Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje [2 ed.] 9955445890

Citation preview

L IE T U V IŲ

K A T A L IK Ų M O K S L O A K A D E M IJ A

Juozapas Stakauskas

LIETUVA IR VAKARŲ EUROPA XIII AMŽIUJE Für die Beurteilung einer Epoche dürfen nur die sittlichen Masstäbe verwendet werden, die dieser Epoche selbst entnommen sind. Kiekvieną epochą reikia vertinti pa­ gal dorovinius kriterijus, paimtus iš tos pačios epochos. Leopold von R anke

Baigiamąjį žodį parašė RIMVYDAS PETRAUSKAS

aidai mmiv

UDK 947.45.02 St 22

Perspaudas iš: Juozapas Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa XIII-m e amžiuje, Kaunas: Švietimo m-jos knygų leidimo komisijos leidinys nr. 446, 1934

Knygos leidim ą pa rėm ė L R K ultūros m inisterija

ISBN 9955-445-89-0 © Aidai, 2004

Celsissimo Domino Domino Antonio Smetona Doctori Philosophiae Principi Reipublicae Lithuanae Patri Patriae sexagesimo nativitatis Eius anniversario hoc studiorum instrumentum dedicatur

Pratartis P astaruoju laiku pasirodė rim tų studijų iš X IIL o amžiaus Lietuvos istorijos. Jų pažym ėtinos: Zajączkow ski St., S tudya nad dziejami Ž m udzi w. X III, Lwow 1925. Low m iañski H ., Studja nad początkam i spoleczeñstwa i pañstw a litew skiego t. I —II. W iln o 1931-—32. Paszkiewicz H . Jagiellonowie a M oskw a t. I. W arszaw a 1933. Tačiau šios studijos nenagrinėja Lietuvos isto* rijos daly k ų V ak arų Europos santykių požiūriu. Paškevičius daugiau kreipia dėmesio į lietuvių santykius su R y tų E uropa — M askva. O Low m ianskis yra užsibrėžęs uždavinį tirti vidaus santvarką. Jeigu jis ir pajudina tuos dalykus, kurie yra m ūsų tem ai bendri, tai vienok jo ir m ano nuom onės beveik visur skb riasi. T odėl drįsau savo straipsnius, kurie buvo pasirodę „Tiesos K elyje“ ir „V aire“ , perredaguoti ir išleisti atskira knyga. T eko girdėti, k ad naują veikalą apie M indaugą yra parašęs K lym enko. D eja, šio veikalo m anuskriptas, kurį tu ri „Praeities“ redakcija, nebuvo m an prieinam as. T odėl negalėjau savo darbo palyginti su K lym enkos studija. Lietuvos valstybės susiform avim o ir vidaus santvarkos pro» blem os m ano darbe nėra keliamos. Jeigu sąlygos leis, tai savo pažiūras šiais dalykais teks pasakyti atskiram e darbe. G vildenant kai kuriuos painius dalykus, reikėjo skirtis nuo kitų autorių nuom onių. Tačiau abejotinuose dalykuose gerbiame ir priešingas nuom ones. In dubūs libertas in om nibus caritas. Šio darbo spragos ir trūkum ai tebūna akstinu kitiem s da* lyką toliau tirti. M alonu tarti didžios padėkos žodį Švietimo M inisterijai, kuri šį m ano darbą išleido. D ėkoju p. K. P aunksniui už žemėlapių nubrėžim ą. A u to riu s

7

Šaltiniai ir literatūra I Šaltiniai Annales capituli Cracoviensis, MG. SS. XIX. Annales capituli Posnaniensis, MG. SS. XXIX. Annales Polonorum, MG. SS. XIX. Annales Ronneburgenses SS. rer. Pruss. II. Berger E., Les Registres d’innocent IV., I—III, Paris, 1881—1897. Bielowski, Monumentą Poloniae historica II., Lemberg, 1872. Bourell de La Roncière, Les Registres d’Alexandre IV. Paris, 1902. Bunge P. G., Liv,= EsL und Kurländisches Urkundenbuch, I, III, VI. Reval, 1852-1853. Bunge L. G., Liv,i Est? und Kurländische Urkundenregesten bis zum Jahre 1300, Leipzig, 1881. Canonici Sambiensis Epitome gestorum Prussiae, SS. rer. Pruss. I. Chronicon Dunamundense SS. rer. Pruss. II. Chronicon Livoniae H erm ann’o von W artberge SS. rer. Pruss. II. Chronicon terrae Prussiae Petri de Dusburg SS. rer. Pruss. I. Chronicon Livoniae Heinrici (MG. SS. XXIII.; SS. rer. Livonicas rum I, Riga). Eichmann E., Kirche und Staat I. 750—1122. Quellensammlung zur kirchlichen Rechtsgeschichte und zum Kirchenrecht. Pader* born 1912.

Густинская лѣтопись (Поли. Собр. Русск. Лѣт. т. II. 1843). Hildebrand Н., Livonica vornämlich aus dem 13. Jahrhundert im Vaticanischen Archiv, Riga 1887. Latvijos ūniversitates raksti, filologijas un filosofijas fakultates se* rija t. I. N r. 1—3. Riga 1929. (Leonid Arbusow, III Römischer Arbeitsbericht).

Лѣтопись по Ипатскому списку t. II. С. Петербургъ 1843).

(Поли. собр. русск. лѣт.

Livländische Reimchronik (hrsg. von Leo Meyer, Paderborn 1876.— SS. rer. Livon. t. I.).

9

Migne J. P. Patrología completa.

Series latina t. 144, 214.

Новгородская лѣтопись по синодальному списку. С. Петербургъ. 1888.

харатейному

Perlbach М., U rkunden des Rigaschen CapitebArchives in der fürstlich Czartoryskischen Bibliothek zu Krakau (Mitteilungen aus dem Gebiete der Geschichte Liv,; Est; u- Kurlands, Bd. 13. Philippi und W ölky, Preusisches Urkundenbuch, politische Abtei; lung, Bd. I. 1. Königsberg 1882. Ptasnik J., Monumenta Poloniae Vaticana t. III. 1914. Paszkiewicz H., Regesta Lithuaniae ab origine usque ad Magni Du; catus cum regno Poloniae unionem t. I. Varsoviae, 1930. Raczyñski Ed., Codex diplomaticus Lithuaniae e codicibus manu; scriptis, in archivo secreto Regimontano asservatis, Vratisla; viae, 1845. Seraphim August, Preussisclies Urkundenbuch, Bd. I. 2 Hälfte, Königsberg 1909. Strehlke Ernst, Tabulae ordinis Teutonici, Berlin 1869. Theiner Augustin, Vetera Monumenta Poloniae et Lithuaniae gen; tiumque finitimarum historiam illustrantia, t. I. (1217—1409). Romae, 1860. Thomae Aquinatis Summa Theologica secunda secundae partis. Romae, 1923. Voigt Joh., Codex diplomaticus prussicus t. I. Königsberg 1836. W oelky C. P. — Saage J. M., Codex diplomaticus Warmiensis L, Mainz, 1860.

II Literatūra Abraham WL, Powstanie organizacji kosciola lacinskiego na Rusi t. I. Lwow 1904. Abraham WL, Polska i chrzest Litwy (Polska i Litwa w dziejowym stosunku 1914.). Alekna A., Lietuvos istorija, Tilžė, 1923. Altaner B., Glaubenszwang und Glaubensfreiheit in der Missions; theorie des Raymundus Lullus (Historisches Jahrbuch 48. (1928).

Антоновичъ В. Б., Монографіи по исторіи западной и югозападной Россіи I Кіевъ, 1885. Berkholz G., Vermischte Bemerkungen (Mitteilungen aus d. Geb. d. Gesch. Liv,; Est; u. Kurlands t. XIII. Riga 1886.).

10

Bernheim Ernst, Mittelalterliche Zeitanschauungen in ihrem Eins fluss auf Politik und Geschichtschreibung, I. Tübingen, 1918. Bielenstein A., Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13 Jahrhundert, Petersburg, 1892. Bonnell E., Russisch*livländische Chronographie, Petersburg, 1862. Bonnell E., Ü ber einige Ereignisse aus der Regierungszeit König Mindowes von Litauen (Mitteilungen aus dem Gebiete Liv,* Est* und Kurlands hrsg. von der Gesellschaft für Geschichte und Altertumskunde der russischen Ostseeprovinzen, Riga, Bd. 9.J. Bonwetsch G., Zur Beurteilung der deutschen Kaiserpolitik des Mittelalters (Mitteilungen aus der historischen Literatur N. F. Bd. 17. Berlin, 1929). Brackmann A., Die Ostpolitik Ottos des Grossen (Historische Zeit* schrift 134. (1926). Brackmann A., Die Anfänge der Slavenmission und die Renovatio Imperii des Jahres 800. (Sitzungsberichte der Preussischen Akademie der W issenschaften Phil. Hist. Klasse 1931. IX). Braubach M., Z ur Beurteilung der Mittelalterlichen Kaiserpolitik (Vergangenheit und Gegenwart XV). Caspar E., Vom W esen des Deutschordensstaates, Königsberg, 1928. Caspar E., Hermann von Salza und die G ründung des Deutsch* ordensstaates in Preussen, Tübingen, 1924. Chodynicki K., Proby zaprowadzenia chrzescijanstwa na Litwie (Przegl^d historyczny t. X V III (1914). Chudzinski E., Die Eroberung Kurlands durch den Deutschen Orden im 13. Jahrhundert. Diss., BornasLeipzig, 1917.

Дашкевичъ H. П. Замѣтки по исторіи Литовско-Русскаго Государства, Кіевъ, 1885. Dempf А., Sacrum imperium. Gcschichts* und Staatsphilosophie des Mittelalters und der politischen Renaissance. München* Berlin, 1929. Ewald Ä. L„ Die Eroberung Preussens durch die Deutschen, Halle, 1872—1886. Ficker Jul., Das deutsche Kaiserreich in seinen universalen und nationalen Beziehungen, Innsbruck, 1862. Ficker Jul., Deutsches Königtum und Kaisertum, Innsbruck,-1862. Funk Ph., Überwelt und W elt im Mittelalter (Historisches Jahr* buch 51. (1931). Hauck A., Kirchengeschichte Deutschlands, Leipzig, 1887—1911.

11

Höfler C., Albert von Beham, Stuttgart, 1847. Hofmeister A., Die nationale Bedeutung der mittelalterlichen Kai* serpolitik, 1923. Ivinskis Z ., Krikščioniškosios Vakarų Europos santykiai su pagonis* kąja Lietuva, Kaunas, 1933 (Athenaeum 1933 m.). Ivinskis Z., Geschichte des Bauernstandes in Litauen, Berlin, 1933. Kallmeyer Th., Die Begründung deutscher Herrschaft und christ* liehen Glaubens ;in Kurland während des 13 Jahrhunderts (Mitteilungen aus d. Geb. d. Gesch. Liv,* Est* u. Kurlands, t. IX.). Kętrzynski W ., О dokumentach Mendoga krola litewskiego, Kra* köw, 1907. Kętrzynski, Najdawniejsza stoiką litewska (Kwartainik historyczny t. 21. (1907). Klimas P., Lietuvių senovės bruožai, Vilnius, 1919. Klymenko Philipp, Die Urkunden Mindowes für den Livländischen Orden (Altpreussischen Forschungen Bd. 6. 1929). Krumbholtz R., Samaiten und der Deutsche Orden bis zum Frieden am Melnosee, Königsberg 1890. Krzywicki L. W poszukiwaniu grodu Mendoga (Przegląd histo* ryczny t. V III (1909). Landry B., L’idée de Chrétienté chez les scolastiques du X IIIe siècle, Paris, 1929. Latkowski Jul., Mendog krôl litewski, Krakow, 1892. Lohmeyer K., Geschichte von Ost* und Westpreussen, Gotha, 1908. Lowmianski H., Studja nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego t. I—II. W ilno, 1931—1932.

Любавскій M., Очеркъ исторіи Литовско - Русскаго сударства до Люблинской уніи, Москва, 1915.

го­

Maschke Е., Der Deutsche Orden und die Preussen, Berlin, 1928. Paszkiewicz H., Litwa przed Mendogiem (Pamiętnik V powszech* nego zjazdu historykow polskich w Warszawie, Lwow, 1930). Paszkiewicz H., Jagiellonowie а Moskwa t. I. W arszawa, 1933. Paulus Nikolaus, Geschichte des Ablasses im Mittelalter, Pader* born, Schöning, 1923 t. II. Prochaska A., Dwa objašnienia do dziejöw Litwy '(Kwartainik histo* ryczny 20. (1906). Sägmüller, Die Idee von der Kirche als Imperium Romanum im ka* nonischen Recht (Tübinger theologische Quartalschrift 1898. Achtzigster Jahrgang). Salys А., Die žemaitischen M undarten, Teil I. Kaunas, 1930.

12

Schmeidler B., Königtum und Fürstentum in Deutschland in der mittelalterlichen Kaiserzeit (Preussische Jahrbücher 208. (1927). Schulte A., Fürstentum und Einheitsstaat, 1921. Sjögren A., Ü ber die W ohnsitze und Verhältnisse der Jatwägen, St. Petersburg, 1858. Sybel H., Die deutsche Nation und das Kaiserreich, 1862. Skirmuntt K., Mindog krol Litwy, W arszawa, 1909. Šapoka A., Čekų karaliaus Przemyslo II (Otakaro II) žygiai į Prū= sus ir planas nukariauti sau Galindiją, Jotvingus ir Lietuvą, „Praeitis“ t. III. Totoraitis J., Die Litauer unter dem König Mindowe bis zum Jahre 1263, Freiburg (Schweiz), 1905. Totoraitis J., Mindaugas, Lietuvos karalius, Mariampolė, 1932. Voigt J., Geschichte Preussens von den ältesten Zeiten bis zum Untergang der Herrschaft des deutschen Ordens, Bd. III. Königsberg, 1828. Zajączkowski St., Studya nad dziejami Zmudzi w. XIII, Lwow 1925.

13

I

Universalinės vidurinių amžių politikos reikšmė Lietuvai Bažnyčia ir imperija. — Svarbesni faktoriai, plėtę teritorinį vidurinių amžių kultūros akiratį: anglosaksų misija, vokiečių karalių užkariavimų politika, bažnyčios kryžiaus karų politika. — Aplinkybės, dėl kurių Lietuva atsispyrė Vakarų Europos spaudimui: vidurinių amžių dvasia, Romos imperijos idėja, imperatorių politika Italijoj, kryžiaus karų idėja, hercogijų partikuliarizmas, tiesiogiai veikiančių faktorių antagonizmas, Vokietijos teritorializmas, po* piežių autoriteto smukimas. — Tiesioginių Vakarų Europos pastangų reikšmė.

K rikščionybė, būdam a savo paskyrim u visuotinė, turėjo ir tu ri tendenciją plėstis. Jos tikslas y ra: su daryti vieną krikščio* nišką pasaulį ir visai jo kultūrai uždėti savo visuotinum o dvasinį antspaudą. Šis krikščionybės specifinis savum as kyla iš jos įsteik gėjo žodžių: „Euntes in m undum universum praedicate Evange* lium om ni creaturae“ . (M are. 16, 15). K rikščionybė, kurios egzi* stavimo racija buvo: atnaujinti žm oniją ir ją pakreipti į antgam tį, liko nuo pat savo įsikūrim o valandos apdovanota jai vienai cha* rakteringom is transcendentinėm is galiomis, kuriom is ji, veikdam a im anentiniu bū d u , nejučiomis sunaikino antikos pasaulio seną pavidalą ir jo gyvenim ui davė naują dvasinę linkm ę. Susikūrus naujam pasaulėvaizdžiui ant krikščioniško pa* grindo ir kilus naujai dvasinei laiko situacijai, turėjo pasiduoti krikščionybės kriterijam s ir senovės rom ėnų im perijos universa* lum o idėja. N aujoji era, kildindam a pasaulinę valdžią iš D ievo, atėmė im peratoriam s dievybės titulą. Iš im peratoriaus, kuris kitados buvo „deus“ , pasidarė tik bažnyčios gynėjas, kurio pagrindinis uždavinys buvo: ecclesiam pro posse exaltare. Baž* nyčia, atlikdam a im peratorių ir karalių vainikavim o funkcijas,

15

uždėjo im perijai tam tik rą šventum o antspaudą ir, įšventindam a jos pasaulinę valdžią, tam tik ru atžvilgiu ją subažnytino. T odėl teisingai pasakyta, kad im perijos idėja nuo K onstantino laikų yra krikščionių bažnyčios p adaras1). Iš kitos gi pusės krikščionybės visuotinum o susidūrim as su universalum u rom ėnų imperijos, k uri antram e ir trečiame amžiuje k ask art vis labiau denacionalizavosi, nepasiliko be įtakos ir pačiai bažnyčiai. K adangi visas gyvenim as buvo giliai įreli* gintas, ir kaip im peratorių, taip ir popiežių valdžios objektą sudarė tas pat corpus ecclesiae, su kuriuo r egnum saeculare vidur* amžių laikais bemaž ko savo ribom is sutapo, — tai ši aplinkybė davė progos bažnyčios hierarchijai plačiai participuoti pasaulinėje valdžioje. Politinių konsteliacijų įpinta į pasaulinių įvykių istoriją, bažnyčia, k askart vis labiau susiliedam a su valstybe, žymiai pa* sistūm ėjo pirm yn į pasaulinės valdžios sferą ir vėliau savo gyve* nime ėmė perdaug aiškiai pasireikšti politinėm is tendencijom is. A bsorbuodam a visą V . Europos visuom eninį gyvenim ą, bažnyčia suteikė savo šventum o ir pasaulinės valdžios kardui, kurį sten* gėsi naudoti antgam tiniam s religijos tikslam s. T uo b ū d u aukš* toji bažnyčios hierarchija viduram žių laikais tarsi pam iršta tas transcendentines krikščionybės priem ones, kuriom is liko panai* kintas pagoniškas antikos veidas, ir savo universaliai m isijai kelti uoliai naudoja brachium saeculare. Šiam tikslui buvo steigiami net karo vienuolynai (ordinai), iš ku rių teutonų ordinas buvo popiežių ypatingu b ū d u proteguojam as. T eritoriniam viduram žių vieningos kultūros akiračiui plėsti veikė trys svarbūs faktoriai: anglosaksų krikščioniška misija, kuri buvo taikaus pobūdžio, vokiečių karalių užkariavim ų poli* tika ir popiežių kryžiaus karo misija, kuri buvo bažnytinio*poli* tinio pobūdžio. G rynai krikščioniška anglosaksų misija, be politinių prie* m aišų ir, galima sakyti, pasaulinės valdžios nepadedam a, veikė, kol sustiprėjo K arolingų galybė. U olūs m isionieriai, kurie buvo šventai pasiskyrę m isijų darbui, pav., šv. šv. Severinas, R upertas, Em meramas, K orbinianas, K olum banas, G ailus, M agnus, Theo* -1) Nitzsch, Geschichte dės deutschen Volkes I psl. 220: „Das Kaiser* tum ist seit Konstantin eine Idee der christlichen Kirche".

16

doras, Pirm inus, Kilianas, Bonifacijus ir daug kitų, kurių vardų istorija neatsim ena, savo rūpesčiu ir pastangom is suartino su krikščionybe Bavariją, A ustriją, A lam aniją, Helveciją, T uringiją ir kai kurias Reino apylinkes. Pietinė vokiečių kalbos pasaulio dalis, Įtraukta anglosaksų misijos į viduram žių kultūros akiratį, sudarė bemaž vieną pusę tos periferijos, kurios ribose tryliktam e amžiuje buvo skelbiami kryžiaus karai prieš Lietuvą. Tolim esnėje raidoje bažnyčios katalikiški siekimai susilieja su im perijos universalinėm is politinėm is tendencijom is į vieną keistą veiksnį, kuris tik viduram žių gadynei yra charakteringas. K rikščioninim o m isiją sudarė viduriniais amžiais dvi akcijos, km rios viena antrai griežtai prieštarauja: karas su visais nežmoniš* kais vidurinių amžių žiaurum ais ir K ristaus Evangelijos misija. N u o K arolingų dinastijos iškilim o prasidėjo k ardo apaštalavi­ mas šiaurės Europoje. Bažnyčia gi iš savo pusės autorizavo tuos karus, kurie buvo vedam i krikščionybės vardu. K arolis D idysis nukreipė savo žiaurią užkariavim o ir krikščioninim o politiką prieš saksus. Šią vokiečių giminę pavyko jam įtraukti į vidurį* nių amžių kultūros akiratį tik ilgais ir žiauriais karais, kurie tru k o nuo 772 iki 804 m. Pavergtoj saksų teritorijoj, ilgai ne* trukus, atsiranda ¡net aštuonios vyskupijos: M iinsterio, Osna* briicko, Bremeno, V erdeno, M indeno, Paderborno, Halber* stadto ir H ildesheim o. Į šiuos bažnytinės organizacijos centrus popiežiai XIII*m e amžiuje dažnai siuntinėjo savo įsakym us skelbti kryžiaus karo žygiam s prieš lietuvius. Karolio D idžiojo pradėtąją politiką E uropos šiaurėje toliau tęsė O ttonai. V endų nepriklausom ybės sąskaita jie žymiai pastūm ėjo vokiečių kalbos pasaulio ribas į šiaurę ir rytus. Kai šios slavų giminės liko pa* vergtos, im peratorius O tto I suorganizavo jų krašte septynias vyskupijas: H avelbergo (946), O ldenburgo (949), Brandenbur* go (949) ir M agdeburgo arkivyskupiją su M erseburgo, Misni* jos ir Zeitz'o vyskupijom is. Šių diecezijų vardai vėliau XIII*m e amžiuje yra m inimi popiežių atsišaukim uose, kuriais tikintieji buvo raginam i eiti į kryžiaus karą prieš lietuvius pagonis. Rei* kia pastebėti, k ad krikščioninim o m etodas, kurį vokiečiai ven* dams taikė, kaip nežm oniškai žiaurus, griežčiausiai prieštaravo krikščionybės reikalavim am s. Šiam tvirtinim ui pam atuoti už* tenka nurodyti vieną kitą iš tų faktų, kuriuos kronikininkai už* Lietuva ir Vak. Europa 2

17

fiksavo. E nrikas I, užkariavęs Jahną, be jokio pasigailėjim o lie* pęs išžudyti vyrus ir m oteris, o vaikus išvežti vergijon. Kauty* nėse ties Lenca buvo nužudyta, pasak vienų šaltinių, 120.000, o kitų šaltinių žiniom is 200.000. R ytojaus dieną po kautynių vo= kiečiai dar kieta širdim i skerdė paim tuosius nelaisvėn. Panašūs žiaurum ai atsikartojo ir O tto I viešpataujant1). Be abejo, galima sakyti, k ad toks christianizavim as buvo tikrybėje ne kas kita, kaip pagonių tautos naikinim as iš šio pasaulio istorijos tam , kad pasituštintų jos gyvenam os teritorijos vokiečių kolonizacijai. V ėliau vokiečių tautos rom ėnų im peratoriai nevaidino svar* baus vaidm ens Pabaltijo karinės m isijos istorijoje. Lietuvių tau* tos likim ui y ra svarbi toji aplinkybė, kad im peratoriaus vainikas iš saksų giminės, t. y. iš šiaurės Europos, perėjo pietinėm s vokie* čių tautos giminėms, kurios su R ytų E uropa neturėjo bendrų sienų. Saksų O ttonai gyvai dom ėjosi Pabaltijo' tautom is: čia jiems buvo labai paranku pagonių teritorijų sąskaita plėsti savo allodijų ribos. Priešingai, Salijai ir H ohenštaufenai dėl skirtim gos jų allodijų geografinės padėties negalėjo asm eniškai susido* m ėti otoniška ry tų Europos politika. T odėl šiems im peratoriam s viešpataujant, V okietijos politika kaip tik labiausiai ir orienta* vosi Rom os linkm e. Teisybė, X II ir X III amžiaus im peratoriai kartais atkreipdavo akį j R ytų Europą, tačiau jų pastangos pasi* reiškė tik neužkariautų pagonių plotų dovanojim ais vokiečių ordinui arba vyskupam s ir donacijų patvirtinim ais. Šaltiniuose randam e pėdsakų, iš kurių galima spręsti, k ad jau im peratorius F ridrikas II 1219 m. kovo 23 dieną buvo Lietuvos kraštą dova* nojęs M agdeburgo arkivyskupui A lbertui: „ . . . Ideoque notum esse volum us tam praesentibus, quam futuris, quando nos eidem archiepiscopo et successoribus eius, ac praedictae M agdebtir* gensi ecclesiae, in perpetuum regia auctoritate donam us omnes terras et provincias paganorum, ultra Livoniam et circa ipsius term inos constitutos, quae ipso praesente vel comparante ad fi* dem conversi fuerint christianam , hoc nostro sancientes edicto, u t nec possessiones, nec iurisdictiones aliquis possideat in eiV dem, nisi ea de gratia M agdeburgensis valeat im petrare (Bunge, 1) Hauck A., Kirchengeschichte Deutschlands 1920. Leipzig, t. III. psl. 89—91.

18

Livland. U B . III. N r. X L II a N achträge zu den zwei ersten Bänden des U rkundenbuches col. 4—5.). V ėliau, 26 metams praslinkus nuo šios donacijos, tas p at im peratorius Fridrikas II Lietuvą padovanojo teutonų ordinui: „ ...c o n c e d e n te s et confir* mantes eidem m agistro, successoribus eius et dom ui suae, in per* petuum om nes terras, quas in partibus Curoniae, Letow ie et Semigaliae, D eo faciente conquiret“ . . . (Bunge, Livland. U B . I. N r. C L X X X V . col. 243). 1337 m. im peratorius L iudvikas Ba* - varietis buvo dovanojęs Lietuvą tam pačiam teutonų ordinui1). A nglosaksų m isija ir vokiečių karalių užkariavim ų poli* tika neturėjo tiesioginės reikšm ės lietuvių tautai. Tačiau, kaip kiekvienas žym esnis istorinis įvykis, taip ir šiedu faktoriai nepa* siliko be tam tikro sąryšio su m ūsų krašto istorija: jie paruošė dirvą, iš kurios vėliau kryžiaus k arų politika prieš Lietuvą sėmė sau jėgų ir, be to, vokiečių karalių užkariavim ai paliko milita* rinio bažnytinio krikščioninim o ir germ anizavim o pavyzdį Pa* baltijo misijai. K ai im peratoriai savo kovose su popiežiais liko nugalėti, tai šios karinės misijos buvo Pabaltijy toliau vedam os popiežių autoritetu. T os gadynės bažnyčia sujungė pagonių krikščioni* nim ą su kryžiaus k arų idėja2). Bažnyčios kryžiaus k arų politika įtraukė į viduram žių pasaulio akiratį Prūsų ir Livonijos teritori* jas, kurių gyventojai turėjo žūti arba pasiduoti popiežiaus va* salo — vokiečių ordino — valdžiai ir krikšto ceremonijomis le* galizuoti savo egzistavimą. Šių bažnyčios karų banga neaplenkė ir Lietuvos. Bažnytiniai viduriniai amžiai, išeidam i iš savo uni* versalinių siekim ų, buvo skyrę lietuviam s tą patį likim ą, kuris ištiko vendus, prūsus, lybius ir latvius. Bažnyčios politika, or* ganizuodam a kryžiaus karus prieš lietuvius ligi X IV amžiaus pabaigos, perdaug aiškiai pareiškė savo didelį norą panaikinti Lietuvos nepriklausom ybę ir jos teritoriją priskirti prie vienuo* liškos bažnytinės respublikos, k urią tuom et sudarė teutonų or* dino valstybė. Savo nusistatym ą prieš Lietuvos nepriklausom y* x) R acz yriški E., Cod. dipl. Lithuaniae. Nr. VI. psl. 42—45. Ver* minghoff A . Die Urkunden Ludwigs des Bayern für den Hochmeister des Deutschen Ordens vom Jahre 1337. (Archiv für Urkundenforschung Bd. V. psl. 21—40). 2) Žiūr. kitą skyrių.

19

bę popiežiai yra išreiškę ne vien organizuodam i kryžiaus karus, bet ir atiduodam i Lietuvos kraštą krikščionių regentam s. Lyono arbitražo sutartim i, 1251. Ii. 24, lietuviai buvo atiduoti Livoni* jos*Prūsų arkivyskupui ir teutonų o rdinui1). Po M indaugo m irties popiežius Klem ensas IV buvo aiškus Lietuvos nepriklau* som ybės priešas: jis padalino Lietuvą tarp vokiečių ordino ir Č ekų karaliaus O to k a ro 12). N o rs viduriniai amžiai ir dėjo pa* stangų palenkti Lietuvos kraštą savo valdžiai, tačiau jiems ne* pavyko pilnai džiaugtis tais pasisekim ais, kurių jie godžiai troš* ko. Teisybė, Lietuva, priim dam a krikštą Rom os Bažnyčios apei* gom is ir tuo pačiu krypdam a į V akarų Europos kultūrą, paten* kino katalikybės troškim us. Tačiau vidurinių amžių politinės aspiracijos Lietuvos atžvilgiu, kurias pareiškė im peratoriai ir supasaulėję popiežiai, pasiliko neapvainikuotos norimais pasise* kim ais. Lietuva visai atlaikė savo nepriklausom ybę prieš impe* riją ir bažnyčios politiką, nors ji im peratorių ir popiežių buvo kelis kartus dovanota teutonų ordinui. Lietuvių tautos atsilaikym as prieš vidurinių amžių V akarų Europos spaudim ą yra labai reikšm ingas visai jos istorijai. Sugebėdam a atrem ti kryžiaus karų judėjim o bangas XIII*m e ir XIV*me amžiuje, ji išlaikė savo egzistenciją, tuo tarpu, jos vie* nalaikės tautos — vendai ir prūsai turėjo per anksti pasi* tra u k ti iš šio pasaulio istorijos. T aip pat šio atsilaikym o dėka šiandien Lietuvos krašte germanizmo Įtaka tiek nėra jaučiama, kiek Rygoj ir T a rtu . K yla klausim as, dėl ko vidurinių amžių gadynėje Okci* dentui nepavyko aneksuoti Lietuvos krašto. Be abejo, sunku Į tai tiksliai atsakyti. Regis, šio nepasisekim o priežasčių reikia ieškoti visų pirm a pačioje V akarų E uropos istorijoje. T a u tų kilnojim osi laiko tarpu germ anai, viliojami antikinės kultūros gėrybių, pakreipė savo judėjim ą j pietus. Pažym ėtina, 1) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCXVIII. col. 275. 2) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lituan. I. Nr. CLIV pg. 80—81 : „ . .. pos» ses ad manus tuas libere ac licite retinere, illis terris prorsus exceptis, que ad dilectos filios fratres Hospitalis sancte Marie Theutonicorum, seu quos» cumque alios Christi fideles pertinere noscuntur, licet illas ad presens alii tenent, etiam infideles“.

20

kad ši linkm ė vokiečiams buvo pagrindinė, kuria rietėjo visa jų tautos istorija viduriniais amžiais. V iduram žių pasaulis buvo ypatingai religingas. Įv y k d y ti Dievo karalystę žemėje — buvo tų laikų visuom enės tikslas. Jos gyva vaizduotė norėjo kuo daugiausia m atyti iš Švento Įstatym o istorijos. Jau nuo ketvirto amžiaus žmonės norėjo m atyti šventų įvykių pėdsakus tose vietose, kuriose jie buvo įvykę: „A dorare ubi steterunt pėdės eius“1). T odėl labai svarbų vaidm enį m ūsų dalyke suvaidino istorinė tradicija. Ji, statydam a vidurinių am* žiu universalinei politikai idealus amžinoje Rom oje ir net už Europos kontinento — M ažojoj A zijoj, — tuo pačiu nustatė vis dūrinių amžių vokiečių politikai pagrindinį kelią į pietus. K osm opolitinė krikščionybės religingum o dvasia buvo tas stiprus vidinis saitas, kuris jungė visas katalikiškas tautas į vieną visuotinį vienetą ir palenkė jas anttautiniam s idealam s. K adangi tautinės sąmonės pulsas tais laikais buvo, palyginti, silpnas, tai katalikybės kosm opolitinei dvasiai, dom inuojančiai visame krikščionių pasauly, nesunku buvo palenkti vokiečių tau* tą tiem s šūkiam s, kuriuos skelbė vidurinių amžių universali poli* tika. Ši bažnyčios visuotinum o dvasia buvo viena iš pagrindinių sąlygų pakreipti vokiečių judėjim ui į pietus ir į tolim us R ytus. N o rs senovės rom ėnų orbis terravum ir labai platų akiratį turėjo, tačiau istorija nedavė progos Lietuvos teritorijai atsidurti C ezarių A u g u stų valdžioje. A ntikos pasaulis neužmezgė tiesio* ginių santykių su lietuvių sentėviais. Jie atrodė senovės Romai gyveną už devynių m arių ir buvo jai žinomi tik m iglotu aisčių (aestii) vardu. Jeigu su pačia senosios Rom os im perijos realybe lietuvių giminėm s ir nebuvo lem ta susidurti, tai už ta t vėliau tos im perijos universalum o idėja savo santykiuose su vidurinių am* žiu bažnyčia nepasiliko be žymios reikšm ės Lietuvos istorijai. T u r būt, svarbiausią vaidm enį m ūsų dalyke suvaidino pati Ro* mos im perijos idėja. Senovės rom ėnų im perijos vainikas, k ad ir apsuptas krikščioniško šventum o, savo žemiškos garbės žibėji* m u į save labai traukė vokiečių karalius. Im peratoriaus parei* gos bažnyčiai ir drauge cupiditas gloriae nukreipė visą vokiečių 1) Cf. Funk Ph., Ubenvelt und WeR im Mittelalter (Historisches Jahrbuch 51 (1931) psl. 41—42.

21

politikos dėm esį į pietus — į amžiną Rom ą. Kiekvienas vokiečių karalius, norėdam as b ūti im peratorium , turėjo keliauti į R om ą ir gauti iš popiežiaus ran k ų aukščiausios žem iškos garbės sim bolį — im peratoriaus vainiką. V okiečių tautos imperatoriai, susiar* tinę su Italija, nuolatos buvo susirišę dienos politikos reikalais su Rom a. L aikydam i savo tiesiogine pareiga „ecclesiam pro posse exaltare“ jie atitraukė savo pastangas nuo R ytų Europos ir savo jėgas koncentravo A peninuose pašalinti tiems pavojam s, kurie grėsė A paštalų Sosto saugum ui. K adangi visa V okietijos politika buvo vidurinių amžių gadynėje orientuojam a Romos \\n k m e, Yav rom ėnų im perųos W ėja V uvo ly g tas užburtas magne* tas, k u ris vokiečių karo jėgas nutraukė į pietus ligi Sicilijos. Vi* dū rinių amžių im peratorius labiau viliojo kultūringas Italijos k raštas ir garsi Rom os tradicija, nei R y tų Europoje mažai žino* ma Lietuva, apaugusi neįžengiam ais m iškais. 'L ietu v a su visa R y tų E uropa galėjo džiaugtis, k ad vidurinių amžių politika tuo laiku, kai im perija gyveno savo klestėjim o amžius, nėjo visu sm arkum u į rytus, bet visuom et laikėsi pietų linkm ės. Bažnyčia, atnaujinusi V akarų Rom os im periją ir ją pave* dusi vokiečių tautai, vėliau iškėlė naują idėją, būtent, bažnyčios identiškum ą su rom ėnų im perija. Pastangos, dedam os realizuoti šiai idėjai, įpainiojo bažnyčią į amžiną konfliktą su vokiečių im* peratoriais. T odėl visa tų laikų pasaulio politika, kilusi iš san* tykių tarp sacerdotium et im perium , turėjo labai suvėluoti Va** k arų Europos susidūrim ą su Lietuva. M ūsų klausim ui yra reikš* m inga ir investitūros kova, kuri, sukrėtusi vidurinių amžių pa* šaulį, suspietė visų dėmesį į V ak arų Europos politikos centrus. K rikščionių pasaulis, aukodam as savo jėgas šiai kovai, susprog* dino glaudžią uniją tarp bažnyčios ir imperijos ir tuo pačiu su* skaldė savo pastangas galimai vienybei Pabaltijy. Bažnyčia ir vai* stybė, kurių viena ir kita buvo per toli įlindus į svetimų kompeten* ei jų sferą, dabar buvo labai įsitraukusios į savo interesus krikš* čionių pasaulio ribose. Kai visu tem pu ėjo karas, krikščionybės centre tarp dviejų aukščiausių potencijų, bažnyčios ir imperijos, tai jos neturėjo laiko galvoti apie savo universalinių siekim ų re* alizavimą R ytų Europoje. Ir investitūros kovai pasibaigus, krikš* čionių pasaulis neturėjo ram ybės. V isuom et buvo jaučiam as ne* m alonus antagonizmas, tarp im peratoriaus ir popiežiaus, tarp im*

22

peratoriaus ir hercogijų partikuliarizm o. V isas viduram žių k riks j čionių pasaulis buvo per siauras popiežiaus ir im peratoriaus ab* soliutum ui. T odėl, ir G regoriaus V II laikais ir H ohenštaufenų gadynėje ėjo nuolatinis trynim asis tarp A paštalų Sosto ir impes rijos. Šios kovos, kuriose bažnyčia stengėsi apginti savo pasam linę valdžią prieš H ohenštaufenus, buvo pietų Europoje tas cenT rinis pasaulio politikos punktas, į kurį krypo vidurinių amžių visuom enės dėm esys ir pastangos. T odėl supasaulėjusių popiet žiu politika A peninuose ir Sicilijoj buvo Lietuvai tuo naudinga, k ad ji, sutelkdam a vokiečių karo jėgas pietuose, tuo pačiu jas atitraukė nuo R ytų Europos. A ukščiausios vidurinių amžių valdžios pasireiškim as dualizmo pavidalu kartais net tiesiogiai neigiamai veikė vokiečių politiką R ytų Europoje. Pav., O tto I. turėjęs labai plačius planus, kurie rytuose net Kijevą siekė. Bam dym as šiuos sum anym us realizuoti, kaip B rackm ann'as stengiasi įrodyti, susidūrė su Rom os kurijos pasipriešinim u1). Iškilus saracėnų galybei, V ak arų E uropa buvo atsidūrusi rim tam e pavojuje. Jau tuom et krikščionių pasaulis turėjo kom centruoti savo jėgas V akaruose arabų užplūdim ui sulaikyti. Vė* liau santykiai su saracėnais nustūm ė V ak arų Europos politiką net už V iduržem io jūros — į O rientą. Ilgai užtrukęs antagoniz* mas tarp krikščionybės ir islamo, pagaliau, sukėlė kryžiaus karų idėją. N ors Lietuva, būdam a labai toli nuo O riento, ir nieko bendra negalėjo turėti su Šventąja Žeme, tačiau Palestinos kry* žiaus karų idėja besitransform uodam a m etėsi į šiaurės ir ry tų E uropą ir įtraukė į savo veikim o sferą Lietuvos kraštą. T odėl O kcidento santykiai su Lietuva X IIT m e amžiuje pasireiškė kr y* žiaus karo žygių form a. Be abejo, šių kryžiaus k arų idėja, kuri savo žiaurum u išžudė daugybę prūsų ir žymią dalį lietuvių, ne* gali m um s im ponuoti. Bet iš kitos pusės, nereikia išleisti iš akių ir tos aplinkybės, kad Palestinos kryžiaus karai, kurių tikslas buvo išvaduoti K ristaus karstą, nukreipė visus V ak arų Europos širdies troškim us ir siekim us net į tolim ą O rientą. N uo 1101 m. ligi 1270 m. krikščioniška V ak arų E uropa savo kovoje su O riem tu aukojo m ilijonines žm onių aukas. K ryžiaus karų judėjim o B Brackmann A., Die Ostpolitik Ottos dės Grossen, Historische Zeiū schrift 134 (1926) psl. 255 f.

23

banga, im dam a m ilžiniškas karo jėgas iš visos V okietijos ir jas nešdam a į tolim ą Palestiną, turėjo labai silpninti pastangų inten* syvum ą ir sėkm ingum ą Pabaltijy. K adangi katalikiškas pašau* lis buvo labai suinteresuotas savo gyvenam os politikos reikalais M ažojoj A zijoj, tai bažnytinių vidurinių amžių vadai Į Lietuvą, palyginti, žiūrėjo, kaip į antraeilį savo žygį. V adinasi, vidurinių amžių karinė m isija Pabaltijy, parem ta švento karo idėja, netie* sioginiu b ū d u buvo žymiai tos pačios švento karo idėjos silpni* narna ir neutralizuojam a. N ors kryžiaus karai ir labai skaudžiai palietė Lietuvos kraštą, tačiau lietuvių tautos istorija jų idėjai vis dėlto gali būti ne m ažiau dėkinga, kaip ir rom ėnų imperijos uni* versalum ui. A r galima įsivaizduoti, kas b ū tų įvykę, jeigu vokie* čiai nors kartą savo šim tatūkstantinę arm iją būtų pasukę ne į Palestiną, bet į Pabaltijį? Be abejo, nuo Baltijos ligi Juodosios jūros būtų viduriniais amžiais viešpatavę ne lietuviai, o vokie* čiai, ir R y tų Europai b ū tų vadovavę ne lietuvių kunigaikščiai, bet vokiečių im peratoriai. K ryžiaus k arų judėjim ą lietuviai galėjo dar ir todėl leng* v iau ,atlaik y ti, k a d šis judėjim as Pabaltijy skilo į dvi sroves, kurių viena buvo nukreipta prieš prūsų giminę. P rūsai savo at* kakliom is kovom is, stengdam iesi atsilaikyti prieš kryžiaus karų bangą, tuo pačiu palengvino sunkią naštą savo paderm iečiam s lietuviam s. V adinasi, kryžiaus žygių akcija, varom a V akarų Europoje prieš Pabaltijo pagonis, iš karto neužgulė lietuvių visu savo sunkum u. T odėl m ūsų istorija šiandien tu ri būti dėkinga ir P rūsų didvyriam s, kurie garbingai krito kryžiaus karų ugnyje. T enka kaltinti m ūsų sentėviai, kad jie tais laikais, neįžiūrėdam i savo ir prūsų interesų bendrum o Pabaltijy, su jais nesudarė tvir* tesnės sąjungos ir nekovojo išvien bendrom is jėgomis, bet per anksti m etėsi į rytus. H ercogijų partikuliarizm as im perijos atžvilgiu taip pat žy* miai skaldė V okietijos jėgas. K artais tik pilietinis karas išly* gindavo tuos skirtum us, kurie kildavo tarp imperijos ir herco* gijų. Šis vokiečių gim inių partikuliarizm as pasireikšdavo gan stipriais disonansais im peratorių politikoj ir dažnai nulem davo jų viešpatavim o nepasisekim us. Čia, kaip pavyzdį, pažymėsime saksų hercogo E nriko Liūto konfliktą su kaizeriu F rid rik u I. Šis hercogas, nors ir ne tautinių idealų vedam as, savo nepaprasta

24

žiaurumo energija ir dideliu valstybiniu sąm oju tęsė toliau šiam rėš rytų Europoje prieš slavus vokiečių ekspansijos politiką, kurią varė O tto n ų laikais H erm annas Billungas ir G ero. Enri* kas Liūtas amžinai laimėjo vokiečių tautai šių dienų H olšteino, Lauenburgo ir M ecklenburgo sritis. Jam viešpataujant buvo suorganizuotos O ldenburgo, R atzeburgo, M eklenburgo, Sverino ir Liibecko vyskupijos. K onfliktas tarp saksų hercogo ir impe* ratoriaus, pasibaigęs visišku W e lf o galybės sutriuškinim u, ge* rokai susilpnino germanizacijos pastangas šiaurės ry tų Europoje. N es pats F ridrikas I, pagautas m ilžiniškos pasaulinės politikos srovės, neturėjo atliekam o laiko stum ti V okiečių im perijos ribas tolyn į rytus. Taigi, nesantaika tarp im perijos ir hercogijų kar* tais neigiamai atsiliepdavo vokiečių užsieno politikoje ir, tuo bū* du, iš dalies silpnino germ anizm o ekspansiją šiaurės rytų Europoje. V ak arų Europos vadai, popiežiai, patys tiesiogiai neveikė prieš pagonis, bet stengėsi savo kryžiaus k arų politika rem ti ap* linkinių krikščionių regentų pastangas. T ryliktam e amžiuje Lie* tuva labai buvo suinteresuoti teutonų ordinas, R ygos arkivysku* pas, čekų karalius O tokaras II ir lenkų kunigaikščiai. T arp šių faktorių akcijoje prieš Lietuvą nebuvo nė m ažiausio sutartinum o ir vienybės. K adangi kryžiaus karų m isija buvo sujungta su daug žadančiais teritoriniais laimėjimais, tai aplinkiniai kaimy* nai žiūrėjo vienas į kitą su tam tik ru pavydu ir baime. Kiekvie* nas godžiai troško gauti pagonių žemių ir buvo labai susirūpi* nęs, kad Lietuvos teritorijos sklypas netektų jo konkurentui. . Ypačiai teutonų ordinas negalėjo toleruoti šalia savęs pašalk nių talkininkų kryžiaus karų misijoje prieš Lietuvą ir visomis jėgom is stengdavosi juos nukonkuruoti. 1 odėl tarp ordino ir kitų tiesiogiai veikiančių faktorių kildavo nesusipratim ų ir karši tų ginčų, kurie ardė karinės m isijos vienybę ir sutartinum ą. Ap* saugoti savo interesam s prieš teutonų ordiną R ygos arkivysku* pai kartais sudarydavo net sąjungą su lietuviais pagonim is prieš tą patį ordiną. Šis tarpusavis tiesiogiai veikiančių faktorių anta* gonizmas iš dalies prisidėjo prie V akarų E uropos nepasiseki* mo aneksuoti Lietuvos kraštą. Tačiau jis vienas nebuvo šio ne* pasisekim o sprendžiam oji priežastis. N es ordinui visada greit pavykdavo užsienio politikoje nugalėti savo konkurentus. Po*

25

piežiai M arijos ritieriam s, kaip mylimiems broliams K ristuje, visada reikšdavo didelį palankum ą ir savo autoritetu juos sau* gojo net nuo galingo čekų karaliaus O tokaro II konkurencijos1). Kalbam osios priežastys, be abejo, nebūtų turėjusios tiek reikšm ės m ūsų istorijai, jeigu jos būtų veikusios paskirai, be įtakos viena kitai tarp savęs ir santykio su tolimesne istorine raida. Im peratorių politika Italijoj ir popiežių kova su imperija žymiai prisidėjo prie išrietėjim o teritorializm o Vokietijoj. Štaufų dinastijai žlugus, baigė byrėti šventoji vokiečių tautos romėnų imperija. N uo interregnum o visiškai išrietėjo dinastinės teritori* nės valstybės. Kunigaikščiai, gaudam i arba pasisavindam i vaistys bines teises, kas kartas vis labiau emancipavosi iš imperijos ir virto dom ini terrae. V isa V okietija suskilo į teritorijas: į hercogijas, mažas kunigaikštijas, grafijas, arkivyskupijas, vys* kupijas, abatijas ir nepriklausom us m iestus. Sutrupėjus Vokie* tijos derm ingum ui, iškilo penkios didesnės valstybės (A ustrija, Bavarija, M isnija*Turingija, B randenburgas, Braunschw eigas), apie 400 m ažų bažnytinių ir pasaulinių valstybėlių ir 50 laisvų m iestų. K adangi kiekvienas ¡valdovas stengėsi praplėsti savo valstybės ribas, tai 14 ir 15*me amžiuje V okietijos kraštą vargi* no ir silpnino nuolatiniai tarpusaviai karai. Tokiom s sąlygoms esant, jokiu b ū d u negalėjo vokiečių pasaulis Lietuvos teritorijos sąskaita pasistum ti priekin į rytus. Subyrėjusi V okietija toliau Lietuvai nebuvo baisi. Stipriausias ir pavojingiausias V akarų Europos spaudim as prieš Lietuvą buvo tryliktam e amžiuje. Mū* sų tauta, atsispirdam a šiam spaudim ui, parodė be galo daug at* sparum o. T en k a pripažinti didelis nuopelnas tiems kunigaikš* čiams, kurie tuo m etu gudriai m okėjo Lietuvos politikai va* dovauti. Popiežių autoriteto sumažėjimas, kuris labiausiai pasireiškė iškėlus A paštalų Sostą į A vignoną, turėjo taip pat žymiai susilp* ninti V akarų Europos pastangų aktyvum ą Lietuvos atžvilgiu. B Todėl Chodynickio tezė, kad tik vienas tarpusavis veikiančiųjų faktorių antagonizmas buvo Lietuvos christianizavimo nepasisekimo prieža* stimi (Przegląd historyczny t. XVIII. 1914), rodos, tik iš dalies yra pri* imtina.

