu tauta pajėgs pastatyti tiek paminklų, t.y. visiems kentėtojams ir kovotojams. Nebūtų aišku nei kam, nes tikri herojai dažniausiai būna nežinomi, arba guli po kry­ žiumi ir velėna. Dėl to kyla klausimas: kažin ar mes nors vienas turi­ me teisę skųstis ir afišuotis savo kančiomis už tautą, skųstis, kad mes atlikomsavo švenčiausią pareigą. Nes kovos ir kančios už idealus yra visiems lygiai privalomos, todėl ir užmokestis tegali būti lygus, jeigu iš viso gali būti koks nors užmokestis. O toks užmokestis, kaip mi­ nėjome, dažniausiai būna savojo arba svetimojo krašto žemė. Be to, mes neužmirškime, kad yra ne mažiau kruvinomis rankomis dir­ busių ir tebedirbančių, kovojusių ir tebekovojančių. Ir baisiai klys­ tume, jei mes kaip atlyginimo už mūsų kančias reikalautume mūsų darbų besąlyginio vertinimo. Vertindama visų darbus kovose dėl laisvės, tauta, be abejo, neužmirš visų nuopelnų, tačiau vertindamas 390

šiuo atveju anų rašytojų kūrybą nė vienas kritikas nenusikals savo principams, jei jis šių rašytojų literatūrinę kūrybą seikės tik litera­ tūros mastu. Todėl dar kartą tenka pakartoti visiems aiškų kritikos principą, nurodantį, kad vertintinas tik turimas prieš akis kūrinys, užmirštant viską apie autorių: kas jis yra, kiek jam metų, kokios jo pažiūros, kokiai politinei partijai priklauso ir t.t. Daug ką gąsdino faktas, kad kritika sakanti tiesą į akis, t.y. esanti per žiauri. Faktiškai kritika niekad nėra žiauri arba nežiauri. Ji gali būti tik teisinga arba neteisinga. Mes puikiai suprantame, kad kiek­ vienam, nors tai būtų ir pelėda, yra nemalonus tvirtinimas, kad jo vaikas yra negražus. Didelis skausmas pelėdai ir galbūt dar didesnis skausmas sukritikuoto veikalo autoriui, bet, nežiūrint to skausmo, ir vienas, ir antras, jei tik jie negražūs, ir pasilieka negražūs. Todėl klydo ir tie autoriai, kurie savo veikalo grožį norėjo padidinti ne literatūrinėmis priemonėmis. O tai yra visiškai tas pat, jei mūsų minėtoji pelėda būtų prašiusi paukščių karalių išleisti dekretą, ver­ čiantį tvirtinti, kad pelėdos vaikas yra gražus. Ir dar kam nors mė­ ginant priešintis ir tvirtinant, kad, nežiūrint dekreto, pelėdos vaikas yra vis tiek negražus, karalius būtų griebęsis paskutinio argumento ir surikęs: - Bet juk pelėda dalyvavo Žalgirio mūšyje! Moralizacijos mėgėjai norėjo net ir spaudoje pigiai šį klausimą išspręsti neliečiamybės teorijos šalininkų naudai, sakydami: „Būkim geri, nesipeškim, nesiginčykim" ir t.t. Lyg kultūrinis gyvenimas būtų įėjęs į madų saloną, kuriame sėdi senyvi ponai ir ponios ir, bijodami, kad kokiu žodžiu ar tonu nepaliestų kieno nors švelnių jausmų bei manierų, visiškai nekalba ir tik mandagiai linkčioja. Netiesa! Tik nebūkim geri! Ginčykimės ir nerimkime, nes kultūros kūrimas iš esmės yra milžiniškas dialogas, kuriame visuomet yra dvi griež­ tai priešingos nuomonės. Taip yra, turi būti ir gali būti visur, kur kul­ tūrinio gyvenimo kryptį nustato ne režimo primesti įsakymai, bet laisva ir niekieno nevaržoma žmogaus dvasia. Tikra literatūros kritika, be savo tiesioginio uždavinio - nustatyti jos kūrinių estetinę vertę, iškelti jų grožines savybes ir ydas, turi ir dar vieną ne mažiau svarbų uždavinį, būtent, kelti estetinę visuo­ menės kultūrą. Šį savo uždavinį kritika atlieka nesąmoningai. Tai galėtų būti visiškai neįrašyta jos darbų programoje. Sąžiningai atlik­ dama savo tiesioginį uždavinį, literatūros kritika atlieka ir savo netie­ siogines pareigas. Bet jeigu kritika visų šių savo principų nesilaiko, 391

praranda savo nepriklausomybę, jinai nustoja buvusi kritika tikrąja to žodžio prasme, nebeatlieka savo uždavinio, ima kenkti skaitančio­ sios visuomenės estetinei kultūrai ir smukdo bendrą literatūros lygį. 3 Straipsniai paprastai baigiami linksmesniais dalykais. Bet mums tai niekaip neišeina, nes, prisiminę pradžioje Mažvydą, drįsusį prieš keturis šimtus metų su lietuvišku raštu pasirodyti dienos šviesoje, mes negalime pamiršti ir tų lietuvių, kurie beveik po keturių šimtų metų po Mažvydo nedrįso pasirodyti su savo tėvų kalba ir kurstė svetimos kultūros ugnį. Mes nesame tokie vandalai, kad juos neigtu­ me kaip tokius, tik mes nenorėtume jų pripažinti tautiniais ideologais, patriotais ir tokiais, kurie mums kasdien rodomi kaip pavyzdžiai. O tai yra baisiai skaudus klausimas. Tiesiog istorinis klausimas lietuvių tautos ne tik kultūrinio, bet ir valstybinio gyvenimo raidoje. Jis skau­ dus ir dėl to, kad visas mūsų tautos gyvenimas buvo vienas didelis skausmas. Tai šiuos „tautos pabėgėlius" Maironis puolė savo saty­ rose. Omes, atvirkščiai, kažkodėl gyrėmės ir tebesigiriame šitokiais savosios tautos dezertyrais, tais, kurie, palikę purvinus namus, kitur pagarsėjo, gyrėmės užmiršdami, kad vis dėlto jie yra dezertyrai. Ne vieną jų iškeliam šalia savanorių, kovojusių ir žuvusių už anuos jų apleistus ir purvinus namus. Čia jau yra baisi neteisybė prieš visus kovojusius ir viską aukojusius. Tūlas tvirtins - jie išėjo į Vakarus arba Rytus garbės ieškoti. Tikrai viliojantis dalykas yra toji garbė Rytų arba Vakarų arenose. Bet kas būtų buvę, jei ten būtų nuėję ir Basa­ navičius, ir Maironis, ir Vaižgantas? Ir jei mes juos pateisiname, tai kam tuomet dar kalbame apie Lietuvą? Kamtuomet apgaudinėjame savo vaikus? Giedodami Sauerweino giesmę „Lietuviais esame mes gimę" už­ mirštame, kad lietuviu gimti yra daug lengviau negu būti. Būti visose sąlygose, ne tik senatvėje, gaunant algą arba netekus prieglaudos vi­ sur kitur. Lietuviškumas juk nėra senelių prieglauda. Bet mes esame garsūs vaišingumu. Vakarui atėjus, iš Rytų ir Vakarų pareina ir bel­ džiasi visi sūnūs palaidūnai į duris. Mes juos įleidžiam, susigraudinam, sušildom, o jie po to mums ima aiškinti, kad mes esame nepa­ kankamai kultūringi, prastuoliai. Ir mes tada išeiname patys iš namų. Atsiminkime, kiek tokių lietuvių atsirado subyrėjus Rusijos impe­ rijai. Mes žinome, kad dėl šių žodžių būsime apšaukti nepatriotais. 392

Bet vis tiek nedarykime praeivių tautos ideologais: pripažinkime jiems tai, ką jie yra padarę, ir jei jie yra lietuviai, laikykime lietuviais. Pateisinimas, kad jie išėjo į pasaulį, yra nieko nevertas. Kur reikia la­ biau šviesos: ar ten, kur jos nėra, ar ten, kur jos per daug? Mūsų kū­ rybos, kaip ir apskritai kūrybos, tikslas nėra juk garsas, pasirodymas ar išėjimas į pasaulį, bet šviesa. Kodėl mes amžinai norime kitiems tarnauti ir atiduoti save? Mes turime pasaulį atnešti ir pasodinti mumyse, kad mes patys būtume tas pasaulis. Tai tokie liūdni yra mūsų paskutiniai žodžiai. 1948

RAŠYTOJAI

PRIEŠ KRITIKĄ

Giliau į dalykus pažvelgus, net ir Maironio populiarios giesmės, kaip „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemą", „Aš no­ rėčiau prikelti nors vieną senelį" arba „Ten, kur Nemunas banguoja", ypatinga poezija nepasižymi. Mes net norė­ tumėm pasakyti, kad tai yra net plokščia proza. ši knyga [O.B. Audronės Beržų pasakos, - A. N.-N.] yra subrendusios poetės žodis. Audronė, nors dažnai netesi, yra davusi stiprių posmų. Jonas Aistis, Aidai, 1952, nr. 7

Šiuos Jono Aisčio žodžius įrašėme motto vietoje dėl to, kad juose labai ryškiai atsimuša mūsų šių dienų literatūrinio gyvenimo kontradikcijos, estetinio skonio smukimas bei reliatyvumas ir atsisaky­ mas aktyviai formuoti gyvenimą. Tai yra tipingas veterano balsas, žiaurus arba atlaidus nebe iš principo, bet pagal nuotaiką. Faktas, kad mūsų epigrafo žodžiai priklauso vieno pačių reikšmingiausių nepriklausomybės periodo poetų plunksnai, taip pat yra labai bū­ dingas. Sutapimas jokiu būdu ne atsitiktinis. Ir nebe pirmas. Aišku, būtų demagogiška (nors tam ir yra pagrindo) tikėti, kad šis poetas, tremties odisėjos parblokštas, prarado istorines ir estetines sąvokas. Tai yra politika. Mes manome, kad Jonas Aistis šiuo atveju tik pa­ kluso aplinkybinės, arba pseudopatriotinės, literatūros kritikos linijai, viešpataujančiai periodinėje spaudoje ir save laikančiai beveik poli­ tine institucija. Ir savotiškai tragiškas vaizdas, kai šis kitados revo­ liucingas poetas ir griežtas kritikas į literatūros teatrą įžengia pro entree dės artistes nebe vaidinti, bet klausytis tolimų savo epigonų poezijos ir dalinti kilniaširdiškus pripažinimo mostus. Ten pat Jonas Aistis, ištikimai, nors ir beviltiškai, gindamas tos pačios aplinkybi­ nės kritikos vėliavą, be abejo, su širdgėla, paaukoja Maironį - ilgai ir skrupulingai saugotą garbingą praeitį, sudėdamas aukas ant blo­ gos poezijos aukuro, ir Audronė iškyla kaip Venus Anadyomena virš 394

patetiškos didžiausio mūsų lyriko galvos. Didžiausio iš tų, apie kuriuos jau galime kalbėti jų pačių netrukdomi. Mes sutinkame, kad pirmieji du Aisčio cituojami eilėraščiai yra silpnoki, o trečias irgi ne šedevras, bet argi galime juos kokia nors prasme iškeisti į Audronės poeziją? Kokia gi iš tikrųjų yra toji aplinkybinė literatūros kritika, kuriai nusilenkia ir Jonas Aistis? Atsakyti į šį klausimą padeda poetas Stasys Santvaras rašinyje „Dailusis žodis ir jo kritikai'7, paskelbtame Dirvoje (1952, nr. 36 ir 37), kur jis išdėsto šios kritikos pagrindus ir jos sampratą. Santvaro straipsnis yra kovojantis, aštrus ir negailestingas. Gali­ ma būtų net sakyti, kad ši kritika, iki šiol laikiusis defenzyvinės taktikos, Santvaro asmeniu perėjo į puolimą. Straipsnio įvade auto­ rius žiauriai puola visus retus pas mus normalios kritikos reiškinius, pravardžiuodamas juos piktais vaiduokliais, užgožusiais dailiojo žodžio veidą. Taip gerokai pasibaręs, duoda nurodymus, kokia iš tikro turėtų būti kritika. Tie nurodymai yra teisingi, bet neįdomūs, nes vadovėliniai, ir juos gali kiekvienas ten rasti. Daug įdomesnė toliau pateikiama tų vadovėlinių maksimų interpretacija, paryškinta net kritikos pavyzdžiais, kurie atskleidžia svaiginančią prarają tarp teisingos teorijos ir klaidingos interpretacijos praktikoje. Teorinis objektyvumo ir atsakingumo reikalavimas Santvaro interpretacijoj virsta iškilmingu vaikščiojimu sodietiško Apolono poza, o pati kri­ tika - draugijinio žaidimo arba eismo taisyklėmis. Ir tik geriau įsi­ žiūrėjus ir įsigilinus į Santvaro kovos metodą pasimato tikrieji sieki­ mai: paneigti literatūros kritiką (nes tai, ką jis siūlo, nėra kritika) ir evantualiai nuo jos apsisaugoti. Santvaro kovos metodas yra įdomus ir įspėjantis. Norėdamas sunaikinti normalią kritiką, poetas Santvaras, šiaipjau ramus ir tak­ tiškas žmogus, griebiasi dabar daug kieno praktikuojamos ideolo­ ginės difamacijos priemonių, laisvą kritiką siedamas su socialistiniu realizmu ir žydų persekiojimu Vokietijoje. Bijodami klaidingo atpa­ sakojimo, duodame kalbėti pačiam autoriui. Gal nuoseklu bus šioj vietoj paklausti, iš kurgi toji tendencija į mūsų dailiojo žodžio vertinimus įsibrovė? Esame žmonės. Tad negali ir mūsų dvasion nenukristi tie pikto grūdai, kurie be atodairos dabar yra į visus žmones, lyg į dirvą, beriami. Jau eilė metų, kai raudonuosiuose rytuose kūrėjui prievarta yra primestas vadinamasis „socialistinis realizmas". Ten ir rašytojas, ir dailininkas, ir teatro aktorius, ir kiekvienas kultūrininkas 395

turi tarnauti vienai „neklystančiai" partijai. Atrodo, tokio kūrėjo išnie­ kinimo žmonijos istorija dar niekada nėra užrašiusi. Tačiau to baisaus „socialistinio realizmo" židinėliai jau vienur kitur įsižiebia ir laisvajame pasaulyje. Neužmirština ir Vokietijos nacių kova su vadinamu „žydiškuoju me­ nu". Vokietijoj, kaip ir Sovietų Rusijoj, kūrėjui buvo padiktuotas ne tik turinys, ne tik kūrybos tendencingumas, bet netgi forma. Atmetus „žydiš­ kąjį meną", tuo pačiu hitlerinis vokiečių menas atmetė kiekvieną origi­ nalesnę mintį, kiekvieną savaimingesnį formos ieškojimą. Aišku, kaimy­ nuose atsiradusios „naujenybės" palietė ir mus. Mažiausia, jos atpalaida­ vo varžtus ir iš negalimumo padarė galima. Greičiausia tik dėl to mes ir dabar kenčiame, nes dar nepajėgėm nuo to apsinuodijimo išsigydyti (Dir­ va, 1952, nr. 37).

Santvaro manevras yra permatomai aiškus. Jis taiko į minios psi­ chologiją. Jis galvoja: nors tavo ir tiesa, bet ji paaiškės tik tuomet, kada gulėsi jau užmuštas minios akmenimis, ir aš vis tiek būsiu praktiškai laimėjęs. Norisi paklausti: nejaugi Santvaras, kaltindamas kritiką per dideliu laisvumu, nuoširdžiai mano, kad ji šios laisvės mokėsi jo nurodytose mokyklose ir kad laisvė ten realiai egzistavo arba egzistuoja? Tai yra silpnojo argumentacija. O iš tiesų Santvaro žodžiais kalba ilgesys nutildyti laisvą mintį, kad nebegrėstų nemigo naktys „kultūringam žmogui", kaip jis straipsnyje sako, kad, naują veikalą išleidus, gerą ar blogą - vis tiek, rytojaus dieną galėtum dalyvauti apskrities miesto stiliaus dionisijoje: įžengti į šia proga surengto baliaus garbės estradą, svečiams giedant „ilgiausių metų". O Santvaro straipsnyje skelbiama kritikos ir literatūrinės laikysenos apskritai programa yra ne kas kita kaip literatūrinio koncentracijos lagerio vidaus tvarkos statutas, pagal kurį mandagūs prižiūrėtojai tave muštų tik dramblio kaulo lazdomis. Be kita ko, ideologinėje Santvaro insinuacijoje slepiasi ir kita piktoka mintis - kaltinti žmogų už tai, ką jis mano, nors čia viskas ir pridengta propagandinėmis frazėmis bei kilnių idėjų lapu. Savo programos tiesioginiu uždaviniu Santvaras laiko mūsų lite­ ratūros išlaikymą. Jis „sielojasi", kaip mėgstama sakyti, lietuvių li­ teratūros ir kultūros ateitim. Tačiau šiame sielojimesi glūdi jų suny­ kimo paspartinimo daigas. Jis, kaip ir visi optimistai, labai lengvai sutinka su esamapadėtimir nori ją išlaikyti. Oją išlaikyti nori panašiu būdu kaip patriotinėje veikloje - švenčiant „nusipelniusių veikėjų" sukaktuves, išskaičiuojant, kad viskas jų veikloje 100%įvykdyta. O praktikoje tas „veikėjas" dažnu atveju tik labai savotiškai suprastu 396

patriotizmu pasižymėjo: tiek, kiek tas patriotizmas nekenkė tarnauti kitai tautai. Bet to nepasakysi, nes sugriausi visą šventę. Mes drįs­ tame šventę sugriauti ir pačiu iškilmingiausiu momentu teigti, kad dėl šitokios optimistų taktikos mūsų tremties literatūra prarado normalias gyvo organizmo žymes, pradėjo nereikalingo arba nebū­ tino dalyko egzistenciją ir pateko į savotišką žaidimo stadiją, kokion patenka šeimose seni, nebereikalingi žmonės prieš mirtį, kokioje gyvena mūsų tautiniai interesai Jungtinėse Amerikos Valstybėse. O kad ir patys optimistai mūsų literatūros nebelaiko gyva, liudija šer­ meninis jos traktavimas ir norėjimas, kaip apie mirusius, kalbėti tik gerai arba nieko. Todėl ir suprantama, kodėl nuolatiniai mūsų lite­ ratūros nekrologo rašytojai bei šermenų specialistai pyksta, jei kas nors ima elgtis su ja kaip su gyvu organizmu. Mums ji tebėra gyvas, platus peizažas, kuriame šlama didžiuliai Donelaičio, Maironio etc. medžiai ir kuriame tolydžio išauga nauji. 1952

SEPTYNI PRIES TEBUS

Jono Aisčio ir kitų lygis prieš Literatūros lankus

I

Jei Richelieu nebūtų naudojęs kirvio, o Robe­ spierre - giljotinos, tai pirmasis būtų mažes­ nis, o antrojo visiškai nebūtų.

Paul Valery

Pirmasis Literatūros lankų numeris, išėjęs maždaug prieš metus, spaudos buvo sutiktas šaltai ir rezervuotai, pasitenkinant tik lako­ nišku paties fakto paminėjimu. Išimtį sudarė Aidai su Antano Vai­ čiulaičio rimta ir objektyvia recenzija ir Dirva, davusi vietos net po­ rai ilgesnių pasisakymų - B. Kazimieraičio ir Aleksio Rannito. Dirvos recenzentai, apskritai imant, Literatūros lankus sutiko pozityvios kri­ tikos plotmėje, tik jie be reikalo mėgino ieškoti politinių motyvų Vy­ tauto Alanto romano Pragaro pošvaistės vertinime. Tokio pobūdžio įtarimai rodo, kad ne Literatūros lankai, bet minėtieji recenzentai turėjo politinių motyvų ieškodami politikos ten, kur jos visiškai nėra. Antrąjį numerį spauda sutiko triukšmingai, nesigailėdama nei vietos, nei laiko, nei pikto, nei gero žodžio. Pirmiausia ir čia minė­ tina Dirva, įsidėjusi net septynis ilgokus straipsnius, liečiančius Lite­ ratūros lankus. Pirmasis pasisakė tas pats B. Kazimieraitis, kuris ir šį kartą, be normalaus vertinimo, užsiiminėja politine diskriminacija, piktindamasis dėl Aragono eilėraščio ir Eluard'o nekrologo įdėjimo ir ta proga padarydamas keletą nepagrįstų aliuzijų. Kitų straipsnių autorius Bronys Raila, apžvelgęs Literatūros lankų kūrybą ir kritiką, taip pat žiauriai piktinasi dėl minėtų autorių pasirodymo žurnale. Broniui Railai priklauso ypatinga mūsų pagarba dėl to, kad jis vienas iš nedaugelio, ogal ir vienintelis, taipgyvai ir atvirai domisi mūsų literatū­ rinio bei kultūrinio gyvenimofaktais ir mūsų žurnalui skyrė tiek daug dėmesio. Kitas dalykas, jei mūsų nuomonės grynai literatūrinėje plotmėje daug kur nesutapo. Dėl to mes nesiginčytume. Tačiau mes negalime praeiti tylomis pro Literatūros lankams metamą jo kaltinimą 398

komunistinės kultūros propaganda. Šį kaltinimą mes laikome tikgrubia insinuacija. Bronys Raila puikiai žino, kokios mūsų pažiūros į komu­ nizmą ir visai be reikalo nori Literatūros lanktį sąskaita pabrėžti savo patriotizmą bei antikomunizmą. Mes ir šiuo atveju neįtariame Bronio Railos nei pikta valia, nei politiniame plane teišaiškinamu manevru, tik stebimės, kad jis, vakarietis, nedaro distinkcijos tarp estetinės kūrybos ir politinės veiklos plotmių. Pagal jį išeitų, kad kiekvienas kolekcionierius, kiekvienas muziejus, turintis komunizmo doktriną politinėje ir pasaulėžiūrinėje plotmėje išpažįstančių dailininkų Pi­ casso ar Matisse'o paveikslų, jau tuo pačiu faktu užsiiminėtų komu­ nizmo propaganda. Tas pats tiktų ir visiems muzikos mėgėjams, turintiems šostakovičiaus, Prokofjevo ar Chačaturiano plokštelių. Ar tik ne per daug teritorijos nori sau politikai? Ar tai nėra ryškus sovie­ tinės politinio totalizmo idėjos transplantacijos pavyzdys vakarietiškuose smegenyse? Bet grįžkime prie Literatūros lankų ir abiejų Bronio Railos kaltina­ mųjųsuole sėdinčių objektų: Eluard'o nekrologo ir Aragono eilėraščio. Remdamiesi vieno iš mūsų redaktorių - Juozo Kėkšto - pareiškimu spaudoje, galėtume (kiti) nusiplauti rankas. Ne, mes to nedarome, nes mūsų visų - tiek Juozo Kėkšto, tiek kitų redakcijos narių nuomone, - Bro­ nio Railos mums daromas komunistinės kultūros propagandos priekaištas yraabsoliučiai absurdiškas. Mūsų (kitų redakcijos narių) nuomonės ski­ riasi nuoJuozo Kėkšto nuomonės tikdėl Eluard'onekrologepateiktos šio poeto kovos interpretacijos. Paul Eluard, be sąlygų nusilenkdamas komu­ nistų partijos generalinei linijai su visomis su šiuofaktu susijusiomis implikcijomis, mūsų akyse prarado laisvo kovotojo už žmogaus teises vardą. O toks kovotojas jis buvo. Ir dar blogiau: jisai tąkovą išdavė, nes nuėjo su tais, kurie iš principo neigia žmogaus teisę pasirinkti sau kelius, pasi­ darydamas vienu uoliausių komunistinio univers concentrationnaire statytojų. Bet tatai nepaliečia jo poetinės kūrybos estetinės vertės ir jokiu būdu nemažina jo, kaip poeto, reikšmės. Nutylėjimas ar reikala­ vimas nutylėti jį kaip poetą, mūsų nuomone, būtų viešas sovietinio teroro metodų intelektualinėjekūrybojepripažinimas, teroro, kurio neišvengia nei gyvieji, nei mirusieji. Ne mūsų uždavinys teisti ir pasmerkti šį mirusį poetą. Akmenis tegu meta kiti - nekaltieji, t.y. kaltintojai. Jų tobulu­ mo laipsnio mes vis tiek niekuomet nepasieksime. Dėl Aragono eilė­ raščio, kuris, Railos nuomone, išrautinas iš šaknų ir mestinas į ugnį vien dėl to, kad jis yra Aragono, mes jau atsakėme anksčiau, nuro­ dydami į mūsų aiškiai pabrėžtą distinkciją tarp poezijos ir jos kūrėjo 2 7 .-8 9 4

