Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1988-1994 metais 9786098183290

Citation preview

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

VLADAS SIRUTAVIČIUS

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 —1994 metais

Lietuvos istorijos institutas Vilnius, 2017

Recenzentai: Algis Povilas Kasperavičius Antanas Kulakauskas Vitalija Stravinskienė

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-8183-29-0

© Vladas Sirutavičius, 2017 © Lietuvos istorijos institutas, 2017

„Rzeczy realne mają wiele stron, jedynie fikcje są jednowymiarowe.“ Bronislaw Lagowski

„Realus dalykai yra daugiamačiai, ir tiktai fikcijos - vienmatės.“ Bronislavas Lagovskis

TURINYS ĮVADAS: PROBLEMA, ISTORIOGRAFIJA (IR ŠIEK TIEK TEORIJOS)............................................

9

LENKŲ AUTONOMIJOS PRADŽIA: „MES NEŽINOME, KAS MUMS GERIAU - MASKVOS CENTRAS AR VILNIAUS HEGEMONIJA...,,..........................

28

Kelios metodologinio pobūdžio p a sta b o s......................................................................

30

Konkurencija tarp įvairių lenkų politinių srovių ir nacionalinės teritorinės autonomijos k la u sim a s..........................................................

33

Lietuvos lenkų sąjungos įk ū r im a s ..................................................................................

36

Lietuviškasis nacionalinis konsensusas ir nacionalinė teritorinė lenkų autonomija.........................................................................

45

Sąjūdis ieško kontaktų su lenkais....................................................................................

52

Pirmas oficialus sąjūdiečių vizitas į V aršu vą................................................................

58

Valdžios iniciatyvos ir reakcijos.......................................................................................

61

Maskvos politinės iniciatyvos..........................................................................................

68

Trumpa Liaudies Lenkijos konsulato Lietuvos T SR istorija, arba Lietuvos lenkų klausimas ir tarptautinė politika.................................................

69

Apie „centro“ nacionalinės politikos ypatybes perestroikos są ly g o m is.................

76

Priešrinkiminis santykių paaštrėjim as............................................................................

80

KOVO 11-OJI IR LENKŲ FAKTORIUS.............................................................................................

84

Lenkų vizitas į M askvą - buvo ar n e ? ............................................................................

89

Pirmoji Aukščiausios Tarybos s e s ija ...............................................................................

90

Tarpvalstybinių santykių pradžia. B. Geremeko vizitas į Lietuvą.............................

98

NAUJA VALDŽIA, SENOS PROBLEMOS... AUTONOMIJOS KLAUSIMAS (1990 m. pavasaris-vasara)............................................................................................................... 108 II neeilinis Lietuvos lenkų sąjungos suvažiavimas.......................................................... 108 Lenkų autonomijos klausimas Aukščiausiojoje Taryboje............................................... 117 Diplomatiniai Vilniaus-Varšuvos k o n ta k ta i................................................................... 129 Vasaros pabaigos etnopolitiniai viražai: Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms spręsti įkūrimas, Lietuvos Respublikos Vilniaus lenkų nacionalinio rajono statusas.......................... 132 AR DERĖTIS, AR... VALDŽIOS IR LENKŲ SANTYKIAI (1990m. ruduo-1991 m. sausio mėn.)................................................................................................ 136 Apie autonomininkų važinėjimus į M askvą, derybas ir dar apie šį bei t ą .............. 138 Valdžios sprendimai 1990 m. rudenį.................................................................................. 142 Lenkų deputatų suvažiavimas E išiškėse............................................................................ 144 Lietuvių ir lenkų kontaktai 1990 m. vėlyvą ru d e n į.................................................... 151 „Atsigręžimas į Varšuvą“ (Lenkijos užsienio reikalų ministerijos aide memoire) . 164 Tiesioginio valdymo įsta ty m a s...........................................................................................168 Medaus mėnuo lietuvių - lenkų santykiuose (Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio mėnesio sprendimai)................................... 172

Diplomatiniai Vilnius ir Varšuvos kontaktai (Geros kaimynystės deklaracija: pradžių p ra d žia)....................................................... 184 LIETUVIŠKA APKLAUSA IR SOVIETINIS REFERENDUMAS: MEDAUS MĖNESIO PABAIGA? (1991 m. pavasaris)....................................................... _............. 196 Pavasario įtampos: Mostiškių suvažiavimo sprendimai...............................................210 TIESIOGINIS VALDYMAS (1991 m. rugpjūtis-gmodis)................................................................... 229 Pasvarstymai apie tarybų paleidimą ir tiesioginio valdymo įvedimą. . . : ........... 251 Prieštaringa metų p a b a ig a ...................................................................................................264 DISKUSIJOS AUKŠČIAUSIOJOJE TARYBOJE DĖL RINKIMŲ 1RAJONŲ TARYBAS (1991 m. gruodis-1992 m. liep a)......................................................................................................268 LIETUVOS IR LENKIJOS DRAUGIŠKŲ SANTYKIŲ IR KAIMYNINIO BEDRADARBIAVIMO DEKLARACIJA. (KODĖL VĖLUOTA?)............................................................................................. 281 PO DEKLARACIJOS PASIRAŠYMO: SŪPUOKLĖS TARPVALSTYBINIUOSE IR VALDŽIOS LIETUVOS LENKŲ SANTYKIUOSE (1992m. pavasaris-vasara)....................................................... 309 TREJI RINKIMAI IR VIENAS REFERENDUMAS (1992 m. vasara -1993 m. pavasaris)................................................................................................... 332 Apie tarpvalstybinių santykių perip etijas......................................................................... 332 Nacionaliniai rinkimų į Seimą aspektai............................................................................338 Rinkimai į abiejų rajonų tarybas: keliai ir klystkeliai..................................................353 Tarpvalstybinė sutartis judinama iš „mirties taško“: realistinės ir pragmatinės politikos p rad žia?........................................................................................362 VINGIUOTAS KELIAS] SUTARTJ: GALIMYBĖS IR APRIBOJIMAI (1993 m. vasara-ruduo)............................................................................................................

. 370

Brazausko užsienio politikos doktrina...............................................................................370 Popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė į Lietuvą...................................................................380 Ir visgi daugiau neapibrėžtumo nei aiškumo (vėlyvas 1993 m. r u d u o ) ................. 384 KIEK BUVO LŪŽIŲ DERYBOSE? (1993 m. vėlyvas ruduo -1 9 9 4 m. ankstyvas pavasaris).....................................................................393 APIE TARPVALSTYBINĖS SUTARTIES PASIRAŠYMĄ BEI RATIFIKAVIMĄ, TAČIAU NE TIK... (1994m. balandis-spalis)........................................................................................410 IŠVADOS............................................................................................................. ' .......................425 LITVVINIIPOLACY NA LITWIE, LITVVAIPOLSKA W LATACH 1988 -1994 Streszczenie...................................................................................................................................... 431 LITHUANIANS AND LITHUANIA’S POLES, AND LITHUANIA AND POLANDIN1988-1994 Summary.......................................................... /

................................................................

. 439

Šaltiniai ir literatūra............................................/ ............................................................................ 447 Asmenvardžių rodyklė................................... \ .........................................................................

. 483

9

JVADAS: PROBLEMA, ISTORIOGRAFIJA (IR ŠIEK TIEK TEORIJOS) Šioje studijoje aptariamos dvi grupės klausimų. Pirmiausia, analizuojama dviejų etninių grupių - lietuvių ir Lietuvos lenkų - sąveika 1988-1994 m. Taigi, pačia bendriausia prasme, šio tyrimo objektas - etnopolitika1. Tačiau etnopolitika yra dinamiškas ir prieštaringas procesas. Kitaip tariant, sąveika tarp etninių grupių, gali įgauti konfliktinį arba tam tikro sugyvenimo (modus vivendi) pobūdį. Šiuo atveju istoriko uždavinys būtų aprašyti etninių grupių (lietuvių ir lenkų) sąveiką ir paaiškinti, kas įtakoja vienokį ar kitokį jos pobūdį. Darbe daugiausia dėmesio skiriama lietuvių - lenkų etniniam konfliktui. Paprastai terminu etninis konfliktas apibūdinamos „bet kokio pobūdžio įtampos tarp etninių grupių narių, jei jos kokiu nors būdu institucionalizuojamos ir mani­ festuojamos kolektyviniais veiksmais.“2 Lietuvių ir Lietuvos lenkų atveju, tyrimo objektas - lenkų aktyvistų bei organizacijų siekis sukurti teritorinę-nacionalinę autonomiją. Formaliai teritorinės-nacionalinės autonomijos kūrimo pradžią galima sieti su 1989 m. pavasarį įvykusiu kelių pietrytinių Lietuvos rajonų (Vilniaus ir Šalčininkų) tarybų deputatų suvažiavimu Mickūnuose.3 Suvažiavime priimtoje deklaracijoje teigta, kad galutinis deputatų tikslas - „...sukūrimas Vilniaus kraš­ te lenkų nacionalinės autonominės srities.“4 Tikslui įgyvendinti buvo sudaryta 1

Lietuvių istoriografijoje etnopolitinius procesus bei reiškinius apibūdinančias sąvokas, jų turinį ir vartojimą aptarė Nortautas Statkus, žr. Tapatybės politika etniniams konfliktams reguliuoti, Vilnius, 2004, p. 41-47.

2

N. Statkus, Tapatybės politika..., p. 47.

3

Dar 1988 m. rudenį kai kurios pietrytinių Lietuvos rajonų miestų bei apylinkių tarybos pasiskelbė „lenkų nacionalinėmis“. 1989 m. gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje gyveno 258.0 tūkst. lenkų, daugiausia pietryčių ir rytų Lietuvoje. Vilniuje gyveno 108.0 tūkst. lenkų, tai sudarė 18.8 proc. visų miesto gyventojų skaičiaus; Vilniaus raj. - 59.0 tūkst., t. y. 63.5 proc. visų rajono gyventojų skaičiaus; Šalčininkų raj. - 32.0 tūkst., t. y. 79.6 proc., Trakų raj. - 23.8 proc., o Švenčionių raj. - 28.7 proc. visų rajono gyventojų skaičiaus; 57.73 proc. lenkų gyveno mieste, o 42.27 kaime; tik 12.8 proc. visų lenkų buvo gimę ne Lietuvoje. S. Vaitiekus, Lietuvos lenkai, Vilnius, 1994, p. 6; Lietuvos Respublikos pagrindinių tautybių gyventojai, Vilnius, 1991, p. 35-37.

4

Декларация, 1989-05-12, Lietuvos ypatingasis archyvas, LKP dokumentų skyrius (toliau - LYA LKP), f. 17626, ap. 9, b. 18, 1. 23.

10

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Koordinacinė taryba. Lenkų veikėjai deklaravo nuostatą, kad būtent teritorinėnacionalinė autonomija yra efektyviausias įrankis bendruomenės etniniam ir kultūriniam savitumui išsaugoti. Lietuvos TSR valdžia, o vėliau ir naujoji Lietuvos Respublikos vadovybė pastangas steigti teritorinę-nacionalinę autonomiją griežtai atmetė. Iš esmės toks reikalavimas buvo vertinamas kaip grėsmė šalies teritoriniam vientisumui ir nacionaliniam suverenitetui.5 Laikotarpio pabaiga - 1991 m. ruduo, kuomet po nepavykusio rugpjūčio pučo Maskvoje Lietuvos valdžios sprendimu buvo paleistos dviejų rajonų - Šalčininkų ir Vilniaus (bei Visagino miesto) - tary­ bos ir ten įvestas tiesioginis valdymas. Taigi, studijoje būtų atsakoma į klausimą, kokie veiksniai sąlygojo būtent tokią Lietuvos lenkų etninės grupės mobilizaciją, arba kitais žodžiais tariant, kodėl lenkų bendruomenės politizacijos procesas įgavo nacionalinės teritorinės autonomijos formą. Tokį autoriaus pasirinkimą iš esmės lėmė kelios aplinkybės. Pirma, lietuvių ir lenkų istoriografijose (bei viešoje erd­ vėje) nacionalinės teritorinės autonomijos klausimas iki šiol kelia diskusijas ir vertinamas skirtingai. Antra, teritorinės autonomijos reikalavimas, vėliau - dviejų rajonų tarybų paleidimas turėjo įtakos ir tarpvalstybiniams santykiams. Trečia, iki šiol mažai žinomi archyviniai šaltiniai turėtų padėti geriau suprasti ir paaiškinti lenkų autonomistų judėjimo atsiradimo priežastis ir judėjimo dinamiką.6 Etninės įtampos 1991 m. rudenį, paleidus dviejų rajonų tarybas, neišnyko. Grei­ čiau netgi priešingai. Tačiau svarbu pastebėti vieną svarbią aplinkybę - etninių įtampų pobūdis ėmė keistis. Lenkų aktyvistai ir organizacijos bendruomenės etninio tapatu­ mo išsaugojimą vis labiau ėmė sieti su Lietuvos politinės sistemos demokratizacija ir europeizacija. Kartu Lietuvos valdžia buvo kaltinama, jog spręsdama lenkų problemas 5

Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos (ESBK) Kopenhagos pasitarimo do­ kumente (1990-06-29) buvo numatyta galimybė „tautinių mažumų etniniam, kultūriniam, kalbiniam ir religiniam savitumui plėsti“ steigti „kaip vieną iš galimų priemonių pagal suinteresuotos valstybės politiką atitinkamus vietinius arba autonominius valdymo organus, kurie atitinka tokių mažumų konkrečias istorines ir teritorines sąlygas“ (Žmogaus teisės. M a­ žumų teisės: tarptautinių dokumentų rinkinys, sud. R. Mališauskas, Vilnius, 1996, p. 186). Tiesa, pasak teisininkų, ESBK priimti dokumentai „įtvirtina valstybių politinius įsipareigojimus, tačiau neturi tarptautinėms sutartims būdingos privalomos teisinės galios“, nors ir rodo „tarptautinės bendrijos požiūrio į tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugą raidą“ (A. Račkauskaitė-Burneikienė, Tautinių mažumų apsauga tarptautinėje teisėje, Etniškumo studijos / Ethnicity Studies, 2013, nr. 2, p. 92). Lietuvos Respublika prie ESBK prisijungė 1991 m. rugsėjį.

6

Darbe vartojamos sąvokos autonomininkai ar autonomininkų judėjimas kaip tik ir apibūdina lenkų aktyvistų ir jų visuomeninių-politinių struktūrų veiksmus, įgyvendinant nacionalinę teritorinę autonomiją. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad nors reikalavimas įsteigti tokio tipo autonomiją lenkų bendruomenėje vyravo iki rugpjūčio pučo, anaiptol ne visi bendruomenės aktyvistai jį rėmė. Dalis pasisakė už kultūrinę autonomiją ir didesnę savivaldą.

įvadas: problema, istoriografija (ir šiek tiek teorijos)

nesilaikanti demokratijos ir europinių normų. Beje, Lietuvos valdžia etninę politiką taip pat grindė „demokratijos“ imperatyvu. Dviejų rajonų tarybų paleidimas esą turėjęs „apvalyti“ lenkų bendruomenę nuo nelojalių Lietuvos valstybei politikų, susijusių su komunistine nomenklatūra, įtakos ir taip sukurti prielaidas demokratizacijai bei ekonominei transformacijai. O tai savo ruožtu garantuotų „lenkų integraciją“ į visuomeninį-politinį šalies gyvenimą. Tačiau lenkų aktyvistai ir didžioji bendruomenės dalis (o kartu ir Lenkijos valdžia) tokią Lietuvos valdžios etninę politiką manė esant ne tik neteisingą ir nedemokratišką, bet ir antilenkišką, kuria siekiama lenkus ištautinti. Laikotarpiu tarp 1992 m. ir 1993 m. oficialusis Vilnius atsisakė bandymų „demokratizuoti“ ir „integruoti“ lenkų bendruomenę „iš viršaus“, administra­ cinėmis priemonėmis —įvyko rinkimai į abiejų rajonų tarybas. Naujai išrinktas Seimas, kuriame daugumą turėjo Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), ir Prezidentas Algirdas Brazauskas stengėsi etnines įtampas mažinti - atsisakyta ankstesnės etninės politikos, tačiau, antra vertus, maždaug 1994 m. buvo galutinai institucionalizuotas ir formalizuotas lietuvių, kaip titulinės - dominuojančios tautos, statusas. Šią tendenciją, mano nuomone, geriausiai parodė Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo priėmimas (jis buvo priimtas 1995 m. sausį, tačiau baigtas rengti - 1994 m.).7 Svarbius pokyčius išgyveno ir Lietuvos lenkų bendruomenė. Visuomeniniopolitinio gyvenimo demokratizacija, viena vertus, sudarė prielaidas lenkų struktū­ roms politiškai dominuoti tuose pietrytiniuose Lietuvos regionuose, kur jie sudarė daugumą. Antra, politinio dalyvavimo galimybės pagreitino lenkų bendruomenės diferenciaciją ir politizaciją - susiformavo politinė organizacija (iš esmės etninė partija) „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ ( Akcja Wyborcza Polakoiv na Litivie), kuri siekė išreikšti politinius bendruomenės lūkesčius. Ir trečia, Lietuvos lenkai galiausiai atsisakė tautinės bendruomenės, turinčios apsisprendimo teisę, statuso, kurį išreiškė siekis sukurti nacionalinę teritorinę autonomiją, ir susitaikė su tautinės mažumos, turinčios specifinių poreikių, statusu.8 Taigi studijoje iš esmės bus aptariamos dvi glaudžiai tarpusavyje susijusios problemos: lietuvių ir Lietuvos lenkų etninis konfliktas bei Lietuvos valdžios (tiksliau dviejų politinių režimų - LTSR ir Lietuvos Respublikos) etninė politika. Nagrinėjant šiuos du klausimus, būtina turėti omenyje vieną svarbią aplinkybę: etninis konfliktas ir valdžios etninė politika buvo veikiami sparčiai besikeičiančio

7

Dar anksčiau, 1992 m., juridiškai lietuvių tautos dominuojamas statusas buvo įteisintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, jos preambulėje.

8

į šį pokytį bene pirmasis lietuvių istoriografijoje atkreipė dėmesį istorikas Antanas Kulakauskas (Lenkų klausimas Lietuvoje, Atgimimas, 1991-10-31-11-07, nr. 45).

12

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

socialinio, ekonominio ir politinio konteksto. Pasak tyrėjų, radikalūs sistemi­ niai pokyčiai visuomenėje sudaro prielaidas etninių grupių aktyvumui (siekiui aktyviau reikšti savo troškimus arba jų mobilizacijai), tačiau kartu išauga ir etni­ nių konfliktų tikimybė.9 Dinamiška tampa ir valdžios vykdoma etninė politika. Lietuvos valdžios etninėje politikoje tiriamuoju laikotarpiu galima skirti tris laikotarpius: pirmas - maždaug nuo 1988 m. - sovietinės sistemos liberalizacijos laikotarpis, kuris sudarė prielaidas etniniam aktyvumui, o tai savo ruožtu vertė valdžią į politinę darbotvarkę įtraukti etninius klausimus; antras - po nepriklau­ somybės atkūrimo - tyrėjų manymu, būtent valstybingumo atkūrimas buvo svarbiausias veiksnys, įtakojęs etninius procesus, etninę hierarchiją (t. y. titulinės tautos pasikeitimą) ir, suprantama, etninę politiką;10 trečias - po 1992 m. Seimo rinkimų, kuomet etninės politikos formavimas iš Sąjūdžio perėjo į LDDP rankas. Antroji grupė klausimų, nagrinėjamų studijoje, susiję su Lietuvos bei Lenkijos tarpvalstybiniais santykiais. Šiuo metu ypač populiaru rašyti apie strateginę abiejų šalių partnerystę, svarstyti jos naudą ir perspektyvas, tačiau dažnai užmirštama, kad tarpvalstybinių santykių pradžia buvo pakankamai komplikuota. Abiejų šalių visuomenėse anaiptol nevienareikšmiškai vertinti ir svarbiausi tarpvalstybiniai susitarimai: draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo deklaracija, pa­ sirašyta 1992 m. sausio 13d., bei draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendra­ darbiavimo sutartis, pasirašyta 1994 m. balandžio 26 d. (abiejuose parlamentuose ratifikuota tuo pačiu metu, 1994 m. spalį). Įdomi ir dar viena aplinkybė. Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos susitarimai vėlavo. Apie tai liudytų kad ir toks faktas: Vilnius ir Varšuva tarpvalstybines sutartis su Maskva (kaip, beje, ir su kitais savo kaimynais) pasirašė žymiai anksčiau nei tarpusavyje. Taigi, bendriausia prasme studijoje ieškoma atsakymo į klausimą, kokie veiksniai sąlygojo dviejų kaimyninių valstybių santykių dinamiką. Turint galvoje tą aplinkybę, kad iki 1990 m. kovo santykiai tarp Lietuvos TSR ir Lenkijos Liaudies Respublikos buvo formalūs, nes jų sąveikos pobūdį nustatė ir reguliavo Maskva, daugiausia dėmesio skiriama laikotarpiui po Lietuvos valstybingumo atkūrimo. (Tiesa, jau nuo 1989 m. santykius su jau nekomunistinės Lenkijos politinėmis ir valdžios struktūromis aktyviai stengėsi plėtoti Sąjūdis.) Po kovo 11-osios lietuvių politikai

9

D. L. Horowitz, Ethnic Groups in Conflict, Los Angeles and London, 2000, p. 190; J. Hughes and G. Sasse, Comparing Regional and Ethnic Conflicts in Post-Soviet Transition States, Ethnicity and Territory in the Former Soviet Union. Regions in Conflict, ed. by J. Hughes and G. Sasse, London, 2002, p. 6.

10 N. Kasatkina, T. Leončikas, Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga, Vilnius, \ 2003, p. 46.

jvadas: problema, istoriografija (ir šiek tiek teorijos)

tikėjosi, kad nauja „Solidarumo“ valdžia atliks jungties su Vakarų Europa funkciją, taip sustiprindama Lietuvos tarptautinę padėtį. Tačiau tokios viltys pasiteisino tik iš dalies.11 Į klausimą, kodėl taip atsitiko taip pat bus atsakoma. Tačiau jau dabar reikia pažymėti, kad praktiškai iki pat rugpjūčio pučo Lenkijos užsienio politika rytinių kaimynų atžvilgiu buvo grindžiama vadinamąja dviejų greičių strategija arba laviravimu. Kitais žodžiais tariant, Varšuva stengėsi palaikyti „konstruktyvius“ santykius su Tarybų Sąjunga ir taip pat plėtoti ryšius su besiribojančiomis TSRS respublikomis, taip pat ir su nepriklausoma pasiskelbusia Lietuva. Objektyviai, vakarinių respublikų suverenizacija stiprino geopolitinę Varšuvos padėtį, nes silpnino Kremliaus galias ir spaudimą, o antra vertus, atitraukė Maskvos dėmesį nuo procesų, vykstančių pokomunistinę transformaciją išgyvenančioje Lenkijoje. Todėl Lenkijos užsienio politikos formuotojai rėmė vakarinių sovietinių respublikų nacionalinius judėjimus, autonomizacijos bei suverenizacijos procesus, tačiau darė tai pakankamai atsargiai. Tas pat pasakytina ir apie santykius su Lietuva. Atrodo, kad Vilniaus atžvilgiu Varšuva buvo netgi dar atsargesnė. Tokio, iš esmės racionaliomis ir realistinėmis nuostatomis grindžiamo, užsienio politikos kurso šalininkas buvo užsienio reikalų ministras Krzysztofas Skubiszewskis (Kšyštofas Skubiševskis). 1991 m. pradžioje ministras aiškino, jog ir po kovo 11-osios Lietuvos valstybė vis dar tebėra „užuomazgoje“ (in statu nascendi), t. y. formavimosi stadijoje. Todėl Lietuvos pripažinimas galimas tik derybose su Tarybų Sąjunga pasiekus faktinę nepriklausomybę. Tada Varšuva patvirtins 1938 m. Lietu­ vos Respublikai suteiktą pripažinimą de jure.12Antra vertus, Lenkijos užsienio reika­ lų ministras, kiti Solidarumo politikai, šiaip jau simpatizavę Sąjūdžiui bei Lietuvos nepriklausomybei, nebuvo tik pasyvūs įvykių Lietuvoje stebėtojais. Būtent Skubiszewskis inicijavo pirmąjį Lenkijos vyriausybės pareiškimą (padarytą kovo 12 d.), kuris parėmė lietuvių apsisprendimą atkurti valstybę. Panašaus moralinio-politinio pobūdžio dokumentus po kovo 11-osios ir 1991 m. sausio 13-osios priėmė ir kitos valstybinės Lenkijos institucijos. (Kartu oficialiai atsisakyta paremti lenkų naciona­ linės teritorinės autonomijos kūrimo planus, o lenkų mažumos teisių užtikrinimo klausimus siūlyta spręsti politinės sistemos demokratizacijos kontekste.) Nepaprastai santykiai tarp kaimyninių valstybių klostėsi ir vėliau, jau po rugpjūčio pučo, kai Tarybų Sąjungos geopolitinis faktorius praktiškai nusto­ jo egzistuoti ir valstybės užmezgė diplomatinius santykius. Įtampos tarp šalių

11 Atrodo, kad kai kurie aukšti Lietuvos politikai, nusivylę santykių su Lenkija pobūdžiu, ėmė visai rimtai galvoti apie „skandinaviškąją perspektyvą“ (B. Kuzmickas, Metai ir mintys. Geopolitika. Kultūra. Istorija, Vilnius, 2015, p. 20-23). 12 K. Skubiszewski, Niepodlegiošč in statu nascendi, Lithuania, 1991, nr. 1, s. 3.

13

14

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 —1994 metais

neišnyko, o ko gero svarbiausia įtampų priežastimi tapo Lietuvos valdžios spren­ dimas paleisti Vilniaus ir Šalčininkų tarybas. (Beje, šį laikotarpį lenkų aktyvistai ir oficialūs Lenkijos sluoksniai vadino ne kitaip, kaip „komisarimu1“ valdymu.) Derybose dėl tarpvalstybinių santykių sureguliavimo, dėl Lietuvos ir Lenkijos sutarties pasirašymo labiausiai diskutuojama bei nesutariama buvo dėl dviejų klausimų: tautinių mažumų teisių užtikrinimo ir vadinamojo praeities įvertinimo. Pirmąjį klausimą aktyviai kėlė Lenkijos politikai, diplomatai ir derybininkai, siekdami į susitarimus įtraukti kaip galima daugiau nuostatų, išplečiančių mažumų teises, antrąjį - lietuvių diplomatai bei politikai, reikalaudami viena ar kita forma įvertinti Želigowskio agresiją prieš Lietuvą, dėl kurios lietuviai neteko Vilniaus. Taigi, knygoje aiškinamasi, kaip ir kodėl šalims pavyko susitarti ir pasirašyti tarpvalstybinius susitarimus. Tiesa, turint galvoje tą aplinkybę, kad studijoje iš esmės remiamasi lietuviškais archyviniais šaltiniais, tyrime daugiausia dėme­ sio skiriama Lietuvos valdžios, politikų, diplomatų požiūrių rekonstrukcijai.13 Konkrečiau, bus analizuojamas sprendimų užsienio politikos srityje priėmimo procesas.14 Paprastai jį siūloma analizuoti keliais aspektais: identifikuojant „reikš­ mingą sprendimų užsienio politikoje priėmėją“ (biurokratinis lygmuo); aptariant šalies „vidaus politinį kontekstą“, galintį paveikti priimamus sprendimus, bei analizuojant tarptautinės aplinkos poveikį.15 Tyrėjai jau pastebėjo, kad radikali politinių režimų kaita, kurią pergyveno Vidurio ir Rytų Europos šalys ir jų po­ litinės sistemos, turėjo įtakos ir sprendimų užsienio politikos srityje priėmimo procesui. Jam buvo būdingas „nenuoseklumas, nestabilumas, neskaidrumas ir žymi personalizacija.“ 16 Įtakos sprendimų priėmėjams turėjo ir tarptautinis

13 Aptariant valstybių tarpusavio santykius, daugiausia naudotasi fondais bei dokumentais, saugomais Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos, LR Seimo kanceliarijos bei LR Valstybės naujajame archyvuose. Pasinaudota ir privačiu Vitalijos Stravinskienės archyvu, kuriame saugomi išrašai bei kopijos iš įvairių Lenkijos valstybės archyvų. 14 Lietuviškoje politologinėje literatūroje daugiau dėmesio skirta užsienio politikos mechanizmui aptarti, kuris buvo suvokiamas formaliai - instituciškai. Sprendimų priėmimas užsienio politikos srityje aiškintas kaip dinamiškas procesas, kuriame dalyvauja ne tik valstybės institucijos, bet ir įvairūs nevalstybiniai veikėjai (E. Nekrašas, Užsienio politikos mechanizmas ir jo tobulinimo būdai, Politologija, 1996, nr. 2 (8), p. 115-122; A. Januška, Lietuvos užsienio politikos mechanizmas: sprendimų priėmimas ir vykdymas, ten pat, p. 123—126. Taip pat žr. E. Nekrašas, Lithuanian Political System and Foreign Policy Decision Making, Lithuanian Foreign Policy Review, 1999, vol. 4, p. 23-35). 15 R. Jervis, Perception and Misperception in International Politics, Princeton, 1976, p. 15-17. 16 A. Dudek, System decyzyjny w polityce zagranicznej Polski okresu tranzycji (1989-1992). Mechanizmy, procedury i instytucje, praktika, Wroclaw, 2012, s. 15.

įvadas: problema, istoriografija (ir šiek tiek teorijos)

kontekstas. Šaltojo karo pabaiga, kurią formaliai žymėjo Naujosios Europos Paryžiaus Chartija ir Tarybų Sąjungos žlugimas, sudarė prielaidas naujiems tarptautinės sistemos veikėjams —Vidurio ir Rytų Europos regiono šalims — įtvirtinti savo tarptautinį subjektiškumą. Kartu Vakarų struktūroms (NATO, Europos Bendrija), kilo uždavinys, stabilizuoti regioną, kuriame ilgą laiką do­ minavo T SR S.17 Be ekonominio nuosmukio, socialinių įtampų, vienu iš iššūkių naujai besiformuojančiai tvarkai laikyta politikos etnizacija, galėjusi paskatinti konfliktus tarp „naujų“ valstybių, grindžiamus istorinėmis reminiscencijomis ir nacionaline priešprieša. Spręsti bendruosius stabilumo ir saugumo klausimus rytinėje Europos dalyje galvota „geros kaimynystės“ ir bendradarbiavimo su­ sitarimų pagalba. Tokie tarpvalstybiniai dokumentai turėjo apimti svarbiausius Helsinkio Baigiamojo Akto ir Paryžiaus chartijos principus bei nuostatas (pir­ miausia, egzistuojančių sienų pripažinimą). Specifiška tokiems susitarimams buvo tai, kad juose daug vietos buvo skiriama tautinių mažumų teisių apsaugai ir istoriniam susitaikymui. Galiausiai, studijoje aptariamas ne tik formalus derybinis procesas ir anali­ zuojami pasiekti susitarimai, bet aiškinamasi, kaip jauna, tik atsikūrusi Lietuvos valstybė sprendė svarbiausius nacionalinio saugumo klausimus,18 Lietuviškoje literatūroje dažnai pabrėžiama, kad Lenkija dėl įvairių geopolitinių, politinių, civilizacinių ir kitokių veiksnių yra svarbus Lietuvos saugumo ir stabilumo fakto­ rius.19 Taip pat pažymima ir Lietuvos geopolitinė svarba Lenkijai: po Šaltojo karo Vilnius atlikęs geopolitinės jungties tarp Varšuvos ir Rygos bei Talino funkciją.20 Tokią Lietuvos reikšmę pažymėjo ir Lenkijos politikai. Skubiszewskis vėlyvą 1992 m. rudenį aiškino, kad Lietuva Lenkijai svarbi, nes iš trijų Baltijos valstybių yra „stipriausia politiškai ir ekonomiškai“. Lietuvos nepriklausomybė daro įtaką

17 Č. Laurinavičius, Litwini i Polacy w XX wieku:poszukiwanie bezpieczenstwa, Lithuania, 2001, nr. 1, s. 43-44. 18 Lietuviškoje istoriografijoje yra pavyzdžių, kai tarpvalstybinis susitarimas tapo bendresnio tyrimo, pavyzdžiui, apie nacionalinės lietuvių valstybės formavimąsi, pagrindu (C. Lauri­ navičius, Lietuvos - Sovietų Rusijos Taikos sutartis, Vilnius, 1992). 19 C. Laurinavičius, E. Motieka, N. Statkus, Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. X X amžius, Vilnius, 2005, p. 306-310; T. įaneliūnas, K. Baubinaitė, Optimalaus regioninio aljanso paieškos: Lietuvos-Lenkijos strateginė partnerystė, Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2005, Vilnius, 2006, p. 113-143; A. Valionis, E. Ignatavičius, I. Bričkovskienė, From Solidarity to Partnership: Lithuanian - Polish Relations 1988-1998, Lithuanian Foreign Policy Review, 1998, voi. 2, p. 7-29; V. Sirutavičius, Lithuanian - Polish Strategic Partnership, Lithuanian Foreign Policy Review, 2001, voi. 1, p. 15-22. 20 C. Laurinavičius, E. Motieka, N. Statkus, Baltijos valstybių geopolitikos bruožai..., p. 307.

15

14

16

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Latvijai ir Estijai, o be suverenios ir stabilios Lietuvos, teigė ministras, likusios dvi valstybės atsidurtų „sudėtingoje situacijoje“.21 Galima teigti, kad Vilniaus ir Varšuvos „suinteresuotumą“ 'vienas kitu labiausia] sąlygojo bendras grėsmės šaltinis (Rusija), o kartu - interesas integruotis į bendraeuropines struktūras. Siekiant šio tikslo, abiem šalims reikėjo sureguliuoti tarpusavic santykius. Taip pat reikėtų pažymėti, kad „tarpusavio priklausomybė“ nebuvo vie­ noda —tarp valstybių egzistavo akivaizdi galios asimetrija. Lenkija sparčiau integra­ vosi į europines struktūras nei Lietuva. O apribojant Rusijos galią, Lenkijos rytinės kaimynės Ukrainos vaidmuo buvo žymiai svarbesnis (gal dėl tos priežasties Varšuvos santykiai su Kijevu buvo dinamiškesni nei su Vilniumi). Dėl šių ir kitų priežasčių (pvz., Lenkijoje tebepastebimų civilizacinio mesianizmo recidyvų), lietuviškoje isto­ riografijoje pastebimas ir Lenkijos vaidmens Lietuvos atžvilgiu ambivalentiškumas.2' Istoriografijos būklė ir problemos. Minėtais klausimais egzistuoja didžiule istoriografija. Pirmiausia, tenka pripažinti, Lenkijoje. Lenkijos istorikai yre aptarę beveik visas svarbesnes problemas, daugiausia dėmesio skirdami lenkų bendruomenės politinės mobilizacijos, lietuvių - Lietuvos lenkų konflikto, Lietuvos valstybės etninės politikos lenkų mažumos atžvilgiu aiškinimui. L gausybės literatūros, mano nuomone, išsiskiria kelių autorių - Adamo Bobryko, Zbigniewo Kurczo bei Aleksanderio Srebrakowskio - studijos ir tyrimai.23 Tai žinoma nereiškia, kad šie keli autoriai „išsemia“ lenkišką istoriografiją: yra pa­ rašyta daugiau mokslo darbų (jau nekalbant apie straipsnius), kuriuose be kitų klausimų aptariami lietuvių - lenkų santykiai 1988-1994 m.24

21 K. Skubiszewski, Polityka zagranizcna i odzyskanie niepodleglosci. Przemowienia, oswiadczenia, wywiady 1989—1993, Warszawa, 1997, s. 284. Todėl, pasak Skubiszewskio, tarpvalstybiniu santykių negalima vertinti vien tik „per Lietuvos valdžios elgesio su lenkų mažuma prizmę“' Tiesa, čia pat ministras pažymėjo, kad Vilniaus elgesys su lenkų bendruomene yra svarb: dvišalių santykių darbotvarkės dalis. 22 C. Laurinavičius, E. Motieka, N. Statkus, Baltijos valstybių geopolitikos bruožai..., p. 307.

23 A. Bobryk, Odrodzenie narodowe Polakow w Republice Litewskiej 1987-1997, Torun, 2006; ta: pats, Spoleczne znaczenie funkcjonowania polskich ugrupowan politycznych w Republice Litewskie 1989—2013, Siedlce, 2013; Z. Kurcz, Mniejszosč polska na Wilenszczyznie, Wroclaw, 2005 A. Srebrakowski, Polacy w Litewskiej SRR 1944-1989, Torun, 2001.

24 G. Blaszczyk, Litwa wspolczesna, Warszawa - Poznan, 1992, s. 323-341; C. Žolędowski Bialorusini i Litwini w Polsce, Polacy na Bialorusi i Litwie. Uwarunkowania wspolczesnycl stosunkow między większoscią i mnieįšciami narodowymi, Warszawa, 2003, s. 176-217, 247-295 K. Sidorkiewicz, Między demokracją a buntem. Dzialalnosč polityczna i samorzqdowa Polakou w Republice Litewskiej (1988—2011), Elbląg, 2011, s. 35-84; Z. Krajewski, Kwestia Polskosc na Litwie z perspektywy historycznej i wspolczesnej, Lublin, 2012, s. 117-247.

įvadas: problema, istoriografija (ir šiek tiek teorijos)

Lietuviška istoriografija žymiai menkesnė, iki šiol nepublikuota nė viena didesnė mokslinė studija, kurioje būtų analizuojamos etnopolitinės problemos, lietuvių ir Lietuvos lenkų tarpusavio sąveika. Kurį laiką dominavo labiau pu­ blicistinio pobūdžio darbai, kai kurie, tiesa, neprarado aktualumo ir iki šiol.25 Vėliau atsirado ir labiau sistemiškų tyrimų.26 O dar vėliau - ir studijų, kuriose vis plačiau imta naudotis iki šiol mažai žinomais (ypač lenkų istorikams) Lie­ tuvos archyvuose saugomais dokumentais.27 Apie lietuvių ir Lietuvos lenkų santykius devinto dešimtmečio pabaigoje - dešimto pradžioje rašė ir įvairių kitų šalių mokslininkai. Kai kuriuose darbuose esama įdomių ir tyrimui ver­ tingų įžvalgų.28 25 G. Sliesoriūnas, Be iliuzijų. Riba, kurios Lietuva negali peržengti, Dienovidis, 1990-11-02-16, nr. 3; 1990-11-23-12-07, nr. 5; A. Kulakauskas, Lenkų klausimas Lietuvoje, Atgimimas, 1991-10-31-11-07, nr. 45; tas pats, Sytuacja i perspektywy polskiej mniejszošči narodowej w panstwie Litewskim, Magazin Wilenski, 1992, nr. 21/22. 26 S. Vaitiekus, Lietuvos lenkai, Vilnius, 1994; T. Leončikas, Apie dabartinio Lietuvos lenkų tautinio identiteto bruožus, Filosofija, sociologija, 1997, nr. 3, p. 67-75; R Biveinis, A. R Kasperavičius, Tautiniai santykiai Lietuvoje, Lietuvos istorijos studijos, 2007, t. 20, p. 64-84; tie patys, Lietuvos tautinės mažumos, valstybė ir visuomenė X X -X X I amžių sandūroje, Lietuvos istorijos studijos, 2012, t. 30, p. 150-170. 27 Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988-1991 metais, ats. red. Č. Bauža, Vilnius, 2000, p. 357-365; J. Žilys, Pietryčių Lietuvos regioninė autonomizacija 1988-1990 metais, Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2014, nr. 2, p. 17-30; tas pats, Pietryčių Lietuvos regioninė autonomizacija 19901991 metais, Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2014, nr. 3, p. 15-27; V Sirutavičius, Lietuvių ir lenkų santykiai 1988-1990 metais (Lenkų autonomijos genezės klausimu), Lietuvių - lenkų santykiai amžių tėkmėje. Istorinė atmintis. Stosunki polsko - litewskie na przestrzeni wieków. Pamięč historyczna, Vilnius, 2009, p. 290-320; tas pats, Litewski Ruch na rzecz Przebudowy „Sąjūdis“ i Związek Polaków na Litwie: między konfliktem a poszukiwaniem porozumienia (rok 1989 - początek 1990), Politeja. Studia Litewskie, pod. red. K. Korzeniewskiej, A. Jokūbaitisa, A. Pukszto, Kraków, 2011, nr. 2, p. 337-352; tas pats, Etniškumo politizacija Lietuvoje: lenkų autonomistų judėjimas, Sąjūdis ir Lietuvos valdžios politika 1988-1990 m. pradžioje, Etniškumo studijos / Ethnicity studies 2013 (2), Vilnius, 2013, p. 120-148; tas pats, Lenkų autonomijos problema. 1990 m. pavasaris-vasara, Kultūros barai, 2014, nr. 7/8, p. 81-88; nr. 9, p. 57-65; nr. 10, p. 55-62; tas pats, Lietuvos valdžia ir lenkų autonomijos problema. 1990 m. ruduo - 1991 m. vasaros pradžia, Kultūros barai, 2015, nr. 7/8, p. 79-89, nr. 9, p. 81-89. 28 S. R. Burant, International Relations in a Regional Context: Poland and It’s Eastern Neighbours - Lithuania, Belarus, Ukraine, East Asia Studies, vol. 45, no. 3, 1993, p. 401-402; A. Lieven, Pabaltijo Revoliucija, Vilnius, 1995, p. 166-181; V. Popovski, National Minorities and Citizenship Rights in Lithuania, 1988—93, N. Y , 2000, p. 109-136; S. Keiji, Mobilization of Non-titular Ethnicities during the Last Years of the Soviet Union: Gagausia, Transnistria, and the Lithuanian Poles, Acta Slavica Iaponica, 2009, t. 26, p. 144-155.

17

18

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Istoriografijose daugiausia diskutuojama keliais tarpusavyje glaudžiai susiju­ siais klausimas: kas sąlygojo lietuvių ir Lietuvos lenkų konfliktą, lenkų bendruo­ menės politizaciją bei kodėl politizacijos procesas įgavo nacionalinės teritorinės autonomijos formą. Pagal atsakymus į anksčiau minėtus klausimus lietuvių istorikų darbus galima skirstyti į dvi didesnes grupes. Dalis autorių mano, kad etninis konfliktas kilo dėl lenkų aktyvistų siekio sukurti nacionalinę teritori­ nę autonomiją, o šią idėją aktyviai parėmė Maskva ir net pats Gorbačiovas.29 (Apskritai, „Kremliaus rankos“ akcentavimas etnopolitiniame lietuvių - lenkų konflikte yra mėgstamas dalies mokslininkų ir ne tik mokslininkų, bet ir įvairių visuomenės bei politikos veikėjų debatų siužetas.30) O lenkų bendruomenė, ypač pietrytiniuose rajonuose, esą buvo labiau sovietizuota, todėl nepritarė lietuvių nacionalinės valstybės atkūrimui ir buvo veikiama savo promaskviškių lyderių. Kadangi T SR S centrinės valdžios („Krem liaus“, „M askvos“ ), įvairių jos struktūrų etninė politika yra įvairių diskusijų objektas, pateiksiu trumpą savo 29 K. Garšva, Pietryčių Lietuvos autonomijos klausimai, Vilnius, 1990; tas pats, Lietuvos lenkų autonomijos kūrimo istorija, Lietuvos rytai, Vilnius, 1993, p. 314-320; J. Rudokas, Kas ir kodėl kūrė autonomiją Vilniaus krašte 1989-1992 m., Kultūros barai, 2013, nr. 5, p. 72-77. Pavyzdžiui, teigiama, kad jau 1989 m. pabaigoje „vykdant [TSKP CK veikėjų] nurodymus“ imta organizuoti lenkų autonominė sritis LSSR. Neseniai pasirodė versija, kad esą tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo, kovo 17 d., „Kremliaus nurodymu bandoma kurti autonomijąvadinamąją Tarybų socialistinę lenkų autonomiją RSFSR sudėtyje“. O lenkų autonomistų delegacija lankėsi pas TSRS Ministrų tarybos pirmininką N. Ryžkovą ir išreiškė norą, kad „Vilnius priklausytų Rusijos SFSR “ (A. Bumblauskas, Jerzy Giedroyco ULB koncepcija: žvilgsnis iš Lietuvos, Atminties kultūrų dialogai Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos (ULB) erdvėje, sud. A. Nikžentaitis, M. Kopczynski, Vilnius, 2015, p. 47-48). Apie autonomistų lankymąsi Maskvoje liudija įvairūs archyviniai dokumentai, tačiau nurodomi šaltiniai niekaip nepatvirtina versijos apie Kremliaus inspiruotus „lenkų autonomijos planus“ jau kovo 17 d. (žr. Slapti Gorbačiovo archyvai, Vilnius, 2012, p. 179). Apie kovo mėn. vykusį TSKP CK politbiuro posėdį, kuriame kaip tik ir buvo svarstomos priemonės, kaip „pažaboti“ nepaklusnią Lietuvą, žr. p. 156-162. 30 „Maskvos rankos“ naratyvas mėgstamas ir lenkų autorių. Pasitaiko pikantiškų versijų, tik, deja, jos nepagrindžiamos jokia faktinės-istorinės medžiagos analize. Pavyzdžiui, teigiama, kad Maskva „ketino“ pateikti siūlymą nekomunistinei Lenkijai iš dalies Lietuvos ir Baltarusijos teritorijų sukurti „Rytų Lenkijos respubliką“. „Respublika“ pradžioje būtų TSRS sudėtyje, vėliau abi Lenkijos susijungtų... Tačiau Varšuvai atsisakius paremti lenkų teritorinės autonomijos idėją, planas žlugo (G. Kostrzewa-Zorbas, Wschodniopolska Republika Ludowa na Litwie i Bialorusi? Tej prowokacji wojennej juž probowano, a Polska się uodpornila, prieiga per internetą: http://wpolityce.pl/polityka/234678-wschodniopolska-republika-ludowa-nalitwie-i-bialorusi-tej-prowokacji-wojennej-juz-probowano-a-polska-sie-uodpornila, [žiūrėta 2015-03-08]).

jvadas: problema, istoriografija (ir šiek tiek teorijos)

politikos lietuvių - lenkų konflikto atžvilgiu supratimą (prie šio klausimo, viena­ me ar kitame kontekste, studijoje dar bus ne kartą grįžtama).31 Negalima atmesti versijos, kad Maskva, įvairios centrinės sovietinės žinybos, galėjo naudotis (ir naudojosi) autonomininkų judėjimu, jį vienokia ar kitokia forma rėmė. Tačiau aiškinantis autonomininkų ir „Centro“ santykius reikėtų atkreipti dėmesį į kelias svarbesnes aplinkybes: pirmoji, laiko veiksnys. Praktiškai niekas iš autorių ne­ sugebėjo pateikti įtikinamų įrodymų, jog TSRS vadovybė iki 1990 m. pradžios būtų vienaip ar kitaip skatinusi politines autonomininkų iniciatyvas. Paprastai pateikiami netiesioginiai įrodymai, kaip, pavyzdžiui, keliolikos apylinkių paskel­ bimas „lenkiškomis“ 1989 m. pradžioje aiškinamas „nurodymais iš aukščiau“ ir „iš šalies“. Teigiama, kad apylinkių tarybų sprendimai buvo praktiškai identiški, ir apskritai tokie nutarimai negalėjo būti priimti be „tiesioginės komandos iš Maskvos.“ 32 (Beje, lietuviškoje literatūroje, tiesa, labiau publicistinio pobūdžio, iš tų pačių faktų daroma kiek kitokia išvada.33) Vis dėlto manyčiau, kad iki pat 1990 m. „Maskva“, o ir pats TSKP CK generalinis sekretorius, nebuvo suin­ teresuoti kaip nors skatinti sovietinių respublikų „autonomizacijos“ procesus. Pirmiausia todėl, kad tokia politika būtų kursčiusi papildomas socialines (etni­ nes) įtampas ir tokiu būdu apsunkinusi perestroikos politikos įgyvendinimą (juk Tarybų Sąjungos vadovybė jau 1988 m. susidūrė su etniniais konfliktais Kalnų Karabache ir efektyvių priemonių jiems suvaldyti taip ir nesurado). Tačiau, laikui bėgant Kremliaus ir atskirų jo struktūrų pozicija autonomijų są­ junginėse respublikose sukūrimo atžvilgiu galėjo keistis (ir keitėsi). Nacionalinės

31 Matyti įdomi tendencija: tyrėjai iš Vidurio Rytų Europos regiono, etninių konfliktų Tarybų Sąjungos respublikose priežasčių linkę ieškoti „skaldytojiškoje“, imperinėje „Centro“ politikoje. Vakarų autorių supratimu „Centro“ vaidmuo etniniuose konfliktuose interpretuojamas kiek kitaip: pažymima, kad Kremliaus įtakos silpnėjimas respublikose ir politinės kontrolės dezintegracija formavo prielaidas etniškumo politizacijai ir etniniams konfliktams (pvz., W. Marciniak, Rozgrabione imperium. Upadek Zwiqzku Sowieckiego i powstanie Federacji Royjskiej, Krakow, 2001; N. V Riasanovsky, A History of Russia, Oxford, 2005, p. 591; Ethnicity and Territory in the Former Soviet Union. Regions in Conflict, ed. by J. Hughes and G. Sasse, London, 2002, p. 3.) Beje, ir vienam, ir kitam požiūriui būdingas skurdus archyvinės medžiagos panaudojimas. O tai liudija faktą, kad svarbi archyvinė medžiaga tyrėjams iki šiol praktiškai neprieinama. 32 S. Czerwonnaja, Problemy mniejszošci narodowych (polskiej na Litwie i litewskiej w Polsce) jako skladnik i czynnik nowego systemu stosunkow między Polską a Litwą, Stosunki Polsko Litewskie ivczoraj i dzis. Historia, kultūra, polityka, pod. red., W. K. Roman, J. Marszalek-Kawy, Torun, 2009, s. 417. 33 Zr. E. Ganusauskas, Penktoji kolona, Vilnius, 1996, p. 139-140. Autorius teigia, kad tik įkurta Lietuvos lenkų sąjunga ėmė orientuotis į teritorinės autonomijos sukūrimą.

19

20

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

teritorinės autonomijos imtos laikyti efektyvia priemone, galinčia pristabdyti sovietinių respublikų suverenizacijos procesus. Todėl visai tikėtina, kad maždaug nuo 1990 m. pradžios ir ypač tų metų rudenį paramos (politinės ir / ar finan­ sinės) autonomijų kūrėjams galėjo atsirasti. Tokie pokyčiai „centro“ politikoje buvo veikiami, viena vertus, suverenizacijos tendencijų stiprėjimo sovietinėse respublikose ir ypač didėjančio jų pagreičio Rusijos Federacijoje, didžiausioje ir svarbiausioje sovietinėje respublikoje. Rusija 1990 m. birželio mėn., priėmė su­ vereniteto deklaraciją. Dokumentą parėmė ir Rusijos komunistai. Taip Maskvoje ėmė formuotis du vienas su kitu konkuruojantys valdžios centrai: „sąjunginis“ ir „rusiškasis“. Sąjunginis „centras“ Rusijos Federacijos suverenizaciją bandė stabdyti ją „autonomizuodamas“ t. y. teikdamas politinę paramą nacionaliniams teritoriniams vienetams, autonomijoms.34 Teisinį-institucinį pagrindą sąjunginių respublikų autonomizacijai bandyta suteikti priimant sąjunginę sutartį. 1990 m. lapkričio mėn., buvo paskelbtas sutarties projektas. (Vienas to projekto iniciatorių buvo TSRS AT pirmininkas A. Lukjanovas.) Pagal projektą, „naująją sąjungos“ sutartį galėjo pasirašyti ne tik jau egzistuojančios sąjunginės respublikos, bet ir jų sudėtyje esantys politiniai-teritoriniai subjektai, t. y. ir „autonomijos.“35 Ta­ čiau tokiai nuostatai pasipriešino Rusijos ir kitų sąjunginių respublikų vadovai ir sutarties pasirašymas buvo atidėtas. Dar viena aplinkybė, į kurią būtina atsižvelgti, - galios fragmentacija centri­ nėse Tarybų Sąjungos struktūrose. Perestroikos politika skatino įtampas ne tik tarp centro ir respublikų, bet ir centrinės valdžios, politinio elito, komunistų partijos viduje. Schemiškai tariant, vis labiau ryškėjo kelios tarpusavyje konkuruojančios politinės grupuotės: pirmoji, vis dar remianti Gorbačiovo perestroikos ir reformų kursą, antroji —mananti, kad tokia politika graso komunistų partijos dominavimui politinėje sistemoje ir nomenklatūriniams interesams. „Perestroikos“ politikos pradžioje Gorbačiovas ir jo rėmėjai atramos kovoje su sąjungine biurokratija ir partine nomenklatūra ieškojo socialiniuose sąjūdžiuose perestroikai remti, o vėliau partijos konservatoriai socialinės atramos galėjo ieškoti tose socialinėse (taip pat ir etninėse) grupėse, kurioms reformų kursas siejosi su įtampomis bei įvairiais praradimais. Lietuvoje 1989 m. pabaigoje ir 1990 m. pradžioje „centro“ konservatoriams susidarė patogios aplinkybės veikti: po LKP skilimo ir LKP „ant TSKP platformos“ (vadinamieji platformininkai, kurių lyderiu tapo Mykolas Burokevičius) įsiforminimo, atsirado struktūra, kuria galima buvo pasiremti.

34 W. Marciniak, Rozgrabione imperium. Upadek Zmiązku Soįvieckiego i potvstanie Federacįi Rosyjskiej, Krakow, 2001, s. 171. 35 ripaeda, 1990-11-24, nr. 328.

jvadas: problema, istoriografija (ir šiek tiek teorijos)

Svarbi ir ta aplinkybė, kad platformininkai turėjo atramą ne tik Vilniaus ir Klaipėdos sąjunginio pavaldumo gamyklose, bet buvo populiarūs ir rytiniuose Lietuvos rajonuose. Dalis autonomininkų lyderių buvo ir platformos nariai arba su ja glaudžiai bendradarbiavo. Platformininkams autonomininkų judėjimas buvo svarbus socialinis bei politinis resursas stiprinant savo įtaką Lietuvoje. Taigi, galima manyti, kad platformininkai ir TSKP konservatoriai centre, buvo tas politinis kanalas, kuris siejo nacionalinės teritorinės autonomijos lyderius ir įvairias centro struktūras.36 Lietuviškoje istoriografijoje egzistuoja ir kita versija, kuri teigia, jog autonomi­ ninkų sąjūdis buvęs autentiškas ir jo negalima paaiškinti vien tik „Kremliaus intri­ gomis“... Manoma, kad Lietuvos lenkų „atgimimui“ (panašiai, kaip ir kitų etninių bendruomenių, taip pat ir lietuvių) darė įtaką keli svarbesni veiksniai. Pirmiausia, dinamiškai vykstančios politinės sistemos transformacijos, jos liberalizacijos; antra vertus, „lenkų tapatybės formavimosi“ suintensyvėjimas, bendruomenės „saviorganizacija“ turėjo ir specifinių priežasčių. Istorikas Antanas Kulakauskas Lietuvos lenkų etninę mobilizaciją kildina iš kelių specifinių šiai bedruomenei būdingų bruožų: lenkai pietryčių Lietuvoje sudaro gyventojų daugumą, jie daugiausia yra autochtonai, tarpukariu, kai 1920 m. Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo atplėšti nuo Lietuvos, iki Lenkijos valstybės žlugimo, lenkai krašte buvo dominuojanti, titulinė daugiataučio krašto tauta.37 Vėliau, kraštą prijungus prie Lietuvos, dėl lenkų gyventojų repatriacijos ir migracijos iš vakarų Baltarusijos, pasikeitė lenkų bendruomenės etnosocialinė struktūra, sustiprėjo asimiliacinės (rusifikacinės) tendencijos, iš esmės lenkų bendruomenė buvo vis labiau marginalizuojama. Tačiau, nepaisant įvairių pokyčių, kompaktiškai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyvenantys lenkai laiko pietryčių Lietuvą sava „etnine teritorija“ ir siekia ją viena ar kita forma autonomizuoti. Po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos lenkai nenorėjo taikstytis su tautinės mažumos statusu ir siekė įsitvirtinti Lietuvoje kaip „maža, nevisiškai suvereni, bet vis dėlto atskira tauta.“ Tačiau lietuviai su tokia ambicija sutikti negalėjo: lenkų „etninėje teritorijoje“, kuri istorine ir etnografine

36 Antra vertus, nereikėtų manyti, kad tik TSKP partijos konservatoriai siekė plėsti įtaką tarp autonomininkų, o šie orientavosi tik į „centre“ sėdinčius partinius bonzas. Lietuvių autoriai pastebėjo, kad autonomininkų judėjime galiausiai išsiskyrė dvi politinės orientacijas: „maskvietiška“ ir „varšuvietiška“. Tų orientacijų skirtumai išryškėjo 1990 m. rudenį. Dalis autonomininkų, labiau susijusių su platformininkais, paramos ieškojo Maskvoje, pas partinius konservatorius. Kita dalis labiau žvalgėsi į Lenkiją ir paramos tikėjosi sulaukti iš Lenkijos visuomenės ir oficialiosios Varšuvos (G. Sliesoriūnas, Be iliuzijų. Riba, kurios Lietuva negali peržengti, Dienovidis, 1990-11-02-16, nr. 3). 37

A. Kulakauskas, Lenkų klausimas Lietuvoje, Atgimimas, 1991-10-31-11-07, nr. 45.

21

22

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

prasme neginčijamai yra lietuvių (Lietuvos), jie sudarytų mažumą; antra, toks „lenkų požiūrio pripažinimas“ galėjęs kelti grėsmę Lietuvos teritoriniam inte­ gralumui.38 Toks dviejų koncepcijų, o tiksliau - tautinių naratyvų „susidūrimas“, istoriko manymu, iš esmės ir sudarė „lietuvių - lenkų konflikto esmę“. Lenkijos mokslininkų darbuose dominuoja kitoks Lietuvos lenkų politizacijos ir etnopolitinio lietuvių - lenkų konflikto aiškinimas. Teigiama, jog Lietuvos lenkų politizaciją (ir siekį steigti nacionalinę-teritorinę autonomiją) didele dalimi įta­ kojo lietuvių „atgimime“ vis stiprėjančios „antilenkiškumo tendencijos“. Pasak lenkų istorikų, devinto dešimtmečio pabaigoje lietuviškoje viešojoje erdvėje vis dažniau imta aiškinti, kad lenkų Lietuvoje nesą, kad lenkai esą polonizuoti lietu­ viai. Lietuvių „nacionalinis judėjimas Sąjūdis“ į įvairias antilenkiškumo apraiškas niekaip nereagavęs ir priemonių, kaip mažinti etnines įtampas nesiėmęs. Lenkai, bendruomenės aktyvistai, šitokią situaciją suvokę kaip grėsmę bendruomenės tautinei tapatybei. Nesaugumo būklę dar labiau sustiprino lietuvių kalbos paskel­ bimas valstybine. Lenkai tokiam įstatymui neprieštaravę, tačiau siekę garantijų ir lenkų kalbai, ypač pietrytiniuose rajonuose, kur jie sudarę daugumą. Tačiau jokių garantijų negavę. Tokiomis aplinkybėmis ir gimusi autonomijos idėja.39 Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas lenkų būklės nepagerino, todėl autonomizacijos tendencijos tik dar labiau sustiprėjo.40 Svarbūs ir pačių lenkų aktyvistų liudijimai apie tai, kas skatino etnines įtampas bei sąlygojo didžiosios lenkų bendruomenės dalies paramą teritorinės autonomi­ 38 Ten pat. 39 A. Bobryk, Odrodzenie narodowe Polakow..., s. 155-156; tas pats, Spoleczne znaczenie funkcjonowania polskich ugrupowan..., s. 36, 42. Lenkiškoje istoriografijoje teigiama, kad pirmą kartą apie lenkų teritorinę autonomiją prašnekta 1988 m. spalio mėn., Šalčininkų rajono TSKP ataskaitinėje-rinkiminėje konferencijoje. Klausimą iškėlė partijos narys Janušas Obločynskis (Janusz Obloczynski). Konferencijai pasibaigus, pasiųstas laiškas LSSR AT prezidiumo pirmininkui Vytautui Astrauskui, prašant paaiškinti teritorinių autonomijų kūrimo teisėtumą ir galimybes. Iš Vilniaus, esą, sulaukta atsakymo, kad tokių autonomijų kūrimas TSRS įstatymams neprieštarauja (A. Bobryk, Odrodzenie narodowe Polakow..., s. 156). Astrauskas atsiminimuose apie tokį laišką neužsimena. 40 Lenkiškoje raštijoje ko gero labiausiai išsiskiria buvusio Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje Jano Widackio (Janas Vidackis) pastebėjimai ir kritiški vertinimai. Jo manymu, viena svarbiausių etninio konflikto priežasčių buvo didelės dalies lenkų nepritarimas lietuvių valstybingumui. Tokią nuostatą formavo įvairūs socialiniai, kultūriniai bei mentaliniai veiksniai. Antra vertus, autorius taip pat kritiškai atsiliepė ir apie lietuvių politikų sprendimus, kurie pakurstydavo įtampas (žr., pvz., J. Widacki, Stosunki polsko - litewskie (od konca lat 80-tych po dziendzisiejszy), Kultūra, 1997, nr. 11, s. 37-71; tas pats, Maly tygrys znad Niemna, Polityka, 2006-01-14, nr. 2 (2537), s. 46-48).

įvadas: problema, istoriografija (ir šiek tiek teorijos)

jos idėjai. Lietuvos lenkų sąjungos laikraščio Nasza gazeta redaktorius, sąjungos Centro valdybos narys, rinktas į Lietuvos Seimą, aiškino, jog lietuvių ir lenkų „priešpriešą“ bei bendruomenės „uždarumo“ tendencijas skatino kelių veiksnių sąveika: lietuvių nacionalinio judėjimo antilenkiškumas, didžiosios lenkų dalies abejingumas arba net priešiškumas Lietuvos nepriklausomybei, kuris atsirado dėl baimės, kad nepriklausomos Lietuvos vidaus politika bus „atšildyta“ iš prieškario būklės, ir galiausiai tai, jog pietryčių Lietuvoje, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, valdžios elitą sudarė komunistų partijos veikėjai, kurie teritorinę-nacionalinę autonomiją laikė efektyvia gynybine priemone prieš „lietuvių šovinizmą“.41 Kitas Lietuvos lenkų sąjungos (LLS) aktyvistas, pirmasis jos pirmininkas, žurnalistas Janas Senkevičius (Jan Sienkiewicz) paramą „lenkų tautiniam rajonui Lietuvos Respublikos sudėtyje“ taip pat aiškino keleriopai: lenkų bendruomenės poreikių ignoravimu, depolonizacinių tendencijų stiprėjimu Vilniaus krašte, čia aktyviai veikti pradėjus Sąjūdžiui. Tokiu būdu nacionalinė-teritorinė autonomija buvo atsakas į grėsmes, kylančias bendruomenės tapatumui.42 Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos lenkų mobilizaciją ir autonomi­ nes tendencijas veikė grėsmės lenkiškajai tapatybei suvokimas; o tos grėsmės kilo arba dėl visiško lietuvių, valdžios, Sąjūdžio abejingumo lenkų siekiams, jų poreikiams (pirmiausia, išsaugoti savo etninį tapatumą), arba dėl lietuvių na­ cionaliniam judėjimui būdingo antilenkiškumo, kuris reiškėsi pačiomis įvairiau­ siomis formomis. Kaip bebūtų, tačiau lenkų politinė mobilizacija ir teritorinės autonomijos sukūrimas buvo reakcija į vis labiau ryškėjantį kultūrinį bei politinį lietuvių dominavimą. Galima sutikti su mintimi, kad paprastai etninės mažumos sparčiai vykstančius sovietmečiu nusistovėjusios etninės hierarchijos pokyčius, kurių svarbiausias ir vis labiau ryškėjantis - titulinės tautos siekis dominuoti politiškai ir kultūriškai, vertina per grėsmės ir saugumo prizmę.43 Tačiau taip pat negalima ignoruoti ir to fakto, kad ir titulinė tauta, siekdama kultūrinio bei politinio dominavimo, taip pat stengiasi spręsti saugumo ir grėsmės klausimą. Taigi, politinių trans­ formacijų laikotarpiu etninėms mažumos ir daugumos bendrijoms suveikia garsioji saugumo dilema: abi bendruomenės siekia kaip galima daugiau saugumo

41 Interviu autoriui, 2016-04-29. 42 Šitaip Senkevičius kalbėjo 1989 m. rudenį. Tačiau jis neatmetė galimybės „modifikuoti reikalavimus“, jei lietuviai suteiks aiškias saugumo garantijas lenkiškumui (J. Sienkiewicz, Nasza racja stanu. Wybor publikacji 1988-1998, Torun, 2000, s. 27, 31). 43 N. Kasatkina, T. Leončikas, Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga, Vilnius, 2003, p. 46.

23

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 988—1994 metais

(tai motyvuodamos bendruomeninio tapatumo išsaugojimo būtinumų), tačiau taip kartu didindamos ir viena kitos nesaugumą.44 Keli žodžiai dėl Sąjūdžiui ir apskritai lietuviams būdingo antilenkiškumo. Tu­ rint galvoje tą aplinkybę, kad etnopolitika yra stipriai emocijų veikiamas reiškinys, galima teigti, kad devintame dešimtmetyje lietuviškoje viešojoje erdvėje (ir ne tik viešojoje, bet ir ypač kasdieniame gyvenime) pasitaikantis lenkiškos tapatybės neigimas (Lietuvoje „ne lenkai, o polonizuoti lietuviai“) lenkų bendruomenei galėjo kelti nepasitikėjimo, baimės emocijas ir tapti efektyvia bendruomenės mobilizacijos priemone. Tačiau, manyčiau, lenkų bendruomenės politizacijai reikšmingos buvo ne tik ir ko gero ne tiek „antilenkiškos“ tendencijos žiniasklaidoje ar pavienių sąjūdiečių kalbose. Formaliai Sąjūdis jau nuo pat susikūrimo, pirmojoje programoje vienareikšmiškai pasisakė už tautinių mažumų „savimonės ir kultūros plėtotę“.45 Programoje taip pat pažymima, kad „tautinis lygiateisiš­ kumas gali būti įgyvendinamas tik visų tautų atstovams pripažįstant lietuvių tautos apsisprendimo teisę...“ Taigi, jau kone nuo pat savo įsisteigimo, lietuvių nacionalinis judėjimas lenkų etninei bendruomenei vienareikšmiškai projektavo tautinės mažumos statusą, apribojant, o praktiškai atimant jai apsisprendimo teisę. Lenkų lyderiai ir didžioji bendruomenės dalis su tokiu statusu sutikti nenorėjo. Šioje situacijoje etninis konfliktas darėsi neišvengiamas. Etnopolitinė tematika Lietuvos ir ypač Lenkijos istoriografijoje yra pakanka­ mai plačiai aptarinėjama, o štai tarpvalstybinius santykius, ir ypač jų pradžią, ana­ lizuojančių darbų nėra daug. Ir šį kartą lenkiškoji istoriografija gausesnė. Tačiau joje dominuoja studijos, kuriose tarpvalstybinių santykių dinamika iki 1994 m. aptariama fragmentiškai.46 Neretas atvejis, kai darbuose vyrauja autoriaus vertini­

44 Taip pat žr. Z. Kurcz, Mniejszošč polska na Wileriszczyznie..., s. 125-126. 45 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendroji programa, Vilnius, 1988, p. 9. Programa buvo priimta 1988 m. spalio pabaigoje. 46 P. Cieplak, Stosunki polsko-litewskie, Rocznik Polskieį polityki zagranicznej 1992, Warszawa, 1994; A. Chajewski, Polityka polska wobec Litwy w latach 1989-1994, Arcana: kultūra, historia, polityka, 1996, nr. 7, s. 94-111; K. Sidorkiewicz, Stosunki polsko-litewskie w latach 19901995 -początki wspolpracy, Disputati. Perspektywa Wschodnia, Gdansk, 2010, t. 10, s. 56-72; A. Firewicz, Litwa po raz drugi, Torun, 2001; R. Jakimowicz, Polityczne aspekty stosunkow polsko-litewskich w latach 1991-2013, Zeszyty naukowe Akademii Ekonomiczneį w Krakowie, 2006, nr. 706, s. 43-59; A. Banaszkiewicz, Traktaty i najwazniejsze umowy międzynarodowe zawarte przez Polskę z Republiką Litewską w latach 1991—2011, Wschodnioznawstwo, 2013, nr. 7, s. 77-99. Daug vertingos medžiagos dvišalių santykių istorijai tyrėjas ras ambasadoriaus Jano Widackio straipsniuose (žr., pvz., J. Widacki, Litwo ojczyzna nie moja, Krakow, 2005).

Jvadas: problema, istoriografija (ir šiek tiek teorijos)

mai (pvz., Lietuvos - Lenkijos sutarties), o ne solidi akademinė analizė.47 Tiesa, Varšuvos santykiai su Vilniumi dažnai nagrinėjami platesniame - Lenkijos rytų politikos - kontekste, tačiau ir tokiuose darbuose Lietuvos - Lenkijos santykiams laikotarpiu nuo 1990 iki 1994 m. skiriama nedaug dėmesio.48 Tarpvalstybinių santykių pradžia aptariama ir įvairaus pobūdžio sintetinėse studijose.49 Tarp tokių studijų išsiskiria lietuvių tyrėjams gerai žinomo istoriko Krzysztofo Buchowskio darbas, kuriame analizuojama Lietuvos užsienio politika nuo 1990 iki 2012 m.50 Tarpvalstybinių santykių pradžia ir jų dinamika taip pat nėra pagrindinis šio autoriaus tyrimų objektas. Tačiau Buchowskis, remdamasis gausia bei įvairia lie­ tuviška medžiaga, tyrimais, aptaria ir Lietuvos - Lenkijos santykius 1990-1994 m. Istoriko manymu, pradžioje tarpvalstybinių santykių dinamikai didžiausia poveikį daręs naujos Lietuvos valstybės konfliktas su lenkų bendruomene: bendruomenė didžia dalimi nepalaikiusi lietuvių valstybingumo siekių, joje buvusios stiprios autonomizacijos tendencijos. Vėliau įtampas tarp valstybių pakurstęs dviejų rajonų tarybų paleidimas, Lietuvos valdžios siekis „pacifikuoti“ vietos lenkus.51 Nors Lenkijoje manyta, kad valdžios pasikeitimas, kairiųjų jėgų pergalė Seimo ir prezidento rinkimuose, suteiks tarpvalstybiniams santykiams naują pobūdį, o tai paspartins sutarties pasirašymą, tačiau taip neatsitiko. Pirmiausia, pasak Buchowskio, dėl pakankamai komplikuotos vidinės Lietuvos situacijos laimėtojai „kairieji“ buvę nuolat puolami „dešiniųjų“ dėl nacionalinių interesų išdavystės ir nuolaidžiavimo kaimynams. Tarpvalstybinės sutarties pasirašymą lietuvių politikai (ir ne tik dešinieji) bei viešoji nuomonė sieję su oficialiu Želigowskio agresijos įvertinimu.52 Santykių sureguliavimui palankios aplinkybės susidariusios 1993 m. pabaigoje - 1994 m. pradžioje: politinė krizė, nestabilumas Rusijoje didinęs abiejų šalių nesaugumą, pagrindinės lietuvių politinės jėgos sutarusios dėl integracijos

47 A. Chajewski, Traktat polsko-litewski a mniejszošč na Litwie, Arcana: kultūra, historia, politika, 2009, nr. 5, s. 50-74. 48 Zr., pvz., R. Kužniar, Polityka zagraniczna III Rzeczypospolitej, Warszawa, 2012, s. 77-91; A. Bobryk, Polityka Polski wobec panstw nadbaltyckich, Polityka wschodnia Polski: uwarunkowania, koncepcje, realizacja, red. A. Gil i T. Kapušniak, Lublin, 2009, s. 253-260. 49 Turimos galvoje Lenkijos istorijos, kuriose taip pat trumpai kalbama ir apie užsienio politikos pokyčius po 1989 m., o kartu ir apie tai, kaip klostėsi Varšuvos santykiai su rytų kaimynais (pvz., A. Dudek, Pierwsze lata III Rzeczypospolitej 1989—2001, Krakow, 2005). 50 K. Buchowski, Polityka zagraniczna Litwy 1990-2012, Bialystok, 2013. 51 Ten pat, s. 45-46, 77-78. 52

Ten pat, s. 81-82.

25

26

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

į Vakarų struktūras, pirmiausia NATO. Tam tikrą vaidmenį suvaidinęs ir .Lietuvos prezidentas A. Brazauskas, parėmęs kompromisinę sutartį su Lenkija.53 Tiesa, Lenkijos istoriografijoje yra studijų, kuriose analizuojami Lietuvos ir Lenkijos santykiai nuo 1988 iki 1994 m., t. y. iki tarpvalstybinės sutarties pasi­ rašymo bei ratifikavimo. Jacekas Sobczakas pakankamai detaliai ir išsamiai aptarė santykių tarp Vilniaus ir Varšuvos dinamiką, deklaracijos ir sutarties pasirašymo aplinkybes. Analizavo, kokie veiksniai įtakojo derybų tarp šalių eigą.54 Autoriaus atlikta analizė rodo, kad Lenkijos valdžios ir politinio elito viduje nebuvo visiško sutarimo dėl to, kaip plėtoti santykius su Lietuva. Skirtumus lėmė nevienodas Lietuvos lenkų situacijos ir priemonių, kuriomis siūlyta spręsti lenkų mažumos problemas, suvokimas.55 Panašios nuostatos būdingos ir Vakarų tyrėjams, kurie, pavyzdžiui, vokiečių istorikas Sebastianas Gerhardtas, analizuodami Lenkijos rytų politiką, aptarė ir jos politiką Vilniaus atžvilgiu.56 Pasak Gerhardto, lenkų mažumos teisių užtikri­ nimo pas rytinius kaimynus klausimas užsienio politikoje turėjo didelę reikšmę. Tačiau politiniam elitui, įvairioms valstybės institucijoms nepavyko pasiekti visiško sutarimo, kaip šį klausimą spręsti. Iš esmės tarpusavyje konkuravo dvi institucijos - Vyriausybė ir Senatas, vykdęs labiau „polonocentrinę politiką“.57 Lietuvių istorikai tarpvalstybinių santykių pradiniam laikotarpiui dėmesio, su nedidelėmis išimtimis, beveik neskyrė.58 Rimčiau neaptartas ir Lietuvos - Lenkijos derybų dėl deklaracijos bei tarpvalstybinės sutarties klausimas.59 53 Ten pat, s. 103-104. 54 J. Sobczak, Potomkowie Lechą i Giedymina. Stosunki polityczne międzi Litwq a Polską w pierwszych latach odrodzenia panstwa litewskiego, Poznan, 2009. 55 Šiuo požiūriu autorius skiria du „politinius centrus“ - Užsienio reikalų ministeriją ir organizaciją Wspolnota Polska (J. Sobczak, Potomkowie Lechą i Giedymina..., s. 131). Beje, panašiai rašo ir ambasadorius Widackis. 56 Gerhardtas 2007 m. paskelbė monografiją Lenkijos rytų politika. Taip pat žr. S. Gerhardt, The foreign policy of the Polish government towards Poland’s Eastern neighbours - Russia, Lithuania, Belarus and Ukraine since 1989, Rocznik Instytutu Europy Srodkowo-Wschodniej, 2004, nr. 2, s. 16-28. 57 S. Gerhardt, The foreign policy of the Polish government..., s. 22. 58 G. Milerytė, Lietuvos ir Lenkijos santykių vizijos emigracijoje 1945-1990, daktaro disertacija, Kaunas, 2012, p. 139-144; V. Sirutavičius, Solidarnošč i Sąjūdis a stosunki Polsko-Litewskie na początku lat dziewięčdziesiątych XX wieku, Doktor Zbigniew Solak (1953-2004) a wzajemne poznanie Polski i Litwy, pod. red. St. Gąsiorowskiego, Warszawa - Krakow, 2014, s. 131-150. 59 Deklaracijos ir sutarties pasirašymo aplinkybes analizavo Vladas Sirutavičius: Suvalkų sutarties vertinimų vaidmuo, rengiant Lietuvoje 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartį, Suvalkų sutartis:

jvadas: problema, istoriografija (ir šiek tiek teorijos)

★ ★★

Taigi, ši studija turėtų užpildyti lietuviškoje istoriografijoje vis dar esančias spragas. Ją rašant, remtasi mažai arba mokslinei bendruomenei beveik nežinoma dokumentine medžiaga, saugoma: Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, Lietuvos valstybės naujojo, Lietuvos Centrinio valstybės, Lietuvos Ypatingojo KGB dokumentų, Lietuvos Ypatingojo LKP dokumentų, Vilniaus regioninio valstybės, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos ir Vilniaus apy­ gardos teismo archyvuose60. Daug vertingos medžiagos yra Lietuvos istorijos instituto bibliotekos rankraštyno Romualdo Ozolo fonde. Ta medžiaga studijoje taip pat daug naudotasi. Paprastai rašant darbą, kuriame aptariamos naujausios istorijos problemos, negalima apsieiti be dar vieno svarbaus šaltinio - interviu su įvykių liudytojais. Buvo atlikta keliolika nestruktūruotų interviu su Lietuvos lenkų bendruomenės aktyvistais, sąjūdiečiais, lietuvių politikais bei diplomatais: Ceslavu Okinčycu (Czeslaw Okinczyc), Arturu Plokšto (Artur Plokszto), Ryšardu Meceikianecu (Ryszard Maciejkianiec), Janu Senkevičiumi (Jan Sienkiewicz), Algirdu Saudargu, Gintaru Songaila, Virgilijumi Čepaičiu, Kazimieru Motieka, Povilu Gyliu, Evaldu Ignatavičiumi, Česlovu Juršėnu, Justu Paleckiu, Silvestru Staliūnu, Valdemaru Katkumi, Antanu Valioniu, Kazimieru Garšva, Gintautu Sliesoriūnu. Visiems jiems dėkoju. Taip pat dėkoju recenzentams Algiui Povilui Kasperavičiui, Antanui Kula­ kauskui, Vitalijai Stravinskienei už pastabas ir teigiamą darbo įvertinimą; savo kolegoms Lietuvos istorijos instituto bendradarbiams Česlovui Laurinavičiui, Rimantui Mikniui, Dangirui Mačiuliui, Alvydui Nikžentaičiui, Dariui Staliūnui ir ypač Gintautui Sliesoriūnui. Jų kritika ir siūlymai padėjo pagerinti knygos rankraštį. Galiausiai, dėkoju Zitai Medišauskienei už rūpestį, kad rankraštis taptų knyga.

faktai ir interpretacijos / Umowa Suivalska: fakty i interpretacje, sud. Č. Laurinavičius, Vilnius, 2012, p. 182-213.

60 Autorius nuoširdžiai dėkoja visų minėtų archyvų darbuotojams už pagalbą ruošiant šią studiją. Ypač Vidai Kišūnienei, Irenai Kasciuškevičiūtei, Ramutei Vaikšnoraitei.

27

28

LENKŲ AUTONOMIJOS PRADŽIA: „MES NEŽINOME, KAS MUMS GERIAUMASKVOS CENTRAS AR VILNIAUS HEGEMONIJA..." Tokiais žodžiais savo pasisakymą Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos vienuoliktoje sesijoje (1989 m. rugsėjo 15 d.) baigė TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo delegatas Anicetas Brodavskis (Anicet Brodawski). Sesijoje Vilniaus rajono deputatai nutarė Vilniaus rajoną paskelbti „lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu su savivalda LTSR sudėtyje“.61 Deputatų priimtuose nutarimuose Vilniaus rajonas skelbiamas trikalbiu (čia lygiomis teisėmis turėjo funkcionuoti lietuvių, rusų ir lenkų kalbos), jame taip pat turėjo būti „išlaikoma susiklosčiusi Tarybų valdžios ir socialinio ekonominio valdymo struktūra“.62 Suvažiavimas sudarė ir specialią komisiją (jos pirmininku išrinktas Brodavskis), kuri turėjo parengti lenkų „teritorinio rajono“, arba kitais žodžiais tariant, lenkų teritorinės autonomijos funkcionavimo nuostatus. Vilniaus rajono tarybos priimti nutarimai atkartojo Šalčininkų rajono tarybos priimtus sprendimus. Šalčininkuose sprendimai buvo priimti anksčiau - rugsėjo mėn. 6 d.63 Vilniaus ir Šalčininkų autonomijos šalininkai savo siekius grindė tuo, jog Lietuvos vyriausybė ignoruojanti rajonų socialines ir ekonomines problemas: nesą užtikrintas proporcingas lenkų atstovavimas vietos valdžios struktūrose, o sprendimai dėl valstybinės lietuvių kalbos Šalčininkų bei Vilniaus rajonuose

61 Vilniaus raj. Taryboje buvo 149 deputatai. Rugsėjo sesijoje dalyvavo 133 deputatai. Didžiajai daliai lietuvių pasitraukus iš sesijos darbo, už nutarimus balsavo 109 deputatai, prieš nebuvo nė vieno, susilaikė keturi. 62 F. Golodovičius, Rajonas paskelbtas autonominiu, Draugystė, 1989-09-19, nr. 107; 1989-09-23, nr. 109. 63 M. Lawryniec, „Proklamowač polski rejon narodowi...“, Czermony sztandar, 1989-09-08, nr. 207; komisijos, kuri turėjo paruošti lenkų nacionalinio rajono nuostatus, pirmininku Šalčininkuose tapo L. Jankelevičius (Šalčininkų rajono LD tarybos sprendimas, „Apie paskelbimą Šalčininkų rajono lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu su savivalda LTSR sudėtyje“, rusų k., 1989-09-06, Lietuvos ypatingasis archyvas KGB dokumentų skyrius (toliau - LYA KGB), f. K l, ap. 49, b. 292,1. 65).

29

pažeidžią lenkų teises.64 Taip pat teigta, jog Vilniaus ir Šalčininkų tarybų priimti nutarimai neprieštarauja nei LTSR, nei Tarybų Sąjungos konstitucijoms. Buvo apeliuojama ir į TSKP nacionalinės politikos projektą („Partijos nacionalinė po­ litika šiuolaikinėmis sąlygomis“), paskelbtą 1989 m. rugpjūčio mėn. 17 d. Pro­ jekte, be kita ko, buvo kalbama ir apie visų lygių autonomijų Tarybų Sąjungoje plėtrą, taip pat ir apie nacionalinių rajonų sukūrimo sąjunginėse respublikose galimybę.65 Apskritai, žiūrint istoriškai, sovietinis nacionalinis „projektas“, skir­ tingai nei iki tol egzistavęs rusiškas imperinis, suponavo ne tik centralizuotos federacinės struktūros sukūrimą, bet ir „tautinių teritorinių autonomijų“ respu­ blikose - federacijos subjektuose - steigimą. Tokiu būdu, etninių bendruomenių „įteritorinimas“ tapo svarbiu sovietinio federalizmo principu: buvo steigiamos ne tik nacionalinės autonominės respublikos, sritys, bet ir rajonai, apylinkės ar net kaimai. Toks nacionalinis „rajonavimas“ turėjo garantuoti tautinių mažumų kultūrinę bei kalbinę apsaugą.66 (Nacionalinis rajonavimas gana plačiai taikytas trečiame dešimtmetyje.) Tačiau neretai įvairaus lygio nacionalinių teritorinių darinių kūrimas susi­ durdavo su sunkumais - paprastai su dominuojančios etninės bendruomenės ir jos biurokratinio partinio elito pasipriešinimu. Žinoma atvejų, kai centrinė valdžia net buvo priversta trauktis (taip atsitiko 1979 m. TSKP Politiniam biurui priėmus nutarimą Šiaurės Kazachstane įsteigti vokiečių autonominę sritį, tačiau kilus titulinės tautos (kazachų) protestams idėjos atsisakyta). Perestroikos politikos pradžioje - 1988 m. vasarą - vėl prašnekta apie būtinumą „pasirūpinti“ tautinių bendruomenių, neturinčių „savo administracinių-teritorinių darinių“, gerove.

64 Pasak E. Tomaševskio, kalbėjusio Vilniaus tarybos sesijoje, Lietuvoje 1 tūkst. gyventojų su aukštuoju išsilavinimu tenka 197 lietuviai ir tik 32 lenkai. Ne geresnė padėtis ir „vadovaujančių kadrų“ struktūroje. Tomaševskio teigimu, nors Vilniaus rajone lenkai sudaro 69 proc. gyventojų, tačiau tarp įvairaus lygio vadovų lenkų buvo tik 19, o lietuvių - net 62 proc. (rusų - 15 proc.) (Draugystė, 1989-09-23, nr. 109). Taip pat žr. Šalčininkų rajono LD tarybos sprendimą „Apie paskelbimą Šalčininkų rajono lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu su savivalda LTSR sudėtyje“, rusų k., 1989-09-06 (LYA KGB, f. K l, ap. 49, b. 292, 1. 63—64). Dokumente pažymima, kad tarp respublikos ir Šalčininkų rajono nusistovėjo nelygiateisiai mainai, esą rajonas daugiau įmoka į respublikos biudžetą, nei iš jo gauna išmokų. 65 Vienas projekto skyrius taip ir vadinosi „Padidinti tautinės autonomijos vaidmenį ir teisinio jos statuso reikšmę“. Jame rašoma: „Steigti tautinius rajonus, kaimų, apylinkių tarybas tose vietose, kur kompaktiškai gyvena tautelės, neturinčios savo nacionalinių - teritorinių darinių“ (Tiesa, 1989-08-17, nr. 189). 66 Daugiau žr. Ж. Кадио, Лаборатория империи: Россия / СССР, 1860—1940, Москва, 2010, с. 163-173.

30

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 988—1994 metais

XIX partinės konferencijos nutarimuose pažymėta, kad tokioms bendruomenėms privalu sukurti „sąlygas“, kurios užtikrintų kaip galima geresnį jų „nacionalinių kultūrinių poreikių tenkinimą“.67 Taigi, jei 1988 m. apie nacionalinių teritorinių autonomijų kūrimo galimybę nebuvo tiesiogiai užsimenama, tai jau kitų metų vasarą tokia nuostata užfiksuota partiniame dokumente. Tiesa, kol kas tik jo projekte. Lietuvos valdžiai ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio vadovybei „lenkų au­ tonomijos“ reikalavimai nebuvo staigmena. Dar 1988 m. pabaigoje ir 1989 m. pradžioje - vasario bei kovo mėnesiais - kelios Šalčininkų rajono apylinkių ta­ rybos pasiskelbė „lenkų nacionalinėmis“. Tarybų sprendimuose taip pat keltas klausimas ir dėl „lenkų nacionalinės srities“ sukūrimo Lietuvos TSR sudėtyje.68 Prieš aiškinantis, kokie veiksniai įtakojo tokius tarybų sprendimus, reikėtų trumpai aptarti svarbiausias tyrimo prielaidas. Kelios metodologinio pobūdžio pastabos Egzistuoja dvi pagrindinės teorinės etninių, tiksliau, etnopolitinių konfliktų aiškinimo paradigmos. Pasak primordialistų, etninių konfliktų priežastys - natū­ ralios. Konfliktai kyla, nes etninė tapatybė, kaip „savarankiškas socialumo tipas“, gali kelti stiprių solidarumo emocijų, taip pat ir kolektyvinių antipatijų.69 Vis dėlto šiuo metu vyrauja požiūris, kad konfliktų priežastis yra ne etninė grupinė

67 Правда, 1988-07-05, nr. 187. 68 Šalčininkų rajono Dieveniškių, Dainavos, Kalesnykų, Butrimonių, Jašiūnų apylinkių tarybų susirinkimų protokolai bei sprendimai; 1989 m. vasario 28 d. sprendimu Eišiškių miesto taryba paskelbė Eišiškes „lenkų nacionaliniu miestu“ (Vilniaus Apygardos Teismo archyvas (toliau - VATA), b. 1-6, 1999 m., t. 2, 1. 39-43, 46-47, 57, 68, 83, 95-96, 104, 112-113, 131-132). Lietuvos Respublikos prokuratūros duomenimis laikotarpiu tarp 1988 m. gruodžio ir 1990 m. kovo mėn. Vilniaus rajone „autonomijas“ paskelbė septynios apylinkės ir vienas miestas (1988 m. gruodžio mėn. „lenkiška“ pasiskelbė Sudervės apylinkė). Šalčininkų rajone per tą patį laikotarpį „autonomiją“ paskelbė aštuonios apylinkės ir vienas miestas (Lietuvos prokuratūros bendrosios priežiūros skyriaus vyresniojo prokuroro S. Poderio pažyma „Dėl autonomijų kūrimo pietryčių Lietuvoje“, 1990-09-19, VATA, b. 1-6, 1999 m., 1. 167). LLS lyderio Jano Senkevičiaus teigimu, iki 1989 m. rugsėjo vidurio apie 30 apylinkių ir trys miestai - Nemenčinė, Šalčininkai ir Eišiškės - pasiskelbė lenkiškais (J. Sienkiewicz, Nasza racja stanu, Torun, 2000, p. 27). 69 N. Statkus, Etninių konfliktų reguliavimas pasaulyje ir pastarojo dešimtmečio patirtis Lietuvoje, Politologija, 2000, nr. 1 (17), p. 19-60; tas pats, Tapatybės politika etniniams konfliktams reguliuoti, Vilnius, 2004.

Lertkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija...'

tapatybė per se, bet etniškumo politizacija.70 Mokslininkai skiria du pagrindinius etnopolitinių konfliktų tipus: tarp „dviejų ar daugiau grupių, iš kurių bent viena organizuota etniniu pagrindu ar veikia etninės grupės vardu, arba tarp etniniu pagrindu organizuotos grupės ir valstybės. Tokio tipo etnopolitiniai konfliktai šiuolaikiniame pasaulyje yra vis dažnesni“71. Pačia bendriausia prasme konflik­ tuojančios etninės grupės ir ją reprezentuojančios organizacijos tikslas - pakeisti nusistovėjusią „seną“ socialinę politinę tvarką, kuri laikoma neteisinga ir dis­ kriminuojančia, tokia, kuri labiau atitiktų etninės grupės, jos lyderių lūkesčius ir siekius.72 Suprantama, kad tyrėjus labiausiai domina klausimas, kodėl kyla etnopoli­ tiniai konfliktai, kokios priežastys turi įtakos etniškumo politizacijai ir etninės grupės mobilizacijai. Pasak Valerijaus Tiškovo, norint suprasti etnopolitinius konfliktus, būtinas visuminis požiūris į jų priežastis. Kitaip tariant, norint pa­ aiškinti konfliktų priežastis, etniškumo politizaciją ir mobilizaciją, būtina anali­ zuoti visą kompleksą socialinių, politinių, kultūrinių ir psichologinių veiksnių.73 Dėl paprastumo tą kompleksą veiksnių galima skirstyti į grupes: institucinius ir sociokultūrinius (psichologinius). Psichologiniai, emociniai veiksniai etnopolitiniuose konfliktuose vaidina svarbų motyvuojantį vaidmenį. Grupės narių nepasitenkinimas savo socialiniu statusu, atsisakymas pripažinti etninės grupės poreikius, diskriminacija sukelia stiprius jausmus, o tai skatina protestuoti. Svarbų vaidmenį etnopolitiniuose konfliktuose vaidina ir mitologizuoti istoriniai vaizdiniai, ypač kolektyvinės traumos suvokimas. Tiesa, mokslininkai pabrėžia, kad politiniams tikslams pasiekti „nepasitenkinimo“ arba, kitaip tariant, sociokultūrinių, psichologinių veiksnių neužtenka. Todėl nepasitenkinimui organizuoti ir instrumentalizuoti arba, kitaip tariant, grupei mobilizuoti reikalingos organizacijos, etninės partijos, lyderiai, strategijos ir taktikos.74 Taip pat svarbu aiškintis ne tik etninių grupių

70 В. Тишков, Конфликт в сложных обществах, Этнополитический конфликт: пути трансформации: Настольная книга Бергхофского центра, В. Тишков, М. Устинова (ред.), Бергхофский исследовательский центр конструктивного урегулирования конфликтов; Ин-т этнологии и антропологии им. H. Н. Миклухо-Маклая РАН, Москва, 2007, с. 12. 71 Ten pat, с. 16. 72 Dažniausiai etnopolitinio konflikto sąvoka vartojama konfliktams tarp etninės mažumos ir valstybės aprašyti, kai mažuma siekia gauti valstybingumą arba susijungti su kita valstybe. 73 В. Тишков, Конфликт в сложных обществах..., с. 18. 74 M. J. Esman, Ethnic Politics, London, 1994, p. 30-39; D. L. Horowitz, Ethnic Groups in Conflict, Berkley and London, 2000, p. 293-332.

31

32

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

organizacines strategijas, bet ir valstybės priemones, kuriomis siekiama eliminuoti etninių grupių organizacijų ir jų lyderių mobilizacines galimybes. Antra vertus, mokslinėje literatūroje taip pat pažymima, kad daugiatautėse valstybėse nusistovėjusios politinės sistemos kaita ir jos tvarką legitimuojančios ideologijos įtakos susilpnėjimas sudaro sąlygas etniškumui politizuoti. Kaip pažy­ mi lietuvių tyrėjai: „Lietuvos valstybingumo atkūrimas buvo svarbiausias veiksnys, etninius procesus iš sovietinės respublikos aplinkos perkėlęs į naują erdvę. vadinamosios titulinės tautos pasikeitimas nebuvo nominalus pokytis - jis buvo susijęs su naujai pertvarkoma etnine hierarchija, nauja stratifikacija, naujai kons­ truojamomis etninių grupių ribomis.“75 Iš esmės sutinkant su tokiu vertinimu, vis dėlto reikėtų konstatuoti, kad visi minėti etnopolitiniai procesai prasidėjo dar iki valstybingumo atkūrimo. Taigi galima teigti, kad jau sovietinės sistemos liberalizacija (perestroikos politika) sudarė sąlygas „titulinei tautai pasikeisti“, „etninei hierarhijai pertvarkyti“, etninėms grupėms stratifikuotis, o šie procesai galėjo turėti (ir turėjo) įtakos etniškumo politizacijai. Tiesa, tokios bendrosios ir netiesioginės priežastys dar nepaaiškina, kodėl etninių grupių politizacija yra vienokios ar kitokios formos, arba kas lėmė etninių grupių mobilizacijos mastus ir dinamiką. Taigi, dabar galima pasiaiškinti, kokios aplinkybės lėmė etninės mažu­ mos - Lietuvos lenkų - politizaciją ir mobilizaciją. Konkrečiau - kaip ir kodėl 1988-1989 m. tarp Lietuvos lenkų iškilo ir išpopuliarėjo nacionalinės teritorinės autonomijos idėja. Ieškant atsakymo į taip suformuluotą klausimą remiamasi keliomis prielaidomis: pirma, lenkų nacionalinės teritorinės autonomijos reika­ lavimo iškilimui į politinę dienotvarkę 1988-1989 m. Tarybų Sąjungos centrinės valdžios veiksnys nebuvo svarbiausias; antra, autonominėms tendencijoms stiprėti lenkų bendruomenėje įtakos turėjo konkurencija tarp įvairių etninei mažumai atstovaujančių neformaliųjų politinių grupuočių, todėl nacionalinės teritorinės autonomijos reikalavimas tapo veiksmingu įrankiu ne tik etninei mobilizacijai, bet ir politinių organizacijų įtakai bendruomenėje stiprinti; trečia, Lietuvos lenkų politizaciją ir mobilizaciją, taip pat ir autonomines tendencijas skatino ta aplin­ kybė, kad pagrindinės Lietuvos politinės jėgos - Lietuvos komunistų partija ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis - valstybinės kalbos klausimu pasiekė konsensusą. Lenkų etninės bendruomenės aktyvistai tai suvokė kaip grėsmę savo kultūriniams ir tautiniams, o kai kuriais atvejais ir asmeniniams interesams.76

75 N. Kasatkina, T. Leončikas, Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga, Vilnius, 2003, p. 46. 76 Valdžios sprendimai valstybinės lietuvių kalbos klausimu, priimti 1988 m. pabaigoje ir 1989 m. pradžioje, turėjo įtakos ir pietryčių Lietuvos rajonų įmonių vadovų nuostatoms. Iš esmės LTSR

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija...'

Konkurencija tarp įvairių lenkų politinių srovių ir nacionalinės teritorinės autonomijos klausimas Taigi, nors ir negalima tvirtai pasakyti, kas inicijavo „nacionalinių apylinkių“ paskelbimą ar iškėlė autonomijos idėją, vis dėlto, pagrįstai galima teigti, kad prie jos išpopuliarinimo labiausiai prisidėjo vadinamoji partinė-ūkinė Vilniaus ir Šalčininkų rajonų nomenklatūra. Tiesa, ir rajonų veikėjų požiūris į nacionalinę teritorinę autonomiją nebuvo vienodas. Dalis partijos veikėjų liko lojalūs „pro­ letarinio internacionalizmo principams“ ir autonomijos idėjos neparėmė. Kitai daliai autonomijos šūkis tapo gera priemone gauti gyventojų lenkų paramą ir padidinti savo politinę įtaką. Apskritai, to meto liudininkai pažymi, kad partinė vadovybė vietose autonomijos idėjos nerėmusi, tai buvusi atskirų aktyvistų inicia­ tyva. Esą, tik vėliau partijos veikėjai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose pamažu per­ ėmė vadovavimą, „prisitaikė prie vietos žmonių“ ir „ant autonomijos „arkliuko“ darė politinį kapitalą, nes šios idėjos rėmėjams ir propaguotojams „visi plojo“.77 Šią mintį pabandysiu pailiustruoti keliais pavyzdžiais. Sprendžiant iš turimų archyvinių duomenų bei atsiminimų, apie „lenkų autonomiją“ viešai prašnekta 1988 m. rudenį partiniuose Šalčininkų ir Vilniaus rajonų forumuose. Spalio mėn. Šalčininkų rajono partinėje konferencijoje apie lenkų „autonominio darinio sukūrimo“ galimybę kalbėjo Lietuvos lenkų sąjungos rajoninės organizacijos pirmininkas bei Šalčininkų miesto tarybos narys Janušas Obločynskis (Janusz Obloczynski).78 Tiesa, „autonominio darinio“ pobūdžio jis nekonkretizavo.79 Panašiai kalbėta ir Vilniaus rajono partinėje konferencijoje, kuri įvyko lapkričio mėnesį. Konferencijos metu „Pergalės“ kolūkio mechanizatorė Stefanija Seržantovič pasiūlė delegatams priimti kreipimąsi į LTSR Aukščiau­ siąją Tarybą, kuriame būtų išsakyti šie reikalavimai: Vilniaus rajone įteisinti Aukščiausios tarybos ir prezidiumo nutarimai įpareigojo įmonių vadovus mokėti lietuvių kalbą, nes numatė perėjimą prie tarpinstitucinio susirašinėjimo, o vėliau - ir prie raštvedybos lietuvių kalba. Tokie nutarimai vadovams, nemokantiems lietuvių kalbos ar mokantiems ją silpnai, galėjo sukelti baimę, kad jie galiausiai neteks užimamų pareigų. 77 Liudytojo Stanislavo Peško (Stanislaw Pieszko) papildomos apklausos protokolas, 1994-08-30 (VATA, b. 1—6, 1999, t. 16, 1. 218 ap.); Liudytojo Leono Jankelevičiaus (Leon Jankielewicz) apklausos protokolas, 1994-06-03 (VATA, b. 1-6, 1999, t. 16,1. 146). 78 O sytuacji w Solecznikach, Nasza Gazeta, 1989-10-22, nr. 1. 79 Vėliau Oločynskis aiškino, kad turėjęs omenyje „socialinę ir kultūrinę“ autonomiją, kuri reiškusi lenkiškų mokyklų ir įvairių kultūrinių institucijų steigimą bei veikimą. Prieiga per internetą: http://www.kresy.pl/publicystyka,wywiady?zobacz/janusz-obloczynski-bialoczerwone-sztandary-na-ulicach-solecznik-foto, [žiūrėta 2016-11-11].

33

34

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

trikalbystę - šalia lietuvių, rusų kalbų tokias pat teises suteikti ir lenkų kalbai, prie Ministrų Tarybos įkurti Tautybių tarybą, o kartu į konferencijos nutarimus įrašyti nuostatą dėl lenkų nacionalinės autonomijos Vilniaus krašte sukūrimo.80 Spren­ džiant iš partinės konferencijos protokolo, daugiau pasisakiusiųjų dėl nacionali­ nės autonomijos nebuvo.81 Į konferencijos nutarimus autonomijos reikalavimas nebuvo įrašytas. Pasisakyta apie būtinybę sudaryti sąlygas „harmoningai vartoti visas tris kalbas“ ir mokytis lietuvių kalbos.82 Taip atsitiko, ko gero, daugiausia dėl rajono komiteto sekretoriaus Ivano Michalkevičiaus pozicijos. Kalbų klausimą jis siūlė spręsti kartu su LKP CK ir LTSR AT prezidiumu, taip pat ragino ieškoti glaudesnių ryšių su Sąjūdžiu ir Lenkų kultūros draugija.83 Atrodo, jog dėl tokių pažiūrų Michalkevičius buvo lenkų aktyvistų rajone kritikuojamas. Anaiptol ne visuomet sutapdavo jo ir neformalaus autonomininkų lyderio rajone Brodavskio nuomonės.84 Pastarasis jau ne tiek žvalgėsi į LKP CK ar LTSR AT, bet politinės atramos ėmė ieškoti savo - lenkų - bendruomenėje. Tačiau Michalkevičiui pavy­ ko išsaugoti savo postą.85 Liūdniau baigėsi Šalčininkų rajono partijos sekretoriui Eduardui Tašlinskiui (Eduard Taszlinski). Pasak E. Tašlinskio, padėtį rajone paaštrino valdžios ketinimas paskelbti lietuvių

80 Galima tik spėlioti, ar kolūkio mechanizatorė pati sugalvojo tokius siūlymus... (Vilniaus rajono XXII partinės konferencijos protokolas, 1988-11-11, LYA LKP, f. 3636, ap. 58, b. 5, 1. 56-56 ap.). 81 Vilniaus rajono XXII partinės konferencijos protokolas, 1. 65-66. 82 Ten pat, 1. 86. 83 Ivanas Michalkevičius buvo baltarusis, gimęs Minsko srityje, Uzdos rajone. Nuo 1959 m. apsigyveno Šalčininkų rajone, dirbo kolūkyje buhalteriu. Karjerą pradėjo komjaunime, o 1978 m. tapo pirmuoju Šalčininkų rajono partijos sekretoriumi. Vilniaus rajono pirmuoju partijos sekretoriumi patvirtintas 1985 m. (Asmens byla, LYA LKP, f. 17626, ap. 4, b. 64, 1. 61-66, 70-71). 84 Pasak Edvardo Tomaševičiaus (Edward Tomaszewicz), Brodavskis, tapęs TSRS liaudies deputatų suvažiavimo deputatu ir Vilniaus rajono autonomistų lyderiu, pradėjo „kovą“ su LKP rajono pirmuoju sekretoriumi Michalkevičiumi (Liudytojo apklausos protokolas, 1992-03-24, VATA, b. 1-6, 1999, t. 15, 1. 94); apie Brodavskio ir Michalkevičiaus nesutarimus kalbėjo ir kiti liudininkai (1992-02-05, ten pat, L 3-4). 85 Galbūt taip atsitiko todėl, kad po XX LKP suvažiavimo, kai partija suskilo į „brazauskininkus“ ir „burokevičininkus“ (į nepriklausomos LKP šalininkus ir į vadinamuosius TSKP platformininkus) Michalkevičius, kaip ir didžioji dalis rajono komunistų, liko su pastarasiais. Rajono LKP / TSKP pirmuoju sekretoriumi Michalkevičius buvo iki 1991 m. gegužės mėn. Iš pareigų buvo aleistas dėl „perėjimo į kitą darbą“ (Asmens byla, LYA LKP, f. 17626, ap. 4, b. 64, 1. 67-69).

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija...'

kalbą valstybine.86 Jei tikėtume Tašlinskiu, jis kartu su kitais rajono veikėjais bent kelis kartus važiavęs į Vilnių, susitikęs su Algirdu Brazausku ir Vytautu Landsbergiu. Jiems siūlęs sprendimus valstybinės kalbos klausimu koreguoti, aiškinęs, kad per kelerius metus jų reikalavimų įgyvendinti neįmanoma. Tačiau į tokius pasiūlymus nei respublikos vadovybė, nei Sąjūdis neatsižvelgę. Tada daliai rajono partiečių kilusi idėja kurti autonominį lenkų kraštą. Iniciatyvos ėmėsi įvairaus rango rajono įmonių bei ūkių vadovai ir partijos veikėjai: Stanislavas Peško (Stanislaw Pieszko), Adamas Monkevičius (Adam Monkiewicz), Ceslavas Vysockis (Czeslaw Wysocki) ir kt.87 Prie jų prisidėjo ir kai kurie Lietuvos lenkų sąjungos nariai. Pats E. Tašlinskis teigė buvęs prieš tokią idėją. Apie tarybos rugsėjo mėn. sprendimą rajoną paskelbti len­ kišku Tašlinskis sužinojęs prieš kelias dienas ir apie tai informavęs LKP CK ir Aukš­ čiausiąją Tarybą. Į Šalčininkų tarybos sesiją atvyko CK sekretorius S. Giedraitis ir V. Astrauskas, tuometis Aukščiausios tarybos (toliau - AT) prezidiumo pirmininkas. Atvykėliai kartu su E. Tašlinskiu bandė perkalbėti tarybos deputatus. Buvo pasiūlytas kompromisas - duoti laiko respublikos vyriausybei bei AT parengti dokumentus, kurie padėtų spręsti rajono socialines ir ekonomines problemas. Pradžioje atrodė, kad lojaliems partijos veikėjams ir atvykėliams pavyks perkalbėti tarybos deputatus, tačiau reikalą „sugadino“ vieno kolūkio pirmininkas, pasiūlęs nieko nelaukiant bal­ suoti už nutarimą skelbti Šalčininkų rajoną lenkišku.88 Deputatai tokiam siūlymui pritarė. Neilgai trukus Tašlinskis iš posto buvo priverstas pasitraukti ir Šalčininkų rajono partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi tapo aktyvus autonomistas Leonas 86 Liudytojo Tašlinskio apklausos protokolas, 1994-03-08, VATA, b. 1—6, 1999, t. 23,1. 33-35. Tašlinskis Šalčininkų rajono pirmuoju sekretoriumi tapo 1985 metais, šiose pareigose jis pakeitė I. Michalkevičių. 87 Obločynskis autonominio sąjūdžio Šalčininkų rajone „motoru“ vadino S. Peško, kuris tuo metu buvo rajono remonto ir techninio aptarnavimo įmonės Zavišonyse direktoriumi. Kitų, Teresos Paramonovos (Teresa Paramonowa) ir Senkevičiaus nuomone, būtent Peško pradiniame etape buvęs autonomistų judėjimo lyderiu. Brodavskis „laviravo“ ir prisidėjo vėliau (plg. Obločynskio, Paramonovos ir Senkevičiaus liudijimus: http://www.kresy.pl/ publicystyka,wywiady?zobacz/janusz-obloczynski-bialo-czerwone-sztandary-na-ulicachsolecznik-foto, [žiūrėta 2016-11-11]; http://www.kresy.pl/publicystyka,wywiady?zobacz/ idea-autonomii-szla-jak-burza-wywiad-z-janem-sienkiewiczem-, [žiūrėta 2016-11-11]; http:// www.kresy.pl/publicystyka,wywiady?zobacz/teresa-paramonowa-wchodzilam-w-sklad-radykoordynacyjnej-autonomistow, [žiūrėta 2016-11-11]). 88 Atrodo, kad tokia įvykių eiga nebuvo atsitiktinė. Autonomijos šalininkai ir busimieji rajono lyderiai jai buvo gerai pasiruošę. Sesijos išvakarėse Zavišonyse įvyko partinių organizacijų, profsąjungos komitetų, ūkių vadovų susirinkimas. Susirinkusiesiems buvo pranešta, kad sesijoje rajonas bus paskelbtas lenkišku (Liudytojo J. Jurolait apklausos protokolas, 1994-05-03, VATA, b. 1-6, 1999, t. 23,1. 189-189 ap.).

35

36

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Jankelevičius (Leon Jankielewicz), o antruoju —Česlavas Vysockis (Czeslaw Wysocki) (po 1991 m. rinkimų jis tapo rajono tarybos pirmininku).89 Tokiu būdu, dar pačioje lenkų autonomijos judėjimo užuomazgoje, iš savo postų pasitraukė (arba tiksliau „buvo patraukti“) nuosaikesnieji partiniai veikėjai, kurie vietos gyventojų lenkų problemas siūlė spręsti glaudžiai bendradarbiaujant su LTSR valdžia ir laikantis nusistovėjusių partinės drausmės normų. Juos pakeitė nauji vadovai, kurie jau akivaizdžiai orientavosi į savo - lenkiškos - bendruomenės interesų tenkinimą. Nacionalinės teritorinės autonomijos reikalavimas naujiems rajonų vadovams buvo veiksminga priemonė pakeisti nusistovėjusį etninių san­ tykių pobūdį ir mobilizuoti lenkų bendruomenę. Dabar reikėtų grįžti prie kelių kitų reikšmingesnių 1988-1989 m. įvykių analizės. Aiškinantis etninės bendruomenės politizacijos priežastis pažymima, kad svarbų vaidmenį tuose procesuose vaidino organizacinė struktūra, išreiškianti (arba pretenduojanti išreikšti) etninės bendruomenės interesus. Aptariamuoju laikotarpiu Lietuvos lenkai kaip tik ir sukūrė tokią organizaciją. Lietuvos lenkų sąjungos įkūrimas Svarbiu veiksniu lenkų bendruomenės politinės konsolidacijos procese tapo Lietuvos lenkų sąjungos (toliau - LLS) sukūrimas. LLS organizavosi iš Lenkų visuomeninės kultūros draugijos, įkurtos dar 1988 m. gegužės mėn. ir veikusios prie Lietuvos

89 Jankelevičius gimė Šalčininkų raj. valstiečių šeimoje, lenkas. Partijos nariu tapo 1970 m. Mokėsi Buivydiškių žemės ūkio technikume, vėliau - Maskvos veterinarijos akademijoje. 1981 m. pasiųstas į Leningrado aukštąją partinę mokyklą. Ją baigęs Jankelevičius dirbo LKP CK aparato inspektoriumi. 1989 m. rudenį patvirtintas Šalčininkų raj. partijos pirmuoju sekretoriumi. Perėjo į LKP / TSKP gretas ir tapo rajono „platformininkų“ pirmuoju sekretoriumi, o nuo 1990 m. balandžio - ir LKP / TSKP CK nariu. Apibūdindamas Jankelevičių, Mykolas Burokevičius pažymėjo, kad šis buvęs „vienas iniciatorių“ paskelbti „lenkų teritorinį rajoną Lietuvos TSR sudėtyje“ (Asmens byla, LYA LKP, f. 17626, ap. 4, b. 32). Vysockis gimė Vilniaus raj. valstiečių šeimoje, lenkas. Į partiją įstojo 1959 m. Mokėsi Trakų pedagoginėje mokykloje, Naujosios Vilnios mokytojų institute, Vilniaus pedagoginiame institute neakivaizdžiai studijavo lenkų kalbą ir literatūrą (vėliau kelis metus neakivaizdiniu būdu mokėsi vokiečių kalbos Kijevo užsienio kalbų kursuose). Galiausiai, 1970 m. buvo pasiųstas į Leningrado aukštąją partinę mokyklą, kurią po dvejų metų baigė. Charakteristikoje, kurią parašė partinės mokyklos direktorius, rašoma, kad Vysockis „kuklus, disciplinuotas, turi gerų organizacinių sugebėjimų“, todėl jį „tikslinga panaudoti tarybų darbe“. 1976 m. Vysockis tapo antruoju Šalčininkų rajono komiteto sekretoriumi, buvo renkamos rajono tarybos deputatu. Karjeros viršūnę Vysockis pasiekė po kovo 11-osios. Tą patį mėnesį jis buvo patvirtintas Šalčininkų raj. LKP / TSKP antruoju sekretoriumi, o balandžio mėnesį išrinktas rajono tarybos pirmininku (Asmens byla, LYA LKP, f. 17626, ap. 4, b. 107).

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija...'

kultūros fondo.90 Atrodo, jog 1989 m. pradžioje lenkų kultūros draugija nutarė iš fondo pasitraukti. Motyvuojamas šis žingsnis buvo tuo, jog draugija negalinti dirbti fonde su „antilenkiškais pareiškimais pagarsėjusia“ Vilnijos draugija. Visgi galima manyti, kad ne tik ši aplinkybė sąlygojo „atsiribojimą“ nuo Kultūros fondo. Draugija sustiprėjo, išplėtė savo veiklą ir galiausiai ėmė vis labiau politizuotis.91 Tikėtina, kad draugijos politizaciją galėjo skatinti įvairūs ne tik vidiniai, bet ir išoriniai veiksniai: valdžios sprendimai dėl lietuvių valstybinės kalbos, Sąjūdžio įtakos stiprėjimas, taip pat ir autonomininkų judėjimas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Į visus šiuos iššūkius lenkų kultūros draugijos aktyvistai turėjo vienaip ar kitaip reaguoti. Steigiamasis Lietuvos lenkų sąjungos suvažiavimas įvyko 1989 m. balandžio 15-16 d. Jo metu aptarta lenkų būklė respublikoje, daug kalbėta apie sociali­ nes, ekonomines bei kultūrines lenkų bendruomenę kamuojančias problemas.92 Dažniausiai suvažiavimo dalyviai kritikavo AT nutarimus dėl valstybinės lietuvių kalbos. Kalbėtojai siūlė lenkų dominuojamuose rajonuose lenkų kalbai suteikti tokį pat statusą kaip ir valstybinei lietuvių. Taip pat išreikšta parama toms pietryčių Lietuvos apylinkių taryboms, kurios pasiskelbė lenkų nacionalinėmis. Suvažiavimo darbe dalyvavo LKP bei Sąjūdžio atstovai. Valdžios vardu kal­ bėjo CK sekretorius Valerijonas Baltrūnas, Sąjūdžio - Bronius Kuzmickas.93 90 Iniciatyva steigti kultūros draugiją priklausė grupelei lenkų inteligentų, kurie dirbo arba bendarbiavo su laikraščiu Czerwony sztandar, kuris formaliai buvo LKP CK dienraštis. Pasak vieno iniciatorių, Senkevičiaus, iš vienuolikos steigėjų net aštuoni dirbo laikraštyje (Idea autonomii szla jak burza - wywiad z Janem Sienkiewiczem, prieiga per internetą: http://www.kresy.pl/ publicystyka,wywiady?zobacz/idea-autonomii-szla-jak-burza-wywiad-z-janem-sienkiewiczem, [žiūrėta 2016-11-11]). Daugiau žr. A. Bobryk, Odrodzenie narodowe Polakow..., s. 121. 91 Steigiamojo LLS suvažiavimo išvakarėse organizacija turėjo apie 150 skyrių ir 12 tūkstančių narių, daugiausia Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose (S. Czerwonnaja, Problemy mniejszošci narodowych..., s. 414; A. Bobryk, Odrodzenie narodowe Polakow..., s. 120; G. Sliesoriūnas, Lietuvos lenkų sąjungos steigiamasis suvažiavimas, Atgimimas, 1989-05-12, nr. 19). 92 Czerwony sztandar, 1989-04-23, nr. 93. LLS suvažiavimo eigą aktyviai stebėjo ir fiksavo LSSR KGB. Ataskaitoje apie LLS steigiamojo suvažiavimo eigą bei rezultatus teigiama, jog į organizacijos valdybą buvo išrinkti keli saugumo agentai (Справка по материалам съезда общественно культурного объединения поляков Литвы, b. d., LYA KGB, K l, ар. 49, b. 292,1. 10-31). 93 Skirtingai nei Sąjūdis, LKP į LLS steigiamąjį suvažiavimą atsiuntė gan gausų savo „desantą“. Be Baltrūno, dalyvavo LKP CK skyrių darbuotojai M. Sadovskis bei Gediminas Kirkilas, LTSR URM ministro pavaduotojas R. Mališauskas, taip pat Vilniaus, Šalčininkų, Trakų bei Švenčionių rajonų partijos komitetų pirmieji sekretoriai, oficiozo lenkų kalba Czerwony sztandar redaktorius Zbignevas Balcevičius (Zbigniew Balcewicz). Suvažiavimo svečiu buvo ir Rusijos Federacijos švietimo ministro pavaduotojas A. Belovas. Taip pat dalyvavo ir grupė svečių iš Lenkijos liaudies respublikos: draugijos „Polonija“ generalinis sekretorius Jozefas Klasa (Jusefas Klasa), Lietuvos draugų klubo pirmininkas Leonas Brodowskis (Leonas Brodovskis), Lenkijos generalinis konsulas Minske Mieczyslawas Obiedzinskis (Mečyslavas Obedzinskis) ir kt.

37

38

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

B. Kuzmickas suvažiavimo dalyviams perskaitė trumpą Vytauto Landsbergio sveikinimo laišką. Jokie konkretesni Sąjūdžio ir naujos tautinės lenkų visuome­ ninės-politinės struktūros bendradarbiavimo principai laiške nebuvo apibrėžti.94 Pasitenkinta mandagiomis bendromis frazėmis (beje, pats Sąjūdžio pirmininkas tuo metu dalyvavo organizacijos „Caritas“ suvažiavime Kaune). Visai kitokio pobūdžio buvo Baltrūno pasisakymas. Gana ilgoje kalboje Baltrūnas, pažymėda­ mas, jog išreiškia CK poziciją, nusakė valdžios ir LLS bendradarbiavimo gaires. Pripažinęs, jog valdžia neskyrė pakankamo dėmesio socialinėms ir ekonominėms lenkų mažumos problemoms, sekretorius pastebėjo, kad partija iš esmės remianti lenkų kultūrinės autonomijos idėją, tačiau neigiamai vertinanti siekius kurti teritorinę-administracinę ar juo labiau politinę autonomiją.95 Lyg patvirtindamas savo teiginių rimtumą, CK sekretorius pasiūlė LLS parengti lenkų tautinės mokyklos koncepciją, pasisakė už aktyvesnį polonistų rengimą Lietuvos aukštosiose moky­ klose ir galiausiai pranešė suvažiavimui, jog partija parems dar vieno laikraščio lenkų kalba leidybą. Tokie Baltrūno „geros valios“ ženklai turėjo savo politinę logiką. Viena vertus, tokiu būdu LKP siekė sustiprinti savo įtaką besiformuojančiai len­ kų visuomeninei-politinei struktūrai bei apriboti Sąjūdžio poveikį ir galimą bendradarbiavimą su LLS. Antra vertus, taip tikėtasi eliminuoti ar bent jau pristabdyti autonomiškumo tendencijų stiprėjimą lenkų bendruomenėje. Tai buvo aktualu, turint galvoje tą faktą, jog artėjo TSRS Liaudies Deputatų su­ važiavimas. „Tautinių problemų“ Lietuvoje iškėlimas suvažiavimo metu galėjo parodyti „centrui“, jog A. Brazausko vadovaujama Lietuvos vadovybė nesugeba kontroliuoti situacijos respublikoje. O sėkmės atveju, LKP būtų galėjusi Lietuvos visuomenei prisistatyti, kaip vienintelė politinė jėga, galinti efektyviai spręsti respublikoje kylančias „tautines įtampas“. Pažymėtina, jog tuoj po LLS suvažiavimo įvyko V. Baltrūno vadovaujamos vyriausybinės komisijos tautinių grupių problemoms spręsti posėdis, skirtas vien

94 LLS suvažiavimo išvakarėse, balandžio 11 d., įvyko Sąjūdžio seimo tarybos posėdis. Tarp įvairių kitų dalykų, jo metu svarstytos ir „tezės nacionaliniu klausimu“. „Tezėms“ tarybos nariai pritarė, tačiau kartu pareiškė ir įvairių redakcinių pastabų. Bene daugiausia jų turėjo V. Landsbergis. Jis siūlė kai kurias tezių nuostatas (pvz., dėl pilietybės įgyjimo) švelninti taip, kad jos „nuramintų Lietuvos kitataučius“. Galiausiai, sutarta su Sąjūdžio tarybos tezėmis „supažindinti“ lenkų sąjungos suvažiavimo deputatus (LPS Seimo tarybos posėdžio, įvykusio 1989-04-11, garso įrašas, autoriaus archyvas). Deja, iš pranešimų spaudoje bei kitų tarybos posėdžio įrašų neaišku, ar „tezės nacionaliniu klausimu“ kokiu nors būdu pasiekė steigiamąjį LLS suvažiavimą. 95 Czerivony sztandar, 1989-04-23, nr. 93.

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija..."

tik lenkų situacijai aptarti, o Lietuvos partinė vadovybė jau su Brazausku prieša­ kyje susitiko su suvažiavimo delegatais ir svečiais, atvykusiais iš Lenkijos.96 Dar po kelių dienų Brazauskas išvyko į „turnė“ po Šalčininkų rajoną, kuri buvo pa­ kankamai plačiai nušviesta Lietuvos lenkiškoje ir lietuviškoje partinėje spaudoje.97 Suvažiavimas išrinko valdybą, jos pirmininku tapo Janas Senkevičius. LLS steigiamojo suvažiavimo nutarimai lenkiškoje spaudoje, tiksliau, formaliai vis dar LKP CK dienraštyje Czenvony sztandar buvo paskelbti tik birželio 14 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams nuo suvažiavimo pabaigos.98 Sunku būtų viena­ reikšmiškai pasakyti, kas sąlygojo tokią ilgą pauzę. Apie tai galime tik spėlioti. Galima manyti, jog kai kurioms suvažiavimo dokumentų nuostatoms (pirmiausia dėl „lenkų tautinės autonomijos“, paramos apylinkių taryboms, kurios pasiskelbė lenkiškomis) partinė Lietuvos vadovybė nebuvo linkusi pritarti. Tačiau galiausiai nusileista, galbūt tikintis, jog įvairiomis nuolaidomis socialinėje bei kultūros srityje lenkų sąjungą pavyks paveikti ir ši kai kurių nuostatų, keliančių didžiau­ sią lietuvių nepasitenkinimą, atsisakys. Juolab, jog kai kurie įtakingas pozicijas Lietuvos lenkų sąjungoje įgiję veikėjai buvo ne tik LKP nariai, bet ir partinėsetarybinėse struktūrose užėmė įvairias „atsakingas“ pareigas.99 Suvažiavimo nutarimus sudarė kelios dalys: dėl Vilniaus krašto socialinės, ekonominės ir kultūrinės raidos, pasiūlymai TSKP plenumui nacionaliniais klausimais, siūlymai dėl Lietuvos TSR konstitucijos pakeitimų. Buvo priimti ir keli kreipimaisi. Didžioji dalis suvažiavimo metu priimtų nutarimų - tai įvairūs reikalavimai, paprastai socialinio-kultūrinio pobūdžio: dėl pamaldų lenkų kalba Vilniaus ka­ tedroje, Pirmosios Lenkijos televizijos (TVP 1) retransliavimo, mokyklų tinklo

96 Vaisingas pokalbis, Tiesa, 1989-04-18, nr. 91. 97 Posiedzenie komisji rządowej do rozwiązania problemow grup narodowosciowych, Czerwony sztandar, 1989-04-20, nr. 92; Spotkanie w rejone szalczyninkajskim, Czerwony sztandar, 198904-21, nr. 93; Spolem rostrzygač problemy, Czerwony sztandar, 1989-04-22, nr. 94. Taip pat: Susitikimai Šalčininkų rajone, Tiesa, 1989-04-21, nr. 93; Problemas spręskime drauge, Tiesa, 1989-04-22, nr. 94. 98 Rezolucje I zjazdu Związku Polakow na Litwie, Czerwony Sztandar, 1989-06-14, nr. 138. 99 Pavyzdžiui, laikraščio Czerwony sztandar vyriausiasis redaktorius Zbignevas Balcevičius (Zbigniew Balcewicz) buvo aktyvus LLS Vilniaus skyriaus narys. Nuo 1981 iki 1988 m. jis buvo Vilniaus miesto tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, o 1988 m. tapo laikraščio redaktorius. Arba Ryšardas Maceikianecas, dirbęs Vilniaus rajono Buivydžių apylinkės tarybos vykdomojo komiteto pirmininku, Šalčininkų rajono tarybos vykdomojo komiteto sekretoriumi, o nuo 1982 m. Partinės kontrolės komisijos prie LKP CK narys. Jis buvo išrinktas LLS Vyriausiosios valdybos nariu. (Duomenys iš LR Seimo tinklalapio.)

40

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

plėtros, kadrų ugdymo ir pan. Antra vertus, suvažiavimo nutarimuose buvo keliamas ir pagrindžiamas autonomijos reikalavimas. Tiesa, autonomijos turinio plačiau nedetalizuojant. Pirmame nutarimų skyriuje, kuriame aptariamos Vilniaus krašto problemos, teigiama, jog geriausia priemonė įvairioms krašto problemoms spręsti būtų „sukūrimas lenkų tautinės autonominės formacijos“.100 Taip pat pareikšta parama „keliasdešimčiai apylinkių tarybų, kurios suteikė sau lenkų - tautinių tarybų statusą“. Dėl šios „iniciatyvos“ nutarta kreiptis paramos į Lietuvos val­ džią ir į Tarybų Sąjungos vadovybę. Pasak LLS, vietinių tarybų iniciatyva turėtų „prisidėti prie tarpnacionalinių santykių sureguliavimo“. Trečioje rezoliucijų dalyje, kuri vadinosi „Lietuvos TSR Konstitucijos projekto klausimu“, išdėstytas nuostatas galima laikyti savotišku autonomijos reikalavimo pagrindimu. Joje pareikšta, jog lenkai, būdami „pilnateisiai respublikos piliečiai“, taip pat turį teisę į suverenitetą, kitaip tariant, į tautinį apsisprendimą. Remdamasi šia prielaida LLS siūlė papildyti septintąjį Konstitucijos straipsnį nuostata, kuri numatytų tautybėms, neturinčioms savo „valstybinių-teritorinių formacijų“ teisę į „savo autonomijos sukūrimą“ (kartu buvo pažymima, jog Lietuvos Lenkų Sąjunga remia lietuvių tautos siekį atgauti „respublikos suverenitetą“). Beje, birželio 16 d. LLS Nemenčinėje organizavo susitikimą su TSRS liaudies deputatų suvažiavimo delegatais lenkais A. Brodavskiu ir Janu Cechanovičiumi (Jan Ciechanowicz). Susirinkimo metu priimta rezoliucija, raginanti kurti „teritorinį administracinį lenkų autonominį regioną“.101 Liepos-rugpjūčio mėn. lenkų autonomijos idėją LLS lyderiai (Senkevičius ir kiti) kėlė ir susitikimuose su Lietuvos valdžios ir Sąjūdžio atstovais.102 Įdomi ir dar viena priimtų nutarimų aplinkybė —juose visiškai neminimas bendradarbiavimas su Sąjūdžiu. Tiesa, suvažiavimas priėmė kreipimąsi į lietuvių tautą, kuriame buvo reiškiamas pritarimas lietuvių tautiniam atgimimui, tačiau ir

100 Kartu pažymėta, jog Vilniaus kraštas yra neatskiriama Lietuvos respublikos dalis (Č. Laurinavčius, V Sirutavičius, Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki Kovo 11-osios, Vilnius, 2008, t. 12, 1 dalis, p. 255). Senkevičius prisiminė, kad steigiamasis sąjungos suvažiavimas parėmė „autonomijos idėją“. Antra vertus, jis pats abejojęs, jog „idėją“ būtų pavykę įgyvendinti, nors ji ir turėjusi „platų lenkų bedruomenės pritarimą“. Paklaustas, kaip jis pats suvokęs „lenkų autonomijos turinį“ buvęs LLS lyderis atsakė: „normali savivalda su kalbiniais aspektais“ (Interviu autoriui, 2012-08-02). 101 Справка об изменениях в оперативной обстановке в Вильнюсском районе (1989-07-05, LYA KGB, f. К-1, ар. 48, Ь. 102, 1. 72). 102 1989 m. vasarą įvyko bent keli tokie susitikimai (žr. „By každy czul się rownoprawnym obywatelem. Rozmowa przy okrąglym stole: jaka autonomia jest potrzebna?“ Czervoony Sztandar, 1989-07-02, nr. 152; „Kalbėta iš esmės“, Atgimimas, 1989, nr. 31).

Fotografas J. Juknevičius. LCVA.

Lerikų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija..."

Rinkimai j TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą. Diskutuoja Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Virgilijus Čepaitis ir Lietuvos lenkų bendruomenės aktyvistas, Lietuvos lenkų sąjungos veikėjas ir aktyvus autonomistas Janas Cechanovičius (Jan Ciechanowicz). 1989 m. kovo mėn.

čia apie Sąjūdį neužsiminta. Teisingumo dėlei reikėtų pastebėti, jog suvažiavimo metu kai kurie LLS nariai, pvz., Ceslavas Okinčycas (Czeslaw Okinczyc) pabrėžė bendradarbiavimo su Sąjūdžiu reikalingumą. Beje, Sąjūdžio spaudoje, konkrečiai Atgimime, LLS susikūrimas įvertintas kaip svarbus, reikšmingas faktas, liudijantis lenkų bendruomenės politizaciją. Taip pat teigta, jog sąjunga turi „didelę pers­ pektyvą“ ir lietuvių politikams būtina į tai atsižvelgti.103 Kartu pažymėta, jog suvažiavimo nutarimų negalima vertinti vienareikšmiškai, ir kritiškai atsiliepta apie kai kuriuos suvažiavime skambėjusius skundus bei reikalavimus. Apskritai, LLS suvažiavimas buvo svarbus keletu aspektu. Pirma, buvo įsteigta visuomeninė-politinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas - atstovauti Lietu­

103 Pasak straipsnio autoriaus Gintauto Sliesoriūno, LLS turi aiškią socialinę bazę, gerai organizuota ir gauna paramą iš Lenkijos. Apskritai, sąjungą raginta vertinti kaip „potencialų partnerį“ (Lietuvos lenkų sąjungos steigiamasis suvažiavimas, Atgimimas, 1989-05-12, nr. 19).

42

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 —1994 metais

vos lenkų nacionaliniams interesams. Tiesa, LLS nebuvo vienintelė, deklaravusi tokius siekius. Tų pačių metų gegužės 12 d. Mickūnuose įvyko lenkų tautybės vietos tarybų deputatų suvažiavimas.104 Susirinko deputatų iš Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių rajonų - iš viso iš trijų miestų ir 27 apylinkių. Suvažiavimo metu nutarta respublikos teritorijoje kurti lenkų autonominius miestus ir apylinkes. Galutinis tikslas - lenkų nacionalinės srities sukūrimas LTSR teritorijoje.105 Tikslui įgyvendinti suvažiavimo delegatai sudarė Koordinacinę tarybą ir jos prezidiumą (Koordinacinę tarybą sudarė 65 asmenys, o tarybos prezidiumą - 15).106 Antra vertus, steigiamojo suvažiavimo eiga ir priimti dokumentai liudijo, jog vieningo požiūrio į Sąjūdį, o žvelgiant plačiau - ir į lietuvių nacionalinius siekius - Lietuvos Lenkų sąjungoje nebuvo. Trečia, manytume, jog LLS nebuvo vieningo požiūrio ir į lenkų autonomijos reikalavimą, jos turinį bei priemones, kaip ir kokios autonomijos siekti. Ko gero todėl programiniuose dokumentuose „autonomija“ nebuvo konkrečiau ir išsamiau apibūdinta. Beje, tų pačių metų rudenį LLS lyderis Senkevičius pabandė „paaiškinti“ pagrindinius organizacijos tikslus, pasisakė ir autonomijos klausimu. Straipsny­ je, kuris buvo atspausdintas laikraštyje Nasza Gazeta, jis teigė, jog svarbiausius lenkų reikalavimus „įkūnija lenkų tautinių rajonų Lietuvos respublikos sudėtyje

104 Sunku pasakyti, kam konkrečiai priklausė suvažiavimo sušaukimo iniciatyva. Sprendžiant iš baudžiamosios bylos liudininkų parodymų, suvažiavimo sušaukimo iniciatoriais buvo LLS aktyvistai (VATA, b. 1-6, 1999, t. 15,1. 17,1. 93; t. 16, 1. 191-192). 105 Tokias nuostatas fiksavo LTSR KGB (žr. Справка об изменениях в оперативной обстановке Вильнюсском районе, 1989-07-05, LYA, f. К-l, ар. 48, Ь. 102, 1.71-72). St. Peško taip apibūdino Mickūnuose priimtų nutarimų esmę: Vilniaus kraštas su Lietuva nori būti viename bute, bet atskiruose kambariuose (Liudytojo apklausos protokolas, 1992-06-03, VATA, b. 1-6, 1999, t. 15, 1. 105). 106 Kitur rašoma, kad prezidiumą sudarė 17 asmenų. Koordinacinės tarybos pirmininke tapo Vilniaus raj. Rukainių apylinkės tarybos pirmininkė Leonarda Sapkevič (Leonarda Sapkiewicz), o jos pavaduotoju - St. Peško. Tačiau pirmininkės Sapkevič vaidmuo buvo tik formalus, neformalūs lyderiai buvo vyrai: maždaug iki 1990 m. pavasario Peško, o vėliau - Brodavskis, išrinkus jį Vilniaus rajono tarybos pirmininku. Pasak Senkevičiaus, būtent Peško buvęs „tarpininkas“ tarp LLS ir Koordinacinės tarybos (Idea autonomii szla jak burza - wywiad z Janem Sienkiewiczem, prieiga per internetą: http://www.kresy.pl/publicystyka,wywiady?zobacz/ideaautonomii-szla-jak-burza-wywiad-z-janem-sienkiewiczem-, [žiūrėta 2016-11-11]. Apie Peško ir Brodavskio vaidmenį autonomininkų judėjime taip pat žr. Teresa Paramonowa: Wchodzilam w sklad Rady Koordynacyjnej autonomistow, prieiga per internetą: http://www.kresy.pl/ publicystyka,wywiady?zobacz/teresa-paramonowa-wchodzilam-w-sklad-rady-koordynacyjnejautonomistow, [žiūrėta 2016-11-11].

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija...'

koncepcija“107. Kartu sąjungos pirmininkas pažymėjo, kad lietuviams nėra reikalo jaudintis dėl teritorinio respublikos integralumo. „Autonomija - tvirtino Senke­ vičius, - yra mūsų pasiūlymas, mūsų platforma dialogui“. Sąjunga yra pasiruošusi išklausyti ir kitus pasiūlymus ir ieškoti protingo kompromiso. Jis taip pat pabrėžė, kad tarp LLS ir lietuvių Sąjūdžio nesą esminių skirtumų, nes abu judėjimai siekią tų pačių tikslų: „Tik suverenioje Lietuvos valstybėje, be trečiųjų šalių įsikišimo, gali susiformuoti normalios lietuvių ir lenkų sugyvenimo sąlygos...“ 108 Įdomi ir dar viena su LLS suvažiavimu susijusi aplinkybė. 1989 m. birželio 13 d., t. y. likus vienai dienai iki LLS suvažiavimo dokumentų publikavimo, organizacijos valdybos prezidiumas priėmė kreipimąsi pavadinimu „Vilnijos lenkų laiškas“ (lietuviškoje spaudoje - savaitraštyje Gimtasis kraštas jis buvo publikuotas tik liepos mėn. pradžioje)109. Jame konstatuojama, kad Lietuvos valdžia ir visuomeninės organizacijos deramai neatsižvelgia ir neigia „Lietuvos lenkų kilmės gyventojų“ poreikius bei interesus. Tiesa, laiške pretenzijos iš esmės skirtos valdžiai: neištesėtas Brazausko pažadas suteikti patalpas lenkų kultūros centrui, neefektyvi Baltrūno vadovaujamos komisijos veikla, vis atidėliojamas specialios aukštosios mokyklos Vilniaus kraštui įkūrimas, nesuteikiamas leidimas LLS laikraščiui, taip pat siūloma peržiūrėti rinkimų į LTSR AT tvarką, kad ji labiau atspindėtų lenkų bendruomenės interesus. Pažymėtina, kad laiške apie autonomijos reikalavimą neužsiminta. Laiškas baigiasi tokiu teiginiu: „Lietuvos lenkai daugumoje remia Respublikos apsisprendimo idėją, bet nori, kad būtų užtikrintos jų bendražmogiškos teisės“. Kartu su laišku buvo atspausdintos ir kelios ištraukos iš LLS dokumentų: įstatų ir rezoliucijos. Įstatų devintas punktas teigė, jog pagrindinis organizacijos tikslas - rūpintis „Vilnijos kaip neatskiriamos ir sudėtinės Lietuvos dalies“ raida. O ištraukoje iš suvažiavimo nutarimų teigta: „Vilnijos kraštą laikome neatskiriama Lietuvos respublikos dalimi“. Į publikaciją Gimtajame krašte sureagavo Sąjūdžio pirmininkas V. Landsbergis (jis, be abejonės, buvo susipažinęs ir su LLS steigiamajame suvažiavime priimtais dokumentais). Kai kurias lenkų pretenzijas Landsbergis laikė pagrįstomis (pvz., dėl LLS leidinio), tačiau kiti reikalavimai jam pasirodę nepamatuoti ir sunkiai įgy­ vendinami (pvz., dėl aukštosios mokyklos). Sąjūdžio pirmininkas iš esmės atmetė

107 J. Sienkiewicz, Z kim i dokąd?, Nasza Gazeta, 1989-10-22, nr. 1. 108 Ten pat. 109 Gimtasis kraštas, 1989-07-06-12, nr. 27. Tame pat numeryje laikraščio redakcija perspausdino ir Tomo Venclovos straipsnį „Atviras laiškas lietuviams ir Lietuvos lenkams“, publikuotą Akiračiuose 1989 m. sausio 25 d. Jame iš esmės raginama vengti įtampų, nepasiduoti kurstymui ir siekti dialogo.

EB

44

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

mintį apie Lietuvos lenkams daromą spaudimą ar skriaudas ir pažymėjo, jog LLS nuėjusi „nacionalinės konfrontacijos keliu, panašiu į nacionalizmą“.110 Kartu Lands­ bergis pabrėžė, jog Sąjūdis dar savo programoje suformulavęs „kultūrinės auto­ nomijos tautinėms mažumoms principą“.111 Teritorinės autonomijos reikalavimą profesorius atmetė kaip kurstantį. Galiausiai, praėjus savaitei po LLS programinių dokumentų paskelbimo, birželio 22 d. LTSR AT prezidiumas priėmė pareiškimą dėl nacionalinių santy­ kių respublikoje, kuriuo išreiškė susirūpinimą lenkų siekiais kurti autonomiją. Pareiškime taip pat pažymima, jog Šalčininkų bei Vilniaus rajonų apylinkių liau­ dies deputatų tarybų sprendimai dėl „lenkų nacionalinių apylinkių autonomijos“ paskelbimo prieštarauja LTSR konstitucijai. Kartu AT prezidiumas pažadėjo dar iki metų pabaigos parengti „tautybių įstatymą“ (prie AT prezidiumo buvo sukurta speciali darbo grupė, turėjusi paruošti tautinių mažumų įstatymą. Į ją buvo pa­ kviesti ir du Lietuvos lenkų sąjungos atstovai: J. Senkevičius ir C. Okinčycas)112. Panašiai situaciją vertino ir LKP pirmasis sekretorius. LKP CK plenume (birželio 24 d.) savo pranešime Brazauskas teigė, jog lenkų autonominės srities sukūrimo reikalavimai kelia įtampą, prieštarauja konstitucijai ir iš esmės negali išspręsti lenkams rūpimų socialinių, kultūrinių bei ekonominių problemų. Tai gali padaryti tik tautinių mažumų įstatymas. Apibendrinant lietuvių ir lenkų santykių būklę 1989 m. pavasarį - vasaros pradžioje, galima teigti, jog Lietuvos valdžia ir Sąjūdis neatmetė susitarimo su lenkais galimybės ir bandė formuluoti tokio susitarimo politinę platformą. Susitarimo pagrindu buvo „kultūrinė autonomija“. Tiesa, dar be aiškesnių jos

110 Gimtasis kraštas, 1989-08-24-30, nr. 34. 111 Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo rezoliucijoje „Dėl nacionalinių santykių“ teigiama: „LPS [Sąjūdis] besąlygiškai pripažįsta visišką kitų tautybių respublikos piliečių lygiateisiškumą visose politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo srityse. LPS sveikina ir remia Lietuvos tautinių mažumų siekius išsaugoti ir puoselėti savo tautinę savimonę ir kultūrines tradicijas“ (Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, Vilnius, 1990, p. 223). 112 Nutarimas apie darbo grupės sudarymą buvo pasirašytas 1989 m. birželio 21 d. Į šią grupę įėjo Sąjūdžio sekretorius V. Čepaitis, „Vilnijos“ draugijos valdybos pirmininkas K. Garšva, laikraščio Sovetskaįa Litva redaktorius A. Gelbachas, Lietuvos kultūros fondo pirmininkas Č. Kudaba, istorikai R. Žepkaitė bei A. Tyla, filologai A. Vanagas, A. Zalatorius, rašytojas G. Kanovičius, aktorius A. Inozemcevas, teisininkai S. Stačiokas, Z. Namavičius ir kt. Į veiklą buvo įtraukti ir įvairių etninių bendruomenių atstovai: H. Kobeckaitė, kaip karaimų kultūros draugijos pirmininkė, V Stechas kaip baltarusių atstovas, E. Zingeris žydų. Rugsėjo 27 d. darbo grupė buvo papildyta Vilniaus ir Šalčininkų rajonų atstovais. Nariais tapo A. Brodavskis, A. Monkevičius, Z. Palevičius, V. Suboč ir kt. (LTSR AT ir M T žinios, 1989, nr. 19, p. 425-426; nr. 29, p. 583).

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija..."

parametrų. Problema buvo tai, ar Lietuvos lenkai ir jiems atstovaujančios struktū­ ros - Lietuvos Lenkų sąjunga ir Koordinacinė taryba —sutiks su Lietuvos valdžios ir Sąjūdžio pasiūlymais... 1989 m. vasarą viešos diskusijos lenkų autonomijos klausimu darėsi vis karštesnės. Czerivony sztandar, tuo metu vis dar formaliai partinis oficiozas, savo puslapiuose pradėjo naują skiltį pavadinimu „Kad kiekvienas jaustųsi lygiateisis pilietis“, kurioje daugiausia dėmesio buvo skiriama lenkų autonomijos klausimui. Požiūryje į autonomiją iš esmės kristalizavosi dvi nuostatos, o jų skiriamoji linija paprastai sutapdavo su diskutuojančiųjų tautybe. Lenkų autoriai teritorinę-administracinę autonomiją paprastai vertino kaip žingsnį visuomenės demokratizacijos, kuri leistų sėkmingai plėtoti bendruomenės tautinę kultūrą bei prisidėtų prie socialinės-ekonominės pažangos, link, o lietuvių nuomonė buvo priešinga. Teigta, jog teritorine-administracinė autonomija veda į uždarumą, skatina nepasitikė­ jimą ir gali tapti konfliktų priežastimi. Lietuvių autorių teigimu, santykius tarp abiejų bendruomenių turėtų sureguliuoti ruošiamas tautinių mažumų įstatymas.113 Egzistuojant tokiems dažnai visiškai priešingiems požiūriams ir vertinimams, tarpetninio konflikto galimybės išaugo. Lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių situaciją komplikavo ir dar viena aplin­ kybė. Liepos pabaigoje - rugpjūčio pradžioje Estijoje nuvilnijo streikų banga. Juos inicijavo Interfrontas, o jų pretekstu tapo Estijos rinkimų įstatymas, apribojęs „naujųjų migrantų“ rusakalbių teises dalyvauti rinkimuose (įstatymas numatė kelerių metų sėslumo cenzą). Panašaus scenarijaus galimybės negalima buvo atmesti ir Lietuvoje. Klausimas, ar lenkai apskritai parems galimas Jedinstvos akcijas, buvo pakankamai aktualus. Lietuviškasis nacionalinis konsensusas ir nacionalinė teritorinė lenkų autonomija Lenkiškoje istoriografijoje paprastai teigiama, kad lenkų veikėjų bei aktyvistų autonomines tendencijas paskatino valdžios nutarimai dėl valstybinės lietuvių kalbos ir valdžios bei Sąjūdžio nuostata ignoruoti lenkų reikalavimą regionuose, kuriuose jie sudaro daugumą, lenkų kalbai suteikti administracinės kalbos - fak­ tiškai antrosios valstybinės kalbos - statusą. Nedrįsčiau ginčyti šios tezės. Lie­ tuvių kalbos kaip valstybinės klausimo iškėlimas į politinę dienotvarkę ir lenkų kalbinių lūkesčių ignoravimas sukėlė įtampas tarp abiejų bendruomenių. Tačiau

113 Žr. Czerivony sztandar, 1989-07-19, nr. 165; 1989-07-25, nr. 169; 1989-08-05, nr. 179,

1989-08-15, nr. 187; 1989-08-16, nr.188.

45

46

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

valstybinės kalbos klausimas, vaizdžiai tariant, buvo tik kibirkštis, iš kurios už­ sidegė autonomijos laužas (dirgiklių, galinčių paveikti ir turėjusių įtakos tarpetniniams santykiams, buvo ir daugiau). Manyčiau, jog daug svarbesnį vaidmenį suvaidino tai, kad LKP ir Sąjūdžio požiūris į valstybinės lietuvių kalbos klausimą iš esmės sutapo - partija ir Sąjūdis rėmė idėją lietuvių kalbai suteikti valstybi­ nės kalbos statusą ir atmetė idėją įteisinti lenkų kalbos statusą tuose pietryčių Lietuvos rajonuose, kuriuose lenkai sudarė daugumą. Toks dviejų pagrindinių Lietuvos politinių jėgų nacionalinis konsensusas lenkų etninės mažumos atstovų galėjo būti suvokiamas kaip grėsmė ir akstinas mobilizuoti savo bendruomenę. Pirma, LKP ir Sąjūdžio nacionalinis konsensusas reiškė, kad oficialia „pro­ letarinio internacionalizmo“ ideologija grindžiamas titulinės tautos ir etninės mažumos santykių pobūdis (etninė hierarchija) gali keistis aiškiai mažumos nenaudai. Antra vertus, nacionalinis konsensusas kalbos klausimu liudijo, kad LKP nebėra ta jėga, kuri vienodai atstovautų lietuvių ir lenkų interesams. Šios aplinkybės vertė bent jau dalį lenkų mažumos atstovų atramos ieškoti savo etni­ nėje bendruomenėje ir mobilizuoti ją prieš „etnolingvistinį lietuviškąjį naciona­ lizmą“ ir lietuvių dominavimą apskritai. Nacionalinės teritorinės autonomijos, kurioje lenkų kalbai būtų užtikrinamos visos teisės, reikalavimas tapo gera tokios mobilizacijos priemone. Autonomijos veikėjas ir platformininkas Leonas Jankelevičius aiškino, kad rengiant nutarimus dėl valstybinės lietuvių kalbos pas LKP CK vadovybę „sė­ dėdavo Sąjūdžio vadovai“ ir ten „būdavo tokie klausimai sprendžiami, o mano CK lygio instruktoriai tik laukdavo, kas bus nuspręsta“. Pasak L. Jankelevičiaus, atsakingi partijos veikėjai turėję suprasti, kad nutarimai sukels tautinių mažumų nepasitenkinimą.114 Galima manyti, kad L. Jankelevičius perdėjo dėl respublikos vadovybės ir Sąjūdžio lyderių „bendradarbiavimo“ rengiant valstybinės lietuvių kalbos įstatymą. Tačiau jis neblogai nusakė lenkų partijos funkcionierių, kurie ne tik buvo atriboti nuo partinių, politinių sprendimų priėmimo, bet ir vis labiau prarado Lietuvos komunistų partijos paramą kovoje su „lietuviškuoju naciona­ lizmu“, jauseną. Su nepasitikėjimu ir baime kalbos politikos pokyčius sutiko ir „paprasti lenkai“. Apie tai liudija Lietuvos gyventojų lenkų laiškai, skelbti vis dar formaliai partiniame Czerivony sztandar, ir kiti šaltiniai. Grupė Varšuvos universiteto mokslininkų 1990 m. vasarą atliko kelių Vilniaus rajono apylinkių gyventojų lenkų apklausą. Jos duomenys parodė, kad „didžiausią lenkų gyventojų nerimą“ sukėlė būtent valdžios nutarimai dėl valstybinės lietuvių

114

Liudytojo apklausos protokolas, 1992-06-24, VATA, b. 1-6, 1999, t. 15, 1. 165.

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija...'

kalbos.115 Respondentai nuogąstavo, kad lenkų kalba bus diskriminuojama, kad net ir tuose rajonuose, kur lenkai sudaro daugumą, jie bus priversti kalbėti lie­ tuviškai. Bijota, kad nustos eiti spauda lenkų kalba, abejota, ar bus sudarytos sąlygos vaikams mokytis lenkų kalba, klausta, ar išliks pamaldos lenkų kalba, ir pan. Žinoma, galima manyti, kad baimės buvo smarkiai perdėtos, neturėjo realaus pagrindo, kad jos buvo pakurstomos ir pan. Tačiau jos taip pat liudijo faktą, kad tarp dviejų bendruomenių vis gilėja takoskyra, atskirtis ir formuojasi sąlygos etninei įtampai kilti. LKP ir Sąjūdžio sutarimas lietuvių kalbos klausimu ėmė formuotis gana anksti. Idėja lietuvių kalbą paskelbti valstybine buvo populiari tarp lietuvių kūrybinės inteligentijos ir apskritai tarp lietuvių. Tokį reikalavimą Sąjūdis kėlė jau pirmojoje programoje, tiksliau, jos metmenyse 1988 m. birželio mėn. Tų pačių metų liepos mėn. lietuvių kalbininkai laikraštyje Tiesa išdėstė argumentus, kodėl lietuvių kalbą reikėtų paskelbti valstybine.116 Sąjūdžio suvažiavime 1988 m. spalio 22-23 d. valstybinės lietuvių kalbos klausimas paskelbtas oficialios judė­ jimo programos dalimi.117 Valstybinės lietuvių kalbos klausimas imtas aktyviai svarstyti ir valdžios institucijose. Dar spalio 6 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas priėmė nutarimą „Dėl lietuvių kalbos statuso“. Iš esmės jame buvo suformuluotas LTSR Konstitucijos papildymo projektas. Projekte Lietuvos TSR valstybine kalba skelbiama lietuvių kalba.118 Konstitucijos papildymo klausimai buvo svarstomi LTSR AT dešimtojoje sesijoje, lapkričio 17-18 d. Deputatams taip pat buvo išdalintas AT prezidiumo įsakas „Dėl lietuvių kalbos ir kitų kalbų vartojimo“. Sis įsakas turėjo išaiškinti,

115 J. Kušmierz, Między „wschodem“ i „zachodem“. Stosunki etniczne na Wilenszczyžnie w wypowiedziach jej mieszkancow, Pregląd ivschodni, 1991, nr. 1 (3), s. 513. 116 C. Laurinavičius, V. Sirutavičius, Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki Kovo 11-osios, Vilnius, 2008, t. 12, d. 1, p. 86. 117 Programoje teigiama: „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis yra įsitikinęs, kad lietuvių kalbai būtina grąžinti prideramą vietą Respublikos administraciniame, ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gyvenime. Viena iš tokių priemonių turi būti lietuvių kalbos pripažinimas Respublikos valstybine kalba suprantant tai kaip nepažeidžiamą piliečių teisę visur ir visada kreiptis į kiekvieną pareigūną ar įstaigą ir gauti iš jų atsakymą lietuvių kalba, kaip principą, kad Respublikos raštvedybos pagrindinė kalba yra lietuvių kalba. Ja Respublikoje turi vykti visi oficialūs renginiai...“ (Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, Vilnius, 1990, p. 221-222). 118 Taip pat pažymima, kad „sudaromos sąlygos ugdyti ir kitas Lietuvos TSR vartojamas kalbas, mokytis ir vartoti rusų kalbą kaip TSRS tautų tarpusavio bendravimo priemonę“ (LTSR AT prezidiumo nutarimas, 1988-10-06, „Dėl lietuvių kalbos statuso“, Tiesa, 1988-10-07, nr. 232).

47

48

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

kaip bus įgyvendinama konstitucinė nuostata dėl valstybinės lietuvių kalbos ir kokios teisinės garantijos suteikiamos kitų etninių bendruomenių atstovams vartoti savo kalbą. Svarstymas parodė, kad tarp deputatų lietuvių ir ne lietuvių valstybinės kalbos klausimu esama reikšmingų nesutarimų. Deputatai lietuviai beveik vienbalsiai pasisakė už valstybinės kalbos statuso suteikimą lietuvių kalbai. Nelietuviai deputatai, nors ir sutiko su valstybinio statuso suteikimu lietuvių kalbai, tačiau Konstitucijos įstatyme bei įsake siūlė padaryti įvairių pataisų, su­ teikiančių papildomų garantijų pirmiausia rusų kalbai. Deputatai iš Rytų Lietuvos rajonų siūlė Konstitucijoje įtvirtinti iš esmės tris valstybines kalbas: be lietuvių, dar rusų ir lenkų, bei reglamentuoti jų vartojimą (deputatės iš Šalčininkų rinki­ minės apygardos D. Masian siūlymas).119 M. Adamavičius iš Maišiagalos apygardos teigė, kad AT prezidiumo siūlomas projektas nenumato „konstitucinių garantijų dėl lygiateisio lenkų kalbos vartojimo Vilniaus krašto rajonuose, kur gyventojų daugumą sudaro lenkai“.120 Todėl jis taip pat siūlė tokiuose rajonuose valstybinės kalbos statusą suteikti lenkų ir rusų kalbai. AT konstitucijos pataisoms dėl valsty­ binės kalbos pritarta praktiškai vienbalsiai. Sesijai pirmininkavusiam L. Šepečiui paskelbus balsavimo rezultatus paaiškėjo, kad tik trys deputatai balsavo prieš, susilaikiusiųjų nebuvo (formaliai į AT sesiją atvyko 325 deputatai iš 345).121 Dėl prezidiumo parengto įsako projekto balsuota nebuvo. Jam buvo pritarta ir nutarta jį perduoti „liaudies svarstymui“. Tuoj po AT sesijos, lapkričio 19 d. AT prezidiumo įsako projektas „Dėl lietuvių kalbos ir kitų kalbų vartojimo“ buvo paskelbtas Tiesos laikraštyje. Pro­ jektas reglametavo lietuvių kalbos vartojimą respublikos viešajame gyvenime bei raštvedyboje. Pirmame straipsnyje teigiama, kad valstybinė lietuvių kalba „yra svarbiausia respublikos gyventojų bendravimo priemonė“. Antras straipsnis, kad lietuvių kalba yra ir pagrindinė raštvedybos kalba. Perėjimas prie lietuvių kalbos turėjo vykti „palaipsniui“, o jo konkrečią tvarką turėjo nustatyti Ministrų tary­ ba. Kartu buvo apibrėžiamas ir rusų kalbos statusas bei vartojimas. Rusų kalba buvo skelbiama „svarbiausia ryšių“ su kitomis sovietinėmis respublikomis bei sąjunginėmis struktūromis priemone. Tačiau ne tik. Asmeniui buvo palikta teisė kreiptis į respublikos valdžios organus ir gauti atsakymą rusų kalba. Respublikos vidaus renginiai privalėjo vykti lietuvių kalba, o esant reikalui, jos nemokantis galėjo vartoti ir rusų kalbą, tačiau buvo būtinas vertimas į lietuvių.

119 Lietuvos TSR Aukščiausios tarybos (vienuolikto šaukimo) dešimtoji sesija, 1989-11-17-18. Stenogramos, Vilnius, 1989, p. 72. 120 Ten pat, p. 125. 121

Ten pat, p. 126.

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija...'

Taigi, projektas rusų kalbai garantavo, kaip tuomet sakyta, „tarpnacionalinio bendravimo“ priemonės statusą. Matyt, tokiu būdu respublikos valdžia tikėjosi nuraminti rusakalbių nepasitenkinimą dėl valstybinės kalbos statuso suteikimo lietuvių kalbai. Antra vertus, apie lenkų kalbos vartojimą niekur neužsiminta. Devintas projekto straipsnis teigė, jog etninių bendruomenių pageidavimu su­ daromos sąlygos turėti mokyklas, kultūrines draugijas, leisti laikraščius gimtąją kalba ir pan. Taip pat pažymima, kad tokių institucijų raštvedyboje gali būti var­ tojama „rusų ar kita kalba.“ Pažymėta, kad „bendrauti su kitakalbiais asmenimis Lietuvoje vartojama rusų, tam tikrais atvejais - kitos kalbos“. Paskelbus projektą, jis susilaukė daug ir prieštaringų vertinimų. Lietuviškoje spaudoje, ypač sąjūdiečių, jis buvo kritikuojamas dėl nuolaidžiavimo rusų kal­ bai. Abejota, ar tokį projektą priėmus, bus užtikrintas lietuvių kalbos vyravimas viešajame gyvenime ir administravimo srityje. Taip galvojo ne tik inteligentai sąjūdiečiai, bet ir partijos linijai lojalūs lietuvių kultūros veikėjai. Rašytojas Juo­ zas Baltušis, lapkričio sesijoje aktyviai pasisakęs už valstybinio statuso suteikimą lietuvių kalbai, teigė, kad paskelbtas projektas žmonėms sukėlęs „didelį nerimą“. Lietuvių visuomenėje būgštaujama, aiškino rašytojas, kad lietuvių kalba „ir toliau bus gožiama“, o šito leisti negalima.122 Publikacijos, atsiliepimai, projekto komentarai Czerwony Sztandar liudijo, kad lenkų reakcija buvo taip pat nevienareikšmiška. Dauguma pasisakančiųjų pritarė valstybinės lietuvių kalbos idėjai, tačiau reikalavo papildomų „garantijų“ ir daugiau „teisių“ lenkų kalbai, pirmiausia Vilniaus krašte. Tų reikalavimų esmę bendrais bruožais galima nusakyti taip - Vilniaus krašte lenkų kalba viešajame gyvenime ir raštvedyboje turinti turėti tokias pat teises, kaip ir lietuvių kalba. Lietuviškoje spaudoje tokie reikalavimai paprastai susilaukdavo kritikos. Buvo aiškinama, kad toks „lenkų kalbos“ įteisinimas reikštų „dar vieną krašto nutau­ tinimo etapą“, kad tokie reikalavimai turį aiškų politinį atspalvį - „suponuoja ypatingą to krašto statusą“.123 Atrodo, Lietuvos valdžia suvokė, jog valstybinės kalbos klausimas gali paaš­ trinti santykius tarp lietuvių ir nelietuvių, rusų bei lenkų, ir stengėsi amortizuoti tarpetnines įtampas. Dar 1988 m. vasarą ar rudens pradžioje prie Ministrų tary­ bos buvo sudaryta speciali „Nacionalinių santykių ir internacionalinio auklėjimo reikalų komisija“. Tiksli komisijos sudėtis nežinoma, tačiau bent jau vienas lenkų

122 Įstatymų sumanymų ir kitų komisijų bendro posėdžio protokolas, 1989-01-23. Projekto „Dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo“ svarstymas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau - LCVA), f. R 758, ap. 4, b. 2166,1. 2. 123 Plačiau apie diskusijas žr.:P. Kniūkšta, Vilniaus kraštas ir lietuvių kalba, Vilnius, 1990, p. 27—40.

49

50

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

atstovas joje tikrai buvo. Tai Czermony sztandar redaktorius Z. Balcevičius. Beje, išlikę komisijos dokumentai liudija, kad lietuvių ir lenkų santykiams Vilniaus krašte komisija skyrė daugiausia dėmesio. Savo siūlymuose „Dėl nacionalinių santykių tolesnio gerinimo Vilnijos krašte“ komisija rekomendavo prie darbo žmonių tarybų steigti specialias „nacionalinių santykių ir internacionalinio auklėjimo“ komisijas; ragino „peržiūrėti“ švietimo įstaigose dirbančių asmenų nacionalinę sudėtį (galvota švietimo sistemą stiprinti lenkų ir kitų tautybių specialistais, kad ji labiau atitiktų krašto etninę kompoziciją); daugiau dėmesio skirti lietuvių ir kitų tautų liaudies meno ugdymui, labiau rūpintis istorijos ir kultūros paminklais, „atspindinčiais lietuvių, lenkų, baltarusių praeitį“ ; steigiant mažamečių ugdymo įstaigas „griežtai“ prisilaikyti tėvų pageidavimo; nedubliuoti lenkiškų filmų ten, kur to pageidaujama; kitataučiams organizuoti nemokamus lietuvių kalbos kursus ir pan.124 Apskritai dokumentas surašytas „tarybinių tautų draugystės“ dvasia ir vargu ar galėjo turėti įtakos lietuvių bei lenkų tarpusavio santykiams Vilniaus krašte. Beje, atrodo, kad ir tarp pačių komisijos narių būta įtampų, panašių į tas, kurios egzistavo Lietuvos visuomenėje tarp lietuvių ir lenkų.125 Galiausiai, LTSR AT prezidiumas 1989 m. sausio 25 d. paskelbė įsaką dėl valstybinės kalbos vartojimo. Iš pirmo žvilgsnio šis variantas nelabai skyrėsi nuo publikuoto lapkričio mėnesį projekto. Visgi keli svarbesni pakeitimai jame buvo padaryti. Pirmiausia, buvo pakeistas pavadinimas. Sausio mėn. įsakas buvo „trumpesnis“ - „Dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo“. Antra, ir tai ko gero svarbiau, - jame nebeliko nuostatos, rusų kalbą skelbiančios „svar­ biausia ryšių“ su kitomis sovietinėmis respublikomis bei sąjunginėmis struk­ tūromis priemone (kitos projekte įrašytos nuostatos dėl rusų kalbos vartojimo išliko).126 Nuostatos dėl kitų etninių bendruomenių (taip pat ir lenkų) kalbų

124 Komisijos sprendimas dėl nacionalinių santykių tolesnio gerinimo Vilnijos krašte, b. d. [1989— 01-?], LCVA, f. R 758, ap. 4, b. 2164,1. 66-67. 125 Sprendžiant iš posėdžio protokolo, Balcevičius skundėsi dėl antilenkiškos kampanijos lietuviškoje spaudoje. O kultūros ministras j. Bielinis aiškino, kad Vilnijos kraštas „lenkų okupacijos“ metais ekonomiškai labai atsilikęs... Komisijoje buvo svarstomas klausimas „Dėl nacionalinių santykių tolesnio gerinimo Vilnijos krašte“ (Nacionalinių santykių ir internacionalinio auklėjimo reikalų komisijos posėdžio protokolas, 1988-11-16. LCVA, f. R 758, ap. 4, b. 2164, L 20-21). 126 Pavyzdžiui, trečias įsako straipsnis teigė: „Lietuvos TSR įsakymai, Lietuvos TSR AT ir jos prezidiumo aktai, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimai ir potvarkiai, visuomeninių organizacijų dokumentai priimami lietuvių kalba, skelbiami lietuvių kalba, prireikus - ir rusų kalba.“

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija...'

vartojimo iš esmės liko nepakitusios. Galbūt darydama nedidelius pakeitimus įstatyme Lietuvos valdžia tikėjosi „nušauti du zuikius“ : lietuvių visuomenei parodyti, jog ji ginanti lietuvių kalbą ne blogiau nei Sąjūdis, o kartu sugebanti respublikoje išsaugoti stabilumą, reguliuoti santykius su kitomis tautinėmis bendruomenėmis. Tačiau įsake padaryti pakeitimai sukėlė nepasitenkinimą. Šį kartą jau viešai protestavo „Jedinstvo“.127 Organizacijos vasario 12 d. Vilniuje surengtame mitinge reikalauta įsaką atšaukti. Dar po kelių dienų „Jedinstvos“ aktyvistams keliose Vil­ niaus gamyklose, kuriose didžiąją dalį dirbančiųjų sudarė vadinamieji rusakalbiai, pavyko organizuoti streikus ir protesto mitingus. Reikalavimas buvo beveik toks pats (nežinia tik, kaip aktyviai šiose akcijose dalyvavo lenkai).128Vasario 20 d. LTSR Ministrų Taryba paskelbė nutarimą, kuriame buvo aptariama įsako įgyvendinimo tvarka. Jame buvo įrašytos kelios nuostatos, turėjusios sumažinti etninių mažu­ mų nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, nutarime buvo teigiama, kad pereinant prie valstybinės lietuvių kalbos vartojimo „oficialiose valstybinėse bei visuomeninės veiklos srityse“ reikia atsižvelgti į „kolektyvų nacionalinę sudėtį“.129 Teigta, kad daugiakalbiuose kolektyvuose prie renginių lietuvių kalba pereinama palaipsniui, „kai tam bus galimybė“. Beje, nutarime buvo straipsnių, kuriuos bent jau formaliai galima traktuoti kaip tam tikrą nuolaidą ir lenkų mažumai. Aptariant informa­ cinių viešųjų užrašų vartojimo tvarką pažymima, kad Respublikos pavaldumo miestuose tokie užrašai būtų „...lietuvių ir rusų kalbomis. Kitose gyvenamosiose vietovėse šiuose užrašuose lietuvių kalba yra privaloma, o dėl užrašų kita kalba tikslingumo sprendžia atitinkamos vietinės Tarybos vykdomasis komitetas.“ 130 Nutarime buvo ir nuostata, kad prie raštvedybos valstybine lietuvių kalba turė­ tų būti pereita per dvejus metus - iki 1991 m. sausio mėn. (tiesa, tas terminas „dėl svarbių priežasčių“ ir „atskirais atvejais“ galėjo būti LTSR AT Prezidiumo 127 Organizacijos steigiamasis susirinkimas įvyko 1988 m. lapkričio mėn. Plačiau apie organizacijos Vienybė, Jedinstvo, Jednosč susikūrimo aplinkybes žr. C. Laurinavičius, V. Sirutavičius, Lietuvos istorija..., p. 182-184. 128 LTSR KGB duomenimis, vienos valandos streikai įvyko „Žalgirio“ gamykloje (dalyvavo 900 dirbančiųjų), „Vilmoje“ (1 500), „Neryje“ (100) ir keliose kitose (Справка о протестах и митингах, b. d., LYA KGB, К-l, ap. 48, b. 103, 1. 11). 129 LTSR Ministrų Tarybos 1989 02 20 nutarimas „Dėl priemonių Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimui užtikrinti“, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1989-03-10, nr. 7, p. 180-186. Tiesoje nutarimas skelbtas vasario 21 d. („Lietuvos Ministrų Taryboje“, Tiesa, 1989-02-21, nr. 44). 130 LTSR Ministrų Tarybos 1989 02 20 nutarimas „Dėl priemonių Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimui užtikrinti“.

51

52

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1988—1994 metais

leidimu pratęstas dar vieneriems metams). Toks reikalavimas negalėjo susilaukti etninių mažumų paramos ir buvo dažnai kritikuojamas. Tuometinė Lietuvos vadovybė ir pats Brazauskas suvokė etnokultūrinių sim­ bolių svarbą politikai. Aktyviai keldama ir spręsdama valstybinės lietuvių kalbos klausimą, Lietuvos valdžia, LKP faktiškai išreiškė save kaip nacionalinę politinę jėgą. Daliai lietuvių tai buvo patrauklu, tačiau Lietuvos lenkams tokia politika mažų mažiausiai turėjo kelti nerimą, nes liudijo, jog „tarybinė nacionalinė politika“, paremta proletarinio internacionalizmo, tautų draugystės idėjomis, nebeveikia, o komunistai vis labiau tapatinasi su sąjūdiečiais.

Sąjūdis ieško kontaktų su lenkais 1989 m. vasarą Sąjūdis pabandė užmegzti glaudesnius ryšius su LLS. Birželio mėn. 30 d. organizuotas sąjūdiečių ir LLS vadovų susitikimas.131 Formaliai Są­ jūdis santykius su lenkų bendruomenės lyderiais per Lietuvos tarpnacionalinę koordinacinę asociaciją palaikė ir anksčiau. Ji Sąjūdžio iniciatyva buvo įsteigta dar 1988 m. gruodžio mėn. ir turėjo padėti megzti ryšius su tautinių bendruomenių visuomeninėmis organizacijomis.132 Iš pradžių asociacijoje lenkams atstovavo

131 Senkevičius prisiminė, jog dar iki 1989 m. vasaros LLS bandė ieškoti kontaktų su Sąjūdžio vadovais, tačiau mėginimai organizuoti Sąjūdžio ir Sąjungos atstovų susitikimus vis nepavykdavo. Vis dėlto vieną susitikimą su Landsbergiu Senkevičius prisiminė: pokalbis buvo pakankamai ilgas, tačiau „nerezultatyvus“. To pokalbio detalių LLS pirmininkas smulkiau neprisiminė, tačiau kelis esminius pozicijų skirtumus įvardijo: lenkai norėję, kad Sąjūdis paskelbtų deklaraciją, o joje patvirtintų, jog kultūriniai lenkų bendruomenės poreikiai bus „pilnai tenkinami“. Sąjūdžio lyderio poziciją Senkevičius nupasakojo taip: pirma reikią iškovoti Lietuvai nepriklausomybę, o vėliau demokratijos sąlygomis lenkų reikalavimai išsispręsią „savaime“. Pasak Senkevičiaus, LLS būtų sutikusi „jungtis prie Sąjūdžio“, tačiau tik „kolektyvinio nario teisėmis“. Tačiau tokia pozicija jau buvo nepriimtina Sąjūdžio pirmininkui (Senkevičiaus interviu su autoriumi, 2012-08-02). V Landsbergis interviu Mariuszui Maszkiewiczui susitikimo su Senkevičiumi neprisiminė. Tačiau jis teigė, jog dar 1988 m. sąjūdiečiai pakvietė lenkų veikėjus „atvirai diskusijai“. Diskusijoje buvo įvairių nuomonių - palankių lietuviams ir priešiškų. Visgi, atrodo, kad pokalbis nelabai pavyko - lenkai „norėję kažko [rimtesnio]“ (V Landsbergis, Nasz patriotyzm, ich szominizm? Rozmaivia Mariusz Maszkieivicz, Torun, 2011, s. 29-30). 132 Komjaunimo tiesa, 1988-12-22, nr. 243. Verta priminti, jog Lenkų visuomeninė kultūrinė draugija „stebėtojais“ delegavo du savo narius - Zygmuntą Mackevičių (Zygmunt Mackiewicz) ir V. Valiukievič (W. Walukiewicz) - į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Z. Mackevičius pasakė kalbą. Į Sąjūdžio Seimą ir Tarybą lenkai nebuvo išrinkti.

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija../

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas Vilniaus sporto rūmuose. Kalba lenkų atstovas Zygmuntas Mackevičius (Zygmunt Mackievvicz). 1988 m. spalio mėn.

Lenkų visuomeninė kultūrinė draugija, vėliau LLS, konkrečiai J. Senkevičius ir A. Plokšto. Tačiau maždaug apie 1989 m. gegužės vidurį LLS iš asociacijos pasitraukė.133 133 LTSR KGB iš savo agentų, infiltruotų asociacijoje, gavo žinių, jog lenkai iš organizacijos veiklos pasitraukė „dėl atviro Sąjūdžio spaudimo“ (Справка в отношении Литовской межнациональной координационной ассоциации, 1989-05-10, LYA KGB, f. К-l, ар. 48,

b. 102,1. 68).

54

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Taigi, birželio 30 d. Atgimimo redakcijoje susitiko grupė lietuvių inteligentų, keli Sąjūdžio vadovai (R. Ozolas, V. Čepaitis) bei LLS lyderiai Senkevičius ir Plokšto.134 Svarbiausiu ginčų objektu tapo autonomijos klausimas. Dėstydamas lenkų siekius Senkevičius pastebėjo, jog dabartinė „kultūrinės autonomijos būklė“ esanti nepatenkinama: ji vedanti prie lenkų asimiliacijos. Todėl, jo teigimu, Lietuvos lenkams reikalingos papildomos garantijos. Viena tokių garantijų galėtų būti teritorinė autonomija. Tiesa, Senkevičius pabrėžė: teritorinės autonomijos klausimo lenkai „nelaiko principiniu“. Gavus kitas garantijas, kurios leistų ugdyti savo kalbą, kultūrą, atkristų ir teritorinės autonomijos klausimas. Įvardytos buvo ir tos garantijos: įstatyminė lenkų kalbos apsauga, aukštosios mokyklos lenkams įsteigimas, rinkimų sistemos pataisos, kurios palengvintų lenkų patekimą į Lietuvos AT, valstybinio tautinių mažumų komiteto sukūrimas. Lietuviai savo pasisakymuose daugiausia dėmesio skyrė nacionalinės teritorinės autonomijos kritikai, nors iš esmės neatmetė kultūrinės autonomijos idėjos. Tiesa, taip ir nepa­ aiškindami LLS veikėjams, kaip „toli“ numatoma kultūrinė autonomija gali siekti. Apskritai, lietuvių intelektualų galvosenoje dominavo įsitikinimas, jog auto­ nomija (nacionalinė teritorinė) lenkų bendruomenę vedanti į uždarumą ir atsi­ ribojimą nuo lietuvių siekių, o galiausiai, kelianti grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui. Antra vertus, autonomijos reikalavimas vertintas ir kaip siekis išgauti tam tikrų privilegijų, kurios nesiderina su bendraisiais demokratijos principais. Anot lietuvių, geriausias būdas spręsti kylančias tautinių mažumų problemas būtų Lietuvos visuomenės demokratizacija.135 Į lenko dalyvio pastabą, jog „apie tikrą demokratiją dar galėsime kalbėti negreit“, o ši aplinkybė kaip tik ir ver­ čianti lenkus kelti tautinių mažumų teisių apsaugos klausimus, nebuvo atsakyta. Baigdamas susitikimą R. Ozolas teigė, jog pirmiausia lenkai turėtų imtis inici­ atyvos normalizuodami padėtį respublikoje. Tam tikslui reikėjo „pakoreguoti“ autonomijos reikalavimus ir, kas svarbiausia, prisidėti prie „tautinių mažumų kultūrinės autonomijos“ įstatymo rengimo, kuris, esą, ir turėtų išspręsti visus lenkams rūpimus klausimus.136 134 Autonomija ar rezervacija, Atgimimas, 1989-07-17, nr. 26. 135 Gerai diskusiją apibendrino ir principinius požiūrių skirtumus išryškino filosofas A. Šliogeris. Jis teigė: „Jeigu jūs nepriimat esminės prielaidos - Lietuvos demokratinės valstybės sukūrimo, tai diskusija yra beprasmiška. Jeigu ją priimate, tai reikalaujate sau privilegijų, o demokratinė valstybė jokių išimčių nei tautinei mažumai, nei daugumai neteikia. Jeigu jūs šito principo atsisakote ir reikalaujate sau išskirtinių teisių, mes su tokia jūsų pozicija sutikti negalime“ (Autonomija ar rezervacija, Atgimimas, 1989-07-17, nr. 26). 136 1989 m. rudenį Senkevičius konstatavo, jog būdamas įvairiose komisijose, kurios rengė „kultūrinės autonomijos“ įstatymą, vis bandęs aiškintis, ką gi kultūrinė autonomija reiškianti,

Le'nkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija..."

Nors formaliai Sąjūdžio ir LLS susitikimas jokių konkretesnių rezultatų nedavė, visgi jis išryškino principines šalių pozicijas. Sąjūdžio ir LLS, o kalbant bendriau - lietuvių ir lenkų diskusijų potekstėje slypėjo viena esminė problema: kokiu principu gali būti atkuriama Lietuvos valstybė. Šiuo konkrečiu atveju gal­ voje turėtas ne politinis principas, jog atsikurianti valstybė būsianti demokratinė, bet etninis-tautinis. Lietuviams atrodė savaime suprantama, jog atsikuriančios Lietuvos valstybės branduolį sudaro lietuvių tauta. Kitais žodžiais tariant, tik lietuvių tauta tegalinti atkurti Lietuvos valstybę. Kartu ji - lietuvių tauta - kaip būsimos nepriklausomos valstybės subjektas ir galiausiai tos valstybės „šeimi­ ninkas“, remdamasi bendraisiais demokratijos principais turi teisę nustatyti kitų Lietuvos teritorijoje gyvenančių tautinių bendruomenių, tautinių mažumų santykį su Lietuvos valstybe. Taigi galima būtų teigti, jog santykiuose su Lietuvos TSR teritorijoje gy­ venančiomis etninėmis bendruomenėmis lietuviai iš esmės laikėsi nacionalinio principo. Kartu būtina pažymėti, jog šis principas bent jau formaliai neatmetė demokratijos idėjos arba pripažinimo, jog kitos tautinės bendruomenės kaip ir lietuviai turi tokią pat teisę į savo tautinio tapatumo plėtotę. Tačiau antra vertus, kiekvienoje konkrečioje politinėje situacijoje, sprendžiant vienokius ar kitokius klausimus, susijusius su tarpnacionaliniais santykiais, įtampa tarp nacionalinio ir demokratinio principų buvo beveik neišvengiama. Tiesa, Lietuvos lenkus gąs­ dino ne tik įtampos tarp dviejų principų perspektyva arba kitais žodžiais tariant, ar lietuviams pavyks išlikti tiek demokratiškiems, kad lenkų tautinei mažumai jie norėtų užtikrinti netrukdomą vystymąsi. Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad nacionalinis principas, kuriuo remdamiesi lietuviai atkūrinėjo savo valstybę, len­ kus pavertė niekuo neišsiskiriančia tautine mažuma, tokia kaip visos kitos sovietinės Lietuvos teritorijoje gyvenančios tautinės mažumos. Lietuvos lenkų „išskirtinį“ statusą, o tiksliau jo suvokimą lenkų bendruo­ menėje sąlygojo kelios aplinkybės. Lenkai sudarė žymią dalį (apie 7 proc.) šalies gyventojų ir buvo antra pagal dydį tautinė mažuma. Jie gyveno kompaktiškai, pietrytinėje Lietuvos dalyje, o keliuose rajonuose - Vilniaus, Šalčininkų - suda­ rė absoliučią gyventojų daugumą.137 Šalia šių objektyvių aplinkybių ne mažiau

kokias garantijas įstatymas galėtų suteikti lenkams, tačiau niekas jam konkrečiai į šiuos klausimus negalėjęs atsakyti (J. Sienkiewicz, Nasza racja stanu, Torun, 2000, p. 32). 137 1989 m. gyventojų surašymo duomenimis Vilniaus raj. lenkai sudarė 63,5 proc. visų gyventojų, o Šalčininkų - net 79,6 proc. Dar dviejuose rajonuose - Trakų ir Švenčionių lenkų tautybės gyventojai sudarė šiek tiek daugiau nei 23 proc. gyventojų (S. Vaitiekus, Lietuvos lenkai, Vilnius, 1994, p. 6).

56

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

svarbūs, o gal būt net svarbesni buvo istoriniai bei kultūriniai argumentai. Skir­ tingai nei kitos tautinės mažumos (pvz., rusai), gyvenančios tarybų Lietuvoje, lenkai Lietuvoje, pirmiausia Vilniaus krašte, save laikė autochtonais, t. y. istorine krašto bendruomene (pažymėtina ir tai, jog lietuvių kasdienėje istorinėje sąmo­ nėje „lenkiškumas“ dažnai suvoktas, vieno carinės Rusijos valdininko žodžiais tariant, kaip „atneštinis“, o ne autentiškas elementas).138 Galiausiai, sovietinio režimo represinė politika lenkus palietė ne mažiau skaudžiai nei lietuvius. Vilniaus krašte tos politikos pasekmės lenkams buvo netgi skaudesnės: jie beveik neteko savo inteligentijos, iš miestietiškos tapo iš esmės valstietiška bendruomene, o iš titulinės, politiškai dominuojančios tautos - marginalizuota tautine mažuma. Taigi Lietuvos lenkų požiūriu, jie turėjo visas teises iš lietuvių pareikalauti savo tautinę bendruomenę traktuoti ypatingai. Jei lietuviai savo valstybę kuria remdamiesi siauru nacionaliniu, o ne pilietiniu principu, tokiu atveju autonomija galėtų tapti gera priemone, apsaugančia tautinius lenkų interesus. Tačiau tokia logika lietuviams atrodė pavojinga ir, pirmiausia, todėl, kad autonomijos idėja buvo suvokta kaip grėsmė teritoriniam Lietuvos vientisumui. Įtakos tokiai galvosenai turėjo istoriniai argumentai - moderni tautinė Lietuvos valstybė iš esmės buvo valdoma centralizuotai (tarpukariu egzistavusi Klaipėdos krašto autonomija lie­ tuviams istorinės atminties požiūriu turėjo labiau neigiamą nei teigiamą prasmę). Neigiamą požiūrį į autonomiją formavo ir procesai, vykę tuometinėje Tarybų Sąjungoje - Kalnų Karabacho konfliktas, bei 1989 m. pavasarį kilęs konfliktas tarp Abchazuos autonominės respublikos ir Gruzijos centrinės valdžios. Liepos pradžioje sąjūdiečiai santykių su lenkais klausimą pasistengė per­ kelti į oficialių institucijų lygį. Atrodo, jog tokios iniciatyvos ėmėsi R. Ozolas. Santykių su lenkais klausimą Ozolas iškėlė LTSR AT 12 sesijoje 1989 m. liepos 4-5 dienomis. Pasak Ozolo, lenkai laikosi nesijungimo į Lietuvos valstybės kū­ rimą politikos ir pasuko nacionalinės autonomijos kūrimo keliu. Jo vertinimu, teritorinių autonominių apylinkių kūrimas - „tipiškai politinė akcija, kurios tikslas ne bendrų Lietuvoje veiksmų paieška, o tolimesnis lenkų atribojimo nuo Lietuvos įtvirtinimas naujomis sąlygomis“.139 Apkaltinęs lenkų tautinės „naciona­ linės mažumos vadovus“, o faktiškai LLS, kad šie „spekuliuoja paprastų žmonių

138 Štai kaip vienas Vilnijos organizacijos vadovų apibūdino Lietuvos lenką: „Lietuvoje gyvena piliečių, gimtąja kalba laikančių lenkų, gudų, rusų, lietuvių bei kitas kalbas ir dėl tikybos, mokyklos, buvusių okupacijų, AK teroro, galimybės išvykti į Lenkiją užsirašiusių ar užrašytų lenkais“ (K. Garšva, Lietuvos lenkų autonomijos kūrimo istorija, Lietuvos rytai, sud. K. Garšva ir L. Grumadienė, Vilnius, 1993, p. 317). 139 LTSR AT (vienuolikto šaukimo) 12 sesija. Stenogramos, Vilnius, 1989, p. 191-192.

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija...'

jausmais“, R. Ozolas pasiūlė AT priimti kreipimąsi į Lietuvos lenkus. Tokį Ozolo inicijuotą kreipimąsi AT priėmė ir liepos 11d. paskelbė. Jame buvo reiškiama parama „lenkų tautiniam atgimimu“ ir kartu pažymima, kad Lietuvos teritorija yra vientisa ir nedaloma. Vietinės Liaudies deputatų tarybos „kviečiamos“ panaikinti savo nutarimus dėl nacionalinių rajonų kūrimo, nes šie prieštarauja LTSR Kons­ titucijai.140 (Tiesa, AT kreipimęsi neliko Ozolo siūlymo apie „tautinių mažumų kultūrinės autonomijos“ įstatymą, vietoj jo kalbėta apie „tautybių įstatymo“ priėmimo svarbą, o tautinių mažumų atstovai paraginti prisidėti prie jo rengimo.) Manyčiau, jog apie 1989 m. vidurį Sąjūdžio politikoje Lietuvos lenkų atžvilgiu išryškėjo dar viena tendencija. Matydamas, jog nesiseka dialogas su lenkų mažumos atstovais, Sąjūdis ėmė vis aktyviau ieškoti kontaktų su opozicinėmis struktūromis pačioje Lenkijoje, pirmiausia su Solidarumu, taip bandydamas sukurti atsvarą Lietuvos lenkų lyderiams. Dar minint vasario 16 d. jubiliejų, buvo bandyta į jį pa­ kviesti Solidarumo lyderius - Lechą Walęnsą, Jaceką Janą Kuronį. Tiesa, pastarieji į minėjimą neatvyko, tačiau atsiuntė sveikinimo telegramą, kurioje reikšta parama Sąjūdžiui (yra duomenų, liudijančių, jog Solidarumo vadovybė taip pat bandė daryti spaudimą LLS vadovams, jog šie artimiau bendradarbiautų su Sąjūdžiu).141 Solidarumui artimoje lenkų spaudoje vis dažniau ėmė pasirodyti straipsniai, ku­ riuose paprastai teigiamai atsiliepiama apie Sąjūdį ir pakankamai kritiškai - apie Lietuvos lenkų veikimą.142 Pagrindinis Solidarumo dienraštis Gazeta Wyborzca vertindamas autonomijos reikalavimus rašė: „Autonominiai ir separatistiniai len­ kų veiksmai Lietuvoje - tai ne lenkų, o rusų šventė ir politinis laimėjimas. Dabar mūsų pareiga - perspėti lenkus Lietuvoje, kad nesiektų priešiškų jų pačių gerovei tikslų Išduoti Lietuvą - tai išduoti Lenkiją.“ 143 Sąjūdžio orientacija į Solidarumą (o Solidarumo į Sąjūdį) kulminaciją pasiekė 1989 m. pabaigoje. Su­ tarta organizuoti sąjūdiečių vizitą į Varšuvą. Fonas tokiam vizitui buvo palankus. 140 Tiesa, 1989-07-11, nr. 159. 141 LTSR KGB per savo agentus gavo duomenų, jog J. Senkevičius lankėsi Lenkijoje ir susitiko su Solidarumo lyderiu Walęsa. Sis pataręs Lietuvos lenkams orientuotis tik į Sąjūdį. Walęsa aiškino, jog Sąjūdis ir Solidarumas turį bendrą priešą - Maskvą, kuri įkūnija sovietų valdžią, socializmą ir rusus. Toje pat pažymoje pastebėta, jog Sąjūdis taip pat bando ieškoti kontaktų su opozicinėmis organizacijomis Lenkijoje, tokiu būdu bandydamas neutralizuoti „antisąjūdines nuotaikas tarp Lietuvos lenkų“ (Справка об оперативной обстановке среди польского населения республики, b. d. [1989], LYA, f. К-l, ар. 49, b. 292, 1. 69). 142 J. Skoczylas, W litewskim tyglu, Kultūra, 1989, nr. 4, p. 106-112. Taip pat žr. B. Skaradzinski, Litewski casus, Tygodnik Solidarnosči, 1989, nr. 9; J. Sienkiewicz, Nasza racja stanu, Torun, 2000, p. 35-36. 143 Cit. pagal Atgimimas, 1989, nr. 44 (žr. straipsnį „Draugas Tichonovič nerimsta“).

57

58

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Lapkričio 16 d. lietuviškoje ir lenkiškoje spaudoje buvo paskelbti laiškai „Bičiu­ liams lietuviams“ ir „Bičiuliams lenkams“, kuriuos pasirašė žymūs Lenkijos ir Lietuvos visuomenės veikėjai.144 Laiškuose šalys kvietė viena kitą tęsti dialogą ir ieškoti sutarimo.145 Laiške „Bičiuliams lietuviams“ teigiama: „atėjo laikas aiškiai pasakyti, kad Lenkijoje niekas nekelia teritorinių pretenzijų dėl tų žemių, kurios tarpukario laikais priklausė Lenkijos valstybei. atėjo laikas lenkams aiškiai pripažinti, kad Vilnius yra ir bus Jūsų sostinė, bei Jūsų kultūros ir tautos gyve­ nimo centras...“ Taip pat siekta istorinio susitaikymo: „prašome Jus atlaidumo mūsų praeities klaidoms.“ Pirmas oficialus sąjūdiečių vizitas j Varšuvą Taigi, gruodžio 27 d. Varšuvoje susitiko Sąjūdžio ir Solidarumo (Solidarnošč) delegacijos.146 Tai buvo pirmas Sąjūdžio atstovų vizitas į užsienio valstybę. Są­ jūdiečius (V. Landsbergį, V. Čepaitį, K. Motieką, K. Uoką, V. Povilionį, A. Sau­ dargą, J. Tumelį) Varšuvoje priėmė ne tik Lenkijos Seimo bei Senato Solidarumo frakcijos atstovai: B. Geremekas, A. Wielowiejskis, R. Reiffas, A. Wajda ir kt. Susitikime dalyvavo Senato maršalka A. Stelmachowskis ir naujojo premjero T. Mazowieckio vyriausybės nariai. Tiesa, neoficialiai.147 144 Apie šių dokumentų rengimo aplinkybes žr. G. Milerytė, Lietuvos ir Lenkijos santykių vizijos emigracijoje 1945-1990 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2012, p. 139-143. Lietuvių laišką pasirašė dvylika asmenų, žymūs Sąjūdžio veikėjai: V. Aliulis, V. Čepaitis, G. Jokūbonis, Č. Kudaba, B. Kuzmickas, M. Lukšienė, Br. Leonavičius, J. Marcinkevičius, A. Nasvytis, J. Urbšys, J. Tumelis, V. Landsbergis. Lenkų laišką lietuviams - dvidešimt du asmenys. Tarp jų ir tie, kurie jau po apskritojo stalo derybų buvo valdžioje: B. Geremek, M. Karp, J. Kloczowski, M. Krol, A. Michnik, A. Strumillo, T. Konwicki, A. Wajda, H. Wujec, L. Andzejewski, P. Czartoryski, T. Jastrun, J. Turowicz, J. M. Nowakowski, R. Reiff, J. M. Rymkiewicz, E. Sawicka, K. Kozlowski, T. Lubienski, A. Milosz, A. Hauke-Ligowski OP. 145 Gimtasis kraštas, 1989-11-16-22. Ta pati istorinio susitaikymo tendencija fiksuota ir lietuvių tekste „Praeities nuoskaudų demonstravimas, sąskaitos ir pretenzijos vestų į aklavietes“. Jame pasisakyta ir tautinių mažumų klausimu: jį siūlyta spręsti kultūrinės autonomijos pagalba. Beje, tais pat metais, tik liepos mėnesį Gimtajame krašte buvo išspausdintas Tomo Venclovos straipsnis „Atviras laiškas lietuviams ir Lietuvos lenkams“ iš esmės taip pat kviečiantis ieškoti sutarimo ir neskatinti tarpetninių įtampų. 146 Vizitas truko dvi dienas. Apie vizitą ir jo vertinimą žr. Č. Laurinavičius, V Sirutavičius, Lietuvos istorija. Sąjūdis..., p. 447-448. 147 Sąjūdiečių ir Solidarumo veikėjų susitikimą plačiai aprašė A. Ažubalis: Su Karūna ir „be liaudies“, Atgimimas, 1990-01-05-12, nr. 1; Taip pat žr. Naudingas bendradarbiavimas (V. Čepaičio interviu), Tiesa, 1990-01-04, nr. 2.

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija...“

Buvo aptarinėjami patys įvairiausi klausimai, o diskusijose iš esmės vyravo geranoriška bei draugiška atmosfera. Pasak Čepaičio* užrašų, pirmojo posėdžio metu aptarinėta bendroji politinė situacija Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje. Lie­ tuvių požiūrį pristatė V. Landsbergis. Jis pasiteiravo lenkų politikų, ar Lenkijos seimas negalėtų padaryti pareiškimą, smerkiantį Molotovo - Ribbentropo paktą. Į šį Landsbergio pageidavimą atsakė Stelmachowskis: kai tik lenkai turėsią tikrąją nepriklausomybę, paskelbsią ir savo požiūrį į paktą, tai esą tik „taktikos reikalas“.148 Antrojo posėdžio metu kalbėta apie ekonominę situaciją Lenkijoje. Daugiausia dėmesio skirta Leszeko Balcerowicziaus vykdomoms reformoms. Po to sąjūdiečiai ėjo stebėti Seimo posėdžio, o tos pačios dienos vakare diskutuota apie lietuvių ir Lietuvos lenkų santykius. Sekančios dienos rytą pasirašytas bendras pareiškimas, pavadintas komunikatu, sąjūdiečiams suorganizuota spaudos konferencija. Sprendžiant iš sutikimo aprašymų, nors jame vyravo draugiška atmosfera, visgi neišvengta diskusijų, o kai kuriais klausimais išryškėjo nuomonių skirtumai. Diskusijose Lenkijos pusė, pasiremdama 1975 m. Helsinkio susitarimais, iškėlė sienų neliečiamumo principą. Tokią nuostatą galima buvo interpretuoti ir kaip faktinį Lenkijos pretenzijų į Vilnių atsisakymą. Sienų neliečiamumo principas Varšuvai tuo metu buvo ypač aktualus. Mat, artėjant Vokietijų susivienijimui, kilo tam tikra grėsmė, jog šis procesas gali paliesti ir vakarines Lenkijos teritori­ jas. 1989 m. lapkričio mėn. Vakarų Vokietijos kacleris Helmutas Kohlis lankėsi Lenkijoje, tačiau lūžio santykiuose tarp šalių neįvyko. Mat vizito metu „griuvo“ Berlyno siena, kancleris nutraukė vizitą ir skubiai grįžo į Vokietiją. Po dviejų savaičių Kohlis paskelbė dešimties punktų Vokietijos suvienijimo programą. Varšuvoje su „nerimu“ pastebėta, kad programoje nieko nepasakyta Lenkijos vakarinių sienų neliečiamumo klausimu. Anot lenkų istorikų, ši aplinkybė vertė naująją Lenkijos vyriausybę pradėti politinę kampaniją, kad sienų neliečiamumo klausimas būtų išspręstas dar iki Vokietijos susivienijimo.149 Sąjūdiečiai gi Helsinkio principą vertino skeptiškai. Jų įsitikinimu, sienų neliečiamumas komplikavo Lietuvos bei kitų Baltijos respublikų išsilaisvinimo iš Tarybų Sąjungos perspektyvą.150 Sienų klausimą sąjūdiečiai lenkams pasiūlė

*

Autorius dėkoja Virgilijui Čepaičiui už galimybę pasinaudoti jo užrašais.

148 V. Čepaičio susitikimo su Lenkijos politikais 1989 m. užrašai. Autoriaus archyvas. 149 Arba kad Lenkija dalyvautų derybose dėl Vokietijos susivienijimo (žr. A. Dudek, Pierwsze lata IIIRzeczypospolitej, 1989—2001, Krakow, 2005, p. 83). 150 Sprendžiant iš K. Motiekos užrašų, gruodžio 27 d. B. Geremekas aiškino: „Po Jaltos laikoma, kad procesas jau užsidarė. Tačiau dabar yra galimybė atg[auti] nepriklausomybę sau ir kitiems. Helsinkio susit[arimai] dėl sienų yra fundamentalaus mąstymo tai yra ir Lenkijos

60

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

spręsti kitokiu būdu: „Diskusijose sienų klausimu Lietuvos delegacija ryžtingai akcentavo, kad tolesnė tarpusavio santykių perspektyva priklausys nuo to, ar sugebės lenkai nuoširdžiai, valstybiniu lygiu įvertinti 1920 metų Suvalkų sutar­ ties sulaužymą ir jo pasekmes, t. y. Zeligowskio agresiją ir Vilniaus krašto oku­ paciją.“ 151 Suprantama, jog lenkų pusė minėtus istorinius įvykius vertino kitaip ir su lietuviška interpretacija sutikti negalėjo. Matyt, todėl galutiniame dvišalio komunikato variante vietoj aiškios nuorodos į Helsinkio susitarimus ir nuostatos apie sienų neliečiamumą atsirado bendri teiginiai apie „poreikį didinti abipusį saugumo jausmą ir tarpusavio pasitikėjimą...“ 152 Kita abiem pusėms jautri tema buvo lenkų tautinės mažumos būklė Lietuvoje. Sprendžiant iš Čepaičio užrašų, diskusijos mažumų klausimais buvo pakankamai „karštos“. Lenkijos politikai aiškino, jog Solidarumas vis dažniau yra „puolamas“ už gerus santykius su Sąjūdžiu. A. Michnikas skundėsi, kad jo vadovaujama Gazeta Wyborzca „keikiama“ už „lietuvišką politiką“, kad neginanti Lietuvos lenkų interesų. Kitaip tariant, lietuvių politikams signalizuota, kad Lenkijoje stiprėja neigiamos nuostatos Lietuvos ir Sąjūdžio atžvilgiu. O to priežastis - Lietuvos lenkų problema. Solidarumo veikėjai lietuvių ir Lietuvos lenkų tarpusavio santy­ kius siūlė taisyti įvairiomis priemonėmis: priimti tautinių mažumų įstatymą, leisti pamaldas lenkiškai Vilniaus Katedroje, retransliuoti Lenkijos televiziją, aktyviau kovoti su Sąjūdžio spaudoje pasirodančiais antilenkiškais straipsniais ir pan. Su kai kuriais siūlymais lietuviai sutiko, tačiau kitus vienareikšmiškai atmetė (pvz., dėl lenkiškų pamaldų Katedroje). Abi pusės sutarė, jog reikia aktyviau kovoti su įvairiais „šovinizmo“ pasireiškimais. Apskritai reikėtų pastebėti, jog maždaug nuo 1989 m. rudens Varšuvos po­ litikoje lenkų tautinės mažumos Lietuvoje atžvilgiu vis stipresnė darėsi politinė linija, kurioje vyravo nuostata atsiriboti nuo radikalių Lietuvos lenkų reikalavimų, o pagrindiniu partneriu Lietuvoje laikyti Sąjūdį. Geru tokios politinės linijos pavyzdžiu galėtų būti 1989 m. spalio mėn. Senato užsienio reikalų komitete svarstytas Piliečių klubo (jį sudarė Solidarumo judėjimo deputatai) atstovo interesuose, kad sienos nustatytos. 1937 m. sienų atstatymas yra grėsmė iš Vokietijos pusės, nes tai grėsmė Europai.“ Į tai Landsbergis atsakęs: „Po Jaltos sistemos, kaip su Pabaltijo įjungimu į TSRS Tai yra tarptautinė problema.“ Sąjūdiečiams svarbiau buvo fiksuoti neteisėto Baltijos valstybių, taip pat ir Lietuvos, įtraukimo į Tarybų Sąjungos sudėtį faktą. Todėl ir norėta, kad Lenkijos parlamentas pasmerkų Molotovo - Ribbentropo paktą (LVNA, f. 32, ap. 1, b. 96,1. 30-30 a. p.). 151 Šio reikalavimo nėra Čepaičio užrašuose, tačiau jį pateikia A. Ažubalis (Su Karūna, ir „be liaudies“, Atgimimas, 1990-01-05-12, nr. 1). 152 Bendras komunikatas, Atgimimas, 1990-01-05-12, nr. 1.

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau —Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija..."

Grzegorzo Kostrzewos-Zorbas parengtas memorandumas „Lietuvių —lenkų santykiai“.153 Pagrindinė jo mintis - Varšuva negalinti duoti pagrindo Vilniui galvoti, jog atgimsta „lenkiškasis revanšizmas“ todėl siūloma neremti ir lenkų teritorinės autonomijos idėjos.154 Atsakydami į jiems išsakomus priekaištus, sąjūdiečiai aiškino, kad „lenkai iškart buvo prieš Sąjūdį“. Beje, siekiant mažinti įtampas, kažkuris iš dalyvių lenkų pasiūlė priimti bendrą pareiškimą, kuriame būtų fiksuotos dvi nuostatos: pirma, jog „Wilno obecnie jest litewskie“ \ antra, laikotarpio, kai tarpukariu Vilnius įėjo į tautinės Lenkijos sudėtį, nevadinti okupaciniu.155 Suprantama, komunikate diskusijos tautinių mažumų klausimu neatsispin­ dėjo. Dokumente tautinių mažumų klausimo sprendimas sietas su jų platesniu dalyvavimu vietos savivaldoje bei apskritai su Lietuvos ir Lenkijos visuomenių bei valstybių demokratizacija: „[tautinių mažumų] dalyvavimas politiniame, vi­ suomeniniame, kultūriniame, religiniame abiejų šalių gyvenime, atsižvelgiant į dalyvavimą ateities demokratinėje vietos savivaldoje.“ 156 Valdžios iniciatyvos ir reakcijos Valdžios požiūris į lenkų nacionalinės teritorinės autonomijos idėją buvo neigia­ mas. Beje, toks požiūris buvo būdingas ne tik Tarybų Lietuvos vadovams, bet ir vėliau - jau Lietuvos Respublikos vadovybei. Taigi ir šiuo požiūriu būta akivaiz­ daus politikos tęstinumo, t. y. šiuo klausimu taip pat būta nacionalinio konsensuso. Šalčininkų rajono tarybai paskelbus rajoną „lenkų nacionaliniu teritoriniu“, Respublikos valdžia kartu su Sąjūdžio vadovybe pabandė Vilniaus rajono tarybą atkalbėti nuo tokio žingsnio. Rugsėjo 12 d. LTSR vadovybė ir Sąjūdžio Seimo tarybos nariai susitiko su Vilniaus miesto ir rajono, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų ir Molėtų rajonų lenkų atstovais. Susitikime dalyvavo ir LLS. Atskirai su Vilniaus rajono lenkų bendruomenės atstovais susitiko V. Landsbergis. Lietuviškoje spaudoje

153 Kostrzewa-Zorbas taip pat dalyvavo susitikime su lietuvių politikais. 154 Čepaitis prisimena, kad susitikimo metu autonomijos klausimu visgi vykusios diskusijos. Esą, buvo gana sunku įrodyti lenkams, kad „autonomijos lenkų mažumai suteikimas nėra pirmas žingsnis, kurį būtinai turime žengti, siekdami Lietuvos nepriklausomybės. Vis dėlto juos įtikinome.“ (V. Čepaitis, Gal jau laikas „perkrauti“ lietuvių ir lenkų santykius?, Kultūros barai, 2010, nr. 12, p. 3). 155 Bendrame komunikate tokių teiginių nebuvo. 156

Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917—1994. Dokumentų rinkinys, Vilnius, 1998, p. 173.

62

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

apie susitikimus buvo tik užsiminta.157 Apie juos kiek plačiau rašė LLS laikraštis Nasza gazeta.158 Pasak laikraščio, susitikimo metu buvo parengtas bendras protoko­ las, kuriame numatytos priemonės, kaip spręsti lenkams rūpimus klausiriius. Tačiau kokios tos priemonės, nebuvo nurodyta.159 Apskritai, sprendžiant iš pranešimų spaudoje, susitikimai įtampos tarp lietuvių ir lenkų nepašalino.160 Lietuvos valdžia į Šalčininkų ir Vilniaus rajono tarybų sprendimus atsakė rugsėjo 21 d. LTSR AT prezidiumas paskelbė nutarimą, kuriame pažymėjo, kad tokie rajonų tarybų sprendimai „pažeidžia Respublikos valstybinį teritorinį vientisumą, prieštarauja LTSR Konstitucijai, rajono Liaudies deputatų tarybos įstatymui“. „Jie nebuvo padiktuoti, - toliau teigiama nutarime, - objektyvių istorinių, politinių ir ekonominių priežasčių, todėl sukėlė teisėtą Respublikos žmonių susirūpinimą ir nepritarimą. Tokie nekompetentingi sprendimai kursto nesantaiką tarp žmonių ir su jais nesutinka nemaža dalis Šalčininkų bei Vilniaus rajonų gyventojų.“ 161 Todėl AT prezidiumo sprendimu jie yra „negaliojantys“. Kartu AT prezidiumas siūlė išnagrinėti Vyriausybei Vilniaus ir Šalčininkų rajonų ekonominio bei socialinio vystymosi problemas ir perspektyvas, „pagrįstas šių regionų ypatumais ir čia gyvenančių lietuvių, lenkų, baltarusių bei kitų tautybių 157 Susitikimas su lenkų visuomenės atstovais, Tiesa, 1989-09-13, nr. 211. 158 „Ošwiadczenie“ Nasza gazeta, 1989-12-04, nr. 4. 159 Vėliau Brodavskis aiškino, kad „protokolo punktai“, dėl kurių buvo sutarta susitikimo metu, „pakibo ore“, t. y. nebuvo vykdomi (Lietuvos TSR AT (vienuoliktojo šaukimo) penkioliktoji sesija. Stenogramos, Vilnius, 1990, p. 49). Panašiai teigiama LLS valdybos ir Koordinacinės tarybos bendrai priimtame pareiškime, kuris buvo paskelbtas laikraštyje Nasza gazeta, 1989-12-04, nr. 4. 160 Rugsėjo 15 d. interviu Solidarumo dienraščiui Gazeta Wyborcza V. Landsbergis apkaltino LLS, kad ši slėpusi savo kėslus ir apie autonomijos skelbimą Vilniaus rajone neužsiminusi. Atsakydamas į šiuos V. Landsbergio priekaištus, LLS lyderis J. Senkevičius pažymėjo, kad nacionalinės teritorinės autonomijos idėja tebuvusi tik viena iš galimybių. Lenkai laukę kitų, alternatyvių pasiūlymų, tačiau taip ir nesulaukę (J. Sienkiewicz, Haslo tylko dla polowy, Czerwony sztandar, 1989-10-07, nr. 232). 161 LTSR AT prezidiumo 1989-09-21 nutarimas „Dėl Šalčininkų ir Vilniaus rajonų Liaudies deputatų tarybų sprendimų paskelbti šiuos rajonus lenkų nacionaliniais teritoriniais“, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1989-10-10, nr. 28, p. 559-560. LLS ir Koordinacinė taryba spalio mėnesį priėmė bendrą pareiškimą, kuriame paaiškino nesutinką su LTSR AT nutarimo nuostatomis. Lenkų organizacijų nepasitenkinimą sukėlė teiginys, kad Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybų nutarimai pažeidžia Respublikos teritorinį vientisumą. Pasak LLS ir Koordinacinės tarybos, nacionaliniai teritoriniai rajonai steigiami „Lietuvos TSR sudėtyje“. Buvo ir daugiau priekaištų valdžiai. Abu lenkų politiniai centrai pasiliko sau teisę sušaukti lenkiškųjų rajonų tarybų deputatų suvažiavimą, kuris spręstų nacionalinės teritorinės autonomijos klausimą (Ošwiadczenie, Nasza gazeta, 1989-12-04, nr. 4).

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija..."

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Astrauskas mitinge Šalčininkuose. Už jo stovi sąjūdietis Kazimieras Uoka. 1989 m. rugsėjo mėn.

realiais poreikiais“. Abiejų rajonų vykdomieji komitetai taip pat buvo įpareigoti pateikti siūlymų dėl Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo priemonių. Nors nutarimas skambėjo gana rūsčiai, tačiau jokių sankcijų prieš nepaklusnias Šalčininkų ir Vilniaus deputatų tarybas jame nebuvo numatyta. Apskritai atrodo, kad Lietuvos valdžia 1989 m. rudenį nebuvo linkusi aštrinti situacijos. Rugsėjo 21 d. AT prezidiumas „siekiant geriau rūpintis Lietuvoje gyvenančių tautybių kultūriniais ir socialiniais poreikiais“ nutarė prie Vyriausybės įsteigti Tautybių komitetą162 (panašų komitetą Sąjūdis siūlė sudaryti prie Aukščiausiosios Tarybos).

162 LTSR AT prezidiumo 1989 09 21 nutarimas „Dėl tautybių komiteto“, Lietuvos TSR

Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1989-10-10, nr. 28, p. 560.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Fotografas V. Sčiavinskas. LCVA.

64

Mitingas Šalčininkuose. Matyti plakatai, palaikantys TSKP CK rugpjūčio 26 d. pareiškimą „Dėl padėties sovietinio Pabaltijo respublikose." 1989 m. rugsėjo mėn.

O spalio 23 d. buvo paskelbtas Pietryčių Lietuvos rajonų (Vilniaus. Šalčininkų, Švenčionių, Širvintų, Trakų, Molėtų) ekonominių, socialinių ir kultūrinių reikalų sprendimo planas (jį sudarant dalyvavo ne tik rajonų vadovai, bet ir Lietuvos lenkų sąjungos ir Sąjūdžio atstovai).163 Galiausiai lapkričio 23-24 d. LTSR AT priėmė Tautinių mažumų įstatymą. Šioje vietoje tenka stabtelti ir prisiminti, kaip buvo ruošiamas ne tik Tautinių mažumų, bet ir Pilietybės įstatymas, priimtas taip pat 1989 m. rudenį. Lietuvos valdžia Pilietybės ir Tautinių mažumų įstatymų projektus visuo­ menei svarstyti pateikė dar 1989 m. rugpjūčio mėn. pirmoje pusėje (Tautinių

163 LTSR AT prezidiumo 1989 10 23 nutarimas „Dėl Pietryčių Lietuvos rajonų ekonominių, socialinių bei kultūrinių reikalų sprendimo“, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1989-10-30-11-10, nr. 30-31, p. 653-656. Tarp įvairių socialinio, kultūrinio pobūdžio priemonių plane buvo numatyta iki 1990 m. vasario 1 d. parengti „perspektyvinę Pietryčių Lietuvos ekonominio, socialinio bei kultūrinio vystymo ir integravimo programą“.

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija..."

mažumų įstatymas vadinosi „LTSR gyvenančių tautybių įstatymas“).164 Tikėti­ na, jog pateikdama įstatymų projektus visuomenei, valdžia tikėjosi sumažinti įtampas tarp lietuvių bei kitataučių, pirmiausia, tarp lietuvių bei rusų ir lenkų (Tautinių mažumų įstatymas viešojoje erdvėje dažnai buvo pristatomas kaip pagrindinis visų lenkams svarbių problemų sprendimo „raktas“). Tačiau dėl kai kurių savo nuostatų paskelbti įstatymų projektai galėjo tik dar labiau paaštrinti tarpetnines įtampas. Štai pilietybės įstatymo projekte jau pirmajame straipsnyje, kuriame kalbama apie LTSR pilietybės pripažinimą, buvo nustatytas penkerių metų sėslumo cenzas.165 Anot projektą ruošusios komisijos pirmininko Prano Kūrio, egzistavo keli Pilietybės įstatymo variantai. Vieną projektą dar balandžio mėn. parengė valstybinė komisija, kitą - Sąjūdis. Galutinė projekto redakcija buvo baigta liepą.166 Sunku tiksliai atsakyti į klausimą, kas lėmė minėtos nuos­ tatos atsiradimą įstatymo projekte: ar radikalesnės Sąjūdžio dalies reikalavimai, ar valdžios noras įtikti daliai lietuvių visuomenės, kuri tokią nuostatą palaikė (sprendžiant iš publikuoto teksto, AT prezidiumas sėslumo cenzo reikalavimą įrašė paskutiniu momentu). Teisingumo dėlei reikėtų pažymėti, jog Sąjūdyje vieningos nuomonės cenzo klausimu nebuvo. Gerai prieštaravimus, susijusius su sėslumo cenzu, išdėstė R. Ozolas Sąjūdžio Seimo Tarybos posėdyje (liepos 11 d.). Jis pažymėjo: „Dile­ ma pakankamai rimta. Pirmuoju atveju [be sėslumo cenzo - aut. past.] įgyjame daugybę privalumų pasaulio visuomenės akyse, bet labai komplikuojame savo padėtį lietuvių akyse. Antruoju [su sėslumo cenzu - aut. past.] - išreiškiame labai tvirtą lietuvių daugumos poziciją, bet „užraugiame“ labai ilgai truksiantį ir sunkias formas galintį įgauti kitataučių judėjimą ir daugeliu atveju nerasime pritarimo pasaulio visuomenėje.“ 167 Liepos pradžioje Sąjūdžio Taryba „nuėjo“ kartu su „pasaulio viešąja nuomone“ - po ilgai trukusių diskusijų nusprendė rekomenduoti neįtraukti į įstatymo projektą sėslumo (o kartu ir kalbos) cenzo įpilietinant LTSR teritorijoje gyvenančius asmenis. Tačiau tuo „svyravimai“ Sąjūdyje nesibaigė. Apie tai liudija šeštosios LPS seimo sesijos eiga, kuri vyko rugpjūčio 26 d. Dalis sąjūdiečių nė nemanė atsisakyti sėslumo principo

164 Tiesa, 1989-08-06, nr. 180; Tiesa, 1989-08-19, nr. 191. 165 Pilietybės įstatymo projekto 1-ojo punkto trečioje dalyje teigiama, jog pilietybė pripažįstama ir asmenims, kurie „ne mažiau kaip pastaruosius penkerius metus nuolat gyvena ir turi nuolatinę darbo vietą arba legalų pragyvenimo šaltinį Lietuvos TSR teritorijoje“ (Tiesa, 1989-08-06, nr. 180). 166 Žr. LTSR AT (vienuolikto šaukimo) 13 sesija. Stenogramos, Vilnius, 1989, p. 114. 167 Sąjūdis. Būstinė, Atgimimas, 1989, nr. 26.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

pilietybės įstatyme. Dėl šio klausimo buvo balsuojama bent kelis kartus: pir­ muoju balsavimu laimėjo becenzinio įpilietinimo šalininkai, o antruoju - cenzinio. Todėl buvo sudaryta komisija, turėjusi galutinai suredaguoti L'PS Seimo nutarimus Pilietybės įstatymo atžvilgiu.168 Galiausiai, laimėjo nuosaikios linijos šalininkai. Įstatymas buvo priimtas vienbalsiai rugsėjo mėn. vykusioje 13-oje LTSR AT sesijoje. Naujajame Pilietybės įstatymo projekte įtvirtintas vadinamasis „nulinis“ pilietybės variantas, o sėslumo cenzo atsisakyta169. Daug diskusijų visuomenėje sukėlė ir vadinamasis Tautybių įstatymas, turėjęs reglamentuoti tautinių mažumų padėtį. Daugiausia kritikos įstatymo rengėjai susilaukė iš lenkų bendruomenės. Lenkų bendruomenės veikėjai įstatymą kriti­ kavo dėl jo deklaratyvumo ir nekonkretumo. Apskritai teigta, jog toks įstatymas netenkina lenkų mažumos poreikių.170 Tuo pat metu lenkiškoje spaudoje pasirodė straipsnių, aiškinančių, kaip įstatymas buvo rengiamas. Štai vienas LLS lyderių C. Okinčycas, taip pat buvęs įstatymo rengimo darbo grupės nariu, teigė, jog pirminis įstatymo projektas nepaisant trūkumų, galėjo patenkinti svarbiausius lenkų bendruomenės siekius, tačiau jis daugumos komisijos narių buvo atmestas. Lenkai bandė teikti įstatymo projekto pataisas, tačiau ir jos buvo atmestos. Tuo­ met LLS prezidiumas įsakė savo atstovams (Okinčycui ir Senkevičiui) iš įstatymo rengimo darbo grupės veiklos pasitraukti. Pasak Okinčyco, komisija įstatymą ruošusi paskubomis, o jos darbas buvęs prastai organizuotas.171 Apskritai susidaro įspūdis, jog ir valdžia dėl šio įstatymo, jo galimų pasekmių nebuvo visiškai užtikrinta. Matyt, todėl jo neskubėta publikuoti respublikinėje spaudoje. LTSR AT prezidiumas nutarimą paskelbti įstatymo projektą pasirašė liepos 28 d. (kaip ir dėl Pilietybės įstatymo), tačiau projektas buvo paskelbtas tik rugpjūčio 19 d., o Pilietybės įstatymo projektas spaudoje pasirodė jau rugpjūčio 6 d. Įstatymo rengėjai neabejojo, jog jį teks tobulinti, matyt, todėl AT prezidiu­ mo nutarime darbo grupė įpareigota jau pataisytą įstatymo projektą parengti iki spalio 10 d. (Lietuvos Ministrų Taryboje buvo manančių, jog Tautinių mažumų įstatymo projektas pernelyg „deklaratyvus“)172.

168 Opozicija ar koalicija? Atgimimas, 1989-08-25-09-01, nr. 30. 169 Naujas, pataisytas pilietybės įstatymo projektas spaudoje buvo paskelbtas rugsėjo pabaigoje (žr. Tiesa, 1989-09-28, nr. 226). 170 J. Tomaszewicz, Jaki dokument jest nam potrzebny, Czerivony sztandar, 1989-08-29, nr. 199. 171 Jak zrodzil się projekt, Czerwony sztandar, 1989-09-16, nr. 214. 172 LTSR Ministrų Tarybos Reikalų valdytojo A. Mikulskio raštas LTSR AT Prezidiumo sekretoriui L. Sabučiui, 1989-10-05, LCVA, f. R 754, ap. 4, b. 12840,1. n.

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija..."

Nevisiškai aiški buvo ir Sąjūdžio nuostata projekto atžvilgiu. Neabejotinai sąjūdiečiai dalyvavo ruošiant įstatymo projektą (darbo grupei vadovavo Justinas Marcinkevičius), tačiau, atrodo, jie liko nelabai patenkinti komisijos darbu. Mat liepos 28 d. speciali Sąjūdžio darbo grupė baigė rengti tautinės politikos nuostatų projektą, o netrukus jį paskelbė Sąjūdžio spaudoje.173 Nuostatose atsirado teiginių, kuriuos galima būtų vertinti kaip tam tikras nuolaidas tautinėms mažumoms. Jos buvo susijusios su tautinėms mažumoms jautriu valstybinės lietuvių kalbos varto­ jimo klausimu. Nuostatų šeštame skyriuje teigiama, jog „lietuvių kalbos valstybinis statusas turi nepažeisti kitų tautybių žmonių teisių. Įstaigų vadovai turi užti­ krinti, kad žmonės būtų aptarnaujami ne tik lietuvių kalba, bet prireikus - ir kita abiem pusėm priimtina kalba.“ Panašios nuostatos valstybiniame projekte nebuvo. Taip pat galvota dokumentą apsvarstyti artimiausioje Sąjūdžio Seimo sesijoje. Po svarstymo ir galimo jo priėmimo nuostatos būtų tapusios oficialia Sąjūdžio tautinės politikos programa. Tiesa, nėra žinių, ar nuostatos buvo svarstytos ir priimtos. Grei­ čiausiai - ne. Matyt, aštrėjant situacijai, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais šis Sąjūdžio ruoštas dokumentas prarado aktualumą. Jo idėjos jau nebegalėjo patraukti lenkų. Taigi, lapkričio mėn. AT sesijoje sąjūdietis J. Marcinkevičius, pristatydamas Tautinių mažumų įstatymą, pažymėjo, kad jis buvo kuriamas sunkiai ir ilgai.174 Įstatymo rengimo komisija nesutiko su lenkų siūlymais dėl nacionalinių teri­ torinių vienetų kūrimo. Pasak J. Marcinkevičiaus, teisę spręsti administracinioteritorinio suskirstymo klausimus turi tik aukščiausi Respublikos valdžios organai, o vietos tarybos tokių įgaliojimų neturi. Antra vertus, nacionalinių teritorinių darinių kūrimas tik dar labiau skaldytų visuomenę, komplikuotų santykius su tautinėmis mažumomis, izoliuotų atskirus Lietuvos rajonus nuo bendro šalies gyvenimo ir ateityje galėtų sukelti „sunkiai numatomų politinių bei teritorinių pasekmių“.175 Nors įstatymo rengimo komisija teritorinės autonomijos idėją at­ metė iš principo, vis dėlto bandyta atsižvelgti ir į kai kuriuos etninių mažumų poreikius. Įstatymo 5 straipsnyje teigiama, kad tarybų sprendimu teritorijoje, „kurioje gyvena tautinės mažumos, informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali

173 Dokumentas buvo publikuotas rugpjūčio pabaigoje (žr. Atgimimas, 1989, nr. 30). 174 LTSR AT (vienuoliktojo šaukimo) penkioliktoji sesija, 1989 11 23—24, Tautinių mažumų įstatymo svarstymas. Stenogramos, Vilnius, 1990, p. 45-48. įstatymo rengimo darbe dalyvavo ir keli LLS atstovai, tačiau vėliau iš įstatymo rengimo komisijos jie pasitraukė. Kaip aiškino patys lenkų atstovai, - nes į jų siūlymus ir pastabas nebuvo atsižvelgta (Jak zrodzil się projekt, Czervaony sztandar, 1989-09-16, nr. 214). 175 LTSR AT (vienuoliktojo šaukimo) penkioliktoji sesija, 1989 11 23—24, Tautinių mažumų įstatymo svarstymas. Stenogramos, Vilnius, 1990, p. 47.