26

U niversalinės krikščionybės uždavinių akiratis turėjo Avignono popiežiams labai susiaurėti: tapę priklausom i nuo Prancūzijos karalių, jie daugiau rūpinosi prancūzų politika ir savo turtais, nekaip bažnyčios oekum eniškum u. T oliau pati kryžiaus karų idėja, kuria popiežiai savo politikoje plačiai vadovavosi, pana« šiai kaip kiti šūkiai veikė tik tam tikrą laiko tarpą, paskum visai ataušo, nustojo savo pirm ykštės atrakcijos ir, pagaliau, užgeso. Iš palengvo pradėjo kilti ir stiprėti tautinė idėja, k uri galutinai susprogdino vidurinių amžių pasaulio dvasinį vieningum ą. Va* k arų E uropa ėmė aiškiai diferencijuotis tautinėm is valstybėm is. T u rin t prieš akis išdėstytus m om entus, galima sakyti, kad Lietuva išsilaikė dėl tų dėsnių, kuriais ėjo V akarų Europos isto* rija. D ėl to, kad visos vokiečių politikos ašis sukosi Italijoj, lietuviai galėjo turėti užtenkam ai jėgų atsverti tom s pastangom s, kuriom is buvo siekiama juos pavergti. T odėl negalim pritarti r u s ų ’ autoriam s, kurie yra tos nuom onės, k ad Lietuvai atsilak k y ti yra padėjusios rusų nukariautos provincijos1). R eikia imti galvon tą laiko tarpą, kuriuo lietuviam s dar dviem linkm ėm rėk kėjo v e ik ti: nuo šiaurės ir vakarų atlaikyti vokiečių ekspansiją ir tuo pat laiku kariauti rytuose su rusais. T aip pat negalima sutikti ir su lenkų nuom one, stipriai akcentuojam a jų literatu* roję, būtent, jog Lietuvą išgelbėjusi unija su Lenkija2). Lenkų istorikai, susidurdam i su šiuo dalyku, tarytum pam iršta pačių lietuvių didelius nuopelnus, būtent, k ad Lietuva pati ligi unijos su Lenkija išlaikė savo egzistenciją prieš ^grobuoniškas V akarų 1) Антоновичъ В. Б., Монографіи по исторіи западной и югозападной Россіи I. Кіевъ, 1885 psl. 34—35.; „Представители его (Lietuvos kunigaikščiai) должны были сознать, что для спасенія своей родины, имъ необходимо от­ казаться отъ исключительнаго преобладанія литовскихъ началъ и что они могутъ извлечь новыя силы для борьбы, только обратившись за помощію къ Руси, какъ вошедшей уже въ составъ великаго княжества Литовскаго, такъ и сопредельной съ нимъ“. 2) Smolka St., Rok 1386. W pięciowiekową rocznicę. Krakow, 1886. psl. 117: „ . . . rok 1386 powstrzymal Litwę na samym brzegu przepašci, w ktorej ją miala nieuchronnie pochlonąč schizma“ — Kutrzeba St., Unia PoL ski z Litwą (Polska i Litwa w dziejowym stosunku 1914 m. psl. 654): „ . . . Hystorya polityczna wykazacby tež mogla z latwošcią, i i dužo więcej pomocy dawala Polska Litwie, niž naodwrot, iž temų o Polskę oparciu zawdzięczala utrzymanie swej samoistnošci panstwowej, zachodniej kultury, ktorą przyjęla, od naporu kultury wschodniej, ktora przecie£ na jej wlasnych obszarach taka byla silna, dla Litv/y grožna“.

27

E uropos pastangas, kurias nekartą parėm ė ir Lenkija. N e vie* na Eglėkalnio*Zalgirio (kova, kurioje lietuviai ir lenkai 'drauge gynė savo bendrus interesus, Lietuvą apsaugojo. Savo egzisten* cijai išlaikyti, tu r būt, yra daugiausia padarę patys lietuviai, bū* darni du amžių prieš susijungdam i su lenkais perm anentiniuose karuose su teutonų ordinu, nei lenkai unijų gadynėje. Neneik giam rusų ir lenkų jėgų, kurias Lietuva panaudojo, tik neskiriam šioms jėgoms preponderuojančios reikšm ės. Jeigu tik Okciden* tas, vadovaujam as vokiečių tautos rom ėnų im peratorių, b ū tų nukreipęs savo jėgas į R ytų Europą, tai ne vien lietuvių tauta, bet taip pat ir lenkų ir rusų tautos būtų pašalintos iš Europos žemėlapio. Vokiečių literatūroje yra diskutuojam a apie vidurinių am* žiu im perijos reikšm ę vokiečių tautai. Šiuo klausim u yra nuo* m onių skirtum o1). Šio ginčo mes neliečiam. M ū sų uždavinys yra trum pai pažym ėti, k ad vokiečių politikos nukrypim as į pie* tus išėjo lietuviam s naudon. Jei vokiečiai viduriniais amžiais neatkreipė reikiam o dė* mesio į Europos rytus, tai už tat dabar jie rodo aiškią tenden* ciją, progai pasitaikius, atitaisyti tą klaidą, kurią padarė das abendländische K aisertum deutscher N ation. Pagaliau kyla klausim as, kokios reikšm ės turėjo lietuvių tautai V akarų Europos tiesioginės pastangos? Teisybė, prieš 1) J. Ficker, Das deutsche Kaiserreich in seinen universalen und nationalen Beziehungen, 2. Aufl. (1862). H. v. Sybel, Die deutsche Nation und das Kaiserreich, 2. Aufl., (1862). J. Ficker, Deutsches Königtum und Kaisertum (1862). Below v. G., Deutsche Reichspolitik einst und jetzt (1922). B. Schmeidler, Königtum und Fürstentum in Deutschland in der mittelalterlichen Kaiserzeit (Freuss. Jahrbücher 208 (1927). j . Haller, Die Epochtn der deutschen Geschichte (1927). G. v. Below, Die italienische Kaiserpolitik des deutschen Mittel* alters (1927). A. Schulte, Fürstentum und Einheitsstat. 1921. A . Hofmeister, Die nationale Bedeutung der mittelalterlichen Kai* serpolitik 1923. M. Braubach, Zur Beurteilung der mittelalterlichen Kaiserpolitik (Ver* gangenheit und Gegenwart XV). G. Bonwetsch, Zur Beurteilung der deutschen Kaiserpolitik des Mit* tealters (Mitteilungen aus der historischen Literatur, Neue Folge Bd. 17. Berlin, 1929).

28

jas, kaip esame aukščiau pabrėžę, Lietuva įstengė atlaikyti savo egzistenciją; tačiau vis dėlto jos nepasiliko be žymios įtakos m ūsų tautos istorijai. V okiečių politika R ytų Europoje, bažny* čios remiama, rodos, nemaža prisidėjo prie lietuvių politinės orientacijos pakeitim o. Lietuvių gaivalas, būdam as tvirtos prigim ties, jau nuo se* nai pasirodė buvęs galingesnis iš visų k itų aisčių gim inių. Savo karingum u jis buvo plačiai išplėtęs ir sustiprinęs savo įtaką Pa* baltijo giminėsie. Be abejo, šios giminės buvo priverstos atsi* du rti tam tikroje lietuvių hegem onijoje. A iškiausiai pabrėžia E nrikas Latvis, k ad lietuvių elem entas buvo dom inuojąs visame Pabaltijy1). M atyt, k ad lietuvių judėjim as ėjo visų pirm a į šiaurę — Baltijos jūros linkm e. Jau prieš vokiečiam s atsikrau* stan t lietuviškasis elementas buvo bepradedąs įsigalėti tuose kraštuose. Bažnytinė vokiečių kolonizacijos politika, patvariai varom a Livonijoj, susidūrė su lietuvių šiaurine ekspansija ir jai pastojo kelią. T odėl į visus lietuvių puolim us Livonijon reikia žiūrėti kaip į jų lenktyniavim ą su vokiečiais dėl pirm enybės Pa* baltijy. Šiais puolim ais, kuriem s literatūroje priskiriam as grynai plėšim ų charakteris, praktikoje lietuviai buvo išreiškę savo po* litinį nusistatym ą. K ronikininkai nesugebėjo įžiūrėti bendrų politinių linijų ir gilesnių priežasčių. Jie matė tik atskirų karo žygių žiaurų būdą, kuris pasireikšdavo žudym ais, plėšimais ir deginim ais ne vien pagonių kraštuose, bet ir krikščioniškoje vi* dūrinių amžių iVakarų Europoje. Lietuviams' buvo sunku lygintis su rim tu konkurentu, kuris savo organizacija ir karo technikos priem onėm is už juos stovėjo nepalyginti aukščiau. A u g an t vokiečių galybei nyko lietuvių įtaka ir mažėjo jų hegem onijos periferija šiaurėje. Susidūrę su vokiečių pasipriešinim u prie D auguvos, lietuviai ėmė labiau do* SS. rer. Livori. I. pg. 134.: „Erant enim tunc Letthones in tantum omnibus gentibus in terris istis existentibus dominantes, tam christianis, quam paganis, ut vix aliqui in villulis habitare auderent, et maxime Letthi. Qui relinquentes domos suas desertas, tenebrosa silvarum semper quaerebant latibula; nec sic quidem eos evadere potuerunt. Nam insidiando eis omni tempore per silvas eos comprehenderunt, et, aliis occisis, alios in terram suam deduxerunt, et omnia sua eis abstulerunt. Et fugerunt Rutheni per silvas et villas a facie Letthonum, licet paucorum, sicut fugiunt lepores ante faciem venatorum, et erant Livones et Letthi cibus et esca Letthonum . . .

29

m ėtis rusų plotais. N egalėdam i vokiečių išstum ti iš Livonijos, jie pakreipė savo ekspansiją j rytus. . K aip tik tuo laiku, kai Lb vonijoje buvo pradėję lietuviams nesisekti, pastebimi jų pir« mieji užkariavim ai Rusijoje. Lietuva tuom et jau aiškiai pradeda orientuotis ry tų linkm e, kuria vėlesniais amžiais nelaimingai for* mavosi jos istorija. V adinasi, gilesnės lietuvių orientacijos į rytus priežasties reikia ieškoti ties D auguva. Šia priežastim i buvo vokie« čių bažnytinė kolonizacija, kuri nedavė aisčių tautom s susilieti į vieną naciją po Lietuvos skeptru. T ačiau vokiečių stumiami, lietuviai savo pretenzijų neatsisakė. Savo dažnais žygiais jie stipriai užakcentavo vokiečių karinei m isijai savo interesų aktu* alum ą visame Pabaltijy. Buvusi lietuvių vyraujanti pozicija šiau* rėje virto jiems tradicija. T odėl ir vėlesniais laikais jie nepa« m iršdavo vokiečiam s prim inti savo teisių svarbum o Pabaltijo kraštam s. Pavyzdžiui, M indaugas ir Trainaitis labai plačiu m astu organizavo žygius į Livoniją ir Prūsus. V ytenis ir Gedi* minas taip pat gyvai varė Lietuvos politiką vakaruose. Pasta« rasis save titulavo net Žem galių kunigaikščiu („d u x Semiga* liae“) 1). O A lgirdas su K ęstučiu reikalavo, kad teutonų ordi« nas iš Pabaltijo išsikraustytų į R usijos gilum ą kovoti su to« toriais2) .

*) Bunge Livland. UB. II. Nr. DCLXXXVIII. 2) Hermanni de Wartberge Chronicon Livoniae SS. rer. Pruss. II. pg. 80: „ ...I te m postulabant, quod ordo locaretur ad solitudines inter Tar« taros et Rutenos ad defendendum eos ab impugnacione Tartarorum et quod nihil iuris ordo sibi reservaret apud Rutenos, sed omnis Russia ad Letwinos deberet simpliciter pertinere . . .

30

II

Kryžiaus karai su pagonimis vidurinių amžių požiūriu Pirmasis kryžiaus karas šiaurės Europoje prieš vendus. — Palestinos ir Pa« baltijo kryžiaus karai: jų panašumas ir skirtumas. — Kryžiaus karai kaip pastoracijos dalykas. — Kryžiaus karai prieš pagonis pateisinami vidurinių amžių pasaulėžiūra. — Krikščioninimas prievarta nepateisinamas ir vidurinių amžių požiūriu.

Jau senovės Elada turėjo savo šventuosius karus, kurie bu* vo skelbiami prieš V idurinės G raikijos gyventojus, vogusius D elfių m aldyklos turtus. V ėliau islamas užsibrėžė uždavinį k ardu ir ugnim i pavergti pasaulį. Prieš islamo šventuosius ka= ras viduram žių katalikų bažnyčia paskelbė kryžiaus žygius, ku* rie savo tolimesne raida palietė lietuvių tautą. Pirm ą k artą šiaurės Europoje buvo kryžiaus karas pritaikys tas misijai 1147 m. ir surengtas prieš vendų pagonis. Sis karas, kaip ir visi kiti kryžiaus žygiai, buvo tiesiogiai bažnyčios organu zuojamas. V ienuoliai, gavę popiežiaus įsakym ą, A paštalų Sosto autoritetu ragino tikinčiuosius kariauti su pagonim is. Jau tuom et vokiečiai buvo nusistatę arba pagonis pavergti krikščionių religk jai, arba juos visiškai išnaikinti1). T odėl popiežių kryžiaus karų misija Pabaltijy negalėjo b ūti švelnesnė už tą aneksinę politiką -1) Annales Magdeburgenses MG. SS. XVI. pg. 188: ,,(1147) Eodem anno circa festum sancti Petri, divina inspiratione et apostolice auctoritatis exortatione et multorum religiosorum ammonitione, magna christiane militie multitudo contra paganos versus aquilonem habitantes assumpto signo vivi» fice crucis exiverat, ut eos aut christiane religioni subderet, aut Deo auxb liante omnino deleret.“

31

pagonių atžvilgiu, kurių varė K arolingai ir O ttonai, nes bažnytinė popiežių politika šiaurės ir ry tų Europoje rėmėsi tuo pat germa* nišku elementu, kuris, būdam as be galo žiaurus, savo kovoje su pagonim is paneigdavo visus žm oniškum o reikalavimus ir nesi* skaitydavo su skelbiam ais krikščionybės principais. Ši žiauri mi= sija, popiežiam s atsistojus pasaulio politikos prieky, dėl gausiai teikiam ų atlaidų, įgavo ypatingo šventum o ir virto bellum sacrum, kuriam e, bažnytiniam ir pasauliniam elem entui susiliejus, visu pilnum u pasireiškė germ aniško politinio egoizmo žiaurum as vienuoliška form a ir popiežių klaidingum as bažnytinės politikos reikaluose. K ryžiaus karo žygius prieš lietuvius, kaip ir visus kitus kryžiaus karus Pabaltijy, neabejotinai galima statyti šalia tų kryžiaus karo žygių, kurie buvo rengiam i Palestinon. K aip iš popiežių raštų m atome, vieni ir kiti kryžiaus karai buvo moty* vuojam i krikščionybės apsauga nuo netikinčiųjų. Ir Palestinon, ir Lietuvon (P rūsuosna ir Livonijon) karo m aldininkam s buvo suteikiam i atlaidai tom is pačiomis sąlygom is1). Tačiau iš kitos pusės, negalim a pam esti iš akių svarbaus skirtum o: kryžiaus karai, rengiam i į O rientą, turėjo tikslą atkariauti Jeruzalę ir atgauti šventąsias vietas, o Pabaltijo kraštuose buvo kariauta tuo tikslu, k ad šventojo karo jėga pavergtų pagonių tautas ir jom s prievartos keliu įb ruktų krikščionybę. *) Bunge, Liv. U.*B. I. Nr. CXLIV col. 183—185: „Nos, de omnipo* tentis Dei misoricordia et beatorum Petri et Pauli apostolorum, eius auctos ritate confisi, tam crucesignatis quam crucesignandis, qui laborem istum in propriis personis subierint et expensis, et eis qui in alienis illuc accesserint ibidem, ad mimis per unius anni spatium servituri, seu illis, qui ad subven* tionem praedictorum fidelium de propriis facultatibus ministrabunt, illam remissionem peccaminum indulgemus, quae conceditur praedictis modis sub* venientibus terrae sanctae. Cf. Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lith. I. Nr. XXVI, Nr. XLI, Nr. LXXVII, Nr. CXXVI, Nr. CXXXVII. Popiežius Aleksam dras IV. 1257 m. 11 dien. liepos mėn. suteikė Livonijos teutonų ordinui tuos pačius atlaidus, kurie buvo suteikiami einantiems į kryžiaus karą prieš Palestinos priešus. Šiais atlaidais ordino nariai galėjo naudotis, kol jie pasilieka Livonijoje tarnauti: „ ...n o s , de omnipotentis Dei misericordia et beatorum Petri et Pauli, apostolorum eius, auctoritate confisi, vobis uni* versis et singulis, vere poenitentibus et confessis, quamdiu in Livoniae servitio manetis, illiam concedimus veniam peccatorum, quae transeuntibus in terrae sancta subsidium a sede apostólica in generali concilio est concessa“ (Bun* ge, Livlánd. UB. VI. Nr. MMMCLXXXIII coi. 6 2 1 -2 2 ).

32

T ų laikų kryžiaus karo skelbim ai galima palyginti su šių dienų liaudies misijomis arba rekolekcijom is. Kaip paprastai, šiandien šioms rekolekcijom s vadovauja vienuoliai, taip ir anais laikais pranciškonai ir dom inikonai, popiežių pavedam i, iškal« bingai iš sakyklų ragino susirinkusius žmones atlikti išpažintį ir eiti į karą prieš krikščionybės priešus. U ž tą šventą pašiau« kojimo darbą jiems buvo suteikiam i tie visuotiniai atlaidai, kuriuos gaudavo kryžiaus karo m aldininkai, keliaują tjolimon Palestinon. K adangi popiežių bulėse kryžiaus karo skelbimas yra pavadintas praedicatio solem nis, tai, be abejo, tose a p y lin ­ kėse, kuriose atvykę vienuoliai sakydavo kryžiaus karo pamoks« lūs, buvo didelė šventė. Žm onės tuo m etu gausiai suplaukdavo į bažnyčias. D idesnėm s žm onių m iniom s patraukti, popiežius kai kuriose savo bulėse suteikė 20 dienų atlaidų tiem s, kurie klausys sakom ų kryžiaus karo pam okslų1). K adangi tais laikais religinė tikėjim o dvasia buvo labai stipri, tai gabiems domini« konų ir pranciškonų pam okslininkam s, be abejo, savo kiaušy« tojus lengvai pavykdavo sujaudinti. G iliai tikįs vidurinių amžių žmogus, susijaudinęs, dažnai darydavo įžadus gerai neapgal« vojęs, ar jis išgalės eiti į karą prieš pagonis, ar ne. N u o padaryto įžado galėjo atleisti tie patys kryžiaus karą skelbią vienuoliai, kuriem^ popiežius buvo suteikęs facultatem dispensandi. Kas norėjo gauti tokią dispensą, turėjo pagal savo galias paaukoti kryžiaus karo akcijai, vadinasi, kalbant to laiko term inologija, atpirkti savo įžadą („redem ptiones votorum “)- Susijaudinim o ūpui praėjus, atsirasdavo gan daug tokių, kurie savo įžadus išpirkinėjo. T uo b ū d u susidarydavo nemažą pinigų. D ėl šių pinigų vieną kartą R ygos arkivyskupas A lbertas buvo su vokie« čių ordinu net susiginčijęs, nes vienas ir kitas norėjo juos paim ti savo dispozicijon. Popiežius, spręsdam as šį ginčą, pripažino teisę ordinui suvartoti šiuos pinigus kryžiaus karų organizacijos reikalam s12). Kaip m atom e, kryžiaus karo skelbim ų m etas prieš 1) Seraphim A., Preuss. U B I. 2. Nr. 30. psl. 27: „ . . . qui ad eorum solempnem predicationem accesserint, viginti dies de iniuncta penitencia relaxare". 2) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCIX. col. 267: „ ...p erm ittat eosdem tam in peregrinorum habendo subsidium, quam in percipiendo redemptiones votorum“. .. Lietuva ir Vak. Europa 3

33

pagonis buvo tam tikras atgailos laikas. E kskom unikuotiem s už didesnius nusikaltim us ir šiaip nusidėjėliam s jis buvo ypa* tinga m alones diena, kurią jie turėjo geros progos susitbikinti su D ievu ir Bažnyčia. K adangi kryžiaus karo žygiai buvo susiję su nem ažu pavojum i — dažnai tekdavo palikti gyvybę bar* barų krašte, — tai, paprastai, eidavo kariauti prieš pagonis arba dideli idealistai arba dideli nusidėjėliai bei nusikaltėliai. Be aukštesnių religinių idėjų, karo m aldininkus labai dažnai vilio* davo žemesni m aterialistiški m otyvai. D au g kas eidavo į kry* žiaus karą prieš Pabaltijo pagonis, siekdam as įsigyti žemių ir turto netikinčiųjų krašte. Rim uota Livonijos kronika vie* noje vietoje sako, k ad kryžiaus karo piligrim ai, atvykę Livo* nijon, padarydavo sau gerą karjerą. Jie ten gaudavo to k iu s žemių plotus ir tiek turto, kad jų įpėdinių įpėdiniam s galėjo užtekti1). N o rs kryžiaus karo sąjūdis prieš pagonis dėl savo neigia* m ybių m um s nėra sim patiškas, tačiau istorija tos gadynės atstovų negali kaltinti, nes tų laikų žmonės buvo įsitikinę, kad jie dirbo labai gerą ir šventą darbą. N o rin t suprasti pagonių poziciją vidurinių amžių pasaulėžiūroje, reikia aiškiai prisim inti, kad bažnyčioje, vidurinių amžių pažiūrom is, buvo įk ū n y ta vie* nintėlė Dievo norim a amžinai galiojanti tvarka tarp D ievo ir žmogaus, tarp žm ogaus ir žmonių. T odėl, pagonys jau vienu savo egzistavim u išreikšdam i prieštaravim ą ne vien krikščioniš* kajam tikėjim o išpažinim ui, bet taip pat ir absoliučiai galiojan* čios visūom eninės santvarkos paneigimą, turėjo atrodyti tų laikų *) Cf. Livland. Reimchron. V. 607—618: zu hüs der herre wider vür. vii türe er sine vrünt beswür. daz sie mit im wolden varn und ir šėle w ol bewarn in deme selben lande: sie m ochten arte schände irwerben ere und gut. ir genüge wurden so gemüt, daz sie sich machten üf die vart, daz in vil wol zu liebe wart; wart ir gut wart do vil breit, des noch erben sint gemeit.

34

pasauliui kaipo nusižengėliai ir vidurinių amžių socialinės san* tvarkos priešininkai. M um s tenka čia turėti reikalo su paralele antikinės Rom os pagonių pažiūrai, kuri savo laiku krikščio* nyse m atė antikos pagoniško socialinio kūno priešus bei grio* vėjus ir kaip nusižengusius valstybei baudė juos valstybės įstatym ais. Kai istorinė raida pasuko pasaulį krikščioniškos ideologijos kryptim i, tai bažnyčia, glaudžiai susijungusi su vals* tybe, reprezentavo vidurinių amžių laikais galiojančią socialinę santvarką, tuo tarpu, pagonys būtinai turėjo būti laikom i šios absoliutinės santvarkos priešais. Jeigu toliau prisim insim e, kad krikščionys dėl to taip giliai idololatrija biaurėjosi, k ad jie matė joje ardym ą santykio tarp D ievo ir žmogaus — to santykio, kuris yra tikrosios tvarkos pagrindas, — tai tad a bus mums suprantam a, dėl ko vidurinių amžių krikščionys žiūrėjo į pagonis kaip į žm onijos priešus, su kuriais tik tad a galima susitaikinti, k ad a jie nustoja buvę pagonys, t. y. sutinka būti krikščionim is arba nustoja gyvenę. N o rin t tiksliau suprasti begalinį tarpą, skyrusį vidurinių amžių krikščionišką visuom enę nuo pagonių, reikia turėti galvoje švento A ugustino politinės filosofinės teorijos, išreikštos „D e civitate D ei“ veikale, kurios virto pagrindu visom s vidurinių amžių politinėm s pažiūrom s. A ugustino istorijos filosofijoj yra iškeliam as kaip aukščiau* sias idealas dieviškoji visatos harm onija (pax civitatis D ei), pasi* reiškianti vidine ir išorine pusiausvyra, kurioje kaupiasi visa kū* ryba tokia, kaip ji išėjo iš D ievo valios ir savo absoliutine subor* dinacija participuoja D ievo egzistencijos vienybėje. Sis „pax“ apim a gyvą ir negyvą kū ry b ą tiek religiniu ir etiniu, tiek sočia* liniu ir politiniu atžvilgiu; jis yra aukščiausias labas, lygus pačiam amžinajam gyvenim ui. Blogi krikščionys, eretikai ir k fortiori pagonys, būdam i griežtoj opozicijoj su civitas D ei, ardo šią dieviškąją pasaulio harm oniją1). K rikščionybės pažiūrom is, že* mės gėrybių vartojim as yra tik tad a pateisinam as, kai tos gėry* bės vartojam os D ievo garbei. Iš šio principo išeina: K adangi pagonys, eretikai ir blogi krikščionys negali savo tu rtų suvartoti x) Bernheim E., Mittelalterliche Zeitanschauungen in ihrem Einfluss auf Politik und Geschichtschreibung I. Tübingen 1918. psl. 29 s.

35

D ievo garbei, tai jie tuos tu rtu s ir valdo neteisėtai. Iš čia savaime kyla išvada, kad krikščionys tu ri teisę nusavinti pagonių žemes. D ėl to, kad pagonių visuomenė nebuvo įstatyta į tikrąjį santykį su D ievu, viduriniai amžiai nepripažino jai legalios egzistencijos. M aža to, krikščionys matė pagonių tautose arba patį velnią antikristą, arba jo sąjungininkus ir nariu s1). Todėl, vidurinių am žių pažiūrom is, karo žygiai prieš pagonis buvo teisingi ir šventi, nes jų tikslas buvo — kovoti su velnio karalyste ir platinti Dievo garbę. D ažnai tos gadynės raštuose kartojam i pasakym ai: „Pro fidei negotio in Livoniae et Prusciae p artibus“ . Į žuvusius kovoje su pagonim is buvo žiūrima kaip į kankinius. T odėl visai n e nuo * stabu, k ad popiežius, gausiai suteikdam as atlaidus tiems karo žygiam s, pažym ėjo juos iš savo pusės tam tik ru šventumo ant* spaudu. K adangi bažnyčios reikalai buvo tuom et tiek susipynę su valstybiniais reikalais, kad juos praktikoje sunkiai sugebėdavo atskirti, ir kadangi dvasinės ir bažnytinės kom petencijos su gry* nai pasaulinėm is buvo glaudžiai susijusios ir taip supainiotos, kad negalim a buvo jų atm egzti, ■ — tai visai nenuostabu, k ad bažny* tinei m isijai kelti buvo vartojam os tokios pasaulinės priemonės, kaip karas. P erdaug suvalstybėjusi bažnyčia stengėsi pagonių christianizavim o uždavinį išspręsti subažnytėjusios valstybės priem onėm is. V idurinių amžių pažiūrom is, popiežiaus valdžiai priklausė ne vien krikščionių visuotinė bažnyčia, bet taip pat ir visas pasaulis2). V adinasi, popiežiaus teisės siekė tam tik ru atžvilgiu ir pagonių tautas. T okios teoretinės pažiūros turėjo daryti daug įtakos praktiniam e gyvenime. Rem dam asis savo „plenitudo po testatis“ ir fa pažiūra, kad pagonys neteisėtai valdo savo žemių plotus, popiežius dovanodavęs vokiečių ordinui ir kitiem s krikš* čionių regentam s dar neužkariautus pagonių plotus, suteikdavęs jiems teisę kariauti su jais ir rem davęs visą karinę akciją kryžiaus žygių atlaidais. 1) Bunge, Livlánd. UB. I. Nr. CLVII. col. 203: „Ne igitur deterioris conditionis existant Christi charactere insigniti, quam fuerant, membra dia* boli existentes . . .“ 2) Inocentii III p. p. regestrorum Lib. II. Nr. CCIX: „ . . . Pe t r o non solum Ecclesiam, sed totum reliquit saeculum gubernandum“ (Migne P. L. t. 214. psl. 759). '

36

Pagaliau, reikia dar pastebėti, k ad tais laikais kryžiaus karo atlaidų suteikim as buvo labai m adingas. K ryžiaus karo žygiai buvo skelbiam i ne vien prieš prūsus ir lietuvius, bet taip pat prieš m aurus pietų Ispanijoje ir totorius R ytų Europoje1). Mili? tarinei kovai tiek prieš pagonis, tiek prieš kreivatikius buvo suteikiam i kryžiaus karo atlaidai2). T oliau kryžiaus karai buvo skelbiam i prieš krikščionių kunigaikščius ir m iestus, kurie rasda? vos nesantaikoje su popiežium . Pagaliau, kryžiaus karo žygiai svarbų vaidm enį vaidino popiežiaus kovoje su im peratorium F ridriku I I 3). D argi net buvo atsitikim as, kad Patavijos (Pas? sau) dekanas ir kapitula viešai skelbė kryžiaus karo žygį prieš popiežiaus legatą A lbertą von Beham 4). V id u rin ių amžių krikščionių karus prieš pagonis, tu rin t galvoje jų pažiūras, galima visai pateisinti. Bet negalim a patei? sinti tos christianizacijos būdo, kuris pasireiškė žiauriausia prie? varta. Šaltiniuose randam e įrodym o m om entų, iš kurių m atyti, kad taip p at ir viduriniais amžiais priverstinis krikščioninim o būdas buvo laikom as neleistinas. Pats popiežius A leksandras IV , kuris, regis, kaip tik daugiausia yra paskelbęs kryžiaus karo atsišaukim ų prieš lietuvius, pabrėžė savo rašte, k a d konversija turinti eiti laisva valia, o ne prievarta, ir pats D ievas nepriim ąs to tarnavim o, kuris vykdom as iš prievartos: „gratuita debet esse conversio, non coacta, et ipse deus coacta servitia non acceptat“5). jeigu vokiečiai buvo pam iršę taikiu b ū d u dirbti krikščioniškos m isijos darbą, tai labai aiškiai jiems tai prim inė patys pagonys, sakydam i antram Livonijos vyskupui B ertoldui: „ .. .T u tantum , remisso exercitu, cum tuis ad episcopatum tuum cum pace rever? *) *) Paulus Nikolaus, Geschichte des Ablasses im Mittelalter, Pader? born, Schöning 1923. t. II. psl. 26. 2) Paulus N. ibid. psl. 27. 3) Paulus N. psl. 28. 4) Höfler C., Albert von Beham, Stuttgart 1847. psl. 17 [Bibliothek des literarischen Vereins in Stuttgart XVI.]. Popiežiaus legatas Albertas von Beham rugpiūčio mėn. 1240 m. praneša Romon: „III non. Aug. in inventione S. Stephani decanus et capitulum Patavinum contra me publice praedicavit crucem, multos cruce signavit in salvationem animarum". — Paulus, 1. c. II. psl. 27. past. 1. s) Theiner, Vei. Mon. Pol. et Lithuaniae I. Nr. 139 pg. 71.

37

taris, eos, qui fidem susceperunt, ad eam servandam compellas, alios ad suscipiendam eam verbis, non verberibus, allidas"1). Šv. T om as A kvinietis teorijoj taip pat pripažįsta, jog pagonių negali* m a fizine jėga versti, kad jie tikėtų: „ .. .infidelium quidam sunt qui nunquam susceperunt fidem, sicut G entiles et Judei: et tales nullo m odo su n t ad fid e m compellendi, ut ipsi credant; quia credere voluntatis est“2). Tačiau Tom as, gyvendam as savo laiko dvasia ir perdaug nuo jos priklausydam as, stengiasi patek sinti kryžiaus k arų politiką prieš pagonis, sakydam as: „sunt tam en com pellendi a fidelibus, si adsit facultas, ut fidem non im* pediant vel blasphem iis, vel malis persuasionibus, vel etiam apertis persecutionibus; et propter hoc fideles C hristi frequenter contra infideles bellum m ovent; non quidem ut eos ad credendum cogant, quia si etiam eos vicissent? et captivos haberent, in eorum libertate an credere vellent: sed propter hoc, u t eos compelant, ne fidem C hristi im pediant“3). Kiekviename istorijos laiko tarpe gyvenim o dvasia savaip veikia visuom enės protą ir valią ir tiek ją pavergia, k ad žmonės dažnai visai nesąm oningai savo m intim is ir darbais atsiduria disharm onijoj su amžinais m etafiziniais dėsniais. N uostabus dalykas, kad ir tada, kai viešoji opinija klysta, atsiliepia visuo* m enės tarpe vienas kitas teisingas balsas, sm erkiąs nukrypim ą nuo amžinų norm ų. Jau senovės Eladoje galima tai pastebėti. V ergija buvo charakteringa graikų civilizacijos žymė. N etgi gar* susis filosofas A ristotelis gynė ją kaip visai racionalią instituciją. Pradžioje nedaug buvo tokių (tik A lkydam as, Filemonas, Euri* p id es), kurie drįso sm erkti klaidingą visuom enės nusistatym ą. T aip pat yra ir su krikščionybės platinim u prievartos būdu viduriniais amžiais. Žm onės buvo susižavėję kruvinų m isijų dar* bais |ir laikė juos šventus. Bet jau tuo pat laiku ir šv. Tom as A kvinietis ir popiežius A leksandras IV , kuris pats daugiausia skelbė kryžiaus k arų prieš lietuvius, pabrėžia, kad krikščioninti prievarta yra neleistinas darbas. Labiausiai pasauliečiui misio* nieriui filosofui R aym undui Lullui (J- apie 1316) atrodė kryžiaus x) Henrici, Chron. Livon. SS. rer. Livon. I. psl. 64. 2) S. th. II. 2 ae. 2. 10. a. 8. 3) Ibidem.

38

karas esąs netinkam a priem onė m isijom s1). T odėl vidurinių amžių karinėje m isijoje galima pastebėti tam tikras prieštaravim as tarp praktikos ir teorijos. Tačiau am žininkai šio prieštaravim o savo veikloje nejautė. Be abejo, jie manė, k ad pagonys užsispyrę laikosi pagonybės ir bloga valia prieštarauja krikščionių religijai. T okios nuom onės atgarsį galima pastebėti popiežių laiškuose, kuriuose neofitai yra palyginam i su Evangelijos sūnum i palai* d ūnu: „ ...E c c le s ia Rom ana, quae vos in C hristo Jesu per evangelium noscitur genuisse, pro peculiari populo suo sibi vos proposuit, quod vos, qui sicut adolescentior filius peregre įi'n regionem profecti longinquam eratis peccati m ortui, revivistis et estis, qui perieratis, inventi transform ati secundum misericor* diae divitias in vasa gratiae“ (B unge, Livland. U B . I. N r. X C V II. coi. 116). Labai galimas daiktas, k ad vidurinių amžių politikai ir visuom enės veikėjai, varydam i kryžiaus karų akciją prieš Pa* baltijo tautas, taikė pagonim s tuos šv. Pauliaus A paštalo žodžius, kuriais jis savo laiku išsireiškė apie antikinio pasaulio pagonis savo laiške, rašytam e rom ėnam s: „Invisibilia enim ipsius, a crea* tu ra m undi, per ea quae facta sunt, intellecta, conspiciuntur: sem piterna quoque eius virtus, et divinitas: ita u t sint inexcusa* biles. Q uia cum cognovissent D eum , non sicut D eum glorifica* verunt, aut gratias egerunt: sed evanuerunt in cogitationibus suis, et obscuratum est insipiens cor eorum : dicentes enim se esse sapientes, stulti facti sunt. Et m utaverunt gloriam incorruptibilis D ei in sim ilitudinem imaginis corruptibilis hom inis, et volucrum , et quadrupedum et serpentium “ (Rom . 1,20—23). K ryžiaus karai turėjo tikslą ne vien prievartos b ū d u palenkti pagonis į krikščionybę, bet taip pat ir politiniu atžvilgiu juos pavergti krikščionių regentų valdžiai. Popiežiai savo kryžiaus karų politikoje nesirūpino saugoti neofitų suverenum ą2). Prie* x) Altaner B., Glaubenszwang und Glaubensfreiheit in der Missions* theorie des Raymundus Lullus. Historisches Jahrbuch 48 (1928) psl. 597. 2) Iš kitos gi pusės popiežiai rūpinosi lengvinti socialinę neofitų būtį. Todėl jie imdavo naujai atsivertusius Apaštalų Sosto apsaugon ir duodavo įsakymus teutonų ordinui jų neapsunkinti: „Cum ergo vocati sitis in liber* tatem filiorum dei, et ex aqua et spiritu sancto renati, et ubi spiritus est, debet esse libertas, et valde indignum existeret, ut deterioris conditionis haberemini conversi ad fidem, quam infideles essetis, cum potius secundum

39

šingai, jie visada palaikė aneksinius aplinkinių krikščionių regen* tų norus. A p k rik šty ti pagonys net neturėjo lygių teisių su krikš* čionimis*pavergėjais. N elygybės principas labiausiai pasireiškė užkariautų plotų nusavinim u nuo vietos gyventojų. T odėl ne* nuostabu, k ad šaltinių tom us, kuriuose neužtinkam e nė vienos eilutės apie tikros pastoracijos praktikavim ą, sudaro dokum entai, kurie liudija užkariautų žemių pasidalinim ą tarp teutonų ordino ir R ygos arkivyskupo, —•ir Romos kurijos raštai, kuriais popie* žiai tvirtina nusavintų teritorijų pasidalinim ą. Sis faktas, rodos, yra stiprus argum entas įrodyti, kad amžinas karas buvo skelbia* mas prieš pagonis ne tiek nugalėti jų užkietėjim ui pagonybėje, kiek užkariauti jų gyvenam om s teritorijom s. D aug blogo padaro bažnyčios gyvenim e labai išbujojusi vienuoliška ambicija ir savimeilė, kuri seniau pasireiškė grobuo* niškais teutonų ordino siekimais, o dabar nenaudingais m olinistų — tom istų ginčais ir kitų vienuolijų egocentriniais siekimais. N e dieviškoji krikščionybės idėja, bet žmogiškas šios idėjos form avim as padaro konkretiniam e krikščioniškos kultūros pavi* dalinim e klaicįų ir trūkum ų. Sis žmogiškas pavidalinim as yra istoriškai kondicijonuotas nacionaliu ypatingum u (E igenart) ir kultūrinė tradicija, kuri viešpatauja tam tik ru istorijos laiko tarpu. N o rs kryžiaus karo žygiai prieš lietuvius ir yra pažym ėti vidų* rinių amžių religingum o antspaudu, tačiau be krikščionybės juos dar judino kiti veiksniai: būtent, germ anybė ir nejučiomis pavel* dėta tradicinė senovės rom ėnų pasaulinio viešpatavimo idėja, kuri prasim uša universalinėse vidurinių amžių politinėse pažiū* rose. N eigiam oji kryžiaus karų politikos prieš Lietuvą pusė gali būti tuo išreikšta, kad germ anybė ir bažnyčia, vedam os univer* salaus viešpatavim o idėjos, naudojo antgam tinę krikščionybės ekonom iją kaip priem onę visoje toje akcijoje, kuri buvo nu* kreipta į lietuvių tautos subordinavim ą vidurinių amžių universa* lum ui. K ita neigiamoji šios akcijos pusė tuo pasireiškė, kad pa* apostolum diligentibus Deum omnia cooperantur in bonum, personas vestras ac aliorum, quos ex vestra, seu alia quacumque gente in partibus illis con» verti ex gratia Divina contigerit, sub beati Petri et nostra protectione susci* pimus, statuentes, ut, in libertate vestra manentes, nulli alii sitis, quam soli Christo, cuius efficimini acquisitionis populus et obedientiae ecclesiae Ro* manae subiecti.“ (Bunge, Livland. UB. I. Nr. XCVII. coi. 116.).

40

stangos buvo dedam os lietuviams palenkti į krikščionybę ne vi* diniu, im m anentiniu būdu, bet iš viršaus, grynai m echanišku keliu. Be abejo, tos gadynės liudytojai negalėjo visada įžiūrėti savo akcijoj negatyvių m om entų; todėl, dažnai jie veikė b o n afide. G yvenantiem s to laiko dvasia, tikrai, buvo sunku iš karto susi* vokti ir pastebėti savo veikimo netikslum us; nes kryžiaus karo žygių politikoje prieš pagonis iš karto veikė gausūs ir savo prigim tim i skirtingi m otyvai ir priežastys. T ikrai, šiandien m odernios visuom enės supasaulėjusiam galvojimo b ū d u i atrodo kryžiaus karai prieš pagonis perdaug keisti. Tačiau, tu rin t galvoje to laiko dvasinę situaciją, kurioje visas visuom eninis ir politinis gyvenim as buvo religinių ir baž* nytinių pažiūrų iš esmės giliai įsąm onintas, tai viešpataujanti bažnytiška vienuoliška politikos pasaulėžiūra instinktyviai turėjo visiems karam s prieš pagonis suteikti tam tikrą religinį pavidalą. Teisybė, tais laikais viešame politikos gyvenime ypatingai rys* kiai krinta į akį žmogaus prigim ties silpnybės ir trūkum ai, kurie paliko tam sių šešėlių to periodo istorijoje. Tačiau tas ypatingas ryškum as tik dėl to m ūsų labiau jaučiamas, kad tais laikais buvo pastatyti gyvenim ui labai kilnūs idealai, kurių šviesoje skirtum as tarp realybės ir idealo aukštybės visada palieka m ilžiniškas. Jeigu šiandien negatyvios viešo gyvenim o pusės nėra taip stipriai jau* čiamos, tai tik dėl to, kad naujovės pasaulis savo gyvenime užgesino kilnius antgam tinius idealus: gilios nakties tamsoj juodas dėmes sunku atskirti nuo pačios tamsos. Teoretiniam individo gyvenim ui K antas yra pastatęs savo kategorijas, kurios form uoja ir pavidalina individualų protinį gy* venimą. K antas teisingai čia pažino individualinės egzistencijos reliatyvum ą. G alim a vesti tam tikrą paralelę istoriniam gyvenim ui ir sakyti, kad taip pat ir istorinis vyksm as yra įpavidalintas tam tik rų teoretinių galvojimo ir veikimo form ų, kurios tiek yra cha* rakteringos atskiram laiko tarpui, kad istorinės asm enybės palie* ka jose visai uždarytos. Šia aplinkybe galima pateisinti keisti ir ne visai suprantam i įvykiai. Šiomis laiko dvasios form omis pasi* reiškia istorinių įpavidalinim ų reliatyvum as ir visos istorinės egzis* tencijos kondicialum as. Pabrėžiam e, kad istoriškai kondicionuo* tuose pavidalinim uose visada realizuojasi antistorinė, absoliutinė prasmė.

41

III

Lietuvių susidūrimas su Vakarų Europa tarpininkaujant vokiečių Livonijos kolonijai Lietuvių santykiai su vokiečiais ligi vyskupo Alberto mirties. — Kardininkų ordinas ir popiežiaus Gregoriaus IX kryžiaus karo skelbimas 1236 m. (kau* tynės ties Šiauliais). — Popiežiaus Inokento IV kryžiaus karo skelbimai.

K rikščionybės platinim o idėja davė pradžią V akarų Euro* pos santykiam s su Lietuva. Lietuvos christianizavim o istorijoje tryliktam e amžiuje svarbiausiąjį vaidm enį vaidino teutonų ordi* nas, kurį Rom os popiežiai labai rėmė. Jie suteikdavo jam gausių privilegijų bei teisių ir jo naudai skelbdavo kryžiaus karus Va* karų Europoje. T eutonų ordino m isijos veikla, kurioje religinis m om entas kas kartas vis labiau atrodo esąs sujungtas su grynai politinėm is pastangom is ir netgi šių pastarųjų buvo gan dažnai iš* stum iam as iš pirm os linijos ir statom as visai antraeilėje vietoje, uždėjo visam Lietuvos christianizavim ui tam tik rą savotišką antspaudą. V idurinių amžių lietuviai, pradėdam i savo istorinį gyveni* mą, visų pirm a susidūrė su rusais. Jau vienuoliktam e amžiuje (1040), pasak N estoro kronikos, Jaroslavas padaręs karo žygį prieš lietuvius. Ilgainiui, k askart vis labiau pradeda istorijoje aiškėti lietuvių santykiai su rusais. Jau tryliktam e amžiuje lie* tuviai užkariavo rusų kraštuose nemažus žemės plotus. T odėl, be abejo, jiems teko anksčiau pažinti R ytų krikščionybę. Ne* gvildensim e to, kaip buvo pradėjus rusų įtaka skverbtis į Lie* tuvą. M ūsų tikslas yra išdėstyti lietuvių santykius su V akarų krikščionybe tryliktam e amžiuje.

43

Su V akarų Europos katalikybe lietuviai tuom et galėjo susi? pažinti tarpininkaujant lenkam s ir vokiečiams. Tačiau Lietuvos santykiai su Lenkija trylikto amžiaus pradžioje buvo dar gan pa* laidi: visų pirm a jau dėl to, kad dar nebuvo tiesioginių sienų, nes pietuose tarp lietuvių ir lenkų ėjo skiriam asai jotvingų (getvių) krašto tarpas; o antras dalykas, kad Lenkija tuom et, būdam a politiškai susiskaldžius, negalėjo daryti didelės įtakos Lietuvos christianizavim ui. Teisybė, M indaugui viešpataujant, buvo len? kai pradėję daryti tam tik rų pastangų. Tačiau šios jų pastangos, kaip neintensyvios, turėjo tik antraeilės reikšmės. Labiau susidūrė lietuviai su vokiečiais. Pirm asis lietuvių susidūrim as su vokiečiais, kuris drauge jiems buvo pirm asis svar? besnis susitikim as su V akarų Europos krikščionybe ir kultūra, įvyko Livonijoje. T en ant D auguvos upės kranto, lybių krašte, jau nuo dvylikto amžiaus pabaigos egzistavo vokiečių kolonija, kurios apsaugai vėliau (1201 m .) veiklus vyskupas A lbertas įsteigė brolių k ardininkų ordiną. Prieš vokiečiam s atsikraustant ir taip pat jau jiems įsikūrus, lybių, latvių, estų ir rusų srityse gan dažnai lankydavosi lietuvių būriai karo grobio viliojami1). K adangi lietuviai po vokiečių kolonijos įsteigimo nenorėjo atsi' sakyti savo pirm os politikos Livonijos krašto atžvilgiu, tai gink? luotas susidūrim as su vokiečiais buvo neišvengiamas. Pirmoje fazėje m atom e vokiečius esančius gynim osi pozicijoje prieš lie? tuvius. V ėliau, žinoma, jų karinės pastangos perėjo į ofenzyvą Lietuvos atžvilgiu. Enriko Latvio žiniomis, jau 1186 m. lietuviai užpuolė Li? voniją, sunaikino šį kraštą ir išsivedė su savim nelaisvėn daug gyventojų. M einhardt'as, pirm asis lybių apaštalas, buvo priver? stas nuo lietuvių pavojaus pasislėpti m iškuose2). V ėliau, Rygos vyskupui A lbertui viešpataujant, santykiai tarp vokiečių ir lie? tuvių buvo, apskritai im ant, nedraugiški. Teisybė, kartais buvo darom os taikos su ta rty s ; pavyzdžiui, 1201 m etais3), o vėliau 1220 m. galima lietuvius m atyti netgi vokiečių sąjungininkų tar? 4) MG. SS. t. XXIII. psl. 26729~37 2) ibid. psl. 24P 3- 1* 3) ibid. psl. 2454G—246.

44

pe1). Tačiau tos taikos sutartys greit nutrūkdavo, ir beveik visą savo amžių vyskupui A lbertui reikėjo skaitytis su lietuvių už* puolim ais; reikia pastebėti, k ad jo kryžiaus karo akcija lietuvių atžvilgiu nebuvo išėjus iš defenzyvos ribų. A lbertas siekė visų pirm a pavergti lybius, žemgalius, latvius ir estus ir prievarta juos apkrikštyti. Su lietuviais vyskupas, kiek galėdam as, sten* gėsi taikoje gyventi, juo labiau, kad jis taip pat ir su rusais tu* rėjo kariauti. Be abejo, jis jau pradžioje galvojo apie lietuvių pavergim ą ir krikščioninim ą; tik visų pirm a jis rūpinosi sustip* rinti savo poziciją Livonijoj. Paskum , kai jau šį tikslą vyskupas buvo pasiekęs, be abejo, jis b ū tų nukreipęs savo pastangas ir prieš lietuvius, jeigu jo paties m irtis nebūtų tiems siekimams galo padariusi. K yla klausim as, ar vyskupo A lberto laikais jau buvo lie* tuvių krikščionių? D ėl šaltinių trūkum ų sunku yra kas nors tikro pasakyti. N edraugiški santykiai su vokiečių Livonijos ko* lonija, be abejo, sudarė nemaža kliūčių lietuviam s priim ti krikš* čionių tikėjim ą iš vokiečių. G alim a b ūtų m anyti, k ad gal kar* tais lietuvių belaisviai buvo priėmę krikščionių tikėjim ą. Tačiau, neatrodo, jog taip galėjo būti. N es niekur šaltiniuose nerandam e paminėta, kad tuo laiku lietuvių karžygiai būtų buvę paim ti ne* laisvėn. Jeigu jie buvo nugalėti, tai vokiečiai jų gyvų neim davo, arba jie patys sau galą padarydavo prieš pakliūdam i į priešų ran* kas. T ik m oterys ir vaikai galėjo atsidurti vokiečių nelaisvėje. Y ra visai galimas daiktas, kad lietuvių m oterim s ir vaikam s, esan* čioms tuo laiku vokiečių nelaisvėje, reikėjo priim ti krikštas. Be abejo, pirm ų pirm iausia jie k rik štą taikė belaisvių lietuvių vai* kams. N es mes žinome, k ad vyskupas A lbertas kilm ingųjų ly* bių sūnus, kurie buvo jam duoti įkaitais, netgi ėmė su savim Vo* kietijon12). T ikrai, Enrikas Latvis savo kronikoje mini vieną Philippus de G ente Letthonum , kuris buvo vyskupo dvare iš* auklėtas ir vėliau buvo vokiečių naudojam as kaipo ištikim as ver* tėjas. P asak kronikininko, jis m iręs kankinio m irtim i Saccaloje

1) Totoraitis J., Die Litauer unter dem König Mindowe bis zum Jahre 1263. Freiburg (Schweiz 1905. psl. 41—43. 2) Heinrici Chron. Livon. IV. 4.