399

pasaulėžiūros bei politinių įsitikinimų. Taip pat mes dar norėtume pabrėžti, kad mūsų kelias nėrapolitinės bei pasaulėžiūrinėsdiskriminacijos kelias. Ne literatūros žurnalo uždavinys eiti vėjarodžio gaidžio pa­ reigas ant Propagandos rūmų stogo. Mes nenorime eiti su tais, kurie išskutinėja pavardes iš enciklopedijų ir gyvus padaro mirusiais. Sun­ ku taippat būtų mums atsisakyti minties laisvėsprincipo, kurisyra integrali mūsų vakarietiškos laisvės irkultūros sampratos dalis. Iržodį „kaltinimas", kalbant apiekienonorspasaulėžiūrąarpolitinius įsitikinimus, mums lygiai taippat sunku ištarti kaip„ištrėmimas", „kalėjimas", „Sibiras" etc., nes tas žodis yra antievangeliškas ir antihumaniškas. Politika turbūt (deja!) am­ žina, bet politikų pažiūros keičiasi labai dažnai. Vakardienos priešas tampa šios dienos draugu. Vakar buvo sušaudyti Gumiliovas ir Lorca, o rytoj to paties likimo gali susilaukti Franęois Mauriac ir Gottfried Benn. Politika, kurios veikimo bazę sudaro interesas, ne tiesa, yra idealus peloton d'execution: veikia šaltai ir rankos niekuomet nedreba. Kiekviena politika instinktyviai stato kalėjimą kieno nors laisvei ir kultūrai. Iš didelio įsibėgėjimo, o kartais negalėdami užmiršti patirtų kan­ čių, mes sudegintume bibliotekas su Gorkio, Nerudos ir Eluard'o knygomis, sudegintume muziejus su Pablo Picasso paveikslais, su­ griautume Vence Šv. Dominiko seserų koplyčią, dekoruotą Henri Matisse'o, bet tuo pasaulio neišvaduotume iš komunizmo grėsmės ir priespaudos. Neapykanta niekas, nieko ir niekuomet neišvadavo. Ir mūsų laisvės praradimo istorinės šaknys, be abejo, glūdi ne tole­ rancijoje, bet visuotinėje laisvo apsisprendimo teisės bei minties lais­ vės paneigimo kitamtragedijoje. Mes esame ir patriotai (nors ir „ma­ žesni" už kitus), ir kovojame (nors ir „mažiau" negu kiti) už savo tautą, tik propagandinių tezių bei metodų nenorime iškelti į principų aukš­ tumas. Toks maždaug būtų Literatūros lanktį atsakymas Broniui Railai. Panašia prasme stengėsi kaltinti mus ir savaitraštis Darbininkas. Jis, ne per seniausiai pats įsidėjęs Salomėjos Nėries eilėraštį (ko mes nelaikome kriminalu), tik kita pavarde, vadinasi, gudriau už mus, remdamasis to paties Bronio Railos aukščiau aptartomis mintimis, klausia, ką mananti šiuo klausimu Literatūros lankų redakcija. Darbi­ ninkui mes norėtume taip pat iškelti porą klausimų. Kodėl jis kal­ tina mus, o pamiršta savo kolegą Draugą, neseniai taip pat įsidėjusį komunisto autoriaus eilėraštį? Kodėl jis pats spausdino Salomėjos Nėries eilėraštį, kai Bronys Raila, kurio autoritetu remdamasis Dar­ bininkas kaltina Literatūros lankus, mano, jog komunistų, savų ar sve­ timų, kūrybos spausdinimas yra neleistinas. Todėl mums ir keista, 400

kai Darbininkas, reikalaudamas iš mūsų pasiaiškinimo, užmiršta, jog minėtą Salomėjos Nėries eilėraštį jis įsidėjo daug anksčiau už mus ir pasiaiškinti turėtų pirmas. Bet krislą savo artimo akyje daug lengviau pastebėti negu savojoje. II Kometos ir seniai visuomet buvo gerbiami dėl tų pačių priežasčių: ilgų barzdų ir pretenzijų atspėti įvykius. Jonathan Swift

Visi aukščiau minėti puolimai nelietė Literatūros lankų kaip litera­ tūros žurnalo specifine prasme. Šiuo požiūriu koncentruočiausio puolimo ėmėsi dienraštis Draugas, pirmam kovos sąlyčiui išleisda­ mas savo bendradarbį Aloyzą Baroną, kuris, kaip nepalankiai Litera­ tūros lankuose recenzuotas autorius, plūdosi nepaprastu uolumu. Po „indėnų kovos riksmo" pasirodė pagrindinės jėgos - poetas Jonas Aistis, tikras šio kryžiaus žygio Gotfridas Bujonietis. Nors Jonas Aistis ir vartosi ant polemikos trapecijų kaip įmanydamas, nors jis ir naudojasi tokio pobūdžio dvikovose draudžiamais ginklais, retkarčiais juos iš po tunikos ištraukdamas ir vėl tuojau paslėpdamas, polemikos tonas, lyginant su Aloyzo Barono isteriką, yra kultūringesnis, nors pati polemika taip pat kupina demagogijos, šia prasme, be abejo, lemiamos reikšmės bus turėjęs skirtingas abiejų polemistų intelektualinės kultūros lygis. Tačiau pati Jono Aisčio replika mums tam tikrais savo aspektais yra graudi ir primena, jo paties žodžiais tariant, „kažkokio čempiono, išmušto iš ringo" žodį, jau be elegan­ tiško mosto, tik su pagieža ir kartumu. Ir mums šiandien graudu, kad, nežiūrint visos jam, kaip poetui, jaučiamos reverencijos, reikia tatai pasakyti. Pirmasis Jono Aisčio rūpestis - paneigti, kadžemininkai sudaroatski­ rą naujausios lietuvių poezijos generaciją. Polemizuodamas su redak­ cijos nariu Juozu Girnium, jis, nesigailėdamas ironijos, nevengdamas insinuacijų („Lankininkai labai nėra abejingi savo garbe"), nuolat maišydamas Žemės antologijos dalyvius su Literatūros lankų bendra­ darbiais apskritai, stengiasi pagrįsti savo teigimus. Tačiau, nežiūrint visos žodinės akrobatikos, iš kiekvieno sakinio kyšo paslėpta mintis, kad jo karta yra paskutinė reikšminga karta, ir rūpestis neprarasti šios pozicijos. Po jo kartos nieko nebesą ir negalį būti. Tai yra natūralus

m

reiškinys ir pačios gamtos žmoguje įdiegtas savisaugos jausmas. Kovos už būvį fenomenas. Visi nueinantieji taip pasitinka ateinan­ čiuosius. Be abejo, ir Maironis, ir Jakštas, ir Vydūnas mirė manydami, kad jie buvo paskutinė senovės milžinų karta, kurios misija buvo kalbėti amžiams ir už amžius. Ir užtat mes nekaltiname Jono Aisčio, kaip nekaltiname žmogaus už mėlynas akis arba juodus plaukus. Naujos kartos, ateisiančios ir galbūt pakeisiančios kartos baimė yra vienas įdomiausių istorinio vyksmo reiškinių. Senos katės nekenčia paliktų auginti kačiukų ir pjauna juos kiek galėdamos. Seni me­ džiokliniai šunys, pamatę savo tarpe jaunus, įtempia visas jėgas, išsitiesia, lenkia jaunus savo konkurentus ir krinta plyšusiais smil­ kiniais, su katastrofos vaizdu akyse. Jonas Aistis, kaip ir visi senesnės kartos arba per anksti susenę žmonės, grasina laiku iškėlęs rankoje šiurpų smėlio laikrodį, ma­ nydamas, kad jam pačiam ir jo kartai laikas sustojo ir jau nebe­ pavojingas. Kažin ar tik ir jis pats ne per anksti pasiruošė sau vietą literatūros istorijos laktose ir laurų vainikui pritaikytą profilį? Tenepamiršta Jonas Aistis, kuo jis save belaikytų, kad ir jam, kaip ir lankininkams ar žemininkams, tebegresia laiko teismas, negailes­ tingai nulaipinantis nuo pjedestalo ir sutrukdantis miegą, nors mes ir prašytume laiko, kiek tai susiję su Jonu Aisčiu, jo netrukdyti, nes jis savo uždavinį atliko. Tačiau kiekvienu atveju jo, palyginti jauno žmogaus, lūpose šimtamečio patriarcho, nugalėjusio istoriją, žodžiai ir poza mums yra tragiškai juokingi: vaidila su pašukine barzda ir kanklėmis ant kelių! Užtikriname Joną Aistį: lankininkai nesiveržia į istoriją, ją palikdami jam pačiam ir jo kartai ir pasitenkindami literatūrine kasdienybe. Kaip jau užsiminėme, Jonas Aistis dar kaltina mus nekuklumu bei neabejingumu garbei, nors visiškai neseniai, juodu ant balto, stebėte stebėjosi, kodėl mūsų jaunesnieji rašytojai esą tokie kuklūs, nedrąsūs etc. Mes iš savo pusės irgi galėtume pastebėti, kad pats Jonas Aistis kuklumu niekuomet nepasižymėjo; nei savo „šklovskinės" publicis­ tikos periodu, nei dabar. Tas didžiulis Senojo Testamento rąstas yra ne mūsų, bet jopaties akyje. Savo rašomos knygos Apie laiką iržmones spaudoje skelbtuose fragmentuose apie save ir savo kartą Jonas Aistis kalbasu iki šiol lietuviškojepraktikoje nepralenktu nekuklumu. Tuose frag­ mentuose nėra nei laiko, nei žmonių, tik vienas autorius, rūpestingai ruošiantis medžiagą savo būsimiems biografams, pasakodamas įvai­ riausias smulkmenas (kaip žinome, ir smulkmenos apie didelius 402

žmones yra nepaprastai vertingos), - kur ką valgė, ką gėrė, kaip mie­ gojo, ką kalbėjo eidamas namo, kaip rašė eilėraščius, kiek jų litera­ tūros nesuprantanti tarnaitė sunaikino - ir save patį identifikuoja su pačia Poezija. Jam visa tai - didinga epopėja, o mums - tik gana įkyrios smulkmenos. Apie save jis ten kalba taip, lyg jis būtų miręs prieš šimtą metų ir būtų jau grynai istorinis faktas. Ta proga prisi­ mintina, kad tarp žemininkų bei lankininkų ir Jono Aisčio tėra 12-15 metų skirtumas, amžiaus vidurkį imant kaip pagrindą. Vadinasi, ir jis nėra Shakespeare'o amžininkas. Ir jeigu kuris iš jų po dvylikos metų parašytų apie save, tvirtindamas, kad jo karta buvusi milžinų karta, kad jo laikai buvę epopėjiniai laikai, vėl susilauktų Jono Aisčio rūstybės, nes jis ir tada būtų 12metų senesnis. Tiesą sakant, nestebina mūsų labai minėtas „paminklo statymas" sau pačiam - yra ir dar nekuklesnių pavyzdžių, ypač Vakaruose, - bet mus stebina faktas, kad Jonas Aistis iš principo laiko nekukliu bet kokį kitų reiškimąsi litera­ tūroje,rjei tie kiti nėrajo kartos žmonės. Jonas Aistis vienoje vietoje rūsčiai barasi, kam Juozas Girnius savo nuožiūra parceliuojąs literatūrines kartas. Galima nesutikti su Girniaus skirstymu kaip ir su bet kieno kito, net ir paties Aisčio, tik mums neaišku, kodėl būtent Girnius turėtų skirstyti kieno nors kito nuožiūra. Girnius pakankamai ryškiai pabrėžė kiekvieno skirstymo reliatyvumą ir įvairavimo galimybę, savojo skirstymo taip pat nelai­ kydamas absoliučiu. Taigi, galima nesutikti, bet nėra ko piktintis. Ir todėl mes Jono Aisčio pasipiktinimo priežastimi tegalime laikyti faktą, kad jis buvo Juozo Girniaus taip, o ne kitaip įklasifkuotas. Kaip matome, Jono Aisčio neapykantos šaknys žemininkams ir lanki­ ninkams didele dalimi yra biologinės bei istorinės. Savo pagrindinę tezę, tiesa, užmaskuotą, kuri yra ne kas kita kaip neigimas teisės ir galimy­ bės vėlesniajai kartai prilygti prieš tai buvusiai ir eventualiai ją pakeisti, Jonas Aistis gina instinktyviai. Kažin kodėl jis iš principo ir iš anksto pasmerkia mus mirčiai, priešpriešindamas mums savąjį spindėjimą, kuris, jo kuklia nuomone, esąs amžinybės spindėjimas. * * *

Antrasis Jono Aisčio rūpestis - sunaikinti Literatūros lankus, įrodant jų nereikalingumą ir net kenksmingumą mūsų literatūrai. Tatai jis atlieka vertindamas Literatūros lankuosespausdinamą grožinę kūrybą ir kriti­ ką. Jo pateiktas Literatūros lankų medžiagos vertinimas, deja, visiškai 403

neįdomus, nes nerimtas, anekdotinis; nes remiasi tuščiais posakiais, nepagrįstas jokiais rimtesniais argumentais, jonas Aistis operuoja kategoriškomis išvadomis, kaip „silpnas", „visai pakenčiamas" etc., pasūdytomis ironija bei aprioriniu nusistatymu prieš. Kritikai to nepakanka. Jo simplicizmą gerai iliustruoja kad ir šis pavyzdys. Neigdamas žurnalo literatūros kritiką, jis nė nebando sugriauti jos argumentų, bet naiviai kelia teisės kritikuoti klausimą. Literatūros lankai neturį teisės kritikuoti, nes juose dedama kūryba esanti silpna. Šitaip klausimą formuluojant, neįmanoma rimtai ginčytis. Žurnalo ir jo kritikos plotmę perkėlę į individualinę plotmę gautume naują tezę, tvirtinančią, kad pats kritikas būtinai turėtų būti didesnis už kritikuojamąjį ir kaip rašytojas. Vadinasi, Arnold turėjo būti didesnis už Shelley ir Keatsą, Belinskis ir Černyševskis turėjo būti didesni už Puškiną ir Gogolį, o Sainte-Beuve - už Balzacą. Taip samprotaujant, pavyzdžiui, mes galėtume tvirtinti, kad Jonas Aistis neturi teisės kalbėti apie Literatūros lankų poeziją, nes jo paskutinieji eilėraščiai, mūsų nuomone, toli gražu neprilygsta Literatūros lankuose spausdi­ namai Henriko Radausko poezijai. Kalbėdamas apie Literatūros lanktį kūrybą, jis į viską žiūri iš aukš­ to. Net Henriko Radausko eilėraščius, kuriuos jis laiko gražiais ir tik paskui, straipsnio pabaigoje, sukiša į bendrą silpnos kūrybos maišą, vadina kažkodėl „smulkiais dalykėliais", lyg šis poetas iki šiol būtų rašęs Iliados ar Eneidos apimties poemas. Apskritai imant, jo straips­ nis Drauge yra tipingas anekdotinės kritikos pavyzdys, kur estetiniai principai išreiškiami kiekvienam žinomais aforizmais. Vienur kitur jis vertina nesąžiningai. Kalbėdamas apie Staniškio „Vaikystę" Jonas Aistis tvirtina, kad ten nesą veiksmo, o juk tai tėra nedidelis plates­ nio veikalo fragmentas, vadinasi, jis fragmentą lygina su užbaigtu veikalu. Kitur jis, nors ir labai maskuotai, mėgina pasėti „drakono dantį", štai, pavyzdžiui, Jono Meko novelę lygina su Aloyzo Barono panašiais dalykais ir, aišku, pirmojo nenaudai, be abejo, žinodamas, kad pirmajame Literatūros lankų numeryje Mekas buvo nepalankiai atsiliepęs apie Barono prozą. Polemizuodamas su Juozu Girnium Jonas Aistis rašo: „Poezijos gerumas, manding, nepriklauso nuo to, iš ko ji padaryta, bet - kaip ji padaryta. Geram autentiškam talentui visokio pobūdžio poezija yra lengva." Dėl pirmojo sakinio ginčytis neverta dėl to, kad tai yra tvirtinimas, jog malkos yra medinės, ir dėl to, kad pačiuose Litera­ tūros lankuose keliais atvejais tatai tvirtinama. O dėl antrojo citatos 404

sakinio mes esame visiškai priešingos nuomonės. Netiesa, kad kiek­ viena tematika kiekvienam tikram talentui yra lygiai lengva. Tatai galima lengvai įrodyti remiantis ne tik literatūros istorijos, bet ir literatūrinės kasdienybės faktais. Tą liudija ir paties Jono Aisčio pa­ skutinių penkiolikos metų poezija. Jis, būdamas tikrai autentiškas talentas, pakeitęs savo poezijos tematiką, nutolęs nuo savęs ir, vietoje intymių giesmių ėmęs rašyti patriotines, tos naujos tematikos buvo nugalėtas. Arba, anekdotiniu stilium kalbant, pasirodė, kad apie karalaites, saulėleidžius, rudenį ir šunį galima rašyti gerai ir lengvai, o apie tėvynę - sunkiai ir blogai. Jonas Aistis teigia, kad jis nerašąs tulžim. O vis dėlto! Jis rašo tulžim, tik to nejaučia, arba nori, kad kiti jo tulžį laikytu vynu, ir rašo, kaip jau sakėme, išsilaikymo instinkto diktuojamas. Jamnepa­ tinka net ir tas faktas, jog kažkas apie Literatūros lankus rašė su džiaugsmu. Dėl to jis puola Antaną Škėmą, kanadinėje Nepriklauso­ moje Lietuvoje parašiusį keletą komplimentų mūsų žurnalui. Škėmai Jonas Aistis be galo žiaurus. Jis rašo: „Nėra ko stebėtis A. Škėmos ditirambais, juk jo kūriniu buvo pradėti lankai." (Ir čia pat, skliaus­ teliuose, nutraukiant nebaigtą mintį, norisi atkreipti dėmesį į dar vieną pernelyg jau naivią Jono Aisčio kovos su Literatūros lankais priemonę: paskutinėse savo straipsnio pastraipose žurnalo pavadi­ nimą jis rašo mažąja raide!). Mintį tęsiam: sekant Jono Aisčio pavyz­ džiu būtų galima nesivaržant teigti, kad jo Drauge spausdintoji diatriba „Lankininkai" yra klasiškas oratio pro domo sua pavyzdys ar net kerštas Literatūros lankams už tai, kad juose buvo Jono Meko nepa­ lankiai įvertintas jo poezijos rinkinys Sesuo buitis ir dar keliais kitais atvejais buvo kritikuojamos jo mintys. Norint kalbėti tokiu olimpietišku tonu, reikėtų pačiam pasikelti nuo žemės, atsisakyti pagiežos ir į viską žvelgti apolonišku nesuinteresuotojo žvilgsniu. 1953

PATRIOTIZMAS

IR P O E Z I J A

Pirmajame Literatūros lankų numeryje paskelbtame „Redakcijos žo­ dyje" buvo trumpai suformuluoti žurnalo patriotinės laikysenos principai šiais žodžiais: Būdami ištikimi savo tautai, Literatūros lankai nesistengs garsiai dekla­ muoti patriotinių jausmų, bijodami tuščiažodžiavimo ir manydami, kad pozityvi kūryba tautos išlaikymui yra reikšmingesnis dalykas negu žodi­ nis patriotizmas. Tačiau šių mūsų žodžių nepakako kai kuriems superpatriotams ir netrukus pasigirdo balsų, kaltinančių patriotizmo stoka. Tatai ir verčia mus dar kartą šiuo klausimu pasisakyti. Aišku, labai nejauku aiškintis tokiais patetiškais klausimais, tei­ sintis, kodėl savo „Žodyje" redakcija kalbėjo paprastais ir kasdie­ niškais žodžiais, be iškilmių maršo akompanimento, be kraujo, be priesaikų, be kovos ir paskutinio kraujo lašo ir iki paskutinės gim­ tosios žemės pėdos: nejauku atlikti šią viešą išpažintį ir iš naujo pakartoti savo gimtą ir begalo intymią ištikimybę tautai. Mūsų gimi­ mo lietuviais, rašymo lietuviškai, savo asmeninio ir kūrybinio liki­ mo besąlyginio siejimo su savo tauta nepakako. Didesni už mus patriotai reikalauja viešoje aikštėje sudėti aukas patriotizmo die­ vams. Uoliausių šios viešos procedūros įvykdymo reikalautojų būrio priešakyje vėl žygiavo Bronys Raila, Dirvos savaitraščio 1953 metų rugpjūčio 27 dienos numeryje paskelbdamas straipsnį „Atidarykime langines!", kuriame jis aiškino, kad lankininkų kūryba esanti per mažai patriotiška, negausi patriotinių žodžių, o patys lankininkai esą per daug pasyvūs ir nieko neduodą savo tautai bei jos išsilais­ vinimo kovai. Iš tolesnio priekaištų formulavimo paaiškėjo, kad reikalaujamoji duoklė tautai turėtų būti ne kas kita, kaip viešas ir garsus patriotizmo deklaravimas bei kitos patriotinio ekshibicioniz­ mo formos. Sunku čia gintis. Ir dėl dviejų priežasčių: dėl to, kad Railos tiesa yra kartu ir minios tiesa - tai viena, ir dėl to, kad šiuo 406

atveju tai, ką Raila laiko nusikaltimu, lankininkai laiko dorybe. Nuo­ latinį patriotizmo deklaravimą lankininkai tikrai laiko tuščiažodžia­ vimu, nes deklamuoti ir žadėti mirti už tėvynę - lengva, o mirti ir kovoti - sunku. Toks deklamavimas visuomet slepia savyje ir melo grūdus. Nė vienas poetas nėra toks tikras ir didelis patriotas, kad jo poetinės priesaikos tautai, tikroviškai vertinant, nevirstų melu. Po­ etinių pažadų davimo ir nepajėgimo ištesėti momentu visuomet ir viską išsprendžia vadinamasis „žmogiškos silpnybės" argumentas. Toks sprendimas mums atrodė per daug melodramatiškas. Tad ar ne sąžiningiau būtų laikytis „muitininkiškai" ir tarnauti savo tautai natūraliu būdu, be patetikos ir triukšmo, taip, kaip medis tarnauja gamtovaizdžiui savo šlamėjimu ir žalumu? Taip pat kažin ar nebūtų juokinga, jei visi lankininkai staiga pasi­ darytų „aktyvūs" patriotai, kaip reikalauja Bronys Raila, ir staiga išnirtų politinių kovų arenoje, kurioje tik vanduo ir purvas, bet ne kraujas ir smiltys, kur le savetier et lefinancier kovoja dėl tautos išsi­ laisvinimo ir dėl savo asmeninės pozicijos, kur viskas pavojingai svyruoja tarp idealizmo ir profitizmo, kur mūsų aukščiau minėtas „žmogiškos silpnybės" argumentas per dažnai dalyvauja sprendžia­ muoju balsu. Bronys Raila, kaip aktyvus tų kovų dalyvis, be abejo, tatai laiko aukščiausiu patriotizmo įrodymu ir absoliučiu „pilnažodžiavimu", kaip jis sako, bet mums tatai dažnai yra tik absurdiškas tuščiažodžiavimas. Vienoje savo to paties straipsnio vietoje Bronys Raila prisipažįsta, kad jis, jeigu reikėtų rinktis, pasirinktų Jono Aisčio ir Bernardo Brazdžionio patriotizmo formą ir liniją. Mūsų nuomone, kitaip ir negalėtų būti, nes Railos ir minėtų mūsų poetų literatūros ir patrio­ tizmo santykio koncepcijos yra tos pačios, paremtos ta pačia „totali­ nės mobilizacijos" idėja. Mums ši idėja atrodo pavojinga tuo, kad, ją realizuojant, galima esmingai susilpninti kultūrines pozicijas, gerus poetus paverčiant blogais kareiviais arba gerus kareivius blo­ gais poetais. Paskutinis pavojus yra didesnis, nes žodžiais, t.y. po­ ezija, kovoti vis dėlto lengviau negu realiais ginklais. Railos pasirinkimu pabrėžta lankininkų ir aukščiau minėtų dviejų poetų tezių kontroversija patriotinės poeto laikysenos klausimu kel­ tina grynai literatūrinių problemų plotmėje, nes ji neliečia oponentų santykio su tauta apskritai. Pirmiausia tatai liečia teorinį ir praktinį literatūrinės kūrybos ir patriotizmo santykį. Kitaip sakant, skirtu­ mai išryškėja teoriškai arba konkrečiais kūrybos faktais atsakant į 407