68

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

būti ir tautinės mažumos kalba“.176 Žinoma, tokiai nuostatai trūko konkretumo ir apskritai įstatymo įgyvendinimo mechanizmas buvo neaiškus. Matyt, dėl šių aplinkybių LLS valdyba paskelbė pareiškimą, kuriame teigė, kad priimant įstatymą į lenkų siūlymus atsižvelgta nebuvo, lenkų problemų įstatymas nesprendžia ir tautinių mažumų interesų prieš „daugumos diktatą“ negina.177 Maskvos politinės iniciatyvos Etninių, etnopolitinių konfliktų „įsiveržimas“ į Tarybų Sąjungos politinę dar­ botvarkę Gorbačiovui ir jo rėmėjams buvo netikėtas. Imta ieškoti priemonių, kaip įtampų priežastis pašalinti arba bent jau sumažinti konfliktų galimybes. Atrodo, kad viena tokių priemonių laikyta jau seniai tarybinėje praktikoje išban­ dytas „etniškumo suteritorinimas“ arba paprasčiau tariant, nacionalinė teritorinė autonomija.178 Tokio administracinio, nacionalinio teritorinio vieneto sukūrimas turėjo apsaugoti etninę mažumą nuo titulinės tautos dominavimo ir tokiu būdu užtikrinti tai mažumai saugumą. Tačiau tokios politikos įgyvendinimas buvo susijęs ir su įvairomis rizikomis: socialinio-ekonominio nuosmukio sąlygomis „autonomizacija“ įtampas galėjo ne sumažinti, bet priešingai - tik dar labiau padidinti. Antra vertus, etniškumo veiksnį galvota išnaudoti ir užsienio politikoje. Gorbačiovo paskelbtoje naujojoje užsienio politikoje, kuri kaimyninių socialistinio lagerio šalių atžvilgiu reiškė perėjimą nuo tiesioginio ideologinio-karinio do­ minavimo prie švelnesnių ekonominių-kultūrinių įtakos priemonių, etniškumas galėjo suvaidinti ir pozityvų vaidmenį. Tai pirmiausia pasakytina apie vakarinius TSRS pakraščius ir čia gyvenančias etninių mažumų bendruomenes. Jos turėjo atlikti jungties tarp Maskvos ir jos kliento, tarp centro ir periferijos funkciją. Tikėtina, kad pirmiausia šita idėja pabandyta realizuoti Tarybų Sąjungoje gyve­ nančių lenkų ir Lenkijos atžvilgiu.

176 LTSR tautinių mažumų įstatymas, 1989 11 23, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1989-12-10, nr. 34, p. 760. 177 Ošwiadczenie, Nasza Gazeta, 1989-12-17, nr. 5. Tiesa, ne visi lenkų veikėjai įstatymą įvertino neigiamai. Buvo tokių, kurie siūlė naudotis įstatymo teikiamomis galimybėmis, jį kuo skubiau įgyvendinti - ypač penktąjį įstatymo straipsnį (J. Tomaszewicz, Ustawa taka jak jest, Nasza gazeta, 1989-12-04, nr. 4). 178 Ж. Кадио, Лаборатория империи: Россия / СССР, 1860-1940, Москва, 2010, с. 170-173.

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau —Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija...'

Trumpa Liaudies Lenkijos konsulato Lietuvos TSR istorija, arba Lietuvos lenkų klausimas ir tarptautinė politika Formaliu pagrindu perestroikos politikos sąlygomis TSRS ir Liaudies Lenkijai stiprinti bendradarbiavimą tapo 1987 m. balandžio mėn. Maskvoje pasirašyta bendradarbiavimo deklaracija.179 Ji numatė tarpusavio ryšių plėtojimą ne tik tradicinėse mokslo bei kultūros srityse, bet ir tam tikras tarpregioninio bendra­ darbiavimo perspektyvas. Neatsitiktinai 1987 m. gegužės mėn. LTSR užsienio reikalų ministerija gavo raštą iš Maskvos, kurį parengė Tarybų Sąjungos pasiun­ tinys Lenkijoje V. Brovikovas. Rašte raginama ne tik plėtoti ryšius tarp draugiškų partijų, bet ir stiprinti Lenkijos bei TSRS „pasienio regionų“ bendradarbiavimą, pasienio gyventojams sudaryti geresnes judėjimo sąlygas ir pan. Pasak amba­ sadorius Varšuvoje: „naudinga būtų suteikti faktinį savarankiškumą pasienio respublikoms ir sritims, įmonėms, sprendžiant prekybinius A ekonominius san­ tykius.“ 180 Galima manyti, kad TSRS vadovų supratimu, „integracinių procesų stiprinimas“ tarp vakarinių respublikų (be Lietuvos į bendradarbiavimu turėjo įsitraukti ir Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis, Baltarusija bei Ukraina) ir Lenkijos Liaudies Respublikos pirmiausia turėjo padėti išspręsti ekonomines problemas - aprūpinti gyventojus plataus vartojimo prekėmis. Antra vertus, net ir toks ribotas, Maskvos kontroliuojamas bendradarbiavimas suponavo iniciatyvos bei aktyvumo vietose skatinimą - respublikų, atskirų regionų, įmonių vadovams ekonominėje bendradarbiavimo sferoje buvo „atrišamos rankos“. O tai galėjo tapti papildomu akstinu socialinei-ekonominei plėtrai. Neformaliai, tokios politikos pradžia siektų dar 1986 m. Tų metų vasario mėn. pabaigoje Lietuvą aplankė gausi ir solidi Lenkijos Jungtinės darbininkų partijos delegacija, vadovaujama Vojciecho Jaruzelskio (lenkai į Vilnių atvyko iš Maskvos, kur dalyvavo TSKP XXVII suvažiavime). Kartu su Jaruzelskiu atvyko LLR ambasadorius TSR S Wlodzimierzas Natorfas, LLR generalinis konsulas Minske Janas Raczkowskis. Susitikimuose dalyvavo ir TSRS ambasadorius Len­ kijoje V. Brovikovas.181 (Svečius iš Maskvos atlydėjo LKP pirmasis sekretorius

179 Lenkiškoje istoriografijoje teigiama, kad jau 1986 m. Tarybų Sąjungos vadovybė paruošė visą paketą priemonių, kurios turėjo prisidėti prie santykių tarp Varšuvos ir Maskvos stiprinimo (žr. A. Dudek, Reglamentowana rewolucja, Krakow, 2005, s. 18-28). 180 TSRS URM raštas LTSR UR ministrui V. Zenkevičiui. TSRS pasiuntinio LLR V. I. Brovikovo raštas „Apie pasienio bendradarbiavimą tarp SSRS ir LLR“, 1987-05-15, LCVA, f. R1019, ap. 4, b. 295,1. 2-8. 181 Atvyko Lenkijos jungtinės darbininkų partijos delegacija, Tiesa, 1986-03-01, nr. 52.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Fotografai V. Gulevičius, A. Sabaliauskas. LCVA.

70

Lenkijos jungtinės darbininkų partijos (LJDP) delegacija Vilniaus valstybiniame Pedagoginiame institute. Stovi partijos pirmasis sekretorius Wojciechas Jaruzelskis (Voicechas Jaruzelskis). Pirmas iš kairės sėdi LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius. 1986 m.

Petras Griškevičius.) Sprendžiant iš aprašymų spaudoje, susitikimuose daugiausia kalbėta apie ekonominio bendradarbiavimo tarp pasienio regionų stiprinimą bei skatinimą.182 Po šio vizito kontaktai tarp įvairių LTSR žinybų ir Lenkijos rytinių vaivadijų akivaizdžiai suintensyvėjo (kitų metų gegužės mėn. LTSR prekybos ministras su Suvalkų vaivadija pasirašė susitarimą dėl mainų ir prekybos pasienio rajonuose, buvo plečiami ir kultūriniai kontaktai). Visgi atrodo, kad 1987-1988 m. bendradarbiavime tarp „pasienio regionų“, kurį Maskva, beje, kruopščiai prižiūrėjo, atsirado vienas svarbus ir naujas aspektas. Varšuva ėmė kelti konsulato Vilniuje idėją. Lenkų diplomatai Maskvoje ne kartą pabrėžė, jog Lenkijos konsulato atidarymas Vilniuje tik dar labiau suaktyvintų „dvišalį bendradarbiavimą.“ 183 Tokiu būdu šalia ekonominio atsirado ir politinė

182 Pokalbis Lietuvos KP Centro Komitete, Tiesa, 1986-03-01, nr. 52; Vienose gretose taikos ir socializmo vardan, Tiesa, 1986-03-01, m. 52; LJDP delegacijos viešnagė, Tiesa, 1986-03-02, nr. 53. 183 LLR ambasados raštas TSRS URM, Maskva (rusų k.), 1988-04-06, LCVA, f. R 1019, ap. 4, b. 300,1. 10.

Fotografas K. Jankauskas. LCVA.

Lerikų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija..."

Pasirašomas Lietuvos TSR ir Lenkijos LR Suvalkų vaivadijos susitarimas dėl draugystės ir ryšių plėtojimo. Vilnius, 1988 m.

„bendradarbiavimo“ dedamoji. Ir atrodo, kad Kremlius, bent jau pradžioje, tokiai idėjai pritarė. Teigiamą reakciją galėjo sąlygoti keli skaičiavimai ir, pirmiausia, geopolitiniai. Salinant įtampas su Vakarais, M. Gorbačiovui ir jo komandai taip pat reikėjo ieškoti „švelnios galios“ priemonių, kurios leistų išlaikyti poveikio Lenkijai svertus. Konsulato Vilniuje įsteigimas, viena vertus, galėjo būti interpre­ tuojamas kaip tam tikra nuolaida Varšuvai, sudaranti geresnes sąlygas rūpintis savo bendratautiečiais. Antra vertus, kartu būtų stiprinamos Jaruzelskio ir Jungtinės darbininkų partijos reformatorių sparno šalies viduje pozicijos. Partijos reforma­ toriai galėjo prisistatyti visuomenei kaip geriausi ir efektyviausi lenkų mažumų interesų gynėjai. O santykiai su Tarybų Sąjunga vaizduojami kaip sąlyga, jog lenkų teisės bus užtikrinamos ir nuosekliai ginamos. Formaliai Varšuvos siekį „turėti“ konsulatą Vilniuje buvo nesunku paaiškinti: Lietuvoje buvo galima vis dažniau sutikti įvairių Lenkijos firmų darbuotojų, didėjo keliaujančiųjų srautas, buvo žymi lenkų bendruomenė. Panaši diplomatinė įstaiga veikė kaimyninėje Baltarusijoje. Taigi, 1987 m. rugsėjo mėn. LLR generalinis konsulas Minske kreipėsi į LTSR užsienio reikalų ministeriją (URM), prašydamas paramos steigiant Vilniuje

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Fotografas V. Kapočius. LCVA.

72

TSRS muitinės atidarymas Lietuvos TSR ir Lenkijos LR pasienyje, Lazdijų rajone. 1988 m.

„konsultacinį punktą“.184Vilniaus vykdomasis komitetas tokiam punktui jau buvo skyręs patalpas, kai 1988 m. sausio mėn. pradžioje TSRS URM informavo savo padalinį Lietuvoje apie „principinį sprendimą“ steigti Vilniuje jau LLR generalinį konsulatą ir nutarė „pasidomėti respublikos nuomone“ šiuo klausimu.185 Tą patį sausio mėn. LTSR URM į Maskvą išsiuntė atsakymą, kuriame buvo teigiama, jog respublikos vadovybės manymu steigti generalinį konsulatą Vilniuje „šiuo metu netikslinga“. Tiesa, Lietuvos vadovai sutiko, kad santykius tarp LTSR ir LLR plėtoti būtina, tačiau tam pakaktų Vilniuje įsteigti Lenkijos generalinio konsulato Minske konsultacinį punktą.186 Reikėtų pažymėti, kad Liaudies Len­ kijos ambasadorius TSRS V. Natorfas susitikimuose su įvairiais Tarybų Sąjungos URM pareigūnais 1988 m. pavasarį aktyviai kėlė konsulato Vilniuje klausimą.187

184 LTSR URM pažyma „Dėl LLR generalinio konsulato Vilniuje“ [parengė LTSR UR ministro pavaduotojas R. Mališauskas], 1988-10-25, LCVA, f. R754, ap. 4, b. 12649, L 41. 185 Ten pat. 186 Ten pat. 187

LTSR UR ministro raštas LKP CK, 1988-03-17, LCVA, f. R 1019, ap. 4, b. 301, L 30, 35; Ha

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija...“

Svarbu tai, jog LTSR konsulato Varšuvoje klausimas šituose susitikimuose ne­ buvo aptarinėjamas. Galiausiai, 1988 m. gegužės mėn., buvo priimtas LKP CK nutarimas konsulato klausimu, kurį turėjo įgyvendinti Vilniaus miesto valdžia bei LTSR URM. Birželio-rugsėjo mėnesiais tarp Lietuvos ir Lenkijos pareigūnų jau vyko konkretus darbas konsulato įkūrimo reikalu (jame turėjo dirbti 6-7 asmenys, o įsikurti konsulatas turėjo Didžiojoje gatvėje). Tiesa, rugsėjo mėn. Lietuvos valdžia konsulato klausimu ėmė laikytis vis atsargesnės pozicijos. Pradėtas kelti ir LTSR konsulato Varšuvoje klausimas.188 Lietuvos TSR užsienio reikalų ministerijos pareigūnai aiškino lenkų kolegoms, jog visuomenė apie konsulatą esanti nevienareikšmiškos nuomonės, kad reiškiasis perdėtas „vietinių lenkų entuziazmas“, būta neapgalvotų pareiškimų dėl Vilniaus priklausomybės, taip pat esama ir ekstremistiškai nusiteikusių lietuvių. Taigi, kylančias tarpetnines įtampas būtina švelninti, o konsulato Vilniuje atidarymas įtam­ pas galįs tik dar labiau pakurstyti.189 Spalio pabaigoje Lietuvos vadovybė, konkrečiai A. Brazauskas, suformulavo reikalavimus dėl generalinio konsulato: būtina - to rei­ kalaujanti ir Lietuvos visuomenė - atidaryti ir LTSR atstovybę Varšuvoje. Taip pat teigta, jog konsulato klausimu visuomenėje vykstančios aštrios diskusijos, jas skatiną „istoriniai niuansai“, nepasitenkinimą keliančios Lenkijos piliečių kelionės į Lietuvą bei prekių išvežimas iš Lietuvos. Todėl skubėti su Varšuvos iniciatyva nereikėtų.190 Tokią Lietuvos valdžios poziciją greičiausiai lėmė kelios aplinkybės. Lietuvos vadovybė suvokė, kad Varšuvos „stumiamas“ ir Maskvos palaikomas generalinio konsulato Vilniuje projektas LTSR tarptautinio „subjektyviškumo“ nesustiprins ir prestižo valdžiai nepridės (apie Lietuvos TSR konsulato atidarymą Varšuvoje TSR S URM nekalbėjo). Antra, konsulato idėja nebuvo populiari tarp lietuvių,

дневника В.П. Логинова. Запись беседы с послом ПНР в СССР В. Наторфом, 1988-01-11, LCVA, f. R 1019, ар. 4, b. 300, 1. 1. Vieno susitikimo su TSRS URM pareigūnu metu LLR ambasadorius Natorfas pajuokavęs, esą kitų šalių diplomatai jį klausinėją, ar Lenkija nekels autonominių respublikų tarybiniams lenkams Tarybų Sąjungoje sukūrimo klausimo. „Mes, toliau teigė Natorfas, —tokias kalbas ryžtingai neigiame...“ Sis LLR ambasadoriaus pokalbis su TSRS užsienio reikalų ministro pavaduotoju V. P. Loginovu buvo persiųstas į Vilnių LTSR užsienio reikalų ministrui V. Mikučiauskui (LTSR URM raštas LTSR MT, 1988-04-19, LCVA, f. R754, ap. 15, b. 209,1. 58-59). 188 LTSR URM pažyma „Dėl LLR generalinio konsulato Vilniuje“ [parengė LTSR UR ministro pavaduotojas R. Mališauskas], 1988-10-25, LCVA, f. R754, ap. 4, b. 12649, 1. 43-44. 189 LTSR URM protokolinio skyriaus vedėjo A. Zorgevičiaus dienoraštis. Apie susitikimą su Z. Kitlinskiu, 1988-10-21, LCVA, f. R754, ap. 4, b. 12649, L 46. 190 A. Brazausko raštas „Об открытии представительства Литовской ССР в ПНР“, kopija, 1988-10-29, LCVA, f. R754, ар. 4, b. 12649,1. 48.

73

74

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Piketas prieš Lenkijos konsulato steigimą Vilniuje. Centre - LKP C K Užsienio ryšių skyriaus vedėjo pavaduotojas Justas Paleckis. 1989 m.

ją kritikavo ir Sąjūdis.191 Trečia, galima manyti, kad oficialus Vilnius nenoriai priėmė Lenkijos konsulato Vilniuje idėją ir dėl dar vienos priežasties - juk 191 Tiksliau, Sąjūdis kritikavo „vienpusišką veiksmą“, t. y. konsulato kūrimo tik Vilniuje idėją. Tokia politika įvardinta kaip „esminis Lietuvos TSR suverenių teisių pažeidimas“, todėl Sąjūdis reikalavo stabdyti Lenkijos LR generalinio konsulato įkūrimą Vilniuje (Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, Vilnius, 1990, p. 230-231).

Fotografas V. Gulevičius. LCVA.

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija..."

LKP pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko susitikimas su Lenkijos Liaudies Respublikos Generaliniu konsulu Minske Mieczystavvu Obiedzinskiu (Mečislovu Obedzinskiu; dešinėje). Pirmas iš kairės - LTSR Užsienio reikalų ministras Vladislovas Mikučiauskas, antras - LKP CK Užsienio ryšių skyriaus vedėjo pavaduotojas Justas Paleckis, ketvirtas - LKP CK Užsienio ryšių skyriaus vedėjas Mečislovas Sadovskis. Vilnius, 1989 m. sausio mėn.

neatmestina prielaida, kad konsulato atsiradimas galėjo suaktyvinti lenkų bendruomenę, dar labiau paskatinti autonomistines tendencijas, o šito valdžiai visiškai nereikėjo. Lietuvos valdžios nuostatą galiausiai parėmė ir Maskva. Apie tai liudija keletas archyvinių dokumentų. Pavyzdžiui, TSR S URM Centrinės Europos socialistinių šalių skyriaus vedėjas V. Smirnovas aiškino LLR reikalų patikėti­ niui E. Smolinskiui, kad dėl sudėtingos situacijos Lietuvoje generalinio kon­ sulato klausimą reikėtų atidėti.192 Panašiai kalbėjo ir užsienio reikalų ministro pavaduotojas I. Aboimovas LLR ambasadoriui Natorfui. Nors ambasadorius Natorfas ir reiškė įsitikinimą, kad generalinis konsulatas visgi bus atidarytas, Aboimovas parėmė „draugų lietuvių“ poziciją ir ragino konsulato atidarymo

192 H3 flHeBHHKa B.B. CBHpiraa. Bece^a c E. C m o jih h c k h m , 1988-12-08, LCVA, f. R 1019, ap. 4,

b. 300, 1. 17.

75

76

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

klausimo neforsuoti.193 Maskvos nuostatų pasikeitimą taip pat galėjo lemti ke­ lios aplinkybės. Pirma, politinės situacijos Lenkijoje neapibrėžtumas 1989 m. pradžioje. Ten prasidėjo apskritojo stalo derybos tarp valdžios ir Solidarumo. Todėl visai tikėtina, jog Maskva konsulato klausimu nusprendė padaryti pauzę ir palaukti derybų pabaigos. Antra priežastis galėjo būti svarbesnė. Suvokta, jog Lenkijos konsulato įkūrimas gali eskaluoti politinę situaciją Lietuvoje ir turėti neigiamų pasekmių jos vadovybei, pirmiausia, A. Brazauskui. „Apsunkinti gyvenimo“ Brazauskui nenorėta... Kad tokios prielaidos turi pagrindo, liudytų minėtojo Aboimovo ataskaita apie LKP delegacijos, vadovaujamos partijos pirmojo sekretoriaus A. Brazausko, vizitą į Lenkiją, kurio metu buvo aplankytos „lietuvių gyvenamos vietovės“.194 (Lietuvos delegacija Lenkijoje lankėsi birželio pabaigoje.) Tarybų Sąjungos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas vizitą pavadino sėkmingu. Lietuvos delegacija per įvairius pokalbius „išsakė nuomonę“ vietoj konsulinių įstaigų, tose vietose, kur gyvena lietuviai, steigti „kultūros ir prekybos atstovybes“. Apie tai buvo informuota ir Lenkijos valdžia, o ambasadoriui Natorfui Aboimovas pažymėjęs, jog „tarybinių respublikų atstovybių užsienyje klausimas“ bus sprendžiamas „kompleksiškai“.195 Tik priėmus „bendrą sprendimą“ (suprask, visoms tarybinėms respublikoms), bus galima grįžti prie Lenkijos konsulato Vilniuje idėjos. Tuo Lenkijos „konsulato“ Vilniuje klausimas ir baigėsi. Apie „centro" nacionalinės politikos ypatybes perestroikos sąlygomis Manyčiau, kad Tarybų Sąjungos vadovybė aptariamuoju laikotarpiu aiškesnės pozicijos, kaip spręsti etninės mažumos, gyvenančios kompaktiškoje teritorijoje, konfliktus su sąjunginės respublikos valdžia, neturėjo. Atrodo, kad nebuvo aišku ir tai, ar tokiems konfliktams spręsti tinka nacionalinės teritorinės autonomijos instrumentas. Turint galvoje faktą, kad oficialioje tarybinėje ideologijoje buvo pabrėžiamas harmoningas TSRS tautų ir tautybių sugyvenimas, o nacionalinis klausimas laikytas išspręstu, galima manyti, kad etnopolitiniai konfliktai Tarybų

193 Из дневника И.П. Абоймова. Запись беседы с послом ПНР в СССР В. Наторфом, 1989-02-07, LCVA, f. R 1019, ар. 4, b. 307, 1. 3-4. 194 Ten pat, 1. 21. 195 Pasak TSRS užsienio reikalų ministro pavaduotojo, ruošiami pasiūlymai, kurie turėtų padėti realizuoti TSRS Konstitucijoje fiksuotas sąjunginių respublikų teises „išorinių santykių srityje“. Sis darbas dar nebaigtas. Aiškumo turėtų atsirasti po TSKP CK plenumo nacionaliniu klausimu (ten pat, 1. 21).

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija...'

Sąjungos vadovybę užklupo netikėtai.196 Todėl visai tikėtina, kad Tarybų Sąjungos vadovybė, spręsdama „nacionalinį klausimą“, stengėsi laviruoti tarp sąjunginių respublikų ir tautinių mažumų interesų, turėdama vieną tikslą - politinėmis priemonėmis švelninti ir mažinti konfliktus. Tiesa, kyla klausimas, ar apskritai galima kalbėti apie nuoseklią „centro“ politiką „nacionaliniu klausimu“. Kitaip tariant, galima klausti, kaip perestroikos metu buvo formuojama ir koordinuojama nacionalinė politika ir kam priklausė vieno ar kito sprendimo priėmimo iniciatyva. Tikėtina, kad bent jau perestroikos pradžioje iniciatyvą savo rankose laikė TSKP, įvairūs CK padaliniai ir galiausiai pats partijos generalinis sekretorius M. Gorbačiovas. Perestroikai įsibėgėjant, vis labiau ryškėjant prieštaravimams pačioje TSKP tarp perestroikos rėmėjų ir prie­ šininkų, stiprėjant įtampai tarp „centro“ ir respublikų, ypač trijų Baltijos šalių, sprendimų priėmimas ir jų įgyvendinimas darėsi labiau decentralizuotas. Kitaip tariant, atsirado galimybė aktyviau ir savarankiškiau veikti įvairiems veikėjams, kurie iki tol paklusniai vykdė ir tik „aptarnavo“ centro „nacionalinę politiką“. Antra vertus, reikia pažymėti, kad Maskvos politika „nacionaliniu klausimu“ buvo gana dinamiška. Maždaug apie 1988-1989 m. „centro“ požiūris autonomijos klausimu buvo pakankamai atsargus ir rezervuotas. Tačiau stiprėjant respubli­ kų suverenizacijos procesui, ypač trijose Pabaltijo respublikose, nacionalinių autonomijų kūrimas imtas interpretuoti kaip efektyvi priemonė sąjunginių res­ publikų veržimuisi iš tarybinės struktūros gniaužtų stabdyti.197 Atsižvelgdamas į išvardytas aplinkybes aptarsiu „centro“ požiūrį į nacionali­ nių autonomijų kūrimą 1989 m. Metų pradžioje, vasario mėn., M. Gorbačiovas lankėsi Ukrainoje. Vizito metu, vasario 23 d., Kijeve TSKP generalinis sekreto­ rius pasakė kalbą iškalbingu pavadinimu —„Перестройка - дело всех народов страны“ („ Perestroika - visų šalies tautų reikalas“). Kalboje M. Gorbačiovas svarstė ir „tarpnacionalinių santykių“ problemą, kalbėjo apie „respublikų san­ tykius su nacijomis“ ir „tarpnacionalines kolizijas“.198 Formaliai žiūrint, gana tipiška komunistų partijos vadovo kalba. Tik štai aplinkybės, kuriomis ji buvo sakoma, tarybinei tikrovei nebuvo tipiškos. Pirmiausia tai pasakytina apie padėtį Pietų Kaukaze.199 Tarybų Sąjungos vadovybės požiūriu, etniniai konfliktai galėjo

196 А. Грачев, Горбачев, Москва, 2001, c. 257-259. 197 Daugiau žr. W. Marciniak, Rozgrabione imperium. Upadek Zwiqzku Sowieckiego i powstanie Federacji Rosyjskieį, Krakow, 2001. 198 „Перестройка - дело всех народов страны“, Правда, 1989-02-24, nr. 55. 199 M. Gorbačiovo perestroikos politika 1988 m. susidūrė su nemenku iššūkiu - etniniu armėnų ir azerbaidžaniečių konfliktu dėl Kalnų Karabacho autonominės srities. Srityje daugumą

77

78

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

smarkiai komplikuoti perestroikos politikos įgyvendinimą. Todėl ir imtasi rengtis CK plenumui nacionaliniu klausimu. Tikriausiai plenumo rengėjų manyta, kad jame bus pasiūlyta priemonių, kaip sumažinti, o gal net panaikinti-tarpetninę įtampą, kylančią tarp etninių mažumų ir titulinių tautų. Todėl nenuostabu, kad Kijevo miesto „dirbantiesiems“ M. Gorbačiovas kalbėjo ir apie tarpnacionalinius santykius. Kalboje užsiminta ir apie tautinių mažumų autonomi­ jų kūrimo tarybinėse respublikose galimybę. M. Gorbačiovas pažymėjo, kad, „plečiant respublikų teises“, kyla būtinybė „harmonizuoti“ tarpnacionalinius santykius, arba dominuojančios, titulinės tautos ir tautinių mažumų santykius. Tai, pasak jo, reiškia ne ką kita, kaip „visų lygių autonomijų statuso išaugimą ir teisių užtikrinimą mažumoms iki pat naujų nacionalinių rajonų ir nacionalinių tarybų sukūrimo“ tose vietose, kur kompaktiškai gyvena viena ar kita tautybė.200 M. Gorbačiovo teigimu, kompaktiškai gyvenančios tautinės mažumos „turi savo nacionalinių poreikių“ švietimo, kalbos ir kultūros palikimo išsaugojimo srityse. Siekiant išvengti tarpetninės įtampos, šiuos poreikius būtina tenkinti. Šios M. Gorbačiovo nuostatos nedaug pakeistos buvo įra­ šytos ir į minėtąjį rugpjūčio mėnesį paskelbtą TSKP nacionalinės politikos projektą. Etninių mažumų autonomijos idėją aktyviai rėmė ir du į TSRS liaudies depu­ tatų suvažiavimą išrinkti lenkų tautybės deputatai - Brodavskis ir Janas Cechano­ vičius (arba Ivanas Tichonovičius).201 Grįžęs iš suvažiavimo, Cechanovičius teigė, kad buvo netgi trumpam susitikęs su pačiu M. Gorbačiovu ir kalbėjęs su juo apie „lenkų reikalus“.202 Tiesa, atrodo, kad šis susitikimas didesnio poveikio nei J. Ce­ chanovičiaus karjerai, nei „lenkų reikalams“ neturėjo. Cechanovičius skundėsi, kad suvažiavime jam nebuvęs suteiktas žodis, nors to ne kartą prašęs, ignoravusi jį ir sąjunginė žiniasklaida - keli jo interviu taip ir nebuvę paskelbti.203 Beje, kalboje, kurios suvažiavime Cechanovičius nepasakė, sąjunginė valdžia raginta pripažinti sudarė armėnai, tačiau ji priklausė Azerbaidžano TSR. 1988 m. vasario mėn. konfliktas įgavo prievartinį pobūdį, Sumgaito mieste Azerbaidžane įvyko armėnų pogromai. Imta kelti reikalavimą keisti tarybinių respublikų sienas - Kalnų Karabacho sritį prijungti prie Armėnijos. 1988 m. vasarą Kalnų Karabache buvo įvestas „tiesioginis valdymas“ . 200 Kai kurių lenkų veikėjų teigimu, M. Gorbačiovo kalba Kijeve turėjo įtakos jų veiklai ir nacionalinių apylinkių kūrimui (Liudytojo St. Peško apklausos protokolas, 1994-08-30, VATA, b. 1-6, 1999, t. 16, 1. 218). 201 Pasak liudijimų, A. Brodavskis, išrinktas T SR S liaudies deputatu, tapo neformaliu autonomininkų lyderiu, o Cechanovičius buvo jo „bendramintis“ (E. Tomaševičiaus apklausos protokolas, 1992-03-04, VATA, b. 1-6, 1999, t. 4, 1. 94). 202 TSR S liaudies deputatų suvažiavimas vyko gegužės 25 - birželio 9 d. Daugiau žr. C. Laurinavičius, V. Sirutavičius, Lietuvos istorija. Sąjūdis..., p. 266-278. 203 L. Drozd, Susitikimas su TSRS AT deputatais, Draugystė, 1989-06-22, nr. 71.

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija...'

tautinėms mažumoms, neturinčioms savo nacionalinių autonominių darinių, teisę į „jų netrukdomą kūrimą“.204 Visgi, teritorinės autonomijos klausimas vienokia ar kitokia forma „įsiverždavo“ į Tarybų Sąjungos politinę dienotvarkę. Jis buvo kelia­ mas ir TSRS liaudies deputatų suvažiavime. Demokratinės Tarybų Sąjungos jėgos suvažiavime kėlė Krymo totorių ir Pavolgio vokiečių autonomijos idėją. Atrodo, kad šiuos reikalavimus Liaudies deputatų suvažiavime palaikė ir Sąjūdžio delegatai.205 Apskritai, galima manyti, kad 1989 m., ypač pirmoje jų pusėje, Tarybų Sąjun­ gos vadovybė, pirmiausia M. Gorbačiovas, nebuvo linkę kelti ir remti nacionalinės teritorinės autonomijos idėjos, o juo labiau skatinti kurti įvairius autonominius nacionalinius teritorinius darinius. Nebuvo aktuali ir lenkų autonomijos idėja. Pir­ miausia todėl, kad tuo metu M. Gorbačiovui labiau rūpėjo bendresni perestroikos reikalai. Antra vertus, lenkų autonomijos Lietuvoje klausimo kėlimas galėjo neigia­ mai paveikti politinį stabilumą ir kitose sąjunginėse respublikose, kuriose taip pat buvo gausios lenkų tautinės mažumos, pirmiausia Baltarusijoje, taip pat ir Ukrainoje. Tokią nuomonę patvirtina TSKP CK rugsėjo plenumas, kuriame buvo svar­ stomos partijos nacionalinės politikos kryptys. Savo kalboje M. Gorbačiovas naujų teritorinių autonominių darinių kūrimo klausimu buvo atsargus. Pasak jo, keisti teritorinį-administracinį šalies „žemėlapį“ galima, tačiau daryti tai reikia labai atsargiai, nes galima „komplikuoti ir taip nelengvą situaciją“.206 Panašiai atsargiai autonomijos kūrimo galimybė formuluojama ir plenume priimtoje programoje nacionaliniu klausimu. Joje teigiama, kad „tautiniai rajonai“ gali būti steigiami ten, kur kompaktiškai gyvena „tautybės“, neturinčios savo nacionalinių darinių, tačiau sutikus respublikų AT.207 Vis dėlto galima manyti, kad 1989 m. pabaigoje TSRS valdžios ir asmeniškai M. Gorbačiovo požiūris į lenkų autonomiją keitėsi. Tokią mintį patvirtintų M. Gorbačiovo vizito į Lietuvą 1990 m. sausio mėn. metu pasakyti žodžiai. Sausio 13 d. susitikime su respublikos partiniu aktyvu M. Gorbačiovas buvo paklaustas, koks jo požiūris į lenkų autonomiją. Generalinio sekretoriaus atsakymą galima vertinti kaip kurstantį - „sveikinčiau ieškojimus šia kryptimi“.

204 Ivano Tichonovičiaus kalbos TSRS liaudies deputatų pirmajame suvažiavime tekstas, Draugystė, 1989-08-22, nr. 95 (Taip pat ir lenkų kalba: Czeriuony sztandar, 1989-08-04, nr. 178). 205 Vėliau, LTSR AT 12 sesijoje, kuri vyko 1989 m. liepos 4-5 d., J. Cechanovičius apie tai priminė sąjūdiečiams. Esą šie remią kitų tautų autonomiją, tačiau į savo mažumų siekius neatsižvelgią. Tai esą ne kas kita, kaip „dviguba moralė“, teigė jis (LTSR AT (vienuoliktojo šaukimo) dvylikta sesija. Stenogramos, Vilnius, 1989, p. 198). 206 Apie partijos nacionalinę politiką dabartinėmis sąlygomis. M. Gorbačiovo pranešimas (Tiesa, 1989-09-20, nr. 217). 207 Nacionalinė partijos politika dabartinėmis sąlygomis, Tiesa, 1989-09-24, nr. 222.

79

80

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Atrodo, jog 1989 m. pirmoje pusėje „lenkų autonomijos“ klausimą viešai ir garsiai mitinguose dažniau keldavo „Jedinstvos“ veikėjai,208 taip tikėdamiesi organi­ zaciją padaryti labiau „internacionalinę“, atspindinčią ne tik vadinamųjų rusakalbių, bet ir lenkų lūkesčius. Beje, tokių mitingų ir juose keliamų reikalavimų vertinimai lenkiškoje spaudoje, pirmiausia formaliai vis dar partijos oficioze Czerwony sztandar, iš esmės buvo neigiami. Laikraštyje stengtasi paneigti nuomonę, kad Lietuvos lenkai buriasi apie „Jedinstvą“. Reikalaujama nekalbėti „lenkų vardu“ ir pažymima, kad būtent Sąjūdis išbudinęs „ne vieną lenką iš letargo miego“ ir apskritai paskatinęs Lietuvos tautinių bendruomenių atgimimą.209 Antra vertus, jau ir tuo laikotarpiu aiškėjo, kad bendro požiūrio į procesus, vykstančius Lietuvoje, ypač Sąjūdžio veiklą, lenkų bendruomenėje nebuvo. Nors Czerwony sztandar neigiamai įverti­ no jedinstvininkų veiklą, Vilniaus rajono partijos laikraštis Draugystė, leidžiamas lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, iš esmės pritarė „Jedinstvo“ reikalavimams210. Priešrinkiminis santykių paaštrėjimas Metų pabaigoje, gruodžio mėnesį, buvo įsteigta dar viena politinė grupė, kuri aktyviai rėmė lenkų nacionalinės teritorinės autonomijos idėją. Tai vadinamieji platformininkai, Lietuvos komunistų partijos dalis, kuri po X X partijos suvažiavimo liko TSKP sudėtyje (LKP / TSKP).211 Si grupuotė turėjo pakankamai stiprias pozi­ cijas pietryčių Lietuvoje, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. (LKP / TSKP dar labiau sustiprino savo įtaką rajonuose po rinkimų į vietos savivaldą 1990 m. kovo mėn.212)

208 „Jedinstvo“ bandė užmegzti ryšį su LLS pirmtake Lenkų kultūros draugija. Lenkams siūlyta deleguoti savo atstovą „Jedinstvos“ politinei programai kurti. „Jedinstvos“ darbo grupės nario V. A. Antonovo laiškas Lenkų kultūros draugijai, b. d., LVNA, f. 42, ap. 1, b. 22, 1. n. Bendradarbiauti draugija atsisakė, tačiau stebėtoją pasiuntė. 209 R. Piotrowski, Rzecz wygląda nieco inaczej, Czerivony sztandar, 1989-01-29, nr. 25; L. Brzozowska, Z. Wirpsza, W naszym imieniu prosimy nie mowič, Czerivony sztandar, 198906-27, nr. 148; L. Brzozowska, Nie tędy droga, Czerivony sztandar, 1989-07-23, nr. 168. Neabejotina, kad dalis lenkų organizacijos „Jedinstvo“ veiklai pritarė. Apie tai liudija lenkų visuomeninės kultūros draugijos 1989-02-J24] raštas A. Brazauskui. Jame teigiama, kad dalis bendruomenės nusivylusi lenkų lūkesčių ignoravimu ir vis dažniau išsako norą jungtis prie „Jedinstvos“ (LVNA, f. 42, ap. 1, b. 1, 1. n.). 210 F. Golodovičius,Vardan Tarybų Lietuvos, Draugystė, 1989-02-25, nr. 24. 211 Iš 2 053 Šalčininkų rajono komunistų dauguma - 1 780 - liko LKP / TSKP nariai. 212 Šalčininkų rajone iš 42 per pirmąjį rinkimų turą (kovo 24 d.) išrinktų rajono tarybos deputatų 40 buvo platformininkai, o dvylikoje rajono apylinkių tarybų tarp išrinktų 203 deputatų, 107 buvo LKP / TSKP nariai. Panaši tendencija buvo ir Vilniaus rajone. Čia taip pat daugiausia balsų gavo

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija...'

Artėjant rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą suaktyvėjo autonomijos šalinin­ kai Šalčininkų rajone. 1990 m. sausio 4 d. rajono taryba patvirtino Šalčininkų lenkų nacionalinio teritorinio savivaldos rajono LTSR sudėtyje nuostatus.213 Dokumente Šalčininkai skelbiami nacionalinio teritorinio rajono centru. Pa­ grindiniais savivaldos organais turėjo tapti rajonų, miestų, kaimų ir apylinkių tarybos. Pažymima, kad liaudies deputatų tarybos, esant tam tikroms aplin­ kybėms, turi teisę stabdyti aukštesnių respublikos institucijų priimtų aktų galiojimą. Nuostatuose numatyta ir „vietinių referendumų“, kurių sprendimai būtų privalomi, galimybė. Tikėtina, kad tokį rajono tarybos sprendimą galėjo lemti keli veiksniai. Pirma, Šalčininkų rajono autonomijos rėmėjai aktyviai veikė platformininkų struktūrose. Todėl negalima atmesti nuomonės, kad tokį rajono tarybos sprendimą galėjo „paskubinti“ ir platformininkų vadovybė. Galbūt tokiu būdu prieš rinkimus siekta padidinti LKP / TSKP lojalių kandidatų populiarumą ir užtikrinti jiems galimybę patekti į Aukščiausiąją Tarybą. Antra, sprendimas buvo priimtas beveik M. Gorbačiovo vizito į Lietuvą išvakarėse.214 Taigi galima manyti, kad sprendimo iniciatoriai norėjo TSKP generaliniam sekretoriui parodyti, jog tautinė situacija Lietuvoje sudėtinga, o vietos valdžia ignoruojanti „lenkų klausimą“. LTSR AT prezidiumas į tokią Šalčininkų rajono tarybos iniciatyvą atsakė pačioje sausio pabaigoje, jau M. Gorbačiovui išvykus iš Lietuvos. Prezidiu­ mo nutarime teigiama, kad rajono taryba toliau pažeidinėjanti Lietuvos TSR Konstituciją, bando ardyti Respublikos teritorinį vientisumą, destabilizuoja padėtį šalyje. Rajono tarybos nutarimas pripažintas neteisėtu ir pasiūlyta „šį klausimą [dėl nuostatų] pakartotinai išnagrinėti rajono tarybos sesijoje“. Įvairioms teisėtvarkos

platformininkai - iš 83 išrinktų Vilniaus rajono tarybos deputatų 49 buvo LKP / TSKP nariai. Absoliuti dauguma naujai išrinktų deputatų buvo lenkų tautybės (Kai kurie duomenys apie išrinktus vietinių liaudies deputatų tarybų deputatus, Lenino priesakai, 1990-03-27, nr. 35; J. Bielawska, Do wladzy doszli nowi ludzie, Kurier Wilenski, 1990-04-03, nr. 77). Lietuviškoje spaudoje pabrėžta rajonų deputatų „nomenklatūrinė prigimtis“. Teigta, kad į Šalčininkų rajono tarybą išrinkti „įvairaus rango viršininkai“, tarp jų 10 kolūkio pirmininkų (Respublika, 1990-04-04, nr. 73). 213 Šalčininkų rajono tarybos sprendimas „Dėl Šalčininkų lenkų nacionalinio-teritorinio rajono su savivalda Lietuvos TSR sudėtyje nuostatų“, 1990-01-04, VATA, b. 1-6, 1999, t. 4,1. 89-198. Tą pačią dieną rajono sesija priėmė nutarimą dėl LTSR Konstitucijos papildymo. Šalčininkų r. liaudies deputatų taryba prašė LTSR AT prezidiumo pateikti svarstyti AT tokio turinio Konstitucijos papildymą: „Lietuvos TSR teritorijoje gali būti steigiami nacionaliniai-teritoriniai junginiai.“ Šalčininkų rajoną prašoma vadinti „lenkų“ rajonu (ten pat, 1. 99). 214 Plačiau apie Gorbačiovo vizitą į Lietuvą, kuris prasidėjo sausio 11 d., žr., C. Laurinavičius, V. Sirutavičius, Lietuvos istorija. Sąjūdis..., p. 450-470.

81

82

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

institucijoms nurodyta išsiaiškinti, kaip Šalčininkų rajono organizacijos laikosi įstatymų, „ypatingą dėmesį skiriant konstitucinių piliečių teisių apsaugai“.215 Tą pačią sausio 31d. buvo priimtas dar vienas nutarimas - dėl visuomeninės Rytų Lietuvos reikalų tarybos sudarymo. Jos pagrindinis uždavinys: „užkirsti kelią be­ siformuojantiems nacionalinės nesantaikos ir separatistinių nuotaikų židiniams, skleisti krašte visos Lietuvos tautinio ir valstybinio atgimimo idėjas“.216 Komisiją sudarė trisdešimt penki asmenys, tarp jų buvo įvairių profesijų atstovų, taip pat ir keli asmenys, „atstovaujantys“ Šalčininkų ir Vilniaus rajonams, tačiau nebuvo nei LLS vadovų ar atstovų, nei Koordinacinės tarybos veikėjų (Komisijoje buvo sąjūdiečių ir „Vilnijos“ draugijos narių). Jau visai artėjant rinkimams, vasario 12 d., valdžia priėmė Vietos savivaldos pagrindų įstatymą. Kelias įstatymo nuostatas verta priminti, mat jos tiesiogiai susijusios su aptariama problema. Įstatymas skelbė, kad „vietos savivaldybės organizavimo pagrindas yra Lietuvos TSR administraciniai-teritoriniai viene­ tai, kuriuos nustato ir keičia Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba“.217 Iš esmės ši nuostata reiškė, kad tik Lietuvos įstatymų leidžiamoji valdžia turi teisę nustatyti ir keisti administracinių vienetų ribas. Vietos valdžia, rajonų tarybos tokios ini­ ciatyvos neturėjo. Įstatyme neužsiminta ir apie nacionalinius teritorinius viene­ tus, jų kūrimo perspektyvą. Bet, ko gero, svarbiausias buvo paskutinis įstatymo straipsnis. Jis numatė savivaldybių „paleidimo“ ir jų „valdymo organų veiklos sustabdymo“ mechanizmą.218 Taigi dar prieš rinkimus Lietuvos valdžia iš esmės parengė formalų juridinį „kovos“ su nepaklusniomis „separatistinėmis“ Vilniaus ir Šalčininkų savivaldy­ bėmis pagrindą.

215 LTSR AT prezidiumo 1990 01 31 nutarimas „Dėl Šalčininkų rajono liaudies deputatų tarybos sprendimo patvirtinti Šalčininkų lenkų nacionalinio teritorinio savivaldos rajono nuostatus“, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1990-02-28, nr. 6, p. 135. 216 LTSR AT prezidiumo 1990 01 31 nutarimas „Dėl visuomeninės Rytų Lietuvos reikalų tarybos sudarymo“, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1990-03-10, nr. 7, p. 155-156. 217 LTSR vietos savivaldos pagrindų įstatymas, 1990 02 12, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1990-03-10, nr. 7, p. 192. 218 LTSR vietos savivaldos pagrindų įstatymas, p. 204-205. Paleidus savivaldybės tarybą, aukščiausiasis šalies įstatymų leidybos organas galėjo per tris mėnesius surengti naujus tarybos rinkimus (per tą laiką valdymo funkcijas turėjo vykdyti vyriausybės įgaliotinis) arba apskritai stabdyti savivaldos įstatymo galiojimą ir iki vienerių metų savivaldybės teritorijoje įvesti administracinį valdymą.

Lenkų autonomijos pradžia: „Mes nežinome, kas mums geriau - Maskvos centras ar Vilniaus hegemonija..."

Artėjant rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą, 1990 m. sausio pabaigoje, Sąjūdis galiausiai paskelbė savo „tautinės politikos principines nuostatas“. Dokumentas buvo gana deklaratyvus ir didesnės įtakos lietuvių ir lenkų santykiams, lenkų politikų nuostatoms turėti jau negalėjo.219

219 „LPS tautinės politikos Lietuvoje principinės nuostatos“, 1990 01 20, Atgimimas, 1990-0214-21, nr. 7. Dokumente iš esmės buvo vienas konkretesnis siūlymas - dėl valstybinės lietuvių kalbos įstatymo įgyvendinimo terminų. Įvairių kategorijų valdininkams nelietuviams siūlyta pailginti terminą, per kurį būtina išmokti lietuvių kalbą. Beje, Sąjūdžio „tautinės politikos nuostatų“ projektas buvo paskelbtas dar 1989 m. vasaros pabaigoje. Dokumentą ketinta svarstyti ir priimti Sąjūdžio seimo sesijoje. Tačiau šios nuostatos patvirtintos nebuvo. Matyt, taip atsitiko dėl rudenį paaštrėjusių santykių - Šalčininkų ir Vilniaus rajonų autonomijos paskelbimas darė nuostatas nebeaktualias.

83

84

KOVO 11-OJI IR LENKŲ FAKTORIUS Formaliai lenkų dominuojamuose - Vilniaus ir Šalčininkų - rajonuose rinkimus į AT laimėjo Lietuvos Lenkų sąjungos kandidatai. Tačiau tarp išrinktųjų buvo ir prijaučiančių LKP / TSKP, ir galiausiai vienas „platformininkų“ atstovas. Atrodo, jog Sąjūdis iš anksto buvo susitaikęs su tokiais rinkimų rezultatais. Iš žymesniųjų sąjūdiečių savo kandidatūrų rajonuose niekas nekėlė, o net jei ir būtų iškėlęs, tai kažin ar rezultatas būtų teigiamas.220 Sąjūdis abiejuose rajonuose tarp lenkų buvo nepopuliarus. Ir tarp sąjūdiečių LLS dėl nenoro atsiriboti nuo nacionalinės teritorinės autonomijos reikalavimo taip pat populiarumu pasigirti negalėjo. Todėl nieko keisto, kad rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą Sąjunga ir Sąjūdis „žygiavo“ skirtingomis kolonomis. Tokios tendencijos išryškėjo Sąjūdžio rinkiminėje konferencijoje, pavadintoje „Lietuvos kelias“ ir organizuotoje vasario 3 d. Vilniuje.221 V. Landsbergis savo programinėje kalboje pažymėjo, kad kelyje į pagrindinį Sąjūdžio tikslą, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, tyko įvairūs pavojai, tarp kitų - ir tautinių mažumų, pirmiausia rusų ir lenkų, negatyvi reakcija. Tačiau kaip tokią reakciją sumažinti nebuvo paaiškinta.222 Visgi klausimas, kaip „pritraukti“ prie Sąjūdžio ir valsty­ bės atkūrimo darbo Lietuvos lenkus rinkiminėje konferencijoje buvo keliamas. Į jį pabandė atsakyti sąjūdietis ir LLS narys Česlovas Okinčycas.223 Pažymėjęs, kad santykiai tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų, tarp Sąjūdžio ir Lietuvos Lenkų Sąjungos nėra geri, jis teigė, kad atsakomybė dėl to tenka abiem pusėms. Lie­ tuviai per mažai darė, kad patrauktų lenkus, o šie „Sąjūdyje nematė savo teisių

220 G. Songaila aiškino, kad jo apsisprendimas kandidatuoti Šalčininkuose buvo nulemtas įsitikinimo dėl būtinybės „keisti informacinį lauką“, t. y. keisti rajono gyventojų požiūrį į Sąjūdį. Neaišku tik ar toks sprendimas buvo bendresnės Sąjūdžio strategijos Rytų Lietuvos gyventojų atžvilgiu dalis, ar tai buvo pavienių sąjūdiečių iniciatyva. Songaila savo rinkimų apylinkėje liko trečias (Interviu su G. Songaila, 2011-05-05). 221 Daugiau žr. C. Laurinavičius, V. Sirutavičius, Lietuvos istorija..., p. 475-478. 222 Konferencijos nutarimuose apsiribota bendromis frazėmis, pavyzdžiui, „telkti visų tautų piliečius nepriklausomai Lietuvai kurti“ (Sąjūdžio rinkiminė programa, Atgimimas, 199002-02-09, nr. 5; C. Laurinavičius, V. Sirutavičius, Lietuvos istorija..., p. 478). V. Landsbergio kalba skelbta laikraštyje Atgimimas, 1990-02-14-21, nr. 7. 223 Cz. Okinczyc, Litwa a Polacy, Znad Wilii, 1990-02-04-18, nr. 4; Lietuvos rytas, 1990-02-06, nr. 26.

85

garanto“. Pasak Okinčyco, lenkų mažuma su nerimu ir nepasitikėjimu žvelgė į Sąjūdį. Norint tokias nuostatas pakeisti, reikalinga: rajonuose, kur lenkai sudaro žymią gyventojų dalį, lenkų kalbą paskelbti „oficialia“, kad ji būtų vartojama šalia valstybinės lietuvių; sudaryti galimybes aukštąjį mokslą įgyti gimtąja lenkų kalba. Tai, jo nuomone, prisidėtų prie simpatizuojančios Lietuvai lenkų inteligentijos formavimosi. Taip pat reikėtų sudaryti sąlygas Lenkijos televizijai Vilniaus krašte transliuoti, nes tai prisidėtų prie rusifikavimo tendencijų stabdymo. Ir galiausiai, aktyviau rūpintis daugiataučiu krašto kultūros palikimu. Okinčyco teigimu, šių „postulatų“ įgyvendinimas būtų naudingas ne tik lenkų bendruomenei, bet ir Lietuvai. Tačiau konferencijos delegatai tokiems siūlymams liko abejingi, o kai kurie juos sutiko netgi priešiškai.224 Tiesa, tarp Sąjūdžio remiamų kandidatų visgi atsirado du lenkai (C. Okinčycas ir M. Čobotas), o rinkimų išvakarėse paskelbtos ir sąjūdiečių „tautinės politikos Lietuvoje principinės nuostatos“.225 Tačiau dėl deklaratyvaus pobūdžio šis dokumentas didesnės įtakos rinkimų rezultatams pietryčių Lietuvoje turėti negalėjo, nors kai kurie jo teiginiai (pvz., reikalavimas, kad valstybinėse įstaigose gyventojai būtų aptarnaujami jiems priimtina kalba) liudijo, jog bandyta atsi­ žvelgti į tautinių mažumų, taip pat ir lenkų, poreikius. Apskritai, galima teigti, jog Sąjūdžio tautinės politikos programa nebetenkino paprastų lenkų ir jiems atstovaujančių didžiosios dalies LLS veikėjų interesų.226 Jų rinkimų programose vis dažniau skambėdavo teritorinės autonomijos reikalavimas.227 Antra vertus, atrodo, jog dideliai daliai sąjūdiečių, kaip ir apskritai daugumai lietuvių, LLS ir platformininkų programinės nuostatos atrodė daugmaž vienodos. Lietuvių požiūriu, vieni ir kiti apskritai neigiamai vertino Lietuvos valstybės atkū­ rimo galimybę, pasisakė už kuo glaudesnių ryšių su TSRS išsaugojimą bei rėmė teritorinės lenkų autonomijos idėją. Visgi teisingumo dėlei reikėtų pastebėti, jog tarp lenkų bendruomenei atstovaujančių kandidatų buvo ir tokių, kurie iš principo neatsisakydami autonomijos reikalavimo, rėmė lietuvių valstybingumo siekius. Pasak Vilniaus miesto Pavilnio rinkiminėje apygardoje kandidatavusio ir rinkimus laimėjusio laikraščio Czerwony sztandar redaktoriaus Zbignevo

224 Okinčyco teigimu, kol jis savo kalboje Sąjūdį lygino su Solidarumu, o Landsbergį su Walęsa, konferencijos dalyviai jam plojo. Tačiau, kai jis prašneko apie Lietuvos lenkų poreikius, aplodismentai baigėsi, o salėje pasigirdo nepritarimo šurmulys (autoriaus interviu su Č. Okinčycu, 2011-04-12). 225 Atgimimas, 1990-02-14-21, nr. 7. 226 Tai patvirtina ir C. Okinčycas (autoriaus interviu su C. Okinčycu, 2011-04-12). 227 Draugystė, 1990-02-22, nr. 22.

86

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Balcevičiaus (Zbigniew Balcewicz), autonomijos klausimą lenkai turėtų spręsti „demokratinėje Lietuvos valstybėje“.228 Pasibaigus rinkimams paaiškėjo, jog į naująją Aukščiausią Tarybą iš viso išrinkta dešimt lenkų tautybės deputatų.229 Du iš jų - C. Okinčycą bei M. Čo­ botą - iškėlė LLS, tačiau parėmė ir Sąjūdis, dar du - Z. Balcevičių ir R. Rudzį iškėlė darbo kolektyvai ir parėmė savarankiška LKP. Keli deputatai lenkai buvo iškelti ir remiami tik Lietuvos lenkų sąjungos: R. Maceikianecas, E. Tomaševičius, V. Suboč. S. Akanovičių ir S. Peško iškėlė darbo kolektyvai,230 o L. Jankelevičius atstovavo LKP / TSKP.231 Prijaučiančių LKP / TSKP ir ją remiančių tarp lenkų deputatų galėjo būti ir daugiau. Todėl, matyt, neatsitiktinai po pirmojo rinkimų rato platformininkai Vilniaus rajono laikraštyje Draugystė paskelbė kreipimąsi, kuriame pasidžiaugusi „kraštie­ čių“ pergale rinkimuose, LKP / TSKP konstatavo, jog svarbiausias naujai išrinktų deputatų tikslas - siekti sukurti „humanišką socializmą“ ir užtikrinti Lietuvos suverenitetą atnaujintoje tarybų federacijoje.232 Kitaip pirmojo turo rezultatus vertino neseniai pradėtas leisti savaitraštis Znad Wilii. Leidinys, savo moto pasirinkęs A. Mickevičiaus žodžius „Lietuva, tėvyne mano“, orientavosi į bendradarbiavimą su Sąjūdžiu bei iš esmės pasisakė už nepri­ klausomos Lietuvos atkūrimą. Savaitraščio steigėjas ir redaktorius Č. Okinčycas po rinkimų rašė apie nerimą, kurį sukėlęs jo tautiečių pasirinkimas, nes dauguma jų balsavę už „partinius konservatorius“, o šie, savo ruožtu, žvalgąsi į Maskvą233. Tokie rezultatai esąs „visų lenkų pralaimėjimas“. Okinčycas pastebėjo, jog kai kuriose apylinkėse tarpusavyje konkuravo LLS nariai. Taip atsitiko Jašiūnuose,

228 Z. Balcewicz, Nasz los jest w naszych rękach, Czerwony sztandar, 1990-02-07, nr. 31. Panašiai savo programoje teigė ir kitas LLS veikėjas Janusas Obločynskis (Janusz Obloczynski). Jo rinkiminėje programoje pirmuoju punktu buvo įrašytas teiginys: „remti Lietuvos piliečių ryžtą sukurti suverenią, teisinę, demokratinę ir humanišką Lietuvos valstybę“ (Konsolidacja i dialog, Kurier Wilenski, 1990-02-14, nr. 37; Lenino priesakai, 1990-02-20, nr. 21). 229 W Radzie Najwyžszej mamy 10 Polakow, Kurier Wilenski, 1990-03-15, nr. 62. 230 AT deputato St. Akanovičiaus oficialioje biografijoje, kuri skelbiama Seimo tinklalapyje, rašoma, kad jis buvo iškeltas darbo kolektyvų. LLS laikraščio Nasza Gazeta (1990-01-28, nr. 2) skiltyje „Mūsų kandidatai“, be jau minėtų, įrašyta ir Akanovičiaus pavardė. 231 Apibūdinant AT deputatų partinę priklausomybę kovo 11 d., rytiniame posėdyje, teigta, kad tarp išrinktųjų buvo penki TSKP nariai (AT stenogramos. Pirma eilinė sesija, antras posėdis, 1990-03-11). 232 Draugystė, 1990-03-06, nr. 27. 233 Cz. Okinczyc, Po wyborach: szanse i zagroženia, Znad Wilii, 1990-03-03-17, nr. 6.

Kovo 11-oji ir lenkų faktorius

kur susirėmė LLS pirmininkas J. Senkevičius ir S. Peško. Šalčininkuose Sąjungos skyriaus lyderis Janusas Obločynskis pralaimėjo rajono LKP / TSKP pirmajam sekretoriui L. Jankelevičiui. Tokiu būdu, vietoj lenkų, kurie „kietai“ gina tautinius Lietuvos lenkų interesus, tačiau „neneigia Lietuvos teisės į nepriklausomybę“ buvo išrinkti lojalūs Maskvai lenkai. „Naktinės partijos veikėjai“ skaldo Lietuvos lenkų sąjungą, - piktinosi Okinčycas, o tam reikia priešintis. Šis Okinčyco straipsnis svarbus ne tik ir ne tiek dėl to, kad liudija faktą apie vis labiau stiprėjantį susipriešinimą Lietuvos lenkų sąjungoje - tarp tų veikėjų, kurie buvo linkę į bendradarbiavimą su Sąjūdžiu ir Lietuva, ir tų, kurie tokį bendradar­ biavimą atmetė, o savo interesų įgyvendinimą siejo su TSRS. Straipsnyje buvo glaustai išdėstytos ir tos negausios lenkų bendruomenės dalies, kuri orientavosi į bendradarbiavimą su Sąjūdžiu, pagrindinės politinės nuostatos: remti nepriklauso­ mos Lietuvos valstybės atkūrimą, aktyviai skatinti demokratizacijos procesą, nes tik jo kontekste galima efektyviai spręsti lenkų tautinei mažumai svarbius klausimus („lenkų interesas suverenios Lietuvos ribose turi būti mums svarbiausias“) bei gilinti Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio ryšius, nes Lietuvos kelias į Europą einąs per Varšuvą. Tad po rinkimų iš lenkų deputatų susiformavo dvi pagrindinės grupės, kurias skyrė požiūris į Lietuvos valstybės atkūrimą. Vertinant formaliai, kelių lenkų deputatų nuostatos balsavimui dėl valstybingumo atkūrimo didesnės įtakos turėti negalėjo. Tačiau, vieningai pasisakę prieš Lietuvos valstybingumo atstatymą, lenkiškų rajonų deputatai Tarybų Sąjungai būtų davę pakankamai rimtą argumentą, leidžiantį teigti, jog lenkų tautinė mažuma atsisako gyventi nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Ga­ liausiai, negalima atmesti ir prielaidos, jog Tarybų Sąjungos vadovybėje galėjo atsirasti jėgų, aktyviai eskaluojančių lenkų autonomijos TSRS sudėtyje klausimą. Beje, vertėtų prisiminti, jog tokią idėją aktyviai kėlė Liaudies deputatų suvažiavimo deputatas Janas Cechanovičius. Tiesa, 1989 m. toks siūlymas Maskvos paramos nesulaukė. Tačiau atrodo, jog deputatais tapusių sąjūdiečių galima išrinktų į AT lenkų laiky­ sena valstybės atkūrimo atžvilgiu nelabai jaudino. Šitokią prielaidą patvirtina išlikusi fragmentiška Sąjūdžio deputatų klubo medžiaga bei Sąjūdžio veikėjų prisiminimai.234 Ko gero, labiausiai suinteresuoti „perkalbėti“ abejojančiuosius ar priešiš­ kai Lietuvos valstybingumo atžvilgiu nusistačiusius lenkų deputatus buvo į bendradarbiavimą su naująja Lietuvos valdžia linkę lenkų deputatai. Tiems 234 V. Landsbergis, Lūžis prie Baltijos..., p. 159; Č. Laurinavičius, V. Sirutavičius, Lietuvos istorija..., p. 530-536. V Čepaičio teigimu, sąjūdiečiai iki AT sesijos pradžios jokių kontaktų su išrinktaisiais lenkų deputatais neturėjo. Pasak jo, lenkų deputatų požiūriai į Lietuvos nepriklausomybę buvę gerai žinomi, todėl ir nebuvę reikalo su jais tartis. Sąjūdžio vadovybė buvusi labiau susirūpinusi, kaip kovo 11d. pasielgs LKP atstovaujantįs deputatai (Interviu su V. Čepaičiu, 2011-07-07).

88

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

deputatams įtaką, savo ruožtu, galėjo daryti ir naujoji Lenkijos valdžia, kuri nebuvo suinteresuota įtampos tarp lietuvių ir lenkų didėjimu. Neabejotina, jog lenkų, atstovaujančių Vilniaus ir Šalčininkų rajonams, balsavimas prieš Lietuvos nepriklausomybę tokią įtampą būtų pakurstęs. Etninio konflikto eskalavimas ga­ lėjo apskritai „užšaldyti“ Varšuvos ir Vilniaus dialogą, o tai būtų gerokai sumažinę Lenkijos galimybes veikti Lietuvos lenkų būklę. Solidarumo dominuojama Len­ kijos valdžia lenkų mažumos Lietuvoje klausimu sprendimo buvo linkusi ieškoti ne Kremliaus koridoriuose, bet tiesioginėse derybose su nauja Lietuvos valdžia. Beje, dar 1989 m. spalio mėn. Lenkijos Senato užsienio reikalų komitetui, kuriam vadovavo žymus Solidarumo veikėjas Bronislawas Geremekas (Bronislavas Geremekas), buvo įteiktas specialus memorandumas „Lietuvių - lenkų santykiai“. Jame rašoma, jog pagrindinis ir vienintelis Varšuvos partneris Lietuvoje turėtų būti Sąjūdis, o svarbiausias Lenkijos politikos Lietuvos atžvilgiu uždavinys - neduoti pagrindo lietuviams bijoti „lenkiškojo revanšizmo“. Todėl reikalauta atsiriboti nuo paramos Lietuvos lenkų siekiams įkurti teritorinę autonomiją. Taip pat manyta, kad tautinėms mažumoms rūpimi klausimai bus sprendžiami šalims gerbiant viena kitos suverenitetą bei plėtojantis demokratizacijos procesui.235 Tiesa, nors Varšuvos politikoje vis labiau stiprėjo orientacija į Sąjūdį bei Lietuvą, tačiau tuo pat metu Lenkija dėl daugybės aplinkybių negalėjo ignoruoti ir ryšių su Maskva. Santykius su nauja, Solidarumo dominuojama Lenkijos valdžia stengėsi palaikyti ir Kremlius.236 Panašiai elgėsi ir Varšuva. Tiesa, kartu išlaikydama mandagią distanciją. Matyt, to­ dėl Lenkijos premjeras ir Solidarumo aktyvistas Tadeuszas Mazowieckis (Tadeušas Mazoveckis) į Maskvą nuvyko tik po to, kai su vizitu apsilankė Romoje. Į Maskvą Lenkijos premjeras atvyko 1989 m. lapkričio pabaigoje. Vizito metu šalys pasirašė bendrą tarpvalstybinį susitarimą, kuriame, be kita ko, įsipareigojo sudaryti palan­ kias sąlygas „tautinių mažumų savitumui reikštis“ (pvz., remti tautinių mažumų organizacijas).237 Visgi, lenkų tyrėjų manymu, šis vizitas didesnės praktinės naudos dvišaliams santykiams neturėjęs, o naujojo premjero vykdoma užsienio politika, jos rytų kryptis, dar kurį laiką buvusi pakankamai atsargi.238 Galiausiai, 1990 m. pradžioje Varšuvai santykiai su Lietuva nebuvo svarbiausi, prioritetiniai. Žymiai svarbiau buvo sureguliuoti santykius su besivienijančia 235 Dokumento autoriumi buvo Užsienio reikalų ministro K. J. Skubiszewskio (K. Skubiševskio) patarėjas rytų politikos klausimais G. J. Kostrzewa-Zorbas (G. Kostrzeva-Zorbas). 236 Lenkiškoje istoriografijoje teigiama, kad pirmasis užsienio valstybės svečias aplankęs naująjį Lenkijos vyriausybės vadovą Tadeuszą Mazowieckį buvo Tarybų Sąjungos KGB šefas V. Kriučkovas (A. Dudek, Pierwsze lata III Rzeczypospolitej, Krakow, 2005, s. 81). 237 Pravda, 1989-11-28, nr. 332. 238 A. Dudek, Pierwsze lata..., s. 81.

Kovo 11-oji ir lenkų faktorius

Vokietija. Tai, jog Lenkijos valdžiai šis klausimas buvo pakankamai jautrus, liudija tas faktas, jog 1990 m. vasario 21 d., Mazowieckis pareiškė, kad TSRS kariuome­ nė privalanti likti Lenkijoje iki bus išspręstas Vokietijos klausimas (šį pareiškimą iššaukė tai, kad Vokietijos kanclerio H. Kohlio vadinamojoje dešimties punktų Vokietijos suvienijimo programoje nebuvo užsiminta apie Lenkijos vakarinių sienų garantijas). Tiesa, jau kovo 2 d. Vokietijos kancleris H. Kohlis padarė pa­ reiškimą, kuriame teigė, jog būsimą susitarimą dėl sienos su Lenkija Berlynas sieja su dviem dalykais: pirma, Varšuva privalanti nekelti reparacijų klausimo, ir antra, užtikrinti vokiečių mažumos teises.239 Tokiame tarptautiniame kontekste lietuvių ir Lietuvos lenkų santykių radikalizacija bei ypač lenkų teritorinės-administracinės autonomijos reikalavimai Varšuvai buvo visiškai nereikalingi. Lenkų vizitas] Maskvą —buvo ar ne? Egzistuoja versija, jog artėjant pirmajai AT sesijai, keli rinkimus laimėję lenkai, neigiamai nusistatę Lietuvos valstybingumo atkūrimo atžvilgiu, išvyko į Maskvą konsultacijų. Tiesa, tolesnė „vizito“ eiga nėra aiški ir įvairių šaltinių pasakojama skirtingai, tačiau esmė maždaug tokia: Kremliuje atvykėliams buvo aiškiai duota suprasti —Maskva Lietuvos nepriklausomybės neleisianti, o bet kokius lietuvių bandymus jos siekti nuslopinsianti. To paties vizito metu deputatai lenkai susitikę ir su naujuoju Lenkijos ambasadoriumi Maskvoje Stanislawu Cioseku (Stanislovu Cioseku), taip pat su įtakingais Solidarumo veikėjais Mareku Karpu (Mareku Karpu) ir Jerziu Mareku Nowakowskiu (Ježiu Novakovskiu). Po įtikinėjimų, jog lenkams balsuoti prieš Lietuvos nepriklausomybę nedera, buvo rastas kompro­ misinis variantas —nebalsuoti nei prieš, nei už, o susilaikyti.240 Tačiau yra ir kita įvykių aiškinimo versija.241 Pasak jos, lenkų deputatų kelionės į Maskvą nebuvo. Kelios dienos prieš pirmąjį posėdį LLS būstinėje susirinko

239 Ten pat, s. 84. 240 J. Widackio pranešimas konferencijoje „Polska i jej wschodni sąsiedzi“ (Materialy z mifdzynarodowej konferencji naukowej, Krakow, 2 czerwca 2014, Krakow, 2015, s. 89); Taip pat žr. C. Okinčyco pranešimą konferencijoje „Solidarnošč - Sąjūdis: strateginės partnerystės pradžia“ (Warszawa, 2010, s. 127). 241 Užmiršti Lietuvos lenkų klystkeliai 1990 metais. R. Maceikianeco interviu A. Jankauskienei 2009-03-09 (prieiga per internetą:http://lietuvosdiena.lrytas.lt/-12365213071235376301u%C5%BEmir%C5%Alti-lietuvos-lenk%C5%B3-klystkeliai-1990-metais.htm, [žiūrėta 2013-1009]). Taip pat žr. St. Peško interviu - Pieszko: Nasza decyzja nie byla skierowana przeciwko Litwie. Antoni Radczenko, 2012-03-14 (prieiga per internetą: http://pl.delfi.lt/aktualia/litwa/pieszkonasza-decyzja-nie-byla-skierowana-przeciwko-litwie.d?id=56704661, [žiūrėta 2013-10-09].

89

90

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

dalis į AT išrinktų lenkų deputatų. Iniciatyva surinkti deputatus pasitarti buvo A. Brodavskio. Susitikimo metu svarstytas iš esmės vienas klausimas - kaip elgtis, jei lietuviai nutars skelbti nepriklausomybę. TSRS liaudies deputatų suvažiavimo delegatas Brodavskis aiškino, jog Vilniaus krašto gyventojai lenkai apsisprendimo balsuoti už Lietuvos valstybės atkūrimą nesuprastų. Gyventojų nuotaikos tam nepalankios. Kilo diskusija. Teigta, jog ir balsuoti prieš taip pat negalima... Tokiu būdu ir likusi vienintelė išeitis - susilaikyti. Taip ir sutarta. (Kita šios versijos interpretacija —abejojančius ir pasisakančius prieš nepriklausomybę susilaikyti įtikinę lenkai deputatai, nusprendę palaikyti Lietuvos valstybės atkūrimą.242) Deja, tenka pripažinti, kad istoriko galimybės abi šias versijas patikrinti yra ribotos. Visgi, kelis samprotavimus, nepretenduojančius į galutines išvadas, pateiksiu. Pirma, gal skaitytojui pasirodys keista, bet tarp šių dviejų aiškinimų nėra tokio didelio skirtumo kaip atrodo. Abi versijos ne prieštarauja, bet greičiau papildo viena kitą. Juk neatmestina, kad tarp vasario 27 d. (paaiškėjo pirmieji rinkimų rezultatai) ir kovo 10 d. (pirmos sesijos pradžia) kas nors iš deputatų lenkų galėjo vykti į Maskvą. Beje, į Maskvą galėjo vykti deputatai, tik ne Lietuvos Aukčiausios Tarybos, o TSRS AT... Taip pat visai tikėtina, kad būta jų susitikimų su Kremliaus pareigūnais, o kartu ir su Lenkijos politikais. Neatmestina prielai­ da, kad minimas deputatų susitikimas taip pat galėjęs vykti, tik jau po vizito į Maskvą... Galiausiai, gal ir ne taip svarbu, ar deputatus lenkus nebalsuoti prieš Lietuvos valstybės atkūrimą, bet susilaikyti įtikino Varšuvos diplomatai (bei lenkai, kurie buvo apsisprendę palaikyti lietuvių valstybingumo siekius), ar dėl to šešetas deputatų paabejojęs sutarė savarankiškai. Galiausiai ir LLS atstovaujan­ tys, ir „darbo kolektyvų“ iškelti deputatai, ir vienintelis LKP / TSKP formaliai atstovaujantis deputatas sutarė per balsavimą dėl nepriklausomybės susilaikyti. Pirmoji Aukščiausios Tarybos** sesija Taigi, kovo 11d. AT rūmuose susirinko 133 naujai išrinkti deputatai. Jie pradėjo darbą nuo AT pirmininko rinkimų. Po neilgų debatų liko du kandidatai: V. Lands­ bergis ir A. Brazauskas. Abu trumpai prisistatė bei atsakė į deputatų klausimus. Diskusijų metu deputatai lenkai (M. Čobotas, S. Peško) kandidatų klausinėjo, kokių nuostatų jie laikysis Lietuvos lenkų atžvilgiu. Brazauskas aiškino, kad

242 M. Čoboto interviu istorikui Adamui Bobrykui (Niezamykač się w getcie, Tygodnik Siedlecki, 1999-11-28, nr. 48). * Patogumo dėlei toliau visur vietoje Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas vartosiu istorinį pavadinimą Aukščiausioji Taryba (trumpinsiu AT).

Kovo 11-oji ir lenkų faktorius

„neišsprendžiamų klausimų nėra“, o tie, kurie aktualūs lenkams, gali būti sėkmingai sprendžiami Tautybių reikalų komiteto (įam vadovavo Halina Kobeckaitė), kuris veikė prie Ministrų tarybos. Svarbu, pabrėžė pretendentas, kad „visos nacijos, gy­ venančios Lietuvoje, turi nepamiršti, kad Lietuva - vienintelė žemė lietuviams“.243 Landsbergio teigimu, santykiams tarp tautų Lietuvoje įtakos turi „tautinių bendrijų apsisprendimas“ („žmonės turi jaustis Lietuvos piliečiais“), o kartu ir daugumos atsakomybė, kad „kiekvienas jaustųsi gerai“. Jei to nesieksime, įspėjo Landsbergis, bus lengva tarp tautų kurstyti konfliktus.244 Į klausimą dėl lenkiško universiteto kandidatas į pirmininkus atsakė labai konkrečiai: pagrindo tokiam universitetui Lietuvoje jis nematantis, tačiau „mes surasime galimybių Lietuvos lenkams įsigyti aukštąjį išsilavinimą lenkų kalba kaimyninėje draugiškoje mums valstybėje“. Abu kandidatai sutarė dėl vieno —termino „tautinė mažuma“ viešose diskusijose reikėtų vengti. Rinkimus aiškia persvara laimėjo V. Landsbergis. Negalėtume tiksliai pasaky­ ti, kaip balsavo AT deputatai lenkai. Tikėtina, kad du Sąjūdžio remti deputatai savo balsus atidavė Landsbergiui, du LKP paremti - Brazauskui. Kaip balsavo likę lenkai - nežinia, bet greičiausiai, dauguma jų palaikė Brazausko kandidatūrą (Landsbergio kandidatūrą palaikė 91 deputatas, 42 balsavo prieš, o Brazausko, atitinkamai, - 38 ir 95 deputatai). Išrinkus pirmininką ir tris jo pavaduotojus, suformavus AT prezidiumą, de­ putatai perėjo prie svarbiausio tos dienos klausimo - nepriklausomybės atkūrimo. Formaliai Lietuvos valstybės atkūrimą sudarė penkių dokumentų „paketas“ : deklaracija dėl Lietuvos TSR AT deputatų įgaliojimų, įstatymas dėl valstybės pavadinimo ir herbo, aktas dėl Lietuvos valstybės atkūrimo, Lietuvos Respublikos įstatymas dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo at­ statymo ir paskutinis dokumentas - įstatymas dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo (įstatymas turėjo „priedą“ - Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo projektą).245 Plačiau šio paketo ir atskirų jo dalių, jų tarpu­ savio ryšių neaptarinėsiu, mūsų istoriografijoje „paketo“ genezė ir prasmė jau ne kartą aptarta.246 Pabandysiu rekonstruoti, kaip už Lietuvos valstybės atkūrimą balsavo lenkų deputatai, ypač minėtas „šešetukas“.

243 Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija, 1990 m. kovo 10-13 d. I-VII posėdžiai. Stenogramos, Vilnius, 1990, p. 41-42. 244 Ten pat, p. 46-47. 245 LR AT pirmoji sesija. Stenogramos..., p. 80-84. 246 D. Žalimas, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, Vilnius, 1997, p. 83-89; Č. Laurinavičius, V. Sirutavičius, Lietuvos istorija..., p. 524-528.

91

92

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Balsuojant dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų šeši lenkų deputatai susilaikė.247 Matyt todėl, kad deklaracijoje buvo teigiama, jog „1990 metų vasario 24 dienos rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiaušiąją Tarybą rinkimų teisę turintys Lietuvos gyventojai savo valia suteikė išrinktiems Lietu­ vos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams tautos atstovų mandatą“ atkurti Lietuvos valstybę. Už antrąjį „paketo“ dokumentą —įstatymą „D ėl valstybės pavadinimo ir herbo“ AT deputatai balsavo vienbalsiai (taigi, įstatymą palaikė ir šeši deputatai lenkai). Pritarta tam, kad oficialus Lietuvos valstybės pavadinimas būtų Lietuvos Respublika, o valstybės herbas - Vytis. Po šių dviejų dokumentų paskelbimo sekė pauzė. Po to Česlovas Stankevičius pristatė likusius tris dokumentus. Daugiau diskutuota dėl Laikinojo pagrindinio įstatymo priėmimo. Kai kurie deputatai nepritarė skubotam laikinosios kons­ titucijos priėmimui. Savo poziciją pateiktų dokumentų atžvilgiu išsakė ir AT deputatai lenkai. Kaip ir buvo galima tikėtis, Sąjūdžio remti bei LKP sąrašuose įrašyti deputatai lenkai iš esmės parėmė siūlomus dokumentus. Trumpą, tačiau įsimintiną pareiškimą padarė C. Okinčycas, pabrėžęs, kad skelbiant nepriklauso­ mybę „lenkškų balsų nepritrūks“.248 Likusių šešių deputatų lenkų vardu kalbėjo L. Jankelevičius.249 Pirmiausia, jis pareiškė, jog grupė deputatų lenkų, kurios vardu jis kalba, suprantanti lietuvių siekius atkurti nepriklausomą valstybę. Tačiau tuoj pat pažymėjo: „tokio svarbaus klausimo sprendimas reikalauja, kad būtų tartasi su visais Lietuvos gyventojais, tuo labiau, kad mūsų - deputatų, išrinktų Vilnijos krašte, rinkiminėse platformose nebuvo keliamas klausimas dėl Lietu­ vos valstybingumo atkūrimo nedelsiant.“ Toliau, Jankelevičius priekaištavo, kad lenkai nebuvo pakviesti dalyvauti „komisijos Nepriklausomybei atkurti darbe“. O rytinių Lietuvos rajonų gyventojai bijantys, kad skubotas nepriklausomybės paskelbimas „gali ypač neigiamai atsiliepti jų ir taip žemam gyvenimo lygiui“. Todėl, aiškino Jankelevičius, šeši deputatai lenkai nutarė susilaikyti balsuojant už nepriklausomybės atkūrimo aktą bei Laikinąjį pagrindinį įstatymą. Taigi, viešai prieš nepriklausomybę nepasisakyta.250 AT deputatai Jankelevičiaus pozicijos

247 Balsavimas buvo vardinis - už deklaraciją balsavo 126 deputatai, balsavusių prieš nebuvo. Vienas biuletenis pripažintas negaliojančiu (LR AT pirmoji sesija. Stenogramos..., p. 77). 248 Ten pat, p. 88. 249 Ten pat, p. 89-90. 250 Kalbos pabaigoje Jankelevičius pastebėjo, kad „Lietuvos lenkai“ turi geresnes gyvenimo sąlygas nei jo tautiečiai, gyvenantis kitose Tarybų Sąjungos vietose. Taip pat išreiškė viltį, kad naujai išrinktas parlamentas demokratiškiau ir konstruktyviau spręs lenkams rūpimas problemas (LR AT pirmoji sesija. Stenogramos..., p. 89—90).

Kovo 11-oji ir lenkų faktorius

nekomentavo. Posėdžiui pirmininkavęs Landsbergis ramiai pastebėjo: „Manau, mes visi suprantame lenkų tautybės Lietuvos piliečių rūpestį, nerimą ir tuo la­ biau sveikiname jų deputatų pasisakymą už atgimstančią Lietuvą. Suprantame, kad jie neturėjo įgaliojimų balsuoti taip, kaip balsavo mūsų didžioji dauguma, ir manau, niekas blogai neinterpretuos jų korektiško susilaikymo“.251 Tokią poziciją nesunku paaiškinti - naujiems Lietuvos vadovams buvo svarbu išgirsti, kad lenkai nebalsuos prieš nepriklausomybės atkūrimo Aktą. Pažymėtina dar viena įdomi aplinkybė. Jankelevičius nieko nepasakė apie tai, kaip šeši deputatai lenkai balsuos dėl 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galio­ jimo atstatymo. Sunku pasakyti, ar taip atsitiko nesąmoningai, ar tas nutylėjimas nebuvo atsitiktinis. Drįsčiau teigti, kad taip įvyko neatsitiktinai. Atrodo, kad kai kurie deputatai lenkai su šia Konstitucija buvo visai neblogai susipažinę. Konstitucijos 127 straipsnis formaliai numatė teritorinės autonomijos sukūrimo galimybę Lietuvos Respublikoje. Straipsnyje teigiama: „Atskiriems Lietuvos kraštams gali būti suteikta teisė autonomiškai tvarkyti tam tikrus vietos reikalus. Autonomijos teisė suteikiama ir autonomiško vietos dalykų tvarkymo ribos bei sąlygos nustatomos krašto autonomijos statutu, kuris nustatomas įstatymu.“252 Beje, šios nuostatos Laikinajame pagrindiniame įstatyme, kuris netrukus turėjo pakeisti 1938 m. Konstituciją, jau nebuvo. Ir dar viena aplinkybė. Juridiškai lietuviams, pirmiausia sąjūdiečiams, 1938 m. Konstitucijos atstatymas turėjo liudyti valstybės tęstinumą: naujai atkuriama vals­ tybė —tai ne kas kita, kaip anos tarpukario Lietuvos Respublikos tęsinys. Tiesa, net ir šios idėjos entuziastai suprato, kad gyventi pagal šią Konstituciją „niekaip neišeina“.253 Todėl galioti ji turėjo trumpai, ne ilgiau nei pusvalandį - iki AT de­ putatai priims laikiną „pagrindinį įstatymą“. Lenkų deputatus, autonomijos idėjos rėmėjus, šios juridinės subtilybės mažai tejaudino. Jiems visoje šioje istorijoje galėjo būti patraukli kita aplinkybė: AT nubalsavus už „sugrįžimą“ į 1938 m. „juridinę“ situaciją, vėrėsi galimybė ne tik „legitimizuoti“ lenkų nacionalinės teritorinės autonomijos reikalavimą, bet ir kelti Vilniaus krašto priklausymo Lietuvai klausimą. Atrodo, jog šiuos samprotavimus patvirtina tolesnė balsavimo eiga ir re­ zultatai. Tiesa, iki balsuojant už likusius paketo dokumentus, AT deputatai išklausė kelių svečių sveikinimus. Tarp jų buvo ir Lenkijos Seimo deputatas Zbigniewas Wujecas.254 Iš esmės jis savo ir Lenkijos parlamentarų vardu išsakė

251 Ten pat, p. 90. 252 Lietuvos valstybės konstitucijos, Vilnius, Mokslas, 1989, p. 82. 253 C. Laurinavičius, V. Sirutavičius, Lietuvos istorija..., p. 528. 254 Taip deputatams Z. Wujecas buvo pristatytas. Pasak jo paties žodžių, į Lietuvą jis atvyko

93

94

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

paramą lietuvių siekiams: „Šiandien norime pareikšti, kad mes, lenkų sena­ toriai ir Seimo nariai, patvirtiname savo norą ir įsitikinimą, kad Lietuva turi teisę į savistovumą, į laisvę.“ Plojimais deputatai sutiko lenko parlamentaro teiginį, jog „Lenkija kovojo ir kovos, kad visos sienos būtų neliečiamos, tiek iš Vakarų, tiek ir iš Rytų.“ Už aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ balsavo 124 depu­ tatai, šeši lenkai susilaikė. (Balsavimas buvo vardinis. Dar trys deputatai balsavime nedalyvavo.) Priėmus Nepriklausomybės aktą, dar buvo balsuojama dėl 1938 m. Konstitucijos galiojimo atstatymo, po to - dėl Laikinojo pagrindinio įstatymo ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“. Balsuo­ jama buvo paprastai - pakeliant korteles. Posėdyje dalyvavo 133 deputatai. Kai kurie jų dėl vienokių ar kitokių priežasčių balsavime galėjo ir nedalyvauti (prieš balsavimą deputatai nesiregistruodavo). Dėl šių aplinkybių galima tik apytiksliai samprotauti, kaip galėjo balsuoti vienas ar kitas deputatas ir kaip lenkų deputatai, išrinkti rytiniuose Lietuvos rajonuose, laikėsi savo „pažado“. Už 1938 m. Konsti­ tucijos galiojimo atstatymą balsavo 128 deputatai - susilaikiusiųjų ir balsavusiųjų prieš įstatymą nebuvo. Taigi manytume, kad tarp balsavusiųjų už galėjo būti ir deputatų lenkų iš „šešetuko“. Už Laikinąjį pagrindinį įstatymą balsavo 123 de­ putatai. Prieš balsavusiųjų nebuvo, o susilaikė vėl šeši deputatai. Visai tikėtina, kad tai buvo tie patys „šeši“ deputatai lenkai. Ir galiausiai, už įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“ balsavo 125 deputatai.255 Prieš balsavusiųjų nebuvo, susilaikė vienas deputatas (visai tikėtina, kad dalis „šešetuko“ balsavime apskritai nedalyvavo). Jau kovo 12 d. Lietuva ir jos naujoji vadovybė sulaukė oficialios ir neoficialios reakcijos iš Varšuvos. Pirmoji oficialų pareiškimą padarė Lenkijos vyriausybė. Pareiškime teigiama, jog Lenkijos vyriausybė „susipažinusi su faktu“, kad Lietuvos AT priėmė keletą „juridinių aktų“, liečiančių valstybingumą. Toliau pabrėžiama, kad Lenkijos vyriausybė „remianti tautų apsisprendimą, įskaitant ir tokį, kuris veda link valstybingumo atgavimo“ ir pažymima būtinybė, kad politiniai pasi­ keitimai, kylantys iš „teisėtų nacionalinių siekių“ vyktų taikiai, gerbiant stabilu­ mą regione. Galiausiai dokumente išreiškiama viltis ir įsitikinimas, kad Lietuva

Sąjūdžio kvietimu. Tarp X kadencijos (1989-1991 m.) Lenkijos Seimo narių tokio asmens nebuvo. Nebuvo tokio ir tarp senatorių. Lenkijos Seime buvo Henrykas Wujecas. Galbūt stenogramoje įsivėlė klaida (LR AT pirmoji sesija. Stenogramos..., p. 99-100). 255 Sis įstatymas sustabdė 1938 m. Konstitucijos galiojimą ir patvirtino Lietuvos Respublikos laikinąjį pagrindinį įstatymą.

Kovo 11-oji ir lenkų faktorius

ir Tarybų Sąjunga suras „abipusiai priimtiną savo problemų sprendimą“.256 Šį Lenkijos Vyriausybės pareiškimą galima vertinti, kaip moralinę ir politinę paramą Lietuvai. Beje, panašios pozicijos laikėsi ir kiti tarptautinės politikos veikėjai.257 Paramą Lietuvos siekiams telegramoje AT pirmininkui Landsbergiui išreiškė ir Solidarumo lyderis Lechas Walęsa. Jo telegrama buvo perskaityta AT deputatams ir paskelbta Lietuvos spaudoje. „Gerbiamas Pone Pirmininke, - rašė Walęsa. Trokštu išreikšti savo džiaugsmą dėl to, kad Lietuva susigrąžino nepriklausomybę, ir norą, kad tolesnis jos realizavimo procesas vyktų kaip ligi šiol - taikiu būdu.“ Kartu Solidarumo vadovas pažymėjo, kad lietuvių tauta, „metų metais puoselėjusi savo skirtingumą“, supras ir „Lietuvoje gyvenančių lenkų troškimus“.258 Dar po kelių dienų (kovo 16 d.) Lenkijos Senatas, kuriame absoliučią daugumą turėjo Solidarumo deputatai, atsakydamas į Lietuvos AT kreipimąsi į pasaulio tautas, priėmė specialų pareiškimą. Tiesa, ir šis dokumentas buvo labiau moralinio pobū­ džio. Jame „broliška tauta“ buvo sveikinama su jos gyvenime įvykusiais dideliais pokyčiais. O kartu reiškiamas įsitikinimas, kad „laisva Lietuva galės sėkmingai vystytis ir gyventi taikoje bei draugystėje su savo kaimynais“.259 Tuo tarpu Vilnių pasiekiančios žinios iš Maskvos nežadėjo nieko gero. Į Lietu­ vos kreipimąsi pradėti derybas M. Gorbačiovas atsakė neigiamai. TSRS III liaudies 256 Cituojama pagal: S. Czerwonnaja, Problemy mniejszošci narodowych polskiej na Litivie..., s. 421422; J. Akromas, P. Libera, E. Meilūnas, E. Stankevičius, A. Žulys, Historia Przedstawicielstwa Dyplomatycznego Litwy w Polsce, Warszawa, 2009, p. 93. 257 Tą pačią kovo 12 d. JAV prezidentas George’as H. W. Bushas, žurnalistų paklaustas apie įvykius Lietuvoje, teigė maždaug taip: „Mes džiaugiamės šiuo apsisprendimu. Taip pat manome, jog yra labai svarbu, kad įvykiai klostytųsi taikiai“ (angį. „We rejoice in this concept of self determination. And beyond that, we think it’s very important that wthatever happens, be peaceful“). Specialų pareiškimą padarė ir Baltųjų rūmų spaudos atstovas M. Fitzwateris. Jame teigiama, kad šalys - Maskva ir Vilnius - visus juos dominančius klausimus turi spręsti derybomis ir nenaudojant prievartos. Fitzwaterio pareiškime buvo suformuluotos ir Lietuvos Respublikos pripažinimo „sąlygos“ : kontroliuoti teritoriją ir „savo likimą“ (S. Talbottand, M. Beschloss, At the Highest Levels: The Inside Story of the End of the Cold war, 1994, p. 194). 258 Znad Wilii, 1991-03-18-31, nr. 7. Beje, tą pačią kovo 12 d. deputatai priėmė kreipimąsi į „Lietuvos tautines bendrijas“. Jame etninės bendruomenės kviečiamos „broliškam darbui“, kurio tikslas - sugrąžinti Lietuvą į demokratinių Europos valstybių šeimą. Naujoji Lietuvos valdžia taip pat įsipareigojo užtikrinti visų etninių bendrijų „teises puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius“. Pažymima, jog visi ekonominiai ir politiniai valdžios sprendimai bus daromi atsižvelgiant ir į tautinių mažumų interesus (LR AT pirmoji sesija. Stenogramos..., p. 187). 259 Cituojama pagal: S. Czerwonnaja, Problemy mniejszošci narodowych polskiej na Litwie..., s. 422-423.

96

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

deputatų suvažiavimo delegatams kovo 13 d. Gorbačiovas pareiškė, kad derybos vedamos tik su užsienio valstybėmis. Lietuvos AT priimtus sprendimus jis pavadino neteisėtais.260 Galiausiai, kovo 15 d. Tarybų Sąjungos liaudies deputatų suvažia­ vimas priėmė nutarimą, kad „vienašališki Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos“ sprendimai prieštarauja TSRS konstitucijai ir yra skelbiami negaliojančiais. TSRS prezidentas (Gorbačiovas juo buvo išrinktas kovo 14 d.) įpareigojamas užtikrinti TSRS interesų ir konstitucijos galiojimą Lietuvos TSR.261 Nutarimas buvo nusiųstas Landsbergiui kartu su Gorbačiovo telegrama, kurioje reikalaujama per tris dienas pranešti, kaip jis įgyvendinamas. Beje, Liaudies deputatų suvažiavime spėjo „pasi­ žymėti“ ir Cechanovičius. Svarstant nutarimo projektą, jis pareiškė, jog Lietuvos lenkai nesutinka su AT sprendimais ir jau du rajonus paskelbė autonominiais. Įtampa augo ir Lietuvos viešame gyvenime. Būta kalbų, esą KGB planuoja sukelti šalyje chaosą - paleisti iš kalėjimų kalinius ir taip inicijuoti perversmą.262 Platinti lapeliai su kvietimais ginti tarybų valdžią, skleisti gandai apie duonos kepyklų streiką ir pan. AT pasiekdavo informacija apie kariškių „judėjimus“ įvairiose Lietuvos vietose. Dėl panašių kalbų, „centrinių“ masinės informacijos priemonių propagandos, tariamų ar realių pavojų, o dažnai ir dėl kompetencijos stokos AT darėsi panaši ne tiek į Vakarų liberalioms demokratijoms būdingą aukščiausiąją įstatymų leidimo instituciją - parlamentą, kiek į revoliucinį štabą, užspeistą išorės ir vidaus priešų. Realių pavojų Lietuvos valstybingumui iš tikrųjų buvo įvairių. Vienas tokių tarpetniniai konfliktai. Negalima buvo atmesti prielaidos, kad platformininkai sieks išnaudoti žymios dalies tautinių mažumų nerimą ir baimes dėl Lietuvoje vykstančių politinių bei socialinių permainų. Svarbu buvo parodyti, kad respublikoje formuo­ jasi platus internacionalinis nepatenkintųjų AT sprendimais „frontas“, vienijantis vadinamus rusakalbius bei Lietuvos lenkus. Tokie būkštavimai netruko pasiteisinti. Kovo 18 d. prie Vilniaus sporto rūmų suorganizuotas daugiatūkstantinis mitingas263 (pasak TSKP ruporo Pravdos, jame dalyvavo apie 180 tūkst. protestuotojų). Susi­

260 Žr. Правда, 1990-03-13, nr. 72; Известия, 1990-03-13, nr. 72. 261 Правда, 1990-03-17, nr. 76; Известия, 1990-03-17, nr. 76. Taip pat žr. A. Siaurusevičius, Rytų fronte nieko naujo, Atgimimas, 1990-03-21-28, nr. 12. 262 V Landsbergis, Lūžis..., p. 160. 263 Eltos pranešimu, mitingą sukvietė įvairios organizacijos: Vilniaus miesto TSKP / LKP komitetas (platformininkai), Lenininė jaunimo sąjunga, „Jedinstvo“, Socialistinė darbininkų federacija, Karo ir darbo veteranų taryba (R. Sakalauskaitė, „Naktinukų“ gulbės giesmė, Respublika, 1990-03-20, nr. 59; E. Ganusauskas, Manevrai ant žemės ir danguje, Lietuvos rytas, 1990-03-20, nr. 55).

Kovo 11-oji ir lenkų faktorius

rinkusieji grasino streikais, ragino apginti juos nuo kapitalizmo, siūlė organizuoti „darbininkų draugoves“ tvarkai palaikyti. Buvo pareikšta, kad „tautų apsispren­ dimo teisę“ privalu įgyvendinti demokratiniu referendumu ir tik po to, kai bus patvirtintas įstatymas dėl išstojimo iš TSRS mechanizmo.264 Mitinge buvo pranešta apie TSRS piliečių komiteto įsteigimą bei priimtas kreipimasis į TSRS prezidentą M. Gorbačiovą, kad šis kuo greičiau įgyvendintų Liaudies deputatų suvažiavimo kovo 15 d. nutarimą. Būta mitinge ir „autonomistinių“ akcentų. Ant kai kurių transparantų puikavosi užrašai „Vilniaus kraštas tik TSRS sudėtyje“ (užrašyta rusų kalba).265 Mitinge kalbėjo ir Šalčininkų rajono partijos komiteto antrasis sekretorius C. Vysockis. Tiesa, atrodo, kad LLS (ar jos dalis) pabandė atsiriboti nuo platformininkų renginio. Mitingo išvakarėse LLS Vilniaus miesto skyriaus vadovybė padarė pareiškimą, kuriame paragino savo tautiečius jokiose akcijose, nukreiptose prieš Lietuvos valstybę, nedalyvauti.266 Ar šis kvietimas buvo išgirstas, sunku pasakyti. Tarpetninių santykių eskalavimo perspektyvomis ir ypač situacija lenkų do­ minuojamuose pietryčių Lietuvos rajonuose galiausiai susirūpino ir AT deputatai. Kovo 19 d. pasiūlyta idėja sukurti nuolatinę Rytų Lietuvos klausimų komisiją.267 Iniciatyvą mažinti įtampas, kylančias tarp lietuvių ir lenkų, rodė ir deputatai lenkai. Pavilnio rinkiminėje apygardoje išrinktas Z. Balcevičius pareiškė, kad įtampų tarp tautų kurstymas tampa vienu pagrindinių iššūkių nepriklausomos Lietuvos valstybingumui.268 Kaip to pavyzdį jis paminėjo ir kovo 18 d. mitingą. Pasak Balcevičiaus, iki šiol taikytos priemonės, įvairios iniciatyvos (taip pat ir Sąjūdžio) nebuvo efektyvios. Jo manymu, tautinių mažumų lūkesčių nepateisino ir Tautinių mažumų įstatymas. Todėl Balcevičius pateikė konkretų pasiūlymą „neatidėliotinai parengti Lietuvos Respublikos tautinių bendrijų kultūrinės autonomijos įstatymo projektą“. Deja, kokių nors konkretesnių to projekto nuostatų Balcevičius neišdėstė. Jis parėmė ir Rytų Lietuvos komisijos sudarymo

264 Referendumo dėl nepriklausomybės reikalingumo klausimą kovo 14 d., iš AT tribūnos kėlė deputatas L. Jankelevičius. Jis teigė, jog jo rinkėjai, Šalčininkų raj. gyventojai, nepritaria Lietuvos išstojimui iš TSRS ir reikalauja tuo klausimu organizuoti referendumą (AT stenogramos. Pirma eilinė sesija, aštuntas rytinis posėdis, 1990-03-14. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/ pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251089, [žiūrėta 2012-05-01]). 265 A. Siaurusevičius, Rytų fronte nieko naujo, Atgimimas, 1990-03-21-28, nr. 12. 266 Ošwiadczenie, KurierWilenski, 1990-03-17, nr. 64. 267 V. Povilionio kalba (AT stenogramos. Pirma eilinė sesija, dvyliktas posėdis, 1990-03-19. Prieiga per internetą: http://www3.Irs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251062, [žiūrėta 2012-05-01]). 268 Z. Balcevičiaus kalba (ten pat).

98

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

idėją. R. Maceikianecas siūlė įsteigti tautinių mažumų tarybą, mat tokią instituciją numatė Tautinių mažumų įstatymas. Sekančią, kovo 20 d., po nedidelių diskusijų taryba priėmė sprendimą dėl Rytų Lietuvos problemų laikinosios komisijos sudarymo.269 Tačiau, atrodo, aiškumo, ką ir kaip ši Komisija turėtų veikti, nebuvo: buvo sutarta tik dėl Komisijos sudėties, bet jos tikslai, uždaviniai ir kompetencija AT sprendime nebuvo aptarti.270 Komi­ sijos sudarymo iniciatorius sąjūdietis iš Kauno V Povilionis aiškino, kad vienas iš Komisijos uždavinių „koordinuoti arba bandyti derinti veiklą su kitomis komisi­ jomis“. (Jis siūlė komisijos nariams važiuoti į Rytų Lietuvos rajonus ir „dirbti su tais žmonėmis.“ Kiti klausimai galėtų būti sprendžiami truputį vėliau, kada padėtis nusistovės.) Povilionio manymu, Tautybių komitetas, veikiantis prie Ministrų Tary­ bos, turėtų parengti kultūrinę-socialinę Rytų Lietuvos krašto vystymo programą.271 Toks pasiūlymas nebuvo naujas. Dar Tarybų Lietuvos AT svarstė galimybes parengti specialią Rytų Lietuvai pritaikytą socialinės-ekonominės raidos programą. Manyta, kad socialinio-ekonominio krašto vystymosi skatinimas padės amortizuoti auto­ nomines, „separatistines“ tendencijas ir tokiu būdu mažins etnines įtampas. Antra vertus, galima manyti, kad Komisijos sudarymas bei idėja parengti Rytų Lietuvos krašto plėtros programą buvo skirta artėjantiems rinkimams į vietos tarybas (pirmas rinkimų ratas turėjo vykti kovo 24 d.). Galbūt tokiu būdu siekta pelnyti dalies lenkų rinkėjų simpatijas? Tačiau jei ir būta tokių skaičiavimų, jie nepasiteisino. Tarpvalstybinių santykių pradžia. B. Geremeko vizitas] Lietuvą Lenkija, ko gero, turėjo daugiau argumentų nei kitos EB ir NATO šalys nesku­ bėti pripažinti Lietuvos valstybės atkūrimo. Pirmiausia, Lenkijos valdžiai žymiai

269 Beje, tą pačią dieną Vilniuje buvo sušauktas platformininkų plenumas. Pasak Pravdos, jo metu kai kurie plenumo dalyviai reikalavo, kad M. Gorbačiovas Vilniaus krašte įvestų prezidentinį valdymą (Pravda, 1990-03-21, nr. 80). 270 LR AT stenogramos. Pirma eilinė sesija, tryliktas posėdis, 1990-03-20. Prieiga per internetą: http:// www3.1rs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251064, [žiūrėta 2012-05-01]. Į komisiją įėjo: S. Akanovičius, Z. Balcevičius, J. Beinortas, L. Jankelevičius, C. Juršėnas, E. Klumbys, S. Kropas, C. Kudaba, R. Maceikianecas, C. Okinčycas, V Paliūnas, V Povilionis, S. Peško, E. Petrovas, L. N. Rasimavičius, R. Rudzys, B. V Rupeika, V Suboč, R. R. Survila, A. Tautantas, E. Tomaševičius, K. Uoka (LR AT stenogramos. Pirmojo šaukimo, pirma sesija, tryliktas posėdis, 1990-03-20; LR AT nutarimas „Dėl Rytų Lietuvos problemų laikinosios komisijos sudarymo“, Vilnius, 1990, p. 311). 271 V Povilionio pasisakymas (LR AT stenogramos. Pirma eilinė sesija, tryliktas posėdis, 1990-0320. Prieiga per internetą:http://www3.1rs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251064, [žiūrėta 2012-05-01]).

Kovo 11-oji ir lenkų faktorius

svarbesnis buvo santykių su besivienijančia Vokietija sureguliavimas. Antra vertus, Lenkijoje buvo dislokuota Tarybų Sąjungos kariuomenė ir šalis formaliai tebebuvo Varšuvos pakto narė. Komplikuoti santykių su Maskva Varšuva nenorėjo. Tačiau vi­ siškai nereaguoti į įvykius Lietuvoje Varšuva taip pat negalėjo. Naujoji Solidarumo Lenkija prisistatydavo kaip tam tikras laisvės ir demokratizacijos Vidurio Europos regione forpostas ir vien todėl visiškai ignoruoti Lietuvos klausimo ji negalėjo. Tačiau, drįsčiau teigti, jog šalia idealistinių būta ir kitokių, labiau pragmatinių interesų. Lenkijos parama Baltijos tautų, ukrainiečių bei baltarusių suvereniteto siekiams stiprino Lenkijos saugumą. Tiesa, ta parama buvo vykdoma „dozuotai“, t. y. labiau plėtojant ryšius su Ukraina, kaip svarbiu geopolitiniu faktoriumi, galinčiu atsverti Rusijos įtaką Rytų Europoje (neatsitiktinai Varšuvos santykiai su Kijevu buvo „dinamiškesni“). Antra, Lietuvos veržimąsis iš Tarybų Sąjungos gniaužtų, Vilniaus ir Maskvos konfliktas atitraukė Tarybų Sąjungos dėmesį nuo situacijos Vidurio Europoje. O tai reiškė, kad naujoji Lenkijos valdžia galėjo laisviau „tvarky­ tis“ šalies viduje. Galiausiai, Varšuvai svarbus buvo ir Lietuvos lenkų likimas. Todėl Lietuvos valstybingumo siekių palaikymas galėjo sukurti galimybių paveikti lenkų tautinės mažumos klausimo sprendimą, jų teisių apsaugą grindžiant demokratijos plėtotės ir „Europinių standartų“ pagrindu. Manyčiau, jog dėl šių aplinkybių Var­ šuva pasirinko moralinės-politinės paramos Lietuvos valstybingumui kelią. Lenkijos Respublikos Senatas kovo 22 d. priėmė dar vieną Lietuvą palaikantį dokumentą - nutarimą.272 Jame buvo pakartota parama Lietuvos siekiams atkuriant valstybingumą: „Mes sveikiname lietuvių tautos sugrįžimą į laisvų nacijų šeimą tik laisvos tautos gali tarpusavio santykius grįsti tikros brolybės, geros kaimy­ nystės ir bendradarbiavimo principais.“ Antroje dokumento dalyje pažymima, kad po Antrojo pasaulinio karo susiformavusios sienos yra „svarbus bendraeuropinės taikos ir saugumo“ garantas. Taigi, tokiu būdu Varšuva patvirtino ne tik sienų neliečiamumo principą, bet ir, netiesiogiai, Vilniaus priklausymo Lietuvai faktą. Toliau teigiama, jog „teisingi ir pagrįsti Lietuvos siekiai bus suprasti ir gerbiami“. Ir galiausiai pakartota tai, kas buvo rašoma ankstesniuose Lenkijos valdžios pareiš­ kimuose, - kad Lietuvos valstybingumo atstatymo procesas „vyks taikiai ir greitai“. Sis Senato nutarimas buvo priimtas Lietuvai pakankamai sudėtingu metu: išvakarėse, kovo 21d., Gorbačiovas pasirašė įsaką „Apie papildomas priemones“, kurio trečias punktas įsakė Lietuvos gyventojams atiduoti šaunamuosius ginklus, o kartu apribojo užsieniečių įvažiavimą į Lietuvą. Tokie reikalavimai ir nurody­ mai skambėjo pakankamai grėsmingai. Tuo pat metu vis labiau aktyvėjo Tarybų Sąjungos kariuomenė. Netrukus kariuomenė ėmė užiminėti LKP priklausiusius

272 Plg. S. Czerwonnaja, Problemy mniejszosci narodomych..., s. 423.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Fotografas J. Juknevičius. LCVA.

100

Lenkijos parlamentarų delegacija Vilniuje, Aukščiausiosios Tarybos salėje. Trečias iš dešinės - delegacijos vadovas, Lenkijos Seimo Užsienio reikalų komisijos pirmininkas Bronistawas Geremekas (Bronislavas Geremekas). Antras iš dešinės - Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Užsienio reikalų komisijos narys Vidmantas Povilionis. 1990 m. kovo 27 d.

pastatus. Galiausiai, Lenkijos parlamento nutarimas savo dvasia skyrėsi nuo kitų Europos valstybių veikėjų pareiškimų, kurie dažnai Lietuvos atžvilgiu buvo ne tokie palankūs arba visiškai nepalankūs.273 Nutarimus iš Varšuvos į Vilnių (kovo 24 d.) parvežė Aukščiausiosios Tarybos deputatai E. Motieka ir V. Čepaitis274. Čepaitis AT deputatams taip nupasakojo

273 Jei tikėtume tarybine spauda, VFR Bundestago pirmininkė Rita Sūssmuth tą pačią kovo 21d. pasisakė prieš Lietuvos išstojimą iš Tarybų Sąjungos. Centro ir respublikų konfliktus ji siūlė spręsti suteikiant daugiau savarankiškumo sąjunginėms respublikoms (Правда, 1990-03-21, nr. 81). Tokią Vokietijos oficialių pareigūnų poziciją nesunku paaiškinti. Principinis jiems buvo Vokietijos suvienijimo klausimas. TSRS ir Gorbačiovo pozicija šiuo klausimu buvo ypač svarbi. Tiesa, galima samprotauti ir taip: Vilniaus ir Maskvos konfliktas buvo tam tikra prasme naudingas ir Vokietijai. Palaikant Maskvą, buvo galima tikėtis nuolaidų Vokietijos suvienijimo klausimu. 274 AT prezidiumas sprendimą vienai dienai pasiųsti Motieką ir Čepaitį į Varšuvą priėmė kovo

Kovo 11-oji ir lenkų faktorius

vizito Lenkijoje tikslus: „Pirmiausia mums rūpėjo susitikimas su Seimo Pilietinio parlamento klubo nariais, su kuriais, kaip žinote, dar gruodžio mėnesį Sąjūdžio delegacija buvo susitikusi Varšuvoje. Dabar mes nuvykome paaiškinti apie padėtį Lietuvoje ir pasitarti dėl galimybių bendradarbiauti. Reikia pasakyti, kad buvo išreikštas didžiulis noras mums padėti. Profesorius Geremekas patikino, kad, kai tiktai reikės Lietuvai, gali pasigirsti Lenkijos balsas. Buvo nutarta ilgai nea­ tidėliojant, jau sekančią savaitę, surengti antrąjį mūsų susitikimo turą Vilniuje. Lenkijos Seimo delegacija atvyks į Vilnių.“275 O štai kaip Čepaitis apibūdino iš Lenkijos parsivežtus dokumentus: „buvome pakviesti į Seimo posėdžių salę, kur mums iškilmingoje aplinkoje, visiems atsistojus, buvo įteikti Lenkijos Senato ir Seimo priimti nutarimai apie padėtį Lietuvoje ir apie Lietuvos nepriklausomy­ bės pripažinimą. Ypač svarbus užvakar padarytas Lenkijos Seimo pareiškimas.“ Beje, Aukščiausios Tarybos nariai šį deputato V. Čepaičio pareiškimą sutiko pakankamai ramiai, be jokio entuziazmo. Kaip liudija AT stenogramos, nebuvo klausimų ir aplodismentų. Į Lietuvą Lenkijos parlamentarai atvyko kovo 27 d. Vilniuje jie viešėjo tik vieną dieną ir tą pačią praleido AT rūmuose.276 Be jau minėto B. Geremeko, delegacijos sudėtyje buvo A. Wielowieyskis, T. Klopotowskis, J. Onyszkiewiczius, J. Hennelowa, R. Ganowiczius, H. Wujecas bei patarėjai - M. Karpas, R. Zakrzewskis. Lenkijos parlamentarai susitiko su V Landsbergiu, K. Prunskiene, V Čepaičiu, A. Brazausku bei lenkų deputatais.277 Lietuviams jie perdavė Solidarumo lyderio Walęsos laišką, kurį šis kovo 27 d. pasiuntė M. Gorbačiovui. Laiške Walęsa pabrėžė Gorbačiovo politikos svarbą bei reikšmę visam Vidurio ir Rytų Europos regionui, jo laisvėjimui. Kartu laiške teigta, kad Maskvos politika Lietuvos atžvilgiu prieštarauja TSRS vadovo

20 d. Tą pačią dieną nuspręsta į Lenkiją pasiųsti dar du AT deputatus - Užsienio reikalų komisijos narius Valdemarą Katkų ir Vidmantą Povilionį. Deja, neaišku, ar šiedu AT deputatai apskritai išvyko į Lenkiją (LR AT prezidiumo nutarimas, 1990-03-20, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos archyvas (toliau - LRSA), f. 2, ap. 1, b. 11, L 24). 275 LR AT stenogramos. Pirma eilinė sesija, dvidešimtas posėdis, vakarinis, 1990-03-24. Prieiga per internetą: http://www3.1rs.lt/pls/inter/w5_sale.dien_pos?p_data= 19900324, [žiūrėta 2013-12-05]. 276 Lietuvos AT vadovybė planavo, jog Lenkijos parlamentarai Vilniuje praleis kelias dienas. AT prezidiumo kovo 24 d. nutarime teigiama: „pakviesti 10 žmonių Lenkijos Respublikos Seimo delegaciją 1990 03 26-30 dienomis“ (LRSA, f. 2, ap.l, b. 11,1. 29). 277 Lietuviai deputatai Užsienio reikalų komisijos nariai apgailestavo, kad nebuvo kviesti į susitikimą. Atrodo, kad susitikimui „dirigavęs“ AT prezidiumas. Beje, kai kurie komisijos nariai abejojo, ar iš Lenkijos atvykusi „oficiali“ delegacija (LR AT užsienio reikalų komisijos posėdžių protokolas, 1990-03-27, LRSA, f. 2, ap. 4, b. 4, 1. 8).

102

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

pradėtos demokratizacijos principams. „Lietuvos suvereniteto pažeidimai, - rašoma laiške, - nesiderina su perestroikos politika.“ L. Walęsa kvietė M. Gorbačiovą atsisakyti spaudimo ir gąsdinimo politikos bei siekti dialogo su Lietuva.278 Aukščiausiosios Tarybos salėje Lenkijos atstovai buvo sutikti plojimais, o B. Geremekas pasakė kalbą (ji buvo transliuojama ir per Lietuvos televiziją). Tos kalbos didesnę dalį pacituosiu: „Ir seimas, ir senatas, ir Lenkijos vyriausybė vienareikšmiškai* išreiškė savo nuomonę apie lietuvių tautos troškimus gyventi nepriklausomai. Savo draugystės pareiškimą mes atvežame dramatišku Lietuvai momentu. Bet mes turime patyrę lenkišką pamoką, t. y. tokią pamoką, kuri sako, kad negalima smurtu ir jėga sutramdyti tautos troškimo. Lenkų pamoka - tai ir politinio dialogo pamoka, kad reikia šnekėtis, kad galima šnekėtis ir kad būtent toks yra konflikto sprendimo kelias. Šiuo metu Europa žiūri į Lietuvą ir laukia sprendimo. Tai yra didelis išbandymas. Kokiu būdu Tarybų Sąjunga, atnaujinanti savo struktūrą, sugebės priimti lietuvių tautos norą, troškimą gyventi nepriklausomai. Tai yra išbandymas ir lietuvių tautai, kaip ji sugebės kantriai ir išmintingai realizuoti savo tautinius troškimus. Noriu pasakyti, kad Lietuvoje, šalyje, su kuria Lenkiją riša istorija ir tiek daug jausmų, mes norime perduoti sveikinimą ir lietuviams, ir lenkams, norintiems gyventi tai­ kiai šitoje žemėje.“279 B. Geremeko (o neabejotinai ir apskritai Lenkijos valdžios) Lietuvos situacijos vertinimus ir pasiūlymus galima būtų apibendrinti taip: lietuvių tautos troškimai atkurti valstybę teisėti, tačiau jų įgyvendinimas reikalauja kantry­ bės ir išminties; konflikto šalims - Vilniui ir Maskvai - būtinas politinis dialogas ir gebėjimas siekti kompromisų (čia, matyt, ir slypėjo didžiausia „Lenkijos pamoka“ Lietuvai). Vienaip ar kitaip, B. Geremeko kalba nebuvo „revoliucinė“, nei kurstanti. Joje būta ir paramos Lietuvai, ir kartu švelnaus perspėjimo... Tą pačią, kovo 27 d., buvo pasirašytas dvišalis pareiškimas, vėl pavadintas komunikatu. Jį AT Sąjūdžio klubo vardu pasirašė V. Čepaitis, o Parlamenti­ nio piliečių klubo vardu - B. Geremekas. Komunikato „autorystė“ nėra aiški.

278 L. Walęsos laiškas M. Gorbačiovui, 1990-03-27 (lenkiškai) (LRSA, f. 2, ap. 6, b. 519, L 8). * Stenogramoje įsivėlė klaida - užrašyta nevienareikšmiškai (LR AT stenogramos pirma eilinė sesija, dvidešimt penktas posėdis, vakarinis, 1990-03-27. Prieiga per internetą: http://www3. lrs.lt/pls/inter/w5_sale.dien_pos?p_data= 19900327, [žiūrėta 2011-03-27]). Beje, AT užsienio reikalų komisijos nariai skundėsi, kad kalbos vertimas buvęs nekokybiškas. Taip pat dėl to, kad jie nebuvo pakviesti į susitikimą (LR AT užsienio reikalų komisijos posėdžių protokolas, 1990-03-27, LRSA, f. 2, ap. 4, b. 4, 1. 8). 279 LR AT stenogramos pirma eilinė sesija, dvidešimt penktas posėdis, vakarinis, 1990-03-27. Prieiga per internetą: http://www3.Irs.lt/pls/inter/w5_sale.dien_pos?p_data= 19900327, [žiūrėta 2011-03-27].

Kovo 11-oji ir lenkų faktorius

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos plenarinių posėdžių salėje kalbą sako Lenkijos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komisijos pirmininkas Bronistawas Geremekas (Bronislavas Geremekas). Salia jo stovi Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos pirmininkas Virgilijus Čepaitis. 1990 m. kovo 27 d.

Literatūroje galima rasti teigiant, kad jis buvęs surašytas „tik lenkų kalba“.280 Tai netiesa, egzistuoja ir lietuviškas teksto variantas su abiejų politikų parašais.281 Įdomios ir dar kelios smulkmenos: V. Čepaitis ir B. Geremekas po dokumentu nenurodė savo pareigų, kurias jie užėmė savo šalių parlamentuose (V. Čepaitis buvo AT Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos, o Geremekas - Lenkijos Seimo užsienio reikalų komisijos pirmininkas). Ir apskritai gali kilti klausimas, kodėl susitarimą pasirašė ne dviejų šalių - Lenkijos ir Lietuvos - užsienio reikalų komisijų pirmininkai. Visai tikėtina, jog tokiu atveju politinis dokumento svo­ ris būtų tik padidėjęs, o Lietuvos valdžia būtų gavusi tam tikrą pagrindą viešai

280 Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994, dokumentų rinkinys, sudarė V. Plečkaitis ir J. Widackis, Vilnius, 1998, p. 175. 281 Bendras komunikatas, Lietuvos Valstybės naujasis archyvas (toliau - LVNA), f. 32, ap. 1, b. 128, L 57.

103

104

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

skelbti, jog esą pralaužusi Maskvos politinę izoliaciją ir „išeinanti“ į tarptautinę areną...282 Bet galbūt kaip tik dėl šitų aplinkybių tokio pasirašymo formato buvo atsisakyta.283 Ir dar kelios įdomybės. Visas komunikato tekstas buvo‘publikuotas tik lenkiškoje Lietuvos spaudoje. Pirmą kartą dokumentas buvo paskelbtas kovo 28 d. laikraštyje Kurier Wilenski. Sekančią, kovo 29 d., tame pat laikraštyje buvo paskelbtas dar vienas, šiek tiek papildytas, dokumento variantas.284 Lietuviškoje žiniasklaidoje apie lenkų parlamentarų vizitą ir apie jo metu pasirašytą dokumentą buvo beveik nutylėta. Tik Vilniaus miesto laikraštis Vakarinės naujienos paskelbė interviu su B. Geremeku. Jame buvo pacituotos ir kelios dokumento ištraukos.285 Komunikatas iš esmės kartojo nuostatas, kurias Lenkijos vyriausybė ir parlamen­ tas Lietuvos atžvilgiu jau buvo skelbęs. Pirmiausia, dviejų parlamentinių frakcijų vadovų pareiškime išreikštas „džiaugsmas“ dėl lietuvių tautos grįžimo į „laisvų tautų šeimą“. Taip pat viliamasi, kad „teisėtos Lietuvos aspiracijos bus patenkintos ir kad nepriklausomo valstybingumo atkūrimo procesas nebus trukdomas“. Toliau pasisakoma sienų klausimu: Piliečių parlamentinio klubo delegacija „tvirtai pareiškė Sąjūdžio deputatų klubo atstovams, kad Lietuvos ir Lenkijos sieną Lenkija laiko galutinai išspręstu dalyku, lygiai kaip savo vakarinę sieną pagal Oderį ir Neisę.“286 Taigi šį kartą dvišaliame politinio lygio (abu signatarai atstovavo politinėms gru­ puotėms, turinčioms daugumą parlamentuose) dokumente, Lietuvos ir Lenkijos sienos nekintamumas susietas su Lenkijos ir Vokietijos sienos nepažeidžiamumu. Tiesą sakant, sunku būtų paaiškinti, kaip ši formuluotė pareiškime atsirado. Apie tai galima tik spėlioti. Juo labiau, kad, kaip rašyta anksčiau, lenkai (1989 m. gruo­ džio mėn. komunikate) sienų neliečiamumą siūlė grįsti Helsinkio aktu. Tas pats principas užfiksuotas ir Kovo 11-osios akte. (Skaitytojui priminsiu, kad Lenkija ir suvienyta Vokietija sutartį, patvirtinančią egzistuojančią tarp valstybių sieną, pasirašė

282 V. Landsbergis Lenkų parlamentarų vizitą „kvalifikavo“ kaip pirmą oficialų „užsienio svečių vizitą“ į Lietuvą (Užsienio reikalų komisijos posėdžių protokolas, 1990-03-27, LRSA, f. 2, ap. 4, b. 4,1. 8). 283 Pasak Jaceko Sobczako, Tarybų Sąjungos užsienio reikalų ministerija gana liguistai reagavo į pasirašytą dokumentą. Po kelių dienų TSRS URM spaudos atstovas pareiškė, kad bendrą komunikatą TSRS vadovybė traktuoja kaip kišimąsi į savo šalies vidaus reikalus (J. Sobczak, Potomkowie Lechą i Giedymina..., s. 46). 284 Pobyt parlamentarzystow Polskich, Kurier Wilenski, 1990-03-28, nr. 72; Delegacja polska z wizytą w Litewskim Parlamencie, Kurier Wilenski, 1990-03-29, nr. 73). 285 Lenkijos senatoriai Lietuvoje, Vakarinės naujienos, 1990-03-29, nr. 73; Apie vizitą informavo ir Znad Wilii, 1990-04-01-14, nr. 8. 286 Cituojama pagal lietuvišką komunikato tekstą, LYNĄ, f. 32, ap. 1, b. 128, 1. 57.

Kovo 11-oji ir lenkų faktorius

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Lietuvos Lenkų Sąjungos aktyvistas bei Aukščiausiosios Tarybos deputatas Ceslavas Okinčycas (Czestaw Okihczyc). 1990 m. kovo mėn.

tik 1990 m. lapkričio mėn.) Galbūt abiejų šalių derybininkams atrodė, kad tokia­ is esmės geopolitine - logika grindžiamas sienų neliečiamumo principas geriau atspindi dinamiškus pokyčius, vykstančius Europoje po Berlyno sienos griūties? Komunikate užfiksuotos ir kelios nuostatos, kuriomis valstybės privalėtų remtis, formuodamos politiką tautinių mažumų atžvilgiu. Pavyzdžiui, pažymima, kad tautinių mažumų reikalai reguliuojami įstatymais ir „joms garantuojamos teisės išsaugoti savąją kultūros bei kalbos tapatybę švietimo ir savivaldos srityje“.287 Visos anksčiau aptartos nuostatos buvo pirmajame komunikato variante, kuris, kaip jau minėjau, buvo paskelbtas kovo 28 d. (beveik tokios pačios formuluotės yra ir lietuviškame variante: „reikia įstatymų tvarka sureguliuoti tautinių mažu­ mų reikalus ir garantuoti joms kultūrinės ir kalbinės tapatybės teises“288). O štai kitą dieną publikuotas dokumento tekstas buvo papildytas tokia pastraipa: „Be

287 Cituojama pagal leidinį: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917—1994, dokumentų rinkinys, sudarė V. Plečkaitis ir J. Widackis, Vilnius, 1998, p. 174-175. 288 Bendras komunikatas, LYNĄ, f. 32, ap. 1, b. 128, L 57.

105

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1988 1994 metais

to, tikros teritorinės savivaldos įvedimas [išskirta autoriaus]289 suteiks tautinėms mažumoms galimybę daryti įtaką vietiniams reikalams. Taip pat konstatuota, kad didelę įtaką deramam tautinių santykių formavimui gali turėti abiejų šalių Baž­ nyčios“.290 Kodėl šie keli sakiniai buvo įrašyti vėliau, taip pat galima tik spėlioti. Kaip jau minėjau, lietuviškai buvo publikuotos tik kelios komunikato ištrau­ kos: sienų klausimu bei dalis, kurioje pažymimas Lenkijos parlamento pasiruo­ šimas paremti Lietuvos „visiškos nepriklausomybės atgavimo procesą“. Tačiau nutylėta buvo ta dokumento dalis, kurioje aptariami valstybių politikos tautinių mažumų atžvilgiu principai.291 Tokios aplinkybės leistų manyti, kad lietuvių po­ litikai, švelniai tariant, rezervuotai vertindami lenkų autonomijos reikalavimą ir žinodami dominuojantį lietuvių visuomenėje iš esmės neigiamą požiūrį į lenkų nacionalinę teritorinę autonomiją, siekė išvengti bet kokių užuominų šiuo klau­ simu. Todėl visai tikėtina, jog nuostata dėl „tikros teritorinės savivaldos įvedimo“ atsirado lenkų delegacijos iniciatyva. Ir lietuviai tokiai pakankamai neutraliai formuluotei po tam tikrų diskusijų ir abejonių pritarę. Lenkiškoje ir lietuviškoje spaudoje buvo išspausdinti interviu su B. Geremeku.292 Interviu Vakarinėms naujienoms B. Geremekas išdėstė savo nuomonę ir tautinių mažumų klausimu. „Mane neramina, - aiškino B. Geremekas, - kad čia, Lietuvoje, bandoma lošti „lenkų korta“, kad Vilniaus krašto gyventojai prašytųsi Maskvos „pagalbos“ - „naujojo“ prezidento valdymo...“ Kartu politikas pabrėžė, kad „nuo Lietuvos Vyriausybės sumanių, laiku atliktų veiksmų priklausys tautinių mažumų statuso nustatymas...“ Panašus buvo ir B. Geremeko interviu Lietuvos lenkų spaudoje.293 Pripažinęs, kad lenkų tautinės mažumos klausimas Lietuvoje yra „opus“ B. Geremekas teigė, jog abi šalys turi sukurti tam tikrą daugumos ir mažumos sugyvenimo modelį. Čia pat jis nusakė ir to modelio esmę - siekiant paramos lenkų mažumai, reikalinga vienareikšmiškai paremti lietuvių laisvės, vals­ tybingumo siekius. Deja, konstatavo Lenkijos Seimo užsienio reikalų komisijos pirmininkas, šitokia pozicija ne visuomet buvo suprantama tėvynainių - Lietuvos lenkų. Suprantama, tokiais pasisakymais Geremekas ir Lenkijos parlametarai reiš­ kė paramą Lietuvos valdžiai ir kartu buvo kritiški Šalčininkų ir Vilniaus rajonų autonomininkų atžvilgiu.

289 Lenkiškai ši vieta skamba taip: „wprowadzenie autentycznego samorządu terytorialnego“. 290 Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994..., p. 174. 291 Plg. Lenkijos senatoriai Lietuvoje, Vakarinės naujienos, 1990-03-29, nr. 73. 292 Interviu su B. Geremeku lenkų spaudai ir lietuviškoms Vakarinėms naujienoms parengė ta pati žurnalistė - Alvida Bojar. 293 Delegacja polska z wizytą w Litewskim Parlamencie, Kurier Wilenski, 1990-03-29, nr. 73.

Kovo 11-oji ir lenkų faktorius

Apskritai manyčiau, jog pasirašytas dvišalis komunikatas buvo svarbus keliais aspektais. Pirma, tai buvo pirmas oficialus Lietuvos Respublikos dokumentas, pasirašytas su kaimynine valstybe, kuri buvo pripažinta tarptautinės bendruome­ nės (suprantama, kad Lietuvos tarptautinės padėties jis pakeisti negalėjo ir turėjo daugiau moralinę prasmę). Antra, galima manyti, kad pagrindinis komunikato adresatas buvo lietuviai ir Lietuvos lenkai. Lietuviams dokumentu siekta paro­ dyti, jog kaimyninės Lenkijos valdžia palaiko valstybingumo atkūrimo siekius ir neremia lenkų nacionalinės teritorinės autonomijos kūrimo. Lenkų mažumai komunikatas teikė viltį, kad į jų poreikius ir interesus bus atsižvelgta. Suformu­ luotas ir pagrindinis tikslas, kurio turėtų siekti lenkų tautinės mažumos veikė­ jai - demokratinė savivalda. Tokiu būdu parodyta, jog nekomunistinės Lenkijos valdžia nenusigręžianti nuo Lietuvos lenkų mažumos klausimų sprendimo. Lietuvos valdžios interesas buvo mažinti tarpetnines įtampas ir ypač įtampas su lenkais, kurių dominuojamuose rajonuose po savivaldos rinkimų sustiprėjo TSKP pozicijos, o nacionalinės teritorinės autonomijos kūrimo idėja darėsi vis populiaresnė. Matyt, tikėtasi, jog Lenkijos parlamentarų vizitas ir pasirašytas komunikatas šias įtampas sumažins. Beje, ženklų, kad Lietuvos valdžia siekia švelninti santykius su lenkų mažuma, buvo ir anksčiau, dar prieš atvykstant Len­ kijos deputatams. Tokiu ženklu galima laikyti specialios Rytų Lietuvos komisijos sukūrimą. Tačiau, taip pat tektų konstatuoti, kad jeigu tokios logikos lietuvių politikai ir turėjo, tai ji beveik nepasiteisino.

107

108

NAUJA VALDŽIA, SENOS PROBLEMOS... AUTONOMIJOS KLAUSIMAS (1990 m. pavasaris—vasara) II neeilinis Lietuvos lenkų sąjungos suvažiavimas Kovo mėnesio 24 d. vyko pirmasis rinkimų į vietines tarybas turas (pakartotiniai rinkimai turėjo vykti balandžio 7 d.), jų rezultatai pietryčių Lietuvoje liudijo, jog LKP / TSKP (platformininkai) čia turi pakankamai stiprias pozicijas ir yra remiami žymios dalies gyventojų. Platformininkų įtaka bene labiausiai pasireiškė Šalčininkų bei Vilniaus rajonuose.294 Pakankamai gausi krašto gyventojų dalis palaikė svarbiausius platformininkų siekius: išlaikyti Lietuvą TSRS sudėtyje ir išsaugoti tarybinę socialinę-ekonominę struktūrą. Šalčininkų rajone per pirmąjį rinkimų turą iš 42 išrinktų rajono tarybos deputatų net 40 buvo platformininkai, o dvylikoje rajono apylinkių tarybų tarp išrinktų 203 deputatų, 107 buvo LKP / TSKP nariai. Panaši tendencija buvo ir Vilniaus rajone. Čia taip pat daugiausia balsų gavo platformininkai - iš 83 išrinktų Vilniaus rajono tarybos deputatų, 49 buvo LKP / TSKP nariai.295 Kartu reikėtų pastebėti, jog absoliuti dauguma naujai išrinktų deputatų tautiniu požiūriu buvo lenkai - į Šalčininkų rajono tarybą buvo išrinkti 32, o į Vilniaus - 69 lenkų tautybės deputatai. Galiausiai, įdomi ir ta aplinkybė, kad rinkėjų aktyvumas minėtuose dviejuose rajonuose buvo pakankamai didelis - Šalčininkų rajone rinkimuose dalyvavo 72 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių. Tai gerokai viršijo vidutinį rinkėjų aktyvumą Lietuvoje.296

294 Beje, po XX LKP suvažiavimo, kuomet partija skilo į „brazauskininkus“ ir „platformininkus“ Vilniaus ir Šalčininkų rajonų partinėse struktūrose iš esmės ėmė dominuoti pastarieji. Iš 2053 Šalčininkų rajono komunistų, tik 150 įsirašė į savarankiškos LKP gretas, absoliuti dauguma 1780 liko LKP / TSKP sudėtyje. 295 Kai kurie duomenys apie išrinktus vietinių Liaudies deputatų tarybų deputatus skelbti laikraščiuose: Lenino priesakai, 1990-03-27, nr. 35; J. Bielawska, Do wladzy doszli nowi ludzie, Kurier Wilenski, 1990-04-03, nr. 77. Lietuviškoje spaudoje pabrėžta deputatų „nomenklatūrinė prigimtis“. Teigta, jog į Šalčininkų rajono tarybą išrinkti „įvairaus rango viršininkai“, tarp jų 10 kolūkio pirmininkų (Respublika, 1990-04-04, nr. 73). 296 Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, miestuose aktyvumas siekė beveik 58 proc., o apylinkių tarybų rinkimuose dalyvavo 65 proc. balso teisę turinčių rinkėjų (L. Povilionis, Abejingumas ar boikotas?, Respublika, 1990-03-30, nr. 70).

109

Siekdami įtvirtinti savo įtaką lenkų bendruomenėje, LKP / TSKP veikėjai ėmėsi ne tik aktyviai kritikuoti LR AT veiklą, bet ir eskaluoti lenkų teritorinės autonomijos idėjas. Balandžio mėn. pradžioje Šalčininkuose platformininkai suorganizavo mitingą. Mitingo metu priimtoje rezoliucijoje ne tik griežtai pasi­ sakyta Lietuvos AT atžvilgiu bei kritikuoti jos priimami įstatymai, bet ir iš naujai išrinktų rajono tarybos deputatų pareikalauta siekti Šalčininkų lenkų nacionalinio teritorinio rajono sukūrimo.297 Iš esmės vienintelė politinė struktūra, galinti Vilniaus krašte konkuruoti su LKP / TSKP, buvo Lietuvos lenkų sąjungą. Tačiau, atrodo, jog po rinkimų į vietines tarybas LLS vyravo slogios nuotaikos. Rinkimų rezultatai nepateisino lūkesčių. Apskritai, atrodė, jog Vilniaus krašte Lietuvos lenkų sąjunga ima vis labiau prarasti savo pozicijas, pamažu užleisdama jas platformininkams.298 Antra vertus, rinkimai į vietines tarybas Lietuvos lenkų sąjungoje dar labiau pagilino skirtumus tarp dviejų pagrindinių lenkų politinių grupuočių. Pirmoji iš esmės remianti Lietuvos nepriklausomybę ir pasisakanti už bendradarbiavimą su naująja lietuvių valdžia, tačiau paramą jai siejanti su įvairiomis nuolaidomis lenkų bendruomenei; antroji - iš esmės priešiška lietuvių siekiams, o tautinių lenkų poreikių tenkinimą siejanti su Maskvos „gera valia“.299 Konkurencija tarp šių politinių linijų darėsi vis stipresnė. Įtampą LLS viduje didino ir ta aplinky­ bė, jog platformininkai bandė perimti iniciatyvą Lenkų sąjungos struktūrose. Šalčininkų rajono organizacijos pirmininkas Janušas Obločynskis spaudoje kal­ tino platformininkus, kad šie siekia konfrontacijos bei manipuliuoja paprastais sąjungos nariais, jų lūkesčiais.300 Įtampas LLS vietinėse struktūrose fiksavo ir LTSR KGB. Aprašydami si­ tuaciją tame pačiame Šalčininkų LLS skyriuje ataskaitinės konferencijos metu (kovo 31 d.), saugumiečiai pastebėjo, kad su LKP / TSKP susiję veikėjai bando kompromituoti LLS vadovybę „skleisdami žinias apie sąjungos suartėjimą su

297 Lenino priesakai, 1990-04-10, nr. 41. 298 Rinkimuose keletas lenkų Sąjungos lyderių pralaimėjo platformininkams, tarp jų ir Šalčininkų LLS skyriaus pirmininkas J. Obločynskis ir LLS lyderis J. Senkevičius (Rajono rinkiminėje komisijoje, Lenino priesakai, 1990-03-31, nr. 37). 299 Panašią idėjinę-politinę diferencijaciją LLS fiksavo ir Lenkijos apžvalgininkai, žr. Lenkijos spaudos apžvalgą Kurier Wilenski, 1990-04-19, nr. 91. 300 Pasak Obločynskio, rajone nepažįstami asmenys su kariniais žemėlapiais vaikšto po kaimus ir ieško „ikikarinės sienos“. Kliuvo ir Sąjūdžiui dėl jo „nacionalistinės politinės linijos“. Obločynskio teigimu, platformininkų ir dalies sąjūdininkų veikimas tik dar labiau skatina „antilietuviškas“ nuotaikas lenkų bendruomenėje (K. Marczyk, Postawič na pracę u podstaw, Kurier Wilenski, 1990-03-29, nr. 73).

110

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Sąjūdžiu“.301 Platformininkai stengiasi stiprinti savo pozicijas organizacijoje, pa­ naudoti ją savo interesams, tačiau, kaip teigiama KGB pažymoje, ne visuomet sėkmingai.302 Pasak saugumiečių, LLS Šalčininkų skyriaus vadovybė-nenori būti veikiama kokios nors partijos, vengia vertinti politinę situaciją Lietuvoje, o kul­ tūros klausimus ragina spręsti palaipsniui, nesiejant jų su politiniais. Po ilgų ir karštų diskusijų Šalčininkų rajono LLS konferencija iš esmės išreiškė paramą Lietuvos nepriklausomybei ir pasisakė prieš bandymus „atplėšti“ rajoną ir Vilniaus kraštą nuo Lietuvos.303 Konferencijos metu platformininkai bandė į Są­ jungos lyderius „prastumti“ AT deputatą S. Peško, tačiau nesėkmingai. Šalčininkų LLS skyriaus vadovu buvo išrinktas „lojalus lietuvių siekiams“ J. Obločynskis.304 Po konferencijos per televiziją kalbėjęs LLS pirmininkas J. Senkevičius kreipėsi į lenkų bendruomenę, kviesdamas palaikyti lietuvių siekius.305 Apskritai, galima manyti, kad įvairių „skiriamųjų linijų“ LLS struktūrose ir tarp jos narių buvo daugiau. Tiesa, jas apčiuoti ir apibūdinti nėra taip paprasta. Pasak Sąjungos veikėjo C. Okinčyco, viena tokių skiriamųjų linijų buvo tarp tų organizacijos aktyvistų, kurie savo veikloje idėjinėmis nuostatomis labiau orientavosi į Solidarumą, su juo susijusius politikus bei struktūras, kita dalis labiau žvalgėsi į „komunistinės Lenkijos veikėjus“.306 Jis prisiminė, kad Lenkijos prezidento Jaruzelskio vizito Tarybų Sąjungoje metu (1990 m. balandžio mėn. 11-13 d.) Wspolnota Polska* organizavo įvairių TSRS veikiančių lenkų organi­ zacijų veikėjų susitikimą su prezidentu (jame dalyvavo ir keletas LLS atstovų).

301 Informacija apie Lietuvos lenkų sąjungą, b. d., LYA KGB, f. K-35, ap. 2, b. 291, L 3. 302 Ten pat. 303 Lenkų teritorinės autonomijos klausimą „Lietuvos TSR sudėtyje“ konferencijos metu savo kalboje kėlė platformininkų veikėjas C. Vysockis. Jo poziciją palaikė ir AT deputatas St. Peško (Z. Polianskis, Rajono konferencija, Lenino priesakai, 1990-04-07, nr. 40; K. Marczyk, Solecznicka wygrana, Kurier Wilenski, 1990-04-05, nr. 79). Lietuviškoje spaudoje teigta, kad didesnės atramos tarp rajono gyventojų LLS neturi, nes tai labiau esanti „inteligentų struktūra“ (Č. Skaržinskas, Kada bus baigta lošti „lenkų korta“, Respublika, 1990-04-24, nr. 87). 304 Č. Skaržinskas, Kada bus baigta lošti „lenkų korta“, Respublika, 1990-04-24, nr. 87. Vilniaus miesto LLS pirmininko rinkimuose pralaimėjo Tarybų Sąjungos LD suvažiavimo deputatas J. Cechanovičius, o juo tapo Ježis Survilo (Jerzy Surwilo) (H. Jotkiallo, Wiara we wlasne sity, KurierWilenski, 1990-04-04, nr. 78). 305 Z. Kurcz, Mniejszoščpolska na Wilenszczyžnie, p. 129. 306 Autoriaus interviu su C. Okinčycu, 2011-04-12. * Wspolnota Polska įsteigta 1990 m. vasario mėn. vietoj Liaudies Lenkijoje veikusios Polonia organizacijos. Organizacijos vadovu tapo opozicionierius Andrzejus Stelmachowskis (Andžejus Stelmachovskis), kuris 1989 m. buvo išrinktas Senato maršalka.

Nauja valdžia, senos problemos... Autonomijos klausimas (1990m. pavasaris-vasara)

Jo metu prezidentas Jaruzelskis pareiškęs, kad pokalbyje su M. Gorbačiovu jie sutarę dėl būtinybės steigti sąjunginę visų lenkų organizaciją. Ji turėtų spręsti ir Lietuvos lenkams rūpimus klausimus. Šiaip taip gavęs žodį C. Okinčycas su tokia logika nesutiko. Jo manymu, visus Lietuvos lenkams rūpimus klausimus būtina spręsti ne Maskvoje, bet Vilniuje. Vėliau dėl savo pasisakymo C. Okinčycas nuo kai kurių LLS kolegų gavęs barti...307 Neabejotinai svarbiausią LLS takoskyrą lėmė požiūris į atsikuriančią nepri­ klausomą lietuvių valstybę. Lietuviškoje spaudoje buvo skelbiama, kad absoliuti dauguma Vilniaus miesto lenkų (net apie 70 proc.) remia Lietuvos nepriklauso­ mybę, tačiau Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose situacija buvo visiškai priešinga - čia dominavo LKP / TSKP rėmėjai ir valstybingumo priešininkai.308 Atrodo, jog didesniuose LLS skyriuose (pirmiausia, Vilniaus mieste) pa­ sisakyta už bendradarbiavimą su lietuviais ir reikšta parama nepriklausomai Lietuvos valstybei.309 Tačiau be tokių tendencijų, tuometinėje LLS veikloje buvo galima pastebėti ir kitų, grėsmingų - vis labiau silpnėjo pozicijos lenkų veikėjų, pasisakančių už glaudesnį ir aktyvesnį bendradarbiavimą su lietuviais ir naująja valdžia. Paprastai įvairių susitikimų, konferencijų metu jie buvo vis aštriau kritikuojami, jog nepakankamai aktyviai gina savo tautiečių interesus, kliūdavo jiems ir dėl bendradarbiavimo su sąjūdiečiais. Tai pirmiausia pasaky­ tina apie tris Lietuvos AT deputatus lenkus (Okinčycą, Balcevičių, Čobotą), balsavusius už nepriklausomybės atkūrimą. (Nesitikėdamas laimėti, Vilniaus miesto LLS skyriaus pirmininkas Č. Okinčycas naujuose rinkimuose nutarė nebedalyvauti.310)

307 Autoriaus interviu su Č. Okinčycu, 2011-04-12. Įdomu, jog Lenkijos prezidentas į Maskvą vyko per Lvovą ir Kijevą, kur susitiko ne tik su Ukrainos vadovais, bet ir su vietos lenkų bendruomenės atstovais. Visgi, atrodo, kad ne lenkų mažumos Tarybų Sąjungoje klausimas buvo svarbiausias dvišalėje dienotvarkėje. Tikėtina, kad Kremlių labiau jaudino tolesnė Lenkijos vidaus ir užsienio politikos orientacija. Todėl neatsitiktinai vizito metu daugiausia dėmesio skirta Katynės problemai. Varšuvai buvo perduoti archyviniai dokumentai apie kelioliką tūkstančių lenkų karininkų, nužudytų stalininėje TSRS. O vizito pabaigoje Gorbačiovo ir Jaruzelskio pasirašyta deklaracija, tarybinėje spaudoje vertinta kaip „svarbus Europos stabilizacijos veiksnys“ (Katyn juž nie jest „bialą plamą“, Kurier Wilenski, 1990-04-18, nr. 90). 308 S. Spurga, Rytų Lietuva: lygtis su nežinomaisiais, Atgimimas, 1990-06-06-13, nr. 22. 309 Vilnius m. LLS tarybos pareiškimas (Kurier Wilenski, 1990-03-17, nr. 64). Taip pat žr. Z. Balcevičiaus pranešimą dėl Naujosios Vilmos rajono 2-os ataskaitinės rinkiminės konferencijos delegatų nutarimo (AT posėdžio stenograma. Pirma eilinė sesija, dvyliktas posėdis, 1990-03-19. Prieiga per internetą: http://www3.1rs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251062, [žiūrėta 2012-03-11] 310 H. Jotkiallo, Wiara we wlasne sily, Kurier Wilenski, 1990-04-04, nr. 78.

111

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Kovo pradžioje buvo nutarta balandžio 22 d. sušaukti antrąjį neeilinį LLS suvažiavimą.311 LLS pirmininkas J. Senkevičius suvažiavimo sušaukimo būti­ numą motyvavo taip: būtina parengti Sąjungos veiklos po kovo .11 d. Nepri­ klausomybės Akto koncepciją, neleisti organizacijai nusilpti ir užkirsti kelią „nuomonių skirtumo gilėjim ui“.312 Apibendrintai būtų galima teigti, kad iš esmės suvažiavimas turėjo atsakyti į klausimą, kuri politinė linija - kooperacinė ar konfrontacinė - dominuos Sąjungos santykiuose su nepriklausoma Lietuvos Respublika. Artėjant suvažiavimui lenkiškoje spaudoje buvo publikuoti straipsniai, in­ terviu, kuriuose vienaip ar kitaip buvo svarstomos organizacijos perspektyvos, santykiai su valdžia, autonomijos galimybės ir pan.313 Minėtais klausimais savo nuomonę išdėstė ir sąjungos pirmininkas J. Senkevičius.314 Jo straipsnį, turintį programinio dokumento pobūdį, pakomentuosiu plačiau. J. Senkevičius pripažino, kad lenkų požiūris į politinius pokyčius Lietuvoje „nevienareikšmis“.315 Apsvarstęs keletą lenkų bendruomenės raidos scenarijų Sąjungos pirmininkas padarė išvadą, kad realiausia perspektyva lenkams likti Lietuvos sudėtyje „kaip ekonomiškai, istoriškai, kultūros, kalbos atžvilgiu savarankiškam regionui - integralia Respublikos dalim i.“ Tiesa, straipsnio autorius neatmetė ir „savarankiško lenkų teritorinio vieneto sukūrimo Lietuvos Respublikos sudėtyje“ arba kitais žodžiais tariant, lenkų nacionalinės terito­ rinės autonomijos galimybės. Pasak J. Senkevičiaus, autonomijos tendencijos

311 Apie LLS vyriausios tarybos nutarimą sušaukti neeilinį organizacijos suvažiavimą Nasza Gazeta paskelbė 1990-03-11, nr. 5. 312 J. Sienkiewicz, Codalej z Wilenszczyzną? Nasza Gazeta, 1990-04-08, nr. 7; tas pats, Kokia tolesnė Vilnijos ateitis, Draugystė, 1990-04-21, nr. 47. 313 A. Brodawski, Czegochce „kaprysny“... Magazin Wilenski, 1991-03-16-31, nr. 6; J. Surwilo, To jest nasza wspolna wizitowka, Kurier Wilenski, 1990-04-18, nr. 91; J. Lisiewicz, Jednošč w imię godnego žycia (interviu su LLS Vilniaus rajono skyriaus pirmininku Janu Mincevičiumi), Kurier Wilenski, 1990-04-21, nr. 93; J. Sienkiewicz, Co dalėj z Wilenszczyzną? Nasza Gazeta, 1990-04-08, nr. 7; tas pats, Kokia tolesnė Vilnijos ateitis, Draugystė, 1990-04-21, nr. 47. 314 J. Sienkiewicz, Co dalėj z Wilenszczyzną? Nasza Gazeta, 1990-04-08, nr. 7; tas pats, Kokia tolesnė Vilnijos ateitis, Draugystė, 1990-04-21, nr. 47. 315 Pats J. Senkevičius interviu Lenkijos spaudai kovo 12 d. teigė, kad jis „visiškai remia nepriklausomą Lietuvos Respubliką“. Tiesa, LLS lyderis išreiškė abejonių dėlto, kaip buvo paskelbtas valstybės suverenitetas. Jo manymu, „trankymo durimis politika“ pakenks Lietuvos ūkiui (Nasza Gazeta, 1990-04-08, nr. 71).

Nauja valdžia, senos problemos... Autonomijos klausimas (1990 m. pavasaris-vasara)

įgautų pagreitį „jei būtų bandoma Vilniją padalinti“,316 o efektyviausias būdas šioms tendencijoms užkardyti - nuosekli Lietuvos politinės sistemos demo­ kratizacija. Taigi, atrodo, jog neeilinio LLS suvažiavimo išvakarėse nuspręsta „autonom ijos“ klausimo neeskaluoti. „R egio n o “ ekonominį ir kultūrinį savarankiškumą buvo galima interpretuoti ir kaip nuoseklų savivaldos idėjos įgyvendinimą rajonuose, kur lenkai sudaro daugumą (priminsiu, kad ši idėja buvo fiksuota B. Geremeko - V. Čepaičio kovo pabaigoje pasirašytame dviša­ liame komunikate). Analizuodamas LLS vykstančius vidinius procesus, J. Senkevičius siūlė transformuoti Sąjungą į labiau politinę struktūrą su griežta drausme bei naryste. Tikėtina, jog idėją įvesti griežtesnę narystę bei narių atsakomybę organizacijoje diktavo siekis tokiu būdu atriboti LLS nuo įvairių „išorinių“ įtakų, pirmiausia, nuo platformininkų. Prieš aptariant LLS neeilinio II-ojo suvažiavimo eigą bei rezultatus, trumpai priminsiu to meto Lietuvos visuomeninę-politinę situaciją. Kremlius kartu su politiniu spaudimu ėmė naudoti ir ekonominį - balandžio 18 d. praktiškai buvo nutrauktas naftos tiekimas Mažeikių gamyklai, taip pat smarkiai sumažintas dujų tiekimas. Tarybiniai kariškiai ir toliau užiminėjo LKP priklausančius pastatus balandžio 20 d. buvo įsiveržta į Vilniuje, Maironio gatvėje, esančią partijos spaus­ tuvę. Sekančią, balandžio 2 1 d ., Vilniaus partinės mokyklos rūmuose prasidėjo

316 Kalbų apie naujo Lietuvos Respublikos administracinio-teritorinio padalijimo būtinybę būta. Štai oficiozas (LR Aukščiausios Tarybos ir Ministrų Tarybos laikraštis) Valstybės žinios 1990-04-11 nr.17 išspausdino E. Steponaičio straipsnį „Kaip pertvarkyti administracinį žemėlapį“. Prie straipsnio buvo pridėtas pertvarkymo „pavyzdys“ - Lietuvos žemėlapis, kuriame „neliko“ Šalčininkų rajono...Lenkų bendruomenės veikėjai idėjas dėl naujo administracinio padalijimo paprastai vertindavo neigiamai. Manyta, kad tokia reforma norima lenkų dominuojamus rajonus prijungti prie lietuviškų ir taip sumažinti politinę lenkų įtaką. A. Brodavskis pabrėžė, kad priimant sprendimus dėl administracinio suskirstymo turi dalyvauti ir rajonų tarybos. (A. Brodavskio interviu - Gospodarz rejonu, Nasza Gazeta, 199005-13, nr. 9). Antra vertus, vargu ar naujoji Lietuvos valdžia 1990 m. pavasarį turėjo rimtų ketinimų dėl administracinio-teritoriniuo šalies pertvarkymo. Tiesa, tam tikrų samprotavimų būta ir valstybės koridoriuose. Tautybių departamento rašte (atsakyme į Vyriausybės gegužės 29 d. paklausimą ) teigiama: „Pertvarkant Lietuvos Respublikos administracinįteritorinį suskirstymą, atsižvelgti į Pietryčių Lietuvos rajonų ir atskirų vietovių gyventojų nacionalinę sudėtį ir jų pageidavimus“ (Tautybių departamento prie LR Vyriausybės generalinės direktorės H. Kobeckaitės raštas LR Ministrei pirmininkei K. Prunskienei, 1990-06-01, Lietuvos valstybės naujasis archyvas (toliau - LVNA), f. 78, ap. 1, b. 6, 1. 7). Reziumuojant galima manyti, kad Lietuvos valdžios struktūros bendro, vieningo požiūrio dėl administracinės reformos tuo metu dar neturėjo.

113

114

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

LKP / TSKP suvažiavimas. Į suvažiavimą susirinko apie 800 delegatų, dalyvavo aukšti Pabaltijo karinės apygardos kariškiai, taip pat „svečiai“ iš Maskvos (suvažia­ vimo darbą stebėjo TSKP CK sekretorius A. Girenko). Tarp suvažiavimo nutarimų buvo ir toks: siekiant apsaugoti socializmo iškovojimus, miestuose ir rajonuose steigti „piliečių komitetus“.317 Į savo pirmąsias sesijas rinkosi naujai išrinktos miestų ir rajonų tarybos. Dar net nepradėjus joms rimtai dirbti kai kurie Šalčininkų rajono veikėjai jau spėjo parodyti pasiryžimą konfrontuoti su Vilniumi.318 Galiausiai, balandžio 21 d. įvyko II Sąjūdžio suvažiavimas. Stebėtojams jis pirmiausia įsiminė tuo, jog jame įvyko atviras susidūrimas tarp dalies sąjūdiečių, norėjusių judėjimą transformuoti į politinę partiją, ir tos, kuri tam pasipriešino bei siekė išsaugoti Sąjūdžio, kaip visuomeninio judėjimo, pobūdį.319 LLS suvažiavimas savo darbą pradėjo balandžio 22 d. Kaip ir galima buvo tikėtis, svarbiausiu suvažiavimo klausimu tapo santykio su Lietuvos valstybe nustatymas.320 Apibendrintai galima teigti, jog suvažiavime vyravo atsargios, re­ zervuotos paramos Lietuvos nepriklausomybei nuotaikos. Suvažiavimas priėmė rezoliuciją, remiančią lietuvių tautos siekius atkurti valstybės nepriklausomybę. O naujajai Lietuvos valdžiai rekomenduota kaip galima aktyviau plėtoti ryšius su Lietuvos lenkais. Palankiai buvo sutiktas sveikinimas Lenkų sąjungai, kurį Sąjūdžio ir naujos valdžios vardu perskaitė H. Kobeckaitė ir L. Noreika. Beje, sveikinimą suvažiavimui atsiuntė L. Walęsa bei T. Mazowieckis, o suvažiavimo darbe kalbėjo Wspolnota Polska atstovas A. Chodkewiczius (Chodkevičius). Kartu suvažiavimo delegatų kalbose dominavo nuostata, jog reikia aktyviau kovoti už lenkų mažumos teises.321 Buvo pasisakyta ir autonomijos klausimu. Apie tai savo įžanginiame pranešime suvažiavimo metu kalbėjo Sąjungos pirmininkas J. Senkevičius.322 Jis pabrėžė,

317 Dar balandžio pabaigoje buvo surganizuotas „LTSR piliečių komitetų“ atstovų suvažiavimas. 318 Šalčininkų r. rinkimų komisijos pirmininkas Nikolajus Amelevičius teigė, jog rajonas pasisako už „suverenią Lietuvą atsinaujinusios broliškų respublikų federacijos sudėtyje“ (M. Lawriniec, Služyč ludziom z oddaniem, Kurier Wilenski, 1990-04-20, nr. 92). Netrukus konfrontacinės tendencijos pasireiškė atvirai - naujoji Šalčininkų rajono taryba, balandžio 27 d. patvirtino ankstesnės tarybos dar 1989 m. rugsėjo 6 d. priimtą sprendimą, kuris skelbė apie lenkiško nacionalinio teritorinio rajono Lietuvos TSR sukūrimą. 319 A. Ažubalis, Subjektyvus 2-ojo Sąjūdžio suvažiavimo atpasakojimas, Atgimimas, 1990-0425-05-02, nr. 17. 320 K. Marczyk, Obradowal II zjazd ZPL, Kurier Wilenski, 1990-04-24, nr. 94. 321 K. Marczyk, Na marginėse II zjazdu ZPL. Prolog, Kurier Wilenski, 1990-04-27, nr. 97. 322 Senkevičiaus pranešimo suvažiavime rankraštis saugomas LYNĄ, f. 42, ap. 1, b. 9, 1. n.

Nauja valdžia, senos problemos... Autonomijos klausimas (1990 m. pavasaris-vasara)

kad Vilniaus krašto „integralumo išsaugojimas“ ir „atskiro lenkų administracinio regiono“ įkūrimas įmanomas tik Lietuvos Respublikos „teritorinėje struktūroje“. Vilniaus krašte gyvenantys lenkai turėtų reikalauti vietinio referendumo, kurio metu apsispręstų, kuriam rajonui ta ar kita apylinkė norėtų priklausyti. Taip pat būtina siekti, kad Vilniaus krašte lenkų kalbai būtų suteiktas „oficialios kalbos statusas“. Antra vertus, šių idėjų realizavimą LLS pirmininkas siejo su lenkų pa­ siruošimu pripažinti lietuvių teisę į nepriklausomybę bei valstybingumą.323 Todėl organizacijos pirmininkas kvietė savo tautiečius ne tik būti politiškai aktyvius, bet ir neatsiriboti nuo lietuvių siekių. Beje, pastebėsiu, kad kai kuriems suva­ žiavimo delegatams J. Senkevičiaus dėstomos mintys atrodė pernelyg atsargios ir nuosaikios. Pirmininkas buvo ne kartą kritikuotas dėl to, kad nenuosekliai įgyvendina teritorinės autonomijos idėją.324 Suvažiavime priimtame pareiškime teigiama, jog LLS sieks sukurti Vilniaus krašte vieningą lenkų „teritorinį savivaldos darinį“ su savo „ statutu“ Lietuvos Res­ publikos sudėtyje.325 „Statuto“ turinys, jo santykis su kitais Lietuvos įstatymais, pirmiausia Laikinuoju pagrindiniu įstatymu, nebuvo apibrėžtas. Taigi, priim­ tuose dokumentuose Sąjunga tiesiogiai nepasisakė už nacionalinės teritorinės autonomijos sukūrimą. Atsisakyta vartoti ir nacionalinės teritorinės „autonomi­ jos“ terminą, kuris savaime sukeldavo neigiamas ir priešiškas lietuvių emocijas. Antra vertus, plačiau nebuvo išskleistas ir paaiškintas „savivaldos darinio“ su savo „statutu“ turinys, todėl nebuvo aišku kuo iš esmės nauja LLS deklaruojama „koncepcija“ skiriasi nuo nacionalinės teritorinės autonomijos siekio, kurį palaikė Koordinacinė taryba bei Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybų veikėjai. Apskritai, LLS suvažiavimo eiga ir priimti dokumentai liudijo kelis dalykus. Pirma, joje stiprėjo autonomijos tendencijos; antra vertus, tarp įvairių organi­ zaciją sudarančių grupių vyko pakankamai aštri konkurencija, o tai trukdė jai konsoliduotis. Pastarąją tendenciją pastebėjo ir LTSR KGB darbuotojai. Sau­ gumiečiai skyrė tris tarpusavyje konkuruojančias „grupuotes“ : vadinamuosius autonomistus - Vilniaus bei Šalčininkų rajonų partijos bei vietos biurokratijos

323 Trzezwošč umyslu i zdolnošč konsolidacji, Nasza Gazeta, 1990-04-23, nr. 8. Savo kalboje Sąjungos lyderis nepagailėjo kritikos platformininkams, teigdamas, kad pastarieji tik naudojasi lenkų korta, tenkindami savo politinius interesus. 324 Šiuo požiūriu ypač kritiškas Sąjungos pirmininko atžvilgiu buvo AT deputatas S. Peško. Jis pažymėjo, kad teritorinė autonomija lenkams būtina ir nesvarbu, kaip ji vadinsis - savivalda ar autonomija. Jis pasisakė ir už specialaus autonomijos statuto parengimą (S. Peško kalbos suvažiavimo rankraštis, LVNA, f. 42, ap. 1, b. 9, 1. n.). 325 Nasza Gazeta, 1990-04-23, nr. 8.

115

116

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 988—1994 metais

aktyvistus; „radikalus“, vadovaujamus J. Senkevičiaus; trečią, visiškai palaikančią „Landsbergio politiką“, vadovaujamą C. Okinčyco326. Gal toks saugumiečių požiūris ir kiek supaprastino situaciją, bet esmę, manau, nusakė visai neblogai. Galima teigti, jog suvažiavimo užkulisiuose virė pakanka­ mai įtempta kova tarp tų Sąjungos veikėjų, kurie siekė iš organizacijos išstumti vadinamuosius ugodozvcus, t. y. linkusius bendradarbiauti su naująja Lietuvos valdžia, o LLS labiau susieti su platformininkais, bei tų, kurie manė, jog išlaikant savarankišką kursą, būtina bendradarbiauti su lietuviais, tačiau anaiptol ne besą­ lygiškai. Bendradarbiavimo turinys turėtų priklausyti nuo to, kaip nauja Lietuvos valdžia atsižvelgs į lenkų bendruomenės poreikius bei interesus.327 Si nuosaikiai tautinė politinė linija suvažiavime sugebėjo pasiekti tam tikrą pergalę. Tokią prielaidą patvirtintų ir LLS pirmininko rinkimų rezultatai. Or­ ganizacijos pirmininku iš trijų kandidatų (vienas jų buvo Janas Cechanovičius) buvo perrinktas J. Senkevičius. Beje, pralaimėjęs rinkimus, Cechanovičius pareiškė kursiąs „pirmąją TSRS politinę lenkų partiją“ —Lenkų žmogaus teisių partiją. Jos pagrindinis tikslas — sukurti Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje lenkų autonomines apygardas arba Rytų lenkų tarybų socialistinę respubliką TSRS sudėtyje.328 Sunku pasakyti, ar ši viešai pagarsinta idėja atsirado asmeninės Cechanovičiaus iniciatyvos dėka, ar veikiant kokioms nors kitoms aplinkybėms.329 Daugmaž tvirtai galime teigti kelis dalykus: Lietuvos lenkų spaudoje ši TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputato idėja buvo sutikta pakankamai kritiškai,330 antra, praktiškai ji taip ir nebuvo įgyvendinta. Siek tiek nusikalsdamas chronologiškai nuosekliai pasakojimo eigai pri­ minsiu dar vieną pakankamai įdomų faktą. Beveik tuo pat metu, kai savo veiklą pradėjo LLS suvažiavimas, Lenkijoje, Gdanske, vyko II Solidarumo

326 Saugumiečių dokumente pastebima, kad Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose J. Senkevičius ir C. Okinčycas nėra populiarūs. Jie yra dažnai kritikuojami, o ypač Okinčycas (Informacija apie Lietuvos lenkų sąjungą, b. d., LYA, f. K-35, ap. 2, b. 291, 1. 11). 327 J. Przewrocki, Refleksje pozjazdowe, Magazin Wilenski, 1990-04-16-30, nr. 8. 328 Draugystė, 1990-05-12; Respublika, 1990-05-16, nr. 102. 329 J. Cechanovičius 2010 m. vasario 10 d. interviu tvirtino, jog būtent jis buvęs Rytų lenkų respublikos idėjos autorius. Esą, netgi buvo galima šią idėją realizuoti, reikėjo tik Lenkijos valdžiai susitarti su Maskva, tačiau tuometinė Lenkijos valdžia šiuo projektu nesusidomėjo (prieiga per internetą:http://www.trybunalscy.pl/node/2272, [žiūrėta 2011-02-16]). 330 Z. Balcevičiaus interviu su J. Cechanovičiumi, Kurier Wilenski, 1990-05-18, nr. 109. Balcevičius priminė savo pašnekovui, jog šiam kandidatuojant į LLS pirmininko postą, apie tokios partijos ir Rytų lenkų respublikos įkūrimo reikalą jis nekalbėjęs. Prabilta tik po pralaimėtų rinkimų...

Nauja valdžia, senos problemos... Autonomijos klausimas (1990 m. pavasaris-vasara)

suvažiavimas. Į jį buvo pasiųsti ir Lietuvos atstovai Česlavas Okinčycas ir Ka­ zimieras Uoka. Tiesa, vyko jie į Lenkiją skirtingais keliais ir su kiek skirtin­ gomis misijomis. K. Uoka suvažiavime turėjo atstovauti Darbininkų sąjungai, o Okinčycas į Lenkiją vežė AT pirmininko V. Landsbergio laišką Lenkijos premjerui T. Mazowieckiui.331 Okinčycas ne tik įteikė laišką Lenkijos premjerui, bet ir suvažiavime pasakė trumpą kalbą bei susitiko su Solidarumo pirmininku Wa!ęsa.332 Suvažiavimas priėmė specialų kreipimąsi, kuriame reiškė paramą Kovo 11-osios aktui ir ragino visas E SBK nares signatares, kad šios pripažintų „lietuvių tautos Nepriklausomybės Deklaraciją“.333 Pareiškimą padarė ir Soli­ darumo nariai, parlamento deputatai.334 Lenkų autonomijos klausimas Aukščiausiojoje Taryboje Nors ir pralaimėję kovoje dėl įtakos LLS, platformininkai ir juos palaikantys lenkų veikėjai neatsisakė autonomijos siekių. Netgi priešingai, savo veiklą 1990 m. gegužės mėn. jie dar labiau suaktyvino. Gegužės 15 d. Šalčininkų raj. taryba, kuriai pirmininkavo C. Vysockis, priėmė sprendimą „Dėl rajono tarybos pirmaeilių uždavinių“. Be kita ko, dokumente pažymima, kad rajono teritorijoje tebegaliojanti TSRS konstitucija ir tie LTSR konstitucijos straipsniai, kurie jai neprieštaraują. Sprendime taip pat buvo straipsnis, pakeitęs ir Šalčininkų rajono pavadinimą, - nuo šiol jis turėjo vadintis „LTSR Šalčininkų lenkų nacionalinis teritorinis rajonas“. Kreiptasi ir į TSRS prezidentą M. Gorbačiovą bei vyriausybę,

331 Č. Okinčyco interviu Atgimimo korespondentui, Atgimimas, 1990-05-09-16, nr. 18a. Pasak Okinčyco, laiške AT pirmininkas prašęs kaip galima greičiau pripažinti Lietuvą (Okinčyco interviu autoriui, 2011-05-20). 332 Ta proga L. Walęsos atstovas spaudai padarė specialų pareiškimą, kuriame reiškė paramą Lietuvos nepriklausomybės siekiams, o kartu tikėjimą, kad Lietuvos laisvėjimas vyks taikiai. Taip pat buvo pasmerktos Lietuvai taikomos „politinio šantažo“ ir „ūkinės blokados“ priemonės. Beje, pareiškime taip pat užsiminta ir apie V Landsbergio laišką, kurį perdavęs C. Okinčycas. Sprendžiant iš fragmentiško atpasakojimo, laiške AT pirmininkas dėkojo už paramą bei reiškė viltį, jog santykiai tarp valstybių klostysis bendradarbiavimo ir geros kaimynystės dvasia (Komunikat, Znad Wilii, 1990-04-29-05-12, nr. 10). Pastarosios aplinkybės leistų daryti prielaidą, jog galėjo būti du AT pirmininko laiškai - vienas Lenkijos vyriausybės vadovui, kitas Solidarumo pirmininkui. 333 Uchwala, Znad Wilii, 1990-04-29-05-12, nr. 10. 334 Ošwiadczenie, Znad Wilii, 1990-04-29-05-12, nr. 10. Beje, šiame dokumente, smerkdami Maskvos vykdomą politinį bei ekonominį spaudimą Lietuvai, Lenkijos parlamentarai teigė, kad Nepriklausomybės deklaracija neprieštarauja veikiančiai TSRS konstitucijai. Pareiškimo autoriai nebuvo nurodyti.

117

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

kad šie kaip galima greičiau įgyvendintų TSRS III liaudies deputatų suvažiavimo nutarimus, liečiančius Lietuvą, t. y. paskelbtų prezidentinį valdymą.335 Įdomus sutapimas: Šalčininkų rajono deputatai savo sprendimus priėmė tą pačią dieną, kai prosovietinės, imperinės jėgos - Interfrontai —suorganizavo išpuolius prieš Latvijos ir Estijos parlamentus. Taline ir Rygoje parlamentus nuo užpuolikų gynė milicija, kurios daugumą darbuotojų sudarė rusai ar va­ dinamieji rusakalbiai.336 Ar tarp šių įvykių Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje būta ryšio, galima tik spėlioti. Visgi, mažai tikėtina, kad įvykiams Rygoje, Taline ir Šalčininkuose „dirigavusi“ ta pati ranka ir veikiama buvo pagal bendrą, gerai apgalvotą planą. Jau vien tik įvykių eiga Latvijos ir Estijos sostinėse liudytų ne konspiracinės versijos labui. Svarbesnė kita aplinkybė. Tokius sutapimus lietuvių politikai galėjo interpretuoti, kaip tam tikro „imperinio centro“ gerai organizuoto plano dalį. Tačiau kai kurie pavasario įvykiai, tiksliau Maskvos sprendimai, netolimoje perspektyvoje galėjo kelti rimtą ir realią grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui ir galiausiai valstybingumui. Balandžio 7 d. sąjunginėje spaudoje buvo paskelbtas respublikų „išstojimo iš T SR S“ įstatymas“.337 Įstatyme išstojimo klausimą numato­ ma spręsti referendumu. Trečias įstatymo straipsnis aiškino ir tikslino referendumo „esmę.“ Šiame straipsnyje, be kita ko, pažymima, jog nustatant referendumo re­ zultatus sąjunginės respublikos teritorijoje, kur kompaktiškai gyvena „nacionalinės grupės“ ir kurios sudaro daugumą teritorijos gyventojų, balsai yra „skaičiuojami atskirai“. Beje, referendumo rezultatų tvirtinimas buvo sudėtingas ir keliapakopis. Pačioje pradžioje dėl referendumo rezultatų turėjo sutarti sąjunginės respublikos Aukščiausioji taryba ir „nacionalinėms grupėms“, t. y. kompaktiškai gyvenančioms tautinėms mažumoms atstovaujančios liaudies deputatų tarybos. („Atskiri“ refe­ rendumai turėjo būti organizuojami taip pat ir sąjunginės respublikos autonomi­ nėse srityse, rajonuose ar kituose „autonominiuose dariniuose.“) Iš esmės naujai priimtas „išstojimo“ įstatymas numatė įvairių lygių autonomijų gyventojams bei kompaktiškai gyvenančioms tautinėms mažumoms apsisprendimo teisę. Lietu­ vos valdžia įstatymo nė nesiruošė svarstyti, tačiau visai tikėtina, jog Šalčininkų ir Vilniaus rajonų autonomininkų veiklą jis paskatino bei suaktyvino. Suprantama, lietuviškos viešosios nuomonės reakcija į Šalčininkuose priimtus sprendimus buvo neigiama.338 Antra vertus, atrodo, kad lietuvių politikai ėmė

335 Rajono savivaldybės tarybos sprendimas, Lenino priesakai, 1990-05-18, nr. 54. 336 Lietuvos rytas, 1990, nr. 93 ir 97. 337 Įstatymas buvo priimtas balandžio 3 d. (Правда, 1990-04-07, nr. 97). 338 Lietuviškoje spaudoje pasirodė žinučių ir apie tai, kad Šalčininkų rajonas nori jungtis prie

Nauja valdžia, senos problemos... Autonomijos klausimas (1990m. pavasaris-vasara)

vis labiau įsisąmoninti „lenkų problemos“ svarbą ir ieškoti priemonių, galinčių sumažinti „separatistines“ tendencijas pietryčių Lietuvoje. Bandyta derinti „py­ rago“ ir „bizūno“ politikas. AT Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisija, vadovaujama V. Čepaičio, jau gegužės 16 d. ėmėsi svarstyti tautinių mažumų įstatymo pakeitimų projektą. Gegužės mėnesį komitetas dar du kartus svartė tautinių mažumų įstatymo klau­ simą.339 Parlamento komisijoje pradėtus svarstymus galima būtų vertinti, kaip tam tikrą atsaką į autonomininkų veiklą. O išlikusi net fragmentiška komiteto posėdžių medžiaga liudytų, kad buvo diskutuojama ir apie tam tikrų nuolaidų lenkams galimybes. Pavyzdžiui, kalbėta apie „lenkų kalbos įteisinimą“ Šalčininkų rajone...340 (Atrodo, kad įstatymo pataisos buvo baigtos rengti jau birželio mėnesį.) Beje, gegužės 24 d., sekdami šalčininkiečių pėdomis, panašius nutarimus priėmė ir Vilniaus rajono taryba.341 „Sprendime dėl susiklosčiusios visuomeninės-politinės situacijos rajone“ reiškiamas pritarimas „TSR S Liaudies deputatų IlI-io suvažia­ vimo sprendimui panaikinti Kovo 11-osios Aktą ir iš jo išplaukiančius nor­ matyvinius dokumentus Vilniaus rajono teritorijoje, kaip priimtus vienpusiškai,

Baltarusijos TSR. Vysockis tokius „gandus“ neigė ir aiškino, jog rajono tarybos deputatai tokio klausimo sesijoje nesvarstė (V. Gaivenis, Sačininkus tebepuola ligos? Lietuvos rytas, 1990-05-18, nr. 94). Birželio mėn. Vysockis tvirtino, kad rajonas „turi pasilikti Lietuvos TSR“. Tiesa, jis neneigė, kad rajono taryboje yra deputatų, kurie „kalba“ apie rajono jungimąsi prie Baltarusijos („Liekame Lietuvos SSR sudėtyje“, Atgimimas, 1990-06-20-27, nr. 24). Lietuviškoje spaudoje taip pat teigta, jog tarybos sprendimai daugumą rajono gyventojų šokiravo, o rajono savarankiškos LKP plenumas sprendimus pasmerkė bei ragino prokuratūrą juos įvertinti (A. Suopytė, Šalčininkiečių „godos“, Lietuvos aidas, 1990-05-30, nr. 7). Pagrindo svarstymams apie Šalčininkų rajono „jungimąsi“ prie Baltarusijos galėjo duoti keli faktai. Pirma, Baltarusijos TSR AT prezidiumo kovo 29 d. pareiškimas. Jame pažymima, kad Lietuvos išstojimo iš TSRS atveju, Baltarusija reikalaus grąžinti „baltarusiškas žemes“, kurios buvo perduotos Lietuvai 1940 m. rugpjūčio mėn. Antra, Šalčininkų rajono tarybos sprendimo paskutinis punktas, kuriame rajono įmonėms rekomenduojama plėtoti „tradicinius“ ryšius su Baltarusijos TSR organizacijomis. 339 AT Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisija tautinių mažumų įstatymo pataisas gegužės mėn. svarstė dar du kartus: 28 ir 30 dienomis. 340 Gegužės 30 d. septintajame koipisijos posėdyje G. Songaila aiškino, kad Šalčininkų rajone galima būtų įteisinti lenkų kalbą, tačiau jis nesutikęs dėl to, kad rajonų savivaldybės spręstų rajonų ribų nustatymo klausimą (LR AT Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos susirinkimų protokolai, 1990-05-16, 05-28, 05-30, 06-06, LRSA, f. 2, ap. 4, b. 22, L 7, 9, 10, 14-15). 341 Vilniaus rajono taryba priėmė tris dokumentus: Vilniaus r. tarybos deputatų Kreipimąsi į LR AT; Sprendimą apie visuomeninę-politinę padėtį rajone ir laišką TSRS prezidentui M. Gorbačiovui (visi dokumentai rusų k.) (LVNA, f. 32, ар. 1, b. 97, 1. 8-9 a. p., 10-13 a. p.).

119

120

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

neatsižvelgiant į gyventojų nuomonę.“342 Taip pat patvirtintas 1989 m., rugsėjo 15 d. tarybos nutarimas, skelbiantis Vilniaus rajoną lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu LTSR sudėtyje. Pabrėžiama, kad Lietuvos išstojimo iš TSRS klausimas turėtų būti sprendžiamas referendumu.343 Atsižvelgiant į vietos gyventojų valią (bei dalyvaujant jų atstovams) reikalaujama spręsti ir „Vilniaus krašto likimo“ klausimą.344 Rajono tarybos prezidiumas įpareigotas parengti „nacionalinio rajono“ nuostatus (statutą).345 O laiške TSRS prezidentui teigta, jog „bet kokie klausimai, liečiantys Vilniaus kraštą“ turi būti sprendžiami atsižvelgiant į „tautos valią (rus. по воле народа), dalyvaujant jos įgaliotiems atstovams“.346 Lenkų kalbai prašoma suteikti tokį pat statusą kaip lietuvių, o rusų - pa­ skelbti tarpnacionalinio bendravimo kalba. Griežtai pasisakyta prieš „numatomą“ administracinį-teritorinį respublikos padalinimą, kuris suskaldytų Vilniaus ir Šalčininkų rajonus ir lenkiškas apylinkes prijungtų prie lietuviškų (šis klausimas turėtų būti sprendžiamas tik vietinio referendumo). Tiesa, skirtingai nei šalčininkiečiai, Vilniaus rajono deputatai formaliai nepritarė nuostatai, kad rajone galiotų TSRS ir LTSR konstitucijos. Reikiamo balsų skaičiaus negavo ir siūlymas paskelbti nepasitikėjimą Lietuvos Respublikos vadovybe.347 Sekančią dieną laikraštis Kurier Wilenski išspausdino straipsnį apie gegužės 24 d. Vilniaus rajono tarybos sesiją bei paskelbė interviu su aktyviu autonomininku Šal­ čininkų rajono tarybos pirmininku bei antruoju LKP / TSKP rajono sekretoriumi C. Vysockiu.348 Nors abiejuose straipsniuose buvo kalbama apie panašius dalykus, tačiau savo tonu jie skyrėsi. Laikraštis praktiškai atpasakojo Vilniaus taryboje priimtus nutarimus, juos palydėdamas AT prezidiumo sekretoriaus L. Sabučio 342 LVNA, f. 32, ap. 1, b. 97,1. 11. 343 Referendumo, kuris patvirtintų AT kovo 11-osios sprendimus, idėją Lietuvos politikams neoficialiuose pokalbiuose kėlė ir amerikiečiai (E. Bičkaukas, Pasirinkimas. Politiko biografija, Vilnius, 2000, p. 97). 344 Tokios formuluotės vartotos Sprendime. 345 Sprendimas dėl susiklosčiusios visuomeninės-politinės situacijos rajone, Draugystė, 1990-06-02, nr. 54. Sesijoje kalbėjęs Vilniaus rajono tarybos naujasis pirmininkas A. Brodavskis taip nusakė svarbiausius lenkų siekius: „norime savivaldos, užtikrinančios tautos kalbos, kultūros vystymąsi“ (Neeilinė rajono tarybos sesija, Draugystė, 1990-06-02, nr. 54). 346 LVNA, f. 32, ap. 1, b. 97,1. 12. 347 Beje, lietuvių spauda pastebėjo, jog radikalesniems siūlymams pasipriešino kai kurie LR AT deputatai lenkai, dalyvavę rajono tarybos sesijoje. Rašyta ir apie tarybinių kariškių dalyvavimą sesijoje (J. Baranauskas,Vilniaus rajono sesija, Lietuvos aidas, 1990-06-05, nr. 10). 348 Dla kogo jest to korzystne, Kurier Wilenski, 1990-05-25, nr. 114; J. Beliavskos interviu su C. Vysockiu: „Co się dzieje w Solecznikach“, Kurier Wilenski, 1990-05-25, nr. 114.

Nauja valdžia, senos problemos... Autonomijos klausimas (1990 m. pavasaris—vasara)

komentaru. Šis pripažino tarybos sesijos teisėtumą, tačiau kartu pažymėjo, jog priimti nutarimai yra neteisėti ir prieštarauja Laikinajam pagrindiniam įstatymui. Prezidiumo sekretorius savo komentarą baigė visiškai taikiai, pabrėždamas būtinybę ieškoti tokių sprendimų, kurie tenkintų abi puses: nors nutarimai ir neteisėti, tačiau, pasak Sabučio, dažnai tenka daugelį dalykų vertinti iš naujo ir „ieškoti naujų kelių“. O C. Vysockį Kurier Wilenski žurnalistė Jadvyga Beliavska (Jadwiga Bielawska) kamantinėjo labai „rimtai“. Interviu baigėsi žurnalistės kandžiu pastebėjimu: kaip gali Lietuvos sudėtyje egzistuoti rajonas, kuris negerbia respublikos įstatymų. Gegužės 24 d., t. y. tą pačią dieną, kai į sesiją rinkosi Vilniaus rajono tarybos deputatai, Šalčininkų rajono tarybos sprendimus ėmėsi svarstyti Lietuvos AT. Iš esmės AT deputatai vertindami Šalčininkų rajono tarybos nutarimus buvo vieningi, jie įvardyti kaip kurstantys. Pasak Landsbergio, tokie sprendimai - tai ne kas kita kaip „politinio kenkimo veiksmas“.349 Todėl neatsitiktinai deputatų kalbose ėmė vyrauti tendencija nutarimus ne tik politiškai pasmerkti, bet ir pa­ naikinti. (Tik B. Genzeliui kilo abejonių, ar juridinis Šalčininkų rajono tarybos nutarimų panaikinimas prisidės prie lietuvių ir lenkų santykių sureguliavimo.350) Diskusijų metu žodis buvo suteiktas ir Šalčininkų rajono tarybos pirmininkui Č. Vysockiui. Šis rajono sprendimus motyvavo paprastai - absoliuti dauguma rajono žmonių Lietuvos nepriklausomybės neremia ir nori, jog „savarankiška LTSR“ ir toliau liktų Tarybų Sąjungos sudėtyje. Rajono žmonės, - teigė Vy­ sockis, —nepritaria „vienašališkam ir skubotam nepriklausomybės paskelbimui, atvirai konfrontacijai su Tarybų Sąjunga“.351 (Vėliau tokias pat mintis C. Vysockis pakartojo jau minėtame interviu laikraščiui Kurier Wilenski.) Pasak Vysockio, vienintelis kelias, norint pašalinti įtampą tarp lietuvių ir lenkų - „panaikinti“ (rus. отм ени ть ) Kovo 11-osios aktą, taip pat valstybinės kalbos bei pilietybės įstatymus, padaryti pakeitimus rinkimų įstatyme ir galiausiai paskelbti Lietu­ vos Respubliką daugianacionaline. Į deputatų klausimus atsakinėti Vysockis atsisakė.352

349 V. Landsbergio pasisakymas (Lietuvos Respublikos AT (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. Septyniasdešimtasis posėdis. 1990 05 24, Vilnius, 1991, t. 8, p. 359). 350 Ten pat, p. 358. 351 Vysockis kalbėjo rusiškai (ten pat, p. 360-364). 352 Tiesa, interviu Atgimimo laikraščiui Kovo 11d. akto Vysockis nesiūlė naikinti, tačiau pabrėžė, jog būtina organizuoti „išėjimo“ iš TSRS referendumą. Į klausimą „O jeigu Lietuva išeitų iš TSRS ir tai pripažintų Maskva?“, Vysockis atsakė: referendumas būtinas „visoje Lietuvoje ir rajone“. Kas būtų, jei rajono gyventojai tokiame referendume pasisakytų prieš Kovo 11d. aktą, Šalčininkų r. partijos sekretorius nesvarstė. Tuo nepasidomėjo ir laikraščio žurnalistas („Liekame Lietuvos SSR sudėtyje“, Atgimimas, 1990-06-20-27, nr. 24).

121

122

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Karščiausiai į Vysockio kalbą sureagavo deputatas K. Motieka. Pažymėjęs, jog rajono tarybos priimti sprendimai neatstovauja lenkų interesams, o tėra tik „ko­ mandinio administracinio aparato, kuris tuos žmones valdo“ nuomonė, jis pakvietė lenkus įvykdyti „revoliuciją“, t. y tą aparatą nušluoti, tuomet pasibaigsią ir visokie kurstymai.353Vysockio poziciją iš esmės palaikė tik du AT deputatai lenkai —Jankelevičius ir Peško. Jie kritikavo naująją Lietuvos valdžią už tai, jog ši neatsižvelgianti į lenkų poreikius bei nevykdanti ankstesnės LTSR AT prisiimtų įsipareigojimų lenkų atžvilgiu.* Pasak Peško, geriausias būdas lenkams apsaugoti savo tautinius interesus - įkurti „nacionalinį teritorinį savivaldos vienetą“.354 Beje, tokią idėją Peško grindė 1938 m. Konstitucija, kuri atskiriems Lietuvos kraštams numačiusi galimybę „autonomiškai tvarkyti tam tikrus vietos dalykus“. Deputatai 86 balsais už, dviem prieš ir keturiems susilaikius - AT nutarimą priėmė.355 Nutarime teigiama, jog Šalčininkų rajono tarybos sprendimas prieštarauja Lietuvos Res­ publikos įstatymams, o rajono pareigūnų veiksmai, paremti TSRS bei LTSR konstitucija, yra neteisėti. Tiesa, Okinčyco iniciatyva nutarime atsirado punktas, kuris įpareigojo AT Rytų Lietuvos problemų komisiją iki birželio 15 d. parengti Šalčininkų rajono gy­ ventojų problemų sprendimo priemones.356 Šis punktas kiek švelnino nutarimo toną.* AT sprendimas dėl Šalčininkų tarybos nutarimų nesustabdė autonomijos ten­ dencijų plitimo. Apie tai liudijo birželio 1 d. Šalčininkų r. Zavišonių kaime įvykęs Vilniaus krašto vietinių tarybų deputatų suvažiavimas. Jame dalyvavo Vilniaus, Šalčininkų bei dalies Švenčionių, Širvintų ir Trakų tarybų deputatai (daugiau nei

353 K. Motiekos kalba (Lietuvos Respublikos AT (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. Septyniasdešimtasis posėdis. 1990 05 24, Vilnius, 1991, t. 8, p. 366-367). * Kritikuodami LR AT už tai, kad ši nevykdanti ankstesnės valdžios duotų įsipareigojimų, lenkų veikėjai paprastai apeliuodavo į 1989 m. spalio 23 d. LTSR AT prezidiume patvirtintą „veiksmų planą“ dėl pietryčių Lietuvos rajonų socialinių bei ekonominių problemų sprendimo. Beje, šiam planui pritarė ir Sąjūdis (LTSR AT Prezidiume, Tiesa, 1989-10-25, nr. 247). 354 S. Peško kalba (Lietuvos Respublikos AT (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. Septyniasdešimtasis posėdis. 1990 05 24, Vilnius, 1991, t. 8, p. 377). 355 Ten pat, p. 388. 356 LR AT nutarimas dėl Šalčininkų rajono tarybos sprendimo (ten pat, p. 513-514). * Rytų Lietuvos laikinoji komisija buvo sudaryta kovo 20 d. Į jos sudėtį įėjo ir visi lenkų tautybės AT deputatai. Manyta, jog kartu su Tautybių komitetu, kuriam vadovavo H. Kobeckaitė, komisija paruoš Rytų Lietuvos regiono socialinę bei kultūros vystymo programą (ten pat, t. 2, p. 260-262). Galutinai komisijos sudėtis susiformavo tik apie gegužės mėn. pradžią. Gegužės 4 d. AT patvirtino ir du jos pirmininkus - R. Maceikianecą ir R. R. Survilą (ten pat, t. 7, p. 175-182). Pasak G. Songailos, komisija nieko konkretaus nenuveikė. Jos sukūrimas buvęs tik „žestas“ lenkų atžvilgiu (Interviu su G. Songaila, 2011-05-05).

Nauja valdžia, senos problemos... Autonomijos klausimas (1990m. pavasaris-vasara)

200 atstovų). Suvažiavimo darbą stebėjo ir keletas AT deputatų.357 Bendrą suvažia­ vimo dalyvių nuotaiką geriausiai išsakė TSRS liaudies deputatas ir Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos pirmininkas A. Brodavskis. Jis pasiūlė „įsteigti Vilniaus krašte savivaldos teritorinį vienetą su savo statusu“. Tiesa, Brodavskis pažymėjo, kad klausimas sudėtingas, reikalauja išsamaus pasiruošimo ir siūlė jo nespręsti „vienu mostu“.358 Suvažiavime buvo priimta deklaracija bei keli kreipimaisi - į Lietuvos Respublikos AT bei į Tarybų Sąjungos vadovus M. Gorbačiovą ir N. Ryžkovą.359 Deklaracijoje pažymėta, kad „vienintelė priemonė tautos poreikiams tenkinti yra istoriškai susiklosčiusiose ribose, kur kompaktiškai gyvena lenkų tautybės gyvento­ jai, sukurti vieningą savivaldinį administracinį teritorinį vienetą su savo Statutu.“360 Šiam tikslui įgyvendinti nutarta sudaryti koordinacinę tarybą (iš 65 deputatų) ir prezidiumą (iš 15 asmenų). Abu šie organai įpareigoti „teisiškai parengti“ ir prak­ tiškai įgyvendinti teritorinę lenkų savivaldą. Kreipimesi į Lietuvos AT konstatuota, jog naujoji Lietuvos valdžia ir toliau ignoruojanti ankstesnės AT įsipareigojimus lenkų atžvilgiu, todėl prašoma Vilniaus, Šalčininkų bei dalies Švenčionių, Širvintų ir Trakų rajonų ribose įsteigti lenkų teritorinę savivaldą su savo statusu. Tarybų Sąjungos vadovus M. Gorbačiovą bei N. Ryžkovą suvažiavimas painformavo apie savo siekį įkurti lenkų autonomiją ir prašė nepriiminėti nutarimų Lietuvos atžvilgiu, neatsižvelgiant į Vilniaus krašto gyventojų nuomonę.361 Beje, suvažiavimo metu, kaip neremiantys Vilniaus krašto autonomijos idėjos, kritikuoti ir kai kurie LLS vadovai.362 Taigi, nors Vilniaus krašto tarybų deputatų suvažiavimo dokumentuose ir vienbalsiai pasisakyta už autonomijos sukūrimą, tačiau susilaikyta nuo viena­ šališko jos paskelbimo. O kreipimesi, adresuotame LR AT, išsakytas prašymas leisti sukurti teritorinę lenkų savivaldą liudytų, jog autonomininkai pripažino Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos kompetenciją tokį klausimą spręsti. Tai formavo tam tikrą pagrindą, nors ir trapų, ieškoti sutarimo. Įdomu ir tai, jog dokumentuose susilaikyta ir nuo radikalesnių, prieš Lietuvą nukreiptų pareiškimų, būdingų jau minėtam Šalčininkų rajono tarybos gegužės 15 d. sprendimui. Visos išdėstytos aplinkybės liudytų, jog ir tarp pačių autonomininkų

357 Vilniaus kraštas pats sprendžia savo likimą, Lenino priesakai, 1990-06-12, nr. 61; J. Bielawska, Odbyl się II zjazd przedstawicieli samorządow wilenszczyzny, Kurier Wilenski, 1990-06-05, nr. 121. 358 Vilniaus kraštas pats sprendžia savo likimą, Lenino priesakai, 1990-06-12, nr. 61. 359 Visi suvažiavime priimti dokumentai buvo atspausdinti laikraštyje Kurier Wilenski, 1990-06-09, nr. 125. 360 Vilnijos vietinių tarybų deputatų antrojo suvažiavimo Deklaracija, Draugystė, 1990-06-09, nr. 55. 361 Suvažiavimo dokumentai, Lenino priesakai, 1990-06-15, nr. 62. 362 J. Bielawska, Z. Balcewicz, Wilenszczyzna: z kim i dokąd, Kurier Wilenski, 1990-06-09, nr. 125.

123

124

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

nebuvo visiškos vienybės. Tikėtina, jog dalis autonomijos idėjos rėmėjų manė, jog blokados ir konfrontacijos tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos sąlygomis lengviau pa­ vyks išgauti autonomiją iš Vilniaus nei iš Maskvos rankų (jų manymu, 'kreipimasis į Tarybų Sąjungos vadovybę buvo gera priemonė „paspausti“ Lietuvos valdžią, kad ši būtų sukalbamesnė). Kita dalis autonomijos šalininkų manė, jog tik Maskva galinti suteikti autonomiją ir dialogą reikėtų vesti su ja, o ne su LR AT (ši dalis pasisakė už atnaujintos federacijos idėją ir buvo už Vilniaus krašto įjungimą į tokią federaciją).363 Vienaip ar kitaip, manytume, jog birželio 1 d. priimti sprendimai neužkirto kelio dialogui tarp lenkų autonomijos rėmėjų ir Lietuvos valdžios. Lietuvos vadovybė suprato, kokius pavojus Lietuvai kelia lenkų autonomi­ jos klausimo eskalavimas.364Maskvos rankose lenkų autonomijos „korta“ galėjo tapti geru įrankiu didinant politinį spaudimą Vilniui.365 Tačiau nors autonomijos klausimą ir vertindami iš principo neigiamai bei laikydami jį pavojingu, lietuvių politikai aiškaus atsakymo, kaip reaguoti į autonomininkų reikalavimus, atrodo, neturėjo. Taktikos požiūriu galima būtų skirti dvi politines lietuvių linijas: kietąją ir nuosaikiąją. Kietosios linijos šalininkai manė, jog būtina kaip galima greičiau administracinėmis-teisinėmis priemonėmis „išspręsti“ autonomijos klausimą. Tai reiškė ne ką kitą, kaip mažų mažiausiai vietinių tarybų nutarimų panaikinimą, o ateityje - galbūt ir apskritai tų tarybų paleidimą. Nuosaikesnieji manė, jog toks formalus administracinis-juridinis sprendimas gali tik dar labiau paaštrinti lietuvių ir lenkų santykius. Todėl geriausia išeitis būtų pradėti dialogą su nuosai­ kesniais autonomininkais, tačiau galutinio sprendimo priėmimą vilkinti. Šitokius samprotavimus patvirtintų tolesnis „lenkų autonomijos klausimo“ svarstymas AT. Birželio 7 d. AT deputatai susirinko svarstyti Vilniaus rajono tarybos nutarimų. Deputatus su situacija Vilniaus rajone supažindino A. Brodavskis. Nors jo kalboje buvo daug įvairių priekaištų naujajai Lietuvos valdžiai, visgi, palyginti su Vysockio kalba, ši buvo santūresnė. Brodavskis pažymėjo, jog lenkai remia lietuvių apsispren-

363 Ten pat. 364 LR AT prezidiumas 1990-05-25 priėmė nutarimą „Dėl Vilniaus raj. tarybos gegužės 24 d., sesijos ir priimtų sprendimų“, kuriuo pavedė prezidiumo nariams M. Laurinkui ir E. Petrovui „sukaupti ir išanalizuoti medžiagą apie padėtį Pietryčių Lietuvoje ir pasiūlyti galimus problemų sprendimus“. Dar vieną tokį pat nutarimą AT prezidiumas priėmė birželio 6 d. Šį kartą kartu su Laurinkumi ir Petrovu turėjo darbuotis K. Motieka (LRSA, f. 2, ap. 1, b. 13, 1. 16, 50). 365 Istorinėje literatūroje teigiama, jog 1990 m. vasarą ir ypač rudenį Tarybų Sąjungos vadovybė, siekdama blokuoti respublikų savarankiškumo siekius, sąjunginėse respublikose vis aktyviau ėmė skatinti autonomijų tendencijas. 1990 m. rudenį apie savo nepriklausomybę paskelbė Pietų Osetija, tuo pat metu paskelbta ir apie Padniestrės TSR įkūrimą. 1990 m. antroje pusėje autonominių respublikų „suverenizacijos“ banga nusirito ir Rusijos Federacijoje (W. Marciniak, Rozgrabione imperium, Krakow, 2001, s. 171—176).

Nauja valdžia, senos problemos... Autonomijos klausimas (1990 m. pavasaris-vasara)

dimą, demokratinę ir laisvą Lietuvą, tačiau apsisprendimo siekia ir sau. Esą, tokio apsisprendimo teisė autonomijos forma numatyta dar 1938 m. Lietuvos Respublikos konstitucijoje.366 Išklausę Brodavskio kalbą ir trumpai padiskutavę, posėdžio pirmi­ ninkui K. Motiekai pasiūlius, deputatai nutarė svarstymą pratęsti birželio 12 d. Savo siūlymą Motieka motyvavo tuo, jog svarstymui reikėtų geriau pasiruošti. Birželio 12 d. posėdis vėl prasidėjo A. Brodavskio kalba. Šį kartą jis deputatams pareiškė, jog jau yra paruoštas lenkų nacionalinio rajono projektas. Tiesa, pasak jo, projektą bendradarbiaujant su AT dar būtina derinti, gal net daryti jame pakeitimų.367 Tuoj po to kalbėjęs K. Motieka Brodavskio pareiškimą pavadino „turinčiu didžiulę reikšmę“. Pabrėžęs lenkų norą bendradarbiauti su AT, Motieka pakvietė deputatus būti tolerantiškesnius ir nutarimo aptarimą dar kartą atidėti bent jau iki liepos vi­ durio.368 Toks AT pirmininko pavaduotojo siūlymas, tikėtina, liudijo kelis dalykus: pirma, kad tai nebuvo improvizacija ir Motieka veikė ne savo iniciatyva, bet su AT prezidiumo ir, žinoma, pirmininko pritarimu; antra, tikėtina, kad šalys - AT vadovy­ bė ir Vilniaus rajono lenkų autonomininkai —pradėjo politinį dialogą ir toliau darbą norėtų tęsti ne viešai Aukščiausios Tarybos salėje; trečia, taktikos požiūriu tikėtasi, užmezgus dialogą su nuosaikesniais Vilniaus rajono autonomininkais, atriboti juos nuo radikalesnių, platformininkų įtakoje esančių Šalčininkų rajono veikėjų. Tačiau K. Motiekos pasiūlymas tenkino anaiptol ne visus deputatus. Tiesa, iš pradžių Motiekai pavyko nuraminti kai kurių deputatų norą „padiskutuoti“. Į V. Povilionio repliką, kaip Vilniaus rajonas, kurio deputatai pritarė III TSRS LD suvažiavimo nutarimui panaikinti Kovo 11d. aktą, gyvens „ar bus be valdžios ir be jokių įstatymų“, Motieka atsakė paprastai: „o kaip jie gyveno nuo gegužės 24 d., taip ir gyvens“.369 Atrodė, jog dauguma deputatų buvo linkę pritarti Motiekos siūlymui.

366 A. Brodavskio kalba (Lietuvos Respublikos AT (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. Septyniasdešimt devintas posėdis. 1990 06 07, Vilnius, 1991, t. 9, p. 279). 367 A. Brodavskio kalba (Lietuvos Respublikos AT (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. Aštuoniasdešimt pirmas posėdis. 1990 06 12, Vilnius, 1991, t. 9, p. 373). 368 K. Motiekos kalba (ten pat, p. 373-374). K. Motieka neabejotinai priklausė nuosaikesnių AT deputatų grupei, linkusių tartis su autonomininkais (A. Žukas, Ruduo skalsesnis už vasarą, Respublika, 1990-06-21, nr. 124). Motieka žurnalistui aiškino, jog problemos turinčios būti sprendžiamos nekonfrontacijos keliu, jog krašto žmones „reikia patraukti į savo pusę“, jog Lietuvos valdžia demonstruojanti nerangumą ir pan. Beje, Naujajame valstybės archyve tarp dokumentų, susijusių su „lenkų reikalais“, saugomas gegužės 24 d. Vilniaus rajono tarybos Sprendimas su ranka rašytais komentarais. Prie lenkų reikalavimo įsteigti „naują administracinį —teritorinį darinį su savo savivalda ir patvirtintu statutu“ užrašyta - „galima svarstyti“ (LVNA, f. 32, ap. 1, b. 97, 1. 13). 369 Lietuvos Respublikos AT (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. Aštuoniasdešimt pirmas posėdis. 1990 06 12, Vilnius, 1991, t. 9, p. 375.

125

126

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Tačiau posėdžio eiga pakrypo kitokia linkme. Deputatės I. Andriukaitienė ir R. Rastauskienė paprašė žodį suteikti Vilniaus kraštui atstovaujantiems lietu­ viams. (Beje, apie galimybę pakviesti į AT lietuvių ir lenkų organizacijų atstovus diskutuota dar birželio 7 d., tačiau tuomet nebuvo apsispręsta.) Šią idėją palaikė ir posėdžio pirmininkas A. Abišala. Galiausiai, po balsavimo, daugumai deputatų pritarus, į tribūną buvo pakviestas Vilniaus tarybos deputatas ir rajono Sąjūdžio pirmininkas B. Raila. Protestuodami, jog nebuvo pakviesti Lietuvos lenkų sąjungos atstovai, deputatai lenkai iš posėdžių salės išėjo.370 Po tokio lenkų deputatų demaršo svarstymas pakriko. Likę AT deputatai taip dėl nieko ir nesugebėjo susitarti. Diskusijos AT parodė, jog egzistuoja dvi nuomonės: dalis deputatų rėmė K. Motiekos poziciją, siūlė neskubėti ir geriau išsiaiškinti situaciją Vilniaus krašte; kiti, priešingai, manė, jog delsti yra pavojinga, todėl AT atidėlioti sprendimo nereikėtų. Pastarųjų poziciją bene geriausiai išdėstė V. Čepaitis. Jo manymu, „konstitucinė abejonė dėl vieno Lietuvos rajono priklausomybės Lietuvos Res­ publikai, dėl to, kad ten galioja ne Lietuvos, o Tarybų Sąjungos įstatymai“ galėtų komplikuoti Vilniaus ir Maskvos derybas.371 Tik kitą dieną AT deputatai visgi nutarė svarstyme padaryti dar vieną pertrauką, tačiau ne tokią ilgą, kaip pasiūlė K. Motieka, o žymiai trumpesnę - iki birželio 19 d. Beje, beveik tuo pačiu metu, kai vyko diskusijos AT, į savo eilinę sesiją susirinko Šalčininkų rajono tarybos deputatai. Sesijoje vyravo priešiškos Lietu­ vos valdžiai ir valstybei nuostatos. Sesijos pirmininkas Vysockis pareiškė, kad „antikonstituciniai šiandieninės [Lietuvos] vadovybės veiksmai apsprendė gilią politinę ekonominę krizę“. Jis pažymėjo, kad tokioje situacijoje būtina plačiau ir energingiau išnaudoti ryšius su Baltarusija, Rusija bei kitomis tarybinėmis res­ publikomis. Savo pasisakymą Vysockis baigė tokiu pareiškimu: „Mes kategoriškai prieš Lietuvos išėjimą iš T SR S.“372 Galima tik spėlioti, ar iki naujo posėdžio pradžios (birželio 19 d.) tarp AT vadovybės ir Vilniaus rajono vadovų vyko kokios nors neformalios konsultacijos, 370 Taip išėjimą Lietuvos ryto žurnalistei motyvavo A. Brodavskis. jis teigiamai atsiliepė apie K. Motiekos poziciją („tikrai įsigilino ir suprato mus“) ir dar kartą patvirtino, jog lenkų „nacionalinio rajono nuostatai paruošti“. Juos turėtų įvertinti teisininkai, vyriausybė, o lenkai deryboms iš principo pasiruošę. Vilniaus rajono tarybos pirmininkas taip pat pažymėjo, kad lenkų rajone turi būti sukurtas mechanizmas lietuvių teisėms užtikrinti (A. Svirbutavičiūtės interviu su A. Brodavskiu, Išėjimo mechanizmas „lenkiškai“, Lietuvos rytas, 1990-06-14 nr. 110). 371 V. Čepaičio pasisakymas (Lietuvos Respublikos AT (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. Aštuoniasdešimt pirmas posėdis. 1990 06 12, Vilnius, 1991, t. 9, p. 389. 372 Šalčininkų raj., Tarybos I sesija, 1990-06-13. Penktojo posėdžio protokolas, VATA, b. nr. 1-6, 1999, t. 2,1. 148-149.

Nauja valdžia, senos problemos... Autonomijos klausimas (1990 m. pavasaris-vasara)

ar buvo diskutuota dėl A. Brodavskio pasiūlyto lenkų nacionalinio rajono projek­ to. Šiaip ar taip, birželio 16 d. projektas pavadinimu „Lenkų nacionalinio rajono su savivalda Lietuvos Respublikos sudėtyje nuostatai“ buvo paskelbtas Vilniaus rajono tarybos laikraštyje.373 Projekto pirmame straipsnyje teigta, jog Vilniaus lenkų nacionalinis rajonas yra „administracinis-teritorinis darinys“, veikiantis re­ miantis Laikinuoju pagrindiniu įstatymu. Į nacionalinį rajoną pagal projektą įėjo: Nemenčinė, Avižienių, Bezdonių, Buivydžių, Buivydiškių, Vaidotų, Grigaičių, Dūkštų, Medininkų, Mickūnų, Nemėžio, Nemenčinės, Paberžės, Riešės, Ruda­ minos, Rukainių, Sudervės, Sužionių, Juodšilių ir Trakų Vokės apylinkės. Rajono administraciniu centru skelbiamas Vilniaus miestas. Dokumente pažymima, jog nacionalinio rajono ribos gali būti keičiamos tik su rajono tarybos pritarimu, o svarbiausi rajono gyventojams politiniai bei ekonominiai klausimai sprendžiami referendumais. Nuostatuose numatyta „sudaryti komisiją mechaniškam rajono gyventojų skaičiaus prieaugiui apriboti ir įvesti privalomą mokestį už asmenis, įdarbinamus ar priregistruojamus rajone“. Trečias nuostatų skyrius skelbė, kad rajone „lenkų kalba yra lygiateisė valstybinei lietuvių“, o rusų kalba atlieka „tarpnacionalinio bendravimo“ funkcijas. Atitinkamai ir užrašai viešosiose vietose rašomi trimis kalbomis. Visų rajone gyvenančių tautybių žmonių „teisėms ginti“ prie rajono deputatų tarybos numatyta įkurti tautinių mažumų atstovų tarybą. AT nutarimo projekto dėl Vilniaus rajono tarybos gegužės 24 d. sprendimų priėmimas užtruko dar dvi dienas (birželio 19-20 d.). Mat buvo aptarinėjamas ne tik nutarimo tekstas, bet ir daug kalbėta apie tarpusavio nuoskaudas bei įvairias isto­ rijos bėgyje padarytas skriaudas. Visgi daugiausia ginčytasi dėl „lenkų nacionalinio rajono“ - autonomijos - tikslingumo. Deputatai lenkai vieni atviriau ir griežčiau, kiti atsargiau šitokiai idėjai pritarė. Lietuviai - priešingai, apeliuodami į sudėtingą istorinę praeitį bei į ne mažiau komplikuotas tuometines politines aplinkybes, auto­ nomijos siekius atmetė. Diskutuojama buvo pakankamai emocionaliai, neapsieita be aštresnių žodžių, tačiau abiejose pusėse vyravo įsitikinimas, jog dialogą būtina tęsti. Deputatas J. Dringelis, pristatęs nutarimo projektą ir pažėręs kritikos rajono taryboje priimtiems dokumentams bei pačiai tarybai, paragino „pradėti abipusės pagarbos ir supratimo dialogą“ bei „nusiteikti darbui, o ne begaliniams prie­ kaištams“.374 Aukščiausiosios Tarybos deputatams jis priminė, kad jau parengtas nutarimo projektas dėl Lietuvos tautinių mažumų įstatymo dalinio pakeitimo. Projektas, pasak pranešėjo, numatė greta valstybinės lietuvių kalbos vartojimo ir

373 Vilniaus lenkų nacionalinio rajono su savivalda Lietuvos respublikos sudėtyje Nuostatai, Draugystė, 1990-06-16, nr. 56. 374 J. Dringelio kalba (AT stenogramos, Pirma eilinė sesija, 85 posėdis (vakarinis), 1990 06 19).

127

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

kitų kalbų vartojimą ten, kur gyventojai sudaro daugumą.375 Taip pat kalbėta apie galimybę pratęsti valstybinės kalbos mokymo terminą. Jis taip pat pažymėjo, kad Vilniaus rajono kaip lenkų autonominio rajono nuostatai dar nepriirliti. Autono­ minis rajonas paskelbtas, tačiau jo nuostatai dar tik svarstomi. Dringelio verti­ nimu, „juos perskaitę galėsite įsitikinti, kad beveik visus ten aptariamus reikalus galima spręsti Vietos savivaldos pagrindų įstatyme numatytomis nuostatomis.“ Galiausiai, birželio 20 d. AT priėmė nutarimą. Jo preambulėje teigiama, jog „Rytų Lietuvos rajonų problemos gali būti sprendžiamos tik sutelktomis Respubli­ kos bei vietinių tarybų pastangomis.“ Negaliojančiu nutarimas paskelbė tik vieną Vilniaus tarybos sprendimo punktą. Beje, jame buvo patvirtintas dar 1989 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus rajono tarybos priimtas sprendimas,* o rajono tarybos prezidiumas įpareigotas parengti nacionalinio rajono nuostatus. (Įdomu ir tai, jog deputatams „neužkliuvo“ Vilniaus rajono tarybos sprendimo punktas, kuriame pritariama TSRS LD trečiojo suvažiavimo sprendimui panaikinti Kovo 11d. aktą ir „iš jo išplaukiančius normatyvinius dokumentus Vilniaus rajono teritorijoje, kaip priimtus vienpusiškai“.) Atsižvelgiant į nuosaikesnių lenkų siūlymus, AT prezidiu­ mui pavesta sudaryti valstybinę komisiją, kuri kartu su savivaldybių atstovais iki spalio 1 d. išnagrinėtų Rytų Lietuvos žmonėms rūpimus klausimus ir AT pateiktų savo išvadas.376 Taigi dokumentas išėjo pakankamai santūrus. (Balsuojant aštuoni deputatai balsavo prieš, trys susilaikė, likę devyniasdešimt trys nubalsavo už.) Sunku pasakyti, kas lėmė tokį nutarimo pobūdį. Galima įvairiai svarstyti. Nuosaikius sprendimus galėjo skatinti nenoras aštrinti ir taip sudėtingus lietu­ vių ir lenkų santykius. Birželio pabaigoje AT paskelbė moratoriumą Kovo 11d. aktui, netrukus TSRS vadovybė nutraukė ekonominę Lietuvos blokadą, tokiu būdu vėrėsi galimybės Vilniaus ir Maskvos deryboms. Lietuvių ir lenkų santykių

375 Pavyko rasti du įstatymo papildymo projektus. Pirmasis datuotas 1990 m. liepos mėn., kitas be datos. Projektų straipsnyje, kuriame reglamentuojamas kalbų vartojimą, rašoma: „Vietovėse, kur kompaktiškai gyvena nelietuvių tautybės gyventojai, garantuojama teisė valstybinėse ir kitose įstaigose greta valstybinės - lietuvių kalbos - vartoti tarnybinėmis ir kitas kalbas. Vietoves, teritorijas ir kalbas nustato savivaldos organai. Bendravimo žodžiu ar raštu kalbą piliečiai pasirenka savarankiškai.“ Lyginant su LTSR 1989 m. priimtu įstatymu, galimybė vartoti nelietuvių kalbą valstybinėse įstaigose buvo išplėsta. Daugiau teisių suteikta savivaldos organams (LRSA, f. 2, ap. 2, b. 139,1. 3, 6). Beje, pakeitimai tautinių mažumų įstatyme buvo svarstomi iki pat vėlyvo rudens. *

Priminsiu, jog 1989 m. rugsėjo 15 d. sprendimas vadinosi „Dėl Vilniaus rajono paskelbimo lenkų nacionaliniu-teritoriniu rajonu su savivalda Lietuvos TSR sudėtyje“. 376 Lietuvos Respublikos AT (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. 1990 06 20, Vilnius, 1991, t. 10, p. 461.

Nauja valdžia, senos problemos... Autonomijos klausimas (1990m. pavasaris-vasara)

įtampos eskalavimas derybas galėjo smarkiai komplikuoti. Neatmestina prielaida, kad Kremliaus pastangomis Vilniaus ir Šalčininkų rajono autonomininkai galėjo „atsisėsti“ prie derybų stalo ir, suprantama, ne Lietuvos derybininkų pusėje...377 Taip derybose galėjo iškilti ir Vilniaus priklausomybės Lietuvai klausimas. Galbūt ne tokius radikalius Lietuvos valdžios sprendimus paskatino ir ofi­ cialios Varšuvos pozicija. Pavasarį-vasarą užsimezgė pirmieji pusiau oficialūs ir oficialūs diplomatiniai ir politiniai Vilniaus kontaktai su Varšuva. O tie kontak­ tai, jų pobūdis liudijo, kad naujoji, Solidarumo veikėjų dominuojama, Lenkijos valdžia nenori aštrinti santykių su Lietuva ir eskaluoti autonomijos klausimo. Tai, žinoma, nereiškė, kad įvairių Lietuvos ir Lenkijos pareigūnų ir diplomatų susitikimų metu atsisakyta kelti lenkų mažumai aktualius klausimus. Diplomatiniai Vilniaus —Varšuvos kontaktai Birželio 4 d. grįžęs iš Lenkijos AT deputatas E. Zingeris Užsienio reikalų komi­ sijos nariams taip reziumavo savo kelionę: „Lenkija iš esmės už mus, bet vadovai stengiasi išvengti konflikto su Maskva ir viską formuluoja labai atsargiai.“ Kartu jis pažymėjo, kad Lenkijos diplomatai neigiamai vertina lenkų autonomijos klausimo eskalavimą.378 Birželio 11d. Vilniuje su komisijos nariais jau susitiko Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas Z. Kitlinskis. Lietuvos deputatai jo klausė ir apie Varšuvos požiūrį į teritorinę-administracinę autonomiją. Kitlinskis pareiškė, jog Lenkijos valdžia šiuo klausimu „niekada nepasisakys, nes [autonomija] Lietuvos vidaus reikalas.“ Tiesa, diplomatas pa­ stebėjo, kad klausimas gali būti svarstomas dvišaliu lygmeniu, o jo [Kitlinskio]

377 Liepos pabaigoje Šalčininkų r. tarybos prezidiumas rekomendavo tarybos sesijai „į derybas [su TSRS] pasiųsti šiuos atstovus L. Jankielewiczių, Cz. Wysockį, K. Bilansą bei St. Pieszko“ (Šalčininkų r. prezidiumo sprendimas nr. 51. „Apie delegavimą atstovų į derybas tarp Lietuvos Respublikos ir SSRS“, 1990-07-23, VATA, b. nr. 1-6,1999, t. 2,1. 162). Taryba nusprendė „pasiųsti“ tris atstovus K. Bilansą, C. Vysockį ir L. Jankelevičių (Vilniaus Šalčininkų rajono tarybos posėdžio stenograma, 1990-07-30, Apygardos baudžiamųjų bylų skyriaus archyvas, b. 1-6,1999, t. 4). Apskritai, Šalčininkų autonomininkai neslėpė palaikantys tiesioginius kontaktus su aukščiausiais tarybiniais pareigūnais Maskvoje. Štai birželio mėn. Jankelevičius prisipažino žurnalistui, kad buvęs Maskvoje ir susitikęs su premjeru N. Ryžkovu. Tiesa, pokalbio detalių neatskleidė (E. Ganusauskas, „Nusiritusi banga atgal negrįžta“, Lietuvos rytas, 1990-06-08, nr. 106); apie tai, jog Rytų Lietuvos delegacijos dalyvavimas Lietuvos Respublikos ir TSRS derybose „yra garantuotas“ kalbėjo Brodavskis (S. Spurga, Rytų Lietuvos klausimas derybų su Kremliumi išvakarėse, Atgimimas, 1990-08-01-08, nr. 30). 378 AT užsienio reikalų komisijos (toliau - AT URK) posėdžio protokolas, 1990-06-04, LRSA, f. 2, ap. 4, b. 4,1. 53-54.

129

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Fotografas E. Masevičius. LCVA.