45

Estijoj1). R eikia m anyti, kad vokiečiuose šis Philippas, krikš* čionis lietuvis, tuom et buvo ne vienas. N o rs vyskupas A lbertas ir mirė, tačiau ištisiems amžiams pasiliko gyvas Lietuvos užkariavim o sum anym as, kurį pirm ą k artą iškėlė jo politinis talentas. Šiam sum anym ui įvykdyti Va* karų E uropa dėjo nemaža pastangų. Kai kurie autoriai m ano, kad net T uringijos landgrafas L udvikas, šventos Elžbietos vyras, buvo sum anęs kariauti su prūsais ir lietuviais, norėdam as šias tautąs laimėti krikščionybei. N es jis gavo nuo kaizerio Frid* riko II investitūrą P rūsų ir Lietuvos žemių plotais12) . A pie jo su* m anym ą ir norą christianizuoti prūsus nesame linkę abejoti. Taip p at galimas daiktas, k ad toks labai dievobaim ingas vidurinių amžių kunigaikštis, koks buvo tuom et T uringijos Ludvikas, tu* r ėjo noro ir lietuvius užkariauti ir k a rd u juos priversti bažny* čiai tarnauti. Šiuo klausim u mes kvestionuojam e vieną faktą, būtent, ar tikrai buvo suteikta landgrafui investitūra Lietuvos že* m ių plotais. D ėl to tenka abejoti. M um s nepavyko šaltiniuose užtikti duom enų, kuriais galima b ūtų pam atuoti Lietuvos inves* titūros suteikim ą šventos Elžbietos vyrui. Pavyzdžiui, Cronica R einhardsbrunnensis kalba tik apie M isnijos, Lausacijos ir Prū* 1) Henrici Chron. Livon. XV. 9: „Lembitus vero de Saccala, assumpta turba Estonum, persequutus est sacerdotem, et inventum nocte interfecit, et Theodoricum et Philippum, interpretes suos, cum quibusdam aliis, qui omnes pro fide Christi occubuerunt, et in martyrum, ut speramus, consor* tium transmigrarunt. Erat autem Philippus idem de gente Letthonum, et in curia Episcopi enutritus et adeo fidelis effectus, ut interpres ad ceteras gentes docendas mitteretur : et sicut martyrii particeps factus est, sic et be* atitudinis aeternae compos fieri meruit.“ 2) De Montalembert, Histoire de Sainte Elisabeth de Hongrie, du* chesse de Thuringe, Paris, 22*e edit. 1903 t. I. psi. 326: „II fit avec l’Empereur toute la campagne contre les Bolonais et les autres villes insurgées et se trouva à la grande diète de Crémone à Pâques 1226. L’Empereur fut si satisfait de son courage et de son dévouement, qu’il lui accorda l'investiture du margraviat du Missnie, dans le cas où la postérité de sa soeur Judith, veuve du dernier margrave, s’éteindrait, et en même temps celle de tout le. pays qu’il pourrait conquérir en Prusse et en Lithuanie, où il nourrissait le projet d’aller porter la foi chrétienne”. Toliau Montalembert savo pastaboje sako: „Ce projet fut exécuté peu d’années plus tard par l’ordre Teutonique, dont Conrad, frère du duc Louis, était l’un des principeaux chefs ; on peut donc croire que les plans de l'époux d’Elisabeth n’ont pas été sans quelque influence sur cet événement, l’un des plus importants du moyen âge par ses suites.’’

46

sų investitūrą: „Im perator ergo, quia idem landgravius bene ad placitum sue voluntatis obsequium sibi prestiterat, contulit sibi iure pheodi m archiam M ysnensem et Lusaciam et terram Pruscie quantum expugnare valeret et sue subicere potestati“1). Teode* rikas T uringietis visai nieko nemini apie jokias investitūras12). Im perijos regestuose3) taip pat neužtinkam duom enų, iš kurių galima būtų m atyti, k ad Lietuva b ū tų buvus suteikta T uringuos L iudvikui feodalinėm is teisėmis. Tačiau, iš kitos pusės, kadangi Prūsų vardas tuom et V akarų Europoje turėjo platesnę sąvoką, tai galima m anyti, kad Prūsijos investitūra palietė ir Lietuvos kraštą, juo labiau, kad Friedrikas II buvo suteikęs L iudvikui gan plačias teises, kaip antai, pavyzdžiui, m atyti iš pasakym o: „quantum expugnare valeret“ . Jeigu T uringijos L iudvikas ir tu* r ėjo kurių nors sum anym ų šiaurės ry tų Europoje, tai tie suma* nymai liko n e įv y k d y ti; nes jis m irė darydam as kryžiaus žygį į Palestiną. Sekančioje santykių raidoje buvo reikšm ingesnės kar* dininkų pastangos. V y sk u p u i A lbertui m irus, paėmė į savo rankas vokiečių Livonijos politikos vairą k ardininkų ordinas, kuris k askart vis labiau stengėsi pasidaryti savarankiškesnis. T u o pačiu teko kardininkų broliam s im tis atsakingum o už pagonių pavergim o ir krikščioninim o uždavinį. A rtim iausias jų pastangų tikslas buvo Lietuva. T ačiau lietuvių tautos pavergim as k ardo broliam s buvo tiek sunkus ir pavojingas, k ad netrukus jie susilaukė m irštam o smūgio. B ūtent, vyskupo A lberto politikos įpėdiniam s teko da* bar susidurti su lietuvių giminėmis, kurios po savo pirm ojo išsi* skirstym o buvo pradėjusios organizuoti bendras jėgas. Juo Lietu* vos vienijim asis k askart virto aiškesne tikrybe, juo labiau augo jos galybė. Pasirodė, k ad vokiečiai, jau vyskupui A lbertui vieš* pataujant, pražiopsojo palankesnį m om entą lietuviam s pavergti. Besivienijanti Lietuva, ypačiai M indaugui viešpataujant, buvo 1) Cronica Reinhardsbrunnensis, ed. O. HoldersEgger MG. SS. t. XXX. 1. Hannoverae 1896. psl. 605.12-15 2) Theodorici Turingi Libri octo de S. Elisabeth (Canisii Henrici, Thesaurus Monumetorum IV. Amsteraedami 1725). 3) Böhmer, Regesta Imperii, hrsg. von Jul. Ficker t. V Innsbruck 1881. Nr. 1639, a. psl. 331, Nr. 1710.

47

jau gana stipri. V okiečiam s nuolatinėse ateities kovose jau nes buvo lemta lietuvių galutinai pavergti. K ardininkų brolių pastangos, nukreiptos prieš Lietuvą, bus vo pirm asai tiesioginis bandym as lietuviam s pavergti ir jiems prievarta įbrukti krikščionybę1). K ardininkai gana anksti buvo sumanę kariauti su lietuviais. Jau sutartyje 1226 m etų, kurioje legatas Vilhelm as iš M odenos sprendė ginčijamus dalykus tarp vyskupo A lberto ir kardininkų, šis sum anym as aiškiai išeina aikštėn, b ūtent: jeigu m agistrui pavyktų užkariauti Lietuvos plo* tą, ekvivalentinį tam plotui, kurį vyskupas T eodorikui iš Kuke* noiso dovanojo V arkoje, tai ordinas gauna teisę jį visą sau pasu laikyti12). Sis nepriklausom os Lietuvos žemių ploto dekretavu m as aiškiai rodo, k ad apie lietuvių pavergim ą jau rim tai buvo m anoma. T u r būt, netrukus ordinas tikrai stengėsi jam pripa* žintos teisės sąlygą Įvykdyti: „D em m eister das gemute stu n t zu littow en“ . A pie 1229 m., o gal ir anksčiau, m agistras V olkevu nas, pavergtųjų lybių, estų ir latvių padedam as, išsirengė ka= riauti su lietuviais. K aro žygis tuo tarpu vokiečiams laimingai pavyko3). Tačiau, pasisekim as neturėjo didžios reikšm ės ir, ro= dos, nepigiai jis kardininkam s atsiėjo. Kaip ten bebuvo, o vis tik karo laimėjimo vokiečiai negalėjo išnaudoti, ir, neilgai trukus (1231 m .), po to karo žygio, matome, kad V olkevinas vadovavo pirm osiom s derybom s su H erm ann'u von Salza dėl kardininkų ordino suvienijimo su teutonų ordinu4). K aip lietuvių santykiai su vokiečiais susidėjo po šio karo 1) Vadinasi, Lietuvos christianizavimo chronologija yra ankstybesnė. Chodynickio paduodamas 1251 metų skaičius (žiūr. „Przegląd historyczny“ t. XVIII psl. 216 ir 223), regis, nevisai sutinka su fakto tikslumu. Nes Lie* tuvos christianizavimo sumanymas siekia vyskupo Alberto laikus, o pirmos tiesioginės pastangos buvo brolių kardininkų padarytos. Sunku yra tiksliai nustatyti Lietuvos christianizavimo pradžios datą. Nes istorinių įvykių srovė yra vienas continuum, kuris nesiskaldo chronologiniais skaičiais. Mums rodos, kad apytiksliai, patogumo déliai, geriau tiktų skaičius ne 1251, bet 1229 metų. 2) Bunge, Livi. UB. I. Nr. LXXXIV.: „ ...q u o d si magister poterit sibi subiugare de Lettia partem aequivalentem illi, quam ipse episcopus Theodorico de Cokenois concessit in Warka, eam dividere cum episcopo minime teneatur,,. — Bonnell, Chronographie, psl. 46. 3) Livland. Reimchron. V. 1799—1846. 4) Ewald A. L., Eroberung Preussens durch die Deutschen. Halle, 1872. I. psl. 208.

48

žygio, yra negalim a tikrai nustatyti. R odos, k ad vokiečiai, bū* darni įpainioti į ginčus su danais dėl Estijos, ir dėl savo vidaus nesutikim ų1), negalėjo vėliau nieko rim to prieš lietuvius padas ryti. T aip p at šaltiniai nieko nesako, kaip lietuviai iš savo pusės laikėsi prieš vokiečius. M aždaug apie tą patį laiką pirm ą kartą galima pastebėti, kad ir popiežiaus dėmesys buvo atkreiptas į lietuvių christiank žavimą. Su šiuo dalyku, be abejo, jį supažindino jo legatas V ik helmas iš M odenos. Sis dar 1225 m etais, lankydam as paliai D auguvą naujai įsteigtas parapijas, m okė naujus krikščionis tk kėjimo tiesų2). Tuom et, be abejo, jis turėjo atkreipti savo akis į pagonišką lietuvių kraštą, esantį pietuose anapus D auguvos. A iškiai tai mes galime m atyti iš jau m inėtos sutarties tarp vys* kupo A lberto ir k ardininkų ordino. T en padarytos kardinim kams koncesijos aiškiai rodo, kad legatas buvo gerai susipažk nęs su Lietuvos užkariavim o ir krikščioninim o dalyku. Po dviejų m etų, kai antrą kartą buvo paskirtas popiežiaus legatu, turėjo Vilhelm as de M odena jau pats rūpintis šį dalyką išspręsti. Bū* tent, G regorius IX pavedė jam organizuoti kryžiaus karo žygį prieš lietuvius3). Buvo tai pirm asis A paštalų Sosto skelbiamas *) Ibid. I. psl. 201-203. 2) Henrici Chron. Livon. XXIX, 5. 3) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CXLIV. col. 183—85 U t igitur tam arduum negotium fidei salubriter promoveri valeat Divina clementia mises rante ac feliciter consummari, fraternitatem tuam monemus et obsecramus in Domino, in remissionem tibi peccaminum iniungentes, quatinus, assumpto praedicationis officio propter Deum pauperum crucesignatorum in Bremensi provincia, nec non in Magdebuvgensi, Havelbergensi, et dimidia Brandeburs gensi, versus Albeam , in Ver densi, M indensi et Padeburnesni dioecesibus, ac Gotlandia, cum quibus duximus dispensandum, vota peregrinationis convers tens in succursum fidelium praedictorum, tam eos, quam alios fideles, in eisdem provincia et dioecesibus constitutos, ad nimiam charitatem, qua Christus eos dilexit et diligit, respectum habere, et ei retribuere aliquid pro omnibus, quae retribuit ipse illis, monitis et exhortationibus tuis, secundum datam tibi a Deo prudentiam, informare procures diligenter et solicite pos stulans, ut ipsi, redempti pretio glorioso, in quos, tamquam viros Christianos et catholicos, cadere opprobria exprobrantium Christo debent, se viriliter et potenter accingant, velut zelum Dei habentes, ad ampliandum nomen fidei Christianae, et liberandum proximos de manibus paganorum, pro« fecturi secundum tuum consilium, et acturi ita, quod et ipsis praemium des beatur aeternum et infideles non possint, quod impune Christi nomen ims pugnaverint, gloriari. Lietuva ir Vak. Europa, 4

49

kryžiaus karas prieš Lietuvą, kuris buvo gan rūpestingai organi* zuojam as. Popiežius G regorius IX liepė jį skelbti visoje šiaurės V okietijoje. Jo atsišaukim ai plačiai pasklido Bremeno provinci* joj ir G otlandijoj, M agdeburgo, Paderborno, Havelbergo, Ver* deno, M indeno ir B randenburgo vyskupijose. Popiežiaus palies pim u, taip p at ir Livonijos neofitai turėjo dalyvauti krašto gy* nime1). O rdino m agistras V olkevinas netgi kreipėsi į rusus, kviesdam as juos į talką prieš lietuvius2). V adinasi, kardininkai rūpinosi kuo daugiausia sutraukti karo jėgų, k ad su pagonim is lietuviais b ū tų iš karto baigta. Ilgai netrukus organizuojam asai kryžiaus karo žygis tikrai įvyko. Jau vasarą tais pačiais m etais (1236 m .) atvyko iš V okietijos dideli būriai kryžiaus karo mal* dininkų. Su jais drauge išsirengė karo laukan estai, lybiai ir latviai. T aip pat ir rusai laiku atvyko į pagalbą. G alinga priešo kariuom enė užpuolė Lietuvą ir savo plėšimais ir gaisrais labai nuskriaudė žemaičių krašto vietas. Pagaliau rugsėjo 22 dieną susidūrė priešingos karo jėgos. K ova ties Šiauliais3) , kuri šalti* niuose yra daug k artų pam inėta, pasibaigė vokiečiams didžiausiu pralaim ėjim u. O rdino m agistras V olkevinas su 48 ar 50 kardi* ninku ir daugybe kryžiaus piligrim ų krito kautynių lauke. Šiuo sm ūgiu buvo k ardininkų ordinas sunaikintas. T ai buvo jo pa* skutinė kova. Šis nepavykęs kryžiaus karo žygis, m atyt, padarė am žininkam s gilų įspūdį, nes apie jį kalba vokiečių ir rusų anna* lai bei kronikos4). K ad šis karo žygis taip liūdnai vokiečiams pasibaigė, rei* ketų, rim uotosios Livonijos kronikos pranešim u, aiškinti tuo x) Ibidem col. 184—85: „...P raeterea episcopos, assecutos iam sedes, quorum ecclesiae sunt dotatae, fratres quoque militiae Christi, obtinentes pos* sessiones et castra, et cives Rigenses, cum habeant civitatem, nec non neo» phytos, qui per munimen' castrorum aliquam tutelam habere noscuntur, mos neas diligentius et inducas, ut cum peregrinorum auxilio ad faciendas mu* nitiones pro neophytis, paganis expositis, et ad ordinandas sedes episcopis adhuc vagantibus, intendant fideliter et devote. 2) Livland. Reimchron. V. 1889—90. 3) Zajączkowski Stan., Studya nad dziejami Žmudzi wieku XIII,, 1925 Lwow, psl. 52. s. įtikinamai įrodo, kad šis mūšis įvyko ties Šiauliais. 4) Livland. Reimchron. V. 1859—1866. — Bunge, Livi. U B. I. Nr. CXLIV; Nr. CXLIX. Cf. Ewald, Eroberung Preussens I psl. 219—222. To* toraitis 1. c. 53—56 ir past. 1. 55.; Latkowski Juk, Mendog krol litews* ki psl. 25.

50

faktu, kad krikščionių kariuom enė buvo priversta kariauti nepa? togiomis kau ty n ių lauko aplinkybėm is. G alim as daiktas, kad ir ši aplinkybė iš dalies buvo kardininkų nelaimės priežastis, bet ji nebuvo toji viena ir sprendžiam a, jeigu prisim insim e, kad krikščionių kariuom enė buvo labai didelė ir daug geriau gink« luotą už lietuvius ir, kad V akarų E uropos ritieriai tuo laiku savo strategija pranešė lietuvių vadus, tai jau galima teigti, k ad visos aplinkybės buvo taip susidėjusios, k ad kryžiaus karo žygis baig? tusi laim ingai. Kaip iš susidėjusių santykių galima spėti, šios ko? vos pralaim ėjim ą vokiečiams nulėmė abejotino pasitikėjim o sąjun? ga su naujais krikščionim is, jeigu jau žemgaliai, kryžiaus piligri? m us, besitraukiančius atgal, užpuolė1) ir paskum tuojau su kur? šiais prieš vokiečius sukilo2), tai reikia m anyti, kad jie su lietuviais palaikė slaptus santykius prieš kardininkų ordiną. R im uotoji Livo? nijos kronika šį kartą nieko nemini, k ad lybiai, latviai ir estai bū? tų drauge ėję j kovos frontą prieš lietuvius. Jie, tu r būt, patys pir? mieji, dar prieš pradedant kryžiaus piligrim am s skirstytis, visai pasišalino iš karo lauko. N au jų krikščionių neištikim ybę reikia tuo aiškinti, kad jie buvo vokiečių viešpatavim u nepatenkinti ir, be abejo, galvojo apie prarastos laisvės atgavim ą. Ypačiai tenka taip pasakyti apie kuršius, kuriuos popiežiaus legatas Balduinas taikos keliu, tam tikra sutartim i užtikrinęs jiems laisvę, buvo lai? m ėjęs krikščionybei3). Po to, kai Livonijos vokiečiai jų žemės plotus tarp savęs pasidalino, jie nustojo savo laisvės. T o k s dar? bas, be abejo, turėjo stiprinti k uršių griežtą nusistatym ą prieš vokiečius. M aty t, k ad popiežiaus legatas šiuos santykius gerai suprato. T odėl jis stengėsi taikingu derybų keliu pagonis krikš? čionybei laimėti. Jeigu jo m isijos darbas b ū tų ilgiau trukęs, tai, be abejo, jis būtų lengvesnį kelią suradęs įvesti krikščionybei ir Lietuvoje. T ačiau legato taikingas krikščioninim o būdas ne? galėjo būti suderinam as su vokiečių užkariavim o pastangom is ir jų politiniais planais. Ew ald'o nuom one — esą Balduino pa? stangos buvo nukreiptos į tai, k ad neofitus nuo Livonijos vo? kiečių viešpatavim o nepriklausom us išlaikytų ir tuo b ū d u Al? B Livland. Reimchron. V. 1937—39. 2) Herman von Wartberge SS. rer. Pruss. II. psl. 33—34 ir psl. 36. 3) Bunge, Livl. U B. I. Nr. GUI, Nr. CIV.

51

berto von B uxhövden kolonial ę valstybę Livonijoj susk ald y tų 1), — m ums regis, ne visai sutinka su B alduino sum anym ais. Ew ald'as čia neįžiūri, k ad B alduinas labiau veikė vedam as gry» nai krikščioniškos m isijos m otyvų, kurie jį palenkė atsisakyti nuo grynai karinės politikos ir im tis taikingų christianizavimo priem onių. K ardininkų brolių likučiai, kuriem s buvo lemta gyventi po Šiaulių kautynių, nebegalėjo toliau patys vieni laikytis prieš savo priešus.. V okiečių Livonijos kolonialinei valstybei išlaikyti jie buvo priversti ieškoti pagalbos kitur. K ardininkų ordino su* sijungim as su vokiečių ordinu virto kardininkam s gyvybės r ei* kalu. A nksčiau pradėtos derybos dėl m inėtų ordinų unijos bus vo galutinai baigtos. Popiežius G regorius IX 1237 m. gegužės mėn. 12 dien, patvirtino vokiečių ordino susijungim ą su kardis ninku ordinu2). K aip k ardininkų ordino įpėdiniai, vokiečių kryžiuočiai sas vo atsakingum u ėmėsi buvusių k ardinin kų uždavinių ir tęsė toliau Livonijoje pradėtą kryžiaus karų politiką ir krikščionims mo darbą Lietuvos atžvilgiu. K okiuose santykiuose lietuviai buvo su vokiečiais po kaus tynių ties Šiauliais, nieko tikra negalima pasakyti. K adangi šals tiniai nieko nepraneša, tai reikia m anyti, kad, tu r būt, jokių žys m esnių įvykių nebuvo. T ik apie 1244 m etus, arba dar kiek anks sčiau, po to, kai vokiečiai užkariavo K uršą, pradeda vėl kaskart vis labiau aiškėti vokiečių santykiai su lietuviais. Iš kaizerio donacinio dokum ento (1245 m .)3) galima aiškiai m atyti, k a d teus tonų ordino pastangos Lietuvą užkariauti buvo jau į darbą įkins kytos. Friedrikas II, vyriausiam m agistrui E nrikui von H ohem lohe prašant, suteikė ordinui juridinį pagrindą „ad Ingrediens dum et obtinendum terras C urlandiam , Letoviam et Semigas liam “ . O rdinui visų pirm a buvo svarbu gauti teisę į minimų k raštų „obtinendum “ ; nes K uršą ir Žem galius jis buvo jau užs kariavęs. Be abejo, prieš prašydam as kaizerį leidimo „ad ingres diendum “, jis buvo taip pat ir su lietuviais pradėjęs kariauti. *) Ewald, Eroberung Preussens I. psl. 202. 2) Bunge, Livl. U B. I. Nr. CXLIX. 8) Bunge, Livl. U B. I. Nr. CLXX1X col. 234.

52

Buvo tai karai, kurie savo tolim esne eiga drauge su politiniais santykiais sudarė sąlygas M indaugo konversijai. Prieš prad ed an t nagrinėti M indaugo konversiją, tenka iš eilės susipažinti su dviem kryžiaus karo žygiais prieš lietuvius. Kai M indaugas visais galimais būdais stengėsi lietuvių sri= tis subordinuoti savo valdžiai, m ažesnieji kunigaikščiai atsidūrė rimtame pavojuje. Kai kurie iš jų, norėdam i išsigelbėti nuo žūties, ieškojo globos ir apsaugos teutonų ordine Rygoje. Ga= Įima tai aiškiai m atyti rim uotosios Livonijos kronikos pranešim e apie trijų kunigaikščių kovą su Lengveniu, kuris buvo Min* daugo šalininkas1). Persekiojam i kunigaikščiai, pajutę, kad jų būtis yra fatališka, vyko R ygon pas ordino m agistrą ir ieškojo sau kryžiuočių globos. T en jie su visa savo šeim yna krikštijosi2) ir buvo vokiečių m aloniai priim ti. O rdino m agistras net suteikęs jiems investitūrą žemės plotais ir žmonėm is3). Sis sm ulkus kro* nikos pranešim as, — nors jo atskiri epizodai atrodo pasakiškai pagražinti, — savo pagrindu rem iasi tikrom is reliacijomis, iš kurių galima spręsti, kad m ažesnieji kunigaikščiai, kurie neno* rėjo klausyti M indaugo valdžios, kreipdavosi į teutonų ordiną Livonijoj, ten jie priim davo k rik štą ir rasdavo sau gerą ap* saugą. I lietuvių neofitus, perėjusius vokiečių pusėn, buvo tuom et, be abejo, žiūrim a kaip į persekiojam us krikščionis. Si aplinkybė galėjo b ūti net priežastis kryžiaus karo žygiams, kurie buvo rem giami Livonijos krikščionių apsaugos pretekstu. K ryžiaus karo žygiai prieš Livonijos ir Prūsų pagonis buvo popiežių skelbiami visuom et vokiečių ordinui prašant. Labai galimas daiktas, kad šiuo k artu ordino prašym uose kryžiaus karo žygiai buvo mo? tyvuojam i lietuvių neofitų apsauga nuo pagonių. K ad A paštalų -1) Livland. Reimchron. V, 2705—3120. 2) Livland. Reimchron. V. 2985—86: Sie wären zu den cristen komen und hatten an sich den touf genomen mit allen irme gesinde gar. 3) Livland. Reimchron. V. 2958—59. er gab in ouch mit schrifte beide lute unde lant.

53

Sostui apie M indaugo persekiojam ų kunigaikščių konversijas galėjo b ūti pranešta, galima pam atuoti raštu 1244 m etų liepos m ėn. 15 dien. B ūtent, popiežius Inokentas IV šiame rašte siun* čia savo pasveikinim us ir palaim inim ą tikintiesiem s, gyvenam tiem s Lietuvoje: „ ...C h r i s t i fidelibus per Livoniam, Prussiam , terram Culm ensem , Semigaliam, C urlandiam ac Lituaniam et ceteras neophytorum et paganorum provincias ac insulas consti* tu tis salutem et apostolicam benedictionem “1). Teisybė, jau ir anksčiau popiežius turėjo sužinoti apie lietuvių santykių paki* tėjim ą, nes 1243 m. rugsėjo mėn. 23 dieną, rašydam as kryžiaus karo bulę, jis džiaugiasi tuo, k ad Livonijos ir Prūsų kraštuose visatos K ūrėjas liko išaukštintas, ir tu ri vilties, kad D ievo garbė kaskart vis labiau ir labiau ten skleisis: „ .. .Ig itu r cum sicut re* latu fidedignorum percepim us exultantes, conditor omnium in Livonie ac Pruscie partibus . . . sit m ultipliciter exaltatus, et spes sit, quod ibidem m agis ac magis sui nom inis gloria protendatur, si plantationi sue partium earundem favorem, quem in ipso pos* sum us, im pendentes oportunum illi per devotos ecclesie subsi* dium procurem us“2). 1242 metais vokiečiai Livonijoj jau buvo pavergę didesnę K uršo dalį8). Bemaž vienu laiku jie sudarė taikos sutartį su rusais4). T odėl didesnio pavojaus jie galėjo laukti iš lietuvių pusės. M inėtų kunigaikščių perėjim as ordino pusėn davė geros progos Livonijos kryžiuočiam s eiti prieš lie* tuvių pagonis. M aty t, k ad teutonų ordinas Livonijoj tuom et po nelaim ingų kovų su rusais5) ne per daug turėjo karo jėgų. To* dėl reikėjo jam kreiptis Rom on su prašym u, kad popiežius skelbtų kryžiaus karą jo pozicijai sustiprinti Livonijos krašte. Popiežius Inokentas IV , būdam as ordino prašym am s palankus, savo raštu (1243 m. rugsėjo 23 d.) tikrai ragino dom inikonus V okietijoj, Č ekijoj, Lenkijoj, G otlandiįoj, N orvegijoj, Švedijoj ir kituose kraštuose iš sakyklos skelbti kryžiaus karo žygį prieš

x) 2) 3) 4) 5)

54

Bunge, Livl. U B. I. Nr. CLXXIX. col. 234. Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. LXXVII. psl. 37. Bonnell, Commentar, psl. 77. Новгород. лЬт. 6750. — Bonnell, Chronographie psl. 61. Bonnell, Chronographie psl. 60.

Livonijos ir P rūsų pagonis1). Einant šiam kryžiaus karo judėji* mui pradėjo organizuotis piligrim ai, kurie buvo pasirengę traukti j šventąjį karą prieš lietuvius. Šie piligrim ai tarp savęs nesutarė. M atyt, k ad ne visi norėjo paklusti teutonų ordino vadovybei. Be abejo, kai kurie kunigaikščiai m anė daryti karo žygį nepru klausom ai nuo ordino ir savo naudai. T odėl popiežius Ino* Lentas IV savo raštu (1243. X. 1.), parodydam as daug diplo* m atiško švelnum o, įsako visiems piligrim am s paklusti ordino vadovybei ir sutartinai eiti prieš pagonis2). N o rs popiežiaus do* kum ente 1243 m. rugsėjo 23 dien. po Livonijos yra dar Prūsai pam inėti, tačiau reikia su tuo sutikti, k ad kryžiaus žygis pirm ų pirm iausia Livonijai buvo organizuojam as. N es kitame, šiek tiek vėlesnės datos, rašte (1243 m. spalių mėn. 1 dien.) yra tik viena Livonija pam inėta; .......ad im pugnationem gentis perfi* dae, oppositae C hristi fidelibus in Livonia m agnanim iter pro* cessistis“3). N o rs paduodam uose dokum entuose lietuvių, arba Lietuvos, vardo nėra aiškiai pam inėta, tačiau iš politinių Livo* nijos ordino valstybės santykių su lietuviais galima m anyti, kad ši kryžiaus karo akcija buvo vedam a taip pat ir prieš Lietuvą. Pagaliau, ir patys dokum ento žodžiai; „gens perfida, opposita C hristi fidelibus in Livonia“ duoda gero pagrindo sakyti, kad čia turėta galvoje lietuviai. N es viena lietuvių tauta, būdam a dar laisva, galėjo būti „opposita C hristi fidelibus“ . Prieš Min* daugo k rik štą rim uotoji Livonijos kronika kalba apie du karo žygiu prieš lietuvius. Esu linkęs m anyti, k ad pirm asis iš jų yra susijęs su kryžiaus karo skelbim u 1243 m etais. K adangi popiežius Inokentas IV savo rašte (1243 m etų spalių mėn. 1 dien.) kryžiaus karo m aldininkam s sako: „ad im pugnationem gentis perfidae . . . m agnanim iter processistis”, tai šventojo karo žygis prieš lietuvius buvo suruoštas 1243 m etų pabaigoje, tuo laiku, kai Livonijoj ordino m agistru buvo Enrikas von Heim* burg4) . ’O Strehlke, Tabulae Ordinis Theutonici, Nr. 206. pg. 197. Bunge, Livi. UB. I. Nr. CLXXIV. col. 228. — Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. LXXVII psl. 37. 2) Bunge, Livland. U B. I. Nr. CLXXVI. col. 2331. 3) Bunge, ibidem. 4) Pagal Engelmann'ą Enrikas von Heimburg buvo Livonijos krašto magistru nuo pradžios 1243 m. iki pusei 1244 m.

55

Iš rim uotosios kronikos konteksto matome, kad antrajam kryžiaus žygiui surengti davė progos m inėtų kunigaikščių pers ėjimas ordino pusėn1). Pats žygis, teisybė, kryžiuočiam s buvo laimingas, tačiau sprendžiam os reikšm ės padariniais jiems dar neteko pasidžiaugti. T urėjo pasitenkinti tuo, kad galėjo sunai* kinti šiaurinę Lietuvos dalį. Po šio kryžiaus karo žygio, rodos, ėjo nuolatiniai m ūšiai tarp lietuvių ir kryžiuočių. Pasak rimuos tosios Livonijos kronikos, dar ilgai buvo kariauta; kryžiuočiai visur aplinkui kraštų žiauriai naikinę. D ieną ir naktį jie puolė krašto pilis. V iena ir kita pusė turėjo daug aukų. Lietuviai taip pat iš savo pusės atsilygindavę plėšim ais2). Tačiau tose kovose vokiečiai neįstengė lietuvių įveikti. K iek galima iš kronikininko pranešim o spręsti, kiekvienas užpuolim as iš vienos ir kitos pu* sės visada buvo atrem iam as ir abiejų priešininkų karo jėgos pa* silikdavo tam tikroje pusiausvyroje. „Vienoje ir kitoje pusėje buvo pralieta daug kraujo“, — šiais žodžiais baigia kronikinm* kas šių kovų istoriją. R yšium su šiuo vokiečių karo žygiu prieš lietuvius litera* tūroje yra pajudintas tų trijų kunigaikščių klausim as. Rimuo* toji Livonijos kronika juos vadina vardais: D ucze, M ilgerin, D in d e k e 3). Kallm eyeris, kom entuodam as rim uotąją Livonijos 1) Livland. Reimchron. V. 2964—3075. 2) Livland. Reimchron. V. 2681 -2 7 0 3 : in wart vil seiden an gesiget: sie wären also manchen tac, got half in selbe in mancher wis,. daz man urlouges mit in pflac daz sie behielden w ol den pris. sie herten vaste umme sich, die Littowen herten dar, tälanc arm, morne rieh bie wilen gülden sie in gar. waz vesten in dem lande lac sie riten wider in ir lant, die pîneten sie nacht unde tac, sie stiften roub unde brant daz sie sie gewunnen an. und gülden ir scherf vil wol. geslagen wart vil manich man bie wilen gäben sie auch den zol ûf ietweder siten, beide lute unde güt als man pflit in striten, sie guzzen beider wege ir blüt. dö man urlouges pfliget. 3) Žinoma, yra tai iškraipyti lietuviški vardai; būtume labai dėkingi mūsų filologams, jeigu jie pasistengtų restauruoti šių vardų tikrąją lietuvišką formą. Gal „Dindeke (Gingeke)“ = Gineikis, Gineika arba Gineitis? Taip pat yra žinoma pavardė Dinda; tuomet Dindeika, arba Dindeikis? „Ducze (Tu* sche)“ =Lūšys? „Milgerin“ =Milgerūtis?

56

kroniką, spėja, k ad tai yra nekrikščioniški V ykinto, Tautvilo ir E dvydo vardai1). Bonnell’is šią nuom onę palaiko su ta restrik* cija, k ad čia yra sum aišyti asm enys ir iškraipyti vardai12). M es esam linkę nuo šios nuom onės skirtis ir laikyti šiuos tris m inėtus kunigaikščius neidentiškus su V y k in tu , T autvilu ir E dvydu dėl tos aplinkybės, k ad šiuos pastaruosius R ygos arkivyskupas pro* tegavo, o anuos globojo ordino m agistras. K adangi tarp ordino ir arkivyskupo visada buvo jaučiam as antagonizm as, tai sunku yra teigti, k ad tuos pačius lietuvių kunigaikščius būtų vienu laiku ir ordinas, ir arkivyskupas protegavęs. K ad ir toliau galėtų sėkm ingai su pagonim is kariauti, ordi* nas buvo reikalingas V akarų Europos pagalbos. Po dviejų m etų krikščionių pasaulyje vėl pasklido popiežiaus Inokento IV at* sišaukim ai eiti į kryžiaus karą prieš pagonis. Savo 1245 m. rug* sėjo 13 dien. raštu jis ragina dvasininkiją skelbti iš sakyklos kryžiaus karo žygį Livonijai ir Prūsam s tuo pačiu uolum u, ku* riuo yra skelbiam a Šventajai Žem ei3). Teisybė, jau anksčiau, tais pačiais m etais vasario 20 dien., popiežius ragino Lundo arki* vyskupą ir jo sufraganus uoliai veikti kryžiaus karo organizaci* jos naudai ir einantiem s karo m aldininkam s į Livoniją (E stiją) suteikė tuos pačius atlaidus, kurie buvo suteikiam i einantiem s Į Šventąją Žem ę4). K ad ši kryžiaus karo akcija buvo tuo laiku nukreipta taip pat ir prieš lietuvius, galima tuo pam atuoti, kad m aždaug tuo pačiu laiku im ta labiau interesuotis Lietuva. Bū* tent, kaizeris Friedrichas II, kaip aukščiau esame kalbėję, suteikė 1245 m. birželio mėnesį teutonų ordinui teisę „ad ingrediendum et o b tin e n d u m . . . Letoviam “ . O popiežius Inokentas IV tais pačiais m etais vasario 1 dieną, rašydam as kryžiuočiam s ir karo m aldininkam s, suteikė jiems atlaidus ir ragino, k ad jie stengtus 1) SS. rer Livon. t. I. psl. 748. 2) Bonnell E. Mitteilungen aus dem Gebiete der Geschichte Liv, — Est — und Kurlands, Bd. IX. psl. 66. 3) Bunge, Livi. UB. I. Nr. CLXXXVII. col. 245—46: „ . . . licet pro sub* sidio terrae sanctae praedicari ubique mandaverimus verbum crucis, tamen nostrae intentionis existit, ut pro Livoniae ac Prusciae negotio in locis suis, prout in aliis litteris nostris apparet crux nichilominus praedicetur. Quocirca discretioni vestrae per apostolica scripta mandamus, quatinus, cum utrum* que sit necessarium utrique studiose ac efficaciter verbo et opere insistatis. 4) Bunge, Livi. U B. I. Nr. CLXXXIII. col. 239—240.

57

nulaužti ragus lietuviam s, kurie „Dievo m isijų darbą taip smerks tinai persekioja“ : „volum us et m andam us, in rem issionem vobis peccam inum iniungentes, quatinus huiusm odi perfidos christias nos, ac Letoinos et P m tenos eosdem, dei causam sic dampna* biliter persequentes, brachio potenti deprim ere et ipsorum ins fringere cornua vigilanti solicitudine studeatis“1). Šiais duos menimis rem iantis, yra pagrindo m anyti, kad 1245 arba 1246 m etų pradžioje turėjo būti suruoštas kryžiaus karo žygis prieš Lietuvą. Iš aplinkybių m atyt, kad tai buvo karo žygis suruošs tas didesniu m astu. K ryžiaus karo keleiviai galėjo jame gausins gai dalyvauti, nes čia, be abejo, juos turėjo vilioti daug lengvess nės sąlygos gauti tiems atlaidam s, kurie buvo suteikiam i krys žiaus kareiviam s, keliaujantiem s tolim on Palestinon. Rim uotoji Livonijos kronika tikrai pasakoja apie didį karo žygį prieš Lies tuvą2). Esam linkę m anyti, kad šis žygis yra ką tik m inėto krys žiaus karo skelbim o padaras. Be to, ir pats kronikininkas pas stebi, k ad karo žygyje dalyvavo kryžiaus piligrim ai3). Šiam kryžiaus karo žygiui vadovavo A ndriejus von Velven iš Steierm ark4), kuris, pagal B onnell’į, tuom et, greičiausiai, yra buvęs ordino vicesmagistras Livonijoj5). Iš kronikininko praneš Šimo galima spręsti, k ad ordinas stengėsi Lietuvą ir Žem aičius užkariauti. V isų pirm a kryžiaus karo dalyviai užpuolė N ai s stėnų (N alsen) sritį, kurią k ardu ir ugnim i išnaikinę, traukė x) Theiner, Veter. Mon. Pol. et Lituan. I. LXXXII pg. 40—41. Cf. Nr. LXXXIII pg. 4L 2) Livland. Reimchron. V. 3245—3406. 3) Livland. Reimchron. V. 3351—53: Der meister mit den sinen bruderen und pilgerinen scharten aber wol ir her. 4) Livland. Reimchron. V. 3245—48: Meister Andres von Stire do dachte, er werde nimmer vro er enrichte der heidenschaft ein grozer Įeit von siner craft. 5) Bonnell, Commentar, psl. 78: „ .. . Dietrich von Groningen war ge* wiss vom Anfänge des J. 1239 bis zum Ende des J. 1246 livländischer Ors densmeister, und wurde während seiner Abwesenheit vielleicht in den Jah» ren 1240 oder 1245 durch Heinrich von Heimburg, wahrscheinlicher aber in den Jahren 1241—1247 durch Andreas von Velven seine Stelle vertreten.

58

toliau ir apgulė M indaugo sostinę, K ernavės pilį1)- Neįstengs darni pilies paim ti, jie išnaikino A ukštaičių plotus ir pagaliau pas suko savo žudantį ir viską naikinantį žygį Žem aičių link. Pagal to paties kronikininko reliaciją, Žem aičių kraštas buvo dar žiaus riau žudym ais ir gaisrais sunaikintas, nekaip A ukštaičių sritys: der Sameiten b lüt m an göz u n d sie m ochten sich nicht weren. wer den lip w olde generen, der m üste gar an alle zucht in die weide nemen vlucht, in puschen u n d in brüchen m üsten sie vride suchen; u n d w er dar under w art begän, der m üste da zü pfände län den hals, dass was in ungemach. vil m anchen dort also geschach, ich meine zü der selben stunt, dass sint der Sameiten m unt da von clagete m anchen tac. nicht m ėr ich üch sagen mac. die cristen hatten vol ir hant u n d die lant vil gar verbrant u n d karten w ider zü lande m it roube m ancher hande2). x) Autorius yra linkęs palaikyti tą nuomonę, kad Kernavė buvo Mins daugo sostinė. Tačiau drauge darome pastabą, kad Mindaugas veikiausia rezidavo keliose savo pilyse. Nuolatinės savo rezidencijos, t. y. sostinės modernios centralizuotos valstybės prasme, neturėjo. Todėl Klymenko, ma> tuodamas šių dienų požiūriu Mindaugo laikus, pertoli nueina. Tur būt, joks autorius dar nebuvo taip subjektyviai tendencingai Mindaugą apibūdinęs, kaip Klymenko: „Die von Mindowe dem Orden ausgestellten Urkunden weisen darauf hin, dass dieser erste und letzte litauische König weder ein staatliches Territorium, noch eine staatliche Organisation oder ein Staat! b ches Zentrum, eine Hauptstadt, hatte. (Altpreussische Forschungen 6. Jahrg. 1929. Heft 2. psl. 215). Autorius visai pamiršo, kad netgi Romos imperijos vokiečių imperatoriai neturėjo savo valstybės centro ir centralizuotos valsty* binės organizacijos. Pastaruoju laiku Paškevičius rimtais argumentais įros dinėja, kad Mindaugo sostinė buvusi Kernave (Paszkiewicz H., Jagiellono* wie a Moskwa, t. I. 1933 m. psl. 79—87). 2) Livland. Reimchron. V. 3372-3390.

59

T eutonų ordinas šiuo kryžiaus karo žygiu Lietuvoje, regis,, neturėjo didelių laim ėjim ų. N em alonūs svečiai pasitenkino karo grobiu ir skerdynėm is. R eikia m anyti, k ad lietuviai šio sm ūgio vis dėlto buvo žymiai susilpninti, bent tiek, k ad tolimesnėje po* litinėje raidoje priešai galėjo tikėtis lengviau laimėsią. Šį kryžiaus karo žygį istorikai paprastai jungia su koalicija prieš M indaugą. Pagal jų išdėstym ą, vokiečiai buvo užpuolę Lietuvą vienu laiku su V aluinės kunigaikščiais1). T ačiau šalti* niuose negalim a rasti pagrindo šiai nuom onei parem ti. Kiti isto* rikai, pavyzdžiui, T o toraitis2) ir Z ajączkow ski3) išdėsto teutonų ordino užpuolim ą taip pat ryšium su koalicija, tik tuo skirtum u, kad m agistras A ndriejus ne vienu laiku su V aluinės kunigaikš* čiais, bet kiek vėliau užpuolęs Lietuvą ir apgulęs M indaugo so* stinę. D ėl šių racijų šį kryžiaus žygį bandėm išdėstyti nepri* klausom ai nuo koalicijos: a) V aluinės kronikininkas, rašydam as apie šiuos įvykius, kaip tik priešingai praneša, sakydam as: „M indaugas, pam atęs, k ad teutonų ordino ritieriai, vyskupas ir visa Rygos karo galybė T autvilui buvo pasirengusi padėti, nusigando ir slaptai nusiuntė pasiuntinius pas ordino m agistrą A ndriejų ir stengėsi jį brangio* mis dovanom is savo pusėn p atrau k ti“4). Šis m anievras, kaip to* liau m atysim e, M indaugui pavyko. Iš V aluinės kronikininko pranešim o eina aiški išvada, k ad M indaugas laiku suspėjo or* diną atitraukti nuo koalicijos. T odėl toji nuom onė, k a d Valui* nės kunigaikščiai susijungė su ordinu ir su juo vienu laiku puolė Lietuvą, atrodo esanti tolim esnė fakto tikrybei. Bonnell'o tas pagrindas, k ad vokiečiai, gavę nuo V ykinto dovanų, savo pasi* žadėjim ą vykdydam i, turėjo broliavaikius rem ti prieš M indau* gą8), nėra pilnai įtikinam as. N es, naujiem s politikos reginiam s atsivėrus, vokiečiai, ir dovanas priėm ę, galėjo atsisakyti nuo savo duotų pasižadėjim ų. M indaugas būtų neatsilaikęs prieš to* ') Bonnell, Commentar, psl. 82. — Latkowski Jul. Mendog kröl litewski (Rozprawy Akad. t. 28. psl. 337). 2) Totoraitis, Die Litauer unter dem König Mindowe, psl. 70—72. a) Zajqczkowski, Studya nad dziejami Žmudzi wieku XIII, psl. 61—72. 4) Hna'rieBCKaii ,vl,Tonncb psl. 187—88. 3) Bonnell, Commentar. psl. 82 žemai.

60

kią stiprią koaliciją; be abejo, ji b ū tų jo viešpatavim ui galą pa* dariusi. b ) Rim uotoji Livonijos kronika, kalbėdam a apie m ūsų na* grinėjam ąjį karo žygį, visai nieko nemini, k ad šiuo k a rtu būtų rusai dalyvavę; tuo tarpu, toji pati kronika, kalbėdam a apie se* niau įvykusią kovą ties Šiauliais, sako, k ad rusai buvo atvykę pagalbon. c) Esam linkę m anyti, k ad šis vokiečių karo žygis ir ko* alicija chronologiniu atžvilgiu vienas nuo antro yra toliau. K aro žygis, kaip jau esame pažymėję, turėjo įvykti 1245 m. arba, vės liausiai, 1246 m etų pradžioje. O koalicija prieš M indaugą turėjo įvykti 1248—49 m.1) Pažym ėtina, k ad žmonės tuo laiku labai savotiškai galvojo apie karą su pagonim is. Jie buvo tos nuom onės, kad pagonių k rašto užkariavim u netikintieji yra pavergiam i D ievo tarnystei. Pavyzdžiui, A ndriejus von Velven, prieš pradėdam as kautynes, pasak kronikininko, m eldžiasi, sakydam as: „Dieve, padėk man, k a d lietuvius ir žemaičius galėčiau įveikti ir juos priversti T au tarn a u ti“2). T oks krikščioninim as buvo visiškai paviršutinis. Žm onės tais laikais nesirūpino taikingu krikščioniškos misijos d arbu paveikti pagonių sielas ir jas palenkti į krikščionybės ide* alus. Jie stengėsi iš viršaus šventojo karo jėga krikščionybei su* bordinuoti pagonių tautas jų nepriklausom ybės kaina. R eikia pripažinti, k a d kariavim o būdas buvo labai griežtas ir žiaurus. R im uotosios Livonijos kronikos autorius nerausdam as pasakoja, k a d žmonės buvo skerdžiam i kaip galvijai, nepasigailėta nei vyrų, nei m oterų, nei vaikų3). Tačiau nenorėtum e m anyti, kad visuom et yra buvusi negera valia, kuria kryžiuočiai ir kryžiaus k aro keleiviai b ū tų vadovavęsi šiose skerdynėse. N es kitaip kronikininkas, kuris pats vėlesnėse kovose su lietuviais dalyva* vo, nebūtų apie tai taip atvirai išsitaręs. K aro žygių dalyvių elgi* ]) Bonnell, ibid. 2) Livland. Reimchron. V. 3290—98. 3) Livland. Reimchron. 3320—23: man slūc daz vole mit vrier hant, sam man tut die rinder man, wib unde kinder wurden wenic da gespart.

61

m asis užpuolim uose visai sutiko su anų laikų pažiūra, kuri pa« gonių žudym e m atė pačios pagonybės naikinim ą. Priešai, kurie stojo kare už neteisingą dalyką, buvo, vidurinių amžių pažiūros mis, laikom i kaltininkais, vertais m irties bausm ės1). T odėl j pas gonių karo žygius prieš krikščioniškas valstybes arba, geriau pasakius, prieš Bažnyčią, kaip D ievo karalystę žemėje, buvo žiūrim a kaip į em inentinio laipsnio neteisybę. T oks nusižengi« mas, sustiprintas sakrilegijos dėmės, buvo pirm ų pirm iausia baustinas m irtim i. V id u rin ių amžių visuom enė į lietuvius žiūrėjo kaip į būtybes, neturinčias žmogaus teisių. Todėl, nugalėti Jie« tuvių karžygiai (išskyrus turtingesnius vadus, už kuriuos tikės tąsi gauti didelę išpirkim o kainą) nebuvo imami nelaisvėn, bet užm ušam i karo lauke. Sis faktas užtenkam ai m um s aiškina, dėl ko lietuviai patys sau atim davo gyvybę, kai m atydavo pavojų pakliūti j kryžiuočių rankas. K aip senovės laikais žmonės, gy« veną už Rom os m iesto ir Rom os im perijos ribų, nebuvo rome« nam s žmonėm is teisine prasm e, bet jų viešpatavim o ir valdžios godum o objektais, — taip panašiai ir viduriniais amžiais visa, kas tik buvo už krikščioniško pasaulio ribų, neturėjo jokių teisių ir sudarė krikščionių regentam s laisvos dispozicijos objektą. *)

*) Landry B., L'idée de chrétienté chez les scolastiques du XIÏLe siècle, Paris 1929 psi. 34: „Les défenseurs d’une cause injuste méritent la mort, et si leur vainquer, après les avoir fait prisonniers, les réduit en servitude, ils lui doivent reconnaissance, car il leur a fait bénévolement grâce de la vie. Dans cette conception de la guerre commune au Moyen Age, le soldat de la bonne cause est considéré comme le ministre de la loi et de la justice; les ennem is, comme des coupables, qui méritent la mort“.

62

IV

D idžioji koalicija prieš L ietuvą ir Mindaugo konversija Nesantaika lietuvių vidaus gyvenime. —■Didžios sąjungos susidarymas prieš Mindaugą. — Mindaugo diplomatinės pastangos koaliciją suskaldyti. — Jo konversija. —■ Naujas pavojus; Lyono arbitražo sutartis 1251 m.