klausimą, kas yra patriotizmas literatūroje. Brazdžioniškoji-aistiškoji tezė telpa jau užsimintos „totalinės mobilizacijos" rėmuose ir skelbia akcentuoto, šaukiančio, propagandiškai publicistinio patriotizmo poezijoje reikalavimą, specialius poezijos, kaip estetinės kūrybos, uždavinius nustumdama į antrąjį planą, o lankininkai pabrėžia pačios kūrybos lygio patriotinę reikšmę, pagrindiniu uždaviniu lai­ kydami kiekvieno, taigi ir patriotinio, motyvo integravimą į meninę formą, o ne patį to ar kito motyvo pasirinkimo faktą. Iš principo lankininkai nepasisako prieš patriotinę tematiką, nes tai būtų pa­ stanga siaurinti kūrybinę laisvę, kaip ji siaurinama norint šią te­ matiką ko ne prievarta primesti. Lankininkai griežtai pasisako tik prieš eiliuotos publicistikos ir prieš patriotinės pseudopoezijos infliaciją, šiandieninė lietuvių patriotinė poezija, mūsų nuomone, pasiekė žemiausią savo nuosmukio tašką, nes jos šaknys, nebesiekdamos žemės, džiūsta retorikos smiltyse ir jos vaisiai krinta be laiko, tos pačios retorikos maisto dar gemale užnuodyti. Mūsų poetai, rodos, bus pamiršę, kad bet kokia tematiškai determinuota tiesa poezijoje pirmiausia turi tapti estetine tiesa. Poezija, be abejo, gali būti ir pritaikoma bet kuriems tikslams. Tačiau pritaikymo ar nepritaikymo galimybė neturi varžyti poeto kūrybinio proceso metu. Pritaikymas yra išimtinai skaitytojo, stovinčio prieš išbaigtą este­ tinės kūrybos faktą, reikalas. Tad dar kartą pabrėžiame, kad šiandieninė specialiai patriotinė lietuvių poezija pasiekė mirties tašką, nugrimzdama retorikos ir apnešiotų šūkių jūroje. Reikėtų ieškoti kelių jos renesansui. Mes nedrįstame čia siūlyti jokių receptų, nes tokie receptai visuomet yra rizikingas dalykas. Tik šiaip sau norėtųsi pastebėti: ar nereikėtų nusimesti iškilmingas pranašų bei herojų uniformas ir pamėginti prakalbėti kukliau ir paprasčiau - be griausmingų šūkių, be salioninio herojizmo, prisimenant savo klaidas ir tūkstantį kartų neat­ liktas pareigas savo tautai? Ar nereikėtų liudyti tik paprasto žmo­ gaus, ne herojaus, ryšį su savo kraštu, nes herojaus ryšys nutrauktas daugeliui jau prieš dešimtį metų išaušusią fatališką išvykimo dieną? Iš to, kas aukščiau pasakyta, turėtų būti aišku, kodėl lankininkai vengia žodinės patriotikos ir šventykloje laikosi muitininkiškai. Lan­ kininkai aukščiausiu poeto patriotizmo liudijimu laiko kūrybinį gyvastingumą ir savosios kūrybos siejimą tik su savo tauta. Ta pro­ ga suinteresuotiems norime pastebėti, kad mes esame ne Anglijos, ne Brazilijos, ne Švedijos, ne Australijos etc. lietuviai, bet lietuviai 408

pilkiausia ir paprasčiausia šio žodžio prasme, nelaikydami to jokiu nuopelnu, be jokio ryšio su dabartine padėtim, ir savo likimą siejame ne su emigracijos likimu, bet su Lietuva, kaip integralia mūsų pačių pras­ mės ir likimo dalim. Esmine tautiškumo žyme lankininkai laiko kalbą, nes joje sukaup­ ti beveik visi tautinės kultūros duomenys ir galimybės. Savo kalbos išlaikymas ir savo kūrybos ja realizavimas mums yra vienas aukš­ čiausių patriotinių uždavinių, kaip Vakarų kultūros pasisavinimas ir išgyvenimas yra vienas svarbiausių kultūrinių uždavinių. Jeigu Juozas Girnius rašo apie Heideggerio filosofiją lietuviškai, tai jis kalba lietuviams, liudydamas savo besąlyginę tautinę priklauso­ mybę ir kartu savo kultūros visuotinumą. Jeigu Henrikas Radauskas dainuoja Bacho fleitą, giedančią apie mirtį, o Kazys Bradūnas plūgus, gulinčius patvorio žolėj, ir grįžimą iš ilgos ir tolimos kelio­ nės lietuviškai, tai jie liudija tuos pačius momentus. Jeigu Henrikas Nagys ir Juozas Kėkštas dainuoja epochos rūpesčius, o Julius Kau­ pas ir Algirdas Landsbergis nagrinėja šių dienų žmogaus psicho­ logiją lietuviškai, tai jie taip pat liudija ir savo kultūros visuotinį pobūdį, ir savo pačių likimo siejimą su tautos likimu. Tačiau jeigu Ignas Šeinius, kuris lankininkų pastangas vadina kova su vėjo ma­ lūnais, dainuoja švediškai, tai jis dainuoja švedams, kaip Jurgis Balt­ rušaitis savo laiku dainavo rusams, ir liudija savo kultūros interna­ cionalinį momentą, bet nebeliudija besąlyginio ryšio su savo tauta. Juk ir Maironio poezijoje reikšmingiausias patriotinis faktas yra ne šūkiai, bet ėmimasis poezijos lietuvių kalba, kai beveik niekas ja nebetikėjo>jos išvedimas iš „penketo nakties be aušros amžių" į visuoti­ nės kultūros areną ir tos poezijos estetinė vertė. Tragiškiausiu lietuvių kultūros istorijos momentu laikome užsida­ rymą, kultūros siekimo sutapatinimą su dezertyravimu ir pačios kultūros sąvokos identifikavimą su svetimumo sąvoka. Šios tra­ dicijos adeptai ir šiandien Vakarų kultūron integravimosi pastangas laiko savotiška diversija ir neištikimybe savo tautai. Daug kas ir lankininkų pastangas savo kūrybą grįsti visuotinės kultūros laimė­ jimais palaikė neištikimybės savo tautai išraiška (Raila). Mūsų nuo­ mone, tik dezertyravimas iš savo kalbos galėtų reikšti tokią neišti­ kimybę. Pastangos kultūrinėje plotmėje atsistoti lygiomis su kitomis Vakarų Europos tautomis, priešingai, yra kone vienintelis mūsų mažos tautos išlikimo laidas, šių pastangų konkretus realizavimas panaikintų nutautėjimo problemą, kuri šiandien nebeegzistuoja nei 409

danams, nei norvegams, nei olandams. Be abejo, šitas mūsų aukš­ čiau minėtas reiškinys istorijos eigoje daug kartų buvo kai kuriais savo aspektais prasmingas momento akimis žiūrint, bet užtat niekuo­ met nepasiteisino istorinėje perspektyvoje. Kultūriniais laimėjimais bei pasislinkimu į Vakarus prasidėjo ir mūsų tikrasis tautinis atgi­ mimas. Maironis, kuris yra šio tautinio atgimimo kertinis akmuo, buvo pirmas lietuvių poetas, kuris plačiai ir teisingai suprato savo kultūrinę bei tautinę misiją. Taip pat jis yra pirmas lietuvių poetas, atsistojęs nebe ant liaudies kūrybos pagrindų. Maironis ėmė iš visur: iš rusų, iš lenkų, iš prancūzų, nebijodamas prarasti savo lietuviš­ kumo, nebijodamas tuo kitus nutautinti bei pabrėždamas kultūros visuotinumą. Jis čia, sąmoningai ar instinktyviai, sekė renesanso bei humanizmo epochos didžiųjų menininkų pavyzdžiu, kurie, „sveti­ mos" helenistinės kultūros pamoką gerai suprasdami ir išnaudo­ dami, sukūrė nepraeinamos vertės kūrinių, neprarasdami savo na­ cionalinių dorybių. Maironio kūrybos kultūriniai elementai, epochos akimis žiūrint, o tam tikra prasme ir šiandien, yra visuotiniausi visoje mūsų literatūros istorijoje. Gal tik Donelaitis šia prasme ly­ gintinas su Maironiu. Ir Maironio kalba, lyginant, sakysim, su šian­ dieninio Aisčio, turėjo daug silpnesnį lietuviškumo akcentą, dažnai tebūdama tarptautinės poezijos žargono vertimas. Ir vis dėlto Mai­ ronis yra neginčijamai tautinis poetas, daug neginčijamiau negu bet kuris šiandieninis pretendentas, nežiūrint tiražinės statistikos, pa­ vardės rašymo maironiškai, t.y. be vardo, bei dažno panaudojimo viešiems parengimams argumentų. Maironis tautinis lietuvių poetas yra ypač savo poezijos visuotinumu, kaip Dante yra italų tautinis poetas, nes jis (Maironis) sugebėjo iškilti aukščiau kronikinės kas­ dienybės ir savo tautines aspiracijas išreikšti visuotiniausiai. Tad ir lankininkų opozicija patriotinės pseudopoezijos reiškiniams, prieš­ pastatant poezijos lygio patriotinę reikšmę, turi tokią pačią prasmę, kokią turėjo pasyvi Maironio opozicija aušrininkų praktikuotam mokslo „supatriotinimui" iškreipimo ir esminių uždavinių bei tikslų paaukojimo kaina. Lankininkų patriotinio tuščiažodžiavimo baimės istorinės šaknys glūdi dar ir toje atmosferoje, kurioje jie išaugo. Dauguma mūsų dvi­ dešimties metų ribą peržengė tada, kai patriotizmo piktnaudojimas buvo pasiekęs kulminacinį tašką, kai patriotizmas buvo tapęs pro­ fesija, kai buvo sakoma, kad tauta galinti būti „rami", ir kai už bet kokį abejojimą šio tvirtinimo teisingumu buvo sodinama kalėjiman. 410

Mes, tebebūdami mokyklos suole, aukojome centus ginklams, kurie vėliau buvo panaudoti Rainiuose ir Pravieniškėse, patetiškai kal­ bant, prieš mus pačius. Mes čia nieko nenorime kaltinti. Gal tai buvo istorinė būtinybė. Dar daugiau, tos kaltės dalį mes prisiimame ir sau patiems, kaip gimtą nuodėmę, bet mes negalėjome nepadaryti iš­ vadų. Beprasmiu taip pat laikome nuolatinį kartojimą, kad mes esame lietuviai. Mes tatai puikiai žinome. Mes negalime būti ne lietuviai, kaip negalime būti, pavyzdžiui, medžiai arba gyvuliai. Tiems, kurie nežino arba spėjo užmiršti, arba užmirš, nėra jokios prasmės kalbėti. Ne jais remsis tauta ir ne juose išliks, ir ne jais atliks savo istorinę ir likiminę misiją. Tie, kurie šiandien meldžiasi dviejų patriotizmų dievų šventyklose, mums tėra žmogiškos neištikimybės simboliai ir pavyzdžiai. Literatūros lankų oponentas Bronys Raila norėtų, kad mūsų kūryba būtų tiesioginis atsakymas „į bolševizmo iššūkį", kitaip sakant, rei­ kalauja nusileisti į esmingai propagandinės literatūros plotmę, arba, dar kitaip sakant, pripažinti sovietinės literatūros sistemą, kurioje pagrindinis literatūros uždavinys yra propagandiškai atsakyti į „iš­ šūkius". Lankininkų atsakymas yra daug esmingesnis už bet kokius propagandinius atsakymus, nes jie teigia tautos, individo ir kūrybos laisvės primatą. 1954

411

EMI GRACI JA IR KRITIKA

Dauguma Literatūros lanktį skaitytojų ir kritikų savo atsiliepimuose pastebėjo, kad žurnale iki šiol dominavusi kritika. Vieni tatai paste­ bėjo tik tarp kitko, iš akies, grynai kiekybinės proporcijos prasme. Kiti - ypatingai pabrėždami ir padarydami tam tikras išvadas. Tos išvados savo ruožtu irgi buvo nevienodos. Vieni, dažniausiai gryni literatai, tikroj ar tariamoj žurnalo kritikos persvaroje buvo linkę įžiūrėti literatūrinės kūrybos krizės simptomus; kiti, literatai ir toli­ mesni literatūros žmonės, šį faktą aiškino kaip specifinį emigracijos reiškinį, pačią kritiką laikydami tarpusavio nesugyvenimo iliustracija. Ta proga jie teigė, kad dabartinėmis mūsų sąlygomis esą reikalingi ne kritikai, bet puoselėtojai; ne kritikos straipsniai, bet džiaugsmas kiekvienu „nauju daigu tremties literatūros dirvonuose", visiškai neatsižvelgiant į jo vertę. Tad mes čia ir norime trumpai pasisakyti šiais klausimais. Tiesa, kad mūsų žurnale kritika užėmė palyginti daug vietos. Ir ne atsitiktinai. Naujai pasirodančių knygų aptarimams duota šiek tiek daugiau vietos negu buvo įprasta matyti lietuviškuose literatūros žurnaluose iki šiol norint sudaryti bent reliatyvią atsvarą optimistų ir puoselėtojų kritikai, iškreipiančiai mūsų nūdienės literatūros vaizdą ir gadinančiai publikos skonį. Jeigu kai kurie mūsų aptarimai neišėjo tokie, kokių būtų norėję knygų autoriai, ne mūsų, bet autorių kaltė. Teigimas, kad kritikos straipsnių gausumas esąs krizės simptomas, mūsų nuomone, neturi objektyvaus pagrindo, bet kiekvienu atveju rimtas ir diskutuotinas. Mūsų pozicija šiuo požiūriu būtų tokia: su­ sidomėjimas kritika pirmiausia mums reiškia didesnį susidomėjimą pačia literatūra ir jos struktūriniais elementais bei problemomis; di­ desnį jos amato pažinimą ir formos problemų suaktualinimą; per­ ėjimą iš inertiškos slinkties į sąmoningą etc. Tad, mūsų nuomone, didesnis susidomėjimas kritika yra ne krizės, bet atgimimo simptomas. Antrasis teigimas - kad Literatūros lankų kritika esanti emigran­ tams būdingo nuomonių susiskaldymo ir nesantaikos išraiška - iš 412

esmės yra grynas absurdas ir kaip toks būtų nediskutuotinas, jeigu jis nebūtų būdingas tam tikros ideologijos pasireiškimas. Tos ideo­ logijos pagrindus sudaro populiari, bet, mūsų galva, nepakankamai kritiškai sudaryta tezė apie emigrantinės visuomenės žlugimą dėl įvairiaprasmio susiskaldymo. Mūsų nuomone, ne vien dėl to emig­ racinė visuomenė nyksta. Kaip konkretus pavyzdys šiai tezei pa­ remti visuomet buvo nurodoma rusų emigracija. Politinėje plotmėje ši tezė gal ir turi šiokios tokios racijos, bet nedaug, ypač atsimenant, kad politikai, kur jie bebūtų, vis tiek vaidytųsi; tačiau kultūrinėje plotmėje, kur visas kūrybinis gyvenimas vyksta dialogo forma, kur vienos minties pralaimėjimas prieš kitą nereiškia valdžios prara­ dimo, kur „laimėtojas nieko negauna", ji neturi jokios vertės. Tačiau pastebėtina, kad ši ideologija pas mus jau šiandien turi nemaža šalininkų, pasiryžusių vesti griežtą preventyvinį karą „prieš emig­ racijos reiškinius". Bet jų geri norai turi tą patį trūkumą, kokį turėjo pasakėčios lokys, norėjęs akmeniu užmušti musę ant savo bičiulio kaktos: naikindami blogybes, jie naikina viską, tarytum geriausia priešgaisrinė priemonė būtų viską iš anksto sudeginti. Oir apskritai jų veikloje yra tiek logikos, kiek jos būtų atsigulti į grabą ir laukti mirties, nes vis tiek kada nors teks mirti. Faktiškai jie, prisidengę savo teorijomis, naikina visa tai, kas tebeturi normalaus gyvenimo žymių. Žiūrėdami per padidinamus savo ideologijos akinius, jie visur mato vaidus, nesantaiką etc., bet nemato vieno labai akivaiz­ daus fakto, kad jie patys kaip tik yra pirmi ryškūs žlugimo simptomai ir savo pačių teorijos aukos. Šios ideologijos adeptai buvo ir mūsų kriti­ kos adresu paleistų replikų autoriai. Be kita ko, reikia pabrėžti, kad jie nėra ir mūsų atveju nebuvo vien savo idėjos tarnai. Jų žodžiuose ir veiksmuose dažnai dominuoja ir mūsų atveju dominavo pro domo sua gaida. Jiems dar būdinga ir „vienos kartos" idėja, ir savęs tapa­ tinimas su visa tauta. Dėl to jie savo kartos ir emigracijos likimą laiko ir visos tautos likimu. Jiems žlugus, žlugsianti ir tauta. Tai yra tie mūsų „rašto žmonės", kurie visomis priemonėmis stengiasi įpilietinti „emigracijos sąlygoms pritaikytą" kritiką, neturinčią beveik nieko bendra su kritika normalia šio žodžio prasme, naudingą tik jiems patiems; kurie savo kūryba nebepajėgia pateisinti nešiojamos etiketės ir dažnai silpnus arba vidutiniškus darbus nori prašmugeliuoti kaip gyvybinį visos tautos reikalą; kurie kasdienio gyve­ nimo skurdą absurdiškai painioja su pačia kūryba ir kurie nuolatos ir be galo įkyriai reikalauja, kad tauta, t.y. skaitytojai, juos maitintų 413

ir duotų pastogę; kurie ir savo kūryboje užsiima savo materialinio skurdo propaganda, stengdamiesi sužadinti gailestį; kurie kritiką taip pat norėtų paversti labdaringa institucija; kurie nori apginti sa­ vo realybe virtusį suemigrantėjimą, nepakęsdami normalaus galvo­ jimo ir emigrantiškais pravardžiuodami kitų darbus; kurių menta­ litetas yra šelpiamojo, žmogaus be tautos ir be tėvynės mentalitetas. Mūsų pozicija šios žlugimo ideologijos požiūriu būtų tokia: Mes nesameemigrantai, iškeliavę laimės ir tėvynės ieškoti. Ir viena, ir kita mes turime arba neturime visiems gerai žinoma prasme. Mes tebesamesavo tautoje lygiai tokiu pačiu intensyvumu, kaip bet kuriuo kitu momentu nuo mūsų gimimo dienos iki dabar, tad mums emigracija tėra laikinas „gy­ venimas kitur". Todėl klysta visi tie, kurie minėtas teorijas nori pri­ taikyti mums. Savo reliatyvaus skurdo mes nelaikome nei nuopelnu savo tautai, nei ypatingu heroizmu; tai yra mūsų likimas, kuris galėjo ištikti bet kur ir bet kada. Todėl mums tragedija rašytojo, dirbančio fizinį darbą bevardėje darbininkų masėje, neturi tos taip išpopu­ liarintos prasmės. Jų tragedija mums nė kiek „ne didesnė" arba „ne mažesnė", pavyzdžiui, už ūkininko, tapusio samdiniu, ir telpa žmo­ giškosios sąlygos plotmėje kaip vienas iš misėre humaine liudijimų. Žinodami karčią tiesą, kad skurdas praktikoje žemina žmogų, visą minėtą skurdo reklamą laikome absurdiška, emigrantiška, nenau­ dinga politiškai, neestetiška, kartu su užuojauta atnešančia panieką etc. Taip pat, kad mūsų ir emigracijos eventualus sunykimas jokiu būdu nereikštų visos tautos žlugimo ir kad ne už viską galima rei­ kalauti užmokesčio iš savo tautos. Dėl viso to mes griežtai atsiribo­ jame nuo minėtos žlugimo ideologijos, nė viena prasme nesutikdami pripažinti emigrantinio reliatyvizmo dogmos ir pasilikdami prie normalių galvojimo ir vertinimo normų. Nes suemigrantėjimo išvengs tiktai tie, kurie pasiliks savo tautos bei kultūros interesų orbitoje ir kartu nepraras normalaus gyvenimo sąvokų. 1955

414

POPULI ARUMAS IR POEZI JA

Poezija mūsų dienomis tolydžio vis labiau nyksta iš viešojo gyve­ nimo ir pamažu virsta ekskliuzyvistiniu, siauramelitui tesuprantamu estetinės kūrybos žanru, kurio prasmė ir forma daug kamlygiai taip pat nebeįkandama, kaip dantiraštis arba germanų runos. Kitais žo­ džiais tariant, jos populiarumas stovi absoliutaus nadiro taške. Skai­ tytojas šiandien nebeieško poezijos - ji tam per daug komplikuotas menas, reikalaujantis didelės emocinės ir intelektualinės įtampos. Poezija taip pat nemedžioja skaitytojo, nebepasitikėdama jo propa­ gandinės kultūros nuolatinėmis dozėmis nuvargintais smegenimis ir pasitenkindama savo beteritorinės valstybės saugojimu nuobe atvan­ gos plūstančių populiarizatorių invazijos. Kai kamtas ekskliuzyvizmas bei uždarumas neduoda ramybės ir atrodo tiesiog pražūtingas. Bet argi iš tiesų toks ekskliuzyvizmas ir nepopuliarumas yra pra­ žūtingas pačiai poezijai, t.y. poezijai be jokio specifikuojančio epi­ teto, poezijai apskritai arba poezijai didžiąja raide? Mūsų nuomone, atvirkščiai, populiarumas yra pats pavojingiausias poezijos gundy­ mas, ir pastangos nenusileisti iki dienos aktualijos tono bei šiandien taip populiarios propagandinės digest kultūros lygio yra vienintelis būdas jos vertę ir nepriklausomybę išsaugoti. Poezija, kaip intymi ir netriukšminga kūrybos forma, niekuomet nebuvo per daug popu­ liari ir nesirėmė skaitytojų masėmis. Tačiau tuojau pat ir nė kiek nesiginčydami sutinkame, jog popu­ liarumo mažėjimas yra nepaprastai blogas ženklas tai nūdienės poe­ zijos rūšiai ir tiems poetams, kurių vienintelė poetinės egzistencijos forma bei raison d'etre ligi šiol buvo populiarumas, kurių estetika rėmėsi minios reikalavimais ir kurių pagrindinis uždavinys buvo tarnauti miniai (kurią jie laiko tautos sinonimu) ir maitintis jos aplo­ dismentais: jai (neturinčiai laiko ir nuolatos skubančiai) priminti patriotines pareigas, sudaryti šventadienišką kovos už savo tautą iliuziją, pakartoti tam tikrus šūkius, kuriuos lengva pamiršti, nes pagaliau tai ir yra tiktai šūkiai. 2 8 .- 8 9 4

