Pasipriešinimo judėjimai Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais: lenkų pogrindis 1939-1945 m. 9789955847960

Citation preview

L IE T U V O S I S T O R I J O S I N S T I T U T A S

ARŪNAS BUBNYS

PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMAI LIETUVOJE ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS: LENKŲ POGRINDIS 1 9 3 9 -1 9 4 5 M.

l i i L E ID Y K L A

VILNIUS 2015

UDK 323.15(474.5)(=162.1) Bu-11

K n ygos re n g im ą ir le id y b ą fin an sav o LIETUVOS MOKSLO TARYBA Nacionalinė lituanistikos plėtros 2 0 0 9 -2 0 1 5 metų programa (Sutartis Nr. L IT -7 -1 7 )

R e c e n z e n ta i : dr. Arvydas Anusauskas dr. Algimantas Kasparavičius dr. Vitalija Stravinskienė

ISBN 978-9955-847-96-0

© Lietuvos istorijos institutas, 2015 © Arūnas Bubnys, 2015

T u r in y s

ĮVADAS .................................................................................................................................................... 9

I L E N K Ų P O G R IN D IS L IE T U V O JE 1 9 3 9 - 1 9 4 0 M E T A I S ........................................ 19 Kovojančios Lenkijos organizacija ........................................................................................... 22 O PW organizacinė struktūra ir veiklos tikslai ............................................................ 25 O PW radijas ir spauda ..................................................................................................... 28 O PW spauda ...................................................................................................................... 30 Karinė organizacija - Vyriausybės kom isariatas.................................................................... 32 Organizacinė veikla, struktūra ir vadai ......................................................................... 32 Žvalgyba .............................................................................................................................. 40 Kitos lenkų pogrindžio organizacijos ....................................................................................... 50 Lenkų partizanai, diversijos ir teroro aktai .................................................................. 51 Nepriklausomybės kovotojų sąjunga ........................................................................... 55 Laisvųjų lenkų lyga ........................................................................................................... 61 Jaunosios Lenkijos tautinė stovykla.............................................................................. 65 Endekų veikla ..................................................................................................................... 66 Vilnijos lenkų pogrindžio centralizavimas ir veikla iki Lietuvos okupacijos: Ginkluotos kovos sąjunga .......................................................................................................... 73 Lenkijos pergalės tarnyba (SZP) tampa Ginkluotos kovos sąjunga (ZW Z) ...... 79 Vilniaus arkivyskupijos kunigų antivalstybinė veikla 193 9 -1 9 4 0 m eta is.......................... 82 Vilniaus lenkų nuotaikos ir pažiūros 1939-1 9 4 0 metais ..................................................... 91

II. L E N K Ų P O G R IN D IS L IE T U V O JE P IR M O S S O V IE T Ų O K U P A C IJO S M E T A IS : G IN K L U O T O S K O V O S S Ą JU N G O S (Z W Z ) V IL N IA U S A P Y G A R D O S S T R U K T Ū R A I R K A D R A I .............................................. 101 Lenkų skautų veikla ................................................................................................................

112

Sovietinio saugumo represijos prieš Lietuvoje gyvenančius lenkus ir lenkų pogrindį 1940-1941 metais ...................................................................................... 116 Lenkijos valdžios politika dėl Lietuvos ir Vilnijos (1940 -1 9 4 1 m.) ................................. 129

6

TURINYS

Ginkluotos kovos sąjungos Kauno apygardėlės susikūrimas ir veikla 1940-1941 metais ................................................................................................................

131

Prancūzų ir lenkų žvalgyba Lietuvoje 1939-1940 metais ..................................

131

ZWZ Kauno apygardėlės veikla pirmos sovietų okupacijos metais ..................

142

III. A R M IJO S K R A JO V O S V IL N IA U S A P Y G A R D O S V E IK L A V O K IE Č IŲ O K U P A C IJO S M E T A I S ................................................................................... 153 ZW Z-AK struktūra ir kadrai nuo 1941 iki 1943 metų vidurio ........................................ 153 Apygardos štabas ...........................................................................................................

153

Diversijų vadovybė .......................................................................................................

160

Egzekucijų vykdymo grupė ........................................................................................ 163 A K Vilniaus apygardos veikla nuo 1943 metų vidurio iki vokiečių okupacijos pabaigos ............................................................................................

167

Partizanų būrių bei brigadų steigimasis ir veikla nuo 1943 metų vidurio iki 1944 metų liepos vidurio ....................................................................................... 167 Armijos krajovos organizacinė struktūra 1944 metų pradžioje. Inspektoratai ir brigados ........................................................................................................... 231 Vokiečių valdžios ir lietuvių policijos pranešimai apie lenkų partizanų veiklą Rytų Lietuvoje 1943 metų pabaigoje ir 1944 metų pirmoje p u s ė je ................................... 238 253-iojo lietuvių policijos bataliono kovos su lenkų p a rtiz a n a is........................................ 248 A K Vilniaus apygardos grupuočių veikla 1944 m. balandžio-gegužės mėn................... 258 „Audros“ ir „Aušros Vartų" operacijos.................................................................................. 274 ZW Z-A KKauno apygardelė („E“ inspektoratas) vokiečių okupacijos metais ............... 283 Armijos krajovos Vilniaus apygardos Informacijos ir propagandos biuras ..................... 288 Armijos krajovos kontaktai su vokiečiais 1 943-1 9 4 4 m eta is............................................ 298 Lietuvių ir lenkų santykiai vokiečių okupacijos metais ....................................................... 314 Lietuvių ir lenkų pogrindžio atstovų derybos 194 2 -1 9 4 4 metais ..................... 319 Lietuvių ir lenkų ginčai pogrindžio spaudoje. Lenkų pogrindžio planai ir samprotavimai apie Lietuvą ......................................................................... 327 Lietuvos ir Lenkijos diplomatų kontaktai emigracijoje 194 1 -1 9 4 4 metais ..... 344 Lenkų partizanų santykiai su sovietų partizanais 1 9 4 3 -1 9 4 4 metais ........................... 350 Armijos krajovos bendradarbiavimas su vyriausybės įgaliotiniu ir lenkų partijomis 1 941-1944 metais .................................................................................... 360 Lenkų pogrindžio dalyvių areštai ir šaudymai 1941 -1 9 4 4 metais .................................. 366

TURINYS

7

IV. L E N K Ų P O G R IN D IS L IE T U V O JE A N T R O S S O V IE T Ų O K U P A C IJO S M E T A IS ( 1 9 4 4 - 1 9 4 5 M .) ......................................................................... 375 Politinė situacija sovietų okupacijos pradžioje ir lenkų pogrindžio vadovybės sprendimai ............................................................................................................. 375 AKVilniaus-Naugarduko apygardos veikla nuo 1944 m. vidurio iki 1945 m. ru d en s......................................................................................................................... 386 NKGB-NKVD kova su lenkų pogrindžiu Lietuvoje 1944 metų antroje pu sėje-1945 metais ............................................................................... 426 AK internavimas 1944 m. liepos mėn.......................................................................... 428 AK karių areštai ir partizanų būrių likvidavimas 1944 metų antroje pusėje ir 1945 m etais...................................................................................................................... 431 Lenkijos vyriausybės įgaliotinio įstaigos (delegatūros) likvidavimas.................. 444 Politinių partijų konvento likvidavimas...................................................................... 447 Vilniaus demokratinė santalka..................................................................................... 448

IŠV A D O S .......................................................................................................................................... 449

S A N T R U M P O S ............................................................................................................................. 455 ILIU STRACIJO S .............................................................................................................................. 457 ŠA L T IN IA I I R L IT E R A T Ū R A ................................................................................................ 485 A SM E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L Ė .............................................................................................. 497

STRESZCZEN IE. Ruchy oporu na Litwie w okresie II wojny swiatowej: polskie podziem ie w latach 1939-1945 ......................................................................................... 531 SUMMARY. Resistance Movements in Lithuania during the Second World War: Polish Underground in 1939-1945 .................................................................................................. 534

ĮVADAS

ntrojo pasaulinio karo metais Lietuva atsidūrė dviejų kariaujančių totalitarinių vals­

A

tybių - nacistinės Vokietijos (Trečiojo reicho) ir komunistinės Sovietų Sąjungos grumtynių zonoje. Minėtojo karo pasekmės Lietuvai, kaip ir kitoms Vidurio bei Rytų Europos

valstybėms, buvo tragiškos: šalys buvo okupuotos, įvestas griežtas okupacinis režimas, vykdo­ mos masinės represijos ir ekonominis krašto išnaudojimas. Antrojo pasaulinio karo, sovietinės ir nacistinės okupacijų metais Lietuva patyrė milžiniškų gyventojų nuostolių ir kitokių netekčių.

Vis dėlto dalis politiškai sąmoningų ir aktyvių krašto piliečių nesusitaikė su okupacinių režimų vykdoma priespaudos politika ir ėmėsi ginkluotos bei neginkluotos kovos prieš sovietinius ir nacistinius okupantus. Taip Lietuvoje formavosi ir veikė pasipriešinimo (rezistenciniai) judė­ jimai. Lietuva buvo išskirtinis kraštas Europos kontekste, kadangi čia per nacistinę okupaciją veikė net trys skirtingi pasipriešinimo okupacijoms sąjūdžiai: lietuvių tautinis pasipriešinimas (antinacinė rezistencija), lenkų tautinis pasipriešinimas (Armija krajova) ir sovietinis (komu­ nistinis) pasipriešinimas. Šie sąjūdžiai turėjo panašumų ir skirtumų, tačiau jų svarbiausi politi­ niai tikslai iš esmės skyrėsi: lietuvių antinacinė rezistencija siekė atkurti Lietuvos valstybę, lenkų pogrindis - Lenkijos valstybę su prieškarinėmis rytinėmis sienomis (iki 1939 m. rugsėjo 1 d.), sovietinis pogrindis - sovietinę Lietuvą SSRS sudėtyje. Dėl strateginių tikslų skirtumo minėtie­ ji trys sąjūdžiai negalėjo sudaryti vieningo antinacinio pasipriešinimo fronto ir buvo priešiški. Taip pat skyrėsi ir jų kovos metodai. Lietuvių tautinis pogrindis nacistinės okupacijos atžvilgiu laikėsi neginkluotos kovos taktikos, lenkų ir sovietinis pogrindžiai stengėsi vystyti ginkluotą partizaninį karą. Pogrindžių atstovai bandė derėtis dėl bendrų veiksmų, tačiau dėl svarbių poli­ tinių ir taktinių skirtumų bandymai baigėsi nesėkmingai. Šios knygos tikslas yra lenkų pogrindinės organizacijos - Armijos krajovos - Vilniaus apygardos atsiradimo ir veiklos Lietuvoje tyrimas. Nagrinėjama ne tik AK ir jos pirmtakų, bet ir kitų lenkų pogrindžio organizacijų ir struktūrų veikla Antrojo pasaulinio karo metais (1939— 1945). Armija krajova (toliau - AK) buvo slapta karinė organizacija, pavaldi Lenkijos emigraci­

10

ĮVADAS

nei vyriausybei Prancūzijoje, o nuo 1940 m. vidurio - Anglijoje. AK užuomazga buvo Lenkijos pergalės tarnyba (Služba Zwycięstwu Polski), kuri 1939 m. rudenį buvo pavadinta Ginkluotos kovos sąjunga (Związek Walki Zbrojnej), o 1942 m. vasarį - Armija krajova. Armijos krajovos veikla apėmė ne tik Vilniaus sritį, bet ir visą Lietuvos teritoriją. AK Vilniaus apygarda iš pradžių apėmė Rytinę Lietuvos dalį, kuri iki 1939 m. rugsėjo mėn. buvo Lenkijos valdžioje, o 1940 m. viduryje susikūrusi ir Vilniaus apygardai pavaldi Kauno apygardėlė - likusią Lietuvos dalį (išskyrus Klaipėdos kraštą). Lietuvai 1939 m. spalį atgavus Vilniaus krašto dalį, Vilniaus srityje įsisteigė kelios dešimtys slaptų lenkų karinių ir politinių organizacijų, kurias 1939 m. gruodį-1940 m. pradžioje suvienijo Ginkluotos kovos sąjunga (toliau - ZW Z). Lenkų pogrin­ džio raida kulminaciją pasiekė 1943 m. pabaigoj e - 1944 m. pirmojoje pusėje, kai susikūrė ir aktyviai veikė AK partizanų būriai, brigados ir grupuotės. Antrosios sovietų okupacijos metu sovietų represiniams organams (NKVD ir NKGB) iki 1945 m. pabaigos lenkų pogrindį pavyko sutriuškinti. Kas paskatino mane imtis nagrinėti šitą nelengvą temą? Iki šiol lietuvių istorikai nėra parašę nė vieno mokslinio pobūdžio darbo, kuriame būtų išsamiai išnagrinėta lenkų pogrindžio ir Armijos krajovos veikla Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Tiesa, spaudoje buvo paskelbta kelios dešimtys straipsnių. Juose dažniausiai buvo aprašomas AK vykdytas civilių lietuvių te­ rorizavimas. Bendrame publicistinių darbų fone galima paminėti dvi lietuvių autorių knygas: A. Bubnio „Lenkų pogrindis Lietuvoje 1939-1940 m.“ (Vilnius, 1994) ir kolektyvinį dviejų da­ lių darbą „Armija krajova Lietuvoje“ (Vilnius-Kaunas, 1995), „Armija krajova Lietuvoje. Antra dalis“ (Vilnius-Kaunas, 1999). Vis dėlto apibendrinamo mokslinio darbo, kuriame atsispindė­ tų visapusiška lenkų pogrindžio veikla per visą Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, nebuvo pa­ rašyta. Kadangi ne pirmus metus domiuosi šia tema, jaučiu profesinę pareigą įgyvendinti savo domėjimąsi monografinio pobūdžio darbu. Temos aktualumą dar labiau užaštrina ta aplinkybė, kad Lenkijos istorikai ir AK veteranai labai uoliai nagrinėja AK veiklos Lietuvoje istoriją ir jau turi šimtus straipsnių ir keliolika knygų. Dauguma lenkų istorikų AK temą nagrinėja „iš lenkiš­ kų pozicijų“, pasigendama mokslinio objektyvumo. Dažniausiai AK veikla idealizuojama, o jos priešų veikla juodinama. Retas lenkų istorikas atsižvelgia į AK veiklos Rytų Lietuvoje specifiką, komplikuotus lenkų santykius su kitomis tautomis (lietuviais, baltarusiais ir žydais), ilgamečius ginčus dėl valstybių sienų, istorinius įvykius vertina tik per Lenkijos valstybės ir lenkų tautos interesų prizmę. Dėl to labai svarbu, kad Lietuvos istorikai daugiau domėtųsi šita komplikuota tema ir paįvairintų istoriografiją vertingais darbais. Lietuvos istorikų dar laukia rimta ir nelengva

ĮVADAS

11

diskusija su Lenkijos istorikais dėl AK veiklos Lietuvoje. Nepretenduodamas į absoliučią tiesą siekiau kuo išsamiau išnagrinėti AK veiklos Lietuvoje istoriją ir plačiau atskleisti tuos klausimus, kuriuos mažiau nagrinėjo kiti istorikai. Rašydamas rėmiausi archyviniais dokumentais, Lenkijos ir Lietuvos istorikų darbais, Lietuvos gyventojų ir AK veteranų skelbtais ir neskelbtais darbais, o daugiausia Lietuvos archy­ vų dokumentais. Pirmiausia reikia paminėti buvusio Lietuvos SSR KGB archyvo (dabar vadina­ mo Lietuvos ypatinguoju archyvu) fondus. Čia saugoma keli šimtai sovietų saugumo nuteistų buvusių lenkų pogrindžio dalyvių bylų. Pirmiausia verta paminėti ZWZ-AK Vilniaus apygardos komendantų N. Suliko (P-18522-LI), J. Kulikovskio ir S. Heilmano (9269/3) baudžiamąsias bylas, Vyriausybės įgaliotinių Z. Fedorovičiaus (9499/3) ir J. Dobžanskio (7251/3) baudžia­ mąsias bylas. Čia paminėtų asmenų ir jų bendradarbių bylose yra daug informacijos apie po­ grindžio organizacijų atsiradimą, organizacinę struktūrą, kadrus, lenkų pogrindžio organizacijų surengtas akcijas. Baudžiamosiose bylose, be to, esama daug kratų metu paimtų originalių po­ grindžio dokumentų (ataskaitų, pranešimų, sąrašų, schemų ir 1.1.). Labai įdomūs ir kitų buvusio KGB archyvo fondų dokumentai. Daugiausia informacijos apie lenkų pogrindžio veiklą pavyko rasti K-41, K-30 ir К- l (10-asis apyrašas) fonduose. Į fondą nr. K-41 įrašytų bylų sudarytojai yra LTSRN KVD -M GB padalinys, koordinavęs NKVD-MGB organų kovą su lietuvių ir lenkų partizanais, ideologinės kontržvalgybos bei kovos su Lietuvos partizanais funkcijas vykdžiusi LTSR KGB 4-oji valdyba ir LTSR NKGB-KGB politinės kontr­ žvalgybos padalinys. 1944-1954 m. LTSR NKVD-MGB-MVD organai svarbiausiu savo užda­ viniu laikė „kovą su banditizmu“, t. y. su lietuvių ir lenkų antisovietiniu ginkluotuoju pogrin­ džiu, todėl jau nuo 1944 m. liepos pabaigos Vilniuje veikė LTSR NKVD Kovos su banditizmu skyrius (rus. Отдел по борьбе c бандитизмом, ОББ, toliau - OBB), atskaitingas SSRS NKVD Vyriausiajai kovos su banditizmu valdybai. Dauguma K-30 (operatyvinės įskaitos) fondo bylų buvo vedamos Lietuvos partizanams ir jų rėmėjams, Lietuvos gyventojams, įtartiems bendradarbiavus su nacistinės Vokietijos oku­ pacine valdžia, žymesniems Lietuvos Respublikos valstybės veikėjams, buvusiems Lietuvos Respublikos specialiųjų tarnybų darbuotojams ir Antrojo pasaulinio karo metais bei pokariu Lietuvoje veikusioms lenkų pogrindžio organizacijoms. Siame fonde išliko ir kai kurių svarbių lenkų pogrindžio Lietuvoje veikėjų bylų. Visas operatyvinės įskaitos bylas pagal jų tipą santy­ kinai galima suskirstyti į penkias grupes, t. y. į operatyvinio ištyrimo, grupinio operatyvinio ištyrimo, operatyvinės paieškos, operatyvinio stebėjimo ir operatyvinio patikrinimo bylas.

12

ĮVADAS

LYA fonduose saugomos bylos, kuriose gausu NKVD-NKGB-MGB agentūrinio opera­ tyvinio darbo ataskaitų, planų, specialių ir tarnybinių pranešimų apie sovietų saugumo operaci­ jas prieš lenkų pogrindį, suimtus ir nušautus pogrindžio dalyvius, suimtųjų statistinių duomenų ir informacijos apie likviduotas organizacijas, paimtus ginklus ir šaudmenis, spaudą, spausdini­ mo techniką, padirbtus dokumentus ir pan. Daug vertingos informacijos pavyko aptikti Lietuvos centriniame valstybės archyve. Verta paminėti fondus nr. 378 (Lietuvos Respublikos VRM Saugumo departamentas), nr. 401 (Lietuvos Respublikos VRM Vilniaus miesto ir apskrities viršininkas), nr. R -1399 (vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvai), 1995 m. Bernardinų bažnyčioje surastus AK Vilniaus apygardos dokumentus (f. R -601). Pirmuose trijuose fonduose yra lietuvių ir vokiečių saugumo policijos pranešimų ir ataskaitų apie lenkų pogrindžio organizacijų ir partizanų būrių veiklą, suimtus pogrindžio dalyvius. Paskutiniame fonde (R-601, iš viso 110 bylų, apie 2 tūkstančiai lapų) daugiausia išliko AK informacijos ir propagandos biuro mėnesiniai ir dvisavaitiniai prane­ šimai AK Vyriausiajai komendantūrai Varšuvoje, AK partizanų būrių pranešimai apie susidūri­ mus su lietuvių policija, sovietų partizanais ir vokiečių daliniais, analitinės ir istorinės apžvalgos apie lietuvių ir lenkų santykius Antrojo pasaulinio karo metais ir 1.1. Be to, teko pasinaudoti ir kai kuriais buvusio Lietuvos visuomenės organizacijų archyvo (dabar - LYA partinių dokumentų skyrius) dokumentais, esančiais fonduose nr. 1771 (Lietuvos komunistų partijos CK) ir nr. 3377 (Partijos istorijos institutas prie LPK CK). Kelias savaites padirbęs Varšuvos Naujųjų aktų archyve (Archiwum Akt Nowych) susipažinau su Vyriausybės įgaliotinio kraštui (Sygn. 202 (II) ir Politinių partijų, veikusių vokiečių okupacijos metais (Sygn. 211/16), fondais. Nemažai naudos tiriamai temai davė darbas Koblenco ir Potsdamo Federaliniame archyve (Vokietija). Čia Vyriausiosios reicho saugumo valdybos fonde (R 58) pavyko rasti vokiečių saugumo policijos ir SD pranešimų apie lenkų pogrindžio veiklą Lietuvoje. Esu dėkingas lenkų istorikams prof. Jaroslavui Volkonovskiui ir dr. Henrikui Piskunovičiui už galimybę pasinaudoti dokumentų kopijomis, kurių originalai yra saugomi įvairiuose Lenkijos Respublikos archyvuose bei bibliotekose, taip pat Londone įsikūrusiame Pogrindžio Lenkijos studijų centre (Studium Polski Podziemnej) ir V. Sikorskio Lenkijos institute ir muziejuje (Instytut Polski i Muzeum W l. Sikorskiego). Tarp skelbtų dokumentų rinkinių išsiskiria Londone išleistas šešiatomis leidinys lenkų k alba,»Ar­ mija krajova dokumentuose 1 9 3 9 -1 9 4 5 “ (Londonas, 1 9 7 0 -1 9 8 9 )1. Šiame dokumentų rin­

Armia Krajowa w dokumentach 1939-1945, Londyn, 1 9 7 0 - 1 9 8 9 ,1 .1 -6 .

ĮVADAS

13

kinyje skelbiama nemažai dokumentų apie AK Vilniaus apygardos veiklą Antrojo pasaulinio karo metais, apie padėtį Lietuvoje ir Vilniaus krašte sovietinės ir nacistinės okupacijos metais, gyventojų nuotaikas ir 1.1. Tarp nagrinėjamos temos šaltinių galima išskirti gana gausią buvusių lenkų pogrindžio veikėjų Rytų Lietuvoje memuarinio pobūdžio literatūrą ir neskelbtus prisiminimus. Pirmiau­ sia verta paminėti buvusio AK Vilniaus apygardos štabo nario Stanislavo Kialkos darbus kau­ piant ir dokumentuojant Vilniaus AK istoriją. S. Kialka ne tik rašė, bet ir skatino buvusius kovos draugus rašyti atsiminimus apie konspiracinę veiklą Vilniaus AK gretose. Jo sukauptą medžiagą dabar saugo Vroclavo Ossolineum bibliotekos Rankraščių skyrius2. S. Kialkos fonde yra ne tik buvusių Vilniaus apygardos AK narių atsiminimai, bet ir įvairūs dokumentai, karo laikų nuo­ traukos. Savo pogrindinę veiklą Antrojo pasaulinio karo metais S. Kialka nuodugniai užrašė atsiminimuose. Dalis jų buvo publikuoti 2000 m.3 S. Kialka aktyviai pogrindyje veikė per visą karo laikotarpį, palaikė ryšius su daugeliu vadovaujančių ir svarbių lenkų pogrindžio veikėjų, sukaupė daug vertingos informacijos, dėl to jo prisiminimai yra vertingas Vilniaus AK istorijos šaltinis. S. Kialkos bendražygis Romualdas Varakomskis išleido prisiminimus apie AK Vilniaus apygardos oficialius dokumentus padirbinėjusio Legalizacijos biuro veiklą4. Minėtojo biuro nariai padėjo išgelbėti laisvę ir gyvybę tūkstančiams lenkų pogrindžio narių ir jų rėmėjų. Kai kurie buvę AK Vilniaus apygardos brigadų ir būrių vadai yra išleidę prisiminimus arba moks­ linio pobūdžio darbus apie kovinių dalinių veiklą. Janas Lešekas Malinovskis 2014 m. parengė atsiminimų knygą apie AK 1-ąją (,Jurando“) brigadą5. Šioje knygoje aprašytos minėtojo da­ linio kovinės operacijos nuo 1943 m. pabaigos iki 1944 m. vasaros vidurio, publikuojamas ir brigados karių biografinis žodynas. Tarp negausių lietuviškų nagrinėjamos tematikos šaltinių galima paminėti kunigo Prano Bieliausko 2012 m. išleistą dienoraštį6. Čia atsispindi Vilniaus lietuvių padėtis ir nuotaikos Antrojo pasaulinio karo metais, požiūris į to laikotarpio lietuvių ir lenkų santykius, Armijos krajovos veiklą.

2 Papiery Stanislawa Kialki. BOss, Rkps, 16635-16672/11. 3 Stanislaw Kialka - legenda wilenskiej konspiracji: materialy biograficzne i pisma wybrane (Red. J. Ma­ linowski), Bydgoszcz, 2000. 4 R. Warakomski, Wilenskie dramaty w czasie wojny i w PRL, Krakow, 2006. 5 L. Malinowski, 1 wilenska brygada A K „Juranda

Warszawa-Krakow, 2014.

6 P. Bieliauskas, Dienoraštis: 1920-1957, Vilnius, 2012.

14

ĮVADAS

Rašydamas taip pat rėmiausi turtinga Lenkijos istoriografija. Pirmiausia norėčiau pa­ minėti Lenkijos istorikų R. Korabo-Žebryko7 ir L. Tomaševskio8 darbus. R. Korabo-Žebryko knyga skirta Armijos krajovos veiklos kulminaciniam momentui - „Aušros Vartų“ operacijai. Pirmoje L. Tomaševskio knygoje nagrinėjama lenkų pogrindžio veikla 1939-1941 m., o ant­ roje - Vyriausybės įgaliotinio įstaigos Vilniaus apygardai (delegaturos) istorija. Armijos kra­ jovos Vilniaus apygardos istorijai reikšmingi yra istorikų K. Tarkos9, E. Banasikovskio10, D. Fi­ kuso11, P. Nivinskio12, T. Balbuso13 darbai. K. Tarkos darbas yra skirtas AK Vilniaus apygardos komendantui A. Kšyžanovskiui („Vilkui“). AK komendanto asmenybė ir veikla nagrinėjama plačiame istoriniame ir politiniame kontekste. Galima sakyti, kad K. Tarkos monografija kartu yra ir glausta ZWZ-AK Vilniaus apygardos istorija. Lenkijos emigracinės vyriausybės pozicijai Lietuvos atžvilgiu Antrojo pasaulinio karo metais skirta dar viena svarbi prof. K. Tarkos kny­ ga14. E. Banasikovskio darbe yra vertingos informacijos apie AK veiklą, taip pat AK santykius su NKGB 1944-1945 m. D. Fikuso darbas skirtas AK Vilniaus apygardos 5-ajai brigadai ir jos komendantui Z. Šendzeliažui („Lupaškai“). Profesoriaus P. Nivinskio monografijoje, remiantis gausiais archyviniais šaltiniais, išnagrinėta AK Vilniaus miesto garnizono veikla sovietų ir nacių okupacijų metais. Hab. dr. T. Balbusas visapusiškai išnagrinėjo AK Vilniaus apygardos 1-osios brigados istoriją - išnagrinėtos ne tik ginkluotos brigados karių akcijos, bet ir įvairūs partizanų kasdienio gyvenimo aspektai. Tarp gausybės kitų knygų galima paminėti J. Erdmano15, B. Kšyžanovskio16, P. Svetlikovskio17, V. Borodzevičiaus18, J. Bohdanovičiaus19 darbus. Apžvelgiant

7 R. Korab-Žebryk, Operacja Wilenska AK, Warszawa, 1988. 8 L. Tomaszewski, Kronika Wilenska 1939-1941, Warszawa, 1990; to paties, Kronika Wilenska 19411945, Warszawa, 1992. 9 K. Tarka, Komendant Wilk: Z dziejow Wilenskiej Armii Krajowej, Warszawa, 1990. 10 E. Banasikowski, Na zew Ziemi Wilenskiej, Paryž, 1988. 11 D. Fikus, Pseudonim „Lupaszka ", Warszawa, 1990.

12 P. Niwiriski, Garnizon konspiracyjny miasta Wilna, Toruri, 2000. 13 T. Baibus, „Jurandowcy“. Powstancy wilenscy 1944. Historia i žyde codzienne 1. Brygady Wilenskiej Armii Krajowej, Wroclaw, 2008. 14 K. Tarka, Konfrontacja czy wspölpraca? Litwa w polityce Rządu Polskiego na uchodzstwie 1939-1945, Opole, 1998. 15J. Erdman, Droga do Ostrej Bramy, Warszawa, 1990. 16 B. Krzyzanowski, Wilenski Matecznik, Warszawa, 1993. 17 P. Swietlikowski, Wolalo nas Wilno, Poznan, 1991. 18W. Borodziewicz, Szösta Wilenska Brygada AK, Warszawa, 1992. 19J. Bohdanowicz, Konspiracja i walki zbrojne na Wilenszczyznie 1939-1945 i Epilog, Gdansk, 1990.

ĮVADAS

15

Lenkijos istoriografijos būklę, verta paminėti, kad nemažai žymių lenkų pogrindžio veikėjų Lietuvoje (be minėtųjų Aleksandro Kšyžanovskio ir Zygmunto Sendzeliažo) sulaukė monogra­ finio pobūdžio biografinių leidinių: Nikodemo Suliko20, Macejaus Kalenkevičiaus21, Zygmunto Sendzeliažo22, Adamo Boryčkos23, Jano Borysevičiaus24, Romano Korabo-Žebryko25. Dėl vietos stokos negalima suminėti visų vertingų Lenkijos autorių mokslinių ir publicis­ tinių straipsnių, kadangi tokie straipsniai šiandien skaičiuojami dešimtimis ir galbūt net šimtais, o nuorodos į paminėtuosius bus spausdinamos tekste. Galima pabrėžti, kad Lenkijoje leidžiami specialūs periodiniai leidiniai, skirti AK Vilniaus apygardos istorijai - Wiano Lodzėje ir Przekaz Wilenski Gdanske. Juose skelbiami AK Vilniaus apygardos veteranų prisiminimai, dokumentai ir istorikų straipsniai. Tai yra neišsenkamas AK istorijos šaltinis. Tarp apibendrinamo pobū­ džio darbų išsiskiria Lietuvos piliečio J. Volkonovskio daktaro disertacija „Ginkluotos kovos sąjungos - Armijos krajovos Vilniaus apygarda 1940-1945 metais“ („Okręg wilenski Związku Walki Zbrojnej - Armii Krajowej wlatach 1940-1945“). Disertacija buvo apginta 1994 m. Var­ šuvos universiteto Žurnalistikos ir politinių mokslų fakultete. Tai pirmas AK Vilniaus apygardai skirtas mokslinis darbas, kuriame ne fragmentiškai, bet visapusiškai atsispindi AK veikla nuo susikūrimo iki likvidavimo. Disertacijos pagrindu dr. J. Volkonovskis parengė knygą, išleistą Lenkijoje 1996 m.26 Tarp negausių Lietuvos istorikų darbų, kuriuose daugiau ar mažiau nagrinėjama len­ kų pogrindžio veikla Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, verta paminėti hab. dr. Regi­ nos Žepkaitės knygą „Vilniaus istorijos atkarpa“, skirtą Vilniaus miesto ir krašto istorijai nuo 1939 m. rudens iki 1940 m. sovietinės okupacijos27. Nors minėtoji knyga skirta bendrai situ­ acijai Vilniaus krašte Lietuvos valdymo laikotarpiu, tačiau nestinga svarbios informacijos apie

20W. K. Roman, Za Polskę do celi šmierci. Sledztwo i proces Nikodemą Sulika, Toruri, 2002. 21J. Erdman, Droga do Ostrej Bramy, Londyn, 1984. 22 P. Kozlowski, Jeden z u/yklętych. Zygmunt Szendzielarz „ Lupaszko “ 1910-19S1, Warszawa, 2 0 0 4 (ir vėlesni leidimai). 23 A. K. Tochman, Adam Boryczka. Z dziejöw WiN-u, Zwierzyniec-Rzeszöw 1 9 9 9 -2 0 0 1 , t. I-II. 24 K. Krajewski, Jan Borysewicz „Krysia “, „Mšciciel “ (1913-194S), Warszawa, 2014. 25 T. Baibus, „ Korab

Wilniuk klasyczny. Biografia Wilnianina, oficera Armii Krajowej, więžnia NKWD, historyka Polski Podziemnej, Wroclaw, 2012.

26 J. Wolkonowski, Okręg wilenski Zwiqzku Walki Zbrojnej-Armii Krajowej w latach 1939-1945, War­ szawa, 1996. 27 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos atkarpa: 1939 m. spalio 27 d. - 1940 m. birželio 15 d., Vilnius, 1990.

16

ĮVADAS

slaptų lenkų organizacijų veiklą Vilniaus krašte, apie Lietuvos saugumo policijos kovą su lenkų pogrindžiu, vietos lenkų nuotaikas ir požiūrį į Lietuvos valstybę bei valdžią. Svarbu paminėti,

kad lenkų pogrindžio veikla Lietuvoje buvo nagrinėjama ir bendrose Lietuvos bei Lenkijos is­ torikų konferencijose. Tai reta išimtis iš iki šiol vyraujančių prasilenkiančių abiejų šalių publi­ cistų, politikų ir istorikų monologų. 1994 m. vasarą Vilniuje įvyko Lietuvos lenkų mokslininkų sąjungos organizuota mokslinė konferencija, skirta 1944 m. įvykiams Vilnijoje. Galima sakyti, kad tai buvo pirmasis abiejų šalių istorikų bandymas kalbėtis tarpusavyje daug aistrų ir disku­ sijų kėlusia tema, ieškoti sąlyčio taškų ir objektyvesnių vertinimų. Vėliau Lietuvos ir Lenkijos istorikų mokslinės konferencijos surengtos 1999 m. (Vilniuje), 2002 m. (Varšuvoje) ir 2003 m. (Vilniuje). Visos jos buvo skirtos lietuvių ir lenkų santykiams Antrojo pasaulinio karo metais, o

konferencijų pranešimai publikuoti abiejose šalyse28. Konferencijose vyravo nuostata, kad rei­

kia tiesti naujus kelius tarpusavio ryšiams ir kad atliekant tyrimus nereikia vengti skausmingų

temų. Buvo pripažinta: skirtingi lietuvių ir lenkų istorikų požiūriai neturi kliudyti dalykinei dis­

kusijai. Tik geriau suprantant vieniems kitus ir dalijantis idėjomis bus įmanoma pakloti busimo­ jo bendradarbiavimo pamatus29. Anksčiau minėtųjų archyvinių dokumentų ir istorinių veikalų studijos ir panaudojimas

leido šiam darbui atsirasti. Išsamiai nagrinėsiu pavienių partizanų būrių ir brigadų, kitų struktū­

rinių AK padalinių (komendantūros, informacijos ir propagandos biuro, diversijų ir teroro gru­ pių) veiklą, taip pat AK santykius su lietuvių pogrindžiu, vokiečių okupacine valdžia ir sovietų

partizanais. Remiantis besikeičiančių valdžių ir okupacinių režimų kriterijumi, knyga suskirsty­

ta į 4 skyrius. Pirmame skyriuje nagrinėjamas lenkų pogrindžio organizacijų atsiradimas ir raida

Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1939 m. spalis-1940 m. birželis). Čia taip pat aprašomas lenkų pogrindžio centralizavimo procesas, Ginkluotos kovos sąjungos susikūrimas, Lietuvos

saugumo policijos pastangos likviduoti slaptas lenkų organizacijas, lenkų visuomenės nuotai­ kos ir pažiūros Lietuvos valdymo laikotarpiu.

Antrame skyriuje nagrinėjama Ginkluotos kovos sąjungos (ZW Z) veikla pirmosios so­

vietų okupacijos laikotarpiu (1940 m. birželis-1941 m. birželis). Siame skyriuje atskleidžiama

ZWZ organizacinė veikla, sandara ir vadovaujantys kadrai, Kauno apygardėlės susikūrimas, NKVD vykdytos represijos lenkų pogrindžio dalyvių ir lenkų gyventojų atžvilgiu.

281944 na Wilenszczyznie, Warszawa, 1996; Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypa­ tumai 1939-1956 (ats. red. A. Anušauskas), Vilnius, 2004. 29 Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai 1939-1956, p. 9.

ĮVADAS

17

Svarbiausia darbo dalis - trečias skyrius, kuriame nagrinėjama ZWZ-AK veikla vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941 m. birželis-1944 m. liepa). Šis laikotarpis yra ilgiausias chrono­ loginiu požiūriu ir turtingiausias įvykių. Minėtąjį laikotarpį galima padalyti į dvi dalis. Pirma, tai laiko tarpas nuo sovietų ir vokiečių karo pradžios iki 1943 m. rudens ir, antra, nuo 1943 m. rudens iki vokiečių okupacijos pabaigos. Skiriamoji etapų riba yra lenkų partizanų būrių susi­ kūrimas 1943 m. rudenį ir ginkluotos partizaninės kovos pradžia. Daug dėmesio tenka orga­ nizacinei AK veiklai, pavienių struktūrinių padalinių (pvz., informacijos ir propagandos biu­ rui, inspektoratams ir 1.1.) kūrimui ir evoliucijai, komplikuotiems AK santykiams su lietuviais, vokiečiais ir sovietais, partizanų būrių ir brigadų kautynėms ir akcijoms, „Audros“ ir „Aušros Vartų“ operacijoms. Ketvirtas skyrius apima antrosios sovietų okupacijos laikotarpį (1944 m. liep a-1945 m. gruodis), daugiausia nagrinėjama AK Vilniaus apygardos struktūrų ir partizanų būrių veikla, NKVD-NKGB operacijos prieš lenkų pogrindį, partizanų legalizacijos procesas, pasibaigęs len­ kų pogrindžio likvidavimu, o viską užbaigia išvados. Knygoje vartojama sąvoka „Lenkų pogrindis Lietuvoje“ dėl to, kad vadinamasis Vilniaus kraštas istoriškai, faktiškai ir teisiškai priklauso Lietuvos valstybei; tai 1994 m. sutartimi pripa­ žino ir Lenkijos Respublika. Kita vertus, lenkų pogrindžio struktūros Antrojo pasaulinio karo metais aktyviai veikė ne tik buvusiame Vilniaus krašte, bet ir visoje dabartinės Lietuvos terito­ rijoje (išskyrus Klaipėdos kraštą).

LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS agal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį 1939 m. spalio 28 d. Lie­

P

tuvos kariuomenė iškilmingai įžengė į amžinąją Lietuvos sostinę Vilnių ir ėmėsi stip­ rinti Lietuvos suverenitetą atgautoje Vilnijos dalyje. Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus

miestui ir sričiai paskirtas tuometinis Kauno burmistras Antanas Merkys. 1939 m. lapkričio 23 d. A. Merkiui tapus ministru pirmininku, įgaliotinio pareigas perėmė Kazys Bizauskas, Vil­ niaus įgulos vadu paskirtas divizijos generolas Vincas Vitkauskas, o Vilniaus miesto ir apskrities karo komendantu - pik. ltn. (papulkininkis) Pranas Kaunas. Lietuvai atitekusi Vilniaus sritis buvo padalyta į Vilniaus, Valkininkų ir Švenčionių apskritis. Minėtose apskrityse 1939 m. spalio 3 1 d . įsikūrė apskričių viršininkai su savo įstaigomis, policijos nuovados ir kiti administracijos organai1. Keturiasdešimt dienų trukusios bolševikų okupacijos (1939 m. rugsėjo 18-spalio 27 d.) išvarginti vilniečiai iš pradžių lojaliai reagavo į Vilniaus srities perėjimą Lietuvos Respublikos valdžion. Tačiau Lietuvos valdžiai iš karto teko susidurti su labai sunkiomis politinėmis, sociali­ nėmis ir ekonominėmis problemomis. Didelė dalis Vilniaus lenkų savo ateitį siejo su pokarinės Lenkijos valstybės atkūrimu, grąžinant prieškario sienas. Dėl to Lietuvos valdžią jie traktavo kaip okupacinę ir trumpalaikę. Ypač tokios nuotaikos vyravo tarp karo pabėgėlių iš įvairių Len­ kijos sričių (jų 1939 m. rudenį Vilniuje buvo apie 15 tūkstančių), lenkų dvasininkų ir nacio­ nalistiškai nusiteikusios inteligentijos. Radikalus Lietuvos vyriausybės „atlietuvinimo“ kursas Vilniaus krašte dar labiau sustiprino kai kurių Vilniaus lenkų nelojalumo ir pasipriešinimo Lie­ tuvos valdžiai nuostatas. Vilniaus srityje buvo įvesta Lietuvos teisė. Visos ligi tol čia veikusios partijos, organiza­ cijos, draugijos prarado juridinę galią ir faktiškai tapo nelegalios. Šių organizacijų turtas perė­ jo Lietuvos valdžios kontrolėn. Buvo keičiamas išorinis Vilniaus miesto vaizdas: nuo pastatų

R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos atkarpa 1939-1940, p. 46.

2 0

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

nuimami lenkiški užrašai, valstybiniai ženklai, keičiami gatvių pavadinimai, draudžiama nešioti Lenkijos kariškas uniformas ir kepures. Įstaigose ir įmonėse buvo sparčiai įvedama lietuviška raštvedyba ir valstybinė kalba, labai suvaržytas Lietuvos pilietybės suteikimas Vilnijos gyventojams (pagal galiojančius pilietybės įstatymo nuostatus tik apie 3 0 -4 0 tūkstančių (iš 200 tūkstančių) Vilniaus gyventojų galėjo pre­ tenduoti į Lietuvos pilietybę). Iš įvairių administracijos įstaigų, geležinkelio direkcijos, gimna­ zijų valdžia masiškai atleidinėjo tarnautojus. Pavyzdžiui, iki 1940 m. gegužės mėn. iš Vilniaus gimnazijų buvo atleisti 583 mokytojai, iki 1939 m. gruodžio - didesnė pusė geležinkelio tarnau­ tojų (iš 4010 darbuotojų atleista 235 4 )2. 1939 m. gruodžio 15 d. buvo reformuotas Stepono Batoro universitetas. Dauguma len­ kų profesorių ir studentų atsisakė dėstyti ir studijuoti Vilniaus universitete ir prarado darbą. Vilnijos gyventojų padėtį dar labiau apsunkino karo ir politinių permainų sukelta ekonominė suirutė: stokodamos žaliavų užsidarė dešimtys įmonių, augo nedarbas, dėl katastrofiško zlotų nuvertėjimo išseko gyventojų santaupos, karo pabėgėlių antplūdis sukėlė maitinimo ir apgy­ vendinimo problemų. Visos šios priežastys skatino vilniečių nepasitenkinimą esama būkle, o radikaliai nusiteikusius lenkų nacionalistus pastūmėjo į antilietuvišką pasipriešinimą. Valstybės saugumo policijos Vilniaus apygardos biuletenyje nr. 1 rašoma, kad 1939 m. spalio 28 d. Vilniuje sutinkant Lietuvos kariuomenę norėta skambinti bažnyčių varpais, tačiau Vilniaus arkivyskupas Romanas Jalbžykovskis (Roman Jalbrzykowski) pasakęs, jog okupantų tokiu būdu sutikti nereikia, ir Lietuvos kariuomenės įžengimo dieną Vilniaus bažnyčių varpai tylėjo3. Vilniaus arkivyskupija per visą Lietuvos valdymo laikotarpį (iki 1940 m. birželio mėn. bolševikinės okupacijos) buvo priešiškai nusiteikusi Lietuvos valdžiai, o daug lenkų kunigų ir klierikų dalyvavo nelegalioje veikloje. Radikalus lenkų jaunimas Lietuvą laikė silpna prieše ir manė galįs atvirai rodyti savo prie­ šiškumą Lietuvos valdžiai. 1939 m. spalio 29 d. apie 13 vai. Pilies gatvėje mėgino demonstruoti lenkų jaunimas (maždaug 800 žmonių). Tą pat dieną prie 1-osios policijos nuovados apie 300 lenkų jaunuolių šūkavo ir švilpė prieš lietuvių policiją. Tik panaudojus gumines lazdas susirin­ kusieji buvo išsklaidyti. Neramumai Vilniuje pasiekė apogėjų spalio 31 ir lapkričio 1 -2 dieno­

1 P. Lossowski, Polska-Litwa: Ostatnie sto lat, Warszawa, 1991, s. 6 6 -6 7 . 3Valstybės saugumo policijos (toliau - VSP) Vilniaus apygardos biuletenis nr. 1 (1 9 3 9 m. spalio 29 d.), Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau - LCVA), f. 401, ap. 6, b. 4 ,1 .1 .

21

mis. Lenkų ekstremistai spalio 3 1 d . pradėjo žydų pogromus Šopeno, Arklių, Pylimo gatvėse. Jie sunkiai sužeidė 22, lengviau - 13 žydų. Daužė butų langus, plėšė parduotuves. Prie miesto savivaldybės susirinkusi minia šūkavo „Tegyvuoja Lenkija!“, „Šalin lietuvius!“ ir kitus antilie­ tuviškus šūkius, Didžiojoje gatvėje akmenimis apmėtė pravažiuojančius lietuvių karius. Tik va­ kare siautėjančią minią nuslopino raitoji policija. Buvo suimti 66 pogromininkai4. Neramumai Vilniuje tęsėsi ir 1939 m. lapkričio 1 -2 d. Lenkų veikėjai lapkričio 1 d. organizavo J. Pilsudskio širdies pagerbimo iškilmes Rasų kapinėse. Prie mauzoliejaus stovėjo moksleivių garbės sargy­ ba. Iškilmėse žmonės giedojo Lenkijos himną, šlovino Lenkijos valstybę ir vyriausybę. Iš Rasų kapinių einančią lenkų minią prie Aušros vartų ir Katedros aikštėje ėmė sklaidyti raitoji lietu­ vių policija. Į pareigūnus iš minios buvo mesta granata ir nušautas valstybės saugumo policijos tarnautojas Vladas Savickas. Tą pat dieną keturi peiliais ginkluoti vyrai puolė lietuvių kariuo­ menės patrulį; jis buvo priverstas gintis ir vieną užpuoliką nušovė, o kiti pabėgo. Lapkričio 1 d. buvo sulaikyti 104 žmonės, daugiausia lenkų moksleivių. Tarp suimtųjų buvo ir broliai Borisas ir Piotras Filipovai, metę granatą į policiją, taip pat T. Kondratavičius, įtariamas nušovęs lietuvių saugumietį. Juos perdavė karo lauko teismui. Suimtieji turėjo ir rotatoriumi spausdintų atsišau­ kimų, kuriuos pasirašė „Lenkų ereliai“. Spalio 31-lapkričio 1 d. žydų pogromai vyko Naujojoje Vilnioje, Maišiagaloje ir Pabradėje5. Per Vėlines, lapkričio 2 d., į Rasų kapines susirinko apie 2 5 -3 0 tūkstančių lenkų. Čia žmonės pradėjo skanduoti „Šalin!“ (precz), o aplink kapines be­ sibūriuojantys atsakydavo „Lietuvius!“ (litwinow). Keliatūkstantinė įsiaudrinusi minia iš Rasų kapinių pasuko į miesto centrą. Čia jai kelią pastojo raitoji lietuvių policija, kuriai vadovavo pats Vilniaus karo komendantas P. Kaunas. Miniai nepaklusus įsakymui išsisklaidyti, raitoji policija puolė mušti demonstrantus ir per kelias minutes juos išvaikė. Raportuodamas Vilniaus rinkti­ nės vadui P. Kaunas rašė, kad lenkų ekstremistai turi būti griežtai tramdomi ir tik tokia lietuvių tautos elgsena gali būti efektyvi: Lenkas pamatė, kad lietuvis m oka parodyti griežtumą ten, kur jis būtinai reikalingas. Tatai pajutęs lenkas neišdrįso eiti ardyti viešosios tvarkos6. Po 1939 m. spalio 31-lapkričio 2 d. riaušių Vilniuje padėtis buvo stabilizuota ir viešų masinių protesto akcijų neįvyko. Tačiau tuo pat metu sparčiai telkėsi lenkų pogrindis: kuriamos

4 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 6 7 -6 8 . 5 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 69; VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 6 (1 9 3 9 m. lapkričio 2 d.), LCVA, f. 401, ap. 6, b. 4 ,1 .1 3 -1 4 .

6 Vilniaus miesto ir apskrities komendanto 1939 m. lapkričio 12 d. raportas Vilniaus rinktinės vadui, LCVA, f. 496, ap. 2, b. 22,1. 6.

2 2

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

įvairios slaptos karinės ir pusiau karinės organizacijos, leidžiami slapti laikraštėliai ir atsišau­ kimai, skleidžiami priešiški Lietuvai gandai, kaupiami ginklai, kariškai apmokomas jaunimas. Lenkų pogrindis laukia Anglijos ir Prancūzijos pergalės prieš Vokietiją ir prieškarinės Lenki­ jos valstybės atkūrimo ginkluoto sukilimo keliu. Svarbiausia Lenkijos prieše laikoma hitlerinė Vokietija, mažiau svarbiomis - Sovietų Sąjunga ir Lietuvos Respublika. Pradiniu Lietuvos val­ dymo laikotarpiu dalis lenkų pogrindžio organizacijų tikėjosi, kad Lietuvos valdžia netrukdys joms veikti, jeigu lenkų pogrindžio veikla nebus tiesiogiai nukreipta prieš Lietuvos valstybę. Prie tokių Lietuvai esą nekenksmingų veiklos sričių buvo priskiriama: l ) pagalba lenkų kariš­ kiams patekti į Vakarų Europą turint tikslą prisijungti prieš Vokietiją kovojančios Prancūzijos ir Anglijos kariuomenių gretas; 2) sovietų karinių bazių Lietuvoje žvalgymas; 3) Vokietijos žval­ gybos organų sekimas Vilniaus srityje7. Pamačius, kad Lietuvos valdžia laikosi 1939 m. rugsėjo 1 d. paskelbto karinio neutraliteto ir pamažu įsitvirtina Vilniaus krašte, lenkų pogrindžio orga­ nizacijų nuostatos ir priešiškumas Lietuvos valstybės atžvilgiu ėmė stiprėti.

Kovojančios Lenkijos organizacija Valstybės saugumo policija 1939 m. lapkričio pradžioje gavo žinių apie besikuriančią Kovojančios Lenkijos organizaciją ( Organizacja Polski Walczącej) toliau - O PW ). Si organizaci­ ja ėmė platinti atsišaukimus Vilniuje ir kitose Vilnijos vietovėse. Organizacijos narių daugumą sudarė lenkų kariškiai, jiems aktyviai talkino kariškių žmonos ir lenkų moksleiviai. 1939 m. lap­ kričio 3 d. Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje buvo rastas mašinėle rašytas atsišaukimas „Į Vilnijos žemės tautiečius“ („Odezwa do rodakowziemi Wilenskiej“). Siame OPW atsišaukime rašoma: Kentėkime ir melskimės. Nepasiduokime okupantams. Visi turi dirbti. Jau susidarė lenkų kovotojų organizacija (O.PW.)j kuri rūpinsis išlaisvinimu iš okupacijos. Organizacija karinė. Bėkite ja i į pagalbą. Tuo tarpu ši organizacija slapta. K ai ateis momentas, išeisime su ginklu rankose. [...] Eikime sugen. Sikorskiu iki paskutinio momento. Atstatymas Tėvynės yra vienintelis tikslas8. Vilniuje, Kalvarijų g. 20, gyvenanti lenkų majoro žmona Sviderska (Swiderska) 1939 m. gruodžio 21d . savo pažįstamai davė OPW atsišaukimus ir prašė juos perduoti Sužionių, Pabra­

7 VSP Vilniaus apygardos 1940 m. liepos 7 d. raštas apie slaptą lenkų karinę organizaciją, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 179,1.77. 8 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 8 (1 9 3 9 m. lapkričio 4 d.), LCVA, f. 401, ap. 6, b. 4 ,1 .2 4 .

Kovojančios Lenkijos organizacija

23

dės ir Karkažiškės kunigams. Atsišaukimas buvo adresuotas Vilniaus srityje gyvenantiems lenkų kariams. Jame rašoma: Nesiduokite lietuvinami! Būkime vieningi ir ištvermingi, nes artėja laimėjimo valanda. Pri­ valome kiekvienas vyras, kiekvienas kareivis, šaulys ir atsarginis stoti į savo organizaciją. Būkime atsargūs, nes priešas budi! O.PW. veikianti Vilniuje ir jo apylinkėse. Vilnius, gruodžio mėn.9 Lietuvos saugumo policija 1939 m. lapkričio pradžioje pradėjo sekti Vilniuje gyvenan­ čius aktyvesnius O PW veikėjus. Sužinota, kad ši organizacija palaiko ryšius su buvusiais lenkų žvalgybos karininkais, gy­ venančiais Vilniuje, Kaune ir kitose Lietuvos vietose. Buvo išaiškinti nauji O PW nariai: Vilniu­ je gyvenanti lenkų pulkininko žmona Amanda Aleksandravičienė, Jogailos g. 1 0 -6 gyvenan­ čios Z. Karvovska (Karwowska) ir Visnevska (Wišniewska), lenkų majoro žmona B. Goruva (Gorowa), Vilniaus skautų vadovė L. Pacholska, Technikos mokykloje Antakalnyje dirban­ ti M. Svecinska, K. Komaiška, Lenkų mokytojų sąjungos narė M. Andruškevičova (Andruszkiewiczowa), „Liutnios“ teatro artistas J. Ceselskis, Vilniaus darbininkų mokyklos instruktorius Stankevičius (Stankiewicz), teisėjas A. Selkingas. Pastarojo bute, T. Žano g. 15, buvo rengiami slapti O PW pasitarimai ir renkami pinigai Vilniuje gyvenantiems lenkų kariškiams šelpti. Vil­ niaus žydai taip pat aukojo pinigus šios organizacijos reikalams. Kaip matome, tarp OPW narių ir rėmėjų buvo daug moterų. Jos dirbo kaip ryšininkės ir žvalgės, rinko aukas, verbavo naujus narius, varė propagandą tarp Vilniaus lenkų10. Lietuvos saugumo policija 1940 m. sausio mėn. ėmėsi likviduoti Kovojančios Lenkijos organizaciją. 1940 m. sausio 3 d. buvo daromos kratos O PW veikėjų butuose. H. Haidukevič (H. Hajdukiewicz) bute, Vilniaus g. 3 1 -7 , policija rado penkiolika rūšių periodinių atsišaukimų, OPW instrukcijų ir įsakymų, slaptos radijo stoties transliacijų užrašų, šifro raktų bei lentelių, slaptai spaudai parengtų paskaitų ir straipsnių, O PW renkamų aukų kvitų knygutes, rotatoriaus matricas, naganą su 6 šoviniais ir kitą kompromituojančią medžiagą. Be to, rasta organizacijai paaukotų pinigų: 456 litai ir 275 zlotai.

9 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 68 (1 9 3 9 m. gruodžio 22 d.), LCVA, f. 401, ap. 6, b. 4 ,1 .2 4 6 . 10 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 19 ( 1 9 3 9 m. lapkričio 10 d .), LCVA, f. 4 0 1 , ap. 6, b. 4, 1. 6 1 - 6 2 .

2 4

I LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

H. Haidukevič bute dirbo žymus O PW veikėjas J. Černis (Jozef Czerni), kuris 1940 m. sausio 3 d. taip pat buvo suimtas. Jo bute surastas O PW antspaudas (apskritas, su Lenki­ jos ereliu viduryje ir užrašu aplinkui: Organizacja Polski Walczącej). Sausio 31 d. suimami 9 O PW veikėjai11. Sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą, NKVD atnaujino OPW bylos tyrimą. Tuo metu Kauno kalėjime kalėjęs J. Cernis buvo perkeltas į Vilniaus kalėjimą ir vėl tardomas. Kvočiamas J. Černis prisipažino buvęs O PW nariu nuo 1939 m. lapkričio, tačiau neigė buvęs OPW orga­ nizatorius ir vadas. J. Cernis teigė buvęs O PW agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas, jis verbuodavęs žmones, galinčius spausdinti mašinėle O PW biuletenius, atsišaukimus ir kitokią slaptą literatūrą, kaupdavęs slaptos spaudos rankraščius ir juos išdalydavęs spausdinti mašinėle. J. Černis užverbavo šiam darbui H. Haidukevič, H. Pštyngovą ir E. Kviatkovską12. 1939 m. lapkričio mėn. J. Černis užverbavo Tadeušą Dišliatį (Tadeusz Diszlatis). J. Černis pasiūlė Dišliačiui sutelkti 6 - 7 žmonių grupę atsišaukimams platinti įvairiuose miesto kvartaluo­ se, be to, prašė surasti butą radijo stoties įrengimui. 1939 m. gruodžio mėn. Dišliatis supažindi­ no Černį su savo draugu Piotru Čiachoru (Piotr Czachor) ir kaimynu Kazimežu Grinkevičiumi. P. Čiachoro bute (Sv. Jokūbo g. 1 2 -4 ) buvo įrengta O PW radijo stotis „Laisvė“ („Wolnošč“), o K. Grinkevičiaus bute (Totorių g. 19) - spaustuvė atsišaukimams spausdinti13. Radijo stotis P. Čiachoro bute veikė iki 1940 m. sausio pabaigos, o po to ją paėmė Teodoras Baranovskis (pa­ gal kitus šaltinius paėmimą organizavo T. Dišliatis) ir išgabeno į nežinomą vietą14. Valstybės saugumo policijos Vilniaus apygarda 1940 m. suėmė aštuoniasdešimt du žmo­ nes, įtariamus dalyvavimu O PW veikloje15. Be jau minėtųjų H. Haidukevič ir T. Dombrovskio, buvo suimti šie žymesni O PW veikėjai: studentas J. Černis, gyvenęs universiteto bendrabutyje Tauro kalne 4 -1 0 5 , gimnazistė I. Daukšanka (Irena Daukszanka), gyvenusi Vilniaus g. 2 8 -1 4 , studentas teisininkas J. Kelis (Jan Kiel), gyvenęs kartu su J. Černių universiteto bendrabutyje, buvęs Vilniaus S. Batoro universiteto vyr. asistentas V. Magdziakas (Wojciech Magdziak), buvęs mokytojas K. Vuicickis (Kazimierz Wojcicki), Vilniaus universiteto asistentas V. Cymochovskis

11VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 3 (1 9 4 0 m. sausio 3 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 699 ,1 .1 0 . 12 T. Černio 1941 m. gegužės 16 d. tardymo protokolas, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau - LYA), f. K -l, ap. 58, b. nr. P -10488, L 3 9 -4 0 . 13 T. Dišliačio 1941 m. balandžio 27 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. 1 1 1 0 2 /3 ,1 .1 9 -2 0 . 14 Ten pat, 1.22. 15 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 19 (1 9 4 0 m. sausio 20 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 69 9 ,1 .1 1 0 .

Kovojančios Lenkijos organizacija

25

(Waciaw Cymochowski), studentas teisininkas J. Hrynkevičius ( Jozef Hrynkiewicz), studentas Č. Zgoželskis (Czeslaw Zgorzelski), A. Vitortas (Aleksander Witort), buvusi Vilniaus vaiva­ dijos raštininkė E. Kviatkovska (Elžbieta Kwiatkowska), H. Pštyngova (Helena Psztyngowa), žurnalistas V. Patrycijus (W iktorJozefPatrycy)16. O PW kvota baigėsi 1940 m. vasario 8 d. Trylika veiklesnių organizacijos narių buvo per­ duoti Vilniaus rinktinės vadui su prašymu jų bylą perduoti Karo lauko teismui, kelis O PW bylos dalyvius uždarė į priverčiamojo darbo stovyklą, o dar keliolika numatyta ištremti iš Vilniaus17. O PW bylą 1940 m. birželio 2 4 -2 5 d. nagrinėjo Kariuomenės teismas Kaune. Teismas J. Černį nubaudė 15 metų, o E. Kviatkovską ir H. Pštyngovą - po 4 metus laisvės atėmimo sun­ kiųjų darbų kalėjime, Tadeušą Dombrovskį - 2 metus paprastame kalėjime, įskaitant iškalėtus 2 mėnesius, H. Haidukevič - metus paprastame kalėjime, įskaitant 5,5 iškalėtus mėnesius ir paleidžiant iš kalėjimo policijos priežiūron, o J. Hrynkevičių teismas išteisino18. J. Cernis kalė­ jo Vilniaus ir Kauno kalėjimuose nuo 1940 m. sausio mėn. iki Vokietijos-SSRS karo pradžios 1941 m. birželio mėn. J. Cernis su kitais Lukiškių kalėjimo kaliniais buvo pasodintas į traukinį Vilniaus geležinkelio stotyje ir turėjo būti išvežtas į SSRS gilumą. Tačiau iš vagono jis pabėgo ir visą vokiečių okupacijos laikotarpį gyveno kaime su netikra Cerskio pavarde. Lenkų pogrindžio veikloje nacistinės okupacijos laikotarpiu J. Cernis veikiausiai nedalyvavo. 1944 m. gruodžio mėn. sovietų saugumas J. Cernį vėl suėmė, tardė ir išsiuntė į Vorkutos lagerį. 1946 m. birželio 11d. byla J. Černiui buvo nutraukta ir jis paleistas į laisvę19.

O P W organizacinė struktūra ir veiklos tikslai Atliekant kratas 1940 m. sausio mėn. buvo paimta daug O PW dokumentų: instrukcijų, įsakymų, spaudos. Pagal valstybės saugumo policijos rastą medžiagą galima susidaryti detalų OPW veiklos ir organizacinės struktūros vaizdą. 1939 m. spalio mėn. O P W komendantūros išleistame vidaus komunikate nr. 1 nusakomi organizacijos tikslai, būsimos Lenkijos vizija ir OPW santykiai su kitomis lenkų organizacijo­

16VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 19 (1940 m. sausio 20 d.), LCVA., £ 378, ap. 10, b. 699,1.110-123. 17VSD biuletenis nr. 47 (1 9 4 0 m. vasario 13 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 22 5 ,1 .1 9 6 . 18VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 128 (1940 m. birželio 26 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 699,1.585. 19 J. Čerskio 1944 m. gruodžio 30 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -2 6 5 8 ,1. 1 2 -1 3 ; 1946 m. birželio 1 1 d . Komijos ASSR MVD nutarimas dėl bylos nutraukimo J. Černiui, ten pat, 1.50.

2 6

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

mis. Pirmoje komunikato dalyje išreiškiamas tikėjimas Lenkijos valstybės prisikėlimu, pasiti­ kėjimas lenkų tautos jėgomis: Tiktai pačių lenkų ginklu paremtas darbas prikels Lenkiją, nes tik puolimas gali sujudinti tautą, uždegti protus, įžiebti ugnį ir sužadinti neapskaičiuojamus energijos išteklius, glūdinčius tautoje. Toks darbas visai atitinka laisvės trokštančią lenkų dvasią, nes vėl karto­ jam e seną šūkį „už jūsų ir mūsų laisvę “. Jis atnaujino seną mūsų riterių, gynusių krikščionybę ir Va­ karų kultūrą, vaidmenį20. Antroje komunikato dalyje kalbama apie būsimos Lenkijos valstybės padėtį Europoje: Prisikėlusi Lenkija, už kurią kovojame, turi būti taip suorganizuota, kad jau nieka­ dos nepasikartotų 1939 m. rugsėjo mėn. tragedija, ir privalo turėti savo laisva valia išspręstas sienas. Lenkija turi būti didvalstybė, nes dabartinėse sąlygose, kuriose atsidūrėme, galime tapti galybe arba visai žūsime. Naujai įkurta Lenkija turės savo sienas, kurios užtikrins taiką Vidurio Europoje. Turime vadovauti slavų ir neslavų tautoms, esančioms tarp jūrų, kad vienas jų išlaisvintume, kitoms duo­ tume stiprų ramstį, o visas gelbėtume nuo išnykimo, gresiant rytų ir vakarų priešams, ir leistume jom s pilnai išsivystyti21. Komunikate nr. 1 OPWpripažino savo pavaldumą bendroms Lenkijos emigracinės vyriau­ sybės Prancūzijoje direktyvoms. Numatyta, kad OPW veiks pagal karinės drausmės principus. Organizaciją gali likviduoti tik jos vadovybė arba legalios Lenkijos valdžios paskirti atstovai22. O PW 1939 m. lapkričio mėn. išleido tarnybinę instrukciją nr. 1, kurioje rašoma apie konkrečius organizacijos tikslus ir struktūrą. Pirmame instrukcijos punkte skaitome: I. OPW organizacijos tikslas yra paruošti sukilimą Lenkijos išvadavimui iš okupantų rankų. Išskirtinis punk­ tas yra lenkiškumo gynimo reikalas Vilniuje. Šituo atveju lenkų valdžia Prancūzijoje vienok mūsų ne­ apriboja jokiais įsakymais ir negali spręsti pagal principą „nieko apie mus be mūsų“23. Instrukcijoje pabrėžta, kad konspiracija yra svarbiausias organizacinio darbo principas, už nusižengimą šiam principui taikomos griežtos bausmės24. Organizacijos pagrindą privalėjo sudaryti registruoti ir prisiekę nariai. Kandidatą organizacijai privalėjo rekomenduoti tikrasis (davęs priesaiką) orga­ nizacijos narys arba patikimas asmuo. Stojantis į O PW kandidatas privalėjo išlaikyti egzaminą.

20 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 7 (1 9 4 0 m. sausio 8 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 6 9 9 ,1.20. 21 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 7 (1 9 4 0 m. sausio 8 d.), ten pat, 1 .2 0 -2 1 . 22 O PW vidaus komunikatas nr. 1 (1 9 3 9 m. lapkritis), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 69 9 ,1 .2 1 . 23 O PW tarnybinė instrukcija nr. 1 (1 9 3 9 m. lapkritis), ten pat, 1.21. 24 Ten pat, 1 .2 1 -2 2 .

Kovojančios Lenkijos organizacija

2 7

Visi organizacijos nariai yra lygūs, juos skiria tik atliekamos funkcijos ir pareigos. Organizacijos narių vertę lemia jų būdo savybės ir atlikto darbo rezultatai25. Instrukcijoje nr. 1 numatyta atsakomybė už organizacinės drausmės laužymą ir pateiktas OPW priesaikos tekstas: Sąmoningai suprasdamas ištikimybės savo Tautai ir Lenkų Valstybei p a ­ reigą, kviesdamas brolius, kaip liudininkus, žuvusius Vesterplatėje ir Varšuvoje, - iškilmingai prisie­ kiu, garantuoju, kaipo lenkas, kad tarnausiu veltui ir ištikimai, paaukodam as visą savo gyvenimą Tė­ vynės išlaisvinimo iš okupantų rankų idėjai. Nenustosiu dirbęs, kol nepasieksiu tikslo, ir visomis savo jėgomis prisidėsiu prie Naujos Lenkijos atstatymo, pagrįstos krikščioniškais tautų meilės idealais, Didelės Lenkijos, kuri būtų žmonių laisvės meilės ir visuomeninio teisingumo realizavimo sinonimas. Pripažįstu dabartinę lenkų valdžią Prancūzijoje (Angers) ir, atsiduodamas organizacijos drausmei, nuo šio momento įsipareigoju atlikti man pavestą darbą sąžiningai ir tvarkingai. Kartu pasižadu laikyti griežtai paslaptyje bendradarbiaujančius asmenis, patį tikslą ir darbo metodus26. Prisaikdinti O PW nariai gaudavo registracijos numerį, slapyvardį ir nario pažymėjimą. O PW tarnybinėje instrukcijoje 1939 m. lapkričio 30 d. kalbama apie nelegalios spaudos platinimo organizavimą*. Joje pažymėta, kad vykdantysis O PW propagandos skyriaus (kodinis pavadinimas Wydzial „Ziutek“) organas yra spaudos platinimo padalinys (kodinis pavadinimas K. O. K. War. Vilnius). Siame padalinyje veikia žinių rinkimo ir platinimo grupė. Be to, minė­ tasis padalinys renka aukas, laikinai vykdo milicijos funkcijas ir tam tikras specialias užduotis. Numatyta, kad padalinio vadovas privalo turėti savo padėjėją, du ryšininkus, grupę specialioms užduotims atlikti, tris konspiracines patalpas (susirinkimams, slaptos spaudos saugojimui ir 1.1.). Spaudos platinimo padalinio vadovas skyrė miesto kvartalų viršininkus, pastarieji - rajo­ nų viršininkus, o rajonų viršininkai - mazgininkus (atsakingus už svarbiausius gatvių mazgus). Rajono viršininkas turėjo platinimo grupę ( 1 -6 žmonės). Paskirtieji miesto kvartalų ir rajonų ■viršininkai privalėjo sudaryti smulkius jiems pavaldžių teritorijų aprašymus ir planus, kartu su mazgininkais surinkti apytikres žinias dėl reikalingo atsišaukimų skaičiaus (atsižvelgiant į ra­ jono gyventojų tankumą), suregistruoti organizacijos įtakoje esančias mokyklas ir jų vedėjus, parengti ryšio sistemas27.

25 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 7 (1 9 4 0 m. sausio 8 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 699 ,1 .2 2 . 26VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 7 (1 9 4 0 m. sausio 8 d.), ten pat, 1.23. *

Instrukciją parašė J. Cernis; jos O PW nespėjo įgyvendinti.

27 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 7 (1 9 4 0 m. sausio 8 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 6 9 9 ,1 .2 3 -2 5 .

2 8

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

O PW 1939 m. gruodžio mėn. instrukcijoje nr. 2 dėl finansinių reikalų pasakyta, kad propagandos skyrius („Ziutek“) pinigus gauna iš organizacijos vadovybės. Gaunamas lėšas paskirsto skyriaus vedėjas. Organizacijos kasos vietą ir pinigų išėmimą gali žinoti tik skyriaus vedėjas, jo pavaduotojas ir iždininkas. OPWnarių darbas neapmokamas, tačiau išimtiniais atve­ jais numatyta materialinė pagalba, jeigu to reikia konspiracinės veiklos aplinkybėms28. OPW komendantūra taip pat išleido instrukciją nr. 3, skirtą organizacijos santykiams su kitomis nelegaliomis lenkų organizacijomis. Šioje instrukcijoje sakoma, kad O PW požiūris į viešai veikiančias lenkų organizacijas yra neigiamas. Bendradarbiauti galima tik su tokiomis lenkų organizacijomis, kurių svarbiausi tikslai sutampa su OPW tikslais. OPW taip pat negali jungtis su kitomis organizacijomis. Pirmumo teisę turi tokia organizacija, kuri kovoja už Len­ kijos nepriklausomybę ir turi raštiškus emigracinės Lenkijos vyriausybės įgaliojimus. OPW instrukcija nr. 3 smulkmeniškai reglamentavo bendradarbiavimo su kitomis organizacijomis tvarką ir tikslus. Pabrėžta, kad ypač svarbu bendradarbiauti su kitomis organizacijomis nusta­ tant sukilimo laiką ir pasirengimo metodus29. Tiksliai nežinoma, ar O PW bendravo su kitomis lenkų slaptomis organizacijomis, o jeigu taip, tai kokie konkretūs rezultatai buvo pasiekti. OPW nario Miroslavo Bukovskio liudijimu, 1939 m. gruodžio mėn. grupė OPW narių (M. Bukovskis, S. Ivanovas, J. Cernis, E. Zinevičius) prisijungė prie Vyriausybės komisariato organizacijos30. Kaip buvo rašyta, 1940 m. sausio pradžioje Lietuvos saugumas praktiškai likvidavo trumpai Vilniuje veikusią O PW organizaciją.

O P W radijas ir spau da Valstybės saugumo policija, likviduodama OPW, surado tarnybinę organizacijos instruk­ ciją dėl slaptos radijo stoties „Laisvė“ („Wolnošč“) darbo. Pagal ją už „Laisvės“ radijo stoties darbą transliacijos metu atsakingas techninės dalies vedėjas. Radijo personalui dirbant leista turėti ginklų ir juos panaudoti užpuolimo atveju. Radijo pranešėjas gauna savaitines transliacijų programas. Transliacijų medžiaga privalėjo būti grąžinama įteikėjui arba sunaikinama. Trans­ liacijos laiką nustato programos vedėjas, pasitaręs su techninės dalies vedėju. Akcentuojama griežta darbo drausmė ir veiklos slaptumas31.

28 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 7 (1 9 4 0 m. sausio 8 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 6 9 9 ,1 .2 6 -2 7 . 29 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 7 (1 9 4 0 m. sausio 8 d.), ten pat, 1 .2 8 -2 9 . 30M. Bukovskio 1941 m. balandžio 22 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. 1 2 1 3 6 /3 ,1 .26-26a. 31 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 7 (1 9 4 0 m. sausio 8 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 6 9 9 ,1 .3 0 —31.

Kovojančios Lenkijos organizacija

2 9

OPW leidžiamame slaptame Lenkų spaudos biuletenyje (1939, gruodžio 18, nr. 4) pra­ nešama, kad nuo 1939 m. gruodžio 15 d. pradėjo veikti lenkų radijo stotis „Laisvė“. Si stotis veikia trumposiomis bangomis 15val., 15val. 30 min. arba 19 vai.32Valstybės saugumo policijos Vilniaus apygardos biuletenyje nr. 23 aprašyta pirmoji „Laisvės“ radijo stoties transliacija. Ji prasidėjo tokiais žodžiais: Alio! - Alio! Čia lenkų radijas - Vilnius. Po to perskaitytas atsišaukimas „Mylimi vilniečiai!“. Jį pasirašė radijo stoties „Laisvė“ programos vedėjas J. Barskis (Jozef Barški). Vėliau radijas transliavo įvairius pranešimus. Pir­ moji „Laisvės“ radijo transliacija truko 25 minutes (1 9 -1 9 vai. 25 min.)33. Antroji slaptos radijo stoties transliacija įvyko 1939 m. gruodžio 23 d. 15 vai. 7 min. Dėl techninių kliūčių buvo perskaityti tik du pranešimai ir Kūčioms skirtas straipsnis „Kūčių vakarui“34. Trečioji „Laisvės“ radijo transliacija įvyko 1939 m. gruodžio 24 d. 15 vai. 10 m in.-15 vai. 25 min.35 1940 m. sausio mėn. valstybės saugumui likvidavus OPW, radijo stotis „Laisvė“ nustojo veikti. Kratos metu pas H. Haidukevič buvo rasta radijo stoties „Laisvė“ instrukcija, per radiją skaitytų straipsnių „Kūčių vakarui“ („Na Wieczor Wigilijny“), „Mylimi vilniečiai“ („Kochany Wilnianie“) tekstai, radijo transliacijoms parengtų pranešimų rankraščiai36. Pas inžinierių Tadeušą Dombrovskį surastas nesumontuotas radijo siųstuvas, o pas A. Vitartą - radijo siųstuvas ir detalės. Kvotos metu Lietuvos saugumas nustatė, kad inžinierius elek­ trotechnikas T. Dombrovskis buvo „Laisvės“ radijo stoties vedėjas37. Likvidavus OPW lenkų radijo propaganda nesibaigė. 1940 m. vasario 19 d. 20 vai. 57 min. Vilniuje buvo girdima slapta lenkų radijo stotis „Pantera“. Specialistų nuomone, ji vei­ kė apie 10 km nuo Vilniaus ir galėjo būti 2 0 0 -3 0 0 vatų galingumo, buvo girdima 39,5 m banga.

32 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 10 (1 9 4 0 m. sausio 11 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 699 ,1 .5 0 . 33 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 23 (1940 m. sausio 26 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 699,1.132-136. 34 Ten pat, 1.136. 35 Ten pat, 1.140. 36 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 19 (1940 m. sausio 20 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 699,1.113,116. 37 VSD biuletenis nr. 47 (1 9 4 0 m. vasario 13 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 2 2 5 ,1 .1 9 5 .

30

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

Transliacija truko tik 8 minutes. Vasario 20 d. ši radijo stotis pradėjo dirbti 20 vai. 55 min. ir baigė 22 vai. 5 min. Girdima buvo silpnai. Transliacijos metu kalbėjo du asmenys38. Nežinoma, kokiai lenkų organizacijai radijo stotis priklausė ir kas joje dirbo. 1940 m. vasario pabaigoje Vilniuje buvo girdimos radijo stoties „Paris radio nacional“ transliacijos iš Prancūzijos lenkų ir čekų kalbomis39. Si radijo stotis kalbėjo apie tarptautinę pa­ dėtį ir Lietuvos reikalų nenagrinėjo.

O P W spau da O PW organizacija propagandai teikė didžiulę reikšmę, todėl leido reguliarų leidinį Lenkų informacijos biuletenis (Polski biuletyn informacyjny). Jis buvo spausdinamas mašinėle per kalkę, 22x35 cm formato. Per kratas surasta 13 šio biuletenio numerių. Pirmo O PW biuletenio išlei­ dimo data - 1939 m. gruodžio 14 d., o paskutinio (nr. 13) - 1940 m. sausio 2 d.; 3 - 7 puslapių biuleteniai pasirodydavo kasdien, išskyrus šventadienius40. Juose buvo apžvelgiama aktuali len­ kų visuomenei Lietuvos ir užsienio spauda, skelbiamos žinios iš įvairių okupuotų Lenkijos sri­ čių, radijo žinios iš Londono ir Paryžiaus, emigracinės Lenkijos vyriausybės atsišaukimai į tau­ tiečius ir kita medžiaga. Kvotos metu buvo išaiškinti svarbiausi O PW spaudos bendradarbiai: žurnalistas V. Patrycijus, dirbęs O PW propagandos ir ryšių skyriuje ir rengęs spaudos apžvalgas O PW biuleteniams, Vilniaus universiteto asistentas C. Zgoželskis (Czeslaw Zgorzelski), dirbęs O P W propagandos skyriuje. O PW biuletenius ir atsišaukimus spausdino minėtoji H. Haidukevič, E. Kviatkovska ir H. Pštyngova41. Vėliau, jau sovietų saugumo suimtas, P. Ciachoras prisi­ pažino, kad 1940 m. pradžioje iš Baranovskio gavo šapirografą. T. Dišliatis atveždavo Ciachorui radijo žinias iš Londono ir Paryžiaus, o Ciachoras jas išspausdindavo popieriuje ir grąžindavo Dišliačiui. Pastarasis spausdintas radijo žinias platino tarp gyventojų. Jų tiražas siekė 2 0 0 -2 5 0 egzempliorių. Pasak Čiachoro, šias informacijas jis spausdinęs 1940 m. sausio-gegužės mėn. Šapirografą Ciachoras slėpė savo namuose42.

38 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 4 4 (1 9 4 0 m. vasario 21 d .), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 699, 1. 2 3 4 - 2 3 6 . 39 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 50 (1 9 4 0 m. vasario 26 d .), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 699, 1. 2 5 4 - 2 5 5 . 40 VSP Vilniaus apygardos biuleteniai nr. 10, 19, LCVA, f. 378, ap. 10, b. 699,1. 36, 111, 1 1 8 -1 2 1 ; ten

pat, f. 378, ap. 10, b. 22 5 ,1 .1 4 0 . 41VSD biuletenis nr. 47 (1 9 4 0 m. vasario 13 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 2 2 5 ,1 .1 9 5 ,1 9 6 . 42 P. Čiachoro 1941 m. gegužės 9 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. 1 1 1 0 2 /3 ,1 .1 0 1 .

Kovojančios Lenkijos organizacija

31

Kratų metu policija rado ir keliolikos pavadinimų O PW išleistų atsišaukimų: „Kovo­ jančių lenkų fondas“ („Fundusz Walczących Polaków“), „Aukštyn širdis“ („W Gòre Serce“), „Kolegės ir kolegos“ („Koležanki i Koledzy“), „Visa Lenkija“ („Cala Polska“), „Akademikai“ („Akademicy“) j „Rusijos okupuotų žemių lenkams“ („Polacy z ziem okupowanych przez Rosja“), „Lenkijos ereliai“ („Orly Polskie“), „Lenkai!“ („Polacy!“) irkt. slaptų leidinių43. O PW savo atsišaukimus daugiausia skyrė aktualiems Vilniaus lenkų visuomenei klau­ simams nagrinėti. Juose buvo kritikuojama ir smerkiama Lietuvos valdžios politika Vilniuje, protestuojama prieš lenkų valdininkų atleidimą iš darbo, prieš Vilniaus Stepono Batoro uni­ versiteto uždarymą, lietuvių kalbos įvedimą įstaigose ir gimnazijose, lenkai raginami kovoti už tautybės išsaugojimą, prieš lietuvinimą ir už Lenkijos valstybės atkūrimą su prieškarinėmis sienomis. Ypač daug dėmesio buvo skiriama propagandai tarp moksleivių ir akademinio jauni­ mo. O PW agitatorių dėka Vilniuje vyko įvairios lenkų protesto akcijos, 1939 m. gruodžio mėn. lenkų moksleivių streikas. Valstybės saugumo policijos biuletenyje nr. 6 rašoma, kad Vilniuje lenkų moksleiviai buvo įtraukti į nelegalią veiklą - spausdino atsišaukimus, rinko ir slėpė ginklus bei kitą karinę amuniciją. Už priešvalstybinę veiklą buvo sulaikyta keliolika asmenų, o svarbiausi mokinių ju­ dėjimo organizatoriai P. Topčylka (Pawel Topczylko, g. 1914 m.) ir atsargos karininkas S. Pacanovskis (Stefan Pacanowski, g. 1909 m.) buvo perduoti Vilniaus karo komendantui nubausti44. Kovojančios Lenkijos organizacija (O PW ) veikė apie 2,5 mėnesio ir 1939 m. rudenį buvo viena stambiausių ir aktyviausių lenkų pogrindžio organizacijų Vilnijoje. Lietuvos saugu­ mo policijai jau 1939 m. lapkritį pavyko susekti šios organizacijos pėdsakus, ir 1940 m. sausį per masinius areštus OPWbuvo likviduota. Nėra žinių, kad po areštų ši organizacija būtų atsigavusi ir veikusi toliau. Pagal kitus šaltinius 1939 m. pabaigoje O PW įsitraukė į kitos lenkų pogrindžio organizacijos - Karinio komisariato veiklą45. Tačiau lenkų pogrindis Lietuvoje nebuvo likviduo­ tas. Be OPW, Vilnijoje veikė dar keliolika slaptų lenkų organizacijų, kurių Lietuvos saugumui nepavyko išaiškinti ir likviduoti. 1939 m. rudenį lenkų pogrindis Lietuvoje buvo pradėtas cen­ tralizuoti ir jau 1940 m. pirmojoje pusėje iš esmės tapo vieningas ir pavaldus vienam vadovau­ jančiam centrui. Apie tai bus rašoma kituose skyriuose.

43 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 19 (1940 m. sausio 20 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 6 99,1.110-118. 44 VSD biuletenis nr. 6 (1 9 4 0 m. sausio 6 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 225 ,1 .1 8 . 45 Valstybės saugumo policijos (toliau - VSP) Vilniaus apygardos 1940 m. liepos 7 d. raštas apie slaptą lenkų karinę organizaciją, LCVA, f. 4 19, ap. 2, b. 179,1.76.

32

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

Karinė organizacija - Vyriausybės komisariatas Valstybės saugumo policija 1939 m. lapkričio mėn. gavo žinių apie Vilniuje veikiančią dar vieną slaptą lenkų karinę organizaciją (ji sutrumpintai buvo žymima KO), kurios pavadini­ mas nebuvo žinomas. Palyginus nagrinėtą archyvinę medžiagą su lenkų istoriko L. Tomaševskio (Longin Tomaszewski) knygoje skelbiama informacija, galima spręsti, kad Valstybės saugumo policijos dokumentuose aprašoma bevardė lenkų karinė organizacija vadinosi Vyriausybės komisariatu (Komisariat Rządu, toliau - KR). KR nariai daugiausia buvo Lenkijos karininkai, šauliai, legionieriai, peoviakai, iš internuotųjų stovyklų pabėgę lenkų kariškiai, iš darbo atleisti lenkų valdininkai. KR, kaip ir kitų slaptų lenkų organizacijų, tikslas - Lenkijos valstybės atkūri­ mas ginkluoto sukilimo kebu. KR reiškė lojalumą Lenkijos emigracinei vyriausybei Prancūzijo­ je (Anžė). Atėjus patogiam laikui ir gavus signalą iš Lenkijos emigracinės vyriausybės Prancū­ zijoje, iš pradžių buvo planuojama pradėti partizaninius veiksmus, - gavus pakankamai ginklų ir sukilimą prieš Lenkijos žemių okupantus. Iki sukilimo buvo planuojama vykdyti teroro aktus prieš Raudonąją armiją ir vermachtą Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje. Organizacija pikčiausio­ mis lenkų priešėmis laikė SSRS ir Vokietiją. Apie Lietuvą viešai kalbėti buvo vengiama, tačiau pabrėžiama, kad Vilniaus priklausomybės klausimą išspręsiančios Lietuva ir Lenkija derybo­ mis. Kita vertus, organizacijos nariai buvo įsitikinę, kad Vilnius turi būti busimosios Lenkijos valstybės lopšys, kad kova dėl laisvės turi prasidėti Vilniuje. Radikaliausi KR nariai samprotavo, kad busimoji Lenkija nepakęsianti nepriklausomos Lietuvos egzistavimo46.