M inėti kryžiaus karai prieš Lietuvą nepasiekė savo tikslo. G alim as daiktas, k ad jie savo nežm onišku žiaurum u dar labiau atitolino lietuvius nuo krikščionybės priėmimo. Jeigu kryžiaus karo m aldininkų kardas neįstengė M indaugo p ak rikštyti, tai pagaliau turėjo tai padaryti susidėję politiniai santykiai. Pir* mieji krikščionybės daigai Lietuvoje yra labai glaudžiai susiję su politiniais įvykiais, kuriuos tuom et lietuviam s reikėjo išgy* venti. Jeigu M indaugo Lietuvos jungim as į vieną stiprią poli* tinę visum ą iš vienos pusės buvo kaim ynam s pavojingas, tai iš kitos pusės tas karaliaus valstybinis Lietuvos vienijim o darbas savo politine raida pirm ą kartą sudarė palankias sąlygas krikš* čionybei įvesti. M indaugo autoritetas tiek jau buvo įsigalėjęs, k ad mažės* nieji kunigaikščiai norom s nenorom s turėjo pajusti jo vyriausiąją valdžią. Sum anus valstybės organizatorius visai jautėsi galįs pa* reikšti neribojam os galios savo giminės kunigaikščiam s. V aluinės m etraštininkas sako, k a d M indaugas išvaręs savo brolio vaikus: T autvilą ir E dvydą. Jis liepęs jiems drauge su jų dėde V y k in tu eiti kariauti prieš Sm olenską. Siųsdam as juos į karą, jiems pasakęs, k a d kiekvienas iš jų galėsiąs pasilaikyti užkariautus žemių plotus; dėl nesutikim ų buvo užim ta visa jų sritis Lietuvoje, ir M indaugas pasiuntęs prieš juos savo kariuom enę, norėdam as

63

juos nu žu d y ti1). Be abejo, ši kronikininko reliacija yra nepilna ir netobula. R odos, kiek kitaip turėjo būti. Teisybė, T autvilas ir Edvydas, nusilenkdam i savo dėdės įsakym am s, ėjo kariauti prieš rusų kunigaikščius. Bet rodos, k ad jie vedė karą su rusais M indaugo karinių jėgų padedam i. P atys vieni veikiausiai jie b ū tų buvę per silpni rusam s nugalėti. T uo m etu Rusijos žemės plotų užkariavim as rodo, k ad tai buvo lietuvių karo žygis gerai suorganizuotas ir padarytas didesniu m astu. Labai yra galimas daiktas, k ad M indaugas tik tuo tarpu buvo T autvilą ir E dvydą skyręs vadovauti šiam karo žygiui. Pavykus laimingai užkariauti R usijos dalį, M indaugas padarė su savo brolio vaikais m ainą. Jis pasilaikė sau jų tėviškę, kurią jie iš savo tėvo D ausprungo buvo paveldėję, o jiems už tai pavedė naujai užkas riautus plotus Rusijoje. N ežinia, ar brolio vaikai buvo tokiu m ainu patenkinti. G alim as daiktas, kad jie tuo tarpu sutiko su savo dėdės paliepim ais ir, jo priklausydam i, kurį laiką ram iai valdė pavergtąjį kraštą. R odos, kiek kitaip susidėjo žemaičių V yk in to santykiai su M indaugu. M atyt, k ad jis buvo atsidūręs didesniam e konflikte su didžiuoju kunigaikščiu. Jų tarpusavio antagonizm o priežastys, rodos, glūdi tru p u tį giliau. K adangi ab u d u — ir M indaugą ir V ykintą — su T autvilu ir E dvydu jungė gim inystės saitai2), tai esama pagrindo m anyti, k ad ir vienas ir kitas, stengdam iesi sustiprinti savo poziciją, norėjo paim ti globon giminaičius, kurie, tu r būt, po savo tėvo Dau* sprungo m irties buvo likę dar nepilnamečiai. T arp M indaugo ir V ykinto turėjo kilti ir augti santykių įtempimas. N es jie abudu rivalizavo dėl įtakos, kurios kiekvienas norėjo įgyti savo giminės tarpe. M indaugui gavus žymią politinę persvarą Lietuvoje, Vy* kintas turėjo jam nusileisti, ir buvo iš savo tėviškės iškeltas vak politikos dyti užkariautos Polocko х) Ипатіевская лѣтопись (Полное собраніе русскихъ лѣтописей томъ II С. Петербургъ 1843. psi. 187): . . . изгна Миндогъ сыновца своего Тевтевила и Едивида, пославшю ему на войну сю со уемъ своимъ со Выконтомъ, на Русь воевать ко Смоленьску, и рече: „што кто пріемлеть собѣ держить“: вражбою бо за ворожьство съ ними Литву заня, поймана бѣ вся земля Литовьская и безчисленое имѣніе ихъ, притрено бѣ богатьство ихъ; и посла на нѣ вой своѣ, хотя убити я. 2) Zaj^czkowski St., Studya nad dziejami Zmudzi wieku XIII. psi. 6 3 -6 4 .

64

galima aiškiai m atyti, kad didysis kunigaikštis stiprino savo politinę poziciją vidaus krašte, iškeldam as iš tikrosios Lietuvos m ažiau patikim us kunigaikščius valdyti užkariautų sričių Rusi* joje. T u rin t prieš akis šią aplinkybę, galima labai abejoti Va* luinės kronikininko vienpusiškom is žiniomis, būtent, k a d M ins daugas siekęs m onarchinės valdžios savo gim inių žudym ais. Y ra rim to pagrindo m anyti, k ad kronikos autorius, būdam as M indaugui nepalankus, labai tendencingai nušviečia jo politinę program ą. | M indaugo politikos sistem a vis dėlto atsidūrė rim tam e pavojuje. V ykintas, norėdam as atgauti savo pirm ąją reikšmę, sukilo prieš vyriausiąją didžiojo kunigaikščio valdžią. T u r būt, V y k in to kurstom i, prisidėjo prie sukilim o ir T autvilas su Ed* vydu. Pilietinis vidaus karas neišsiplėtė. M indaugui greit tas karas pavyko likviduoti. G alim a spėti, k ad šį sukilim ą jau pa* čioje užuom azgoje padėjo užgniaužti V aišilkas, kuris valdė gre* tim ą Juodosios R usijos sritį. V ykintas, T autvilas ir E dvydas buvo nugalėti. Bėgdam i nuo m irties bausm ės, kuri, be abejo, jiems grėsė, jie rado prieglaudą pas V aluinės Rom anovičių kunigaikščius, D anielių ir V asilką1). Pabėgę sukilėliai davė progos susidaryti didžiajai koalicijai prieš Lietuvą. D aug dirbo užsienio politikoje prieš M indaugą V y kintas; jis stengėsi įtraukti koalicijon Livonijos vokiečius. Be to, jam pavyko įtraukti į sąjungą jotvingus, arba getvius, ir žemaičių dalį2). T ačiau švan­ kiausiąjį vaidm enį visoje akcijoje, rodos, vaidino V aluinės kuni* gaikštis D anielius, kuris ir V y k in tą pas vokiečius užtarė3), ir lenkus kvietė į karą prieš lietuvius4), ir įtraukė polovcus į są* jungą5). M aty t, k a d V aluinės kunigaikščiai labai stengėsi išnau* *) Ипатіевская лѣтопись psl. 187: „ . . . Онѣма же увѣдавшима, и бѣжаста ко князю Данилу и Василкови, и пріѣхаша во Володимерь. 2) Ibid. „ . . . Данилу же и Василку пославшима Выкыньта во Ятвязѣ, и во Жемойтѣ, ко Нѣмцемъ въ Ригу: и Викинть же убѣди я серебромъ и дар ми многими Ятвязѣ и полъ Жемоити“. 3) *Ibid. „Нѣмцемъ же отвѣщавшимъ Данилу, яко „тебе дѣля миръ створимъ со Выкынтомъ, зане братью нашу многу погуби“; обѣщашажеся Нѣмци братья ити на помощь Тевтивилу“. 4 ) Ibid. „ . . . Данило сгада съ братомъ си, и посла въ Ляхы ко кня­ земъ Лядьскимъ, река: „яко время есть хрестьяномъ на поганѣѣ, яко сами имѣютъ рать межи собою“. 5) Ibid. „ . . . и посла Данило Тевтевила и помочь собѣ и съ нимъ Русь и Половцѣ . . Lietuva ir V ak. Europa, 5

65

doti pasitaikiusią gerą progą; nes jiems visų pirm a rūpėjo atgauti tas Juodosios R usijos sritis, kurias M indaugas nuo jų buvo užkariavęs. V okiečiam s sąjunga su V y k in tu buvo nepageidaus jam a, bet dėl kunigaikščio D anieliaus, kuris tuom et buvo artis m uose santykiuose su A paštalų Sostu ir derėjosi dėl stačiatikių bažnyčios suvienijim o su katalikų bažnyčia, prisidėjo prie sąjuns gos ir žadėjo atsiųsti karinės pagalbos. T uo būdu greit susidarė m ilžiniška ir pavojinga koalicija prieš Lietuvą. M atyt, visi kais m ynai labai nekentė lietuvių dėl jų be galo karingos dvasios ir pagoniškum o, kuris griežtai juos skyrė iš visų kitų krikščionių tau tų tarpo. Progai pasitaikius, visi kaim ynai mielu noru susis jungė ir buvo bepradedą bendrom is jėgom is organizuoti karo žygį, kuriuo jie manė lietuviam s padaryti galutinį m irtingą smūgį. M indaugas iš karto pasijuto iš visų pusių esąs apsuptas gausių ir stiprių priešų. Jam nieko daugiau nebeliko daryti, kaip bandyti diplom atiniu keliu koaliciją suskaldyti. D u stis priausiu ir pavojingiausiu priešu — Livonijos ordinas ir V alui s nės kunigaikštis D anielius — buvo įėję į sąjungą. M indaugui buvo svarbu nors vieną iš jų atitraukti nuo sąjungos ir susilp* ninti priešus. V isų pirm a jis pradėjo derėtis su D anielium , nore* dam as su juo susitaikinti ir visas savo karo jėgas nukreipti prieš ordiną, kaip jau nuo seniai pavojingiausiąjį lietuvių priešą. T uo tikslu M indaugas siuntė savo pasiuntinius į V aluinės k u n u gaikščius, prašydam as, kad jie nepalaikytų jo brolio vaikų ir jų šalininkų. Tačiau V aluinės kunigaikščiai atm etė M indaugo tai* kos pasiūlym us1). Jie, rodos, patys pirm ieji, nelaukdam i kitų sąjungininkų, puolė Lietuvą. Po nepavykusio diplom atinio žygio su D anielium , M indaugas tuojau pradėjo derėtis su Livonijos j vokiečių ordinu ir stengėsi jį atitraukti nuo koalicijos. Valuinės kronikininkas sako: „K ai M indaugas pastebėjo, k ad vokiečių ordino ritieriai, vyskupas ir visa R ygos karo galybė buvo pasu rengus anam (T autvilui) padėti, išsigando jis ir slaptai nusiuntė \ pasiuntinius pas R ygos m agistrą A ndriejų ir stengėsi jį turtina \ gomis dovanom is — auksu, sidabru, brangiais indais, daugybe i) i) Ibid. Миндогови же приславши? слы своя, река: „не чини има ми­ лости“; не послушавшима има Даниловы и Василкови, зане сестра 6ѣ ек> за Даниломъ.

66

arklių p atraukti savo pusėn; dar jis žadėjo daugiau dovanų duoti, jeigu tik A ndriejus T autvilą užm uš arba išvarys1). Pasi* rodė, k ad ordinas jau ne taip sunku buvo atitraukti nuo sąjun* gos prieš Lietuvą. Livonijos m agistras A n d rieju s von V elven buvo pasiryžęs greit iš koalicijos išstoti ta sąlyga, jeigu M indau* gas krikštą priim siąs. Pagal V aluinės kronikininko pranešim ą m agistras A ndriejus per pasiuntinius pasakęs Lietuvos kuni* gaikščiui: jis palaikysiąs su M in d au g u draugiškus santykius, bet šis tik tuom et išsigelbėsiąs, jei pas popiežių pasiuntinius pasiųs ir pasikrikštysiąs2). A rčiau įsižiūrėjus į politines aplin* kybes, galim a m atyti, kad šis kronikininko pranešim as sutinka su faktų tikrum u. K adangi popiežius Inokentas IV D anielių ir jo valstybę paėmė A paštalų Sosto apsaugon, tai Livonijos ordinas tik tuom et galėjo stoti M indaugo pusėn, jeigu šis, priim* damas krikščionių tikėjim ą, pasidaro krikščionių pasaulio šeimy* nos nariu. Staigus ordino politikos pakeitim as yra visai suprantam as iš jo politinės pozicijos, kurią jis visuom et buvo užėmęs Rygos arkivyskupo atžvilgiu. T arp ordino ir R ygos arkivyskupo tarpusavis antagonizm as visuom et gyvai atsiliepdavo Lietuvos christianizavim o akcijoje3). V iena ir kita pusė norėjo krikščio* nybės įvedimo nuopelnais išgarsinti savo vardą pasaulyje ir įtikti popiežiui. Ir ordinas, ir arkivyskupas stengėsi pagonių teritorijų užkariavim ais sustiprinti savo politinę galybę ir autoritetą. Kaip iš šaltinių m atyt, susidarant koalicijai prieš M indaugą, Lietuvos krikščioninim o iniciatyvą buvo paėmęs arkivyskupas A lbertas4). *) Ипатіевская лѣт. psl. 187—88: Увѣдавъ же се Миндогъ, яко хотятъ ему помогати Божіи Дворяне и пискунъ и вся вой Рижьская, и убоявся посла тайнѣ ко Андрееви, мастеру Рижьску, и убѣди и дарми многими, сирѣчь умоли его: послалъ бо бѣ злата много и сребра, и сосудъ серебреный и зла­ тыя и красный, и конѣ многы, рекый: „аще убьеши, или изженеши Тевтивила, и еще болта сихъ пріимеши“. 2) Ibid. psl. 188 Оному ate рекъшу: не можеши избавленъ быти, аще не послеши къ папѣ и пріимеши крещенія, не одолѣвши врагу; дружбу имѣю къ тебѣ“. 3) Chodynicki, Próby zaprowadzenia chrzescjaástwa na Litwie przed r. 1386. PrzegLd historyczny t. XVIII. psl. 227—229. * ) Ипатіевская лѣт. psl. 188: Тевтивилу же исповѣдѣ пискупъ и пребощь Вирьжанъ, сожалишаси по немъ, вѣдяху бо, аще Тевтивилъ не бы изгнанъ, Литовьская земля въ руку бѣ ихъ и крещеніе неволею пріяли быша.

67

K adangi jis buvo R usijos legatas, tai, be abejo, turėjo ryšių su V aluinės kunigaikščiais. T odėl yra pagrindo manyti, kad Da* nielius buvo tarpininku tarp arkivyskupo ir Tautvilo. Iš susis dėjusių aplinkybių m atyt, kad A lbertas buvo anksčiau už ordi* ną įtrauktas į sąjungą. A rkivyskupas, tuojau prisidėjęs prie są? jungos, pirm asai su koalicija sujungė christianizavimo sumanys m ą. T uo b ū d u jis užbėgo ordinui už akių. Ši aplinkybė pakam karnai aiškina, dėl ko m agistras A ndriejus neturėjo didelio noro palaikyti sąjungininkų ir, tik D anieliui tarpininkaujant, šiaip taip prisidėjo prie koalicijos. Būdam as sąjungininkų tarpe, ordų nas jautėsi labai nejaukiai, nes arkivyskupo išstumtas iš vado* vavim o ir būdam as tik antraeilis talkininkas, žinoma, negalėjo tik ėtis tiek pasipelnyti, kiek jo nežm oniškas godumas reika* lavo. Jis pavydėjo arkivyskupui. T aip dalykam s esant, Livonū jos vokiečių ordino m agistras, be abejo, nušvitusiu veidu priėmė M indaugo pasiuntinius. T ai buvo jam labai gera proga staiga pakreipti politikos vairą savo konkurento nenaudai. M indaugo buvo didelė laimė, k a d T autvilas pirm a kreipėsi į arkivyskupą A lbertą,1o ne į ordiną. N es, jeigu jis b ū tų atvirkščiai padaręs, tai M indaugo viešpatavim as būtų greit pasibaigęs. Livonijos vokiečių ordinas nepasitenkino savo išstojim u iš koalicijos. Jis nužengė dar toliau. M indaugui teikdamas karinės pagalbos, savo politika jis griežtai stojo prieš arkivyskupą, kuris tuom et buvo popiežiaus (legatas1), ir prieš Valuinės D anielių, kuris popiežiaus buvo paim tas A paštalų Sosto globon. A n ų laikų pažiūrom is, buvo tai baisus, negirdėtas darbas. Šiam savo žygiui pateisinti, ordinas visomis jėgomis turėjo stengtis M im daugą p adaryti krikščioniu. Rim uotoji Livonijos kronika vaiz= duoja m agistrą esantį M indaugo dvare ir derantis su didžiuoju kunigaikščiu. Reikia pripažinti, kad A ndriejus von Velven de= rybose su M indaugu parodė nemaža diplomatinių gabum ų ir politinio apsukrum o. Iš rim uotosios Livonijos kronikos prane* Šimo galima m atyti, k ad m itrus ordino politikas labai stengėsi, kol jam galutinai pavyko Lietuvos didįjį kunigaikštį palenkti r) Popiežius Inokentas IV atleido Albertu nuo legato pareigų 27 d. rugsėjo mėn. 1250 m. (Bunge, Livl. UB. I. Nr. CCXIV). Vadinasi, tuo laiku jis dar turėjo legato titulą.

68

konversijai. Šiam reikalui kryžiuotis panaudojo visas gudrum o priem ones ir, pagaliau, k ad derybos eitų sklandžiau, jis viliojo M indaugą karaliaus vainiko viltim i1). D ery b ų padariniai patenkino vienos ir kitos pusės sieki* m us. O rdinas jautėsi laimingas, k ad bent iš dalies galėsiąs rea* lizuoti savo aneksinius planus Lietuvos atžvilgiu. Pereidam as M indaugo pusėn, jis vis dėlto daug laimėjo savo politiniam s siekimam s. Jeigu rim uotoje kronikoje ir trū k sta tik rų duom enų, kuriais rem iantis galima b ūtų nužym ėti tuos žemių plotus, kurie įėjo donacijos sąskaiton, tai vis dėlto reikia suponuoti, kad ordino m agistras šiose derybose iš M indaugo išsiderėjo kai kurias Žem aičių sritis už karo pagalbos teikim ą. Tikrai, labai sunku yra nustatyti, kuriuos plotus M indaugas ordinui turėjo atiduoti. R im uotoji Livonijos kronika išsireiškia tik b endru pa* sakym u: „K aralius buvo patenkintas m agistro kalba ir žadėjo jam pakankam ai duoti savo žemės, nes jis buvo jam gerai nusitei* kęs“2). Šiam klausim ui išspręsti taip p at negalima daug pasi* naudoti M indaugo donaciniais dokum entais, nes jie bemaž visi yra falsifikatai. K aralius, rodos, savo donacijas darydavęs gyvu žodžiu, dokum entų neišduodavęs. Įtikim ais K ętrzynskio Įrodym ais3), kuriem s visai pritariam e, ordinas šiuos dolcumen* tus pats pasidaręs. Juos fabrikuodam i ordino politikai iškėlė aikštėn savo nesaikingą godum ą visai Lietuvai paglemžti. 1) Livland. Reimchron. V. 3488—3496: dö der meister hatte vernomen des küniges sin bin an daz ort, der meister hatte güte wort, er sprach zu Myndowen dem kunige von Littowen: „wurdest du ein cristen man, gröze ere ich dir danne gan; so wil ich dir irwerben die cröne; ich entsterben,,. 2) Livland. Reimchron. V. 3497—99: Der kunic was der rede vrö. dem meister gelobete er dö sines landes genuc guten willen er zu im trüc. 3) Kctrzynski W., O dokumentach Mendoga, krola litewskiego, Kra* köw 1907.

69

Kaip šių derybų pasisekim as, reikia konstatuoti tasai fak* tas, kad vis dėlto m agistrui A ndriejui pavyko padaryti Lietu* voje krikščionybės įvedimo pradžią. Jis mokėjo gudria diplo* m atija paim ti M indaugą savo įtakon ir jį suartinti su krikščionių tikėjim u. O rdino m agistras, kad ir politinių sumetim ų vedam as, suvaidino čia reikšm ingą tarpininko vaidm enį tarp Lietuvos ir tų laikų V ak arų Europos pasaulio. T uo b ū d u A ndriejus von Velven, rivalizuodam as su Rygos arkivyskupu, nepajuto, kad jis nutolo nuo tradicinės ordino program os Lietuvos; atžvilgiu. S M indaugas iš savo pusės šiomis derybom is, gal, daugiau yra pasiekęs, nekaip jis buvo tikėjęsis. Priim dam as krikščio* nybę, jis laimėjo ordiną, kuris kaip žymi politinė galybė, buvo jam pavojingiausias, sąjungai prieš savo priešus1). M agistro A ndriejaus asmenyje jis tikėjosi rasti sau naudingą draugą, ku* ris savo plačia įtaka sėkmingai galėjo palaikyti M indaugo inte* resus užsienio politikoje. T uo būdu M indaugas, būdam as gabus politikas, suskaldė be galo pavojingą koaliciją prieš Lietuvą. T eutonų ordinas, žymi politinė galybė, sunkiausią valandą sto* vėjo jo pusėje. T u r būt, dėl to, kad politiniai santykiai visai ki* taip susidėjo, atstojo nuo koalicijos ir lenkai. N es V aluinės met* raštininkas sako, kad lenkai žadėjo prisidėti prie sąjungos prieš M indaugą, bet savo pasižadėjim o netesėjo2). Po visų derybų, kurios baigėsi draugiška sutartim i, buvo tuo* jau pradėta lietuvius katechizuoti ir krikštyti. A pie patį krikščio* niškos misijos veikim ą trū k sta platesnių žinių šaltiniuose. Rimuo* toji Livonijos kronika pasitenkina labai trum pu pasakym u: „Ma* gistras paliko kunigų ir brolių Lietuvoje ir liepęs jiems žmones taip m okyti, kad jie galėtų būti laim ingi“3). Labai yra galimas x) Livland. Reimchron. V. 3503—05. do diz allez was irgän, der meister und der kunic sän ir gelubde machten sie do, des die cresten wurden vro. 2) Ипат1евская дЬт. psl. 187: „ . . . Ляхове же обЬщашася, нъ не исполниша“. 3) Livland. Reimchron. V. 3569—72: der meister pfaffen und brudere liez zü Littowen unde hiez daz sie vole lerten so, daz ez zu jungest wurde vrö.

70

daiktas, kad be teutonų ordino kunigų paskum dar pranciškonai ir dom inikonai dirbo grynai krikščionišką m isijos darbą. Ži* nant, kad pranciškonai ir dom inikonai tuo laiku jau gyveno R ygoje1), ir, kad gretimo K uršo vyskupas E nrikas buvo pram ciškonų vienuolis2), tai galima teigti, k ad šie vienuoliai Lietuvoje dirbo kaip krikščionių tikėjim o skelbėjai. Paskum mes matome pranciškonus su dom inikonais esančius Lietuvoje kaip kara* liaus M indaugo donacijos liudininkus3). Jeigu šis donacinis dokum entas ir falsifikuotas4), tai vis dėlto galima jį imti m inėtų vienuolių Lietuvoje buvim ui įrodyti, nes į šį dokum entą buvo įtraukti visi tie asmenys, kurie buvo ordinui žinomi kaip dalyvavę M indaugo vainikavim o iškilm ėse5*). K ad pranciškonai ir domi* nikonai Lietuvoje dirbo M indaugo laikais, galima dar p ama* tuoti vėlesniais šaltiniais. T eutonų ordino prokuratoriaus atsa* kym e į R ygos aukštosios dvasininkijos kaltinim us tilpsta liūdi* jimas, iš kurio matome, kad pranciškonai ir dom inikonai Lietuvoje buvo: „item quod L ytuini statim dicto Rege reverso pro eo quod baptism um receperat ipsum re g e m . . . occiderunt; item quod in dicto Regno cessaverunt esse Episcopi, presbyteri, fratres m inores et predicatores“0). T aip pat ir viename Rygos m iesto pasiaiškinim e yra pastebėta, kad Lietuvos karalius buvo priėmęs vienuolius savo valstybėn : „ . . . eorundem paganorum rex .. . qui clericos et religiosos assum pserat“7). V adinasi, do* kum entais galima įrodyti, k ad pranciškonai ir dom inikonai M indaugo laikais buvo įsikūrę Lietuvoje. R eikia m anyti, kad jie, turėdam i palankias aplinkybes varyti krikščioniškos misijos akcijai, negalėjo iškentėti neskelbę K ristaus Evangelijos m ūsų sentėviams. K yla klausim as, kaip vidurinių amžių krikščionybės pasiuntiniai skelbė D ievo žodį m ūsų krašte? Jei ne visi, tai, be abejo, daugum as jų nem okėjo lietuvių kalbos. K atechizuoją kunigai buvo svetim taučiai; jie kalbėjo 4) 2) 3) 4) *) e) 7)

Bunge, Livi. UB. I. Nr. CCXLVIII, Sp. 325-2 7 . Bunge, Livi. UB. I. Nr. CCXXXVI, col. 295. Cf. Nr. CCXXXVII. Bunge, Livi. UB. L Nr. CCLII col. 222-24. Kętrzynski, 1. c. psl. 11 —15. Kętrzynski 1. c. psl. 14. SS. rer. Livonie. I. psl. 753—54. Bunge, Livi. UB. I. Nr. DLXX col. 785.

71

lotyniškai arba senąja vokiečių kalba, gal vienas kitas jų tarpe buvo, kuris lenkiškai m okėjo. V isos šios kalbos buvo senovės lietuvių m asėm s nesuprantam os. Jeigu vidurinių amžių Lietuvos apaštalam s rim tai rūpėjo lietuvių pagonis supažindinti su pa# grindinėm is krikščionių tikėjim o tiesom is, tai, be abejo, buvo vienintelė išeitis ieškoti vertėjų pagalbos. N egalim a to ginčyti, kad vienas kitas lietuvis buvo paim tas vokiečių nelaisvėn ir išauklėtas V ak arų Europoje. Tačiau, lietuviai tuo laiku, tu r bū t, savo tautiečių kunigų dar neturėjo. R eikia ir tai imti galvon, k ad pati lietuvių kalba tuom et dar buvo perdaug konkreti iš# reikšti abstraktinėm s krikščionių tikėjim o sąvokoms. Iš to viso m atyt, k a d suartinti lietuvių pagonių sielas su krikščionybės dvasia buvo nelengvas darbas, reikalavęs be galo didelio pasi# šventim o. A r m ūsų krašto pirm ieji apaštalai dirbo atsidėję, su visu pasišventim u T- Sunku yra į tai atsakyti. Šaltiniai apie jų pastoralinę veiklą visai tyli. G alim as daiktas, kad buvo vienas kitas vienuolis kunigas, kuris šventai dirbo m isijų darbą ir sten# gėsi apaštalo uždavinį sąžiningai atlikti. Tačiau, to laiko dvasia ką kita m um s sako. A iškiausiai galima pažinti tos gadynės krikščioninim o psichologiją iš kronikininko D usburgo. Jo kro# nikoje gana dažnai kartojasi pasakym ai „subiugare fidei“ , „subia# cerunt se fidei et fratribus“ , „et nunc m anėt terra desolata“ . Tei# sybė, čia D usburgas kalba apie Prūsus. Tačiau, kaip esame m atę iš pirm ųjų kryžiaus karų prieš Lietuvą, ne kitaip buvo darom a ir lietuviam s. Jiem s lygiai tas pat ugnies ir kardo m etodas buvo taikom as. Iš čia m atyti, k ad vokiečių apaštalam s mažai rūpėjo pavergtuosius išm okyti tikėjim o tiesų. Ilgai nelaukdam i, jie krikštijo juos vandeniu, arba skerdė. V isų Pabaltijo kraštų, o ypatingai Lietuvos christianizavim e, politika, religija, kardas, kraujas ir ugnis drauge pinasi, susilieja į vieną. Todėl, kaip neobjektyvi yra visa toji literatūra, kuri teutonų ordiną apgaubia pasiaukojim o šventum u ir jam uždeda ant galvos kankinio vai# niką! O rdinas tos kankinio aureolės nevertas. Teisybė, kry# žiuočiai liejo kraują, aukojo savo gyvybę, bet tai darė pirm ų pirm iausia ne tikėjim o ir ne bažnyčios naudai, bet grynai poli# tiniais sum etim ais. Žinom a, am žininkai, gyvendam i savo laiko dvasia, nejautė taip griežtai tų savo prigim tim i labai priešingų m om entų, kuriuos gyvenim as tuom et įsibėgėjęs stengėsi sujungti,.

72

kaip k ad mes, dvidešim tojo amžiaus vaikai, dabar jaučiam e. Su= prantant to laiko dvasią, galima su tuo sutikti, kad lietuvių ma* šių christianizavim as, M indaugui viešpataujant, taip pat buvo paviršutiniškas, nes politikos valanda reikalavo, k ad jis būtų kuo greičiausiai įvykdytas. V adinasi, katechizacija buvo labai skubi ir paviršutiniška, ir taip pat k rik šty ta be jokio supažindis nimo su krikščionių tikėjim o tiesomis. Regis, be abejojim o, galima su tuo sutikti, kad ordinas tais laikais jau buvo išsidir* bęs savotišką pagonių konversijos sąvoką, būtent, tokią, kuri turėjo tik ti jo politiniam idealui. Jis galvojo, k a d konversija esanti sudėtinė sąvpka, kurią turėjo, jo m anym u, sudaryti bū* tina pagonių subjekčija jo valdžiai ir išorinė krikšto ceremonija. M indaugo konversija tiek skyrėsi nuo įprastos ordinui kom versijos, k ad būtina subjekčija liko pakeista draugiškum o sutari timi. R eikia pastebėti, k ad pagonių krikštas tais laikais buvo svarbus ne vien bažnytiniu ir religiniu atžvilgiu, bet taip p at jis turėjo tam tikros ir civilinės reikšm ės. Iš vienos pusės buvo į jį žiūrim a kaip į pagonių priėm im ą į visuotinės bažnyčios narių skaičių; iš kitos gi pusės jis buvo, tarytum , išviršinė pagonių inkorporavim o ceremonija civilizuoton vidurinių amžių visuos menėn. T o laiko supratim u, pagonys tik krikšto keliu galėjo gauti žm ogaus teises. T ai galima aiškiai m atyti ir iš šios aplin* kybės: Jeigu apostatavę neofitai sukildavo ir būdavo paskum nugalėti, tai gyvybė jiems kartais buvo dovanojam a tik dėl to, kad jie pirm iau buvo krik štą priėm ę1). N etgi rusų schizm atikai dėl jų krikščioniško vardo, nugalėti karo lauke, nebuvo užmu* šami, bet imami nelaisvėn12). Iš to viso m atyt, k a d krikštas suteikdavęs teisę gyventi. Jeigu, M indaugui viešpataujant, pir* m asai lietuvių tautos krikštas iš karto ir neįkvėpė pagonim s krikščionybės dvasios, tai bent, įvesdam as L ietuvą anų laikų kultūringan pasaulin, suteikė jai teisę egzistuoti. Iš popiežiaus Inokento IV liudijim o m atome, k ad gan žymus lietuvių skaičius apsikrikštijo. Popiežius aiškiai sako: , , . . . Carissim us in C hristo filius noster M indove Illustris R ex 1) Henrici Chron. Livon. X. 9.: „ . . . ceteris autem, qui in castro erant, propter sacramentum baptismi, quod iam dudum receperant, parcitur“. 2) Ibid. XIII. 4.: „ . . . et pre reverentia christiani nominis paucos oeci« dentes plures captivantes“.

73

Luthovie, olim ira tenebris positus cum numerosa m ultitudine paganorum ad gloriam divini nominis regenerari se fecit per unde gratiam baptism atis“1). Šie žodžiai, regis, nėra perdėti, kaip k ad kiti m ano2). Šią „num erosa m ultitudo paganorum “ reikia suprasti reliatyvine ir reprezentatyvine prasm e. Popiežius gerai žinojo, k ad ne visi lietuviai tuom et buvo priėmę krikštą. Kitame savo rašte jis iškelia antrą „m ultitudo circum stantium pagano* rum “ , kurią M indaugas, Romos katalikų bažnyčios padedam as, norėjo christianizuoti'1) . T oji daugybė lietuvių pagonių, kurie pagal popiežiaus liudijim ą priėmė krikščionių tikėjim ą, buvo visi M indaugo šalininkai. K adangi tuo laiku pagonybė tvirtai laikėsi savo senų tradicijų, tai reikia su tuo sutikti, kad M indaugas, savo autoritetu ir galia paveikdam as savo valdinius ir šalininkus, juos palenkė į krikščionybę. Paties M indaugo konversijai asistavo teutonų ordino ku* nigas K ristijonas. K iek tai galima m atyti iš šaltinių, jis m okė M indaugą tikėjim o tiesų. Popiežius viename savo rašte aiškiai pastebi, sakydam as, kad M indaugas savo konversijos m etu jį su savim turėjęs4). T odėl labai galimas daiktas, kad didysis kuni* gaikštis su savo dvaru priėmė krikštą iš kunigo K ristijono rankų. D raugiškum o sutartis tarp M indaugo ir teutonų ordino greit ataušo. V isų pirm a ordinas nenorėjo atsisakyti nuo Lietuvos užkariavim o, o kita vertus greit pradėjo siūbuoti tas pagrindas, kuris davė progos ordinui susiartinti su M indaugu, būtent, Ro* mos kurija stengėsi sušvelninti aštrų nusistatym ą, kilusį tarp R ygos arkivyskupo ir ordino. K yla tad klausim as, kas labiau* šiai prisidėjo prie santykių įtempimo padidinim o tarp arkivys* kupo ir ordino, ir kaip to antagonizm o švelninimas popiežiaus kurijoj buvo pradėjęs atsiliepti Lietuvos politikoje? Esama gero pagrindo m anyti, kad Rygos arkivyskupas A lbertas buvo labai artim uose santykiuose su koalicija prieš ITin* daugą ir pats nemaža dirbo jos naudai. Teisybė, kai kurie isto* 4) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lituan. I. Nr. CVI. pg. 50—51. 2) Latkowski Jul. 1. c. psl. 357. 3) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CVI. 4) Bunge, Livi. UB. I. Nr. CCLIV. col. 337—38: quem secum tempore suae conversionis habuit.

7i

rikai, pavyzdžiui, A brakam 1) ir Zajączkow ski2) abejoja, ar A k bertas tikrai buvo nuvykęs V aluinėn. Tačiau, jeigu geriau įsi* žiūrėtume j ginčą tarp A lberto ir ordino, kilusį kaip tik apie tą laiką, kai prasidėjo Lietuvos politiniam e gyvenim e svarbūs įvykiai, tai galima rasti gan rim tų racijų palaikyti tai nuom onei, kad Rygos arkivyskupas, kaip popiežiaus legatas, lankėsi Va* luinėje. Savo sufraganam s tarpininkaujant, arkivyskupas A lbertas 1249 m. sausio 10 d. susitaikė su teutonų ordinu, pasižadėdam as kryžiaus ritierių vienuolijos broliams nekelti bylos popiežiaus kurijoje arba kuriam e nors kitam e teisme dėl jų privilegijų ir teisių Prūsų krašte3). T aip pat jis pasižadėjo prieš ordino valią nesteigti savo sostinės Prūsuose4). O rdinas iš savo pusės sutiko arkivyskupui sum okėti 300 m arkių sidabru5). Tačiau taikos sutartis neilgai tvėrė. Jau tais pačiais m etais buvo sutarta liepos mėn. 25 d. Liubeke pradėti naujas taikos derybas. Į šias dery* bas arkivyskupas A lbertas neatvyko. O rdino m agistras Teo* derikas de G roningen nekantriai laukė jo atvykstant, bet nesu* laukė. Liubeko m iesto tarybos dokum ente yra pasakyta: „ . . . dom inus archiepiscopus ad alia negotia se tran stu lerat“8). M aža to buvo siunčiamas pasiuntinys pas arkivyskupą su ras* tais7). Bet pasiuntinio kelionė liko be vaisių. Pasirodo, kad arkivyskupas p ats neatvyko ir savo pasiuntinio neatsiuntė8). г) Abraham Wl., Powstanie organizacji Košciola lacinskiego na Rusi t. I. psl. 124. 2) Zajączkowski St., Studya nad dziejami Žmudzi wieku XIII. psl. 60. 3) Bunge, Livi. UB. I. Nr. CCII. col. 261.: . . . Nec aliquam quaestio* nem movebimus eisdem coram domino papa, vel quolibet alio iudice super iuribus et libertatibus suis, quas in terra Pruciae dinoscuntur habere secun* dum papalia instrumenta, nec nos ipsi contra eadem faciemus. 4) ibid: . . . Adicimus etiam, quod sedem nusquam constituamus in Prucia, nisi hoc de bona fratrum processerit voluntate. B) Ibid.: Et ut nostrum favorem et gratiam plenius asseqantur, fide data in nostris manibus promiserunt, quod dabunt nobis vel procuratori nostro trescentas marcas argenti . . . e) Bunge, Livland. U B. I. Nr. CCV. col. 263. 7) Ibid.: . . .septem dies expectabat, infra quos dominus archiepiscopo* pus per nuntium et litteras vocatus . . . 8) Ibid.: „ . . . dominus archiepiscopus sic evocatus et expectatus nec rediit, nec nuntium misit“.

75

Popiežius savo raštais ne vien kvietė pasu pirm ąja pastaba: „do* žiaus kurijon į Lyoną, bet dar įgaliojo e transtulerat“ , tai aiš* pintis, kad šaukiam as arkivyskupas pA lberto 1249 m. vasarą Be to, tam pačiam abatui kitu tos pačiyko rasti dokum entuose paveda teutonų ordiną globoti ir saugtį, k ad arkivyskupas tuo A lbertu2). T u o b ū d u M arijos ritieriainas, ku r A lbertas tuom et tai, laimingai padarė pirm ąjį žygį prieų mėn. 25 dien. jam rašė piežiui paliepus, A lbertas turėjo atvykad jis taip pat ir Lyone taikos derybų su vokiečių ordinu reikalbertas laukiam as Liube* pas, nežinia, dėl kurių priežasčių, paskm tinys jo namie nerado, rijon neatvyko. T oks jo pasielgimas, bebuvo, — tai jau, rodos, paveikti Inokentą IV . Galim as d a ik ta i vyskupas tuom et buvo mimo popiežius jam atėmė 1250 m. rugg vien su Valuinės kuni* Pagaliau, 1251 m etais vasario 24 dieruvimas tuo laiku Valui* Lyone. T arpininkaujant Petrui, A lbos d jis jau anksčiau buvo binos vyskupui, ir kardinolui kuniguin. gegužės mėn. 3 dien. tartis tarp arkivyskupo A lberto ir teutei2) . O 1247 m. rugsėjo pas buvo priverstas pasižadėti neiti į snės kunigaikštį D anielių nei su krikščionim is prieš ordiną ir tu bažnyčia form alum us3), separatine užsienio politika. greitai n u trūko santykiai Šioje Lyono sutartyje tilpsta viem kos sutarties pasirašym o nustato arkivyskupo ir ordino tarpusal viena ir kita priešinga nimis, norinčiais priim ti krikščionybę ¿n. 25 dieną tais pačiais terrae ad fidem converti voluerint, ią objektą turėjo sudaryti episcopis et fratribus supradictis, eos coati sausio mėn. 10 dien., sub conditionibus tolerabilibus et honejų, kuriuos ordinas labai ne, si copia praedicti archiepiscopi habes de G roningen, nesulau* ipsius aliquem de suffraganeis eius asstlerybas, žaibo greitum u ribus negotium prosequatur“. K adangiko m iesto tarybos doku* _________ ' Troningen buvo atvykęs 1) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCVIII. lta negotla slbl assent a 2) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCIX. 3) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCVIII. įg. ^ archiepiscopo dedimus mėn. popiežius rašo Bucho abatui: „ . . . dict^ pascae proxime fu tu ru m ... tris litteris in mandatis, ut usque ad festum p,t __ sibi pro termino peremptorio duximus assign^D tolico conspectui repraesentet“. 4) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCXIV. col 266: ...m axim e cum viva 5) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCXVII

78

sede apostolica commissa, quae sine m orae periculo bene differt non poterant“1). O jeigu ordino m agistras vis dėlto tuojau kės liavo pas popiežių Lyonan, tai iš to galima m atyti, k ad tie rėk balai, kurie jį nešė pas Inokentą IV , buvo jam nepalyginti svar* be sni už tuos „ardua et festinata negotia“ , kurių be pavojaus ne* galima buvo atidėti. K uo galėjo arkivyskupas taip skaudžiai įgelti ordiną, k ad Prūsų m agistras staiga net pas patį popiežių atsidūrė? R odos, su geru pagrindu galima m anyti, k ad arki* vyskupas buvo paėmęs užsienio politikoje savo atskirą kryptį, kuri griežtai ėjo prieš ordino interesus. Ir arkivyskupas, ir ordi* nas buvo suinteresuoti savo įtaka V aluinėje. A rkivyskupui, kaip popiežiaus legatui, buvo pavesta ten rūpintis bažnytinės unijos reikalais. O Prūsų teutonų ordinui buvo popiežaus įsakyta Va* luinę ginti nuo totorių užpuolim ų2). M atyt, k ad arkivyskupas sugebėjo V aluinės kunigaikščiam s daugiau įgyti įtakos ir savo autoritetu buvo bepradedąs nustelbti ordino įtaką. Pasinaudo* dam as savo sustiprinta pozicija, A lbertas, be abejo, buvo suma* nęs su V aluinės kunigaikščiais ir k itų M indaugo priešininkų pa* galba krikšto keliu panaikinti ordino „ius acquisitionis“ Lietu* vos kraštui ir tuo b ū d u susiaurinti jo politinius siekim us R ytų Europoje. K ad A lbertas tikrai buvo jungęsis su V aluinės kuni* gaikščiais ir su pagonim is prieš ordiną, galima m atyti iš 1251 m. vasario 24 d. taikos sutarties. B ūtent, šioje sutartyje arkivysku* pas davė pasižadėjim ą, k ad jis daugiau nei su krikščionim is, nei su pagonim is nesusijungs prieš M arijos ritierius3) . T eutonų ordinas, nepakęsdam as savo politikoje jokios konkurencijos, tuo* jau padarė žygių pašalinti pavojui, kuris grėsė jo interesam s iš A lberto pusės. M agistras T eoderikas de G roningen dejuoda* m as4) laimėjo popiežiaus Inokento IV palankum ą savo ordinui. *) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCV. col. 263. 2) Philippi—W ölky, Preuss. UB. I. 1. Nr. 204. psl. 142. 3) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCXVIII. col. 276: nec umquam cum aliquo vel aliquibus, christianis vel paganis, societatem contrahet vel amici* tiam contra fratres eosdem. 4) Bunge, Livland. U B. I. Nr. CCIX. coi. 267 : „Quia vero dilecti filii, praeceptor et fratres hospitalis s. Mariae Theutonicorum, pro tam pio nego* tio felicitate magnifica promovendo non solum bona, sed suas etiam nos* •cuntur intrepide exposuisse personas“.

77

varė A ndriejus von Veiven. Tačiau yra pagrindo ir priešingai m anyti. Jeigu arčiau įsižiūrėsime į kai kuriuos to laiko dokus m entus, tai pastebėsim e, k ad A ndriejus tuo laiku neturėjo labai plačių kom petencijų. Kryžiuočių užsienio politikai, tiek Prūsų, tiek ir Livonijos kraštui, tuom et vadovavo T eoderikas de Gros ningen, kuris buvo vienas iš įžym esnių kryžiaus ritierių. Vies name savo rašte (1249 m. spalių mėn. 25 d.) popiežius Inokens tas IV jį m ini kaip „vicarius dilecti m a g is tri. . . hospitalis eiuss dem in partibus cism arinis“1). Lyono sutartyje (1251 m. vasas rio mėn. 24 d.) T eoderikas atstovauja ne vien Prūsų, bet taip pat ir K uršo reikalam s2). O Žem galijos vyskupijos panaikinim o dos kum ente (1251 m. kovo 3 d.) jis yra aiškiai pam inėtas kaip Prus sų ir Livonijos m agistras3). Be abejo, tai buvo T eoderikas de G roningen, kuris, savo užsienio politikoje, susidūręs su Lietuvos reikalais, nenorėjo atsisakyti nuo įprastų politinių užsim ojimų, ku riuos jam diktavo ordino program a. D ėl labai glaudžių saitų tarp P rū sų ir Livonijos ordino šas k ų , T eoderiko de G roningen politika su arkivyskupu A lbertu būtinai turėjo atsiliepti m agistro A ndriejaus nusistatym e į Lies tuvos politinius interesus. M indaugo krikštas, be abejo, turėjo įvykti pirm oje 1250 m etų pusėje, o gal kiek ir anksčiau, o lies tuvių delegacija atsidūrė M ilane pas popiežių 1251 m etais liepos m ėnesiui įpusėjus; vadinasi, geriems m etams praslinkus po M ins daugo krikšto. Iš šios aplinkybės m atome, k ad Livonijos ordis nas nesiskubino iškelti M indaugo reikalų popiežiaus kurijoje. A išku, kad T eoderikas de G roningen dar laiku suspėjo susis ta rti su A ndriejum von Veiven. T aip dalykam s esant, M indaus gas kurį laiką kentė ir laukė, kada jo naujas sąjungininkas pras dės v y k d y ti savo pasižadėjim us. M atydam as neaiškų įtartiną delsim ą iš teutonų ordino pusės Livonijoj, didysis kunigaikštis !) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCVIII. col. 266. 2) Bunge, Livland. U B. I. ibidem col. 275: „ .. . ac dilectos nobis in Christo Th(eodericum) magistram et fratres hospitalis s. Mariae Theutonicos rum in Pruscia et Curonia. 3) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCX5X. col. 279: „ .. . Quod autem eiusmodi ordinatio facta de consensu eiusdem archiepiscopi et fratris Theos dorici, dicti de Grueningen, magistri eiusdem domus s. M. Theutonicorum in Pruscia et Livonia.

80

pats ryžosi išsiųsti delegaciją Rom on. Kai Lyono arbitražo su* tartis sujungė ordino ir arkivyskupo suskilusias pastangas prieš Lietuvą, tuom et M indaugo būtis tikrai buvo nepavydėtina. Pa* siliko jam vienintelis išganym o kelias pačiam kreiptis į A paštalų Sostą. T ik sueidam as į tiesioginius santykius su popiežium, M indaugas pajėgė anuliuoti jam pavojingąjį punkto galiojimą Lyono sutartyje, kurią popiežius jau buvo ratifikavęs 1251 me* tais kovo 9 dieną1), ir neutralizuoti Rygos arkivyskupo ir or= dino pastangas, kurios buvo iš naujo stipriai sujungtos prieš Lietuvą. D ab ar gal bus m um s aišku, dėl ko A paštalų Sosto globa ir apsauga, suteikta Lietuvos kraštui, buvo lygiai nukreipi ta ir prieš ordiną ir prieš arkivyskupą2). Iš politinių aplinkybių ir santykių raidos galima m atyti, k ad arkivyskupui ir m agistrui buvo sunku atsisakyti nuo Lyono arbitražo sutarties punkto, kuriuo buvo nutarta Lietuvą palenkti į arkivyskupo ir ordino valdžią. Be abejo, pagal Lyono sutarties inerciją teutonų ordL nas stengėsi delsti bei tru k d y ti M indaugo vainikavim ą ir falsL fikuoti kai kuriuos donacinius dokum entus, o arkivyskupas AL bertas iš savo pusės kėsinosi įtraukti Lietuvos vyskupiją į Prūsų bei Livonijos bažnytinę provinciją. T odėl klaidinga yra m anyti, k ad teutonų ordinas buvo M indaugui išrūpinęs A paštalų Sosto globą ir apsaugą. R eikia visuom et skaitytis su ta aplinkybe, kad tokiais politiniais m anievrais kryžiuočiai patys b ū tų a t si i dūrę griežčiausiame prieštaravim e su visais savo tradiciniais šie* kim ais. Tiesa, teutonų ordinas tuo laiku būtų visa širdim i no* rėjęs A paštalų Sosto globa izoliuoti Lietuvą nuo R ygos arkivy* skupo, jeigu toks izoliavimo būdas eo ipso nebūtų jo paties izo= liavęs. Ju k reikia to nepam iršti, kad A paštalų Sosto globa ir apsauga su šv. Petro nuosavybės teisėmis buvo absoliutinės efL kacijos; ji galiojo prieš visus, kurie tik kėsintųsi M indaugą skriausti: , , . . . districtius inhibentes, ne quis te in fide sedis apo* stolice persistentem super prefatis Regno et terris tem ere kripe* dire seu m olastare presum at“8). V adinasi, vokiečių ordinas čia negalėjo sudaryti išim ties. B Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCXX. col. 279. 2) Žiūr. sekantį skyrių. 3) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CII. pg. 40. Lietuva ir Vak. Europa, 6

81

Esam a autorių, kurie šiame Lyono sutarties punkte nieko kito daugiau nemato, kaip vien tarpusavį ordino ir arkivyskupo pasižadėjim ą palenkti lietuvių pagonis į krikščionybę bendrom is palankiom is priem onėm is1). A ukščiau cituotas tekstas sako m um s ką kita. Teisybė, yra kalbam a apie švelnų pagonių krikš* čioninimo būdą. Tačiau, tais pačiais žodžiais, kuriais yra panai* nėtas švelnus asistavim as pagonių konversijai, yra išreiškiam a ir konvertitų subjekcija karingiem s krikščionybės atstovam s, km riais buvo kryžiuočiai ir arkivyskupas. „Suscipere sub condi* tionibus tollerabilibus et honestis“ reiškia ne ką kita, kaip do= m inium į neoikrikščionis, su tuo tik skirtum u, kad jie netam pa vergais. K ad karaliaus M indaugo politika buvo savarankiška, aiš* kiai parodo jo santykiai su A paštalų Sostu.

*) Chodynicki K., Proby zaprowadzenia chrzešcjanstvva na Litwie przed r. 1386. (Przegląd historyczny t. XVIII (1914) psl. 229.

82

v

Karaliaus Mindaugo santykiai su Apaštalų Sostu Lietuvių pasiuntiniai pas Inokentą IV. — Popiežiaus privilegijos Lietuvos kraštui. — Kaip ordinas reagavo j Lietuvos karaliaus vainiką?

K rikštą priėm us, M indaugui buvo labai svarbu su A paštalų Sostu užm egzti santykius ir išrūpinti iš popiežiaus Lietuvos kraštui šv. Petro A paštalo globą ir nuosavybės teises. Lietuvai suartinti su A paštalų Sostu M indaugas 1251 m etais išsiuntė tam tikrą iškilm ingą delegaciją Rom on. Rim uotoji Livonijos kro* nika mini tik vieną pasiuntinį lietuvį1), vardu Parnus2); su juo iš R ygos drauge turėjęs keliauti vienas ordino brolis, m agistro skirtas3). M um s rodos, k ad šis kronikininko pranešim as yra labai netobulas ir nepilnas. Iš popiežiaus rašto m atome, k ad Lie* *) Kronikininkas klysta jį vadindamas pagonimi. 2) Tur būt, šis vardas iškreiptas; gal lietuviškai turėjo skambėti Barmus? 3) Livländische Reimchronik V. 3505—3515: der kunic einen heiden nam biderbe, als iz wol gezam; er was sin vii rėtig man, dė der meister wolde von dan, der was Parnus genant, der reit kegen Nieflant mit deme meister wider, der meister von der Rige sider einen brüder sante hin zu Rome üf den sin, als er gelobet häte.