415

O dabar meskime žvilgsnį į praeitį. Mūsų patriotinė poezija atsi­ rado kartu su pirmaisiais tautinio atgimimo reiškiniais. Ji augo ky­ lant tautinei sąmonei ir savo viršūnę pasiekė Maironio kūryboje, taigi, dar gerokai prieš nepriklausomybės atgavimą. Nepriklauso­ moje Lietuvoje ji gerokai smuko, pasidarė lyg ir nebeaktuali, pra­ rado nepriklausomos estetinės kūrybos charakterį ir tapo pritaiko­ mosios kūrybos rūšim. Nepriklausomybės praradimas ir okupacijų periodas buvo pakankamas akstinas naujam renesansui. Toks pa­ triotinės poezijos renesansas buvo ypač ryškus vokiečių okupacijos laikais: Maironis vėl iškilo į pirmąjį planą, pasirodė naujos jo po­ ezijos laidos, atsirado naujų jo poezijos garbintojų ir sekėjų; žymūs nepriklausomybės periodo poetai ėmėsi patriotinės poezijos, atsi­ stodami vienon greton su Petru Vaičiūnu, kuris ištisus dešimtmečius vilko partinės poezijos baudžiavą; bet šio renesanso laimėjimai buvo visai menki: daug eilėraščių, daug poetų, rašiusių patriotines eiles, bet maža poezijos. Kai kurių poetų paskelbtas šūkis „Atgal į Mai­ ronį!" buvo vykdomas raidiškai, užmirštant, kad laikai yra iš tiesų jau kiti. Dėl to beveik visa šio laikotarpio patriotinė poezija stokoja ne tik autentiškumo bei poetinio intereso, bet taip pat yra daugeliu požiūrių atavistinė. Jos reikšmingumas ar nereikšmingumas tegali būti matuojamas eiliuotai publicistikai taikomais matais. Aišku, būta ir išimčių, bet jos tokios nežymios, jog bendro vaizdo nepakeičia. Prie tokių išimčių būtų galima priskirti niaurius ir pesimistinių nujautimų kupinus Putino eilėraščius, paskelbtus Rūsčių dienų kny­ goje arba periodikoje, bet vargu būtų galima juos laikyti tipingais patriotinės poezijos pavyzdžiais. šiandieninė patriotinė mūsų poezija tebegyvena čia ką tik api­ būdinto laikotarpio dvasia, o kartais ir tematika, - nejautri nei lai­ kui, nei žmogui. Kartas nuo karto spaudoje skaitomi patriotinių frazių ir nuolat kartojamų minčių perkramtymai neduoda jokių vil­ čių ateičiai. Tokia poezija galėtų patenkinti nebent Miglovaros skai­ tytoją. Tatai liudija, kad ji tebesistengia koja kojon žengti su propa­ ganda, tebesirūpina skaitytojo „švietimu", visiškai nesigilindama į gyvybines mūsų tautai problemas, išryškėjusias šiais galbūt tragiš­ kiausiais jos istorijoje laikais, ne propagandinėje, bet apskritai žmo­ giškoje plotmėje. Taigi tikras ir esmingas mūsų patriotinės poezijos renesansas niekuomet dar nebuvo toks aktualus kaip šiandien. Tačiau atgimti įmanoma tik grynai kūrybiškai, patriotinę tematiką iškeliant iki 416

žmogiškai galiojančios idėjos ir autentiškos poezijos lygio. Bet tam reikėtų grįžti į šio straipsnio pradžioje mūsų minėtą beteritorinę poezijos valstybę, atsispirti populiarumo gundymui ir aplodismen­ tus, tokius mielus silpnai žmogaus širdžiai, paaukoti kūrybinei vie­ numai. Populiarumas yra slidus daiktas ir labai panašus į kapitalą kylant nuolatinei infliacijos arba valiutos reformos grėsmei. Bet, pa­ aukojus šį netikrą kapitalą, laukia ir šiokia tokia kompensacija: skai­ tytojas vis tiek kada nors grįš prie anos ekskliuzyvistinės poezijos ir stengsis suvokti jos ženklų prasmę. Jau būtų net beveik banalu kartoti, kad mes, gink Dieve, neturime nieko prieš patriotinę tematiką. Tatai yra savaime aiškus dalykas. Priešingai, mes tenorėtume pasisakyti prieš jos piktnaudotojus, siū­ lydami jiems skaitytis su laiku, vieta ir žmogaus situacija apskritai. Pastangas reabilituoti patriotinę poeziją kūrybinių šio žanro ga­ limybių ir priemonių plotmėje mūsų antagonistai stengėsi nurašyti kaip modernizmą, kaltindami patriotizmo stoka ir svetimų dievų garbinimu, cituodami Maironį („Ir žemei tėvų / Negaminki svetimų dievų"). Jie tebegalvoja ir tebegyvena XIX amžiaus kategorijomis, tebesiversdami niekur negaliojančia žyginio maršo patetika, nesi­ skaitydami nei su nauja žmogaus situacija atominės technikos aki­ vaizdoje, nei su savo pačių auditorijos lygio pakilimu. Tai vis tas pats dūdų orkestras, tie patys pėstininkų maršai, nors kareiviai ir skristų sprausminiais lėktuvais. Jų produkuojama patriotinė poezija jokiu būdu neatlieka nė pačių pasiimtos patriotinės misijos žadinti tautą, palaikyti jos gyvastingumą, nes ji tautą tebelaiko tuo, kuo ji buvo praeito amžiaus antrojoje pusėje, ir žadina tai, kas jau seniai pažadinta. Lietuvį jie vis dar tebeišskiria iš žmogaus sąvokos, laiky­ dami jį kažkokiu primityvu, propaguodami ne mažiau primityvų jo idealą, maitinamą pasenusiomis arba netikromis vertybėmis. Tad ir jiems patartina, parafrazuojant Maironį, negaminti netikrų dievų ir tautiškumo bei lietuviškumo sąvokų nepaversti primity­ vumo sinonimais. 1959

417

I NTELEKTUALI NI S LI NČAS IR KRITIKA

Pradžiai norisi čia jau nežinia kelintą kartą skųstis, kaip giliai pas mus tebėra įsišaknijęs minties ir žodžio laisvės negerbimas ir never­ tinimas. Ne tik mūsų priešams, kuriems nepripažįstame ir nenorime pripažinti minties bei žodžio laisvės respektavimo galimybės, bet ir tiems, kurie savo paradinėse vėliavose esame įrašę kilnius toleran­ cijos ir svetimos nuomonės pakentimo principus, kurie tuos princi­ pus laikome specialia savo privilegija, kažkaip per dažnai užeina noras užčiaupti burną savo oponentui, išdrįsusiam reikšti mums nepatinkamą mintį. Vis dar per dažnai užmirštame, kad visais lai­ kais pagrindinis kultūrinės pažangos veiksnys buvo ne totalistinis monologas, ne opozicinės minties izoliavimas, bet dialoginis priešin­ gų nuomonių susikryžiavimas, ir kad visos monologinės ideologijos vedė ir tebeveda į intelektualinį skurdą bei kūrybinį sterilumą. Už­ čiaupti burną savo oponentui, aišku, yra žymiai paprastesnis daly­ kas, betgi visiems gerai žinoma, prie ko tas veda. Tokias pesimistines mintis kėlė ir tebekelia jau kuris laikas mūsų spaudoje vykstąs ginčas dėl prieš keletą mėnesių Draugo kultūrinia­ me priede paskelbto Jono Griniaus straipsnio, kuriame buvo nepa­ lankiai įvertintas tragiškai žuvusio rašytojo Antano Škėmos literatū­ rinis palikimas. Tas straipsnis, turint galvoje visiems gerai žinomas specialias aplinkybes, iš tikro atrodė kietas, beatodairiškas ir net sto­ kojąs literatūros kritikui privalomo nesuinteresuoto objektyvumo; neatlaidus moralistas jame pernelyg akivaizdžiai nustelbė literatū­ ros kritiką. Todėl ir emociškai aštrus Škėmos draugų bei jo kūrybos gerbėjų reagavimas buvo visiškai suprantamas ir pateisinamas tol, kol nebuvo iškeltas vertinimo teisės klausimas ir pats nepalankaus vertinimo faktas neapšauktas nusikaltimu, kol nebuvo paskelbtas visuotinis kryžiaus karas prieš kritiko asmenį. Ne mūsų reikalas šiuo atveju sverti Griniaus kritikos teiginių ver­ tę, ypač atsimenant, kad ir patys jo oponentai niekur nebandė juos rimtai, dalykiškai atremti ar paneigti (patyčios ir diskreditavimo 418

bandymai čia nieko nepadeda). Norime tiktai pabrėžti, kad Grinius, kaip ir kiekvienas kitas jo vietoje, iš principo turėjo teisę neigiamai ver­ tinti, kaip lygiai būtų turėjęs teisę vertinti teigiamai. Niekas neturi tei­ sės kritikui diktuoti jo sprendimų pobūdžio: tai yra grynai estetinės jo sampratos, jo sąžinės dalykas. Kitaip sakant, jis turi teisę laisvai pasisakyti. Tik totalistinėse sistemose kritikui nėra pasirinkimo, ir jis turi vertinti taip, kaip jam režimas liepia. Taigi Grinius, neigiamai įvertindamas Škėmos literatūrinį palikimą, iš principo nepadarė jokio nusikaltimo, kaip lygiai nebūtų nusikaltęs įvertindamas teigiamai. Mūsų nuomone, jis tepadarė dvi stambias taktines klaidas - jas vadiname tik taktinėmis dėl to, kad Griniaus kritika vis tiek būtų buvusi neabejotinai nepalanki: 1) vertinimo ne laiku, galima sakyti, dar šermenims nepasibaigus, dar nenutilus laidotuvių varpams (ne laiku formulė lygiai galioja ir teigiamai vertinusiems); 2) vertinimo pretekstu ir savotišku Prūgelknabe pasirinko Jurgio Blekaičio nekro­ loginį straipsnį, paskelbtą Aiduose, sąmoningai ar nesąmoningai užmiršdamas nerašytą tiesą, kad nekrologas visuomet tėra eulogija, t.y. pakilus dorybių išskaičiavimas, o ne kritika. Kaip matome, šios klaidos yra grynai etinio pobūdžio, tad jos galėjo ir turėjo sulaukti tam tikros etikos nesilaikymo priekaišto, kuris tačiau neturi nieko bendra su vertinimo pobūdžiu bei jo tezėmis. Ir mus šiuo atveju stebina ne sumariškai griežtas Griniaus kritikos straipsnio teiginių atmetimas, liudijąs kitokią estetinę sampratą, bet pastangos užčiaupti burną bei morališkai sunaikinti, liudijančios, kad žodžio ir minties laisvė mūsų uždaroje visuomenėje tebekybo ant plauko ir kad dau­ gelis iš mūsų po iškilmingomis intelektualinės laisvės gynėjų unifor­ momis tebenešiojame totalizmo marškinius. Sutinkame, kad Jonas Grinius nebuvo toks tyras savo intencijo­ mis, koks jis rodosi savo straipsnyje, kad daug kur klydo savo spren­ dimuose etc., bet argi dėl to jis nulinčuotinas? Kas gi iš mūsų liktų gyvas, jeigu būtų žudoma už klaidas? Sutinkame, kad Grinius ne­ buvo pakankamai taktiškas šioje neįprastai jautrioje istorijoje, bet argi galima netakto padarytą žalą išlyginti tokiu pačiu netaktu, kaip tai daro Henrikas Nagys savo atsakymuose į Dirvos bendradarbio pateiktus klausimus, kuriuose jis su nepaprastu uolumu niekina savo oponentą, užmiršdamas, kad civilizuotoje visuomenėje, ypač viešuose pasisakymuose, tenka laikytis tam tikrų žaidimo taisyklių ir kad reikia, bent iki tam tikro minimumo, gerbti ne tik mirusius draugus, bet ir gyvus priešus, įskaitant ir save patį. Kartais gali būti 419

labai sunku, bet vis tiek reikia. O kad tai yra įmanoma, akivaizdžiai įrodo lygiagrečiai į visus klausimus atsakąs Julius Kaupas. Sutinka­ me, kad Grinius savo kritikoje paskelbė keletą sunkiai pateisinamų sprendimų, bet argi galima juos atremti pompastiškomis banaly­ bėmis, kaip tai daro tas pats Nagys savo atsakymuose į tą pačią anketą? Gindamas Škėmą, jis, deja, nerūpestingai šliaužia paviršiu­ mi, nė nebandydamas suformuluoti ilgai lauktos kritinės formulės, kuri mums padėtų atskleisti šio autoriaus kūrybos esmę ir suprasti jos reikšmę. Jis tenkinasi tuščiavidurėmis frazėmis, kaip: „Škėma buvo vienas pačių ryškiausiųjų mūsų naujosios prozos ir dramos novatorių, išdrįsęs žengti žingsnį toli už įprastinių ir pasenusių sampratų ir formų", kurias mes visi jau atmintinai mokame ir už kurias galėtume kritikui tik mandagiai padėkoti: ačiū, nereikia! Su­ gretinus šių abiejų tituluotų kritikų - dr. Jono Griniaus ir dr. Hen­ riko Nagio - pasisakymus tuo pačiu klausimu paaiški, kad skirtu­ mas tarp jų tik toks: pirmasis aiškiai neigia ir žino kodėl, tuo tarpu antrasis aiškiai teigia, bet nelabai žino kodėl. Sutinkame pagaliau, kad Grinius buvo perdėtai griežtas ir neat­ laidus savo kritikuojamam rašytojui. Bet šis priekaištas iš dalies at­ krinta, nors ir nepateisina, prisiminus gal dar didesnį jo oponentų neatlaidumą. Be to, tai yra daugiau stiliaus bei temperamento daly­ kas. Prisimintina, kad net ir pats velionis Škėma mėgo aštriai ir be­ kompromisiškai pasisakyti (plg. jo polemiką su Aloyzu Baronu arba jo replikas Birutės Pūkelevičiūtės adresu atsakyme į Literatūros lan­ ktį anketą). Mūsų galva, žymiai geriau griežtai pasisakyti arba atsi­ kirsti (aišku, laikantis kiekvienam civilizuotam žmogui privalomų padorumo normų), negu bandyti savo oponentui užčiaupti bumą. Vienbalsiškumo ir uniformizmo principas literatūros gyvenime įsi­ vaizduojamas tik prievartos grėsmėje. Nuomonių, stilių bei tempe­ ramentų įvairovė čia yra vienas esmingiausių pažangos bei gyvas­ tingumo veiksnių. Literatūra yra galbūt vienintelis choras, kuriam nereikia dirigento. Juo skirtingesni balsai, juo aštresni disonansai, juo geriau. Tik nereikia skųstis kaimynu, kad jis savo balsu tau trukdo, užmiršus, jog ir tu jam lygiai tiek pat trukdai. Apskritai imant, ši polemika sukūrė kažkokią nejaukią, sutepan­ čią, tarsi bendro nusikaltimo ir baimės atmosferą, būdingą laisvės principo nepajėgiantiems suvirškinti organizmams, nes niekas pa­ skutinėje jos fazėje neišliko švarus. Kaltintojai ir kaltinamieji pasirodė lygūs. Tai intelektualinio linčo ir baimės atmosfera. Baigti tenka 420

klausimu: ar beišdrįs kas tokioje atmosferoje kritiškai pasisakyti kuriuo nors klausimu, sakysim, dėl to paties Antano Škėmos raštų estetinės vertės, ir ar iš viso dar bus vietos laisvo pasisakymo baimės nesterilizuotam žodžiui? 1962

I V . VARIA

UŽSKLANDA

CZESLAWO

MItOSZO

KNYGAI

E P OC HOS S Ą M O N I N G U M O POEZI J A

Kas gi yra poezija, kuri neišgano nei tautų, nei žmonių? Melas, girtuoklių daina, kuriems netrukus kas nors perskros gerkles, skaitymai iš mergaičių kambario. Czeslaw Milosz

Czeslawo Miloszo poezijos pirmieji vertimai lietuvių kalba pasirodė apie 1938 metus, pirmiesiems didžiosios Katastrofos simfonijos uver­ tiūros taktams skambant. Tų vertimų iniciatoriai buvo „anapus", t.y. Vilniuje gyvenę lietuvių poetai: šios knygos vertėjas ir redaktorius Juozas Kėkštas ir Albinas Žukauskas. Nei tuometinėje lietuvių pub­ likoje, nei rašytojų sluoksniuose Czeslawo Miloszo poezija nesusi­ laukė didesnio dėmesio. Dauguma ją sutiko šaltai ir rezervuotai a priori nė nebandydami peržengti per 20metų pastatytos absurdiškos tautinio, kultūrinio bei politinio antagonizmo kinų sienos; kitiems ji egzistavo tik dėl to, kad jos autorius buvo kilęs iš Lietuvos, t.y. „lie­ tuvis", ir Oscaro W. de Lubicz-Miloszo giminaitis; dar kiti jos visiškai nesuprato. Panašus likimas šią poeziją ištiko ir Lenkijoje. 1932metais išėjusi pirmoji Czeslawo Miloszo poezijos knyga Poemat o czasie zastyglym (Sustingusio laikopoema) pelnė jos autoriui „padorios" visuo­ menės panieką ir katastrofisto vardą. Nesuprato, nes bijojo suprasti: Czeslawo Miloszo poezija skelbė jos pasaulio ir jos idealo žlugimą ir būtinybę atsistoti nuogamprieš tokį pat nuogą žmogų bei materiją. Bet niekas nenori suprasti sienoje rašančios rankos žodžių, nors jie būtų rašomi ugnimi. Jie suprantami tik tuomet, kai ugnis, galingasis elementas, pasiekia kūną ir dvasią. Ranka rašė visose sienose, visuose veiduose, bet reikėjo išklausyti visą rūsčią Katastrofos simfoniją: kovoti, mirti, išduoti, išlaisvinti ir vėl prarasti laisvę, kol Czeslawo Miloszo poezija buvo suprasta. Visa toji katastrofa yra puikiausia 425

Miloszo poezijos egzegezė, nepalyginamas komentaras, mito atvė­ rimas ir suaktualinimas. Mes nemanome šioje trumpoje užsklandoje šio komentaro praplėsti ar pagilinti, nes tai būtų, be abejo, tuščia pastanga, kaip ir kiekvienas bandymas pakeisti laiko sprendimą. Tik norime pastebėti, kad Miloszo poezija aktualėjo ir skleidėsi istorinių konvulsijų ritmu: karo pralaimėjimas, Varšuvos geto sunaikinimas, Varšuvos sukilimas - teatras, kurio aktoriai buvo mirštantieji suki­ lėliai, o žiūrovai - Raudonoji armija iš anapus Vyslos, - išdavimo kartumas, išsilaisvinimo iliuzija ir jos žlugimas. Czeslawo Miloszo kaip žmogaus kelias labai panašus į jo poetinį kelią. Jis stovėjo prieš viską nuogas ir nuogomis akimis. Visos jo išvados ir sprendimai, padaryti visiems gerai žinomų įvykių aki­ vaizdoje, stebina savo atvirumu ir nuoseklumu. Toks yra jo apsi­ sprendimas pasilikti su vokiečių granatų ir Rytų bei Vakarų propa­ gandos sulaužytu, dezorientuotu ir išduotu žmogum anapus gele­ žinės uždangos, nes žodis yra žodis, o kraujas yra kraujas. Tai buvo jo nužengimas į Pragarą. Pasitraukimo į Vakarus motyvas buvo toks pat blaivus ir kritiškas: pasirinkimas mažesnės blogybės. Pirmieji Czeslawo Miloszo eilėraščių rinkiniai: Poemat oczasie zastygtym ir Trzy zimy (Trys žiemos, 1936), kurie naujausios lenkų lite­ ratūros santykių plotmėje buvo antiskamandrinės reakcijos reiškinys, formos požiūriu stovi revoliucinės poezijos tradicijoje, grąžinusioje žodžiui ginklo ir išganymo vertę. Savo prasme tai yra barbarų apsupto miestopoezija. Idėjinį jos leitmotyvą, savo laiku taip gąsdinusį visuo­ menę, būtų galima šitaip suformuluoti: už miesto sienų stovi bar­ barai, ir mums, jo gyventojams, teegzistuoja vienas klausimas: kada jie ateis ir kada mes ir mūsų kultūra virsime legenda? Dabartiniais savo eilėraščiais Czeslaw Milosz yra pradėjęs klasi­ cistinį savo poezijos tarpsnį. Rinkiniuose Ocalenie (1945) ir 5wiatlo dzienne (1953) Miloszo poezija, tryškusį iš revoliucinės poezijos vers­ mių, maitinta klasikais ir verbalistinės epochos eksperimentais, pa­ siekė estetinės ir intelektualinės įtampos zenitą. Atsisakydamas kai kurių išorinių efektų („suprask šią paprastą kalbą") ir pasirinkda­ mas ne „kunigaikščio favoritų" (politiškai angažuotos, utilitaristinės poezijos) ir ne „esperantininkų klubo pratybininkų"(flrs gratia artis poezijos), bet savo esme išganymą nešančios poezijos kelią, Milosz tam tikra prasme užėmė moralisto poziciją: žodis privalo turėti perkei­ timo galios, žodis privalo mirti už savo tiesą, t.y. turi būti vienkarti­ nis epochai ir Laikui didžiąja raide. Czeslawo Miloszo žodžiai turi 426

prasmę kaip žodžiai kalbos, kurios dar niekas iki šiol nepalietė ir nevulgarizavo. Epochos sąmoningumopoezijąmes sutinkame atviromis širdimis ir žvilgsniais - kaip didelį formalinį laimėjimą, kaip laisvo žmogaus balsą, ieškantį žmogaus, ir protestą prieš žmogaus ir kul­ tūros paaukojimą propagandos dievams. Mūsų likimai susilygiagretino. Mes esame gyventojai to paties miesto (Europos), už kurio sienų tebestovi barbarai. Ir mus, jo gyventojus, tebekankina visa eg­ zistencine nuogybe iškilęs klausimas: kada jie įžengs į miestą ir kada mes ir mūsų kultūra virsime legenda? 1955

ATSAKYMAI \ L I T E R A T ŪR OS L A NK U ANKETĄ

1. Kuri knyga mūsų literatūroje yra ypač nepakankamai įvertinta ar nesusilaukusi jai priklausančio dėmesio? 2. Kokį vaidmenį, Jūsų nuomone, literatūros veikale turėtų vaidinti moralinis, tautinis ir socialinis motyvas? 3. Kokius neigiamus reiškinius Jūs pastebite dabartiniame mūsų litera­ tūros gyvenime? 1. Prieš atsakydamas į šį klausimą dar kartą mintyse perbėgau visą mūsų literatūrą, norėdamas surasti ir išskirti knygas, kurios iki šiol nebuvo pakankamai įvertintos. Anksčiau man atrodydavo tai viena, tai kita knyga nepakankamai įvertinta, o kartais ir pervertinta, bet šį kartą įspūdis buvo visiškai kitas. Man dabar norėtųsi tvirtinti, kad beveik visa mūsų literatūra tebėra ne tik kad neįvertinta, bet net ir nebandyta plačiau ir išsamiau įvertinti. Nė vienas iš mūsų didžiųjų rašytojų nesusilaukė kritiškos visų raštų analizės. Viskas tebėra fragmentiška arba įvedamojo pobūdžio. Taigi nepakankamai įver­ tintų knygų ir autorių pasirinkimas tikrai didelis. Nepakankamai įvertintos knygos epitetas tiktų ir Pavasario balsams, ir Pragiedruliams, ir Šarūnui. Tačiau šiandien man norėtųsi ypač pabrėžti nepakan­ kamą Valančiaus prozos įvertinimą. Jis, mano galva, didžiausias mūsų senosios prozos meistras ir lietuviškos prozos iniciatorius apskritai, pirmasis mūsų literatūroje sąmoningai panaudojęs stilis­ tines lietuvių kalbos galimybes, turėtų susilaukti didesnio dėmesio. Stilistinė jo raštų analizė galėtų atskleisti naujus akiračius ir pa­ žadinti per daug dažnais atvejais miegantį stiliaus jutimo instinktą. 2. Čia man kai kurių neaiškumų kelia pats klausimo formulavimas. Konkrečiai: ką gi reiškia „motyvas"? Jeigu anketos Autoriai turėjo galvoje literatūros teorijos terminą, t.y. tam tikrą tematinę grupę ar kompleksą, atsakymas būtų trumpas ir aiškus: kaip ir kiti motyvai. 428