O rganizacinė veikla, struktūra ir v adai Pagal KR vadovų sumanymus, organizacija turėjo apimti visą buvusią Lenkijos teritoriją, o jos centras numatytas Vilniuje arba Kaune, atsižvelgiant į Lenkijos vyriausybės įgaliotinio įsikūrimo vietą. Apytikrė organizacijos struktūra planuota tokia: sekcija - mažiausias vienetas, sudarytas iš vadovo ir 5 narių; penkios sekcijos sudaro būrį (pluton, 2 5 -3 0 žmonių), kuriam vadovauja vadas su padėjėju; trys būriai sudaro kuopą, vadovaujamą vado su padėjėju; kelios kuopos sudaro kolumną (batalioną) arba rajoną (kvartalą), vadovaujamą komendanto ir pa­

46 LSSR NKVD pažyma apie Lietuvos saugumo policijos 1940 m. likviduotą lenkų karinę organizaciją, LCVA, f. R-759, ap. 1, b. 14,1. 4 3 -4 3 a .; VSP Vilniaus apygardos 1940 m. liepos 7 d. raštas apie slaptą lenkų karinę organizaciją, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 179,1. 73.

Karinė organizacija - Vyriausybės komisariatas

3 3

dėjėjo. Suformavus KR struktūras, ketinta organizacijos narius suskirstyti pagal karines specia­ lybes ir pradėti specialų karinį mokymą. KR nariais galėjo būti visi lenkai, neatsižvelgiant į jų partiškumą ir pažiūrų skirtumus. Sekcijos narius prisaikdino jos vadovas, pastarąjį - būrio va­ das su padėjėju. KR nariai surašomi ne pavardėmis, bet skaitmenimis. Paaiškėjus, kad Vokietija pralaimi, štabo įsakymu KR turėjo pradėti ginkluotą sukilimą. Vokietijos okupuotose Lenkijos srityse planuota pulti karines įgulas, o sovietų srityse - agituoti raudonarmiečius bendrai kovoti su vokiečiais. Jeigu agitacijos nepavyktų, nutarta pulti ir sovietų įgulas. J. Dombrovskio teigi­ mu, Lietuva nebuvo laikoma Lenkijos prieše, nes ji Vilniaus kraštą perėmė iš sovietų, bet ne karinio konflikto su Lenkija būdu. Vilniaus klausimą išspręs pokarinė Lenkijos vyriausybė47. Pas suimtąjį KR narį Ježį Vysockį (Jerzy Wysocki) buvo rasta išsami ranka rašyta instrukcija ir samprotavimai dėl organizacijos veiklos (1939 m. lapkričio 30 d.). Joje smulkiai išdėstyti pla­ nuojami tikslai, struktūra, ryšiai ir finansiniai reikalai. Pabrėžta būtinybė pajungti visas ligi šiol veikiančias lenkų organizacijas vienai vadovybei. KR privalanti rengtis ginkluotam sukilimui ir krašto išlaisvinimui, vykdyti žvalgybą ir diversijas SSRS ir Vokietijos komunikacijose. Organi­ zacija turėtų apimti visą Lenkiją, o jos nariais galėtų tapti tik patikimi asmenys. Organizacijos vadu būtų užsienyje gyvenantis žinomas lenkų veikėjas, kartu esantis neoficialus emigracinės Lenkijos vyriausybės narys. Jam turėtų būti pavaldžios Lenkijos vidaus reikalų ministerijos tarnybos. Organizacijos vado pavardę ir bendrus ideologijos bruožus jos nariai turėtų žinoti. Prancūzijoje esantis organizacijos vadas ryšius su kraštu palaiko per savo ekspozitūras, esan­ čias Kaune ir Černovicuose (tuomet dar Rumunijos sudėtyje). Ekspozitūros palaiko ryšius su Lenkijos diplomatinėmis atstovybėmis, kurias pridengia įvairių biurų ir labdaringų organizacijų afišos. Lenkijos valstybės teritorija dalijama į dvi dalis: šiaurinė sritis apima Poznanę, Pamarį, centro apygardą su Varšuva ir rytų apygardą, o pietinė sritis - Mažąją Lenkiją, Aukštutinę Sile­ ziją ir Vilniaus apygardą. Organizacijos vadas skiria sričių komendantus Vilniuje ir Lvove, ir, esant galimybei, nu­ matytose ekspozitūrose (Kaune ir Černovicuose). Sričių komendantai jiems paskirtas sritis savo nuožiūra skirsto į atskirus savarankiškus vienetus (apylinkes, apskritis ir pan.). Apylinkių komendantai pasirenka kelis padėjėjus, o šie penkiukių sistema sudaro grupes. Į jas priimami tik nuolatiniai apylinkės gyventojai. Ypatingas dėmesys skiriamas savo žmonių infiltravimui į politiškai ir kariškai svarbias įstaigas ir organizacijas.

47 VSP biuletenis nr. 4 0 (1 9 4 0 m. vasario 6 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 2 2 5 ,1 .1 5 8 -1 5 9 .

3 4

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

Svarbiausi organizacijos finansiniai šaltiniai yra iš užsienio (emigracinės vyriausybės) gaunamos dotacijos. Narių veikla neapmokama, išskyrus ypač svarbius atvejus48. Realiai minė­ toji instrukcija nebuvo įgyvendinta. K R veiklą išplėtojo tik Vilniaus krašte. Vis dėlto anksčiau pateikti duomenys leidžia spręsti, kad Vilnius ir Kaunas buvo svarbūs Lenkijos ir jos sąjungi­ ninkių - Anglijos ir Prancūzijos - žvalgybų centrai, nukreipti ne tik prieš Vokietiją bei Sovietų Sąjungą, bet ir prieš Lietuvą. Kai 1940 m. sausio mėn. Lietuvos saugumo policija suėmė kelis šimtus Kovojančios Lenkijos organizacijos (O PW ) ir KR narių, vasario 3 d. Anglijos reikalų patikėtinis T. Prestonas (Thom Preston) ir Prancūzijos pasiuntinys Z. Diulongas (Georgės Dulong) padarė demaršą Lietuvos vyriausybei. Nors anglų ir prancūzų demaršas oficialiai buvo skiriamas karo pabėgėlių ir lenkų kolonistų Vilniaus krašte reikalams, tačiau jo pretekstas buvo lenkų karinių žvalgybinių organizacijų likvidavimas. Šios organizacijos teikė informaciją Angli­ jos ir Prancūzijos žvalgybai, ir jų likvidavimas pažeidė Lenkijos sąjungininkių interesus49. Tardant paaiškėjo, kad K R vadovauja vadas su komendantūra. Išaiškinti keli komendan­ tūros skyriai: „B“ (žvalgybos), „O “ (apsaugos). Pagal kitus šaltinius organizacijos vadovybę (komendantūrą) sudarė keturi svarbiausi skyriai: l ) organizacinis karinio mokymo (organizacyjny-wojskowy-wyszkoleniowy); 2) propagandos; 3) administracinis; 4 ) finansų ūkinis. Svar­ biausias buvo pirmas skyrius, kuris apėmė visą karinę veiklą. Pirmasis skyrius esą buvo padaly­ tas į tris poskyrius: žvalgybos, apsaugos žandarmerijos ir butų. „B“ skyrius buvo suskirstytas į „ B Į“; „B2,“ ir „B3“ poskyrius. Kiekvienas poskyris turėjo savo vadą (atitinkamai Jan Zygmunt Gorski, Zygmunt Sroczinski ir Jerzy Wysocki). „O“ (apsaugos) skyrius buvo padalytas į „ 0 1 “, „ 0 2 “ ir „ 0 3 “ poskyrius (vadai - Sergiusz Iwanow, Franciszek Janukowicz ir Edward Ziniewicz). Šis skyrius rūpinosi organizacijos apsauga nuo šnipų. Pasak Lenkijos istoriko P. Nivinskio, KR kariniam skyriui vadovavo kpt. Antonis Olechnovičius (Antoni Olechnowicz, „Meteor“). Į organizaciją jis užverbavo nemažai naujų narių, daug dėmesio skyrė konspiracijai. Lietu­ vos saugumo policijai nepavyko išaiškinti šio skyriaus vadovybės ir eilinių narių tinklo. Karinio skyriaus pagrindu 1939 m. lapkričio mėn. buvo suformuotas KR Vilniaus miesto garnizonas, kurio vadu tapo kpt. Aleksandras Vasilevskis (Aleksander Wasilewski, „Wlad“), o pavaduotoju poručnikas Julijanas Petraševskis (Julian Pietraszewski, ,Julian“). Daugumą karinio skyriaus narių sudarė buvę Lenkijos kariuomenės kariškiai50.

48 VSP biuletenis nr. 119 (1 9 4 0 m. balandžio 16 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 2 2 5 ,1 .4 4 5 -4 4 8 . 49 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 114. soR Niwinski, „OkręgWilenski SZP-ZW Zwlatach 1 9 3 9 -1 9 4 1 . Proba syntezy“, Pamięčisprawiedliwošč, 2002, nr. 1, s. 78.

Karinė organizacija - Vyriausybės komisariatas

3 5

Vilnius buvo suskirstytas į kvartalus (dzielnicy), žymimas raidėmis A, B, C, E, F, G, kiekviename vyko karinis mokymas ir kiekvienam kvartalui vadovavo komendantas su pava­ duotoju51. Kvartalų skaičius svyravo tarp keturių ir dešimties. Žinoma, kad Žvėryno kvartalui vadovavo Janas Dombrovskis (Jan Dombrowski)S2. Naujojo pasaulio (Nowy Swiat) rajono ko­ mendantu buvo poručnikas Vladislavas Dombrovskis. Šio rajono kuopos 3-iojo būrio vadu jis paskyrė 1939 m. spalio pabaigoje į KR organizaciją užverbuotą poručniką Vilhelmą Tupikovskį (Wilhelm Tupikowski). Kiekvienas būrys turėjo tris skyrius. Tupikovskio būryje buvo apie 30 narių53. K R nuolat plėtėsi, ir mažesnių vienetų skaičius didesniame vienete nebuvo ribojamas. Organizacija labai rūpinosi konspiracija ir ryšiais. KRbandė likviduoti šnipus ne tik organizaci­ jos viduje, bet ir už jos ribų. Toliau pateikiama KR schema54.

51LSSRNKVD pažyma apie Lietuvos saugumo policijos 1940 m. likviduotą lenkų karinę organizaciją, LCVA, f. R-759, ap. 1, b. 1 4,1.44; L. Tomaševskis rašo, jog KR organizacija buvo padalyta į 4 kvartalus, K ronika ..., s. 55; VSP Vilniaus apygardos 1940 m. liepos 7 d. raštas apie slaptą lenkų karinę organizaciją, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 179,1.79. 52VSP Vilniaus apygardos 1940 m. liepos 7 d. raštas apie slaptą lenkų karinę organizaciją, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 1 7 9 ,1 .7 9 -8 0 ,3 0 5 -3 0 6 . 53 V. Tupikovskio 1940 m. lapkričio 2 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 0 8 9 0 ,1.24. 54 LCVA, f. 378, ap. 10, b. 2 2 5 ,1 .799a.

36

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

KR organizacija rūpinosi ginklų kaupimu. KR narys J. Dombrovskis prasitaręs, kad jis yra gavęs 17 pistoletų su šoviniais, kuriuos jam nupirkęs aktyvus organizacijos narys Juzefas Dylia (Jozef Dyla). Iš K R turimų lėšų J. Dyliai buvo duota 300 litų ginklams pirkti. Ginklai turėjo būti perkami labai slapta ir tik per patikimus žmones55. J. Dylia buvo vienas pirmųjų KR narių, kurio veikla susidomėjo Lietuvos saugumas ir pradėjo jį sekti. Apie J. Dylios ir kitų šios organizacijos narių veiksmus ir kalbas intensyviai pranešinėjo VSP Vilniaus apygardos agentas,J . Roni“. Dar 1939 m. lapkričio 4 d. pranešė saugumui apie J. Dylios veiklą, kad pastarasis yra mokytojas, priklauso slaptai lenkų organizacijai Žvėryno rajone, verbuoja naujus narius ir klausinėja, kur būtų galima įsigyti ginklų56. Vienas svarbiausių KR organizatorių ir vadų buvo atsargos paporučnikis Ježis Vysockis, gimęs 1912 m. Lodzės vaivadijoje. 1939 m. jis baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir dirbo universiteto medicininės pagalbos punkto (Akademicki Ošrodek Zdrowia) vedėju. Pasak J. Vysockio, į organizaciją jį 1939 m. spalio mėn., kai Vilnių dar buvo užėmę sovietai, įtraukė Bronislavas Sventnickis. Lietuvos saugumo policija J. Vysockį suėmė 1940 m. vasario 8 d. ir uždarė į Lukiškių kalėjimą. Kratos metu buvo paimta daug kompromituojančios medžiagos (įvairių instrukcijų, organizacijos narių surinkta informacija apie Vilniaus vokiečius, slapti laik­ raštėliai ir kt.). Tardomas J. Vysockis išsamiai papasakojo apie organizacijos kūrimą, struktūrą, narius ir uždavinius (jo parodymai saugumui sudarė apie 50 puslapių) ir siūlėsi bendradarbiauti su Lietuvos saugumu. Dėl špionažo organizavimo Vilniaus krašte J. Vysockis tarėsi su Prancūzi­ jos karo atašė Kaune Ž. G. Pišonu (pastarasis žadėjo paramą pinigais) ir Lenkijos žvalgybininku majoru Michalu Rybikovskiu (Michal Rybikowski). Rybikovskį Vysockis pažinojo dar prieš karą. Su juo Vysockis susitiko Kaune 1939 m. lapkričio mėn., kai buvo ten nuvykęs dėl emigra­ cinio biuro atidarymo. Iš viso jie buvo susitikę tris kartus. J. Vysockis su B. Sventnickiu duoda­ vo nurodymus K R žvalgybos ir apsaugos skyriams. Ypač daug dėmesio skyrė žvalgybos („B “) skyriaus darbui, verbavo į KR naujus narius. J. Vysockio įsakymu „B“ skyrius buvo padalytas į „ B -l“, „B-2“ ir „B-3“ poskyrius, „ B -l“ poskyrio vadu paskyrė Janą Zįgmuntą Gurskį, „B-2“ Zygmuntą Sročynskį, „B-3“ poskyrio vadu pasiliko pats (J. Vysockis). Apsaugos skyrius („O “), kuris turėjo rūpintis, kad į organizaciją nepatektų šnipai, taip pat buvo padalytas į „ O -l“, „ 0 - 2 “

55VSP Vilniaus apygardos 1940 m. liepos 7 d. raštas apie slaptą lenkų karinę organizaciją, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 1 7 9 ,1 .7 9 -8 2 . 56 Agento „Roni“ 1939 m. lapkričio 4 d. pranešimas VSP, LCVA, f. 419, ap. 1, b. 18,1.3.

Karinė organizacija - Vyriausybės komisariatas

3 7

ir „ 0 - 3 “ poskyrius, o viso skyriaus vadu J. Vysockis paskyrė Edvardą Zinevičių. Organizacijos narių surinktos žinios apie Lietuvos kariuomenę, ginkluotę, žvalgybą ir kontržvalgybą bei KR pavojingus asmenis turėjo būti siunčiamos J. Vysockiui ir kitiems organizacijos vadovams. Su­ rinkta žvalgybinė informacija buvo siunčiama į Kauną neišaiškintam adresatui arba kaupiama organizacijos archyve (jis surastas per kratą pas K R narį Lešeką Skaržynskį). Žvalgybinei veiklai palaikyti ir maskuoti J. Vysockis turėjo „pašto dėžučių“ ir ryšininkų tinklą. Įsakymus ir nuro­ dymus J. Vysockis pasirašinėjo , Jotano“ slapyvardžiu. Jis taip pat pasirašė įsakymą nužudyti įtariamą bendradarbiavimu su vokiečių žvalgyba Henriką Sablovskį. PasakJ. Vysockio, po kurio laiko jis su B. Sventnickiu susipyko, iš organizacijos pasitraukė ir joje daugiau nebedirbo57. Salia J. Vysockio, svarbų vaidmenį organizacijoje atliko Bronislavas Sventnickis (Bro­ nislaw Swiątnicki), gimęs 1907 m. Lodzėje ir gyvenęs Vilniuje. Jis buvo suimtas 1940 m. bir­ želio 27 d. Tardomas B. Sventnickis prisipažino, kad nelegalią veiklą pradėjo 1939 m. rudenį, ėmė verbuoti į savo organizaciją (pavadintą Vyriausybės komisariatu) naujus narius, prisistatydamas Lenkijos emigracinės vyriausybės komisaru Vilniaus sričiai. 1939 m. lapkričio viduryje B. Sventnickis užmezgė ryšius su ,Jotanu“ (t. y. J. Vysockiu). Pastarasis teikdavo informaciją B. Sventnickiui apie jį dominančius asmenis58. Kai kuriomis žiniomis, B. Sventnickis įsteigė organizacijos karinį skyrių - „A“ ir jam vadovavo, be to, jis vedė derybas su kitomis slapto­ mis lenkų organizacijomis (su O PW ir Lenkijos išlaisvinimo komitetu (Komitet Wyzwolenia Polski) dėl pastarųjų prisijungimo prie KR. Dalis minėtų organizacijų narių įstojo į KR. Kartu su J. Vysockiu B. Sventnickis organizavo KR darbą pagal teritorijas ir veiklos kryptis, duodavo nurodymus padaliniams ir skyriams veikti (kariniam skyriui verbuoti ir rengti žmones ginkluo­ tai kovai, informacijos skyriui - rinkti žinias apie Lenkijai priešiškų valstybių saugumo ir žval­ gybos organų veiklą ir likviduoti, prireikus, pavojingiausius priešo specialiųjų tarnybų asmenis, apsaugos skyriui - saugoti organizaciją nuo priešo agentų įsiskverbimo). Organizacijos vadai taip pat kėsinosi nužudyti Bronislavą Korčycą (Bronislaw Korczyc) ir davė įsakymą nužudyti Haliną Chamską ir Vandą Milaševską (Wanda Milaszewska). B. Sventnickiui talkininkavo gru­ pė pagalbininkų (ryšininkai, konspiracinių butų savininkai ir dvi nuolatinės budėtojos raštinin­ kės - D. Dobženecka ir H. Suchova, gyvenusios B. Sventnickio konspiraciniame bute Kaštonų

57 Informacija apie lenkų karinės organizacijos narius, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P-10904, vokas, 1. 9 0 -9 4 ; J. Vysockio 1940 m. balandžio 22 d. kvotos protokolas, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 177,1.284. 58 B. Sventnickio 1941 m. balandžio 26 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -10904,1.159-160.

38

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-J940 METAIS

g. 7 -1 ). B. Sventnickio nurodymu organizacijos „A“ skyrius Vilniaus mieste iš.pradžių buvo padalytas į septynis, o vėliau - į dešimt rajonų, rajonai suskirstyti į kolonas, šios - į kuopas, pastarosios - į būrius ir sekcijas. Rūpindamasis gauti organizacijai pinigų, B. Sventnickis finansų ūkio skyriaus vadovu pa­ skyrė Voicechą Magdziaką, tačiau pastarasis šioje srityje nieko nenuveikė59. Janas Zygmuntas Gurskis (Jan Zygmunt Gorski), gimęs 1893 m. Liubline, gyvenęs Vil­ niuje, Totorių g. 12-3, buvo suimtas 1940 m. vasario 25 d. J. Z. Gurskis vadovavo žvalgybos poskyriui „ B -l“. J. Gurskį į KR 1939 m. spalio mėn. užverbavo J. Vysockis. Pastarojo nurodymu J. Gurskis ėmė rinkti žinias apie asmenis, dirbančius Sovietų Sąjungos, Vokietijos ir Lietuvos naudai. J. Gurskis į organizaciją užverbavo grupę Vilniaus aukštesniosios mokyklos mokslei­ vių (S. Brodovičių, J. Vichertą ir kitus). S. Brodovičius davė gana išsamius parodymus Lietuvos saugumui; dėl šių parodymų pavyko išsiaiškinti svarbiausius KR teroristinės veiklos aspektus, rasti H. Chomčinskio žudikus ir „ B -l“ skyriaus turimus ginklus, archyvą, suimti J. Z. Gurskį ir J. Z. Sročynskį. Pasak Sventoslavo Brodovičiaus, J. Gurskis užvedė penkias knygas: vienoje buvo registruojami asmenys, įtariami ryšiais su NKVD, antroje - su gestapu, trečioje - su lietuvių policija, ketvirtoje užrašomi pavojingi organizacijai asmenys, penktoje - skyriaus užduotys60. „ B -l“ skyrius vykdė žvalgybą Vilniaus mieste. Šio skyriaus surinktos žinios buvo perduodamos kitiems skyriams („B-2“ ir „B-3“). J. Gurskis kartu su kitais KR vadovais („ 0 -2 “ skyriaus vadu R Janukovičiumi, „ O -l“ skyriaus vadu S. Ivanovu, „B-3“ vadovybės nariu A. Petkevičiumi-Zaga ir A. Zelinskiu) 1940 m. sausio pradžioje dalyvavo karo lauko teismo pasitarime, kuriame buvo nuspręsta nužudyti įtariamą bendradarbiavus su NKVD ir gestapu Henriką Chomčinskį. Įvykdyti mirties bausmę J. Gurskis įsakė savo pavaduotojo S. Brodovičiaus grupei. 1940 m. sau­ sio 14 d. H. Chomčinskį nušovė šios teroristinės grupės nariai Stanislavas Duninas ir Adamas Giedrys. J. Gurskis taip pat įsakė nužudyti Bronislavą Korčycą (įtartą bendradarbiavus su Lietu­ vos saugumu; nužudymas nepavyko), ketino nužudyti H. Chamską ir V. Milaševską, įtariamus priešiška veikla lenkų pogrindžiui61. Šie įsakymai nebuvo įvykdyti tik dėl to, kad KR 1940 m. pradžioje buvo išaiškinta ir likviduota.

59 Informacija apie lenkų karinės organizacijos narius, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P-10904, vokas, 1 .7 7 -7 9 . 60 S. Brodovičiaus 1941 m. vasario 26 d. tardymo protokolas, ten pat, 1 .2 3 0 -2 3 1 . 61 Informacija apie lenkų karinės organizacijos narius, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -10904, vokas, 1 .4 3 -4 5 .

Karinė organizacija - Vyriausybės komisariatas

3 9

Sergijušas Ivanovas (Sergiusz Iwanow), gimęs 1914 m. Gardino apskrityje, gyvenęs An­ takalnio g. 3 0 -1 , buvo suimtas 1940 m. sausio 25 d. S. Ivanovas vadovavo apsaugos skyriaus „ O -l“ poskyriui. Sis skyrius veikė Vilniaus mieste. S. Ivanovą į organizaciją įtraukė „ 0 - 2 “ pos­ kyrio vadas Francišekas Janukovičius. S. Ivanovas į savo skyrių užverbavo kelis asmenis, gavo Vilniaus miesto 6-osios policijos nuovados ir raitosios policijos rezervo patalpų planus, juose pažymėjo vietas, kurias patogiausia būtų užpulti, ir šiuos planus perdavė „ 0 - 2 “ poskyrio vadui F. Janukovičiui. S. Ivanovas kartu su kitais KR vadovybės nariais dalyvavo karo lauko tribunolo posėdyje, kuriame buvo nuspręsta nužudyti H. Chomčinskį62. Francišekas Janukovičius (Franciszekjanukowicz, slapyvardis „Wojtek“, g. 1904 m. Vil­ niuje) gyveno Kalvarijų g. 7 -1 5 ir vadovavo apsaugos poskyriui (jis veikė Vilniaus srityje). Į KR Janukovičių 1939 m. lapkričio viduryje užverbavo centriniame Vilniaus pašte dirbęs pažįstamas Edvardas Zinevičius. F. Janukovičius, suimtas 1940 m. sausio 26 d., organizavo „ 0 - 2 “ (pagal kitus šaltinius, Janukovičius vadovavo „ O -l“ poskyriui), užverbuodamas nemažai naujų narių. Jo nurodymu „ 0 - 2 “ poskyrio žmonės rinkdavo informaciją apie asmenis, kurie tarnavo Sovietų Sąjungai, Vokietijai arba Lietuvai. Žinioms apie sovietų kariuomenės bazę Naujojoje Vilnioje rinkti paskyrė savo padalinio narį Juzefą Dylkevičių ( Józef Dylkiewicz). Surinktos informacijos pagrindu rašydavo pranešimus ir perduodavo juos kitiems KR vadams (J. Gurskiui ir kt.)63. Edvardas Zinevičius (Edward Ziniewicz, slap. „Edek“, g. 1911 m. Švenčionyse) gyveno Vilniuje, Kalvarijų g. 7 -7 , buvo suimtas 1940 m. gegužės 23 d. E. Zinevičius vadovavo apsaugos skyriaus „ 0 - 3 “ poskyriui. Pasak Zinevičiaus, jį į organizaciją 1939 m. rudenį, kai Vilniuje dar buvo bolševikai, užverbavęs J. Vysockis. Pastarasis pasakęs Zinevičiui, kad svarbiausias organi­ zacijos tikslas yra rinkti žinias apie bolševikų agentus, kariuomenę ir jos dalinių judėjimą. Su­ rinktos žinios esą bus pristatomos Lenkijos emigracinei vyriausybei Prancūzijoje. Zinevičiaus teigimu, „ 0 - 3 “ poskyrio veikla koncentravosi į SSRS užimtas Lenkijos žemes, „ 0 - 2 “ posky­ ris veikė Lietuvai priklausiančioje Vilniaus krašto dalyje, o „ O -l“ poskyris - Vilniaus mieste. „ 0 -3 “ poskyris buvo padalytas į grupes pagal didesnių miestų pavadinimus, pvz., Lydos gru­ pė, Molodečno grupė ir pan. „ 0 - 3 “ vadas žinojo tik grupių vadus. Tačiau realiai tokios grupės turbūt nebuvo įsteigtos, nes Zinevičius teigė, kad jis grupių vadų nepažinojęs ir su jais ryšių nepalaikęs. E. Zinevičius užverbavo į apsaugos skyrių keletą žmonių ir paskirstė jiems užduotis.

62 Ten pat, 1 .4 6 -4 7 . 63 Ten pat, 1 .4 7 -4 9 .

4 0

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

E. Zinevičius parašė kelias instrukcijas apsaugos skyriui, davė įsakymą rengtis pulti kalėjimus ir policijos įstaigas, organizavo diversines grupes šioms užduotims vykdyti64. Zygmuntas Sročynskis (Zygmunt Sroczynski, g. 1913 m. Poznanės vaivadijoje) gyve­ no Vilniuje, Ukmergės g. 1-8, buvo suimtas 1940 m. kovo 9 d. Kratos metu jo bute surasta daug svarbių KR dokumentų, kurie Lietuvos saugumui padėjo išaiškinti organizacijos vadus. Z. Sročynskis vadovavo KR „B-2“ poskyriui, organizavo platų informacinį tinklą, parašė ben­ drąją „B-2“ poskyrio darbo instrukciją, informacinių būrelių ženklinimo instrukciją, žinių šifra­ vimo taisykles, priesaikos tekstą ir kitus organizacijos norminius dokumentus. „B-2“ poskyrio informatorių surinktas žinias Z. Sročynskis perduodavo kitiems KR vadams, per Andžejų Svencickį (Andrzej Swięcicki) informacija buvo siunčiama į Kauną ir perduodama asmeniui, kuris naudojosi Jano Savickio (Jan Savvicki) pavarde. Z. Sročynskio bute taip pat buvo rastas sąrašas asmenų, kurie, KR nuomone, dirbo Sovietų Sąjungos, Vokietijos ir Lietuvos žvalgyboms65. Labai aktyvus organizacijos narys buvo Juzefas Dylia, gimęs 1895 m. Krokuvos vaivadi­ joje, gyvenęs Vilniuje, Briedžių g. 15-1. J. Dylia buvo suimtas 1940 m. sausio 5 d. ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą. Per kvotas jis davė gana išsamius parodymus, ir tai padėjo Lietuvos saugumui atskleisti KR veiklą, nes buvo vienas pirmųjų suimtųjų. J. Dylia aktyviai veikė K R , A “ skyriaus grupėje, Žvėryno kvartale. Žvėryno kvartalo vadoj. Dombrovskio pavedimu užverbavo ne ma­ žiau kaip penkis asmenis ir juos prisaikdino66.

Ž valgyba Lietuvos saugumo policija 1940 m. sausio mėn. suėmė kelias dešimtis lenkų šnipų. Kvo­ tos metu išaiškinta, kad 1939 m. spalio pabaigoje-lapkričio mėn. Vilniuje lenkų žvalgybos tin­ klą organizavo lenkų majoras Marijus Burchardtas. Lenkų šnipai turėjo rinkti žinias apie sovietų bazes ir Lietuvos kariuomenę. Gautas žinias perduodavo į Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos atstovybes Kaune, po to siuntė Lenkijos vyriausybei Anžė. Kvočiami lenkų šnipai J. Vysockis ir Aleksandras Petkevičius-Žaga (Aleksander Petkiewicz-Žaga) prisipažino dažnai važinėję į

64 Informacija apie lenkų karinės organizacijos narius, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P-10904, vokas, 1. 9 4 -9 5 ; E. Zinevičiaus 1940 m. gegužės 25 d. kvotos protokolas, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 178,1. 3 8 -3 9 . 65 Informacija apie lenkų karinės organizacijos narius, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P-10904, vokas, 1 .7 2 -7 3 .

66 VSP Vilniaus apygardos 1940 m. liepos mėn. raštas apie slaptą lenkų karinę organizaciją, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 1 7 9 ,1 .3 9 9 -4 0 0 .

Karinė organizacija - Vyriausybės komisariatas

41

Anglijos ir Prancūzijos atstovybes Kaune, susitikinėję su Prancūzijos karo atašė pavaduotoju Ž. G. Pišonu, lenkų žvalgybos karininku M. Rybikovskiu, lenkų pabėgėlių reikalais įgaliotu rū­ pintis prof. A. Žultovskiu ir Anglijos konsulate dirbančiais lenkų karininkais. Susitikus buvo svarstomi slaptų lenkų organizacijų susivienijimo klausimai67. A. Petkevičius-Žaga rūpinosi len­ kų kariškių, ypač lakūnų, išsiuntimu į Prancūziją, padėdavo jiems įforminti dokumentus, teik­ davo reikalingą informaciją apie išvykimo sąlygas ir pan. Reikalingas instrukcijas ir informaciją Petkevičius-Zaga gaudavo iš Rybikovskio. Petkevičiaus teigimu, iš viso per Kauną ir Stokholmą į Vakarus buvo išsiųsta apie du šimtai lenkų kariškių68. Panašų darbą dirbo 1939 m. spalio pa­ baigoje iš Varšuvos į Vilnių atvykęs Kazimežas Voitkevičius (Kazimierz Wojtkiewicz). Vilniuje jis įsidarbino emigracijos biure, kuriame dirbo iki 1940 m. vasario. Šioje įstaigoje Voitkevičius aprūpindavo siekiančius emigruoti asmenis sertifikatais užsienio pasui gauti, be to, jis ieškojo lenkų kariškių, norinčių išvykti tarnauti lenkų daliniuose Prancūzijoje. Sertifikatus jis gaudavo iš lenkų skyriaus Anglijos pasiuntinybėje Kaune. Juos pasirašydavo D. Britanijos pasiuntinys Prestonas. Jis taip pat išduodavo vizas norintiems išvykti į Angliją lenkams. Norintiems išvykti į Prancūziją vizas išduodavo Prancūzijos karo atašė pavaduotojas Kaune Pišonas. Voitkevičiaus pastangomis į Angliją buvo išsiųsta 20 lenkų lakūnų, o į Prancūziją - apie 40 lenkų kariškių. Vilniuje iš viso užsiregistravo išvykti į Prancūziją apie 450 lenkų kariškių, tačiau 1940 m. sausio mėn. legalus išvykimas buvo nutrauktas. Voitkevičius išvyko aiškintis situaciją į Kauną ir ten susitiko su Pišonu. Pokalbio metu Pišonas paprašė Voitkevičiaus surinkti žinių apie vokiečių komisijos darbą internuotųjų lenkų karių stovykloje Kalvarijoje ir Vilniuje. Be to, Voitkevičius teikė žinias Pišonui apie įtariamus šnipinėjimu asmenis Vokietijos naudai ir perduodavo pini­ gus kai kuriems lenkų karininkams Vilniuje69. Tačiau atrodo, kad K. Voitkevičius šį darbą dirbo individualiai ir lenkų pogrindžio veikloje nedalyvavo. Vyriausybės komisariato organizacijos narys A. Svencickis su įvairiais reikalais dažnai lankydavosi Kaune. Ten (Lenkijos pasiuntinybėje) jis susipažino su vyriškiu, kuris prisistatė Jano Savickio pavarde. Po kelių susitikimų Savickis Svencickiui papasakojo apie slaptą lenkų organizaciją Vilniuje, kuri veikė remdamasi Lenkijos emigracinės vyriausybės nurodymais.

67 LCVA, f. R-759, ap. 1, b. 1 4 ,1 .4 5 -4 6 ; VSP Vilniaus apygardos 1940 m. liepos 7 d. raštas apie slaptą lenkų karinę organizaciją, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 179,1.76. 68 A. Petkevičiaus 1941 m. gegužės 2 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 0 9 0 4 ,1 .9 7 -9 8 . 69 K. Voitkevičiaus 1941 m. vasario 6 d. ir 1941 m. balandžio 1 d. tardymo protokolai, LYA, f. K -l,

ap. 58, b. 3 7 3 6 3 /3 ,1 .2 4 - 2 5 ,2 7 - 2 8 .

4 2

I LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

A. Svencickis sutiko bendradarbiauti su šia organizacija. Surinktas žvalgybines žinias jis per­ duodavo „B-2“ skyriaus vadovui Z. Sročynskiui. Svencickis 1940 m. sausio viduryje paėmė slaptą korespondenciją iš Kurjer Wilenski laikraščio redakcijos ir ją nuvežė į Kauną Savickiui. Sužinojus, kad Savickis ketina važiuoti į Švenčionėlius, Savickis liepė Svencickiui pasidomėti sienos saugojimo ir perėjimo galimybėmis bei rašyti raportą, kurį Vilniuje įteiktų „Zygmuntui“ (Sročynskiui). Svencickis užduotį įvykdė, bet vėliau ryšius su Savickiu ir Sročynskiu nutraukė, nes jam nepatiko, kad organizacija dirbo ne tik prieš vokiečius ir sovietus, bet ir prieš Lietuvą70. Į KR stojantys asmenys privalėjo pasirašyti dvi deklaracijas ir įsipareigojimą. Įsipareigo­ jime buvo rašoma: Nuo šios dienos įsipareigoju savo vyresnybei įsakius teikti įvairią informaciją apie: 1.

priešo kariuomenės judėjimą, jos skaičių, ginkluotę, paskirstymą, aprūpinimą,

2.

man nurodytus asmenis,

3.

karinio pobūdžio objektų, geležinkelių, viešo naudojimo kelių ir tiltų planus,

4.

priešo žvalgybą bei kontržvalgybą, jų agentus ir informatorius,

5.

asmenis, veikiančius betarpiškai ar tarpiškai Lenkijos Respublikos arba jos kariškių ir ci­ vilių atstovų naudai. Drauge be svyravimų ir duotojo man įsakymo priežasčių aiškinimo šalinti, kaip žalingus ir reikalingus likviduoti, vadovybės nurodytus asmenis.

Vilnius, ...m . ...mėn. ...d. Parašas71.

KR surinktos žvalgybinės žinios buvo koncentruojamos „B-3“ vadovybėje, o po to siun­ čiamos į Kauną. Informacija buvo siunčiama reguliariai per ryšininkus, kurjerius ir „laiškų dėžu­ tes“. Konspiracijos sumetimais informaciją gabenantys asmenys negalėjo žinoti perduodamos informacijos turinio. Lietuvos saugumui pavyko išaiškinti ir suimti kelias dešimtis K R ryšininkų ir kurjerių72. K R instrukcijos, slaptų karinių dalinių kūrimas ir ginklavimasis liudija, kad ši organiza­ cija ketino neapsiriboti vien žvalgybine veikla, bet rengėsi ginkluotam sukilimui ir diversijoms prieš Lietuvos valstybę. Be to, K R skleidė antilietuviškus gandus ir tuo siekė nuteikti lenkus

70 A. Svencickio 1940 m. kovo 20 d. kvotos protokolas, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 1 7 6 ,1 .1 8 3 -1 8 6 .

71VSP biuletenis nr. 90 (1 9 4 0 m. kovo 19 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 2 2 5 ,1 .3 4 7 -3 4 8 . 72 VSP Vilniaus apygardos viršininko 1940 m. liepos mėn. nutarimas, LCVA, f. 4 1 9 , ap. 2, b. 179,

1. 3 7 8 - 3 7 9 .

Karinė organizacija - Vyriausybės komisariatas

4 3

prieš Lietuvą, nes sukiršintus Vilnijos lenkus būsią lengviau įtraukti į ardomąją antivalstybinę veiklą. Per kratas rasta daug kaltinamosios medžiagos: instrukcijos, žvalgybinė informacija iŠ SSRS ir Vokietijos okupuotų Lenkijos sričių, šifro raktai ir kita žvalgybinė medžiaga, kuri atskleidė K R struktūrą ir tikslus. Lenkų pogrindis stengėsi paversti Vilnių stambiu šnipinėji­ mo centru. Vilnijoje planuota įsteigti 17 žvalgybos skyrių. Pagal lenkų šnipų raportus Nau­ jojoje Vilnioje buvo suimti trys, Mickūnuose, Eišiškėse, Nemenčinėje, Trakuose, Rūdiškėse, Lentvaryje ir Maišiagaloje po vieną lenkų šnipą. Šnipinėjimo kuopelės buvo įsteigtos visame Lietuvai priklausančiame Vilniaus krašte73. Lenkų šnipai planavo įsiskverbti į įvairias Lietu­ vos valdžios įstaigas ir Valstybės saugumo policiją. Dėl to planuota panaudoti lietuvių kalbą mokančius lenkus ir buvusius Lenkijos žvalgybos talkininkus iš lietuvių tarpo, priverčiant juos dirbti lenkų pogrindžiui šantažo būdu (kitaip bus atskleista jų veikla buvusios Lenkijos valstybės naudai)74. „ B -l“ skyriuje buvo užvestos penkios knygos, kuriose buvo registruojama informacija apie sekamus asmenis. Vienoje knygoje užrašomi sovietų (NKVD agentai), antroje - vokiečių (gestapo) agentai, trečioje - Lietuvos saugumo agentai, ketvirtoje - organizacijai ir Lenkijai pavojingi asmenys, penktoji buvo organizacijos uždavinių knyga. Šios knygos pradėtos vesti J. Gurskio iniciatyva. Knygose buvo užrašoma sekamų asmenų anketiniai duomenys, adresai, įklijuojamos nuotraukos, užrašomi sekimo duomenys75. Lenkų šnipų pranešimuose yra lietuvių (tarp jų aukšti VSP Vilniaus apygardos valdininkai A. Lileikis ir A. Babravičius su nurodytais jų tarnybiniais telefonais), sovietų, vokiečių ir prancūzų žvalgų sąrašai. Užsienio valstybių šni­ pai grupuojami į tikrus ir įtariamus. Tikraisiais lietuvių žvalgybos bendradarbiais pažymėti 7 asmenys, vokiečių - 15, sovietų - 14, prancūzų - 9, o įtariamaisiais - lietuvių - 5, vokiečių - 3 ir sovietų - 15 asmenų. Tikėtina, kad kai kurie sąrašuose minimi asmenys buvo planuojami likviduoti. Žvalgybiniuose dokumentuose užsienio žvalgyboms dirbantys asmenys buvo žymi­ mi raidėmis: Vokietijai „N“ raide, SSRS „S“, o Lietuvai „L“. Lenkų šnipams buvo pavedama nustatyti sekamų asmenų adresus, surinkti žinias apie jų veiklą, patikrinti gautų žinių tikrumą, nustatyti įtariamo asmens ryšius ir pan.

73 VSP biuletenis nr. 32 (1 9 4 0 m. sausio 31 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 2 2 5 ,1 .1 1 2 . 74 VSP Vilniaus apygardos viršininko 1940 m. liepos mėn. nutarimas, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 179,1.330. 75 S. Brodovičiaus 1941 m. vasario 26 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 0 9 0 4 ,1. 231; J. Gurskio 1941 m. vasario 28 d. tardymo protokolas, ten pat, 1.246.

4 4

I LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

Įtariamų asmenų sekimui ir likvidavimui „ B -l“ vadovas J. Z. Gurskis turėjo sutelkęs spe­ cialią teroristų grupę. Ją sudaryti turėjo 12 asmenų, daugiausia 1 9 -2 0 metų moksleiviai, tarp jų buvo ir H. Chomčinskį nužudęs Adamas Giedrys. Organizacijos nariai kaupė ginklus, kuriuos laikė pas „ B -l“ poskyrio ginklininką Zbignevą Pulnarovičių (Zbignievv Pulnarowicz). Sis gin­ klus K R nariams išduodavo pagal teroristų grupės viršininko S. Brodovičiaus raštelius. Polici­ jai darant kratas pas Pulnarovičių buvo rastas „Mauser“ 7,65 mm kalibro su šoviniais, kuriuo, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nužudytas H. Chomčinskis. Ginklų rado ir pas kai kuriuos kitus organizacijos narius76. Apie teroristų grupės bandymą nužudyti (1940 m. sausio 12 d.) šnipi­ nėjimu Lietuvos naudai įtariamą Bronislavą Korčycą tardymo metu (1940 m. gegužės 28 d.) papasakojo suimtasis Boleslavas Boreiša (BoleslawBoreysza): [...] Aš eidamas Korčyco nužudyti, teisingiau vesdamas jį į nužudymo vietą, turėjau ir ginklą [...]. Tą ginklą pasiėmiau iš Pulnarovičiaus. Aš norėjau, kad Filipovičius su Machnovskiu pritrenktų Korčycą vietoje, o paskui jį nužudyti ir p a ­ kasti į sniegą. Šauti nenorėjau dėl to iš karto, kad nenorėjau kelti triukšmo, bet tas viskas nepavyko. [...] K ada aš pirmas trenkiau pistoleto rankena Korčycui į galvą, tai prakirtau jam galvą ir jis dešine ranka susiėmė už galvos. Tuo laiku ir Machnovskis kirto kažkokiu kietu daiktu Korčycui į galvą, bet pataikė ne Korčycui į galvą, o man į ranką. Tuo laiku Korčycas suskubo kaire ranka ištraukti pistoletą. Aš dar nesuspėdamas užvesti ginklo, surikau Filipovičiui, kad jis kirstų Korčycui. Jis tuo kartu ir kirto. Korčycas suspėjo iššauti. Machnovičius su Filipovičiu pabėgo. Aš taip p a t pabėgęs už kampo iššoviau 4 kartus. Korčycas taip p a t dingo tamsoje ir dar kartą iššovęs pabėgo. Mes taip p a t pabėgome. [...]77. Apie H. Chomčinskio nužudymą (1940 m. sausio 14 d.) Lietuvos saugumui 1940 m. vasario 19 d. išsamiai papasakojo „B“ skyriaus teroristų grupės narys Adamas Giedrys: [...] K ada pas Brodovičių atėjo Duninas, tai Brodovičius man pasakė, kad tai yra tas p a t asmuo, su kuriuo aš turėsiu nužudyti Chomčinskį, tai pasakęs, Brodovičius padavė man ginklą. [...] Prie išeinant Brodovičius davė mums dar tokį planą: kad reikia užeiti pas Chomčinskį ir pasakyti, kad jį kviečia Korčycas arba Halina Chamska. Ir kada jis iš savo durų išeis, tai Chomčinskį reikia nužudyti ant gonko ir pabėgti, ir apie tai tuojau painformuoti Brodovičių. [...] Nuvykę į Sokolia gt. 18, aš pasilikau laukti gatvėje, o Duninas užėjo pas Chomčinskį iššaukti jį. K iek palaukus, iš namų išėjo Chomčinskis ir Duninas ir abu drauge ėjo Sokolia gatve link miesto. Aš priėjęs iš užpakalio, maždaug 10 metrų atstume, išsiė-

76 VSP biuletenis nr. 40 (1 9 4 0 m. vasario 6 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 225, 1. 153; VSP Vilniaus

apygardos viršininko 1940 m. liepos mėn. nutarimas, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 1 7 9 ,1 .3 2 1 ,3 3 6 -3 3 7 . 77 VSP Vilniaus apygardos viršininko 1940 m. liepos mėn. nutarimas, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 179,1.348.

Karinė organizacija - Vyriausybės komisariatas

4 5

miau ginklą ir šoviau į Chomčinskį. Iššovus vieną kartą Chomčinskis suriko „Jėzus M arija “ ir krito ant žemės, o aš apsisukau ir nuėjau Sokolia gatve. Duninas pasitraukė nuo Chomčinskio ir pasivijo mane, ir mes ėjome kartu. Truputį paėjus, Duninas atsiskyrė ir nuėjo sau. [...] A š atėjau tada pas Brodovičių Slawek ir jam pasakiau, kad uždavinį išpildžiau. Brodovičius atsakė, kad jis apie tai žino, nes ten buvo jų žmogus ir jam apie tai patvirtino. Brodovičius davė man ranką, padėkojo ir aš nuėjau namo78. Pagal KRnario Aleksandro Petkevičiaus-Žagos 1940 m. gegužės 14 d. parodymus Lietu­ vos saugumui įsakymą nužudyti Chomčinskį davęs Lenkijos emigracinei vyriausybei dirbantis žvalgybos karininkas M. Rybikovskis. Pastarasis pasakojęs Petkevičiui-Žagai, kad Chomčinskis buvo atvykęs į Kauną pas Rybikovskį, gyrėsi savo ryšiais ir gavęs iš Rybikovskio 500 ktų lenkų karininkams šelpti Vilniuje. Chomčinskis šiuos pinigus neva pasisavinęs ir jokių vertingų žinių Rybikovskiui nesuteikęs, bet galimai šnipinėjęs kitoms žvalgyboms. Rybikovskis sakęs Petke­ vičiui turįs dokumentų apie Chomčinskio šnipinėjimą kitoms žvalgyboms ir lenkų karininkų išdavinėjimą. Po kebų KR vadovaujančių asmenų pasitarimų buvo nuspręsta H. Chomčinskį nužudyti kaip pavojingą šnipą ir provokatorių. Tai ir padarė K R teroristinės grupės nariai79. Patį B. Korčycą irgi apklausė Lietuvos saugumo pobcija. Iš esmės jis patvirtino tą pat, ką kalbėjo ir į jį pasikėsinę asmenys. Įdomu tai, kad apklausos metu Korčycas prisipažino, kad S. Brodovičiui prasitaręs, jog bendradarbiauja su Lietuvos saugumo pobcija, tačiau jis esą dirbantis prieš vokiečių ir sovietų šnipus, o lenkų neišdavinėjąs. Po nesėkmingo pasikėsinimo KR teroristinės grupės nariai įtikinėjo Korčycą, kad tai esą ne jų darbas, kad jo nužudymą užsakę kiti asmenys, kurie norį atkeršyti Korčycui už Chomčinskio (Korčycas ir Chomčinskis pažinojo vienas kitą) nužudymą, nes įtarią jį esant pastarojo žudiku. Pas Korčycą buvo atėjęs ir J. Z. Gurskis, kuris pa­ sakęs jam, kad jų organizacija turi ilgas rankas, ir jeigu jis ką nors praneš Lietuvos saugumui, tai Korčycui nuo jų nepavyks pasislėpti. Netrukus po šio pokalbio B. Korčycas išvyko iš Vilniaus į Matkaičių dvarą ir ten išbuvo iki suėmimo80. Organizacijos vadai taip pat buvo davę A. Giedriui ir kitiems teroristinės grupės nariams likviduoti esą sovietams ir Lietuvos žvalgybai šnipinėjančias H. Chamską ir Vandą Milaševską (Wanda Milaszewska), tačiau jie šios užduoties įvykdyti nespėjo81.

78 Ten pat, b. 1 7 9 ,1 .3 5 5 -3 5 6 . 79 VSP Vilniaus apygardos viršininko 19 4 0 m. liepos mėn. nutarimas, LCVA, f. 4 1 9 , ap. 2 , b. 179, 1. 3 6 5 - 3 6 9 . 80 B. Korčyco 1940 m. kovo 9 d. kvotos protokolas, ten pat, f. 419, ap. 2, b. 1 7 6 ,1 .1 1 2 -1 1 4 . 81 VSP Vilniaus apygardos viršininko 1940 m. liepos mėn. nutarimas, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 179,1.361.

4 6

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

Z. Sročynskio bute (Ukmergės g. 1 -8 ) per kratą buvo rasta KR priesaika ir žvalgybinė „B-2“ skyriaus instrukcija, kurioje rašoma, kad KR žvalgyba vadinama informacijos skyriumi ir ženklinama raide „B“. Žvalgyba skirstoma į „ B -l“ (rajono), „B-2“ (grupės) ir „B-3“ (krašto). Rajoną ir grupę sudaro nustatytas informacinių kuopelių skaičius. Informacijos kuopelė turi vedėją ir ryšininką, o rajono, grupės ir krašto vadovybę sudaro informacijos vadovas ir kance­ liarijos šefas. Lenkų žvalgybai buvo keliami uždaviniai sekti kariuomenės įstaigas, transporto funkcionavimą, gyventojų nuotaikas, išaiškinti svetimų valstybių šnipus ir juos slapta likviduo­ ti. Už informacijos tikslumą atsakinga žvalgybos padalinių vadovybė. „B-2“ dėl visų svarbiausių reikalų tariasi su „B-3“ ir iš ten gauna reikalingas instrukcijas82. Be to, buvo nustatytas kuopelių ženklinimas. Grupės vadovybė žymima „B-2“, o kuope­ lės - „W-y“. Kuopelių nariai pasirašinėja vadovų suteiktais slapyvardžiais. Informacijos skyriaus slaptažodis yra „kryžiumi ir kardu“, o atsakymas - „visuomet ištikimas ir pasirengęs“. Pagal slaptažodį kiekviena kuopelė privalėjo vykdyti gautus vadovų įsakymus. Raportus reikėjo siųs­ ti ne rečiau kaip kartą per savaitę adresu Vilnius, A. Mickevičiaus (Gedimino) g. 2 1 -6 , ponui Zavirskiui83 (Z. Sročynskiui - A. B.). KR žvalgybos dokumentai buvo šifruojami, šifro raktu nurodytas eilėraštis, kurio raides perrašant skaičiais sudaromas šifruotas tekstas. Yra žinių, kad vieną iš teroristinės grupės vadovų - S. Brodovičių - užverbavo Lietuvos saugumas ir jis padėjo išaiškinti ir likviduoti K R organizaciją. Tardomas Brodovičius teigė, kad jis esą buvo apgautas stojant į slaptą organizaciją, nes jam neatskleidė tikrųjų šios orga­ nizacijos tikslų. Dėl to jis sutiko bendradarbiauti su Lietuvos saugumu. Brodovičius buvo išleistas iš kalėjimo ieškoti likusių laisvų organizacijos narių ir bandė pabėgti į Latviją, bet buvo sulaikytas84. Vėliau suimtus teroristinės grupės narius tardė sovietų saugumas, o nacių ir sovietų karo pradžioje išvežė į Rusiją. 1942 m. gegužės pabaigoje, remiantis SSRS AT Prezi­ diumo 1941 m. rugpjūčio 12 d. įsaku, suimti teroristinės grupės nariai (S. Brodovičius ir kiti, iš viso 7 asmenys) buvo paleisti į laisvę85. Toliau pateikiama lenkų žvalgybos grupės (posky­ rio) „B-2“ schema86.

82 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 31 (1940 m. vasario 1 d.), LCVA, £ 378, ap. 10, b. 699,1.177-178. 83 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 31 (1 9 4 0 m. vasario 1 d.), ten pat, 1.179. 84 S. Brodovičiaus ir kt. 1941 m. balandžio 7 d. kaltinamoji išvada, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -7 9 4 7 ,1.239.

85 SSRS NKVD 1942 m. gegužės 27 d. išvada S. Brodovičiaus ir kt. baudžiamojoje byloje, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -7 9 4 7 ,1 .2 5 7 -2 6 0 . 86 LCVA, f. 378, ap. 10, b. 22 5 ,1 .7 9 9 .

Karinė organizacija - Vyriausybės komisariatas

4 7

Janicki?

Dylkiewicz Jozef

Pukszto Antoni

Kaczorowski Roman

Osmolski Leopold

Wierszycskijan

K R žvalgybinio darbo pobūdį atspindi toks A. Svencickio pranešimas apie jo išvyką į Švenčionėlius: Vakar (1940 m. sausio 18 d. - A. B.) grįžau į Vilnių ir pranešu sekantį: [...] Švenčionėliuose įsteigta kuopelė Ny-22 /B - 2 /, kurios dėka gavau sekančias žinias: a) šiuo metu Švenčionėliuose yra kariuomenės dalinys, iš viso 50 žmonių. Tai raiteliai išpuiko, turinčio baltas spalvas. Kareiviai būtinosios tarnybos 18-tųjų metų. Dalinys apsistojęs buv. KOP kareivinėse. Arkliai taip p a t yra KOP arklidėse. Iki Kalėdų Švenčionėliuose buvo beveik visas pulkas, kuris prieš šventes išvyko Vilniaus kryptimi; b) rubežius iš lietuvių pusės labai griežtai saugojamas pasienio apsaugos, kuri čia perkelta iš buvusios lenkų sienos. Sargybų suskirstymų gausiu vėliau. Iš sovietų pusės kontrolė vykdoma labai silpnai. Ją vykdo m ažas (apie 30 žm onių) kariuomenės dalinys. Stacionuotas Švenčionyse. Tas dalinys kas 7 valandas Švenčionių-Švenčionėlių plentu iki sienos siunčia automobilį su 3 porom is patrulių. Daugumas bolševikų sėdi būstuose. Sienos judėjimas, ypač bėgančių žydų iš Sovietų Rusijos pusės, gana gyvas. Kuopelė turi nuolatines infor­

4 8

I LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

macijas iš Švenčionių ir gali padėti pereiti sieną; [...] greičiausiai gausiu galimybę įsteigti kuopelę Dūkšte ir Pabradėje, tačiau ne anksčiau, kai p o 10 dienų. Su Turmantu iki šiol negavau ryšio87. K R turėjo konspiracinių butų ir gana išplėtotą ryšininkų bei kurjerių tinklą. Ryšininkais daugiausia dirbdavo lenkų jaunuoliai - moksleiviai, skautai ir kiti. Perduodami laiškai buvo adresuojami slapyvardėmis. Į ryšininkų darbą buvo įtrauktas ir organizacijos moterų poskyris. Pastarajam vadovavo KR narys Marianas Saser-Skasa (Marjan Sasser-Skassa). Ryšininkai taip pat naudojosi slapyvardžiais88. K R likviduojant gauta žinių, kad organizacija turėjo radijo siųs­ tuvą ir perduodavo žinias Lenkijos emigracinės vyriausybės atstovams Stokholme ir Kopen­ hagoje. Tačiau kvotos metu nei radijo siųstuvas, nei su juo dirbę K R nariai nebuvo išaiškinti89. KR pradėjus vykdyti įtariamų šnipinėjimu asmenų žudynes (H. Chomčinskio nužudy­ mas), Lietuvos saugumo policija nusprendė daugiau nebedelsti ir pradėti vykdyti įtariamų asme­ nų butų kratas ir areštus. 1940 m. sausio 20-31 d. Valstybės saugumo policija ėmėsi likviduoti KR organizaciją. Padarytos kratos ir suimti 109 žmonės, tarp jų 5 karininkai, 45 puskarininkiai, vienas kariūnas ir 10 eilinių kareivių; 19 suimtųjų buvo nuolatiniai Vilniaus gyventojai, 38 - išgyvenę Vilniuje ne mažiau kaip dešimt metų, 8 - penkerius metus ir 11 į Vilnių atvyko Vokietijai užpuo­ lus Lenkiją (karo pabėgėliai). Suimtieji buvo kaltinami pažeidę Lietuvos Respublikos įstatymo „Tautai ir valstybei saugoti“ 7, 14 ir 27 straipsnius, pagal kuriuos jie priklausė tokiai organizaci­ jai, kurios „siekimai bei veikla nesuderinama su Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos interesu“90. 1940 m. balandžio mėn. Vilniaus karo komendantas keturis KR veikėjus ir rėmėjus (Janą Balcerį, Lukašą Chludzinskį, Henryką Rovinskį ir Alfonsą Heibovičių) nuteisė ištrėmimu į Priverčiamojo darbo įstaigą vieniems metams, Antonį Augustą Bezegą ir Janą Sekingą po tris mėnesius kalėjimo arba trijų tūkstančių litų bauda, atlikę bausmę jie abu turėjo būti ištremti visam Valstybės gynimo metui į Marijampolės apskritį; Stanislavas Vasilevskis, Juzefas Semaškevičius ir Janas Dzedlevičius buvo nubausti po du mėnesius kalėjimo arba po tūkstantį litų bauda91.

87 VSP Vilniaus apygardos viršininko 1940 m. liepos mėn. nutarimas, LCVA, f. 4 1 9 , ap. 2, b. 179, 1 .3 1 3 -3 1 4 .

ss Ten pat, b. 1 79,1.375. 89 Ten pat, 1 .3 7 1 -3 7 3 . 90 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 31 (1 9 4 0 m. vasario 1 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 6 9 9 ,1 .1 7 7 ; VSP Vilniaus apygardos 1940 m. liepos 7 d. raštas apie slaptą lenkų karinę organizaciją, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 1 7 9 ,1 .8 3 -8 4 ,2 8 2 . 91 Vilniaus karo komendanto adjutanto ltn. A. Gasiūno raštas 1940 m. balandžio 18 d. VSP Vilniaus

apygardos viršininkui, ten pat, f. 419, ap. 1, b. 21 ,1 .6 2 4 .

Karinė organizacija - Vyriausybės komisariatas

4 9

1940 m. liepos viduryje Valstybės saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininko nutarimu 79 suimtieji ir ištardyti K R organizacijos nariai buvo perduoti teisti Karo lauko teismui92. Nemažai buvusių K R narių į savo rankas perėmė sovietų saugumas, juos toliau tar­ dė ir nuteisė įvairiomis kalinimo bausmėmis. Iki nacių ir sovietų karo pradžios buvusių KR organizacijos narių byla nebuvo baigta. Kai kurie K R nariai (J. Vysockis, J. Gurskis, A. Pet­ kevičius ir kt.) karo pradžioje iš Vilniaus kalėjimo buvo etapuoti į Gorkio kalėjimą. 1941 m. rugsėjo mėn. dėl SSRS AT Prezidiumo paskelbtos amnestijos Lenkijos piliečiams jie buvo paleisti į laisvę. Didesnė dalis kalintų K R narių nebuvo išvežti į SSRS gilumą ir daugumos jų tolesnis likimas nežinomas93. Kituose šaltiniuose nurodoma, kad valstybės saugumo policija pagal „Tautai ir valstybei saugoti įstatymą“ atsakomybėn patraukė 173 lenkų karinės organizacijos narius. Iš viso buvo suimti 168 asmenys, 5 pasislėpė, 47 buvo iškvosti ir paleisti. Lukiškių kalėjime bausmę atliko 121 organizacijos narys, 51 pripažino savo kaltę94. Lietuvos teismo organams buvo perduoti 33 suimti KR nariai. Į internuotųjų stovyklas išsiųsta 15 asmenų, paleista į laisvę be teisės išvažiuoti iš savo gyvenamosios vietos 19, nuo arešto pasislėpė 9 asmenys. 107 asmenys dėl įkalčių stokos nebuvo patraukti teisminėn atsa­ komybėn95. Po tokių smūgių K R 1940 m. pradžioje faktiškai buvo likviduota. Dalis laisvėje likusių organizacijos narių arba nutraukė savo veiklą, arba prisijungė prie kitų lenkų pogrindžio orga­ nizacijų. Yra žinių, kad 1940 m. kovo-balandžio mėn. K R vedė derybas su Ginkluotos kovos sąjungos (ZW Z) Vilniaus apygardos vadovybe dėl susijungimo. KR atstovai reikalavo iš vado­ vybės pašalinti senatorių V. Kaminskį, tačiau ZWZ Vilniaus apygardos komendantas N. Sulikas nesutiko. Derybose su ZWZ vadovybe (N. Suliku ir A. Kšyžanovskiu) dalyvavo ir B. Sventnickis. Galiausiai buvo pasiektas susitarimas dėl KR susijungimo su Ginkluotos kovos sąjunga. V. Kaminskis buvo paliktas ZWZ vadovybėje96.

92VSP Vilniaus apygardos viršininko 1940 m. liepos mėn. nutarimas, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 179,1.260-503. 93 LSSR KGB 1965 m. vasario 25 d. nutarimas dėl baudžiamosios bylos nr. 12908 nutraukimo, LYA,

f. K -l, p. 58, b. P -10904,1.550. 94 VSP biuletenis nr. 9 0 (1 9 4 0 m. kovo 19 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 22 5 ,1 .3 4 5 . 95 LSSR NKVD pažyma apie Lietuvos saugumo policijos 1940 m. likviduotą lenkų karinę organizaciją,

LCVA, f. R -759, ap. 1, b. 1 4 ,1 .4 8 -5 1 a. p. 96 N. Suliko 1941 m. birželio 16 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 8 5 2 2 ,1 .1 ,1 .7 5 -7 6 .

50

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-L940 METAIS

Kitos lenkų pogrindžio organizacijos Be aprašytų O PW ir K R organizacijų, Vilniuje ir Vilniaus krašte veikė dar keliolika slaptų lenkų organizacijų. Vilniaus karo komendanto pik. ltn. P. Kauno 1939 m. gruodžio 12 d. raporte Vilniaus rinktinės vadui rašoma: [ . . . ] Vilniaus miestas randasi išimtinoje padėtyje - čia buriasi įvairaus plauko elementai, čia suplaukė ir plaukia lenkų politikai, kurie nusiduoda esą pasyvūs, bet turi didelės įtakos į vietinius vadus; prie jų prisijungia politikieriai, lenkų agitatoriai, slaptų organiza­ cijų vadai; čia lankos būsimųjų partizanų vienetų vadai - visi jie čia gauna moralinės ir materialinės paramos; jie čia inspiruojami ateities veiksmams; žodžiu, Vilniaus miestas pasidarė lenkų dvasinių aspiracijų šaltiniu. Iš Vilniaus miesto instruktuojami provincijos vadai. Vilniaus miestas tampa jų laikina sostine97. Lietuvos istorikė dr. Regina Žepkaitė pabrėžė, kad, Lietuvai atgavus Vilnių, iš pat pradžių Vilnijos lenkų visuomenėje ėmė reikštis kelios srovės. Pirmoji - ekstremistinė nacionalistinė srovė, nesiskaitanti su realia tarptautine ir Lietuvos padėtimi, priešiška ir karingai nusiteikusi Lietuvos valstybės atžvilgiu. Šios srovės žmonės stengėsi pasinaudoti mažiausiomis Lietuvos valdžios klaidomis, kad ją diskredituotų, keltų triukšmą, steigtų pogrindžio organizacijas; jie boikotavo Lietuvos įstatymus ir ruošėsi ginkluotai kovai su Lietuvos valdžia. Daugiausia tokių žmonių buvo tarp nevietinės kilmės lenkų inteligentų, moksleivių, studentų, kariškių ir kunigų. Antroji srovė - politiškai įžvalgesnė, besistengianti laviruoti ir ieškoti kompromisų su Lietuvos valdžia. Nors šios srovės žmonės irgi pasisakė už prieškarinės Lenkijos valstybės at­ kūrimą, bet laikėsi nuosaikesnių politinės veiklos metodų. Liberalaus sparno lenkų nuomone, Vilniaus ateities klausimas būsiąs išspręstas tarp Lenkijos ir Lietuvos pokariu per derybas. Len­ kų liberaliąją srovę sudarė daugiausia vietinės kilmės inteligentija. Ypač palanki Lietuvai buvo „krajovcų“ srovė. Nuosaikiai mąstantys lenkų atstovai sudarė Lenkų komitetą, kuris siekė atsto­ vauti Vilniaus lenkų interesams santykiuose su Lietuvos valdžia, šelpti karo pabėgėlius. Lenkų komiteto pirmininkas buvo teisininkas Bronislavas Kšyžanovskis (Bronislaw Krzyžanowski), buvęs Lenkijos senatorius ir advokatų tarybos pirmininkas98. Lenkų komiteto vicepirmininkų pareigas ėjo buvęs S. Batoro universiteto rektorius, pilsudskininkas, prof. V. Stanevičius (Witold

97 Vilniaus karo komendanto pik. ltn. P. Kauno 1939 m. gruodžio 12 d. raportas Vilniaus rinktinės vadui

LCVA, f. 4 96, ap. 2, b. 2 2 ,1 . 8 . 98 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 7 2 -7 3 .

Kitos lenkų pogrindžio organizacijos

51

Staniewicz), prieškarinio laikraščio Dziennik Wilenski ( Vilniaus dienraštis) redaktorius, tautinin­ kas A. Zvežynskis (Aleksander Zwierzynski), socialistas med. dr. J. Dobžanskis (Jerzy Dobrzanski), komiteto sekretorius - advokatas T. Kersnovskis (Tadeusz Kiersnowski). Komiteto nariai buvo prof. S. Ėrenkroicas (Stefan Ehrenkreutz), prof. K. Gurskis (Konrad Gorski), prof. L. Chmajus (Ludwik Chmaj), senatorius Z. Jundzilas (Zygmunt Jundzill), advokatas L. Kulikovskis (Leon Kulikowski), A. Kokocinskis (Antoni Kokocinski), P. Kovnackis (Piotr Kownacki) ir J. Žeima (Jan Žejmo)99. Nors Komitetas formaliai ir nebuvo įregistruotas, tačiau Lietuvos valdžia jį toleravo ir jo veiklos nedraudė. Lenkų komitetas palaikė ryšius su Lenkijos vyriausybės įgaliotiniu Lietuvoje prof. Adamu Zultovskiu ir lenkų pogrindžio organizacijomis. Abi lenkų visuomenės srovės reiškėsi per visą Lietuvos valdymo laikotarpį (iki 1940 m. sovietinės okupacijos), bet jų vaidmuo buvo nevienodas. Ekstremistinis lenkų sparnas buvo ak­ tyvesnis ir turėjo didesnę įtaką lenkų visuomenėje. Tai pažymėjo ir Vilniaus miesto komendan­ tas pik. ltn. P. Kaunas: Lenkų visuomenė šiuo metu, rodos, linkusi skilti į du liogerius: vieniju aršiai, karingai nusiteikę prieš lietuvius - tokia yra dauguma, kiti - linkę su lietuviais bendradarbiauti - jų mažuma100. Lojaliausi Lietuvai buvo Vilnijos kaimo gyventojai.

Lenkų partizanai, diversijos ir teroro aktai Pirmosios lenkų pogrindžio organizacijos ir partizanų būriai ėmė steigtis 1939 m. rug­ sėjo-spalio mėn. - sovietų okupacijos metu. Lietuvai atgavus Vilnių, jos ėmė dygti kaip grybai po lietaus. 1939 m. spalio pabaigoje Lietuvos saugumo policija gavo žinių apie slapta steigiamus partizanų būrius, apie įvairiose miesto vietose slepiamus ginklus. Raudonajai armijai artinantis prie Vilniaus, miesto arsenalo ginklai buvo išdalyti vietos gyventojams. Buvę Lenkijos kariškiai, šauliai ir kiti asmenys, turėję ginklų, dažnai juos slėpė namuose ir valdžiai neatiduodavo. Dar prieš Vokietijos-Lenkijos karą Lenkijoje buvo organizuoti specialūs diversantų būriai veikti priešo užnugaryje. Vokiečių saugumas suėmė nemažai tokių specialiųjų būrių vadų, tačiau kai kurie jų pasislėpė Lenkijoje arba pabėgo į Lietuvą. Vilniuje taip pat buvo įsteigtas specialus di­ versijų skyrius, kuriame dirbo 12 žmonių: 5 karininkai, 3 puskarininkiai ir 4 valdininkai. Jiems esą vadovavęs vyr. ltn. Galinsiąs. Ekspozitūra turėjusi agentų tinklą. Kai kurių asmenų pavardės

99 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, Warszawa, 1990, s. 34. 100 Vilniaus karo komendanto 1940 m. vasario 9 d. raportas 1-osios pėstininkų divizijos vadui, LCVA, f. 496, ap. 2, b. 2 2 ,1 .1 3 .

52

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

Lietuvos saugumui buvo žinomos (kpt. Karasinskis, kpt. Mlinarčikas, kpt. Plecinskis, kpt. Svida, kpt. Lipinskis ir k t.)101. Vilniaus miesto komendantas, 1939 m. lapkričio 6 d. apžvelgdamas situaciją Vilnijoje, siūlė įvesti karo padėtį: [ . . . ] kaimuose organizuojami lenkų partizanai, slaptos kariškos organizaci­ jos, tai kaip galima su jais nekovoti, jeigu ne griežtomis priemonėmis. Juk yra nepaslaptis, kadLentvaryje ir kitose vietose buvo žydų pogromai, šėlsta sufanatizuotas jaunimas. Be to, daromos ekspedicijos į kaim ą su kratomis ieškoti ginklų102. 1939 m. lapkritį buvo užfiksuota pirmosios diversijos ir teroro aktai. Lapkričio 9 d. už kelių kilometrų nuo Rasų kapinių, prie karinių sandėlių, apšaudytas karinis patrulis; lapkričio 11d . naktį nuo Trijų kryžių kalno apšaudytos 7-ojo pėstininkų pulko kareivinės103; lapkričio 13-osios naktį buvo paleisti keturi šūviai į Vilnelės tiltą saugojusį Lietuvos kareivį104. Dūkšte, prie geležinkelio stoties ir turgavietės, lapkričio 14 d. rasta apie 50 egzempliorių atsišaukimų. Juose buvo raginama ginklu kovoti už tėvynę ir jos garbę. Tą pat dieną ant gele­ žinkelio bėgių surasta petarda. Vėliau nustatyta, kad atsišaukimus parašė ir išplatino du lenkų moksleiviai: H. Širvinskas ir J. Zajoncas. Policijos sulaikyti abu savo kaltę pripažino105. Lapkričio 15 d. tarp Rūdiškių ir Valkininkų buvo nupjauta maždaug 100 m telefono lai­ dų, 16 d. tarp Rūdiškių ir Barčių - nupjautas telefono stulpas ir nuimta apie 150 m vielos, o 18 d. tarp Rūdiškių ir Trakų vėl nutrauktas telefono ryšys106. Pavieniai diversiniai aktai tęsėsi visą 1939 m. lapkričio mėnesį. Tarp Rykantų ir Lazdėnų diversantai apšaudė iš Vilniaus į Kauną važiavusį traukinį, pataikė į garvežį ir vieną vagoną. Nesiliovė telefono ir telegrafo stulpų ir laidų pjaustymas ir gadinimas. Naktį iš lapkričio 23 d. į 24 d. Vilniaus pasienio ruože ketvirtą kar­ tą buvo nukirpti laidai. Dažnai gadinama ryšių sistema Vilniaus-Maišiagalos-Sirvintų linijoje, nutrauktas telefono ryšys tarp Rūdiškių ir Onuškio. 1940 m. vasario 22 d. netoli Vilniaus pre­ kių stoties nuo 16 telegrafo stulpų nupjaustyti laidai. Smulkių diversijų pasitaikydavo ir vėliau. 1940 m. gegužės pradžioje Vilniaus-Kauno geležinkelyje, už 2 km nuo Vilniaus, rasta iškasta duobė po geležinkelio bėgiais107.

101 Agentūrinės žinios apie lenkų partizanus, LCVA, f. 378, ap. 10, b. 69 0 ,1 .2 2 9 . 102 Vilniaus miesto komendanto 1939 m. lapkričio 6 d. raportas Vilniaus rinktinės vadui, LCVA, f. 496,

ap. 2 , b. 2 2 , 1.1 a. p. 103 R . Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 70. 104 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 24 (1 9 3 9 m. lapkričio 13 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4,1 .8 0 . 105 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 29 (1 9 3 9 m. lapkričio 17 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4 ,1 .9 7 .

106 Ten pat, 1.98. 107 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 74.

Kitos lenkų pogrindžio organizacijos

5 3

Už prekinio vagono stabdžio rankenos nupjovimą 1939 m. gruodžio 8 d. Vilniuje Julijanas Minkovskis buvo perduotas karo lauko teismui108. Už telefono laidų pjaustymą karo lauko teismui perduoti Valkininkų valsčiaus Molių kai­ mo gyventojai Jonas ir Vaclovas Ikasalos, Jonas Blažulionis ir Vincas Vailokas109. Vilniaus rinktinės vado įsakymu nr. 5 (1940 m. sausio 18 d.) karo lauko teismui perduoti ir Nemenčinės valsčiaus gyventojai V. Klimaševskis, V. Zarnovskis ir B. Grincevičius. Jie kartu su Edvardu Makelevičiumi, kuriam vėliau pavyko pasislėpti, 1940 m. sausio 6 d. Nemenčinės valsčiaus Zavydovų kaime išlaužė P. Sarvio namo duris ir įsiveržė į vidų. Užpuolikai buvo gin­ kluoti šautuvu, peiliais ir lazdomis. Jie šaukė: Mes lenkų legionieriai, sudauzysim lietuvišką mokyk­ lą, čia jos nereikia, grasino ir mušė namie buvusius žmones, daužė langus ir baldus, suniokojo P. Šarvio name įsikūrusios mokyklos patalpas110. 1940 m. gegužės 9 d. 22 vai. 15 min. Vilniuje, prie Rasų kapinių, du šūviai į galvą sužeidė ėjusį sargybą 7-osios nuovados policininką L. Prūsaitį. Į jį kėsinosi keturi nežinomi lenkų jau­ nuoliai111. Po dviejų dienų (gegužės 11d. naktį) Vilniuje nenustatyti piktadariai Tarpukalnių gatvė­ je užpuolė ir peiliais mirtinai subadė Vilniaus miesto policijos 7-osios nuovados vyr. policininką Igną Blažį. Jo kūne rasta 51 žaizda. Banditai žiauriai sužalojo, perpjovė kaklo ir rankų arterijas, išlaužė dešinės rankos pirštus. Vėliau buvo sulaikyti trys įtariami asmenys112. Gegužės pradžioje Vilniuje, viename kape Rasų kapinėse, rasta lenkų pogrindžio organi­ zacijos paslėptų lengvojo ir sunkiojo kulkosvaidžio šovinių (apie 1000 vienetų)113. Vis dėlto 1939-1940 m. antilietuviškos diversijos ir teroro aktai netapo masiniai. Lenkijos vyriausybės nutarimu, 1939 m. gruodžio 12 d. visoje Lietuvoje buvo uždraus­ ta steigti karines lenkų organizacijas ir ginklu kovoti su Lietuvos valdžia. Lenkijos vyriausybė lenkų pogrindžiui Lietuvoje leido steigti tik slaptas politines organizacijas ir palaikyti ryšius su

108 1939 m. gruodžio 15 d. įsakymas Vilniaus rinktinei nr. 20, LCVA, f. 496, ap. 2, b. 7 ,1.16.

i°9 1 9 4 0 m . sausio 18 d. įsakymas Vilniaus rinktinei nr. 5, LCVA, f. 496, ap. 2, b. 7,1 .2 4 . 110 Ten pat, 1.24.

111VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 101 (1 9 4 0 m. gegužės 10 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 699, 1.498. 112 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 103 (1 9 4 0 m. gegužės 12 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 699, 1. 505. 111 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 97 (1 9 4 0 m. gegužės d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 6 9 9 ,1 .4 8 5 .

54

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

sovietų ir nacių okupuotose Lenkijos žemėse veikiančiomis karinėmis organizacijomis114. Lie­ tuvai atgavus Vilnių, Rytų Lietuvoje įsisteigė keliolika, o gal netgi kelios dešimtys slaptų len­ kų organizacijų. Suprantama, jų galia ir veikla buvo labai įvairi. Vienos organizacijos turėjo tik keletą narių, kitos buvo gausesnės ir aktyvesnės. Visos pogrindinės lenkų organizacijos siekė vieno tikslo - atkurti Lenkijos valstybę su prieškarinėmis sienomis rytuose - su Rytų Lietuva, Vakarų Baltarusija ir Vakarų Ukraina. Dėl to šios organizacijos Lenkijos okupantais laikė ne tik Vokietiją ir Sovietų Sąjungą, bet ir Lietuvos Respubliką. Lietuvą lenkų pogrindis laikė silpniau­ sia prieše, todėl siekė Vilnių paversti vienu svarbiausių lenkų pasipriešinimo centrų. Pogrindžio veikloje dalyvavo įvairių partijų, buvusių legalių organizacijų nariai, kariškiai, moksleiviai ir ku­ nigai. Vienos organizacijos pasisakė už ginkluotą pasipriešinimą, kitos apsiribojo neginkluota kova - propaganda, žvalgyba, lenkų teisių gynimu. Slaptų organizacijų steigimąsi skatino lenkų visuomenės tikėjimas greita Anglij os ir Prancūzų os pergale kare prieš Vokietiją bei trumpalaikiu Vilniaus krašto buvimu Lietuvos sudėtyje. Be to, sąlyginis Lietuvos valdžios „švelnumas“ lenkų antivalstybinei veiklai taip pat skatino nepatenkintus valdžia lenkus burtis į slaptas organizaci­ jas. Kartais jas steigė buvusių Lenkijos partijų (socialistų, endekų, pilsudskininkų) veikėjai, bet dažniausiai jos kūrėsi stichiškai - aktyvesni ir ambicingesni asmenys įsteigdavo organizaciją ir imdavo verbuoti naujus narius. Lenkų istoriko L. Tomaševskio nuomone, iš pradžių svarbiau­ sios buvo dvi slaptos organizacijos: Vyriausybės komisariatas (Kom isariat Rządu) ir Pulko būriai (Kolo Pulkowe). Pulko būriai pradėjo kurtis 1939 m. lapkričio pradžioje. Organizaciją sudarė daugiau­ sia vietiniai gyventojai ir iš internuotųjų stovyklų bei Lenkijos atvykę kariškiai. Šios organi­ zacijos būreliai steigėsi įvairiose Vilniaus vietose. Juos suvienijo ir ėmė vadovauti buvęs 1-ojo legionų pulko papulkininkis Adamas Obtulovičius (Adam Obtulowicz, „Leon“, „Karol“, 1 8 9 7-1941), pabėgęs iš internuotųjų stovyklos Palangoje. Jo adjutantu tapo kpt. Heronimas Romanovskis (Hieronim Romanowski, „Cerber“). Pulko būriai telkėsi pagal ginklo rūšis pėstininkai, artileristai, pionieriai ir pan. Yra žinoma, kad pėstininkų grupei vadovavo maj. Ju ­ zefas Ročniakas (Jozef Roczniak), artileristų grupei - kpt. Stanislavas Truškovskis (Stanislaw Truszkowski, „Sztremer“), ryšininkų tarnybai poručnikas Stefanas Cernikas (Stefan Czernik, „Orwat“). Kavaleristų grupei, tikriausiai, vadovavo paporučnikis Kazimežas Zverovičius (Kazimierz Zwierowicz, „Ancuta“, suimtas NKVD 1941 m. gegužės 13 d.) ir kpt. Janas Kochans-

114 Polskie sily zbrojne: Armia Krajowa, London, 1950, t. 3, s. 106.

Kitos lenkų pogrindžio organizacijos

5 5

kis (Jan Kochanski). 1940 m. kovo mėn. A. Obtulovičius į savo organizaciją užverbavo lenkų atsargos karininką Juzefą Kochanskį ir paskyrė jį kavalerijos grupės vadu. 1940 m. balandžio mėn. slaptame organizacijos narių pasitarime Obtulovičius supažindino Kochanskį su kitais organizacijos nariais - pėstininkų grupės vadu „Oleksiu“ ir ūkio dalies viršininku „Tadeku“, dirbusiais geležinkelyje. Tų metų pabaigoje kavalerijos grupę sudarė kelios dešimtys narių. 1940 m. pavasarį Obtulovičius supažindino Kochanskį su vienu iš lenkų pogrindžio vadų „Brzoza“, „Tomczyk“, pristatė pastarąjį kaip Vilniaus miesto komendantą ir liepė toliau pa­ laikyti ryšius su juo. Reikia manyti, kad tuo metu Pulko būriai įsiliejo į centralizuotą lenkų pogrindžio oraganizaciją - Ginkluotos kovos sąjungos Vilniaus apygardą115. Pionierių grupei vadovavo Zygmuntas Fundovičius (Zygmunt Fundowicz, NKVD suimtas 1940 m. liepos 12 d.). Šarvuočių grupei vadovavo poručnikas Karolis Smoliakas (Karol Smolak, „Sokol“). Organizacijoje taip pat veikė jaunimo grupė, kuriai vadovavo maj. Vladyslavas Zažyckis (Wladyslaw Zarzycki, „Rojan“). Dauguma šios grupės narių buvo Vilniaus IV gimnazijos moks­ leiviai. Pulko būriai taip pat rūpinosi materialine buvusių lenkų kariškių būkle, stengėsi gauti asmens dokumentus ir siuntė lenkų kariškius į Prancūziją116.

Nepriklausomybės kovotojų sąjunga Lenkų harcerai (boiskautai) 1939 m. spalio 18 d. įsteigė Nepriklausomybės kovotojų są­ jungą (Z m ązek Bojownikow Niepodleglošči, toliau - ZBN). ZBN leido savo biuletenį ir atsišau­ kimus, aktyviai dalyvavo 1939 m. lapkričio 11d. švenčiant Lenkijos nepriklausomybę, organi­ zavo studentų protesto akcijas prieš S. Batoro universiteto perorganizavimą. ZBN įsteigė savo skyrius Švenčionyse, Pabradėje, Nemenčinėje, Lydoje ir Naugarduke117. Vienu pagrindinių slaptos harcerų veiklos iniciatorių buvo dar tarpukariu pagarsėjęs Vilniaus harcerų lyderis Ju ­ zefas Gžesiakas-Carnas (Jozef Grzesiak-Czarny)118. Pagal kitus šaltinius atgaivinti lenkų har­ cerų veiklą Vilniaus krašte ėmėsi iš Varšuvos atvykę buvę Lenkijos harcerų centrinės vadovy­ bės nariai kunigas Henrykas Cepulkovskis (Henryk Czepulkowski) ir Vladislavas Olendskis.

115J. Kochanskio 1941 m. gegužės 8 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 0 7 0 7 ,1 .2 4 -2 7 . 116 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 45; P. Niwinski, „Okręg Wilenski...“, Pamięč i sprawiedliwošč, 2002, nr. 1, s. 8 0 -8 1 ; W. K. Roman, Konspiracjapolska na Litwie i Wilenszczyznie wrzesien 1939-czerwiec 1941. Lista aresztowanych, Toruri, 2001, s. 1 9 -2 1 . 117 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 4 5 -4 6 . 118 P. Niwinski, „Okręg Wilenski...“, ten pat, p. 83.