83

Il

tuvos delegacija susidėjo ne iš vieno asmens. Inokentas IV aiš* kiai sako : „ . . . Q uia vero per solemnes ac speciales nuncios no* bis hum iliter supplicasti“1). Rem iantis čia paduotąja popiežiaus rašto ištrauka, yra pagrindo m anyti, k ad M indaugo pasiunti* nybė buvo daug gausingesnė, nei kad kronikininkas sako. Jeigu ji b ūtų susidėjusi tik iš vieno asmens, tai nebūtų popiežiui pa* dariusi įspūdžio esanti solemnis. R eikia suponuoti, k ad delega* cija susidėjo iš M indaugo artim iausių žmonių. Labai galimas daiktas, k ad pasiuntinių tarpe buvo vienas kitas M indaugui at* sidavęs kunigas. K aip toliau m atysim e, šioje delegacijoje nega* Įėjo dalyvauti vokiečių ordino šalininkai, nepaisant, k ad su ja keliavo iš R ygos ordino brolis. M indaugo pasiuntiniai iš Lietuvos atvyko į M ilaną, ku r tuom et buvo sustojęs popiežius Inokentas IV , po im peratoriaus Friedriko II m irties grįždam as iš Lyono. Po šešerių m etų ištrė* mimo, popiežius, grįždam as Italijon, žinoma, buvo gerai nusitei* kęs. T ą jo linksm ą nuotaiką turėjo dar labiau padidinti džiugi* nanti lietuvių delegacijos naujiena, kurią jis staiga, visai netikėtai, išgirdo. Kaip iš šaltinių m atyti, popiežius labai tuo džiaugėsi, k a d M indaugas su savo valdiniais virto krikščionių tikėjim o išpažintoju. V ienam e savo laiške Inokentas IV rašo M indaugui: „ . . . M u lta cor nostrum est super eo iocunditate perfusum , quod dei et redem ptoris nostri Jhesu C hristi benignitas super te suam faciem illustrando tibi m isericorditer inspira v it“2). T as pat po* piežius kitam e laiške vėl pabrėžia sakydam as: „spiritu exultante percepim us, quod . . . se num ero aggregari fidelium fecit“3). Po* piežiaus žiūrėjimas linksm u veidu į Lietuvos konversiją kai ku* riems vokiečių istorikam s nepatinka. P asak jų, Inokentas IV M indaugo asm enyje m ato param ą varyti savo universalinei poli* tikai prieš im periją. M um s rodosi, k ad popiežius ne taip gal* vojo, kaip vienas kitas istorikas kartais yra linkęs m anyti. Šiose citatose aiškiai galima m atyti, k ad Inokento IV nusistatym as ir nuotaika rėmėsi ne politiniais, bet grynai religiniais m otyvais. Be to, nereikia išleisti iš akių ir tos aplinkybės, kad M indaugas x) Theiner, Vet. Mon. Poi. et Lituan. I. Nr. CII. pg. 49. 2) Theiner, Vet. Mon. Poi. et Lituan. I. Nr. CII. 3) Theiner, ibid. Nr. CI.

84

tuom et dar buvo toks regentas, kuris pats Rom os kurijoj ieškojo pagalbos prieš savo priešus. Lietuvių delegacijai pavyko savo uždavinį laim ingai įvyk* dyti. Inokentas IV parodė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui la* bai daug palankum o, apie kurį liudija popiežiaus šeši laiškai, rašyti 1251 m etais liepos mėnesį. Popiežius visų pirm a pasirodė esąs lietuviam s palankus, besirūpindam as, k ad bažnytinės vyriausybės jungas sunkiai ne* slėgtų naujų krikščionių. Savo 1251 m etų liepos mėn. 15 dienos raštu jis griežtai paliepia, k ad vyskupas, prelatai ir bažnyčių rėk* toriai, kuriem s Lietuvoje bus pavesta rūpintis sielų ganym u, rink* dami bažnytines dešim tines, nebūtų lietuviam s įkyrūs, bet san* tykiuose su jais stengtųsi jiems iš savo pusės pareikšti kuo di* džiausią švelnum ą ir žm oniškum ą1). Įdom u, ar popiežius pats savo iniciatyva yra tai paliepęs, ar buvo kieno kito prašytas. Ro* dos, būsim e arčiau fakto tikrybės, m anydam i, k ad kas nors kitas atkreipė popiežiaus akį į šį reikalą. Regis, popiežiui, tada labai įsitraukusiam į svarbius savo politikos reikalus, savaime b ū tų neatėjusi į galvą m intis duoti tokį paliepim ą, kuris liestų visas lietuvių christianizavim o sm ulkm enas. Taigi, galima teigti, kad M indaugo delegacijoje buvo toks įtakingas kunigas, kuris, be* dirbdam as Pabaltijo m isijų kraštuose, turėjęs daug patyrim o. Be abejo, tas kunigas gerai žinojo, k ad ordinas ir kiti Evangelijos skelbėjai dažnai savo nežm onišku išnaudojim u neofitus atstum* davo nuo krikščionybės. T odėl, k ad Lietuvos krašte b ūtų pa* stotas kelias netinkam iem s iškrypim am s, lietuvių delegacija, ar M indaugo pavedam a ar savo vardu, rūpinosi išgauti iš jpopie* žiaus tam tik rą privilegiją. M atyt, kad dar lietuvių nesuspėta pakrikštyti, o jau buvo pradėta iš jų reikalauti bažnytinių dešim* tinių. K adangi teutonų ordino dvasininkija buvo paėm us į savo rankas beveik visą christianizavim o darbą, tai pirm iausia ši po* *) Theiner, Vet. Mon. Poi. et Lituan. I. Nr. CI: „Episcopo et pre* latis ac Rectoribus ecclesiarum, qui fuerint in Lithovia constituti auctori* tate nostra districte precipias, quod in exigendis ac percipiendis decimis circa predictum Regem ac eiusdem subditos ita se habeant, ut ipsi sub onere ac iugo domini non pressure aut asperitatis tedium sed lenitatis ac suavitatis invenire solatium gratulantes, scandalo perturbari non valeant nec a bono proposito revocari“.

85

piežiaus privilegija buvo taikom a prieš ordiną. R eikia pastebėti, k ad popiežius, nors jis buvo ir vidurinių amžių žmogus, gerai įvertino lietuvių neofitų būtį. Jis suprato, kad tautai, įpratusiai gyventi gam tos įstatym ais, yra nelengva iš karto palenkti savo dvasią į D ievo įsakym us arba bažnytinių kanonų sankcijas. To* dėl Inokentas IV , pareikšdam as lietuviam s tėvišką nuoširdum ą, nori, k ad ši tauta, kol sutvirtės krikščionių tikėjim e, b ū tų slau* ginam a krikščioniškos dvasios švelnum u („spiritualis lactis po* culo foveatur“) 1). Iš šios privilegijos tono m atyti, k ad popie* žius tuo tarpu nereikalavo nuo lietuvių neofitų to administraty* vio bažnytinės disciplinos griežtum o, kuris buvo taikom as ki* tom s krikščionių tautom s. Jis, įeidam as į jaunų krikščionių būtį, Lietuvoje darė žygių stiprinti tikėjim o dvasią švelnaus atsargu* mo keliu. R eikia pripažinti, kad popiežiai iš viso rūpindavosi naujais krikščionim is. Jų įspėjimai aiškiai rodo, kad jie stengėsi ginti naujai atsivertusius nuo teutonų ordino priespaudų2). T uo b ū d u Rom os kurija norėjo sušvelninti tą socialinį skirtum ą, kuris pasireikšdavo tarp pavergėjų ir pavergtųjų; bet, išskyrus M indaugo valstybę, nesirūpino palaikyti naujai atsivertusių su* verenum o. M indaugas, k rik štą priėmęs, tuo pačiu tapo nariu didžios vidurinių amžių krikščionių šeim ynos, kuriai vadovavo bažny* čios vadas, popiežius. Būdam as krikščionis, lietuvių didysis ku* nigaikštis turėjo pagrindo išrūpinti iš popiežiaus savo kraštui ypatingą globą. T ais laikais turėjo daug reikšm ės A paštalų So* sto apsauga, kuri savo pagrindu rėmėsi tam tik ru vidurinių am* žiu bažnytiniu feodalizm u. V iduriniais amžiais popiežiai imdavo kryžeivius ir jų turtą, kunigaikščių našles ir atskiras valstybes į šv. Petro teises ir nuosavybę. V alstybė, būdam a bažnyčios nuo* savybėje, tad a galėjo b ūti daug saugesnė nuo savo kaim ynų už* puolim ų. N es pulti A paštalų Sosto nuosavybę buvo didis nusi* žengim as, kuris popiežių buvo baudžiam as ekskom unikos baus* B Theiner, ibid. „Quia vero gens huiusmodi olim solita lege nature vivere, divinis institutionibus et preceptis aut canonicis sanctionibus servan* dis non potest de facili sic plene animum aplicare: N os paterno volentes affectu, ut ipsa, quousque sibi firma soliditas in predicte religionis cultu proveniat, spiritualis lactis poculo foveatur. 2) Bunge, Livland. U B. I. Nr. CLVII. Nr. CLXXXVI.

86

me. M indaugui pavyko išrūpinti Lietuvos kraštui A paštalų So* sto globą ir apsaugą. Popiežius Inokentas IV savo 1251 m. liepos mėn. 17 dienos raštu suteikė M indaugui ir jo valstybei šv. Petro nuosavybės teises. R eikia pripažinti, k a d popiežius iš karto M indaugui pareiškė daug pasitikėjim o. Išklausydam as jo prašym ą, popiežius apgaubė kunigaikštpkonvertitą visu savo nuoširdum u ir palankum u. M indaugas liko priim tas į ypatingų bažnyčios sūnų skaičių. T oliau popiežius užtikrino didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, kad, pasilikdam as A paštalų Sostui išti* kim as, jis visada džiaugsis jo globa ir apsauga. Inokentas IV ne vien Lietuvos kraštui ir užkariautom s sritim s suteikė šv. Petro nuosavybės teises, bet taip pat ir tiem s žemių plotam s, kuriuos M indaugas užkariaus ateityje1). Kaip m atome, tai buvo gan plati privilegija, tad a karaliui M indaugui turėjusi labai daug reikšm ės jo užsienio politikoje. D abar visom s kaim yninėm s krikščionių valstybėm s buvo uždrausta M indaugą skriausti. Pa* kelti k a rd ą prieš jo valstybę — reiškė pulti A paštalų Sosto nuo* savybę. N u o to m om ento, kai M indaugas pradėjo bandyti ko* aliciją suskaldyti, padarė nemažą ratą. Pirm a jis kreipėsi į Va* luinės kunigaikštį D anielių, k u r nieko nelaimėjęs, kreipėsi į ordiną ir pagaliau atsidūrė su savo reikalais pas popiežių. Rei* kia pripažinti, k ad čia jam pavyko pasiekti gan žym ių pasise* kim ų. Iš šv. Petro nuosavybės teisių išrūpinim o Lietuvos kraštui galima aiškiai m atyti, k a d M indaugo politika buvo savarankiška ir atsargi. G u d ru s Lietuvos politikas ne labai pasitikėjo teutonų ordino draugiškum u. O rdino aneksiniai planai Lietuvos atžvil* giu buvo jam per daug gerai žinomi. M atyt, k ad jis labai abe* *) Theiner, Vet. Mon. Poi. et Lituan. I. Nr. CII. pg. 49: „ . . . Q u i a vero per solemnes ac speciales nuncios nobis humiliter supplicasti, ut te admittere in specialem filium sancte Romane ecclesie, ac paterna benevo* lentia prosequi deberemus: N os tuis iustis desideriis que digna favore ple* nissimo reputemus, affectu benevolo annuentes Regnum Luthavie, ac terras omnes, quas per divine virtutis auxilium iam eripuisti, vel eripere poteris in futurum', in ius et proprietatem beati Petri suscipimus, et ea cum .. . uxore filiis et familia tuis sub protectione ac devotione sedis apostolice permanere sancimus districtius inhibentes, ne quis te in fide sedis aposto* lice persistentem super prefatis Regno et terris temere impedire seu mo* lestare présumât'1.

87

jojo savo buvusio priešo pasižadėjim ais. Y ra tad rim to pagrindo tvirtinti, k ad šv. Petro nuosavybės teisių suteikim as buvo pirm ų pirm iausia nukreiptas prieš ordiną. G alim a tai įrodyti šiuo b ū d u : Inokentas IV , besirūpindam as, kad M indaugui suteiktom s privb legijoms niekas nenusižengtų, įgaliojo O zilijos ir Kuršo vyskupus tas teises saugoti ir neleisti, kad kas nors M indaugą skriaus stų. N egali būti ir abejonės, kad čia skriaudikų tarpe turėta gab voje teutonų ordinas. K ad taip tikrai buvo, galima spręsti iš popiežiaus rašto (1251. V II. 17) ką tik m inėtiems vyskupam s1). R ašto pabaigoje užtinkam e šią vietą: „ . . . N o n obstante, si alb quibus sit indultum , quod suspendi vel interdici, aut excommu? nicari non possint per litteras apostolicas“ . Iš paduotos ištrau* kos m atome, k a d šis popiežiaus paliepim as turi galios ir tiems, kurių vyskupai dėl ypatingų privilegijų visai negalėjo bausti ekskom unika („ . . . excomm unicari non possint per litteras apo* sto ik a s“ ). K as gi toki buvo tie dideli galiūnai, kurių vyskupas dėl ypatingų privilegijų negalėjo ekskom unikuoti? N e kas kb tas kaip vokiečių ordinas, kuris niekaip negalėjo santaikoje su< gyventi su Prūsų ir Livonijos arkivyskupu A lbertu. Savo ko* voje su arkivyskupu ordinas buvo iš popiežiaus išgavęs tą prb vilegiją, k ad A lbertas neturėjo teisės jo ekskom unikuoti2). Va= dinasi, jeigu ordinas kėsintųsi Lietuvą skriausti, tada jo privile* gija neturėtų jokios galios prieš M indaugą. T uom et vyskupai, kuriem s popiežius pavedė saugoti M indaugo privilegijas, turi visišką teisę jį ekskom unikuoti. D abar kyla klausim as, k as M indaugui padėjo iš popiežiaus išrūpinti tokias privilegijas. Labai yra sunku į tai atsakyti. V ienas dalykas yra aiškus-, kad ne ordinas ir ne jo šalininkai tai darė. Jei imsime galvon baž* nytinių dešim tinių privilegiją ir šv. Petro nuosavybės teisių su= teikim ą, kurios buvo tiesiog prieš ordiną nukreiptos, tai aiškiai *) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lituan. I. Nr. CIII. 2) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCIX: „ . . . preterea in ipsos vel eorum familiam aut peregrinos eosdem, praetextu discordiae, quae inter eum ac praefatos fratres vertitur, suspensionis vel interdicti aut exommunicationis sententiam de cetero non prom ulget. . . Si vero dictus archiepiscopus (scii. Albertus) sententias huiusmodi duxerit ulterius promulgandas, ipsas tam quam prolatas contra mandati nostri tenorem ex nunc irritas decernimus et inanes (psl. 267—268).

88

m atysime, k ad vokiečių ordino atstovai j M indaugo delegaciją nieku b ū d u negalėjo įeiti. Jeigu šios M indaugui suteiktos pri? vilegijos nebūtų buvusios tiesiog nukreiptos prieš ordino anek? sinius planus prieš Lietuvą, tai reikėtų tikėtis, kad popiežius taip pat ir ordinui b ū tų pavedęs jas, bent iš dalies, saugoti. Iš politinių aplinkybių galima toliau spręsti, k ad Lietuvos priėm im as A paštalų Sosto globon ir apsaugon buvo taip pat tai* kom as prieš nedraugiškas aukštosios Livonijos dvasininkijos po? litines pastangas. Rygos arkivyskupas A lbertas, be abejo, d ar ir dabar laikėsi M indaugo priešininko Tautvilo pusėje ir gailėjosi to, k a d didžioji koalicija prieš Lietuvą buvo suskaldyta. N es, pasak V aluinės m etraštininko, Rygos vyskupas ir klebonas pra? nešę nem alonią žinią T autvilui ir jo gailėjosi1). M indaugo privilegijom s saugoti popiežius sudarė nešališką kom isiją iš O zilijos ir K uršo vyskupų2). Pirm as iš jų buvo kry? žiuočiams atsidavęs3), o antras su jais buvo nedraugiškuose san? tykiuose4). N orėdam as šių vyskupų įgaliojimui duoti tvirtesnį pagrindą, Inokentas IV savo 1251 m. liepos mėn. 26 dienos raštu ragino Rygos, D orpato ir O zilijos vyskupus drauge su teutonų ordinu M indaugui padėti christianizuoti pagonis5). Šiuo savo raginim u popiežius, be abejo, siekė suskaldyti Livonijos epiško? *) HnaTieBCKaiT

aL t .

psl. 188.

2) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. C1II. 3) Ozilijos vyskupas Enrikas buvo labai geruose santykiuose su vos kiečių ordinu. Tai matyti iš šių faktų: a) 1238 m. vasario 28 dien., jis dovanojo ordinui savo vyskupijoje kai kurias žemes, norėdamas jame turėti paramos prieš savo vasalus (Bunge Livi. UB. I. Nr.CLVI). b) 1241 metais, vykdamas savo reikalais pas popiežių, paveda savo vyskupijos reikalus tvarkyti magistrui Andriejui von Velven (Bunge, Liv? land. UB. I. Nr. CLXIX). c) Vėliau, 1252 m. Enrikas yra tarpininku tarp ordino ir Kuršo vyskupo. 4) Kad Kuršo vyskupas Enrikas nebuvo su ordinu geruose santy? kiuose, galima iš to matyti, kad jis besidalydamas su ordinu Kuršo žemes plotus turėjo su kryžiuočiais ginčų. Kaip jau minėjome, Ozilijos vyskupas Enrikas, 1252 ¿m. balandžio 19 dien. taikė jį su ordinu (Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCXXXIV. col. 293: ,, . . . super quibusdam a rticu lis... vers teretur materia quaestionis .. .). 5) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CIV. pg. 50.

89

pato politinį nusistatym ą prieš Lietuvą. T ai buvo popiežiaus gan gudrus diplom atinis žygis, kuriuo jis siekė vyskupus atitraukti nuo tos politinės A lberto pozicijos, kurią šis buvo užėmęs Lie* tuvos atžvilgiu. T uo b ū d u popiežius, ir įgaliodam as ir raginda* mas Livonijos vyskupus, pridengė M indaugą nuo arkivyskupo A lberto nedraugiškos politikos. T aip aplinkybėm s susidėjus, L ietuvos karaliui pavyko dar labiau susilpninti savo priešininkų pusę. D abar jam pasiliko vieni V aluinės kunigaikščiai, su ku* riais, be abejo, jau nebuvo taip sunku suvesti galus. Popiežiaus M indaugui suteiktos privilegijos duoda mums pagrindo stoti priešingon pozicijon prieš kai kurias istorikų nuom ones. Esam a autorių, kurie ar šiokiu ar kitokiu b ū d u savo išdėstym uose yra linkę iškelti ir daug kalbėti apie teutonų ordino hegem oniją Lietuvoje1). T okiai hegem onijos nuom onei priešta* rauja visa Lietuvos karaliaus politika; o ypatingai šv. Petro nuo« savybės teisių privilegija aiškiai liudija, k ad M indaugas labai saugojo savo valstybės nepriklausom ybę. Toliau, kaip Totoraitis teisingai pastebi12), M indaugas tik tuom et ryžosi priim ti krikštą, k ad a ordino m agistras A ndriejus karaliaus vainiko pažadėjim u išsklaidė jo abejojim us, kuriuos jis turėjo beidentifikuodam as krikščionybės priėm im ą su pačia subjekcija teutonų ordinui. Pa* galiau, reikia pripažinti, k ad A paštalų Sostas net grynai bažny* tiniuose dalykuose saugojo Lietuvos suverenum ą. Popiežiaus raštuose yra griežtai pabrėžiam a, kad „terra Lethovie šit iuris et proprietatis beati P etri“ . Lietuvos pavedim as A paštalų Sosto nuosavybėn buvo Min* daugui prirengiam asis žingsnis karaliaus vainikui gauti. Tais laikais A paštalų Sostas buvo aukščiausioji instancija ne vien bažnytiniam s, bet ir grynai civiliniams reikalam s spręsti. Jo bab sas turėjo lemiamos reikšm ės svarbiausiem s pasaulinės politikos klausim am s išspręsti. T aip pat jo kom petencijoje buvo impera* 1) Chudzinski, Die Eroberung Kurlands durch den Deutschen Or» den im 13 Jahrhundert psl. 32: „Mindowe blieb wegen seiner übrigen Feinde zum mindesten zunächst auf den Schutz des Ordens angewiesen, so dass dieser bei der Vermittlerrolle, die er dabei spielte, darauf rechnen konnte, seinen Einfluss und seinen Willen in Litauen und Schemaiten durchzusetzen, also eine Art Hegemonie auszuüben“. 2) Totoraitis, 1. c. psl. 74.

90

toriaus ir karaliaus vainiko teikim as. Kaip valdovas katalikas, M indaugas taip pat per savo pasiuntinius atsidūrė šioje instane cijoje su prašym u, k ad popiežius pakeltų jo valdom ąjį kraštą ka= ralystės laipsnin. Reikia pastebėti, k ad M indaugas buvo išrim kęs gan išm intingus pasiuntinius, kurie gudriai ir atsargiai mo« kėjo M indaugo reikalus greit stum ti priekin. Jie iš karto popiet žiui neiškiša karaliaus vainiko reikalo. Pirm a jie, M indaugo įga* lioti, paveda Lietuvos kraštą į A paštalų Sosto nuosavybę ir teises. Šiuo žygiu jau buvo sudarytas tvirtas pagrindas, kuriuo rem iam tis galima buvo lengviau išgauti karaliaus vainiką1). K adangi M indaugas, pavesdam as Lietuvą šv. Petro nuosavybėn, tapo filius specialis sanctae Rom anae ecclesiae, tai tad a ir popiežius turėjo jausti savo pareigą ypatingąjį bažnyčios sūnų pagerbti karaliaus vainiku. T uojau, tą pačią dieną (1251 m. liepos mėn. 17 d.), kurią buvo suteiktos aukščiau m inėtos privilegijos, Ino* kentas IV rašo įgaliojimo raštą Kulm ijos vyskupui E nrikui ir paveda jam, keliems bažnyčios prelatam s ir vienuoliam s asistuos jant, M indaugą A paštalų Sosto autoritetu vainikuoti karalium visai Lietuvai ir lygiai visiems tiem s kraštam s, kuriuos jis nuo netikinčiųjų jau užkariavo arba dar ateityje galės užkariauti. V adinasi, šiuo savo nutarim u popiežius iš karto pripažino nau* jam karaliui visas teises tiek į faktiškai jo valdžioje esančias terb torijas, tiek ir į būsiančius jo nuosavybėje žemės plotus. Toliau, tam e pat rašte popiežius liepia vyskupui E nrikui žiūrėti, kad M indaugas visų svetim šalių, kurie Lietuvon atvyko, b ū tų kaipo karalius katalikas sąžiningai gerbiam as visuose dalykuose, kurie tik tu ri ką nors bendra su karaliaus garbe2). Iš šios popiežiaus *) Lietuvos subordinavimas Apaštalų Sostui, matyt, turėjo daug reikšmės, kad karaliaus vainiko klausimas greitai būtų išspręstas, nes po* piežius, suteikdamas kunigaikščiui karaliaus garbę, stato sąlygą, kad jis ir jo įpėdiniai laikytų Lietuvos valstybę šv. Petro nuosavybe (Theiner, I. Nr. CIV. pg. 50). 2) Innocentius Episcopus etc. Ven. fratri. . . . Epo Culmensi, sal. etc. Multa cor nostrum est super eo iocunditate perfusum, quod dei et redemp» toris nostri Ihesu Christi benignitas . super Carissimum in O rasti filium nbstrum Mindowin Illustrem Luthowie Regem suam faciem illustrando, sibi misericorditer inspiravit, quod eum olim in tenebris positum cum numerosa multitudine paganorum ad gloriam divini nominis regenerari fecit per unde gratiam baptismalis. Quia vero per solemnes ac speciales nuncios

91

pastabos galima spręsti, k ad tuom et tarp senų krikščionių ir neo* fitų buvo jaučiam as nemažas skirtum as. Teisybė, krikščionybės priėm im as užvertė tąjį bedugnės tarpą, kuris lietuvius skyrė nuo krikščioniškų V akarų Europos tautų. T ačiau vis dar į juos buvo žiūrima kaip į žemesnės kategorijos žmones. Popiežius, iškeldam as M indaugą karaliaus aukštybėn, savo paliepim u drau* ge norėjo tos gadynės liudininkų m intyse visai išlyginti nely* gybės skirtum ą. T odėl jis įsako, k ad M indaugas būtų taip pat lygiai sąžiningai gerbiam as, kaip ir visi kiti katalikų karaliai. Po* piežius, suteikdam as M indaugui visas teises pergam ente, norėjo, k ad jis b ū tų pilnateisis ir žmonių pažiūrose. T uo b ū d u popiet žiaus nutarim u 1251 m etais liepos mėn. 17 dieną Lietuva buvo iškelta karalystės aukštybėn ir tuojau pastatyta ant lygiateisių pagrindų su kitom is katalikiškom is vidurinių amžių valstybėmis. T ai buvo didžiausias M indaugo laimėjimas. Jis buvo pirmuti* nis ir paskutinis Lietuvos karalius. N ei vienam iš jo vėlesnių įpėdinių, netgi genialiam V ytautui, nebuvo lem ta pasidžiaugti Lietuvos karaliaus garbe. Po M indaugo m irties Lietuva, nors savo teritorijom is ir toli pranešė kitas karalystes, ilgai pasiliko pasauliui žemesnio kunigaikštijos titulo sąvokoje, kol moderni* niai dem okratiniai laikai jai suteikė respublikos vardą, šiandien lygų quod dignitatem visoms valstybėm s. T u rin t visa ta t prieš akis, negalima ginčyti to, kad Lietuva iš savo pirm ųjų santykių su A paštalų Sostu gavo nemaža naudos. K yla klausim as, kiek nobis humiliter supplicavit, ut eum admittere in specialem filium sancte Romane ecclesie, ac paterna benevolentia prosequi deberemus: N os eius desideriis, que digna favore plenissimo reputamus, affectu benevolo annuentes, mandamus, quatinus accersitis aliquibus ecclesiarum prelatis et religiosis personis dictum M. (in) totius Lithowie, ac terrarum omnium, quas per divine virtutis auxilium iam eripuit de infidelium manibus, vel eripere poterit in futurum, auctoritate nostra corones in Regem, et sibi ab omnibus constitutis ibidem tamquam Regi catholico, super omnibus diligenter intendi facias, que spectare ad dignitatem regiam dinoscuntur; ita tamen, quod ipse ac successores sui Regnum predictum, ac prefatas terras, que ad suarum precum instantiam in ius et proprietatem beati Petri suscepimus, se ab apostólica sede tenere perpetuo recognoscant. Contradictores autem, si qui fuerint, vel rebelles, monitione premissa, per censuram ecclesiasticam, appels latione remota, compescas, non obstante, si aliquibus sit indultum etc. Datum Mediolani XVI. Kal. Augusti. Pontificatus nostri Anno Nono. (Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CIV. pg. 50).

92

pelno turėjo popiežius, pakeldam as M indaugą Lietuvos kara* liumi. M indaugas, subordinuodam as savo valstybę A paštalų Sostui ir tuo pačiu tapdam as popiežiaus vasalu, be abejo, turėjo padidinti popiežiaus išorinį autoritetą anų laikų pasaulio akyse. Bet tai buvo tuo tarpu nedaug. Inokentas IV , užm egzdam as san* tykius su Lietuva, be abejo, turėjo pirm ų pirm iausia ateities pla* nūs. Jis tikėjosi, kad krikščioniška Lietuva sustiprėjus padės A paštalų Sostui varyti katalikų bažnyčios politiką R ytų Euros poje. T ačiau buvo tai vis ateities dalykai, vertybės in potentia, kurių A paštalų Sostas ne M indaugo, o daug vėlesniais, V ytauto ir Jogailos, laikais susilaukė. K araliaus vainikas, M indaugui suteiktas A paštalų Sosto autoritetu, įstatė jo pasaulinę valdžią į santykį su antgam tine tvarka ir apgaubė jo asmenį tam tikra šventum o šviesa. T ų laikų pažiūrom is, karalių vainikavim as buvo lygus šių dienų bažny* čios sakram entui. Sv. Petras D am iani sum ini dvylika sakra* m entų, jų tarpe kaipo penktąjį iš eilės m ini karalių vainikavim ą1). K ulm ijos vyskupas Enrikas, gavęs popiežiaus įgaliojimą M indaugą vainikuoti karalium , turėjo tat, žinoma, ilgai nelauk* dam as įvykdyti. Tačiau pats vainikavim as įvyko daug vėliau, b ū ten t 1253 m etais liepos m ėnesį2). V adinasi, Kulm ijos vysku* pas buvo priverstas dvejus m etus laukti. D ėl M indaugo vaini* kavim o delsimo priežasčių galima užtikti literatūroje keletą nuo* m onių. V ieni tai stengiasi aiškinti ta aplinkybe, k ad M indaugas per tą laiką buvo įsitraukęs į nuolatinius karus su V aluinės ku* nigaikščiais3). M um s rodos, k ad ši viena aplinkybė negalėjo būti delsimo ratio sufficiens. V isų pirm a dėl to, k ad m inim ų k arų chronologija nėra visai tvirta, o antras dalykas, k ad kai* barnieji karai tuo laiku negalėjo būti intensyvūs ir permanenti* niai. N es koalicijai visiškai susiskaldžius, V aluinės kunigaikš* x) Migne, P. L. t. 144. psl. 898—9. S. Petri Domiani Sermo LXIX in Dedicatione Ecclesiae: „ . . . E t ut breviter intelligentiolae nostrae propale* mus indaginem, duodecim sacramenta sunt in Ecclesia, quae unius fidei pietas contegit, circa quorum instantiam reflectitur Christianae religionis auctoritas.......... Quintum est inunctio regis. Sublimis ista delibutio, quia sublimen efficit potestatem“. 2) Latkowski, 1. c. psl. 350—352. 3) Latkowski, 1. c. psl. 351. — Alekna A. Lietuvos istorija psl. 20.

93

tis D anielius nebuvo M indaugui pavojingas priešas. Kiti vėl m ano, kad vainikavim o įgaliojimas dėl to buvo delsiamas ¡vyki dyti, kad taip svarbiem s santykiam s sutvarkyti buvo reikalingos derybos, kurios net pas vyriausiąjį ordino m agistrą A kkone tu* rėjusios atsid u rti1). Tačiau šiai nuom onei pam atuoti nerandam e duom enų nei šaltiniuose, nei įvykių ir aplinkybių raidoje. M ūsų nuom one, šios derybos pas vyriausiąjį ordino m agistrą A kkone buvo visai nereikalingos. V okiečių autorių nuom onė, k ad Mins daugo vainikavim as nusitęsė dviem m etais dėl vedam ų derybų A kkone, tik tad a tu rėtų pagrindo, jeigu Lietuva būtų buvus su teutonų ordinu vasalo santykiuose. N agrinėjant šį dalyką, ne? reikia pam iršti to fakto, k ad tuom et Lietuva jau buvo šv. Petro nuosavybėje. Popiežius, kaip M indaugo valstybės globėjas, ne* būtų galėjęs toleruoti jokio pašalinio kišim osi į Lietuvos reika* lūs. K araliaus titu lu i suteikti tuom et turėjo kom petenciją po* piečius Romoje, o ne vyriausiasis m agistras A kkone. Popiežius, kaip aukščiausias autoritetas tiek bažnyčios gyvenime, tiek anais laikais ir pasaulinėje politikoje, dalyką buvo kartą nusprendęs taip, k ad jau joks vyriausias m agistras čia nieko negalėjo nei pa* tvirtinti, nei pakeisti, nei atimti, nei pridėti. N o rs šaltiniuose ir trū k sta tam tik rų žinių visai išaiškinti, dėl ko buvo delsiamas M indaugo vainikavim as, bet, vis dėlto, rem iantis kai kuriais duo* menimis, galima sakyti, k ad tos delsimo priežastys nebuvo taip toli ir, kad jos turėjo grynai politinę prigim tį. K ad šiokiu tokiu b ū d u galėtum e nujausti tą politinę atm osferą, kuri tuom et buvo susidarius tarp Lietuvos ir teutonų ordino, turim e imti galvon m ūsų aukščiau cituotą privilegiją „ad ingrediendum et obtinen* dum terram Lethow ie“ . Ši privilegija iškelia aikštėn visas kry* žiuočių intencijas ir pastangas, kurios nustatė visą ordino politi* nę kry p tį Lietuvos atžvilgiu. M agistras A ndriejus dėl rivaliza* cijos su Rygos arkivyskupu, pakrikštijęs M indaugą, nejučiomis atsidūrė savo privilegijoje išreikštų siekim ų anuliavimo akivaiz* doje. O tai jau nebuvo taip lengva. O rdinui buvo labai sunku atsisakyti tos savo politinės program os, su kuria jis ligi gyvo *) Lohmeyer, Geschichte von Ost und Westpreussen Gotha 1908. psl. 125. Maždaug taip galvoja ir Bonnell’is (Mittheil. aus d. G. der Geschichte Liv.i Ėst* u. Kurlands Bd. IX psl. 292).

94

kaulo buvo suaugęs. A rkivyskupą A lbertą išstūm ęs iš vados vaujam o vaidm ens, ordinas tuojau buvo pradėjęs galvoti apie grįžimą į savo seną poziciją, kurią jis buvo pirm iau užėmęs Lies tuvos atžvilgiu. Jis niekaip negalėjo iš savo gyvenim o pašalinti aneksinių planų. Jo nusistatym e prieš Lietuvą vėl greit pradėjo virpėti įsisenėjusios politinės tendencijos. K ad ordino tarpe šios tendencijos buvo aiškiai pradėjusios pasireikšti, galima m atyti iš aukščiau išdėstytos Lyono arbitražo sutarties ir iš vienos Ipatjes vo m etraščio vietos, kurioje V aluinės m etraštininkas m agistro A ndriejaus depoziciją tuo pam atuoja, k ad šis savo pareigas eidas mas buvo per toli nutolęs nuo ordino tradicijų: „ и же вся не крестьяны хъ Л итву створи А ндрей, и изгнанъ бы сть сану своего отъ б р атья“1). T aip dalykam s esant, yra pagrindo m anyti, k ad pats ordinas, kiek jis išgalėjo, tru k d ė M indaugo vainikavim ą. A utoriai savo veikaluose teutonų ordinui pripažįsta daug nuopelnų ir rūpesčių karaliaus vainikui išgauti2). Low m ianski’s savo studijose3) ir K lym enko4) net įrodinėja, k ad kryžiuočiai patys tiesiogiai labai daug yra prisidėję prie M indaugo valstybės suorganizavim o. Tačiau tu rin t prieš akis m ūsų išdėstym o išva* das, sunku yra įžiūrėti tuos jo nuopelnus. Politinių ir bažnytis nių santykių užmezgimas su A paštalų Sostu įvyko M indaugo savarankiškos politikos dėka, o ne teutonų ordinui tarpininkaus jant. T aip pat karaliaus vainikas, Lietuvai suteiktas, yra ne mas gistro A ndriejaus, bet greičiau paties Inokento IV nuopelnas. Iš to galima daryti išvadą, k ad rim uotoji Livonijos kronika, kus riai užsienio politikos ryšiai yra visai nežinomi, būdam a vokies čių ordinui iš viso labai palanki, be pagrindo iškelia m agistro A ndriejaus von V elven nuopelnus. D ėl šių racijų galima išsis reikšti už tai, k ad ordinas dėl karaliaus M indaugo vainiko lais kėši iš tolo: ]) Ипатіевская лѣт. psl. 188. 2) Latkovski, 1. c. psl. 349—50. — Alekna A., Lietuvos istorija, Tilžė, 1923. psl. 24. 3) Lowmianski H., Studya nad początkani spoleczenstwa i panstwa Litewskiego t. II. Wilno, 1932. psl. 352—360. 4) Klymenko Phil. Die Urkunden Mindowes fiir den livlandischen Orden (Altpreussische Forschungen 6 (1929) psl. 216.

95

1°. B ažnytinių dešim tinių privilegija buvo nukreipta prieš teutonų ordiną; 2°. Sv. Petro nuosavybės teisių suteikim as buvo taikomas prieš ordiną; 3°. O rdino pasiuntiniai nedalyvavo M indaugo delegacijoj pas popiežių; 4°. Lyono arbitražo sutartis 1251 m. vasario mėn. 24 d. buvo sujungus ordino ir arkivyskupo A lberto suskilusias pa* stangas prieš Lietuvą; 5°. O rdinas silpnino M indaugo valstybę: per jo interven* ciją popiežius griežčiausios ekskom unikos bausm ėm is uždraudė kryžiaus karo m aldininkam s eiti prieš totorius, įsiveržusius į Lietuvą1) . Čia prisim ena vienas analogijos pavyzdys iš dabarties isto* rijos. Kaip pasaulinio karo m etu kaizerio vyriausybė žadėjo Lies tuvą paskelbti nepriklausom ą, bet savo pasižadėjim ą įvykdyti delsė ir b ū tų jo neįvykdžiusi, jeigu išorinio likimo jėga Vokies tijos galybės nebūtų sutriuškinusi, taip lygiai M indaugo laikais ordino pažadėjim as b ū tų pasilikęs tuščiu pasakym u, jeigu po* piežius pats tiesiogiai nebūtų įsikišęs į Lietuvos reikalus. N e dėl k itų priežasčių, bet dėl ordino intrigavim o turėjo nusitęsti vainikavim as, kuris įvyko tik dvejiems m etams praslink kus po santykių užmezgimo su Rom os kurija. Esu linkęs m anyti, k ad M indaugo vainikavim o apeigos buvo atliktos pagal vadinam ąjį vokišką form uliarą, žinomą jau X*me amžiuje2). Iš šio form uliaro matome, kad vainikavim o apeigas atlikdavo m etropolitas, o kiti du vyskupai turėjo asis stuoti. M indaugo vainikavim e m etropolito funkcijas ėjo Kulmis jos vyskupas E nrikas kaip tiesiogiai popiežiaus įgaliotas, o jo asistentais, tu r būt, buvo K uršo ir Ozilijos vyskupai, kaip Mins daugo privilegijų saugotojai. V adinasi, Lietuvos karaliaus vai* nikavim o iškilmėse turėjo dalyvauti bent trys vyskupai. Galis mas daiktas, k ad jų buvo ir daugiau. Be to, buvo atvykę iš B Žiūr. skyrių IX. 2) Waitz, Die Formeln der deutschen Königs — und der römischen Kaiserkrönung vom 10 bis zum 12 Jhdt. (Abhandlungen der kgl. Gesellschaft der Wissenschaften zu Göttingen. 18 Bd. 1873. — Eichmann E., Kirche und Staat, I. Paderborn, 1912. Nr. 37, psl. 68—78.

96

užsienio ir kitų įžym ių svečių. T ai buvo didžiausioji Lietuvos šventė, kuriai lygios m ūsų kraštas vėliau niekuom et nebuvo matęs. T a rp Lietuvos ir A paštalų Sosto M indaugui iš karto pa* vyko užm egzti artim us, draugiškus ir gražius santykius. N e vien Inokentas IV , bet taip pat ir jo įpėdinis A leksandras IV , buvo Lietuvos karaliui palankūs ir rėmė jo politiką. M indaugui prašant, m aždaug 4 m etus vėliau popiežius taip pat suteikė ka* raliaus vainiką 'ir jo sūnui1). A iškiai m atyt, k ad M indaugas savo viešpatavim u buvo labai atsidavęs katalikų bažnyčiai.A pie tą atsidavim ą gražiai liudija Rom os kurijos ypatingas pa* sitikėjim as, k urį karalius greit sugebėjo įgyti. M um s regis, kad be pagrindo A paštalų Sostas nebūtų lietuvių karaliui pareiškęs tiek daug palankum o. T ik dėl to, k ad popiežiai m atė M indaugą esant ištikim ą ir bažnyčiai atsidavusį, nebuvo jiems sunku pa* laikyti Lietuvos reikalus. T u o b ū d u A leksandras IV savo 1255 m. kovo 6 dienos raštu tvirtina M indaugo užkariautus Ru* sijos plotus. Popiežius pats savo rašte pažym i, ku rių sumetim ų vedam as jis tvirtina: „ . . . n o s attendentes, quod te terras ha* bente predictas, vicine paganorum et infidelium regiones de fa* cili poterunt tuo dom inio subici et acquiri cultui christiano“2). *) 1255 m. kovo mėn. 6 dien. Alexander Episcopus etc. Carissimo in Christo filio nostro . . . Illustri Regi Lectovie, salutem etc. Catholice fidei cultum longius latiusque per orbem diffundi continue super omnia cordis nostri desiderabilia cupientes, ad eiusdem augmentum fidei vigili sedulaque sollercia non cessamus intendere, ac ut iuxta nostri desiderii plenitudinem valeat provenire, totius diligentie studium, excusso in hac parte cuiuslibet negligentie otio, adhibemus, augmentum ipsum per nos ac alios omni ope ac opera, prout ex alto conceditur, assidue procurando. Hinc est, quod cum. sicut te intimante nobis accepimus, tu divinitus inspiratus de paganice cecitatis errore ad viam vite, que Christus est, baptismatis renatus unda redieris, et deo vivo ac vero placere studeas sub religionis observantia christiane, nos de hoc multo concepto gaudio volentes te in huiusmodi fide congruis roborare favoribus, et condignis gratiis confovere, tuis suppli« cationibus inclinati, excellentie tue, ut quem malueris latinum episcopum, pacem et communionem apostolice sedis habentem, tibi advorace liceat, qui dilectum filium Nobilem virum . . . natum tuum ad honorem dei et sancte Romane ecclesie in Regem Lectovie auctoritate nostra coronet, tenore pre* sentium indulgemus. N ulli ergo etc. nostre concessionis etc. Si quis autem etc. Datum Neapoli II. Nonas Martii. Pontificatus nostri Anno Primo. (Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXXII pg. 60—61). 2) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXXIII pg. 61. Xietuva ir Vak, Europa, 7

97

A leksandras IV , neturėjo m ažiausio abejojim o dėl M indaugo nepastovum o krikščionių tikėjime. K aip kitiem s tos gadynės re* gentam s, taip ir jam popiežius suteikia atlaidus, ragindam as ginti Lietuvos vyskupą nuo pagonių užpuolim ų1). A pie tolim esnį karaliaus santykių plėtojim ąsi su Romos kurija trū k sta platesnių žinių. Tačiau, ir iš tų negausingų pėd* sakų, kuriuos tų laikų įvykiai paliko popiežių dokum entuose, galima rim tai nuspręsti, k ad tie santykiai buvo visada nuoširdūs ir niekada nebuvo nutraukti. Pavyzdžiui, A leksandras IV vie» name savo dokum ente 1260 m etų sausio 25 dieną vadina Min* daugą „carissimus in C hristo filius noster illustris rex Letho* vie“2). V ėliau apie M indaugą, po jo m irties, kuo gražiausiai atsiliepia ir popiežius Klemensas IV 3).

*) Bunge, Livland. U B. III. Nr. CCLXXIX a. „ . . . serenitatem tuam affectuose rogandam duximus et monendam, in remissionem tui peccaminum. iniungentes 2) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCCXLVII. coi. 442. 8) Theiner, Vet. Mon. Pol. et. Lithuan. I. Nr. CLI. pg. 79.

98

VI

Bažnytinės Lietuvos provincijos įkūrimas Lietuva bažnytinės organizacijos atžvilgiu prieš pradedant organizuoti vys* kupiją Mindaugo karalystėje. — Inokento IV nutarimas 1251 m. liepos mėn. 17 dien. — Kulmijos vyskupas Enrikas. — Delsimas vyskupiją įkurti. Nauji Mindaugo žygiai Romos kurijoje. — Lietuvos vyskupijos prijungimas prie LivonijoSiPrūsų arkivyskupijos. — Rygos arkivyskupo jurisdikcijos pas naikinimas. — Kristijono vyskupijos dotacija ir ribos. — Antros vyskupi* jos atsiradimas, jos dotacija ir ribos — Vyskupas Vitas. — Kristijono vyskupijos žlugimas.

Bažnytinės organizacijos atžvilgiu vokiečiai, rodos, jau pra* džioje savo kūrim osi Livonijoje žiūrėjo j lietuvių gyvenam us plotus kaip j partes infidelium , esančias jų m isijos veikimo ris bose. T uo b ū d u jie gan anksti ėmė tam tikrais bažnytinės nuo* savybės ryšiais jungti Lietuvos k raštą su savo religine karine misija. Šių pažiūrų vedam i, vokiečiai m isionieriai greit suskubo sudaryti sau juridinį nuosavybės pagrindą Lietuvai inkorporuoti politiniu ir bažnytiniu atžvilgiu. D ar nebuvo pavergtas nė ma* žiausias Lietuvos sklypas, o jau k ardininkų ordinas norėjo su vyskupu A lbertu pasidalyti tarp savęs nuosavybės teisėm is į lietuvių žemių plotus1). K ad ir pralaim ėjo vokiečiai pirm ąjį kryžiaus karo žygį prieš lietuvius su didžiais nuostoliais, vis dėlto jie, ilgai netrukus, pa* sirūpino bent pergam ente Lietuvą įtraukti Livonijos episkopato organizacijon. T ai jie padarė reform uodam i R ygos, K uršo ir Žem galijos vyskupijų teritorijas. Popiežiaus legatas Vilhelm as, buvęs M odenos vyskupas, G regoriaus IX įgaliotas2), išvedė 1237 B Heinrici Chron. Livon. XI, 3. 2) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CXXXIII.

99

m. m inėtų vyskupijų naujas sienas1). Šios reform os keliu buvo sum anyta pad id in ti R ygos vyskupijos teritoriją. T u o tikslu buvo žymi dalis nuo Žem galijos atkirsta ir priskirta R ygos vys skupijai. N orėdam as Žem galijos vyskupijai atsiteisti už pada? rytas jai stam bias apkarpas, legatas priskyrė jos likusiai daliai dar neužkariautus Lietuvos plotus: „Semigaliensem autem dio= cesin sic lim itam us, ut q u idquid extra praedictos term inos de Semigallia et extra Curoniam concluditur inter M em elam et Du= nam citra flu v iu m N y e r iz et directam lineam ab ortu N ieriz con= tra Ploceke, in Sem igalliensem dioecesin com putetur"2). Vadi? nasi, legatui nutarus, Žem galijos vyskupijai buvo priskirti visi tie lietuvių žemių plotai, kurie, prad ed an t nuo K uršo ir Žemga? lijos ribų, tilpo tarp N em uno ir D auguvos, toliau einant N erio upės tėkm e ir tiesiąja linija nuo N erio ištakos Polocko lin k 3). K adangi Bunge R ygos, Žem galijos ir K uršo vyskupijų ribų nu? statym o dokum entą atspaude iš D ogelio, kuris ypatingai daug netikslum ų pridarė, rašydam as geografinius vardus, tai Žem? galijos vyskupijos ribos, legato nustatytos, buvo ilgai nesupran? tam os, nes sunku buvo išaiškinti, kurią upę reikėjo šiandien su? prasti vardu „N igerix" ir „Nierz" ir kokią reikšm ę turėjo vardas „Ploecke". T ik vėliau, kai PerlbacH4), rem dam asis šio dokum ento originalu, esančiu C zartoryskių bibliotekoje K rokuvoje, ištaisė Bungės leidinio klaidingus vardus „N igerix", „N ierz", „Plo= ecke" į „N yeriz", „Nieriz", „Ploceke", galutinai paaiškėjo buvu? sios Žem galijos vyskupijos sienos5) ir drauge Lietuvos įtrauki? m as Livonijos episkopato organizacijon. Popiežiaus legatas ne vien Žem galijos, bet taip pat ir K uršo vyskupiją padidino Lie? tuvos žemių plotais: „Curonensem vero dioecesin sic lim itamus, 4) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CLIII. col. 196—198. 2) Bunge, I-ivländ. UB. I. Nr. CLIII col. 197—198. s) Cf. Bielenstein A., Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13 Jahrhundert, St. Peters? bürg, 1892. psl. 106. 4) Dr. M. Perlbach, Urkunden des Rigaschen CapiteLArchives in der fürstlich Czartoryskischen Bibliothek zu Krakau (Livland. Mitteil. psl. 13. t. XIII. Riga, 1886). 5) Cf. G. Berkholz, Vermischte Bemerkungen (Livi. Mitteil. Bd. XIII. psl. 31—33).