'MM

Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės Kazimieros Prunskienės sutiktuvės Vilniaus oro uoste. Kairėje - Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininkas Vytautas Landsbergis. 1990 m. gegužės mėn.

tikslas - susitikinėti su Šalčininkų rajono vadovybe ir aiškinti lenkų pareigas Lietuvai. Antra vertus, aiškino Kitlinskis, Lietuvos valdžia turėtų stengtis pa­ traukti lenkus į savo pusę. Mažumų klausimas nuo 1988 m. buvęs apleistas, todėl tautinės mažumos nemačiusios perspektyvų naujoje, atgimstančioje Lietuvoje. Susitikime dalyvavęs AT pirmininko pavaduotojas B. Kuzmickas pabrėžė, kad tautinės mažumos pirmiausia turi būti lojalios savo valstybei, o Lietuvos lenkų apsisprendimui Lietuvos valstybės atžvilgiu poveikio turėtų „Lenkijos vyriau­ sybės pozicija Vilniaus klausimu.“ Nežinia, kaip į Kuzmicko repliką reagavo Kitlinskis.379 Apskritai, tautinių mažumų ir pirmiausia lenkų tautinės mažumos klau­ simas nuo pat pirmųjų Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių kontaktų atsidū­ rė šalių politinėje darbotvarkėje. Apie tautinių mažumų padėtį kalbėta ir premjerės K. Prunskienės bei vicepremjero R. Ozolo vizito Varšuvoje metu,

379 AT URK posėdžio protokolas, 1990-06-11, LRSA, f. 2, ap. 4, b. 4, 1. 65-66.

Nauja valdžia, senos problemos... Autonomijos klausimas (1990 m. pavasaris-vasara)

birželio 21 dieną.380 Pirmiausia, Lietuvos premjerė susitiko su Lenkijos vyriausybės vadovu Mazowieckiu. Tai buvo pirmasis dviejų vadovų susitikimas. Buvo aptariami įvairūs klausimai: Lietuvos santykių su Maskva, ekonominės blokados pasekmės ir pan. Salių vyriausybių vadovai sutarė valstybės sienų neliečiamumo klausimu. Prunskienė pasiūlė šalims apsikeisti „interesų biurais“ (atstovybės analogai), kol neužmegzti diplomatiniai santykiai. Si idėja ir tautinių mažumų klausimai plačiau diskutuoti su užsienio reikalų ministru Skubiszewskiu (susitikime dalyvavo ir Ozolas.) Lenkijos užsienio reikalų ministras entuziazmo interesų biurų atžvilgiu nerodė (klausinėta, ar ši idėja buvo zonduota Maskvoje, taip pat siūlyta „užbaigti konsulato Vilniuje klausimo sprendimą“). Prunskienė konsulato idėją atmetė. Jos manymu, konsulato atidarymas liudytų ryšius su TSRS, o ne su Lietuva, ir vėl pa­ bandė grįžti prie biurų idėjos. Tačiau Skubiszewskio akivaizdžiai ši idėja nežavėjo. Jis labiau domėjosi Lietuvos lenkų situacija.381 Atrodo, kad daugiausia dėmesio mažumų klausimui skirta susitikimo su Senato maršalka A. Stelmachowskiu metu. (Taip pat buvo susitikta ir su B. Geremeku.) Stelmachowskis pripažino, kad lenkų būklė „Lietuvoje geresnė nei Baltarusijoje ir Lenkija jokių teritorinių pretenzijų, įskaitant ir Vilnių, neturi ir neturės“. Tačiau kultūros, švietimo srityje reikėtų „siekti didesnės harmonijos“. K. Prunskienė pripažino, kad lietuvių - lenkų santykiai nėra idealūs. Esama problemų, tačiau įtampas kursto pavieniai asmenys, reprezentuojantys „Maskvos interesus“.382 Senato maršalka siūlė įkurti Lietuvos kultūros centrą Punske ir panašų lenkų centrą atidaryti Vilniuje. Lietuvos vyriausybės vadovė pasisakė už dar glaudesnius santykius ir tuo tikslu vėl pasiūlė Varšuvoje bei Vilniuje atidaryti „interesų biurus“.383 Tačiau idėja didesnio atgarsio nesulaukė. Lenkai Lietuvos politikams surengė spaudos konferenciją. Žurnalistams K. Prunskienė aiškino, jog aptarti buvo patys įvairiausi klausimai. Svarbu, jog šalys pripažįsta „sienų neliečiamumą“, neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų.

380 R. Stankevičius, Iš Vilniaus į Varšuvą per... Atėnus, Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2016, nr. 1, p. 73-79; G. Čekuolio Pro memoria apie K. Prunskienės ir R. Ozolo pokalbį Lenkijos seime, 1990-06-23, LR URMĄ, ap. 2, b. 12, 1. 3. Taip pat žr. O roboczej wizycie premiera Litwy w Polsce, Kurjer Wilenski, 1990-06-22, nr. 134; K. Prunskiene: wizyta byla owocna, Kurjer Wilenski, 1990-06-23, nr. 135. 381 R. Stankevičius, Iš Vilniaus į Varšuvą per... Atėnus, Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2016, nr. 1, p. 78. 382 K. Prunskiene: wizyta byla owocna, Kurjer Wilenski, 1990-06-23, nr. 135. 383 G. Čekuolio Pro memoria apie K. Prunskienės ir R. Ozolo pokalbį Lenkijos seime, 1990-06-23, LR URMĄ, ap. 2, b. 12,1. 3.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Tai Lietuvos vyriausybės vadovės nuomone, geras pagrindas toliau plėtoti ben­ dradarbiavimą. Kitas žingsnis būtų diplomatinių santykių užmezgimas. Tiesa, konstatavo Prunskienė, šiuo metu „visa apimtimi“ tai neįmanoma.*384 Liepos 15 d. „oficialiu Seimo ir Senato kvietimu“ Lenkijoje lankėsi ir pats AT pirmininkas V Landsbergis su deputatų delegacija (į ją įėjo R. Ozolas, V Katkus, I. Andrikienė, C. Okinčycas, G. Vagnorius, V. Povilionis). Vizitas buvo priderintas prie Žalgirio mūšio 580-ųjų metinių minėjimo. Susitikta su W. Jaruzelskiu, Seimo maršalka M. Kozakiewicziumi bei Senato - A. Stelmachowskiu. Sprendžiant iš labai fragmentiškų vizito aprašymų spaudoje Landsbergis ir Jaruzelskis kalbėję têt à têt. Aptarta situacija Lenkijoje, Lietuvoje, TSRS „besikeičiančios Europos kontekste“.385 Visai tikėtina, kad šio vizito metu galėjo būti kalbama ir apie lenkų mažumos padėtį. Vasaros pabaigos etnopolitiniai viražai: Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms spręsti įkūrimas, Lietuvos Respublikos Vilniaus lenkų nacionalinio rajono statusas Birželio pabaigoje ir liepos mėnesį AT prezidiumas priėmė kelis sprendimus, turėjusius įtakos lietuvių ir lenkų santykiams. 1990 m. birželio 20 d. prie Lietu­ vos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo buvo sudaryta Valstybinė lietuvių kalbos komisija (iki tol komisija veikė kaip visuomeninė organizacija). Komisija buvo įgaliota spręsti ne tik kalbos kodifikavimo ir norminimo, bet ir valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo klausimus. O liepos 6 d. AT prezidiumas įvykdė birželio mėnesio deputatų pavedimą ir įkūrė Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms nagrinėti. Jos pirmininku tapo R. Ozolas, sekretoriumi G. Songaila. (Spaudoje skelbta, kad komisijoje darbuosis net 14 narių (kitur nu­ rodoma 17), tarp jų ir vienas lenkas - M. Čobotas.386) Komisija žadėjo glaudžiai bendradarbiauti su rytų Lietuvos rajonais, atidaryti ten savo atstovybes, darbui pasitelkti įvairių sričių ekspertus. Darbo rezultatus - pasiūlymus, kaip spręsti tarpetnines problemas, mažinti įtampas ir normalizuoti lietuvių - lenkų santykius Rytų Lietuvos komisija turėjo paskelbti spalio 1 d. Lenkų veikėjai valstybinės komisijos sukūrimą vertino skeptiškai. Nepasiten­ kinimą sukėlė ta aplinkybė, kad komisijoje nebuvo atsovaujami nei Vilniaus, nei

384 O roboczej wizycie premierà Litwy w Polsce, Kurjer Wilenski, 1990-06-22, nr. 134. 385 „Žalgirio didvyriams - amžinai dėkinga Lietuva“, Lietuvos aidas, 1990-07-17, nr. 39; Kurjer Wilenski, 1990-07-17, nr. 151. 386 Sudaryta valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti, Lietuvos aidas, 1990-07-18, nr. 40.

Nauja valdžia, senos problemos... Autonomijos klausimas (1990 m. pavasaris-vasara)

Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti narių susitikimas su Šalčininkų rajono vadovais. Kalba Šalčininkų rajono tarybos pirmininkas Ceslavas Vysockis, (Czesiavv VVysocki) kairėje pusėje sėdi komisijos pirmininkas Romualdas Ozolas, Tautybių departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinė direktorė Halina Kobeckaitė bei Sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas. 1990 m. rugpjūčio 14 d.

Šalčininkų rajonai. Anicetas Brodavskis viename interviu teigė, kad komisijoje yra net astuoni AT deputatai, tačiau nė vieno atstovaujančio Vilniaus rajonui.387 Vilniaus rajono tarybos pirmininkas ironizavo: negi šie deputatai jau išsprendė visas savo rinkėjų problemas, kad imasi spręsti rajono, kuriame niekada nėra buvę, klausimus...388 Tame pat interviu Brodavskis priminė, kad artimiausioje 387 Tarp R. Ozolo Lietuvos istorijos institutui perduotų saugoti Valstybinės komisijos dokumentų yra ranka rašytas raštas, kuriame toks įrašas: „Įtraukti į komisiją lenkų atstovus: Jan Mincevič, Jan Oblačinski, Juozas Dringelis.“ Raštas datuotas 1990-07-18 (Rytų Lietuvos valstybinė komisija. Dokumentų rinkinys. Lietuvos istorijos instituto archyvas (toliau - LIIA), R. Ozolo fondas, f. 42-4,1. 298). Atrodo, kad J. Obločynskis kai kuriuose komisijos posėdžiuose dalyvavo (Valstybinės komisijos Rytų problemoms posėdžio, įvykusio 1990-08-22, protokolas, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 2, 1. 8-10). 388 O problemach, dąženiach, integracji i nie tylko..., Kurjer Wilenski, 1990-07-17, nr. 151.

133

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

rajono tarybos sesijoje planuojama priimti Vilniaus lenkų nacionalinio rajono nuostatus. Negalima gaišti, aiškino Brodavskis - artėja Vilniaus ir Maskvos de­ rybos, nenorime, kad „Vilniaus krašto likimas spręstųsi mums nedalyvaujant“. Tiesa, čia pat pažymėta, kad tokiuose veiksmuose nėra „nieko antikonstituciško“ kas būtų nukreipta prieš Lietuvą, jos valstybę ir lietuvių tautą. Ir iš tikrųjų liepos 26 d. rajono tarybos sesijoje buvo priimtas dokumentas, pavadintas „Lietuvos Respublikos Vilniaus lenkų nacionalinio rajono Statusas“.389 Sesijoje priimtas dokumentas beveik niekuo nesiskyrė nuo birželio mėn. paskelbto projekto. Tiesa, sesijoje priimtame Statuse*, skirtingai nei projekte, nebuvo išvardintos apylinkės, įeinančios į „nacionalinio rajono“ sudėtį. O projekto nuostata „sudaryti komisiją mechaniškam rajono gyventojų skaičiaus prieaugiui apriboti ir įvesti privalomą mokestį už asmenis įdarbinamus ar priregistruojamus rajone“ buvo įrašyta ne Statuse, bet priimta atskiru Vilniaus rajono nutarimu. Nuspręsta prie rajono val­ dybos sudaryti dvylikos asmenų „gyventojų migracijos reguliavimo komisiją“. Be jos leidimo buvo negalima įdarbinti ir registruoti rajone asmenų, o už kiekvieną įdarbinamą ir registruojamą asmenį buvo numatytas specialus mokestis (21 tūkst. rublių).390 Toks buvo pirmas praktinis „autonominės politikos“ žingsnis. Tarybos nutarimai rajono laikraštyje buvo atspausdinti rugpjūčio 4 d. Lie­ tuviškoje žiniasklaidoje bent kiek platesnių komentarų dokumentas nesulaukė. Tiesa, dar liepos 27 d. Lietuvos Ryte buvo išspausdintas Arvydo Juozaičio straipsnis „Ar prarasime Lietuvą?“ Matyt, šį straipsnį ir tektų laikyti bene vieninteliu viešai pasirodžiusiu atsakymu į Vilniaus rajono tarybos nutarimus, į Statuso paskelbimą. Sprendžiant iš straipsnio, Juozaitis gerai žinojo, kas buvo priimta liepos 26 d. Vilniaus tarybos sesijoje. Autonomininkų reikalavimus jis pavadino „tėvynės išdavimu“ ir taip pat kritiškai atsiliepė apie LLS. Apskritai lenkų veikloje jis įžvelgė separatizmo ženklų bei pavojų. (Juozaitis pažymėjo, kad lenkų veikėjai siekia dalyvauti Vilniaus ir Maskvos derybose.) Antra vertus, jis pripažino, kad Vilniaus kraštas „Lietuvoje buvo svetimkūnis“, kyla pavojus, jog Lietuva galinti kraštą prarasti. Tam, kad tai neįvyktų Juozaitis siūlė ieškoti tvirtesnių santykių su Lenkija. Tiesa, pakankamai savitai: tvirtus 389 Iš 83 deputatų dalyvavusių sesijoje 77 balsavo už. Sesijos metu kalbėjęs A. Brodavskis teigė, jog paskelbus rajoninėje spaudoje statuso projektą buvo gauta daug konkrečių pasiūlymų bei pataisų. Tarp jų, pažymėjo Brodavskis, ir iš AT pirmininko pavaduotojo K. Motiekos (nežinia tik, kokios jos buvo ir kaip į jas atsižvelgta). Buvo ir tokių siūlymu, prisipažino Brodavskis, kurie žodžius „Lietuvos Respublikoje“ siūlė keisti į „Lietuvos TSR“ (S. Taraškevičius, Diskusija buvo karšta, Draugystė, 1990-08-04, nr. 63). * Kai kada vietoj žodžio Statusas vartojamas Statutas. Jis, ko gero, būtų tikslesnis. 390 Vilniaus rajono sprendimas, Draugystė, 1990-08-04, nr. 63.

Nauja valdžia, senos problemos... Autonomijos klausimas (1990 m. pavasaris-vasara)

Lietuvos ir Lenkijos santykius esą galima pasiekti tik tuo atveju, jei Lenkija pri­ pažintų Lietuvos sostinės Vilniaus ir Vilniaus krašto okupaciją ir ją pasmerktų. Be šito, Juozaičio manymu, tvirtesnių bei geresnių santykių su Lenkija negalima tikėtis. Turbūt nelabai suklysiu teigdamas, jog tokią dvišalių santykių „suregu­ liavimo“ bei Vilniaus „pririšimo“ prie Lietuvos perspektyvą tuo metu matė ne vienas lietuvis. Tuo pačiu Juozaitis siūlė Lietuvos lenkams daryti ir tam tikras „nuolaidas“. Pasak jo, lenkų kalbą reikėtų pripažinti Lietuvos istorinio-kultūrinio palikimo dalimi, jos mokyti reikėtų ir lietuviškose mokyklose. Taip pat labiau rūpintis vietos lenkų kultūros plėtra. Taigi atrodo, jog straipsnio autorius siekė pateikti tam tikrus etnopolitikos metmenis.391 Savitus ir nevienareikšmius. Kaip ten be­ būtų, tačiau diskusijos viešoje erdvėje, kaip reikėtų amortizuoti lietuvių - lenkų konfliktą, straipsnis nesukėlė.

391 A. Juozaitis, Ar prarasime Lietuvą, Lietuvos rytas, nr. 134. Straipsnis buvo publikuotas ir lenkiškai (Kurier Wilenski, 1990-08-01, nr. 162). Juozaitis taip pat dalyvavo Valstybinės komisijos veikloje, nežinia tik, ar šį straipsnį jis derino su kitais Komisijos nariais. Beje, įdomumo dėlei pastebėsiu, jog moralizuojantis praeities įvykių vertinimas ir valstybės mastu vykdytas jų „pasmerkimas“ darėsi vis populiaresnis. Netrukus po Juozaičio straipsnio pasirodymo, rugpjūčio 3 d., Lenkijos Senatas „pasmerkė“ vadinamąją Vyslos operaciją (1947 m.), kurios metu buvo „iškeldinta“ apie 150 tūkst. Lenkijos piliečių ukrainiečių. Tačiau net ir šiuo atveju - kai buvo smerkiamos tarybinės „totalitarinės sistemos“ politinės praktikos ne viskas vyko sklandžiai. Lenkijos Seimas Vyslos akciją „smerkiančios“ rezoliucijos nepriėmė. Formaliai klausimas lyg pakibo ore. Juolab, kad pokomunistinėje Lenkijoje visuomenės požiūris į minimą įvykį nebuvo vienareikšmis (W.Gill, N. Gili, Stosunki Polski z Ukrainą w latach 1988-1993, Torun, 1997, s. 22-23).

135

136

AR DERĖTIS, AR... VALDŽIOS IR LENKŲ SANTYKIAI (1990 m. ruduo —1991 m. sausio mėn.) Vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį Lietuvos politikus bei visuomenę pirmiausia jaudino būsimų Kremliaus derybų su Vilniumi pradžia. Lietuvos valdžioje būta ginčų, kas ir kaip turėtų derėtis, kam vadovauti derybų delegacijai ir panašiai. Atrodo, kad „lenkų klausimas“ ėmė pamažu prarasti savo aktualumą. Tačiau tai buvo tik pirmas ir ne visai tikslus įspūdis. Veiklą pradėjo Valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti. Komisijos nariai organizavo susitikimus su Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojais: ir su „liaudimi“, ir su rajono va­ dovais. Sprendžiant iš išlikusių tų susitikimų aprašymų, vaizdas, kurį rajonuose pamatė Komisija ir jos vadovas, buvo visai nekoks...392 Iš paprastų rajonų gyventojų išgirsdavo tik skundus dėl įvairių trūkumų ir nepriteklių: aiškinta, jog trūksta būtiniausių prekių, „nuimami“ autobusų reisai, neveikia telefonai, siūlyta „ne­ forsuoti žemės dalijimo“, kliuvo Lietuvos televizijai, kad ši nerodanti „tikro gyve­ nimo“ ir 1.1., ir pan.393 Tarp komisijos dokumentų yra ir labiau apibendrinamojo pobūdžio statistinių apžvalgų. Tikėtina, kad komisija jas gavo iš Vyriausybės. Tos ataskaitos atspindėjo tam tikrą dalies įvairių skundų pagrįstumą ir liudijo rajonų socialinį-ekonominį atsilikimą.394 Tiesa, kai kuriuose pokalbiuose su vietos žmonėmis „praslysdavo“ ir nacio­ naliniai aspektai. Teigta, kad lenkų siekiai neprieštarauja lietuvių atgimimui, o nacionalinio rajono statusas neprieštarauja respublikos įstatymams. Vieno susi­

392 Remiuosi LII Bibliotekos rankraštyne (LII BR) saugomo R. Ozolo fondo (f. 42-4) dokumentais, susitikimų aprašymais. Retsykiais apie Valstybinės komisijos keliones ir susitikimus informuodavo ir Lietuvos spauda, tiesa, retai. Tokiose publikacijose stengtasi pabrėžti „atskirtį“ tarp paprastos liaudies reikalavimų bei poreikių ir „nomenklatūrininkams“ aktualių klausimų, paprastai dėl lenkų kalbos, pilietybės ir pan. (J. Baranauskas, Šalčininkų rajono „pusiasalyje“, Lietuvos aidas, 1990-09-06, nr. 75). Apie kai kurias išvykas R. Ozolas rašo savo dienoraščiuose (R. Ozolas, Aušros raudoniai. Sugyvenimai, arba 1990-1992 metų dienoraščių puslapiai, Vilnius, 2010, p. 99). 393 Susitikimas su Rukainių žmonėmis, 1990-07, LII BR, R. Ozolo fondas, f. 42-4,1. 320; Pasitarimas su Vilniaus rajono žemės ūkio darbuotojais, 1990-07-27, LII BR, f. 42-4,1. 312, 313. 394 Rytų Lietuvos rajonų socialinės sferos raidos palyginamieji rodikliai, b. d., LNVA, f. 77, ар. 1, b. 5,1. 13-17.

1 37

tikimo metu Komisija išgirdo tokį klausimą: „kai atgimsta lietuviai, kodėl negali atgimti lenkai?“395 Kartu dažnas Komisijos pašnekovas pabrėžė, kad jie ir jų vaikai norėtų mokytis valstybinės lietuvių kalbos, tačiau tam nesudaromos sąlygos. Pasak vieno kalbėjusių, sūnus norėjęs mokytis lietuviškai, tačiau pamokos - tik dvi ir mokytojas girtuoklis...396 Apskritai, sprendžiant iš išlikusių aprašymų, tarp lenkų gyventojų dominavo netikrumo bei nepasitikėjimo nauja Lietuvos valdžia nuostatos. Dažnai skųstasi, kad valdžia negirdinti lenkų nuomonės arba ją igno­ ruojanti. Antra vertus, nors ir tokie fragmentiški duomenys, tačiau jie liudijo, jog gyventojų požiūriuose beveik nebuvo siekio sąmoningai aštrinti situaciją. Susitikimuose su „nomenklatūros“ atstovais komisija buvo klausinėjama apie Lietuvos valdžios požiūrį į naują „reformuotą sąjungą“ ir kaip vertinamos lenkų „nacionalinio“ rajono sukūrimo perspektyvos. Atvykėliai iš Vilniaus į klausimus dėl nacionalinės teritorinės autonomijos atsakinėti vengė.397 Štai kaip dienoraščiuose R. Ozolas prisimena susitikimą su A. Brodavskiu: „paprašiau, kad jis neakcentuotų to, ką jie jau yra nekartą darę, jokiais lietuvių nepasitenkinimą galinčiais sukelti posakiais ar teiginiais. Jis paprašė, kad ir lietuviai pasistengtų susilaikyti. Be to, pasiteiravo, ką manau dėl autonomijos. Neatsakiau.“398 Surinktą rytiniuose Lietuvos rajonuose infor­ maciją Komisija svarstė, teikė siūlymus įvairių ministerijų bei žinybų pareigūnams.399 Beje, pabiruose komisijos dokumentuose galima aptikti pačių įvairiausių situacijos pietryčių Lietuvoje vertinimų bei samprotavimų, kaip ją reikėtų keisti. Vienur kons­ tatuojama, kad „naujas kalbos įstatymas neveikia. Nėra poįstatyminių aktų. Neįvyk­ dyta materialinės bazės formavimo programa“.400 Kitur pažymima, kad už situaciją rajone pirmiausia atsakingi jos vadovai: „Rajono [Vilniaus ?] valdžia ėjo į valdžią kurstant rajono žmones. Dabar nori parodyti, kad kai kas keičiasi. Nuteikinėja prieš pertvarkymus. Priimti lietuvius ginantį įstatymą. Nes nori, kad nevadovautų nė

395 Pasitarimas su Vilniaus rajono valdyba, 1990-07-27, LII BR, f. 42-4, 1. 307. 396 Pasitarimas su Vilniaus rajono žemės ūkio darbuotojais, 1990-07-27, LII BR, f. 42-4, 1. 317. 397 Šalčininkų rajono deputatų ir ūkinio aktyvo susitikimas su Rytų Lietuvos komisija, 1990-08-03, VATA, nr. 1-6, 1999, t. 2,1. 172. 398 R. Ozolas, Aušros raudoniai..., p. 97-98. 399 Valstybinės komisijos dokumentai liudija, kad jos posėdžių metu buvo svarstomi patys įvairiausi klausimai: nuo sveikatos apsaugos, švietimo iki įvairių ekonominių. Tačiau, atrodo, kad bent jau kai kuriais klausimais Komisijos veikėjų nuomonės skyrėsi nuo įvairių ministerijų bei žinybų vertinimo. Todėl visai tikėtina, kad Komisijos numatomos ir projektuojamos priemonės padėčiai keisti likdavo tik popieriuje (Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti posėdžio, įvykusio 1990-08-22, protokolas, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 2, L 8-10). 400 Be pavadinimo, rašytas ranka, 1990-08-01, LII BR, f. 42-4, 1. 322.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

vienas lietuvis“.401 Įvertinę būklę Komisijos nariai iš esmės sutarė, kad būtų tikslinga įmonėms bei organizacijoms pratęsti perėjimo prie lietuviškos raštvedybos terminus. Konkrečius siūlymus sutarta pateikti AT iki lapkričio pradžios.402 Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose galvota organizuoti komitetus nepriklausomybei remti. Visgi, atrodo, kad bent 1990 m. vasarą „ekonominiai svertai“ laikyti svarbiausiomis „įtakos priemonė­ mis“ ir tikėta, kad jais remiantis galima efektyviai spręsti „lenkų klausimą“.403 Apie autonomininkų važinėjimus j Maskvą, derybas ir dar apie šj bei tą Jau užsiminiau apie autonomininkų ketinimus dalyvauti Vilniaus ir Maskvos derybose. Lietuvos valdžią taip pat pasiekdavo žinios apie jų ryšius su Kremliaus struktūromis. Kuo pagrįstos buvo tokios žinios? Archyviniai šaltiniai leistų teigti, kad lenkų autonomininkų veikėjai būsimoms Lietuvos ir T SR S de­ ryboms ruošėsi ir manė, kad galės jose dalyvauti. Dar liepos mėn. pabaigoje Šalčininkų rajono prezidiumas priėmė sprendimą „deleguoti“ į derybas tris „atstovus“ : C. Vysockį, L. Jankelevičių ir K. Bilansą. Dar tris atstovus turėjo pasiųsti Vilniaus rajonas.404 Jei autonomininkai į dalyvavimo derybose perspektyvas žiūrėjo pakankamai rimtai, tai Maskvos požiūris, atrodo, nebuvo toks vienareikšmis. Apie tai galima spręsti iš Šalčininkų rajono prezidiumo susirinkimo protokolo, datuoto 1990 m. rugpjūčio 16 d.405 Posėdyje buvo aptarinėjami AT deputato ir rajono platformininkų CK sekretoriaus L. Jankelevičiaus kelionės į Maskvą rezultatai. Atrodo, kad Jankelevičiaus atsakymai į tiesmuką klausimą, koks „Maskvos požiūris į mus“, susirinkusiems sukėlė dar daugiau klausimų ir abejonių. (Deja, neaišku, su kuo Jankelevičius Maskvoje buvo susitikęs.)

401 Be pavadinimo, b. d., 1990-08-08, LII BR, f. 42-4,1. 323. Būta ir labiau intriguojančių užrašų. Štai liepos 7 d. užrašas: „Lenkų konsulas vadovauja Brodavskiui. Tikslai labai tolimi. Reikia imtis operacijos, nuolaidžiauti nebegalima. Žaidžia atvirai dviveidžiaudami“ (1. 303). Sunku pasakyti, kuo ir kiek buvo pagrįsti tokie samprotavimai, tačiau jie liudijo stiprų nepasitikėjimą ir įtarumą. 402 Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti posėdžio, įvykusio 1990-08-22, protokolas, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 2, 1. 9. 403 Tarp komisijos dokumentų yra ir toks ranka rašytas raštas (gal komisijos pirmininko R. Ozolo), datuotas liepos 21d.: „Mes organizuosim originalius sprendimus - ekonominės priemonės papirktų“ (LII BR, f. 42-4, L 302). 404 Šalčininkų raj., tarybos posėdžio stenograma, 1990-07-30, VATA, b. nr. 1-6, 1999, t. 4. 405 Šalčininkų raj., tarybos prezidiumo narių pasitarimo protokolas nr. 8, 1990-08-16, VATA, b. nr. 1-6, 1999, t. 2, L 176-177.

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

Iš pradžių Jankelevičius pareiškė, kad Maskva autonomininkus palaikanti. Tačiau vėlesni aiškinimai „palaikymo“ turinį darė vis neaiškesnį ir miglotesnį. AT deputatas susirinkusiems kalbėjo apie sparčiai besikeičiančią politinę situaciją, apie „laisvų valstybių“ federacijos idėją. O jei kiekviena respublika - suvereni valstybė su jai būdingais atributais, tai, pasak Jankelevičiaus, reikštų ir su „savąja kariuomene“, ir „nuo to mums niekur nepabėgti“ (turbūt Šalčininkų rajono veikėjai svarstė, kokios galėtų būti lenkų autonomijos perspektyvos, jei Lietuva „sugalvotų“ tapti „atsinaujinusios“ federacijos nare). Galiausiai, savo pasisakymą Jankelevičius re­ ziumavo taip: iš Maskvos norėtųsi „konkretesnių atsakymų į rūpimus klausimus“, o baigė visai mįslingai: „Maskva toli, o Lietuva arti“. Apskritai, atrodo, kad kelionės į Maskvą rezultatai Jankelevičiui neatrodė džiuginantys. Susirinkusieji pritarė Jankelevičiui, jog reikia glaudesnių konsultacijų „su Maskva“, kad ten būtina siųsti savus atstovus ir aiškinti aplinkybes. Siūlyta susitikti su D. Jazovu, A. Lukjanovu ir net naujuoju Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu. Antra vertus, kai kurie dalyviai neatmetė ir „konsultacijų su Vilniumi“ galimybės. Adamas Monkevičius (Adam Monkiewicz) teigė, jog Vilniaus krašto problema iškils ir šią problemą „reikės spręsti čia“. Diskusiją užbaigė tas pats Jankelevičius. Tiesa, gana savitai. Apibendrindamas savo įspūdžius iš Maskvos, jis prasitarė: iš tų „maskvietiškų susitikimų jam jokių pojūčių (rus. ощущений) nelikę“. „Apsaugos mechanizmo [matyt, turima galvoje autonomijos - autoriaus pastaba] nėra, taip aš [t. y. Jankelevičius] supratau“, - užbaigė pasisakymą Šalčininkų rajono veikėjas. Kokias išvadas aptarti dokumentai leidžia daryti? Pirma, turimi fragmentiški archyviniai šaltiniai leistų teigti, jog autonomininkų vadovai tikėjosi ne tik daly­ vauti Maskvos ir Vilniaus derybose, bet ir manė, kad būtent tose derybose, jiems dalyvaujant, turėtų būti sprendžiamas „Vilniaus krašto klausimas“. Antra, tie patys šaltiniai neleistų vienareikšmiškai teigti, kad autonomininkai Maskvoje sulaukdavo tik pagalbos ir paramos. O tai leistų daryti prielaidą, kad TSRS valdžios struktūrose vieningo požiūrio į lenkų autonomininkų judėjimą Lietuvoje nebuvo ir apskritai, ko gero, abejota autonomijos klausimo forsavimo nauda. Tokias nuostatas galėjo lemti geopolitiniai skaičiavimai. Lenkų autonomijos, išsaugančios sovietinę struk­ tūrą, kūrimą Lietuvoje ar juo labiau sovietinės „Lenkų respublikos“ formavimą iš lenkų, gyvenančių Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos pakraščiuose, naujoji Varšuvos valdžia galėjo interpretuoti tik kaip tiesiogiai nukreiptą prieš Lenkiją, kaip siekį sukurti lenkišką „prosovietinį“ ir „promaskvietišką“ placdarmą. Tokie politiniai veiksmai būtų radikalizavę Lenkijos politiką, o Kremlius tokiu būdu būtų praradęs įtakos Varšuvai svertus. Šito Maskva nenorėjo.406

406 Jau vasaros pabaigoje tapo aišku, kad Lenkijoje bus renkamas naujas prezidentas, W. Jaruzelskis prezidentu nebus.

139

140

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Galimas ir toks paaiškinimas: realistiškiau mąstantys Maskvos politikai su­ prato, kad kurti promaskvietišką „lenkų respubliką“ ir apskritai skatinti lenkų „autonomiškumą“ vakariniuose Tarybų Sąjungos pakraščiuose pavojinga. Tokie geopolitiniai dariniai anksčiau ar vėliau imtų gravituoti Lenkijos pusėn, o tai tik dar labiau sukomplikuotų politinę situaciją. Tiesa, atrodo, kad Maskvai svarbi buvo ne tik galima Varšuvos reakcija, bet ir Lietuvos, o tiksliau - lietuvių. Parėmęs autonomijos šalininkus, Kremlius (M. Gorbačiovas) rizikavo prarasti įtakos svertus ir Lietuvoje. Tačiau, antra vertus, trukdyti ar kaip nors riboti TSKP veikėjų kontaktus su platformininkais taip pat nenorėta (o gal jau ir negalėta.) Todėl visai tikėtina, kad šalčininkiečių autonomistų „keliones“ į Maskvą organizavę TSKP ir Lietuvos platformininkų vadovai tokiu būdu siekė dar labiau sustiprinti savo įtaką rytiniuose Lietuvos rajonuose. Ir patys TSKP veikėjai apsilankydavo pietrytiniuose Lietuvos rajonuose. Apie tokius „vizitus“ Lietuvos valdžia žinojo.407 Todėl nenuostabu, jog tarp lietuvių politikų vyravo įsitikinimas, kad „procesai rytų Lietuvoje yra inspiruojami Maskvos“. Beje, rudenį, prasidėjus Lietuvos ir TSRS deryboms, autonomininkų atstovai Maskvoje būti galėjo, tačiau derybose nedalyvavo. Jau pirmojo derybų delegacijų susitikimo metu Sąjungos derybininkų vadovas N. Ryžkovas pabandė paspausti Lietuvos derybininkus į savo sudėtį priimti „nepriklausomybei nepritariančiuo­ sius“, tarp jų ir lenkų atstovus. Tačiau Lietuvos delegacijos vadovui V. Lands­ bergiui griežtai atsisakius tai padaryti, daugiau tas klausimas keliamas nebuvo.408 Politinių jėgų, siekiančių eskaluoti situaciją, didinti įtampas, skatinti konflik­ tus buvo ir Lietuvoje (ir Lenkijoje), o jų ryšys su Maskvos valdžios struktūromis iki šiol nėra aiškus. Rugpjūčio 1 d., Kurier Wilenski išspausdino keletą straipsnių, kurie turėjo iliustruoti faktą, kaip įvairūs politikai ir politinės jėgos kursto tarpetnines įtampas - „lošia lenkų korta“.409 Be dviejų lietuvių autorių tekstų, buvo publikuoti ir du lenkiški. Vienas jų pavadintas „Kreipimasis į TSRS piliečius, gyvenančius Vilniaus krašte“. Dokumentą pasirašė iki šiol negirdėtas Vilniaus žemės patriotų organizacinis komitetas. Greičiausiai, kreipimasis buvo platinamas tarp Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojų lenkų. Atrodo, jog ir Lietuvos KGB

407 LR AT užsienio reikalų komisijos posėdžio protokolas, 1990-09-19, LRSA, f. 2, ap. 4, b. 4, 1. 124-125. 408 V. Landsbergis, Lūžis prie Baltijos. Politinė biografija, Vilnius, 1997, p. 212. 409 Kurier Wilenski, 1990-08-01, nr. 162. Laikraščio redaktorius spausdintai medžiagai (be dviejų lenkiškų, buvo publikuoti A. Juozaičio ir C. Skaržinsko straipsnių vertimai) parašė savo kritinius komentarus, žr. Z. Balcewicz, Nierozgryvoajcie panomie „polskiej karty“.

Ar derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

neturėjo tikslios informacijos apie šį komitetą.410 Kreipimosi autoriai abejojo Vilniaus krašto priklausomybe Lietuvai. Dokumente teigiama, jog 1939 m. J. Stalinas „nekreipdamas dėmesio į gyventojų nuomonę“ susitarė su „fašistine Smetonos vyriausybe“ ir už karines bazes kraštą perdavė „buržuazinei Lietuvos respublikai“. Po to, kai Lietuva „įstojo“ į Tarybų Sąjungą, „Stalinas ir jo klika“, privertė Baltarusijos TSR vadovybę atsisakyti dar kai kurių teritorijų, taip pat ir Druskininkų. Jos atitekusios Lietuvai ir vėl gyventojų valios neatsiklausus. Toliau atsišaukimo autoriai kvietė krašto gyventojus nepaklusti naujai „lietuvių buržuazinių nacionalistų valdžiai“ ir paskelbti apie Vilniaus krašto išstojimą iš „sąjūdinės Lietuvos sudėties“. (Lietuvos respublikos AT privalanti persikelti į Kauną, „kuris yra etniškai grynos Lietuvos sostinė“.) Gyventojai raginti kurti „savanorių draugoves“ bei priešintis „sąjūdistų moraliniam terorui“. Įdomi ir dar viena detalė. Dokumente kritikuojama ir TSRS prezidento M. Gorbačiovo pozicija. Jis kaltintas tuo, jog nevykdo Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimų (nepaskelbia ypatingosios padėties, t. y. nesigriebia jėgos). Laikraščio redaktorius Balcevičius savo komentare atsišaukimą pavadino „provokuojančiu“, rodančiu, jog kai kas Lietuvoje nori kraujo praliejimo. Tikėtina, kad toks dokumentas galėjo atsirasti TSKP konservatorių, platformininkų, o gal kokių nors vietos lenkų naci­ onalistų, nepritampančių nei prie LLS, nei prie Koordinacinės tarybos, aplinkoje, nes užsipulta ne tik „sąjūdinė AT“, bet ir TSRS prezidentas M. Gorbačiovas, o lietuviams siūloma sostinę perkelti į Kauną. Laikraštyje taip pat buvo paskelbtas Lenkų nepriklausomybės partijos (Polska Partía Niepodleglosciowa) Suvalkų skyriaus pareiškimas. Sis dokumentas rodė, kad kai kurios Lenkijos politinės jėgos, skirtingai nei oficiali Varšuva, remia lenkų teritorinės autonomijos reikalavimus. Neatsitiktinai dokumente buvo kritikuotas B. Geremekas ir teigta, jog jo „pareiškimai“, kuriais „Lenkija atsisakanti Vilnijos“ (galvoje turėtas dvišalis komunikatas bei Geremeko pasisakymai buvimo Lietuvoje metu) laikytini neįpareigojančiais ir išreiškiančiais tik jo asmeninę valią. Apskritai, tai buvo gana keistas ir kurioziškas dokumentas. Viena vertus, jame teigiama, kad „Partija buvo pasirengusi padėti lietuvių tautai kovoje su sovietine okupacija“, tačiau ją pasiekiančios žinios apie Vilniaus krašto lenkų „persekiojimus“ verčia keisti poziciją. Todėl Partija linkstanti „atšaukti“ Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Antra vertus, jame taip pat abejota Vilniaus priklausymu Lietuvai. Pažymima, kad Lietuvos parlamento sprendimai dėl Molotovo - Ribbentropo pakto „įpareigoja Lietuvą grąžinti arba iš naujo sureguliuoti Vilniaus krašto statusą susitarimu su Lenkija“. Taip pat reikalaujama „politinės-kultūrinės autonomijos

410

Tokią prielaidą leidžia daryti išlikęs KGB pareigūnų susirašinėjimas (LYA, f. K-35, ap. 2, b. 292,1. 6).

141

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Vilniaus kraštui“. Beje, Lenkų nepriklausomybės partija nebuvo gausi ir. 1990 m. nebuvo parlamentinė. Didesne politine įtaka pasigirti ji taip pat negalėjo.411 Tai buvo viena iš daugelio antikomunistinių dešiniojo spektro politinių organiza­ cijų, kurių Lenkijoje tuo metu dygo kaip grybų Dzūkijoje po lietaus. Jos greit atsirasdavo, taip pat greit iš politinio žemėlapio išnykdavo. Visgi spėčiau, jog samprotavimai apie vis dar „neišspręstą Vilniaus klausimą“ tam tikrą atgarsį spe­ cifiniuose Lenkijos visuomenės sluoksniuose galėjo turėti. O gal kaip tik todėl, kad tam tikruose Lenkijos visuomenės sluoksniuose tokių nuotaikų būta, įvairios marginalios politinės „partijos“ ir kėlė „Vilniaus klausimą“ ? Valdžios sprendimai 1990 m. rudenį Nepaisant politinių įtampų, tvyrojusių to meto Lietuvoje tarp AT ir Vyriausybės dėl derybų su Maskva, „lenkų klausimo“ sprendimas, nors ir sunkiai bei „girgž­ dėdamas“, tačiau judėjo į priekį pamažu įgaudamas aiškesnes formas. Ko gero, viena iš priežasčių, skatinusi ieškoti klausimo sprendimo variantų, buvo lietuvių politikų sąmonėje vis labiau stiprėjantis įsitikinimas, kad nieko nedarymas tampa vis grėsmingesnis.412 Bijota, kad „lenkų korta“ gali sužaisti „centras“. Juolab, kad Lietuvos valdžią pasiekdavo signalų apie įvairių TSKP veikėjų vizitus į Lietuvą ir ypač į lenkų dominuojamus rajonus. Rugsėjo 13 d. dienoraštyje R. Ozolas užrašė: „Šįryt žvalgyba pranešė, kad ryt į rajonus atvyksta TSKP brigada orga­ nizuot čia „gagaūzų respublikos“. Aš daviau nurodymus saugumui rinkti visas galimas žinias, o spaudai, radijui ir TV - kuo kultūringiau parodyt Maskvos organizuojančią ranką.“413 Įsitikinimas, kad „Maskva nori padaryti lenkų valstybę Lietuvoje“ vertė ieškoti įvairių „lenkų problemos“ sprendimo variantų, kartais pakankamai pikantiškų. Komisijoje buvo svarstomas klausimas lenkams „duoti daugiau, negu jie nori“. Esą, jei Maskva norinti Lietuvoje kurti gagaūzišką ar abchazišką lenkų autonomi­ jos variantą, tai Vilnius turįs pasiūlyti daugiau... Tiesa, greitai tokių minčių buvo atsisakyta, juolab, kad nelabai aiškus buvo tokių siūlymų turinys, o ir pasekmės

411 Partija buvo įsteigta 1985 m. 1989 m. rinkimus ji boikotavo. Partijos sėkmės viršūnė buvo 1991— 1992 m., kai vienas partijos lyderių, R. Szeremietiewas (R. Seremetjevas), tapo gynybos viceministru J. 01szewskio (J. Olševskio) vyriausybėje. Teigiama, kad partija turėjusi savo atstovus Gardine ir Vilniuje. 1993 m. LNP įsijungė į 01szewskio sukurta partiją „Ruch dla Rzeczypospolitej“. 412 R. Ozolas, Aušros raudoniai..., p. 109. 413

Ten pat, p. 108.

Ar derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

sunkiai numanomos.414 Visgi atrodo, kad Komisijos aplinkoje ir tarp nemažos dalies lietuvių politikų formavosi etnopolitikos, kuri būtų grindžiama keliomis nuostatomis, supratimas: pirma, tam tikros nuolaidos lenkams yra neišvengia­ mos; antra, tarpusavio santykiuose būtina nubrėžti tam tikras „raudonas linijas“, kurių nevalia peržengti. Pacituosiu ištrauką iš R. Ozolo dienoraščių: „smarkiai pasišnekėjau su Eigirdu ir Songaila dėl politikos Rytų Lietuvoj ir sutikau, kad vien nuolaidžiavimas nieko neduos: galima žadėti, bet priek[y] turi matytis ži­ nojimas, kad peržengus ribą, laukia rimtas konfliktas...“415 Atrodo, kad raudona linija buvo nacionalinės teritorinės autonomijos paskelbimas. Tarp didžiosios dalies lietuvių politikų egzistavo sutarimas, jog reikia taisyti Tautinių mažumų įstatymą. Šio darbo ėmėsi Tautybių departamentas, vėliau prie jo prisidėjo ir Komisija (kaip minėjau, tautinių mažumų įstatymo pataisas ruošė ir AT Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisija). Rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais buvo parengti keli Tautinių mažumų įstatymo pakeitimo variantai.416 Spalio mėn. siūlymai įgavo LR įstatymo projekto pobūdį, kuris vadinosi „Dėl Lietuvos Respu­ blikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo“.417 Visi minėti dokumentai iš esmės nesiskyrė. Svarbesnės projektuose fiksuotos nuostatos buvo šios: gyvenvietėse, kur „daugumą sudaro kurios nors tautinės mažumos gyventojai, vietos įstaigose greta valstybinės kalbos jie laisvai vartoja ir turi būti aptarnaujami gimtąją kal­ ba“. Taip pat pažymima, kad „vietos savivaldybių tarybų sprendimu teritorijoje, kurioje gyvena tautinė mažuma, informaciniai užrašai bei įrašai vietinės reikšmės dokumentų blankuose greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos kalba“. Tačiau būtų verta pažymėti, kad visi projektai turėjo vieną ydą - juose nebuvo pasakyta, kokio dydžio turėtų būti tautinė mažuma, kad įstatymų nuostatos būtų imtos taikyti. Toks neapibrėžtumas įstatymo taikymą darė apskritai problemišką. Rugsėjo pabaigoje buvo parengtas ir LR AT nutarimo projektas, kuriame tei­ giama, jog Rytų Lietuvos apylinkėse ir miestuose, kuriuose kitakalbiai gyventojai

414 Ten pat, p. 109, 112, 114. 415 Ten pat, p. 113. Atrodo, kad būtent rudenį lietuvių politikų galvose subrendo įsitikinimas, jog būtina priimti įstatymą, numatantį savivaldybės organų - tarybų - paleidimą ir tiesioginio Vyriausybės —valdymo įvedimą. 416 H. Kobeckaitės raštas LR vyriausybei (Dėl Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo projekto, 1990-08-14, LVNA, f. 78, ap. 1, b. 6,1. 11-12; R. Ozolo ir H. Kobeckaitės raštas LR AT Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos pirmininkui V. Čepaičiui, 1990-0913, LVNA, f. 78, ap. 1, b. 6, 1. 15-16). 417 Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms paruoštas įstatymo projektas, 1990-09, LVNA, f. 78, ap. 1, b. 6,1. 17.

144

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

sudaro daugumą, „valstybinių įstaigų, įmonių bei organizacijų vadovaujantiems ir gyventojus aptarnaujantiems darbuotojams“ iki 1995 m. sausio mėn. 25 d. „taikyti minimalius valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimus“. Taip pat 'numatyta iki 1992 m. sausio 25 d. pratęsti perėjimo prie raštvedybos valstybine kalba terminą to pageidaujančiose įmonėse ir organizacijose tose Rytų Lietuvos apylinkėse, kur kitakalbiai gyventojai sudaro daugumą.418 Artėjo ir spalio 1-oji, kai Romualdo Ozolo vadovaujama komisija turėjo prista­ tyti savo paruoštas išvadas - kokia turėtų būti politika lenkų atžvilgiu. Sprendžiant iš Ozolo dienoraščių, darbas vyko pakankamai sunkiai. Apie tai liudytų tokie dienoraščio įrašai: „Priartėjom prie išvadų projektavimo. Bijau, kad bus daug siūlymų ir nieko išties reikšmingo“. Tokį įrašą Ozolas padarė rugsėjo 13 d., o po savaitės Komisijos pirmininkas užrašė: „Rytų Lietuvos komisijos posėdy turėjom aptarinėti teikimų AT tekstą. Deja, jo nebuvo. Ekonominė regiono padėtis pa­ sirodė tokia katastrofiška, kad ekspertai nutarė dar tikslinti duomenis.“419 Išvadų parengimas strigo ne tik dėl minėtų aplinkybių. Svarbesnė buvo kita priežas­ tis - tarp Lietuvos valdžios ir politinio elito nebuvo sutarimo, kokios principinės pozicijos, kokio politinio kurso laikytis lenkų atžvilgiu. Iš esmės egzistavo dvi konkuruojančios politinės linijos: „kietoji“ ir „kompromisinė“. Pirmoji, santykius su lenkais ir pirmiausia autonomininkais siūlė grįsti ultimatyviais pareiškimais bei reikalavimais naikinti Vilniaus ir Šalčininkų tarybų nutarimus, prieštaraujančius Laikinajam pagrindiniam įstatymui. Antroji siūlė situacijos neeskaluoti, o len­ kus įtraukti į derybas. Tiesa, dėl vieno dalyko lietuvių politikai sutarė - lenkų teritorinės autonomijos sukūrimą (Vilniaus krašto lenkų sprendimą) manė esant pavojingą Lietuvos valstybei ir negalimą. Lietuvių neapsisprendimą ir svyravimus skatino procesai lenkų bendruome­ nėje, autonomininkų suaktyvėjimas. Sužinota, jog spalio mėn. organizuojamas Vilniaus krašto deputatų suvažiavimas Eišiškėse. Lenkų deputatų suvažiavimas Eišiškėse Vilniaus krašto deputatų suvažiavimo Eišiškėse išvakarėse Lietuvos valdžia pa­ žadėjo lenkams kultūrinę autonomiją ir įstatymus, kurie „esmingai pagerintų“ tautinės mažumos būklę. Tiesa, kokie tai įstatymai ir kaip jie turėtų pagerinti lenkų būklę, nebuvo konkretizuota. Kartu valdžios pareiškime „autonomistai“ suvažiavimo organizatoriai ir dalyviai —apkaltinti padėties šalyje eskalavimu ir etninių įtampų kurstymu. Taigi, siekiantys tokių pat tikslų, kaip ir konservatyvūs 418 LR AT nutarimo projektas, 1990-09-24(?), LVNA, f. 32, ap. 1, b. 97, 1. 72-73 a. p. 419 R. Ozolas, Aušros raudoniai..., p. 108, 114.

Ar derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

TSKP sluoksniai.420 Atrodo, jog valdžios siūloma kultūrinė autonomija didesnės įtakos lenkų veikėjams, Eišiškių suvažiavimo eigai ir padarytiems sprendimams neturėjo. Bent jau taip aiškino patys lenkų aktyvistai. Po suvažiavimo Šalčininkų r. tarybos sesijoje L. Jankelevičius kalbėjo: dokumentas apie kultūrinę autonomiją „būtų suveikęs“ prieš metus, tačiau dabar jis lenkų nebetenkina. Panašiai aiškino ir LLS pirmininkas J. Senkevičius.421 Iš viso suvažiavime darbe dalyvavo 209 delegatai, atstovaujantys Šalčininkų, Vilniaus, Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonų taryboms.422 Į Eišiškes atvyko ir septyni Lietuvos Respublikos AT deputatai lenkai (V. Suboč, S. Akananovičius, Z. Balcevičius, L. Jankelevičius, C. Okinčycas, R. Maceikianecas, S. Peško), taip pat du Valstybinės Rytų Lietuvos komisijos nariai - J. Mincevičius ir J. Obločynskis. Suvažiavime būta ir kitokių svečių - „rusakalbių atstovų“ - iš Latvijos ir Estijos.423 Kai kurie iš jų turėjo gana radikalių siūlymų. Svečias iš Estijos pa­ siūlė sudaryti bendrą „rusų - lenkų frontą“, kurio tikslas būtų ginti socializmą ir Tarybų Sąjungą. Dalyvavo ir kariškių. Suvažiavimo metu netgi buvo iškeltas pasiūlymas kurti „mūsų žemėje lenkų teritorinės gynybos formuotes“.424 Tiesa, galiausiai visus šiuos siūlymus suvažiavimo delegatai vis dėlto atmetė.425 Daugiausia ginčytasi, kokią autonomiją skelbti. Pirmąjį autonomijos projektą,

420 Jei Lietuvos valdžios pareiškime situacijos blogėjimu lenkiškuose rajonuose buvo kaltinami TSKP veikėjai ir suvažiavimo organizatoriai, tai lietuviškoje spaudoje kliuvo Lietuvos lenkų sąjungai ir Lietuvos lenkų spaudai (J. Baranauskas, Politika - Rytų Lietuva, Lietuvos aidas, 1990-10-04, nr. 95). 421 Šalčininkų raj. visų lygių tarybų deputatų sesijos protokolas, 1990-10-07, VATA, b. nr. 1-6, 1999, t. 3,1. 5. Senkevičiaus teigimu dar prieš kelis mėnesius lietuvių ir lenkų ginčui išspręsti būtų užtekę „kelių žingsnių“ (lenkiškos pamaldos Katedroje, „administracinės kalbos statuso“ suteikimas lenkų kalbai Vilniaus krašte), kurie respublikos valdžiai būtų „nieko nekainavę“, o dabar to maža (J. Sienkiewicz, Wilenszczyzny drogi kraj, Magazyn Wilenski, 1990-10-16-31, nr. 20). 422 J. Bielawska, Drugi zjazd deputowanych samorządow Wilenszczyzny kontynuowal obrady, Kurier Wilenski, 1990-10-09, nr. 210; J. Bielawska, R. Piotrowski, Monologow ciąg dalszy? Kurier Wilenski, 1990-10-11, nr. 212. 423 LTSR KGB pirmininko R. Marcinkaus telegrama SSRS KGB, 1990-10-10, LYA KGB, K -l, ap. 49, b. 237, 1. 228. Suvažiavime dalyvavo ir „Jedintsvos“ atstovai (A. Klinga, perdavė „brolišką“ sveikinimą suvažiavimo dalyviams) (J. Bielawska, R. Piotrowski, Monologow ciąg dalszy? Kurier Wilenski, 1990-10-11, nr. 212). 424 Tokią idėją lenkų jaunuomenei pasiūlė J. Cechanovičius. Dalis delegatų tokiam siūlymui pritarė plojimais (J. Ciechanowicz: Bylem polskim narodowcem [+VIDEO]. Prieiga per internetą: http://www.kresy.pl/publicystyka, wywiady?zobacz/jan-ciechanowicz-bylem-polskimnarodowcem-video, [žiūrėta 2016-11-11]. 425 J. Sienkiewicz, Wilenszczyzny drogi kraj, Magazyn Wilenski, 1990-10-16-31, nr. 20.

145

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

kurį parengė Koordinacinė taryba, pristatė AT deputatas R. Maceikianecas,426 Kalbė­ tojas pažymėjo, kad Lietuvos lenkai savo tikslus įgyvendina teisinėmis priemonėmis ir nesiekia didinti konfrontacijos tarp tautų. Jis taip pat siūlė atsižvelgti į „europinę tautinių mažumų klausimo“ reguliavimo praktiką. Priminė susirinkusiems Euro­ pos Tarybos 1988 m. rezoliuciją, kuri skirta tautinių mažumų apsaugai, taip pat 1990 m. birželio mėn. ESBK Kopenhagos nutarimus. Beje, nutarimai „kaip vieną iš galimų priemonių“ numatė tautinių mažumų etniniam, kultūriniam, kalbiniam ir religiniam savitumui plėsti „atitinkamų vietinių arba autonominių valdymo organų“ įsteigimą. Tiesa, dokumentuose taip pat pažymėta, kad tokia „priemonė“ gali būti įgyvendinama „pagal suinteresuotos valstybės politiką“.427 Apskritai, Maceikianeco kalba buvo nuosaiki ir rodė siekį plėtoti dialogą su Lietuvos valdžia. Apibūdindamas autonomijos projekto turinį, AT deputatas pastebėjo, jog deklaruojamas siekis įkurti „lenkų nacionalinį-teritorinį rajoną“. Pasak Macei­ kianeco, „nacionalinis-teritorinis rajonas“ - tai „paprasčiausia savivaldybės vie­ netas Lietuvos teritorijos sudėtyje“. Nuo kitų savivaldybių tas „vienetas“ skirtųsi tik savo nacionaline sudėtimi, kuri formavosi per ilgą istorinį laikotarpį. Tokio „savivaldos vieneto“ įkūrimas užtikrintų efektyvesnę tautinių mažumų teisių apsaugą ir kultūrinį bei socialinį vystymąsi.428 Antrąjį, alternatyvų variantą, pasiūlė Šalčininkų rajono veikėjai. Jį susirin­ kusiems pristatė J. Kucevičius.429 Jo pateiktas variantas vadinosi deklaracija dėl „autonominio lenkų Vilniaus krašto sukūrimo“. „Kraštas“ - tai demokratinė, teisinė „valstybė“ ir TSRS federacijos subjektas. Jo sostinė - Naujoji Vilnia, o gyventojai išsaugoja Tarybų Sąjungos pilietybę. Krašto teritorijoje turėjo būti dislokuota TSRS kariuomenė.430 Visgi šis, radikalusis, autonomijos variantas nesulaukė daugumos delegatų paramos. Žymesni lenkų bendruomenės veikėjai A. Brodavskis ir jo rėmėjai, AT deputatai ir netgi J. Cechanovičius pasisakė už lenkų „teritorinio vieneto“ sukūrimą Lietuvos Respublikos sudėtyje. Tiesa, pritariančiųjų tokiai nuostatai motyvai galėjo būti skirtingi.431

426 J. Bielawska, R. Piotrowski, Monologow ciąg dalszy? Kurier Wilenski, 1990-10-11, nr. 212. 427 Cituojama pagal leidinį: Žmogaus teisės. Mažumų teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys, Vilnius, 1996, p. 186. 428 j. Bielawska, R. Piotrowski, Monologow ciąg dalszy? Kurier Wilenski, 1990-10-11, nr. 212. 429 Ten pat. Pasak liudytojos L. S., projektą parengė Šalčininkų raj. partijos komiteto darbuotojas Voroncovas (Liudytojo apklausos protokolas, 1992-02-05, VATA, b. 1-6, 1999, 1. 18). 430 Декларация об образовании автономного польского Вильнюского края, LYA KGB, f. К-35, ар. 2, Ь. 292,1. 92-96. 431

Pvz., J. Cechanovičius savo poziciją grindė „realia politika“ : pirma paskelbti apie lenkų

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

Taigi suvažiavime priimta deklaracija „iškilmingai“ skelbė apie „Lenkų Nacionalinio Teritorinio Krašto su savo statutu Lietuvos sudėtyje įkūrimą“.432 Teritorinės autonomijos reikalavimas dokumente buvo motyvuojamas keliais argumentais: Vilniaus ir Šalčininkų rajonų apylinkių apsisprendimu tapti „lenkų nacionalinėmis“, noru gyventi kompaktiškai viename administraciniame darinyje, tautų apsisprendimo teise, kurią užtikrina Žmogaus teisių deklaracija, bei „socia­ linio-ekonominio stabilumo“ siekiu. Deklaracijoje taip pat pažymėta, jog TSRS ir Lietuvai paskelbus Molotovo - Ribbentropo paktą negaliojančiu, o Lietuvos AT kovo 11-ąją deklaravus apie Lietuvos Respublikos „atkūrimą“ ir „sugrįžimą“ prie 1938 m. Konstitucijos, „pasikeitė teisiniai Vilniaus krašto įėjimo į Lietuvos sudėtį pagrindai“. Dokumento autorių požiūriu, Vilnius atiteko Lietuvai netei­ sėtai, t. y. pagal Molotovo ir Ribbentropo susitarimą. Antra vertus, „neteisybę“ galima buvo ištaisyti, įsteigiant lenkų teritorinę autonomiją. Suprantama, kad lietuvių politikai su tokia įvykių interpretacija sutikti ne­ galėjo. Lietuvių istorinėje ir politinėje sąmonėje buvo įsitvirtinęs įsitikinimas, kad Vilnius „atgautas teisėtai“, pagal 1920 m. Maskvos taikos sutartį. Atrodo, kad apie ryšį tarp Maskvos sutarties ir Molotovo - Ribbentropo pakto rimčiau nesusimąstyta.433 Suvažiavime priimti ir dar keli dokumentai: „kreipimasis“, „nutarimas“, taip pat pritarta ir krašto „statuso“ projektui.434 Kreipimesi TSRS ir Lietuvos

teritorinio rajono sukūrimą Lietuvos Respublikos sudėtyje. Jei Lietuvos valdžia siūlymą atmestų, tuomet „skelbti apie suverenios Rytų Lenkijos respublikos sukūrimą“ (J. Bielawska, R. Piotrowski, Monologów ciąg dalszy? Kurier Wilenski, 1990-10-11, nr. 212). 432 Декларация о провозглашении в Вильнюском крае польского национально-террито­ риального края со своим статусом в составе Литвы (LYA KGB, f. К-35, ар. 2, Ь. 292, 1. 88). Lietuviškas vertimas saugomas LVNA (f. 32, ар. 1, b. 97, 1. 87). Beje, saugumiečiai pažymėjo, kad autonomija skelbiama ne „Lietuvos Respublikos“, o „Lietuvos“, sudėtyje (LTSR KGB pirmininko R. Marcinkaus telegrama į Maskvą, 1990-10-10, LYA KGB, К-l, ap. 49, b. 237, 1. 228). Tą patį pastebėjo ir kai kurie lietuvių stebėtojai. Pasak S. Spurgos, tokia formuluotė „neatsitiktinė“... (S. Spurga, Rytų Lietuvoje po „Lenkų nacionalinio teritorinio krašto“ paskelbimo susidarė kritiška padėtis, Atgimimas, 1990-10-10-17, nr. 40). 433 Zr. C. Laurinavičius, V. Sirutavičius, Apie lietuvių mitologiją modernizme, postmodernizme ir istorizmą, Epochas jungiantis nacionalizmas: tautos (de)konstravimas tarpukario, sovietmečio ir posovietmečio Lietuvoje, Vilnius, 2013, p. 409-414. 434 Pareiškimas ir nutarimas buvo paskelbti laikraštyje Kurier Wilenski, 1990-10-11, nr. 212. Atrodo, jog suvažiavime buvo svarstomi ir vietinio referendumo nuostatai (LYA KGB, f. K-35, ap. 2, b. 292, 1. 74). Taip pat suvažiavimo metu arba tuoj po jo galėjo būti parengtas ir LR įstatymo dėl Vilniaus lenkų nacionalinio teritorinio krašto įkūrimo projektas (LVNA, f. 32, ap. 2, b. 97, 1. 89). Suvažiavimo metu priimti dokumentai buvo išversti į lietuvių kalbą ir pasiųsti LR AT prezidiumo pirmininkui V. Landsbergiui bei R. Ozolo vadovaujamai komisijai.

147

148

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

valdžios raginamos spręsti „lenkų tautinės mažumos klausimą“. Dokumente istoriniai argumentai papildyti teiginiu, jog 1939 m. spalio 10 d. sutartis buvusi „akivaizdus tarptautinės teisės pažeidimas“, nes buvusi sudaryta „neatsižvelgus į Vilnijos krašto gyventojų nuomonę“. Todėl suvažiavimo deputatai kreipėsi į TSRS ir Lietuvos AT dėl sutarties, kuri atsirado kaip Molotovo - Ribbentropo pakto išdava, „panaikinimo“. Lietuvos AT siūloma kartu su lenkų bendruomenę atstovaujančiais deputatais priimti „Vilnijos lenkų gyventojų statusą“.435 Nutarime pakartotas sprendimas įkurti lenkų nacionalinį teritorinį kraštą ir pasakyta, kokie rajonai, gyvenvietės, apylinkės šiam kraštui turėtų priklausyti.436 Tuoj po suvažiavimo buvo organizuotos jungtinės (visų lygių) Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybų sesijos. Lenkų spaudoje teigta, jog „absoliučia dauguma balsų“ sesijos patvirtino Eišiškėse priimtus sprendimus.437 Sprendžiant iš Šal­ čininkų rajono tarybos sesijos protokolo, kai kurie deputatai siūlė neskubėti ir geriau susipažinti su Valstybinės Rytų Lietuvos komisijos, vadovaujamos R. Ozolo dokumentais. Tačiau diskusijų metu laimėjo kita linija - pritarti Eišiškių suva­ žiavimo nutarimams. Sesijoje dalyvavęs Valstybinės komisijos narys A. Eigirdas siūlė deputatams suvažiavimo nutarimus traktuoti kaip „pasiūlymus Aukščiausiai Tarybai“. Kartu jis perspėjo, kad priėmus antikonstitucinius nutarimus, turės reaguoti ir Lietuvos prokuratūra - „valstybė privalanti gintis“. Atrodo, kad to­ kios kalbos sesijos dalyvius tik dar labiau įaudrino ir supykdė. Deputatai ėmė klausinėti Eigirdo - nuo ko ketinama gintis, jei autonomija kuriama Lietuvos sudėtyje; kodėl Lietuva turi teisę gintis, o Lietuvos lenkai - ne; teigta, jog lenkai taip pat turi teisę į „nacionalinį atgimimą“ ir t. t. Deja, nežinia, ką į visus šiuos klausimus ir priekaištus atsakė Eigirdas.438 Kokios buvo reakcijos į Eišiškėse priimtus dokumentus? Lietuviškoje viešojoje erdvėje suvažiavimas paprastai vaizduotas pašiepiančiai, piktokai. Visgi beveik visi

435 Vilnijos savivaldybių tarybų deputatų II suvažiavimo pareiškimas (LII BR, R. Ozolo fondas, f. 42-4, 1. 169). Rusiškas tekstas saugomas LYA KGB (f. K-35, ap. 2, b. 292, 1. 91). Ten pat saugomi ir suvažiavimo metu priimtų dokumentų lenkiški variantai. 436 Vilnijos savivaldybių tarybų deputatų II suvažiavimo nutarimas (LII BR, R. Ozolo fondas, 1. 168). 437 Michal Lawryniec, Solecznicy deputowani poparli uchwaLy zjazdu, Kurier Wilenski, 1990-10-09, nr. 210; tas pats, Sesja Rady Samorządu Rejonu Wilenskiego poparla uchwaly II Zjazdu, Kurier Wilenski, 2010-10-11, nr. 212. Abiejų rajonų sesijose dalyvavo Valstybinės komisijos atstovai: Šalčininkuose - A. Eigirdas, o Vilniaus - Artūras Merkys. 438 Šalčininkų rajono visų lygių tarybų deputatų sesijos protokolas, 1990-10-07, VATA, b. nr. 1-6, 1999, t. 3,1. 2-5.

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

rašę santūriai konstatavo, jog „krašto autonomija“ paskelbta Lietuvos sudėtyje.439 Tiesa, po suvažiavimo bandyta organizuoti „Lietuvos ėjimą prieš Eišiškes“, tačiau tam pasipriešino AT vadovybė ir pats Landsbergis. Jis viešai, per radiją, paragino susilaikyti nuo tokių ir panašių akcijų bei situacijos neeskaluoti.440 Kritiškų vertinimų suvažiavimas ir jo nutarimai susilaukė ir Lietuvos lenkų spaudoje. Kurier Wilenski žurnalistai apgailestavo, kad suvažiavime per mažai dėmesio skirta Valstybinės Rytų Lietuvos komisijos dokumentams ir apskritai trūko rimtų diskusijų. Laikraščio žurnalistai konstatavo, jog suvažiavime daugiau dėmesio buvo skiriama „formai“, o ne priimtų dokumentų „turiniui“. Taip pat priekaištauta ir Lietuvos vadovybei, kuri „nesugebėjo“ atvykti į suvažiavimą, Valstybinei komisijai siūlyta tobulinti jos parengtus dokumentus, priartinti juos prie „europinių standartų“.441 (Praėjus kelioms dienos, Kurier Wilenski išspausdi­ no kelis Europos Taryboje priimtus dokumentus, reglamentuojančius tautinių mažumų kalbų vartojimą viešajame gyvenime.) Lietuvos valdžios elitas Eišiškių nutarimus interpretavo, kaip „mažesnę blo­ gybę“. R. Ozolas taip apibūdino situaciją po suvažiavimo: „reikėtų nesidrovėti pasakyti, kad Rytų Lietuvos komisija pasiekė esminę pergalę: Eišiškėse vis dėlto nebuvo paskelbta respublika prašant priimti į TSRS. Mūsų berniukai (Eigirdas, Songaila) šiepiasi, išgirdę žodžius apie pavojaus realumą. Bet Landsbergis vakar viešai pripažino, kad gerai padarė lenkai, nesiorientavę į Rytus. < ...> Švedo kompanija visai nusivylusi Eišiškėm ir kortą mato Sniečkuje. Visockis vakar buvo piktas kaip šuo...“442 Taigi, nors suvažiavime buvo deklaruota apie „lenkų teritorinio krašto su­ kūrimą“, tačiau taip pat vyravo įsitikinimas, kad, norint siekį įgyvendinti, būtina tartis su Lietuvos Respublikos AT. Galima manyti, kad lenkų politikai vadovavosi tokia logika: oficialusis Vilnius, išgąsdintas lenkų autonomijos Tarybų Sąjungos sudėtyje perspektyvos, bus sukalbamesnis ir priverstas pripažinti Eišiškių doku­ mentus bei pozityviai spręsti lenkų nacionalinės teritorinės autonomijos klausimą. Eišiškių suvažiavimas išryškino ir kelis kitus svarbesnius dalykus. Pirma, didelę įtaką suvažiavimo eigai ir tam, jog buvo priimti nuosaikesni sprendimai, turėjo

439 Iš kelių publikacijų lietuviškoje spaudoje savo vertinimais išsiskyrė S. Spurgos straipsnis Atgimime (nr. 40), kuriame situacija Rytų Lietuvoje po Eišiškių suvažiavimo pavadinta „kritiška“. Autorius taip pat manė, jog autonomininkų vadovai „sieks su SSRS pasirašyti sąjunginę sutartį“. Tiesa, kuo grindžiami tokie samprotavimai, nebuvo nurodyta. 440 R. Ozolas, Aušros raudoniai..., p. 123. 441 J. Bielawska, R. Piotrowski, Monologow ciąg dalszy? Kurier Wilenski, 1990-10-11, nr. 212. 442 R. Ozolas, Aušros raudoniai..., p. 122.

149

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1988—1994 metais

AT deputatai lenkai. Būtent Eišiškėse jie tapo dar vienu - faktiniu - lenkų „po­ litiniu centru“, su kuriuo Lietuvos valdžia turėjo ne tik formaliai, bet ir faktiškai skaitytis. Aktyvus lenkų deputatų (galbūt nevisų, o tik kai kurių) įtraukimas į sprendimų priėmimą galėjo palengvinti valdžios institucijų bendravimą su len­ kų bendruomene. Antra, suvažiavime ir po jo lenkų visuomeninėj e-politinė j e mintyje išryškėjo tendencija savo sprendimus ir nutarimus, liečiančius tautinių mažumų klausimus, vis labiau grįsti „europine“ patirtimi ir standartais. Tokiu būdu siekta moraliniu-politiniu požiūriu sustiprinti pozicijas: „europiniame“ kontekste lenkų reikalavimai atrodė pagrįsti ir priimtini.443 Juolab, jog lietuvių viešojoje erdvėje diskusijų apie „europinį standartą“, kaip reguliuoti santykius tarp tautinės mažumos ir valstybės praktiškai nebuvo. (Neabejotina, jog tautybių departamento darbuotojai apie Europos institucijose priimamus bei ruošiamus dokumentus buvo pakankamai gerai informuoti.) Lietuvos valdžios tikslas buvo vengti santykių su lenkais eskalacijos, todėl laikytasi nuostatos įtraukti nuosaikesnius lenkus autonomininkus į politines diskusijas. Tokiu būdu būtų mažinama platformininkų ir radikalių lenkų poli­ tikų įtaka bendruomenei.444 Taigi, sprendžiant „lenkų problemą“ galvota taikyti „kompleksą priemonių“. Netrukus po Eišiškių suvažiavimo Rytų Lietuvos komi­ sija pradėjo ruošti priemones autonomininkams „sutramdyti“, t. y. tiesioginioadministracinio valdymo įstatymo projektą ir „paties valdymo įvedimo scenarijų“. Savo dienoraštyje Ozolas užrašė, kad abu dokumentai turėtų būti baigti ruošti jau lapkričio pradžioje.445 Taip pat buvo ruošiamas ir naujas šalies administracinio padalijimo projektas.446 Antra vertus, svarstytos ne tik administracinės priemonės, kaip pažaboti autonomininkų ambicijas, bet ir įvairių nuolaidų variantai. Spalio pabaigoje Valstybinėje komisijoje buvo svarstoma galimybė parengti kelis vyriausybės nutarimo projektus. Nutarimo projektą, kuriuo tarnautojams ir įmonių vado­ vams būtų penkerius metus atidedamas valstybinės lietuvių kalbos išmokimo terminas. Taip pat projektą, pagal kurį savivaldybėse, jei jos to pageidautų, būtų

443 Cz. Okinczyc, Europejskie rozwiązanie konfliktu, Znad Wilii, 1990-10-14-27, nr. 22. 444 R. Ozolas tokią taktiką vadino „metodišku lenkų supančiojimu“, kitur „klampinimu“ (R. Ozolas, Aušros raudoniai..., p. 124). 445 Ten pat, p. 129. 446 Valstybinės komisijos narys G. Songaila AT Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos nariams aiškino, jog projektą rengia speciali darbo grupė iš Ekonomikos instituto. Jis taip pat informavo deputatus apie būsimą susitikimą su Koordinacinės tarybos nariais (LR AT Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos posėdžio nr. 34 protokolas, 1990-10-15, LRSA, f. 2, ap. 4, b. 22,1. 82-83).

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

įteisintas lenkų ir rusų kalbų vartojimas raštvedyboje. Apie tai buvo informuota šalies Ministrė pirmininkė.447 Apskritai, galima konstatuoti, jog po Eišiškių suvažiavimo susidarė prielaidos politiniam dialogui tarp Lietuvos valdžios ir nuosaikesnės autonomininkų dalies. Pirmasis Rytų Lietuvos komisijos ir Koordinacinės tarybos atstovų susitikimas įvyko spalio 26 d.448 Visgi, sprendžiant iš išlikusio susitikimo protokolo, susida­ ro įspūdis, jog lenkų atstovams labiau rūpėjo galutinis rezultatas, suvažiavimo dokumentų ir „nacionalinio krašto“ įteisinimas, o lietuviams - pats procesas... Brodavskis ragino kalbėti apie tai, kaip galima vykdyti Eišiškių nutarimus, ne­ pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymų. Ozolas gi aiškino, jog suvažiavimo nutarimus reikia derinti su Valstybinės komisijos siūlymais, gerai išdiskutuoti ir po to perduoti AT svarstyti. Atrodo, kad Koordinacinės tarybos atstovai nusi­ leido: buvo sudarytos trys darbo grupės įvairiems socialiniams-ekonominiams, kultūriniams-nacionaliniams bei politiniams-teisiniams klausimams spręsti. Lietuvių ir lenkų kontaktai 1990 m. vėlyvą rudenį Taigi, visai tikėtina, jog nuosaikesnių lenkų autonomininkų interesas buvo kaip galima greičiau išgauti autonomijos pripažinimą, o Lietuvos valdžios - kaip ga­ lima ilgiau vilkinti „dvišales derybas.“ Žvelgiant retrospektyviai, esant tokiems pozicijų skirtumams, egzistavo didelė tikimybė, jog „derybos“ apskritai gali baigtis be konkrečių rezultatų, o galiausiai, galbūt ir nauja eskalavimo banga. Antrasis „derybų“ ratas įvyko spalio 31 d. Susitikime dalyvavo Koordinacinės tarybos nariai bei AT deputatai lenkai: Suboč, Svetliakovskis, Brodavskis, Jankelevičius, Monkevičius; Lietuvos valdžiai atstovavo: Kobeckaitė, Oleka, Perkumas, Šerkš­ nys, Stačiokas, Umbrasas, Eigirdas, Songaila, Rasimavičius.449 Ir šio susitikimo metu išryškėjo nuomonių skirtumai. Koordinacinės tarybos narys Svetliakovskis aiškino, jog lenkų siūlymai neprieštarauja Lietuvos konstitucijai. Svarbiausius reikalavimus jis formulavo taip: „norime turėti savo teritoriją, krašto savivaldybę, kad mūsų savivaldybė turėtų savo įstatymus apsigynimui nuo ministerijų, departamentų“. O Rasimavičius

447 Valstybinė Rytų Lietuvos komisija. Dokumentų rinkinys. „Apie Rytinę Lietuvą (premjerui)“, 1990-10-27, LII BR, R. Ozolo fondas, f. 42-4,1. 340. 448 Deja, tikslus dalyvavusiųjų susitikime sąrašas nėra žinomas (Rytų Lietuvos komisijos atstovų susitikimo su Koordinacine taryba, įvykusio 1990-10-26, protokolas nr. 1, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 3,1. 1-2). 449 Darbo grupės, sudarytos Vilnijos krašto statuto svarstymui posėdžio, įvykusio 1990-10-31, protokolas nr. 2, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 3, 1. 3.

151

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

dėstė, jog krašto statutas neparemtas Laikinuoju pagrindiniu įstatymu. Autonominiams vienetams atsirasti Lietuvos Respublikoje nėra teisinio pagrindo: AT negalinti spręsti autonomijos klausimo, nes tai prieštaraują Pagrindiniam įstatymui. Į tai'Jankelevičius atsakė: Konstitucijos priėmimas yra AT prerogatyva, o priimant Konstituciją ar darant joje pataisas, galima numatyti ir autonominių vienetų sukūrimo galimybę.450 Tą dieną diskutuota ir kitais klausimais, tačiau, atrodo, kad sutarta tik dėl kito susitikimo. Sprendžiant iš išlikusių archyvinių dokumentų lapkričio 8 d. buvo baigtos formuoti „darbo grupės“, taip pat įvyko keli naujai sudarytų darbo grupių posėdžiai.451 Tą pačią dieną politinės-teisinės grupės posėdžio metu buvo suformuluotas „derybų“ tikslas. Jį G. Šerkšnys formulavo taip: „paruošti doku­ mentus, kuriuos galima būtų pateikti kaip projektą AT dėl Vilniaus teritorinio vieneto statuso.“452 Atrodo, kad lenkų veikėjai su tokia formuluote sutiko. Tačiau ginčų kilo, kai imta aptarinėti klausimą, kas yra „derybų“ subjektai. Susitikimo dalyviai lietuviai nenorėjo lenkų įvardyti, kaip atstovaujančių Koordinacinei tary­ bai. Pasak Šerkšnio, Koordinacinė taryba nėra Konstitucijoje apibrėžtas vienetas. Taip bus galima vadinti, kai bus priimtas „Vilniaus teritorinio vieneto statusas“. Lenkai nusileido ir diskusijose dalyvavo kaip rajonų ir apylinkių tarybų deputatai. Sprendžiant iš posėdžio protokolo, lietuvių derybininkai iškart atmetė „poli­ tinės autonomijos“ idėją. Pasak teisininko Stasio Stačioko, galima diskutuoti tik dėl „administracinės-teritorinės autonomijos“. Toks administracinis-teritorinis vienetas (kraštas) turėtų savo statutą, kurį tvirtintų AT.453 Nors lenkams tokie samprotavimai kėlė daug klausimų (Brodavskio teigimu, „Respublikos norma­ tyviniai aktai suves mūsų savarankiškumą į nulį mes tapsime eiline apskri­ timi“), tačiau jie sutiko aptarti „administracinės autonomijos variantą“. Atrodo, jog tokios „autonomijos“ idėją sukonkretinti pavesta Stačiokui. Lapkričio 21 d. derybininkai vėl susitiko. Diskusijų pradžia nežadėjo nieko blogo. Susitikimo pirmininkas AT deputatas Gediminas Šerkšnys pareiškė, jog Stačiokas paruošė „dokumentą dėl administracinės-teritorinės autonomijos“, o Brodavskis pasiūlė išklausyti ekonomikos ir kultūros grupių atstovų.454 Tačiau

450 Darbo grupės sudarytos Vilnijos krašto statuto svarstymui posėdžio, įvykusio 1990-10-31, protokolas nr. 2, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 3,1. 3. 451 Darbo grupės prie Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti posėdžio protokolas, 1990-11-08, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 3,1. 8. 452 Politinės-teisinės darbo grupės posėdžio, įvykusio 1990-11-08, protokolas, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 3,1. 11. 453 Ten pat, 1. 12. 454 Deja, Stačioko parengto dokumento rasti nepavyko. Prie posėdžio protokolo jis pridėtas

Ar derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

netrukus, sprendžiant iš susitikimo protokolo, pokalbiai pakrypo konfrontacijos linkme. Brodavskis konstatavo: „Dirbam beprasmiškai. Turim šiandien apsi­ spręsti, ar kalbam apie autonomijos statutą, ar ne.“ Jį palaikė Jankelevičius, iš esmės kaltindamas lietuvių derybininkus, kad šie „tempia laiką“. Sunku būtų vienareikšmiškai pasakyti, kas „supykdė“ lenkus. Galbūt lenkų atstovai sužinojo apie Vyriausybėje ruošiamus respublikos administracinio-teritorinio pertvarkymo bei administracinio valdymo (tiesioginio Vyriausybės valdymo) įstatymo projektus. Sprendžiant iš Jankelevičiaus replikų, administracinio-teritorinio pertvarkymo projektą lenkai suvokė, kaip grėsmę au­ tonomijos planams.455 Projektas numatė „didžiojo Vilniaus“ su „miestais palydo­ vais“ sukūrimą. Tokiu atveju lenkų autonomijai vietos „nebeliktų.“ Panašiai buvo suvokiamas ir administracinio valdymo įstatymo projektas.456 Turint omenyje tai, kad įstatymas lietuvių ir lenkų, o kartu ir Lietuvos bei Lenkijos santykių istorijoje suvaidino pakankamai svarbų vaidmenį, jo priėmimo aplinkybes aptarsiu detaliau. Šio įstatymo projektas AT deputatams buvo pristatytas dar lapkričio pradžio­ je.457 Įstatymo projektą pristatęs K. Lapinskas svarbiausias nuostatas suformulavo

nebuvo (Politinės-teisinės darbo grupės posėdžio, įvykusio 1990-11-21, protokolas, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 3,1. 20-26). 455 Atrodo, jog „naujojo administracinio“ padalijimo klausime būta ne tik „lenkiško“ aspekto. Dienoraštyje, lapkričio 8 d., R. Ozolas užrašė: „Landsbergis visais būdais bando stumti teritorinį perdalijimą. Taip, girdi, bus galima perrinkti savivaldybes ir padaryti jas radikalesnėmis“. Paskutinius žodžius, tikriausiai, reikėtų interpretuoti kaip siekį tokiu būdu iš savivaldybių pašalinti nepatenkintus AT daugumos valdymu, pirmiausia komunistus, ir pakeisti juos parlamento daugumai lojaliais sąjūdžio aktyvistais (R. Ozolas, Aušros raudoniai..., p. 134). Beje, Ozolas, pristatydamas deputatams Vyriausybės regioninės politikos prioritetus, kaip vieną jų minėjo „pasiruošimą administraciniam teritoriniam perdalijimui“. Tačiau jis siūlė „perdalinti“ tik tuomet, kai išryškės socialiniai-ekonominiai regionų ir jų teritorijų interesai (LR AT Savivaldybių reikalų ir Valstybės atkūrimo nuolatinių komisijų bendro posėdžio, įvykusio 1990-10-31, protokolas, LRSA, f. 2, ap. 4, b. 23,1. 34-35). 456 Koordinacinė taryba lapkričio 21 d. priėmė nutarimą, kuriame teigiama, jog abu įstatymo projektai kelia vietinių gyventojų nepasitikėjimą ir susirūpinimą, „ar jų teisėti lūkesčiai bus įgyvendinti. Neaišku, ar nutarimas buvo priimtas prieš derybininkų susitikimą, ar po jo. Beje, nutarime taip pat „prašoma“, kad Valstybinė Rytų Lietuvos komisija ir AT prezidiumas iki gruodžio 10 d. „paremtų“ ir „apsvarstytų“ Eišiškių suvažiavimo dokumentus (Uchwala Rady Koordynacyjnej, Kurier Wilenski, 1990-11-27, nr. 243). 457 Deputato K. Lapinsko pranešimas apie Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl teritorinio vieneto administracinio valdymo“ projektą ir atsakymai į deputatų klausimus (Antra eilinė sesija, keturiasdešimtasis posėdis, 1990-11-06. Prieiga per ineternetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/ dokpaieska.showdoc_l?p_id=251022, [žiūrėta 2013-03-15]).

153

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

taip: „savivaldybės taryba gali būti paleista ir jos valdymo organų veikla sustabdyta šiais dviem atvejais: pirmas - kai savivaldybės organai vykdo veiksmus, priešta­ raujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir antras - kai savivaldybės organai šiurkščiai pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus arba piliečių konstitucines teises, nepaisydami kompetentingų Lietuvos Respublikos valstybinių organų rei­ kalavimų nutraukti neteisėtus veiksmus.“ Be to, šio straipsnio antrajame punkte numatyta, kad savivaldybės taryba gali būti paleista motyvuotu Aukščiausiosios Tarybos sprendimu, kuris priimamas remiantis specialiai sudarytos Lietuvos Res­ publikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų komisijos išvada.458 Savivaldybės veiklą „sustabdžius“ įvedamas „administracinis valdymas“ : Vyriausybės nutarimu skiria­ mas specialus įgaliotinis, kuris vietoj savivaldos organų vykdo „būtinas valdžios ir valdymo funkcijas, remdamasis galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais“. Suprantama, kad AT deputatai lenkai įstatymo projektą interpretavo, kaip nukreiptą pirmiausia prieš Vilniaus ir Šalčininkų tarybas. Teisingumo dėlei reikėtų pastebėti, kad įgyvendinant įvairius AT bei Vyriausybės įstatymus ir potvarkius, problemų kil­ davo ne tik su dviejų minėtų rajonų valdžia. Apskritai, įtampa tarp centrinės ir vietos valdžių, decentralizacijos tendencijos būdingos visuomenėms, politinėms sistemoms, išgyvenančioms dideles politines ir socialines-ekonomines transformacijas. Taigi, posėdyje kalbėję Jankelevičius ir Maceikianecas siūlė klausimo apskritai nesvarstyti. Tokią savo nuostatą deputatai lenkai motyvavo tuo, jog „bendra lenkų ir lietuvių komisija“ nebaigė darbo, vis dar vyksta projektų derinimas. Antra ver­ tus, jų nuomone, tokio įstatymo projekto svarstymas tik padidintų įtampas Rytų Lietuvos rajonuose. Maceikianecas tiesiai ir emocingai pareiškė: „Galiu pasakyti gerbiamajam K. Lapinskui ir tiems, kurie paruošė šitą variantą, kad čia visgi yra bandymas padaryti gagaūzų variantą Lietuvoje. Mes, lenkai, nenorime šito tikrai ir aš siūlyčiau visiems deputatams apmąstyti ir susilaikyti nuo šito projekto svarstymo tol, kol valstybinė komisija nebaigs darbo - toliau nesvarstyti.“459 Iš tikrųjų, toliau įstatymo projektas nebuvo svarstomas, apsiribota tik pristatymu. Pirmininkas pasiūlė diskusijas baigti ir pažymėjo, kad „šito klausimo“ tolesnėje sesijos darbotvarkėje nėra.460 Tačiau iš darbotvarkės, visgi, šis klausimas nedingo...

458 Galimybė „paleisti“ „nepaklusnias“, respublikinius įstatymus pažeidinėjančias tarybassavivaldybes buvo numatyta dar 1989 m. Savivaldybių įstatyme. 459 R. Maceikianeco pasisakymas (LR AT Antra eilinė sesija, keturiasdešimtasis posėdis, 1990-11-06. Prieiga per ineternetą: http://www3.lrs.lt/pis/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251022, [žiūrėta 2013-03-11]). 460 Ten pat. Dienoraštyje Ozolas taip aprašė šio įstatymo svarstymo peripetijas: „Rodos, antradienį pradėtas svarstyti administracinio valdymo įstatymas. Lenkus jis nežmoniškai išgąsdino. Ir

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

Įstatymo projektas diskutuotas įvairiose AT komisijose.461 Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijoje lenkų deputatai (Maceikianecas ir Balcevičius) vėl pasisakė prieš jo svarstymą ir priėmimą. Tiesa, galiausiai visi komisijos nariai sutarė, kad įstatymas „iš principo“ reikalingas. Diskutuota tik dėl to, ar jį reikia priiminėti „šiuo metu“. (Komisijos pirmininko V. Čepaičio nuomone, „įstatymas turėtų atvėsinti karštas galvas“.) Savivaldybių reikalų komisijoje deputatų nuo­ monės išsiskyrė - kai kurie įstatymo projekte įžvelgė „piliečių teisių suvaržymo momentus“. Teigta, jog įstatymas gali sukelti „neigiamą gyventojų reakciją“, siūlyta tobulinti jau egzistuojantį Vietos savivaldos pagrindų įstatymą ir pan. Taigi, galima teigti, jog ir tarp pačių lietuvių deputatų vieningos nuomonės dėl įstatymo projekto nebuvo. Tačiau buvo ir kitų priežasčių, kodėl lenkų derybininkų nuotaika „sugedo“. Brodavskis ir Jankelevičius piktinosi, jog po apylinkes incognito važinėja žmonės, lanko susirinkimus, įrašinėja kalbas. Taip pat renka žinias apie autonomininkų turimą turtą ir ar jie turi ginklų.462 Betgi turbūt svarbiausia priežastis buvo ta, jog lenkų autonomininkų veikėjai ėmė vis labiau įsitikinti, jog derybos tėra fikcija - lietuviai tik „tempia laiką“ ir Eišiškių suvažiavime priimtų dokumentų nesiruošia rimtai svarstyti.463 Lapkričio 21d. lietuviams, pirmiausia R. Ozolui, pavyko lenkus „nuraminti“. Ozolas įrodinėjo, jog vyriausybės paruoštas administracinio padalijimo projektas bus atidėtas - kaip „neparengtas“. Panašiai kalbėjo ir apie administracinio val­ dymo įstatymo projektą: esą tokiu „pavidalu“ jis neturėtų būti priiminėjimas. Ir siūlė diskutuoti Stačioko „siūlymus“, kurie „įdomūs ir verti pasvarstymo“.464 Deja, iš išlikusio posėdžio protokolo sunku susidaryti vienareikšmį vaizdą, kaip vyko Stačioko siūlymų aptarimas. Visgi vieną išvadą galima būtų daryti: lenkų

šįryt, ne - vakar, teko eiti į posėdį jų raminti, bet - girdėjau Parlamente - dabar jie ieško atsvaros tam projektui. Tamulis gyrėsi šiandien, kad jam vienu balsu pavykę neįtraukti įstatymo svarstyti - tegul kybąs kaip kirvis lenkams virš galvos. Bet aš manau, kad geriau jis būtų kabėjęs priimtas.“ (R. Ozolas, Aušros raudoniai..., p. 134). 461 LR AT piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos posėdžio nr. 40, įvykusio 1990-11-07, protokolas, LRSA, f. 2, ap. 4, b. 22,1. 105-107; LR AT Savivaldybių reikalų komisijos posėdžio, įvykusio 1990-11-14, protokolas, LRSA, f. 2, ap. 4, b. 23,1. 40. 462 Politinės-teisinės darbo grupės posėdžio, įvykusio 1990-11-21, protokolas, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 3, 1. 22. 463 Tiesa, Brodavskis aiškino, jog „savo reikalus“ lenkai norėtų išspręsti Lietuvos viduje (Politinės-teisinės darbo grupės posėdžio, įvykusio 1990-11-21 d., protokolas, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 3,1. 24). 464 Ten pat, 1. 23.

155

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

autonomijos šalininkai formaliai neprieštaravo Stačioko projektui, tačiau aktyviai siūlė spręsti „politinės autonomijos“ teritorijos ir jos „statuso klausimą“. Taip pat peršasi išvada,kad lietuviai derybininkai buvo linkę šių klausimų svarstymą „nukelti“. Taigi, sutarta kitą posėdį organizuoti lapkričio 28 d. Tačiau planuotas posėdis neįvyko. Galima svarstyti, kodėl „derybos“ nutrūko ir kieno iniciatyva. Atrodo, jog lietuviai ir lenkai turėjo savas interpretavimo versijas.465 Manyčiau, jog norint geriau suprasti abiejų pusių motyvus, reikėtų bent jau trumpai aptarti situaciją Lietuvoje, Tarybų Sąjungoje, o galiausiai - ir svarbiausias tarptautinės politikos tendencijas. Visos šios aplinkybės galėjo vienaip ar kitaip paveikti lietuvių ir lenkų politikų apsisprendimą. Vėlyvą 1990 m. rudenį politinė įtampa Lietuvoje ir už jos ribų didėjo. Vil­ niuje didėjo konfrontacija tarp dalies radikalesnių AT deputatų ir Vyriausybės. Jos veikla buvo vis dažniau ir aštriau kritikuojama. Įtampa augo ir Maskvoje. M. Gorbačiovas vis stipriau buvo puolamas TSRS AT deputatų imperininkų. Antigorbačiovinės nuotaikos stiprėjo ir tarp kariškių.466 Įtampų didėjimą Tarybų Sąjungoje, ypač tarp prezidento ir kariškių, pastebėjo ir Vakarų politikai. Spalio mėn. viduryje į Maskvą atvyko JAV gynybos sekretorius Dickas Cheneyis. Ta­ rybų Sąjungos Gynybos ministerijoje JAV ministrui buvo surengta iškilminga vakarienė. Jos metu Cheneyis pasiūlė tostą už TSRS prezidentą, kuriam visai neseniai buvo paskirta Nobelio taikos premija. Tačiau kariškiai, dalyvavę iškil­ mingoje vakarienėje, tylėjo ir tosto nepalaikė.467 Galimybė, kad M. Gorbačiovas gali prarasti kariškių kontrolę, JAV politikus turėjo ypač neraminti. 1990 m. rudenį Jungtinių Valstijų vadovaujamos koalicijos karo su Iraku perspektyva darėsi vis labiau reali. Vašingtonas puikiai žinojo, kad Tarybų Sąjungos generalitetas ir žymi dalis politinio elito kariniam Kuveito ir Irako konflikto sprendimui nepritaria, simpatizuoja Bagdadui ir reikalauja paremti

465 Apie „derybų“ eigą ir jų žlugimą informavo lenkų ir lietuvių spauda. Lenkų spauda lietuvių ir lenkų veikėjų deryboms skyrė daugiau dėmesio (J. Bielawska, Posiedzenie Rady Koordynacyjnej, Kurier Wilenski, 1990-11-27, nr. 243; L. Dowdo, Niepotrafimy czy tež niechcemy się porozumieč, Kurier Wilenski, 1990-12-01, nr. 247; J. Bielawska, Zaufanie ma byč obustronie, Kurier Wilenski, 1990-12-05, nr. 249; J. Baranauskas, Imsimės neatidėliotinų darbų, Lietuvos aidas, 1990-11-30, nr. 134). 466 TSRS AT deputatas, pulkininkas V. Alksnis AT sesijoje lapkričio 15 d. pareiškė, kad kariškiai gali su ginklais išeiti į gatves, jei jų teisės bus ignoruojamos (Tiesa, 1990-11-16, nr. 244). Tą pačią dieną su TSRS AT deputatais kariškiais susitiko ir M. Gorbačiovas. Sąjunginėje spaudoje susitikimas aprašytas kaip konstruktyvus - esą armija remianti vyriausiąjį ginkluotojų pajėgų vadą ( Правда, 1990-11-16, nr. 320). 467 Л. Млечин, Особая папка. Путин, Буш и война в Ираке, Москва, 2005, с. 211-212.

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

Saddamą Huseiną. TSRS prezidentas buvo svarbiausias ir, ko gero, vienintelis garantas to, kad TSRS liks Vakarų sąjungininku ir palaikys karinę operaciją prieš Iraką. Iš tikrųjų Gorbačiovas buvo atsidūręs sudėtingoje politinėje situacijoje. Jį spaudė ne tik centralizacijos šalininkai, imperininkai, kurie reikalavo imtis griež­ tesnių priemonių prieš įvairius „separatistus“ ir „nacionalistus“, bet ir iš esmės centrui lojalūs respublikų vadovai (pirmiausia Rusijos), kurie kėlė vis drąsesnius reikalavimus bei stiprino politinius ryšius tarp respublikų nebeatsiklausdami Kremliaus leidimo.468 Apie tai, kad M. Gorbačiovo galios ir įtaka mažėja, liudijo ir TSRS AT sesijos eiga. Lapkričio 17 d. sesijoje Gorbačiovas pristatė programą, kurios pagrindinis tikslas buvo išvesti šalį iš politinės ir socialinės-ekonominės krizės. Joje svarbiausi buvo keli punktai: skubinti Sąjunginės sutarties pasirašymą (jos projektas jau buvo baigtas), įpareigoti respublikas iki Sąjunginės sutarties pasirašymo nepriiminėti naujų įstatymų ir stiprinti prezidento galias (įsteigti prezidento vadovaujamą valstybės tarybą.) „Programa“ plačiai aptarinėta sąjunginėje spaudoje. Beje, partiniame laikraštyje Pravda ją komentavo ir AT deputatas A. Brodavskis. Į žur­ nalisto klausimą, kaip vertina prezidento programą, Brodavskis atsakė abejojantis, ar respublikos laikysis įstatymų moratoriumo ir pažymėjo, jog prieš skelbdamos suverenitetą respublikos „turi nustatyti teisingą nacionalinę politiką“ bei kriti­ kavo „kai kurias respublikas“, kad jose priimami įstatymai nėra demokratiški. Suprantama, taip sakydamas, jis pirmiausia omenyje turėjo Lietuvą.469 Vykstant TSRS AT sesijai M. Gorbačiovas išvyko į Paryžių dalyvauti Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos viršūnių pasitarime. Pasitarimas į istoriją įėjo tuo, jog formaliai deklaravo Šaltojo karo pabaigą. Buvusios Šaltojo karo priešininkės (Varšuvos sutarties ir NATO aljanso šalys) pasirašė Naujosios Europos Chartiją, kuri iškilmingai skelbė „konfrontacinės eros“ pabaigą. Pasi­ tarime buvo ir „pabaltijo“ akcentų. Tarybų Sąjungos delegacijai griežtai parei­ kalavus iš pasitarimo buvo išprašyti Baltijos šalių atstovai, pakviesti į jį svečių teisėmis.470 „Pabaltijo klausimas“ iškilo ir M. Gorbačiovo spaudos konferencijų metu. TSRS prezidento atsakymuose į Vakarų žurnalistų klausimus galima išskirti kelis svarbesnius aspektus: Gorbačiovas neatmetė Pabaltijo respublikų „išėjimo“

468 Lapkričio 11 d. M. Gorbačiovas susitiko su RTFSR AT pirmininku B. Jelcinu. Susitikimo metu Jelcinas kėlė „nacionalinės vienybės vyriausybės“ sudarymo idėją, kurios pirmininku būtų Rusijos Federacijos atstovas. O lapkričio 19 d. Jelcinas ir Ukrainos AT pirmininkas Kravčiukas pasirašė bendradarbiavimo sutartį. 469 Правда, 1990-11-23, nr. 327. 470 Durys į Europą atsiveria sunkiai, Lietuvos aidas, 1990-11-21, nr. 127.

157

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

iš TSRS galimybės, tačiau tik kaip tai numato „išėjimo mechanizmas“ ; kartu pažymėjo, kad žymi dalis visuomenės „palaiko“ atnaujintos federacijos idėją: „Reikia matyti, - aiškino Tarybų Sąjungos prezidentas, —visą situaciją, o ne tik girdėti Landsbergio ir Prunskienės pareiškimus.“ Gorbačiovas taip pat pažymėjo, jog prieš TSRS kariškius Lietuvoje vykdomos provokacijos ir galiausiai klausė susirinkusių, kodėl naujoji Lietuvos valdžia nenorinti organizuoti referendumo, „kad viskas būtų pagal įstatymą < ...> kad patys gyventojai apsispręstų, kaip nori gyventi.“ Atrodo, kad Vakarų žiniasklaidos atstovai tokiais atsakymais ir paaiškinimais liko patenkinti ir daugiau Pabaltijo respublikų klausimais su TSRS prezidentu nebediskutavo. Jei Gorbačiovo vizitą į Paryžių galima laikyti nusisekusiu, tai įvykiai pačioje Tarybų Sąjungoje, konkrečiai AT sesijoje, prezidentui klostėsi ne taip sėkmin­ gai. Gorbačiovo siūloma programa buvo priimta ne iškart. Pirmojo balsavimo metu nutarimas nesurinko reikiamo deputatų balsų skaičiaus. Dalis deputatų nepalaikė priemonių stiprinti Prezidento galias, motyvuodami tuo, kad tokiu būdu gali būti pažeistas respublikų suverenitetas.471 Tiesa, galiausiai programa vis dėlto buvo priimta, o netrukus, pasibaigus AT sesijai, spaudoje buvo paskelbtas ir naujos Sąjunginės sutarties projektas (lietuvių politikų jis buvo negailestingai sukritikuotas)472. Sprendžiant iš išlikusio Valstybinės Rytų Lietuvos komisijos posėdžio proto­ kolo, kuris datuotas lapkričio 28 d., likus kelioms dienoms iki planuoto susitiki­ mo, Brodavskis pranešė lietuvių derybininkui Šerkšniui, kad lenkai į susitikimą neatvyks. Pasak Komisijos sekretoriaus Songailos, tokio sprendimo „rimtų motyvų“ pateikta nebuvo.473 Analizuodami politines aplinkybes Lietuvoje ir Ta­ rybų Sąjungoje, kai kurie komisijos nariai darė išvadą, kad savo veiksmus „rytų Lietuvos veikėjai koordinuoja su Maskva“ ir formuoja ekonominius pagrindus autonomijai. (Turėta galvoje vadinamoji Wilenszczyznos asociacija, kurią įsteigė Rytų Lietuvos žemės ūkio perdirbimo įmonių bei ūkių vadovai.474) Ir lietuviškoje

471 Daug prieštaravimų kėlė programos punktas, suteikiantis prezidentui teisę imtis visų, taip pat ir „ypatingų priemonių“ tvarkai palaikyti. Paaiškinimas, kada gali būti taikomos „ypatingos priemonės“, buvo pakankamai nekonkretus. 472 Melo ir nesąmonių rinkinys, Lietuvos aidas, 1990-11-29, nr. 133. 473 Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti posėdžio, įvykusio 1990-11-28, protokolas, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 2, 1. 31. 474 Asociacija įsteigta lapkričio 15 d. Spaudoje asociacijos steigėjai ir iniciatoriai nurodyti nebuvo. Rašyta, kad ji spręs ekonomines jos narių ir regiono problemas (D. Danowska, Powstaje asocjacja „Wilenszczyzna“ Kurier Wilenski, 1990-11-17, nr. 237).

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

spaudoje buvo užuominų, kad „autonomistai atstovauja trečiajai šaliai“. Esą, tai patvirtina jų neatvykimas į derybas...475 Apie tai, kad autonomininkų politika yra diktuojama iš Maskvos, viešai pareiškė ir AT pirmininkas V. Landsbergis. Kalboje, pasakytoje lapkričio 24 d., kurią transliavo radijas ir televizija, Landsbergis užsiminė, jog į Lietuvą buvo atvažiavęs TSKP veikėjas „draugas Seninas“, kuris mokė „Rytų Lietuvos veikėjus kurti kokią nors atskirą Sovietų valstybėlę“.476 Apskritai, ši Landsbergio kalba - kreipimasis į Lietuvos Respublikos žmones prasidėjo grėsmingu pareiškimu: Tėvynė pavojuje! AT pirmininkas konstatavo reakcinių jėgų Maskvoje suaktyvėjimą, aštriai kritikavo M. Gorbačiovą ir aiškino, kad pagrindinis Kremliaus tikslas - imperijos išsaugojimas.477 Kreipimesi taip pat pareikšta, kad derybos tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos nutrukusios dėl centro kaltės. O tai gali reikšti tolesnę santykių eskalaciją. Pasak Landsbergio, situacija panaši į 1940 metų, gal net blogesnė... Tiesa, ženklų, kad įtampa tarp Maskvos ir Vilniaus auga, buvo ir anksčiau. Lapkričio pradžioje, po susitikimo su N. Ryžkovu, K. Prunskienė konstatavo, kad Maskva kelia „ultimatyvius reikalavimus“, kurie Lietuvai nepriimtini.478 Netrukus, kai lietuvių delegacija Maskvai spaudžiant buvo išprašyta iš Paryžiaus konfe­ rencijos, nutrūko Lietuvos ir TSRS derybos. Kiek vėliau sąjunginė AT suteikė prezidentui „papildomus įgaliojimus.“ (Kreipimesi Landsbergis juos įvertino kaip leidimą prieš respublikas „imtis nepaprastųjų priemonių“.) Autonomijos reika­ laujančiuose Lietuvos rajonuose apsilankė centro emisarai... Visos tos aplinkybės Lietuvos vadovybę vertė rimtai sunerimti. Eskalacija santykiuose tarp Vilniaus ir Maskvos darėsi vis labiau tikėtina. Galiausiai, visas minėtas įtampas dar labiau

475 J. Baranauskas, „Imsimės neatidėliotinų darbų“, Lietuvos aidas, 1990-11-30, nr. 134. Lenkų spaudoje tokius pareiškimus reikalauta gerai patikrinti. Tokie ir panašūs kaltinimai neprisideda prie tarpusavio pasitikėjimo plėtojimo (L. Dowdo, Niepotrafimy czy tež niechcemy się porozumieč, Kurier Wilenski, 1990-12-01, nr. 247). 476 LR AT pirmininko Vytauto Landsbergio kalba, Lietuvos aidas, 1990-11-27, nr. 131. Apie „juodojo emisaro“ O. Senino lankymąsi Šalčininkų rajone rašė ir lietuviškoji spauda (J. Baužytė, Delsti - vadinasi, prarasti pozicijas, Tiesa, 1990-11-27, nr. 254-255). Senino lankymąsi Lietuvoje, Šalčininkuose, paliudijo L. Jankelevičius. Pasak jo, klausiamas apie autonomiją, Seninas aiškino „jūsų teisė kurti tokį kraštą“, „patys turite apsispręsti“, „niekas ant lėkštutės neatneš“ (VATA, b. 1-6, 1999, t. 15,1. 159). O. Seninas, lydimas Burokevičiaus, į Šalčininkus atvyko rugsėjo viduryje. 477 Pareiškime AT pirmininko kritikos sulaukė ir „kai kurios Vakarų šalių vyriausybės“. Pasak Landsbergio, jos elgiasi „negarbingai“, pernelyg nuolaidžiaudamos Maskvai. 478 B. Bučelis, Sunkus pokalbis baigėsi konfliktu, Tiesa, 1990-11-13, nr. 240-241.

159

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

užaštrino artėjančio karo Persijos įlankoje nuojauta ir faktas, kad tarp Baltųjų rūmų ir Kremliaus nusistovėjo tarpusavio supratimas. Toks „supratimas“, Lietuvos politikų požiūriu, galėjo baigtis sandėriu: suteikdama JAV veikimo laisvę Persijos įlankoje, Maskva galėjo pareikalauti „laisvų rankų“ Pabaltijyje... Visi minėti dalykai leistų manyti, kad įtampų tarp lietuvių ir lenkų skatinimu Lietuvos valdžia kažin ar buvo suinteresuota. Taigi, nebuvo ir intereso nutraukti „politines diskusijas“ su lenkų autonomininkais. Tokią prielaidą patvirtintų aukš­ čiausių Lietuvos politikų - AT pirmininko ir Vyriausybės vadovės - laikysena vadinamajame Rytų Lietuvos atstovų suvažiavime. Tai, žinoma, nereiškia, kad tarp lietuvių politikų nebuvo „kietos“ linijos santykiuose su lenkais šalininkų. Praėjus trims dienoms po paskutinio lietuvių ir lenkų politikų susitikimo, lapkričio 24 d. Vilniuje surengtas Rytų Lietuvos „atstovų“ suvažiavimas. Suva­ žiavimo sušaukimą iniciavo kelios organizacijos: Rytų Lietuvos reikalų taryba (pirmininkas R. Klimas), Vilnijos draugija (pirmininkas K. Garšva) ir Sąjūdžio seimo taryba.479 (Tikėtina, kad prie jo sušaukimo galėjo prisidėti ir kai kurie AT deputatai.) Suvažiavime dalyvavo įvairių kultūrinių ir politinių organizacijų (tarp jų ir LKP) bei akademinių institucijų atstovai, tačiau nebuvo kviesti lenkai... Su­ važiavime dalyvavo ir kalbėjo AT pirmininkas Landsbergis, vyriausybės vadovė Prunskienė, Rytų Lietuvos komisijos pirmininkas Ozolas, AT deputatai, ministrai. (Pasak pačių suvažiavimo organizatorių, jame dalyvavo apie 560 delegatų ir 500 svečių.480) Suvažiavime ypač aštriai buvo kritikuojami ir smerkiami „autonomi­ ninkai“ bei Eišiškėse priimti nutarimai.481 Aiškinta, kad Rytų Lietuvoje pačiais įvairiausiais būdais persekiojami lietuviai, kad jie atleidinėjami iš darbo, kad aktyvesniems grasinama, kad visiškai nesirūpinama lietuviškomis mokyklomis.482

479 Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimas, Voruta, 1990-12, nr. 15. 480 Ten pat. 481 Suvažiavimas priėmė kelis dokumentus. Nutarimuose siūloma „perredaguoti savivaldos, švietimo, tautinių mažumų įstatymus“, „pagal gyventojų pageidavimus“sukurti Vilniaus apskritį, priimti „administracinio valdymo įstatymą“, taip pat prašoma, kad lojaliems rytų Lietuvos rinkiminių apygardų gyventojams atstovautų AT deputatai V. Povilionis, I. Andriukaitienė, J. Dringelis, N. Rasimavičius, S. Šaltenis, S. Razma, R. Rastauskienė, J. Paleckis. „Didžiojoje“ lietuviškoje žiniasklaidoje suvažiavimo dokumentai skelbti nebuvo. Juos paskelbė Voruta (1990-12, nr. 15) ir Kurier Wilenski (1990-12-29, nr. 265) bei Vilniaus rajono tarybos laikraštis Draugystė (1991-01-05, nr. 1, skiltyje „Kam tai naudinga?“). Trumpame redakcijos žodyje prie pastarosios publikacijos pažymima, kad krašto gyventojams aktualūs klausimai sprendžiami jiems nedalyvaujant. 482 J. Baranauskas, Neleisim parceliuoti Lietuvos, Lietuvos aidas, 1990-11-28, nr. 132; S. Spurga, Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimas, Atgimimas, 1990-11-28- 12-05, nr. 47; J. Baužytė, Delsti-

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

Įdomu tai, kad nuo suvažiavime kalbėjusių oratorių kliuvo ir Lietuvos valdžiai. Pirmiausia, vykdomajai. Vyriausybė kaltinta tuo, jog savivaldybėms suteikia per daug įgaliojimų bei laisvių, kad pernelyg nuolaidžiauja autonomininkams ir su jais aktyviai nekovoja. Kalbėtojai reikalavo paleisti „piktybiškas savivaldybes“ (pirmiausia Šalčininkų) ir įvesti ten tiesioginį Vyriausybės valdymą, taip pat, kad „lojaliems“ Rytų Lietuvos piliečiams Aukščiausiojoje Taryboje turėtų atstovauti kiti deputatai... Apskritai, suvažiavime siūlyta su „autonomistais“ kalbėti iš jėgos pozicijų... Sprendžiant iš aprašymų spaudoje, V. Landsbergio ir K. Prunskienės kalbos, skirtingai, nei daugumos kalbėjusiųjų, buvo pakankamai nuosaikios. Landsbergis nors ir kritikavo autonomijos šalininkus, tačiau taip pat aiškino, jog „pietryčių Lietuvos gyventojai nėra priešai“, ir reiškė viltį, jog rimtį rajonuose pavyks išsau­ goti. Prunskienė siūlė neskubėti priiminėti naujų įstatymų (naujojo Adminis­ tracinio-teritorinio padalijimo įstatymo), kurie galėtų paaštrinti situaciją. (Beje, Vyriausybės vadovė užsiminė, jog yra deputatų, kurie „nekantrauja“ įstatymą priimti.) Prunskienė ragino daugiau dėmesio skirti rajonų ekonominėms-socialinėms problemoms. Abu šalies vadovai sutarė, jog reikia ieškoti bendrų spren­ dimų, siekti sutarimo.483 Nuosaikią Lietuvos vadovybės poziciją patvirtino ir lapkričio 29 d. Lietu­ vos Respublikos AT priimtas nutarimas „dėl valstybinės kalbos įgyvendinimo terminų“. Jame teigiama, jog Lietuvos miestų, gyvenviečių, apylinkių, „kuriose kitakalbiai sudaro daugumą“ įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, jei jos to pageidauja perėjimą prie valstybinės lietuvių kalbos raštvedyboje terminą pratęsti iki 1995 m. sausio 1 d. Tiesa, nutarime buvo viena svarbi sąlyga - įmonės ir organizacijos turėjo gauti „valstybinės kalbos inspekcijos sutikimą“. (Nutarimą pateikė valstybinės Rytų Lietuvos komisijos vadovas R. Ozolas.) Tarp lenkų politikų suvažiavimas sukėlė pakankamai griežtas reakcijas ir buvo visaip smerkiamas. Aktyviai ir griežtai sureagavo lenkų deputatai. Lenkų frakcijos vardu lapkričio 27 d. AT pareiškimą perskaitė R. Maceikianecas. Pasak jo, suva­ žiavimas buvo kiršinantis, „įsisiautėjo antilenkiškos nuotaikos“, o kaltinimai, kad lietuviai Rytų Lietuvoje skriaudžiami ir persekiojami, neturi pagrindo. Kliuvo ir Lietuvos vadovybei, kad ji nepasmerkė pasisakymų, kuriuose buvo įžeidinėjami

vadinasi, prarasti pozicijas, Tiesa, 1990-11-27, nr. 254-255; D. Rinkevičiūtė, Skauduliai, Lietuvos rytas, 1990-11-27, nr. 203. Apie suvažiavimą užsiminė ir lenkų spauda (J. Szostakowski, Zjazd przedstawicieli Litwy Wschodniej, Kurier Wilenski, 1990-11-27, nr. 243). 483 S. Spurga, Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimas, Atgimimas, 1990-11-28-12-05, nr. 47; J. Szostakowski, Zjazd przedstawicieli Litwy Wschodniej, Kurier Wilenski, 1990-11-27, nr. 243.

161

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 —1994 metais

lenkai ir lenkų frakcijos AT atstovai. Kai kurie radikalesni suvažiavimo-delegatų siūlymai, esą, sulaukę ir respublikos vadovų plojimų. Tarpetninių įtampų kursty­ mas, Maceikianeco žodžiais, vedąs į politinę aklavietę. Į AT deputato pasisakymą trumpai sureagavo Landsbergis: jis suvažiavime dalyvavęs, kalbėjęs, tačiau jokių „antilenkiškų siautėjimų“ nepastebėjęs. Tuo diskusija AT ir baigėsi.484 O kaip gi „pasitraukimą“ iš derybų aiškino A. Brodavskis? Kurier Wilenski žur­ nalistei jis teigė, jog per trečią derybininkų susitikimą (lapkričio 8 d.) lenkai įteikė lietuviams nacionalinio teritorinio krašto statuto „pagrindų projektą“. Per ketvirtą susitikimą (lapkričio 21 d.) savo projektą, pavadintą „Apie autonomijos Rytų Lietu­ voje formas“, įteikė lietuvių derybininkai (tikėtina, kad tai buvo S. Stačioko parengtas projektas). Sutarta lapkričio 28 d. jį svarstyti. Tačiau planuotas posėdis neįvyko, nes lenkų derybininkai netikėtai sužinojo apie organizuojamą Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimą. Nemaloni naujiena buvo ne tik pats suvažiavimo sušaukimas, bet ir tai, kad į jį nebuvo kviečiami lenkų atstovai.485 Todėl, pasak A. Brodavskio, nutarta eilinį „derybų raundą“ atidėti: norėta sulaukti „suvažiavimo“ nutarimų. Galiausiai, interviu Brodavskis apkaltino lietuvių derybininkus ir valdžią, kad ši vilkinanti lenkams rūpimų sprendimų priėmimą, dedanti pastangų nukelti juos „neribotam laikui“.486 Esą apie tai liudija lietuvių paruoštas projektas, kuriame teigiama, jog admi­ nistracinės teritorinės lenkų autonomijos klausimas galįs būti išspręstas tik vykdant bendrą šalies administracinę-teritorinę reformą, t. y. maždaug apie 1993 metus... Tarp Ozolo dokumentų, perduotų saugoti Lietuvos istorijos instituto ran­ kraštynui, yra Vilniaus rajono tarybos sprendimas „Apie visuomeninę-politinę padėtį rajone“.487 Dokumente užsimenama ir apie lapkričio 24 d. suvažiavimą bei klausiama, kodėl į jį nebuvo kviečiami lenkai. Tokiais žingsniais kurstoma nesan­ taika tarp tautų ir formuojamas priešo įvaizdis. Antra vertus, sprendimo autoriai pabrėžė, jog „Koordinacinė taryba, deputatai tęs darbą, kurį pradėjo Eišiškėse“. Deputatai taip pat „pasiūlė“A. Brodavskiui ir J. Cechanovičiui dalyvauti IV TSRS Liaudies deputatų suvažiavime ir „imtis konkrečių priemonių“ Eišiškių nutari­ mams įgyvendinti. Kitais žodžiais tariant, buvo patvirtintas kursas į teritorinės autonomijos kūrimą, išnaudojant ir Tarybų Sąjungos struktūras.

484 LR AT pirmojo šaukimo antroji sesija, Stenogramos, 1990 11 27, 55 posėdis, Vilnius, 1992, p. 403-404. 485 J. Bielawska, Zaufanie ma byč obustrone, Kurier Wilenski, 1991-12-05, nr. 249. 486 Taip pat žr. Apie visuomeninę politinę situaciją rajone, A. Brodavskio pranešimas, [1990-12-12?] (VATA, b. nr. 1-6, 1999, t. 15,1. 198-199). 487 О общественно - политической ситуации в районе, 1990-12-12 (LII BR. R. Ozolo fondas, f. 42-4, 1. 257-261). Sprendimas 1991 m. sausio 9 d. buvo pasiųstas AT Prezidiumui.

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

Taigi, galima manyti, kad ne vien „Rytų Lietuvos atstovų“ suvažiavimo sušaukimo aplinkybės turėjo įtakos tam, jog lenkų veikėjai iš derybų nutarė pasitraukti. Svarbesnė priežastis buvo ta, jog derybininkų pozicijos principingai išsiskyrė. Lenkų žurnalistė Lucina Dovdo (Lucyna Dowdo) straipsnį apie derybų pabaigą pavadino „Negalime ar taip pat nenorime susitarti“. Lietuviai ir lenkai „nenorėjo ir negalėjo susitarti“... Lietuviams buvo nepriimtinanet nuosaikesnių lenkų autonomininkų Vilniaus krašto vizija. Viena vertus, lietuvių visuomenėje buvo stiprios „antiautonomistinės“ nuotaikos. Tai liudijo Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimas ir jo nutarimai. Jo organizatoriai pirmiausia siekė paskatinti Lietuvos valdžią imtis aktyvesnių ir griežtesnių kovos su „autonomistais“ priemonių. Antra vertus, galima manyti, kad suvažiavimo organizatorių ir jų rėmėjų politikų tikslai atliepė žymios ar net didžiosios lietuvių dalies nuostatas, kad „autonomistai“ tėra „Maskvos įrankis“, keliantis grėsmę Lietuvos teritoriniam integralumui ir valstybingumui. Nusileisti nenorėjo ir lenkų autonomijos veikėjai bei šalininkai. Visgi, Lietuvos valdžios kontaktai su Koordinacinės tarybos veikėjais visiškai nenutrūko. Gruodžio 20 d. Vilniaus rajono taryba, „remdamasi žodiniu susita­ rimu“, pasiuntė R. Ozolui Vilniaus krašto „Pagrindinius nuostatus“.488 Pacituosiu trumpą ištrauką iš dokumento preambulės, kuri gerai iliustruoja, kaip kai kurie lenkų politikai suprato teritorinės nacionalinės autonomijos pobūdį. Taigi, Vil­ niaus kraštas esąs „autonominis administracinis - teritorinis darinys Lietuvos respublikos sudėtyje. Jis veikia, remiantis Lietuvos Respublikos Laikinuoju pagrindiniu įstatymu (Konstitucija), krašto Statutu (Konstitucija), kurį priima krašto Seimas ir tvirtina Lietuvos respublika įstatymu.“ „Kraštas“ projektuotas Lietuvos respublikos sudėtyje, tačiau turėjo turėti pakankamai plačią autonomiją. Tai buvo Vilniaus rajono lenkų politikų autonomininkų vizija. Aštrėjant bendrai politinei situacijai Lietuvoje, didėjant įtampoms tarp Vil­ niaus ir Maskvos, gruodžio 31 d. V. Landsbergis susitiko su lenkų frakcija. Kas inicijavo šį susitikimą, nėra žinoma. Galima manyti, jog Lietuvos valdžia, galbūt pats AT pirmininkas. (Beje, į susitikimą taip pat buvo pakviestas ir A. Brodavskis.) Žinios apie šį susitikimą ir apie tai, kas jo metu kalbėta, labai fragmentiškos.489 Žinoma, jog „apsikeista nuomonėmis“ apie valstybės politiką lenkų mažumos atžvilgiu, kaip lenkiški rajonai laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų, apie administracinio teritorinio vieneto Vilnijoje sukūrimą ir apie tautinių mažumų asmenų pavardžių rašybą oficialiuose dokumentuose. Nors susitikimo detalės ir

488 Основные положения административно-правового Статуса Вильнюсского польского национально-территориального края, b. d. (ten pat, 1. 282-291). 489 J. Bielawska, Spotkanie W. Landsbergisa z polską frakcją, Kurier Wilenski, 1991-01-03, nr. 1.

163

164

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

nėra žinomos, tačiau patį susitikimo faktą reikėtų vertinti kaip bandymą mažinti įtampas bei stengtis išlaikyti kontaktą su lenkų politinėmis grupuotėmis. Svarbu pastebėti ir dar vieną dalyką. Atrodo, jog metų pabaigoje iniciaty­ va ruošti įvairius dokumentus, reglamentuojančius lenkų tautinės mažumos situaciją, pamažu atiteko AT deputatų lenkų frakcijai. Frakcija tapo „politiniu centru“, bent jau kurį laiką sėkmingai konkuruojančiu su kitais Lietuvos lenkų politiniais centrais, pirmiausia - su Koordinacine taryba. Lietuvos valdžiai toks „persigrupavimas“ turėjo būti visiškai priimtinas ir atrodė naudingas. Mat nepai­ sant skirtumų, egzistavusių tarp frakcijos deputatų, jai dėl veiklos pobūdžio buvo būdingas tam tikras nuosaikumas. Taigi, Lietuvos valdžiai surasti „kontaktą“ su lenkų frakcija buvo paprasčiau... Šiuos samprotavimus - prielaidas patvirtina ir 1991 m. pradžios įvykiai, tačiau apie juos vėliau. „Atsigręžimas] Varšuvą" (Lenkijos užsienio reikalų ministerijos aide m em oire) Metų pabaigoje Vilnius pabandė suaktyvinti politinius ryšius su Varšuva. Tikė­ tina, kad taip siekta parodyti Lietuvos tarptautinį „subjektiškumą“. Antra vertus, neatmestina prielaida, jog Varšuvos „pagalba“ taip pat galvota daryti spaudimą autonomininkams. Plėtoti santykius su Lietuva stengėsi ir Lenkija. Tiesa, pa­ kankamai atsargiai. Dar balandžio mėn. pabaigoje ministras K. Skubiszewskis, kalbėdamas Seime, aiškino, jog „visi suinteresuoti [Lietuvos klausimu] turi elgtis atsargiai, kad nepakenktų tam, kas jau Vidurio - Rytų Europoje, įskaitant ir Lie­ tuvą, taip sunkiai sukurta ir toliau kuriama.“490 Pasak Skubiszewskio, Lietuvos reikalu Lenkija palaiko įvairius kontaktus, tačiau Lietuvos valstybingumo klausi­ mas turėtų būti sprendžiamas Maskvos ir Vilniaus derybomis. Visgi atrodo, kad laikui bėgant Varšuvai vis labiau ėmė rūpėti lenkų mažumos Lietuvoje problemos. Spalio 15 d. Vilniuje lankėsi Lenkijos generalinis konsulas Minske Z. Kytlinskis ir susitiko su Lietuvos užsienio reikalų ministro pavaduotoju V. Katkumi. Beje, į Vilnių Kytlinskis atvyko praėjus tik kelioms dienoms po to, kai Lenkija ir Ukraina pasirašė draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo deklaraciją. Deklaracijoje šalys ne tik skelbė siekį stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą, bet - ir tai, ko gero, buvo svarbiau, - teigė, jog viena kitai „kaip dabar, taip ir ateityje“ atsisako bet kokių teritorinių pretenzijų.491 Sprendžiant iš Lietuvos

490 Dokumenty MSZ, Lithuania, 1991, nr. 1, p. 16-17. 491 V. Sirutavičius, Suvalkų sutarties vertinimų vaidmuo, rengiant Lietuvoje 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartį, Suvalkų sutartis: faktai ir interpretacijos / Umowa Sumalska: fakty i interpretacje, sudarytojas C. Laurinavičius, Vilnius, 2012, p. 185-186.

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo —1991 m. sausio mėn.)

užsienio reikalų ministerijoje saugomų dokumentų, diplomatai apie Lenkijos ir Ukrainos deklaraciją nekalbėjo. Susitikimo metu daugiau dėmesio skirta lenkų tautinės mažumos Lietuvoje problemoms.492 Galbūt tuo metu, o gal kiek vėliau lapkričio mėn. Paryžiaus konferencijos metu (kontaktų tarp Lietuvos ir Lenki­ jos diplomatų galimybės konferencijoje atmesti negalima) Lietuvių politikams kilo idėja užklausti Lenkijos užsienio reikalų ministerijos, kaip ši „suprantanti“ Lietuvos lenkų klausimo sprendimą. Taip atsirado Lenkijos URM parengta aide memoire (memorandumas) dėl lenkų mažumos poreikių Lietuvos Respublikoje. Dokumente teigiama, kad jis atsiradęs ministro Algirdo Saudargo „pageidavi­ mu“.493 Tikėtina, kad ministro „pageidavimas“ negalėjo atsirasti be AT pirmininko iniciatyvos.494 Dokumentas datuotas lapkričio 26 d.495 Pasak lenkų tyrėjų, memorandumas, kurį sudarė dvylika didesnių punktų, „atspindėjo“ įvairių Lenkijos dešiniųjų politinių jėgų, o taip pat ir Lietuvos lenkų „postulatus“.496 Matyt, todėl kai kurios jame fiksuotos nuostatos „viršijo“ kul­ tūrinėms autonomijoms būdingus reikalavimus. Varšuva „pageidavo“ Lietuvos lenkams dvigubos pilietybės; Lietuvos valdžios konsultacijų su lenkų bendruo­ mene, ruošiant naują šalies administracinio suskirstymo įstatymą, o teritorijose, kuriose kompaktiškai gyvena lenkai, nevykdyti „apgyvendinimo operacijų“. Taip pat jame buvo nuostatų, būdingų kultūrinėms tautinių mažumų autonomijoms. Štai keli būdingesni reikalavimai: „oficialus lenkų kalbos statusas teritorijose, kuriose kompaktiškai gyvena lenkai“ ; „viešųjų institucijų be/ vietovių pavadi­ nimai ant lentelių ir kelio ženklų turi būti rašomi šalia lietuvių kalbos - lenkų kalba“ ; „lenkai turi turėti garantuotą teisę rašyti savo vardus ir pavardes taip, kaip skamba jų originalas, ir išsaugoti lenkišką abėcėlę tiek asmens dokumentuose, tiek oficialioje korespondencijoje“. Memorandume pasisakoma už sąlygų lenkiškoms kultūrinėms ir švietimo institucijoms pagerinimą. (Tiesa, dokumente nebuvo keliamas klausimas apie lenkiško universiteto steigimą. Minimas tik poreikis

492 V. Sirutavičius, Suvalkų sutarties vertinimų vaidmuo..., p. 186. 493 Niepodleglošč in statu nascendi. Z ministrėm spraw zagranicznych Rzeczpospolitej Polskiej Krzysztofem Skubiszewskim rozmawia Leon Brodowski, Lithuania, 1991, nr. 1, p. 10; Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994, sudarytojai Vytautas Plečkaitis ir Jan Widackis, Vilnius, 1998, p. 175. 494 Anot A. Saudargo, tuo laikotarpiu šalies užsienio politikai „vadovavo Landsbergis“, jis ir „visas gijas santykiuose su Lenkija laikė“. A. Saudargo interviu autoriui, 2011-06-20. 495 Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994, Vilnius, 1998, p. 175-176. 496 J. Sobczak, Potomkomie Lechą i Giedymina. Stosunki polityczne między Litwą a Polską w piermszych latach odrodzenia panstwa liteivskiego, Poznan, 2009, p. 74, 81.

165

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Vilniaus universitete įsteigti polonistikos katedrą ir lenkiškas grupes aukštosiose mokyklose.) Buvo ir kitų nuostatų: dėl laisvo asmenų judėjimo, religijos, nuo­ savybės teisės atstatymo reikalų. Lietuvos valdžiai iš visų 26 memorandumo punktų svarbiausias buvo ketvir­ tasis, kuriame teigiama: „Lenkijos Respublika neketina pasisakyti už lenkų autonominių teritorinių vienetų kūrimą.“ Ir toliau: „Lenkijos Respublika tikisi, kad bus patenkintas lenkų siekimas Lietuvos Respublikoje spręsti savo likimą patiems dalyvaujant demokratinėse parlamentinėse ir savivaldos institucijose.“497 Galima manyti, kad svarbiausias Lietuvos valdžios interesas ir buvo sulaukti iš oficialios Varšuvos patvirtinimo, kad ši neremia lenkų nacionalinės teritorinės autonomijos idėjos. Tai svarbu buvo ir todėl, kad Lenkijos parlamente buvo po­ litikų, kurie ne tik aktyviai kritikavo „atsargią“ ministro Skubiszewskio politiką lenkų mažumos Lietuvoje atžvilgiu, bet ir rėmė autonomijos idėją. Metų pabai­ goje keturi Lenkijos seimo nariai (S. Niesiolowskis, J. Lopuszañskis, B. Osinskis, M. Jurekas) pasirašė interpeliaciją Skubiszewskiui, kurioje ministras kaltintas tuo, jog „Lietuvos lenkus palieka likimo valiai“.498 O Lietuvoje lenkai susidurią su pa­ čiomis įvairiausiomis problemomis („lituanizuojami pavadinimai“, lenkams kyla problemų įgyjant išsilavinimą, naikinami paminklai Armijai Krajovai, ruošiamas naujas administracinio suskirstymo projektas ir pan.). Interpeliacijoje taip pat kaltinta Lietuvos valdžia, kad ši „neleidžia steigti lenkų tautinio teritorinio rajono“. Taigi, viena vertus, memorandumas lyg ir kartojo 1990 m. kovo mėnesio Lietuvos ir Lenkijos komunikato (jį Vilniuje pasirašė V. Čepaitis ir B. Geremekas) esmę: aide memoire taip pat buvo aiškiai pabrėžtas politinės sistemos demokratiza­ cijos imperatyvas. Demokratizacijos skatinimas, demokratinių institutų sukūrimas regionuose, kuriuose dominuoja tautinės mažumos atstovai, turėtų automatiškai užtikrinti jiems pranašumą. O turėdami daugumą vietos valdžios institutuose, mažumos atstovai galėtų efektyviau pasirūpinti ir savo kultūriniais-socialiniais poreikiais. Antra vertus, kai kurios memorandumo nuostatos ne tik „peržengė“ kultūrinės autonomijos ribas, bet ir galėjo būti traktuojamos, kaip kišimasis į kitos šalies vidaus reikalus (pavyzdžiui, dvigubos pilietybės suteikimo Lietuvos lenkams reikalavimas). Ypač turint omenyje tą aplinkybę, kad kai kurie Lenkijos išsakyti „pageidavimai“ Lietuvai pačioje Lenkijoje tuo metu kėlė daug ginčų bei kontroversijų ir buvo sunkiai įgyvendinami praktiškai.499 (Kartu, memorandumas

497 Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994, Vilnius, 1998, p. 176. 498 W Sejme RP, Nasza gazeta, 1990-12-10, nr. 17. 499 Lenkijoje pritarimo neturėjo idėja dvigubą pilietybę suteikti vokiečių mažumos atstovams (J. Sobczak, Potomkomie Lechą i Giedymina..., p. 81).

Ar derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

buvo kritikuotas Lenkijoje bei kai kurių Lietuvos lenkų veikėjų pirmiausia dėl paramos nacionalinei teritorinei autonomijai atsisakymo.) Dauguma memoran­ dumo nuostatų negalėjo būti priimtinos ir Lietuvos valdžiai. Pirmiausia, dėl tos priežasties, kad didžioji dalis lietuvių tokioms nuostatoms nepritarė. Memorandumo istorijoje yra dar viena įdomi aplinkybė. Dokumentas buvo konfidencialus, tačiau 1991 m. pradžioje (sausio mėn.) jis buvo paskelbtas ke­ liuose periodiniuose leidiniuose. Lietuvoje dvisavaitiniame Znad Wilii (nr. 27), Kurier Wilenski (sausio 1 d. nr. 18) ir Lenkijoje leidžiamame žurnale Lithuania, kurio leidėjas buvo žinomas visuomenės veikėjas, Lietuvos mylėtojų klubo pirmininkas Leonas Brodowskis.500 Beje, tame pačiame žurnalo numeryje buvo publikuotas interviu su Lenkijos užsienio reikalų ministru Skubiszewskiu. Jame ministras aiškino, kad memorandumas „išlieka aktualus“, o „teisėti Lietuvos lenkų reikalavimai turi būti įgyvendinti“. Lietuva, Skubiszewskio žodžiais, spręsdama tautinių mažumų problemas, privalo laikytis „europinių standartų“.501 Sunku pasakyti, kas ir kokių tikslų siekdamas „nutekino“ konfidencialų do­ kumentą.502 Kaip bebūtų, ko gero teisūs tie istorikai, kurie teigia, jog dokumento paviešinimas pagerinti santykių tarp šalių ir tautų negalėjo, greičiau, priešin­ gai...503 Tiesa, taip pat reikėtų pažymėti, kad aukščiausi Lietuvos politikai jokio nepasitenkinimo, bent jau viešai, dėl nutekinimo nerodė. Paklaustas, kaip vertina dokumentą, V. Landsbergis aiškino, kad jame yra „racionalių siūlymų“, bet kartu ir diskutuotinų.504 AT pirmininkas abejojąs, ar Lenkijos valdžia pati būtų linkusi re­ alizuoti visas aide memoire nuostatas „tautinių mažumų gerovei“ savo teritorijoje... Buvo ir kitokių bandymų plėtoti santykius su Varšuva ir ieškoti būdų tautinių mažumų klausimui spręsti. Tie kontaktai vyko kultūros ministrų linija. Spalio 3 d. 500 Lietuviškoje spaudoje dokumentą paskelbė tik laikraštis Voruta. Redakcijos prieraše aide memoire palygintas su 1938 m. Lenkijos ultimatumu Lietuvai. 501 Lithuania, 1991, nr. 1, p. 14. 502 Saudargas, paklaustas, kaip aide memoire galėjo atsidurti spaudoje, teigė, jog iki rugpjūčio pučo „daug kas nutekėdavo, atrodo, kad dirbom atvirom kortom“. O KGB rezidentai ministerijoje buvo žinomi... Taigi, išsaugoti „imunitetą“ buvo sudėtinga. Antra vertus, ministras pažymėjo, kad tuo metu Lietuvos URM iš Maskvos ir toliau gaudavo įvairius slaptus dokumentus. Po pučo tokios korespondencijos liovėsi (A. Saudargo interviu su autoriumi, 2011-06-20). Tikėtina, kad dokumentas į spaudą galėjo pakliūti iš Lenkijos URM. Valstybinėje Rytų Lietuvos komisijoje dirbantys politikai memorandumo paviešinimą vertino kaip „nekorektišką spaudimą“. Būta siūlymų dėlto padaryti specialų pareiškimą (Rytų Lietuvos komisijos posėdžio stenograma, 1991-01-30, LII BRS, R. Ozolo fondas, f. 42-4,1. 60). 503 J. Sobczak, Potomkowie Lechą i Giedymina..., p.83. 504 „Zaczynamy byč razem“, Kurier Wilehski, 1991-02-08, nr. 26.

167

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Punske, Lenkijoje, susitiko du ministrai - Darius Kuolys ir Michalas Jagiella. Sprendžiant iš aprašymų spaudoje, diskutuota ir tautinių mažumų klausimais. Tiesa, apie kokius nors susitarimus rašyta nebuvo.505 Visgi dėl vieno dalyko susitarta - gruodžio mėn., jau Lenkijos kultūros ministras, M. Jagiella lankėsi Lietuvoje. Vizito metu jis susitiko su R. Ozolu, taip pat aplankė Šalčininkus. Šį kartą apie pasiektus susitarimus rašyta daugiau: Lenkijos pusė įsipareigojo skirti 1 mlrd. 100 mln. zlotų lietuvių kultūros namams Punske, o Lietuvos - paremti lenkų centro įkūrimą Eišiškėse. Apskritai, ši Lenkijos kultūros ministro išvyka į Lietuvą šiaip jau palankiame lietuviams laikraštyje Gazeta Wyborcza buvo aprašyta ypač pakiliai ir optimistiškai.506 Netgi teigta, kad Lietuvos vyriausybė pasiruošusi patenkinti visus „lenkų postulatus“, tačiau su viena sąlyga - lenkai turį atsisakyti nacionalinės teritorinės autonomijos reikalavimo. Tiesa, kokie tie visi reikalavimai, nebuvo įvardyta. Gal turėti omenyje reikalavimai ar bent dalis jų, kurie buvo išvardyti aide memoire? Visgi labiau tikėtina, jog susitikimuose su Lenkijos ministru Lietuvos valdžios pareigūnai galėjo užsiminti apie AT ruošia­ mus įvairius įstatymus, pirmiausia - Tautinių mažumų įstatymo pataisas, kurios turėjo išplėsti kompaktiškai gyvenančių lenkų mažumos teises. Tiesioginio valdymo įstatymas Gruodžio mėn., situacija Lietuvoje darėsi vis sudėtingesnė ir dramatiškesnė. Lietuvos vadovybė turėjo žinių apie vis intensyvesnius platformininkų kontak­ tus su kariškiais.507 Sunki buvo ir ekonominė šalies būklė, kainų šuolis darėsi neišvengiamas.508 Prieš šv. Kalėdas Vilniuje susirinkę Sąjūdžio remti deputatai, Sąjūdžio Seimo nariai priėmė rezoliuciją „Respublika pavojuje!“ Joje Lietuvos žmonės kviesti laikytis „nepaklusnumo ir nebendradarbiavimo su okupaciniais organais...“509 Tikėtasi paties blogiausio... Tokioje politinėje ir socialinėje atmosferoje gruodžio 21 d. AT darbotvarkėje atsirado gerokai „primirštas“ „administracinių teritorinių vienetų tiesioginio valdy­

505 Lenkijos spaudoje rašyta, jog D. Kuolys neigęs valdžios pastangas ištautinti lenkų mažumą. Ministras aiškinęs, jog nevisi lenkai lojalūs Lietuvos valstybei ir kvietęs Lenkijos valdžią aiškiau pasisakyti Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu. Ką į tai atsakęs Lenkijos ministras, nebuvo užsiminta ( Gazeta Wyborcza, 1990-10-08, nr. 234). 506 jagiello dogaduje z Litwinami, Gazeta Wyborcza, 1990-12-8-9, nr. 286. 507 V. Landsbergis, Atpirkimas. Sausio 13-oji dokumentuose, Vilnius, 2004, p. 9. 508 A. Brazauskas, Apsisprendimas 1988—1991, Vilnius, 2004, p. 228—229. 509 V. Landsbergis, Atpirkimas..., p. 10-11.

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

mo“ įstatymo projektas.510 Įdomi detalė. Projektas darbotvarkėje atsirado po to, kai gruodžio 20 d. Lietuvos vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų rajonams 1991 metams numatoma skirti papildomą finansavimą.511 AT sesijos darbotvarkėje svarstytinų klausimų buvo daug. Svarbių ir sudė­ tingų. (Tą dieną deputatai turėjo pradėti svarstyti šalies biudžetą.) Tiesioginio valdymo įstatymo svarstymas darbotvarkėje buvo įrašytas paskutinis. Salėje kilo diskusija: kuriuos klausimus svarstyti, o kuriuos atidėti. Deputatai lenkai įstaty­ mo projekto svarstymą siūlė atidėti. Po ginčų ir diskusijų posėdžio pirmininkas A. Abišala pasiūlė deputatams balsuoti. Trisdešimt keturi nubalsavo klausimą iš darbotvarkės išbraukti, trisdešimt du - palikti, dar trylika deputatų susilaikė. Pasak pirmininko, siūlymas įstatymo projekto svarstymą iš darbotvarkės išbraukti „balsų daugumos nesurinko“ ir šis lieka darbotvarkėje... Tiesa, kai kurie deputatai ėmė garsiai abejoti, ar po tokių balsavimo rezultatų įstatymo projektas apskritai gali būti svarstomas, tačiau atsakymo į savo paklausimą ir abejones nesulaukė... Galiausiai, deputatai aiškia balsų dauguma patvirtino visą darbotvarkę ir sutarė pratęsti tarybos sesiją iki gruodžio 29 d. Turbūt nėra reikalo plėstis ir išsamiau aiškintis įvairius procedūrinius bei įsta­ tymo svarstymo ypatumus. Nors, tiesą sakant, čia būta įvairių ir gana pikantiškų epizodų. Gruodžio 27 d. vėl dalis deputatų (pirmiausia lenkai, tačiau ne tik jie) ėmė aiškintis, kaip įstatymo projektas atsidūrė darbotvarkėje ir siūlyti balsuoti dėl jo įtraukimo... Ginčytasi labai emocingai... Galutinai abejojančius dėl įsta­ tymo įtraukimo į darbotvarkę „teisėtumo“ įtikino buvęs LTSR AT sekretorius ir LR AT deputatas L. Sabutis. Jis paaiškino: „Prieš tris savaites buvo balsuota ir nuspręsta, kad jis turi būti svarstomas, bet tik dėl to, kad vis iš darbotvarkės į darbotvarkę perkeldinėjome, o be to, pereitą savaitę dar kartą papildomai (kaip tik pirmininkavo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas gerbiamasis V. Landsbergis) balsavome, jog reikia jį svarstyti. Ir už jį balsavo 66 deputatai, esant kvorumui. Taigi šis klausimas buvo dar kartą aptartas ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo posėdyje per šventes, ir nuspręsta, kad jį reikia pateikti Aukščiausiajai Tarybai svarstyti ir tvirtinti.“512 Tiesa, L. Sabutis nepaaiškino, kaip tie šešiašdešimt šeši

510 LR AT stenograma, Septyniasdešimt penktas posėdis, 1990-12-21. Prieiga per internetą: http://www3.1rs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251210, [žiūrėta 2013-03-13]. 511 A. Liauškienė, Žingsnis Rytų Lietuvos link, Lietuvos aidas, 1990-12-28, nr. 152; R. Ozolas, Ošwiadczenie, Kurier Wilenski, 1990-12-28, nr. 264; Uchwala rządu Republiki Litewskiej, 1990-12-20, Kurier Wilenski, 1991-01-03. 512 LR AT stenograma. Septyniasdešimt septintasis posėdis, 1990-12-27. Prieiga per internetą: http://www3.1rs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251192, [žiūrėta 2012-03-05].

169

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

balsai „už“ atsirado... Apskritai, procedūriniai nesusipratimai liudijo ne tik de­ putatų išsiblaškymą, nuovargį, kilusį dėl pratęstos sesijos ir įvairių susikaupusių svarstytinų klausimų ar parlamentinio darbo patirties neturėjimo, bet ir posėdžių salėje tvyrojusią įtampą... Galiausiai, sprendžiant iš Sabučio pasisakymo, aiškėja, kad teikti įstatymą svarstyti AT Prezidiumas apsisprendė per pačias Sv. Kalėdas. Galima tik spėlioti, kieno iš Prezidiumo narių iniciatyva. Suprantama, kad labiausiai įstatymo priėmimui pasipriešino deputatai lenkai. Pagrindinis prieštaravimų motyvas —įstatymas nukreiptas prieš „Vilnijos krašto“ savivaldybes, situacijos rajonuose jis nepagerins, o tik gali dar labiau pabloginti ir paaštrinti įtampas tarp lietuvių bei lenkų. (R. Maceikianecas lenkų deputatų vardu netgi grasino „palikti“ posėdžių salę, t. y. įstatymo svarstymą boikotuoti.) Įstatymo reikalingumą ir jo priėmimo būtinumą ėmėsi pagrįsti pats AT pirmininkas V. Landsbergis. Jis teigė: „Aš prašau baigti darbotvarkės svarstymo procedūrą šiuo klausimu. Ir jokiu būdu nesutinku, kai deputatai iš Lenkų frakcijos interpretuoja šį įstatymo projektą, kaip susijusį su jais arba jų atstovaujamais rinkė­ jais ar panašiai. Mes turime problemų su savivaldybėmis visoje Lietuvoje. Ir daug kur tenka susidurti su jų priiminėjamais gana savavališkais ir keistais nutarimais. Mes turime klausimų ten, kur yra neišrinktos ir nesuformuotos tarybos ir kur rinkėjai nebeateina rinkti. Kaip turi būti valdomi tie administraciniai padaliniai? Toks įstatymas reikalingas kaip vienas iš viso savivaldybių įstatymų komplekso. Kad protestuojama net prieš svarstymą su gąsdinimais išeiti iš salės, tai yra labai vienapusiškas ir keistas elgesys.“513 Šiuose Landsbergio samprotavimuose buvo pagrindo: problemų centrinei valdžiai kildavo ne tik dėl Rytų Lietuvos savivaldy­ bių. Taigi, formaliai įstatymas turėjo „sudrausminti“ vietos savivaldos pareigūnus, pernelyg „laisvai“ suprantančius „demokratiją“, o iš esmės dėl vienokių ar kitokių motyvų ignoruojančius centrinės valdžios priimamus nutarimus. Visgi pirmiausia įstatymas buvo skirtas labiausiai „nepaklusnioms“ Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybėms tramdyti. Šią aplinkybę įstatymo projekto svarstymo metu ypač stengėsi pabrėžti lenkų deputatai, taip pat teigdami, jog krašto problemų jis nepadės išspręsti, jog „šiuo metu [įstatymas] yra visiškai ne­ reikalingas“, nedemokratiškas, būdingas totalitarinėms valstybėms ir pan.514 Žinia, 513 Po šių žodžių deputatai aiškia persvara nubalsavo klausimą darbotvarkėje palikti. Lenkų deputatai įstatymo svarstyme dalyvavo (LR AT stenograma. Septyniasdešimt septintasis posėdis, 1990-12-27. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_17p_ id=251192, [žiūrėta 2013-03-11]). 514 Pasak kai kurių lenkų deputatų, įstatymu įvedama „gubernatoriaus“ pareigybė, o savivaldos institucijos bus atribojamos nuo svarbiausių, aktualiausių gyventojams klausimų, tokių kaip žemės nuosavybės grąžinimas (ten pat).

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

įstatymo idėją būtent „lenkiškų problemų“ kontekste kai kurie AT deputatai ėmė kelti dar žymiai anksčiau. Aktyviau tramdyti lenkiškas savivaldybes reikalavo ir Rytų Lietuvos „atstovų“ suvažiavimas Vilniuje lapkričio mėnesį. Apskritai, jei kas nors tuomet būtų atlikęs gyventojų apklausą dėl tokio įstatymo reikalingumo, visai tikėtina, kad absoliuti dauguma lietuvių jį būtų parėmę - jis suvoktas kaip būtina gynybinė priemonė, turinti saugoti teritorinį šalies vientisumą. Beje, ar­ gumentą, kad įstatymas tėra jaunos valstybės „gynybinė priemonė“, pasitelkdavo deputatai lietuviai, aktyviai raginę jį kuo skubiau priimti. Taigi, galima daryti prielaidą, kad įstatymo reikalingumo klausimu egzistavo pakankamai platus konsensusas. Turbūt dėl visų išvardytų aplinkybių AT prezidiumas ir dauguma deputatų lietuvių skubino įstatymo priėmimą. Tačiau, kas vieniems atrodė visiškai „teisėta gynyba“, kitų požiūriu liudijo siekį nedemokratinėmis ir „policinėmis“ priemonėmis spręsti etnopolitinį konfliktą. Tiesa, buvo deputatų, kurie pripažino įstatymo reikalingumą, tačiau ragino neskubėti.515 Po įvairių ginčų ir demaršų administracinių-teritorinių vienetų tiesioginio valdymo įstatymas buvo priimtas. Prieš balsuojant posėdžio pirmininkas A. Sa­ kalas patvirtino, kad AT salėje yra devyniasdešimt trys deputatai. Už įstatymą nubalsavo septyniasdešimt trys, penki buvo prieš ir šeši susilaikė. Atrodo, kad dar devyni nebalsavo. Įstatymo pirmas straipsnis skelbė, jog tiesioginis valdymas „iki vienerių metų“ gali būti įvedamas AT nutarimu. (AT nutarimu jis galėjo būti pratęstas ir ilges­ niam laikui.) Antras - kad įvedus tiesioginį valdymą, paleidžiama savivaldybės taryba, iš pareigų atleidžiami vadovaujantys savivaldybės tarnautojai. Tokioje savivaldybėje stabdomas vietos savivaldos įstatymo galiojimas. Aukščiausiajai Tarybai priėmus nutarimą dėl tiesioginio valdymo įvedimo, Vyriausybė skiria savo įgaliotinį. Vyriausybės įgaliotinis ne tik užtikrina įstatymų laikymąsi, bet ir „tiesiogiai vadovauja savivaldybės organų žinioje buvusių bei jų reguliavimo sferai priskirtų įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklai.“ Jis taip pat turi teisę tvarkyti ir visus savivaldybės „finansų išteklius“. Savo pareigoms vykdyti įgaliotinis „turi valdymo aparatą“, kurį pats gali ir suformuoti. („Aparato“ etatus nustatoVyriausybė.) Beje, įstatyme niekaip nebuvo apibrėžta įgaliotinio atsakomybė: kam ir kaip

515 Z. Balcevičius siūlė „elgtis demokratiškai“: įstatymo projektą paskelbti spaudoje, sulaukti visuomenės reakcijų ir tik po to jį priimti. Tam siūlymui pritarė ir kiti deputatai, taip pat ir lietuviai. A. Abišala pateikė kontrpasiūlymą - priimti įstatymą nieko nelaukiant. Jo pasiūlymas balsuoti buvo pateiktas pirmas ir gavo 70 balsų, tik aštuoni deputatai idėjos nepalaikė. Balcevičiaus siūlymas balsavimui teiktas nebuvo. Tiesa, neaišku, ar balsavime dalyvavo deputatai lenkai. Mat kiek anksčiau R. Maceikianecas pareiškė, jog lenkai įstatymo nepalaiko, balsavime nedalyvaus ir palieka salę (ten pat).

171

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

jis turi atsiskaityti už savo veiklą. Tad įgaliotinis pagal savo galias ir kompetenciją labai priminė tarpukario Lietuvos apskrities viršininką... Tiesa, pasiųstą tvarkyti ne bet kokios apskrities reikalų, o tokios, kur daugumą gyventojų sudarė lenkai. Įstatymas buvo priimtas gruodžio 27 d., o jau kitą dieną į tarybos prezi­ diumo posėdį susirinko „radikaliausi“ Šalčininkų rajono autonomininkai.516 Posėdžiui pirmininkavo C. Vysockis. (Kartu su tarybos prezidiumo nariais po­ sėdyje dalyvavo ir rajono Vidaus reikalų ir KGB skyrių viršininkai.) Posėdyje diskutuota, kaip reaguoti į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro raštus, kuriuose rajono valdžia kaltinta pažeidinėjanti valstybės įstatymus,517 ir apie tai, kad į rajoną atvyksta Vilniaus atstovai „susipažinti“ su vietos valdžios organų darbu. Reakcijos buvo įvairios: vieni prezidiumo nariai „drąsino“ save ir kitus, teigdami, jog Respublikos valdžia tik gąsdinanti ir per daug nurodinėjanti, ką ir kaip rajonas turi „priimti“ ; kažkas siūlė kreiptis patarimo ir „pasikonsultuoti su Burokevičiumi“, kas rajoną „parems ir apgins“ ; dar kažkas rezignavo - esą „laikas praleistas“, nes sąjūdiečiai „aktyviai dirba su kunigais“. Jokio sprendimo tarybos prezidiumas nepriėmė, nediskutuota ir apie AT priimtą įstatymą. Gal nežinota? Visgi, sprendžiant iš tarybos prezidiumo posėdžio protokolo, susidaro įspūdis, kad rajono vadovai nelabai išmanė, ką daryti, ko siekti. Gal kad nebuvo aiškaus, kieto vadovavimo, trūko aiškių „instrukcijų“ ? Sunku pasakyti. Medaus mėnuo lietuvių —lenkų santykiuose (Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio mėnesio sprendimai) Po tragiškų sausio 13 d. įvykių lietuvių politikai lenkų bendruomenėje fiksavo „žymius nuotaikų poslinkius“. Deja, iš turimų dokumentų ir liudijimų sunku spręsti, kaip konkrečiai „nuotaikos“ keitėsi. Lietuvių politikai nustatė tik pačią bendriausią pokyčių tendenciją - platformininkų populiarumo mažėjimą tarp lenkų.518 Prievartos naudojimas ir taikių gyventojų žūtis negalėjo nepaveikti „tyliosios daugumos“, t. y. tų, kurie nelabai arba visiškai nesidomėjo politika,

516 Šalčininkų raj. tarybos prezidiumo posėdžio protokolas nr. 18, 1990-12-28, VATA, b. nr. 1—6, 1999, t. 3,1. 114-115. 517 Prieš Šv. Kalėdas LR Generalinis prokuroras A. Paulauskas padarė pareiškimą, kuriame perspėjo Šalčininkų r. tarybą nepažeidinėti įstatymų ir bendradarbiauti su Lietuvos valdžios pareigūnais. Jei nepaklusnios tarybos ir toliau ignoruos Lietuvos įstatymus, rašė prokuroras, jis kreipsis į AT, kad ši priimtų sprendimą - paleisti įstatymus pažeidinėjančius vietos valdžios organus (Kurier Wilenski, 1990-12-23, nr. 263). 518 Valstybinės Rytų Lietuvos komisijos posėdžio protokolas, 1991-01-30, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 7,1. 3.

Ar derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

batalijomis AT ir buvo abejingi Lietuvos valstybingumui, bet kurie manė, jog konfliktų negalima spręsti naudojant brutalią karinę jėgą. Lenkų politinės struktūros padarė keletą pareiškimų, kuriuose reiškiama parama Lietuvos valstybingumui. Netrukus po sausio 8 d. „Jedinstvos“ organi­ zuoto bandymo pulti Aukščiausiąją Tarybą, sausio 11 d., atsišaukimą (kreipi­ mąsi į „tautiečius ir visus Lietuvos gyventojus“) paskelbė AT lenkų frakcija.519 Kreipimosi autoriai kvietė Lietuvos gyventojus, taip pat ir lenkus, tarpusavio supratimui ir santarvei, užmiršti tai, „kas skiria ieškoti to, kas jungia ir jungs“. O lietuvius ir lenkus, pasak atsišaukimo autorių, jungia laisvės troškimas, demokratijos ir nepriklausomybės siekis. Sausio 12 d. į Lietuvos lenkus per TV kreipėsi LLS pirmininkas Janas Senkevičius. Jis smerkė Tarybų Sąjungos agresiją ir kvietė lenkus paremti lietuvių tautos siekius. Dar po kelių dienų (sausio 15 d.) pareiškimą paskelbė LLS Vyriausioji valdyba. Jame rašoma, kad taikių gyventojų žūčiai nėra pateisinimo ir pabrėžiama, jog nesutarimus būtina spręsti derybomis. Taip turėtų būti sprendžiami ir lenkams rūpimi klausimai: „bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos valdžia“. LLS, pažymima atsišaukime, sieks, jog Lietuva būtų demokratinė valstybė, kurioje „gerbiamos pilietinės bei tautinės teisės“.520 Atrodo, jog ir Lietuvos valdžia gruodžio mėnesį „pagrūmojusi“ autonomi­ ninkams tiesioginio valdymo įstatymu, sausio mėnesį pakeitė bizūno politiką į pyrago. Pagrindinė priežastis, paveikusi tokį politikos posūkį, buvo sprendimas vasario 9 d. organizuoti gyventojų „apklausą“ (jis buvo priimtas sausio 16 d.).521 Formaliai Lietuvos žmonės turėjo atsakyti, pritaria ar ne nuostatai, kad Lietuva yra nepriklausoma, demokratinė respublika. Faktiškai tai buvo referendumas dėl pritarimo nepriklausomybei, Kovo 11-osios aktui. Lenkų, ypač gyvenančių kompaktiškai rytų Lietuvoje, dalyvavimas referendume buvo ypač svarbus. Mažas

519 Znad Wilii, 1991-01-20-02-02, nr. 2; taip pat žr. Magazin Wilenski, 1991-01-16-31, nr. 2. Visai tikėtina, kad įtakos tokiam atsišaukimui atsirasti turėjo pirmininko V. Landsbergio žodžiai, pasakyti sausio 9 d. vakariniame AT posėdyje. Pirmininkas apgailestavo, kad „kai kurios organizacijos, kurios galėtų būti lojalios Lietuvos Respublikai, kaip Lenkų sąjunga, yra įveliamos į tokias [sausio 8 d. - autoriaus pastaba] akcijas. Būtų labai gerai, jeigu mūsų įvairių tautybių deputatai, įvairių pažiūrų, įvairių frakcijų deputatai labai aiškiai pasisakytų dėl tų akcijų, dėl jų tikslų ir dėl mūsų pagrindinio tikslo ir pagrindinio apsisprendimo“ (LR AT stenogramos, antroji eilinė sesija, aštuoniasdešimt penktasis posėdis, vakarinis, 1991-01-09. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_sale.dien_pos?p_data= 19910109, [žiūrėta 2017-01-31]). 520 Ten pat. 521 Dar anksčiau, 1990 m. gruodžio mėn., TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas priėmė sprendimą organizuoti visasąjunginį referendumą. Sąjungos piliečiai turėjo atsakyti į klausimą, ar jie remia demokratizuotos TSRS išsaugojimą.

173

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

aktyvumas - apklausos „boikotas“ - galėjo sudaryti prielaidas konservatyviems Tarybų Sąjungos sluoksniams, partiniams konservatoriams ir kariuomenės vy­ resnybei viešai aiškinti, jog kelių Lietuvos rajonų gyventojai (lenkai) neremia nepriklausomybės ir lieka TSRS sudėtyje. (Beje, Lietuvos politikai, pirmiausia Rytų Lietuvos komisija, rytiniuose Lietuvos rajonuose organizavo pakankamai aktyvią agitacinę kampaniją, kurios tikslas buvo įtraukti lenkus į apklausą.522) Antroje sausio mėnesio pusėje AT imta forsuoti dokumentų, aktualių Lietuvos lenkams, priėmimą.523 Sausio 29 d. priimti įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo“ ir AT nutarimas „Dėl valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti išvadų“. (Sausio 31d. priimtas dar vienas nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos respublikos pase“.) R. Ozolas taip komentavo priėmimo aplinkybes Valstybinės Rytų Lietuvos komisijos nariams: „ka­ dangi Aukščiausioji Taryba entuziazmo apimta paskubėjo ir iš ketvirtadienio perkėlė [svarstymą] į vakar dieną, tai, žinoma, prieštarauti nebuvo ko ir šitą paskubėjimą būtų galima laikyti tiktai teigiamu dalyku - formalizmu neužsiiminėsim“.524 Priimti dokumentai turėjo paskatinti lenkus kaip galima aktyviau dalyvauti apklausoje. AT deputatams buvo išdalyti keli Tautinių mažumų įstatymo pakeitimo ir AT nutarimo projektai.525 Juos rengė skirtingi deputatai ir jų grupės. Nutarimo „Dėl valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti išvadų“ projektą parengė R. Ozolas, K. Motieka ir R. Maceikianecas.526 Lenkų frakcija parengė „savo“ Tautinių mažumų įstatymo pakeitimo ir AT nutarimo projektus. Tautinių mažumų įstatymo pataisų projektą taip pat buvo parengusi Rytų Lietuvos komi­ sija, padedama Teisinės sistemos komisijos. Beje, sprendžiant iš sausio 29 d. AT posėdžio stenogramos, dokumentus deputatams pristatė R. Maceikianecas. Tai buvo lenkų frakcijos parengti projektai.527 Trumpai aptarsiu kai kurias projektų

522 Valstybinės Rytų Lietuvos komisijos posėdžio, 1991-01-30, protokolas, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 7,1. 3 523 Sausio 27 d. Landsbergis susitiko su lenkų frakcija. Susitikime dalyvavo AT prezidiumo nariai, taip pat R. Ozolas. Diskutuoti keli įstatymų projektai (J. Bielawska, W. Landsbergis spotkal się z polską frakcją, Kurier Wilenski, 1991-01-29, nr. 18). 524 Valstybinės Rytų Lietuvos komisijos posėdžio, 1991-01-30, stenograma, LII BRS, R. Ozolo fondas, f. 42-4, L 46. 525 Archyvuose išliko keletas šių dokumentų projektų variantų (LVNA, f. 32, ap. 1, b. 128,1. 6-7; f. 78, ap. 1, b. 6,1. 18; f. 32, ap. 1, b. 128,1. 11-12, 20-21; LII BR, R. Ozolo fondas, f. 42-4, 1. 262-279. 526 Nutarimo projektas datuotas sausio 24 d. 527 Lenkų frakcijos parengti dokumentai datuoti sausio 25 d. (LII BR, R. Ozolo fondas, f. 42-4, 1. 265-267).

Ar derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

nuostatas, mat jų po derinimo (projektus tarpusavyje derino specialiai sudaryta deputatų redakcinė grupė) priimtuose dokumentuose nebeliko.528 „Lenkiškame“ tautinių mažumų įstatymo pataisų projekte ketvirtą straipsnį buvo siūloma keisti taip: „Vietovėse, kur atitinkamos mažumos atstovai sudaro per 33.3 proc. visų gyventojų garantuojama teisė kreiptis į vietines valdžios insti­ tucijas, teismus bei paslaugas teikiančias įstaigas ir organizacijas greta valstybinės kalbos vietine oficialiąja kalba ir gauti ta pačia kalba atsakymą žodžiu arba raštu. Vietoves, teritorijas ir kalbas nustato savivaldos organai.“529 AT priimtame įstaty­ me straipsnis suformuluotas taip: „Administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos vartojama tos tautinės mažumos (vietinė) kalba.“530 Lenkų frakcijos variantas buvo konkretesnis, jame buvo nustatytas aiškus „slenkstis“, kai įstatymo nuostata įsigalioja. Tokios nuostatos deputatai atsisakė ir pasirinko mažiau apibrėžtą - „kompaktiškai“.531 Penktą įstatymo straipsnį lenkų frakcija suredagavo taip: „Vietinė oficialioji kalba šalia valstybinės lietuvių kalbos tuose teritoriniuose vienetuose gali būti naudojama visuose užrašuose, įskaitant vietovardžių autentiškas formas“. Pri­ imtose įstatymo pataisose penktasis straipsnis suredaguotas kitaip: „minimuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos (vietine) kalba.“ Sąvokos „vietinė oficialioji kalba“ redaguojant taip pat buvo atsisakyta. Deputatai gerokai „paredagavo“ ir „lenkiškąjį“ AT nutarimo „Dėl valstybi­ nės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti išvadų“ projektą. Priimtas dokumentas buvo artimesnis R. Ozolo, K. Motiekos ir R. Maceikianeco pareng­ tam projektui.532 Sausio 29 d. priimtame dokumente vyriausybė įpareigojama iki

528 Apie tai, kaip vyko svarstymas, žr. LR AT stenogramos. Šimtas dvyliktas posėdis, 1991-01-29. Prieiga per internetą: http://www3.Irs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251402. 529 LR įstatymas „Dėl LR tautinių mažumų įstatymo pakeitimo“. Projektas, 1991-01-25, LVNA, f. 78, ap. 1, b. 6, 1. 18. 530 LR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1991, nr. 4, p. 173. 531 AT priimtas įstatymo pakeitimo variantas buvo artimesnis Valstybinės komisijos pateiktam projektui. Jame pavartota sąvoka „dauguma“, t. y. įstatymo nuostata įsigalioja, jei„tautinės mažumos gyventojai sudaro daugumą“ (Dėl Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo. Projektas, 1991-01-28, LII BR, R. Ozolo fondas, f. 42-4, 1. 271). 532 LR AT nutarimas. Projektas, 1991-01-24, LVNA, f. 32, ap. 1, b. 128, 1. 20; LR AT nutarimas „Dėl valstybinės pietryčių Lietuvos komisijos problemoms ištirti išvadų“. Projektas, 1991-01-24 [01-27], LII BR, R. Ozolo fondas, f. 42-4,1. 274.

175

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 988—1994 metais

gegužės 31d. AT pateikti Lietuvos administracinio suskirstymo projektą „pagal kurį numatomas Vilniaus apskrities pagrindas būtų dabartiniai Šalčininkų ir Vilniaus rajonai“.533 Trijų deputatų parengtame projekte Vilniaus’apskrities te­ ritorija nebuvo apibrėžta. Užtat „lenkiškame“ nutarimo variante projektuojamą Vilniaus apskritį turėjo sudaryti ne tik Šalčininkų ir Vilniaus rajonai, bet ir „kai kurių Trakų, Širvintų, Švenčionių rajonų“ apylinkės. Antras nutarimo punktas nurodė įvairioms AT komisijoms bei Valstybinei Rytų Lietuvos komisijai iki gegužės 31 d. parengti „Vilniaus apskrities statuso projektą“. Bendrame trijų deputatų projekte šio straipsnio redakcija kiek skyrėsi. Čia Lietuvos valstybės institucijos įpareigojamos „parengti Rytų Lietuvos lenkų teritorinį integralumą užtikrinančios apskrities statusą apibrėžiančio įstatymo projektą“. (Lenkų frakcijos parengtame dokumente valstybinės institucijos įpa­ reigojamos parengti ne tik Vilniaus apskrities statuso, bet ir „kitų įstatyminių aktų, liečiančių šio nutarimo įgyvendinimą projektus“.) Reikėtų pastebėti, kad diskusijos AT dėl minėtų dokumentų vyko geranoriš­ kai. Vyravo nuostata, kad įstatymo pataisas bei nutarimą reikia priimti neatidė­ liojant. Geranoriškumo ir sutarimo dvasia jautėsi ir balsuojant: balsuojančių prieš abu dokumentus nebuvo. Nors anaiptol ne į visus lenkų frakcijos pageidavimus, suformuluotus projektuose, buvo atsižvelgta, R. Maceikianecas po balsavimo pareiškė: „Leiskite jums visiems nuoširdžiai padėkoti už paramą sprendžiant mūsų klausimą, stengsimės kartu ir toliau žygiuoti bendru keliu įtvirtinant mūsų Lietuvos nepriklausomybę. Ačiū.“ Šie žodžiai buvo palydėti aplodismentais. Galiausiai, sausio 31d. priimtas nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos respublikos pase“. Kaip ir kodėl kilo idėja priimti atskirą nutarimą, nėra aišku. Iš pradžių nuostata dėl vardų ir pavardžių rašybos buvo įrašyta nutarimo „Dėl valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti išvadų“ projek­ tuose. Lenkų frakcijos projekte (sausio 25 d.) rašoma: „Lietuvos respublikoje visų tautybių, kurių kalbose naudojama lotynų abėcėlė, asmenvardžiai dokumentuose turi būti rašomi tos kalbos rašyba. Lietuviška transkripcija taikytina tik ne lotynų abėcėlę naudojančioms etninėms grupėms.“534 R. Ozolo, K. Motiekos, R. Maceikianeco projekte (sausio 24 d.) teigiama: „Parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Aukščiausiai Tarybai tvirtinti pasų nuostatų pataisas, garantuojančias nelietuvių kilmės žmonių pavardžių įrašų į Lietuvių Respublikos piliečio pasą transkripciją lietuviškomis raidėmis, tačiau jeigu piliečiai pageidauja, nepridedant lietuviškų

533 LR AukščiausiosiosTarybos ir Vyriausybės žinios, 1991, nr. 4, p. 172. 534 LII BR, R. Ozolo fondas, f. 42-4,1. 264.

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

linksniuojamų galūnių.“535 Beje, ant vieno tokio projekto ranka užrašyta: „Lenkai su šiuo variantu nesutinka.“536 Iš tikrųjų projektai esmingai skyrėsi. Tačiau, atrodo, per kelias dienas nutarimo rengėjams pavyko sutarti: deputatai lenkai „nusileido“ ir galiausiai pritarė kiek „patobulintam“ lietuviškam nutarimo projektui. Sausio 31 d. E. Jarašiūnas deputatams pristatė trečią nutarimo variantą, kurio rengime aktyviai dalyvavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Į AT posėdį buvo pakviestas ir kalbėjo komisijos pirmininkas A. Vanagas. Jis pažymėjo, kad projekto variantui pritarta po „ilgų ir audringų diskusijų“ (pasitarimuose dalyvavo ir tautinių mažumų atstovai). Vanagas taip pat pripažino, kad „Daugiausia ginčų kilo dėl to, kaip turi būti rašomi kitų Lietuvos gyventojų, nelietuvių tautybės gyventojų vardai ir pavardės. Dėl to, kad jie turi būti rašomi valstybinės lietuvių kalbos rašmenimis, didesnių abejonių nekilo, tik kilo abejonių dėl to, ar dėti galūnes, ar nedėti.“537 Maceikianecas pristatė „lenkų“ paruoštą nutarimo projektą. Tiesa, sprendžiant iš jo kalbos AT šis variantas skyrėsi nuo sausio 25 d. nutarimo projekto. Jis buvo artimesnis „lietuviškam“. Pagrindinė problema, dėl kurios buvo nesutariama, ar tautinių mažumų atstovų pavardes rašyti su „lietuviškomis galūnėmis“, ar be jų: „Kiekvieno kitos tautybės gyventojo pase jo pavardė bus su lietuviška galū­ ne, - aiškino Maceikianecas, - jeigu jis tik ypač prašys, jam nebus pridėta šita gramatinė galūnė. Mes parengėme kitą projektą, kadangi mums taip atrodo, kad dauguma kitos tautybės piliečių norės palikti savo pavardę be galūnės. O pra­ šančių, kad jiems pridėtų galūnes, bus kur kas mažiau. Mums atrodo, reikėtų padaryti atvirkščiai: kas neprašo, jam paliekama autentiška pavardė, o kas raštiškai prašo, jam pridedamos lietuviškos galūnės.“538 Turbūt todėl Maceikianecas teigė, jog E. Jarašiūno pristatytas variantas lenkų deputatų netenkina ir siūlė nutarimo nepriiminėti. Kai kurie deputatai pritarė tokiai nuostatai, kai kurie, beje ir lenkai, ne. Galiausiai, po ginčų svarstyme buvo padaryta pertrauka. Per pertrauką buvo galutinai susitarta ir vakariniame posėdyje, po įvairių redakcinių pastabų nutarimas buvo priimtas. (Už jį balsavo septyniasdešimt trys deputatai, tik vienas buvo prieš ir du susilaikė.) Jame liko užfiksuota pagrindinė,

535 Ten pat, 1. 274-275. Yra išlikusios ir kiek kitokios redakcijos formuluotės, tačiau ir jose fiksuojama pagrindinė nuostata - tautinių mažumų atstovų pavardės pasuose transkribuojamos „lietuviškomis raidėmis“ (LVNA, f. 32, ap. 1, b. 128, 1. 7). 536 Ten pat, L 274. Siame projekto variante tarp rengėjų, be jau minėtų trijų, ranka įrašyta ir V. Landsbergio pavardė. 537 LR AT stenogramos. Šimtas tryliktas posėdis, 1991-01-31. Prieiga per internetą: http://www3. Irs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251403, [žiūrėta 2013-05-01]. 538 Ten pat.

177

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

svarbiausia Valstybinės kalbos komisijos suformuluota nuostata, kuri. viena ar kita forma buvo visuose lietuviškuose variantuose: „Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės pase rašomi lietuviškais rašmenimis.“ Si nuostata buvo patikslinta tokia formuluote: „Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi: a) pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba b) pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes).“539 Svarbiausių lenkų politinių centrų reakcija į priimtus dokumentus buvo teigiama. Vasario 1 d. buvo organizuotas bendras Lietuvos lenkų sąjungos, Ko­ ordinacinės tarybos ir lenkų frakcijos posėdis. Deja, apie jį žinoma tik iš spaudos pranešimų.540 Tos žinios lyg ir liudijo, jog suvažiavimo nuotaikos iš esmės buvo palankios Lietuvai.541 Posėdžiui pirmininkavo lenkų frakcijos lyderis R. Maceikianecas. Jis pažymėjo, jog po sausio mėn. pabaigoje priimtų dokumentų situacija pasikeitė, o dramatiškų įvykių metu lenkų bendruomenė neparėmusi konservatyviųjų jėgų. „Tik dirbdami su lietuviais, - pabrėžė lenkų frakcijos va­ dovas, - galime išspręsti „savo problemas“. Pasak Maceikianeco, būtų gerai, jei „Vilnijoje už nepriklausomybę pasisakytų 51 procentas gyventojų“ (turėta galvoje apklausos metu). Ir kiti kalbėjusieji (Senkevičius, Mincevičius, Balcevičius, Brodavskis, Jankelevičius, Obločynskis) teigiamai vertino priimtus dokumentus ir ragino aktyviai dalyvauti plebiscite.542 Jankelevičius džiaugėsi, kad nebuvo nueita

539 LR AukščiausiosiosTarybos ir Vyriausybės žinios, 1991, nr. 4, p. 191-192. Lenkiškoje spaudoje nutarimas buvo paskelbtas vasario 6 d., t. y. likus trims dienoms iki apklausos (Kurier Wilenski, 1991-02-06, nr. 24). 540 A. P. [Artur Plokszto], Trudna decyzja, Nasza gazeta, 1991-02-01-15, nr. 1; J. Bielawska, J. Szostakowski, Opowiedziano się za udzialem w sondažu, Kurier Wilenski, 1991-02-05, nr. 23. 541 Tiesa, pasak liudininkų, susirinkimo aprašymai spaudoje neperteikia jame tvyrojusios atmosferos. O ji lietuvių ir Lietuvos valstybės atžvilgiu nebuvo tokia jau vienareikšmiška. (Sakoma, kad susirinkimą transliavo platformininkams ir sausio 13 dienos perversmininkams priklausęs radijas.) Dalis susirinkusiųjų, pirmiausia tie, kurie atstovavo Vilniaus ir Šalčininkų rajonams, pasisakė prieš „lietuviškos apklausos“ organizavimą. AT deputatams lenkams ir LLS vadovams reikėjo ilgai įtikinėti priešiškai nusiteikusiuosius, jog apklausą organizuoti būtina, nes priešingu atveju komplikuosis santykiai su lietuviais ir bus sunku įgyvendinti 1991 m. sausio pabaigoje AT priimtus lenkams palankius nutarimus. Apklausos metu žmonės galėsią laisvai apsispręsti dalyvauti apklausoje ar ne. Galiausiai, Koordinacinės tarybos ir rajonų atstovai sutiko apklausą organizuoti (Interviu su Gintautu Sliesoriūnu, 2017-01-15). 542 Susirinkime dalyvavo ir du lietuviai AT deputatai - A. Abišala ir L. Sabutis. Jie džiaugėsi lenkų frakcijos pasiekimais: tai esąs geras pavyzdys, kiek daug galima pasiekti einant parlamentiniu keliu. Pasak straipsnio Nasza gazeta autoriaus Plokšto, abu deputatai pabrėžė, kad lietuviai ir lenkai turi bendrą priešą - „bolševikinį mąstymą“.

Ar derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo —1991 m. sausio mėn.)

„gagaūzų keliu“ ir Lietuva nebuvo padalyta. Baigdamas platformininkų veikėjas ir kartu AT deputatas pabrėžė, jog Šalčininkų rajonas „nebus raudonas“. Tiesa, Brodavskis atsargiai pastebėjo, kad priimtus dokumentus dar „reikės mokėti re­ alizuoti“. O Mincevičius stebėjosi, kodėl tie dokumentai priimti tik dabar, kodėl to nebuvo galima padaryti anksčiau...543 Keli kalbėjusieji buvo skeptiški, abejojo, kad AT priimti nutarimai bus įgy­ vendinti, ir reiškė nepasitikėjimą Lietuvos valdžia, jos iniciatyvomis (C. Vysockis ir neįvardytas atstovas iš Maišiagalos). Todėl Vysockis siūlė Vilnijos gyventojams suteikti trigubą pilietybę. Atstovas iš Maišiagalos abejojo Lietuvos valdžios keti­ nimais. Esą ši neatsiribojo nuo Rytų Lietuvos suvažiavime priimtų nutarimų, taip pat aiškino, jog priimti dokumentai nebus įgyvendinti: „norime, bet negalime“.544 Visgi, nepaisant tokių kritiškų pasisakymų, susirinkimas beveik vienbalsiai pri­ ėmė kreipimąsi į Vilniaus krašto gyventojus (prieš balsavo tik vienas dalyvis). Jį pasirašė Koordinacinės tarybos atstovai ir LLS vyriausioji valdyba. Kreipimesi ne tik raginama pamiršti senas skriaudas, bet ir reiškiamas prita­ rimas sausio 29 ir 31 d. sprendimams. Pažymima, kad AT priimti dokumentai „atsižvelgia į daugelį krašto gyventojų poreikių“.545 Koordinacinės tarybos ir LLS valdybos nuomone, nutarimai deda pagrindą pasitikėjimui ir Vilniaus krašto problemų sprendimui. Kreipimosi pabaigoje Vilniaus krašto gyventojai kviečiami dalyvauti vasario 9 d. apklausoje ir pasisakyti už tai, kad naujoje Konstitucijoje būtų įrašytas teiginys, jog Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Dokumente taip pat reiškiama viltis, kad AT „sėkmingai ir pilnai“ iš­ spręs lenkų problemas, kurios įrašytos Eišiškių suvažiavimo nutarimuose.546 Taigi, kreipimasis buvo kompromisinio pobūdžio - jame apeliuota ne tik į sausio mėn.

543 J. Bielawska, O sondažu i o „Kurierze Wilenskim“, Kurier Wilenski, 1991-01-26, nr. 17. 544 Beje, jis pažymėjo, kad Krašto apsaugos departamento pareigūnai sudarinėja nelojalių, įtartinų lenkų sąrašus. 545 Odezwa, Magazin Wilenski, 1991-01-16-31, nr. 2; taip patNasza gazeta, 1991-02-01-15, nr. 1. 546 Koordinacinė taryba iš esmės taip pat palaikė apklausos organizavimą. Sausio pabaigoje (tikėtina, iki sausio 29 d. sprendimų) vykusiame posėdyje Brodavskis aiškino, kad rajono gyventojai turėtų dalyvauti apklausoje. Tiesa, jis kaip ir kiti tarybos nariai buvo nelabai patenkintas klausimo formuluote. Brodavskio nuomone, klausimą reikėtų papildyti nuostata „kad Vilnija [Lietuvos valstybėje] turi turėti savo juridinį statusą“. Taigi, galima manyti, kad Koordinacinės tarybos veikėjai sutikimą organizuoti plebiscitą siejo su „garantijomis lenkų mažumai“. Po „ilgų diskusijų“ taryba priėmė kreipimasį į AT, kuriame buvo rašomą, jog lenkų administracinio-teritorinio vieneto sukūrimas „pozityviai paveiktų apklausos rezultatus“ (J. Bielawska, O sondažu i o „Kurierze Wilenskim“, Kurier Wilenski, 1991-01-26, nr. 17). Taip pat žr. R. Jankovskaja, Apklausa, bet kokia? Draugystė, 1991-02-02, nr. 3.

179

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

priimtus nutarimus, bet ir į Eišiškių suvažiavimo nutarimus. Tačiau Lietuvos val­ džiai svarbiausia buvo tai, kad lenkų politiniai centrai ir lyderiai bendrai agitavo už dalyvavimą plebiscite. Paramą sausio mėnesį priimtiems AT sprendimams reiškė ir įvairūs lenkų politikai. Savo tautiečius jie ragino į „draugišką gestą atsakyti draugišku“ - akty­ viai dalyvauti plebiscite ir paremti Lietuvos nepriklausomybę.547 Matyt, siekdami įtikinti abejojančius savo bendratautiečius, kad „lietuvių valdžia“ neapgaus, kad tokie jos žingsniai „nėra konjunktūriniai“, lenkų politikai aiškino, jog įsipareigo­ jimų nesilaikymas sulauktų atitinkamos pasaulio ir Europos reakcijos, o Lietuva save „kompromituotų“. Teigiamai nutarimai buvo įvertinti ir lenkų spaudoje, skaitytojai taip pat buvo agituojami aktyviai dalyvauti apklausoje.548 Atrodo, jog lenkų visuomeninio-politinio elito nuostatas gerai apibendrino Senkevičius. Straipsnyje jis pažymėjo: jei apklausos metu jo bendratautiečiai nebus aktyvūs, tai vėliau valdžia galės tai „priminti įvairiose derybose“. Valdžioje, pasak Senkevi­ čiaus, yra tokių, kurie nėra teigiamai nusiteikę lenkų tautinės mažumos atžvilgiu. Pozityviai į AT nutarimus sureagavo ir „didžioji“ Lenkijos spauda. Laikraštis Rzeczpospolita pastebėjo, kad nutarimai ir tautinių mažumų įstatymo pataisos buvo priimtos „neįtikėtinai greit ir beveik vienbalsiai“.549 Taip pat rašyta, kad priimti AT dokumentai formuoja „naują teisinį lenkų Lietuvoje statusą“, o lenkų kalba skelbiama „administracine Vilniaus krašte“.550 Kaip AT priimtus dokumentus vertino „paprasti“ Lietuvos lenkai, sunku pasa­ kyti. KGB generolo-majoro S. Čaplino pažymoje apie įvykius Lietuvoje pastebima, kad po tokių AT sprendimų, „Vilnijos lenkus turėjo apimti euforija“. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Pasak KGB, „susidaro įspūdis“, kad dauguma Lietuvos lenkų nesugeba „politiškai teisingai įvertinti, kokie svarbūs pokyčiai įvyko lietuvių lenkų santykiuose 1991 m. sausio mėn.“551 Sociologinėse apklausose lenkų požiūris ir ver­

547 J. Sienkiewicz, Со mamy robič 9 lutego, Naszagazeta, 1991-02-01-15, nr. 1; R. Maciejkianec, Pozcątek dialogu, Naszagazeta, 1991-02-01-15, nr. 1; R. Malik, „Polacy na Litwie. Większe zrozumienie“, Rzeczpospolita, 1991-02-06, nr. 31. Laikraštis publikavo Balcevičiaus interviu, kuriame šis teigė, kad lenkai referendume pasisakys „už Lietuvos nepriklausomybę“. Tiesa, politikas abejojo dėl lenkų aktyvumo - žmonės pavargę nuo politikos... 548 J. Bielawska, Decyzje, na ktore czekala Wilenszczyzna, Kurier Wilenski, 1991-01-31, nr. 20; ta pati, Sluszne postulaty Polakow trzeba uwzględnič, Kurier Wilenski, 1991-01-31, nr. 20. 549 M. Narbutt, „Litwa niewierzy Moskwie“, Rzeczpospolita, 1991-01-31, nr. 26. 550 Maszyny do pisania dla Litwy, Rzeczpospolita, 1991-02-09-10, nr. 34. 551 Čaplinas taip pat pažymėjo, kad priimti dokumentai yra „žymi“ lietuvių nuolaida lenkams ir didelis lenkų frakcijos laimėjimas (И. о. Председателя КГБ Литовской ССР генерала-

Ar derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

tinimai nebuvo išskiriami. Nežinia, ar apskritai buvo apklausa, kurioje respondentų (tautinių mažumų atstovų) būtų klausta apie požiūrį į sausio mėn. AT priimtus nutarimus. Beje, neaišku, kaip minėtus dokumentus vertino ir „paprasti“ lietuviai. Tiesa, kai kurios apklausos liudijo, jog tautinių mažumų atstovų vertinimai skyrėsi ne tik nuo titulinės tautos, bet ir tarpusavyje.552 Po tragiškų sausio įvykių buvo paskelbta gyventojų apklausa.553 (Suprantama, jos rezultatus reikia vertinti atsargiai. Dramatiški sausio įvykiai, šalyje vyravusi bendra atmosfera turėjo įtakos ir respondentų, pirmiausia, tautinių mažumų atstovų pasirinkimams. Jie patyrė tam tikrą „moralinį-psichologinį presingą“. Ypač kai reikėjo atsakyti į klausimą dėl paramos Lietuvos valstybei.) Respondentai pareiškė savo nuomonę ir požiūrį į Kovo 11-osios aktą, Aukš­ čiausią Tarybą, Lietuvos politikus. Sociologinė apklausa rodė paramos Lietuvos valstybei tarp tautinių mažumų atstovų išaugimą, tačiau skirtingai. Kovo 11-osios aktą palaikė 75 proc. rusų, 66 proc. lenkų ir 74 proc. kitų tautinių grupių atsto­ vų (išskyrus lietuvius - tarp lietuvių parama siekė 98 proc.); o 1990 m. liepos mėn. atlikto tyrimo duomenimis, aktui pritarė 94 proc. lietuvių, 47 proc. rusų ir 54 proc. lenkų. Palyginti su liepos mėn. apklausa rusų parama išaugo 28 proc., o lenkų - 12 proc. AT veiklai pritarė 60 proc. rusų, 54 proc. lenkų ir 69 proc. kitų tautybių atstovų (suprantama, lietuvių pritarimas buvo didžiausias ir siekė 97 proc.). Už „prezidentinį valdymą“ pasisakė 16 proc. rusų ir 23 proc. lenkų. (Miestų ir Vilniaus rajono gyventojų „parama“ prezidentiniam valdymui, jei TSRS prezidentas jį įvestų, taip pat žymiai skyrėsi: jam pritartų 11 proc. vilniečių, 4 proc. kauniečių ir 20 proc. Vilniaus rajono gyventojų.) Sausio mėn. antroje pusėje Lietuvos lenkų laikraštis Kurier Wilenski ėmė spausdinti žurnalistų reportažus apie paprastų lenkų nuotaikas, išgyvenimus, jų

майора Цаплина C.А., Исходящая шифртелеграма, 1991 ? (be parašo), LYA KGB, f. K-35, ap. 2, b. 292, 1. 147). 552 Gruodžio mėn. antroje pusėje MA Filosofijos ir sociologijos instituto mokslininkai atliko apklausą, kaip gyventojai vertina Lietuvos valstybės perspektyvas. Už savarankišką ir nepriklausomą Lietuvą pasisakė 69 proc. visų šalies gyventojų. Tarp lietuvių tas skaičius buvo didesnis - 81 proc. Kiek kitaip lietuviai ir nelietuviai vertino šalies politikus. Pagal apklausą populiariausia politikė tarp lietuvių ir tautinių mažumų atstovų buvo K. Prunskienė, antrasis A. Brazauskas. Trečią vietą lietuviai skyrė V. Landsbergiui, o nelietuviai - V. Švedui (Kurier Wilenski, 1991-01-03, nr. 1). 553 Ją sausio 14 d. atliko Vilniaus universiteto ir MA sociologai. Apklausiami buvo Vilnius ir Kauno miestų bei Vilniaus rajono gyventojai (E. Laumenskaitė, Lietuvos žmonių politinės nuostatos okupacijos grėsmės akivaizdoje, Lietuvos aidas, 1991-01-23, nr. 16). Taip pat perspausdinta ir lenkų spaudoje: Opinie ludzi Litwy w obliczu zagroženia, Kurier Wilenski, 1991-01-24, nr. 15.

181

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 —1994 metais

požiūrį į Lietuvos nepriklausomybę. Svarbiausias tokių pasakojimų motyvas tikėjimas, kad daugumas Lietuvos lenkų palaiko lietuvių laisvės siekį, valstybę, o nepalaikantys yra tie, kurie negali išsivaduoti iš tarybinės propagandos gniauž­ tų, arba „išdavę“ savo tautiškumą.554 Apklausos išvakarėse laikraštyje atsirado dar daugiau agitacinės medžiagos, kvietimų, raginimų ne tik aktyviai dalyvauti apklausoje, bet ir balsuoti už apklausoje suformuluotą teiginį. Apklausą parėmė ne tik pavieniai Kurier Wilenski skaitytojai, bet ir įvairios lenkų visuomeninėskultūrinės bei politinės struktūros.555 Koordinacinė taryba ir LLS vyriausioji valdyba paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame „Vilnijos krašto“ gyventojus ragino balsuoti už apklausos teiginį.556 Vasario 7 d. laikraštis paskelbė didelį interviu su AT deputatais lenkais (S. Akanovičiumi, Z. Balcevičiu, R. Maceikianecu, S. Peško, E. Tomaševičiumi). Visi jie teigiamai atsiliepė apie neseniai priimtus AT nutarimus, ragino juos greičiau įgyvendinti praktiškai ir kvietė tautiečius dalyvauti apklausoje.557 Galiausiai, buvo publikuotas ir interviu su Šalčininkų rajono rinkiminės komisijos pirmininku Nikolajumi Amelevičiumi.558 Šis aiškino, kad rajono rinkiminės apylinkės apklausai pasiruošusios. Tiesa, komisijos pirmi­ ninkas pastebėjo, kad rajono gyventojų požiūris į apklausą nėra vienareikšmis: dalis skeptiška, o kita dalis - kritiška apklausos atžvilgiu. Lenkų politikų pareiškimai bei pasisakymai, remiantys apklausą, raginantys tautiečius aktyviai joje dalyvauti publikuoti ir lietuviškoje spaudoje.559 Visai plebiscito išvakarėse Lietuvos aidas paskelbė Sąjūdžio seimo pareiškimą (pri­ imtą sausio 22 d.) visų pirma skirtą lenkams. Kai kurios jo nuostatos „siūlė“ lenkams daugiau, nei jau priimti AT dokumentai. Sąjūdžio seimas pritarė „vie­

554 J. Tryk, Niesplamič bialo- czerwonej, Kurier Wilenski, 1991-01-20, nr. 12. Lietuvių aspiracijas palaikantįs laiškai spausdinti skiltyje „Z poczty redakcyjnej“ Kurier Wilenski, 1991-01-20, nr. 12; J. Tryk, Bronič idei wolnosciowych, Kurier Wilenski, 1991-02-06, nr. 24. 555 Za niepodleglošcią - calym sercem, Kurier Wilenski, 1991-02-06, nr. 24; J. Walentynowicz, Mimo wszystko glosuję „za“, KurierWilenski, 1991-02-06, nr. 24; Oswiadczenie oddzialu Trockiego ZPL, KurierWilenski, 1991-02-07, nr. 25; Wszyscy razem - za wolną Litwą! Kurier Wilenski, 1991-02-07, nr. 25. 556 Odezwa rady koordinacyjnej do sutworzenia polskiego kraju narodowosciowo-terytorialnego oraz za rządu glownego związku Polaköw na Litwie do ludnošci Wilenszczyzny, Kurier Wilenski, 1991-02-08, nr. 26. 557 Rožnymi drogami - do wspolnego celu, Kurier Wilenski, 1991-02-07, nr. 25. 558 Soleczniki: przygotowania w pelni, Kurier Wilenski, 1991-02-06, nr. 24. 559 Interviu su AT deputatu Ryszard Maciejkianec. Pasaulis mūsų nesuprastų, Lietuvos aidas, 1991-02-07, nr. 27.

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990m. ruduo —1991 m. sausio mėn.)

tinės oficialios kalbos statuso suteikimui mažumų kalboms“ žemiausio rango administraciniuose-teritoriniuose vienetuose (taip pat ir didmiesčių seniūnijose, sic!), kur mažumų atstovai sudaro „per 33.3 proc. visų gyventojų“. Dokumente taip pat rašoma, jog vietinė oficialioji kalba „turėtų būti [šalia valstybinės] nau­ dojama viešuose užrašuose, įskaitant vietovardžių autentiškas formas“. Tautybių, kurių kalbose naudojama lotynų abėcėlė, asmenvardžiai dokumentuose turėtų būti rašomi tos kalbos rašyba. Taip pat pripažįstama mažumų teisė į aukštąjį mokslą. Pažymima, kad „pertvarkant Lietuvos administracinį teritorinį padalijimą, Lietuvos lenkų kompaktiška teritorija neturi būti išskaidyta.“ Tiesa, pareiškime pabrėžiama, jog nacionalinės teritorinės autonomijos idėja yra nepriimtina.560 Tikėtina, kad Lietuvos valdžiai ir lietuvių politikams situacija Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose kėlė nerimo. Galvota, kad šiuose rajonuose apklausa gali neįvykti, nes vietos valdžia ar gyventojai gali ją boikotuoti.561 Tačiau ne tik vieši rajonų pareigūnų pasisakymai, bet ir nevieši dokumentai liudija, kad net Šalči­ ninkų rajono vadovai nebuvo linkę apklausos klausimu tiesiogiai konfrontuoti su Vilniumi. Sprendžiant iš Šalčininkų rajono tarybos prezidiumo posėdžio proto­ kolo, visi dalyvavę pasisakę už tai, kad apklausa įvyktų. Pasak A. Monkevičiaus, „visi valdžios organai turi padaryti viską, kas jiems priklauso, kad rajone apklausa įvyktų.“562 Ir toliau: „Mums skambino, kad esą mes boikotuojame apklausą, kad tuo tikslu organizavome seminarą su aktyvu. Tačiau to nebuvo. Kažkas teikia vyriausiai rinkimų komisijai iškreiptą informaciją. Mūsų uždavinys paruošti rinkimų apylinkes kokybiškai, sudaryti visas sąlygas, kad balsavimo metu būtų užtikrintas slaptumas ir netrukdyti stebėtojams iš Sąjūdžio... “563 Panašiai kalbėjo ir kiti posėdžio dalyviai: iš esmės plebiscitui pasiruošta, laukiama tik biuletenių, žadėta iškelti Lietuvos Respublikos trispalves... Tiesa, kai kurie pasisakę paste­ bėjo, jog didelė gyventojų dalis apklausoje dalyvauti nesiruošia, o organizuojant plebiscitą neišvengta trūkumų (neišsiuntinėti kvietimai, nepatikslinti rinkėjų sąrašai). Jau minėtas rajono rinkiminės komisijos pirmininkas N. Amelevičius pažadėjo trūkumus pašalinti, „apvažiuoti apylinkes“, „duoti komandą komisijų pirmininkams“, kad šie netrukdytų Sąjūdžio stebėtojams.

560 Lietuvos aidas, 1991-02-07, nr. 27. 561 Rytų Lietuvos komisijos posėdžio, įvykusio 1991-02-20 d., protokolas. LII BR, Ozolo fondas, f. 42-4,1. 253. 562 Šalčininkų raj., tarybos prezidiumo posėdžio protokolas, nr. 3, 1991-02-07, VATA, b. nr. 1-6, 1999, t. 3,1. 128-130. 563 Ten pat, 1. 128.

183

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Diplomatiniai Vilnius ir Varšuvos kontaktai (Geros kaimynystės deklaracija: pradžių pradžia) Sausio ir vasario mėnesiais Lietuvos ir Lenkijos santykiai suintensyvėjo ir plėtojosi keliomis kryptimis. Pirmiausia, parlamentų ir parlamentarų lygmenyje. Kelionėmis į Vilnių, Aukščiausiosios Tarybos aplankymu, susitikimais su Lietuvos valdžios atstovais, parlamento gynėjais Lenkijos parlamento nariai reiškė moralinę-politinę paramą Lietuvai. Po sausio įvykių į Lietuvą atvyko kelios Lenkijos parlamentarų delegacijos.564 Jau sausio 13 d. į Lietuvą atvažiavo A. Michnikas kartu su dar dviem parlamentarais - Andrzejumi Celiñskiu ir Krzysztofu Dowgialla.565 Siek tiek vėliau atvyko dar daugiau parlamentarų, tarp jų Jacekas Kuronis, Zbigniewas Janosas, Janas Lytiriskis.566Po to - Alicjos Grzeskowiak (Alicja Gžeškoviak) vadovaujama delegacija: Baltromejus Kolodziejus, Antonis Tokarczukas, Piotras Andrzejewskis, Maciejus Dworakas. Lenkijos parlamentarai susitiko su lenkų frakcijos nariais. Atvykėliai optimistiškai konstatavo, jog nėra esminių skirtumų tarp dviejų bendruomenių: abi siekia laisvės.567 Dar vėliau atvyko ir su V Landsbergiu susitiko senatorius Piliečių klubo narys Mieczyslawas Gilis ir kelių Seimo narių delegacija (Graiyna Langowska, Jozefas Lubienieckis, Krzysztofas Putra, Marekas Dziubekas). Pastaroji apsilankė Vilniaus rajono taryboje ir įvairioms lenkų institucijoms žadėjo paramą.568 Kone visi atvykėliai Lenkijos parlamente atstovavo liberalioms arba centristinėms frakcijoms, kurios simpatizavo Lietuvai, aktyviai rėmė jos vadavimosi procesą, siekė užmegzti glaudesnius ryšius tarp abiejų tautų ir valstybių. (Beje, jų santykiai su Lietuvos lenkų bendruomenės lyderiais ir lenkų frakcija ne visuomet buvo draugiški.569)

564 Iniciatyvą pasikviesti Lenkijos parlamentarus rodė ir Lietuvos valdžia. Sausio 14 d. V. Landsbergis pasiuntė laišką Seimo bei Senato maršalkoms (M. Kozakiewicziui ir Stelmachowskiui) prašydamas „dėl ypatingai pablogėjusios situacijos“ pasiųsti į Lietuvą parlamentarų delegaciją. 565 Gazeta Wyborcza, 1991-01-14, nr. 11; Kurier Wilenski, 1991-01-16, nr. 8. 566 Kuron w litewskim Sejme, Gazeta Wyborcza, 1991-01-18, nr. 15. Aukščiausiojoje Taryboje Kuronis išdrožė ugningą kalbą: „Būsim taip ilgai, kiek reikės... Jei reikės žūti, žūsim kartu.“ 567 J. Bielawska, Przyjechališmy na Litwę z potrzeby serdca..., Kurier Wilenski, 1991-01-19, nr. 11. 568 Kurier Wilenski, 1991-01-22, nr. 13. 569 Prosimy przynajmniej nieszkodzič. Ošwiadczenie frakcji polskiej, Kurier Wilenski, 1991-01-22, nr. 22. Pareiškime kritiškai atsiliepiama apie A. Michniko straipsnį, kuriame šis, anot frakcijos narių, rašydamas apie Lietuvos lenkų padėtį pridarė „daug netikslumų“. Straipsnyje, be kita ko, buvo teigiama, kad „grupė promaskvietiškų lenkų Lietuvos dalyje paskelbė autonomiją“. Ypač nuo A. Michniko kliuvo Šalčininkų rajono vadovui C. Vysockiui (A. Michnik, Scenariusze Wilenskie, Gazeta Wyborcza, 1991-01-16, nr. 13).

Ar derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

Nežinia, ar tokių vizitų metu, ypač susitikimuose su Lietuvos valdžios atsto­ vais, kalbėta apie Lietuvos valstybės „pripažinimo“ galimybę. Tikėtina, kad tokių kalbų galėjo būti, tačiau jokios konkretesnės politinės išraiškos tokios kalbos neįgavo. Tiesa, sugrįžę į Lenkiją parlamentarai agitavo už santykių su Lietuva plėtrą, jų pakėlimą į „aukštesnį politinį lygį“. J. Kuronis Seime inicijavo klausi­ mą dėl „Lenkijos parlamento atstovybės“ Baltijos šalių sostinėse, suprantama, ir Vilniuje, steigimo.570 Visgi atrodo, kad }. Kuronio bendrapartiečių būta žymiai atsargesnių ir dėl šios iniciatyvos pareikšta daug ir įvairių abejonių.571 Galiausiai ji apskritai „nuskendo“, ypač kai ministras K. Skubiszewskis paaiškino, kad vy­ riausybė leisianti Baltijos šalių atstovams steigti informacinius biurus.572 Apskritai, užsienio reikalų ministras K. Skubiszewskis Lietuvos atžvilgiu, pirmiausia, jos pripažinimo klausimu, laikėsi atsargaus, pragmatiško ir realistinio požiūrio. Kai vasario 14 d. Lenkijos Seime ministro kažkuris iš parlamentarų paklausė, kada Lenkija pripažins Lietuvos valstybę, šis atsakė: „diplomatinių santykių su ta ar kita respublika užmezgimas būtų labai keistas, kai sutikimą vizitui į tą šalį mūsų ambasadorius turėtų gauti iš svetimos valstybės, kuri kontroliuoja tos valstybės, į kurią siekiama važiuoti, sienas.“573 Tokios užsienio politikos principą galima būtų suformuluoti taip: nedaryti „staigių judesių“, vengti garsių deklaracijų, simbolinių akcijų, o santykius su Lietuva plėtoti „neerzinant“ Maskvos. (Lenkų tautinės mažumos situacija Lietu­ voje laikyta svarbia tokio kurso ir dvišalių santykių darbotvarkės dalimi.) Įtakos Lietuvos ir Lenkijos santykių dinamikai turėjo ir tarptautinės politikos aplinkybės. Siekdama priversti Maskvą pradėti realias derybas dėl kariuomenės išvedimo, Lenkijos vyriausybė priėmė sprendimą nuo sausio mėn. „blokuoti“ iš Vokieti­ jos išvedamos Raudonosios armijos tranzitą per Lenkijos teritoriją.574 Tarp šalių prasidėjo derybos. Sausio mėn. lenkų derybininkų delegacija išskrido į Maskvą. Grįžtant iš Maskvos, lenkai norėjo nusileisti Vilniaus oro uoste, tačiau sužinota apie sausio įvykius... Prasidėjus tokioms sudėtingoms ir strateginiu požiūriu svarbioms deryboms imtis kokių nors aktyvių, vienašališkų ir provokuojamų veiksmų „Lietuvos fronte“ buvo tiesiog neracionalu.

570 Jacek Kurori po powrocie z Wilna. Egzamin z solidarnošci, Gazeta Wyborcza, 1991-01-24, nr. 20. Kuroriį palaikė dar vienas Seimo narys - Mieczyslawas Gilis. 571 Informacja, Gazeta Wyborcza, 1991-01-25, nr. 21. 572 Przedstawicielstwo Parlamentu Polski w Wilnie?, Kurier Wilenski, 1991-01-26, nr. 17; Info, Gazeta Wyborcza, 1991-01-25, nr. 21. 573 A. Dudek, Pierwsze lata III Rzeczypospoliteį. 1989-2001, Krakow, 2005, p. 187. 574 Ten pat, p. 185.

185

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Po sausio įvykių atsirado dar vienas svarbus tarpusavio santykių lygmuo žmogiškas, tiesiogiai nesusijęs su tarpvalstybiniais santykiais. Įvairiai reiškiamas palaikymas Lietuvai, tokių pasaulinio garso kūrėjų kaip C. Milošas parama (jo straipsnis parašytas tuoj po tragiškų sausio įvykių ir publikuotas žurnale Lithua­ nia), taip pat įvairi humanitarinė, materialinė pagalba, kurią teikė paprasti Len­ kijos žmonės, tapo svarbia dvišalių santykių dalimi. Apie įvairias tokias paramos akcijas savo skaitytojus informuodavo Lenkijos spauda.575 Beje, į Lenkiją buvo pasiųsti ir keli Lietuvos parlamentarai. A. Saudargui, kaip užsienio reikalų ministrui, buvo pavesta Lietuvos okupacijos atveju suformuoti egzilio vyriausybę. Kiek anksčiau į Varšuvą buvo pasiųstas ir C. Okinčycas.576 Abu jie ėmėsi įvairiais būdais agituoti už „Lietuvos pripažinimą“ ir ne vien tik Lenkijos, bet ir didžiųjų Vakarų šalių politikus.577 Beje, Okinčycas į Lenkiją išsivežė specialų V Landsbergio laišką. Jame rašoma, kad jis - C. Okinčycas „[yra] mano įgaliotas vesti prelimenarias derybas su Lenkijos vyriausybe dėl tarpvalstybinių, diplomatinių ir kitų santykių, kuriuos norėtume atnaujinti ir išplėsti...“578 Dėl kalbos mokėjimo ir asmeninių ryšių C. Okinčycas išplėtojo įvairiapusę ir pakankamai aktyvią veiklą.579 Politinės deputato veiklos kulminacija buvo jo kalba, pasakyta Lenkijos Senate. Kalboje C. Okinčycas kvietė senatorius „pripažinti Lietuvos nepriklausomybę“. Toks žingsnis būtų parama ne tik „mir­ tiną grėsmę išgyvenančiam kaimynui“, bet ir „šansas Lietuvos lenkams“, norint radikaliai pakeisti jų situaciją.580 Nors Lietuvos valstybės atstovai vykdė ir aktyvią, ir pakankamai efektingą veiklą, esminės įtakos realiai Lenkijos valdžios politikai

575 „Wsparcie Litwy“ Rzeczpospolita, 1991-01-18, nr. 15; „Pomoc Litwy“, Rzeczpospolita, 1991— 01-19-20, nr. 16; „Wieczory litewskie“, Rzeczpospolita, 1991-01-28, nr. 23. (Lenkijos spaudoje rašyta ir apie Rusijos žmonių išsakomą palaikymą Lietuvai.) 576 Interviu su C. Okinčycu. „Istorinė atsakomybė: tautinių santykių atšilimo metas“, Lietuvos aidas, 1991-04-25, nr. 81. 577 „Uznajcie naszą niepodleglošč“, Gazeta Wyborcza, 1991-01-14, nr. 11 (A. Saudargo spaudos konferencija). Laikraštyje rašyta apie Saudargo susitikimus su įvairias Lenkijos parlamento nariais, URM pareigūnais. Lietuvos užsienio reikalų ministrą priėmė ir valstybės sekretorius Jerzis Makarczykas. Užsiminta ir apie galimą Saudargo susitikimą su prezidentu Walęsa. 578 LRSA, f. 2, ap. 6, b. 519,1. 30; taip pat LURMA, ap. 62, b. 4,1. 27. 579 Sausio 12 d. jis susitiko su JAV ambasadoriumi Thomu J. Simonsu ir Z. Brzezinskiu. Okinčycas agitavo už Lietuvos valstybės pripažinimą. Deja, ką jam atsakė ambasadorius ir garsus strategas, spaudoje nebuvo rašoma ( Gazeta Wyborcza, 1991-01-14, nr. 11). 580 Kalbos mašinraštis, b. d., LVNA, f. 32, ap. 1, b. 128,1. 2-3; Cz. Okinczycz, W obronie wolnej Litwy, Znad Wilii, 1991-03-03-16, nr. 5.

Ar derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

ji neturėjo.581 (Tiesa, Varšuvoje buvo įkurtas Lietuvos informacinis biuras, kuris suvaidino svarbų vaidmenį informuojant Lenkijos visuomenę apie Lietuvoje vykstančius procesus.) Varšuva ir toliau laikėsi ministro K. Skubiszewskio nubrėžtos atsargios ir realistinės politinės linijos. Netrukus po sausio įvykių, grįžęs iš eilinės kelionės po Vakarų valstybių sostines ir paklaustas, ar Lenkija „pripažins“ Lietuvos ne­ priklausomybę, ministras atsakė: „Nemanau, kad šitas klausimas dabar mums yra aktualus. Nepriklausomos Lenkijos vyriausybė niekada nepripažino Lietuvos aneksijos. Lietuva yra kelyje į nepriklausomybę, o tas kelias, kaip rodo mūsų patirtis, gali būti ilgas.“582 Matyt, K. Skubiszweskio turėta omenyje Lenkijos egzilio vyriausybė, kuri Lietuvos Respublikos okupacijos ir aneksijos nepripažino. Tiesa, tos Vyriausybės nuostatos teritoriniais klausimais, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybės aktą, ne visada sutapo su oficialia Varšuvos pozicija. Dar 1990 m. gegužės mėn. K. Skubiszewskis Londone konferencijoje pareiškė, kad Varšuva neturinti jokių teritorinių pretenzijų savo rytiniams kaimynams. Po to­ kio ministro pareiškimo Lenkijos egzilio vyriausybė padarė pareiškimą, kuriame buvo teigiama, jog teritorijas rytuose (taip pat ir Vilniaus kraštą) Tarybų Sąjunga, susitarusi su hitlerine Vokietija, prisijungė jėga 1939 m.583 Jaltoje Vakarų sąjun­ gininkai rytinės Lenkijos žemes pripažino TSRS, tačiau be „legitimios Lenkijos vyriausybės Londone sutikimo“. Todėl, teigiama dokumente, valstybės teritorinio integralumo klausimai nėra ministro kompetencija, jei pareiškimai neparemti „suverenaus parlamento nutarimais“. Galiausiai, egzilio vyriausybė pabrėžė, jog Lenkijos rytinė siena, nustatyta Rygos sutartimi, yra „legali siena tarp Lenkijos ir Sovietų Sąjungos“, o pakeista ji gali būti tik tų valstybių „laisvų ir suverenių parlamentų sprendimais“. Tokie pareiškimai prieštaravo įvairių Lenkijos politikų

581 Lenkijos Senatas ir Seimas sausio 11 d., priėmė „Pareiškimą (ošwiadczenie) dėl padėties Lietuvoje“. Lenkijos parlamentarai „patvirtino“ nuostatą dėl lietuvių ir kitų tautų teisės į laisvę; teigė, jog Lietuvos problema „turi tarptautinę reikšmę“ ir reiškė „gyvybišką interesą“, kad regione būtų išsaugota taika ir tolerancija. Kartu „deklaruojamas pasirengimas“ suteikti Lietuvai visokeriopą humanitarinę pagalbą (Ošwiadczenie w sprawie sytuacji na Litwie 199101-11, LVNA, f. 32, ap. 1, b. 128,1. 1). Panašų pareiškimą padarė ir Lenkijos užsienio reikalų ministerija (Gazeta Wyborcza, 1991-01-12-13, nr. 10). Vyriausybės pareiškime teigta, kad ji ir toliau plėtos „oficialius santykius“ su demokratiškai išrinktomis Lietuvos struktūromis, teiks visokeriopą humanitarinę pagalbą, taip pat įsteigs specialią darbo grupę situacijai Baltijos šalyse stebėti (Ošwiadczenie Rady Ministrow, Gazeta Wyborcza, 1991-01-15, nr. 12). 582 Skubiszewski o Litwie i ukladzie Warszawskim, Gazeta Wyborcza, 1991-01-15, nr. 12. 583 Stanowisko Rządu RP na uchodžstwie w sprawach polskich ziem wschodnich, Kultūra, 1990, nr. 7/8, p. 213-214.

187

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

bei diplomatų viešiems pareiškimams ir faktiškai galėjo būti interpretuojami, kaip Vilniaus ir Vilniaus krašto nepripažinimas integralia Lietuvos dalimi. Ži­ noma, galima manyti, kad tokie Lenkijos egzilio vyriausybės pareiškimai turėjo, geriausiu atveju, tik moralinę prasmę, o politines galias savo rankose laikė So­ lidarumo veikėjai, pirmiausia Vyriausybės vadovas T. Mazowieckis ir užsienio reikalų ministras K. Skubiszewskis. Tačiau, antra vertus, nereikėtų pamiršti, kad tik 1990 m. gruodžio mėn. pabaigoje Lenkijos Respublikos prezidentas tremtyje Ryszardas Kaczorowskis (Ryšardas Kačiorovskis) perdavė tarpukario Lenkijos valstybės vadovo insignijas neseniai išrinktam naujam prezidentui L. Walęsai584. Po to savo legalumo nustojo ir egzilio vyriausybė. Šiaip politikai ir intelektualai Lenkijoje antrino ministrui K. Skubiszewskiui. Seimo užsienio reikalų komisijos pirmininkas B. Geremekas žurnalistui pareiš­ kęs neabejojantis Baltijos valstybių nepriklausomybe ir tuo pat metu pripažino, kad Varšuva praktiškai neturi realaus poveikio Tarybų Sąjungai galimybių. Apie „Lietuvos valstybės pripažinimą“ patyręs politikas kalbėjo taip: „Būtų tuščias (nereikalingas) gestas, jei Lenkija viena priimtų sprendimą...“585 Tuo lyg duo­ damas suprasti, kad Varšuva orientuosis į didžiąsias Vakarų valstybes. Antra vertus, Geremekas pažymėjo, kad Vyriausybė ir visuomenė Lietuvos problemas bei nelaimes traktavo kaip savas, nes Lietuvą su Lenkija sieja ne tik tradicija, bet ir lenkų mažuma Lietuvoje. Jei Lenkijos politikai kalbėjo ir rašė pakankamai diplomatiškai, tai intelektualai savo požiūrį „į Lietuvos klausimą“ formulavo žymiai atviriau ir aštriau. Žinomas Lenkijos žurnalistas, visuomenės veikėjas ir vienas laikraščio Gazeta Wyborcza steigėjų Stefanas Bratkowskis (Stefanas Bratkovskis), kviesdamas lietuvius rinktis racionalesnę politiką, teigė: „Lietuva elgėsi taip, lyg ne Gorbačiovas būtų atvėręs TSRS tautoms vartus į laisvę, elgėsi taip, lyg nežinotų, su kuo turi reikalą, elgėsi taip, lyg neegzistuotų divizijos generolai ir ginklai jų rankose. Lietuva apie

584 A. Dudek, Pierwsze lata IIIRzeczypospolitej 1989-2001, Krakow, 2005, p. 162. 585 Interviu su B. Geremeku: „Czy zrobilišmy wszystko dla Litwy“, Gazeta Wyborcza, 1991-0121, nr. 17. Tokias arba panašias mintis laikraščio puslapiuose reiškė ir kiti žinomi Lenkijos politikai-intelektualai. Simpatijos akivaizdžiai buvo Lietuvos pusėje, tačiau pripažinimo klausimu laikytasi „realizmo diktuojamų“ nuostatų (žr., pvz., prof. Senato nario Stanislawo Stommos komentarą laikraščio puslapiuose: Gazeta Wyborcza, 1991-01-14, nr. 11). Kitas didžiausias Lenkijos dienraštis Rzeczpospolita taip pat spausdino įvairių politikų pasvarstymus Lietuvos pripažinimo klausimu. Ir čia nuomonė praktiškai sutapo - iš esmės pritarta vykdomai K. Skubiszewskio politikai. Iš kelių politikų vienintelis socialistų (PPS) atstovas pasisakė už Lietuvos pripažinimą („Odruch moralnego protestą“, Rzeczpospolita, 1991-01-22, nr. 18).

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

tai pamiršo, nes laisvės šampanas greit svaigina ir viskas atrodo įmanoma...“586 O po neišsipildžiusių lūkesčių (autoriaus turėta omenyje - pripažinimo) lietuviai jaučiasi lyg išduoti. Lietuvos vadovai, politinis elitas, tęsė Bratkowskis, nemokė savo tautiečių sveiko proto, racionalumo. Jie stengėsi būti pernelyg radikalūs, nes kitu atveju negalėtų būti tautos vadovais. Baigė Bratkowskis siūlymu „kalbėtis“ ne su savimi, bet su imperija ir su „kitais, kurie taip pat svajoja apie laisvę“. Kas tie „svajojantys apie laisvę“ kiti, straipsnyje nebuvo pasakyta. Tačiau galima nesunkiai atspėti... Atsargus bei santūrus politinis kursas Lenkijos užsienio politikoje dominavo ir vėliau - žiemą ir pavasarį. Vasario 12 d. Budapešte turėjo prasidėti L. Walęsos, V. Havelo ir Vengrijos premjero Jozsefo Antalo derybos dėl glaudesnio šalių bendradarbiavimo. Salių lyderiai taip pat turėjo diskutuoti apie perspektyvas tapti „europinių politinių ir ekonominių struktūrų dalimi“. (Bendra deklaracija dėl ben­ dradarbiavimo ir santykių plėtros buvo pasirašyta vasario 15 d. Prahoje, Višegrade.) Apie šį Vidurio Europos šalių „viršūnių susitikimą“ buvo žinoma ir Lietuvos vado­ vybei. Vasario 10 d. V Landsbergis laišku kreipėsi į Lenkijos prezidentą L. Walęsa.587 Laiške AT pirmininkas aiškino, jog Lietuva - integrali Vidurio Europos regiono dalis; pažymėjo, kad Lietuva ir Lenkija jau anksčiau „koordinavo savo veiksmus“ ir galiausiai prašė Lenkijos prezidentą paremti Lietuvos norą dalyvauti Vyšegrado grupės darbe „stebėtojo teisėmis.“ Šią misiją turėjo atlikti C. Okinčycas. Iš tikrųjų sausio 15 d. Okinčycas lankėsi Prahoje, susitiko su A. Dubčeku, kuris tuo metu buvo parlamento pirmininku, ir V. Havelu. Landsbergio laiškas pasiekė savo adre­ satą (su jo turiniu galėjo būti supažindinti ir kiti Vidurio Europos šalių lyderiai).588 Kiek žinoma, Višegrado šalys jokių pareiškimų Lietuvos atžvilgiu nepadarė, Lietuva nebuvo pakviesta ir į susitikimą. Aprašydamas savo įspūdžius iš kelionės į Prahą, Okinčycas užrašė tokį L. Walęsos posakį: „simboliniai gestai Lietuvai nepadės. Lietuva bus laisva, tačiau tai esąs laiko ir kainos klausimas...“589 V. Landsbergis L. Walęsos atsakymo sulaukė tik kovo pradžioje.590 Valsty­ bės sekretorius Januszas Ziolkowskis (Janušas Ziulkovskis) Lenkijos prezidento vardu dėkojo AT pirmininkui už laišką ir aiškino, kad „laiko trūkumas sutrukdė Lietuvos prašymą išspręsti pozityviai“. Kartu sekretorius pažymėjo, kad Lietuvos

586 S. Bratkowski, Trochę zimnej krwi, Gazeta Wyborcza, 1991-01-24, nr. 20. 587 V. Landsbergio laiškas L. Walensai, 1991-02-10, (angliškai), LR SA, f. 2, ap. 6, b. 519, 1. 48. 588 Cz. Okinczycz, W obronie wolnej Litwy, Znad Wilii, 1991-03-03-16, nr. 5. 589 Ten pat. Panašiai Lenkijos prezidentas kalbėjo ir prieš kelionę į Prahą („Walęsa o Litwie“, Gazeta Wyborcza, 1991-01-15, nr. 12). 590 J. Ziolkowskio laiškas V. Landsbergiui, 1991-03-08, (angliškai), LR SA, f. 2, ap. 6, b. 519,1. 56.