56

I LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

1939 m. pabaigoje jie susitiko Olendskio bute ir Cepulkovskis pasakęs, kad iš Varšuvos jis atvykęs su specialia užduotimi - atgaivinti harcerų veiklą ir veikti nelegaliai. Olendskis sutiko imtis atkurti harcerų organizaciją. Pirmiausia jis kreipėsi į daktarą Viktorą Sirinskį ir ėmė trise kurti slaptą harcerų organizaciją. Konspiracijos sumetimais organizacijos nariai turėjo vadintis slapyvardžiais, į slaptą organizaciją galėjo būti priimami ne jaunesni kaip 16 metų jaunuoliai. Slaptos harcerų organizacijos (Szare Szeręgi) komendantu buvo išrinktas V. Olendskis, centri­ nės vadovybės nariais buvo Lichoslavas Dombrovskis (V. Olendskio pavaduotojas, atsakingas už organizacijos programos sukūrimą), Konstantinas Zaida (atsakingas už moralinį patrioti­ nį organizacijos narių auklėjimą), H. Cepulkovskis (atsakingas už religinį skautų auklėjimą), Adamas Jentys (gausiausio organizacijos padalinio vadovas), Viktoras Sirinskis (Antakalnio rajono vadas)119. Valstybės saugumo policijos Vilniaus apygardos biuletenyje nr. 5 (1939 m. lapkričio 1 d.) rašoma apie Nepriklausomybės kovotojų sąjungos išplatintus atsišaukimus Vilniuje. Sakoma, kad ši organizacija jau išleidusi tris savo biuletenio numerius. Antrame numeryje lenkai ins­ truktuojami, kaip elgtis Lietuvai užėmus Vilnių. Trečiame biuletenio numeryje (1939 m. spalio 31) pasisakoma prieš išsišokėlius ir demonstrantus, galinčius pakenkti Lenkijos nepriklauso­ mybei (čia turbūt turima galvoje 1939 m. spalio 31 d. riaušės Vilniuje). Demonstracijas esą išprovokavę komunistai. Kol Lenkija atgausianti nepriklausomybę, geriau priklausyti Lietuvai negu Sovietų Sąjungai. Lenkų jaunimas raginamas deramai paminėti Vėlines Rasų kapinėse. Šventės programą turi sudaryti gėlės, žvakės, didelė žmonių minia ir patriotinių dainų („Bože, čoš Polske“, „Rota“ ir Lenkijos himno) atlikimas120. Tačiau per Visų šventųjų šventę incidentų Vilniuje nebuvo išvengta. Lapkričio 1 d. Katedros aikštėje buvo nušautas lietuvis V. Savickas, suimti lenkų moksleiviai M. Belevičius ir V. Pisezas, kurie, grįždami iš Rasų kapinių, šūkavo: Vil­ nius lenkų buvo ir bus! Iš viso lapkričio 1 d. Vilniuje už demonstratyvų ir nelojalų elgesį sulaikyti 104 žmonės: 90 lenkų, 8 žydai ir 6 rusai121. 1939 m. lapkričio 10 d. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, buvo rastas Nepriklausomybės kovotojų sąjungos biuletenis nr. 4, kuriame Vilniaus lenkai buvo raginami ramiai paminėti Lenkijos nepriklausomybės dieną (lapkričio 11 d.), vengti antižydiš­ kų ekscesų ir prie krūtinės prisisegti tautinių spalvų juosteles122.

119 V. Olendskio 1940 m. lapkričio 12 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 0 8 4 1 ,1 .8 2 -8 4 . 120 VSP biuletenis nr. 5 (1 9 3 9 m. lapkričio 1 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4 ,1 .1 1 -1 2 .

121 Ten pat, 1.14. 122 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 21 (1 9 3 9 m. lapkričio 12 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4 ,1 . 6 8 .

Kitos lenkų pogrindžio organizacijos

5 7

1939 m. lapkričio mėn. išleistame šeštame Nepriklausomybės kovotojų sąjungos biulete­ nyje kritikuojama Lietuvos valdžios politika Vilnijoje. Straipsnyje „Kvailumas ar provokacija“ rašoma: Vilniaus apygardoje yra 400 000 lenkų. Nieko nepadės lenkiškų ženklų ir parašų naikini­ mas, iškabų perdažymas ir šovinistiniai lietuvių spaudos lojimai. Mes nepasiduosime perdažom i ir savo teises atkakliai ginsime. Šimtų tūkstančių šovinistinės lietuvių politikos skriaudžiamų žmonių vardu reikalaujame, kad lenkų komitetas darytų energingus žygius (čia turimas galvoje legaliai veikiantis Lenkų komitetas Vilniuje - A. B.). Šiuo metu santykių pakeitim ą dar norime išspręsti legaliai ir lojaliaim . Nepriklausomybės kovotojų sąjungos spauda daug vietos skyrė lietuvių ir lenkų santy­ kiams ir gana objektyviai bei kultūringai juos nagrinėjo. Antrame ZBN biuletenyje yra atsišau­ kimas į Siaurės Rytų krašto (taip lenkai vadino Vilniaus kraštą) piliečius: Mūsų lenkiškoji vyriau­ sybė oficialiai protestavo prieš Vilniaus ir Vilniaus krašto inkorporaciją. Kaip nusistovės vėlesnieji santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos, šiandien sunku numatyti. Mes trokštame, kad Lenkija ir Lietuva rastų bendrą broliško sugyvenimo kelią. Dabartinėje situacijoje mūsų pastangos šia kryptimi turi būti tokios: visus pozityvius lietuvių tautos bruožus reikia gerbti ir ja i priklausančias teises pripažinti. Šiame mūsų santykyje su lietuviais neturi būti nei nusižeminimo, nei lietuvinimosi su tikslu gauti vietą dėl kokios nors materialinės naudos ar karjeros. Antra vertus, mūsų nusistatymas lietuvių atžvilgiu negali pasireikšti nepateisinama panieka, pykčiu, pašaipomis ir 1.1. Aiškus dalykas, kiekvienas prie­ šiškas reiškinys iš lietuvių pusės mūsų bus atremiamas, į kiekvieną persekiojimą mes atsakinėsime prideramu pasipriešinimu. Taip p a t kovokime ir su pasireiškiančiu mūsuose šovinizmu su visais nereikalingais dagiais, į kuriuos galėtų susižeisti broliška lietuvio ranka. Bendras sunkus abiejų tautų likimas turi mus artinti, o ne tolinti. Turime užmiršti smulkias nesantaikas, kai prieš akis stovi didelis reikalas, Lenkijos ir L ie­ tuvos laisvė123124. Čiurlionio gatvėje (Zakrętowa), Stepono Batoro universiteto Gamtos-matematikos fa­ kultete buvo rasti mašinėle rašyti ir šapirografu spausdinti ZBN biuleteniai (1939 m. lapkričio mėn. m. 5). Juose įdėtas straipsnis „Lietuvių rožės ir spygliai“, kuriame rašoma: Visi įstaigų raš­ tai spausdinami lietuvių kalba. Lenkų visuomenė į tai turi atsakyti tuo pačiu būdu. Bendraudama su

123 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 50 (1 9 3 9 m. gruodžio 2 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4,1 .1 8 2 . 124 VSD biuletenis nr. 262 (1 9 3 9 m. lapkričio 2 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 1 8 7 ,1 .3 5 5 -3 5 6 .

58

I LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

lietuviais turi vartoti tik lenkų kalbą raštu ir žodžiu. Konkrečiai: 1) nepriimti ir nepasirašyti jokio lietuvių kalba rašyto rašto; 2 ) nekalbėti ir nerašyti (telefonas, prašymai ir pan.) kitaip, kaip tiktai lenkiškai) 3) nepildyti lietuvių kalba atspausdintų anketų12S. Lapkričio 20 d. Vilniaus universiteto P. Skargos rūmų prieangyje (Sv. Jono g.) buvo ras­ tas dar vienas Nepriklausomybės kovotojų sąjungos (ZBN) biuletenis, o jame atsišaukimas „Lenkijos Respublikos piliečiams“, raginantis lenkus užmiršti buvusios Lenkijos negeroves ir sutelkti pastangas naujai Lenkijai atkurti: Mūsų, Nepriklausomybės Kovotojų Sąjungos tikslas, rašoma atsišaukime, - kovoti už didelę, demokratišką Lenkiją, kurioje parlamentas pilnai kontroliuo­ tų vyriausybę, kurios nevaldys įvairios mafijos, kurioje nebus kastų nei pirmos bei antros kategorijos piliečių, nebus totalizmo ar kitų panašių režimų imitacijos, režimų, besiremiančių policija. Kovojame už Lenkiją, kurioje bus teisingai paskirstytos visuomenės pajam os126127. ZBN buvo gana nuosaiki lenkų jaunimo organizacija. Jos veikla apsiribojo propaganda ir agitacija, nukreipta į lenkų kultūrinių ir tautinių teisių gynimą. Valstybės saugumo policijos Vilniaus apygardos biuletenyje nr. 48 (1939 m. gruodžio 1 d.) rašoma apie Lenkijos išvada­ vimo komitetą (Komitet wyzwolenia Polski), kuriame daugiausia susibūrę studentai ir buvę lenkų kariai. Komitetas Nepriklausomybės kovotojų sąjungos vardu leidžia biuletenius. Si są­ junga ir minėtasis komitetas yra ta pati organizacija. Komitetas sau kelia uždavinius mokytis karinio parengimo, skaityti patriotinę lenkų literatūrą, spausdinti atsišaukimus ir skatinti lenkų visuomenę atsargiai elgtis lietuvių valdžios atžvilgiu. Pasak valstybės saugumo biuletenio, ko­ mitetas siekia paraginti mokyklinį jaunimą dalyvauti S. Batoro universiteto patalpų blokadoje, šitaip pasipriešinant numatomai universiteto pertvarkai. Į ZBN stojantys asmenys prisiekia: Prisiekiu Tau, Visagalis Dieve, esančiam šv. Trejybėje, ir Tau, šv. Mergele, kuri gini skaisčiąją Censtochovą ir švieti Aušros Vartuose, kad aš įstoju į Lenkijai Vaduoti Sąjungą Vilniuje. Saugosiu man patikėtas paslaptis, sąžiningai dirbsiu, įdėsiu į man patikėtą darbą visą sielą, širdį, protą, fizines jėgas ir jeigu kerštingos budelio ir tėvynės priešo rankos iš Dievo valios pasiektų mus šiame garbinga­ me darbe, atstatant prarastą mūsų tėvynę - motiną, tai p ad ėk man, Švenčiausioji Motina, garbingai mirti, negu turėčiau, sekdamas šėtono balsą, prarasti dvasią ir pakenkti pradėtam darbui atstatyti Lenkijos nepriklausomybę. Taip pad ėk man, Dieve, Šventasis Kryžiau ir Tu, Lenkijos Karūnos K a­ raliene. Amen127. ZBN bandė užmegzti ryšius su kitomis lenkų harcerų organizacijomis kituose

125 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 34 (1 9 3 9 m. lapkričio 21 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4 ,1 .1 1 7 . 126 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 34 (1 9 3 9 m. lapkričio 21 d.), ten pat, 1.114. 127 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 48 (1939 m. gruodžio 1 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4 ,1 .1 7 5 -1 7 6 .

Kitos lenkų pogrindžio organizacijos

5 9

buvusios Lenkijos miestuose - Varšuvoje, Lvove, Rovne ir Balstogėje. 1939 m. gruodžio mėn. Vilniaus organizacijos vadovybė pasiuntė savo narį Antonį Bončikovskį į Varšuvą. Bončikovskis nelegaliai nuvyko į Rovną, Lvovą ir Balstogę. 1940 m. sausio mėn. jis grįžo į Vilnių. 1940 m. vasario 27 d. su ZBN dokumentais (pranešimu apie organizacijos veiklą) jis buvo pasiųstas į Varšuvą. Nors pereinant sieną jį du kartus buvo sulaikę sovietiniai pasieniečiai, jam vis dėlto pavyko per Balstogę pasiekti Varšuvą. Grįžtantį iš Varšuvos 1940 m. balandžio 1 d. sulaikė Lie­ tuvos pasieniečiai ir perdavė sovietams. Tardomas Bončikovskis papasakojo, kad „Szare szeręgi“ Vilniaus vadovai yra iš Varšuvos atvykęs Vladislavas Olendskis (komendantas), dirbęs mokytoju karo pabėgėlių gimnazijoje Trakų gatvėje, vilnietis medicinos daktaras Viktoras Širinskis (komendanto pavaduotojas), iš Varšuvos atvykęs kunigas Henrikas Cepulkovskis, pra­ džios mokyklos mokytojas Boleslavas Petraškevičius, inžinierius Lechoslavas Dombrovskis, iš Poznanės pabėgęs Konstantinas Zaida128. Dalį svarbių „Szare szeręgi“ organizacijos narių (Vladislavą Olendskį, Ježį Dzeržinskį, Bronislavą Jastšembskį, Adamą Jentysą ir kt.) sovietų saugumas suėmė 1940-1941 m.129 Kilus Vokietijos-SSRS karui, 1941 m. Nepriklausomybės kovotojų sąjunga pradėjo bendradarbiauti su centralizuota lenkų pogrindžio organizacija - Ginkluotos kovos sąjunga (Związek Walki Zbrojnej), o vėliau „Szare szeręgi“ („Pilkųjų eilių“) vardu autonomijos teisė­ mis įsitraukė į Armijos krajovos veiklą130. Buvęs Lenkijos seimo deputatas ir senatorius, Kolonistų sąjungos Vilniuje pirmininkas, atsargos majoras V. Kaminskis (Wladyslaw Kaminski, „Sliva“) 1939 m. rugsėjo mėn. įsteigė slaptą Išlaisvinimo kovos komitetą (Komitet Walki o Wyzwolenie). Į šią organizaciją daugiausia būrėsi buvę pilsudskininkai ir lenkų kolonistai. Komiteto nariai paslėpė daug Lenkijos kariuo­ menės ginklų ir kitos karinės amunicijos131. Pilsudskininkai Vilniuje įsteigė dar vieną slaptą organizaciją - Nepriklausomybės stovyklą (Oboz Niepodleglosciowy, toliau - ON). Jos lyderiu buvo prof. V. Stanevičius. ON apsiribojo propagandine ir kultūrine veikla132. Buvę Lenkijos socialistų partijos (PPS) veikėjai įsteigė Lais­

128 A. Bončikovskio 1940 m. birželio 3 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 0 8 9 1 ,1 .4 5 -4 6 . 129 LSSR KGB 1965 m. sausio 14 d. pažyma apie suimtus „Szare Szeręgi“ narius, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 0 8 9 1 ,1. 8 6 . 130 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 46. 131 Ten pat; P. Niwinski, „OkręgWilenski...“, ten pat, nr. 1, s. 85. 132 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 46; P. Niwinski, „Okręg Wileriski...“, ten pat, nr. 1, s. 85.

6 0

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

vės ( Wolnošč) organizaciją, kuriai vadovavo Vaclavas Zagurskis (Waclaw Zagorski), prof. Felik­ sas Grosas (Feliks Gross), redaktorius Zbignevas Mitcneris (Zbigniew Mitzner) ir Tadeušas Zajončkovskis (Tadeusz Zajączkowski). 1939 m. lapkričio pradžioje organizacija paskelbė manifestą, kuriame sukritikavo buvu­ sią Lenkijos santvarką ir svarbiausiu uždaviniu laikė nepriklausomos ir demokratinės Lenkijos valstybės atkūrimą133. Ideologiškai artima socialistams buvo Liaudies akcijos (Akcja Ludowa, toliau - AL) or­ ganizacija. AL stengėsi suburti įvairių pažiūrų ir įsitikinimų žmones, bet ypač kreipė dėmesį į jaunimą. Organizacijai vadovavo J. Vronskis (Jerzy Wronski, „Stopa“) ir pagarsėjęs Vilniaus oratorius, S. Batoro universiteto Teologijos fakulteto dėstytojas, kunigas dr. H. Hlebovičius (Henryk Hlebowicz)134. Valstybės saugumo policijos žiniomis, želigovskininkai Vilniuje 1939 m. pabaigoje pra­ dėjo steigti Baltojo erelio (Bialy orzel) organizaciją. Si organizacija ketino dirbti žvalgybinį ir kontržvalgybinį darbą, vykdyti diversijas: planavo susprogdinti Žaliąjį tiltą, naikinti įtariamus šnipinėjimu ir išdavyste savo tautiečius135. Valstybės saugumo policijos Vilniaus apygardos 1940 m. sausio 21 d. biuletenyje nr. 20 buvo pranešta, kad 1940 m. sausio 15 d. Vilniuje želigovskininkai surengė savo organizacijos Naujasis pasaulis (Nowy Švviat) susirinkimą, dalyvavo 16 narių. Kalbėta apie konspiracijos pa­ gerinimą136. Be to, 1940 m. pirmojoje pusėje Vilniaus srityje veikė diversinė Vilniaus išlaisvinimo (Wyzwolenia Wilna) organizacija. Ją sudarė lenkų kariškiai ir policininkai. Organizacija turė­ jo ginklų. Vilniaus išlaisvinimo organizacija buvo sudaryta penkiukių principu. Organizacijos nariai buvo siunčiami šnipinėti į Vokietiją ir SSRS137. Valstybės saugumo policijos žiniomis, 1940 m. sausio mėn., po O PW likvidavimo, įsisteigė Lenkų patriotinė organizacija (Polska Organizacja Patriotyczna, toliau - POP). Ji orientavosi į lenkų jaunimą, rinko ginklus ir amuniciją138.

133 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 4 6 -4 7 . 134 Ten pat, p. 47; P. Niwiriski, „Okręg Wileriski...“, ten pat, nr. 1, s. 8 6 . 135 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 75. 136 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 20 (1 9 4 0 m. sausio 21 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 69 9 ,1 .1 3 0 . 137 VSP biuletenis nr. 200 (1 9 4 0 m. birželio 8 d.), ten pat, b. 2 2 5 ,1 .7 3 2 . 138 VSP Vilniaus apygardos informacija, LCVA, f. 378, ap. 10, b. 69 0 ,1 .3 0 7 .

Kitos lenkų pogrindžio organizacijos

61

POP būreliai (šešiukės) veikė visose lenkų gimnazijose ir specialiosiose vidurinėse mokyklo­ se. Organizacijos nariai platino slaptus laikraštėlius ir atsišaukimus, dalyvavo lenkų mokslei­ vių demonstracijose ir kitose akcijose. POP narius lenkų kariškiai mokydavo karinių dalykų139. Valstybės saugumo policijos žiniomis, į organizaciją buvo priimami tik patikimi ir Lietuvos nekenčiantys moksleiviai. Stojantieji duodavo priesaiką. POP žmonės buvo ginkluoti pistoletais, organizacija turėjo nustatytą šifrą, rotatorių, ryšius ir rengėsi aktyviai veiklai140.

Laisvųjų lenkų lyga Valstybės saugumo policija 1940 m. sausio pabaigoje pradėjo sekti Vilniuje veikiančią slaptą lenkų organizaciją - Laisvųjų lenkų lygą (Liga Wolnych Polakow). Sausio 27 d. valstybės saugumo informatorius „Zylia“ pranešė, kad dėl masinių lenkų pogrindžio narių areštų Laisvų­ jų lenkų organizacijos veikla perkelta į kaimą. Organizacijos nariai šnipinėja sovietų bazes, nes, jų manymu, čia yra mažesnė rizika veikti141. Kitame to pat informatoriaus pranešime sakoma, kad organizavus ryšius daug organizacijos narių buvo įspėta ir jie spėjo pasislėpti, be to, nusta­ tyti sutartiniai pavojaus signalai. Pavyzdžiui, praverta užuolaida organizacijos nario lange reiškia pavojaus signalą. Ją pamatęs organizacijos narys privalo perspėti jam žinomus bendradarbius. Informatoriaus pranešimu, organizacija ketina rengti provokacijas ir atsakomybę už jas suversti žydams. Pavyzdžiui, teroro aktai bus daromi žydų priedangoje, o visi atsišaukimai skelbiami len­ kų ir žydų kalbomis ir pasirašomi žydų organizacijos vardu. Numatyta rengti provokacijas prieš sovietų kariuomenės bazes, ketinama Lietuvos vyriausybės ir įvairių lietuvių organizacijų vardu spausdinti antisovietinius atsišaukimus ir mėginti išplatinti juos raudonarmiečiams142. Laisvų­ jų lenkų lygos nariai palaikė ryšius su Prancūzijos ir Anglijos atstovybėse Kaune dirbančiais lenkų šnipais. Ten jie gaudavo įvairias žvalgybines užduotis: rinkti informaciją apie Lietuvos kariuomenės įgulas, sudaryti lietuvių kariškių ir civilių valdininkų sąrašus, gauti įvairių lietuvių organizacijų darbo planus. Organizacija kariškai apmokė savo narius, organizavo lenkų kariškių pabėgimus iš internuotųjų stovyklų, steigė slaptus partizanų būrius ir 1940 m. pavasarį plana­

139 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 76. 140 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 39 (1 9 4 0 m. vasario 13 d.), LCVA., f. 378, ap. 10, b. 699,1.213. 141 VSP Vilniaus apygardos bendradarbio „Zylia“ 1940 m. sausio 27 d. informacija, ten pat, b. 690,1.321 a. p. 142 VSP Vilniaus apygardos bendradarbio 1940 m. vasario 4 d. informacija, LCVA, f. 378, ap. 10, b. 690, 1.334.

6 2

I LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

vo sukelti masines riaušes prieš Lietuvos valdžią. Karinio parengimo centru pasirinkta Šumsko apylinkė, čia būsią gabenami ginklai net iš sovietų užimtos teritorijos. Esą jau pasirinktas ir kari­ nio parengimo vadovas - kažkoks J. Zajevskis (Jan Zajewski)143. Valstybės saugumo policijos informatoriaus 1940 m. gegužės 18 d. pranešime smulkiai atpasakojama slaptoji lenkų veikla. Pasak informatoriaus, diversinėje veikloje aktyviausiai daly­ vavo buvę šauliai, peoviakai ir žvalgybos karininkai. Jie suplaukė į Vilnių iš visų Lenkijos pakraš­ čių. Labiausiai jų įtakai pasiduoda be darbo likę darbininkai. Ypač pavojingi yra karo pabėgėliai. Nors daugelis yra gavę įsakymą išvykti iš perpildyto Vilniaus į provinciją, jie vis tiek toliau gyve­ na sostinėje. Labai populiarūs nuo Lietuvos valdžios nukentėję lenkų veikėjai. Lenkai pasiruošę kovai ir sakosi Lietuvos nebiją, nes tai daug silpnesnis priešas negu sovietai ar vokiečiai. Greitai pradės veikti lenkų partizanai. Jie ims puldinėti policijos nuovadas ir kitas valstybės įstaigas. Kai kuriuose Vilniaus priemiesčiuose (Šnipiškėse, Belmonte, Saltoniškėse, Užvingy ir kt.) yra daug paslėptų ginklų. Be to, lenkų organizacijas remia ir tie Vilniaus žydai, kurie prieš karą užėmė svarbius postus ir buvo apdovanoti Lenkijos ordinais. Jie lenkų organizacijoms aukoja stambias pinigų sumas. Lenkų veikėjai skleidžia įvairius visuomenę kiršinančius gandus - neva Kalvarijo­ se buvo pakarti du lietuvių policininkai, o gegužės 12 d., per Pilsudskio mirties metines, lietuvių karininkai lenkų vaikui kardu nukirtę galvą ir pan.144 Valstybės saugumo policija 1940 m. pavasarį pradėjo areštuoti Laisvųjų lenkų lygos na­ rius. Tikslaus suimtųjų skaičiaus nepavyko sužinoti. Lygos kvota baigta 1940 m. liepos 5 d. ir perduota 1-osios divizijos vadui su prašymu tris šios organizacijos narius perduoti Karo lauko teismui: buvusį istorijos mokytoją Valerijaną Kviatkovskį (Walerian Kwiatkowski), lenkų ma­ joro žmoną Anelią (Aną) Nedzelską ir jos dukrą Haliną Nedzelską. V. Kviatkovskis prisipažino esąs Lygos narys, o motina ir dukra Nedzelskos neigė dalyvavusios šios organizacijos veikloje ir tvirtino, kad pas jas rasta kaltinamoji medžiaga joms nepriklauso. Karo lauko teismo nuospren­ džio kaltinamiesiems Lygos nariams archyvuose taip pat nepavyko surasti145. Vėliau V. Kviat­ kovskį ir H. Nedzelską suėmė ir tardė sovietų saugumas. Tardoma H. Nedzelską prisipažino, kad nuo 1940 m. sausio mėn. pradžios savo bute spausdindavo įvairią jai atnešamą Laisvųjų

143 VSP Vilniaus apygardos bendradarbio 1940 m. vasario 4 d. informacija, ten pat, 1.354.

m v s p Vilniaus apygardos bendradarbio 1940 m. gegužės 18 d. informacija, LCVA, f. 378, ap. 10, b. 6 9 0 ,1 .5 2 0 . 143 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 135 (1 9 4 0 m. liepos 5 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 6 9 9,1.606.

Kitos lenkų pogrindžio organizacijos

6 3

lenkų lygos medžiagą: statutą, atsišaukimus ir straipsnius. Dalis jos spausdintos medžiagos buvo skelbiama laikraštėlyje Už mūsų ir jūsų laisvę. Medžiagą spausdinti ji gaudavo iš organizacijos nario Tadeušo Novako146. V. Kviatkovskis dar Vilniuje esant Raudonajai armijai (1939 m. rug­ sėjis-spalis) intensyviai rašė antisovietinius atsišaukimus ir straipsnius ir duodavo juos skaity­ ti pažįstamiems moksleiviams. 1940 m. vasario mėn. jis pradėjo bendradarbiauti su Laisvųjų lenkų lyga, redagavo organizacijos statutą, skelbė rašinius laikraštėlyje Už mūsų ir jūsų laisvę147. Žinoma, kad Vilniuje veikė Laisvųjų lenkų sąjunga (Z m ązek Wolnych Polakour, toliau ZWP) ir Ginkluotos kovos karinė lyga (Liga Wojenna Walki Zbrojnej, toliau - LWWZ), tačiau pastarosios organizacijos santykis su Laisvųjų lenkų lyga autoriui nežinomas. Ar tai buvo vi­ siškai kita organizacija, ar galbūt įvairiai besivadinanti ta pati organizacija, ar šios organizacijos tarpusavyje kontaktavo - šiandien į šiuos klausimus dar negalima atsakyti. Tačiau beveik yra tikra, kad Laisvųjų lenkų sąjunga ir Laisvųjų lenkų lyga buvo ta pati organizacija, turbūt dėl konspiracijos kaitaliojusi savo pavadinimus. Taip pat neaišku, ar ZWP buvo ta pati organizacija, kaip ir Nepriklausomybės kovotojų sąjunga (ZBN ). Iš suimtų abiejų organizacijų narių paro­ dymų saugumui vis dėlto peršasi išvada, kad tai buvo skirtingos pogrindžio organizacijos, nes abiejų organizacijų vadovybės nariai nebendravo, gal netgi vienas kito nepažinojo. Lenkų istoriko L. Tomaševskio teigimu, Laisvųjų lenkų sąjunga (ZW P) buvo įtakingiausia ir didžiausia Vilniaus lenkų jaunimo organizacija. 1939 m. rugsėjo pabaigoje ją įsteigė A. M ic­ kevičiaus licėjaus paskutinės klasės moksleivis Janas Kazimežas Mackevičius (Jan Kazimierz Mackiewicz). ZWP telkė lenkų moksleiviją - vaikinus ir merginas. Sąjunga išplėtojo intensyvią propagandinę veiklą, organizavo moksleivių savišvietą ir karinį parengimą. ZWP nariai spausdi­ no ir platino antilietuviškus atsišaukimus, rengdavo pokalbius ir diskusijas aktualiais politiniais klausimais148. ZWP taip pat sukūrė karinį tinklą: skyrius, būrius ir kuopas, įvairiuose miesto rajonuose skyrė savo komendantus. Yra žinoma, kad Kalvarijos gatvės rajono skyriui vadova­ vo Marianas Matusevičius (Marian Matusiewicz), Centro rajono komendantu buvo Tadeušas Riminskis (Tadeusz Riminski), Antakalnio rajono - Ryšardas Andrys-Jankovskis (Ryszard Andrys-Jankowski). ZWP palaikė glaudžius ryšius su Ginkluotos kovos sąjunga (ZW Z), o

146 H. Niedzielskos 1941 m. gegužės 30 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -7 6 9 6 ,1 .5 0 -5 3 . 147 V. Kviatkovskio 1941 m. gegužės 29 d. tardymo protokolas, ten pat, b. P -7 6 9 6 ,1 .6 4 -6 7 . 148 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 45.

6 4

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-L940 METAIS

vėliau įsiliejo į šią vieningą lenkų pogrindžio organizaciją149. Laisvųjų lenkų sąjunga (ZW P) leido savo laikraštėlį Už mūsų ir jūsų laisvę (Za Naszą i Waszq Wolnosc). Laikraštį redagavo J. K. Mackevičius (slapyvardis „Konrad“), redaktorių kolegijoje dirbo M. Mackevičuvna (Ma­ ria Mackiewiczôwna, „Kordian“, „Maja“), S. Kuleša (Stanislaw Kulesza, „Walter“, „Eskulap“) ir T. Dvorakovskis (Tadeusz Dworakowski). Matricas su mašinėle perrašinėjo R. Jageluvna (Rena Jagiellöwna,, Jagiellonka“). Laikraštėlis buvo leidžiamas 400 egzempliorių tiražu. ZWP platintojai jį išnešiodavo organizacijos nariams ir šalininkams. Spaustuvė buvo laikoma Sta­ nislavo Ryminskio bute Čiurlionio (Zakrętowa) gatvėje (nr. 5 - 9 ) 1S0. Iki sovietinės okupacijos buvo išleista dešimt Už mūsų ir jūsų laisvę numerių (paskutinis žinomas numeris išėjo 1941 m. kovo 19d .). ZWP veiklą tęsė ir sovietinės okupacijos metais. Organizacijos vadą J. Mackevičių NKGB suėmė 1941 m. balandžio 11d. Panašiu metu buvo suimta daug kitų vadovaujančių ir eilinių ZWP narių (tarp jų „M“ plutono vadas Tadeušas Dvorakovskis)151. 1940 m. kovo mėn. Vilniuje buvo įsteigta Ginkluotos kovos karinė lyga (LW W Z). Jai va­ dovavo majoras J. Kulikovskis (Julian Kulikowski, „Witold“, „Drohomirski“ ), jo pavaduotoju ir štabo viršininku buvo Zygmuntas Andruškevičius (Zygmunt Andruszkiewicz, „Nienaski“). LWWZ tinklas apėmė ne tik Vilnių, bet ir Vilniaus, Švenčionių, Trakų ir Ašmenos apskritis. Or­ ganizacija kaupė ginklus, šelpė lenkų kariškius, parūpindavo reikalingų legalizuotis dokumentų, dirbo žvalgybos ir propagandos darbą. 1941 m. kovo mėn. J. Kulikovskis užmezgė ryšius su Ginkluotos kovos sąjungos Vilniaus apygardos vadu papulkininkiu N. Suliku (Nikodem Sulik, „Karol“). 1941 m. rugsėjį LWWZ įsiliejo į Ginkluotos kovos sąjungą (Z W Z )152. Yra žinių, kad 1940 m. pavasarį Vilniuje veikė dar viena karinė organizacija - Vilkai (Wilki). Jos gretose daugiausia būrėsi jaunesnieji lenkų karininkai ir gaisrininkai. Organizaci­ jos štabas buvo Varšuvoje. „Vilkų“ organizacijai Vilniuje vadovavo L. Voicechovskis (Longin Wojciechowski, „Ronin“). „Vilkai“ 1940 m. liepos mėn. savo veiklą nutraukė, o prasidėjus Vokietijos-SSRS karui vėl atnaujino. 1942 m. viduryje „Vilkai“ įsiliejo į Armiją krajovą153.

149 Ten pat, p. 58; P. Niwiriski, „Okręg Wileriski...“; ten pat, nr. 1, s. 82. 150 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 125.

151LSSRKGB 1964 m. liepos 9 d. nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -10743, 1 .4 3 9 -4 4 4 . 152 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 60; P. Niwinski, „Okręg Wilenski...“, ten pat, nr. 1, s. 9 8 -9 9 . 153 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 48.

Kitos lenkų pogrindžio organizacijos

6 5

Valstybės saugumo policija 1940 m. vasario pradžioje sužinojo apie Jungtinio lenkų organizaci­ jų komiteto (Zjednoczony komitet organizacjipolskich) susidarymą Vilniuje. Šis komitetas buvo kuria­ mas dešimtukų principu. ZKOP ne tik apėmė Rytų Lietuvą, bet ir plėtė savo tinklą Baltarusijos teri­ torijoje (Lydoje, Ašmenoje, Vileikoje, Braslave, Gardine). ZKOP, kaip ir kitos lenkų pogrindžio orga­ nizacijos, siekė atkurti Lenkijos valstybę ir ruošėsi ginkluotai kovai su Lenkijos priešais. Organizacija numatė du nepriklausomybės atkūrimo variantus: pirmas - atėjus palankiam momentui, susitarti su Baltijos valstybėmis ir bendromis jėgomis smogti vokiečiams ir sovietams; antras - jeigu Baltijos valstybės su tokiu planu nesutiktų, tuomet vieniems lenkams reikėtų pradėti sukilimą prieš sovie­ tus ir Lietuvą, vokiečius laikinai paliekant ramybėje. ZKOP nuomone, reikia siekti pirmojo varianto įgyvendinimo. Dėl to organizacijos vadovybė paskleidė gandą, esą Lenkijos ir Lietuvos vyriausybės sudariusios slaptą sutartį dėl Vilniaus palikimo Lietuvai. ZKOP turėjo propagandos, žvalgybos, per­ sonalinį ir mokyklų skyrius. Skyriai buvo skirstomi į mažesnius padalinius: propagandos skyrius - į atsišaukimų gaminimo ir platinimo, biuletenio leidimo, informacinį žinių ir narių rekomendacijų po­ skyrius, kuriems vadovavo atskiri vadovai. Žvalgybos skyrius skirstomas į dešimties agentų, rajoninį (34 asmenys), inteligentų, mokyklinio jaunimo poskyrius ir teritorinę grupę (ji apima Lydą, Naująją Vilnią, Molodečną, Kauną ir Palangą). Personalinis skyrius priima ir skirsto organizacijos narius, mo­ kyklų skyrius, rūpinasi kariniu jaunuolių parengimu. ZKOP priima įvairių pažiūrų ir partijų narius: socialistus, endekus, pilsudskininkus, Haudininkus, legionierius ir kitus, komiteto veikloje dalyvauja ir žydai (Rubinšteino grupė). Organizacijoje dominavo ne kariškiai, bet civiliai asmenys1S4.

Jaunosios Lenkijos tautinė stovykla Valstybės saugumo policija 1940 m. vasarą sužinojo apie lenkų jaunimo organizacijos Jaunosios Lenkijos tautinės stovyklos ( Oboz Narodowy Mlodej Polski, toliau - ONMP) veiklą. Sau­ gumo policijos žiniomis, šią organizaciją 1939 m. pabaigoje įsteigė šovinistiškai nusiteikę lenkų katalikai, jai vadovavo kunigas. Organizacijos veikloje aktyviai dalyvavo moksleiviai. ONMP leido laikraštėlį Ku Polsce Chrobrych (Į narsiųjų Lenkiją)155.Jaunosios Lenkijos propaganda ypač aštriai pasisakydavo prieš Lietuvą ir SSRS.

154 VSP Vilniaus apygardos bendradarbio 1940 m. vasario 7 d. informacija, LCVA, f. 378, ap. 10, b. 690, 1.374; VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 39 (1 9 4 0 m. vasario 13 d.), ten pat, b. 69 9 ,1 .2 1 3 .

155 VSP biuletenis nr. 200 (1 9 4 0 m. liepos 8 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 225,1. 732; VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 136 (1 9 4 0 m. liepos 6 d.), ten pat, b. 69 9 ,1 .6 1 1 .

66

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

Pirmasis Ku Polsce Chrobrych numeris išėjo 1939 m. gruodžio viduryje. Tai.buvo mašinė­ le rašytas ir rotatoriumi spausdintas 6 puslapių laikraštukas. Vedamajame straipsnyje kalbama apie laikraščio poziciją - laikraštis laikysis lenkiško kelio ir kovos už Lenkijos atkūrimą. Dabar esą ypač svarbu stiprinti lenkų tautiškumą ir religingumą. Tačiau jaunimas turi būti labai atsar­ gus ir nepasiduoti nors ir kilniems, bet labai pavojingiems jausmams. Apie Vilniaus arkivysku­ piją laikraštis rašė, kad diecezijos ribų ir arkivyskupo pakeitimas reikštų Lenkijos okupacijos pripažinimą ir Lenkijos-Vatikano konkordato sulaužymą. Vatikanas to niekados nepadarysiąs. Lietuviams belieka panaudoti jėgą, o tai galų gale atveda į pralaimėjimą. Lenkija atgims kaip didelė ir stipri valstybė, o lietuviai už savo šovinizmą bus nubausti. Lenkija vis tiek įtrauksianti Lietuvą savo įtakon ir padarysianti ją draugiška valstybe156. Antras 4 puslapių Ku Polsce Chrobrych numeris buvo išleistas Vilniuje su 1940 m. sausiovasario mėn. data157. Ketvirtas laikraštėlio numeris pasirodė gegužės pradžioje158, o penktas liepos pradžioje. Pastarasis numeris buvo tik 2 puslapių159. Nežinoma, ar sovietų okupacijos metais šis laikraštis buvo leidžiamas ir koks tolesnis jo likimas.

Endekų veikla Prieš Antrąjį pasaulinį karą tautiniai demokratai (Narodowa demokracja, Stronnictwo Narodowe, ND, endekai) Vilniuje turėjo didelę įtaką. Čia veikė keliolika endekiškų organiza­ cijų. Ypač didelę įtaką jie darė studentams ir moksleiviams. Lenkijos istorikas L. Tomaševskis mini karinę endekų organizaciją - Karinė kovojančios tautos organizacija ( Organizacja Wojskowa Narodu Walczącego, toliau - OWNW). Ši organizacija pripažino svarbiausios lenkų pogrindžio organizacijos - Ginkluotos kovos sąjungos (ZW Z) - viršenybę. 1941 m. pabaigoje OWNW buvo galutinai priskirta į ZW Z160. Nėra smulkių duomenų apie šios endekų organizacijos struk­ tūrą, narių skaičių ir vadovybę, tik žinoma, kad OWNW įsisteigė 1939 m. rugsėjo-spalio mėn. Lenkijos istoriko P. Nivinskio teigimu, slaptą endekų veiklą inicijavo žinomi Vilniaus SN vei­

156 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 64 (1 9 3 9 m. gruodžio 16 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4,1. 234; VSD biuletenis nr. 320 (1 9 3 9 m. gruodžio 20 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4 ,1 .5 8 2 -5 8 3 . 157 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 35 (1 9 4 0 m. vasario 8 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 69 9 ,1 .2 0 5 . 158 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 97 (1 9 4 0 m. gegužės 4 d.), ten pat, 1.485. 159 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 134 (1 9 4 0 m. liepos 4 d.), ten pat, 1.604. 160 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 4 7 ,5 8 .

Kitos lenkų pogrindžio organizacijos

6 7

kėjai - laikraščio Dziennik Wilehski redaktorius Piotras Kovnackis (Piotr Kownacki) ir Vitoldas Sveževskis (Witold Swierzewski). Karinei endekų organizacijai esą vadovavo kpt. Modestas Gramzas (Modest Gramz). Atrodo, kad P. Kovnackio ir V. Sveževskio vadovaujama endekų gru­ pė neturėjo ryšio su OW NW organizacija161. Šiek tiek liudijimų išlikę apie slaptą P. Kovnackio veiklą. Sovietų saugumo suimtas Adolfas Sokolovskis tardomas paliudijo, kad 1939 m. gruodžio mėn. jis gavo laišką nuo advokato P. Kovnackio su kvietimu užeiti pas jį į namus. A. Sokolovskis po kelių dienų užėjo pas Kovnackį, kuris tuo metu gyveno Vilniuje, Kaštonų g. 4 -1 1 . Kovnac­ kis pasakė gavęs nurodymą atgaivinti endekų partijos (SN) veiklą Lietuvos teritorijoje. Orga­ nizacija vadinsis Narodowy oboz wyzwolenia (Tautinė išsivadavimo stovykla, toliau - NOW ) ir veiks nelegaliai. Kovnackis pasiūlė Sokolovskiui įstoti į šią organizaciją, ir pastarasis sutiko. Sokolovskis gavo užduotį varyti propagandą tarp lenkų darbininkų apie būsimą Lenkijos vals­ tybės atkūrimą. Sokolovskis iš Kovnackio taip pat du kartus gavo platinti endekų laikraštį Glos Polscy (Lenkijos balsas). A. Sokolovskis išvystė aktyvią veiklą, skleidė propagandą, platino slaptą endekų spaudą ir verbavo naujus narius162. NO W platino slaptą laikraštėlį Wszechpolak (jis buvo leidžiamas jau sovietinės okupacijos laikotarpiu, 1940-1941 m.). Laikraštėlį iš pradžių spaus­ dino Antonijaus Lozenkos bute (Betliejaus g. 23), bet 1940 m. birželio mėn. spaustuvė buvo perkelta į kitą vietą163. Wszechpolak redaktoriumi esą buvo Juzefas Vilčevskis164. 1941 m. vasario mėn. sovietų saugumas išaiškino ir suėmė daugumą A. Sokolovskio vadovaujamos endekų gru­ pės narių165. Kitai svarbiai endekų grupei (OWNW, vėliau ONW ) vadovavo pardavėjas A. Rymaševskis (Antoni Rymaszewski, „Andrzej“, „Tolek“), gyvenęs Jasna g. nr. 45 (dabar D. Poškos gatvė Žvėryne)166. A. Rymaševskį sovietų saugumas suėmė 1940 m. rugpjūtį. Tardomas jis paliudijo, kad į pogrindinę organizaciją 1939 m. spalio mėn. jį užverbavo Narcizas Kulikovskis. Pastarasis gyveno Gardine, 1939 m. dalyvavo kare su Vokietija ir po to persikėlė gyventi į Vilnių. 1940 m. pradžioje N. Kulikovskis, padedamas Anglijos konsulato Kaune darbuotojų, mėgino išvykti į

161 P. Niwinski, „Okręg Wilenski SZP-ZW Z w latach 1 9 3 9 -1 9 4 1 . Pròba syntezy“, ten pat, nr. 1 ( l ) , s. 8 3 -8 4 . 162 A. Sokolovskio 1941 m. kovo 4 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 0 7 8 0 ,1 .2 5 -2 8 . 163 A. Sokolovskio 1941 m. kovo 4 d. tardymo protokolas, ten pat, 1.43. 164 A. Sokolovskio 1941 m. balandžio 9 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 0 7 8 0 ,1.38.

16s LSSRNKG B Vilniaus miesto valdybos 1941 m. gegužės 13 d. pažyma, ten pat, 1 .3 2 9 -3 3 0 . 166 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 4 7 ,5 8 .

68

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

Prancūziją, tačiau nežinoma, ar jam tai pavyko167. A. Rymaševskis į slaptą organizaciją verbavo naujus narius ir duodavo jiems įvairias užduotis. Jis ypatingai stengėsi įtraukti į pogrindžio veik­ lą pažįstamus lenkiško patriotizmo ir nacionalizmo dvasia išauklėtus jaunuolius. A. Rymaševskio įsitikinimu, lenkams su Anglijos ir Pranzūzijos pagalba pavyksią atkurti nepriklausomybę. A. Rymaševskis ragino aktyviai kovoti ir su Lietuvos valdžia, ir su sovietais. A. Rymaševskis taip pat prisaikdindavo į ONW priimtus naujus narius168. Prisiekiant buvo pasižadama tėvynės Len­ kijos interesus visuomet laikyti aukštesniais už asmeninius interesus, būti drausmingam ONW nariui, bet kokiomis aplinkybėmis neišduoti organizacijos paslapčių ir jos narių, negailint jėgų vykdyti įsipareigojimus, kovoti už laisvę ir šlovę, už tautą ir šalį, tegul Dievas man padeda169. Greičiausiai, 1940 m. pavasarį A. Rymaševskis lietuvių saugumo policijos buvo suimtas, bet paskui paleistas į laisvę. Po paleidimo A. Rymaševskis pogrindinę veiklą iš esmės sustabdė170. Susovietinto Valstybės saugumo policijos departamento duomenimis, 1940 m. birželio pabaigoje-liepos pradžioje Vilniaus endekai vadinosi Kovojančios tautos organizacija ( Organizacja Narodu Walczącego; kituose dokumentuose ji vadinama Kovojančios tautos stovykla, Oboz narodu walczącego). Tai turbūt buvo ta pati L. Tomaševskio minima OWNW. 1940 m. liepos 3 d. Valstybės saugumo policijos biuletenyje rašoma, kad Kovojančios tautos organiza­ cija remiasi šešiukių sistema. ONW turi savo smogiamąsias grupes (bojowka). Smogikai buvo ginkluoti pistoletais ir granatomis. Be to, organizacija turi trumpųjų bangų radijo siųstuvą ir leidžia laikraštėlį Tautininkas (Narodovviec). ONW yra finansiškai pajėgi organizacija, ją ypač remia kunigai ir pasiturintys lenkai. Šiuo metu endekai slepia savo tikruosius tikslus ir stengiasi demonstruoti lojalumą komunistinei valdžiai. Jie ketina įkurti lenkų komunistų partiją ir su jos priedanga kovoti dėl lenkiškumo, mažinti lietuvių įtaką Vilniuje171. ONW prieš 1939 m. Kalė­ das taip pat išleido vieną Kovojančios tautos (Narod walczący) laikraščio numerį172. ONW esą taip pat išleido kelis šapirografu spausdinto laikraštėlio Aukso ragas (Zloty Rog) numerius173. ONW buvo suskirstyta teritoriniu principu. Organizacijos grupės buvo steigiamos įvairiuose

167A. Rymaševskio 1940 m. rugpjūčio 20 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. 1 5 9 8 3 /3 ,1 .1 8 . 168 -p Vasilevskio 1940 m. rugsėjo 18 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. 1 5 9 8 3 /3 ,1 .5 0 -5 1 . 169 O N W priesaika, ten pat, b. 1 5 9 8 3 /3 ,1 .2 0 5 -2 0 6 . 170 E. Šumskio 1940 m. rugpjūčio 15 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. 1 5 9 8 3 /3 ,1 .9 0 . 171VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 133 (1 9 4 0 m. liepos 3 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 6 9 9 ,1 .5 9 9 . 172A. Rymaševskio 1940 m. rugpjūčio 28 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. 1 5 9 8 3 /3 ,1 .1 .2 3 . 173 T. Vasilevskio 1940 m. rugsėjo 18 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. 1 5 9 8 3 /3 ,1 .5 4 .

Kitos lenkų pogrindžio organizacijos

69

Vilniaus miesto rajonuose: Žvėryne, Naujininkuose (Nowy Swiat), Antakalnyje. Žvėryno gru­ pės vadovu iš pradžių buvo Teodoras Vasilevskis, vėliau Eduardas Sumskis. Pastarojo vadovau­ jamą grupę sudarė apie 20 narių. E. Sumskis organizavo vairuotojų kursus ir slaptų laikraštėlių platinimą. ONW vadovybės posėdžiai buvo rengiami A. Rymaševskio bute ir kitų organiza­ cijos narių butuose. Per pasitarimus buvo skaitomos paskaitos, aptariami politiniai ir kariniai klausimai, susipažįstama su ginklais174. Naujininkų rajono grupės vadovu esą buvo Kazimieras Oleščiukas175. Kiekvieno rajono grupė buvo suskirstyta į šešiukes, kurios turėjo savo vadovus. Žvėryno rajone šešiukių vadovai buvo Jaroslavas Dragelis (kitur rašo Dragenis), Vitoldas Mac­ kevičius, Mečyslavas Andruškevičius ir Leonas (?) Lenkovskis. Visi organizacijos nariai duoda­ vo priesaiką, gaudavo užduotis rinkti ginklus ir mokytis jais naudotis. ONW nariai taip pat sekė Lietuvos saugumo, vėliau NKVD pastatą, siekdami išsiaiškinti, kokie asmenys jį lanko. Pagal ONW narių priesaiką išdavikai turėjo būti baudžiami mirtimi. Organizacijos nariai jau buvo nu­ matę likviduoti kai kuriuos, jų nuomone, saugumui skundusius asmenis176. ONW bandė plėsti savo veiklą ir į provinciją, buvo įsteigusi savo skyrius Rūdiškėse ir Lentvaryje177. Yra žinoma, kad kai kuriuos slaptai spaudai skirtus straipsnius redagavo ONW narys Zbignevas Žaba. A. Rymaševskio prašomas jis taip pat parašė keletą straipsnių nelegaliems laikraščiams ir atsišaukimų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybę178. Narodowiec laikraštėlis buvo ypač priešiškas Lietuvai ir laikėsi prieškarinių šovinistinių endekų pažiūrų. Pirmasis numeris išėjo 1940 m. sausio 15 d. Laikraščio paantraštėje buvo žodžiai: Viena idėja - viena organizaci­ ja - viena vadovybė. Leidinį planuota leisti kas dvi savaites. Pirmasis 4 puslapių numeris buvo rašytas mašinėle ir padaugintas rotatoriumi; čia paskelbtas straipsnis „Lenkai lietuvių okupaci­ joje“, kuriame aprašomi tikri ir tariami lenkų persekiojimai buvusioje „Kauno Lietuvoje“ ir Lie­ tuvai atitekusiame Vilniaus krašte. Dėl 1939 m. gruodžio 15 d. pradėto Lietuvos pasų išdavimo rašoma: Pasuose bus rašoma tautybė - taigi, reikia žiūrėti, kad lietuviai reikiamoje vietoje neįrašytų lietuvių tautybės, nes kiekvienas lenkas, kuris pakeis savo tautybę, bus laikomas renegatu ir bus visam laikui išbrauktas iš lenkų visuomenės. Nereikia stengtis įsigyti Lietuvos pilietybės. Lenkai, kurie gaus

174 T. Vasilevskio 1940 m. rugsėjo 18 d. ir 1940 m. rugsėjo 15 d. tardymo protokolai, ten pat, b. 1 5 9 8 3 /3 , 1 .5 3 ,5 5 .

175 E. Šumskio 1940 m. rugpjūčio 12 d. tardymo protokolas, ten pat, b. 1 5 9 8 3 /3 ,1 .8 0 . 176 Ten pat, 1 .8 2 -8 4 . 177 P. Niwinski, „OkręgWilenski SZP-ZWZ wlatach 1 9 3 9-194 1. Prabasyntezy“, tenpat, nr. 1 ( l ) , s. 84. 178 Z. Žabos 1941 m. gegužės 17 d. tardymo protokolas, tenpat, b. 1 5 9 8 3 /3 ,1 .1 9 6 .

70

I LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1-940 METAIS

Lietuvos pilietybę, turės atlikti privalomą tarnybą lietuvių kariuomenėje, o jų vaikai turės lankyti tik lietuviškas mokyklas, nes, priešingu atveju, bus baudžiami179. Trečias Narodovviec numeris išėjo 1940 m. kovo 10 d.180 Prieš gegužės 1 d. ONW pradėjo platinti atsišaukimus, kuriuose lenkus ragino nepasi­ duoti komunistų ir žydų agitacijai ir boikotuoti šią šventę. Lenkai privalo švęsti savo nacionali­ nę šventę - Gegužės 3-iąją. Atsišaukime, be kita ko, rašoma: [... ] dar pora žodžių apie gegužės 3-iąją: antilietuviški ekscesai nuves tik į kalėjimus, kaip kad tai buvo lapkričio 11 d., todėl pakaks tą dieną nieko nedirbti ir nueiti į bažnyčią, o ne kelti riaušes. K ai ateis laikas mušti, tai mušime, bet provokuoti gali tik stipresnis, pvz., Anglija radijo pagalba vokiečius. Esame silpni, tat turime smūgį kirsti visa jėga nejučiomis ir iš pasalų taip, kaip vokiečiai, bet ne nurodinėti, kada tai turės įvykti161182. 1940 m. balandžio 15 d. išleistame penktame Narodovviec numeryje paskelbtas atsišau­ kimas „Tautiečiai!“. Jame lenkai taip pat raginami boikotuoti gegužės 1-ąją: Lenkiškasis Vilnius gegužės 1 d. sutiks išmirusiomis gatvėmis ir laidotuvių nuotaika. Nepadėsim mūsų kurstytojams. Len­ kas lenkui brolism . Šeštas Narodovviec numeris išėjo 1940 m. gegužės 1 d. Straipsnyje „Tikėjimas pergale“ rašoma apie įsitikinimą, kad lenkų tauta karą galiausiai baigs nugalėtoja. Lenkų tautos ateitį esą lems ne Hitlerio ir Stalino įsakymai bei dekretai ir ne „lietuvių okupantų“ įsakymai. Vilnius buvo, yra ir bus lenkiškas Wilno, nors kai kam norisi jį pavadinti Vilniumi. Dabarti­ niai „ponai“ ir „nugalėtojai“ turės palikti lenkiškas žemes greičiau, negu jas užėmė183. Šiame numeryje taip pat buvo išspausdintas straipsnis „Dvi šventės“ - apie gegužės 1-ąją ir gegužės 3-iąją. Pirmąją šventę lenkai raginami boikotuoti, nes tai socialistinė ir internacionalinė šven­ tė - tegul žydai ir aiškūs komunistai vaikščioja gatvėmis. Dėl lenkų nacionalinės šventės - gegužės 3-iosios - lenkai raginami vengti išsišokimų ir kaupti jėgas rimtiems dalykams. Esą nereikia leis­ tis išprovokuojamiems atviromis demonstracijomis ir vengti nereikalingų susidūrimų. Aktyviai veikti reikės tuomet, kai bus gautas aiškus emigracinės Lenkijos vyriausybės Prancūzijoje įsaky­ mas. Gegužės 3-iąją užtenka nueiti į bažnyčią, o po to grįžti prie kasdienio darbo184.

179 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 58 (1 9 4 0 m. kovo 9 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 69 9 ,1 .2 9 6 . 180 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 67 (1 9 4 0 m. kovo 20 d.), ten pat, 1.339. 181 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 8 6 (1 9 4 0 m. balandžio 20 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 699, 1 .419 a. p. 182 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 87 (1 9 4 0 m. balandžio 21 d.), ten pat, 1.426. 183 Narodowiec, 1940, geg. 1, nr. 6 , vertimas į rusų kalbą, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 0 8 9 8 ,1.74—5 ,7 4 —6. 184 Narodowiec, 1940, geg. 1, nr. 6 , vertimas į rusų kalbą, ten pat, 1.74—8.

Kitos lenkų pogrindžio organizacijos

71

Septintame Narodowiec numeryje (1940 m. gegužės 18 d.) buvo išspausdintas straipsnis „Karo tikslai“, kuriame rašoma apie būsimas Lenkijos valstybės sienas: Turime gauti tokį plotą ir sienas, kurios mums garantuos besąlyginį saugumą. Tam tikslui pasiekti nėra reikalo griebti svetimą turtą. Jei vakaruose pareikalausime visos Aukštutinės Silezijos ir Opolės iki Odros, jei į atstatytos lenkų valstybės ribas įeis visi tie Poznanės ir Pamario plotai, kurie po 1919 m. buvo vokiečių okupacijoje, ju k tai bus tik amžinųjų lenkiškųjų žemių grąžinimas, kurios buvo savo laiku vokiečių pasisavintos. Tačiau pirmiausia turi būti likviduota ir į Lenkiją inkorporuota Rytų Prūsija, tas rytinis ger­ manizmo puolamasis bastionas, tas baisus polipas gyvame lenkų tautos kūne, kuris 700 metų gyveno Lenkijos sąskaita. Tik šių istorinių Lenkijos plotų vakaruose ir šiaurėje prijungimas užtikrins Lenkijai valstybinę ir ūkinę būtį. Taip p a t ir rytuose neturime ko prarasti, bet tik atgauti. [ . . . ] Jei šiandien sunku kalbėti apie Lenkijos atstatymą ribose iki pirm o padalijimo, tai bet kuriuo atveju rytų Lenkijos sienos linija, p a ­ brėžta didžiojo lenko - Romano Dmovskio* - ir toliau lieka tuo kelrodžiu, kuriuo vadovaujasi Lenki­ jos valstybinė mintis. Pagaliau, jau 1919 m. šioje, būtent, riboje stovėjo Lenkijos kareivis ir, jei ne lenkų valstybės vadovų klaidos, tikriausiai tas sienas išlaikytum ėm e. Yra žinių, kad Narodowiec buvo leidžiamas ir sovietinės okupacijos pradžioje. Dešimtas laikraščio numeris išėjo 1940 m. liepos pradžioje185186, o tryliktas - 1940 m. rugsėjo 15 d. Laikraštėlyje daugiausia dėmesio buvo skiriama brutaliai sovietizacijos politikai Lietuvoje ir lenkų represijoms187. Endekams artimos jaunimo ir moksleivių grupės leido ir platino slaptus laikraštėlius M lodziež w w ake (Jaunimas kovoje) ir Wszechpolak. A. Mickevičiaus gimnazijos moksleivis Vaclavas Gniadkovskis suredagavo du laikraštėlio M lodziež w w ake numerius. Laikraštėlius mašinėle spausdino Jadvyga Surviluvna, o rotatoriumi - technikos mokyklos moksleivis Kochanskis188. V. Gniadkovskis savo pažįstamiems duodavo skaityti Narodowiec ir Wszechpolak. Šiuos laikraštėlius aktyviai platino Gniadkovskio

‘ Romanas Dmovskis (1 8 6 4 -1 9 3 9 ) - endekų ideologas, pasisakė už tokias Lenkijos sienas rytuose, kurios apytikriai būtų artimos 1772 m. Lenkijos-Lietuvos sienoms. 185 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 110 (1 9 4 0 m. gegužės 18 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 699, 1. 5 2 7 -5 2 8 .

186 v s p Vilniaus apygardos biuletenis nr. 134 (1 9 4 0 m. liepos 4 d.), ten pat, b. 6 9 9 ,1 .6 0 4 -6 0 5 . 187 Narodowiec, 1940, rūgs. 15, nr. 13, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 0 5 5 1 ,1 .6 6 -6 9 . 188 V Gniadkovskio 1940 m. gruodžio 2 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -10551,1.18-18 a. p.

72

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

pažįstamas Juzefas Zajončkovskis189. 1940 m. rudenį NKVD suėmė kelis minėtų jų laikraštėlių leidėjus ir platintojus. Pirmas laikraštėlio M lodziež w w ake numeris išėjo 1940 m. rugsėjo 25 d. Paantraštė skelbė, kad tai yra tautinio lenkų jaunimo laikraštis. Jis agitavo lenkų jaunimą, ypač buvusiuosius harcerus (boiskautus), aktyviai įsitraukti į pogrindžio veiklą Lenkijos valstybei atkurti. Nors Lietuvos valstybė tuomet sovietų jau buvo okupuota ir įjungta į Sovietų Sąjun­ gos sudėtį, laikraštėlis šią padėtį vadino sovietų lietuvių okupacija. Laikraščiui buvo būdingi ir antisemitiniai bruožai. Ragindamas nestoti lenkų moksleivius į komjaunimą ir kitas sovietines organizacijas, laikraščio redaktorius žydus vadino didžiausiais tėvynės išdavikais190. Sovietų saugumas ONW vadovus (A. Rymaševskį, T. Vasilevskį, E. Sumskį ir kt.) suėmė 1940 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. Suimtuosius uždarė į Vilniaus kalėjimą nr. 2 ir kelis mėne­ sius tardė. Kaltinamoji išvada jiems surašyta 1941 m. gegužės 29 d.191 Suimtų ONW veikėjų byla 1941 m. buvo išsiųsta nagrinėti NKVD ypatingajam pasitarimui (vadinamajai „troikai“). Prasidėjus nacių ir sovietų karui suimtieji buvo išvežti į Rusijos kalėjimus. Tolesnis jų likimas nėra tiksliai žinomas. E. Šumskis, kaip buvęs Lenkijos pilietis, remiantis SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1941 m. rugpjūčio 12 d. įsaku, turėjo būti paleistas į laisvę192. T. Vasilevs­ kis 1942 m. lapkričio mėn. dar buvo kalinamas Gorkio (dabar Nižnij Novgorodas) kalėjime193. A. Rymaševskis 1944 m. rugsėjo 11d. NKVD buvo suimtas antrą kartą ir nuteistas kalėti lagery­ je 15 metų. 1956 m. liepos 24 d., remiantis SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo baudžia­ mųjų bylų peržiūrėjimo komisijos sprendimu, A. Rymaševskis iš lagerio buvo paleistas į laisvę su teistumo panaikinimu194.

189J. Zajončkovskio 1940 m. spalio 15 d. tardymo protokolas, ten pat, b. P -1 0 5 5 1 ,1 .3 8 -3 9 . 190 M lodziež w walce, 1940, rugs. 25, nr. 1, ten pat, b. P -1 0 5 5 1 ,1 .6 2 -6 3 a. p. 191 1941 m. gegužės 29 d. kaltinamoji išvada A. Rymaševskio ir kt. baudžiamojoje byloje, LYA, f. K -l, ap. 58, b. 1 5 9 8 3 /3 ,1 .2 2 0 -2 2 5 . 192 NKVD Gorkio srities valdybos 1941 m. rugsėjo mėn. nutarimas dėl E. Šumskio, LYA, f. K -l, ap. 58, b. 1 5 9 8 3 /3 ,1 .2 2 6 . 193 LYA, f. K -l, ap. 58, b. 1 5 9 8 3 /3 ,1 .2 3 2 . 194 SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo baudžiamųjų bylų peržiūrėjimo komisijos 1956 m. liepos 2 4 d. protokolo išrašas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. 1 5 9 8 3 /3 ,1 .2 4 2 .

Vilnijos lenkų pogrindžio centralizavimas ir veikla iki Lietuvos okupacijos: Ginkluotos kovos sąjunga

73

Vilnijos lenkų pogrindžio centralizavimas ir veikla iki Lietuvos okupacijos: Ginkluotos kovos sąjunga Lenkijos maršalui E. Rydz-Smiglo (Edward Rydz-Smigly) sutikus, 1939 m. rugsėjo 2 6 27 d. buvo įkurta karinė politinė Lenkijos pergalės tarnybos (Sluzba Zwycięstwu Polski, toliau SZP) organizacija. 1939 m. lapkričio 11d . SZP vyriausiasis vadas gen. Michalas KaraševičiusTokaževskis (Michal Karaszewicz-Tokarzewski) į Vilnių nusiuntė tris karininkus, kad suvienytų Vilniaus lenkų pogrindį ir pajungtų jį vieningai SZP vadovybei. SZP organizacija turėjo apimti visą prieškarinės Lenkijos teritoriją ir buvo suskirstyta teritoriniu principu - į buvusias vaiva­ dijas ir apskritis. Į Vilnių buvo pasiųsti šie karininkai: pik. Janušas Galadykas (Janusz Galadyk, „Strzala“), pplk. Nikodemas Sulikas (Nikodem Sulik, „Karol Sarnowski“, „Karol Jodko“, „Ladyna“) ir mjr. Aleksandras Kšyžanovskis (Aleksander Krzyzanowski, „Andrzej Wesolowski“). Jie privalėjo organizuoti SZP Vilniaus vaivadijos vadovybę (J. Galadykas buvo numatytas SZP vaivadijos vadu, N. Sulikas - vaivadijos štabo viršininku ir vado pavaduotoju, o A. Kšyžanovs­ kis - intendantu)195. SZP Vilniaus vaivadija turėjo apimti visą Vilniją - Lietuvos ir SSRS val­ džioje esančią buvusią Lenkijos Vilniaus vaivadijos teritoriją. Be to, Vilnius turėjo tapti orga­ nizaciniu buvusių Siaurės Rytų Lenkijos žemių centru ir remti lenkų pogrindį ne tik buvusioje Vilniaus, bet ir Naugarduko vaivadijoje. J. Galadykas iš pradžių buvo paskirtas Kielcų apygardos komendantu, bet vėliau perkeltas į Vilnių. J. Galadykas Varšuvoje 1939 m. spalio mėn. susitiko seniai pažįstamą N. Suliką ir pasiūlė būti jo vadovaujamos apygardos komendanto pavaduotoju. N. Sulikas sutiko ir gavęs iš Galadyko keletą adresų Vilniuje (prof. V. Stanevičiaus, senatoriaus V. Kaminskio ir kt.) 1939 m. lapkričio 11d. išvyko į Vilnių. Po kelių dienų į Vilnių išvyko ir J. Galadykas, tačiau pereinant SSRS-Lietuvos sieną jis buvo suimtas ir pasodintas į lenkų internuotųjų stovyklą Kauno V I forte196. Apie 1939 m. lapkričio 25 d. netoli Goriačkų kaimo (25 km į šiaurę nuo Gardino) N. Suliką sulaikė sovietų pasieniečiai ir šešias dienas palaikę Sapackinės ir Augustavo areštinėse paleido. Vilnių N. Sulikas pasiekė 1939 m. gruodžio 8 d. ir apsigyveno pažįstamo V. Levandovskio bute (Žygimantų g. 16). Po kelių dienų Sulikas susitiko su senatoriumi V. Kaminskiu. Pastarasis N. Sulikui papasakojo, kad Vilniuje veikia slapta lenkų organizacija (Išlaisvinimo kovos komi­

195 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 4 8 -4 9 . 196 N. Suliko 1941 m. birželio 16 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 8 5 2 2 ,1 .1 ,1 .6 0 -6 2 .

74

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

tetas, Komitet Walki o Wyzwolenie), kuriai vadovauja pats V. Kaminskis. Kadangi N. Sulikas neturėjo jokių dokumentų, įrodančių, kad jis esąs apygardos komendanto pavaduotojas, tai pa­ sisiūlė priimamas į V. Kaminskio organizaciją. V. Kaminskis sutiko197. V. Kaminskis priklausė valdančiajai pilsudskininkų grupuotei, kuri po Lenkijos pralaimėjimo buvo labai nepopuliari. Todėl V. Kaminskis pasiūlė N. Sulikui vadovauti pogrindžio organizacijai. N. Sulikas organi­ zacijai pradėjo vadovauti 1940 m. sausio pradžioje. Pasak V. Kaminskio, jo organizacija turėjo apie 70 narių. Viena grupė buvo Vilniuje, kita - Lydoje. Po pusmečio N. Suliko vadovaujamai organizacijai jau priklausė 1000 narių198. 1939 m. gruodžio mėn. į Vilnių buvo atvykusi pirmoji kurjerė iš Varšuvos Antonina Plonska („Tola“). Ji susitiko su N. Suliku ir pastarajam pasakė, kad jos atvykimo tikslas - įsiti­ kinti, ar N. Sulikas atvyko į Vilnių, ir sužinoti, kaip dirba vietinės lenkų organizacijos. A. Plonska taip pat susitiko su V. Kaminskiu ir A. Obtulovičiumi. Kurjerė iš Varšuvos atvežė instrukcijas dėl SZP darbo ir priesaikos tekstą199. Vilnijos lenkų pogrindis buvo įvairių politinių orientacijų, labai susiskaldęs ir neturėjo vieno koordinuojančio centro. Vilniuje tuo laiku veikė 3 0 -4 0 slaptų lenkų organizacijų200. Į Vil­ nių atvykę SZP emisarai N. Sulikas ir A. Kšyžanovskis susitiko su žymiausiais Vilniaus lenkų pogrindžio veikėjais - V. Kaminskiu (Wladyslaw Kaminski), kun. K. Kucharskiu (Kazimierz Kucharski), pplk. A. Obtulovičiumi. Pastarajam N. Sulikas pasiūlė vadovauti SZP Vilniaus vai­ vadijai. N. Sulikas, V. Kaminskis, K. Kucharskis ir A. Obtulovičius ėmėsi vienyti vietines lenkų pogrindžio organizacijas. Daugelis Vilniaus lenkų pogrindžio vadų prieštaravo pplk. A. Obtulovičiaus kandidatūrai į SZP Vilniaus vaivadijos vado postą dėl jo ryšių su buvusiu Lenkijos valdančiu sanaciniu režimu (po Lenkijos pralaimėjimo Vokietijai valdantis režimas tapo labai nepopuliarus). A. Obtulovičius buvo priverstas atsisakyti savo kandidatūros ir vaivadijos vado pareigas perduoti pplk. N. Sulikui. Kunigo K. Kucharskio iniciatyva 1939 m. gruodžio 28 d. Jėzuitų kolegijoje (Didžioji g. 58) įvyko Vilniaus lenkų pogrindžio atstovų pasitarimas, kuria­ me dalyvavo 12-15 asmenų. Žinomos šių pasitarimo dalyvių pavardės: kun. K. Kucharskis („Szczepan“), pplk. N. Sulikas („Karol Sarnowski“), B. Sventnickis („O jciec“, Vyriausybės ko­

197 N. Suliko 1941 m. birželio 16 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 8 5 2 2 ,1 .1,1.64. 198 Ten pat, 1 .6 9 -7 1 . 199 Ten pat, 1 .6 6 -6 8 ,7 0 . 2°o £

Komendant Wilk: Z dziejow Wilenskiej Armii Krajowej, Warszawa, 1990, s. 32.

Vilnijos lenkų pogrindžio centralizavimas ir veikla iki Lietuvos okupacijos: Ginkluotos kovos sąjunga

75

misariato vadas), kpt. A. Vasilevskis („Wlad“, Vyriausybės komisariato karinio skyriaus atsto­ vas), leitenantas J. Petraševskis (, Julian“, Vyriausybės komisariato atstovas), dr. J. Dobžanskis (Jerzy Dobrzanski, „Maciej“, Lenkijos socialistų partijos (PPS) atstovas), V Sveževskis (Witold Swierzewski, „Bartek“, endekų atstovas), P. Kovnackis (Piotr Kownacki, endekų atstovas). Pasitarimui vadovavo kun. K. Kucharskis. Jis pabrėžė, kad būtina suvienyti lenkų pogrin­ dį ir jį pajungti SZP Vyriausiajai vadovybei bei emigracinei Lenkijos vyriausybei. Kilo diskusija dėl buvusio Lenkijos režimo (sanacijos) šalininkų dalyvavimo suvienyto lenkų pogrindžio veik­ loje. Vis dėlto nuspręsta įsileisti visas lenkų partijas ir organizacijas, siekiančias Lenkijos ne­ priklausomybės. Vyriausybės komisariato vadas B. Sventnickis prieštaravo N. Suliko siūlymui pripažinti SZP viršenybę ir visoms slaptoms organizacijoms įsitraukti į SZP veiklą. Dauguma pritarė N. Sulikui ir išrinko SZP Vilniaus vaivadijos vadovybę. Vilniaus vaivadijos SZP vadu buvo išrinktas pplk. N. Sulikas*, pavaduotoju ir vaivadijos štabo viršininku - pplk. A. Obtulovičius („Leon“), organizacinio skyriaus viršininku kpt. A. Olechnovičius („Kurkowski“), in­ tendantu A. Kšyžanovskis („Andrzej Wesolowski“), finansų ir legalizacijos skyriaus viršininku kun. K. Kucharskis („Szczepan“), propagandos viršininku mjr. V. Kaminskis („Sliwa“), ryšių kuopelės vadovu ltn. S. Cernikas (Stefan Czernik, „Orwat“). Vilniaus vaivadija buvo padalyta į Vilniaus miesto komendantūrą (jos vadas - kpt. A. Vasilevskis, „Wlad“) ir Vilniaus krašto komendantūrą (vadas - mjr. Juzefas Ročniakas). Be to, 1939 m. gruodžio 28 d. pasitarime buvo nuspręsta prie SZP vaivadijos vadovybės įsteigti iš įvairių partijų ir arkivyskupo kurijos atstovo sudarytą patariamąją tarybą - Vaivadijos politinių partijų tarybą (vėliau prigijo Vaivadijos tarybos vardas). Ją sudarė SZP vadas Vilniu­ je pplk. N. Sulikas, kun. Romualdas Svirkovskis (Romuald Swirkowski, arkivyskupo kurijos atstovas), V. Sveževskis (endekų atstovas), J. Dobžanskis (socialistų atstovas), V. Kaminskis (sanacijos atstovas) ir A. Galinskis (pilsudskininkų atstovas). Tarybos posėdžiai vykdavo kiek­ vieną savaitę, dažniausiai seserų Vizitiečių bažnyčios klebonijoje, Rasų gatvėje. Susirinkusieji nutarė leisti SZP laikraštį Polska w Walce (Lenkija kovoje), jo redaktoriumi paskyrė propagandos viršininką V. Kaminskį201. Iš stambesnių pogrindžio organizacijų vėliausiai prie SZP prisijun­ gė Vyriausybės komisariatas. N. Suliko teigimu, 1940 m. kovo-balandžio mėn. K. Kucharskio bute įvyko N. Suliko ir A. Kšyžanovskio derybos su B. Sventnickiu ir kitais „KR“ atstovais.

*

Papulkininkis N. Sulikas Vilniaus apygardos vadu oficialiai buvo patvirtintas tik 1940 m. gegužės 4 d.

201 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 5 0 -5 2 ; K. Tarka, Komendant Wilk..., s. 3 4 -3 5 .

76

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

B. Sventnickis sutiko dėtis prie SZP su sąlyga, kad iš SZP vadovybės bus pašalintas senatorius V. Kaminskis, kaip buvęs valdančio režimo atstovas. Po ilgų diskusijų N. Sulikui pavyko įtikinti „KR“ vadovus jungtis prie SZP paliekant jos vadovybėje ir V. Kaminskį. Netrukus po šių dery­ bų B. Sventnickį suėmė Lietuvos saugumas ir „KR“ organizacija pakriko. Dalis jos narių įsiliejo į SZP gretas, kiti visai nutraukė nelegalią veiklą202. Iš pradžių SZP Vilniaus organizacija neturėjo radijo ryšio nei su SZP Vyriausiąja komen­ dantūra Varšuvoje, nei su emigracine vyriausybe Anžere (Prancūzija). 1939 m. gruodžio 30 d. į Paryžių Vilniaus lenkų pogrindžio vadovybė pasiuntė kurjerį - kapitoną A. Bliumą (Aleksander Blum). Gavęs Švedijos vizą, A. Bliumas per Rygą nuvyko į Stokholmą, o Prancūziją pasiekė 1940 m. sausio 3 d. Čia parašė raportą apie Vilniaus lenkų pogrindžio veiklą ir įteikė jį vyriausia­ jam Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadui generolui Vladyslavui Sikorskiui (Wladyslaw Sikorski). A. Bliumo misija į Paryžių buvo vienintelis Vilniaus lenkų pogrindžio tiesioginio ryšio su emi­ gracine valdžia atvejis per visą 1939-1945 m. laikotarpį203. Sporadiški ryšiai tarp Vilniaus ir Var­ šuvos irgi buvo palaikomi per kurjerius. Tokia ryšių forma buvo labai pavojinga ir kurjeriams, ir pogrindžio organizacijai, nes reikėjo kelis kartus kirsti valstybines sienas (Lietuvos, SSRS, Vokietijos). Pirmoji kurjerė iš Varšuvos į Vilnių atvyko tik 1939-1940 m. sandūroje. Iki 1940 m. liepos mėn. iš Varšuvos į Vilnių buvo pasiųsta trylika kurjerių, tikslą pasiekė tik du. Kelionė iš Vilniaus į Varšuvą trukdavo vidutiniškai pusantro mėnesio204. SZP Vilniaus vadovybė galutinai susiformavo 1940 m. sausio-vasario mėn., o vietinių pogrindžio organizacijų konsolidacija ir pajungimas vienai vadovybei užtruko iki pat bolševi­ kinės invazijos į Lietuvą. Ilgiausiai tam tikrą savo veiklos ir organizacinę autonomiją išsaugojo Pulko būriai, Vyriausybės komisariatas ir Laisvųjų lenkų sąjunga. Lenkų pogrindžio centrali­ zacijai ypač daug nusipelnė SZP Vilniaus vaivadijos ryšininkas su kitomis pogrindžio organi­ zacijomis mjr. A. Kšyžanovskis („Wesolowski“, vėliau „Dziemido“ ir „Wilk“). 1940 m. kovą A. Kšyžanovskis buvo paskirtas SZP Vilniaus vaivadijos štabo viršininku. Jo pirmtakas šiose pareigose pplk. A. Obtulovičius, gen. S. Roveckiui įsakius, buvo pasiųstas organizuoti lenkų pogrindį buvusioje Naugarduko vaivadijoje (yra žinių, kad jis išvyko iš Vilniaus 1940 m. kovo 30 d.). Iki 1940 m. rugsėjo mėn. A. Kšyžanovskis ėjo ir intendanto pareigas205.

202 N. Suliko 1941 m. birželio 16 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 8 5 2 2 ,1 .1 ,1 .7 6 -7 7 . 203 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 5 2 -5 3 ; J. Wolkonowski, Okręg Wilenski Zwiqzku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach 1939-1945, Warszawa, 1996, s. 2 9 -3 0 . 204 K. Tarka, Komendant Wilk..., s. 35. 205 Ten pat, s. 3 6 -3 7 .

Vilnijos lenkų pogrindžio centralizavimas ir veikla iki Lietuvos okupacijos: Ginkluotos kovos sąjunga

77

Vilniaus apygardos štabo struktūra 1940 m. gegužės mėn. buvo tokia: 1-asis skyrius (organizacinis) - virš. kpt. A. Olechnovičius („Kurkowski“); pavaduoto­ jas - kpt. A. Vasilevskis (Aleksander Wasilewski, „Wlad“) nuo 1940 m. balandžio iki 1940 m. rugpjūčio; 2-asis skyrius (žvalgyba) - virš. pplk. Z. Centnerovskis (Zygmunt Centnerowski); 3-iasis skyrius (mokomasis operatyvinis) - vakuojantis; 4-asis kyrius (intendantūra) - nuo 1939 m. gruodžio iki 1940 m. kovo majoras A. Kšyžanovskis, nuo 1940 m. balandžio klieri­ kas Stanislavas Kialka (Stanislaw Kialka, „Slęczek“); 5-asis skyrius (ryšiai) - virš. leitenantas S. Černikas (Stefan Czernik, „Orwat“) j 6-asis skyrius (propagandos informacijos) - mjr. V. Ka­ minskis („Sliwa“). Štabas leido dvisavaitinį laikraštėlį Polska w Walce. Finansų reikalams tvarkyti vadovavo kunigas K. Kucharskis („Szymon“), legalizavimosi grupei (reikalingiems dokumentams padirbti) - iš pradžių K. Kucharskis, o nuo 1940 m. sau­ sio - S. Kialka. Nuo 1939 m. rudens iki 1940 m. gegužės buvo padirbta apie 3000 dokumen­ tų206. Ryšių skyriaus viršininko S. Černiko pavaduotoju buvo Janas Stankovskis, skyrius turėjo du radijo aparatus, tačiau juos paslėpė ir galėjo panaudoti tik kilus ginkluotam sukilimui. Vieną trumpųjų bangų radijo siųstuvą S. Černikas gavo 1940 m. pavasarį, kitą radijo stotį sumontavo Černiko pažįstamas inžinierius Ukelskis 1940 m. gegužę. Viena radijo stotis buvo paslėpta pas Mečyslavą Želiazną (Vytauto g. 33a), kita - pas Liudvigą Kaševskį (Pakalnės g. 5 - l ) 207. Parodymuose sovietų saugumui N. Sulikas tvirtino, kad organizacija apskritai neturėjo jokio štabo, o jos struktūra buvo tokia: komendantas N. Sulikas, pavaduotojas kariniams klausi­ mams A. Kšyžanovskis („Wesolowski“), pavaduotojas propagandos klausimams V. Kaminskis. Organizacija dalijosi į grupes pagal ginklų rūšis: pėstininkai, artilerija, kavalerija, minuotojai ir 1.1. Kiekvienai grupei vadovavo komendantas, kuris buvo pavaldus Vilniaus miesto komendantui, o šis - N. Sulikui. Grupes sudarydavo nuo 30 iki 100 narių. Daugiausia narių turėjo pėstininkų grupės. Vilniaus miesto komendantu, pasak N. Suliko, nuo 1940 m. vasario iki liepos mėn. buvo A. Obtulovičius, tada trumpai - A. Kšyžanovskis, o nuo 1940 m. rugpjūčio - K. Zelinskis208. Iš pradžių SZP organizacija buvo padalyta į dvi dalis - Vilniaus miestą (kriptonimas „Dwör“) ir provinciją (kriptonimas „Pole“). Vilniaus miestas buvo suskirstytas į keturis rajo-

206 Studium Polski Podziemnej (toliau - SPP) w Londynie. В. I. Wplyw nr. 4 3 7 a /2 . Stanislaw Kialka.

Komenda Okręgu Wilenskiego odlistopada 1939 do 22 czervvca 1941 r., s. 1 -2 ; J. Wolkonowski, Okręg Wihnski Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach 1939-1945, s. 3 9 -4 0 . 207 S. Černiko 1941 m. balandžio 15 d. tardymo protokolas, LYA, f. К- l, ap. 58, b. 7 1 4 /3 , t. 2 ,1 .3 5 -3 6 . 208 N. Suliko 1941 m. birželio 16 d. tardymo protokolas, LYA, f. К-l, ap. 58, b. P -1 8 5 2 2 ,1 .1 ,1 .7 2 -7 3 .

78

I LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

nūs: Senamiestį su Antakalniu ir Užupiu, Kalvarijas, Žvėryną su Užvingiu (Zakręt) ir Naująjį pasaulį (Nowy Swiat). 1940 m. pavasarį Vilniaus miestas padalijamas į 5 kvartalus: „A“ kvar­ talas - Centras (Šrodmiešcie), „B“ - Kalvarijų, „C“ - Žvėrynas ir Užvingis, „D“ - Antakalnis ir Užupis, , 3 “ - Naujasis pasaulis ir Vilkpėdė. Kiekvienam kvartalui vadovavo komendantas (dzielnicowy), pavaldus miesto komendantui. Kiekvienas kvartalas privalėjo organizuoti būrį (pluton) su vadu, pavaduotoju, 2 -5 sekcijomis ir ryšininkais. Mažiausia organizacinė struktūra buvo sekcija (5 žmonės). Sukomplektuotą būrį sudarė 12 -2 8 žmonės, o užuomazginį būrį 5 -8 žmonės. Pirmuoju Vilniaus miesto („Dwör“) komendantu iki 1940 m. kovo pabaigos buvo kapitonas A. Vasilevskis. 1940 m. balandžio mėn. jis buvo pervestas į SZP Vilniaus štabo 1-ąjį skyrių, o jį pakeitė kapitonas K. Zelinskis (Karol Zielinski, „Czerw“, „Tomczyk“, „Brzoza“). Miesto komendanto adjutanto pareigas iki 1940 m. lapkričio ėjo jaun. ltn. A. Bužynskis (Antoni Burzynski), miesto intendanto ltn. J. Petraševskis (, Julian“), organizacinio skyriaus karininko artilerijos kapitonas S. Skšečas (Stanislaw Skrzecz, „Poleski“ ). Vilniaus miesto garni­ zone 1940 m. pradžioje galėjo būti apie 150 narių209. Likusioji Vilniaus krašto dalis („Pole“) buvo padalyta į apskritis ir valsčius. Kaip ir Vilniaus mieste, mažiausioji organizacinė grandis - penkiukės; 2 - 5 penkiukės sudarė būrį. 1940 m. pavasarį „Pole“ buvo padalyta į tris sektorius: l ) Lietuvos valdžioje esanti Vilniaus krašto dalis („Pole Zachöd“); 2) Vilniaus krašto šiaurinė dalis - Breslaujos, Dysnos, Pastovių ir dalis Švenčionių apskričių („Pole Pölnoc“); 3) Ašmenos, Molodečno ir Vileikos apskritys („Pole Poludnie“). „Pole“ komendantas iš pradžių buvo majoras J. Ročniakas, jo pavaduotojai - inžinerijos kapitonas Č. Dembickis (Czeslaw Dębicki, „Chudy“, ,Jacek“) ir kapitonas Z. Brodzikovskis (Zbigniew Brodzikowski, „Rancza“). 1940 m. balandžio 1 d. „Pole“ komendanto pareigas per­ ėmė kapitonas Č. Dembickis210. Susikūrus organizacijai, ryšiai tarp Vilniaus krašto („Pole“) sektorių buvo labai silpni ir sustiprėjo tik visą Vilniaus kraštą okupavus Sovietų Sąjungai, kai buvo panaikinta Lietuvos-SSRS siena.

209 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 5 5 -5 6 ; J. Wolkonowski, OkręgWilenskiZwiqzku W alkiZbrojnej Armii Krajowej w latach 1939-1945, s. 4 0 ; P. Niwiriski, Okręg Wileñski..., ten pat, nr. 1, s. 94. 210 J. Kijewska, A. Sanojca, „Schemat organizacyjny S Z P -Z W Z -A K 1 9 3 9 -1 9 4 5 “, Dzieje najnowsze,

1980, nr, 3, s. 161.