100

ut quidquid est inter M em elam et praedictum flu viu m V ende, usque ad Litoviam , et sicut A b o a clauditur versus flu viu m Ven= de, usque ad term inos Semigalliae, in Curonensi dioecesi com= putetur"1). V adinasi, legato nutarim u, turėjo K uršo vyskupijai priklausyti taip p at ir tie žemių plotai, kurie tilpo tarp N em uno ir V entos. K adangi tuom et N em uno upė buvo siena tarp Prūsų vokiečių ordino šakos ir Lietuvos, tai K uršo vyskupija turėjo apim ti didesnę Žemaičių dalį2). Sis Lietuvos žemių plotų dek* retavim as, legato padarytas Livonijos episkopato naudai, rėmėsi vokiečių viltim i, k ad greit pavyks lietuvius pavergti. T ačiau po* piežiaus legato nutarim as — nors ir buvo dedam os pastangos jam įv ykdyti — nevirto konkretine vertybe, nes pasirodė, kad lietuviai pavergti nebuvo lengva. Livonijos episkopato sienų ne* pavyko praplatinti Lietuvos teritorijom is. Šio praplatinim o idė= jos autorių norai liko neįgyvendinti. Jau 1251 m etais kovo mėn. 3 dieną Žem galijos vyskupija, kaip dėl savo m ažum o nebega* Imti toliau savarankiškai egzistuoti, buvo panaikinta ir visa pri* skirta R ygos vyskupijai3). K yla klausim as, kokios reikšm ės tu* rėjo čia m inėtas popiežiaus legato dekretavim as, jeigu Lietuvos plotų nepavyko k ard u prijungti prie Žem galijos ir K uršo vysku* pijų. Teisybė, konkretinių vertybių nepavyko gauti. Tačiau ju* ridiniu atžvilgiu popiežiaus legato nutarim as turėjo nemaža reikš* mės. N es jis griežčiau suform ulavo m inėtų vyskupijų nuosavy* bės teises į Lietuvos teritorijas tiek bažnytinės, tiek pasaulinės jurisdikcijos atžvilgiu. N o rs lietuvių ir nepavyko užkariauti, ta* čiau Lietuva teisinių santykių atžvilgiu jau buvo m inėtom s vy* skupijom s subordinuota ir vyskupai žiūrėjo į ją kaip į savo nuo* savybę. T ų vyskupijų reform a, kuri labai palietė Lietuvos inte* resus, įgavo dar didesnės reikšm ės ir galios po to, kai ji buvo sankcionuota popiežiaus patvirtinim u4). T aip m aždaug L ietuva atrodė bažnytinės organizacijos atžvilgiu prieš M indaugui pra* dedant organizuoti bažnytinę provinciją. N elengvas tai buvo darbas. Lietuvos bažnytinės provincijos kūrim as ėjo prieš Livo* *) 2) 3) 4)

Bunge, Livland. Cf. Bielenstein, Bunge, Livland. Bunge, Livland.

UB. 1. c. UB. UB.

I. Nr. CLIII. col. 197. psl. 105—106. I. Nr. CXCIII, Nr. CCXXII. I. Nr. CCXXII. col. 281.

101

nijos episkopato politinius ir bažnytinius interesus. M indau? gui reikėjo, A paštalų Sostui padedant, išlaisvinti Lietuvos kraštą iš Livonijos v y skupų teisinės nuosavybės. Sėkm ingai christianizavim o darbui varyti buvo M indaugo pirm asis uždavinys įsteigti ir išugdyti bažnyčios organizaciją. T odėl jau pačioje pradžioje kilo vyskupijų organizavimo suma? nym as. G alim a šaltiniuose užtikti duom enų, iš kurių m atyti, k ad M indaugas jau pradėdam as santykius su A paštalų Sostu yra daręs tam tik rų žygių vyskupijos įkūrim o reikalu. Inoken? tas IV savo rašte, kalbėdam as apie Lietuvos vyskupo įšventimą, iškelia teisingus karaliaus troškim us, kuriuos popiežius dėl jo taip didžių ir dievobaim ingų nuopelnų nori visu palankum u pa? tenkinti1). Popiežius, pritardam as M indaugo sum anym ui, savo raštu 1251 m. liepos mėn. 17 dieną pavedė Kulm ijos vyskupui E nrikui išrinkti Lietuvai k andidatą su reikalingom is kvalifikaci? jomis ir jį, asistuojant dviem ar trim s vyskupam s, konsekruoti į vyskupus12). N aujas vyskupas pagal Inokento IV nutarim ą tu? rėjo nuo pirm os savo konsekracijos dienos tiesiog priklausyti nuo Rom os popiežiaus3). T odėl ne vyskupijos įkūrim o įsaky? m u pasireiškė popiežiaus palankum as ir nuopelnas, Lietuvai pa? darytas, — nes jam , kaip popiežiui, labiau tas dalykas rūpėjo, nekaip kiekvienam kitam , — bet tuo, kad jis jau šiuo įsakym u drauge atplėšė Lietuvos kraštą nuo Livonijos episkopato juris? dikcijos. K ulm ijos vyskupas Enrikas, gavęs iš popiežiaus įgaliojimą, turėjo ilgai nedelsdam as rūpintis aukštą sum anym ą įvykdyti. T ačiau vyskupijos įkūrim as vis dėlto užtruko dvejus m etus. Ry? šium su K ulm ijos vyskupo paskyrim u Lietuvos vyskupijai organizuoti ir delsim u ją įkurti kyla du klausim u: 1) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CV. pg. 50: „ . . ..Quia vero tam pia et clara Regis eiusdem merita nos inducunt, ut ipsius iusta desideria favore benevolo compleamus1'. 2) Theiner, ibid.: „ . . . n o s de tua circumspectione confisi presentium tibi auctoritate committimus, quatinus virum honestum et providum, ac in spiritualibus et temporalibus circumspectum, qui pontificali conveniat oneri et honori, predicte Lithowie auctoritate nostra preficias in episcopum et pastorem, ac duobus vel tribus accersitis episcopis, sibi munus conse? crationis impendas“. 3) Ibid.: „ . . . q u e m soli Romano pontifici volumus subiacere . . . “

102

1. D ėl ko popiežius Lietuvos vyskupiją pavedė steigti ne arkivyskupui A lbertui, bet tolim esniam K ulm ijos vyskupui ir 2, kokia buvo vyskupijos steigim o delsimo priežastis? 1. — K ai kurie istorikai aiškina: A lbertas buvęs dėl to ap* lenktas, k ad jis ordinui buvo nepalankus ir k ad Kulm ijos vysku* pas palaikęs ordino pusę1). M um s regis, k ad toks dalyko aiš* kinim as ne visai sutinka su susidėjusiom is aplinkybėm is. V isų pirm a A lbertas buvo ne dėl to aplenktas, k ad jis ordinui buvo nepalankus, bet dėl to, k ad jis per tą savo kovojantį nepalanku* mą ir popiežiaus adm onicijų nepaisym ą buvo Rom os kurijoje t n u pūtį sukrėtęs savo autoritetą ir bepradedąs nustoti popiežiaus m alonės. Inokentas IV tik dešim t m ėnesių prieš duodam as įsa* kym ą ku rti Lietuvos vyskupiją buvo A lbertui atėmęs legato tei* sės ir aiškiai jam uždraudęs Prūsuose, Livonijoj ir Estijoj vy* skupus skirti12). Šis dalykas negali būti visai išaiškintas ir Kul* mijos vyskupo palankum u ordinui. Šį jo palankum ą dar galima kvestionuoti. Iš to, kad popiežiaus liepiam as jis ordiną saugojo nuo arkivyskupo A lberto spaudim o, dar negalima spręsti, kad j jis ordinui b ū tų buvęs visuose dalykuose visiškai atsidavęs. G a* Įėjo popiežius jam pavesti im ti ordiną globon net ir tuo atveju, jeigu jis būtų buvęs jam ir nepalankus. N es yra žinoma atsitiki* mų, kada popiežius įsakydavęs teutonų ordiną ginti tiems baž* nyčios kunigaikščiam s, kurie jam nebuvo palankūs. Pavyzdžiui, tas pat Inokentas IV buvo liepęs Gniezno arkivyskupui ir jo su* fraganam s ginti teutonų ordiną nuo Pom eranijos hercogo už* puolim ų3). T u r būt, jau nereikia daug aiškinti to, kad Lenkijos vyskupai visuom et buvo vokiečių ordinui nepalankūs. Chody* niekis, šį dalyką gvildendam as, regis, perdaug pripažįsta inicia* tyvos ordinui4). M ūsų nuom one, kryžiuočių politikai čia ne* 1) Chodynicki K., 1. c. psl. 230. 2) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCXIV. col. 271: „ . . . volumus et fraternitati tuae per apostolica scripta mandamus, quatinus de cetero ab huius officii laboribus requiescas et non obstantibus litteris, quas super concessione praedicta te a nobis reportasse recolimus, desinas uti eo, nec in Pruscia, Livonia vel Estonia episcopum quemquam instituas nisi forte super premissis novum mandatum a nobis recipere te contingat“. 3) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. Nr. LXXXIII pg. 41. 4) Chodynicki, 1. c. skyrius: Zakon, arcybiskupstwo inflanckie i Polska wobec chrztu Mendoga.

103

buvo jau tiek aktyvūs, k ad būtų galėję Rom os kurijoj daryti daug įtakos pasirenkant popiežiui priem ones Lietuvos vyskupk jos kūrim o sum anym ui vy k d y ti; juo labiau, kad iškilm ingoje i M indaugo delegacijoje ordino atstovai nedalyvavo. Šį dalyką gvildenant, nereikia iš akių išleisti to svarbaus fakto, k ad vyskus pijos kūrim o reikalu buvo pats M indaugas paėmęs iniciatyvą. M indaugas, kaip tai galima iš popiežiaus raštų m atyti, yra visos šios akcijos v id u ry ; tuo tarpu ir pats ordinas, ir Kulm ijos vyskus pas E nrikas yra šioje akcijoje tik antraeilių priem onių pozicijoje. D abar kyla klau sim as: Į ką labiau popiežius, rinkdam as priemos nes, turėjo atsižiūrėti: ar į ordiną, ar į M indaugą, su kurio trošs kim ais gyviausiai jungėsi pats siekiamasai tik slas? V isai nes m atyti, k ad Rom os kurija šiuo atveju būtų buvus netaktinga. Ros dos, yra teisingiau m anyti, kad Inokentas IV , aplenkdam as A L bertą ir skirdam as Kulm ijos vyskupą, pirm ų pirm iausia atsižiū* tėjo ne į ordiną, bet į karalių M indaugą, kaip į asmenį, k urį tie* siogiai ir gyviausiai lietė vyskupijos įkūrim o reikalas. Inokens tas IV šiuo atveju ne dėl to pavedė Lietuvos bažnyčios reikalus tvarkyti Kulm ijos vyskupui, k ad jis teutonų ordinui b ū tų buvęs palankus, arba k a d arkivyskupas A lbertas tam pačiam ordinui buvo nepalankus, bet dėl to, kad A lbertas, kaip T autvilo šalis ninkas, buvo M indaugo priešas. Popiežius, kurdam as vyskus piją, tiesiogiai turėjo reikalų su M indaugu, Lietuvos šeim ininku, o ne su ordinu. T odėl, be abejo, pirm iausia jis ir turėjo im ti galvon M indaugo politinius santykius su A lbertu, o ne ordino su A lbertu. Inokentas IV savo raštu, skirdam as Kulm ijos vys skupą tvarkyti bažnyčios reikalus Lietuvoje ir arkivyskupą AL bertą visai aplenkdam as, kaip tik parodė savo didžiausią politinę diskreciją M indaugo santykiam s su arkivyskupu. Pagaliau ir iš Inokento IV didelio palankum o ir atsidėjim o M indaugui gas Įima m atyti, k ad jis A lb ertą aplenkdam as pirm ų pirm iausia saus gojo Lietuvos karaliaus interesus. T eisybė, Inokentas IV buvo ir ordinui palankus, tačiau M indaugą, kaip konvertitą, regis, las biau protegavo. 2. — Pavėluoto vyskupijos įkūrim o klausim ą aiškina istos rikai ne vienaip, ir gan griežtai jie vienas nuo antro savo nuomos nėmis skiriasi. Šiuo klausim u yra pažym ėtinos keturios nuo* m o n ės:

104

a. L atkow ski’s, pirm asis M indaugo laikų tyrinėtojas, ma* no, kad vyskupijos įkūrim as dviem m etais susivėlavo dėl Min* daugo tuo m etu vedam ų karų. Būdam as karo lauke M indau* gas negalėjęs įsitraukti nei į vyskupijos reikalus, nei į pagonių christianizavim ą1). Leiskim, k ad M indaugas tuo laiku ir buvo karo su tru k d y tas savo valstybės vidaus reikalais rūpintis, tai vis dėlto ši aplinkybė nestatė žym ių kliūčių įšvęsti Lietuvai vy* skupą. Po to, kai popiežius, patenkindam as Lietuvos karaliaus norus, pavedė Kulm ijos vyskupui išrinkti tinkam ą kandidatą ir jį konsekruoti, tai jau tuo pačiu šis klausim as iš M indaugo pu* sės buvo išspręstas, nes ku rti vyskupiją buvo nutarta pirm ose derybose ir tas nutarim as jau buvo popiežiaus pradėtas tuojau vykdyti. Jeigu jau vyskupijos įkūrim as dėl karo aplinkybių bū* tų nusitęsęs, tai antrasis M indaugo šiuo reikalu kreipim asis į popiežių b ū tų m um s nesuprantam as. K arui pasibaigus, vysku* pijos reikalai galima buvo ir be to pradėti tvarkyti. A n trą kartą kreiptis Rom on nebūtų buvę m ažiausio reikalo, nes popiežiaus duotas pirm asai paliepim as per tą laiką nepaseno ir nenustojo savo galios. Pagaliau, reikia ir to neužm iršti, k ad joki karai vė* liau nesutrukdė ordinui iš savo pusės įšvęsti Lietuvos vyskupo Jono. b. K ętrzynski's yra tos nuom onės, kad vyskupijos kuri* m as dėl to nusitęsęs, kad teutonų ordinas stengėsi karaliaus Min* daugo planus supainioti. Kai popiežiaus nutarim u, pagaliau, bu* vo konsekruojam as teutonų ordino kunigas K ristijonas, tai prieš popiežiaus įsakym ą buvo iš jo paim ta priesaika P rūsų arkivys* kupo vardu, k ad tuo b ū d u Lietuvos bažnyčią bent netiesioginiu b ū d u padarytų priklausom ą nuo teutonų ordino12). Si nuom onė negali laikytis. Jeigu prisim insim e, kad tarp ordino ir P rūsų arkivyskupo A lberto buvo labai įaštrėjęs antagonizm as3), tai negalima su tuo sutikti, kad A lbertas būtų stengęsis teutonų 1) Latkowski, 1. c. psl. 358. 2) K^trzynski, O dokumentach Mendoga, kröla litewskiego psl. 9. 3) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCVIII: „ . . . q u o d venerabilis frater noster, archiepiscopus Prusciae, Livoniae et Estoniae, apostolicae sedis le* gatus, ac dilecti filii frater Tetricus, preceptor et fratres hospitalis S. Mariae Teutonicorum partium earundem, sunt ad invicem in gravi et dampnosa discordia constituti".

105

ordino politikos naudai, netgi prieš popiežiaus valią, Lietuvos vyskupiją padaryti priklausom ą nuo Prūsų arkivyskupijos. c. C hodynickis vyskupijos įkūrim o delsim ą stengiasi išaiš= kinti rivalizacija ir antagonizm u tarp arkivyskupo A lberto ir Kulm ijos vyskupo E nriko1). T oks aiškinim as, teisybė, turi tam tik rą probabilitatis pagrindą, tačiau ne visai yra patenkinam as. Jeigu prisim insim e, k ad tuo laiku popiežius buvo A lbertui atė* męs legato teises ir jam aiškiai uždraudęs kištis į vyskupų sky* rimo reikalus, tai jau reikia m anyti, k ad Kulm ijos vyskupas, gavęs popiežiaus Inokento IV įgaliojimą, turėjo visai laisvas rankas. d. Pastaruoju laiku to w m ia n sk i's dėl suvėluoto vyskupi* jos įkūrim o yra tos nuom onės, k ad nebuvo įvykdyta popiežiaus pastatyta duota sąlyga, būtent: M indaugas nepastatęs katedros ir jos neaprūpinęs dotacija2). Šios racijos neužtenka m ūsų gvib denam am klausim ui išaiškinti. M indaugas buvo visada pasiryš žęs katedros bažnyčią savo lėšomis eriguoti ir ją gausiai aprū* pinti. T ai aiškiai m atome iš popiežiaus rašto: „ ...m a x im e cum ipse cathedralem ecclesiam in expensis suis de novo erigere sit paratus ac ipsam dotare magnifice pro dei gloria et honore“3). Regis, kaip tik dėl to karalius negalėjo tos sąlygos įvykdyti, k ad dar nebuvo vyskupo, vadinasi, nebuvo su kuo tartis ir da= ryti sutarties katedros įkūrim o reikalais. V yskupijos įkūrim o delsimo priežasčių reikia kitu r ieškoti. Šį klausim ą gvildenant, turim e imti galvon tąjį faktą, kad, jau prieš M indaugui p rad ed an t organizuoti vyskupiją, Lietuva maži daug per keturiolika m etų buvo sujungta su Livonijos episkopą* to jurisdikcija. N o rs Lietuva k a rd u ir nebuvo m inėtam epis* kopatui prikergta, tačiau ją jungė su vyskupais stiprus juridinis saitas, kurį tuom et tas pat popiežius Inokentas IV , keturis mė* ’O Chodynicki, 1. c. psl. 235—239: „ . . . Arcybiskup Albert pragnąt zniszcryč plany, jakie rozpocząl jego przeciwnik, oraz nie dač ani zakonos wi ani biskupowi Chelminskiemu rozszerzyé swych wplywów“. 2) Lowmianski H., Studya nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego, t. II. psl. 342: „Wlasciwym powodem zwloki w zorganizowaniu košciola litewskiego bylo niewykonanie postawionego warunku przez pas p ieža —• oto Mendog katedry nie wybudowal i nie zapewnil jei dochodów“. 3) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXI.

106

nesiūs prieš prad ed an t organizuoti Lietuvos vyskupiją, buvo savo patvirtinim u sankcionavęs1). A ukščiau m atėme, kad lega* tui V ilhelm ui, buvusiam M odenos vyskupui, nutarus, K uršo vyskupijai buvo pripažinta didesnė Žem aičių krašto dalis, o Žem galijos vyskupijai beveik visa kita likusioji Lietuvos dalis ligi N em uno ir N eries. Teisybė, Inokentui IV d u o dant įsaky« m ą ku rti Lietuvos vyskupiją jau Žem galijos vyskupija buvo 1251 m. kovo 3 dieną panaikinta2). Tačiau šis įvykis buvusios Livonijos episkopato politinės «bažnytinės pozicijos Lietuvos a t ­ žvilgiu iš esmės nepakeitė, nes Žem galijos vyskupiją su visomis jos teisėmis paveldėjo Rygos vyskupas. T aip dalykam s esant, K uršo ir R ygos vyskupai, gindam i savo interesus, stojo prieš popiežiaus įsakym o vykdym ą. Be abejo, jie čia rėmėsi jų vysku« pijų reform os patvirtinim u, kuris Inokento IV dar neseniai buvo jiems suteiktas. M atyt, k ad Livonijos vyskupai buvo iškėlę Kul« mi jos vyskupui savo teises, nes popiežius Inokentas IV savo rašte 1254 m. rugsėjo 3 dieną sako N euenburgo vyskupui: „ • • • non obstante . . . quacum que alia indulgentia, per quam ef* fectus m andati nostri in hac parte impediri valeat vel differì ‘s). Šie vyskupai čia galėjo veikti laisviau: nes vienas iš jų, būtent, K uršo vyskupas E nrikas, buvo popiežiaus skirtas būti M indau« go privilegijų saugotoju, kaip tai jau esame pažymėję. A išku, k a d prie K uršo ir R ygos vyskupų prisidėjo arkivyskupas Al« bertas ir, kiek tik galėjo, stengėsi rem ti jų pusę. M aty t, kad Li« vonijos episkopatui pavyko paim ti savo įtakon ir Kulm ijos vys« kūpą Enriką. Šis, nors turėdam as savo rankose popiežiaus įga« liojim ą, neįšdrįso jiems prieštaraujant kaip reikiant įvykdyti po« piežiaus įsakym o. M indaugą, teisybė, karalium vainikavo, bet vyskupo Lietuvos vyskupijai tuo tarpu nekonsekravo. Jeigu taip buvo, tai pasirodo, k ad Kulm ijos vyskupas su A lbertu ne per daug rivalizavo; tu r būt, nebuvo jis ir ordino karštas prie« telis. Jau toji viena aplinkybė, k ad Lietuvos vyskupo įšventi« m as buvo delsiam as, aiškiai sako, k a d Kulm ijos vyskupas pa« laikė Livonijos vyskupų interesus. Kaip popiežiaus įgaliotiniui, B Bunge, Livlànd. U B. I. Nr. CCXXII. 2) Bunge, Livlànd. UB. I. Nr. CCXIX. 3) Theiner, Vet. Mon. Poi. et Lithuan. I. Nr. CXX. pg. 58.

107

niekas jam negalėjo priešintis. Jei dėl Lietuvos vyskupo kon* sekravim o būtų Rygoje turėjęs sunkenybių, tai būtų jį galėjęs pats namie ar k u r kitu r įšvęsti. Pagaliau, k ad Kulmijos vysku* pas ėjo išvien su Livonijos vyskupais, m atyt ir iš tos aplinkybės, k ad jis buvo popiežiaus aplenktas, kai reikėjo panaikinti Kristi* jono priesaiką, duotą arkivyskupui A lbertui. Tuom et Inoken* tas IV , kaip toliau m atysim e, buvo įgaliojęs N euenburgo vys* kūpą priim ti priesaiką iš K ristijono popiežiaus vardu. T uo bū* du pirm asai popiežiaus įgaliojimas, duotas ku rti vyskupijai Lie* tuvoje, buvo priešininkų pradėtas m arinti Kulm ijos vyskupo rankoje ir negalėjo pasiekti visai norim ų padarinių. M indaugas, pastebėjęs, kad vyskupijos kūrim o sumanym as yra priešininkų m arinam as, nepasitenkino vien karaliaus vainiku, kuris, pagaliau, jau netrukus turėjo būti jam uždėtas ant galvos, bet iš naujo kreipėsi į popiežių savo vyskupijos reikalais. Ino* kentas IV , sužadintas karaliaus karštų troškim ų („ferventer in voto gerere dicitur, quod episcopalis sedes in suis partibus habeatur“), vėl pradėjo ju dinti Lietuvos vyskupijos kūrim o rei* kalus. K adangi K ulm ijos vyskupas, perdaug pasiduodam as Li* vonijos episkopato įtakai, pasirodė buvęs ne visai ištikim as po* piežiaus įsakym am s, tai šiuo k artu Inokentas Lj/, pareikšdam as pasitikėjim ą arkivyskupo A lberto ištikimybei,/¿savo raštu 1253 m. birželio 24 dieną paveda jam išrinkti tinkam ą kandidatą, ku* ris karaliui b ū tų pageidaujam as, ir jį konsekruoti vyskupu1) . M atyt, k ad taip pat ir A lbertas nesiskubino su vyskupo konse* kracija. T ą svarbų reikalą jis vis atidėliojo. M indaugas vėl bu* vo priverstas kreiptis į popiežių, kuriam jau trečią kartą pavedė užtarti Lietuvos vyskupijos reikalus ir šiuo k artu prašė, kad b ū tų pravesta teutonų ordino kunigo K ristijono kandidatūra2). Popiežius išrado esant reikalingą dalyką M indaugo prašym ą patenkinti. D ėl to, kad karalius yra vertas A paštalų Sosto ma*i *■) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXI. pg. 53: „ . . . N o s itaque piis eius desideriis annuentes, fraternitati tue, de qua in domino fi* duciam specialem gerimus, per apostolica tibi scripta mandamus, quatinus personam providam et honestam, ac in spiritualibus et temporalibus circum* spectam, que sit accepta dicto Regi cum super hoc ab ipso requisitus exti* teris, eidem ecclesie auctoritate nostra preficias in episcopum et pastorem1'. 2) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCLIV. coi. 337—38.

108

loningo palankum o, Inokentas IV duoda arkivyskupui Alber* tui įsakym ą M indaugo norus patenkinti ir įšventinti K ristijoną vyskupu1). A lbertas, pastebėjęs, k ad toliau jau negalim a bus Lietuvos vyskupo konsekracijos atidėlioti, rem dam asis 1253 m etų birželio 24 dienos įgaliojim u4), įšventė K ristijoną vyskupu d ar prieš gaudam as popiežiaus 1253 m etų rugpiūčio 25 dienos raštą3). T u o b ū d u buvo įkurta nauja vyskupija, ir tie Lietuvos plotai, kurie teisiniu atžvilgiu priklausė prie K uršo ir R ygos vys* kupijų, buvo atplėšti. Tačiau toli gražu dar šiuo vyskupijos įkūri* m u Lietuva nebuvo atitraukta nuo Livonijos bažnytinės metro* polijos. Jeigu Inokentas IV arkivyskupui A lbertui rašė: ,,.../ra = ternitati tuae, de qua in dom ino fiduciam specialem perim us“, tai paskum greit gavo savo legato ištikim ybe apsivilti. Alber* ta s gerai žinojo, kad Inokentas IV buvo sum anęs naują Lietu* vos vyskupiją tiesiogiai subordinuoti savo jurisdikcijai ir todėl *) 1253 m. rugpiūčio 21 dien. Innocentius etc. archiepiscopo Livoniae ac Prussiae salutem etc. Insinuavit nobis pridem carissimus in Christo filius noster, illustris rex Lethoviae, de novo conversus ad cultum fidei Christia* nae, quod ferventer in voto gerebat, ut episcopalis sedes in suis partibus haberetur, maxime cum ipse de novo in expensis suis paratus esset erigere cathedralem ecclesiam, ac ipsam dotare magnifice pro Dei gloria et honore. N os quidem, piis eius desideriis annuentes, tibi sub certa forma dedimus nostris litteris in mandatis, ut personam idoneam ad requisitionem ipsius regis eidem ecclesiae auctoritate nostra praeficeres in episcopum et pastorem. Postmodum autem idem rex per litteras, affectione plenas, petivit a nobis, ut de fratre Christiano de domo Theutonicorum ir Livonia, viro utique litte* rato, provido et honesto, quem secum tempore suae conversionis habuit, et iuxta se in futurum habere desiderat, praedictae provideri ecclesiae faceremus. Quia vero decens et dignum esse dinoscitur, ut saepedictus rex benignitatem sedis apostolicae gratiosam et affabilem sibi gaudeat invenisse, fraternitati tuae per apostolica scripta mandamus, quatinus de predicto fratre, cum su* per hoc ab eodem rege requisitus exstiteris, auctoritate nostra ecclesiae me* moratae provideas, et, associatis tibi duobus vel tribus convicinis episcopis, ei munus consecrationis impendas; faciens sibi a subditis obedientiam et reverentiam debitam exhiberi. Recepturus ab eo postmodum pro nobis et ecclesia Romana fidelitatis solitae juramentum iuxta formam. .. nostram mittimus interclusam. Formam autem iuramenti, quod ipse praestabit, de verbo ad verbum nobis per eius patentes litteras. . . nuntium quantocius destinare procures. N os enim nichilominus irritum decernimus et inane, si quid super hoc contra mandati nostri tenorem contigeret attemptari. Datum Assisi, XII. cal. Septbr., pontif. nostri anno undecimo (Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCLIV. coi. 337—338). 2) Theiner, I. Vet. Mon. Pol. et Lithuan. Nr. CXI. pg. 53. 3) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCLIV.

109

visais savo raštais, duotais šios vyskupijos kūrim o reikalu, aiš* kiai įsakė paim ti nuo Lietuvos vyskupo ištikim ybės priesaiką popiežiaus ir Rom os bažnyčios vardu. T ačiau arkivyskupas ki* taip pasielgė, negu k ad popiežiaus buvo liepta. K adangi Lietu* va susisiekė su jo arkivyskupija, tai jau, be abejo, psichologiš* kai yra suprantam a, k a d jis naujai kylančią vyskupiją labai no* rėjo įtraukti į savo jurisdikciją. Jisai į šią vyskupiją ir dėl geo* grafinės padėties, ir dėl jos istorinio kilimo žiūrėjo kaip į savo arkivyskupijos rib ų praplatinim ą. Jam čia buvo labai paranku jos sąskaita pad id in ti savo valdžios išorinį autoritetą ir galią. P agunda buvo gana stipri. A rkivyskupas prieš ją neatsilaikė ir, paim dam as iš vyskupo K ristijono priesaiką savo ir savo baž* nyčios vardu, nusižengė popiežiaus įsakym ui. Be abejo, jis sau galvojo, kad įvykęs priesaikos faktas bus jau nebepakeičiamas ir Lietuvos negalim a bus taip greit išlaisvinti iš jo valdžios. T aip pasielgęs, A lbertas dar daugiau pridarė darbo popiežiui Ino* kentui IV . A rkivyskupo A lberto pasikėsinim as prieš Lietuvos vysku* pijos suverenum ą, be abejo, sukėlė Lietuvoje nepasitenkinim ą ir neram um ą, nes jo suprem acija į Lietuvos vyskupiją buvo Min* daugui jau dėl to labai nepageidaujam a, k ad arkivyskupas buvo priklausęs karaliaus priešininkų partijai. Pagaliau ir teutonų ordino dvasininkija, kuri tuom et dirbo Lietuvoje m isijų darbą, negalėjo b ūti patenkinta savo priklausym u nuo arkivyskupo A lberto dėl jo am žinų ginčų su ordinu. Savo vyskupijos suve* renum o reikalu M indaugas vėl kreipėsi į A paštalų Sostą skųs* dam as arkivyskupą A lbertą ir prašydam as, kad bažnyčios rei* kalai b ū tų sutvarkyti Lietuvos naudai1) . Inokentas IV , išklau* sęs M indaugo skundą, A lbertui daugiau jau nieko neberašo, bet savo raštu 1254 m. rugsėjo 3 dieną nuim a nuo K ristijono prie* saiką, duotą arkivyskupui, ir įgalioja N euenburgo vyskupą pa* imti iš jo ištikim ybės priesaiką popiežiaus ir Rom os bažnyčios v ardu2). K itu tos pačios datos raštu Inokentas IV praneša Min* *) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXX. „ .. . Quia vero idem Rex postmodum per affectuosas litteras postulavit a nobis, ut super hoc providere de circumspectione sedis apostolice curaremus“. 2) Bunge, Livi. U B. I. Nr. CCLXXXIII. coi. 355: „Recipias ab ipso pro nobis et ecclesia Romana fidelitatis solitae juramentum, iuxta formam littera*

110

daugui apie Lietuvos vyskupijos egzempciją1). T ą pat die­ ną popiežius paveda D orpato vyskupui saugoti Lietuvos vysku« pijos suverenum o teises2). K iek vėliau, 1254 m. rugsėjo 20 die? ną Rom os kurija praneša ir vyskupui K ristijonui, k a d jis yra laisvas nuo priesaikos, duotos arkivyskupui A lbertui3). Visuo« se savo dokum entuose, kurie buvo Rom os kurijos rašyti Lies tuvos vyskupijos egzempcijos reikalu, Inokentas IV pabrėžia, k ad priesaika, paim ta iš K ristijono P rūsų arkivyskupo vardu, buvo prieš popiežiaus valią, juo labiau, kad Lietuvai priklauso šv. Petro nuosavybės teisės. Iš popiežiaus pusės vyskupijos steigimo klausim as buvo jau prieš trejus m etus išspręstas ta prasm e, k a d Lietuvos vyskupas tiesioginiai b ū tų priklausom as rum, quas super hoc transmisimus archiepiscopo memorato. Formam autem iuramenti, quod ipse episcopus praestabit per specialem nuntium, ad hoc de« putatum, ad nos quantocius destinare procures“. — Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXX. !) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCLXXII. coi. 354: 1254 m. IX. 3. Innocentius etc. regi Lethoviae salutem etc. Inclinati serenitatis tuae preci« bus, venerabili fratri nostro, archiepiscopo Livoniae ac Prusciae, prout accepi« mus, sub certa forma dedimus nostris litteris in mandatis, ut cathedrali ecclesiae, quam tu in partibus tuis de novo sub propriis expensis erigere ac dotare magnifice intendebas, venerabilem fratrem nostrum Christianum, epi« scopum Lethoviae, tunc fratrem presbyterum hospitalis s. Mariae Teuton. in Livonia, ad requisitionem tuam auctoritate nostra praeficeret in pastorem, et ei munus consecrationis impenderet ac debitam obedientiam et reveren« tiam faceret a subditis exhiberi, recepturus ab eo postmodum pro nobis et ecclesia Romana fidelitatis solitae iuramentum iuxta formam, quam eidem sub bulla nostra missimus interclusam. Sane idem archiepiscopus, priusquam ad ipsum huiusmodi nostrae litterae pervenissent, de ipso Christiano pro« vidit ecclesiae memoratae, iuramentum fidelitatis suo et ecclesiae suae nomine ab ipso recipiens, licet hoc de intentione nostra nullatenus extitisset, maxime cum terra Lethoviae sit iuris et proprietatis beati Petri, ac pro tuae subii« mitatis honore nullum ibi esse velimus episcopum, qui alii quam Romano pon« tifici sit sublectus, quia vero tu postmodum a nobis per affectuosas litteras postulasti, ut super hoc providere de circumspectione sedis apostolicae cura« remus, nos, tuis precibus annuentes, eundem episcopum ad observantiam praedicti iuramenti, praedicto archiepiscopo taliter praestiti, decerminus ali« quatenus non teneri. Volumus tamen, quod ille venerabili fratri nostro, epi« scopo Nuenburgensi, cui super hoc scripta nostra dirigimus, exhibeat pro nobis et ecclesia Romana fidelitatis solitae iuramentum, iuxta formam litte« rarum, quam super hoc transmisimus archiepiscopo memorato. Datum Ana« gniae, tertio nonas Septembris, pontificatus nostri anno duodecimo. 2) Bunge, Livi. U B. I. Nr. CCLXXV. 3) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXXI. pg. 59.

111

nuo A paštalų Sosto. Pažym ėtina, kad popiežius, kaip iš jo raštų m atyti, dėl M indaugo garbės tiesiog subordinuoja Lietuvos vyskupą A paštalų Sostui1). T uo b ū d u tik po trijų m etų galutinai buvo taip sutvarkyti Lietuvoje bažnytiniai reikalai, kaip k ad M indaugas buvo norės jęs. D abar Lietuva buvo laisva ir nuo bažnytinių, ir nuo grynai politinių pretenzijų iš Rygos ir K uršo vyskupų ir arkivyskupo A lberto pusės. T ik dėl to, kad Inokentas IV visu savo palans kurnu tvirtai palaikė M indaugo pusę, pavyko Lietuvos vysku» pijai nutrau k ti visus priklausym o santykius su P rūsų arkivys» kupija. Šis popiežius, garsus savo didžia ir sm arkia kova su im peratorium F rid rik u II, dar suspėjo galutinai sutvarkyti Lies tuvos bažnytinius reikalus, nes jau neilgai tru k u s, 1254 m. gruos džio 7 dieną, N eapolyje jis skyrėsi su šiuo pasauliu. K yla klausim as, dėl ko popiežius Inokentas IV tvirtai pas laikė M indaugą? A tsa k y ti į tai nelengva, nes šaltiniuose trūksta duom enų šiam klausim ui išspręsti. V isų pirm a galima m anyti, k ad popiežius, rem dam as Lietuvos karalių, turėjęs tikslą jį kaip konvertitą savo palankum u labiau stiprinti krikščionių tikėjime ir atsidėjim e A paštalų Sostui. G alim as daiktas, k ad taip pat buvo ir politiškai bažnytinio pobūdžio sum etim ų, kuriais pos piežius vadavosi palaikydam as Lietuvos interesus. N uo gregori» nės reform os laikų popiežiai, m ažindam i vyskupų ir metropoli» tų politinę galybę, stengėsi juos labiau palenkti į A paštalų Sosto valdžią ir vadovybę. Šia kryptim i Rom os kurija vedė savo poli» tik ą ir Pabaltijo kraštuose. T eutonų ordinas, popiežių visuom et palaikom as prieš R ygos arkivyskupą, pasiekė didžios politinės reikšm ės. T ačiau ir ordino perdaug didelis įsigalėjimas papié» žiams nebuvo labai pageidaujam as. T oli m atanti Rom os kurijos politika jautė, k ad kryžiaus ritierių respublika, nors kad ir baž» nytinio charakterio, politiškai perdaug sustiprėjus, nesiduos leng» vai valdom a. T odėl, kai tik Lietuva virto oficialiai krikščioniš» ka, popiežius nenorėjo, k ad teutonų ordinas arba Rygos arki» vyskupija eitų stipryn lietuvių sąskaita. Tam tikrai pusiausvirai *) *) Bunge, Livlànd. UB. I. Nr. CCLXXII: „. . . maxi me cum terra Lethoviae sit iuris et proprietatis beati Petri, ac pro tuae sublimitatis honore nullum ibi esse velimus episcopum, qui alii quam Romano pontifici sit subiectus“.

112

R y tų Europoje išlaikyti, popiežiui pravertė turėti naują param os p u n k tą savo politikai. K ad Inokentas IV buvo vedam as šios orientacijos, galima ir iš to m atyti, k ad jis, tiesiogiai imdamas tvarkyti Lietuvos reikalus, norėjo, kiek buvo galima, apsaugoti Lietuvą nuo teutonų ordino ir R ygos arkivyskupo įtakos. K ad naujai įkurtoji vyskupija galėtų laikytis, popiežius rū* pinosi, k ad ji tu rėtų geras m aterialines egzistavimo sąlygas. Jau pirm am e savo rašte, kuriuo buvo Kulm ijos vyskupas įgaliotas konsekruoti Lietuvos vyskupą, popiežius aiškiai įsakė, kad ku* riam oji vyskupija b ūtų karaliaus aprūpinta tinkam om is dotaci* jom is1). Šį popiežiaus įsakym ą M indaugas tuojau buvo pasiry* žęs įvy kdyti. N es savo antram e rašte Lietuvos vyskupo konse* kravim o reikalu popiežius daro pastabą, kurią mes aukščiau citavome: „maxime cum ipse cathedralem ecclesiam in expensis suis de novo erigere sit paratus ac ipsam dotare magnifice pro dei gloria et honore“ . N ors popiežius viename savo rašte 1254 m. rugsėjo 3 dieną daro bemaž tą pačią pastabą2) — vadinasi, apie dotaciją dar nežinojo, — tačiau M indaugas jau 1254 kovo 12 dieną savo naujai įkurtąją vyskupiją buvo gausiai aprūpinęs žemės plotais. Iš donacinio dokum ento m atome, k ad M indau* gas, savo vyskupijai darydam as dotaciją, atkirto jai pusę Rasei* nių, pusę Betygalos ir pusę L aukuvos sričių3). Šie žemių pio* tai, draugėn juos paėm us, sudarė, palyginti, nemažą sritį, kuri tuo laiku galėjo atrodyti kaip m aža kunigaikštija. Iš čia mato* me, k a d M indaugas jau pirm a buvo, pasak popiežiaus, tikrai m anęs „cathedralem ecclesiam . . . dotare magnifice pro dei gloria et honore". A iškiai galima pastebėti, k ad buvo siekia* m a įkurti Lietuvos vyskupiją vidurinių amžių pavyzdžiu. Vi**) *) Theiner, Vet. Mon. Poi. et Lithuan. I. Nr. CV.: „ . . . v i r u m ho* neštum et idoneum preficias in episcopum . . . prius tamen a predicto Rege optimo terre solo pro fundanda cathedrali ecclesia, et honorabilibus ac decentibus dotibus assignatis“. 2) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXX. „cathedrali eccle* sie quam dictus Rex in partibus suis de novo sub propriis expensis erigere et dotare magnifice intendebat“. 3) Bunge, Livlànd. UB. I. Nr. CCLXIII, coi. 345: „ . . . q u e m conse* erari postulavimus in episcopum regni nostri mittentes ipsum in corporalem possessionem, assignantes etiam eidem pro dote Rassegene medietatem, Be* tegallen medietatem, Lokowe medietatem“. Xietuva ir Yak. Europa, 8

113

dūriniais amžiais vyskupai lygiai kaip ir pasauliniai kunigaikš« čiai ir grafai valdė savo vyskupijoje nemažus žemių plotus, ku« rių ribose jiems priklausė ne vien „iurisdictio spiritualis“, bet taip pat ir „temporalis“; vadinasi, jie drauge buvo ir pasauliniai valdovai; tuo tarpu, kai už savo valdom os žemės plotų ribų jie vykdė, kaip k a d ir šiandien, tik „iurisdictio spiritualis“ , vadi* nasi, atlikdavo bažnytines ir dvasines funkcijas, vien vyskupui priklausom as. R odos, k ad M indaugo dovanotos sritys ordinui ir vyskupui sudarė tuom et faktiškąją K ristijono vyskupiją. Ki» tas Lietuvos sritis, kuriose dar gyveno pagonys, siekė jo iuris« dictio spiritualis tik teisiniu atžvilgiu. K ad taip tikrai buvo, ga« Įima m atyti iš vieno popiežiaus rašto: būtent, A leksandras IV ragina M indaugą ginti nuo pagonių užpuolim ų K ristijono vys* kupiją, kuri yra iš visų pusių puolam a1). T uo b ū d u vyskupo K ristijono rezidencijos reikia ieškoti, be abejo, M indaugo vys» kupijai dovanotose srityse. Tačiau K ristijonas per savo būvi» mo laiką Lietuvoje, rodos, neturėjo pastovios rezidencijos. Ga« limas daiktas, k ad tuom et jis čia M indaugo dvare buvo, čia pas kryžiuočius Rygoje. Ilgesnį laiką jis rezidavo Rygoje, nes, jeigu jau saugesnių Žem galijos ir K uršo vyskupijų vyskupas dėl dažnų pagonių užpuolim ų turėjo specialiai savo nam us, įtaisy« tus Rygoje2), tai ką jau tuom et kalbėti apie K ristijoną, kuris ir iš vidaus, ir iš šonų buvo puolam as? V iešpataudam i dovanotuose kraštuose, vokiečiai turėjo progos lietuvius (žem aičius) apšviesti krikščionių tikėjim o švie« sa. Tačiau pirm oje eilėje jiems labiau rūpėjo ne krikščioniškos konversijos idealas įgyvendinti, o patenkinti savo politinis ego« izmas. Gavę iš M indaugo tam tik ru s Lietuvos plotus, jie nesu» gebėjo suderinti savo dom inium su krikščioniškos misijos reika» lavimais. N e vien ordinas, bet, rodos, ir pats vyskupas Kristi« a) Bunge, Livland. U B. III. Nr. CCLXXIX. a: „eumque contra pa» ganorum, suam diocesim undique impugnantium“. 2) Bunge, Livland. U B. I. CCXIX. coi. 278: „ . . . E t quoniam propter paganorum frequentes incursus et alia emergentia negotia peragenda, Curo» niensem episcopum in civitate Rigensi contingit saepius commorari, domum et aream, quam bonae memoriae Semigalliensis episcopus habuerat in eadem civitate Rigensi, eidem Curoniensi episcopo decernimus et vollumus assig* nari“.

114

jonas, ordino padedam as, stengėsi visų pirm a įprastu kardo ir ugnies m etodu palenkti lietuvius į savo valdžią ir tik paskum juos k rik šty ti prievartos keliu. T odėl toks krikščionybės įvedi* mo būdas, sujungtas su visais karo žiaurum ais, neišvengiam ai turėjo kuo griežčiausiai nustatyti lietuvių pagonis prieš ordiną ir vyskupą, ir tiek apsunkinti vyskupijos būtį, k ad net popiežius kvietė M indaugą ginti nuo pagonių v yskupą ir jį proteguoti1). T aip dalykam s esant, reikia m anyti, k a d vyskupas K ristijonas savo pasiuntinybės uždavinių nesugebėjo atlikti krikščionių tikė* jim o naudai. Jeigu tuom et krikščionių m isija turėjo pasisekim o, tai ga* Įėjo tu rėti tik tose srityse, kurias M indaugas pats tiesioginiai valdė. Č ia krikščioniškos m isijos akcija buvo vedam a taikingu b ū du, ir pagaliau pats karaliaus pavyzdys galėjo sėkm ingai veikti jo valdinius. D irbo ne kardo, bet taikūs D ievo žodžio skelbėjai vienuoliai pranciškonai su dom inikonais, kuriuos, kaip aukščiau esame pažymėję, M indaugas buvo priėm ęs savo valstybėn. V yskupo K ristijono bažnytinei jurisdikcijai priklausė tei* siniu atžvilgiu ne visa Lietuva, nes yra žinoma, k a d m aždaug tuo pat laiku buvo įšventintas į vyskupus lenkų dom inikonų vienuolis V itas. L iteratūroje buvo jau nekartą pajudintas klau* simas, kokiu b ū d u tuom et atsirado Lietuvoje du vyskupai: vie* nas iš vokiečių, o kitas iš lenkų tautos. Latkow skis bando aiš* kinti šį faktą šiuo b ū d u : Kulm ijos vyskupas Enrikas, pasinau* dodam as jam Inokento IV suteikta teise, norėjęs Lenkijai pa* daryti naudos tuo b ū du, k ad m anęs iš lenkų dvasininkijos tar* po išrinkti k andidatą į Lietuvos vypkupus ir esą turėjęs numa* ty ti dom inikonų vienuolį V itą. Be abejo, tai turėjo nepatikti M indaugui, o ypačiai Livonijos m agistrui A ndriejui. Arkivys* kūpąs A lbertas, tai sužinojęs, išsirūpino Rom os kurijos ¿galio* jim ą išrinkti ir konsekruoti vyskupą. T uo tarpu Enrikas, suži* nojęs apie A lberto rūpesčius Lietuvoje, susitaręs su arkivysku* pu Fulko, kuris, norėdam as A lbertui užbėgti už akių, konse* B Bunge, Livland. U B. III. Nr. CCLXXIX. a: „ . . . item contra tuae iurisdictioni subiectos protegas et defendas . . .“

115

kravo 1253 m etais dom inikoną V itą Lietuvos vyskupu1). Cho* dynickis, aiškindam as, k ad Kulm ijos vyskupas Enrikas, kaip ordino šalininkas, lenkam s nebuvo palankus ir negalėjo dirbti jų naudai, — nepalaiko Latkow skio nuom onės2) ir tvirtina, kad V ito konsekracijoje buvo iš lenkų pusės pastanga veikti prieš vokiečių įtaką3). N ekritikuosim e šių dviejų pažiūrų, nes tuojau bandysim e išdėstyti savo nuomonę. K ulm ijos vyskupas Enrikas, pastebėjęs, k ad Lietuva iš šiaurės yra susijusi teisiniais santykiais su K uršo ir Rygos vys* kupijom is ir, k a d tie santykiai dar visai neseniai buvo sankcio* nuoti popiežiaus Inokento IV patvirtinim u, pradėjo ieškoti kitos išeities. K aip ten bebuvo, ar jis lenkam s, ar vokiečiams buvo pa* lankus, tai nesvarbu: jam rūpėjo bent iš dalies kaip nors įvykdyti popiežiaus pavestą sum anym ą. Žinodam as, kad pietinė Lietuvos dalis, prad ed an t nuo N em uno ir N eries, dar buvo laisva nuo visų teisinių ryšių su Livonijos vyskupijom is, Kulm ijos vysku* pas Enrikas pradėjo rūpintis iš pietų pusės įv ykdyti jam popie* žiaus pavestą sum anym ą. T urėdam as ryšių su G niezno arki* vyskupu, jis pavedė jam , kaip savo kaim ynui ir savo vyresniam bažnytinėje hierarchijoje, įšvęsti k andidatą į Lietuvos vyskupus. P ats būdam as dom inikonas, žinoma, ir k andidatą išrinko iš dom inikonų tarpo. G ali imti pagunda padaryti vieną priekaištą, būtent: dėl ko vyskupas E nrikas iš vokiečių dvasininkijos tarpo nekonse* kravo vyskupo Lietuvos pietinei provincijai, bet buvo privers* tas ieškoti k an didato kitoje tautoje? Į tai reikėtų atsakyti, kad M indaugas ir teutonų ordinas buvo užsispyrę būtinai subordi* nuoti Lietuvos šiaurinę provinciją Lietuvos vyskupijai, jie ne* galėjo būti visai patenkinti daliniu vyskupijos kūrim o klausi* mo išsprendim u. M indaugui buvo svarbu šiaurinę Lietuvos pro* vinciją atitraukti nuo Livonijos vyskupų jurisdikcijos, nes jis stengėsi įkurti nepriklausom ą Lietuvos bažnytinę provinciją. O teutonų ordinui rūpėjo tuo keliu išlaisvinti jam M indaugo do* vanotus žemės plotus iš K uršo ir R ygos vyskupų valdžios, kad *J) Latkovvski, 1. c. psl. 366. 2) Chodynicki, 1. č. psl. 237. past. 1. 3) Chodynicki, 1. c. psl. 240.

116

tuo būdu jam nereikėtų jiems užleisti trečdalio teritorijos, kaip kad buvo praktikuojam a Prūsuose ir iš dalies Livonijoj. K adangi Lietuva jau buvo A paštalų Sosto nuosavybėje, tai nieku b ū d u negalima to teigti, k ad Gniezno arkivyskupas b ū tų savarankiškai V itą konsekravęs. Jeigu jau arkivyskupo A lberto visos kom petencijos j Lietuvos kraštą buvo tuo laiku suspenduotos, tai juo labiau reikia tikėtis, kad tuo m etu, kai popiežius stengėsi naujai steigiam ąją vyskupiją savo valdžiai tie* siogiai subordinuoti, negalėjo Lietuvos bažnyčios reikalai atsb durti ir G niezno arkivyskupo kom petencijoje. Įdom u b ū tų žinoti, ar G niezno arkivyskupas, V itą konsekruodam as, paėmė nuo jo priesaiką savo ar popiežiaus vardu. Sunku į tai atsakyti, nes šaltiniai apie tai visiškai tyli. Lenkų istorikai, nežinia kurių sum etim ų vedam i, tvirtina, kad Lenkijos dvasininkam s tuom et rūpėjo Lietuvos vyskupiją G niezno m etropolijai subordinuoti1). Teisybė, yra galimas daiktas, k ad ir G niezno arkivyskupas, kaip k ad ir R ygos A lbertas, turėjo nemažą pagundą tai padaryti. T ik statom e klausim ą, ar G niezno arkivyskupas, pasiduodam as šiai pagundai, taip pat nusižengė popiežiaus įsakym ui? M um s rodos, kad kita Lietuvos vyskupija taip pat turėjo b ūti tiesiogiai priklausom a nuo A paštalų Sosto, nes kitaip M indaugas, kuriam rūpėjo Lietuvos bažnytinės provincijos suverenum as, nebūtų ga* Įėjęs jokių priklausym o ryšių su svetima m etropolija toleruoti. O antras dalykas, nebūtų galėjęs to pakęsti ir pats popiežius, kuris jau iš pat pradžios buvo sum anęs įkurti Lietuvos atskirą bažnytinę provinciją. M um s rodos, yra arčiau tikrybės, kad taip p a t ir antra vyskupija buvo įstatyta į tiesioginius priklausym o santykius su A paštalų Sostu. Be abejo, vyskupas V itas buvo išrinktas ir konsekruotas M indaugui pritariant. T oliau kyla klausim as, ar vyskupas V itas m atė k ad a nors savo v yskupiją? D augum as istorikų abejoja. K iti yra tos nuo* m onės, k ad jis M indaugo vainikavim o iškilmėse dalyvavo2). Esam linkę m anyti, kad jis vis dėlto yra kurį laiką Lietuvoje bu* vęs. Iš jo raporto pavadinim o: „De Christianorum in Littovia conditione deplorabili ad S. et B . P. D . Innocentium p. p. I V “3) B Chodynicki, 1. c. psl. 239. 2) Cf. Latkowski, 1. c. psl. 365. 3) Wiszniewski M., Historya literatury polskiej, t II, psl. 158—159.