189

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

klausimu skirtumų tarp dalyvių nebuvo ir dar kartą pakartojo Walęsos žodžius, kad Lietuvos nepriklausomybė - tik laiko klausimas... Įdomiausia laiško vieta, ko gero, buvo ta, kurioje Ziolkowskis rašė, jog Lenkija („Nė vienas rimtas žmogus Lenkijoje“) nekelia Lietuvai teritorinių pretenzijų ir neketina jų kelti ateityje. Si nuostata, pasak Lenkijos valstybės pareigūno, patvirtinta ir tarpvalstybinės deklaracijos projekte... Taigi, Vidurio Europos šalių klubo durys Lietuvai neatsivėrė. Greičiausiai, ne dėl laiko stokos, kaip aiškino Lenkijos pareigūnas. Atrodo, jog Čekoslovakijos prezidentas V. Havelas Lietuvos atžvilgiu buvo užėmęs aktyvesnę, o Maskvos atžvilgiu - griežtesnę politiką. Tačiau jo nepalaikė Havelo kolegos Walęsa ir Antalas, kurie buvo žymiai santūresni. Taigi galiausiai Lietuvos atžvilgiu įsivyravo politinė nuostata, kurią suformulavo Lenkijos prezidentas. Apskritai, galima manyti tuometinėje Lenkijos (lenkų) politinėje mintyje vyravus požiūrį, kad po Kovo 11d. akto paskelbimo nepriklausoma Lietuvos valstybė egzistuojanti in statu nascendi, t. y. tebebuvo tapsmo (formavimosi) būsenoje. Beje, būtent tokį apibrėžimą vartojo užsienio reikalų ministras K. Skubiszewskis.591 Tik kai Lietuva pasieks faktinę valstybės nepriklausomybę, bus galimas jos pripažinimas de jure ir diplomatinių santykių užmezgimas. Tiksliau, Lenkija tik patvirtins pripažinimą, kurį jau buvo suteikusi Lietuvos Respublikai dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. (Skubiszewskio manymu, Lietuva faktinę nepri­ klausomybę galinti įgyti tik derybomis su Tarybų Sąjunga.592) Žinoma, nereikėtų manyti, kad visi įtakingesni Lenkijos politikos veikėjai ir intelektualai manė taip pat ar panašiai, kaip Skubiszewskis ar kiti valdžios atstovai. Būta nuomonių, jog delsimo pripažinti Lietuvos valstybę politika kenkianti pačiai Lenkijai. Tokia nuostata buvo grindžiama ne įvairiais moralės ar „idealistiniais“ motyvais, bet galios veiksniu: geri santykiai su rytiniais Lenkijos kaimynais (ir ypač su Lietuva, paskelbusia nepriklausomybę) sustiprintų Varšuvos pozicijas Vakaruose. Ir prie­ šingai, konfliktai ir įtampos su rytiniais kaimynais (delsimas pripažinti Lietuvą) mažina Lenkijos patrauklumą Vakaruose ir jos įtaką Rytuose.593 Tiesa, reikėtų dar kartą pažymėti, kad aptariamuoju laikotarpiu dominuojantis buvo ne šis požiūris.

591 j. Sobczak, Potomkowie Lechą i Giedymina..., p. 89. 592 Ten pat. 593 Atrodo, kad toks požiūris ir vertinimai buvo būdingi intelektualams, susibūrusiems apie Paryžiuje leidžiamą žurnalą Kultūra. Žurnalo leidėjas buvo žinomas ir įtakingas lenkų emigracijos veikėjas Jerzis Giedroycas (R. Kowalski, Kompleks Budrysa, Kultūra, 1991 lipiec / sierpien, nr. 7/8, s. 162—164). Beje, atrodo, kad šiaip jau palankus Lietuvai ir kritiškas Lenkijos užsienio politikos atžvilgiu straipsnis buvo pasirašytas slapyvardžiu - Rochas Kowalskis yra personažas iš lenkų klasikos, J. Senkevičiaus romano Tvanas.

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo —1991 m. sausio mėn.)

Visgi nereikėtų manyti, kad Lenkijos politika ir diplomatija rytų kaimyninių šalių atžvilgiu buvo tik atsargi ar pasyvi. Atrodo, jog skirtingų kaimynų atžvilgiu laikytasi nevienodos politinės linijos. Pavyzdžiui, Ukrainos Tarybų Socialistinė Respublika 1990 m. liepos mėn. paskelbė suvereniteto deklaraciją, o jau po kelių mėnesių - spalį - Lenkijos užsienio reikalų ministras, lankydamasis Kijeve, pasirašė dvišalę Lenkijos ir Ukrainos deklaraciją (lenk. Deklaracja o zasadach i podstaivoivych kierunkach rozwoju stosunkow polsko-ukrainskich). Dokumente pasisakoma už tolesnę įvairiapusiškai naudingų santykių tarp „dviejų suverenių valstybių“ plėtrą. Sutarta dėl konsulatų atidarymo ir diplomatinių santykių arti­ moje ateityje užmezgimo. (Deklaracijoje buvo ir skyrių, kuriuose aptariami tau­ tinių mažumų klausimai.) Bet turbūt svarbiausia deklaracijoje užfiksuota nuostata buvo tai, jog šalys neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų, o egzistuojanti tarpvalstybinė siena yra svarbus Europos stabilumo veiksnys.594 Tokios dekla­ racijos, žinoma, buvo bendro pobūdžio dokumentas, liudijantis valstybių valią palaikyti gerus, draugiškus kaimyninius santykius. Antra vertus, gerų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo deklaracija buvo savotiška preliudija į tarpvals­ tybinių sutarčių sudarymą. Beje, J. Ziolkowskio laiške taip pat būta užuominos apie ruošiamą Lenkijos ir Lietuvos tarpvalstybinę gerų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo dekla­ raciją. Lenkija, kaip jau buvo minėta, tokią deklaraciją pasirašė su Ukraina bei su Rusijos Federacija, vėliau ir su kitomis rytų kaimynėmis. Apie tai, kad Lietuvos ir Lenkijos diplomatai rengia deklaraciją, keliuose interviu užsiminė ir Lietuvos užsienio reikalų viceministras Valdemaras Katkus.595 Tiesa, jis kalbėjo ne tik apie deklaracijos rengimą, bet ir apie „pasiūlymų pake­ tą, kaip sureguliuoti santykius tarp valstybių“. Be deklaracijos, „paketą“ sudarė susitarimai dėl ekonominio bendradarbiavimo ir sutartis dėl tautinių mažumų padėties.596 Beje, lenkų žurnalisto paklaustas apie deklaracijos tekstą - ar jis bus 594 A. Meszka, Stosunki polsko-ukrainskie w latach 1989—2004. Prieiga per internetą: http:// stosunki-miedzynarodowe.pl/polityka-zagraniczna/931-stosunki-polsko-ukrainskie-wlatach-1989-2004, [žiūrėta 2015-12-30]. 595 „Polska - Litwa: rozmowy o przyszlošci“, Kurier Wilenski, 1991-02-02, nr. 22. Taip pat žr. Valdemaras Katkus, „Politikai turi veikti tomis aplinkybėmis, kurios yra“, Lietuvos aidas, 1991-02-27, nr. 41. 596 Vasario 2 d. interviu Lietuvos aidui viceministras teigė, jog be dvišalės deklaracijos ir ekonominės sutarties, ,,[s]iūlome sutartį dėl tautinių mažumų, dėl interesų biurų atidarymo. K. Skubiszewskis neseniai patvirtino, kad jis tam pasirengęs. Tačiau A. Saudargas šiuo metu negali jo pakviesti, nes visa laiką užsienyje kaip eventualios emigracinės vyriausybės galva“. Deja, iš pasisakymo nevisai aišku, ką konkrečiai Lenkijos ministras „patvirtino“ ... Lietuvos lenkų spaudoje apie ministro Skubiszewskio „patvirtinimą“ neužsiminta.

191

192

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

panašus į tą, kurį Lenkiją pasirašė su kitomis posovietinėmis valstybėmis (Ukraina ir Rusijos Federacija), Katkus atsakė, jog Lenkija Lietuvą „vertina kitaip nei tas valstybes“, todėl skirsis ir ruošiami dokumentai. Tame pat interviu viceministras taip pat užsiminė apie ministro Skubiszewskio vizito į Vilnių galimybę - esą jam jau išsiųstas kvietimas.597 (Lenkijos užsienio reikalų ministras jau sausio pabaigoje viešai pareiškė, jog su visomis trimis Baltijos šalimis baigti ruošti deklaracijos projektai.598) Taigi galima manyti, kad Lietuva ir Lenkija deklaracijos tekstą ėmė ruošti dar 1990 m. pabaigoje. Gruodžio mėn. šalys sutarė, kad deklaracija iš esmės turėtų būti panaši į Lenkijos - Ukrainos susitarimą. Tiesa, Lietuvos diplomatai jau tuo­ met akcentavo, kad „Lietuvos statusas skiriasi ir į šią aplinkybę reikėtų atsižvelgti“. Pasak lietuviškų šaltinių, lenkai su tokia pozicija sutiko.599 Varšuva deklaracijos projektą Lietuvai įteikė 1991 m. vasario 11 d., o vasario 21 d. Vilnius perdavė Lenkijai dokumentų paketą, į kurį įėjo ne tik dvišalių santykių deklaracija, bet ir sutartis dėl tautinių mažumų, susitarimas dėl ekonominio bendradarbiavimo bei interesų biurų statutų projektai.600 Tokio susitarimų paketo pasiūlymas iš Lietu­ vos pusės turėjo logikos - jei Lenkija su Lietuva būtų pasirašiusi tarpvalstybinę sutartį dėl tautinių mažumų bei sutikusi su „interesų biurų“ (savotišku ambasadų analogu) įkūrimu, būtų de f acto pripažinusi Lietuvą.601

597 Iš tikrųjų, sausio 26 d. V. Landsbergis pasiuntė laišką Lenkijos užsienio reikalų ministrui, kviesdamas šį atvykti į Vilnių. Laiške Landsbergis taip pat prisiminė „malonias susitikimo Varšuvoje aplinkybes“. Skubiszewskis ir Landsbergis buvo susitikę Varšuvoje 1990-12-05 d. Iš Lenkijos AT pirmininkas išvyko vizito į JAV ir Kanadą. Lenkijos užsienio reikalų ministras atsakė į kvietimą vasario 22 d. Skubiszewskis padėkojo už kvietimą, taip pat prisiminė susitikimą Varšuvoje ir išreiškė „tikėjimą“ aplankyti Vilnių, kai tik ten bus Užsienio reikalų ministras Saudargas (LRS, f. 2, ap. 6, b. 519, L 43, 59). Tačiau 1991 m. Skubiszewskis Vilniuje taip ir neapsilankė. 598 Informacja, Gazeta Wyborcza, 1991-01-25, nr. 21. 599 Rytų Vidurio Europos skyriaus I-ojo sekretoriaus E. Borisovo pro memoria apie susitikimą su Lenkijos URM Europos departamento vyr. eskpertu Joana Strzcelczyk ir konsulu Minske Z. Kitlinskiu, 1990-12-03, b. d., LR URMĄ, ap. 2, b. 12,1. 15-16. 600 Lenkijos - Lietuvos tarpusavio santykių dokumentų derinimo chronologija [D. Junevičius?], b. d., LR URMĄ, ap. 2, b. 31,1. 20. 601 Einančio Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas V. Katkaus laiškas K. Skubiszewskiui, (anglų k.), 1991-02-21, LR URMĄ, ap. 2, b. 30. 1. 102. Laiške Katkus teigė, jog „interesų biurų“ sukūrimas būtų pirmas žingsnis į „diplomatinių santykių atkūrimą“.

Ar derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

Kovo 5-7 d. V. Katkus lankėsi Varšuvoje ir susitiko su Skubiszewskiu, kur aptarė tarpvalstybinių santykių būklę ir perspektyvas.602 Kalbėta ir apie deklaracijos pasirašymo galimybes. Sprendžiant iš Katkaus pasisakymo AT užsienio reikalų komisijoje, Lenkijos užsienio reikalų ministras sutikęs apsvarstyti lietuvių pa­ ruoštus dokumentus.603 (Tiesa, lenkų diplomatai pareiškė priekaištų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo tvarkos.) Komisijos nariams Katkus aiškino, kad santykiai su Lenkija išlieka „neoficialūs ir nepastovūs“. Esą šiuo metu Lenkija ruo­ šianti sutartį su Tarybų Sąjunga. Komisijos posėdyje buvo diskutuota ir tautinių mažumų klausimais. Viceministras pažymėjo, kad tautinių mažumų klausimas bus sprendžiamas pariteto principu. (Problemoms spręsti bus sudarytos specialios dvišalės komisijos.) Galiausiai, Katkus pabrėžė, kad santykius su Lenkija reikia kuo skubiau sureguliuoti. Kovo viduryje „valstybės laikraštyje“ buvo paskelbta informacija apie Katkaus vizitą į Lenkiją ir jo rezultatus. Iš esmės ši informacija nesiskyrė nuo to, ką vice­ ministras kalbėjo Užsienio reikalų komisijoje. Visgi kai kurie dalykai viešumoje buvo akcentuojami kiek kitaip. Buvo pažymima, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras K. Skubiszewskis pasisakė sienų klausimu: patvirtino, kad esamos sie­ nos „pripažįstamos dabar ir ateityje. Pastabų dėl Lietuvos pateiktų dokumentų projektų [keturių dokumentų paketo] tikimasi sulaukti per dvi savaites.“ Toliau laikraštis citavo viceministrą: ,,[i]šreiškiau viltį, - pasakė V. Katkus, —kad K. Skubiszewskio vizito į Vilnių metu bus galima pasirašyti tarpvalstybinių santykių deklaraciją bei susitarimą dėl informacinių biurų atidarymo.“604 Atsakymą K. Skubiszewskis atsiuntė tik gegužės pabaigoje.605 Iš esmės Varšuva atmetė idėją pasirašyti susitarimų „paketą“. Pasak ministro, pasirašyti „tautinių mažumų traktatą“ nesą reikalo, nes šie klausimai „pakankamai reglamentuojami“ tarptautinėje teisėje (tokiuose dokumentuose, kaip ESBK 1990 m. Kopenhagos nutarimai). Mažumų klausimai aptariami ir abiejų šalių deklaracijos projektuose. Esant reikalui, mažumoms skirtus straipsnius galima papildyti. Taip pat atsisakyta steigti „interesų biurus“, tačiau neprieštarauta „informacinio biuro“ Varšuvoje

602 Katkus susitiko ir su A. Stelmachowskiu. Šis gyrė AT sausio mėnesio nutarimus ir aiškino, jog padarytas dar vienas žingsnis Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo kelyje (Spotkanie w Polsce, Kurier Wilenski, 1991-03-08, nr. 46; Litwa rozumie stanowisko Polski, Rzeczpospolita, 199103-08, nr. 57; Co slychač na linii Wilno - Warszawa, Kurier Wilenski, 1991-03-21, nr. 55). 603 LR AT URK posėdžio protokolas 1991-03-25, LRSA, f. 2, ap. 4, b. 30, 1. 29-31. 604 Lietuva - Lenkija: svarstomi sutarčių projektai, Lietuvos aidas, 1991-03-13, nr. 51. 605 Lenkijos užsienio reikalų ministro K. Skubiszewskio laiškas ministrui A. Saudargui, 1991-05-21, LR URMĄ, ap. 2, b. 30,1. 114-114 a. p.

193

194

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

veiklai, o tam jokio dvišalio susitarimo, pasak Lenkijos užsienio reikalų ministro, pasirašyti nereikia.606 Apibūdindamas lietuviškąjį deklaracijos projektą ministras pažymėjo, jog „daugeliu punktų jis panašus į lenkiškąjį“, tačiau kai kurios nuosta­ tos reikalauja tolesnių diskusijų (deja, kokios tai nuostatos, sukonkretinta nebuvo). Taip pat pabrėžta, kad Lenkija pasiruošusi pradėti konsultacijas ekspertų lygyje. Galiausiai, Skubiszewskis dėkojo už kvietimą apsilankyti Vilniuje ir žadėjo tai artimiausiais mėnesiais padaryti.607 Nors Lenkijos diplomatijos vadovas ir atmetė „paketo“ idėją, atsisakė pasira­ šyti tautinių mažumų sutartį bei susitarimą dėl „ambasadų analogų“, tačiau, antra vertus, stengėsi plėtoti ir konkretizuoti tarpvalstybinius santykius. Netgi šiek tiek, nors ir simboliškai, kilsteldamas juos į „aukštesnį“ tarpvalstybinį lygmenį.608 Taigi galima manyti, jog iki 1991 m. rugpjūčio pučo Lenkija savo rytinių kaimynų atžvilgiu vis dar laikėsi vadinamosios „dviejų greičių“ politikos. Tiesa, ta politika buvo modifikuojama priklausomai nuo situacijos. Su kai kuriais ry­ tiniais kaimynais (Ukraina ir Rusijos Federacija) Varšuvos santykiai akivaizdžiai buvo dinamiškesni. Ir dar. Prioritetinė Lenkijai buvo „vakarų“ kryptis - santy­ kių su suvienyta Vokietija sureguliavimas. 1990 m. lapkričio viduryje Lenkija ir Vokietija pasirašė sutartį, kuria buvo patvirtinta tarp valstybių egzistuojanti siena. Po to imta ruošti draugiškų santykių ir bendradarbiavimo sutartis. Vienas jautresnių ir daug diskusijusiu kėlusių klausimų buvo tautinių mažumų padė­ ties sureguliavimas. Lenkų Vokietijoje ir vokiečių mažumos Lenkijoje padėties klausimai buvo aptariami tarpvalstybinėje sutartyje. Atskiros tautinių mažumų padėtį regalamentuojančios sutarties atsisakyta. (Lenkijos - Vokietijos tarpvalsty­ binė sutartis buvo pasirašyta 1991 m. birželio 17 d. Bonoje. Ji įsigaliojo 1992 m. sausio mėn.) Tad neigiamą Lenkijos URM požiūrį į lietuvių diplomatų siūlymą

606 Lietuvos diplomatai „interesų biurų“ įkūrimą vertino kaip pirmą žingsnį į pripažinimą (Co slychač na linii Wilno - Warszawa, Kurier Wilenski, 1991-03-21, nr. 55). Teisingumo dėlei reikėtų pastebėti, kad ir kitų valstybių diplomatai tokių „interesų biurų“ steigimo galimybes vertino skeptiškai. Pagrindinė to priežastis - neigiama Maskvos reakcija. Čekijos ir Slovakijos diplomatas Maskvoje aiškino E. Bičkauskui, kad Tarybų Sąjungos užsienio reikalų ministras J. Kvicinskis Prahoje, turėdamas galvoje Lietuvą, griežtai pareiškęs - interesų biurų kūrimas galimas tik suderinus klausimą su Maskva (E. Bičkausko laiškas Lietuvos URM, 1991, LR URMĄ, ap. 76, b. 13, 1. 5). 607 Lenkijos užsienio reikalų ministro K. Skubiszewskio laiškas ministrui A. Saudargui, 1991-0521, LR URMĄ, ap. 2, b. 30, 1. 114 a. p. 608 K. Skubiszewskis laiške rašė, jog Lietuvos URM atstovus Varšuvoje E. Borisovą ir D. Junevičių „norėtų traktuoti oficialiai“, taip pat ministro teigimu, reikėtų „traktuoti“ ir Lenkijos atstovusKitlinskį bei netrukus atvyksiančią J. Strzelczyk.

A r derėtis, ar... valdžios ir lenkų santykiai (1990 m. ruduo -1991 m. sausio mėn.)

pasirašyti tarpvalstybinę tautinių mažumų sutartį galėjo sąlygoti ir ta aplinkybė, kad tokios sutarties nutarta nepasirašyti su Vokietija.609 Kaip ten bebūtų, nors Lietuvos ir Lenkijos diplomatai kalbėjo apie būtinumą pagreitinti derybas dėl deklaracijos, tačiau jos rengimo procesas ėmė strigti.Tam įtakos galėjo turėti kelios aplinkybės. Visai tikėtina, kad lietuvių diplomatai ne­ norėjo atsisakyti „paketo“ idėjos, tačiau tokia idėja buvo nepriimtina lenkams. Antra vertus, turimi dokumentai leistų teigti, jog „papildomus reikalavimus“ derybų procese ėmė kelti ir lenkų pusė.610 Trečia, Lenkijos diplomatams priori­ tetinė buvo Vokietijos „kryptis“, tarpvalstybinės sutarties su Berlynu rengimas.611 Ir galiausiai, šiek tiek nusikalstant pasakojimo chronologijai: santykius tarp šalių ir derybas dėl deklaracijos labiausiai komplikavo po nesėkmingo rugpjūčio pučo sekę Lietuvos valdžios sprendimai dėl Vilniaus bei Šalčininkų rajonų tarybų pa­ leidimo ir tiesioginio valdymo tuose rajonuose įvedimo. 1991 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kuriuo sustabdė minėtų rajonų tarybų veiklą ir pavedė AT Prezidiumui sudaryti komisiją šių or­ ganų veiklai ištirti. Galiausiai, 1991 m. rugsėjo 4 d. buvo priimtas AT nutarimas, kuriuo buvo paleistos Šalčininkų bei Vilnius rajonų tarybos ir šešiems mėnesiams įvestas tiesioginis valdymas.612

609 Beje, prie sutarties buvo pridėti abiejų šalių Užsienio reikalų ministrų laiškai, kuriuose aptariami ginčytini klausimai. Taip pat ir dėl tautinių mažumų traktavimo. 610 D. Junevičiaus pro memoria apie susitikimą su Lenkijos URM atstovais, 1991-06-28, LR URMĄ, ap. 2, b. 33, 1. 17—19. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos atstovas pareiškė, kad pilietybės ir lenkų universiteto klausimų sprendimas pagreitintų deklaracijos pasirašymą. 611 Sutartyje Vokietija įsipareigojo paremti europines Lenkijos aspiracijas. 612

Valstybės žinios, 1991, nr. 25, 26, 27.

195

LIETUVIŠKA APKLAUSA IR SOVIETINIS REFERENDUMAS: MEDAUS MĖNESIO PABAIGA? (1991 m. pavasaris) Vasario 9 d. apklausos rezultatai buvo stulbinantys. Į klausimą „Ar Jūs už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika“ teigiamai atsakė šiek tiek daugiau nei 2 mln. 28 tūkst. balso teisę turinčių Lietuvos gyventojų.613 Taigi, skaičiuojant nuo plebiscite dalyvavusiųjų net 90.47 procentai rinkėjų atsakė teigiamai. Perskaičiavus rezultatus nuo visų balso teisę turinčiųjų išeitų, jog teigiamai atsakė 76.46 procentai. Rezultatas kuklesnes, bet vis tiek įspūdin­ gas. Tokie duomenys puikiai rodė, kad Lietuvos žmonės remia nepriklausomos valstybės atkūrimą ir nori ją matyti kaip demokratinę respubliką.614 Tiesa, anaiptol ne visuose Lietuvos rajonuose rezultatai buvo tokie įspūdingi ir džiuginantys. Pasyviausi buvo rytų Lietuvos rinkėjai. Šalčininkų rajone ap­ klausoje dalyvavo tik 25.02 proc., arba 7344 rinkėjai. (Iš viso rajone balso teisę turėjo 29 353 asmenys.) Formaliai ir čia rezultatas buvo teigiamas - 52.82 proc., arba 3868 rinkėjai teigiamai atsakė į apklausos klausimą. Tiesa, perskaičiavus nuo visų balso teisę turinčiųjų, už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvos Res­ publiką pasisakė tik 13.18 proc. rajono rinkėjų615. Vilniaus rajone padėtis buvo 613 Bendras rinkėjų skaičius - 2 652 738. Neigiamai atsakė 147 040 rinkėjas, dar šiek tiek daugiau nei 66 tūkst. biuletenių pripažinti negaliojančiais. Plebiscite nedalyvavo apie 404 tūkst. balso teisę turinčių gyventojų. Lietuvos aido informacija (Apklausos duomenys, Lietuvos aidas, 1991-02-14, nr. 32). Apklausoje neturėjo teisės dalyvauti apie 1 proc. Lietuvos gyventojų-tai kariškiai, pašaukti į armiją iš kitų respublikų, taip pat tie, kurie į Lietuvą atvyko po 1989 m. lapkričio 4 d., kai buvo priimtas Pilietybės įstatymas. 614 Apklausai-plebiscitui nebuvo nustatyti aiškūs dalyvavimo ir kiti kriterijai. Respublikinės rinkimų komisijos pirmininko pavaduotojas Vaclovas Litvinas į žurnalistė klausimą, ar numatytas koks nors dalyvavimo slenkstis (50 proc. ar 3A visų balso teisę turinčiųjų), atsakė neigiamai. „Tai nėra referendumas, - aiškino Litvinas, tačiau jei žmonės pritartų, tuomet nuostatą „galima bus įrašyti į Konstituciją. Jei ne - tai ne“ (Jaką chcemy mieč Litwę, zadecydujemi 9 lutego, Kurier Wilenski, 1991-01-24, nr. 15). 615 1989 m. vasarą Šalčininkų rajone buvo atlikti sociologiniai tyrimai. Jie atskleidė, kad apie 30.5 proc. rajono gyventojų remia „visišką Lietuvos atsiskyrimą nuo SSR S“, o 47.5 proc.

197

Lietuvos gyventojų apklausa vasario 9 dieną. Balsavimas Eišiškių rinkiminėje apylinkėje nr. 12. Šalčininkų rajonas, Eišiškės, 1991 m. vasario 9 d.

kiek geresnė. Čia plebiscite dalyvavo 42.80 proc., arba 28 316 rinkėjų. (Iš viso rajone balso teisę turėjo 66 157 asmenys.) Vilniaus, taip pat kaip Šalčininkų rajone (skaičiuojant nuo dalyvavusiųjų skaičiaus) dauguma 56.59 proc., arba 16 004 rinkėjai parėmė apklausos teiginį. Tačiau perskaičiavus nuo visų rinkė­ jų, parama buvo žymiai mažesnė. Tik 24.19 proc. rajone balso teisę turinčiųjų į apklausos klausimą atsakė teigiamai.616 (Beje, abiejuose rajonuose buvo di­ džiausias šalyje negaliojančiais pripažintų biuletenių skaičius - Vilniaus rajone 17.28 proc., o Šalčininkų - 14.75 proc.) Taigi atrodo, kad Lietuvos valdžios sprendimai ir pareiškimai, lenkų politikų agitacija, kvietimai kaip galima aktyviau dalyvauti apklausoje didesnio poveikio Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojams lenkams neturėjo. Būta kalbų, kad norėtų gyventi Lietuvoje, kuri butų TSRS sudėtyje (E. Krukauskienė, Rytų Lietuvos gyventojų pilietinės ir kultūrinės nuostatos, Lietuvos rytai, sudarė K. Garšva ir L. Grumadienė, Vilnius, 1993, p. 350). 616 Visi skaičiavimai daryti pagal „Lietuvos aido“ informaciją (Apklausos duomenys, Lietuvos aidas, 1991-02-14, nr. 32).

198

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

rajonų vadovai ruošiasi boikotuoti apklausą.617 Patys Vilniaus ir Šalčininkų rajonų veikėjai tas kalbas neigė. A. Monkevičius Šalčininkų rajono tarybos prezidiumo posėdyje (vasario 7 d.) aiškino, kad visi rajono organai turi daryti viską, kad apklausa įvyktų.618 Panašiai, tik jau viešai spaudoje, kalbėjo ir rajono rinkiminės komisijos pirmininkas Nikolajus Amelevičius.619 Pirmieji apmąstyti, kodėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkai buvo tokie pasyvūs ir nepalaikė apklausos, ėmėsi įvairūs Lietuvos lenkų politikai. Lenkiškoje Lietuvos spaudoje šiuo klausimu pasirodė keletas straipsnių. (Trumpai apklausos eigą rytų Lietuvoje aprašė ir pagrindinė lietuviška spauda.620) Pasak Šalčininkų rajono LLS pirmininko J. Obločynskio, tokius rezultatus Įėmusios kelios svarbesnės aplinkybės: stiprios platformininkų pozicijos (ir su­ silpnėjusi LLS įtaka) bei „senosios partinės-administracinės nomenklatūros“ dominavimas. Antra vertus, sausio 29 d. nutarimai buvę priimti pavėluotai, paprastų lenkų nuostatos, įsitikinimai, pažiūros negalėję taip greit pasikeisti. Trečia, Obločynskio manymu, būta ir „informacinės blokados“, o rajono valdžia „tyliai boikotavusi apklausą“.621 Panašių vertinimų buvo ir daugiau. Į diskusiją 617 Komisijos rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti posėdžio, įvykusio 1991-02-20 d., protokolas, LII BR, R. Ozolo archyvas, f. 42-4, 1. 253. 618 Tame pat posėdyje buvo pastebėta, kad kai kurios apylinkės nepakankamai pasirengusios apklausai: ne visur išsiuntinėti kvietimai, nepatikslinti rinkėjų sąrašai, tačiau taip pat pažymėta klaidos taisomos. Beje, vienas prezidiumo narių pastebėjo - kai tik Sąjūdis pradėjo agitaciją, daug žmonių ėmė kalbėti: „mes balsuoti neisim“ (VATA b. nr. 1-6, 1999, t. 3, 1. 128-130). 619 Soleczniki: przygotowania w pelni, Kurier Wilenski, 1991-02-06, nr. 24. Laikraštis pakankamai plačiai rašė apie balsavimo eigą Eišiškėse, Šalčininkuose, Švenčionyse, Trakuose. Kokių nors ypatingų pažeidimų nepastebėta, tik fiksuotas mažas aktyvumas ir didelis užsienio žurnalistų skaičius Šalčininkuose. Sprendžiant iš aprašymo, Šalčininkai pirmą kartą savo istorijoje buvo atsidūrę pasaulinės žiniasklaidos dėmesio centre (Sobota: w lokalach wyborczych, Kurier Wilenski, 1991-02-12, nr. 28). 620 Tiesoje konstatuota, kad pasyviausi buvo Šalčininkų rajono gyventojai, rašyta apie organizacinius nesklandumus (žmonės buvo blogai informuoti), o kartu pažymėta, kad platformininkai vykdė „aktyvią kontrpropagandą“ - ragino nedalyvauti apklausoje (V. Guiga, Galime pasidžiaugti, Tiesa, 1991-02-12, nr. 28); Apie raginimus nedalyvauti apklausoje užsiminė ir E. Ganusauskas (Raudonų šūkių paunksnėje, Lietuvos rytas, 1991-02-12, nr. 22). Pasak Kazimiero Garšvos, plebiscito rezultatai rodo, kad AT sausio mėn. sprendimai „daugumos Šalčininkų ir Vlniaus rajonų gyventojų dėmesio nesulaukė, todėl juos reikia plačiau aptarti ir sukonkretinti, papildyti“ (K. Garšva, Dėl Vilniaus apskrities statuso, Voruta, 1991-04-01-15, nr. 7). 621 J. Oblaczynski, Brak zaufania i... blysk nadziei, Magazyn Wilenski, 1991-02-01—28, nr. 3-4. Pasak autoriaus, miestuose gyventojai buvo aktyvesni, tačiau kaimuose visiškai pasyvūs, o kai kur apklausoje dalyvavo tik keli procentai piliečių. Platformininkų įtakos išaugimą jis aiškino tuo, kad šiems pavyko perimti iš LLS lenkų tautinius reikalavimus ir jais naudotis.

Lietuviška apklausa ir sovietinis referendumas: medaus mėnesio pabaiga? (1991 m. pavasaris)

įsitraukė AT lenkų frakcijos atstovai.Pagrindinis lenkų laikraštis Kurier Wileñski išspausdino AT deputato Balcevičiaus straipsnį.622 Autorius pripažino, jog lenkų nuostatos, pareikštos plebiscito metu, skyrėsi nuo bendro šalies vidurkio; taip pat jis pažymėjo: politinėms jėgoms, kurios priešiškos Lietuvos nepriklausomybei „nepavyko plebiscito boikotuoti“ ; antra vertus, „be pėdsakų neliko atsikurian­ čios Lietuvos valstybės klaidos tautinėje politikoje“.623 Sausio pabaigoje priimti tautinių mažumų padėtį reglamentuojantys įstatymai dar nespėjo įsigalioti, o Vilniaus krašto lenkai dar nespėjo pajusti jų teigiamo poveikio. AT deputatas, taip pat kaip ir Obločynskis, teigė, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonų žmonės yra stipriai įtakojami „vietinės partinės nomenklatūros“. Ši bet kokia kaina sie­ kia išsaugoti valdžią ir senąją sovietinę tvarką.624 Apibendrindamas Balcevičius aiškino: „patinka kam ar ne, tačiau žmonių mentalitetas Vilnijoje yra toks, koks yra.“ Pokyčiai, to mentaliteto dinamika, labiausiai priklausys nuo to, kaip Lie­ tuvos valstybė įgyvendins savo duotus pažadus, kaip bus realizuojami AT sausio mėnesio nutarimai. Vasario pabaigoje tas pats lenkų laikraštis išspausdino lenkų frakcijos pirmi­ ninko Ryšardo Maceikianeco straipsnį, kuriame buvo ne tik apmąstomi apklau­ sos rezultatai, bet ir kur kas daugiau dėmesio skiriama klausimui, kaip situaciją reikėtų keisti.625 Frakcijos lyderis kritiškai įvertino kai kurių Lietuvos valstybės biurokratinių institucijų požiūrį į lenkų mažumos lūkesčius (ypač kritiškai atsi­ liepta apie Tautinių mažumų departamentą, kuris ir toliau skleidžiąs melagingą propagandą apie „sovietinius lenkus“, kuriems esą niekas nerūpi). Aukščiausiame lygmenyje su centrine valdžia bendradarbiaujama, o „žemesniame“- viskas likę po senovei, dominuoja biurokratinis administravimas. Kliuvo ir savivaldybių, kuriose dominuoja deputatai lenkai, politikams. Jie nepakankamai atsižvelgią į svarbiausias žmones jaudinančias socialines-ekonomines problemas. Todėl Maceikianecas ragino savo bendratautiečius aktyviau imtis privačios ekonominės

622 Z. Balcewicz, Pewne wnioski z wynikow sondažu, Kurier Wilenski, 1991-02-12, nr. 28. 623 Lenkų spaudoje būta ir tokių vertinimų, kurie dėl nesėkmingos apklausos atsakomybę bandė priskirti ir Sąjūdžiui, naujai Lietuvos valdžiai, kuri nesugebėjo atsižvelgti į lenkų bendruomenės poreikius (J. Mincewicz, Jak roztopič gorę lodową? Magazyn Wilenski, 1991-03-01-15, nr. 5). 624 Viename interviu C. Vysockis aiškino, kad lenkų teritorinis kraštas turi būti socialistiniu, „nepriklausomos tarybų Lietuvos sudėtyje“. O jei Lietuva iš TSRS išstotų, tuomet kaip „nepriklausomas darinys“, tačiau Tarybų Sąjungos sudėtyje („O, moj socjalizmie, rozwijaj się...“ Kurier Wilenski, 1991-02-21, nr. 35). 625 R. Maceikianec, Przed name jeszcze dluga droga, Kurier Wilenski, 1991-02-27, nr. 39.

199

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

iniciatyvos, pasinaudojant nauja besiformuojančia socialine-ekonomine tikrove.626 Tik ekonominis judrumas ir iniciatyva galintys užtikrinti socialinę-ekonominę gerovę, kuri turėsianti įtakos ir tolesnei lenkų bendruomenės raidai'bei būklei. Visai tikėtina, kad taip ar panašiai situaciją po plebiscito vertino daugelis lenkų politikų. Pirmiausia, suprantama, tie, kurie buvo nusiteikę su Lietuvos valstybe bendradarbiauti. Į plebiscito rezultatus sureagavo ir kitas lenkų politinis centras - lenkų tautinio teritorinio krašto Koordinacinė taryba. Tarybos prezidiumo pareiškime priminta, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kur daugumą gyventojų sudaro lenkai, ap­ klausoje dalyvavo 37.2 proc. balso teisę turinčiųjų, o apklausos nuostatą parėmė 20.8 proc. rinkėjų (skaičiuoti visi balso teisę turintieji).627 Todėl daryta išvada, kad absoliuti dauguma Vilniaus krašto žmonių dar nėra apsisprendusi ir „šiuo svarbiu klausimu nėra priėmusi savarankiško sprendimo“. Pasak dokumento autorių, norint paveikti Vilniaus krašto žmonių nuotaikas Lietuvos valstybei naudinga linkme, Lietuvos Respublikos AT reikia kuo skubiau priimti įstatymą dėl lenkų tautinio teritorinio vieneto sukūrimo. Beje, dokumente buvo viena įdomi detalė. Jo autoriai siūlė AT įstatymą priimti remiantis spalio 6 d. Eišiškių nutarimais, o ne AT sausio 29 d. sprendimu. (Matyt todėl, kad spalio 6 d. nutarime tautinio „vieneto“ („krašto“) teritorija buvo didesnė nei numatyta sausio 29 d. nutarimu.) Sunku pasakyti, ar Lietuvos valdžia pastebėjo šį viešą pareiškimą, o jei ir paste­ bėjo, tai bent jau oficialios reakcijos į jį nebuvo. AT, jos Prezidiumas ir Vyriausybė nelaikė Koordinacinės tarybos partneriu, o tiksliau - politiniu subjektu, kuris 626 Nauja Lietuvos valdžia priėmė eilę įstatymų, kurie turėjo įtakos ir Vilniaus krašto, kaip agrarinio regiono, raidai. Tai ir Žemės kodekso papildymas, priimtas dar 1990-04-05, kuriuo leista paimti iš kolūkių dalį žemės ir rajono deputatų tarybos sprendimu dalyti ūkininkams. Liepos mėn. priimtas AT nutarimas kaimo gyventojams asmeniniam naudojimui skirti po 3 ha žemės. Šie ir kiti įstatyminiai aktai griovė kolūkinę struktūrą kaime ir formavo prielaidas individualiam kapitalistiniam ūkininkavimui. Kolūkių likvidavimą nulėmė Žemės ūkio bendrovių įstatymas, priimtas 1991-04-16. Galiausiai, 1991-07-25 buvo priimtas Žemės reformos įstatymas, kuris numatė teisę susigrąžinti turėtą žemę. Atgauti turėtą žemę teisę turėjo Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantįs Lietuvoje (L. Šabajavaitė, Lietuvos socialinė transformacija 19901997 metai, Vilnius, 1999, p. 99-109). Beje, 1991 m. vasario 28 d. buvo priimtas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas. Įstatymas leido turtą pirkti ir užsieniečiams, tačiau tik už laisvai konvertuojamą valiutą. Lietuvos Respublikos piliečiams buvo skirtos vienkartinės valstybės išmokos - investiciniai čekiai, - kuriuos pilietis galėjo panaudoti privatizuojant turtą. Taigi, Lietuvos Respublikos pilietybė tapo svarbi dalyvavimo socialiniame-ekonominiame gyvenime sąlyga. 627 Prezidium rady koordynacyjnej, Kurier Wilenski, 1991-02-23, nr. 37 (pareiškimas surašytas 1991-02-13).

Lietuviška apklausa ir sovietinis referendumas: medaus mėnesio pabaiga? (1991 m. pavasaris)

reprezentuotų Vilniaus krašto lenkų interesus. Nors, kaip prisimena skaitytojas, 1990 m. pabaigoje su lenkų veikėjais, įėjusiais į Koordinacinės tarybos sudėtį, derybas vedė. Tiesa, ir tuomet - kaip su savivaldybių atstovais. Plebiscito rezultatai ir tautinių mažumų (lenkų) laikysena sulaukė pasaulio ir Lenkijos pagrindinių dienraščių dėmesio. Tiesa, kai kada ta reakcija buvo gana neįprasta. Savitas buvo ir kai kurių lietuvių politikų atsakas į tą reakciją... Radijo stotys „Svoboda“ ir „Laisvoji Europa“ citavo JAV spaudą (Los Angeles Times), kur buvo teigiama, kad tautinės mažumos - lenkai, rusai ir baltarusiai - „balsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę“.628 Kaip atsakymą į tokius pareiškimus lenkiš­ kas Kurier Wilenski išspausdino specialų AT deputato ir Piliečių teisių komisijos pirmininko V. Čepaičio straipsnį.629 Jame deputatas įrodinėjo, jog tautinių ma­ žumų dalyvavimo negalima vertinti kaip nepasitikėjimo ir priešiškumo Lietuvos Respublikai. Pasak Čepaičio, žymis dalis nelietuvių (pirmiausia turėti galvoje Vilniaus ir Šalčininkų rajonai) teigiamai atsakė į apklausos klausimą, o tie, ku­ rie nedalyvavo apklausoje, tiesiog dar nebuvo apsisprendę... Straipsnį Čepaitis baigė tokia mintimi: negalima vertinti kai kurių rinkėjų pasyvumo plebiscite, kuris „vykdomas okupacijos sąlygomis“, kaip tautinių mažumų nenoro „gyventi nepriklausomoje demokratinėje Lietuvoje“.630 Apklausos rezultatus aptarė ir vienas didžiausių Lenkijos dienraščių Rzeczpospolita. Laikraštyje buvo pastebėta, kad „menkas mažumų aktyvumas ima labiau jaudinti Vakarų žurnalistus nei Vytautą Landsbergį“.631 Žurnalistė tokią išvadą padarė po AT pirmininko spaudos konferencijos, kurioje šis lenkų ir rusų dalyvavimą (aktyvumą) laikęs pozityviu... Plačiau rašė kitas įtakingas dienraštis Gazeta Wyborcza. Lenkų dalyvavimas apklausoje pavadintas „kukliu“. Pasak laikraščio žurnalisto, tokie rezultatai turėtų tik dar labiau apsunkinti lietuvių ir lenkų santykius.632 Taip pat užsiminta, jog kai kurie lenkų aktyvistai (tokie kaip J. Cechanovičius), taip pat kai kurie lenkų emigracijos veikėjai Vakaruose ragino

628 TSRS didžiojoje žiniasklaidoje plebiscito rezultatus trumpai pakomentavo Izvestiįos. Reikėtų pastebėti, kad jos tai padarė pakankamai korektiškai. Laikraščio žurnalistas rašė, jog pasyviausi buvo „vadinamieji lenkakalbių rajonai“ - Šalčininkų ir Vilniaus rajonų gyventojai, tačiau ir juose rezultatas buvo teigiamas. Autorius teigė, jog Lietuvos vadovybė apklausos rezultatais remsis vidaus ir užsienio politikoje, santykiuose su TSRS (H. Дашкевич, Литва после опроса, Известия, 1991-02-13, nr. 37). Partinis dienraštis Pravda apie vasario plebiscitą neužsiminė. 629 W. Czepaitis, Kilka uwag o wynikach plebiscytu, Kurier Wilenski, 1991-02-14, nr. 30. 630 Ten pat. 631 M. Narbutt, Zwycięstwo nad klamstwem, Rzeczpospolita, 1991-02-11, nr. 35. 632 M. Rapacki, Odpowiedzialnoč, Gazeta Wyborcza, 1991-02-11, nr. 35.

201

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

apklausą boikotuoti. Įdomūs buvo ir kiti laikraščio žurnalistų, plebiscito stebėtojų, pastebėjimai. Rašyta apie tai, kad kai kuriose apylinkėse šalia Lietuvos trispalvės kabojo ir TSRS vėliava, apie platformininkų agitaciją, raginančią boikotuoti ap­ klausą, žmonių abejingumą, skirtingą aktyvumą, prastą agitaciją.633 Bet ko gero įdomiausia buvo ta dalis, kurioje pateiktos lietuvių politikų reakcijos. Jos buvo labai santūrios, diplomatiškos. Aurelijus Katkevičius, AT pirmininko patarėjas, teigė, kad tokie rezultatai yra „netikrumo dėl ateities išraiška“, esą taip manantis pats Landsbergis. Mečys Laurinkus žurnalistui aiškino, kad lenkai „nėra nusitei­ kę prieš mūsų [Lietuvos] valstybę“. Pasak politiko, lenkų „testas“ bus Maskvos organizuojamas referendumas. Jo manymu, lenkai, greičiausiai, Kremliaus už­ mačių neparems ir sąjunginiam referendumui liks abejingi. Buvo pakalbintas ir LLS lyderis J. Senkevičius. Jis teigė, jog Lenkų sąjunga stengėsi savo tautiečius suagituoti, ypač po sausio 29 d. AT sprendimų. Tačiau čia pat pripažino, kad pakeisti požiūrį, kuris formavosi ilgesnį laiką, buvo sunku. Lietuviai tai supranta, pažymėjo Senkevičius. Taigi, į apklausos rezultatus Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose lietuvių politi­ kai reagavo santūriai. Vengta kokių nors radikalesnių ir kritiškesnių pareiškimų tautinių mažumų atžvilgiu. Tai ypač gerai liudijo plebiscito rezultatų svarstymas Aukščiausioje Taryboje. Vasario 1 1 d . posėdžiui pirmininkavo tarybos pirmi­ ninkas V. Landsbergis ir A. Sakalas. Posėdyje dalyvavo ne tik deputatai, bet ir daug užsienio svečių, stebėjusių apklausos eigą. Buvo ir kelių užsienio reikalų žinybų - užsienio reikalų ministerijų ir ambasadų Tarybų Sąjungoje atstovai. Taip pat Lietuvos Vyriausybės, savivaldybių atstovai.634 Pirmasis kalbėjo rinkimų komisijos pirmininkas J. Bulavas. Komisijos pir­ mininkas bendrais bruožais aptarė apklausos eigą ir rezultatus. Kalbėdamas apie tautinių mažumų (tarp jų ir lenkų) dalyvavimą plebiscite, jis tik trumpai pastebėjo: „ne vien lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės balsavo už Lietuvos nepriklausomybę. Žinoma, buvo ir kai kurių, daugiausia organizacinio pobū­ džio, trukdymų. Į tai reikės atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, į Vilniaus, Šalčininkų rajonus, kai kurias kitas vietoves. Bet tai rinkimų rezultatams jau mažai beturėjo įtakos. Jeigu nebūtų buvę tų trukdymų, balsų skaičius pasakant „taip“ galėjo būti dar didesnis.“ Plačiau ir išsamiau apie tautinių mažumų dalyvavimą apklau­ soje bei galimas politines jos pasekmes kalbėjo AT pirmininkas V. Landsbergis. Jis pripažino, kad „kai kuriose Rytų Lietuvos vietose“ balsuotojų aktyvumas

633 J. Borkowicz, Nielatwo odrobič te wszystkie lata, Gazeta Wyborcza, 1991-02-11, nr. 35. 634 LR AT Stenogramos. Šimtas dvidešimt pirmasis posėdis, 1991-02-11. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pis/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251397, [žiūrėta 2015-03-11].

Lietuviška apklausa ir sovietinis referendumas: medaus mėnesio pabaiga? (1991 m. pavasaris)

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai lenkai balsuoja už vasario 9 d. apklausos rezultatų patvirtinimą. Pirmoje eilėje iš dešinės Stanislavas Peško (Stanisfaw Peszko), Valentyna Suboč (Walentyna Subocz). Antroje eilėje iš dešinės Stanislavas Akanovičius (Stanisfaw Akanowicz), Edvardas Tomaševičius (Edward Tomaszewicz) ir lenkų frakcijos pirmininkas Ryšardas Maceikianecas (Ryszard Maciejkianiec). 1991 m. vasario 11 d.

„buvo palyginti nedidelis“, ir imperiniai Tarybų Sąjungos propagandistai tuo faktu gali naudotis. Landsbergis pasistengė paaiškinti, kas gi lėmė tokį tautinių mažumų - pirmiausia lenkų - pasirinkimą. Tai „sovietų politinės ir karinės vadovybės kišimasis, kuriant netikrumo ir teroro atmosferą, be abejo, atsiliepė ten [rytų Lietuvoje] daugiau negu kitur.“ Kartu Landsbergis pažymėjo teigiamą Lietuvos lenkų sąjungos požiūrį į apklausą ir organizacijos pastangas keisti savo tautiečių nuostatas. Antra vertus, toliau tęsė AT pirmininkas: „Tikriausiai ir patys žmonės tose vietovėse turėjo daugiau abejonių, tebėra neapsisprendę arba tiesiog politiškai pasyvūs. Jų pilietinis pabudimas - dar priešaky, ir dėl to neturėtume jiems kaip nors priekaištauti. Pažymėsiu, kad iš politiškai aktyvių žmonių, dalyvavusių bal­ savime Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, jau dabar dauguma buvo už Lietuvos nepriklausomybę. O sudedant Vilniaus miestą ir tuos du rajonus, gaunama tokia proporcija: 260 tūkstančių „taip“, 43 tūkstančiai ,,ne“. Ir galiausiai, Landsbergis

203

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

pasidžiaugė, kad daug nelietuvių piliečių nepasidavė Lietuvos šmeižimui, me­ lavimui ir intrigavimui, kuriais siekiama sukelti Lietuvoje tautinę nesantaiką.635 Taigi Lietuvos valdžia tautinių mažumų ir lenkų dalyvavimą ir to dalyva­ vimo rezultatus, kuriuos pozityviais vadinti būtų sunku, vertino pakankamai diplomatiškai. Apskritai, stengtasi pabrėžti, kad ir tautinės mažumos Lietuvos nepriklausomą ir demokratinę valstybę iš esmės palaikančios. Geranoriškumą tautinių mažumų atžvilgiu Lietuvos valdžia demonstravo ir vėliau. Kovo pradžioje buvo organizuotas AT pirmininko V Landsbergio susitikimas su savivaldybių atstovais. Dar po kelių dienų buvo organizuota tautinių bendrijų konferencija, kurioje dalyvavo 15 bendruomenių atstovai. Konferencijos darbe dalyvavęs AT pirmininko pavaduotojas C. Stankevičius pažymėjo, kad imperinėms jėgoms ne­ pavykę supykdyti Lietuvos tautų, taip pat pabrėžė - tautinių mažumų atstovams, nepanorusiems priimti Lietuvos Respublikos pilietybės, bus garantuojamos visos teisės.636 Su konferencijos dalyviais vėl susitiko AT pirmininkas. Tokia buvo matomoji, t. y. viešoji politika. Atrodo, jog panašios tendencijos buvo būdingos ir neviešajai politikai. Ir čia vyravo santūrumas. Apie tai liudytų Rytų Lietuvos valstybinės komisijos kovo pra­ džioje parengtos santykių su Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybomis nuostatos.637 Dokumente keli punktai buvo skirti rajonų taryboms: „Atšaukti prieštaraujančius LR Laikinajam pagrindiniam įstatymui Vilniaus ir Šalčininkų rajonų nutarimus“ bei raginimas „Visapusiškai bendradarbiauti Lietuvos valstybės atkūrimo darbe“. Kiti nuostatų punktai buvo skirti Lietuvos valdžiai, o juose išdėstyta Vilniaus apskrities statuso vizija: „Vilniaus apskrities statusas nuo kitų Lietuvos apskričių galėtų skirtis a) renkamų ir kitų valdymo organų formavimo tvarka; b) kalbų vartojimo reguliavimu, šalia valstybinės kalbos nustatant sąlygas kitoms vieti­ nėms kalboms; c) garantijomis likviduojant ūkines-socialines disproporcijas; d) specialiai nustatytais teisiniais ir ūkiniais santykiais su Vilniaus miestu.“ Taip pat pageidauta „daugiašalio dialogo būdu ruošti įstatyminius tokios apskrities [Vilniaus] statuso pagrindus, kurie fiksuotų: a) rytinių Lietuvos teritorijų istorinį reikšmingumą bei tautinius demografinius savitumus; b) apskrities kompeten-

635 Apskritai skaičiavimų, kaip apklausoje balsavo tautinės mažumos, buvo įvairių. R. Maceikianecas rašė, jog „Statistika rodo, kad tik 5 proc. gyventojų nelietuvių pasisakė už nepriklausomą Lietuvą. Absoliuti dauguma lietuvių pasakė „taip“ (R. Maciejkianec, Przed nam jeszcze dluga droga, Kurier Wilenski, 1991-02-27, nr. 39). 636 Konferencja towarzystw narodowych, Kurier Wilenski, 1991-03-12, nr. 48. 637 Bendros darbo grupės prie Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti nuostatos. Mašinraštis, be autoriaus, 1991-03-02, LII BR, R. Ozolo archyvas, LII, f. 42-4,1. 239.

Lietuviška apklausa ir sovietinis referendumas: medaus mėnesio pabaiga? (1991 m. pavasaris)

ei jas naujoje Lietuvos teisinėje sistemoje.“ Suprantama, dokumente fiksuotos nuostatos buvo bendro pobūdžio ir skyrėsi nuo tų, kurios buvo priimtos Eišiškių suvažiavime bei skelbiamos Koordinacinės tarybos. Šios nuostatos taip pat skyrėsi nuo AT lenkų frakcijos vasario 21d. parengto įstatymo projekto „Dėl lenkų nacionalinio teritorinio krašto įsteigimo Vilni­ joje“.638 Projektą sudarė aštuoni straipsniai. Antrame dokumento straipsnyje teigiama, kad „Vilniaus kraštas yra išskirtinis Lietuvos Respublikos administra­ cinis teritorinis vienetas, veikiantis valstybės politinio ir teritorinio vientisumo rėmuose, sudarytas demokratiniu pagrindu, sutinkamai su Lietuvos Respublikos įstatymais...“ Projektas numatė „Vilniaus krašto Statuto (Konstitucijos)“ priėmi­ mą. Buvo aiškiai apibrėžtos krašto teritorinės ribos (kraštą sudarė ne tik Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, bet ir kai kurios Švenčionių, Trakų bei Širvintų rajonų apylinkės), taip pat pažymėta, kad „Vilniaus krašto ribos gali būti keičiamos tik krašto Seimui pritarus. Aukščiausiu krašto įstatymų leidžiamuoju organu yra Seimas, o jo pirmininkas įeina į AT prezidiumo sudėtį.“ Vykdomoji valdžia pri­ klauso Valdybai. Kraštas turi savo biudžetą. Valstybinė Vilniaus krašto kalba yra lietuvių, o „oficialioji“ - lenkų. Taip pat pažymėta, kad „reikalui esant, atskirose apylinkėse ir vietose“ kaip oficialios gali būti vartojamos rusų ir baltarusių kalbos. Galiausiai, paskutiniame, aštuntame punkte teigiama: „Sutinkamai su Lietuvos Respublikos įstatymais Vilniaus krašto Seimas tvirtina savo atributiką.“ Projektą lydinčiame rašte pažymima, jog krašto statuso „klausimo atidėjimas būtų rimta klaida, sustabdytų š. m. sausio mėnesį pradėtą nacionalinių santykių nor­ malizavimo procesą.“ Galima manyti, kad abu minėti dokumentai gerai atspindėjo Lietuvos valdžios ir vieno iš lenkų politinių centrų strategijas: pirmiesiems buvo svarbu neskubėti, laukti, palaikyti tam tikrą dialogą, tačiau griežtų įsipareigojimų neprisiimti. Tokias nuostatas galėjo lemti ne tik jau įvykusio plebiscito rezultatai, bet ir nerimas dėl artėjančio Tarybų Sąjungos referendumo, turėjusio įvykti kovo 17 d. Tautinių mažumų, taip pat ir lenkų, dalyvavimas, bent jau kol kas, buvo „pakibęs ore“. Lenkų frakcija, priešingai, - skubino įstatymo dėl Vilniaus apskrities priėmimą. Taip elgtis vertė politinės situacijos neapibrėžtumas: buvo neaišku, ar Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybės imsis organizuoti sovietinį referendumą. Antra vertus, reikia turėti galvoje, kad tarp įvairių politinių lietuvių jėgų (taip pat ir paprastų

638 Įstatymo projektas, 1991-02-21, LVNA, f. 31, ap. 1, b. 128, 1. 32-34. Formaliai projektas buvo grindžiamas Laikinojo pagrindinio įstatymo nuostatomis, tarptautinės teisės principais ir 1938 m. Lietuvos konstitucijos 127 straipsniu. Dokumentas buvo išdalintas AT frakcijoms ir nuolatinėms komisijoms.

205

206

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

lietuvių) „ypatingos Vilniaus apskrities“ klausimas kėlė prieštaringus ir labiau negatyvius jausmus.639 Klausimas, ar Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybės organizuos sąjunginį referendumą (jame gyventojai turėjo atsakyti į klausimą, ar pritaria naujos, reformuotos sąjungos sukūrimui, o iš esmės, ar pritaria TSRS išsaugojimui)640, išsisprendė kovo pradžioje. Tiesa, požymių, kad Šalčininkų vadovai organizuos referendumą, buvo ir anksčiau. Dar antroje vasario pusėje, Šalčininkų rajono tarybos pirmininkas Vysockis pareiškė, kad „bus sąjunginis referendumas“, tik manė, kad Lietuvai jį reikėtų kokius du mėnesius pavėlinti.641 Beje, Vysockio interviu pasirodė praėjus kelioms dienoms po TSKP veikėjo, politbiuro nario, Olego Šenino vizito į Vilnių, kurio metu įvyko susitikimas su platformininkų aktyvu. Šeninas kalbėjo įvairiais klausimas, visgi du jo kalbos aspektai buvo ypač svarbūs ir skambėjo pakankamai grėsmingai. Pirmiausia, jis pabrėžė, kad jei Lietuva nesilaikys centro nustatyto respublikos „išėjimo [iš TSRS] mechanizmo“, tai ji gali susidurti su teritorinėmis problemomis. Tai bus tolygu, - aiškino par­ tinis veikėjas, —visų teritorijų, įėjusių į Lietuvos sudėtį po 1939 m. spalio mėn. sutarties [Vilniaus miesto ir krašto], atsisakymui.642 Antrasis įspėjimas skambėjo ne mažiau grėsmingai: jei Lietuvos valdžia ir toliau pažeidinės tarybinius įstaty­ 639 Aiškiausiai dėl Vilniaus apskrities „ypatingo“ statuso pasisakė Vilnijos draugija. Kovo 6 d. priimtame dokumente teigiama, kad Vilniaus apskrities kūrimas „tik Vilniaus ir Šalčininkų rajonų pagrindu“ nepagrįstas jokiais kriterijais. Todėl Vilniaus apskritis negali gauti kitokio statuso, negu kitos valstybės apskritys. Tiesa, tam tikra apskrities specifika (kalbinė, tautinė) dokumente buvo pripažįstama (Dėl Vilniaus apskrities statuso, Voruta, 1991-04-01-15, nr. 7; taip pat žr. S. Spurga, I. Melianas, Vilniaus apskritis ir tautinių mažumų problemos, Atgimimas, 1991-03-07-14, nr. 11). Autorių teigimu, „ypatingas“ statusas įtvirtintų Rytų Lietuvos atskirumą ir galėtų taptį etninių įtampų židiniu. 640 Visa referendumui siūlomo klausimo formuluotė buvo tokia: „Ar, jūsų nuomone, būtina išsaugoti TSRS kaip lygiateisių suverenių respublikų atnaujintą federaciją, kurioje bus visiškai garantuojamos visų tautybių žmonių teisės ir laisvės?“ Sprendimas dėl referendumo organizavimo buvo priimtas 1990 m. gruodžio pabaigoje. 641 „O, moj socjalizmie, rozwijaj się...“, Kurier Wilenski, 1991-02-21, nr. 35. 642 Ю. Строганов, „Н ет“ противостоянию, Правда, 1991-02-19, nr. 43. Vasario 16 d. M. Gorbačiovas susitikime su Liuksemburgo, Italijos ir Nyderlandų užsienio reikalų ministrais taip pat užsiminė apie „teritorines problemas“, galinčias kilti Lietuvai, jei ši vis dar norės „skirtis“ ne pagal išstojimo mechanizmą. TSRS prezidentas aiškinotaip: penki Lietuvos rajonai anksčiau priklausę Baltarusijai, ši apie tai Vilniui jau priminusi. O Klaipėda (Memelis) po fašizmo sutriuškinimo atiteko „tarybinei liaudžiai, pirmiausia rusų tautai. Ir tai jai priklauso . Vilnius - anksčiau Vilno - buvęs lenkų miestas.“ (Pavelo Stroilovo dokumentai, perduoti Lietuvos istorijos institutui, LII BR, f. 65-56, 1. 155).

Lietuviška apklausa ir sovietinis referendumas: medaus mėnesio pabaiga? (1991 m. pavasaris)

mus, tai „centras“ gali imtis priemonių, kurios „apsaugotų tam tikrų teritorijų gyventojus nuo vienašališkos separatistinių jėgų įtakos.“ Viena tokių priemo­ n ių - „minėtose teritorijose įvesti prezidentinį valdymą“. Konkretus tų teritorijų statusas būtų nustatytas vėliau. Apskritai, partinio veikėjo manymu, „tam tikrų teritorijų“ raida priklausys nuo sąjunginio referendumo rezultatų.643 Iš Senino kalbos aprašymo galima teigti, kad į „tam tikrų teritorijų“ statusą „pretendavo“ rytų Lietuvos rajonai ir Klaipėdos kraštas. Lietuvos valdžia į idėją Lietuvoje organizuoti sąjunginį referendumą su­ reagavo vasario 22 d. AT pirmininkas V. Landsbergis ir Vyriausybės vadovas G. Vagnorius padarė bendrą pareiškimą, kuriame referendumo organizavimą pavadino „kišimusi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus“ ir kėsinimusi į jos suverenitetą.644 Valdžios perspėjimas referendumo organizatorių nesustabdė. Pirmoji, kovo 6 d., sąjunginio referendumo klausimą svarstyti ėmėsi Vilniaus rajono taryba. Sprendžiant iš žinučių spaudoje, diskusija tuo klausimu buvo pakankamai „karšta ir aštri“.645 Tarybos sesijoje dalyvavę du AT deputatai lenkai pasisakė prieš referendumo organizavimą ir siūlė tęsti konstruktyvų rajono ta­ rybos bendradarbiavimą su centrine Lietuvos valdžia. Tarybos nariams balsuoti buvo pateikti keli variantai, tačiau daugiausia balsų gavo siūlymas referendumą organizuoti.646 (Už organizavimą pasisakė 41 tarybos narys, prieš - 15, susilaikė 20.647) Šalčininkų rajono taryba į sesiją susirinko kovo 8 d. Čia tokios takoskyros, kaip Vilniaus rajone, nebuvo: iš 40 deputatų, dalyvavusių sesijoje, 35 balsavo už referendumo organizavimą, prieš buvo 4, o vienas susilaikė.648 Sesijoje dalyvavęs lenkų frakcijos pirmininkas R. Maceikianecas aiškino, kad lenkų bendruomenei 643 Susitikime dalyvavo ir Vysockis. Žurnalistas užfiksavo tokią jo trumpą repliką: „Praėjo laikas tylėti, reikia save ginti, savo idėjas. Turime ginti savo pasirinkimą.“ (Ю. Строганов, „Нет“ противостоянию, Правда, 1991-02-19, nr. 43). 644 Lietuvos aidas, 1991-02-26, nr. 40. 645 M. Lawryniec, N. Niezamow, Niekonsekwencja postaw i decyzji, Kurier Wilenski, 1991-0313, nr. 49; R. Maciejkianiec, Dlaczego nie wezmę udzialu w referendum, Kurier Wilenski, 1991-03-14, nr. 50; L. Drozd, Rajono liaudies deputatų tarybos sesija, Draugystė, 1991-03-15, nr. 9; Polacy będą odnawiač ZSSR, Gazeta Wyborcza, 1991-03-11, nr. 59. 646 Литовская Республика, Вильнюский районный Совет. Постановление 1991-03-06, LVNA, f. 32, ар. 1, Ь. 128, 1. 174. 647 M. Lawryniec, N. Niezamow, Niekonsekwencja postaw i decyzji, Kurier Wilenski, 1991-03-13, nr. 49. Pasak R. Maceikianeco, iš sesijoje dalyvavusių 80 deputatų, 41 balsavo už referendumą. Taigi sprendimas organizuoti referendumą laimėjęs tik vieno balso persvara (R. Maciejkianiec, Dlaczego nie wezmę udzialu w referendum, Kurier Wilenski, 1991-03-14, nr. 50). 648 W Solecznikach - referendum ZSSR, Kurier Wilenski, 1991-03-12, nr. 48.

207

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

aktualius klausimus būtina spręsti kartu su Lietuvos valstybe, o apsisprendusieįi balsuoti už referendumą taip pat balsuoja ir „už rajono tarybos mirtį“.649 (Čia trumpam stabtelsiu ir pastebėsiu, kad tie lenkų politiko žodžiai buvo pranašiški, nors įspūdžio deputatams tuomet jie nepadarė.) Lietuvos valdžia antrą kartą sureagavo kovo 7 d. Lietuvos Respublikos AT Prezidiumas padarė pareiškimą, kuriame TSRS referendumo organizavimas jau pavadintas „smerktina ir baustina“ veikla, o savivaldybių tarybų sprendimai ir nurodymai organizuoti referendumą pripažinti „neteisėtais ir negali būti vykdo­ mi“.650 Galiausiai, AT kovo 12 d. nutarimu panaikino Šalčininkų ir Vilniaus raj. tarybų nutarimus organizuoti sąjunginį referendumą ir paskelbė, kad visi veiks­ mai dėl jo organizavimo yra neteisėti.651 Kreipimąsi į rinkėjus lenkus paskelbė ir penki lenkų frakcijos atstovai (S. Akanovičius, Z. Balcevičius, R. Maciekianecas, S. Peško, E. Tomaševičius). Jame teigiama, kad organizuojamas referendumas neatitinka lenkų bendruomenės interesų. Jis padeda tiems, kurie siekia „torpe­ duoti“ lietuvių ir lenkų dialogą.652 Lietuvos spaudoje referendumas paprastai buvo vadinamas TSKP organizuota akcija, o jo eiga aprašoma kritiškai, parodant įvairius pažeidimus.653 Kai kuriose apylinkėse (pirmiausia, Vilniaus rajono) referendumas apskritai neįvyko, kai kur suiro rinkimų komisijos (visos Lietuvos politinės jėgos, taip pat ir LLS, atšaukė savo atstovus), todėl TSKP aktyvistai jas privalėjo formuoti iš naujo. Nesilaikyta slaptumo, balsuota be asmens dokumentų, o kai kur urnas rinkėjams išvežiodavo kariškiai. Tarybų Sąjungos žiniasklaida apie referendumo eigą beveik nerašė, o ir apie jo rezultatus respublikose, kurios referendumą atsisakė organizuoti (iš viso tokių buvo šešios), kalbėta labai bendrai. (Buvo rašoma, kad Lietuvoje vykusiame referendume apytiksliais duomenimis dalyvavo apie pusę milijono gyventojų. Šį skaičių minėjo ir M. Gorbačiovas.654)

649 A. Kieda, Referendum odbędzie się, Przykazania Leniną, 1991-03-12, nr. 20. 650 Lietuvos aidas, 1991-03-09 nr. 49. 651 LR AT ir Vyriausybės žinios, 1991, nr. 9, p. 345-346. 652 Ošwiadczenie, Kurier Wilenski, 1991-03-13, nr. 49. (Dokumentas buvo priimtas kovo 11 d.) 653 G. Songaila, Kareiviai su urnomis, Lietuvos aidas, 1991-03-20, nr. 56; A. Paliesius, Balsavo 100 procentų, Lietuvos aidas, 1991-03-20, nr. 56; Так przebiegala „akcja referendum“, Kurier Wilenski, 1991-03-20, nr. 54; J. Geštautas, M. Gorbačiovas: „Opozicija neturi perspektyvos“, Tiesa, 1991-03-28, nr. 60. 654 Информирует центральная комиссия, Правда, 1991-03-20, nr. 68; Сессия обсуждает первые итоги референдума, Известия, 1991-03-20, nr. 67; J. Geštautas, M. Gorbačiovas: „Opozicija neturi perspektyvos“, Tiesa, 1991-03-28, nr. 60.

Lietuviška apklausa ir sovietinis referendumas: medaus mėnesio pabaiga? (1991 m. pavasaris)

Lietuvoje buvo paskelbti referendumo Šalčininkų bei Vilniaus rajonuose duomenys. Šalčininkų rajone referendume dalyvavo 76 proc. rinkėjų, iš jų 97.8 proc. pasisakė už reformuotos sąjungos išsaugojimą.655 (Iš viso teigiamai į refe­ rendumo klausimą atsakė 22 838 rinkėjai.656) Apibendrindamas referendumo rezultatus rajone Vysockis aiškino: tokie rezultatai „akivaizdžiai rodo“, kad rajono gyventojai nepalaiko „separatistinės respublikos vyriausybės politikos“. Išsamesni rezultatai buvo paskelbti rajono tarybos sesijoje. Jie liudijo, kad aktyvumas rajone buvo nevienodas, pvz., Šalčininkų miesto 1-oje apylinkėje referendume dalyvavo 37 proc., o Šalčininkų miesto 2-oje apylinkėje - 77 proc. Buvo apylinkių, kur aktyvumas viršijo 90 proc.657Anot rinkimų komisijos, referendume Vilniaus rajone dalyvavo 57.1 proc. rinkėjų (37 289), iš jų teigiamai į referendumo klausimą atsakė 98.1 proc. (arba 36 605), neigiamai —1.3 proc. ir tik 204 biuleteniai pripažinti negaliojančiais.658 (Vėliau kai kurie Lenkijos autoriai teigė, kad sąjunginiame referendume dalyvavo 76 proc. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojų.659) Svarstymų Lietuvos viešojoje erdvėje apie Maskvos organizuoto referendu­ mo rezultatus, suprantama, nebuvo.660 Sąjunginis referendumas Lietuvoje buvo nelegalus. Tiesa, vėliau 1991 m. rudenį, po Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybų paleidimo, buvo prisimintas ir jis. Referendumo organizavimas ir dalyvavimas jame tapo dar vienu įrodymu apie Lietuvos lenkų, bent jau žymios jų dalies, prosovietines, prokomunistines politines orientacijas. Sovietmečiu dėl pačių įvairiausių priežasčių rytų Lietuvos rajonų gyventojai lenkai buvo labiau „indoktrinuoti“ veikiami oficialios sovietinės ideologijos, o tai galiausiai sąlygojo jų politinius pasirinkimus bei simpatijas, geokultūrinę bei geopolitinę gravitaciją

655 Jak się odbylo referendum?, Przykazania Lenina, 1991 03 22, nr. 23. 656 Rajono tarybos prezidiumo posėdyje paskelbti skaičiai skyrėsi, tačiau neesmingai: referendume dalyvavo 23 441 rinkėjas (76.4 proc.; iš viso į sąrašus buvo įrašytas 30 661 rinkėjas), teigiamai atsakė 22 838, arba 97.4 proc., neigiamai - 374, arba 1.6 proc., mažiau nei procentas biuletenių pripažinti negaliojančiais (Šalčininkų rajono tarybos prezidiumo protokolai ir sprendimai. Информация об итогах референдума, 1991-03-25, VRVA, f. 2270, ар. 1, b. 22,1. 11-12). 657 Ten pat. 658 Rajono rinkiminės komisijos informacija, Draugystė, 1991-03-22, nr. 10. Lenkijos Gazeta Wyborcza skelbė, kad Vilniaus rajone aktyvumas referendume nesiekė 50 proc. (1991-03-19, nr. 66.) 659 Z. Kurcz, Mniejszošč polska na Wilenszczyznie, Wroclaw, 2005, p. 140. 660 Kelios dienos po referendumo Lenkijos spaudoje buvo cituojamas R. Maceikianecas, kuris lenkų dalyvavimą referendume pavadino „nelaime“. Politikas kalbėjo ir apie tai, kas galėjo paveikti gana didelį aktyvumą Šalčininkų rajone (Litwa: Polacy za ZSSR, Gazeta Wyborcza, 1991-03-20, nr. 67).

209

210

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

ir orientaciją. Paprastai ir kiek metaforiškai tariant, labiau žvalgytasi į Kremliaus bokštus nei į Gedimino pilį... Neabejotina, kad gilių socialinių bei politinių transformacijų laikotarpiu žmonių pasirinkimus veikia sudėtingas socialinių-ekonominių, politinių bei kul­ tūrinių veiksnių kompleksas. Visgi tautinių mažumų atveju egzistuoja tam tikra papildoma specifika. Manyčiau, kad dalies lenkų bendruomenės narių elgseną sąlygojo dar kelios papildomos aplinkybės ir jos buvo vienaip ar kitaip susijusios su saugumo poreikiu. Pirma, sovietinė socialinė-ekonominė struktūra, sovietinė tų rajonų nomen­ klatūra, Maskvos „centras“ žymiai daliai pietryčių Lietuvos rajonų gyventojų lenkų suponavo tam tikrą santykinį stabilumą ir nuspėjamumą. Tai, žinoma, nereiškia, kad tomis struktūromis ir jas reprezentuojančiais veikėjais gyventojai buvo visiškai patenkinti. Tačiau būtent tos struktūros ir jų veikėjai sudarė prielai­ das individualiam ir bendruomenės saugumui. Jos ir jie kėlė didesnį pasitikėjimą nei nauja, dar nespėjusi susiformuoti bei įsitvirtinti socialinė-politinė tvarka. Todėl rajonų veikėjams - „sovietinei nomeklatūrai“ - nebuvo sunku mobilizuoti gyventojus. Antra vertus, rajonų gyventojų nesaugumo būklę palaikė ir stipri­ no lietuvių, kaip titulinės tautos, dominavimo pavojus. Socialinės-ekonominės reformos, politiniai pokyčiai tautinės mažumos atstovų dažnai yra vertinamos per daugumos viešpatavimo prizmę. Ir, galiausiai, trečia, jei lietuvių daugumos eventualus ir stiprėjantis dominavimas kėlė grėsmę, tai Lietuvos valstybės per­ spektyvos, nepaisant pirmųjų politinio pripažinimo ženklų ar Vakarų šalių politikų rodomo dėmesio, daliai tų rajonų gyventojų anaiptol neatrodė tokios aiškios, vienareikšmės ir nekeliančios abejonių. Greičiau, priešingai. Pavasario įtampos: Mostiškių suvažiavimo sprendimai Stebėtojas, analizuojantis 1991 m. pavasario įvykius Lietuvoje, galėjo padaryti išvadą: pavasaris ne vien žibutėmis klotas... Tiesa, būta ženklų, kurie liudijo politinio atšilimo labui. Į Lietuvą vis dažniau ėmė užklysti įvairūs užsienio sve­ čiai, politikai ir diplomatai. Tai, suprantama, negalėjo nedžiuginti - šalis buvo tarptautinės politikos centre. Juolab, kad atvykę svečiai stengėsi visokiais būdais pradžiuginti svetingus šeimininkus. Štai atvykęs į šalį ir šiltai valdžios bei visuo­ menės sutiktas buvęs JAV prezidentas Richardas Nixonas (Ričardas Niksonas) nedvejodamas pareiškė: „Lietuvos nepriklausomybė neišvengiama.“ Daug keliavo ir Lietuvos politikai, AT deputatai. Tarp užsienio vizitų išsiskyrė AT pirmininko V Landsbergio kelionė į JAV gegužės pradžioje. Vizito metu įvyko įvairūs susi­ tikimai su įvairių visuomeninių organizacijų atstovais, verslininkais bei politikais. Susitikime su verslo rykliais buvo paliestas ir Lietuvos bei Lenkijos santykių

Lietuviška apklausa ir sovietinis referendumas: medaus mėnesio pabaiga? (1991 m. pavasaris)

perspektyvų klausimas.661 Galiausiai, Landsbergį Baltuosiuose rūmuose priėmė prezidentas George’as Bushas (Džordžas Bušas) ir valstybės sekretorius Jamesas Bakeris (Džeimsas Beikeris). (Kartu su Landsbergiu susitikime dalyvavo Latvijos ir Estijos vadovai.) Nors kokių nors konkrečių, įpareigojančių pareiškimų ar juo labiau veiksmų Baltijos šalių nepriklausomybės byloje Vašingtonas nesiėmė, Landsbergis susitikimą įvertino kaip ypatingos reikšmės, nes JAV „parodė svarų dėmesį mūsų trijų valstybių likimui ir ateičiai, ketinimą remti mūsų pastangas nepriklausomybei atkurti“.662 Pačioje balandžio pradžioje Maskvoje įvyko Lietuvos Respublikos ir Tarybų Sąjungos derybininkų susitikimas. Sprendžiant iš Lietuvos pareigūnų pranešimų, pavyko sutarti dėl „derybų principų bei tikslo“, pasirašytas bendras protokolas.663 Visgi, derybų perspektyva buvo pakankamai miglota, politinės svarstyklės galėjo pakrypti į vieną - įtampos didėjimo, ar į kitą - įtampos mažėjimo pusę. Antra vertus, vis stipriau ėmė reikštis Rusijos Federacijos suverenumo tendencijos centro atžvilgiu, o pačioje Rusijoje sparčiai augo Boriso Jelcino ir jo komandos populiarumas. Birželio viduryje nutarta organizuoti visuotinius Rusijos prezi­ dento rinkimus ir Rusijos AT pirmininkas Jelcinas turėjo geras galimybes tapti pirmuoju visuotiniuose rinkimuose rinktu šalies prezidentu. Tai grėsė rimtomis komplikacijomis TSRS prezidentui M. Gorbačiovui, tačiau kartu stiprino Lietuvos valstybingumo pozicijas.664 Tačiau, jei užsienio politikos frontuose matėsi tam tikros prošvaistės, kurios Lietuvos gyventojus galėjo nuteikti optimistiškai, tai situacija valstybės viduje buvo pakankamai komplikuota. Kariškiai ir toliau kontroliavo užgrobtus pastatus ir nesiruošė iš jų trauktis. Įvairiose Lietuvos vietose siautėjo specialūs OMON daliniai, užpuldinėtos Lietuvos muitinės bei pasienio postai, sukarintai draugijai DOSAAF priklausę objektai. Balandžio pabaigoje OMON užėmė Agropramo­ ninio banko Naujosios Vilnios skyrių, kuriame veikė Lietuvos valdžios institu­ cijoms nepaklusnus komercinis bankas, palaikęs tiesioginius ryšius su Maskva. (Vėliau paaiškėjo, jog per šį banką buvo finansuojami platformininkai.) Sklido 661 K. Jankauskas, V. Landsbergio vizitas JAV, Lietuvos rytas, 1991-05-08, nr. 71. 662 Prezidentas G. Bushas susitiko su Baltijos šalių lyderiais, Lietuvos aidas, 1991-05-10, nr. 92; V. Rachlevičius, Susitikimas - be sensacijų, Lietuvos rytas, 1991-05-09, nr. 72. 663 V. Kizas, Susitarta dėl derybų principų, Lietuvos aidas, 1991-04-06, nr. 68. 664 Prezidento rinkimus laimėjo Borisas Jelcinas. O jau liepos pabaigoje Landsbergis ir Jelcinas Maskvoje pasirašė sutartį „dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“. Tokiu būdu šalys pripažino faktinį viena kitos suverenitetą bei nustatė tarpvalstybinių santykių principus. Sutarties preambulėje teigiama, jog tarpvalstybinius santykius šalys „kurs draugystės, geros kaimynystės, lygiateisiškumo ir abipusės naudos principais pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.“

211

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

kalbos, jog Vilniuje pasirodęs generolas V Varenikovas. Lietuvos valdžia kalbėjo apie „šliaužiančią okupaciją“ ir apie būtinybę jai priešintis. Balandžio pabaigoje Sąjūdis pakvietė žmones vėl rinktis budėti prie AT rūmų ir juos saugoti. Sudėtinga buvo socialinė bei ekonominė padėtis. Lietuvos žmones užgriu­ vo įvairūs ekonominiai nepritekliai, kamavo socialinės įtampos. Sociologinės apklausos liudijo, jog gyventojai pagrindine ekonomine problema laikė speku­ liaciją ir plataus vartojimo prekių trūkumą, o labiausiai juos gąsdino - spartus nusikalstamumo augimas.665 Pavasario pradžioje, po sovietinio referendumo lietuvių - lenkų santykiuose buvo savotiškas štilis. Įdomu, jog tuo laikotarpiu suaktyvėjo politinė opozicija. Pagrindinė opozicinė jėga, Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP, buvusi LKP), padarė keletą pareiškimų tautinių mažumų ir konkrečiai Lietuvos lenkų at­ žvilgiu. Tie pareiškimai buvo palankūs tautinėms mažumoms. Dar vasario mėnesį partijos lyderis Algirdas Brazauskas tarybos posėdyje apibūdindamas tarpetninę situaciją šalyje teigė, kad santykiai tarp lietuvių ir pagrindinių tautinių mažumų (rusų bei lenkų) nėra sureguliuoti. Brazauskas pažymėjo, kad nors valdžia ir žengė tam tikrus žingsnius, tačiau įtampa ir toliau išlieka.666 Partija sudarė Rytų Lietuvos komisiją (jai vadovavo Juozas Lakis) ir stengėsi plėtoti ryšius su Vilniaus krašto aktyvistais (balandžio pradžioje buvo organizuota diskusija-apskritasis stalas, skirta Vilniaus krašto problemoms aptarti, kurioje dalyvavo ir rajono atstovai, oponuojantys partinei rajono nomenklatūrai).667 Partijos nuostatas pietryčių Lie­ tuvos rajonų atžvilgiu galima būtų apibendrinti keliais aspektais: Lietuvos valdžiai tenka „ypatinga“ atsakomybė už „tautinės santarvės“ palaikymą; partija remianti visas valdžios priemones, kurių tikslas - mažinti įtampas tarp tautų; LDDP rems valstybinės programos rytų Lietuvai parengimą ir priėmimą; būtina skatinti dialogą tarp lietuvių politinių jėgų ir tautinių mažumų bendruomenių atstovų. Formaliai šios nuostatos iš esmės nesiskyrė nuo valdžios deklaruojamųjų. Tačiau kartu LDDP veikėjai kritikavo valdžią, kad ši nepakankamai aktyviai įgyvendi­ 665 Skurdo kaina, Lietuvos rytas, 1991-05-15, nr. 75. 666 Pasak lenkų žurnalisto, atpasakojusio partijos lyderio pranešimą, A. Brazauskas aiškinęs, jog Lietuvai nepakanka orientuotis vien į JAV, tačiau taip pat būtina plėtoti santykius su Rusija ir Lenkija (J. Szostakowski, DPPL nie zgadza z radykalami? Kurier Wilenski, 1991-02-23, nr. 37). 667 Tautiniai santykiai: santarvės keliu, Tiesa, 1991-03-29, nr. 61; J. Szostakowski, O Wilenszczyžnie z pozycji LDDP, Kurier Wilenski, 1991-04-10, nr. 68; Droga do porozumienia - poprzez poprawę stosunkow narodowošciowych, Kurier Wilenski, 1991-04-12, nr. 70; J. Lakis, Vilnija politikos ir emocijų sankirtoje, Tiesa, 1991-05-14, nr. 92; M. Lawryniec, Odbudowa panstwowošci, ugruntowanie sprawiedliwošci, Kurier Wilenski, 1991-05-17, nr. 95. Žurnalistas aprašė Brazausko ir Juršėno susitikimą su Naujosios Vilnios gyventojais.

Lietuviška apklausa ir sovietinis referendumas: medaus mėnesio pabaiga? (1991 m. pavasaris)

na priimtus nutarimus, apie vykdomus darbus visuomenė nėra informuojama, o tai gali skatinti įtampas.668 Nebus klaida teigti, jog LDDP aktyvumas liudijo partijos siekį konsoliduoti Lietuvos visuomenę ir mažinti tarpetnines įtampas, o antra - stiprinti bei plėsti politinę įtaką tarp tautinių mažumų. Visgi atrodo, kad tokia politika dinamikos neįgavo - metų antroje pusėje LDDP rimtesnių politinių iniciatyvų nesiėmė. Beje, maždaug tuo pat metu, kai Demokratinės darbo partijos atstovai kri­ tikavo valdžios institucijas už lėtumą, Lietuvos lenkų spaudoje pasirodė dviejų Lenkijos Solidarumo pogrindžio aktyvistų straipsnis, kuriame raginama kurti „pilietinį Vilnijos atgimimo judėjimą“.669 Sis judėjimas būtų panašus į Sąjūdį ar Solidarumą, o pagrindinis jo tikslas - „administracinio-teritorinio savivaldos vieneto Vilnijoje“ įkūrimas. Anot autorių, judėjimas apimtų Vilniaus krašto lenkų interesus, o kartu būtų priimtinas ir kitoms tautinėms bendruomenėms, kurios į jį būtų įtrauktos. Tiesa, atrodo ir ši - politinio pilietinio judėjimo - idėja paramos lenkų bendruomenėje neįgavo ir didesnių diskusijų dėl jos nekilo670. Pilietinio judėjimo sukūrimas buvo susijęs ne tik ir ne tiek su įvairiais formaliais

668 J. Szostakowski, O Wilenszczyžnie - z pozycji LDDP, Kurier Wilenski, 1991-04-10, nr. 68. 669 A. Chajewski, S. Plewako, Programowi odrodzenia Wileriszczyzny - polityczne zaplecze, Kurier Wilenski, 1991-04-13, nr. 71. A. Chajewskis priklausė opozicinei pogrindinei grupei „Niepodleglošč“, kuri leido to paties pavadinimo žurnalą. Jame buvo rašoma ir apie lenkų situaciją Lietuvoje, autonomininkų sąjūdį. Chajewskis palaikė glaudžius santykius su autonomininkų lyderiais, dalyvavo Eišiškių suvažiavime. Vėliau tapo organizacijos „Federacja organizacji Kresowych“ vicepirmininku. S. Plewako buvo vienas iš organizacijos „Grupa Polityczna Samostanowienie“ steigėjų. Si nors ir negausi, tačiau radikaliai antikomunistinei opozicijai priskirtina politinė organizacija svarbi tuo, jog stengėsi aktyviai plėsti veiklą Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. 1989 m. grupė įsteigė „Rytų Agentūrą“ („Agencja Wschodnia“), kuri leido specialų biuletenį apie lenkų situaciją tarybinėse respublikose (taip pat ir Lietuvoje.) Agentūra teikė savo surinktą medžiagą Lenkijos ir emigracinei lenkų spaudai. 1990 m. „Grupa Polityczna Samostanowienie“ sustabdė savo veiklą. Dalis su organizacija susijusių politikų ir toliau veikė įvairiose dešinės pakraipos politinėse struktūrose (prieiga per internetą: http:// www.kresy.pl/publicystyka,wywiady?zobacz/adam-chajewski-warszawa-niechciala-podnosic-kwestii-praw-polakow-wilenszczyzny, [žiūrėta 2016-11-11]). 670 Pagrindiniame lenkų dienraštyje pabandyta inicijuoti diskusiją pilietinio judėjimo klausimu (R. Maciejkianec, Co o tym sądzą autentyczni mieszkancy Wilenszczyzny, Kurier Wilenski, 1991-04-13, nr. 71.), tačiau nevisai sėkmingai. Laikraštyje kiek aktyviau diskutuota Vilniaus krašto statuso, „autentiškos teritorinės savivaldos“ ir nacionalinės teritorinės autonomijos klausimais (Z. Balcewicz, O statusie obwodu Wilenskiego, Kurier Wilenski, 1991-03-29, nr. 61; J. Tomaszewicz, Wažna jest trešč, a nie forma, Kurier Wilenski, 1991-04-20, nr. 76; B. Noniewicz, Propozycje do statusu obwodu wilenskiego, Kurier Wilenski, 1991-04-24, nr. 78).

213

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

trukdžiais. Idėjos realizavimas galėjo sukelti politinę įtampą ir padidinti konkuren­ ciją tarp pagrindinių trijų lenkų politinių centrų: Lenkų frakcijos, Koordinacinės tarybos ir Lenkų sąjungos. Ją įgyvendinant būtų kilęs klausimas - kas vadovaus tokiam pilietiniam politiniam lenkų judėjimui, o tai galėjo grėsti susipriešinimu tarp pagrindinių lenkų politinių jėgų. Tiesa, nauja idėja neliko nepastebėta. Ją užfiksavo Lietuvos KGB. Generolas-majoras S. Čaplinas į Maskvą pasiuntė te­ legramą, kurioje pakankamai išsamiai išdėstė dviejų lenkų pogrindžio aktyvistų samprotavimus apie pilietinio Vilnijos judėjimo sukūrimą.671 Deja, kaip į šiuos samprotavimus reagavo Maskva, nežinia. Štilis lietuvių ir lenkų santykiuose netrukus baigėsi. Jau antroje balandžio pusėje Lietuvos valdžią pasiekė žinios, jog kai kurios lenkų politinės grupės, konkrečiai Koordinacinė taryba, nelaukdama gegužės 31 d., ruošiasi organizuoti Vilniaus krašto deputatų suvažiavimą.672 Jo tikslas turėjo būti Vilniaus krašto statuso projek­ to svarstymas ir tvirtinimas. Tiesa, anaiptol ne visi lenkų politiniai centrai pritarė tokiai idėjai. LLS Vilniaus rajono skyrius ir dalis rajono tarybos deputatų nutarė iki Valstybinės komisijos sprendimų, t. y. iki gegužės 31d., suvažiavimo neorga­ nizuoti. Tokį pat sprendimą priėmė ir LLS vyriausioji valdyba.673 Tačiau lenkų bendruomenėje suvažiavimo organizatorių pozicijos buvo tvirtesnės ir jau gegužės pradžioje tapo aišku, jog Vilniaus krašto visų lygių liaudies deputatų suvažiavimas bus organizuojamas iki Lietuvos valdžios sprendimų. Planuota suvažiavimą sušaukti gegužės 22 d. Apie suvažiavimo organizavimą ir jo datą informaciją gegužės 8 d. pagarsino TASS’o agentūra. Pranešime buvo teigiama, kad suvažiavimas svarstys Vilniaus krašto statuso („savotišką pagrindinį įstatymą“) projektą, o jį priėmus, bus įteisintas „lenkų autonomijos seimas“.674 Po kelių dienų Lietuvos informacijos agentūra paskelbė savo pranešimą, kuriame TASS’o informacija pavadinta „provoka­ cinio pobūdžio“ ir teigta, kad Lietuvos valdžia apie renginį „oficialiai“ informuota nebuvo.675 Kaip bevertintume, tačiau sprendimas sušaukti suvažiavimą, kuriame būtų svarstomas Vilniaus krašto statutas iki valdžios nutarimų paskelbimo, buvo politinis iššūkis. Kuo tokį žingsnį motyvavo suvažiavimo organizatoriai? Bene išsamiausiai motyvus suformulavo Jankelevičius (lenkų frakcijos AT vadovo

671 КГБ ЛССР Исходящая шифртелеграмма. О возможных путях возрождения Виленщизны, 1991-04-(?), LYA, К-35, ар. 2, Ь. 292,1. 147-149. 672 J. Bielawska, W majų odbędzie się zjazd, Kurier Wilenski, 1991-04-26, nr. 80. 673 J. Szostakowski, Stanowisko ZPL, Kurier Wilenski, 1991-04-20, nr. 76. 674 О съезде по вопросам автономии поляков в Литве, ТАСС, 1991-05-08, LII BR, R. Ozolo fondas, f. 42-4,1. 106. 675 Provokacinis sujudimas, Lietuvos aidas, 1991-05-14, nr. 94.

Lietuviška apklausa ir sovietinis referendumas: medaus mėnesio pabaiga? (1991 m. pavasaris)

pavaduotojas) pareiškime, kuris buvo perskaitytas AT visai suvažiavimo išvakarėse.676 (Pareiškimą pasirašė penki (iš aštuonių) lenkų frakcijos nariai - S. Akanovičius, E. Tamoševičius, S. Peško, V. Suboč ir L. Jankelevičius, taip pat koordinacinės tary­ bos prezidiumas.) Pasak AT deputato, Lietuvos valdžios institucijos vilkina Vilniaus krašto statuso klausimo sprendimą, visuomenei svarstyti nepateiktas joks valdžios paruoštas projektas, o lenkų parengtų projektų likimas nežinomas. Antra, suvažia­ vimo organizatorius lenkus pasiekusios žinios, kad Lietuvos Vyriausybė parengusi „du naujo Respublikos administracinio teritorinio suskirstymo projektus, kuriuose primygtinai „stumiamas“ didžiojo Vilniaus variantas, kur du trečdaliai Vilniaus ra­ jono priskiriami Vilniaus miestui.“ Tokiu būdu, Jankelevičiaus manymu, užkertama galimybė įgyvendinti sausio 29 d. sprendimą dėl Vilniaus apskrities sukūrimo. Trečia, respublikos vadovai ignoruoja Vilniaus rajono deputatų suvažiavimą ir Koordinacinę tarybą, valdžios įstaigos į tarybos pasiųstus dokumentus ir raštus neatsakinėja. Taigi, Jankelevičius dėl suvažiavimo sušaukimo kaltino Lietuvos valdžią, kad ši iš esmės nesprendžianti Vilniaus krašto (apskrities) sukūrimo klausimo.677 Kartu jis paneigė aiškinimus, esą suvažiavimą „inspiravusi Maskva“, ir pažymėjo, kad jo organizatoriai ir dalyviai „neturi tikslo paskelbti kokį nors naują administracinį teritorinį darinį“. Suvažiavimo tikslas, - aiškino Jankelevičius, - aptarti Vilniaus krašto statuso projektą ir pateikti jį svarstyti Lietuvos valdžios institucijoms.678 Lietuvių politikai suvažiavimo organizatorių kaltinimus neigė. Rytų Lietuvos komisijos pirmininkas R. Ozolas aiškino, kad Komisija ir įvairios Lietuvos ins­ titucijos aktyviai dirba ruošdamos įvairius lenkų mažumai aktualius projektus.679 Tiesa, jis pripažino, kad tas darbas nėra matomas ir lenkų bendruomenei nežino­ mas. Tačiau dėl to atsakomybė tenkanti Vilniaus bei Šalčininkų rajonų deputatų atstovams, kurie nuo 1990 m. lapkričio bendrame darbe ruošiant Vyriausybės projektus nebedalyvauja.680 Iš tikrųjų pavasarį buvo parengta keletas įvairių įstatymo projektų, reglamen­ tuojančių tautinių mažumų būklę. Jie buvo įteikti Lietuvos Vyriausybei ir viešai skelbiami nebuvo. Gegužės pradžioje buvo paruoštas Tautinių mažumų įstatymo

676 LR AT Stenogramos. Keturiasdešimt penktas posėdis, 1991-05-21. Prieiga per internetą: http://www3.1rs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251611, [žiūrėta 2014-05-01]. 677 Panašius argumentus dėstė Vilniaus rajono tarybos pirmininkas ir Koordinacinės tarybos prezidiumo narys Anicetas Brodavskis (Kito kelio nėra, Draugystė, 1991-06-06, nr. 22). 678 Jau gegužės viduryje suvažiavimo organizatoriai tvirtino, kad nesiruošia skelbti „teritorinės autonomijos“ (Ar iškasim kovos kirvį? Tiesa, 1991-05-18, nr. 96). 679 „...intensyvvnie pracujemy“, Kurier Wilenski, 1991-05-14, nr. 92, interviu su R. Ozolu. 680 Ar iškasim kovos kirvį? Tiesa, 1991-05-18, nr. 96, interviu su R. Ozolu.

215

216

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

pataisų projektas. Jį parengė Valstybinės komisijos darbo grupė.681 Pažymėsiu tik kelias svarbesnes jo nuostatas: administraciniuose teritoriniuose vienetuose, ku­ riuose „kompaktiškai gyvena tautinės mažumos“ vietinės reikšmės raštvedyboje pripažįstami galiojantys „oficialūs raštai, parašyti ir nevalstybine kalba“ ; informa­ ciniuose užrašuose tekstai nevalstybine kalba gali būti pateikiami po atitinkamo teksto valstybine kalba to paties formato rašmenimis; „Lietuvos vietų vardai“ įra­ šuose turi būti pateikiami „norminėmis AT Prezidiumo patvirtintomis formomis vartojant atitinkamos rašomosios kalbos raidyną“682; tautinių mažumų kompak­ tiškai gyvenamose teritorijose gyventojai į valstybines įstaigas turi teisę kreiptis ir „vietine kalba.“ Taigi, projektas numatė pakankamai aiškią įstatymo nuostatų įgyvendinimo tvarką. Visgi vienas svarbus aspektas buvo ignoruojamas - projekte nebuvo apibrėžta, kas yra tautinės mažumos „kompaktiškai gyvenama“ teritorija. Buvo parengti ir keli Vilniaus apskrities formavimo projektai, tiksliau, projek­ tų principai. Pasak R. Ozolo, pagal vieną administracinio suskirstymo koncepciją Lietuva būtų dalijama į didesnius teritorinius darinius, kurie primintų istorines žemes, pagal kitą - į mažesnius administracinius vienetus.683 „Mažesnę Vilniaus apskritį“ sudarytų tik Vilniaus ir Šalčininkų rajonai.684 Pasak autorių, „mažosios Vilniaus apskrities“ trūkumas tas, kad jos gyventojų daugumą sudarytų kitatau­ čiai, kuriems „Lietuvos valstybingumo idėja nėra aktuali“. Todėl čia būtų palanki dirva reikštis autonomizacijos ir separatizmo idėjoms. Demografinė ir politinė

681 LR Vyriausybės nutarimas „Dėl tautinių mažumų įstatymo 4-ojo punkto įgyvendinimo“, projektas. Ruošė V. Ambrazas, L. Grumadienė, G. Songaila, R. Ozolas, [1991-05-06], LVNA, f. 78, ap. 1, b. 9,1. 20-21. Šiam projektui su įvairiomis, labiau redakcinio pobūdžio, pataisomis birželio mėn. pritarė ir Valstybinė kalbos inspekcija (LVNA, f. 78, ap. 1, b. 9, 1. 23-24). Iš to paties laikotarpio žinomi ir kiti Tautinių mažumų įstatymo pataisų projektai. Jie praktiškai niekuo nesiskyrė nuo jau aptarto (Valstybinės Rytų Lietuvos komisijos dokumentai, [199105-01], LLI BR, R. Ozolo fondas, f. 42-4,1. 126, 146-147). 682 Atrodo, kad pagal šią nuostatą lenkiška pavadinimo versija turėtų lietuvišką formą. Taigi, lenkiškai pavadinimas Šalčininkai bus rašomi ne Soleczniki, bet Szalczininkai. Tokiai normai prieštaravo lenkų inteligentijos atstovai, polonistai. Jų nuomone, vietovėse, „kur nuo seno gyvena lenkai ir yra išlikę seni lenkiški pavadinimai“, jie turėtų būti naudojami šalia lietuviškų. Nepasitenkinimą kėlė ir lenkiškų pavardžių rašybos Lietuvos Respublikos dokumentuose įforminimas (Czy Miedniki będą Miedninkami?, Kurier Wilenski, 1991-05-15, nr. 93). 683 R. Ozolas lenkų spaudai pabrėžė, jog vienu ir kitu atveju lenkų interesai nukentėti neturėtų (,,...intensywnie pracujemy“ Kurier Wilenski, 1991-05-14, nr. 92). 684 Valstybinės komisijos rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti Išvada dėl Vilniaus apskrities statuso kūrimo [1991-05], LII BR, Ozolo fondas, f. 42-4,1. 130.

Lietuviška apklausa ir sovietinis referendumas: medaus mėnesio pabaiga? (1991 m. pavasaris)

situacija pasikeistų, jei į tokios apskrities sudėtį įeitų Vilniaus miestas.685 „Didžiąją Vilniaus apskritį“ turėtų sudaryti penki ar šeši rajonai. Tokioje apskrityje nedo­ minuotų „autonomistinių ir separatistinių idėjų šalininkai“, apskrities organuose daugumą sudarytų už Lietuvos vientisumą pasisakantys piliečiai. Kitos Lietuvos apskritys, sumanytojų požiūriu, taip pat turėtų būti panašaus dydžio. Tiesa, toks suskirstymas gali grėsti šalies „federalizacija“ - esą, apskričių vadovybės imtų siekti daugiau savarankiškumo ir galiausiai gali bandyti Lietuvą paversti „apskri­ čių sąjunga“.686 Tokių ar panašių projektų ir koncepcijų yra išlikę ir daugiau. Tarp Valstybinės Rytų Lietuvos komisijos dokumentų, saugomų Lietuvos istorijos instituto ran­ kraštyne (R. Ozolo fondas), yra projektas, kuris skyrėsi nuo minėtųjų. Pagrindinė jo nuostata teigė: „Teisinę Vilniaus apskrities padėtį (statusą) Lietuvos teisinėje sistemoje bus galima galutinai nustatyti tik tuomet, kai: a) bus įvykdyta adminis­ tracinio suskirstymo reforma Lietuvos Respublikoje ir bus apibrėžtos apskričių ribos; b) bus teisiškai sureguliuoti santykiai tarp naujų savivaldos organų ir centrinių valstybės institucijų.“687 Kitaip tariant, autorius ar autoriai apskritai siūlė atidėti Vilniaus apskrities kūrimo klausimą. Tiesa, dokumente buvo atsižvelgta į etninę rytų Lietuvos specifiką. Buvo numatomas skirtingas valstybinės kalbos re­ žimas, „minimalizuojant reikalavimus lietuvių kalbos mokėjimui“ ; „nevalstybinių kalbų oficialios vartosenos reglamentavimas“ ; „valstybinės kultūros ir švietimo sistemos skirtingas reguliavimas, atsižvelgiant į gyventojų etninę specifiką...“ ; skirtinga vietinių valdžios organų formavimo tvarka (daugiamandačiai rinkimai, kiek kitokia vietinių institucijų struktūra); „specialiai sureguliuoti teisiniai ir ūkiniai santykiai su Vilniaus miestu“. Apskritai, nei šis, nei kiti projektai lenkų autonomijos šalininkų, suprantama, negalėjo tenkinti. Vilniaus apskrities projektus rengė ir kitos valstybinės institucijos. Pavyz­ džiui, Ekonomikos ministerijos darbo grupė taip pat pasiūlė kelis variantus.

685 Priedas nr. 1. Valstybinės komisijos rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti Nuostatos Vilniaus apskrities kūrimo klausimu, [1991-05], LII BR, R. Ozolo fondas, f. 42-4, L 124. 686 Ten pat, 1. 123. Valstybinės komisijos dokumentai dėl Vilniaus apskrities kūrimo buvo išsiuntinėti kitoms valstybinėms institucijoms. Idėja Vilniaus apskritį kurti tik Šalčininkų ir Vilniaus rajonų pagrindu, įtraukiant ir Vilniaus miestą, susilaukė kritikos. Šis projektas pavadintas nemokslišku, politiškai žalingu, kitur - „negyvenimišku“. (Valstybinės komisijos rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti paskiri dokumentai, 1991-05-07, LII BR, Ozolo fondas, f. 42-4, 1. 103-104; A. Gureckas, Pastabos dėl naujo administracinio padalijimo projektų, 1991-07-02, LVNA, f. 32, ap. 1, b. 128,1. 108). 687 Valstybinės komisijos rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti išvada dėl Vilniaus apskrities statuso, b. d., b. a. [G. Songailos projektas?], LII BR, R. Ozolo fondas, f. 42-4, 1. 122.

217

218

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1988—1994 metais

Pagal pirmą, Vilniaus apskritį siūlyta formuoti Šalčininkų bei Vilniaus rajonų pagrindu. Vilniaus miestas su išplėsta teritorija (rajono sąskaita) į apskrities su­ dėtį neturėtų patekti. Pagal antrą variantą, apskritį sudarytų „išplėstas“ Vilniaus miestas, trys (Vilniaus, Šalčininkų, Trakų) rajonai bei dar keturių rajonų kelios apylinkės.688 Beje, ir Ministerijos projekte pažymėta, jog Vilniaus apskritį tikslinga formuoti kartu su bendra respublikos administracine-teritorine reforma. (Siūlyta busimąjį Respublikos administracinį-teritorinį suskirstymą įgyvendinti baigiantis savivaldybių deputatų įgaliojimams.) Taigi, Vilniaus apskrities sukūrimą taip pat nukelti vėlesniam laikui. Šiek tiek nusikalsdamas dėstymo chronologijai pastebėsiu, jog birželio pra­ džioje Lietuvos Vyriausybė priėmė nutarimą, kurio antras punktas teigė: „Vil­ niaus apskritį sudaryti Šalčininkų ir Vilniaus rajonų pagrindu, Vilniaus miesto (su išplėsta teritorija), kaip Respublikos sostinės, neįtraukiant į šios apskrities sudėtį.“689 Nutarime buvo ir dar vienas punktas, skelbiantis, jog visa medžiaga apie šalies administracinį-teritorinį suskirstymą (projekto variantai bei jų pagrin­ dimo medžiaga) turi būti parengta iki 1993 m. sausio mėn. Taigi, viena vertus, Vyriausybė siūlė Aukščiausiai Tarybai Vilniaus apskritį formuoti dviejų lenkų do­ minuojamų rajonų pagrindu, tačiau praktiškai apskrities sukūrimą atidėti beveik dvejiem metams.690 Ir dar. Liepos mėnesį jau LR AT Prezidiumas priėmė nutarimą dėl šalies administracinio-teritorinio padalijimo projektų. Iš esmės Prezidiumas pritarė Vyriausybės ir Valstybinės komisijos darbui. Paskutinis nutarimo punktas įpareigojo Valstybinę komisiją rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti kartu su AT

688 LR Ekonomikos ministerijos raštas Vyriausybei, 1991-05-22, LVNA, f. 32, ap. 1, b. 128, 1. 68-69. 689 LR Vyriausybė, nutarimas „Dėl LR administracinio-teritorinio suskirstymo projekto ir Vilniaus apskrities sudarymo“, 1991-06-10, LVNA, f. 32, ap. 1, b. 128, 1. 59. Prieš sostinės Vilniaus įjungimą į Vilnijos apskritį griežtai pasisakė garsus išeivijos teisininkas, 1991 m. AT patarėjas politikos ir teisės klausimais Algimantas Gureckas. jo manymu, „vienintelis tokio pasiūlymo nuopelnas, tai, kad lenkai tokiame mieste - apskrityje liktų mažumoje“. Tačiau lenkai, tai pastebėję, sukeltų „protestų audrą“. Jis taip pat siūlė neskubėti Vilniaus miesto plėstirajono sąskaita: „Plėsdami miesto teritoriją prarasime tą absoliutinę lietuvių daugumą, kuri Vilniuje prieš kelis metus susidarė. Tai labai svarbus faktorius ginant Lietuvos teises į Vilnių, kurį būtina išsaugoti . Jei neapsižiūrėsim, tai sudarysim sąlygas ir Vilniaus mieste įsižiebti tautiniam konfliktui, koks vyksta Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Todėl Vilniaus teritorijos plėtimas šiuo metu dar per ankstyvas“ (A. Gureckas, Pastabos dėl naujo administracinio padalijimo projektų, 1991-07-02, LVNA, f. 32, ap. 1, b. 128, 1. 108-109). 690 Taip pat žr. A. Ribokas, Projekty przyszlych zmian na mapie Litwy, Kurier Wilenski, 1991-06-26, nr. 122; tas pats, Jaki ma byč powiat Wilenski, Kurier Wilenski, 1991-06-28, nr. 124.

Lietuviška apklausa ir sovietinis referendumas: medaus mėnesio pabaiga? (1991 m. pavasaris)

Lenkų frakcijos atstovais sudaryti bendrą darbo grupę. Ši iki spalio mėn. turėjo parengti siūlymus dėl naujojo administracinio-teritorinio vieneto „prioritetinio formavimo teisinių-administracinių galimybių“ ir kurį sudarytų Šalčininkų ir Vilniaus rajonai.691 Formaliai toks sprendimas liudijo, jog Lietuvos valdžia pa­ siruošusi tęsti diskusiją —svarstyti galimybes —su lenkų bendruomenės atstovais dėl naujo teritorinio-administracinio darinio sudarymo pietryčių Lietuvoje. Įdomios ir dar kelios aplinkybės. Paskutinis nutarimo punktas, kuriame ben­ dra lietuvių ir lenkų darbo grupė turėjo svarstyti apskrities formavimo priorite­ tines „galimybes“, buvo pakankamai neapibrėžtas. Kokie veiksniai įtakojo būtent tokią nutarimo logiką, galima tik spėlioti. Galima manyti, kad tokiu būdu Lietuvos valdžiai stengėsi sukurti kaip galima patogesnes politinio manevro galimybes: pir­ ma, lenkai buvo įtraukiami į politinio sprendimo priėmimo procesą, tačiau kartu nebuvo nustatyta aiški to proceso pabaiga - sprendimo priėmimas galėjo būti vis nukeliamas... (Reikėtų pastebėti dar viena dalyką: rugpjūčio įvykiai parodė, kad toks kursas pasiteisino...) Partneriu „derybose“ valdžia pasirinko Lenkų frakciją, tokiu būdu iš sprendimų priėmimo proceso eliminuodama Vilniaus ir Šalčininkų rajonų vadovybę bei Koordinacinę tarybą. Tokį sprendimą lėmė nepasitikėjimas rajonų veikėjais kaip nelojaliais, nepritariančiais Lietuvos nepriklausomybei, veikiamais sąjunginių struktūrų, pirmiausia TSKP ir platformininkų, o Mostiškių suvažiavimo sušaukimas, nelaukiant Lietuvos valdžios sprendimų, nepasitikėjimą tik dar labiau sustiprino. L. Jankelevičius iš AT tribūnos neigė Maskvos įtaką suvažiavimo sušaukimui. Lietuvių politikai laikėsi kitos nuomonės. Atsakydamas į Tiesos žurnalisto klau­ simą, ar TSRS deputatai Cechanovičius ir Brodavskis „iš tiesų yra lankęsi pas TSRS AT Tautybių tarybos pirmininką R. Nišanovą, iš kurio gavo palaiminimą skaldyti Lietuvą“, R. Ozolas pažymėjo: „Man žinoma, kad Nišanovas yra susiti­ kęs su grupe suinteresuotų asmenų ir pasakęs: statykite landsbergininkus prieš įvykusį faktą, mūsų armija jums padės.“692 Sunku būtų vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar Kremliaus pareigūnai inicijavo, skatino ar kokiu nors būdu bandė paveikti lenkų deputatų suvažiavimo sušaukimą, jo eigą ir nutarimus. Norėda­ mas patikrinti vieną ar kitą versiją, istorikas privalo remtis kaip galima platesniu dokumentų kompleksu (pirmiausia, įvairiais archyviniais šaltiniais). Deja, tektų pripažinti, kad dažnai mokslininko galimybės naudotis tokiu dokumentu kom­ pleksu yra ribotos. Taip yra ir šiuo atveju.

691 LR AT ir Vyriausybės žinios, 1991, nr. 21, p. 951. Vilniaus apskritis įkurta 1994 m. gruodžio 30 d. Ją sudaro aštuonios savivaldybės, tarp jų - Šalčininkų ir Vilniaus rajonų. 692 Ar iškasim kovos kirvį?, Tiesa, 1991-05-18, nr. 96, interviu su R. Ozolu.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Visgi manyčiau, kad tam tikro pagrindo įvairiems įtarinėjimams lietuvių politikai turėjo. Jo teikė Maskvos partinių veikėjų vizitai į Lietuvą, kai kurių autonomininkų glaudūs ryšiai su platformininkais ir apskritai - bendra įtempta politinė situacija respublikoje (pirmiausia, sukarintų sovietinių formuočių ir kariškių suaktyvėjimas gegužės antroje pusėje). Galiausiai, gegužės pabaigoje Šalčininkų rajone įvyko du tragiški incidentai, kuriuose buvo nušautas Baltaru­ sijos milicininkas, o vėliau ir Lietuvos pareigūnas. Ir nors atrodo, kad jie nebuvo susiję su sovietinių karinių struktūrų siautėjimu, bet alyvos į šiaip jau įtemptą situaciją šalyje įpylė. Po šių įvykių, visai Mostiškių suvažiavimo išvakarėse, Šal­ čininkų rajono taryba priėmė nutarimą, kuriame buvo sakoma, jog „iki naujos sąjunginės sutarties su Lietuva pasirašymo rajono teritorijoje panaikinti muitinės postus ir sustabdyti Krašto apsaugos departamento veiklą.“ Nutarimas turėjo būti įgyvendintas dviejų dienų laikotarpiu. Jei Respublikos vadovybė „imtųsi agre­ syvių veiksmų“, taryba pasiliko teisę kreiptis pagalbos į „sąjungines instancijas ir pasaulinę bendruomenę.“693 V. Landsbergis nutarimą pavadino „šiurkščiausia provokacija iš visų iki šiol buvusių“ ir pažymėjo: „šiuo metu Šalčininkų rajono taryba, kuriai, kaip žinote, vadovauja KPSS, kurią savo ruožtu instruktuoja emi­ sarai, atvažiuojantys iš Maskvos TSKP CK, meta [Lietuvai] konstitucinį iššūkį.“694 AT pirmininkas taip pat neatmetė galimybės, kad Šalčininkų rajono vadovai gali bandyti paveikti Mostiškių suvažiavimo eigą bei jo nutarimus. Lietuvos valdžios poziciją suvažiavimo atžvilgiu Landsbergis suformulavo trumpai ir vienareikš­ miškai: Vilniaus krašto deputatų suvažiavimo nutarimai bus traktuojami kaip „pasiūlymai ar pageidavimai Aukščiausiajai Tarybai“. Pirmininkas taip pat išreiš­ kė viltį, kad konflikto pavyks išvengti ir Lietuva nebus įvelta „į tradicinį TSRS scenarijų, kuris taikomas Kaukaze ir kitose vietose“.695 Ir iš tikrųjų, jei ir buvo „juodasis“ suvažiavimo scenarijus, jam nebuvo lemta išsipildyti. (Spaudoje buvo užuominų apie platformininkų CK narių dalyvavi­ mą. Antra vertus, ir suvažiavimo organizatorius kamavo nerimas - bijodami 693 Italiku pažymėta nutarimo vieta įrašyta ranka vietoj mašinėle spausdinti teksto, kuris buvo toks: „Iki Sovietų Sąjunga pripažins Lietuvą ir Baltarusijos SSR sieną su Lietuva...“ (Решение VI сессии районного Совета первого созыва, 1991-05-21, LII BR, R. Ozolo archyvas, f. 424, 1. 70). Spaudoje paskelbtas dokumentas skyrėsi nuo abiejų minėtų. Jame teigiama, kad Lietuvos Respublikos struktūros rajone likviduojamos, kol „bus išspręsti valstybiniai santykiai tarp SSRS ir Lietuvos“ (Uchwala, Przykazania Leniną, 1991-05-28, nr. 41). 694 LR AT stenograma, keturiasdešimt šeštas posėdis. V. Landsbergio kalba, 1991-05-22. Prieiga per internetą: http://www3.1rs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251612, [žiūrėta 2015-05-09]. 695 V. Landsbergis: tikiuosi, konflikto išvengsime, Tiesa, 1991-05-21, nr. 97.

Lietuviška apklausa ir sovietinis referendumas: medaus mėnesio pabaiga? (1991 m. pavasaris)

lietuvių veiksmų, jie bent kelis kartus keitė suvažiavimo vietą.696) Tai rodo, jog platformininkų ir TSKP centro veikėjų įtaka autonomininkams suvažiavimo or­ ganizatoriams buvo ribota. Tokią mintį patvirtina ir Mostiškių suvažiavimo eiga. Į Mostiškes buvo pakviesti ir Lietuvos valdžios atstovai - dalyvavo V. Landsbergis, R. Ozolas, AT deputatas Vytenis Andriukaitis.697 (Suvažiavimo darbe taip pat daly­ vavo septyni lenkų frakcijos nariai.) Radikaliausiai suvažiavime kalbėjo Šalčininkų rajono tarybos pirmininkas C. Vysockis. Pasak jo, „Vilnijos tauta“ (lenk. „narod Wilenszczyzny“698) referendume (organizuotame Maskvos) aiškiai pasisakiusi, jog nori gyventi Lietuvoje, kuri būtų Tarybų Sąjungos sudėtyje. Todėl šią nuostatą jis siūlė įrašyti į krašto statutą.699 Vysockis išsakė ir daugiau iniciatyvų: reikalavo negriauti kolūkių, suteikti krašto gyventojams galimybę įgyti trigubą pilietybę (Lietuvos, Lenkijos ir TSRS), įsteigti „savąjį“ (krašto) televizijos komitetą.700 Tačiau, ko gero, įžūliausiai skambėjo Šalčininkų tarybos pirmininko siūlymas į suvažiavimo nutarimus įrašyti tokio turinio reikalavimą: „jei LR AT nepatvirtintų

696 O. Skvviecinska, Polski kraj radziecki, Gazeta Wyborcza, 1991-05-23, nr. 119; J. Bielawska, R. Piotrowski, Droga prowadzi przez Wilno, Kurier Wilenski, 1991-05-29, nr. 103. 697 Gegužės 22 d. Mostiškėse susirinko apie 200 delegatų iš Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių, Širvintų rajonų ir N. Vilnios (J. Bielawska, Zjazd deputowanych do terenowych rad samorządow Wilenszczyzny, Kurier Wilenski, 1991-05-24, nr. 100). 698 Terminas „Vilnijos tauta“ buvo vartojamas įvairiuose autonomininkų tekstuose. Eišiškių suvažiavimo dokumentuose ir jų lietuviškuose vertimuose vartotas neutralesnis „Vilnijos krašto gyventojai“. Tačiau rusiškuose Eišiškių suvažiavimo dokumentuose randame nuorodą į „Vilniaus krašto daugianacionalinę tautą“. „Vilnijos tauta“ žymėjo ne tik ypatingus bruožus turinčią etnokultūrinę, bet ir etnopolitinę bendruomenę, t. y. tautinį darinį, kuris turi nacionalinio apsisprendimo teisę. Termino „Vilnijos tauta“ vartojimas sąjunginio referendumo kontekste tik dar labiau pabrėžė jo politinį turinį. Lietuvių politikams, suprantama, šis terminas ir jo vartojimo kontekstas kėlė tik neigiamas konotacijas. 699 J. Bielawska, R. Piotrowski, Droga prowadzi przez Wilno, Kurier Wilenski, 1991-05-29, nr. 103. Pagrindinis suvažiavimo tikslas buvo svarstyti ir priimti krašto statutą - savotišką Vilniaus lenkų krašto „konstituciją“. 700 Balandžio pradžioje Rytų Lietuvos komisija svarstė klausimą „dėl rytų Lietuvos televizijos Šalčininkuose statuso“. Rytų Lietuvos televizija darbą pradėjo 1991 m. kovo 11 d. Iki balandžio pradžios televizija transliavo 11 originalių laidų (jų trukmė - 700 min.). Laidų intensyvumas: 3 laidos per savaitę, trukmė 60 min. Laidas ruošė 6 žmonės. Tikėtina, kad jos poveikis regiono gyventojams buvo menkas. Komisija svarstė klausimą, kaip pagyvinti Rytų Lietuvos televizijos darbą. Manyta, jog pirmiausia reikėtų išspręsti televizijos statuso klausimą. Darbo grupė, sprendusi šį klausimą, nutarė: būtų „optimalu“, jei ši televizija veiktų „prie Rytų Lietuvos komisijos“ (Valstybinės komisijos rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti posėdžio dienotvarkė, 1991-04-08, LII BR, R. Ozolo fondas, f. 42-4,1. 214, 217).

221

222

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

mūsų statuto, kreiptis į TSRS AT dėl Lenkų Vilniaus Respublikos priėmimo (lenk. zatmierdzenie) į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį.“701 Tiesa, taip pat reikėtų pripažinti, kad šis siūlymas suvažiavimo dalyvių pritarimo'nesulaukė. Laikraščio Kurier Wilenski žurnalistai pažymėjo, jog Vysockio „nuomonė nebuvo populiari. Nuskambėjo ir tiek“. Taigi, nors visai tikėtina, kad suvažiavime buvo Vysockio rėmėjų, tačiau jie aiškiai sudarė mažumą ir situacijos neaštrino. Siūly­ mas nebuvo įrašytas ir į suvažiavimo dokumentus. Pasirinkta žymiai nuosaikesnė formuluotė. Rezoliucijoje dėl Vilniaus lenkų tautinio teritorinio krašto statuto teigiama: „suvažiavimas pasilieka sau teisę dar kartą svarstyti klausimą“, jei Lie­ tuvos valdžios institucijos atmestų ar vilkintų statuto svarstymą.702 Apskritai, tokia suvažiavimo eiga leistų teigti, jog „Maskvos veiksnio“ au­ tonomininkų veikloje nereikėtų pernelyg sureikšminti. Suprantama, neteisinga būtų ir jo neįvertinti. Manyčiau, kad „Maskvos“ poveikis galėjo būti įvairus ir nebūtinai tiesioginis (įvairių emisarų, TSKP funkcionierių „patarimai“, „paskatini­ mai“ ar kokia kita „pagalba“). Visai tikėtina, kad nuosaikesnieji autonomininkai, A. Brodavskio rėmėjai, manė, jog „Centras“ (TSRS centrinės struktūros) išsaugos savo įtaką sąjunginėse respublikose ir po vadinamosios naujos sąjunginės sutarties pasirašymo. Antra vertus, nuosaikiųjų požiūriu, Vakarų pasaulis (pirmiausia Va­ karų Europa) taip pat nenorintis Tarybų Sąjungos žlugimo, nes jos griūtis turėtų katastrofiškas pasekmes visam Europos žemynui.703 Tad manyta, kad ir ateityje „Maskva“ išliks pakankamai svarbus „veikėjas“ sprendžiant tarpnacionlines įtampas ir konfliktus jau naujoje, reformuotoje sąjungoje. Apibendrinant, galima teigti, jog nuosaikesniųjų autonomininkų grupė manė „sąjunginį Centrą“ esant svarbiu geopolitiniu veikėju —tam tikru svertu, galinčiu apriboti lietuvių siekį dominuoti ir lenkiškuose Lietuvos rajonuose. Tuo pačiu vis stiprėjo įsitikinimas, kad santykiuose tarp titulinės tautos (lietuvių daugumos) ir tautinių mažumų (lenkų) vis didesnę įtaką turės „bendraeuropinės normos“. Visi šie aspektai buvo paminėti Brodavskio kalboje. Pranešėjas tradiciškai kritikavo Lietuvos valdžią, kad ši neatsižvelgianti į lenkų bendruomenės reikalavimus, delsianti aptarinėti lenkų siūlomus projektus arba apskritai juos ignoruojanti.

701 J. Bielawska, R. Piotrowski, Droga prowadzi przez Wilno, Kurier Wilenski, 1991-05-29, nr. 103. 702 II zjazd deputowanych do rad. Samorządow Wileriszczyzny. Dokumenty, Kurier Wilenski, 1991-06-14, nr. 115. Taip pat buvo priimtas pareiškimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės. Siūlyta papildyti pilietybės įstatymą: įrašyti dvigubos Lietuvos Respublikos ir TSRS arba Lenkijos Respublikos pilietybės galimybę. Lietuvos gyventojai dėl pilietybės turėjo apsispręsti iki 1991 m. lapkričio 3 d. 703 Žmogaus teisės, tautų teisės, Draugystė, 1991-07-11, nr. 28, interviu su A. Brodavskiu.

Lietuviška apklausa ir sovietinis referendumas: medaus mėnesio pabaiga? (1991 m. pavasaris)

Tačiau kalboje būta ir kitų akcentų. A. Brodavskis taip pat priminė apklausos ir sąjunginio referendumo rezultatus ir priminė juos labai savitai. Pasak rajono tarybos pirmininko, tik 5 procentai nelietuvių Vilnijos gyventojų pasisakė už nepriklausomą valstybę.704 Šito fakto negalima ignoruoti, - pabrėžė Brodavskis. (Šie žodžiai buvo skirti Lietuvos valdžios atstovams.) Antra vertus, jis taip pat pažymėjo, kad negalima prieštarauti lietuviams, siekiantiems laisvės ir nepriklau­ somybės. Lenkai privalą savo siekius derinti su Lietuvos valstybe, būti lojalūs lietuvių tautai, tačiau taip pat neatsisakyti savo gyvybinių interesų. Mažumos reikalavimus Brodavskis siūlė grįsti Helsinkio baigiamojo akto principais. Ga­ liausiai, susirinkusiems jis pasiūlė svarstyti ir priimti krašto statuto projektą. Apskritai suvažiavime, sprendžiant iš žinučių spaudoje, vyravo nuosaikūs požiūriai ir nuotaikos. Du AT deputatai lenkai - R. Maceikianecas ir Z. Balcevičius - pakankamai aiškiai pasisakė už bendradarbiavimą su lietuvių valdžia. Tarp Lietuvos valdžios ir lenkų bendruomenės turėtų būti sudarytas susitarimas dėl lenkų mažumos statuso. Bet koks „trečių šalių“ (turėta omenyje Maskva) daly­ vavimas nereikalingas. Pasak Balcevičiaus, lenkams reikia nustoti blaškytis tarp „kūjo ir priekalo“, tarp Maskvos ir Vilniaus. Turime aiškiai pasakyti, kad esame už Lietuvos laisvę, - aiškino AT deputatas, - tačiau taip pat ir už teisių mums, len­ kams, garantijas.705 Panašiai kalbėjo ir kiti suvažiavimo dalyviai, dažnai ragindami „savo“ vietinę rajonų valdžią aktyviau spręsti konkrečias bendruomenei aktualias problemas: kultūros paminklų apsaugos, lenkų kalbos biurokratiniame aparate ir informacinių užrašų lenkų kalba klausimus, žemės nuosavybės problemas ir pan. (Suvažiavime kalbėjo dar du AT deputatai lenkai —S. Peško ir E. Tomaševičius.) Kalbėjo ir du lietuvių politikai -V. Landsbergis ir R. Ozolas.706 Ir jų pasisakymams buvo būdingas nuosaikumas. Tiesa, Landsbergis kritiškai atsiliepė apie Šalčininkų rajono nutarimus (jie rodą nelojalumą Lietuvos valstybei, todėl vadintini provokaciniais), priminė susirinkusiems Lietuvos vyriausybės pa­ stangas, sprendžiant Vilniaus ir Šalčininkų rajonų socialines-ekonomines proble­ mas (abiem rajonams vyriausybė skyrusi papildomai 8 mln. rb.). AT Pirmininkas 704 J. Bielawska, R. Piotrowski, Droga prowadzi przez Wilno, Kurier Wilenski, 1991-05-29, nr. 103. 705 Ten pat. 706 Lietuvos lenkų spaudoje buvo paskelbta visa V Landsbergio kalba. Landsbergis į suvažiavimo dalyvius kreipėsi lenkiškai, jo kalba, pasak spaudos, sutikta plojimais (Przemowienie prewodniczącego Rady Najwyžszej Vytautasa Landsbergisa, Kurier Wilenski, 1991-05-30, nr. 104). Žurnalistės iš Lenkijos pastabos buvo kiek kitokios. Jos teigimu, Landsbergio dalyvavimas suvažiavime daugeliui buvo netikėtas, tačiau jo kalba įspūdžio dalyviams nepadariusi. Straipsnyje neįvardinti platformininkų veikėjai tokia dalyvių reakcija likę patenkinti (O. Skwiecinska, Polski kraj radziecki, Gazeta Wyborcza, 1991-05-23, nr. 119).

224

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

turėjo pastabų ir statuto projektui, neigiamai atsiliepė apie trigubos pilietybės rei­ kalavimą. Landsbergio įsitikinimu, tautinių mažumų, taip pat ir lenkų, problemas konstruktyviai galima spręsti tik tuo atveju, jei mažumos yra lojalios valstybei (ši nuostata fiksuojama ir tarptautiniuose dokumentuose, o Šalčininkų rajono taryba, Landsbergio įsitikinimu, tokią nuostatą ignoruojanti).707 Galiausiai, AT pirmininkas pareiškė norą, kad lenkai Lietuvoje būtų „Lietuvos“ (lenk. litewskimi) lenkais, o „ne sovietiniais“ ir baigė kalbą jau tradiciniu „Eikime kartu iki jūsų ir mūsų laisvės.“ R. Ozolo kalbos tonas buvo panašus: kritika kai kurių lenkų veikėjų atžvilgiu (konkrečiai, A. Brodavskio) derėjo su raginimais kartu spręsti iškilusias proble­ mas. Beje, Rytų Lietuvos komisijos pirmininkas pažadėjo išstudijuoti suvažiavime priimtus dokumentus ir taip pat neatmetė galimybės, kad jie gali būti įtraukti į bendrus lietuvių ir lenkų darbo grupių paruoštus projektus. Šie, savo ruožtu, turėtų būti teikiami svarstyti AT.708 Įstatymo projektą (jis vadinosi „LR įstatymo projektas Dėl Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto statuso“) suvažiavimas priėmė kone vienbalsiai: 195 delegatai balsavo už, 6 susilaikė, balsavusių prieš nebuvo. Tai buvo didelės apimties dokumentas, jį sudarė 11 skyrių ir 91 straipsnis.709 Plačiau projekto nekomentuosiu, tik paminėsiu kelias svarbesnes jo nuostatas. Aukščiausia valdžia turėtų priklausyti krašto seimui, kuris būtų renkamas penkeriems metams. (Aukščiausia vykdomoji valdžia - valdybai, kurią skirtų seimas.) Lietuvos vyriausybė skirtų kraštui „įgaliotą atstovą“. Atstovo funkcija - kontroliuoti seimo ir valdybos priimamų nutarimų atitikimą valstybės Pagrindiniam įstatymui. Atstovas galėjo „užprotestuoti“ krašto organų priimamus įstatymus, tačiau ir krašto seimas bei valdyba galėjo „užprotes­

707 Tokią nuostatą rėmė ir kai kurie žinomi bei įtakingi lenkų emigracijos veikėjai ir politikai, pavyzdžiui, Janas Nowak-Jezioranskis. Interviu laikraščiui Kurier Wilenski jis aiškino, jog Lietuvos ir Lenkijos sienos nesikeis, todėl Lietuvos lenkai turėtų atsisakyti vilčių, jog gyvens Lenkijos valstybėje: lenkai turi tapti lojaliais Lietuvos Respublikos piliečiais, taip pat kaip Lenkijos vokiečiai Lenkijos Respublikoje. Politiko manymu, reikia priešintis tiems „lenkų elementams“, kurie siekia susitarimo su „bolševikais“. O Lietuvos lenkų būklė netolimoje ateityje labiausiai priklausys nuo Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių. Kartu Lenkijos politikas pažymėjo, jog ir Lietuvos valdžia turėtų būti „lankstesnė“ : užtikrinti mokymąsi, spaudą, pamaldas lenkų kalba, leisti lenkiškas pamaldas Katedroje (J. Szostakowski, „Wierz§ w Wolną Europą“. Rozmowa z Janem Nowakiem-Jezioranskim, Kurier Wilenski, 1991-06-05, nr. 108). 708 Po suvažiavimo lenkų spaudoje R. Ozolas kritikuotas, kad neužsiminė apie komisijos ruošiamą Vilniaus apskrities statuso projektą (J. Bielawska, R. Piotrowski, Droga prowadzi przez Wilno, Kurier Wilenski, 1991-05-29, nr. 103). 709 Draugystė, 1991-05-22, nr. 19.

Lietuviška apklausa ir sovietinis referendumas: medaus mėnesio pabaiga? (1991 m. pavasaris)

tuoti“ Lietuvos vyriausybės nutarimus, „jei šie pažeidžia krašto teises“. (Ginčytini klausimai tarp centrinės ir krašto valdžios būtų sprendžiami konstituciniame teis­ me.710) Projektas taip pat numatė ir ypatingą „Vilniaus krašto pilietybę“. Krašto pilietis būtų kartu ir Lietuvos pilietis, jis taip pat turėtų teisę įgyti TSRS arba Len­ kijos pilietybę.711 Galiausiai, seimas turėtų tvirtinti krašto vėliavą, himną ir herbą.712 Nors priimtas dokumentas skelbė, jog Vilniaus kraštas yra „autonominis administracinis teritorinis darinys Lietuvos Respublikos sudėtyje“, tačiau kartu numatė kraštui pakankamai plačią politinę autonomiją. Gal net daugiau, nei „plačią autonomiją“... Pasak teisininko Stasio Stačioko, „tai ne Lietuvos valstybės administracinis-teritorinis vienetas, turintis autonomiją, o valstybinis darinys, susietas federaciniais ryšiais su Lietuva kaip tolygiu Vilniaus kraštui subjektu.“713 (Beje, kai kurias statuso nuostatas peržengiančias politinės autonomijos ribas, pvz., dėl krašto pilietybės, kritikavo ir lenkų autoriai.714) Sunku būtų tiksliai ir vienareikšmiškai pasakyti, kokių tikslų statuso autoriai siekė ir kaip jie įsivaizdavo savo siekių įgyvendinimą. (Projektą suvažiavime pristatė Vilniaus rajono teisi­ ninkas S. Svetlikovskis. Tikėtina, kad jis buvo ir vienas iš dokumento autorių.715) 710 Keli statuto straipsniai numatė „sutarčių“ tarp Lietuvos valstybės ir krašto seimo pasirašymo galimybę. Jose būtų aptariama, kokias funkcijas valstybė perleidžia kraštui, o kokias kraštas Lietuvos valstybei. 711 Krašte lenkų kalba skelbiama „lygiateise“ valstybinei lietuvių, o rusų kalba - „tarpnacionalinio bendravimo priemone“. 712 Suvažiavimo pabaigoje Šalčininkų rajono atstovas Adamas Monkevičius pasiūlė priimti nutarimą heraldikos klausimu. Buvo apsispręsta dėl vėliavos ir himno. Vilniaus krašto vėliavą (baltai raudonų juostų audeklą) nuspręsta iškelti vasario 16 d., gegužės 3 d., gegužės 9 d., spalio 6 d., lapkričio 11d. bei kitomis šventinėmis dienomis. Monkevičius taip pat paskelbė, jog nutarimas įsigalioja nuo jo priėmimo dienos ir iš esmės pakvietė savivaldybes nieko nelaukiant kabinti krašto vėliavas. Gegužės 30 d. Vilniaus rajono taryba nutarė šalia lietuviškos trispalvės iškabinti ir „Vilniaus krašto vėliavą“ (Vėliava virš rajono Tarybos pastato, Draugystė, 19910616, nr. 24). Suvažiavimo stebėtojai atkreipė dėmesį, kad tokiu būdu buvo pažeidžiamas krašto statusas (J. Bielawska, R. Piotrowski, Droga prowadzi przez Wilno, Kurier Wilenski, 1991-05-29, nr. 103; J. Baužytė, Mostiškėse deginami tiltai, Tiesa, 1991-05-24, nr. 100). 713 S. Stačiokas, Ar spręsime Vilniaus lenkų teritorinės autonomijos klausimą? Atgimimas, 1991— 0711-18, nr. 29. 714 Teigta, kad kraštas yra sudėtinė Lietuvos dalis ir todėl negalįs turėti savo pilietybės (J. Bielawska, R. Piotrowski, Droga prowadzi przez Wilno, Kurier Wilenski, 1991-05-29, nr. 103). 715 Anot liudininkų, jis ir grupė kitų rajono aktyvistų ruošė Eišiškių suvažiavimo nutarimus. Tą statuso variantą, pagal kurį lenkų autonomija buvo projektuojama Lietuvos Respublikos sudėtyje (Papildomas liudytojo L. S. tardymo protokolas, 1992-03-02, VATA, b. 1-6, 1999, t. 15, L 18).

226

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Galima manyti, kad statuso rengėjų tikslas buvo, kaip galima labiau išplėsti ir įtvirtinti Vilniaus krašto autonomiškumą. Tačiau tokios idėjos įgyvendinimas būtų reiškęs ir Lietuvos decentralizaciją. Sudėtingomis politinėmis ir geopolitinėmis to meto sąlygomis lietuvių politinis elitas decentralizacijos bandymus galėjo interpretuoti tik kaip grėsmę Lietuvos valstybei. Todėl Lietuvos valdžiai Mostiškėse patvirtinta Vilniaus krašto kon­ cepcija buvo nepriimtina.716 Beje, ši ir kitos aplinkybės (krašto elitas - sovietinė, komunistinė nomenklatūra, „Maskvos valios“ vykdytojai) darė dalykiškas bei konstruktyvias derybas su projekto iniciatoriais, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybų atstovais ir Koordinacine taryba, sunkiai įmanomas. Viešoje Lietuvos, Lenkijos ir Tarybų Sąjungos erdvėje Mostiškių suvažiavimas ir jo nutarimai neliko nepastebėti. Lietuviškoje žiniasklaidoje vertinimai buvo nei­ giami (buvo pažymėta, kad „Vilniaus krašto statuso“ priėmimu siekiama sukurti valstybę valstybėje); didžioji Lenkijos spauda rašė, jog siekiama kurti autonomiją Lietuvos Respublikos sudėtyje (kritikuota Lietuvos valdžia: ji priimanti daug deklaracijų, tačiau nedaug daro, kad patenkintų lenkų aspiracijas); Tarybų Sąjun­ gos žiniasklaidoje pastebėta, kad nei valdžia, nei suvažiavimo dauguma nesiekė konfrontacijos. Taip pat rašyta, jog lenkų nacionalinės teritorinės autonomijos klausimas - „didžiulė Lietuvos problema“, kurią anksčiau ar vėliau teks išspręsti: arba pripažįstant, arba ne.717 Reagavo ir Lietuvos valdžia. Tik pasibaigus suvažia­ vimui, spaudos konferencijoje valstybinės Rytų Lietuvos komisijos pirmininkas R. Ozolas pareiškė: „Šią akciją [Mostiškių suvažiavimą ir statuso priėmimą] reikia laikyti lenkų tautinio atgimimo proceso labai didele klaida, padaryta nepolitiškai ir neeuropietiškai, su nebūdinga lenkų tautai stilistika.“718 Pasak Ozolo, suvažiavimo sprendimai gali „gerokai sukomplikuoti lenkų tautinės mažumos politinį buvi­ mą“. Toje pat konferencijoje kalbėjęs AT Pirmininko atstovas spaudai Audronius Ažubalis suvažiavime priimtus dokumentus (statusą) traktavo kaip svarstytinus pasiūlymus, į kurių „racionaliausius momentus bus atsižvelgta“. Tiesa, jis tiesiai šviesiai pastebėjo: „daro įspūdį, kad [statusas] buvo sukurtas Maskvoj.“

716 AT juridinio skyriaus pažymoje buvo teigiama, kad priimdami tokį projektą autonomijos šalininkai siekia „sukurti valstybinį darinį, kurio statusas akivaizdžiai konkuruotų ne tik su Lietuvos Respublika kaip vieninga valstybe, bet ir su jos valstybingumo prasme apskritai“ (AT juridinio skyriaus vedėjo }. Žylio pastabos dėl statuto, b. d., VATA, b. 1-6, 1999, t. 16,1. 84). 717 A. Degutis, Derybos ar dalybos?, Tiesa, 1991-05-23, nr. 99; J. Baužytė, Mostiškėse deginami tiltai, Tiesa, 1991-05-24, nr. 100; Polacy chcą autonomii w ramach Litwy, Rzeczpospolita, 1991-05-23, nr. 119; H. Пашкевич, Чего добиваются поляки Литвы?, Известия, 1991-05-24, nr. 122. 718

Iš brifingo AT, Lietuvos aidas, 1991-05-24, nr. 102.

Lietuviška apklausa ir sovietinis referendumas: medaus mėnesio pabaiga? (1991 m. pavasaris)

Birželio pradžioje Rytų Lietuvos komisija baigė rengti savąjį „Vilniaus krašto“ projektą. Jis vadinosi „Vilniaus apskrities statusas Lietuvos konstitucinėje siste­ moje“. (Projekto rengimas užtruko keletą mėnesių.) Lietuvių spaudoje jis skelb­ tas nebuvo, visuomenei nebuvo pristatytos net principinės projekto nuostatos. (Birželio pabaigoje Rytų Lietuvos komisijos nariai, tarp jų ir pats pirmininkas R. Ozolas, spaudos konferencijoje apie projektą žurnalistams neužsiminė.719) Sis Vilniaus apskrities „statuso“ projektas buvo išspausdintas Vilniaus rajono laikraštyje tik rugpjūčio mėnesį.720 Projektas rėmėsi keliomis pagrindinėmis nuostatomis. Pirma, dokumente buvo ryški etniškumo depolitizacijos nuostata. Kitaip tariant, jei Mostiškių suva­ žiavime priimtame „statuso“ projekte buvo siekiama kaip galima labiau išplėsti ir įtvirtinti Vilnijos politinę autonomiją, tai Komisijos projekte autonomiškumą siek­ ta nuo politinių tendencijų „apvalyti“. Teigta, jog: „Vilniaus apskrities įkūrimas su tautinių mažumų teisėmis nėra susijęs.“ Tad apskrities sudarymas Vilniaus ir Šalčininkų rajonų pagrindu „pats savaime“ dar negali jos gyventojams užtikrinti pilietinių ir etnokultūrinių teisių. (Pagrindine garantija „tautinėms mažumoms“, šiuo atveju lenkams, projekte laikomas ne „koks nors administracinis-teritorinis vienetas“, o bendra Lietuvos politinės sistemos demokratizacija, kuri suponuoja ir „europietiškų standartų“ mažumų srityje perėmimą.) Todėl, jei Mostiškių do­ kumente buvo ypač daug vietos skiriama vietos valdžios organų kompetencijai apibrėžti, tų valdžios organų santykiams su centrine valdžia, tai Komisijos pa­ rengtame projekte šios problemos buvo nužymėtos labai bendrai ir fragmentiškai. (Ypač pabrėžiamas lygiateisiškumo su kitomis numatomomis steigti Lietuvos apskritimis principas.) Antra vertus, jei Komisijos projekte Vilnijos autonomiją siekta „apvalyti“ nuo politinių nuostatų, tai krašto etnokultūrinis savitumas buvo pripažįstamas ir laiko­ mas remtinu. Dokumente pažymima: „[Vilniaus] apskrityje tradiciškai būtų respek­ tuojama Lietuvos slaviška etnokultūrinė raiška, kitų istorinių Lietuvos tautinių kultūrų įvairovė.“ (Arba kitur: „Vilniaus apskritis turėtų savo natūralius, istoriškai susiklosčiusius ypatumus, kurie demokratinėje Lietuvos valstybėje galėtų pratur­ tinti jos kultūrą...“) Taigi, atsižvelgdama į Vilnijos „realią etnoligvistinę situaciją“, valstybė turėtų reguliuoti „oficialią“ krašto kalbų vartoseną (vietinėje raštvedyboje šalia valstybinės lietuvių kalbos įstatymu leidžiama vartoti ir kitas - lenkų, rusų, gudų kalbas; „analogiškos įstatyminės garantijos“ reglamentuotų informacinių užrašų rašybą); „savitumas“ švietimo srityje reiškia visokeriopą paramą „bendrojo

719 J. Bielawska, O projektach rządowych mowy raczej nie bylo, Kurier Wilenski, 1991-06-28, nr. 124. 720 Draugystė, 1991-08-01, nr. 30.

228

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

lavinimo mokyklų tinklui mažiausiai trijomis kalbomis“ ; valstybinei lietuvių kalbai mokytis manyta steigti specialius mokymo centrus; išskirtinis dėmesys kultūros paveldo apsaugai; krašte siūloma įvesti proporcinę rinkimų į savivaldos organus sistemą; pritariama, kad Vilniaus apskritis turėtų savo simboliką - vėliavą ir herbą. Ją priimtų krašto seimelis (buvusi rajono taryba), o tvirtintų Lietuvos respublikos Seimas (buvusi AT). (Tiesa, tokia pat tvarka galiotų ir kitoms šalies apskritims.) Galiausiai, apskrities statusą detaliau apibrėžtų specialus statutas, kurį tvirtintų Seimas (AT). Statutas reglametuotų „vietinės valdžios procedūrų tvarką“. Kaip ir kokiu būdu „vietinės valdžios procedūrų tvarka“ nustatoma, projekte (Mostiškių variante šiam klausimui skirta daug dėmesio) nebuvo konkretizuota. Abu projektai - Mostiškių ir Valstybinės Rytų Lietuvos komisijos - esmingai skyrėsi. Deja, nežinoma, ar tuos projektus bandyta derinti. Kaip jau minėjau, liepos 17 d. AT Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriuo Rytų Lietuvos komisiją kartu su AT Lenkų frakcijos atstovais įpareigojo sudaryti bendrą darbo grupę. Si grupė iki spalio 1 d. turėjo parengti siūlymus dėl Vilniaus apskrities, kurią sudarytų Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, formavimo galimybių. Visgi reikėtų pa­ stebėti, kad Prezidiumo nutarimai paliko daug vietos įvairioms interpretacijoms. Nors minėtasis paskutinis dokumento punktas ir įpareigojo „darbo grupę“ iki konkrečios datos parengti siūlymus bei nurodė prioritetiniu „naujo admi­ nistracinio - teritorinio vieneto“ formavimo pagrindu laikyti Šalčininkų ir Vil­ niaus rajonus, tačiau, antra vertus, darbo grupė turėjo svarstyti tokio teritorinio vieneto sudarymo galimybes.721 Vien ši aplinkybė darė Vilniaus apskrities dviejų rajonų pagrindu įkūrimo perspektyvas labai miglotas. Dar daugiau neapibrėžtumo teikė pirmasis nutarimo punktas. Formaliai jame pritarta Vyriausybės veiklos „krypčiai“, rengiant administracinio-teritorinio suskirstymo reformą ir „projektų alternatyvius variantus“. Taip pat siūloma toliau juos tobulinti ir dar „apsvarstyti galimybę suskirstyti Lietuvos teritoriją „istorinėmis žemėmis“ (paminėtos Že­ maitija ir Aukštaitija). Tiesa, neturinčiomis administracinių funkcijų. Ir galiausiai, visai tikėtina, kad darbo grupei, t. y. lietuvių ir lenkų politikams, diskutuojant dėl apskrities sudarymo, neišvengiamai būtų paliestas ir jos „statuso“ klausimas. Tačiau iš to, kas jau buvo parašyta, sektų, kad sutarimo dėl apskrities statuso turinio nebuvo, o galimybių pasiekti kompromisą praktiškai taip pat nematyta. Ar apskritai tokia darbo grupė buvo sudaryta ir ką ji nuveikė, išsiaiškinti nepa­ vyko. Praėjus mėnesiui nuo AT sprendimo, padėtis Lietuvoje dramatiškai pasikeitė. Rugpjūčio pučo pralaimėjimas Maskvoje keitė ne tik bendrą Lietuvos situaciją, valstybės tarptautinį statusą, bet ir valdžios bei Lietuvos lenkų tarpusavio santykius. 721 LR AT Prezidiumo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinio-teritorinio padalijimo projektų“, 1991-07-17, LR AT ir Vyriausybės žinios, 1991, nr. 21, p. 951.

229

TIESIOGINIS VALDYMAS (1991 m. rugpjūtis—gruodis) Rugpjūčio 22 d. tapo aišku, jog perversmas (pučas) Maskvoje pralaimėjo. Tą pačią dieną Lietuvos AT deputatai susirinko į posėdį ir priėmė keletą nutarimų. Buvo uždrausta LKP / TSKP veikla, valstybės žinion perimtas partijos turtas.722 Apribota Tarybų Sąjungos karinių-represinių struktūrų veikla Lietuvoje.723 Panašūs sprendimai buvo padaryti ir Maskvoje. Rusijos prezidentas B. Jelcinas rugpjūčio 23 d. pasirašė įsaką dėl Rusijos Federacijos komunistų partijos vei­ klos sustabdymo. Netrukus buvo pasirašyti ir kiti įstatyminiai aktai, kurie dėjo juridinius pamatus TSKP uždrausti. (Rugpjūčio 25 d. visą TSKP turtą perėmė Rusijos Federacijos valdžia.) Tą pačią dieną M. Gorbačiovas, vis dar einantis TSRS prezidento pareigas, padarė pareiškimą, kad pasitraukia iš partijos generalinio sekretoriaus pareigų. Partijai buvo pasiūlyta pasileisti. Taip prasidėjo svarbiausios sąjunginės struktūros demontažas. Tai reiškia, kad autonomininkai, nacionalinės teritorinės lenkų autonomijos aktyvistai, Koordinacinės tarybos veikėjai, taip pat ir Vilniaus bei Šalčininkų tary­ bų vadovai „centre“ prarado paramą. Jiems kilo politinio ir juridinio persekiojimo pavojus. Atrodo, kad iniciatyvą bausti pučą parėmusius vietos valdžios organus tarybas —pirmoji parodė demokratinė Rusijos Federacijos valdžia. Dar rugpjūčio 21 d. Rusijos Federacijos AT priėmė nutarimą, kuris suteikė teisę prezidentui B. Jelcinui atleisti iš pareigų liaudies deputatų tarybų pirmininkus, jei šie nevykdė Rusijos prezidento įsakų arba jei vykdė perversmininkų nurodymus.724 Nutari­ mas taip pat numatė naujos pareigybės —„administracijos vadovo“ - įsteigimą.

722 Lietuvos Respublikos AT ir Vyriausybės žinios, 1991, nr. 25. 723 Vyriausybės nutarimu rugpjūčio 23 d. nutraukta TSRS KGB veikla, sudaryta komisija komiteto turtui perimti. 724 Rugpjūčio 22 d. oficiozas Lietuvos aidas (nr. 169) išspausdino redakcinį straipsnį „Burokevičiaus partijai - RTFSR baudžiamasis kodeksas“. Jame rašoma, kad pirmoji pučistus palaikė „Burokevičiaus kompartija“. Dar rugpjūčio 19 d. platformininkai pareiškė, kad vykdys tik perversmininkų nurodymus. Pučistus taip pat parėmė „Jedinstvos“ organizacija. Straipsnyje pažymima, kad pagal Lietuvos ir Rusijos Federacijos sutartį šių organizacijų veikėjai turėtų būti perduoti Rusijos teisėsaugininkams. Įdomu pažymėti, kad Vilniaus ir Šalčininkų tarybų vadovai, Koordinacinės tarybos nariai, tarp pučistų rėmėjų straipsnyje nebuvo minimi.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Jį skirti turėjo šalies prezidentas. Apskritai, šis Rusijos parlamento sprendimas smarkiai išplėtė prezidento bei vykdomosios valdžios galias ir ribojo renkamų organų - tarybų - kompetenciją. Tokiu būdu pradėta kurti vadinamoji vykdomo­ sios valdžios vertikalė, o faktiškai valstybės vadovo - prezidento —dominuojama politinė sistema. Panašios bonapartizmo tendencijos buvo būdingos ne tik Rusijos Federacijai. Reiškėsi jos ir Lietuvoje, tačiau nebuvo įgyvendintos. Politinius principus, kaip spręsti pučistų ir įvairių jų rėmėjų Lietuvoje klausimą, rugpjūčio 22 d. posėdyje suformulavo AT pirmininkas V Landsbergis. Iš esmės jų buvo du. Pasak pirmininko, žlugus pučui, Tarybų Sąjungoje, o kartu ir Baltijos valstybėse susiformavo „kokybiškai nauja padėtis“.725 Perestroikos politika galutinai save diskreditavo (V Landsbergio teigimu, ,,[į] konformistinę, pusinę arba apgaulingą perestroiką kelio atgal neturi būti.“) Pagrindiniu ir svarbiausiu Lietuvos partneriu imta laikyta demokratinė Rusija ir jos lyderis prezidentas B. Jelcinas. Jelcino vadovau­ jama Rusija suvokta kaip svarbus svertas prieš „Gorbačiovinio centro“ geopolitines ambicijas. Todėl neatsitiktinai Lietuvos vadovybė, pirmiausia pats Landsbergis, pučo metu forsavo tarpvalstybinės sutarties su Rusija ratifikavimą. Joje, beje, šalys sutarė dėl principų, kaip bus reguliuojami tautinėms mažumoms aktualūs klausimai.726 Antra vertus, V. Landsbergio teigimu, pučas Lietuvoje (skirtingai nei Maskvo­ je) prasidėjo ne rugpjūčio, o anksčiau - dar sausio mėnesį. Pasak AT pirmininko, svarbu buvo likviduoti pučo priežastis: „Jeigu tas pučas nebus likviduotas iki galo, tai ir vėl reikš, kad jis savotišku būdu tęsiasi toliau. Pavojus nebus pašalintas nei mums, nei kitiems.“ Taip arba panašiai įvykius ėmė vertinti ir didelė dalis lietu­ viškojo politinio isteblišmento. Kova su pučo priežastimis bei pasekmėmis tapo vienu svarbiausių lietuvių valdžios vidaus politikos imperatyvų. Suprantama, kad pagrindine už pučą atsakinga politine jėga buvo laikoma TSKP, o Lietuvoje vadinamieji platformininkai - LKP / TSKP ir įvairūs jų rėmėjai. Tokiais laikyti ir Šalčininkų bei Vilniaus tarybų veikėjai.

725 Trečia neeilinė AT sesija, aštuntasis posėdis. Stenograma, 1991-08-22. Prieiga per internetą: http://www3.Irs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251008, [žiūrėta 2015-05-03]. 726 Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį „dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“, kurią šalys pasirašė liepos 29 d., lietuviai ratifikavo rugpjūčio 19 d. Penktame sutarties straipsnyje aptariama tautinių mažumų situacija. Įdomi ir ta aplinkybė, kad susitariančios šalys termino „tautinė mažuma“ sutartyje nevartojo. Vietoj jo vartota sąvoka „etninėms, religinėms ir kalbinėms mažumoms priklausantys asmenys“. Tokie asmenys „pagal visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus“ turėjo teisę „naudotis savo kultūra, išpažinti savo religiją , taip pat vartoti gimtąją kalbą“. Apskritai, sutartyje buvo fiksuoti patys bendriausi politikos tautinių mažumų atžvilgiu principai (Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys 1918-1995, sudarė R. Lopata, E. Nekrašas, V. Sirutavičius, Vilnius, 1997, p. 171-172).

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjutis-gruodis)

Tiesa, rugpjūčio 22 d. rytiniame posėdyje Landsbergis apie lenkų naciona­ linės teritorinės autonomijos šalininkus Šalčininkų ir Vilniaus tarybų vadovus nekalbėjo. Apskritai, klausimas dėl rajonų tarybų vadovų atsakomybės už ben­ dradarbiavimą su pučistais į posėdžio darbotvarkę „grupės deputatų siūlymu“ buvo įrašytas šeštuoju punktu.727 Deputatus pasiekė žinios, jog Šalčininkų rajono vadovai rugpjūčio 19 d. organizavo aktyvo susirinkimą. Jame svarstytas klausimas apie ypatingojo štabo pučistams remti sukūrimą.728 Lietuvos viešojoje erdvėje in­ formacija apie ypatingojo štabo Šalčininkuose sukūrimą pasirodė praėjus kelioms dienoms po nepavykusio perversmo.729 (Kaltinimas buvo kartojamas ir vėliau.730 Patys rajono pareigūnai tokius kaltinimus neigė, vadindami juos gandais.731)

727 E. Jarašiūno pasisakymai. Trečia neeilinė AT sesija, aštuntasis posėdis. Stenograma, 1991-0822. Prieiga per internetą: http://www3.Irs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251008, [žiūrėta 2015-05-03]. 728 S. Kropo pasisakymas. Trečia neeilinė AT sesija, aštuntasis (vakarinis) posėdis. Stenograma, 1991-08-22, ten pat. Generalinis prokuroras A. Paulauskas paaiškino deputatams, jog įtariamieji kaltinimus dalyvavimu kokioje nors „organizuotoje struktūroje“, kuri būtų parėmusi pučistų veiksmus, neigė. Tyrimas Šalčininkų rajono savivaldybėje dar tebevyksta, taip pat padarytas patikrinimas Vilniaus rajone. Daugiau informacijos, pasak generalinio prokuroro, buvo apie Sniečkaus savivaldybės veiksmus, mat ten buvo „priimti konkretūs dokumentai“ (Ten pat). 729 Rugpjūčio 24 d. Lietuvos aidas (nr. 171) paskelbė Šalčininkų rajono LDDP ir Sąjūdžio tarybų laišką (data nenurodyta), adresuotą AT. Jame rašoma, kad perversmą „su dideliu džiaugsmu sutiko Šalčininkų rajono valdžia“. Rajono tarybos pirmininko pavaduotojas A. Monkevičius sukvietęs skyrių darbuotojus pareiškė, kad nuo rugpjūčio 19 d. rajone galioja tik TSRS įstatymai. Tos pačios dienos vakare sukviestiems organizacijų bei įmonių vadovams, viršaičiams buvo pasakyta, kad jie turi vykdyti perversmininkų nurodymus ir TSRS įstatymus. Buvo sudarytas ir rajono ypatingosios padėties štabas, į kurį, be C. Vysockio, įėjo dar keturi asmenys. Prie rajono tarybos buvo iškelta TSRS vėliava. Laiško autoriai tokius pareigūnų veiklą vertino kaip valstybės išdavimą ir reikalavo nušalinti juos nuo pareigų bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Visai tikėtina, kad AT deputatai jau rugpjūčio 22 d. galėjo disponuoti panašaus pobūdžio informacija. 730 Kelias į rinką (interviu su A. Eigirdu), Lietuvos aidas, 1991-10-19, nr. 211. Taip pat žr. Generalinio prokuroro pavaduotojo G. Norkūno atsakymą Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai (1992-06-22) ( Voruta, 1992-07-29, nr. 28), kuriame teigiama, kad rugpjūčio 19 d. pučistus palaikantį komitetą įsteigė Vysockis ir Monkevičius. Jo veikloje spėjo sudalyvauti ir vienas AT lenkų frakcijos narys. 731 Rajono valdytojo Mariano Simonovičiaus (M. Simonowicz) interviu. Jis pripažino, kad prie rajono valdybos-pastato buvo iškabinta raudona vėliava. Tačiau ji buvo iškelta C. Vysockio, kuris buvo LKP / TSKP rajono sekretoriumi, iniciatyva (Palcow nie maczališmy, Kurier Wilenski, 1991-08-29, nr. 168).

2 31

232

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Taigi, nutarimo „Dėl Šalčininkų rajono Tarybos prezidiumo ir Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietės Tarybos prezidiumo antikonstitucinės veiklos“ projektas diskusijų beveik nesukėlė. (Už jį nubalsavo 71 deputatas ir tik vienas susilaikė.) Nutarime buvo trys svarbesni punktai. Pirmuoju buvo stabdomi tarybų prezidiumo ir jos pirmininkų bei pavaduotojų įgaliojimai. (Šalčininkų rajone tarybos pirmininko C. Vysockio ir jo pavaduotojo A. Monkevičiaus.) Antrajame punkte LR AT Prezidiumui pavedama sudaryti komisiją rajonų tarybų, jų organų ir pareigūnų „antikonstitucinei veiklai ištirti“. Tokia komisija buvo sudaryta rug­ pjūčio 28 d. Jai vadovavo deputatas Eugenijus Petrovas. Išvadas komisija turėjo pateikti artimiausiame posėdyje.732 Trečiuoju, kol bus įvykdytas nutarimo antrasis punktas, pavedama Vyriausybei „tiesiogiai ar per savo paskirtus atstovus vadovauti savivaldybių valdymo organams“.733 Vyriausybė jau kitą, rugpjūčio 23 d. priėmė potvarkį, kuriuo paskyrė Arūną Eigirdą „laikinuoju Vyriausybės įgaliotu atstovu Šalčininkų rajono savivaldybės valdymo organams.“734 Laikinasis Vyriausybės įgaliotinis turėjo teisę nušalinti nuo pareigų valdybos skirtus pareigūnus, panai­ kinti arba pakeisti neteisėtus valdymo organų sprendimus, tiesiogiai vadovauti „savivaldybės reguliavimo sferai priskirtų įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklai“. (Nei šiame, nei kituose Vyriausybės potvarkiuose nebuvo numatyta įgaliotinio kontrolės ir atsiskaitymo procedūra bei mechanizmas.) Beje, nutarimo svarstymo metu kai kuriems deputatams kilo klausimų dėl situacijos Vilniaus rajone. Manyta, kad būtina ištirti ir Vilniaus rajono tarybos bei jos vadovų veiklą. Deputatai domėjosi, ar generalinis prokuroras Paulauskas paremtų idėją paleisti abiejų rajonų tarybas, jei šios būtų priėmusios sprendimų, prieštaraujančių Lietuvos įstatymams. Į šį klausimą prokuroras atsakė teigiamai. Tiesa, pabrėžęs, kad prieš tai reikia atlikti kruopštų tyrimą. Beje, pagal tuo metu galiojantį savivaldos įstatymą AT galėjo paleisti rajono tarybą „motyvuotu spren­ dimu“, kuris priimamas remiantis „specialiai sudarytos AT deputatų komisijos išvada“. O pagal 1990 m. gruodžio mėn. priimtą tiesioginio valdymo įstatymą AT galėjo įvesti tiesioginį valdymą iki vienerių metų (vėliau jį pratęsti). AT priė­ mus nutarimą dėl tiesioginio valdymo, valdžią rajone turėjo perimti vyriausybės paskirtas įgaliotinis. Taigi, jau rugpjūčio 22 d. imta galvoti apie nepaklusnių tarybų paleidimo galimybę. Įstatyminė bazė tam jau buvo sukurta, o Lietuvos valdžia buvo priė-

732 Deja, sužinoti tikslią laikinosios komisijos sudėtį nepavyko. Spaudoje ji nebuvo paskelbta. Žinoma, kad komisiją sudarė dešimt deputatų. Joje buvo ir vienas deputatas lenkas. 733 Lietuvos aide nutarimas buvo paskelbtas tik rugpjūčio 27 d. (nr. 172). 734 LR Vyriausybės potvarkis, 1991-08-23, LYNĄ, f. 32, ap. 1, b. 128,1. 160.

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjutis-gruodis)

muši keletu nutarimų, kuriuose tarybos perspėjamos dėl teisinės atsakomybės (pvz., dėl sąjunginio referendumo organizavimo). Tačiau tik pučo Maskvoje pralaimėjimas sudarė prielaidas Lietuvos valdžiai visa apimtimi realizuoti savo galias ir įgyvendinti anksčiau priimtus nutarimus bei sprendimus. Kitais žodžiais tariant, tik po pučo susidarė sąlygos eliminuoti iš Lietuvos politinio gyvenimo vieną iš lenkų politinių centrų (labiausiai nepaklusnų ir kėlusi didžiausią grėsmę) bei galiausiai įtvirtinti suverenitetą rytiniuose šalies rajonuose. Suprantama, šį procesą buvo būtina legitimizuoti. Tarybų paleidimas, kaip matys skaitytojas, buvo legitimizuojamas dvejopai: parodant jų paramą pučistams bei jų ryšius su TSKP, o kartu kaltinant veika, kuri kėlė grėsmę valstybės teritoriniam vienti­ sumui ir jos suverenitetui. Tarybų, išrinktų konkurencinguose rinkimuose, paleidimas, žinoma, buvo demokratijos apribojimas, tačiau laikinas. Įstatymai numatė, kad po tarybų palei­ dimo ir tiesioginio valdymo turėjo būti organizuoti nauji rinkimai. Visgi vienaip ar kitaip toks sprendimas negalėjo nesukelti socialinių įtampų, ypač, kai buvo paleidžiamos tarybos, kuriose dominavo tautinės mažumos atstovai. Deja, neži­ nia, kaip Lietuvos valdžia, sprendimų priėmėjai ir vykdytojai galvojo ir tikėjosi eventualias įtampas sumažinti. Antra vertus, taip, kaip Lietuvos valdžia, elgėsi ir kitų Baltijos valstybių vadovybės. Tokios pat politinės praktikos ėmėsi ir Estija, paleisdama trijų miestų šiaurės rytuose, kuriose dominavo gyventojai rusai, tarybas. Tarybos ir jų vadovai buvo kaltinami parama Maskvos pučistams ir separatizmu. Įų veiklai tirti buvo sudaryta speciali komisija. Galiausiai, rugpjūčio pabaigoje visos trys tarybos buvo paleistos ir paskirtas vyriausybės įgaliotinis. Tų pačių metų pabaigoje buvo organizuoti rinkimai į visas tris tarybas. Pasak tų įvykių liudininko, iš esmės buvo perrinkti senieji tarybų deputatai, tačiau po rinkimų situacija stabilizavosi, vietos savivaldos organai ėmė dirbti pagal Estijos įstatymus.735 Antra, tarybų paleidimas ir tiesioginio valdymo įvedimas lenkiškuose rajo­ nuose sutapo su Lietuvos Respublikos triumfu tarptautinėje arenoje: pasipylė pripažinimų banga, valstybė sėkmingai integravosi į svarbiausias tarptautines organizacijas. Neperdėsiu teigdamas, jog požiūris į Lietuvą, kaip ir į kitas dvi Bal­ tijos šalis, to meto ypač Vakarų viešoje opinijoje, žiniasklaidoje, buvo labiau nei teigiamas. Į Baltijos valstybes žiūrėta atlaidžiai, kaip į demokratijos pirmokėlius, kuomet mokymosi procese įvairios klaidos ar nesklandumai yra neišvengiami.

735 В. Чуйкин: Нарве удалось избежать „приднестровского варианта“, 2013-07-26. Prieiga per internetą: http:// rus.postimees.ee/1312992/vladimir-chujkin-narve-udalos-izbezhatpridnestrovskogo-varianta, [žiūrėta 2016-05-01].

234

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Trečia, tarybų paleidimas iš esmės sutapo su diplomatinių santykių su Lenkija atkūrimu. Rugpjūčio 26 d. Lenkijos vyriausybė priėmė nutarimą užmegzti di­ plomatinius santykius su Lietuva.736 Lenkijos vyriausybės vadovas Janas Bieleckis (Janas Beleckis) laiške Gediminui Vagnoriui rašė apie pasiruošimą atkurti norma­ lius tarpvalstybinius santykius.737 (Laiške teigta, kad Lenkijos egzilio vyriausybė niekada nepripažinusi „Lietuvos valstybės likvidavimo“.) Kartu užsiminta ir apie lenkų mažumos padėtį. (Lenkų mažuma Lietuvoje vadinta „Abiejų tautų vaikais“.) Reikštas įsitikinimas, kad jų situacija turėtų keistis „palengvinimo kryptimi“. „Nauja situacija“, Bieleckio teigimu, paskatins ir spartesnį bendros tarpvalstybinės deklaracijos rengimą. Tą pačią dieną Lenkijos prezidentas L. Walęsa paskambino V Landsbergiui. Kalbėta apie diplomatinių santykių užmezgimą bei Lietuvos len­ kų problemas. Abiejų šalių vadovai, sprendžiant iš pranešimų spaudoje, sutarė, jog bus surasti būdai rūpimiems klausimas spręsti.738 Rugpjūčio 27 d. K. Skubiszewskis parašė laišką Lietuvos užsienio reikalų ministrui A. Saudargui.739 Jame taip pat rašoma apie Lenkijos Vyriausybės sprendimą užmegzsti diplomatinius santykius su Lietuva. Taip pat užsiminta apie netrukus įvyksiantį Lenkijos užsienio reikalų ministro vizitą į Vilnių ir apie galimybę pasirašyti tarpvalstybinę deklaraciją. Di­ plomatiniams santykiams užmegzti Lenkijos užsienio reikalų ministras delegavo į Vilnių (taip pat ir kitas Baltijos valstybių sostines) užsienio reikalų ministerijos pareigūnus: Europos departamento vicedirektorių Gregorzą Kostrzewą-Zorbą (Gžegožas Kostševa-Zorbas), Mariuszą Maszkiewicziu (Mariušas Maškevičius) bei Joaną Strelczyk (Joana Strelčyk).740

736 Polska uznaje niepodlegiošč, Gazeta Wyborcza, 1991-08-27, nr. 199. Po Lietuvos valstybę užgriuvusios pripažinimo bangos kai kurie lietuvių politikai reiškė apgailestavimą, kad Lenkija „nepripažinusi“ Lietuvos pirmoji. Beje, lenkiškoje literatūroje galima aptikti teigiant, esą po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Senato maršalka Andrzejus Stelmachowskis žadėjęs Landsbergiui, kad Varšuva pirmoji „pripažins“ Lietuvos nepriklausomybę (Z. Najder, faka Polska. Co i komu doradzalem, Krakow: Editions spotkanie, 1998, p. 78); V. Landsbergis šito fakto neprisiminė. Anot jo, Stelmachowskis teigęs, jog Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo klausimu Varšuva būsianti atsargi (V Landsbergis, Kaip buvo formuojami Lietuvos ir Lenkijos santykiai, Lietuvos žinios, 2014-07-08, nr. 130). 737 Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994, sudarytojai V. P. Plečkaitis ir J. Widackis, Vilnius, 1998, p. 181-182. 738 Rozmowa Prezydenta RP z W. Landsbergisem, Kurier Wilenski, 1991-08-28, nr. 167. 739 Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994, Vilnius, 1998, p. 182. 740 Lietuvos atstovas Lenkijoje Dainius Junevičius rašė ministrui A. Saudargui apie rugpjūčio 27 d. įvykusį susitikimą su Lenkijos diplomatu Kostrzewa-Zorbu. Lenkijos pareigūnas informavo apie savo vizitą į Lietuvą, Bieleckio laišką Vagnoriui bei Skubiszewskio Saudargui. Buvo

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjūtis-gruodis)

Rugpjūčio 28 d. lenkų diplomatai lankėsi Vilniuje. Lietuvos pareigūnams jie įteikė notą dėl diplomatinių santykių atkūrimo, taip pat susitiko su V. Lands­ bergiu, V. Katkumi bei lenkų frakcijos nariais. Susitikimuose su žurnalistais Kostrzewa-Zorbas taip pat užsiminė apie Lenkijos užsienio reikalų ministro vizitą į Lietuvą. Aiškino, jog dėl tikslios datos dar nesutarta, o vizitą reikėtų suderinti su deklaracijos pasirašymu. Svarbi pokalbių su Lietuvos politikais tema buvo lenkų mažumos problemos ir jų sprendimo būdai. Nors sprendžiant iš pranešimų spaudoje tos problemos nebuvo konkretizuotos, dėl jų sprendimo buvo apsi­ spręsta pakankamai vienareikšmiškai: mažumų klausimai turėtų būti sprendžiami remiantis „europinėmis normomis“ ir ESBK dokumentų nuostatomis.741 Galutinis taškas diplomatinių santykių atkūrime buvo padėtas rugsėjo pradžioje, Katkaus vizito Lenkijoje metu. Rugsėjo 5 d. Lietuvos užsienio reikalų viceministras įteikė Lenkijai Lietuvos atsakomąją notą apie diplomatinių santykių užmezgi­ mą.742 (Pažymėsiu, kad Katkus notą įteikė praėjus vos dienai po AT sprendimo paleisti Vilniaus ir Šalčininkų tarybas. Lietuviškoje spaudoje AT nutarimas buvo paskelbtas rugsėjo 6 d.) Netiesioginiai politiniai signalai, pasiekiantys Lietuvos valdžią, bent jau pačioje pradžioje galėjo sudaryti įspūdį, kad oficialioji Varšuva į radikalius Vilniaus nutarimus - paleisti rajonų tarybas - „stipriai“ nereaguos. Apie tai galėjo liudyti kad ir toks faktas. Vilniaus ir Šalčininkų rajono veikėjai (ir tuo pat metu Koordinacinės tarybos nariai bei AT deputatai) A. Brodavskis, S. Peško, L. Sapkevič, V. Suboč rugpjūčio pabaigoje - rugsėjo pradžioje lankėsi Lenkijoje.743 Vizito metu susitikta su keliais aukštais pareigūnais: Senato mar­ šalka Andrzejumi Stelmachowskiu, prezidento kanceliarijos vadovu Jaroslawu Kaczynskiu (Jaroslavu Kačynskiu), teisingumo ministru Wies!awu Chrzanowskiu (Veslavu Chšanovskiu), valstybės sekretoriumi Januszu Ziolkowskiu (Janušu Ziulkovskiu) ir kt. Lenkijos spaudoje rašyta, jog vizitu lenkų veikėjai siekė supažindinti valdžią ir visuomenę su „sunkia tautiečių padėtimi Lietuvoje“ ir įtikinti Lenkijos

aptartos ir deklaracijos pasirašymo perspektyvos - rugsėjo pradžioje turėjo susitikti abiejų šalių ekspertai. Sutarta, jog tautinių mažumų teisės turi būti užtikrintos laikantis tarptautinių dokumentų, tarp jų ir ESBK, sprendimų (D. Junevičiaus raštas LR UR ministrui A. Saudargui, 1991-08-27, LR URMĄ, ap. 2, b. 31,1. 24-25). 741 Polska misja specjalna: Wilno, Ryga, Tallinn, Kurier Wilenski, 1991-08-31, nr. 170. 742 Polska - Litwa, Gazeta Wyborcza, 1991-09-06, nr. 208. Į Lietuvą Lenkijos laikinuoju patikėtiniu buvo paskirtas Mariuszas Maszkiewiczius. Nuolat dirbti į Vilnių jis atvyko spalio 1 d. 743 Atrodo, jog Lenkijoje tarybų veikėjai lankėsi rugpjūčio 27- rugsėjo 2 d. į Varšuvą juos pakvietė Senato maršalka Stelmachowskis (Supainiojo Varšuvą su Maskva, Lietuvos aidas, 1991-09-03, nr. 177).

236

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

valdžią, kad „lenkų autonomija“ turinti būti diplomatinių santykių užmezgimo sąlyga.744 Reikalavimų Lenkijos valdžiai buvo ir daugiau: pripažinti nacionalinį teritorinį lenkų vienetą, išspręsti dvigubos pilietybės lenkams klausimą, įtraukti Vilniaus krašto atstovus į tarpvalstybines derybas, sugrąžinti visuomeninę ir as­ meninę lenkų nuosavybę, paremti lenkų universiteto ir lenkų vyskupo pareigybės įsteigimo Vilniuje idėją.745 Tiesa, sprendžiant vėlgi iš Lenkijos spaudos praneši­ mų, Brodavskis po susitikimų konstatavo: „išklausė, tačiau neatrodo, kad mūsų siekiams pritaria“. Taigi, nors Lietuvos lenkų delegacija ir buvo priimta aukštame politiniame lygyje, paramos savo siekiams, atrodo, nesulaukė.746 Visai tikėtina, jog Lenkijos valdžios atstovams su komunistine nomeklatūra susiję veikėjai didelio entuziazmo nekėlė. Tikėtina, kad Lietuvos valdžios vyrai, sumanę tarybų paleidimą ir tiesioginio valdymo įvedimą, tikėjosi, jog didesnio pasipriešinimo, organizuotų protestų rajonuose iš vietos lenkų nesulauks. Jei tokių skaičiavimų būta, jie tam tikro pagrindo turėjo. Pučo pralaimėjimas demoralizavo ir paralyžiavo nacionalinės teritorinės autonomijos idėjos rėmėjus bei LKP / TSKP aktyvistus. Patys akty­ viausi ir radikaliausi - Šalčininkų rajono vadovai Vysockis ir Monkevičius - tuoj po pučo išvyko iš Lietuvos.747 Prisimindami pirmąsias po pučo dienas lietuvių politikai aiškino, kad Lietuvos „suverenitetas“ rajone buvo atkurtas nesunkiai: likusi rajono vadovybė nesipriešino, o teritorinės autonomijos šalininkai, „gru­ pelė nomeklatūrininkų“ didesnės gyventojų dalies palaikymo jau neturėjo.748 Iš esmės, su tokiais vertinimais galima sutikti - tikėtina, kad tuoj po nepavykusio perversmo likę rajono veikėjai, tarybos nariai, jau nekalbant apie didžiąją rajono gyventojų dalį, buvo užėmę laukimo pozicijas. Visgi, jau pačioje rugsėjo pradžioje Šalčininkų rajono taryba atsitokėjo. Rugsėjo 3 d. buvo sušaukta neeilinė tarybos sesija.749Atrodo, kad sesijos sušaukimą inicijavo

744 Dzialacze z Solecznik w Belwederze, Gazeta Wyborcza, 1991-09-02, nr. 204. 745 Supainiojo Varšuvą su Maskva, Lietuvos aidas, 1991-09-03, nr. 177. 746 Atvykėlių reikalavimus parėmė nevyriausybinės organizacijos (Federacįa organizacji kresowych) bei kelios smulkenės dešinių nuostatų partijos (Polska partia niepodleglosciowa, Stronictwo wiernosci Rzeczypospoliej Polskiej) (Liudytojos LS papildomas tardymo protokolas, 1992-0302, VATA, b. 1-6, 1999,1. 25, 58).

747 J. Baranauskas, KGB veikla Lietuvoje sustabdyta, Lietuvos aidas, 1991-08-24, nr. 171. 748 G. Songailos interviu autoriui, 2011-05-05. 749 Apie šį rajono tarybos posėdį rašyta lenkų istoriografijoje (Z. Kurcz, Mniejszosc polska na Wilenszczyznie, Wroclaw, 2005, p. 141-143). Taip pat žr. to meto Šalčininkų rajono spaudą (Dzien dobry, 1991-09-06, nr. 69.) bei Kurier Wilenski, 1991-09-05, nr. 173, 174.

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjūtis—gruodis)

Lenkų frakcijos deputatai. Tokiu būdu, siekdama sumažinti įtampas tarp rajono tarybos ir centrinės valdžios, taryba turėjo panaikinti savo pačios priimtus neteisė­ tus sprendimus. (Panašią sesiją galvota surengti ir Vilniaus rajone, tačiau nespėta.) C. Vysockiui iš Lietuvos pasitraukus, sesijai pirmininkavo AT deputatas S. Peško. Į sesiją atvyko komisijos antikonstitucinei tarybų veiklai tirti pirmi­ ninkas E. Petrovas, vyriausybės įgaliotinis A. Eigirdas bei keli lenkų frakcijos nariai (R. Maceikianecas ir L. Jankelevičius). Sesijai pradėjus darbą tarp Petrovo ir tarybos narių užsimezgė diskusija: ar sesija turi kompetenciją spręsti „organiza­ cinius klausimus“, t. y. seniems dingus, išsirinkti naujus vadovus. Susiginčyta dėl to, ką tarybos sesija gali svarstyti, o ko, remiantis rugpjūčio 22 d. AT sprendimu, negali. Petrovas pabandė užginčyti sesijos darbotvarkę: ji esanti neteisėta. Sesija negali spręsti „organizacinių klausimų“, kol komisija nebaigė darbo (savo išvadas komisija, anot Petrovo, turėjo pateikti rugsėjo 15 d.), t. y., dingus vadovams, jų atleisti iš pareigų ar juo labiau rinkti naujų taryba negali.750 Petrovo teigimu, nors tarybos veikla nėra sustabdyta, tačiau „taryba neturi veikimo laisvės“, t. y. jos kompetencija AT nutarimu apribota. Reikia tikrinti visos tarybos, o ne tik jos vadovų veiklą, susirinkusiems aiškino komisijos pirmininkas: juk sprendimai buvo priiminėjami kolegialiai. Tačiau tarybos dauguma Petrovo įspėjimų nepaklausė: organizaciniai klausimai darbotvarkėje liko - iš 46 sesijoje dalyvavusių tarybos narių 26 pritarė sprendimui palikti organizacinius klausimus, 16 susilaikė ir 4 bal­ savo prieš. Tokie rezultatai liudijo tam tikrą deputatų diferenciaciją. Pakankamai nemaža jų dalis nebuvo linkusi konfrontuoti su Vilniumi (anksčiau sprendimai rajono taryboje buvo priimami beveik vienbalsiai). Deputatai iš pareigų atleido dingusius Vysockį ir Monkevičių ir išsirinko naujus rajono tarybos vadovus. Taip pat buvo atmestas ir rajono prokuroro V. Vlasovo kreipimasis dėl buvusių vadovų neliečiamybės panaikinimo.751 Vietoj to deputatai nutarė sukurti savo specialią komisiją, kuri ištirtų buvusių vadovų veiklą. Buvo padaryta ir nuolaidų valdžiai: taryba panaikino keletą savo nutarimų, kuriuos buvo užprotestavęs šalies proku­ roras (sprendimai dėl priemonių, reguliuojančių gyventojų migraciją rajone, dėl

Vilniaus regioniniame valstybės archyve (toliau - VRVA) išlikęs sesijos posėdžio protokolas (Šalčininkų rajono tarybos VII sesijos protokolas ir medžiaga, VRVA, f. 2270, ap. 1, b. 19, 1. 1- 12). 750 Šalčininkų rajono tarybos VII sesijos protokolas ir medžiaga, 1991-09-03, VRVA, f. 2270, ap. 1, b. 19, 1. 1-2. 751 Dauguma deputatų (31) pasisakė prieš neliečiamybės panaikinimą, 6 susilaikė, o 9 balsavime apskritai nedalyvavo. Beje, deputatai neigė informaciją apie pučistų „štabo“ sukūrimą rajone. Ši informacija laikyta gandu.

238

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

pastato perdavimo LKP / TSKP rajono komitetui, dėl muitinės postų ir. Krašto apsaugos departamento veiklos.752) Taip pat buvo priimtas kreipimasis į Lietu­ vos valdžią bei rajono gyventojus. Jame pažymima, kad rajonas - n'eatskiriama Lietuvos dalis, o krašto ir rajono gyventojai dirbs valstybės labui. Visai tikėtina, kad lietuvių politikams tokia sesijos eiga liudijo vieną svarbią aplinkybę - Šalčininkų taryba nelinkusi besąlygiškai kapituliuoti ir vienareikšmiškai pripažinti centrinės Lietuvos valdžios dominavimą. Taigi, rajono tarybos sesija tik dar labiau padidino jos paleidimo tikimybę. O tiksliau, davė dar vieną argumentą tarybą paleisti. Panašus pavojus pakibo ir virš Vilniaus rajono tarybos. Rugpjūčio pabaigoje „valstybės laikraštyje“ buvo paskelbtas Vilniaus rajono Sąjūdžio tarybos sekretoriaus laiškas, kuriame rajono vadovai kaltinti „kolaboravimu“, antikons­ titucinių aktų priėmimu, sovietinio referendumo organizavimu, „važinėjimu su vizitais pas buvusį SSR S AT pirmininką A. Lukjanovą“ stropiu O. Šenino inspi­ ruotos „lenkų autonominės srities“ kūrimo politikos vykdymu. Laiško pabaigoje reikalauta rajono tarybos prezidiumo bei valdytojo atsistatydinimo.753 Rugsėjo 4 d. posėdyje AT deputatams buvo pateiktas projektas, papildantis rugpjūčio 22 d. nutarimą. Projekte siūlyta „sustabdyti Šalčininkų rajono tarybos veiklą, taip pat Vilniaus rajono tarybos prezidiumo ir pirmininko bei jo pavaduotojo veiklą“. Projektą pristatęs deputatas S. Kropas aiškino: „šito nepadarę, mes sudarom sąlygas ir galimybes toliau veikti, taip sakant, tiems pučo organizatoriams, kurie nemažai yra padarę Lietuvoje jau sausio mėnesį, vėlesniais laikotarpiais, sudarom galimybę jiems skleisti dezinformaciją, aktyviai veikti kaip tarybos deputatams. Mūsų, nepriėmusių tokio sprendimo, nesuprastų, mūsų nuomone, ir Lietuvos žmonės, kadangi tiek Rusijos, tiek Estijos Aukščiausiosios Tarybos imasi ryžtingų priemonių, paleisdamos tokias tarybas.“754 Sprendimui „stabdyti“ Vilniaus tarybos prezidiumo ir jo pirmininko veiklą pasitarnavo generalinio prokuroro kreipimasis į AT, kuriame Vilniaus rajono savivaldos organai kaltinti „pastoviai šiurkščiai pažeidinėjantys“ Lietuvos Respublikos įstatymus. (Kaltinimai buvo pareikšti dėl sovietinio referendumo organizavimo, dėl Mostiškėse priimtų nutarimų, kuriais remiantis ant 752 Šalčininkų rajono tarybos VII sesijos protokolas ir medžiaga, 1991-09-03, VRVA, f. 2270, ap. 1, b. 19,1. 18. 753 Vilniaus rajonas vaduojasi iš kompartijos gniaužtų, Lietuvos aidas, 1991-08-29, nr. 174. Lenkiškoje Lietuvos spaudojo buvo paskelbtas dviejų rajono vadovų atsakymas. Abu pareigūnai kaltinimus neigė, vadino juos provokaciniais, kurių tikslas diskredituoti „demokratiškai išrinktą rajono valdžią“ (Ošwiadczenie, Kurier Wilenski, 1991-09-05, nr. 173). 754 Deputato S. Kropo pranešimas. LR AT stenograma, trečia neeilinė sesija, šešioliktas posėdis, 1991-09-04. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_17p_ id=251026, [žiūrėta 2014-03-08].

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjūtis-gruodis)

„Vilniaus rajono tarybos pastato ir kitų valstybinių pastatų“ buvo iškabintos baltos ir raudonos spalvų vėliavos ir kt.) Atrodė, kad nutarimo projektas bus nesunkiai patvirtintas. Tačiau po lenkų frakcijos pareiškimo, kurį perskaitė deputatas Balcevičius, darbas pakriko. Deputatai lenkai nurodė, jog siūlomas projektas prieštarauja Savivaldos įstatymui. Įstatymas nenumatė tarybos veiklos „sustabdymo“. (Pagal įstatymą „sustabdyti“ galima tik savivaldybių tarybų prezidiumų, pirmininkų veiklą, o tarybą - tik „paleisti“.) Antra vertus, jei būtų nutarta tarybas „paleisti“, tai būtų galima padaryti tik sulaukus Komisijos išvadų apie tarybų padarytus nusižengimus. Todėl septyni lenkų frakcijos deputatai siūlė „skubotų sprendimų nepriimti“, o leisti pačioms taryboms „įvertinti savo veiklą ir padaryti atitinkamas išvadas“.755 Lenkams deputatams prieštaravo Petrovas: Šalčininkų rajono taryba neįvykdžiusi AT sprendimo dėl prezidiumo veiklos stabdymo, o jo vadovaujamai Komi­ sijai trukdoma dirbti. Jis pasiūlė mintį apie tarybų paleidimo galimybę. Deputatai pasidalijo - kairiųjų frakcija (jų vardu kalbėjo A. Brazauskas) siūlė neskubėti ir leisti pačioms taryboms „susidoroti su vidiniais priešais“. Tokiam siūlymui pritarė ir daugiau deputatų. Dešinieji ir juos remiantys manė, jog, anot S. Malkevičiaus, „nuolaidžiavimo politika patyrė fiasko“. Todėl reikėtų imtis griežtesnių veiksmų: tarybų veiklą „pristabdyti“, kol bus baigtas tyrimas. Tačiau ir vėl buvo primintas Savivaldybių įstatymas. Deputatas C. Juršėnas, pastebėjo, jog formuluočių apie tarybos įgaliojimų „sustabdymą“ ar „pristab­ dymą“ įstatyme nėra.756 Išeities iš šios teisinės kolizijos ieškota įvairiais būdais. V. Landsbergis pasiūlė pakeisti Savivaldybių įstatymą, jį papildant nuostata apie „savivaldybių paleidimą“. Tačiau tokiam sprendimui deputatai pasipriešino, o kai kurie net prigrasino palikti salę. Ginčai dėl dviejų lenkiškų rajonų savivaldybių likimo liudija ir tuo metu salėje egzitavusią įtampą, tam tikrą deputatų diferenciacją (AT kairioji pusė laikėsi nuosaikesnės linijos ir iš esmė parėmė lenkų frakcijos siūlymą) ir, žinoma, parlamentinės kultūros lygį. Visgi, atrodo, absoliuti dau­ guma pritarė deputato E. Jarašiūno minčiai: „šitų tarybų antikonstitucinė veikla niekam abejonių nekelia. Patys sprendimai, įvairių darinių kūrimas tai yra toks aiškus dalykas, kad čia didelio tyrimo nereikia. Užtenka paimti sprendimą ir tai yra pagrindas iš karto nutraukti tokių organų veiklą.“757 Todėl sprendimas buvo

755 Deputato Z. Balcevičiaus kalba. LR AT stenograma, trečia neeilinė sesija, šešioliktas (vakarinis) posėdis, 1991-09-04. Ten pat, [žiūrėta 2014-05-09]. 756 Deputato C. Juršėno pasisakymas, ten pat. 757 Deputato E. Jarašiūno pasisakymas. LR AT stenograma, trečia neeilinė sesija, šešioliktas (vakarinis) posėdis, 1991-09-04. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_sale. fakt_pos?p_fakt_pos_id=-499609, [žiūrėta 2014-05-09].

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

rastas: kažkuris iš deputatų pasiūlė pakeisti nutarimo projektą ir vietoj tarybų „sustabdymo“ įrašyti „paleidimą“. Už pakeitimą nubalsavo 39, prieš 10, o susilaikė net 24 deputatai. Tokius rezultatus lėmė turbūt ta aplinkybė, kad ir toks projektas prieštaravo įstatymui: paleisti tarybas buvo galima tik po Komisijos išvadų. Vėl pasigirdo prieštaraujantys balsai, siūlymai duoti Komisijai daugiau laiko padėčiai ištirti ir sprendimui priimti. Atrodo, jog vis dėlto daugumas buvo linkę balsuoti už paredaguotą nutarimą. Delsimas, anot AT pirmininko V. Landsbergio, tik leistų paslėpti antivalstybinės veiklos pėdsakus. Sprendžiant iš tos dienos AT sesijos stenogramos, salėjo buvo 90 deputatų. Ne visi jie balsavo. Dalis jų - deputatai lenkai ir galbūt dar keli - iš salės išėjo ir balsavime nedalyvavo. Daugumas (57) nutarimą parėmė, balsavusių prieš nebuvo, susilaikė 19. Paskelbus rezultatus AT pirmininkas pareiškė: „Gerbiamieji deputa­ tai, atlikom, tiesą sakant, nemalonią procedūrą, kaip operaciją, tikėdamiesi, kad ji padės mums sunormalizuoti tuose rajonuose dalykus ir santykius.“758 Spaudoje nutarimas buvo paskelbtas po kelių dienų.759 Juo buvo paleistos Vil­ niaus ir Šalčininkų rajonų tarybos (taip pat ir Sniečkaus gyvenvietės taryba). Iš pareigų atleisti abiejų rajonų tarybų pirmininkai bei jų pavaduotojai. Nutarimas įsigaliojo nuo jo priėmimo dienos. Tačiau tai buvo tik pirma „operacija“. Reikėjo atlikti ir antrą - priimti nutarimą dėl tiesioginio valdymo įvedimo. Tai deputatai pabandė padaryti rugsėjo 5 d. posėdyje. Komisijos antikonsti­ tucinei tarybų veiklai tirti pirmininkas E. Petrovas pateikė deputatams nutarimo projektą, kuriuo rajonuose vieneriems metams būtų įvestas tiesioginis valdymas, o kartu - „siekiant įteisinti“ sprendimą dėl tarybų paleidimo - prašė patvirtinti Komisijos išvadas.760 Pirmiausia kilo diskusija dėl Komisijos išvadų. Iš diskusijos paaiškėjo, kad jos buvo surašytos tos pačios dienos ryte, deputatai nespėjo su jomis susipažinti, o Komisijos nariai aiškino, kad už jas balsuota nebuvo.761 (Pats Komisijos pirmininkas aiškino, jog išvados, „galbūt eklektiškos“, buvo pateiktos „žodžiu“ dar rugsėjo 4 d. posėdyje. Dalis deputatų tokią nuostatą palaikė - esą

758 LR AT stenograma, trečia neeilinė sesija, šešioliktas posėdis, 1991-09-04. Prieiga per internetą: http://www3.Irs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251026, [žiūrėta 2014-05-09]. 759 Lietuvos aidas, 1991-09-06, nr. 180. 760 Deputato E. Petrovo pasisakymas. LR AT stenograma, trečia neeilinė sesija, septynioliktasis (rytinis) posėdis, 1991-09-05. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska. showdoc_l?p_id=251007, [žiūrėta 2014-05-09]. 761 Deputato J. Jurgelio, A. Žalio, R. Maceikianeco pasisakymai. LR AT stenograma, trečia neeilinė sesija, septynioliktasis (rytinis) posėdis, 1991-09-05. Prieiga per internetą: http://www3.lrs. lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?P_id=251007, [žiūrėta 2014-05-09].

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjūtis-gruodis)

įstatyme nėra suformuluota, kokiu pavidalu turi būt pateiktos komisijos išvados...) Ypač karštai į tokius procedūrinius bei juridinius kazusus ir pažeidimus reaga­ vo deputatai lenkai. Frakcijos vadovas Maceikianecas vėl kreipėsi į deputatus, prašydamas „atšaukti“ rugsėjo 4 d. nutarimą, leisti rajonų savivaldybėms ir jų taryboms pačioms įvertinti savo valdymo organų ir atskirų deputatų veiklą. Jei AT nutartų neatšaukti „antiįstatymiško nutarimo“, Lenkų frakcija „pasiliko sau teisę kreiptis į tarptautines organizacijas dėl demokratijos pažeidimo Lietuvos respublikoje ir spręsti klausimą dėl savo tolimesnio dalyvavimo Aukščiau­ siosios Tarybos darbe.“762 Tiesa, šis pareiškimas didesnei daliai deputatų įtakos nepadarė. Pasak V. Landsbergio, „M es einame savo teisiniu ir demokratiniu keliu, tautinių mažumų atžvilgiu mūsų įstatymai yra visiškai normalūs ir priimtini. Nereikia mūsų gąsdinti tokiais dalykais. Geriau būtų tikrai nusiteikti konstruktyviai ben­ dradarbiauti, o ne konfrontuoti.“763 Iš tikrųjų, diskusijos dėl išvadų nurimo. Iš esmės lietuvių deputatai sutarė, kad vienaip ar kitaip, rajonų tarybos Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidinėjo. Juolab, kad Petrovas išvadas deputatams ga­ liausiai perskaitė. Išvados buvo trumpos. Jas sudarė keturi punktai: pirmame buvo teigiama, kad rajonų tarybos „nuolat pažeidinėjo“ Laikinąjį pagrindinį įstatymą; antrame, jog vykdė kaimyninės valstybės -T S R S - įstatymus (organizavo sovietinį referendumą); trečiame, kad „aktyviai vykdė Lietuvos Respublikos, kaip unitari­ nės valstybės, teritorinio suskaldymo politiką, paskelbė apie Lenkų nacionalinio teritorinio krašto Lietuvos sudėtyje įkūrimą“, ir ketvirtame, jog „didžioji tarybų deputatų dalis, priklausanti TSKP, aktyviai dalyvavo buvusio TSKP CK sekretoriaus O. Senino inspiruojamuose renginiuose ir vykdė jo nurodymus.“764 Taigi, formavosi sutarimas, kad paleidus tarybas būtina žengti antrąjį žingsnį ir įvesti tiesioginį valdymą. Dalies deputatų keliami motyvai buvo pragmatiški: rajonai negali likti be valdžios. (Vieno deputato teigimu, „jei tarybos neegzistuoja, kažkas vietoj jų turi egzistuoti“.) Principinius motyvus, kodėl reikėtų įvesti tiesioginį valdymą, išdėstė R. Ozolas. Jo manymu, tai buvo apskritai vienintelė priemonė 762 Lenkų frakcijos pareiškimas, ten pat. 763 V. Landsbergio kalba, ten pat. 764 Atrodo, kad lietuviškoje spaudoje išvados nebuvo skelbtos. Jos publikuotos lenkiškoje Lietuvos spaudoje: Kurier Wilenski, 1991-09-17, nr. 181. Tiesa, nebuvo nurodyta išvadų priėmimo data ir kaip Komisijos antikonstitucinei tarybų veiklai tirti nariai už jas balsavo. Beje, tame pačiame laikraščio numeryje buvo paskelbti dar du dokumentai: „informacijos“ apie antikonstitucinę Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybų veiklą. Abu dokumentai buvo išsamesni, nurodyti konkretūs tarybų padaryti pažeidimai. Informaciją apie Vilniaus tarybos antikonstitucinę veiklą pasirašė komisijos narys S. Kropas, o Šalčininkų - AT deputatas J. Dringelis.

241

242

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

padėčiai šalyje „normalizuoti“. Mat, abiejuose rajonuose vis dar tebeegzistavo Koordinacinės tarybos, o tai ne kas kita, kaip pučistų, perversmininkų struktū­ ros. Kol šitos „struktūros“ nebus išformuotos, negalima ir jokia abiejų rajonų demokratizacija. „Tiktai po to [po autonomistų struktūrų išformavimo], - dėstė deputatams Ozolas, gali būti laisvai pareikšta ten esančių žmonių valia, nes bus pašalinta ta baimė, kuri yra įvaryta ir šiandien tebėra kaip TSKP veiklos aiškus produktas.“ Antra vertus, deputato manymu, Šalčininkų ir Vilniaus rajonų gy­ ventojams „reikia suteikti galimybę apsispręsti Lietuvos Respublikos ir Lietuvos mentaliteto atžvilgiu“. Taigi, Ozolo manymu, tiesioginis valdymas (Ozolas parė­ mė Petrovo siūlymą tiesioginį valdymą įvesti vienerių metų laikotarpiui) turėjo suformuoti prielaidas rajonų demokratizacijai, laisvai Lietuvos piliečių (Lietuvos pilietybę priėmusių lenkų) politinės valios raiškai. Diskusijų Ozolo pasisakymas nesukėlė. Matyt, daugumas jo mintims pritarė arba į labiau teorinio pobūdžio etnopolitinius samprotavimus nebuvo linkę leistis. (Reikėtų pastebėti, kad abiejų rajonų tarybų klausimu diskutuota beveik visą dieną - nuo ryto iki vakaro.) Visgi, vertinant retrospektyviai, kyla klausimas: ar nepernelyg supaprastintai buvo suvokiamas demokratizacijos procesas rajonuose, kur daugumą sudarė netitulinės tautos atstovai, bet tautinė mažuma, laikanti save krašto autochtonais? Niekas iš deputatų nesuabejojo ir nepaklausė, ar pašalinus TSKP, autonomininkų ir nelojalių Lietuvai struktūrų dominavimą bei poveikį rajonų gyventojai nepasijus, vaizdžiai tariant, tik dar didesniais lenkais, kurie demokratiniuose rinkimuose rems lenkiškas politines struktūras. Ypač kai „išvadavimas“ iš sovietizmo gniaužtų o tai, pasak didelės dalies lietuvių politikų, ir buvo demokratizacijos proceso esmė buvo primetamas „iš viršaus“ ir todėl neišvengiamai suvokiamas per nacionalinio dominavimo prizmę. Beje, apie tai, kad Lietuvos politikai pernelyg supaprastintai suvokė etnopolitinius procesus, rašyta jau ir tuomet. Istorikas Antanas Kulakaus­ kas aiškino, kad Lietuvos lenkų problema yra žymiai sudėtingesnė ir tik pašalinus sovietinę nomenklatūrą iš valdžios problema neišsispręs.765 Jo manymu, Lietuvos lenkai - autochtoninė grupė, dominuojanti keliuose rajonuose, o teritoriją, ku­ rioje gyvena, jie laiko savo etnine ir „natūraliai joje siekia autonomizuotis“. Tad paprastai taikstytis su lietuvių dominuojamos tautinės mažumos statusu nenori. Kaip ten bebūtų, rugsėjo 15 d. diskutuota ir apie tai, kuriam laikui įvesti tiesioginį valdymą. Apsistota ties šešių mėnesių laikotarpiu. Tačiau tos dienos pavakarę deputatai nutarimo dėl tiesioginio valdymo nepriėmė. Taip atsitiko dėl labai paprastos ir proziškos priežasties: salėje pritrūko deputatų, o nutarimo

765 Straipsnis pirmiausia buvo publikuotas 1991 m. Atgimime, nr. 45. Taip pat perspausdintas laikraštyje Kurier Wilenski, 1991-11-12, nr. 220.

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjūtis-gruodis)

priėmimui - balsų. (Tiesa, balsavimo rezultatai rodė aiškią tendenciją - absoliuti dauguma posėdyje dalyvavusiųjų nutarimą parėmė, balsavusiųjų prieš nebuvo, keli susilaikė, dar keli nebalsavo.) Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybų paleidimas sukėlė lenkų reakcijas. Lietu­ vos lenkų spaudoje pasirodė įvairių publikacijų ir straipsnių, kuriuose pasisakyta prieš AT rugsėjo 4 d. sprendimą.766 Iš esmės visose tose publikacijose teigta, jog priimtas sprendimas prieštarauja Lietuvos įstatymams (Savivaldos įstatymui), ir siūloma nutarimą atšaukti. Sureagavo ir dar vienas lenkų politinis centras - Lietu­ vos lenkų sąjunga. Sąjunga (ar atskiri jos skyriai) priėmė keletą kreipimųsi. Juose reikšta parama Lietuvos valstybei, džiaugsmas dėl tarptautinio pripažinimo, tačiau, antra vertus, buvo rašoma apie konfrontacijos didėjimo tikimybę, teigta, jog lenkai neteko „vienintelės demokratiškai išrinktos [juos] atstovaujančios valdžios“, taip pat pažymėta, kad tarybų klausimą turėtų spręsti rinkėjai. Vėliau reakcijos tik stiprėjo. Pakankamai politiškai kietą dokumentą LLS vyriausioji valdyba priėmė rugsėjo 7 d. (Lietuvos lenkų spaudoje jis buvo paskelbtas rugsėjo 10 d.).767 Jame teigiama, kad rugsėjo 4 d. sprendimai prieštarauja Lietuvos įstatymams ir tarptautinei teisei. Krei­ pimesi pažymima, kad tokie Lietuvos valdžios žingsniai turi „antilenkiškų represijų pobūdį“, yra konfrontaciniai. „Tai nėra kelias į Europą“, - pabrėžiama dokumente. Rajonuose nebeliko lenkus reprezentuojančios, demokratiškuose ir laisvuose rin­ kimuose išrinktos valdžios. O tai gali apsunkinti reformų rajonuose įgyvendinimą (nuosavybės grąžinimą), taip pat ir pilietybės priėmimo procesą. (Galutinė pilietybės įgyjimo data buvo lapkričio 3 d.) Galiausiai, teigiama, jog vienintelė legali valdžia Vilnijoje tebėra rajonų tarybos. (Kreipimasis baigėsi mintimi, kad tik dialogu galima spręsti iškilusius klausimus.) Taigi, LLS vadovybės požiūriu, AT priimti sprendimai buvo neteisėti, o valdžia rajonuose ir toliau priklausanti taryboms. Kreipimesi į Vilniaus krašto gyventojus šie buvo kviečiami protestuoti ir ginti savo teises.768 Apskritai, lenkų frakcijos ir LLS priimti ir paskelbti dokumentai liudijo likusių pagrindinių politinių lenkų jėgų konsolidacijos tendenciją. 766 Laikraštyje Kurier Wilenski buvo publikuoti keli Lenkų frakcijos pareiškimai, perskaityti rugsėjo 4 ir 5 d. AT posėdžiuose (Oswiadczenie Frakcji Polskiej, Kurier Wilenski, 1991-09-05, nr. 173; Oswiadczenie Frakcji Polskiej RN RL, Kurier Wilenski, 1991-09-06, nr. 174). Pats AT nutarimas buvo publikuotas vėliau —rugsėjo 10 d. Laikraštyje spausdinti ir keli straipsniai, kuriuose atpasakojama AT sesijų eiga. Konstatuojama, kad priimant sprendimus dalis deputatų jų nepalaikė (J. Bielawska, Na porządku dziennym kwestia samorządow podwilenskich, Kurier Wilenski, 1991-09-06, nr. 174; J. Bielawska, Wybory czy bezpošrednie zarządzanie? Kurier Wilenski, 1991-09-07, nr. 175). 767 Oswiadczenie, Kurier Wilenski, 1991-09-10, nr. 176. 768 Kurier Wilenski, 1991-09-07, nr. 175; Odezwa do mieszkancow Wilenszczyzny, Kurier Wilenski, 1991-09-10, nr. 176.

243

244

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Rugsėjo 9 d. Rudaminoje įvyko Vilniaus ir Šalčininkų tarybų vadovų ir deputatų susirinkimas. (Jame taip pat dalyvavo keli AT deputatai S. Akanovičius, S. Peško, E. Tomaševičius. Dalyvavo ir buvęs Vilniaus rajono tarybos pirmininkas L. Brodavskis.) Susirinkime buvo daug kalbų ir įvairių siūlymų, kaip reikėtų reaguoti į AT rugsėjo nutarimą (pvz., organizuoti pilietines nepaklusnumo akcijas). Priimtoje rezoliucijoje reikalauta panaikinti rugsėjo 4 d. nutarimą ir atnaujinti abiejų rajonų tarybų darbą, sušaukti neeilines apylinkių tarybų sesijas ir prie AT rūmų organizuoti protesto piketus.769 Kartu reikėtų pastebėti, jog pagrindiniame lenkų dienraštyje Kurier Wilenski apie susirinkimą ir jo dalyvius atsiliepta pakankamai skeptiškai. Aprašiusi susirinkimą žurnalistė konstatavo, kad jo dalyviams pritrūko savikritikos, savo veiklos ir klaidų įvertinimo. Visgi kelias negausias protesto akcijas buvusiems bendruomenės lyderiams pavyko surengti. Rugsėjo 10 ir 12 d. prie parlamento buvo organizuoti piketai. Piketuotojai protestavo „prieš demokratijos pažeidimus“, reikalavo „teisingumo“ ir „lygių teisių su lietuviais“. (Būta plakatų ir anglų kalba „Poles are also people“ skirtų užsienio žurnalistams ir tikintis jų reakcijos.770) Rugsėjo 10 d. su piketuotojais bandė kalbėtis ir keli AT deputatai lietuviai. Tačiau nieko gero iš to gatvės „dialogo“ neišėjo. Deputatų kalbas piketuotojai paprastai sutikdavo nepritarimo replikomis, šūksmais arba juoku. Reikėtų paste­ bėti, kad protesto akcijos nebuvo gausios ir buvo taikios.771 (Tuo protestai skyrėsi nuo lietuvių radikalų ir jų organizuojamų akcijų, kurių metu buvo apstumdomi jiems nepatinkantys AT deputatai.772) Rugsėjo 12 d. dar vieną kreipimąsi paskel­ bė LLS valdyba. (Tiesa, priimtas jis buvo dar rugsėjo 7 d., tačiau jo neskubėta skelbti.) Nuo anksčiau priimtųjų jis skyrėsi viena svarbia detale. Būtent tai ir darė

769 J. Bielawska, Samokrytyki zabraklo, Kurier Wilenski, 1991-09-11, nr. 177. 770 H. Gladkowska, W obronie Rad, Kurier Wilenski, 1991-09-11, nr. 177; J. Szostakowski, Proba dialogu, Kurier Wilenski, 1991-09-12, nr. 178; S. Solowjowa, Dzien dobry, 1991-09-18, nr. 72. Apie protestus, suprantama, savo skaitytojus informavo ir Lenkijos spauda: Pod litewskim zarządem, Rzeczpospolita, 1991-09-13, nr. 214 771 Atrodo, kad pats masiškiausias protesto mitingas įvyko rugsėjo 15 d. Nemenčinėje. Jame dalyvavo apie 4 tūkst. žmonių. Kalbėjo AT lenkų frakcijos atstovai, LLS aktyvistai bei buvęs Vilniaus tarybos pirmininkas A. Brodavskis (Mitingo aprašymas, kalbų nuorašai, b. d., LVNA, f. 32, ap. 1, b. 128, 1. 165-170). 772 Vienintelis incidentas kilo rugsėjo 12 d., kai lenkų protestuotojai „apgulė“ Vokietijos užsienio reikalų ministro Hanso D. Genscherio (Hanso D. Genšerio) automobilį, kai šis važiavo į AT rūmus. Lietuviškoje spaudoje apie šį incidentą rašyta nebuvo, tačiau jį pastebėjo vakarų žurnalistai ir informacinės tarnybos. Zinutė apie lenkų protestus buvo išspausdinta angliškame The Time, o jos autorius buvo Anatolis Lievenas (Anatolis Lyvenas) (informacija išplito ir kitose Vakarų masinės informacijos priemonėse —cituota net Australijoje).

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjutis-gruodis)

Vokietijos Federacinės Respublikos Užsienio reikalų ministro Hanso-Dietricho Genscherio (Hanso Ditricho Genšerio) vizitas Lietvoje. Genscherio kairėje stovi Lietuvos Užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. 1991 m. rugsėjo 12 d.

jį, ko gero, pačiu griežčiausiu. Jame teigta, kad Vilnijos lenkai su pasitenkinimu sutiko AT nutarimą paskelbti Molotovo-Ribbentropo paktą niekiniu. Tokiu būdu, toliau teigiama dokumente, prarado galią ir spalio 10 d. sutartis tarp TSRS ir Lietuvos. Taigi, tarptautinės teisės požiūriu Vilniaus krašto statuso klausimas vis dar „atviras“. Si aplinkybė leidžianti lenkams reikalauti nacionalinio teritorinio vieneto sukūrimo Lietuvos Respublikos sudėtyje.773 Lietuvos valdžios sprendimai paleisti rajonų tarybas sulaukė reakcijos ir Lenkijoje. Suprantama, jog Lenkijos žiniasklaidoje tas sprendimas buvo kriti­ kuojamas ir vertinamas neigiamai arba labai neigiamai.774 Sprendimas vadintas 773 Ošwiadczenie, Kurier Wilenski, 1991-09-12, nr. 178. 774 Reakcija sustiprėjo po rugsėjo 12 d., kai AT priėmė nutarimą įvesti rajonuose tiesioginį valdymą. Nors ir buvo pripažįstama, kad lietuvių kaltinimai lenkams yra iš esmės teisingi, tačiau jie „ištraukiami praėjus laikui“. Todėl susidaro įspūdis, kad lietuviai tik ieško preteksto „pacifikuoti“ lenkų mažumą ir suvesti su ja sąskaitas (M. Narbutt, Rozgrywanie polskiej karty, Rzeczpospolita, 1991-09-14-15, nr. 215).

246

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

„paskutine klaida“ (bendroje „klaidų virtinėje“), galinčia pabloginti ir tarpvals­ tybinius santykius.775 Tokios ir panašios nuostatos buvo būdingos ir tai Lenkijos žiniasklaidai, kuri šiaip jau lietuvių atžvilgiu iki tol buvo pozityvių'nuostatų.776 Lenkų publicistai abejojo ir priemonėmis, kurias pasirinko Lietuvos valdžia, ar paleidus rajonų tarybas galima „nugalėti komunistų įtaką“ ? Ir pastebėjo, jog tautinė mažuma tarybų paleidimą neišvengiamai interpretuos nacionalinių san­ tykių kontekste, kaip daugumos, dominuojančios titulinės tautos „ekspansiją“ prieš tautinę mažumą.777 Iš esmės pastebėta buvo teisingai — sprendimas paleisti tarybas tik pa­ spartino etniškumo politizaciją. Sis procesas darėsi vis dinamiškesnis. Antra vertus, Lietuvos valdžia bandė neigiamas sprendimų pasekmes ir etniškumo politizaciją mažinti. Tiesa, paprastai įvairiais deklaratyviais pareiškimais. Ne kartą ir įvairiomis progomis buvo skelbiama, kad akcija nenukreipta prieš krašto lenkus (liko veikti apylinkių tarybos), bet prieš komunistinę nomen­ klatūrą, kuri buvusi nelojali atsikuriančiai valstybei. Tačiau nei lenkų politikų Lietuvoje, nei didžiosios dalies politikų Lenkijoje tos deklaracijos neįtikino. Vertinant retrospektyviai, galima samprotauti, kaip anuometinė valdžia galėjo etnines įtampas mažinti, arba kitaip tariant, etniškumą depolitizuoti. Viena tokių priemonių galėjo būti viešai paskelbtas pareiškimas, jog valdžia nuo­ sekliai įgyvendins sausio 29 d. priimtus sprendimus. Šioje vietoje neprošalį prisiminti tarpukario istoriją. Tik atgavę Vilnių 1939 m. lietuviai savo valdymą pradėjo remdamiesi pakanka­ mai liberaliomis nuostatomis. Apie tai liudijo įvairios ekonominės pagalbos krašto gyventojams priemonės (pvz., palankus valiutos keitimo kursas). Liberalumą liu­ dijo ir Antano Merkio, Lietuvos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui ir sričiai, kreipimasis į vilniečius. Jis buvo pradėtas istorinėmis reminiscencijomis, taip pat pažadėta atsižvelgti į krašto kultūrinį savitumą ir palankiai spręsti pilietybės klau­

775 E. Sawicka, Kontredans falszywych krokow, Rzeczpospolita, 1991-09-11, nr. 212. Tai vienas iš nedaugelio straipsnių, kuriuose bandyta nešališkai vertinti įvykius. Autorė pripažino, kad ir lenkų bendruomenės veikėjai „darė klaidų“, kad tarybose dominavo TSKP nariai ir kartu pažymėįjo: jie buvo išrinkti laisvuose rinkimuose, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Todėl ir dauguma lenkų AT sprendimus paleisti tarybas vertino, ne kaip nukreiptus prieš nomenklatūrą, o kaip „antilenkiškus“. 776 Zaostrzenie, Gazeta įvyborcza, 1991-09-06, nr. 208; Zaostrzenie konfliktu, Gazeta įvyborcza, 1991-09-09, nr. 210; J. Borkowicz, Bolszewicy czy Polacy, Gazeta įvyborcza, 1991-09-11, nr. 212; A. Michnik, Niepokoj, Gazeta įvyborcza, 1991-09-16, nr. 216; Wilenszczyzna dla Litwinow, Gazeta įvyborcza, 1991-09-16, nr. 216. 777 J. Borkowicz, Bolszewicy czy Polacy, Gazeta įvyborcza, 1991-09-11, nr. 212.

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjūtis-gruodis)

simą.778 Istorikų manymu, Lietuvos valdžia nesiekė, bent jau pradžioje, forsuoti krašto lietuvinimo (nors iš principo lietuvinimo idėjos neatsisakė) ir stengėsi jame išlaikyti tautinę pusiausvyrą bei multikultūriškurną.779 Deja, atrodo, kad naujoji Lietuvos valdžia į tarpetinių santykių niuansus neatsižvelgė, todėl jokia panašaus pobūdio deklaracija nebuvo paskelbta. Kokios buvo Lenkijos valdžios reakcijos į Lietuvos Parlamento sprendimus paleisti rajonų tarybas? Deja, išsamiai atsakyti į šį klausimą negalima, trūksta faktinės medžiagos. Vis dėlto kai kurias pastabas, nors ir paremtas pakankamai fragmentiška (paprastai žiniasklaidoje publikuota) medžiaga, galima daryti. Pirma, galima teigti, kad įvairios Lenkijos valdžios institucijos, politinės grupės ir par­ tijos į sprendimus Lietuvoje reagavo skirtingai. Pavyzdžiui, Krikščionių tautinio susivienijimo (Zjednoczenie ChreszcijanskieNarodoive —ZChN) atstovas Lenkijos Seime Stefanas Niesiolowskis (Stefanas Nesiolovskis) aštriai kritikavo Lietuvos sprendimus ir ragino Lenkijos užsienio reikalų ministeriją aktyviai reaguoti.780 (Anaiptol nevisi tokiems siūlymams pritarė. J. Kuronis kvietė susivienijimo par­ lamentarus labiau rūpintis „savomis“ mažumomis ir aiškino, kad tokie grėsmingi pareiškimai tik kenkia Lietuvos lenkams.) Sureagavo ir Lenkijos užsienio reikalų ministerija. Ministerijos pareigūnų retorika palyginti su parlamentarų buvo švelnesnė ir iš pradžių pakankamai „aptaki“.781 Tačiau netrukus Varšuvos pretenzijos Vilniui buvo konkretizuotos. Įvardyti ir pageidavimai. Pirmą kartą tai įvyko ESB konferencijoje Maskvoje. Pagrindinis konferencijos klausimas buvo tautinių mažumų problemos sovietinėse respublikose. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo Užsienio reikalų viceministras V. Katkus, į Maskvą išvyko rugsėjo 9 d.782 (Delegacijos sudėtyje buvo ir Tautybių departamento direktorė H. Kobeckaitė. Konferencijos darbe taip pat dalyvavo 778 Lietuvos istorija, t. 10, d. 2: Nepriklausomybė(1918-1940m.), ats. redaktorius Č. Laurinavičius, Vilnius, 2015, p. 531. 779 Ten pat. 780 Zaostrzenie konfliktu, Gazeta įvyborcza, 1991-09-09, nr. 210. Niesiolowskis kalbėjo trisdešimties deputatų grupės vardu. Krikščionių susivienijimas po rudenį vykusių rinkimų įėjo į valdančiąją koaliciją, trys partijos ministrai tapo Jano 01szewskio vyriausybės nariais. Metų pabaigoje Krikščionių susivienijimo deputatai Seime pasiūlė priimti gana griežtą nutarimą, kuriame buvo „serija reikalavimų“ ir „nepagrįstų kaltinimų“ Lietuvai (V. Landsbergis, Sunki laisvė. 1991 m. ruduo - 1992 m. ruduo. Statom valstybę, Vilnius, 2000, p. 92). Deja, nežinia, ar nutarimas Lenkijos Seime buvo svarstytas ir priimtas. 781 Rugsėjo 6 d. Lenkijos URM pareigūnas aiškino žurnalistams, jog lenkų mažumos Lietuvoje klausimą ministerija „laiko ypatingos svarbos“ (Zaostrzenie konfliktu, Gazeta wyborcza, 199109-09, nr. 210). 782 Lietuvos aidas, 1991-09-10, nr. 182.

247

248

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

ministras A. Saudargas.) Maskvoje įvyko ministrų K. Skubiszewskio ir A. Saudar­ go susitikimas. Deja, žinios apie jį labai fragmentiškos.783 Žinoma, kad Lenkijos ministras įteikė Saudargui notą, kurioje „reiškė nerimą“ dėl savivaldybių palei­ dimo, o kartu pabrėžė, kad nutarimas priimtas pažeidžiant Lietuvos įstatymus. Apskritai, pagrindinė notos mintis buvo tokia: Lietuvos valdžios sprendimai pa­ žeidžia lenkų bendruomenės teises.784 Panašiai Skubiszewskis kalbėjo ir Lenkijos žurnalistams.785 Ministras aiškino, kad Varšuva nenorinti kištis į Lietuvos vidaus reikalus, aiškinti, kaip spręsti „administracinius klausimus“, tačiau „negalinti likti pasyvi, kaip paliečiami lenkų mažumos interesai.“ Pasak Skubiszewskio, būtų gerai, jei Vilnius sustabdytų priimtų sprendimų įgyvendinimą ir pačioms taryboms paliktų galimybę padaryti būtinus pakeitimus. Taigi, galima manyti, jog rugsėjo pradžioje Lenkijos URM vadovybė tikėjosi, kad su lietuviais pasiseks susitarti ir galbūt Vilnius nusileis - atšauks priimtus nutarimus.786 Jei tokių lūkesčių būta, tai jie nepasiteisino. Pirmiausia, rugsėjo 12 d. AT priėmė nutarimą dėl tiesioginio valdymo. Pernelyg nesiplečiant į tos dienos diskusijų analizę, verta pastebėti kelis dalykus. Lenkų frakcija sušvelnino savo poziciją: ji nebereikalavo atšaukti rugsėjo 4 d. nutarimą ir leisti pačioms rajonų taryboms „pasitaisyti“, t. y. atšaukti savo neteisėtus nutarimus. Naujas frakcijos siūlymas buvo —įvesti tiesioginį valdymą trims mėnesiams, tam laikotarpiui skirti

783 Rząd broni Polakow na Litvvie, Gazeta įvyborcza, 1991-09-12, nr. 213; Upominamy się o prawa Polakow na Litvvie, Rzeczpospolita, 1991-09-11, nr. 212. 784 K. Skubiszevvskio nota A. Saudargui, 1991-09-10, LR URMĄ, ap. 2, b. 30, 1. 121. Saudargas atsakė tik spalio 1 d. Jis aiškino, kad valdžios sprendimai „nenukreipti prieš lenkų tautinę bendriją“, Lietuvos įstatymai priimant nutarimą nebuvo pažeisti, neteisėtus sprendimus rajonų tarybos priiminėjo beveik vienbalsiai, o apylinkių tarybų veikla nėra sustabdyta. Saudargas taip pat išreiškė „susirūpinimą“ lietuvių padėtimi Lenkijoje - nors jie lojalūs Lenkijos valstybei, tačiau jų teisės yra ribojamos (A. Saudargo nota K. Skubiszevvskiui, 1991-10-01, LR URMĄ, ap. 2, b. 30,1.123-125). 785 Nie povvinno się zdarzyč, Rzeczpospolita, 1991-09-12, nr. 213. 786 Susitikime su lenkų žurnalistais K. Skubiszevvskis užsiminė, jog iniciatyvą susitikti parodė A. Saudargas (Rząd broni Polakovv na Litvvie, Gazeta įvyborcza, 1991-09-12, nr. 213). Lietuvos delegacija taip pat sušaukė spaudos konferenciją. Joje teigta, jog klausimas dėl tarybų paleidimo dar nėra galutinai išspręstas. Jis bus sprendžiamas parlamente rugsėjo 12 d. Lietuviai taip pat prieštaravo teiginiui, kad dėl tarybų paleidimo nukentės tarpvalstybiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Beje, atrodo, jog konferencijos metu Lietuvos delegatai stengėsi fiksuoti mažiausias užuominas apie tai, kad Lenkijos politikai tarybų paleidimo nelaiko „tautinio turinio akcija“ (H. Kobeckaitės pro memoria apie susitikimą su Lenkijos delegacijos ESBK vadovu Romanu Kuzniaru, b. d., LVNA, f. 32, ap. 1, b. 128,1. 184). Nežinia, ką savo pro memoriose rašė lenkų diplomatai. Gal tokį lietuvių „interesą“ interpretavo kaip silpnumo ženklą?