Vilnijos lenkų pogrindžio centralizavimas ir veikla iki Lietuvos okupacijos: Ginkluotos kovos sąjunga

79

Lenkijos pergalės tarnyba (S Z P ) tam p a G inkluotos kovos sąjunga (Z W Z ) Lenkijos emigracinė vyriausybė Prancūzijoje 1939 m. lapkričio 8 d. įsteigė Ministrų ko­ mitetą krašto reikalams (Komitet Ministrow dla Spraw Kraju, KSK) ir slaptą karinę organizaciją Ginkluotos kovos sąjungą (Związek Walki Zbrojnej, ZW Z). 1939 m. lapkričio 13 d. Ministrų komiteto (KSK) pirmininku ir Ginkluotos kovos sąjungos vyriausiuoju komendantu buvo pas­ kirtas gen. K. Sosnkovskis (Kazimierz Sosnkowski,, Jozef Godziemba“), kuris pakluso emigra­ cinės Lenkijos vyriausybės premjerui ir Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiajam vadui gen. V. Sikorskiui. 1939 m. gruodžio 4 d. gen. K. Sosnkovskis į Varšuvą nusiuntė pranešimą apie ZWZ įstei­ gimą ir įsakymą dėl SZP performavimo į ZWZ. K. Sosnkovskio įsakymą Varšuva gavo 1940 m. sausio mėn. pradžioje. Ginkluotos kovos sąjungą sudarė šešios sritys: Varšuvos, Balstogės, Lvo­ vo, Krokuvos, Poznanės ir Toninės (1940 m. vasario mėn. Torunės sritis kaip apygarda buvo įjungta į Poznanės sritį). Balstogės sritis apėmė sovietų okupuotas buvusias Lenkijos žemes (dalį Vilniaus vaivadijos, Naugarduko ir Polesės vaivadijas). Lietuvos sudėtyje esanti Vilniaus krašto dalis buvo tiesiogiai pavaldi ZWZ Vyriausiajai komendantūrai (Komenda Glowna ZW Z). Pik. S. Roveckis (Stefan Rowecki) 1940 m. vasario 7 d. išleido įsakymą nr. 1 dėl ZWZ įsteigimo Lenkijoje. 1940 m. kovo pradžioje gen. K. Sosnkovskio instrukcija nr. 2 ZWZ organi­ zacija buvo padalyta į sovietų ir vokiečių okupuotas Lenkijos žemes. Vokiečių okupuotose Len­ kijos žemėse ZWZ vyriausiuoju komendantu tapo pik. S. Roveckis, sovietų - buvęs SZP vadas gen. M. Tokaževskis. Pastarąjį 1940 m. kovo 7 d., pereinant Vokietijos-SSRS sieną, suėmė so­ vietų pasieniečiai211. SZP tapus ZWZ, pasikeitė tik pavadinimas, buvusios pogrindžio struktū­ ros liko tokios pat ir toliau veikė ZWZ vardu. 1940 m. sausio 22 d. pik. S. Roveckis pranešė pplk. N. Sulikui, kad SZP yra identiška ZWZ organizacija212. 1940 m. vasario 26 d. S. Roveckis išsiuntė įsakymą dėl ZWZ veiklos Lietuvoje ir rašė, kad lenkų pogrindžiui draudžiama ginkluota kova su Lietuvos valdžia. Svarbiausias ZWZ Vilniaus organizacijos uždavinys yra palaikyti ryšius su vokiečių ir sovietų okupuotomis Lenkijos žemėmis per Kauną (bazė „Ana“) 213- Emigracinės Lenkijos vyriausybės politika Lietuvos atžvilgiu sukėlė lenkų pogrindžio vadovybės nepasiten­ kinimą Varšuvoje ir Vilniuje. Lietuvos lenkai ėmė galvoti, kad liberali Lenkijos vyriausybės poli­

211 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 6 3 -6 5 . 212 K. Tarka, Komendant Wilk..., s. 37. 213 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 67; Armia Krajowa w dokumentach, London, 1 9 7 0 ,1 .1, s. 132.

80

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

tika reiškia susitaikymą su Vilniaus krašto praradimu. ZWZ Vilniaus apygardos vadas N. Sulikas 1940 m. kovo 17 d. raportavo gen. K. Sosnkovskiui į Paryžių apie Vilniaus lenkų nuotaikas. Jis pabrėžė, kad vietiniai lenkai laiko save Lenkijos valstybės piliečiais ir yra pasiryžę su gin­ klu kovoti už prieškarines Lenkijos valstybės sienas. Atsižvelgdama į Vilnijos lenkų prašymus, 1940 m. balandžio 27 d. Lenkijos vyriausybė leido Lietuvoje kurti karines ZWZ struktūras, bet uždraudė bet kokias ginkluotas akcijas. Svarbiausias ZWZ Vilniaus organizacijos uždavinys turėjo būti pagalba žmonėmis ir ginklais būsimam lenkų sukilimui vokiečių ir sovietų okupuo­ tose Lenkijos žemėse. Be to, 1940 m. gegužės 4 d. gen. K. Sosnkovskis pranešė pplk. N. Sulikui emigracinės vyriausybės nuostatą dėl Vilniaus - negali būti ir kalbos dėl Vilniaus perleidimo Lietuvai. Vyriausiajai komendantūrai Varšuvoje K. Sosnkovskis įsakė kas mėnesį skirti Vilniaus apygardai po 2 tūkstančius dolerių. Tuo pat raštu N. Sulikas buvo patvirtintas ZWZ Vilniaus apygardos komendantu (vadu)214. 1940 m. gegužės 4-ąją galima laikyti oficialia Vilniaus pogrin­ džio organizacijos perkrikštijimo iš Lenkijos pergalės tarnybos (SZP) į Ginkluotos kovos są­ jungą (ZW Z) data. Tačiau ZWZ vardas pogrindžio organizacijai prigijo kovo-balandžio mėn., kai Vilniuje buvo gautas gen. S. Roveckio 1940 m. vasario 26 d. įsakymas215. Pats N. Sulikas po suėmimo sovietų saugumui papasakojo, kad apie SZP pavadinimo keitimą į ZW Z ir jo pasky­ rimą ZWZ Vilniaus apygardos komendantu sužinojęs tik 1940 m. birželio-liepos mėn., kai į Vilnių iš Varšuvos atvyko kurjeris ir atvežė aukštesnės vadovybės instrukcijas, įsakymus ir 300 JAV dolerių organizacijos reikmėms. Su kurjeriu Sulikas buvo susitikęs savo bute Lentpjūvės g. 3 4 -2 3 ir A. Kšyžanovskio bute Senoji g. 17216. Šis iš Varšuvos atvykęs kurjeris buvo Aleksandras Ježis Podchorskis („Kalikst“). Į lenkų pogrindžio organizaciją jis buvo užverbuotas 1940 m. Varšuvoje, čia apmokytas ir su įteiktais dokumentais pasiųstas į Vilnių. Tardymas sovietų saugu­ mo parodė, kad į Vilnių jis vyko per Mazovijos Ostruvą, Balstogę, Gardiną ir Varėną. Vilniuje jis sutikęs A. Kšyžanovskį, o pastarasis jį suvedęs su N. Suliku, kuriam „Kalikstas“ perdavė doku­ mentus ir tris šimtus dolerių. A. Podchorskis per tardymą teigė, kad jis į Vilnių atvyko 1940 m. rugsėjo mėn. ir išvyko atgal į Gardiną apie rugsėjo 2 4 -2 5 d. Vilniuje Podchorskis dar apmokė vietinius organizacijos narius dirbti su radijo siųstuvais217.

214 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 6 8 -6 9 ; Armia Krajowa w dokumentach, 1. 1, s. 168. 215 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 70. 216 N. Suliko 1941 m. birželio 4 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. 4 3 7 6 2 /3 ,1 .8 0 , 84. 217 A. Podchorskio 1941 m. vasario 27 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -18522, t. 2 ,1 .7 6 -9 1 .

Vilnijos lenkų pogrindžio centralizavimas ir veikla iki Lietuvos okupacijos: Ginkluotos kovos sąjunga

81

SZP-ZWZ spaudos organu tapo laikraštis Polska w Walce, pradėtas leisti 1940 m. pa­ vasarį. Atsakingas už jo leidimą buvo senatorius V. Kaminskis, kuris rūpinosi techninėmis priemonėmis, be to, ir pats su kitais redagavo laikraščio straipsnius. Jam talkininkavo kunigas K. Kucharskis, kunigas Henrykas Hlebovičius (Henryk Hlebowicz), Eugenijušas Gulčynskis (Eugeniusz Gulczynski, „Baryka“) ir kiti. Iš pradžių laikraščio tiražas buvo 3 0 0 -4 0 0 egzem­ pliorių. Iki 1940 m. rugpjūčio pabaigos buvo išleisti trys Polska w Walce numeriai218. Apygardos komendanto N. Suliko („Ladyna“) 1940 m. rugsėjo 19 d. pranešime buvo apibendrinta orga­ nizacijos veikla nuo SZP-ZWZ įsteigimo iki einamojo momento. Pasak N. Suliko, organizacija turėjo apie 3000 narių, įvairių ginklų rūšių grupių: pėstininkai, artileristai, pionieriai, kavaleris­ tai ir 1.1. Vilniaus miestas buvo padalytas į kvartalus su komendantais priešakyje. Organizaci­ jos padaliniai veikė ir kai kuriose provincijos vietovėse. Dėl masinio sovietų teroro ir trėmimų nutrūko Vilniaus vadovybės ryšiai su pogrindžio organizacijomis Lydoje, Baranovičiuose, M o­ lodečne, Gardine ir kituose Baltarusijos miestuose. Tame pat pranešime N. Sulikas skundėsi sunkia finansine organizacijos padėtimi. Tuo metu ZW Z Vilniaus apygardos kasoje buvo 2000 litų, 1000 JAV dolerių, 2750 Anglijos svarų. Normaliai pogrindžio veiklai (spaustuvei, radijo stotims išlaikyti, popieriui, kurjeriams ir kitiems asmenims apmokėti) organizacijai neva reikėjo 7000 litų per mėnesį; iki 1940 m. pabaigos būtų sudarę 35 000 litų. Organizacija turėjo kelias radijo stotis, spaustuvę. Tačiau radijo ryšio su emigracine Lenkijos vyriausybe ir Varšuvos po­ grindžio vadovybe (komendantūra) iki tol nepavyko užmegzti. Organizacijai labai trūko ginklų, nes didžioji dalis turėtų ginklų buvo prarasta kariaujant su Vokietija. Dalis ginklų be tinkamo paruošimo buvo užkasta žemėje ir nepataisomai sugadinta. Kurjerių ryšys su Varšuva buvo la­ bai sudėtingas, iš Varšuvos į Vilnių pavyko prasibrauti tik vienai ryšininkei (1939 m. gruodžio mėn.), o visos kitos buvo suimtos. Kiek geriau sekėsi iš Vilniaus į Varšuvą vykstančioms ryši­ ninkėms, tačiau jų kelionės trukdavo kelias savaites ir atvežtos instrukcijos per tą laiką dažnai prarasdavo aktualumą219. 1940 m. vasaros įvykiai Europoje ir Lietuvoje pakeitė lenkų pogrindžio veiklos sąlygas. Iki 1940 m. birželio sovietinės okupacijos lenkų pogrindis Lietuvoje gebėjo susivienyti ir už­ megzti ryšius su Vyriausiąja vadovybe Varšuvoje ir emigracine Lenkijos vyriausybe. 1939 m.

218 W. K. Roman, Konspiracja polska..., s. 4 0 -4 1 . 219 „Ladyna“ 1940 m. rugsėjo 16 d. pranešimas iš Vilniaus, Studium Polski Podziemnej w Londynie

(toliau - SPP), 3.3.1.4., s. 3.

82

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

rudenį Rytų Lietuvoje įsisteigė ir veikė apie 3 0 -4 0 slaptų lenkų organizacijų. Jų dydis ir reikš­ mė buvo labai įvairi. Iš Varšuvos atvykusiems SZP emisarams pavyko suvienyti Vilnijos lenkų pogrindį ir sudaryti vyriausiąją vadovybę, pavaldžią Lenkijos pergalės tarnybai (SZP, vėliau Ginkluotos kovos sąjungai, ZW Z). Iki sovietinės okupacijos lenkų pogrindis laikėsi neginkluo­ tos kovos taktikos. Svarbiausi veiklos barai buvo pogrindžio struktūrų steigimas ir išplėtimas, propaganda, žvalgyba ir smulkios diversijos. Dėl santykinai švelnios Lietuvos vyriausybės politikos lenkų at­ žvilgiu lenkų pogrindis Rytų Lietuvoje turėjo daug geresnes veiklos sąlygas negu sovietų ir vokie­ čių okupuotose Lenkijos žemėse. Lietuvos saugumo policija kur kas švelniau ir mažiau efektyviai persekiojo nelegalią lenkų veiklą negu sovietų ir nacių saugumo tarnybos. Valstybės saugumo policija išaiškino ir iš esmės likvidavo tik dvi stambesnes lenkų organizacijas - Kovojančios Len­ kijos organizaciją (OPW ) ir Vyriausybės komisariatą (KR). Sovietams okupavus Lietuvą, pasi­ keitė Lietuvos lenkų visuomenės ir lenkų pogrindžio situacija bei veiklos galimybės.

Vilniaus arkivyskupijos kunigų antivalstybinė veikla 1 9 3 9 - 1 9 4 0 metais Iš pat pradžių Lietuvos valdžia susidūrė su Vilniaus lenkų kunigų priešiškumu Lietuvos valstybei. Iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos lenkų dvasininkai įvairiais būdais kurstė savo tautiečius prieš Lietuvos valdžią: pamokslų metu skatino melstis už Lenkijos atgimimą, tikėti prieškarinės Lenkijos prisikėlimu, neparsiduoti lietuviams už „dvėselienos gabalus“, inspiravo Lenkijos valstybės himno ir bažnytinio himno „Bože coš Polskę“ („Dieve, saugok Lenkiją“) giedojimą pamaldose. Kai kurie lenkų kunigai įsitraukė į slaptų organizacijų veiklą ir jose dirbo vadovaujamą darbą. Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžykovskis, tęsdamas polonizatorišką prieškario laikų poli­ tiką (jis Vilniaus arkivyskupu buvo paskirtas 1926 m.), atkakliai priešinosi lietuviškų pamal­ dų įvedimui Vilniaus bažnyčiose ir lietuvių kunigų skyrimui į parapijas. Štai taip arkivyskupą R. Jalbžykovskį apibūdino Kauno universiteto profesorius Mykolas Riomeris: Apskritai bažny­ tinės politikos problem a Vilniuje sunki. Vilniaus vyskupo soste yra arkivyskupas metropolitas Jalbžy­ kovskis, ne tik tikras lenkas, mozūras iš Lomžos krašto, bet dar kraštutinis lenkų nacionalistas, kuris stengiasi per bažnyčią forsuoti Vilniaus krašto lenkybę ir sistemingai kovoja prieš visokį lietuvių pasi­ reiškimą ir pastangas bažnyčioje. Jalbžykovskis kilimo iš Seinų diecezijos prieš Didįjį karą (tą diecezi­

Vilniaus arkivyskupijos kunigų antivalstybinė veikla 1939-1940 metais

83

ją tuomet sudarė Suvalkų ir Lomžos gubernijos, ir ji buvo mišri - lietuviškai mozūriška), gerai moka lietuviškai, bet tai nė kiek nesušvelnina jo antilietuviško nusiteikimo220. Vilniaus katalikų bažnyčios vadovybė, kaip ir dauguma vietos lenkų, tikėjo greitu Lenki­ jos valstybės atkūrimu ir trumpalaike Lietuvos „okupacija“. Per šimtmečius laikę lietuvius maža ir atsilikusia tauta, lenkų dvasininkai niekaip nenorėjo susitaikyti su esama padėtimi - Lietuvos valdžia Vilniaus krašte. Romos katalikų hierarchų nusiteikimą ir pasitikėjimą savimi skatino fanatiškas vietos gyventojų religingumas ir pagarba bažnyčiai. Teisinė Vilniaus arkivyskupijos padėtis irgi stiprino lenkų kunigų pasitikėjimą ir neliečiamumo jausmą. Pagal 1925 m. vasario 10 d. Lenkijos ir Vatikano konkordatą Lenkijos teritorija buvo pa­ dalyta į Gnezno, Poznanės, Krokuvos, Varšuvos ir Vilniaus bažnytines provincijas. Konkordato 26-asis straipsnis teigė, kad bažnytinių provincijų sienos sutampa su tuometinėmis Lenkijos valstybės sienomis. Lietuvos bažnytinė provincija įsteigta 1926 m. balandį. Jos riba sutapo su Lietuvos Res­ publikos sienomis. Vilniaus kraštas buvo paliktas Lenkijos bažnytinei jurisdikcijai. Tokia pa­ dėtis buvo patvirtinta ir Lietuvos su Vatikanu 1927 m. rugsėjo 27 d. pasirašytame konkordate. Pagal šį konkordatą Lietuvos vyriausybė neturėjo teisės kištis į Vilniaus bažnytinės provincijos reikalus, be jos vadovų pritarimo tvarkyti bažnytinius reikalus Vilniaus krašte. Lietuvai atgavus Vilnių, Vatikanas, kaip Anglija ir Prancūzija, nepripažino buvusios Lenkijos rytinių žemių pri­ jungimo prie Lietuvos ir Sovietų Sąjungos. Prasidėjus karui, Vatikanas išsiuntinėjo aplinkraštį visiems Lenkijos vyskupams, kuriuo uždraudė iki karo pabaigos reorganizuoti bažnyčios vidaus gyvenimą. Dėl to Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžykovskis galėjo ignoruoti Lietuvos vyriausybės ir lietuvių visuomenės spaudimą dėl bažnytinių reikalų pertvarkos. R. Jalbžykovskis atsisakė įvesti bažnyčiose maldą už Lietuvą, išmesti iš lenkiškos litanijos žodžius „Krolowo Korony Polskiej“ („Lenkijos karaliene“), be to, atsisakė priimti Lietuvos pilietybę221. Valstybės saugumo policijos Vilniaus apygardos biuleteniuose matyti antilietuviškos Vilniaus lenkų kunigų nuostatos ir slapta veikla. 1939 m. lapkričio 28 d. biuletenyje rašoma, kad Vilniaus katalikų bažnyčios vadovybė yra priešiškai nusiteikusių lenkų rankose. Antilietu­ višką veiklą inspiruoja pats arkivyskupas R. Jalbžykovskis ir artimiausi jo bendradarbiai: bu­ vęs Vilniaus universiteto Teologijos fakulteto dekanas kunigas I. Svirskis, kunigai V. Zavadskis,

220 M. Romeris, „Dienoraštis“, Kultūros barai, 1991, nr. 8 (3 2 0 ), p. 74. 221 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 1 3 2 -1 3 4 .

8 4

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

Č. Falkovskis, Aleksandras Moscickis, arkivyskupo kurijos kancleris Adamas Savickis, kunigas Janas Elertas, Rytų apeigų dvasininkai Macevičius ir Dombrovskis. Šie asmenys palaikė ryšius su lenkų inteligentija ir, turėdami didelį autoritetą, nuteikė vietos lenkus prieš Lietuvą. Ryšius tarp Vilniaus katalikų bažnyčios vadovybės ir lenkų kunigų provincijoje palaikė grafas PliaterisZibergas, atsargos karininkas inžinierius Lebocha su žmona, karo kapelionai Sopocka ir Zivickis. Grafas Pliateris-Zibergas dažnai važiuodavo į Anglijos pasiuntinybę Kaune ir parsiveždavo dideles pinigų sumas. Karo kapelionai palaikė ryšius tarp Vilniaus arkivyskupo kurijos ir vie­ nuolynų. Vienuolynuose būdavo slepiami ir šelpiami buvę Lenkijos kariškiai222. Arkivyskupas R. Jalbžykovskis atsidūrė saugumo policijos akiratyje, agentai nuolatos pranešinėjo apie jo ir artimiausių pavaldinių veiklą. Saugumo policijos agentas „Vatsonas“ 1939 m. lapkričio 27 d. pranešė, kad R. Jalbžykovskis vadovauja prieš Lietuvą nukreiptai veiklai; agentas išvardijo 13 arkivyskupo bendraminčių, tarp jų buvo 9 kunigai. 1940 m. vasario 2 d. agentas „Petras“ prane­ šė, jog Statistikos biuras išleido įsakymą visoms Vilniaus kurijos bažnyčioms, kad metrikų įrašai būtų daromi lietuvių kalba. R. Jalbžykovskis per artimiausius dvasininkus išsiuntinėjo bažny­ čioms slaptą laišką, kad seni kanceliarijų darbuotojai nebūtų keičiami, nes po dviejų mėnesių įvyks permainos ir sugrįš Lenkijos valdžia223. Valstybės saugumo policijos Vilniaus apygardos biuletenyje 1939 m. gruodžio 7 d. vėl aprašoma priešlietuviška Vilniaus katalikų bažnyčios vadovybės veikla: Arkivyskupo Jalbžykovskio vadovaujami lenkų kunigai varo antilietuvišką propagandą. Įvairiomis progomis jie stengiasi parodyti, kad čia lietuviai yra tik laikini šeimininkai, o netrukus būsianti atstatyta Lenkija, kurios valdžioje būsiąs ir Vilniaus kraštas. Kunigai palaiko ryšius su slaptomis lenkų organizacijomis. Lenkų kunigai stengiasi parodyti pasauliui, kad lenkų tauta esanti gyva ir neatsisakanti Vilniaus. Arkivys­ kupas Jalbžykovskis, kunigai Moscickis, Zavadskis, Savickis, Svirskis, Klepač, Falkovskis, Mackievič, Elert, Sopocko, Zivicki duoda atitinkamus nurodymus kitiems lenkų kunigams ir lenkų veikėjams dė veikimo visuomenėje/ . . . / . Šiaip daugumas Vilniaus lenkų kunigų nenori, kad būtų keliamos riaušės, nes bijo, kad SSSR neužimtų visos Lietuvos. Tačiau kurijos kancleris Savickis yra kitokios nuomonės. Jis priešingas taikingam darbui ir todėl ragina studentus ir kitus lenkus kelti riaušes224. 1939 m. gruo­ džio pabaigoje Valstybės saugumo policija sužinojo, kad Vilniaus kunigų seminarijoje spausdi-

222 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 43 (1939 m. lapkričio 28 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4,1.154-155. 223 Agentūrinės informacijos dėl arkivyskupo R. Jalbžykovskio memorandumas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 4 4 6 4 ,1 .7 6 -2 8 . 224 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 56 (1939 m. gruodžio 7 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4 ,1 .2 0 5 -2 0 6 .

Vilniaus arkivyskupijos kunigų antivalstybinė veikla 1939-1940 metais

85

narni nelegalūs atsišaukimai. Šią akciją įkvėpė seminarijos profesorius V. Susinsiąs, atsišauki­ mus mašinėle perrašinėjo VI kurso studentas Pyrtakas, kalbą taisė klierikas Šabunė, spausdinti padėdavo klierikai Mališevskis ir Maciulevičius. Atsišaukimai naktį buvo spausdinami klieriko Monkos kambaryje225. 1939 m. gruodžio 27 d. saugumo policijos biuletenyje rašoma apie kunigo A. Moscickio veiklą. Šis kunigas pareiškė, kad iš Varšuvos į Vilnių atvyko emigracinės lenkų vyriausybės įgaliotinis, kuris sutvarkys slaptų Vilniaus krašto lenkų organizacijų veiklą, duos nurodymus ir palaikys ryšius su vokiečių okupuotose Lenkijos žemėse veikiančiomis organizacijomis226. Lietuvos valdžiai sulaikant arba perkeliant nelojalius Lietuvos valstybei lenkų dvasinin­ kus, kartais kildavo riaušės. Toks įvykis buvo 1939 m. gruožio 13 d. Pabradės miestelyje. Apie tai Vilniaus karo komendantui raportavo VSP Vilniaus apygardos viršininkas: Š. m. gruodžio mėti. 13 d. mano parėdymu buvo sulaikytas vietos kunigas Mantužikas Antanas. Patyrę apie tai mies­ telio gyventojai susirinko prie policijos būstinės ir reikalavo jiems kunigą atiduoti, t. y. paliuosuoti iš sargybos. K ada tai iš policijos pusės buvo atsisakyta padaryti, jie jėga norėjo kunigą iš policijos atimti. Policijai pareikalavus miniai išsiskirstyti, jie tai padaryti atsisakė. Pavartojus jėgą, vietos policijos ir kariuomenės pagalba minia buvo išsklaidyta. Laike susišaudymo buvo sužeisti liud. Potašninienė Necha ir įtar. Kejlis Antanas. Kariuomenei sklaidant minią, iš Pilsudskio gatvės namo 1 nr. kiemo buvo paleistas į kareivius šūvis. Tos p at dienos vakarą minia, apie 100 žmonių, buvo susirinkusi vietos geležinkelio stotyje, norėdama neleisti kunigą išvežti traukiniu. Miniai buvo paaiškinta, kad kunigas traukiniu nebus vežamas, todėl ji laisvai išsiskirstė. Iš kvotoje esamų davinių matosi, kad svarbiausi šio sambūrio kaltininkai yra: 1) Petrauskas Steponas, s. Lauryno, 2) Krunevičius Stanislovas, s. Vlado, 3 ) Čapukoicaitė Jadvyga, d. Juozo ir Barzdaitė Marijona, d. Juozo. Prašau juos, kaip svarbiausius dalyvius ir tinkamus fiziniam darbui, nubausti, išsiunčiant ilgesniam laikui į Priverčiamojo Darbo Įstaigą. į...]227 Iš viso Pabradėje buvo sulaikyta 12 riaušių dalyvių, jie buvo uždaryti Lukiškių kalėjime. A. Keilis per susišaudymą buvo sužeistas ir gydėsi Vilniaus ligoninėje228.

225 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 69 (1 9 3 9 m. gruodžio 24 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4 ,1 .2 5 5 . 226 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 70 (1 9 3 9 m. gruodžio 27 d.), ten pat, 1.256. 227 VSP Vilniaus apygardos viršininko 1939 m. gruodžio 22 d. raštas Vilniaus karo komendantui, LCVA,

f.419,ap . l,b . 151,1.13.

218 Ten pat.

86

I LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

Lenkų kunigų nuostatos ir veikla jaudino ne tik Valstybės saugumo policiją, bet ir kitus Lietuvos valdžios pareigūnus. Vilniaus karo komendanto pik. ltn. P. Kaunu raporte (1940 m. sausio 11d.) Vilniaus rinktinės vadui rašoma, kad bažnyčiose reikalai gerėja - po pamaldų nuo­ lat giedamas Lenkijos himnas ir sakomi Lietuvai priešiški pamokslai229. 1940 m. vasario 9 d. P. Kauno raporte vėl minimi bažnyčios reikalai: Nuteikti gyventojus nepalankiai mums prisideda katalikų bažnyčia. Reikia turėti galvoje, kad bažnyčia Vilniuje turi dide­ lę įtaką į plačias gyventojų mases ir veikia be atodairos destruktyvų darbą. Šiuo metu bažnyčios veikla nemažėja; įgauna vis daugiau pasitikėjimo plačiose gyventojų masėse dėl to, kad kunigai yra neliečia­ mi, jie yra už įstatymo ribų. Ši nesugriaunama tvirtovė yra didelė dėmė kovose už lietuvišką Vilnių230. Vis dėlto kartais Lietuvos valdžios kantrybė trūkdavo, ir ypač kovingi lenkų kunigai būdavo nubaudžiami. 1940 m. vasario 23 d. į Šakių apskritį buvo ištremtas Jašiūnų klebonas P. Voina-Oranskis (Piotr Wojno-Oranski), ypač kurstęs žmones prieš Lietuvą231. Šis kunigas 1940 m. sausio 14 d. per pamokslą kalbėjo: Mano, kaip kunigo, pareiga mokyti žmones tikėjimo tiesų, ypatingai vaikus. Tą darbą atlikti man yra pavesta mokykloje. Buvo Lenkija, gaila žuvo. Atėjo rusai - išėjo. Atėjo lietuvių valdžia, kas žino ar ilgam? [...]232 Valstybės saugumo policijos Maišiogalos rajono viršininkas Vincas Kasperavičius 1940 m. balandžio 3 d. gavo žinių, kad 1940 m. kovo mėn. per Maišiagalos parapijos bažnyčio­ je vykusias rekolekcijas Kalvarijos parapijos kunigas Vytautas Šimčikevičius ir Karvio parapi­ jos klebonas Jonas Kurickis per išpažintį agitavo gyventojus prieš lietuvius ir Lietuvos valdžią, kurstė juos neatidavinėti valdžiai ginklų. Liudininkas Vladas Adamčikas kvočiamas papasakojo, kad ėjęs išpažinties pas kunigą Šimčikevičių. Pastarasis išpažinties metu pareiškęs, kad nereikia prarasti dvasios tvirtybės, nes greitai vėl užtekės saulė ir grįš prieškariniai laikai, be to, pridūręs: išpūdysime lietuvius iš šio krašto ir visus kitus iš Lenkijos žemių, o tada ir vėl kiekvienas užimsime savo vietas, kas kur ir buvome. Kunigas Šimčikevičius įspėjo, kad saugotųsi išdavikų, kurie išdavinėja lietuviams savo žmones į jų rankas, liepęs laikyti ginklus paslėptus, kol reikės pakelti

229 Vilniaus karo komendanto 1940 m. sausio 1 1 d . raportas Vilniaus rinktinės vadui, LCVA, f. 496,

ap. 2 , b. 2 2 , 1. 1 2 . 230 Vilniaus karo komendanto 1940 m. vasario 9 d. raportas Vilniaus rinktinės vadui, ten pat, 1.13.

231VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 48 (1 9 4 0 m. vasario 2 4 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 6 9 9 ,1.262. 232 VSP Vilniaus apygardos kvotos dėl Jašiūnų parapijos klebono P. Voinos-Oranskio santrauka, LCVA, f. 4 19, ap. 2, b. 118,1.4.

Vilniaus arkivyskupijos kunigų antivalstybinė veikla 1939-1940 metais

8 7

tėvynės Lenkijos atkūrimą, lietuviai greitu laiku iš Vilniaus krašto būsią išvaryti. Panašiai gy­ ventojus per rekolekcijas kurstęs ir Karvio bažnyčios klebonas Jonas Kurickis. Abu šie kunigai savo parapijose dirbo nuo 1937 m.233 1940 m. birželio 17 d. Vilniaus karo komendantas pik. P. Kaunas, peržiūrėjęs kunigo V. Simčikevičiaus bylą, nutarė kunigą V. Šimčikevičių (gyv. Vil­ niuje, Jeruzalės rajone) už kurstomąją veiklą išsiųsti į Liškiavos vienuolyną vieneriems metams. Šis nutarimas galėjo būti apskųstas Krašto apsaugos ministrui. Vis dėlto V. Šimčikevičius buvo ištremtas į Liškiavą234. Vilnijos lenkų pogrindžio veikloje ypač pasižymėjo kun. dr. Kazimežas Kucharskis („Szczepan“, 1894-1956) ir kun. dr. H. Hlebovičius (Henryk Hlebowicz, 19 0 4 -1 9 4 1 ), Boles­ lavas Šavikas (Boleslavv Szavvik, „Kamien“). K. Kucharskis 1925 m. atvyko į Vilnių ir pradėjo studijuoti polonistiką S. Batoro uni­ versitete. Pasižymėjo pedagoginėje ir visuomeninėje veikloje, bendradarbiavo Vilniaus lenkų spaudoje. Prasidėjus karui, Vilniuje įsteigė Piliečių savitarpio pagalbos draugiją (Towarzystwo Samopomocy Obywatelskiej) ir šelpė karo pabėgėlius, kariškius, lenkų pogrindžio veikėjus ir kitus sunkioje būklėje atsidūrusius Lenkijos piliečius. Įsitraukė į pogrindžio veiklą ir padėjo daugeliui besisteigiančių slaptų organizacijų. K. Kucharskio iniciatyva ir jam pirmininkaujant 1939 m. gruodžio 28 d. Jėzuitų gimnazijos celėje (Didžioji g. 58) įvyko slaptų lenkų organi­ zacijų atstovų pasitarimas, kuriame dalyvavo ir Jėzuitų gimnazijos rektorius Vladyslavas Vantuchovskis (Wladyslaw Wantuchowski), ir klierikas S. Kialka (Stanislaw Kialka). Į pasitarimą atvyko 12 organizacijų atstovai. K. Kucharskis pabrėžė, kad būtina lenkų pogrindžio organiza­ cijoms susivienyti ir koordinuoti veiklą, siūlė visoms Lenkijos nepriklausomybės siekiančioms organizacijoms remtis šiais principais: 1. Visi, neatsižvelgiant į konkrečios grupės politinį atspalvį, tarnauja vienam svarbiau­ siam reikalui - nepriklausomybės atgavimui; 2. Niekas, kas po rugsėjo kampanijos (Vokietijos-Lenkijos karo - A . B.) nesuteršė lenko garbės, neturi būti nuo šios tarnybos nušalintas; 3. Neprisiminkime praeities ir šiuo metu su ja nesuvedinėkime sąskaitų; 4. Būsimos Lenkijos santvarkos reikalą nuspręsime atgavę nepriklausomybę.

233 Kvotos santrauka (be datos), LCVA, f. 419, ap. 2, b. 1 0 1 ,1 .5 -5 a. p. 234 Vilniaus karo komendanto 1940 m. birželio 17 d. nutarimas, LCVA, f. 419, ap. 2, b. 1 0 1 ,1 . 8 , 1 L

88

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

Tokie K. Kucharskio pasiūlyti principai buvo priimti. Pasitarime nuspręsta, kad visos slaptos lenkų organizacijos yra pavaldžios vieningai lenkų karinei organizacijai - Lenkijos per­ galės tarnybai (Shižba Zwycięstwu Polski, toliau - SZP) ir emigracinei Lenkijos vyriausybei. Buvo išrinkta SZP Vilniaus apygardos vadovybė ir patariamasis jos organas - iš įvairių partijų atstovų sudaryta Vaivadijos taryba (Rada Wojewodzka)235. K. Kucharskis SZP (vėliau - ZW Z) Vilniaus vadovybėje buvo atsakingas už finansus ir vadovavo legalizacijos kuopelės, kuri padirbinėjo įvairius reikalingus dokumentus organizacijos nariams, darbui, redagavo SZP-ZWZ laikraštį Polska w Walce. Jis tapo vienu žymiausių Vilniaus lenkų pogrindžio vadų. Kucharskis palaikė glaudžius ryšius su vienu iš lenkų pogrindžio vadų A. Kšyžanovskiu (tuomet jis dažniausiai naudojosi Veselovskio pavarde) ir duodavo jam talo­ nus, už kuriuos pogrindžio veikėjai galėdavo nemokamai papietauti prie Sv. Kazimiero bažny­ čios Dižiojoje g. įsteigtoje valgykloje. 1941 m. gegužės 25 d. K. Kucharskį ir dar keletą lenkų pogrindžio vadų suėmė NKVD. Iš pradžių jį tardė ir kankino Lukiškių kalėjime, o prieš karą išvežė į Rusiją. K. Kucharskis mirė Italijoje 1956 m.236 Į K. Kucharskio veiklą atkreipė dėmesį ir Lietuvos saugumo policija. Viename VSD biuletenyje aprašoma Kucharskio veikla: Žiūrėdamas kritiškai į lenkų komiteto prezidiumą, jėzuitas tėvas Kucharskis pats sukūręs Karo aukų savišalpos organizaciją, sugebėdamas ja i išgauti pašalpų ir iš lietuvių valdžios. Kucharskis tikįsis gauti pašalpos ir iš Žoltovskio. Jis turįs susidaręs metmenis, kaip būtų organizuotinas slaptas lenkų organizacijų vei­ kimas, kuris sudarytų kadrus būsimai sukilimo akcijai. Kucharskis tik pasisako prieš slaptas kariškas organizacijas ir jų metodus, nes, jo manymu, tas organizacijas lengva esą susekti. Tuo keliu einant esą galima sunaikinti lietuvių kalėjimuose tas jėgas, kurios paskui būsiančios labai reikalingos. Kuchars­ kis ragina veikti dainavimo, sporto, krašto pažinimo organizacijose, kurios galinčios būti legalizuotos. Jų išaiškinimas neturėtų tokių skaudžių pasekmių. Slaptą tų organizacijų pobūdį dabar, girdi, būtų galima paaiškinti tuo, kad valdžia atsisako jas legalizuoti. Kucharskis taip smerkia pilsudskininkus, kurie skaldą konspiracinį darbą. Bet, jo manymu, Sikorskio vyriausybė viską sutvarkysianti. Be to, Kucharskis esąs nepatenkintas, kad per daug jau esą įsteigta pasams klastoti „gamyklų “. Kucharskio žodžiais, Vilniaus krašto bažnyčia esanti pati saugiausia ir galingiausia patriotiškumo propagandos priemonė, todėl kunigai gauną specialių nurodymų237.

235 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 5 0 -5 1 . 236 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 134; J. Zasempos 1940 m. rugpjūčio 28 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 2 7 3 8 ,1 .3 1 -3 2 . 237 VSD biuletenis nr. 60 (1 9 4 0 m. vasario 23 d.), LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2 2 3 4 ,1 .7 1 -7 2 .

Vilniaus arkivyskupijos kunigų antivalstybinė veikla 1939-1940 metais

89

Lenkų pogrindžio veikloje išgarsėjo dar vienas kunigas - Henrikas Hlebovičius. Jis gimė Gardine, 1924 m. įstojo į Dvasinę seminariją Vilniuje, 1928-1929 m. studijavo Romoje. Pasižy­ mėjo akademinėje ir visuomeninėje veikloje. 1939 m. rudenį įsitraukė į pogrindžio veiklą, buvo vienas slaptos kairiosios organizacijos Liaudies akcija (Akcja Ludowa) lyderių, redagavo slaptus laikraštėlius Lenkijos rytojus (Jutro Polski) ir K ol gyvi esam (Poki my žyjemy). Išgarsėjo patrio­ tiniais pamokslais Sv. Onos, Sv. Jurgio ir kitose Vilniaus bažnyčiose. Ypač įspūdingą pamokslą jaunuomenei H. Hlebovičiaus pasakė Sv. Jurgio bažnyčioje 1941 m. gegužės 3 d. Tądien kunigas pasmerkė jaunų žmonių amoralumą ir abejingumą tikėjimui, kvietė jaunimą išsaugoti patrio­ tizmą ir priešintis šėtoniškam bolševikų režimui. Didelei tikinčiųjų nuostabai, H. Hlebovičiaus NKVD nesuėmė. 1941 m. rugsėjį Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžykovskis pasiuntė H. Hlebovičių pastoraciniam darbui į Baltarusiją. Už lenkinimo veiklą jį vokiečiai suėmė ir 1941 m. lapkri­ čio 9 d. sušaudė238. Lenkų pogrindžio veikloje dalyvavo gerokai daugiau kunigų, klierikų ir vienuolių, negu buvo paminėta. Dėl archyvinės medžiagos stokos ir gerai užmaskuotos kunigų veiklos galima susidaryti tik apytikrį Vilniaus katalikų bažnyčios antivalstybinės veiklos vaizdą. Lenkų kunigai aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime ne tik Lietuvai atgavus Vilnių, bet ir vėlesniais lai­ kais - iki pat 1945 m. vidurio. Suvokdama katalikų bažnyčios vaidmenį Vilniaus krašte, Lietuvos valdžia veikė gana lanksčiai. Suprasdama, kad su Lietuvai priešiška Vilniaus arkivyskupijos valdžia negalima kovo­ ti tokiais pat metodais, kaip su pogrindžio organizacijomis, Lietuvos valdžia ėmėsi kitų būdų. Valstybė neskyrė lėšų katalikų bažnyčios išlaikyti ir paremti Vilniaus vyskupijoje, išimtis buvo padaryta tik lojaliems lietuvių ir baltarusių katalikų dvasininkams, pasižymėjusiems patriotinė­ je veikloje Lenkijos okupacijos laikais239. Negalėdama tvarkyti Vilniaus vyskupijos reikalų pagal Lietuvos įstatymus, Lietuvos valdžia ėmė taikyti ir Lietuvos konstitucijai neprieštaraujančius caro laikų įstatymus, kurie civilinei valdžiai suteikė plačių įgaliojimų: kunigų skyrimą, pamokslų reikalus, bažnytinės hierarchijos pripažinimą ir kitus klausimus. Per Vilniaus arkivyskupo kurijos sekretorių Adamą Savickį Lietuvos pareigūnai paskatino R. Jalbžykovskį uždrausti patriotinių lenkų giesmių giedojimą ir priešiškų pamokslų sakymą Vilniaus bažnyčiose. Nors daugelis lenkų kunigų ne­

238 L. Tomaszewski, Kronika wilenska, s. 135. 239 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 135.

90

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

begiedojo Lenkijos himno ir kitų giesmių, tačiau už juos tai darydavo zakristijonai, vargoni­ ninkai ir eiliniai tikintieji. Priešišką Lietuvai lenkų dvasininkų veiklą savo 1940 m. gegužės mėn. raporte aprašė Valstybės saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininkas S. Cenkus. Raporte teigiama, kad po Lenkijos pralaimėjimo kare į Lietuvai atitekusio Vilniaus krašto dalį atvyko daug lenkų kuni­ gų iš vokiečių ir sovietų okupuotų sričių. Šiuos atbėgėlius arkivyskupas R. Jalbžykovskis skiria dirbti pastoracinį darbą bažnyčiose ir kitose religinėse įstaigose. Šie šovinistiškai nusiteikę lenkų dvasininkai nekenčia Lietuvos ir lietuvių, varo aktyvią antilietuvišką agitaciją tarp vietos lenkų. Paprasti lenkai yra religingi žmonės ir greitai pasiduoda tokiai nacionalistinei lenkų kunigų pro­ pagandai, paklusniai vykdo jų nurodymus ir pageidavimus. Šitaip lietuvių ir lenkų tarpusavio priešiškumas dar labiau aštrinamas. S. Čenkus raporte išvardijo 24 antilietuviškoje veikloje pa­ sižymėjusius lenkų kunigus. Visi šie asmenys Lietuvos įstatymų požiūriu yra svetimšaliai, netu­ rintys teisės gauti Lietuvos pilietybės. Daugelis jų veikia slaptose lenkų organizacijose, dėl to jie pavojingi Lietuvos valstybei ir viešajai tvarkai. Vilnijos lietuviai yra labai nepatenkinti šių lenkų kunigų veikla ir reikalauja juos kuo greičiau išsiųsti iš Vilniaus krašto. S. Cenkus prašė Vilniaus miesto ir apskrities viršininko išvardytus lenkų kunigus ir asmenis iškelti iš Vilniaus krašto į kitas Lietuvos sritis240. 1940 m. balandžio 24 d. pas R. Jalbžykovskį apsilankė Vilniaus lietuvių delegacija, prašyda­ ma išplėsti Vilniaus lietuvių katalikų teises. R. Jalbžykovskis atsisakė Vilniaus lietuviams padaryti bet kokių nuolaidų. Tada 1940 m. gegužės 9 d. Vilniaus arkivyskupą aplankė vyriausybės įgalioti­ nis Vilniaus kraštui Kazys Bizauskas. Tuo metu įtampa tarp lietuvių ir lenkų Vilniaus bažnyčiose buvo pasiekusi kulminaciją. Gegužės 5 d. Šv. Kotrynos, Šv. Kazimiero ir Pranciškonų bažnyčiose lenkai ir lietuviai susimušė, esą buvo sužeista apie 200 žmonių. K. Bizauskas prašė R. Jalbžykovskio Sekminių pirmą ir antrą dienomis Katedroje, Šv. Jokūbo ir Šv. Dvasios bažnyčiose sumą laiky­ ti lietuviškai. Nors ir nenoromis, R. Jalbžykovskis nusileido vyriausybės įgaliotinio ir popiežiaus nuncijaus L. Centozos (Luigi Centos) prašymams241. Lietuvos vyriausybė per savo nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Vatikane Stasį Girdvainį atakavo R. Jalbžykovskį dėl jo antilietu­ viško nusistatymo ir reikalavo išplėsti Vilniaus lietuvių tikinčiųjų teises. 1940 m. gegužės 18 d.

240 Agentūrinės informacijos dėl arkivyskupo R. Jalbžykovskio memorandumas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. P -1 4 4 6 4 ,1 .7 6 -2 9 , 7 6 -3 0 . 241 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 137.

Vilniaus lenkų nuotaikos ir pažiūros 1939-1940 metais

91

Vilniaus katedros kapitulos posėdyje buvo nutarta sekmadieniais ir kitų švenčių dienomis leisti lietuviškas pamaldas sumos metu Katedroje, Šv. Dvasios ir Šv. Jokūbo bažnyčiose242. Nors ir labai iš lėto, lietuvybė pamažu skverbėsi ir stiprėjo Vilniaus katalikų bažnyčios gyvenime. Kova su prie­ šiška ir labai stipria Vilniaus vyskupijos valdžia iš lėto krypo Lietuvos naudai.

Vilniaus lenkų nuotaikos ir pažiūros 1 9 3 9 - 1 9 4 0 metais Lietuvos valdžia atidžiai sekė Vilnijos lenkų nuotaikas ir veiksmus. Valstybės saugumo policija fiksuodavo kiekvieno slapto laikraštėlio ar atsišaukimo pasirodymą, o svarbesnius straipsnius išversdavo į lietuvių kalbą ir referuodavo Lietuvos valdžios pareigūnams. Lenkų visuomenės nuotaikos ir pažiūros atsispindėjo gausioje pogrindžio spaudoje. Lietuvai atgavus Vilnių, vietos lenkai, išgąsdinti mėnesį trukusios bolševikų okupacijos, gana lojaliai priėmė Lie­ tuvos valdžią. Vilniaus miesto karo komendantas pik. ltn. P. Kaunas 1939 m. gruodžio 12 d. raporte Vilniaus rinktinės vadui apibūdino vietos lenkų visuomenę ir siūlė atitinkamus Lietuvos politikos metodus: Visą Vilniaus krašto visuomenę būtų galima taip apibūdinti: 1) kaimas mums yra daugumoje neutralus, išskyrus vieną kitą nenuoramą. Į kaim ą turėtų būti nukreiptas mūsų dė­ mesys patraukti neutraliuosius į mūsų pusę. Šita linkme mes galim drąsiai eiti iki kraštutinumo, bet labai protingomis jėgomis ir priemonėmis. 2 ) Miestelėnai randasi lenkų vadų įtakoje, nes lenkai per okupacijos laikotarpį suskubo miestelėnus sulenkinti ir įdiegti jiems lenkiškos, pompastiškos dvasios. Čia turėtų pasireikšti griežta ranka šalinant jų vadus, pakeičiant juos mūsų protingais vadais. Ne­ reikėtų vengti koncentracijos stovyklų (deja, tik jų vis dar nėra), kur galėtų tilpti lenkų politikai arba nenuoramos. Miestelėnai greitai paliktų mums neutralūs243. Lenkų pogrindžio spaudos tonas iš pradžių nebuvo labai priešiškas Lietuvai ir lietuviams. 1939 m. lapkričio mėn. Lenkijos arų pasirašytame atsišaukime „Aukštyn širdis“ apie lietuvius rašoma: Lietuvius, kurie čia atėjo, netraktuokime kaip mūsų priešus. Žinokite, kad jie atėjo savo val­ džiai įsakius, priversti velniškos Vokietijos ir Sovietų Rusijos politikos. Jeigu jie mus atjaus ir supras, tai mes gyvensime tradicine ir broliška praeitimi. Jei broliškoji tauta neatsilieps teisingai į mūsų gyvybi­

242 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 139. 243 Vilniaus karo komendanto 1939 m. gruodžio 12 d. raportas Vilniaus rinktinės vadui, LCVA, f. 496, ap. 2 , b. 2 2 , 1. 8 .

92

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

nius klausimus, tai mes atsakysime stipriu, bet teisingu triukšmu. L ai gyvuoja Lenkijos Respublika244. Lenkų pogrindžio spauda, ragindama iškilmingai paminėti Lenkijos nepriklausomybės šventę (lapkričio 11 d.), įpareigojo vietos jaunimą elgtis ramiai ir garbingai, vengti antižydiškų ekscesų ir riaušių. Tokia pogrindžio agitacija teigiamai paveikė vietos lenkų elgesį. Lenkijos nepriklauso­ mybės sukaktuvės 1939 m. lapkričio 11d. praėjo ramiai, be žymesnių incidentų. Visose Vilniaus bažnyčiose buvo laikytos pamaldos už Lenkiją. Antivalstybinių pamokslų ir agitacijos nebuvo pastebėta. Nepriklausomybės renginiuose dalyvavo daugiausia jaunimas245. Vilniaus karo komendantas 1940 m. sausio 11d. raportavo Vilniaus rinktinės vadui apie padėtį Vilniuje 1939 m. gruodį: Šiuo metu dauguma gyventojų susirūpinę gauti lietuviškus pasus. Tiesa, yra visai priešingų nuomonių, skleidžiamų iš lenkų konspiratyvinių organizacijų, bet atrodo, kad jos didelio pasisekimo neturi. Tos organizacijos skleidžia gandus, kad žmonės neimtų lietuviškų pasų, nes pavasary visiškai pasikeisiu situacija, žinoma, Lenkijos naudai, kad būsią blogai tiems, ku­ rie lietuviškus pasus paims. Jeigu lapkričio mėnuo praėjo su „ kariškai nusiteikusia nuotaika “*, tai šiandien tos nuotaikos sunku pastebėti. Neramus elementas sulindo į konspiratyvų darbą, iš kur skleidžia visokius gandus, grasina gyventojams būsimosios Lenkijos kerštu, dirbtinai palaiko lenkų masėse išdidžią lenkišką nuotaiką, deda pastangas susprogdinti mūsų santykius su SSSR. Šiuo metu man labai būtų sunku charakterizuoti gyventojų nuotaiką, nes gyventojai šiuo metu vieni linksta mūsų pusėn, kiti - slaptų organizacijų suagituoti, laikosi rezervuotai arba nusiteikę mums nepalankiai246. Griežtėjant Lietuvos vyriausybės politikai Vilnijoje, keitėsi lenkų visuomenės nuotai­ kos ir nusistatymas Lietuvos atžvilgiu. Lenkus ypač piktino forsuotas Lietuvos valdžios noras sulietuvinti Vilnių, neturinčių teisės į Lietuvos pilietybę asmenų atleidinėjimas iš darbo, sie­ kimas įvesti lietuvių kalbos pamokas lenkų gimnazijose ir Vilniaus universiteto reformavimas. 1939 m. rudenį beveik visose mokyklose buvo pakeisti mokyklų direktoriai ir vedėjai. Iš darbo buvo atleisti 583 švietimo darbuotojai. 1939 m. lapkričio 21 d. buvo pakeistas Pradžios mokyk­ lų įstatymas. 26-ajame įstatymo straipsnyje buvo rašoma, kad pradžios mokykloje dėstomoji

244 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 20 (1939 m. lapkričio 11 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4,1.64—65.

2« y s p Vilniaus apygardos biuletenis nr. 22 (1 9 3 9 m. lapkričio 12 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4,1 .7 5 . *

Čia turima galvoje 1939 m. spalio 3 1-lapkričio 2 d. riaušės Vilniuje.

246 Vilniaus karo komendanto 1940 m. sausio 1 1 d . raportas Vilniaus rinktinės vadui, LCVA, f. 496,

ap. 2 , b. 2 2 , 1. 1 1 .

Vilniaus lenkų nuotaikos ir pažiūros 1939-1940 metais

9 3

yra lietuvių kalba. Apylinkėje, turinčioje ne mažiau kaip 50 nelietuvių vaikų, gali būti steigiama nelietuviška pradžios mokykla. Tokiose mokyklose lietuviškai dėstomos tėvynės pažinimo, Lie­ tuvos istorijos, geografijos ir lietuvių kalbos pamokos. Tik esant ne mažiau kaip 32 mokiniams, jų gimtoji kalba pradžios mokykloje galėjo būti dėstoma kaip atskiras dalykas247. Tokie Lietu­ vos valdžios potvarkiai sukėlė didelę lenkų moksleivių ir mokytojų neapykantą. Ją dar labiau pakurstė lenkų pogrindžio spauda, išėjo daug prieš Lietuvos valdžios politiką nukreiptų atsi­ šaukimų. Viename jų - „Kolegos ir kolegės“ - rašoma: Skelbiame visų Vilniaus mokyklų streiką. Streikuosime ligi tol, kol sugrįš į savo vietas visi profesoriai ir mokytojai, iki bus išspręstas lietuvių kal­ bos klausimas, kuris mums yra svetimas. Lietuviai negali iš mūsų reikalauti daugiau negu lojalumo. Lietuvių kalbos pam okų daugiau neturi būti ir nebus jų daugiau negu kitų svetimų kalbų. Streikas bus ligi tol, kol mūsų mokykla nebus lenkiškąja mokykla. Tat visi stojame į kovą, kovojame už tėvy­ nę. Kovojame, kad būtume verti tų, kurie žuvo. Skelbiame streiką! Nuo šiandien mokyklos neveikia. Rimti skirstomės po namus248. Valstybės saugumo policijos Vilniaus apygardos 1939 m. gruodžio 4 d. biuletenyje rašo­ ma, kad mokinius ypač kursto atleisti mokytojai, įvairūs lenkų pabėgėliai ir studentai. Pastarieji privačiuose butuose ir kitose vietose rengia pasitarimus su moksleivių atstovais ir ragina tęsti streiką249. Buvo įsteigtas streikų komitetas. Jo atstovai 1939 m. lapkričio 29 d. tarėsi su Kovo­ jančios Lenkijos organizacijos (O PW ) veikėjais. Gruodį prasidėjo visuotinis lenkų moksleivių streikas. Gruodžio 1 -2 d. nevyko pamokos E. Ožeškienės mergaičių gimnazijoje (per 500 mo­ kinių), 3-iojoje berniukų gimnazijoje (apie 770 mokinių), iš pamokų išėjo Žygimanto Augusto gimnazijos mokiniai (780 mokinių). Gruodžio 4 d. prie lenkų gimnazijų susirinkę vyresniųjų klasių moksleiviai neleido įeiti į mokyklas jaunesniems moksleiviams. Visose lenkų mokyklo­ se (taip pat pradinėse) pamokos neįvyko. Daržininkystės mokyklos mokiniai reikalavo grąžinti visus atleistus mokytojus ir direktorių, visus dalykus dėstyti lenkų kalba250. Gruodžio 5 d. dau­ gumoje mokyklų vėl nebuvo normalių pamokų, nes į pamokas susirinko labai mažai mokslei­ vių. Tą dieną dėl mokyklų streiko sulaikyti 37 asmenys: 2 studentai, 29 mokiniai ir 6 pašaliniai asmenys. Pas šešis sulaikytus moksleivius rasta kurstančių atsišaukimų. Be to, buvo įvykdytos

247 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 1 0 4 -1 0 5 . 2« v s p Vilniaus apygardos biuletenis nr. 53 (1939 m. gruodžio 4 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4,1.194—195. 249 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 54 (1 9 3 9 m. gruodžio 5 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4 ,1 .1 9 9 . 250 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 105.

9 4

I LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

kratos ir rasti keli atsišaukimų egzemplioriai251. Normalių pamokų nebuvo ir gruodžio 6 d. Tre­ čiosios valstybinės gimnazijos mokiniai giedojo Lenkijos himną, akmenimis apmėtė policiją ir praeivius, šaukė „Salin Lietuvą!“ Gruodžio 6 d. buvo sulaikyti 55 asmenys: 3 studentai, 44 mo­ kiniai ir 8 pašaliniai252. Gruodžio 12 d. Vilniuje buvo platinami rotatoriumi spausdinti Laisvės organizacijos ( Wolnošč) atsišaukimai, kuriuose labai aršiai smerkiama pastarojo meto Lietuvos politika Vilnijoje, o Lietuva vaizduojama kaip didelė lenkų priešė: Lenke! Nūdienis lietuvis tavo pavergtai tėvynei yra - priešas nr. 3. Švenčiausia tavo pareiga yra budėti sargyboje, neatsižvelgiant į jokias tave pašalinti norinčias jėgas, organizuotis. Akstinu tegu tau būna Vesterplatės, Varšuvos, Modlino didvyriškumas, pasišventimas, tikslas - tėvynės laisvėZ253 Yra žinių, kad šiai organizacijai vadovavo inžinierius Adolfas Ferberis, buvęs aktyvus lenkų socialistų partijos (PPS) veikėjas, o Wolnošč laikraštėlį redagavo Janas Dombrovskis254. Gruodžio 6 d. Vilniaus prekybos mokyk­ los sargas policijon pristatė Romaną Naperalą, atvykusį prie mokyklos, agitavusį mokinius nelankyti mokyklos ir dalijusį atsišaukimus. VSP Vilniaus apygardos viršininkas Vilniaus karo komendanto prašė R. Naperalą, kaip atvykusį iš Poznanės, išsiųsti iš Lietuvos255. Normalios pa­ mokos Vilniaus lenkų gimnazijose prasidėjo tik gruodžio 18 d. Už dalyvavimą streike nemažai mokinių iš mokyklų buvo pašalinta. Daržininkystės mokykloje iš 90 mokinių po streiko liko 71 moksleivis256. Daug triukšmo kilo ir dėl Vilniaus Stepono Batoro universiteto reorganizacijos. Pagal Lietuvos įstatymus Vilniaus universitetas, kaip ir kitos buvusios Lenkijos įstaigos bei organiza­ cijos, neteko juridinių teisių. Universitetas su visu turtu buvo perduotas Švietimo ministerijai. Rudens semestras prasidėjo pagal seną tvarką. Lapkričio 20 d. universiteto valdytoju buvo pa­ skirtas Kauno universiteto Matematikos-gamtos fakulteto profesorius Ignas Končius. Jis įsa­ kė Vilniaus universiteto studentams iki gruodžio 1 d. užpildyti anketas, kuriose, be įprastinių klausimų, reikėjo nurodyti kilmės vietą ar gyvenimo Vilniuje trukmę. Neužpildę anketų būsią laikomi išstojusiais iš universiteto. Tokie I. Končiaus veiksmai sukėlė lenkų studentų pasiprie­

251 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 54 (1 9 3 9 m. gruodžio 5 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4 ,1 .2 0 1 . 252 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 54 (1 9 3 9 m. gruodžio 5 d.), ten pat, 1.204. 253 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 61 (1 9 3 9 m. gruodžio 13 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4 ,1 .2 2 3 . 254 R. Feršto 1940 m. spalio 10 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. 3 8 0 1 7 /3 ,1 .2 0 a. p .-21. 255 VSP Vilniaus apygardos viršininko 1939 m. gruodžio 12 d. raštas Vilniaus karo komendantui, LCVA, f.4 1 9 ,a p . l,b . 150,1.3. 256 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 106.

Vilniaus lenkų nuotaikos ir pažiūros 1939-1940 metais

9 5

šinimą. Tuo laiku universitete studijavo apie 5 -6 tūkstančius studentų, absoliuti jų dauguma lenkai. Daugelis nesutiko pildyti anketas, pradėjo platinti atsišaukimus, raginančius kovoti už „lenkiškąjį S. Batoro universitetą“. Buvo ketinama kelti riaušes gatvėse, užsibarikaduoti univer­ siteto patalpose, rengti kitas protesto akcijas. 1939 m. lapkričio pradžioje išplatintas atsišauki­ mas „Akademikai!“, kuriame buvo išdėstyti lenkų studentų reikalavimai; juos iškėlė Komitetas S. Batoro universiteto teisėms ginti. Atsišaukime reikalauta laikytis Vilniaus universiteto teisių neliečiamybės, palikti po senovei visas universiteto katedras ir įstaigas, atsisakoma ir Švietimo ministerijos globos257. Lapkričio 21d. universitete susirinkusi studentų minia reikalavo paaiškinti Alma mater padėtį ir prorektoriui prof. S. Zajončkovskiui įteikė raštą dėl vykstančių pertvarkų. Į Kauną nu­ vykusi Vilniaus universiteto delegacija prašė bent metus universitete nieko nekeisti, nes, prie­ šingu atveju, universiteto vadovybė nesiima atsakomybės už galimus studentų neramumus258. Lietuvos Seimas 1939 m. gruodžio 13 d. priėmė Universiteto įstatymą. Pagal jį Vilniaus universitetas turėjo vadovautis Kauno universiteto statutu. Vilniaus universitetas veiklą pagal naujus įstatymus privalėjo pradėti gruodžio 15 d., o tai reiškė lenkiškojo Vilniaus universiteto veiklos pabaigą259. Gruodžio 15 d. apie 12 vai. Vilniaus universiteto Zdzichovskio salėje įvyko lenkų studentų mitingas, kuriame dalyvavo apie 300 studentų. Buvo perskaitytos Švietimo mi­ nisterijai adresuotos rezoliucijos, kuriose pabrėžta, kad prof. I. Končiaus elgesys esąs nesuderi­ namas su rimto mokslininko elgesiu. Be to, vienas studentas perskaitė pogrindžio atsišaukimą „Kolegos ir kolegės“, kuriuo universiteto profesoriai ir studentai buvo raginami nebedirbti ir nesimokyti reformuotame Vilniaus universitete. Mitingo pabaigoje sugiedota religinė giesmė „Bože čoš Polskę“. Giedodamos daug studenčių verkė, o viena netgi apalpo260. Gruodžio 16 d. įvyko pamaldos Šv. Jono bažnyčioje. Mišias laikė VU Teologijos fakulteto dekanas I. Svirskis (Ignacy Šwirski). Pamaldose dalyvavo visa profesūra ir apie du tūkstančius studentų. Po pamaldų pasakytose kalbose buvo pabrėžta Lietuvos valdžios lenkams padaryta skriauda reformuojant universitetą. Vilniaus universiteto pavasario semestrą baigė 1004 studen­ tai, kiti S. Batoro universiteto studentai buvo pašalinti arba patys atsisakė studijuoti261.

257 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 59 (1 9 3 9 m. gruodžio 11 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4 ,1 .2 1 6 . 258 R . Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 107. 259 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 108. 260 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 6 4 (1 9 3 9 m. gruodžio 16 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4 ,1 .2 3 2 . 261 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 1 0 8 -1 0 9 .

9 6

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

Vilniaus lenkai moksleiviai keldavo incidentus ir vėliau. 1940 m. vasario 15-d., Lietuvos Nepriklausomybės šventės išvakarėse, 3-iojoje valstybinėje gimnazijoje mokiniai nutraukė pra­ nešimus, skirtus Vasario 16-ajai; smarkūs išpuoliai per Lietuvos istorijos pamokas vyko 5-ojoje valstybinėje gimnazijoje. Kai kurie mokiniai už antilietuviškus išpuolius buvo pašalinti iš mo­ kyklų262. Lenkų visuomenė boikotavo Nepriklausomybės šventės renginius Vilniuje 1940 m. vasario 16 d. Tą dieną gatvėse buvo išmėtyta daug lenkiškų atsišaukimų „Į lenkų visuomenę“, kuriuose įsakmiai buvo skelbiama: Vasario 16 d. lenkai turi pasilikti namuose263. Valstybės saugumo departamento 1940 m. vasario 23 d. biuletenyje buvo apibendrintos Vilniaus krašto lenkų nuotaikos ir nuomonės: Vilniaus lenkų tarpe yra paplitusi nuomonėj kad lietuvių valdymas esąs čia tik laikino pobūdžio. Lietuviai daugiausia galį išsilaikyti iki karo pabaigos. Pabaltijo kraštai gali būti prijungti prie SSSR, tam jau esą padarytas kelias apgyvendinant sovietų įgulas. Tuo būdu sovietai atitaisytų savo prestižą, kuris nukentėjo įsivėlus į karą su suomiais. Pabal­ tijo valstybės negalėtų pasipriešinti, nes sovietai jau turį užėmę strateginius punktus. Sovietai svarių priežasčių neieškosią, galį net griebtis provokacijos. [...] Iš tikrųjų lenkų visuomenė tiki į sąjungininkų laimėjimą ir lenkų valstybės atstatymą. [...] Žymios lenkų visuomenės dalies netikėjimas lietuvių val­ dymo patvarumu turi visą eilę pasekmių. Daugelis laisvų profesijų žmonių nenori mokytis lietuvių kalbos. Ta nuomonė paplitusi ir lenkų mokyklose. Prie jos prisidedą profesoriai ir akademikai, kurie boikotuoja lietuvių universitetą. Daugelis lenkų tarnautojų bijosi, kad už lietuvių kalbą ir už tai, kad stotų lietuvių tarnybon, netektų nukentėti, Vilniui grįžus Lenkijai. Lietuviai, gavę Vilnių iš sovietų malonės, galį būti greitai išmesti. Iš visų lietuvių daromų pas­ tangų Vilniuje nepaliksią nė pėdsakų, vos tik jiems pasitraukus. K as galįs iš lenkų rimtai traktuoti lietuvių valdžios apskaičiuotus ilgiems metams planus Vilniuje, kai nežinome kas rytoj gali atsitikti su Kaunu. į...]264. Slaptos lenkų spaudos tonas darėsi vis griežtesnis ir užgaulesnis. 1940 m. kovo viduryje išleistame laikraštėlyje W gore serce (Aukštyn širdis, nr. 3) įdėtas atsišaukimas „Tautiečiai!“, len­ kai raginami išlaikyti tautinį solidarumą ir savigarbą: Atsiminkite, kad esate čia Vilniuje lenkais, gyvenate savo žemėje ir jokie lietuvių kvailių plepalai negali to pakeisti. Neturite jokio reikalo reikšti lietuviams okupantams dėkingumą. Juokitės iš jums pasakojam ų nesąmonių, kad Lietuva daro jums malonę, kad mus maitina ir rengia. Turėjome ir turėtume p a ­

262 Ten pat, p. 109. 263 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 41 (1 9 4 0 m. vasario 17 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 699,1.220. 264 VSD biuletenis nr. 60 (1 9 4 0 m. vasario 23 d.), LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2 2 3 4 ,1 .6 6 -6 8 .

Vilniaus lenkų nuotaikos ir pažiūros 1939-1940 metais

9 7

kankam ai savo duonos, jeigu ne bolševikų - lietuvių plėšimai ir vagystės. Bolševikai prisigrobė ir; ką suspėjo, išvežė, likusį pabaigė nuolankus bolševikų tarnyboje lietuvių šuniukas26526. Kitame atsišaukime vėl išdidžiai ir užgauliai atsiliepiama apie Lietuvą: [ . . . ] Ar Lietuva gyvens ateityje, tai jūs spręskite, o tai priklausys nuo jūsų geros valios ir mielaširdystės. Todėl nesijungiameįpriešlietuviškas organizacijas, nes didelė tauta, kaip Lenkija, nenori ruoš­ ti sąmokslų prieš liliputą. Kovojame ir kovosime su mūsų amžinais priešais vokiečiais ir maskoliais - bolševikais. Lenkija pakils, kai jie žlugs, o į juokingą Lietuvą niekas nė nežiūrės. Kvaila Lietuva negali to suprasti, visur suiminėja lenkus, kur tik pakliūva, ieško lenkiškų orga­ nizacijų prieš ją veikiančių ir surasti negali, nes tokių organizacijų nėra166. Šituo atsišaukimu siekia­ ma suklaidinti Lietuvos valdžią, neva lenkai neužsiima slapta antivalstybine veikla, o Lietuvos policija suiminėja nekaltus lenkų veikėjus. Lenkų pogrindžio spauda stengėsi pagrįsti Vilniaus krašto lenkiškumą ir Lenkijos valsty­ bės teises į šį kraštą. 1939 m. gruodžio W gore serce 2-ajame numeryje išspausdintas straipsnis „Lietuva neturi į Vilnių ir Vilniaus kraštą jokių teisių“. Jame įrodinėjama, kad Lietuva į Vilnių neturi nei istorinių, nei etnografinių, ekonominių ar kultūrinių teisių. Įsiklausykime į šio straips­ nio autorių argumentaciją: 1) Lietuva neturi į Vilniaus kraštą jokių istorinių teisių tik dėl to, kad ji nėra istorinė tauta, bet apgailėtina baisenybėlė, sukurta vokiečių ir rusų įvairiems nešvariems dar­ bams. Tikra, katalikiška ir lotyniška, europiška ir kultūringai kūrybinga, su Lenkija širdimi ir dvasia surišta Lietuva esame mes, Vilniaus krašto lenkai. [ . . . ] 2) Lietuva neturi į Vilniaus kraštą jokių etno­ grafinių teisių vien tik dėl to, kad lietuvių yra labai mažas skaičius ir dėl to taip mažo nuošimčio [ . . . ] jų teisės neturėtų būti didesnės negu karaimų arba totorių. [ . . . ] 3 ) Lietuva neturi į Vilniaus kraštą jokių geografiškai ūkinių teisių tik dėl to, kad prie pajūrio niekada nejungiamas ištisas kraštas, kaip užnugaris, bet prie užnugario pajūris. [ . . . ] Ūkinis gyve­ nimas reikalauja didelių, viską pasigaminančių valstybių, o ne mažų, buvusios Žemaičių vaivadijos dydžio, kaip dabartinė Lietuva. 4 ) Lietuva neturi į Vilniaus kraštą jokių kultūrinių teisių vien tik dėl to, kad iki šiol į mūsų žemę neįnešė jokių kūrybinių vertybių. D ar niekada, kaip pasaulis gyvuoja, joks beraštis ir laukinis žmogus nedavė civilizuotiems žmonėms civilizacijos. [ . . . ] Štai dėl ko Lietuva neturi jokių teisių į

265 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 65 (1 9 4 0 m. kovo 18 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 69 9 ,1 .3 2 7 .

266 Ten pat.

98

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

Vilnių ir Vilniaus kraštą, štai dėl ko ateityje Kauno krašto likimą spręs didelė, galinga ir nepriklau­ soma L enkija267. 1939 m. gruodžio mėn. išleistame Aukso rago (Zloty rog, nr. 2) laikraštyje pasirodė būsi­ mos Lenkijos žemėlapis su Rytprūsiais ir Lietuva Lenkijos valstybės sudėtyje268. Laisvųjų lenkų sąjungos laikraštėlyje Už mūsų ir jūsų laisvę (Za N aszą i Waszą Wolnošč) 1940 m. sausio 1 d., nr. 3, agituojama už nepriklausomų Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos vals­ tybių atkūrimą ginkluoto sukilimo keliu. Jeigu Lietuva „atsipeikėsianti“, tai galėsianti prisidėti prie šių valstybių bloko. Teigiama, kad Lietuvos ateitis yra liūdna. Sužlugus ją remiančioms valstybėms, Lietuva neteksianti nepriklausomybės. Lietuva gali egzistuoti tik Lenkijos valsty­ bės sudėtyje autonomijos teisėmis. Tačiau to nesupranta jaunoji lietuvių karta, išauklėta šovi­ nistine dvasia. Vilniaus krašto lenkai dar pareikalaus savo teisių, bet dabar nieko nereikia dary­ ti, tik saugoti savo lenkiškumą ir ruoštis ginkluotam sukilimui269. Kitame Už mūsų ir jūsų laisvę numeryje (1940 m. vasario 1 d., nr. 4 - 5 ) yra straipsnis „Lietuvos ateitis“, kuriame aptariami galimi lenkų elgesio su Lietuva variantai: [ . . . J i ) arba atimti Lietuvai Vilnių ir palikti reikalus taip, kaip buvo prieš karą, 2 ) arba Lietuvą drauge su Vilniumi aneksuoti, 3 ) arba Lietuvai palikti Vilnių ir dargi ją išplėsti iki Dniepro aukštupio ir Bresto, su tampresnių ryšių su Lenkija sąlyga. Straipsnio autoriai kaip netinkamus sukritikuoja visus tris variantus ir neigia ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos valstybių egzistenciją. Jų nuomone, nepriklausomybės teisę turi tik tos valstybės, kurios su ginklu gynėsi nuo agresorių: Tokiu būdu griuvėsiuose tų penkių kaimyninių valstybių (SSRS, Vokietijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos - A. B.) [ . . . ] turi likti dvi nepriklauso­ mos valstybės - Suomija ir Lenkija. Mes paimsime savo, mes kreipiamės į tuos, kurie norėtų eiti su mumis, o visa kita paim s Suomija270. Tokie lenkų pogrindžio spaudos samprotavimai tikrai stebina. Tuo metu Lenkija kaip vals­ tybė nebeegzistavo, o jos politikai, būdami pogrindyje, kūrė gigantiškus Lenkijos ateities planus ir „sprendė“ Vidurio ir Rytų Europos tautų ir valstybių likimą. Tai rodo, kad politinę lenkų mąstyse­ ną labiau veikė romantizmas ir mesianizmas negu realios istorinės situacijos suvokimas.

267 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 72 (1 9 3 9 m. gruodžio 30 d.), LCVA, f. 401, ap. 6 , b. 4, 1 .2 5 8 -2 5 9 . 268 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 55 (1 9 4 0 m. kovo 5 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 69 9 ,1 .2 8 1 . 269 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 13 (1 9 4 0 m. sausio 12 d.), ten pat, 1 .95-96. 270 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 5 4 (1940 m. kovo 4 d.), ten pat, 1.264—272.

Vilniaus lenkų nuotaikos ir pažiūros 1939-1940 metais

99

Lietuvos lenkų nuotaikos dažnai keisdavosi. Nuotaikų ir nuomonių pokyčius lėmė pa­ dėtis frontuose, emigracinės Lenkijos vyriausybės vadovų kalbos, Lietuvos valdžios veiksmai, pogrindžio propaganda, o dažnai - įvairiausi gandai ir nuogirdos. Vilnijos lenkų sąmonėje keis­ čiausiai susipindavo karštas tikėjimas Lenkijos atgimimu ir nusivylimas pogrindžio veikla, pa­ siaukojamas lenkiškumo gynimas ir žeminamas susitaikymas su aplinkybėmis dėl materialinės gerovės ir buitinių sąlygų. Valstybės saugumo policijos 1940 m. vasario 25 d. biuletenyje atpasakojamas Vilniaus lenkų veikėjo pokalbis su į Varšuvą vykstančiu kurjeriu apie vietos lenkų padėtį. Pasak jo, lenkų visuomenė susiskaldžiusi. Dalis pripažįsta emigracinę vyriausybę Prancūzijoje, kiti yra prieš­ karinės vyriausybės šalininkai. Pastariesiems priklauso daugiausia buvę pilsudskininkai ir ne­ partinių bloko rėmėjai. Jie tiki senosios vyriausybės ir savo partijos grįžimu į valdžią. Dėl lenkų visuomenės pakrikimo beveik neįmanoma dirbti jokio organizacinio darbo. Daug pogrindžio narių suimta, o suimtieji išduoda savo veiklą ir bendradarbius. Konspiracija sužlugo į slaptą veiklą įtraukus moteris. Lukiškių kalėjime esą sėdi 720 lenkų271. Lenkų pogrindžio organizacijos, atsigavusios po masinių areštų, 1940 m. pavasarį vėl su­ aktyvino savo veiklą, prasidėjo diversijos ir Lietuvos pareigūnų užpuolimai. Gegužės pabaigoje Valstybės saugumo policija gavo žinių apie organizuojamas teroristines grupes. Žuvusių tero­ ristų šeimas planuota materialiai šelpti. Teroristiniais veiksmais ir incidentais norėta priešintis Vilniaus krašto sulietuvinimui272. Valstybės saugumo policijos Vilniaus apygardos biuletenyje 1940 m. gegužės 17 d. pasa­ kojamos lenkų inteligentijos nuotaikos, pabrėžiama, kad lenkų inteligentai skirtingai galvoja apie orientaciją ir taktiką. Vieni labiau simpatizuoja anglosaksams, kiti - Sovietų Sąjungai. Pirmieji mano, kad tik Vakarų demokratijoms padedant įmanoma atkurti Lenkijos valstybę, kiti labiau pa­ sitiki sovietų galimybėmis. Vakarų sąjungininkams laimėjus karą, sovietai iš Lenkijos pasitrauksią. Didžiausia prieše laikoma Vokietija. Lietuvą lenkai laiko silpniausia prieše, su kuria Lenkija pati išspręs visus rūpimus klausimus. Lietuva būsianti prijungta prie Lenkijos autonomijos teisėmis. Taip esą nusprendusi ir Lenkijos emigracinė vyriausybė. Lenkų inteligentija labai nedraugiška Lietuvai ir aktyviai dalyvauja antilietuviškoje propagandoje. Senoji lenkų inteligentija lojalesnė Lietuvai, bet ją užgožia radikaliai nusiteikusi jaunoji karta. Kiekvieną lenkų ir lietuvių konfliktą

271VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 49 (1 9 4 0 m. vasario 25 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 6 9 9 ,1.257. 272 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 112 (1940 m. gegužės 21 d.), ten pat, 1.535.

100

L LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE 1939-1940 METAIS

stengiamasi panaudoti antilietuviškai propagandai, ypač išpučiami 1940 m. gegužės-mėn. lenkų ir lietuvių incidentai Vilniaus bažnyčiose. Lietuvos policija kaltinama dėl žiauraus elgesio su lenkais, o Lietuva - dėl visų lenkų sunkumų ir negerovių. Taip kurstomi neapykantos ir keršto jausmai Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai. Lenkų inteligentų aktyvas telkiasi prie Kurjer Wilenski redak­ cijos. Jie mano, kad Vilniaus lenkai klausys jų vadovavimo. Be to, stengiamasi palaikyti ryšius su kitomis Lenkijos sritimis ir suderinti lenkų veiklą273. Kurjer Wilenski leido prof. Vitoldas Stane­ vičius. Laikraštis stengėsi būti nepriklausomas, norėjo atstovauti autentiškiems lenkų interesams ir pažiūroms. Dėl nepriklausomos laikraščio laikysenos Lietuvos valdžia rodė nepasitenkinimą, tačiau jo neuždraudė. Atsakydamas į Lietuvos valdžios priekaištus, V. Stanevičius pareiškė, kad už laikraščio kryptį Lietuvos valdžia turėtų jį apdovanoti Gedimino ordinu, nes desperatiškoje būklėje esančius lenkus gali sudrausminti ir išlaikyti lojalius Lietuvai tik autoritetą turintis lenkų laikraštis274. Viename VSP biuletenyje rašoma, kad konspiraciniame lenkų darbe galima išskirti dvi sroves. Pirma srovė siekia, kad lenkų pogrindžio veikla būtų suderinta su Lenkijos emigracinės vyriausybės (V. Sikorskio) direktyvomis. Kita srovė laikosi nuomonės, kad sukilimo parengimo akciją reikia varyti per daug nepaisant emigracinės vyriausybės nurodymų, nes pastaroji, atskirta nuo krašto, galinti neteisingai įvertinti padėtį ir duoti klaidingus nurodymus. Antrosios nuomonės daugiau laikosi pilsudskininkų stovykla. Vis dėlto abi stovyklos sutinka: Vilnius turi didelį dvasinį potencialą tapti pogrindinio darbo centru visoms sovietų okupuotoms sritims. Vilniuje esąs su­ telktas labai stiprus Lenkijos nepriklausomybės šalininkų elementas, be to, Lietuvoje dirbti kons­ piracinį darbą ne taip pavojinga kaip sovietų srityse27S. Vilniaus lenkų pogrindžio spaudos apžvalga ir Valstybės saugumo policijos pranešimai byloja apie vyraujančias lenkų visuomenės nuotaikas ir pažiūras. Galima teigti, kad Vilniaus lenkų visuomenės dauguma savo likimą siejo su būsima Lenkijos valstybe ir Vilniaus krašto priklausymą Lietuvai laikė trumpalaikiu. Todėl lenkų inteligentija aktyviai įsitraukė į pogrin­ džio veiklą ir pasipriešinimą Lietuvos valstybei. 1940 m. sovietinė Lietuvos okupacija iš esmės pakeitė politinę situaciją ir lietuvių ir lenkų santykius. Abi kovojančios pusės atsidūrė to pat okupanto rankose. Nors tarpusavio antagonizmas ir neišnyko, tačiau gerokai sušvelnėjo ir įgavo kitokių formų.

273 VSP Vilniaus apygardos biuletenis nr. 109 (1 9 4 0 m. gegužės 17 d.), LCVA, f. 378, ap. 10, b. 699,

1 .5 2 4 -5 2 5 . 274 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos..., p. 129. 275 VSD biuletenis nr. 60 (1 9 4 0 m. vasario 23 d.), f. 383, ap. 7, b. 22 3 4 ,1 .7 0 .

II*

L e n k ų p o g r i n d i s L ie t u v o je PIRMOS SOVIETŲ OKUPACIJOS METAIS: Ginkluotos kovos sąjungos (ZWZ) Vilniaus apygardos struktūra ir kadrai r" ! M

W Z Vilniaus apygarda pirmosios sovietų okupacijos metais apėmė prieškarinės Vil-

/■J niaus vaivadijos teritoriją. Apygardos teritorija buvo padalyta į Vilniaus miestą (kriptonimas „Dwor“) ir provinciją („Pole“). 1940 m. vasarą susiformavo Kauno apygardėlė, pa­ valdi ZWZ Vilniaus apygardai ir apėmusi likusią Lietuvos dalį. 1940 m. birželio mėn. įvyko svarbūs pokyčiai Europoje ir Lietuvoje. 1940 m. birželio 14 d. Lietuvą okupavo SSRS, birže­ lio 17 d. Prancūzija iš esmės pralaimėjo karą Vokietijai ir paprašė paliaubų. Sovietinio režimo įtvirtinimas Lietuvoje, masinis teroras, laisvių suvaržymas ir intensyvus agentų infiltravimas į pogrindžio struktūras pakeitė ir lenkų pogrindžio veiklos sąlygas. ZW Z Vyriausioji komendan­ tūra Varšuvoje, atsižvelgdama į tarptautinės padėties pokyčius, 1940 m. rugpjūčio 19 d. davė nurodymus pavaldžioms pogrindžio struktūroms orientuotis į ilgalaikį darbą, nes karas galėjo užtrukti keletą metų1. Lenkų pogrindžio viltys greitai atkurti valstybę po Prancūzijos pralaimė­ jimo Vokietijai ir sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos žlugo. Kita vertus, Lietuvą užėmus so­ vietams, lenkų pogrindis galėjo lengviau palaikyti ryšius su kitomis pogrindžio organizacijomis Baltarusijoje ir Balstogės srityje. ZWZ Vilniaus apygardai 1940-1941 m. iki arešto (1941 m. balandžio 13 d.) vadovavo komendantas pplk. N. Sulikas („Ladyna“), komendanto pavaduotojas majoras A. Kšyžanovskis („Wesolowski“, „Dziemido“); jis 1941 m. gegužės 18 d. perėmė apygardos komendanto pareigas. Komendanto pavaduotojas propagandos ir spaudos reikalams buvo V. Kaminskis (suimtas 1941 m. balandžio 11 d.). 1-ajam skyriui (organizaciniam) iš pradžių vadovavo kpt. A. Olechnovičius („Pohorecki“), vėliau kpt. A. Vasilevskis („Olesinski“). Šis skyrius rūpino-

P. Niwinski, „Okręg Wilenski...“, Patnięč i sprawiedliwosc, 2002, nr. 1, s. 100.

102

II. LENKŲ POGRINDIS LIETUVOJE PIRMOS SOVIETŲ OKUPACIJOS METAIS
daug buvo sužeistų, į kovą įsitraukė visa II kuopa ir, kol sulaukė pagalbos iš kitų 309 bataliono kuopų, keletą valandų narsiai kovėsi su galingesniu priešu. „ Akovcai “ lietuvių nenugalėjo ir atsitraukė, išsiveždami daug žuvusių ir sužeistųjų krauju buvo aplaistytas kelias iki Panočių kaimo. Pralaimėjimo įsiutinti, „ akovcai “ atsitraukdami pakeliui nužudė vietinius gyventojus Joną Stasionį, Vaclovą Janevičių, M iką Petrulį, mokytoją Smelevičių (kitų pavardės nežinomos)204. Išliko Kaniavos mūšyje žuvusių plechavičiukų pavardės: V. Kupcikevičius, V. Tolkus, J. Mažeika, A. Zagarskas, B. Knataitis, Bočys, Zienius, Jančys, Giedraitis, Končus ir Macijauskas. Viena pavardė nežinoma. 1999 m. Kaniavos mūšyje žuvusiems LVR kariams buvo pastatytas paminklas205. Po Kaniavos kautynių 6-oji brigada paliko slaugyti sužeistuosius ją remiančių kaimiečių namuose, o patys planavo pasitraukti į Marcinkonių apylinkes. Brigados vadas („Konar“) keti­ no sunaikinti Marcinkonių geležinkelio stotį ir vykdyti diversijas geležinkelio ruože Marcinko­ nių, Varėnos ir Zervynų apylinkėse206. Atrodo, šie „akovcų“ planai nebuvo įgyvendinti. Tą pat dieną grupė 6-osios brigados partizanų be pasipriešinimo nuginklavo vokiečių sargybą Kalesninkuose. Taip pat buvo nuginkluoti 4 lietuvių policininkai ir pašto viršininkas. „Akovcai“ paėmė 18 karabinų, kulkosvaidį ir 20 granatų207. Gegužės 14 d. pasaloje žuvo briga­ dos partizanai „Oskar“ ir „Galąž“208. 1944 m. gegužės 20 d. netoli Vanagiškių kaimo 6-osios bri­ gados partizanai užpuolė vokiečių automobilį. Po trumpo susišaudymo 5 vokiečiai pasidavė. Du iš jų buvo sunkiai sužeisti. Tą dieną prie tilto per Pelesos upę „akovcai“ suėmė dar 6 vokiečius. 6-osios brigados partizanai pagrobė 2 kulkosvaidžius, 6 automatus, 5 karabinus ir 4 pistoletus. Susišaudant 3 vokiečiai buvo nušauti ir 3 sužeisti. Lenkai nuostolių nepatyrė209. 1944 m. gegu­

203AK 6-osios brigados vado „Konaro“ 1944 m. gegužės 30 d. kovinis pranešimas nr. 8, LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 5 6 ,1 .4 8. 204 S. Gvildys, Generolo P. Plechavičiaus kariai savanoriai: Straipsnių rinkinys, Kaunas, 2000, p. 2 9 -3 0 . 205 Ten pat, p. 30. 206 AK 6-osios brigados vado „Konaro“ 1944 m. gegužės 9 d. pranešimas Kedyvui, LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 5 6 ,1 .2 2 . 207AK 6-osios brigados vado „Konaro“ kovinis pranešimas nr. 7, ten pat, 1.47. 208 AK 6-osios brigados vado 1944 m. birželio 4 d. įsakymas nr. 100, LYA, f. 1, ap. 1, b. 8 9 ,1 .4 0 a. p. 209 6-osios brigados vado „Konaro“ kovinis pranešimas nr. 7, LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 5 6,1.49,

AK Vilniaus apygardos veikla nuo 1943 metų vidurio iki vokiečių okupacijos pabaigos 2 0 9

žės 20 d. vakare 6-osios brigados vadas „Konar“ įsakė surengti pasalą iš Eišiškių vykstančiai lie­ tuvių policijai. Pasala buvo surengta netoli Kalesninkų. Gegužės 21 d. Eišiškių kelyje „akovcai“ užpuolė du sunkvežimius, kuriais važiavo lietuvių ir vokiečių policininkai. Po kebas valandas trukusių kautynių „akovcams“ pavyko besiginančius apsupti ir nugalėti. „Akovcai“ nušovė ir sužeidė 38 pobcininkus bei paėmė į nelaisvę 18 belaisvių, pagrobė 44 karabinus, 5 automatus, 3 kulkosvaidžius, 7 pistoletus, 20 rankinių granatų ir granatsvaidį. Lenkų nuostabai buvo tokie: 1 „akovcas“ žuvo, 1 sunkiai sužeistas (kitą dieną mirė) ir 9 lengvai sužeisti210. Vokiečių saugumo pobcijos duomenimis, šiose kautynėse žuvo 6 vokiečiai ir 11 buvo sužeista, betuvių žuvo 15 (tarp jų 3 buvo nušauti jau patekę į nelaisvę) ir sužeista 8. Sužeistuosius ir belaisvius „akovcai“ paleido. Per kautynes buvo sunaikinti keb kariniai vokiečių automobibai211. Lietuvių saugumo pobcijos Vilniaus apygardos Eišiškių rajono viršininko Stepono Ulbino atsiminimuose („Mano sunkiausios valandos“, Voruta, 1993, nr. 29-30, 3 1 -3 2 ) pasakojama, kaip lenkų partizanai nukovė 11 betuvių pobcininkų. Jo teigimu, apie pasalą iš anksto žinojo Eišiškių komendantas kpt. Gysleris (Giessler) ir žandarmerijos apskrities viršininkas Kupraitis, kurie esą tyčia išsiun­ tė betuvių pobcininkus „neilgam į Varėną“, žinodami, kad apie bet kokį pobcininkų judėjimą vokietis viršila ir lenkė vertėja pranešinėja Armijos krajovos partizanams. 6-osios brigados mjr. „Konaro“ koviniame raporte AK apygardos vadovybei aprašoma operacijos eiga: slapta akcija vyko ties Kalesninkais, Marcinkonimis, Eišiškėmis, plente netob Kalesninkų, prie Anciuškos kaimebo 1944 m. gegužės 21 d. lenkų patrubs sustabdė automobilį, kuriame važiavo Eišiškių miestelio seniūnas, ūkio vedėjas, vairuotojas ir moteris. Pastaroji susišaudymo metu buvo su­ žeista. Netrukus paskui automobibus atvažiavo du sunkvežimiai su 29 ginkluotais betuvių pobcininkais ir 19 vokiečių. Įvyko kautynės, buvo nukauti ir sužeisti 38 betuviai ir vokiečiai212. Tarp žuvusių betuvių buvo Eišiškių pobcijos vado pavaduotojas ltn. Juozas Puodžiūnas213; pobcijos nuovados viršininko pavaduotojas Pranas Masteika214; pobcijos vado įstaigos vertėjas Mečys Kabbatas215; vyr. saugūnas Jonas Balys, kuris yra minimas 1943 m. pobcininkų, dalyvaujančių

210 6-osios brigados vado „Konaro“ 1944 m. gegužės 30 d. kovinis pranešimas nr. 10, ten pat, 1.50. 211 RVKA, f. 500, ap. 1, b. 10, L 62. 212 LCVA, f. R -601, ap. 1, b. 5 6 ,1 .5 0 . 212 Naujoji Lietuva, 1944, nr. 1 2 6 -1 2 7 ( 8 9 7 -8 9 8 ) , p. 7. 214 Policijos tarnautojų asmens bylos. Prano Masteikos byla, LCVA, f. R-1665, ap. 2, b. 47,1. 1, 2, 6; V. Pakarklytė, „Lietuvių ir vokiečių policininkų žūtis prie Eišiškių 1944 m. gegužės 21 d.“, Voruta, 2012, rūgs. 15, nr. 19 (7 5 7 ), p. 9. 215 Policijos tarnautojų alfabeto knyga, LCVA, f. R-713, ap. 1, b. 22,1. 81; Policininkų, tarnaujančių lietuvių batalionuose, sąrašas, LCVA, f. R -683, ap. 1, b. 2 ,1 .7 9 ; V. Pakarklytė, ten pat, p. 9.