117

galima spręsti, k ad jis buvo su Lietuvos reikalais gerai susipas žinęs. Jeigu V itas buvo įšvęstas Lietuvos vyskupu, tai, be abejo, jo vyskupija taip pat turėjo iš karaliaus gauti dotaciją. K yla klausim as, kuriuos žemės plotus M indaugas buvo dovanojęs sas vo antrai v y skupijai? Iš anksto pasisakom e, k ad absoliutiniu tikslum u negalim a šio klausim o išspręsti. Galim a tik spėti cum fundam ento in re. K adangi V ito vyskupija juridiniu atžvilgiu galėjo apim ti pietinę Lietuvos dalį, prad ed an t nuo N em uno ir N eries, — tai, be abejo, čia ir reikia ieškoti tų žemių plotų. G al m um s čia padės šį tą išaiškinti kai kurie teutonų ordino falsifikuos ti dokum entai. O rdino tak tik ą ryšium su kitais christianizavimo faktoriais Lietuvoje galima tuo išreikšti, k ad jis kitus talkininkus šalia savęs labai sunkiai toleravo. Jam buvo sunku su kitais pasidalyti krikščionybės įvedimo akcija, nes jis vienas norėjo sau paim ti visą pelną, kurį tik galėjo duoti religinė m ilitarinė m isija prieš pagonis. N u o Lietuvos į šiaurę teutonų ordinas turi įvairių kivirčų su R ygos arkivyskupu A lbertu. Jis niekaip ne* gali su arkivyskupu pasidalyti žemių plotais, nusavintais iš vieš tos gyventojų. Savo kovoje dėl tų žemių M arijos ritieriai gries biasi įvairių priem onių. Jie ieško Rom os kurijoj užtarim o ir išsirūpina privilegijas, arba falsifikuoja sau donacinius dokum em tus. Pavyzdžiui, teutonų ordinas, turėdam as ginčų su arkivyss k u p u A lbertu dėl Selionijos (Selen) srities1), pasidirba dokus m entą — esą M indaugas šį kraštą jam dovanojęs2). Tačiau ne vien šiaurėje, bet ir pietinėje Lietuvos dalyje ordinas nesnaudžia. Jis falsifikuoja sau dokum entą, kuriuo be įvairių k itų žemių sau dovanoja V eisiejų sritį (W eyze totum , aliud W eyze to tu m )3). Ko lenda ordinas taip toli į Lietuvos pietinę dalį? Prieš k ą jis į m inimas V eisiejų sritis tuom et galėjo p reten d u o ti? Savaime aišku, kad ne prieš R ygos arkivyskupą, kurio galia taip toli visiškai nesiekė. K ito priešininko jis čia nes galėjo turėti, kaip tik vieną vyskupą V itą. D ar vienas dalykas k rin ta į akį. Kai ordinas prašė popiežių visas tas žemes patvirs !) Cf. Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCLXXXVIII. col. 373. 2) Bunge, Livland. U B. I. Nr. CCLXXXVI. col. 371. 3) Bunge, Livland. UB. 1. Nr. CCLII. col. 333-334.

118

tinti, kurias jis pats sau dovanojo ką tik cituotu suklastotu do? kum entu, tai jis paties dokum ento Rom os kurijai nepristatė, ir popiežius tvirtino rem dam asis ordino atstovų žodžiais („prout asseritis“) 1)- R eikia pastebėti, k ad kryžiuočiai neišdrįso Rom os kurijai pasakyti, kad M indaugas jiems dovanojęs: „W eyze to* tum et aliud W eyze totum “ , nes popiežiaus patvirtinim o doku* m ente yra tik pasakyta: „ ...W a n g e n et Carsowe terras, ac me* dietatem locorum quae D ainow e et Rassione vulgariter appel* lantur nec non quaedam alia loca et bona2). D ab ar gal m ums kiek paaiškės, dėl ko vyskupas V itas raštu popiežių prašė tik nuo obligatione residendi jį atleisti, bet ne nuo Lietuvos vyskupo titulo3). R odos, dėl to jis norėjo sau pasilikti Lietuvos vyskupo titulą, k ad su juo neatskiriam ai jun* gėsi teisės į vyskupijos nuosavybę, kurią sudarė M indaugo do* vanoti žemių plotai. M atyt, k ad tų teisių vyskupas V itas neno* rėjo taip greit iš rankų paleisti. T u rin t visa tai prieš akis, rodos, yra tam tikro pagrindo m anyti, k ad M indaugo laikais buvo pie* tinėje Lietuvos dalyje įkūrta kita vyskupija ir k ad jos dotaciją sudarė V eisiejų sritys. K yla klausim as, kuris iš abiejų Lietuvos vyskupų — Kris* tijonas ar V itas — buvo anksčiau įšvęstas. R odos, negalim a šio klausim o tiksliai išspręsti. Teisybė, lenkų istorikai, pav., Ab* raliam ir kiti, stoja už dom inikonų vienuolio V ito konsekraci* jos pirm enybę. A brakam stengiasi tai šiuo b ū d u įrodyti: „Pirm asis duotas arkivyskupui A lbertui popiežiaus įsaky* mas, kuriam e k an didato asm uo Lietuvos vyskupijai dar visai nebuvo m inėtas, tu ri datą 1253 m. birželio men. 24 dien. (Thei* ner, V et. M on. Pol. et Lithuan. I. N r. 111), antrasis įsakym as, kuriam e jau K ristijonas yra m inimas, tu ri datą 1253 m. rugpiū* čio mėn. 21 dien. (P otthast, Reg. N r. 15098), tik vėliau, savo rašte 1254 m. rugsėjo mėn. 3 dien. (T heiner I. N r. 120) mini po* piežius vyskupo K ristijono konsekraciją kaip įvykusį faktą. Petras gi, Poznanės vyskupas, kuris su V itu drauge buvo kon* 1) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCLV. col. 338. 2) Bunge, ut supra. 3) Bourel de la Roncière, Les Registres d’Alexandre IV. t. I. pg. 55. Nr. 199.

119

sekruotas, buvo išrinktas 1253 m. kovo mėn. 23 dien. (D lugosz, V itae episcoporum Posn. O pera I. psl. 493). K adangi jo kon* firmacija tru p u tį nusitęsė ir atsidūrė pas legatą Opizo, kuris tuom et buvo Breslave (jo buvim as ten 1253 m. spalių m. 19 d. ir lakričio 8 d. yra dokum entais paliudytas: Perlbach, Reg. N r. 433, G rūnhagen, Reg. N r. 853), tai jis drauge su V itu galėjo būti konsekruotas jau 1253 m. lapkričio spalių mėnesį. Kristi* jono konsekracija dėl čia paduotų popiežiaus raštų datų susta* tym o nieku b ū d u negalėjusi anksčiau įvykti“1). Sis prof. A braham o argum entavim as parodo, kad domi* nikonų vienuolio V ito konsekracija turėjo įvykti 1253 m. spalių arba lapkričio mėnesį, bet neįrodo, kad jo konsekracija įvyko anksčiau už K ristijono konsekraciją, nes negalima tiksliai nu* statyti, kada buvo įšvęstas vyskupu K ristijonas. Reikia visada su tuo skaitytis, kad K ristijonas galėjo būti netgi truputį anks* čiau konsekruotas už V itą. Istorikai šį klausim ą gvildendam i, pam iršo atsižiūrėti į vieną vietą, kurią užtinkam e Inokento IV rašte 1254 m. rugsėjo mėn. 3 dien.: „ ...s a n e idem archiepisco* pus, priusquam ad ipsum huiusm odi nostrae litterae (t. y. po* piežiaus raštas 1253 m. rugpiūčio 21 dien., kuriam e K ristijonas yra m inim as)2), pervenissent ecclesie memorate de praedicto fra* tre (scii. C hristiano) providit“3). A lbertas konsekravo Kristi* joną, rem dam asis dar popiežiaus raštu 1253 m. birželio 24 dien.4) . V adinasi, reikia skaitytis ir su tuo, kad K ristijono konsekracija galėjo įvykti apie tą laiką, kai popiežiaus raštas 1253 m. rugpiū* čio 21 dien. buvo rašom as, arba net tru putį anksčiau. Iš šios m ūsų pastabos darom a išvada, kad negalim a tiksliai nustatyti, kuris iš dviejų vyskupų buvo anksčiau konsekruotas. Reikia m anyti, k ad laiko tarpas tarp jų konsekracijų buvo labai mažas. Istorikai nevienodai įvertina vyskupo V ito veiklą. Vieni sako, kad jam m ažai rūpėję lietuviai krikščioninti, nes jis nuo x) Abraham WL, Organizacja Košciola lacinskiego na Rusi, t. I. psl. 153 past. 2. — Abrahamo nuomonę palaiko ir Chodynickis 1. c. psl. 239 past. 1. 2) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCLIV. col. 3337-338. 3) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCLXXII. col. 354. 4) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXI. pg. 53.

120

savo vyskupijos atsisakęs1). L enkų istorikai šios nuom onės ne* palaiko ir nori V itą apginti. M um s rodos, k ad mes būtum e to* liau nuo fakto tikrybės, jeigu m anytum e, k ad vyskupas V itas neturėjo noro ir pasišventim o atsidėti krikščioniškos misijos darbui Lietuvoje. Kaip vidurinių amžių dom inikonų vienuoliui, gyvenančiam tuo laiku, kada bemaž visas gyvenim as buvo per* siėmęs krikščioniškos asketikos dvasios, be abejo, jam rūpėjo lietuvius laim ėti krikščionybei. T u rin t prieš akis popiežiaus raštą, kuriuo vyskupas V itas, jam prašant, atleidžiam as nuo pa* reigos reziduoti savo vyskupijoje2), reikia jį objektyviai įver* tinti, im ant galvon visas tas sunkias aplinkybes, kuriose, be abe* jo, vyskupui V itui teko dirbti. T ikrai, sąlygos buvo jo ganyto* javimo darbui labai nepalankios, sunkios ir visuom et susijusios su žymiais pavojais, kaip tai galima m atyti iš aukščiau cituoto raporto pavadinim o: „D e C hristianorum in Littovia conditione deplorabili“ . Be abejo, galėjo nemažai prisidėti prie antros vysku* pijos būties apsunkinim o pavydus teutonų ordino rivalizavim as. K ad M arijos ritieriai negalėjo palankiai žiūrėti į antrą vyskupiją, galima jau iš to spręsti, kad jie, kaip toliau m atysim e, sutrukdė sum anym ą naujai vyskupijai kurti. T aip dalykam s esant, vys* kupo V ito diecezija negalėjo ilgai laikytis. K adangi jo konse* kracija įvyko 1253 m etų pabaigoje, o popiežius jį atleido nuo obligatione residendi jau 1255 m etais kovo 1 dieną, tai iš to išeina, kad jis m aždaug tik vienus m etus galėjo valdyti savo vyskupiją. N o rs autoriai kalba apie V ito rezignaciją, tačiau, kiek giliau įsižiūrėjus į popiežiaus dokum entą, galima pastebėti, kad tai nebuvo rezignacija tikra ta žodžio prasme, o tik prašy* mas, kad popiežius jį atleistų nuo pareigos reziduoti savo vys* kupijoj': „volens non dignitati resignare, sed loco . . . pontifica­ lis oneris non honoris recipi fecimus cessionem“ . x) Totoraitis, 1. c. psl. 94 s. 2) Bourel de Ia Roncière, Les registres d’Alexandre IV. I. pg. 55. Nr. 199: „Vito, quondam episcopo Litovie. Olim nobis cum instantia suppli* casti ut cessionem tuam, volens non dignitati resignare, sed loco, recipi £a* ceremus. N os igitur, licet inviti, tuum in hac parte desiderium de fratrum nostrorum Tusculanum a te vice nostra pontificalis oneris, non honoris recipi fecimus cessionem. In cuius rei testimonium présentes litteras tibi du* ximus concedendas“.

121

Y ra klaidinga m anyti, kad antroji vyskupija buvo įkurta lenkų. K ad vyskupo V ito k an d idatūrą ne lenkai padikta* vo, galima m atyti iš šių aplinkybių: I o V yskupas V itas nebuvo rem iam as lenkų kunigaikščių nei prieš pagonis, nei prieš pavydų teutonų ordiną. 2° Kai kilo sum anym as kurti naują vyskupiją jotvingams (getviam s) ir lietuviam s, tai vyskupas V itas buvo visai aplenk* tas, ir lenkųsčekų kryžiaus karo m isija išstatė čekų pranciškono Bartolom é j aus k an d id atū rą1). 3° Jeigu V ito vyskupija b ūtų buvus susijusi su lenkų inte* resais, tai lenkų kunigaikščiai būtų ją būtinai jungę su 1255— 1257 m etų savo kryžiaus karo misija. N eilgai buvo lem ta egzistuoti ir K ristijono vyskupijai. Gal d ar K ristijonas Lietuvoje laikėsi kokius trejus m etus po to, kai V itas pasitraukė iš savo vyskupijos. Karinės teutonų ordino operacijos, be abejo, sukėlė lietuvių pagonis prieš vokiečių mi* sionierius ir patį vyskupą. M atyt, jau 1254—55 m etais pagonių užpuolim ai buvo sukrėtę K ristijono vyskupijos egzistavimo pa* grindus, nes kaip tik apie tą laiką K ristijonas buvo popiežiui pranešęs apie rim tai sunkią jo vyskupijos būklę. A leksandras IV tuom et ragino karalių M indaugą saugoti vyskupą nuo pa* gonių užpuolim ų2). M indaugo donacijų keliu pietinis Žem aičių kraštas atsidūrė teutonų ordino ir vyskupo K ristijono valdžioje. Svetimas jungas buvo be galo nepakenčiam as žemaičiams, mėg* stantiem s laisvę. V isuom et buvę ištikim i M indaugo šalininkai, jie jautėsi be galo įžeisti ir apvilti tokiu karaliaus pasielgim u. Savo laisvei apginti vienintelė buvo jiems išeitis susijungti su Vy* kinto srities žemaičiais3). Todėl, jeigu pirm a buvo kokių nors di* ferencijų ir nesutikim ų, tai dabar bendras politinis interesas ir tautinis tarpusavio priklausym o jausm as jungte jungė pietinę ir šiaurės vakarinę Žem aičių provincijas į vieną sąjungą. K adangi žemaičiai nekentė kryžiaus brolių, tai, be abejo, nebuvo jiems ma* lonus tikėjim as ir krikštas, kurį jie buvo priėmę iš vokiečių mi* sionierių dėl savo sim patijų didžiajam Lietuvos kunigaikščiui.

1")

V 1 1 f t*

c íilr

c k m ^ iu

2) Bunge, Livland. U B. III. Kr. CCLXXIX a. 3) Žiūr. VIII skyrių, psl. 131-134.

122

Pasijutę esą svetimame junge žemaičių konvertitai apostatavo, sukilo prieš teutonų ordino ir Lietuvos vyskupo valdžią ir sten* gėsi susijungti su V ykinto srities žemaičiais. T aip aplinkybėm s susidėjus, K ristijono vyskupija iš karto atsidūrė labai sunkiose egzistavimo sąlygose. K adangi iš lauko vyskupiją puolė Vy* kinto provincijos žemaičiai, o iš vidaus kilo prieš ordino ir vys* kupo valdžią jų tautiečiai, tai ji negalėjo ilgai egzistuoti ir turėjo greit griūti. T aip m aždaug esu linkęs aiškinti Lietuvos vyskupi* jos žlugim ą ir drauge krikščionybės sm ukim ą toje žemaičių pro* vincijoje, k urią kitados valdė Erdvilas. Žem aičių konvertitai la* biau brangino savo nepriklausom ybę ir laisvę nekaip katalikų tikėjim ą. O iš kitos pusės M arijos ritierių širdžiai buvo daug artim esnė ordino dom inium į žemaičių kraštą, negu neofitų ka* talikybė su jų dvasios reikalais. N o rin t stiprinti ir išlaikyti ka* talikų tikėjim ą naujuose žemaičių krikščionyse, reikėjo ordinui atsisakyti nuo savo teisių ir jiems dovanoti jų nepriklausom ybę. Bet tai buvo didelė auka, kuriai M arijos ritieriai neįstengė ryžtis. N o rs karalius M indaugas buvo raginam as popiežiaus Ale k* Sandro IV saugoti vyskupą nuo pagonių užpuolim ų, tačiau sunku yra susekti, ar jis tikrai savo vyskupą gynė. K adangi po šio ragi* nimo K ristijonas, tu r būt, dar kokius trejus m etus laikėsi Lietu* voje, tai galimas daiktas, kad M indaugas kurį laiką buvo saugo* jęs savo vyskupą. Tačiau reikia pastebėti, kad karalius ne visada galėjo savo vyskupijai suteikti karinės pagalbos, nes jis buvo įsi* traukęs į dažnus karus su rusais. M atyt, k a d vyskupijos būtis 1258 —59 m. tiek pablogėjo, k ad K ristijonas ilgiau nebegalėjo Lietu* voje laikytis, ir jau 1259 m. rugsėjo 7 dieną jį m atome esantį Vo* kietijoje1). Šia aplinkybe, kad K ristijonas Lietuvoje tik ligi 1259 m etų galėjo išbūti, kai kurie istorikai stiprina savo nuom onę, k ad M indaugas atkrito nuo krikščionių tikėjim o. Jeigu imti galvon visus svarbesnius politinius įvykius, kuriuos kaip tik apie tą laiką reikėjo M indaugui išgyventi, tai galima pastebėti, kad vyskupo K ristijono pasitraukim as iš Lietuvos nieko bendro ne* gali turėti su karaliaus „apostazija“ . Istorikai, bandydam i Kris* tijono pasitraukim u iš Lietuvos vyskupijos stiprinti savo apo* x) SS. rer. Pruss. II. psl. 43.

123

stazijos nuom onę, pam iršta atsižiūrėti į labai svarbų įvykį: bū* tent, kad tuo m etu totoriai buvo didesnę Lietuvos dalį sunaiki* nę, vadinasi, tą dalį, kuri buvo M indaugo valdžioje1). M indau* gas, turėdam as Lietuvą ginti nuo totorių, be abejo, negalėjo sa* vo vyskupo diecezijos apsaugoti nuo pagonių užpuolimų. T odėl visai suprantam a, k ad 1259 m. vyskupas K ristijonas turėjo iš Lietuvos kraustytis. R eikia apgailestauti, kad jaunos Lietuvos vyskupijos gi* liau neįleido savo šaknų ir greit griuvo. T ačiau jų puolim as pa* rėjo ne nuo M indaugo atkritim o nuo krikščionybės, kaip kad nori kai kurie istorikai, bet nuo susidėjusių politinių aplinkybių. Reikia pastebėti, k ad jos daug anksčiau griuvo, nekaip kad atėjo „M indaugo apostazijos m etai“ , kuriuos nori nustatyti Pro* chaska. Esant dviem vyskupijom M indaugo valstybėje, kurios tie* siog priklausė nuo A paštalų Sosto, jau m aža betrūko Lietuvos bažnytinei provincijai pakilti į arkivyskupijos laipsnį. D idi bu* vo lietuvių tautos nelaimė, kad jai nebuvo lem ta turėti savos m etropolijos. V ėlai ir labai vėlai, tik 1926 m etais popiežiaus kon* stitucija „L ithuanorum gente“ buvo sukurta Lietuvos bažnytinė provincija ir tiesiogiai subordinuota A paštalų Sostui. D au g nu* veikė tam sunkiam uždaviniui realizuoti šviesios atm inties arki* vyskupas Jurgis M atulaitis*M atulevičius. Pirm ieji Lietuvos vyskupai savo paskutines dienas gyveno užsieniuose. K artkartėm is dar pasirodo jų vardai dokum entuose. T ačiau jų tolim esnis likim as m us nebeinteresuoja, nes jie toliau nedarė jokios įtakos Lietuvos bažnyčios istorijai.

!) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCCLV. col. 453. Popiežiaus Alek* sandro IV raštas (1260 m. rugsėjo 9 d.) Brandenburgo markgrafui: „ . . . Let* toviam iam pro maiori parte destruxisse noscuntur“.

124

VII

L en k ų -Č ek ų pastangos Lenkų interesavimasis Lietuva. — Kryžiaus karo akcija 1255 m. •— Ordino intervencija. — Naujos vyskupijos įkūrimo sumanymas ir jo neįvykdymas.

M aždaug tuo laiku, kai buvo pradėta organizuoti vokiečių kryžiaus karo m isijos akcija, ir lenkų m isionieriai darė bandym us įvesti krikščionybę lietuvių giminėse. R odos, čia visų pirma ėmėsi iniciatyvos vienuoliai dom inikonai. K aip jų m isijai sekėsi, dėl šaltinių nebuvim o nieko tikro negalima pasakyti. V is dėlto, tu r būt, lenkų dom inikonai buvo turėję tam tik rų santykių su Lietuva, nes, kaip esame m atę, jų vienuolijos kunigas, v ardu V ii tas, buvo konsekruotas vyskupu. L enkų dom inikonų m isija bu* vo, rodos, apolitinio ir taikaus pobūdžio. T u r būt, dėl to lenkų pasauliškiai regentai ir nesirūpino jos rem ti. G reit ją pavadavo judėjim as, turįs pasauliškų politinių tendencijų. T aip pat ir lenkų regentai stengėsi bažnytinę m isiją sujungti su savo užka* riavimo planais. Jau buvo tokia laiko dvasia, kad žmonės pago* nių konversijos nenorėjo kitaip suprasti, kaip tik su jų subjek* cija krikščionių regentų valdžiai. Iš pirm ųjų lenkų valdovų, norėjusių bažnytinę m isiją iš* naudoti savo politiniam s tikslam s, rodos, yra buvę Kujavijos ku* nigaikštis Kazim ieras ir K rokuvos kunigaikštis Boleslovas. Be* rivalizuodam i su teutonų ordinu, jie norėjo lietuvius, jotvingus (getvius) ir galindus palenkti į savo valdžią. Šiam sum anym ui įvykdyti pasitaikė jiems palanki politinė situacija, tai nuolatinė karo būtis tarp pagonių ir teutonų ordino. Pagonys, ordino spaudžiam i, kartkartėm is buvo verčiami dėtis su lenkų kunigaikš* čiais. M atyt, k ad jie kartais pareikšdavo noro laisva valia pri*

125

pažinti lenkų suprem aciją ir priim ti krikščionybę. M inėtiem s lenkų kunigaikščiam s pavyko išgauti nuo Inokento IV teisę christianizuojam as sritis sau pavergti. Paskum popiežius Alek* Sandras IV raštu 1256 m etų liepos m ėn. 15 dieną šią jų teisę iš naujo patvirtino1). Popiežiaus patvirtinim as, duotas lenkų nau* dai, labai palietė teutonų ordino pretenzijas: lenkam s suteiktoji teisė prieštaravo privilegijom s, kurios teutonų ordinui buvo anks* čiau suteiktos. Pats faktas, kad pagonys laisva valia nori pa» klusti ir priim ti krikščionybę, iš prigim ties turėjo tą jėgą, kuri stum te stūm ė karinį christianizavim o m etodą į šalį. T odėl po* piežius A leksandras IV šią laisvą pagonių konversiją ir subjek* ciją savo rašte labai iškėlė ir griežtai uždraudė vartoti karinės konversijos priem ones, sakydam as: „ ...V e r u m quia gratuita debet esse conversio, non coacta, et ipse deus coacta servitia non acceptat“2). Iš šios popiežiaus deklaracijos matome, kad jau tais laikais pagonių krikščioninim as prievartos keliu nebuvo apro* buojam as. Pagonių noras laisva valia pripažinti lenkų vyriausybės valdžią ir priim ti krikščionybę buvo nepastovus ir greit visai iš* nykdavo. G alim as daiktas, kad kartais laisva valia įvykdavo pagonių konversija su krikščionių regentų suprem acijos pripaži* nim u, bet tai buvo partikuliarus atsitikim ai. Iš viso, Lenkija ir kartais kaim yninės šalys, turėjo skaitytis su pagonim is. N es viename popiežiaus rašte 1255 m. rugpiūčio mėn. 6 dien. yra da* rom ą pastaba: „ ...v id e lic e t Poloniam et quasdam alias vicinas provincias hostiliter invadentes, m ultos ex populo christiano m orti et infinitos captivitati d e d e ru n t. . . ad im pugnandum cum aliis paganis et infidelibus Poloniam et regiones finitim as, confla* tis in unum viribus se accingunt“3). Pavojui pašalinti, arba vei* kiaušiai politinių siekim ų vedam i, lenkai kreipėsi Rom on, prašy* dam i pagalbos. Popiežius A leksandras IV ryžosi palaikyti Len* kijos interesus. K aip iš jo bulės 1255 m. rugpiūčio mėn. 7 dien., rašytos Lenkijos, Č ekijos, M oravijos ir A ustrijos arkivyskupam s ir vyskupam s, galima m atyti4), kryžiaus karo žygis tikrai buvo 1) 2) 3) 4)

126

PhilippisWolky, Preuss. UB. I. Nr. 329. psl. 239. ut supra. Philippi*Wòlky, Preuss. UB. I. 1. Nr. 322, psl. 235. Ptašnik, Mon. Poi. Vat. III. Nr. 76. psl. 4 0 -4 1 .

paskelbtas prieš lietuvius ir jotvingus. Popiežius kreipėsi savo raštu taip p at į pranciškonų vienuoliją ir pavedė prityrusiam pranciškonų vienuoliui Bartolom iejui iš Čekijos organizuoti kry* žiaus karo akciją1). Popiežiaus įsakym u, pranciškonai veikė Len* kijoj, Čekijoj, M oravijoj ir A ustrijoj, organizuodam i kryžiaus karo žygį prieš lietuvius Lenkijos naudai. K ryžiaus karo misijos judėjim as, pradėtas varyti iš lenkų pusės, lietė, kaip jau minėjome, teutonų ordino interesus ir kry= žiavosi su jo politinėm is pastangom is. Prieš lenkų pretenzijas ordinas užakcentavo savo privilegijų galiojim o pirm enybę visoms Prūsų žemėms užkariauti2). O lenkų hercogai, priešingai, iš savo pusės tvirtai laikėsi to momento, k ad pagonys laisva valia, be­ kraujo praliejim o, jiems nori paklusti ir priim ti krikščionių tikė* jim ą3). T u o b ū d u antagonizm o įaštrėjim as tarp abiejų koriku* rentų buvo neišvengiam as. O rdinas niekaip negalėjo laikytis ra* miai ir, daug kraujo išliejęs, pavergė pagonis4). A išku,, jis buvo neteisingai pasielgęs; nes popiežiaus legatas, M ezanos abatas, ma* gistrą ir kitus atsakingesnius ordino brolius nubaudė ekskomu* nika5). Popiežius šią ekskom uniką patvirtino ir liepė Lenkijos bažnyčios vyriausybei jos laikytis6). Paaštrėjus santykiam s su x) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXXVI. psl. 63: „Nos igitur de circumspectione tua nobis a pluribus et in pluribus commendata plenam in domino fiduciam obtinentes, mandamus, quatenus tam per te, quam per fratres tui ordinis, quos idoneos ad hoc esse cognoveris, in Po* Ionia, Boemia, Moravia et Austria contra predictos paganos predices et pre* dicari facias verbum crucis1'. 2) PhillipbWolky, Preuss. UB. I. Nr. 331. psl. 240: „ . . . n o n obi stante, quod tota terra Pruscie concessa fuit a sede apost. magistro et fratri* bus domus S. Marie Theuton., quam possent sibi per gladium subiugare“. s) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXXXIX. 4) PhilippiiWolky, Preuss. UB. I. 1. Nr. 331. psl. 240: „ . . . i ps i s pa* ganis paratis et volentibus sponte unda renasci baptismatis, intrantes in gladio eos sibi non sine multa effusione sanguinis subiugarunt. B) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXLI: „ . . . i d e m abbas de Mezano Placentine dioecesis in dictum magistrum et quosdam de ipsis fratribus, quia ipsi, ut evacuerent gratiam eidem duci (Kazimiro) super hoc factam a predecessore pretacto . . . et diligenter ab ipso Albate moniti ab huiusmodi subiugatione resipiscere contumaciter denegarunt, cum hoc esset adeo notorium, quod nulla poterat tergiversatione celari, excommunicatio* nis sententiam exigente iustitia promulgavit“. e) Theiner, ibid.

127

ordinu, lenkai, m atyt, bijojo vokiečių pavojaus. T odėl, tuo pat laiku, kai buvo patvirtinta ekskom unika prieš m agistrą, lenkų kunigaikščiai išgavo sau A paštalų Sosto globą1). Esamąjį anta* gonizm ą dar labiau padidino popiežiaus 1256 m. kovo 11 dienos įsakym as2). B ūtent, popiežius A leksandras IV įsakė dominiko* nam s visoj V okietijoj, Švedijoj, N orvegijoj, D anijoj, A ustrijoj, Čekijoj ir Lenkijoj skelbti kryžiaus karą prieš Livonijos ir P rūsų pagonis teutonų ordino naudai. K adangi kryžiaus karo žygis jau pranciškonų buvo pradėtas skelbti A ustrijoj, Čekijoj ir Lenkijoj lenkų naudai, tai naujas popiežiaus atsišaukim as šiuose kraštuose turėjo sukelti nesusipratim ų. Č ia buvo susidūrę du judėjim ai, k u rių vienam vadovavo pranciškonai, o kitam — dom inikonai. V adinasi, prie politinių interesų antagonizm o, be abejo, dar pri* sidėjo veikiančių vienuolių rivalizavim asis tarp savęs. G reit ordinas atgavo popiežiaus m alonę. Savo nepaprastu apsukrum u jis sugebėjo į save atkreipti Rom os kurijos dėmesį ir apsišarvuoti jos palankum u. Popiežiaus nusistatym as tiek jau pasikeitė, kad kryžiuočiai jam atrodė esą „C hristi pugiles et mar* tyres trium phales“3). Tiesiog klasiškai genialiu apsukrum u teu* tonų ordinas m okėjo užm askuoti savo grynai politinius tikslus religiniais idealais. Jo prityrusi diplom atija beregint sugebėjo po* piežių įtikinti, k ad ordino broliai Prūsuose ir Livonijoj jau iš seno nuolatos aukoja visą savo gyvybę dėl tikėjim o idėjos ir dėl gražiausio, puikiausio D ievo garbės platinim o4). D ieną ir naktį m artirijos akivaizdoje jie tu ri kentėti didžiausiąjį vargą5). Kry* žiaus ritierių vienuolijos politikai, besiskųsdam i, stengėsi popiet žiui kuo labiausiai iškelti savo ordino nuopelnus ir savo politi* nius siekim us apgaubti kankinių aureole. K ryžiaus karo žygių pa* stangas, kurios buvo dedam os iš lenkų*čekų pusės, M arijos ritie* !) Ptašnik, Mon. Poi. Vat. III. Nr. 84. psl. 44. 2) Theiner, Vet. Mon. Poi. et Lithuan. I. Nr. CXXXVII. psl. 69. 3) Bunge, Livlànd. UB. I. Nr. CCCXIV. 4) Bunge, ibid.: „ . . . P r o fidei negotio in Livoniae ac Prusciae par* tibus ad Dei gloriam magnifice promovendo dilecti filii et fratres hosp. S. Mariae Theuton. a longis retro temporibus corpus et animam constanter et intrepide posuerunt1'. s) Ibid.: „ . . . defectum gravissimum in vitae necessariis sub continua expectatione martirii frequentissime patiuntur1'.

128

riai atvaizdavo Rom os kurijai kaip iš pavydo kilusią keršto kontrakciją, k u ri yra pasiryžus sunaikinti gražiausius ir švenčiau* sius ordino nuopelnus1). T okie ordino graudūs verksm ai tiek su* jaudino popiežių A leksandrą IV , k ad jis, pam iršęs visas eksko* m unikas, stojo ordino pusėn ir ilgai nedelsdam as ėmė rem ti jo interesus. Popiežiaus bulės uždraudė pranciškonam s2) ir domi* nikonam s3) prieš ordino valią skelbti kryžiaus karą Lenkijoj, Čekijoj ir M oravijoj prieš lietuvius ir getvius (jotvingus) lenkų naudai. T uo b ū d u sudužo kryžiaus karo planai iš lenkų*čekų pusės, ir dviejų m etų pranciškonų darbas nuėjo niekais. M isijos akcija buvo tiek pirm yn pasistūm ėjus, kad jau buvo pribrendęs sum anym as lietuviam s ir getviams (jotvingam s) („in confinio Letw anorum et aliorum infidelium “) steigti naują vyskupiją, iš kurios galima b ū tų toliau ugdyti krikščionybės įve* dim o akciją pagonių tarpe. Šis sum anym as visų pirm a išėjo iš lenkų pasauliškių regentų ir paskum buvo G niezno arkivyskupo, K rokuvos vyskupo ir tem plininkų ordino m agistro palaikom as. L ukavos (L ukow ) pilis buvo num atyta būsim o vyskupo busti* nei. Pranciškonų vienuolis Bartolom iejus iš Čekijos, tad a uoliai dirbęs kryžiaus karo akcijoje, buvo statom as kan d id atu į vysku* pus. Popiežius, teisybė, savo 1257 m etų vasario mėn. 1 dienos rašte pabrėžė naujos vyskupijos reikšmę. Jis, žinoma, buvo labai linkęs lenkų kunigaikščių norus patenkinti ir išsitarė už tai, kad b ū tų vyskupija įkurta. Bet popiežius naujai vyskupijai įkurti statė sąlygą, k ad nebūtų paliestos teutonų ordino teisės4). D ėl to iš to gražaus sum anym o nieko neišėjo. T uo b ū d u M arijos ri* tierių pavydas šį gražų darbą sutrukdė dar pačioje užuomazgoje. *) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCCXI: „. . . no v e l l a Christi plantatio, quae in praedictis Livonia et Pruscia sub expensis innumeris et sudoribus proprio fratrum ipsorum sanguine rubricata . . . cum autem cordi nostro sit omnibus modis oppositum, quod negotium tantae sanctitatis et utilitatis (sic) praetextu fraudis vel malitiae depereat, sive quod dictorum fratrum martirii palmam, in desiderio semper habentium (sic), labor omni favore et compas* sione dignissimus evanescat“. 2) Bunge, Livland. U B. I. Nr. CCCXIV. 3) Bunge, Livland. U B. I. Nr. CCCXI. cf. Nr. CCCX. 4) Seraphim, Preussisch. U B. I. 2. Nr. 4. psl. 3: „ . . . s i hoc sine di* lectorum filiorum magistri et fratrum hospitalis sancte Maria Theutonicorum et aliorum preiudicio fieri poterit.“ Lietuva ir Vak. Europa, 9

129

Iš to fakto, kad šio neįvykusio kryžiaus karo organizavime labai figūravo Č ekijos pranciškonas Bartolomiejus, kuris netgi buvo kandidatas į naujai steigiamos diecezijos vyskupus, m atyti, kad lenkų christianizavim o pastangos buvo šiuo kartu sujungtos su čekų pastangom is.

130

VIII

Mindaugo teisiniai santykiai su žemai» čiais ir donaciniai dokumentai A . Santykiai su Žemaičiais: Autorių nuomonės. — Žemaičių krašto dvi« lypumas: Vykinto ir Erdvilo provincijos. — Mindaugo santykiai su jomis. B. Donaciniai dokumentai: Autorių nuomonės. — Liudytojų trūkumas dokumentuose. — Dokumentų atsiradimo priežastys.

Senesniojoje literatūroje nebuvo tinkam ai atsižiūrėta į Mins daugo teisinius santykius su Žemaičiais. A utoriai, paprastai, tvirtino, kad žemaičių giminė buvo tam tikruose priklausym o santykiuose su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu1). Pastaruoju laiku plačiau šią problem ą iškėlė ir nuodugniau ją pagvildeno Zajączkow skis savo Žem aičių studijose12). Teisybė, autorius su nemažu ingenium gvildena iškeltus atskirus dalykus. Tačiau, ne visiems jo hipotetiniam s išdėstym am s galima pritarti. Ap* lenkdam i visus kitus klausim us, kurie nuo m ūsų tem os yra gan toli, trup u tį panagrinėsim e: 1) M indaugo politinius ir teisinius santykius su Žemaičiais ir 2) donacinių dokum entų autentiš* kūm o klausim ą.

A Rem dam iesi Ipatjevo m etraščio vieta, kurioje kalbam a apie lietuvių taikos sutartį su V aluinės kunigaikščio Rom ano našle ir m inima tarp įvardytų lietuvių kunigaikščių du žemaičių 1) Latkovvski, 1. c. psl. 381. — Totoraitis, I. c. psl. 68 s. 2) Zajączkowski Stan., Studya nad dziejami Žmudzi wieku XIII. Lwow 1925.

131

kunigaikščiai Erdvilas ir V ykintas, — istorikai mano, k ad šiedu buvo sujungę Žem aičius savo valdžion1). Šiai nuomonei esame linkę pritarti. T oliau Zajączkovvskis m ano, k ad Erdvilui mirus antrą Žem aičių dalį paveldėjo V ykintas, kuris savo valdžion sujungė visus Žem aičius. Savo nuom onei parem ti autorius nu< rodo į tą aplinkybę, kad V ykintas 1236 m. sudavė kardininkų ordinui m irštam ąjį sm ūgį2). M um s rodos, k ad ši viena aplinkybė negali šios nuom onės visai pateisinti: visų pirm a labai reikia abejoti, ar sm ūgis kardininkam s buvo suduotas vienų žemaičių jėgomis. Labai galim as daiktas, k a d ir aukštaičiai dalyvavo kam tynėse ties Šiauliais. O kita vertus, kadangi visam kraštui grėsė pavojus iš vokiečių, tai visi žemaičiai — nežiūrint, ar jie buvo susijungę į vieną valstybinį organizm ą V ykinto valdžioje, ar ne — buvo priversti eiti išvien su aukštaičiais, k ad galėtų užkirsti kelią priešam s. G alim a nuo Zajączkow skio skirtis ir m anyti, kad tarp dviejų Žem aičių dalių buvę palaidi tarpusavės priklauso* m ybės ryšiai. Politiniu atžvilgiu jos diferencijavosi savo santy* kiuose su M indaugu. Vienoje iš jų M indaugas turėjo labai daug įtakos. Ji visuom et palaikė jo pusę. T uo tarpu kita Žemaičių dalis, kurią valdė V ykintas, M indaugui nereiškė daug šimpa* tijų. Ji buvo labiau prisirišus prie V ykin to ; tai galima m atyti iš tos aplinkybės, k ad jam lengvai pavyko ją laimėti sukilim ui prieš M indaugą3). Esam linkę m anyti, k ad toji Žem aičių dalis, kuri laikėsi M indaugo pusės, buvo Erdvilo valdom oji sritis. D ab ar kyla klausim as, dėl ko M indaugas joje turėjo daug sim* patijų ? Šis klausim as gali paaiškėti, jeigu leisime, k ad čia vieš* patavo Lengvenis, kuris, tu r būt, buvo Erdvilo sūnus, pavel* dėjęs iš savo tėvo valdom ąją Žem aičių sritį. T oliau iš vieno dokum ento žinome, k ad šis Lengvenis buvo M indaugo sesers vaikas4). V adinasi, viena M indaugo sesuo, tu r būt, buvo Erdvilo x) Zajączkowski, ibidem psl. 46—49. 2) Ibidem psl. 49. s) Ипатіевская лѣтопись psl. J 87: „ а Викинтъ же убѣди я сереб­ ромъ и дарми многими Ятвязѣ и полъ Жемоити“. 4) Bunge, Livland. U B. I. Nr. CCCLIV. col. 451: „ . . , Langwinus so* rorius noster“. Teisybė, dokumentas yra falsifikuotas; bet kadangi jis su* falsifikuotas amžininkų neilgai trukus po Mindaugo mirties, tai mūsų rei* kale galima jis pavartoti.

132

žmona. D ėl artim ų gim inystės ryšių su Lengveniu, M indaugas buvo su Erdvilo provincija labai glaudžiuose santykiuose. Iš rim uotosios Livonijos kronikos m atome, kad Lengvenis buvo M indaugo rem iam as kovoje su kitais žemaičių kunigaikščiais1). Jeigu leisime, k a d M ilgerutis, G ineika ir Tucze, kurie susiki* virčijo su Lengveniu, buvo iš tos srities, kurią V ykintas valdė, tai tarp abiejų Žem aičių provincijų skirtum as turėjo labiau pa* didėti. V iena iš jų turėjo labiau nusistatyti prieš M indaugą, o kita su juo jungtis kas kartas vis artim esniais ryšiais. T u o būdu turėjo nejučiomis aiškėti ir M indaugo suverenum o teisės į šią pastarąją Žem aičių provinciją. Įgijęs įtakos ir galios vienoje žemaičių srityje, M indaugas stengėsi palenkti j savo suvere* num o teises ir V ykinto provinciją. Teisybė, didžiajam Lietuvos kunigaikščiui pavyko kuriam laikui V y k in tą iš tėviškės iškelti — valdyti užkariautų R usijos sričių, tačiau jam nepavyko galutinai įtraukti likusios Žem aičių dalies į Lietuvos valsties (valstybės) organizaciją. K unigaikščio V ykinto sukilim e galima m atyti žemaičių (V ykinto šalininkų) bandym ą išsivaduoti iš M indaugo viršenybės. R eikia pastebėti, kad žemaičiams, V yk in to šalinin* kam s’, pavyko n u traukti visus priklausym o ryšius su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Teisybė, V ykintas kovoje ties Tvėriais žuvo, bet ir M indaugas sužeistas turėjo pasitraukti. M atyt, kad karo jėga nepavyko pavergti jam nepalankios V ykinto provin* cijos. Po kai ku rių nepasisekim ų M indaugas m atė reikalą ge* m o ju su žemaičiais susitaikinti. D erybos, m atyt, ne visai sklan* džiai ėjo. G al žemaičiai ir nebūtų taikęsi, jeigu jiems nebūtų grėsęs nuolatinis pavojus iš teutonų ordino. Pagaliau, vis dėlto, taikos sutartis įvyko po to, kai M indaugas sutiko žemaičiams sum okėti už padarytus jiems karo nuostolius. Šioje taikos su* tartyje tikrai negalim a nieko tokio įžiūrėti, iš ko b ū tų galima m atyti, k ad V ykinto provincijos žemaičiai b ū tų nustoję savo nepriklausom ybės. Iš to, k ad M indaugas juos pinigais laimėjo, negalima daryti išvadų, k ad jis b ū tų juos palenkęs į savo vy* riausios valdžios teises. Ipatjevo m etraščio žodžiai: „яко М и н ' довгъ убѣди я серебром ъ многимъ“, rodos, reikia suprasti ta prasm e, k a d M indaugui derybose pavyko su žemaičiais tik i) i) Livland. Reimchron. V. 2705-3120.

133

susitaikinti. N es tas pat m etraštininkas, kalbėdam as apie M im daugo derybas su vokiečių ordino m agistru A ndriejum von Velven, vartoja tuos pačius žodžius: » . . . убѣди дарми многими“ 1). K ad žemaičiai nebuvo M indaugo jurisdikcijoje, galima dar ir iš tos aplinkybės spręsti, jog teutonų ordinas daro su jais taikos sutartį kaip su nepriklausom ais2). D ar būtų ga* Įima V aluinės m etraštininko cituotieji žodžiai taip interpretuoti, k ad M indaugas laimėjo žemaičius savo sąjungai. Tačiau, jei prisim insim e, k ad karalius jau buvo padaręs draugiškum o su* tartį su teutonų ordinu, tai turėsim e su tuo sutikti, kad žemaičiai iš tokio sąjungininko m aža tikėjosi susilaukti naudos, juo labiau, jeigu atm insime, k ad karalius jau buvo ordinui dovanojęs žemių plotus kitoje Žem aičių dalyje. R odos, V ykinto provincijos že* maičiai taip pigiai (tik už sidabro gabalą) M indaugui nebūtų pardavę savo nepriklausom ybės, kurią jie visą laiką patvariai gynė ne vien nuo vokiečių ordino, bet ir nuo paties M indaugo. T odėl kai kurių istorikų nuom onė, k ad visas žemaičių kraštas buvo subordinuotas M indaugo valdžiai3), m ums atrodo esanti m ažiau probabilis. M es Unkštam į tą nuom onę, kad M indaugui priklausė tik Erdvilo provincijos žemaičiai faktiškai ir juridiškai. K ita gi Žem aičių provincija, būtent, V ykinto, buvo nuo M im daugo valdžios nepriklausom a. Teisybė, iš kito požiūrio, būtent, karaliaus vainiko galia, M indaugui priklausė visa Lietuva. Šios naujos M indaugo teisės buvo pasem tos iš teisių pilnybės šab tinio („plenitudo potestatis“), kuriuo viduriniais amžiais buvo A paštalų Sostas4). Tačiau šios teisės turėjo savo tiesioginės efikacijos tik prieš krikščionių pasaulį. M indaugo tarpusaviuose santykiuose su nepriklausom ais pagonim is, kol jie krikšto keliu nebuvo įtraukti į bažnyčios narių skaičių, jos neturėjo ypa* tingos galios.

x) Hna-rieBCKaa

aL t .,

psl. 187.

2) Livland. Reimchron. V. 4587—4604. 3) Zajgczkowski, 1. c. psl. 65. 4) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CIV. psl. 50: , , . . . die» tum M. in totius Lithowie, ac terrarum omnium, quas per divine virtutis auxilium iam eripuit de infidelium manibus vel eripere poterit in futurum, auctoritate nostra corones in Regem“.

134

B K adangi tik Erdvilo provincija M indaugui faktiškai pri* klausė, tai, be abejo, šioje srityje ir reikia ieškoti tų žemių, kurias karalius ordinui dovanojo. Iš Lietuvos vyskupijos donacinio d o kum ento1) , kurio autentiškum o niekas iš istorikų neginčija, ma* tome, k ad vyskupijai buvo duota pusė Raseinių, pusė Betygalos ir pusė L aukuvos sričių. Be abejo, kita pusė pam inėtų žemių turėjo tekti ordinui. V adinasi, rem iantis šiuo dokum entu, ga* įima be abejojim o sakyti, kad šie plotai sudarė ordinui dovanotas žemes2). G alim as daiktas, kad M indaugas buvo ordinui ir dau* giau žemių dovanojęs. M es to neginam . Tačiau dėl donacinių dokum entų labai problem atiško autentiškum o nieko tikra ne* galim a nustatyti. Teisybė, Seraphim 3), Zaj ączkow skis4) , K lym enko5) ir Low m ianskis8) stengiasi šiems donaciniam s dokum entam s išgel* bėti autentiškum ą. Tačiau jų argum entavim o būdai m ūs nebe* įtikina. Beveik visi M indaugo donaciniai dokum entai turi f alsi* fikatų ypatybių. Jeigu juos palyginsim su kitais to laiko ir net tų pačių žmonių (teutonų ordino, R ygos arkivyskupo) doku* m entais, tai pastebėsim e gan stam bų trūkum ą, bū ten t: labai krinta į akį visuose M indaugo donaciniuose dokum entuose liudytojų nebuvim as. D augum ui jų visai trū k sta liudytojų. O jeigu jie pam inėti, tai tik kaip praesentes, kurie nepaliko nei savo ant* spaudo nei parašo, pav., 1253 m etų liepos mėnesio dokum ente7). !) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCLXIII, col. 345. 2) Minėtų žemių dovanojimo faktas, rodos, patvirtina mūsų nuomonę, kad Vykinto provincija buvo nuo Mindaugo nepriklausoma. N es priešingu atsitikimu žemių donacija būtų, be abejo, įvykus ne Žemaičių vasariuose (pietuose), bet toliau į vakarius ir žiemius. Tokia donacija būtų ordinui tu* rėjusi daugiau reikšmės. Savo dovanotais žemių plotais jis būtų tuomet galėjęs tiesiog sujungti Prūsus su Livonija (Kuršu). 3) Seraphim A., Preussisches Urkundenbuch I. 2 pastabos. 4) Zajączkowski 1. c. psl. 66—78. 5) Klymenko Ph., Die Urkunden Mindowes fiir den livlandischen Orden (Altpreussische Forschungen 6 (1929) psl. 201—219. e) Lowmianski H., Studja nad poczųtkami spoleczehstwa i panstwa litewskiego II. psl. 319—327. 7) Bunge, Livland. U B. I. Nr. CCLII. col. 333.