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjūtis-gruodis)

Vyriausybės įgaliotinį, o po to organizuoti naujus rinkimus.787 (Taigi, nepaklusnių tarybų klausimą spręsti taip, kaip sprendė Estijos valdžia.) Tačiau daugumas de­ putatų su tokiu siūlymu nesutiko. Tiesa, nedidelis pakeitimas nutarimo projekte buvo padarytas. Komisijai antikonstitucinei rajonų tarybų veiklai tirti pavesta po trijų mėnesių Aukščiausiajai Tarybai pateikti informaciją apie padėtį Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. AT nutarimas „dėl tiesioginio valdymo“ skelbė, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonų teritorijose šešiems mėnesiams (o Ignalinos rajo­ no Sniečkaus gyvenvietėje - vieneriems metams) įvedams tiesioginis valdymas; Lietuvos Respublikos Vyriausybė įpareigojama „nedelsiant skirti įgaliotinius tiesioginio valdymo funkcijoms atlikti“ ;788 tiesioginio valdymo laikotarpiu rajonų teritorijose stabdomas savivaldos įstatymų galiojimas (apribojimas netaikomas „žemesnės pakopos savivaldybių tarybų veiklai“, t. y. apylinkių taryboms); Ko­ misija antikonstitucinei rajonų tarybų veiklai tirti įpareigojama po trijų mėnesių pateikti informaciją apie padėtį rajonuose ir „galimybę organizuoti rinkimus į rajonų tarybas“.789 Taigi, nutarimas nenustatė aiškios rinkimų į tarybas datos ir tokiu būdu sudarė prielaidas juos vis nukelti. (Taip, beje, ir atsitiko - tiesioginis valdymas buvo ne kartą pratęstas, o rinkimų į tarybas data ne kartą nukeliama; galiausiai juos nutarta organizuoti 1992 m. lapkričio mėnesį.) Žinios apie Lietuvos valdžios sprendimus Lenkiją pasiekė greitai. Šį kartą sureagavo pats šalies prezidentas - Lechas Walęsa. Jis rugsėjo 15 d. pasiuntė laišką V. Landsbergiui. Pasidžiaugęs diplomatinių santykių užmezgimu, Lenkijos pre­ zidentas rašė, jog pastaruoju metu Lietuvos lenkų padėtis smarkiai pablogėjusi.790 Lenkų tautinės mažumos teises apribojo ir pažeidžia neseniai priimti Lietuvos valdžios nutarimai: dėl tarybų paleidimo, dėl tiesioginio valdymo (laiške jis pa­ vadintas komisariniu) ir rinkimų termino atidėjimas. Dėl šių sprendimų „neįma­ noma realiai ginti lenkų mažumos rajonuose interesų“, - aiškino prezidentas. Ir konstatavo - „visai lenkų bendrijai taikomas kolektyvinės atsakomybės principas“.

787 Č. Okinčyco pasisakymas. LR AT stenograma, ketvirta eilinė sesija, ketvirtasis posėdis, 1991-09-12. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_lTp_ id=251042, [žiūrėta 2014-05-09]. 788 Vyriausybė jau rugsėjo 9 d. potvarkiu buvo paskyrusi įgaliotinius abiems rajonams: Vilniaus rajono įgaliotiniu tapo Artūras Merkys, o Šalčininkų - Arūnas Eigirdas. Nei AT nutarimas, nei Vyriausybės potvarkiai (rugsėjo 9 d. ir spalio 4 d.) nenumatė įgaliotinių atsiskaitymo už veiklą mechanizmo. 789 LR AT ir Vyriausybės žinios, 1991, nr. 27, p. 1272-1273. Spaudoje nutarimas buvo publikuotas rugsėjo 18 d. (Lietuvos aidas, nr. 188). 790 Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994..., p. 188-189.

250

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Buvo išvardyti ir dar keli kiti lenkų bedruomenei „nerimą“ keliantys dalykai, kurie taip pat galį pabloginti mažumos padėtį: pilietybės suteikimo tvarka bei naujo teitorinio suskirstymo įvedimas. Nerimą ir lenkų mažumos baimes gali­ ma, pasak Walęsos, pašalinti: pirmiausia, reikia neatidėliojant surengti rinkimus į tarybas. Prezidentas priminė ir sausio mėn. 29 d. nutarimus, kurie „atsižvelgė į lenkų poreikius“. Tokiu būdu duodamas suprasti, jog jų įgyvendinimas situaciją pagerintų. Oficialiai V. Landsbergis į L. Walęsos laišką atsakė spalio 1 d.791 Neoficialiu atsakymu į Lenkijos prezidento laišką galima laikyti AT pirmininko interviu vie­ nam didžiausių Lenkijos dienraščių Rzeczpospolitai.792 Iš esmė Landsbergis atmetė visas Lenkijos prezidento pareikštas pretenzijas. Anot pirmininko, sprendimai nukreipti ne prieš tautines, bet prieš „politines mažumas“. Prieš „komunistinę kliką“, kuri dominavo rajonuose. Landsbergis taip pat pažymėjo, kad rinkimai įvyks po pusės metų. (Į žurnalistės pastabą „per vėlu“, pirmininkas atsakė - tai kompromisinis variantas, norėta rinkimus organizuoti po metų.) Jis pabrėžė, kad pilietybės įgijimo tvarka vienoda visiems Lietuvos gyventojams ir neišskiria lenkų bendruomenės narių. Tiesa, Landsbergis sutiko, kad kai kuriuos įstatymus reikėtų patikrinti ir galbūt pataisyti. (Būsiąs taisomas ir pilietybės įstatymas.) Be konkrečios reakcijos į Lenkijos prezidento pastabas, pirmininko atsakymuose būta ir bendresnio pobūdžio pastabų, kurios liudijo įtampos buvimą tarp valstybių ir dviejų lyderių. Kai kurias Wa!ęsos laiško vietas Landsbergis pavadino „neprezidentinėmis“, o tipiškomis lenkiškai žiniasklaidai (esą, Lietuva taikanti lenkų mažumai kolektyvinę atsakomybę). Taip pat pastebėjo, kad Varšuvos laikysena Lietuvos atžvilgiu jam primenanti Maskvos poziciją - susidaro įspūdis, jog su Vilniumi siekiama kalbėtis iš jėgos pozicijų. (Šių pastabų oficialiame Landsbergio atsakyme - laiške Lenkijos prezidentui - nebuvo.) Galiausiai, atsakyme Watęsai Landsbergis pakartojo, kad valdžios sprendimai nenukreipti „prieš lenkų tapaty­ bę“, o riboja „tam tikrų politinių grupių“ veiklą. Laiškas baigėsi kvietimu Walęsai aplankyti Lietuvą. Asmeninis susitikimas, pasak AT pirmininko, padėtų spręsti ir įvairius ginčytinus klausimus.793 Beje, abiejų šalių lyderiai turėjo progą susitikti. Rugsėjo 15 d. Landsbergis buvo Varšuvoje, o jau kitą dieną turėjo vykti į Jungtinių Tautų Generalinės Asam­ blėjos sesiją. (Jos metu Lietuvos Respublika buvo priimta į JT.) Lenkijos spaudoje

791 Ten pat, p. 190. 792 M. Narbutt, Fala emocji, Rzeczpospolita, 1991-09-17, nr. 217. Interviu perpasakojo Lietuvos aidas, 1991-09-19, nr. 189 (Aistros dėl tarybų. Landsbergio interviu „Rzeczpospolitai“). 793 Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917—1994..., p. 190.

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjūtis-gruodis)

pasirodė žinučių apie galimą Walęsos ir Landsbergio susitikimą. Ir nors Lenkijos prezidento atstovas spaudai tuos „gandus“ paneigė, neatmestina prielaida, kad tokių minčių Lenkijos politiniame olimpe būta, tačiau idėjos galiausiai atsisakyta. (Beje, grįžo Landsbergis iš JAV taip pat per Varšuvą. Tačiau ir vėl susitikimas neįvyko. Atrodo, kad Varšuva nusprendė „ignoruoti“ AT pirmininką.) Vėliau spaudoje rašyta, kad susitikimas neįvyko, nes lietuviai nenorėję nusileisti ir per­ žiūrėti savo politikos lenkų mažumos atžvilgiu, todėl, esą, Walęsa apsiribojęs tik laišku.794 Sunku pasakyti, kiek toje žinisklaidos informacijoje būta tiesos. Visgi, vieną aplinkybę galima pastebėti: asmeniniai santykiai tarp abiejų valstybių lyderių nesusiklostė. Bene realiausia proga susitikti buvo 1991 m. pabaigoje, lapkričio mėnesį, kai abu politikai lankėsi pas popiežių Joną Paulių II. Landsbergis trumpai prisiminė, kad proga susitikti buvo, tačiau „politinio pokalbio neįvyko.“795 Šioje vietoje reikėtų padaryti trumpą pertrauką ir pabandyti atsakyti į kelis svarbius bendresnio pobūdžio klausimus: ko gi Lietuvos valdžia siekė, kokius tikslus kėlė ir ko pasiekė nuspręsdama paleisti dviejų rajonų tarybas ir įvesti jose tiesioginį valdymą. Pasvarstymai apie tarybų paleidimų ir tiesioginio valdymo įvedimų Viešai AT ir Vyriausybės nutarimų iniciatoriai ir vykdytojai tarybų paleidimą laikė prielaida ir sąlyga rajonų demokratizacijai. Demokratizacija, šiuo konkre­ čiu atveju, reiškė buvusio komunistinio ir promaskvietiško administracinio elito eliminavimą iš politinio gyvenimo. Antra vertus, tiesioginio valdymo įvedimas turėjęs paspartinti socialines-ekonomines reformas: privatizaciją, nuosavybės teisių į nacionalizuotą turtą (pirmiausia žemę) atstatymo procesą. Šios priemonės turėjo sukurti prielaidas savarankiškam, ekonomiškai nepriklausomam, socialiai aktyviam ir Lietuvos valstybei lojaliam piliečiui formuotis. Tuo metu gana po­ puliari žurnalistė valstybės laikraštyje taip samprotavo apie tiesioginio valdymo įvedimą: „Lenkai pamatys, kad Lietuvos Respublikos valdžia vykdo privatizacijos įstatymą nepažeisdama jų interesų . O jau tapę savininkais, bolševikmečio nė prisiminti nenorės.“796 Taigi, svarbiausia buvo „pagydyti“ rajonų lenkus nuo nostalgijos sovietinei sistemai, o etnopolitinės problemos turėtų išsispręsti beveik

794 Landsbergis w Warszawie, Gazeta įvyborcza, 1991-09-16, nr. 216; Landsbergis tylko przejazdem, Gazeta įvyborcza, 1991-09-17, nr. 217. 795 V. Landsbergis, Sunki laisvė 1991 m. ruduo-1992 m. ruduo. Statom valstybę, Vilnius, 2000, p. 82. 796 L. Pečeliūnienė, Vėl „lenkų korta“. Gal jau paskutinė? Lietuvos aidas, 1991-09-20, nr. 190.

251

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

savaime.797 Ir galiausiai, trečias aspektas - tiesioginis valdymas kartu su kitomis administracinėmis, teisinėmis ir socialinėmis-ekonominėmis priemonėmis turėjo užkirsti kelią lenkų autonomizacijos tendencijoms (nacionalinės teritorinės autono­ mijos sklaidai) ir tokiu būdu pašalinti grėsmes Lietuvos teritoriniam vientisumui. Tokius arba panašius tarybų paleidimo ir tiesioginio valdymo įvedimo mo­ tyvus minėjo daugelis idėją rėmusių AT deputatų ir apskritai lietuvių politikų. Suprantama, būta ir tiesioginio valdymo įvedimo kritikų. Vieni kritikavo ne pačią idėją, o tai, kaip ji buvo įgyvendinta. Tiksliau, kritikavo dėl to, kas nebuvo padaryta. Kai kurių to meto politikų vertinimu, tiesioginio valdymo įvedimas iš esmės „lietuvių tautinės mažumos padėties“ Vilniaus krašte nepagerino.798 Kaip teigė vienas AT deputatas, priklausęs Tautos pažangos frakcijai, lietuvių labui praktiškai nepadaryta nieko... Taigi, atrodo, kad etnokultūrinių procesų požiūriu tiesioginis valdymas lyg ir nepasiteisinęs.799 Kita, gausesnė kritikų dalis, nors su įvairiais rezervais ir pritarė tiesioginio valdymo idėjai, tačiau manė, kad toks valdymas kartu esąs gyventojų teisių bei demokratijos ribojimas, todėl rinkimus rajonuose siūlė organizuoti kaip galima anksčiau. Tiesioginis valdymas kenkiąs ir tarptautiniam jaunos Lietuvos valstybės prestižui. Visgi daugumas AT deputatų, politikų bei įvairių visuomenininkų tiesioginio valdymo įvedimą aktyviai rėmė ir laikėsi nuomonės, kad jį būtų tikslinga tęsti, bent jau tiek, kiek tai numato įstatymas - t. y. metus. Rajonuose svarbu „sta­ bilizuoti politinę situaciją“, atriboti nuo politikos susikompromitavusį, nelojalų Lietuvai rajonų elitą, įvykdyti reformas ir tik po to organizuoti rinkimus į tary­ bas. (Kaip pastebėjo žymus to meto Lietuvos politinis veikėjas - tarybos buvo

797 Suprantama, ne visi lietuvių politikai buvo tokie „optimistai“. R. Ozolas savo dienoraštyje užrašė: „Žinoma, greitai ir daug - tiek, kad iki rinkimų žmonės pamatytų naujosios valdžios pajėgumą - mes nepadarysim, bet kad būtų ėjimas, o ne tūpčiojimas.“ (R. Ozolas, Aušros raudoniai, Vilnius, 2010, p. 372). 798 AT deputato A. Ambrazevičiaus pasisakymas. LR AT stenograma, penkta eilinė sesija, šimtas septyniasdešimtasis posėdis, 1992-07-23. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/ dokpaieska.showdoc_l?p_id=251688, [žiūrėta 2014-10-07]. 799 Su tokiomis išvadomis Vilniaus rajono įgaliotinis A. Merkys, ko gero, būtų nesutikęs. Konferencijoje 2011 m., aptardamas savo veiklą Vilniaus rajone, jis pastebėjo, kad viena prioritetinių jo veiklos krypčių buvo „padaryti, kad kiekvienoje rajono seniūnijoje būtų mokykla, kurioje Lietuvos piliečiai galėtų mokytis valstybine kalba.“ Si užduotis tiesioginio valdymo laikotarpiu, pasak Merkio, buvo įvykdyta. Deja, konkrečių skaičių apie mokyklų ir mokinių skaičių savo pranešime jis nepateikė (prieiga per internetą: h ttp://alkas. lt/2011/09/22/a-merkys-tiesioginis-valdymas-vilniaus-rajone-ir-nebaigti-darbai/, [žiūrėta 2015-05-01]).

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjūtis-gruodis)

paleistos ne tam, „kad būtų išrinktos iš naujo tokios pačios.“) Dėl klausimo, kada organizuoti rinkimus į tarybas, AT vyravo požiūris, jog rinkimų į abiejų rajonų tarybas skubinti nereikėtų. Viešai dažnai aiškinta, esą yra tikslinga palaukti, kol situacija rajonuose „stabilizuosis“, bus „atstatyta pusiauvyra“ ir pan. Tačiau mo­ tyvas atidėti rinkimus galėjo būti žymiai paprastesnis - ideologinis ir politinis. Neatmestina prielaida, kad žymi lietuvių politinio ir valdžios elito dalis manė, jog rinkimuose vėl laimėję komunistai rytiniuose Lietuvos rajonuose būtų legitimizuoti ir legalizuoti.800 (Tiesa, reikėtų pastebėti, kad Lietuvos valdžios struktūrose visiško sutarimo dėl to, kada organizuoti rinkimus nebuvo - Vyriausybėje būta siūlymų rinkimus organizuoti sausio mėnesį.801) Ir dar viena svarbi aplinkybė - dėl tiesioginio valdymo įgyvendinimo mecha­ nizmo. Lietuvos valdžios politikai rajonuose įgyvendinti buvo pasirinkti lietu­ viai. Abu nauji rajonų vadovai —A. Eigirdas ir A. Merkys - dirbo Rytų Lietuvos komisijoje. Komisija tarp lenkų politikų ir, nesuklysiu teigdamas, didžiosios dalies rajonų lenkų gyventojų nebuvo populiari. Jos veikla susilaukdavo pačios įvairiausios kritikos. Antra vertus, įgyvendinti valdžios politiką nutarta iš esmės atsiribojus nuo abiejų lenkų politinių centrų: nuo AT frakcijos ir nuo Lietuvos lenkų sąjungos. Ypač nuo pastarosios. Tiesioginiu savo „partneriu“ naujoji rajono valdžia laikė paprastus krašto gyventojus lenkus arba, kitaip tariant, lenkų liaudį. (Savaime suprantama, pritraukiant ir krašte gyvenusius lietuvius, Sąjūdžio ak­ tyvistus.) Ko gero dėl šių aplinkybių tiesioginio valdymo pradžioje Vyriausybės įgaliotiniai apie savo tikslus ir uždavinius kalbėjo labai nuosaikiai, atsargiai ir raminamai. Apie tokias tendencijas liudytų lietuviškoje ir lenkiškoje Lietuvos spaudoje publikuoti Eigirdo ir Merkio interviu. Buvo aiškinama, jog naujosios valdžios prioritetas - socialinės-ekonominės reformos, teigta, jog nebus radikalių permainų, taip pat ir ypač jautrioje kadrų srityje.802 Pagrindinis naujųjų vadovų uždavinys: „suardyti senąsias partines struktūras“ bei suformuoti rajonuose naują socialinį savininkų sluoksnį, kuris užtikrintų ir demokratines politines permainas.

800 Vakarų žmogaus teisių ekspertams, raginusiems paskubėti su rinkimais į tarybas, B. Kuzmickas aiškino, jog tokiu atveju lenkai vėl išsirinktų komunistus (Jak nas widzą? Kurier Wilenski, 1991-12-18, nr. 246). Panašiai samprotavo ir Ozolas (R. Ozolas, Aušros raudoniai, Vilnius, 2010, p. 372). 801 Demokratija ir savigarba. Interviu su Vidmantu Povilioniu, Lietuvos aidas, 1991-10-04, nr. 200. 802 J. Bielawska, Co się dzieje w Solecznikach, Kurier Wilenski, 1991-09-28, nr. 190; ta pati, Bezpošrednie zarządzanie: pierwsze wraženia i došwiadczenia. (Rozmowa z A. Merkysem), Kurier Wilenski, 1991-10-02, nr. 192.

253

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Kartu siūlyta labiau rūpintis „originalia krašto lenkų kultūra“.803 Buvo pažymima, kad sprendžiant sudėtingas ir daug prieštaravimų keliančias problemas būtina atsižvelgti į vietos gyventojų poreikius bei interesus. Pavyzdžiui, sprendžiant „didžiojo Vilniaus klausimą“, t. y. miesto plėtros į Vilniaus rajoną problemą, pirmiausia būtina, pasak Merkio, gyventojams atstatyti nuosavybės teises į jų buvusią žemę, o miestą plėsti tik tiek, „kiek būtinai reikia“.804 Tačiau, atrodo, kad tokia atsargi ir nuosaiki nuostata gyvavo neilgai. Jau metų antroje pusėje situacija ėmė keistis. Viešojoje erdvėje pasipylė kaltinimų, beje, iš abiejų pusių. Lietuvių valdininkai kaltino lenkų politines struktūras, kad šios rajonuose kursto nesantaiką. Ypač kliuvo Lietuvos lenkų sąjungai.805 (Sąjungos leidinys Nasza gazeta buvo išvadintas antivalstybiniu.) Neliko skolingi ir len­ kų politikai - jie kaltino rajonų vadovus, kad šie atleidinėja iš pareigų lenkus, o priima lietuvius.806 (Paprastai tokie kaltinimai buvo griežtai atmetami. Vadinti isterija bei nešvariais lenkų politikų žaidimais. Tiesa, buvo pripažįstama, kad vyksta kadrų kaita.807) Spalio viduryje grupė lenkų frakcijos deputatų kreipėsi į premjerą G. Vagnorių ir generalinį prokurorą A. Paulauską, kad šie ištirtų ir įvertintų Vilniaus rajono įgaliotinio A. Merkio veiklą. Lenkų deputatai kaltino įgaliotinį, kad šis, esą, pažeidė Vyriausybės nutarimą, numatantį tarybų agrarinėse apylinkėse formavimo tvarką.808 Naujosios rajonų valdžios sprendimai sukėlė vietos gyventojų lenkų pro­ testus. Sunku pasakyti, ar jie buvo spontaniški, ar organizuoti kokių nors lenkų politinių struktūrų, tačiau gausūs jie nebuvo.809 Dar vienu įtampų šaltiniu tapo į politinę dienotvarkę vėl iškilęs Vilniaus miesto plėtros arba „didžiojo Vilniaus“ klausimas. Vilniaus miesto taryba rugsėjo 25 d. priėmė nutarimą dėl Vilniaus ribų išplėtimo. Nutarime pritarta miesto ribų išplėtimui ir prašyta AT patvirtinti

803 Kelias į rinką, Lietuvos aidas, 1991-10-19, nr. 211. 804 Atkurkime gerus santykius ir pasitikėjimą (interviu su Artūru Merkiu), Lietuvos aidas, 1991— 09-19, nr. 189. 805 „Komisarinis valdymas“ ar desovietizacija, (L. Pečeliūnienės interviu su A. Merkiu ir A. Eigirdu), Lietuvos aidas, 1991-12-20, nr. 254. 806 Lietuvių spaudoje buvo atsikertama, jog „Brodavskio laikais“ buvo atleidinėjami vadovai lietuviai (R. Razmislevičiūtė, Vilniaus rajonas: dvivaldystė baigėsi?, Lietuvos rytas, 1991-11-27, nr. 197). 807 R. Razmislevičiūtė, Šalčininkai: žvilgsnis be rožinių akinių, Lietuvos rytas, 1991-11-12, nr. 186. 808 R. Razmislevičiūtė, Vilniaus rajonas: dvivaldystė baigėsi?, Lietuvos rytas, 1991-11-27, nr. 197. 809 D. Danowska, Czego chcą suderwianie? Kurier Wilenski, 1991-10-16, nr. 202; Suderwianie protestują, Kurier Wilenski, 1991-10-19, nr. 205.

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjutis-gruodis)

naujas Vilniaus ribas į miesto teritoriją įtraukiant trylika rajono apylinkių.810 Dar po mėnesio tas pats klausimas svarstytas Vyriausybėje. Posėdyje taip pat pritarta sostinės plėtrai ir nurodyta atsakingoms ministerijoms parengti nutarimo projektą. (Kalbėta apie tai, kad Vilnius turėtų plėstis į Avižienius, Buivydiškes, Kyviškes, o buvusiems žemės savininkams už ją turėtų būti atlyginta.811) Žinios apie sos­ tinės plėtrą, sklypų skyrimą miestiečiams, kėlė Vilniaus rajonų gyventojų lenkų nepasitenkinimą ir skatino protestus.812 Ketinimus plėsti Vilnių, neatstačius teisių į turėtą žemę, gyventojai vadino „plėšimu vidury baltos dienos“.813 Protestavo ne tik gyventojai, bet ir jiems atstovaujančios apylinkių tarybos. (Šios savo sprendi­ mais atsisakydavo skirti sklypus individualių namų statybai, kol neatkurtos vietos gyventojų nuosavybės teisės į turėtą žemę.814) Visai tikėtina, jog tokio pobūdžio įtampos tarp vietos gyventojų, kaimo bendruomenių, apylinkių tarybų ir įgalio­ tinio buvo būdingos visam tiesioginio valdymo laikotarpiui. O tai idėją užmegzti pasitikėjimo santykius su lenkų liaudimi darė sunkiai įgyvendinamą. Didžiųjų miestų plėtra ir gyventojų aprūpinimas sklypais, tokiu būdu spren­ džiant aktualią socialinę problemą (aprūpinimą gyvenamuoju plotu), buvo aktu­ alus ne tik šalies sostinei. Tokią pat problemą turėjo spręsti ir kiti didieji Lietuvos miestai - sklypai nuosavų namų statybai ten taip pat buvo dalijami, remiantis Vyriausybės sprendimu (Vyriausybės nutarimas buvo priimtas 1991 m. gruodžio mėn). Tačiau, dažnai sprendžiant vieną socialinę problemą, buvo sukuriamos kitos. Pietryčių Lietuvos rajonuose, kaip ir visoje respublikoje, žemė buvo pra­ dėta dalyti remiantis dar 1989 m. Valstiečių ūkio įstatymu (juo leista kurti iki 50 ha dydžio šeimyninius ūkius), taip pat 1990 m. liepos mėn. LR AT nutarimu dėl kaimo gyventojų ūkių išplėtimo. Šis įstatymas įpareigojo kolektyvinių bei tarybinių ūkių vadovus skirti darbuotojams nuo 2 iki 3 ha sklypus sodybiniams 810 Vakarinės naujienos, 1991-09-30, nr. 182; Wielke Wilno, Kurier Wilenski, 1991-10-03, nr. 193; M. Lawryniec, Po tej i tamtej stronie rogatek, Kurier Wilenski, 1991-10-11, nr. 199. 811 J. Baranauskas, Didėja Vilnius ir Kaunas, Lietuvos aidas, 1991-11-02, nr. 220. 812 M. Lawryniec, Po tej i tamtej stronie rogatek, Kurier Wilenski, 1991-10-11, nr. 199; Protokol zebrania ogölnego mieszkancöw wsi Gudele i okolicznych zascianköw gminy Mejszagolskiej rejonu Wilenskiego, 1992-04-09, VKVA, f. 2105, ap. 1, b. 15,1. 45-48. 813 J. Bielawska, Preciwko wielkiemu Wilnu..., Kurier Wilenski, 1991-10-09, nr. 197; ta pati, Pikiety przed parlamentem, Kurier Wilenski, 1991-10-16, nr. 202; J. Soblis, Troki przypominają i... protestują, Kurier Wilenski, 1991-10-15, nr. 201. 814 Vilniaus raj., Buivydiškių apylinkės tarybos sprendimas (rusiškai), 1991-10-10, VRVA, f. 2180, ap. 1, b. 11,1. 65; Vilniaus raj., Buivydiškių apylinkės tarybos sprendimas (rusiškai), 1991-12-30, VEVA, f. 2180, ap. 1, b. 11,1. 70; Vilniaus raj., Maišiagalos apylinkės tarybos sprendimas (rusiškai), 1992-04-28, VEVA, f. 2105, ap. 1, b. 15,1. 44.

255

256

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

ūkiams.815 (Valstiečių ūkio įstatymas 1991 m. rudenį buvo sustabdytas.) Remiantis 1989-1990 m. priimtais įstatymais, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų apylinkių tary­ bos žemes skirstė vietos gyventojams.816 Paleidus rajonų tarybas ir įvedūs tiesioginį valdymą, po Vyriausybės priimtų sprendimų situacija pasikeitė. Vyriausybės įgalotinis turėjo teisę dalyti sklypus su Vilniaus miestu besiribojančiose apylinkė­ se.817 Pasak A. Merkio, per pusantrų metų trukusį tiesioginio valdymo laikotarpį „buvo suformuota ir individualiai statybai išdalinta per 5000 sklypų“ (iš jų 2000 sklypų išdalijo seniūnijos).818 Visai tikėtina, kad didžioji sklypus gavusiųjų dalis buvo vilniečiai ir lietuviai, todėl žemės ūkio ekspertai šią Vyriausybės įgaliotinio akciją taip pat linkę vadinti ir rajono lietuvinimu.819 Ir dar. 1991 m. birželio mėn. buvo priimtas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Šis restitucijos įsta­ tymu vadinamas dokumentas davė pradžią radikaliai žemės reformai Lietuvoje.820 To, kaip įstatymas buvo įgyvendinamas rytų Lietuvoje, specialiai neaptarinėsiu. Vis dėlto visiškai ignoruoti šio klausimo negalima. Dėl kelių svarbesnių prie­ žasčių. Pirma, į įstatymo įgyvendinimą aktyviai įsitraukė ir vyriausybės įgalio­ tiniai. Jau minėjau, kad vienas iš svarbesnių įgaliotinių veiklos prioritetų buvo forsuoti reformą, kuri griautų sovietinę kolūkinę sistemą ir sudarytų prielaidas žemės ūkyje formuotis ūkininkui-savininkui. Tačiau tikrovėje tarp įgaliotinio (Vilniaus rajone) ir vietos valdžios - apylinkių tarybų - dėl reformos įgyvendi­ nimo kildavo nesutarimų ir konfliktų. Taip atsitiko apylinkių agrarinių tarnybų

815 Z. Norkus, Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai, Vilnius, 2014, p. 370-371. 816 Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos sesijų protokolai, 1991, VBVA, f. 2180, ap. 1, b. 11, L 15-20, 21-24; Šalčininkų m. deputatų tarybos protokolas ir priedai, 1991-04-11, VKVA, f. 2058, ap. 1, b. 8,1. 26-36. 817 Spaudoje rašyta, kad iš Vilniaus rajono įvairių apylinkių sostinės žinion turėjo pereiti apie 11 800 ha žemės (Z. Balcewicz, Wywlaszczeni po raz wtory, Kurier Wilenski, 1991-12-14, nr. 244). 818 A. Merkys, Tiesioginis valdymas Vilniaus rajone ir nebaigti darbai (Pranešimas konferencijoje, 2011-09-21). Prieiga per internetą: http://alkas.lt/2011/09/22/a-m erkys-tiesioginisvaldymas-vilniaus-raj one-ir-nebaigti-darbai/, [žiūrėta 2015-05-01]. 819 Interviu su Silvestru Staliūnu, 2015-11-02. Taip pat žr. Vyriausybės įgaliotinio patarėjo A. Andriuškevičiaus raštas Avižienių apylinkės tarybai, 1992-02-21, VRVA, f. 2195, ap. 1, b. 9,1. 30, 37. 820 Daugiau apie tai žr.: P. Aleknavičius, Žemės santykių pertvarkymas Lietuvos kaime 1989-2008 metais, Vilnius, 2008; A. Poviliūnas, Lietuvos žemės ūkio grįžimas į rinkos santykius ir ūkininkuos ekonominė raida, Vilnius, 2008; Kaimas lūžio metais: Lietuvos žemdirbių sąjūdžio idėjų ir veiksmų dešimtmetis, sud. M. Treinys, Kaunas, 2008; Z. Norkus, Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai, Vilnius, 2014, p. 368-396.

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjutis-gruodis)

sudarymo klausimu. Galiausiai, šeši lenkų frakcijos deputatai spalio mėn. įteikė interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ir šalies generaliniam prokurorui dėl Vy­ riausybės įgaliotinio veiksmų. Ji buvo paviešinta spaudoje.821 Lapkričio pabaigoje interpeliacijos klausimas buvo nagrinėjamas parlamente. Ministras Pirmininkas G. Vagnorius interpeliacijos pretenzijas atmetė ir įgaliotinio veikloje pažeidimų neįžvelgė. Tačiau generalinio prokuroro A. Paulausko teigimu, lenkų deputatų paklausime išdėstyti faktai „iš dalies pasitvirtino“.822 Antra, formaliai ir juridiškai restitucijos įstatymas nustatė bendrą ir vienodą nuosavybės teisių atkūrimo tvarką visiems šalies gyventojams. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad įstatymo įgyvendinimo tempai respublikoje labai nevienodi. Ryti­ niuose Lietuvos rajonuose nuosavybės teisių į turėtą nekilnojamą turtą atkūrimo procesas vyko gerokai lėčiau, nei kituose rajonuose. Tiesa, būtina pažymėti, kad toks vėlavimas neturėjo nieko bendro su tiesioginiu valdymu nei su įgaliotinių veikla. Praėjus šiek tiek daugiau nei dešimčiai metų, 2002 m., Seimas sudarė laikiną komisiją, kuriai buvo pavesta ištirti, kaip Vilniaus apskrityje įgyvendi­ namas restitucijos įstatymas.823 Viena iš komisijos išvadų teigė: „Šalčininkų ra­ jone grąžinta natūra, lygiaverčiais sklypais bei priimti sprendimai kompensuoti į 42,3 proc., Trakų rajone - 49,6 proc., Vilniaus rajone - 40,6 proc. piliečių prašy­ muose nurodyto ploto. Tai blogiausi nuosavybės teisių atkūrimo į žemę rodikliai šalyje.“824 Komisija atsakė ir į klausimą, kodėl taip atsitiko. Be priežasčių, kurias galima laikyti bendromis visai respublikai (daugkartinis įstatymo kaitaliojimas,825

821 Interpelacja, Kurier Wilenski, 1991-11-07, nr. 217. 822 Odpowiedzi na interpelację frakcji polskiej, Kurier Wilenski, 1991-12-05, nr. 237; LR AT stenogramos, ketvirta eilinė sesija, penkiasdešimtasis posėdis, 1991-11-18. Prieiga per internetą: http://www3.1rs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251143, [žiūrėta 2015-10-07]. 823 Originalus pavadinimas: „Seimo laikinoji komisija nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarkos pažeidimams Vilniaus apskrityje ištirti“, jos pirmininke paskirta Jūratė Juozaitienė. Komisija veikė iki 2003 m. gruodžio mėn. Sudėtyje buvo ir du Seimo nariai lenkai: Arturas Plokšto ir Valdemaras Tomaševskis. 824 Seimo laikinosios komisijos išvados. LR Seimo nutarimo priedas, 2003-06-12. Prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.1t/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.213757?jfwid=rivwzvpvg, [žiūrėta 2015-10-07]. 825 Restitucijos įstatymas iki 1996 m. buvo taisytas net 16 kartų. Galiausiai, į valdžią grįžus dešiniesiems, restitucijos įstatymo taikymas buvo sustabdytas, o 1997 m. priimta nauja jo redakcija. Naujas įstatymas leido persikelti žemę - jei pretendento gimtinėje žemės neužteko, jos buvo galima gauti kitur, kur buvo laisvos žemės (Z. Norkus, Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai, Vilnius, 2014, p. 372). Visai tikėtina, kad tokiu būdu įstatymas, nors ir netiesiogiai, taip pat prisidėjo prie rytinės Lietuvos rajonų lietuvinimo.

258

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

kvalifikuotų kadrų trūkumas vietose, įvairūs pažeidinėjimai ir pan.), buvo ir specifinių, būdingų tik Vilniaus apskrities rajonams - tai žemėtvarkos ypatybės krašte ir sunkumai surenkant būtinus nuosavybės teisei atkurti dčkumentus. Pastarieji dėl istorinių aplinkybių atsidūrė ne tik Lietuvos, bet labai dažnai ir Lenkijos archyvuose.826 Teisių atkūrimo procesą komplikavo ir rytinių rajonų žemėtvarkos ypatybės: iki nacionalizacijos buvę rėžiniai kaimai ir išlikusi stambi žemėvalda.827 Kaip ten bebūtų, apibendrintai galima pažymėti viena svarbią, jau politinę, aplinkybę - nuosavybės teisių atkūrimo vėlavimas tapo nesutarimų ir kaltinimų ne tik valstybės viduje (lenkų politikų valdžiai), bet ir tarpvalstybiniu lygmeniu (Varšuvos - Vilniui) priežastimi. Apskritai, Lietuvos valdžios santykiai su gyventojams atstovaujančiomis apylinkių tarybomis buvo pakankamai sudėtingi ir dažnai konfliktiški. Įtampų priežastys buvo įvairios. Viena - tarybos ir po pučo nenorėjo paklusti AT spren­ dimams, demonstruodamos nepriklausomą ir skirtingą nuo Vilniaus valdžios požiūrį. Pavyzdžiui, Vilniaus rajono Bezdonių apylinkės deputatai, susirinkę į sesiją rugsėjo mėn., parėmė Vilniaus rajono tarybą, o AT sprendimą dėl tary­ bos paleidimo vadino „nesavalaikiu“ ir prieštaraujančiu įstatymams.828 Panašius sprendimus priėmė ir Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės taryba. Ji taip pat AT rugsėjo 4 d. nutarimą laikė neteisėtu ir prašė jį panaikinti. Apylinkės tarybos 826 Teisingumo ministro pavaduotojas Z. Juknevičius, atsakydamas į Vyriausybės pavedimą, 1992 m. balandžio mėn. pažymoje aiškino, jog „tarpukario metais Lenkijos valstybės įstaigų išduoti dokumentai dėl žemės Vilniaus krašte suteikimo arba pirkimo iš valstybės fondo negali būti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai.“ Taigi, Lietuvos valdžia juridinės galios neturinčiais pripažino tokius nuosavybės dokumentus, pagal kuriuos žemę iš tuometinės valdžios įsigijo vadinamieji kolonistai, t. y. asmenys, į Vilniaus kraštą atsikėlę po 1920 m. Tikėtina, jog taip stengtasi pabrėžti okupacinį Lenkijos valdžios Vilniaus krašte pobūdį ir jos nelegitimumą. Pažymoje taip pat teigiama, kad pretendentams „pateikus Lietuvos ir Lenkijos valstybių įstaigų išduotus nuosavybę patvirtinančius dokumentus“, „atstatant nuosavybės teisę reikėtų vadovautis LR įstaigų išduotais dokumentais.“ Galiausiai, rašoma, kad neradus nuosavybės teisę įrodančių dokumentų Lietuvos archyvuose, asmuo nuosavybės teisę gali įrodynėti teisme. Net ir fragmentiška archyvinės medžiagos apžvalga rodo, kad apylinkių agrarinės reformos tarnybos pripažino įvairius dokumentus nuosavybės teisei įrodyti: išrašus iš 1912 m. Vilniaus notarinio archyvo, 1924 m. žemės mokesčių mokėtojų sąrašus, kaimo skirstymo į vienkiemius planus, taip pat 1940 m. valsčiaus viršaičio pažymas ar 1941 m. valsčiaus pieno gamintojų sąrašus (Vilniaus raj. žemėtvarkos skyrius. Agrarinės reformos tarnyba, 1994, VRVA, f. 2223, ap. 1, b. 132). 827 Šias priežastis nurodė ir žemės ūkio specialistai (Silvestro Staliūno 2015-11-02 interviu autoriui). 828 Vilniaus rajono Bezdonių apylinkės tarybos sesijos protokolas ir nutarimas, 1991-09-09, VRVA, f. 2110, ap. 1, b. 1, 1. 1, 4.

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjutis-gruodis)

nutarime pažymima, kad „Vilniaus rajono [tarybos] veikla po 1990 m. rinkimų buvo teisinga ir atitiko daugumos apylinkės gyventojų valią.“829 Nenoriai apylinkių tarybos naikino nutarimus, kurie formaliai pažeidė Lietu­ vos įstatymus ir Vyriausybės nutarimus. Buivydiškių apylinkės taryba šį klausimą sprendė spalio 15 d. posėdyje ir nutarė sprendimų neatšaukti. (Antra vertus, toje pat tarybos sesijoje pasisakyta už „agitacinio darbo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priėmimo“ sustiprinimą.830) Galiausiai, tik 1992 m. balandžio mėn. apylinkės taryba beveik vienbalsiai atšaukė savo priimtus nutarimus, prieštarau­ jančius Lietuvos Respublikos įstatymams.831 Toks atvejis nebuvo vienetinis, visai tikėtina, kad panašių „užsispyrusių“ tarybų galėjo būti ir daugiau.832 Anot Komisi­ jos Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybų antikonstitucinei veiklai tirti pirmininko, iki 1992 m. pavasario „maždaug dar 8 apylinkės yra Vilniaus rajone ir apie 12 apylinkių Šalčininkų rajone, kur žemesniųjų pakopų tarybos dar neperžiūrėjusios ir neatšaukusios savo sprendimų...“, kurie prieštarauja Laikinajam pagrindiniam įstatymui ir kai kuriems Vyriausybės nutarimams.833 Lietuvos valdžiai reikalavi­ mas apylinkių taryboms atšaukti nutarimus buvo savotiškas lakmuso popierėlis, indikatorius, rodantis tarybų ir deputatų politinį lojalumą. Antra vertus, naujomis geopolitinėmis sąlygomis (pralaimėjus pučui ir po Lietuvos tarptautinio pripažinimo) tarybų priimti sprendimai jokios grėsmės valstybės saugumui, suverenumui ar teritoriniam integralumui turėti negalėjo. Jų prasmė buvo labiau simbolinė. Taigi, retrospektyviai vertinant, Lietuvos valdžios atsakymas galėjo būti taip pat panašus - paskelbti nutarimą, kuriuo visi visų apy­ linkių sprendimai, prieštaraujantys šalies įstatymams, būtų paskelbti niekiniais. Matyt, kad reikalo esmė buvo ne tik formali - juridinė. Būta tame ir politinės 829 Vilniaus raj. Buivydiškių apylinkės tarybos sesijos protokolas ir nutarimas, 1991-09-09, VKVA, f. 2180, ap. 1, b. 11,1. 41, 44. 830 Vilniaus raj. Buivydiškių apylinkės tarybos sesijos protokolas, 1991-10-15, VKVA, f. 2180, ap. 1, b. 11,1. 92, 95. 831 Vilniaus raj. Buivydiškių apylinkės tarybos sesijos protokolas, 1992-04-29, VKVA, f. 2180, ap. 1, b. 20, 1. 68. 832 Šalčininkų raj. Jašiūnų apylinkės tarybos sesijos protokolas, 1992-06-06, VKVA, f. 2070, ap. 1, b. 15,1. 2. Sesijos metu buvo atšaukti septyni nutarimai. Taip pat žr. Šalčininkų raj. Šalčininkų apylinkės tarybos sesijos protokolas, 1992-04-10, VKVA, f. 2057, ap. 1, b. 15,1. 9, 13. Sesijos metu priimtas sprendimas panaikinti 1989 m. priimtą nutarimą dėl apylinkės paskelbimo lenkų nacionaline. 833 E. Petrovo pasisakymas. LR AT stenogramos, penkta eilinė sesija, šimtas trečiasis posėdis, 1992-03-24. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_lTp_ id=251365, [žiūrėta 2015-10-07].

260

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

logikos. Reikalaudama iš apylinkių tarybų panaikinti savo sprendimus, Lietuvos valdžia sprendė ne tik formalią kompetencijų atskyrimo (tarp centrinės ir vietinės valdžių) klausimą. Reikalavimai ir jų įgyvendinimas turėjo parodyti tarybų lojalu­ mą arba nelojalumą nepriklausomai Lietuvos valstybei. Ir ne tik tarybų deputatų lenkų visuomeninio-politinio elito, bet ir lenkų bendruomenės apskritai. Gynė tarybos ir savus administracijos vadovus - viršaičius. Įgaliotinių ini­ ciatyva „apsvarstyti, ar apylinkės viršaitis atitinka užimamas pareigas“, dažnai buvo sutinkama priešiškai ir atmetama.834 Dėl visų anksčiau minėtų priežasčių ir įtampų, kylančių tarp įgaliotinio ir apylinkių tarybų, Artūras Merkys spalio pabaigoje net siūlė „stabdyti“ Avižienių, Buivydiškių, Rukainių ir Rudaminos apylinkių tarybų veiklą.835 Klausimas buvo svarstomas parlamentinėje Komisijoje antikonstitucinei tarybų veiklai tirti. Buvo nutarta neteikti AT svarstyti apylinkių tarybų paleidimo klausimo.836 Galbūt tokie sprendimai liudijo Lietuvos valdžios ar bent jau dalies lietuvių politikų nenorą dar labiau aštrinti bei komplikuoti santykius? Tam tikro pagrindo tokiai prielaidai esama. Lapkričio 3 d. baigėsi Lietuvos Respublikos piliečio pa­ žymėjimų išdavimo procesas. Rytiniuose Lietuvos rajonuose jis vyko pakankamai sunkiai. Apskritai, buvo manančių, jog Lietuvos lenkai neims Lietuvos pilietybės. Dėl sunkiai vykstančio įpilietinimo proceso lietuvių pareigūnai kaltino rajonų valdininkus, buvusią valdžią - esą ši sabotavo procesą, vykęs „pasyvus streikas“ ir pan.837 Neatmestina, kad tokie pareiškimai galėjo turėti ir turėjo tam tikro pagrindo. Tačiau tuomet tektų pripažinti, kad įpilietinimo procesas sudėtingai vyko ir kituose Lietuvos rajonuose bei miestuose.838 Lietuvių spaudoje duomenų,

834 Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui raštas Buivydiškių apylinkės deputatų tarybos pirmininkui, 1991-10-08, VKVA, f. 2180, ap. 1, b. 11, 1. 96; Buivydiškių apylinkės tarybos sesijos protokolas, 1991-10-15, VRVA, f. 2180, ap. 1, b. 11,1. 81. 835 J. Bielawska, Czy zaslužyly na rozwiązanie awiženska, bujwidziska, rukojnska i rudominska rady gmine? Kurier Wilenski, 1991-11-30, nr. 224. 836 J. Bielawska, Komisja parlamentarna nie poparla propozycji peinomocnika rządu na rejon wilenski, Kurier Wilenski, 1991-12-07, nr. 239. 837 Sociologiniai tyrimai. Tautinės mažumos. Konferencijos medžiaga, Vilnius, 1992, p. 19. 838 S. Urbonavičiūtė, Grūstis į pilietybės traukinio paskutinį vagoną, Lietuvos rytas, 1991—11— 02, nr. 180. Straipsnyje teigiama, kad spalio 31 d. Vilniuje Šeškinės seniūnijoje iš maždaug 32 tūkst. gyventojų, turinčių teisę į pilietybę, tokia teise pasinaudojo apie 25 tūkst., t. y., apie 71 proc. gyventojų. Apskritai, pastebėta, kad pilietybės įgyjimo procesas įsibėgėjo po rugpjūčio pučo. Pasibaigus terminui paaiškėjo, kad Vilniuje pilietybės pažymėjimus įsigijo 370 tūkst. gyventojų. Anot pareigūnų, sostinėje „ne vienas tūkstantis“ liko be pažymėjimų (Kiek išduota pilietybės pažymėjimų, Vakarinės naujienos, 1991-11-12, nr. 224-225).

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjutis-gruodis)

kiek respublikos gyventojų įgijo piliečių pažymėjimus, o kiek atsisakė priimti Lietuvos Respublikos pilietybę, skelbta nebuvo. Juos, kad ir labai fragmentiškus, remdamasis Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, paskelbė tik lenkų laikraštis Kurier Wileiiski,839 Taigi, Vilniaus rajone Lietuvos Respublikos pilietybę priėmė 87.1 proc., Šalčininkų - 90.1 proc.840, Švenčionių —72.6 proc., Ignalinos rajone, kartu su tuometiniu Sniečkumi - 93.5 proc., o štai Telšių - 86.6 proc., Trakų 51.1 proc. Apskritai, šalyje Lietuvos Respublikos pilietybę priėmė 86.9 proc. gyventojų. Šie nors ir labai fragmentiški duomenys liudijo faktą, kad rytų Lietu­ vos gyventojai lenkai iš esmės priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę. Žinoma, galima įvairiai svarstyti, kokie veiksniai paveikė apsisprendimą, tačiau faktas lieka faktu —pietrytiniuose Lietuvos rajonuose, kuriuose dominavo lenkai, duomenys buvo geresni už šalies vidurkį ir už kai kurių lietuviškų rajonų rodiklius.841 O dabar dar kartą sugrįžkime prie tiesioginio valdymo. Ar tiesioginis valdy­ mas, nors ir neilgai trukęs, bent kiek pakeitė rajonų žmonių gyvenimą? Atsakymas į taip suformuluotą klausimą, ko gero, būtų teigiamas. Tik taip atsakant nereikėtų pamiršti, kad pokyčiai, siejami su tiesioginiu valdymu, vietos gyventojų buvo vertinami skirtingai. Patys įgaliotiniai stengėsi parodyti permainų teigiamąsias puses. Gera proga pristatyti laimėjimus buvo 1992 m. rinkimai į Seimą. (Abu įgaliotiniai kandidatavo į Seimą: A. Eigirdas Sąjūdžio koalicijos sąraše ir vien­ mandatėje apylinkėje, A. Merkys - tik vienmandatėje, išsikėlė pats.) Vilniaus rajono įgaliotinis aiškino rinkėjams, kad nuo tiesioginio valdymo įvedimo ūki­ ninkų skaičius rajone išaugo net 14 kartų (iš viso jų buvo jau 768), privatizuota 79 proc. butų (šalies vidurkis 78 proc.), atidaryta arba atskirta 18 naujų mokyklų, individualių namų statybai skirta 3 tūkst. sklypų (2/3 naujakurių, pasak įgalioti­ nio, rajono gyventojai), buitines gyvenimo sąlygas pagerino šiek tiek daugiau nei 900 šeimų (1991 m. tokių buvo tik 271).842 Nors prieš rinkimus įprasta didžiuotis 839 Jestem obywatelem Litwy, Kurier Wilenski, 1991-11-08, nr. 218. 840 Šalčininkų mieste pilietybę įgijo apie 96 proc. gyventojų (Šalčininkų m. tarybos sprendimas, 199111-08, VRVA, f. 2058, ap. 1, b. 8,1. 86, 94). 841 Dalies lietuvių politikų manymu, būtent tarybų paleidimas ir tiesioginio valdymo įvedimas svariai prisidėjo prie lenkų apsisprendimo priimti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tokie samprotavimai turėjo pagrindo - už pilietybės įgyjimą ir pilietybės prašymų teikimą aktyviai agitavo Vyriausybės įgaliotiniai. Taip pat už pilietybės įgyjimą nekartą pasisakė ir abiems politiniams centrams atstovavę lenkų politikai. Galima manyti, kad prie pilietybės priėmimo svariai prisidėjo ir vietinių žmonių „žemiškas“, t. y. ūkinis-ekonominis pragmatizmas. 842 „W rejonie zapanowal pokoj i spokoj“. Panstwowy pelnomocnik na rejon Wilniuski, Wilnia, 1992- 10-13, nr. 105; Apie A. Eigirdo veiklą žr. „Darant bute kapitalinį remontą, nepatogumai neišvengiami...“, Šalčia, 1992-10-22, nr. 124.

261

262

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1988—1994 metais

pasiekimais, bet visai tikėtina, kad pateikti skaičiai nebuvo „laužti iš piršto“. Tiesa, taip pat galima manyti, kad anaiptol nevisais įgaliotinių „pasiekimais“ rajonų gyventojai „džiaugėsi“ vienodai. Sklypų dalinimas nevietiniams miesto gyventojams, Vilniaus miesto plėtra į rajoną kėlė vietos gyventojų lenkų nepasitenkinimą. Galiausiai, abu kandidatai vienmadatėse apygardose rinkimus į Seimą pralaimėjo. Šiaip jau, pasirodyta ne taip ir blogai: pirmame ture A. Merkys Širvintų - Vilniaus apygardoje (nr. 55) liko antras, aplenkdamas LLS lyderį f. Mincevičių. Tačiau antrame ture žymiu skirtumu pralaimėta LDDP kandidatui B. Rupeikai. Vilniaus - Šalčininkų apygar­ doje (nr. 56) jau pirmame ture aiškia persvara laimėjo LLS kandidatas Zbignevas Semenovičius (Zbigniew Semenowicz). A. Eigirdas liko antras ir į Seimą pateko pagal sarašą. Atskira ir svarbi veiklos sritis, kurią akcentavo įgaliotiniai, buvo valstybinės kalbos mokymo stiprinimas ir lietuviško švietimo plėtra. Merkio teigimu, priori­ tetinė įgaliotinio veiklos kryptis kaip tik ir buvo „padaryti, kad kiekvienoje rajono seniūnijoje būtų mokykla, kurioje Lietuvos piliečiai galėtų mokytis valstybine kalba.“843 Pasak įgaliotinio, šį tikslą tiesioginio valdymo laikotarpiu jam pavykę pasiekti: buvo atidarytos pradžios mokyklos arba klasės, kur mokoma valstybine lietuvių kalba.844 Spaudoje galima rasti duomenų apie rytų Lietuvos švietimo būklę tiesioginio valdymo laikotarpiu, tačiau jie pakankamai fragmentiški.845 Visgi apie tam tikras tendencijas švietimo srityje galima spręsti: Vilniaus ir Šalčininkų rajonų apylinkėse, kur iki tol nebuvo pradinių mokyklų (klasių) lietuvių kalba, jos tėvų prašymu buvo steigiamos. Nežymiai padidėjo mokinių, besimokančių lietuvių kalba, skaičius, tačiau dar labiau išaugo besimokančių lenkų kalba, o rusų kalba besimokančiųjų sumažėjo. (Rašyta, jog Šalčininkų rajone „nežinia dėl kokių priežasčių mokiniai iš rusiškų klasių pereina į lenkiškas.“846) Mažėjo mišrių mokyklų skaičius. Tačiau buvo ir problemų, kurias sekėsi sunkiai spręsti. Atrodo, jog viena didžiausių - mokytojų lituanistų trūkumas. Ypač nelietuviš-

843 A. Merkys, Tiesioginis valdymas Vilniaus rajone ir nebaigti darbai. (Pranešimas konferencijoje, 2011-09-21.) Prieiga per internetą: http://alkas.lt/2011/09/22/a-m erkys-tiesioginisvaldymas-vilniaus-raj one-ir-nebaigti-darbai/, [žiūrėta 2016-04-13]. 844 D. Wojtusiak, Pelnomocnicy rządu o swym zarządzaniu, Kurier Wilenski, 1992-09-26, nr. 189; A. Merkys, Tiesioginis valdymas Vilniaus rajone ir nebaigti darbai. (Pranešimas konferencijoje, 2011-09-21.) Prieiga per internetą: http://alkas.lt/2011/09/22/a-merkystiesioginis-valdymas-vilniaus-raj one-ir-nebaigti-darbai/, [žiūrėta 2016-04-13]. 845 A. Kairys, Švietimas Rytų Lietuvoje, Šalčia, 1992-11-12, nr. 133. 846 A. Kairys, Litwa Wschodnia odczuwa brak nauczycieli, Wilnia, 1992-07-17, nr. 69.

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjūtis-gruodis)

koše mokyklose. Jauni mokytojai vengė važiuoti į rytų Lietuvą. Todėl paprastai nelietuviškose mokyklose lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė lituanisto diplomo neturintys mokytojai. Šalčininkų rajone iš 62 mokytojų lituanistų net 85 proc. neturėjo lietuvių kalbos mokytojo diplomo.847 Panašios tendencijos buvo ir Vil­ niaus rajone. Tai labiau kiekybinių pokyčių, vykusių tiesioginio valdymo laikotarpiu, charakteristikos. O ar būta kokybinių? Deja, ir šiuo atveju turimos žinios labai fragmentiškos. Žinoma, kad buvo vykdomos sociologinės apklausos-tyrimai, kuriuose aiškintasi gyventojų mentaliniai pokyčiai ir jų dinamika. Kai kurie jų publikuoti spaudoje.848 Mokslininkai pastebėjo, kad 1989 m. „tik apie pusę Šalčininkų rajono gyventojų nurodė Lietuvą tėvyne“, o 1992 m. tokių buvo jau trys ketvirtadaliai. Kartu pastebėta, jog „egzistuoja gana pastovi dalis gyventojų, kurie nurodo ne valstybę, bet vietovę, kurioje gyvena.“ Įdomus ir rajono gyventojų požiūris į tarybų paleidimą ir į Vyriausybės įgaliotinio paskyrimą: šiek tiek daugiau nei 50 proc. teigė šiuo klausimu neturintys nuomonės, o apie 15 proc. vertino neigiamai. Apie 20 proc. Lietuvos valdžios žingsnius vertino teigiamai, taip pat apie ketvirtadalis rajono žmonių palankiai atsiliepė apie įgaliotinio darbą. Absoliuti dauguma šiuo klausimu nuomonės neturėjo arba, kas labiau tikėtina, nenorėjo jos pasakyti... Įdomūs ir dar keli apklausos Šalčininkų rajone rezultatai: užfiksuotas iš esmės tas pats (kaip 1989 m.) santykis tarp asmenų, save laikančių lietuviais, lenkais, baltarusiais ir rusais. Visose etninėse grupėse padidėjo gimto­ sios kalbos prestižas, tačiau pasikeitė požiūris į „vietinę kalbą“ —padidėjo skaičius manančių, kad tai „lenkų kalbos dialektas“, o ne baltarusių. Rajone vis dar apie pusę įvairaus amžiaus lenkų mokėsi rusų mokyklose. Apskritai, mokykla buvo pasirenkama ne tik pagal tautybę, bet ir pagal gimtąją kalbą, nes dažnai gimtoji kalba ir tautybė nesutapo. Surasti panašių duomenų, apibūdinančių situaciją Vilniaus rajone, nepavyko. Ir jau visai pabaigai. Tiesioginio valdymo įvedimas ir vyriausybės įgaliotinių paskyrimas Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose negalėjo sustabdyti lenkiškumo politizacijos. Administracinėmis priemonėmis nesugebėta (o ir negalėta) tarp vietos gyventojų lenkų sukurti politinės-socialinės atramos; antra vertus, Lietu­ vos valdžios vykdoma tiesioginio valdymo politika likusius du lenkų politinius centrus vertė tik dar labiau konsoliduotis.849

847 Ten pat. 848 E. Krukauskienė, Mes keičiamės. Naujausi sociologiniai tyrimai Šalčininkų rajone, Salčia, 1993-01-19, nr. 5. 849 Gruodžio 22 d. įvyko LLS vyr. valdybos neeilinis posėdis, kuriame dalyvavo ir Lenkų frakcijos

264

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1988—1994 metais

Prieštaringa metų pabaiga Gruodžio 5 d. buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas.850 Įstatymo pirmasis straipsnis apibrėžė, kas yra Lietuvos Respublikos pilietis. Antroji pirmo straipsnio dalis teigė, kad piliečiais yra „asmenys, 1919 m. sausio 9 d . 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie šio įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gy­ vena Lietuvoje...“851 Si nuostata faktiškai aktuali buvo rytų Lietuvos gyventojams lenkams. Neatsitiktinai lietuvių teisininkai, aiškindami naujo įstatymo privalumus, lygino jį su 1939 m. spalio 27 d. priimtu „Vilniaus miesto ir jo srities tvarkomuoju įstatymu“. Sis pilietybę numatė asmenims, kurie Lietuvos piliečiais buvo pripažinti pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Rusijos sutartį ir gyveno krašte 1939 m. spalio 27 dieną. (Pagal įstatymą, anot istorikų, maždaug trečdalis Vilniaus krašto gyventojų tapo svetimšaliais.852) Teigta, jog pagal 1939 m. nutarimą „būtent au­ tochtonai“ buvo laikomi Lietuvos piliečiais, tačiau „ne visi spėjo įsigyti LR pilie­ tybę patvirtinančius dokumentas“.853 Tad naujasis įstatymas šią istorinę neteisybę lyg ir ištaisęs... Įstatymas atribojo tuos, kurie į Lietuvą atvyko po 1940 m. birželio iš įvairių Tarybų Sąjungos respublikų ir įsikūrė Vilniaus krašte. Jie LR piliečiais galėjo tapti natūralizacijos keliu (toks asmuo turėjo be kitų dalykų dar ir prisiekti). Pakeitimai pilietybės įstatyme iš esmės atpalaidavo Vilniaus krašto gyvento­ jus, pirmiausia, suprantama, nuolat respublikos teritorijoje gyvenusius lenkus nuo priesaikos Lietuvos Respublikai. Šį klausimą, kaip probleminį, diskusijose dėl deklaracijos kėlė Lenkijos diplomatai, o V. Landsbergis viešai buvo pareiškęs, kad pilietybės įstatyme bus daromi pakeitimai. Tokiu būdu Lietuvos valdžia pademonstravo tam tikrą derybinį lankstumą. Antra vertus, įstatymas liudijo demokratiškumą ir liberalias jo autorių bei valdžios apskritai nuostatas. (Ko gero

nariai R. Maceikianecas, Z. Balcevičius, Č. Okinčycas, S. Akanovičius, S. Peško. Posėdyje kalbėjęs naujas organizacijos pirmininkas J. Mincevičius pabrėžė, kad LLS ir frakciją sieja bendros problemos ir tikslai. (Pagrindinis - pasiekti, kad rinkimai į tarybas būtų organizuoti kaip galima greičiau.) Todėl tikslinga organizuoti bendrus posėdžius. Frakcijos pirmininkas Maceikianecas taip pat pasisakė už tolesnį darbo koordinavimą. Siūlyta paruošti bendrą frakcijos ir LLS pareiškimą (Kronika ZPL, Nasza Gazeta, 1992-01-15-31, nr. 2 (40)). 850 Daugiau žr. V. Sinkevičius, Lietuvos Respublikos pilietybė 1918-2001 metais, Vilnius, 2002. 851 LR AT ir Vyriausybės žinios, 1991, nr. 36, p. 1743. 852 Lietuvos istorija, t. 10, d. 2: Nepriklausomybė(1918-1940 m.), ats. redaktorius C. Laurinavičius, Vilnius, 2015, p. 530. 853 E. Jarašiūnas, Pilietybės įstatymas, Atgimimas, 1991-12-12-19, nr. 51.

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjutis-gruodis)

neatsitiktinai diskusijose apie naujojo įstatymo privalumus buvo prisimintas 1939 m. spalio mėn. įstatymas.) Trečia, pilietybės įstatymas brėžė tam tikrą skirtį tarp krašto gyventojų, jame nuo 1919 iki 1940 m. gyvenusių nuolat ir jų vaikų bei vaikaičių (iš esmės lietuvių, lenkų bei iš dalies baltarusių) ir įvairių atvykėlių, migrantų (paprastai rusų, baltarusių ir iš dalies lenkų.854) Šie taip pat turėjo gali­ mybę įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau tik jei atitiko tam tikras sąlygas (pvz., buvo išlaikę lietuvių kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminą bei davę priesaiką). Suprantama, kad tai lietė tuos asmenis, kurie dar buvo neapsisprendę ir iki lapkričio 4 d. nepriėmę Lietuvos pilietybės Atrodo, kad metų pabaigoje lietuvių ir lenkų santykiuose būta ir „atšilimo“, ir įtampos ženklų. Apie tai liudytų Sąjūdžio ir Lietuvos Lenkų sąjungos suva­ žiavimai.855 Jų organizatoriai viešai stengėsi rodyti vieni kitiems pagarbą... Apsi­ keista sveikinimais. Lietuvos lenkų suvažiavimas pasiuntė du atstovus pasveikinti Sąjūdžio suvažiavimo, o sąjūdiečiai - Nijolę Baužytę ir Romualdą Gecevičių pasveikinti LLS suvažiavimo.856 Šiek tiek panašus buvo ir suvažiavimų pobūdis, tačiau skirtumų buvo daugiau ir jie buvo svarbesni. Abiejuose daug diskutuota organizaciniais klausimais. Tačiau ne tik jais. Sąjūdiečiai išeities iš sudėtingos socialinės-ekonominės padėties ir politinės krizės siūlė ieškoti, steigiant didelius įgaliojimus turinčių prefektų ir prezidento institucijas. Ši buvo „matuojama“ visai neseniai išrinktam judėjimo garbės pirmininkui Vytautui Landsbergiui.857 LLS suvažiavimas sprendė kitokius uždavinius bei problemas. Suvažiavimo metu buvo konstatuota, kad mažėja organizacijos narių gretos - buvo 14 tūkst., liko ne visi 12 tūkst. Iš 380 delegatų suvažiavimo darbe dalyvavo 296.858 Spaudoje rašyta, kad kai kurie delegatai į suvažiavimą neatvyko, nes bijojo netekti darbo.859 Sveikinimą suvažiavimui atsiuntė ministras K. Skubiszewskis. Tarybų paleidimas

854 Vitalijos Stravinskienės duomenimis, 1989 m. apie 30 tūkst. lenkų buvo gimę kitose TSRS respublikose, paprastai Baltarusijoje (V. Stravinskienė, Demografiniai pokyčiai Lietuvoje 1944-1989 m. (statistinis aspektas). Įteiktas spaudai rankraštis. Dėkoju Vitalijai už galimybę su juo susipažinti). 855 Trečiasis Sąjūdžio suvažiavimas vyko 1991 m. gruodžio 14-15 d. Trečiasis LLS suvažiavimasgruodžio 14 d. („Po 20 mėnesių“ ir „Ir suvažiavo lenkai“, Lietuvos aidas, 1991-12-17, nr. 251; S. Urbonavičiūtė, Septintojo straipsnio akivaras, Lietuvos rytas, 1991-12-17, nr. 207). 856 Apie tai rašyta Lietuvos aide ir Kurier Wilenski (J. Szostakowski, III Zjazd ZPL. Na skrzyžowaniu, Kurier Wilenski, 1991-12-19, nr. 247). 857 D. Repšienė, Dešinyn, dešinyn, Tiesa, 1991-12-17, nr. 240. 858 LLS III-ojo suvažiavimo protokolas, LVNA, f. 42, ap. 1, b. 16, 1. 1. 859 J. Szostakowski, III Zjazd ZPL. Na skrzyžowaniu, Kurier Wilenski, 1991-12-19, nr. 247.

266

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

jame įvardytas kaip nukreiptas prieš „lenkų mažumą“ ir „reikalaujama“ (lenk. domagamy się) kuo skubiau organizuoti rinkimus. Įdomu, jog laiške ministras taip pat reiškė įsitikinimą, kad „netrukus“ galės atvykti į Vilnių pasirašyti dekla­ racijos. Vizito datą iš esmės siedamas su rinkimais į tarybas („jūsų [lenkų] teisių įgyvendinimo būklė turės didelę įtaką kelionės datos nustatymui.“860) Į suva­ žiavimą atvyko buvęs senatorius ir organizacijos „Wspolnota Polska“ vadovas A. Stelmachowskis. Susirinkusiems organizacijos vadovas priminė, kad Lietuva lieka vienintele Lenkijos kaimynė, su kuria nepasirašyta draugiškų santykių de­ klaracija. Taip yra todėl, kad „nesureguliuota tautinių mažumų [suprask, lenkų] problema“.861 Suvažiavimas išsirinko naują vadovą. Juo žymia balsų persvara tapo Janas Mincevičius (Jan Mincewicz). Buvo priimti ir keli dokumentai. Nutarime Lietuvos valdžia raginta „kuo greičiau“ paskelbti naujus rinkimus į paleistas tarybas.862 Taip pat buvo protestuojama prieš sostinės plėtrą, keltas klausimas dėl pavardžių rašymo naujuose lietuviškuose pasuose (įrašai turėtų būti rašomi lenkų kalba),863 prašoma leisti lenkiškas pamaldas Vilniaus Katedroje, reikalaujama grąžinti ben­ druomenei Lenkų teatro pastatą (dabartinis rusų dramos teatras) ir užregistruoti lenkų universitetą Vilniuje. Suvažiavimas taip pat pritarė įstatymo dėl „Vilniaus nacionalinio - teritorinio lenkų krašto statuso“ projektui.864 Sis dokumentas labai priminė Mostiškių suvažiavime priimtą projektą. Jis taip pat numatė krašto Seimo institucijos steigimą; projekte buvo apibrėžiama krašto teritorija (pagrindas - Vilniaus ir Šalčininkų rajonai); šalia „valstybinės lietuvių kalbos“ „oficialia“ skelbiama ir lenkų (Vilniaus krašte gyvenančių kitų tautybių kalbos „teisiškai saugomos“). Numatė projektas ir Vilniaus krašto „piliečio statu­ są“. Jį turėjo nustatyti pilietybės įstatymas, kurį priimtų krašto Seimas. (Taip pat

860 Kurier Wilenski, 1991-12-17, nr. 245. 861 Lietuvos - Lenkijos santykius jis pavadino „užšaldytais“, taip pat reiškė abejones, kad Vilniaus rajono taryba parėmusi rugpjūčio pučą (LLS III-sis suvažiavimas. Pasisakymai, LVNA, f. 42, ap. 1, b. 16,1. 11; J. Szostakowski, Zjazd ZPL dokonal podsumowania, Kurier Wilenski, 199112-17, nr. 245; tas pats, III Zjazd ZPL. Na skrzyžowaniu, Kurier Wilenski, 1991-12-19, nr. 247). 862 Uchwala III zjazdu Związku Polakow na Litwie, Nasza Gazeta, 1992-01-01-15, nr. 1 (39); taip pat žr., LVNA, f. 42, ap. 1, b. 16,1. 1. 863 Tokiu būdu siūlyta keisti sausio 30 d. AT nutarimą, kuris numatė lenkiškų pavardžių rašybą lietuviškais rašmenimis, pagal skambesį pridedant arba nepridedant galūnes. 864 Lietuvos Respublikos įstatymo projektas. „Vilniaus nacionalinio - teritorinio lenkų krašto statusas“, 1991-12-14, LRSA, f. 2, ap. 4, b. 112, 1. 29-44. Projektą parengė LLS Centro valdybos sudaryta komisija.

Tiesioginis valdymas (1991 m. rugpjūtis-gruodis)

pažymima, kad Vilniaus krašto pilietis yra ir Lietuvos Respublikos pilietis, „taip pat turi teisę išlaikyti ar atstatyti kitos valstybės pilietybę.“) Tad krašto pilietis galėjo tikėtis įgyti ir antrą pilietybę. Visi informaciniai užrašai krašto teitorijoje rašomi lietuvių ir lenkų kalbomis (kai kuriais atvejais ir vietinės tautinės ma­ žumos kalba). Buvo numatyta priimti krašto herbą, vėliavą ir himną. Tai turėjo padaryti krašto seimas. Sunku pasakyti, kokios aplinkybės paskatino suvažiavimo organizatorius ir naujus LLS vadovus priimti tokį projektą. Dokumentas buvo projektas ir inter­ pretuojamas kaip teikimas parlamentui.865 Gal LLS vadovybė vis dar tikėjosi, jog AT imsis statuso idėją svarstyti? O gal tiesiog iniciatyva „parengti“ ir siūlyti suvažiavimui priimti „nacionalinio - teritorinio lenkų krašto statuso“ projektą tebuvo naujos Sąjungos vadovybės siekis sutvirtinti savo įtaką organizacijoje ir bendruomenėje? Kaip reagavo Lietuvos valdžia ir ar apskritai reagavo, nežinia. Tačiau galima pagrįstai manyti, kad lietuvių politikams toks projektas galėjo liudyti tik vieną - „autonomistinės tendencijos“ krašte dar nėra išgyvendintos.866 Tai galėjo būti geru argumentu tiems, kurie manė, kad rinkimus į tarybas reikėtų atidėti, o tiesioginį valdymą pratęsti. Tiesa, įstatymo projektas viešai skelbtas nebuvo. Lenkiškoje spaudoje apie dokumento priėmimą tik užsiminta. Ta aplin­ kybė, tiesą sakant, liudytų tendenciją įtampų viešai nedemonstruoti, konfliktų neaštrinti, tačiau atsisakyti nacionalinės teritorinės autonomijos taip pat nenorėta.

865 Projektas turėjo būti 2-4 mėn. aptarinėjamas LLS skyriuose, po to Vyriausiajai valdybai pritarus, projektą lenkų frakcijos deputatai perduotų parlamentui svarstyti. Tiesa, suvažiavime buvo tokių organizacijos veikėjų, kurie siūlė procesą paskubinti, jau po kelių savaičių teikti jį LR AT, o jei ši atsisakytų jį svarstyti - ruoštis vietiniam referendumui (LLS III-iojo suvažiavimo protokolas ir delegatų pasisakymai, LVNA, f. 42, ap. 1, b. 16, 1. 2-3, 15). 866 Apie tai galėjo liudyti ir kai kurie organizacijos programos punktai. Antrajame programos punkte teigiama, kad Sąjunga sieks visus rajonus, kuriuose istoriškai gyvena lenkai, sujungti į vieną junginį su savo statutu (LVNA, f. 42, ap. 1, b. 16, 1. 14 a. p.).

268

DISKUSIJOS AUKŠČIAUSIOJOJE TARYBOJE DĖL RINKIMŲ J RAJONŲ TARYBAS (1991 m. gruodis —1992 m. liepa) Pirmą kartą rinkimų į abiejų rajonų tarybas klausimą AT svarstė gruodžio 18 d. Deputatams, kaip ir buvo sutarta, buvo pristatytos Komisijos antikonstitucinei tarybų, jų organų ir pareigūnų veiklai ištirti išvados. Svarbiausia Komisijos išvada: „rinkimai į Šalčininkų, Vilniaus rajono tarybas būtų skelbiami po to, kai šis klau­ simas pakartotinai komisijos teikimu bus išnagrinėtas Aukščiausiojoje Taryboje baigiantis pusės metų tiesioginio valdymo terminui“.867 Taigi, Komisija iš esmės siūlė deputatams tiesioginį valdymą pratęsti dar trims mėnesiams. Tokio spren­ dimo motyvai buvo patys įvairiausi. Komisijos pirmininkas E. Petrovas aiškino, kad tyrimo dar nebaigė prokuratūra, neišaiškinti galimi rajonų pareigūnų ryšiai su TSKP ir KGB struktūromis. Prokuratūros išvadoje, kuri buvo pateikta AT prezi­ diumui, buvo teigiama, kad rinkimus į rajonų tarybas bus galima organizuoti tik „pašalinus priežastis, dėl kurių savivaldybės buvo paleistos“. Tam tikslui LR AT turėtų priimti įstatymus „dėl LKP / TSKP ir KGB organizacinių struktūrų, dėl šių organizacijų narių, nedalyvavusių betarpiškai nusikaltimų padaryme, galėjimo užimti vadovaujančias valstybines pareigas ir balotiruotis į renkamus organus“ ; antra, visų lygių savivaldybės privalančios atšaukti sprendimus, prieštaraujančius LR įstatymams. Raštą pasirašė generalinis prokuroras.868 Komisijos pirmininkas aiškino, jog kai kurie rajonų deputatai ir toliau puo­ selėja krašto atskirumo idėjas, kad savo veiklos nenutraukė „Lietuvos įstatymų požiūriu neteisėta“ Koordinacinė taryba. Šioje vietoje skaitytojui reikėtų pri­ minti, kad dar 1991 m. sausio mėn. generalinė prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą, kurioje buvo „atliekamas tyrimas veiklos organizacijų, siekusių apriboti suverenias Lietuvos valstybės teises, atskirti Lietuvos respublikos dalį, veikusių 1989-1991 m. laikotarpiu, įtariant, kad buvo siekiama kurti antivalstybinę

867 E. Petrovo pranešimas. LR AT posėdžių stenograma, ketvirta eilinė sesija, šešiasdešimtasis posėdis, 1991-12-18. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska. showdoc_l?p_id=251164, [žiūrėta 2015-03-08]. 868 LR Generalinės prokuratūros raštas AT Prezidiumui, 1991-12-10, LVNA, f. 32, ap. 1, b. 128, L 195-195 a. p.

269

organizaciją bei aktyviai joje dalyvaujama...“869 Tos organizacijos - tai Koordi­ nacinė taryba (65 asmenys) ir jos prezidiumas (15 asmenų). Siek tiek nusižengdamas nuoseklaus dėstymo chronologijai, pastebėsiu, jog 1994 m. gruodžio mėn., t. y. jau po Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties ratifikavimo, baudžiamoji byla buvo nutraukta. Tiesa, nutarime, kuriame siūloma bylą nutraukti, teigiama, kad „Lietu­ vos Respublikos suverenitetą Vilniaus krašto teritorijoje buvo numatoma apriboti iki minimumo, siekiama sukurti valstybinį teritorinį darinį, turintį savo aukš­ čiausiuosius valstybinės valdžios, valdymo, teismo organus, heraldiką, pilietybę bei kitus valstybės požymius.“ Taip pat pažymima, kad „nacionalinių-teritorinių darinių kūrimas Lietuvos Respublikoje buvo vienas kitos valstybės - TSRS bei užsienio organizacijos TSKP ir jos padalinio Lietuvoje - LKP / TSKP veiklos tikslų ir būdų apriboti suverenias Lietuvos valstybės teises.“ Tačiau prokuratūra, įvertindama kitas aplinkybes —AT, jos Prezidiumo bei Vyriausybės nutarimus870, „kuriais numatoma sukurti Lietuvos Respublikos administracini-teritorinį vienetą Vilniaus, Šalčininkų rajonų pagrindu“, nutarė bylą nutraukti nesant nusikaltimo sudėties. Prokuratūros nutarime teigiama, jog koordinacinės tarybos veikėjų veiksmų „negalima vertinti kaip siekimą sutrukdyti Lietuvos Respublikos Laiki­ nuoju pagrindiniu įstatymu paremtą valstybinę ar visuomeninę tvarką, apriboti suverenias Lietuvos valstybės teises (galias), jėga atskirti Lietuvos Respublikos teritorijos dalį, o koordinacinės tarybos, tarybos prezidiumo veiklą - kaip šių tikslų siekimą. Kitų valstybinių nusikaltimų sudėties požymiai šiuose veiksmuose taip pat nenustatyti...“871 Galiausiai, E. Petrovo komisijos siūlyme konstatuota, kad abiejų rajonų kai kurios apylinkių tarybos „ignoruoja valdžios organų nurodymus“ naikinti

869 Generalinės prokuratūros tardymo departamento valstybinių nusikaltimų tyrimo skyriaus tardytojo G. Plioplio nutarimas nutraukti baudžiam ąją bylą, 1994-12-22. Prieiga per internetą: http://w w w .kom entaras.lt/naujienos/ka-apie-lenku-bendruom enes%E2%80%9Enuopelnus%E2%80%9C-kovojant-uz-lietuvos-nepriklausomybe-nutyli-llra/ comment-page-1, [žiūrėta 2015-03-08]. 870 Nutarime išvardyti Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti projektai, AT 1991 sausio 29 d. ir tų pačių metų birželio 10 d. Vyriausybės bei liepos 17 d. AT Prezidiumo nutarimai. 871 Generalinės prokuratūros tardymo departamento valstybinių nusikaltimų tyrimo skyriaus tardytojo G. Plioplio nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą, 1994-12-22. Prieiga per internetą:http://www. komentaras.lt/naujienos/ka-apie-lenku-bendruomenes-%E2%80%9Enuopelnus%E2%80%9Ckovojant-uz-lietuvos-nepriklausomybe-nutyli-llra/comment-page-1, [žiūrėta 2015-03-08].

270

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

neteisėtus sprendimus ir priima naujus. Po trumpos diskusijos Komisijos išvadų svarstymas buvo nukeltas į gruodžio 20 d. Gruodžio mėn. antroje pusėje tiesioginio valdymo ir rinkimų į paleistas tary­ bas klausimas įgavo papildomos įtampos ir dinamikos - Lietuvos valdžiai rinkimų klausimą iškėlė Varšuva. Praėjus kelioms dienoms po trečiojo LLS suvažiavimo ir likus dviem dienoms iki svarstymo AT, Lenkijos prezidentas L. Watęsa pasiuntė laišką V. Landsbergiui.872 Apie laišką Landsbergis užsiminė ir AT deputatams gruodžio 20 d. Laiško turinio pirmininkas plačiau nekomentavo, tik pastebėjo, jog Lenkijos prezidentas yra neteisingai informuojamas. Beje, šiaip jau L. Walęsos laiško būta pakankamai griežto, jame dominavo kaltinimai Lietuvos valdžiai. Walęsa rašė, kad „ne komunizmas“ buvęs tarybų paleidimo priežastimi: komunistų procentas tarp lenkų mažiausias, o rajonai iš esmės katalikiški. Tiesioginis valdymas laiške pavadintas komisariniu. O Lenkijoje toks valdymas darąs blogą įspūdį. (Įspūdis blogas, nes „komisarai“ nemoka lenkų kalbos, juos supa lietuvių tautybės valdininkai, buvę TSKP funkcionieriai.) Api­ bendrindamas, Lenkijos prezidentas konstatavo - santykiai tarp valstybių „patenka į krizės būklę“. Tam, kad jos būtų galima išvengti, būtina „kuo greičiau organi­ zuoti rinkimus į tarybas.“ V. Landsbergis Lenkijos prezidentui atsakė gruodžio 20 d. Atsakymo pagrindinis motyvas - santykiuose tarp valstybių krizės nėra, tačiau vis dar esama jėgų, kurios siekia didinti įtampas ir destabilizuoti padėtį. Todėl svarbiausias abiejų lyderių tikslas - priešintis įtampos didėjimui. (Laiške buvo užsiminta ir apie klaidinančią informaciją, kurią gaunantis Lenkijos prezi­ dentas.) Landsbergio laiškas baigėsi siūlymu susitikti „platesniam pokalbiui“ ir linkėjimais prezidentui bei jo šeimai „ramių Kalėdų švenčių ir geros sveikatos“... Kokios nors reakcijos į Walęsos siūlymą greičiau organizuoti rinkimus į tarybas nebuvo.873 Reikėtų pastebėti, kad Varšuvos „veiksnys“ gruodžio antroje pusėje pasireiš­ kė ir kitomis formomis. Apie tai Landsbergis kalbėjo taip pat gruodžio 20 d. AT posėdyje. Pirmininkas aiškino deputatams: „šiuo metu Lenkijos Seime yra svarstomas krikščionių tautininkų susivienijimo pasiūlytas nutarimo projektas dėl lenkų diskriminavimo Lietuvoje. Šitas projektas yra pateiktas, remiantis Ričardo Maceikianeco Lenkijos Seimui pateikta peticija. < ...> Dabar Varšu­ vos gatvėse išklijuoti atsišaukimai, kad reikia įkurti Lietuvoje lenkų teritorinę autonomiją. Čia mes matėme, kaip Lietuvos lenkų sąjunga vėl pereina į šitas

872 Laiškas pasirašytas 1991 m. gruodžio 16 d., jo turinį AT pirmininkas galėjo sužinoti jau tą pačią dieną (Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994..., p. 191-192). 873 Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994..., p. 192-193.

Diskusijos Aukščiausiojoje Taryboje dėl rinkimui rajonų tarybas (1991 m. gruodis - 1 9 9 2 m. liepa)

pozicijas...“874 Iš tikrųjų, gruodžio 18 d. Krikščionių tautininkų klubo atstotas Zygmuntas Mogila-Lisowskis (Zygmuntas M ogila-Lisovskis) ragino parla­ mentarus skubiai priimti nutarimą dėl lenkų padėties Lietuvoje.875 (Jau kitą dieną Krikščionių klubo parengtas nutarimo projektas buvo pasiųstas nagrinėti dviem Seimo komisijoms Užsienio reikalų ir Ryšių su lenkais užsienyje. Tačiau atrodo, kad nutarimas taip ir nebuvo priimtas.876) Beje, Krikščionių tautininkų susivienijimas po rudens rinkimų nebuvo paprasta, marginali politinė jėga. Trys susivienijimo atstovai tapo ministrais koalicinėje Jano 01szewskio vyriausybėje, kuri buvo suformuota ir patvirtinta gruodžio 23 d. Naują Vyriausybę sudarė dešiniųjų politinių jėgų atstovai. Kai kurie jų, pavyzdžiui, krikščionių tautininkų susivienijimo deputatai, Lietuvos atžvilgiu apskritai siūlė laikytis griežtesnės politikos, nes Vilnius, esą, Lietuvos lenkų lūkesčių ir interesų netenkinąs bei pažeidinėjąs jų teises. Gruodžio 20 d. deputatams buvo pateikti svarstyti du projektai: parengti Komisijos ir lenkų frakcijos. Komisijos projektas siūlė rinkimus atidėti dar trims mėnesiams, terminui pasibaigus situaciją rajonuose vėl svarstyti ir tik tuomet nutarti, kada surengti rinkimus į tarybas. Lenkų projektas siūlė situacijos rajo­ nuose nebesvarstyti, o rinkimus organizuoti pasibaigus šešių mėnesių tiesioginio valdymo terminui.877 Iš esmės lenkų frakcija siūlė kompromisą (tai, beje, pabrėžė 874 V. Landsbergio pasisakymas. LR AT posėdžių stenogramos, ketvirta eilinė sesija, šešiasdešimt penktasis posėdis, 1991-12-20. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska. showdoc_l?p_id=251169. Landsbergis Užsiminė ir apie Lenkijoje kuriamus „Lietuvos lenkų gynimo komitetus“. Vienas toks Pilietinis lenkų gynimo komitetas ( Obywatelski komitet obrony polakoiv) susikūrė dar rugsėjo pabaigoje. Į jo sudėtį įėjo žymūs Lenkijos mokslininkai, intelektualai ir opozicijos aktyvistai: A. Dawidowiczius, R. Kora-Žebrykas, S. Krukowskis, P. Lossowskis, S. Niesolowskis, J. Trznadelis, W. Zembinskis ir kt. Komitetas reikalavo, kad Lietuva atšauktų tarybų paleidimą, laikytųsi sausio 29 d. prisiimtų įsipareigojimų, o politiką lenkų mažumos atžvilgiu vykdytų laikydamasi „Europinių standartų“ (OKOP na Wilenszczyžnie, Rzeczpospolita, 1991-09-19, nr. 219). 875 Ošwiadczenia. Posel Zygmunt Mogila-Lisowski, 1 kadencja, 2 posiedzenie, 2 dzien, 199112-18. Prieiga per internetą:http://orka2.sejm.gov.pl/Debatal.nsf/5c30b337b5bc240ecl257 46d0030d0fc/2b68d2f81b038147cl25750500455433?OpenDocument, [žiūrėta 2015-03-08]. Taip pat žr. V. Landsbergis, Sunki laisvė. Statom valstybę, kn. 1, Vilnius, 2000, p. 92. 876 Poselski projekt uchwaly w sprawie Polakow na Litwie. 1 czytanie w komisjach, 1991-12-19 (druk nr 30). Prieiga per internetą: http://orka.sejm.gov.p1/procl.nsf/0/E882ABFB7BlB0DB 9C125745F003143BA?OpenDocument, [žiūrėta 2015-03-08]. 877 C. Okinčyco pasisakymas. LR AT posėdžių stenogramos, ketvirta eilinė sesija, šešiasdešimt penktasis posėdis, 1991-12-20. Prieiga per internetą:http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska. showdoc_l?p_id=251169, [žiūrėta 2015-03-08].

271

272

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

ir kai kurie sesijoje dalyvavę deputatai lietuviai, teigdami, jog lenkų siūlymas „žingsnis į priekį“) - nebuvo reikalaujama atšaukti rugsėjo mėnesio sprendimų, jie nebelaikyti neteisėtais. Tačiau deputatų sprendimą lėmė kiti argumentai. Juos tiksliausiai nusakė AT pirmininkas V. Landsbergis. Tiesa, jie nebuvo visiškai originalūs, buvo suformuluoti anksčiau, dar rudenį svarstant tarybų paleidimo klausimą. Many­ čiau, kad būtent šitie argumentai turėjo įtakos ne tik gruodžio 20 d. posėdžio sprendimams, bet ir visiems kitiems svarstymams. Taigi, pirmininkas siūlė pa­ remti Komisijos siūlymą dėl kelių priežasčių: pirma, „rajonuose nesusiformavo lojalių Lietuvos Respublikai lenkų Lietuvos piliečių grupės“. Todėl busimuosiuose rinkimuose dominuotų Lietuvos lenkų sąjunga. O šios organizacijos politinės nuostatos ir priimti III suvažiavimo nutarimai kėlė abejonių sąjungos lojalumu. (Pasak Landsbergio, „pati Lenkų sąjunga rodo tokių negerų evoliucijos ten­ dencijų“.) Antra, po rinkimų rajonuose politinė situacija gali tik destabilizuotis. Todėl su rinkimais reikėtų palūkėti, palaukti reformų rezultatų - „žmonės turi pamatyti, kas jiems daugiau gero padarė“.878 Diskusijų metu buvo išsakytas ir trečias argumentas - rinkimų į tarybas klausimas sietas su desovietizacijos pro­ cesu. Kitaip tariant, pirmiausia turėjo būti įvykdyta dezovietizacija, o jau po to organizuojami rinkimai. Deputatai parėmė E. Petrovo projektą.879 Antro svarstymo metu, kuris įvyko jau 1992 m. sausio 23 d., t. y. po Lietuvos ir Lenkijos deklaracijos pasirašymo, lenkų frakcija, esant „didžiajam deputatų kvorumui“ (pagal tuo metu galiojantį reglamentą - 86 deputatams), pareikalavo perbalsuoti.880 Ir šį kartą dauguma de­ putatų parėmė E. Petrovo komisijos variantą. Trečias svarstymas ir balsavimas dėl projekto įvyko sausio 30 d. Kaip ir visi ankstesni posėdžiai, ir šis buvo pakankamai karštas ir įtemptas. Susiginčyta dėl antro nutarimo punkto, kuris skelbė: „Būtina paspartinti ir ne vėliau kaip iki rinkimų į šias tarybas paskelbimo priimti įstatymą, draudžiantį užimti buvusiems LKP (TSKP) ir KGB organizacijų pareigūnams vadovaujančias pareigas valstybinės valdžios struktūrose ir balotiruotis į visų ly­ gių organų rinkimus.“ Taigi, pabandyta rinkimus į abiejų rajonų tarybas susieti su dekomunizacijos įstatymu.881 Tačiau po diskusijų tokios nuostatos atsisakyta.

878 V. Landsbergio pasisakymas. Ten pat. 879 Iš salėje užsiregistravusių 63 deputatų, 37 nubalsavo už Komisijos projektą, už lenkų frakcijos21. Dar keli dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebalsavo. 880 LR AT posėdžių stenogramos, penkta eilinė sesija, neeilinis posėdis, 1992-06-09. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pis/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251504, [žiūrėta 2015-03-08]. 881 LR AT posėdžių stenogramos, ketvirtoji eilinė sesija, septyniasdešimt šeštasis posėdis, 1992-01-30.

Diskusijos Aukščiausiojoje Taryboje dėl rinkimų] rajonų tarybas (1991 m. gruodis - 1 9 9 2 m. liepa)

Balsavimo dėl Komisijos siūlomo nutarimo projekto rezultatai buvo kiek ne­ tikėti. Salėje buvo užsiregistravę 80 deputatų. Už E. Petrovo komisijos parengtą nutarimą nubalsavo 49, prieš 5, susilaikė 12 deputatų.882 Atrodo, kad dar 14 depu­ tatų nebalsavo. Posėdžio pirmininkas paskelbė, jog nutarimas nesurinko reikiamų 67 balsų ir yra nepriimtas. Pasak kai kurių deputatų, buvo pažeista ir balsavimo procedūra. Mat, Sąjūdžio centro frakcija (deputatas A. Sakalas) reikalavo vardinio balsavimo. Nutarimas priimtas tik vasario 11 d. Šį kartą į balsavimą susirinko daugiau deputatų (91), iš jų 53 nutarimą palaikė, prieš balsavo 17 ir 21 susilaikė. Balsuota vardiniu balsavimu.883 AT nutarimas numatė rinkimus į Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybas organizuoti po to, „kai šis klausimas pakartotinai pagal Komisijos teikimą bus išnagrinėtas AT baigiantis pusės metų terminui (1992 m. kovo mėn. pradžioje).“884 Praėjus vos mėnesiui AT deputatai vėl rinkosi į posėdį tiesioginio valdymo ir rinkimų klausimo į Šalčininkų bei Vilniaus rajonų tarybas svarstyti. Šį kartą diskusijos buvo trumpesnės, užteko trijų posėdžių: kovo 12 d., kovo 17 d. ir kovo 24 d. Plačiau aptarinėti tuos debatus nėra prasmės, jie buvo labai panašūs į anksčiau vykusias diskusijas. Tik šį kartą buvo pateikti net trys nutarimų pro­ jektai. E. Petrovo komisija vėl buvo už tiesioginio valdymo Šalčininkų ir Vilniaus rajonams pratęsimą iki 1992 metų rugsėjo 12 dienos, o rinkimus į tarybas skelbti po to, kai klausimas Komisijos teikimu bus pakartotinai išnagrinėtas parlamente. Antrasis projektas, taip pat siūlė pratęsti tiesioginį valdymą, tačiau skirtingai nei pirmasis fiksavo aiškią rinkimų datą - lapkričio 22 d. Trečiąjį variantą vėl pateikė lenkų frakciją. Pagal jį siūlyta rinkimus skelbti gegužės mėnesį. Kitaip tariant, sujungti rinkimus į tarybas su referendumu dėl prezidento institucijos. Svarstymo metu lenkai tos idėjos atsisakė ir „pastūmėjo“ rinkimus į birželio mėnesį. (Mat, kai kurių deputatų lietuvių manymu, tarybų rinkimai trukdytų referendumui...) Lenkų frakcijos idėją parėmė keli deputatai lietuviai, taip pat ir frakcijos (pvz., dešimties deputatų liberalų frakcija). Kovo 24 d. po įvairiausių diskusijų ir nesutarimų procedūros klausimais daugumas deputatų nubalsavo už E. Petrovo paruoštą pirmąjį projekto varian­ tą, kurio pirmas punktas tiesioginį valdymą pratęsė iki rugsėjo 12 dienos, t. y. dar pusmečiui, o trečias numatė rinkimus skelbti tik po to, kai klausimas bus

Prieiga per internetą: http://www3.1rs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251195, [žiūrėta 2015-03-08]. 882 Ten pat. 883 Ten pat. 884 LR AT ir Vyriausybės žinios, 1992-03-10, nr. 7, p. 392.

273

274

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

išnagrinėtas AT komisijos teikimu.885 Už tokį nutarimą balsavo 60 deputatų, prieš buvo 13, o 9 susilaikė.886 Eilinį kartą svarstyti rinkimų į abi tarybas klausimo deputatai susirinko birže­ lio 4 d. Tuo metu politinė situacija Lietuvoje darėsi vis labiau įtempta: Sąjūdžio jėgų remtas referendumas dėl prezidento institucijos pralaimėjo, o jau visai greit turėjo vykti referendumas dėl Rusijos kariuomenės išvedimo; vis stipriau svyravo Vyriausybės vadovo G. Vagnoriaus kėdė;887 AT augo įtampa tarp įvairių politinių grupių ir frakcijų, gilėjo konfrontacija ir parlamentinis darbas darėsi sunkiai įmanomas,888 reali tapo pirmalaikių rinkimų į Parlamentą perspektyva. Dėl išankstinių rinkimų reikalingumo sutarė beveik visos politinės grupės Parla­ mente, nesutariama buvo tik dėl rinkimų datos ir kaip tuos rinkimus organizuoti. Apskritai, galima manyti, kad rinkimų į Šalčininkų ir Vilniaus tarybas klausimas tapo savotišku įkaitu diskusijose, kada ir kaip rinkti Parlamentą (Seimą). Atrodo, kad šitais klausimais AT tarp įvairių frakcijų ir deputatų grupių vyko aktyvios neformalios „derybos“. Deja, konkrečių faktų apie tų derybų ir/ar sandėrių eigą bei turinį aptikti nepavyko. Todėl tenka remtis AT stenogramomis. Sprendžiant iš birželio 4 d. posėdžio stenogramos, deputatai, priklausantys Sąjūdžio koalicijai „Už demokratinę Lietuvą“ buvo linkę išankstinius Parlamento (Seimo) rinkimus organizuoti rudenį. Tam iš esmės pritarė ir Lenkų frakcijos politikai. Rinkimus į rajonų tarybas jie siūlė organizuoti rugsėjo 20 d. ir apskritai manė, jog vienu metu galima organizuoti ne tik Parlamento, bet ir tarybų rinki­ mus. Atrodo, kad tokiai idėjai pritarė ir Sąjūdžio koalicijos atstovai. Už pasisakė ir AT pirmininkas V. Landsbergis. Pirmininkas nesutiko tik su galimybe rinkimus į abi tarybas organizuoti anksčiau, nei rinkimus į Seimą. Pasak Landsbergio: ,,[k]ažin ar būtų gerai daryti rinkimus taip, kaip siūlo Lenkų frakcija, dviejuose rajonuose nestabilizavus padėties Lietuvoje apskritai...“889 Mat pirmininko ma­

885 Ten pat, 1992-04-20, nr. 11, p. 665. 886 LR AT stenogramos, penkta eilinė sesija šimtas trečiasis posėdis, 1992-03-24. Prieiga per internetą: http://www3.1rs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251365, [žiūrėta 2015-03-08]. 887 Pirmą kartą (birželio 9 d.) deputatai G. Vagnoriaus pareiškimo atsistatydinti nepatenkino. Vagnorius atstatydintas buvo liepos 21d. 888 Politiniame žodyne lietuviškojo parlamentarizmo specifikai apibūdintinetgi atsirado nauja sąvoka „parlamentinė rezistencija“, - kai daugumos netekusi politinė grupė, stengdamasi blokuoti parlamento darbą, plenariniuose posėdžiuose nedalyvauja ir posėdžiauja atskirai. Taip ėmė elgtis Sąjūdžio koalicijos „Už demokratinę Lietuvą“ atstovai. Atrodo, kad koalicijoje buvo 57 deputatai. 889 V. Landsbergio pasisakymas. LR AT stenogramos, penkta eilinė sesija, šimtas keturiasdešimt pirmas posėdis, 1992-06-04. Prieiga per internetą:http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska. showdoc_l?p_id=251500, [žiūrėta 2015-03-08].

Diskusijos Aukščiausiojoje Taryboje dėl rinkimų į rajonų tarybas (1991 m. gruodis - 1 9 9 2 m. liepa)

nymu, neatmestina galimybė, kad egzistuojant politiniam nestabilumui šalyje, neturint gerai veikiančio Parlamento ir stabilios Vyriausybės, galėtų „atgimti aktyvia forma Mostiškių ir panašios idėjos . Aš manau, kad čia irgi turime suprasti, jog svarbu ne kelių balsų pritraukimas į savo pusę, o svarbu valstybės situacija ir kompleksinis sprendimas visos atstovaujamosios valdžios Lietuvoje. Vienu metu viską subalansuojame.“ Taigi galima manyti, jog koalicija „Už demokratinę Lietuvą“ siūlė pirmiausia apsispręsti dėl rinkimų į parlamentą datos, o jau po to svarstyti rinkimų į tarybas klausimą. Lenkų frakcija siūlė rinkimų datų tarpusavyje nesieti ir apsispręsti dėl rinkimų į Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybas datos. Frakcijos požiūriu, rinki­ mus į tarybas reikėtų organizuoti pasibaigus tiesioginiam valdymui, t. y. rugsėjo 20 d. Taip pat buvo aiškinama, kad AT nutarimas dėl rinkimų į abiejų rajonų tarybas paskatintų rajonų gyventojus lenkus aktyviau dalyvauti birželio 14 d. re­ ferendume. Tačiau nepaisant lenkų frakcijos pastangų ir argumentų, birželio 4 d. apsipręsta nebuvo ir nutarimas nebuvo priimtas. Dėl formalių priežasčių - salėje pritrūko deputatų... Tačiau, atrodo, būta ir kitų priežasčių - Sąjūdžio koalicijai ir jos oponentams vis nesisekė susitarti dėl rinkimų į Seimą datos. Ir ne tik dėl jos, bet ir dėlto, kaip rinkimus organizuoti. Pasiekti sutarimą fragmentuotame parlamente buvo sunku, o „derybos“ tarp įvairių politinių grupių buvo įtemptos ir vyko nervingai. Apie tų užkulisinių derybų atmosferą gerai liudija kad ir tokia Balcevičiaus kalba bir­ želio 4 d. posėdyje: „tikrai šis klausimas [rinkimų datos į tarybas] būtų nuspręstas ir nesiejamas su tais klausimais, dėl kurių vyks dar čia derybos su koalicijomis, su frakcijomis, komisijose ir 1.1., ir 1.1., kurios gali vykti ilgai ir kurios neaišku, kuo gali pasibaigti, kadangi dabar keliami, taip sakant, ultimatyvūs reikalavimai. Jūs sutikit su mūsų nuomone - ir tai yra vadinama derybomis? Aš nelabai suprantu tokių derybų išvis. Yra ultimatumas pasakytas: arba jūs sutinkat, kad mes paskiriam tada ir tada rinkimus, ir mes ateinam į salę toliau dirbti. Čia ultimatumas. O gal galima vadinti ir šantažu...“890 Aiškumo rinkimų į paleistas tarybas klausimu nesuteikė ir birželio 8 d. posė­ dis. Jo darbotvarkėje dominavo kiti klausimai: referendumo dėl Rusijos kariuo­ menės išvedimo, nesijungimo į posovietines sąjungas ir pan. Sąjūdžio koalicijai ir jos oponentams nesisekė susitarti dėl rinkimų į Seimą tvarkos (rinkimų sistemos) ir dėl datos. Koalicija siūlė pirmiausia sutarti dėl rinkimų datos (buvo siūloma ir

890 Z. Balcevičiaus pasisakymas. Ten pat.

275

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

konkreti data - rugsėjo 20 d.).891 O oponentai - pirmiausia sutarti dėl .rinkimų įstatymo ir sistemos (buvo siūloma mišri rinkimų sistema, o rinkimai turėjo būti organizuojami pagal naują rinkimų įstatymą). Pačius rinkimus'į parlamen­ tą organizuoti antrą spalio pusę.892 Sąjūdžio koalicijos siūlymas turėjo tenkinti lenkų frakciją - tai atliepė ir lenkų pasiūlymą, rinkimus į parlamentą ir tarybas organizuoti vienu metu, rugsėjo mėn., pasibaigus tiesioginio valdymo terminui. Visgi atrodo, kad sąjūdiečių pozicija nebuvo vieninga, nebuvo bendro požiūrio ir į rinkimus Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose. Sprendžiant iš pasisakymų, per tą patį birželio 8 d. posėdį deputatams buvo išdalintas trijų sąjūdiečių pareng­ tas projektas, kuriame siūloma tiesioginį valdymą abiejuose rajonuose pratęsti „porai mėnesių“. Pasak R. Maceikianeco: ,,[i]šmetam tokį projektą ir nepriimam nutarimo dėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose rinkimų organizavimo, tai mes beveik prarandam šansus, kad žmonės tikrai aktyviai dalyvaus šitame referendu­ me. Aš prašyčiau visgi šią savaitę priimti šitą mūsų pateiktą projektą dėl rinkimų paskyrimo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose.“893 Tačiau lenkų frakcijos prašymai priimti nutarimą dėl rinkimų į tarybas organizavimo deputatų pritarimo nei birželio 8, nei birželio 9 d. posėdžiuose nesulaukė. Apskritai, galima spėti, kad koalicijos siūloma rinkimų į parlamentą ir tarybas data tebuvo taktinis manevras, kurio tikslas buvo sutrukdyti lenkų frakcijos gravitavimą link opozicijos. Beje, iki birželio 14 d. referendumo politinėms grupėms AT nepasisekė susitarti ir rinkimų į Seimą klausimais. Birželio 14 d. referendumo, kuris vadinosi „Dėl buvusios TSRS kariuomenės, dabar priklausančios Rusijos Federacijai, besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 metais ir padarytos žalos Lietuvai atly­ ginimo“ rezultatai buvo džiuginantys. Balso teisę turintys Lietuvos gyventojai galėjo patvirtinti arba atmesti referendumo teiginį: „Aš reikalauju, kad buvusios TSRS kariuomenės išvedimas iš Lietuvos respublikos teritorijos būtų pradėtas tuoj pat ir užbaigtas 1992 metais ir kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms bei Lietuvos valstybei padaryta žala.“ Referendume dalyvavo apie 76 proc. balso teisę turinčių piliečių, o reikalavimus parėmė beveik 69 proc.

891 V. Landsbergio pasisakymas. LR AT stenogramos, penkta sesija, neeilinis, vakarinis, seimo posėdis, 1992-06-08. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska. showdoc_l?p_id=251503, [žiūrėta 2015-03-08]. 892 A. Januškos pasisakymas. Ten pat. 893 R. Maceikianeco pasisakymas. LR AT stenogramos, penkta eilinė sesija, neeilinis, rytinis, seimo posėdis, 1992-06-08. Prieiga per internetą:http://www3.Irs.lt/pls/inter/w5_sale. fakt_pos?p_fakt_pos_id=-499460, [žiūrėta 2016-01-10].

Diskusijos Aukščiausiojoje Taryboje dėl rinkimų] rajonų tarybas (1991 m. gruodis - 1 9 9 2 m. liepa)

Visgi keliuose rytiniuose rajonuose rezultatai buvo kuklesni... Prieš refe­ rendumą LLS pirmininkas J. Mincevičius bei lenkų frakcijos parlamente lyderis R. Maceikianecas kreipėsi į savo tautiečius, kviesdami juos aktyviai pareikšti savo valią.894 Ar tas kreipimasis turėjo kokios nors įtakos aktyvumui, ar ne, sunku vienareikšmiškai pasakyti. Galima konstatuoti, kad birželio referendume rytinių rajonų gyventojai buvo aktyvesni nei apklausoje (ar gegužės mėn. referendume). Tačiau aktyvumo rezultatai ir šį kartą buvo mažesni už šalies vidurkį. Šalčinin­ kų rajone referendume dalyvavo 59.3 proc., rinkėjų, o referendumo teiginiui pritarė tik 34.7 proc., Vilniaus rajone dalyvavo 55.7 proc., pritarė 40 proc. balso teisę turinčių piliečių. Panašios tendencijos buvo ir keliuose kituose rytiniuose Lietuvos rajonuose: Trakų rajone dalyvavo 58.7 proc. rinkėjų, o referendumo teiginiui pritarė 48.7 proc., atitinkamai Ignalinos rajone dalyvavo 48 proc., o pritarė 41 proc.895 Ar balsavimo rezultatai rytiniuose Lietuvos rajonuose turėjo kokios nors įtakos deputatų apsisprendimui rinkimų į Vilniaus ir Šalčininkų tarybas klau­ simu, nežinia. Viešai posėdžiuose apie tai nediskutuota. (Parlamente rezultatai buvo apibendrinti birželio 16 d.) Tačiau neatmestina prielaida, kad bent jau kai kurie deputatai tokius rezultatus galėjo interpretuoti kaip nelojalumo įrodymą. Galiausiai, birželio antroje pusėje pagrindinės didžiosios AT frakcijos - Sąjūdžio ir jos oponentai - sutarė dėl rinkimų į Seimą datos - spalio 25 d. (Tiesa, birželio 25 d. buvo sutarta „neformaliai“. AT nutarimą dėl išankstinių rinkimų datos priėmė liepos 9 d.) Ar lenkų frakcija dalyvavo tose derybose, neaišku. Tačiau sprendžiant iš dis­ kusijų, AT anaiptol ne visos frakcijos ir grupės buvo kviečiamos derėtis... Sutarus „didiesiems“ AT politiniams lošėjams „mažesniųjų“ pozicija darėsi nebe tokia svarbi... Matyt neatsitiktinai rinkimų į tarybas klausimas imtas svarstyti birželio 25 d. Buvo pateikti du projektai: lenkų frakcija siūlė organizuoti rinkimus rugsėjo pabaigoje, o Sąjūdžio frakcija savo siūlymą pakeitė ir manė, kad rinkimus geriau­ sia organizuoti lapkričio mėn. Trumpai padiskutavę, deputatai nutarė svarstymą pratęsti birželio 30 d. Šis svarstymas priminė ankstesnįjį: lenkai teikė konkrečią rinkimų datą (rugsėjo 27 d.). Idėją palaikė kai kurie E. Petrovo komisijos nariai (A. Žalys), taip pat deputatai (V. P. Plečkaitis, N. Medvedevas, J. Paleckis). Pleč­ kaičio nuomone, rinkimus į tarybas organizuoti galima, nes grėsmės Lietuvos

894 Kurier Wilenski, 1992-06-12, nr. 114. 895 Referendumo duomenys pagal miestų, rajonų rinkiminių komisijų protokolus. Prieiga per internetą: http://www.vrk.lt/documents/10180/432567/2376_delrusijojkariuomenesisvedimol9920614vl.pdf/c40f6dbe-8c39-4b7a-b7f6-bc240c6092dd, [žiūrėta 2016-03-23].

277

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

valstybingumui nėra. Pats komisijos antivalstybinei tarybų veiklai tirti pirmi­ ninkas buvo kitos nuomonės - siūlė neskubėti ir sprendimo nepriimti, dar kartą komisijoje apsvarstyti situaciją rajonuose. Jį palaikė V. Landsbergis. Sukritikavęs „rožinį“ Plečkaičio nusiteikimą, pirmininkas pasiūlė kol kas klausimo nesvarstyti arba „orientuotis“ į Petrovo siūlymą.896 Tad ir birželio 30 d. sprendimas priimtas nebuvo. Diskusijos persikėlė į liepą. Liepos mėnesį nutarimo dėl rinkimų į tarybas klausimas svarstytas net keletą kartų: liepos 2, 8, 9, 10, 14, 21 ir galiausiai, 23 d. Plačiau aptarinėti posėdžių eigą nėra prasmės: jie buvo panašūs į ankstesnius. Liepos 2 ir 8 d. posėdžiuose dalis (mažesnė) deputatų rėmė lenkų paruošta nutarimą rinkimus surengti rug­ sėjį, kita dalis (didesnė) prieš priimant sprendimą siūlė išklausyti prokuratūros išvadų, išgirsti įgaliotinių rajonuose nuomones ir pan. Liepos 9 d. posėdžio pradžioje lenkų frakcijos primininkas Maceikianecas dar siūlė nutarimą dėl rinkimų į tarybas svarstyti „geranoriškai“, pirmiau, nei nutarimą dėl rinkimų į Seimą. Tačiau tokiam siūlymui didžioji dalis deputatų nepritarė. Balsavime dėl rinkimų įstatymo lenkų frakcijos nedalyvavo. Vakariniame tos pačios dienos posėdyje svarstytas ir nutarimo dėl Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybių tarybų rinkimų paskyrimo projektas. Svarstymas vyko emocingai ir nervingai. Posėdyje buvo perskaityta prokuratūros pažyma, taip pat kalbėjo Vilniaus rajono įgaliotinis A. Merkys. Prokuratūros pažymos ir Vyriausybės įgaliotinio kalbos pagrindinė mintis buvo beveik ta pati: situacija rajonuose tebėra sudėtinga, nestabili, todėl skubinti rinkimų nereikėtų. Komisijos pirmininkas E. Petrovas pasiūlė rinkimus organizuoti praėjus maždaug mėnesiui po rinkimų į Seimą, lapkritį arba gruodį. Pačioje Komisijoje vieningos nuomonės nebuvo: dalis rėmė lenkų nutarimo projektą, dalis pritarė Petrovui. (Beje, nutarimą svarstant lenkų frakcija savo siūlymą pakoregavo - rinkimus į tarybas siūlyta organizuoti vienu metu su rinkimais į Seimą. Priminsiu, kad tokį variantą dar anksčiau birželį siūlė Sąjūdžio koalicija.) Panašios tendencijos tvyrojo ir tarp AT deputatų. Taigi, liepos 14 d., balsuoti buvo pasiūlyti du projektai. Jau minėtas lenkų ir Sąjūdžio koalicijos. Pastaroji atsisakė savo ankstesnės nuostatos ir rinkimus siūlė surengti jau gruodžio 19 d. (Lenkų frakcijos deputatai netruko priminti koalicijos nariams Landsbergio viešai išsakytus pareiškimus, jog rinkimai į tarybas turėtų vykti kartu su rinkimais į Seimą.) Tą dieną salėje užsiregistravo 79 deputatai. Pirmą kartą balsuojant koalicijos ir Petrovo variantas gavo 38, o lenkų frakci­

896 V Landsbergio pasisakymas. LR AT stenogramos, penkta eilinė sesija šimtas penkesdiašimt trečias, vakarinis, posėdis, 1992-06-30. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter/ w5_sale.fakt_pos?p_fakt_pos_id=-499447, [žiūrėta 2016-01-01].

Diskusijos Aukščiausiojoje Taryboje dėl rinkimų į rajonų tarybas (1991 m. gruodis - 1 9 9 2 m. liepa)

jos —40 balsų. Atrodo, kad tolesniam svarstymui bus pateiktas lenkų projektas. Tačiau Tautininkų frakcija paprašė perbalsuoti kortelėmis. Šį kartą gruodžio 19 d. variantas gavo jau 42 balsus, o spalio 25 d. —32. Toliau pacituosiu nedi­ delė ištrauką iš tos dienos posėdžio. Ji gerai atspindi salėje tvyrojusią atmosferą ir balsavimo peripetijas: „C. OKINČICAS. Kadangi įvyko tas nesusipratimas ir žymiai keitėsi rezultatai, aš siūlau perbalsuoti ir dėl pirmo karto, ir dėl antro karto. PIRMININKAS [C. Juršėnas]. Taigi. Kas už deputato E. Petrovo siūlymą, kad rinkimai būtų gruodžio 19 d.? Gruodžio 19 d. E. Petrovo siūlymas. Taip. BA LSŲ SKAIČIUOTOJAS. 45. PIRMININKAS. Kas už spalio 25 d.? BA LSŲ SKAIČIUOTOJAS. 44.

R. MACEIKIANECAS. Frakcijos vardu prašome pravesti vardinį balsavimą, ir bus aišku. Kam čia, klausykit... Kodėl negalima? Jeigu jau 5 kartus balsuojam ir vis neaišku. PIRMININKAS. Klausimas dar nėra baigtas. Vardinis balsavimas bus, kai priiminėsime nutarimą. Taigi 45 balsais prieš 44 pasirinktas pirmasis variantas, t. y. E. Petrovo komisijos variantas. R. MACEIKIANECAS. Gerbiamasis Juršėnai, mes paskaičiavome, kad už E. Petrovo variantą buvo 37, o jūs sakote —45. Tai čia aiškiai meluojate. PIRMININKAS. Taip buvo balsuota trečią kartą. (Balsai salėje) R. M ACEIKIANECAS. Užvedėt į mišką, gerbiamasis Juršėnai, tai dabar reikia išvesti. PIRMININKAS. Deja, šiuo atžvilgiu nieko negaliu padėti...“897 Liepos 14 d. posėdyje deputatai dar ginčijosi procedūrų klausimais ir dėl balsavimo rezultatų, tačiau perbalsuota nebuvo. Galiausiai liepos pabaigoje buvo apsispręsta. Jau ir tie deputatai, kurie dar visai neseniai siūlė palūkėti, rinkimų neskubinti, atidžiai ištirti padėtį rajonuose, šį kartą kvietė „padaryti sprendimą, nepalikti šito klausimo neišspręsto dar ilgesnį laiką. Tai, ką mes šiandien galim padaryti, bus padėties išaiškinimas, nustatymas ir bus pozityvus žingsnis. Kitokia padėtis būtų žymiai blogesnė.“ Galiausiai, liepos 23 d. buvo susitarta rinkimus į tarybas nutarta surengti lapkričio 22 d. Su ta data sutiko ir lenkų frakcija. Balsuota beveik vieningai, tik keli deputatai susilaikė. Pirmasis priimto 897 LR AT penkta eilinė sesija, šimtas šešiasdešimt penktasis posėdis, vakarinis, 1992-07-14. Prieiga per internetą:http://www3.1rs.lt/pls/inter/w5_sale.dien_pos?p_data= 19920714, [žiūrėta 2016-05-01].

280

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

nutarimo punktas skelbė rinkimų datą („pradėjus dirbti naujajam Seimui“). Ki­ tas punktas numatė tiesioginio valdymo pratęsimą, kol naujai išrinktos tarybos sudarys valdymo organus. Paskutiniuoju punktu prokuratūra ir parlamentinė komisija antivalstybinei veiklai tirti įpareigojamos iki rugsėjo 19 d. painformuoti AT, kaip apylinkių tarybos naikina priimtus neteisėtus nutarimus. (Sis klausimas diskusijose dėl rinkimų vis iškildavo - esą, apylinkių tarybos neskuba naikinti neteisėtų antikonstitucinių ir antivalstybinių nutarimų.) Taip, galų gale, baigėsi rinkimų į tarybas klausimo svarstymo maratonas.

281

LIETUVOS IR LENKIJOS DRAUGIŠKŲ SANTYKIŲ IR KAIMYNINIO BEDRADARBIAVIMO DEKLARACIJA. (KODĖL VĖLUOTA?) Paprastai istoriografijoje (lietuviškoje ir lenkiškoje) pažymima, kad tarpvalstybinė Lietuvos ir Lenkijos deklaracija buvo pirmas svarbus susitarimas, reguliuojantis santykius tarp abiejų šalių.898 Antra vertus, tyrėjas negali neklausti, kodėl šalys dokumentą pasirašė tik 1992 m. sausio 13 d. (parafuota deklaracija buvo pačio­ je sausio pradžioje). Panašaus pobūdžio dokumentą Lenkija su Ukraina (tiesa, tuomet dar Ukrainos Tarybų Socialistine Respublika) pasirašė 1990 m. spalio mėn. (Tą patį mėnesį Lenkija pasirašė deklaraciją ir su Rusijos TFSR.) Su Latvi­ jos Respublika Lenkija deklaraciją pasirašė dar prieš rugpjūčio pučą - 1991 m. birželio mėn. Tų pačių metų rudenį Varšuva pasirašė susitarimą-deklaraciją ir su Minsku. Lietuva su Baltarusija deklaraciją taip pat pasirašė 1991 m. rudenį. Abi šalys - Lenkija ir Lietuva - jau buvo pasirašiusios svarbias tarpvalstybines sutartis su savo artimiausiai kaimynais: 1991 m. birželio mėn. Lenkija pasirašė tarpvalstybinę sutartį su Vokietijos Federacine Respublika, o tų pačių metų lie­ pos mėn. Lietuva pasirašė tarpvalstybinę sutartį su RTFSR. (Pastaroji Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje buvo ratifikuota pučo metu.) Taigi, galima teigti, kad santykiuose tarp Vilniaus ir Varšuvos egzistavo tam tikra inercija, o deklaracijos pasirašymas dėl įvairių priežasčių strigo ir vėlavo... Iš esmės abiejų šalių istorikai sutaria, kad svarbiausia to priežastis - nesutarimai, kaip užtikrinti tautinių mažumų apsaugą.899 Antra vertus, taip pat pastebima, jog pačioje 1991 m. pabaigoje ir 1992 m. pradžioje deklaracijos pasirašymą šalys ėmė forsuoti. Lenkų istoriografijoje galima rasti teigiant, jog skubinti užsitęsusi deklaracijos pasirašymą ėmėsi lietuviai; kiti autoriai mano, jog iniciatyva priklau­

898 K. Buchowski, Polityka zagraniczna Litwy 1990—2012..., s. 78—79; J. Sobczak, PotomkoįvieLechą i Giedymina. Stosunki polityczne między Litivą a polską..., s. 92-111; V. Sirutavičius, Suvalkų sutarties vertinimų vaidmuo, rengiant Lietuvoje 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartį, Suvalkų sutartis: faktai ir interpretacijos/Umowa Suwalska: fakty i interpretacje, sud. C. Laurinavičius, Vilnius, 2012, p. 189-190. 899 Lietuvių istoriografijoje žr. V. Sirutavičius, Suvalkų sutarties vertinimų vaidmuo, rengiant Lietuvoje 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartį..., p. 186-192; lenkų istoriografijoje išsamią deklaracijos analizę atliko J. Sobczakas, Potomkoįvie Lechą i Giedymina..., s. 103-111.

282

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

siusi Lenkijos užsienio reikalų ministerijai, konkrečiai - ministrui K. Skubiszewskiui, kuris iki tol dėl įvairių priežasčių pasirašymą vilkinęs.900 Prieš aptariant deklaracijos pasirašymo aplinkybes bei įvairias diplomatines peripetijas, svarbu atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pirma, dvišalių draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo deklaracijų sudarymas liudijo svarbius geopolitinius pokyčius Vidurio ir Rytų Europos regione. Tuos pokyčius iš esmės sąlygojo naujos TSR S vadovybės, pirmiausia Michailo Gorbačiovo, pradėta užsienio politika. Regione ji reiškėsi keliais svarbesniais aspektais: pirmiausia, vadinamosios L. Brežnevo doktrinos atsisakymu. M. Gorbačiovas dar 1989 m. vasarą viešai pareiškė, jog „neleistina“ didesnei valstybei prievarta riboti kitų (turėta galvoj Varšuvos sutarties) valstybių suverenitetą.901 Tokiu būdu Maskva atsisakė tiesiogiai kištis į Varšuvos bloko šalių vidaus reikalus, o tai kartu teikė joms didesnę manevro laisvę užsienio politikoje. Kitas svarbus pokytis, įvy­ kęs iš esmės tuo pat metu, palietė sovietines respublikas. Maskvos politikoje išryškėjo tendencija stiprinti sovietinių respublikų suverenitetą. „Didesnio savarankiškumo“ suteikimas respublikoms iš esmės neprieštaravo vieningos Sąjungos išsaugojimo tikslui. Tokią politinę strategiją pirmiausia pabandyta pritaikyti vakarinėms - Pabaltijo —respublikoms, tačiau suverenizacijos planai čia užstrigo.902 Tai nereiškia, jog apskritai sovietinių respublikų suverenizacijos procesas sustojo. Priešingai, jis tik įgavo pagreitį, o to proceso kulminacija buvo 1990 m. vasara, kuomet suvereniteto deklaracijas priėmė Rusijos TFSR, Ukrainos ir Baltarusijos TSR. Visgi reikia turėti omenyje, kad tarptautinis ir TSRS vidaus kontekstai 1989 m. ir 1990 m. esmingai skyrėsi. Jei 1989 m. vasarą inicijuoda­ mas naująjį kursą Kremlius dar galėjo tikėtis išlaikyti sąjungininkams įtaką, tai po metų situacija pasikeitė. Varšuvos pakto šalys vis sparčiau tolo nuo Maskvos, o Sąjungos viduje išcentrinės tendencijos tik stiprėjo, gilėjo politiniai priešta­ ravimai ir konkurencija tarp dviejų lyderių - TSRS prezidento M. Gorbačiovo ir Rusijos Federacijos interesams atstovaujančio B. Jelcino. Todėl nenuostabu, kad pirmąsias draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo deklaracijas

900 K. Buchowski, Polityka zagraniczna Litwy..., p. 78, taip pat A. Chajewski, Polityka Polska wobec Litwy w latach 1989-1994, Arcana, nr. 7, 1996, s. 105-106; J. Sobczak, Potomkowie Lechą i Giedymina..., s. 100. 901 W. Lafeber, America, Russia, and the Cold War, 1945—2002, Boston, 2003, p. 352. 902 Daugiau apie tai, kaip 1989 m. vasarą Maskva galvojo spręsti Pabaltijo respublikų „problemą“ ir kodėl ta politika žlugo, žr. C. Laurinavičius, V. Sirutavičius, Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios..., p. 304-307, 319-321.

Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir kaimyninio bedradarbiavimo deklaracija. (Kodėl vėluota?)

Ukraina ir Rusija 1990 m. spalio mėn. pasirašė su Lenkijos Respublika, jos Užsienio reikalų ministro K. Skubiszewskio vizito į Tarybų Sąjunga metu. Jo metu Lenkijos užsienio reikalų ministras susitiko ne tik su Ukrainos ir Rusijos vadovais, bet ir su „centro“ pareigūnais.903 (Beje, atrodo, kad su Sąjungos vadovais Skubiszewskis aptarinėjo tarybinės kariuomenės išvedimo iš Lenkijos klausimą. Sutarta derybas pradėti jau lapkričio mėnesį.904) Abu susitarimai atitiko tuo metu dominavusią Lenkijos užsienio politikos koncepciją: palaikyti bendradarbiavimo santykius su „centru“ ir kartu plėtoti ryšius su sąjunginėmis respublikomis, tokiu būdu stiprinant jų savarankiškumą. Tokia Lenkijos užsienio politikos koncepcija formaliai vyravo iki pat 1991 m. rugpjūčio pučo.905 Antra vertus, reikia turėti omenyje, kad dvišalės deklaracijos buvo pakan­ kamai bendro pobūdžio dokumentas, pirmiausia atspindintis susitariančių šalių gerą valią plėtoti draugiškus ir kaimyninius santykius. Tiesa, santykiai tarp šalių turėjo būti grindžiami ne tik geros valios nuostata, bet ir įsipareigojimu laikytis įvairiuose tarptautiniuose dokumentuose - JT Chartijoje, Helsinkio Akte, ESBK dokumentuose ir pan. - nustatytų principų. Taigi, deklaracija buvo ne tik politiš­ kai, bet ir juridiškai įpareigojantis susitarimas. Be bendrų nuostatų, deklaracijose buvo keli konkretesni straipsniai. Pirmajame šalys atsisakė bet kokių teritorinių pretenzijų, pripažino viena kitos teritorinį integralumą ir kartu sienų, susifor­ mavusių po Antrojo pasaulinio karo, neliečiamumą; antrajame jos įsipareigojo užtikrinti tautinių mažumų tapatybės apsaugą ir sudaryti sąlygas jų kultūros sklaidai.906 Apibendrinant galima teigti, kad tokie susitarimai turėjo prisidėti prie regiono, kuris išgyveno didelę geopolitinę transformaciją, stabilumo palaikymo. Iki rugpjūčio pučo Lenkija sudarė dar vieną draugiškų santykių deklaraciją su rytiniu kaimynu - Latvijos Respublika. Tiesa, šio susitarimo formatas skyrėsi

903 K. Skubiszewskis lankėsi ir Minske. Galvota deklaraciją pasirašyti ir su Baltarusija, tačiau susitarimas nebuvo pasirašytas. Anot lenkų autorių, Baltarusijos SSR vadovai atsisakė pripažinti Baltarusijos ir Lenkijos sieną (K. Fedorowicz, Wybrane problemy w stosunkach polsko - bialoruskich, Rocznik Instytutu Europy Srodkowo Wschodniej, Lublin, 2008, t. 6, s. 13). 904 A. Dudek, Pierwsze lata IIIRzeczypospolitej, 1989—2001, Kraków, 2005, s. 86. 905 Lenkijos užsienio reikalų ministro K. Skubiszewskio exposé Seime. Kalboje ministras pabrėžė, kad dviejų greičių politika nereiškia kišimosi į Tarybų Sąjungos vidaus reikalus (Sejm Rzeczypospolitej Polskiej X kadencja. Sprawozdanie Stenograficzne z 65 posiedzenia Sejmu Rzeczypospolitej Polskiej w dniach 27-28 czerwca 1991 r. Warszawa, 1991, s. 16). 906 Lenkijos - Ukrainos deklaracija „Deklaracja o zasadach i podstawowych kierunkach rozwoju stosunków polsko-ukrainskich“ , žr. K. Fedorowicz, Ukraina w polskiej polityce wschodniej w latach 1989—1999, Poznan, 2004, s. 31-32.

283

284

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

nuo jau sudarytųjų - deklaracijoje nebuvo straipsnio apie įsipareigojimą gerbti ir saugoti tautinių mažumų teises.907 Lietuvos ir Lenkijos deklaracijos klausimas įgavo kiek kitokią dinamiką. Praėjus dviem dienoms po Lenkijos ir Ukrainos deklaracijos pasirašymo (spalio 15 d.) Vilniuje lankėsi Lenkijos generalinis konsulas Minske Z. Kitlinskis. Vi­ zito metu konsulas susitiko su Lietuvos užsienio reikalų ministro pavaduotoju V. Katkumi. Sprendžiant iš lietuviškų archyvinių dokumentų, apie deklaracijos tarp Lenkijos ir Lietuvos perspektyvas nekalbėta (neužsiminė Lenkijos pareigū­ nas ir apie pasirašytą Lenkijos - Ukrainos deklaraciją). Daugiau dėmesio buvo skirta lenkų tautinės mažumos būklei Lietuvoje.908 Taigi tikėtina, kad Lietuva ir Lenkija deklaraciją ėmė ruošti metų pabaigoje. Gruodžio mėn. šalys sutarė, kad susitarimas turėtų būti panašus į Lenkijos ir Ukrainos. Tiesa, Lietuvos diplomatai pažymėjo, kad „Lietuvos statusas skiriasi ir į šią aplinkybę reikėtų atsižvelgti“. Lenkai tokiam siūlymui neprieštaravo.909 Varšuva deklaracijos projektą Lietuvai įteikė 1991 m. vasario 11 d., o vasario 21 d. Vilnius perdavė Lenkijai dokumentų paketą, į kurį įėjo ne tik dvišalių santykių deklaracija, bet ir sutartis dėl tautinių mažumų, susitarimas dėl ekonominio bendradarbiavimo bei interesų biurų sta­ tuso projektai.910 Nors jau trumpai užsiminiau, bet pasikartosiu, - Lietuvos politikų siūlymas pasirašyti ne vieną susitarimą (deklaraciją), bet kelis, tarp jų ir sutartį dėl tautinių mažumų apsaugos bei interesų biurų, turėjo tam tikros logikos. Pasirašiusi su Vilniumi tarpvalstybinę sutartį Varšuva, nors ir ne visai tiesiogiai būtų de fakto pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Juolab, kad lietuviai „interesų biurus“ ir jų įkūrimą traktavo kaip pirmą žingsnį į diplomatinių santykių atkūrimą.911 Tikėtina, kad iš Vilniaus gavusi tokius pasiūlymus, Varšuva susimąstė. Formaliai lietuvių

907 Latvijoje tuo metu apie 60 tūkst. gyventojų laikė save lenkais. Tiesa, daugumos jų gimtoji kalba buvo ne lenkų. Deklaracija (Deklaracja o polsko-lotewskiej przyjažni i wspólpracy) buvo pasirašyta 1991 m. birželio 13 d. 908 Lietuvos Respublikos URM pirmojo sekretoriaus E. Borisovo pro memoria, 1990-10-15, LR URMĄ, ap. 2, b. 12,1. 17-18. 909 Rytų Vidurio Europos skyriaus pirmojo sekretoriaus E. Borisovo pro memoria apie susitikimą su Lenkijos URM pareigūnais Joana Strzcelczyk ir konsulu Minske Z. Kitliñskiu 1990-12-03, LR URMĄ, ap. 2, b. 12, 1. 15-16. 910 Lenkijos - Lietuvos tarpusavio santykių dokumentų derinimo chronologija [D. Junevičius], b. d., LR URMĄ, ap. 2, b. 31, 1. 20; taip pat žr. viceministro V. Katkaus interviu „Polska a Litwa: rozmowy o przyszlošci“, Kurier Wileñski, 1991-02-02, nr. 22. 911

V. Katkaus laiškas K. Skubiszewskiui (anglų k.), 1991-02-21, LR URMĄ, ap. 2, b. 30,1. 102.

Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir kaimyninio bedradarbiavimo deklaracija. (Kodėl vėluota?)

sąlygų priėmimas būtų reiškęs dviejų greičių užsienio politikos atsisakymą. Visai tikėtina, kad Kremlius šitokius žingsnius būtų traktavęs kaip kišimąsi į Tarybų Sąjungos vidaus reikalus, o tai neabejotinai reikštų konfliktą su Maskva. Toks atsargus, racionalus ir realistinėmis nuostatomis besivadovaujantis politikas kaip K. Skubiszewskis rizikuoti konfliktu nenorėjo. Atsakymo iš Varšuvos Vilnius sulaukė tik gegužės pabaigoje.912 (Si aplinkybė leistų spėti, kad tam tikros diskusijos Lenkijos URM, - o gal ir ne tik joje, „Lietuvos klausimu“ vis dėlto buvo.) Laiške Saudargui Skubiszewskis rašė, jog lietuviškas deklaracijos projektas daugeliu punktų panašus į lenkišką, tiesa, dėl „kai kurių momentų“ reikia toliau diskutuoti. Visgi Varšuva buvo pasiruošusi pradėti „konsultacijas“ ekspertų lygyje. Ekspertams, Skubiszeswskio teigimu, taip pat buvo perduotas ekonominio bendradarbiavimo tarp šalių susitarimas. Dėl kitų dviejų susitarimų Lenkijos užsienio reikalų ministro nuomonė buvo kategoriška. Ministro manymu, tautinių mažumų apsaugos klausimai pakan­ kamai išsamiai aptariami įvairiuose tarptautiniuose dokumentuose, svarbu, kad šalys juos inkorporuotų į savo nacionalinę teisę; antra, tautinių mažumų problemos aptariamos deklaracijos projektuose, todėl esant reikalui straipsnius, reglamentuojančius mažumų situaciją, galima išplėsti ar papildyti. Galiausiai, kaip pabrėžė ministras, Lenkija dvišalių tarpvalstybinių sutarčių, kurios skirtos išimtinai tautinėms mažumoms, su jokiomis valstybėmis nepasirašinėja. Taip pat buvo atmestas ir susitarimas dėl interesų biurų.913 Tiesa, ministras pažymėjo, kad Lietuva Varšuvoje galinti atidaryti informacinį biurą - tam reikalui jokių susitarimų ar sutarčių nereikia... Nežinia, ar iki birželio pabaigos Lietuvos ir Lenkijos atstovai, ekspertai buvo susitikę ir svarstė deklaracijos tekstus. Birželio pabaigoje, tiksliau - 27 d., aptar­ damas Lenkijos užsienio politikos kryptis ministras K. Skubiszewskis priminė parlamentarams, kad visiškai neseniai buvo pasirašyta deklaracija su Latvija, ir pažymėjo, kad taip pat ruošiami susitarimai su Lietuva ir Estija.914 Kitą dieną 912 K. Skubiszewskio laiškas A. Saudargui, 1991-05-21, LR URMĄ, ap. 2, b. 30,1. 114-114 a. p. 913 Teisingumo dėlei reikėtų pastebėti, kad ir kitų valstybių politikai bei diplomatai buvo atsargūs „interesų biurų“ steigimo atžvilgiu. Pagrindinė to priežastis - neigiama Maskvos reakcija. Čekijos ir Slovakijos diplomatas Maskvoje aiškino E. Bičkauskui, kad TSRS užsienio reikalų ministras J. Kvicinskis, būdamas Prahoje ir turėdamas galvoje Lietuvą, griežtai įspėjo - interesų biurų kūrimas galimas tik suderinus klausimą su Maskva (E. Bičkausko laiškas Lietuvos URM, 1991?, LR URMĄ, ap. 76, b. 13, 1. 5). 914 Lenkijos užsienio reikalų ministro K. Skubiszewskio exposé Seime (Sejm Rzeczypospolitej Polskiej X kadencja. Sprawozdanie Stenograficzne z 65 posiedzenia Sejmu Rzeczypospolitej Polskiej w dniach 27-28 czerwca 1991 r. Warszawa, 1991, s. 16).

286

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Varšuvoje susitiko lietuvių ir lenkų derybininkai. Pagrindinis diskusijų objektas buvo deklaracijos klausimas.915 Čia trumpam reikėtų stabtelti ir skaitytojo dėmesį atkreipti į vieną daly­ ką. Analizuojant deklaracijos (o vėliau ir tarpvalstybinės sutarties) pasirašymo aplinkybes, tenka remtis įvairiais „lietuviškais“ archyviniais šaltiniais: lietuvių diplomatų susirašinėjimu, AT Užsienio politikos komisijos protokolais ir pan. Suprantama, šis archyvinių dokumentų kompleksas (neviešas, amžininkams nežinomas) atspindi lietuvių diplomatų ir politikų požiūrį, įvairius dvišalių tarp­ valstybinių santykių vertinimo aspektus. Antra vertus, tektų pripažinti, kad lenkų autorių tyrimuose, kuriuose aptariami naujausi Lietuvos - Lenkijos santykiai, deklaracijos ir sutarties pasirašymo aplinkybės, žinybiniais, pirmiausia Užsienio reikalų ministerijos archyvais beveik nesiremiama. Archyvinės medžiagos „vie­ našališkumą“ tyrime stengiamasi kompensuoti pranešimais Lietuvos ir Lenkijos spaudoje, viešais politikų bei diplomatų interviu, prisiminimais ir t. t. Taigi, susitikę birželio 28 d. lietuvių ir lenkų diplomatai bandė aiškintis, dėl kokių priežasčių stringa deklaracijos ruošimas. Sprendžiant iš išlikusio aprašymo, pagrindinė priežastis buvo nesutarimai dėl tautinių mažumų būklės. Tiksliau, len­ kų mažumos Lietuvoje būklė. Lenkijos diplomatai reiškė susirūpinimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo. (Teigta, jog lenkų bendruomenėje vyrauja nuostata neimti Lietuvos Respublikos pilietybės.) Domėtasi, kas bus su tais, kurie nepriims pilietybės. Apskritai, kritiškai kalbėta apie pilietybės įgyvendinimo tvarką, svarstyta dvigubos pilietybės suteikimo galimybė. Esą Lenkija „pro pirštus žiūri į tai, kad Lenkijos vokiečiai turi ir Vokietijos pilietybę“.916 (Beje, formalizuoti tokią praktiką sutartyje su Vokietija Lenkija atsisakė. Taigi, dvigubos pilietybės nuostatos sutartyje atsisakyta.) Pokalbio pabaigoje vienas lenkų diplomatų pareiškė: teigiamas klausimų, susijusių su pilietybės įgyjimu ir lenkų universiteto steigimu, sprendimas galėtų pagreitinti deklaracijos pasirašymą.917 Deklaracijos pasirašymo klausimas svarstytas ir parlamentarų lygmenyje. Toks Lietuvos ir Lenkijos politi­ kų susitikimas įvyko pačioje rugpjūčio pradžioje Punske. Lietuvos parlamentarų delegacijai vadovavo B. Kuzmickas, o Lenkijos - Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas B. Geremekas. Atrodo, jog abi pusės sutarė, jog deklaracijos ruošimą būtina spartinti. Aptartos konsulatų Vilniuje ir Varšuvoje steigimo perspekty­ vos. Buvo diskutuota ir tautinių mažumų klausimais. (Sprendžiant iš pranešimų 915 D. Junevičiaus pro memoria apie E. Borisovo ir D. Junevičiaus pokalbį su Lenkijos URM darbuotojais, 1991-06-28, LR URMĄ, ap. 2, b. 33, 1. 17-19. (D. Junevičius nuo spalio 3 d. pradėjo oficialiai eiti charge d’affairs pareigas). 916 Ten pat, 1. 18. 917

Ten pat, 1. 19.

Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir kaimyninio bedradarbiavimo deklaracija. (Kodėl vėluota?)

Lietuvos spaudoje, lenkai vėl kėlė klausimą dėl pilietybės įgijimo tvarkos ir kartu pasisakė prieš nacionalinio teritorinio vieneto kūrimo idėją.918) Pučui pralaimėjus, rugpjūčio 27 d., ministras K. Skubiszewskis pasiuntė laišką A. Saudargui, kuriame ne tik informavo apie Varšuvos sprendimą užmegzti diplo­ matinius santykius su Lietuva, bet ir rašė: „Manau, kad jau netrukus galėsiu ap­ lankyti nepriklausomos Lietuvos sostinę Vilnių ir pasirašyti su Jumis bendrą deklaraciją, kurioje bus nustatyti geri kaimyniški mūsų valstybių santykiai. Tikiu, kad ta Deklaracija prisidės prie Europos gėrio ir saugumo, sustiprins bendradar­ biavimą mūsų regione ir garantuos visų lenkų ir lietuvių interesus ir teises...919 Taigi, dar rugpjūčio pabaigoje Varšuva ir Vilnius manė greit pasirašysią susitari­ mą. Tačiau jau rugsėjo pradžioje ar viduryje situacija ėmė keistis. Tikėtina, jog Lenkijos URM nusprendė deklaracijos pasirašymą atidėti. Tokią nuostatą galėjo paskatinti viena svarbi aplinkybė - Lietuvos valdžios sprendimas paleisti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybas. Svarbiausi Lenkijos politikos centrai, formuojantys ir vykdantys užsienio politiką, tokie kaip Užsienio reikalų ministerija, Prezidento administracija (Belvederis) ir apskritai, didžioji politinės klasės dalis, Lietuvos valdžios sprendimus įvertino, kaip iš esmės nukreiptus prieš lenkų mažumą ir pažeidžiančius jos interesus. Alyvos į ugnį įpylė ir tai, kad nutarime, kuriuo pa­ leidžiamos tarybos ir įvedamas tiesioginis valdymas (politikų ir viešosios erdvės Lenkijoje jis vadintas ne kitaip, kaip „komisariniu“), nebuvo nustatyta konkreti data, kada bus organizuojami nauji rinkimai. Tokiu būdu Vilniaus „akcija“ di­ džiosios daugumos Lenkijos politikų laikyta antilenkiška ir nedemokratinė. Taigi, fonas tarpvalstybinių dokumentų pasirašymui buvo nepalankus. Atrodo, kad šalių diplomatai buvo sutarę eilinį derybų dėl deklaracijos raundą organizuoti rugsėjo viduryje, konkrečiai —rugsėjo 13 d. (Priminsiu - rugsėjo 12 d. AT priėmė sprendimą įvesti rajonuose tiesioginį valdymą.) Tą pačią rugsėjo 13 d. Lenkijos spaudoje buvo išplatinta žinutė, jog K. Skubiszewskis, esą, atsisakęs vykti į Vilnių. Tiesa, ši informacija tuoj pat buvo paneigta.920

918 Lietuvos ir Lenkijos parlamentarų susitikimas Punske, Lietuvos rytas, 1991-08-06, nr. 122. 919 Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994..., p. 182. 920 Lenkijos URM spaudos atstovas aiškino, jog K. Skubiszewskis ne kartą buvo pareiškęs norą vykti į Vilnių. Buvo keliama tik viena sąlyga - Lietuvoje turi būti jos užsienio reikalų ministras... (Info, Rzeczpospolita, 1991-09-13, nr. 214). Ką galėjo reikšti toks paaiškinimas, galima tik spėlioti. Galbūt ištikrųjų rugsėjo pradžioje planuotas Skubiszewskio vizitas į Vilnių ir, neatmestina, deklaracijos pasirašymas? Tačiau vizitas neįvyko. Ar tik dėl protokolinių nesklandumų? Mat spaudoje rašyta, kad tuo pat metu ministras A. Saudargas buvo išvykęs į JAV JTO asamblėją („Będziemy bronič Polakow na Litwie“, Gazeta Wyborcza, 1991-09-16, nr. 216; M. Narbutt, „Fala emocji“ [Interviu su V. Landsbergiu], Rzeczpospolita, 1991-09-17, nr. 217).

287

288

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Taigi, kaip ir buvo sutarta, derybininkai Vilniuje ėmėsi darbo. Ir jau pačioje pradžioje paaiškėjo, kad lenkai atsivežė pakeistą deklaracijos tekstą.921 Todėl pirmiausia sutarta atidžiai palyginti tekstus.922 Tolesnės ekspertų diskusijos (apie jas žinoma iš Lietuvos URM archyve saugomų dokumentų) liudija, kad skyrėsi šalių supratimas (koncepcija), kokios apimties deklaracija turėtų būti. Lietuvių manymu, deklaracijoje turėtų būti bendrosios nuostatos, kuriose kalbama apie tautinių mažumų teises ir jų apsaugą. Iš esmės į tokią deklaraciją būtų perkelia­ mos tarptautiniuose dokumentuose įrašytos normos. Lenkai laikėsi priešingos strategijos - į susitarimą įrašyti konkrečias nuostatas, kurios, jų manymu, yra svarbios lenkų tautinei mažumai. Kokios gi tai buvo nuostatos? Lenkų derybininkai į deklaraciją siūlė įrašyti formuluotę „dėl etninės struktūros rajonuose“, kuriuose dominuoja tautinės mažumos, nekeitimo. Tokiuose rajonuose valstybė turėtų susilaikyti nuo veiks­ mų, galinčių paveikti gyventojų tautinę sudėtį. Bijota, kad Lietuvoje vykdant administracinę reformą, lenkų rajonai bus sujungti su lietuviškais, ir galimybės lenkams išsirinkti rajonų valdžią sumažės. (Tiesa, Lenkijos diplomatai siūlė to­ kią nuostatą susieti su kita - tautinių mažumų lojalumu valstybei.) Si nuostata, kaip paprastai ir kitos, lenkų ekspertų buvo grindžiama „europine patirtimi“. Formuluotė apie tautinės struktūros nekeitimą lietuvių derybininkams entuzi­ azmo nesukėlė. Lietuvos diplomatai aiškino, jog rajonų ribų nustatymas ir jų keitimas yra šalies vidaus reikalas, parlamento kompetencija. Taip pat priminta, jog Lenkijos lietuviai buvo lojalūs valstybei, o Lietuvos lenkai lojalumą pažeidę. Į šį Lietuvos derybininko priekaištą Lenkijos derybininkas atsakęs: puče daly­ vavę komunistai, o ne lenkai.923 Apskritai, diskusijų, atrodo, būta sudėtingų ir pakankamai karštų... Ginčų kilo ir dėl pilietybės įgijimo tvarkos. Lenkijos diplomatams nepriimtina buvo nuostata, kad norėdami įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę lenkai privalėjo prisiekti. Pasak lietuvių derybininkų - įstatymo nuostata neišskiria lenkų, ji galioja visiems Lietuvos gyventojams. Buvo diskutuota ir dėl pavardžių rašybos (lietuvių

921 Apie tai, kad lenkai atsivežė „kitą“ deklaracijos projekto tekstą, kuriame nenorėjo daryti pataisymų, viešai Lenkijos spaudai kalbėjo ir AT Pirmininkas V. Landsbergis. Jis taip pat kaltino Lenkijos diplomatus, kad šie vilkino deklaracijos pasirašymą (M. Narbutt, Fala emocji, Rzeczpospolita, 1991-09-17, nr. 217). 922 LR URM Rytų ir Vidurio Europos skyriaus darbuotojo E. Ignatavičiaus pro memoria apie Lenkijos Respublikos URM ir Lietuvos Respublikos URM ekspertų grupių derybas Vilniuje, 1991-09-13, LR URMĄ, ap. 2, b. 33,1. 39-48. 923 Ten pat, 1. 41-42.

Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir kaimyninio bedradarbiavimo deklaracija. (Kodėl vėluota?)

manymu, šis klausimas jau išspręstas įstatymo) ir dėl lenkų universiteto įkūrimo galimybių (lietuviai siūlė palikti šį klausimą spręsti švietimo ministerijoms). Siame derybų dėl deklaracijos etape buvo pajudinti ir „istorinės praeities klausimai“. Lenkų diplomatai savo nuostatas grindė „europine patirtimi“ ir „europiniais pavyzdžiais“, o lietuviai, atsispirdami įvairiems lenkų pasiūlymams ir reikalavimas, pasitelkė „visuomenės balsą“ ir „istoriją“. Į deklaracijos tekstą buvo pasiūlyta įrašyti nuostatą dėl „Suvalkų sutarties sulaužymo“ ir Vilniaus bei Vilniaus krašto okupacijos. Anot vieno derybininkų, Lietuvos užsienio reikalų ministerija „istorinių momentų“ diskutuoti nenorinti, tačiau jaučiamas stiprus visuomenės spaudimas.924 Tiesa, galiausiai derybų eigoje pareikšta, kad abi pusės „neketina gilintis į praeities tarpusavio skriaudų istoriją“. Tai buvo, ko gero, vienintelis klausimas, dėl kurio sutarta. Kitais klausimais pasiekti sutarimo nepavyko. Todėl nuspręsta organizuoti dar vieną ekspertinių grupių susitikimą, jau spalio mėnesį. Lenkų ir lietuvių diplomatų susitikimas buvo plačiai komentuojamas spaudoje. Lenkiškoje ir lietuviškoje spaudoje konstatuota, kad pagrindinė nesutarimų priežastis - trečiasis deklaracijos straipsnis, kuriame aptariamos garantijos tautinėms mažumoms.925 Lietuvos derybininkų vadovas Linas Ku­ činskas aiškino, kad lietuviai siekė pasirašyti bendresnę politinę deklaraciją. Ankstesni deklaracijos projektai būtent tokie ir buvo, ir tai tenkino lietuvius. Tačiau lenkų derybininkai tokio projekto atsisakę, motyvuodami „pasikeitu­ siomis sąlygomis“. (Tos pasikeitusios sąlygos - tarybų paleidimas ir tiesioginio valdymo įvedimas.) Pasak diplomato, pritarti pakeitimams lietuviai negalėjo, nes daugelis tų klausimų ir problemų, kurios fiksuojamos naujame lenkų pro­ jekte, yra Lietuvos vidaus reikalas ir valstybės valdžios kompetencija.926 Lenkijos

924 Ten pat, 1. 45. 925 Ko gero, išsamiausiai visuomenę apie derybų eigą informavo laikraštis Kurier Wilenski, žr. L. Dowdo, Nie osiągnięto porozumienia, 1991-09-17, nr. 181. Taip pat žr. Derybos nenutrūko, o tik atidėtos, Lietuvos rytas, 1991-09-18, nr. 148; Vizitų dienos, Lietuvos aidas, 1991-09-18, nr. 188; Z. Lentowicz, Niepowodzenie rozmow na Litwie, Rzeczpospolita, 199109-14-15, nr. 215; Będziemy bronic Polakow na Litwie [J. Czaputowicz interviu], Gazeta Wyborcza, 1991-09-16, nr. 216. 926 Tiesa, lietuvių derybininkas kai kuriais klausimais buvo lankstus. Pavyzdžiui, teigta, kad pilietybės įgijimo terminas (lapkričio 3 d.) nėra galutinis ir gali būti keičiamas (L. Dowdo, Nie osiągnięto porozumienia, Kurier Wilenski, 1991-09-17, nr. 181). L. Kučinskas taip pat pažymėjo, kad sėkmingai vyksta derybos dėl konsulinės sutarties (Derybos nenutrūko, o tik atidėtos, Lietuvos rytas, 1991-09-18, nr. 148; Vizitų dienos, Lietuvos aidas, 1991-09-18, nr. 188).

290

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

ekspertų grupės vadovas Jacekas Czaputowiczius (Jacekas Čaputovičius) neslėpė, jog tarybų paleidimas sukūręs naują situaciją. Jis priminė K. Skubiszewskio laišką A. Saudargui (datuotą rugsėjo 11 d.), kuriame prašoma AT sprendimą dėl tarybų paleidimo panaikinti ir leisti pačioms taryboms „apsivalyti“ nuo an­ tivalstybinių elementų. Jokio konkretaus atsakymo nesulaukus, buvo pateiktas kitas siūlymas - abiejuose rajonuose greičiau organizuoti rinkimus. Tačiau ir šis siūlymas liko be atsako.927 Į klausimą, kada įvyks rinkimai į abiejų rajonų tarybas, rugsėjo viduryje, jau po nepavykusių derybų, atsakė AT Pirmininkas V. Landsbergis. Nors kritiškai atsiliepęs apie lenkų derybininkus, vilkinančius deklaracijos pasirašymą, Lands­ bergis Lenkijos dienraščio Rzeczpospolita žurnalistei tvirtino, jog rinkimai į ta­ rybas įvyks po pusės metų. Ir pabrėžė, jog tai kompromisinis sprendimas - būta nuomonių rinkimus organizuoti po metų. Pirmininkas taip pat pastebėjo, kad gali būti pataisytas ir pilietybės įstatymas.928 Tokie vieši aukščiausio Lietuvos valstybės pareigūno pasisakymai liudijo norą sukurti palankesnę deryboms atmosferą ir rodė pasirengimą siekti kompromisinių susitarimų. Tai, žinoma, nereiškė, kad Lietuvos valdžia ir diplomatija buvo pasirengusi daryti nuolaidas visais lenkams aktualiais klausimais. Rugsėjo pabaigoje - spalio pradžioje parlamente buvo sutarta organizuoti kelias diskusijas užsienio politikos klausimais.929 Į jas buvo pakviestas ir kalbėjo Užsienio reikalų ministras A. Saudargas. Deja, apie posėdžiuose vykusias diskusi­ jas žinoma labai nedaug. Sprendžiant iš žinučių spaudoje, be įvairių kitų užsienio politikos tikslų ir uždavinių, buvo aptariami ir santykių su Lenkija aspektai.930 Tačiau, kas konkrečiai kalbėta, nežinia. Visgi galima manyti, kad daugiausia

927 L. Dowdo, Nie osiągnięto porozumienia, Kurier Wilenski, 1991-09-17, nr. 181. Lenkijos spaudoje J. Czaputowiczius aiškino, kad Lietuvos valdžia nevykdanti savo pačios 1991 m. sausio 29 d. priimtų sprendimų. Vienas jų numatė „lenkų teritorinio vieneto“ sukūrimą (Z. Lentowicz, Niepowodzenie rozmow na Litwie, Rzeczpospolita, 1991-09-14-15, nr. 215). 928 M. Narbutt, Fala emocji, Rzeczpospolita, 1991-09-17, nr. 217; Aistros dėl tarybų. V. Landsbergio interviu Rzeczpospolitai, Lietuvos aidas, 1991-09-19, nr. 189. Taip pat žr. A. Degučio dokumentai, LVNA, f. 59, ap. 1, b. 1, 1. 45. 929 J. V. Paleckio pasisakymas. LR AT stenogramos, ketvirta eilinė sesija penktas posėdis, 1991-0924. Prieiga per internetą: http://www3.Irs.It/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251046, [žiūrėta 2016-03-11]. 930 R. Grinevičiūtė, Užsienio politikos principai barikadų šešėlyje, Lietuvos rytas, 1991-09-26, nr. 154; J. Bielawska, Ktorędy prowadzi droga do Europy? Kurier Wilenski, 1991-10-04, nr. 194; Pasitarimas apie užsienio politiką, Tiesa, 1991-09-26, nr. 188; R. Šlajus, Kuo mažiau priešų, Tiesa, 1991-10-04, nr. 194.

Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir kaimyninio bedradarbiavimo deklaracija. (Kodėl vėluota?)

dėmesio skirta tautinių mažumų problemai. Atrodo, kad šiuo klausimu buvo sutarta - šalys privalo laikytis vadinamojo pariteto principo. Tai reiškia, kad tei­ ses, kurias lenkai turi Lietuvoje, turėtų turėti ir lietuviai Lenkijoje.931 (Lietuvių politikų įsitikinimu, Lietuvos lenkų teisės buvo ginamos geriau, nei lietuvių Lenkijoje.) Apskritai, rudenį lietuvių politikai suaktyvėjo. Imta dažniau lankytis ir lietuvių gyvenamose vietovėse Lenkijoje (Punske, Seinuose) bei atidžiau gi­ lintis į lietuvių mažumos problemas. Beje, tos kelionės buvo pakankamai plačiai nušviečiamos Lietuvos spaudoje. O politikų atsiliepimai apie Lenkijos valdžios vykdomą politiką lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu buvo ganėtinai kritiški.932 Galima teigti, kad rudenį tarpvalstybiniuose santykiuose būta daug neaišku­ mo: buvo ženklų, liudijančių įtampą tarp šalių, tačiau taip pat buvo ir požymių, kurie rodė siekį tas įtampas mažinti. Prieš antrąjį diplomatų susitikimą Lenkijos ir Lietuvos vadovai L. Walęsa ir V. Landsbergis apsikeitė laiškais (L. Walęsos laiš­ kas datuotas rugsėjo 15 d., o V. Landsbergio - spalio 1 d.). Apie abiejų vadovų susirašinėjimą jau užsiminiau. Tik trumpai priminsiu. Iš esmės Walęsa kaltino Lietuvos valdžią, kad jos sprendimai „pažeidžia lenkų tautines mažumos teises“. Landsbergis su tuo nesutiko ir aiškino, kad valdžios priemonės riboja nelojalių politinių grupių veiklą ir nėra nukreiptos prieš „lenkų tapatybę“. Tačiau į vieną Lenkijos prezidento priekaištą AT pirmininkas sureagavo - Landsbergis patikino Walęsą, kad Lietuva nenorinti primesti lenkams pilietybės prieš jų valią, o pilie­ tybės įgijimo procedūra dar bus svarstoma (tuo metu AT kaip tik vyko diskusijos dėl naujo pilietybės įstatymo). Būta įtampų ir tarp diplomatų. Salių diplomatai neviešuose susitikimuose reiškė vieni kitiems įvairias pretenzijas. Lenkijos di­ plomatai mėgo kaltinti Lietuvą „neeuropietišku elgesiu“, o Lietuvos - Lenkijoje vykdoma „antilietuviška propaganda“ (Lietuvos charge d’affairs Dainius Junevi­ čius perdavė lenkų diplomatams kelis „antilietuviškus atsišaukimus“, išspausdintus

931 Lenkų derybininkų vadas J. Czaputowiczius po nesėkmingų konsultacijų taip argumentavo labai konkrečius lenkų reikalavimus: „nenorime daugiau, nei patys galime duoti“ (Z. Lentowicz, Niepowodzenie rozmow na Litwie, Rzeczpospolita, 1991-09-14-15, nr. 215). 932 E. Petrovas po vienos tokios kelionės aiškino, kad Seinuose „praktiškai įvestas komisarinis valdymas“, trūksta lietuviškų vadovėlių, nėra lietuviškų laikraščių, stipriai diegiamas lenkų kalbos mokymas. Konstatuota, kad lenkų situacija Vilnijoje geresnė. Tad politikoje mažumų atžvilgiu būtinas paritetas (G. Visockas, Punskas - Seinai - Varšuva, Lietuvos aidas, 199110-17, nr. 209; Deputowani litewscy w Warszawie, Kurier Wilenski, 1991-10-17, nr. 203; G. M., Po kelionės į Lenkiją, Lietuvos aidas, 1991-10-18, nr. 210). Apie Ministro Pirmininko pavaduotojo Z. Vaišvilos vizitą į Seinus ir Punską žr. A. Litvinas, Gintaras Suvalkų vaivadai, Lietuvos aidas, 1991-10-22, nr. 212.

291

292

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Lenkijoje ir gabenamus į Lietuvą).933 Galiausiai, beveik derybų išvakarėse Len­ kijos spaudoje buvo paskelbtas J. Czaputowicziaus straipsnis. Jame suformuluota Varšuvos derybinė pozicija, kurią sudarė keli punktai: pirma, pilietybę lenkai privalo gauti bendra tvarka, o ne po to, kai „pasirašys lojalumo pasižadėjimą“ ; antra, „oficialiuose dokumentuose“ lenkai turi turėti teisę vardus ir pavardes rašyti taip, kaip jie skamba lenkiškai (lenk. w polskim brzmieniu); trečia, Vilnius turi garantuoti mokymąsi aukštosiose mokyklose lenkų kalba; ketvirta, naujajame administraciniame Lietuvos suskirstymo projekte Vilniaus ir Šalčininkų rajonai negali būti prijungti prie kitų rajonų, kitaip lenkų galimybės būti išrinktiems į vietos savivaldos organus sumažėtų. Pabrėžta, kad į deklaraciją privalu įrašyti nuostatą, kad tautinės mažumos lojalios valstybei, kurioje gyvena.934 Tiesa, Czaputowiczius pabrėžė, kad Lenkijai nepriimtina Lietuvos nuostata pasirašyti bendresnio pobūdžio deklaraciją, o dokumentą, reguliuojantį mažumų būklę, su konkrečiais įsipareigojimais pasirašyti vėliau. Tie keli Varšuvos reikalavimų punktai ir nuostatos neužkirto, o priešingai kūrė sąlygas, leidžiančias deklaraciją pasirašyti. Apskritai, galima teigti, jog lenkai sušvelnino savo reikalavimus: at­ sisakyta idėjos Vilniuje steigti lenkų universitetą, sušvelnintas reikalavimas dėl vardų ir pavardžių rašybos.935 O lietuvių politikų pareiškimai liudijo, kad įmanoma tartis ir dėl kitų nuostatų. Derybų eiga spalio 4-5 d. Varšuvoje iš esmės patvirtino tokias prielaidas. Diskutuota buvo vėl tais pačiais klausimais, kaip ir rugsėjo mėnesį. Lenkai „nerimavo“ dėl administracinės-teritorinės reformos, dėl planų plėsti Vilniaus miestą rajono sąskaita, dėl galimybės lenkams įgyti pilietybę ir 1.1. Taip pat buvo priminti sausio 29 d. priimti nutarimai - jei jie būtų įgyvendinti, pasak lenkų derybininkų, jokių klausimų nebekiltų.936 Lietuviai dėstė savo argumentus —teisę

933 Lietuvos Respublikos charge d’affaires Lenkijos Respublikoje Dainiaus Junevičiaus susitikimai ir pokalbiai su Lenkijos Respublikos valdžios atstovais, 1991, LR URMĄ, ap. 2, b. 31, 1. 28; D. Junevičiaus raštas Lietuvos URM, 1991-09-28, LR URMĄ, ap. 2, b. 33, 1. 24. 934 Straipsnis laikraštyje Gazeta Wyborcza buvo paskelbtas rugsėjo 27 d. Kiek vėliau perspausdintas ir Lietuvos lenkų spaudoje (Polskie warunki kompromisu z Litwą, Kurier Wilenski, 1991-10-01, nr. 191). 935 1990 m. lapkričio mėn. aide memoire dėl lenkų mažumos poreikių rašoma, kad „[lenkai] turi turėti garantuotą teisę rašyti savo vardus ir pavardes taip, kaip skamba jų originalas, ir išsaugoti lenkišką abėcėlę tiek asmens dokumentuose, tiek ir oficialiojoje korespondencijoje.“ 1991 m. rugsėjo „postulatuose“ žodžių „išsaugoti lenkišką abėcėlę“ asmens dokumentuose ir oficialioje korespondencijoje neliko. 936 E. Borisovo ataskaita apie LR URM delegacijos derybas su Lenkijos Respublikos URM delegacija Varšuvoje 1991 m. spalio 4-5 d., LR URMĄ, ap. 2, b. 33, 1. 29-31.

Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir kaimyninio bedradarbiavimo deklaracija. (Kodėl vėluota?)

į pilietybę turi visi Lietuvos gyventojai lenkai; dėl administracinio-teritorinio sutvarkymo dar neapsispręsta ir pan. Taip pat pažymėta, jog po trijų mėnesių AT komisija pasiūlys rinkimų terminą ir tokiu būdu rajonų gyventojai lenkai galės išsirinkti savo valdžią.937 Pusės sutarė vardų ir pavardžių rašybos klausimą spręsti „pariteto principu“ taip, kad formali rašybos tvarka būtų panaši abiejose valsty­ bėse. Lenkai taip pat sutiko nebekelti klausimo dėl lenkų universiteto Vilniuje. Buvo pasirinktas kompromisinis variantas: į deklaraciją sutarta įrašyti nuostatą, kad tautinei mažumai garantuojama teisė steigti visų lygių mokymo įstaigas.938 Po nedidelio pasitarimo lenkų diplomatai sutiko dar pakoreguoti savo reikalavimus: į dokumentą įrašyti teiginį, kad pilietybės įgijimo klausimai sprendžiami pagal tarptautinėje teisėje egzistuojančias normas; taip pat sutarta įrašyti nuostatą, jog šalys „susilaikys nuo veiksmų, sukeliančių tautinius pokyčius“ teritorijose, kuriose gyvena tautinės mažumos. (Tiesa, Lenkijos derybininkai neatsisakė ir ateityje kelti klausimą dėl teritorinio-administracinio suskirstymo.) Spalio 5 d. deklaracijų tekstai buvo suderinti, sutarta ir dėl ministro K. Skubiszewskio vizito į Lietuvą. Vizitas numatytas spalio 21-22 d.939 Po derybų spaudos pranešimuose ir diplomatų pasisakymuose dominavo nuostata, jog nepaisant įvairių sunkumų, ginčų pavyko pasiekti kompromisą dėl daugiausia nesutarimų kėlusio trečiojo tautinių mažumų straipsnio.940 Kom­ promisas, kaip teigė šalių derybininkai, buvo grindžiamas sutarimu tautinių mažumų problemas spręsti, remiantis tarptautiniuose dokumentuose (pirmiausia ESBK) fiksuotomis normomis ir pariteto principu. Lenkijos derybinės grupės vadovas J. Czaputowiczius interviu net pažymėjo, kad deklaracijos pasirašymas tėra „techninis klausimas“.941 Dar spalio mėnesį į Vilnių turėtų atvykti K. Skubiszewskis. Lietuvos sostinėje turėtų būti pasirašyta ne tik deklaracija, bet ir konsulinė konvencija. Taigi, sprendžiant iš pranešimų spaudoje, deklaracijos pasirašymas turėjo įvykti dar spalio mėnesį. Tiesa, nors žiniasklaidoje (ir diplomatų kalbose) vyravo

937 Ten pat, 1. 29. 938 Ten pat, 1. 33. 939 Ten pat, 1. 34. 940 A. A. Lenkų klausimą sprendžia ne vien lenkai, Lietuvos aidas, 1991-10-08, nr. 202; Negocjacje litewsko - polskie, Kurier Wilenski, 1991-10-08, nr. 196; Litwa - Polska: wazne kroki do porozumienia, Kurier Wilenski, 1991-10-09, nr. 197; Kompromisowa deklaracja polsko litewska, Kurier Wilenski, 1991-10-10, nr. 198; Rozmowy sąsiadow, Kurier Wilenski,1991-10-10, nr. 198; Przeiamanie impasu, Rzeczpospolita, 1991-10-05-06, nr. 233. 941 Kompromisowa deklaracja polsko - litewska, Kurier Wilenski, 1991-10-10, nr. 198.

293

294

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

optimistinis požiūris, visaip buvo pabrėžiamas kompromisinis susitarimų pobūdis, tačiau būta ir kiek kitokio vertinimo. Abi šalys viešojoje erdvėje stengėsi parodyti, kad susitarimas pasiektas būtent jos iniciatyva ir kad būtent jos int'eresai doku­ mente visiškai realizuoti. Pavyzdžiui, lietuvių derybininkų vadovas L. Kučinskas pabrėžė V Landsbergio („geros valios“) laiško L. Wa!ęsai svarbą - jei ne laiškas, nežinia kuo derybos būtų pasibaigusios.942 Panašiai ir Lenkijos diplomatas J. Czaputowiczius nurodė L. Wafęsos laiško reikšmę Landsbergiui - laiškas prisidėjo prie to, kad lietuviai priimtų daugelį lenkų nuostatų.943 Lietuviai teigė, kad nė vienas lenkų „ultimatyvus reikalavimas“ (išsakytas dar rugsėjo mėn.) į deklaracijos tekstą nepateko. Lenkai —priešingai: kad beveik į visus jų reikalavimus buvo atsižvelgta (Varšuva atsisakiusi tik kai kurių nuostatų dėl pilietybės). Žinoma, galima gal­ voti, kad derybų procese tam tikras varžymasis neišvengiamas ir kiekviena pusė viešojoje erdvėje stengiasi susitarimą pateikti tik kaip savo laimėjimą. Tačiau toks varžymasis galėjo liudyti ir ką kitą - galutinis sutarimas vis dar nebuvo pasiektas. Galiausiai, viešai nebuvo patvirtinta, kad sutarties tekstas parafuotas. Archyviniai dokumentai kaip tik ir liudija, kad susitarti iš esmės nepavyko. Spalio 10 d. AT Užsienio reikalų komisijos posėdyje, kuriame dalyvavo viceministras V. Katkus, ko gero, geriausiai susipažinęs su derybų eiga, buvo konstatuota, kad deklaracijos klausimas vis dar tebesvarstomas. Nors jos tekstas ir suderintas su Lenkijos URM, tačiau dar neparafuotas: „šlifuojamas trečias“, t. y. tautinių mažumų „straipsnis“.944 (Beje, prie posėdžio protokolo buvo pridėtas ir deklaracijos teksto lietuviškas variantas. Jame kaip tik ir trūko trečiojo straipsnio.945) Pasak lietuvių pareigūno, lenkų siūloma formuluotė (kuri nebuvo įvardyta) „lietė Lietuvos vidaus įstatymus, ir mes to paremti negalėjome, kad į tarptautinį dokumentą būtų įtraukti vidaus įstatymų punktai; mūsiškiai siūlo apsiriboti nuoroda į tarptautinius dokumentus.“ Beje, tik pasibaigus antrajam Lenkijos - Lietuvos derybų dėl deklaracijos raundui, spalio 6 d., Lenkija bei Čekijos ir Slovakijos Federacinė Respublika Krokuvoje pasirašė Geros kaimynystės, draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį.946 Dviejų kaimyninių valstybių sutartis Varšuvos ir

942 A. A. Lenkų klausimą sprendžia ne vien lenkai, Lietuvos aidas, 1991-10-08, nr. 202; Rozmowy sąsiadow, Kurier Wilenski, 1991-10-10, nr. 198. 943 Przelamanie impasu, Rzeczpospolita, 1991-10-05-06, nr. 233. 944 LR AT Užsienio reikalų komisijos posėdžio, 1991-10-14, protokolas, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 30, 1. 181. 945 Deklaracija dėl draugiškų santykių bei gero kaimyninio bendradarbiavimo tarp Lenkijos respublikos ir Lietuvos Respublikos. Projektas, b. d., LR SA, f. 2, ap. 4, b. 30, 1. 184-185. 946 Uklad międzi Rzeczpospolitą Polską a Czeską i Slowacką Republiką Federacyjną o dobrym

Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir kaimyninio bedradarbiavimo deklaracija. (Kodėl vėluota?)

Vilniaus santykių kontekste įdomi keliais aspektais. Kaip ir įprasta tokio po­ būdžio susitarimams, šalys pripažino egzistuojančią tarp valstybių sieną ir jos neliečiamumą. Atsisakyta bet kokių teritorinių pretenzijų. Tačiau ne tik tai svarbu. Aštuntasis sutarties straipsnis buvo skirtas tautinėms mažumoms ir jų teisių apsaugai. Rašoma, kad susitariančios šalys rems mažumų kultūros plėtrą ir atsisakys „asimiliacijos prieš jų [tautinių mažumų] norą“. Tautinių mažumų atstovai turi teisę vartoti savo gimtąją kalbą „valstybinėse įstaigose pagal tos šalies įstatymus“. Taip pat gauti ir platinti informaciją, įgyti išsilavinimą gimtąja kalba ir steigti įvairias visuomenines, kultūrines, religines organizacijas ir susivieniji­ mus. Taigi, nuostatos, liečiančios tautinių mažumų klausimus, buvo ganėtinai bendros ir iš esmės perkeltos iš įvairių tarptautinių dokumentų. Įdomus ir dar vienas aspektas. Sutartyje (antro straipsnio trečioje dalyje) šalys „patvirtina“, kad Miuncheno paktas nuo pat jo pasirašymo buvo „niekinis su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis“. Taip tarpvalstybinėje sutartyje buvo „suvestos“ is­ torinės „sąskaitos“ (mat po Miuncheno pakto pasirašymo Lenkija okupavo dalį Čekoslovakijos teritorijos, kur didžioji dalis gyventojų buvo lenkai). Netrukus po tarpvalstybinės sutarties su Čekijos ir Slovakijos Federacine Respublika pasirašymo, Varšuva spalio 10 d. pasirašė deklaraciją su Baltarusija.947 Ir šiame dokumente trečias —tautinių mažumų - straipsnis buvo bendro pobūdžio. Salys įsipareigojo imtis priemonių, kurios pagerintų mažumų būklę, sudarytų sąlygas „laisvai kultūros, kalbos“ plėtrai, religijos išpažinimui ir pan. Minskas ir Varšuva taip pat įsipareigojo saugoti kultūrinį mažumų paveldą. Po deklaracijos su Baltarusija pasirašymo, vienintelis Lenkijos kaimynas, su kuriuo panašaus pobūdžio dokumentas nebuvo pasirašytas, liko Lietuva. Antra vertus, atrodo, jog būtent su Lietuvos Respublika daugiausia diskutuota tautinių mažumų klausimais. Ir būtent tautinių mažumų „straipsniai“ deklaracijoje kėlė daugiausia ginčų. Su Vilniumi Varšuva nebuvo linkusi pasirašyti deklaracijos, kuri fiksuotų tik bendriausius tarptautiniuose dokumentuose (ESBK) įrašytus principus ir normas. O Vilnius, priešingai, norėjo bendresnio pobūdžio doku­ mento. Įdomu, jog spalio 24 d. V. Landsbergis ir Baltarusijos AT Pirmininkas sąsiedztvvie, solidarnošci i przyįacielskiej wspolpracy, sporządzony w Krakowie dnia 6 paždziernika 1991 r. Prieiga per internetą: http://isip.sejm.gov.pl/DetailsServlet?id=WDU19920590296, [žiūrėta 2016-05-09]. 947 Deklaracja o dobrym sąsiedztvvie, wzajemnym zrozumieniu i wspolpracy między Rzeczypospolitą Polską i Republiką Bialoruš, 1991-10-10. Prieiga per internetą: https://pl.wikisource. org/w iki/Deklaracja_o_dobrym _s% C4% 85siedztw ie,_w zajem nym _zrozum ieniu_i_ wsp%C3%B3%C5%82pracy_mi%C4%99dzy_Rzeczypospolit%C4%85_Polsk%C4%85_i_ Republik%C4%85_Bia%C5%82oru%C5%9B, [žiūrėta 2016-05-09].

295

296

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

S. Šuškevičius pasirašė Deklaraciją „dėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos geros kaimynystės santykių principų“. Tautinių mažumų klausimai aptarti penktame jos straipsnyje. Jame sakoma, kad šalys sieks užtikrinti „balta­ rusiams Lietuvoje ir lietuviams Baltarusijoje teises ir laisves, lygias savo piliečių teisėms ir laisvėms“. Salys pripažįsta „baltarusių Lietuvoje ir lietuvių Baltarusijoje etninį, kultūrinį ir kalbinį savitumą ir įsipareigoja užtikrinti jiems sąlygas laisvam šio savitumo vystymui“ ; taip pat sieks sukurti „atitinkamas galimybes švietimo, mokslo, kultūros ir religijos srityse“.948 Tikėtina, kad panašaus pobūdžio bei turinio deklaraciją, bent jau derybų pradžioje, lietuviai galvojo pasirašyti ir su Lenkija. Spalio pabaigoje, kaip buvo sutarta, K. Skubiszewskis į Vilnių neatvažiavo. Galima įvairiai samprotauti, kodėl taip atsitiko. Pirmoji priežastis - niekaip nesi­ sekė suderinti „trečiojo“ - tautinių mažumų klausimus reguliuojančio straipsnio. Sprendžiant iš lietuvių diplomatų susirašinėjimo, lenkai ėmė kelti papildomus reikalavimus. Norėta „geros valios akto“ : kad būtų atidėtas pilietybės pasirinkimo terminas ir antra, kol abiejuose rajonuose neįvyks rinkimai, nebūtų vykdoma jokia administracinė-teritorinė reforma.949 Taip pat sužinota, kad Belvederyje buvo svarstomas deklaracijos pasirašymo klausimas, kad kai kurios lenkų dešiniosios partijos {Zjednoczenie Chrzešcijansko-Narodoive, ZChN) aktyviai kritikavo Užsie­ nio reikalų ministeriją ir patį ministrą, esą šie „išdavę Lietuvos lenkų interesus“. Tokią poziciją palaikę ir kai kurie įtakingi Lenkijos politikai, tarp jų ir prezidento L. Watęsos kanceliarijos vadovas.950 Taigi, galima manyti, kad Lenkijos valdžios elitas vieningos nuomonės dėl deklaracijos su Lietuva pasirašymo neturėjo. Dalis aukštų šalies pareigūnų manė, kad skubėti pasirašyti deklaracijos nereikia. Galbūt nutarta palaukti ir pasižiūrėti, kaip Aukščiausioje Taryboje vyks rinkimų į Vil­ niaus ir Šalčininkų rajonų tarybas datos klausimo svarstymas. Apskritai, galima tvirtinti, jog šis - rinkimų į tarybas datos - klausimas dvišaliuose santykiuose 1991 m. vėlyvą rudenį darėsi vis svarbesnis. Lenkijos diplomatai jį ėmė kelti vis dažniau ir aktyviau. Su rinkimų datos paskelbimu imtas vis labiau sieti deklara­ cijos pasirašymas ir ministro K. Skubiszewskio vizitas į Vilnių.951 (Antra vertus,

948 Tiesa, 1991-10-26, nr. 210. 949 D. Junevičiaus raštas LR URM, 1991-10-24, LR URMĄ, ap. 2, b. 31, 1. 38. 950 D. Junevičiaus laiškas Lietuvos URM, 1991-10-23, LR URMĄ, ap. 2, b. 31, 1. 36. 951 Lapkričio pradžioje lenkų diplomatai teigė: būtų gerai, jei Lietuvos Užsienio reikalų ministras A. Saudargas pasiųstų Lenkijai laišką, kuriame, be kitų dalykų, būtų įsipareigojama jau gruodžio mėnesį paskelbti rinkimų į tarybas datą (LR charge d’affairs D. Junevičiaus pokalbio su Lenkijos URM pareigūnais pro memoria, 1991-11-06, LR URMĄ, ap. 2, b. 33, 1. 74; D. Junevičiaus pokalbio su Lenkijos URM pareigūnais pro memoria 1991-11-29, LR URMĄ,

Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir kaimyninio bedradarbiavimo deklaracija. (Kodėl vėluota?)

tektų pripažinti, kad ir lietuvių diplomatai susitikimuose su lenkais užsimindavo, kad rinkimų data turėtų būti paskelbta dar gruodžio mėnesį.952) Galiausiai, įtakos Varšuvos pozicijai galėjo turėti ir rinkimai į Seimą ir Senatą. Tiksliau, ne patys rinkimai, kurie įvyko spalio 27 d., bet ilgai užtrukęs naujos Vyriausybės formavimas. Tik gruodžio 23 d. parlamentas patvirtino naująjį Jano 01szewskio kabinetą. Vyriausybę sudarė keturių partijų koalicija, o kabineto sudėtyje buvo ir keli partijos ZChN atstovai. (Beje, Seimo maršalka taip pat buvo išrinktas ZChN atstovas Wieslawas Chrzanowskis [Vieslavas Chšanovskis].) Užsienio reikalų ministru liko nepartinis K. Skubiszewskis. Tiesa, Lenkijos isto­ riografijoje teigiama, kad 01szewskis norėjęs pakeisti Skubiszewskį, tačiau tam griežtai pasipriešino prezidentas Walęsa.953 Visgi viešojoje erdvėje šalių diplomatai, užsienio reikalų ministrai, susiti­ kimų metu paprastai demonstruodavo geranoriškumą, siekį pasirašyti dekla­ raciją, nors ir pripažindami, kad tarp šalių lieka tam tikrų nesutarimų.954 Buvo planuojamos ir naujos Lenkijos ministro K. Skubiszewskio kelionės į Vilnių datos. (Spaudoje rašyta apie lapkričio 3 d., vėliau apie lapkričio vidurį. Dar vėliau ir šios datos atsisakyta.955) Privačiuose, neviešuose susitikimuose, lietuviai ap. 2, b. 33, 1. 83-85. Taip pat žr. Stanowisko K. Skubiszewskiego, Kurier Wilenski, 199111-14, nr. 222). Ministras žurnalistams aiškino, kad liko suredaguoti tik vieną deklaracijos straipsnį, reiškė pasitenkinimą, kad lenkai taip aktyviai priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau pažymėjo, kad liko neišspręstas rinkimų į tarybas datos klausimas. Pasak ministro, būtų gerai, jei Lietuvos valdžia iki jo vizito į Vilnių pradžios šiuo klausimu padarytų pareiškimą. 952 LR URM Rytų ir Vidurio Europos skyriaus vedėjo E. Borisovo pro memoria apie susitikimą su Lenkijos charge d’affairs Lietuvos Respublikoje M. Maszkiewicziumi, 1991-11-11, LR URMĄ, ap. 2, b. 33, 1. 76. Spalio mėnesį, lietuvių ir lenkų diplomatų susitikimo Varšuvoje metu teigta, kad rinkimų data bus paskelbta po trijų mėnesių (LR URM delegacijos derybų su Lenkijos Respublikos URM delegacija Varšuvoje 1991 m. spalio mėn. 4-5 d. ataskaita, LR URMĄ, ap. 2, b. 33, 1. 28-35). Rugsėjo mėnesįV. Landsbergis Lenkijos spaudai teigė, kad rinkimai įvyks po pusės metų (žr. Fala emocji, Kurier Wilenski, 1991-09-20, nr. 184 [Landsbergio interviu laikraščiui Rzeczpospolita]). 953 A. Dudek, Pierwsze lata III Rzeczpospolitej 1989—2001, Krakow, 2005, s. 236-237. 954 M. Narbutt, W koncu muszą dojechac do Wilna, Rzeczpospolita, 1991-10-29, nr. 253; Kaimyninių valstybių ministrai ieško kompromisų, Lietuvos rytas, 1991-10-30, nr. 178; Dialog byl owocny, Kurier Wilenski, 1991-10-30, nr. 212; A.Degučio pranešimas, 1991-10-28, LVNA, f. 59, ap. 1, b. 1, 1. 90. 955 Tą kartą kaip vizito „nukėlimo“ priežastis nurodytas Rusijos Federacijos delegacijos vizitas į Lenkiją (E. Borisovo pro memoria apie susitikimą su Lenkijos charge d’affairs Lietuvos Respublikoje M. Maszkiewicziumi, 1991-11-11, LR URMĄ, ap. 2, b. 33, 1. 76. Taip pat žr. K. Skubiszewskio laišką A. Saudargui, 1991-11-15, LR URMĄ, ap. 2, b. 30, 1. 135.

297

298

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

aiškino, jog galutinai deklaracijos tekstą būtų galima baigti derinti Lenkijos užsienio reikalų ministro vizito Vilniuje metu. Taip pat ir susitarti dėl interpre­ tacijų - „kaip ateityje vertinsime kai kurias deklaracijos formuluotes“. Tačiau toks siūlymas lenkų diplomatų netenkino. Varšuva kėlė sąlygą —pirmiau turėtų būti parengtas ir abiejų pusių suderintas dokumento tekstas, o po to jau galima būtų tartis dėl vizito ir pasirašymo datos.956 Taigi, pirma „kėdės“, o „pinigai^ vizitas ir pasirašymas - po to... Atrodo, kad lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje deklaracijos teksto derinimo klausimai buvo užbaigti. Anot lietuvių diplomatų, tekstą po kelių redakcinių pataisymų buvo galima parafuoti ir pasirašyti.957 Lenkų diplomatų nuomonė buvo kitokia - jie kėlė rinkimų į tarybas datos paskelbimo gruodžio mėn. klausimą: datos paskelbimas esąs ministro vizito į Vilnių sąlyga, - aiškino lenkų diplomatai.958 Taigi deklaracijos pasirašymą Varšuva susiejo su Lietuvos parlamento sprendimu dėl rinkimų į Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybas datos paskelbimo. Kaip jau minėjau, AT deputatai svarstyti rinkimų į tarybas klausimo pirmą kartą susirinko gruodžio 18 d. Tą dieną sprendimas priimtas nebuvo ir rinkimų klausimą nutarta svarstyti gruodžio 20 d. Po diskusijų pritarta E. Petrovo komisi­ jos projektui - rinkimus atidėti dar trims mėnesiams, terminui pasibaigus situaciją rajonuose vėl svarstyti ir tik tuomet nutarti, kada surengti rinkimus į tarybas. (Tokiu būdu svarstymas nusikėlė į 1992 m. pradžią, o rinkimų datos klausimas taip ir liko „pakibęs ore“...) Dar prieš svarstymą, gruodžio 16 d., Lenkijos prezidentas L. Walęsa parašė laišką V Landsbergiui. Pasak AT pirmininko, Lenkijos prezidento laišką („kol kas ne originalą“) jis gavo gruodžio 19 d.959 Sprendžiant iš kai kurių Walęsos laiško vietų, taip siekta paveikti Lietuvos parlamentarus (pirmiausia per AT Pirmininką), kad būtų apsispręsta dėl rinkimų į tarybas datos. Walęsa rašė: 956 A. Saudargo laiškas K. Skubiszewskiui, 1991-11-08, LR URMĄ, ap.2, b.30,1.133; D. Junevičiaus pokalbio su Lenkijos URM pareigūnu K. Jablonko pro memoria, 1991-11-06,LR URMĄ, ap. 2, b.33, 1.74; D. Junevičius laiškas Lietuvos URM, 1991-11-10, LR URMĄ, ap. 2, b. 31, 1. 43. 957 LR URM Rytų ir Vidurio Europos skyriaus vedėjo E. Borisovo susitikimo su LR charge d’affairs Lietuvoje M. Maszkiewicziumi pro memoria, 1991-11-15, LR URMĄ, ap. 2, b. 33, 1. 50; E. Borisovo susitikimo su Maškievičiumi pro memoria, 1991-12-02, LR URMĄ, ap. 2, b. 33, 1. 91. 958 D. Junevičiaus pokalbio su Lenkijos URM pareigūnais pro memoria, 1991-11-29, LR URMĄ, ap. 2, b. 33,1. 84. 959 V. Landsbergio pasisakymas. LR AT stenogramos, ketvirta eilinė sesija šešiasdešimt penktasis posėdis, vakarinis, 1991-12-20. Prieiga per internetą:http://www3.Irs.lt/pls/inter/w5_sale. dien_pos?p_data= 19911220, [žiūrėta 2016-02-16].

Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir kaimyninio bedradarbiavimo deklaracija. (Kodėl vėluota?)

„kreipiuosi į Jus Pone Pirmininke, kad sutrumpintumėte vietos demokratijos užšaldymo laikotarpį [turėtas galvoje tarybų paleidimas ir tiesioginio valdymo įvedimas - V. S.] ir kuo greičiau paskelbtumėte rinkimus...“960 Landsbergis atsakė gruodžio 20 d. Laiške jokios užuominos apie galimą rinkimų datos paskelbimą nebuvo. Klausimas parlamente vis dar buvo svarstomas... Tuoj po gruodžio 18 d. AT posėdžio Užsienio reikalų ministras K. Skubiszewskis gruodžio 19 d. padarė pareiškimą, kuriame teigė, kad jo kelionei į Lietuvą „nėra tinkamos atmosferos“. Atmosferą komplikuoja nesprendžiamas rinkimų į ta­ rybas klausimas, į Vilniaus miesto sudėtį įtraukiamos Vilniaus rajono teritorijos, kuriose nuosavybę turėjo lenkai ir pan.961 Suaktyvėjo ir Lenkijos Seimo politinės grupės. Jau minėta ZChN parengė nutarimo projektą, kuriame „ultimatyviu tonu“ Lietuvai keliami reikalavimai normalizuoti dvišalius santykius ir pagerinti lenkų mažumos situaciją.962 (Diskusijos minėtais klausimais Seimo Užsienio reikalų ir Ryšių su lenkais užsienyje komisijose turėjo įvykti sausio mėn. viduryje.) Apie krikščionių susivienijimo iniciatyvą sužinojo ir Vilnius. Lietuvos spaudoje buvo paskelbtas AT Pirmininko V. Landsbergio pareiškimas, kuriame teigiama, kad Krikščionių tautininkų susivienijimo klubas pasiūlė Lenkijos Seimui priimti nutarimą „su serija reikalavimų Lietuvos Respublikai“. Projekte daug nepagrįstų kaltinimų, jo autoriai nurodinėja, „ką ir kaip turi daryti kita suvereni valstybė“.963 Taigi atrodė, jog deklaracijos pasirašymas nusikelia neribotam laikui. Tačiau, tikėtina, kad maždaug pačioje gruodžio pabaigoje įvyko netikėtas lūžis, o sau­ sio 3 d. lenkų ir lietuvių diplomatai parafavo deklaracijos tekstą. Sausio 13 d. K. Skubiszewskis ir A. Saudargas Vilniuje deklaraciją pasirašė. Lenkijos istoriografijoje toks netikėtas ir staigus posūkis deklaracijos „pa­ sirašymo“ istorijoje siejamas su ministro K. Skubiszewskio laikysena. Tai jis įrodė parlamentarams, kad diskusijas Seime „Lietuvos klausimu“ reikia atidėti; 960 Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994..., p. 191. 961 K. Skubiszewskis, Vizitui į Lietuvą nėra tinkamos atmosferos, Lietuvos rytas, 1991-12-21, nr. 211; K. Skubiszewski, Nie ma stosownej atmosfery do wizyty na Litwie, Kurier Wilenski, 1991-12-21, nr. 249. 962 A. Chajewski, Polityka polska..., s. 105; J. Sobczak, Potomkowie Lechą i Giedymina..., s. 100. 963 Nesusipratimai nenaudingi nei Lietuvai, nei Lenkijai, Lietuvos rytas, 1991-12-24, nr. 212. ZChN buvo sukritikuotas ir kai kurių Lenkijos dienraščių (žr. Czasem lepiej pomilczeč. Kurier Wilenski, 1992-01-17, nr. 11 [perspausdintas straipsnis iš Gazeta Wyborcza]). Deklaracijos pasirašymo išvakarėse Lenkijos spaudoje buvo paskelbtas 42 kultūros veikėjų pareiškimas, pavadintas „Atėjo laikas atrišti lietuvių ir lenkų santykių mazgą“. Tarp kitų pareiškimą pasirašė J. Bardachas, H. Wisneris, H. Samsonowiczius, L. Brodowskis, A. Gieysztoras, T. Konwickis, A. Miloszas, A. Wajda, J. Henneliowa.

299

300

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

kad sausio mėn. viduryje Lietuvos AT svarstys rinkimų į tarybas klausimą; kad deklaracija yra pakankamai efektyvus instrumentas „paveikti“ Lietuvos elgesį len­ kų mažumos atžvilgiu.964 Pateikti lenkų istorikų argumentai pakankamai įdomūs ir rimti. Tačiau klausimas, kas paskatino Skubiszewskį ryžtis kelionei į Vilnių ir pasirašyti deklaraciją, išlieka. Galima manyti, kad po gruodžio 23 d. (Vyriausybės patvirtinimo Seime) K. Skubiszewskis pasijuto tvirčiau, paskubėjo aplenkti „kietosios linijos“ santy­ kiuose su Vilniumi šalininkus ir todėl nutarė pasirašyti deklaraciją. (Juolab, kaip liudija Lenkijos istorikai, Skubiszewskis turėjęs neblogą užnugarį - Lenkijos prezidento Walęsos paramą.965) O gal būta neformalių lietuvių užuominų dėl rinkimų į tarybas datos greito paskelbimo? Apie tai galima tik spėlioti. Kaip ten bebūtų, sausio 7 d. Lenkijos dienraštyje Rzeczpospolita pasirodė informacija skambiu pavadinimu „Lietuva laukia ministro Skubiszewskio“. Zinutėje prane­ šama apie deklaracijos teksto parafavimą, taip pat paskelbtas Užsienio reikalų ministerijos pareiškimas - Varšuva pageidaujanti, kad rinkimai įvyktų kovo mėn. Taip pat skelbiama lietuvių diplomato nuomonė, kad „Lietuvos Seimas priims sprendimą po savaitės“... Cituojamas ir LR AT spaudos atstovas A. Ažubalis.966 Sis abejojo, ar rinkimai įvyks jau kovo mėn. ... Tikėtina, kad tokios informaci­ jos pasirodymas pagrindiniame Lenkijos dienraštyje nebuvo atsitiktinis ir turėjo visuomenei paaiškinti netikėtą posūkį oficialios Varšuvos politikoje: skaitytojui galėjo susidaryti įspūdis, kad rinkimai į abiejų rajonų tarybas jau ne už kalnų... Antra vertus, taip pat galima daryti prielaidą, kad visgi tam tikrų nuolaidų galėjo daryti ir lietuviai.967 „Sukalbamesnius“ lietuvius galėjo padaryti ir dar viena nelabai maloni aplinkybė: Lenkija sparčiau integravosi į Europines struktūras (lapkričio mėn. Lenkija tapo Europos Tarybos nare, o gruodį pasirašė sutartį su Europos Bendrija. Tiesa, sutartis įsigaliojo tik 1994 m.) Šių faktų Vilnius negalėjo nepastebėti, juolab, jog Lietuvos judėjimas europinių struktūrų kryptimi buvo

964 A. Chajewski, Polityka polska..., s. 105; J. Sobczak, Potomkowie Lechą i Giedymina..., s. 100. 965 Lenkijos tyrėjai teigia, kad J. Olszewskio vyriausybėje K. Skubiszewskis liko prezidento Walęsos paramos dėka ir per visą savo kadenciją iki pat 1993 m. buvęs „prezidento žmogumi“ (A. Dudek, System decyzyjny w polityce zagraniczneį Polski okresu tranzycji (1989-1992): mechanizmy, procedury i instytucje, praktyka, Wroclaw, 2012, s. 190, 192, 194). 966 Litwa czeka na ministrą Skubiszewskiego, Rzeczpospolita, 1991-01-07, nr. 5. 967 Daug diskusijų derybose kilo dėl nuostatos valstybėms „susilaikyti nuo veiksmų“, galinčių sukelti tautinės sudėties pokyčius teritorijose, kur gyvena tautines mažumos. Atrodo, kad iš pradžių lietuviai siūlė įrašyti „esminių veiksmų“, vėliau žodžio „esminių“ atsisakė (E. Borisovo susitikimo su Maszkiewicziumi pro memoria, 1991-11-15, LR URMĄ, ap. 2, b. 33, 1. 50).

Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir kaimyninio bedradarbiavimo deklaracija. (Kodėl vėluota?)

žymiai lėtesnis.968 Deklaracijos vilkinimas „proeuropietiškam“ Lietuvos įvaizdžiui galėjo tik pakenkti. Įtakos šalių apsisprendimui pasirašyti deklaraciją galėjo turėti tarptautinės aplinkos poveikis. Vakarų Europos politikai, įvairūs politikos ekspertai, žmogaus teisių aktyvistai tautinių mažumų problemoms Vidurio ir Rytų Europos regione buvo labai jautrūs. Sudėtinga ir dramatiška regiono istorija liudijo, kad nesu­ tarimai ir įtampos tautinių mažumų klausimais gali tapti rimtų tarpvalstybinių konfliktų priežastimi. Todėl juos buvo būtina šalinti. Neatsitiktinai į regiono šalis, galimus ir esamus įtampos židinius įvairios žmogaus teisių organizacijos (vadinamieji Helsinkio komitetai) ėmė organizuoti išvykas, kurių tikslas išsi­ aiškinti situaciją ir teikti rekomendacijas, kaip problemas spręsti (vadinamosios fact finding missions). Rekomendacijos valstybėms, kurios tapo misijos objek­ tu, buvo neprivalomos, tačiau išvadas paviešinus, tam tikrą Vakarų politinio elito ir visuomenių požiūrį apie tokią valstybę formavo. Tokiu būdu tautinių mažumų problematika buvo „internacionalizuojama“. Gruodžio viduryje ke­ lių ekspertų misija, kurią organizavo Danijos ir Švedijos Helsinkio komitetai (finansavo Šiaurės ministrų taryba) aplankė Lietuvą bei Lenkiją ir domėjosi tautinių mažumų situacija. Išvadose Vakarų ekspertai rašė: „[tam,] kad būtų pašalinti bet kokie lietuvių nuogąstavimai dėl galimų teritorinių pretenzijų iš Lenkijos pusės, Lenkijos parlamentas turėtų < ...> atsisakyti tokių pretenzijų ir išreikšti savo pritarimą deklaracijai.“ O Lietuvos valdžiai „rekomenduojama“ „nedelsiant“ organizuoti rinkimus į rajonų tarybas, sudaryti lenkams sąlygas nuosavybei Vilniaus mieste atgauti, „atsisakyti planų demografinei situacijai Vilniaus krašte pakeisti“.969

968 Dar rugpjūčio mėnesį EB ekspertai teigė, kad Baltijos valstybių transformacija bus sudėtingesnė nei Vidurio Europos kaimynių. Apskritai, vienybės EB požiūryje į Baltijos kraštus nebuvo: Danijos užsienio reikalų ministras Uffė E. Jensenas manė, kad Bendrija su baltais turėtų pasirašyti tokias pat sutartis, kaip su Vidurio Europos valstybėmis. Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos vadovai buvo atsargesni ir ragino neskubėti. Prie skeptikų ir atsargios linijos šalininkų, ko gero, reikėtų priskirti ir EK pirmininką Jacąues’ą Delors’ą. Į klausimą, ar nereikėtų Baltijos valstybių priimti į Europos Bendriją, Delorsas atsakė: „turime palaukti, kol situacija stabilizuosis, sustiprės demokratija, o ekonomika taps pajėgi konkuruoti“ (EK prezidento Jacques Delorso interviu laikraščiui Liberation, Lietuvos aidas, 1991-10-16, nr. 16). 1991 m. spalio mėn. ET ėmė svarstyti Lietuvos kaip „ypatingo svečio Taryboje“ statusą. (ET nare Lietuva tapo 1993 m. gegužės, o Europos sutartį pasirašė 1995 m. birželio mėn.) 969 Danijos ir Švedijos Helsinkio komitetų delegacijos dokumentai, [1991 gruodis], LR Seimo kanceliarijos archyvas, f. 2, ap. 4, b. 1763, 1. 9-10, 29-30. Taip pat žr. Jak nas widzą? Kurier Wilenski, 1991-12-18, nr. 246.

301

302

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Ir dar. Gruodžio 20 d. įvyko steigiamasis Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos (North Atlantic Cooperation Council) susitikimas. Šią struktūrą sumanyta įsteigti Romos NATO viršūnių susitikime (lapkričio mėn.) (Beje, Romoje buvo priimta ir nauja aljanso strateginė koncepcija. Joje pabrėžiamas NATO vaidmuo suvaldant krizes, užkardant konfliktus bei palaikant taiką.970) Bendradarbiavimo taryba turėjo apimti aljanso valstybes, buvusias Varšuvos bloko šalis ir tris Baltijos valstybes. Oficialiame Tarybos pareiškime teigiama, kad dalyvių tikslas „stiprinti Europos saugumą, plėtojant stabilumą Vidurio ir Rytų Europoje“.971 (Taip pat pripažįstama NATO įtaka taikai ir stabilumui Europoje.) Steigiamajame Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos susitikime Briuselyje dalyvavo Lenkijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrai.972 Apie ministrų susitikimą žinių nėra, tačiau galimybės, kad Skubiszewskis ir Saudargas susitiko bei diskuta­ vo deklaracijos pasirašymo ir kitais aktualiais klausimais, atmesti negalima. Taip pat visai tikėtina, kad Briuselyje kas nors iš Vakarų politikų galėjo patarti Vilniui ir Varšuvai „konkrečiai prisidėti“ prie stabilumo ir saugumo stiprinimo regione bei greičiau sureguliuoti dvišalius santykius. Beje, susitikime dalyvavo ir TSRS atstovas, tačiau savo parašą po galutiniu dokumentu jis atšaukė. Mat sekančią, gruodžio 21 d., Kazachstano sostinėje Alma Atoje turėjo įvykti trijų slaviškų respublikų ir aštuonių likusių sąjunginių respublikų lyderių susitikimas. Jo metu buvo pasirašyta deklaracija, kurioje šalys pritarė susitarimui dėl Nepriklausomų valstybių sandraugos (Rusija, Baltarusija ir Ukraina tokį susitarimą pasirašė gruo­ džio 8 d.). Taip pat buvo pareikšta, kad su NVS įkūrimu Tarybų Sąjunga „nustoja egzistavusi“. (Istoriografijoje teigiama, kad dar gruodžio 20 d. M. Gorbačiovas paskambino H. Kohliui ir pasakė, jog atsistatydins, jei bus priimta deklaracija dėl NVS įkūrimo.973) Taigi, galima manyti, kad geopolitinis neapibrėžtumas Rytuose ir Vakarų —NATO - civilizacinės bei karinės-politinės struktūros stabilizuojama­ sis poveikis Vidurio ir Rytų Europos regione galėjo paskatinti šalis, jų politikus, diplomatus greičiau apsispręsti ir pasirašyti deklaraciją. Kaip ten bebūtų, sausio 13 d. Skubiszewskio vizito Vilniuje metu deklaracija buvo pasirašyta.974

970 Z. Petrauskas, NATO po Šaltojo karo, NATO vakar, šiandien, rytoj, sud. R. Lopata ir G. Vitkus, Vilnius, 1999, p. 64-65. 971 North Atlantic Cooperation Council Statement on Dialogue, Partnership and Cooperation, 20 December, 1991. Prieiga per internetą: http://www.nato.int/cps/en/natohq/official_ texts_23841.htm?selectedLocale=en, [žiūrėta 2016-05-09] 972 A. Saudargas, NATO būstinėje, Lietuvos aidas, 1991-12-21, nr. 255. 973 А. Грачев, Горбачев, Москва, Вагриус, 2001, c. 413-414. 974

Tą pačią dieną buvo pasirašyta ir konsulinė konvencija. Lenkijos užsienio reikalų ministras į

Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir kaimyninio bedradarbiavimo deklaracija. (Kodėl vėluota?)

Antras deklaracijos straipsnis teigė, jog Lietuva ir Lenkija neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų ir nekels jų ateityje, o „ [e]šamą ir teritorijoje nužy­ mėtą sieną šalys pripažįsta nejudinama dabar ir ateityje, sutinkamai su Helsinkio Konferencijos principais“.975 Tokiu būdu, nors ir netiesiogiai, Lenkija pripažino Vilnių Lietuvos sostine. Keli susitarimo straipsniai buvo aktualūs tautinėms mažumoms. Deklaracijoje teigiama, kad abi šalys „sieks užtikrinti mažumoms“ galimybę „visiškai tenkinti kalbinius, kultūrinius, religinius ir švietimo poreikius, įskaitant mokslą gimtąja kalba“, taip pat ir „mokymąsi visuose švietimo lygme­ nyse“. Asmenims, priklausantiems tautinėms mažumoms, garantuojama „teisė vartoti savo vardus ir pavardes taip, kaip jie skamba ir rašomi jų gimtąja kalba, vadovaujantis Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos priimtais dokumentais“ ; Lietuva ir Lenkija „susilaikys nuo veiksmų, sukeliančių tautinius pokyčius teritorijose, kuriose gyvena tautinės mažumos“.976 Šie keli deklaracijos punktai reikalautų trumpo komentaro. (Dokumente buvo ir daugiau straipsnių, kurie vienaip ar kitaip atsižvelgė į tautinių mažumų interesus. Tačiau jie didesnių kontroversijų nekėlė.) Pacituotieji deklaracijos punktai iš esmės buvo suformuluoti dar 1990 m. lapkričio mėn. aide memoire, kurią Varšuva įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai. Tokius reikalavimus (tekste „lenkų mažumos poreikius“ ) Lietuvos valdžiai kėlė ir lenkų mažumos organizacijos. Taigi galima teigti, kad šitokių nuostatų atsiradimas deklaraci­ joje buvo tam tikra Vilniaus nuolaida Varšuvai. Kartu reikėtų pastebėti, kad kai kurios aide memoire nuostatos buvo sušvelnintos. Pavyzdžiui, aide memoire rašoma: „Lenkai turi turėti garantuotą teisę rašyti savo vardus ir pavardes taip, kaip skamba jų originalas, ir išsaugoti lenkišką abėcėlę tiek asmens dokumen­ tuose, tiek oficialioje korespondencijoje“. Deklaracijoje išliko „garantuoja“, tačiau nebeliko „asmens dokumentuose“ ir „oficialioje korespondencijoje“. Kai kurių

Vilnių atvyko sausio 12 d. Susitiko su lenkų bendruomenės atstovais, išklausė mišių Šventosios Dvasios bažnyčioje. Sausio 13 d. padėjo gėlių ant žuvusiųjų kapų Antakalnio kapinėse. Po to vyko į AT, kur pasakė kalbą bei susitiko su V. Landsbergiu. Kartu su Landsbergiu meldėsi Katedroje, vėliau „padėjo gėles Rasų kapinėse“ (J. Szostakowski, Podwaliny pod wspolny gmach przyszlošci, Kurier Wilenski, 1992-01-15, nr. 9). Anot Lenkijos spaudos, pagrindinis diskusijų klausimas buvo rinkimai į tarybas. Kokie tų diskusijų rezultatai, nerašyta, tik konstatuota pokalbis buvęs „dalykiškas“ (P. Košcinski, Deklaracja i oczekiwania, Rzeczpospolita, 1992-0114, nr. 11). Lietuviškoje spaudoje akcentai dėlioti kiek kitaip. Lietuvos aidas (V. Landsbergio ir K. Skubiszewskio susitikimas, 1992-01-15, nr. 9.) rašė, jog Skubiszewkio pozicija buvusi tokia: rinkimai Lietuvos vidaus reikalas, tačiau greičiau surengti, jie pagerintų tarpvalstybinius santykius. 975 Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994, p. 194. 976 Ten pat, p. 194-195.

303

304

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

„pageidavimų“, kurie buvo aide memoire, deklaracijoje apskritai nelįko. Aide memoire prašoma, „kad būtų toleruojama ir teisiškai pripažinta galimybė turėti dvigubą pilietybę...“, o deklaracijoje - „valstybinės priklausomybės klausimas [asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms] bus sprendžiamas remiantis tarptautine teise.“ Antra vertus, nors straipsniai fiksavo svarbius lenkų tautinei mažumai klau­ simus ir nuostatas, tačiau jos galėjo būti valstybės (valdžios) ir tautinių mažumų skirtingai interpretuojamos. Deklaracijos nuostatą „siekti užtikrinti“ mokslo gimtąja kalba galimybę „visuose švietimo lygmenyse“ tautinės mažumos aktyvis­ tai (lenkai) galėjo traktuoti kaip valdžios įsipareigojimą steigti aukštąją mokyklą tautinės mažumos dėstomąja kalba. O Vilnius - tik kaip galimybę lenkams turėti universitetą. „Užtikrinti teisę“ vartoti vardus ir pavardes, kaip jie skamba ir rašomi gimtąja kalba, tautinių mažumų aktyvistai galėjo vertinti kaip įsipareigojimą vals­ tybiniuose dokumentuose juos rašyti ir tautinės mažumos kalba. O valdžia - kaip įsipareigojimą sudaryti sąlygas tik viešojoje erdvėje lenkiškus vardus vartoti ir rašyti originalo kalba. (Žinia, vardų ir pavardžių rašybą valstybiniuose dokumentuose reglamentavo 1991 m. sausio 31d. AT nutarimas.) Skirtingai interpretuojamas galėjo būti ir punktas, įpareigojantis šalis susilaikyti „nuo veiksmų, sukeliančių tautinius pokyčius“. Kokie galėtų būti tie „veiksmai“, iš deklaracijos teksto neaišku, todėl ir interpretuojami jie galėjo būti labai įvairiai. (Net didesnių pramoninių objektų statyba rajonuose, kur „gyvena tautinės mažumos“, mažumų aktyvistų galėjo būti aiškinama, kaip bandymas „sukelti tautinius pokyčius“ ir kaip dekla­ racijos nuostatų pažeidimas.) Taigi, deklaracija fiksavo tam tikrus tautinių mažumų teisių apsaugos princi­ pus, įvardijo priemones, kurios turėjo prisidėti prie mažumų kultūros, tapatybės plėtros. Suprantama, kad tarpvalstybiniame dokumente užfiksuotų nuostatų ir priemonių įgyvendinimas iš esmės priklausė nuo valstybės geros valios. Tačiau taip pat reikėtų pažymėti, kad deklaracija atliko ir politinio spaudimo šaliai, kuri nesilaiko dokumento nuostatų, funkciją. Tiesa, pakankamai švelnaus. Deklara­ cijos „principus“ Varšuva ir Vilnius įsipareigojo „išplėsti ir patvirtinti“ bendroje tarpvalstybinėje sutartyje. Svarbu ir tai, ko deklaracijoje nebuvo. Deklaracijoje atsisakyta praeities vertinimų ir apsiribota pakankamai santūriomis, bendromis formuluotėmis. Trumpai teigiama, jog „šiuolaikinė lietuvių - lenkų santykių istorija nėra ir nebus kliūtis“ santykiams tarp valstybių bei tautų. Taigi, atsisakyta nuostatos įvertinti 1920 m. įvykius, L. Želigowskio „akciją“, kuri lietuvių istorinėje są­ monėje paprastai buvo aiškinama kaip Vilniaus krašto okupacija ir aneksija, o lenkų - kaip kova už Lenkijos valstybę ir jos sienas. Apskritai, idėja tarp­ valstybiniame dokumente „įvertinti“ ir „pasmerkti agresiją ir likviduoti jos

Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir kaimyninio bedradarbiavimo deklaracija. (Kodėl vėluota?)

padarinius“ (arba reikalauti Lenkijos valdžios atsiprašymo) už generolo Želigowskio veiksmus buvo pakankamai populiari ne tik įvairiose visuomeninėse politinėse organizacijose (pvz., priklausančių Sąjūdžiui), bet ir tarp lietuvių politikų, AT deputatų.977 Galima įvairiai svarstyti, kas lėmė valdžios apsisprendimą „istorinių klau­ simų“ nesvarstyti. Atsakant į šį klausimą, reikėtų atsakyti į kitą - kas tuo metu buvo svarbiausi užsienio politikos formuotojai. Pasak E. Nekrašo, tyrusio Lietuvos užsienio reikalų „mechanizmo“ funkcionavimo ypatybes, svarbiausiu Lietuvos užsienio politikos formuotoju buvo Aukščiausios Tarybos Pirminin­ kas V. Landsbergis ir tarybos prezidiumas.978 Mokslininko teigimu, Lietuvos užsienio reikalų ministerija aptariamuoju laikotarpiu priimant principinius strateginius sprendimus didesnės įtakos nevaidino. AT Užsienio reikalų ko­ misijos įtaka vis labiau ėmė augti maždaug nuo 1992 m. pradžios, o tų pačių metų pavasarį ji jau tapo, ko gero, svarbiausia lietuviškos užsienio politikos mechanizmo dalimi. (Tuo tarpu AT pirmininko pozicijos vis silpnėjo.) Taigi galima manyti, kad AT pirmininkas (o kartu ir Užsienio reikalų ministerijos vadovybė) bent jau tuo metu dvišaliuose santykiuose nebuvo suinteresuotas praeities vertinimų eskalavimu. Įtakos tokiam sprendimui galėjo turėti jau minėtas tarptautinis kontekstas spartesnės integracijos į Vakarų struktūras noras ir siekis. Antra, vienas svarbiau­ sių užsienio politikos prioritetų buvo Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos klausimas. Santykių su Lenkija neapibrėžtumas Vilniui buvo visiškai nereikalingas. Galiausiai, trečia, negalima atmesti prielaidos, jog „istorinius klau­ simus“ Lietuvos valdžia nutarė atidėti vėlesniam laikui ir pabandyti juos įtraukti į būsimą sutartį.979 Kitaip tariant, ji padarė tik taktinį atsitraukimą, neatsisakydama pačios idėjos iš esmės -viena ar kita forma įrašyti į sutartį nuostatą apie Suvalkų sutarties sulaužymą, Zeligowskio agresiją ir Vilniaus krašto okupaciją. Tokių ar

977 Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos raštas LR AT Pirmininkui Landsbergiui, 1991-09-04, LR SA, f. 2, ap. 9, b. 32, L 91-92; Grupės AT deputatų pareiškimas, 1992-01-12, LR SA, f. 2, ap. 6, b. 489,1. 25. 978 E. Nekrašas, Legislature and thè Executive in Foreign Policy Making, Vilnius, 1994, p. 10-12. A. Saudargo teigimu, derybose su lenkais dėl deklaracijos AT Pirmininko vaidmuo buvo ypač svarbus (A. Saudargo interviu autoriui, 2011-06-20). 979 Spaudos konferencijoje žurnalistams A. Saudargas teigė, jog deklaracijos tikslas nebuvo „įvertinti visą istorinį kontekstą“ (S. Urbonavičiūtė, Geros kaiminystės santykiai sutvirtinti dokumentais, Lietuvos rytas, 1992-01-15, nr. 9). Pasak Saudargo, Deklaracijos pasirašymas nereiškė, jog Lietuvos pusė sunkius „istorinius klausimus užmiršo“. Tie praeities vertinimai tik nebuvo išreikšti. Pasirinktas „nulinis variantas“(A. Saudargo interviu autoriui, 2011-06-20).

305

306

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

panašių nuostatų fiksavimas sutartyje turėjęs liudyti istorinės sostinės priklausymo Lietuvai „nepertraukiamą pobūdį“, pridengiant tą aplinkybę, kad Vilnius Lietuvos dalimi faktiškai tapo Molotovo - Ribbentropo pakto pasėkoje.980 • Abiejose šalyse deklaracija susilaukė pakankamai prieštaringų vertinimų. Be teigiamų, buvo ir kritiškų, kartais pakankamai aštrių. Lenkijoje (ir bent dalies Lietuvos lenkų) dokumentas kritikuotas dėl nepakankamo dėmesio lenkų ma­ žumos Lietuvoje problemoms.981 Lietuvoje priekaištauta dėl „istorijos [suprask, Želigowskio agresijos] ignoravimo“. Kelios dienos prieš Skubiszewskio vizitą į Vilnių oficiozas - valstybės laikraštis Lietuvos aidas išspausdino visuomenei beveik nežinomos Žaliosios partijos tarybos kreipimąsi į Lenkijos prezidentą Wa!ęsą, kuriame sakoma: „Jums žinomi tarpukario istorijos faktai - tarpvalstybinių su­ tarčių su Lietuva nesilaikymas, sostinės Vilniaus užgrobimas, okupuotų teritorijų polonizacija. Lietuvos visuomenė laukia Lenkijos vadovų pastangų kritiškai įvertinti tarpukario Lenkijos vykdytą politiką“.982 Taip pat deklaracijos pasirašymo išvakarėse per nacionalinę televiziją buvo pagarsintas vienuolikos AT deputatų pareiškimas (jį komentavo ir „Amerikos balsas“)983. Pareiškime pažymima, kad deklaracija neatitinka Lietuvos nacionalinių interesų ir ja yra „primetama sti­ presniojo valia“. Pabrėžiama, jog siekiant normalizuoti tarpvalstybinius santykius, būtina įvertinti 1918-1940 m. istoriją, „kuomet Lietuva tapo agresijos auka“,

980 Lietuvos diplomatas, aiškindamas sutarties su Lenkija svarbą, pažymėjo, kad joje privalo būti įrašytas „Vilniaus krašto priklausymo Lietuvai pagrindas“. O tas pagrindas - „Želigovskio akcijos“ pasmerkimas: „Tai yra vadinamasis Želigovskio klausimas ir tik tam, kad nebūtų spekuliuojama, kokiu būdu Rytų Lietuva atiteko Lietuvai, kad būtų visiems laikams panaikinta galimybė tvirtinti, kad Vilnius atiteko Lietuvai dėl Molotovo - Ribbentropo pakto, šis klausimas viena ar kita forma turi būti įtrauktas į sutartį“ (LR ambasadoriaus Lenkijoje D. Junevičiaus pažyma „Trumpa Lenkijos ir Lietuvos santykių apžvalga“, 1993-01-05, LR URMĄ, ap. 2, b. 136,1. 82). 981 Tarp Lenkijos politinių jėgų bene garsiausiu deklaracijos kritiku buvo Tautinis krikščionių susivienijimas (ZChN). Dokumentas kritikuotas, nes jame neatsižvelgiama į Lietuvos lenkų sąjungos keliamus reikalavimus, neparemtas autonomijos siekis, nekeltas dvigubos pilietybės klausimas. Susivienijimo politikai reikalavo netgi peržiūrėti sienas (Parlamentarzyšci Polski o deklaracji litewsko - polskiej, Kurier Wilenski, 1992-01-23, nr. 15; D. Junevičiaus laiškas Lietuvos URM, 1991-10-23, LR URMĄ, ap. 2, b. 31, 1. 36; D. Junevičiaus pro memoria, 1992-01-06, LR URMĄ, ap. 2, b. 77, 1. 1-2). Apie tai, kad pasirašydama deklaracija Lenkija „nusileido“, žr. Lenkijos spauda apie K. Skubiszewskio vizitą, Lietuvos aidas, 1992-01-18, nr. 12; A. Degutis, Lenkijoje apie Lietuvą, Lietuvos aidas, 1992-01-28, nr. 18. 982 Lietuvos aidas, 1992-01-09, nr. 5. 983 Grupės AT deputatų pareiškimas, 1992-01-12, LR SA, f. 2, ap. 6, b. 489, 1. 25; Deklaracijos vertinimai, Lietuvos aidas, 1992-02-05, nr. 24.

Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir kaimyninio bedradarbiavimo deklaracija. (Kodėl vėluota?)

o jos okupuotoje teritorijoje buvo vykdoma prieš lietuvius nukreipta politika. Todėl pareiškimo autoriai ragino Lietuvos užsienio reikalų ministrą deklaracijos nepasirašyti.984 (Santykių normalizavimo su Lenkija „principus“ deputatai siūlė pirmiausia aptarti parlamente.985) Tiesa, atrodo, jog ir ši akcija didesnio poveikio neturėjo.986 Deklaracijos pasirašymo dieną prie Lietuvos užsienio reikalų minis­ terijos kelios visuomeninės bei politinės grupuotės organizavo protesto piketą. Jame buvo šūkių, skirtų ne tik Lenkijos („Tik Lenkijai įvertinus Želigovskio agresiją galima sėsti prie derybų stalo“), bet ir Lietuvos užsienio reikalų minis­ trui („Nepardavinėk Lietuvos, neatsiklausęs tautos“).987 Atrodo, po to, bent jau viešojoje erdvėje, protestai beveik išsikvėpė. Apskritai, galima teigti, jog didžioji dalis abiejų šalių politikų ir žiniasklaidos šią deklaraciją vertino kaip pozityvų žingsnį, kuris prisidės prie tarpvalstybinių santykių plėtros ir tautinių mažumų apsaugos.988 Būta ženklų, kurie rodė, jog abi valstybės ir jų visuomenės siekia ir sieks tarpusavio supratimo bei pasiryžusios toliau bendradarbiauti.989 Apie būtinumą toliau plėsti tarpusavio santykius Lie­ tuvos Respublikos parlamente deklaracijos pasirašymo proga kalbėjo ir Lenkijos

984 Pareiškimą pasirašė sąjūdiečiai iš Kauno. Tarp jų ir Lietuvos užsienio reikalų ministro pavaduotojas E. Klumbys bei naujasis AT užsienio reikalų komisijos pirmininkas V Povilionis. 985 Ir kai kurie AT užsienio reikalų komiteto nariai skundėsi, kad „daugybės“ įvairių tarpvalstybinių susitarimų nesvarstė, kad Užsienio reikalų ministerija jiems „pastoviai nieko neteikianti“ (LR AT URK posėdžio, įvykusio 1992-01-29, protokolas, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 112, 1. 26). 986 Zinutė apie vienuolikos parlamentarų pareiškimą pasirodė Respublikos laikraštyje, vėliau Lietuvos aide. Respublikoje buvo teigiama, kad pareiškimo autoriai ir įvairūs piketuotojai verti pasigailėjimo, nes prisimena tik Želigowskį (A. Godunavičius, Pradžia padaryta, Respublika, 1992-01-15, nr. 9; Deklaracijos vertinimai, Lietuvos aidas, 1992-02-02, nr. 24). Pareiškimą daugiau komentavo Lenkijos spauda, žr. Prasa Polska o wizycie K. Skubiszewskiego, Kurier Wilenski, 1992-01-15, nr. 10. Atrodo, kad daugiausia ir aštriausios kritikos deklaracijai ir ją pasirašiusiam ministrui Saudargui pažėrė laikraštis Voruta (1992-01-22, nr. 3, 1992-01-29, nr. 4, 1992-02-05, nr. 5, 1992-02-26, nr. 7-8), kuriame publikuoti įvairių Sąjūdžio grupių bei Vilnijos draugijos pareiškimai. 987 S. Urbonavičiūtė, Geros kaimynystės santykiai sutvirtinti dokumentais, Lietuvos rytas, 199201-15, nr. 9; J. Bielski, Impreza towarzysząca? Kurier Wilenski, 1992-01-15, nr. 9. 988 Parlamentarzyšci Polski o deklaracji litewsko - polskiej, Kurier Wilenski, 1992-01-23, nr. 15. 989 Vyskupas J. Tunaitis aplankė S v. Dvasios bažnyčią, kurioje buvo laikomos mišios už K. Skubiszewskį. Plačiau apie atmosferą Lietuvoje deklaracijos pasirašymo metu žr. Landsbergio ir Skubiszewskio susitikimas, Lietuvos aidas, 1992-01-15, nr. 9; A. Drižius, Generolo Želigovskio daugiau nebus, Lietuvos aidas, 1992-01-15, nr. 9; S. Urbonavičiūtė, Geros kaimynystės santykiai sutvirtinti dokumentais, Lietuvos rytas, 1992-01-15, nr. 9.

307

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

užsienio reikalų ministras K. Skubiszewskis.990 (Beje, grįžęs į Varšuvą ministras pareiškė, jog yra patenkintas santykių su Lietuva plėtra.)991 Spaudos konferencijoje abiejų šalių užsienio reikalų ministrai taip pat sutarė „netolimoje ateityje parengti ir tarpvalstybinę sutartį“.992

990 Pasak Č. Okinčyco, prieš deklaracijos pasirašymą jis (kartu su Z. Balcevičiumi) Varšuvoje susitikęs su K. Skubiszewskiu ir įkalbėjęs jį pasakyti trumpą kalbą Lietuvos Aukščiausioje Taryboje. Ministras tam priešinęsis, tačiau galiausiai sutikęs (Okinčyco interviu autoriui, 2011-05-20). 991 P. Košcinski, Deklaracja i oczekiwania, Rzeczpospolita, 1992-01-14, nr. 11. 992 Taip pat buvo aptarta sienų sutartis, bevizis režimas, naujų sienos perėjimo punktų atidarymo galimybės (J. Szostakowski, Podwaliny pod wspolny gmach przyszlošci, Kurier Wilenski, 1992-01-15, nr. 9).

PO DEKLARACIJOS PASIRAŠYMO: SŪPUOKLĖS TARPVALSTYBINIUOSE IR VALDŽIOS- LIETUVOS LENKŲ SANTYKIUOSE (1992 m. pavasaris—vasara) Pasirašius deklaraciją santykiai tarp valstybių suaktyvėjo. Padažnėjo kontaktai tarp įvairių valstybės institucijų, taip pat ir kultūros mainai.993 Į Lietuvą atvyko garsus kino ir teatro režisierius Adrzejus Wajda (Andžejus Vaida). Į Vilnių meninkas atvežė lenkų klasiko Stanislawo Wyspianskio (Stanislavo Vyspianskio) pjesę „Vestuvės“. Apie Wajdos kūrybą ir teatro gastroles plačiai rašyta Lietuvos spau­ doje.994 Beje, Lietuvos žiūrovui buvo žinomas vienas geriausių kino režisieriaus filmų „Pelenai ir deimantas“, kuriame vaidino puikus, tačiau anksti ir tragiškai žuvęs aktorius Zbigniewas Cibulskis (Zbignevas Cibulskis). Sis nelabai išvaizdus ir skirtingai, nei holivudiniai superherojai, neypač stiprus fiziškai aktorius tapo savitu Rytų Europos kontrkultūros - jauno maištaujančio žmogaus - simboliu. Lietuvos žiūrovui įspūdį padarė ir pats kinofilmas, kuriame realistiškai pavaizduoti kupini dramatizmo ir įtampos pokario metai Lenkijoje. Metų pradžioje (be konsulinės konvencijos) buvo pasirašyti ir dar keli tarpvalstybiniai susitarimai. Tiesa, kai kurie jų sukėlė nevienareikšmes re­ akcijas. Ekonominiai susitarimai buvo sutinkami pozityviai, o su reglamen­ tuojančiais bendradarbiavimą kultūros ir švietimo sferoje buvo kiek kitaip. Du ekonomikos ministrai Albertas Šimėnas ir Adamas Glapinskis (Adamas Glapinskis) vasario 29 d. pasirašė prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo sutartį. Be kitų dalykų, sutartyje daug dėmesio skiriama komunikacijos tinklo

993 Netrukus po deklaracijos pasirašymo į Vilnių atvyko Lenkijos radijo ir televizijos darbuotojų delegacija. Vienas svarbiausių svarstytų klausimų - Lenkijos televizijos pirmojo kanalo retransliavimo galimybės (Telewizja i radio: partnerstwo i pomoc, Kurier Wilenski, 1992-01-18 nr. 12). 994 N. Aukštaitytė, Amžina laisvės tema, Lietuvos aidas, 1992-02-22, nr. 37; V. Vasiliauskas, Andrzejus Wajda Vilniuje, Lietuvos aidas, 1992-02-29, nr. 42. Taip pat žr. keletą aprašymų apie Wajdą ir interviu su juo: Kurier Wilenski, 1992-02-20, nr. 35; Kurier Wilenski, 1992-02-21, nr. 36; Kurier Wilenski, 1992-03-24, nr. 57.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

tarp valstybių plėtrai.995 Ir tai visiškai suprantama. Ekonominių ryšių plėtra, bendradarbiavimo gilinimas abiejose valstybėse laikyti svarbia priemone, siekiant įveikti transformacijos laikotarpio ir ekonominio nuosmukio sukeltas socialines įtampas.996 Kitokia reakcija, bent jau Lietuvoje, buvo dėl bendradarbiavimo švietimo srityje. Taip atsitiko su dviejų švietimo ministrų —Dariaus Kuolio ir Andrzejaus Stelmachowskio „Susitarimu dėl bendradarbiavimo švietimo ir aukštojo mokslo srityje“, pasirašytu vasario 2 1 d . Pirmame dokumento straipsnyje teigiama, kad pasirašiusios šalys pagal „galimybes ir laikydamosi [savo šalių] įstatymų“ plėtos bendradarbiavimą švietimo srityje. Ketvirtame rašoma: „šalys sieks“, kad moky­ kliniuose vadovėliuose pateikiama medžiaga apie kitą šalį, jos istoriją, geografiją „skatintų geresnį abiejų tautų tarpusavio supratimą“. Taip pat nutarta sudaryti dvišalę ekspertų komisiją, kuri aptarinėtų leidžiamus vadovėlius ir teiktų reko­ mendacijas jų autoriams bei leidykloms.997 Buvo numatytas ir bendradarbiavimas aukštojo mokslo srityje (šalys įsipareigojo remti ir skatinti aukštųjų mokyklų ben­ dradarbiavimą bei teikti pagalbą „rengiant kitai šaliai reikalingus specialistus“.998) Lietuvoje anaiptol ne visi politikai, visuomeninės organizacijos bei aktyvistai tokiam susitarimui pritarė. Dar dokumento pasirašymo išvakarės kritinių pastabų pareiškė Valstybinė Rytų Lietuvos komisija. Komisijos parengtame rašte teigiama, kad susitarime „nesilaikoma pariteto“ principo, todėl Lenkija susitarimu „mažiau įpareigojama“. Taip pat pažymima, kad su susitarimo projektu nebuvo supažindin­

995 Sutartis publikuota laikraštyje Kurier Wilenski, 1992-03-10, nr. 48. Stengtasi palengvinti keliones gyventojams. Nuo birželio mėnesio turėjo pagerėti susisiekimas traukiniais (Kurier Wilenski, 1992-01-25, nr. 17; Per Šeštokus ir Kalvariją į Lenkiją, Tiesa, 1992-01-24, nr. 16). Kovo pradžioje į Vilnių iš Varšuvos ėmė skraidyti Lenkijos avialinijų kompanijos LOT lėktuvai (Tiltas tarp Vilniaus ir Varšuvos, Lietuvos aidas, 1992-03-10, nr. 48). 996 Pradėtos kelti ir sudėtingesnių, didelių finansinių investicijų reikalaujančių susisiekimo projektų idėjos. Lietuvos Vyriausybėje pradėtas svarstyti kelio VIA Baltica, turėjusio sujungti Suomijos, trijų Baltijos šalių ir Lenkijos sostines, projektas (Lietuvos atveju vietoj sostinės Vilniaus projekte figūravo Kaunas). Lenkija sulaukė Lietuvos kritikos, kad nerandanti projektui lėšų, nors tuo pat metu tiesianti „kelius į Karaliaučių“ (VIA Baltica, Lietuvos aidas, 1992-03-06, nr. 46; S. Balčiūnaitė, Iš Baltijos kelio, Lietuvos aidas, 1992-03-07, nr. 47). 997 Lenkiškas susitarimo variantas publikuotas laikraštyje Kurier Wilenski, 1992-02-26, nr. 39; Lietuviški susitarimų variantai: Susitarimas dėl bendradarbiavimo švietimo ir aukštojo mokslo srityje, 1992-02-21, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 115, 1. 186-188; Protokolas dėl dvišalės Komisijos istorijos mokymo problemoms nagrinėti, 1992-02-21, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 115,1. 189-190. 998 Susitarimo pirmajame straipsnyje taip pat teigiama, jog Lietuva ir Lenkija „nagrinės studijų lietuvių kalba aukštosiose mokyklose Lenkijoje ir lenkų kalba aukštosiose mokyklose Lietuvoje problemas“

Po deklaracijos pasirašymo: sūpuoklės tarpvalstybiniuose ir valdžios - Lietuvos lenkų santykiuose...

tos įvairios valstybės institucijos bei visuomeninės organizacijos. Todėl Komisija prašė tolesnį susitarimo derinimą stabdyti, o faktiškai, jo pasirašymą atidėti.999 Valstybės laikraštyje vasario 22 d. buvo paskelbtas 18 AT deputatų pareiški­ mas, kuriame teigiama, jog ministras tokiam susitarimui pasirašyti neturėjo įga­ liojimų, todėl jis „negali kelti juridinių pasekmių ir yra niekinis nuo pasirašymo momento“.1000 Susitarimą pasirašęs Kultūros ministras buvo priverstas aiškintis, kokiomis aplinkybėmis dokumentas buvo sudarytas. Pasak ministro D. Kuolio, sprendimas pasirašyti priimtas Vyriausybės posėdyje, susitarimas laikytas „tarpži­ nybine sutartimi“, jam pritarusios įvairios valdžios institucijos, taip pat ir Užsienio reikalų ministerija.1001 Ministro požiūriu, susitarimas naudingas - padės plėsti abipusiai naudingą moksleivių ir jaunimo bendradarbiavimą. (Susitarimą parėmė ir AT Kultūros, švietimo, mokslo komisijos pirmininkas Gediminas Ilgūnas.1002) Pamažu, bent jau viešoje erdvėje ginčai dėl deklaracijos ir susitarimo aprimo. Matyt, kad tam buvo įvairių priežasčių. Susitarimų su Lenkija kritikai manė, jog „taškus“ santykiuose su pietiniu kaimynu reikėtų „sudėti“ tarpvalstybinėje sutartyje. Esminis tokios sutarties momentas turėtų būti Želigowskio įvykdyto „rytų Lietuvos užgrobimo ir tarptautinės Suvalkų sutarties sulaužymo įvertini­ mas“.1003 Panašiai galėjo galvoti ir tie valdžios vyrai, kurie tiesiogiai buvo atsakingi

999 Komisijos raštas, išsiuntinėtas AT Pirmininkui, Vyriausybės vadovui, Kultūros ir švietimo ministrui bei kitoms institucijoms, 1992-02-17, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 114, 1. 50. Vėliau spaudoje publikuotas dar vienas raštas, kuriame pažymima, kad susitarimo rengėjai į esminius Komisijos siūlymus neatsižvelgė (Lietuvos aidas, 1992-03-05, nr. 45). i°o° Deputatų pareiškimas, Lietuvos aidas, 1992-02-22, nr. 37 (pareiškimas datuotas vasario 21 d.). 1001 Kai nežino dešinė, ką daro kairė, Lietuvos aidas, 1992-30-10, nr. 48; L. Brzozowska, Minister Stelmachowski: Inwestujemy w przyszlošč, Kurier Wilenski, 1992-02-22, nr. 37. 1002 Kai nežino dešinė, ką daro kairė, Lietuvos aidas, 1992-30-10, nr. 48. 1003 Teisingumo dėlei reikėtų pažymėti, kad susitarimų su Lenkija kritikai taip pat pritarė santykių su Varšuva normalizavimui. Tačiau jie manė, kad Lenkija stengiasi primesti „savąjį“ santykių su Lietuva pobūdį, vilkina deklaracijos pasirašymą ir pan. O Lietuvos valdžia, pirmiausia URM, aiškios pozicijos, kaip elgtis su artimiausiais kaimynais, neturi. Įdomu, jog pagrindiniu užsienio politikos vektoriumi („vienintele viltimi“) kritikai laikė „Baltijos valstybių vienijimąsi ir ėjimą į Siaurės valstybių erdvę“(Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti posėdžio protokolas, 1992-01-29, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 12, 1. 3-5; posėdyje dalyvavo ir AT deputatai). Beje, po 1991 m. rugsėjo lietuvių politikai dažnai pasamprotaudavo apie „ėjimą“ į Europą per Siaurės / Skandinavijos kraštus. Paprastai užmiršdami pasidomėti, ar to regiono šalys sutiktų atlikti tokią Baltijos valstybių „lokomotyvo“ misiją...Vėliau kai kurie aiškino, kad skandinaviškasis „vektorius“ užsienio politikoje tebuvo „antis“ - atsakas į Varšuvos pretenzijas būti Lietuvai „vieninteliu keliu“ į Europą (V. Landsbergis, Nasz patriotyzm, ich szoivinizm?, Rozmawia Mariusz Maszkiewicz, Torun, 2011, s. 74).

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

už užsienio politikos įgyvendinimą. Antra vertus, valdžia „jautriau“- reagavo į „signalus“, siunčiamus iš Vakarų europinių struktūrų. O tie signalai buvo vie­ nareikšmiai: santykių su kaimynais neaštrinti, bet priešingai - normalizuoti, ir spręsti tautinių mažumų problemas. Vasario 16 d. į Vilnių atvyko Europos Tarybos generalinė sekretorė Catherine Lalumjėre (Katrina Lialiumjer). Ji susitiko su aukščiausiais Lietuvos valstybės vadovais, parlamentarais, Tautybių departamento generaline direktore H. Kobeckaite bei tautinių mažumų atstovais. ET generalinė sekretorė pripažino Lietuvos pažangą „demokratijos kūrimo kelyje“ ; teigė, jog mažumų būklė „daug geres­ nė“ nei kituose Europos kraštuose, tačiau kartu pažymėjo, kad esama ir darbų, kuriuos būtina nuveikti.1004 Sprendžiant iš pranešimų spaudoje, pagrindiniai darbai buvo du: priimti naują demokratinius standartus atitinkančią konstituciją ir „sureguliuoti santykius su tautinėmis mažumomis“ (pirmiausia lenkais, grei­ čiau surengiant rinkimus į paleistas rajonų tarybas.1005) Pasak Lalumjere, jei šie klausimai bus išspręsti, Lietuva jau iki 1992 m. pabaigos galėtų tapti ET nare. Kovo viduryje Vilnių aplankė NATO generalinis sekretorius Manfredas Wórneris (Manfredas Verneris). Jis parėmė Lietuvos poziciją dėl Rusijos Federacijos ka­ riuomenės išvedimo („kariuomenės išvedimo klausimas nediskutuotinas“) ir tuo pat metu spaudos konferencijoje pabrėžė, jog „NATO suinteresuota, kad Lietuva palaikytų draugiškus ir gerus santykius su savo kaimynais“.1006 Atrodo, jog kokių nors konkretesnių pažadų saugumo ar juo labiau įsipareigojimų gynybos srityje NATO generalinis sekretorius Lietuvos vadovams nepareiškė. Tiesa, pasisakyta už tolesnį Aljanso ir Lietuvos bendradarbiavimą.1007

1004 T. Srėbalius, Kada tapsime ET nare?, Lietuvos aidas, 1992-02-18, nr. 33; W drodze do Rady Europy, Kurier Wilenski, 1992-02-19, nr. 34. 1005 \y drodze do Rady Europy, Kurier Wilenski, 1992-02-19, nr. 34; M. Augulytė, Prie Europos Tarybos slenksčio, Tiesa, 1992-02-18, nr. 33. Spaudoje rašyta, esą Premjeras teigęs C. Lalumjere, jog rinkimai į tarybas „suplanuoti“ 1992 m. vasaros pabaigoje. Helsinkio komitetų delegacija, kuri Lietuvoje antrą kartą lankėsi gegužės 2-5 d., rinkimų į tarybas atidėliojimą savo ataskaitoje pavadino „diskriminaciniu veiksmu“, kuriuo pažeidžiomos esminės lenkų tautinės mažumos teisės. Rinkimus siūlyta organizuoti kaip galima greičiau (The Second Report on the Polish and Lithuanian Minorities, 1992-06-19, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 1763, 1. 43-44). Taip pat žr. Kurier Wilenski, 1992-06-19, nr. 119. 1006 G. Mikšiūnas, Spaudos konferencija, Lietuvos aidas, 1992-03-17, nr. 52; Konferencja prasowa Manfredą Woernera, Kurier Wilenski, 1992-03-18, nr. 53. 1007 Sugrįžęs į Briuselį ir dėkodamas už šiltą primėmimą, M. Worneris laiške V. Landsbergiui rašė, kad dabar geriau suprantąs svarbiausius sunkumus, su kuriais susiduria Lietuva. Kartu Aljanso sekretorius pažymėjo, kad lietuvių tautos „pasiryžimas remti nepriklausomybę,

Po deklaracijos pasirašymo: sūpuoklės tarpvalstybiniuose ir valdžios - Lietuvos lenkų santykiuose..,

Nepaisant iš Vakarų ateinančių politinių signalų, santykiai tarp abiejų valstybių ir Lietuvos valdžios bei lenkų tautinės mažumos klostėsi nevienareikšmiškai. To meto politikoje - tarpvalstybiniu lygmeniu bei tarp valstybės ir tautinės mažu­ mos - galima įžvelgti du vektorius, kurių vienas liudytų įtampas ir konfliktiškumą, o antrasis - priemonių, kaip tas įtampas ir konfliktiškumą amortizuoti, paieškas. Kaip liudija archyviniai dokumentai, Lietuvos diplomatų susirašinėjimas, po deklaracijos pasirašymo santykiai tarp kaimyninių valstybių buvo sudėtingi ir įtampos nedingo. Svarbiausia įtampos priežastimi buvo jau nekartą minėtas rinkimų į tarybas klausimas. Lenkijos politikai ir diplomatai tiesioginio val­ dymo pratęsimą ir rinkimų į tarybas atidėjimą aiškino kaip „[Lietuvos] lenkų eliminavimą iš Lietuvos visuomeninio gyvenimo“.1008 O kovo mėn., kuomet AT po svarstymų eilinį kartą nepaskelbė rinkimų į tarybas datos, Lietuvos charge d’affairs D. Junevičiui buvo pareikštas protestas. Lietuva kaltinta pažeidinėjanti tarpvalstybinę deklaraciją.1009 Per tą patį susitikimą Lenkijos diplomatas aiškino, jog Lenkijos užsienio politikos kursas Lietuvos atžvilgiu „nepasiteisino“, nes „lenkai [ir toliau] skriaudžiami“. Todėl politika Vilniaus atžvilgiu gali keistis.1010 Panašiai, tik jau viešai kalbėjo ir Užsienio reikalų ministras K. Skubiszewskis. Kovo pabaigoje, atsakydamas į žurnalisto klausimą apie „spaudimo Lietuvai“ gali­ mybes, ministras paminėjo„diplomatines priemones“ bei veikimą per tarptautines organizacijas.1011 Tiesa, toje pat spaudos konferencijoje Skubiszewskis pastebėjo, kad sprendžiant ginčytinus klausimus jis labiau pasitiki „ištiesta ranka“, nei „ištrauktu kardu“.1012 Apskritai, atrodo, kad ministras laikėsi „lankstesnės“ pocizijos-papras­ tai po kritikos ir priekaištų sekė patikinimai, kad kontaktus ir dialogą reikia tęsti. Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai savo kalbose paprastai būdavo atviresni

laisvę ir demokratiją yra geriausia garantija dabarties sunkumų sėkmingam įveikimui.“ Bendradarbiavimą tarp NATO ir Lietuvos siūlyta vykdyti Siaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos formatu (M. Wornerio laiškas V. Landsbergiui, 1992-03-24, LR SA, f. 2, ap. 6, b. 513, 1. 53). Beje, kelios dienos prieš Wornerio vizitą į Lietuvą, NATO karinio komiteto pirmininkas generolas V. Eidė Lenkijos gynybos ministrui pareiškė, kad šiuo metu jo šaliai „netinkamas momentas tapti Aljanso nare“. 1008 G. Steponavičiaus pro memoria apie Skubiszewskio ir Saudargo susitikimą Helsinkyje, 199203-25, LR URMĄ, ap. 2, b. 77,1. 52-53. 1009 Polska wyrazila protest Litwie, Kurier Wilenski, 1992-03-20, nr. 55. 1010 D. Junevičiaus pro memoria, 1992-03-18, LR URMĄ, ap. 2, b. 77, 1. 47. 1011 Skubiszewski proponuje, Kurier Wilenski, 1992-03-28, nr. 61. 1012 Skubiszewskis taip pat aiškino, kad šalims „santykių pablogėjimas nereikalingas“. Šį pareiškimą taip pat išplatino Lenkijos naujienų agentūra, 1992-03-27, LR URMĄ, ap. 63, b. 9, 1. 19.

313

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

ir griežtesni. Lietuvos valdžia kaltinta „europinių normų“ ir deklaracijos nuostatų nesilaikymu.1013 Lietuvių diplomatų atsakymai į priekaištus bei kaltinimus buvo vienodi: tarybų paleidimą numato įstatymas, jos paleistos už veiksmus', kurie kitose šalyse „būtų pavadinti valstybės išdavyste“. Tiesioginio valdymo pratęsimą taip pat numatąs įstatymas, o sprendimas valdymą pratęsti ir atidėti rinkimus parlamente priimtas demokratiškai, dauguma balsų. Galiausiai, lenkų būklė Lietuvoje yra iš esmės geresnė, palyginti su lietuvių mažumos būkle Lenkijoje...1014 Tačiau dvišaliuose santykiuose būta tendencijų, kurios liudijo pastangas įtam­ pas mažinti. Atrodo, kad iniciatyvą spręsti dvišalių santykių problemas parodė Lietuvos parlamentarai, konkrečiai - Užsienio reikalų komisija. Netrukus po deklaracijos pasirašymo, sausio pabaigoje, Komisijos nariai nutarė organizuoti specialius „seminarus“, tarsi „parlamentinius klausymus“, kurių tikslas buvo iš­ siaiškinti pagrindines tarpvalstybinių santykių plėtrai trukdančias problemas ir numatyti priemones, kaip tas kliūtis šalinti. (Atrodo, kad idėją iškėlė Komisijos narys Albinas Januška.1015) Į klausymus buvo pakviesti Lietuvos charge d’affairs Lenkijoje, URM ir kelių visuomeninių organizacijų atstovai (taip pat ir lenkų) bei ekspertai istorikai. Sprendžiant iš diskusijų, nustatyti du svarbiausi proble­ miniai klausimai: „praeities santykių įvertinimas, kuris tenkintų abi šalis“ (kitaip tariant, Želigowskio akcijos įvertinimas), ir antrasis - tautinių mažumų problemos. (Lenkiškų organizacijų atstovai pirmuoju ir svarbiausiu klausimu laikė tarybų paleidimą ir rinkimų į jas atidėliojimą.) Galiausiai Komisija nusprendė pasikviesti į Vilnių Lenkijos Seimo ir Senato užsienio reikalų komisijų narius tarpvalstybi­ niams santykiams aptarti (kaip vyko vizitas ir kokie buvo jo rezultatai, aptarsiu šiek tiek vėliau).1016 Apskritai, atrodo, jog 1992 m. pavasarį AT Užsienio reikalų

1013 D. Junevičiaus susitikimo su Lenkijos UR ministro pavaduotoju Ivo Byczewskiu pro memoria, [1992-02], LR URMĄ, ap. 2, b. 77,1. 17; D. Junevičiaus pro memoria, 1992-03-18, LR URMĄ, ap. 2, b. 77,1. 44-45; G. Steponavičiaus pro memoria apie Skubiszewskio ir Saudargo susitikimą Helsinkyje, 1992-03-25, LR URMĄ, ap. 2, b. 77, 1. 52-54. 1014 D. Junevičiaus susitikimas su Lenkijos UR ministro pavaduotoju Byczewskiu pro memoria, [1992-02], LR URMĄ, ap. 2, b. 77,1. 17; D. Junevičiaus pro memoria, 1992-03-18, LR URMĄ, ap. 2, b. 77, L 45. 1015 Užsienio reikalų komisijos posėdžio, įvykusio 1992-01-29, protokolas, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 112, 1. 26-27; Užsienio reikalų komisijos posėdžio, įvykusio 1992-03-16, protokolas, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 112, 1. 91-94; Užsienio reikalų komisijos posėdžio, įvykusio 1992-03-18, protokolas, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 112,1. 96-100; Užsienio reikalų komisijos posėdžio, įvykusio 1992-03-25, protokolas, LR SA, f.2, ap. 4, b. 112,1. 113-114. 1016 Užsienio reikalų komisijos posėdžio, įvykusio 1992-03-16, protokolas, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 112, 1. 95.

Po deklaracijos pasirašymo: sūpuoklės tarpvalstybiniuose ir valdžios - Lietuvos lenkų santykiuose...

komisija ėmė formuotis kaip svarbus politinių sprendimų priėmimo centras, kurio tikslas buvo veikti tarpvalstybinius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Buvo ir kitų ženklų, šį kartą iš Lenkijos, kurie liudijo pastangas ieškoti prie­ monių tarpvalstybinėms įtampoms šalinti. Lenkijos prezidentas L. Watęsa Sv. Velykų išvakarėse davė interviu Eltos korespondentui. Prezidentas pabrėžė, kad jo šalis neturi Lietuvai teritorinių pretenzijų, tarpvalstybiniuose santykiuose siūlė remtis pragmatizmu. Taip pat aiškino, kad kelias į Europą „mus suartins“. (Tiesa, Walęsa atkreipė dėmesį ir į lenkų mažumai aktualias problemas: tarybų paleidimą ir rinkimų atidėliojimą.) Vis dėlto interviu galima laikyti tam tikra geros valios išraiška. Walęsa sutiko su lietuvių žurnalisto teiginiu, kad „laikas pribrendo“ aukš­ čiausio lygio susitikimui. Įdomu ir dar kai kas. Visas Lenkijos prezidento interviu buvo paskelbtas dviejuose Lietuvos dienraščiuose, valstybės laikraštis apsiribojo tik trumpu, fragmentišku interviu atpasakojimu...1017 Deja, nepavyko išsiaiškinti, ar Lietuvos valdžia kaip nors sureagavo į šį, nors ir neoficialų, siūlymą susitikti.1018 Deklaracijos pasirašymas (ir rinkimų į tarybas klausimas) turėjo įtakos ir Lietuvos lenkų aktyvumui. Reiškėsi jis labai įvairiai. Sausio 22 d. LLS Centro valdyba ir Lenkų frakcija paskelbė bendrą pareiškimą. Jame Lietuvos valdžiai pareikšta daug ir įvairios kritikos: kad nevykdo savo pačios nutarimų, priimtų dar 1991 m. sausio bei liepos mėnesiais, kad Vyriausybės paskirti įgaliotiniai dirba neefektyviai ir yra nekompetentingi, kad rinkimų į tarybas atidėliojimas prieštarauja tarptautinei teisei ir Lietuvos įstatymams ir pan.1019 Todėl abu lenkų politiniai centrai ragino jau kovo ar balandžio mėnesiais organizuoti rinkimus į paleistas tarybas, paspartinti Vilniaus apskrities Vilniaus ir Šalčininkų rajonų pagrindu suformavimą, teisiškai išspręsti lenkų aukštosios mokyklos registravimo klausimą, paruošti tautinių mažumų kalbų vartojimo nuostatus, priimti nutarimą dėl nelietuviškų vardų ir pavardžių įrašų pasuose bei sustiprinti Vyriausybės įga­ liotinių kontrolę. Dokumento pasirodymas sausio pabaigoje nebuvo atsitiktinis. Juo siekta paveikti parlamentarus, aukščiausią valdžią, kad ši galiausiai priimtų 1017 A. Degutis, Lenkijos Respublikos prezidento interviu, Lietuvos rytas, 1992-04-22, nr. 77; Podobienstwo drogi do zjednoczonej Europy muši nas zbližyč, Kurier Wilenski, 1992-04-18, nr. 76; Lenkijos prezidentas: naujos agresijos prieš Lietuvą nebus, Lietuvos aidas, 1992-04-22, nr. 77. 1018 Tikėtina, kad Landsbergis į Walęsos užuominą neatsakė. Taigi, elgėsi panašiai, kaip 1991 m. gruodžio mėn. pasielgė Lenkijos prezidentas, ignoruodamas AT pirmininko Landsbergio pasiūlymą „susitikti“. Tiesa, atrodo, kad 1992 m. birželio mėn. abiejų šalių diplomatai bendravo dėl „neoficialaus“ Landsbergio vizito į Varšuvą (D. Junevičiaus pro memoria, 1992-06-10, LR URMĄ, ap. 2, b. 77). 1019 Ošwiadczenie, Kurier Wilenski, 1992-01-24, nr. 16; lietuvišką tekstą žr. „Pareiškimas“, LVNA, f. 32, ap. 1, b. 128,1. 42-43.

315

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

sprendimą paskelbti rinkimus jau pavasarį. Tikėtina buvus ne tik šią priežastį. Atrodo, jog tarp lenkų centrų (ir atskirų politikų) kilo tam tikra įtampa, ir tokiu žingsniu - pareiškimu —siekta ją neutralizuoti, o veikimą konsoliduoti.1020 Kaip Lietuvos valdžia reagavo į viešą pareiškimą? Atrodo, niekaip. Tiksliau, pratęsdama tiesioginį valdymą ir atidėdama rinkimus į tarybas. Žinoma, tai ne­ reiškia, jog apskritai atsisakyta dialogo su lenkų struktūromis. Vasario pradžioje Tautybių departamento iniciatyva įvyko LLS valdybos ir Departamento genera­ linės direktorės Kobeckaitės susitikimas. Diskutuoti patys įvairiausi klausimai, taip pat ir finansinės paramos sąjungos programoms ir projektams, privatizacijos, lenkų universiteto. Plačiau apie susitikimo rezultatus nerašyta. Pažymėta tik kon­ taktų svarba.1021 Nepaisant tokių epizodiškų kontaktų, santykiuose tarp valdžios ir lenkų bendruomenės lyderių būta pačių įvairiausių įtampos židinių. Ir tos įtampos neretai pasireikšdavo viešojoje erdvėje. Kai kuriems valdžios pareigūnams įtartinos atrodė lenkų politikų kelionės į Varšuvą - viešai lenkų politikai kaltinti, esą jie iš ten parsiveža „instrukcijų“ kaip veikti.1022 O kovo pabaigoje lietuvių ir lenkų spaudoje pasirodė žinia, jog „Lietuvos lenkai“ apskundė Lietuvą JT Tarp­ tautiniam teisingumo teismui (žiniasklaidoje vadinamam „Hagos tribunolu“) dėl lenkų tautinės mažumos teisių pažeidinėjimo.1023 Lenkiškoje spaudoje rašyta, kad LLS kreipėsi į tribunolą, kad pažeidžiamos mažumos teisės.1024 Tačiau, netrukus

° y įešojoje erdvėje pasirodė žinučių, kad LLS atsiriboja nuo Balcevičiaus ir Okinčyco veiklos. Vėliau tokia informacija buvo paneigta (Parlamentarzyšci Polski o deklaracji litewsko - polskiej, Kurier Wilenski, 1992-01-23, nr. 15; J. Mincewicz, Ošwiadczenie, Kurier Wilenski, 1992-01-24, nr. 16; Z. Balcewicz, Cz. Okinczyc, Ošwiadczenie, Kurier Wilenski, 1992-01-29, nr. 19); taip pat išreikšta parama frakcijos lyderiui ir LLS vyr. valdybos nariui R. Maceikianecui (J. Mincewicz, Posiedzenie ZG ZPL, Kurier Wilenski, 1992-02-05, nr. 24). Rašyta ir apie tai, kad tarp LLS ir frakcijos nėra sutarimo, o tuo naudojasi įvairūs perėjūnai (J. Szostakowski, „Možemy się porozumieč“, Kurier Wilenski, 1992-01-24, nr. 16).

102

1021 C. Mickiewicz, Spotkanie w Departamencie, Kurier Wilenski, 1992-02-05, nr. 24. Inicijuoti susitikai nevalstybinių institucijų lygmenyje, kovo pabaigoje įvyko LLS Vilniaus m. valdybos ir įvairių lietuvių politinių partijų atstovų susitikimas. Pagrindinis klausimas - kaip šalinti įtampas tarp bendruomenių (W zwierciadle prasy litewskiej, Kurier Wilenski, 1992-04-01, nr. 63). 1022 Ošwiadczenia deputowanych do RN RL, Kurier Wilenski, 1992-03-27, nr. 69. 1023 Lietuvos lenkai kreipėsi į Hagos tribunolą, Lietuvos rytas, 1992-03-31, nr. 62; M. Gasztol, Wielkie Wilno į Polacy, Gazeta myborcza, 1992-03-31, nr. 77. 1024 Informacija buvo pagarsinta „didžiojoje“ Lenkijos žiniasklaidoje (W prasie polskiej, Kurier Wilenski, 1992-04-01, nr. 63). LLS konferencijoje kovo 29 d. siūlyta sudaryti kelių asmenų grupę, kuri paruoštų kreipimąsi į „Hagos tribunolą“ dėl tvarkos, kaip atstatomos nuosavybės teisės į išlikusi turtą. Ar toks kreipimasis buvo parengtas ir pasiųstas, neaišku (D. Danowska,

Po deklaracijos pasirašymo: sūpuoklės tarpvalstybiniuose ir valdžios - Lietuvos lenkų santykiuose...

paskelbta kita žinia - esą, tai dar „ne oficialus skundas“, o tik laiškas... (Lenkijos spaudoje rašyta, kad dokumentą inicijavo Lietuvos lenkų sąjunga.) Kaip ten be­ būtų, bet po to, atrodo, suaktyvėjo Lenkijos politikai. Jau nekartą minėtas ZChN pareikalavo Vyriausybės imtis „radikalių priemonių lenkų mažumai ginti“ ... Tokie iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi epizodai visgi tam tikrą poveikį visuo­ menei ir politikams turėjo. Jie ne tik liudijo įtampų egzistavimą, bet ir skatino emocijų (pirmiausia įtarumo) vyravimą tarpetniniuose santykiuose. Si aplinkybė sunkino priemonių, leidžiančių mažinti įtampas, paiešką. Santykiuose tarp val­ džios, įvairių jos institutų ir lenkų mažumos buvo dar viena svarbi aplinkybė, kurios poveikis galėjo būti ilgalaikis ir gilesnis. Apie šias įtampas ir konfliktus nemokantis lenkiškai eilinis lietuvis beveik nieko nežinojo, nes lietuviškoji žiniasklaida apie juos nerašė, tačiau juos plačiai aprašė ir komentavo lenkiška Lie­ tuvos spauda. Tai buvo įtampos ir konfliktai tarp įgaliotinių, vykdančių tiesioginį valdymą ir vietos savivaldos organų - apylinkių tarybų. Paprastai ginčai tarp dviejų institucijų vyko dėl tarybose išrinktų seniūnų: įgaliotinis abejojo jų kompetencija, o tarybos „saviškius“ gynė. Tačiau tai buvo labiau formali aplinkybė. Konfliktai tarp centrinės valdžios ir vietos valdžios organų (apylinkių tarybų) liudijo susidūrimą tarp dviejų bendruomenę organizuojančių principų: administracinio ir demokratinio. Mat tų principų prigimtis buvo nevisai vienoda. „Demokratinis“ principas gal dar buvo nebrandus, tačiau išreiškė vietos bendruomenės daugumos gyventojų valią (jis turėjo ir teisinę galią - apylinkių tarybos turėjo teisę rinkti seniūną). „Administracinis“ principas formaliai buvo grindžiamas efektyvaus valdymo logika, tačiau jo galia kilo ne iš vietos bendruo­ menės, bet buvo deleguota centrinės valdžios. Svarbi ir dar viena aplinkybė volens nolens, t. y. dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių, etniškumo veiksnys įsipindavo (ar buvo įtraukiamas) į šį dviejų valdymo principų susidūrimą. Suprantama, anaiptol ne visuomet tarp įgaliotinio ir tarybų (seniūnų) kil­ davo konfliktai. Taip, anot lenkų spaudos, atsitiko Eišiškėse, kur „senojo“ mero pasitraukimas ir „naujojo“ išrinkimas vyko nekonfliktiškai, nebuvo įtampų ir tarp įgaliotinio ir mero (nors įgaliotinis ir buvo kaltinamas inicijavęs mero „kei­ timą“).1025 Tačiau buvo ir kitų atvejų, kai įtampos ir konfliktai tarp įgaliotinio ir demokratiškai išrinkto seniūno įgaudavo pagreitį ir užsitęsdavo. Taip atsitiko Buivydiškių seniūnijoje, kur įtampa tarp įgaliotinio ir tarybos (bei išrinktojo seniūno) tęsėsi nuo lapkričio mėn. Galiausiai konfliktą pavyko sureguliuoti:

Kurier Wilenski, 1992-04-03, nr. 65). Valstybės laikraštis rašė, jog konferencija „priėmė nutarimą kreiptis į Hagos teismą“ (Lenkijos delegacija Lietuvoje, Lietuvos aidas, 1992-03-31, nr. 62).

1025 M. Lawryniec, Ejszyszki: odrobina optymizmu, Kurier Wilenski, 1992-02-12, nr. 29.

317

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

tarybai atsisakius remti „savąjį“ seniūną, o įgaliotiniui „savo“ kandidatą, buvo „rastas“ ir išrinktas trečias asmuo.1026 (Panašių istorijų Vilniaus rajone buvo ir daugiau.1027) Dar keli pavasario įvykiai, tiesiogiai nesusiję su deklaracijos pasirašymu, turėjo įtakos Lietuvos - Lenkijos bei valdžios ir lenkų mažumos santykiams. Vasario mėn. AT Prezidiumo nutarimu buvo pertvarkyta Valstybinė Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti komisija. Vietoj jos įsteigta Valstybinė regioninių problemų komisija. Kas buvo tokių pokyčių iniciatorius, deja, nežinia. Galbūt iniciatyva priklausė Romualdui Ozolui, kuris tapo naujosios Komisijos pirmininku. O gal idėja kilo Prezidiume. Kaip ten bebūtų, bet naujos Komisijos tikslai ir uždaviniai buvo žymiai ambicingesni, nei jos pirmtakės. Komisijos nuostatose teigiama, jog jos tikslas yra „nagrinėti etnines ir Lietuvos Respublikos regionines problemas, siūlyti jų sprendimo būdus ir padėti jas spręsti įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę.“ Taigi, Regioninių problemų komisijai buvo numatytas platus veiklos baras: „rengti ir teikti pasiūlymus dėl valstybinės politikos principų krypčių sprendžiant regionines problemas“ ; dalyvauti rengiant įstatymus; organizuoti valstybinių tiks­ linių programų rengimą ir kontroliuoti jų vykdymą; siekti, kad stiprėtų ryšiai tarp Lietuvos regionų; tirti lietuvių situaciją už Lietuvos ribų bei „ieškoti būdų“, kaip ją pagerinti; skatinti „etnokultūrinę saviraišką, darnią nacionalinių santykių raidą.“ Apskritai, Komisijos tikslai ir uždaviniai buvo pernelyg bendri ir deklaratyvūs, tačiau apibendrintai galima teigti, jog svarbiausias naujosios Komisijos tikslas buvo formuoti etninę politiką ir ją įgyvendinti. Tiesa, ne tik tai. Viename Komisijos posė­ džių Ozolas, aiškindamas sąvokos „regioninė“ prasmę pabrėžė, kad Komisija bus svarbi ir „užsienio reikalų sprendimo institucija“.1028 Matyt, turėdamas galvoje tą aplinkybę, kad Komisija aktyviai rūpinsis lietuviais, gyvenančiais ir už Lietuvos ribų.

1026 M. Lawryniec, Brak wzajemnego zaufania, Kurier Wilenski, 1992-02-13, nr. 30; tas pats, Historia „Pelnomocnik rządu contra starosta gminy“ ciąg dalszy, Kurier Wilenski, 1992-02-22, nr. 37; tas pats, Kompromisowe rozwiązanie, Kurier Wilenski, 1992-03-03, nr. 43. 1027 Panašus konfliktas buvo Rudaminos apylinkėje (L. Drozd, Došč juž nam tej dyktatury odgornej, Kurier Wilenski, 1992-02-27, nr. 40). Ir čia klausimas „išsisprendė“ —įgaliotinis „nusileido“ ir tarybos išrinktas seniūnas pradėjo eiti savo pareigas (L. Drozd, Rudomiane gorą! Kurier Wilenski, 1992-04-04, nr. 66). Beje, dėl nesutarimų tarp įgaliotinio ir apylinkių tarybų galvota net kai kurias jų paleisti. Tokios idėjos kilo ne tik dėl Vilniaus, bet ir dėl kai kurių Šalčininkų rajono apylinkių tarybų: Vyriausybės įgaliotinis Šalčininkų rajone motyvuodamas tuo, jog keturios tarybos vis dar neatšaukė anksčiau priimtų nekonstitucinių nutarimų, siūlė jas paleisti (Vyriausybės įgaliotinio Šalčininkų rajonui raštas, 1992-06-08, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 125, 1. 147-148). Tačiau tokiam žingsniui nebuvo pritarta. 1028 R. Ozolas, Aušros raudoniai..., p. 410.

i

Po deklaracijos pasirašymo: sūpuoklės tarpvalstybiniuose ir valdžios - Lietuvos lenkų santykiuose...

Visgi manyčiau, kad Komisijos pertvarka turėjo ir tam tikrą svarbią politinę „potekstę“, kuri atspindėjo „generalinę“ naujos institucijos veiklos kryptį. Komi­ sijos sudėtyje buvo trisdešimt vienas narys - keli AT deputatai, įvairių valstybinių institucijų, ministerijų atstovai, visuomeninkai bei mokslininkai. Dauguma jų buvo vienaip ar kitaip susiję su pietryčių Lietuvos, Vilniaus krašto ir apskritai „lenkų problemomis“. Į komisiją buvo įtrauktas deputatas E. Petrovas (taip pat dar keli deputatai iš vienuolikos, pasirašiusių kritišką pareiškimą dėl deklaracijos), Vyriausybės įgaliotiniai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, keletas visuomeninin­ kų, susijusių su Vilnijos organizacija bei Rytų Lietuvos reikalų taryba. (Buvo ir du lenkų atstovai - Z. Balcevičius ir M. Čobotas.) Taigi, Vilniaus krašto ir „lenkų klausimas“ naujosios Komisijos darbe turėjo likti vienas svarbiausių. Tik „sprendžiamas“ jis turėjo būti kiek kitokiame, platesniame valstybės regioninės politikos kontekste. (Komisijos darbo pradžioje buvo sukurtos kelios pakomisės, tarp kitų ir Pietryčių Lietuvos.)1029 Taip pat būtina pažymėti, kad lenkų akty­ vistai, įvairių organizacijų atstovai faktiškai nuo Komisijos darbo buvo atriboti. Todėl Vilniaus krašto integracija turėjo būti vykdoma nedalyvaujant patiems lenkų veikėjams. Suprantama, kad Lenkų sąjungos reakcija į naujos Komisijos atsiradimą buvo skeptiška arba tiesiog neigiama. Pareiškime LLS pažymėjo, kad Komisijoje nėra nė vieno Vilnijos lenkų atstovo, tačiau yra įvairių „lietuviškų organizacijų atstovų“, todėl Vilniaus krašto problemų ji neišspręs ir dialogo tarp bendruomenių nesukurs.1030 Jau pačioje darbo pradžioje Komisija susidūrė su įvairiais sunkumais. Komi­ sijos pirmininko dienoraštyje galima aptikti įvairių, dažnai skeptiškų pasamprotavimų: „vargu ar jie [darbai] bus pajudinti, nes jėgų komisijoj tikrai nėra tiek, kiek reikia. Rasti darbo grupės vadovą, kuris galėtų būti diplomatas yra būtiniausias dalykas. Deja...“ Kitur teigiama, kad be įvairių vidinių problemų, būta ir kitų, bendresnio pobūdžio - darbą stabdė „bendras valdžios pakrikimas“.1031 Galiausiai, būta ir jau visai kitokių „trukdžių“ - kai kas iš Komisijos narių ėmė pernelyg „stipriai“ jausti valdininkiško / klerkiško gyvenimo malonumus... („važinėja valdiška mašina ir rūpinasi uždarbio fondu“).1032 Nepaisant įvairių problemų, Regioninių problemų komisija buvo viena tų valstybinių institucijų, kuri dalyvavo svarstant ir rengiant įvairius įstatymus,

1029 J. Bielawska, Posiedzenie Panstwowej komisji Problemow regionalnych, Kurier Wilenski, 199204-30, nr. 83. 1030 Oswiadczenie, Kurier Wilenski, 1992-04-11, nr. 71. 1031 R. Ozolas, Aušros raudoniai..., p. 377. 1032 Ten pat, p. 364.

319

320

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1988-199,4 metais

vienaip ar kitaip susijusius su tautinių mažumų ir, pirmiausia, lenkų reikalais. Vienas tokių buvo Tautinių mažumų įstatymas, o tiksliau, išaiškinimas, kaip turėtų būti įgyvendinami dar AT 1991 m. sausio 29 d. priimti įstatymo (ke­ tvirtojo straipsnio) papildymai. Komisija kartu su Tautybių departamentu buvo dvi svarbiausios institucijos, kurios rengė Vyriausybės nutarimo projektą, kaip Tautinių mažumų įstatymo pataisos turėtų būti įgyvendinamos praktiškai.1033 Kaip liudija išlikę archyviniai dokumentai, abiejų institucijų požiūris į pataisų įgyvendinimą ir į nutarimo projektą skyrėsi iš esmės. Tautybių departamento projektas aiškiai apibrėžė „administracinius-teritorinius vienetus“, kuriuose įstatymo nuostatos yra taikomos: juose „gyvena daugiau nei pusė kitos tautybės (ne lietuvių) LR gyventojų“. Komisijos požiūriu, tokia formuluotė „ignoravo pilietybės veiksnį“ ir formavo pagrindą „nacionalinių-teritorinių autonomijų kūrimui“. Vėlgi, Departamento projektas numatė galimybę įvairiuose „viešuose užrašuose“ greta lietuvių kalbos vartoti vietos kalbą (kai kuriais atvejais - „in­ formaciniai užrašai < ...> , skirti kultūros ar švietimo reikalams“, - galėjo būti rašomi „tik vietine kalba“ ). Regioninė komisija šias nuostatas atmetė kaip prieštaraujančias pagrindiniam LR įstatymui, lietuvių, kaip valstybinės kalbos, nuostatai.1034 Abiejų institucijų ginčas dėl Įstatymo pataisų nebuvo tik formalus ir biuro­ kratinis. Tai vėlgi buvo susidūrimas tarp dviejų skirtingų požiūrių ir principų kam teikti prioritetą. Tautybių departamentas pirmenybę teikė tautinių mažumų (pirmiausia, kompaktiškai gyvenančių) teisių plėtrai, o Komisija - dominuojančiai tautai (valstybę organizuojančiai tautai), kitaip tariant, nacionaliniam politiniam principui. Atrodo, kad surasti būdų ir priemonių, kaip šiuos du svarbius valstybei, jos saugumui bei darniam vystymuisi principus suderinti, nepavyko. Komisija svarstė ir Lietuvos bei Lenkijos tarpvalstybinės sutarties pasira­ šymo galimybes.1035 Iš esmės Komisijoje dominavo įsitikinimas, kad sutarties pasirašymas galimas tik tuo atveju, „jei Lenkija pripažintų Želigovskio armijos 1033 Atrodo, kad iki 1992 m. vidurio buvo parengti keli Vyriausybės nutarimo „Dėl tautinių mažumų įstatymo ketvirtojo straispnio įgyvendinimo tvarkos“ projektai. Projektų autorystė priklausė Tautybių departamentui. Tautybių departamento prie LR Vyriausybės raštas (su priedas) Valstybinei regioninių problemų komisijai, 1992-07-23, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 27,1. 1-2). 1034 LR Vyriausybės nutarimo projektas, 1992, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 27, 1. 2; LR Valstybinės Regioninių problemų komisijos raštas, 1992-09-10, LVNA, f. 78, ap. 1, b. 13,1. 1—3. Taip pat žr. Valstybinės lietuvių komisijos pastabos, 1992-08-17, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 27,1. 8. Beje, „pastabose“ pažymima, kad prieštaravimus tarp įvairių įstatymų galima išspręsti, priėmus naują Valstybinės kalbos įstatymą. 1035 Varšuva sutarties projektą parengė dar 1992 m. gegužės mėn.

Po deklaracijos pasirašymo: sūpuoklės tarpvalstybiniuose ir valdžios - Lietuvos lenkų santykiuose...

okupacinę veiklą Lietuvoje.“ Taip pat siūlyta „teisingai įvertinti ir Armijos krajovos veiklą“. Tokios nuostatos buvo pakankamai paplitusios ir populiariuos ne tik tarp dalies paprastų lietuvių, tačiau taip pat ir tarp ekspertų-teisininkų.1036 Tiesa, po Seimo ir Prezidento rinkimų Regioninių problemų komisijos įtaka mažėjo ir kokio nors svarbesnio vaidmens sutarties parengimo darbuose ji ne­ vaidino (galiausiai, Komisija buvo „reorganizuota“, sujungiant ją su Tautybių departamentu.1037) Tuo po deklaracijos pasirašymo imtas kelti ir naujojo Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo klausimas. Sunku vienareikšmiškai pasakyti, kam priklausė iniciatyva. Aišku viena, tokio įstatymo reikalingumą pabrėžė įvairios valstybės ins­ titucijos, lietuvių politikai bei įvairūs visuomeninkai. Jau vasario 21d. Valstybinė kalbos inspekcija1038 kreipėsi į AT, siūlydama sudaryti komisiją naujai Valstybinės kalbos įstatymo redakcijai parengti. Formalus motyvas —senasis įstatymas „nebe­ atitinka faktinės padėties ir prieštarauja Lietuvos Respublikos - nepriklausomos valstybės - statusui“.1039 Tačiau motyvų galėjo būti ir kitų. Dalis lietuvių politikų, inteligentų, kalbininkų manė, kad pirmiausia reikėtų priimti naują Valstybinės kalbos įstatymą, o tik po to Tautinių mažumų įstatyme reglamentuoti mažumų kalbų vartojimą.1040 Antra vertus, deklaraciją pasirašius viešojoje erdvėje pasirodė aiškinimų, kad, nepaisant to, jog sausio 31d. AT priėmė nutarimą dėl įrašų vals­ tybiniuose asmens dokumentuose, klausimas dar nėra galutinai išspręstas. Taip samprotavo Tautybių departamento direktorė H. Kobeckaitė.1041 Jos nuomonė sulaukė komentarų Lietuvos lenkų spaudoje.1042 (Apskritai, lenkiškoje spaudoje 1036 Valstybinės regioninių problemų komisijos protokolas, 1992-11-04, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 17, 1. 92-93. 1037 Nutarimą Valstybinę regioninių problemų komisiją sujungti su Tautybių departamentu Seimas priėmė 1994 m. sausio mėn. Prie Vyriausybės buvo sukurtas naujas Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentas. 1038 Valstybinė kalbos inspekcija buvo įsteigta 1990 m. liepos 30 d., kaip specializuotas LR kultūros paveldo inspekcijos padalinys. 1995 m. Valstybinė kalbos inspekcija buvo prijungta prie Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir tapo šios įstaigos struktūriniu padaliniu (http:// www3.Irs.lt/pls/inter/www_tv.show?id=6905,1,30, [žiūrėta 2016-03-11]). 1039 Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko D. Smalinsko raštas AT, 1992-02-21, LR SA, f. 2, ap. 2, b. 1982, L 8. 1040 Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nario P. Kniūkštos pastabos, 1992-08-17, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 27, 1. 8. 1041 H. Kobeckaitė, Czlowiek i nazwisko, Kurier Wilenski, 1992-01-11, nr. 7. 1042 Kurier Wilenski, 1992-03-20, nr. 55; J. Podmostko, Czy Iwan ma szansę znow zostač Janem? Kurier Wilenski, 1992-04-14, nr. 72.

321

322

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

būta aiškinimų, esą deklaracija „išsprendusi“kalbos/įrašų asmens dokumentuose klausimą. Lietuviai ekspertai tokius aiškinimus neigė.1043) AT Švietimo, mokslo ir kultūros komisija balandžio mėn. sudarė specialią (šešių asmenų) darbo grupę Kalbos įstatymo projektui parengti. Pirmasis projekto variantas buvo baigtas ruošti dar tų pačių metų vasarą. Darbo grupė jį išiuntinėjo įvairioms valstybinėms bei mokslo institucijoms, „kai kurioms tautinėms ben­ drijoms“, kūrybinėms sąjungoms ir 1.1.1044 Švietimo, mokslo ir kultūros komisija pritarė projekto paskelbimui spaudoje.1045 Projektas buvo paskelbtas, tačiau ne respublikinėje, o rajoninėje spaudoje - lapkričio pradžioje įstatymo projektą išspausdino Šalčininkų rajono laikraštis Salčia.1046 Tačiau nei 1992 m., nei sekan­ čiais, nei dar kitais metais įstatymas taip ir nebuvo priimtas. Valstybinės kalbos įstatymas buvo priimtas tik 1995 m. sausio mėn. Sunku būtų pasakyti, kodėl taip atsitiko. Galima manyti, kad priimti įstatymą 1992 m. pabaigoje sutrukdė rinkimai. Vėliau, po Seimo ir Prezidento rinkimų, politinis nestabilumas, tačiau kodėl Įstatymas buvo priimtas dar vėliau, ratifikavus sutartį su Lenkija, galima tik spėlioti. (Išlikę įstatymo projektai liudija, kad jis ne kartą buvo taisomas, jam pareikšta daug įvairių sūlymų. Beje, dalis jų lietė mažumų kalbų vartojimą.1047) Dar vienas įvykis, galbūt tiesiogiai ir neturėjęs įtakos tarpetninei situacijai, tačiau vienaip ar kitaip pozityviai paveikęs santykius tarp įvairių tautybių tikin­ čiųjų - tai Audriaus Juozo Bačkio paskyrimas Vilniaus arkivyskupijos arkivyskupu metropolitu. (1991 m. birželio mėn. mirė arkivyskupas Julijonas Steponavičius.) Bačkio ingresas Vilniaus arkikatedroje įvyko 1992 m. kovo 3 d. Iškilmėse dalyvavo užsienio svečių bei Lietuvos valdžios atstovų. Arkivyskupas kalbėjo lietuviškai ir lenkiškai.1048 Susirinkusiuosius jis pasveikino ir baltarusiškiai. Tokios atrodytų

1043 L. Brzozowska, Czy normy europejskie obowiązuje na Litwie, Kurier Wilenski, 1992-03-20, nr. 55. Ю44 д р švietimo, mokslo ir kultūros komisijos sprendimas, 1992-04-06, LR SA, f. 2, ap. 2, b. 1982, 1. 14; Darbo grupės vadovo D. Smalinsko raštas Švietimo, mokslo ir kultūros komisijai, 199209-30, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 117, 1. 33. Kaip pažymima rašte,darbo grupė „dėl objektyvių priežasčių“ atsakymo apie projektą negavo iš dviejų institucijų: Tautybių departamento ir Užsienio reikalų ministerijos. 1045 Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos posėdžio, įvykusio 1992-10-07, protokolas, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 117,1. 30; Со rozwažala Komisja Panstwowa Języka Litewskiego, Kurier Wilenski, 1992-11-06, nr. 218. 1046 Šalčio, 1992-11-03, nr. 120. 1047 LR Valstybinės kalbos įstatymo rengimo dokumentai, [1994-1995], LR SA, f. 2, ap. 2, b. 1982, 1. 49-52, 89-91, 92, 101-102, 103-105. 1048 Ingres arcybiskupa wilenskiego, Kurier Wilenski, 1992-03-04, nr. 44; Tarnauti Dievui ir atgimusiai Lietuvai, Lietuvos aidas, 1992-03-04, nr. 44.

Po deklaracijos pasirašymo: sūpuoklės tarpvalstybiniuose ir valdžios - Lietuvos lenkų santykiuose...

nereikšmingos detalės liudijo Katalikų Bažnyčios vyresnybės nuostatą skatinti tarpusavio sutarimą bei supratimą tarp tikinčiųjų lenkų ir lietuvių. Jau užsiminiau, jog, deklaraciją pasirašius, lietuvių parlamentarai ir Užsienio rei­ kalų komisija inicijavo susitikimą su Lenkijos parlamentarais. Taigi, kovo pabaigoje į Vilnių atvyko gausi lenkų Seimo bei Senato narių delegacija.1049 Lenkų parlamentarų „desantui“ vadovavo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Bronislawas Geremekas.1050 Delegacija susitiko su įvairiais Lietuvos politikais: su parlamentarais, įvairių frakcijų atstovais, AT Pirmininku V Landsbergiu, H. Kobeckaite, su Vyriau­ sybės įgaliotiniais, Lenkų sąjungos ir įvairių kitų visuomeninių organizacijų atstovais. Vizitas buvo plačiai aprašytas spaudoje.1051 Taip pat išlikusios kelios lietuviškos susitikimo atmintinės.1052 Visi tie dokumentai liudytų, kad Lenkijos parlamentarų susitikimai su lietuviais - politikais ir visuomenininkais - vyko labai „banguo­ tai“ : pareiškimus apie būtinybę plėsti bei gilinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą pakeisdavo tarpusavio priekaištai. Lenkų politikams be „bendrųjų klausimų“, pavyzdžiui, integracijos į Europi­ nes struktūras, regioninio bendradarbiavimo, nacionalinio saugumo, svarbi buvo ir lenkų mažumos būklė Lietuvoje. Tai ir rinkimų į tarybas, žemės grąžinimo, Vilniaus miesto plėtros klausimai.1053 (Šiuos probleminius klausimus Lenkijos parlamentarams kėlė ir lenkų frakcijos nariai.1054) Lietuvių politikams taip pat 1049 Lenkų parlamentarų vizitas truko tris dienas, nuo kovo 28 iki 30 d. Į Vilnių atvyko Seimo nariai T. Kowalczykas, M. Jurekas, S. Siwekas, J. Henneiowa, M. Kozakiewiczius, M. Siwiecas, P. Piskorskis; senatoriai E. Wende, S. Sniežko, K. Kozlowskis, A. Celinskis. Delegaciją lydėjo Seimo URK ekspertas Lietuvos klausimais Marekas Karpas, sekretoriai M. Borejsza, J. Borawskis, taip pat Tarptautinių studijų centro direktorius J. Marekas Nowakowskis bei sekretorius S. Puzyna. 1050 Pobyt polskiej delegacji parlamentarnej, Kurier Wilenski, 1992-03-31, nr. 62; J. Szostakowski, Rozmowy nielatwe, lecz potrzebne, Kurier Wilenski, 1992-03-31, nr. 62; Szerszy się więž parlamentarzystöw, Kurier Wilenski, 1992-04-01, nr. 63; Lenkijos delegacija Lietuvoje, Lietuvos aidas, 1992-03-31, nr. 62; R. Valatka, Lietuva ir Lenkija. Sunkūs žingsniai į dabartį, Lietuvos rytas, 1992-03-31, nr. 62; Br. Geremekas: Lenkijos ir Lietuvos santykiai yra blogi, Lietuvos rytas, 1992-03-31, nr. 62; R. Grybas, B. Geremekas: Norėtume išsklaidyti Lietuvos lenkų būkštavimus, Tiesa, 1992-03-31, nr. 62. 1051 Lenkijos delegacija Lietuvoje, Lietuvos aidas, 1992-03-31, nr. 62. 1052 E. Ignatavičiaus, Pro memoria, 1992-03-31, LR URMĄ, ap. 2, b. 77, 1. 60-61; Lenkijos delegacijos vizito Lietuvoje 1992-03-28-30 pro memoria, LVNA, £.32, ap. 1, b. 149,1. 33-40. 1053 Lenkijos delegacijos vizito Lietuvoje 1992-03-28-30 pro memoria, LVNA, f. 32, ap. 1, b. 149, 1. 34, 35 a. p. 1054 Beje, parlamentarai iš Lenkijos susitikime su kolegomis iš lenkų frakcijos pripažino, kad ir Lenkijoje lietuvių mažuma susiduria su įvairiomis problemomis. Jie taip pat pastebėjo, kad „kai kuriais atžvilgiais Lietuvoje padėtis yra geresnė“ (Ten pat, 1. 37 a. p.).

323

324

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

rūpėjo įvairūs „bendrieji klausimai“, tačiau kartu kelta ir „istorinės praeities“ įvertinimo „oficialiu lygiu“ problema. Zeligowskio akcijos (Vilniaus krašto oku­ pacijos ir aneksijos) „pasmerkimas“, pasak, ne tik įvairių lietuvių visuomenininkų, bet ir kai kurių politikų, turėjo tapti naujų tarpvalstybinių santykių pamatu.1055 (Lenkai tokiu „pamatu“ laikė europinių normų ir deklaracijos nuostatų įgyven­ dinimą lenkų mažumos atžvilgiu.1056) Taigi, vieni labiau akcentavo mažumų teisių apsaugą bei plėtrą, kiti - istorinės politikos klausimus. Lenkijos politikai istorijos klausimus siūlė „palikti“ istorikams ir aiškino, kad Lenkijos, kaip ir kitų valstybių, parlamentas istorijos „savo nutarimais nereglamentuoja“.1057 Čia verta trumpai stabtelti. Klausimai, ar „palikti“ istoriją istorikams, ar parlamentai gali „reglamentuoti“ istoriją, dar nekartą bus keliami, apie juos bus diskutuojama rengiant tarpvalstybinę sutartį. Abu klausimai buvo labiau reto­ riniai. Praeities vertinimui monopolijos neturi niekas, net ir istorikai. Istoriko vertinimai, jei galima taip teigti, nuo likusių skiriasi tuo, kad istorikas suvokia ir reflektuoja praeities pažinimo ir vertinimo ribas, arba, kitaip tariant, savo paties galias ir negalias. Turint galvoje konkretų Lietuvos ir Lenkijos santykių kontekstą, palikti istoriją istorikams reiškė atriboti tarpvalstybinius santykius, diskusijas dėl sutarties nuo „istorinių ginčų“, dėl kurių anaiptol nevisuomet galima ir galiausiai reikia sutarti. Tai realistinė, pragmatiška nuostata, kuri ne visiems patinka, tačiau padeda formuotis normaliems tarpvalstybiniams santykiams ir didina abiejų kai­ mynų saugumą. O kaip dėl klausimo, ką gali ir ko negali tautos išrinktieji „aiškin­ dami“ istoriją? Anot vieno Lenkijos politiko, parlamentai ir į juos išrinkti tautos atstovai neturėtų savo nutarimais „nustatinėti“ istorinių tiesų. Visgi žvelgiant retrospektyviai, tas politikas klydo. Netrukus Europos parlamentinėje politinėje kultūroje įsivyravo visai kitokios tendencijos: ne tik nacionaliniai parlamentai, bet ir įvairios europinės institucijos su dažnai sunkiai suvokiama energija ėmėsi istorijos vertintojų ir aiškintojų vaidmens. Taigi, atrodo, kad Lenkijos politikas klydo, o teisūs buvo tie lietuvių politikai radikalai, kurie reikalavo dramatiškus ir skaudžius tarpvalstybinių santykių istorijos momentus įvertinti „oficialiu“ lygiu... Grįžtant prie lenkų parlamentarų vizito, atrodo, kad kartkartėmis susitikimų, diskusijų tonas buvo „aštrokas“, ypač kai Lenkijos politikai susitiko su įvairių lietuviškų visuomeninių organizacijų atstovais.1058 (Kad pokalbiai buvo „sunkūs“

1055 E. Ignatavičiaus pro memoria, 1992-03-31, LR URMĄ, ap. 2, b. 77,1. 61; Lenkijos delegacijos vizito Lietuvoje 1992-03-28-30 pro memoria, LVNA, f. 32, ap. 1, b. 149, 1. 35 a. p., 38. 1056 J. Szostakowski, Rozmowy nielatwe, lecz potrzebne, Kurier Wilenski, 1992-03-31, nr. 62. 1057 E. Ignatavičius, pro memoria, 1992-03-31, LR URMĄ, ap. 2, b. 77,1. 61. 1058 Ten pat.

Po deklaracijos pasirašymo: sūpuoklės tarpvalstybiniuose ir valdžios - Lietuvos lenkų santykiuose...

užsiminė ir lenkų spauda.1059) Nepaisant diskusijų aštrumo ir pozicijų skirtumų, dėl kai kurių dalykų lietuvių ir lenkų politikai sutarė. Pirma, abiejų šalių politi­ kai „pabrėžė tarpvalstybinės sutarties sudarymo svarbą“.1060 Antra, sutarta įsteigti bendrą parlamentinę komisiją, kuri rūpintųsi santykių tarp valstybių plėtra.1061 Šį sprendimą įgyvendinant, balandžio 7 d. Užsienio reikalų komisijos iniciatyva buvo įsteigta bendradarbiavimo su Lenkijos Seimu ir Senatu parlamentinė grupė. Jos pirmininku tapo Vytautas Petras Plečkaitis.1062 (Tokia pat parlamentarų grupė buvo įsteigta ir Lenkijoje, tik vėliau - 1992 m. liepos pradžioje. Jos pirmininku išrinktas Nepriklausomos Lenkijos Konfederacijos (KPN) atstovas Waldemaras K. Polczynskis (Valdemaras Polčynskis).1063 Ir trečia, buvo pasirašytas dvišalis ko­ munikatas. Dėl jo susitarta dar pirmąją lenkų parlamentarų vizito Lietuvoje dieną, po susitikimo su lietuvių kolegomis iš Užsienio reikalų komisijos.1064 Visas komu­ nikato tekstas nei lietuviškoje, nei lenkiškoje spaudoje publikuotas nebuvo (tik Kurier Wilenski paskelbė Eltos parengtą dokumento atpasakojimą)1065. Dokumente užfiksuota nuostata ir toliau plėsti dvišalius santykius. (Jo pradžioje teigiama, kad vizitas vyko „konstruktyvioje“ ir „širdingoje“ atmosferoje.) Taip pat pažymėta, jog buvo aptarti tautinėms mažumoms aktualūs klausimai (rinkimų, žemės grą­ žinimo, privatizacijos). Deja, nieko nerašoma, kaip sutarta tuos klausimus spręsti. Lietuvių politikai bent jau neskubėjo vizito ir, apskritai, susidariusios dvišalių santykių būklės vertinti viešai. O vertinimai, kurie pasirodė viešojoje erdvėje, buvo atmiešti geroka doze optimizmo...1066 Visgi, sprendžiant iš išlikusių neviešų

1059 J. Szostakowski, Rozmowy nielatwe, lecz potrzebne, Kurier Wilenski, 1992-03-31, nr. 62. 1060 Szerszy się więž parlamentarzystow, Kurier Wilenski, 1992-04-01, nr. 63. 1061 E. Ignatavičiaus, pro memoria, 1992-03-31, LR URMĄ, ap. 2, b. 77, 1. 60. 1062 Į jos sudėtį įėjo deputatai R. Ozolas, R Vaitiekūnas, R. Valatka, V. Plečkaitis, M. Čobotas, B. Genzelis, S. Pirožkovas, J. Dringelis, V. Povilionis, L. Šepetys, S. Šaltenis, N. Oželytė, D. Morkūnas, R. Rudzis, J. Jurgelis, taip pat visa lenkų frakcija (Powstala grupa parlamentarna, Kurier Wilenski, 1992-04-09, nr. 69). 1063 Iš viso grupėje buvo 16 parlamentarų (Biuro stosunkow międzyparlamentarnych. Polsko litewska grupa parlamentarna (1992-1993), 1. n. V Stravinskienės nuorašas (autoriaus archyvas). Taip pat žr. Grupa parlamentarna Litwa —Polska, Kurier Wilenski, 1992-07-08, nr. 131. 1064 Lenkijos delegacijos vizito Lietuvoje 1992-03-28-30 pro memoria, LVNA, f. 32, ар. 1, b. 149, 1. 36 a. p. 1065 Szerszy się wiež parlamentarzystow, Kurier Wilenski, 1992-04-01, nr. 63 Ю66 д-р u r k pirmininkas V Povilionis TV žurnalistei aiškino, esą kai kurie Lenkijos parlamentarai „pripažino, jog Zeligowskio akcijos įvertinimas Lenkijos parlamente galimas“ (Lenkų delegacija nepatenkinta vizitu, Atgimimas, 1992-04-05-12, nr. 14).

325

326

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

dokumentų ir Užsienio reikalų komisijos protokolų, vizitas padarė įtakos-bent jau dalies lietuvių politikų susivokimui. Imta realistiškiau vertinti Lietuvos diploma­ tijos galimybes paveikti Lenkijos politikos nuostatas. Tai pirmiausia pasakytina apie nesutarimus dėl „istorinių klausimų“. Vienas komisijos narys trumpai ir apibendrintai įvertino susitikimų rezultatus: „mes niekada negalėsim išreikalauti iš lenkų to, ką vokiečiai gali...“ ir „kiekvienas mūsų blogas žingsnis inspiruoja blogas jėgas Lenkijoje“.1067 Taip buvo suformuluoti užsienio politikos principai, kurie galėjo būti aktualūs ne tik santykiuose su pietiniu kaimynu. Lenkų politikai buvo atviresni. B. Geremekas prieš išvykdamas iš Lietuvos pareiškė, kad santykiai tarp valstybių yra blogi, „labai opi išlieka lenkų mažumos problema“.1068 Norint santykių dinamiką pakeisti, Geremeko manymu, reikėtų organizuoti rinkimus į rajonų tarybas. Tai buvo svarbiausias lenkų politikų reikalavimas. Panašiai kalbėjo, tik jau grįžę į Varšuvą, ir kiti delegacijos nariai. Slawomiras Siwekas (Slavomiras Sivekas) aiškino, kad Lietuvoje delegacija „buvo sutikta labai šaltai“, o viešnagės rezultatai „blogesni, nei tikėtasi“. Jei tikėtume spaudos pranešimais, lenkų parlamentarai vylėsi, kad jų vizito metu bus išspręstas rinkimų į tarybas datos klausimas.1069 Ar tikrai tokių vilčių būta, sunku pasakyti. Beveik Lenkijos parlamentarų vizito į Vilnių išvakarėse AT priėmė nutarimą pratęsti tiesioginį valdymą. Lenkų parlamentarai apie tai turėjo žinoti dar prieš kelionę. Taigi, lenkų delegacija buvo tarsi „pastatyta“ prieš įvykusį faktą... Todėl mažai tikėtina (o tai patvirtina ir archyviniai, bent jau lietuviški, dokumentai, aprašantys vizito eigą), kad tokių vilčių turėta. Tiesa, nieko negalima pasakyti apie parlamentarų delegacijos susitikimą su Pirmininku V. Landsbergiu. Apie šį susitikimą jokių žinių rasti nepavyko. Kaip ten bebūtų, bet gausios lenkų politikų delegacijos vizitas į Vilnių netapo proveržiu tarpvalstybiniuose santykiuose. Ir vargu ar galėjo tapti: juk buvo nesusitarta dėl svarbiausio klausimo - rinkimų į rajonų tarybas datos paskelbimo. Kaip klostėsi šalių santykiai 1992 m. vasarą? Varšuvos nuostatas Lietuvos atžvil­ giu dar gegužės 8 d. išsakė užsienio reikalų ministras K. Skubiszewskis, aptardamas Seime šalies užsienio politikos kryptis. Si kalba, ko gero, buvo pati kritiškiausia Lietuvos atžvilgiu. Ministras pakartojo, kad Vilnius nesilaiko deklaracijoje prisiim­ tų įsipareigojimų: neorganizuoja rinkimų į tarybas, diskriminuoja lenkų mažumą turto grąžinimo ir privatizacijos procesuose. Todėl, siekdama geresnių santykių su Lenkija, Lietuvos valdžia privalo pašalinti diskrimacines priemones ir laikytis duotų

1067 URK posėdžio, įvykusio 1992-03-31 d., protokolas, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 112, 1. 115-116. 1068 Br. Geremekas: Lenkijos ir Lietuvos santykiai yra blogi, Lietuvos rytas, 1992-03-31, nr. 62. 1069 Lenkų delegacija nepatenkinta vizitu, Atgimimas, 1992-04-05-12, nr. 14.

Po deklaracijos pasirašymo: sūpuoklės tarpvalstybiniuose ir valdžios - Lietuvos lenkų santykiuose...

įsipareigojimų.1070 Galiausiai, ministras atmetė tezę, esą Vilniaus politika lenkų tau­ tinės mažumos atžvilgiu būtų kitokia, jei Lenkija būtų anksčiau pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Anot Skubiszewskio, problema ne Varšuvos politika, o lietuviškas nacionalizmas.1071 (Tiesa, kas būdinga lietuviškam nacionalizmui, ministras Seimo nariams nepaaiškino. Matyt, turėtas omenyje antilenkiškumas.) Galima manyti, kad panašiai kaip Lenkijos ministras galvojo ir daugiau Lenkijos politikų. Tačiau ne tiek svarbu, kaip Lenkijos valdžios elitas suvokė lietuvių - lenkų, Lietuvos valdžios ir lenkų mažumos įtampų ir konfliktų priežastis, bet kaip galvojo spręsti iškilusias problemas. Greitai „pakeisti“ lietuviškojo „nacionalizmo“ pobūdį, jį kažkokiu „ste­ buklingu“ būdu transformuojant, toks racionalių ir pragmatiškų nuostatų politikas, tarptautinės teisės specialistas, kaip Lenkijos užsienio reikalų ministras, negalėjo tikėtis. Todėl Lietuvos atžvilgiu imta taikyti diplomatines ir politines spaudimo priemones. Pirmiausia, pažymint, kad Vilnius nesilaiko tarpvalstybinio susitarimo ir tarptautinėje praktikoje dominuojančių normų mažumų atžvilgiu. Šitokios tendencijos Varšuvos politikoje išryškėjo netrukus po to, kai į Lietuvą atvyko Lenkijos ambasadorius Janas Widackis. Susitikimo su V. Landsbergiu metu ambasadorius aptarė tarpvalstybinius santykius.1072 Beje, beveik tuo pat metu, kai į Vilnių atvyko pirmasis Lenkijos ambasadorius, Vilniuje buvo iškilmingai sutiktas Nobelio premijos laureatas lenkų poetas Česlovas Milošas.1073 Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, atsiimdamas honoris causa apdovanojimą, poetas pasakė kalbą. Milošas vylėsi, kad „šalis skiriantys konfliktai nuslinks į praeitį“ ir įsivyraus geri, kaimyniški santykiai. Tačiau, norint tai pasiekti, būtina užtikrinti sienų neliečiamumą (ši mintis buvo labiau skirta Lenkijai) ir garantuoti „tarptau­ tinės teisės vertybių pripažinimą“ (o tai jau labiau adresuota Lietuvai). Buvo toje kalboje ir dar vienas įdomus dalykas. Poetas, turbūt įkvėptas radikalių pokyčių, vykstančių Vidurio ir Rytų Europoje, drąsiai braižė naują regiono geopolitinės raidos (taip pat Lenkijos ir Lietuvos santykių) viziją: „planetos vienijimasis“ vyks

1070 Sejm RP. 1 kadencja, 14 posiedzenie, 3 dzien (08.05.1992). Informacja ministrą spraw zagranicznych o polityce zagranicznej Rzeczypospolitej Polskiej. Prieiga per internetą: http:// orka2.sejm.gov.pl/Debatal.nsf/main/7A793856 [žiūrėta 2016-02-16]. Taip pat žr. Laikinojo Lietuvos reikalų patikėtinio Lenkijoje D. Junevičiaus išrašai, pasiųsti į Vilnių, 1992-05-15, LR URMĄ, ap. 2, b. 74, 1. 154. 1071 Ministro K. Skubiszewskio atsakymai į parlamentarų pastabas bei klausimus. Prieiga per ineternetą: http://orka2.sejm.gov.pl/Debatal.nsf/main/4B51FF50 [žiūrėta 2016 02 16].

1072 į Vilnių Widackis atvyko gegužės 25 d. Lietuvos aidas, 1992-05-28, nr. 103; Ambasador RP wręczyl listy uwierzytelniające, Kurier Wilenski, 1992-05-28, nr. 103. 1073 D. Rinkevičiūtė, Nepavergiamas protas, Lietuvos rytas, 1992-05-27, nr. 102.

327

328

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

toliau ir štai šioje „platesnėje perspektyvoje dera žvelgti taip pat į santykius tarp Baltijos valstybių, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos“.1074 Išsamesnis Lenkijos ambasadoriaus ir Pirmininko pokalbis įvyko birželio 23 d. Atrodo, kad apie geopolitines vizijas nekalbėta. Widackis labiausia do­ mėjosi, kada bus paskelbta rinkimų data.1075 Lenkijos diplomatas prisiminė, kad AT Pirmininkas jį užtikrinęs, jog rinkimai į tarybas įvyks rudenį. Esą šiuo metu Lietuvos valdžia negalinti rinkimų organizuoti, nes gyventojai išrinktų „tuos pačius“. Prokuratūra turinti baigti tyrimą dėl tarybų veikėjų ryšių su pučistais, o Lietuvos valstybė sustiprėti.1076 Kaip į šituos Pirmininko argumentus reagavo ambasadorius, nėra aišku. Visgi, sprendžiant iš tų pačių prisiminimų, Widackis „davęs suprasti lietuviams“, kad kol nebus paskirta rinkimų į abiejų rajonų tarybas data, tol Lenkijos prezidentas nesusitiks su AT Pirmininku.1077 Jau užsiminiau, kad vykdamas į įvairius užsienio vizitus Vakarų kryptim, Landsbergis paprastai skrisdavo per Varšuvą. Todėl progų neformaliems susitikimams buvo, ir ne viena. Tačiau su Walęsa taip ir nebuvo susitikta. Taip atsitiko ir 1992 m. vasarą. AT spaudos tarnyba pranešė, kad birželio 14 d. Landsbergis, grįždamas iš Brazi­ lijos, Varšuvoje susitiks su Lenkijos prezidentu.1078 Tačiau susitikimas ir vėl neįvyko... Varšuvoje Landsbergis davė interviu lietuvių žurnalistams. Pirmininkas tvirtino, kad santykiai tarp valstybių nėra blogi... Tikino, kad rinkimai į tarybas įvyks rudenį, kad reikėtų greičiau ruošti tarpvalstybinę sutartį. Pažymėjo, kad sutartyje reikėtų „kokiu nors būdu prisiminti ir įvertinti Želigovskio avantiūrą“, kad tai buvęs „agresyvus aktas, kuriuo siekta užimti dalį arba visą Lietuvą“.1079 Galima spėti, kad tokia Varšuvos vykdoma AT Pirmininko „ignoravimo“ politika buvo grindžiama įsitikinimu, jog būtent Landsbergio nuostatos lemiančios sprendimo dėl rinkimų į tarybas priėmi­ mą. Tame būta tiesos. Tačiau taip pat galima daryti išvadą, kad tokia diplomatinio „spaudimo“ priemonė didesnės įtakos Lietuvos valdžios politikai neturėjo. O ambasadoriaus J. Widackio iniciatyvos ir veikla liudijo, kad Varšuva sten­ giasi (ir stengsis) kaip galima efektyviau išnaudoti deklaracijos nuostatų teikiamą

1074 Likimas taip lėmė, Lietuvos aidas, 1992-06-02, nr. 106. 1075 AT Prezidiumo posėdyje, Lietuvos aidas, 1992-06-26, nr. 124; Со interesowalo polskiego diplomata, Kurier Wilenski, 1992-06-26, nr. 124. 1076 Jan Widacki, Litwa, ojczyzna nie moja..., p. 118. 1077 Ten pat, p. 120. 1078 Kurier Wilenski, 1992-06-11, nr. 113; taip pat Lietuvos aidas, 1992-06-11, nr. 113. 1079 V. Landsbergis taip pat sukritikavo kariškių perdislokavimą į Punską - tai gali būti interpretuojama, kaip „netinkamas jėgos demonstravimas“. Lyg tarp valstybių būtų blogi santykiai, o ištikrųjų, aiškino AT Pirmininkas, taip nėra (W. Landsbergis o stosunkach litewsko - polskich, Kurier Wilenski, 1992-06-16, nr. 116).

Po deklaracijos pasirašymo: sūpuoklės tarpvalstybiniuose ir valdžios - Lietuvos lenkų santykii

„potencialą“. Birželio pabaigoje Widackis pabrėžė, kad kol nebuvo pasirašytas dokumentas, Lietuvos valdžia bet kokias Varšuvos iniciatyvas lenkų mažumos atžvilgiu galėjo interpretuoti kaip „kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus“.1080 Po pasirašymo abi valstybės įgijo formalų-juridinį instrumentą tautinių mažumų problemoms spręsti. Svarbu buvo tik juo efektyviai naudotis. Kaip tai daryti, Lenkijos ambasadorius parodė liepos pradžioje, įteikdamas notą Lietuvos užsie­ nio reikalų ministerijai. Joje Lietuvos valdžia kaltinama pažeidinėjanti kai kurias deklaracijos nuostatas (vengti veiksmų, kurie keistų etninių mažumų kompoziciją jų dominuojamose teritorijose; naujuose valstybės dokumentuose vartoti origi­ nalias tautinių mažumų pavardes). Kartu pažymėta, kad Lenkija laikosi dekla­ racijos normų ir norėtų, kad ir Lietuva elgtųsi taip pat.1081 Nota kažkokiu būdu tapo žinoma Lietuvos visuomenei. O tai sukėlė įvairių visuomeninių lietuviškų organizacijų pasipiktinimą - Lenkijos ambasadorius kaltintas grubiu kišimusi į Lietuvos valstybės vidaus reikalus.1082 Teisingumo dėlei reikėtų pastebėti, jog Widackis sunkumus dėl deklaracijos nuostatų įgyvendinimo aiškino ne tik Lietuvos valdžios politika ar įvairių lietu­ viškų organizacijų „antilenkiška“ veikla. Prisimindamas darbą Lietuvoje, buvęs ambasadorius rašė, jog dokumento įgyvendinimą apsunkino ir trintis tarp įvairių Lenkijos valstybinių institucijų, kurių tikslas buvęs rūpintis užsienyje gyvenančiais lenkais. Institucijos, kurios „valdė finansinius srautus“ (pavyzdžiui, Wspolnota Polska, Senato komisijos, įvairios politinės grupės), „neretai remdavo tokius politikus“, kurie buvo „antilietuviški“, tuo pat metu ignoruodami ambasados ir kitų valdžios institucijų iniciatyvas.1083 Ir dar viena svarbi aplinkybė - 1992 m. vasarą Lenkija pasirašė „geros kaimy­ nystės ir bendradarbiavimo“ tarpvalstybines sutartis su visais savo rytų kaimynais. Pirmoji tokia sutartis buvo pasirašyta su Ukraina (1992-05-18), po kelių dienų su Rusijos Federacija (1992-05-22). Su Baltarusijos Respublika sutartis buvo pasira­ šyta birželio 23 d., o su Latvija ir Estija liepos 1 ir 2 d. Tokiu būdu Lietuva liko vienintelė Lenkijos kaimynė, su kuria sutartis nebuvo pasirašyta. (Tiesa, Lietuvos atstovas Lenkijoje Dainius Junevičius gegužės pabaigoje buvo informuotas, jog

1080 Spojrzeč z pewnego dystansu..., Kurier Wilenski, 1992-06-27, nr. 125. 1081 Notos originalo nepavyko rasti, žinomas tik jos vertimas į lietuvių kalbą (Pro memoria, Voruta, 1992-08-12, nr. 29-30). 1082 Dėl Lenkijos Respublikos ambasadoriaus Lietuvoje Vidackio Pro memoria, Voruta, 1992-0830, nr. 36; K. Žičkus, Lenkijos diplomatai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, Lietuvos aidas, 1992-08-06, nr. 152. 1083 J. Widacki, Litwa, ojczyzna nie moja..., p. 121; J. Widacki, Maly tygrys znad Niemna, Polityka, 2006-01-14, nr. 2, s. 46-48.

329

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 988—1994 metais

Lenkija parengė tarpvalstybinės sutarties su Lietuva projektą.1084) Galima-manyti, kad Lenkijos užsienio politikos formuotojai ir vykdytojai forsavo tarpvalstybinių sutarčių pasirašymą. Pasak ministro Skubiszewskio, geri santykiai su rytų kai­ mynais laikyti svarbiu šalies užsienio politikos prioritetu. Pirmuoju prioritetu laikyta „laipsniška“ integracija į Vakarų Europos ir Siaurės Atlanto struktūras; antruoju —naujos europinės saugumo sistemos formavimas ESBO pagalba; tre­ čiuoju - gerų santykių su kaimynais plėtra: „einamaisias metais ypatingą dėmesį skiriant geriems kaimyniniams santykiams su valstybėmis rytuose sukurti“.1085 Apskritai, galima teigti, kad geri tarpvalstybiniai santykiai „rytuose“ vertinti, kaip svarbi integracijos į vakarų europines struktūras aplinkybė ir sąlyga. Lietuva akivaizdžiai iš tos politinės konstrukcijos „iškrito.“ Varšuva su rytų kaimynais pasirašė ne tik tarpvalstybines sutartis. Su Rusijos Federacija buvo pasirašyti dar keli susitarimai, taip pat ir dėl kariuomenės išvedimo. Kartu su sutartimi, kaip jos priedas, buvo pasirašytas dviejų prezidentų pareiškimas, kuriame pateiktas bendras sudėtingos, dramatiškos „istorinės praeities“ vertinimas. Abi šalys „pripažino“, kad „stalininis režimas sukėlė didžiules kančias ir padarė ne­ pataisomą žalą Rusijos ir Lenkijos tautoms.“ Taip pat pažymėta, kad „totalitarizmo aukų atminimas šventas.“ Smerkdamos „antihumaniškus totalitarizmo pasireiški­ mus“, šalys reiškė „pasiryžimą įveikti neigiamą praeities palikimą ir kurti kokybiškai naujus tarpvalstybinius santykius...“ 1086Pareiškimą inicijavo Lenkijos derybininkai, o rusai galiausiai sutiko jį pasirašyti. Dokumentas buvo moralinis-politinis praeities vertinimas, neturintis jokių finansinių ar kokių kitokių pasekmių. Jokie jautrūs abiems pusėms konkretūs istorijos faktai jame nebuvo fiksuoti.1087 Paprastai „geros kaimynystės“ sutartyse susitariančios šalys pripažindavo esamas sienas, jų neliečiamumą ir taip pat atsisakė bet kokių teritorinių pretenzijų (dabar ir ateityje). Sutartyse buvo ir straipsnių, skirtų tautinėms mažumoms. Kai kuriose sutartyse straipsniai, reglamentuojantys tautinių mažumų situaciją, buvo pakan­ kamai bendro pobūdžio (pavyzdžiui, sutartyje su Rusijos Federacija), o kitose, kai

1084 D. Junevičiaus pro memoria, 1992-05-23, LR URMĄ, ap. 2, b. 77, 1. 72. 1085 Sejm RR 1 kadencja, 14 posiedzenie, 3 dzien (08.05.1992) Informacja ministrą spraw zagranicznych o polityce zagranicznej Rzeczypospolitej Polskiej. Prieiga per internetą: http:// orka2.sejm.gov.pl/Debatal.nsf/main/7A793856, [žiūrėta 2016-02-16]. 1086 Совместное заявление президента российской федерации и президента республики Польша, prieiga per internetą: http://zakonbase.ru/content/part/147751, [žiūrėta 201602-23]. 1087 K. Fedorowicz, Polityka Polski ivobec Rosįi, Ukrainy i Bialorusi w latach 1989—2010, Poznan, 2011, s. 95.

Po deklaracijos pasirašymo: sūpuoklės tarpvalstybiniuose ir valdžios - Lietuvos lenkų santykiuose...

susitariančios šalys turėjo didesnes tautines mažumas - valstybių įsipareigojimai saugoti jų teises buvo apibūdinami plačiau ir konkrečiau (pavyzdžiui, sutartyse su Ukraina ir Baltarusija). Tokiuose susitarimuose, kaip taisyklė, buvo pažymima, kad tautinės mažumos turi teisę mokytis gimtąją kalba (lenk. nauczania w języku ojczystyru), laisvai privačioje ir viešojoje erdvėje vartoti gimtąją kalbą, steigti kultūros bei kitas institucijas, vardus ir pavardes vartoti taip, kaip jie skamba gimtąja kalba, ir laisvai judėti, palaikyti kontaktus su savo tautiečiais už valstybės ribų. Lietuvos valdžia, politinis elitas ir gyventojai, be įvairiausių kasdienių buitinių, ekonominių, socialinių rūpesčių, 1992 m. pavasarį ir vasarą buvo įsisukę į referen­ dumų sukūrį. Apie vieną jau užsiminiau, belieka keliais žodžiais paminėti ir kito rezultatus, juo labiau, kad ko gero pirmą kartą rytinių Lietuvos rajonų gyventojai lenkai balsavo kartu su didžiąja dauguma Respublikos gyventojų lietuvių. Gegužės 23 d. organizuotas referendumas, kurio metu Lietuvos piliečiai turėjo atsakyti į klausimą, ar jie pritaria „prezidento institucijos atstatymui“. Referendumo, kurį rėmė įvairios visuomeninės organizacijos, taip pat ir Sąjūdis, AT koalicija „Už demokratinę Lietuvą“ bei pats AT Pirmininkas V. Landsbergis, nuostatai Lietuvos gyventojai nepritarė. Idėjai atkurti prezidento instituciją pritarė 40.8 proc. balso teisę turinčių piliečių. (Referendume dalyvavo 59.1 proc. piliečių1088.) Prieš refe­ rendumą LLS vadovybė išplatino kreipimąsi į gyventojus lenkus, kuriame aiškino, jog referendumo nuostatos neremianti. Kreipimesi taip pat pažymima, kad iš Vil­ niaus rajono referendumo komisijos buvo pašalinti visi lenkai.1089 (Referendumo neparėmė ir kitos politinės grupės bei partijos, tarp jų LDDP.) Nors rytinių rajonų gyventojai balsavo taip pat kaip Respublikos dauguma, tačiau tam tikrų skirtumų nuo bendrosios tendencijos būta. Pasyviausi referendume buvo Vilniaus rajono gyventojai (balsavo tik 38.4 proc. balso teisę turinčiųjų). Šalčininkų rajone referen­ dume dalyvavo 48.7 proc., Trakų - 47.7 proc. (Ignalinos rajone - 40.9, o Švenčionių jau 62.7 proc.) gyventojų. Referendumo klausimui Vilniaus r. pritarė tik 24.3 proc., Šalčininkų - 30.9, Trakų - 31, Ignalinos - 26.5 proc. balso teisę turinčiųjų.1090

1088 Pagal referendumo įstatymą, priimtą dar 1989-11-03, ir jo pataisymus, padarytus 1992-03-25, referendumas laikomas įvykusiu, o jo nuostata priimta, jei už ją balsuoja daugiau nei pusė į sąrašus įrašytų LR piliečių. Jei referendume dalyvauja mažiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į sąrašus, referendumas laikomas neįvykusiu. 1089 ZG ZPL nie będzie zachęcal obyvvateli do udzialu referendum, Kurier Wilenski, 1992-05-22, nr. 99. 1090 LR Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys. Prieiga per internetą: http://www.vrk.lt/ documents/10180/432503/lrprezidentoinstitucij osatstatymo 19920523v2 .pdf/1 5f642a3-d5e64db0-963e-5328f8d7dc0b, [žiūrėta 2016-02-23].

332

TREJI RINKIMAI IR VIENAS REFERENDUMAS (1992 m. vasara —1993 m. pavasaris) Apie tarpvalstybinių santykių peripetijas 1992 m., ypač antrąją jų pusę, Vilniaus užsienio politikoje dominavo kaip galima greitesnio Rusijos Federacijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos klausimas. Lie­ tuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, šiuo klausimu sulaukdavo didžiųjų Vakarų vals­ tybių ir įvairių tarptautinių organizacijų paramos. (Kai kurie Vakarų, pirmiausia JAV politikai, senatoriai, RF kariuomenės išvedimą tiesiogiai siejo su finansine pagalba Rusijai.) Visgi, nors Vakarai vienareikšmiškai rėmė teisėtus Baltijos valstybių reikalavimus (išvesti kariuomenę ir visiškai atkurti tų valstybių suve­ renitetą), tačiau tam tikras, pakankamai nuosaikias sąlygas kėlė ir baltams. Tokią poziciją gerai iliustravo turtingiausių Vakarų valstybių (G-7) lyderių susitikimas Miunchene. To susitikimo pirmininkas Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis padarė pareiškimą, kuriame išsakė bendrą didžiųjų Vakarų valstybių poziciją.1091 Pareiškime Kremlius ragintas kaip galima greičiau išvesti savo kariuomenę iš Baltijos valstybių, tačiau kartu pažymėta, kad „pagarba tautinių mažumų teisėms, tose [Baltijos] valstybėse yra stabilumo ir taikos regione sudėtinė dalis...“ Taigi, galima manyti, kad tokia tarptautinės politikos konjunktūra - Vakarų diplomatinis ir politinis spaudimas Rusijai ir kartu parama teisėtiems Baltijos šalių reikala­ vimams bei viešai pabrėžiamas pagarbos mažumų teisėms principas - formavo palankų foną ir Lietuvos bei Lenkijos santykių dinamikai. (Taip pat ir tautinių mažumų klausimo sprendimui.) Kad tokia prielaida turi pagrindo, liudijo ESBK Helsinkio viršūnių susitiki­ mas, įvykęs liepos pradžioje. Lietuvos delegacijai vadovavo pats AT pirmininkas V. Landsbergis. Būtent čia, Suomijos sostinėje, susitiko Lenkijos ir Lietuvos valstybių lyderiai L. Walęsa ir V. Landsbergis.1092 (Tikėtina, jog susitikta liepos 10 d. Beje, tą pačią dieną Landsbergis kartu su dviem kitais Baltijos valstybių lyderiais susitiko su G. Bushu. Nežinia tik, kuris susitikimas buvo pirmesnis.) Walęsos ir Landsbergio pokalbis truko apie valandą. Dviejų politikų susitikimo 1091 W Monachium o krajach Baltyckich, Kurier Wileñski, 1992-07-09, nr. 132. 1092 W. Landsbergis spotkal się z L. Walęsą, Kurier Wileñski, 1992-07-11, nr. 134; Lietuvos aidas, 1992-07-11, nr. 134.

333

metu buvo aptarti įvairūs klausimai, kalbėta apie Walęsos vizito į Lietuvą galimy­ bę (jis galėtų įvykti dar prieš popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą.1093) Salių lyderiai sutarė, kad reikia aktyviau ruošti tarpvalstybinę sutartį. Buvo aptarta ir rinkimų į Vilniaus bei Šalčininkų rajonų tarybas problema. Walęsa aiškino, jog atsisaky­ mas organizuoti rinkimus - kliūtis plėtoti santykius tarp valstybių. Landsbergis pažymėjo, jog „ši kliūtis bus pašalinta“ dar 1992 m. rudenį.1094 Tai turbūt ir viskas, ką apie dviejų valstybių vadovų susitikimą galima buvo perskaityti spaudoje. Deja, daugiau informacijos apie jį rasti nepavyko. Istoriografijoje apie susitiki­ mą taip pat tik trumpai užsimenama.1095 Tačiau net iš minėtų nuotrupų galima daryti išvadą: santykius tarp valstybių jų vadovai siekė „sukti“ įtampų mažinimo ir bendradarbiavimo kryptimi. Svarstant apie tai, kodėl taip atsitiko, galima kelti kelias prielaidas. Varšuva gegužės mėnesį, bent jau formaliai, išsprendė svarbiausias problemas su Mas­ kva - buvo pasirašyta tarpvalstybinė sutartis ir susitarimas dėl RF kariuomenės išvedimo. Nors Lietuva jau buvo pasirašiusi ir ratifikavusi tarpvalstybinę sutartį su Rusija, tačiau derybos dėl kariuomenės išvedimo vyko sunkiai. Todėl Vilniui įtampos su Varšuva buvo visiškai nereikalingos. Antra vertus, Lenkijos politikoje vis aiškiau ir aktyviau ėmė reikštis suartėjimo su NATO aljansu ambicijos. Anot lenkų istorikų, šis politinis kursas sustiprėjo ministrui pirmininkui tapus Janui 01szewskiui. Tos tendencijos pasireiškė jau metų pradžioje, bloko generalinio sekretoriaus Manfredo Wornerio vizito Varšuvoje ir Lenkijos premjero kelio­ nės JAV metu. O liepos mėn. buvo parengta nauja gynybos doktrina, kurioje jau aiškiai fiksuotas narystės Aljanse siekis.1096 Taigi, įtampos su Vilniumi buvo nenaudingos ir Varšuvai. Vasarą buvo ir daugiau įvykių, liudijančių, kad santykiuose tarp valstybių vis didesnį pagreitį įgauna konstruktyvios bendradarbiavimo tendencijos. Lietuvą eilinį kartą aplankė Lenkijos parlamentarų delegacija, kuriai vadovavo Dorota Simonides. Vizito darbotvarkė buvo labai gausi, susitikta ir su rytinių Lietuvos

1093 Popiežiui liepos viduryje buvo įteiktas kvietimas atvykti į Lietuvą. Šv. Tėvo kelionę galvota organizuoti kitų metų rudenį, rugsėjo mėnesį (O spotkaniu z L. Walęsą, Kurier Wilenski, 1992-07-15, nr. 136; Papiež zamierza odwiedzic Litwę, Kurier Wilenski, 1992-07-14, nr. 135). 1094 O spotkaniu z L. Walęsą, Kurier Wilenski, 1992-07-15, nr. 136. 1095 W. Roszkowski, Najnowsza historia Polski 1980-2006, Warszawa, 2007, s. 160. 1096 Šią nuostatą spalio mėn. NATO būstinėje patvirtino ir nauja Lenkijos premjerė Hanna Suchocka. Kursas į Aljansą buvo užfiksuotas ir saugumo bei gynybos strategijoje, kurią lapkričio 2 d. pasirašė prezidentas Walęsa (A. Dudek, Pierwsze lata III Rzeczypospolitej..., s. 254, 311; R. Kužniar, Polityka zagraniczna III Rzeczypospolitej, Warszawa, 2012, s. 108-109).

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

rajonų gyventojais, LLS vadovybe, AT deputatais.1097 LR AT Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Povilionis susitikimus su kolegomis lenkais įvertino kaip „konstruktyvius ir dalykiškus“.1098 Atrodo, kad vizitu liko patenkinti ir Lenkijos parlamentarai. Lenkiškoje Lietuvos spaudoje buvo paskelbtas didelis ambasa­ doriaus Dainiaus Junevičiaus (ambasadoriaus rangas jam buvo suteiktas birželio mėn.) interviu. Nors pokalbyje buvo aptarti beveik visi sudėtingesni lietuvių ir lenkų santykius liečiantys klausimai, iš bendro pokalbio tono jautėsi nuostata probleminių klausimų neaštrinti. Atsakydamas į klausimą dėl Zeligowskio akcijos vertinimo, ambasadorius pažymėjo, kad Lenkija iki šiol neišsakė „šiuo klausimu savo pozicijos, agresijos nepasmerkė“. Tačiau tuoj pat pridėjo: „Aš asmeniškai nematau būtinybės pasmerkti Zeligowskio akciją, tačiau suprantu žmones, kurie trokšta situaciją išsiaiškinti iki galo“.1099 „Diskusiją“ istoriniais klausimais užbai­ gė žurnalistė - esą šiuo metu ne praeities problemos svarbiausios, abiem šalims žymiai aktualesni šiandienos ekonomikos, verslo ir kiti klausimai... Iš tikrųjų nuo 1992 m. sausio iki spalio Vilnius ir Varšuva pasirašė keletą susitarimų ir sutarčių, kurios reglamentavo pačias įvairiausias tarpvalstybinio bendradarbiavimo sritis.1100 (Tiesa, nevisi tie susitarimai tais pat metais įsigaliojo.) Visgi tarpvalstybinių santykių kulminaciniu momentu tapo Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovo A. Abišalos vienos dienos vizitas į Varšuvą rugsėjo 28 d.1101 Prieš vizitą susitiko Lietuvos UR ministro pirmasis pavaduotojas V. Katkus ir ambasadorius J. Widackis. Susitikimo metu buvo aptartos įvairių tarpvalstybinių susitarimų bei sutarčių pasirašymo galimybės. Kalbėta ir apie tarpvalstybinę su­ tartį. Abu diplomatai sutarė, kad „sutarties klausimas nėra aiškus“, todėl vizito metu jį spręsti „per anksti“.1102 Anot Widackio, geriausiu atveju galima pasikeisti

1097 L. Drozd, Senatorzy w rejonie wilenskim, Kurier Wilenski, 1992-07-01, nr. 127; tas pats, Muszą dominowač dobra wola i wzajemne zrozumienie, Kurier Wilenski, 1992-07-04, nr. 130. 1098 Wizyta delegacji Senatu RP, Kurier Wilenski, 1992-07-08, nr. 131. 1099 Istnieją dobre tendencje, Kurier Wilenski, 1992-07-11, nr. 134. 1100 Oficialiai Lietuvos URM skelbia, kad 1992 m. buvo pasirašytos šešios Lietuvos ir Lenkijos sutartys. Prieiga per internetą: https://www.urm.lt/default/lt/lenkija, [žiūrėta 2016-04-13]. Jei skaičiuotume ne tik sutartis, bet ir įvairius tarpžinybinius susitarimus, tai bendras jų skaičius būtų dar didesnis (J. Sobczak, Potomkowie Lechą i Giedymina..., s. 113-114). 1101 Kartu su premjeru į Varšuvą atvyko gausi lietuvių pareigūnų delegacija: ministrai A. But­ kevičius, A. Saudargas, P. Valiukas, J. Biržiškis. Taip pat keli ministrų pavaduotojai V Katkus, J. Paužuolis; vyriausiasis muitininkas K. Pėdnyčia, H. Kobeckaitė bei du AT deputatai V. Jarmolenko ir M.Čobotas. Delegaciją lydėjo ambasadorius D. Junevičius. 1102 Evaldo Ignatavičiaus pro memoria, 1992-09-17, LR URMĄ, ap. 2, b. 77, 1. 106.

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

tik sutarties projektais. Buvo aptarti ir kiti abiem pusėms aktualūs klausimai, kurie gali kilti vizito metu, jie daugiausia lietė tautinių mažumų reikalus, vardų ir pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose, švietimo, privatizacijos, teisių į turėtą turtą atkūrimo ir kitus. Diskusijos dėl jų liudijo, kad susitarti ir rasti kom­ promisą pakankamai sudėtinga —šalių pozicijos akivaizdžiai skyrėsi. Pavyzdžiui, Lenkijos ambasadorius aiškino, jog tautinėms mažumoms priklausančių asmenų pavardės turi būti rašomos, remiantis tarptautinių dokumentų ir deklaracijos nuostatomis. Lenkija šių nuostatų laikosi, esą lietuviai gali pavardes atsilietuvinti, nors techninio pobūdžio problemų esama. Pasak Katkaus, Lietuvoje visus rašybos klausimus sprendžia Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Pokalbyje buvo paliestas ir Armijos Krajovos veteranų draugijos registravimo bei lenkų kalbos katedros Vilniaus universitete steigimo klausimas (Widackis įspėjo, jei šios idėjos Lietuvos valdžia nepalaikys, Varšuva vėl ims kelti lenkų universiteto klausimą). Katkus siūlė AK klausimo apskritai vizito metu nekelti, o katedros - palikti spręsti Universiteto vadovybei.1103 Abišalos vizito dienotvarkė buvo įtempta. Ministras Pirmininkas susitiko su naująja Lenkijos Vyriausybės vadove Hanna Suchocka (abu Vyriausybėms ėmė vadovauti liepos mėn.), Užsienio reikalų ministru K. Skubiszewskiu, Sei­ mo maršalu ir galiausiai prezidentu L. Walęsa. Buvo pasirašyti keli susitarimai: sutartis dėl investicijų skatinimo ir apsaugos, susitarimai dėl valstybinės sienos kontrolės ir Vidaus reikalų ministerijų bendradarbiavimo kovoje su nusikals­ tamumu.1104 Abiejų šalių Vyriausybių vadovai teigiamai vertino vizitą, vadino jį labai svarbiu, „pranašaujančiu labai gerus tarpvalstybinius santykius“, „impulsu tolesniam bendradarbiavimui“ ir pan. Reikšmingais laikyti ir pasiekti susitarimai. Spaudos konferencijoje Lietuvos Ministras Pirmininkas išdėstė Lietuvos valdžios požiūrį jau minėtais ginčytinais ir nesutarimus keliančiais klausimais: dėl lenkų mažumos padėties, Armijos Krajovos veiklos Lietuvoje vertinimo, ruošiamo administracinio-teritorinio padalijimo ir pan. Išsakė požiūrį ir jautriais „istoriniais klausimais“. Tiesa, ką konkrečiai pasakė Lietuvos Vyriausybės vadovas, nėra visiškai aišku. Lietuviškoje spaudoje rašyta, jog Premjeras teigęs: ateities santykių vardan „reikia tiksliai ir vienodai įvertinti praeitį“, tai pasakytina ir apie 1103 Ten pat, 1. 105, 108. 1104 T. Srėbalius, Lenkijos ir Lietuvos praeitis - ateities problema, Lietuvos aidas, 1992-09-30, nr. 191; Wizyta premiera Litwy w Polsce, Kurier Wilenski, 1992-09-29, nr. 190; B. Znajdzilowska, Czy potrafimy sprostač czasom?, Kurier Wilenski, 1992-09-30, nr. 191; R. Sakalauskaitė, Lietuvos premjeras: greitai susitarti Varšuvoje padėjo politinės pastangos, Lietuvos rytas, 1992-09-29, nr. 190; ta pati, Kaimyninės valstybės: ar pabėgs ateitis nuo praeities, Lietuvos rytas, 1992-0930, nr. 191; K. Vaičiulis, Lietuva - Lenkija, Tiesa, 1992-09-30, nr. 191.

335

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Želigowskio akciją bei Vilniaus krašto okupaciją.1105 Ar taip, ar kiek kitaip Abišalos kalbėta, sunku pasakyti, bet Lietuvos politikų ausis pasiekė ir Lenkijos agentūros PAP interpretacija, esą „Lietuva nereikalaus sutartyje pasmerkti Želigovskio akci­ jos“.1106 Į tai netrukus sureaguota. Lietuvos naujienų agentūra ELTA išplatino URK pirmininko pareiškimą. Sis aiškino, jog tokiomis sąlygomis pasirašyti sutarties ministro niekas neįgaliojęs. Pasak Povilionio, „neprašome Lenkijos atsiprašyti, mes prašome įvertinti 1920 m. Lenkijos valstybės agresiją ir padėti užskleisti šį istorijos puslapį...“ 1107 Kaip ten bebūtų, bet grįžęs į Lietuvą Premjeras aiškinosi, kad jo nuomonė buvo netiksliai ir neaiškiai išdėstyta - jis niekada nesakęs, kad Želigowskio „įvertinimo“ reikėtų išsižadėti. Priešingai, vizito metu „patvirtinęs“, kad įvertinimas sutartyje padėtų gerus pagrindus tarpvalstybiniams santykiams.1108 Apskritai, tokie „nesusipratimai“ gerai iliustravo mentalines besiderančiųjų subjektų ypatybes. Vieni visokiais būdais stengėsi „pagauti“ politinius signalus, „liudijančius“ partnerį švelninant, keičiant ar atsisakant savo ankstesnės pozicijos. Kitiems istorijos vertinimas - Želigowskio akcija - buvo lyg raudonoji linija... Jau pats tokios linijos egzistavimas vertė vieniems lietuvių politikams „sergėti“ kitus, kad niekas nedrįstų tos raudonos linijos peržengti. Taip pat reikėtų pastebėti, kad abiejų pusių tokiais būdais formuojamos mentalinės konstrukcijos iš esmės buvo iracionalios ir galėjo tik stabdyti tarpvalstybinės sutarties rengimą. Tačiau kartu netrukdė siekti susitarimų labai konkrečiose, abiem valstybėms svarbiose srityse. Premjeras buvo paklaustas ir dėl tarpvalstybinės sutarties rengimo. Abišalos manymu, vizitas turėtų pagreitinti jos pasirašymą.1109 Nors ir vykęs draugiškoje aplinkoje, vizitas sutarties pasirašymo nepagreitino, tačiau impulsą toliau gerinti šalių bendradarbiavimą suteikė. Beje, labai svarbioje ir kartu jautrioje - karinio bendradarbiavimo - srityje. Varšuvoje pasiliko Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičiaus. Butkevičiaus vadovaujama delegacija Lenkijoje viešėjo dar tris dienas: Varšuvoje konferuota su Lenkijos gynybos ministru Januszu Onyszkiewicziumi (Janušu Onyškevičiumi), taip pat aplankytas Žalgirio mūšio laukas; kitą dieną lietuviai persikėlė į Krokuvą ir aplankė šeštąją desantininkų brigadą

1105 T. Srėbalius, Lenkijos ir Lietuvos praeitis- ateities problema, Lietuvos aidas, 1992-09-30, nr. 191; R. Sakalauskaitė, Kaimyninės valstybės: ar pabėgs ateitis nuo praeities, Lietuvos rytas, 1992-09-30, nr. 191. 1106 Želigovskio agresija turi būti įvertinta, Lietuvos aidas, 1992-09-29, nr. 190; Želigovskio agresija turi būti įvertinta, Voruta, 1992-10-07, nr. 37. 1107 Ten pat. 1108 Dialog z Polską się rozpocząl. Co dalėj?, Kurier Wilenski, 1992-10-01, nr. 192. 1109 B. Znajdzilowska, Czy potrafimy sprostač czasom?, Kurier Wilenski, 1992-09-30, nr. 191.

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

(taip pat apžiūrėjo Vavelį ir miesto senamiestį). Trečiąją dieną abiejų valstybių gynybos ministrai surengė bendrą spaudos konferenciją.1110 Tuoj po vizito pasirodė žinių, jog dar 1992 m. Lietuva ir Lenkija gali pasira­ šyti susitarimą dėl bendradarbiavimo „saugumo srityje“. Susitarimas turėjo taip pat apimti „bendradarbiavimą ginkluotės srityje, kariškių rengimą“.1111 Spalio 14 d. į Vilnių atvyko jau Lenkijos gynybos ministerijos delegacija. Jai vadovavo viceministras Przemys!awas Grudzinskis (Pšemyslavas Grudzinskis), lietuvių derybininkams - viceministras Šarūnas Vasiliauskas. Abi pusės derybų eiga liko patenkintos: suderinta susitarimo preambulė, aptarti praktiniai susitarimo įgy­ vendinimo aspektai.1112 Lenkijos gynybos viceministras aiškino, jog greitu metu kaimynines šalis sujungs toks pat susitarimas, kokį Varšuva pasirašė su Višegrado grupės šalimis, Latvija ir Prancūzija. (Lietuviai buvo pakviesti į Varšuvą baigti derinti susitarimo.) Taip pat pažymėta, jog pasirašiusi dokumentą Varšuva „pri­ artėtų prie NATO Aljanso“, nes šalis, siekianti tapti bloko nare, privalo turėti „gerus santykius su kaimynais“.1113 (Atrodo, kad rudenį Varšuva sulaukė žodinio paskatinimo iš Vašingtono siekti narystės Aljanse.) Vilniaus ambicijos buvo ku­ klesnės - pabandyti gauti iš Lenkijos ginkluotės. (Šis klausimas buvo svarstomas Vilniuje ir nors lenkų atsakymas į šį lietuvių lūkestį buvo atsargus, diplomatiškas, bet visgi liudijo pozityvų Varšuvos nusiteikimą.) Tačiau 1992 m. susitarimas nebuvo pasirašytas. Apie tai, kodėl taip atsitiko, galima tik spėlioti. Lenkijos ir Lietuvos istoriografijose, aptariančiose dvišalį bendradarbiavimą, pirmiausia saugumo, gynybos, karinėje sferoje apie tai nieko nekalbama.1114 Pasak istoriko K. Buchowskio, Lenkijos valdžioje įsivyravo nuostata, kad Abišalos vizitas ir Butkevičiaus iniciatyvos dvišaliuose santykiuose „neatnešė laukiamo lūžio“. Todėl nutarta palaukti rinkimų rezultatų, juolab, kad pirmąjį rin­ kimų ratą Sąjūdžio koalicija pralaimėjo. Pokyčius tarpvalstybiniuose santykiuose

1110 R. Sakalauskaitė, Žalgirio mūšio aidai naujosios Europos nuotaikose, Lietuvos rytas, 1992-1003, nr. 194; Wspolpraca litewsko - polska w sferze polityki bezpieczenstwa, Kurier Wilenski, 1992-10-06, nr. 195. 1111 Wspolpraca litewsko - polska w sferze polityki bezpieczenstwa, Kurier Wilenski, 1992-10-06, nr. 195. Taip pat žr. K. Buchowski, Polityka zagraniczna Litwy 1990-2012, Bialystok, 2013, s. 80. 1112 Pasak lietuviškos spaudos, Grudzinskissusitarimą pavadino „karine sutartimi“ (I. Butautas, Ar bus Lietuvos - Lenkijos karinė sąjunga?,Lietuvos aidas, 1992-10-15, nr. 202). 1113 H. Mažul, Litwa-Polska: sojusz miecza, Kurier Wilenski, 1992-10-15, nr. 202; I. Butautas, Ar bus Lietuvos - Lenkijos karinė sąjunga? Lietuvos aidas, 1992-10-15, nr. 202. 1114 K. Buchowski, Polityka zagraniczna Litwy 1990-2012..., s. 80-81; A. Krivas, Lithuanian Polish Military Cooperation, Lithuanian Foreign Policy Review, 2001, no. 1, p. 36-39.

337

338

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

oficiali Varšuva siejo su Sąjūdžio jėgų pasitraukimu iš Lietuvos politinio olimpo.1115 Gal tokios laukimo nuostatos turėjo įtakos ir „karinio bendradarbiavimo“, kurio siekė lietuviai, sričiai? Kaip ten bebūtų, sutarties rengimas užsitęsė. Susitarimas „dėl bendradarbiavimo karinėje srityje“ buvo pasirašytas, tačiau tik 1993 m. vasarą. Tokiame tarpvalstybinių santykių kontekste vertėtų prisiminti įvykį, kuris nors ir tiesiogiai nebuvo susijęs su politika, tačiau vienaip ar kitaip įtakos dvišaliams santykiams galėjo turėti. 1992 m. lapkričio viduryje buvo organizuota akademinė istorikų (didžia dalimi lietuvių ir lenkų) konferencija, kurios tikslas buvo aptarti daugiausia ginčų ir nesutarimų keliančius Lietuvos ir Lenkijos istorijos klausimus: lietuvių ir lenkų konflikto priežastis, taip pat sudėtingus, dažnai dramatiškus dviejų valstybių santykius X X amžiuje. Šia prasme, tai buvo, ko gero, pirmasis tokio pobūdžio mokslo renginys naujausioje Lietuvos istorijoje.1116 Tiesa, į kvie­ timą dalyvauti atsiliepė anaiptol ne visi kviesti Lenkijos mokslininkai. Tačiau renginyje dalyvavę Lenkijos istorikai, Lietuvos tyrinėtojai bei kiti svečiai iš esmės sutarė vienu klausimu - kylančias tarpetnines bei tarpvalstybines įtampas būtina šalinti. Tad akademinė bendruomenė siuntė signalą abiejų valstybių valdžioms vertinant istorinę praeitį siekti susitarimo, kompromiso. Nacionaliniai rinkimų ] Seimą aspektai Jei tarpvalstybiniuose santykiuose 1992 m. matoma pozityvi dinamika bei po­ kyčiai (nors ir ne visuomet nuoseklūs), tai Vilniaus santykiai su Lietuvos lenkų bendruomene tebeliko komplikuoti. O tai liudytų apie vieną svarbią aplinkybę: konstruktyvios bendradarbiavimo tendencijos tarpvalstybiniame lygmenyje anaiptol nevisuomet greitai ir mechaniškai „atsispindi“ etnopolitikoje, santy­ kiuose tarp valstybės ir tautinės mažumos. 1992 m. vasaros ir rudens situacijos analizė leistų teigti, jog etnopolitinių santykių (lietuvių - lenkų, Lietuvos vals­ tybės - lenkų mažumos) dinamiką lėmė įvairūs veiksniai, o ne tik pakankamai sėkmingas dviejų kaimyninių valstybių bendradarbiavimas. (Tai, žinoma, ne­ reiškia, jog tarpvalstybinius santykius kaip veiksnį apskritai galima ignoruoti.) Taigi, atrodo, jog santykių „atšilimas“ tarp valstybių didesnės įtakos valdžios ir lenkų mažumos santykiams neturėjo. Apskritai, galima manyti, kad etnopolitinių

1115 K. Buchowski, Polityka zagraniczna Litwy 1990-2012..., s. 81. 1116 Konferenciją organizavo Lietuvos istorijos ir Lietuvių kalbos institutai. Finansinę paramą renginiui teikė AT, Vyriausybė bei Regioninių problemų komisija. Apie konferencijos eigą ir perskaitytus pranešimus žr. R. Miknys, Ar pavyks įveikti XX amžiaus Lietuvos ir Lenkijos politinės istorijos mitus bei stereotipus? Mūsų praeitis, 1994, nr. 4, p. 164-172.

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

santykių dinamikai 1992 m. antroje pusėje - 1993 m. ankstyvą pavasarį didesnę įtaką turėjo rinkimų maratonas: į Seimą, į dviejų rajonų tarybas ir Prezidento. Rinkimai svarbūs mobilizacijos požiūriu, taip pat ir etniškumo mobilizacijos bei politizacijos. Dar vasarą, liepos 9 d., kai V. Landsbergis su delegacija išvyko į Helsinkį, AT eilinį kartą ėmėsi svarstyti rinkimų į tarybas klausimą.1117 Ko gero, tai buvo vienas karščiausių ir emocingiausių posėdžių, aistros jame tiesiog kunkuliavo... Beje, tą pačią dieną valstybės laikraštis išspausdino abiejų Vyriausybės įgaliotinių nuomonę dėl rinkimų į rajonų tarybas. Ji buvo vienoda - rinkimus rengti vėlyvą rudenį, geriausia po Seimo rinkimų. Taip pat pasisakyta prieš rinkimų organi­ zavimą rugsėjo 27 d.1118 (Šią datą siūlė lenkų frakcija, o anksčiau - ir deputatai sąjūdiečiai.) Daugiausia diskusijų ir ginčų tarp deputatų sukėlė posėdyje perskaityta Gene­ ralinės prokuratūros pažyma „Dėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldos organų veiklos“.1119 Pažymoje ne tik aptariamos lenkų nacionalinės teritorinės autonomijos priežastys ir eiga, bet griežtai pasisakyta Lenkų sąjungos ir kai kurių lenkų frakci­ jos deputatų atžvilgiu. LLS kaltinta ryšiais su KGB, o deputatai lenkai - tautinės nesantaikos kurstymu. Kelias ištraukas vaizdingumo dėlei pacituosiu. Apie LLS: „Viena iš lenkų tautinės mažumos organizacijų - Lenkų sąjunga Lietuvoje siekia prioritetinės padėties Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Generalinės prokuratūros atliktu patikrinimu nustatyta, jog ši organizacija pažeidinėja valstybės įstatymus. Po 1991 m. gruodžio 14 d. įvykusio III Lietuvos lenkų sąjungos suvažiavimo sąjungos veiklos kryptis ėmė formuoti į jos vadovybę patekę autonomijos kūrėjai Anicetas Brodavskis ir Stefanas Svetlikovskis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos prokura­ tūros įstatymo 20 straipsniu, pareikalauta per mėnesį pašalinti įstatymų pažeidimus. Nors terminas praėjo, Lietuvos lenkų sąjunga prokuratūros reikalavimo nevykdo.“ Toliau: „Po 1991 metų rugpjūčio įvykių susispietę Lenkų sąjungoje LKP (TSKP) funkcionieriai pakeitė orientaciją. Ryškėja jų veikimas KGB organizuotame „Slavų sobore“ ir polonijinėse organizacijose. Siekiama Lietuvos valstybei nepalankios opinijos formavimo pasaulyje. Apie tai byloja sąjungos kreipimasis į Amerikos polonijos kongreso pirmininką, priimtas 1992 m. gegužės 13 d.“ Apie kai kurių

1117 LR AT penkta eilinė sesija, šimtas šešiasdešimt pirmas posėdis (vakarinis), 1992-07-09. Stenogramos. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_sale.dien_posTp_ data= 19920709, [žiūrėta 2016-04-15]. 1118 G. Visockas, Norima daryti didelę politiką, Lietuvos aidas, 1992-07-09, nr. 132. 1119 Pažyma buvo parengta dar birželio pabaigoje ir išdalinta deputatams. Skelbta lietuvių ir lenkų spaudoje, žr. Lietuvos aidas, 1992-07-14, nr. 135; Kurier Wilenski, 1992-07-11, nr. 134.

340

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

lenkų deputatų veiklą: „po Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių paleidimo kai kurie frakcijos deputatai dalyvavo prieš Aukščiausiąją Tarybą nukreiptuose pi­ ketuose. Pasisakymuose spaudoje, kitose masinės informacijos priemonėse teigė, jog Aukščiausiosios Tarybos sprendimas nukreiptas ne prieš valstybės įstatymus pažeidžiančias savivaldybes, susijusias su svetimos valstybės struktūromis, bet kad jis nukreiptas prieš lenkų tautinę mažumą Lietuvoje, tuo kurstydami tautinę nesantaiką“.1120 Posėdyje taip pat kalbėjo ir Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajone A. Merkys. Iš esmės jis siūlė rinkimus atidėti, juos organizuoti tik tuomet, kai AT priims nutarimą, kuriame autonomijos kūrimas būtų įvardytas kaip nusikaltimas valstybei; antra, išplėsti tiesioginio valdymo taikymą taip, kad AT galėtų paleisti apylinkių tarybas, kurios neatšaukia prieš Lietuvos valstybę nukreiptų sprendimų.1121 Po emocingų pasisakymų bei karštų diskusijų AT deputatai sprendimo dėl rinkimų į tarybas nepriėmė. Rinkimų klausimas, kaip jau buvo rašyta, išspręstas vėliau - liepos mėn. pabaigoje. Nors rinkimai —svarbus etniškumą mobilizuojantis veiksnys, tačiau 1992 m. antroje pusėje buvo ir daugiau veiksnių, kurie etniškumo mobilizaciją ir politizaciją galėjo skatinti arba, priešingai, mažinti. Svarbu, kaip politinės jėgos ir įvairūs aktyvistai sugeba galimybes mobilizacijai ir politizacijai išnaudoti. Vasaros pabaigoje buvo paskelbti Vyriausybės parengti Lietuvos adminis­ tracinio-teritorinio padalijimo reformos įgyvendinimo principai.1122 Sprendžiant iš „principų“ ir įvairių valdžios pareigūnų pasisakymų, Vilniaus apskritis taip pat turėjo būti formuojama remiantis bendromis, visai respublikai taikomomis nuostatomis: efektyvaus administravimo, socialinio-ekonominio racionalumo bei tikslingumo. O tai reiškė, kad sausio 29 d. AT nutarimas, kuriama fiksuota „galimybė“ Vilniaus apskritį formuoti dviejų - Vilniaus ir Šalčininkų - rajonų, kur lenkai sudarytų daugumą, pagrindu vis labiau prarado prasmę ir aktualumą.1123 1120 Generalinės prokuratūros atstovo K. Milkeraičio pranešimas ir atsakymai į deputatų klausimus. Prieiga per internetą: http://www3.1rs.lt/pls/inter/w5_sale.dien_pos?p_data=19920709, [žiūrėta 2016-04-15]. 1121 A. Merkio pasisakymas. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_sale.dien_ pos?p_data= 19920709, [žiūrėta 2016-04-15]. 1122 LR Vyriausybės 1992-08-17 d. nutarimas ir LR administracinės-teritorinės ir savivaldos reformos svarbiausi principai, Lietuvos aidas, 1992-08-19, nr. 161; Nowy podzial administracyjno-teritorialny coraz bližej, Kurier Wilenski, 1992-08-05, nr. 151 (interviu su Ekonomikos ministerijos pareigūnu A. Riboku.); Jaki będzie powiat wilenski? Kurier Wilenski, 1992-09-09, nr. 176 (interviu su A. Motulu). 1123 Reformos principuose teigiama, kad svarstomi du alternatyvūs administracinio-teritorinio sutvarkymo variantai: kai sudaroma 10 arba 16 apskričių. Pagal pirmąjį variantą Vilniaus

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

Tiesa, ekspertai ir reformos rengėjai tvirtino, kad „nustatant valsčių ribas atsi­ žvelgiama į gyventojų tautinę sudėtį“, taip pat stengiamasi, kad vienos tautinės grupės asmenys atsidurtų viename administraciniame vienete.1124 Kaip bebūtų, bet lenkų veikėjų, aktyvistų tokie administracinio-teritorinio sutvarkymo ir Vilniaus apskrities sudarymo principai netenkino. Buvo siūlomi ne tik alternatyvūs varian­ tai.1125 Reikalavimas sukurti Vilniaus apskritį, remiantis sausio 29 d. nutarimais, buvo įrašytas ir į LLS rinkiminę programą. Atrodo, jog vasarą ir rudenį, iki Seimo rinkimų, Lietuvos valdžia ėmėsi veiksmų, kurie tuomet buvo aiškinami kaip bandymai vienaip ar kitaip paveikti lenkų dalyvavimą rinkimuose. Rugpjūčio pradžioje AT deputatė Birutė Valionytė inicijavo specialios parlamentinės komisijos sudarymą.1126 Pagal sumanymą, komisija turėjo ištirti deputatų, minimų birželio mėn. prokuratūros medžiagoje, veiklą. Su ja, kaip minėta, deputatai buvo supažindinti liepos 9 d. AT posėdyje. (Beje, komisijos sudarymą kai kurie deputatai motyvavo Latvijos pavyzdžiu. Ten po parlamentinės komisijos ir prokuratūros išvadų buvo sustabdyti net penkio­ likos deputatų, kurie aktyviai dalyvavo sausio įvykiuose ir rugpjūčio puče, įga­ liojimai.1127) Nors idėjos autoriai konkrečių deputatų, kurių veikla būtų tiriama, pavardžių neminėjo, bet prisimenant liepos 9 d. posėdį ir prokuratūros medžiagą nesunku numanyti, kad komisijos taikiniu turėjo tapti AT deputatai lenkai. Taip komisijos sudarymą interpretavo ir lenkų spauda bei patys deputatai lenkai.1128 Tiesa, komisijos sudaryti nepavyko - salėje pritrūko deputatų. Todėl buvo priimtas „protokolinis nutarimas“, kuriuo grupei deputatų (tarp jų ir vienam lenkui) pavesta apskritį sudarytų 10 valsčių, o pagal antrąjį - 16. Vilniaus miestas taip pat įeitų į apskrities sudėtį. Vilniaus apskričiai priklausyti turėjo Ukmergės ir Varėnos valsčiai (pirmas variantas). Antrajame variante apskrityje nebuvo Varėnos ir Eišiškių valsčių, bet liko Ukmergės valsčius. 1124 Nowy podzial administracyjno-teritorialny coraz bližej, Kurier Wilenski, 1992-08-05, nr. 151. 1125 Du lenkų bendruomenės aktyvistai ir AT deputatai siūlė Vilniaus apskritį formuoti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų bei Vilniaus m. pagrindu. Be šių administracinių vienetų, į apskrities sudėtį įeitų kaimyninių rajonų apylinkės, kuriose lenkų mažuma gyvena „kompaktiškai“. Taip sudarytoje Vilniaus apskrityje lenkų būtų apie 48 proc., visų likusių tautybių - 52 proc. (Cz. Okinczyc, Z. Balcewicz, Jak ma wyglądač powiat wilenski, Kurier Wilenski, 1992-09-15, nr. 180). 1126 LR AT Ketvirta neeilinė Seimo sesija, antras posėdis (vakarinis), 1992-08-04. Prieiga per internetą: http://www3.Irs.lt/pls/inter/w5_sale.ses_pos?p_ses_id=34, [žiūrėta 2016-04-01]. 1127 A. Endriukaičio pasisakymas, LR AT Ketvirta neeilinė Seimo sesija, antras posėdis (vakarinis), 1992-08-04. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_sale.ses_pos?p_ses_id=34, [žiūrėta 2016-04-01]. 1128 R. Piotrowski, Komisja do zbadania dzialalnošci deputowanych, Kurier Wilenski, 1992-08-06, nr. 152.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

pradėti tyrimą „pagal Generalinės prokuratūros pateiktą medžiagą“. Pateikti tyrimo rezultatus planuota rugsėjo viduryje. Ar grupės buvo atsiskaityta parlamentui AT stenogramose žinių nėra... Įvairių diskusijų bei interpretacijų sukėlė ir vienmandačių apygardų ribų „perbraižymas“ taip pat atliktas rugpjūčio mėn.1129 Lenkų politikus ir visuome­ nės veikėjus piktino naujų vienmandačių apygardų rytų Lietuvoje sukūrimas. Jų teigimu, tai mažino lenkų atstovų, LLS iškeltų kandidatų, galimybes būti išrinktiems į Seimą.1130 Pavyzdžiui, į Širvintų - Vilniaus rinkiminę apygardą (nr. 55) įeinąs visas Širvintų rajonas, kuriame daugumą sudaro lietuviai, ir Vilniaus rajono seniūnijos, kuriose dauguma - lenkai. Tačiau lenkai tokioje apygardoje sudarysią mažumą. Kilo klausimų ir dėl apygardos nr. 70 (Varėnos - Eišiškių) kokiais kriterijais remiantis ji buvo sukurta, kodėl lenkų dominuojamos Eišiškės (kartu su dar penkiomis apylinkėmis) prijungtos prie Varėnos rajono, kuriame daugumą sudaro lietuviai. Atsakydami į tokius ir panašius klausimus pareigūnai aiškino, kad naująjį suskirstymą lėmė ne tautinis kriterijus, o „piliečių skaičius“ apygardose bei „patogumas balsuojant“. (Dėl apygardos nr. 70, aiškinta, kad Varėnos rajonui trūko rinkėjų, todėl prie Varėnos apygardos teko prijungti dalį Šalčininkų rajono.1131) LLS dar bandė ginčyti tokius Vyriausiosios rinkimų ko­ misijos sprendimus, siekė, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose būtų padarytos atskiros apygardos, tačiau nesėkmingai. Beje, ir pačiai Lenkų sąjungai kilo grėsmė būti pašalintai iš rinkimų maratono. Po III LLS suvažiavimo (kaip pamena skaitytojas, jis įvyko 1991 m. gruodžio 14 d.) prokuratūra pradėjo tyrimą, ar jame priimti dokumentai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. O Teisingumo ministerija neregistravo jame priimto naujojo Sąjungos statuto.1132 (Priminsiu, jog suvažiavimo dokumentuose patvirtinta nuostata sukurti lenkų nacionalinį teritorinį rajoną.) Visai tikėtina, jog reikalauta statutą „pataisyti“, atsisakyti nuostatos apie nacionalinio teritorinio rajo­

1129 Apie Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdį, Lietuvos aidas, 1992-08-06, nr. 152. Uchwala Glownej Komisji Wyborczej, Kurier Wilenski, 1992-08-07, nr. 153. Apygardų ribos buvo keičiamos ne tik rytų Lietuvoje. 1130 J. Szostakowski, Jak ksztaltowano okręgi wyborcze, Kurier Wilenski, 1992-08-08, nr. 154; L. Komaiszko, Na porządku dziennym ZG ZPL, Kurier Wilenski, 1992-08-11, nr. 155. Taip pat žr. A. Bobryk, Odrodzenie narodoive Polakou) w Republice Litemskiej 1987—1997, s. 220. 1131 Apie Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdį, Lietuvos aidas, 1992-08-06, nr. 152. 1132 „Prognozowač nie mogę“. Rozmowa z K. Milkeraitisem, Kurier Wilenski, 1992-08-11, nr. 155. Prokuratūra taip pat reikalavo, kad LLS nutrauktų Armijos Krajovos klubo veiklą, nes jis nebuvo įregistruotas.

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

no sukūrimą, o LLS vadovybė vis dvejojo, delsė ir atidėliojo registraciją.1133 Kaip ten bebūtų, tačiau neįregistravusi statuto LLS negalėjo dalyvauti rinkimuose.1134 Organizacijos vadovybės delsimas spręsti formalias juridines problemas stebino ir kai kuriuos lenkų politikos veikėjus.1135 LLS dalyvavimo rinkimuose klausimas išsisprendė tik rugpjūčio 17 d., likus savaitei iki dokumentų registracijos pabaigos, kai Teisingumo ministerija įregistravo naują organizacijos statuto redakciją.1136 O dabar grįžkime prie klausimo - ar tokie įvairių valdžios institucijų veiksmai neliudijo polinkio ar siekio pašalinti ar bent jau apriboti LLS galimybes Seimo rinkimuose? O gal dėl ją persekiojančių problemų buvo kalta pati Sąjunga ir jos vadovybė? Lenkų spaudoje pastebėta, kad LLS vadovybė padariusi „kardinalių klaidų“. Klaida buvo tai, kad į organizacijos Vyriausiąją valdybą, jos vadovaujantį organą, kaip, beje, ir į kitas LLS struktūras, buvo įsileista buvusių rajonų tarybų veikėjų. Sąjungos III suvažiavime šie veikėjai primetė organizacijai tikslą sukurti Vilnijoje Lenkų nacionalinę teritorinę autonomiją.1137 Tokiu būdu pašalinti iš politikos, jie vėl į ją grįžo ir netgi ėmė formuoti LLS veiklos kryptį. Jei šie spė­ jimai teisingi, tai jie galėtų paaiškinti Lietuvos valdžios elgesį - tokių pokyčių ir politinio kurso ignoruoti ji negalėjo ir bandė į tai reaguoti.1138 (Tiesa, jau minėto straipsnio autorius lenkas pastebėjo, kad ir tarp lietuvių esama „politinių jėgų“, kurios visokiais būdais, „manipuliacijomis“, siekė eliminuoti LLS iš rinkimų.)

1133 Janas Mincevičius aiškino, kad užtruko statuto ir programos vertimas į valstybinę kalbą. Nebuvo teisininkų, kurie kvalifikuotai patikrintų tekstus ir, galiausiai, visus dokumentų pakeitimus turėjusi patvirtinti LLS vyriausioji valdyba („Dzialami zgodne z prawem“. Rozmowa z Janem Mincewiczem, Kurier Wilenski, 1992-07-25, nr. 144). 1134 LR nutarime dėl Seimo rinkimų įstatymo įgyvendinimo rašoma, jog Teisingumo ministerija privalėjo per tris dienas patikrinti, ar politinės partijos, organizacijos pateikti dokumentai (įstatai, programa) atitinka Politinių partijų įstatymo reikalavimus. Ministerija taip pat galėjo pareikalauti pristatyti ir papildomus dokumentas, jei nuo registracijos dienos įvyko kokių nors pokyčių. Nutarimas buvo priimtas rugpjūčio 4 d. (Lietuvos aidas, 1992-08-13, nr. 157). 1135 Z. Balcewicz, Czy Polak zawsze mądry po szkodzie?, Kurier Wilenski, 1992-08-14, nr. 158. 1136 Tokiu būdu Teisingumo ministerija neatsižvelgė į Generalinės prokuratūros teikimą neregistruoti LLS, nes ši, esą, pažeidinėja Lietuvos Respublikos įstatymus (Ministerstwo Sprawiedliwošci RL zarejestrowalo Statut ZPL, Kurier Wilenski, 1992-08-18, nr. 160). 1137 Z. Balcewicz, Czy Polak zawsze mądry po szkodzie?, Kurier Wilenski, 1992-08-14, nr. 158. 1138 Rinkimuose į Seimą norėjo dalyvauti ir TSRS LD suvažiavimo deputatas, paleistos Vilniaus rajono tarybos pirmininkas A. Brodavskis. Nors būtinus registracijai gyventojų parašus jis surinko, tačiau apygardos komisija, suabejojusi parašų „autentiškumu“, jį registruoti atsisakė. Tyrimas užsitęsė ir Brodavskis rinkimuose nedalyvavo (A. Bobryk, Odrodzenie narodowe Polakoiv w Republice Liteivskiej 1987—1997, s. 220—221).

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Ko gero, autorius teisus - „politinių jėgų“, atskirų politikų ir jiems prijaučian­ čių įvairiose valdžios institucijose valdininkų, kurie kėlė tikslą sumažinti Sąjun­ gos galimybes ar net, pasitaikius palankiai progai, pašalinti ją iš rinkimų, galėjo būti. Tačiau kažin ar egzistavo panašiais motyvais grindžiama sisteminė valdžios politika. Greičiausiai, ne. Tokios prielaidos labui liudytų kad ir tokia aplinkybė. Liepos 9 d. buvo priimtas naujas rinkimų į Seimą įstatymas.1139 Jis teigė, kad į parlamentą pateks tos politinės partijos, organizacijos, jų koalicijos, kurios daugiamandatėse apygardose įveiks keturių procentų slenkstį. Be to, įstatyme buvo įrašyta svarbi tautinių mažumų organizacijoms, siekiančioms dalyvauti rinki­ muose, nuostata. Ji skelbė, kad daugiamandatėse rinkimų apygardose „Tautinių mažumų visuomeninė politinė organizacija gali gauti deputatų mandatus, jeigu už jos pateiktą sąrašą balsavo ne mažiau rinkėjų, negu reikia sudaryti bent vieną kvotą“.1140 Taigi, kitais žodžiais tariant, mažumų organizacijoms (taip pat ir len­ kus reprezentuojančiai LLS) keturių procentų slenkstis negaliojo, iš esmės joms taikytas pozityviosios diskriminacijos principas. Galiausiai, rinkimų eiga ir rezultatai priklauso ne tik nuo įvairių išorinių aplinkybių bei sąlygų, bet ir nuo daugelio kitų vidinių veiksnių: pirmiausia, nuo organizacijos pasirengimo, lyderių patrauklumo ir kompetencijos, pasirinktos rinkimų taktikos ir strategijos, gebėjimo mobilizuoti rėmėjus bei rinkėjus ir 1.1., ir pan. Kaip ir kitos Lietuvos partijos bei organizacijos, nutarusios dalyvauti rin­ kimuose, LLS rinkiminę kovą pradėjo nuo konferencijos, kurioje buvo pristatytos svarbiausios organizacijos programinės nuostatos, patvirtintas kandidatų sarašas daugiamandatėje apygardoje (iš viso 26 asmenys) bei apsispręsta dėl septynių kadidatų vienmandatėse apygardose.1141 Taip pat priimtas kreipimasis į Vyriausybę dėl administracinio-teritorinio šalies sutvarkymo. Kreipimesi Ministrų kabinetas raginamas Vilniaus apskrities klausimą spręsti remiantis AT 1991 sausio 29 d. nutarimu. Kitokiais pagrindais sudaryta apskritis ardytų „istoriškai susiformavusį regioną“, prieštarautų „tarptautinės teisės normoms“ bei pažeistų lenkų mažumos 1139 Lietuvos aidas, 1992-07-18, nr. 139; Kurier Wilenski, 1992-07-23, nr. 142, 1992-07-24, nr. 143. 1140 įstatymas taip aiškino kvotos apskaičiavimą - tai balsai, reikalingi vienam mandatui gauti: „Ji lygi visų daugiamandatėje apygardoje paduotų balsų už sąrašus, dalyvaujančius mandatų paskirstyme, skaičiui, padalintam iš 70.“ Įstatymas taip pat nurodė, kada rinkimai laikomi įvykusiais: vienmandatėse apygardose, jei „rinkimuose dalyvauja daugiau kaip 40 proc. rinkėjų, įrašytų į tos rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus“. Išrinktu laikomas tas, už kurį balsavo daugiau nei pusė dalyvavusių rinkėjų. Daugiamandatėje apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, „jeigu juose dalyvavo daugiau kaip vienas ketvirtadalis rinkėjų.“ 1141 LLS rinkimų konferencija įvyko rugsėjo mėn. 5 d. (J. Szostakowski, ZPL wytypowal kandydatow na poslow do Sejmu RL, Kurier Wilenski, 1992-09-08, nr. 175).

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

interesus.1142 Rinkimų programoje palaikyta idėja Vilniuje steigti lenkų univer­ sitetą, pabrėžta būtinybė vietos administracijos darbuotojams mokėti tautinių mažumų kalbas, pasisakyta „už autentišką pavardžių bei vardų rašybą“ tautinių mažumų kalbomis.1143 Bent jau sprendžiant iš konferencijos aprašymų, daugiausia diskusijų sukėlė kandidatų iškėlimas. Dalis kalbėjusių teigė, kad kandidatais į deputatus turėtų tapti tie, kurie mokėtų „vesti argumentuotą dialogą“ su lietuviais, jų politinėmis jėgomis. (Kai kas siūlė į Seimą nekandidatuoti tiems, kurie nebalsavo už nepri­ klausomybę.) Kiti aiškino, kad kandidatais siūlyti reikėtų tokius, kurie geriau atstovautų ir gintų vietos, rajonų lenkų interesus.1144 Po diskusijų kandidatų į Seimą sąrašas buvo gerokai atnaujintas: keli buvę AT deputatai atsisakė kandi­ datuoti, dar keli nesulaukė konferencijos pritarimo.1145 (Iš buvusių AT deputatų saraše liko tik du - R. Maceikianecas ir V. Suboč.) Po konferencijos lenkų spau­ doje pasirodė kritiškų atsiliepimų, kai kurie LLS aktyvistai sąrašuose pasigedo dialogo su lietuviais šalininkų.1146 Tikėtina, kad konferencija vidinių organizacijos įtampų galutinai nepašalino. O tai galėjo turėti įtakos (be visų kitų aplinkybių ir veiksnių) rinkimų rezul­ tatams. Pavyzdžiui, Širvintų - Vilniaus apygardoje (nr. 55), kurioje LLS iškėlė Janą Mincevičių, taip pat balotiravosi save išsikėlęs buvęs AT deputatas, Sąjungos narys Stanislavas Akanovičius. Balsams pasidalinus, nė vienas jų į antrąjį ratą neišėjo. Apygardoje antrame rate susirungė Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajone A. Merkys ir LDDP kandidatas Benediktas Rupeika. Pastarasis žymia persvara ir laimėjo. Dar kiti lenkai rinkimuose dalyvavo kitų partijų sąrašuose. Ceslavas Okinčycas buvo įrašytas į Lietuvos Socialdemokratų partijos sarašą (į Seimą jis nepateko).1147 Kitų partijų sąrašuose buvo dar du lenkai, tiesa, jie nebuvo LLS nariai: M. Čobotas buvo Krikščionių demokratų partijos saraše, o Karolis Sniežko (Karol Sniežko) - LDDP (abu jie buvo išrinkti į Seimą). Rinkimai LLS nenusisekė. Iš septynių LLS vienmandatininkų į Seimą išrinkti buvo tik du: Vilniaus - Trakų apygardoje (nr. 57) antrajame rate buvo išrinktas

1142 J. Szostakowski, ZPL wytypowal kandydatow na poslow do Sejmu RL, Kurier Wilenski, 199209-08, nr. 175. Konferencijos delegatai taip pat pasiuntė laišką Popiežiui Jonui Pauliai II. 1143 Nasza Gazeta, 1992, nr. 21, 22. 1144 J. Szostakowski, ZPL wytypowal kandydatow na poslow do Sejmu RL, Kurier Wilenski, 199209-08, nr. 175. 1145 A. Bobryk, Odrodzenie narodowe Polaköw w Republice Litewskiej 1987—1997, s. 221. 1146 Z. Balcewicz, Czy nadal zmierzamy do šlepego zaulka, Kurier Wilenski, 1992-09-10, nr. 177. 1147 Cz. Okinczyc popierany przez socjaldemokratow, Kurier Wilenski, 1992-09-09, nr. 176.

345

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

R. Maceikianecas.1148 O Vilniaus - Šalčininkų apygardoje (nr. 56) jau pirmame rate aiškia persvara nugalėjo Zbignevas Semenovičius. Tiesa, jo rezultatą bandyta ginčyti, esą balsuojant buvo daug pažeidimų, tačiau nesėkmingai. Visi likę LLS kandidatai vienmandatėse apygardose pralaimėjo. Pergalę tose apygardose šventė LDDP kandidatai.1149Molėtų - Švenčionių apygardoje (nr. 54) nuo LLS balotiravosi V. Suboč ir liko tik šešta. Laimėjo LDDP atstovas E. Raišuotis. Varėnos - Eišiškių (nr. 70) kandidatavo Juzefas Rybakas (Jozef Rybak). Jis į antrą ratą nepateko, liko trečias. Ir čia laimėjo LDDP kandidatas - K. Gaška. N. Vilnios apygardoje (nr. 10) kandidatavo Marija Matusevič (Maria Matusewicz).1150 Po pirmojo turo ji taip pat liko trečia, o išrinktas buvo LDDP atstovas V. Šumakaris. Trakų apygardoje (nr. 58) Janas Zachaževskis (Jan Zacharzewski) irgi liko trečias ir vėl laimėjo LDDP kan­ didatas A. Sadkauskas. Taigi iš septynių vienmandatininkų į Seimą pateko du, dar du LLS atstovai pateko pagal sarašą: Arturas Plokšto ir Janas Mincevičius. Per rinkimus už LLS balsavo 39 772 rinkėjai (arba apie 2.3 proc.)1151 Sąjunga gavo daugiau balsų nei Lietuvos laisvės lyga, Liberalų sąjunga, Tautos pažangos judėjimas ir Tautininkų sąjungos sąrašas, tačiau atsiliko nuo kitų judėjimų ir partijų, kurios į Seimą nepateko (pvz., Centro judėjimas, susivienijimas „Už vie­ ningą Lietuvą“). Taigi, du LLS nariai į parlamentą pateko tik todėl, kad tautinių mažumų organizacijoms buvo taikomas pozityviosios diskriminacijos principas. Rinkėjų aktyvumas po pirmojo rato buvo didelis - 75.25 proc. Aktyvūs buvo ir tų apygardų rinkėjai, kuriose kandidatavo LLS atstovai, nors čia skaičiai buvo ma­ žesni nei respublikos vidurkis: Naujosios Vilnios apygardoje dalyvavo 58.8 proc. balso teisę turinčiųjų, Molėtų - Švenčionių - 73.5 proc., Širvintų - Vilniaus 58.9 proc., Vilniaus —Šalčininkų - 55.1 proc., Vilniaus —Trakų —49.7 proc., Trakų - 55.9 proc., Varėnos - Eišiškių - 71.6 proc. (Antrame rinkimų rate, kuris vyko lapkričio 15d., rinkėjų aktyvumas buvo mažesnis beveik visose apygardose, išskyrus Molėtų - Švenčionių ir Varėnos - Eišiškių, nesiekė 50 proc.) 1148 Maceikianecas pirmame rate gavo daugiausia balsų. Antrajame jį parėmė ir LDDP lyderis Algirdas Brazauskas (A. Brazauskas, Drodzy wyborcy wilenskiego i trockiego rejonow, Nasza Gazeta, 1992-11-10). 1149 Apie rinkimų eigą rytiniuose rajonuose žr. Kurier Wilenski, 1992-10-27, nr. 210; taip pat Lietuvos aidas, 1992-11-03, nr. 215. 1150 Apygardoje balotiravosi ir kitas LLS aktyvistas, žurnalo Magazyn Wilenski vyr. redaktorius Michalas Mackevičius (Michal Mackiewicz). Jis po pirmojo rinkimų rato liko ketvirtas. 1151 Oficialūs Seimo rinkimų rezultatai, Lietuvos aidas, 1992-11-03, nr. 215. Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, norint peržengti 4 proc. slenkstį partija, judėjimas ar koalicija turėjo surinkti 76 763 balsus, o vieno deputato mandato kvota buvo lygi 22 820 balsų. Iš viso į Seimą pateko penkios visuomeninės-politinės organizacijos ir partijos, o dvylika nepateko.

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

Lietuvos Respublikos Seimo lenkų frakcijos narių Ryšardo Maceikianeco (Ryszard Maciejkianiec; viduryje) ir Zbignevo Semenovičiaus (Zbigniew Siemienovvicz; dešinėje) spaudos konferencija. (Kairėje - Seimo atstovas spaudai V. Kavaliauskas.) 1994 m. birželio mėn.

Kaip gi buvo vertinamas toks nesėkmingas LLS pasirodymas? Kai kurie Sąjungos veikėjai labiau kaltino valdžią, suformavusią naujas, „nepalankias“ vienmandates apygardas (turėta omenyje Varėnos - Eišiškių apygarda1152); kiti apeliavo į „organizacinį nepatyrimą“ ir „silpną agitaciją“ ; treti siūlė pralaimėjimo priežasčių ieškoti ne įvairiose valdžios suregztose pinklėse, bet pačioje organizaci­ jos veikloje rinkimų ir ne tik jų metu. Anot vieno LLS aktyvisto ir AT deputato, už organizacijos sąrašą balsavo mažiau nei pusė lenkų rinkėjų, o tai liudija rimtą politinę organizacijos krizę.1153 Jei tokie samprotavimai turi pagrindo, tai lenkų rinkėjai arba didesnė jų dalis liko pasyvūs, arba savo balsą atidavė Demokratinei darbo partijai (kuriai vienmadatėse apygardose atstovavo lietuviai).

1152 Apygardą sudarė Varėnos rajonas bei Šalčininkų r. Eišiškių miestas, kartu su dar keturiomis apylinkėmis (Butrimonių, Dainavos, Eišiškių, Kalesninkų, Pabarės) (Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimas, Lietuvos aidas, 1992-08-06, nr. 152). 1153 Wyniki wyborow w opinii ZPL, Kurier Wilenski, 1992-11-03, nr. 215.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Žinoma, lietuvių, o ir ne tik lietuvių, bet ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre buvo rinkimų į Seimą rezultatai. Rinkimus į Seimą aiškia persvara lai­ mėjo Lietuvos demokratinė darbo partija su A. Brazausku priešakyje. Persvara buvo tokia didelė, kad iš esmės leido vieniems darbiečiams formuoti vyriausy­ bę. Antra vertus, rinkiminės švytuoklės judėjimas iš dešinės į kairę buvo toks stiprus, kad amo neteko ne tik dešinieji, bet ir laimėjusieji. Dešiniųjų stovykloje pirmąjį sutrikimą greitai ėmė keisti įspėjamieji pareiškimai - apie į valdžią grįž­ tančius komunistus, apie galimą Rusijos įtakos didėjimą ir Vakarų nusigręžimą nuo Vilniaus, o galiausiai ir apie Lietuvos dreifavimą į rytų erdvę. Buvo ir tokių karštų galvų, kurios aiškino, esą naujasis parlamentas neatitinka tautos valios ir reikalingi nauji rinkimai... Tokioms ir panašioms nuotaikoms pasidavė ir dalis lietuvių emigracijos veikėjų, kurie šiaip jau į Lietuvoje vykstančius procesus žiū­ rėjo pakankamai racionaliai ir blaiviai.1154 Į Lietuvoje pasigirstančius raminamus autoritetingų asmenybių balsus dėmesio perdaug nebuvo kreipiama. Rinkimus stebėję vakariečiai, priešingai, pripažino juos buvus laisvus, teisingus ir išreiškiančius tautos valią.1155 Tik pasibaigus antrajam rinkimų ratui ir paaiškėjus, kad laimėtojas lieka tas pats, lapkričio 16 d. atskriejo ir pirmieji oficialūs signalai iš Vašingtono. Valstybės departamento spaudos atstovas R. Boucheris taip pat pripažino, kad rinkimai buvo laisvi ir teisėti bei pažymėjo, kad po rinkimų LDDP vadovybė viešai pareiškusi, kad remia Lietuvos nepriklausomybę, demokratiją, laisvą rinką ir pasisakė už greitą Rusijos kariuomenės išvedimą.1156 Todėl JAV pasiruo­ šusios bendradarbiauti su Vyriausybe ir palaikyti su Lietuva gerus tarpvalstybinius santykius. (Anoniminis šaltinis Valstybės departamente teigė, kad buvę Lietuvos komunistai „yra visiškai nepriklausomi.“ O tolesni santykiai tarp Vilniaus ir Va­ šingtono priklausys nuo to, ar nauja Lietuvos valdžia eis „teisinga kryptimi“.1157)

1154 V. Adamkus, jei kairė įgis daugumą, toks Seimas ir Vyriausybė neišgyvens, Lietuvos aidas, 1992-11-13, nr. 223; Išeivija priblokšta rinkimų rezultatų, Lietuvos aidas, 1991-10-28, nr. 211. 1155 J. Toftas, „Jūsų rinkimai išreiškė laisvą tautos valią“, Tiesa, 1992-11-17, nr. 225. 1156 Tik paaiškėjus pirmiems, neoficialiems, rinkimų rezultatams, LDDP tarybos prezidiumas padarė pareiškimą. Jame teigiama, kad LDDP deputatai tęs valstybingumo įtvirtinimo procesą, reikalaus išvesti Rusijos kariuomenę ir „atlyginti nuostolius Lietuvai“ (Tiesa, 1992-10-27, nr. 210). Atrodo, kad dar po kelių dienų Brazauskas susitiko su JAV ambasadoriumi Johsonu. Po susitikimo ambasadorius pareiškė, jog JAV administracija pasiruošusi bendradarbiauti su valdžia, kuri bus išrinkta teisėtai ir demokratiškai (A. Svirbutavičiūtė, Ar keisim trispalvę į dvispalvę, Tiesa, 1992-10-30, nr. 213). Taip pat buvo susitikta ir su Vakarų Europos šalių ambasadoriais (Susitikimas su ambasdoriais, Tiesa, 1992-10-31, nr. 214). 1157 USA gotowe są wspôlpracowac z bylymi komunistami Litwy, Kurier Wilenski, 1992-11-18, nr. 226. Valstybės laikraštyje, kuris po rinkimų pareiškė pereinantis į opoziciją, buvo atspausdinta tik trumpa žinutė - JAV tęs bendradarbiavimą su Lietuva, Lietuvos aidas, 1992-11-18, nr. 226.

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

Netrukus, lapkričio 18 d. ir AT Pirmininkas V. Landsbergis susitiko su lai­ mėjusios partijos lyderiu A. Brazausku têt à têt, kalbėta apie dvi valandas. Vėliau paklaustas, apie ką kalbėtasi, AT Pirmininkas aiškino, kad svarbiausias susitikimo tikslas buvo „susitarti dėl Lietuvos vidaus ir užsienio politikos tęstinumo“ 1158. Didžiausią rūpestį iš savo posto pasitraukiančiam V. Landsbergiui kėlė užsienio politikos tęstinumas, pirmiausia, santykiuose su Rusija. Pasak jo, į valdžią ateinan­ tys „neturi sunkių derybų patirties“.1159 Nerimo kėlė „pragmatizmo“ ir „realizmo“ nuostatos, kuriomis laimėtojai ruošėsi grįsti savo politiką. Landsbergio manymu, „realistinės politikos požiūriu galbūt atrodo nebūtina reikalauti kompensacijos už prievartinę Lietuvos aneksiją. Mat Rusija nepajėgi kompensuoti. Bet jei at­ sisakysim to reikalavimo, nusikalsim teisei. Pripažinsim, kad nebuvo kaltės ir nebuvo prievartos. Broliškai suprasdami Rusijos sunkumus galim prarasti mūsų valstybės buvimo pagrindą. LDDP valdžia su savo pragmatišku nusiteikimu gali būti nuolat kišama į panašias kilpas“.1160 Nežinia, kas ir į kokias kilpas ruošėsi kišti naująją valdžią ir kur buvo daugiau įvairių spąstų, tačiau galima teigti, jog, pasiekę pergalę, nugalėtojai jautėsi taip pat pakankamai netvirtai. Todėl viešai savo pergalės stengėsi pernelyg nedemons­ truoti ir neeskaluoti. Apie tai galima spręsti iš kelių dalykų. Naujai sudarytai Vyriausybei ėmė vadovauti A. Abišalos pavaduotojas Bronislovas Lubys (Lietuvos pramoninkų asociacijos viceprezidentas). O ministrų kabinete liko keli ministrai, kurie dirbo ir ankstesnėje Vyriausybėje. Suprantama, įvyko ir pasikeitimų. Beje, pakankamai svarbių - Užsienio reikalų ministerijai ėmė vadovauti pragmatiškų nuostatų ekonomistas, profesorius Povilas Gylys.1161 Vienas pirmųjų dokumentų, kurį Seimas vieningai priėmė, buvo pareiškimas dėl Rusijos kariuomenės išvedimo. Pareiškimo autoriumi buvo V. Landsbergis,

1158 Kas sėjo ir kas pjaus. Vytautas Landsbergis „Lietuvos aido“ redakcijoje, Lietuvos aidas, 199211-21, nr. 229. Povilas Gylys prisiminė, kad „civilizuoto reikalų perdavimo“ Užsienio reikalų ministerijoje nebuvo. Būta ir nemalonių dalykų... (Interviu su autoriumi, 2011-07-27). 1159 Kaltinimai „nepatyrimu“ ir „nekompetencija“ dar ilgai lydės LDDP veiksmus užsienio politikos srityje. Tiesa, panašūs kaltinimai buvo išsakomi ir „buvusiems“ dešiniųjų derybininkams bei diplomatams (E. Bičkauskas: Lietuvos delegacija nekompetetinga, Lietuvos aidas, 1992-11-24, nr. 230). 1160 Kas sėjo ir kas pjaus. Vytautas Landsbergis „Lietuvos aido“ redakcijoje, Lietuvos aidas, 199211-21, nr. 229. 1161 Tapęs ministru P. Gylys aiškino, kad „bendros užsienio politikos krypties“ keisti neketina, tačiau mano, kad ji turėtų būti konstruktyvesnė (Šešiolika ministrų su portfeliais, Tiesa, 1992-12-11, nr. 243). Pasak Gylio, nugalėjusiųjų stovykloje vyravo nuomonė, kad santykius su Lenkija reikia gerinti. Antra vertus, manyta, kad sudėtingų istorinių problemų vertinimo susitarime taip pat nereikėtų ignoruoti (P. Gylio interviu su autoriumi, 2011-07-27).

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

o naujasis Seimo Pirmininkas Č. Juršėnas dokumentą vadino „bendra idėja“. Beje, tame pareiškime teigiama: „Lietuvos Respublikos Seimas, 1992 m. lapkri­ čio 25 d. susirinkęs į pirmąjį savo posėdį, remdamasis 1992 metų birželio 14 dieną visos Lietuvos referendume pareikšta tautos valia dėl Rusijos kariuomenės išvedimo ir okupacijos bei aneksijos padarytos žalos atlyginimo, patvirtina šiuos reikalavimus ir dės visas pastangas, kad Lietuvos - Rusijos susitarimai, tarp jų ir Rusijos kariuomenės išvedimo tvarkaraštis, pasirašyti 1992 metų rugsėjo 8 dieną Maskvoje, būtų besąlygiškai įvykdyti. Lietuvos Respublikos Seimas kreipiasi į Jungtinių Tautų Organizaciją ir demokratinių valstybių parlamentus, prašydamas paramos šiems teisėtiems Lietuvos tikslams“.1162 Rinkimų į Seimą rezultatus gausiai komentavo ir Lenkijos žiniasklaida.1163 Rašyta apie priežastis, kurios sąlygojo netikėtus rinkimų rezultatus, skaudų Sąjū­ džio pralaimėjimą ir pan. Tačiau labiausiai Lenkijos spaudą ir politikus domino klausimas - kaip rinkimų rezultatai ir naujos politinės sudėties Seimas paveiks tarpvalstybinius santykius ir lenkų mažumos situaciją. Apskritai, galima manyti, kad abiem klausimais Lenkijos politikume egzistavo atsargus konsensusas. (Tiesa, ir tarp Lenkijos politikų būta tokių, kurie manė, kad įvairioms politinėms bei ekonominėms reformoms gresia pavojus ir aiškino, kad lenkų frakcijai parlamente nereikėtų „bendradarbiauti su komunistais“.) Didesnė dalis Lenkijos politikų reiškė viltį, jog „lenkų klausimu“ nauja dauguma Seime ir valdžia bus „sukalbamesnė nei Sąjūdis“.1164 Sunku pasakyti, kas sąlygojo tokį atsargų optimizmą. Matyt įsitikinimas, kad įvykę politiniai pokyčiai, anksčiau ar vėliau išjudins ir Varšuvai rūpimų klausimų sprendimą, o dvišaliai santykiai įgaus naujų, pozityvių impulsų. Įtakos galėjo turėti ir apskritai nuosaiki LDDP ir jos lyderių retorika bei diplomatiška laikysena.1165

1162 LR Seimo stenogramos, pirma eilinė seimo sesija, pirmas posėdis, 1992-11-25. Prieiga per internetą: http://www3.1rs.lt/pls/inter/w5_sale.dien_pos?p_data= 19921125, [žiūrėta 2016-04-01]. 1163 Czy wrocą komunišci, Rzeczpospolita, 1992-10-27, nr. 253; M. Narbutt, Rewolucja jest skonczona?, ten pat; Jaką drogą pojdzie Litwa, Rzeczpospolita, 1992-10- 28, nr. 254. L. Unger, Litewska Lekcja, Kurier Wilenski, 1992-11-13, nr. 223, straipsnis perspausdintas iš Gazeta Wyborcza\ J. Giedroyč o sytuacji na Litwie, Kurier Wilenski, 1992-11-26, nr. 232. Lenkijos žiniasklaidos apžvalgą žr. Kas lėmė rinkimų baigtį, Tiesa, 1992-10-27, nr. 210; Lietuvoje šalto dušo reikėjo visiems, Tiesa, 1992-11-06, nr. 218; Lenkijos spauda lietuviška tematika, Tiesa, 1992-11-25, nr. 231; Lenkijos politikai apie rinkimus Lietuvoje, Lietuvos aidas, 1992-10-28, nr. 211; Lenkijos spaudos puslapiuose, Lietuvos aidas, 1992-10-31, nr. 214; Lenkų stebėtojų nuomonė, Lietuvos rytas, 1992-10-29, nr. 212. 1164 Politycy polscy o wyborach na Litwie, Kurier Wilenski, 1992-10-28, nr. 211. 1165 Nežinia, kaip atidžiai Lenkijos politikai sekė rinkimines batalijas Lietuvoje. Tačiau, jei tokių būta, jie būtų pastebėję, kad tik LDDP į savo programines nuostatas įrašė teiginius, kurie vienaip

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

Pagrindo rezervuotam optimizmui galėjo suteikti ir pirmieji laimėjusiųjų komentarai, pirmiausia partijos lyderio A. Brazausko nuomonė santykių su Lenkija klausimu. Po pirmojo rinkimų rato Brazauskas davė interviu Lenkijos dienraščiui Rzeczpospolita. Atsakydamas į klausimą apie santykių su Lenkiją būklę ir perspektyvas, jis pažymėjo, kad Lietuva „nemokėjusi formuoti santykių su kaimynais“. O kliūčių, kad santykiai su Lenkiją taptų normalūs, Brazauskas nematąs ir pridėjo - „manau, jie ir dabar normalūs“.1166 LDDP lyderis taip pat atsiribojo nuo įvairių „superpatriotų“ : jie valstybės politikos neformuoja ir ne­ išreiškia bei pastebėjo, jog istoriniai klausimai, Želigowskio akcijos vertinimas, negali trukdyti tarpvalstybiniams santykiams, sutarties pasirašymui. (Buvusios valdančios Lenkijos jungtinės darbininkų partijos dienraštis Trybuna dėstė, jog naujasis Lietuvos lyderis sieks normalizuoti santykius su Lenkija, tačiau, pasak Brazausko, „reikalingas abipusis partnerių poreikių ir interesų supratimas“.1167) A. Brazausko kalbėta pakankamai aptakiai ir atsargiai. Suprantama, rinkimų metu ir po jų, kai politinė įtampa šalyje ne tik neatslūgo, bet priešingai - tik išaugo, vengta daryti vienareikšmiškus pareiškimus užsienio politikos, taip pat ir politikos su Lenkija srityje. Visgi tos kelios, nors ir fragmentiškos, ištraukos liudytų, jog LDDP vadas ir partijos veikėjai, formuojantys užsienio politiką, laikėsi nuostatos, kad įtampas su Varšuva reikėtų šalinti, ieškoti kompromisų ir greičiau pasirašyti tarpvalstybinę sutartį. Aptarus rinkimų į Seimą „nacionalinius aspektus“, vertėtų bent jau trumpai prisiminti dar vieną svarbų tautos valią atspindintį faktą - referendumą dėl Lietu­ vos Respublikos Konstitucijos. Referendumas vyko tuo pat metu, kaip ir pirmasis rinkimų į Seimą ratas, t. y. spalio 25 d. Naująją Lietuvos Respublikos Konstituciją Lietuvos žmonės patvirtino.1168 Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis,

ar kitaip lietė santykius su Lenkija ir lenkų mažumos „klausimą“. Dar rugpjūčio mėn. partijos programos metmenyse teigta: „Nesikapstykim po istoriją ieškodami skriaudų . Draugiška ir tolerantiška užsienio politika - tai raktas ekonomikos problemoms spręsti“ (Kas laiduos mūsų gerovę, Tiesa, 1992-08-20, nr. 162). Vėliau rinkiminėje programoje rašoma: „gausi lenkų tautinė bendruomenė Lietuvoje, jos kultūrinės ir ekonominės autonomijos plėtojimas turėtų užtikrinti kiek galima greitesnį Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinės sutarties pasirašymą ir vykdymą“ (Tiesa, 1992-10-07, nr. 196). Panašiai teigiama lapkričio mėn. politikos principuose: „geros kaimynystės su Lenkija puoselėjimas, paisant lenkų mažumos interesų Lietuvoje ir Lietuvių mažumos - Lenkijoje“ (Kai kurie LDDP politiniai principai, Tiesa, 1992-11-13, nr. 223). 1166 Jaką drogą pojdzie Litwa, Rzeczpospolita, 1992-10-28, nr. 254. 1167 Lenkijos spauda lietuviška tematika, Tiesa, 1992-11-25, nr. 231. 1168 LR AT 1992 m. spalio mėn. 13 d. priėmė nutarimą „Dėl LR Konstitucijos referendumo“. Jame rašoma, kad Konstitucija laikoma priimta, jei per referendumą už ją balsavo daugiau

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

referendume dalyvavo 75.2 proc. (arba 1 919 073) balso teisę turinčių Lietuvos piliečių (iš viso balso teisę turėjo 2 549 952 asmenys). Už Konstituciją balsavo 1 447 334 rinkėjai (arba 56.7 proc.), Konstitucijai nepritarė 402 662 (15.8 proc.), dar 59 032 biuleteniai pripažinti negaliojančiais.1169 O kaip referendume balsavo rytinių Lietuvos rajonų gyventojai? Čia balsavimo rezultatai skyrėsi nuo respublikos vidurkio. Rinkimų komisijos duomenimis Širvintų - Vilniaus apygardoje (nr. 55) konstitucinį referendumą parėmė 37.85 proc. visų rinkėjų, Vilniaus - Šalčininkų (nr. 56) - 30.4 proc., Vilniaus - Trakų (nr. 57) - 29.3 proc., Trakų (nr. 58) - 35.6 proc., Varėnos - Eišiškių (nr. 70) - 48.86 proc. Kitose rytinėse, naujai suformuotose apygardose balsavimo rezultatai atitiko, o kai kada net pralenkė šalies vidurkį, pvz., Ignalinos - Švenčionių apygardoje (nr. 53) referendumą parėmė 59.9 proc., Švenčionių - Molėtų (nr. 54) - 53.5 proc., Zarasų (nr. 52, jai priklausė ir Sniečkaus, dabar Visagino miestas) - 42 proc. visų rinkėjų. Vilniaus m. Naujosios Vilnios apygardoje (nr. 10) Konstituciją palaikė 34.96 proc. visų balso teisę turinčiųjų.1170 Ir aktyvumas balsuojant dėl Konstitucijos rytinėse apygardose buvo mažesnis - svyravo nuo 71.6 proc. Varėnos - Eišiškių apygardoje, kur rinkėjai buvo aktyviausi, iki 49.7 proc. Vilniaus-Trakų apygardoje, kur rinkėjai buvo pasyviausi. Prieš referendumą Lietuvos lenkiška spauda ir politikai stebėjosi bei piktinosi, kodėl balsavimo biu­ leteniai buvo tik valstybine lietuvių kalba.1171 Juk birželio mėn. referendume dėl Rusijos Federacijos kariuomenės išvedimo biuleteniai buvo net trimis kalbomis (lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai), kodėl tvarka buvo pakeista? Galbūt ir ta aplinkybė turėjo įtakos rytų Lietuvos gyventojų nelietuvių apsisprendimui dalyvauti konstituciniame referendume. Galima galvoti, kad įtakos turėjo sudėtinga socialinė-ekonominė būklė. Ji taip taip pat galėjo skatinti politinę apatiją. Visgi, jau kelis metus pastebima tendencija verstų klausti, ar politinio

kaip pusė LR piliečių, turinčių balso teisę. Jeigu referendume dalyvavo daugiau kaip pusė visų LR piliečių, turinčių balso teisę, o Konstitucijai pritarė daugiau kaip pusė visų dalyvavusiųjų, tuomet referendumas laikomas patariamuoju. Referendumas laikomas negaliojančiu, jei jame buvo pažeidimų, turėjusių esminės įtakos jo rezultatams (Lietuvos aidas, 1992-10-15, nr. 202). 1169 Referendumo, įvykusio 1992-10-25, Lietuvos Respublikos konstitucijai priimti rezultatai. Prieiga per internetą: http://www.vrk.lt/documents/10180/432567/2343_lrkonstitucpriimti. Pdf/312a28c3-73fl-443a-a893-e55b93b60f49, [žiūrėta 2016-03-30]. 1170 Ten pat. 1171 Rinkimų apylinkėse Konstitucijos projektai taip pat buvo tik lietuvių kalba. Anot lenkų spaudos, tokį sprendimą priėmė Vyriausioji rinkimų komisija (J. Szostakowski, Czy nie za trudny sprawdzian dla wyborcow? Kurier Wilenski, 1992-10-21, nr. 206; Do Glownej Komisji Wyborczej Republiki Litewskiej, Kurier Wilenski, 1992-10-21, nr. 206). Visgi, kai kurių LLS veikėjų manymu, didesnės įtakos tie dalykai lenkų apsisprendimams neturėjo.

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

pasyvumo priežastys buvo tik situacinės. O gal tokį politinį elgesį sąlygojo per pakankamai ilgą laikotarpį susiformavęs ypatingas, tų rajonų gyventojams būdingas kultūrinis kodas, kuriame dominavo pakankami stiprus socialinės-kultūrinės ir galiausiai politinės atskirties nuo titulinės tautos suvokimas. Žymi gyventojų, lenkų bendruomenės dalis vis dar nesiejo savęs su nacionalinės Lietuvos politine sistema. Galbūt tiksliau būtų teigti, nematė politiniame režime bei politinėje sistemoje, kurioje dėl demokratijos dominuojanti vieta priklausė titulinei tautai lietuviams, sau vietos. Taigi, nors pietryčių Lietuvos gyventojų įpilietinimo Lietuvos Respubli­ koje procesas formaliai ir faktiškai jau buvo pasibaigęs, įsipilietinimo procesas vyko pakankamai sudėtingai ir nevienareikšmiškai. Kokie gi veiksniai galėjo paskatinti įsipilietinimo procesą? Pirmiausia, tai geras, efektyvus ir skaidrus nacionalinės valstybės valdymas, už kurį atsakomybę prisiėmė lietuviai. Toks administravimas būtų daręs Lietuvos Respubliką patrauklią tautinėms mažumoms, taip pat ir lenkų bendruomenei. Antra, tos valstybės gebėjimas surasti modus vivendi su kaimynais, taip kuriant apie save saugesnę įtampas ir konfliktus eliminuojančią aplinką. (Pir­ masis kriterijus žymėjo lietuvių, kaip valstybės titulinės tautos, charakteristikas, antrasis priklausė jau ne vien nuo lietuvių valdžios elito kokybės.) Ir trečia, be kokybinio bei geopolitinio, buvo institucinis aspektas. Tiksliau, demokratijos institucionalizavimo aspektas. Kitaip tariant, valstybės gebėjimas sukurti tokią politinių institucijų sąrangą, kuri leistų kompaktiškai gyvenančiai ir daugumą tam tikruose teritoriniuose vienetuose sudarančiai tautinei mažumai realizuoti jau savo etninės daugumos valdymo, t. y. demokratijos teisę. Rinkimai ] abiejų rajonų tarybas: keliai ir klystkeliai Taigi, rinkimai į abiejų rajonų tarybas buvo svarbus lenkų bendruomenės įpi­ lietinimo ir įsipilietinimo veiksnys. Rinkimai vyko tik praėjus savaitei po Seimo rinkimų, t. y. lapkričio 22 d. Rugsėjo 24 d. AT deputatai priėmė nutarimą, kuriuo pavedė Vyriausiajai rinkimų komisijai per penkias dienas sudaryti rajonų rinkimų komisijas. (Į Šalčininkų rajono tarybą turėjo būti išrinkti 29 deputatai, į Vilniaus rajono - 47. Iki spalio 18 d. turėjo baigtis kandidatų kėlimas.) Jau tuomet kai kurie lietuvių politikai AT deputatai, aiškino, kad pasiruošimas rinkimams pra­ dėtas pavėluotai, nors ir jie buvo nusiteikę optimistiškai - nepaisant sunkumų, rinkimai į Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybas įvyks.1172 Rinkimai į tarybas organizuoti dar pagal 1989 m. gruodžio mėn. LTSR AT priimtą savivaldybių

1172 Jak będą wybierani deputowani do podwilenskich samorządow? Rozmowa z Alfonsasem Žalysem, Kurier Wilenski, 1992-10-13, nr. 200.

353

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 —1994 metais

tarybų rinkimų įstatymą, kuris buvo ne kartą (paskutinį 1992 m. rugsėįo 24 d.) keistas. Pagal įstatymą, išrinktu į rajono tarybą laikomas tas kandidatas, už kurį balsavo daugiau kaip pusė rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Rinkimai galėjo būti pripažinti neįvykusiais, jei juose dalyvavo mažiau kaip pusė į sąrašus įrašytų rinkėjų. (Rinkimų komisija taip pat galėjo rinkimus paskelbti negaliojančiais, jei padaryti pažeidimai turėjo „lemiamos įtakos“ rinkimų rezultatams.) Rinkimams neįvykus, pakartotiniai rinkimai rengiami ne vėliau kaip per du mėnesius nuo bendrųjų rinkimų.1173 Formaliai rinkimai į tarybas galėjo nustatytu laiku ir neįvykti. Mat tik lapkri­ čio pabaigoje apsižiūrėta, kad pagal liepos 23 d. AT nutarimą rinkimai į abiejų rajonų tarybas turėjo būti organizuoti lapkričio 22 d., jau pradėjus dirbti naujai išrinktam Seimui. Tačiau dėl įvairių porinkiminių kolizijų, balsų perskaičiavimo ir pan., Seimas darbo numatytu laiku nespėjo pradėti. (Į pirmą posėdį Seimo nariai susirinko lapkričio 25 d.) Todėl lapkričio 19 d. po diskusijų AT Prezi­ diume bei Vyriausiojoje rinkimų komisijoje, jos pirmininkas Vaclovas Litvinas AT deputatams pasiūlė nutarimą, kuriuo būtų „pašalinama papildoma sąlyga“, o rinkimai į Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybas būtų organizuojami lapkričio 22 d.1174 Deputatai tokiam sprendimui pritarė (balsuojančių prieš nebuvo, tik šeši susilaikė). Beje, tame pačiame posėdyje buvo apsvarstytos ir priimtos vietos sa­ vivaldos pagrindų įstatymo pataisos ir papildymai. Kelis svarbesnius pakeitimus priminsiu: deputatai savivaldos struktūroje panaikino Tarybos prezidiumą; sukon­ kretino ir sustiprino Vyriausybės atstovo rajone galias. (Jis galėjo užprotestuoti ir sustabdyti savivaldybės valdymo organų sprendimus, jei šie neatitinka įstatymų ar poįstatyminių aktų, o kilus ginčui tarp Vyriausybės įgaliotinio ir savivaldybės, teisė priimti galutinį sprendimą suteikta Seimui.) Rinkimai įvyko nustatytu laiku, o rezultatai buvo labiau nei netikėti: Šalčininkų rajone iš 29 apygardų rinkimai įvyko 17-oje, o išrinkta buvo 16 deputatų.1175 Norint sušaukti rajono tarybos sesiją, reikėjo išrinkti 21 deputatą. Dar blogesnė būklė buvo Vilniaus rajone. Tuoj po rinkimų spaudoje rašyta, kad jie įvyko tik trijose

1173 Rinkimų įstatymo rugsėjo 24 d. pataisos nurodė, jog savivaldybės deputatu gali būti renkamas LR pilietis, kuris pastaruosius vienerius metus gyvena savivaldybės teritorijoje. Taip pat numatė galimybę pavieniams asmenims iškelti save kandidatais į deputatus, tačiau tam buvo būtina užsitikrinti nemažiau kaip 75 apygardos rinkėjų paramą. 1174 AT stenogramos, šešta eilinė sesija, neeilinis posėdis, 1992-11-19. Prieiga per internetą: http:// www3.1rs.lt/pls/inter/w5_sale.fakt_pos?p_fakt_pos_id=-499400, [žiūrėta 2016-04-28]. 1175 Wyniki wyborow do rady samorządu, Kurier Wilenski, 1992-12-05, nr. 239.

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

apygardose ir buvo išrinkti trys deputatai.1176 (Vėliau skelbta, jog Vilniaus rajone rinkimai įvyko keturiose apygardose ir keturi asmenys buvo išrinkti į savivaldy­ bės tarybą.1177) Rajonų gyventojų aktyvumas buvo labai mažas. Anot Regioninių problemų komisijos, rinkimuose Vilniaus rajone dalyvavo apie 34 proc. rinkėjų, o Šalčininkų rajone - mažiau nei pusė.1178 (Vilniaus rajone buvo apygardų, kur rinkimuose dalyvavo šiek tiek daugiau nei 15 proc. rinkėjų.1179) Pakartotiniai rinkimai pagal įstatymą turėjo būti surengti po dviejų mėnesių, t. y. jau 1993 m. sausį. Tai reiškia, kad dar bent kelis mėnesius buvo pratęstas tiesioginis valdymas. Samprotavimų, kodėl taip atsitiko, buvo pačių įvairiausių. Lietuvių žiniasklaida ir politikai aiškino, kad gyventojams vietos valdžios rinkimai nerūpi, jiems svarbesni centrinės valdžios rinkimai, kurie tik ir gali esmingiau pakeisti vietos žmonių socialinį bei ekonominį gerbūvį.1180 Tiesa, buvo lietuvių politikų, ma­ nančių, kad rinkimams reikėjo geriau pasiruošti.1181 Lenkiškoje žiniasklaidoje ir tarp politikų dominavo visai kitokios nuomonės. Daugiau kalbėta apie įvairius administracinius pažeidimus, apie tai, kad „valdžia“ nenorinti rinkimų, kaltintos rinkimų komisijos, kad blogai atliko savo darbą, arba apskritai, aiškinta, kad tai „lietuviai blokavo“ rinkimus ir pan.1182 Tačiau ir tarp lenkų politikų ir rinkimų stebėtojų buvo balsų, kurie teigė, jog dėl mažo aktyvumo atsakomybė tenka ir patiems LLS aktyvistams, nesugebėjusiems mobilizuoti savų rinkėjų, sukviesti stebėtojų aktyviau dalyvauti rinkimų komisijų darbe ir pan.1183 Lenkų žurnalistė

1176 Šalčininkų ir Vilniaus savivaldybių rinkimai, Tiesa, 1992-11-24, nr. 230; G. Visockas, Neišrinkta nei Šalčininkų, nei Vilniaus rajono taryba, 1992-11-24, nr. 230; S. Urbonavičiūtė, Rinkimai Vilniaus krašte: pritrūko balsų ar jėgų, Lietuvos rytas, 1992-11-24, nr. 230; M. Narbutt, Gubernatorzy pozostają, Rzeczpospolita, 1992-11-24, nr. 276. 1177 Wyniki wyborow do rady samorządu, Kurier Wilenski, 1992-12-05, nr. 239. 1178 Komisijos pirmininko R. Ozolo pareiškimas, 1992-11-27, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 18, 1. 47. 1179 Wyniki wyborow do rady samorządu, Kurier Wilenski, 1992-12-05, nr. 239. 1180 Komisijos pirmininko R. Ozolo pareiškimas, 1992-11-27, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 18, 1. 47; G. Visockas, Neišrinkta nei Šalčininkų, nei Vilniaus rajonų taryba, Lietuvos aidas, 1992-1124, nr. 230. 1181 Jak będą wybierani deputowani do podwilenskich samorządow? Rozmowa z Alfonsasem Žalysem, Kurier Wilenski, 1992-10-13, nr. 200. 1182 S. Urbonavičiūtė, Rinkimai Vilniaus krašte: pritrūko balsų ar jėgų, Lietuvos rytas, 1992-11-24, nr. 230; Z. Balcewicz, Wybory nie chciane, Kurier Wilenski, 1992-12-05, nr. 239; Vėl kalti lietuviai, Lietuvos aidas, 1992-11-26, nr. 232. 1183 Z. Balcewicz, Nie wykorzystana szansa, Kurier Wilenski, 1992-11-24, nr. 230; M. Narbutt, Gubernatorzy pozostają, Rzeczpospolita, 1992-11-24, nr. 276.

355

356

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

taip apibūdino rinkimų į tarybas situaciją: „vieni nepadėjo žmonėms realizuoti rinkimų teisės, o kiti jiems trukdė“.1184 Iš tikrųjų, ko gero daug ir įvairių veiksnių sąlygojo mažą gyventojų aktyvumą ir tokius rinkimų rezultatus. Tik pasibaigus vieniems rinkimams, imti organizuoti kitus —nemažas administracinis ir organizacinis iššūkis. Juolab, kad AT dėl rin­ kimų apsisprendė tik kelios dienos prieš rinkimus į tarybas. Tai trukdė rinkimų komisijų darbui. (Laiku negauti išankstinio balsavimo vokai, tik likus kelioms dienoms iki rinkimų gauti biuleteniai, nespėta patikrinti rinkėjų sąrašų ir pan.1185) Rajonų administracijos didesnio entuziazmo dėl rinkimų greičiausiai taip pat nejautė, o neišrinkus tarybų ir pratęsus tiesioginį valdymą - labai neišgyveno. Tokia situacija tik patvirtino dažnai kartojamą teiginį, esą rajonų gyventojus tiesioginis Vyriausybės valdymas tenkina.1186 Ar būta pokomunistinėms visuomenėms būdingo „administracinio resurso“ poveikio ir spaudimo? Turbūt taip. Spalio pradžioje Šalčininkų rajono spaudoje buvo paskelbta oficiali informacija apie rinkimų apygardas. Rajono rinkimų komisijos pranešime buvo rašoma, kad rajone bus sudarytos net keturios daugiamandatės rinkimų apygardos, kuriose turėjo būti išrinkti net trylika deputatų. (Toks rajono rinkimų komisijos sprendimas prieštaravo įstatymui.) Galiausiai, mėnesio pabaigoje sprendimas buvo atšauktas.1187 Anot lenkų spaudos, kai LLS rajono aktyvistai kreipėsi paaiškinimo, kokiu pagrindu rajone sudarytos net keturios daugiamandatės apygardos, išgirdo atsakymą - įstatymas yra, tik jis dar nepaskelbtas... Taip pat rašyta, kad nurodymą steigti apygardas rinkimų komisija gavusi iš rajono administracijos. Tikėtasi tokiu būdu rinkimus užtęsti ir kartu pratęsti tiesioginį valdymą.1188 Po rinkimų į tarybas Lenkijos ambasada organizavo specialią konferenciją, kurioje taip pat aiškintasi, kas lėmė Seimo ir tarybų rinkimų rezultatus. Joje daly­ vavo spaudos atstovai (taip pat iš Lenkijos), LLS aktyvistai, naujojo Seimo nariai,

1184 L. Drozd, Jedni nie dopomogli, inni przeszkodzili, Kurier Wilenski, 1992-11-24, nr. 230. 1185 To byly „suche“ wybory. Rozmowa z przewodniczącą Wilenskiej Rejonowej Komisji Wyborczej V. Baltušyte, Kurier Wilenski, 1992-12-05, nr. 239. 1186 Z. Balcewicz, Dlaczego zabraklo przedstawiciela ZPL?, Kurier Wilenski, 1992-12-01, nr. 235. 1187 Rinkimams į rajono tarybą artėjant, Salčia, 1992-10-10, nr. 119; Rajono rinkimų komisijos posėdžio nutarimas nr. 2, Salčia, 1992-10-31, nr. 128. 1188 P. Ryngiewicz, Czy lamanie ustawodawstwa ujdzie bezkarnie, Kurier Wilenski, 1992-11-05, nr. 217. Lenkų frakcija Seime padarė specialų pareiškimą, kuriame nurodė „gausius“ administracinius pažeidimus, padarytus rinkimų metu (Ošwiadczenie, Nasza Gazeta, 1993-02-02, nr. 5).

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

buvę AT deputatai ir grupė politikų iš Lenkijos parlamento.1189 Sprendžiant iš spaudoje pasirodžiusių aprašymų, kalbėjusieji pažymėjo kelis rinkimų rezultatus įtakojusius veiksnius. Rinkimuose į parlamentą žymi lenkų bendruomenės dalis palaikė LDDP, nes su šia politine jėga siejo socialinių-ekonominių problemų sprendimą. Rinkėjų mobilizacijai, aktyvumui poveikio turėjo ir vidinės organi­ zacinės LLS problemos, įtampos tarp skirtingų grupių organizacijos viduje. Jau anksčiau Sąjungoje ėmė ryškėti tendencija organizaciją politizuoti - paversti ją politine struktūra. Tačiau anaiptol ne visi Sąjungos nariai su tokia mintimi sutiko —politizacija galėjo vesti prie organizacijos skilimo, o jos įtaka dėl to tik dar labiau susilpnėtų.1190 Tad įtampos tarp skirtingų LLS „frakcijų“ ir atskirų asmenybių, nesutarimai dėl organizacijos raidos krypties, jos vertimo politine partija taip pat turėjo įtakos rinkimų rezultatams.1191 Konferencijoje parlamentarai iš Lenkijos taip pat kritiškai atsiliepė apie naci­ onalinę teritorinę autonomiją ir tuos lenkų bendruomenės veikėjus, kurie tokią idėją palaiko. Jei šia nuostata bus ir toliau remiamasi veikloje, LLS gresia visiška politinė izoliacija, - tokią išvadą darė viena iš Lenkijos atvykusi politikė.1192 Negatyvias pasyvumo tendencijas LLS aktyvistai pabandė pakeisti pakar­ totiniuose rinkimuose, kurie buvo numatyti sausio 23 d. Ypač aktyviai veikta Vilniaus rajone. Sąjunga čia iškėlė daugiausia kandidatų, net 43. (Beveik tiek pat, kiek visos kitos politinės jėgos - LDDP iškėlė 14, Lietuvos sandrauga 12, Sąjūdis - 4, darbo kolektyvai - 16.) Inicijuotas ir rinkimų į tarybas datos pakeitimas. Tikintis padidinti rajonų gyventojų aktyvumą, Seimo nariai lenkai pasiūlė rinkimus į tarybas surengti kartu su prezidento rinkimais, t. y. vasario 14 d. Diskusijos tuo klausimu prasidėjo gruodžio pabaigoje. Seimo narių lenkų siūlymas tam tikro ne tik politinio, bet ir sveikos nuovokos pagrindo turėjo. Pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą rinkimai apygardoje pripažįstami įvykę, jei juose dalyvauja nemažiau kaip pusė į sąrašus įrašytų rinkėjų. Ta pati norma galiojo ir pakartotinių rinkimų metu.1193 Apskritai, tokia norma buvo pakanka­ mai griežta, netgi rinkimų į Seimą ar prezidento rinkimų įstatyme norma buvo

1189 „Udzial polskiej spolecznošci na Litwie w wyborach...“ Kurier Wilenski, 1992-11-26, nr. 232; „Twarzą do szarego Rodaka“ Kurier Wilenski, 1992-11-28, nr. 234; „Rzeczywistosc z pozycji zašcianka“, Kurier Wilenski, 1992-12-01, nr. 235. 1190 J. Sienkiewicz, ZPL - II?, ZPL-III?, Magazyn Wilenski, 1993, nr. 2 (74), s. 1-3. 1191 Tokią prielaidą patvirtino ir kai kurie LLS aktyvistai. Interviu su pareiškėju, nenorėjusiu skelbti savo pavardės. 2016-04-30. 1192 „Rzeczywistosc z pozycji zašcianka“, Kurier Wilenski, 1992-12-01, nr. 235. 1193 Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas, 1989-12-07.

357

358

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

„švelnesnė“.1194 (Diskusijų Seime metu lenkų parlamentarai tokią normą pavadino „anachronizmu“ ir apeliavo į kitų europinių šalių patirtį, kur savivaldybių rinki­ muose tokios griežtos normos jau seniai netaikomos.1195) Tačiau „taisykles“ keisti sugalvota tuomet, kai rinkimų kampanija vis labiau įsibėgėjo, iki pakartotinių rinkimų liko tik mėnuo. Tai davė formalaus pagrindo Seimo dešinei pasisakyti prieš rinkimų datos keitimą. Visgi nutarimą „dėl pakartotinų rinkimų į Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybas“ LDDP daugumos balsais parlamentas sausio 4 d. priėmė.1196 Pakartotinius rinkimus nutarta surengti vasario 14 d.1197 Beje, naujoji Seimo dauguma padarė ir daugiau „geros valios gestų“ lenkų atžvilgiu. Darbo partijos iniciatyva į Lietuvos delegacijos Europos Tarybos Par­ lamentinėje Asamblėjoje sudėtį buvo įtrauktas lenkų atstovas Z. Semenovičius. Dešiniuosius tas vėl papiktino - jie netgi atsisakė pasiųsti savo atstovą į delega­ cijos sudėtį. (Tiesa, vėliau visgi nusileido ir deleguotas buvo opozicijos lyderis V Landsbergis.) O kai kurie seimūnai tiesiog samprotavo apie LDDP ir lenkų frakcijos politinį sandėrį, turintį toli siekiančius tikslus: „nieko kito nematau kaip LDDP atsilyginimą buvusiai Aukščiausiosios Tarybos lenkų frakcijai už josios darbą ir dabartinei Lenkų frakcijai atsilyginimą už darbą. Norėtųsi labai žinoti, kokių dar turi įsipareigojimų atlyginimui teritorinių ar konstitucinių, ar kokio įstatymo pakeitimo, ar postinių? Aš matau čia normalų politinį C ...a tsi­ lyginimą buvusiai ir dabartinei Lenkų frakcijai“.1198

1194 Seimo rinkimų įstatyme teigiama, kad vienmandatėse rinkimų apygardose rinkimai laikomi įvykusiais, jei juose dalyvauja daugiau kaip 40 proc. į sąrašus įrašytų rinkėjų. Išrinktu laikomas kandidatas, už kurį balsavo daugiau kaip pusė dalyvausiu rinkimuose (Lietuvos aidas, 199207-18, nr. 139). Prezidento rinkimų įstatyme rašoma, kad prezidentu išrinktas laikomas tas kandidatas, kuris „pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau, kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų“. Jei rinkimuose dalyvauja mažiau kaip pusė rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet nemažiau kaip vieną trečdalį rinkėjų balsų (Tiesa, 1992-12-24, nr. 252). 1195 A. Plokšto pasisakymas. LR Seimo stenogramos, pirma eilinė sesija devynioliktasis posėdis (vakarinis), 1992-12-22. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_sale.dien_ pos?p_data= 19921222, [žiūrėta 2016-04-01]. 1196 Dėl šio nutarimo buvo surengtas vardinis balsavimas: už nutarimą balsavo 61, prieš - 34, susilaikė 4 Seimo nariai. 1197 LR Seimo nutarimas dėl pakartotinių rinkimų į Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybas, LR Seimo ir Vyriausybės žinios, 1993-01-31, nr. 3, p. 115. 1198 L. Milčiaus pasisakymas. LR Seimo stenogramos, pirma sesija neeilinis posėdis, 1993-01-04. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_sale.fakt_pos?p_fakt_pos_id=-499315. Lenkijos spaudoje buvo aiškinama, kad būtent dėl Brazausko įtakos „buvo užleista viena vieta

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

Jei Demokratinės darbo partijos strategai ir kūrė kokius nors planus lenkų atžvilgiu, tai vargu ar tokius, apie kuriuos Seime kalbėjo dešiniųjų veikėjai. Tai­ gi, jei galvota „į priekį“, tai labiausiai tikėtina, kad apie artėjančius prezidento rinkimus. Antra vertus, Brazauskas ir be didesnės lenkų frakcijos ir LLS paramos galėjo tikėtis rytinių Lietuvos rajonų lenkų rinkėjų balsų. Anot kai kurių LLS aktyvistų, absoliuti lenkų dauguma S. Lozoraitį tapatino su „smetonine Lietu­ va“ ir... su prievartine prieš lenkų mažumą vykdyta politika.1199 (Beje, Lenkų sąjunga rinkimuose vienareikšmiškai parėmė Brazausko kandidatūrą ir kvietė savo rinkėjus už jį balsuoti.1200) Tačiau labiau tikėtina, kad Seimo daugumos „reveransai“ LLS atžvilgiu buvo padiktuoti kiek kitokios logikos: pirma, ben­ dros nuostatos - siekio mažinti įtampas ir konfliktiškumą šalies viduje, taip pat ir su lenkų bendruomene bei jai atstovaujančia struktūra - LLS; antra, parodyti „Europai“, kad naujoji valdžia rimtai imasi „spręsti“ aktualią tautinių mažumų problemą. Kaip diskusijų metu prasitarė LDDP seimūnas: „Mažumų problema yra sprendžiama. Ir todėl būtent siunčiamas žmogus iš Lenkų frakcijos, o ne taip, kaip iki šiol buvo tik deklaruojama . Pasiųskim.“ O „parodyti“ buvo dėl ko. Gegužės mėnesį Europos Taryboje Parlamentinės Asamblėjos metu turėjo būti svarstomas Lietuvos priėmimo į šią organizaciją klausimas. Prezidento rinkimus Algirdas Brazauskas laimėjo įtikinama persvara: rinki­ muose dalyvavo net 78.6 proc. visų balsavimo teisę turinčių piliečių, už Brazauską balsavo 60,1 proc. visų dalyvavusiųjų, o už Stasį Lozoraitį- 38,1 proc. Didžiausios paramos Brazauskas sulaukė dviejuose pietrytiniuose Lietuvos rajonuose: Vilniaus ir Šalčininkų. Vilniaus rajone rinkimuose dalyvavo 66.7 proc. balso teisę turinčių rinkėjų, už Brazauską balsavo 83.2 proc. visų dalyvavusiųjų. Panašus aktyvumas buvo ir Šalčininkų rajone - rinkimuose dalyvavo 66.1 proc. visų balso teisę turinčiųjų, o Brazausko kandidatūrą parėmė 88.9 proc. rinkėjų. (Beje, būtent Šalčininkų raj., Lozoraitis gavo mažiausiai balsų - tik 7.5 proc.1201) Situacija rinkimuose į tarybas buvo visai kitokia. Rinkėjų aktyvumas buvo panašus arba kiek mažesnis, kaip ir prezidento rinkimuose, tačiau rezultatų

Europos tarybos parlamente lenkų deputatui“ (Lenkijos politikai apie A. Brazausko pergalę, Lietuvos rytas, 1993-02-17, nr. 30). 1199 Interviu su pareiškėju, nenorėjusiu skelbti savo pavardės, 2016-04-30. Autoriaus archyvas. 1200 Nasza Gazeta, 1993-02-09, nr. 6. Po prezidento rinkimų LLS pirmininkas Mincevičius pasveikino Brazauską su pergale ir palinkėjo sėkmės „kuriant mūsų bendrą Tėvynę“ (Nasza Gazeta, 1993-02-17, nr. 7). 1201 LR Prezidento rinkimų duomenys, Tiesa, 1993-02-17, nr. 30.

359

360

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

skaičiavimai rajoninėse rinkimų komisijose užtruko.1202 Spaudoje daugiau rašyta apie įvairius rinkimų pažeidimus, konfliktus tarp Vilniaus rajono ir Vyriausiosios rinkimų komisijos, jos pirmininko.1203 (Vasario pabaigoje, neapsikeiitęs, Vyriau­ siosios rinkimų komisijos pirmininkas Litvinas netgi nutarė atsistatydinti.) Ga­ liausiai, po svarstymų, diskusijų, ginčų ir protestų nuspręsta, kad Vilniaus rajone išrinkti 29 deputatai (iš 47). Tačiau to neužteko, kad rajono taryba galėtų pradėti dirbti. Šalčininkų rajone situacija buvo geresnė, čia papildomuose rinkimuose išrinkta vienuolika deputatų (jau buvo išrinkta 16) ir todėl taryba galėjo pradėti savo darbą.1204 (Abiejuose rajonuose daugiausia mandatų į tarybas iškovojo Lie­ tuvos lenkų sąjunga - Vilniaus rajone ji laimėjo 20, o Šalčininkų - 10 mandatų.) Rinkimuose į tarybas buvo organizuotas ne tik trečias (kovo mėn.) bet ir ke­ tvirtas rinkimų turas (balandžio mėn.) Ypač daug ginčų sukėlė rinkimai Vilniaus rajone. Po kovo mėn. rinkimų į Vilniaus rajono tarybą buvo išrinkta 30 deputatų. Tarybai norint pradėti darbą, trūko dar dviejų deputatų.1205 Rinkimų maratonas tik didino įtampas tarp valstybės institucijų (tarp Vyriausiosios rinkimų komisijos ir Vilniaus rajono rinkimų komisijos), o kartu ir tarp LLS, lenkų frakcijos Seime ir Vilniaus rajono rinkimų komisijos.1206 Lenkų frakcijos duomenimis, rinkimuose 1202 Pranešimai apie rinkėjų aktyvumą buvo prieštaringi. Vienur teigta, jog jis buvo panašus (gal kiek mažesnis) kaip prezidento rinkimuose, kitur - rašyta apie rinkėjų abejingumą (S. Urbonavičiūtė, Šalčininkuose tiesioginis valdymas baigsis, o Vilniaus rajono ir Visagino gyventojams tinka ir valdytojas, Lietuvos rytas, 1993-02-23, nr. 34; J. Ramonis, Apatija vietinių tarybų rinkimuose, Respublika, 1993-02-17, nr. 30). 1203 Rezultatai Vilniaus rajone dar neaiškūs, Tiesa, 1993-02-20, nr. 33; P. Lapeikis, Vilniaus rajonas deputatų dar neišrinko, Tiesa, 1993-02-23, nr. 34; R. Ramelienė, Pirmininkas atsistatydino, komisija - liko, Tiesa, 1993-03-02, nr. 39. Plačiai apie situaciją rinkimuose (pažeidimus) ir po jų savo skaitytojus informavo Voruta, 1993-05-13-19, nr. 19. 1204 J. Ramonis, Apatija vietinių tarybų rinkimuose, Respublika, 1993-02-17, nr. 30. Vėliau pasirodė pranešimų, kad Šalčininkų r. taryba taip pat dar negalinti dirbti, reikėtų išrinkti dar du deputatus (S. Urbonavičiūtė, Šalčininkuose tiesioginis valdymas baigsis, o Vilniaus rajono ir Visagino gyventojams tinka ir valdytojas, Lietuvos rytas, 1993-02-23, nr. 34). 1205 R. Ramelienė, Lenkai nori normaliai dirbti ir gyventi, Tiesa, 1993-03-11, nr. 46; O. Mickevičiūtė, Bus ketvirtas turas, Tiesa, 1993-04-28, nr. 79. 1206 Prieš pakartotinius rinkimus balandžio mėn. VRK „inspektavo“ rajoną ir rinkimų komisijos darbe rado įvairių pažeidimų: kai kurios apylinkių komisijos buvo sudarytos ne iš vietinių gyventojų, bet vilniečių, o tie dažnai nedalyvaudavo, todėl nebūdavo kvorumo; komisijų pirmininkai buvo ne renkami, o paskiriami ir pan. (S. Urbonavičiūtė, Vilniaus rajone tiesioginis valdymas baigsis, Lietuvos rytas, 1993-05-01, nr. 82). Po rinkimų jau Vilniaus rajono rinkimų komisija apskundė prokuratūrai VRK sprendimą kelis deputatus laikyti išrinktais. (Dėl įvairių pažeidimų rajono rinkimų komisija tų rezultatų nepripažino.)

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

būta įvairių pažeidimų, tačiau rajono rinkimų komisija į juos nereagavusi (nebuvo sudarytos sąlygos balsuoti iš anksto, nepatikslinti rinkėjų sąrašai, laiku neįteikti pranešimai ir pan.). Lietuviškoje spaudoje daugiau rašyta apie menką rajono gyventojų aktyvumą.1207 Rajone prasidėjo gyventojų protestai, piketai - dalis (daugiausia lietuviai) parėmė Komisijos sprendimus (nepatvirtinti kelių apygardų rezultatų), o dalis (daugiausia lenkai) - priešingai, norėjo jos paleidimo.1208 Taigi kilo pavojus, kad demokratiniai rinkimai, kurie šiaip jau, teoriškai, turėjo padėti amortizuoti visuomenėje kylančias įtampas, transformuodami jas į politines diskusijas politinėse institucijose, patys galėjo tapti socialinių konfliktų priežastimi. Tad centrinės valdžios įsikišimas pasidarė beveik neišvengiamas. Pirmasis žingsnis, kurį pačioje balandžio pabaigoje žengė vykdomoji valdžia, buvo įgaliotinio A. Merkio atleidimas iš užimamų pareigų. (Naujuoju Vyriau­ sybės įgaliotiniu paskirtas A. Merkio pavaduotojas L. Burokas.1209) O pačioje gegužės pradžioje Vyriausioji rinkimų komisija nutarė paleisti Vilniaus rajo­ no rinkimų komisiją ir pripažinti išrinktais tris Vilniaus rajono savivaldybės tarybos deputatus. į pirmą savo sesiją naujai išrinkta rajono taryba susirinko gegužės 12 d. (Šalčininkų rajono taryba darbą pradėjo dar anksčiau.) Tarybai pradėjus veikti, viešojoje erdvėje pasirodė pareiškimų, pasak kurių Vilniaus rajono taryboje tarp LLS frakcijai priklausančių deputatų keliolika dirbo AT sprendimu paleistoje taryboje, o septyni priklausė koordinacinei tarybai.1210 Jei tikėtume tokia informacija, išeitų, kad tiesioginio valdymo rezultatai buvo pakankamai kuklūs.1211 Sunku būtų vienareikšmiškai pasakyti, kokie veiksniai įtakojo rinkiminį lenkų bendruomenės elgesį. Visgi pirštųsi keli apibendrinimai. Vietos rinkimuose, t. y. 1207 R. Skatikaitė, Vilnija neatėjo prie urnų, Respublika, 1993-04-27, nr. 78; E. Ganusauskas, Rinkimai į Vilniaus rajono tarybą: Avižieniuose iš 1334 rinkėjų balsavo keturi, Lietuvos rytas, 1993-04-27, nr. 78. 1208 Vasario 23 d. LLS organizavo Vilniaus rajono gyventojų piketą prie parlamento. Anot lenkiškos spaudos, akcijoje dalyvavo apie kelis šimtus protestuotojų (Precz z falsifykatorami!, Nasza gazeta, 1993-03-02, nr. 9). 1209 S. Urbonavičiūtė, Neramumai Gudeliuose, Lietuvos rytas, 1993-04-30, nr. 81; S. Urbonavičiūtė, Rinkimai, taip pat lietuvių ir lenkų santykių istorijos gelmės, Lietuvos rytas, 1993-05-11, nr. 88. 1210 A. Račas, Vilniaus rajone demokratiška tai, kas lenkiška, Lietuvos rytas, 1993-07-31, nr. 146. 1211 Po rinkimų maratono į Šalčininkų r. tarybą buvo išrinkti 27 deputatai. Iš jų 15 priklausė LLS. Vilniaus rajone iš 38 tarybos deputatų 29 buvo Sąjungos nariai. Tarybos pirmininkais abiejuose rajonuose taip pat išrinkti LLS atstovai. Abu jie dirbo Vyriausybės įgaliotinio administracijoje. Ta aplinkybė liudytų, jog tarybų deputatai ir Lenkų sąjunga nenorėjo skatinti konfliktų su valdžia (A. Bobryk, Spoleczne znaczenie funkcionowania polskich ugrupoįvan..., s. 182-183).

362

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

rinkimuose į tarybas, lenkų rinkėjai parėmė Lietuvos lenkų sąjungos kandidatus. Ko gero vienas svarbesnių veiksnių, lėmusių tokį apsisprendimą, buvo etnišku­ mas, etninė kandidatų priklausomybė. Svarbi ir ta aplinkybė, kad'jau egzistavo visuomeninė-politinė struktūra (Lietuvos lenkų sąjunga), kuri glaudžiai sietą ir save siejo su lenkiškumo išsaugojimu ir plėtra. Galiausiai, nė viena nacionalinė (o iš esmės lietuviška) politinė jėga rimtos konkurencijos vietos rinkimuose arba negalėjo sudaryti, arba net nesistengė to daryti. Dar painesnės būtų rinkimų į naująjį Seimą aplinkybės. Sprendžiant iš rinkimų rezultatų, dalis lenkų bendruomenės liko pasyvi, dalis parėmė su bendruomene siejamus LLS kandidatus, o dalis - Lietuvos demokratinę darbo partiją. Jau minėjau, kad tokius rezultatus galėjo įtakoti įvairūs veiksniai, tačiau vieną išvadą galima padaryti: tuometinė Lietuvos lenkų sąjunga nacionaliniuose rinkimuose nesugebėjo mobilizuoti „savųjų“ (turima galvoje, etnine prasme) rinkėjų. Si aplinkybė lyg ir leistų manyti, jog etniškumo (lenkiškumo) povei­ kis nacionaliniuose rinkimuose buvo ribotas. Visgi labiau tikėtina, jog tokia etniškumo depolitizacija buvo laikinas ir labiau politinės konjunktūros paveiktas reiškinys. Lenkų rinkėjas, iš esmės priverstas rinktis iš politikų, kurie sieti ne tik su valdžia ar jos vykdyta politika (bet ir apskritai su lietuvių dominavi­ mu) pietryčių Lietuvoje bei opozicinės Demokratinės darbo partijos, rinkosi pastaruosius. (Šias tendencijas gerai iliustruoja ir prezidento rinkimai.) Betgi atsiradus gerai organizuotai lenkų politinei struktūrai (o netrukus taip ir atsi­ tiko), lenkų rinkėjų preferencijos nesunkiai galėjo pasikeisti, kad etniškumas vėl būtų politizuotas. Tarpvalstybinė sutartis judinama iš „mirties taško": realistinės ir pragmatinės politikos pradžia? Atrodė, kad laikotarpiu tarp dvejų rinkimų - Seimo ir Prezidento - santykiai tarp valstybių įgaus naują pozityvų impulsą. Iniciatyvą parodė Lenkijos premjerė H. Suchocka. Sausio 7 d. netoli Seinų esančiame Vygrių miestelyje įvyko Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių vadovų susitikimas. Sunku pasakyti, kokie motyvai paska­ tino Lenkijos vyriausybės vadovę inicijuoti susitikimą. Juo labiau, kad premjero B. Lubio politinės perspektyvos, pasibaigus prezidento rinkimams, nebuvo visai aiškios. Gal pakviesdama Lietuvos premjerą į Lenkiją, H. Suchocka tiesiog siekė pratęsti „konstruktyvaus“ bendravimo su Lietuvos vyriausybės vadovais tradici­ ją... Susitikimo metu jokių sutarčių ar susitarimų pasirašyta nebuvo. (Spaudoje minėtas šalių sutarimas sukurti komisiją kultūros paveldo klausimams spręsti.) Taigi, diplomatiniu žargonu kalbant, valstybių vadovai tiesiog „pasitikrino po­ zicijas“ tam tikrais abiem pusėms rūpimais klausimais.

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

Lenkijos premjerės Hannos Suchockos (Hanos Suchockos) ir Lietuvos vyriausybės vadovo Bronislovo Lubio spaudos konferencija po susitikimo Lenkijoje, Vygriuose. 1993 m. sausio 7 d.

Sprendžiant iš susitikimo aprašymų, jame dominavo pragmatinė ekonominė darbotvarkė: svarstyti įvairūs ekonominio bendradarbiavimo klausimai.1212 (Kartu su B. Lubiu į Vygrius atvyko susisiekimo ministras J. Biržiškis, prekybos - A. Sinevičius, Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ministerijų ir dar kelių žinybų atsto­ vai.) Be kitų, buvo svarstomi tokie abiem pusėms ekonominiu požiūriu aktualūs dalykai - laisvos prekybos sutarties pasirašymo galimybės, bevizio važiavimo, muitinių darbo ir, galiausiai, susisiekimo tinklo plėtra. Aptarti ir kiti, politinio pobūdžio, klausimai: kalbėta apie integracijos į Europos Bendriją perspektyvas, aptartos tautinių mažumų problemos. (Tiesa, šio klausimo premjerai plačiau nekomentavo.) Atrodo, abu vadovai susitikimu liko patenkinti. Lubys pareiškė,

1212 Premjerai susitinka Vygriuose, Tiesa, 1993-01-07, nr. 3; A. Degutis, Lietuva ir Lenkija: atlydys vidury žiemos, Tiesa, 1993-01-09, nr. 5; E. Bukinas, Buvusio vienuolyno skliautai kaimyninių šalių premjerus paskatino galvoti apie ateitį, o praeitį palikti istorikams, Lietuvos rytas, 199301-09, nr. 5.

363

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

kad tarp šalių „principinių prieštaravimų nėra“. O Lenkijos premjerė aiškino, kad šalys susitarė pasikeisti tarpvalstybinės sutarties tekstais... jau kitą savaitę.1213 Iš tikrųjų Varšuva savo sutarties tekstą Vilniui perdavė sausio 13d., 'Lietuva - tik birželio mėn. Apskritai, galima galvoti, kad svarbiausias susitikimo tikslas, kurį kėlė Var­ šuvos politikai ir diplomatai, buvo paskubinti sutarties pasirašymą. Sprendžiant iš Lietuvos premjero pasisakymų, jis su tokia pozicija sutiko. Sudėtingas „isto­ rines problemas“ B. Lubys, panašiai kaip ir Lenkijos diplomatai, siūlė palikti istorikams, o „politikai turėtų žiūrėti į priekį, tiesa, istorijos neužmiršdami“.1214 Tokia premjero laikysena atitiko svarbiausias programines jo vyriausybės nuos­ tatas. Diskusijų Seime metu, kai buvo svarstoma Vyriausybės programa, Lubys aiškino: „Užsienio politikoje draugiškumas, santykiai su visais, pirmiausia su kaimynais. Reikia sudaryti sutartis . Nors bus tam tikrų sunkumų, vėlgi mes turėsim peržengti kai kuriuos dalykus, sakysim, santykiuose su Lenkija. Aš nenoriu sakyti, kad mes turime aukoti praeitį, bet galbūt mums reikia pergal­ voti tas pozicijas ir galbūt palikti kai kuriuos politinius dokumentus politikams, o istoriją - istorikams. Galvojant apie ateitį, neprarandant praeities ir to, kas buvo ir yra, eiti į priekį ir pasirašinėti politinius dokumentus nebūtinai vien tiktai gvil­ denant ar darant paraiškas bei pareiškimus dėl tų dokumentų, kurie yra visiškai arba absoliučiai nepriimtini kitai pusei. Čia, žinoma, diplomatijos klausimai, ir labai svarbūs klausimai, bet tokia būtų mūsų nuostata...“ 1215 Taigi, formuluota pakankamai pragmatiška užsienio politikos nuostata ir principai. Tačiau to meto Lietuvos politiniame kontekste posūkis pragmatiškos politikos link daug kam buvo nepriimtinas. Ir Lubys premjeru buvo neilgai, vos kelis mėnesius.1216 Kovo mėnesį Lietuvos Vyriausybei ėmė vadovauti Adolfas Sleževičius. Pirmiausia toks posūkis buvo nepriimtinas opozicijai, politinei dešinei, kuri po rinkimų užėmė kone vienintelės ir tikrosios nacionalinių valstybės interesų gy-

1213 A. Degutis, Lietuva ir Lenkija: atlydys vidury žiemos, Tiesa, 1993-01-09, nr. 5. 1214 E. Bukinas, Buvusio vienuolyno skliautai kaimyninių šalių premjerus paskatino galvoti apie ateitį, o praeitį palikti istorikams, Lietuvos rytas, 1993-01-09, nr. 5. 1215 LR Seimo stenogramos, pirma eilinė sesija, penkioliktasis posėdis, 1992-12-16. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_sale.fakt_pos?p_fakt_pos_id=-499326, [žiūrėta 2016-05-09]. 1216 Pasak Justo Paleckio, Brazauskas įkalbinėjęs Lubį likti poste ir toliau vadovauti vyriausybei. Tačiau Lubys apsisprendė grįžti į verslą (Autoriaus interviu su J. Paleckiu, 2016-05-18). Taigi, visai tikėtina, kad toks Lubio „politinis pragmatizmas“ buvo priimtinas ir Prezidentui Brazauskui.

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

nėįos poziciją. Tiesa, opozicija irgi pritarė sutarties su Lenkija pasirašymui, netgi manyta, kad tokia sutartis labai reikalinga, tačiau ją pasirašyti galima tik Lenkijai įvykdžius tam tikras sąlygas. Pirmiausia, Varšuva privalėjo sutartyje „įvertinti“ Želigowskio „akciją“, t. y. „pripažinti“, kad ji buvusi „grubus tarptautinės teisės normų pažeidimas“, suverenios Lietuvos teritorijos dalies „neteisėta aneksija ir okupacija“.1217 O tai reikštų, kad Lenkija Vilniaus kraštą tarpukariu valdžiusi ne­ teisėtai su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm. Lietuviškajame „Zeligowskio naratyve“ buvo dar viena reikšminga aplinkybė. Įvertinti Želigowskio veiksmus sutartyje buvo būtina ir tam, kad „Lenkija pripažintų Vilniaus ir Vilniaus krašto amžiną priklausomybę Lietuvai, neturėtų pagrindo tvirtinti, kad Vilnius Lietuvai atiteko dėl Ribbentropo - Molotovo sąmokslo ir kad 1939 m. Lietuva okupavo Vilnių“.1218 Kitais žodžiais tariant, buvo siekiama atsieti Vilniaus „at­ gavimą“ 1939 m. nuo Molotovo - Ribbentropo pakto ir jo slaptojo protokolo bei įrodyti, kad tarp šių įvykių nėra jokio ryšio.1219 O Vilniaus atgavimą grįsti Lietuvos ir Tarybų Rusijos 1920 m. taikos sutartimi, taip pat teigiant, jog Želigowskio akcija Lenkija sulaužiusi jos pačios pasirašytą Suvalkų „sutartį“, kuria Vilnių Varšuva pripažinusi Lietuvai.1220 Panašios idėjos bei vertinimai buvo pakankamai paplitę.1221 Reikalavimas sutartyje įvertinti ir pasmerkti Želigowskio įvykdytą Vilniaus krašto okupaci­ ją buvo dažnai keliamas kai kuriuose spaudos leidiniuose, juos rėmė įvairios

1217 S. Stačiokas, Reikalinga Lietuvos - Lenkijos sutartis, Voruta, 1993-01-22-28, nr. 3. Taip pat žr., Valstybinė regioninių problemų komisija, protokolas nr. 7, 1992-11-04, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 17,1. 92-93. 1218 D. Junevičiaus raštas URM Rytų ir Vidurio Europos šalių skyriui, 1993-01-15, LR URMĄ, ap. 62, b. 12, L 10. 1219 Rugpjūčio 23 d. slaptajame protokole rašoma, kad „pripažįstami Lietuvos interesai Vilniaus krašto atžvilgiu“. Taigi, Vokietija ir TSRS, kiekviena turėdama savų interesų bei atsižvelgdama į lietuvių pretenzijas dėl Vilniaus, įsipareigojo viena kitai po Lenkijos valstybės sunaikinimo prijungti Vilnių prie Lietuvos (C. Laurinavičius, V. Sirutavičius, Apie lietuvių mitologiją modernizme..., p. 410). 1220 Naujausią lietuvių istorikų 1920 ir 1939 m. rudens situacijos analizę galima perskaityti veikale Lietuvos istorija, t. 10, d. h Nepriklausomybė (1918-1940 m.), ats. redaktorius C. Laurinavičius, Vilnius, 2013, p. 247-304; Lietuvos istorija, t. 10, d. 2: Nepriklausomybė (1918-1940 m.), ats. redaktorius C. Laurinavičius, Vilnius, 2015, p. 488-529. 1221 Istorikai pastebėjo, kad Želigowskio žygis tuometinei „lietuvių nacionalinei savivokai“, tautos konsolidacijai turėjo ypatingos reikšmės - Lietuvoje kilo „masinis patriotinis sąjūdis“ (Lietuvos istorija, t. 10, d. 1: Nepriklausomybė (1918—1940 m.), p. 301).