210

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

lietuvių batalionuose, sąrašuose kaip policininkas Dieveniškėse216; saugumas Vladas Cesnulis, minimas 1943 m. policininkų, dalyvaujančių lietuvių batalionuose, sąrašuose kaip policininkas Eišiškėse217; Eišiškių policijos 2-ojo iš lietuvių sudaryto būrio vadas Romualdas Skorobogatas, kuris nuo 1942 m. kovo 23 d. Lietuvos policijos štabo įsakymu buvo paskirtas Eišiškių aps. policijos punkto vedėju ir minimas 1943 m. policininkų, dalyvaujančių lietuvių batalionuose, sąrašuose kaip vertėjas Eišiškėse218. Sušaudytus policininkus, išskyrus, anot St. Ulbino, M. Kalibatą ir Č. Asadauską - juos giminės išsivežė palaidoti į tėviškių kapines Dzūkijoje219, - palaidojo Eišiškių parapijos kapinėse, kairėje pusėje, vos tik įėjus pro vartus, viename dideliame kape. Lenkų pusėje žuvo du partizanai - Zenonas Kunickis („Chinczyk“) ir Orlovskis („Pepesza“), be to, aštuoni sužeisti: NN („Tarzan“), NN („Murarz“), Andžejus Orda („Cygan“), Zbignevas Sarelis („Gil“), Mečislavas Čepulionis („Wilkolak“), Romualdas Fedorovičius („Bob“), Leo­ nas Michailiukas („Fuks“), Zdzislavas Ostrovskis („Ptak“). ?rAkovcų“ grobis: kulkosvaidis, 3 automatai, granatsvaidis, 27 automatiniai pistoletai, 25 šautuvai, kelios dešimtys pistoletų, 2 dėžės raketinių granatų, 2 dėžės granatsvaidžio granatų, 4 dėžės rankinių granatų, šautuvų šovi­ nių, batų, 70 tūkst. markių. 10 tūkst. markių „Dziewic“ davė šeiminkui, kurio pastatas sudegė. Sunkiai sužeistus lenkų partizanus nuvežė į Verseką, kur buvo aktyvių AK rėmėjų. Po kelių die­ nų sužeistuosius pervežė į kitas vietas220. Po šio įvykio 6-osios dispozicinės AK brigados vadas mjr. „Konaras“ kalbėjosi su Eišiš­ kių aps. vokiečių ortskomendantu, kuris pareiškė, kad šioje akcijoje žuvę vokiečių policininkai yra menka netektis, atsižvelgiant į lenkų partizanų vaidmenį kovojant su raudonaisiais partiza­ nais, ir kad jis supranta, jog lenkai siekė užpulti tik lietuvių policininkus221.

216 Policininkų, tarnaujančių lietuvių batalionuose, sąrašas, LCVA, f. R -683, ap. 1, b. 2,1. 80; V. Pakarklytė, ten pat, p. 9. 217 Policininkų, tarnaujančių lietuvių batalionuose, sąrašas, LCVA, f. R -683, ap. l,b . 2,1.79; V. Pakarklytė, ten pat, p. 9. 218 Policininkų, tarnaujančių lietuvių batalionuose, sąrašas, LCVA, f. R -683, ap. 1, b. 2 , 1. 79; Policijos tarnautojų alfabeto knyga, LCVA, f. R -713, ap. 1, b. 22,1. 128; U. S., „Mano sunkiausios valandos“, Voruta, 1993, nr. 2 9 - 3 0 ( 1 1 9 -1 2 0 ) , p. 4. 219 U. S., „Mano sunkiausios valandos“, Voruta, 1993, nr. 3 1 - 3 2 ( 1 2 1 -1 2 2 ) , p. 4. 220 V. Pakarklytė, „Lietuvių ir vokiečių policininkų žūtis prie Eišiškių 1944 m. gegužės 21 d.“, Voruta, 2012, spal. 13, nr. 2 1 (7 5 9 ), p. 9. 221 AK Vilniaus 6-osios brigados vado kpt. F. Koprovski-Konar pranešimas apie 1944 m. birželio 2 d. derybas su Eišiškių aps. vokiečių ortskomendantu Gornostajiškių dvare (Šalčininkų r.), Armija Krajova Lietuvoje, 2 d., Vilnius-Kaunas, 1999, p. 2 1 0 -2 1 1 .

AK Vilniaus apygardos veikla nuo 1943 metų vidurio iki vokiečių okupacijos pabaigos 2 1 1

Iki 1944 m. vasaros 6-oji brigada smarkiai išaugo. Ją sudarė štabas, raitoji žvalgyba (lenk. zwiad konny), trys pėstininkų kuopos, mokomoji kuopa ir pagalbinės tarnybos. Iš viso brigada turėjo apie 750 karių222. Birželio 2 d. 6-osios brigados vadas „Konaras“ Gomostaiškių kaime susitiko su vokiečių komendantūros Eišiškėse kapitonu. Anksčiau su šiuo kapitonu ryšius palaikė AK Naugarduko apygardos batalionų vadai „Krysia“ ir „Sztremer“. Pokalbis truko dvi valandas. Vokiečių kapito­ nas kalbėjo, kad visaip stengsis padėti lenkams, keikė lietuvius ir džiaugėsi lietuvių pralaimėjimais, gyrė lenkų partizanus už jų sėkmingas kovas su raudonaisiais partizanais, siūlė „akovcams“ padėti ginklais ir amunicija. „Konaras“ atsakė, kad, vokiečiams su lenkais susitarus, jis pagalbą ginklais priimtų, tačiau palaikyti ryšius su AK pasiūlė per Naugarduko apygardos bataliono vadą „Štremerį“ („Sztremer“)223. Naktį iš birželio 9-osios į 10-ąją Kamarūnų kaimo gyventojai mirtinai užba­ dė sargyboje stovėjusį 3-iosios kuopos partizaną V. Novaką (Waldemar Nowak, „Marynarz“) 224. 1944 m. birželio 21 d. brigados specialaus teismo nuosprendžiu už piktnaudžiavimą alkoholiu ir nedrausmingumą buvo sušaudytas brigados specialios kuopos kapralas „Lis“225. Birželio pradžioje 6-oji brigada stovyklavo Gudų girioje ir laukė radijo signalo iš Londo­ no. Birželio 14 d. 6-osios brigados vadovybė įteikė Jašiūnų valsčiaus viršaičiui ultimatumą su reikalavimu skubiai pristatyti maisto produktų: 1000 kg mėsos, 300 kg sviesto, 300 kg cukraus, 100 kg tabako. Nepristačius pagrasinta nuginkluoti vokiečių ir lietuvių policijos įgulą, o tarnau­ tojus sušaudyti226. Birželio 24 d. 6-osios brigados partizanų būrys atvyko paplėšikauti į Eišiškes. Netikė­ tai „akovcai“ susidūrė su vokiečių sargybiniais. Susišaudant 5 vokiečiai žuvo. Kitą dieną 6-ąją brigadą bandė persekioti vokiečių baudžiamasis būrys. Lenkų partizanai pasitraukė į pelkes227. Kartu su 6-ąja brigada susprogdinti tiltą per Ūlos upę buvo pavesta A. Svencickio („Fričo“; Andrzej Swięcicki, „Frycz“) būriui. „Fričo“ būrys iš Vilniaus išvyko 1944 m. balandžio

222 J. Bohdanowicz, 6. Brigada Tonki-Konara. Armia Krajowa Okręg Wilenski, Warszawa, Wydanie II, 2008, s. 5. 223 6-osios brigados vado „Konaro“ 1944 m. birželio 2 d. pranešimas apygardos komendantūrai, LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 5 6 ,1 .52. 224 AK 6-osios brigados vado 1944 m. birželio 11d . įsakymas nr. 107, LYA, f. 1, ap. 1, b. 8 9 ,1.43. 225 AK 6-osios brigados vado 1944 m. birželio 22 d. įsakymas nr. 118, ten pat, 1.46 a. p.—47. m birželio 14 d. Vilniaus apygardos komisariato telefonograma gen. komisarui Kaune, LCVA, f. R-613, ap. 1, b. 4 5 ,1 .1 5 2 .

2261944

227W. Borodziewicz, Szosta..., s. 2 0 4 -2 0 5 ,3 2 9 .

212

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

14 d. ir veikė Skurbutėnų, Trakų apylinkėse ir šiauriniame Rūdninkų girios pakraštyje228. Balandžio-birželio mėn. būrys kelis kartus buvo susidūręs su sovietų partizanais ir vokiečių karei­ viais, tačiau didesnių akcijų nevykdė. 1944 m. balandžio-birželio mėn. 6-oji brigada ir „Fričo“ būrys įvykdė 27 akcijas (6-oji brigada - 17, „Fričo“ būrys - 10): 16 prieš vokiečių policiją ir kariuomenę, 7 prieš lietuvių policiją, 3 prieš vadinamąsias plėšikų gaujas, 1 prieš sovietų partizanus. Dauguma akcijų baigėsi lenkų partizanų pergale. 6-ajai brigadai nepavyko tik Varnionių ir Šumsko puolimai, lygiosiomis baigėsi kautynės su LVR 309-uoju batalionu prie Kaniavos. Taip pat 6-oji brigada negavo radijo signalo iš Londono susprogdinti tiltą per Ūlos upę ir dėl to šios užduoties neįvykdė229. Per „Auš­ ros Vartų“ (Vilniaus puolimo) operaciją (1944 m. liepos 6 -7 d.) 6-oji brigada turėjo pridengti Vilnių puolančius AK dalinius iš pietryčių pusės. Tačiau puolimo datos paankstinimas Eišiškių rajone veikiančiai brigadai sutrukdė laiku atvykti į numatytą koncentracijos vietą. Pakeliui į Vil­ nių brigada kelis kartus buvo susidūrusi su nedideliais besitraukiančios vokiečių kariuomenės daliniais. 1944 m. liepos 7 d. prie Šveicarų kaimo brigados kariai nuginklavo vermachto kuo­ pą, kuri konvojavo apie 3 tūkstančius sovietų karo belaisvių iš Minsko karo belaisvių stovyklos nr. 352 (Stalag 352)230. Pasibaigus Vilniaus puolimo („Aušros Vartų“) operacijai, 6-oji brigada apsistojo Varkalabiškių kaime ir aplinkiniuose kaimuose. 1944 m. liepos 17 d. brigadą pasiekė žinia, kad sovietai pradėjo nuginkluoti ir suiminėti prie Vilniaus susitelkusius AK dalinius. Tarp Bagušiuose suim­ tų AK vadų buvo ir 6-osios brigados vadas „Konar“. Tuomet brigada su kitais AK daliniais ėmė trauktis į Rūdninkų girią. Tačiau pasitraukimo rajoną jau spėjo apsupti NKVD kariuomenės daliniai. Esant tokiai situacijai, papulkininkis Zygmuntas Bliumskis (Zygmunt Blumski, „Strychanski“) 1944 m. liepos 18 d. sušaukė vadų pasitarimą ir nusprendė AK dalinius išformuoti. AK nariai buvo atleisti nuo priesaikos ir galėjo pasirinkti: grįžti į civilį gyvenimą ar toliau kovoti AK eilėse su sovietiniais okupantais. Apie 100 „akovcų“ apsisprendė toliau kovoti su sovietais lenkų partizanų būriuose231. Vis dėlto jie kovojo jau kituose padaliniuose, o AK 6-osios brigados istorija baigėsi.

228 Ten pat, p. 1 5 3 -1 5 4 . 229J. Woikonowski, Okręg Wilenski Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej, Warszawa, 1996, s. 252. 230J. Bohdanowicz, 6. Brigada Tonki-Konara. Armia Krajowa Okręg Wilenski, s. 5. 231 Ten pat.

AK Vilniaus apygardos veikla nuo 1943 metų vidurio iki vokiečių okupacijos pabaigos 2 1 3

„ Žuko “ būrys, Armijos krajovos 7-oji brigada „Žuko“ būrį (Oddzial „Žuką“) įsteigė 1943 m. liepos mėnesį kpt. Ježis Bronikovskis ( Jerzy Bronikowski, „Czarnyjan“). Būriui (iš pradžių jam priklausė 1 6 -1 8 partizanų) vado­ vavo puskarininkis J. Cervinskis (Jan Czerwinski, „Žūk“) 232. Būrys (vėliau reorganizuotas į AK 7-ąją brigadą) veikė „A“ inspektorato ribose, maždaug 20 tūkstančių hektarų plote. Va­ karuose būrio veiklos sritis ribojosi su Lentvario-Rūdiškių geležinkelio linija, Pietuose - Šal­ čios upe, Rytuose - Vilniaus-Jašiūnų geležinkelio linija, Šiaurėje - Akmenos, Galvės, Skais­ čio ežerais ir Neries upe233. 1943 m. rugpjūčio 28 d. „Žuko“ būrys sudegino tiltą per Merkio upę netoli Madžiūnų kaimo ir kelioms savaitėms sustabdė automobilių eismą. Šioje akcijoje dalyvavo apie 20 būrio partizanų. 1943 m. rudenį ir žiemą „Žuko“ būrys vykdė diversijas (nupjaudavo telefono stulpus, sprogdino geležinkelio bėgius ir kt.) Rūdiškių ir Lentvario apylinkėse. 1943 m. spalio 20 d. sovietiniai partizanai nužudė „Žuko“ būrio ryšių karininką K. J. Orlovskį (Kazimierz Józef Orlowski, „Wierny“). J į raudoniesiems partizanams išdavė buvęs sovietų kareivis, kuris gyveno ir slapstėsi pas Orlovskį234. 1943 m. gruodžio viduryje dėl sustiprėjusių policijos veiksmų prieš partizanus „Žuko“ būrys buvo suskaidytas į mažas grupeles po kelis žmones ir gavo užduotis likviduoti savo dislokacijos vietose šnipus ir nacių kolaborantus, toliau kaupti ginklus ir amuniciją. „Žuko“ būrio pagrindu 1944 m. vasarį susikūrė AK 7-oji brigada (brigados įsteigimo pradžia laikoma 1944 m. vasario 4 d.). Jos vadu tapo poručnikas V. Tupikovskis (Wilhelm Tupikowski, „Wilhelm“) 235. Brigados pagrindą sudarė „Žuko“ būrys, tada turėjęs apie 50 partiza­ nų. Brigados 1-ojo būrio (plutono) vadu buvo paskirtas poručnikas E. Šymaniakas (Eugeniusz Szymaniak, „Poraj“). Iš pradžių „akovcams“ labai trūko ginklų, todėl jie negalėjo visų norin­ čiųjų priimti į brigadą. Kovo viduryje buvo suformuotas antras brigados būrys, kurio vadu tapo paporučnikis „Wicher“ (pavardė nežinoma). Kovo pabaigoje brigados narių padaugėjo iki 70 žmonių. Buvo pertvarkytas ryšininkų tinklas, įsteigta sanitarinė tarnyba, sustiprinta žvalgybinė veikla. Brigadoje buvo net du kunigai - broliai Antonis ir Juzefas Preisneriai (Antoni Prejssner,

232J. Bohdanowicz, O. Christa, Žyciorysy dowódców i kalendaria dzialalnošci brygad, Gdansk, 1989, s. 15. 233 J. Bohdanowicz, „Historia oddzialów „Žuką“ i „Gozdawy“ oraz 7-mej Wileriskiej Brygady Armii Krajowej „Wilhelma““, Wilenski Przekaz, 1992, nr. 1, s. 17. 234 Ten pat, p. 18. 235J. Bohdanowicz, O. Christa, Žyciorysy dowódców i kalendaria dzialalnošci brygad, s. 15.

214

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

Jozef Prejssner). Jie rūpinosi brigados narių sielovada236. 1944 m. kovo antroje pusėje į Parčevo dvarą Nemenčinės valsčiuje atvyko vienas 7-osios brigados būrys. Būrio nariai dvare konfiska­ vo 6 arklius, 5 karves ir įvairių daiktų. Šios brigados narius vietos gyventojai blogai vertino dėl plėšikavimų ir drausmės stokos. Brigados vadas, atsižvelgdamas į gyventojų skundus, pažadėjo padaryti tvarką. Esą už girtuokliavimą ir nedrausmingumą brigados vadovybės sprendimu buvo sušaudyti du brigados partizanai237. 1944 m. kovo 21d . 7-oji brigada kartu su AK 3-iąja užpuo­ lė durpyną netoli Baltosios Vokės. Durpyną administravo „Todt“ organizacijai priklausantys olandai. Dėl netikėto puolimo durpyną ir jame dirbusius darbininkus saugoję sargybiniai pasi­ davė be kovos. „Akovcai“ sunaikino durpyno įrengimus, o darbininkus paleido į laisvę. Lenkų partizanams atiteko daug ginklų, amunicijos ir drabužių. 1944 m. kovo 2 9 -3 0 d. 7-oji brigada dalyvavo puolant Trakus. Jos užduotis buvo saugoti Trakų-Lentvario kelią ir stebėti, kad niekas negalėtų staiga užpulti Trakų puolimą vykdančios AK 3-iosios brigados. Šios operacijos metu „Vilhelmo“ brigada nuostolių nepatyrė238. Pirmajai grupuotei priklausanti 7-oji brigada („Vilhelmo“) po Trakų užpuolimo (1944 m. kovo 29 d.) apsistojo Skarbutėnų kaime. Balandžio pradžioje brigadoje buvo su­ formuotas trečias būrys. Jo vadu paskirtas būrininkas (plutonowy) J. Dzeržynskis (Jerzy Dzieržynski, „Szczęsny“). Balandžio 12 d. brigada bandė užpulti ginklus ir amuniciją gabenusį traukinį Juodšiliuose. Akcija nepavyko, mūšyje žuvo du lenkų partizanai (Aleksander Cywinski, „Olek“ ir Waclaw Iwaszkiewicz, „Wacek“). Balandžio 18 d. vokiečių dalinys netikėtai užpuolė 7-osios brigados dislokacijos vietą Skarbutėnų kaime. Susišaudant žuvo du brigados partizanai. Jie vėliau buvo palaidoti Skarbutėnų kapinėse. 7-oji brigada sugebėjo nuo vokiečių persekioji­ mo atitrūkti ir pasislėpti239. Gegužės 30 d. vienas 7-osios brigados būrys, vadovaujamas brigados vado „Vilhelmo“, užpuolė geležinkelio apsaugą (vokiečių ir rusų tautybės policininkus) ir tiltą per Rudaminėlės

236 J. Bohdanowicz, „Historia oddzialow „Žuką“ i „Gozdawy“ oraz 7-mej Wilenskiej Brygady Armii Krajowej „Wilhelma““, Wilenski Przekaz, 1992, nr. 1, s. 1 8 -1 9 . 237 1944 m. kovo 27 d. pranešimas apie Parčevo dvare įvykdytus lenkų partizanų plėšimus, LCVA, f.R -1399,ap . l,b . 100,1.16. 238 J. Bohdanowicz, „Historia oddzial6w „Žuką“ i „Gozdawy“ oraz 7-mej Wilenskiej Brygady Armii Krajowej „Wilhelma““, Wilenski Przekaz, 1992, nr. 1, s. 19. 239 J. Bohdanowicz, Žyciorysy dow6dcow..., s. 37; H. Piskunowicz, J. Bohdanowicz, Wykaz poleglych žolnierzy Armii Krajovvej Okręgu Wilenskiego w okresie 1943-1944, Gdarisk, 1990, s. 9.

AK Vilniaus apygardos veikla nuo 1943 metų vidurio iki vokiečių okupacijos pabaigos 2 1 5

upę Vilniaus-Jašiūnų-Lydos kelyje. Geležinkelio apsaugos bunkerius AK pavyko užimti. Per kautynes, lenkų duomenimis, žuvo 12 vokiečių kareivių ir lenkų partizanas („Warszawiak“). Dar vienas lenkų partizanas buvo sunkiai sužeistas. AK būrys paėmė 2 kulkosvaidžius, auto­ matų, karabinų ir kitos amunicijos240. Vokiečių dokumentai šios AK 7-osios brigados akcijos nepatvirtina. 1944 m. birželio 2 d. brigadai apsistojus Gojaus kaime, nežinomi asmenys nušovė brigados štabo karininką paporučnikį V. Makovskį (Wieslaw Makowski, „Waclaw“). Birželio 8 d. visa „Vilhelmo“ brigada bandė užimti vokiečių ir rusų policininkų saugomus bunkerius Pa­ luknėje. Po smarkaus susišaudymo puolimas buvo nutrauktas, nes padėti besiginantiems atvyko papildomos policijos pajėgos. Kautynių metu vienas lenkų partizanas buvo sunkiai sužeistas. 1944 m. birželio 9 -1 8 d. 7-oji brigada veikė Tabariškių apylinkėse. Daugiausia dėmesio šiuo laikotarpiu buvo skiriama kariniam partizanų mokymui241. Birželio 19 d. 7-osios brigados 2-asis ir 3-iasis būriai išvogė vokiečių ginklų ir aviacinių bombų sandėlį netoli Jašiūnų, pagrobtus ginklus paslėpė AK sandėlyje Ropėjos dvare. Birželio pabaigoje 7-oji brigada dar kelis kartus susidūrė su vokiečių ir lietuvių daliniais242. Birželio 27 d. brigados žvalgai pranešė, kad į vieną kaimą netoli Paluknio atvyko lietuvių policininkai ir įsakė pakurti pirtį. Į minėtąjį kaimą (lenk. Kiewliszki) buvo nusiųstas 2-asis brigados būrys, kuris ap­ supo pirtį ir paėmė į nelaisvę lietuvių policininkus. Belaisviai buvo ištardyti, o paskui visi sušau­ dyti neva už skriaudas vietos gyventojams. Liepos 8 d. Gardino-Vilniaus kelyje netoli Kazbiejų (Chazbiejowicze) brigados partizanai sustabdė vokiečių automobilį. Netrukus iš Lentvario at­ važiavo karinis vokiečių dalinys. Kautynėse žuvo du brigados partizanai ir dar du buvo sužeisti. Vokiečių nuostoliai nežinomi. 1944 m. liepos 10 d. „Vilhelmo“ brigada gavo įsakymą atvykti į koncentracijos vietą Keturiasdešimties Totorių ir Skarbutėnų kaimuose. Liepos 16 d. iš brigados karių buvo suformuotas specialus būrys, kuris turėjo saugoti AK Vilniaus ir Naugarduko apygar­ dų dalinių susitelkimo vietą Bagušių kaime. Kitą dieną būrys pasiekė Bagušius. Kaip tik tą dieną (liepos 17 d.) sovietų daliniai apsupo AK pajėgas Bagušių apylinkėse ir pradėjo juos nuginkluoti. 7-oji brigada dar bandė pasitraukti į Rūdninkų girią, tačiau liepos 18 d. rytą prie Pilakainių (Pielokance) kaimo buvo apsupta ir nuginkluota. Brigados, kaip ir kitų Vilniaus AK dalinių, kariai

240J. Wolkonowski, „Dzialalnošč bojowa...“, Nasza Gazeta, 1994 06 2 8 - 0 7 04, nr. 26, s. 4. 241 J. Bohdanowicz, „Historia oddzialow „Žuką“ i „Gozdawy“ oraz 7-mej Wilenskiej Brygady Armii Krajowej „Wilhelma““, Wilenski Przekaz, 1992, nr. 1, s. 2 0 -2 1 . 242J. Wolkonowski, „Dzialalnošč bojowa...“, Nasza Gazeta, 1994 06 2 8 - 0 7 04, nr. 26, s. 4.

216

UI. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

buvo uždaryti stovykloje, įrengtoje Medininkų pilies kieme. Nedaugeliui internuotų „akovcų“ pavyko pabėgti, kiti 1944 m. liepos 28 d. traukiniu buvo išvežti į Rusiją243. Armijos krajovos 8-oji „ Turo “ brigada AK 8-oji brigada buvo įsteigta ir veikė AK Vilniaus apygardos „F“ inspektorato ribose, kuris apėmė prieškarinės Vilniaus vaivadijos Ašmenos, Molodečno, Vileikos apskritis ir Nau­ garduko vaivadijos Valažino apskrities dalį. Inspektorato vadovybė buvo įsikūrusi Ašmenoje. Inspektoratui vadovavo inspektorius mjr. Ceslavas Dembickis (Czeslaw Dębicki, ,Jarema“)j jo pavaduotojas buvo kpt. E. Banasikovskis (Edmund Banasikowski, ,Je ž “). Inspektoratas buvo padalytas į rajonus (obwöd), o jų ribos sutapo su buvusių apskričių ribomis. Ašmenos rajono viršininkas buvo poručnikas V Turonekas (Witold Turonek, „Tur“) 244. Dar 1942 m. vasarą Ašmenos apskrityje susikūrė paporučnikio S. Davidovskio (Stanislaw Dawidowski, „Naböj“) lenkų partizanų būrys. 1943 m. pavasarį būriui priklausė 45 partizanai, būrys ėmė vykdyti įvairias ginkluotas akcijas. 1943 m. gruodžio 3 1 d . „Naboj“ būrys užėmė ginklų sandėlį Gudagojaus miestelyje ir apsirūpino ginklais. 1944 m. sausio viduryje AK Vil­ niaus apygardos vadovybė nusprendė „F“ inspektorate formuoti naujus lenkų partizanų būrius. 1944 m. vasario 2 d. inspektoriaus Č. Dembickio (, Jaremos“) įsakymu „F“ inspektorate buvo įsteigti trys partizanų būriai, tarp jų „Naboj“ būrio pagrindu suformuotas 3-iasis partizanų būrys (III OP). Būrio vadu buvo paskirtas por. V. Turonekas („Tur“) 245. 1944 m. vasario 9 d. „Turo“ būrys naktį užpuolė Baltupių dvarą, kuriame buvo įsikūrusi lietuvių policijos įgula. Lietuviai pa­ sitraukė į Ašmeną. Nuo 1944 m. vasario vidurio iki kovo pradžios „Turo“ būrys veikė kartu su naujai įsteigtu 5-uoju partizanų būriu (V OP) Alšėnų valsčiuje ir Ašmenos-Valažino valsčių pari­ byje. Šių AK būrių partizanai puldinėjo mažesnius lietuvių ir baltarusių policijos punktus, nai­ kino valsčiuose paimtus valdžios dokumentus, likviduodavo įtariamus šnipinėjimu asmenis246. Tarp vasario 10 d. ir kovo 10 d. „Turo“ būrys kelis kartus susidūrė su lietuvių ir baltarusių policija

243 J. Bohdanowicz, „Historia oddziaiöw „Žuką“ i „Gozdawy“ oraz 7-mej Wilenskiej Brygady Armii Krajowej „Wilhelma““, Wilehski Przekaz, 1992, nr. 1, s. 2 1 -2 2 . 244 T. Gasztold, N ad Niemnem i Oszmianką, Koszalin, 1991, s. 59. 245 „8 brygada AK okręgu wilenskiego“, Slownik Polski Walczqcej na Kresach Pölnocno-Wschodnich

Rzeczypospolitej, 1.1, s. 1 9 6 -1 9 7 . 246 E. Banasikowski, Na zew..., s. 1 0 2 -1 0 3 ; „8 brygada AK okręgu wilenskiego“, Slownik Polski Wal­ czqcej na Kresach Pölnocno-Wschodnich Rzeczypospolitej, 1.1, s. 1 9 7 -1 9 8 .

AK Vilniaus apygardos veikla nuo 1943 metų vidurio iki vokiečių okupacijos pabaigos

217

Hutos, Korabų ir Kūlikų vietovėse (Baltarusija)247. 1944 m. kovo 14 d. Geistūnų kaime susitelkė „Turo“, „Marso“ ir „Netopežo“ būriai. Į partizanų būrių pasitarimą atvyko ir inspektorius,Jarema“. Buvo nuspręsta likviduoti lietuvių atsparos punktą Krėvoje. Puolimas prasidėjo kovo 15 d. vidurnaktį. Po trumpo susišaudymo lietuvių įgula pasidavė. Lenkai paėmė 2 kulkosvaidžius, 40 karabinų, kelis pistoletus ir kitos amunicijos. Ginklai buvo perduoti „Turo“ būriui248. Taip ši AK akcija vaizduojama lietuvių policijos pranešime: Kovo 15 dieną apie 1000 lenkų partizanų užpuolė ir nuginklavo Krėvės policiją. Nuginkluotus policininkus apie 200 lenkų palydėjo ligi Smurgainių, aiš­ kindami, kad juos gali užpulti raudonieji banditai249. Lenkų partizanų skaičius policijos pranešime buvo gerokai padidintas. Atsparos punktą gynė 30 lietuvių policininkų250. Kovo pabaigoje Astra­ vo apylinkėse susitiko „Marso“, „Turo“ būriai ir 6-osios brigados l-oji kuopa. Buvo nutarta kar­ tu pulti stiprią Astravo (Ostrovviec Szumski) įgulą. Puolimas prasidėjo 1944 m. kovo 31 d. 23 vai. 6-osios brigados l-oji kuopa (vadas A. Boryčka, „Tonko“) užėmė Astravo miestelio bunkerius ir policijos punktą. Puolant buvo nukautas vienas partizanas ir 9 sužeisti (tarp jų ir vadas „Ton­ ko“). Susišaudant nušautas vienas lietuvių policininkas, o kiti nuginkluoti ir paleisti251. Vokiečių policijos pranešimu, Astravą puolė apie 300 lenkų partizanų. Po dvi valandas trukusių kautynių žuvo po vieną vokiečių ir lietuvių karį, 6 kariai buvo sužeisti. Lenkai pagrobė 6 kulkosvaidžius, 100 karabinų, granatsvaidį ir kitokios amunicijos252. AK būriams visiškai užimti Astravo mieste­ lį nepavyko. 1944 m. balandžio pradžioje AK Vilniaus apygardos komendanto įsakymu 3-iasis partizanų būrys buvo pavadintas 8-ąja „Turo“ brigada. Kartu su kitomis AK brigadomis - 9, 12 ir 13 - „Turo“ brigada įėjo į naujo operatyvinio vieneto - 3-iosios grupuotės sudėtį. Grupuotės vadu buvo paskirtas minėtasis mjr. C. Dembickis (,Jarema“). Balandį AK 8-oji brigada dides­ nių kautynių neturėjo. Mėnesio pabaigoje AK žvalgyba gavo žinių, kad į Rytų Lietuvą kovoti su sovietų ir lenkų partizanais bus atsiųsti Lietuvos vietinės rinktinės (LVR) batalionai. 8-oji bri­ gada su kitomis AK brigadomis uoliai rengėsi būsimoms kovoms. 1944 m. gegužės 5 d. buvo gauta informacija, kad Ašmenoje ir Gudagojuje išsilaipino LVR daliniai. Buvo paskelbta kovinė parengtis. 8-oji brigada užėmė pozicijas prie Graužiškių miestelio (dabar Baltarusija). Gegužės

247J. Bohdanowicz, Žyciorysy dowodc6w..., s. 39. 248 T. Gasztold, N ad Niemnem..., s. 1 0 4 -1 0 6 ; E. Banasikowski, Na zew..., s. 1 0 3 -1 0 4 . 249 LYA, f. 3377, ap. 58, b. 266 ,1 .6 3 . 250 RVKA, f. 504, ар. 1, b. 10,1.69. 2S1W. Borodziewicz, Szosta..., s. 1 1 7 -1 2 1 . 2S2J. Wolkonowski, Okręg wilenski..., s. 216.

218

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS V.

6 d. netoli Graužiškių AK 8-oji, 12-oji ir 13-oji brigados užpuolė dvi 308-ojo bataliono kuopas (apie šias kautynes plačiau bus rašoma skyriuje apie AK kovas su LVR - A. B.). Lietuvių žinio­ mis, Graužiškių mūšyje žuvo 21, sužeista 16 ir dingo be žinios 7 LVR 308-ojo bataliono kariai253. Žuvę lietuviai kariai sunkvežimiais buvo nuvežti į Uteną. Ten juos pasiėmė artimieji. Keli kariai buvo palaidoti Utenoje. Lenkijos istoriko R. Korabo-Žebryko teigimu, Graužiškių mūšyje esą žuvo 38 lietuviai, keliolika buvo sužeista, 224 paimti į nelaisvę, iš jų 6 sušaudyti po tardymo. Kiti buvo nuginkluoti ir vien apatiniais baltiniais, bet su šalmais ant galvų nusiųsti į Ašmeną254. Ins­ pektoriaus ,Jaremos“ pranešime apie Graužiškių mūšį rašoma, kad žuvo apie 37 plechavičiukus, apie 30 sunkiai sužeistų lietuvių buvo nuvežta į Ašmeną, 24 į nelaisvę patekę 308-ojo bataliono kariai buvo išrengti ir paleisti į laisvę. Į AK rankas pakliuvo 4 kulkosvaidžiai ir keliasdešimt šau­ tuvų. AK pusėje žuvo du partizanai, vienas dingo be žinios, trys buvo sunkiai (vienas po dviejų dienų mirė) ir šeši lengvai sužeisti255. Abu žuvusieji buvo 8-osios brigados partizanai: kariūnas A. Straškevičius (Aleksander Straszkiewicz, „Stary“) ir B. Kurianas (Bronislaw Kurian, „Kret“ ). Naktį iš 1944 m. gegužės 12-osios į 13-ąją „Turo“ brigada taip pat kovėsi su LVR Mūrinėje Aš­ menoje. Kautynėse žuvo vienas brigados karys („Ladny“) ir keli buvo sužeisti. Mūšiuose su LVR žuvę brigados kariai buvo palaidoti gegužės 15 d. Gedulingas mišias laikė AK kapelionas kunigas Viktoras Gogolinskis (Wiktor Gogolinski, „Wiktor“) 256. Gegužės viduryje 8-ąją brigadą sudarė trys būriai, raitosios žvalgybos būrys, automobilininkų, pionierių, sanitarijos, žandarmerijos ir kiti skyriai, transporto būrys, gurguolė. Iki 1944 m. liepos mėn. brigados karių skaičius pasiekė 500 žmonių. Gegužės 30 d. 8-oji brigada apsistojo Dieveniškėse. Čia buvo vykdomi intensyvūs kariniai mokymai, įsteigta jaunesniųjų vadų mokykla, kuriai vadovavo brigados 1-ojo būrio vadas paporučnikis S. Davidovskis („Naboj“). Birželio 3 d. iš Vilniaus į Dieveniškes persikėlė AK Vil­ niaus apygardos vadovybė. 8-oji brigada gavo užduotį saugoti apygardos štabą Vilniaus-Ašmenos kelyje. Kartu su mokymais „Turo“ brigada vykdė ginkluotas akcijas ir diversijas. Birželio 8 d. su 13-ąja brigada ji mėgino sunaikinti vokiečių žandarmerijos ir lietuvių policijos punktą Alšėnuose. Apytikriai birželio 25 d. brigada užpuolė baltarusių policijos būrį Michalovščiznos (Balta­ rusija) dvare. Vengdami sunaikinimo baltarusiai pasitraukė ir paliko ginklų, amunicijos ir maisto

253 B. Juodzevičius, „Neliūdėkit, kelsis Lietuva ir žuvę už ją“, Armija krajova Lietuvoje, Vilnius-Kaunas, 1995, p. 8 6 -8 7 . 2S4R. Korabas-Žebrykas, „Mūrinė Ašmenka“, Švyturys, 1990, nr. 1 3 -1 4 , p. 16. 255 Inspektoriaus, Jarem os“ 1944 m. gegužės 19 d. raportas, LCVA, f. R-601, ap 1, b. 5 6,1.30. 256 „8 brygada AK okręgu wilenskiego“, Slownik Polski Walczącej na Kresach Polnocno-Wschodnich

Rzeczypospolitej, 1.1, s. 200.

AK Vilniaus apygardos veikla nuo 1943 metų vidurio iki vokiečių okupacijos pabaigos

219

produktų257. Liepos 6 d. brigada gavo užduotį dalyvauti „Aušros Vartų“ operacijoje AK 1-osios grupuotės sudėtyje. Brigada turėjo pulti Vilnių nuo Pavilnio pusės. Puolimas prasidėjo 1944 m. liepos 7 d. Puolant iš Naujosios Vilnios atvažiavo gerai ginkluotas vokiečių traukinys ir atidengė stiprią ugnį į puolančius „akovcus“. Tolesnį 8-osios brigados puolimą sustabdė stiprūs vokiečių gynybiniai įtvirtinimai kitapus Neries. Puolančius brigados karius Pavilnio kalvose taip pat smar­ kiai apšaudė vokiečių lėktuvai ir bunkeriuose įrengti kulkosvaidžiai. Liepos 8 d. popietę brigados pozicijas pasiekė pirmieji raudonarmiečių žvalgai. Liepos 9 d. brigada susitelkė prie Šveicarų dva­ ro (Rudaminos valsčius). Po kelių dienų brigada išžygiavo Ašmenos kryptimi ir 1944 m. liepos 17 d. apsistojo viename kaime netoli Ašmenos. Tos pat dienos popietę brigados štabas gavo žinią apie apygardos komendanto „Vilko“ ir jo štabo narių suėmimą. Brigada nedelsdama išžygiavo link Rūdninkų girios, tikėdamasi išvengti sovietų vykdomų areštų. Rugpjūčio pradžioje paaiš­ kėjo, kad nėra jokių galimybių prasimušti į Vidurio Lenkiją. Buvo nuspręsta brigadą išformuoti. Ginklus sudėjo į dėžes ir užkasė smėlėtame miške. Dalis brigados karių pasitraukė į pogrindį ir toliau veikė prieš sovietinius okupantus. Informaciniu ir kontaktiniu buvusios 8-osios brigados narių punktu tapo Verkių dvaras ir Kučkuriškės netoli Naujosios Vilnios258. Armijos krajovos 9-oji brigada AK 9-osios brigados užuomazga virto Salų (Baltarusija) pogrindinės organizacijos branduolys, kuriam vadovavo vietos mokytojas paporučnikis E. Frančakas (Edward Franczak, „Mieczysìaw“). „F“ inspektorato vadovo C. Dembickio (,Jarem os“) įsakymu 1944 m. vasario 10 d. buvo įsteigtas 4-asis partizanų būrys (IV Oddzial Partyzancki), jo vadu buvo paskirtas kariūnas J. Kolenda (Jan Kolendo, „Maly“). Dauguma būrio narių buvo Žiuprionių apylinkių gyventojai. Iš pradžių būrį sudarė 35 partizanai. Būrys veikė rytiniuose Ašmenos apskrities vals­ čiuose. Tai buvo tautiškai mišrus regionas, kuriame gyveno lenkai, baltarusiai ir lietuviai. Pirmą ginkluotą akciją būrys įvykdė kovo 8 d. (kitais duomenimis - kovo 6 d.) - buvo užpultas balta­ rusių policijos punktas netoli Žiuprionių, nuginkluoti tiltą saugoję policininkai. Du sargybinius lenkų partizanai išsivedė. Kovo 15 d. 4-asis būrys kartu su „Turo“ ir „Netopežo“ („Nietoperz“) būriais užėmė Krėvos miestelį, apiplėšė „Lietūkio“ parduotuvę ir vaistinę259.

257 Ten pat, p. 2 0 1 -2 0 2 . 258 Ten pat, p. 2 0 3 -2 0 4 . 2S9J. Bohdanowicz , Žyciorysy dowódców..., s. 41; RVKA, f. 504, ap. 1, b. 10,1.32; SlownikPolski Walczqcej na Kresach Pólnocno-Wschodnich Rzeczypospolitej, 1.1, s. 2 7 5 -2 7 6 .

220

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACLJOS METAIS . V.

Kovo pabaigoje 4-asis būrys terorizavo lietuvių ūkininkus Gervėčių apylinkėse, reikalavo atiduoti savigynai gautus ginklus260. Panašiu laiku būrį aplankė inspektorius, Jarema“. Tuomet (kai kurie šaltiniai nurodo 1944 m. kovo 25 d.) 4-asis būrys buvo pavadintas AK 9-ąja Ašme­ nos brigada. Brigados narių skaičius sparčiai augo, ją sudarė keturi būriai ir gurguolė. Birželio pabaigoje brigada turėjo apie 180 partizanų. Balandžio pradžioje speciali smogiamoji grupė, kuriai vadovavo kapralas H. Lokucevskis (Henryk Lokuciewski, „Czarny“) staiga užpuolė ir nuginklavo baltarusių policijos punktą Ašmenos geležinkelio stotyje. Lenkų partizanai pagrobė daug ginklų261. Po Velykų brigada kirto Vilniaus-Molodečno kelią ir pasiekė Gervėčių apylin­ kes. Balandžio 12 d. „akovcai“ nuginklavo kaimo savigyną Rimdžiūnų kaime. Partizanai paėmė į nelaisvę ir keletą lietuvių savisaugos dalinių kareivių, kurie buvo atvykę atostogų į gimtąjį kai­ mą. Tos pat dienos popietę (pagal kitus šaltinius susišaudymas įvyko balandžio 15 d.) brigada susidūrė su lietuvių policijos būriu netoli Petrikų kaimo. Mūšyje žuvo du brigados partizanai ir vienas buvo sužeistas. Lenkų žiniomis, taip pat žuvo 5 lietuviai ir dar keli buvo sužeisti262. 1944 m. balandžio 15 d. 9-oji brigada užėmė lietuvišką Knistuškių kaimą ir nuginklavo vietos savigynos vyrus. Kitą dieną brigada susidūrė su vokiečių ir lietuvių baudžiamuoju būriu263. Ge­ gužės pirmoje pusėje 9-oji brigada dalyvavo kovose su LVR daliniais, tačiau čia atliko antraeilį vaidmenį: ji dengė kitas puolančias AK brigadas, sunaikino tiltus per Ašmenos upę ir kitose vie­ tose, kad vokiečiai negalėtų suskubti į pagalbą apsuptiems LVR daliniams Mūrinėje Ašmenoje ir Tolminove. Po mūšių su plechavičiukais (LVR) brigada apsistojo Graužiškėse ir kurį laiką didesnių kovų neturėjo. Birželio pradžioje minuotojų grupė susprogdino karinį traukinį SalųAšmenos geležinkelio atkarpoje. Panašiu laiku mokomasis brigados skyrius susidūrė su stipriu sovietinių partizanų būriu. Prie Jakobeliškių (?) kaimo (Jakobieliszki) kaudamiesi žuvo 4 lenkų partizanai. Sovietų nuostoliai nėra tiksliai žinomi264. Liepos pradžioje 9-oji brigada paliko Graužiškes ir patraukė Vilniaus kryptimi dalyvauti ,Aušros Vartų“ operacijoje. Brigada turėjo pulti Vilnių su AK 3-iąja grupuote ir Naugarduko apygardos batalionais. Brigadai buvo skirtas uždavinys pulti Rasų kapinių kryptimi. Vilniaus puolimo metu 9-oji brigada patyrė gana didelių nuostolių: žuvo 40 karių, dauguma iš 2-ojo

26° •£ Gasztold, N ad Niemnem..., s. 64.

261 Slownik Polski Walczącej na Kresach Polnocno-Wschodnich Rzeczypospolitej, 1.1, s. 276. 262 Ten pat, p. 2 7 6 -2 7 7 . 263J. Bohdanowicz, Žyciorysy dowodcow i Kalendaria dzialan brygad, Gdansk, 1989, s. 41,

164 Slownik Polski Walczącej na Kresach Polnocno-Wschodnich Rzeczypospolitej, 1.1, s. 277.

AK Vilniaus apygardos veikla nuo 1943 metų vidurio iki vokiečių okupacijos pabaigos

221

būrio, žuvo (1944 m. liepos 7 d.) ir pats brigados vadas J. Kalenda („Maly“), sužeista apie 20 partizanų.,Jaremai“ įsakius brigada nutraukė puolimą ir grįžo į pradines pozicijas. Nauju bri­ gados vadu tapo poručnikas J. Dubois-Dubiskis (Jan Dubois-Dubiski, „Gracz“). Kautynėse dėl Vilniaus brigados kariai į nelaisvę paėmė keliasdešimt vokiečių kareivių. Sovietams užėmus Vilnių, brigada pasitraukė į Salų apylinkes. 1944 m. liepos 17 d. 9-oji brigada ėmė trauktis Rūd­ ninkų girios kryptimi, persikėlė per Merkį ir užėmė pozicijas girios pakraštyje. Liepos 19 d. brigada dengė AK dalinių pasitraukimą į Rūdninkų girios gilumą, bet netrukus buvo pavyta so­ vietų dalinių. Brigados vadas atleido karius nuo priesaikos ir įsakė brigadą išformuoti. Raitosios žvalgybos būriui ir daliai kitų padalinių partizanų pavyko išvengti suėmimo. Kiti buvo suimti, uždaryti Medininkuose ir vėliau (liepos 28 d.) išsiųsti į Kalugos lagerį. Iš ten jie sugrįžo į Lenkiją 1946 m. sausį265. Armijos krajovos 12-oji brigada „F“ inspektorato vadovybė 1944 m. sausio pabaigoje nusprendė įsteigti keturis partizanų būrius, tarp jų ir poručniko R. Olechnovičiaus (Roman 01echnowicz, „Marš“) vadovaujamą 5-ąjį būrį; jis buvo sukurtas Krėvos pogrindinės organizacijos pagrindu. Šie „F“ inspektorato būriai veikti pradėjo 1944 m. vasarį266. Balandžio pradžioje „F“ inspektorate veikiantys partiza­ nų būriai buvo reorganizuoti į brigadas. 5-ojo būrio pagrindu suformuota 12-oji brigada (vadas por. H. Romanovskis, „Cerber“) 267. Armijos krajovos 13-oji brigada Būsimos brigados formavimo ir veiklos teritorija apėmė Molodečno apskritį (Baltarusi­ ja). Čia veikė ZWZ-AK struktūros, pavadintos rajonu (obwod). Molodečno rajonas įėjo į „F“ inspektorato sudėtį. Rajono pietvakarinėje dalyje buvo didelė Nalibokų giria, kurioje vokiečių okupacijos metais aktyviai veikė sovietų ir lenkų partizanai. Santykiai tarp sovietinių ir lenkų partizanų buvo įtempti, nors pasitaikė ir bendradarbiavimo atvejų. 1943 m. rugpjūčio viduryje inspektoriaus , Jaremos“ nurodymu įsteigtas aštuonių partizanų būrys ir pavadintas „Ąžuolo grupe“ („Grupa Dąb“). Šiai grupei iš pradžių vadovavo kariūnas T. Borovinskis (Tadeusz Boro-

265 Ten pat, p. 278. 266 E. Banasikowski, Na zew..., s. 102. 267 T. Gasztold, N ad Niemnem..., s. 6 4 -6 5 .

222

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

winski, „Šwit“). Būrys tapo busimosios 13-osios brigados užuomazga. 1943 m. rugsėjo 1 d. bū­ rio nariai davė priesaiką, kurią priėmė kapelionas kunigas V. Gogolinskis. Rudenį būrys pradėjo vykdyti ginkluotas ir sabotažo akcijas Ašmenos ir Smurgainių apylinkėse. Pirma ginkluota akci­ ja įvykdyta rugsėjo 9 d.: grupės partizanai tą dieną užpuolė baltarusių policininkus, saugojusius transportą, vežusį sviestą iš vietinių pieninių į Molodečną. Būrys toliau naikino pienines ir mais­ to produktų pristatymo punktus Kušlėnų apylinkėse. Tai sukėlė okupacinės valdžios reakciją. 1943 m. rugsėjo 25 d. Astravo miesto vokiečių garnizono būrys užpuolė „Ąžuolo grupę“ prie Malanų (Malany) kaimo. Kautynėse žuvo 4 lenkų partizanai, tarp jų ir grupės vadas T. Borovinskis. Trys partizanai buvo sužeisti. Sutemus būriui pavyko prasiveržti ir pasislėpti miško gilu­ moje. Nauju būrio vadu tapo kariūnas A. Kutcneris (Andrzej Kutzner, „Maly“) 268. Spalio vidu­ ryje būrys persikėlė į Nalibokų girią - čia turėjo įsirengti nuolatinę bazę. Šiuo laikotarpiu būriui daug padėjo AK Naugarduko apygardos 78-ojo pėstininkų pulko Stolpcų batalionas, kuriam va­ dovavo poručnikas Adolfas Pilchas (Adolf Pilch, „Gora“). Prie „Ąžuolo grupės“ prisidėjo nauji nariai, tarp jų gerai parengti karininkai. Nalibokų girioje grupė bazavosi iki 1943 m. gruodžio 1 d., kol sovietų partizanai klastingai užpuolė ir nuginklavo Stolpcų batalioną. „Ąžuolo grupei“ pavyko prasiveržti iš raudonųjų apsupties ir su nedideliais nuostoliais grįžti į Rakovo apylinkes. Vis dėlto dėl egzistuojančios sovietinių partizanų grėsmės inspektorato komendantas įsakė bū­ riui persikelti į saugesnes Ašmenos apylinkes. 1944 m. vasario 1 d. būrys (tuomet 45 partizanai) persikėlė per Berezinos upę, kirto Lydos-Molodečno geležinkelio liniją ir apsistojo AšmenosSmurgainių apylinkėse. Į naują dislokacijos vietą atvykusį būrį aplankė ir tikrino inspektorius ,Jarema“269. 1944 m. vasario pradžioje „Ąžuolo grupės“ būrys buvo pavadintas 6-uoju partiza­ nų būriu (VI Oddzial Partyzancki, VI O P)270. 1944 m. kovo 9 d. žuvo „Ąžuolo grupės“ vadas A. Kutcneris („Maly“), bandydamas su keliais partizanais likviduoti gestapo šnipą P. PaškovskįKovalskį. Pasikėsinimas nepavyko. A. Kutcneris, nenorėdamas patekti į nelaisvę, susisprogdino granata. Netrukus inspektoriaus, Jaremos“ įsakymu būrys reorganizuojamas į brigadą, jos vadu paskiriamas poručnikas A. Valčakas (Adam Walczak, „Nietoperz“ - „Šikšnosparnis“ ) 271. Šikš­ nosparnis tampa brigados emblema ir skiriamuoju ženklu. Nuo šiol AK 13-oji brigada dažnai

268 Sloumik Polski Walczącej na Kresach Polnocno-Wschodnich Rzeczypospolitej, 1.1, s. 2 8 1 -2 8 2 ; J. Bohdanowicz, 13. Brygada Nietoperza Armia Krajowa Okręg Wilenski, Warszawa, 2008, s. 4. 269 Slownik Polski Walczącej na Kresach Polnocno-Wschodnich Rzeczypospolitej, 1.1, s. 2 8 2 -2 8 3 ; J. Bohdanowicz, 13. Brygada Nietoperza Armia Krajowa Okręg Wilehski, s. 4. 270J. WoHtonowski, Okręg wilehski..., s. 1 4 4 -1 4 5 . 271 Ten pat, p. 214.

AK Vilniaus apygardos veikla nuo 1943 metų vidurio iki vokiečių okupacijos pabaigos 2 2 3

buvo vadinama „Nietoperz“ brigada. 1944 m. kovo 13 d. brigada turėjo 83 karius, ją sudarė štabas, du pėstininkų būriai, raitosios žvalgybos grupė, kulkosvaidininkų ir ryšininkų skyriai. Brigadoje tuo metu buvo 2 karininkai, 3 kariūnai, 5 puskarininkiai ir 73 eiliniai partizanai. 13-oji brigada veikė „F“ inspektorato ribose, kartu su kitomis AK brigadomis buvo prijungta prie AK 3-iosios grupuotės. Brigada kovines akcijas dažnai vykdė su 8-ąja, 9-ąja ir 12-ąja AK brigadomis. Kovo 16 d. ji su minėtosiomis brigadomis užėmė Krėvą. Kovo 20 d. brigada savarankiškai mėgi­ no užimti vermachto sandėlius Lostojancų kaime. Operacijos metu žuvo du ir buvo sužeisti dar du brigados partizanai. „Netopežo“ brigada su kitomis AK brigadomis gegužę kovėsi su LVR daliniais prie Graužiškių, Mūrinėje Ašmenoje ir Tolminove. Tiesiogiai kautynėse su plechavičiukais 13-oji brigada dalyvavo Tolminove. Čia buvo dislokuota viena 301-ojo LVR bataliono kuopa. Puolime dalyvavo 164 brigados kariai. Puolimas prasidėjo gegužės 13 d. apie 23 vai. Lenkų partizanai keliomis grupėmis įsiveržė į kaimą ir užklupo plechavičiukus, visiškai nepasi­ rengusius kautynėms. Mokyklos pastate įsikūrę lietuvių karininkai nespėjo net duoti įsakymų savo pavaldiniams, kai lenkų partizanų buvo suimti. Didesnį pasipriešinimą parodė tik rytinė­ je kaimo dalyje įsikūrę kuopos kareiviai. Į nelaisvę paimtus plechavičiukus suvarė į mokyklos aikštę. Karininkus atskyrė nuo kareivių ir vėliau išsiuntė į AK Vilniaus apygardos štabą, kuris tuo laiku buvo įsikūręs Mūrinės Ašmenos dvare. „Akovcai“ į nelaisvę paimtus plechavičiukus išrengė iki apatinių ir palydėjo iki Ašmenos. Kartu su jais buvo vežami nukauti ir sužeisti LVR kariai. Čia juos perėmė vokiečių kareiviai. Visą dieną plechavičiukus laikė lauke ir tik gegužės 15 d. susodino į traukinį ir išvežė į Vilnių. Kovose su LVR žuvo brigados karys (raitosios žval­ gybos vadas kariūnas M. Bukovskis (Miroslaw Bukowski, „Boncza“) ir 8 buvo sužeisti. Vienas svarbiausių kovų su plechavičiukais rezultatų buvo daugybės ginklų ir amunicijos užgrobimas. Tai leido neblogai apsiginkluoti visiems brigados kariams. Smarkiai padidėjo ir brigados narių skaičius272. Birželio viduryje brigada pradėjo ruoštis „Audros“ operacijai. Tada brigadą sudarė trys pėstininkų būriai, kulkosvaidininkų būrys, raitosios žvalgybos būrys ir pionierių bei ryši­ ninkų skyriai. 1944 m. liepos pradžioje 13-oji brigada buvo priskirta AK 1-ajai partizanų gupuotei ir gavo užduotį dalyvauti Vilniaus puolime. Liepos 7 d. brigada dengė kitus AK dalinius, puolusius Vilnių iš rytų ir turėjusius veržtis Markučių kryptimi. Nors tiesiogiai puolime brigada nedalyvavo, tačiau ji taip pat patyrė nuostolių dėl vokiečių aviacijos. Puolimui nepavykus, bri­ gada atsitraukė į Šveicarų kaimą ir gavo užduotį saugoti karo lauko ligoninę. Brigadai pavyko

272 Slownik Polski Walczącej m Kresach P6lnocno-Wschodnich Rzeczypospolitej, 1.1, s. 2 8 3 -2 8 4 .

224

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS-METAIS

išvengti 1944 m. liepos 17 d. vykdytų masinių NKVD areštų ir pasitraukti į Rūdninkų girią. Vis dėlto čia ją liepos 19 d. užklupo NKVD daliniai ir po kautynių brigada buvo sumušta. Paimti į nelaisvę brigados kariai buvo internuoti Medininkuose. Laisvėje likę brigados likučiai pasivadi­ no „Visinčios“ būriu ir tęsė kovą su sovietais, bet 1944 m. rugpjūčio 19 d. NKVD dalinių buvo sumušti prie Borovo kaimo. Taip baigėsi 13-osios brigados ir „Visinčios“ būrio istorija273. Armijos krajovos 23-ioji brigada 1944 m. pradžioje „BC “ inspektorate veikė diversiniai branduoliai (Ošrodki Dywersyjne, OD) ir diversiniai partizaniniai branduoliai (Ošrodki Dywersyjno-Partyzanckie, ODP). 1 9 4 2 1943 m. sandūroje inspektorate buvo įsteigti keturi diversiniai branduoliai, tarp jų ir ODP nr. 25 (vadas por. Marian Kisielewicz, „Marek“, „Ostroga“), apėmęs Breslaujos geležinkelio mazgą274. Kadangi šiaurinėje „BC“ inspektorato dalyje veikė tik vienas AK būrys, Vilniaus apygardos ko­ mendantūra nusprendė įsteigti dar vieną partizanų būrį. 1944 m. balandžio 21 d. Breslaujoje įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo rajono komendantas M. Bialokuras (Michal Bialokur, „Lach“), K. Krauzė („Vavžeckis“ ), M. Kiselevičius („Ostroga“) ir kiti. Buvo nuspręsta sufor­ muoti AK 23-iąją brigadą, o jos vadu paskirtas por. M. Kiselevičius. 23-ioji brigada suformuota per penkias dienas ir netrukus įvykdė pirmas ginkluotas akcijas275. Yra žinoma, kad vienas bū­ simos 23-iosios brigados būrys, vadovaujamas nežinomo leitenanto, 1944 m. kovo pabaigoje atvyko į Parčevo dvarą Nemenčinės valsčiuje. Lenkų partizanai pasiėmė maisto produktų, o jų vadas prasitarė, kad jie žygiuoja į Baltarusiją kovoti su sovietiniais banditais (partizanais)276. Gegužės 3 d. 23-ioji brigada su „85 miško“ būriu užpuolė baltarusių policijos punktą Apse. Netikėtai užpulti policininkai pasidavė be kovos. Lenkų partizanai užgrobė minosvaidį, 30 karabinų, 5 kulkosvaidžius, 6 pistoletus, granatų ir šovinių. Kai kurie į nelaisvę paimti balta­ rusių policininkai buvo sušaudyti277. Gegužės viduryje (gegužės 16 d.) 23-iosios brigados 4-oji kuopa, vadovaujama paporučnikio V. Žabos (Waldemar Žaba, „Bocian“), nesėkmingai bandė užimti lietuvių policijos

273 Ten pat, p. 2 8 4 -2 8 5 . 274 M. Potocki, Wspomnienia, Ossolineum, 16661/11, s. 4 6 -4 7 . 275 K. Krauze, „Ostatni raport“, Wilenski Przekaz, 1991, nr 11, s. 1 -4 . 276 Parčevo dvaro valdytojo 1944 m. kovo 27 d. pranešimas apie lenkų partizanų įvykdytus plėšimus, LCVA, f. R -1399, ap. 1, b. 100,1.16. 277 K. Krauze, „Ostatni raport“, Wilenski Przekaz, 1991, nr 11, s. 5.

AK Vilniaus apygardos veikla nuo 1943 metų vidurio iki vokiečių okupacijos pabaigos 2 2 5

atsparos punktą Rimšėje. Lenkų puolimas buvo atmuštas. Kautynėse žuvo 2 ir buvo sužeisti keli AK partizanai. Į nelaisvę patekusį „akovcą“ S. Malickį nuvežė iš pradžių į Dūkštą, paskui - į Zarasų areštinę. AK kuopa, norėdama išvengti sutriuškinimo, pasislėpė pelkėse, o paskui grįžo į 23-iosios brigados dislokacijos vietą278. Inspektoriaus „Vengelno“ vadovaujama 23-ioji brigada 1944 m. gegužės 21 d. užpuolė Naująjį Daugėliškį. Miestelį gynęs 20 lietuvių policininkų būrys po trumpo susišaudymo pasi­ davė. „Akovcai“ pagrobė 10 karabinų, 2 kulkosvaidžius, 6 pistoletus, granatų ir kitos amunici­ jos. AK būrys taip pat sunaikino valsčiaus savivaldybės dokumentus, apiplėšė paštą ir koopera­ tyvą. Puolant trys lietuvių policininkai buvo sužeisti279. Po užpuolimo 23-ioji brigada pasitraukė į Breslaujos apylinkes. Birželio 21 d. „Vengelno“ vadovaujamos 4-oji ir 23-ioji brigados bei „Žeimenos“ būrys užpuolė vokiečių prekinį traukinį Pastovių-Pabradės geležinkelio ruože. AK daliniams pavyko traukinį sustabdyti ir užimti. Puolant 2 vokiečiai buvo nušauti, keli sužeisti ir 14 paimta į nelais­ vę. AK atiteko 2 kulkosvaidžiai, 20 karabinų, keli pistoletai ir kitos amunicijos. Lenkų pusėje žuvo 23-iosios brigados vadas por. M. Kiselevičius („Ostroga“). Nauju brigados vadu paskirtas por. V. Kiselis (Witold Kisiel, „Swiatoldycz“) 280. Po šio įvykio padaryti tam tikri organizaci­ niai pakeitimai. Dalis 23-iosios brigados su AK 4-ąja ir 5-ąja brigadomis dalyvavo baudžiama­ jame reide palei buvusią Lietuvos-Lenkijos demarkacinę liniją (Molėtų-Inturkės apylinkėse) 1944 m. birželio trečiojoje dekadoje. Po to 2-osios grupuotės vado įsakymu brigada pamažu judėjo Vilniaus kryptimi ir dalyvavo „Aušros Vartų“ operacijoje. Liepos 5 d. brigada nuginklavo vokiečių ir latvių garnizoną Kiemeliškėse. Liepos 13 d. AK 2-osios grupuotės sudėtyje 23-ioji brigada dalyvavo mūšyje su iš Vilniaus prasiveržusią vokiečių kolona Kriaučiūnų kaimo apylin­ kėse. Sovietams pradėjus nuginkluoti AK dalinius, brigada bandė prasiveržti į Rūdninkų girią, bet 1944 m. liepos 18 d. NKVD daliniai ją apsupo, nuginklavo ir nuvarė į Medininkus. Netrukus su kitais suimtais AK dalinių kariais brigados nariai buvo išvežti į Kalugą. 1946 m. sausio mėn. dauguma suimtų 23-iosios brigados partizanų buvo išleisti į Lenkiją281.

278 Ten pat, p. 5 - 6 ,8 . 279 M. Potocki, Wspomnienia, Ossolineum, 16661/11, s. 6 9 - 7 1 ; RVKA, f. 504, ap. 1, b. 10,1.63. 280 Ten pat, p. 8 2 -8 3 . 281J. Bohdanowicz, 23. Brigada Ostrogi-Šwiatoldycza. Armia Krajowa Okręg Wilenski, Warszawa, 2008, s. 5.

226

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

Armijos krajovos 24-oji brigada „BC“ inspektorato inspektoriui M. Potockiui įsakius 1944 m. kovo pradžioje Breslaujos apylinkėse susikūrė AK partizanų būrys, kurio vadu paskirtas paporučnikis K. Krauzė (Kazimierz Krauze, „Wawrzecki“). Būrio daugumą sudarė Latvijos lenkai, anksčiau dirbę AK žvalgy­ boje Daugpilio apylinkėse (diversinis partizaninis branduolys nr. 26). Saugumo policijai suse­ kus minėtąją organizaciją, daug lenkų šnipų įstojo į naujai steigiamą AK būrį282. Šis būrys ėmė veikti Drujos, Breslaujos ir Vidžių apylinkėse ir pasivadino „85-uoju miško būriu“ (Oddzial Lešny 85, O L-85). Kovo pabaigoje „85 miško būrys“ turėjo apie 70 žmonių283. Kovinę veik­ lą būrys pradėjo 1944 m. kovo antroje pusėje. Grupė „85 miško būrio“ partizanų nuginklavo vokiečių policijos punktą Mioruose (Baltarusija)284. Naktį iš 1944 m. balandžio 4-osios į 5-ąją Drujos apylinkėse „Vavžeckio“ būrys susidūrė su vokiečių patruliu. Susišaudant žuvo lenkų partizanas ir vienas buvo sužeistas. AK būrys į nelaisvę paėmė vokiečių kareivį285. 1944 m. balandžio 6 d. Marcebolino kaime „85 miško būrį“ užpuolė stiprus sovietų partizanų būrys. AK būrys su dideliais nuostoliais buvo priverstas trauktis, mūšio lauke palik­ damas sužeistuosius. Bolševikai nespėjusius pasitraukti ir sužeistuosius šaudė vietoje. Būrio vado „Vavžeckio“ liudijimu, Marcebolino kaime žuvo 18 lenkų partizanų286. Kito būrio nario liudijimu, po Marcebolino mūšio susirinko tik 17 iš 63 būrio narių287. Likusieji žuvo arba din­ go be žinios. Po kelių dienų per Velykas (1944 m. balandžio 9 d.) „85 miško būrys“ užpuolė Gaidę. Šis AK puolimas smulkiai aprašytas lietuvių policijos pranešime: 1944 04 09 d. nuo Pasamanės kaimo į Gaidės bažnytkaimį, kur buvo policijos atsparos punktas, atėjo įvairiais pėstininkų ginklais ginkluotų 50 lenkų partizanų. Partizanai daugiausia buvo apsirengę civiliais drabužiais ir prie civilių kepurių buvo prisisegę lenkiškus ženklus. Kadangi IV.9 buvo Velykų pirmoji diena, dalis policininkų buvo bažnyčioje, tik prie punkto buvo paliktas vienas sargybinis ir punkte vienas budintis policinin­ kas. Lenkai apsupo punktą, nuginklavo budintį policininką, nuvilko jo uniformą, surišo rankas ir paėm ė visus punkte buvusius šaudmenis ir ginklus.

282 H. Szostak, „Przez zlamany olowek“, Wiano, 1991, nr. 7 (2 0 ), s. 6 -7 . 283 K. Krauze, „Pierwsze oddzialy partyzanckie AK w Pölnocnej Wilenszczyznie“, Wilenski Przekaz, Gdansk, 1991, nr. 10, s. 1 1 -1 2 ; J. Kisielewski, „Braslawska Wielkanoc“, Wiano, 1993, nr. 4 ( 4 l ) , s. 1. 284 K. Krauze, „Pierwsze oddzialy....“, Wilenski Przekaz, 1991, nr. 10, s. 1 1 -1 2 . 285 K. Krauze, „Kalendarium dzialari bojowych O L -85“, Wilenski Przekaz, 1991, nr. 10, s. 14. 286 Ten pat, p. 18. 287J. Kisielewicz, „Braslawska Wielkanoc“, Wiano, 1993, nr. 4 (4 1 ), s. 2.

AK Vilniaus apygardos veikla nuo 1943 metų vidurio iki vokiečių okupacijos pabaigos 2 2 7

Apie 20 partizanų atėjo į bažnyčią. Po pam aldų įsakė vargonininkui ir chorui sugiedoti lenkų himną. Išeidami uždraudė 15 minučių išeiti iš bažnyčios ir pasakė, kad paimsią iš atvažiavusių į baž­ nyčią 15 arklių, kuriuos rytojaus dieną grąžinsią. Kas nepaklausysią jų įsakymo ir mėgintų anksčiau išeiti iš bažnyčios, anot jų, bus šaudomi268. Greičiausiai tas pat lenkų būrys po trijų dienų (balandžio 12 d.) užpuolė Rimšę: 1944 IV 12 apie 22 vai. Rimšės miestelį užpuolę nežinomi banditai. Banditų skaičius taip p a t nežinomas. Iš vakarų pusės nuo kapinių iš 50 m banditai smarkiai apšaudė policijos punktą, o tuo pačiu metu iš rytų, pietų ir vakarų buvo atidaryta smarki ugnis į atsparos punktą. Policijai smarkiai ginantis, ban­ ditai pasitraukę apie 500 m mėgino apšaudyti policijos punktus. Tačiau nesėkmingai. Šaudymasis tęsėsi iki pusei pirmos. Banditai, iššovę vieną šviečiamą šovinį, pasitraukė269. 1944 m. balandžio 27 d. Rimšę vėl užpuolė lenkų partizanai: 1944 04 2 7 apie 3 vai. ryto apie 100 lenkų partizanų - banditų, ginkluoti įvairiais pėstininkų ginklais, puolė Rimšės miestelį. Policijos punkte budėjo 3 policijos tarnautojai. Atsparos policijos punktas buvo IV 26 iš Rimšės vo­ kiečių žandarmerijos perkeltas į Dūkštą. Rimšėje buvo iš viso palikti 8 policininkai. Per susišaudymą, banditai į medines policijos patalpas prislinkę visiškai arti, įmetė kelias granatas. Skeveldros sunkiai sužeidė vieną policininką - kulkosvaidininką ir sugadino kulkosvaidį. Tolimesnis gynimasis buvo neį­ manomas, nes pasiliko tik du policininkai prieš 100. Be to, nebeveikė kulkosvaidis ir baigė išsekti maži šovinių ištekliai. Nesitikėdami iš niekur pagalbos policininkai pasidavė. Lenkai, prieš pasiduodant, garantavo paliksią visus gyvus. Įsiveržę į policijos patalpas, banditai pirm iausia nuginklavo policiją, nuvilko valdines uni­ form as. Vėliau sunaikino visus įstaigos dokumentus, antspaudą, kertinį štampą, sudaužė baldus, išlaužė duris. Po to banditai išdaužė pašto agentūros bei valsčiaus savivaldybės langus, duris, sunaikino jų dokumentus ir išplėšė kooperatyvą. Lenkai daugiausia buvo apsirengę SS, lenkiškomis ir vokiečių karių uniformomis. Baigę plėšikauti, banditai susirikiavo į dvi grupes ir dainuodami pasitraukė Gaidės ir Vydžių kryptimi2829290. „85 miško būrys“ 1944 m. gegužės ir birželio sandūroje buvo reorganizuotas

288 Banditizmas Zarasų apskrityje, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 2 6 6 ,1 .6 9 .

289 Ten pat. 290 Banditizmas Zarasų apskrityje, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 266 ,1 .7 0 .

228

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

į 24-ąją brigadą. Gegužės 3 d. 24-oji brigada su 23-iąja brigada užėmė lietuvių ir vokiečių po­ licijos punktą Apse, gegužės 21 d . abi brigados užėmė lietuvių policijos atramos punktą Nau­ jajame Daugėliškyje. Birželio 10 d. 24-oji brigada likvidavo lietuvių policijos punktą Rimšėje. Iki birželio pabaigos ši brigada mobilizavo naujus narius ir vykdė karinį apmokymą Breslaujos apylinkėse291. 1944 m. liepos 8 d. brigada užėmė vokiečių kareivių saugomus bunkerius Apse. Vilniaus puolime brigada nedalyvavo, tačiau jos likimas labai panašus į kitų Vilniaus apygardos brigadų likimą. Liepos 16 d. Breslaujos apskrityje brigadą apsupo ir nuginklavo NKVD daliniai. 1944 m. liepos 28 d. suimti brigados nariai traukiniu buvo išvežti į Rusijos lagerius292. Armijos krajovos 36-oji „ Žeimenos “ brigada AK 36-osios brigados užuomazgos buvo Švenčionių apskrityje, kuri pagal teritorinę AK struktūrą priklausė „B“ inspektorato Švenčionių rajonui, kuris iš pradžių turėjo „Šwierk“ kriptonimą, o vėliau jis buvo pakeistas į „Szczupak“. Lenkų pogrindžio organizacijos Švenčionių apskrityje ėmė kurtis dar 1939 m. lapkričio mėnesį. Vienas pagrindinių organizatorių buvo paporučnikis Č. Barzda (Czeslaw Barzdo, „Bąk“)-Jis palaikė neblogus ryšius su Vilniaus lenkų skautų vadovu kpt. Juzefu Gžesiaku. C. Barzda į pogrindžio veiklą pirmiausia stengėsi įtraukti buvusius lenkų skautus Švenčionėliuose, Pabradėje ir kitose vietovėse. Pogrindžio nariai ver­ bavo naujus žmones, kaupė ginklus, varė prolenkišką propagandą tarp vietos gyventojų, slapta pervesdavo per Lietuvos-SSRS sieną įvairius asmenis. Panaši veikla buvo vykdoma pirmosios sovietinės okupacijos metais ir vokiečių okupacijos pradžioje. Švenčionių apskrities teritorijoje lenkų pogrindis įsteigė du diversinius branduolius: 22-ąjį (vadas poručnikas S. Lučynskis (Sta­ nislaw Luczynski, „Laska“) ir 23-iąjį (vadas poručnikas F. Stalis (Franciszek Štai, „Franek“). Pirmasis branduolys apėmė Švenčionių ir Breslaujos apskritis, antrasis - Ignalinos apylinkes. Diversiniai branduoliai buvo steigiami palei svarbias geležinkelių linijas. Jų nariai ateityje tu­ rėjo vykdyti diversijas ir sabotažo aktus geležinkeliuose. Švenčionių rajono komendantu nuo 1942 m. dirbo iš Anglijos nuleistas parašiutininkas kpt. J. Smelia (Jan Smela, „Wir“, „Lipek“, ,Janusz“), vėliau jį pakeitė minėtasis poručnikas S. Lučynskis293. Pastarojo iniciatyva buvo

291 M .Potocki, Wspomnienia, Ossolineum, 16661/11, s. 7 1 - 7 3 ; J. Bohdanowicz, 24. Brygada Wawrzeckiego. Armia Krajowa Okręg Wilenski, s. 6. 292J. Bohdanowicz, 24. Brygada Wawrzeckiego Armia Krajowa Okręg Wilenski, s. 7. 293 Cz. Jasiriski, „36. Brygada AK „Žejmiana““. Pamiętnik okręgu wilenskiego AK, 2006, nr. 31, s. 7 - 8 .

AK Vilniaus apygardos veikla nuo 1943 metų vidurio iki vokiečių okupacijos pabaigos 2 2 9

įsteigtos kelios diversinės grupės. 22-ojo diversinio branduolio bazė įsikūrė P. Dombrovskio dvare (apie 3 km nuo Pabradės geležinkelio stoties). Šio branduolio nariai palaikė gana gerus ryšius su 23-iojo branduolio nariais, dirbančiais geležinkelyje Ignalinoje. Lenkų diversantai vyk­ dė įvairias diversijas ir sabotažo aktus: degino kuro cisternas, gadino traukinių vagonus ir kitą įrangą, vogdavo ginklus ir 1.1.1944 m. vasario pirmomis dienomis partizanauti pradėjo pirmieji šeši 22-ojo diversijų branduolio nariai. Jiems tuomet vadovavo iš Latvijos kilęs S. Martyniakas (Stanislaw Martyniak, „Mocny“). Būrys veikė Pabradės, Kiemeliškių ir Švenčionių apylinkėse. Lenkų partizanų kovos krikštas buvo susidūrimas su sovietiniais desantininkais prie Santakos kaimo. „Akovcams“ pavyko paimti į nelaisvę du desantininkus, tačiau vienas tardymo metu pabėgo. Šaudant į bėglį netyčia buvo sužeistas „akovcas“ P. Tyčkovskis (Piotr Tyczkowski, „Smok“), kuris po savaitės mirė vienoje Vilniaus ligoninėje ir buvo palaidotas Antakalnio kapi­ nėse. Kitą sovietų desantininką po tardymo sušaudė294. 1944 m. vasario mėn. Švenčionių rajone buvo įsteigtas „Žeimenos“ partizanų būrys ir jis suformuotas 20-ojo ir 22-ojo diversinių branduolių pagrindu. Būrio narių skaičius sparčiai augo, tačiau lenkų partizanams labai trūko ginklų, nes juos iš gyventojų jau buvo surinkę anks­ čiau pradėję veikti lenkų ir sovietų partizanų būriai. Kovo 4 d. „Žeimenos“ būrio vadu buvo paskirtas buvęs „Lupaškos“ brigados partizanas poručnikas V. Kevličius (Witold Kiewlicz, „Wujek“). Vasario pabaigoje-kovo pradžioje „Žeimenos“ būrys įvykdė keletą smulkių diver­ sijų Pabradės-Daugpilio geležinkelio ruože295. Kovo 14 d. „Žeimenos“ būrys nuginklavo vo­ kiečių administraciją Gervėčiuose ir sunaikino įstaigų dokumentus, be to, kovo antroje pusėje įvykdė keletą diversijų geležinkelyje296. 1944 m. balandžio mėn. „Žeimenos“ būrys veikė Pabra­ dės, Karkažiškių, Magūnų, Prienų, Buivydiškių ir Kiemeliškių apylinkėse. Gegužės pradžioje būrys turėjo apie 100 partizanų297. Gegužės mėn. pirmoje pusėje (yra žinių, kad gegužės 7 ir 8 d.) „Žeimenos“ būrys veikė Švenčionių, Ignalinos ir Svyrių apylinkėse. Gegužės 7 ir 8 d. (pagal kitus šaltinius - 14 -1 5 d.) būrys užpuolė Pabradės lentpjūvę ir susidūrė su lietuvių policija Šišniškės ir Kusliškės kaimuose (Švenčionių apskritis). Iš pradžių „Žeimenos“ būrys buvo užėmęs Šišniškės kaimą, o vėliau lie-

294 Ten pat, p. 1 1 -1 2 ; SlownikPolski Walczqcej na Kresach Pölnocno-Wschodnich Rzeczypospolitej, t II, s. 2 2-23. 295J. Bohdanowicz, Žyciorysy dowodcow..., s. 36. 296 Ten pat. 297 Ten pat, p. 47.

230

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS * . V.

tuvių policija privertė bėgti iš Kusliškės kaimo. Šišniškės kaime „akovcai“ be didesnio pasiprie­ šinimo užėmė šešių lietuvių policininkų saugomą bunkerį. Lenkų partizanai, sudeginę kelis kai­ mo pastatus ir paleidę į laisvę lietuvių policininkus, iš kaimo pasitraukė. Kusliškėse įvyko dides­ nis susišaudymas, po kurio lenkų partizanai pasitraukė. Kautynėse buvo sužeistas „Žeimenos“ brigados partizanas kapralas „Dąbek“298. Gegužės pabaigoje „Žeimenos“ būrys buvo įtrauktas į 2-osios grupuotės sudėtį. 1944 m. birželio 20 d. Buikų vietovėje įvyko 2-osios grupuotės dali­ nių apžiūra. Čia atvyko 1-oji (,Jurando“), 4-oji („Ronino“), 23-ioji („Ostrogos“) brigados ir „Žeimenos“ būrys. Inspektorius „Vengelnas“ AK dalinių vadams išaiškino 2-osios grupuotės uždavinius. Po apžiūros įvyko mišios ir AK būrių paradas. Iš „Žeimenos“ buvo išskirtas 25 par­ tizanų būrys, turėjęs atlikti 2-osios grupuoties vado asmeninės apsaugos funkcijas299. Pirmomis liepos dienomis „Žeimenos“ brigada kartu su kitomis AK 2-osios grupuotės brigadomis pradė­ jo kovinius veiksmus „Audros“ ir „Aušros Vartų“ operacijose. Iš pradžių brigada pasiekė Svy­ rius (dabar Baltarusija), vėliau žygiavo Pastovių, Pabradės ir Vilniaus kryptimi. 2-oji grupuotė tuomet turėjo keturias brigadas, kuriose buvo apie 1800 kovotojų. Už Pabradės, netoli Družilių kaimo, brigada kartu su kitomis AK brigadomis susidūrė su į Vilnių važiuojančia vermachto kolona. Šis susidūrimas baigėsi AK dalinių pergale. 1944 m. liepos 7 d. po pietų „Žeimenos“ brigada pasiekė numatytą dislokacijos vietą prie Žaliųjų ežerų. Netrukus čia atvyko ir Raudo­ nosios armijos 277-oji šaulių divizija, vadovaujama gen. mjr. Stepano Gladyševo. AK 2-osios grupuotės vadovybė užmezgė ryšius su minėtosios RA divizijos vadovybe ir gavo užduotį vykti į Maišiagalos apylinkes ir pridengti divizijos užnugarį nuo vermachto dalinių, siekiančių prasi­ veržti į apsuptą Vilnių. Liepos 8 d. prie „Žeimenos“ brigados prisijungė poručniko J. Romeikos (jo zef Romejko, „Klin“) vadovaujamas „Svyrių“ būrys ir nuo tol šis dalinys oficialiai pradėtas vadinti 36-ąja „Žeimenos“ brigada. Brigadą sudarė trys kuopos, žvalgybos būrys, pionierių ir ryšininkų skyriai300. „Žeimenos“ brigados partizanai patruliavo Maišiagalos apylinkių keliuose. Daugelis buvo nusivylę, kad, užuot puolę Vilnių, jie turėjo veikti šiame rajone. Lenkų partizanai rengdavo pasalas mažesnėms vokiečių kariuomenės grupėms, kurios bandė prasiveržti Vaka­ rų kryptimi iš vis labiau apsupto Vilniaus apylinkių. Vienos pasalos metu buvo nukauti keturi

298 Ten pat-, Cz. Jasinski, „Walka o wieš Szyszniszki“, Wiano, 1991, nr. 3, s. 7 - 8 ; Cz. Jasinski, „36. Brygada AK „Žejmiana““, Pamiętnik okręgu wilenskiego AK, 2006, nr. 31, s. 1 6 -1 7 . 299 M. Potocki, Wspomnienia, Ossolineum, 1 6 6 6 1 //II , s. 79. 300 Cz. Jasinski, „36. Brygada AK „Žejmiana““, Pamiętnik okręgu wilenskiego AK, 2006, nr. 31, s. 2 1 -2 2 ;

Slownik Polski Walczącej na Kresach Polnocno-Wschodnich Rzeczypospolitej, t. II, s. 23.