Bet jeigu motyvas čia suprantamas kaip argumentas, atsakomybės matas ir angažavimasis, dalykas labai susikomplikuoja, nes klau­ simas šiuo pastaruoju atveju liečia vieną iš pagrindinių estetinės kū­ rybos problemų - meninės ir gyvenimiškos tikrovės santykį. Išsames­ niam atsakymui reikėtų daug vietos, tad bandysiu atsakyti trumpai ir simplifikuotai. Estetinėje kūryboje, kuri yra ar turėtų būti visiškai naujos tikrovės reprezentacija, gyvenimiškos „moralu" ir „nemora­ lu" normos, ypač kiek tai susiję su jų istorinio reliatyvumo bei kinta­ mumo aspektais, mano supratimu, negalioja, nes estetinė tikrovė istoriškai nesąlygota. Atsakomybė čia grynai egzistencinė. Vaizdavi­ mas to ir taip, kas kurios nors moralinės sistemos požiūriu būtų nemoralu, angažuoja tik autorių, bet ne kūrinį. Bet koks gyvenimiš­ kos tikrovės aspektas, iškeltas į estetinės tiesos ir tikrovės rangą, negali būti nemoralus. Taigi moralinė atsakomybė meninėje kūryboje yra glaudžiai susijusi su estetine atsakomybe: nemorali gali būti tik pseudokūryba, kuri neturi nieko bendra su estetine tiesa. Literatūros veikalo patriotiškumas ir jo autoriaus patriotinio an­ gažavimosi kūryboje klausimai buvo viena iš dažniausiai diskutuo­ jamų temų mūsų literatūrinėje spaudoje. Tatai visiškai normalu. Normalus šia prasme buvo taip pat reikalavimas mobilizuoti visas jėgas patriotizmo deklaracijai. Bet ar tas reikalavimas yra logiškas, racionalus ir teisingas - tai jau visai kitas dalykas. Aš asmeniškai esu tokios totalinės mobilizacijos priešas ir kartu savotiškos speciali­ zacijos šalininkas. Be to, ir mano patriotizmo literatūrinėje kūryboje supratimas gerokai skiriasi nuo oficialiojo. Oficialusis patriotinės poezijos supratimas, mano galva, gerokai senstelėjęs, teatrališkas ir nebepasiekiąs šių dienų žmogaus. Taip buvo galima rašyti anais ge­ rais priešatominiais laikais. Dabar tatai dvelkia savotišku anachro­ nizmu ir, svarbiausia, ne visuomet pasiekia norimą efektą. Kilnus, be abejo, dalykas visko aukojimas savo tautai. Bet kilniausia ir nau­ dingiausia yra tik racionali auka. Aišku, kiekvienas, nors ir neturė­ damas šiam reikalui būtino specialaus talento ir įgudimo, galėtų imti šaukti tautą, bet rezultatai abiem požiūriais - patriotiniu ir literatūriniu - būtų menki: ir tauta neišgirstų, ir kūryba būtų silpna. Savaime aišku, kad aš čia nenoriu pasisakyti prieš patriotinį mo­ tyvą apskritai. Patriotinė tematika teikia lygiai tiek pat kūrybinių galimybių kaip ir bet kuri kita. Aš tik noriu perspėti prieš dirbtinį poezijos supatriotinimą, kuris galėtų būti žalingas literatūrai ir visiškai nenaudingas tautai. 429

3. Kalbėti apie ydas pas mus visuomet buvo ir tebėra rizikinga: žiū­ rėk - ims kas nors ir pasipiktins, arba, mažų mažiausia, apkaltins žaidimo taisyklių nesilaikymu. Tad taip ir norėtųsi pro šį klausimą praeiti negirdomis... Kokios gi tos ydos? Ar jų iš viso yra? Labiausiai į akį krintančia mūsų emigracijoje gyvenančių rašytojų bendruo­ menės yda aš laikyčiau iki šiol vis dar tebepuoselėjamą ir oficialių jos organų palaikomą mintį, kad mes sudarome visą lietuvių lite­ ratūrą apskritai, esame vieninteliai jos tradicijų saugotojai ir tęsėjai, kad tik su mumis ir per mus išliks gyva lietuvių literatūra. Mano supratimu, tatai yra pavojinga ir jokio pagrindo realybėje neturinti fantazija, verčianti mus pamažu virsti butaforija, vaidinti daugelį, minią, pagarsėjusį „100" rašytojų, kokybę pakeisti kiekybe, o indi­ vido pajėgumą - vienetu. Intelektualinės bendruomenės vertė re­ miasi ne skaičiumi, bet atskirų jos individų kūrybine potencija bei kultūra. Bet kokia kaina stengiantis išlaikyti skaičių, mažinant rei­ kalavimus etc., kyla klausimas, kas gi tada pajėgs išsaugoti aukščiau minėtas tradicijas? Be to, iš esmės toji mintis yra giliai defetistinė (su mumis mirs viskas), liudijanti realybės jausmo stoką. Malonu žaisti praeitį; sunku atsisakyti tam tikrų iliuzijų, bet reikia skaitytis su faktine padėtim. Išsaugosime visa tai, ką mes privalome išsaugoti, ne skaičiumi, bet intelektualine įtampa ir blaiviu situacijos verti­ nimu. Taip pat aš manau, kad mūsų literatūros tradicijos bus išsau­ gotos ir tęsiamos ne vien mūsų ar Lietuvoje pasilikusiųjų, bet visų lietuvių rašytojų apskritai, nežiūrint kur ir kokiomis sąlygomis jie begyventų. 1959

430

HAML ET AS

Vertėjo post scriptum

Remiantis 1623 metų Folio tradicija, Shakespeare'o draminė kūryba paprastai skirstoma į tris grupes: komedijas, istorijas ir tragedijas. Hamletas priklauso trečiajai grupei. Ši tragedija yra vienas didžiau­ sių visuotinės literatūros veikalų. Apie ją prirašyta ištisos biblio­ tekos tomų, nagrinėjančių jos istoriją, tekstus, charakterius, scenines savybes bei galimybes etc., tuo tarpu jos sukūrimo ir ankstyvųjų teatrinių apipavidalinimų aplinkybes liečiantys istoriniai liudijimai yra be galo šykštūs ir ne visuomet patikimi. Hamleto (Amhlaide) vardas pirmą kartą minimas Airijos metraš­ čiuose (The Annals of Ireland, Xamžius). XIII amžiuje jį užtinkame Snorri Sturlusono Edoje (The Prose Edda). Hamleto (Amlethus) isto­ riją, pasinaudodamas airių ir skandinavų legendomis, pirmas užrašė (apie 1200 metus) danų istorikas Saksas Gramatikas (Saxo Gram­ maticus) savo veikale Historia danica (Gesta danorum), paskelbtame 1514 metais Paryžiuje. Sakso Gramatiko pasakojime randame beveik visus Shakespeare'o tragedijos siužeto elementus. Skirtinga čia tik veiksmo užuomazga (Hamleto tėvas Horvendilis jo brolio Fengo nu­ žudomas puotos metu; nėra vaiduoklio epizodo) ir atomazga (Ham­ letas žūva savo tikros žmonos Hermutrudos išduotas). 1558 metais Hans Sachs davė eiliuotą Sakso Gramatiko istorijos versiją vokiečių kalba. Tačiau plačiausiai šią istoriją paskleidė prancūzų rašytojas Franęois de Belleforest, išversdamas ją į prancūzų kalbą ir paskelb­ damas savo Histoires tragiqnes Vtome (1570). Angliškai Belleforest'o Hamletas buvo išverstas tik 1608 metais, t.y. Shakespeare'o tragedijai jau pasirodžius. Ar prancūziškoji šios istorijos versija buvo tiesio­ ginis, ar netiesioginis tragedijos šaltinis, šiandien neįmanoma tiksliai nustatyti. Greičiausiai netiesioginis, nes yra visai patikimų žinių, kad tarp 1589 ir 1594 metų anglų teatruose buvo vaidinamas neži­ nia kieno parašytas šios istorijos variantas (jo autorium daug kieno laikomas Thomas Kyd), kurį Shakespeare ir bus panaudojęs savo tragedijai. Anų laikų papročiu tai būtų buvęs visiškai normalus 29 - 8 9 4

431

reiškinys. Šią teoriją stipriai paremia lyginamoji skirtingų Hamleto tekstų analizė. Be to, jau seniai įrodyta, kad, rašydamas Hamletą, Shakespeare plačiai naudojosi savo bendralaikių (Kyd, Marlowe, Nashe, Greene etc.) veikalais. Šalia kitų tragedijos šaltinių paprastai minima ir vokiškoji šios temos versija, Der bestrafte Brudermord oder Prinz Hamlet aus Daennemark, išspausdinta 1781-aisiais iš 1710 metų rankraščio. Naujesnieji šekspyrologai (pvz., E.K. Chambers) mano, kad tai yra daug vėlesnis kūrinys, greičiausiai tik vokiškas vertimas prieššekspyrinio Hamleto, Johno Greene'o trupės vaidinto Dresdene (1626) ir, galimas daiktas, Dancige (1616). Tiksli Hamleto parašymo data nėra žinoma. Jis galėjo būti parašytas ne anksčiau kaip 1598-aisiais, nes tais metais Mereso Palladis Tamia paskelbtame Shakespeare'o veikalų sąraše Hamletas dar neminimas, ir ne vėliau kaip 1602-aisiais, kada leidėjas James Robertes į Stationers' Registers įtraukė savo išleisimą veikalą, pavadintą The Revenge of Hamlett Prince Denmarke su nuoroda: as yt was latelieActed by the Lord Chamberleyne his servantes, t.y. tos pačios trupės, kurioje vaidino pats autorius. Tad apytikrė parašymo data galėtų būti 1600 metai. Hamleto rankraštis neišlikęs. Vieninteliai teksto šaltiniai yra du pirmieji Quarto leidimai (Q1 ir Q2) ir pirmasis Folio leidimas (Fl). Visų šių trijų leidimų tekstai nevienodi. Q1 (The Tragicall Historie of Hamlet Prince of Denmarke, 1603; išlikę du egzemplioriai: vieną jų saugo British Museum Londone, kitą Huntington Library Kalifor­ nijoje) yra pirmasis tragedijos leidimas apskritai, šekspyrologai jį laiko „piratiniu", t.y. be autoriaus žinios paskelbtu, leidimu. Jis yra trumpiausias (2143 eilutės), nesuskirstytas nei veiksmais, nei sceno­ mis, pilnas įvairaus pobūdžio klaidų bei teksto iškraipymų. Kai kurių veikiančiųjų asmenų vardai kitokie: Polonijus čia vadinasi Corambis, jo tarnas Reinaldo - Montano etc. Turiniu jis artimiausias Belleforest'o versijai. Q2 (pavadinimas identiškas; iš šešių išlikusių egzempliorių trys pažymėti 1604, o kiti trys 1605 metų datomis) yra žymiai ilgesnis (3709 eilutės) ir visais atžvilgiais nepalyginamai ge­ riau apdorotas, bet taip pat nepadalintas nei veiksmais, nei sce­ nomis. Žymiausių Shakespeare'o tekstų specialistų (A.W. Pollard, W.W. Greg, J.D. Wilson) nuomone, Q2 yra vienintelis tragedijos teks­ tas, išleistas pagal autoriaus rankraštį. Fl (The Tragedie ofHamlet, Prin­ ceof Denmarke, 1623), pasirodęs po autoriaus mirties, išleidžia 218 Q2 eilučių ir duoda apie 90naujų, niekur iki tol neskelbtų eilučių. Tai šva­ riausiai atspaustas ir mažiausia klaidų turintis tekstas. Dėl jo kilmės 432

žinovų nuomonės labiausiai išsiskiria. Wilsono nuomone, jis galėjęs būti surinktas pagal Globe teatro suflerio naudotą rankraštį. Dau­ gumos hamletologų nuomonės čia sutampa tik dviem atvejais: kad leidžiant F1 buvo naudotasi kitu rankraščiu negu Q2 ir kad tas rank­ raštis turėjo būti naudojamas praktiniams teatro reikalams. Tatai liudija laisvesnis pauzių vartojimas bei dažnesni nukrypimai nuo prozodinės schemos, pagrįsti sceninės logikos reikalavimais. Visi modernieji kritiški Hamleto leidimai suredaguoti aukščiau mi­ nėtų trijų skirtingų tekstų derinimo principu, Q2 dažniausiai imant pagrindu, o kitus du naudojant kritiškam teksto nustatymui. Re­ daktoriams tenka išspręsti kelis šimtus specialių problemų: nuo ra­ šybos bei korektūros klaidų ištaisymo iki nesuprantamų žodžių ar ištisų sakinių prasmės išaiškinimo. Kadangi šios problemos nevie­ nodai sprendžiamos, tad visi modernieji tragedijos tekstai gerokai skiriasi vieni nuo kitų. Kaip jau minėjome, Q1 ir Q2 nėra suskirstyti nei veiksmais, nei scenomis. F1 suskirstytas tik iki antrojo veiksmo antrosios scenos. Suskirstyti baigė pirmojo kritiško Shakespeare'o raštų leidimo (1709) redaktorius Nicholas Rowe; jisai taip pat pridėjo su tuo susijusias veiksmo vietos nuorodas, papildė mizanscenines remarkas ir parū­ pino dramatis personae sąrašą. Hamletas parašytas vadinamuoju vers dramatique, t.y. baltu penkiapėdžiu jambu su proziniais įtarpais, naudojamais „žemesnio rango" buities vaizdavimui (reikaliniams pašnekesiams, komiškoms sce­ noms, laiškams etc.). Be to, jame yra apie 40 aleksandrinų ir tam tik­ ras skaičius jambinių trimetrų, naudojamų greituose dialoguose. Atskirą kategoriją sudaro rimuoti tekstai (baigiamieji monologų kupletai, „Mousetrap", Hamleto epigramos, dainų nuotrupos etc. iš viso per 200 eilučių). Penkiapėdžio jambo vartosenos tobulumo požiūriu Hamletas yra pirmas visiškai brandus Shakespeare'o vei­ kalas. Ankstyvesnėse tragedijose bei komedijose (pavyzdžiui, Romeo and Juliet, The Merchant of Venice) dar pastebima tam tikro nelanks­ tumo. Marlowe ir Kydo pavyzdžiu čia dar stengiamasi išsaugoti minties ir eilutės vienumą, ortodoksiškiau laikytis prozodinės sche­ mos; moteriški užbaigimai reti. Hamlete penkiapėdis jambas nepa­ lyginamai laisvesnis, melodingesnis ir geriau suderintas su nuolat kintančia įtampa, nuotaikomis ir paskirų charakterių individualia ritmika. Ypač daug gyvumo suteikia gausiai vartojamas enjambement ir moteriški eilučių užbaigimai. Bet taip pat Hamletas knibždėte 433

knibžda tabulatūriškai netaisyklingų eilučių. Vienur šie netaisyk­ lingumai aiškintini autoriaus (ar kopijuotojo) nerūpestingumu, ki­ tur - ir tai dažniausi atvejai - sceninės logikos sumetimais. Reikia atsiminti, jog eilės buvo rašomos ne skaitymui, bet gyvam žodžiui, gyvam balsui - teatrui, ir tai gerokai sureliatyvina tabulatūrinio taisyklingumo sąvoką bei pateisina gausiai vartojamas įvairaus ilgio nepilnas eilutes. Be to, anglų penkiapėdžio jambo tradicija leidžia žymiai daugiau nukrypimų negu lietuviškoji. Taip yra dėl to, kad anglų eilėdaroje kiekybinis principas ne toks reikšmingas. Pavy­ zdžiui, lietuvių penkiapėdžio jambo eilutėje palaidi (ekstratabulatūriniai) skiemenys, labai būdingi Shakespeare'o eilėdarai, neįma­ nomi. Griežtai imant, tėra tik du daugiau ar mažiau pateisinami nukrypimai: chorėjinė pėda eilutės pradžioje ir daktilinė pėda eilu­ tės pabaigoje. Tad, remiantis aukščiau išdėstytais motyvais, verčiant teko paklusti lietuviškos eilėdaros normoms ir tam tikrą eilučių skaičių išlyginti. Dar kitur netaisyklingumai atsirado, pasikeitus kai kurių žodžių kirčio vietai (pavyzdžiui, records Shakespeare kirčiuoja paskutinį skiemenį) bei skiemenų skaičiaus nustatymo principams (pavyzdžiui, Hecate jam dviskiemenis žodis). Draminės technikos bei konstrukcijos požiūriu, kitų Shakespea­ re'o veikalų tarpe Hamletas yra tipingas pereinamojo laikotarpio kū­ rinys, pilnas įvairaus pobūdžio trūkumų. Čia dar aiškiai pastebima stilistinės vienybės bei draminės pusiausvyros stoka. Autorius Šioje tragedijoje nėra padėties viešpats. Silpnoka veikalo konstrukcija daž­ nai neatlaiko galingų charakterių ekspansijos, ir veiksmas beviltiškai krinta. Pavyzdžiui, tragedijai pasiekus įtampos zenitą (III v. II sc.), t.y. Hamletui galutinai įsitikinus dėdės kaltumu, - dabar jau, rodos, niekas netrukdys atkeršyti - Shakespeare'ui dar reikia pustrečio veiksmo privesti prie galutinės atomazgos. Veiksmą gerokai stabdo įvairios maža ką bendra su pačia tragedija turinčios digresijos, kaip Hamleto ir Rozenkranco pasikalbėjimas aktualiomis anų laikų teatro temomis (II v.), Hamleto sceninės interpretacijos filosofija (III v.) etc. Apskritai imant, čia reikia sutikti su T.S. Elioto nuomone, kad sceni­ nės technikos požiūriu Hamletas nėra tobulas kūrinys. Savo prasme Hamletas yra humanistiškai angažuotos sąmonės tra­ gedija, paremta ne herojum, bet žmogum. Centrinis jos personažas Hamletas yra tipingas naujųjų laikų žmogus: smalsus, lankstaus pro­ to, išlavintas, nuolat besistengiąs suvokti savo situaciją būtyje ir ne­ būties akivaizdoje. Jis nei herojus, nei kankinys: pirmiausia jis yra 434

žmogus. Hamletas ne tradicinės likimo neišvengiamybės auka: jis žūva savyje, pasiduodamas savo žmogiškos situacijos sąmoningumo suvokimo įstatymui. Hamlete, kaip ir Comeille'o tragedijose, kliūtys nėra nenugalimos, nes jos yra principai. Užtektų jam atsižadėti atsa­ komybės prieš save patį, ir viskas išsispręstų. Hamletas nėra nei silpnas, nei bevalis, tik jo veiksmams trūksta barbariškos aistros, ku­ rią atėmė civilizacija. Jo valią paralyžiuoja jau minėtas sąmoningumo principas. Trečiojo veiksmo monologo frazė Taip sąmonė paverčia mus bailiais yra blaivus ir atviras situacijos susumavimas. Tad ir jo mirtis yra ne tiek rūstaus likimo smūgis, kiek absurdiškas būties incidentas. Gelme, pločiu, universalumu ir pagaliau literatūriniu apipavidali­ nimu Hamletas yra vienas ryškiausių personažų visoje Vakarų pa­ saulio literatūroje. Tatai liudija ir tas faktas, kad jis nesiduoda galuti­ nai atskleidžiamas, klasifikuojamas ir padedamas literatūros istorijos lentynon. Laikui bėgant jis, nelyginant genialaus kūrėjo paleistas sate­ litas, skrieja intelektualinio pasaulio orbitoje, nuolat persikurdamas ir kiekvienai epochai atskleisdamas naujus savo prasmės aspektus. Nuo antrosios XVIII amžiaus pusės tragedijos kritikai daugiausia dėmesio skyrė Hamleto charakterio analizei, bandydami įminti jo neveiksmingumo bei delsimo mįslę, atsakyti į klausimą, ar jis tikrai pamišęs, ar tik vaidina tokį etc. Sprendžiant neveiksmingumo moty­ vų problemą aiškiai išsiskiria dvi srovės: subjektyvistinė ir objektyvistinė. Subjektyvistams Hamleto neveiksmingumo motyvai glūdi jo charakteryje ir yra grynai vidinio pobūdžio. J.W. Goethe mano, jog visko kaltininke laikytina švelni, tyra ir kilni Hamleto prigimtis, per silpna keršto uždaviniui, - kaip gėlei skirtas vazonas ąžuolo šaknims. Coleridge'ui - per didelis jautrumas, pusiausvyros tarp realaus ir vaizduotės pasaulio stoka. A.W. von Schlegeliui - silpna valia, ka­ zuistinis protas ir nepakankamas tikėjimas keršto prasmingumu. H. Ulrici - krikščioniškos moralės pasipriešinimas prigimties skatini­ mui atkeršyti (žudyti) ir tuo pačiu nusidėti, nes kerštas, kad ir tei­ singas, vis tiek būtų nuodėmė. Objektyvistai (F.W. Ziegler, L. Klein, K. Werder) keršto įvykdymo stabdžiu laiko išorines kliūtis, kurių svarbiausios yra šios: karalius visą laiką saugomas; trūksta tiesio­ ginių kaltės įrodymų (teisinės procedūros prasme); nužudant karalių, būtų sunaikinta vienintelė kaltės įrodymo galimybė etc. Sprendžiant Hamleto mentalinės būsenos problemą, hamletologų nuomonės ne mažiau įvairuoja kaip ir kitais klausimais. H.N. Hud­ sonjį laiko tiesiogpamišusiu. G.L. Kittredge'o nuomone, vykdydamas 435

iš anksto apgalvotą planą, Hamletas pamišėlį tik vaidina, tikėdamasis tuo būdu greičiau pasiekti savo tikslą, t.y. sužinoti, ar iš tikrųjų dėdė kaltas. Tai kraštutinės nuomonės. Kiti tragedijos kritikai linkę laikytis vidurio. A.C. Bradley Hamleto dvasios būseną vadina melancholija, sukelta visos eilės smūgių (tėvo mirtis, greitas motinos ištekėjimas), veiksmo ir tikslo sąmonę pakeitusia abejojimu žmogiškos veiklos bei egzistencijos prasmingumu. J.D. YVilsonui Hamletas yra visiškai sveikas, tik (pasikalbėjimo su tėvo šmėkla paveiktas) netekęs dva­ sinės pusiausvyros. Tuo tarpu H. Granville-Barker visai teisingai atkreipia dėmesį į tai, kad pats Shakespeare niekur neduoda pakan­ kamo pagrindo aiškiam atsakymui į šį klausimą, kartu abejodamas tokio atsakymo nauda. Kiekvienas šimtmetis, kiekvienas žymesnis literatūrinis sąjūdis, kiekviena generacija davė skirtingą Hamleto interpretaciją. Todėl galima kalbėti apie klasicizmo Hamletą, romantizmo Hamletą, sim­ bolizmo Hamletą etc. Tai vis nauji šio personažo portretai, atsklei­ džiantys naujus jo laiko tėkmėje nuolat persikuriančios estetinės bei psichologinės realybės aspektus ir kartu atskleidžiantys dvasinį epochos veidą. XXamžiaus Hamleto portretų galerija pasižymi ne tik gausa, bet ir įvairumu: nuo S. de Madariagos megalomano, be­ atodairiškai siekiančio savo tikslų, iki marksistinės kritikos feodali­ nės santvarkos žlugimo simptomų iliustracijos. Iš jų būdingiausiais mūsų amžiui laikytini psichoanalitiniai portretai, paremti S. Freudo Edipo komplekso teorija. Vieną įdomiausių šios rūšies bandymų davė E. Jones. Jo manymu, Hamletas nekenčia Klaudijaus ne dėl to, kad jis nužudė jo tėvą, bet dėl to, kad jis užėmė šio vietą, į kurią pats pretenduoja. Hamleto pasąmonėje Klaudijus yra jo paties užgniaužtų siekimų įsikūnijimas, ir todėl jis negali nužudyti dėdės, kartu nenužudydamas savęs. Psichoanalistai atmeta tradicines ne­ veiksmingumo priežasčių teorijas. Tarkim, Freudas atkreipia dėme­ sį, kaip Hamletas su renesanso princui būdingu beskrupulingumu nužudo Polonijų ir pasiunčia į mirtį Rozenkrancą su Gildensternu. Ypač originaliai Hamleto delsimą atkeršyti aiškina W. Stekel. Jo manymu, Hamletas nėra visiškai tikras dėl savo kilmės: jis galįs būti nelegalus Klaudijaus sūnus ir bijąs nužudyti tikrą savo tėvą. Klaudijus yra antras savo reikšme tragedijos personažas. Per ilgą laiką teatrinė tradicija jamprimetė trečiaeilio scenos niekšo vaidmenį, skirtą Hamleto kilnumui pabrėžti. Iš tiesų Klaudijus yra didžiulės apimties charakteris, paties Hamleto vertas jo antagonistas. Jis yra taip pat lankstaus proto, kilnios laikysenos, gražbylys, mokąs kiekvienam 436

atitinkamai prabilti. Juos skiria kitokia prigimtis, kitokios aistros; Klaudijaus praktinė gyvenimo samprata bei humanistinio idealizmo stoka. Jis myli Gertrūdą ir, bet kokia kaina saugodamas jos laimę, nesulaikomai rieda į pakalnę, visiškai suvokdamas likiminę nusi­ kaltimo logiką. Ofelijos vaidmuo, priešingai, teatrinės tradicijos buvo dirbtinai iškeltas, siekiant Hamletą paversti meilės tragedija. Populiari jos charakterio sceninė interpretacija (švelni, kukli, klusni ir nekalta mergaitė) ne visai derinasi su pačios tragedijos duomenimis, šekspyrologai abejoja jos nekaltumu. Tatai iš dalies paremia Hamleto elgesys jos akivaizdoje (po trečiojo veiksmo monologo, prieš vai­ dinimą ir jo metu). Be to, ji šnipinėja tėvo ir karaliaus naudai. Kiti personažai - Polonijus (gudrus, atsargus, ištikimas, bet ne per didžiausio kalibro dvaro diplomatas bei karaliaus favoritas), Hora­ tio (draugystės, ištikimybės ir santūraus kilnumo įsikūnijimas), Laertas (impulsyvus, jausmingas plevėsa, kurs veikia ir kalba negalvo­ damas), Gertrūda (aistros ir pareigos prieštaravimuose pasimetusi „kritiško" amžiaus moteris), Rozenkrancas ir Gildenstemas (tipingi dvaro pataikūnai), tuščiaviduris mašalas Osrikas etc. - visi ryškiai apibūdinti ir gyvi žmonės. Pirmieji Hamletąkritiškai įvertino anglai (Steele, Addison, Rowe, Po­ pe, Hanmer, Warburton, Johnson, Steevens, Mackenzie, Malone, Lamb, Coleridge, Hazlitt etc.). Iš kitų Europos kraštų, ši „germaniškiausia" Shakespeare'o tragedija anksčiausiai prigijo Vokietijoje. Hamletologinis vokiečių kritikų (Lessing, Lichtenberg, Herder, Goethe, A.W. von Schlegel, Ziegler, Gervinus, Rohrbach, Grimm, Tschischwitz, Ulrici, Werder, Kleinetc.) įnašas yra milžiniškas; jie ypač daug prisidėjo prie visuotinės šios tragedijos reikšmės iškėlimo. Prancūzijoje hamletizacijos procesas buvo žymiai lėtesnis. XVIII amžiuje prancūzams Ham­ letasatrodė šiurkštus ir nekultūringas veikalas. Voltairesavo Semiramis įžangoje rašė: „c'est une piece grossiėre et barbare, qui ne serait pas supportėe par la plus vile populace de la France ou de l'Italie [...] on croirait que cet ouvrage ėst lefruit de l'imagination d'un sauvage ivre." Chateaubriand ir Mme de Staėl buvo jau žymiai palankesni, nors dar gerokai santūrūs. Prancūzijoje Hamletą be jokių rezervų priėmė ir įvertino tik romantikų karta. Lietuvoje pirmą Hamleto(III veiksmomo­ nologo) vertimo bandymą davė J. Sauenveinas Lietuviškoje ceitungoje (1880), pakartotą Aušroje(1884). Potodar keliais atvejais Hamletasbuvo verčiamas į lietuvių kalbą (K. Samajausko, J. Talmanto, A. Churgino). Lietuvių teatro scenoje šią tragediją pirmą kartą pastatė M. Čechovas. 437