365

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

visuomeninės-politinės organizacijos (tokios kaip Vilnijos draugija ir kitos).1222 Su šia pakankamai aktyviai ir garsiai besireiškiančia lietuvių bendruomenės dalimi nauja Lietuvos valdžia buvo priversta skaitytis.1223 Suprantama, kad Lenkijoje Zeligowskio veiksmai buvo vertinami visiškai ki­ taip, ten dominavo kitokie „istoriniai pasakojimai“. Generolas paprastai vaizduotas kaip valstybininkas, kovotojas už Lenkijos valstybės sienas ir buvo gerbiamas ne tik tarpukario Lenkijoje. (Po Antrojo pasaulinio karo, 1947 m., jo palaikai buvo pergabenti į liaudies Lenkiją ir iškilmingai palaidoti.1224) Vilnius ir Vilniaus kraštas lenkiškame nacionaliniame naratyve Lenkijos dalimi tapo daugumai krašto gyventojų netrukdomai pareiškus savo valią. (Beje, Vakarų (tuo metu - Antantės) politikams Želigowskis bandė aiškinti savo „akcija“ ginantis apsisprendimo teisę...1225) Apskritai, tokiuose nacionalinio pobūdžio „pasakojimuose“ (ar jis būtų lenkiškas, ar lietuviš­ kas) istoriniai faktai persipina su sakralizuotu „nacionaliniu interesu“, tokiu būdu sukurdami neprieštaringą, išbaigtą ne istorijos, o labiau istorijos politikos padiktuotą vaizdinį. Paprastai dviem skirtingom istorijos politikoms „susidūrus“, kyla įtampos, o jei viena iš konflikto pusių yra politikas ar diplomatas - diplomatinis skandalas.1226 1222 }. Tonkūnas, Ant sutarties stalo stovėjo kryžius, Voruta, 1993-02-18-24, nr. 7; Kokia mums reikalinga Lietuvos ir Lenkijos sutartis, Voruta, 1993-03-11-17, nr. 10; K. Jurgutis, Tarpvalstybinė sutartis ar antras ultimatumas, Voruta, 1993-03-04-10, nr. 9. 1223 Užsienio reikalų ministerijos archyve saugomi gyventojų ir įvairių organizacijų laiškai, adresuoti valstybės institucijoms, taip pat ir prezidentui Brazauskui. Juose paprastai reikalaujama sutarties projektą paskelbti, viešai svarstyti, o svarbiausia - sutartyje įvertinti Zeligowskio agresiją (LR URMĄ, ap. 2, b. 135, 227). 1224 M. Zaremba, Komunizm, legitymacja, nacjonalizm, Warszawa, 2001, s. 146. 1225 Istorinė analizė liudija, jog panašūs pareiškimai tebuvo tik priemonė lenkiškam imperializmui pridengti. Lietuvos istorija, t. 10, d. 1:Nepriklausomybė (1918—1940 m.)..., p. 297, 298-300. 1226 Taip atsitiko po to, kai Lenkijos ambasadorius išdėstė „lenkišką“ Zeligowskio akcijos ir Vilniaus prijungimo prie Lenkijos valstybės versiją. Į ambasadoriaus interpretacijas aštriai sureagavo opozicijos lyderis, įvairios visuomeninės organizacijos. Savo vertinimą buvo priversta pareikšti ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Tiesa, papildomos įtampos sukėlė dar viena aplinkybė. Pasak ambasadoriaus, Lenkija „siekia su Lietuva gerų santykių“, nes čia gyvena didelė lenkų tautinė mažuma, o strategine prasme Lietuva nėra svarbus partneris...Lenkijos užsienio reikalų ministerija neviešai paaiškino, kad toks ambasadoriaus vertinimas nėra oficiali pozicija (Lenkija neketina atsiprašinėti už generolą L. Zeligowskį, Lietuvos rytas, 1993-05-12, nr. 89 [J. Widackio interviu buvo atspausdintas ir Kurier Wilenski, gegužės 5 d.]; V. Landsbergis, Vilniaus okupacijos teisinimas oficioze, Voruta, 1993-05-13-19, nr. 19; Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Lenkijos ambasadorius pasikeitė nuomonėmis, Lietuvos rytas, 1993-0508, nr. 87; D. Junevičiaus pro memoria apie susitikimą su LR URM Europos departamento vicedirektoriumi S. Meller, 1993-05-20, Lietuvos URMĄ, ap. 62, b. 13, 1. 50).

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara - 1 9 9 3 m. pavasaris)

Porinkiminėje atmosferoje, kupinoje politinių įtampų ir įtarinėjimų, pernelyg staigus posūkis į pragmatinę politiką atrodė pavojingas ir politinei kairei, kurią po rinkimų dešinieji ėmė vis dažniau kritikuoti ir kaltinti nepakankamai aktyviai ginant nacionalinius interesus... (Viešojoje erdvėje pasirodė aiškinimų, jog LDDP ir prezidentas Brazauskas forsuoja sutarties su Lenkija pasirašymą.)1227 Taigi, naujoji Lietuvos valdžia akivaizdžiai neturėjo intereso skubėti ir kaip galima greičiau perduoti Varšuvos diplomatams sutarties tekstą. Tiesa, susitiki­ me su K. Skubiszewskiu vasario mėn. ministras P. Gylys aiškino, jog šiuo metu aktyviai svarstoma Lietuvos - Vokietijos sutartis, todėl tikėtina, aiškino Gylys, kad Lenkijos ir Lietuvos tarpvalstybinė sutartis Varšuvai bus įteikta kovo mėn.1228 O sausio mėn. sutarties tekstą Užsienio reikalų ministerija perdavė Seimo Užsie­ nio reikalų komitetui svarstyti.1229 (Sutartis buvo išsiuntinėta ir įvairioms valstybės institucijoms, kurios su ja galėjo ne tik susipažinti, bet ir pareikšti savo pastabas. Tekstą gavo ne tik valstybės, bet ir mokslo institucijos - sutarties projektas buvo pasiųstas Lietuvos mokslo tarybai.) Sutarties su Lenkija svarstymas parlamento Užsienio reikalų komitete užsitęsė beveik iki birželio mėn. Po rinkimų Seimo Užsienio reikalų komitetas tapo svarbiu politinių sprendi­ mų priėmimo proceso veikėju, savotišku politiniu centru, besistengiančiu aktyviai formuoti užsienio politikos dienotvarkę. Komitetui vadovavo emigrantas Kazys Bobelis (nuo 1979 iki 1992 m. buvęs VLIK’o pirmininku). Komiteto pirmininku Bobelis tapo parlamentinei daugumai parėmus, kaip daugmaž kompromisinė, dešiniajai opozicijai priimtina figūra. Verta priminti, kad dešiniųjų pozicijos URK buvo pakankamai stiprios. Komiteto nariai buvo V. Landsbergis, A. Saudargas, E. Zingeris, turintys nemažą užsienio politikos patirtį, tarptautinį autoritetą, todėl parlamento dauguma, Prezidentas, o galiausiai ir Užsienio reikalų ministerija privalėjo (bent jau kurį laiką) su Komiteto nuomone skaitytis. Atrodo, kad parlametarams buvo įteiktas ne vienas, o keli „istorinio“ straipsnio, vertinančio Zeligowskio žygį, Vilniaus krašto užgrobimą ir aneksiją

1227 K. Jurgutis, Tarpvalstybinė sutartis ar antras ultimatumas, Voruta, 1993-03-04-10, nr. 9. 1228 Pro memoria apie ministro P. Gylio susitikimą su K. Skubiszewskiu Varšuvoje, 1993-02-17, LR URMĄ, ap. 62, b. 13, 1. 7. 1229 V. Papirčio raštas LR Seimo Užsienio reikalų komitetui, 1993-01-15, LR URMĄ, ap. 2, b. 135, L 26. Jame teigiama, kad sutartį ruošė ministerijos Rytų ir Vidurio Europos šalių skyrius. Sprendžiant iš Seimo Užsienio reikalų komiteto protokolų, sutartis pradėta ruošti dar 1992 m. vasarą, o tų pačių metų gruodžio mėn. jos projektas buvo įteiktas ministrui Gyliui (LR Seimo URK posėdžio protokolas nr. 11, 1993-02-24, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 131, 1. 67).

L

367

368

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

variantai.1230 Kaip tik dėl šito straipsnio Komitete ir buvo daugiausia diskutuojama. Kai kuriems Komiteto nariams formuluotės atrodė „pernelyg švelnios“, teigta, kad lenkams nuolaidžiaujama ir pasisakyta už „stipriausią formuluotę“.1231 (Teisingumo dėlei reikėtų pastebėti, kad kritikos netrūko ir kitiems sutarties straipsniams.) Tačiau dešiniesiams rūpėjo ne tik sutarties turinys. Jų lyderių teigimu, būtent Seimas turėtų parengti sutarties principus (bazinį sutarties projektą) ir suformuoti derybų delegaciją (Komitetas to darbo jau ėmėsi).1232 Kitaip tariant, reikalaudami derybų procese išplėsti parlamento galias, dešinieji iš esmės siekė išsaugoti savo įtaką ne tik derybose su Lenkija, bet ir apskritai formuojant bei įgyvendinant užsienio politiką. Visgi šioms ambicijoms ir viltims nebuvo lemta išsipildyti. Ge­ gužės 24 d. Komiteto nariams Užsienio reikalų ministro pavaduotojas V. Papirtis pristatė sutarties projektą. Diskusijos kilo ne tik ir ne tiek dėl „istorinio“ ir kitų dokumento straipsnių, bet dėl derybų su Lenkija delegacijos sudėties. Komiteto narys ir opozicijos lyderis V. Landsbergis pareiškė pastabas dėl delegacijos sudė­ ties, joje padarytų pakeitimų. Papirtis atsakęs, jog panašiais principais sudaryta ir Lenkijos delegacija. (Galima spėti, kad parlamentarų delegacijos sudėtyje neliko.) „Nesiskaitoma su komiteto nuomone“, - aiškino dešiniosios opozicijos lyderis... „Nekorektiška diskutuoti ministro įsakymą“, - jam replikavo ministro pavaduotojas...1233 Tokiu būdu dešinieji buvo atriboti nuo dalyvavimo derybose dėl Lietuvos ir Lenkijos sutarties. Galima įvairiai samprotauti, kodėl valdantieji galiausiai ėmėsi tokio žings­ nio. Jų apsiprendimą galėjo lemti kelios aplinkybės. Gegužės 14 d. Lietuva tapo tikrąja Europos Tarybos nare.1234 Taigi, „komunistų“ sugrįžimas ir valdymas, ką taip mėgdavo pabrėžti dešinės politikai ir žurnalistai, nesutrukdė Lietuvos 1230 Tarp įvairių variantų, užsienio reikalų ministerija siūlė ir tokį - pasinaudoti Lenkijos bei Čekijos ir Slovakijos Federacinės Respublikos sutarties (1991-10-06) nuostata, kurioje teigiama, kad „Miuncheno paktas nuo pat pradžios buvo niekinis su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.“ Deja, kaip būtų skambėjusi konkreti formuluotė Želigowskio atžvilgiu, nežinoma (Posėdžio protokolas nr. 11, 1993-02-24, LR SA, f.2, ap. 4, b. 131, L 67). 1231 Sutartis 1993 m. pavasarį svarstyta net keliuose Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdžiuose (posėdžio protokolas, 1993-01-25, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 131; posėdžio protokolas nr. 11, 1993-02-24, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 131,1. 67-70; posėdžio protokolas nr. 14, 1993-03-17, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 131, 1. 97-99; posėdžio protokolas nr. 26, 1993-05-24, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 131, 1. 159). 1232 Posėdžio protokolas nr. 11, 1993-02-24, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 131,1. 70; posėdžio protokolas nr. 14, 1993-03-17, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 131, 1. 97-99. 1233 Posėdžio protokolas nr. 26, 1993-05-24, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 131,1. 159. 1234 D. Šniukas, Pasktiniai iškilmės akordai, Tiesa, 1993-05-15, nr. 92.

Treji rinkimai ir vienas referendumas (1992 m. vasara -1 9 9 3 m. pavasaris)

Lietuvos Respublika tampa pilnateise Europos Tarybos nare. Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministras Povilas Gylys pasirašo Europos Tarybos statutą. Salia ministro sėdi Europos Tarybos generalinė sekretorė Catherine Lalumiere. Strasbūras, 1993 m. gegužės 14 d.

integracijai į Europą. Lietuvos prisijungimas prie ET galėjo sustiprinti LDDP ir Prezidento pasitikėjimą užsienio politikos srityje. Antra vertus, santykiai su Lenkija konkrečiose, praktinėse srityse taip pat klostėsi visai sėkmingai (gegužės 7 d. šalys pasirašė susitarimą dėl bevizio važiavimo). O tai tik dar labiau sustipri­ no valdančiųjų įsitikinimą, kad dešiniuosius, opoziciją nuo derybų dėl sutarties reikėtų nušalinti. Buvo ir dar viena tokio apsisprendimo priežastis.

369

370

VINGIUOTAS KELIAS J SUTARTJ: GALIMYBĖS IR APRIBOJIMAI (1993 m. vasara-ruduo) Brazausko užsienio politikos doktrina Buvo dar viena aplinkybė, leidusi eliminuoti dešiniuosius iš dalyvavimo derybose dėl Lietuvos ir Lenkijos sutarties. Lietuvos prezidentas gegužės 17 d. Vilniaus universitete, susitikime su užsienio šalių ambasadoriais Lietuvos prisijungimo prie ET proga išdėstė valstybės užsienio politikos koncepciją bei principus. Kalbą, kuri buvo pavadinta „Lietuvos kelias į Europą“ galima laikyti prezidento A. Brazausko užsienio politikos doktrina.1235 Kokia gi buvo tos doktrinos esmė? Prezidentas suformulavo kelis svarbesnius Lietuvos valstybės užsienio ir saugumo politikos principus. Pirmasis ir ko gero svarbiausias valstybės saugaus egzistavimo pagrindas - balansavimas tarp Rytų ir Vakarų. Pasak Brazausko, Lietuva sieks suderinti Rytų ir Vakarų interesus, sieks jų pusiausvyros, neprarasdama savaran­ kiško sprendimo galimybių, išlaikydama ir išsaugodama pasirinkimo teisę. Tokioje geopolitinėje vizijoje Lietuva atliktų jungties (tilto) tarp Vakarų ir Rytų funkciją. „Tiltas“ sudarytų sąlygas šalies ekonominei modernizacijai ir gyventojų socia­ linės gerovės augimui, o kartu būtų valstybės saugios egzistencijos prielaida.1236 Tokia koncepcija neatmetė Lietuvos „integracijos į Europines struktūras“ idėjos ir kartu formavo geras bendradarbiavimo su Rytais perspektyvas. Prezi­ dentas pabrėžė: „Lietuva negali pamiršti, kad nežabota ekspansija tiek iš Rytų,

1235 Visa prezidento kalba buvo publikuota laikraštyje Tiesa, 1993-05-19, nr. 94. Jos santrauką išspausdino Lietuvos rytas, 1993-05-20, nr. 95. Atrodo, kad kalbos iniciatyva priklausė Prezidento Brazausko užsienio politikos patarėjams. Tačiau ją rengė ir daugiau prezidento komandos žmonių. Pasak liudijimų, Brazauskas į rašymą procesą praktiškai nesikišo (Autoriaus interviu su J. Paleckiu, 2016-05-08). 1236 Reikėtų pastebėti, jog tarp didelės dalies ekspertų Lietuvos, kaip „geopolitinio tilto“ ir „jungties“ tarp Rytų bei Vakarų idėja, anaiptol nebuvo populiari. Priešingai, ji buvo dažnai kritikuojama. Vyravo įsitikinimas, kad reikėtų forsuoti Lietuvos integraciją į Euroatlantines struktūras. Prie tokių priklausė ir šios studijos autorius. Pagrindinė tokio mąstymo priežastis buvo „Kremliaus faktorius“, anaiptol ne visuomet adekvatus iš jo kylančių grėsmių, „imperinių ambicijų“ vertinimas.

371

tiek iš Vakarų Lietuvos istorijos tarpsniais stabdė jos politinę, ekonominę ir kultūrinę raidą.“ Buvo apibrėžti ir sugyvenimo su kaimynais principai - stabilumo palaikymas ir jėgos nenaudojimas; įsipareigojimas laikytis tarptautinių sutarčių; konfrontacijos atsisakymas ir valstybinių sienų neliečiamumas. Buvo doktrinoje ir visai konkrečių dalykų. Aptarti santykiai su įvairiomis tarptautinėmis struktūromis ir kaimyninėmis šalimis. Iš esmės, galima būtų teigti, jog doktrinoje remtasi bendradarbiavimo, grindžiamo tarpusavio nauda ir Lietuvos suvereniteto stiprinimo logika. Apibūdindamas santykius su tarptauti­ nėmis organizacijomis, Prezidentas ypač pabrėžė santykių su Europos Bendrija ir ESBO svarbą (pastaroji teikė „neblogas galimybes įgyvendinti perspektyvinį Lietuvos nacionalinio saugumo modelį“). Ir toliau, aiškinta, kad „panaši“, t. y. saugumo problematika sąlygoja Lietuvos santykius su NATO, kuris vertintinas kaip svarbus veiksnys, „pažabojantis konfliktus ir krizes“. Kalboje buvo pasakyta ir apie dvišalius santykius „su artimiausiais kaimynais“. Brazauskas teigė: „Nematau jokių rimtų objektyvių priežasčių, kurios trukdytų Lietuvai pasirašyti tarpvalstybines geros kaimynystės sutartis su Rusijos Fede­ racija, Lenkija ir Baltarusija.“ Tokios sutartys tik dar labiau skatintų kaimynus bendradarbiauti, o tai mažintų įtampų bei konfliktų galimybes. Pastebėjo prezi­ dentas ir sunkumus, kuriuos teks įveikti, - „reikės įveikti praeities nuoskaudas, praėjusių dešimtmečių pasėtą nepasitikėjimą ir įtarumą“, tačiau kito pasirinkimo nei Lietuvai, nei jos kaimynams prezidentas nematantis. Tas nuostatas ir principus Brazauskas pakartojo ir vėliau.1237 Prezidento doktrina buvo svarbi ne tik dėl jos turinio, dėl joje suformuluotų užsienio ir saugumo politikos prioritetų. (Tokiais, pirmiausia, laikyti geri kooperaciniai santykiai su kaimyninėmis valstybėmis bei santykių su EB ir ESBO plėto­ jimas.1238) Brazausko kalba liudijo, kad prezidentas pasiryžęs užsienio ir saugumo

1237 Lietuvos prezidento A. Brazausko interviu, Tiesa, 1993-07-13, nr. 132. 1238 Tuo tarpu Lenkijos užsienio politikoje ėmė vis labiau dominuoti kiek kita kryptis - siekti narystės NATO aljanse. Ta tendencija pasireiškė RF prezidento B. Jelcino vizito Varšuvoje metu, rugpjūčio pabaigoje. Lenkams pasisekė į bendrą komunikatą įrašyti žodžius, jog Lenkijos narystė NATO neprieštarauja Maskvos interesams (žr. R. Kužniar, Polityka zagraniczna..., s. 110-111). Tuoj po Jelcino vizito premjerė H. Suchocka, paragino Aljansą artimiausiame viršūnių susitikime (jis planuotas 1994 m. sausio mėn.) priimti sprendimą dėl naujų narių priėmimo. Antraip, teigė premjerė, Vidurio Europos regiono šalys bus priverstos ieškoti alternatyvių saugumo užtikrinimo formų. Tokius premjerės žodžius į Vilnių perdavė lietuvių diplomatai (E. Meilūno pažyma, 1993-09-?, LR URMĄ, ap. 62, b. 12, 1. 223). Lietuvos spaudoje išplatinta Lenkijos premjerės kalbos dalis, liečianti NATO, buvo kiek švelnesnė (Lenkijos premjerė H. Suchocka perspėjo NATO dėl neryžtingumo, Lietuvos rytas, 1993-09-02, nr. 169).

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

politikoje imtis asmeninės iniciatyvos ir atsakomybės. O tai galėjo paskubinti ir santykių su „kaimynais normalizavimą“, kitaip tariant, užbaigti tarpvalstybinių sutarčių pasirašymo procesą. Visgi, atrodo, kad dar vasaros pradžioje įvykių „skubinti“ Prezidentas, Vy­ riausybė ir Užsienio reikalų ministerija nenorėjo. Birželio 16 d. Lietuvos am­ basadorius Lenkijoje D. Junevičius perdavė Lenkijos Užsienio reikalų ministrui K. Skubiszewskiui sutarties lietuvišką variantą. Perduodamas tekstą ambasadorius aiškino: „Lietuvos variantas nedaug skiriasi nuo lenkiškojo, yra pakeitimų, papil­ dymų, kiek praplėsta sutarties dalis dėl tautinių mažumų.“ O kartu pažymėjo Lietuva, kaip ir Lenkija mano, jog istorijos tyrimus ir vertinimus reikia palikti istorikams. Todėl, - tęsė Junevičius, - „Lietuvos projekte yra vienas straipsnis, padėsiantis abiem šalims atsiriboti nuo istorijos įvykių ir pagrįsti savo santykius teisiniais pagrindais“.1239 Derybas dėl sutarties Lietuvos derybininkai bus pasi­ ruošę pradėti jau liepos mėn. K. Skubiszewskis pritarė idėjai derybas pradėti kaip galima greičiau. Po to diplomatai aptarė ir kitus klausimus. Junevičius taip pat domėjosi Lietuvos galimybėmis prisijungti prie CEFTA (angį. Central European Free Trade Agreement). Lenkijos užsienio reikalų ministras atsakė, jog dėl to gali kilti sunkumų, tačiau pastebėjo - Varšuva pasiruošusi tarpininkauti. Deja, nepavyko surasti pirmojo sutarties teksto varianto. Tiesa, Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos archyve saugomas dokumentas pavadinimu „Lie­ tuvos pusės pasiūlymai dėl „Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradar­ biavimo sutarties“. Tai lietuviško teksto vertimas į lenkų kalbą, kurio tikėtina data - 1993 m. ruduo (lapkričio mėn.). Dokumente rašoma: „susitariančios šalys pripažįsta“, kad Lietuvos suverenumas „santykiuose su Vilniumi ir rytine Lietuvos dalimi, tarptautinės teisės požiūriu, niekada nebuvo negaliojantis, o bandymai jį pažeisti 1920-1939 m. neturi jokių teisinių pasekmių“.1240 Visai tikėtina, kad tokia pat arba bent jau panaši į šią formuluotė ir buvo sutarties projekte, kurį Junevičius įteikė Skubiszewskiui. Tokios versijos labui liudytų ir kitas netiesioginis šaltinis. Lenkijos ambasado­ rius Lietuvoje J. Widackis prisiminė, kad lietuvių projekte, kurį jis gavo birželio mėn., buvęs ir Zeligowskio akcijos įvertinimas. Anot ambasadoriaus, generolo 1239 D. Junevičius pro memoria, 1993-06-16,LR URMĄ, ap. 62, b. 13,1. 69—70. Birželio 16 d. savo prisiminimuose nurodo ir A. Brazauskas (žr. A. Brazauskas, Penkeri Prezidento metai. Įvykiai, prisiminimai, mintys, Vilnius, 2000, p. 306). 1240 Dokumento autorystė nenurodyta (LR URMĄ, ap. 62, b. 13,1. 111). Apie tai, kad į sutarties tekstą „kraštutinėms jėgoms reikalaujant“ buvo įrašytas punktas dėl Zeligowskio akcijos pasmerkimo, rašo Seimo narys Vytautas Plečkaitis (Lietuvos ir Lenkijos santykiai: mąstymas istoriniais stereotipais, Lietuvos rytas, 1993-08-05, nr. 149).

Vingiuotas kelias j sutartį: galimybės ir apribojimai (1993 m. vasara-ruduo)

akcija „buvo pasmerkta“ sutarties preambulėje.1241 O priimti tokios nuostatos tarpvalstybinėje sutartyje Varšuva nenorėjo. Widackio teigimu, lietuviškos interpretacijos priėmimas būtų reiškęs, jog Lenkija prisiima iš Vilniaus krašto „okupacijos“ sekančias politines ir juridines pasekmes: tarpukario „okupacinės“ Lenkijos valdžios išduoti nuosavybės dokumentai būtų laikomi niekiniais, tar­ navusieji Lenkijos kariuomenėje būtų traktuojami kaip tarnavę „okupacinėje“ kariuomenėje, o tokia pat „okupacine“ būtų laikoma ir Armijos Krajowos veikla Lietuvoje. Apskritai, 1993 m. vasarą ir rudenį sutartis kėlė ne tik politikų, įvairių visuomeninių-politinių organizacijų, bet ir didelės dalies lietuvių bendruomenės susidomėjimą. Suprantama, kad „jautriausiu“ laikytas istorinis klausimas - Želigowskio akcijos įvertinimas. Prezidentūra, Užsienio reikalų ministerija gavo šūsnį įvairių kolektyvinių ir pavienių laiškų, pareiškimų, kuriuose reikalauta, kad Lenkija sutartyje įvertintų ir pasmerktų 1920 m. agresiją.1242 Taigi, valdžia patyrė tam tikrą socialinį-politinį presingą, kurį buvo nepaprasta atlaikyti. Valdžią spaudė ne tik organizuoti „platūs gyventojų sluoksniai“, bet ir intelektualai-ekspertai. Savo požiūrį į sutartį ir reikalavimus jai išsakė ir įvairių mokslinių institutų vadovai, autoritetingi mokslininkai istorikai. Atrodo, dar 1993 m. pavasarį Užsienio reikalų ministrui Gyliui ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkui K. Bobeliui grupė istorikų, kalbininkų bei už mokslo poli­ tiką Lietuvoje atsakingų asmenų pasiuntė kolektyvinį laišką. Kreipimosi pradžioje rašoma: „Būtina oficialiai įvertinti, kad gen. L. Zeligowski’o akcija, nukreipta prieš Lietuvą buvo šiurkštus teisės normų ir principų pažeidimas su visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis“. Laiško autoriai ragino valdžią kaip galima grei­ čiau suformuoti „Valstybinę derybų delegaciją“ ir „ekspertų grupes“. Baigėsi kreipimasis palinkėjimu: „tarpvalstybinėse derybose su Lenkija būti lygiaverčiais partneriais, tvirtai ginančiais Lietuvos valstybės ir jos piliečių interesus“. Visai tikėtina, kad tokiai nuostatai būtų pritarę ir absoliuti dauguma to meto lietuvių. Be visuomenės, valdžiai įtaką ir spaudimą stengėsi daryti ir dešiniųjų opo­ zicijos veikėjai. Pasitaikius progai, dešinieji vis kamantinėjo Užsienio reikalų ministrą - ar šis pasirašys sutartį, jei Lenkija nepriims lietuvių siūlomo „istorijos vertinimo“. Ministras Gylys laikėsi pakankamai „kietos pozicijos“. Pavyzdžiui, lie­ pos 1 d. Seimo nariams jis aiškino, kad Lenkija kol kas nenorinti priimti Lietuvos formuluotės ir pabrėžė: „Mes manome, kad Lietuvos pozicija vienu požiūriu yra

1241 J. Widacki, Litwo, ojczyzna nie moja..., s. 122. 1242 Kone tapatus laiškų turinys ir forma liudijo, kad tai buvo neblogai organizuota politinė akcija (Autoriaus interviu su Paleckiu, 2016-05-18).

373

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

nekintama. Mes negalime susitaikyti su teisinėmis ir ekonominėmis tų įvykių pasekmėmis. Čia mūsų pozicija nekintama. Ir aš nematau čia jokio silpnumo nei perduotame dokumente, sutartyje, nei mūsų tos sutarties pristatymuose“.1243 Tokią pat poziciją ministras patvirtino ir vėliau.1244 Sunku pasakyti, ar ministras tikėjo tuo, ką kalbėjo, t. y. kad pavyks įtikinti lenkus priimti lietuvių siūlymą ir pasirašyti sutartį. Labiau tikėtina, kad P. Gylys buvo priverstas Seimo nariams demonstruoti tvirtą poziciją. Ir neatsitiktinai. Dešiniųjų spaudoje naujoji valdžia buvo kaltinama ne tik dėl nuolaidžiavimo Lenkijai, bet ir dėl nuolaidžiavimų Lietuvos lenkams - esą ji toleruojanti Lietuvos lenkų sąjungos bandymus kurti autonomiją.1245 Įvairios visuomeninės-politinės organizacijos reikalavo ne tik įrašyti į sutarties tekstą Vilniaus krašto okupacijos pasmerkimą, bet ir sutarties tekstą paskelbti ir net jį svarstyti viešai.1246 Taigi, visuomenės spaudimas „nenusileisti“ buvo pakankamai didelis. Užsienio reikalų ministerija gegužės pabaigoje perėmusi sutarties rengimą ir derybų delegacijos formavimą į „savo rankas“ taip pat prisiėmė ir atsakomybę už sėkmingą derybų pabaigą. Tokiu būdu užsienio politikos vykdytojas atsidūrė tarp savotiškų „gir­ nų“ : iš vienos pusės Užsienio reikalų ministeriją ir ministrą spaudė „užsispyrusi“ visuomenės dalis ir ministrui buvo privalu demonstruoti kietumą bei ryžtingumą, nenusileisti, iš kitos - įsipareigojimas įgyvendinti vieną svarbiausių Prezidento deklaruotų užsienio politikos prioritetų - gerus santykius su kaimynais. Taigi, užsienio politikos vykdytojai buvo priversti laviruoti. Pirmiausia, valdžiai reikėjo atriboti dešiniuosius nuo derybų proceso, derybi­ nės delegacijos sudarymo ir apskritai, nuo sutarties rengimo. Tai buvo padaryta jau pavasarį-vasarą: derybų delegacijos vadovu buvo paskirtas ne LDDP politikas ir net ne diplomatas, o mokslininkas, profesorius iš Kauno technologijos univer­ siteto Vladislavas Domarkas. Iš akademinio pasaulio į Užsienio reikalų ministeriją 1243 LR Seimo stenogramos, antra eilinė sesija, šešiasdešimt šeštasis posėdis (rytinis), 1993-0701. Prieiga per internetą: http://www3.Irs.lt/pls/inter/w5_sale.dien_pos?p_data= 19930701, [žiūrėta 2016-05-01]. Lietuvos URM ministro Gylio nuostatas „istoriniu klausimu“ išsiuntinėjo atstovybėms ir konsulatams (LR ambasadoms, konsulatams. Pro memoria apie ministro P. Gylio pasisakymą Seime, LR URMĄ, ap. 62, b. 13, 1. 77). 1244 Užsienio politika: geriau ko nors nepasakyti, negu pasakyti per daug... Pokalbis su P. Gyliu, Tiesa, 1993-07-28, nr. 143. Gylys prisiminė, jog sutartyje įvertinti Želigowskioakciją aktyviai ragino ne tik dešinės politikai, opozicija, bet ir kai kurie ekspertai, istorikai (Interviu su P. Gyliu, 2011-07-27). 1245 LDDP padeda kurti Lenkų sąjungai autonomiją, Lietuvos aidas, 1993-05-11, nr. 88; Rytų Lietuvos žaizdos negyja, Lietuvos aidas, 1993-08-13, nr. 155. 1246 Įvairūs laiškai, adresuoti prezidentui A. Brazauskui, Seimo nariams, LR URMĄ, ap. 2, b. 35.

Vingiuotas kelias j sutartį: galimybės ir apribojimai (1993 m. vasara-ruduo)

profesorius atėjo 1993 m. vasarą ir birželio mėn. 30 d. buvo paskirtas Užsienio reikalų ministro pavaduotoju. Galima įvairiai galvoti, kas lėmė tokį pasirinkimą. Visai tikėtina, kad skiriant „akademiką“, o ne „politiką“, tikėtasi sumažinti opo­ zicijos puolimus; antra vertus, tokį sprendimą greičiausiai inicijavo prezidentas ir jo komanda, siekdami stiprinti savo įtaką derybose. Ir dar viena pakankamai svarbi aplinkybė. Užsienio reikalų ministerijos vadovybė nuo sutarties rengimo stengėsi atriboti ir Seimo Užsienio reikalų komitetą. Jo pirmininkas Kazys Bobelis net skundėsi, jog Komiteto nariai negauna naujausių sutarties tekstų.1247 Valdžios derybines pozicijas Lietuvos viduje stiprino dar kelios aplinkybės. Pirmiausia, neoficialūs politiniai signalai, kurie pasiekdavo lietuvių diplomatus ir politikus iš Vakarų. Pasak J. Paleckio, kuris tuo metu buvo Prezidento užsienio politikos patarėjas, didžiųjų Vakarų šalių ambasadoriai, reziduojantys Lietuvoje, jam primygtinai aiškinę, kad sutarties su Lenkija pasirašymo nereikėtų atidėlioti, ir pasirašyti ją kaip galima greičiau.1248 Panašiai prisiminė ir buvęs Užsienio reikalų ministras P. Gylys. Jo teigimu, iš Vakarų nuolat buvo siunčiami „korektiški signa­ lai“, kad „santykius tarp valstybių [Lietuvos ir Lenkijos] būtina normalizuoti“.1249 (Visai tikėtina, kad panašūs „korektiški“ signalai buvo siunčiami ir Varšuvai.) Taigi, Vakarai lietuvių politikams leido suprasti, kad istorinė praeitis ir skirtingos jos interpretacijos negali trukdyti normalizuoti tarpvalstybinius santykius ir, ga­ liausiai, pasirašyti sutartį. Tačiau šitie signalai buvo nevieši, jų niekas negarsino ir visuomenės nuotaikoms „signalai iš Vakarų“ didesnės įtakos neturėjo. Antra vertus, Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas sudėtingu sutarties ruošimo laikotarpiu vyko ir toliau, o kai kuriais atvejais įgaudavo ir vis glau­ desnes formas. Birželio 13 d. Lietuvoje apsilankė Lenkijos gynybos ministras Januszas Onyszkiewiczius (Janušas Onyškevičius). Vizito metu beveik po metų pertraukos Lietuvos krašto apsaugos ir Lenkijos gynybos ministrai pasirašė bendradarbiavimo sutartį.1250 Sutartyje aptartos abiejų šalių galimybės dalyvauti taikos palaikymo operacijose, bendradarbiavimas oro erdvės ir jūrų pakrantės apsaugos srityse. Onyszkiewiczius pažadėjo padėti Lietuvos kariuomenei įsigyti

1247 Lietuvių derybininkų vadovas Domarkas posėdžio metu informavo Komiteto narius, dėl kurių straipsnių susitarta, o dėl kurių - ne. Nebaigti derinti buvo keli straipsniai: dėl tautinių mažumų ir dėl 1920 m. įvykių vertinimo (LR Seimo URK posėdžio nr. 36, protokolas 1993-09-07, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 151, 1. 4-5). 1248 Interviu su J. Paleckiu, 2016-05-08. 1249 Interviu su R Gyliu, 2011-07-27. 1250 Lenkijos gynybos ministro vizitas, Tiesa, 1993-06-15, nr. 113; Lenkijos gynybos ministro viešnagė, Tiesa, 1993-06-16, nr. 114; Miegosime ramiau, Lietuvos aidas, 1993-06-16, nr. 114.

375

376

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius (kairėje) ir Lenkijos Respublikos Gynybos ministras Januszas Onyszkiewiczius (Janušas Onyškevičius) Vilniuje, Antakalnio kapinėse. 1993 m. birželio mėn.

ginkluotės.1251 Vizitas vyko ypač draugiškoje atmosferoje. Butkevičius ir Onyszkiewiczius demonstravo simbolinius „istorinio“ susitaikymo ženklus: naujosiose Rasų kapinėse Lietuvos krašto apsaugos ministras padėjo vainiką ant Lenkijos, o Lenkijos gynybos ministras - ant lietuvių karių kapų.1252 Visgi, nepaisant kurtuazijos, susitaikymo ženklų, siunčiamų abiejų tautų visuomenėms, ir konkrečių susitarimų, tarpvalstybinė sutartis iš mirties taško nejudėjo. Pirmasis derybininkų - Vladislavo Domarko ir Andrzejaus Ananicziaus (Andžejaus Ananičiaus) susitikimas liepos mėnesį baigėsi beveik be rezultatų.1253

1251 R. Sakalauskaitė, T. Juknevičius, Kol Lietuvos ir Lenkijos gynybos ministrai pasirašinėjo sutartį, jų žmonos vaikams pirko pistoletus, Lietuvos rytas, 1993-06-16, nr. 114. 1252 T. Juknevičius, Lenkijos gynybos ministro vizitas, Lietuvos rytas, 1993-06-15, nr. 113. 1253 A. Ananiczius Lenkijos Užsienio reikalų ministerijoje pradėjo dirbti 1991 m. Buvo URM Europos departamento direktorius, vadovavo Lenkijos derybininkams, ruošusiems 1992 m. sutartį su Rusijos Federacija.

Vingiuotas kelias į sutartj: galimybės ir apribojimai (1993 m. vasara-ruduo)

Lenkai diskutuoti istorijos klausimais, o juo labiau - pritarti lietuvių siūlomai versijai dėl Želigowskio akcijos, nenorėjo.1254 Situaciją pabandyta pakeisti mėnesio pabaigoje. Ir šį kartą iniciatyvos ėmėsi Varšuva. 1993 m. liepos 26 d. Lenkijos premjerė H. Suchocka susitiko su Lietuvos vyriausybės vadovu A. Sleževičiumi. Susitikimo metu Lenkijos premjerė pasiūlė ginčytinus „istorijos klausimus“ iš sutarties teksto preambulės „išimti“ ir pasirašyti atskirą deklaraciją, kurioje būtų aptariami ir „abiem pusėms priimtina forma“ įvertinti skaudūs praeities klausi­ mai.1255 Lietuvos premjeras su tokiu siūlymu sutiko.1256 Sutarta buvo ir dėl kito derybinių grupių susitikimo, kuris turėjo įvykti rugpjūčio mėn. viduryje.1257 Abi pusės susitikimu liko patenkintos. Lenkijos spaudoje net pasirodė aiškinimų, jog derybose įvyko ilgai lauktas „lūžis“, lietuviškoje - kad jau rugsėjo mėnesį gali būti pasirašyta ir pati sutartis.1258 Tačiau ne viskas buvo taip optimistiška. Virš pasiekto dviejų premjerų su­ sitarimo - ginčytinus klausimus iškelti į deklaraciją - sklandė pilki nesutarimo debesėliai. Mat Suchocka, siūlydama deklaracijos idėją, taip pat aiškino, kad ją būtų galima pasirašyti vėliau, po to, kai jau bus pasirašyta tarpvalstybinė sutartis. Sleževičius su tokia logika nesutiko. Jo manymu, deklaraciją ir sutartį būtina pasirašyti vienu metu. Bent jau taip situaciją vaizduoja lietuviški šal­ tiniai.1259 Turimi lenkiški šaltiniai pateikia kiek kitokį vaizdą. Ambasadorius J. Widackis rašo, jog aiškiai nebuvo sutarta, ar deklaracija bus pasirašyta kartu su sutartimi, ar vėliau, bei kas deklaraciją turėtų pasirašyti.1260 (Šitie nesutari­ mai netruko išryškėti.) Kaip ten bebūtų, visgi vieną galima teigti pakankamai

1254 D. Junevičiaus pro memoria, 1993-07-13, LR URMĄ, ap. 62, b. 13,1. 80; Lietuvos ir Lenkijos delegacijų derybos, Tiesa, 1993-07-20, nr. 137; E. Bukinas, Kokią užsienio politiką vykdo Lietuva, Lietuvos rytas, 1993-07-27, nr. 142. 1255 A. Šleževičiaus susitikimo su H. Suchocka pro memoria, 1993-07-27, LR URMĄ, ap. 62, b. 13, 1. 86. 1256 Pasak P. Gylio, Užsienio reikalų ministerijoje jau svarstyta galimybė ginčytinus istorinius klausimus „iškelti“ į atskirą dokumentą. Tai galėjo palengvinti sutarties pasirašymą (P. Gylio interviu autoriui, 2011-07-27). 1257 Lietuva ir Lenkija: praeitis neturi būti kliūtis, Tiesa, 1993-07-28, nr. 143; Lietuva - Lenkija: kokį rudens derlių žada vidurvasaris, Lietuvos rytas, 1993-07-28, nr. 143. 1258 Lietuva - Lenkija: kokį rudens derlių žada vidurvasaris, Lietuvos rytas, 1993-07-28, nr. 143; Lietuvos ir Lenkijos premjerai apie istoriją kalbėsis atskirai, Lietuvos aidas, 1993-07-28, nr. 143. 1259 Pasak Lietuvos premjero, deklaracijoje būtina įtvirtinti nuostatą, kuri niekada ateityje neleistų „kvestionuoti rytų Lietuvos priklausomybės“ (A. Šleževičiaus susitikimo su H. Suchocka pro memoria, 1993-07-27, LR URMĄ, ap. 62, b. 13, 1. 86. Taip pat žr. Lietuvos ir Lenkijos premjerai apie istoriją kalbėsis atskirai, Lietuvos aidas, 1993-07-28, nr. 143). 1260 J. Widacki, Litwo, ojczyzno nie moja..., s. 122-123.

377

378

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

pagrįstai - susitarta dvišalę deklaraciją, kurioje būtų įvertinti „istoriniai“ įvykiai, ruošti.1261 Sekantis derybų dėl sutarties turas įvyko rugpjūčio 31 - rugsėjo l'd. Varšuvo­ je.1262 Pasak lietuvių delegacijos vadovo Domarko, buvo susitarta dėl 24 straipsnių (iš viso sutartyje jų buvo 26). Deklaracijos turinys kol kas svarstytas nebuvo. Domarko teigimu, deklaracija bus svarstoma, kai tik bus sutarta dėl sutarties. Tačiau delegacijos vadovas pažymėjo: jau dabar kyla nesutarimų, kada pasirašyti deklaraciją —kartu su sutartimi ar vėliau (lietuvių siūlymas - kartu su sutartimi, lenkų diplomatų nuomone, susitarimų sieti tarpusavyje nebūtina). Taip pat vis dar neaišku, kas turėtų deklaraciją pasirašyti. Tikėtasi, kylančius nesutarimus pašalinti, tačiau to pasiekti nepavyko.1263 Du straipsniai, dėl kurių nebuvo susitarta, aptarė tautinių mažumų proble­ mas. Tikslių formuluočių, dėl kurių buvo diskutuota, nustatyti nepavyko. Visgi, sprendžiant iš įvairių šaltinių, galima manyti, kad daugiausia klausimų ir ginčų kilo dėl nuostatos tautinių mažumų kalba organizuoti mokymąsi „visų lygių mokymo įstaigose“.1264 Tikėtina, kad šią nuostatą siūlė Lenkijos derybininkai, o lietuviams ji buvo nepriimtina. Lietuviai siūlė apsiriboti mažiau įpareigojančia formuluote - „steigti švietimo įstaigas“.1265 Antroji - dėl vardų ir pavardžių varto­ jimo tautinės mažumos kalba oficialiuose dokumentuose. Lietuvos derybininkai siūlė „numatyti galimybę rašyti pavardes pagal skambesį“, o lenkai su tuo nesutiko. (Buvo nesutarimų ir kaip formuluoti nuostatą dėl karių kapinių tvarkymo.1266) Deklaracijos, kaip sutarties priedo, kurioje būtų įvertinti 1920 m. įvykiai, idėjai lietuvių politikai iš esmės pritarė. Tačiau šiai idėjai nepritarė Lietuvos lenkų 1261 Jau rugsėjo pradžioje Lenkijos Užsienio reikalų ministro pavaduotojas Iwas Byczewskis (Ivas Byčevskis) pasiuntė laišką Domarkui, kuriame siūlė sukurti komisiją, susidedančią iš abiejų šalių istorikų bei ministerijų pareigūnų, kuri parengtų deklaracijos tekstą (D. Junevičiaus laiškas P. Gyliui, 1993-09-09, LR URMĄ, ap. 62, b. 12,1. 211). 1262 Kaip ir buvo planuota, rugpjūčio viduryje (17-18 d.) įvyko derybų delegacijų susitikimas Vilniuje. Į Lietuvą atvyko Lenkijos derybininkai, vadovaujami Užsienio reikalų ministro pavaduotojo Iwo Byczewskio. Daugiau žinių apie susitikimą, jo rezultatus nepavyko rasti (Lietuvos ir Lenkijos derybų delegacijos svarsto bendrų dokumentų projektus, Lietuvos rytas, 1993-08-18, nr. 158). 1263 Sutartis dar bus svarstoma, Lietuvos rytas, 1993-09-01, nr. 168; G. Vinickas, Lietuva ir Lenkija: sutartis dar nesuderinta, Tiesa, 1993-09-02, nr. 169. 1264 LR Tautybių departamento raštas URM dėl Lietuvos - Lenkijos sutarties, 1993-08-09, LR URMĄ, ap. 2, b. 135,1. 81-82. 1265 R. Sakalauskaitė, Pasikeista nuomonėmis apie sutartį su Lenkija, Lietuvos rytas, 1993-09-08, nr. 174. 1266 Lenkai siūlė formuluotę „tvarkyti civilines ir karines kapines“, o lietuviai - „tvarkyti kapines“ (R. Sakalauskaitė, Pasikeista nuomonėmis apie sutartį su Lenkija, Lietuvos rytas, 1993-09-08, nr. 174).

Vingiuotas kelias] sutartį: galimybės ir apribojimai (1993 m. vasara-ruduo)

politikai. Rugpjūčio mėn. lenkų frakcijos nariai ir LLS valdyba padarė keletą pareiš­ kimų, kuriuose deklaracijos idėja buvo kritikuojama. Keturi lenkų frakcijos nariai reiškė nerimą, jog kartu su sutartimi bus pasirašyta deklaracija, kuri „neigiamai įvertins Vilnijos priklausymą Lenkijai tarpukariu su iš to kylančiomis moralinėmisteisinėmis pasekmėmis čia nuo amžių gyvenantiems lenkams“.1267 Tokios deklaracijos (iš esmės lietuvių siūlomos versijos priėmimas) tik pablogintų lenkų mažumos būklę. Dokumente siūlyta įvairius prieštaringus istorinius įvykius aptarinėti moks­ linėse diskusijose. LLS Vyriausios valdybos pareiškime taip pat išsakyta ambicija dalyvauti sutarties ruošimo procese: klausimai, kurie liečia Vilnijos lenkus, turėtų būti aptarinėjami bendruomenės „autentiškiems atstovams“ dalyvaujant. (Šiuo požiūriu, jų reikalavimas dalyvauti derybose priminė įvairių lietuviškų politinių organizacijų norą.) O lenkų bendruomenei aktualius klausimus valdyba siūlė spręsti „regioninės savivaldos“, sausio 29 d. AT nutarimo ir ET normų pagrindu.1268 Vis dėlto labiau tikėtina, kad ne tik lenkų struktūrų protestai ar žymiai sti­ presnis įvairių lietuvių organizacijų spaudimas ribojo Lietuvos valdžios - Užsienio reikalų ministerijos, derybininkų ir galiausiai Prezidento - manevro galimybes. Keli vasaros pabaigos ir rudens įvykiai taip pat „uždėjo“ tam tikrus „apribojimus“. Lenkijoje gegužės mėn. pabaigoje Seimas atstatydino H. Suchockos Vyriausybę, o naujo premjero kandidatūros nepasiūlė. Tuomet prezidentas L. Walęsa paskelbė pirmalaikius rinkimus į parlamentą, kurie turėjo vykti rugsėjo mėn. Šalį apėmė rinkimų karštinė... Dar sudėtingesnė ir dramatiškesnė situacija susiklostė Lie­ tuvoje. Visuomeninė-politinė situacija radikalizavosi, kai viešajame-politiniame gyvenime, be jau tradicinių socialinių-ekonominių, atsirado ir naujų įtampų. Liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje sumaištavo keli Kauno SKAT savanoriai. Nepaklusę vadų įsakymams, jie pasitraukė į Pakaunės mišką. Vėliau jų skaičius išaugo (spaudoje buvo pateikiamas įvairus pasitraukusiųjų skaičius - nuo 60 iki maždaug 140 ginkluotų vyrų.) Ir nors tokio žingsnio motyvai buvo nevisai aiškūs, bet formaliai ginkluotų, paramilitarinėms struktūroms priklausančių asmenų at­ sisakymas vykdyti vadų įsakymus imtas interpretuoti ne tik kaip nepaklusnumas savo karinei vadovybei, bet ir kaip veiksmai, nukreipti prieš esamą valdžią.1269 Visgi, vienas rugsėjo mėnesio įvykis kiek praskaidrino įtampų debesis Lietuvoje.

1267 Kurier Wilenski, 1993-08-13, nr. 155. 1268 Kurier Wilenski, 1993-08-13, nr. 155. Beje, tame pareiškime LLS vadovybė Lietuvos lenkus identifikavo ne kaip „Polonijos dalį“, o kaip „lenkų tautos dalį“, kuri esanti MolotovoRibbentropo pakto ir Lietuvos - TSRS susitarimų „auka“. 1269 Krašto apsaugos ministras A. Butkevičius aiškino, jog Kauno savanorių nepaklusnumas ir pasitraukimas į mišką yra „gerai suplanuota politinė provokacija“ (R. Ramelienė, A. Butkevičius: „Esu prieš tai, kad su kariuomene būtų deramasi“, Tiesa, 1993-09-22, nr. 184).

379

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė] Lietuvą Jono Pauliaus II kelionė į Lietuvą tapo ypatingu įvykiu šalies gyvenime. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje popiežius atvyko susitikti su gausia Lietuvos katalikų bendruomene. Savaime suprantama, vizitas pirmiausia turėjo apaštališką pobūdį. Tačiau būta ir kitų aplinkybių, kurios šią Jono Pauliaus II kelionę darė išskirtine. Popiežius atvyko į laisvą Lietuvą. Prieš pat Šventojo Tėvo vizitą Lietuvos Res­ publiką paliko paskutinis Rusijos Federacijos armijos kareivis. Popiežiaus vizito metu ši aplinkybė buvo nekartą pabrėžiama - 1993 m. rugsėjo 4 d., tik išlipęs iš lėktuvo, Jonas Paulius II pabučiavo laisvos, nepriklausomos Lietuvos žemę. Šventasis Tėvas neslėpė simpatijų Lietuvai ir jos laisvės bylai. Jis prisimi­ nė, jog į Lietuvą troško atvykti dar 1987 m. per Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų. Tačiau dėl to meto politinių aplinkybių to padaryti negalėjo.1270 Apie įvairius popiežiaus ryšius su Lietuva plačiai rašė to meto žiniasklaida. Rašyta net apie lietuvišką Jono Pauliaus II motinos kilmę.1271 Popiežius nekartą reiškė paramą besikuriančiai Lietuvos valstybei ir įvairius sunkumus bei pavojus išgy­ venančiai lietuvių tautai. Taip atsitiko ir dramatiškais sausio mėn. įvykiais. Jis pasiuntė telegramą kardinolui Vincentui Sladkevičiui, kurioje reiškė paramą bei solidarumą su kenčiančia ir jam „brangia lietuvių tauta“. Taip pat išreiškė viltį, kad galų gale įtampos bus pašalintos ir rasti sprendimai, tenkinantys abi konflikto puses.1272 Sausio 13 d. popiežius nutraukė mišias ir pareiškė, kad meldžiasi už lietuvių tautą ir kartu su ja.1273 Ir vėliau maldose popiežius Jonas Paulius II nekartą prisimindavo lietuvių tautą. 1991 metų kovo 11d. išvaka­ rėse, sekmadienio mišiose popiežius kalbėjo: „Apaštališkas sostas visuomet su dideliu dėmesiu sekė ir seka [lietuvių] tautos sunkų žygį ir kančią, su viltimi, kad visų Lietuvos piliečių lūkesčiai bus teisingai įgyvendinti visuomeninio susitarimo ir tarpusavio pagarbos atmosferoje visoje valstybės teritorijoje ir tarptautiniame kontekste.“ 1274

1270 Č. Laurinavičius, V. Sirutavičius, Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios..., p. 50. 1271 Lietuvos rytas, 1993-09-03, nr. 170; E. Ganusauskas, Prieš penkiolika metų pirmąją savo aukštosios misijos dieną prabilęs apie Lietuvą, popiežius Jonas Paulius II-asis šiandien išvys ją savo akimis, Lietuvos rytas, 1993-09-04, nr. 171. 1272 Apel Papieža, Gazeta Wyborcza, 1991-01-12-13, nr. 10. 1273 Gazeta Wyborcza, 1991-01-14, nr. 11. 1274 „Papiež za wolną Litwą“, Rzeczpospolita, 1991-03-11, nr. 59.

Vingiuotas kelias j sutartį: galimybės ir apribojimai (1993 m. vasara-ruduo)

Popiežiaus Jono Pauliaus II ganytojiškas vizitas Lietuvoje. Popiežius ant lėktuvo trapo Vilniaus oro uoste. 1993 m. rugsėjo 4 d.

Antra vertus, nors popiežius atvyko ir į laisvą kraštą, tačiau tokį, kuris, kaip minėjau, išgyveno įvairias pereinamajam laikotarpiui būdingas politines, ekono­ mines, socialines įtampas. Todėl padrąsinančio Šventojo Tėvo žodžio laukė ne tik Lietuvos katalikai, bet ir apskritai šalies visuomenė. Ir galiausiai trečias aspektas - į Lietuvą atvyko popiežius lenkas. Taigi, Jono Pauliaus su nekantrumu laukė ne tik katalikai lietuviai, bet ir labai katalikiška Lietuvos lenkų bendruomenė. Jau nuo pat savo vizito pradžios Šventasis Tėvas rodė ne tik simpatijas Lietuvai bei lietuvių tautai, jos istorijai, bet ir gerai suprato problemas, su kuriomis kraštas susidūrė. Jau pirmojoje kalboje Vilniaus oro uoste (beje, pasakytoje lietuviškai) popiežius, pasisveikinęs „Brangūs Broliai ir Seserys!“ teigė: „Gerai žinau, jog atvykstu pas jus tokiu metu, kai Lietuvos visuomenė ieško šviesos savo garbingoje praeityje, tikėjimo kupinoje istorijoje ir po ilgo kančios, išbandymų ir kankinys­ tės laikotarpio stengiasi drąsiai žengti į priekį. Įsikūrusi beveik Europos centre tarp senojo Žemyno Rytų ir Vakarų, pasitikinti savo ilga krikščioniška tradicija, Lietuva galės iš naujo eiti vienybės atkūrimo keliu, darniai bendradarbiauti su kitomis Europos tautomis. Ženkite šiuo keliu, brangieji Broliai Seserys! Atkeliauju pas jus pirmiausia kaip Ganytojas, tad trokštu padrąsinti toliau kurti

381

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

naują Lietuvą, štai jau laisvą ir siekiančią kuo geriau išvystyti savo galimybes“.1275 Apskritai, padrąsinimas ir kvietimas remiantis giliai įsišaknijusiomis civilizacinė­ mis tradicijomis, kurti naują Lietuvą —tapo vienu iš svarbiausiu Jono Pauliaus II kelionės po Lietuvą leitmotyvu. Įvairiuose popiežiaus kalbose bei pamoksluose buvo ir daugiau momen­ tų, kurie turėjo platesnę socialinę bei politinę prasmę —vienaip ar kitaip lietė tarpvalstybinius ir tarpetninius, bendruomeninius santykius. Šventasis Tėvas pirmiausia kvietė ieškoti bendrumo, sutarimo bei kompromisų. Šiais principais paremta politika Lietuvai turėjo verti kelius į Europą ir padėti spręsti įvairias vidines problemas. Tarpvalstybinių santykių kontekste bene svarbiausia buvo Jono Pauliaus II kalba, pasakyta Apaštalinėje Nunciatūroje - Vatikano ambasadoje - antrąją vizito Lietuvoje dieną. Formaliai kalba buvo skirta diplomatams ir politikams, todėl joje neatsitiktinai pabrėžiami naujos, po Šaltojo karo besiformuojančios diplomatijos svarbiausi tikslai bei uždaviniai. Pacituosiu kelias būdingesnes popiežiaus kalbos ištraukas: „Nuo šiol Europa nėra padalyta antagonistinių ideologijų: ji eina tautų bendradarbiavimo keliu. Tai ilgas, daug kantrybės reikalaujantis darbas, kurį turi dirbti visos žemyne gyvenančios tautos. Šios tautos turi vėl atnaujinti brolybės ir solidarumo ryšius, kad išnyktų ankstesniais periodais susikaupęs apmaudas.“ Ir dar viena, šį kartą didesnė: „Diplomatinėms misijoms iškyla viena svarbiausių užduočių —sukurti sąlygas deryboms, kad sumažėtų susidūrimų galimybė tarp kultūrinių, etninių bei religinių bendruomenių, plėstųsi bendradarbiavimas tarp valstybių, būtų labiau gerbiamas žmogaus orumas ir sustiprėtų taika. Turėdami galvoje praeitį, kuri stipriai paženklino žmones, tautas ir institucijas ir kurią tenka pamažu prisiminti ir peržengti, turime būti išradingi. Visa, kas žadina žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir viltį, ryškėjančius po daugelio tamsos metų, yra tas fermentas, kuris skatina konstruktyvius santykius ir tarp tautų. Iš tiesų jokia tauta negali suklestėti, jei visos dabartinės jėgos nesusitelks tarnauti nacionalinei ir tarptautinei žmonių bendrijai.“ Kartu kalboje popiežius solidarizavosi su jaunomis Lietuvos bei kitų dviejų Baltijos valstybių demokratijomis. Jis pažymėjo, kad jaunos demokratijos priva­ lančios išmokti derinti nacionalinius interesus su pagarba žmogaus orumui bei teisėms. Tik taip galima sukurti efektyviai bei skaidriai veikiančią demokratinę politinę sistemą. Būta kalboje ir perspėjimų jaunoms demokratijoms. Popiežius

1275 Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo kalbos Lietuvoje. Prieiga per internetą: http://www.lcn. lt/b_dokumentai/popiezius_Lietuvoje/, [žiūrėta 2016-05-31]. Visos kitos Popiežiaus kalbos taip pat cituojamos iš šio šaltinio.

Vingiuotas kelias į sutartį: galimybės ir apribojimai (1993 m. vasara-ruduo)

pastebėjo, kad „demokratija reikalauja ilgo ir kantraus mokymosi bei brandos“, pažymėjo, jog „neišvengiamas nacionalinis atgimimas neturi padaryti žalos esminėms žmogiškosioms vertybėms“ bei priminė, kad „šalia lietuvių, latvių ir estų bendruomenių - tikrai trokštančių taikos ir nacionalinės nepriklausomybės, kurių joms taip trūko, - gyvena ir kitos čia gimusios kaimyninių valstybių ben­ druomenės. Jų buvimas liudija apie ilgą istoriją, kurios tenka paisyti, netgi kai tenka apgailestauti dėl kančių, žaizdų ir nesusipratimų; reikia įžvelgti brolybės ir svetingumo perspektyvą.“ Šiuo paskutiniu sakiniu popiežius pačia bendriausia prasme apibrėžė modus vivendi principą tarp dominuojančių bendruomenių ir tautinių mažumų. Ši ir kitos Jono Pauliaus II kalbos, kuriose buvo pabrėžiama solidarumo, san­ tarvės, dialogo svarba, formavo palankią atmosferą Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių bei Lietuvos lenkų ginčams ir nesutarimams spręsti. Dažnai lietuvių - lenkų santykiuose įtampos šaltiniu tapdavo skirtingas dramatiškos praeities suvoki­ mas, prieštaringos istorijos aiškinimas arba istorinė atmintis. Atrodo, kad ir šios problemos svarbą popiežius suvokė. Kalboje intelektualams bei kultūrininkams, pasakytoje Vilniaus universitete tą pačią rugsėjo 5 d. Šventasis Tėvas pabrėžė istorinės atminties svarbą, reikšmę. Popiežiaus teigimu, nepaisant praeities dra­ matizmo ir tragiškumo, istorinė atmintis praturtina, todėl ji „negali būti ištrinta.“ Antra vertus, bendras kalbos tonas, jos dvasia liudijo, jog Jonas Paulius II kvietė susitaikymui, oriam ir pagarbiam santykiui su istorija, praeitimi. Žinoma, Švento Tėvo kelionė po Lietuvą pirmiausia turėjo apaštališką po­ būdį. Jonas Paulius II aplankė kiekvienam Lietuvos tikinčiajam brangų Kryžių kalną. Jis meldėsi Vilniaus arkikatedroje bazilikoje ir Aušros vartų koplyčioje. Aplankė Antakalnio kapines, kur pagerbė žuvusius tragiškais 1991 m. Susitiko su jo apaštališkojo žodžio trokštančiaisiais Vilniaus Vingio parke bei Kauno san­ takoje. Ir, žinoma, meldėsi Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje. Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje popiežius susitiko su Lietuvos lenkais. Žodyje tikintiesiems Jonas Paulius II ragino atmesti „nacionalizmo gundymus“ ir kvie­ tė abi bendruomenes —lietuvius ir lenkus - „kiekvienai priimtinu keliu“ dėtis į bendrą integracijos procesą. Vengti priešiškumo ir remtis broliškumo jausmu. Matyt, turėdamas omenyje šiuos du principus, savo kalboje Šv. Dvasios bažnyčioje Lietuvos lenkus Šventasis Tėvas pavadino „lenkų kilmės lietuviais“, tokiu būdu lyg dar kartą pabrėždamas bendrumo svarbą. Sakoma, kad toks jo kreipimasis dalies liko nesuprastas, o kai ką netgi supykdęs, nes buvo suvoktas, kaip kėsini­ masis į puoselėjamą tautinį tapatumą. Nesiimsiu čia aiškinti popiežiaus žodžių. Tik pastebėsiu, kad šiuos žodžius galima suvokti ir kaip tam tiktą įpareigojimą, skirtą jau ne tik Lietuvos lenkams, bet nemažiau, o gal net daugiau lietuviams elgtis broliškai...

383

384

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Lenkai katalikai sveikina Popiežių Joną Paulių II Vilniuje. 1993 m. rugsėjo 5 d.

Apskritai, apaštališkąją Jono Pauliaus II kelionės po Lietuvą dalį būtų galima apibūdinti keliais paties popiežiaus žodžiais - krikščioniška dvasia padės įveikti sun­ kumus, todėl puoselėjant tikėjimą galima drąsiai žvelgti į ateitį... Ar prisidėjo Šventojo Tėvo vizitas prie Lietuvos - Lenkijos santykių sureguliavimo ir geresnių santykių tarp Lietuvos lenkų ir lietuvių? Į šį klausimą ko gero geriausiai savo prisiminimuose atsakė prezidentas A. M. Brazauskas.1276Pasak jo, vizitu Jonas Paulius II ne tik parodęs išskir­ tinę pagarbą Lietuvai, žavėjo tai, kad popiežius kalbėjo lietuviškai, pateikė aukščiausios prabos oratorystės pavyzdžių, o savo kalbose parodė santarvės, susitarimų, atgailos ir atleidimo reikšmę, kas nuvylė įvairaus raugo radikalus... Neabejoju, rašė Prezidentas, kad vizitas paspartino tarpvalstybinės Lietuvos ir Lenkijos sutarties pasirašymą. Ir visgi daugiau neapibrėžtumo nei aiškumo (vėlyvas 1993 m. ruduo) Ko gero, rudenį lietuviams ir lenkams dar atrodė, kad dėl deklaracijos teksto ir jos pasirašymo aplinkybių pavyks susitarti. Varšuva manė, kad jai pavyks „atrišti“ sutartį nuo deklaracijos. Lenkijos Užsienio reikalų ministerija pasiuntė laišką 1276 A. Brazauskas, Penkeri prezidento metai. Įvykiai, prisiminimai, mintys, Vilnius, 2000, p. 134-135.

Vingiuotas kelias į sutartį: galimybės ir apribojimai (1993 m. vasara-ruduo)

V. Domarkui, kuriame buvo siūloma sukurti atskirą komisiją, susidedančią iš Lietuvos ir Lenkijos istorikų ir diplomatų, kuri ir parengtų deklaraciją. Taip pat tikėtasi, kad pavyks parengti parafavimui ir sutarties tekstą.1277 Nežinia, ką į šį laišką atsakė Domarkas. Tačiau Lietuvoje atsietos nuo sutarties deklaracijos idėja, kaip ir galima buvo tikėtis, pritarimo nesulaukė. Rugsėjo mėn., popiežiui iš Lietuvos išvykus, Vilniuje susitiko derybinės de­ legacijos. Kalbėta ir diskutuota apie deklaraciją ir jos pasirašymo sąlygas. Atrodo, jog ir vėl susitarti nepavyko: lietuviai laikėsi nuomonės, kad dokumentą reikėtų pasirašyti kartu su sutartimi, o lenkai - jog galima vėliau. (Tokiu atveju, lietuvių manymu, deklaracija apskritai galėjo būti nepasirašyta arba jos pasirašymas būtų nukeltas neribotam laikui.) Kalbėta ir apie sutartį, tačiau ir vėl nesusitarta dėl mažumų straipsnių. Beje, Lenkijos spaudoje - laikraštyje Nowa gazeta - pasiro­ dė deklaracijos fragmentas (lietuviško varianto vertimas). Esą šalys sutarė, jog „Vilnijos priklausymas Lietuvai niekada nebuvo ginčijamas ir Lenkijos valdžios pretenzijos ta prasme neturėjo jokio teisinio pagrindo“.1278 Tarp įvairių lietuvių diplomatų paruoštų deklaracijos nuorašų yra toks, kuria­ me yra ir panašus fragmentas į ankščiau minėtąjį.1279 Taigi, laikraštis nemelavo. (Kyla klausimas, kaip konfidencialus dokumentas - projektas - atsidūrė spaudoje ir ko tokiu informacijos nutekinimu siekta.) Sprendžiant iš išlikusio lietuvių siūly­ to deklaracijos teksto, jame buvo įrašytos tos pačios formuluotės, kaip ir sutarties variante (jos preambulėje), kuris lenkams buvo perduotas dar birželio mėnesį.1280 Tiesa, deklaracijos tekste atsirado ir naujų istorinių „fragmentų“. Pavyzdžiui, joje teigiama, kad geros bendradarbiavimo tradicijos tarp šalių buvo „pažeistos“ dėl „priešiškumo, nesusipratimų, konfrontacijos, kurie lėmė lietuvių —lenkų santy­ kius 1920-1939 metais ir taip pat trukdė suformuoti bendrą Baltijos valstybių ir Lenkijos frontą prieš agresorius iš Rytų ir iš Vakarų.“ 1277 Ambasadoriaus D. Junevičiaus laiškas ministrui P. Gyliui, 1993-09-09, LR URMĄ, ap. 62, b. 12,1. 211. 1278 S. Urbonavičiūtė, Lietuvos derybos su kaimyninėmis šalimis vyksta, bet lemiami sprendimai vėl atidedami, Lietuvos rytas, 1993-09-18, nr. 182. 1279 Wspolna Deklaracjarządu Republiki Litewskiej oraz Rządu Rzeczpospolity Polskiej ir Propozycje Litewskie. Pirmasis dokumentas datuotas 1993-11-23, antrasis - be datos (LR URMĄ, ap. 62, b. 13,1. 110-111). 1280 „Salys pripažįsta“, kad Lietuvos suverenumas „santykiuose su Vilniumi ir rytine Lietuvos dalimi, tarptautinės teisės požiūriu, niekada nebuvo negaliojantis (lenk. unieivažniona), o bandymai jį pažeisti 1920-1939 metais neturi jokių teisinių pasekmių“ (Wspolna Deklaracja rządu Republiki Litewskiej oraz Rządu Rzeczpospolity Polskiej, 1993-11-23, LR URMĄ, ap. 62, b. 13, 1. 110).

;-385aŽ

386

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 988—1994 metais

Nesusitarus dėl deklaracijos turinio, o tiksliau - lenkams atmetus .lietuvių nuostatas, pasigirdo siūlymų apskritai atskiros deklaracijos atsisakyti, o istorinius vertinimus įrašyti į sutarties preambulę. Taip spręsti klausimą jau rugsėjo pabai­ goje V. Domarkui patarė Seimo Užsienio reikalų komiteto nariai.1281 Apskritai, rudenį Domarkas Seimo nariams buvo priverstas aiškintis ir dėl deklaracijos, ir dėl sutarties „istorinių formuluočių“. Galiausiai, spalio mėnesį derybų delegaci­ jos vadovas URK nariams pareiškė, kad derybų delegacija „sugrįžo prie to“, kad „Želigovskio akcija būtų įvertinta preambulėje“.1282 Atrodo, kad derybos eilinį kartą strigo. Iniciatyvos išjudinti situaciją šį kartą ėmėsi Prezidentas Brazauskas. Atsiminimuose jis rašo, jog rudenį paskambinęs Lenkijos vadovui Waięsai. Pokalbis buvęs „nuoširdus ir atviras“. Prezidentai su­ tarė, kad „sutarties rengimą reikia spartinti“.1283 Deja, Brazausko atsiminimuose neparašyta, kada pokalbis įvyko. Tikslios jo datos nepamena ir Brazausko koman­ dos žmonės, tačiau jie atsimena, kad pokalbis Brazauskui buvo labai svarbus ir po jo Prezidentas buvo pakilios nuotaikos.1284 Galbūt tuomet sutarta dėl kokio nors kompromisinio sprendimo. Apie tai galima tik spėlioti. Svarbu būtų žinoti ne tik apie ką prezidentai kalbėjo, bet ir kada. Tad leisiu sau pasvarstyti, kas galėjo turėti įtakos pokalbio dvasiai ir kada bei apie ką jie galėjo kalbėti. Norint atsakyti į abu klausimus, reikėtų prisiminti tarptautinį kontekstą, o konkrečiau -Rusijos veiksnį. 1993 m. ruduo politinėj e-socialinė j e Rusijos istori­ joje buvo labai komplikuotas ir dramatiškas. Rugsėjo mėn. maždaug tuo pat metu, kai Lietuvoje baigėsi savanorių maištas, Maskvoje vis labiau įsisiūbavo konfliktas tarp dviejų politinių valdžių: prezidento Jelcino (jį rėmė Vakarų pasaulis, taip pat parėmė ir Lietuvos valdžia)1285, jo aplinkos, vadinamųjų reformatorių - „demo­ kratų“ bei „antidemokratinės“ Rusijos Federacijos Tarybos, kurioje dominavo konservatyvios jėgos, komunistai, bei jos vadovybės R. Chasbulatovo ir A. Rucko­ jaus. Konfliktas peraugo į ginkluotą konfrontaciją. Spalio 4 d. konfliktas baigėsi, pergalę šventė „demokratai“ ir prezidentas Jelcinas. Taigi, galima manyti, jog

1281 LR Seimas URK posėdžių protokolas nr. 39, 1993-09-22, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 151, 1. 9. 1282 LR Seimas URK posėdžių protokolas nr. 40, 1993-10-04, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 151, 1. 11. 1283 Tiesa, prisiminimuose Brazauskas nenurodo tikslios pokalbio datos (A. Brazauskas, Penkeri Prezidento metai. Įvykiai, prisiminimai, mintys, Vilnius, 2000, p. 306). 1284 Pasak Paleckio, abu Prezidentai surado „bendrą kalbą“ ir pajuto vienas kitam simpatiją. Brazauskui tai buvo ypač svarbu (J. Paleckio interviu autoriui, 2016-05-08). 1285 prezidentą B. Jelciną remiantį pareiškimą padarė Lietuvos URM (Tiesa, 1993-09-23, nr. 185). Spalio pradžioje remiančius Jelciną pareiškimus padarė trijų Baltijos šalių prezidentai, Seimo Užsienio reikalų komitetas bei Užsienio reikalų ministerija (Tiesa, 1993-10-05, nr. 193).

Vingiuotas kelias į sutartį: galimybės ir apribojimai (1993 m. vasara-ruduo)

politinis nestabilumas ir demokratijos trapumas Rusijoje vertė valdančiuosius Lietuvoje greičiau siekti susitarimo su Lenkija. Galbūt todėl A. Brazauskas ir skambinęs į Varšuvą. Tačiau galima ir kiek kita versija. Rudenį Lietuva derėjosi ne tik su Varšuva, bet ir su Maskva. Ir, atrodo, kad rugsėjo viduryje tos derybos smarkiai pasistūmėjo į priekį. Lietuvos ir Rusijos derybose buvo iš esmės sutarta dėl karinio Rusijos tranzito iš Vokietijos per Lietuvą ir pasiektas kompromisas dėl atsiskaitymo už jį. Taip pat susitarta dėl bendradarbiavimo oro, jūrų ir upių transporto srityse. Buvo aptartos ir laisvos prekybos sutarties pasirašymo galimybės. (Keli susitarimų projektai buvo parafuoti.) Abiejų valstybių derybininkai derybų eiga ir rezulta­ tais buvo patenkinti.1286 O lapkričio 4 d. Prezidento A. Brazausko vadovaujama delegacija nuvyko į Maskvą. Susitikimo su B. Jelcinu metu buvo aptartos kelios tarpvalstybinės sutartys ir susitarimai, tačiau pasirašytos jos dėl įvairių priežasčių nebuvo. Salių prezidentai susitarė, kad jos bus pasirašytos Vilniuje, Rusijos Fe­ deracijos premjero Viktoro Černomyrdino vizito metu.1287 Rusijos vyriausybės vadovas į Lietuvos sostinę atvyko lapkričio 18 d. Vizito metu buvo pasirašytas paketas susitarimų - iš viso jų buvo 10 - kurios iki šiol reguliuoja abiejų valstybių santykius. Pasirašyta sutartis ir dėl prekybinių-ekonominių santykių, kurioje įtvir­ tintas didžiausio palankumo režimas prekyboje, užtikrintas neapmokestinamas prekių tranzitas per šalių teritorijas. (Tačiau šios sutarties ratifikavimą Maskva vis atidėliojo.)1288 Taigi, galima daryti prielaidą, kad Brazauskas į Varšuvą galėjo skambinti maždaug tuo metu, kai iš esmės paaiškėjo derybų su Rusijos Federacija rezultatai. O pokalbyje pranešti apie pasiektus Lietuvos susitarimus su Maskva. Tokiu būdu tikėtasi išjudinti ir tarpvalstybinės sutarties su Lenkija pasirašymą.

1286 Sekantis derybų ratas turėjo įvykti spalio viduryje (S. Urbonavičiūtė, Lietuvos derybos su kaimyninėmis šalimis vyksta, bet lemiami sprendimai vėl atidedami, Lietuvos rytas, 1993-09-18, nr. 182; Rusijos ir Lietuvos derybos, Tiesa, 1993-09-18, nr. 182. Taip pat žr., C. Laurinavičius, R. Lopata, V. Sirutavičius, Military transit of Russian Federation Through the Territory of the Republic of Lithuania / Rusijos Federacijos karinis tranzitas per Lietuvos Respublikos teritoriją, Vilnius, 2002, p. 59). 1287 R. Sakalauskaitė, Lietuvos ir Rusijos prezidentai Kremliuje pasidalijo prisiminimais, o konkrečius susitarimus atidėjo ateičiai, Lietuvos rytas, 1993-11-05, nr. 215; R. Sakalauskaitė, Kodėl ketvirtadienį Kremliuje nebuvo pasirašytos Lietuvos ir Rusijos sutartys, Lietuvos rytas, 1993-11-06, nr. 216. 1288 A. Račas, Trimis lėktuvais atskridusi Rusijos delegacija iš Lietuvos išsigabeno dešimt pasirašytų dokumentų, Lietuvos rytas, 1993-11-19, nr. 225. Taip pat žr. C. Laurinavičius, R. Lopata, V Sirutavičius, Military transit ofRussian Federation Through the Territory of theRepublic ofLithuania / Rusijos Federacijos karinis tranzitas per Lietuvos Respublikos teritoriją, Vilnius, 2002, p. 59.

387

388

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas atidaro Lenkijos knygų parodą Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Salia Prezidento stovi Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Janas VVidackis (Janas Vidackis.) 1993 m. birželio 4 d.

Taip pat tikėtina, kad iš Lenkijos prezidento sulaukta patikinimų sutarties pasi­ rašymą paskubinti, o dėl ginčytinų klausimų - ieškoti kompromisų. Kaip ten bebūtų, bet rudenį Prezidento A. Brazausko veikimas „Varšuvos kryptimi“ akivaizdžiai suaktyvėjo. Pačioje rugsėjo pabaigoje Brazauskas JT Asamblėjos metu susitiko su K. Skubiszewskiu ir svarstė galimybes „paspartin­ ti“ sutarties rengimą.1289 Lenkijos užsienio reikalų ministras perdavė Brazauskui Walęsos kvietimą apsilankyti Varšuvoje. Tam tikrus pozityvius ženklus rodė ir Varšuva. Spalio pradžioje ambasadorius J. Widackis interviu teigė, jog santykius tarp dviejų valstybių taip pat komplikuoja ir dalies lenkų tautinės mažumos pernelyg didelės ambicijos. Mat reikalaujama, kad tarpvalstybinė sutartis būtų pirmiausia aptarta su Lietuvos lenkais ir tik vėliau su oficialiu Vilniumi. Iš esmės ambasadorius pripažino, kad derybininkai nesutaria dėl vienintelio punkto - Želigowskio akcijos įvertinimo. Salių požiūriai šiuo klausimu išsiskiria. Widackis 1289 Lietuvos prezidentas išskrido į Los Andželą, Lietuvos rytas, 1993-10-01, nr. 191; A. Brazauskas Jungtinėse Tautose, Tiesa, 1993-10-01, nr. 191.

Vingiuotas kelias į sutartį: galimybės ir apribojimai (1993 m. vasara-ruduo)

trumpai suformulavo ir galimo kompromiso platformą: „Pripažinkime teises į kitokį praeities vertinimą. Neprimeskime vieni kitiems „vienintelių teisingų“ vertinimų, gerbkime vieni kitus ir ieškokime tarpusavio supratimo.“ 1290 Galiausiai, siūlyta istoriją palikti istorikams, o politiką - politikams... A. Brazauskas stengėsi paveikti ir politinę situaciją šalies viduje, formuoti palankesnes sąlygas kompromisui su Lenkija. Po dramatiškų įvykių Rusijoje devynios politinės partijos (tarp jų ir valdančioji - LDDP) pasirašė kreipimąsi į Respublikos Prezidentą, kuriame ragino „aukščiausiu lygiu pareikšti savo norą stoti į NATO“.1291 Netrukus įvyko devynių partijų atstovų susitikimas su valstybės prezidentu. Susitikimo metu Brazauskas iš esmės pritarė partijų siūlymui. Minint Lietuvos Respublikos Konstitucijos metines Brazauskas pareiškė, jog „labai palan­ kiai vertina JAV pasiūlymus stiprinti NATO valstybių bendradarbiavimą su Vidurio ir Rytų Europos šalimis, kad ir jos ateityje galėtų tapti NATO narėmis.“ Tokie siūlymai, anot prezidento, „visiškai atitinka ir Lietuvos pozicijas“.1292 Pre­ zidentas bei partijų lyderiai nutarė „bendromis jėgomis“ rengti Lietuvos užsienio politikos koncepciją.1293 Dar vienas panašus susitikimas įvyko spalio pabaigoje 25 d. Sį kartą svarstyta nacionalinio saugumo koncepcija. Ir vėl sutarta, kad jos projekto rengimo grupė būtų papildyta „visų partijų atstovais“.1294 Visai tikėtina, jog tuose susitikimuose buvo kalbama ir apie sutartį su Lenkija (nors viešojoje erdvėje informacijos apie tai nebuvo). Visi minėti susitikimai svarbūs tuo, kad opo­ zicinės partijos imtos aktyviau įtraukti į užsienio ir saugumo klausimų svarstymą

1290 J. Widackio interviu Lenkijoje buvo publikuotas 1993 spalio 3 d., Lietuvoje jį perspausdino valdančiųjų dienraštis („Pasmerkti“ gerai kaimynystei, Tiesa, 1993-10-06, nr. 194). 1291 Partijų kreipimasis dėl Lietuvos Respublikos integravimosi į NATO, Tiesa, 1993-10-16, nr. 202. Beje, spalio pradžioje Lenkijos Užsienio reikalų ministras Skubiszewskis padarė pareiškimą, kuriame ne tik reiškė paramą Jelcinui, bet ir pabrėžė, jog Varšuvos tikslas - kaip galima greičiau tapti NATO struktūrų dalimi (Lenkija remia B. Jelciną ir skuba į NATO, Tiesa, 1993-10-06, nr. 194). 1292 Pasiūlymus Vašingtonas pateikė Aljanso šalių gynybos ministrų pasitarime, kuris vyko Vokietijoje. Sprendimas priimtas nebuvo, nes susitikime nedalyvavo Prancūzija (A. Brazauskas apie padėtį Lietuvoje ir aplink ją, Tiesa, 1993-10-26, nr. 208; NATO šalys pritarė JAV pasiūlymui dėl bendradarbiavimo su Rytų Europa, Lietuvos rytas, 1993-10-22, nr. 206; NATO ketina atverti duris Rytų bloko valstybėms, Lietuvos aidas, 1993-10-22, nr. 206). Beje, Brazauskas taip kalbėjo praėjus vos kelioms dienoms po Vokietijos prezidento R. von Weizsackerio (R. fon Vaiczėkerio) vizito Lietuvoje. Atrodo, jog Berlyno pozicija dėl NATO bendradarbiavimo su Rytų ir Vidurio Europos šalimis buvo atsargesnė (M. Laurinavičius, Vokietijos Prezidentas: Lietuva yra savotiškas geografinis tiltas, Lietuvos rytas, 1993-10-23, nr. 207). 1293 Partijų pasitarimas su prezidentu, Lietuvos aidas, 1993-10-16, nr. 202. 1294 Tartasi dėl nacionalinio saugumo koncepcijos, Lietuvos aidas, 1993-10-26, nr. 208.

389

390

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1988—1994 metais

bei sprendimų priėmimo procesą.1295 O tai galėjo pašalinti įtampas tarp Seimo daugumos ir dešiniosios opozicijos bei suformuoti palankesnį klimatą valdžiai pagreitinti sutarties su Lenkija pasirašymą.1296 (Kaip jau minėjome’ iš sutarties rengimo opozicinės parlamentinės partijos faktiškai buvo eliminuotos.) Tiesa, kartu tektų pripažinti, kad 1993 m. spalio mėn. Lietuvos visuomenės nuomonė „istoriniais klausimais“ vis dar buvo pakankamai „įelektrinta“. Spaudoje buvo pakankamai plačiai nušviestas spalio mėn. pradžioje Vilniuje organizuotas Armijos krajovos „viešas teismas“. Jį surengė net keturiolika įvairių visuomeninių organizacijų.1297Armijos krajovos veikimas Rytų Lietuvoje didelei daliai lietuvių buvo pakankamai jautrus klausimas, nes siejosi ne su AK kova prieš nacių Vokietiją, bet ir su taikių gyventojų lietuvių žūtimi. (Kaip, beje, ir lenkams karinių lietuvių formuočių veikimas II pasaulinio karo metais Vilniaus krašte asociavosi ne su kova prieš „raudo­ nuosius partizanus“, bet su teroru prieš taikius gyventojus lenkus.) „Teismo“ išdavoje nuspręsta kreiptis į Seimą, kad šis priimtų nutarimą, kuriame AK būtų įvardyta kaip etnocidą lietuvių tautos atžvilgiu vykdžiusi organizacija, o „bandymus registruoti AK veteranų organizacijas ir jų veiklos ženklus laikyti genocido propagavimu“. Derybų delegacijai siūlyta pareikalauti kompensacijų nuo AK rankų žuvusių šeimoms bei artimiesiems.1298 (Priminsiu, kad Armijos krajovos veteranų organizacijos įregistra­ vimo klausimas lenkų pusės derybose buvo keliamas ne kartą.)1299 O spalio 22 d. dešiniųjų spaudoje pasirodė trumpa žinutė apie septynių opozicinių politinių partijų pareiškimą dėl padėties Rytų Lietuvoje (dokumentas

1295 V. Landsbergis teigiamai įvertino prezidento Brazausko idėją į visai valstybei svarbių užsienio ir saugumo politikos dokumentų rengimą „įtraukti politines partijas“ (Nacionalinio saugumo koncepciją tikimasi parengti po mėnesio, Lietuvos rytas, 1993-10-26, nr. 208). 1296 P. Gylys prisiminė, jog tuo metu imta aktyviau bendradarbiauti su opozicinėmis politinėmis jėgomis ir jų lyderiais (Interviu su P. Gyliu, 2011-07-27). 1297 L. Pečeliūnienė, Armijos krajovos aukos, Lietuvos aidas, 1993-10-09, nr. 197; taip pat žr. Atgimimas, 1993-10-27, nr. 42. j. Norkevičius, Liudytojai prisimena istoriją, Tiesa, 1993-10-09, nr. 197; Ž. Kriaučiūnaitė, Armija krajova- didvyriai ar banditai? Tiesa, 1993-10-12, nr. 198. 1298 A. Račas, Visuomeninis teismas Vilniuje nusprendė: Armijos krajovos veikla Lietuvoje vertintina kaip tautos genocidas, Lietuvos rytas, 1993-10-09, nr. 197. 1299 Vyriausybės potvarkiu tų pačių metų liepos mėn. buvo sudaryta speciali istorikų komisija AK veiklai Lietuvoje tirti. Komisija išvadas paskelbė tų pačių metų gruodžio mėn. Ji siūlė leisti steigti ne AK veteranų klubą, o tik veteranų savišalpos organizaciją. Tokia išvada susilaukė įvairių dešiniųjų organizacijų bei politikų kritikos (R. Varnauskas, Armija krajova: reikia ne emocijų, o istorijos ir teisės, Lietuvos aidas, 1994-01-05, nr. 2). Teisingumo ministerija 1995 m. užregistravo organizaciją „Lenkų karo veteranų klubą“, kurią sudarė buvę AK kombatantai. Armijos krajovos karių klubas užregistruotas 2004 m., Lietuvai tapus ES nare.

Vingiuotas kelias į sutartį: galimybės ir apribojimai (1993 m. vasara-ruduo)

buvo priimtas spalio 7 dieną).1300 Pareiškimas buvo adresuotas Prezidentui, Vy­ riausybės vadovui, Seimo Pirmininkui ir generaliniam prokurorui. Jame pasisa­ kyta už gerus santykius su Lenkija, tačiau kartu pažymėta, kad „trečios jėgos“ stengiasi komplikuoti dviejų kaimyninių valstybių santykius. O tos „jėgos“ - tai „buvę sovietinės santvarkos aktyvistai“, atskiros „prieš Lietuvą nusiteikusios grupuotės Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose“. Kliuvo ir Seimo lenkų frakcijai bei LLS vadovybei, kad neremia ir pasisako prieš numatomą deklaraciją, „kurioje būtų neigiamai įvertinta agresija, okupacija ir aneksija 1920-1922 m. Lenkijos įvykdyta Lietuvos atžvilgiu.“ Rašoma, kad vietos valdžios Rytų Lietuvoje atsto­ vai, viršaičiai yra instruktuojami Lenkijoje, o ambasadorius J. Widackis skatinąs lenkų mažumą nepagrįstoms pretenzijoms. Kritikos susilaukė ir Lietuvos valdžia, pirmiausia prokuratūra, kad neištyrė koordinacinės tarybos veiklos aplinkybių, leido perregistruoti LLS prieš Seimo rinkimus, nors ši neatsisakiusi nekonstitucinio nacionalinės teritorinės autonomijos sukūrimo tikslo ir pan. Taigi, teigiama pareiškime, naujai valdžiai nuolaidžiaujant vėl suaktyvėjo „autonomininkų“ veikla. Dokumento autoriai siūlė valdžiai imtis prieš „autonomininkus“ aktyvių veiksmų: stabdyti priešiškų organizacijų veiklą, patikrinti LLS perregistravimo aplinkybes, grąžinti Vyriausybės įgaliotinius į Vilniaus ir Šalčininkų rajonus ir 1.1. Pasisakyta ir dėl tarpvalstybinių santykių - sutarties preambulėje ar atskiroje deklaracijoje „būtinai įvardinti ir tinkamai įvertinti“ Želigowskio agresiją. Taigi, valdantiesiems, ir pirmiausia šalies prezidentui, įvairiomis politinėmis nuolaidomis nepavyko visiškai nutildyti opozicijos, nebent ją šiek tiek pritildyti. Visgi užbėgdamas įvykiams už akių drįsčiau manyti, kad jau 1993 m. vėlyvą rudenį dešiniosios opozicijos veikėjų požiūriai bei pozicijos Lietuvos - Lenkijos tarpvalstybinės sutarties atžvilgiu ėmė pamažu diferencijuotis. Ši tendencija galutinai išryškėjo sutarties ratifikavimo metu.1301

1300 Pareiškimą Centro sąjungos vardu pasirašė R. Ozolas, Lietuvos demokratų partijos - P. Pečeliūnas, Krikščionių demokratų partijos - P. Katilius, Nepriklausomybės partijos - V. Sapalas, Lietuvių tautininkų sąjungos-R. Smetona, Tėvynės sąjungos - Lietuvos konservatorių - V. Landsbergis, Žaliųjų partijos - I. Ignatavičienė (Rūpestis dėl rytų Lietuvos, Lietuvos aidas, 1993-10-22, nr. 206). Visas pareiškimo tekstas vėliau buvo paskelbtas Atgimimo laikraštyje (1993-10-27, nr. 42.), taip pat Vorutoje (1993-11-11-17, nr. 42). Taip pat žr. LR URMĄ, ap. 2, b. 135, 1. 95-97. Ministerijos archyve saugomas pareiškimo tekstas datuotas spalio 7 d. 1301 Ratifikuojant sutartį, 1994 m. spalio mėn. 13 d., kai kurie Seimo dešiniosios opozicijos atstovai, tokie kaip V Landsbergis, E. Zingeris, A. Kubilius, V. Jarmolenko, L. Andrikienė, R. Ozolas ir kiti balsavime nedalyvavo, keli balsavo prieš (B. Gajauskas, S. Pečeliūnas, Z. Sličytė, K. Uoka, S. Malkevičius), dar keli susilaikė - V. Žeimelis, R. Hofertienė, A. Račas ir keli balsavo už A. Saudargas, P. Katilius, V. Aleknaitė-Abramikienė, K. Dirgėla, J. Dringelis.

391

392

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Spalio 26 d. buvo prisaikdinta nauja Lenkijos vyriausybė. Ji buvo koalicinė, ją sudarė dviejų laimėtojų koalicija —Demokratinė kairiųjų sąjunga (buvusi Lenkijos jungtinė darbininkų partija), kuri gavo daugiausiai balsų,‘ir Valstiečių partija. Būtent „valstiečių“ atstovui Waldemarui Pawlakui (Valdemarui Pavlakui) atiteko Ministro Pirmininko portfelis. Naujuoju Užsienio reikalų ministru tapo formaliai nepartinis, tačiau prezidentui L. Walęsai artimas Andrzejus 01echowskis (Andžejus Olechovskis). Rinkimų į parlamentą metu jis vadovavo proprezidentiniam Nepartinių blokui reformoms remti ir buvo jo faktinis lyderis. (01echowskis J. 01szewskio kabinete buvo Finansų ministras. Kaip pastebi lenkų istorikai, jau tuomet pasireiškė jo simpatijos Walęsai.1302) Lietuvoje valdantieji tokius Lenkijos rinkimų rezultatus sutiko su gera doze optimizmo, matyt tikėdamiesi, kad su naująja Lenkijos valdžia pavyks lengviau ir greičiau susitarti.1303 Sprendžiant iš lietuviškų diplomatinių šaltinių, naujasis Užsienio reikalų mi­ nistras pasisakė prieš Rusijos izoliavimą, pažymėjo ekonominių ryšių tarp valstybių svarbą ir buvo už kaip galima greitesnį tarpvalstybinės sutarties su Lietuva pasirašy­ mą. Pasak A. 01echowskio, sutarties pasirašymui „gali sutrukdyti tik nacionalistinės jėgos Lietuvoje“.1304 Su Lietuvos ambasadoriumi ministras aptarė ir dviejų šalių Užsienio reikalų ministrų susitikimo galimybę. Po vizitų Varšuvoje pakankamai optimistiški buvo ir Lietuvos Seimo nariai. Vienas LDDP lyderių J. Karosas grįžęs iš Lenkijos aiškino, kad egzistuoja, visai realios prielaidos ir sąlygos sutartį pasirašyti artimiausiu metu. Jo teigimu, Lenkijos pareigūnai „laikosi nuomonės, jog Želigov­ skio akcijos įvertinimą būtų galima iškelti į atskirą deklaraciją“ ir ją pasirašyti kartu su sutartimi.1305 Tiesa, kas tie „pareigūnai“ ir kodėl naujoji Lenkijos valdžia ėmė keisti savo požiūrį dėl deklaracijos pasirašymo laiko, parlamentaras nepaaiškino. Netrukus, gruodžio pradžioje įvyko Gylio ir 01echowskio susitikimas. Ir gali būti, jog tai buvo lūžio derybose dėl sutarties pradžia...

1302 A. Dudek, Pierwsze lata III Rzeczypospolitej..., s. 334. 1303 Taip rinkimų rezultatus Lenkijoje vertino vienas LDDP lyderių, Seimo Pirmininkas C. Juršėnas. Jis manęs, jog su lenkų „kairiaisiais“ dėl Želigowskio akcijos vertinimo „bus paprasčiau susitarti“. Tačiau netrukus pastebėjo, jog lenkų kairės ir dešinės politikų požiūriai „istoriniais klausimais“ yra beveik identiški (Interviu su C. Juršėnu, 2011-06-10). 1304 D. Junevičiaus pranešimas, 1993-11-12, LR URMĄ, ap. 2, b. 136, 1. 168. 1305 A. Račas, Lenkijos ir Lietuvos sutartis gali būti pasirašyta artimiausiu metu, Lietuvos rytas, 1993-11-04, nr. 214.

393

KIEK BUVO LŪ ŽIŲ DERYBOSE? (1993 m. vėlyvas ruduo —1994m. ankstyvas pavasaris) Lietuvos ir Lenkijos Užsienio reikalų ministrai Povilas Gylys ir Andrzejus Olechowskis pirmą kartą rimtesnio pokalbio susitiko 1993 m. gruodžio 2 d. Susitikimas įvyko Briuselyje, Lenkijos ambasadoje. Pasak Gylio, tarp jo ir 01echowskio jau nuo pat pirmojo susitikimo susiklostė geri ir nuoširdūs santykiai, nors abiejų ide­ ologinės nuostatos ir pozicijos skyrėsi. Antra vertus, sudėtingas ir komplikuotas derybų procesas įtikino Lietuvos Užsienio reikalų ministrą, jog įrašyti į atskirą deklaraciją ar sutartį „istorinius vertinimus“, kokie atrodo reikalingi ir naudingi Vilniui, nepavyks.1306 Todėl būtina ieškoti kompromiso, tokios formulės, kuri patenkintų abi šalis. Tokias prielaidas patvirtina ir išlikę dokumentai.1307 Briuselyje ministrai ap­ tarinėjo ir bendrus abiejų valstybių saugumui aktualius klausimus, sutarė, kad regiono —Lietuvos ir Lenkijos - saugumą gali garantuoti NATO aljansas bei Rusijos demokratėjimas. (Todėl būtina plėtoti santykius su Rusija, įtraukiant ją į besikeičiančias Europos saugumo struktūras.) Tačiau daugiausia kalbėta apie tarpvalstybinę sutartį. Pasak Gylio, sutartyje yra „trys jautrūs punktai“ - istorijos vertinimas, lenkiškų vardų ir pavardžių rašyba bei karių kapų tvarkymo klausimas. Ypač jautrus, ministro teigimu, Zeligowskio akcijos vertinimo klausimas. Jis keliąs daug aistrų, o kai kurios politinės jėgos susirūpinusios, kad akcijos neįvertinimas galįs turėti neigiamų „teisinių pasekmių“. Todėl Gylys siūlė susitarti dėl dviejų atskirų dokumentų: deklaracijos, kurioje būtų įvertinta šalių istorinė praeitis, ir tarpvalstybinės sutarties. 01echowskis Lietuvos ministrą ramino - lenkai istorines pamokas išmoko bei jokių „beprotiškų idėjų neturi“. Jis pasiūlė trejopą istorinių klausimų sprendimo būdą: surašyti gerą, solidžią ir teisingą deklaraciją. Tas darbas užimtų trejis-penkerius metus. Antrasis - paruošti „bendro pobūdžio deklaraciją“. Trečiasis - pir­ miausia pasirašyti sutartį, o deklaraciją atidėti ir toliau svarstyti. Lenkijos užsienio reikalų ministrui priimtinesnį atrodė antrasis ir trečiasis variantai. Gylys į tuos samprotavimus neatsakė, tik pastebėjo, kad Lietuvos Prezidentas suinteresuotas sutartį pasirašyti kaip galima greičiau - galbūt dar sausio mėnesį. 1306 Gylio interviu su autoriumi, 2011-07-27. 1307 P. Gylio susitikimo su A. 01echowskiu pro memoria, b. d., LURMA, ap. 62, b. 13,1. 101-102.

394

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Kitaip tariant, galima manyti, kad Lietuvos Užsienio reikalų ministras sutiko su savo kolegos argumentais ir manė, jog netikslinga tęsti bevaises diskusijas „istoriniais klausimais“, o sutartį reikėtų pasirašyti greičiau. Gylys prisiminė, jog kantroje metų pusėje Užsienio reikalų ministerijoje imta intensyviai galvoti, kaip išspręsti Želigo­ vskio „galvosūkį“, t. y. surasti tokią formuluotę, kuri tenkintų ir Lietuvos naciona­ linius interesus, ir būtų priimtina bent jau didesnei daliai lietuvių visuomenės.1308 Žinoma dokumentinė medžiaga leistų teigti, jog gruodžio viduryje išeitis buvo surasta. Atrodo, jog konkreti „formuluotė“ buvo surasta Seimo pirmininko Česlovo Juršėno vizito, kuris prasidėjo gruodžio 16 d., Lenkijoje metu.1309 Vizito tarptautinis fonas buvo pakankamai prieštaringas ir grėsmingas. Pirmiausia, ga­ lutinai žlugo Vidurio Europos šalių (taip pat ir Lenkijos) viltys artimiausiu metu patekti į Aljansą. NATO šalys apsisprendė siūlyti buvusioms Varšuvos sutarties organizacijos narėms, o kartu ir buvusioms Tarybų Sąjungos respublikoms (tarp jų ir Rusijai) glaudesnį bedradarbiavimą, taip pat ir karinį (programos Partnership for peace rėmuose), tačiau atsisakė suteikti saugumo garantijas.1310 Antra, kiek netikėtai daugiausia balsų rinkimuose į Rusijos Dūmą gavo dešiniosios, nacio­ nalistinės jėgos - Žirinovskio Liberalų demokratų partija, nors apklausos pergalę pranašavo „demokratų ir reformatorių“ blokui. Sis politikas viešojoje erdvėje nesikuklino rodyti savo neoimperinių ambicijų. Tiesa, naujai priimta Rusijos Federacijos Konstitucija apribojo Dūmos kompetenciją ir daugiau galių suteikė Prezidentui, t. y. B. Jelcinui. (Būtent Prezidentas atsakė ir už šalies užsienio politiką). Tačiau, vienaip ar kitaip, porinkiminės politinės tendencijos Rusijoje, paprastai įvardijamos kaip „demokratinių institutų silpnumas“ ir „imperinės politikos atgimimas“, kurstė Rytų ir Vidurio Europos politinių elitų, intelektualų

1308 Gylio interviu su autoriumi, 2011-07-27. 1309 Apie vizitą išsamiausiai informavo LDDP laikraštis Tiesa, 1993-12-17, m. 245,1993-12-18, nr. 246. 1310 Prezidentas A. Bazauskas ir ministras P. Gylys teigiamai vertino Partnerytės vardan taikos bendradarbiavimo formatą. Gylys teigė, jog JAV pasiūlytą programą galima vertinti kaip kelią į NATO. Beje, panašiai aiškino ir JAV valstybės sekretorius W. Cristopheris: esą Aljansas nutarė „atverti duris evoliuciniam NATO plėtros procesui“, tokiu būdu pernelyg neerzindamas Rusijos (NATO artimiausiu metu neketina suteikti saugios užuovėjos Rytų ir Vidurio Europos valstybėms, Lietuvos rytas, 1993-12-04, nr. 236; Briuselyje nutarta, kad NATO šalių užsienio politikos planuotojai posėdžiaus Lietuvoje, Lietuvos rytas, 1993-12-07, nr. 237; E. Bukinas, Kompromisiniai NATO sprendimai Briuselyje: Višegrado ketvertukui - karti piliulė, Lietuvos rytas, 1993-12-07, nr. 237). Lenkijos politiniame elite JAV pasiūlytas formatas buvo sutiktas su „didelia doze skepsio“. Varšuva programai pritarė tik po to, kai iš Vašingtono sulaukė patikinimų, jog „partnerystė“ nėra narystės pakaitalas (P. Kowal, P. Ukielski, Cwierč wieku polskiej polityki zagranicznej (1989—2014), Horyzonty Polityki, 2014, vol. 5, no. 11, s. 39).

Kiek buvo lū žių derybose? (1993 m. vėlyvas ruduo - 1994m. ankstyvas pavasaris)

ir didžiosios dalies visuomenių baimes.1311 Tokios Rusijos akivaizdoje lietuvių ir lenkų politikai ir intelektualai ragino vieni kitus glaudžiau bendradarbiauti, aktyviau derinti veiksmus ir „kurti bendrą politiką“.1312 Panašiai vizito į Varšuvą išvakarėse kalbėjo ir C. Juršėnas.1313 Tiesa, prisimindamas vizito aplinkybes, buvęs Seimo Pirmininkas akcentavo ne tik iš Rusijos kylančias grėsmes. Juršėno teigimu, jo galvosenai ir apsisprendimui įtakos turėjo ir „bendraeuropinis susitaikymo tarp valstybių procesas“, pirmiausia tarp Vokietijos ir Prancūzijos, o vėliau - ir tarp Berlyno bei Varšuvos. Su šiuo „europiniu principu“ buvo glaudžiai susijęs ir kitas „bendraeuropinės politikos“ imperatyvas - „santykių su kaimynais sureguliavimas“ - kurį LDDP deklaravo kaip savo užsienio politikos prioritetą.1314 Toks prieštaringas ir nevienareikšmis tarptautinis kontekstas veikė politikų galvoseną bei veiksmus - skatino abiejų šalių diplomatus bei politikus sparčiau ieškoti sutarimo bei kompromisų. Antra vertus, nereikėtų galvoti, jog tarptautinis kontekstas ir jo percepcija, kompromisų paiešką darė tik formaliu užsiėmimu. Abiejų šalių diplomatams ir valdžioje esantiems politikams svarbu buvo „įtikinti“ ne tik oponentus politikus, bet ir savas visuomenes kompromisinio susitarimo reikalingumu bei naudingumu ir pateikti jį - tą kompromisinį susitarimą - kaip savo užsienio politikos laimėjimą. Lietuvos delegacija į Varšuvą vyko Lenkijos Seimo maršalo Jozefo Oleksio (Juzefo Oleksio) kvietimu. Delegacija susitiko su Seimo ir Senato Užsienio reikalų komitetų vadovais, visų šešių Seimo frakcijų atstovais. Įvyko ir Juršėno susitiki­ mas su premjeru W. Pawlaku.1315 Seime Juršėnas pasakė kalbą. Deja, nežinia, kas 1311 Kai kada paranojiškai (žr., pvz., E. Lucas, Negalima palaikyti imperinių rusų ambicijų Baltijos valstybėse, Lietuvos rytas, 1993-12-04, nr. 236). 1312 A. Jockus, Lietuva - Lenkija: nepasitikėjimą keičia supratimas, Lietuvos aidas, 1994-01-19, nr. 12; D. Sniukas, Lietuva - Lenkija: tik bendradarbiavimas. „Apskritojo stalo“ ataskaita su autoriaus digresijom, Tiesa, 1994-01-21, nr. 14. 1313 C. Juršėnas: To co dzieje dookola, muši sklaniač nas do zaciešnienia wspolpracy, Kurier Wilenski, 1993-12-17, nr. 245. 1314 Juršėno interviu autoriui, 2011-06-10. Panašiai kalbėjo ir kiti apklausiami LDDP politikai, atsakingi už užsienio politikos įgyvendinimą: 1315 LDDP dienraštis ir delegacijos nariai vizitą vertino kaip reikšmingą ir sėkmingą. Panašiai vertino ir Lenkijos valdančųjų politikai (Lietuvos Seimo delegacijos vizitas Varšuvoje, Tiesa, 1993-12-18, nr. 246; A. Svirbutavičiūtė, „Pasišiaušusio ežio“ politika nepriimtina, Tiesa, 1993-12-21, nr. 247). Kiek kitokį vaizdą „piešė“ Lietuvos ambasadorius. Pasak jo, neįvyko planuotas susitikimas su W. Pawlaku, buvęs tik trumpas pokalbis Seime; gatvės, kuriomis važiavo delegacija nebuvo papuoštos valstybinėmis vėliavėlėmis, o policija neįjungusi sirenos ir pan. Galiausiai, vizito išvakarėse Lenkijos Premjeras susitiko su vienu Lietuvos lenkų frakcijos nariu (Junevičiaus raštas Gyliui, 1993-12-29, LR URMĄ, ap. 62, b. 13, 1. 126).

395

396

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

įvairių susitikimų metu kalbėta, todėl aptariant vizitą ir jo rezultatus teks remtis spaudos informacija ir atsiminimais. Pakankamai pagrįstai galima daryti išvadą: šalys jau kelintą kartą sutarė, kad sutar­ ties pasirašymą būtina pagreitinti... Antrąją vizito dieną, kalbėdamas Seime, Juršėnas prisiminęs bendros istorijos „tragiškus momentus“, teigė: „kiekviena tauta turi savo istorinę atmintį. Bet šiandien bendram labui mes, politikai, pirmiausia turime žiūrėti į priekį, stiprinti tai, kas mus sieja, nedramatizuojant to, kas skiria, ką mes skirtingai vertiname. Tai vienintelė perspektyvi politika.“ Apibūdindamas santykius su Lenkija, Lietuvos Seimo Pirmininkas pareiškė, jog svarbiausias uždavinys, kurį šalys turi at­ likti - tarpvalstybinės sutarties ir deklaracijos pasirašymas. Juršėnas „reiškė viltį“, kad tai bus padaryta „neatidėliojant“.1316 (įdomi detalė - kalbos variante, kuri paskelbta Lenkijos Seimo internetinės svetainės archyve, apie dvišalę deklaraciją neužsimena­ ma, kalbama tik apie tarpvalstybinės sutarties pasirašymo reikalingumą.1317) Panašius pareiškimus darė ir Lenkijos Seimo maršalka Oleksis. Ir jis pažymėjo - sutarta „siekti, kad kuo greičiau būtų pasirašyta tarpvalstybinė sutartis...“ 1318 Taigi, iš viešų pareiškimų bei pasisakymų aiškėja, jog šalys sutarė siekti su­ sitarimo, spręsti „istorinių klausimų“ galvosūkį kaip galima greičiau, klausimas buvo tik kaip. Versiją, kaip istorinių klausimų dilema buvo išspręsta, pateikia lenkų diplomatas ir derybininkas Stefanas Melleris (Stefanas Meleris).1319 Jis prisimena, jog būtent Juršėno vizito metu buvo suformuluota sutarties nuostata, kuri patvirtino šalių teritorijų su „sostinėmis Vilniumi ir Varšuva“ vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo sienų formavimosi proceso praeityje. Pasak Mellerio, būtent jis ir pasiūlęs šią formuluotę, o lietuvių derybininkai su ja sutikę. Esą diskusijose su lenkais Juršėnas pareiškęs, jog sutarties preambulėje „turėtų būti paminėtas Vilnius“. Tokią savo poziciją Seimo pirmininkas grindė nemažos 1316 LR Seimo pirmininko Č. Juršėno kalba Lenkijos Seime 1993 m. gruodžio 17 d., Tiesa, 1993-1221, nr. 247; lenkiškas kalbos vertimas paskelbtas laikraštyje Kurier Wilenski, 1994-12-21, nr. 247. 1317 „obecnie jednak najwažniejsze jest podpisanie traktatu o przyjaznej wspolpracy i stosunkach dobrosąsiedzkich. Z tej wysokiej trybuny chcialbym wyrazič nadzieję, že zostanie to rychlo zrobione“ (Sejm Rzeczypospolitej Polskiej, 2 kadencja, 7 posiedzenie, 3 dzien (17.12.1993), Wypowiedzi na posiedzeniach Sejmu, Przewodniczący Sejmu Republiki Litewskiej Česlovas Juršėnas. Prieiga per internetą: http://orka2.sejm.gov.pl/Debata2.nsf, [žiūrėta 2016-06-09]). 1318 Lietuvos Seimo delegacijos vizitas Varšuvoje, Tiesa, 1993-12-18, nr. 246. Interviu Eltos žurnalistui Oleksis aiškino, kad „tarpvalstybinės sutartys nukreiptos į ateitį. Todėl jose neturėtų būti vietos praeičiai.“ Svarbu, anot lenkų politiko, surasti „tokią formą“, kad daugiau prie istorinių klausimų grįžti nereikėtų (J. Oleksy: reikia siekti ne dirbtinos, o tikros draugystės, Tiesa, 1993-12-17, nr. 245). 1319 S. Melleris (1942-2008) Lenkijos URM pradėjo dirbti 1992 m., buvo Europos departamento direktorius, ambasadorius Prancūzijoje, nuo 2001 m. pradžios Užsienio reikalų ministro pavaduotojas, nuo 2002 iki 2005 m. ambasadorius Rusijos Federacijoje.

Kiek buvo lū žių derybose? (1993 m. vėlyvas ruduo -1 9 9 4 m. ankstyvas pavasaris)

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Česlovas Juršėnas kalba Lenkijos Seime. Varšuva, 1993 m. gruodžio mėn.

dalies lietuvių visuomenės įsitikinimu, kad Lenkija „vėl kada nors galinti kėsintis į Vilnių“. Tolesnę derybų eigą lenkų derybininkas nupasakojo taip: „Tada pagal­ vojau, kad turiu būti atviras, ir pradėjau jam aiškinti, jog jo argumentų klausiausi suglumęs, nes esu įsitikinęs, kad Lenkijoje nėra tokių nuotaikų, bet suprantu jo poziciją. Žinau, kad tą klausimą reikia kaip nors sutvarkyti, nes kitu atveju taip sunkiai suderinta sutartis taps makulatūra. Juk negalėjau pasiūlyti įrašyti į pream­ bulę garantijų, kad Lenkija niekada nepuls Lietuvos ir neužims Vilniaus. Pasakiau Juršėnui, kad jeigu preambulėje bus kas nors apie Vilnių, tokia formuluotė turi turėti vidaus simetriją. Trumpai tariant, mano galvoje nušvito mintis...“ 1320 Taip atsirado minėta pakankamai pikantiška sutarties nuostata, kurią trumpai apibūdinti galima būtų taip: Vilnius mūsų, Varšuva-jūsų... Ją priėmus, Želigowskio akcijos vertinimas iš sutarties būtų eliminuotas. Panašiai pokalbius su Lenkijos

1320 Plg. Ž. Makauskienė, Lietuvos ir Lenkijos sutarties formuluotę apie Vilnių - Lietuvos sostinę „dabar ir ateityje“ pasufleravo lenkai, Aušra , 2010, nr. 1. Plačiau žr. Swiat wedlug Mellera. Žyde i polityka: ku przyszlošci, 2008, t. 2.

397

398

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

politikais bei diplomatais prisiminė ir Juršėnas. Pasak jo, derybos vyko sunkiai. To­ dėl jis net skambino Gyliui į Vilnių ir aiškino: nesuradus kompromiso „Želigovskio klausimu“, sutarties gali ir nebūti.1321 Po to pokalbio ir kilo idėja vietoj ’Želigowskio sutartyje „minėti Vilnių“, o Melleris „vardan simetrijos“ pridėjęs Varšuvą... Kaip ten bebūtų, bet galutiniai „taškai“ sutarties istorijoje dar nebuvo sudė­ lioti. Iš pareiškimų ir interviu spaudai buvo galima manyti, kad lietuvių politikai tebesilaikė „griežtos“pozicijos. Delegacijos narys G. Kirkilas teigė: „Konkrečiai siūloma pasirašyti deklaraciją dėl istorinio praeities santykių įvertinimo. Reika­ laujame konkrečių įvertinimų dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto, kad neliktų neaiš­ kumų“.1322 Ir Lenkijos spaudoje (Gazeta Wyborcza) buvo rašoma, kad delegacijos vadovas C . Juršėnas „palaikė reikalavimą, kad drauge su sutartimi būtų pasirašyta deklaracija, smerkianti 1920 m. Vilniaus užėmimą“.1323 Tiesa, sugrįžęs į Lietuvą C. Juršėnas akcentus dėliojo kiek kitaip. Spaudos konferencijoje gruodžio 20 d. jis pripažino, kad daugiausia diskutuota dėl „istorinės praeities vertinimo“, tačiau nesutarta ir dėl kelių kitų klausimų: „kultūros paveldo vertybių sugrąžinimo, dėl kapų ir paminklų saugos ir priežiūros; dėl pavardžių ir vardų rašybos...“ 1324 (Visgi, minėtais klausimais, anot Seimo pirmininko, kompromisą galima pasiekti.)1325 Norima paruošti labai gerą sutartį, - pabrėžė Juršėnas, todėl ginčytinus klausi­ mus galima būtų atidėti ir ateičiai. Tiesos žurnalistė Seimo Pirmininko spaudos konferencijos aprašymą baigė tokia jo mintimi: „galima laikytis pasišiaušusio ežio politikos, tačiau tokia pozicija mums nepriimtina“. Kitame lietuviškame leidinyje užrašytas toks Juršėno pasažas: „Lietuvos reikalavimas padaryti atitinkamas išvadas iš netolimos praeities, kad ir mums būtų tikrai aišku, kad Lietuva yra integrali su Vilniumi ir Vilniaus kraštu, kad niekas tam negrąsina ir negrąsins.“ Susitikimą su žurnalistais Seimo Pirmininkas baigė pareiškimu, kad be suderinto deklaracijos teksto Lietuva sutarties nepasirašysianti.1326 Galima manyti, kad darydami nevienareikšmiškus pareiškimus, kuriuose buvo reiškiama griežta pozicija, o kartu būta užuominų apie kompromiso paiešką, lietuvių politikai stengėsi, viena vertus, nuramint bei „užliūliuoti“ dešiniąją

1321 Č. Juršėno interviu autoriui, 2011-06-10. 1322 A. Vaišnys, Lietuvos Seimo pirmininko vizitas kaimyninėje Lenkijoje: istorinius susitikimus kiek atšaldė neįvykę pasimatymai, Lietuvos rytas, 1993-12-17, nr. 245. 1323 A. Vaišnys, Lietuvių bei lenkų tautas suartino ir bendri pietūs, Lietuvos rytas, 1993-12-18, nr. 246. 1324 A. Svirbutavičiūtė, „Pasišiaušusio ežio“ politika nepriimtina, Tiesa, 1993-12-21, nr. 247. 1325 Projekt traktatu z Polską: glowna jego kwestia pozostaje otwarta, Kurier Wilenski, 1993-12-21, nr. 247. 1326 Sutartis be deklaracijos nebus pasirašoma, Lietuvos rytas, 1993-12-21, nr. 247.

Kiek buvo lū žių derybose? (1993 m. vėlyvas ruduo - 1 9 9 4 m. ankstyvas pavasaris)

opoziciją ir radikalesnę viešąją nuomonę; antra vertus, tokie pareiškimai liudijo, jog vis dar vyksta įtemptas diplomatinis darbas, abiem pusėms priimtino sutarties varianto paieškos. (Kaip liudija derybų eiga, diplomatinis susirašinėjimas, nebuvo galutinai apsispręsta ir dėl deklaracijos, jos reikalingumo.) Tik C. Juršėnui išvykus iš Lenkijos, po kelių dienų (gruodžio 20 d.) su ne­ oficialiu vizitu į Varšuvą atvyko Lietuvos Užsienio reikalų ministro pavaduotojas ir lietuvių derybininkų vadovas V. Domarkas.1327 Jis susitiko su Lenkijos Užsienio reikalų viceministru Ivu Byczewskiu (Ivu Byčevskiu) ir S. Melleriu. Domarkas lenkų diplomatams teigė, jog pagrindinis jo vizito tikslas - pateikti naujus Lietuvos siūlymus ir juos aptarti. Kokius gi siūlymus Domarkas atsivežė į Varšuvą? Pabrėž­ damas, kad jo vizitas neoficialus, Lietuvos diplomatas pasiūlė atsisakyti deklaracijos, jos nuostatas perkeliant į sutarties preambulę. Preambulės dalis papildyti. Būtina pasmerkti smurto proveržius, buvusius tarpusavio santykiuose, o kartu papildyti vietą, kurioje kalbama apie teritorijų vientisumą.1328 Domarkas siūlė šią frazę pratęsti keliais žodžiais: „su istorinėmis sostinėmis Vilniuje ir Varšuvoje“.1329 Gavę naujų pasiūlymų, lenkai kurį laiką tarėsi. Po pauzės lenkų derybininkai pasiteiravo, ar naujas lietuvių siūlymas tolygus tvirtinimui, kad šalys „neturi teritorinių pretenzijų viena kitai nepriklausomai nuo praeityje buvusio teritorinio pavidalo“. Domarkas su tokia interpretacija iš esmės sutiko. Dėmesį atkreipčiau į vieną įdomią aplinkybę, tiksliau „inovaciją“, kurią vyriausiasis Lietuvos derybininkas atsivežė į Varšuvą. Sutikdami su formule, „išrasta“ C. Juršėno vizito metu, kurioje minimos abiejų valstybių sostinės, lietuviai pridėjo vieną, jų požiūriu svarbią „smulkmeną“ - isto­ rinės... (Atrodo, jog lenkų derybininkams tokia „inovacija“ pasirodė nepriimtina.1330 Frazės „istorinės sostinės“ sutarties tekste, galiausiai, buvo atsisakyta.) 1327 V. Domarko susitikimo su I. Byczewskiu pro memoria, 1993-12-20, LR URMĄ, ap. 62, b. 13, 1. 107-108. 1328 Susitikimo metu lenkų diplomatai vis klausinėjo Domarko, „kodėl Lietuvai neužtenka to, kad net keliose sutarties vietose patvirtinamas šalių teritorinis integralumas ir sienų neliečiamumas.“ Į tai Domarkas atsakė, jog „oficialiu lygiu problemų ir baimės nėra...“, tačiau „pasirašydami sutartį turime pašalinti lietuvių nerimą ir nepatiklumą“ (ten pat, 1. 108). 1329 Ten pat, 1. 108. 1330 R Gylys prisiminė, kad lenkų derybininkai didelio entuziazmo dėl lietuvių pasiūlytos formuluotės - „su istorinėmis sostinėmis Vilniuje ir Varšuvoje“ - nerodė. Netgi priešingai, lenkai tos frazės labai nenorėjo (Interviu su autoriumi, 2011-07-27). Galima tik spėlioti dėl kokių priežasčių. Pokalbiuose su Domarku, gruodžio 20 d., lenkų diplomatai pastebėjo, kad Varšuva nevisuomet buvo Lenkijos sostinė, todėl kažin ar ją galima vadinti istorine, taip pat buvo laikotarpių, kuomet ir Lietuva buvusi be Vilniaus... Beje, vėliau dešiniųjų lyderis V Landsbergis kritikavo valdančiuosius, kad šie nusileidę ir sutartyje neužfiksavę nuostatos Vilnius - „istorinė Lietuvos sostinė“ (Sutartis su Lenkija. Kas gi laimėjo? Atgimimas, 1994-03-02, nr. 9).

399

400

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Tam tikrų nuolaidų darė ir lenkai. Buvo atsižvelgta į lietuvių siūlymus dėl tautinių mažumų vardų ir pavardžių rašybos. Priminsiu, dvišalėje deklaracijoje buvo teigiama, jog abi šalys užtikrina asmenims, priklausantiems tautinėms ma­ žumoms „teisę vartoti savo vardus ir pavardes taip, kaip jie skamba ir rašomi jų gimtąja kalba“, vadovaujantis ESBK dokumentais.1331 Derybose sutarta dėl kiek ki­ tokio, „švelnesnio“, varianto. Sutartyje rašoma, kad tautinių mažumų atstovai turi teisę „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“. Tiesa, taip pat buvo įrašyta nuostata, kad „detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje“.1332 O tai jau buvo lietuvių nuolaida. Mat lenkų derybininkai pareiškė, kad Lenkijai nepriimtina, kai konkreti pavardžių rašymo tvarka nustatoma „valstybės vidaus dokumentu“.1333 Galiausiai sutarta, jog sekantį kartą, jau oficialiai, derybininkai susitiks sausio mėnesį ir derybos bus pratęstos. V. Domarkui dar esant Varšuvoje, į Lenkiją, Lenkijos demokratinės kairiosios sąjungos frakcijos Seime lyderio Aleksandro Kwašniewskio (Aleksandro Kvašnevskio) kvietimu, atvyko premjero A. Sleževičiaus vadovaujama delegacija.1334 Apskritai, toks vizitų intensyvumas liudijo, kad šalys nutarė forsuoti ir užbaigti sutarties rengimą. Delegacija susitiko su aukščiausiais Lenkijos valdžios pareigū­ nais: Seimo Maršalka J. Oleksiu, Ministru Pirmininku W. Pawlaku bei A. Kwaš-

1331 Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994, p. 195. Dar griežčiau nuostata dėl kalbos vartojimo suformuluota minėtoje Lenkijos URM aide memoire, 1990 m. lapkričio mėn. Dokumente rašoma: „Lenkai turi turėti užtikrintą teisę rašyti savo vardus ir pavardes, kaip skamba jų originalas, ir išsaugoti lenkišką abėcėlę tiek asmens dokumentuose, tiek ir oficialioje korespondencijoje“ (p. 176). 1332 Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994, p. 207. 1333 V. Domarko susitikimo su Byczewskiu pro memoria, 1993-12-20, LR URMĄ, ap. 62, b. 13, 1. 107. Įdomi detalė, nuostata vardus ir pavardes „vartoti pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“ buvo įrašyta Lenkijos sutartyse su Vokietijos Federacine Respublika (1991 m.), Ukraina ir Baltarusija (1992 m.). Tačiau jose nebuvo nuostatos, kad detalios pavardžių vartojimo normos „bus nustatytos specialioje sutartyje“. Tokia Lietuvos ir Lenkijos sutartis ekspertų lygmeniu pradėta ruošti 1996 m. vasarą. Varšuva skubino sutarties rengimą - jau 1997 m. pradžioje buvo parengtas sutarties „notos forma“ projektas. Tų pačių metų vasarą šalys „pradėjo redaguoti sutarties tekstą“ (Departament Europa - Zachod. Aneks do tez do rozmow podczas wizyty w Polsce ministrą SZ Litwy A. Saudargasa, 1997-01-03, 1.2; Departament Europa Zachod. Uzupelniające tezy do rozmow podczas wizyty oficjalnej w Polsce Prezydenta RL A. Brazauskasa, 1997-06-16, 1. 1. Dokumentų kopijos iš Vitalijos Stravinskienės asmeninio archyvo). Visgi, tokia sutartis pasirašyta nebuvo. 1334 Į Varšuvą atvyko finansų ministras E. Vilkelis, ryšių ir informatikos - G. Zintelis, Seimo nariai G. Kirkilas, J. Karosas, V. Plečkaitis, R. Maceikianecas (Lietuva - Lenkija: ledai gali tirpti ir žiemą, Tiesa, 1993-12-22, nr. 248).

Kiek buvo lū žių derybose? (1993 m. vėlyvas ruduo - 1 9 9 4 m. ankstyvas pavasaris)

niewskiu. Išlikę dokumentai, lietuvių delegacijos susitikimų pro memorios liudija, jog šalys diskutavo pačiais įvairiausiais klausimais: padėties Rusijoje, integracijos į NATO, ekonominio bendradarbiavimo (lietuviai perdavė laisvos prekybos sutarties projektą) ir pan.1335 Visgi, pagrindiniu diskusijų objektu vėl tapo tarpvalstybinė sutartis. (Taip pat svarstytos ir deklaracijos pasirašymo perspektyvos.) Pokalbiuose su Oleksiu ir Pawlaku dalyvavęs Domarkas supažindino su „naujausiais“ lietuvių siūlymais. Pasak lietuvių derybininkų vadovo, po paskutiniojo susitikimo su Byczewskiu, šalių pozicijos „suartėjo visais klausimais“. A. Sleževičius tvirtino, kad sutartį (eventualiai ir deklaraciją) galima būtų pasirašyti jau sausio mėnesį. Tačiau lenkai nebuvo linkę skubėti. Mat su lietuvių siūlymais dar nebuvo susipažinęs ministras A. 01echowskis, kuris buvo tik atvykęs iš JAV.1336 Į Vilnių sugrįžę lietuvių delegacijos nariai taip pat tvirtino, kad sutartį galima pasirašyti sausį, o „nesude­ rinti“ ir vis dar „aptarinėjami“ lieka „istorinės praeities vertinimo niuansai“.1337 Ar buvo derybininkai susitikę sausio mėn., deja, nepavyko išsiaškinti.1338 Ta­ čiau jei toks susitikimas ir buvo, lūžio tašku derybose jis tikrai netapo. Apskritai, atrodo, jog šalys nuo gruodžio pabaigos iki vasario pradžios sutarties ir deklara­ cijos ruošimo darbuose padarė nedidelę pertrauką. Gal tokią dinamiką sąlygojo ta aplinkybė, kad pusės derino, šlifavo sutarties tekstą? O gal rutininį sutarties rengimo darbą sutrikdė susitarimo kritikai, tik šį kartą Lenkijoje... Tarpvalstybinės sutartis kritikų bei oponentų buvo ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Sausio 8 d. 72 Lenkijos Seimo nariai, visi jie priklausė valdančiajai daugumai, pasirašė kreipimasį šalies Prezidentui, Seimo Maršalkai, Vyriausybės vadovui bei Užsienio reikalų ministrui.1339Dokumente teigiama, kad Vilniaus krašte 1335 A. Šleževičiaus susitikimo su J. Oleksy pro memoria, 1993-12-21, LR URMĄ, ap. 62, b. 13, 1. 115-118; A. Šleževičiaus susitikimo su W. Pawliak pro memoria, 1993-12-21, LR URMĄ, ap. 62, b. 13, 1. 119-123. 1336 A. Šleževičiaus susitikimo su W. Pawliak pro memoria, 1993-12-21, LR URMĄ, ap. 62, b. 13,1. 122. 1337 A. Svirbutavičiūtė, Pro didinamąjį stiklą - į užsienio politiką, Tiesa, 1993-12-23, nr. 249. 1338 Planuota, jog derybų delegacijos susitiks sausio viduryje (Spotkanie viceministrow spraw zagranicznych, Kurier Wilenski, 1993-12-22, nr. 248). 1339 Kas nori sutrukdyti Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinį susitarimą?, Atgimimas, 1994-01-19, nr. 3; Eltos korespondento A. Degučio pranešimas, faksograma, 1994-01-08, LVNA, f. 59, ap. 1, b. 13,1. 16; Lenkijos URM Europos departamento laiškas ambasadoriui Junevičiui, 1994-01-17, LR URMĄ, ap. 62, b. 22,1. 3—8; Kas nori sutrukdyti Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinės sutarties pasirašymą, Tiesa, 1994-01-12, nr. 7. Kitur nurodomas didesnis pasirašiusiųjų skaičius - 82 (žr. O kresowiakach, polityce i respektowaniu praw Polakow na Wschodzie. (Wywiad ze Stanislawem Mitraszewskim prezesem Federacji Organizacji Kresowych), Nasza Gazeta, 1994-03-08-15, nr. 11; B. Genzelis, Lietuvos-Lenkijos santykių plėtotė, Tiesa, 1994-01-18, nr. 11; D. Šniukas, Lietuva —Lenkija: tik bendradarbiavimas, Tiesa, 1994-01-21, nr. 14).

401

402

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

gyvenančių lenkų diskriminavimas ypač sustiprėjęs Lietuvai atgavus nepriklauso­ mybę. Todėl kreipimosi autoriai reikalavo nedaryti klaidų, kurios buvo padarytos pasirašant deklaraciją ir sutartį papildyti nuostatomis, kurios labiau ktsižvelgtų į Lietuvos lenkų poreikius. Nurodyti keli svarbesni reikalavimai, kuriuos reikėtų įrašyti į tarpvalstybinę sutartį: Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkams suteikti autonomiją „mažų mažiausiai, švietimo ir kultūros srityje“ (remiantis praktiko­ mis, kurios egzistuoja Pietų Tirolyje, kur daugumą gyventojų sudaro vokiečiai ir Alandų salose, kur gyventojų dauguma švedai); užtikrinti teisingą nejudamo turto, žemės gražinimą lenkų tautybės gyventojams; atkurti nuosavybės teises lenkų visuomeninėms organizacijoms į turtą, kuris buvo konfiskuotas 1939-1940 m.; sudaryti sąlygas lenkų universitetui Vilniuje veikti. Pasisakyta prieš „istorijos“ (suprask, Zeligowskio akcijos) vertinimus sutartyje - jų ten būti neturėtų; taip pat reikalauta nepasirašyti deklaracijos, kuri sudarytų prielaidas skirtingam sutarties straipsnių bei nuostatų interpretavimui.1340 (Kritiškai sutartį vertino ir kai kurios Lenkijos visuomeninės, vadinamosios kresų, organizacijos: esą ji iš esmės negi­ nanti lenkų mažumos Lietuvoje ir neatitinka Lenkijos nacionalinių interesų.)1341 Lietuvių politikai, suprantama, šį lenkų parlamentarų „demaršą“ vertino nei­ giamai, atmesdami visus priekaištus Lietuvos valstybei.1342 Neigiamai pareiškimą įvertino ir Lenkijos, ne tik opozicijoje, bet ir valdžioje esantys politikai, ne tik tokie kaip B. Geremekas, J. Kuronis, bet ir A. Kwasniewskis bei kiti.1343 Skandalą

1340 Kas nori sutrukdyti Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinį susitarimą? Atgimimas, 1994-01-19, nr. 3; Kas nori sutrukdyti Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinės sutarties pasirašymą, Tiesa, 1994-01-12, nr. 7; Lenkijos URM Europos departamento laiškas ambasadoriui Junevičiui, 1994-01-17, LR URMĄ, ap. 62, b. 22, L 3-8. 1341 Tokios, kaip Federacja Organizacįi Kresotuych bei Obywatelski Komitet Obrony Polakow na Wilenszczyžnie. Lenkijos parlamentarų pareiškimą parėmė ir kai kurios žiniasklaidos priemonės, tiesa, labiau marginalinės (pvz., Slowo) (A. Degučio faksograma, 1994-01-23, LVNA, f. 59, ap. 1, b. 13, 1. 45). Beje, Kresų federacijos vadovas Stanislawas Mitraszewskis aiškino, kad Lenkijos Seimo narių kreipimąsi padėjo parengti taip pat ir jo vadovaujama organizacija (O kresowiakach, polityce i respektowaniu praw Polakow na Wschodzie, Nasza Gazeta, 199403-08-15, nr. 11). 1342 Grupė Lietuvos Seimo narių paskelbė pareiškimą - atsakymą lenkų parlamentarams. Jame be kitako sakoma, kad „kultūros ir švietimo autonomiją lenkų mažuma jau seniai turi“, tokią autonomijos formą Lietuvos valstybė remianti. Nepritariama tik teritorinės autonomijos kūrimui (Atgimimas, 1994-01-19, nr. 3). 1343 D. Sniukas, Lietuva - Lenkija: tik bendradarbiavimas, Tiesa, 1994-01-21, nr. 14. Gazeta wyborcza Lenkijos seimūnų pareiškimą pavadino „nacionalistine avantiūra“ (A. Degučio faksograma, 1994-01-16, LVNA, f. 59, ap. 1, b. 13, 1. 35).

Kiek buvo lū žių derybose? (1993 m. vėlyvas ruduo - 1994m. ankstyvas pavasaris)

imta „glaistyti“. Atsakingi Kairiųjų sąjungos veikėjai ir Seimo frakcijos vado­ vai Tadeuszas Iwinskis (Tadeušas Ivinskis) ir Longinas Pastusiakas (Lionginas Pastusiakas) aiškino, kad su frakcijos vadovybe kreipimasis derintas nebuvo, tai buvusi individuali parlamentarų iniciatyva.1344 Netrukus specialų pareiškimą padarė ir Lenkijos Užsienio reikalų ministerija. Jis buvo paskelbtas ir lietuviškoje spaudoje.1345 Pareiškime rašoma, jog „neapgalvotos“ ir „agresyvios akcijos“ tik apsunkina derybas, bei pažymėta, jog „daugelis pareiškimo reikalavimų yra lenkų pusės pateiktuose sutarties projektuose.“ Beje, Lenkijos Užsienio reikalų ministras 01echowskis laiške Seimo Maršalkai Oleksiui parlamentarų akciją pavadino „žalinga“, nes ji gali turėti įtakos santykiams su Vokietija ir vokiečių mažumos (Lenkijoje) pozicijai, „suteikdama [jiems] argumentų, su kuriais iki šiol nesutikome“.1346 Galiausiai, pareiškimą padarė ir premjeras Pawlakas. Pavadinęs seimūnų kreipimąsi neatsakingu, premjeras ragino galvoti apie tolesnį bendra­ darbiavimą ir skubiau pasirašyti tarpvalstybinę sutartį.1347 Iš to, kas pasakyta, aiškėja, jog oficialioji Varšuva stengėsi netikėtai atsiradusią įtampą kaip galima greičiau nuslopinti. Eskaluoti santykių dėl lenkų seimūnų pa­ reiškimo nenorėjo ir Vilnius. Abiejų šalių valdžios, užsienio politikos vykdytojai iš esmės jau buvo apsisprendę kaip galima greičiau sutartį pasirašyti. Taip pat reikia turėti omenyje, jog Lietuvos užsienio politikoje įvyko svarbių pokyčių. Opozici­ jai spaudžiant ir artėjant NATO viršūnių susitikimui, Lietuvos Seimas, kuriame daugumą sudarė LDDP, gruodžio 23 d. priėmė rezoliuciją, rekomenduojančią vykdomajai valdžiai teikti oficialų prašymą priimti Lietuvą į NATO.1348 O 1994 m. sausio 4 d., iki viršūnių susitikimo likus savaitei, Prezidentas A. Brazauskas nu­ siuntė laišką Aljanso generaliniam sekretoriui Manfredui Worneriui (Manfredui Verneriui) su „oficialiu prašymu priimti Lietuvos Respubliką į Siaurės Atlanto Sutarties Organizaciją“.1349 Laiške taip pat rašoma, kad netrukus įvyksiančiame susitikime NATO „atvers duris Vidurio ir Rytų Europos šalims, ir bus surastas būdas partnerystę pamažu pakeisti naryste“. Kartu prezidentas pabrėžė, jog Lie­

1344 A. Degučio pranešimas faksograma, 1994-01-11, LVNA, f. 59, ap. 1, b. 13, 1. 21. Pranešime taip pat teigiama, esą „Varšuvoje sklando gandai“, jog kreipimosi idėja gimė po to, kai Lenkijos premjerą aplankė vienas lenkų frakcijos Seime narys. 1345 Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Pareiškimas, Tiesa, 1994-01-18, nr. 11. 1346 Priedai prie Lenkijos URM laiško ambasadoriui D. Junevičiui, 1994-01-17, LR URMĄ, ap. 62, b. 22, L 9-10. 1347 A. Degučio pranešimas, 1994-01-16, LVNA, f. 59, ap. 1, b. 13, 1. 33. 1348 Už tokią rezoliuciją balsavo 63 Seimo nariai, susilaikė - 7, o 6 buvo prieš. 1349 Respublikos Prezidento A. Brazausko pareiškimas, Tiesa, 1994-01-05, nr. 2.

404

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

tuvos pozicija dėl narystės „nėra nukreipta prieš kaimynines valstybes“. Gruodžio pabaigoje —sausio pradžioje priimtus dokumentus galima vadinti deklaratyviais, tačiau vienaip ar kitaip jie liudijo Lietuvos politinio elito angažavimąsi’integruotis į Vakarų politines, karines bei civilizacines struktūras. Toks politikos vektorius, formaliu ir neformaliu požiūriu, neišvengiamai reiškė ir santykių su Lenkija sure­ guliavimą. Antra vertus, „šliejimasis“ prie Vakarų per Varšuvą „incidentų“, panašių į tą, kuris įvyko sausio 8 d., galimybės nepanaikino ir ateityje.1350 Visgi, tuometinis tarptautinis kontekstas (pirmiausia Rusijos grėsmė) ir abiejų šalių geopolitinių orientacijų (provakarietiškų) sutapimas, vertė valdžios elitus Lenkijoje ir Lietuvoje įtampas, kylančias tarpvalstybiniuose santykiuose, amortizuoti. Todėl sausio incidentas buvo nesunkiai „užglaistytas“, o vasario 2 d. į Vilnių sutarties pasirašymo klausimo aptarti atvyko ne Užsienio reikalų ministerijos pareigūno vadovaujama delegacija, o „specialus Lenkijos prezidento atstovas“.1351 Netrukus paaiškėjo, kad į Lietuvą atvyko ir su A. Brazausku susitiko prezidento L. Waięsos kanceliarijos valstybės sekretorius Andrzejus Zakrzewskis (Andžejus Zakševskis). Kartu su juo ir du derybininkai - I. Byczewskis ir S. Melleris. Su svečiais iš Lenkijos konferavo ne tik Prezidentas, bet ir Užsienio reikalų minis­ tras P. Gylys bei vyriausiasis derybininkas Domarkas.1352 Savo prisiminimuose Brazauskas užrašė: „Viskas iš esmės buvo suderinta vasario mėnesį Lenkijos pre­ zidento kanceliarijos valstybės sekretoriaus Zakrzewskio vizito į Vilnių metu“.1353 To, kas ir kaip „suderinta“, prezidentas nekonkretizavo. Po susitikimo diplomatai ir politikai buvo nekalbūs. P. Gylys žurnalistams pastebėjo, kad „jaučiamas tam tikras pozicijų artėjimas“. Panašiai kalbėjo ir į Lenkiją sugrįžęs A. Zakrzewskis.1354

1350 Lietuviškoje politologinėje literatūroje vertinant Lietuvos ir Lenkijos santykių perspektyvas įsitvirtino nuostata, kad Lietuvos geopolitinis subjektiškumas „negali egzistuoti be Lenkijos, bet Lenkija gali egzistuoti be Lietuvos“. Todėl Vilniui „gyvybiškai svarbu“ plėtoti santykius su Varšuva ir stengtis formuoti su ja „geopolitinį aljansą“. Tiesa, taip pat pripažįstama, kad tokia „asimetrija“ tarpvalstybiniuose santykiuose Lietuvai gali turėti ir neigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, tam tikromis aplinkybėmis Varšuva galinti eskaluoti „Lietuvos lenkų problemą“ (C. Laurinavičius, E. Motieka, N. Statkus, Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. X X amžius, Vilnius, 2005, p. 308). 1351 Atvyksta Lenkijos prezidento atstovas, Tiesa, 1994-02-01, nr. 21. 1352 Ten pat. 1353 A. Brazauskas, Penkeri prezidento metai..., p. 309. 1354 Grįžęs į Varšuvą, Zakrzewskis aiškino, kad „viešnagės Vilniuje metu buvo žengti svarbūs žingsniai link sutarties“ (A. Degučio pranešimas, 1994-02-15, LVNA, f. 59, ap. 1, b. 13, 1. 81; Priėmė Lenkijos prezidento atstovą ir Lenkijos diplomatus, Tiesa, 1994-02-03, nr. 23; R. Sakalauskaitė, Lenkijos prezidento atstovas Lietuvos prezidento kabinete pareiškė: sudėtingų istorinių faktų išvengti neįmanoma, Lietuvos rytas, 1994-02-03, nr. 23).

Kiek buvo lū žių derybose? (1993 m. vėlyvas ruduo - 1 9 9 4 m. ankstyvas pavasaris)

Nors susitikimo detalės ir nėra žinomos, tačiau tolesnė įvykių raida leistų teigti, jog lietuviai, konkrečiai pats valstybės Prezidentas, vėl ėmėsi iniciatyvos ir pabandė „paspartinti“ sutarties rengimą. Vasario 10 d. Brazauskas Seime skaitė metinį pranešimą. Apibūdindamas santykius su Lenkija ir situaciją, kurioje atsi­ dūrė tarpvalstybinė sutartis, valstybės vadovas pažymėjo: „Iki šiol bendra politine sutartimi nesureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Mes turime drąsiau žengti būtiną žingsnį ir pasirašyti tokią sutartį [paryškinta autoriaus]. Delsimas dar ir toliau tebedaro didelę žalą Lietuvos interesams“.1355 Į klausimą, kokį „būtiną žingsnį“, kuris išjudintų sutarties pasirašymą, reikėjo žengti, Brazauskas atsakė savo atsi­ minimuose. Prezidentas rašė, jog pagrindinis jo noras buvęs, kad „Lenkija, tegu ir pavėluotai, tegu dokumento preambulėje, pripažintų Vilnių Lietuvos sostine“. Galima manyti, jog būtent vasario pradžioje Brazauskas galutinai apsisprendė atsisakyti sutartyje minėti (ir vertinti) Želigowskio akciją, taip pat tikėtina, jog tuo pat metu nuspręsta nerengti ir nepasirašyti atskiros dvišalės deklaracijos „istorinius“ klausimus įtraukti į sutarties preambulę. Apskritai, paskutinis sutarties rengimo etapas buvo kupinas įtampos. Nors Prezidentas ir priėmė principinį sprendimą, tačiau diskusijos dėl konkrečių fomuluočių (ir ne tik dėl „istorinių“ aspektų) tęsėsi ir toliau.1356 Atrodo, jog derybų delegacijos susitiko dar du kartus - vasario mėn. pirmoje pusėje ir to paties mėnesio pabaigoje. Deja, kas konkrečiai diskutuota susitikimų metu, nepavyko išsiaiškinti. Tiesa, pavyko aptikti sutarties preambulės projektą, kurį parengė Lenkijos derybininkai. Tikėtina, kad jis taip pat galėjo būti aptarimų objektas. Sis preambulės projektas datuotas vasario 11 d.1357 Projekte reiškia­ mas apgailestavimas dėl konfliktų tarp abiejų valstybių, taip pat dėl tragedijų ir netekčių, kurias patyrė abi tautos „dėl nacistinio ir sovietinio totalitarizmo“. (Pažymėtina, kad sutarties tekste šios interpretacijos buvo atsisakyta. Pasirinkta kita redakcija - šalys apgailestavo dėl tragedijų ir netekčių, kurios ištiko lietuvius ir lenkus „dėl X X amžiaus totalitarinių sistemų“.) Tame pat projekte patvirtina­ mas valstybių teritorinis vientisumas, nepriklausomai nuo sienų formavimosi praeityje ir pažymima, kad „Vilnius yra ir bus Lietuvos Respublikos sostinė“.

1355 Seimo posėdžių stenograma, 3 eilinė sesija, 69 posėdis. Prezidento A. Brazausko metinis pranešimas, 1994-02-10. Prieiga per internet: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska. showdoc_l?p_id=237221#zyma_3s69pobraz, [žiūrėta 2015-05-09]. 1356 Diskusijų kilo dėl šalių įsipareigojimo prižiūrėti kapus. Atrodo, jog lietuviai derybininkai sutartyje norėjo fiksuoti tik „civilines“ laidojimo vietas, o lenkai - „karines ir civilines“ ir nusileisti nenorėjo (D. Junevičiaus laiškas V Domarkui, 1994-02-14, LR URMĄ, ap. 62, b. 19,1. 48-49). 1357 LR URMĄ, ap. 2, b. 231, L 2-3.

E E S

406

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Vėlgi pastebėsime, kad tarpvalstybinėje sutartyje visgi buvo fiksuota-kitokia formuluotė: šalys patvirtino viena kitos teritorinį vientisumą „su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva“.1358 Paskutinis derybų ratas įvyko vasario 21-22 d. Varšuvoje. Jam pasibaigus, Lietuvos delegacijos vadovas V. Domarkas trumpai pastebėjo, kad „atskiros de­ klaracijos prie sutarties nebus“ ir kai kurios idėjos iš deklaracijos bus perkeltos į sutarties preambulę, tačiau „konkrečios datos ar pavardės nebus minimos.“ Sunkiausiai, anot lietuvių derybininko, „klostosi praeities ir dabarties santykių aptarimas, daroma viskas, kad dviprasmiškų formuluočių neliktų“.1359 Panašiai Do­ markas kalbėjo ir po kelių dienų grižęs į Lietuvą. Derybų rezultatus jis apibūdino taip: „Ką delegacija galėjo padaryti - padarė. Jeigu su kai kuriais klausimais nesu­ tiks aukštesnės instancijos - derybos bus tęsiamos“.1360 Pasak Domarko, sutarties projektus turėtų parafuoti užsienio reikalų ministrai, o pasirašyti - prezidentai. Iš vyriausiojo derybininko komentarų aiškėjo keli dalykai: kad atskiros dvišalės deklaracijos nebus ir kad sutarties preambulėje nebus minimas Želigowskis ir jo akcija. Kas bus preambulėje, netruko paaiškinti LR Užsienio reikalų ministro pa­ vaduotojas Albinas Januška. Pasibaigus deryboms, vasario 23 d., jis teigė, jog „pozicijos dėl ginčytinų istorinių klausimų vertinimo suartėjo, jau galima parinkti formules, kurios tenkintų abi puses“ ir pažymėjo: „Vilniaus klausimas viena ar kita forma tikrai bus minimas sutartyje...“.1361 Taigi, pasak ministro pavaduotojo, lietuvių derybininkai „nuolaidų“ lenkams nepadarė: „istorijos įvykių vertinimai sugrąžinti“ į sutarties tekstą, preambulę, o tai tik padidina jų svarbą... Diplomatus parėmė ir kairės politikai. LDDP frakcijos pirmininkas Justinas Karosas aiškino: svarbu sutartyje fiksuoti nuostatas, kad Vilnius - Lietuvos sostinė ir valstybių sienos neliečiamos. Jam antrino Lietuvos - Lenkijos parlamentinės grupės va­ 1358 Apie tai, kaip išspręsti Želigowskio „dilemą“ ir paspartinti tarvalstybinės sutarties pasirašymą samprotauta ir viešojoje erdvėje. Pirmiausia, tai darė istorikai. Eimantas Meilus siūlė Želigowskio agresijos neminėti, o vietoj to į sutarties preambulę įrašyti nuostatą, kad abi šalys pripažįsta viena kitos „teritorijos vientisumą su teisėta ir visada teisiškai buvusia Lietuvos sostine Vilniumi“ (ir „su teisėta ir visada teisiškai buvusia Lenkijos sostine sostine Varšuva“). (Lietuvos aidas, 1994-02-17, nr. 32). 1359 Eltos korespondento A. Degučio pranešimas, 1994-02-22, LVNA, f. 59, ap. 1, b. 13, 1. 91. 1360 Derybų delegacijos jau parengė Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinės sutarties projektą, Lietuvos rytas, 1994-02-24, nr. 37; Lietuva-Lenkija: sutartis gal bus parafuota Varšuvoje, o pasirašytaVilniuje, Tiesa, 1994-02-25, nr. 38. 1361 Lietuva ir Lenkija: ateities orientyrai žymimi istorijos tryptuose keliuose, Lietuvos rytas, 199402-23, nr. 36; Lietuva neatsisako įvertinti Vilniaus aneksiją, Tiesa, 1994-02-23, nr. 36.

Kiek buvo lū žių derybose? (1993 m. vėlyvas ruduo - 1 9 9 4 m. ankstyvas pavasaris)

dovas V. Plečkaitis.1362 Galiausiai, tašką diskusijose padėjo šalies Prezidentas. Vasario 28 d. kalbėdamas spaudos konferencijoje A. Brazauskas pažymėjo, kad tarptautinės teisės požiūriu sutarties projekte „tiksliai užfiksuotas teritorijų in­ tegralumas ir sienų pastovumas su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva“. O istorijos vertinimai, anot valstybės vadovo, sudėtingas dalykas...1363 Beje, didžioji Lenkijos žiniasklaida, kuri šiaip jau labai palankiai atsiliepė apie Brazausko indėlį į derybų procesą, fiksavo ir kitus Lietuvos Prezidento pareiškimus, tarp jų ir „apie turto grąžinimą visuomeninėms lenkų organizacijoms“. (Pasak Brazausko, apie tai „ir kalbos negali būti“.)1364 Lietuvių diplomatų ir politikų komentarai pasirodė po to, kai buvo paviešinti lenkų diplomatų sutarties vertinimai. Lenkų derybininkai aiškino, kad sutartyje į istorijos klausimus gilinamasi nebus, nebent keliais „bendro pobūdžio“ sakiniais.1365 Panašiai derybų rezultatus komentavo ir Lenkijos žiniasklaida. O konservatyvus, krikdemiškas ir su kresų struktūromis susijęs Slowo rašė, jog tokia sutartis esanti Lenkijos diplomatijos laimėjimas.1366 Tokie ir panašūs vertinimai kėlė dešiniosios opozicijos Lietuvoje nepasitenkinimą ir protestus.1367 Apskritai, dešinieji aktyviai

1362 R. Verseckaitė, Socialdemokratai: vertinimų sutartyje nereikia, Respublika, 1994-02-23, nr. 36; A. Bačiulis, Istorinių ginčų laidotuvės, Respublika, 1994-02-23, nr. 36. 1363 R. Ramelienė, Prezidentas pataria visiems intensyviai dirbti, Tiesa, 1994-03-01, nr. 40. Teisininkas P. Kūris teigė, jog sutartyje, jos preambulėje, patvirtinta nuostata apie „teisinį Vilniaus priklausomumą Lietuvos valstybei“, o tai yra „didžiausias Lietuvos valstybės diplomatijos laimėjimas XX amžiuje“ (P. Kūrio išvada, 1994-06-?, LR URMĄ, ap. 2, b. 229,1. 36). 1364 A. Degučio pranešimas, 1994-03-01, LVNA, f. 59, ap. 1, b. 14,1. 1. Vėliau, ratifikacijos proceso metu, Lietuvos URM aiškino, kad „sutarties pasirašymas neturi ir neturės jokios įtakos turto grąžinimui įvairioms organizacijoms, kurios veikė Lenkijos administruojamame Vilniuje ir Rytų Lietuvoje 1920-1939 m., kadangi tik de facto devyniolikos metų Vilniaus ir Rytų Lietuvos neteisėto pavaldumo Lenkijai laikotarpyje nebuvo jokio teisinio pagrindo atsirasti nuosavybės teisei šios valstybės organizacijoms“ (Ratifikavimui teikiamos Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties Pagrindimas, b. d., [1994], LR SA, f. 2, ap. 4, b. 191, 1. 63). 1365 Lietuva ir Lenkija: ateities orientyrai žymimi istorijos tryptuose keliuose, Lietuvos rytas, 199402-23, nr. 36. 1366 A. Degučio pranešimas faksograma, 1994-02-23, LVNA, f. 59, ap. 1, b. 13, L 95. Visgi, teisingumo dėlei reikėtų pastebėti, kad „didžioji“ Lenkijos žiniasklaida sutartį vertino kaip „bendrą laimėjimą“, pasiektą grėsmingomis geopolitinėmis sąlygomis (A. Degučio faksograma, 1994-03-19, LVNA, f. 59, ap. 1, b. 13,1. 90). 1367 Lietuvių politikų bei diplomatų diskusiją, kuri šalis daugiau laimėjo pasirašydama sutartį, žr. Atgimimas, 1994-03-02, nr. 9.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

spaudė valdžią, reikalaudami pasirašyti sutartį kartu su deklaracija, kurioje būtų įvertinta ir Želigowskio agresija. Pasak dešiniųjų lyderio V. Landsbergio, tai Lie­ tuvai „suteiktų stabilumo ir saugumo“.1368 Deja, niekas iš dešinųjų politikų taip ir nesugebėjo paaiškinti, kokias, be tokio pobūdžio tarpvalstybinėms sutartims būdingų įsipareigojimų - gerbti viena kitos teritorinį vientisumą ir suverenitetą, papildomas saugumo garantijas, galėtų suteikti deklaracijoje įrašytas Želigowskio agresijos moralinis-politinis įvertinimas... Pasirodžius žinioms apie lietuvių derybininkų „nuolaidas“ valdžios kritika ir kaltinimai nuolaidžiaujant Lenkijai tik dar labiau sustiprėjo. Pareiškimus su reikalavimais sutartyje pripažinti Vilniaus krašto okupaciją ir aneksiją ar net reikalauti „kompensacijos“ už Lietuvai padarytus nuostolius darė įvairios vi­ suomeninės-politinės organizacijos, politinių partijų aktyvistai, atskiri dešiniųjų partijų vietiniai skyriai. Valdžia raginta sutarties be Želigowskio akcijos įverti­ nimo nepasirašyti. Tokius reikalavimus kėlė bei specialius pareiškimus priėmė ir kai kurios Lietuvos miestų tarybos (Kauno, Panevėžio, Šiaulių) bei, galiausiai, inteligentai-mokslininkai.1369 Tame chore įvairių priekaištų, reikalavimų bei kaltinimų buvo ir toks - valdžia slepianti sutartį nuo visuomenės. Iš tikrųjų, kai kurie šaltiniai liudytų, jog supažindinti net Seimo Užsienio reikalų komiteto narių iki sutarties tekstų parafavimo neskubėta.1370 (Teisingumo dėlei reikėtų pastebėti, kad sutartis buvo kritikuojama ir Lenkijoje, o aktyviausi jos kritikai buvo jau ne kartą minėti Kresų organizacijų federacija bei Vilniaus krašto lenkų gynimo komitetas. Abi šios struktūros kritikavo sutartį, nes ši nepakankamai gi­ nanti Lietuvos lenkų interesus.)1371

1368 G. Mikšiūnas, Landsbergis: karinis tranzitas - kaina už laišką NATO? Lietuvos aidas, 1994-0201, nr. 21; Landsbergis: deklaracja historyczna zapewni Litwie suwerennošč, Kurier Wilenski, 1994-02-02, nr. 22. V. Landsbergįo pasisakymus citavo ir Lenkijos spauda (žr. A. Degučio pranešimas faksograma, 1994-02-03, LVNA, f. 59, ap. 1, b. 13, 1. 61). 1369 Žr. LR URMĄ, ap. 2, b. 227, L 39, 41, 43, 48-53. 1370 Kovo pradžioje sutartis buvo svarstyta Seimo Užsienio reikalų komitete. V. Domarkas, pasak posėdžio protokolo, pristatė Vyriausybės nuomonę dėl sutarties, tačiau supažindinti komiteto narius su sutartimi atsisakė. Komiteto nariai reiškė nepasitenkinimą, kad sutartis „slepiama nuo Seimo narių“ (LR Seimo URK posėdžio protokolas nr. 8, 1994-03-11, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 189, L 17). 1371 Degučio faksograma, 1994-03-04, LVNA, f. 59, ap. 1, b. 14,1. 6; Degučio faksograma, 199403-15, LVNA, f. 59, ap. 1, b. 14, 1. 25.

Kiek buvo lū žių derybose? (1993 m. vėlyvas ruduo - 1 9 9 4 m. ankstyvas pavasaris)

Galiausiai, šalys sutarė sutarties tekstus parafuoti kovo viduryje. Kovo 18 d. Lenkijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrai Varšuvoje sutarties tekstus para­ favo.1372 Taip pat buvo sutarta, kad sutarties pasirašyti į Vilnių atvyks Lenkijos prezidentas L. Walęsa.

1372 Ta proga didžiausias Lenkijos dienraštis Gazeta Wyborcza išspausdino Arvydo Juozaičio komentarą. Pasak Juozaičio, sutartimi Lietuva ir Lenkija „įveikusios istorinius nesutarimus“, o jos pasirašymas „paklos saugumo pamatus visam Baltijos jūros regionui“. Pasirašę sutartį, Vilnius ir Varšuva aktyviau koordinuos savo veiksmus (A. Degučio pranešimas faksograma, 1994-03-18, LVNA, f. 59, ap. 1, b. 14, L 30).

APIE TARPVALSTYBINĖS SUTARTIES PASIRAŠYMĄ BEI RATIFIKAVIMĄ, TAČIAU NE TIK... (1994 m. balandis—spalis) Kaip ir buvo susitarta, „draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ sutartį Lietuvos ir Lenkijos prezidentai pasirašė Vilniuje balandžio 26 dieną.1373 Po pasirašymo prezidentai paskelbė trumpus pareiškimus: pabrėžė sutarties svarbą (ji dedanti pagrindus tolesniam bendradarbiavimui), o kartu linkėjo susitarimą konkretizuoti bei greičiau įgyvendinti. Vėliau A. Brazauskas ir L. Walęsa nuvy­ ko į Seimą. Lenkijos Prezidentas savo kalboje pažymėjo kiekvienos tautos teisę savaip interpretuoti istoriją, „kruopščiai jos mokytis“ ir savo vertinimais istorijos nepaprastinti. Istorijos tyrimai turi padėti surasti, kas tautas sieja, o ne skiria, teigė Lenkijos Prezidentas. Apskritai, Walęsos kalboje dviejų tautų ir valstybių prieštaringo istorinio praeities vertinimo nebuvo.1374 Brazausko kalba buvo ilgesnė ir „istorijos“ joje buvo žymiai daugiau. Iš esmės Lietuvos Prezidentas išdėstė, o tiksliau pakartojo nacionalinę, lietuvišką 1920-1939 m. Vilniaus „praradimo“ ir „atgavimo“ istorijos versiją. Kelias Brazausko kalbos vietas pacituosiu. Pasak Prezidento, istorinio lietuvių ir lenkų konflikto mo­ derniaisiais laikais priežastis - skirtingos valstybingumo koncepcijos ir jų realizavimo būdai: „Aš sutinku su istorikų tvirtinimais, kad vėlesnių nesutarimų pagrindu tapo XIX a. pradėjęs ryškėti lietuvių ir lenkų požiūrio į ateities valstybę skirtumas. Lenkai labiau linko atkurti federacinę arba net unitarinę valstybę, kurios sudėtyje būtų ir Lietuva. Tuo tarpu lietuviai ėmė mąstyti apie tautinę valstybę, tvirčiau apsaugančią nuo svetimųjų dominavimo.“ Ir dar: „Ypač skaudžias ir iki šiol jaučiamas žaizdas mūsų tautoms paliko XX a. pradžios įvykiai. Turime pripažinti, kad dar daug lietuvių ir lenkų prieštaringai vertina ne vieną mūsų praeities puslapį. Lietuva ir šiandien neatsisako savo principinės pozicijos, kad Vilnius ir Vilniaus kraštas tarpukario metais priklausė Lenkijai tik faktiškai, o ne teisiškai. Ne mažiau mums svarbi nuos­ tata, kad 1939 m. spalio mėn. Lietuva Vilnių su jį supančiomis teritorijomis atgavo 1373 Lenkijos prezidento L. Walęsos ir jo žmonos Danutos vizitas buvo plačiai aprašytas Tiesoje (1994-04-27, nr. 81 ir 1994-04-28, nr. 82). 1374 Vengta kalbėti apie sudėtingą ir prieštaringą istoriją tarp tautų bei valstybių ir L. Walęsos susitikime su Lietuvos žurnalistais vizito į Lietuvą išvakarėse (A. Strumskis, Jeigu galvosime apie praeitį, ateitis pabėgs, Tiesa, 1994-04-26, nr. 80).

Fotografė L. Dmuchovskaja. LCVA.

411

Lenkijos Respublikos Prezidentas Lechas VVatęsa (Lechas Valensa) ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas pasirašo Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį. Vilnius, 1994 m. balandžio 26 d.

teisėtai. Ši nuostata pagrįsta faktais, kad kraštas nuo Lietuvos buvo atplėštas jėga, kad Vilnius iki 1920 m. Lenkijai niekada nepriklausė ir kad jo įjungimo į Lenkijos sudėtį Lietuva niekados nepripažino...“ 1375 Tiesa, tokius istorinius vertinimus kiek sušvelnino kitos Lietuvos Prezidento kalbos vietos. Išsakyta abejonė, ar „mes kada nors galėtume susitarti dėl vienodo istorinių įvykių vertinimo, ir apskritai ar to reikia“ ; pastebėjimai, kad praeitis negali trukdyti ateičiai, kad „norint atverti duris į ateitį, turi priverti duris praeičiai“ ir kad priešiškumas tarp valstybių tarpukariu

1375 Šis A. Brazausko kalbos pasažas buvo plačiai komentuojamas Lenkijos žiniasklaidos ir vertintas kaip nuolaida opozicijai, kuri kaltino valdžią per didelėmis nuolaidomis Lenkijai. Anot šaltinių Lenkijos delegacijos sudėtyje, vizito metu prezidentai susitiko kelis kartus, tačiau „istorinių klausimų“ nesvarstė (Lenkijos spauda apie L. Walęsos vizitą Lietuvoje, Tiesa , 1994-04-28, nr. 82). Paklaustas, ar gali būti kokių padarinių dėl to, kad Lietuvos teigimu Vilniaus kraštas Lenkijai priklausė neteisėtai, spaudos konferencijoje Brazauskas atsakė „nematantis prasmės kalbėti apie teisinius padarinius“ (R. Sabas, Lietuvos Prezidentas pritarė Lenkijos Prezidento žodžiams, Lietuvos rytas, 1994-04-28, nr. 82).

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Fotoarafė L. Dmuchovskaia. LCVA.

412

Lenkijos Prezidentas Lechas VVafęsa (Lechas Valensa; centre) su žmona Danuta ir Lietuvos Prezidentu Algirdu Brazausku Vilniuje, Rasų kapinėse, prie Jozefo Pilsudskio (Juzefo Pilsudskio) širdies kapo. 1994 m. balandžio 27 d.

„palengvino totalitariniams režimams įgyvendinti savo agresyvius kėslus“ jų atžvil­ giu. Visgi, Brazausko kalbos moto, ko gero, būtų šie žodžiai: „Lietuva, pasirašydama šį istorinį santarvės aktą su Lenkija, yra pasiekusi svarbiausius savo tikslus ir nėra pažeidusi esminių ir gyvybinių savo interesų. Yra pasiektas protingas kompromisas. Perkeltine prasme galėčiau pasakyti, kad kompromisas nevisiškai patenkina teisybės troškulį, bet ne taip kenkia sveikatai, kaip jo nebuvimas“.1376 Tačiau anaiptol ne visus Lietuvos politikus ir politines jėgas toks „protingas kompromisas“ tenkino. Prieš pradedant ratifikavimo procedūrą, sutartis buvo

1376 Prezidentų kalbos publikuotos laikraštyje Tiesa, 1994-04-27, nr. 81. Kalboje ET Parlamentinės asamblėjos pavasarinėje sesijoje balandžio 14 d. A. Brazauskas užsiminė ir apie ruošiamą pasirašyti Lietuvos - Lenkijos tarpvalstybinę sutartį. Prezidento teigimu, sutartis ne tik dėjo „juridinį tašką dviejų šalių nesutarimams“, bet ir abiem šalims turėtų palengvinti kelią į „naująją Europą“ (M. Laurinavičius, Lietuvos Prezidentas: mūsų šaliai svetimas nacionalinis egoizmas, Lietuvos rytas, 1994-04-15, nr. 73.) „Europinį“ sutarties pobūdį abu prezidentai savo kalbose pabrėžė ir balandžio 26 d.

Apie tarpvalstybinės sutarties pasirašymą bei ratifikavimą, tačiau ne tik... (1994 m. balandis-spalis)

perduota Seimo komitetams svarstyti. (Sutartis svarstyta keturiuose komitetuose.) Išlikę dokumentai leistų teigti, jog parlamentarai išsamiai ir priekabiai analizavo sutarties tekstą. Diskutuota bei ginčytasi ne tik dėl „praeities vertinimo“, dėl sutartyje tiesiogiai aptariamų klausimų (pvz., dėl tautinių mažumų teisių apsau­ gos), bet ir įvairiais kitais (pvz., kaip sutartis gali paveikti turto grąžinimo lenkų organizacijoms, Armijos krajovos veteranų draugijos registravimo perspektyvas ir 1. 1.).1377 Po diskusijų, Seimo komitetai sutarčiai pritarė ir siūlė ją ratifikuoti.1378 Kažin ar galėjo būti kitaip, turint galvoj tą aplinkybę, jog daugumą parlamente turėjo LDDP. Apskritai, ši aplinkybė, kai daugumą Seime turėjo „darbiečiai“ kurie be jokių išlygų rėmė Prezidento teikimą sutartį ratifikuoti, patį ratifikaci­ jos procesą darė kone formalų. „Prezidentinį“ sutarties variantą taip pat rėmė ir dar dvi frakcijos - socialdemokratų ir lenkų. (Panaši situacija buvo ir Lenkijos Seime - ir ten realių „pavojų“ ratifikacijai nebuvo.)1379 Jeigu Seimo kairės pozicija buvo aiški ir vienareikšmiška, tai situacija parla­ mento dešiniajame flange buvo sudėtingesnė ir prieštaringesnė. Nedidelė dalis dešiniųjų apskritai atsisakė paremti sutarties ratifikavimą.1380 Visgi, didžioji de­ šiniosios opozicijos dalis sutarčiai su Lenkija pritarė. Tačiau kritikavo Lietuvos derybininkus ir valdančiąją daugumą dėl įvairių „nuolaidų“ lenkams. Pirmiausia, 1377 LR Seimo URK posėdžio protokolas nr. 13, 1994-05-09, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 189, 1. 28-30; nr. 19, 1994-06-20, ten pat, L 42; nr. 20, 1994-07-04, ten pat, L 45; nr. 25, 1994-09-05, ten pat, L 54-55; LR Seimo Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komiteto protokolai nr. 13, 1994-05-23, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 197/198,1. 34-35 ir nr. 17, 1994-06-13, ten pat, L 43-44. 1378 Tiksliai žinomi dviejų komitetų - Užsienio reikalų bei Žmogaus ir piliečio teisių - narių balsavimo dėl sutarties ratifikavimo rezultatai. Užsienio reikalų komitete 10 narių sutarčiai pritarė, vienas susilaikė; Žmogaus ir piliečio teisių - penki ratifikavimui pritarė, vienas susilaikė. Nepritarusiųjų nebuvo. (Užsienio reikalų komitete buvo 16, o Žmogaus ir piliečio teisių - 8 nariai.) (LR Seimo URK posėdžio protokolas nr. 29, 1994-10-10, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 189,1. 64-65). 1379 Ratifikacijos procesas Lenkijoje Seime prasidėjo anksčiau, 1994 m. vasarą. Jau pirmas sutarties svarstymas liepos mėn. parodė, kad parlamentarai sutarčiai iš esmės pritaria. Penkių frakcijų (klubų) Seime atstovai pasisakė už kaip galima greitesnį sutarties ratifkavimą. Prieštaraujančiųjų susitarimui nebuvo (Pierwsze czytanie rządowego projektu ustawy o ratyfikacji traktatu między Rzecząpospolitą Polską a Republiką Litewską o przyjaznych stosunkach i dobrosąsiedzkiej wspolpracy, 2 kadencja, 25 posiedzenie, 1 dzien (06.07.1994). Prieiga per internetą: http:// orka2.sejm.gov.pl/Debata2.nsf/main/7BF97DD4#010, [žiūrėta 2016-07-25]. 1380 Lietuvių tautininkų sąjungos frakcija (keturi parlamentarai) pasisakė „už gerus santykius ir bendradarbiavimą su Lenkija“, tačiau ratifikuoti sutartį atsisakė. Prieš sutarties ratifikavimą buvo ir keli frakcijoms nepriklausantys deputatai (LR Seimo stenogramos, penkta eilinė sesija, penktas posėdis (vakarinis), 1994-09-15. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter/ w5_sale.dien_pos?p_data= 19940915, [žiūrėta 2016-07-25].

414

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

dėl to, kad sutarties preambulėje nebuvo įvertinta Želigowskio akcija, Lenkijos agresija 1920 m.1381 Todėl kelta idėja Seime priimti vienašališką pareiškimą-deklaraciją, kurioje būtų įvertinta dramatiškiausia ir daugiausia kontroversijų kelianti 1920 ir 1939 m. Lietuvos - Lenkijos istorija. Apie tokius lietuvių parlamentarų ketinimus sužinojo ir Varšuva. Lenkijos diplomatas naujajam Lietuvos ambasado­ riui Antanui Valioniui aiškino, kad tokia deklaracija juridinės reikšmės neturėtų, tačiau „atsilieptų dvišalių santykių atmosferai“.1382 Visgi atrodo, kad ir tarp pačių dešiniųjų nebuvo sutarimo dėl tokio viena­ šališko pareiškimo. Suvokta, jog be valdančiosios daugumos pritarimo tokio dokumento priimti nepavyks, o valdančiųjų parama mažai tikėtina. Prieš pat ra­ tifikavimo procedūros pradžią (pirmas svarstymas Seime prasidėjo rugsėjo 15 d.) Demokratų partijos frakcija išplatino pareiškimo projektą. Iš esmės jis kartojo A. Brazausko kalbą, pasakytą sutartį pasirašant, tiksliau, jos fragmentą, kuriame įvertinti 1920 ir 1939 m. įvykiai. Dokumentas, jį priėmus, būtų tapęs „ratifikuo­ jamos sutarties sudėtine dalimi“. Idėją parėmė smulkesnės dešiniųjų frakcijos ir atskiri deputatai. Tačiau didžiųjų dešiniosios opozicijos frakcijų - Krikščionių demokratų ir Tėvynės sąjungos - konservatorių pozicija tokio pareiškimo atžvilgiu buvo atsargesnė ir nevienareikšmė. Rugsėjo 15 d. Seimo posėdyje Krikščionys demokratai savo pareiškime apie tokio vienašališko dokumento reikalingumą neužsiminė. O konservatorių frakcijos vardu kalbėjęs V. Landsbergis aptakiai pastebėjo: „Galbūt ratifikavimui Tėvynės sąjunga arba Seimo opozicija parengs politinį pareiškimą. Gal to ir nebedarysime. Ar Lietuvos Seimas manys, kad reikia dar ką nors pridėti prie to, ką sutarties pasirašymo metu pasakė Lietuvos Prezidentas, ar tik priminti tas pačias nuostatas, pasvarstysime visi kartu, galbūt visų frakcijų įgalioti atstovai, jeigu sutiks LDDP...“ 1383 LDDP svarstyti tokio pa­ reiškimo nė negalvojo. Spalio 13 d. Seimo posėdyje konservatorių frakcija tik paskelbė pareiškimą, kuriame, be kita ko, buvo teigiama: „frakcija mano, kad

1381 Priminsiu svarbesnius „istorinius“ preambulės momentus. Preambulėje susitariančios šalys konstatavo „galimybę abiem tautoms vertinti bendrą abiejų valstybių istoriją skirtingai“, taip pat „apgailestavo dėl konfliktų tarp abiejų valstybių po I pasaulinio karo“ bei smerkė „smurto naudojimą, buvusį abiejų tautų tarpusavio santykiuose.“ Lietuva ir Lenkija patvirtino „viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje“ (.Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994..., p. 202). 1382 A. Valionio pro memoria apie susitikimą su S. Meller, 1994-07-26, LR URMĄ, ap. 2, b. 229, 1. 44-45. 1383 V. Landsbergio kalba. LR Seimo stenogramos, penkta eilinė sesija, penktas posėdis (vakarinis), 1994-09-15. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_sale.dien_pos7p_ data= 19940915, [žiūrėta 2016-07-25].

Apie tarpvalstybinės sutarties pasirašymą bei ratifikavimą, tačiau ne tik... (1994 m. balandis-spalis)

Lenkijos Prezidentas Lechas VVatęsa (Lechas Valensa) su žmona Danuta ir Lietuvos Prezidentu Algirdu Brazausku Vilniuje, Rasų kapinėse, prie Jono Basanavičiaus kapo. 1994 m. balandžio 27 d.

sutartis turėjo būti papildyta atskiru Lietuvos Respublikos Seimo pareiškimu, įvertinančiu Lietuvos-Lenkijos santykius 1920-1939 m., tačiau tokio pareiškimo nekelia kaip balsavimo dėl sutarties ratifikavimo sąlygos“.1384 Taigi, dešiniųjų idėja

1384 LR Seimo stenograma, penkta eilinė sesija, septynioliktas seimo posėdis (rytinis), 1994-1013. Prieiga per internetą: http://www3.1rs.lt/pls/inter/w5_sale.dien_pos?p_data=19941013, [žiūrėta 2016-07-25].

416

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

priimti vienašališką pareiškimą „nuskendo“, taip ir nesulaukusi parlamentinės daugumos, valdančiųjų, pritarimo... Sutartį Lietuvos ir Lenkijos parlamentai ratifikavo spalio 13 dieną'. Vilnius ir Varšuva sutarčiai pritarė, tik balsavimo rezultatai skyrėsi. Lenkijos Seimas sutartį ratifikavo 295 balsais, susilaikiusių ir balsavusių prieš nebuvo.1385 (Lenkijos Seime yra 460 parlamentarų, vadinasi, dar 165 balsavime nedalyvavo ir savo nuomonės neišsakė.) Lietuvoje po vardinio balsavimo paaiškėjo, jog už sutarties ratifikavi­ mą balsavo 91 Seimo narys, prieš buvo 19 ir dar aštuoni susilaikė. Suprantama, jog sutartį parėmė valdančiosios daugumos deputatai, taip pat socialdemokratai bei lenkų frakcija. (Vienas jos narys, J. Mincevičius, balsavime nedalyvavo.) Už sutarties ratifikavimą pasisakė ir dalis dešiniųjų. Iš konservatorių frakcijos už sutartį balsavo V. Aleknaitė-Abramikienė, J. Dringelis, K. Dirgėla, A. N. Sta­ siškis, S. Šaltenis; taip pat pusė krikščionių demokratų frakcijos - V. Bogušis, M. Čobotas, P. Katilius, P. A. Miškinis, I. S. Uždavinys ir buvęs užsienio reikalų ministras A. Saudargas. Visgi absoliuti dauguma dešiniųjų arba susilaikė, arba balsavo prieš, arba apskritai balsavime nedalyvavo. Būtent šitaip pasielgė žinomi konservatorių frakcijos veikėjai - jos pirmininkas A. Kubilius, V. Landsbergis, G. Vagnorius, E. Zingeris, V. Jarmolenko ir dar keli kiti. Balsavime nedalyvavo ir šeši LDDP parlamentarai. Beje, balsavime nedalyvavo net 21 Seimo narys. Kai kurie - R. Ozolas, A. Endriukaitis ar A. V. Patackas - tokią poziciją aiškiai ir atvirai pagrindė nepritarimu sutarčiai. Kokie motyvai įtakojo konservatorių viršūnėlės apsisprendimą ir nedidelės dalies darbiečių nedalyvavimą, galima tik spėlioti.1386 (Kaip, beje, galima tik spėlioti ir apie tai, kokie motyvai sąlygojo nemažos dalies Lenkijos parlamentarų nedalyvavimą sutartį ratifikuojant.) Sutarties ratifikavimas atskleidė vieną svarbią aplinkybę - kai kurias jos nuos­ tatas šalys interpretuoja skirtingai ir kartais visiškai priešingai. Tai pirmiausia pasakytina apie tuos sutarties straipsnius, kurie apibrėžė mažumų teises. P. Gylys, pristatydamas sutartį Seime ir aiškindamas jos svarbą bei laimėjimus Lietuvai, pa­ žymėjo: „Rašant šią sutartį buvo išvengta nuostatos, o ji tarp kitko buvo 1992 m. sausio 13 d. deklaracijoje, kad tautinių mažumų atstovų vardai ir pavardės būtų tokios, kaip rašoma jų gimtąja kalba. Tai sunkiai įgyvendinamas, nerealistinis, 1385 Rządowy projekt ustawy o ratyfikacji Traktatu między Rzecząpospolitą Polską a Republiką Litewską o przyjaznych stosunkach i dobrosąsiedzkiej wspolpracy. III czytanie na posedzeniu Sejmu, 1994-10-13, wynik glosowania. Prieiga per internetą: http://orka.sejm.gov.pl/proc2. nsf/opisy/505.htm, [žiūrėta 2016-07-25]. 1386 Spalio 13 d. posėdyje nedalyvavo LDDP frakcijos pirmininkas J. Karosas, kuris anksčiau nekartą vienareikšmiškai pasisakė už sutarties ratifikavimą. Taigi, bent jau darbiečių nedalyvavimą galėjo lemti ir kokios nors objektyvios priežastys, o ne principinės - politinės.

Apie tarpvalstybinės sutarties pasirašymą bei ratifikavimą, tačiau ne tik... (1994 m. balandis-spalis)

nepriimtinas faktas“.1387 Į tokį ministro vertinimą sureagavo lenkų frakcijos pirmi­ ninkas R. Maceikianecas: „abejotinas pono ministro teiginys dėl tautinių mažumų atstovų pavardžių ir vardų panaudojimo jų gimtąja kalba kaip nerealus. teisė į vardą ir į pavardę yra prigimtinė žmogaus teisė. Kokia yra mano ar kieno kito, sprendžia vardo savininkas, o ne komisija ar ministrai“.1388 Lietuvos politikams, parlamentarams taip pat daug emocijų ir prieštaravimų sukėlė Lenkijos užsienio reikalų ministro A. 01echowskio sutarties nuostatos, kuria patvirtinamas sienų neliečiamumas ir teritorinių pretenzijų atsisakymas, interpretacija. Mat ministras, pabrėžęs tų nuostatų ypatingą politinę svarbą, pareiškė, jog Lietuva taip pat esanti ir 1945 m. rugpjūčio mėn. sienų sutarties „teisių perėmėja“, kurią pasirašė Tarybų Sąjunga ir Liaudies Lenkijos Respublika.1389 Šį kartą tokiai interpretacijai griežtai pasipriešino ne tik dešinioji opozicija, bet ir valdantieji. Ministras P. Gylys, atsa­ kydamas A. 01echowskiui pareiškė: „Mes pripažįstame egzistuojančią sieną, bet ne dėl to, kad ji, kaip teigia kai kurie Lenkijos atstovai, buvo užfiksuota 1945 m. rugpjūčio 16 d. susitarimu tarp Tarybų Sąjungos ir Lenkijos. Šitas sprendimas mums nepriimtinas“.1390 Egzistuojančias sienas tarp valstybių ir jų neliečiamumą ministras grindė Helsinkio Baigiamuoju Aktu. Dešinieji aiškino, kad Lietuva 1945 m. jau buvo praradusi valstybinį suverenitetą ir todėl negalinti būti Tarybų Sąjungos sudarytų sutarčių „teisių ir pareigų perėmėja.“ Kaip ten bebūtų, bet 1945 m. TSRS ir Lenkijos sienos sutartis dar kurį laiką buvo ginčų ir nesutarimų objektu, tik šį kartą ne viešojoje erdvėje, bet tarp dery­ bininkų, derybose dėl Lietuvos - Lenkijos sienos.1391 Derybos vyko sunkiai, mat

1387 P. Gylio kalba. LR Seimo stenogramos penkta eilinė sesija penktas posėdis (vakarinis), 1994-0915. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_sale.dien_pos?p_data= 19940915, [žiūrėta 2016-07-25]. 1388 R. Maceikianeco kalba. Ten pat. 1389 LR URM raštas Seimo URK, su priedais, 1994-07-13, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 191, 1. 49. 1390 P. Gylio kalba. LR Seimo stenogramos penkta eilinė sesija penktas posėdis (vakarinis), 1994-0915. Prieiga per internetą: http://www3.1rs.lt/pls/inter/w5_sale.dien_pos?p_data=19940915, [žiūrėta 2016-07-25]. 1391 Sprendžiant iš išlikusių archyvinių dokumentų, pirmąjį sienos sutarties variantą Varšuva perdavė Vilniuj dar 1993 m., rugpjūčio mėn., o pirmasis tarpvalstybinių derybų ratas įvyko 1994 m. sausio mėn. Lenkijos sutarties variante rašoma, kad Lietuvos ir Lenkijos valstybinė siena nustatoma remiantis 1945 m. Tarybų Sąjungos ir Lenkijos sienos sutartimi. Su tokia interpretacija lietuvių derybininkai nesutiko (Daugiau apie derybų eigą žr. Lenkijos URM raštas Lietuvos ambasadai Varšuvoje, 1994-04-02, LR URMĄ, ap. 62, b. 22,1. 75-76; Sutarties dėl bendros valstybinės sienos derybų eiga, b. a. ir b. d., LR URMĄ, ap. 11, b. 28, 1. 23-25; Derybų dėl sutarties dėl bendros valstybės sienos stenograma, 1995-10-06, ten pat, 1. 37-44).

417

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

šalims nesisekė susitarti dėl 1945 m. sienos sutarties klauzulės interpretacijos. Visgi 1996 m. kovo mėn. sutartis „dėl bendros valstybės sienos, su ja susijusių teisinių santykių, taip pat dėl bendradarbiavimo ir abipusės pagalbos šioje srityje“ buvo pasirašyta. (Egzistuoja „sakytinė“ versija, jog ypatingą vaidmenį „surandant“ kom­ promisą suvaidino tuometis Lenkijos Respublikos Prezidentas A. Kwasniewskis. Deja, surasti kokių nors konkrečių tą versiją patvirtinančių duomenų nepavyko.) Politinėje sutartyje nuorodos į 1945 m. Maskvos ir Varšuvos sutartį neliko susitariančios šalys patvirtino „esančią tarp jų ir teritorijoje pažymėtą valstybės sienos liniją“ 1392 (O „valstybės sienos liniją apibrėžia sienos dokumentacija, pateikta atskiroje sutartyje.“) Prie sutarties taip pat buvo pridėtas ir specialus protokolas, kuriame rašoma, jog „matavimo darbuose“ šalys „naudosis sienos dokumentacija“, parengta remiantis TSRS ir Lenkijos 1945 m. sutartimi dėl valstybės sienos. Vilnius sienos sutartį ratifikavo tų pačių 1996 m. liepos mėn., tačiau ji įsigaliojo tik nuo 1998 m. gruodžio mėn.1393 Šią labai trumpai ir fragmentiškai papasakotą sutarties dėl valstybės sienos peripetijų istoriją norėčiau užbaigti vienu pastebėjimu. Varšuvai viena svarbiau­ sių, principinių sutarčių, pasirašytų dar 1990 m. lapkričio mėn., buvo valstybės sienos sutartis su Federacine Vokietijos Respublika. Sutartimi vieninga Vokietija „patvirtino“ vakarines Lenkijos sienas, kurios susiformavo po Antrojo pasaulinio karo, po Jaltos ir Potsdamo. Po „sienų traktato“ šalys pasirašė „geros kaimynys­ tės“ sutartį. (Ji pasirašyta 199lm . birželio mėn.) Tokia tarpvalstybinių santykių sureguliavimo logika buvo būdinga Centrinei Europai. Atrodo, kad rytiniuo­ se Europos pakraščiuose („periferijoje“) ta logika buvo kiek kitokia: čia šalys pirmiausia pasirašė „geros kaimynystės“, o tik po to - sienos sutartis. („Geros kaimynystės“ deklaracijos suvaidino tam tikrą regioną stabilizuojantį vaidmenį.) Apskritai, 1994 m. pirmoji pusė ir ruduo Lietuvai buvo svarbūs ne tik tuo, jog buvo pasirašyta ir ratifikuota tarpvalstybinė sutartis su pietiniu kaimynu. Maždaug tuo pat metu buvo suformuota (arba tiksliau performuota) juridinė-politinė ir institucinė sąranga, kuri reglamentavo valstybės ir tautinių mažumų (taip pat ir lenkų) tarpusavio santykius. Kovo 24 d., t. y. tuoj po sutarties parafavimo ir likus mėnesiui iki jos pasira­ šymo, Seimas priėmė nutarimą dėl Valstybinės regioninių problemų komisijos (jai, kaip pamena skaitytojas, vadovavo R. Ozolas) ir Tautybių departamento prie

1392 Sutarties tekstą žr.internete: http://www3.1rs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=27938&p_query=&p_tr2=, [žiūrėta 2016-07-25]. 1393 Zr. https://www.urm.lt/default/lt/lenkija, [žiūrėta 2016-07-25]. Sutartyje rašoma, kad ji įsigalioja šalims pasikeitus ratifikaciniais raštais.

Apie tarpvalstybinės sutarties pasirašymą bei ratifikavimą, tačiau ne tik... (1994 m. balandis-spalis)

Vyriausybės reorganizavimo. Šiuo nutarimu vietoj dviejų institucijų buvo įkurtas Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentas. Dešinioji opozicija, „reorganizaciją“ aiškino valdžios noru „sunaikinti“ regioninių problemų komisiją ir, netiesiogiai, - pataikavimu lenkų politikams.1394 Mat lenkų frakcija, Lenkų sąjungos veikėjai ne kartą kėlė klausumą dėl šios Komisijos reikalingumo. Jų nuomone, Komisijos veikla situacijos Rytų Lietuvoje nepagerino, o priešingai,tik pablogino ir kurstė tarpetnines įtampas.1395 Sprendžiant iš išlikusių archyvinių dokumentų, Regioninių problemų komisijos „klausimas“ imtas svarstyti dar 1993 m. pavasarį. Tuomet Seimo komitetuose buvo svarstomas projektas pa­ kankamai neutraliu pavadinimu - dėl Komisijos „statuso“.1396 Tačiau jau 1994 m. sausį-vasarį imtas svarstyti naujas projektas, kuris siūlė esminę „reorganizaciją“ Regioninių problemų komisijos ir Tautybių departamento sujungimą.1397 Galima įvairiai galvoti, kas lėmė tokį pasikeitimą. Pirma, valdančiųjų vadinamoji R. Ozolo komisija nuo pat jos sukūrimo buvo vertinama pakankamai kritiškai. Antra vertus, vasario 19 d. įvyko IV Lietuvos lenkų sąjungos suvažiavimas. Tarp Sąjungos narių vyko diskusija dėl organiza­ cijos tolesnės raidos: dalis pasisakė už jos „politizavimą“ - pertvarkymą į politinę struktūrą, kita dalis ir toliau rėmė „bendresnės“, visus Lietuvos lenkus vienijan­ čios, visuomeninės-politinės organizacijos idėją.1398 Ši politinė linija ir laimėjo. Sprendžiant iš suvažiavime priimtų dokumentų, LLS orientavosi į įvairių aktualių Lietuvos lenkams uždavinių bei problemų sprendimą.1399 Jokių užuominų apie nacionalinės teritorinės autonomijos siekį dokumentuose neliko. Taigi, priimti 1394 Sunaikinimas, Atgimimas, 1994-04-07, nr. 14. Taip pat žr.Lietuvos rytas, 1994-02-03, nr. 23. 1395 LR Seimo Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komitetas, posėdžio nr. 5 protokolas, 1993- 01-06, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 142,1. 11; LR Seimo Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komitetas, posėdžio nr. 9 protokolas, 1993-01-25, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 142, 1. 24. 1396 LR Seimo Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komiteto posėdžių nr. 27 ir nr. 33, protokolai, 1993-05-12 ir 05-31, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 142, 1. 72-73, 83-84. 1397 LR Seimo Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komiteto posėdžių nr. 1, 3, 4, 6, protokolai, 1994-01-17-03-14, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 197/198,1. 3-4, 6-7, 10-12, 16-18. 1398 A. Plokszto, ZPL muši byč organizacją zdolną do obrony interesow wszystkich polskich organizacji, Nasza Gazeta, 1994-02-08, nr. 6. 1399 Planuota priimti kelis nutarimus: dėl administracinio teritorinio padalijimo, dėl žemės grąžinimo buvusiems savininkams, apie kultūros ir švietimo būklę Vilnijoje, dėl tautinių mažumų kalbų vartojimo (Protokol IV zjazdu ZPL, LVNA, f.4 2, ap. sąr., b. 35,1. n.; Program ZPL. Projekt, Nasza Gazeta, 1994-02-15-22, nr. 8). Suvažiavime buvo priimtos minėtos rezoliucijos-nutarimai, taip pat ir Sąjungos programa (Dokumenty IV zjazdu ZPL, Wilno, 199402-19, Nasza Gazeta, 1994-02-22-03-01, nr. 9).

419

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

dokumentai liudijo, jog lenkai deklaruoja save tautine mažuma, turinčia* speci­ finių kultūrinių, socialinių poreikių, bet iš esmės tokia pat, kaip kitos Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos. (Atrodo, jog būtent šias tendencijas užfiksavo ir kai kurie lietuvių politikai.)1400 Kartu, suvažiavime ir jo dokumentuose buvo išsakyta nemažai kritikos valdantiesiems. Priimtuose dokumentuose kritika buvo santūresnė, o kai kurių pranešėjų kalbose, ypač organizacijos pirmininko J. Mincevičiaus, žymiai aštresnė.1401 (Pirmininkas aiškino, jog nors daug lenkų rinkimuose balsavo už LDDP, tačiau valdžia savo pažadų netesinti, o lenkų ma­ žumos būklė tik blogėjanti.1402) Tiesa, Mincevičius į organizacijos pirmininko vietą nebekandidatavo. Naujuoju pirmininku absoliučia balsų dauguma išrinktas AT ir Seimo deputatas Ryšardas Maceikianecas.1403 (Buvo patvirtinta ir nauja LLS Vyriausiosios valdybos sudėtis, joje neliko ir kai kurių veikėjų, pvz., A. Brodavskio, kurie užėmė vadovaujančias pozicijas „autonomininkų judėjime“.)1404 Taigi, galima manyti, kad valdantieji, siekdami išlaikyti gerus santykius su LLS, jos nauja vadovybe ir lenkų bendruomene, galėjo apsispręsti „Ozolo komisiją“ panaikinti. Tokiu būdu, tautinių mažumų klausimų sprendimas būtų pavedamas prie Vyriausybės veikiančiam departamentui. Visgi, galima ir trečia versija. Seimo dauguma pritarė Komisijos „reorganizavimui“ dėl to, kad jos nariai ir ypač pirmininkas reiškė nepritarimą valdančiųjų ir Prezidento pozicijai sutarties su Lenkija atžvilgiu. Atrodo, kad kai kurie Komisijos nariai, neįvertin­ dami tos aplinkybės, kad po Seimo rinkimų esmingai pasikeitė politinis Lietuvos žemėlapis, kėlė valdžiai reikalavimus (pvz., sutarties nepasirašyti, kol Komisija nepritars, kai kurie nariai siūlė dėl pasirašymo organizuoti tautos referendumą,

1400 Pasak socialdemokrato Vytenio Andriukaičio, Lenkų sąjunga „stipriai pažengė į priekį ir tampa normalia Lietuvai lojalia politine jėga, ginančia savo tautiečių interesus“ (Lietuvos lenkai grįžta į Lietuvą, Respublika, 1994-02-22, nr. 35). 1401 Uchwala IV zjazdu ZPL, 1994-02-19, LVNA, f. 42, ap. sąr., b. 35, 1. n.; Referat prezesa ZPL Jana Mincewicza, 1994-02-19, LVNA, f. 42, ap. sąr., b. 35, 1. n.). 1402 Šias kalbos ištraukas dažniausiai citavo lietuvių spauda (Apie Lietuvos lenkų suvažiavimą, Tiesa, 1994-02-22, nr. 35; K. Jauniškis, Lenkų sąjungos suvažiavimas: mes rėmėme LDDP, o ji savo pažadų neištęsėjo, Lietuvos rytas, 1994-02-22, nr. 35). Beje, Mincevičius pasidžiaugė, jog valdžia ruošiasi „panaikinti“ Regioninių problemų komisiją. 1403 Naujas pirmininkas pirmajame savo interviu daugiausia dėmesio skyrė įvairioms vidinėms LLS problemoms ir pretenzijų valdžiai nereiškė (Na gorąco, Nasza Gazeta, 1994-02-22—0301, nr. 9). 1404 Protokol IV zjazdu ZPL, LVNA, f. 42, ap. sąr., b. 35, L n.

Apie tarpvalstybinės sutarties pasirašymą bei ratifikavimą, tačiau ne tik... (1994 m. balandis-spalis)

reiškė nepasitikėjimą Prezidento patarėjais),1405 kurie jai buvo visiškai nepriimti­ ni. Toks valstybinės komisijos „aktyvumas“ galėjo komplikuoti ir taip nepaprastą sutarties rengimą, ypač paskutiniojoje fazėje, ir, galiausiai, sutarties pasirašymą. Tam tikra prasme Valstybinės Rytų Lietuvos komisijos panaikinimą galima laikyti „nuolaida lenkams“, kuri valdantiesiems beveik nieko „nekainavo“ ir turėjo labiau simbolinę prasmę. Kartu tektų pažymėti, kad įvairiais kitais klausimais, kurie buvo svarbūs tautinėms mažumoms ir pirmiausia Lietuvos lenkams, val­ dantieji laikėsi pakankamai kietai. Panašiai, kaip ir anksčiau sąjūdiečiai, LDDP aiškiai suko titulinės tautos - lietuvių - etnokultūrinio dominavimo įtvirtinimo kryptimi.1406 Atrodo, jog metų pradžioje Seimo komitetuose imtas svarstyti valstybinės kalbos įstatymo projektas.1407 (Projektas sukėlė neigiamas lenkų frakcijos atstovų reakcijas.1408) Kovo mėn. Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas projektui pritarė ir pateikė parlamentui svarstyti. Šiame valstybinės kalbos įstatymo projekte (jį rengė šešių asmenų grupė, darbo grupės vadovas buvo Valstybinės kalbos ins­ pekcijos viršininkas D. Smalinskas) buvo aptariamas ir tautinių mažumų kalbų vartojimas tose vietose, kur jos „gausiai ir kompaktiškai“ gyvena. Projekto penktas straipsnis teigė, jog tokiose vietovėse „gyventojai greta valstybinės kalbos gali būti aptarnaujami [valdžios bei valdymo įstaigose, įmonėse bei organizacijose] ir tos mažumos kalba“.1409 Devynioliktas straipsnis aiškino, jog „Tautinių mažumų įstaigų ir organizacijų pavadinimai, informaciniai užrašai tautinių mažumų gy­ venamose teritorijose greta lietuvių kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis“ (tiesa, taip pat rašoma, jog „Oficialiai patvirtinti Lietuvos Respublikos vietų vardai (toponimai) į kitas kalbas neverčiami“). Tačiau šis projektas Seime svarstytas nebuvo. Tolesnė valstybinės kalbos 1405 Valstybinės regioninių problemų komisijos protokolas nr. 5, 1993-10-13, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 32, 1. 34-35; protokolas, 1994-03-03, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 41,1. 10-16. 1406 Formaliai-juridiškai lietuvių tautos dominavimas buvo įtvirtintas dar 1992 m. rudenį priimtoje konstitucijoje. 1407 LR Valstybinės kalbos įstatymo projektas, 1994-02-09, LR SA, f. 2, ap. 2, b. 1982,1. 49-52. Taip pat žr. Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdžio protokolas nr. 3, 1994-02-09, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 196, L 35-36; protokolas nr. 8, 1994-03-30, ten pat, 1. 130-131.

1408 J. Mincevičius skundėsi, jog LLS Vyriausioji valdyba su projektu supažindinta nebuvo. Taip pat teigė, kad projekto nuostatos prieštarauja Tautinių mažumų įstatymo pataisoms, priimtoms dar 1991 m. sausį, bei stebėjosi, kad Tautybių departamentas pastabų įstatymo projektui nepareiškęs (J. Mincewicz, Nowa ustawa o języku panstwowym, Nasza Gazeta, 1994-02-08-15, nr. 7). Įstatymo rengėjų teigimu, ruošiant projektą naudotasi estų valstybinės kalbos įstatymu. 1409 LR Valstybinės kalbos įstatymas, projektas, 1994-02-09, LR SA, f. 2, ap. 2, b. 1982,1. 49.

421

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

įstatymo projekto svarstymų ir diskusijų eiga nėra visiškai aiški. Tiesa, pakanka­ mai pagrįstai galima teigti, jog metų pabaigoje (gruodžio mėn.) buvo parengtas ir Seimo komitetuose svarstomas gerokai paredaguotas įstatymo projektas.1410 Gruodžio projekte nebeliko penktojo straipsnio formuluotės, vietoj jo atsirado straipsnis, kuriame teigiama, kad „gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai turi užtikrinti, kad gyventojai galėtų būti aptarnaujami valstybine kalba“. Pasikeitė ir minėto devynioliktojo straipsnio (gruodžio projekte jis septynioliktas) prasmė. Gruodžio projekte tas straipsnis suredaguotas taip: „Tautinių mažumų įstaigų ir organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis“.1411 Visai tikėtina, kad tokius pakeitimus įstatymo projekte lėmė konsensusas tarp parlamentarų, politikų, įstatymo rengėjų ir ekspertų, jog įstatymas turi reglamentuoti valstybinės - lietuvių kalbos - var­ tojimą. O tautinių mažumų kalbų vartojimas turėtų būti aptariamas kitame tautinių mažumų įstatyme. 1995 m. sausio mėn. įstatymas buvo priimtas. Jis buvo priimtas su nedideliais redakciniais pakeitimais ir iš esmės kartojo gruodžio mėn. projektą. Pavyzdžiui, įstatymo skyriuje „Ženklai ir informacija“, kurį kaip ir gruodžio mėn., projekte sudarė du straipsniai, atsirado tik viena principinė inovacija - teiginys: „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba.“ Kitų svarbesnių pakeitimų nebuvo. Valstybinės kalbos įstatymas kartu jau formaliai-juridiškai komplikavo dar 1991 m. sausio mėn. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl tautinių mažumų įstatymo pakeitimo“ įgyvendinimą. Priminsiu, kad 1991 m. sausio mėn. AT tuo metu galiojusiame Tautinių mažumų įstatyme padarė keletą reikšmingų pakeitimų ir papildymų. Pavyzdžiui, vienas pakeitimų teigė, jog „administraciniuose teritoriniuose vienetuose, kuriuose kompaktiškai gy­ vena kuri nors tautinė mažuma“ informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos (vietine) kalba“. Jau anksčiau užsiminiau, kad dėlto, kaip įgyvendinti įstatymo pakeitimus bei papildymus, tarp ekspertų ir valstybės institucijų (pirmiausia Regioninių problemų komisijos ir Tautybių departamento) vyko karštos diskusijos. Priėmus Valstybinės kalbos įstatymą, juridiškai tie ginčai buvo „išspręsti“ - 1991 m. priimtos pataisos prieštaravo 1995 m. įstatymui. Tarp dviejų įstatymų egzistavo kolizija, o ją sprendžiant

1410 LR Valstybinės kalbos įstatymo projektas nr. 2, 1994-12-19, LR SA, f. 2, ap. 2, b. 1982, 1. 89-91; Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdžio protokolas nr. 53, 1994-12-19, LR SA, f. 2, ap. 4, b. 199,1. 59. 1411 LR Valstybinės kalbos įstatymo projektas, b. d., LR SA, f. 2, ap. 4, b. 199, 1. 67; taip pat žr.

projektas nr. 2, 1994-12-19, LR SA, f. 2, ap. 2, b. 1982, 1. 90.

Apie tarpvalstybinės sutarties pasirašymą bei ratifikavimą, tačiau ne tik... (1994 m. balandis-spalis)

prioritetas neišvengiamai turėjo būti teikiamas Valstybinės kalbos įstatymui ir kaip turinčiam konstitucinės svarbos. Seime 1994 m. liepos mėn. 19 d. buvo priimtas dar vienas svarbus valstybei dokumentas - Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas. Vienu aspektu jis buvo svarbus ir Lietuvos lenkams. Iš esmės įstatymas dėjo „tašką“ diskusijose dėl to, kokia turėtų būti Vilniaus apskritis. LLS ir lenkų bendruomenės aktyvistai reikalavo, jog Vilniaus apskrities pagrindą sudarytų Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Kitaip tariant, apskritį organizuoti taip, kad len­ kų tautybės gyventojai sudarytų santykinę daugumą. Iš esmės šitokia nuostata buvo įtvirtinta 1991 m. sausio mėn. AT nutarime „Dėl Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti išvadų“. Nutarimas įpareigojo Vyriausybę parengti ir parlamentui pateikti administracinio suskirstymo projektą, pagal kurį „numatomas Vilniaus apskrities pagrindas būtų Šalčininkų ir Vilniaus rajonai“. O jau 1994 m. priimtame įstatyme teigiama, jog Vilniaus apskritį (kurios centras yra Vilniaus miestas) sudaro „Vilniaus miesto, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės ir Vilniaus rajonų savivaldybių teritorijos“ (vėliau prie apskrities buvo prijungta ir Elektrėnų savivaldybė). Taigi, priimtasis įstatymas „palaidojo“ 1991 m. nutarimą. Ir galiausiai, tų pačių metų vasarą buvo priimtas savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas.1412 Pernelyg nesigilinant į įstatymo priėmimo peripetijas, galima pada­ ryti kelias pastabas. Pirma, bent jau dėl vienos įstatymo nuostatos - galimybės rinkimuose į savivaldybių tarybas dalyvauti visuomeninėms organizacijoms. Šiuo klausimu išsiskyrė ir valdančiųjų pozicijos. Prezidentas palaikė idėją leisti rinkimuose į tarybas dalyvauti visuomeninėms organizacijoms (toks įstatymas būtų leidęs rinkimuose dalyvauti ir Lietuvos lenkų sąjungai). Dalis LDDP narių rėmė Prezidentą A. Brazauską, tačiau kita dalis priešinosi ir manė, kad rinki­ muose į savivaldybes, kaip ir parlamento rinkimuose, turi dalyvauti tik politinės partijos. Tokią nuostatą įteisinantis įstatymas buvo priimtas, tačiau Prezidentas jį vetavo, o prezidentinio veto Seimas nesugebėjo įveikti. Tokiu būdu įsigaliojo įstatymas, leidžiantis rinkimuose į savivaldybių tarybas dalyvauti ir visuomeni­ nėms organizacijoms. Tačiau praėjus keliolikai dienų nuo įstatymo priėmimo, valdantieji pasiūlė naujojo įstatymo pataisą, kuri rinkimuose leido dalyvauti tik 1412 Įstatymo priėmimo peripetijos buvo plačiai aprašytos valdančiųjų spaudoje (L. Šabajavaitė, Politikai, kaip ir orai - permainingi, Diena, 1994-07-02, nr. 2; R. Ramelienė, Savivaldos reikalai pajudėjo iš mirties taško, Diena, 1994-07-08, nr. 5; R. Ramelienė, Apie savivaldos įstatymus, Diena, 1994-07-13, nr. 8; A. Svirbutavičiūtė, Savivaldybių rinkimų įstatymo vingiai ir kolizijos, Diena, 1994-07-15, nr. 10; A. Svirbutavičiūtė, Ketvirtos sesijos pabaiga - be patoso, Diena, 1994-07-22, nr. 15).

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

politinėms partijoms ir organizacijoms. Juos parėmė ir dešinės deputatai. Pataisa buvo priimta.1413 Antroji pastaba. Priimtas įstatymas turėjo įtakos lenkų politikams ir Lenkų sąjungai. Naujai priimtos įstatymo pataisos komplikavo LLS, kaip visuomeninės organizacijos, dalyvavimą rinkimuose. Šiai problemai spręsti organizacija su­ šaukė neeilinį suvažiavimą. Jame nutarta, šalia visuomeninės organizacijos LLS, sukurti nauja politinę organizaciją - partiją, kuri galėtų dalyvauti rinkimuose. Taip atsirado Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kuri spalio mėn. buvo užregistruota Teisingumo ministerijoje ir tapo pagrindine lenkų bendruomenę reprezentuo­ jančia politine partija. Taigi, galima teigti, jog priimtos įstatymo pataisos turėjo tam tikros įtakos lenkų bendruomenės diferenciacijai bei tolesnei politizacijai.

1413 Įstatymas buvo priimtas liepos 7 d., tačiau jau liepos 21 d. buvo priimta įstatymo pataisa. Ji skelbė, jog „Kandidatus į tarybos narius turi teisę kelti politinės partijos, politinės organizacijos , įregistruotos Teisingumo ministerijoje pagal Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymą nevėliau, kaip prieš 35 dienas iki rinkimų.“ „Konsoliduota“ dešiniųjų ir kairiųjų pozicija aiškintina siekiu atidėti rinkimus į savivaldybių tarybas iki žiemos arba 1995 m. pavasario (A. Svirbutavičiūtė, Ketvirtos sesijos pabaiga - be patoso, Diena, 1994-07-22, nr. 15).

425

IŠVADOS Apibendrinant atliktą tyrimą galima daryti keletą svarbesnių išvadų. I. L en kų ben d ru o m en ės p o litiz aciją ir n acio n alin ės terito rin ės au to n o ­ m ijo s reik alav im o išk ėlim ą į p olitin ę d arbotvark ę veikė kelios aplinky­ bės. Pirma, konkurencija tarp įvairių etninei lenkų bendruomenei atstovaujančių aktyvistų ir neformalių politinių grupuočių. Politinėje konkurencijoje dalyvavo ir pagrindinė bendruomenei atstovaujanti organizacija - Lietuvos lenkų sąjunga. Nacionalinės teritorinės autonomijos reikalavimas tapo veiksmingu įrankių ne tik lenkų etninės mažumos konsolidacijai ir mobilizacijai, bet ir atskirų politikų, politinių grupių įtakai bendruomenėje stiprinti. Antra, Lietuvos lenkų mobiliza­ ciją skatino ir ta aplinkybė, kad pagrindinės Lietuvos politinės jėgos - Lietuvos komunistų partija ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdis svarbiausiais lietuvių kalbos, nacionalinės teritorinės autonomijos klausimais pasiekė nacionalinį konsensusą. Didelė lenkų etninės bendruomenės aktyvistų dalis tai suvokė kaip grėsmę savo bendruomenės kultūriniams ir tautiniams interesams. Trečia, galima teigti, kad 1988—1990 m. pradžioje Tarybų Sąjungos vadovybė neturėjo vieningos, bendros nuomonės Lietuvos lenkų nacionalinės teritorinės autonomijos klausimu, vyra­ vo atsargus, rezervuotas požiūris. Antra vertus, vis didėjanti tarybinės politinės sistemos ir režimo decentralizacija ir fragmentacija sudarė sąlygas atsirasti poli­ tinėms jėgoms, kurios siekė aktyviau pasinaudoti lenkų nacionalinės teritorinės autonomijos idėja. Tokia jėga Lietuvoje buvo vadinamieji platformininkai, po X X LKP suvažiavimo atskilusi partijos dalis. Kai kurie lenkų autonomininkai, pirmiausia Šalčininkų rajone, buvo ir LKP / TSKP aktyvistai. Būtent platfor­ mininkai ir radikalesnė autonomininkų dalis susilaukdavo konservatyvios TSKP dalies paramos. Tarybų Lietuvos valdžia Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybų sprendimus, kuriuose buvo išsakoma parama nacionalinei teritorinei autonomijai, vertino kaip kurstančius ir pažeidžiančius „respublikos valstybinį teritorinį vientisumą“. Artėjant rinkimams į LTSR Aukščiausią Tarybą, buvo priimtas Vietos savivaldos pagrindų įstatymas. Jame rašoma, kad tik Lietuvos įstatymų leidžiamoji valdžia turi teisę nustatyti ir keisti „administracinių vienetų ribas“. (Vietos valdžia, ra­ jonų tarybos tokios kompetencijos neturėjo. Įstatyme nebuvo kalbama ir apie nacionalinių teritorinių vienetų sukūrimo galimybę.) Įstatymas taip pat numatė savivaldybių tarybų paleidimą ir tiesioginio, administracinio valdymo įvedimą.

426

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 988—1994 metais

Kartu valdžia ėmėsi veiksmų, kuriuos būtų galima interpretuoti, kaip bandymus mažinti įtampas tarp lietuvių ir lenkų, tarp valdžios ir Lietuvos lenkų bendruo­ menės. O kai kuriomis priemonėmis siekta atitraukti lenkus ir nuo autonomijos reikalavimo. Buvo priimtas Tautinių mažumų įstatymas, kuriame teigiama, jog tarybų sprendimu teritorijoje, „kurioje gyvena tautinės mažumos, informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos kalba“. Valdžia taip pat įsipareigojo parengti „perspektyvinę Pietryčių Lietuvos ekonominio, socialinio bei kultūrinio vystymo ir integravimo programą“. Taigi, Tarybų Lietuvos valdžia Lietuvos lenkų atžvilgiu taikė kompleksą priemonių: vienomis siekta sumažinti lenkų paramą nacionalinės teritorinės autonomijos reikalavimui, kitomis - „pa­ spausti“ pietrytinių rajonų vadovus, tarybas, kad šie atsisakytų eskaluoti auto­ nomijos klausimą. II. P an ašio s p olitik os laik ė si ir n au jo ji L ietu vos R esp u b lik o s valdžia. Naujoji valdžia griežtai atmetė lenkų nacionalinės teritorinės autonomijos sukū­ rimo idėją. Ją laikė grėsme nacionaliniam suverenitetui ir teritoriniam valstybės vientisumui. Antra vertus, siūlė ir tam tikras nuolaidas, kurios lenkus turėjo atitraukti nuo nacionalinės teritorinės autonomijos kūrimo. Iš esmės dėl tokios politikos atsirado Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1991 m. sausio 29 d. sprendimai. Buvo padarytos kelios reikšmingesnės pataisos Tautinių mažumų įstatyme. Ketvirtajame įstatymo straipsnyje teigiama, kad „administracinių teri­ torinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos vartojama tos tautos mažumos (vietinė) kalba“ ; penktajame pažymima, kad „minimuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos (vietine) kalba.“ Tą pačią dieną buvo priimtas nutarimas „Dėl valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti išvadų“. Dokumente Vyriausybė įpareigojama pateikti parlamentui Lietuvos administracinio suskirsty­ mo projektą, „pagal kurį numatomas Vilniaus apskrities pagrindas būtų dabarti­ niai Šalčininkų ir Vilniaus rajonai“. Abu šiuos nutarimus galima laikyti nuolaida lenkų bendruomenei. (Tiesa, po kelių dienų priimtas nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos respublikos pase“. Juo nustatytas aiškus įpilietinimo kriterijus - įrašai pasuose turėjo būti tik valstybine lietuvių kalba.) Apskritai, vertinant sausio 29 d. sprendimus, galima teigti, jog jie turėjo politinį-konjunktūrinį pobūdį: pažadais tikėtasi patraukti Lietuvos lenkus, kad šie dalyvautų vasario mėn. apklausoje ir paremtų Lietuvos valstybės nepriklau­ somybę (ir nedalyvautų Tarybų Sąjungos organizuotame referendume, kuris Lietuvos valdžios buvo paskelbtas nelegaliu). Pažymėtina ir tai, kad Tautinių mažumų įstatymo įgyvendinimo mechanizmas nebuvo aiškiai aptartas —nebuvo

Išvados

aiškiai įvardyta, ką reiškia „kompaktiškai gyvenama“ tautinės mažumos terito­ rija, taip pat neišaiškintas sąvokos „informaciniai užrašai“ turinys. Taigi galima daryti išvadą, kad kultūrinės autonomijos įgyvendinimas turėjo priklausyti nuo lenkų bendruomenės „elgesio“ : paramos apklausai ir teritorinės autonomijos siekio atsisakymo. Po Nepriklausomybės paskelbimo lenkų bendruomenėje politinė-idėjinė diferenciacija tik dar labiau sustiprėjo. Susiformavo keli politiniai centrai, kurie pretendavo reprezentuoti bendruomenę: Lietuvos lenkų sąjunga, Koordinacinė taryba ir galiausiai Aukščiausios Tarybos lenkų frakcija. Aiškiausiai nacionalinės teritorinės autonomijos sukūrimo idėją parėmė Koordinacinė taryba, kurią sudarė pietrytinių rajonų tarybų deputatai. Respublikos valdžia Koordinacinės tarybos nepripažino, nors su rajonų tarybų atstovais derybas vedė. Tad pagrindiniu nau­ josios valdžios partneriu, sprendžiant lenkų bendruomenei aktualias problemas, tapo Lenkų frakcija. Lietuvos Respublikos valdžia stengėsi plėsti ryšius su Lenkija. Vilnius pasiūlė pasirašyti „dokumentų paketą“ (tarpvalstybinę sutartį dėl tautinių mažumų, drau­ giškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo deklaraciją, ekonominį susitarimą ir susitarimą dėl atstovybių) ir tokiu būdu išgauti iš Varšuvos faktinį Lietuvos Res­ publikos pripažinimą. Tačiau Lenkijos vadovybė (jos Užsienio reikalų ministras K. Skubiszewskis) tokią idėją atmetė, pasirinkdama moralinio-politinio Lietuvos nepriklausomybės palaikymo kursą. Po Kovo 11-osios oficialioji Varšuva padarė keletą pareiškimų, remiančių atsikuriančią Lietuvos valstybę, tačiau paramos būta labiau moralinės-politinės. Antra vertus, neskubėta paremti Lietuvos siekio integruojantis į regionines posovietinių valstybių struktūras (konkrečiai, į Vyšegrado grupę). Į dvišalių santykių darbotvarkę iškilo tautinių mažumų, pirmiausia lenkų mažumos Lietuvoje, klausimas. Galima daryti išvadą, kad nekomunistinė, centristinių Solidarumo jėgų dominuojama Lenkijos valdžia lenkų mažumos klausimo sprendimą siejo su Lietuvos politinės sistemos demokratizacija ir lenkų teritorinės autonomijos idėjos nerėmė. (Antra vertus, negalima ignoruoti ir to fakto, kad Lenkijoje buvo politinių jėgų, kurios palaikė nacionalinės teritorinės autonomijos idėją, o lenkų mažumos Lietuvoje interesus manė esant svarbiau­ sia dvišalių santykių darbotvarkės dalimi.) Apie tai liudija B. Geremeko vizitas į Lietuvą 1990 m. kovo mėn. bei 1990 m. pabaigoje Lenkijos užsienio reikalų ministerijos parengta aide memoire mažumos klausimu. Apklausos ir sovietinio referendumo rezultatai liudijo, kad žymi lenkų bendruomenės dalis Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimui nepritaria. Tokią nuostatą galima paaiškinti keliomis aplinkybėmis: žymiai daliai rytų Lietuvos rajonų gyventojų lenkų sovietinė socialinė-ekonominė struktūra ir ją atstovaujantys vietiniai politikai (o taip pat Maskvos „centras“) suponavo tam

427

428

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

tikrą stabilumą, nuspėjamumą ir tuo pačiu saugumą. Tai, žinoma, nereiškia, kad tomis struktūromis ir jas reprezentuojančiais veikėjais gyventojai buvo visiškai patenkinti. Tačiau būtent sovietinės struktūros kėlė didesnį pasitikėjimą nei nauja, dar nespėjusi susiformuoti bei įsitvirtinti socialinė bei politinė lietuviška tvarka; antra, rajonų gyventojų nesaugumo būklę palaikė ir stiprino lietuvių, kaip titulinės tautos, dominavimo pavojus; trečia, jei lietuvių daugumos eventualus ir stiprėjantis dominavimas kėlė grėsmę, tai Lietuvos valstybės perspektyvos di­ džiajai daliai tų rajonų gyventojų anaiptol neatrodė tokios aiškios, vienareikšmės ir nekeliančios abejonių, kaip daugumai lietuvių. Lenkų politiniai centrai, pirmiausia Koordinacinė taryba, nacionalinės teri­ torinės autonomijos idėjos įgyvendinimą vertino kaip atsvarą lietuvių - titulinės tautos - politiniam dominavimui. Todėl stengėsi autonomijos politines ribas kaip galima labiau išplėsti. Apie tai liudija Mostiškėse, tarybų deputatų atstovų suvažiavime, priimti dokumentai. (Formaliai, priimtuose dokumentuose buvo kalbama apie nacionalinę teritorinę autonomiją Lietuvos Respublikos sudėtyje.) Lietuvos valdžia, priešingai, stengėsi lenkiškumą depolitizuoti. Rytų Lietuvos komisijos (vadovavo R. Ozolas) parengti dokumentai liudija, kad pietrytiniams Lietuvos rajonams, dominuojamiems lenkų, buvo pripažįstamas tam tikras kul­ tūrinis savitumas, tačiau teritorinės politinės autonomijos idėja buvo iš principo atmetama, o Mostiškėse priimti dokumentai vertinti kaip siekis sukurti valstybę valstybėje. III. P učo M askvoje p ra la im ė jim a s form avo n au ją geopolitin ę ir politin ę situ aciją. Iš Lietuvos politikos buvo eliminuotas vienas lenkų politinių centrų Koordinacinė taryba (Vilniaus ir Šalčininkų rajonų vadovybė), {vesdama tiesioginį valdymą dviejuose rajonuose, Lietuvos valdžia tikėjosi užgniaužti autonomines tendencijas. Valdžios politika rėmėsi keliomis nuostatomis: atriboti likusius du lenkų politinius centrus (LLS ir Lenkų frakciją) nuo įtakos rajonuose (ypač tai pasakytina apie LLS), o tiesioginiu „partneriu“ laikyti paprastus krašto gyvento­ jus lenkus arba kitaip tariant lenkų liaudį. Todėl tiesioginio valdymo pradžioje Vyriausybės įgaliotiniai apie savo tikslus ir uždavinius kalbėjo labai nuosaikiai, atsargiai ir raminamai. Visgi tokia politika nepasiteisino, įvaryti pleišto tarp lenkų liaudies ir elito nepasisekė, likę lenkų politiniai centrai konsolidavosi. Prie to prisidėjo ir Varšuvos politika, kuri griežtai kritikavo tiesioginio valdymo įvedimą. Lenkija ir Lietuva „draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo deklaraciją“ pasirašė tik 1992 m. sausio mėnesį. (Lenkija su Ukraina panašaus pobūdžio deklaraciją pasirašė dar 1990 m. spalio mėn., su Latvija —1991 m. bir­ želio mėn.) Galima teigti, kad pasirašyti deklaraciją šalys nutarė tuoj po rugpjūčio pučo. Tikėtina, kad deklaracijoje turėjo būti fiksuojamos bendros, iš tarptautinių

Išvados

dokumentų perkeltos nuostatos, reglamentuojančios tautinių mažumų būklę. Tačiau, paleidus Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybas ir įvedus jose tiesioginį valdymą Varšuva tokio pobūdžio dokumentą pasirašyti atsisakė ir siūlė jį išplėsti, atsižvelgiant į Lietuvos lenkų mažumos reikalavimus. Derybos dėl konkrečių de­ klaracijos straipsnių užsitęsė. Antra vertus, po 1991 m. rudenį įvykusių parlamen­ to rinkimų Lenkijoje buvo sudaryta dešiniųjų jėgų J. 01szewskio vyriausybė. Joje buvo politinių grupuočių, kurios aktyviai kėlė lenkų mažumos „persekiojimo“ ir „diskriminavimo“ klausimus, atstovai. Dešiniosios jėgos apskritai galėjo blokuoti tarpvalstybinės deklaracijos pasirašymą. Trečia, metų pabaigoje oficialioji Varšuva visgi apsisprendė forsuoti deklaracijos pasirašymą, o parafuotas dokumentas buvo sausio 3 d., pasirašytas - sausio 13 d. Tokį apsisprendimą galėjo sąlygoti kelios aplinkybės: pirma, nenorėta didinti įtampos dvišaliuose santykiuose. (Prieš san­ tykių eskalavimą buvo Lenkijos užsienio reikalų ministras K. Skubiszewskis, kurį rėmė prezidentas L. Walęsa.) Antra vertus, manyta, kad deklaracija bus efektyvus instrumentas spaudžiant Lietuvą gerinti lenkų mažumos būklę. Trečia, Lenki­ jai vis labiau aktyvinant kontaktus su NATO aljansu (ypač po Romos viršūnių susitikimo), įtampos su kaimynine Lietuva buvo nereikalingos. Galiausiai, visai tikėtina, kad mažinti įtampas galėjo patarti ir politikai, atstovaujantys politinėms Vakarų saugumo struktūroms. Ketvirta, jei po rugpjūčio pučo Lietuvos vadovybė demonstratyviai ir viešai deklaravo siekį „eiti“ į Vakarus per Šiaurės šalis ir net ignoruoti Varšuvą, tai metų antroje pusėje ir pabaigoje tokie pareiškimai iš vie­ šosios erdvės išnyko. Tikėtina, nebe patarimų iš Vakarų. Taip Lenkiją vis labiau imta traktuoti kaip „tiltas“ į Vakarus. Matyt neatsitiktinai ir deklaracijos tekste lietuviai padarė įvairių nuolaidų. Pavyzdžiui, dokumento trečiame straipsnyje rašoma, kad abi valstybės „garantuoja asmenims, priklausantiems tautinėms mažumoms, teisę vartoti savo vardus ir pavardes, taip kaip jie skamba ir rašomi jų gimtąja kalba...“ Šalys taip pat „susilaikys nuo veiksmų sukeliančių tautinius pokyčius teritorijose, kuriose gyvena tautinės mažumos.“ IV. Po rin k im ų į Lietuvos R espu blik os S e im ą (1992 m .) bei P rezid en to rin k im ų (1993 m . p rad žio je) šalyje form av osi n au ja p olitin ė situ acija, k u ri tu rėjo įtakos lietuvių ir Lietuvos len kų bei tarpvalstybinių santykių d in am ik ai. Triuškinančią pergalę pasiekę kairieji - LDDP ir Prezidentu tapęs Algirdas Brazauskas - nebuvo linkę aštrinti santykių, o priešingai, siekė įtam­ pas (tarp lietuvių ir lenkų, Lietuvos - Lenkijos) pašalinti. Tačiau antra vertus, būtent kairiųjų valdymo laikotarpiu galutinai buvo formaliai įtvirtintas lietuvių titulinės tautos etnokultūrinis dominavimas - užbaigtas rengti ir 1995 m. pra­ džioje priimtas Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas. (O tautinių mažumų įsta­ tymo straipsnių įgyvendinimo mechanizmas taip ir nebuvo parengtas.) Kairiųjų

429

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 —1994 metais

valdymo laikotarpiu įvyko ir dar vienas svarbus pokytis: iš esmės Lietuvos lenkų bendruomenė ir ją reprezentuojančios visuomeninės-politinės struktūros susi­ taikė su tautinės mažumos statusu. (Iki rugpjūčio pučo ir kurį laiką p'o jo - apie tai liudija LLS priimti dokumentai —„krašto žmonėms“, iš esmės lenkams, buvo keliama apsisprendimo idėja.) Tiesa, lenkai save laikė mažuma, turinčia speci­ finių poreikių. Ir galiausiai, trecia. Nors kairiųjų dominuojama Lietuvos valdžia ir siekė mažinti tarpetnines įtampas, visgi priemonių, kaip depolitizuoti lenkų bendruomenę nerado, todėl nenuostabu, kad galiausiai susiformavo etninė Lie­ tuvos lenkų politinė partija (Akcįa Wyborcza Polakoiv na Litwie), kuri pretendavo reikšti politinius bendruomenės lūkesčius. Ir po deklaracijos pasirašymo Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniai santykiai klostėsi pakankamai sudėtingai. Tarpvalstybinę „draugiškų santykių ir gero kai­ myninio bendradarbiavimo“ sutartį šalys pasirašė tik 1994 m. balandžio mėnesį. (Tiesa, iki 1994 m. pavasario Lietuva ir Lenkija pasirašė keliolika susitarimų, ku­ rie reguliavo įvairias tarpvalstybinių santykių sritis.) Rengiant sutartį, politinėje tarpvalstybinėje darbotvarkėje iš esmės dominavo du klausimai, dėl kurių buvo nesutariama: tautinių mažumų ir „santykio su istorija“ (arba praeities, Želigowskio agresijos įvertinimo). Nauja Lietuvos valdžia iš esmės tęsė ankstesnės kursą ir ne­ atsisakė ketinimų į sutartį įtraukti Želigowskio akcijos įvertinimą. Tiesa, taip buvo daroma ne tiek dėl principinių nuostatų, kiek dėl dešiniųjų spaudimo. Iki 1993 m. pabaigos LDDP ir Brazausko užsienio politikos koncepcija buvo grindžiama Lie­ tuvos, kaip jungties tarp Vakarų ir Rytų, strategija. Ji suponavo gerus santykius su kaimynais bei integraciją į švelnaus saugumo Vakarų struktūras. Tačiau dešiniųjų tokia koncepcija netenkino, jie rėmė ir aktyviai agitavo už Lietuvos integraciją į NATO. Tik Brazausko ir LDDP apsisprendimas integruotis į Aljansą pašalino įtampas tarp dešinės ir kairės, o tai kartu vėrė galimybes pasirašyti sutartį su Lenkija be Želigowskio agresijos įvertinimo. Pokyčius kairiųjų užsienio politikoje lėmė ne tik vidinė (nuolatinis dešiniųjų spaudimas), bet ir tarptautinė konjunktūra: politinė krizė Rusijoje ir dešiniųjų jėgų pergalė Dūmos rinkimuose (1993 m. rudenį), taip pat aiški Lenkijos nuostata tapti NATO nare. Tokiame kontekste buvo pasiektas „istorinis“ kompromisas: šalys galų gale pasirašė tarpvalstybinę sutartį ir ją rati­ fikavo. Beje, atrodo, kad tam tikrų nuolaidų tautinių mažumų klausimais padarė ir Varšuva. Keturioliktame sutarties straipsnyje pažymima, kad tautinių mažumų atstovai turi teisę „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“. (Tiesa, tame pat straipsnyje rašoma, kad detalios pavardžių rašymo nor­ mos „bus nustatytos specialioje sutartyje“. Tokios sutarties Lietuva ir Lenkija taip ir nepasirašė.) Taip pat pabrėžtina ir ta aplinkybė, kad sutartyje įrašyta nuostata, kuria patvirtinamas „dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumas dabar ir ateityje“, reiškia faktinį Vilniaus krašto pripažinimą Lietuvai.