Armijos krajovos organizacinė struktūra 1944 metų pradžioje. Inspektoratai ir brigados

231

vokiečių kareiviai ir vienas paimtas į nelaisvę. Po kelių dienų veikimo Maišiagalos apylinkėse brigada gavo užduotį žygiuoti į Vilnių. Iki Vilniaus brigadai teko eiti kelias dienas, nes jos judė­ jimą apsunkino vokiečių aviacijos antpuoliai. 1944 m. liepos 13 d. „Žeimenos“ brigada su 2-ąja grupuote prie Kriaučiūnų kaimo susidūrė su iš Vilniaus prasiveržusią vokiečių kariuomenės grupe. Brigada tada buvo apsistojusi Karveliškių kaime. Brigados vadas K. Kevličius („Wujek“) dėl ligos buvo paleistas į Vilnių aplankyti savo šeimos. J į tuomet pavadavo poručnikas J. Romeika. Jis gavo 2-osios grupuotės vado „Vengelno“ užduotį sustabdyti iš Vilniaus prasiveržusią vermachto koloną, žygiavusią palei Nerį vakarų kryptimi. „Žeimenos“ brigada tuomet turėjo apie 360 partizanų. Brigada bandė pulti vokiečių koloną, kai šioji kėlėsi per Nerį. Iš Vilniaus prasiveržusiems nuvargintiems vokiečių kariams į pagalbą atėjo gerai parengti vokiečių parašiu­ tininkai, kurie „akovcų“ puolimą atmušė. Mūšyje prie Kriaučiūnų „Žeimenos“ brigada patyrė mažiausių nuostolių iš visos 2-osios grupuotės brigadų: žuvo 8 partizanai ir dar keli buvo su­ žeisti. Kitą dieną (liepos 14 d.) dauguma žuvusių 2-osios grupuotės partizanų buvo palaidoti Kalvarijų kapinėse. Apygardos vadovybės įsakymu liepos 15 d. „Žeimenos“ brigada atvyko į numatytą AK brigadų telkimosi rajoną Turgelių ir Tabariškių apylinkėse. 1944 m. liepos 17 d. NKVD Bagušiuose klastingai suėmė AK Vilniaus apygardos vadovybę, tarp suimtųjų pateko ir „Žeimenos“ brigados vadas por. K. Kevličius. Brigadai vadovauti ėmė por. S. Lučynskis („Laska“), kuris įsakė žygiuoti į Rūdninkų girią. Brigada pasiekė Rūdninkų girią, bet viename kaime liepos 18 d. buvo apsupta NKVD dalinių ir priversta pasiduoti. Suimtus brigados karius uždarė Medininkuose, o vėliau išvežė į Rusiją. Nemažai daliai „Žeimenos“ brigados partizanų pavyko išvengti suėmimo arba pabėgti iš Medininkų. Jie vėliau įsijungė į partizaninį pasipriešinimą so­ vietiniam okupantui301.

Armijos krajovos organizacinė struktūra 1 9 4 4 metų pradžioje. Inspektoratai ir brigados Nuo 1943 m. vasaros iki 1944 m. vasario mėn. AK Vilniaus apygardoje susikūrė ir veikė 7 partizanų būriai. Jie nuolatinių bazių neturėjo ir keliaudavo iš vienos vietos į kitą, dažnai ap­ sistodami lenkiškuose kaimuose. Penki partizanų būriai („Ščerbeco“, „Lupaškos“, „Tonkos“,

301 Cz.Jasiriski, „36. BrygadaAK„Žejmiana““, Pamiętnik okręgu wilenskiego AK, 2006, nr. 31, s. 2 5 -2 7 .

232

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ O]

„Žuko“ ir „Ąžuolo“) tapo brigadomis (3, 5, 6, 7 ir VI OP). „Bliskavicos“ būrys įėjo į 6-osios brigados sudėtį, o „Kmicico“ būrį 1943 m. rugpjūčio 26 d. visiškai sunaikino sovietų partizanai. AK partizanų būriai šiuo laikotarpiu išaugo kiekybiškai, sugebėjo apsiginkluoti ir pra­ dėjo vykdyti akcijas. 1943 m. antroje pusėje lenkų partizanai įvykdė 42 ginkluotas akcijas ir diversijas: 18 - prieš vokiečių dalinius, 10 - prieš lietuvių policiją, 8 - prieš sovietų partizanus, po vieną - prieš latvių dalinį ir baltarusių policiją ir 4 - prieš plėšikų gaujas (paprastai AK taip vadindavo iš geto pabėgusias žydų grupes ir sovietų partizanus - A. B.). Dauguma AK akcijų baigėsi pergalėmis. Vienintelė didelė nesėkmė buvo „Kmicico“ būrio nuginklavimas ir 80 šio būrio partizanų sušaudymas302. Svarbiausiomis AK struktūrinėmis dalimis 1944 m. pradžioje buvo apygardos komen­ dantūra su savo skyriais, inspektoratai ir Sukilimo kovos vadovybės (Kierownictwo Walki Powstanczej) politinis tinklas. Apygardos komendantūros sudėtis buvo tokia: apygardos komendantas - pplk. A. Kšyžanovskis („Wilk“); apygardos komendanto pavaduotojas ir apygardos štabo viršininkas - pplk. L. Kšešovskis (Luboslaw Krzeszowski, „Ludwik“); 1-

ojo skyriaus (organizacinio) viršininkas - pik. J. Kulikovskis (Julian Kulikow

„Witold“); 2-

ojo skyriaus (žvalgybos ir kontržvalgybos) viršininkai - kpt. S. Stavejus (Ste

Stawiej, „Otto“) ir M. Glembockis (Miroslaw Glębocki, „Cecylia“); 3- iojo skyriaus (operatyvinio mokomojo) viršininkas - mjr. T. Cetys („Slaw“) 303; 4-

ojo skyriaus (intendantūros) viršininkas - mjr. S. Heilmanas (Stanislaw Heilm

„Tomasz“); 5- ojo skyriaus (ryšių) viršininkas - kpt. S. Cernikas („Orwat“); 6- ojo skyriaus (BIP) viršininkas - A. Kokocinskis (,Juliusz“);

302J. Wolkonowski, Okręg wilenski..., s. 1 5 3 -1 5 4 . 303 Teodoras Cetys („Slaw“, „W iking“ ) ( 1 9 0 8 - 1 9 9 3 ) , paporučnikis, leitenantas, dipl. kapitonas,

dipl. majoras; Varšuvos kadetų inžinerijos mokyklos absolventas; 1939 m. gynybos karo metais 29-osios pėstininkų divizijos, 29-ojo pionierių bataliono 3-iosios motorizuotos pionierių kuopos va­ das; po mūšio prie Tomašuvo pateko į vokiečių nelaisvę, iš kurios pabėgo; po to gyveno Prancūzijoje mokyklinės kuopos vadas Inžinerinės kariuomenės mokymo centre prie Prancūzijos Tuaro inžinerinės kariuomenės mokymo centro; kapituliavus Prancūzijai - Didžiojoje Britanijoje; Aukštosios karo m o­ kyklos karinio kurso absolventas Edelstone, Škotijoje; po cichociemnų (parašiutininkų) kurso 1942 m. balandžio mėn. išsiųstas į Lenkiją; nuo 1942 m. birželio mėn. - AK Vilniaus apygardos štabo trečiojo skyriaus viršininkas; nuo 1943 m. birželio mėn. taip pat tapo AK Vilniaus apygardos štabo viršininko pavaduotoju; nuo 1944 m. birželio mėn. - AK Vilniaus ir Naugarduko apygardų jungtinio štabo vadas; pasibaigus operacijai „Ostra Brama“ suimtas NKVD ir kalintas Medininkuose, Vilniuje ir Ostaškove; Lenkijoje nuo 1948 m.

Armijos krajovos organizacinė struktūra 1944 metų pradžioje. Inspektoratai ir brigados

233

7-ojo skyriaus (legalizacijos) viršininkas - M. Varakomskis (Michal Warakomski,

„Piotr“) 304AK apygardos štabo ir vyriausybės įgaliotinio Vilniaus apygardai ryšiams koordinuoti buvo įsteigta Sukilimo kovos vadovybė (Kierownictwo Walki Powstanczej). Šio organo posė­ džiuose dalyvaudavo apygardos štabo, vyriausybės įgaliotinio ir BIP atstovai. Sukilimo kovos vadovybė turėjo patariamojo balso teisę ir lemiamos įtakos AK komendanto sprendimams tu­ rėti negalėjo305. Vilniaus apygardos teritorija buvo padalyta į keturis inspektoratus („A“ »B“, „C“, „F“). Kauno apygardėlė buvo vadinama „E“ inspektoratu. „A“ inspektoratas apėmė Vilniaus miestą ir buvusią Vilniaus-Trakų apskritį, „B“ inspektoratas - Breslaujos ir Švenčionių apskritis, „C“ inspektoratas - Pastovių ir Dysnos apskritis, „F“ inspektoratas - Ašmenos, Molodečno ir Vi­ leikos apskritis. „B“ ir „C“ inspektoratai 1943 m. buvo sujungti į vieną. Inspektoratams buvo pavaldūs jų teritorijoje veikiantys AK partizanų būriai ir brigados. „A “ inspektoratas „A“ inspektorato viršininku (inspektoriumi) buvo mjr. A. Olechnovičius („Pohorecki“). Inspektorato teritorija buvo padalyta į du pusinspektoračius: šiaurės, kuriam vadovavo kpt. E. Prokešas (Emanuel Prokesch, „Emka“), pietų, kuriam vadovavo kpt. J. Bronikovskis (Jerzy Bronikowski, „Dzik“), ir Vilniaus miesto garnizoną (komendantas mjr. L. Poklevskis, „Bezmian“, „Skarbek“). „A“ inspektorato štabo viršininku dirbo mjr. Aleksandras Vasilevskis (Aleksander Wasilewski, „Olesinski“) 306. Vilniaus miesto garnizonas buvo padalytas į „Au>„B“, „C“ ir „D“ kvartalus. „A“ kvartalas apėmė dešiniakrantę miesto dalį (išskyrus Žvėryną). „A“ kvartalo vadas buvo kpt. B. Zagurnas (Boleslaw Zagorny, ,Jan “). „B“ kvartalas apėmė Žvėryną, Vingį, Aušros Vartų, Basanavičiaus gatvių rajonus. „B“ kvartalo vadu buvo mjr. V. Zažyckis („Rojan“). „C“ kvartalas apėmė Anta­ kalnio, Užupio ir Belmonto rajonus, jam vadovavo mjr. T. Topuras-Vonsovskis (Tadeusz ToporWąsowski, „Nowicki“). „D“ kvartalas apėmė Naujamiestį, geležinkelio stoties rajoną, Kirtimus ir Pavilnį. „D“ kvartalo komendantas buvo kpt. J. Gžesiakas (Jozef Grzesiak-Czarny, „Kmita“) 307.

304J. Bohdanowicz, Konspiracja i walki zbrojne na Wilenszczyznie 1939-194S iEpilog, Gdarisk, 1990, s. 15. 305J. Wolkonowski, Okręg wilenski..., s. 197. 306J. Bohdanowicz, Konspiracja i walki zbrojne..., s. 15; R. Korab-Žebryk, Operacja WilenskaAK, s. 485. 307J. Woikonowski, Okręg wilenski..., s. 1 9 8 -1 9 9 .

234

m . ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

1944 m. pradžioje „A“ inspektorate veikė dvi AK brigados - trečioji ir šeštoji. „A“ inspektorate 1944 m. pradžioje susikūrė dar viena AK brigada - 1-oji - poručniko C. Grombčevskio (Czeslaw Grombczewski, ,Jurand“) būrio pagrindu. 1944 m. sausio-kovo mėn. „A“ inspektorate veikė 1-oji, 3-ioji, 6-oji ir 7-oji brigados. Minėtu laikotarpiu šie AK dali­ niai „A“ inspektorate įvykdė 21 ginkluotą akciją (dar 5 akcijos buvo už „A“ irispektorato ribų): 9 - prieš vokiečių dalinius, 1 - prieš vokiečius ir lietuvius (Trakų puolimas), 11 - prieš lietuvių policiją ir savisaugos dalinius. Reikšmingesnių susidūrimų su sovietų partizanais„A“ inspekto­ rate minėtu laikotarpiu nebuvo. Tarp stambiausių AK akcijų„A“ inspektorate paminėtini Tra­ kų, Rudaminos ir Mickūnų užpuolimai. Dauguma lenkų partizanų akcijų baigėsi AK pergale. Trys AK puolimai buvo atmušti (Juodšilių, Rykantų ir Antakalnių). Daugiausia užpuolimų „A“ inspektorate vykdė 3-ioji brigada - 12308. „ B C “ inspektoratas „BC“ inspektoratas apėmė Breslaujos, Pastovių, Švenčionių ir Dysnos apskritis. „BC“ inspektoratui vadovavo inspektorius mjr. Mečyslavas Potockis (Mieczyslaw Potocki, „Węgielny“). Inspektorato štabas buvo padalytas į dvi dalis. Inspektorato adjutantas por. J. Drozdovičius (Jan Drozdowicz, „Trubadur“, „Genvazy“) su savo žmonėmis buvo Vilniuje ir palaikė glaudžius ryšius su apygardos komendantūra. Inspektoriaus pavaduotojas kpt. J. Smelia (Jan Sm ela,,Janusz“) su savo štabu bazavosi Pabradės apylinkėse. Jis organizavo karinius mokymus309. „BC“ inspektoratas buvo padalytas į keturis rajonus (obwod): Švenčionių (komendan­ tas J. Smelia); Breslaujos (komendantas Michail Bialokur, „Lach“); Pastovių (komendantas por. „Brzoza“); Dysnos (komendantas Zenon Gajewski). 1944 m. pradžioje veikė diversiniai branduoliai (OD ) ir diversiniai partizaniniai bran­ duoliai (O D P). „BC “ 1942-1943 m. sandūroje inspektorate buvo įsteigti šie diversiniai bran­ duoliai: OD nr. 23 (vadas por. Franciszek Štai, „Franek“) apėmė geležinkelio ruožą nuo Pabradės iki Ignalinos; OD nr. 24 (vadas paporučnikis Waclaw Sidorkiewicz, „Bem“) apėmė geležinkelio ruožą nuo Ignalinos iki Turmanto;

308J. Wolkonowski, Okręgwilenski..., s. 204. 309 M. Potocki, Wspomnienia, Ossolineum, 16661/11, s. 4 8 -4 9 .

Armijos krajovos organizacinė struktūra 1944 metų pradžioje. Inspektoratai ir brigados

235

ODP nr. 25 (vadas por. Marian Kisielewicz, „Marek“, „Ostroga“) apėmė Breslaujos ge­ ležinkelio mazgą; ODP nr. 26 (vadas paporučnikis Edmund Lisowski, „Krzak“) apėmė Dūkšto, Drisviatų (Drūkšių), Apso ir Vidžių rajonus310. 1944 m. kovo pradžioje apygardos komendanto įsakymu „BC “ inspektorate buvo pra­ dėtos steigti partizanų brigados. Kai partizanų būrys turėdavo 2 0 0 -2 5 0 žmonių ir sukaupdavo pakankamai ginklų, apygardos komendantūros įsakymu būriui būdavo suteikiamas brigados statusas ir atitinkamas numeris. Brigadų numeracija priešui suklaidinti nebuvo ištisinė311. „BC “ inspektorato teritorijoje veikė stiprūs sovietų partizanų būriai, kurie dažnai konf­ liktuodavo su AK būriais. Ypač dažnai su sovietais susidurdavo „Lupaškos“ (5-oji brigada) bū­ rys. Kovo pabaigoje „Lupaškos“ brigada iš Baltarusijos persikėlė į Pabradės apylinkes312. 1944 m. sausio-kovo mėn. „BC“ inspektorate veikė AK 5-oji ir naujai įsteigta 4-oji („Na­ ručio“) brigados bei „85 miško“ ir „Žeimenos“ būriai. 4-oji ir 5-oji brigados veikė pietinėje inspektorato dalyje, o „Žeimenos“ ir „85 miško“ būriai - šlaminėje inspektorato dalyje. Iš viso 1944 m. sausio-kovo mėn. AK daliniai inspektorate įvykdė 28 kovines akcijas: 6 - prieš vokie­ čius, 14 - prieš sovietų partizanus, 7 - prieš lietuvių dalinius ir 1 - prieš plėšikų gaują. Net 23 akcijas iš 28 įvykdė 5-oji („Lupaškos“) brigada313. „ F “ inspektoratas „F“ inspektoratas apėmė prieškarinės Vilniaus vaivadijos Ašmenos, Molodečno, Vileikos apskritis ir Naugarduko vaivadijos Valažino apskrities dalį. Inspektorato vadovybė buvo įsikūru­ si Ašmenoje. Inspektoratui vadovavo inspektorius mjr. Ceslavas Dembickis (Czeslaw Dębicki, ,Jarema“) 314; jo pavaduotojas buvo kpt. E. Banasikovskis (Edmund Banasikowski,, Jež “).

310 Ten pat, p. 4 6 -4 7 . 311 Ten pat, p. 58. 312 E. Pisarczyk, „U “Kmicica“...“, Wiano, 1992, nr. 1 (3 8 ), s. 11. 313J. Wolkonowski, Okręgwilenski..., s. 212.

314 Ceslavas Dembickis („Chudy“, ,Jarem a“) (1 8 9 9 -1 9 5 0 ), paporučnikis, leitenantas, kapitonas, majoras, dr., 1 9 1 5 -1 9 1 7 m. Odesos saviugdos būrelių dalyvis; 1 9 1 7 -1 9 1 8 m. vyrų skautų draugijos komendantas Odesoje ir Mogiliove, vėliau - Varšuvoje - Lenkijos kariuomenės I skautų bataliono sa­ vanoris; nuo 1919 m. gegužės mėn. dalyvavo Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado konvojuje; nuo 1919 m. birželio mėn. - 3-iosios sunkiosios artilerijos pulko kariūnas; 1920 m. lenkų ir bolševikų kare paskirtas paporučnikiu „už pasižymėjimą kovos lauke“; nuo 1920 m. gruodžio mėn. - Modlino 1 -ojo sunkiosios artilerijos pulko karininkas; 1920 m. sausio mėn. išsiųstas atostogų neribotam laikui;

236

m . ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYQARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

Inspektorato štabo viršininkas buvo kpt. M. Kvakšycas (Michal Kwakszyc, „Kowal“ ). Inspektoratas buvo padalytas į rajonus, o jų ribos sutapo su buvusių apskričių ribomis. Ašme­ nos rajono viršininku buvo poručnikas V. Turonekas (Witold Turonek, „Tur“) 315. Molodečno rajono vadas buvo por. V. Burakas (Wladyslaw Burak, „Gajewski“). Vileikos ir Valažino rajonų vadai nežinomi316. Inspektoriaus pavaduotojo kpt. Z. Banasikovskio teigimu, 1944 m. sausio 1 d. „F“ inspektorato konspiraciniam tinklui priklausė apie 1000 narių. Apie trečdalis „akovcų“ buvo ginkluoti. 1944 m. sausio pabaigoje „F“ inspektorato vadovybė nusprendė įsteigti šiuos partizanų būrius: 1) Por. V. Turoneko vadovaujamą 3-iąjį būrį Ašmenos rajono pagrindu; 2) Kariūno J. Kolendos (ja n Kolenda, „Maly“) vadovaujamą 4-ąjį būrį Salų-Ziuprionių organizacijos pagrindu; 3) Por. R. Olechnovičiaus (Roman Olechnowicz, „Marš“) vadovaujamą 5-ąjį būrį Krėvos organizacijos pagrindu; 4) A. Kutcnerio (Adam Kutzner, „Maly“) 6-ąjį būrį Molodečno organizacijos ir „Ąžuolo grupės“ būrio pagrindu. Šie „F“ inspektorato būriai veikti pradėjo 1944 m. vasarį317. „F“ inspektorate 1944 m. pradžioje veikė poručniko R. Olechnovičiaus („Marso“) bū­ rys. Jį sudarė Ašmenos ir Valažino rajonų AK nariai. Kovo mėn. „Marso“ būrys buvo pavadintas 5-uoju partizanų būriu. 1944 m. sausio-kovo mėn. „F“ inspektorate veikė keturi AK partizanų būriai: 3-iasis („Turo“), 4-asis („Maly“), 5-asis („Marso“) ir 6-asis („Netopežo“). Rytinę inspektorato dalį

1925 m. - Varšuvos vyriausiosios žemės ūkio mokyklos Žemės ūkio fakulteto absolventas; aktyvus Vilniaus krašto ir Naugarduko visuomenės veikėjas, naujoviško žemės ūkio propaguotojas; 1 9 3 2 1939 m. - Naujosios Vilnios linų pramonės įmonės gamybos vadovas ir direktorius; 1 9 3 5 -1 9 3 8 m. Lenkijos Respublikos Seimo deputatas; nuo 1939 m. - konspiracijoje Ginkluotos kovos sąjungosArmijos krajovos Naugarduko apygardoje; nuo 1941 m. birželio mėn. - „Pole“ Vilniaus apygardos teritorinio tinklo komendantas; 1943 m. pertvarkius struktūras tapo AK Ašmenos „F“ inspektorato komendantu; per operaciją „Ostra Brama“ - AK 3-iosios grupuotės vadas; po 1944 m. liepos 17 d. išlikusių AK pajėgų vadas Rūdninkų girioje; suimtas 1944 m. rugpjūčio mėn., paleistas NKVD vykdant akciją pamėginti užmegzti ryšį su Lenkijos pogrindžiu siekiant išaiškinti lenkų pogrindžio struktūras; 1945 m. vasarą jam grėsė suėmimas, išvyko iš Vilniaus ir apsigyveno Varšuvoje; 1948 m. suimtas vyk­ dant akciją X , vėliau paleistas; 1950 m. apgynė daktaro disertaciją Poznanės Adomo Mickevičiaus var­ do universiteto Žemės ūkio ir miškų fakultete; staiga mirė neaiškiomis aplinkybėmis. 315 T. Gasztold, N ad Niemnem..., s. 59. 316J. Woikonowski, Okręgwilenski..., s. 213. 317 E. Banasikowski, Na zew..., s. 102.

Armijos krajovos organizacinė struktūra 1944 metų pradžioje. Inspektoratai ir brigados

237

kontroliavo sovietų partizanai. „F“ inspektorato būriai įvykdė 16 ginkluotų akcijų: 8 - prieš lietuvių policiją ir savisaugos dalinius, 2 - prieš vokiečių ir lietuvių dalinius, 2 - prieš baltarusių policiją, po vieną - prieš sovietų partizanus ir prieš vokiečių ir baltarusių policiją, prieš plėši­ kaujančią gaują ir propagandinį (jėgos demonstravimo) reidą Vileikos rajone. 14 akcijų baigėsi AK partizanų pergale318. 1944 m. kovo 1 d. Vilniaus apygarda buvo padalyta į 4 inspektoratus („A“>„BC “, ,JE“ ir „F“) ir 10 rajonų. Kovo 1 d. AK Vilniaus apygardoje veikė 93 sukomplektuoti ir 27 ne vi­ sai suformuoti būriai (plutonai). Apygardos štabuose dirbo 193 karininkai, 53 kariūnai ir 186 puskarininkiai. Konspiracinį tinklą sudarė 276 karininkai, 135 kariūnai ir 1480 puskarininkių. Kovo 1 d. Vilniaus apygarda buvo ginkluota 63 kulkosvaidžiais, 1305 karabinais, 785 pistoletais, 100 automatinių pistoletų319. Pirmaisiais 1944 m. mėnesiais AK Vilniaus apygardoje steigėsi nauji partizanų būriai, sparčiai augo kiekybinė partizanų būrių sudėtis ir kovinis aktyvumas. AK būriai daugiausia veikė vakarinėje Vilniaus vaivadijos dalyje, kadangi rytinėje dalyje buvo įsitvirtinę gausūs sovietinių partizanų būriai. 1944 m. sausio-kovo mėn. Vilniaus apygardoje veikė 12 AK dalinių: „A“ inspektorate 1-oji, 3-ioji ir 7-oji brigados; „BC “ - 4-oji ir 5-oji brigados, „Žeimenos“ ir „85 miško“ būriai; „F“ inspektorate - 3-iasis, 4-asis, 5-asis, 6-asis partizanų būriai ir 6-oji brigada. Per pirmus tris mėnesius AK įvykdė iš viso 65 ginkluotas akcijas: 15 - prieš vokiečių dalinius, 3 - prieš vokiečių ir lietuvių dalinius, 1 - prieš vokiečių ir baltarusių dalinius, 26 - prieš lietuvių policiją ir savi­ saugos dalinius, 2 - prieš baltarusių policiją, 16 - prieš sovietų partizanus ir 2 - prieš plėšikau­ jančias gaujas320. Kaip matome, AK daliniai smarkiausiai puldavo lietuvių policiją ir nedidelius atramos punktus. Turėdami didelį kiekybinį pranašumą AK būriai paprastai nesunkiai įveikda­ vo lietuvių policijos atramos punktus, o didesnių vokiečių kariuomenės dalinių vengdavo pulti ir dažniausiai kaudavosi tik užpulti.

318J. Woikonowski, Okręgwilenski..., s. 2 1 7 -2 1 8 . 319 Armia Krajowa..., t. 3, s. 3 3 0 -3 3 3 . 320J. Wolkonowski, Okręgwilenski..., s. 220.

238

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

Vokiečių valdžios ir lietuvių policijos pranešimai apie lenkų partizanų veiklą Rytų Lietuvoje 1 9 4 3 metų pabaigoje ir 1 9 4 4 metų pirmoje pusėje AK partizanų puolimai ir teroras ėmė kelti vis didesnį pavojų lietuvių administracijos veiklai Rytų Li^uvos apskrityse. Grėsmę vokiečių vadovaujamai lietuvių administracijai pri­ pažino ir vokiečių civilinės valdžios pareigūnai. Vilniaus apygardos komisaro H. Vulfo (Wulff) 1944 m. sausio 18 d. pranešime apie padėtį Vilniaus apygardoje rašoma: [...] D abar reikia skai­ tytis su faktu, kad daugelyje valsčių centrų vietinė šių rajonų administracija yra nedarbinga, nes su­ griauti valsčių viršaičių pastatai su visu inventoriumi ir dokumentais, daugeliu atvejų išgriauti ir p o ­ licijos bei pašto pastatai. Vietiniai valdininkai tuo tarpu pasitraukė iš Turgelių į Rudaminą, o iš čia neseniai buvo priversti trauktis į Vilnių. Savaime suprantama, kad šie valdininkai neskleidžia mums naudingos propagandos. Kadangi kelyje Graužiškės-Ašmena baltalenkių gaujos taip p a t labai aktyvios, galima nu­ matyti, kad artimiausiomis dienomis bus užpulti valsčių kaimai Graužiškėse, Alšėnuose ir Šumske. Šiems valsčiams tai taip p a t reikštų vietinės savivaldos praradimą. [...] todėl sunku nuginčyti išvadą, kad lietuviai jaučiasi mūsų palikti likimo valiai; čia savaime aišku svarbus ir tas faktas, kad lietuviai dėl savo menkos karinės parengties ir nežymaus bendradarbiavimo, sprendžiant svarbius karo eko­ nomikos klausimus, negali kelti pretenzijų, kad jų pozicija bus suprasta. Todėl reikia laukti, kad šio krašto lietuvių inteligentijos sluoksniai, atsižvelgdami į dabartinę karinę padėtį, peržiūrės santykius su mumis, tiek ir su lenkais. [...]321. Lietuvių administracija pranešė, kad 1943 m. rugsėjo viduryje Eišiškių apylinkėse pasiro­ dė apie 3 0 0 -4 0 0 lenkiškas karines uniformas vilkinčių partizanų, kurie užpuolė Rakliškių dvare įsikūrusį lietuvių savisaugos dalinį. Lietuviai iš dvaro buvo priversti pasitraukti. Partizanams ati­ teko sunkusis kulkosvaidis ir kitokių ginklų. Vėliau šis lenkų partizanų būrys užpuolė Dailidžių atsparos punkto policininkus; lietuvių pusė patyrė aukų. Kilo grėsmė, kad gerai ginkluotas lenkų dalinys gali užimti apskrities centrą Eišiškes322. Vokiečių saugumo policijos žiniomis, minėtasis lenkų partizanų dalinys atvyko į Eišiškių apskritį iš Balstogės srities. Jis buvo pavaldus Tautinės konfederacijos (Konfederacja narodowa) organizacijai ir turėjo savo vadovybę Varšuvoje, labai aktyviai kovojo su sovietų partizanais ir nemažai jų nukovė. Sužeistus sovietų partizanus ir žy­

321 Vilniaus apygardos komisaro H. Wulffo 1944 m. sausio 18 d. pranešimas, NA, T-454, roll 19. 322 Vilniaus m. policijos vado įstaigos 1943 m. rugsėjo 16 d. raportas, LCVA, f. R.-689, ap. 1, b. 2 80,1.3.

Vokiečių valdžios ir lietuvių policijos pranešimai apie lenkų partizanų veiklą Rytų Lietuvoje

239

dus lenkai negailestingai šaudė323. 1943 m. lapkričio 12 d. greičiausiai šis lenkų partizanų dalinys neįvardytoje vietoje (žemėlapio kvadratas 1629) sušaudė ir sudegino 20 žydų. Lapkričio 16 d. lenkų partizanai sušaudė komunistinių pažiūrų mokytoją, o lapkričio 19 d. - pasilikusią Raudo­ nosios armijos karininko žmoną324. 1943 m. gruodžio 1 d. lenkų partizanai Kaniavos valsčiaus Mickonių (?) kaime pas vieną valstietį užtiko 8 žydus ir juos sušaudė325. 1944 m. kovo 25 d. naktį į Barūnų kaimą (žem. kv. 1611) atvykęs lenkų partizanų būrys išsivedė 7 žydus vyrus ir moterį ir juos sušaudė326. Vienoje Svyrių miesto gatvėje (tuomet Svyriai buvo apskrities centras ir priklausė Lietu­ vos generalinei sričiai - A . B.) 1943 m. gruodžio 24 d. buvo rastas nužudyto lietuvių policininko Kazio Siekio (g. 1895 m.) lavonas. Greičiausiai jį nužudė lenkų partizanai, nes prie lavono aptik­ tas anoniminis raštelis, parašytas lenkų kalba. Manoma, kad tai buvo keršto aktas už gruodžio 23 d. nušautą lenkų partizaną327. 1944 m. sausio 1 d. apie 80 gerai ginkluotų lenkų partizanų užpuolė Benekainių valsčiaus Gaidžiūniškių dvarą saugojusius 7 karius. Susišaudant žuvo viršila, vienas karys dingo be žinios, du karius partizanai miške išrengė ir paleido vienmarškinius, o kiti kariai pasislėpė. Partizanai pasiėmė jų ginklus bei amuniciją ir pasitraukė328. Sausio 3 d. į Graužiškių valsčiaus (tuomet valsčius priklausė Lietuvos generalinei sričiai, dabar Baltarusija - A. B.) Borčių kaimą atvyko apie 300 lenkų partizanų ir išsivedė Stasį Kuzmą, Balį Zupą ir Joną Kaseikį. Išvestųjų likimas nežinomas. Tame pat valsčiuje apsistoję lenkų partizanai radijo stoties vokiečių kariams pasiun­ tė laišką, siūlydami geruoju atiduoti radijo stotį ir ginklus. Lenkų partizanai pareiškė, kad jie kovosią tik prieš lietuvius329. Galima teigti, kad jau nuo 1944 m. pradžios lenkų partizanai ėmė kontroliuoti Graužiškių valsčių. Sausio 11d. jie užėmė Graužiškių miestelį, kurio administracija pasitraukė į apskrities centrą Ašmeną, o policija - į Baltupės dvarą. Siame dvare atsparos punk­ te buvo įsikūrusi lietuvių savisaugos dalinių kuopa. Vėliau „akovcai“ iš Graužiškių pasitraukė

323 Vokiečių saugumo policijos ir SD Kauno skyriaus 1944 m. sausio 18 d. pranešimas Berlynui, R.VKA, f. 504, ap. 1, b. 14,1.1 a. p. 324 Ten pat, 1.1.

325 Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvai Fuchso pranešimas, ten pat, b. 7 ,1.14. 326 Ten pat, 1.29. 327 1944 m. sausio 10 d. vokiečių policijos pranešimas apie įvykius, LCVA, f. R-613, ap. 1, b. 7 ,1 .4 6 8 ,4 9 1 . 328 Policijos pranešimai apie partizanų veiklą, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 2 6 6 ,1 .2 6 . 329 Ten pat, 1.30.

240

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

nežinoma kryptimi ir policija sugrįžo į miestelį330. Vietos gyventojai taip buvo įbauginti lenkų partizanų teroro, kad bijojo pranešinėti policijai apie jų pasirodymus gyvenamosiose vietovėse. Vasario 2 d. Graužiškių valsčiuje apie 40 nežinomų partizanų užpuolė tris Graužiškių policinin­ kus, juos nuginklavo, išrengė ir išsivedė. Policijos žiniomis, Ašmenos valsčiuje tuomet jau buvo apie 3000 lenkų partizanų (galbūt šis skaičius buvo padidintas - A. B.). Jie rengdavo karines pratybas ir beveik nevaržomai veikė apskrityje. Pavyzdžiui, vasario 21 d. į Graužiškių valsčių atvyko apie 200 lenkų partizanų, jie buvo ginkluoti lengvaisiais ir sunkiaisiais kulkosvaidžiais, turėjo net prieštankinių pabūklų. Vokiečių ir lietuvių policijos pajėgų aiškiai nepakako lenkų ir sovietinių partizanų veiklai sutramdyti. Nedidelis palengvinimas policijai buvo tai, kad lenkų ir sovietų partizanai tarp savęs kovojo ir nesugebėjo sudaryti bendro fronto prieš vokiečių ir lie­ tuvių administraciją331. 1944 m. kovo 12 d. (pagal kitus šaltinius - kovo 13 d.) keli šimtai lenkų partizanų vėl puolė Graužiškių miestelį, kurį saugojo 40 policininkų. Kadangi partizanai buvo daug geriau ginkluoti (turėjo daug kulkosvaidžių ir net prieštankinių pabūklų) ir gausesni, poli­ cija pasidavė be kovos. „Akovcai“ sušaudė policininką, paėmė 3 kulkosvaidžius, 27 šautuvus, 3 pistoletus, 85 rankines granatas, keliolika tūkstančių šovinių. Užėmę miestelį partizanai apiplė­ šė policininkus, sudegino bunkerius ir valsčiaus savivaldybės dokumentus, be to, prasitarė, kad rengiasi pulti Alšėnus ir Ašmeną. Nuginkluoti policininkai pasitraukė į Ašmeną332. AK antilietuviška veikla atsispindėjo lietuvių pogrindžio spaudoje ir lietuvių policijos pranešimuose. Lietuvos laisvės armijos (LLA) laikraštis Karinės ir politinės žinios 1944 m. kovo 2 -1 2 d. numeryje rašė: Vis labiau ir labiau Lietuvoje, ypač Vilniuje, plečiasi lenkų partizanų veiki­ mas ir bolševikų banditizmas. [...J Paskutiniu laiku civilfervaltungas (vokiečių okupacinė civilinė valdžia - A. B.) beveik viešai remia lenkų partizanų veikimą ir su jais palaiko ryšius. Vilnijos lietuvių gyventojų padėtis pasidarė visai nepakenčiama. Štai truputis duomenų: Per 1944 m. sausio mėn. 1 2 6 plėšimų vietose buvo pastebėta S.0S7 banditai, jų tarpe trys mo­ terys ir 1.299 lenkų partizanai. 34 padarytuose plėšimuose banditų skaičius nežinomas. Viso p ad a­ ryta 160 vietų apiplėšimai. Per vieną mėnesį banditai nužudė 52 vokiečių karius, 77 civilius piliečius, 22 civilius piliečius sužeidė ir 10 paėm ė į nelaisvę. Vilniaus apskrities Turgelių, Šumsko, Rudaminos

330 Ten pat, 1.34. 331 Ten pat, 1 .4 5 ,5 2 . 332 Policijos pranešimų apie partizanų veiklą 1944 m. kovo 8 - 1 4 d. santrauka, LYA, f. 3377, ap. 58,

b. 2 6 6 ,1 .6 0 ; Vokiečių žandarmerijos pareigūno Kannape 1944 m. kovo 13 d. pranešimas Vilniaus apy­ gardos SS ir policijos vadui, LCVA, f. R-613, ap. 1, b. 4 5 ,1 .5 8 .

Vokiečių valdžios ir lietuvių policijos pranešimai apie lenkų partizanų veiklą Rytų Lietuvoje

241

valsčiuose, Svyrių apskrities Semetavos valsčiuje lenkų partizanai ir banditai visiškai išstūmė vietinę administraciją ir tuos valsčius valdo savistoviai. Lenkų partizanai daugiausia siaučia: Vilniaus aps­ krities Naujos Vilnios, Rudaminos, Šumsko, Maišiogalos, Turgelių, Nemenčinės, Paberžės ir Pabradės valsčiuose. Ašmenos apskrities Ašmenos, Kucevičių, Graužiškių ir Alšėnų valsčiuose, Svyrių apskrities Kiemeliškių ir Zukainių valsčiuose, Ukmergės apskrities, Giedraičių valsčiuje. Užimtuose valsčiuose lenkų partizanai šeimininkauja kaimuose, vykdo vyrų mobilizaciją, ruošia reikiamas atsargas, o vie­ tinė administracija laikosi tik valsčių centruose. [...] K aip jau minėta, civilfervaltungas lenkų partizanų veiklą toleruoja, tuo norėdamas padaryti į lietuvius moralinį spaudimą, kad išgautų norimų nuolaidų. Ypač ryškus civilfervaltungo ir lenkų par­ tizanų bendradarbiavimas pastebėtas, šiomis dienomis lenkų partizanam s užpuolus Utenos apskri­ ties Molėtų miestelį. 18 policininkų ilgas valandas atkaklia šautuvų ugnimi gynėsi nuo dešimteriopai skaitlingesnio priešo. Pagaliau pavyko iš Utenos prisišaukti pagalbon ten esantį vokiečių kariuomenės dalinį. Utenoje esantieji civilfervaltungo pareigūnai visomis priemonėmis stengėsi sutrukdyti pagalbos išsiuntimą ir, tik dalinio vadui išvijus lauk, apsiramino333. 1944 m. sausio 18 d. naktį nežinomi kariškomis uniformomis apsirengę lenkų partizanai užpuolė Vidžių miestelį, sudegino gimnazijos patalpas, kooperatyvą ir valsčiaus savivaldybę. Puolant žuvo policininkai Juozas Vaitkus, Antanas Mackaitis, gaisrininkas Kostas Patapavičius ir gydytojas Andrius Kušnevas. Kušnevo žmona ir dar trys pareigūnai buvo sužeisti. „Akovcai“ nuginklavo savisaugos dalinio karius ir policiją. 1944 m. sausio mėn. Turgelių apylinkėse sto­ vyklaujantys lenkų partizanai įsakė visiems Turgelių valsčiaus lietuvių mokytojams iš valsčiaus išsikraustyti334. Sausio 26 d. vakarą Graužiškių valsčiaus Gabrelaučiznos kaime lenkų partizanai nušovė Antaną Vasiliauską, jo žmoną Eleną ir sūnų Juozą. Po to „akovcai“ sudegino jų namą, kluoną ir nužudytųjų lavonus sumetė į ugnį. Taip jie esą pasielgė už jų palankumą lietuvių polici­ jai. Tą pat dieną Graužiškių valsčiuje, Dambravos palivarke lenkų partizanai kambaryje nušovė Aleksandrą Lukaševičiūtę ir apiplėšė ūkį33S. 1944 m. sausio 27 d. jie įteikė Dieveniškių policijai ultimatumą palikti miestelį. Visos lietuviškos įstaigos iš Dieveniškių pasitraukė į Beniakainius. Matyt, po kurio laiko lietuvių pareigūnai vėl sugrįžo, nes kovo 14 d. lenkų partizanai vėl puolė

333 „Lenkų partizanų ir bolševikų banditų veikla 1944 m. sausio-vasario mėn.“, Karinės ir politinės

žinios, 1944, kovo 2 -1 2 , nr. 9, p. 6 . 334 Policijos pranešimai apie partizanų veiklą, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 2 7 3 ,1 .5 7 . 335 Ten pat.

242

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYŲARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPAČIJOS METAIS

Dieveniškes ir reikalavo lietuvius pasitraukti. Pastariesiems nepaklusus lenkai pradėjo puolimą. Lietuviai pasitraukė, „akovcams“ pavyko nuginkluoti dalį policininkų336. Užėmę Dieveniškių valsčių, „akovcai“ įsteigė ypatingąjį teismą ir pradėjo teisti bei žudyti lietuvius. Lietuvis ūkinin­ kas Kakarieka buvo nužudytas už tai, kad jo sūnus buvo inteligentas ir gyveno Vilniuje. Tarp kitų nužudyta ir viena lietuvaitė, baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje. Visi lietuviai Die­ veniškių apylinkėse atsidūrė už įstatymo ribų ir lenkų partizanai su jais elgėsi, kaip norėjo337. 1944 m. vasario 21 d. Giedraičių valsčiuje pasirodė 12 lenkų partizanų grupė. Ji čia atvyko iš Paberžės valsčiaus. Po kelių dienų (vasario 24 d. ) grupė lietuvių policijos pareigūnų susidūrė su lenkų partizanais. Susišaudant vienas lenkų partizanas žuvo ir vienas buvo sužeistas. Lietuvių pusėje žuvo pareigūnas. Pasitraukdami lenkai žuvusįjį ir sužeistąjį pasiėmė338. 1944 m. vasario mėn. policijos žiniomis, buvo užregistruoti 109 plėšimai, kuriuose daly­ vavo 10 341 partizanas, tarp jų 7722 lenkų partizanai, 2613 sovietų partizanų ir 6 moterys. Ke­ turiasdešimtyje plėšimų vietų partizanų skaičius liko nežinomas. Apiplėšimai vasarį buvo įvyk­ dyti 149 vietose (sausio mėn. - 126). 1944 m. vasario mėn. lenkų ir sovietų partizanai nužudė 14 civilių gyventojų, 11 policijos pareigūnų, 7 vokiečių karius; sužeidė 13 civilių gyventojų, 12 policijos pareigūnų ir 4 vokiečių karius; paėmė į nelaisvę 9 policijos pareigūnus, 2 vokiečių karius ir 6 civilius gyventojus. Policijos žiniomis, 1944 m. vasario mėn. buvo nukauti 23 sovietų ir lenkų partizanai, o 5 sužeisti (1944 m. sausio mėn. buvo nukauti 47 ir sužeista 40 partiza­ nų). Policijos žiniomis, Rytų Lietuvoje partizanų skaičius išaugo iki trijų tūkstančių asmenų. Kai kuriose vietovėse lenkų partizanai vykdė vyrų mobilizaciją į savo būrius339. 1944 m. vasario 10 d. naktį lenkų partizanai atvyko į Rudaminos valsčiaus Pakamonės kaimą ir pareikalavo, kad lietuvis Dambrauskas su šeima per dvi dienas išsikraustytų.,Akovcai“ Maišiagalos ir Paberžės valsčiuose terorizavo čia atkeltus lietuvių ūkininkus ir privertė per 330 šeimų iš čia išsikelti į Lietuvos gilumą340. Vasario 1 4 -2 0 d. Kaniavos valsčiuje siautė apie 120 lenkų partizanų. Būrio vadovybė ir kunigas buvo apsistoję II Varėnos valsčiuje, Holoduvkos dvare., Akovcai“ Ulbinų

336 Ten pat, 1.57a. p .-58. 337 Ten pat, 1.69. 338 Policijos pranešimai apie partizanų veiklą, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 26 6 ,1 .5 3 . 339 Policijos žinios (be datos) apie partizanų veiksmus Rytų Lietuvoje 1944 m. vasario mėn., LCVA,

f. R -1399, ap. 1, b. 7 3 ,1 .6 2 . 340 Policijos pranešimai apie partizanų veiklą, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 2 7 3 ,1 .5 7 a. p.

Vokiečių valdžios ir lietuvių policijos pranešimai apie lenkų partizanų veiklą Rytų Lietuvoje

243

kaime ne tik plėšė, bet ir nuginklavo savisaugos dalinių karius. Puldami Pilkabalių kaimą lenkai susidūrė su lietuvių savisaugininkų pasipriešinimu. Susišaudant vienas lenkas buvo nukautas, antras - sunkiai sužeistas. Keršydami už tai partizanai sudegino tris sodybas341. Lenkų partizanų siautėjimas Vilniaus krašte tęsėsi ir 1944 m. kovą. Toliau buvo terori­ zuojami ir mušami dar nepasitraukę iš Vilniaus krašto repatriantai, valdininkai, mokytojai ir kiti lietuvių tautybės asmenys. Policijos savaitinių žinių santraukoje apie 1944 m. kovo 1 -7 d. lai­ kotarpį rašoma: Pastaruoju laiku dėl padidėjusio Vilniaus krašte lenkų bei rusų banditų siautėjimo pakriko kai kurių valsčių administravimas. Banditų terorizuojami ūkininkai nebeklauso raginimų ir neatlieka prievolių. Seniūnai, bijodami banditų teroro>atsisako eiti pareigas ir net pasitraukia iš savo gyvenamų vietų. Vienas seniūnas dingo ir iki šiol nesurastas. Lenkų banditai verčia lietuvius repatriantus apleisti buv. lenkų ūkius. Taip p a t jie rašo policijos pareigūnams ultimatyvinio turinio laiškus, grasindami nužudymu. Nuo lenkų banditų neatsilieka ir rusai, tik šie savo laiškus per seniūnus nukreipia į kaimo gy­ ventojus, reikalaudami jiems atiduoti ginklus. Be to, rusų banditai platina ir atsišaukimus, kuriuose raginama kovoti prieš vokiečius ir nurodomi kovos būdai [...]342. Kovo 8 d. apie 300 lenkų partizanų puolė Dubingių miestelį. Tą dieną čia vyko trijų vals­ čių duoklės patikrinimas ir susirinko daug žmonių. Susišaudant žuvo 2 ir sužeisti 5 policininkai, girininkas ir vokiečių pareigūnas. Išskyrus pastarąjį, lenkų partizanai visus nuginklavo, išrengė ir apiplėšė. Partizanų nukauta 2 ir sužeista 12. Pasitraukdami „akovcai“ dar sudegino Dubingių pilį. Sis lenkų dalinys siautėjo Giedraičių, Joniškio ir Molėtų valsčiuose, plėšė tik lietuvių tauty­ bės gyventojus. Jie grobė ne tik maistą, gyvulius ir drabužius, bet ir šiaip vertingesnius daiktus. Lenkai gyrėsi, kad jie su vokiečių žinia kovoja prieš lietuvius ir bolševikus. Tačiau greičiausiai tas pat lenkų dalinys Molėtų valsčiuje buvo susidūręs su vokiečių ir lietuvių policijos būriu. Su­ sišaudymo metu žuvo vokietis ir 3 lietuviai buvo sužeisti343. 1944 m. kovo 10 d. naktį apie 50 lenkų partizanų užpuolė Kavoliškių atsparos punktą (3 km į rytus nuo Nemenčinės). Po puoli­ mo du pagalbiniai policininkai dingo be žinios, pagrobti 6 arkliai. Lenkų pusėje buvo nukautas

341 Policijos pranešimų apie partizanų veiklą 1944 m. kovo 8 - 1 4 d. santrauka, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 2 6 6 ,1 .5 9 . 342 Policijos pranešimų apie partizanų veiklą 1944 m. kovo 1 -7 d. santrauka, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 266,1.56. 343 Policijos pranešimų apie partizanų veiklą 1944 m. kovo 8 - 1 4 d. santrauka, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 2 6 6 ,1 .6 2 .

244

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPAGIJOS METAIS

1 ir sužeisti 2 partizanai. Sužeistąjį užpuolikai pasiėmė344. Kovo 11d. vakare keli šimtai lenkų partizanų užpuolė Mickūnų policijos atsparos punktą. Po trumpo susišaudymo su sargybiniais „akovcai“ nuginklavo punkto policininkus. Žuvo policininkas Kazys Žilius. Lenkų partizanai ne tik išrengė policininkus, bet ir apiplėšė privačius tarnautojų butus, suniokojo valsčiaus savi­ valdybės pastatą, paštą, girininkiją ir „Rūtos“ parduotuvę. Dar iki puolimo „akovcai“ nupjovė telefono stulpus, kad policijos punktas negalėtų pasikviesti pagalbos345. Kovo 22 d. Daucininkų kaime „akovcai“ nužudė grietinės nugriebimo punkto vedėją Juozą Semešką, gyvenusį Maišiagalos valsčiaus Kartaniškių kaime346. Kovo 30 d. apie 200 gerai ginkluotų lenkų partizanų užėmė Rakliškių dvarą (Benekainių valsčius) ir įkūrė savo štabą347. 1944 m. balandžio 11d. pavakarę lenkų partizanai Parudaminio geležinkelio stotelėje užpuolė iš Vilniaus į Jašiūnus važiuojantį traukinį, nušovė 2 latvių policininkus, sužeidė 4 vokiečių ir 3 lietuvių kareivius348. Panaši situacija išsilaikė iki pat vokiečių okupacijos pabaigos. 1944 m. balandžio 16 d. (pagal kitus šaltinius - balandžio 15 d.) lenkų partizanai puolė Joniškį. Iš šiaurės miestelį puolė AK 4-osios („Naručio“) brigados du būriai, vadovaujami poručniko „Pancerny“, iš pietų - AK 5-osios brigados pėstininkų ir kavalerijos būriai. Prieš puolimą „akovcai“ nukirto telefono laidus, kad policininkai negalėtų pasikviesti pagalbos. Dviejuose miestelio bunke­ riuose buvo įsikūrę 13 lietuvių policininkų. Pietinėje miestelio dalyje esančiame bunkery­ je pasislėpė penki lietuvių policininkai, kurie apšaudė puolančius lenkų raitelius. Puolimui vadovavęs „Rakoczy“ su dviem partizanais užšoko ant bunkerio ir pagrasino granatomis susprogdinti. Bunkeryje buvę penki lietuvių policininkai pasidavė, du iš jų buvo sužeisti. Susišaudant nukauti 2 lietuvių policininkai („akovcų“ duomenimis - 4 ), 3 sunkiai ir 4 lengvai sužeisti. Lenkai esą nuostolių nepatyrė. „Akovcai“ sunaikino įstaigų ir kooperatyvo turtą, paėmė iš lietuvių policininkų 14 karabinų, 2 revolverius ir 4 granatas. Visus lietuvių tarnau­

344Vokiečių žandarmerijos pareigūno Kannape 1944 m. kovo 11d . pranešimas Vilniaus apygardos SS ir policijos vadui, LCVA, f. R -613, ap. 1, b. 4 5 ,1 .5 5 . 345 Vilniaus apskrities policijos vado Vytauto Pajaujo 1944 m. kovo 12 d. pranešimas Vilniaus apygardos SS ir policijos vadui, LCVA, f. R -613, ap. 1, b. 4 5 ,1 .5 9 . 346 Policijos pranešimai apie partizanų veiklą, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 27 3 ,1 .5 8 . 347 Policijos pranešimų apie partizanų veiklą 1944 m. kovo 1 5 -2 1 d. santrauka, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 2 6 6 ,1 .6 7 . 348 Vokiečių saugumo policijos pranešimai apie partizanų veiklą, RVKA, f. 504, ap. 1, b. 10,1.45.

Vokiečių valdžios ir lietuvių policijos pranešimai apie lenkų partizanų veiklą Rytų Lietuvoje

245

tojus išrengė nuogai, o traukdamiesi dar išsivedė mokytoją Stimburį. Po to lenkų partizanai pasitraukė į Sužionių apylinkes349. Balandžio 23 d. naktį lenkų partizanai užpuolė Varnionių (dabar Baltarusija) miestelį ir ten esantį policijos bendrabutį. Susišaudymo metu buvo su­ žeisti du policininkai. Rodūnios ir Nočios apylinkėse per Velykas lenkų partizanai nužudė 12 paprastų kaimo gyventojų lietuvių. Balandžio 24 d. lenkų partizanai iš namų pagrobė lietuvį kunigą Ambraziejų Jakavonį ir vėliau jį nužudė350. Balandžio 23 d. didelės lenkų partizanų pajėgos bandė užimti Varnionis, bet šis „akovcų“ puolimas buvo atmuštas. Kautynėse žuvo 17 lenkų partizanų351. 1944 m. gegužės 8 d. apie 120 lenkų partizanų būrys užpuolė vieną kaimą Švenčionių apskrityje. Lietuvių policininkai ir 4 vokiečių žandarai Dzvilėnų (?) kaime apsupo grupę (apie 20 asmenų) lenkų partizanų. Susišaudymas truko apie dvi valandas, 5 lenkų partizanai buvo nukauti ir nemažai sužeista. Lietuvių pusėje žuvo Švenčionių policijos nuovados policininkas Juozas Valatka (g. 1925 m.). Kadangi apsuptiems lenkams į pagal­ bą atskubėjo dar didesnės „akovcų“ pajėgos, lietuviai turėjo pasitraukti mūšio vietoje palikę kovos draugą352. 1944 m. gegužės 11 d . per patį vidurdienį apie 200 lenkų partizanų neto­ li Medininkų užpuolė iš Ašmenos į Vilnių važiuojančius vokiečių ir lietuvių automobilius. Susišaudymas truko apie pusantros valandos. Užpultiesiems padėti atvažiavo smogiamoji grupė iš Ašmenos. Tuomet lenkų partizanai pasitraukė. Kautynėse buvo nušautas vokietis ir lietuvis, o sužeisti 2 lietuvių policininkai353. 1944 m. gegužės 13 d. lenkų partizanai kelyje netoli Paluknės užpuolė 5 lietuvių policininkus ir 2 girininkus. Keturių policininkų ir abiejų girininkų lavonai buvo rasti miške, o vienas policininkas dingo be žinios354. Gegužės 16 d. len­ kų partizanai Zarasų apskrities Rimšės valsčiuje užpuolė Tripuckų kaimą, žiauriai sumušė ir apiplėšė kaimo ūkininkus. 25 metų Liudą Alchimėną (Alkimėną) kankino, išsivedė ir gegužės 18 d. už Cepukų kaimo nušovė. Jam buvo išluptos akys, nupjautos ausys. Kaimo gyventojai buvo smarkiai apiplėšti. Ko negalėjo paimti, tą partizanai sudaužė ir sulaužė. Lietuviams įsakė išsikelti „už demarkacinės linijos“355. Gegužės 31d. naktį į Asiuklėnų kaimą Riešės valsčiuje

349 Policijos pranešimai apie partizanų veiklą, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 2 7 3 ,1 .5 8 a. p. 350 Геи pat. 351 Vokiečių saugumo policijos pranešimas, RVKA, f. 504, ар. 1, b. 10,1.71. 352 Vokiečių žandarmerijos pranešimas apie susidūrimą su lenkų partizanais 1944 m. gegužės 8 d., LCVA, f. R -613, ар. 1, b. 4 5 ,1 .1 0 1 . 353 Vokiečių žandarmerijos ltn. Kaufmano 1944 m. gegužės 13 d. pranešimas, LCVA, f. R-613, ар. 1, b. 4 5 ,1 .1 1 0 . 354 Vokiečių saugumo policijos pranešimas, RVKA, f. 504, ар. 1, b. 10,1.54.

355 Policijos pranešimai apie partizanų veiklą, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 2 7 3 ,1 .7 1 ; V. Alkimėnienė, „Liūdna

246

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

pas valstietį atėjo 6 ginkluoti lenkų partizanai, iš namų išsivedė du jo sūnus ir netoli Akminų kaimo sušaudė. Ant nužudytųjų lavonų buvo rasti du rašteliai, kuriuose buvo parašyta, kad šie vyrai sušaudyti už lenkų partizanų išdavimą356. Gegužės 20 d. lenkų partizanai įsiveržė į Rudaminos miestelį, pagrobė pradžios mokyk­ los mokytoją, vieną valsčiaus tarnautoją ir kelis lietuvių ūkininkus. Kiti lietuviai pasislėpė. Pagrobtiems lietuviams „akovcai“ užnėrė ant kaklų virves ir juos, patys jodami raiti, nusivarė Turgelių kryptimi. Tolesnis pagrobtų lietuvių likimas nežinomas357. Gegužės 21d. apie 150 len­ kų partizanų užpuolė Daugėliškio miestelį, sunaikino policijos, pašto ir kooperatyvo pastatus, sužeidė tris lietuvių policininkus, o paskui pasitraukė Ignalinos link358. 1944 m. gegužės 23 d. lenkų partizanai užėmė Svyrių apskrities, Gervėčių valsčiaus Gėliūnų kaimą. „Akovcai“ buvo labai įtūžę ir norėjo išžudyti visus kaimo gyventojus, tačiau dauguma jų spėjo pasislėpti. Kaimo seniūną Bronių Laurinavičių partizanai išsitempė iš namų, žiauriai kankino, suskaldė galvą ir sulaužė šonkaulius. Mirtinai sumušę dar paleido du šūvius į galvą ir tris į dešinę ranką. Adolfą Kuolaitį išsitraukė miegantį iš lovos, varėsi per kaimą ir mušė šautuvų buožėmis. Kuolaitis buvo taip sumuštas, kad dar porą savaičių negalėjo pajudėti iš lovos. To pat kaimo gyventoją Zenoną Urbanavičių mušė iki sąmonės netekimo šautuvų buožėmis pasiguldę ant suolo. Dar žiauriai šautuvų buožėmis buvo sumušti Jurgis Laurinavičius, Feliksas Laurinavičius ir Elena Janavičie­ nė. Pastarosios 5 mėnesių dukrelę banditai išplėšė iš rankų ir keletą kartų sudavė kumščiu per veiduką. E. Janavičienė buvo mušama tol, kol iš burnos pradėjo bėgti kraujas. Pasitraukdami „akovcai“ pagrobė 15 karvių, 4 arklius, 4 kiaules, daug drabužių ir patalynės359. Gervėčių girininką Kostą Kubilių ir paskirstymo punkto vedėją Aloizą Ulozą 1944 m. birželio 10 d. kelyje prie Gerniškių kaimo sulaikė lenkų partizanai, juos išrengė, kankino ir po to nužudė360. 1944 m. birželio pradžioje Dieveniškėse ir jų apylinkėse įsikūrė AK Vilniaus apygar­ dos štabas su pavaldžiais daliniais. Lenkų partizanai čia jautėsi padėties šeimininkais. Jie vykdė 1 9 18-1924 m. gimusių vyrų mobilizaciją į savo dalinius, partizanų vadai po apylinkes važinėjo lengvuoju automobiliu. Pagal valstiečių pasakojimus „akovcai“ sušaudė šešis lietuviškos admi­

istorija“, Voruta, 1994, nr. 45. 356 Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvai pranešimas, RVKA, f. 504, ap. 1, b. 10,1.59. 357 Policijos pranešimai apie partizanų veiklą, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 2 7 3 ,1 .6 9 . 358 Vokiečių saugumo policijos pranešimas apie partizanų veiklą, RVKA, f. 504, ap. 1, b. 10,1.63. 359 Policijos pranešimai apie partizanų veiklą, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 2 7 3 ,1 .7 0 .

360 Ten pat, 1.59.

Vokiečių valdžios ir lietuvių policijos pranešimai apie lenkų partizanų veiklą Rytų Lietuvoje

24 7

nistracijos darbuotojus. Spėjama, kad minėtieji lietuviai pasitraukė iš Ašmenos negalėdami vyk­ dyti savo pareigų ir dėl pavojaus gyvybei361. AK būriai taip suįžūlėjo, kad ėmė veikti ne tik lenkiškose Rytų Lietuvos apskrityse ir valsčiuose, bet ir kai kuriuose lietuviškuose valsčiuose. Antai Lazdijų apskrities (tuomet vadi­ nosi Seinų apskritimi) Kapčiamiesčio ir Leipalingio valsčiuose nuo 1943 m. pabaigos pradėjo siautėti lenkų partizanai, vadovaujami Juzefo Sulfinskio. Jie plėšė ir terorizavo ramius valsčių ūkininkus. 1943 m. gruodžio 5 d. apie 10 lenkų partizanų užpuolė Kapčiamiesčio areštinę ir paleido ten buvusius kalinius. Gruodžio 16 d. naktį lenkų partizanai Pertakų kaime užpuolė Juozą Danilevičių, reikalavo ginklų, apiplėšė, išsivedė B. Danilevičių (g. 1919 m.) ir trimis šū­ viais nušovė. Po to su dviem vežimais pasitraukė į Pertako mišką. Visa Danilevičių šeima buvo priversta išsikraustyti. Gruodžio pabaigoje lenkų partizanų siautėjimas Kapčiamiesčio valsčiuje dar labiau sustiprėjo. Gruodžio 18 d. naktį jie užėjo pas Ančios girininkijos eigulį Vytautą Trus­ ką, gyvenantį Pertako kaime, ir norėjo jį nušauti, bet šiam pavyko iš namų pasprukti362. 1944 m. kovo 2 d. pavakare apie 50 partizanų užpuolė Kapčiamiestį; žuvo Kapčiamiesčio policijos punk­ to vedėjas Juozas Dzemionas ir policininkas Jonas Ptakauskas. Susišaudant buvo apgadinti keli ūkininkų pastatai, sužeistas girininkijos tarnautojas Jonas Impertas363. Lenkų partizanų ryšius su vokiečių okupacine valdžia aprašė ir slaptas lietuvių pogrin­ džio laikraštis Lietuvių fronto biuletenis: Rugsėjo-spalio mėnesiais (1943 m. - A. B.), priartėjus frontui, ir bolševikinės gaujos patraukė į vakarus. Jos įsiliejo į Vilniaus kraštą, įsigalėjo Lydos apygar­ dos komisariato srityje. Pirmosios jų puolimo aukos - lenkai dvarininkai, palaikę glaudžius ryšius su vokiečių okupacine administracija. Nesitikėdami kitų pagalbos, jie įtikino Lydos apygardos komisarą patiekti ginklų. Wulfas pažadėjo. Lenkai plaukė į Lydą iš visos Generalinės Gubernijos, kūrė karines organizacijas, kurios, išvijusios bolševikus, įsigalėjo visame Lydos apygardos komisariate, o gruodžio mėn. pradėjo plėsti savo veiklą ir į Vilniaus kraštą, kuriame tada siautėjo bolševikinės gaujos ir veikė atskiri lenkų būriai. Vilniaus apygardos komisaras Horst Wulf nuėjo savo brolio pėdomis. Lenkų p ar­ tizanai ir čia iš vokiečių gavę ginklų, netruko įsigalėti Eišiškių, Ašmenos ir Svyrių apskrityse. Tačiau Horst Wulf apsiriko: Vilniaus krašte lenkai banditizmą tik išplėtė. Jie kovojo dviem frontais: prieš bolševikines gaujas ir prieš lietuvių gyventojus, ypačiai - prieš lietuviškosios savivaldos

361 1 9 4 4 m birželio 13 d. vokiečių žandarmerijos telefonograma apie lenkų partizanų veiksmus Dieveniškių apylinkėse, LCVA, f. R-613, ap. 1, b. 4 5 ,1 .1 4 7 . 362 V. Gervė, „Raudonieji partizanai ir Armija krajova Pietų Lietuvoje“, Lietuvos aidas, 1993, lapk. 5. 363 Ten pat.

248

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

vietines įstaigas. Iš daugumos Eišiškių, Ašmenos ir Svyrių apskrities valsčių lietuviai pareigūnai dar gruodžio mėn. buvo priversti pasitraukti į apskričių centrus ir tik gintis nuo lenkų ir bolševikų bandi­ tų. Su taip įsigalėjusiais lenkais vokiečiai leidžiasi į pasitarimus, ir vasario mėn. lietuvių policinėms pajėgoms oficialiai įsakė su lenkų partizanais nekovoti, nes ir lenkai policijos pajėgų nepulsią. Po to lenkų partizanai įsigalėjo Vilniaus, Trakų apskrityse, persimetė į Švenčionių, Lazdijų ir Ukmergės apskritis. Bolševikiškas nelenkiškas gaujas jie išstūmė iš Vilniaus krašto. Susidarius jėgų pusiausvyrai, tarp vienų ir antrų yra nusistovėjusi lyg ir demarkacinė linija, ties Ašmenos ir Svyrių apskritimis m až­ daug sutampanti su Lietuvos Generalinės srities ribomis. [...] Taip Vilniaus krašto gyventojai kenčia ir nuo bolševikų gaujų ir nuo lenkiškų partizanų būrių. [...] Puldami lietuvius (AK - A. B.), dažniau­ siai vaidina lenkų kariuomenę, veikiančią su vokiečių žinia. Lietuvius ūkininkus, vietinius ir vokiečių varu atgabentus iš Suvalkų trikampio, tie būriai varo iš ūkių. Gadina ir griauna kelius, geležinkelius, susižinojimo, susisiekimo priemones. Puldinėja keleivius. Palankius vietinius gyventojus ir nesąmo­ ningą gudų elementą mobilizuoja. [...] Lenkų partizanų Vilniaus krašte yra keliolika tūkstančių. Jie siaučia visur, paraližuodami bet kokios administracijos veiklą, ir krašto ūkio naudojimą karui, daro neįmanomą. Tačiau pirmiausia ir daugiausia nuo jų nukenčia lietuviai364.

253-iojo lietuvių policijos bataliono kovos su lenkų partizanais 1943 m. rugpjūčio 5 d. 253-iasis lietuvių batalionas baigė reguliarius mokymus ir gavo už­ duotį vykti iš Prienų į Vilniaus kraštą. Vokiečių tvarkos policijos vado Lietuvoje 1943 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu batalionas privalėjo nuimant derlių saugoti valstybinius dvarus nuo sovietų ir lenkų partizanų. Rugpjūčio 5 d. batalionas išvyko į Kauną ir kitos dienos vakarą (rugpjūčio 6 d.) trauki­ niu pasiekė Vilnių. Bataliono štabas turėjo likti Vilniuje, l-oji kuopa turėjo vykti į Eišiškių apskritį, 2-oji - į Ašmenos, 3-ioji - į Svyrių, o 4-oji kuopa išsidėstyti Vilniaus ir Trakų apskrityse365. Rugpjūčio 8 -9 d. bataliono kuopos užėmė paskirtus atsparos punktus Vilniaus krašte. Štabas įsikūrė Vilniuje (Rasų g.). Štabe tuo metu buvo 5 karininkai, karininkas kandidatas, 8 puskarininkiai ir 11 kareivių366.

364 „Lenkai veržiasi į Vilniaus kraštą“, Lietuvių fronto biuletenis, 1944, bal. 29, nr. 16 (3 0 ), p. 2 -3 . 365 LCVA, f. R- 6 6 6 , ap. 1, b. 6 ,1 .3 8 . 366 Ten pat, b. 8 ,1 .1 2 5 - 1 2 5 a. p.

253-iojo lietuvių policijos bataliono kovos su lenkų partizanais

249

Tvarkos policijos vado Lietuvoje įsakymu 253-iajam batalionui buvo paskirta atskiroji kuopa (Sonderkompanie) kuri, įjungta į batalioną gavo 5-osios kuopos pavadinimą. Į batalioną kuopa atvyko rugpjūčio 16 d. ir taip pat ėmė saugoti Vilniaus krašto dvarus367. Bataliono kuopos buvo išskaidytos būreliais po 6 -8 karius atsparos punktuose ir turėjo kautis su kur kas gausesnė­ mis sovietų ir lenkų partizanų jėgomis. Rugpjūčio 7 d. septyni 1-osios kuopos kariai atmušė sovietų partizanų puolimą Rakliškių dvare. Po savaitės (rugpjūčio 14 d.) aštuoni 2-osios kuopos kariai nuo partizanų apgynė Ažu­ kalnių (Zahorze) dvarą368. Rugpjūčio 25 d. eidamas tarnybą žuvo 1-osios kuopos jaunesnysis kareivis Jonas Kazlauskas ir po trijų dienų buvo palaidotas Vilniuje, Vingio karių kapinėse369. Rugpjūčio 28 d. susirgus bataliono vadui kpt. Vladui Žibui, bataliono vado pareigas laikinai perėmė kpt. F. Gedvilą (iki rugsėjo 7 d.)370. Rugpjūčio 29 d. partizanai puolė Šemetovščiznos (Svyrių aps.) atsparos punktą. 3-iosios kuopos vadas, pasitelkęs papildomų jėgų - 17 latvių po­ licininkų, - nuskubėjo padėti besiginantiems lietuvių kariams. Persekiodamas jungtinis lietuvių ir latvių būrys atsitraukusius partizanus pasivijo prie Janevičių kaimo (Janiewicze). Per susidū­ rimą buvo nukauti penki partizanai, lietuviai ir latviai nuostolių nepatyrė371. Už kautynėse paro­ dytą drąsą bataliono kariai apdovanoti ordinais ir kitais ženklais. Šiaip jau okupacinė vokiečių valdžia nenoriai ir retai įvertindavo karinius lietuvių nuopelnus ir šykštėjo jiems apdovanojimų. Laikinai einantis 4-osios kuopos vado pareigas ltn. Juozas Jablonskis rugpjūčio 19 d. už pasižy­ mėjimą ir narsumą kovojant su bolševikais buvo apdovanotas Narsumo ir pasižymėjimo ženklu Rytų tautų kariams372. Rugsėjo 6 d. 3-iosios kuopos saugomą Šaikūnų dvaro atsparos punktą puolė 46 gerai ginkluoti partizanai. Lietuvių kariams partizanų puolimą pavyko atremti. Kautynėse buvo su­ žeistas gynybai vadovavęs jaunesnysis puskarininkis Petras Platakis, bataliono vadas jam pareiš­ kė tarnybinę padėką373.

367 Ten pat, b. 6 ,1 .7 6 . 368 Bataliono dokumentuose vyrauja lenkiški vietovių pavadinimai. Ten, kur autoriui nepavyko nusta­

tyti lietuviškų vietovardžių, palikti nelietuviški kaimų pavadinimai. Taip pat iš dokumentų ne visada aišku, apie kuriuos partizanus - lenkų ar sovietų - kalbama. 369 253-iojo bataliono vado 1943 m. birželio 7 d. įsakymas nr. 11, LCVA, f. R- 6 6 6 , ap. 1, b. 6,1.65 a. p., 74. 370 LCVA, f. R- 6 6 6 , ap. 1, b. 6 ,1 .7 5 . 371 Ten pat, b. 8 ,1 .1 2 1 - 1 2 1 a. p. 372 Ten pat, b. 6 ,1 .1 2 8 . 373 Ten pat, 1 .3 4 .

250

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

Rugsėjo 12 d. prie Liubartų kaimo (Eišiškių aps.) partizanai užpuolė ir nušovė 1-osios kuo­ pos vadą F. Gedvilą ir vokiečių policininką Hopę (Hoppe), einančius iš Rakliškių dvaro atsparos punkto. Puskarininkiui Vyšniauskui pavyko pabėgti į atsparos punktą, o F. Gedvilo žmona tikriau­ siai pateko į partizanų rankas. Rugsėjo 15 d. F. Gedvilą palaidojo Vilniuje, Rasų kapinėse, lietuvių karių skyriuje. 1-osios kuopos vado pareigas laikinai perėmė jaun. ltn. Bonifacas Guzas374. Rugsėjo 15 d. apie 150 partizanų puolė Baltininkų (Bolcieniki) atsparos punktą. 1-osios kuopos vadas spėjo apie tai pranešti Šalčininkuose stovinčiam motorizuotam žandarmerijos da­ liniui. Atvykęs padėti žandarmerijos ir lietuvių policijos būrys Liubartų kaime užklupo apie 50 besiilsinčių partizanų. Partizanus iš kaimo išvijo. Per susišaudymą lietuviai nuostolių nepatyrė. Gyventojai pasakojo, kad keli partizanai buvo sužeisti375. Tą pat dieną (rugsėjo 15 d.) apie 200 lenkų partizanų puolė Rakliškių dvaro atsparos punktą. Lietuvių įgula atsišaudydama traukėsi į Eišiškes. Sutikę skubančius į pagalbą polici­ ninkus, lietuviai grįžo į Rakliškes pasiimti paliktų daiktų ir rasti dingusį būrio vadą Vyšniaus­ ką. Grįžtančiam būriui vadovavo jaunesnysis puskarininkis Daukša. Pakeliui į Rakliškes prie Jundiliškių (Jundziliszki) kaimo lietuvių būrys vėl susidūrė su partizanais ir puolimą atrėmė. Traukdamiesi partizanai paliko į nelaisvę paimtą Jausinų kaimo seniūną ir du vežimus su pa­ grobtu gyventojų turtu. Lietuvių būrys toliau persekiojo partizanus ir vėl susidūrė su didele vokiškomis uniformomis vilkinčių lenkų partizanų vora. Po susišaudymo abi pusės iš mūšio pasitraukė. Anot civilių gyventojų, partizanai nusivežė šešis nukautus ir septynis sužeistus saviš­ kius. Kautynėse buvo sunkiai sužeisti jaunesnieji kareiviai Albinas Asipauskas (po kelių dienų mirė ir buvo palaidotas Eišiškėse) ir Pratkevičius. Sugrįžęs į Eišiškes lietuvių būrys rado būrio vadą viršilą Vyšniauską, kuriam pavyko nuo lenkų partizanų pabėgti. Kautynėse pasižymėjo ka­ reiviai Daukša, Pratkevičius, Pusvaškis, Babeckis376. Gruodžio 2 d. batalionas gavo operatyvinį įsakymą Vilniaus krašte imti darbininkus darbams Vokietijoje ir nuimant derlių saugoti dvarus, l-o ji ir 2-oji kuopos buvo perduotos Vilniaus apygardos komisaro ir apskričių viršininkų ži­ nion; akcijos metu abiem kuopoms turėjo vadovauti 2-osios kuopos vadas kpt. P. Počebutas. 3-ioji ir 4-oji kuopos privalėjo iš Dūkšto į Vilnių grįžti traukiniu, o po to vykti į Ašmenos ir Eišiškių apskritis saugoti dvarų. Abiem kuopoms vadovauti turėjo 4-osios kuopos vadas vyr.

374 Ten pat, 1 .1 2 5 ; b. 8 ,1 .1 1 8 . 375 Ten pat, 1 .1 1 8 a. p. 376 LCVA, f. R- 6 6 6 , ap. 1, b. 8 ,1 .1 1 6 -1 1 6 a. p.

253-iojo lietuvių policijos bataliono kovos su lenkų partizanais

251

ltn. Martynas Geminis. 5-oji kuopa, kaip minėta, tuo laiku žygiavo į Svyrių apskritį377. Gruo­ džio pradžioje 4-oji kuopa išsidėstė šiuose dvaruose: Baltininkuose (Bolcieniki) - 10 žmonių, Rakliškėse - 12, Padvarėje (Podwaryszki) - 6, Gaičiūniškėse (Gojcieniszki) - 10. 1944 m. sausio 3 d. 2-oji kuopa turėjo 80 žmonių, tarp jų 10 kuopos štabe, visi kiti - dvarų atsparos punktuose. Be to, 4-oji kuopa laukė pastiprinimo - 40 žmonių, kuriuos planavo išsiųsti į Pagi­ rių, Sakališkės (Sokolenszczyzna), Ūtos (Hutą), Anuliškių, Tribonių (Trybance) ir Versekos dvarus378. Bataliono kuopos buvo išskaidytos nedidelėmis grupelėmis dvaruose ir privalėjo at­ mušinėti daug pranašesnių lenkų ir sovietų partizanų antpuolius. Kadangi batalionuose trūko žmonių, 1943 m. gruodžio mėn. buvo leista priimti savanorius. Verbuoti savanorius pavesta 1-ajai ir 2-ajai kuopoms. Norintieji stoti į batalioną privalėjo pristatyti ištikimybės liudijimą ir darbo biržos pažymėjimą, išduotą vietos policijos. Savanoriai su dokumentais buvo siunčiami į bataliono štabą. Į batalioną buvo priimami tik 1918-192 4 m. gimę vyrai379. Pirmasis 1944 m. pusmetis 253-iajam batalionui buvo itin sunkus. Rytų Lietuvoje masiškai išplitęs partizaninis judėjimas kėlė daug rūpesčių civilinei valdžiai ir batalionų kariams. Beveik nebūdavo dienos, kad kariai nesusidurtų su sovietų ar lenkų partizanais. Beje, 253-iojo bataliono karius lydėjo sėkmė ir jie dažnai kautynėse laimėdavo. Sunkiomis sąlygomis batalionas nepakriko ir iki pat sovietų kariuomenės įsiveržimo į Lietuvą išlaikė kovinę dvasią ir drausmę. Sausio 13 d. bata­ liono vadas išleido operatyvinį įsakymą nr. 1 1-ajai, 2-ajai ir prie bataliono priskirtai jungtinei policijos kuopai ir nurodė, kad šios kuopos paliekamos darbo jėgos rinkimo akcijoms vykdyti ir partizanų judėjimui trukdyti; jos pavaldžios Švenčionių grupės vadui. 1-osios kuopos štabas ir viena puskuopė (puskuope buvo laikomas 40 karių būrys380) buvo palikta Vilniuje, antra puskuopė - Jašiūnuose. 2-osios kuopos štabas ir viena puskuopė turėjo įsikurti Valkininkuose, kita puskuopė - Rūdiškėse. Jungtinės kuopos štabas ir 50 karių turėjo vykti į Valkininkus, po vieną būrį įsikurti Didžiosiose Rakliškėse (50 karių) ir Paluknėje. Vėliau (1944 m. sausio 22 d.) ope­ ratyvinis įsakymas buvo papildytas ir pakeistas. Penkiolika jungtinės kuopos karių turėjo pereiti 4-osios kuopos vado žinion ir sustiprinti Rakliškių dvaro apsaugą, kiti lygiomis dalimis buvo priskirti prie 1-osios ir 2-osios kuopų.

377 1943 m. gruodžio 2 d. operatyvinis įsakymas 253-iajam batalionui, ten pat, 1.2 4 3 . 378 253-iojo bataliono 4-osios kuopos vado vyr. ltn. M. Cieminio pranešimas nr. 9 bataliono vadui, ten

pat, b. 5 ,1 .9 2 . 379 Ten pat, b. 6 ,1 .4 9 . 380 253-iojo bataliono vado 1944 m. sausio 13 d. operatyvinis įsakymas nr. 1, LCVA, f. R- 6 6 6 , ap. 1, b. 4,

1 .2 4 7 .

252

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJŲS METAIS .

1-oji kuopa gavo užduotį įrengti Rūdiškių ir Valkininkų, o 2-oji kuopa - Turgelių ir Šal­ čininkėlių atsparos punktus381. Sausio 24 d. 5-osios kuopos vyrai vyko į Palionių dvarą parvežti kuliamosios mašinos. Pakeliui juos užpuolė ir nuginklavo lenkų partizanai, lietuvių karius iš­ rengė ir laikė miške iki vakaro, po to paleido. Kadangi jaunesnysis kareivis Juknys nemokėjo lenkiškai, tai buvo sumuštas. Vakare vyrai grįžo į savo atsparos punktą382. Sausio 25 d. partizanai puolė 3-iosios ir 4-osios kuopų atsparos punktus. Jie ketino api­ plėšti Mikalovščiznos kaimą, bet 4-osios kuopos kariams atidengus ugnį pasitraukė. Per abu susirėmimus aukų neturėjo nė viena pusė. Tą pat dieną partizanai puolė 5-osios kuopos atsparos punktą Parčevo dvare. Partizanų puolimas buvo atremtas. Po susišaudymo rastas vieno partiza­ no lavonas, kelis partizanus lietuviai paėmė į nelaisvę383. Sausio 28 d. Palionių atsparos punkto viršininkas puskarininkis Stepas Ragauskas iš lenkų partizanų gavo ultimatumą pasiduoti. Prieš tai Ragauskas tokį pat ultimatumą buvo gavęs iš sovietų partizanų. Palionių dvare tuo laiku buvo tik devyni lietuvių kariai, ginkluoti kulkosvaidžiu, aštuoniais šautuvais ir septyniomis grana­ tomis. Neturėdamas pakankamai jėgų gintis, puskarininkis Ragauskas rengėsi apleisti atsparos punktą ir pasiuntė į Dūdų kaimą kareivius Povilą Žemelį ir Praną Sakalauską, kad atvarytų arklį daiktams pervežti. Grįžęs Sakalauskas pranešė, kad jį ir Žemelį sulaikė lenkų partizanai ir lie­ pė Ragauskui atvykti pas juos derybų. Ragauskas pats nevyko, bet pasiuntė kareivį Sakalauską pakviesti lenkų partizanus pasikalbėti į dvarą. Netrukus eilinis Sakalauskas grįžo su trimis gin­ kluotais lenkų partizanais. Dar neprasidėjus deryboms, staiga puolė sovietų partizanai. Tarp lenkų ir sovietų partizanų užvirė kautynės. Lenkų partizanų buvo apie 500, o sovietų - apie 60. Lenkai laimėjo ir paimtus į nelaisvę sovietus vėliau dvaro kieme sušaudė. Matydami, kad prieš tokią jėgą neatsilaikys, lietuviai pasidavė be mūšio. Lenkų partizanai paėmė ginklus, amuniciją, lietuvius išrengė iki baltinių ir davė savo drabužius. Paskui palydėjo iki Dūdų kaimo ir liepė Kiemeliškių policijai pranešti, kad vasario 4 d. bus puolamos Kiemeliškės384. Vasario 5 d. keturi 3-iosios kuopos lietuvių kariai iš Ašmenos į Naujasalio (Nowosiolki) dvarą lydėjo dvaro admi­ nistratorių ir tarnautoją. Partizanai miške (apie 2 km nuo Naujasalio kaimo) surengė pasalą ir užpuolė karius. Dvaro administratorių, tarnautoją ir sužeistą vežiką partizanai ištardę paleido, o sužeistus lietuvių karius pribaigė vietoje. Žuvo jaunesnysis puskarininkis Daučiūnas, kareiviai

381 Ten pat, 1 .2 4 9 . 382 Ten pat, 1. 8 6 . 383 Ten pat, b. 5 ,1 .3 . 384 Ten pat, b. 4 ,1 .8 5 ; b. 5 ,1 .4 .

253-iojo lietuvių policijos bataliono kovos su lenkų partizanais 2 5 3

Orlickas, Milaševičius ir Valentinavičius. Kitą dieną žuvusiųjų lavonus paėmė jaun. ltn. Vyš­ niausko grupė. Žuvusieji buvo nuvežti į Ašmeną385. Vasario 8 d. naktį apie 50 partizanų puolė 3-iosios kuopos saugomą Baltupių dvarą ir rei­ kalavo pasiduoti. Susišaudymas truko apie dvi valandas, bet partizanų puolimas buvo atremtas. Lietuviai nuostolių neturėjo386. Vasario 10 d. bataliono vadas išleido operatyvinį įsakymą nr. 3; 3-iajai kuopai buvo įsaky­ ta palikti atsparos punktus dvaruose, susirinkti Ašmenoje ir vykti į Vilnių. 4-ajai kuopai įsakyta palikti atsparos punktus dvaruose (išskyrus Rakliškių dvarą) ir perimti atsparos punktų apsaugą Šalčininkuose ir Karolinos dvare387. Vasario 13 d. Turgelių atsparos punktą puolė partizanai. Po susišaudymo partizanai pa­ sitraukė, lietuviai nuostolių nepatyrė388. Kovo 5 d. viršilos Kazlausko vadovaujama karių grupė (35 žmonės) vykdė kaimų žvalgybą ir susidūrė su 3 0 -4 0 lenkų partizanų būriu. Partizanai iš mūšio pasitraukė, vieną nukautąjį paliko, o tris sužeistuosius pasiėmė. Pas žuvusįjį buvo rasta nuotrauka ir žemėlapis iš Lenkijos istorijos vadovėlio389. Kovo 8 d. vakare Rakliškių atsparos punkto viršininkas viršila Tomas Trečiokas iš len­ kų partizanų dalinio nr. 510 (pasirašė dalinio vadas mjr. Klosas) gavo ultimatumą nedelsiant pasiduoti. Ultimatumą įteikė Paraistės (Porojsce) kaimo seniūnas. Jo teigimu, lenkų partizanų buvę apie tūkstantį. Pas partizanus lietuviai išsiuntė savo derybininką policininką Vladą Juškėną, kuris grįžęs pranešė, kad ultimatumas pratęstas iki tos pat dienos 23 vai. Viršila Trečiokas ultimatumą atmetė. Lygiai 23 vai. lenkų partizanai pradėjo šaudyti į atsparos punktą iš minos­ vaidžio. Lietuviai atsakė kulkosvaidžių ugnimi. Po to lenkų partizanai pasitraukė Butrimonių link. Lietuviai nuostolių neturėjo, priešo nuostoliai nežinomi390. Pasak būrio vado Adolfo Janu­ šonio, susišaudymas su partizanais truko apie 30 min. Tuo laiku Rakliškių atsparos punkte buvo 13 lietuvių policininkų. Nuostolių esą nepatyrė nė viena pusė391. Kovo 11d. 4-osios kuopos 18 karių, vadovaujami ltn. Raulušaičio, Kiemeliškių palivarke užklupo partizanus. Kautynėse nu­ šautas partizanas. Tarp lietuvių lengvai sužeistas jaunesnysis puskarininkis Kazys Kanaverskis

385 Ten pat, b. 5 .1 .9 - 1 1 . 386 Ten pat, 1 .1 1 a. p. 387 Ten pat, b. 4 ,1 .2 5 2 . 388 Ten pat, b. 5 ,1 .1 4 . 389 Ten pat, 1 .2 6 a. p. 390 Ten pat, 1 .2 8 a. p. 391 A. Janušonio 1944 m. rugsėjo 6 d. tardymo protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. 2 8 2 1 1 /3 ,1 .1 4 a. p.