Pabaigai keletas žodžių dėl vertimo. Tokiomis progomis paprastai skundžiamasi vertėjo darbo sunkumu bei nedėkingumu, prisimenant italų posakį, kuriame vertėjas vadinamas išdaviku (Traduttore - traditore). Darbas iš tiesų sunkus; pavojus išduoti originalą tyko nuola­ tos; ištikimai laikantis teksto tiek prasmės, tiek formos požiūriais, kliū­ tys dažnai pasidaro beveik nenugalimos. Verčiant Hamletą, tenka išspręsti dar ir keletą specialių problemų, kokių nepasitaiko šių die­ nų autoriaus vertimo atveju. Viena iš tokių problemų - nesuprantami (pirmųjų laidų spausdinimo metu sugadinti) žodžiai ir ištisi sakiniai, kuriuos tekstų specialistai nevienodai aiškina, siūlydami skirtingas išvestines prasmes bei formas. Tatai, be abejo, gerokai pasunkina ver­ timo darbą, bet vis dėlto, turint galvoje aibes komentarų, užimančių daugiau vietos negu patys tekstai, tai nėra nenugalimos kliūtys. Be įprastinių ir specialių sunkumų, bene didžiausias pavojus glū­ di pagundose. Dažnas vertėjas, kad palengvintų savo uždavinį, ima ir susigundo padidinti eilučių skaičių, nesilaikyti autoriaus eilėdaros normų ir pan. Tikrai nelengva anglišką penkiapėdžio jambo eilutę sutalpinti į lietuviškąją, bet daug lengviau tris originalo eilutes ištęsti į keturias ar penkias; rimuotą tekstą nepalyginamai lengviau išversti nerimuotai. Tokie ir kitokie pasilengvinimai kiekvieną traduttore paverčia traditore. Šioms pagundoms daugiau ar mažiau pasidavė visi ligšioliniai Hamleto vertėjai į lietuvių kalbą. Minėtina ir dar viena Hamleto atveju labai speciali pagunda: ban­ dymas pagerinti silpnąsias originalo vietas. Tokių vietų Hamlete ne­ trūksta. Neapdairesnis vertėjas, bijodamas, kad skaitytojas, ypač vidutinis, kurs laukia ištisai tobulo kūrinio, autoriaus trūkumų ne­ primestų jam, imasi taisyti originalą, noromis nenoromis pasidary­ damas falsifikatorium. šiame vertime stengtasi raidiškai laikytis originalo normų tiek kiekybine, tiek kokybine prasme. Tik rimuoti tekstai (Hamleto epi­ gramos, Ofelijos ir duobkasių dainelės, baigiamieji kupletai etc.), remiantis klasiškų Hamleto vertimų tradicija, išversti apylaisviai. Vertimui (teksto ir jo interpretacijos prasme) naudotasi Cambridge'o (The Works of William Shakespeare, edited by William Aldis Wright, London and New York, 1894-1895), New Variorum (ANew Variorum Edition of Shakespeare, edited by Horace Howard Furness, Philadel­ phia, 1871-1919) ir Kittredge'o (The Complete Works of Shakespeare, edited by George Lyman Kittredge, Boston, New York etc., 1936) kritiškais Shakespeare'o raštų leidimais. 438

HEI NRI CH HEI NE Įvedamosios pastabos i Henriko Radausko Atta Troli vertimą

Kad skaitytojui nereikėtų griebtis enciklopedijos atminčiai atšvie­ žinti, štai čia keletas žodžių apie Heinę. Gimęs 1797.XII.13 Dūsseldorfe, mokėsi Bonnoje (pas A.W. von Schlegelį), Gottingene (iš kur buvo pašalintas už dvikovą) ir pagaliau Berlyne (pas Hegelį, kurį jis vėliau vadins perekšle višta, kudakuojančia ant fatališkų kiaušinių). Čia jis, kaip kylanti poezijos žvaigždė, lankė Rahelės Varnhagen von Ense saloną ir susipažino su vėlyvaisiais romanti­ kais (Fouųuė, Chamisso, Grabbe). 1825 metais perėjo į krikščionybę ir baigė studijas (Gottingene) Dr. jur. laipsniu. Po to, nepavykus gauti profesūrą, atsidėjo vien tik literatūrai ir žurnalistikai. Nuo 1831 metų Heine apsigyveno Paryžiuje ir iš čia dalyvavo politiškai angažuotame literatūriniame Junges Deutschland sąjūdyje (Borne, Gutzkow, Laube etc.), kovojusiame prieš Metternicho vadovaujamo Vienos kongreso restauruoto absoliutizmo liekanas vokiečių kalbos ir kultūros erdvėje. Kiek vėliau Heine įsijungė į grynai politinę-ideologinę veiklą, užimdamas radikalaus (nors ne visuomet konsekven­ tiško) liberalizmo poziciją, artimai bendradarbiaudamas su saintsimonistais, Karlu Marxu, Ferdinandu Lassalle'u etc. šią ir kitokią veiklą nutraukė greitai progresuojanti liga, nuo kurios, aštuonerius metus praleidęs lovoje arba prie lovos (in der Matratzengruft), supa­ ralyžiuotas ir beveik visiškai apakęs, mirė (1856.11.17). Genialus žurnalistas, Heine, be jokios abejonės, yra ir didžiausiais pereinamojo laikotarpio iš romantizmo į realizmą (Biedermeierio pe­ riodo) lyrinis poetas. 1827 metais pasirodžiusi Buch der Lieder (su Lyrisches Intermezzo ir Die Nordsee ciklais) iškėlė jos autorių į pačias vo­ kiečių poezijos viršūnes. Per trumpą laiką ji tapo vienu didžiausių to laiko „bestselerių". Heinės populiarumas pasiekė iki tol negirdėtas dimensijas, palyginamas nebent su Rilkės populiarumu pirmajame XXamžiaus ketvirtyje. Jį skaitė princas ir jo vežikas, princesė ir jos kambarinė; tarp jogarbintojų randame net ir Austrijos imperatorienę Elžbietą (Sissi). Dėl Buch der Lieder poveikio nepaprastai padidėjo 439

rašančiųjų poeziją skaičius. Šiasavo knyga Heine tarytum„įrodė", kad eilėraščius gali rašyti kiekvienas (ką dar kartą įrodė mūsų išeivija). Kitos jo knygos (Reisebilder, Neue Gedichte, Romanzero, Deutschland, ein ]Nintermdrchen, Atta Troll etc.) galutinai išbaigė jo literatūrinį profilį. Heinę visą gyvenimą (iš dalies ir po mirties) sekė skandalo atmo­ sfera. Joks laikas nebuvo jam visiškai neutralus: jis visuomet buvo arba keliamas į padanges, arba maišomas su žeme. Daugumai vokie­ čių jis buvo ir pasiliko europdisches Ereignis ir deutsches Argernis. Tuomet jau visiškai susiformavusią Biedermeierio miesčioniją ypač erzino Heinės „amoralumas" ir emigranto situacijoje padaryti antivokiški pareiškimai (nors jų ir negalima imti per daug rimtai): „Alles, was deutsch ist, ist mir zuwider" arba „Die deutsche Sprache zerreisst meine Ohren" etc. Daug kas, ir nebūtinai jo priešai, kaltino neištikimybe bei chameleonizmu (kame būta tiesos), revolveriniu žurnalizmu (plg. jo polemikas su Borne ir Platenu), per dideliu noru iš visko juoktis (Spottsucht), charakterio stoka, vadindami jį ein Tal­ ent, dock kein Charakter. Ludwig Marcuse gina Heinę sakydamas, kad jis, priešingai, buvęs charakteris, nur kein moralischer. Kari Kraus prikišo Heinei, kad jis, kaip žurnalistas, vokiškajame feljetone daly­ ko esmę pakeitęs „glazūra", t.y. nereikalinga žodine akrobatika. Naciai bandė jį visiškai išbraukti iš vokiečių kultūros, uždrausdami jo raštus ir vadindami jį Mistfink imdeutschen Dichterzvald. Nors, kaip žinoma, Heine beveik visą gyvenimą kovojo prieš ro­ mantizmą, griežtai atmesdamas šlegelinę progresyvios universalinės poezijos sampratą, šaipėsi iš romantikų, neišskirdamas nė savo bu­ vusio mokytojo, jo paties kūryba, ypač poezija, daugeliu požiūrių tebėra romantinė, tik jo romantizmas kitoks, vulgarizuotas; meta­ fizinis Heimweh ir Unendlichkeit jame pakeisti konkrečia kasdienybe; romantinė ironija - kartais iki vulgarumo degraduotu cinizmu. Tuo kaip tik ir pasireiškia jo realizmas bei modernizmas. šių dienų akimis žiūrint, lyrinė Heinės poezija atrodo gerokai senstelėjusi. Jos poveikis praktiškai baigėsi su XIXamžiumi (pasku­ tinis žymus jos gerbėjas buvo Friedrich Nietzsche), tuo tarpu jo sa­ tyriniai eilėraščiai tebeturėjo nemaža įtakos naujausios vokiečių satyrinės-humoristinės poezijos bei eiliuoto feljetono raidoje: Kastner, Klabund, Tucholsky, Ringelnatz, iš dalies Rūhmkorf ir gal net Brecht be Heinės neįsivaizduojami. Palyginti neblogai prieš laiko dantį atsilaikė proza (Reisebilder etc.) ir iki pat mūsų laikų tebeturėjo gerbėjų (Thomas Mann, Heinrich Mann, Hermann Bahr). 440

* * *

Heine Radauską žavėjo Lyrisches Intermezzo ciklo tipo lyrika (ko jis nelabai norėjo viešai prisipažinti, kad, gink Dieve, nepalaikytum sentimentaliu), satyrinių eilėraščių sąmojo lakumu ir ypač virtuo­ ziška poezijos technika. Kalbėdamas apie Goethę (kurio jis nemėgo), visuomet priešpastatydavo Heinę, tvirtindamas, kad šis esąs nepa­ lyginamai tobulesnis poetas, ir įrodymui čia pat pacituodavo porą mėgstamiausių strofų ar ištisų eilėraščių, juos labai aiškiai skan­ duodamas ir ypač pabrėždamas rimus (jeigu jie buvo): Šie sassen und tranken am Teetisch, Und sprachen von Liebe viel. Die Herren, die waren asthetisch, Die Damen von zartem Gefuhl.

Arba: Traum der Sommernacht! Phantastisch Zwecklos ist mein Lied. Ja, zwecklos Wie die Liebe, wie das Leben, Wie der Schopfer samt der Schopfung!

Atta Troll yra vienas tokių labiausiai Radauskui imponavusių absoliutaus formalinio virtuoziškumo pavyzdžių. Tatai jį ir paska­ tino versti - pabandyti šią modernaus rokoko chorėjų audrą per­ teikti lietuvių kalba; bet kartais jis sakydavo, jog vertimo ėmęsis tik iš neturėjimo ką veikti. Be to, Heine jam imponavo dar ir savo „antifilosofiška" laikysena. Radauskui - tatai jis ypač mėgdavo pabrėžti - visa spekuliatyvinė (filosofų) filosofija atrodė esanti betikslis terminologinis žaidimas, ir visa, kas sunkiai suprantama ar iššifruojama, - paprasčiausios nesąmonės. Jis pripažino tik tokią filosofiją, kuri lengvai duodasi išreiškiama simplistinėmis etinio bei estetinio rango formulėmis, niekad nepraleisdamas progos pasiųsti aštresnį žodį „filosofinių miglų" adresu. Tatai atsispindi ir jo poezijoje, kuri yra beveik grynai deskriptyvinė (operuojanti ne abstrakčiomis idėjomis, bet pojūtine patirtim - regėjimo, girdėjimo etc. įspūdžiais), kartais šiek tiek sim­ bolistinė, bet niekad filosofinė. Jo (kaip Heinės) eilėraščiuose yra tik tai, kas pasakyta, ir nieko daugiau, kaip jis pats dažnai sakydavo. Versti šią poemą Radauskas pradėjo, jos paties žodžiais tariant, „apie 15/7 1945" ir prie vertimo dirbo beveik visą Reutlingene gyve­ nimo laiką. Kada galutinai baigė - nepavyko nustatyti. Tatai padaryti 441

galėtų pagelbėti nebent jo korespondencija, bet ir tai vargu, nes laiš­ kuose, kaip ir privačiuose pasikalbėjimuose, apie savo kūrybinį dar­ bą kalbėti vengė. Jei šį tą prasitardavo, tai tik primygtinai klausiamas. Vertimo rankraštis telpa 8 V4X6 formato 128neliniuoto popieriaus puslapių namų darbo sąsiuvinyje, kuriame pats poemos tekstas su „Prakalba" užima 120 numeruotų puslapių. 1 ir 2 puslapiai (nenu­ meruoti) skirti antraštiniam lapui, motto etc.; 124-125 irgi nenume­ ruoti puslapiai (po prieš tai esančių 3 visiškai tuščių) - čia nespaus­ dinamiems „Komentarams", paimtiems iš Heines Sdmtliche Werke, herausgegeben von Prof. Dr. Ernst Elster. 1981

Bibliografinės pastabos

I. RAŠYTOJŲ PROFILIAI 1. Savieji Maironio likimo paraStėje - Aidai, 1962, nr. 7. Parašas: Andrius Sietynas. Perspausdinta in Maironis, Brooklyn: Aidai, 1963, ir Maironis, Pavasario balsai, Vilnius: Baltos lankos, 1995. vaižgantas po dvidešimties metų - Aidai, 1953, nr. 6. Parašas: L. M . krėvė: keli dienoraSCio puslapiai - Metmenys, nr. 38, 1979. Parašas: Al­ fonsas Nyka-Niliūnas. vyriausioji karta vakarų tremtyje - pavadinimu „Vyriausios kartos duoklė" in Lietuvių egzodo literatūra, 1945-1990, redaktoriai Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris, Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992. Parašas: Alfonsas Nyka-Niliūnas. putinas gyvenimo ir kOrybos prieštarose - angliškoji šio straipsnio ver­ sija „The Condition of a Free Prisoner: Poetry and Prose of Vincas Myko­ laitis-Putinas" išspausdinta Lituanus, 1965, pavasaris. Parašas: Andrius Sietynas. balys sruoga: atsiminimų nuotrupos - in Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, redaktorė Vanda Sruogienė, Chicago, 1974. Parašas: Alfonsas Nyka-Niliūnas. jono aisčio poezijos fenomenas - pavadinimu „Jono Aisčio poezijos paraštėje" in Jonas Aistis, Raštai, t. 1, redaktoriai Alfonsas Nyka-Niliū­ nas ir Antanas Vaičiulaitis, Chicago: Ateities literatūros fondas, 1988. Pa­ rašas: Alfonsas Nyka-Niliūnas. antanas miškinis - pavadinimu „Literatūrinės pastabos apie Ant. Miš­ kinį", Literatūros lankai, nr. 3, 1953. Parašas: A. S. KARALIAUS JUOKDARYS: PULGIO ANDRIUŠIO ŠEŠIASDEŠIMTMEČIUI - pavadini­ mu „Pulgiui Andriušiui 60 metų", Aidai, 1967, nr. 4. Parašas: Andrius Sietynas. 443

Henriko Radausko knygai - in Henrikas Radauskas, Eilėraščiai (1965-1970), redaktorius Jurgis Blekaitis, Chicago: Vytautas Saulius, MCMLXXVIII. Perspausdinta in Egzodo literatūros atšvaitai, re­ daktorius Liūtas Mockūnas, Vilnius: Vaga, 1989, ir Radauskas: Apie kūry­ bą ir save. Recenzijos ir straipsniai. Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje, sudarė Giedrius Viliūnas, Vilnius: Baltos lankos, 1994. žemės užtekėjimo poetas - pavadinimu „Žemės užtekėjimo poezija", Aidai, 1955, nr. 3. Parašas: A. N.-N. žodis pomirtinei

NEVERMORE: VYTAUTO MAČERNIO PORTRETUI IR ATMINIMUI - LiterūtŪrOS lan­ kai, nr. 4,1954. Beautoriaus parašo. Perspausdinta in Poezijos pavasaris'94,

sudarė Kęstutis Navakas, Vilnius: Vaga, 1994. Parašas: Alfonsas NykaNiliūnas. Vytautas Mačernis - in Vytautas Mačernis, Poezija, redaktorius Kazys Bradūnas, Chicago: „\ laisvę" fondas, 1961. Parašas: Alfonsas NykaNiliūnas. Julius kaupas: portreto eskizas - priešžodis (be atskiro pavadinimo) „šešiems Juliaus Kaupo laiškams", Metmenys, nr. 21, 1971. Parašas: Al­ fonsas Nyka-Niliūnas. 2. Svetimieji VERGILIJUS IR JO GEORGI KOS: VERTĖJO POST S CR I P T UM -

in PubllUS VergillUS

Maro, Georgikos, iš lotynų kalbos vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas, Chi­ cago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1984. Parašas: Alfon­ sas Nyka-Niliūnas. dante - Aidai, 1965, nr. 5. Parašas: Andrius Sietynas. stefan george - Aidai, 1959, nr. 4. Parašas: A. S. Ivanas buninas - Aidai, 1954, nr. 1. Parašas: L. M. FRANęois mauriac - Aidai, 1952, nr. 10. Parašas: Julius Banaitis. II. KNYGOS palaužtų sparnų poezija - Tremtinių mokykla, 1946, nr. 1. Parašas: Leo­ nas Miškinas. Perspausdinta in Egzodo literatūros atšvaitai. žemę praradusio žemdirbio poezija - Tremtinių mokykla, 1946, nr. 3/4. Parašas: Leonas Miškinas. pulgio andriušio lyrinės apysakos - Aidai, 1948, nr. 16/17. Parašas: Leo­ nas Miškinas.

444

pulgis Andriušis dar karta GRĮŽTA į kaimą - pavadinimu „Pulgio Andriušio knyga", Literatūros lankai, nr. 2, 1953. Parašas: Leonas Miškinas. Perspausdinta in Egzodo literatūros atšvaitai. pulgio andriušio tipelis - Literatūros lankai, nr. 6,1955. Parašas: Andrius Sietynas. naujoji liūdo Dovydėno knyga - Aidai, nr. 20, 1948. Parašas: Algirdas Mikulėnas. a.m. katiliškio prasilenkimo valanda - Aidai, nr. 21, 1948. Parašas: Leo­ nas Miškinas. Perspausdinta in Egzodo literatūros atšvaitai. šiaurės Lietuvos kaimo buities freska - Aidai, nr. 2,1953. Parašas: L. Miš­ kinas. Perspausdinta in Egzodo literatūros atšvaitai.

DAKTARAS KRIPŠTUKAS PRAGARE, ARBA PASIKALBĖJIMAS APIE PASAKŲ KNYGAS -

Aidai, nr. 21, 1948. Parašas: Leonas Miškinas. Perspausdinta in Egzodo literatūros atšvaitai. antano vaiCiulaiCio italuos vaizdai - Aidai, nr. 24, 1949. Parašas: Leo­ nas Miškinas. Valentina:pastabos antrosios laidos proga - Aidai, 1953, nr. 2. Parašas: Julius Banaitis. Henriko Radausko GRĮŽIMAS - Aidai, 1951, nr. 3. Parašas: L. Miškinas. Perspausdinta in Radauskas: Apie kūrybą ir save. Recenzijos ir straipsniai. Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje. raudoni batukai, arba jurgis Savickis - Aidai, 1952, nr. 1. Parašas: Leo­ nas Miškinas. paskutinis jurgio Savickio žodis - Aidai, 1953, nr. 5. Parašas: L. M . Per­ spausdinta in Egzodo literatūros atšvaitai. negrįžusio sūnaus palaidOno dienoraštis - pavadinimu „Paskutinės Jurgio Savickio knygos proga", Literatūros lankai, nr. 8, 1959. Parašas: Andrius Sietynas. Perspausdinta in Egzodoliteratūros atšvaitai. žvilgsnių proza ir poezija - Aidai, 1951, nr. 4. Parašas: Leonas Miškinas. tezinis Vytauto alanto romanas - pavadinimu „Tezinis romanas", Lite­ ratūros lankai, nr. 1,1952. Parašas: Andrius Sietynas. jurgio Jankaus pirmasis rūpestis - Literatūros lankai, nr. 1,1952. Parašas: L. Miškinas. kazys boruta, arba revoliucinis romantizmas - Aidai, 1953, nr. 1. Pa­ rašas: L. Miškinas. Knygoje spausdinamas išbaigtesnis recenzijos varian­ tas iš mašinraštinio rankraščio. 445

lietuvių poezijos antologija - Literatūros lankai, nr. 2,1953. Parašai: And­ rius Sietynas ir Romas Saulėnas. Antroji recenzijos dalis sutrumpinta. aloyzo barono proza - Literatūros lankai, nr. 2, 1953. Parašas: Bruno Barkūnas. xvii Maironio pavasario balsu laida - Literatūros lankai, nr. 2, 1953. Pa­ rašas: Andrius Sietynas. Henrikas nagys, arba saulės laikrodžiai - Literatūros lankai, nr. 2,1953. Parašas: Leonas Miškinas. Perspausdinta in Egzodo literatūros atšvaitai. antano Škėmos eksperimentas - Literatūros lankai, nr. 3, 1953. Parašas: Andrius Sietynas. ora pro nobis - Literatūros lankai, nr. 4,1954. Parašas: Andrius Sietynas. Knygoje spausdinamas netrumpintas recenzijos variantas iš mašinraš­ tinio rankraščio. laikas ir žmonės A is č io atsiminimuose - Literatūros lankai, nr. 5, 1955. Parašas: Andrius Sietynas. Knygoje spausdinamas šiek tiek skirtingas variantas iš mašinraštinio rankraščio. milfordo gatvės elegijos - Aidai, 1969, nr. 8. Parašas: Ramunė Stanelytė. daiktai ir nuorūkos - Literatūros lankai, nr. 6, 1955. Parašas: O. M . Kny­ goje spausdinamas nekupiūruotas tekstas iš mašinraštinio rankraščio. aguonos ir smėlis - Aidai, 1957, nr. 7. Parašas: Algirdas Vambra. pakeliui i nauja prozos ŽODI - Aidai, 1965, nr. 1. Parašas: Andrius Sie­ tynas. premijuotas romanas karklupėnuose - Aidai, 1965, nr. 10. Parašas: And­ rius Sietynas. Kazio almeno debiutas - Aidai, 1966, nr. 2. Parašas: Andrius Sietynas. penktoji šlaito poezijos knyga - Aidai, 1966, nr. 4. Parašas: Kostas Rauda. trečioji pradalgė - Aidai, 1968, nr. 2. Parašas: Andrius Sietynas. partizano buities poezija - Aidai, 1968, nr. 6. Parašas: K. R. praeitos vasaros knygų derlius - Aidai, 1969, nr. 4. Parašas: Andrius Sietynas.