431

LITWINIIPOLACY NA LITWIE, LITWAIPOLSKA W LATACH 1 9 8 8 -1 9 9 4 Streszczenie W monografii omöwione zostaly dwa šcišle związane ze sobą problemy. Przede wszystkim, zanalizowano kontakty między dwiema grupami narodowosciowymi - Litwinami i Polakami na Litwie - w latach 1988-1994. Najwięcej uwagi pošwięcono konfliktowi narodowosciowemu między Litwinami i Polakami, a dokladniej - dąženiu polskich aktywistöw i organizacji do utworzenia autonomii narodowo-terytorialnej. Wladze Litewskiej Socjalistycznej Republiki Radzieckiej, pözniej röwniez Republiki Litewskiej takie starania stanowczo potępily. Podobne žądania oceniono jako zagroženie dla jednošci terytorialnej i suwerennosci narodowej kraju. W pracy przedstawiono czynniki, ktöre mialy wptyw na wystąpienie konfliktu na tie narodowosciowym między Litwinami i Polakami na Litwie, zana­ lizowano röwniez politykę narodowošciową wladz litewskich (dokladniej dwöch rezimöw politycznych - Litewskiej SRR i Republiki Litewskiej). Drugi problem omöwiony w monografii stanowią litewsko-polskie relacje międzypanstwowe. W Studium poszukuje się odpowiedzi na pytanie, jakie czynniki mialy wplyw na dynamikę stosunkow między dwoma sąsiadującymi krajami. Mając na uwadze, že do marca 1990 r. stosunki między Litewską SRR i Polską Rzeczpospolitą Ludową mialy Charakter formalny, gdyž sposöb kontaktu między nimi ustalaia i regulowala Moskwa, najwięcej uwagi pošwięcono okresowi po odzyskaniu przez Litwę niepodleglošci. Opisano okolicznošci podpisania dwöch najwazniejszych porozumieh międzypahstwowych, Deklaracji o przyjaznych stosunkach i sąsiedzkiej wspölpracy (1992 r.) oraz Traktatu o przyjaznych stosunkach i dobrosąsiedzkiej wspölpracy (1994 r.). Podczas negocjacji dotyczących uregulowania stosunkow międzypanstwowych zasadniczo nie udawalo się osiągnąč porozumienia w dwöch kwestiach, a mianowicie: zapewnienia praw mniejszosci narodowych oraz tak zwanej oceny przeszlošci. Pierwszą kwestię aktywnie podnosili negocjatorzy ze strony polskiej, dąžąc do wlączenia do porozumieh mozliwie najwięcej postanowien, rozszerzających prawa mniejszosci, drugą - litewscy dyplomaci, žądając oceny w tej lub innej formie agresji Zeligowskiego przeciwko Litwie. Przeprowadzenie badan pozwolilo wyciągnąč kilka waznych wniosköw:I. N a p olityzację p olskiej sp oleczn ošci n a Litw ie oraz w lączen ie do p o rząd k u

432

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

obrad kw estii žąd an ia au to n o m ii narodow o-terytorialn ej w plynęlo k li­ k a okolicznošci. Jako pierwszy czynnik naležy wymienic konkurencję między rožnymi aktywistami oraz nieformalnymi ugrupowaniami politycznym’i, reprezentującymi mniejszošč polską. Žądanie autonomii narodowo-terytorialnej stalo się skutecznym narzędziem nie tylko w konsolidacji i mobilizacji polskiej mniejszošci narodowej, ale tež we wzmocnieniu wplywów na tę spolecznošč poszczególnych polityków, grup politycznych i organizacji. Po drugie, do mobilizacji Polaków na Litwie przyczynilo się tež to, že giówne litewskie sily polityczne - Komunistyczna Partía Litwy i Litewski Ruch na rzecz Przebudowy Sąjūdis - osiągnęly konsensus w najwazniejszych kwestiach, dotyczących języka litewskiego i polskiej autono­ mii narodowo-terytorialnej. Znaczna częšč polskich aktywistów odebrata to jako zagroženie día interesów kulturalnych i narodowosciowych wlasnej grupy. Po trzecie, možna twierdzic, že w okresie od 1988 do początku 1990 r. kierownictwo Związku Radzieckiego nie míalo jednoznacznego poglądu na kwestię autonomii narodowo-terytorialnej Polaków na Litwie, dominowalo ostrožne, zdystansowane podejšcie do tej kwestii. Z drugie j strony, coraz większa decentralizacja i fragmentacja sowieckiego systemu i režimu politycznego stworzyly warunki do pojawienia się sil politycznych, które dąžyly do aktywniejszego wykorzystania idei polskiej autonomii narodowo-terytorialnej. Taką šilę na Litwie stanowili tak zwani platformišci - częšč KPL, która oddzielila się po XX. zježdzie. Niektórzy polscy autonomisci, przede wszystkim z rejonu solecznickiego, byli tež aktywi­ stami KPL / KPZR. To wlasnie platformišci oraz bardziej radykalni zwolennicy autonomii doczekali się wsparcia ze strony konserwatywnej częšci KPZR. Wladze Litwy radzieckiej ocenily uchwaly rad rejonów solecznickiego i wileñskiego, w których wyražono poparcie día autonomii narodowo-terytorialnej, jako naruszające „niepodzielnošč panstwowo-terytorialną republiki“. W okresie zbližających się wyborów do Rady Najwyžszej LSRR przyjęto Ustawę o podstawach samorządu lokalnego. Glosila ona, že wylącznie wladza ustawodawcza Litwy ma prawo okrešlenia i zmiany „granic jednostek administracyjnych“ (wladze lokalne, rady rejonów nie mialy takich uprawnieñ. W ustawie nie bylo tež mowy o možliwošci tworzenia jednostek narodowo-terytorialnych). Ustawa przewidywala rozwiązanie rad samorządowych i wprowadzenie bezpošrednich rządow administracyjnych. Wladze podjęly zarazem dzialania, które možna by bylo potraktowac jako próby oslabienia napięč między Litwinami i Polakami, między wladzami i Polakami na Litwie. Niektóre šrodki mialy na celu odciągnięcie Polaków od žądania autonomii. Przyjęto Ustawę o mniejszošciach narodowych, która glosila, že decyzją rady na terytorium, „zamieszkalym przez mniejszošci narodowe, obok napisów informacyjnych w języku litewskim, mogą tež byč napisy w języku mniejszošci narodowej“. Wladze zobowiązaly się tež do przygotowania

Litwini i Polacy na Litwie, Litvva i Polska w latach 1988 1994

„perspektywicznego programų rozwoįu i integracįi gospodarczej, spolecznej i kulturalnej Litwy Potudniowo-Wschodniej“. Wladze Litwy radzieckiej zastosowaJy zatem wobec Polakow caly szereg šrodkow: niekiedy probowano zmnieįszyč poparcie polskiej spolecznošci dla žądan autonomii narodowo-terytorialneį, innym razem - „nacisnąč“ na kierownikow, rady rejonow poiudniowo-wschodnich, by zaprzestaiy eskalacji kwestii autonomii. H. Praktycznie tak ą šam ą politykę prow adzily tež nowe w ladze R epublik i Litew skiej. Stanowczo odrzucily one ideę utworzenia polskiej autonomii narodowo-terytorialnej. Uznaly to za zagroženie dla suwerennošci narodowej i terytorialnej integralnošci panstwa. Z drugiej strony, zaproponowaly tež pewne ulgi, ktore powinny byly odciągnąč Polakow od pomystu utworzenia autonomii. W ramach prowadzonej polityki 29 stycznia 1991 r. Rada Najwyžsza Republiki Litewskiej przyjęia uchwaly. Dokonano kilku istotnych nowelizacji w Ustawie o mniejszošciach narodowych. Jej artykul czwarty glosil, že „w lokalnych urzędach i instytucjach terytorialnych jednostek administracyjnych, gęsto zamieszkalych przez ktorąš z mniejszošci narodowych, obok języka urzędowego užywany j ėst tež język tej mniejszošci narodowej (lokalny)“ ; w artykule piątym podkrešlono, že „...w wymienionych terytorialnych jednostkach administracyjnych obok napisow w języku litewskim, mogą tež byč napisy w języku mniejszošci narodowej (lokalnym)“. Tego samego dnia przyjęto uchwalę „W sprawie opinii komisji panstwowej ds. problemow Litwy Wschodniej“. W tym dokumencie Rząd zostal zobowiązany do przedstawienia Sejmowi projektu podzialu administracyjnego Litwy, „zgodnie z ktorym podstawę planowanego Okręgu Wilenskiego stanowilyby obecne rejony solecznicki i wilenski”. Obie wspomniane uchwaly možna uznač za ulgowe wobec polskiej mniejszošci (co prawda, po kilku dniach przyjęto uchwa!ę „W kwestii pisowni imion i nazwisk w paszporcie litewskim“. Przewidziano w niej wyražne kryterium obywatelstwa - wpisy w paszportach musialy byč wylącznie w języku urzędowym). Oceniając uchwaly z 29 stycznia možna stwierdzič, že mialy one charakter polityczno-koniunkturalny: obietnicami chciano pozyskač przychylnošč litewskich Polakow, by wzięli udzial w sondažu lutowym i poparli niepodleglošč Litwy (oraz nie wzięli udzialu w referendum, organizowanym przez Związek Radziecki, ktore w!adze litewskie uznaly za nielegalne). Naležy rowniež podkrešlič, že mechanizm realizacji Ustawy o mniejszošciach narodowych nie zostal szczegolowo omowiony - nie wskazano wyražnie, co znaczy terytorium „gęsto zamieszkale“ przez mniejszošč narodową, jak tež nie wyjašniono trešci pojęcia „napisy informacyjne“. Možna zatem wnioskowač, že realizacja autonomii kulturalnej miala zaležeč od „zachowania“ polskiej mniejszošci: poparcia sondažu i rezygnacji z dąžen do autonomii.

434

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Po ogloszeniu niepodlegiošci przez Litwę zroznicowanie polityczno-ideowe polskiej spolecznošci jeszcze bardziej się uwydatnilo. Uksztaltowalo się kilka centrôw politycznych, ktore pretendowaly do reprezentowania rnnieįszošci: Związek Polakow na Litwie, Rada Koordynacyjna i wreszcie frakcja polska w Radzie Najwyzszej. Najwyrazniej ideę utworzenia autonomii narodowo-terytorialnej poparla Rada Koordynacyjna, do ktorej wchodzili deputaci rad rejonow poludniowo-wschodnich. Wladze krajowe nie uznaiy Rady Koordynacyjnej, mimo iž prowadzily negocjacje z przedstawicielami rad rejonow. Mimo wszystko, glownym partnerėm nowych wladz w rozwiązywaniu problemow mniejszosci polskiej stala się frakcja polska. Wladze Republiki Litewskiej staraly się rozwijac kontakty z Polską. Wilno zaproponowalo podpisanie „pakietu dokumentow“ (traktatu miçdzypanstwowego dotyczącego mniejszosci narodowych, deklaracji o dobrosąsiedzkich stosunkach, porozumienia gospodarczego oraz porozumienia dotyczącego przedstawicielstw), chcąc uzyskač w taki sposob od Warszawy faktyczne uznanie Republiki Litewskiej. Jednak kierownictwo Polski (minister spraw zagranicznych Krzysztof Skubiszewski) odrzucilo ten pomysl, wyražając poparcie moralno-polityczne dla niepodleg­ lošci Litwy. Po 11 wrzesnia Warszawa wydala kilka oswiadczen, zawierających wsparcie dla odradzającego się panstwa litewskiego, jednak miato ono raczej charakter moralno-polityczny. Z drugiej strony, nie spieszono się z poparciem dla dąžen Litwy do integracji z regionalnymi strukturami panstw posowieckich (dokladnie Grupą Wyszehradzką). W porządku obrad w stosunkach dwustronnych na pierwszy plan wysunçla się kwestia polskiej mniejszosci na Litwie. Možna przypuszczač, že niekomunistyczne, zdominowane przez centrystyczne sily Solidarnošci, wladze Polski rozwiązanie kwestii polskiej mniejszosci wiązaly z demokratyzacją litewskiego systemu politycznego, dlatego nie poparly idei autonomii terytorialnej (z drugiej strony, nie možna ignorowac rôwniez faktu, že w Polsce istnialy sily polityczne, ktôre popieraly ideę autonomii narodowo-terytorialnej, a interesy polskiej mniejszosci na Litwie traktowaly jako najwažniejszy element negocjacji w stosunkach dwustronnych). Potwierdzeniem tego jest m.in. wizyta na Litwie Bronislawa Geremka w marcu 1990 r. oraz przygotowane pod koniec 1990 r. przez Ministerstwo Spraw Zagranicznych Polski Aide Mémoire w kwestii mniejszosci. Wyniki sondažu i referendum sowieckiego swiadczyly o tym, že znaczna częšč spolecznošci polskiej nie poparia odrodzenia niepodleglego panstwa litewskiego. Taką postawç možna wytlumaczyc kilkoma czynnikami: po pierwsze, dla dužej częšci Polakow, zamieszkalych we wschodnich rejonach Litwy, sowiecka struktūra spoleczno-gospodarcza i reprezentujący ją lokalni politycy (jak rowniež „centrum“ w Moskwie) dawali okrešloną, warunkową stabilnošč, przewidywalnošč, a

Litwini i Polacy na Litwie, Litwa i Polska w latach 1988 1994

zarazem poczucie bezpieczeristwa. Nie oznacza to oczyvvišcie, že mieszkancy byli calkowicie zadowoleni z tych struktur i reprezentujących j e dzialaczy. Jednak to wlašnie struktury sowieckie wzbudzaly większe zaufanie niž nowy, jeszcze nie do konca uksztaltowany i utrwalony porządek liteivski; po drugie, poczucie niepewnošci u mieszkaricow rejonow umacnialo zagroženie dominacją Litwinow, jako narodu tytularnego; po trzecie, ježeli ewentualna i rosnąca dominacja większošci litewskiej stanowila zagroženie, perspektywy panstwa litewskiego dla przewažającej częšci mieszkancow tych rejonow nie wydawaly się tak jasne, jednoznaczne i niebudzące wątpliwošci, jak dla większošci litewskiej. Polskie centrą polityczne, przede wszystkim Rada Koordynacyjna, realizację idei autonomii narodowo-terytorialnej ocenialy jako przeciwwagę dla dominacji politycznej Litwinow - narodu tytularnego. Dlatego staraly się rozszerzyč granice autonomii politycznej. O tym šwiadczą dokumenty przyjęte w Mošciszkach, podczas zjazdu przedstawicieli rad deputatow (formalnie, w przyjętych dokumentach mowi się o autonomii narodowo-terytorialnej w skladzie Republiki Litewskiej). Wladze litewskie, przeciwnie, staraly się zdepolityzowač polskošč. Dokumen­ ty przygotowane przez Komisję ds. Litwy Wschodniej (pod przewodnictwem Romualdasa Ozolasa) šwiadczą, že poludniowo-wschodnim rejonom kraju, z dominującą ludnošcią polską, przyznana zostala pewna wyjątkowošč, jednak idea politycznej autonomii terytorialnej zostala odrzucona stanowczo, uchwaly przyję­ te w Mošciszkach potraktowano jako dąženie do stworzenia paristwa w panstwie. III. P rzegran y p u cz w M oskw ie u k szta!to w a! now ą sytu ację geopolityczn ą i polityczn ą. Z litewskiej polityki wyeliminowano jeden z polskich centrow politycznych: Radę Koordynacyjną (kierownictwo rejonow wilenskiego i solecznickiego). Wprowadzając rządy bezpošrednie w dwoch rejonach, wladze litewskie spodziewaty się, že stlumią tendencje do utworzenia autonomii. Polityka wladz opierala się na kilku založeniach: pozbawič pozostaie dwa polskie centrą polityczne (Związek Polakow na Litwę i frakcję polską) wplywow w rejonach (zwlaszcza dotyczylo to ZPL) i uznač za „partnera“ bezposredniego zwyktych mieszkancow regionu, innymi slowy lud polski. Dlatego pelnomocnicy rządu o swoich celach i zadaniach mowili bardzo oszczędnie, ostrožnie i tagodnie. Mimo wszystko tego rodzaju polityka nie sprawdzila się, nie udalo się wbič klina między lud polski i elitę, pozostaie polskie centrą polityczne skonsolidowaty się. Do tego przyczyniia się tež polityka Warszawy, ostro krytykująca wprowadzenie rządow bezpošrednich. Polska i Litwa podpisaly „deklarację o przyjaznych stosunkach i wspolpracy sąsiedzkiej“ dopiero w styczniu 1992 r. (z Ukrainą deklarację o podobnym charakterze Polska podpisala jeszcze w paždzierniku 1990 r., z Lotwą - w czerwcu

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 /metais

1991 r.). Možna twierdzic, že strony postanowily podpisač deklarację zaraz po sierpniowym puczu. Jest prawdopodobne, že deklaracja musíala zawierac ogólne, przeniesione z dokumentów międzynarodowych postanowienia, regulujące sytuację mniejszošci narodowych. Jednak po rozpuszczeniu rad rejonów wileñskiego i solecznickiego oraz wprowadzeniu tam rządow bezpošrednich, Warsza­ wa odmówila podpisania dokumentu o takim charakterze i zaproponowala go rozwinąč, biorąc pod uwagę žądania polskiej spolecznošci na Litwie. Negocjacje dotyczące poszczególnych artykulów deklaracji wydluzyly się w czasie. Z drugiej strony, po wyborach parlamentarnych w Polsce, które odbyly się jesienią 1991 r., zostal utworzony prawicowy rząd Jana Olszewskiego. Weszly do niego ugrupowania polityczne, które aktywnie podejmowaly kwestie „przesladowan“ i „dyskryminacji“ polskiej mniejszošci. Prawicowe siiy mogly nawet zablokowac podpisanie deklaracji międzypanstwowej. Po trzecie, pod koniec roku Warszawa postanowila jednak forsowac podpisanie deklaracji, dokument zostai parafowany 3 stycznia, podpisany - 13 stycznia. Na decyzję moglo wptynąč kilka okolicznošci: po pierwsze, nie chciano zwiększač napięcia w stosunkach dwustronnych (przeciwko eskalacji stosunków byl minister spraw zagranicznych Polski Skubiszewski, którego popieral prezydent Lech Walęsa); z drugiej strony, uwazano, že deklaracja będzie skutecznym narzędziem w naciskach na Litwę, žądając poprawy sytuacji polskiej mniejszošci narodowej; po trzecie, Polska coraz bardziej zaciešniala kontakty z NATO, dlatego napięcie z sąsiednią Litwą nie bylo jej potrzebne. Calkiem možliwe jest tež, že „sygnaly“ do ziagodzenia napięcia mogli wysylac rowniež politycy, reprezentujący zachodnie struktury polityczne i bezpieczeñstwa; po czwarte, ježeli po sierpniowym puczu kierownictwo Litwy demonstracyjnie i jawnie deklarowalo dąženie, by „išč“ na Zachód przez kraje Pólnocy, i nawet zignorowac Warszawę, to w drugiej polowie - pod koniec roku takie ošwiadczenia znikly z przestrzeni publicznej. Možliwe, že nie bez interwencji z Zachodu. Polskę coraz bardziej zaczęto traktowac jako „pomost“ do Europy. Možliwe tež, že nieprzypadkowo w deklaracji Litwini poszli na rožne ustępstwa. Na przyklad, artykul trzeci dokumentu glosi, že oba pañstwa „gwarantują osobom, naležącym do mniejszošci narodowych, prawo do užywania swoich imion i nazwisk w brzmieniu i pisowni w języku ojczystym...“. Zapisano rowniež, že strony „powstrzymają się przed dzialaniami, wywolującymi zmiany narodowošciowe na obszarze, zamieszkalym przez mniejszošci narodowe“. IV P o w yborach do S ejm u R ep u b lik i Litew skiej (1992 r.) oraz w ybo­ rac h p rez y d e n ck ic h (p o c zą te k 1993 r.) w k raįu u ksztaltow ala się nowa sy tu acja polityczn a, która m íala w plyw na dynam ikę stosunków m iędzy L itw in am i i P o lak am i n a Litw ie oraz n a stosun ki m iędzypanstw ow e. Po druzgocącym zwycięstwie lewica - Litewska Demokratyczna Partía Pracy i nowy

Litwini i Polacy na Litwie, Litv/a i Polska w latach 1 9 8 8 - 1994

Prezydent Algirdas Brazauskas - nie byla skionna do zaostrzania stosunkow, przeciwnie, starala się wyeliminowač napięcia (między Litwinami i Polakami oraz na linii Litwa - Polska). Jednak z drugiej strony, to wlašnie w okresie rządow lewicy ostatecznie formalnie utrwalono dominację narodowo-kulturalną Litwinow jako narodu tytularnego - opracowano i na początku 1995 r. przyjęto ustawę o litewskim języku urzędowym (mechanizm wdroženia artykulow ustawy o mniejszošciach narodowych nie zostai przygotowany). W okresie rządow lewicy doszto do jeszcze jednej wažnej zmiany: zasadniczo polska spolecznošč na Litwie oraz reprezentujące ją struktury spoleczno-polityczne pogodzity się ze statusem mniejszošci narodowej (przed sierpniowym puczem i przez pewien czas po nim, o czym šwiadczą dokumenty przyjęte przez ZPL, wyražano pomysi podjęcia decyzji przez „mieszkaric6w kraju“, w zasadzie Polakow). Co prawda siebie Polacy traktowali jako mniejszošč, ktora ma specyficzne potrzeby. I wreszcie, mimo iž zdominowane przez lewicę, wladze litewskie dąžyly do osiabienia napięč narodowošciowych, nie znalazly jednak narzędzi do depolityzacji spolecznošci polskiej, dlatego nie dziwi fakt, že pojawita się zaiožona przez Polakow partia (Akcja Wyborcza Polakou) na Litwie), ktora pretendowala do wyražania politycznych oczekiwan spolecznošci. Po podpisaniu deklaracji polsko-litewskie stosunki międzypanstwowe dalėj byly došč skomplikowane. Międzypanstwowy traktai o „przyjaznych stosunkach i dobrosąsiedzkiej wspotpracy“ strony podpisaly dopiero w kwietniu 1994 r. (co prawda przed wiosną 1994 r. Litwa i Polska podpisaly kilkanašcie porozumieri, regulujących rožne dziedziny stosunkow międzypanstwowych). W ramach przygotowan traktatu, w międzypanstwowym politycznym porządku obrad dominowaly zasadniczo dwie kwestie, w ktorych nie udawalo się osiągnąč porozumienia: mniejszošci narodowych i stosunku do historii (lub przeszlošci, tj. „agresji“ Želigowskiego). W istocie nowe wladze litewskie kontynuowaly kurs poprzednich i nie zrezygnowaly z wlączenia do traktatu oceny aktu Želigowskiego. Co prawda zachowywano się tak nie dla zasady, ale w dužym stopniu ze względu na naciški prawicy. Przed koncem 1993 r. koncepcja polityki zagranicznej LDPP i Brazauskasa oparta byla na idei Litwy jako lącznika między Zachodem i Wschodem. Zakiadaia ona dobre stosunki z sąsiadami i integrację ze strukturami zachodnimi, zapewniającymi pewne bezpieczenstwo. Jednak nie pasowalo to prawicy, ktora wspierala i aktyvvnie agitowala za integracją Litwy z NATO. Dopiero decyzje Brazauskasa i LDPP, dotyczące integracji z Aliansem wyeliminowaty napięcie między prawicą i lewicą, co zarazem stworzylo možliwošci podpisania traktatu z Polską, pomijając ocenę agresji Želigowskiego. Na zmiany w polityce zagranicz­ nej lewicy wplynęta koniunktura nie tylko wewnętrzna (ciągte naciški ze strony prawicy), ale tež międzynarodowa: kryzys polityczny i zwycięstwo prawych šit w wyborach do Dumy (jesienią 1993 r.) w Rosji, jak rowniež wyražne dąženie

K fe k l

438

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1988-1994-metais

Polski do wstąpienia do NATO. W takim kontekšcie osiągnięto „historyczny“ kompromis: strony podpisaly i ratyfikowaly traktai międzypanstwowy. Wydaje się, že na pewne ustępstwa w kwestii mnieįszošci narodowych poszla röwniez War­ szawa. W artykule czternastym traktatu podkrešlono, že przedstawiciele mniejszošci narodowych mają prawo „uzywania swoich imion i nazwisk w brzmieniu języka mniejszošci narodowej“ (co prawda, ten sam artykui glosi, že szczegölowe regulacje dotyczące pisowni nazwisk „zostaną okrešlone w odrębneį umowie“. Takiej umowy Litwa i Polska dotychczas nie podpisaly). Naležy rowniež podkrešlič, že postanowienie traktatu, w ktörym potwierdzono „integralnošč, dziš i w przysziošci, swoich aktualnych terytoriöw ze stolicami w Warszawie i w Wilnie“ oznaczato faktyczne przyznanie Wilehszczyzny Litwie. Tlumaczyla Teresa Dalecka

439

LITHUANIANS AND LITHUANIA’S POLES, AND LITHUANIA AND POLAND IN 1988-1994 Summary Two closely-related topics are discussed in this monograph. First of all, the author analyses the interaction of two ethnic groups - Lithuanians and Lithuania’s Poles in the years 1988-1994. Most attention is dedicated to the Lithuanian-Polish ethnic conflict, or more precisely - the goal of Polish activists and organisations to establish national-territorial autonomy. The government of the Lithuanian SSR and later the Republic of Lithuania strictly rejected any efforts made by Poles to establish national-territorial autonomy. In essence, this kind of demand was viewed as a threat to the country’s territorial unity and its national sovereignty. Thus, this study seeks to explain what factors influenced the ethnic conflict between Lithuanians and Lithuania’s Poles, and also analyses the ethnic policy of the Lithuanian government (more specifically, of two political regimes - the LSSR and the Republic of Lithuania). The second topic discussed in this monograph is inter-state relations between Lithuania and Poland. In this study, the author seeks to answer the question of what factors determined the dynamics of relations between the two neighbouring states. Keeping in mind the fact that until March 1990 re­ lations between the Lithuanian SSR and the People’s Republic of Poland were formal, as the nature of their relations was pre-determined and regulated by Moscow, most attention is given to the period following the reinstatement of Lithuania’s statehood. The author tries to explain the circumstances behind the signing of two of the most important inter-state agreements: the Declaration on Friendly Relations and Good-Neighbourly Cooperation (1992) and the Treaty on Friendly Relations and Good-Neighbourly Cooperation (1994). In negotiations on the regulation of inter-state relations, agreement could not be reached on two matters: the guarantee of national minority rights and the so-called assessment of the past. Poland’s negotiators were particularly insist­ ent on the first matter, seeking to include as many regulations that extended minority rights as possible into the agreements, while Lithuanian diplomats focused more on the second matter, demanding recognition in one form or another of Zeligowski’s aggression against Lithuania.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Several important conclusions were reached during the course of the research: I. Several circ u m stan c es in flu en ced th e p o liticisatio n o f th e Polish com m u n ity and b rin gin g the d em an d for n atio n al-territo rial autonom y forw ard in to p o litical debate. Firstly, competition between various activists and informal political factions representing the ethnic Polish community. The demand for national-territorial autonomy became an effective instrument not only for consolidating and mobilising the Polish ethnic minority, as it also had the effect of strengthening the influence of separate politicians, political factions and organisations in the community. Secondly, the mobilisation of Lithuania’s Poles was also encouraged by the fact that the main political powers in Lithuania the Communist Party of Lithuania (CPL) and the Lithuanian Sąjūdis Reform Movement - achieved national concensus on the most critical points, namely, promotion of the Lithuanian language and national-territorial autonomy. A large portion of activists in the Polish ethnic community understood this as a threat to the cultural and national interests of their community. Thirdly, we can state that from 1988 to the beginning of 1990, the Soviet Union’s leadership did not have a uniform, common opinion on the national-territorial autonomy of Poles in Lithuania, but maintained a cautious, reserved approach to the matter. On the other hand, the ever-growing decentralisation and fragmentation of the Soviet political system and regime created the conditions for the emer­ gence of political powers that sought to make more active use of the idea of Polish national-territorial autonomy. In Lithuania, this power was the so-called platformists, a break-away faction created after the 20th Congress of the CPL. Some Polish autonomists, primarily from the Šalčininkai district, were also CPL / CPSU activists. It was none other than the platformists and the more radical autonomists who received support from the conservative section of the CPSU. The Soviet Lithuanian government viewed the Šalčininkai and Vilnius district council decisions which expressed support for national-territorial autonomy as provocative and violating the “republic’s state territorial integrity”. As elections to the Supreme Soviet of the LSSR approached, the Local Government Foun­ dation Act was passed. It outlined that only the Lithuanian legislative authorities had the right to determine or change “administrative unit boundaries”. (This was outside of the competency of the local government and district councils. Nor did the act mention the possibility of creating national-territorial units). The act also foresaw the dissolution of municipal councils and the introduction of direct administrative governance. The government also made moves that could be interpreted as attempts to reduce the tensions between Lithuanians and Poles, and between the government and Lithuania’s Polish community.

Lithuanians and Lithuania's Poles, and Lithuania and Poland in 1 9 8 8 -1 9 9 4

Some measures tried to draw Poles away from their demands for autonomy as well. The National Minorities Act was passed, which stated that within council territories “where national minorities lived, informative signs and notices could also be written in the national minority language, alongside Lithuanian”. The government was also mandated to prepare “a prospective program for South-East Lithuania’s economic, social and cultural development and integration”. Thus, the Soviet Lithuanian government applied a whole set of measures that applied specifically to Lithuania’s Poles: some aimed to reduce the Polish community’s support for national-territorial autonomy demands, others tried to “pressure” the leaders and councils of the south-eastern districts into refusing to escalate the autonomy question. II. T h e new g o v e rn m e n t o f th e R e p u b lic o f L ith u a n ia in e ffe c t m ain tain ed a sim ilar p o litic a l position . The new government strictly re­ jected the idea of creating Polish national-territorial autonomy, viewing it as a threat to its national sovereignty and the territorial unity of the state. On the other hand, it did suggest certain kinds of concessions intended to deflect the Poles from creating national-territorial autonomy. The outcome of this kind of policy were the resolutions of the Supreme Soviet of the Republic of Lithuania of 29 January 1991, which introduced a set of significant amendments to the Law on Ethnic Minorities. Article 4 of the law stated that “in those administrative territorial units where a certain national minority lives compactly concentrated, alongside the state language which is used in local institutions and organisations, the (local) language of that national minority can also be used” ; while Article 5 noted that "... in the mentioned administrative territorial units, alongside Lithuanian, informative notices can also appear in the (local) language of the national minority”. The resolution “On the Conclusions of the State Commission for Analysing Problems in Eastern Lithuania” was passed that same day. In the document, the Government was mandated to present the parliament with a draft for Lithuania’s administrative division “based on which the foundation of the Vilnius Region would be the existing districts of Šalčininkai and Vilnius”. Both of these resolutions can be viewed as concessions made to the Polish community. (Incidentally, several days later the resolution “On the Writing of Names and Surnames in Passports of the Republic of Lithuania” was passed. It contained a clear citizenship criterion - passport entries had to be written only in the state languauge - Standard Lithuanian). When we assess the decisions of 29 January, we can say that they invoked a sense of political conjuncture: promises were made which were intended to entice Lithuania’s Poles into participating in the February survey and back the

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

independence of the Lithuanian state (rather than participating in the Soviet Union’s referendum that was declared illegal by the Lithuanian government). Note also that the mechanism for the implementation of the Law 'on Ethnic Minorities was not clearly outlined - it was not clearly set out what was meant by a “compactly concentrated” national minority territory, nor was there an ex­ planation of the “informative notices” concept. Thus, we can conclude that the implementation of cultural autonomy had to depend on the Polish community’s “behaviour” : support for the survey and refusing to seek territorial autonomy. Following the declaration of independence, political-ideological differenti­ ation in the Polish community only became more pronounced. Several political centres formed, which sought to represent the community: the Union of Poles in Lithuania, the Coordination Council, and finally, the Polish faction of the Supreme Soviet. The Coordination Council, which consisted of council deputies from the south-eastern districts, was the most vocal in its support of the idea of creating national-territorial autonomy. The republic’s government did not recognise the Coordination Council, even though it did enter into negotiations with district council representatives. Nevertheless, the new government’s main partner in resolving problems of greatest concern to the Polish community was the Polish faction. The government of the Republic of Lithuania tried to develop its contact with Poland. Vilnius suggested signing a “packet of documents” (an inter-state agreement on national minorities, a declaration of good, friendly relations, an economic agreement and an agreement regarding embassies), thereby extract­ ing Warsaw’s factual recognition of the Republic of Lithuania. However, Poland’s leaders (namely, the Minister of Foreign Relations K. Skubiszewski) rejected this idea, choosing instead a moral-political course of showing support for Lithuania’s independence. After 11 March, Warsaw officially made several announcements in support of the revived Lithuanian state, however its actual assistance was mostly moral-political. On the other hand, it did not rush to support Lithuania’s goals to become integrated into regional, post-Soviet state structures (specifically, the Visegrad group). Bilateral relations talks raised the question of national minorities in Lithuania, namely, the Polish minority in Lithuania. We can conclude that the non-communist Polish government dominated by centrist Solidarity political forces associated resolving the Polish minority issue with the démocratisation of Lithuania’s political system and did not support the idea of territorial autonomy for Poles. (On the other hand, we cannot ignore the fact that there were political forces in Poland which did back the idea of national-territorial autonomy, and considered the interests of the Polish minority in Lithuania as the most critical part of bilateral relations talks). Evidence of this is the visit of B. Geremek to

Lithuanians and Lithuania’s Poles, and Lithuania and Poland in 1 9 8 8 -1 9 9 4

Lithuania in March 1990 and the Aide Memoire prepared by the Polish Ministry of Foreign Affairs at the end of 1990 on the minority issue. Survey and Soviet referendum results showed that a significant part of the Polish community did not agree with the reinstatement of the independent Lith­ uanian state. Several circumstances explain this position: for a majority of the population in Lithuania’s eastern districts, the Soviet social-economic structure and the local politicians who represented it (as well as the “centre” in Moscow) implied a certain kind of relative stability, predictability and at the same time, security. This does not mean of course that the population was completely sat­ isfied with these structures or the figures representing them. However, it was Soviet structures that conjured up greater trust among the population that the new social and political Lithuanian order that had not yet formed or become prop­ erly established; secondly, the state of insecurity among the population in these districts was only further strengthened by the threat of Lithuanian dominance, it being the titular nation; thirdly, if the eventual and stronger domination of the Lithuanian majority did pose such a threat, then the future prospects of the Lithuanian state did not at all appear so clear, unambiguous or unquestionable for a larger part of the population from these districts as they did for a majority of Lithuanians. The Polish political centres, first of all the Coordination Council, viewed the issue of implementing national-territorial autonomy as a counter-balance to the political domination of Lithuanians - the titular nation. This is why they tried to expand the political boundaries of autonomy as far as possible. Evidence of this are the documents confirmed at a council deputy representatives meeting in Mostiškės. (Formally, these documents mentioned national-territorial autonomy within the structure of the Republic of Lithuania). Quite conversely, the Lithu­ anian government tried to depoliticise Polish-ness. Documents prepared by the Commission for East Lithuanian Affairs (headed by R. Ozolas) testify that a cer­ tain kind of cultural uniqueness was acknowledged to exist in the south-eastern districts of Lithuania dominated by Poles, however the idea of political autonomy was rejected in principle. The documents certified in Mostiškės were treated as a goal to create a state within a state. III. T h e d efeat at th e p u tsc h in M oscow fo rm e d a new geo p o litical and p o litical situation . One of the Polish political centres was eliminated from the Lithuanian political scene: the Coordination Council (the leaders of the Vil­ nius and Šalčininkai districts). By introducing direct administrative governance in two districts, the Lithuanian government hoped it would quell any autonomist trends. Several provisions guided the government’s policy on this issue: to limit

EEE1

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

the extent of influence of the two remaining Polish political centres (the Union of Poles in Lithuania and the Polish faction) in the districts (especially of the Union of Poles in Lithuania), and to consider the ordinary Polish population in these areas, essentially, the Polish people, as its direct “partners”. That is why at the beginning of direct rule, the government’s representatives talked about their aims and objectives in a very reserved, cautious and reassuring way. Nonetheless, this kind of policy did not bear fruit; the government failed to drive a wedge between the Polish population and the elite, and the surviving Polish political centres consolidated. Warsaw’s policy contributed to this, as it strictly criticised the introduction of administrative governance. Poland and Lithuania only signed the “declaration on friendly relations and good-neighbourly cooperation” in January 1992. (Poland and Ukraine signed a similar declaration back in October 1990, and with Latvia - in June 1991). We can state that the parties decided to sign the declaration immediately after the August putsch. It is likely that the declaration was meant to record common regulations adapted from international documents, regulating the situation of national minorities. However, once the Vilnius and Šalčininkai district councils were dismissed and administrative governance was introduced, Warsaw refused to sign the document as it was, recommending that it should be extended to take into account the demands of Lithuania’s Polish minority. Negotiations over specific articles in the declaration dragged on. On the other hand, after the parliamentary elections in the autumn of 1991, a rightist government led by J. Olszewski was formed in Poland. It featured representatives from political factions which actively raised the topics of “persecution” and “discrimination” of the Polish minority. The rightist forces could essentially block the signing of the inter-state declaration. Thirdly, at the end of that year, official Warsaw nonethe­ less decided to force through the signing of the declaration: the document was initialled on 3 January, and signed on 13 January. This decision could have been affected by several circumstances: firstly, there was no desire to increase tensions in bilateral relations. (The Polish Minister of Foreign Affairs K. Skubiszewski, who was supported by President L. Walęsa, was against any escalation in poor relations); on the other hand, there was a belief that the declaration would serve as an effective instrument to pressure Lithuania to improve the situation of its Polish minority; thirdly, as Poland increasingly intensified its contact with the NATO alliance, tensions with neighbouring Lithuania were unnecessary. Ulti­ mately, it is quite likely that “signals” to reduce tensions could have been sent by politicians representing Western political and security structures; fourthly, if after the August putsch the Lithuanian government demonstratively and pub­ licly declared its goal to “join” the West via the Northern countries, ignoring

Lithuanians and Lithuania's Poles, and Lithuania and Poland in 1 9 8 8 -1 9 9 4

Warsaw, then by the second half and towards the end of that year, these kinds of declarations disappeared from the public space. The West most probably rec­ ommended this kind of change in approach. Thus, Poland started to be viewed more and more as a “bridge” to the West. It is probably no wonder then that in the declaration text the Lithuanians made various concessions themselves. For example, in Article 3 of this document it was written that both states “ guaran­ teed national minority individuals the right to use their names and surnames as they sound and are written in their native language...”. It was also stated that each country would “refrain from actions arousing national changes in territories where national minorities lived”. TV. A fte r the election s to th e S eim a s o f the R ep u b lic o f L ith u an ia (1992) an d the P resid en tial election s (early 1993), a new p o litical sit­ u atio n sta rte d to fo rm in th e c o u n try w h ich h ad an im p a c t on th e d yn am ics o f relatio n s betw een L ith u an ian s an d L ith u a n ia ’s Poles, and in ter-state relatio n s. Having reached a convincing triumph, the leftists —the Democratic Labour Party of Lithuania (LDDP in Lithuanian) and the new pre­ sident Algirdas Brazauskas - were not inclined to sharpen relations, rather, they sought to eliminate the existing tensions (between Lithuanians and Poles, and Lithuania and Poland). However, on the other hand, it was precisely during the period when the leftists were in power that the ethnocultural domination of Lith­ uanians as the titular nation was finally formally entrenched - preparation of the Law on the Official Language of the Republic of Lithuania was also completed and it was passed in the beginning of 1995. (The implementation mechanism for articles in the Law on Ethnic Minorities never eventuated). Another important change took place during the period of leftist governance: Lithuania’s Polish community and the public-political structures that represented it basically came to terms with their national minority status. (Up until the August putsch and some time afterwards, this is evident from the documents passed by the Union of Poles in Lithuania, which raised the idea of self-determination among the “land’s people” , in effect, among the Poles). Incidentally, the Poles saw themselves as a minority having specific needs. And finally, the third point. Even though the leftist-dominated Lithuanian government sought to reduce inter-ethnic tensions, it still did not find any measures for how to depoliticise the Polish community, which is why it is no surprise that ultimately an ethnic Lithuanian Polish political party (Akcja Wyborcza Polakdw na Litwie) was formed, which aimed to express the community’s political aspirations. Even after the signing of the declaration, inter-state relations between Lithuanian and Poland were rather difficult. The countries signed the inter-state

EEE

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

treaty on “friendly relations and good- neighbourly cooperation” only in- April of 1994. (Incidentally, Lithuania and Poland had signed several agreements up to the spring of 1994 which regulated various spheres in inter-state relations). In preparing the treaty, essentially two questions dominated inter-state political debate, on which there was little consent: national minorities and each state’s relations with history (or the past, i.e., assessment of Zeligowski’s “aggression”). In effect, the new Lithuanian government continued along the same course as its predecessor, and did not reject any notions of including the assessment of Zeligowski’s campaign into the agreement. In actual fact, this was not so much a matter of principle as mostly as a result of pressure from the rightists. Until the end of 1993, the foreign policy concept of the LDDP and Brazauskas was based on the idea of Lithuania as a link between the East and the West. The concept implied good relations between neighbours and integration into the more be­ nign Western security structures. However, the rightists were not satisfied with this concept, supporting and actively agitating public opinion for Lithuania’s integration into NATO. It was only the decision of Brazauskas and the LDDP to integrate into the Alliance which dissipated tensions between the right and the left, which simultaneously opened up opportunities to sign the treaty with Poland without an assessment of Zeligowski’s aggression. Changes in the leftists’ foreign policy were determined not only by internal (constant pressure from the right) but by international conjunctures as well: the political crisis in Russia and the triumph of rightist powers in the elections to the Duma (autumn 1993), as well as Poland’s clear position to become a member of NATO. In this context, a “historic” compromise was reached: the countries finally signed and ratified the inter-state agreement. In addition, it appears that Warsaw also made some concessions on national minority issues. In Article 14 of the treaty, it is noted that national minority representatives have the right to “use their names and surnames according to the sound of the national minority language”. (The same article mentions that detailed norms for writing surnames “will be set out in a special agreement”. Lithuania and Poland never ended up signing any such agreement). Note also that one of the regulations set out in the treaty confirms “the integrity of the existing territories with their capitals in Vilnius and Warsaw now and in the future” , signifying the factual recognition of the Vilnius Region to Lithuania. Translated by Albina Strunga

ŠALTINIAI IR LITERATURA A R C H Y V Ų FO N D A I Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Lietuvos TSR Ministrų Taryba, f. R-754, ap. 4, b. 12649,1. 41, 43-44, 46, 48; b. 12840,1. n[enumeruoti]; ap. 15, b. 209, 1. 58-59. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, f. R-758, ap. 4, b. 2164, 1. 20-21, 66-67; b. 2166, 1. 2. Lietuvos TSR užsienio reikalų ministerija, f. R-1019, ap. 4, b. 295,1. 2-8; b. 300, 1. 1, 10, 17; b. 301, 1. 30, 35; b. 307, 1. 3-4, 21. Lietuvos ypatingasis archyvas, KGB dokumentų skyrius

Lietuvos TSR Valstybės saugumo komitetas (KGB), f. K -l, ap. 48, b. 102, 1. 71-72, 68; b. 103,1. 11; ap. 49, b. 237,1. 228; b. 292,1. 63-64, 65. Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) 1-asis skyrius, f. K-35, ap. 2, b. 291,1. 3, 11; b. 292,1. 6, 10-31, 69, 74, 91, 92-96, 147-149. Lietuvos ypatingasis archyvas, LKP dokumentų skyrius Lietuvos komunistų partijos (LKP) Vilniaus rajono komitetas, £. 3636, ap. 58, b. 5,1. 56-56 a. p. Lietuvos komunistų partijos (TSKP) Centro komitetas, f. 17626, ap. 4, b. 32; b. 64,1. 61-66, 67-69, 70-71; b. 107; ap. 9, b. 18,1. 23. Lietuvos valstybės naujasis archyvas

Kazimiero Motiekos asmeninis fondas, f. 32, ap. 1, b. 96, 1. 30-30 a. p., b. 97,1. 8-9 a. p., 10-13 a. p., 72-73 a. p., 87; b. 128, 1. 1, 2-3, 32-34, 42-43, 57, 59, 160, 165-170, 174, 184, 195-195 a. p.; b. 149, 1. 33-40. Lietuvos lenkų sąjunga (LLS), f. 42, ap. 1, b. 1,1. n.; b. 16,1. 1, 11, 14 a. p.; b. 22,1. n.; b. 35, 1. n. Algimanto Degučio asmeninis fondas, f. 59, ap. 1, b. 1,1. 45, 90; b. 13,1. 16, 21, 33, 35, 45, 61, 81, 90, 91, 95; b. 14,1. 1, 6, 25, 30. Valstybinė regioninių problemų komisija, f. 77,

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

ар. 1, b. 2,1. 8-10; b. 3, 1. 1-3, 8, 12, 20-26; b. 5,1. 13-17; b. 7, 1. 3; b. 12,1.. 3-5; b. 17,1. 92-93; b. 18,1. 47; b. 27,1. 1-2, 8; b. 32, 1. 34-35; b. 41, 1. 10-16; b. 128, 1. 7, 20. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, f. 78, ар. 1, b. 2,1. 31, b. 6,1. 7, 11-12, 15-17, 18; b. 9,1. 20-21 23-24; b. 13,1. 1-3. Vilniaus regioninis valstybės archyvas

Šalčininkų rajono Šalčininkų apylinkės taryba ir viršaitis, f. 2057, ар. 1, b. 15,1. 9, 13. Šalčininkų rajono Šalčininkų miesto taryba ir meras, f. 2058, ар. 1, b. 8, 1. 26-36, 86, 94. Šalčininkų rajono Jašiūnų apylinkės taryba ir viršaitis, f. 2070, ар. 1, b. 15, 1. 2. Vilniaus rajono Maišiagalos apylinkės viršaitis, f.2105, ар. 1, b. 15,1. 44, 45-48. Vilniaus rajono Bezdonių apylinkės viršaitis, f. 2110, ар. 1, b. 1, 1. 1, 4. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės viršaitis, f. 2180, ар. 1, b. 11, 1. 15-20, 21-24, 41, 44, 65, 70, 81, 92, 95; b. 15,1. 44; b. 20,1. 68. Vilniaus rajono Avižienių apylinkės viršaitis, f. 2195, ар. 1, b. 9,1. 30, 37. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Kaimo reikalų departamento Vilniaus rajono žemės ūkio valdyba, f. 2223, ар. 1, b. 132. Šalčininkų rajono taryba, f. 2270, ар. 1, b. 19,1. 1-12, 18; b. 22,1.11-12. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos archyvas, f. 2,

ар. 1, b. 11, 1. 24, 29; b. 13,1. 16, 50; ap. 2, b. 139, 1. 3, 6; b. 1982,1. 8, 14, 49-52, 89-91, 92, 101-102, 103-105; ap. 4, b. 4, 1. 8, 53-54, 65-66, 124-125; b. 22, 1. 7, 9, 10, 14-15, 82-83, 105-107; b. 23,1. 34-35, 40; b. 30,1. 29-31, 181, 184-185, b. 112, 1. 26, 27, 29-44, 91-94, 95, 96-100, 113-114, 115-116; b. 114,1. 50; b. 115,1. 189-190; b. 117,1. 30, 33; b. 125,1. 147-148; b. 131,1. 59, 6 7 - 70, 97-99, 159; b. 142,1. 11, 24, 72-73, 83-84; b. 151,1. 4-5, 9, 11; b. 189,1. 17, 28-30, 42, 54-55; b. 191,1. 49, 63; b. 196,1. 35-36, 1. 130-131; b. 1 9 7 /1 9 8 ,1. 3-4, 6-7 , 10-12, 16-18, 34-35,1. 43-44, 49; b. 199, 1. 59, 67; b. 1763,1. 9-10, 29-30; b. 1982,1. 49-52; ap. 6, b. 489,1. 25; b. 513, 1. 53; b. 519,1. 8, 48, 43, 56, 59, 30; ap. 9, b. 32,1. 91-92. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos archyvas

ap. 2, b. 4,1. 27, b. 12,1. 3, 15-16, 17-18; b. 30,1. 102, 114-114 a. p., 121, 123-125;

Šaltiniai ir literatūra

b. 30,1. 74, 102, 114-114, 133, 135; b. 31,1. 20, 24-25, 28, 36, 43; b. 33,1. 17-19, 24, 28-35, 39-48, 50, 74, 76, 83-85, 91; b. 35; b. 74, 1. 154; b. 77,1. 1-2, 17, 44, 45, 47, 52-54, 60, 61, 72, 105, 106, 108; b. 135,1. 26, 81-82, 95-97; b. 136, L 82, 168; b. 227,1. 39, 41, 43, 48-53; b. 229,1. 36, 44-45; b. 231,1. 2-3; ap. 11, b. 28, 1. 23-25, 37-44; ap. 62, b. 12, 1. 10, 211, 223; b. 13,1. 7, 50, 69-70, 77, 80, 86, 101-102, 107-108, 110- 111, 115-118, 119-123, 126; b. 22,1. 3-8, 9-10, 48-49, 75-76; ap. 63, b. 9,1. 19; ap. 76, b. 13, 1. 5. Vilniaus apygardos teismo archyvas

b. nr. 1-6, 1999 m., t. 1,1. 167; t. 2 ,1 .1. 2,1. 39-43, 46-47, 57, 68, 83, 95-96, 104, 112-113, 131-132, 148-149, 162, 172, 176-177; t. 3,1. 2-5, 114-115, 128-130; t. 4,1. 89-198; t. 15,1. 3-4, 17, 18, 93, 94, 105, 159, 165, 198-199; t. 16,1. 84, 191-192, 146, 218, 218 a. p.; t. 23, 1. 33-35, 189-189 a. p. Lietuvos istorijos instituto bibliotekos rankraštynas

R. Ozolo fondas, f. 42-4, 1. 46, 60, 70, 103-104, 106, 122, 123, 124, 126, 130, 146-147, 168, 169, 214, 217, 239, 253, 257-261, 265-267, 271, 274, 275, 282-291, 298, 302, 303, 307, 312, 313, 317, 320, 322, 340. Pavel Stroilov dokumentai, perduoti Lietuvos istorijos institutui, f. 65-56, 1. 155. Vitalijos Stravinskienės asmeninis archyvas

SPAU SD IN TI ŠALTIN IAI Leidiniai LAN DSBERGIS, Vytautas. Atpirkimas. Sausio 13-oji dokumentuose, Vilnius: Demokratinės politikos institutas, 2004. Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994: dokumentų rinkinys, sud. Vytautas Petras Plečkaitis

ir Jan Widacki, Vilnius: Seimo leidykla, 1998. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendroji programa, Vilnius: Mintis, 1988. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Steigiamasis suvažiavimas, Vilnius: Mintis, 1990. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, sudarė ir spaudai parengė LR AT Protokolų skyrius, t. 1-6, Vilnius: Valstybinis

leidybos centras; LR AT leidykla; LR Seimo leidykla, 1991-1993. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmojo šaukimo pirmosios—šeštosios sesijos posėdžių stenogramos, t. 1-66, Vilnius: LRS leidykla, 1991-2002. Lietuvos Respublikos pagrindinių tautybių gyventojai, Vilnius: Statistikos departamentas, 1991. Lietuvos TSR Aukščiausios tarybos (vienuolikto šaukimo) dešimtoji sesija, 1989 11 17—18. Stenogramos, Vilnius, 1989-1990. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, Vilnius: LTSR AT Prezidiumo

leidykla, 1988-1989.

m

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, Vilnius: LR AT leidykla,

1990-1992. Lietuvos valstybės konstitucijos, Vilnius: Mokslas, 1989. Slapti Gorbačiovo archyvai, Vilnius: Alma littera, 2012. Sejm Rzeczypospoliteį Polskieį X kadencja. Sprawozdanie Stenograficzne z 65 posiedzenia Sejmu Rzeczypospolitej Polskieį w dniach 27—28 czerwca 1991 r., Warszawa, 1991. Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys 1918—1995, sud. Raimundas Lopata,

Evaldas Nekrašas, Vladas Sirutavičius, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. Žmogaus teisės. Mažumų teisės: tarptautinių dokumentų rinkinys, sud. Rimgaudas Mališauskas,

Vilnius: Valstybinio nacionalinio tyrimų centro leidykla, 1996. Dokumentai periodikoje ir internete Apie partijos nacionalinę politiką dabartinėmis sąlygomis. M. Gorbačiovo pranešimas, Tiesa, 1989-09-20, nr. 217. BALCEWICZ, Zbigniew; OKINCZYC, Czeslaw. Oswiadczenie, Kurier Wilehski, 1992-01-29, nr. 19. Bendras komunikatas, Atgimimas, 1990-01-05-12, nr. 1. BRAZAUSKAS, Algirdas. Drodzy wyborcy wilenskiego i trockiego rejonow: [Kreipimasis į rinkėjus], N asza Gazeta, 1992-11-10. Deklaracija „Dėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos geros kaimynystės santykių principų“, Tiesa, 1991-10-26, nr. 210. Deputatų pareiškimas, Lietuvos aidas, 1992-02-22, nr. 37. Dėl Lenkijos Respublikos ambasadoriaus Lietuvoje Vidackio Pro memoria, Voruta, 199208-30, nr. 36. Dėl lietuvių kalbos statuso, Tiesa, 1988-10-07, nr. 232. Dėl tiesioginio valdymo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietėje, Lietuvos aidas, 1991-09-18, nr. 188. Dėl Vilniaus apskrities statuso: „Vilnijos“ draugijos pareiškimas, Voruta, 1991-04-01-15, nr. 7. Dokumenty IV zjazdu ZPL, Wilno, 1994-02-19, Nasza Gazeta, 1994-02-22-03-01, nr. 9. Dokumenty M SZ, Lithuania, 1991, nr. 1, p. 16-17. Generalinės prokuratūros pažyma „Dėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldos organų vei­ klos“, Lietuvos aidas, 1992-07-14, nr. 135; Kurier Wilehski, 1992-07-11, nr. 134. Generalinės prokuratūros Tardymo departamento valstybinių nusikaltimų tyrimo skyriaus tardytojo G. Plioplio nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą, 1994-12-22. Prieiga per inter­ netą: http://www.komentaras.lt/naujienos/ka-apie-lenku-bendruomenes-%E2%80%9Enuopelnus%E2%80%9C-kovojant-uz-lietuvos-nepriklausomybe-nutyli-llra/comment-page-1 [žiūrėta 2015-03-08]. Interpelacja, Kurier Wilehski, 1991-11-07, nr. 217. Ivano Tichonovičiaus kalbos TSR S liaudies deputatų pirmajame suvažiavime tekstas, Drau­ gystė, 1989-08-22, nr. 95.

Šaltiniai ir literatūra

Komunikat, Znad Wilii, 1990-04-29-05-12, nr. 10. LANDSBERGIS, Vytautas. Lietuvos kelias. (Parengta kalbos, pasakytos Sąjūdžio priešrinki­ minėje konferencijoje, 1990 02 03, pagrindu.), Atgimimas, 1990-02-14-21, nr. 7. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Pareiškimas, Tiesa, 1994-01-18, nr. 11. „Lietuvos aido“ inf. Apklausos duomenys. Lietuvos aidas, 1991-02-14, nr. 32. Lietuvos prezidento A. Brazausko interviu, Tiesa, 1993-07-13, nr. 132. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai. Generalinio prokuroro pavaduotojo G. Norkūno atsakymas (1992-06-22), Voruta, 1992-07-29, nr. 28. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbia­ vimo sutartis. Prieiga per internetą: https://www.urm.lt/default/lt/lenkija [žiūrėta 2016-07-25]. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas, Lietuvos aidas, 1992-07-18, nr. 139; Kurier Wilenski, 1992-07-23, nr. 142, 1992-07-24, nr. 143.

Lietuvos Respublikos Seimo svetainė - www.lrs.lt. LPS tautinės politikos Lietuvoje principinės nuostatos, 1990 01 20, Atgimimas, 1990-0214-21, nr. 7. LR AT nutarimas „Dėl LR Konstitucijos referendumo“, Lietuvos aidas, 1992-10-15, nr. 202. LR AT nutarimas „Dėl Šalčininkų rajono Tarybos prezidiumo ir Ignalinos rajono Sniečkaus gy­ venvietės Tarybos prezidiumo antikonstitucinės veiklos“, Lietuvos aidas, 1991-08-27, nr. 172. LR AT pirmininko Vytauto Landsbergio kalba, Lietuvos aidas, 1990-11-27, nr. 131. LR AT nutarimas „Dėl LR Seimo rinkimų įstatymo įgyvendinimo“, Lietuvos aidas, 1992-08-13, nr. 157. LR AT Prezidiumo pareiškimas, 1991 03 07, Lietuvos aidas, 1991-03-09, nr. 49. LR Prezidento rinkimų duomenys, Tiesa, 1993-02-17, nr. 30. LR Seimo pirmininko C. Juršėno kalba Lenkijos Seime 1993 m. gruodžio 17 d., Tiesa, 199312-21, nr. 247; vertimas: Kurier Wilenski, 1994-12-21, nr. 247. LR Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys. Prieiga per internetą: http://www.vrk.lt/ documents/10180/432503/lrprezidentoinstitucijosatstatymol9920523v2.pdf/15f642a3d5e6-4db0-963e-5328f8d7dc0b [žiūrėta 2016-02-23]. LR Vyriausybės 1992 08 17 d. nutarimas ir LR administracinės-teritorinės ir savivaldos reformos svarbiausi principai, Lietuvos aidas, 1992-08-19, nr. 161. LTSR AT Prezidiume, Tiesa, 1989-10-25, nr. 247. LTSR Ministrų Tarybos 1989 02 20 nutarimas „Dėl priemonių Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimui užtikrinti“, Tiesa, 1989-02-21, nr. 44. LTSR tautinių mažumų įstatymas. Projektas, Atgimimas, 1989, nr. 30. MINCEW ICZ, Jan. Oswiadczenie, Kurier Wilenski, 1992-01-24, nr. 16. Nacionalinė partijos politika dabartinėmis sąlygomis, Tiesa, 1989-09-24, nr. 222. North Atlantic Cooperation Council Statement on Dialogue, Partnership and Cooperation, 20 December, 1991. Prieiga per internetą: http://www.nato.int/cps/en/natohq/official_texts_23841.htm?selectedLocale=en [žiūrėta 2015-05-09].

452

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Odezwa, Magazin Wilenski, 1991-01-16—31, nr. 2; taip pat:Naszagazeta, 1991-02-01-15, nr. 1. Odezwa do mieszkancow Wilenszczyzny, Kurier Wilenski, 1991-09-10, nr. 176. Odezwa rady koordinacyjnej ds utworzenia polskiego kraju narodowosciowo-terytorialnego oraz zarządu glownego związku Polakow na Litwie do ludnošci Wilenszczyzny, Kurier Wilenski, 1991-02-08, nr. 26.

Odpowiedzi na interpelację frakcji polskiej, Kurier Wilenski, 1991-12-05, nr. 237. Oficialūs Seimo rinkimų rezultatai, Lietuvos aidas, 1992-11-03, nr. 215. Oswiadczenia. Posel Zygmunt Mogila-Lisowski, 1 kadecja, 2 posiedzenie, 2 dzien, 1991— 12-18. Prieiga per internetą: http:// orka2.sejm.gov.pl/Debatal.nsf/5c30b337b5bc240ecl25746d0030d0fc/2b68d2f81b038147cl25750500455433?O penD ocum ent [žiūrėta 2015-03-08]. Oswiadczenia deputowanych do RN RL, Kurier Wilenski, 1992-03-27, nr. 69. Ošwiadczenie, Naszagazeta, 1989-12-04, nr. 4. Oswiadczenie, N asza Gazeta, 1989-12-17, nr. 5. Oswiadczenie, N asza Gazeta, 1993-02-02, nr. 5. Oswiadczenie, Kurier Wilenski, 1991-03-13, nr. 49. Oswiadczenie, Kurier Wilenski, 1991-09-05, nr. 173. Oswiadczenie, Kurier Wilenski, 1991-09-10, nr. 176. Oswiadczenie, Kurier Wilenski, 1992-01-24, nr. 16. Oswiadczenie, Kurier Wilenski, 1992-04-11, nr. 71. Oswiadczenie, Znad Wilii, 1990-04-29-05-12, nr. 10. Oswiadczenie Frakcji Polskiej, Kurier Wilenski, 1991-09-05, nr. 173. Oswiadczenie Frakcji Polskiej RN RL, Kurier Wilenski, 1991-09-06, nr. 174. Oswiadczenie oddzialu Trockiego ZPL, Kurier Wilenski, 1991-02-07, nr. 25. Oswiadczenie Rady Ministröw, Gazeta Wyborcza, 1991-01-15, nr. 12. OZOLAS, Romualdas. Oswiadczenie, Kurier Wilenski, 1990-12-28, nr. 264. Partijų kreipimasis dėl Lietuvos Respublikos integravimosi į NATO, Tiesa, 1993-10-16, nr. 202. Pierwsze czytanie rządowego projektu ustawy o ratyfikacji traktatu między Rzecząpospolitą Polską a Republiką Litewską o przyjaznych stosunkach i dobrosąsiedzkiej wspölpracy, 2 kadencja, 25 posiedzenie, 1 dzien (06.07.1994). Prieiga per internetą: http://orka2.sejm . gov.pl/Debata2.nsf/m ain/7BF97DD4#010, [žiūrėta 2016-07-25]. Pilietybės įstatymas. Projektas, Tiesa, 1989-09-28, nr. 226. Popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos Lietuvoje. Prieiga per internetą: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/popiezius_Lietuvoje [žiūrėta 2016-05-31]. Poselski projekt uchwaly w sprawie Polakow na Litwie. 1 czytanie w komisjach, 1991 12 19 (druk nr 30). Prieiga per internetą: http://orka.sejm .gov.pl/procl.nsf/0/E882A B FB7B1B0DB9C125745F003143BA?OpenDocument [žiūrėta 2015-03-08]. Prezidento L. Valensos kalba Seime; Prezidento A. Brazausko kalba Seime, Tiesa, 1994-04-27, nr. 81.

Šaltiniai ir literatūra

Prezidium rady koordynacyjnej, Kurier Wilenski, 1991-02-23, nr. 37. Pro memoria, Voruta, 1992-08-12, nr. 29-30. Program ZPL. Projekt, Nasza Gazeta, 1994-02-15-22, nr. 8. Przemowienie prewodniczącego Rady Najwyžszej Vytautasa Landsbergisa, Kurier Wilenski, 1991-05-30, nr. 104. Rajono [Šalčininkų] savivaldybės sprendimas Dėl rajono Tarybos pirmaeilių uždavinių dabar­ tinėje politinėje situacijoje, kuri susiklostė Lietuvoje, Lenino priesakai, 1990-05-18, nr. 54. Rajono [Vilniaus] rinkiminės komisijos informacija, Draugystė, 1991-03-22, nr. 10. Rajono [Šalčininkų] rinkimų komisijos posėdžio nutarimas nr. 2, Salčia, 1992-10-31, nr. 128. Referendumo duomenys pagal miestų, rajonų rinkiminių komisijų protokolus. Prieiga per internetą: http://www.vrk.lt/documents/ 10180/432567/2376_delrusijojkariuomenesisvedimo 19920614vl .pdf/c40f6dbe-8c39-4b7a-b7f6-bc240c6092dd [žiūrėta 2016-03-23]. Referendumo, įvykusio 1992 10 25, Lietuvos Respublikos konstitucijai priimti rezultatai. Prieiga per internetą: http://www.vrk.lt/documents/10180/432567/2343_lrkonstitucpriimti.pdf/312a28c3-73fl-443a-a893-e55b93b60f49 [žiūrėta 2016-03-30]. Respublikos Prezidento A. Brazausko pareiškimas, Tiesa, 1994-01-05, nr. 2. Rezolucje I zjazdu Związku Polakow na Litwie, Czenvony Sztandar, 1989-06-14, nr. 138. Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimas, Voruta, 1990-12, nr. 15. Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimo dokumentai, Draugystė, 1991-01-05, nr. 1. Rządowy projekt ustawy o ratyfikacji Traktatu między Rzecząpospolitą Polską a Republiką Litewską o przyjaznych stosunkach i dobrosąsiedzkiej wspolpracy. III czytanie na posedzeniu Sejmu, 1994 10 13, wynik glosowania. Prieiga per internetą: http://orka.sejm . gov.pl/proc2.nsf/opisy/505.htm [žiūrėta 2016-07-25]. Sąjūdžio grupių ir „Vilnijos“ draugijos pareiškimai, Voruta (1992-01-22, nr. 3, 1992-01-29, nr. 4, 1992-02-05, nr. 5, 1992-02-26, nr. 7-8). Sąjūdžio rinkiminė programa, Atgimimas, 1990-02-02-09, nr. 5. Seimo laikinosios komisijos išvados. LR Seimo nutarimo priedas, 2003 06 12. Prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.213757?jfwid=rivwzvpvg [žiūrėta 2015-10-07]. Sejm RP. 1 kadencja, 14 posiedzenie, 3 dzien (08.05.1992) Informacja ministrą spraw zagranicznych o polityce zagranicznej Rzeczypospolitej Polskiej. Prieiga per internetą: http:// orka2.sejm.gov.pl/Debatal.nsf/main/7A793856 [žiūrėta 2016-02-16]. Sprendimas dėl susiklosčiusios visuomeninės-politinės situacijos rajone, Draugystė, 1990-06-02, nr. 54. Vilniaus krašto vietinių Tarybų deputatų II suvažiavimo dokumentai, Lenino priesakai, 1990-06-15, nr. 62. Uchwala, Znad Wilii, 1990-04-29-05-12, nr. 10. Uchwala, Przykazania Leniną, 1991-05-28, nr. 41. Uchwala III zjazdu Związku Polakow na Litwie, N asza Gazeta, 1992-01-01-15, nr. 1 (39).

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Uchwala Glownej Komisji Wyborczej, Kurier Wilenski, 1992-08-07, nr. 153. Uchwala Rady Koordynacyjnej, Kurier Wilenski, 1990-11-27, nr. 243. Vilniaus lenkų nacionalinio rajono su savivalda Lietuvos respublikos sudėtyje’ Nuostatai, Draugystė, 1990-06-16, nr. 56.

Vilniaus rajono sprendimas, Draugystė, 1990-08-04, nr. 63. Vilnijos lenkų laiškas, Gimtasis kraštas, 1989-07-06—12, nr. 27. Vilnijos vietinių tarybų deputatų antrojo suvažiavimo Deklaracija, Draugystė, 1990-06-09, nr. 55. Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimas, Lietuvos aidas, 1992-08-06, nr. 152. Wyniki wyborow w opinii ZPL, Kurier Wilenski, 1992-11-03, nr. 215. II zjazd deputowanych do rad. Samorządow Wilenszczyzny. Dokumenty, Kurier Wilenski, 1991-06-14, nr. 115. Совместное заявление Президента Российской Федерации и Президента Республики Польша. Prieiga per internetą: http://zakonbase.ru/content/part/147751 [žiūrėta 2016-02-23].

Straipsniai periodiniuose leidiniuose A. A. Lenkų klausimą sprendžia ne vien lenkai, Lietuvos aidas, 1991-10-08, nr. 202. A. Brazauskas apie padėtį Lietuvoje ir aplink ją, Tiesa, 1993-10-26, nr. 208. A. Brazauskas Jungtinėse Tautose, Tiesa, 1993-10-01, nr. 191. A. P. [Artur Plokszto] Trudna decyzja, Nasza gazeta, 1991-02-01-15, nr. 1. A. Saudargas NATO būstinėje, Lietuvos aidas, 1991-12-21, nr. 255. ADAMKUS, Valdas. Jei kairė įgis daugumą, toks Seimas ir Vyriausybė neišgyvens..., Lietuvos aidas, 1992-11-13, nr. 223.

Aistros dėl tarybų: [V. Landsbergio interviu „Rzeczpospolitai“], Lietuvos aidas, 1991-09-19, nr. 189. Ambasador RP wręczyl listy uwierzytelniające, Kurier Wilenski, 1992-05-28, nr. 103. Apel Papieža, Gazeta Wyborcza, 1991-01-12-13, nr. 10. Apie Lietuvos lenkų suvažiavimą, Tiesa, 1994-02-22, nr. 35. Apie Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdį, Lietuvos aidas, 1992-08-06, nr. 152. Ar iškasim kovos kirvį? [Interviu su R. Ozolu], Tiesa, 1991-05-18, nr. 96. AT Prezidiumo posėdyje, Lietuvos aidas, 1992-06-26, nr. 124. Atkurkime gerus santykius ir pasitikėjimą: [Interviu su Artūru Merkiu], Lietuvos aidas, 1991-09-19, nr. 189. Atvyko Lenkijos Jungtinės darbininkų partijos delegacija, Tiesa, 1986-03-01, nr. 52. Atvyksta Lenkijos prezidento atstovas, Tiesa, 1994-02-01, nr. 21. AUGULYTĖ, Milda. Prie Europos Tarybos slenksčio, Tiesa, 1992-02-18, nr. 33. AUKŠTAITYTĖ, Niką. Amžina laisvės tema, Lietuvos aidas, 1992-02-22, nr. 37. Autonomija ar rezervacija, Atgimimas, 1989-07-17, nr. 26.

Šaltiniai ir literatūra

AŽUBALIS, Audronius. Su Karūna ir „be liaudies“, Atgimimas, 1990-01-05-12, nr. 1. AŽUBALIS, Audronius. Subjektyvus 2-ojo Sąjūdžio suvažiavimo atpasakojimas, Atgimimas, 1990-04-25-05-02, nr. 17. BAČIULIS, Audrius. Istorinių ginčų laidotuvės, Respublika, 1994-02-23, nr. 36. BALCEWICZ, Zbigniew. Czy nadal zmierzamy do šlepego zaulka, Kurier Wilenski, 1992-09-10, nr. 177. BALCEW ICZ, Zbigniew. Czy Polak zawsze mądry po szkodzie?, Kurier Wilenski, 1992-0814, nr. 158. BALCEW ICZ, Zbigniew. Dlaczego zabraklo przedstawiciela ZPL?, Kurier Wilenski, 199212-01, nr. 235. BALCEWICZ, Zbigniew. Komu i po co jest ptrzebna PPPC? [Interviu su J. Cichonovičiumi], Kurier Wilenski, 1990-05-18, nr. 109.

BALCEW ICZ, Zbigniew Nasz los jest w naszych rękach, Czerwony sztandar, 1990-02-07, nr. 31. BALCEWICZ, Zbigniew. Nie rozgrywajciepanowie “polskiej karty”, Kurier Wilenski, 1990-08-01, nr. 162. BALCEW ICZ, Zbigniew. Nie wykorzystana szansa, Kurier Wilenski, 1992-11-24, nr. 230. BALCEW ICZ, Zbigniew. O statusie obwodu Wilenskiego, Kurier Wilenski, 1991-03-29, nr. 61. BALCEW ICZ, Zbigniew. Pewne wnioski z wynikow sondazu, Kurier Wilenski, 1991-02-12, nr. 28. BALCEW ICZ, Zbigniew. Wybory nie chciane, Kurier Wilenski, 1992-12-05, nr. 239. BALCEW ICZ, Zbigniew. Wywlaszczeni po raz wtory, Kurier Wilenski, 1991-12-14, nr. 244. BALČIŪNAITĖ, Sniege. Iš Baltijos kelio, Lietuvos aidas, 1992-03-07, nr. 47. BARANAUSKAS, Jonas. Šalčininkų rajono „pusiasalyje“, Lietuvos aidas, 1990-09-06 nr. 75. BARANAUSKAS, Jonas. Vilniaus rajono sesija, Lietuvos aidas, 1990-06-05, nr. 10. BARANAUSKAS, Jonas. Didėja Vilnius ir Kaunas, Lietuvos aidas, 1991-11-02, nr. 220. BARANAUSKAS, Jonas. „Imsimės neatidėliotinų darbų“, Lietuvos aidas, 1990-11-30, nr. 134. BARANAUSKAS, Jonas. KGB veikla Lietuvoje sustabdyta, Lietuvos aidas, 1991-08-24, nr. 171. BARANAUSKAS, Jonas. Neleisim parceliuoti Lietuvos, Lietuvos aidas, 1990-11-28, nr. 132. BARANAUSKAS, Jonas. Politika - Rytų Lietuva, Lietuvos aidas, 1990-10-04, nr. 95. BAUŽYTĖ, Jūra. Delsti - vadinasi, prarasti pozicijas, Tiesa, 1990-11-27, nr. 254-255. BAUŽYTĖ, Jūra. Mostiškėse deginami tiltai, Tiesa, 1991-05-24, nr. 100. „Będziemy bronič Polakow na Litwie“ Gazeta Wyborcza, 1991-09-16, nr. 216. BIČKAUSKAS, Egidijus. Lietuvos delegacija nekompetetinga, Lietuvos aidas, 1992-11-24, nr. 230. BIELAWSKA, Jadwiga. Odbyl się II zjazd przedstawicieli samorządow wilenszczyzny, Kurier Wilenski, 1990-06-05, nr. 121.

BIELAWSKA, Jadwiga. Bezpošrednie zarządzanie: pierwsze wrazenia i doswiadczenia [Rozmowa z A. Merkysem], Kurier Wilenski, 1991-10-02, nr. 192.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

BIELAWSKA, Jadwiga. Co si§ dzieje w Solecznikach, Kurier Wilenski, 1991-09-28, nr. 190. BIELAWSKA, Jadwiga. „Co si§ dzieje w Solecznikach“. [Interviu su C. Vysockiu], Kurier Wilenski, 1990-05-25, nr. 114.

BIELAWSKA, Jadwiga. Czy zasluzyly na rozwi^zanie awizenska, bujwidziska, rukojnska i rudominska rady gmine?, Kurier Wilenski, 1991-11-30, nr. 224. BIELAWSKA, Jadwiga. Decyzje, na ktöre czekala Wileriszczyzna, Kurier Wilenski, 1991-01-31, nr. 20. BIELAWSKA, Jadwiga. Do wladzy doszli nowi ludzie, Kurier Wilenski, 1990-04-03, nr. 77. BIELAWSKA, Jadwiga. Drugi zjazd deputowanych samorz^döw Wilenszczyzny kontynuowal obrady, Kurier Wilenski, 1990-10-09, nr. 210. BIELAWSKA, Jadwiga. Komisja parlamentarna nie poparla propozycji pelnomocnika rz^du na rejon wilenski, Kurier Wilenski, 1991-12-07, nr. 239. BIELAWSKA, Jadwiga. Ktör^dy prowadzi droga do Europy?, Kurier Wilenski, 1991-10-04, nr. 194. BIELAWSKA, Jadwiga. Na porz^dku dziennym kwestia samorz^dow podwilenskich, Kurier Wilenski, 1991-09-06, nr. 174.

BIELAWSKA, Jadwiga. O projektach rz^dowych mowy raczej nie bylo, Kurier Wilenski, 1991-06-28, nr. 124. BIELAWSKA, Jadwiga. O sondazu i o „Kurierze Wilenskim“, Kurier Wilenski, 1991-01-26, nr. 17. BIELAWSKA, Jadwiga. Pikiety przed parlamentem, Kurier Wilenski, 1991-10-16, nr. 202. BIELAWSKA, Jadwiga. Posiedzenie Panstwowej komisji Problemow regionalnych, Kurier Wilenski, 1992-04-30, nr. 83.

BIELAWSKA, Jadwiga. Posiedzenie Rady Koordynacyjnej, Kurier Wilenski, 1990-11-27, nr. 243. BIELAWSKA, Jadwiga. Preciwko wielkiemu Wilnu..., Kurier Wilenski, 1991-10-09, nr. 197. BIELAW SKA, Jadwiga. „Przyjechalismy na Litw§ z potrzeby serdca...“, Kurier Wilenski, 1991-01-19, nr. 11. BIELAWSKA, Jadwiga. Samokrytyki zabraklo, Kurier Wilenski, 1991-09-11, nr. 177. BIELAW SKA, Jadwiga. Sluszne postulaty Polaköw trzeba uwzgl^dnic, Kurier Wilenski, 1991-01-31, nr. 20. BIELAWSKA, Jadwiga. Spotkanie W. Landsbergisa z polsk^ frakcj^, Kurier Wilenski, 1991-01-03, nr. 1. BIELAWSKA, Jadwiga. W. Landsbergis spotkal si§ z polsk^ frakcjct, Kurier Wilenski, 1991-01-29, nr. 18. BIELAWSKA, Jadwiga. W maju odb^dzie si§ zjazd, Kurier Wilenski, 1991-04-26, nr. 80. BIELAWSKA, Jadwiga. Wybory czy bezposrednie zarz^dzanie?, Kurier Wilenski, 1991-09-07, nr. 175. BIELAWSKA, Jadwiga. Zaufanie ma byc obustronie, Kurier Wilenski, 1990-12-05, nr. 249. BIELAWSKA, Jadwiga; BALCEWICZ, Zbigniew. Wilenszczyzna: z kim i do k^d, Kurier Wilenski, 1990-06-09, nr. 125. BIELAWSKA, Jadwiga; PIOTROWSKI, Robert. Droga prowadzi przez Wilno, Kurier Wi­ lenski, 1991-05-29, nr. 103.

Šaltiniai ir literatūra

BIELAWSKA, Jadwiga; PIOTROWSKI, Robert. Monologöw ciąg dalszy?, Kurier Wilenski, 1990-10-11, nr. 212. BIELAWSKA, Jadwiga; SZOSTAKOWSKI, Jözef. Opowiedziano się za udzialem w sondažu, Kurier Wilenski, 1991-02-05, nr. 23.

BIELSKI, Janusz. Impreza towarzysząca?, Kurier Wilenski, 1992-01-15, nr. 9. By každy czul się röwnoprawnym obywatelem. Rozmowa przy okrąglym stole: jaka autonomia jest potrzebna?, Czerwony Sztandar, 1989-07-02, nr. 152. BOJAR, Alvida. Lenkijos senatoriai Lietuvoje, Vakarinės naujienos, 1990-03-29, nr. 73. BORKOWICZ, Jacek. Bolszewicy czy Polacy, Gazeta wyborcza, 1991-09-11, nr. 212. BORKOWICZ, Jacek. Nielatwo odrobič te wszystkie lata, Gazeta Wyborcza, 1991-02-11, nr. 35. BRATKOWSKI, Stefan. Trochę zimnej krwi, Gazeta Wyborcza, 1991-01-24, nr. 20. Briuselyje nutarta, kad NATO šalių užsienio politikos planuotojai posėdžiaus Lietuvoje, Lietuvos rytas, 12-07, nr. 237.

BRODAWSKI, Anicet. Czego chce „kaprysny“..., Magazin Wilenski, 1991-03-16-31, nr. 6. BRZOZOW SKA, Lucja. Czy normy europejskie obowiązuje na Litwie, Kurier Wilenski, 1992-03-20, nr. 55. BRZOZOWSKA, Lucja. Minister Stelmachowski: Inwestujemy w przyszlošč, Kurier Wilenski, 1992-02-22, nr. 37. BRZOZOW SKA, Lucja; WIRPSZA, Zygmunt. W naszym imieniu prosymi my nie mowic, Czerwony sztandar, 1989-06-27, nr. 148.

BU ČELIS, Balys. Sunkus pokalbis baigėsi konfliktu, Tiesa, 1990-11-13, nr. 240/241. BUKINAS, Eugenijus. Buvusio vienuolyno skliautai kaimyninių šalių premjerus paskatino galvoti apie ateitį, o praeitį palikti istorikams, Lietuvos rytas, 1993-01-09, nr. 5. BUKINAS, Eugenijus. Kokią užsienio politiką vykdo Lietuva, Lietuvos rytas, 1993-07-27, nr. 142. BUKINAS, Eugenijus. Kompromisiniai NATO sprendimai Briuselyje: Vyšegrado ketvertu­ kui - karti piliulė, Lietuvos rytas, 1993-12-07, nr. 237. Burokevičiaus partijai —RTFSR baudžiamasis kodeksas, Lietuvos aidas, 1991-08-22, nr. 169. BUTAUTAS, Ingvaras. Ar bus Lietuvos - Lenkijos karinė sąjunga?, Lietuvos aidas, 1992-10-15, nr. 202. CHAJEWSKI, Adam; PLEWAKO, Stanislaw. Programowi odrodzenia Wilenszczyzny - polityczne zaplecze, Kurier Wilenski, 1991-04-13, nr. 71. Co interesowalo polskiego diplomata, Kurier Wilenski, 1992-06-26, nr. 124. Co rozwazala Komisja Panstwowa Języka Litewskiego, Kurier Wilenski, 1992-11-06, nr. 218. Co slychač na linii Wilno - Warszawa, Kurier Wilenski, 1991-03-21, nr. 55. Cz. Okinczyc popierany przez socjaldemokratöw, Kurier Wilenski, 1992-09-09, nr. 176. CZAPUTOWICZ, J. Polskie warunki kompromisu z Litwą, Kurier Wilenski, 1991-10-01, nr. 191. Czasem lepiej pomilczeč, Kurier Wilenski, 1992-01-17, nr. 11. CZEPAITIS, W. Kilka uwag o wynikach plebiscytu, Kurier Wilenski, 1991-02-14, nr. 30.

458

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Czy Miedniki będą Miedninkami?, Kurier Wilenski, 1991-05-15, nr. 93. Czy wrocą komunišci, Rzeczpospolita, 1992-10-27, nr. 253. „Czy zrobilišmy wszystko dla Litwy“ : [Interviu su Br. Geremeku], Gazeta Wyborcza, 1991-01-21, nr. 17. ČEPAITIS, Virgilijus. Gal jau laikas „perkrauti“ lietuvių ir lenkų santykius?, Kultūros barai, 2010, nr. 12, p. 3. Česlovas Juršėnas: To co dzieje dookola, muši sklaniač nas do zaciešnienia wspolpracy, Kurier Wilenski, 1993-12-17, nr. 245.

DANOWSKA, Danuta. Czego chcą suderwianie?, Kurier Wilenski, 1991-10-16, nr. 202. DANOWSKA, Danuta. Powstaje asocjacja „Wilenszczyzna“ Kurier Wilenski, 1990-11-17, nr. 237. DANOWSKA, Danuta. Czy ziemia ojcow rzeczyvvišcie będzie ziemią ich dzieci? Kurier Wilenski, 1992-04-03, nr. 65.

„Darant bute kapitalinį remontą, nepatogumai neišvengiami...“, Salčia, 1992-10-22, nr. 124. DEGUTIS, Algimantas. Lenkijoje apie Lietuvą, Lietuvos aidas, 1992-01-28, nr. 18. DEGUTIS, Algimantas. Derybos ar dalybos?, Tiesa, 1991-05-23, nr. 99. DEGUTIS, Algimantas. Lenkijos Respublikos prezidento interviu, Lietuvos rytas, 1992-04-22, nr. 77. DEGUTIS, Algimantas. Lietuva ir Lenkija: atlydys vidury žiemos, Tiesa, 1993-01-09, nr. 5. Deklaracijos vertinimai. Parengė Gintaras Mikšiūnas, Lietuvos aidas, 1992-02-05, nr. 24. Delegacja polska z wizytą w Litewskim Parlamencie, Kurier Wilenski, 1990-03-29, nr. 73. Demokratija ir savigarba. Interviu su Vidmantu Povilioniu, Lietuvos aidas, 1991-10-04, nr. 200. Deputowani litewscy w Warszawie, Kurier Wilenski, 1991-10-17, nr. 203. Derybos nenutrūko, o tik atidėtos, Lietuvos rytas, 1991-09-18, nr. 148. Derybų delegacijos jau parengė Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinės sutarties projektą, Lie­ tuvos rytas, 1994-02-24, nr. 37.

Dialog byl owocny, Kurier Wilenski, 1991-10-30, nr. 212. Dialog z Polską się rozpocząl. Co dalėj?, Kurier Wilenski, 1992-10-01, nr. 192. Dla kogo jest to korzystne, Kurier Wilenski, 1990-05-25, nr. 114. Do Glownej Komisji Wyborczej Republiki Litewskiej, Kurier Wilenski, 1992-10-21, nr. 206. DOWDO, Lucyna. Nie osiągnięto porozumienia, Kurier Wilenski, 1991-09-17, nr. 181. DOWDO, Lucyna. Nie potrafimy czy tež nie chcemy się porozumieč, Kurier Wilenski, 1990- 12-01, nr. 247. Draugas Tichonovič nerimsta. Parengė Rokas Tracevskis, Atgimimas, 1989-12-01-08, nr. 44. DRIZIUS, A. Generolo Želigovskio’daugiau nebus, Lietuvos aidas, 1992-01-15, nr. 9. Droga do porozumienia - poprzez poprawę stosunkow narodowošciowych, Kurier Wilenski, 1991- 04-12, nr. 70. DROZD, Leokadia. Rajono liaudies deputatų tarybos sesija, Draugystė, 1991-03-15, nr. 9. DROZD, Leokadia. „Došc juž nam tej dyktatury odgornej“ Kurier Wilenski, 1992-02-27, nr. 40. DROZD, Leokadia. Jedni nie dopomogli, inni przeszkodzili, Kurier Wilenski, 1992-11-24, nr. 230.

Šaltiniai ir literatura

DROZD, Leokadia. Muszą dominowac dobra wola i wzajemne zrozumienie, Kurier Wilenski, 1992-07-04, nr. 130. DROZD, Leokadia. Rudomiane gorą!, Kurier Wilenski, 1992-04-04, nr. 66. DROZD, Leokadia. Senatorzy w rejonie wilenskim, Kurier Wilenski, 19920-07-01, nr. 127. DROZD, Leokadia. Susitikimas su TSR S AT deputatais, Draugystė, 1989-06-22, nr. 71. Durys į Europą atsiveria sunkiai, Lietuvos aidas, 1990-11-21, nr. 127. Dzialacze z Solecznik w Belwederze, Gazeta Wyborcza, 1991-09-02, nr. 204. „Dzialami zgodne z prawem“ : Rozmowa z Janem Mincewiczem, Kurier Wilenski, 1992-07-25, nr. 144. EK prezidento Jacques Delorso interviu laikraščiui „Liberation“, Lietuvos aidas, 1991-10-16, nr. 16. G. M. Po kelionės į Lenkiją, Lietuvos aidas, 1991-10-18, nr. 210. GAIVENIS, V. Šalčininkus tebepuola ligos?, Lietuvos rytas, 1990-05-18, nr. 94. GANUSAUSKAS, Edmundas. Manevrai ant žemės ir danguje, Lietuvos rytas, 1990-03-20, nr. 55. GANUSAUSKAS, Edmundas. Nusiritusi banga atgal negrįžta, Lietuvos rytas, 1990-06-08, nr. 106. GANUSAUSKAS, Edmundas. Prieš penkiolika metų pirmąją savo aukštosios misijos dieną prabilęs apie Lietuvą, popiežius Jonas Paulius II-asis šiandien išvys ją savo akimis, Lietuvos rytas, 1993-09-04, nr. 171.

GANUSAUSKAS, Edmundas. Raudonų šūkių paunksnėje, Lietuvos rytas, 1991-02-12, nr. 22. GANUSAUSKAS, Edmundas. Rinkimai į Vilniaus rajono tarybą: Avižieniuose iš 1334 rinkėjų balsavo keturi, Lietuvos rytas, 1993-04-27, nr. 78. GARŠVA, Kazimieras. Dėl Vilniaus apskrities statuso, Voruta, 1991-04-01-15, nr. 7. GASZTOL, Mariusz. Wielkie Wilno į Polacy, Gazeta wyborcza, 1992-03-31, nr. 77. GENZELIS, Bronislovas. Lietuvos —Lenkijos santykių plėtotė, Tiesa, 01-18, nr. 11. GEREM EKAS Bronislavas. Lenkijos ir Lietuvos santykiai yra blogi, Lietuvos rytas, 199203-31, nr. 62. GEŠTAUTAS, Jonas. M. Gorbačiovas: „Opozicija neturi perspektyvos“, Tiesa, 1991-03-28, nr. 60. GLADKOWSKA, Helena. W obronie Rad, Kurier Wilenski, 1991-09-11, nr. 177. GODUNAVIČIUS, A. Pradžia padaryta, Respublika, 1992-01-15, nr. 9. GOLODOVIČIUS, E Rajonas paskelbtas autonominiu, Draugystė, 1989-09-19, nr. 107, 1989-09-23, nr. 109. GOLODOVIČIUS, E Vardan Tarybų Lietuvos, Draugystė, 1989-02-25, nr. 24. Gospodarz rejonu [Interviu su Brodavskiu], Nasza Gazeta, 1990-05-13, nr. 9. GRINEVIČIŪTĖ, Rūta. Užsienio politikos principai barikadų šešėlyje, Lietuvos rytas, 1991-09-26, nr. 154. GRYBAS, Rimantas. B. Geremekas: Norėtume išsklaidyti Lietuvos lenkų būkštavimus, Tiesa, 1992-03-31, nr. 62. Grupa parlamentarna Litwa - Polska, Kurier Wilenski, 1992-07-08, nr. 131. GUIGA, Vygantas. Galime pasidžiaugti, Tiesa, 1991-02-12, nr. 28.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 988—1994 metais

Informacja, Gazeta Wyborcza, 1991-01-25, nr. 21. Informacja , Rzeczpospolita, 1991-09-13, nr. 214. Ingres arcybiskupa wilenskiego, Kurier Wilenski, 1992-03-04, nr. 44. Istnieją dobre tendencje, Kurier Wilenski, 1992-07-11, nr. 134. Iš brifingo AT, Lietuvos aidas, 1991-05-24, nr. 102. Išeivija priblokšta rinkimų rezultatų, Lietuvos aidas, 1991-10-28, nr. 211. Išėjimo mechanizmas „lenkiškai“ : Aldonos Svirbutavičiūtės interviu su A. Brodawskiu, Lietuvos rytas, 1990-06-14, nr. 110.

J. Giedroyč o sytuacji na Litwie, Kurier Wilenski, 1992-11-26, nr. 232. J. Oleksy: reikia siekti ne dirbtinos, o tikros draugystės, Tiesa, 1993-12-17, nr. 245. Jacek Kuron po powrocie z Wilna. Egzamin z solidarnošci, Gazeta Wyborcza, 1991-01-24, nr. 20. Jagiello dogaduje z Litwinami, Gazeta Wyborcza, 1990-12-8-9, nr. 286. Jak będą wybierani deputowani do podwilenskich samorządow? Rozmowa z Alfonsasem Žalysem, Kurier Wilenski, 1992-10-13, nr. 200. Jak nas widzą?, Kurier Wilenski, 1991-12-18, nr. 246. Jak się odbylo referendum?, Przykazania Leniną, 1991-03-22, nr. 23. Jak zrodzil się projekt, Czerwony sztandar, 1989-09-16, nr. 214. Jaką chcemy mieč Litwę, zadecydujemi 9 lutego, Kurier Wilenski, 1991-01-24, nr. 15. Jaką drogą podzie Litwa, Rzeczpospolita, 1992-10-28, nr. 254. Jaki będzie powiat wilenski?: [Interviu su A. Motulu], Kurier Wilenski, 1992-09-09, nr. 176. JANKAUSKAS, Kęstutis. V. Landsbergio vizitas JAV, Lietuvos rytas, 1991-05-08, nr. 71. JANKOVSKAJA, R. Apklausa, bet kokia?, Draugystė, 1991-02-02, nr. 3. JARAŠIŪNAS, E. Pilietybės įstatymas, Atgimimas, 1991-12-12-19, nr. 51. JAUNIŠKIS, Kęstutis. Lenkų sąjungos suvažiavimas: mes rėmėme LDDP, o ji savo pažadų neištesėjo, Lietuvos rytas, 1994-02-22, nr. 35. JAV tęs bendradarbiavimą su Lietuva, Lietuvos aidas, 1992-11-18, nr. 226. Jestem obywatelem Litwy, Kurier Wilenski, 1991-11-08, nr. 218. JO CKU S, Arvydas. Lietuva - Lenkija: nepasitikėjimą keičia supratimas, Lietuvos aidas, 1994-01-19, nr. 12. JOTKIALLO, H. Wiara we wlasne siiy, Kurier Wilenski, 1990-04-04, nr. 78. JUKNEVIČIUS, Tomas. Lenkijos gynybos ministro vizitas, Lietuvos rytas, 1993-06-15, nr. 113. JUOZAITIS, Arvydas. Ar prarasime Rytų Lietuvą, Lietuvos rytas, 1990-07-27, nr. 134. JURGUTIS, Kostas. Tarpvalstybinė sutartis ar antras ultimatumas, Voruta, 1993-03-04—10, nr. 9. Kai kurie LDDP politiniai principai, Tiesa, 1992-11-13, nr. 223. Kai nežino dešinė, ką daro kairė, Lietuvos aidas, 1992-30-10, nr. 48 Kaimyninių valstybių ministrai ieško kompromisų, Lietuvos rytas, 1991-10-30, nr. 178. KAIRYS, Alfonsas. Litwa Wschodnia odczuwa brak nauczycieli, Wilnia, 1992-07-17, nr. 69. KAIRYS, Alfonsas. Švietimas Rytų Lietuvoje, Šalčia, 1992-11-12, nr. 133. Kalbėta iš esmės, Atgimimas, 1989, nr. 31.

Šaltiniai ir literatūra

Kas laiduos mūsų gerovę, Tiesa, 1992-08-20, nr. 162. Kas lėmė rinkimų baigtį, Tiesa, 1992-10-27, nr. 210. Kas nori sutrukdyti Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinės sutarties pasirašymą, Tiesa, 1994-01-12, nr. 7. Kas nori sutrukdyti Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinį susitarimą?, Atgimimas, 1994-01-19, nr. 3. Kas sėjo ir kas pjaus. Vytautas Landsbergis „Lietuvos aido“ redakcijoje, Lietuvos aidas, 1992-11-21, nr. 229. KATKUS, Valdemaras. Politikai turi veikti tomis aplinkybėmis, kurios yra, Lietuvos aidas, 1991-02-27, nr. 41. Katyn juž nie jest „bialą plamą“, Kurier Wilenski, 1990-04-18, nr. 90. Kelias į rinką: [Interviu su A. Eigirdu], Lietuvos aidas, 1991-10-19, nr. 211. KIEDA, A. Referendum odbędzie się, Przykazania Lenina, 1991-03-12, nr. 20. Kiek išduota pilietybės pažymėjimų, Vakarinės naujienos, 1991-11-12, nr. 224—225. Kito kelio nėra, Draugystė, 1991-06-06, nr. 22. KIZAS, Virginijus. Susitarta dėl derybų principų, Lietuvos aidas, 1991-04-06, nr. 68. KOBECKAITĖ, Halina. Czlowiek i nazwisko, Kurier Wilenski, 1992-01-11, nr. 7. Kokia mums reikalinga Lietuvos ir Lenkijos sutartis, Voruta, 1993-03-11-17, nr.10. KOMAISZKO, Leokadia. Na porządku dziennym ZG ZPL, Kurier Wilenski, 1992-08-11, nr. 155. „Komisarinis valdymas“ ar desovietizacija: [L. Pečeliūnienės interviu su A. Merkiu ir A. Eigirdu], Lietuvos aidas, 1991-12-20, nr. 254.

Kompromisowa deklaracja polsko - litewska, Kurier Wilenski, 1991-10-10, nr. 198. Konferencja prasowa Manfredą Woernera, Kurier Wilenski, 1992-03-18, nr. 53. Konferencja towarzystw narodowych, Kurier Wilenski, 1991-03-12, nr. 48. KOŠCINSKI, Piotr. Deklaracja i oczekiwania, Rzeczpospolita, 1992-01-14, nr. 11. KOWALSKI, Roch (pseudonim). Kompleks Budrysa, Kultūra, 1991, lipiec / sierpien, nr. 7 / 8, p. 162-164. KRIAUČIŲNAITĖ, Živilė. Armija krajova-didvyriai ar banditai?, Tiesa, 1993-10-12, nr. 198. Kronika ZPL, N asza Gazeta, 1992-01-15-31, nr. 2 (40). KRUKAUSKIENĖ, Eugenija. Mes keičiamės. Naujausi sociologiniai tyrimai Šalčininkų rajone, Šalčia, 1993-01-19, nr. 5. KULAKAUSKAS, Antanas. Lenkų klausimas Lietuvoje, Atgimimas, 1991-10-31-11-07, nr. 45. Perspausdintas: Kurier Wilenski, 1991-11-12, nr. 220. Kuron w litewskim Sejme, Gazeta Wyborcza, 1991-01-18, nr. 15. KUZM ICKAS, J. Jak nas widzą?, Kurier Wilenski, 1991-12-18, nr. 246. LAKIS, Juozas. Vilnija politikos ir emocijų sankirtoje, Tiesa, 1991-05-14, nr. 92. Landsbergio ir Skubiszewskio susitikimas, Lietuvos aidas, 1992-01-15, nr. 9. Landsbergis: deklaracja historyczna zapewni Litwie suwerennosc, Kurier Wilenski, 1994-02-02, nr. 22. Landsbergis tylko przejazdem, Gazeta wyborcza, 1991-09-17, nr. 217.

461

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

LANDSBERGIS, Vytautas. Kaip buvo formuojami Lietuvos ir Lenkijos santykiai, Lietuvos žinios, 2014-07-08, nr. 130.

LANDSBERGIS, Vytautas. Laiškas redakcijai, Gimtasis kraštas, 1989-08-24-30", nr. 34. LANDSBERGIS, Vytautas. V Landsbergis: Tikiuosi, konflikto išvengsime, Tiesa, 1991-05-21, nr. 97. LANDSBERGIS, Vytautas.Vilniaus okupacijos teisinimas oficioze, Voruta, 1993-05-13-19, nr. 19. Landsbergis w Warszawie, Gazeta wyborcza, 1991-09-16, nr. 216. LAPEIKIS, Povilas. Vilniaus rajonas deputatų dar neišrinko, Tiesa, 1993-02-23, nr. 34. LAUM ENSKAITĖ, Eglė. Lietuvos žmonių politinės nuostatos okupacijos grėsmės akivaiz­ doje, Lietuvos aidas, 1991-01-23, nr. 16. LAUM ENSKAITE, Egle. Opinie ludzi Litwy w obliczu zagroženia, Kurier Wilenski, 1991— 01-24, nr. 15. LAURINAVIČIUS, Marius. Vokietijos Prezidentas: Lietuva yra savotiškas geografinis tiltas, Lietuvos rytas, 1993-10-23, nr. 207.

LDDP padeda kurti Lenkų sąjungai autonomiją, Lietuvos aidas, 1993-05-11, nr. 88. Lenkija neketina atsiprašinėti už generolą L. Zeligowskį, Lietuvos rytas, 1993-05-12, nr. 89. Lenkija remia B. Jelciną ir skuba į NATO, Tiesa, 1993-10-06, nr. 194. Lenkijos delegacija Lietuvoje, Lietuvos aidas, 1992-03-31, nr. 62. Lenkijos gynybos ministro viešnagė, Tiesa, 1993-06-16, nr. 114. Lenkijos gynybos ministro vizitas, Tiesa, 1993-06-15, nr. 113. Lenkijos politikai apie rinkimus Lietuvoje, Lietuvos aidas, 1992-10-28, nr. 211. Lenkijos politikai apie A. Brazausko pergalę, Lietuvos rytas, 1993-02-17, nr. 30. Lenkijos premjerė H. Suchocka perspėjo NATO dėl neryžtingumo, Lietuvos rytas, 1993-09-02, nr. 169. Lenkijos prezidentas: naujos agresijos prieš Lietuvą nebus, Lietuvos aidas, 1992-04-22, nr. 77. Lenkijos spauda apie K. Skubiszewskio vizitą, Lietuvos aidas, 1992-01-18, nr. 12. Lenkijos spauda lietuviška tematika, Tiesa, 1992-11-25, nr. 231. Lenkijos spaudos puslapiuose, Lietuvos aidas, 1992-10-31, nr. 214. Lenkų delegacija nepatenkinta vizitu, Atgimimas, 1992-04-05-12, nr. 14. Lenkų stebėtojų nuomonė, Lietuvos rytas, 1992-10-29, nr. 212. LENTOWICZ, Zbigniew. „Niepowodzenie rozmow na Litwie" Rzeczpospolita, 1991-09-14-15, nr. 215. LIAUŠKIENĖ, Aurelija. Žingsnis Rytų Lietuvos link, Lietuvos aidas, 1990-12-28, nr. 152 „Liekame Lietuvos SSR sudėtyje“ [Cz. Wysockio interviu], Atgimimas, 1990-06-20—27, nr. 24. Lietuva - Lenkija: kokį rudens derlių žada vidurvasaris, Lietuvos rytas, 1993-07-28, nr. 143. Lietuva - Lenkija: ledai gali tirpti ir žiemą, Tiesa, 1993-12-22, nr. 248. Lietuva - Lenkija: sutartis gal bus parafuota Varšuvoje, o pasirašyta - Vilniuje, Tiesa, 1994-02-25, nr. 38. Lietuva - Lenkija: svarstomi sutarčių projektai, Lietuvos aidas, 1991-03-13, nr. 51.

Šaltiniai ir literatura

Lietuva ir Lenkija: ateities orientyrai žymimi istorijos tryptuose keliuose, Lietuvos rytas, 1994-02-23, nr. 36. Lietuva ir Lenkija: praeitis neturi būti kliūtis, Tiesa, 1993-07-28, nr. 143. Lietuva neatsisako įvertinti Vilniaus aneksiją, Tiesa, 1994-02-23, nr. 36. „Lietuvoje šalto dušo reikėjo visiems“ [Lenkijos spaudos apžvalga], Tiesa, 1992-11-06, nr. 218. Lietuvos ir Lenkijos delegacijų derybos, Tiesa, 1993-07-20, nr. 137. Lietuvos ir Lenkijos derybų delegacijos svarsto bendrų dokumentų projektus, Lietuvos rytas, 1993-08-18, nr. 158. Lietuvos ir Lenkijos premjerai apie istoriją kalbėsis atskirai, Lietuvos aidas, 1993-07-28, nr. 143. Lietuvos ir Lenkijos parlamentarų susitikimas Punske, Lietuvos rytas, 1991-08-06, nr. 122. Lietuvos lenkai grįžta į Lietuvą, Respublika, 1994-02-22, nr. 35. Lietuvos lenkai kreipėsi į Hagos tribunolą, Lietuvos rytas, 1992-03-31, nr. 62. Lietuvos prezidentas išskrido į Los Andželą, Lietuvos rytas, 1993-10-01, nr. 191. Lietuvos Seimo delegacijos vizitas Varšuvoje, Tiesa, 1993-12-18, nr. 246. Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Lenkijos ambasadorius pasikeitė nuomonėmis, Lie­ tuvos rytas, 1993-05-08, nr. 87.

Likimas taip lėmė, Lietuvos aidas, 1992-06-02, nr. 106. LISIEWICZ, J. Jednošč w imię godnego žycia (interviu su LLS Vilniaus rajono skyriaus pirmininku Jan Mincewicz), Kurier Wilenski, 1990-04-21, nr. 93. LITVINAS, Algimantas. Gintaras Suvalkų vaivadai, Lietuvos aidas, 1991-10-22, nr. 212. Litwa: Polacy za ZSSR , Gazeta Wyborcza, 1991-03-20, nr. 67. Litwa - Polska: wažne kroki do porozumienia, Kurier Wilenski, 1991-10-09, nr. 197. Litwa rozumie stanowisko Polski, Rzeczpospolita, 1991-03-08, nr. 57. LJDP delegacijos viešnagė, Tiesa, 1986-03-02, nr. 53. LUCAS, Edwardas. Negalima palaikyti imperinių rusų ambicijų Baltijos valstybėse, Lietuvos rytas, 1993-12-04, nr. 236.

LAVVRYNIEC, Michal. Brak wzajemnego zaufania, Kurier Wilenski, 1992-02-13, nr. 30. LAWRYNIEC, Michal. Ejszyszki:odrobina optymizmu, Kurier Wilenski, 1992-02-12, nr. 29. LAWRYNIEC, Michal. Historia „Pelnomocnik rządu contra starosta gminy“ ciąg dalszy, Kurier Wilenski, 1992-02-22, nr. 37.

LAWRYNIEC, Michal. Kompromisowe rozwiązanie, Kurier Wilenski, 1992-03-03, nr. 43. LAWRYNIEC, Michal. Odbudowa panstwowošci, ugruntowanie sprawiedliwošci, Kurier Wilenski, 1991-05-17, nr. 95.

LAWRYNIEC, Michal. Po tej i tamtej stronie rogatek, Kurier Wilenski, 1991-10-11, nr. 199. LAWRYNIEC, Michal. „Proklamowač polski rejon narodowi...“ Czermony sztandar, 1989-09-08, nr. 207. LAVVRYNIEC, Michal. Sesja Rady Samorządu Rejonu Wilenskiego poparia uchwaly II Zjazdu, Kurier Wilenski, 2010-10-11, nr. 212.

463

464

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 —1994 metais

LAWRYNIEC, Michal. Služyč ludziom z oddaniem, Kurier Wilenski, 1990-04-20, nr. 92. LAWRYNIEC, Michai. Solecznicy deputowani poparli uchwaly zjazdu, Kurier Wilenski, 1990- 10-09, nr. 210. LAWRYNIEC, Michal; NIEZAMOW, Nikolaj. Niekonsekwencja postaw i decyzji, Kurier Wilenski, 1991-03-13, nr. 49.

M ACIEJKIANEC, Ryszard. Co o tym sądzą autentyczni mieszkancy Wilenszczyzny, Kurier Wilenski, 1991-04-13, nr. 71.

M ACIEJKIANEC, Ryszard. Dlaczego nie wezmę udzialu w referendum, Kurier Wilenski, 1991- 03-14, nr. 50 M ACIEJKIANEC, Ryszard. Pozcątek dialogu, N asza gazeta, 1991-02-01—15, nr. 1. MACIEJKIANEC, Ryszard. Przed name jeszcze dluga droga, Kurier Wilenski, 1991-02-27, nr. 39. M AKAUSKIENĖ, Živilė. Lietuvos ir Lenkijos sutarties formuluotę apie Vilnių - Lietuvos sostinę „dabar ir ateityje“ pasufleravo lenkai, Aušra, 2010, nr. 1. MALIK, Ryszard. Polacy na Litwie. Większe zrozumienie, Rzeczpospolita, 1991-02-06, nr. 31. M ARCZYK, Krystyna. Postawic na pracę u podstaw, Kurier Wilenski, 1990-03-29, nr. 73. M ARCZYK, Krystyna. Solecznicka wygrana, Kurier Wilenski, 1990-04-05, nr. 79. MARCZYK, Krystyna. Na marginėse II zjazdu ZPL. Prolog, Kurier Wilenski, 1990-04-27, nr. 97. M ARCZYK, Krystyna. Obradowal II zjazd ZPL, Kurier Wilenski, 1990-04-24, nr. 94. M ARCZYK, Krystyna. Postawic na pracę u podstaw, Kurier Wilenski, 1990-03-29, nr. 73. Maszyny do pisania dla Ltwy, Rzeczpospolita, 1991-02-09-10, nr. 34. MAŽUL, Henryk. Litwa - Polska: sojusz miecza, Kurier Wilenski, 1992-10-15, nr. 202. Melo ir nesąmonių rinkinys, Lietuvos aidas, 1990-11-29, nr. 133. MICHNIK, Adam. Niepokoj, Gazeta wyborcza, 1991-09-16, nr. 216. MICHNIK, Adam. Scenariusze Wilenskie, Gazeta Wyborcza, 1991-01-16, nr. 13. M ICKEVIČIŪTĖ, Ona. Bus ketvirtas turas, Tiesa, 1993-04-28, nr. 79. MICKIEW ICZ, Czeslaw. Spotkanie w Departamencie, Kurier Wilenski, 1992-02-05, nr. 24. Miegosime ramiau, Lietuvos aidas, 1993-06-16, nr. 114. M IKŠIŪNAS, Gintaras. Landsbergis: karinis tranzitas - kaina už laišką NATO? Lietuvos aidas, 1994-02-01, nr. 21.

MIKŠIŪNAS, Gintaras. Spaudos konferencija [Manfredo Wörnerio], Lietuvos aidas, 1992-03-17, nr. 52. MINCEW ICZ, Jan. Jak roztopič gorę lodową?, Magazyn Wilenski, 1991-03-01—15, nr. 5. MINCEWICZ, Jan. Nowa ustawa o języku panstwowym, Nasza Gazeta, 1994-02-08-15, nr. 7. MINCEW ICZ, Jan. Posiedzenie ZG ZPL, Kurier Wilenski, 1992-02-05, nr. 24. Ministerstwo Sprawiedliwosci RL zarejestrowalo Statut ZPL, Kurier Wilenski, 1992-08-18, nr. 160. Na gorąco, N asza Gazeta, 1994-02-22—03-01, nr. 9. Nacionalinio saugumo koncepciją tikimasi parengti po mėnesio, Lietuvos rytas, 1993-10-26, nr. 208.

Šaltiniai ir literatura

NARBUTT, Maja. Fala emocji: [Interviu su V. Landsbergiu], Rzeczpospolita, 1991-09-17, nr. 217. NARBUTT, Maja. Gubernatorzy pozostają, Rzeczpospolita, 1992-11-24, nr. 276. NARBUTT, Maja. Litwa nie wierzy Moskwie, Rzeczpospolita, 1991-01-31, nr. 26. NARBUTT, Maja. Rewolucja jest skonczona?, Rzeczypospolita, 1992-10-27, nr. 253. NARBUTT, Maja. Rozgrywanie polskiej karty, Rzeczpospolita, 1991-09-14-15, nr. 215. NARBUTT, Maja. W koncu muszą dojechac do Wilna, Rzeczpospolita, 1991-10-29, nr. 253. NARBUTT, Maja. Zwycięstwo nad klamstwem, Rzeczpospolita, 1991-02-11, nr. 35. NATO artimiausiu metu neketina suteikti saugios užuovėjos Rytų ir Vidurio Europos vals­ tybėms, Lietuvos rytas, 1993-12-04, nr. 236. NATO ketina atverti duris Rytų bloko valstybėms, Lietuvos aidas, 1993-10-22, nr. 206. NATO šalys pritarė JAV pasiūlymui dėl bendradarbiavimo su Rytų Europa, Lietuvos rytas, 1993- 10-22, nr. 206. Neeilinė rajono tarybos sesija, Draugystė, 1990-06-02, nr. 54. Negocjacje litewsko —polskie, Kurier Wilenski, 1991-10-08, nr. 196. Nesusipratimai nenaudingi nei Lietuvai, nei Lenkijai, Lietuvos rytas, 1991-12-24, nr. 212. Nie powinno się zdarzyč, Rzeczpospolita, 1991-09-12, nr. 213. N O NIEW ICZ, Bogdan. Propozycje do statusu obwodu wilenskiego, Kurier Wilenski, 1991-04-24, nr. 78. NORKEVIČIUS, Julius. Liudytojai prisimena istoriją, Tiesa, 1993-10-09, nr. 197. „O, moj socjalizmie, rozwijaj się...“, Kurier Wilenski, 1991-02-21, nr. 35. O kresowiakach, polityce i respektowaniu praw Polaköw na Wschodzie, N asza Gazeta, 1994- 03-08-15, nr. 11. O problemach, dąženiach, integracji i nie tylko..., Kurjer Wilenski, 1990-07-17, nr. 151. O sytuacji w Solecznikach, N asza Gazeta, 1989-10-22, nr. 1. O spotkaniu z L. Walęsą, Kurier Wilenski, 1992-07-15, nr. 136. O roboczej wizycie premiera Litwy w Polsce, Kurjer Wilenski, 1990-06-22, nr. 134. OBLOCZYNSKI, Janusz. Brak zaufania i... blysk nadziei, Magazyn Wilenski, 1991-02-01—28, nr. 3-4. O BLO CZYN SK I, Janusz. Konsolidacja i dialog, Kurier Wilenski, 1990-02-14, nr. 37; Lenino priesakai, 1990-02-20, nr. 21.

Odruch moralnego protestą, Rzeczpospolita, 1991-01-22, nr. 18. OKINCZYC, Czeslaw. Europejskie rozwiązanie konfliktu, Znad Wilii, 1990-10-14-27, nr. 22. OKINCZYC, Czeslaw. Litwa a Polacy, Znad Wilii, 1990-02-04-18, nr. 4. OKINČYCA S, Česlovas. Lietuva ir lenkai, Lietuvos rytas, 1990-02-06, nr. 26. OKINCZYC Czeslaw. Po wyborach: szanse i zagroženia, Znad Wilii, 1990-03-03—17, nr. 6. OKINCZYC Czeslaw. W obronie wolnej Litwy, Znad Wilii, 1991-03-03—16, nr. 5. OKINCZYC, Czeslaw; BALCEW ICZ, Zbigniew. Jak ma wyglądač powiat wilenski, Kurier Wilenski, 1992-09-15, nr. 180.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Mūsų info. Pasakoja Č. Okinčicas, Atgimimas, 1990-05-09-16, nr. 18a. OKOP na Wilenszczyznie, Rzeczpospolita, 1991-09-19, nr. 219. Opinie ludzi Litwy w obliczu zagroženia, Kurier Wilenski, 1991-01-24, nr. 15. Opozicija ar koalicija?, Atgimimas, 1989-08-25—09-01, nr. 30. PALIESIUS, Alfredas. Balsavo 100 procentų, Lietuvos aidas, 1991-03-20, nr. 56. Panstwowy pelnomocnik na rejon Wilniuski, Wilnia, 1992-10-13, nr. 105. Papiež za wolną Litwą, Rzeczpospolita, 1991-03-11, nr. 59. Papiež zamierza odwiedzic Litwę, Kurier Wilenski, 1992-07-14, nr. 135. Parlamentarzyšci Polski o deklaracji litewsko - polskiej, Kurier Wilenski, 1992-01-23, nr. 15. Partijų kreipimasis dėl Lietuvos Respublikos integravimosi į NATO, Tiesa, 1993-10-16, nr. 202. Partijų pasitarimas su prezidentu, Lietuvos aidas, 1993-10-16, nr. 202. Pasaulis mūsų nesuprastų: Interviu su AT deputatu Ryszard Maciejkianec, Lietuvos aidas, 1991-

02-07, nr. 27.

Pasitarimas apie užsienio politiką, Tiesa, 1991-09-26, nr. 188. PEČELIŪ N IEN Ė, Lina. Armijos krajovos aukos, Lietuvos aidas, 1993-10-09, nr. 197. PEČELIŪ N IEN Ė, Lina. Vėl „lenkų korta“. Gal jau paskutinė?, Lietuvos aidas, 1991-09-20, nr. 190. Per Šeštokus ir Kalvariją į Lenkiją, Tiesa, 1992-01-24, nr. 16. PIOTROWSKI, Robert. Komisja do zbadania dzialalnošci deputowanych, Kurier Wilenski, 1992-

08-06, nr. 152.

PIOTROWSKI, Robert. Rzecz wygląda nieco inaczej, Czerwony sztandar, 1989-01-29, nr. 25. PLEČKAITIS, Vytautas. Lietuvos ir Lenkijos santykiai: mąstymas istoriniais stereotipais, Lietuvos rytas, 1993-08-05, nr. 149.

Pobyt parlamentarzystöw Polskich, Kurier Wilenski, 1990-03-28, nr. 72. Pobyt polskiej delegacji parlamentame j, Kurier Wilenski, 1992-03-31, nr. 62. Pod litewskim zarządem, Rzeczpospolita, 1991-09-13, nr. 214. PODMOSTKO, Jadwiga. Czy Iwan ma szansę znow zostač Janem?, Kurier Wilenski, 1992-04-14, nr. 72. Podobienstwo drogi do zjednoczonej Europy muši nas zbližyč, Kurier Wilenski, 1992-04-18, nr. 76. Pokalbis Lietuvos KP Centro Komitete, Tiesa, 1986-03-01, nr. 52. Polacy będą odnawiac ZSSR , Gazeta Wyborcza, 1991-03-11, nr. 59. Polacy chcą autonomii w ramach Litwy, Rzeczpospolita, 1991-05-23, nr. 119. POLIANSKIS, Z. Rajono konferencija, Lenino priesakai, 1990-04-07, nr. 40. Politycy polscy o wyborach na Litwie, Kurier Wilenski, 1992-10-28, nr. 211. Polska - Litwa, Gazeta Wyborcza, 1991-09-06, nr. 208. Polska —Litwa: rozmowy o przyszlošci, Kurier Wilenski, 1991-02-02, nr. 22. Polska misja specjalna: Wilno, Ryga, Tallinn, Kurier Wilenski, 1991-08-31, nr. 170. Polska uznaje niepodleglošč, Gazeta Wyborcza, 1991-08-27, nr. 199.

Šaltiniai ir literatūra

Polska wyrazila protest Litwie, Kurier Wilenski, 1992-03-20, nr. 55. Pomoc Litwy, Rzeczpospolita, 1991-01-19—20, nr. 16. Posiedzenie komis j i rządowej do rozwiązania problemow grup narodowošciowych, Czermony sztandar, 1989-04-20, nr. 92.

POVILIONIS, L. Abejingumas ar boikotas?, Respublika, 1990-03-30, nr. 70. Powstala grupa parlamentarna, Kurier Wilenski, 1992-04-09, nr. 69. Prasa Polska o wizycie K. Skubiszewskiego, Kurier Wilenski, 1992-01-15, nr. 10. Precz z falsifykatorami!, N asza gazeta, 1993-03-02, nr. 9. Premjerai susitinka Vygriuose, Tiesa, 1993-01-07, nr. 3. Prezidentas G. Bushas susitiko su Baltijos šalių lyderiais, Lietuvos aidas, 1991-05-10, nr. 92. Priėmė Lenkijos prezidento atstovą ir Lenkijos diplomatus, Tiesa, 1994-02-03, nr. 23. Problemas spręskime drauge, Tiesa, 1989-04-22, nr. 94. „Prognozowač nie mogę“ :Rozmowa z K. Milkeraitisem, Kurier Wilenski, 1992-08-11, nr. 155. Projekt traktatu z Polską: glowna jego kvvestia pozostaje otwarta, Kurier Wilenski, 1993-12-21, nr. 247. Prosimy przynajmniej nie szkodzič. Ošwiadczenie frakcji polskiej, Kurier Wilenski, 1991-01-22, nr. 22. Provokacinis sujudimas, Lietuvos aidas, 1991-05-14, nr. 94. PRUNSKIENĖ, Kazimiera. Prunskiene K.: wizyta byla owocna, Kurjer Wilenski, 1990-06-23, nr. 135. Przedstawicielstwo Parlamentu Polski w Wilnie?, Kurier Wilenski, 1991-01-26, nr. 17. Przelamanie impasu, Rzeczpospolita, 1991-10-05-06, nr. 233. PRZEWROCKI, J. Refleksje pozjazdowe, Magazin Wilenski, 1990-04-16-30, nr. 8. RACHLEVIČIUS, Vidas. Susitikimas - be sensacijų, Lietuvos rytas, 1991-05-09, nr. 72. RAČAS, Artūras. Lenkijos ir Lietuvos sutartis gali būti pasirašyta artimiausiu metu, Lietuvos rytas, 1993-11-04, nr. 214.

RAČAS, Artūras. Trimis lėktuvais atskridusi Rusijos delegacija iš Lietuvos išsigabeno dešimt pasirašytų dokumentų, Lietuvos rytas, 1993-11-19, nr. 225. RAČAS, Artūras. Vilniaus rajone demokratiška tai kas lenkiška, Lietuvos rytas, 1993-07-31, nr. 146. RAČAS, Artūras. Visuomeninis teismas Vilniuje nusprendė: Armijos krajovos veikla Lietuvoje vertintina kaip tautos genocidas, Lietuvos rytas, 1993-10-09, nr. 197. Rajono rinkiminėje komisijoje, Lenino priesakai, 1990-03-31, nr. 37. RAM ELIENĖ, Raimonda. A. Butkevičius: „Esu prieš tai, kad su kariuomene būtų deramasi“, Tiesa, 1993-09-22, nr. 184.

RAM ELIENĖ, Raimonda. Apie savivaldos įstatymus, Diena, 1994-07-13, nr. 8. RAM ELIENĖ, Raimonda. Pirmininkas atsistatydino, komisija - liko, Tiesa, 1993-03-02, nr. 39. RAM ELIENĖ, Raimonda. Prezidentas pataria visiems intensyviai dirbti, Tiesa, 1994-03-01, nr. 40. RAMELIENĖ, Raimonda. Savivaldos reikalai pajudėjo iš mirties taško, Diena, 1994-07-08, nr. 5.

Ema

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

RAM ONIS, Justas. Apatija vietinių tarybų rinkimuose, Respublika, 1993-02-17, nr. -30. RAPACKI, Marek. Odpowiedzialnoč, Gazeta Wyborcza, 1991-02-11, nr. 35. RAZMISLEVIČIŪTĖ, Rima. Vilniaus rajonas: dvivaldystė baigėsi?, Lietuvos rytas, 1991-11-27, nr. 197. REPŠIENĖ, Danguolė. Dešinyn, dešinyn, Tiesa, 1991-12-17, nr. 240. Rezultatai Vilniaus rajone dar neaiškūs, Tiesa, 1993-02-20, nr. 33. RIBOKAS, Algimantas. Jaki ma byč powiat Wilenski, Kurier Wilenski, 1991-06-28, nr. 124. R IBO K A S, Algim antas. Projekty przysziych zmian na mapie Litwy, Kurier Wilenski, 1991- 06-26, nr. 122. RINKEVIČIŪTĖ, Daiva. Nepavergiamas protas, Lietuvos rytas, 1992-05-27, nr. 102. RINKEVIČIŪTĖ, Daiva. Skauduliai, Lietuvos rytas, 1990-11-27, nr. 203. Rinkimams į rajono tarybą artėjant, Salčia, 1992-10-10, nr. 119. RYNGIEW ICZ, Piotr. Czy lamanie ustawodawstwa ujdzie bezkarnie, Kurier Wilenski, 1992- 11-05, nr. 217. Rytų Lietuvos žaizdos negyja, Lietuvos aidas, 1993-08-13, nr. 155. Rozmowa Prezydenta RP z W. Landsbergisem, Kurier Wilenski, 1991-08-28, nr. 167. Rozmowy sąsiadow, Kurier Wilenski, 1991-10-10, nr. 198. Rožnymi drogami —do wspolnego celu, Kurier Wilenski, 1991-02-07, nr. 25. Rusijos ir Lietuvos derybos, Tiesa, 1993-09-18, nr. 182. Rūpestis dėl Rytų Lietuvos, Lietuvos aidas, 1993-10-22, nr. 206. Rzeczywistošč z pozycji zašcianka, Kurier Wilenski, 1992-12-01, nr. 235. SAKALAUSKAITĖ, Ramunė. Kaimyninės valstybės: ar pabėgs ateitis nuo praeities, Lietuvos rytas, 1992-09-30, nr. 191. SAKALAUSKAITĖ, Ramunė. Kodėl ketvirtadienį Kremliuje nebuvo pasirašytos Lietuvos ir Rusijos sutartys, Lietuvos rytas, 1993-11-06, nr. 216. SAKALAUSKAITĖ, Ramunė. Lenkijos prezidento atstovas Lietuvos prezidento kabinete pareiškė: sudėtingų istorinių faktų išvengti neįmanoma, Lietuvos rytas, 1994-02-03, nr. 23. SAKALAUSKAITĖ, Ramunė. Lietuvos ir Rusijos prezidentai Kremliuje pasidalijo prisimi­ nimais, o konkrečius susitarimus atidėjo ateičiai, Lietuvos rytas, 1993-11-05, nr. 215. SAKALAUSKAITĖ, Ramunė. Lietuvos premjeras: greitai susitarti Varšuvoje padėjo politinės pastangos, Lietuvos rytas, 1992-09-29, nr. 190. SAKALAUSKAITĖ, Ramunė. „Naktinukų“ gulbės giesmė, Respublika, 1990-03-20, nr. 59. SAKALAUSKAITĖ, Ramunė. Pasikeista nuomonėmis apie sutartį su Lenkija, Lietuvos rytas, 1993- 09-08, nr. 174. SAKALAUSKAITĖ, Ramunė. Žalgirio mūšio aidai naujosios Europos nuotaikose, Lietuvos rytas, 1992-10-03, nr. 194.

SAKALAUSKAITĖ, Ramunė; JUKNEVIČIUS, Tomas. Kol Lietuvos ir Lenkijos gynybos ministrai pasirašinėjo sutartį, jų žmonos vaikams pirko pistoletus, Lietuvos rytas, 1993-06-16, nr. 114.

Šaltiniai ir literatūra

Sąjūdis. Būstinė, Atgimimas, 1989, nr. 26. SAWICKA, Elžbieta. Kontredans falszywych krokow, Rzeczpospolita, 1991-09-11, nr. 212. SIAURUSEVIČIUS, A. Rytų fronte nieko naujo, Atgimimas, 1990-03-21—28, nr. 12. SIENKIEW ICZ, Jan. Co dalėj z Wilęnszczyzną?, N asza Gazeta, 1990-04-08, nr. 7. SIENKIEW ICZ, Jan. Haslo tylko dla polowy, Czerwony sztandar, 1989-10-07, nr. 232. SIENKIEW ICZ, Jan. Co mamy robič 9 lutego, N asza gazeta, 1991-02-01-15, nr. 1. SIENKIEW ICZ, Jan. Trzezwošč umyslu i zdolnošč konsolidacji, N asza Gazeta, 1990-04-23, nr. 8. SIENKIEW ICZ, Jan. Wilenszczyzny drogi kraj, Magazyn Wilenski, 1990-10-16-31, nr. 20. SIENKIEW ICZ, Jan. Z kim i dokąd?, N asza Gazeta, 1989-10-22, nr. 1. SIENKIEW ICZ, Jan. Z P L - II?.. ZPL-III?.., Magazyn Wilenski, 1993, nr. 2 (74). SIN KEVIČIUS, Janas. Kokia tolesnė Vilnijos ateitis, Draugystė, 1990-04-21, nr. 47. SIM ONOVICZ, Marian. Palcow nie maczališmy, Kurier Wilenski, 1991-08-29, nr. 168. SKARŽINSKA S, Č. Kada bus baigta lošti „lenkų korta” , Respublika, 1990-04-24, nr. 87. SKATIKAITĖ, Rūta. Vilnija neatėjo prie urnų, Respublika, 1993-04-27, nr. 78. SKUBISZEW SKI, Kszysztof: „Nie ma stosownej atmosfery do wizyty na Litwie“ Kurier Wilenski, 1991-12-21, nr. 249.

Skubiszewski o Litwie i ukladzie Warszawskim, Gazeta Wyborcza, 1991-01-15, nr. 12. Skubiszewski proponuje, Kurier Wilenski, 1992-03-28, nr. 61. SKUBISEVSKIS, Kšyštofas: „Vizitui į Lietuvą nėra tinkamos atmosferos“, Lietuvos rytas, 199112-21, nr. 211. Skurdo kaina, Lietuvos rytas, 1991-05-15, nr. 75. SKW IECINSKA, Olena. Polski kraj radziecki, Gazeta Wyborcza, 1991-05-23, nr. 119. SLIESO RIŪN A S, Gintaras. Lietuvos lenkų sąjungos steigiamasis suvažiavimas, Atgimimas, 1989- 05-12, nr. 19. SLIESO RIŪ N A S, Gintautas. Be iliuzijų. Riba, kurios Lietuva negali peržengti, Dienovidis, 1990- 11-02-16, nr. 3; 1990-11-23-12-07, nr. 5. SO BLIS, Jerzy. Troki przypominają i... protestują, Kurier Wilenski, 1991-10-15, nr. 201. Sobota: w lokalach wyborczych, Kurier Wilenski, 1991-02-12, nr. 28. SONGAILA, Gintaras. Kareiviai su urnomis, Lietuvos aidas, 1991-03-20, nr. 56. Soleczniki: przygotowania w pelni, Kurier Wilenski, 1991-02-06, nr. 24. SOLOWJOWA, S. Pikiety w Wilnie, Dzien dobry, 1991-09-18, nr. 72. Spojrzeč z pewnego dystansu..., Kurier Wilenski, 1992-06-27, nr. 125. Spolem rostrzygač problemy, Czermony sztandar, 1989-04-22, nr. 94. Spotkanie viceministrow spraw zagranicznych, Kurier Wilenski, 1993-12-22, nr. 248. Spotkanie w Polsce, Kurier Wilenski, 1991-03-08, nr. 46. Spotkanie w rejone szalczyninkajskim, Czeriuony sztandar, 1989-04-21, nr. 93. SPURGA, Saulius. Rytų Lietuva: lygtis su nežinomaisiais, Atgimimas, 1990-06-06-13, nr. 22.

EEB

470

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

SPURGA, Saulius. Rytų Lietuvoje po „Lenkų nacionalinio teritorinio krašto“ paskelbimo susidarė kritiška padėtis, Atgimimas, 1990-10-10—17, nr. 40. SPURGA, Saulius; M ELIANAS, Imantas. Vilniaus apskritis ir tautinių mažurmį problemos, Atgimimas, 1991-03-07-14, nr. 11.

SPURGA, Saulius. Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimas, Atgimimas, 1990-11-28-12-05, nr. 47. SPURGA, Saulius. Rytų Lietuvos klausimas derybų su Kremliumi išvakarėse, Atgimimas, 1990-08-01-08, nr. 30. SRĖBALIUS, Tomas. Kada tapsime ET nare?, Lietuvos aidas, 1992-02-18, nr. 33. SRĖBA LIU S, Tomas. Lenkijos ir Lietuvos praeitis - ateities problema, Lietuvos aidas, 1992-09-30, nr. 191. STAČIOKAS, Stasys. Ar spręsime Vilniaus lenkų teritorinės autonomijos klausimą?, Atgi­ mimas, 1991-07-11-18, nr. 29.

STAČIOKAS, Stasys. Reikalinga Lietuvos-Lenkijos sutartis, Voruta, 1993-01-22-28, nr. 3. Stanowisko K. Skubiszewskiego, Kurier Wilenski, 1991-11-14, nr. 222. Stanowisko Rządu RP na uchodzstwie w sprawach polskich ziem wschodnich, Kultūra, 1990, nr. 7/8, p. 213-214. STEPONAITIS, E. Kaip pertvarkyti administracinį žemėlapį, Valstybės žinios, 1990-04-11, nr. 17. STOMMA, Stanislaw. Opinie, Gazeta Wyborcza, 1991-01-14, nr. 11. Sudaryta valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti, Lietuvos aidas, 1990-07-18, nr. 40. Suderwianie protestują, Kurier Wilenski, 1991-10-19, nr. 205. Sunaikinimas, Atgimimas, 1994-04-07, nr. 14. Supainiojo Varšuvą su Maskva, Lietuvos aidas, 1991-09-03, nr. 177. SURWILO, Jerzy. To j ėst nasza wspölna wizitowka, Kurier Wilenski, 1990-04-18, nr. 91. Susitikimai Šalčininkų rajone, Tiesa, 1989-04-21, nr. 93. Susitikimas su ambasdoriais, Tiesa, 1992-10-31, nr. 214. Susitikimas su lenkų visuomenės atstovais, Tiesa, 1989-09-13, nr. 211. Sutartis be deklaracijos nebus pasirašoma, Lietuvos rytas, 1993-12-21, nr. 247. Sutartis dar bus svarstoma, Lietuvos rytas, 1993-09-01, nr. 168. Sutartis su Lenkija. Kas gi laimėjo?, Atgimimas, 1994-03-02, nr. 9. SVIRBUTAVIČIŪTĖ, Aldona. Ar keisim trispalvę į dvispalvę, Tiesa, 1992-10-30, nr. 213. SVIRBUTAVIČIŪTĖ, Aldona. Ketvirtos sesijos pabaiga-be patoso, Diena, 1994-07-22, nr. 15. SVIRBUTAVIČIŪTĖ, Aldona. „Pasišiaušusio ežio“ politika nepriimtina, Tiesa, 1993-12-21, nr. 247. SVIRBUTAVIČIŪTĖ, Aldona. Pro didinamąjį stiklą - į užsienio politiką, Tiesa, 1993-12-23, nr. 249. SVIRBUTAVIČIŪTĖ, Aldona. Savivaldybių rinkimų įstatymo vingiai ir kolizijos, Diena, 1994-07-15, nr. 10. Szerszy się więž parlamentarzystow, Kurier Wilenski, 1992-04-01, nr. 63.

Šaltiniai ir literatūra

SZOSTAKOWSKI, Józef. III Zjazd ZPL. Na skrzyzowaniu, Kurier Wilenski, 1991-12-19, nr. 247. SZOSTAKOWSKI, Józef. DPPL nie zgadza z radykalami?, Kurier Wilenski, 1991-02-23, nr. 37. SZOSTAKOWSKI, Józef. Jak ksztaltowano okręgi wyborcze, Kurier Wilenski, 1992-08-08, nr. 154. SZOSTAKOWSKI, Józef. „Možemy się porozumieč“, 1992-01-24, nr. 16. SZOSTAKOWSKI, Józef. O Wilenszczyznie - z pozycji LDDP, Kurier Wilenski, 1991-04-10, nr. 68. SZOSTAKOW SKI, Józef. Podwaliny pod wspólny gmach przyszlosci, Kurier Wilenski, 1992-01-15, nr. 9. SZOSTAKOWSKI, Józef. Pròba dialogu, Kurier Wilenski, 1991-09-12, nr. 178. SZOSTAKOWSKI, Józef. Rozmowy nielatwe, lecz potrzebne, Kurier Wilenski, 1992-03-31, nr. 62. SZOSTAKOWSKI, Józef. Stanowisko ZPL, Kurier Wilenski, 1991-04-20, nr. 76. SZOSTAKOWSKI, Józef. „Wierzę w Wolną Europą“. Rozmowa z Janem Nowakiem-Jezioranskim, Kurier Wilenski, 1991-06-05, nr. 108. SZO STA K O W SK I, Józef. Zjazd przedstawicieli Litwy W schodniej, Kurier Wilenski, 1990-11-27, nr. 243. SZOSTAKOWSKI, Józef. Zjazd ZPL dokonal podsumowania, Kurier Wilenski, 1991-12-17, nr. 245. SZOSTAKOW SKI, Józef. ZPL wytypowal kandydatów na poslów do Sejmu RL, Kurier Wilenski, 1992-09-08, nr. 175.

ŠABAJEVAITĖ, Lidija. Politikai, kaip ir orai - permainingi, Diena, 1994-07-02, nr. 2. Šalčininkų ir Vilniaus savivaldybių rinkimai, Tiesa, 1992-11-24, nr. 230. Šešiolika ministrų su portfeliais, Tiesa, 1992-12-11, nr. 243. ŠLAJUS, Rimantas. Kuo mažiau priešų, Tiesa, 1991-10-04, nr. 194. ŠLIOGERIS, Arvydas. Autonomija ar rezervacija, Atgimimas, 1989-07-17, nr. 26. ŠNIUKAS, Domas. Lietuva - Lenkija: tik bendradarbiavimas. „Apskritojo stalo“ ataskaita su autoriaus digresijom, Tiesa, 1994-01-21, nr. 14. ŠUOPYTĖ, A. Šalčininkiečių „godos“, Lietuvos aidas, 1990-05-30, nr. 7. Tak przebiegala „akcja referendum“, Kurier Wilenski, 1991-03-20, nr. 54. TARAŠKEVIČIUS, S. Diskusija buvo karšta, Draugystė, 1990-08-04, nr. 63. Tarnauti Dievui ir atgimusiai Lietuvai, Lietuvos aidas, 1992-03-04, nr. 44. Tartasi dėl nacionalinio saugumo koncepcijos, Lietuvos aidas, 1993-10-26, nr. 208. Telewizja i radio: partnerstwo i pomoc, Kurier Wilenski, 1992-01-18 nr. 12. Tiltas tarp Vilniaus ir Varšuvos, Lietuvos aidas, 1992-03-10, nr. 48. To byly „suche“ wybory. Rozmowa z przewodniczącą Wilenskiej Rejonowej Komisji Wyborczej V. Baltušyte, Kurier Wilenski, 1992-12-05, nr. 239. TOFTAS, J. „Jūsų rinkimai išreiškė laisvą tautos valią“, Tiesa, 1992-11-17, nr. 225. TOMASZEWICZ, Józef. Jaki dokument jest nam potrzebny, Czerwony sztandar, 1989-08-29, nr. 199. TOMASZEW ICZ, Józef. Ustawa taka jak jest, N asza gazeta, 1989-12-04, nr. 4.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

TOMASZEW ICZ, Jozef. Wažna jest trešč, a nie forma, Kurier Wilenski, 1991-04-20,.nr. 76. TONKŪNAS, Juozas. Ant sutarties stalo stovėjo kryžius, Voruta, 1993-02-18-24, nr. 7. TRYK, Julitta. Bronio idei wolnošciowych, Kurier Wilenski, 1991-02-06, nr. 24.' TRYK, Julitta. Nie splamič bialo —czerwonej, Kurier Wilenski, 1991-01-20, nr. 12. Twarzą do szarego Rodaka, Kurier Wilenski, 1992-11-28, nr. 234. Uchwala rządu Republiki Litewskiej, 1990-12-20, Kurier Wilenski, 1991-01-03, nr. 1. Udzial polskiej spolecznošci na Litwie w wyborach..., Kurier Wilenski, 1992-11-26, nr. 232. U N G ER, Leopold. Litewska Lekcja, Kurier Wilenski, 1992-11-13, nr. 223. [Straipsnis perspausdintas iš Gazeta Wyborcza] URBONAVIČIŪTĖ, Sigita. Geros kaimynystės santykiai sutvirtinti dokumentais, Lietuvos rytas, 1992-01-15, nr. 9.

URBONAVIČIŪTĖ, Sigita. Grūstis į pilietybės traukinio paskutinį vagoną, Lietuvos rytas, 1991- 11-02, nr. 180. URBONAVIČIŪTĖ, Sigita. Lietuvos derybos su kaimyninėmis šalimis vyksta, bet lemiami sprendimai vėl atidedami, Lietuvos rytas, 1993-09-18, nr. 182. URBONAVIČIŪTĖ, Sigita. Neramumai Gudeliuose, Lietuvos rytas, 1993-04-30, nr. 81. URBONAVIČIŪTĖ, Sigita. Rinkimai, taip pat lietuvių ir lenkų santykių istorijos gelmės, Lietuvos rytas, 1993-05-11, nr. 88.

URBONAVIČIŪTĖ, Sigita. Rinkimai Vilniaus krašte: pritrūko balsų ar jėgų, Lietuvos rytas, 1992- 11-24, nr. 230. URBONAVIČIŪTĖ, Sigita. Septintojo straipsnio akivaras, Lietuvos rytas, 1991-12-17, nr. 207. URBONAVIČIŪTĖ, Sigita. Šalčininkuose tiesioginis valdymas baigsis, o Vilniaus rajono ir Visagino gyventojams tinka ir valdytojas, Lietuvos rytas, 1993-02-23, nr. 34. URBONAVIČIŪTĖ, Sigita. Vilniaus rajone tiesioginis valdymas baigsis, Lietuvos rytas, 1993- 05-01, nr. 82. USA gotowe są wspolpracowač z bylymi komunistami Litwy, Kurier Wilenski, 1992-11-18, nr. 226. „Uznajcie naszą niepodleglošč“, Gazeta Wyborcza, 1991-01-14, nr. 11. Užsienio politika: geriau ko nors nepasakyti, negu pasakyti per daug... Pokalbis su P. Gyliu, Tiesa, 1993-07-28, nr. 143.

V. Landsbergio ir K. Skubiszewskio susitikimas, Lietuvos aidas, 1992-01-15, nr. 9. V Landsbergis susitiko su L. Valensa, Lietuvos aidas, 1992-07-11, nr. 134. VAIČIULIS, Kazys. Lietuva-Lenkija, Tiesa, 1992-09-30, nr. 191. Vaisingas pokalbis, Tiesa, 1989-04-18, nr. 91. VAIŠNYS, Andrius. Lietuvių bei lenkų tautas suartino ir bendri pietūs, Lietuvos rytas, 1993-12-18, nr. 246. VAIŠNYS, Andrius. Lietuvos Seimo pirmininko vizitas kaimyninėje Lenkijoje: istorinis susitikimus kiek atšaldė neįvykę pasimatymai, Lietuvos rytas, 1993-12-17, nr. 245. VALATKA, Rimvydas. Lietuva ir Lenkija. Sunkūs žingsniai į dabartį, Lietuvos rytas, 1992-03-31, nr. 62.

Šaltiniai ir literatūra

VARNAUSKAS, Rimantas. Armija krajova: reikia ne emocijų, o istorijos ir teisės, Lietuvos aidas, 1994-01-05, nr. 2.

VASILIAUSKAS, Valdas. Klasikas Andrzejus Wajda Vilniuje, Lietuvos aidas, 1992-02-29, nr. 42. VENCLOVA, Tomas. Atviras laiškas lietuviams ir Lietuvos lenkams, Gimtasis kraštas, 1989-07-06-12, nr. 27. VERSECKAITĖ, Rasa. Socialdemokratai: vertinimų sutartyje nereikia, Respublika, 1994-02-23, nr. 36. Vėl kalti lietuviai, Lietuvos aidas, 1992-11-26, nr. 232. Vėliava virš rajono Tarybos pastato, Draugystė, 1991-06-16, nr. 24. VIA Baltica, Lietuvos aidas, 1992-03-06, nr. 46. Vienose gretose taikos ir socializmo vardan, Tiesa, 1986-03-01, nr. 52. Vilniaus kraštas pats sprendžia savo likimą, Lenino priesakai, 1990-06-12, nr. 61. Vilniaus rajonas vaduojasi iš kompartijos gniaužtų, Lietuvos aidas, 1991-08-29, nr. 174. VINICKAS, Gintaras. Lietuva ir Lenkija: sutartis dar nesuderinta, Tiesa, 1993-09-02, nr. 169. Vilnijos lenkų laiškas, Gimtasis kraštas, 1989-07-06-12, nr. 27. VISO CKAS, Gintaras. Norima daryti didelę politiką, Lietuvos aidas, 1992-07-09, nr. 132. VISO CKAS, Gintaras. Neišrinkta nei Šalčininkų, nei Vilniaus rajono taryba, Lietuvos aidas, 1992-11-24, nr. 230. VISO CKAS, Gintaras. Punskas - Seinai - Varšuva, Lietuvos aidas, 1991-10-17, nr. 209. Vizitų dienos, Lietuvos aidas, 1991-09-18, nr. 188. W. Landsbergis spotkal się z L. Walęsą, Kurier Wilenski, 1992-07-11, nr. 134. W drodze do Rady Europy, Kurier Wilenski, 1992-02-19, nr. 34. W Monachium o krajach Baltyckich, Kurier Wilenski, 1992-07-09, nr. 132. W prasie polskiej, Kurier Wilenski, 1992-04-01, nr. 63. W Radzie Najwyzszej mamy 10 Polakow, Kurier Wilenski, 1990-03-15, nr. 62. W Sejme RP, N asza gazeta, 1990-12-10, nr. 17. W Solecznikach - referendum ZSSR , Kurier Wilenski, 1991-03-12, nr. 48. W zwierciadle prasy litewskiej, Kurier Wilenski, 1992-04-01, nr. 63. WALENTYNOWICZ, Janina. Mimo wszystko glosuję „za“, Kurier Wilenski, 1991-02-06, nr. 24. Walęsa o Litwie, Gazeta Wyborcza, 1991-01-15, nr. 12. WIDACKI, Jan. Maly tygrys znad Niemna, Polityka, 2006-01-14, nr. 2. Wieczory litewskie, Rzeczpospolita, 1991-01-28, nr. 23. Wilenszczyzna dia Litwinow, Gazeta wyborcza, 1991-09-16, nr. 216. Wizyta delegacji Senatu RP, Kurier Wilenski, 1992-07-08, nr. 131. Wizyta premiera Litwy w Polsce, Kurier Wilenski, 1992-09-29, nr. 190. Wyniki wyborow do Rady samorządu Wilenskiego i Solecznickiego z dnia 22 listopada 1992 r., Kurier Wilenski, 1992-12-05, nr. 239. WOJTUSIAK, Danuta. Pelnomocnicy rządu o swym zarządzaniu, Kurier Wilenski, 199209-26, nr. 189.

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Wsparcie Litwy, Rzeczpospolita, 1991-01-18, nr. 15. Wspolpraca litewsko - polska w sferze polityki bezpieczenstwa, Kurier Wilenski, 1992-10-06, nr. 195. Wszyscy razem —za wolną Litwą!, Kurier Wilenski, 1991-02-07, nr. 25. Z poczty redakcyjnej, Kurier Wilenski, 1991-01-20, nr. 12. Za niepodleglošcią - calym sercem, Kurier Wilenski, 1991-02-06, nr. 24. Zaostrzenie, Gazeta tvyborcza, 1991-09-06, nr. 208. Zaostrzenie konfliktu, Gazeta įvyborcza, 1991-09-09, nr. 210. ZG ZPL nie będzie zachęcal obywateli do udzialu referendum, Kurier Wilenski, 1992-05-22, nr. 99. ZNAJDZILOW SKA, Barbara. „Czy potrafimy sprostač czasom?“ Pierwsza oficjalna wizyta premiera Litwy w Polsce, Kurier Wilenski, 1992-09-30, nr. 191. Želigovskio agresija turi būti įvertinta, Lietuvos aidas, 1992-09-29, nr. 190; Voruta, 1992-10-07, nr. 37. ŽIČK U S, Kęstutis. Lenkijos diplomatai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, Lietuvos aidas, 1992-08-06, nr. 152. ŽUKAS, Algimantas. Ruduo skalsesnis už vasarą, Respublika, 1990-06-21, nr. 124. Информирует центральная комиссия, Правда, 1991-03-20, nr. 68. ПАШКЕВИЧ, Н. Литва после опроса, Известия, 1991-02-13, nr. 37. ПАШКЕВИЧ, Н. Чего добиваются поляки Литвы?, Известия, 1991-05-24, nr. 122. Перестройка - дело всех народов страны, Правда, 1989-02-24, nr. 55. Сессия обсуждает первые итоги референдума, Известия, 1991-03-20, nr. 67. СТРОГАНОВ, Ю. «Нет» противостоянию, Правда, 1991-02-19, nr. 43.

Šaltiniai ir literatura

INTERVIU Vlado Sirutavičiaus interviu su: Virgilijumi Čepaičiu, 2011-07-07; Povilu Gyliu, 2011-07-27; Česlovu Juršėnu, 2011-06-10; LLS pareiškėju, nenorėjusiu skelbti savo pavardės, 2016-04-30; Česlavu Okinčycu (Czeslaw Okinczyc), 2011-04-12, 2011-05-20; Justu Vincu Paleckiu, 2016-05-18; Algirdu Saudargu, 2011-06-20; Janu Senkevičiumi (Jan Sienkiewicz), 2012-08-02; Gintautu Sliesoriūnu, 2017-01-15; Gintaru Songaila, 2011-05-05; Silvestru Staliūnu, 2015-11-02. „...intensywnie pracujemy“ [interviu su R. Ozolu], Kurier Wilenski, 1991-05-14, nr. 92. Istorinė atsakomybė: tautinių santykių atšilimo metas [interviu su Č. Okinčicu], Lietuvos aidas, 1991-04-25, nr. 81.

[J. Cechanovičiaus 2010-02-10 interviu.] Prieiga per internetą: http://www.trybunalscy.pl/node/2272 [žiūrėta 2011-02-16]. „Liekame Lietuvos SSR sudėtyje“ [Č. Visockio interviu], Atgimimas, 1990-06-20-27, nr. 24. Naudingas bendradarbiavimas [V. Čepaičio interviu], Tiesa, 1990-01-04, nr. 2. Nie zamykač się w getcie [M. Čoboto interviu istorikui Adamui Bobrykui], Tygodnik Siedlecki, 1999-11-28, nr. 48.

Nowy podzial administracyjno - teritorialny coraz bližej [interviu su Ekonomikos ministerijos pareigūnu A. Riboku], Kurier Wilenski, 1992-08-05, nr. 151. „Pasmerkti“ gerai kaimynystei [J. Vidackio interviu], Tiesa, 1993-10-06, nr. 194. Pieszko: Nasza decyzja nie byla skierowana przeciwko Litwie [S. Pieszko interviu], Antoni Radczenko, 2012-03-14. Prieiga per internetą: http://pl.delfi.lt/aktualia/litw a/pieszko-nasza-decyzja-nie-byla-skierowana-przeciwko-litwie.d?id=56704661. Polska a Litwa: rozmowy o przysztošci [V. Katkaus interviu], Kurier Wilenski, 1991-02-02, nr. 22. Užmiršti Lietuvos lenkų klystkeliai 1990 metais [R. Maceikianco interviu A. Jankauskienei], 200903-09. Prieiga per internetą: http://lietuvosdiena.lrytas.lt/-12365213071235376301-u%C 5 %BEmir%C 5 %Alti-lietuvos-lenk%C 5%B 3-klystkeliai-1990-metais.htm. „Zaczynamy byč razem“. Wywiad z przewodnyczącym Rady Najwyszej RL Wytautasem Landsbergisem. Rozmawial H. Mažul, Kurier Wilenski, 1991-02-08, nr. 26. Žmogaus teisės, tautų teisė [interviu su A. Brodavskiu], Draugystė, 1991-07-11, nr. 28.

E sa

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 rpetais

ATSIM INIM AI, D IE N O R A Š Č IA I BIČKAUSKAS, Egidijus. Pasirinkimas: Politiko biografija, Vilnius: G. Arbačiausko įm., 2000. BRAZAUSKAS, Algirdas. Apsisprendimas 1988—1991, Vilnius: Vaga, 2004. BRAZAUSKAS, Algirdas. Penkeri Prezidento metai. Įvykiai, prisiminimai, mintys, Vilnius: Pradai, 2000. CIECHANOWICZ, Jan. Bylem polskim narodowcem [VIDEO]. Prieiga per internetą: http:// www.kresy.pl/publicystyka,wywiady?zobacz/jan-ciechanowicz-bylem-polskim-narodowcem-video [žiūrėta 2016-11-11]. Idea autonomini szla jak burza: Wywiad z Janem Sienkiewiczem. Prieiga per internetą: http:// www.kresy.pl/publicystyka,wywiady?zobacz/idea-autonomii-szla-jak-burza-wywiad-z-janem-sienkiewiczem- [žiūrėta 2016-11-11]. M ERKY S, Artūras. Tiesioginis valdymas Vilniaus rajone ir nebaigti darbai. Prieiga per in­ ternetą: /2 0 1 1 /0 9 /2 2 /a-merkys-tiesioginis-valdymas-vilniaus-rajone-ir-nebaigti-darbai/. OBLO CZYN SKI, Janusz. Bialo czerwone sztandary na ulicach Solecznik. Prieiga per inter­ netą: http://www.kresy.pl/publicystyka,wywiady?zobacz/janusz-obloczynski-bialo-czerwone-sztandary-na-ulicach-solecznik-foto [žiūrėta 2016-11-11]. OZOLAS, Romualdas. Aušros raudoniai. Sugyvenimai, arba 1990 - 1992 metų dienoraščių puslapiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

PARAMONOWA, Teresa. Wchodzilam w sklad Rady Koordynacyjnej autonomistow. Pri­ eiga per internetą: http://www.kresy.pl/publicystyka,wywiady?zobacz/teresa-paramonowa-wchodzilam-w-sklad-rady-koordynacyj ne j-autonomistow [žiūrėta 2016-11-11].

LITER A TŪ R A AKROMAS, Jurgis; LIBERA Pawel ir kt. Historia Przedstawicielstwa Dyplomatycznego Litwy w Polsce, Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2009.

ALEKNAVIČIUS, Pranas. Žemės santykių pertvarkymas Lietuvos kaime 1989—2008 metais, Vilnius: Jandrija, 2008. BANASZKIEWICZ, Adam. Traktaty i najwazniejsze umowy międzynarodowe zawarte przez Polskę z Republiką Litewską w latach 1991—2011, Wschodnioznawstwo, 2013, nr. 7, s. 77—99. BIVEINIS, Petras; KASPERAVIČIUS, Algis Povilas. Lietuvos tautinės mažumos, valstybė ir visuomenė X X -X X I amžių sandūroje, Lietuvos istorijos studijos, 2012, t. 30, p. 150-170. BIVEINIS, Petras; KASPERAVIČIUS, Algis Povilas. Tautiniai santykiai Lietuvoje, Lietuvos istorijos studijos, 2007, t. 20, p. 64-84.

BLA SZCZY K , Grzegorz. Litiva wspölczesna, Warszawa —Poznan: Wydawnictwo Naukowe PWN, 1992. BOBRYK, Adam. Odrodzenie narodowe Polaköw w Republice Litewskiej 1987—1997, Toruh: DUET, 2006.

Šaltiniai ir literatūra

BOBRYK, Adam. Polityka Polski wobec paristw nadbaltyckich, Polityka wschodnia Polski: uwarunkowania, koncepcje, realizacįa, red. Andrzej Gil i Tomasz Kapušniak; Instytut Europy

Srodkowo-Wschodniej, Lublin: Instytut Europy Srodkowo-Wschodniej, 2009, s. 253-260. BOBRYK, Adam. Spoleczne znaczenie funkcjonowania polskich ugrupowan politycznych w Republice Litewskiej 1989-2013, Siedlce: Siedleckie Towarzystwo Naukowe, 2013.

BUCHOWSKI, Krzysztof. Polityka zagraniczna Litwy 1990—2012, Bialystok: Trans Humana, 2013. BUMBLAUSKAS, Alfredas. Jerzy Giedroyco ULB koncepcija: žvilgsnis iš Lietuvos, Atminties kultūrų dialogai Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos (ULB) erdvėje, sud. Alvydas Nikžentaitis,

Michal Kopczynski, Vilnius: LII leidykla, 2015, p. 47—48. BU RA N T, Stephen R. International Relations in a Regional Context: Poland and It’s Eastern Neighbours - Lithuania, Belarus, Ukraine, East Asia Studies, vol. 45, no. 3, 1993, p. 395-418. CHAJEWSKI, Adam. Polityka polska wobec Litwy w latach 1989—1994, Arcana: kultura, historia, polityka, 1996, nr. 7.

CHAJEW SKI, Adam. Traktat polsko - litewski a mniejszošč na Litwie, Arcana: kultura, historia, politika, 2009, nr. 5.

CIEPLAK, Pawel. Stosunki polsko-litewskie, Rocznik Polskiej polityki zagranicznej 1992, Warszawa, 1994. CZERWONNAJA, Swietlana. Problemy mniejszošci narodowych (polskiej na Litwie i li­ tewskiej w Polsce) jako skladnik i czynnik nowego systemu stosunkow między Polską a Litwą, Stosunki Polsko - Litewskie wcoraj i dzis. Historia, kultura, politika, pod. red. W. K. Roman, J. Marszalek- Kawy, Torun: Europejskie Centrum Edukacyjne, 2009. ČEPAITIS, Virgilijus. Gal jau laikas „perkrauti“ lietuvių ir lenkų santykius?, Kultūros barai, 2010, nr. 12. DUDEK, Adriana. System decyzyjny w polityce zagranicznej Polski okresu tranzycji (19891992). Mechanizmy, procedury i instytucje, praktyka, Wroclaw: Wydawnyctwo Uniwersytetu

Wroclawskiego, 2012. DUDEK, Antoni. Pierwsze lata IIIRzeczypospolitej 1989—2001, Krakow: Arcania, 2005. D U D EK, Antoni. Reglamentowana rewolucja, Krakow: Spoleczny Instytut Wydawniczy Znak, 2005. ESM AN, Milton J. Ethnic Politics, London: Cornell University Press, 1994. Ethnicity and Territory in the Former Soviet Union. Regions in Conflict, ed. by James Hughes

and Gwendolyn Sasse, London: Frank Cass, 2002. FEDOROWICZ, Krzysztof. Ukraina w polskiej polityce wschodniej w latach 1989-1999, Poz­ nan: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza w Poznaniu, 2004. FEDOROWICZ, Krzysztof. Wybrane problemy w stosunkach polsko —biaioruskich, Rocznik Instytutu Europy Srodkowo Wschodniej, Lublin, 2008, t. 6.

FIREWICZ, Andrzej. Litwa po raz drugi, Torun: Wydawnictwo Adam Marszalek, 2001. GANUSAUSKAS, Edmundas. Penktoji kolona, Vilnius: Vilius, 1996.

m

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

GARŠVA, Kazimieras. Lietuvos lenkų autonomijos kūrimo istorija, Lietuvos rytai, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993, p. 314-320. GARŠVA, Kazimieras. Pietryčių Lietuvos autonomijos klausimai, Vilnius, 1990. ' GERHARDT, Sebastian. The foreign policy of the Polish government towards Poland’s Eastern neighbours —Russia, Lithuania, Belarus and Ukraine since 1989, Rocznik Instytutu Europy Srodkowo-Wschodniej, 2004, nr. 2.

GILL, Wladyslaw; GILL, Norbert. Stosunki Polski z Ukrainą w latach 1988-1993, Toruñ: Adam Marszalek, 1997. HOROWITZ, Donald L. Ethnic Groups in Conflict, Los Angeles - London: University of California Press, 2000. H UG H ES, James; S A SSE , Gwendolyn. Comparing Regional and Ethnic Conflicts in Post-Soviet Transition States, Ethnicity and Territory in the Former Soviet Union. Regions in Conflict, ed. by James Hughes and Gwendolyn Sasse, London: Frank Cass, 2002.

JAKIMOWICZ, Robert. Polityczne aspekty stosunków polsko-litewskich w latach 1991-2013, Zeszyty naukowe Akademii Ekonomicznej w Krakowie, 2006, nr. 706.

JANELIŪNAS, Tomas; BAUBINAITĖ, Kristina. Optimalaus regioninio aljanso paieškos: Lietu­ vos —Lenkijos strateginė partnerystė, Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2005, Vilnius, 2006. JANUŠKA, Albinas. Lietuvos užsienio politikos mechanizmas: sprendimų priėmimas ir vykdymas, Politologija, 1996, nr. 2 (8). JERVIS, Robert. Perception and Misperception in International Politics, Princeton: Princeton University Press, 1976. Kaimas lūžio metais: Lietuvos žemdirbių sąjūdžio idėjų ir veiksmų dešimtmetis, sud., Mečislovas

Treinys, Kaunas: LŽŪU leidykla, 2008. KASATKINA, Natalija; LEO N ČIKAS, Tadas. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga, Vilnius: Eugrimas, 2003.

KEIJI, Sato. Mobilization of Non-titular Ethnicities during the Last Years of the Soviet Union: Gagausia, Transnistria, and the Lithuanian Poles, Acta Slavica Iaponica, 2009, t. 26. KNIŪKŠTA, Pranas. Vilniaus kraštas ir lietuvių kalba. Vilnius: Mokslas, 1990. KO STRZEW A-ZO RBA S, Grzegorz. W schodniopolska Republika Ludowa na Litwie i Bialorusi? Tej prowokacji wojennej juž próbowano, a Polska się uodpornila. Prieiga per internetą: http:/ / wpolityce .pi/polityka/2 34678-wschodniopolska-republika-ludowa-na-litwie-i-bialorusi-tej-prowokacji-wojennej-juz-probowano-a-polska-sie-uodpornila. KOWAL, Pawel; UKIELSKI, PaweL Cwierc wieku polskiej polityki zagranicznej (1989-2014), Horyzonty Polityki, 2014, vol. 5, no. 11.

KRAJEWSKI, Zenon. Kwestia Polskošci na Litwie z perspektywy historycznej i wspólczesnej, Lublin: System-Graf, 2012. KRIVAS, Andrius. Lithuanian-Polish Military Cooperation, Lithuanian Foreign Policy Review, 2001, no. 1. KRUKAUSKIENĖ, Eugenija. Rytų Lietuvos gyventojų pilietinės ir kultūrinės nuostatos, Lietuvos rytai, sud. Kazimieras Garšva, Laima Grumadienė, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993.

Šaltiniai ir literatūra

KULAKAUSKAS, Antanas. Sytuacja i perspektywy polskiej mnieįszošči narodowej w panstwie Litewskim, Magazin Wilenski, 1992, nr. 21/22. KURCZ, Zbigniew. Mniejszošč polska na Wilenszczyznie, Wroclaw: Wydawnictwo Uniwesitetu Wroclawskiego, 2005. KUŠMIERZ, Jacek. Między „wschodem“ i „zachodem“. Stosunki etniczne na Wilenszczyznie w wypowiedziach jej mieszkancow, Preglqd wschodni, 1991, nr. 1 (3). KUZMICKAS, Bronislovas. Metai ir mintys. Geopolitika. Kultūra. Istorija, Vilnius: Versmė, 2015. KUŽNIAR, Roman. Polityka zagraniczna III Rzeczypospolitej, Warszawa: Scholar, 2012. LAFEBER, Walter. America, Russia, and the Cold War, 1945-2002, Boston: McGraw-Hill, 2003. LAN DSBERGIS, Vytautas. Lūžis prie Baltijos: Politinė autobiografija, Vilnius: Vaga, 1997. LANDSBERGIS, Vytautas. Nasz patriotyzm, ich szowinizm? Rozmawia MariuszMaszkiewicz, Torun: Adam Marszalek, 2011. LAN DSBERGIS, Vytautas. Sunki laisvė. 1991 m. ruduo —1992 m. ruduo. Statom valstybę, Vilnius: Vaga, 2000. LAURINAVIČIUS, Česlovas. Lietuvos - Sovietų Rusijos Taikos sutartis, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992. LAURINAVIČIUS, Česlovas. Litwini i Polacy w X X wieku: poszukiwanie bezpieczenstwa, Lithuania, 2001, nr. 1. LAURINAVIČIUS, Česlovas; LOPATA, Raimundas; SIRUTAVIČIUS, Vladas. Military transit of Russian Fédération Through the Territory of the Republic of Lithuania/Rusijos Federacijos karinis tranzitas per Lietuvos Respublikos teritoriją, Vilnius: Eugrimas, 2002.

LAURINAVIČIUS, Česlovas; MOTIEKA, Egidijus; STATKUS, Nortautas. Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. X X amžius, Vilnius: LII leidykla, 2005.

LAURINAVIČIUS, Česlovas; SIRUTAVIČIUS, Vladas. Apie lietuvių mitologiją modernizme, postmodernizme ir istorizmą, Epochas jungiantis nacionalizmas: tautos (de)konstravimas tarpukario, sovietmečio ir posovietmečio Lietuvoje, Vilnius: LII, 2013.

LEO N ČIKAS, Tadas. Apie dabartinio Lietuvos lenkų tautinio identiteto bruožus, Filosofija, sociologija, 1997, nr. 3. Lietuvos istorija. Nepriklausomybė (1918-1940 m.), ats. red. Česlovas Laurinavičius, t. 10,

d. 2, Vilnius: LII leidykla, 2015. Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki Kovo 11-osios, aut. Česlovas Laurinavičius,

Vladas Sirutavičius, Vilnius: Baltos lankos, 2008, t. 12, d. 1. Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988—1991 metais, ats. red. Česlovas Bauža, Vilnius: LII

leidykla, 2000. LIEVEN, Anatol. Pabaltijo Revoliucija, Vilnius: Baltos lankos, 1995. MARCINIAK, Wlodzimierz. Rozgrabione imperium. Upadek Zvoiązku Sowieckiego i powstanie Federacji Rosyjskieį, Krakow: Arcana, 2001.

M ESZKA, Arkadiusz. Stosunki polsko-ukrainskie w latach 1989—2004. Prieiga per internetą: http://stosunki-miedzynarodowe.pl/polityka-zagraniczna/931-stosunki-polsko-ukrainskie-w-latach-1989-2004 [žiūrėta 2015-12-30].

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

M IKN YS, Rimantas. Ar pavyks įveikti X X amžiaus Lietuvos ir Lenkijos politinės istorijos mitus bei stereotipus?, Mūsų praeitis, 1994, nr. 4. M ILERYTĖ, Giedrė. Lietuvos ir Lenkijos santykių vizijos emigracijoje 1945—1990: Daktaro disertacija, Kaunas, 2012.

NAJDER, Zdzislaw. / aka Polska. Co i komu doradzalem, Krakow: Editions Spotkania, 1998. N EKRA ŠA S, Evaldas. Užsienio politikos mechanizmas ir jo tobulinimo būdai, Politologija, 1996, nr. 2 (8). NEKRAŠAS, Evaldas. Legislature and the Executive in Foreign Policy Making, Vilnius: Bitas, 1994. N EKRAŠAS, Evaldas. Lithuanian Political System and Foreign Policy Decision Making, Lithuanian Foreign Policy Review, 1999, vol. 4.

N ORKUS, Zenonas. Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai, Vilnius: Aukso žuvys, 2014. O KINCZYC, Czeslaw. Solidarnošč-Sąįūdis: początek strategicznego partnerstwa / Solidarnošč-Sąjūdis: strateginės partnerystės pradžia / Instytut historii polskiej Akademii Nauk /

Lietuvos istorijos institutas, Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2010. PETRAUSKAS, Zenonas. NATO po Šaltojo karo, NATO vakar, šiandien, rytoj, sud. Raimun­ das Lopata, Gediminas Vitkus, Vilnius: Eugrimas, 1999, p. 64-65. POPOVSKI, Vesna. National Minorities and Citizenship Rights in Lithuania, 1988-93, New York: Palgrave, 2000. POVILIŪNAS, Antanas. Lietuvos žemės ūkio grįžimas į rinkos santykius ir ūkininkuos ekono­ minė raida, Vilnius: LAEI, 2008.

RAČKAUSKAITĖ-BURNEIKIENĖ, Aistė. Tautinių mažumų apsauga tarptautinėje teisėje, Etniškumo studijos / Ethnicity Studies, 2013, nr. 2.

RIASANOVSKY, Nicholas V. A History of Russia, Oxford: Oxford University Press, 2005. ROSZKOWSKI, Wojciech. Najnowsza historia Polski 1980—2006, Warszawa: Swiat ksiąžki, 2007. RUDOKAS, Jonas. Kas ir kodėl kūrė autonomiją Vilniaus krašte 1989-1992 m., Kultūros barai, 2013, nr. 5.

SIDORKIEW ICZ, Krzysztof. Między demokracją a buntem. Dzialalnošč polityczna i samorzqdowa Polakow w Republice Litewskiej (1988-2011), Elbląg: Wydawnictwo Panstwowej

Wyzszej Szkoly Zawodowej, 2011. SIDORKIEW ICZ, Krzysztof. Stosunki polsko-litewskie w latach 1990-1995 - początki wspolpracy, Disputati. Perspektywa Wschodnia, Gdansk, 2010, t. 10. SIENKIEWICZ, Jan. Nasza racja stanu. Wyborpublikacji 1988—1998, Torun: Adam Marszalek, 2000. SIN KEVIČIUS, Vytautas. Lietuvos Respublikos pilietybė 1918—2001 metais, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2002. SIRUTAVIČIUS, Vladas. Etniškumo politizacija Lietuvoje: lenkų autonomistų judėjimas, Sąjūdis ir Lietuvos valdžios politika 1988-1990 m. pradžioje, Etniškumo studijos / Eth­ nicity studies 2013 (2).

SIRUTAVIČIUS, Vladas. Lenkų autonomijos problema. 1990 m. pavasaris-vasara, Kultūros barai, 2014, nr. 7/8, 9, 10; Lietuvos valdžia ir lenkų autonomijos problema. 1990 m.

Šaltiniai ir literatura

ruduo - 1991 m. vasaros pradžia, Kultūros barai, 2015, nr. 7 /8 -9 . SIRUTAVIČIUS, Vladas. Lietuvių ir lenkų santykiai 1988—1990 metais. (Lenkų autonomijos genezės klausimu), Lietuvių —lenkų santykiai amžių tėkmėje. Istorinė atmintis. Stosunki polsko —litewskie na przestrzeni wiekôw. Pamięč historyczna, Vilnius: Vilniaus universiteto

leidykla, 2009, p. 290-320. SIRUTAVIČIUS, Vladas. Litewski Ruch na rzecz Przebudowy „Sąjūdis“ i Związek Polakow na Litwie: między konfliktem a poszukiwaniem porozumienia (rok 1989 —początek 1990), Politeja. S tudia Litewskie, pod. red. K. Korzeniewskiej, A. Jokūbaitisa, A. Pukszto, Krakow, 2011, nr. 2. SIRUTAVIČIUS, Vladas. Lithuanian - Polish Strategic Partnership, Lithuanian Foreign Policy Review, 2001, vol. 1.

SIRUTAVIČIUS, Vladas. Suvalkų sutarties vertinimų vaidmuo, rengiant Lietuvoje 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartį, Suvalkų sutartis faktai ir interpretacijos / Umowa Suwalska fakty i interpretacįe, sud. Č. Laurinavičius, Vilnius: Versus aureus, 2012, p. 182-213.

SIRUTAVIČIUS, Vladas. Solidarnošč i Sąjūdis a stosunki Polsko - Litewskie na początku lat dziewięčdziesiątych X X wieku, Doktor Zbigniew Solak (1953-2004) a wzajemne poznanie Polski i Litwy, pod. red. Stefana Gąsiorowskiego, Warszawa —Krakow, 2014, s. 131-150.

SKARADZINSKI, Bohdan. Litewski casus, Tygodnik Solidarnošči, 1989, nr. 9. SKO CZYLAS, Jerzy. W litewskim tyglu, Kultūra, 1989, nr. 4, s. 106-112. SKUBISZEW SKI, Krzysztof. Niepodleglošč in statu nascendi, Lithuania, 1991, nr. 1. SKUBISZEW SKI, Krzysztof. Polityka zagranizcna i odzyskanie niepodleglosci. Przemôwienia, oswiadczenia, wywiady 1989-1993, Warszawa: Interpress, 1997.

SOBCZAK, Jacek. Potomkowie Lechą i Giedymina. Stosunki polityczne międzi Litwq a Polskq w pierwszych latach odrodzenia panstwa litewskiego, Poznan: UAM, 2009. Sociologiniai tyrimai. Tautinės mažumos. Etnosocialinių problemų seminaro 1991-1992 m. me­ džiaga, sud. Natalija Kasatkina, Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1992.

SREBRAKOW SKI, Aleksander. Polacy w Litewskiej SRR, 1944-1989, Torun: Adam Marszalek, 2001 STANKEVIČIUS, Rimantas. Iš Vilniaus į Varšuvą per... Atėnus, Nepriklausomybės susiuvi­ mai, 2016, nr. 1.

STATKUS, Nortautas. Tapatybės politika etniniams konfliktams reguliuoti, Vilnius: Versus Aureus, 2004, p. 41—47. STATKUS, Nortautas. Etninių konfliktų reguliavimas pasaulyje ir pastarojo dešimtmečio patirtis Lietuvoje, 2000, Politologija, nr. 1 (17), p. 19—60. STEFANOW ICZ, Malgorzata. Polska i Rosja wobec swoich diaspor na Litwie w latach 1990-2004, Polska i jej wschodni sqsiedzi: Materialy z miçdzynarodowej konferencji naukowej, Krakôw, 2 czerwca 2014, Krakow, 2015.

STRAVINSKIENĖ, Vitalija. Demografiniai pokyčiai Lietuvoje 1944-1989 m. (statistinis as­ pektas), [rankraštis].

EUS

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Swiat wedlug Mellera. Žyde i polityka: ku przyszlošd, 2008, t. 2.

TALBOTT, Strobe; BESC H LO SS, Michael R. At the Highest Levels: The Inside Story ofthe End ofthe Cold war, Boston - Toronto - London: Little Brown & Со, 1994.’

VAITIEKUS, Severinas. Lietuvos lenkai, Vilnius: Valstybinis nacionalinių tyrimų centras, 1994. VALIONIS, Antanas; IGNATAVIČIUS, Evaldas; BRIČKOVSKIENĖ, Izolda. From Solidarity to Partnership: Lithuanian —Polish Relations 1988-1998, Lithuanian Foreign Policy Review, 1998, vol. 2.

WIDACKI, Jan. Stosunki polsko - litewskie (od konca lat 80-tych po dzien dzisiejszy), Kultūra, 1997, nr. 11.

WIDACKI, Jan; STOCZEW SKA, Barbara. Polska i jej wschodni sąsiedzi: Materialy z międzynarodowej konferencji naukowej, Krakôw, 2 czerwca 2014, Krakow, 2015.

WIDACKI, Jan. Litwo ojczyzna nie moja, Krakow, 2005. ZAREMBA, Marcin. Komunizm, legitymacja, nacjonalizm, Warszawa: TRIO, 2001. ŽALIMAS, Dainius. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas: Pagrindiniai klausimai pagal tarp­ tautinę teisę, Vilnius: Rosma, 1997.

ŽILYS, Juozas. Pietryčių Lietuvos regioninė autonomizacija 1988-1990 metais, Nepriklau­ somybės sąsiuviniai, 2014, nr. 2.

ŽILYS, Juozas. Pietryčių Lietuvos regioninė autonomizacija 1990-1991 metais, Nepriklau­ somybės sąsiuviniai, 2014, nr. 3.

ŽOLĘDOW SKI, Cezary. Bialorusini i Litwini w Polsce, Polacy na Bialorusi i Litwie. Uwarunkowania wspôlczesnych stosunkôw między większošdą i mnieįšdami narodowymi, Warszawa:

Oficyna Wydawnicza ASPRA, 2003. ГРАЧЕВ, Андрей. Горбачев, Москва: Вагриус, 2001. КАДИО, Жюльет. Лаборатория империи: Россия / СССР, 1860-1940, Москва: Новое литературное обозрение, 2010. МЛЕЧИН, Леонид. Особая папка. Путин, Буш и война в Ираке, Москва: Яуза, 2005. ТИШКОВ, Валерий. Конфликт в сложных обществах, Этнополитический конфликт: пути трансформации: Настольная книга Бергхофского центра, под ред. В. Тишкова,

М. Устиновой, Бергхофский исследовательский центр конструктивного урегули­ рования конфликтов; Ин-т этнологии и антропологии им. H. Н. Миклухо-Маклая РАН, Москва: Наука, 2007. ЧУЙКИН, Владимир: Нарве удалось избежать «приднестровского варианта», 2013-07-26. Prieiga per internetą: http://rus.postimees.ee/1312992/vladimir-chujkin-narve-udalosizbezhat-pridnestrovskogo-varianta [žiūrėta 2016-05-01].

482

A S M EN V A R D ŽIŲ R O D Y K L Ė

A

Balcerowicz Leszek 59

Abišala Aleksandras 126, 169, 171, 178,

Balcevičius Zbignevas (Balcewicz Zbi­

334-337, 349

gniew) 37, 39, 50, 86, 97, 98, 111, 116,

Aboimov Ivan (Абоймов Иван) 75, 76

140, 141, 145, 155, 171, 178, 180, 182,

Adamavičius M. 48

199, 208, 213, 223, 239, 256, 264, 275,

Adamkus Valdas 348 Akanovičius Stanislavas (Akanowicz Sta­

308, 316, 319, 341, 345, 355, 356 Balčiūnaitė Sniege 310

nislaw) 86, 98, 145, 182, 203, 208, 215,

Baltrūnas Valerijonas 37, 38, 43

244, 264, 345

Baltušis Juozas 49

Akromas Jurgis 95

Baltušytė V 356

Aleknaitė-Abramikienė Vilija 391, 416

Banaszkiewicz Adam 24

Aleknavičius Pranas 256

Baranauskas Jonas 120, 136, 145, 156, 159,

Aliulis Vaclovas 58 Alksnis Viktor (Алкснис Виктор) 156

160, 236, 255 Bardach Juliusz 299

Ambrasas V 216

Basanavičius Jonas 415

Ambrazevičius Aleksandras 252

Baubinaitė Kristina 15

Amelevičius Nikolajus 114, 182, 183, 198

Bauža Česlovas 17

Ananicz Andrzej 376

Baužytė Jūra 159, 160, 225, 226

Andrikienė Laima 132, 391

Baužytė Nijolė 265

Andriukaitis Vytenis 221, 420

Beinortas J. 98

Andriuškevičius A. 256

Beliajevienė R. 53

Andrukaitienė I. 126, 160

Beliavska Jadvyga (Bielawska Jadviga)

Andrzej ewskis Piotras 184

81, 108, 120, 121, 123, 145-147, 149,

Andzejewski L. 58

156, 162, 163, 174, 178-180, 184, 214,

Antai Jozsef 189, 190

221-225, 227, 243, 244, 253, 255, 260,

Antonovas V A. 80

290, 319

Astrauskas Vytautas 22, 35, 63

Belov А. (Белов A.) 37

Augulytė Milda 312

Beschloss Michael R. 95

Aukštaitytė Niką 309

Bičkauskas Egidijus 120, 194, 285, 349

Ažubalis Audronius 58, 60, 114, 226, 300

Bielecki Jan 234

B

Bielski Janusz 307, 449

Bielinis Jonas 50 Bačiulis Audrius 407

Bilansas K. (Bilans K.) 129, 138

Bačkis Audrys Juozas 322

Biržiškis Jonas 334, 363

Baker James 211

Biveinis Petras 17

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Byczewski Iw 314, 378, 399, 400, 404

Bulavas Juozas 202

Blaszczyk Grzegorz 16

Bumblauskas Alfredas 18

Bobelis Kazys 367, 373, 375

Burant Stephen R. 17

Bobryk Adam 16, 22, 25, 37, 90, 342, 343,

Burokas L. 361

345, 361

Burokevičius Mykolas 20, 36, 159, 172, 229

Bogušis Vytautas 416 Bojar Alvida 106

Bush George H. W. 95, 211, 332

Borawski J. 323

Butautas Ingvaras 337

Borejsza M. 323

Butkevičius Audrius 334, 336, 337, 376, 379

Borisovas Edvardas 192, 194, 284, 286, 292, 297, 298, 300 Borkowicz Jacek 202, 246

C

Boucher R. 348

Čaplinas S. (Цаплин C.)180, 181, 214

Bratkowski Stefan 188, 189

Cechanovičius Janas (Ciechanowicz Jan, t. p. Tichonovičius Ivanas) 40, 41, 57, 78,

Brazauskas Algirdas Mykolas 8, 11, 26, 35, 38, 39, 43, 44, 52, 73, 75, 76, 80, 90, 91,

79, 87, 96, 110, 116, 145, 146, 162, 201,

101, 168, 181, 212, 239, 346, 348, 349,

219

351, 358, 359, 364, 366, 367, 370-372,

Celinski Andrzej 184, 323

374, 384, 386-390, 400, 403-405, 407,

Chajewski Adam 24, 25, 213, 282, 299, 300

410-412, 414, 415, 423, 429, 430, 437, 438

Chasbulatovas Ruslanas (Хасбулатов Руслан) 386

Brežnev Leonid (Брежнев Леонид) 282 Bričkovskienė Izolda 15, 474 Brodavskis Anicetas (Brodawski Anicet) 28,

Cheney Dick 156 Chodkiewicz A. 114

34, 35, 40, 42, 44, 62, 78, 90, 112, 113,

Chrzanowski Wieslaw 235, 297

120, 123-127, 133, 134, 137, 138, 146,

Cibulski Zbigniew 309

151-153, 155, 157, 158, 162, 163, 178,

Cieplak Pawel 24, 469

179, 215, 219, 222-224, 235, 236, 244,

Ciosek Stanislaw 89

254, 339, 343, 420

Czaputowicz Jacek 289, 449, 290-294

Brodowski Leon 37, 165, 167, 299

Czartoryski P. 58

Brovikovas V. 69

Czerwonnaja Swietlana 19, 37, 95, 99

Brzezinski Zbigniew 186 Brzozowska L. 80, 311, 322

Č

Buchowski Krzysztof 25, 281, 282, 337,

Cekuolis Giedrius 131

338

Čepaitis Virgilijus 27, 41, 44, 54, 58-61,

Budelis Balys 159

87, 100-103, 113, 119, 126, 143, 155,

Bukinas Eugenijus 363, 364, 377, 394

166, 201

Asmenvardžių rodyklė

Černomyrdin Viktor (Черномырдин Виктор) 387 Čobotas Medardas 85, 86, 90, 111, 132, 319, 325, 334, 345, 416

F Fedorowicz Krzysztof 283, 330 Firewicz Andrzej 24 Fitzwater Marlin 95

D

G

Danowska Danuta 158, 254, 316

Gaivenis Virginijus 119

Dawidowicz A. 271

Gajauskas Balys 391

Degutis Algimantas 226, 290, 297, 306,

Ganowicz R. 101

315, 363, 364, 401-404, 406-409 Delors Jacques 301 Dirgėla Kęstutis 391, 416 Dmuchovskaja L. (Dmuchowskaja L.) 384, 388, 411, 412, 415 Domarkas Vladislavas 374—376, 378, 385, 386, 399-401, 404-406, 408 Dovdo Liucina (Dowdo Liu супа) 156, 159, 163, 289, 290, 450 Dowgiallo Krzysztof 184 Dringelis Juozas 127, 128, 133, 160, 241, 325, 391, 416 Drižius Aurimas 307 Drozd Leokadia 78, 207, 318, 334, 356 Dubček Aleksandr 189

Ganusauskas Edmundas 19, 96, 129, 198, 361, 380 Garšva Kazimieras 18, 27, 44, 56, 160, 197, 198 Gasztoi Mariusz 316 Gaška Kęstutis 346 Gąsiorowski Stefan 26 Gecevičius Romualdas 265 Gelbachas Aleksandras (Гелбах Александр) 44 Genscher Hans Dietrich 244, 245 Genzelis Bronislovas 121, 325, 401 Geremek Bronislaw 7, 58, 59, 88, 98, 100-104, 106, 113, 131, 141, 166, 188, 286, 323, 326, 402, 427, 434

Dudek Adriana 14, 300

Gerhardt Sebastian 26, 470

Dudek Antoni 25, 59, 69, 88, 185, 188,

Geštautas Jonas 208

283, 297, 333, 392

Giedraitis Stanislovas 35

D wo rak Maciej 184

Giedroyc Jerzy 18, 190, 350

Dziubek Marek 184

Gieysztor A. 299 Gil Andzej 25 Gil Mieczyslaw 184, 185

E Eidė V 313

Gill Norbert 135

Eigirdas Arūnas 143, 148, 149, 151, 231,

Gill Wladysiaw 135

232, 237, 249, 253, 254, 261, 262 Endriukaitis Algirdas 416 Esman Milton J. 31

Girenko Andrėj (Гиренко Андрей) 114 Gylys Povilas 27, 349, 367, 369, 373-375, 377, 378, 385, 390, 392-395, 398, 399, 404, 416, 417

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Glapinski Adam 309

T

Gladkowska Helena 244

Jablonko К. 298

Godunavičius A. 307

Jagiello Michal 168

Golodovičius F. (Голодовки Ф.) 28, 80

Jakimowicz Robert 24

Gorbačiov Michail (Горбачёв Михаил)

Janeliūnas Tomas 15

18, 20, 68, 71, 76-79, 81, 95-102, 111,

Jankauskas Kęstutis 71, 211

117, 119, 123, 140, 141, 156-159, 188,

Jankauskienė A. 89

206, 208, 211, 229, 230, 282, 302

Jankelevičius Leonas (Jankielewicz Leon)

Grinevičiūtė Rūta 290

28, 33, 35-36, 46, 86, 87, 92, 93, 97,

Griškevičius Petras 69, 70

98, 122, 129, 138, 139, 145, 151-155,

Grybas Rimantas 323

159, 178, 214, 215, 219, 237

Grudzinski Przemyslaw 337

Jankovskaja R. (Jankowskaja R.) 179

Grumadienė Laima 56, 197, 216

Janos Zbigniew 184

Grzeskowiak Alicja 184

Januška Albinas 14, 276, 314, 406

Guiga Vygantas 198

Jarašiūnas Egidijus 177, 231, 239, 264

Gulevičius V. 70, 75, 203, 347, 363

Jarmolenko Vladimiras (Ярмоленко

Gureckas A. 217, 218

Владимир) 334, 391, 416 Jaruzelski Wojciech 69-71, ПО, 111, 132,

H

139

Hauke-Ligowski A. OP 58

Jastrun T. 58

Havel Vâclav 189, 190

Jauniškis Kęstutis 420

Hennelowa J. 101, 299, 323

Jazov Dmitrij (Язов Дмитрий) 139

Hofertienė Romualda 391

Jelcin Boris (Ельцин Борис) 139, 157,

Horowitz Donald L. 12, 31

211, 229, 230, 282, 371, 386, 387, 389,

Hughes James 12, 19

394

Hussein Saddam 157

Jensen Uffe E. 301 Jervis Robert 14

I

Jockus Arvydas 395

Ignatavičienė I. 391

Johnson 348

Ignatavičius Evaldas 15, 27, 288, 323, 324,

Jokūbaitis Alvydas 17

325,334 Ilgūnas Gediminas 311 Inozemcevas Artiomas (Иноземцев Артём) 44 Iwinski Tadeusz 403

Jokūbonis Gediminas 58 Jonas Paulius II 8, 251, 333, 345, 380-384, 390 Jotkiallo H. 110, 111 Juknevičius J. 41, 100, 103, 245 Juknevičius Tomas 376 Juknevičius Zenonas 258

Asmenvardžių rodyki

Junevičius Dainius 192, 194, 195, 234,

Kizas Virginijus 211

235, 284, 286, 291, 292, 296, 298, 306,

Klasa Jozef 37

313-315, 327, 329, 330, 334, 365, 367,

Klimas R. 160

372, 377, 378, 385, 392, 395, 401-403,

Klinga A. 145

405

Kloczowski Jerzy 58

Juozaitienė Jūratė 257

Klopotowski T. 101

Juozaitis Arvydas 134, 135, 140, 409

Klumbys Egidijus 98, 307

Jurek M. 166, 323

Kniūkšta Pranas 49, 321

Jurgelis Jurgis 240, 325

Kobeckaitė Halina 44, 91, 113, 114, 122,

Jurgutis Kostas 366, 367

133, 143, 151, 247, 248, 312, 316, 321,

Jurolait J. 35

323, 334

Juršėnas Česlovas 27, 98, 212, 239, 279, 350, 392, 394-399

Kohl Helmut 59, 89, 302, 332 Kolodziej Baltromiej 184

K

Komaiszko Leokadia 342

Kaczynski Jaroslaw 235

Konwicki Tadeusz 58, 299

Kaczorowski Ryszard 188

Kopczynski Michal 18

Kairys Alfonsas 262

Korab-Žebryk R. 271

Kanovičius Grigorijus 44

Korzeniewska Katarzyna 17

Kapočius V. 72, 197

Košcinski Piotr 303, 308

Kapušniak Tomasz 25

Kostrzewa-Zorbas Grzegorz 18, 61, 88,

Karosas Justinas 392, 400, 406, 416

234, 235

Karp Marek 58, 89, 101, 323

Kowal Pawel 394

Kasatkina Natalija 12, 23, 32

Kowalczyk T. 323

Kasciuškevičiūtė Irena 27

Kowalski Roch 190

Kasperavičius Algis Povilas 4, 17, 27

Kozakiewicz M. 132, 184, 323

Katilius Povilas 391, 416

Kozlowski К. 58, 323

Katkevičius Aurelijus 202

Krajewski Zenon 16

Katkus Valdemaras 27, 101, 132, 164,

Kravčiuk Leonid (Кравчук Леонщ) 157

191-193, 202, 235, 247, 284, 294, 334,

Kriaučiūnaitė Živilė 390

335

Kriučkov Vladimir (Крючков Владимир)

Kavaliauskas Vilius 347

88

Keiji Šato 17

Krivas Andrius 337

Kieda A. 208

Krol M. 58

Kirkilas Gediminas 37, 398, 400

Kropas Stasys 98, 231, 238, 241

Kišūnienė Vida 27

Krukauskienė E. 197, 263

Kitlinski Z. 73, 129, 130, 164, 192, 194,

Krukowski S. 271

284

Kubilius Andrius 391, 416

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Kucevičius J. 146

Laurinavičius Česlovas 15, 16, 27, 40., 47,

Kučinskas Linas 289, 294

51, 58, 78, 81, 84, 87, 91, 93, 147, 164,

Kudaba Česlovas 44, 58, 98

246, 281, 282, 365, 380, 387,’ 404

Kulakauskas Antanas 4, 11, 17, 21, 27, 242

Laurinavičius Marius 389, 412

Kuolys Darius 168, 310, 311

Laurinkus Mečys 124, 202

Kurcz Zbigniew 16, 24, 110, 209, 236

Lentowicz Z. 289-291

Kūris Pranas 65, 407

Leonavičius Br. 58

Kuron Jacek Jan 57, 184, 185, 247, 402

Leončikas Tadas 12, 17, 23, 32

Kušmierz Jacek 47

Liauškienė Aurelija 169

Kuzmickas Bronislovas 13, 37, 38, 58, 130,

Libera Pawel 95

253, 286

Lieven Anatol 17, 244

Kužniar Roman 27, 248, 333, 371

Lileikis P. 74, 381

Kvicinskij Julij (K bhuhhckhh KDjihh)194,

Lisiewicz J. 112

285 Kwasniewski Aleksandr 400-402, 418

Litvinas Algimantas 291 Litvinas Vaclovas 196, 354, 360 Lytinski Jan 184

L

Loginov V P. (Логинов В. П.) 73

Lafeber Walter 282

Lopata Raimundas 230, 302, 387

Lakis Juozas 212

Lopuszanski J. 166

Lalumiere Catherine 312, 369

Lozoraitis Stasys 359

Landsbergis Vytautas 35, 38, 43,44, 52,

Lubieniecki Józef 184

58-62, 84, 85, 87, 90, 91, 93, 95, 96,

Lubienski T. 58

101, 104, 105, 116, 117, 121, 130, 132,

Lubys Bronislovas 349, 362-364

140, 147, 149, 153, 158, 159-163, 165,

Lucas Edward 395

167-170, 173, 174, 177, 181, 184, 186,

Lukjanov Anatolij (Лукьянов Анатолий)

189, 192, 201-204, 207, 210, 211,

20, 139, 238

220, 221, 223, 224, 230, 231, 234, 235,

Lukjanov V (Лукьянов В.) 133

239-241, 247, 249-251, 264, 265,

Lukšienė Meilė 58

270- 272, 274, 276, 278, 287, 288, 290, 291, 294, 295, 297-299, 303, 305, 307,

L

311-313, 315, 323, 326-328, 331-333,

Lagowski Bronislaw 5

339, 349, 358, 366-368, 390, 391, 399,

Lawryniec Michal 28, 114, 148, 207, 212,

408, 414, 416 Langowska Gražyna 184

255, 317, 318 Lossowski Piotr 271

Lapeikis Povilas 360, 454 Lapinskas Kęstutis 153, 154

M

Laumenskaitė Eglė 181

Maceikianecas Ryšardas (Maciejkianiec Ryszard) 27, 39, 86, 89, 98, 122, 145,

Asmenvardžių rodyklė

146, 154, 155, 161, 162, 170, 171,

Meszka Arkadiusz 191, 471

174-178, 180, 182, 199, 203, 204, 207,

Michalkevičius Ivanas 34, 35

209, 213, 223, 237, 240, 241, 264, 270,

Michnik Adam 58, 60, 184, 246

276-279, 316, 345-347, 400, 417, 420

Mickevičius Adomas (Mickiewicz Adam)

86

Mackevičius Michalas (Mackievvicz Michal) 346 Mackevičius Zygmuntas (Mackiewicz Zygmunt) 52, 53

Mickevičiūtė Ona 360, 456 Mickiewicz Czeslaw 316 Miknys Rimantas 27, 338

Mačiulis Dangiras 27

Mikšiūnas Gintaras 312, 408

Makarczyk J erzi 186

Mikučiauskas Vladislovas 73, 75

Makauskienė Živilė 397

Mikulskis A. 66

Malik Ryszard 180

Milčius Leonas 358

Mališauskas Rimgaudas 10, 37, 72, 73

Milerytė Giedrė 26, 58

Malkevičius Stasys 239, 391

Milkeraitis Kęstutis 340, 342

Marciniak Wlodzimierz 19, 20, 77, 124

Milosz A. 58, 299

Marcinkevičius Justinas 58, 67

Milošas Česlovas (Milosz Czeslaw) 186, 327

Marcinkus R. 145, 147 Marczyk Krystyna 109, 110, 114

Mincevičius Janas (Minciewicz Jan) 112,

Marszalek-Kawy J. 19

133, 145, 178, 179, 199, 262, 264, 266,

Masevičius E. 130

277, 316, 343, 345, 346, 359, 416, 420,

Masian D. 48

421

Maszkiewicz Mariusz 52, 234, 235, 297, 298, 300, 311

Miškinis Petras Algirdas 416 Mitraszewski Stanislaw 401, 402

Matusevič Marija (Matusewicz Maria) 346

Mogiia-Lisowski Zygmunt 271

Mazowiecki Tadeusz 58, 88, 89, 114, 117,

Monkevičius Adamas (Monkiewicz Adam) 35, 44, 139, 151, 183, 198, 225, 231,

131, 188, 216

232, 236, 237

Mažul Henryk 337 Medišauskienė Zita 27

Morkūnas Donatas 325

Medvedevas Nikolajus (Медведев

Motieka Egidijus 15, 16, 404, 471

Николай) 277

Motieka Kazimieras 27, 58, 59, 100, 122, 124-126, 134, 174-176

Meilūnas Egidijus 95, 371 Meilus Eimantas 406

Motulas Algirdas 340

Melianas Imantas 206

N

Meller Stefan 366, 396, 397-399, 404, 414

Na j der Zdzislaw 234

Merkys Antanas 246

Namavičius Zenonas 44

Merkys Artūras 148, 249, 252-254, 256,

Narbutt Maja 180, 201, 245, 250, 287, 288,

260-262, 278, 340, 345, 361

290, 297, 350, 355

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Nasvytis Algimantas 58

183, 198, 204, 214-217, 219-221, 223,

Natorf Wlodzimierz 69, 72, 73, 75, 76

224, 226, 227, 241, 242, 252, 253, 318,

Nekrašas Evaldas 14, 230, 305

319, 325, 355, 391, 416, 418-420, 428

Niesiolowski Stefan 166, 247, 271

Oželytė Nijolė 325

Niezamow Nikolaj 207 Nixon Richard (Niksonas Ričardas) 210

P

Nikžentaitis Alvydas 18, 27

Paleckis Justas 27, 74, 75, 160, 277, 290,

Nišanov Rafik (Нишанов Рафик) 219

364, 370, 373, 375, 386

Noniewicz Bogdan 213

Palevičius Z. 44

Noreika Laimonas 114

Paliesius Alfredas 208

Norkevičius Julius 390

Paliūnas V. 98

Norkus Zenonas 256, 257

Papirtis V. 367, 368

Norkūnas G. 231

Paramonova Teresa (Paramonowa Teresa)

Nowak-Jezioranski Jan 224 Nowakowski Jerzi Marek 58, 89, 323

35, 42 Pastusiak Longin 403 Patackas Algirdas Vaclovas 416

O

Paulauskas Artūras 172, 231, 232, 254, 257

Obiedzinski Mieczyslaw 37, 75

Paužuolis J. 334

Obločynskis Janusas (Obioczynski Janusz)

Pawlak Valdemar 392, 395, 400, 401, 403

22, 33, 35, 86, 87, 109, 110, 133, 145,

Pečeliūnas Saulius 391

178, 198, 199

Pečeliūnienė Lina 251, 254, 390

Okinčycas Ceslavas (Okinczyc Czeslaw)

Pėdnyčia Kazys 334

27, 41, 44, 66, 84-87, 89, 92, 98, 105,

Perkumas 151

110, 111, 116, 117, 122, 132, 145, 150,

Peško Stanislavas (Pieszko Stanislaw) 33,

186, 189, 249, 264, 271, 279, 308, 316, 341, 345 OlechowskiAndrzej 392, 393, 401, 403, 417 Olekas Juozas 133, 151 Oleksi Jozef 395, 396, 400, 401, 403 Olszewski Jan 142, 247, 271, 297, 300, 333, 392 Onyszkiewicz Janusz 101, 336, 375, 376 Osinski B. 166 Ozolas Romualdas 27, 54, 56, 57, 65,

35, 42, 78, 86, 87, 89, 90, 98, 110, 115, 122, 129, 145, 182, 203, 208, 215, 223, 235, 237, 244, 264 Petrauskas Zenonas 302 Petrovas Eugenijus (Петров Евгений) 98, 124, 232, 237, 239-242, 259, 268, 269, 272, 273, 277-279, 291, 298, 319 Pilsudskį Jozef 412 Piotrowski Robert 80, 145-147, 149, 221-225, 341 Pirožkovas S. (Пирожков C.) 325

130-133, 136-138, 142-144, 147- 151,

Piskorski P. 323

153-155, 160-163, 167-169, 174-176,

Plečkaitis Vytautas Petras 103, 105, 165,

Asmenvardžių rodyklė

234, 277, 278, 325, 372, 400, 407

Reiff R. 58

Plewako Stanislaw 213

Repšienė Danguolė 265

Plioplys G. 269

Riasanovsky Nicolas V 19

Plokšto Arturas (Plokszto Artur) 27, 53,

Ribokas Algimantas 218, 340

54, 178, 257, 346, 358, 419

Rinkevičiūtė Daiva 161, 327

Poderis S. 30

Rybakas Juzefas (Rybak Jozef) 346

Podmostko Jadviga 321

Rymkiewicz J. M. 58

Polczynski Waldemar K. 325

Ryngiewicz Piotr 356

Polianskij Z. (Полянский 3.) 110

Ryžkov Nikolaj (Рыжков Николай) 18, 123, 129, 140, 159

Popovski Vesna 17 Povilionis L. 108

Roman W. K. 19

Povilionis Vidmantas 58, 97, 98, 100, 101,

Roszkowski Wojciech 333

125, 132, 160, 253, 307, 325, 334, 336

Ruckoj Aleksandr (Руцкой Александр) 386

Poviliūnas Antanas 256 Prunskienė Kazimiera 101, 113, 130-132, 158-161, 181 Przewrocki J. 116

Rudokas Jonas 18 Rudzys Romualdas 86, 98, 325 Rupeika Benediktas V 98, 262, 345

Pukszto A. 17 Putra Krzysztof 184

S

Puzyna S. 323

Sabaliauskas A. 70, 105 Sabas R. 411

R Rachlevičius Vidas 211

Sabutis Liudvikas 66, 120, 121, 169, 170, 178

Raczkowski Jan 69

Sadkauskas Algirdas 346

Račas Antanas 391

Sadovskis Mečislovas (Садовский

Račas Artūras 361, 387, 390, 392

Мечислав) 37, 75

Račkauskaitė-Burneikienė Aistė 10

Sakalas Aloyzas 171, 202, 273

Radczenko Antoni 89

Sakalauskaitė Ramunė 96, 335-337, 376,

Raila B. 126

378, 387, 404

Raišuotis Everistas 346

Samsonowicz H. 299

Ramelienė Raimonda 360, 379, 407, 423

Sapkevič Leonarda (Sapkiewicz Leonarda)

Ramonis Justas 360

42, 235

Rapacki Marek 201

Sasse Gwendolyn 12, 19

Rasimavičius Liudvikas Narcizas 98, 151, 160

Saudargas Algirdas 27, 58, 165, 167, 186,

Rastauskienė (Juknevičienė) Rasa 126, 160

191-194, 234, 235, 245, 248, 285, 287,

Razma Saulius 160

290, 296-299, 302, 305, 307, 313, 314,

Razmislevičiūtė Rima 254

334, 367, 391, 400, 416

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Sawicka Elžbieta 58, 246

Smirnov V (Смирнов B.) 75

Semenovičius Zbignevas (Siemienowicz

Smolinskis E. 75

Zbigniew) 262, 346, 347, 358 Senkevičius Janas (Sienkiewicz Jan) 23, 27, 30, 35, 37, 39, 40, 42-44, 52-55, 57, 62, 66, 87, 109, 110, 112-116, 145, 173, 178, 180, 190, 202, 357

Sniežko S. 323 Sniežko Karolis (Sniežko Karol) 345 Sobczak Jacek 26, 104, 165-167, 190, 281, 282, 299, 300, 334 Soblis Jerzy 255

Seržantovič Stefanija 33

Solak Zbigniew 26

Siaurusevičius Audrius 96, 97

Solowjowa S. 244

Sidorkiewicz Krzysztof 16, 24

Songaila Gintaras 27, 84, 119, 122, 132,

Simonides Dorota 333 Simonovičius Marianas (Simonowicz Ma­ rian) 231

143, 149-151, 158, 208, 216, 217, 236 Spurga Saulius 111, 129, 147, 149, 160, 161, 206

Simons Thomas J. 186

Srėbalius Tomas 312, 335, 336

Sinevičius Albertas 363

Srebrakowski Aleksander 16, 473

Sinkevičius Vytautas 264

Stačiokas Stasys 44, 151, 152, 155, 156,

Sirutavičius Vladas 3, 4, 15, 17, 26, 40, 47,

162, 225, 365

51, 58, 78, 81, 84, 87, 91, 93, 147, 164,

Stalin Josif (Сталин Иосиф) 141

165, 230, 281, 282, 365, 380, 387

Staliūnas Darius 27

Siwek Slawomir 323, 326

Staliūnas Silvestras 27, 256, 258

Siwiec M. 323

Stankevičius Česlovas 92, 204

Skaradzinski Bohdan 57

Stankevičius E. 95

Skaržinskas Č. 110, 140

Stankevičius Rimantas 131

Skatikaitė Rūta [Grinevičiūtė Rūta] 361

Stasiškis Antanas Napoleonas 416

Skoczylas Jerzy 57

Statkus Nortautas 9, 15, 16,30, 404

Skubiszewski Krzysztof J. 13, 15, 16, 88,

Stechas V. (Стех B.) 44

131, 164-167, 185, 187, 188, 190-194, 234, 248, 265, 282-285, 287, 290, 293,

StelmachowskiAndrzej 58, 59, 110, 131, 132, 184, 193, 234, 235, 266, 310, 311

296-300, 302, 303, 306-308, 313, 314,

Steponaitis E. 113

326, 327, 330, 335, 367, 372, 388, 389,

Steponavičius Gintaras 313, 314

427, 429, 434, 436

Steponavičius Julijonas 322

Skwiecinska Olena 221, 223

Stomma Stanislaw 188

Sladkevičius Vincentas 380

Stravinskienė Vitalija 4, 14, 27, 265, 325,

Sliesoriūnas Gintautas 17, 21, 27, 37, 41, 178

400

Smalinskas Donatas 321, 322, 421

Stroilovas Pavelas (Строилов Павел) 206

Smetona Antanas 141

Strumillo А. 58

Smetona Rimantas 391

Strumskis А. 410

Asmenvardžių rodyklė

Strzelczyk Joanna 194, 234, 284

T

Suboč Valentyna (Subocz Walentyna) 44,

Talbott Strobe 95

86, 98, 145, 151, 203, 215, 235, 345,

Tamulis [Jonas] 155

346

Taraškevičius S. 134

Suchocka Hanna 333, 335, 362, 363, 371, 377, 379 Survila Ježis (Surwillo Jerzy) 110, 112

Tašlinskis Eduardas (Taszlinski Eduard) 34, 35 Taurantas Aurimas 98 Tichonovičius Ivanas žr. Ciechanovičius Janas

Survila R. R. (Surwillo R. R.) 98, 122 Sūssmuth Rita 100

Tiškov Valerij (Тишков Валерий) 31

Svetlikovskis Stefanas (Swietlikowski Ste-

Tyla Antanas 44

fan) 151, 225, 339 Svirbutavičiūtė Aldona 126, 348, 395, 398, 401, 423, 424

Toft J. 348 Tokarczuk Antoni 184 Tomaševičius Edvardas (Tomaszewicz Ed­

Szeremietiewas R. (Šeremetjevas R.) 142

ward) 34, 78, 86, 98, 182, 203, 208, 215,

Szostakowski Józef 161, 178, 212-214, 224,

223, 244

244, 265, 266, 303, 308, 316, 323-325,

Tomaševičius Juzefas (Tomaszewicz Józef)

342, 344, 345, 352

66, 68, 213 Tomaševskis E. (Tomaszewski E.) 29

Š

Tomaševskis Valdemaras (Tomaszewski Waldemar) 257

Šabajevaitė Lidija 200, 423 Šaltenis Saulius 160, 325, 416

Tonkūnas Juozas 366

Šapalas Valentinas 391

Treinys Mečislovas 256

Ščiavinskas V. 63, 64, 376

Tryk Julitta 182

Šeninas Olegas (Шенин Олег) 159, 206,

Trznadel J. 271

207, 238, 241

Tumelis Juozas 58

Šepetys Lionginas 48, 325

Tunaitis Juozas 307

Šerkšnys Gediminas 151, 152, 158

Turowicz J. 58

Šimėnas Albertas 309 Šlajus Rimantas 290

U

Šleževičius Adolfas 364, 377, 400, 401

Ukielski Pawel 394

Šličytė Zita 391

Umbrasas 151

Šliogeris Arvydas 54

Unger Leopold 350

Šniukas Domas 368, 395, 401, 402

Uoka Kazimieras 58, 63, 98, 117, 391

Šumakaris V. 346

Urbonavičiūtė Sigita 260, 265, 305, 307,

Šuopytė A. 119

355, 360, 361, 385, 387

Šuškevičius Stanislavas 296

Urbšys Juozas 58

Švedas Vladislavas 149, 181

Uždavinys Ignacas Stasys 416

m

494

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

V

Walęsa Lech 57, 85, 95, 101, 102, 114,

Vagnorius Gediminas 132, 207, 234, 254,

117, 186, 188-190, 234, 249-251, 270,

257, 274, 416

291, 294, 296-298, 300, 306, 315, 328,

Vaičiulis Kazys 335

332, 333, 335, 379, 386, 388, 392, 404,

Vaikšnoraitė Ramutė 27

409-412, 415, 429, 436

Vaišnys Andrius 398

Warren Cristopher 394

Vaišvila Zigmas 291

Weizsacker R. von 389

Vaitiekūnas Petras 325

Wende E. 323

Vaitiekus Severinas 9, 17, 55

Widacki Jan 22, 24, 26, 89, 103, 105, 165,

Valatka Rimvydas 323, 325

234, 327-329, 334, 335, 366, 372, 373,

Valionis Antanas 15, 27, 414 Valionytė Birutė 341

377, 388, 389, 391 Wielowieyski A. 58, 101

Valiukas Petras 334

Wirpsza Zygmunt 80

Valiukevičius V (Walukiewicz W.) 52

Wisner H. 299

Vanagas Aleksandras 44, 177

Wyspianski Stanislaw 309

Varenikov Valentin (Варенников

Worner Manfredas 312, 313, 333, 403

Валентин) 212

Wojtusiak Danuta 262

Varnauskas Rimantas 390

Wujec Henryk 58, 94, 101

Vasiliauskas Šarūnas 337

Wujec Zbigniew 93

Vasiliauskas Valdas 309 Venclova Tomas 43, 58

Z

Verseckaitė Rasa 407

Zachaževskis Janas (Zacharzewski Jan) 346

Vilkelis Eduardas 400

Zakrzewski Andrzej 404

Vinickas Gintaras 378

Zakrzewski R. 101

Visockas Gintaras. 291, 339, 355

Zalatorius Albertas 44

Vitkus Gediminas 302

Zaremba Marcin 366

Vysockis Ceslavas (Wysocki Czeslaw) 35,

Zembinski W. 271

36, 97,117, 119-122, 124, 126, 129,

Zenkevičius Vytautas 69

133, 138, 149, 172, 179, 184, 199, 206

Zingeris Emanuelis 44, 129, 367, 391, 416

207, 209, 221, 222, 231, 232, 236, 237

Ziolkowski Janusz 189, 190, 191, 235

Vlasovas V. (Власов В.) 237

Znajdzilowska Barbara 335, 336, 466

Voroncovas (Воронцов) 146

Zorgevičius A. 73

W

Ž

Wajda Andrzejus 58, 299, 309

Žalimas Dainius 91

Walentynowicz Janina 182

Žalys Alfonsas 240, 277, 353, 355

Walęsa Danuta 410, 412, 415

Žepkaitė Regina 44

Asmenvardžių rodyki

Žičkus Kęstutis 329 Žiemelis Vidmantas 391 Žilys Juozas 17, 226 Žintelis Gintautas 400 Žirinovskij Vladimir (Жириновский Владимир) 394 Žukas Algimantas 125 Žulys A. 95 Ž

Želigowski Lucjan (Želigovskis Liucijanas) 14, 25, 60, 304-307, 311, 314, 320, 324, 325, 328, 334, 336, 351, 365, 366-368, 372-374, 377, 386, 388, 391-394, 397, 398, 402, 405, 406, 408, 414, 430, 431, 438 Žolędowski Cezary 16

Грачев Андрей 77, 302 Кадио Жюльет 29, 68 Пашкевич Н. 201, 226 Логинов В. П. 73 Млечин Леонид 156 Путин Владимир 156 Свирин В. В. 75 Строганов Ю. 206, 207 Тишков Валерий 31 Устинова М. 31 Чуйкин Владимир 233

Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1988-1994 metais Knygoje aiškinamasi, kokie veiksniai įtakojo lietuvių ir Lietuvos lenkų etninio konflikto priežastis 1988-1994 m. Aptariami lenkų aktyvistų siekiai sukurti nacionalinę teritorinę autonomiją ir Lietuvos valdžios etninė politika. Studijoje taip pat ieškoma atsakymo į klausimą, kokie veiksniai sąlygojo santykių tarp dviejų kaimyninių valstybių dinamiką. Derybose dėl tarpvalstybinių santykių sureguliavimo iš esmės buvo nesutariama dėl dviejų klausimų: tautinių mažumų teisių užtikrinimo ir vadinamojo praeities vertinimo.

ISBN 978-609-8183-29-0

VLADAS SIRUTAVIČIUS Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1 9 8 8 -1 9 9 4 metais

Redaktorius Artūras Judžentis Maketuotoja Skaistė Ašmenavičiūtė Viršelio dailininkas Vilmantas Žumbys Santrauką į anglų kalbą vertė Albina Strunga Santrauką į lenkų kalbą vertė Teresa Dalecka

2017 11 20. 33,48 leidyb. apsk. 1. Tiražas 300 egz. Išleido Lietuvos istorijos institutas Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius Spausdino „Petro ofsetas“ Naujoji Riovonių g. 25 C, LT-03153 Vilnius