254

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

ir kareivis Juozas Skridulis; jie išvežti į Vilnių392. Buvęs 4-osios kuopos sanitaras Stasys Zaleckas prisiminė kautynes su lenkų partizanais prie Raudondvario. Lenkų partizanai bandė sunaikinti kuopos štabą, bet jų puolimą lietuviai atrėmė. Lietuvių kariai tuomet nuostolių nepatyrė. Po mūšio surastos trys ar keturios kruvinos milinės su lenkiškais simboliais, taigi galima spėti, kad tame mūšyje buvo sužeisti arba nukauti keli lenkų partizanai393. Kovo 14 d. Maišiagaloje įsikūrusios 3-iosios kuopos būrys Sudervėje susikovė su gerai gink­ luotu lenkų partizanų būriu. Keli partizanai buvo pasislėpę Sudervės klebonijoje. Lenkų partizanai pasitraukė Dūkštų kryptimi. Vienas lenkų partizanas buvo sužeistas ir kitą dieną mirė394. Kovo 15-ąją, keršydami už Sudervės puolimą, lenkų partizanai Levydonių kaime sumu­ šė iš Vidurio Lietuvos atkeltus lietuvius. „Akovcai“ (lenkų partizanai) pareiškė, kad už vieną partizaną jie sušaudysią 100 lietuvių. Lenkų partizanų būrys keliaudavo iš vieno kaimo į kitą ir papildydavo savo gretas naujais žmonėmis. Sudervės apylinkėje veikiantis būrys turėjo apie 4 0 0 -6 0 0 žmonių, todėl atsparos punktai prašė pastiprinimo apsiginti nuo galimų partizanų ant­ puolių395. Lenkų partizanai nusiuntė ultimatumą Maišiagalos atsparos punkto viršininkui bei Maišiagalos ir Paberžės valsčių viršaičiams ir pareiškė užpulsią Maišiagalą. Ultimatumas buvo perduotas apskrities ūkio viršininkui vokiečiui Horstui396. Kovo 30 d. bataliono vadas davė įsa­ kymą kovoti su lenkų partizanais Maišiagalos apylinkėse. Iki tol lenkų partizanų puolimai buvo tik atremiami, juos pulti ir naikinti įsakymo nebuvo. Partizanams pradėjus įžūliai siausti ir tero­ rizuoti lietuvius, vokiečiai leido juos naikinti be pasigailėjimo397. Kovo 31d. bataliono štabas drauge su kuopa iš Vilniaus patraukė į Paberžę. Glitiškių dva­ re stovinti 4-oji kuopa gavo užduotį vykti į Sužionių bažnytkaimį ir sunaikinti ten esantį lenkų partizanų štabą ir dalinį. Nuvykusi į Sužionis, 4-oji kuopa partizanų nerado, bet suprato, kad vietos gyventojai partizanams jaučia palankumą398. Balandžio 2 d. lenkų partizanai apiplėšė Laurų vaikų namus ir Antavilio žemės ūkio mo­ kyklą, po to pasitraukė į Liepalotų kaimą (3 km nuo Nemenčinės)399.

392 Ten pat, b. 8 ,1 .7 6 a. p. 393 P. Savicko ir S. Zalecko 1947 m. spalio 1 d. akistatos protokolas, LYA, f. K -l, ap. 58, b. 4 2 5 8 9 /3 ,1 .8 9 . 394 LCVA, f. R- 6 6 6 , ap. 1, b. 7 ,1 .1 4 9 ; b. 8 , 1 . 7 4 - 7 4 a. p.

i9ST en p a t,b .7 , 1 .1 4 9 . 396 Ten pat. 397 Ten pat, b. 8 ,1 .7 0 a. p .-71. 398 Ten pat, 1.7 1 a . p. 399 Ten pat, 1.126.

253-iojo lietuvių policijos bataliono kovos su lenkų partizanais

255

Kovo pabaigoje-balandžio pradžioje 253-iojo bataliono kariai dalyvavo „Nordwest“ („Siaurės Vakarai“) operacijoje. Tada buvo suimtas lenkų partizanas Bronislavas Koženevskis (Bronislaw Korzeniewski) iš Paberžės. Kratos metu pas jį rado lenkų partizanų ir turimų gink­ lų sąrašą, raštelį su partizanų štabo narių adresais, sąrašą asmenų (27 žmonių), norinčių stoti į partizanus, ir 787 reichsmarkių, sumokėtų partizanų štabui, kvitą. Kvočiamas Koženevskis prisipažino turėjęs užverbuoti į lenkų partizanus naujus žmones. Pagal rastus dokumentus ir Koženevskio parodymus buvo suimta 13 asmenų, be to, laikinai sulaikyti 3 asmenys, įtariami slėpę ginklus400. Pagal Paberžės policijos suteiktą informaciją suimta dar 13 įtariamų priklausant partizanams, o tų asmenų, kuriems pavyko pasislėpti, buvo suimti šeimos nariai. Juos ketinta laikyti tol, kol pasislėpę asmenys patys prisistatys policijai401. Balandžio 5 d. bataliono kuopos vykdė vietovių valymo akciją. 1-oji, 2-oji ir 3-ioji kuopos su priešu nesusitiko. 4-oji kuopa buvo suskirstyta į tris grupes. Jaun. ltn. Raulušaičio vadovaujamą būrį (20 karių) prie Pavarpių kaimo užpuolė 2 0 0 -2 5 0 partizanų. Į lygumoje gerai matomus lietuvius lenkų partizanai šaudė iš trijų lengvųjų kulkosvaidžių, automatų ir šautuvų. Priešo ugnis buvo tokia stipri, kad lietuviams teko trauktis į artimiausią vienkiemį. Jie užėmė patogesnes pozicijas ir nesileido priešo apsupami. Traukiantis sumaniai ir narsiai kovėsi jaunesnieji kareiviai Druteika ir Javtušenka. Partizanai nesėkmingai mėgino apsupti įsitvirtinusius lietuvius ir turėjo trauk­ tis. Traukdamiesi partizanai pasiėmė septynis nukautus saviškius. Kautynės truko tris valandas. Lietuviai nuostolių neturėjo402. Balandžio 7 d. bataliono vadas išleido operatyvinį įsakymą nr. 6, kuriame buvo rašoma, kad į pietus nuo Maišiagalos ir į vakarus nuo Maišiagalos-Sudervės linijos labai suaktyvėjo lenkų partizanai, ir batalionui įsakyta aktyviai kovoti su partizanais. Pagal įsakymą 1-oji kuo­ pa turėjo likti Paberžėje, 2-oji vykti į Maišiagalą, 3-ioji palikta Vilniaus srities apsaugos vado žinioje, o 4-oji turėjo persikelti į Sudervę. Bataliono štabas iš Paberžės persikėlė į Maišiagalą403. Balandžio 9 d. aštuoni ginkluoti lenkų partizanai užėjo pas Eitminiškių kleboną Ambraziejų Jakavonį, padarė kratą ir surado kažkokius sudraskytus raštelius. Manyta, kad tai buvo lenkų

400 Ten pat, 1.115. 401 Ten pat, 1 .1 1 7 -1 1 8 .

W1 Ten pat, b. 5 ,1 .4 4 . 403 253-iojo bataliono vado kpt. V. Žibo 1944 m. balandžio 7 d. operatyvinis įsakymas nr. 6 , ten pat, b. 4,

1 .2 6 8 .

256

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS . S..

partizanų sąrašai, nes klebonas buvo žadėjęs juos sudaryti. Partizanai A. Jakavonį suėmė ir iš­ sivežė Družilių kaimo link. Važiuojant pakeliui prisijungdavo kiti partizanai, jų prisirinko apie 50. Įtarta, kad A. Jakavonį išdavė Eitminiškių bažnyčios vargonininkas Krečas. Pastarajam kartą bažnyčioje užgiedojus Lenkijos himną, Jakavonis pasitraukė nuo altoriaus ir išėjo iš bažnyčios. Toks klebono elgesys sukėlė lenkų neapykantą404. Už Jakavonio suėmimą bataliono kariams buvo įsakyta įkaitais paimti naują Eitminiškių kleboną ir vargonininką Krečą, kuriam įskundus Jakavonis suimtas. Eitminiškėse kariai suėmė tik kleboną, o vargonininkas su šeima pasislėpė. Jo sūnūs buvo išėję pas lenkų partizanus. Kunigą Jakavonį lenkų partizanai nužudė, jo turtą nuvežė į Paberžę ir perdavė klebono šeimininkei Elžbietai Makauskaitei. Balandžio 18 d. į Ąžuolinės (Orzelöwka) kaimą atėjo septyni ginkluoti lenkų partizanai; jie norėjo nužudyti ten gyvenančius lietuvius mokytojus, bet vietos gyventojų prašomi paleido405. Vadovaujantis Tvarkos policijos vado Lietuvoje įsakymu, 1944 m. balandžio 18 d. 253-iojo bataliono pavadinimas (iki tol apsaugos batalionas) buvo pakeistas į Lietuvių policijos 253-F batalioną (vok. Litauische Polizei-F-Bataillon No 2 5 3 )406. Balandžio 24 d. 253-iojo bataliono 1-oji kuopa net keturis kartus kovėsi su lenkų par­ tizanais Sužionių miestelyje ir jo apylinkėse. Kuopa gavo užduotį išvyti lenkų partizanus iš Sužionių miestelio ir paimti įkaitais aršesnius lenkų veikėjus. Iš 40 1-osios kuopos karių ir 11 Paberžės policininkų buvo sudarytas būrys, kuriam vadovavo viršila Striupaitis. Būrys turė­ jo penkis lengvuosius rusiškus kulkosvaidžius, rusiškų ir vokiškų šautuvų, vokiškų granatų. Auštant (apie 4 vai. ryto) lietuvių būrys puolė Sužionis. Miestelyje į nelaisvę buvo paimti du ginkluoti lenkų partizanai (Anton Radziewicz ir Witold Mitrowski), kiti partizanai pasitrau­ kė. Kautynėse pasižymėjo būrio vadas viršila Striupaitis: jis sužeidė vieną partizaną, pasiren­ gusį šauti į lietuvių policininką, ir dar vieną suėmė. Traukdamiesi partizanai pasiėmė nukautą saviškį. Lietuviai nuostolių neturėjo, jiems atiteko partizanų arklys, du pistoletai, dvi granatos ir partizanų vėliava. Iki 8 vai. ryto bataliono kariai Sužionių miestelyje darė kratas. Be to, buvo suimtas vietos klebonas ir rūsyje pasislėpęs zakristijono sūnus Tomaševskis. Išvykdamas iš miestelio prie kapinių (1 km į pietus nuo Sužionių) būrys vėl susidūrė su „akovcais“. Po 30

404 253-iojo bataliono 1-osios kuopos vado 1944 m. balandžio 12 d. raportas bataliono vadui, ten pat, b. 7 ,1 .8 3 a. p. 405 Ten pat, 1.58 a. p. 406 Ten pat, b. 8 , 1 . 6 6 a. p.

253-iojo lietuvių policijos bataliono kovos su lenkų partizanais

257

min. susišaudymo partizanai pasitraukė. Tą pat dieną viršilos Striupaičio būrys dar du kartus susikovė su lenkais. Kautynėse prie kapinių pasižymėjo jaunesnysis puskarininkis Lukėnas ir kareivis Bratkevičius: daugiausia jų pastangomis partizanų puolimą pavyko atremti407. Gegu­ žės 3 d. jaunesniojo puskarininkio Jono Tijušio vadovaujama 16 karių grupė Varniškių (Woroniszki) kaime suėmė du lenkų partizanus - Vladyslavą Žukovskį ir Bronislavą Karaznevičių, o Batriškių kaime sulaikė lenkų partizaną Juzefą Tomaševskį. Suimtieji buvo perduoti Riešės policijai408. Gegužės 7 d. 4-oji kuopa gavo žinią, kad Asiūklės kaime (Osiukla) plėšikauja lenkų par­ tizanai. Ltn. M. Cieminio (4-oji kuopa) vadovaujami 33 kariai pasivijo 2 0 -3 0 lenkų partizanų būrį ir pradėjo kautynes. Buvo nukauti keturi partizanai, paimtas rusiškas lengvasis kulkosvai­ dis, trys šautuvai ir du balnai. Lietuviai nuostolių neturėjo409. Gegužės 15 d. buvo paminėtos 253-iojo bataliono įsteigimo metinės, jokių iškilmių ir vaišių neruošta. Bataliono vadas išleido įsakymą, kuriuo pasveikino karius su pirmosiomis bataliono metinėmis410. Gegužės 30 d. bataliono vadas išleido operatyvinį įsakymą nr. 9, pagal kurį batalionas turėjo persikelti į Lieponių ir Onuškio rajonus. Kariams buvo duotas uždavinys dislokacijos vietose vykdyti žvalgybą, trukdyti partizanams veržtis į vakarus ir naikinti sutiktas partizanų grupes. Kariai turėjo susirinkti Vilniuje ir traukiniu važiuoti į Valkininkus, o po to žygiuoti į nurodytas dislokacijos vietas411. Sovietų ir lenkų partizanų kovos su lietuvių savisaugos batalionų padaliniais taktika tu­ rėjo ryškių skirtumų. Batalionų padaliniai su sovietų partizanais kovodavo žymiai įnirtingiau, atkakliau, be kompromisų. Sovietiniai partizanai veikė nepaisydami aukų, nesiskaitydami su atsakomosiomis represinėmis priemonėmis, gresiančiomis vietos gyventojams. 253-iojo bataliono kovos veiksmų dienoraštyje 1944 m. pradžioje rašyta: Mūsų vyrai, ar tai puldami, ar būdami užpulti, visuomet išeina nugalėtojais, ir neretai prieš daug gausesnį priešą. Tačiau banditai yra tiek įkyrūs, k a d į tai visai neatsižvelgia ir savo plėšimo ekspedicijas vykdo toliau, todėl mūsų vyrams visada tenka būti budriems. Tai ne tik neatbaido mūsų vyrų, bet dar labiau už­

407 Kautynių su lenkų partizanais Sužionių rajone aprašymas. 1944 m. balandžio 26 d., ten pat, b. 7, 1 .6 0 -6 0 a. p. 408 Ten pat, b. 8 ,1 . 6 . 409 Ten pat. 410 Ten pat, 1.63. 411 253-iojo bataliono vado 1944 m. gegužės 30 d. operatyvinis įsakymas nr. 9, ten pat, b. 4 , 1 .7 3 .

258

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

grūdina jų kovos dvasią bei kovingumą412. 253-iojo bataliono veikla paskutinėmis savaitėmis nėra detaliai žinoma. Buvęs kuopos vadas M. Asipauskas parodymuose sovietų saugumui pasakojo, kad batalionas per Lentvarį ir Trakus išvyko į Kauną. Vokiečiams įsakius batalionas buvo iškel­ tas keliolika kilometrų už Kauno gynybiniams įtvirtinimams statyti. Po 1 7 -2 0 dienų (liepos pabaigoje) 253-iąjį batalioną išsiuntė į Šilavotą (apie 12 km į vakarus nuo Prienų). Batalionui pasiekus Šilavotą, M. Asipauskas su 10 kareivių dezertyravo (liepos 31 d.)413.

A K Vilniaus apygardos grupuočių veikla 1 9 4 4 m. balandžio-gegužės mėn. AK Vilniaus apygardoje 1944 m. balandžio mėn. buvo įvykdytos naujos organizaci­ nės pertvarkos. „A“ „BC“ ir „F“ inspektoratuose įsteigtos 1, 2 ir 3 partizanų būrių grupuo­ tės (Zgrupowania Oddzialow Partyzanckich). Grupuočių vadais buvo paskirti inspektoriai, o inspektoratų štabai reorganizuoti į grupuočių štabus. Šitaip buvo siekiama partizanų būriams priskirti konkrečius veiklos rajonus ir sutelkti stambesnius junginius didesnėms kovinėms ope­ racijoms vykdyti. „A“ inspektorate turėjo veikti 1-oji grupuotė, „BC“ - 2-oji ir „F“ inspektorate - 3-ioji grupuotė. Be to, buvo įsteigtas partizanų būrių štabas, kurio viršininku tapo mjr. T. Cetys („Slaw“). Štabo sudėtis buvo tokia: 1-

ojo skyriaus (organizacinio) viršininkas - kpt. Z. Brodzikovskis (Zbigniew Brod

kowski, „Rancza“); 2- ojo skyriaus (žvalgybos) viršininkas - por. B. Novikas (BoleslawNowik, „Majewski“); 3-

iojo skyriaus (operatyvinio) viršininkas - pplk. Z. I. Bliumskis (Zygmunt Izy

Blumski, „Strychanski“); 4-

ojo skyriaus (intendantūros) viršininkas - mjr. K. Radzikovskis (Kazimierz Rad

kowski, „Robur“);

412 253-iojo bataliono kovos veiksmų dienoraštis, 1944 m. sausio 20 d. įrašas, ten pat, b. 8,1.87; 253-iojo bataliono vado 1944 m. sausio 13 d. operatyvinis įsakymas nr. 1, LCVA, f. R- 6 6 6 , ap. 1, b. 4,1. 247. Iš pradžių 1943 m. nei sovietų, nei lenkų partizanai, veikę Rytų Lietuvoje, nebuvo pajėgūs pulti ir likvi­ duoti didesnius, palyginti gerai įtvirtintus savisaugos batalionų atsparos punktus. Antai 1944 m. kovo pradžioje 253-iojo savisaugos bataliono Rakliškių atsparos punkte buvo 16 karių, ginkluotų sunkiuoju ir 3 lengvaisiais kulkosvaidžiais, šautuvais, Baltininkų atsparos punkte 42 kariai turėjo 2 sunkiuosius ir 4 lengvuosius kulkosvaidžius, šautuvų; 253-iojo bataliono 4-osios kuopos vado 1944 m. kovo 3 d. raportas bataliono vadui, ten pat, b. 7 ,1 .1 6 8 . 413 M. Asipausko 1944m. rugsėjo 24 d. tardymo protokolas, LYA, baudžiamoji byla nr. 4 5 7 8 7 /3 ,1 .2 5 -2 5 a. p.

AK Vilniaus apygardos grupuočių veikla 1944 m. balandžio-gegužės mėn. 2 5 9

5- ojo skyriaus (ryšių) viršininkas - kpt. S. Černikas („Orwat“); 6-

ojo skyriaus (BIP) viršininkas - L. L. Bernaras (Leon Lech Beynar, „Nowina“). Sta­

bas buvo tiesiogiai pavaldus apygardos komendantui „Vilkui“414.

1-oji partizanų būrių grupuotė 1-

oji partizanų grupuotė veikė „A“ inspektorate, kuris apėmė buvusią Vilniaus-Trakų

vaivadiją. 1944 m. pavasarį čia veikė AK 1-oji (,Jurando“), 3-ioji („Ščerbeco“) ir 7-oji („Vilhel­ mo“) brigados. 1-oji grupuotė įsteigta 1944 m. balandį. Grupuotės štabo viršininku tapo „A“ inspektorato mjr. A. Olechnovičius („Pohorecki“).

2-oji partizanų būrių grupuotė 2-

oji partizanų būrių grupuotė buvo pradėta formuoti „BC “ inspektorate 1944 m. ba­

landžio mėn. Grupuotės vadui mjr. M. Potockiui pasiūlius 5-oji („Lupaškos“) brigada buvo pervesta į „A“ inspektoratą, o iš „A“ inspektorato į „BC“ inspektoratą perkelta AK 1-oji brigada (,Jurando“). „Lupaškos“ brigada į „A“ inspektoratą persikėlė 1944 m. gegužės pradžioje, o ,Jurando“ į „BC“ inspektoratą atvyko 1944 m. birželio pradžioje415. M. Potockio („Vengelno“) įsakymu 2-osios grupuotės štabo viršininku buvo paskirtas kpt. J. Drozdovičius (Jan Drozdowicz, „Gervvazy“). Pastarajam iki 1944 m. gegužės pabaigos buvo pavesta organizuoti grupuo­ tės štabą416. Su 2-ąja grupuote iš pradžių veikė 5-oji (vėliau pakeista 1-ąja) ir 4-oji brigados bei „85 miško“ ir „Žeimenos“ partizanų būriai. 1944 m. balandžio-birželio mėn. „BC “ inspektorate veikė 2-oji grupuotė, į kurią įėjo 4-oji, 5-oji (vėliau pakeista į 1-ąją brigadą), 23-ioji ir 24-oji brigados bei „Žeimenos“ ir „85 miško“ (reorganizuota į 24-ąją brigadą) būriai. Minėtuoju laikotarpiu „BC “ inspektorato AK daliniai įvykdė 27 akcijas: 10 prieš vokiečius, 10 prieš lietuvius, 3 prieš sovietų partizanus, 2 prieš baltarusių policiją ir 1 prieš latvių policijos batalioną. 23 akcijos baigėsi AK dalinių per­ gale, 3 AK pralaimėjo ir per vieną buvo visiškai sutriuškinta (kautynės su sovietų partizanais Marcebolino kaime)417.

414 J. Bohdanowicz, Konspiracja i walki zbrojne..., s. 1 6 -1 7 ; R. Korab-Žebryk, Operacja WilenskaAK,

s. 4 8 7 ; J. Wolkonowski, Okręg wilenski..., s. 221; R. Korab-Žebryk, Operacja Wilenska AK, s. 485. 415 M. Potocki, Wspomnienia, Ossolineum, 1 6 6 6 1 //II , s. 6 6 . 416 Ten pat, p. 6 8 -6 9 . 417J. Wolkonowski, Okręg vvilenski..., s. 230.

260

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

3-iojipartizanų būrių grupuotė ( „ F ” inspektoratas) Lietuvos vietinės rinktinės kovos su A K daliniais „F“ inspektoratas apėmė buvusios Vilniaus vaivadijos Ašmenos, Molodečno, Vileikos apskritis ir dalį Naugarduko vaivadijos Valažino apskrities. 1944 m. balandžio mėn. „F“ inspektorate veikė tokie AK daliniai: 3-iasis partizanų būrys („Turo“), 4-asis (vadas „Maly“), 5-asis („Cerberio“) ir 6-asis partizanų būrys („Netopežo“). Inspektoratui vadovavo mjr. C. Dembickis (,Jarem a“). Apygardos vadovybės įsakymu , Jarema“ ėmė organizuoti 3-iąją partizanų būrių grupuotę ir josios štabą418. Balandžio pradžioje inspektorate veikiantys partizanų būriai buvo reorganizuoti į brigadas. 3-iasis būrys tapo AK 8-ąja brigada (vadas kpt. V. Turonekas, „Tur“), 4-asis būrys pavadintas 9-ąja brigada (vadas J. Kalenda, „Maly“), 5-ojo būrio pagrin­ du buvo suformuota 12-oji brigada (vadas por. H. Romanovskis, „Cerber“), 6-asis būrys tapo 13-ąja brigada (vadas kpt. A. Valčakas, „Nietoperz“)419. Visos 3-iosios grupuotės brigados 1944 m. balandžio mėn. smarkiai papildė savo gretas ir vykdė intensyvius karinius mokymus. Balandžio antroje pusėje netoli Graužiškių buvo su­ telktos visos 3-iosios grupuotės brigados. Gegužės 1 d. šiuos AK dalinius aplankė apygardos komendantas „Vilkas“. Gegužės 3 d. (Lenkijos nacionalinė šventė) buvo surengtas AK dalinių paradas, kuriame dalyvavo apie 800 partizanų. Po iškilmingų mišių komendantas „Vilkas“ pa­ sakė kalbą, o paskui buvo surengtas „Vilko“ pasitarimas su 3-iosios grupuotės štabu ir brigadų vadais dėl Lietuvos vietinės rinktinės batalionų įžengimo į Vilniją420. Lietuvos vietinės rinktinės (LVR) sukūrimas ir dalies batalionų pasiuntimas į Vilniaus kraštą buvo subrendęs ir dėsningas dalykas. Nuo 1943 m. rudens aktyviai veikiantys Armijos krajovos ir sovietų partizanų būriai baigė likviduoti lietuvišką apskričių ir valsčių administraciją Rytų Lietuvos apskrityse ir ėmė kelti rimtą pavojų vokiečių fronto užnugariui. Generolas P. Ple­ chavičius 1944 m. vasario mėn. sutiko organizuoti lietuviškas ginkluotąsias pajėgas kovoti su įsi­ siautėjusiu partizanų teroru. Lietuvos visuomenė parėmė LVR sukūrimo idėją, kadangi tikėjosi sukurti Lietuvos kariuomenės branduolį, galėsiantį krašte palaikyti tvarką ir ateityje kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Lietuvių jaunimas entuziastingai atsiliepė į gen. P. Plechavičiaus

418 E. Banasikowski, Na zew Ziemi Wilenskiej, Paris, 1988, s. 1 8 7 -1 8 8 . 419 T. Gasztold, NadNiemnem i Oszmianka, Koszalin, 1991, s. 6 4 -6 5 . 420 J. Wolkonowski, „Dzialalnošč bojowa Wilenskiej AK wiosną 1944 roku (Częšci)“, Nasza Gazeta,

1944 06 2 1 -2 7 , nr. 25 (1 5 3 ), s. 4.

AK Vilniaus apygardos grupuočių veikla 1944 m. balandžio-gegužės mėn.

261

vasario 16 d. kvietimą per radiją stoti į Lietuvos vietinę rinktinę. Per kelias dienas į LVR užsire­ gistravo 19 500 vyrų. Buvo nuspręsta formuoti 13 batalionų po 750 vyrų ir mokomąjį batalioną Marijampolėje. 1944 m. gegužės pradžioje LVR priklausė apie 12 000 karių421. 1944 m. balandžio 27 d. gen. P. Plechavičiaus įsakymu pik. Tomas Vidugiris buvo pas­ kirtas LVR Kauno pulko vadu. Kauno pulką sudarė 301, 308 ir 310 batalionai. Kauno pulko vadas iš LVR štabo gavo 1 : 300 000 mastelio žemėlapį, kuriame buvo pažymėti sovietų ir lenkų partizanų veikimo rajonai422. Vietinės rinktinės štabo 2-asis skyrius 1944 m. kovo 11d. buvo parengęs žinių santrauką apie lenkų partizanų veiklą Vilniaus krašte. Santrauka gana tiksliai apibūdino AK partizanų vei­ kimo būdus, ginkluotę, svarbiausias partizanų brigadas ir jų veiklos rajonus. Santraukoje buvo sakoma, kad šios žinios nepilnos ir, turbūt, ne visur tikslios. Tačiau ir turimi daviniai leidžia daryti išvadą, kad taip netikėtai staigiai užsiliepsnojęs lenkų tautinis judėjimas Vilniaus krašte turi tikslą šį kraštą išvalyti nuo bolševikų ir pašalinti lietuvių administraciją, o taip p a t ir lietuvių tautybės gyven­ tojus, atseit Vilniaus kraštą padaryti lenkišku423. Dar iki LVR batalionų išsiuntimo į Rytų Lietuvą, LVR vadas P. Plechavičius išleido įsa­ kymą nr. 8 dėl Vietinės rinktinės karių elgesio Rytų Lietuvoje. Kai kuriuos šio įsakymo pirmo paragrafo punktus verta pacituoti pažodžiui, nes jie akivaizdžiai paneigia lenkų istorikų nuolatos kartojamą tezę, kad svarbiausias LVR batalionų tikslas Rytų Lietuvoje buvo lenkų tautybės gy­ ventojų beatodairiškas terorizavimas. Apskričių komendantams irB N (batalionų - A. B.) vadams įsakau visiems Vietinės Rinktinės kariams išaiškinti, kad: L Lietuvos karys turi būti ne tik lietuviškai kalbančių savo krašto piliečių, bet ir visų kitų dorų krašto piliečių gynėju, neatsižvelgiant kurią kalbą jis vartoja. 2. Vilniaus krašto žmonės ilgus metus gyveno lenkų valdžios įtakoje ir dėl to ne visi iš jų gali per trumpą laiką išmokti lietuviškai. Vilniaus krašto atlietuvinimas reikalingas ilgesnio laiko ir nuosakaus darbo. 3. Blogos valios ar šiaip netinkamas vieno kario pasielgimas krenta juoda dėme ant visų mūsų lietuvių karių.

421 „Vietinė rinktinė“, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1966, t. 34, p. 3 9 -4 0 .

422 -p Vįchigįris> „Vietinės rinktinės Kauno pulko tragedija“, Dokumentai Lietuvos vietinės rinktinės istori­

jai, Chicago, 1990, p. 314. 423 Žinių santrauka apie lenkų partizanus Vilniaus krašte iki 1944 m. kovo 10 d., LCVA, f. R-1234, ap. 1, b. 4 ,1 .9 .

262

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIU OKUPACIJOS METAIS

4. Su dorais krašto piliečiais lietuvis karys turi būti teisingas, švelnus ir mandagus. Jį piliečiai turi laikyti savo gynėju ir juo turi didžiuotis. Priešingai, prieš blogos valios žmones lietuvis karys turi būti rūstus, teisingai griežtas ir nepermaldaujamas. 5. Lietuvos karys neprivalo pasiduoti įvairių provokatorių įkalbinėjimams, kurie tyčia sie­ kia sukiršinti lietuvių karį su dorais Vilniaus krašto piliečiais. 6. Veltis į politinių klausimų nagrinėjimus visų laipsnių kariams griežtai draudžiama. Šių klausimų sprendimas - ne karių reikalas. 7. Mano vadovaujamų Vietinės Rinktinės dalinių atvykimas į Vilniaus kraštą turi atnešti to krašto doriems žmonėms ramų ir saugų gyvenimą. 8. Visus prasižengusius karius aukščiau minėtiems reikalavimams bausiu griežčiausiomis bausmėmis, o provokatorius, kurie siekia griauti gerus santykius tarp piliečių ir karių, įsakau sulaiky­ ti. Jų bylos per Vietinės rinktinės štabą bus atiduodamos Karo Teismui, kur jie bus baudžiami kaip už pasikėsinimą sukelti pilietinį karą, t. y. mirties bausmeĄU. LVR štabo viršininkas O. Urbonas savo prisiminimuose rašė, kad LVR vadovybė stengėsi išvengti konfliktų su lenkų partizanais. Rinktinės štabas ieškojo galimybių užmegzti ryšius su lenkų pogrindžio vadais. Dėl to gen. Plechavičius priėmė į LVR štabą karininką ypatingiems reikalams - grafą Aleksandrą Tiškevičių; jam buvo pavesta parengti P. Plechavičiaus susitikimą su lenkų partizanų vadais. Tačiau šio sumanymo nespėta įgyvendinti42442S. 1944 m. balandžio mėn. AK Vilniaus apygardos komendantas A. Kšyžanovskis nusiuntė gen. Plechavičiui laišką su pasiūlymais: 1. Sudaryti tarp AK ir LVR nepuolimo sutartį ir sustab­ dyti lietuvių ir lenkų kovas Vilniaus krašte; 2. Gen. Plechavičiui paveikti lietuvių administraciją ir policiją nepersekioti lenkų; 3. Sudaryti bendrą komisiją, reguliuojančią abipusius nesusipra­ timus ir incidentus. LVR atstovai pasiūlymus atmetė ir pareiškė, kad ginkluotas konfliktas neišvengiamas, jei­ gu lenkų partizanai liks Vilniaus krašte. Savo ruožtu LVR atstovai AK iškėlė savo reikalavimą: visiškai atitraukti lenkų dalinius iš Vilniaus krašto arba prisijungti prie LVR kovai su bolševikais. Pasaklenkų istoriko V. Borodzevičiaus, AK atstovų derybos su gen. Plechavičiaus atstovais vyko 1944 m. balandžio 13 ir 22 d.426 Neigiamą LVR atstovų požiūrį į AK pasiūlymus tikriausiai lėmė

424 Vietinės rinktinės vado 1944 m. balandžio 26 d. įsakymas nr. 8 , LCVA, f. R-1234, ap. I, b. 2,1.9. 425 O. Urbonas, „Lietuvos vietinė rinktinė 1944 metais“, Dokumentai Lietuvos vietinės rinktinės istorijai,

p. 290. 426 W. Borodziewicz, „Rozmowy polsko-litewskie w Wilnie 1 9 4 2 -1 9 4 4 “, Przegląd Historyczny, 1989,

t. L X X X , Zesz. 2, s. 334.

AK Vilniaus apygardos grupuočių veikla 1944 m. balandžio-gegužės mėn.

263

tas faktas, kad AK būriai tuo metu triuškino lietuvių administraciją Rytų Lietuvoje ir LVR nega­ lėjo likti abejinga savo tautiečių likimui. 1944 m. balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje LVR batalionai ėmė žygiuoti į Rytų Lie­ tuvą. LVR štabas įsakė 301-ajam batalionui iš Marijampolės persikelti į Ašmeną. Pirmoji šio bataliono kuopa turėjo apsistoti Ašmenoje, antroji - Ziuprėnuose, trečioji - Sakovičiuose, o ketvirtoji - Kucevičiuose. 301-asis batalionas (vadas majoras K. Keželis) privalėjo balandžio 28 d. išvykti iš Marijampolės427. 308-

asis batalionas (vadas majoras A. Andriūnas) gavo įsakymą iš Ukmergės ir Utenos

persikelti į Alšėnų rajoną ir išsidėstyti šiose vietovėse: bataliono štabas ir l-o ji kuopa Alšėnuose, 2-oji Krėvoje, 3-ioji Dieveniškėse, 4-oji kuopa Graužiškėse. Batalionas į dislokacijos vietą priva­ lėjo atvykti gegužės 3 d.428 309-

asis LVR batalionas iš Seredžiaus privalėjo vykti į II Varėną (bataliono štabas ir l-o ji

kuopa), Kaniavą (2-oji kuopa), Rudnią (3-ioji kuopa) ir Zervynas (4-oji kuopa). 310-

asis LVR batalionas (vadas kpt. R. Gantautas) gavo įsakymą iš Seredžiaus eiti į Ja­

šiūnus (štabas ir l-o ji kuopa), Turgelius (2-oji kuopa), Rūdninkus (3-ioji kuopa) ir Šalčininkus (4-oji kuopa)429. LVR batalionų dislokacijos vietose veikė apie 2 tūkstančius sovietų ir keli tūkstančiai len­ kų partizanų. Vietinės rinktinės batalionai buvo prastai ginkluoti ir nepakankamai apmokyti. Batalionas privalėjo turėti 36 lengvuosius kulkosvaidžius, o gavo tik 16. Numatytų 2 sunkiųjų kulkosvaidžių ir 2 granatsvaidžių visai neturėjo. Kiekvienam šautuvui buvo išduota po 45, o lengvajam kulkosvaidžiui - 1000 šovinių. Radijo ryšio nei batalionai, nei kuopos neturėjo. LVR Kauno pulko štabas su 310-uoju batalionu iš Kauno į Vilnių atvyko 1944 m. gegužės 3 d. ir drauge su 306-ojo bataliono štabu įsikūrė Jėzuitų g. 3430. Armijos krajovos Vilniaus apygardos komendantūra nusprendė savo dalinių iš Rytų Lie­ tuvos neatitraukti ir aktyviai kovoti su gen. Plechavičiaus vadovaujamais batalionais. Ašmenos apskrityje buvo sutelkta AK 3-ioji grupuotė, kurią sudarė 8-oji, 9-oji, 12-oji ir 13-oji brigados,

427 LVR vado 1944 m. balandžio 27 d. įsakymas 301 batalionui, LYA, f. K-30, ap. 1, b. 1 7 8 6 ,1 .3 8 -4 0 . 428 LVR vado 1944 m. balandžio 28 d. įsakymas 308 batalionui, ten pat, 1 .3 5 -3 7 . 429 LVR vado 1944 m. balandžio 28 d. įsakymas 309 ir 310 batalionams, ten pat, 1 .4 7 -4 9 . 430 T. Vidugiris, „Vietinės rinktinės Kauno pulko tragedija“, Dokumentai Vietinės rinktinės istorijai, p. 314—315.

264

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS . S.

kuriose tuomet buvo apie 580 ginkluotų partizanų. 3-iosios grupuotės štabas nusprendė greitai sutelkti pajėgas ir naktiniais antpuoliais užklupti mažesnius LVR vienetus431. Pirmas LVR karių susidūrimas su lenkų partizanais Vilnijoje įvyko balandžio 29 d. prie Vilkonių kaimo (6 km į šiaurės rytus nuo Eišiškių). Septyniolika 305-ojo bataliono karių ir šešis poHcininkus apsupo apie 150 „akovcų“. Susirėmimo metu 3 lietuviai buvo nukauti ir 3 sunkiai sužeisti, visi kiti pateko į nelaisvę. Kitą dieną belaisviai be mundurų ir ginklų buvo paleisti432. 1944 m. gegužės 4 d. LVR 310-ojo bataliono 2-oji kuopa Pavlovo kaime (netoli Turgelių) su­ sikovė su AK 3-iąja brigada. Pasak brigados vado „Mocarny“, lietuvių kariai padegė kaimą ir žudė civilius gyventojus. Į kaimą įsiveržus 3-iajai brigadai, plechavičiukai pasitraukė. Susišaudant žuvo 4 lietuviai, o kuopos vadas (ktp. V. Narkevičius - A. B.) ir trys kareiviai buvo paimti į nelaisvę. AK teismo sprendimu kuopos vadas ir du kareiviai buvo sušaudyti, o vienas paleistas į laisvę su įspėjimu, kad, nužudžius civilių gyventojų, visi į AK nelaisvę pakliuvę lietuviai bus šaudomi. 3-iosios brigados vado pranešimu, buvo sužeistas AK partizanas, žuvo du civiliai gy­ ventojai ir du sunkiai sužeisti, o penki namai sudeginti433. Štai taip susidūrimą Pavlovo kaime atpasakojo jaun. ltn. A. Žiedas: Ltn. Velioniškio pranešimu, kuopos patruliui pasiekus Pavlovo k., iš jo priešas paleido šautuvų ir kulkosvaidžių ugnį. Patruliui susirėmus, kuopa išsidėstė kautynių tvarka ir pradėjo kautynes. Tuo tarpu kuopos vadas kpt. Narkevičius dėl savo fiziško silpnumo, tik spėjęs paliepti pasiųsti pagalbos ir įsakyti trauktis, visiškai susmuko ir nustojo kuopai vadovauti. Kuopos vadovavimą perėmė ltn. Velioniškis, kuris kai kurį laiką bandė priešintis. Besipriešinant buvo p a ­ degtas Pavlovo k., labiausiai sustiprintas kulkosvaidžiais, kurių ugnis buvo itin sunki, bet baigiantis šaudmenims ir pradėjus nusipėstinantiems raiteliams apsupti dešinį sparną ir užeiti užpakalin, be to, pasireiškus ugniai iš užpakalinių kaimų, taigi pasidarius pasipriešinimui nebeįmanomam, kuopai buvo įsakyta trauktis. Traukimasis tuojau virto netvarkingu bėgimu. Visgi, nežiūrintį tai, kad priešo ugnis persekiojo iš visų pakelės kaimų apie 7 km, sužeistieji ir gurguolė buvo išgelbėta. Gelbstint su­ žeistuosius, pasižymėjo kuopininkas, Vyčio kuopos kavalierius, o gurguolę - vienas jaunas kareivis434. Pasak ltn. A. Žiedo, po kautynių prie Pavlovo kaimo negrįžo kuopos vadas kpt. Narkevi­ čius ir 8 kareiviai, be to, 5 kareiviai buvo sužeisti435.

431 J. Wolkonowski, „Dzialalnošč bojowa wilenskiej AK wiosną 1944 roku“, Nasza Gazeta, 1944 06

2 1 -2 7 , nr. 25 (1 5 3 ), s. 4. 432 Vietinės rinktinės vado 1944 m. gegužės 3 d. raštas nr. 260, LCVA, f. R-1234, ap. 1, b. 4,1 .4 2 . 433 3-iosios brigados vado „Mocarny“ 1944 m. gegužės 7 d. pranešimas, LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 56,1.26. 434 Nacionalistų talka hitlerininkams, Vilnius, 1970, p. 1 6 1 -1 6 2 . 435 Ten pat, p. 161.

AK Vilniaus apygardos grupuočių veikla 1944 m, balandžio-gegužės mėn.

265

Po susidūrimo Pavlovo kaime vokiečių operacinio štabo kovai su partizanais vadas pik. ltn. Valteris Titelis (Walter Titel) gegužės 5 d. nuvyko į 3-iosios brigados štabą Turgeliuose ir kelias valandas girtuokliavo su lenkų partizanų vadais436. Gegužės 6 d. netoli Graužiškių AK 8-oji, 12-oji ir 13-oji brigados užpuolė dvi 308-ojo bataliono kuopas. Kautynių dalyvis Jonas Daugilis prisimena: [...] abi kuopos plentu žygiavo į Graužiškių miestelį. Pirma ėjo žvalgai, šoninė sauga, dar iš priekio ir iš paskos sauga. Pastotys vežė amuniciją, raštinės dokumentus ir kita. Vežė lenkai. Miestelis, matyt, buvo lenkų užimtas. Mus pasi­ tiko šūviai. Pradėjo supti. Turėjome prancūziškus šautuvus. Šovinių buvo duota po 40, o kulkosvaidi­ ninkams a rp o dvylika apkabų. Dar turėjome po dvi prancūziškas granatas, mažutes kaip rašalines. Sugulę pradėjom atsišaudyti, bet jų buvo daugiau. Žuvo mūsų kulkosvaidininkas Stasys Zabulionis, sužeidė leitenantą Povilą Protą. Kilo panika. Pradėjom trauktis. Pamatę, kad atsilaikyti nėra vilties, bėgom į sodybas. Ir ten lenkų kareivių prilindę. Per susišaudymą užsidegė sodyba. Bėgančius vijosi raiti, bet pasiekėme mišką ir raitelius atmušėme. Miške apsitvarkėme ir traukėme į Ašmeną. Paskui salėje buvo patikrinimas ir apklausa. Kuopos vadas parašė įsakymą grąžinti žuvusių lavonus. Paėmė įkaitus ir pagrasino: jei negrąžins - sušaudys. Rytojaus dieną atvežė 21 lavoną. Du buvo be galvų. Visi išrengti, basi [...J437. Sirgedo vadovaujamoje kuopoje kulkosvaidininku tarnavęs Pranas Nagys prisimena Graužiškių mūšį: [...] Buvo maždaug 10 ar 11 valanda ryto. Netoli nužygiavome, kai išgirdome pirmuosius šūvius. [...] Priekyje buvo matyti Graužiškių dvaras. Ten turėjo būti dviejų Utenos kuopų būstinė. Deja, tai neįvyko. [...] Netoli vieškelio buvo kaimelis. Vos tikpriejopriartėjom , pasipylė automatų ugnis. Mūsų kuopa, būdama arčiausiai, įsijungė į kautynes. Kita kuopa, vadovau­ jam a leitenanto Augučio, aplenkusi kaimą, kairiuoju sparnu slinko prie miškelio, kad prasimuštų į Graužiškių dvarą. Ten kariai sutiko didžiausią pasipriešinimą. Į mūsų kuopos karius pasipylė šūviai iš klojimo. Kariai, pribėgę prie klojimo, jį padegė. Šiame klojime sudegė priešo kareivių. Jie šaudė pro praplėštus stogo šiaudus. Trys lenkų kareiviai pateko mūsų nelaisvėn. [...] Į kairę nuo mūsų vyko kautynės. Ten buvo kitos kuopos vyrai. Mačiau kuopos raštininką, kuris taikėsi perlįsti per tvorą. Lindo atsigulęs, bet buvo nušautas. [...] Mūsų būrio kairiojo sparno kareiviai buvo šiek tiekpasistūmę į priekį. Jų ten kelis nušovė. Mačiau, kaip nuvirto puskarininkis Adomėnas. Jis, atsistojęs prie medžio, pradėjo šaudyti, o kulka iš šono pataikė tiesiai į širdį. [...] Tuo metu atbėgo uždusęs ryšininkas Stasys

436 Ten pat. 437 A. Impulevičius, „Mus nuginklavo“, Dokumentai Lietuvos vietinės rinktinės istorijai, p. 336.

266

UI. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

Obcarskas su įsakymu greičiau trauktis, nes kita kuopa jau pasitraukusi. Pasirodo, pasitraukę ir kiti mūsų kuopos būriai. Mes bėgom, palikę užimtas pozicijas. Ebėgę iš miškelio, pamatėme, kad kiti buvo pasitraukę toli nuo mūsų. [...] Jėgos seko ir buvo nebesvarbu, kas atsitiks. D ar kiek pabėgėję, jau pra­ dėjome atsišaudyti, kad kiti galėtų pasitraukti. [...] Nubėgęs pam ačiau vežime gulintį mūsų kuopos antrojo būrio vadą leitenantą Protą. Povilas Protas buvo sužeistas į šlaunį, nukirsta dalis ausies ir peršautas petys. Iš mūšio lauko jis buvo nuvežtas į Ašmeną ir perkeltas gydytis į ligoninę Vilniuje. Per miškelius, kaimelius, vandens atsigerdami balutėse, pasiekėme plentą, vedantį į Ašmeną. Daug mūsų vežimų su maistu, šoviniais ir gėrimais buvo įklimpusių raistuose, arimuose. Maisto tie­ kėjas Mykolas Petronis, nenorėdamas priešui palikti gėrimų ir maisto, kiek galėdamas juos naikino. Arkliai su vežimais buvo panaudoti sužeistiesiems vežti. Mes trys su kulkosvaidžiu ant plento atsira­ dome vieni iš paskutiniųjų. Čia dar lūkuriavo ir abu mūsų kuopų vadai. Jie stebėjo atsitraukimą. Šalia mūsų atsirado ir kitas kulkosvaidis. Jis buvo leitenanto Augučio, III kuopos. Juo šaudė Vladas Brilingas su dviem padėjėjais. Vadai įsakė kulkosvaidininkams atremti puolimą, kad galėtų pravažiuoti atsilikę vežimai su sužeistaisiais. Netrukus pralėkė keli vežimai. Viename vežime dejavo sužeistasis. Vežime sėdėjo keli kareiviai ir atsišaudė. Be mūsų kulkosvaidininkų, kareivių čia nebeliko. [...] Aš nutariau trauktis. Bėgome, kad nepakliūtame į nelaisvę. Pasilenkę pabėgėjam, pailsim ir vėl nešamės tolyn. Už kokio kilometro pasivijom daugiau kareivių, kurie trauktis neskubėjo. Čia lenkai nebesivijo. Tuo plentu (gal tai tik vieškelis buvo) ėjome į Ašmeną. [...]m . Lietuvių žiniomis, Graužiškių mūšyje žuvo 21, sužeista 16 ir dingo be žinios 7 LVR 308-ojo bataliono kariai4 3843940.Žuvę lietuviai kariai sunkvežimiais buvo nuvežti į Uteną. Ten juos pasiėmė artimieji. Keli kariai buvo palaidoti Utenoje. Taip Graužiškių mūšį nušvietė Lenkijos istorikas R. Korabas-Žebrykas: Gegužės 6 dieną buvo sumuštas LVR batalionas prie Graužiškių ir Sienkovščiznos. Lietuviai ten irgi elgėsi žvėriškai ir išžudė daug lenkų šeimų kaimo vietovėse. Dokumentai apie tuos įvykius (protokolai, nužudytųjų nuotraukos) buvo įteikti lenkų karinei vadovybei. Tą batalijoną likvidavo du A K padaliniai: brigada „ Nietopesz “ ir brigada „ Tur “. Mūšyje krito 38 lietuviai, keliolika buvo sužeisti. 2 2 4 paimti į nelais­ vę, iš jų 6 buvo sušaudyti p o tardymo. Kiti buvo nuginkluoti ir vien apatiniais baltiniais, bet su šalmais ant galvų nusiųsti į Ašmeną*40.

438 P. Nagys, Gyvenimo vingiuose. Lietuva, Vokietija, Australija, Lietuva, 1998, p. 8 5 -8 6 . 439 B. Juodzevičius, „Neliūdėkit, kelsis Lietuva ir žuvę už ją“, Armija krajova Lietuvoje, p. 8 6 -8 7 . 440 R. Korab-Žebrykas, „Mūrinė Ašmenka“, Švyturys, 1990, nr. 1 3 -1 4 , p. 16.

AK Vilniaus apygardos grupuočių veikla 1944 m. balandžio-gegužės mėn.

26 7

Keletas pastabų dėl R. Korabo-Žebryko pateiktos Graužiškių mūšio versijos. Pirmiausia, Graužiškių mūšyje AK brigados sumušė ne visą LVR batalioną, o tik dvi (3-iąją ir 4-ąją) šio ba­ taliono kuopas. Mūšyje žuvusiųjų ir ypač patekusiųjų į nelaisvę skaičius yra aiškiai padidintas. Po mūšio lietuvių sudarytuose žuvusių, sužeistų ir dingusių be žinios plechavičiukų sąrašuose buvo nurodyta atitinkamai tokie skaičiai: 21 (žuvęs), 16 (sužeistų) ir 7 (dingę be žinios). Prie 21 žuvusio pridėjus dar 6 sušaudytus karo belaisvius išeitų, kad Graužiškių mūšyje ir po jo žuvo 27 LVR kariai. R. Korabas-Žebrykas rašė, kad lietuvių kariai kaimuose išžudė daug lenkų šei­ mų. Jeigu Lenkijos istorikas taip tiksliai suskaičiavo LVR nuostolius, kodėl jis nenurodo civilių lenkų aukų. „Daug“ gali reikšti ir 5, ir 100 žmonių. Pagal AK surinktus duomenis plechavičiukai Senkovščiznos ir Adamovščiznos kaimuose nušovė 8 lenkų ir baltarusių tautybės gyventojus, sudegino keliolika namų441. Tačiau iš tikrųjų civilių gyventojų žuvimo aplinkybės nėra aiškios. Dalis civilių lenkų galėjo žūti mūšio metu. Yra žinoma, kad 308-ojo bataliono reikmenis veži­ mais vežė civiliai lenkai. Jie taip pat pateko į susišaudymą ir kilusį chaosą. Šį faktą patvirtino bu­ vęs Graužiškių mūšio dalyvis Jonas Daugilis. Jis taip pat neigė LVR įvykdytas civilių gyventojų žudynes ir plėšimus442. Inspektoriaus , Jaremos“ pranešime apie Graužiškių mūšį buvo rašoma, kad žuvo apie 37 plechavičiukus, apie 30 sunkiai sužeistų lietuvių buvo nuvežta į Ašmeną, 24 į nelaisvę patekę 308-ojo bataliono kariai buvo išrengti ir paleisti į laisvę. Į AK rankas pakliuvo 4 kulkosvaidžiai ir keliasdešimt šautuvų. AK pusėje esą žuvo 2 partizanai, 1 dingo be žinios, 3 buvo sunkiai sužeisti (vienas po dviejų dienų mirė) ir 6 lengvai sužeisti4434. Kaip matome, inspektoriaus , Jaremos“ raportas apie Graužiškių mūšį labiau panašus į tiesą negu Korabo-Žebryko versija, tačiau žuvusių LVRkarių skaičius ir čia padidintas. Gegužės 7 d. AK 6-oji brigada netoli Kaniavos miestelio susidūrė su lietuvių batalionu (tikriausiai tai buvo Varėnoje dislokavęsis 309-asis LVR batalionas - A. B.). Mūšis, buvusio 6-osios brigados partizano V. Borodzevičiaus teigimu, buvęs labai įnirtingas, ir nė viena pusė nesugebėjusi pasiekti pergalės. Kaniavos mūšyje žuvo 12 AK ka­ reivių. V. Borodzevičius, minėdamas Vilniaus AK komendantūros 1944 m. liepos 7 d. pranešimą apie Kaniavos mūšyje žuvusius 70 lietuvių, teigia: Deja, šiame pranešime pateikti priešo nuostoliai yra labai perdėti1* 4. Tačiau kaip tik minėtus skaičius nekritiškai pateikia savo straipsnyje R. Kora-

441 AK komendanto „Habdanko“ 1944 m. gegužės 8 d. laiškas vokiečių žandarmerijos vadui Ašmenoje,

LCVA, f. R -1399, ap. 1, b. 106,1.20. 442 B. Juodzevičius, „Neliūdėkit, kelsis Lietuva ir žuvę už ją“, Armija krajova Lietuvoje, p. 8 6 , 8 8 . 443 Inspektoriaus, Jarem os“ 1944 m. gegužės 19 d. raportas, LCVA, f. R -601, ap. 1, b. 56 ,1 .3 0 . 444 W. Borodziewicz, Szosta wilenska brygada, s. 168.

268

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPAGIJOS METAIS

bas-Žebrykas, be to, jis neteisingai nurodo Kaniavos mūšio datą: Gegužės 8 dieną dvtLVR kuopos atakavo A K brigados „ K on ar“ mokomąją kuopą prie Kaniavos. Mūšyje žuvo 70 lietuvių, 9 lenkai ir 15 lenkų buvo sužeisti445. „Kedyvo“ viršininko mjr. „Dombeko“ („Dąbek“) pranešime rašoma, kad Kaniavos mūšyje žuvo 7 „akovcai“, 12 buvo sunkiai ir 4 lengvai sužeisti446. Vokiečių saugumo policijos pranešime apie Kaniavos mūšį rašoma, kad lietuvių batalio­ nas patyrė tokių nuostolių: 12 kareivių žuvo ir 8 sužeisti447. AK kovojo su Vietinės rinktinės batalionais ne tik ginklu, bet ir propaganda: 1944 m. ge­ gužės 9 d. AK lenkų ir lietuvių kalbomis išleido atsišaukimą „Lietuvos kareiviai“ ir ragino LVR karius neklausyti savo vadų ir liautis kovoti su lenkų partizanais: [...] Esame geriau apmokyti ir ginkluoti. Kiekvienas Lietuvos kariuomenės mūšis su mumis baigiasi Jūsų pralaimėjimu. Tiems, kurie mes ginklus - nieko negresia. Tiems, kurie ginasi iki galutinio - blogas likimas. Kuriam tikslui žūti už reikalą, kuris Jums nerūpi, jei galite laisvai gyventi savo krašte. Meskite ginklus ir grįžkite į savo gimtąsias pastoges. Atminkite, už kiekvieną sudegintą lenkų kaimą, už kiekvieną nužudytą bei sumuštą gyvento­ ją - išdeginsime du Jūsų gimtinės kaimus ir išžudysime Jūsų šeimas. Turime Jūsų sąrašus ir šeimų adresus448. 1944 m. gegužės 10 d. Vilniaus apygardos komendantas A. Kšyžanovskis („Vilkas“) ir jo pavaduotojas L. Kšešovskis parengė LVR batalionų likvidavimo planą. Buvo nuspręsta pen­ kių brigadų jėgomis pulti LVR dalinius Mūrinėje Ašmenoje ir Tolminove. Operacijai vadovau­ ti pavesta mjr. Č. Dembickiui (,Jaremai“). Puolime turėjo dalyvauti per 500 lenkų partizanų. LVR dalinių sunaikinimo operacija buvo pavesta keturioms 3-iosios grupuotės brigadoms ir 1-osios grupuotės 3-iajai brigadai. Mūrinės Ašmenos puolimas prasidėjo gegužės 13 d. 23 vai. Kadangi 3-ioji brigada pavėlavo atvykti į mūšio vietą, iš pradžių puolė tik viena 8-oji brigada. Mjr. Č. Dembickiui įsakius į mūšį įsijungė ir 12-oji brigada. Abi brigados prasiveržė iki turgaus aikštės ir susitiko su pavėlavusia 3-iąja brigada. Įnirtingiausia kova vyko vakarinėje miestelio dalyje. Mūrinę Ašmeną gynė dvi 301-ojo bataliono kuopos. Mūšis baigėsi vidurnaktį. Inspek­

445 R. Korab-Žebrykas, „Mūrinė Ašmenka“, Švyturys, 1990, nr. 1 3 -1 4 , p. 17. 446 „Dombeko“ 1944 m. gegužės 18 d. pranešimas Vilniaus apygardos komendantūrai, LCVA, f. R-601,

ap. 1, b. 5 6 ,1 .3 5 . 447 RVKA, f. 501, ap. 1, b. 10,1.71. 448 AK 1944 m. gegužės 9 d. atsišaukimas „Lietuvos kareiviai“, LCVA, f. R -601, ap. 1, b. 56 ,1 .2 5 .

AK Vilniaus apygardos grupuočių veikla 1944 m. balandžio-gegužės mėn.

269

toriaus ,Jaremos“ pranešime pateikti tokie LVR nuostoliai: žuvo 51, sužeista apie 60 ir pateko į nelaisvę 170 plechavičiukų449. Pirmosios kuopos vadui jaun. ltn. Grigaliūnui su keliolika karių pavyko prasiveržti ir pranešti bataliono štabui Ašmenoje apie įvykusią tragediją. Tą pat naktį AK 13-oji brigada puolė LVR 301-ojo bataliono kuopą Tolminove. Pirma „akovcų“ ataka buvo atmušta, bet antroji buvo sėkminga. Lenkų partizanai užėmė Tolminovą ir paėmė į nelaisvę 115 plechavičiukų450. Belaisvius išrengė, nuginklavo ir paleido. Gegužės 14 d. rytą iš Ašmenos į Mū­ rinę Ašmeną išvyko keli vokiečių šarvuočiai. Dėl susprogdintų tiltų ir užminuoto kelio jie grįžo atgal. Mūrinės Ašmenos ir Tolminovo puolimo metu AK brigados esą patyrė tokius nuostolius: žuvo 10, sužeisti 28 „akovcai“451. Trečiosios brigados vado „Ščerbeco“ pranešimu, kautynėse dėl Mūrinės Ašmenos žuvo 56, sužeista 84 ir pateko į nelaisvę 196 LVR kariai. AK 3-iojoje bri­ gadoje žuvo 8, nuo žaizdų mirė 3 ir sužeista 15 partizanų452. Lietuvių žiniomis, Mūrinėje Ašmenoje žuvo 30 LVR 301-ojo bataliono karių (tarp jų 2-osios kuopos vadas E. Počebutas) ir apie 350 pateko į nelaisvę453. Kaip įprasta, didžiausius LVR nuostolius pateikia minėtasis Lenkijos istorikas R. Korabas-Zebrykas. Anot jo, žuvo 69, sužeista apie 50 ir pateko į nelaisvę 324 lietuviai. AK pusėje žuvo 12 ir sužeisti 23 partizanai. AK paėmė daug ginklų ir amunicijos. Į nelaisvę paimtus plechavičiukus išrengė iki baltinių ir paleido Jašiūnų ir Ašmenos kryptimis454. 1944 m. gegužės 15 d. vokiečiai suėmė LVR štabo karininkus ir gen. P. Plechavičių. Suim­ tuosius išvežė į Salaspilio koncentracijos stovyklą prie Rygos. Tą pat dieną prasidėjo visuotinis LVR batalionų nuginklavimas ir areštai. Rytų Lietuvoje dislokuoti Vietinės rinktinės batalionai buvo nuginkluoti gegužės 1 5 -1 6 d. Kebas dešimtis Plechavičiaus armijos kareivių vokiečiai su­ šaudė Paneriuose (yra žinių, kad ten buvo sušaudyti 84 plechavičiukai). Slaptas „Lietuvių fondo biuletenis“ aprašė žiaurų LVR batahonų Ukvidavimą Vilnijoje: [...] Nuginklavus Vilniuje stovėjusį 306-tą Vietinės rinktinės batalioną, gegužės 17 d., 1 1 -1 2 vai, Panerių miške (9 km nuo Vilniaus), žydų šaudymo vietoje, buvo sušaudyta 17 šio bataliono karių

449 Inspektoriaus, Jarem os“ 1944 m. gegužės 18 d. pranešimas apie Mūrinės Ašmenos puolimą, LCVA,

f. R -601, ap. 1, b. 5 6 ,1 .3 7 . 450 Ten pat. 451 Ten pat, 1.38. 452 3-iosios brigados vado „Ščerbeco“ 1944 m. birželio 3 d. kovinis raportas, ten pat, 1.39. 453 T. Vidugiris, „Vietinės rinktinės Kaimo pulko tragedija“, Dokumentai..., p. 318. 454 R. Korab-Žebrykas, „Mūrinė Ašmenka“, Švyturys, 1990, nr. 1 3 -1 4 , p. 17.

270

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

(jų tarpe 4 ja m . pusk., S grandiniai ir 8 eiliniai). Į šaudymo vietą buvo atgabenta d ar 10 to paties bataliono karių, kurie buvo priversti matyti tragišką savo kovos draugų mirtį. Bet tuo vokiečiai savo kraujo troškulio dar nepasotino. Atgabenę į Vilnių iš Ašmenos, Varėnos ir kitų Vilniaus krašto mieste­ lių Vietinės rinktinės dalinius, jie gegužės 21 d. 12 vai. išrikiavo kareivinių kieme 800 karių, parinko iš jų tarpo 12 vyrų ir, nuvežę į Panerius, sušaudė. Lukiškių kalėjime prieš Vietinės'rinktinės nuginkla­ vimą sėdėjo už įvairius smulkius disciplinarinius nusižengimus bataliono vadovybės nubaustas 41 karys. Vietinės rinktinės nuginklavimo dieną stiprus ir smarkiai apginkluotas vokiečių žandarmerijos dalinys juos paėm ė iš kalėjimo ir aklinai uždarytuose sunkvežimiuose kažkur išvežė. Spėjama, kad jie irgi tapo žvėriško vokiečių įtūžimo auka, ir jų kapų taip p a t tenka ieškoti Panerių kalneliuose455. Ašmenoje stovėjusį LVR batalioną vokiečiai apsupo ir nuginklavo tada, kai kapinėse buvo laidojami 30 bataliono karių, žuvusių kautynėse su lenkų partizanais Mūrinėje Ašmenoje. Vokiečiai net nedavė bataliono kariams užkasti žuvusių draugų. Jie susodino plechavičiukus į sunkvežimius ir išvežė į Vilnių. Neužkastą kapą sutvarkė vietos lietuviai456. Slaptas lietuvių laik­ raštėlis Rytų Lietuva šitaip apibūdino tragišką LVRlikimą: Vos kelių savaičių laikotarpyje, gindami nuo banditiškųjų lenkų partizanų Rytų Lietuvos žemę, žuvo apie ISO Vietinės Rinktinės vyrų. Men­ kiausiais ginklais apginkluoti, tyčia vokiečių atskiromis kuopomis išsklaidyti tarp tūkstančių lenkų partizanų gaujų, turėdami vos p o keliasdešimt šovinių, jie kovėsi su dešimteriopai skaitlingesnėmis ir vokiečių gerai apginkluotomis lenkų partizanų gaujomis iki paskutinio šovinio ir žuvo kaip niekšiško vokiečių suokalbio su lenkais aukos457. Pralaimėjus LVR batalionams AK Vilniaus apygardos komendantas A. Kšyžanovskis („Vilkas“) išsiuntė laiškus generolams Plechavičiui (1944 m. gegužės 15 d.) ir S. Raštikiui (1944 m. gegužės 17 d.), o 1944 m. gegužės 20 d. išleido „Atsišaukimą į lietuvius“. Nors laiš­ kuose ir atsišaukime buvo siūloma normalizuoti lietuvių ir lenkų santykius, tačiau dėl tarpusa­ vio konfliktų visa kaltė buvo verčiama vienai pusei - lietuviams. Laiške gen. P. Plechavičiui AK Vilniaus apygardos komendantas rašė: Už tuos ir dešimtis tūkstančių kitų nusikaltimų, padarytų Vilnijos srityse, kurias okupavo lietuviai Maskvos ar Berlyno įgaliojami, - mes kaltinam visą lietuvių tautą, kuri mokėjo išauklėti nusikaltėlius ir kuri nemoka ir nenori suvaldyti tų nusikaltėliškų instinktų arba bent juos pasmerkti458. AK komendantas grasino lietuviams panaudoti griežčiausias repre­

455 Lietuvių fronto biuletenis, 1944, geg. 27, nr. 20 (3 4 ). 456 Ten pat. 457 Rytų Lietuva, 1944, biri. 10 , nr. 1 . 458 Vilniaus apygardos komendanto „Vilko“ 1944 m. gegužės 15 d. laiškas gen. P. Plechavičiui, LYA,

f. 3377, ap. 58, b. 27 ,1 .9 3 .

AK Vilniaus apygardos grupuočių veikla 1944 m. balandžio-gegužės mėn.

271

sijas, jeigu jie nenutrauks savo kovos metodų, ir perkelti AK dalinius už buvusios demarkacinės linijos į Lietuvos gilumą459. „Atsišaukime į lietuvius“ „Vilkas“ žadėjo pradėti totalinę kovą su lietuvių administracija: Mūsų kantrybė baigėsi. Jeigu administracija, policija ir lietuvių saugumas nesupras šio atsišaukimo ir neatsisakys tokių kovos metodų, perspėju, kad bus panaudotas aštriausias kursas visos lietuvių policijos, saugumo ir administracijos atžvilgiu: pasitelkęs lenkų karines pajėgas, kurioms vadovauju, artimiausiu metu sunaikinsiu nusikaltėlių lizdą. Jeigu norite beatodairiškos kovos - j ą turėsite460. Toks AK Vilniaus apygardos komendanto pareiškimas skamba demagogiškai. Dar nuo 1943 m. rudens AK būriai Rytų Lietuvoje ėmė vykdyti aštrų antilietuvišką kursą, pirmiausia nukreiptą prieš lietuvių administraciją ir civilius gyventojus: savivaldybių pareigūnus, polici­ ninkus, eigulius, mokytojus, lietuviškai nusiteikusius kaimo gyventojus. „Vilkas“ kaltino LVR karius žudant civilius lenkus ir baltarusius. Tačiau AK būriai Vilnijoje 1 9 43-1944 m. nužudė daug daugiau lietuvių negu LVR kariai lenkų. „Vilkas“ neapsiribojo kaltinimais lietuvių sau­ gumo policijai, bet kaltino visą lietuvių visuomenę: Vokiečiai davė įsakymus, o Lietuvos policija ir saugumas, lietuvių visuomenei tyliai pritariant, juos paslaugiai vykdė461. Vadinasi, kalta ne tik policija, bet ir kiekvienas lietuvis. Tokia buvo AK komendanto logika. Nagrinėjant LVR ir AK susidūrimus Rytų Lietuvoje, iškyla nemažai neaiškių ir ginčytinų klausimų: dėl karinių dalinių elgesio su civiliais gyventojais, dėl Vietinės rinktinės ir AK kovose dalyvavusių žmonių skaičiaus, patirtų nuostolių ir 1.1. Kaip pavyzdį galima pateikti žinomo Len­ kijos istoriko R. Korabo-Zebryko straipsnį „Mūrinė Ašmenka“, išspausdintą 1990 m. Švyturio žurnale. Lenkijos istorikas rašė, kad į Rytų Lietuvą buvo atkelta 14 LVR batalionų. Iš tikrųjų čia atvyko 7 batalionai: 301-asis (Ašmenoje), 303-iasis (Trakuose), 305-asis (Eišiškėse), 306-asis (Vilniuje), 308-asis (Alšėnuose), 309-asis (II Varėnoje), 310-asis (Jašiūnuose)462. Minėtajame straipsnyje R. Korabas-Zebrykas teigė, kad, vos įžengę į Vilnių, LVR kariai ėmė kelti lenkų pog­ romus. Tačiau autorius nepateikė nei konkrečių faktų, nei skaičių, nei pavardžių. Tuo laiku Vil­ niuje knibždėte knibždėjo vokiečių ir lietuvių tvarkos policijos. Bet kokie didesni incidentai ir

459 Ten pat. 460 AK Vilniaus apygardos komendanto „Vilko“ 1944 m. gegužės 20 d. atsišaukimas į lietuvius, LCVA, f. R -601, ap. 1, b. 7 7 ,1 .1 3 .

461 Ten pat.

462 Vietinės rinktinės batalionų dislokacija 1944 m. gegužės 3 d. duomenimis, LCVA, f. R -1234, ap. 1, b. 4 ,1 .2 6 .

272

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

pogromai būtų lengvai užgniaužti užuomazgoje. Jeigu ir pasitaikydavo smulkių gatvės muštynių tarp lietuvių ir lenkų, to dar negalima vadinti pogromais. Esu peržiūrėjęs vokiečių okupacijos laikotarpio Vilniaus miesto policijos fondą, saugomą Lietuvos centriniame valstybės archyve (F. R-659), tačiau niekur neradau žinių apie minėtuosius pogromus, nors bylose padieniui buvo fiksuojami smulkiausi įvykiai. Apie abiejų pusių (LVR ir AK) konkrečiose kautynėse patirtus nuostolius anksčiau jau buvo rašyta. Abejonių kelia ir R. Korabo-Žebryko pateikti bendri Vietinės rinktinės kovų su AK patirti nuostoliai: žuvo 197,29 sušaudyti AK karo lauko teismo nuosprendžiu, keli šimtai dingę be žinios ir 850 paimta į nelaisvę463. Mano žiniomis, kovose su AK žuvo arba buvo sušaudyti ne mažiau kaip 73 (įtraukiant ir Kaniavos mūšį) ir į nelaisvę pateko apie 350 (vėliau buvo paleisti) plechavičiukų. Dingusių be žinios ir sužeistų LVR karių skaičius net apytikriai nežinomas. Kokias būtų galima padaryti išvadas? Pirma, Vietinės rinktinės ir AK konfliktas buvo neišvengiamas dėl objektyviai priešingų tautinių interesų. LVR laikė Vilniaus kraštą Lietuvos valstybės, o AK - Lenkijos valstybės dalimi. Abi karinės pajėgos siekė įtvirtinti savo valdžią ir užtikrinti tautiečių saugumą Vilniaus krašte. Neišvengiamą konfliktą dar labiau kurstė klastinga okupacinė nacių valdžia, žaidusi dvigubą žaidimą ir tokiu būdu dar labiau kursčiusi lietuvių ir lenkų tarpusavio neapykantą. Antra, LVR pralaimėjimą nulėmė kiekybinis AK pranašumas, nepakankamas LVR kari­ nis apmokymas ir kovinės patirties neturėjimas, geros ginkluotės ir amunicjos stygius, prastas teritorijos ir priešo veiklos metodų pažinimas, vokiečių kišimasis į LVR batalionų vadovavimo reikalus. Likvidavus LVR batalionus Vilniaus krašte veikiantiems AK daliniams buvo paliktos lais­ vos rankos. Okupacinė vokiečių valdžia neturėjo nei noro, nei jėgų kovoti su AK ir apsiribojo svarbesnių miestų, transporto kelių apsauga ir gynimu. 1944 m. gegužės pabaigoje AK 3-iosios grupuotės brigados pakeitė dislokacijos vietas: 8-oji brigada apsistojo Dieveniškėse, 9-oji liko Graužiškėse, 12-oji - Verebuškose, o 13-oji - Klevicoje. Gegužės 28 d. Klevicoje buvo surengta 3-iosios grupuotės brigadų apžiūra ir paradas464.

463 R. Korab-Žebrykas, „Mūrinė Ašmenka“, Švyturys, 1990, nr. 1 3 -1 4 , p. 17. 464J. Wolkonowski, „Dzialalnošč bojowa...“, Nasza Gazeta, 1994 06 2 1 -2 7 , nr. 25 (1 5 3 ), s. 5.

AK Vilniaus apygardos grupuočių veikla 1944 m. balandžio-gegužės mėn.

273

Birželio pradžioje 3-iosios grupuotės brigados gavo inspektoriaus ,Jaremos“ įsakymą likviduoti lietuvių policijos atsparos punktą Alšėnuose. Puolimą numatyta pradėti 1944 m. bir­ želio 8 d. 23 vai. Tos pat dienos vakarą į Alšėnus atvyko 5 vokiečių tankai. Į miestelį tuomet jau buvo įsiveržusi 8-oji brigada, tačiau, pasirodžius tankams, puolimas buvo atšauktas465. Po nepavykusio Alšėnų puolimo 3-iosios grupuotės brigados pasitraukė į savo dislokacijos vietas ir ėmė rengtis „Audros“ operacijai. 1944 m. balandžio-birželio mėn. AK 3-iosios grupuotės brigados įvykdė iš viso 21 gink­ luotą akciją: 6 prieš vokiečius, 6 prieš lietuvių policiją ir Vietinės rinktinės batalionus, 2 prieš sovietų partizanus, 3 prieš baltarusių policiją, 4 akcijos buvo nerezultatyvios, kadangi priešas iš anksto pasitraukė arba puolimas buvo atšauktas. Daugiausia akcijų (12) atliko AK 13-oji bri­ gada466. 1944 m. balandžio-birželio mėn. Vilniaus apygardoje veikė 12 brigadų ( 1-oji, 3-ioji, 5-oji, 6-oji, 7-oji, 8-oji, 9-oji, 12-oji, 13-oji, 23-ioji, 24-oji) ir 3 būriai („Žeimenos“, „Gromo“ ir „Fričo“). Šiuo laikotarpiu visi AK daliniai smarkiai padidino savo narių skaičių, įgijo kovinės patirties ir apsiginklavo dideliais trofėjinių ginklų kiekiais. Minėtųjų AK dalinių pagrindu buvo įsteigti trys taktiniai junginiai - 1, 2 ir 3 grupuotės. 1944 m. balandžio-birželio mėn. AK Vil­ niaus apygardos daliniai įvykdė iš viso 110 kovinių akcijų: 1-oji grupuotė 3 5 ,2-oji - 2 7 ,3-ioji 21, 6-oji brigada ir „Fričo“ būrys - 27. Prieš vokiečių policiją ir vermachtą įvykdyta 60 akcijų, prieš lietuvių dalinius - 3 1 , prieš sovietų partizanus - 6, prieš baltarusių policiją - 5, prieš latvių dalinį - 1, prieš banditų gaujas - 6. Palyginti su 1944 m. sausio-kovo mėn., AK balandžio-bir­ želio mėn. įvykdė 65 kovinėmis akcijomis daugiau467. Absoliuti dauguma AK akcijų baigėsi lenkų partizanų pergalėmis. Didžiausios šio lai­ kotarpio AK operacijos įvykdytos prieš LVR Kauno pulko batalionus. Kautynės su gen. Ple­ chavičiaus armijos daliniais baigėsi AK brigadų pergalėmis (išskyrus Kaniavos mūšį). Vilniaus apygardos daliniai faktiškai ėmė kontroliuoti Vilnijos kaimus ir miestelius. Lietuviška valsčių administracija iš esmės buvo sunaikinta. Dieveniškėse atvirai veikė AK partizanų būrių štabas ir vokiečiai jo net nebandė sunaikinti.

465 Ten pat.

466J. Wolkonowski, Okręg wilenski..., s. 240. 467J. Wolkonowski, „Dzialalnošč bojowa...“, Nasza Gazeta, 1994 06 2 8 - 0 7 04, nr. 26 (1 5 4 ), s. 5.

274

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

„Audros “ ir „ Aušros Vartų “ operacijos AK Vyriausioji komendantūra iš anksto rengė operatyvinius planus dėl AK sukilimo vo­ kiečių kariuomenės traukimosi laikotarpiu. Toks momentas ypač svarbus buvo Vilniaus apy­ gardai, kadangi 1944 m. birželio 23 d. prasidėjo generalinis Raudonosios armijos puolimas Baltarusijoje („Bagrationo“ operacija), ir sovietų kariuomenės daliniai ėmė sparčiai artėti prie Baltijos šalių ir Lenkijos sienų. Vokiečių kariuomenei traukiantis AK Vilniaus apygardos dali­ niai privalėjo vykdyti masines diversijas vokiečių kariuomenės užnugaryje. Tai buvo sudėtinė „Audros“ („Burza“) operacijos dalis., Audra“ turėjo prasidėti pagal specialų radijo signalą ir baigtis tuomet, kai į konkrečią teritoriją įžengs Raudonosios armijos daliniai. Pagal AK vyriau­ siojo komendanto generolo Tadeušo Komorovskio (Tadeusz Komorowski, „Bor“) 1943 m. lapkričio 20 d. įsakymą nr. 1300/III AK daliniai privalėjo vengti konfliktų su sovietų kariuo­ menės daliniais ir kautis tik sovietams užpuolus. Atžygiuojančius į buvusios Lenkijos žemes RA dalinius AK dalinių vadai turėjo pasitikti kaip tos žemės šeimininkai468. 1944 m. kovo 23 d. AK vyriausiasis komendantas T. Komorovskis pasirašė specialų įsa­ kymą d ėl,Audros“ operacijos vykdymo. Jame buvo rašoma, kad AK dalinių veiksmai turi pra­ sidėti rytinėse Lenkijos žemėse, tuo pabrėžiant šių žemių priklausomybę Lenkijai. AK daliniai privalėjo tartis su sovietais dėl bendrų veiksmų prieš vokiečius, o jeigu sovietai atsisakytų AK paramos, AK daliniai vis tiek privalėjo vengti konfliktų su RA daliniais ir savo veiklą nutraukti. Jeigu sovietai griebtųsi teroro prieš AK, kiekvienos apygardos komendantas gavo teisę leisti įsa­ kymus, nesuderintus su AK Vyriausiąja komendantūra ir atitinkančius padėtį. Remdamasis AK vadovybės įsakymais ir instrukcijomis, AK Vilniaus apygardos štabo viršininkas mjr. T. Cetys („Slaw“) parengė ,Audros“ operacijos operatyvinį įsakymą Vilniaus apygardai. T. Cečiui padėjo apygardos štabo intendantas mjr. S. Heilmanas469. Lygiagrečiai su ,Audros“ operacija, kurios esmę sudarė besitraukiančios vokiečių ka­ riuomenės puldinėjimas ir diversijų vykdymas transporte, buvo pradėta ruoštis Vilniaus užė­ mimo operacijai. J i turėjo ne tiek karinį, kiek politinį tikslą - Armijos krajovos jėgomis užimti Vilnių dar neatėjus Raudonajai armijai ir tuo pademonstruoti sovietams šio miesto ir aplinkinių žemių priklausomybę Lenkijai. Vilniaus užėmimo planai pradėti rengti 1944 m. balandžio mėn.

468 Armia Krajowa w dokumentach, t. 3, Londyn, 1976, s. 2 1 1 -2 1 3 .

469 Ten pat, p. 5 5 0 -5 5 3 .

,

Audros“ ir „Aušros Vartų“ operacijos

275

Vilniaus užėmimo operacijos (vėliau pavadintos , Aušros Vartų“ vardu) iniciatorius buvo AK Naugarduko apygardos karininkas (majoras) M. Kalenkevičius (Maciej Kalenkiewicz, „Kotwicz“) . ,Aušros Vartų“ operacijos plane numatyta jungtinėmis AK Vilniaus ir Naugarduko apy­ gardų jėgomis apsupti ir pulti Vilnių dar iki Raudonosios armijos atėjimo. AK Vilniaus miesto garnizonas taip pat turėjo pradėti veiksmus pačiame Vilniuje. AK užimtame mieste turėjo būti steigiami lenkų valdžios organai470. Vilniaus apygardos komendantas A. Kšyžanovskis pritarė M. Kalenkevičiaus pasiūly­ tam Vilniaus užėmimo planui. 1944 m. gegužės mėn. A. Kšyžanovskis pristatė, Aušros Vartų“ operacijos planą AK Vyriausiajai komendantūrai Varšuvoje, ir pastaroji pritarė Vilniaus miesto užėmimui. AK vyriausiasis komendantas gen. T. Komorovskis 1944 m. birželio 1 d. įsakymu Naugarduko apygardą prijungė prie Vilniaus apygardos. Pplk. A. Kšyžanovskis tapo jungtinės Vilniaus ir Naugarduko apygardos komendantu471. 1944 m. birželio 12 d. Varšuvoje AK Vyriau­ siosios komendantūros posėdyje gen. T. Komorovskis pranešė Naugarduko apygardos komen­ dantui pplk. J. Sliaskiui (Janusz Szlaski, „Pravvdzic“) apie „Vilko“ paskyrimą abiejų apygardų komendantu. Nauju Naugarduko apygardos komendantu buvo paskirtas pplk. A. Šydlovskis (Adam Szydlowski, „Poleszuk“) 472. , Aušros Vartų“ operacija komplikavo AK Vilniaus ir Nau­ garduko apygardų padėtį. Su ,Audros“ operacija (suaktyvinta veikla priešo užnugaryje) AK daliniai privalėjo ruoštis užimti Vilnių. Dėl to AK trūko laiko ir jėgų iš karto abiem operacijoms vykdyti473. Dar iki Vilniaus puolimo trys AK grupuotės per ,Audros“ operaciją įvykdė nemažai kovinių akcijų. Istoriko J. Volkonovskio skaičiavimu, 1944 m. liepos 1 -7 d. AK Vilniaus apygar­ dos daliniai įvykdė 27 akcijas: 1-oji grupuotė - 1 2 ,2-oji - 1 3 ,3-ioji - 2 akcijas474. Ašmenos aps­ krityje veikiančias 3-iosios grupuotės brigadas ( 8 ,9 ,1 2 ir 13) išstūmė gausūs sovietų partizanų būriai. Vengdamos kautynių ir nuginklavimo, šios grupuotės brigados traukėsi Vilniaus kryptimi. 1944 m. birželio 26 d. Vilniaus apygardos komendantas „Vilkas“ pasirašė operatyvinį įsakymą pulti Vilnių (, Aušros Vartų“ operacija). Įsakyme AK daliniams liepiama savarankiškai

470 B. Krzyžanowski, Wilenski Matechnik, Warszawa, 1988, s. 249; R. Korab-Žebryk, Operacja Wilenska

AK, s. 7 7 -7 8 . 471 R. Korab-Žebryk, Operacja Wilenska AK, s. 7 6 -7 7 . 472J. Prawdzic-Szlaski, Nowogrodczyzna w walce, Londyn, 1976, s. 1 4 3 -1 4 4 . 473J. Wolkonowski,,Akcja...“, Nasza Gazeta, 1994 07 0 5 -1 1 , nr. 27 (1 5 5 ), s. 4.

474 Ten pat, p. 5.

276

m. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

užimti Vilnių dar iki sovietų kariuomenės atvykimo ir tuo pagrįsti šių žemių lenkiškumą bei priklausomybę Lenkijos Respublikai. Vilnių turėjo užimti abiejų apygardų brigados ir Vilniaus miesto garnizonas. Svarbiau­ sia miesto puolimo kryptis turėjo būti pietrytinė. Vilniaus puolimo operacijai turėjo vadovauti pplk. A. Šydlovskis („Poleszuk“) 475. Vilniaus puolimui anksčiau veikusių grupuočių pagrindu buvo įsteigtos penkios kovinės grupuotės: 1) Kovinė grupuotė m. 1 „Rytai“ („Wschod“), kuriai vadovavo mjr. A. Olechnovičius („Pohorecki“). Grupuotę sudarė Vilniaus apygardos 3-ioji, 8-oji ir 13-oji brigados bei Naugar­ duko apygardos 77-ojo pėstininkų pulko 3-iasis ir 5-asis batalionai; 2) Kovinė grupuotė nr. 2 „Šiaurė“ („Polnoc“), kuriai vadovavo mjr. M. Potockis („Węgielny“). Ją sudarė Vilniaus apygardos 1-oji, 2-oji, 23-ioji, 24-oji ir 36-oji („Žeimenos“) brigados; 3) Kovinė grupuotė m. 3 „Pietryčiai“ („Poludniowy Wschod“); jai vadovavo mjr. Č. Dembickis (,Jarem a“). Grupuotę sudarė Vilniaus apygardos 9-oji ir 12-oji brigados bei Nau­ garduko apygardos 77-ojo pulko 1-asis ir 6-asis batalionai; 4) Kovinė grupuotė nr. 4 „Pietūs“ („Poludnie“); jai vadovavo J. Bronikovskis (,Jan Czarny“). Grupuotę sudarė Vilniaus apygardos 7-oji brigada, „Gozdavos“ būrys ir Naugarduko apygardos 77-ojo pulko 2-asis batalionas; 5) Kovinė grupuotė nr. 5 „Vakarai“ („Zachod“), kuriai vadovavo rotmistras Z. Šendzeliažas („Lupaszka“). Grupuotę sudarė Vilniaus apygardos 4-oji ir 5-oji brigados. Mieste kovos veiksmus turėjo pradėti AK Vilniaus miesto garnizonas, kuriam vadovavo pplk. L. Kšešovskis („Ludwik“)476. 1944 m. liepos 2 d. iš Londono buvo gautas radijo signalas pradėti „Audros“ operaciją. Apygardos komendantas „Vilkas“, pasitaręs su savo štabu Dieveniškėse, nusprendė Vilniaus puolimą pradėti 1944 m. liepos 7 d. 23 vai.477 Svarbiausios puolimo kryptys buvo rytinė ( 1-oji grupuotė) ir pietrytinė (3-ioji grupuotė). Antroji grupuotė (majoro M. Potockio, „Vengelno“) turėjo pulti iš šiaurinės Vilniaus pusės ir veržtis Kalvarijų rajono link, o ketvirtoji (rotm. „Lupaškos“) - pulti vakarinius Vilniaus miesto kvartalus (Žvėryną ir kt.)478.