446

egzodo literatūros SKERSPjOvis - Aidai, 1969, nr. 6. Parašas: Ramunė Stanelytė. Si recenzija buvo gerokai kupiūruota. Knygoje spausdinamas autentiškas tekstas iš mašinraštinio rankraščio.

Justino marcinkeviCiaus mindaugas - Aidai, 1972, nr. 7. Parašas: Vytas

Palaiškis. Knygoje spausdinamas netrumpintas tekstas iš mašinraštinio rankraščio. brolio mykolo gatvė - Aidai, 1973, nr. 10. Parašas: Kostas Rauda.

III. DI ENOS TEMOMI S MŪSŲ LITERATŪROS KASDIENYBĖ KETURI ŠIMTAI PIRMAISIAIS METAIS PO MAŽ­ VYDO - Aidai, nr. 15,1948. Parašas: Alfonsas Nyka-Niliūnas. rašytojai prieš kritika -

Literatūros lankai, nr. 2,1953. Parašas: H.B.S.

SEPTYNI PRIES TEBUS: JONO AISČIO IR KITŲ ŽYGIS PRIES LITERATŪROS LANKUS Literatūros lankai, nr. 3,1953. Parašas: H.B.S. patriotizmas ir poezija emigracija ir kritika -

Literatūros lankai, nr. 4, 1954. Parašas: H.B.S.

Literatūros lankai, nr. 5,1955. Parašas: H.B.S.

populiarumas ir poezija -

Literatūros lankai, nr. 8 , 1959. Parašas: S. L.

intelektualinis linCas ir kritika -

Draugas, 1962, spalio 6. Parašas: Al­

gis Saulynas. IV. VARI A UŽSKLANDA CZESLAWO MILOSZO POEZIJOS KNYGAI EPOCHOS SĄMONINGUMO POE­ ZIJA - in Epochos sąmoningumo poezija, vertė ir redagavo Juozas Kėkštas, Buenos Aires: Literatūros lankai, MCMLV. Parašas: Alfonsas Nyka-Niliūnas. atsakymai \ literatūros LANKU anketa - Literatūros lankai, nr. 8, 1959. Parašas: Alfonsas Nyka-Niliūnas. Hamletas: vertėjo post scriptum - in W. Shakespeare, Hamletas, Danijos princas: Tragedija, vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas, Chicago: Santara-Sviesa, 1964; Vilnius: Baltos lankos, 1994.

HEINRICH HEINE: JVEDAMOSIOS PASTABOS \ HENRIKO RADAUSKO ATTA TROLL vertimą - Metmenys, nr. 41,1981. Parašas: Alfonsas Nyka-Niliūnas..

30 -8 9 4

447

Rodyklė

Į šią rodyklę įtraukti pagrindiniuose tekstuose minimi asmenvardžiai ir periodinių leidinių pavadinimai, taip pat apibūdinamosios ar vertinamosios knygos.

A Abati, Bocca degli, 151 Abelkis, Povilas, 214 Achmatova, Anna, 76,101 Adamkevičius, V.L., žr. Lėtas, Leonas Addison, Joseph, 437 Aichenvaldas, Julius, 160 Aidai 27, 398, 419 Aistienė, Aldona, 62 Aistis, Jonas, 17, 28, 39, 62-75,107, 109,175,194, 225, 227, 228, 268, 276-279, 291, 296, 318-330, 350, 385, 390, 394, 395, 398,401-405, 407, 410; Eilėraščiai 66-69, 71, 74, 227; Imago mortis 69, 70, 74; Intymios giesmės 70, 74; Dievai ir smūtkeliai 325; Užgesę chimeros akys 70, 71, 74; Poezija (1940) 64, 71; Be tėvynės brangios 63; Nemuno ilgesys 72, 73; Sesuo buitis 72; Apie laiką ir žmones 73, 74, 318-325, 402, 403; Kristaliniam karste 72; Poezija (1961) 71; Milfordo gatvės elegijos 325-330 Akronas, pseudo, 130 Akuraters, Janis, 204, 205, 223 Alaghiero di Bellincione d'Alaghiero 147 Alain-Fournier, Henri, 223

Alantas, Vytautas, 258-265, 303, 351, 370, 389; Pragaro pošvaistės 258-265, 303 Albertas Didysis (Albertus Mag­ nus) 148 Aldobrandeschi 149 Alkibiadis 137 Almenas, Kazys, Upė j rytus, upė į vakarus 343-345 Andersen, Hans Christian, 106, 214 Andrejevas, Leonidas, 159, 160, 305, 311 Andriušis, Pulgis, 89-93,181-197, 207-209, 240, 259, 288, 290, 351, 354, 355, 369; Anoj pusėj ežero 91, 92, 181-186,189,194; Sudiev, kvietkeli! 92, 189-192,194; Tipelis 92,194-197; Rojaus vartai 92 Angelus Silesius 109 Annabella 239 Antanaitis, Algirdas Titus, 355 Antonia (Dantės dukra) 148 Antonijus (Marcus Antonius) 132-134 Apollinaire, Guillaume, 46, 234, 312 Aragon, Louis, 398, 399 Aratas (Aratos) 142 Ariosto, Lodovico, 128 Aristotelis 142,148 Arnold, Matthew, 404 Ateities spinduliai 119 Ateitis 65,119 Atspindžiai 187 Audronė, O. B., 394, 395 Auginąs, Balys, 351 Augustas (Octavianus Augustus) 130,132-136,140 Augustinas (Aurelius Augustinus), šv., 128,137 449

Aušra 37,294,438

Aquasparta, Matteo d7, 149 B Babelis, Isaakas, 101, 305, 307, 308 Babickas, Petras, 351, 352 Babrauskas, Benediktas, 251, 252 Bacon, Roger, 146 Bahr, Hermann, 440 Baldžius, Juozas, 14 Balys, Jonas, 115 Balista (Ballista) 132 Baltaūsis, Vincas, žr. Krėvė, Vincas Baltinis, Andrius, 304 Baltrušaitis, Jurgis, 39-41, 47, 59, 60,116,188, 278, 279, 292, 409; Ašarų vainikas 60 Balzac, Honorė de, 53,101,129, 313, 404 Baranauskas, Albinas, 341, 342, 351; Sniego platumos 341; Kalvos ir lan­ kos 341; Karklupėnuose 341, 342 Baranauskas, Antanas, 7, 64, 71, 77, 78,176,181,183,256,279,292,386 Bardi, Simone de7, 148 Barėnas, Kazimieras, 349, 358, 359, 398; Giedra visad grįžta 358; Karališka diena 358; Atsitiktiniai susitikimai 358, 359 Baronas, Aloyzas, 281-291, 351, 356, 401, 404, 420; Žvaigždės ir vėjai 282-288, 290; Debesys plaukia pažemiu 282, 283, 286-290 Barrės, Maurice, 163 Basanavičius, Jonas, 327,330,386,392 Baudelaire, Charles, 74, 94,157, 234, 303 Bavarskas, Medardas, 282, 368; Pilkieji namai 368 B. B. žr. Babrauskas, Benediktas Beatričė (Beatrice) 147 Beckett, Samuel, 374 Belas, Andrejus, 161 Belinskis, Visarionas, 404 Bella (Dantės motina) 147 Belleforest, Franęois de, 431 450

Benn, Gottfried, 302,400 Berdiajevas, Nikolajus, 161 Berija, Lavrentijus, 326, 329 Bernanos, Georges, 105 Bertram, Ernst, 155 Bibaculus, M. Furius, 132 Bičiūnas, Vytautas, 66 Biliūnas, Jonas, 221, 271, 282 Binkis, Kazys, 17, 45, 48, 65, 70, 79, 90, 175, 193, 268, 319, 320, 322 Byron, George Gordon Noel, 74,129 Biržiška, Mykolas, 319, 322 Bizet, Georges, 38 Blake, William, 107 Blatterfur die Kunst 155 Blekaitis, Jurgis, 160, 337, 419 Blokas, Aleksandras, 64, 74, 88,161 Boccacio, Giovanni, 147,152, 208 Bohušas, Ksaveras, 139 Bonaventūra, šv., 148 Bonifacas VIII, popiežius, 146,149, 150 Borne, Ludwig, 439, 440 Boruta, Kazys, 17, 39, 73, 79,101, 103, 269-275, 278; Mediniai stebuklai 273; Baltaragio malūnas 175,177-180 Boucher, Franęois, 224 Bourget, Paul, 53 Bradley, Andrew Cecil, 436 Bradūnas, Kazys, 112,120,125, 175-180, 278, 365, 366, 370, 409; Vilniaus sonetai 176; Svetimoji duona 175,177-180 Brazdžionis, Bernardas, 17,39,48,71, 73,100,107,176,227, 278,292,293, 296, 312, 313, 354, 355, 407 Brecht, Bertolt, 374 Brentano, Franz, 216 Breton, Andrė, 307 Broniewski, Wladyslaw, 102 Brueghel, Pieter, (Senesnysis) 115 Brutas (Marcus Junius Brutus) 134 Brzękowski 102 Budrikas, Vincas, adv., 288 Buffon, Georges-Louis Leclerc de, 12, 240

Buninas, Ivanas, 110,159-161; Kaimas 160; Suchodol' 160; Ponas iš San Francisko 160; Saulės šventykla 160; Memuarai 160,161 Buonarotti, Michelangelo, 388 Burmann 139 Burns, Robert, 175 C Cacciaguida 147 Calvus, C. Licinius, 132 Camoes, Luis Vaz de, 128 Camus, Albert, 263 Canolati, Bartolomeo, 152 Caponsacchi, Cilia, 148 Carcopino, Jėrome, 129,131 Castango, Andrea del, 222 Castiglioni, L., 129 Cato, M. Porcius, 142 Cavalcanti, Guido, 148,151 Cervantes Saavedra, Miguel de, 64, 74, 91,127, 197, 288 Cėzanne, Paul, 233 Cezaris (Caius Julius Caesar) 133,134 Chačaturianas, Aramas, 399 Chambers, Edmund Kerchever, 432 Chamisso, Adalbert von, 439 Charles de Valois 149 Charles d'Orlėans 74 Chateaubriand, Franęois Renė de, 437 Chaucer, Geoffrey, 208 Chlebnikovas, Velemiras, 98 Churginas, Aleksys, 437 Ciceronas (Marcus Tullius Cicero) 128, 132,137, 142 Cinna, C. Helvius, 132 Cinzas, Eduardas, Brolio Mykolo gatvė 380, 381 Clair, Renė, 238 Claudel, Paul, 101, 374 Cocteau, Jean, 101, 234, 253, 307 Coleridge, Samuel Taylor, 435, 437 Columella, Lucius Junius Moderatus, 143 Comparetti, Domenico, 128,137 Conington, John, 129

Constant, Benjamin, 31 Corazza da Signa 149 Corneille, Pierre, 435 Cvetajeva, Marina, 161 Cvirka, Petras, 17, 240, 260, 288 Č

Čechovas, Antonas, 17,159,161,341 Čechovas, Michailas, 437 Čelpanovas, Jurijus, 285 Černyševskis, Nikolajus, 404 Čiurlionienė, Sofija, 31 Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas, 238 D Dambrauskas, Antanas, 139 Dante Alighieri 64, 74,128,146152,157, 343, 372, 410; La Vita nuova 147,148; Komedija 128,148, 150-152; De monarchia 150 Darbai ir dienos 19 Darbininkas 400, 401 Daukša, Mikalojus, 386 Dehmel, Richard, 156 Demokritas 142 Dickens, Charles, 127, 284 Didžiulytė-Mošinskienė, Halina, 362, 363; Ošiančios pušys 363 Diena 79 Dienovidis 44 Dievo paukštelis 92

Dilthey, Wilhelm, 53 Dirva 395, 396, 398, 406, 419 Dobilas žr. Lindė-Dobilas, Julijonas Doblin, Alfred, 308 Donati, Forese, 151 Donati, Gemma di Matteo, 148 Donelaitis, Kristijonas, 7, 22, 69, 71, 128,136,144,176,186, 207, 240, 256, 279, 288, 292, 397, 410 Donne, John, 108 Dos Passos, John, 263 Dostojevskis, Fiodoras, 59,111,113, 122,129,159, 169, 291 Dovydas, karalius, 293 451

Dovydėnas, Liudas, 198-201, 288, 329, 352-354, 368, 369; Mes ieškom pavasario 198-201 Draugas 268, 313, 400,401, 405, 418 Dryden, John, 140 Duhamel, Georges, 162 Dunoyer de Segonzac, Andrė, 129 Dūrrenmatt, Friedrich, 374 E Eckhart, Meister, 109 Eichenbaumas, Borisas, 98 Eliot, Thomas Stearns, 101,106, 128, 434 Elisei (šeima) 147 Elster, Ernst, 442 Eluard, Paul, 398-400 Elžbieta (Sissi), Austrijos imperatorienė, 439 Engert, Horst, 115 Enijus (Quintus Ennius) 131,143 Epidijus (Epidius) 132 Epikūras 134 Ermatinger, Emil, 53 Erodas Didysis 23 Euforionas (Euphorion) 132 Eusebijus (Eusebios) iš Cezarėjos 137 F Fabricijus (Fabricius) 139 Faulkner, William, 165, 263 Fedinas, Konstantinas, 161 Fetas, Afanasijus, 46 Feuerbach, Ludwig, 31 Fichte, Johann Gottlieb, 31 Figaro 164 Flaccus (Vergilijaus brolis) 131 Flaubert, Gustave, 53, 64,101,160, 205, 242, 303 Forbiger, A., 129 Fouquė, Friedrich de la Motte, 439 Fragonard, Honorė, 224 Frangipani (šeima) 147 Franklin, Benjamin, 288 Freud, Siegmund, 436 452

Fridrichas II Didysis 89 Furness, Horace Howard, 439 G Gabija 313 Galas, Kornelijus (C. Cornelius Gailus) 133 Galczynski, Konstanty, 102 Galilei, Galileo, 329 Garcia Lorca, Federico, 400 Garmus, Antanas, 327, 328 Gautier, Thėophile, 99, 229 Gedainis, Irvis, žr. Seinius-Jurkūnas, Ignas Gedvilas, Mečislovas, 327, 328 Genet, Jean, 263, 374 George, Stefan, 101,153-158, 296; Hymnen 155; Pilgerfahrten 155; Algabal 155; Die Bucher der Hirten- und Preisgedichte, der Sagen und Sdnge und der hdngenden Garten 156; Das Jahr der Seele 156; Der Teppich des Lebens und die Leder von Traum und Tod mit einem Vorspiel 156; Die Fibel 155; Der Siebente Ring 157; Der Stem des Bundes 57; Das Neue Reich 157

Gerardy 155 Gervinus, Georg Gottfried, 437 Ghirlandaio, Domenico, 222 Gide, Andrė, 110,129,158, 223, 270 Giolito 152 Giotto di Bondone 152 Gira, Liudas, 8, 22, 25, 43, 82, 276, 319, 321, 322, 330 Giraudoux, Jean, 17, 320 Girdžius, Pranas Domas, 351 Girienė, Bronė, 321, 323 Girnius, Juozas, 110, 111, 118,120,121, 297,366,371,372,401,403,404,409 Girdami, Remigio, 148 Gliaudą, Jurgis, 313-317, 369; Namai ant smėlio 315; Orą pro nobis 313-317 Goethe, Johann Wolfgang, 23, 52, 101,152,157, 435, 437, 441

Gogolis, Nikolajus, 14, 64, 111, 159, 196,197, 246, 271, 284, 404 Gorkis, Maksimas, 101,159-161, 269, 270, 305, 308, 309, 316, 400 Gotfridas Bujonietis (Godefroi de Bouillon) 401 Grabbe, Christian Dietrich, 439 Graičiūnas, Jonas, 121 Granville-Barker, Harley, 436 Granitas 66 Greene, John, 432 Greg, Walter Wilson, 432 Greimas, Algirdas Julius, 62 Grybas, Vincas, 354 Grincevičius, Česlovas, 372 Grimm 437 Grinius, Jonas, 418-420 Gruodis, Eugenijus, Aguonos ir smėlis 334-337 Grušas, Juozas, 17 Guardini, Romano, 219 Guillaume de Lorris 148 Guinicelli, Guido, 148 Gumiliovas, Nikolajus, 400 Gundolf, Friedrich, 155,158 Gustaitis, Antanas, 350, 354, 355 Gustaitis, Motiejus, 139, 226 Gutzkow, Karl Friedrich, 439 H Haecker, Theodor, 128,129 Hamsun, Knut, 204, 223, 224 Hanmer, Thomas, 437 Hašek, Jaroslav, 326 Hauff, Wilhelm, 216 Hauptmann, Gerhard, 17 Haverfield, Francis, 129 Hazlitt, William, 437 Hegel, Georg, 315, 439 Heidegger, Martin, 111, 409 Heym, Georg, 298 Heyne, Gottlieb Christian, 139 Heine, Heinrich, 101,129, 258, 362, 439-442; Buck der Lieder 439, 440; Atta Troll 441 Heiseler, Henry von, 155,156

Hemingway, Ernest, 305 Henrikas VII 150 Herbačiauskas, Juozapas Albinas, 31, 238 Herder, Johann Gottfried, 437 Herenijus (Herennius) 135 Herodotas 64 Hesiodas 129,135,141 Hesse, Hermann, 101 Hitler, Adolf, 156 Hoffmann, Ernst Theodor Amadeus, 89,127, 215, 216 Hofmannsthal, Hugo von, 101,155, 157, 234, 296, 298 Holderlin, Friedrich, 157, 298 Homeras 128,129,135,141, 222, 234 Hopkins, Gerard Manley, 229 Horacijus (Quintus Horatius Flaccus) 130,132-134 Hudson, Henry Norman, 435 Hugo, Victor, 129, 203, 325 I Iacopo (Dantės sūnus) 148 Ibsen, Henrik, 16,17, 23, 64 Yeats, William Butler, 107, 229 Inčiūra, Kazys, 112,120 Ionesco, Eugėne, 374 Istrati, Panait, 270, 273 Ivanovas, Viačeslavas, 47 J Jakimavičius (Jokimaitis), Gedi­ minas, 114 Jakobsonas, Romanas, 98 Jakštas, Adomas (Aleksandras Dambrauskas) 25, 28-30, 34, 53, 57,178, 237, 278, 318, 402 Jakubėnas, Kazys, 273 Jammes, Francis, 129 Janavičius, Vytautas, 338, 339, 380, 404; Pakeliui į Atėnus 338, 339 Jankus, Jurgis, 266-268,285,287,288, 303, 306, 368, 369; Naktis ant morų 285,287,306; Pirmasis rūpestis 267, 268; Paklydę paukščiai 303 453

Janonis, Julius, 271 Jens, Walter, 285 Jeronimas, šv., 137 Jeseninas, Sergejus, 64, 74, 78-81, 234, 235, 271 Joerg, Irena, 369 Johnson, Samuel, 437 Joyce, James, 53, 236, 307 Jonas, šv., evangelistas, 158 Jonas XXII, popiežius, 152 Jones, Ernest, 436 Jonynas, Vytautas A., 115 Jonynas, Vytautas K., 268 Jūnger, Ernst, 155, 339 Juknevičius, Romualdas, 115, 329 Juodelienė, 321, 323 Juodelis, Petras, 65, 321 Juozapas Flavijus (Josephus Flavius) 23 Jurevičius, Tadas, 139 Jurkus, Paulius, 111, 357-362; Pavasaris prie Varduvos 360, 361; Smilgaičių akvarelė 360; Ant Vilnelės kranto 361, 362 K Kafka, Franz, 53,127, 236, 305, 310 Kairys, Anatolijus, 282, 352 Kalimachas (Kallimachos) 132 Kant, Immanuel, 31 Kapočius, Juozas, 354, 370 Karolis I (Charles d'Anjou) 149 Karsavinas, Levas, 110,111,115 Karvilijus Piktorius (Carvilius Pictor) 135 Kasijus (Caius Cassius Longinus) 134 Kastner, Erich, 101, 440 Katiliškis, Albinas Marius, 202-213, 290, 380; Prasilenkimo valanda 203-206, 213; Užuovėja 207-213 Katkus, Mikalojus, 10 Katulas (C. Valerius Catullus) 132, 143 Kaupas, Julius, 125-127, 214-216, 218-220, 259, 290, 380, 409, 420; Daktaras Kripštukas pragare 215-220 454

Kazimieraitis, B., žr. Barėnas, Kazimieras Kazimieras, šv., 265 Kazlauskas, Benediktas, 139 Keats, John, 222,404 Keblys, Kęstutis, 367-369 Kėkštas, Juozas, 102-104, 278, 380, 399, 409,425; Toks gyvenimas 102, 103; Rudens dugnu 103; Staigus horizontas 103; Etapai 102,103 Keliuotis, Alfonsas, 107 Keliuotis, Juozas, 95, 213 Keturi vėjai 5, 34, 46, 48, 57, 64-66, 97,123 Kyd, Thomas, 431-433 Kierkegaard, Soren, 111 Kirša, Faustas, 17,19, 38-42,45, 57, 66, 70, 79,107,121,175; Verpetai 40; Aidų aidužiai 40; Suverstos vagos 40; Pelenai 40, 41; Giesmės 40; Maldos ant akmens 41; Tolumos 41,42 Kittredge, Georg Lyman, 435,438 Klabund 440 Klages, Ludwig, 156 Klee, Paul, 310 Klein, Carl August, 155 Klein, L., 435, 437 Klingner, F., 129 Knight 129 Koblenz, Ida, 156 Kolupaila, Steponas, 327 Kommerell, Max, 156 Konstantinas I Didysis 137 Korsakienė, Halina, 28 Kossu-Aleksandravičius, Jonas, žr. Aistis, Jonas Kotryna, Rusijos carienė, 329 Krasas (Marcus Licinius Crassus) 131 Krasiriski, Zygmunt, 14, 23, 38 Kraszewski, Ignacy, 38 Kraus, Kari, 440 Krėvė-Mickevičius, Vincas, 11, 13-24, 31, 32, 34, 35, 58,178,192, 207, 209, 211-213, 221, 236, 240, 242, 252, 259, 268, 274, 282, 289, 290, 360,370, 374, 375; Šarūnas