475 J. Wolkonowski, „Uderzenia na Wilno - operacja „Ostra Brama“, Nasza Gazeta, 1994 07 1 2 -1 8 ,

nr. 28 (1 5 6 ), s. 4. 476 Ten pat. 477 R. Korab-Žebryk, Operacja WileiiskaAK, s. 1 0 9 -1 1 0 . 478J. Wolkonowski, „Uderzenia na Wilno...“, Nasza Gazeta, 1994 07 1 2 -1 8 , nr. 28 (1 5 6 ), s. 4.

,Audros“ ir «Aušros Vartų“ operacijos

277

1944 m. liepos 4 d. AK partizanų būrių štabas iš Dieveniškių persikėlė į Varkalabiškių kaimą (60 km į pietryčius nuo Vilniaus). Tą pat dieną AK štabas gavo žinią, kad Raudono­ sios armijos daliniai užėmė Smurgainis. Sovietų kariuomenė sparčiai artėjo prie Vilniaus, ir tai paskatino AK vadovybę paankstinti „Aušros Vartų“ operacijos pradžią. Liepos 5 d. naktį „Vilkas“ nusprendė Vilniaus puolimą pradėti para anksčiau - 1944 m. liepos 6 d. 23 vai. Į AK grupuotes skubiai buvo išsiųsti kurjeriai su komendanto „Vilko“ įsakymais pradėti Vilniaus puolimą479. Vilniaus puolimo datos pakeitimas daugeliui AK dalinių buvo netikėtas, ir dėl to kai kurios brigados paprasčiausiai nespėjo laiku atvykti. AK 1-oji ir 3-ioji grupuotės Vilniaus puolimą pradėjo numatytu laiku - naktį iš liepos 6-osios į 7-ąją. Puo­ lant Vilnių 3-iojoje brigadoje buvo apie 700 gerai ginkluotų karių. AK 3-ioji brigada per Pavilnį (Kolonia W ilenska) turėjo veržtis Belmonto, Užupio ir Katedros aikštės kryptimi ir pilies bokšte iškelti Lenkijos vėliavą. 3-iajai brigadai puolant Belmonto rajoną, iš Nau­ josios Vilnios netikėtai atvažiavo šarvuotas vokiečių traukinys ir atidengė kulkosvaidžių ugnį. Mūšyje žuvo keliasdešimt 3-iosios brigados partizanų. Tarp žuvusiųjų buvo ir kuopos būrio vadas „O jciec“, kulkosvaidžių būrio vadas ir kiti partizanai. Traukiniui nuvažiavus stoties link, „Sčerbeco“ brigada atnaujino puolimą ir bandė veržtis toliau, tačiau atsimušė į vokiečių bunkerius. Paryčiui brigadą apšaudė vokiečių lėktuvai ir artilerija. 3-ioji brigada buvo priversta trauktis ir patyrė didelių nuostolių. Liepos 7 d. popietę 3-ioji brigada susiti­ ko su pirmais Raudonosios armijos daliniais ir atsitraukė į užmiestį. Vilniaus puolime žuvo 57 ir buvo sužeista apie 100 3-iosios brigados partizanų480. Liepos 8 d. 3-ioji brigada kartu su Raudonosios armijos daliniais puolė Užupio kryptimi. Pakeliui užėmė Belmonto rajoną. 3-iosios brigados kautynės Užupio puolime buvo nesėkmingos. Dėl intensyvios vokiečių kulkosvaidžių ugnies žuvo ir buvo sužeista per 20 brigados partizanų, tarp žuvusiųjų buvo ir 1-osios kuopos 2-ojo būrio vadas „Silnik“. Brigados vadas įsakė puolantiems lenkų par­ tizanams atsitraukti481. Kairiajame 3-iosios brigados flange puolė AK 8-oji („Turo“) brigada. Ji turėjo veržtis Pavilnio, Markučių, Subačiaus gatvės ir Katedros aikštės kryptimi. „Turo“ brigadai užėmus

479 E. Banasikowski, Na zew Ziemi Wilenskiej, s. 1 9 6 -2 0 0 . 480 R. Korab-Žebryk, Operacja Wilenska AK, s. 2 1 7 -2 2 2 ; H. Piskunowicz, J. Bohdanowicz, Wykaz poleglych žolnierzy..., s. 4 - 6 ; J. Wolkonowski, „Uderzenia na W ilno... Nasza Gazeta, 1994 07 1 2 -1 8 ,

nr. 28 (1 5 6 ), s. 4. 481 Z. Klosinski „Huzar“, 3. Wilenska, s. 198.

278

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

vokiečių bunkerius Pavilnyje, atvažiavo tas pat vokiečių traukinys, kuris apšaudė 3-iąją brigadą. „Turo“ brigadai taip pat nepavyko traukinio sustabdyti. Susišaudant žuvo keli lenkų partiza­ nai. „Turo“ brigada bandė toliau veržtis Subačiaus gatvės link, tačiau nuo Pavilnio kalnų ją sustabdė stipri vokiečių ugnis. Kautynėse žuvo 15 ir buvo sužeista keliasdešimt 8-osios brigados partizanų482. Kairiajame 1-osios grupuotės flange puolė 3-iasis ir 4-asis Naugarduko apygardos bata­ lionai. 3-iasis batalionas turėjo apie 600 neblogai ginkluotų partizanų. Abu batalionai Vilniaus priemiesčiuose turėjo įveikti įtvirtintus vokiečių bunkerius. Po kelių valandų įnirtingos kovos lenkų partizanams pavyko bunkerius užimti. Paryčiui vokiečiai ėmė apšaudyti Naugarduko apy­ gardos batalionus artilerijos ugnimi ir mėtyti bombas. Patirdami didelių nuostolių, 3-iasis ir 4-asis batalionai pasitraukė už miesto. Žuvo mažiausiai keliasdešimt „akovcų“483. Majoro C. Dembickio (, Jaremos“) vadovaujama 3-ioji grupuotė Vilnių puolė iš pietryčių. 9-oji brigada puolė Rasų kapinių kryptimi. Grybiškių kaime (tuomet Vilniaus priemiestis) lenkų partizanai turėjo įveikti vokiečių bunkerius. Pradėjus šaudyti vokiečių artilerijai, 9-osios brigados puolimas buvo atmuštas. Kautynėse žuvo brigados vadas J. Kalenda („Maly“)484. 9-osios brigados kaimynystėje puolė Naugarduko apygardos 1-asis ir 4-asis batalionai, kuriems vadovavo kpt. Stanislavas Dėdelis („Pal“). Batalionai turėjo pulti Rasų ir geležinkelio stoties kryptimi. Po įnirtingos kovos AK batalionai buvo atmušti.,Jaremai“ įsakius batalionai atsitraukė į Šveicarų kaimą, o vėliau - į Varkalabiškes485. AK 12-oji („Cerberio“) brigada privalėjo pulti Kirtimų aerodromą ir sunaikinti ten esančius vokiečių lėktuvus. Brigada nespėjo laiku pasiekti Vilniaus ir užduoties neįvykdė486. Puolantys AK daliniai, bombarduojami vokiečių, patyrė didelių nuostolių. Puolant Vilnių apygardos komendantas „Vilkas“ buvo 3-iosios grupuotės štabe. Pamatęs atkaklų vokiečių pasipriešinimą ir didelius AK nuostolius, „Vilkas“ įsakė AK daliniams trauktis. AK 2-oji, 4-oji ir 5-oji grupuotės Vilniaus puolime nedalyvavo. „Vengelno“ (2-oji) grupuotė pavėluotai gavo „Vilko“ įsakymą dėl „Aušros Vartų“ operacijos pradžios. Prie Vilniaus 2-oji grupuotė atvyko tik liepos 7 d. pavakare ir užmezgė ryšius su gen. Gladyševo vadovaujama RA 277 pėstininkų di­

482 R. Korab-Žebryk, Operacja WilenskaAK, s. 2 2 3 -2 2 5 . 483J. Prawdzic-Szlaski, Nowogrodczyzna w walce 1940-194S, Londyn, 1976, s. 2 5 7 -2 6 0 . 484 R. Korab-Žebryk, Operacja Wilenska AK, s. 2 2 8 -2 2 9 .

^ J . Wolkonowski,„UderzenianaWilno...“,Nflsza Gazeia, 1 9 9 4 0 7 1 2 - 1 8 ,nr. 28 (1 5 6 ), s.4. 486 R. Korab-Žebryk, Operacja WilenskaAK, s. 2 2 9 -2 3 4 .

,Audros“ ir „Aušros Vartų“ operacijos

279

vizija. Liepos 11d. „Vengelno“ grupuotė su sovietų divizija atmušė vokiečių kontrpuolimą prie Maišiagalos. 2-oji grupuotė užėmė Maišiagalą ir esą paėmė į nelaisvę apie 150 vokiečių kareivių. Kautynėse žuvo 2 ir buvo sužeista 12 lenkų partizanų487. „Lupaškos“ vadovaujama 5-oji grupuotė (4-oji ir 5-oji brigados) sąmoningai atsisakė pulti Vilnių. „Lupaška“ sovietais nepasitikėjo ir bijojo būti nubaustas už 5-osios brigados kovas su sovietų partizanais. „Lupaška“ su 5-ąja brigada traukėsi į Lenkiją, o 4-oji brigada prisijungė prie „Vengelno“ grupuotės ir dalyvavo kautynėse prie Maišiagalos488. Kpt. J. Bronikovskio vadovaujama 4-oji grupuotė įsikūrė Rūdninkų girioje ir Vilniaus puolime taip pat nedalyvavo. Manoma, kad ši grupuotė nespėjo laiku pasiekti Vilniaus. Liepos 8 -9 d. per Rūdninkų girią jau žygiavo Raudonosios armijos daliniai. Liepos 10 d. 4-osios grupuotės pajėgos (7-oji brigada, „Gozdavos“ būrys ir Naugarduko apygardos 2-asis batalionas) buvo sutelkti Skurbutėnuose489. Vilniaus miesto garnizonas turėjo užduotį iš vidaus paremti puolančias AK grupuotes, tačiau šios užduoties neįvykdė. Kovos veiksmus Vilniaus miesto garnizonas pradėjo liepos 7 d. Kalvarijų ir Žvėryno rajonuose. Vilniaus miesto garnizoną sudarė apie 1 5 0 0-2500 žmonių. AK Vilniaus miesto garnizonas tuo laiku buvo padalytas į penkis kvartalus („A“, „B“, „C“, „D“, „E“). Kiekvienas kvartalas turėjo suformuoti po vieną batalioną. Iki liepos 7 d. pogrindyje esan­ tys garnizono kariai susitelkė slaptavietėse ir pasiruošė kovoti. Kiekvienas turėjo nešioti baltos ir raudonos spalvų raištį490. , A " kvartalas apėmė Kalvarijų ir Verkių rajonus. Šio kvartalo komendantas buvo kpt. B. Zagumas (Boleslavv Zagomy, ,Jan“). Liepos 6 d. naktį „A“ kvartale buvo organizuotas trijų kuo­ pų batalionas. Kiekvieną kuopą sudarė po 100-150 karių. Vokiečiai iš Kalvarijų ir Verkių rajonų pasitraukė naktį iš liepos 6-osios į 7-ąją ir susprogdino Žaliąjį tiltą. Dalis nespėjusių persikelti į kitą Neries krantą vokiečių kareivių susitelkė Šeškinės kalvose. Liepos 7 d. „A“ kvartalo batalionas pradėjo kovos veiksmus. Viena kuopa užėmė Kalvarijų turgaus rajoną ir cerkvę. Kitą naktį kuopa užpuolė vokiečių kareivines Žirmūnų rajone. ,yAkovcams“ pavyko nuginkluoti sargybą ir paim­ ti daug ginklų ir amunicijos. Kitą naktį ta kuopa puolė vokiečių kareivines Piuromonto (dabar

487 M. Potocki, Wspomnienia, Ossolineum, 16661, s. 8 7 -9 1 . 488J. Woikonowski, „Uderzenia na Wilno...“, Nasza Gazeta, 1994 07 1 2 -1 8 , nr. 28 (1 5 6 ), s. 5. 489 Ten p a t 490 J. Wolkonowski, „Zdobycie Wilna: Rozbrojenie wilenskiej AK“, Nasza Gazeta, 1994 07 1 9 -2 5 , nr. 25 (1 5 7 ), s. 4.

280

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

A. Juozapavičiaus) gatvėje. Po atkaklios kovos vokiečių kareiviai pasidavė. Lenkams atiteko 31 au­ tomatas, 23 karabinai ir 7 pistoletai. Į nelaisvę pasidavę 12 vokiečių buvo nuginkluoti ir paleisti491. Liepos 8 d., A “ kvartalo štabas užmezgė ryšius su sovietų armijos 97-ąja pėstininkų divizija. Buvo nuspręsta kartu su raudonarmiečiais forsuoti Neries upę. Kpt. B. Zagumas (, Janas“) buvo paskirtas Kalvarijų rajono komendantu ir tvarkai palaikyti įsteigė AK lauko žandarmeriją492. Liepos 9 d. rytą, remiamas sovietų artilerijos, „A“ kvartalo batalionas forsavo Nerį. Pirmo­ ji bataliono kuopa puolė Pilies kalno, Šv. Onos bažnyčios ir Bokšto gatvės kryptimi iki vokiečių štabo bunkerio Subačiaus gatvėje. AK kuopai pavyko prasiveržti iki bunkerio ir pradėti šturmą. Naktį iš liepos 9-osios į 10-ąją vokiečių štabas iš bunkerio pasitraukė į kitą vietą. „Akovcams“ atiteko 2 pabūklai, 12 kulkosvaidžių ir kitų ginklų bei amunicijos493. , A “ kvartalo antroji kuopa turėjo pulti Pilies, Didžiosios, Vokiečių ir Basanavičiaus gatvių kryptimi. Ypač įnirtingos kovos vyko Rotušės aikštės rajone. Čia buvo sužeistas kuopos vadas paporučnikis V. Petkevičius (Waclaw Pietkiewicz, „Mocarny“)494. Trečioji ,A " kvartalo kuopa puolė Tilto, Žygimanto ir Vilniaus gatvių kryptimi. Įnirtingos kautynės vyko Vilniaus gatvėje. Čia reikėjo šturmuoti kiekvieną namą. Vėliau buvo veržiamasi Tauro kalno link495. Liepos 14 d ., A “ kvartalo batalionas turėjo apie 600 kareivių. Kautynėse dėl Vilniaus žuvo 40 ir sužeista apie 60 šio bataliono karių496. „B“ kvartalas apėmė miesto centrą, Antakalnį, Belmontą ir Naująją Vilnią. 1944 m. liepos pradžioje „B“ rajono komendantas buvo V. Zažyckis („Rojan“). Siame kvartale buvo organi­ zuoti trys kuopos dydžio būriai, turėję 731 žmogų. Kovose dėl Vilniaus žuvo 75 ir sužeisti 125 „B“ kvartalo „akovcai“497. „C“ kvartalas apėmė pietinę Užupio dalį, Paplavų ir Markučių rajonus. Kvartalo vadas buvo mjr. Topuras-Vonsovskis (Tadeusz Topor-Wąsowski, „Nowicki“ ). Čia buvo sutelkti dideli vokiečių kariuomenės daliniai ir AK būriai nerizikavo stoti į atvirą kovą498. „D“ kvartalas apėmė Naujamiesčio, Naujojo pasaulio, Kaminų ir geležinkelio stoties ra­ jonus. Kvartalui vadovavo kpt. J. Gžesiakas (Jozef Grzesiak, „Kmita“). Šiuose rajonuose taip

491 P. Swietlikowski, Wolalo nas Wilno, Poznan, 1991, s. 1 0 7 -1 0 8 . 492J. Wolkonowski, „Zdobycie Wilna...“, Nasza Gazeta, 1994 07 1 9 -2 5 , nr. 29 (1 5 7 ), s. 4. 493 R. Korab-Zebryk, Operacja wilenska AK, s. 292. 494J. Wolkonowski, „Zdobycie Wilna...“, Nasza Gazeta, 1994 07 1 9 -2 5 , nr. 29 (1 5 7 ), s. 4.

495 Ten pat. 496 P. Swietlikowski, Wolalo nas..., s. 127. 497J. Wolkonowski, „Zdobycie Wilna...“, Nasza Gazeta, 1994 07 1 9 -2 5 , nr. 29 (1 5 7 ), s. 4. 498 P. Swietlikowski, Wolalo nas..., s. 105.

,Audros“ ir „Aušros Vartų“ operacijos

281

pat buvo sutelkti stiprūs vokiečių kariuomenės daliniai. Vienas iš kvartalo būrių bandė užimti ginklų sandėlį Klaipėdos gatvėje, bet buvo atmuštas499, o kitas būrys susitelkė Žvėryne. Jam va­ dovavo Z. Freitakas (Zbigniew Frejtak, „Piętaszek“). Šis būrys bandė nuginkluoti pavienius lietuvių ir vokiečių policininkus bei karius. Yra žinių, kad Žvėryne buvo šaudomi ir civiliai lie­ tuviai. Liepos 10 d. visi Žvėryne veikiantys AK būriai buvo sutelkti Pušų gatvėje ir pradėjo puo­ limą Vingio kryptimi. Kovose žuvo 7 ir buvo sužeisti 23 „D“ kvartalo kareiviai. Iš viso kovose dalyvavo apie 150 šio kvartalo kareivių500501. Į „E“ kvartalą įėjo Kirtimų aerodromas. Kvartalui vadovavo kpt. A. Tomaševskis (Aleksander Tomaszewski, „Pal“). Žinių apie šio kvartalo būrių kovos veiksmus neišliko. Negalutiniais duomenimis, Vilniaus mieste kovojo 1481 AK Vilniaus miesto garnizono ka­ reivis. 1944 m. liepos 7 -1 3 d. mūšiuose žuvo 122 ir buvo sužeisti 208 AK miesto garnizono kariaiso1. Liepos 12 d. sovietų kariuomenė baigė naikinti Vilniaus miesto vokiečių garnizono li­ kučius. Viena vokiečių garnizono grupė (apie 300 kareivių) persikėlė per Nerį ir prasiveržė iš apsupties vakarų kryptimi. Liepos 13 d. iš Vilniaus besitraukianti vokiečių grupė Kriaučiūnų kaimo apylinkėse susidūrė su AK 2-ąja („Vengelno“) grupuote. Kautynėse žuvo daugiau kaip 100 ir sužeista keliasdešimt lenkų partizanų502. Vokiečiai taip pat patyrė didelių nuostolių, ta­ čiau sugebėjo persikelti per Nerį ir sutriuškinimo išvengė. Liepos 13 d. Vilnių galutinai užėmė sovietų kariuomenė. Jai talkininkavo kai kurie AK Vilniaus apygardos (ypač miesto garnizono) daliniai. Kovose dėl Vilniaus žuvo apie 500 AK Vilniaus ir Naugarduko apygardos partizanų503. Kovojant dėl Vilniaus AK komendantas „Vilkas“ užmezgė ryšius su sovietų kariuomenės, puolančios Vilnių, vadais. Liepos 9 d. į AK partizanų būrių štabą Varkalabiškėse atvyko 3-iojo Baltarusijos fronto vadovybės siųsti karininkai - pplk. Nikolajevas ir majoras, kurio pavardė nežinoma. Abu sovietų karininkai AK štabe išbuvo iki liepos 17 d. Informaciją apie ryšių su Raudonąja armija užmezgimą „Vilkas“ perdavė AK vyriausiajam komendantui T. Komorovskiui504. Vilnių puolant AK santykiai su pavieniais sovietų kariuomenės daliniais buvo geri, tačiau

499 Ten pat. 500 B. Dowbör, „Na Zwiezyncu“, Wiano, 1991, nr. 3, s. 1 1 -1 3 ; P. Swietlikowski, Wolalo nas..., s. 105. 501J. Wolkonowski, „Zdobycie Wilna...“, Nasza Gazeta, 1994 0 7 1 9 -2 5 , nr. 29 (1 5 7 ), s. 4.

S02Armia Krajowa : Rozwöj organizacyjny, Warszawa, 1996, s. 219. 503J. Wolkonowski, „Zdobycie Wilna...“, Nasza Gazeta, 1994 0 7 1 9 -2 5 , nr. 29 (1 5 7 ), s. 4.

504Armija krajova: K ai kurie istorinės tiesos faktai, Vilnius, 1993, p. 65.

282

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

pamažu ėmė kauptis įtampa ir nepasitikėjimas. Liepos 12 d. sovietų komendantas neleido AK 3-iajai brigadai žygiuoti per Vilnių. Kitą dieną per Vilnių pražygiavo sovietų partizanų būriai, kurie mūšiuose dėl miesto faktiškai nedalyvavo. Liepos 12 d. AK komendantas „Vilkas“, lydimas kelių štabo karininkų ir sovietų ryšio karininko pplk. Nikolajevo, nuvyko į 3-iojo Baltarusijos fronto štabą Smurgainyse. Čia jis kalbėjo su sovietų gen. majoru, kuris savo pavardės ir pareigų nenurodė. Apie tai „Vilkas“ tą pat dieną (liepos 12 d.) telegrama pranešė gen. T. Komorovskiui: Susitikime su fronto sovietinio vado gen. Černiachovskio atstovais dėl prestižo prisistačiau kaip Gen. „ Vilkas “. Prašau pritarimo. Sis manevras man palengvins pasikalbėjimus505. Pokalbio Smurgainyse metu „Vilkas“ pabrėžė esąs pavaldus AK Vyriausiajai komendantūrai Varšuvoje ir Lenkijos emi­ gracinei vyriausybei Londone. „Vilkas“ sakė pasirengęs bendradarbiauti su sovietų kariuomenės daliniais kovojant prieš vokiečius ir pasiūlė sukurti iš AK dalinių diviziją arba korpusą. Sovietų atstovai jokių pažadų „Vilkui“ nedavė ir siūlė prišlieti AK partizanus prie sovietų kariuomenės dalinių. Grįžęs iš Smurgainių, „Vilkas“ liepos 13 d. pasiuntė dar vieną telegramą gen. Komoro­ vskiui su savo samprotavimais: Priklausomai nuo to, kaip santykiaus Sovietai, manau: 1.

Pasilikti Vilniaus rajone, daugumą pajėgų sutelkiant Rūdninkų girioje, dalimi pajėgų p a ­ remti Sovietų kariuomenę kovoje su vokiečiais. Noriu išsikovoti, kad Sovietai pripažintų mus kaip AK.

2.

Jokia kaina nesiduosiu nuginkluoti ar suskaldyti ir stosiu ginti lenkus, jei sovietai ketintų juos sunaikinti.

3.

Tiktai jūsų aiškaus įsakymo atveju žygiuosiu į vakarus. Prašau aprobuoti506.

Liepos 14 d. į AK štabą Varkalabiškėse atvyko sovietų pulkininkas ir pakvietė gen. „Vil­ ką“ deryboms į 3-iojo Baltarusijos fronto štabą Smurgainyse. Tos dienos popietę „Vilkas“ iš­ važiavo į Smurgainis ir grįžo kitos dienos rytą. Nedelsdamas jis pranešė štabo nariams apie po­ kalbius su sovietų vadovybe Smurgainyse. Pokalbių turinį „Vilkas“ išdėstė liepos 15 d. (išsiųsta liepos 17 d.) telegramoje gen. Komorovskiui: Kaip A K dalinių vadas buvau pakviestas pas 3-iojo Baltarusijos fronto vadą gen. I. Černiachovskį. Pokalbiai vyko palankioje atmosferoje. Politikos ir Berlingo neliesta. Be išlygų priimtas mūsų pasiūlymas išstatyti pirm ame ešelone pėstininkų diviziją ir kavalerijos brigadą ir greitai pasiųsti jas į frontą. Materialinė param a sovietų. Prašau aprobuoti507.

sos Armija krajova: K ai kurie..., p. 67. 506 Ten pat, p. 69. 507 Ten pat, p. 71.

ZWZ-AK Kauno apygardėlė („E“ inspektoratas) vokiečių okupacijos metais

283

Tolesni pokalbiai su sovietų kariškiais turėjo vykti Vilniuje. „Vilkas“ įsipareigojo pateikti so­ vietams konkrečius siūlymus dėl jam pavaldžių dalinių naujo organizavimo. Iš AK dalinių buvo ketinama suformuoti diviziją, kurią sudarytų trys pėstininkų pulkai, vienas lengvosios artile­ rijos pulkas ir šarvuočių batalionas. Vėliau turėjo būti kuriama kavalerijos brigada, kuri kartu su pėstininkų divizija sudarytų korpusą, vadovaujamą „Vilko“508. Apie derybas su sovietais ir planus sukurti lenkų korpusą 1944 m. liepos 15 d. „Vilkas“ informavo Politinių partijų kon­ ventą. Pasitarime dalyvavęs vyriausybės įgaliotinis Vilniaus apygardai Zygmuntas Fedorovičius (Zygmunt Fedorowicz) sakė abejojąs sovietų nuoširdumu ir „Vilko“ planų sėkme, tačiau AK komendantas tvirtino, kad šiuo laiku svarbiausia yra mušti vokiečius, o politinius klausimus reikia atidėti ateičiai. Z. Fedorovičius nesutiko su „Vilko“ pasiūlymu delegatūrai (Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus apygardai įstaiga) išeiti iš pogrindžio ir pareiškė, kad jam pavaldus aparatas toliau veiks pogrindyje509. 1944 m. liepos 17 d. į AK štabą Varkalabiškėse atvykęs sovietų pulkininkas pakvietė „Vil­ ką“ į gen. I. Černiachovskio štabą Vilniuje aptarti lenkų korpuso steigimo reikalų. Atvykusius į štabą Vilniuje (Kosciuškos g. 14) AK komendantą A. Kšyžanovskį ir štabo viršininką mjr. T. Cetį sovietai suėmė510. Taip prasidėjo AK dalinių nuginklavimas ir internavimas.

Z W Z -A K Kauno apygardėlė („ E “ inspektoratas) vokiečių okupacijos metais Nors 1941 m. pavasarį NKVD-NKGB sudavė skaudžius smūgius ZWZ Kauno apygardėlės organizacijai, vokiečių okupacijos pradžioje Kauno apygardėlė pamažu atsigavo. 1941 m. vasarą į Kauną grįžo V. Chšenščevskis („Kruk“), buvęs apygardėlės komendanto Z. Jenčio pavaduoto­ jas kariniams reikalams. Vilniaus apygardos komendantas „Vilkas“ paskyrė V. Chšenščevskį eiti Kauno apygardėlės komendanto pareigas ir davė nurodymus atkurti ZW Z pogrindžio tinklą Kaunijoje. V. Chšenščevskio pastangomis, be anksčiau veikusių Kauno, Kėdainių ir Šiaulių rajonų (obwod), buvo sukurti dar keturi rajonai: Panevėžio, Zarasų, Ukmergės ir Alytaus.

508 Ten pat. 509 Ten pat, p. 7 2 -7 3 .

S1° Ten pat, p. 7 4 -7 5 .

284

1942

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJŲS METAIS

m. rudenį nauju Kauno apygardėlės (kriptonimas „Klon“) komendantu buvo paskirtas

gydytojas Adamas Daugirdas (Adam Dowgird, „Dominik“, „Florian“). V. Chšenščevskis tapo A. Daugirdo pavaduotoju kariniams reikalams511. AK Vilniaus apygardoje įsteigus inspektoratus, Kauno apygardėlė buvo pavadinta „E“ inspektoratu. V. Chšenščevskis tapo „E“ inspektorato viršininku (inspektoriumi) ir kartu liko Kauno apygardėlės štabo viršininku. 1943 m. lapkričio 11d. rotmistrui V. Chšenščevskiui už energingą veiklą pogrindyje buvo suteiktas ma­ joro laipsnis512. 1942 m. pabaigoje-1943 m. pradžioje susiformavo tokia AK Kauno apygardėlės („E“ inspektorato) struktūra: Apygardos komendantas A. Daugirdas; Apygardos komendanto pavaduotojas kariniams reikalams ir apygardos štabo viršininkas V. Chšenščevskis; Apygardos komendantas civiliniams reikalams S. Bžozovskis (Szczęsny Brzozowski, „Gustaw“)j Organizacinio skyriaus viršininkas P. Geduszka (Piotr Gieduszko); Informacijos apie lietuvių judėjimus (viešas ir pogrindžio organizacijas - A . B.) viršinin­ kas G. Knochas (Gerard Knoch); Ryšių su Vilniaus apygardos komendantūra viršininkėj. Nedzialkovska (Janina Niedzialkowska, „Ewa“); Ryšininkas su „E“ inspektoratu J. Ivaškevičius (Julian Iwaszkiewicz, „Ferdynand“) ; Informatorius apie lenkams priešiškus asmenis S. Burchardas (Stefan Burchard, „Zygmunt“); Radijo informacijų klausytoja ir užrašinėtoja Z. Komorovska-Majevska (Zofia Komorowska-Majewska, „Eliza“); Inspektorato intendantas J. Chmelevskis (Jan Chmielewski, „Ojciec“); Nuolatinė „E“ inspektorato ryšininkė F. Majeruvna (Filomena Majerowna); Septyni ryšininkai su rajonais513.

511 A. Szperl, Žyciorys pplk. W. Chrząszczewskiego ostatnego (p.o.) komendant Okręgu Wilenskiego Armii Krajowej, SPP, B. 1, Wplyw nr. 7 2 6 9 /5 , s. 6 . 512 Ten pat. 513J. Kozakiewicz, R. Mackiewicz, „Podokręg ZW Z - AK Kowno. Inspektorat E “ , Zeszyty Historyczne

Wiano, Lodž, 1993, nr. 8 , s. 29; J. Dowgird, Wspomnienia Polakow z Litwy Kowienskej, SPP, B. 1, s. 26.

ZWZ-AK Kauno apygardėlė („E“ inspektoratas) vokiečių okupacijos metais 2 8 5

1942 m. pabaigoje Kauno apygardėlė buvo padalyta į 7 rajonus: 1.

Kauno rajonas - komendantas M. Račkovskis (Mieczyslaw Raczkowski, „Scibor“); a. Kauno miestas - komendantas K. Vendzicha (Kazimierz Wędzicha, „Grzegorz“); b. Raseinių parajonis - komendantas M. Januškevičius (Marekjanuszkiewicz,,Jo z e f‘); c. Čekiškių parajonis - komendantas M. Keraševičius (Marian Kierasziewicz, „Zubr“); d. Rumšiškių parajonis - komendantas Z. Gurskis (Zbigniew Gorski,,Janek“); e. Babtų parajonis - komendantas J. Markovskis (Jozef Markowski); £ Vilijampolės parajonis - komendantas A. Rutkovskis (Apolinary Rutkowski) j

2.

Kėdainių rajonas - komendantas M. Monkevičius (MieczyslawMonkiewicz, „Smętny“);

3.

Panevėžio rajonas - komendantas N. Liudkevičius (Norbert Ludkiewicz, „Karol“ ); a. Rytų parajonis - komendantas A. Januškevičius (Aleksanderjanuszkiewicz, „Koza“)j b. Vakarų parajonis - komendantas J. Ivaškevičius (Julian Iwaszkiewicz, „Ferdynand“);

4.

Ukmergės rajonas - komendantas M. Bystramas (Mieczyslaw Bystram, „Natan“); a. Širvintų parajonis - komendantas F. Burdynovskis (FranciszekBurdynowski, „Boleslaw“); b. Kurklių parajonis - komendantas K. Bystramas (Kazimierz Bystram, „Žmija“) j

5.

Šiaulių rajonas - komendantas T. Nagurskis (Teodor Nagorski, „Dolis“, „Ostatni“);

6.

Zarasų rajonas - komendantas J. Kozakevičius (Janusz Kozakiewicz,, Jeremiasz“) j

7.

Alytaus rajonas - komendantas R Žubras (Feliks Žubr, „Madej“) 514. Kauno apygardėlėje dar nuo tarpukario laikų aktyviai veikė lenkų skautų (harcerų) or­

ganizacija. Kaimo rajono komendanto pastangomis harcerų organizacija tapo pavaldi AK Kau­ no apygardėlei, tačiau savo autonomijos neprarado. Taigi Kauno rajone lygiagrečiai veikė ir harcerų, ir AK konspiracinis tinklas. Čia taip pat buvo įsteigtas specialių užduočių būrys (vadas V. Jurevičius, „Nowy“). Būrys vogdavo įvairių įstaigų blankus ir perduodavo juos legalizacijos kuopelei, gamindavusiai fiktyvius dokumentus515. Apygardėlės komendantas A. Daugirdas („Dominik“) organizavo „L“ informacijos kuo­ pelę. Jai buvo pavesta rinkti žinias apie įvykius Lietuvoje, žmonių nuotaikas, versti iš lietuvių kalbos legalios ir nelegalios spaudos straipsnius, įvairius valdžios potvarkius ir skelbimus. Su­ rinktą informaciją siųsdavo Vilniaus BIP. Kuopelei vadovavo G. Knochas. Be to, buvo įsteigta

514J. Dowgird, Wspomnienia Polakow z Litwy Kowienskej, SPP, B. 1, s. 2 5 -2 7 .

515 Ten pat, p. 27.

286

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

speciali informacijos tarnyba, rinkusi žinias apie aktyvius kolaborantus ir antilenkiškai nusitei­ kusius asmenis. Šiai tarnybai vadovavo S. Burchardas516. Vilniaus apygardos štabas Kauno apygardėlei parengė operatyvinį planą, pagal kurį svar­ biausiose transporto magistralėse, vedančiose iš Kauno apygardėlės į Vilnių, turėjo būti vykdo­ ma aktyvi karinė diversinė veikla. Palei buvusią Lietuvos-Lenkijos demarkacijos liniją (Širvintų rajone) planuota steigti partizanų brigadą ir tris diversinius branduolius. Dėl to Vilniuje diver­ siniam darbui buvo apmokyti šeši Kauno apygardėlės nariai. Visuose rajonuose buvo kaupiami ginklai ir amunicija. Vilniaus apygardos štabas skirdavo pinigų ginklams pirkti iš lietuvių po­ licijos ir kariškių. Nupirkti ginklai ir amunicija buvo slepiami Širvintų rajono bazėje, kadangi ten planuota įsteigti partizanų būrį, kuriam turėjo vadovauti poručnikas J. Kozakevičius (,Je remiasz“) 517. Visuose Kauno apygardėlės rajonuose harcerai ir AK nariai buvo mokomi karinių dalykų. Pirmuoju kariniu instruktoriumi Kauno apygardėlėje dirbo prof. K. Vendzicha518. 1943

m. rudenį Kauno apygardėlė gavo keturis mažus radijo aparatus, naudojamus

užsienio radijo žinioms klausyti ir pogrindžio nariams mokyti. Mokymui vadovavo inžinierius B. Ušackis (Bronislaw Uszacki, „Konstanty“) 519. 1943 m. Kaune buvo įsteigtas 12 asmenų diversinis būrys; iki 1944 m. pavasario jis įvykdė 7 diversijas520. AK Kauno apygardėlės organizacija, kaip ir kiti Vilniaus apygardos padaliniai, patyrė nemažų nuostolių. 1942 m. sausio ir vasario mėn. sandūroje lietuvių saugumas Vilniuje suėmė Z. Sklodovskį (Zbigniew Sklodowski, „Kūra“), „Kaimo Lietuvos“ harcerų vadą. Tardomas Z. Sklodovskis tikriausiai nieko neišdavė, kadangi jį suėmus harcerų neareštavo. Yra žinių, kad Z. Sklodovskis buvo sušaudytas 1942 m. birželio 13 d.521 1942 m. lapkričio 9 ir 11 d. buvo su­ imta 30 lenkų jaunuolių. Tarp suimtųjų buvo septyni Dautartų (Dowtortt) šeimos nariai. Še­ imos dvarelyje vykdavo slaptos harcerų pratybos. Po tardymų dalis suimtųjų (merginos) buvo paleisti laisvėn, dalis uždaryti Pravieniškių darbo stovykloje. 1943 m. rugpjūčio 2 d. V. Dautar­ tas kartu su 25 lenkų harcerais buvo sušaudyti Kauno IX forte. Gestapo agentas A. Jankovskis

516J. Kozakiewicz, R. Mackiewicz, „Podokręg...“, Zeszyty Historyczne Wiano, 1993, nr. 8 , s. 30. 517 Ten pat, p. 3 2 -3 3 . 518 Ten pat, p. 35. 519 Ten pat, p. 36. 520 A. Szperl, Žyciorys pplk. Wincentego Chrząszczewskiego..., SPP, B. 1, Wplyw nr. 7 2 6 9 /5 , s. 6 - 7 . 521J. Dowgird, Wspomnienia..., SPP, B. 1, s. 24.

ZWZ-AK Kauno apygardėlė („E“ inspektoratas) vokiečių okupacijos metais

287

(ApolinaryJankowski) išdavė ginklų slaptavietę Dautartų dvare522. Vokiečių saugumo policijos ir SD pranešime rašoma, kad 1942 m. lapkričio 9 d. Kauno apygardoje buvo suimti 55 slaptos lenkų organizacijos nariai. Per kratas surasta automatinių ginklų, rankinių granatų, amunicijos, dujokaukių. Taip pat buvo paimta organizacijos statutas, komendanto įsakymas dėl kurjerių tar­ nybos sukūrimo ir įsakymas dėl sanitarių bei moterų organizacijos sukūrimo523. 1943 m. sausio mėn. vokiečių saugumo policijos ir SD pranešime rašoma, kad 1942 m. lapkričio mėn. paimtų Kaimo lenkų organizacijos dokumentų kilmė dar nėra galutinai išaiškin­ ta. Suimti lenkai Kubiakas ir Gižinskis vertingų parodymų nedavė. Tuo tarpu Vilniuje buvo se­ kama daug lenkų pogrindžio narių. Jie kol kas dar neareštuojami524. 1944 m. pradžioje V. Chšenščevskis susitarė su Vilniaus apygardos komendantūra dėl 20 Kauno apygardos narių mokymo 3-iojoje („Ščerbeco“) brigadoje. Šie asmenys su savo ginklais privalėjo atvykti į 3-iąją brigadą ir tris mėnesius partizanauti, o po to pereiti į numatomą steigti Kauno apygardėlės partizanų būrį. Pirmi 6 žmonės Vilnių pasiekė 1944 m. vasario pabaigo­ je. Kadangi jie atvyko vakare, kai buvo draudžiama laisvai judėti, 3 asmenis policija suėmė ir perdavė lietuvių saugumui. Tardomi suimtieji nurodė ryšių punktą Vilniuje (Voitkevičių butą). Čia saugumas surengė pasalą ir suėmė 6 ryšininkes. Kitą naktį buvo suimtas Kauno apygardėlės ryšių viršininkas J. Mickevičius („Adam“); jo bute saugumas taip pat surengė „katilą“, į kurį pakliuvo V. Chšenščevskis. Už 20 tūkstančių markių kyšį suimtieji buvo ne sušaudyti, bet išsiųsti į Pravieniškių darbo stovyklą. V. Chšenščevskį perdavė gestapui ir tardė iki gegužės pabaigos, o paskui išsiuntė į Pravieniškių darbo stovyklą525. Nepaisant areštų, Kauno apygardėlės struktūros liko nepažeistos ir toliau tęsė veiklą. 1944 m. pavasarį Kauno apygardėlės nariai buvo siunčiami į Vilnijoje veikiančias AK brigadas. Vien į 3-iąją brigadą buvo išsiųsta apie 40 Kauno apygardėlės žmonių. Apytikriais skaičiavimais, AK partizanų būriuose kovojo apie 300 „E“ inspektorato narių526. Kauno apygardėlėje („E“ inspektorate), priešingai negu kituose Vilniaus apygardos inspektoratuose, partizanų būriai ne­

522J. Kozakiewicz, R. Mackiewicz, „Podokręg...“, Zeszyty Historyczne Wiano, nr. 8 , s. 24. 523 Pranešimas apie padėtį 1942 m. gruodžio mėn.(Lagebericht Dezember 1942), EVKA, f. 504, ap. 1, b. 8 , 1.3 . 524 Vokiečių saug, policijos ir SD vado Lietuvai ataskaita už 1943 m. sausio mėn., LCVA, f. R -1399, ap. 1, b. 3 2 ,1 .1 0 . 525 A. Szperl, Žyciorys..., SPP, B. 1, Wplyw nr. 7 2 6 9 /5 , s. 8 - 9 ; J. Kozakiewicz, R. Mackiewicz,

„Podokręg...“, s. 2 5 -2 6 . S2SJ. Kozakiewicz, R. Mackiewicz, „Podokręg...“, s. 3 7 ,5 4 .

288

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

buvo steigiami. Ginkluota kova apsiribojo negausiomis diversijomis. Kauno apygardėlės žmo­ nės buvo siunčiami kovoti į Vilniaus krašte veikiančias partizanų brigadas. Svarbiausios Kauno apygardėlės kryptys buvo žvalgyba; organizacinė veikla ir propaganda tarp lenkų. Per „Aušros Vartų“ operaciją link Vilniaus išžygiavo kelios Kauno apygardėlės grupės. Di­ džiausia grupė (apie 90 žmonių), kuriai vadovavo por. J. Kozakevičius (,Jeremiasz“), išvyko iš Šir­ vintų į 3-iosios brigados postovio vietą Turgeliuose. 1944 m. liepos 7 d. šis būrys prie Družilių su­ sidūrė su sovietų kariuomenės būriu ir buvo išsklaidytas. Susišaudant žuvo trys lenkų partizanai527. Grupelė Ukmergės rajono „akovcų“ liepos pradžioje netoli Maišiagalos įstojo į 2-ąją („Viktoro“) brigadą, o iš Kauno išvykęs būrys sutiko sovietų kariuomenę ir išsivaikščiojo528. 1944 m. pabaigoje Kauno apygardėlės struktūros pamažu likvidavosi. 1944 m. gruodžio 10 d. Kauno apygardėlės komendantas A. Daugirdas pasitraukė į Lenkiją. Prasidėjus Lietuvos lenkų repatriacijai į Lenkiją, Kauno apygardėlės veikla užgeso529.

Armijos krajovos Vilniaus apygardos Informacijos ir propagandos biuras Vilniaus apygardos Informacijos ir propagandos biuras (Biuro Informacji i Propagandy, toliau - BIP) pirmą kartą buvo paminėtas gen. S. Roveckio 1941 m. vasario 19 d. pranešime Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone. Jame buvo rašoma, kad V. Kaminskio vadovaujamas Vilniaus BIP išleido trylika Polska w Walce numerių. 1941 m. įsteigtas BIP kaupė įvairiapusę in­ formaciją pogrindžio vadovybei ir leido slaptą spaudą. Vilniaus apygardos BIP 1941-1943 m. vadovavo dr.J. Dobžanskis (Jerzy Dobrzanski, „Maciej“), o nuo 1943 m. vidinio - A. Kokocinskis (Antoni Kokocinski,, Julian“). BIP buvo suskirstytas į sekretoriatą, Niepodleglošč laikraščio redakciją, „N“ grupę (ji vykdė ideologines diversijas, varė propagandą tarp vokiečių), informaci­ jos, radijo pranešimų klausymo ir užrašymo grupes. Rašomąja mašinėle parašyti radijo praneši­ mai (12 egzempliorių) kasdien būdavo perduodami AK Vilniaus apygardos vadovybei530.

S27J. Dowgird, Wspomnienia..., SPP, B. 1, s. 43; J. Kozakiewicz, R. Mackiewicz, „Podokręg...“, s. 48. 528J. Kozakiewicz, R. Mackiewicz, „Podokręg...“, s. 5 0 -5 1 . 529 A. Szperl, Žyciorys..., SPP, B. 1, Wplyw nr. 7 2 6 9 /5 , s. 10. 530 G. Mazur, Biuro Informacji i Propagandy SZP-ZWZ-AK1939-194S, Warszawa, 1987, s. 2 3 0 -2 3 1 .

Armijos krajovos Vilniaus apygardos Informacijos ir propagandos biuras

289

BIP informacijos grupei vadovavo Z. Andruškevičius (Zygmunt Andruszkiewicz, „Nienaski“). Si grupė rinko politines, ekonomines ir karines žinias, kaupė savo archyvą. Z. Andruškevičių policija suėmė 1943 m. birželio 27 d.531 Apygardos komendantūra 1943 m. birželio pabaigoje BIP vadovu paskyrė A. Kokocinskį. BIP struktūroje 1942 m. viduryje buvo įsteigtos specialios kuopelės - „N“ (prieš vokiečius), „L“ (prieš lietuvius) ir kitos. AK vyriausiasis komendantas S. Roveckis 1942 m. balandžio mėn. pranešime rašė, kad dėl „N“ kuopelės reikalų įvyko pokalbis su Vilniaus apygardos komendan­ tu532. „N“ kuopelės darbą organizavo S. Turskis (Stanislaw Turski, „Roman“) ir J. Švedas (Ju ­ lian Szwed, „Grzegorz“). Kuopelei vadovavo J. Švedas. „N“ kuopelė buvo padalyta į tris grupes: vykdomąją, apsaugos ir žvalgybos (po 3 - 4 žmones)533. „N“ kuopelė vykdė propagandą prieš vokiečius. 1944 m. vasario-kovo mėn. gestapui pavyko šios kuopelės narius susekti ir suimti534. Tarp 1995 m. Vilniuje rastų AK dokumentų buvo nemažai „N“ ir „D“ grupių instrukcijų bei ataskaitų. Remiantis šiais dokumentais galima sudaryti gana išsamų minėtųjų grupių veiklos 1942-1943 m. vaizdą. Vilniaus apygardos „N“ grupės vadovybės 1943 m. spalio 1 d. išleistoje instrukcijoje ra­ šoma, kad kiekvienas „N“ grupės narys privalo savo vadovui pateikti įstaigų, gamyklų ir įmonių tinklą, kuriuose būtų galima gerai užsirekomendavusius lenkus paskirti nuolatiniais „N“ grupės atstovais šiose įstaigose. Su jais „N“ grupės nariai privalo nuolat palaikyti ryšį535. 1943 m. spalio 5 d. „N“ grupės vadovybė išleido instrukciją provincijoje esančioms „N“ grupės kuopelėms. Provincijų kuopelių vadai buvo įpareigoti palaikyti nuolatinius ryšius su savo pavaldiniais, teikti pogrindžio literatūrą, rūpintis drausme ir ideologiniu pasiruošimu, rengtis ginkluotiems veiksmams. Kuopelių vadams buvo iškelti konkretūs uždaviniai: ardyti telefono tinklus, gadinti karinių dalinių ir policijos automobilius, platinti antihitlerinę spaudą tarp vokiečių kareivių, puldinėti pavienius vokiečių ir lietuvių kareivius, kad iš jų atimtų ginklus, stebėti ir užrašinėti pavardes lietuvių, kurie priešiškai nusiteikę lenkų atžvilgiu, stebėti lenkų

531 A. Kokociriski, BIP. Dzialalnosč wydawnicza ruchu opom na ziemiach polnocno wschodnich w latach 1 9 3 9 -1 9 4 5 , Biblioteka NarodowawWarszawie, Sygn. Akc. 11577, s. 29. 532 Armia Krajowa..., t. 2, s. 216. 533 S. Turski, „Komorka „N““, Wiano, 1992, nr. 1 (2 6 ), s. 8 -1 0 . 534 A. Kokocinski, BIP. Dzialalnosč wydawnicza..., Biblioteka Narodowa w Warszawie, Sygn. Akc.

11577, s. 48. 535 Instrukcja dla wszytskich czlonkow Grupy „N “ wWilnie (Instrukcija visiems „N “ grupės nariams).

1943 m. spalio 1 d., LCVA, f. R -601, ap. 1, b. 14,1.3.

290

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

tautybę pakeitusius asmenis ir Lenkijos valstybei žalingus lenkus, vogti iš valstybinių įstaigų materialines vertybes pogrindžiui, varyti lenkišką propagandą, verbuoti tinkamus asmenis pog­ rindžio veiklai, vykdyti karinį apmokymą, slėpti žmones, kuriems gresia suėmimas arba išveži­ mas darbams į Vokietiją, remti suimtų ir išvežtų asmenų šeimas. Kas dvi savaites kuopelių vadai turėjo pateikti ataskaitas „N“ grupės vadovybei Vilniuje536. „N“ grupė buvo įsteigta 1943 m. sausį. Tačiau jau nuo 1942 m. balandžio mėn. veikė pa­ našias funkcijas atliekanti „Borsuki“ („Barsukai“) grupė, kuri 1943 m. sausio mėn. buvo reor­ ganizuota į „N“ grupę. Pastaroji buvo padalyta į šešias kuopeles, kiekviena kuopelė turėjo savo užduotis, vadovybę ir biudžetą. „N“ grupę sudarė tokios kuopelės: l ) „Korniki“, 2) „Golębie“, 3) „Borsuki“, 4) „Krety“, 5) „Wyžly“ ir 6) „Žbiki“. „Korniki“ kuopelė turėjo užduotį atlikti spausdinimo darbus vokiečių kalba: spausdinti atsišaukimus, karikatūras, blankus, be to, spausdinti „N“ grupei reikalingus dokumentus. Nuo 1942 m. balandžio iki 1943 m. rugpjūčio kuopelė rotatoriumi išspausdino apie 2000 įvairių spaudinių (leidinių, radijo pranešimų ir kt.), rašomąja mašinėle parengė 750 egzempliorių Spe­ cialaus informatoriaus (Informator specjalny), 250 Informacinio biuletenio (Biuletyn Informacyjny), dešimtis egzempliorių įvairių instrukcijų, apie 600 egzempliorių įvairių spaudinių vokiečių ir lietuvių kalba, padirbo 29 įstaigų antspaudus, nubraižė tris Vilniaus miesto planus ir t. t. Kuopelė surengė 76 pasitarimus, kuopelėje dirbo trys žmonės537. „Golębie“ kuopelė turėjo užduotį platinti savo ir kitų kuopelių spaudinius ir gaunamą literatūrą. Platinimą ji vykdė išmėtydama spaudinius numatytose miesto vietose, klijuojant juos ant sienų ir stulpų, įmesdama į pašto dėžutes, išsiųsdama paštu į provinciją ir 1.1. Si kuopelė kli­ juodama išplatino 5960 egzempliorių pogrindžio leidinių (Niepodleglošč, iš Varšuvos gaunamų lenkiškų ir vokiškų pogrindžio leidinių, karikatūrų, fotografijų, „Krety“ kuopelės parengtų atsi­ šaukimų ir brošiūrėlę Praca w Niemczech (Darbas Vokietijoje)). Leidiniai buvo platinami Vilniuje, Molodečne, Lydoje ir Minske. Vokiečių kalba parašyti leidiniai buvo platinami tarp vokiečių ir lietuvių, o lenkų kalba - tarp lenkų. Kuopelė surengė 119 pasitarimų, joje dirbo 16 asmenų538. „Krety“ kuopelė turėjo užduotį dezorganizuoti administracijos, ūkio įstaigų, transporto, įvairių vokiečių institucijų darbą siuntinėjant šioms įstaigoms suklastotus įsakymus, potvarkius ir instrukcijas, duodant melagingus nurodymus telefonu ir telegrafu, rengiant fiktyvias inspek-

536 Instrukcja dla prowincjonalnych komorek Grupy „N “ okręgu wileriskiego (instrukcija „N “ grupės Vilniaus apygardos provincijos kuopelių nariams). 1943 m. spalio 5 d., LCVA, f. R -601, ap. 1, b. 14,1.2. 537 Sprawozdanie Grupy „N “ (Grupės „N “ pranešimas), 1943 m. rugpjūčio 26 d., LCVA, f. R-601,

ap. 1, b. 2 3 ,1 .7 . 538 Ten pat, 1. 8 .

Armijos krajovos Vilniaus apygardos Informacijos ir propagandos biuras 2 9 1

rijas, organizuojant finansines ir kitokias aferas. Kuopelė valstybinėje spaustuvėje užsakė ir pa­ gamino 2000 fiktyvių skelbimų Vilniaus vokiečių policijai dėl komendanto valandų pakeitimo, sukvietė daug fiktyvių vokiečių įstaigų darbuotojų pasitarimų, inscenizavo įvairias inspekcijas ir kratas, organizavo neteisėtą maisto produktų išdavimą devynių Vilniaus fabrikų ir įstaigų darbi­ ninkams, paėmė daug maisto produktų pagal suklastotas korteles, įvykdė keletą finansinių aferų ir padarė žalos vokiečių ir lietuvių įstaigoms už 30 000 markių, o gautus pinigus perdavė apygar­ dos štabo kasai ir 1.1. Kuopelėje dirbo 9 žmonės, įvyko 76 pasitarimai539. „Borsuki“ kuopelė turėjo užduotį kaupti įvairių vokiškų dokumentų (leidinių, blankų, antspaudų) pavyzdžius, rinkti informaciją apie galiojančius karinius dokumentus, redaguoti informacinį biuletenį. Ši kuopelė parengė 21 Informacinio biuletenio numerį apie galiojančius ir nustojusius galios įvairių valdžios įstaigų dokumentus. Minėtieji biuleteniai buvo perduoda­ mi kitoms „N“ grupės kuopelėms ir dokumentų klastojimo biurui („Gospoda“ ir „Kužnia“). Kuopelė gavo 73 įstaigų 598 blankus, 187 dokumentų pavyzdžius ir antspaudus, surengė 296 pasitarimus. Joje dirbo 4 žmonės540. „Wyžly“ kuopelė privalėjo žvalgyti vokiečių karines ir ūkines įstaigas, kontroliuoti kitų kuopelių veiklą. Kuopelei pavyko nustatyti vokiečių kontržvalgybos vadovybės sudėtį ir dalį lenkų tautybės agentų, išaiškinti 191 policininko ir policijos agento pavardes bei adresus, su­ rinkti žinias apie ginklų sandėlius Vilniuje. Kuopelėje dirbo 9 žmonės ir buvo surengti 167 pa­ sitarimai541. „Zbiki“ kuopelė turėjo užduotį saugoti kitų kuopelių darbą, gelbėti asmenis, kuriems gresia areštas, eiti sargybą vykdant akcijas, puldinėti pavienius vokiečius ir lietuvius ir atimti jų ginklus bei dokumentus. Šioje kuopelėje dirbo 6 žmonės542. „N“ grupės vadovybė planavo pavienių kuopelių veiklą, palaikė ryšius su apygardos štabu ir kitomis grupėmis, rašydavo mėnesinės veiklos ir finansines ataskaitas. Nuo 1942 m. pavasario iki 1943 m. rugpjūčio buvo suimti trys grupės darbuotojai, tačiau ne dėl veiklos grupėje. Vienas suimtasis iškalėjo metus, kitą paleido po aštuonių dienų, o trečiasis buvo nuteistas pusę metų

539 Ten pat, 1 .8 -9 .

S4° Sprawozdanie Grupy „N “, LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 23 ,1 .8 . 541 Ten pat, 1 .7 ,9 .

542 Ten pat.

2 9 2

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

priverčiamųjų darbų stovykloje. Iš viso surengta 700 pasitarimų, gautas 1071 raštas, išsiųsti 1633 raštai. Vadovybėje dirbo 3 žmonės543. 1943 m. rugsėjo 17 d., kai buvo suimta per 100 lenkų už M. Padabos nužudymą, tarp suimtųjų pakliuvo 6 „N“ grupės darbuotojai. 1943 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. „N“ grupės „Korniki“ kuopelėje dirbo 4 žmonės, „Golębie“ kuopelėje - 8, „Borsuki“ - 4, „Krety“ - 8, „Wyžly“ - 5, o „Žbiki“ - 4 žmonės544. 1943 m. lapkričio mėn. „N“ grupė buvo pavadinta „D“ grupe ir gavo daugiau veiklos užduočių. Anksčiau „N“ grupė veiklą plėtojo tarp vokiečių, o dabar gavo užduotį domėtis ru­ sais, lietuviais ir baltarusiais („R“, „L“ ir „B“ kuopelės). Be to, išliko dar keturios anksčiau „N“ grupės struktūroje buvusios kuopelės („Krety“, „Wyžly“, „Žbiki“ ir „Borsuki“ ). „D“ grupė turėjo savo kuopeles provincijoje: Maišiagaloje, Rudaminoje, Grigiškėse ir Gžengoževe. Grupės narių skaičius išaugo iki 72 (60 proc. sudarė „Wyžly“ kuopelės informatorių tinklas įmonėse ir įstaigose). 1943 m. rudenį „D“ grupės nariai gavo užduotį aktyviau ieškoti ginklų ir juos kaupti. Visos išlikusios kuopelės dirbo tą pat darbą kaip ir anksčiau „N“ grupei priklausydamos545. 1943 m. sausio mėn. „D“ grupė sekė 39 vokiečių ir lietuvių įstaigas546. 1944 m. vasario mėn. ginkluoti „D“ grupės nariai apiplėšė fabriką, išnešė vertingų prekių už 60 000 markių ir perdavė apygardos štabui547. „D“ grupės „L“ kuopelės veikla buvo nukreipta prieš lietuvius. 1943 m. gruodžio 31d. „D“ grupės vadovybė išleido „L“ kuopelei skirtą instrukciją „Diversinio darbo priemonės ir metodai“ („Šrodki i metody roboty dyvversyjnej“). Instrukcijoje buvo aprašyti svarbiausi di­ versinio darbo metodai: spaudos platinimas, žodinė agitacija ir užrašai ant sienų, administra­ cinio ūkinio aparato dezorganizavimas, aferos lietuvių įstaigose, destrukcinė žvalgybinė veikla lietuvių pogrindžio organizacijose, prieš lenkus nusiteikusių lietuvių registravimas, polonofiliška propaganda tarp lietuvių ir kt. Toliau pateikiame šios instrukcijos tekstą: I.

Spauda: parengimas, spausdinimas ir platinimas atsišaukimų ir proklamacijų lietuvių ir lenkų kalbomis. Atsišaukimų ir proklamacijų temos: proklamacija, išskaičiuojanti visus

543 Ten pat, 1 .8 -9 . 544 Ten pat, L 8 .

545 1943 m. gruodžio 3 d. grupės „D “ vadovo „Wiktor“ ataskaita už 1943 m. lapkričio mėn. (Sprawozdanie Grupy „D“ za listopad 1943), LCVA, f. R -601, ap. 1, b. 2 3 ,1.1. 546 1943 m. gruodžio 3 d. grupės „D “ vadovo „Wiktor“ ataskaita už 1943 m. lapkričio mėn.

(Sprawozdanie Grupy „D“ za listopad 1943), LCVA, f. R -601, ap. 1, b. 23 ,1 .1 . 547 „D“ grupės darbo ataskaita už 1944 m. vasario mėn., LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 2 3 ,1 .4 -5 .

Armijos krajovos Vilniaus apygardos Informacijos ir propagandos biuras

293

lietuvių šiame kare padarytus nusikaltimus; proklamacija, atskleidžianti tariamus vo­ kiečių ir sovietų planus lietuvių tautai sunaikinti. Lenkų kalba parašyta proklamacija, šaukianti į bendrą kovą prieš vokiečius ir bolševikus; išleidimas kokios nors naujos slaptos lietuviškos organizacijos vardu vienkartinio laikraštėlio, pateikiančio duomenis, kad tik sąjungoje su lenkais galės lietuviai išlaikyti savo tautinę egzistenciją. II.

Agitacija:

a) Skleidimas gandų, sukeliančių lietuvių tarpe nerimą (vokiečių ir bolševikų užmačios lietu­ vių atžvilgiu, gandas apie vad. savivaldos visišką panaikinimą, apie visuot. mobilizaciją, evakuaciją, suėmimus; b) įkalbinėjimas lietuvių išvykti iš Vilniaus ryšium su artėjančiu bolševikų frontu ir pan. III. Dezorganizacija - a ) telefono, telegrafo ir pašto keliu siunčiami sufalšuoti įsakymai, p a ­ vedimai ir potvarkiai, sukeliantys sąmyšį. Pav., siuntimas lietuviškų mašinų provincijon atgabenti fiktyvių krovinių, įsakymai atvykti į vokiečių civilinės valdžios ir policijos įstai­ gas; b) sufalšuoti raštai ir laiškai, liečią įvairių susirinkimų ir suvažiavimų organizavimą. Pav., surinkimas visų lietuviškų įstaigų ir įmonių vedėjų gebietskomisarijate; sušaukimas skiepytis nuo epideminių ligų, sušaukimas Kaune konferencijai; policijos dalinių siunti­ mas į provinciją (partizanai), skelbimas klaidingų skelbimų spaudoj, kilnojimas lietuvių policininkų ir administracijos pareigūnų; įsakymas lietuviškam gestapui vykti į pasitobu­ linimo kursus Kaune ir visa eilė kitų. IV. Aferos, a) ėmimas įvairiausių medžiagų pagal netikrus orderius, įsakymus ir kitokius raštus lietuviškų įstaigų nenaudai; b) ėmimas pinigų pagal netikrus čekius iš lietuviškų įstaigų konto ("sąskaitų - A. B.); c) darymas pas lietuvius Gestapo vardu kratų ir konfis­ kavimas jų turimų atsargų, d) gavimas legitimacijų, blankų, antspaudų ir pan. ir naudo­ jimasis jais nelegaliam darbe lietuvių nenaudai. V.

Veikla lietuvių sąskaiton. a) palikimas antivokiskam darbe pėdsakų, rodančių, kad tai lie­ tuvių darbas; b) išleidimas lietuvių kalba proklamacijos, raginančios sabotuoti vokiškose įstaigose; c) rašymas ant sienų antivokiškų ir probolševikinių šūkių lietuvių kalba.

VI. Žvalgybinė destruktyvinė veikla: a) įvedimas Lietuvos lenkų į lietuviškas pogrindžio or­ ganizacijas ir gavimas tuo keliu reikalingų informacijų; b) kėlimas neapykantos tarp lie­ tuviškų organizacijų vadų ir griovimas pasitikėjimo jais lietuviškoje visuomenėje. VII. Registracija: a) žvalgyba ir tiksli, vardinė registracija aštriai antilenkiško elemento lie­ tuvių tarpe; b) atžymėjimas atitinkamų faktų iš kalėjimų, policijos stovyklų ir įstaigų ir vedimas atitinkamos kartotekos.

294

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

VIII. Polonofiliška veikla: a) atitinkama propaganda tarp lietuvių polonofilų ir stiprinimas jų prolenkiško nusistatymo; b) leidimas lietuviams specialaus laikraščio lenkų kalba, propa­ guojančio bendradarbiavimo šūkius5*8. „L“ kuopelė leido ir platino įvairius prieš lietuvius nukreiptus atsišaukimus, bandė de­ zorganizuoti lietuviškų įstaigų veiklą ir įvairiais gandais stengėsi įbauginti Vilniuje gyvenančius lietuvius. Tarp 1995 m. Vilniuje rastų AK dokumentų buvo daug straipsnių, skirtų lietuvių ir lenkų santykiams. Nors dauguma dokumentų yra be parašų ir datų, vis dėlto galima spėti, kad straipsnius parašė BIP priklausantys arba su juo bendradarbiavę asmenys. Dauguma minėtųjų samprotavimų alsuoja fanatiška neapykanta Lietuvai ir lietuviams. 1943 m. spalio 22 d. rašiny­ je „Ze spraw litewskich“ („Iš lietuviškų reikalų“) lietuviai kaltinami Vilnijos lenkų naikinimu, teigiama, kad tokią padėtį gali pakeisti tik „Kauno Lietuvos“ prijungimas prie Lenkijos: [...] reikia perkelti Vilnijos sienas į Vakarus, įtraukiant į Lenkiją Kauną su apylinkėmis, sugrąžinti iš tų vietovių išstumtus lenkus, pašalinus iš Pakaunės vokiečius ir rusus, pakeičiant juos lenkiškuoju gaiva­ lu. Tuomet Kaunas atgaus savo lenkišką pobūdį. Bus panaikintas šovinizmo židinys Kaune. Vilnius atgaus ankstesnę aplinką ir ryšį su jūra. Tada Vilniuje nebus koridoriaus. Šiaurės rytų žemių lenkai konsoliduosis ir susigrąžins pasitikėjimą Lenkija. Lietuviškasis gaivalas, atlikus jo atranką ir nubaudus nusikaltusius, nusigręš nuo Vilniaus ir nukryps jūros link, kur kartu su lenkais kurs didelį ūkinį židinį Gdansko įlankos miestų bendrijose. Tas sienų perkėlimas ir lietuvių Vilniaus siekių nukreipimas kita linkme turi būti atliktas ryžtingai ir apgalvotai. Turi pasireikšti lenkiškoji valios ir minties jėga5*9. Panašia dvasia parašyti ir kiti lietuvių bei lenkų santykiams skirti dokumentai. Galima pa­ minėti 1943 m. rugpjūčio mėn. apžvalgą „Lenkų ir lietuvių santykių tikrovė“ („Rzeczywistošč w stosunkach polsko-litewskich“). Čia smulkiai nagrinėjamas X IX a. pabaigos lietuvių tautinis atgimimas ir santykiai su lenkais iki 1943 m. Pabrėžiama, kad naujoji Lietuva visada buvo ir liks Lenkijos priešė, laukianti Lenkijos pražūties ir iš to kylančios naudos. Esą neapykanta lenkams įsigėrusi į lietuvių kraują. Lietuviai visais įmanomais būdais naikino lenkybę „Kauno Lietuvoje“ ir tą pat stengiasi daryti prie Lietuvos prijungtoje Vilnijoje. Neva vienu atžvilgiu - neapykanta lenkams - sutaria visos politinės lietuvių srovės. Apžvalga baigiama siūlymu radikaliai išspręsti5489

548 Diversinės veiklos priemonės ir metodai. 1943 m. kovo 31 d., LYA, f. 3377, ap. 58, b. 272 ,1 .6 3 . 549 Ze sprawlitewskich. 1943 m. spalio 22 d., LCVA, f. R -601, ap. 1, b. 3 3 ,1.23.

Armijos krajovos Vilniaus apygardos Informacijos ir propagandos biuras

295

lietuvių klausimą. Tačiau ką tai reiškia - nekonkretizuojama, tik siūloma į Lietuvos problemą žvelgti kaip į Lenkijos vidaus reikalą550. Keturiolikos puslapių traktate Sprawa litewska (Lietuvos klausimas) konkrečiau nagrinė­ jami „Lietuvos problemos“ sprendimo būdai. Svarbiausi lenkų ir lietuvių santykių sureguliavi­ mo principai, autorių nuomone, turėtų būti šie: 1.

1922 m. žemės reformos rezultatų išsaugojimas;

2.

Neribota kaimo sodybinės nuosavybės laisvė;

3.

Miestiečių ir bežemių valstiečių aprūpinimas darbu;

4.

Laisvas lietuvių kalbos plėtotės užtikrinimas;

5.

Bet kokios nepriklausomybės ir net autonomijos pašalinimas (paryškinta m an o -A . B.).

Krašto administracija turi būti griežtai centralizuota. Administracijoje leidžiama laisvai vartoti lietuvių kalbą. Griežtas šių principų laikymasis esą leis atkurti savitarpio supratimą ir unijinę pilietinę savimonę551. Tarp rastų BIP dokumentų buvo „Lenkų ir lietuvių santykių sureguliavimo“ projektas („Uregulowanie stosunkow polsko-litewskich“). Projekte svarstomi trys Lietuvos klausimo sprendimo variantai: 1.

Lietuvos Respublikos atkūrimas;

2.

Naujosios Lietuvos valstybės, susietos federaciniais ryšiais su Lenkija, sukūrimas;

3.

Lietuvos įtraukimas į Lenkijos valstybės sudėtį, paliekant etnografinei Lietuvai tau­ tinę autonomiją. Projekto autoriai pasisako už antrąjį variantą (Lietuvos federaciją su Lenkija). Šiam variantui įgyvendinti, autorių nuomone, Lenkijai pirmiausia rei­ kėtų Lietuvą okupuoti, o po to nuosekliai vykdyti tokią politiką: a.

Po Lietuvos okupavimo sukurti civilinę administraciją, kuri būtų tiesiogiai paval­

di Lenkijos ministrų tarybos prezidiumui; b.

Civilinei administracijai turėtų vadovauti energingas ir ryžtingas Lenkijos politi­

kas, išmanantis lietuvių ir lenkų santykius; c.

Civilinė administracija Lietuvoje turėtų užtikrinti lygias politines ir kalbines tei­

ses lietuviams ir lenkams, abi tautybes įsileisti į krašto valdymą ir auklėti sambūvio bei demo­ kratijos dvasia;

550 Rzeczywistošč w stosunkach polsko-litewskich, LCVA, f. R -601, ap. 1, b. 3 3 ,1 .9 -1 7 . 551 Sprawa litewska (Lietuvos klausimas), LCVA, f. R -601, ap. 1, b. 2 ,1 .2 4 -2 5 .

296

III. ARMIJOS KRAJOVOS VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

d.

Visi lietuviai, dėl kurių kaltės pablogėjo lenkų ir lietuvių santykiai, turi būti

krašto valdymo pašalinti, o tie, kurie padarė nusikaltimus lenkams, tinkamai nubausti552. Čia pateikiami dokumentai atspindėjo neigiamą vietinių lenkų politikų ir pogrindžio ideologų požiūrį į lietuvių ir lenkų santykius. Lenkų pogrindžio veikėjų samprotavimai darė įta­ ką (nors ir ne lemiamą) aukščiausioms Lenkijos politinės ir karinės valdžios (ypač AK Vyriau­ siajai komendantūrai Varšuvoje) institucijoms. Be to, Vilniaus BIP ideologų propaganda stip­ rino vietos lenkų neapykantą lietuviams ir prisidėjo prie lietuvių ir lenkų konfliktų kurstymo. BIP 1943-1944 m. parengdavo mėnesinius ir dvisavaitinius pranešimus apie padėtį Vil­ niaus krašte. Pranešimuose buvo detaliai aprašomos lietuvių, baltarusių, rusų nuotaikos ir el­ gesys su lenkais, vokiečių politika Lietuvoje, apžvelgiama ekonominė padėtis, atpasakojamos svarbiausios AK įvykdytos akcijos. Pavyzdžiui, pranešime apie 1943 m. gruodžio 1 -1 5 d. lai­ kotarpį yra „Tautinių reikalų“ skyrius su lietuviams, baltarusiams, rusams ir vokiečiams skirtais poskyriais. „Religinių reikalų“ skyriuje yra stačiatikiams, evangelikams, musulmonams ir karai­ mams skirtų poskyrių. Be to, pranešime dar buvo „Kultūros-švietimo“, „Spaudos“ ir „Ūkio“ skyriai. Iš viso pranešimą sudarė 14 mašinraščio puslapių553. Nacistams likvidavus Laisvųjų lenkų sąjungą, nustojo eiti šios organizacijos leidžiamas laikraštis Za Naszą i Waszą Wolnošč. Lenkų pogrindis Vilnijoje neturėjo savo laikraščio. 1942 m. pavasarį dr. J. Dobžanskis kreipėsi į apygardos komendantą A. Kšyžanovskį dėl laikraščio leidi­ mo. Apygardos komendantas neprieštaravo laikraščio leidimui ir J. Dobžanskis ėmė formuoti redakciją. Steigiamo laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi tapo pats J. Dobžanskis („Maciej“), redakcijos nariais J. Vronskis (Jerzy Wronski, „Stopa“) ir Z. Dunin-Borkovska (Zofia DuninBorkowska, „Renata“). Pastaroji, be to, ėjo ryšininkės su apygardos komendantu A. Kšyžanovskiu pareigas. Laikraščio redakcija gavo kriptonimą „Przystan“ („Prieplauka“), spaustuvė buvo pavadinta „Farba“ („Dažai“), o spaudos platinimo tinklas „Šito“ („Tinklas“). Spaustuvę prižiūrėjo S. Kialka, spaudos platinimo reikalais rūpinosi L. Kravecas (Lucjan Krawiec, „Kazimierz“) ir E. Grečanikas (Edmund Greczanik, „Ryš“) 554. Pirmas AK Vilniaus apygardos laikraščio Niepodleglošč numeris išėjo 1942 m. liepos 15 d. ir eidavo kartą per dvi savaites 6 -1 0 puslapių, trijų tūkstančių egzempliorių tiražu555 (iš

552 Uregulowanie stosunkow polsko-litewskich, LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 3 3 ,1 .2 0 -2 2 . 553 Sprawozdanie za czas od 1. X II-1 5 . XII. 43, LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 4 6 ,1 .5 8 -8 5 . 554 A. Kokociriski, Dzialalnošč wydawnicza ruchu oporu na ziemiach polnocno wschodnich w latach

1 9 3 9 -1 9 4 5 , Biblioteka Narodowa w Warszawie, Sygn. Akc. 11577, s. 2 2 -2 3 . 555 G. Mazur, Biuro Informacji i Propagandy SZP-ZWZ-AK1939-1945, s. 231.

Armijos krajovos Vilniaus apygardos Informacijos ir propagandos biuras

297

viso buvo išleisti 49 Niepodleglošč numeriai). Laikraštis turėjo nemažą įtaką Vilnijos lenkų savimonei ir politinei orientacijai, propagavo ištikimybę Lenkijos valstybei ir neapykantą jos priešams - Vokietijai, Sovietų Sąjungai ir Lietuvai. Niepodleglošč redakcija buvo įsikūrusi prof. Mykolo Riomerio bute (Bonifratrų g.). Pats M. Riomeris dėstė Kauno universitete ir vieną buto kambarį Vilniuje buvo išnuomojęs J. Dobžanskiui. 1943 m. vasarį į laikraščio redakci­ ją buvo įtrauktas E. Gulčynskis (Eugeniusz Gulczynski, „Cezary“, „Baryka“) 556. Spaustuvė buvo įrengta vieno namo Užupyje rūsyje (Filaretų g.). S. Kialka sugebėjo iš Varšuvos atgabenti spausdinimo mašiną, vadinamąją „bostonkę“. Karo metais iš Varšuvos buvo atgabentos ketu­ rios tokios mašinosSS7. 1943 m. gegužės 3 d. gestapas suėmė Niepodleglošč redaktorę Z. Dunin-Borkovską („Re­ nata“), uždarė į Lukiškių kalėjimą ir ten nužudė558. Vietoj Z. Borkovskos apygardos komen­ dantas į redakciją paskyrė M. Sadovską (Maria Sadowska, „Wieslawa“, „Milena“), anksčiau dirbusią legalizacijos biure. 1943 m. liepos 15 d. išėjo Niepodleglošč specialus 4 - 6 puslapių prie­ das kaimui - ,JDotatek do wsi“. Vėliau jis buvo pavadintas ,JSfasza Wi'eš“ („Mūsų kaimas“ ) ir leidžiamas 2000 egzempliorių tiražu. Laikraštį redagavo M. Sadovska559. 1943 m. birželio pabaigoje nauju Vilniaus BIP viršininku buvo paskirtas A. Kokocinskis. Jis sudarė naują redakcinę kolegiją, kurios nariai buvo apygardos komendantas A. Kšyžanovskis, J. Dobžanskis ir A. Kokocinskis. Kolegijos posėdžiuose buvo svarstomi spaudai rengiami straipsniai. Užsienio radijo žinias iš pradžių klausydavo ir užrašydavo K. Staviarska (Krystyna Stawiarska), o nuo 1943 m. pavasario - Z. Komorovska (Zofia Komorowska, „Eliza“). Pastaro­ ji mokėjo penkias užsienio kalbas ir jos užrašytos radijo žinios būdavo pateikiamos apygardos štabui ir pogrindžio spaudai560. Redakcijos ir apygardos štabo ryšininkas buvo E. Gulčynskis. Jis taip pat buvo atsakingas už spaustuvės darbą. 1943 m. kovo pradžioje gestapas suėmė E. Gulčynskį. Tardomas jis išdavė

556J. Wolkonowski, Okręg wilenski..., s. 160. 557 Ten pat, p. 161. 558 A. Kokocinski, Dzialalnošč wydawnicza..., Biblioteka Narodowa w Warszawie, Sygn. Akc. 11577,

s. 2 8 -2 9 . 559 Ten pat, p. 27.

S60Tenpat, p. 31.

298

III. ARMIJOS K RA jtjV O S VILNIAUS APYGARDOS VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

spaustuvės buvimo vietą ir keletą konspiracinių butų. Tačiau kratos metu gestapui nepavyko rasti spausdinimo įrenginių ir kitą dieną pogrindžio nariai juos išgabeno kitur561. AK Vilniaus apygardos komendantui A. Kšyžanovskiui įsakius, 1944 m. birželio pra­ džioje pradėjo veikti BIP padalinys AK partizanų brigadose. Jam vadovavo A. Snarskis (Antoni Snarski, „Solny“). Šis padalinys turėjo savo spaustuvę Dieveniškėse, spausdino apygardos ko­ mendanto įsakymus, biuletenius, atsišaukimus ir laikraštėlius. 1944 m. liepos pradžioje Dieve­ niškėse buvęs BIP padalinys kartu su apygardos štabu persikėlė į Varkalabiškes. Sovietams pra­ dėjus nuginkluoti AK būrius, BIP pasitraukė į Rūdninkų girią ir ten sunaikino savo įrenginius bei dokumentus562.

Armijos krajovos kontaktai su vokiečiais 1 9 4 3 - 1 9 4 4 metais Aktyvesnė sovietų ir lenkų partizanų veikla 1943 m. vasarą ėmė kelti rūpesčių okupacinei vokiečių valdžiai. Vokiečių kariuomenei buvo svarbu palaikyti užfrontės saugumą ir ypač gerą geležinkelių veikimą. Matydami įtemptus lenkų ir sovietų partizanų santykius, vokiečiai bandė į savo pusę patraukti AK ir nukreipti ją prieš sovietų partizanus. Tokia politika gana sėkmingai buvo įgyvendinama Naugarduko apygardoje. Kadangi lenkų partizanams labai trūko ginklų, vo­ kiečiai tikėjosi tiekdami ginklus palenkti AK į savo pusę. 1943 m. gruodžio 9 d. AK Naugarduko apygardos Stolpcų grupuotės vadas kpt. A. Pilchas (Adolf Pilch, „Gora“) sudarė su vokiečiais sutartį, pagal kurią jam iki pat okupacijos pabaigos vokiečiai tiekė ginklus. Už tai A. Pilcho gru­ puotė energingai kovojo su sovietų partizanais. Kiek vėliau (1943 m. gruodžio 24 d.) tokią pat sutartį su vokiečiais Lydoje sudarė AK Panemunės grupuotės vadas poručnikas J. Svida (Jozef Šwida, „Lech“). Jo vadovaujama grupuotė 1944 m. sausio-kovo mėn. iš vokiečių gavo penkis transportus ginklų. Abu grupuočių vadai tvirtino, kad jų bendradarbiavimui su vokiečiais prita­ rė AK Naugarduko apygardos komendantas J. Šliaskis („Pravvdzic“) 563. Panašiai vokiečiai elgėsi ir su Vilniaus AK. Išskirtinį vaidmenį vokiečių derybose su Vil­ niaus AK suvaidino abvero (kontržvalgybos) majoras J. Christiansenas (Julius Christiansen).

561 Ten pat, p. 34, 3 7 ,3 9 . 562 Ten pat, p. 6 3 -7 2 . 563J. Turonek, Bialorušpod okupacja Niemiecką, Warszawa-Wrodaw, 1989, s. 135.

Armijos krajovos kontaktai su vokiečiais 1943-1944 metais

299

Šis vokiečių žvalgybos karininkas į Vilnių buvo atkeltas 1942 m. lapkričio 1 d. ir pradėjo dirbti 304-ajame abvero būryje (Abwehrkommando 304). J. Christiansenas žinojo antikomunis­ tines Vilniaus lenkų nuotaikas ir lenkų partizanų konfliktus su bolševikų partizanais. Vokie­ čiams suėmus AK štabo 2-ojo skyriaus viršininką Gisevičių (Gisewicz), buvo gauta svarbios informacijos apie AK struktūras ir veiklos metodus. Vienas iš daugelio Christianseno agentų lenkas Borovskis pranešė savo viršininkui apie AK planus organizuoti ginkluotus būrius kovoti su sovietų partizanais ir komunistiniu pogrindžiu. 1944 m. sausio 8 d. vokiečių žandarmerija Vilniuje užmezgė pirmuosius kontaktus su AK būriais. Savo ruožtu tokius pat ryšius po trijų dienų užmezgė vermachtas ir vokiečių saugumo tarnyba (S D )564. Mjr. J. Christiansenas Vil­ niuje ėmė slaptai susitikinėti su AK atstovais. Pokalbių protokolai nebuvo rašomi, o susita­ rimai rėmėsi karininkų garbės žodžiu ir rankų paspaudimu. Lenkai informuodavo Christianseną apie bolševikų būrių veiklą ir prašydavo ginklų kovoti su sovietų partizanais. Vokiečiai aprūpindavo AK ginklais, šaudmenimis ir medikamentais su sąlyga, kad po dviejų savaičių ginklai bus grąžinami sutartose vietose565. 1944 m. sausio 19 d. Vileikos SD vyr. ltn. Zaidleris (Seidler) pasiūlė 5-osios brigados vadui Z. Šendzeliažui („Lupaškai“ ) sudaryti tarp AK ir vokiečių paliaubas, o mainais padėti ginklais ir šaudmenimis566. „Lupaška“ pasiūlymus perda­ vė apygardos komendantui „Vilkui“ ir pastarasis sutiko derėtis su vermachto atstovais567. Po kelių dienų Šveigų kaime susitiko „Vilkas“ ir Vileikos SD pareigūno Zaidlerio vadovaujama delegacija. Zaidleris parodė Rytų fronto vado feldmaršalo E. fon Bušo (Ernst von Busch) įgaliojimą vesti derybas su lenkų partizanais. Pasak derybų dalyvio AK atstovo A. Rimšos („Makso“), vokiečiai pasiūlė AK nutraukti tarpusavio ginkluotus susidūrimus ir netrukdyti vokiečių traukinių, vykstančių į Rytų frontą, eismo. Mainais vokiečiai žadėjo aprūpinti AK būrius ginklais, apranga ir maistu, palikdami juos sutartose vietose. „Vilkas“ esą vokiečių siū­ lymus atmetęs, bet tolesnių kontaktų su vokiečių atstovais neatmetė. Buvo sutarta 7 -1 0 die­ nų tarp AK ir vokiečių nutraukti kovos veiksmus568. Minėtasis „Vilko“ susitikimas su Zaidleriu įvyko 1944 m. sausio 24 d. Žodiškių rajone569.

564 M. Foedrowitz, ,,W poszukiwaniu „modus vivendi“, Mars, Warszawa, 1994, nr. 2, s. 1 7 2 -1 7 3 .

5* '

r n

m

W į У,

; - Л 'Ш Ь

O B E P E H И S,

G'

v ; ад о н астоящ ее г р - s y ■;...

, , У , ?¥&&

■" '5ІС" (р о ж д е н и я , п рож и ­

в аю щ ем у, . .

vJffу .

.r i ° .vtfkP,> *

J bsAįtf&Sg. , ,

,i .

В

ТОМ, ЧТО ОН Я?*-

-----

Д й ет б 'я у ч а с т н и к о м о т р я д а ' "Армии к р а е в о й " п о д

&'.«*£.

ком андованием "

Шк

• " и в

н астоящ ее

в р е м я в м е с т е с / О т р я д о м .л е г а л и з о в а л с я , . за д е ! рцанию и д и а р е с т у а я свое д е я т е л ь н о с т ь

в отряде

"Армии К р а е в о й " д о

м о м е н т а л е г а л и з а ц и и н е '-и о д я е х ш т . . . .Л?Л Г&

№ $& Ч Г Ѵ

* обязан

п о м е с т у жи­

т ел ь с т в а р егул я р н о я в л я т с я -в в о л о ст н о е о т д е л е ­ н и е ЦКВД д л я р е г и с т р а ц и й д в а р а з а Н м е с я ц с с 1 5 по

20

ч и сла к аж дого м е ся ц а .

o^AtS*