428; Šiaudinėj pastogėj 236; Mindaugo mirtis 20, 375; Raganius 20; Miglose 20; Dangaus ir žemės sūnūs 22, 23 Krivickas, Bronius, 60 Kronberger, Maximilian, 156,157 Kručionych, Aleksejus, 98 Kruminas, Juozas, 88, 259, 273 Kubbos, Eva, 338 Kudirka, Vincas, 173, 326, 330, 386 Kulbokas, Vladas, 371 Kuliešius, Vladas, 139 Kuosa Aleksandriškis, Jonas, žr. Aistis, Jonas Kuprinas, Aleksandras, 159-161 Kūryba 45 Kvintilianas (Quintilianus Marcus Fabius) 64 L La Cerda, Juan Luis de, 139 Laedewig, T., 129 Lafontaine, Jean de, 51 Laisvė 5 Laktancijus (Lucius Caelius Firmianus Lactantius) 137 La Mare, Walter de, 109 Lamb 437 Lamartine, Alphonse de, 223,234,325 Landsbergis, Algirdas, 253,254,290, 368, 369, 380, 409; Proza (kartu su Adolfu ir Jonu Mekais, Leonu Lė­ tu) 254; Kelionė 368 Larbaud, Valėry, 162 La Rochefoucauld, Franęois de, 326 Lassalle, Ferdinand, 439 Latini, Brunetto, 148 La Tour du Pin, Patrice de, 163 Laube, Heinrich, 439 Laurinavičius, Povilas, 362, 363; Be druskos... 363 Lazdynų Pelėda (Sofija IvanauskaitėPšibiliauskienė ir Marija Ivanaus­ kaitė-Lastauskienė), Klaida 11 Lechon, Jan, 101 Lembertas, Pranas, 351

Lermontovas, Michailas, 14, 26,46, 47, 76,160 Leskovas, Nikolajus, 59 Lessing, Gotthold Ephraim, 437 Lėtas, Leonas, 253-255,257,290; Pro­ za (kartu su Algirdu Landsbergiu, Adolfu ir Jonu Mekais) 255 Lichtenberg, Georg Christoph, 437 Lietuviška ceitunga 437 Lietuvos aidas 29 Lietuvos žinios 34 Lincoln, Abraham, 288 Lindė-Dobilas, Julijonas, 11, 31, 65, 188; Blūdas 11 Linija 66 Linkevičius, Mykolas, 107,120 Li Tai Po 229 Literatūra 20 Literatūra ir menas 54 Literaturnaja gazeta 54 Literatūros lankai 127,303,338,398-401, 403-406, 411, 412, 420, 428 Liudvikas II, Bavarijos karalius, 155 Livijus Andronikas (Livius Andronicus) 131 Longfellow, Henry Wadsworth, 107 Lorca žr. Garda Lorca, Federico Lukrecijus (Titus Lucretius Carus) 131,135,141-143 M Maciūnas, Vincas, 21, 24, 370 Mackenzie, Henry, 437 Mačernis, Vytautas, 60,105-124,176 Mačiulis-Maironis, Jonas, 3-9, 20, 24-29, 39, 45-48, 58, 64, 65, 67, 69, 71, 79, 86, 107,108, 118, 171, 173,175,176, 277, 279, 292-294, 318, 325, 374, 386, 392, 394, 397, 402, 409, 410, 416, 417; Pavasario balsai 428; Mūsų vargai 5; Pavasa­ rio balsai (XVII laida) 293, 294 Madariaga, Salvador de, 436 Magia Polla 131 Mailer, Norman, 285 Maillol, Aristide, 129, 234 455

Maironis žr. Mačiulis-Maironis, Jonas Majakovskis, Vladimiras, 76,161 Makrobijus (Antonius Theodosius Macrobius) 137 Mallarmė, Stėphane, 155,157, 234 Malone, Edmund, 437 Malraux, Andrė, 162 Mandelštamas, Osipas, 76,101, 234 Mann, Heinrich, 440 Mann, Thomas, 101, 440 Marcinkevičius, Justinas, 373-377; Kraujas ir pelenai 373; Publicistinė poema 373; Siena 373; Mindaugas 373-378 Marcuse, Ludwig, 440 Margalis (Juozas šnapštys) 278 Margiris 263, 265 Maritain, Jacques, 162 Marlowe, Christopher, 432,433 Marx, Karl, 439 Masereel, Frans, 103, 272 Matisse, Henri, 234, 399, 400 Matuzevičius, Eugenijus, 76,112, 115,120,176 Maupassant, Guy de, 101,160,242,243 Mauriac, Franęois, 162-165, 225, 400; Les Mains jointes 163; La Robe pretexte 163; La Chair et le sang 163; Prėsėances 163; Le Raiser au lepreux 163; Therėse Desqueyroux 165; Le Mystėre Frontenac 164, 165; Le Sang d'Atys 163 Maurois, Andrė, 201 Mazalaitė, Nelė, 259 Mažvydas, Martynas, 108, 385, 386, 392 Mecenas (C. Clinius Maecenas) 134-136, 140,141,145 Mekas, Adolfas, 253-255, 290, 369; Proza (kartu su Algirdu Lands­ bergiu, Jonu Meku ir Leonu Lėtu) 254; Une reverence 255 Mekas, Jonas, 253-257,290,369,404, 405; Proza (kartu su Algirdu Lands­ bergiu, Adolfu Meku ir Leonu Lė­ tu) 254; Semeniškių idilės 255-257 Meres, Francis, 432 456

Merkelis, Aleksandras, 10 Metmenys 126

Mettemich, Clemens Wenzel Lothar, 439 Michaux, Henri, 103, 307 Mickevičius, Adomas, (Adam Mickiewicz) 4, 23, 55,103,171, 279, 325, 372 Miglovara (Juozas Miliauskas) 416 Mykolaitis-Putinas, Vincas, 8,11,17, 22, 26,19,39,40,42-50, 53-59,63, 66,70,76,79,82,107,110,112,116, 120,121,123,175,264,277,279,416; Tarp dviejų aušrų 47; Altorių šešėly 43,49-53; Naujoji lietuvių literatūra 53; Krizė 54; Sveikinu žemę 55; Bū­ ties valanda 55; Sukilėliai 55, 56 Mykolas Angelas žr. Buonarotti, Michelangelo Milosz, Czeslaw, 425, 426; Poemat o czasie zastygtym 425, 426; Trzy žirny 426; Ocalenie 425; Šzviatlo dzienie 426 Milosz, Oscar Venceslas de Lubicz-, 122, 425 Minerbetti, Meso, 149 Mintis 198 Miškinis, Antanas, 17, 28, 39, 63, 65, 68, 73, 75-88, 91,107,112,176, 193, 227, 296, 319, 320, 336; Balta paukštė 79, 80; Varnos prie plento 80-84; Keturi miestai 84-87 Miškinis, Motiejus, 65, 70,110,111 Montale, Eugenio, 103 Montherlant, Henry de, 374 Montvila, Vytautas, 88, 273, 354 Morandi 103 Morgenstem, Christian, 101 Mrožek, Slawomir, 374 Munnynck, M. de, 44, 53 Mūsų rytojus 79, 89 Mūsų tautosaka 19 N Nabokovas, Vladimiras, 101 Nagys, Henrikas, 112,176,187, 295-302, 409, 419, 420; Eilėraščiai

297, 298; Lapkričio naktys 297; Saulės laikorodžiai 298-302 Narbutas (Narbutt), Teodoras, 261 Nashe, Thomas, 432 Naujas žodis 79 Naujienos 21 Naujoji romuva 10, 20, 95, 206, 213 Navikaitė-Meškauskienė, Micha­ lina, 323 Nendrė, O., 362, 363; Aidas tarp dangoraižių 363 Nepriklausoma Lietuva 258, 259, 405 Nėris, Salomėja, 17, 39, 73, 79, 88, 101,107, 227, 329, 400, 401 Neruda, Pablo, 400 Nettleship, Henry, 129 Neverauskytė, G., 115 Neveravičius, Fabijonas, 259 Nevijus (Cnaeus Naevius) 131,143 Nietzsche, Friedrich, 32,60, 111, 114, 116,122,153,154,157,234,296,441 Nikandras Kolofonietis 142 Nisas 136 Nizami 229 Novalis (Friedrich von Hardenberg) 52, 59 Numitorijus (Numitorius) 135 O

Oktavianas Augustas žr. Augustas Olivi, Pier Giovanni, 148 O'Neill, Eugene, 17 Orintaitė, Petronėlė, 28 Orthband, Eberhard, 328 Ostrauskas, Kostas, 380 Ovidijus (Publius Ovidius Naso) 130 Ozanam, Antoine Frėdėric, 137 P Pabrėža, Jurgis, 358 Pacevičiūtė, Irene, 293 Pannwitz, Rudolf, 156 Paratore, E., 129 Partenijus (Parthenios) iš Nikėjos 133 Pasternakas, Borisas, 54, 64, 74, 76, 99,101, 234

Paulhan, Jean, 238 Paukštelis, Juozas, 28 Pautienius 278 Pawlikowska-Jasnorzewska, Maria, 101

Perelijus Faustas (Perelius Faustus) 135 Perret, J., 129 Perse, Saint-John, žr. Saint-John Perse Petofi, SSndor, 325 Petrauskas, Kipras, 68,109 Petravičius, Viktoras, 268 Picasso, Pablo, 234, 238, 399, 400 Pietro (Dantės sūnus) 148 Pilypas IV Gražusis 146 Pilniakas, Borisas, 161 Pirandello, Luigi, 17 Pitagoras 142 Pjūvis 65 Platen-Hallermūnde, August von, 440 Platonas 95,137, 371 Plinijus Senesnysis (Caius Plinius Secundus) 130,143 Poe, Edgar Allan, 107,116,118, 122, 229, 234 Polionas, Asinijus, (C. Asinius Pollio) 132,133 Pollard, Alfred William, 432 Polo, Marco, 146 Pompėjus (Cnaeus Pompeius Magnus) 131,133 Pope, Alexander, 437 Popowska 15 Portinari, Bice, 148 Portinari, Falco, 148 Poschl, Viktor, 129 Poška, Dionizas, 139 Povilas, šv., 137 Pranciškus Asyžietis (Francesco d'Assisi), šv., 148 Pratolini, Vasco, 285 Prėjan, Albert, 239 Prokofjevas, Sergejus, 399 Propercijus (Sextus Propertius) 128, 130,137 Proscevičiūtė (Proščiūnaitė), Vlada, 371 457

Proust, Marcel, 53, 236, 307, 338 Prus, Bolestaw, 52, 53 Przyboš, Julian, 102 Pūkelevičiūtė, Birutė, 420 Puškinas, Aleksandras, 14, 26, 160, 377, 404 Putinas žr. Mykolaitis-Putinas, Vincas Puvis de Chavannes, Pierre, 295 R Rabelais, Franęois, 288 Radauskas, Henrikas, 94-101, 226-235, 277, 278, 289, 404, 409, 439, 441; Fontanas 97, 98, 227, 228; Strėlė danguje 98, 228-234; Žiemos daina 98, 99; Žaibai ir vėjai 98, 99 Rafaelis (Raffaello Sanzio) 152 Raginis, Aug., žr. Vaičiulaitis, Antanas Raila, Bronys, 398-400, 406, 407, 409, 411 Ralys, Jeronimas, 144 Ramonas, Vincas, 240, 259, 288, 290, 367-369, 380 Rannit, Aleksis, 398 Rasa, Renė, 358, 362, 363; Meilės trikampy 363 Raštikis, Stasys, 248, 330 Rėgnier, Henri de, 298 Reymont, Wladystaw, 190, 191, 257 Remys, Donius, 351 Renoir, Auguste, 278 Ribbeck, Otto, 129,144 Richelieu, Armand-Jean Du Plessis de, 398 Richter, Hans Werner, 263, 285 Rigbodus 137 Rilke, Rainer Maria, 94,101, 158, 234, 296, 439 Rimbaud, Arthur, 155,157, 298 Rimydis, Antanas, 65 Rimkūnas, Petras, Kiemėnų kaimas 207 Ringelnatz, Joachim, 441 458

Rivarol, Antoine de, 322 Robert, Hubert, 224 Robertes, James, 432 Robespierre, Maximilien de, 362,398 Rodin, Auguste, 298 Rodziewiczdwna, Maria, 53 Rohde, Erwin, 129 Rohrbach 437 Rokas Prakeiktasis 277, 279 Rolland, Romain, 270 Romains, Jules, 110,162 Rosenberg, Alfred, 261 Rossetti, Dante Gabriel, 157 Rostagni, Augusto, 129,136 Rowe, Nicholas, 433, 437 Rubinšteinas, Antonas, 38 Ruhmkorf, Peter, 440 Rūkas, Antanas, 88, 273 Rukša, Antanas, 139,144 Rūta, Alė, 362, 363, 369; Kelias į kairę 363; Prisikėlimas 363 Rutkūnas, Benediktas, 351 S Sabbadini, Remigio, 129 Sachs, Hans, 431 Saint-Denis, E. de, 129 Sainte-Beuve, Charles Augustin, 128, 404 Saint-John Perse 307 Saint-Just, Louis de, 362 Saint-Paul, Albert, 154,155 Saksas Gramatikas (Saxo Gramma­ ticus) 431 Samajauskas, Kazimieras, 437 Sandburg, Carl, 189 Santvaras, Stasys, 48, 79, 169,170, 172, 174, 278, 352, 354, 355, 370, 371, 395, 396; Laivai palaužtom burėm 169-174 Sartre, Jean-Paul, 165, 305, 306, 374 Sauerweinas, Jurgis, 392, 437 Saulius, Vytautas, 94,111, 227 Savickis, Jurgis, 17,19, 33-38, 52, 194, 236-252, 259, 290, 321, 369; Šventadienio sonetai 34-36, 236;

Ties aukštu sostu 34-36; Raudoni batukai 36, 241-244; šventoji Lietuva 36, 37, 245-247; Žemė dega 37, 38, 248-252

Schelling, Friedrich Wilhelm, 31 Schiller, Friedrich, 338 Schirach, Baldur von, 156 Schlegel, August Wilhelm von, 435, 437, 439 Schulz, Bruno, 101 Seneka (Lucius Annaeus Seneca) 130,143 Servijus (Servius Maurus Honoratus) 135 Sezemanas, Vosylius, 110, 111, 119 Shakespeare, William, 15, 64,152, 157, 403, 431-434, 436, 437-438; Hamletas 431-438 Shaw, George Bernard, 17 Shelley, Percy Bysshe, 404 Silo 131 Simonaitytė, leva, 28 Sirijos Gira, Vytautas, 100, 277 Sironas (Siro) 134,136 Skaitymai 19, 34,43 Skardžius, Pranas, 14 Slowacki, Juliusz, 14, 23, 102, 375 Smetona, Antanas, 20 Snorri Sturluson 431 Sokratas 137 Solovjovas, Vladimiras, 115 Spalis, Romualdas, 369 Sruoga, Balys, 5,15-17,19, 34, 38, 39, 42, 45, 57-60, 66, 70, 79,110, 111,116,175, 234, 238, 271, 374, 377; Saulė ir smiltys 57 Staėl, Germaine de, 437 Stalinas (Josifas Džugašvili), 329 Staniškis, Jonas, žr. Janavičius, Vytautas Stauffenberg, Berthold Schenck von, 156 Stauffenberg, Klaus Schenck von, 156 Stebeikis, J., žr. Brazdžionis, Bernardas Steele, Richard, 437

Steevens, George, 437 Stekel, Wilhelm, 436 Stendhal (Marie-Henri Beyle) 53, 101,129 Stifter 52 Strazdas (Strazdelis), Antanas, 81,292 Stravinskis, Igoris, 238 Strich, Fritz, 44 Striupas, Romas, 288 Svetonijus (C. Suetonius Tranquillus) 132,135-138 Sviatopolkas-Mirskis, Dmitrijus, 161 Swift, Jonathan, 197, 401 Swinburne, Algernon Charles, 157

š šabaniauskas, Antanas, 363 šaliapinas, Fiodoras, 161 Šalkauskas, Henrikas, 338 Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) 28 šeinius-Jurkūnas, Ignas, 11,19, 29-34, 52, 240, 282, 368, 409; Kuprelis 30-32; Bangos siaučia 30; Vasaros vaišės 30, 31; Nakties žiburiai 30; Mėnesiena 30, 32; Siegfried Immerselbe atsijaunina

30; Tėviškės padangėje 30; A$ dar kartą grįžtu 30, 32; Kas tu esi, lietuvi? 30; Den rodąfloden stiger 32; I vdntan pūundret 32; Den rodą resan 32; Den rodąfloden svdmarūver 32; Vyskupas ir velnias 32, 33

Šekspyras žr. Shakespeare, William Šilbajoris, Rimvydas, 369-371 Šilelis, L., 277 Škėma, Antanas, 259, 290, 303-312, 369, 405, 418-421; Nuodėguliai ir kibirkštys 305; šventoji Inga 303-312 šlaitas, Vladas, 346-348; Žmogiško­ sios pslamės 347; širdies paguodai 346-348 šmulkštys-Paparonis, Antanas, 5 šostakovičius, Dmitrijus, 399 švaistas-Balčiūnas, Juozas, 19 459

švalkus, Laimutis, 362-364; Dienų sūkuriuos 364 Švietimo darbas 19 T Tacitas (P. Cornelius Tacitus) 130 Taddeo di Gaddi 152 Talmantas, Jurgis, 437 Tarulis, Petras, 19, 52,194, 240, 259, 290 Tasso, Torquato, 128 Tauler, Johannes, 109 Tauta ir žodis 19 Tennyson, Alfred, 107,129 Teofrastas 142 Teokritas 134,141 Terencijus Varas (M. Terentius Varro) 142 Thibaudet, Albert, 218 Thomson, James, 128, 256 Tiberijus (Tiberius Claudius Nero) 23 Tieck, Ludwig, 216 Tilvytis, Teofilis, 88,194 Tynianovas, Jurijus, 98 Tysliava, Juozas, 278 Tiutčevas, Fiodoras, 26, 43, 46, 51, 54,160 Tolstojus, Aleksejus, 161 Tolstojus, Levas, 53,101,159, 313 Tomas Akvinietis, šv., 72,146,148, 323 Traki, Georg, 298 Trečias frontas 35, 66, 273 Tremties metai 198 Tschischwitz 437 Tucholsky, Kurt, 441 Tuką (Plotius Tucca) 134, 136 Tukididas 64,142 Tumas-Vaižgantas, Juozas, 3, 5, 7, 9-12, 20, 28, 30, 31, 35, 52, 65, 90, 178,184,189,191-193,202,207,209, 213,221,236,239,240,242,282,290, 318, 321, 330, 392; Dėdės ir dėdienės 10,12; Pragiedruliai 11,12,428 Turgenevas, Ivanas, 53,159-161,341 Tuwim, Julian, 101 460

U Ulrici, Hermann, 435, 437 Umbrasas, Kazys, 18,114 Unamuno, Miguel de, 127 Ungaretti, Giuseppe, 103 V Vaičaitis, Adolfas, 174, 220 Vaičiulaitis, Antanas, 17, 52, 66,122, 194, 221-225, 240, 259, 276-279, 288-290, 360, 361, 366, 367, 369, 371, 380, 398; Valentina 223-225; Italijos vaizdai 221, 222 Vaičiūnas, Petras, 88,112,120, 416 Vaitkus, Albinas, žr. Katiliškis, Albinas Marius Vaitkus, Mykolas, 8-10,19, 25-29, 318; Margumynas 27; Aukso ruduo 27; Nuošaliu taku 27; Alfa ir Omega 27; Šerkšno sidabras 27; Dienoraštis 27; Mistiniame sode 28, 29; Keturi ganytojai 28, 29; Atsiminimai (6 tomai) 28, 29

Vaižgantas žr. Tumas-Vaižgantas, Juozas Valančius, Motiejus, 11, 52,107, 144, 207, 240, 288, 428 Valėry, Paul, 129, 222, 234, 398 Valerijus Katonas (C. Valerius Cato) 132 Valerijus Prokulas (Valerius Proculus) 131,136 Valius, Telesforas, 302 Varas, Alfenas, (P. Alfenus Varus) 133 Varijus (L. Varius Rufus) 134,136 Varnas, Adomas, 276, 279 Varnhagen von Ense, Rahel, 439 Venclova, Antanas, 5, 28, 75, 259; Jaunystės atradimas 75

Verdi, Giuseppe, 38 Veresajevas, Vikentijus, 159 Vergilijus (Publius Vergilius Maro) 128-144,147,148; Bukolikos 133,134, 139; Georgikos 131, 135, 139-144; Eneida 135-137, 139,140,143

Verhaeren, Emile, 157 Verlaine, Paul, 74,101,155, 157, 315 Vydūnas (Vilhelmas Storosta) 19, 42, 226, 236, 402 Vienažindys (Vienožinskis), Antanas, 81,176,178 Vienuolis žr. Žukauskas-Vienuolis, Antanas Vigny, Alfred de, 249 Vilkutaitis-Keturakis, Juozas, 42 Viltis 19 Viltis, Mykolas, Neparašyti laiškai 356, 357 Vincentas Paulietis, šv., 362 Vipsanijus (Vipsanius) 135 Visconti 151 Vismantas, Liudas, 198, 203 Voldemaras, Augustinas, 20 Volertas, Vytautas, 369 Vološinas, Maksimilianas, 161 Voltaire (Franęois-Marie Arouet) 437 Vosylius, Juozas, 139 Z Zalatorius, Albertas, 22 Ziegler, F.W., 435, 437 Zobarskas, Stepas, 259, 288, 290 Zola, Emile, 313 Zupka, Kazys, 107, 120,176 Zweig, Stefan, 295

Ž

Žemaitė (Julija Žymantienė) 12, 205, 207, 239, 254, 289 Židinys 20, 44, 66 Židonytė-Vėbrienė, Genovaitė I., 258, 259 Žitkevičius, Leonardas, 107,331-333; Daiktai ir nuorūkos 331-333 Žukauskas, Albinas, 425 Žukauskas-Vienuolis, Antanas, 11, 31, 35, 282, 360 Žukovskis, Vasilijus, 159 Žvilgsniai 253, 254, 257, 290 Q

Quasimodo, Salvatore, 103 Querfurt, Conrad von, 138 W Wagner, Georg Philipp Eberhard, 144 Walzel, Oskar, 53 Warburton, William, 442 Wazyk, Adam, 102 Werder, Karl, 435, 437 Whitman, Walt, 107,108,180, 222 Wierzynski, Kazimierz, 74 Wilde, Oscar, 219 Wilkinson, Lancelot Patrick, 129 Wilson, John Dover, 432, 433, 436 Wolfskehl, Karl, 156 Wright, William Aldis, 438 Wundt, Wilhelm, 31

461

SL 014. Leidykla „Baltos lankos", Mėsinių g. 4, 2001 Vilnius Spausdino AB „Vilspa", Viršuliškių sk. 80, 2056 Vilnius. Užsakymas 894

Vieno žymiausių šiuolail* ir vertėjų Alfonso Nykos-iv muno literatūros kritikos straipsnių rinkinys yra sudarytas paties autoriaus ir apima lietuvių literatūros studijas (nuo Kristijono Donelaičio, Maironio iki žemininkų), knygų recenzijas ir kai kurių klasikinių užsienio literatūros kūrinių ko­ mentarus. Daug dėmesio skiriama teorinėms literatūros kritikos problemoms. Nykos-Niliūno kritikos raštai pasižymi pla­ čia lyginimų perspektyva, aiškiu dėstymo stiliumi, bet svarbiausia - nedviprasmiškais literatūros kūrinių vertinimais. Kritikas aiš­ kina savuosius vertinimo kriterijus, siekia ap­ čiuopti tai, kas atnaujina lietuvių literatūrą, kas ją sieja su europinės literatūros konteks­ tu. Greta atidžiai aptariamos rašytojų kūry­ binės biografijos, kalbama apie jų kūrybos pakilimus ir atoslūgius. Visa tai padeda svarstyti šiuo metu aktualius lietuvių lite­ ratūros „aukso fondo" sudarymo klausimus. Knyga turėtų būti įdomi tiek akademinei humanitarų auditorijai, tiek mokytojams li­ tuanistams, nes yra nubrėžiamos literatūros raidos gairės, nemaža galima sužinoti apie išeivijos literatūrinį gyvenimą.

ISBN9986-403-62-6