135

K ituose dokum entuose dėl liudytojų yra daug griežčiau: jie savo liudijim ą tvirtina antspaudais; o jeigu ne antspaudu, tai bent parašu. K uršo vyskupas Enrikas ir teutonų ordino magistras Bur* chard von H ornhausen, pakeldam i šv. Jono bažnyčią Klaipėdoje j parapijos bažnyčią, šiuo b ū d u patvirtino savo dokum entą: „ ...p ra e s e n te m paginam conscribi fecimus et testium subscripe tione ac sigillorum nostrorum appensione illam iussimus com* m uniri“1). Pažym ėtina, k ad parapijos įkūrim as nėra tiek svar* bus, kiek ištisų teritorijų dovanojim as savo valstyje (valstybėje). Rygos arkivyskupas A lbertas, taikindam as K uršo vyskupą ir vokiečių ordiną su jų vasalais, patvirtino sutarties dokum entą šiais žodžiais: „ ... ad perpetuam facti m emoriam praesens instrue m entum super hoc confectum, appensione sigilli nostri et eorum qui praesentes fuerant, fecimus com m uniri“2). D okum entas balandžio mėn. 1254 m., kuris liudija žemių pasidalinim ą Žiemgaloj tarp Rygos arkivyskupo A lberto, jo ka= pitulos ir vokiečių ordino, yra taip patvirtintas: „ ...H u i u s rei testes sunt hi, quorum sigilla inferius sunt appensa: G erardus, comes H olsatiae, O tto miles de Barm estede, frater A lbertus, guardianus fratrum m inorum , frater A rnoldus, prior fratrum praedicatorum , H erm anus praepositus Rigensis, et alii quam piures clerici et la ic i. . .“3). K itas to paties R ygos arkivyskupo dokum ento tvirtinim as taip skam ba: „... u t autem haec omnia robur perpetuae firm itatis obtineat, praesentem litteram super hoc confectam nostro et eccle* siae nostrae, nec non et fratrum sigillis fecimus robarari, me* diante fratre A lberto, quondam gardiano, praesentibus fratribus praedicatoribus et m inoribus et ipsorum sigillis roborata"4). 1252 m. balandžio mėn. 19 dien. sutarties dokum entas, ku* riai sudaryti buvo tarpininku O zilijos vyskupas Enrikas, taikin* dam as K uršo vyskupą E nriką su vokiečių ordino m agistru And* riejum , yra patvirtintas ne vien vyskupų ir m agistro antspaudais, !) mėn. 27 2) 3) 4)

136

Bunge, dien. Bunge, Bunge, Bunge,

Livland. U B. I. Nr. CCCXXX. col. 418. 1258 m. liepos Livland. UB. I. Nr. CCCXXII. Livland. U B. I. Nr. CCLXIV. col. 346. Livland. UB. I. Nr. CCLXXXVIII. col. 374. iš 1256 m.

bet taip pat D iinam undo abato, dom inikonų ir pranciškonų antspaudais: „ . . . U t igitur haec compositio firm itatis perpetuae robur obtineat, ipsam praesentibus litteris, sigilli nostri m unim ine roboratis cum sigillis supradictorum dom ini episcopi et m agistri, et dom ini Johanis, abbatis de D unam unde, fratrum praedicato* rum , que praesentes erant, appositis, com m univim us“1). Pažym ėtina, kad cisterčių M arijos vienuolyno („collegium ancillarum C hristi Cisterciensis ordinis“) įkūrim o ir donacijos dokum entas buvo liudytojų labai rūpestingai patvirtintas: „ ...E t ut haec om nia perpetuam habeant firm itatem , et sciantur de con* sensu capituli nostri processisse specialiter, praesentes litteras de sigillo nostro (R ygos arkivyskupo A lberto) et de eiusdem ca* pituli nostri sigillo ad perpetuum robur stabilitatis procuravim us sigillari, ex super abundanti etiam cautela venerabilis confratris nostri et Pom esaniensis episcopi, qui fidelis m ediator extitit in praem issis, cum sigillo fratrum dom us Theutonicae, praedica* torum et fratrum m inorum , nec non cum sigillo civitatis Rigensis fecimus consignari“2). Labai keista atrodo, kad jokiam e M indaugo donaciniame dokum ente nepasirodo vyskupas K ristijonas kaipo liudytojas. Priešingai, kai D anijos karalius A bel pateikė tam pačiam vo* kiečių ordinui dokum entus, kuriuose jis atsisako nuo savo teisių į O ziliją ir kitas žemes, tai ne vien pats karalius savo antspaudu ji patvirtino, bet taip pat jo arkivyskupas ir vyskupai pridėjo savo antspaudus: „ ...N e igitur hoc factum nostrum ab aliquo successorum valeat in posterum irritari, praesentem paginam sigillo nostro cum sigillis infra scriptorum dom inorum fecimus communivi, videlicet: U ffonis, archiepiscopi Lundensis, Sueciae prim atis; Eschilli Slesvicensis, Jacobi Roschildensis, Esgeri Ri* pensis, Jacobi O thoniensis episcoporum ; dom ini C hristophori dilecti nostri fratris dom inorum comitum “3) ir tt. Iš pateiktų pavyzdžių m atom e, k ad svarbesni dokum entai buvo tais laikais su ypatingu atsargum u aprūpinam i ne vien susi* !) 2) 3) čio mėn.

Bunge, Livi. UB. I. Nr. CCXXXIV. col. 293-294. Bunge, Livi. U B. I. Nr. CCC. col. 389. iš 1257. Bunge, Livi. U B. I. Nr. Nr. CCXXVIII, CCXXIX. iš 8 d. rugpiū* 1251 m.

137

tariančių šalių, bet taip pat ir liudytojų antspaudais ir parašais. Ir nenuostabu, k a d dokum entai buvo taip rūpestingai antspau* duojam i. M at, viduriniais amžiais dokum entų falsifikavimas buvo labai įprastas. Žm onės juos falsifikavo ir nelaikė tai blogu daiktu, ypatingai, kai ėjo reikalas apie žemių įsigijimą. M indaugo donacinius dokum entus beskaitant gaunama įspūdžio, kad jis nuolat buvo priklausom as nuo ordino brangiai apm okam os pagalbos. Iš tikrųjų buvo visai kitaip. Po to, kai koalicija liko suskaldyta, M indaugas daug priešų neturėjo, ju k žinoma, k ad jis ir su žemaičiais, ir su jotvingais (getviais), ir su V aluinės kunigaikščiais susitaikė. N e tiek M indaugui, kiek pa* čiam ordinui buvo tokia pagalba reikalinga. Teisybė, totoriams Lietuvą užpuolus, M indaugas buvo atsidūręs sunkioje būtyje. T ačiau ordinas jam nesuteikė jokios karinės pagalbos. Priešins gai, organizuojam ąjį kryžiaus karo žygį V akarų Europoje prieš totorius, kaip žemiau m atysim e, pakreipė savo naudai prieš žemaičius. A pskritai, netikruose dokum entuose falsifikatoriai dažnai m ėgsta pasigirti. Y ra tai viena iš savybių daugum o netikrų vidus rinių amžių dokum entų. T aip pat yra ir M indaugo donaciniuose dokum entuose. T eutonų ordinas juose be saiko giriasi, vadina save ordo perutilis*) ir perdaug stipriai iškelia savo nuopelnus. T odėl K ętrzynskiui pritariam ir visus dokum entus laikome fals sifikatais, išskyrus Lietuvos vyskupijos donacinį dokum entą. Kai kurie tyrinėtojai sako, kad šie dokum entai form aliter yra falsifikatai, bet m aterialiter yra tik ri2) ir su istorine tiesa nepras silenkia. G al toks aiškinim as būtų ir priim tinas, jeigu turėtum e nors vieną istorinį liudijim ą įrodyti teutonų ordino sąžiningumui. Priešingai, turim e argum entų įrodyti, k ad kryžiuočiai šiuo ari žvilgiu nebuvo skrupulingi. M arijos ritieriai visai nesivaržė falsifikuoti dokum entus, jei tik iš tokio falsifikavimo m atydavo sau m aterialinės naudos. 1263 m. popiežius U rbonas IV davė ordinui leidim ą parduoti naturalijų perteklių, bet su sąlyga, kad šis pardavim as įvyktų ne prekybos ir pasipelnijimo tikslais. *) Bunge, Livland. UB. Nr. CCLXXXVI. col. 37. 2) T. y. Mindaugas žodžiu dovanojęs žemių plotus, o ordinas pagal tas donacijas pasidirbdavęs sau dokumentus.

138

Sufalsifikuota privilegija 1257 m. popiežiaus A leksandro IV vardu išmetė šią trukdančią kliauzulę1). Jeigu jau M arijos ritie* riai ram ia sąžine falsifikavo dokum entą 1260 m etų, kurio netik* rūm ą net ir pats Zajączkovvskis su Seraphim u pripažįsta, tai daugiau yra pagrindo tvirtinti, kad jie nebuvo perdaug skrupu* lingi įrašyti į savo dokum entą 1253 m etų birželio mėn. daugiau nei kad karalius jiems tikrai buvo dovanojęs. Teisybė, šiame dokum ente pam inėti Kulm ijos vyskupas Enrikas, dom ininkonai ir pranciškonai kaip liudytojai, bet nė vienas iš jų nepaliko pri* dėjęs nei savo antspaudo nei parašo, tuo tarpu, kai kiti doku* m entai, netgi m enkesnės vertės, kaip aukščiau pateiktuose pa* vyzdžiuose m atėm, yra jų antspaudais ir parašais patvirtinti. M indaugo falsifikuotų donacinių dokum entų atsiradim ą galima keleriopais būdais aiškinti. T eutonų ordinas norėjo savo falsifikatais sudaryti sau šiokį tokį teisinį nuosavybės pagrindą Lietuvos žemių plotam s. Jam buvo svarbu apsaugoti savo ius acquisitionis nuo kitų konkurentų. a) Livonijos ritieriai rengėsi ginčytis su Rygos arkivys* k u p u dėl pretenduojam ų Lietuvos žemės plotų. R eikia pastebėti, k ad kryžiuočiam s pavyko tik K urše įgyvendyti tą užkariautų žemių dalym o principą, kuriuo teutonų ordinui turėjo priklausyti d u trečdaliu teritorijos2). Žiem galos, Žem aičių ir Lietuvos atžvilgiu, be abejo, dar tebegaliojo popiežiaus legato Vilhelmo de M odena 1226 m. balandžio mėn. 11 dien. nutarim as, kuriuo naujai užkariauti žemių plotai turėjo būti dalom i į tris dalis; viena jų turėjo tekti Rygos vyskupui, kita k ardininkų ordinui ir trečia R ygos m iestui3). Livonijos ordinas po unijos su vo= kiečių ordinu siekė tuos kraštus, kuriuos buvo norim a užka* *) Gebhards Handbuch der deutschen Geschicbte I. 7. Aufl. 1930. psl. 485. 2) PhilippisWoelky, Preuss. U B. I. 1. Nr. 240. psl. 175-76. A ir B: ,, . . . consentit etiam et expresse ratum habet ac semper habebit idem archi* episcopus (scii. Albertus), quod predicti fratres duas partes terrarum cum decimis habeant in partibus Pruscie et Curonie“. 3) Bunge, Livlànd. UB. I. Nr. LXXXIII. coi. 100: „ .. .Terrarum ergo, quae omnimodo auxilio Dei et predictorum labore fuerint ad cultum fidei conversae, partem unam episcopo Rigensi et ecclesiae suae, aliam magistro et fratribus militiae Christi, et tertiam partem civibus Rigensibus adsigna* mus, in his dumtaxat, quae ad dominium pertinent temporale“.

139

riauti iš Livonijos pusės, pats vienas paim ti savo valdžion. T odėl jis visom is priem onėm is rūpinosi atsilaikyti prieš Rygos arki* vyskupo pretenzijas. M indaugo falsifikuoti donaciniai doku? m entai galėjo labai praversti Livonijos ordinui jo ginče su amžinu priešu, R ygos arkivyskupu. T u rin t tai galvoje, savaime supran? tam a, dėl ko arkivyskupas A lbertas jokiam e M indaugo donaci? niame dokum ente nepasirodo kaipo liudytojas. Jeigu kalbamieji Lietuvos karaliaus dokum entai būtų buvę tikri, tai ordinas pirm ų pirm iausia b ū tų kvietęs savo konkurentą b ūti liudytoju. b ) Labai galimas daiktas, k ad daugum as M indaugo dona? cinių dokum entų atsirado po M indaugo m irties, apie tą laiką, kai Č ekijos karalius O tokaras II buvo besirengiąs eiti į kryžiaus karą prieš Lietuvą. Jau 1264 m. birželio mėn. 4 dien. popiežius U rbonas IV . ragino jį eiti kryžiaus karo žygin prieš lietuvius ir rusus, ir suteikė jam leidim ą pasilaikyti visas tas teritorijas, kurios buvo laisvos nuo teutonų ordino ir nuo kitų katalikų vai? dovų nuosavybės teisių1). T eutonų ritierių vienuolija, išgirdus, k ad O tokaras II ketinąs eiti į karą prieš Lietuvą, labai išsigando. Iš viso, kryžiuočiai negalėjo šalia savęs toleruoti jokio talki? ninko — nei R ygos arkivyskupo, nei lenkų kunigaikščių. Teu? tonų ordino diplom atai be galo susirūpino, pastebėję, kad neiš? vengiam ai reikės turėti reikalų su galingu Čekijos karalium , ku? ris jiems buvo labai nem alonus talkininkas. N e vien nuo Lietu? vos jis būtų ordiną atstūm ęs, bet dar, ko gero, būtų galėjęs už? dėti savo leteną ir Prūsam s. K ai O tokaro sum anym ai sukrėtė ordino planus ir sudrum stė jo m ėgiam us politinius reginius Lie? tuvos krašte, kryžiaus ritierių atsargūs politikai pradėjo daryti žygių apsaugoti Prūsus nuo visų jiems pavojingo konkurento pretenzijų. V isų pirm a ordinas pasiskubino pasinaudoti savo galinga įtaka, kurios jis turėjo Rom os kurijoje. Prityręs ordinas diplom atiniu apsukrum u laimėjo savo politiniam s interesams *) Seraphim A., Preuss. U B. I. 2. Nr. 222. psl. 166—67: N os enim apostolica tibi auctoritate concedimus, ut terre Ruthenorum et Lithwanorum, quas per ministerium tuum ad christianam fidem favente clementia divina converti vel per te expugnari contigerit, dummodo prediciis fratribus seu quibuscumque aliis catholicis ius in terris eisdem non competat, collocatis in eis christianis fidelibus in tuo ert heredum tuorum dominio perpetuo de? beant permanere.

140

popiežių K lem ensą IV , kuris jam laidavo ne vien P rūsų neliečia* m ybę, bet taip p at ir visų tų žemių, kurios jam pirm a priklausė. T odėl savo 1268 m. sausio 20 dien. raštu leisdam as O tokarui II eiti į kryžiaus karą prieš lietuvius ir restauruoti M indaugo krikš* čionišką valstį (valstybę), popiežius pabrėžia, kad krikščioniška valstybė b ū tų atnaujinta neužgaunant teutonų ordino teisių tiek į tas žemes, kūrias kryžiuočiai patys laiko, tiek ir į anuos žemių plotus, kurie yra pagonių rankose1). K aralius O tokaras II, m atyt, taip pigiai nenorėjo daryti kryžiaus karo žygio prieš pagonis. Šiuo k artu jis irgi norėjo pasipelnyti. U žtenka, k ad jis jau 1254 m etais padarė karo žygį vokiečių ordino naudai, pats be* veik nieko nepasipelnęs2). Iš kitos gi pusės, ordinas taip pat buvo pasiryžęs neatsisakyti nuo savo pretenzijų. Popiežius, no* rėdam as palaikyti savo favoritą ir drauge patenkinti Č ekų kara* liaus norus, savo raštu tru p u tį vėlesnės datos, 1268 m. sausio mėn. 26 dieną, suteikė O tokarui leidim ą pasilaikyti užkariautas Lietuvos žemes ir savo nuožiūra jas tvarkyti, bet visiškai išskiria iš jo valdžios tas sritis, kurias vokiečų ordinas pretenduoja: „illis terris prorsus exceptis, que ad dilectos filios fratres H ospU talis sancte M arie Theutonicorum , seu quoscum que alios Christi fideles pertinere noscuntur, licet illas ad presens alii tenent etiam infideles“3). A tsargūs P rūsų kryžiuočių politikai sudarė su Ce* kijos karalium Pragoję sutartį ir davė ją patvirtinti popiežiui Klem ensui IV . N e vien popiežius, bet, kaip iš šios sutarties tek sto m atome, ir pats O tokaras pripažino ordinui visas tas že* mes, kurios kitados buvo jo valdžioje: „ita videlicet, u t fratribus M ilitie D om us T heutonicorum in partibus terrarum Pruscie, quas iidem fratres occuparunt et in sua potestate iam detinent occupatas, vel in partibus terrarum a fide apostatarum , quas dicti aliquando habuerunt in sua potentia et p o s s e s s io n e ...“4). Va* dinasi, popiežiaus patvirtinta sutartis tarp teutonų ordino ir ’O Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CLI psl. 79: „Nolumus tamen per hoc predictis Magistro et fratribus Hospitalis sancte Marie Theu« tonicorum, quoad terras, bona et iura spectantia ad eosdem, sive ea teneant, sive ab aliis etiam infidelibus teneantur, in preiudicium generari“. 2) Annal. Otakariani ed. Kbpke pas Pertzą MG. SS. IX. psl. 181. 3) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CLIV. psl. 80. 4) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CLV. pg. 81—82.

141

O tokaro, buvo su daryta tuo pagrindu, k a d kryžiuočiam s liko pripažinta neliečiamybė nuosavybės teisių, kurias jie sakęsi bu* vo pirm a turėję. Pabrėžiam e, kad ši sutartis buvo padaryta tarp O tokaro ir P rūsų ordino, tuo tarp u kai tretysis rim tas preten* dentas į Lietuvos kraštą, Livonijos ordinas, liko šia sutartim i ap* lenktas. Priešingai, G alindija, G etvija ir Lietuva, prie kurios Li* vonijos ordinas labiausiai pretendavo, liko pripažintos O tokarui. ITaža to, Prūsų ordinas netgi pasižadėjo čekų karaliui padėti nukariauti šiuos kraštus: „Iidem quoque fratres et acquirendum et occupandum Galendiam , Getwesiam , Lutow iam et alios inim L cos Crucis Christi, quantum possunt pro viribus nos iuvabunt, ut eedem terre cultui fid ei Christiane, ac nostre ditioni R egie applicentur“1). T u o b ū d u Livonijos ordinas Pragos sutartim i jautėsi giliai užgautas. N orėdam i išbristi iš tokios keblios si* tuacijos, Livonijos kryžiuočiai turėjo čekų karaliui dokum entais įrodyti kuo plačiausias savo teises Į Lietuvos kraštą. Prūsų kry* žiuočiai, be abejo, tyčia pasirūpino Pragos sutartyje detališkai neprecizuoti pasidalytų žemių ribų; sakiniai baigiasi nedetermi* nuotais pasakym ais: „et alios inimicos crucis C hristi“ , „in par* tibus terrarum a fide apostatarum , quas dicti fratres aliquando habuerunt“ . Livonijos ordino politikai, rem dam iesi jų ordinui pripažinta pretenduojam ų teisių neliečiamybe („illis terris pror* sus exceptis, que ad dilectos filios fratres H ospitalis sancte M a ­ rie Theutonicorum , seu quoscum que alios Christi fideles perti* nere noscuntur, licet illas ad presens alii tenent etiam infideles“) ir Pragos sutarties teksto netobulum u, ėmė rūpintis priemonė* mis, kuriom is jie galėtų įrodyti kuo daugiausia savo teisių į Lie* tuvos kraštą. A tėjo labai svarbi valanda, kada ordinas būtinai turėjo O tokarui p arodyti šiokius tokius dokum entus. T aip ap* linkybėm s susidėjus, Livonijos kryžiuočiai buvo priversti pasi* gam inti tokius dokum entus, kuriais jie galėtų visai apginti savo interesus prieš Č ekų karalių. Be abejo, daugum as M indaugo donacinių dokum entų turėjo kaip tik šiuo laiko tarpu kilti. Šiems dokum entam s falsifikuoti laikas buvo labai patogus. A pie jų tikrum ą nebuvo ką paklausti, nes M indaugas su visais savo x) Woelky C. P. — Saage J. M., Codex diplomaticus Warmiensis Bd. I. Nr. 51. psl. 90.

142

sūnum is jau buvo miręs. N e vien Lietuva, bet taip pat ir Get* vija (Jotvingų k raštas) Livonijos kryžiuočiam s buvo labai gaila paleisti iš rankų. T odėl jie pasidirba sau dokum entą, kuriuo M indaugo v ardu sau dovanoja tas žemes, kurios Lietuvos karaliui nepriklausė: „N om ina autem terrarum haec sunt: D enow e tota, quam etiam quidam Ietwesen vocant, excep* tis quibusdam terrulis, scii. Sentane, D ernen et Cresm en, et villa que G ubiniten dicitur, cum tribus villis in W elzow e, quas nostro dom inio reservam us (V adinasi, ordinas buvo pasirengęs tik šias žemes atiduoti savo konkurentui). Insuper dedim us fratribus prelibatis totam terram Schalowen, Seym eten to ta m ...“1). Teu* tonų ordinas visa, ką tik norėjo, galėjo savo dokum entais sau dovanoti, netgi M indaugo vardu sau užsirašyti visą Lietuvą. T ik vieno dalyko negalėjo sau pripažinti, būtent, negalėjo pasisa* vinti buvusios Lietuvos vyskupijos žemių. N es toks savinimasis būtų jau perdaug kritęs į akį k ad ir nekritiškam vidurinių amžių protui. Bet ir čia ordinas pasirūpino sau dalyką palengvinti ir suprastinti, būtent, atsikratyti nuo bažnytinių dešim tinių2). Vy= skupo K ristijono dokum entas liko, be abejo, tuom et sufalsifi* kuotas, kai kryžiuočiai išgirdo, k ad popiežius paskyrė O lm ützo vyskupą B runo rūpintis bažnytiniais reikalais G alinduose, Get* vijoje ir Lietuvoje1). V okiečių ordinas dar daugiau gavo susi* rūpinti, kai jis patyrė, kad iš O tokaro naujai užkariautų žemių buvo m anom a įkurti atskirą bažnytinę provinciją4), kurioje, ži= noma, b ū tų atsidūrus žymi dalis kryžiuočių valstybės. T odėl ordinas norėjo bent nuo bažnytinių dešim tinių mokesčio išsi= sukti. M um s rodos, kad kryžiaus ritierių vienuolijos vadai šiais savo padirbtais dokum entais nemaža pasinaudojo ir, tu r būt, jie savo tikslą pasiekė. Iš šaltinių m atyti, kad O tokaras buvo teutonų ordinui la* bai rim tas konkurentas. Rom os kurija, kiek galėjo, palaikė or* diną. Jau 1260 m. spalių mėn. 9 d. A leksandras IV O tokarui įsako n etrukdyti skelbti kryžiaus karo žygių, kurie buvo orga* *) 2) 3) 4)

Seraphim, Preuss. U B. I. 2. Nr. 79. psl. 70. Bunge, Livlànd. U B. I. Nr. CCLXVII. col. 348. Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CLUI. psl. 80. Ibidem, Nr. CLIP psl. 79.

145

nizuojam i M arijos ritierių naudai prieš P rūsų ir Livonijos pagos nis. T as pat popiežius draudžia jam be teutonų ordino sutikim o įžengti į Livonijos, P rūsų, K uršo, Estijos arba kokio nors kito krašto teritoriją, kryžiuočių pretenduojam ą1). V adinasi, M aris jos ritieriai vokiečiai kritiškiausiu m om entu po D urbės pralais mėjimo, bijojo čekų karaliaus ir nenorėjo jo įsileisti. Popiežius A leksandras IV savo raštu kiek vėlesnės datos (1261 m. lapkris čio 27 d.) liepia O lm ūtzo vyskupui rūpintis, k ad kryžiaus karo akcija prieš P rūsus ir Livoniją nebūtų trukdom a; tuos, kurie truk* dys, liepia jam bausti bažnytinėm is bausm ėm is12). K adangi Ols m ūtzas yra Čekijoj, tai, be abejo, čia turėta galvoje karalius Otos karas. Č ekų karaliaus platūs sum anym ai ordinui turėjo būti kiek anksčiau gerai žinomi. Jau 1260 m. sausio 25 d. M arijos ritieriai išsirūpino iš popiežiaus A leksandro IV du konfirm acinius doku* m entus, kuriais popiežius teutonų ordinui amžinai dovanoja ir ima A paštalų Sosto globon tuos žemių plotus, kuriuos ordinas atims nuo pagonių3) ir gaus Rusijoje dovanotus arba atkariaus nuo totorių4). T odėl reikia m anyti, k ad P rūsų kryžiuočiai darė Pra* gos sutartį su Č ekų karalium neturėdam i didelio noro jos vėliau laikytis. K rinta į akis tam tikras korreliatyvum as tarp ordinui pa* vojingos konkurencijos ir M indaugo donacinių dokum entų; šis korreliatyvum as, be abejo, nėra atsitiktinis: Kai kurie V akarų Europos regentai, kaip antai Branden* burgo m arkgrafas5), o labiau* šiai čekų karalius O tokaras no* rėjo eiti į kryžiaus karą prieš lietuvių pagonis, rusų schizma* tik u s ir totorius ir tuose kraš* tupse varyti savo savistovią politiką1) 2) 3) 4) 5)

144

O rdinas, tai išgirdęs, išsirū* pina pas popiežių konfirmaci* nius dokum entus, kuriais gau* na nuosavybės teises dar ne* užkariautiem s lietuvių pagonių ir rusų schizm atikų kraštams,

Serapinui, Preuss. UB. I. 2. Nr. 111. psl. 101. Serapinui, Preuss. UB. I. 2. Nr. 139. psl. 115. Seraphim A., Preuss. U B. I. 2. Nr. 88. psl. 78—79, Ibid., Nr. 89. psl. 80. Bunge, Livl. UB. I. CCCLV. col. 451-53.

Tačiau popiežius, duodam as konfirm acinius dokum entus, įterpia į juos kliauzules: „dum m odo non pertineant ad aliquos christianos vel christiani ea non possiderint a tem pore, cuius me= moria non existit“ (Preuss. U B . I. 2. N r. 88 psl. 79). — „acce= dente tam en consensu illorum, ad quos ipsa spectare noscuntur“ (ibid. N r. 89. psl. 80). Šios kliauzules teutonų ordino politi* kam s buvo labai nemalonios. N o rin t tas kliauzules apeiti, rei* kėjo falsifikuoti donaciniai dokum entai. K araliui O tokarui Pragos su* Livonijos ordinas, Pragos tartim i liko pripažinta Galindi* sutartim i aplenktas, pasigam ina donacinius dokum entus apginti ja, G etvija ir Lietuva. savo nuosavybės teisėms j Get* viją ir visą Lietuvą. Popiežius Klem ensas IV jga* liojo O lm iitzo vyskupą vykdy* ti dvasinę jurisdikciją Galindi* joj, G etvijoj ir Lietuvoje (Thei* nėr, I. N r. C L III. pg. 80).

O rdinas pasigam ina vyskupo K ristijono dokum entą, kuriuo kryžiuočiam s yra dovanoja* mos visos bažnytinės dešimti* nes (Bunge, I, C C L X V I. col. 348—49).

A tro d o ypatingai esąs įtartinas bažnytinių dešim tinių dovanojim o dokum entas, jei paisysim e tos situacijos, kurioje tuom et buvo Lietuvos vyskupas. Pabrėžiam e, kad K ristijonas ir teutonų ordinas tuom et dar nebuvo suspėję tvirčiau įsikurti Lie* tuvos teritorijoj. T odėl dešim tinių klausim as ir vienam ir kitam visai negalėjo b ūti aktualus. Šių dešim tinių dovanojim o visiškas neribotum as, kuris netgi apim a visas donacijas in spe („Si etiam a predicto rege vel ab aliquibus aliis m em oratis fratribus aliqua terra conferatur, eos gaudere volum us iure supradicto“), duoda rim to pagrindo teigti, k ad dokum entas turėjo kilti daug vėliau nei k ad rodo jo data. c) N o rin t įžiūrėti gilesnį M indaugo donacinių dokum entų suklastojim o tikslą, reikia imti galvon teutonų ordino juridinis egzistencijos pagrindas Pabaltijy. V okiečių M arijos ritieriai ne* gavo Rom os kurijoje Pabaltijo teritorijų visiškon nuosavybėn; popiežius jiems pavedė „in perpetuum “ valdyti tuos kraštus tik Lietuva ir Vak. Europa, 10

145

vasalo teisėm is. K adangi popiežius suteikė leną ordinui kaip juridiniam asm eniui su bažnytiniu vienuolišku charakteriu, tai pasakym as „in perpetuum “ šiuo atveju reiškė, tu r būt, tą patį, ką lėnų suteikim as pasaulininkam s su paveldėjim o teisėmis. Popie« žius G regorius IX savo 1234 m. rugpiūčio 3 dien. raštu suteikė teutonų ordinui P rūsus lėnan, pridurdam as kliauzulę: „... et prefata terra, quae iuris et proprietatis beati Petri esse dinosci« tur, per eos aut alios nullius um quam subiciatur dominio pote« statis“1). T as p at popiežius 1237 m. gegužės mėn. 12 dien., tvir« tindam as teutonų ir kardininkų ordinų unijos aktą, atkartoja šią kliauzulę Livonijos k raštui2). V ėliau, 1260 m. sausio 25 dieną, popiežius A leksandras IV , dovanodam as teutonų ordinui tuos kraštus, kuriuos šis ordinas užkariaus nuo pagonių3), ru sų ir to« torių4), stato tą pačią sąlygą: „per vos aut quoscum que alios nul­ lius um quam subiciantur dom inio potestatis" . G aspar as E., rem« dam asis, be kitų duom enų, ir šia kliauzulę, tvirtina, k ad popie« žius, atiduodam as pagonių plotus ordinui lėnan, neturėjo tikslo Prūsuose k u rti naujos valstybės5). M um s rodos, k ad šiuo diplo« m atišku pasakym u („per vos aut quoscum que alios nullius um« quam subiciatur dom inio potestatis“) turėta galvoje visai kas kita. Jo prasm ė nesunku atspėti. Rom os kurija buvo nusista« čius m isijų kraštus Pabaltijy griežtai rezervuoti savo supremaci« jai. T odėl popiežius, įterpdam as savo rezervatą į dokum entus, eo ipso ordinui uždraudė būti imperijos, ar kurio nors kito pa« saulinio valdovo vasalu. T oks geležinis varžtas teutonų ordinui buvo nepakenčiam as. Jis, veikdam as popiežiaus suprem acijos ribose, negalėjo laisvai plėsti savo valstybinio organizmo pašau« liškų valstybių m astu. T odėl ordinas bandė Rom os supremaci« jos varžtą sau sum ažinti; jis, nepaisydam as popiežių kliauzulės, pasiduodavo im peratoriaus globon. Tačiau, griuvus imperijos galybei, kryžiuočiai negalėjo daug laimėti, laviruodam i tarp im«*) *) PhilippLWölky, Preuss. U B. I. 1. Nr. 108. psl. 83—84. 2) Bunge, Livland. U B .'I. Nr. CXLIX. col. 192. 3) Seraphim, Preuss. U B. I. 2. Nr. 88. psl. 78—79. 4) Ibid. Nr. 89. psl. 80. 5) Caspar E., Hermann von Salza und die Gründung des Deutsch.:, Ordensstaates in Preussen, Tübingen, 1924, psl. 35.

146

peratoriaus ir popiežiaus. T eutonų ordinui Livonijoj ir Prūsuose tokiu laviravim u nepavyko pakeisti savo juridinės pozicijos Ros mos kurijos atžvilgiu. V okiečių M arijos ritieriai turėjo ir toliau gyventi vasalo santykiuose su popiežium . T okia savo teisine būtim i ordinas Pabaltijy negalėjo b ūti visai patenkintas. T odėl visai galimas daiktas, kad vokiečių M arijos ritieriai su pavyde* jim u žiūrėjo j tuos V akarų Europos kunigaikščius, kurie be lėno dar turėjo savo allodijas. Be abejo, ir teutonų ordino viršinin* kam s buvo atėjusi j galvą m intis nukariautuose kraštuose pada* ryti ką nors panašaus į allodijas, t. y. kai kuriem s savo kraštam s Pabaltijy duoti naują juridinį pagrindą, kuris jiems būtų naudin* gesnis. T eu to n ų ordinui buvo nepalyginti naudingiau gauti teri* torijas nuo krikščionių regentų dovanojim ais, kurie ordino ne* varžė vasaliniais saitais, ir duoti donacijas Rom os kurijai patvir* tinti, nekaip pagonių teritorijas gauti tiesiogiai iš popiežiaus lėno teisėmis. T odėl vokiečių M arijos ritieriai, norėdam i teisiniu at* žvilgiu labiau atsipalaiduoti nuo A paštalų Sosto, turėjo apsišar* vuoti donaciniais dokum entais. Prieš M indaugui priim ant krikščionybę, Lietuva, kad ir neužkariauta, buvo pretenduojam oje Livonijos vyskupų ir teuto* nų ordino teisinėje nuosavybėje. T ai liudija popiežiaus legato W ilhelm o Žiem galos ir K uršo vyskupijų ribų nustatym o doku* m entas1). Kai M indaugo valstyje (valstybėje) įsisteigė nepri* klausom a vyskupija ir Lietuva virto tiesiogine A paštalų Sosto va* saline nuosavybe, tad a eo ipso liko visos ordino privilegijos ir Livonijos vyskupų teisės į Lietuvą anuliuotos. T u o b ū d u Lie* tuvos karalystės įkūrim as krikščioniškų vidurinių amžių pagrin* dais sudavė didelį sm ūgį kryžiuočių politiniam s užsim ojimam s. Jeigu M indaugo m onarchija ir žlunga, tai vis tiek jau k artą už* simezgę Lietuvos santykiai su A paštalų Sostu palieka toliau egzi* stuoti susiform avusios vasalinės teisės pavidalu. K adangi nau* jai įkurtos Lietuvos m onarchijos ateitis dar nebuvo visai aiški, tai kryžiuočiai gan anksti pradėjo rūpintis bent pergam ente res* tauruoti savo buvusią teisinę poziciją į Lietuvos kraštą. Šiam *) *) Bunge, Livl. U B. I. Nr. CLIII. col. 196. 2) Bunge. Livl. UB. I. Nr. CLXXIX. col. 234.

147

tikslui vokiečių ordinas tuo tarp u neturėjo k itų priem onių, kaip falsifikuoti dokum entus ir juos duoti popiežiui patvirtinti. K a* dangi Lietuva buvo šv. Petro nuosavybė, tai Lietuvos teritorijų savinimasis falsifikuotais donaciniais dokum entais reiškė ne ką. kitą, kaip A p aštalų Sosto vasalinės valstybės griovimą. Rom os kurija, k uri gerai nesiorientavo geografinėje Lietuvos sričių pa« dėtyje, tvirtindavo tuos dokum entus nepastebėjusi, kad toks tvirtinim as ėjo prieš popiežiaus suprem acijos teises į Lietuvos kraštą. T eisybė, ordinas savo falsifikatais, jei ne praktikoje, tai bent pergam ente ad m inim um susiaurino popiežiaus feodalinę Lietuvos karalystę, tačiau jam niekaip nepavyko panaikinti A paštalų Sosto tiesioginių suprem acijos teisių, kilusių iš karas liaus vainiko, k u rį popiežius Inokentas IV suteikė M indaugui. T odėl ir M indaugo dinastijai žuvus, popiežius žiūrėjo į Lietuvą kaip į savo vasalinę valstį (valstybę). Iš šio m ūsų išdėstym o m atyti, k ad M indaugas galėjo do* vanoti žemių plotus tik Erdvilo srityje. V ykinto provincijoje jis negalėjo d ary ti jokių donacijų, nes šios srities žemaičiai nebuvo jo jurisdikcijoje. Politinių fak tų raida rodo, k ad M indaugui kryžiuočių pa* galba buvo nereikalinga. Koalicijai susiskaldžius ir M indaugui susitaikius su visais priešais, jo politika buvo daug saugesnė už paties ordino būtį. M indaugo sunkios politinės sąlygos, kurio* m is daugum as donacinių dokum entų yra m otyvuojam a, buvo pačių falsifikatorių sugalvotos. K aip šituose dokum entuose tas pats karaliaus dėkingum as nuolat kartojam as, taip lygiai šiose amžinai „sunkiose M indaugo politinėse sąlygose“ yra atkartota toji pati karaliaus sunki politinė būtis, kurioje jis k artą buvo at* sidūręs, kai prieš jį susidarė koalicija. D ar b ūtų galima m anyti, k ad M indaugas šiais donaciniais dokum entais dovanojo ordinui tas savo teises, kurios jam pri* klausė į pagonių kraštus karaliaus vainiko galia. Tačiau sunku m anyti, k ad teutonų ordinas b ū tų galėjęs pasitenkinti vien teore* tinėm is vidurinių amžių teisėm is: už savo karinę pagalbą jis rei* kalavo iš M indaugo realaus ir riebesnio pelno, kurį, m ūsų nuo* m one, galėjo su daryti kai kurie žemių plotai tik Erdvilo provin* cijoje. D ėl šių teisių reikia pastebėti, kad ordinas, dar prieš pra*

148

dėdam as kariauti su žemaičiais ir kitais pagonim is, jautėsi turįs pilną liūs acquisitionis, kurį buvo gavęs iš aukštesnių instancijų — A paštalų Sosto ir Šventosios Im perijos. Pagaliau sunku įsi* vaizduoti, k a d M indaugas be jokios tvarkos b ū tų savo teises taip eikvojęs ir dovanai ordinui metęs po kojų. Iš kitos pusės žinoma, k a d karalius savo valstybės teisių neliečiamybe buvo la* bai susirūpinęs; norėdam as jas apsaugoti, jis pavedė visą savo k raštą A paštalų Sosto globai.

149

IX

Kryžiaus karo žygiai prieš Žemaičius Popiežiaus Inokcivto IV kryžiaus karas. — Popiežiaus Aleksandro IV krys žiaus karo skelbimai. — Teutonų ordino politika prieš kautynes ties Durbe. — Fiasko kryžiaus karų politikos prieš Žemaičius.

Įvykusi kardininkų unija su teutonų ordinu neišvengiam ai turėjo pagilinti ir išplėsti Žem aičių pavergim o klausim ą. Teuto= n ų ordinui buvo be galo svarbu panaikinti skiriam ąjį tarpą, ku= riuo buvo Žemaičiai, kyliu įsiterpę tarp jo valdom ų Livonijos ir P rū sų sričių. T odėl Žem aičių klausim as pastatytas kryžiaus ri< tierių politikos darbų tvarkos pirm on vieton ir buvo gyvai aktu* alus ligi atm intinos Žalgirio dienos. Su šiuo klausim u ligi gyvo kaulo suaugęs ordinas, žinoma, neįstengė jo atsisakyti ir tuom et, kai M indaugas su savo šalininkais priėmė krikščionių tikėjim ą. Priešingai, palaikydam i draugiškus santykius su Lietuvos kara* lium , kryžiaus ritierių vienuolijos diplom atai stengėsi palengvinti sau b ū d ą išspręsti žemaičių klausim ą savo politikos naudai. T odėl, M indaugui priėm us krikščionių tikėjim ą, kryžiaus karo žygių akcija prieš lietuvių žemaičius buvo gan uoliai toliau varom a. T eutonų ordinas, kuris m atė savo paskyrim o realizavim ą nuolat tinėje kovoje su pagonim is, buvo šioje kryžiaus karo žygių akcb joje tiek karingai nusiteikęs ir taip gyvai atsidėjęs savo grynai politiniam s uždaviniam s, kad jis gan anksti labai norom is buvo pradėjęs identifikuoti žemaičių pavergim ą su savo asistavim u jų krikščioniškai konversijai. T aip dalykam s esant, buvo iš tik rų jų tiekiam a žemaičius ne krikščionybei laimėti, bet panaikinti jų politinę nepriklausom ybę ir įtraukti juos į ordino valdžios sferą. M es neturėtum e jokio pagrindo kalbėti apie žemaičių christia*

151

nizavimą, jeigu vidurinių amžių politikos atstovai nebūtų savo karinę akciją sujungę su krikščionybės platinim o idėja ir jeigu bažnyčia viso to judėjim o nebūtų karštai rėm us kryžiaus karo žygių atlaidais. N o rin t tiksliau suprasti ir įvertinti teutonų ordino politiką Žem aičių krašto atžvilgiu, reikia išdėstyti jo tiesioginės karo ope* racijos prieš žemaičius ryšium su jo diplom atinėm is pastangom is užsienio politikoje. K ryžiuočių užsienio diplom atai vaidino labai svarbų vaidm enį religiškai karinėje m isijoje prieš žemaičius. Ka= dangi rim uotajai Livonijos kronikai užsienio politikos ryšiai yra labai mažai žinom i, tai visi autoriai, kurie rem iasi vienos šios kro* nikos teikiam om is žiniomis, praleidžia savo veikaluose svarbų ordino užsienio politikos m omentą. K araliaus M indaugo krikštas ir jo susiartinim as su Rom os katalikų bažnyčia negalėjo galutinai sustabdyti kryžiaus karo są* jūdžio V ak arų Europoje prieš lietuvius (žem aičius ir k.), nes ne visos lietuvių giminės priklausė jo valdžiai. Susitaikęs su žemai* čiais M indaugas savo tendencijom is buvo visą laiką palinkęs į R ytus ir labiau interesavosi Lietuvos politika rusų kraštuose. T uo tarp u teutonų ordinas, kaip iš šaltinių m atyti, su visu įkarščiu bu* vo atsidėjęs kryžiaus karo žygiams prieš žemaičius. Pasirodo, kad jo politinės logikos griežtum as tiek buvo prašokęs grynai religi* nius krikščionybės tikslus, jog žemaičiai ir paties krikšto kaina nebūtų galėję išgelbėti savo nepriklausom ybės. K ryžiaus ritieriai vienuoliai jautė, k ad karas su žemaičiais pagonim is jiems nebus lengvas. N es žemaičiai buvo stiprios prigim ties, geriau susior* ganizavę už kitas Pabaltijo tauteles, savo dažnais susirėm im ais su vokiečiais išsiugdę karingum o dvasią ir geriau įgudę karo da* lykuose. K adangi beveik visos aplinkinės, M indaugui kaimyni* nės, lietuvių giminės dar laikėsi pagonybės, tai žemaičiai vi šuo* m et galėjo tikėtis jose rasti sau gerų talkininkų. T eutonų ordi* nas, pradėjęs karo operacijas prieš žemaičius, be abejo, turėjo skaitytis su šiomis aplinkybėm is ir galim um ais. Vienomis savo jėgomis jis negalėjo perdaug pasitikėti. Kaip visuomet, taip ir dabar kryžiuočiai buvo įsitikinę užtenkam ai gausią param os Va* karų Europoje. Jiem s buvo gerai žinoma, kad popiežius Pabal* tijo bažnytinės respublikos interesus visada paremsiąs. Praslinkus pusei m etų nuo M indaugo tiesioginių santykių

152

užmezgimo su A paštalų Sostu, Inokentas IV savo raštu (1252 m. sausio mėn. 13 d.) ragino Čekijos dom inikonus skelbti kryžiaus karą teutonų ordino pozicijai stiprinti Prūsų ir Livonijos krašte1). Teisybė, mes turim e tik vieną šio karo skelbimo raštą, kuris buvo pasiųstas Čekijos dom inikonam s. Tačiau esama pagrindo mas iiyti, k ad tuo pat laiku popiežius ragino skelbti kryžiaus karą prieš žemaičius taip pat ir k itų provincijų dom inikonus. N es kis tas vėlesnės datos (1253. V III. 23.) raštas yra popiežiaus nu< kreiptas ne į atskirą Čekijos provinciją, bet apskritai į visus dos m inikonus, kurie tik iš sakyklos skelbia kryžiaus karą Livonijos ir P rūsų naudai: „ ...p r io r ib u s et fratribus ordinis praedicatos rum , praedicantibus in subsidium Livoniae et Prusciae salus tem “2). T oliau šiame popiežiaus rašte yra vieta: „fideles terra* rum, quae ad praedicandum in subsidium partium earundem sunt vobis ab apostolica sede com m issae". Iš šios vietos aiškiai mas tyti, k ad dom inikonam s buvo pavesta skelbti kryžiaus karas ne vien Čekijoj, bet taip pat ir kituose kraštuose („terrarum “)- K yla klausim as, kurie tat buvo kraštai? Inokentas IV savo rašte sako Č ekijos dom inikonų provincijolui: „ . . . iuxta formam, quam in subsidium dictarum fratrum et fidelium partium earundem felis cis recordationis G . papa praedecessor noster, et nos etiam tibi olim tradidisse dinoscim ur“3). V adinasi, čia Inokentas IV jau antrą kartą kartoja G regoriaus IX bulę, kuria buvo skelbiam a pirm asis kryžiaus karas prieš Lietuvą. Pirm ą kartą kartodam as G regoriaus IX bulę, jis įtraukė šiaurės V okietiją, Švediją, Nors vegiją, Lenkiją ir Č ekiją į kryžiaus karo akciją prieš lietuvius4). T odėl labai galimas daiktas, k a d antrą kartą G regoriaus IX bulė buvo atkartota visiems tiems kraštam s, kurie buvo įtraukti į krys žiaus karo akciją prieš lietuvius 1243 metais. Kaip ilgai šį kartą buvo skelbiam as kryžiaus karas prieš žes maičius, negalim a tiksliai nustatyti. K adangi šaltiniai neduoda pagrindo, kuriuo rem iantis galima b ū tų susekti, k ad kitais mes tais ligi 1256 m. b ū tų iš Rom os kurijos išėjusi kryžiaus karo bulė prieš Livonijos pagonis, — tai šį kryžiaus karo skelbim ą turėjo 4) 2) 3) 4)

Bunge, Livi. U B. CCXXXIII col. 292. Philippi. W olky, Prcuss. U B. i. 1. Nr. 275, psl. 207. Bunge, Livi. U B. I. Nr. CCXXXIII. Žiūr. psl. 54—55.

skirti dvejų arba trejų m etų laiko tarpas nuo kito skelbimo. Tos dėl galima į jį žiūrėti kaip į atskirą narį eilėje kryžiaus karo skek bim ų prieš lietuvių pagonis. T u r būt, tai buvo iš eilės ketvirtas kryžiaus karas, kuris tiesiogiai palietė Lietuvos interesus. Ris m uotoji Livonijos kronika liudija, k ad m agistro Eberhardo pas stangom is 1252— 1253 m etais1) tikrai prieš žemaičius buvo sus rengti du karo žygiai2), kurie, be abejo, yra susiję su ką tik išs d ėstytu kryžiaus karo skelbim u. M ū sų kronikininkas aprašo pirm ąjį m agistro E berhardo von Sayn žygį dviem trimis trums pais sakiniais: M agistras surinkęs gausingą kariuom enę ir traus kęs į Žem aičius. K ai jis atvyko į pagonių kraštą, buvo neapsas kom ai daug pad ary ta plėšim ų ir gaisrų. Kariuom enė labai nes skubėjo, nes ji buvo gausinga. Iš šių kronikininko trum pų pas stabų galima jausti, k ad šis kryžiuočių žygis savo m etodais nė kiek nesiskyrė nuo k itų ordino karo žygių. M atyt, k ad žemais čiai nesitikėjo sulaukti priešo. T o d ėl ir nebuvo pasirengę jam pasipriešinti. K adangi vokiečių kariuom enės buvo gan daug ats vykę, tai kryžiaus karo dalyviai, pasitikėdam i savo gausingum u, drąsiau galėjo skersti pagonis, plėšti ir deginti. N ors kronikos autorius, šiuo k artu būdam as perdaug lakoniškas, apie karo žys gio išdavinius m um s plačiau nieko nesako, tačiau iš aplinkybių galima m atyti, k a d žemaičiai turėjo daug nukentėti. Teisybė, ris m uotoji Livonijos kronika nemini, kad kryžiaus karo maldinins kai būtų dalyvavę m agistro E berhardo von Sayn karo žygiuose prieš žemaičius, tačiau rem iantis popiežiaus Inokento IV raštu (1253 m. rugpiūčio mėn. 23 d.), kuriuo jis įsako skelbiantiem s kryžiaus karą dom inikonam s suteikti atlaidus K laipėdos pilies gynėjam s8), — galima aiškiai m atyti, k ad karo m aldininkai jau buvo atvykę teutonų ordinui į pagalbą. Sunku pritarti istorikų nuom onei, pagal kurią magistras E berhardas daręs šį karo žygį, norėdam as žemaičius nubausti už senosios K laipėdos pilies sugriovim ą. N es, kaip teisingai paste« bèta, šaltiniai nieko nemini, k ad žemaičiai tuom et būtų puolę K laipėdą; o jeigu jie anksčiau ir stengėsi pulti, tai šie jų puolimai x) Kai dėl datos cf. Zajączkowski, 1. c. psl. 85—86. 2) Livland. Reimchron. V. 3609—3624. 3) PhilippiiWolky, Preuss. UB. I. 1. Nr. 275, psl. 207.

154

nepasibaigė visišku senosios K laipėdos pilies sunaikinim u1). Ro* dos, teutonų ordinas buvo čia visai kitų m otyvų vedam as. N e kerštas jį nešė naikinti žemaičių. R eikia pastebėti, k ad tai buvo tas m om entas, k ad a ordinas jau visu tem pu buvo pradėjęs varyti savo akciją su plačiais užsim ojimais. Šis karo žygis tik tuom et tėra suprantam as, jeigu į jį žiūrim a iš bendro ordino politikos požiūrio. G alim a sakyti, jis buvo tarsi įžanginis, sėkm ingai atliktas uždavinys, kuris įėjo į aneksinės vokiečių ordino politi* kos planą prieš žemaičius. Po šio karo žygio trum pos pertraukos vokiečiai ryžosi or* ganizuoti stiprų m ilitarinį įsitvirtinim o punktą, iš kurio jie galėtų lengviau varyti savo karines operacijas prieš žemaičių pagonis. T u o tik slu m agistras Eberhardas von Sayn surengė savo antrąjį karo žygį. A tvykęs su kariuom ene iš Rygos, jis pradėjo statyti naują K laipėdos pilį2), kurios statyba buvo baigta k itų m etų pra* džioje, t. y. 1254 m etų vasario m ėnesį3). Iš 1252 m etų liepos mėn. 29 d.4) sutarties, k uri įvyko tarp ordino ir K uršo vyskupo, mato* me, k ad trečdalis pilies ir besikuriančio miesto turėjo priklausyti vyskupui, o du trečdaliai ordinui5). V adinasi, K laipėdos m iestas turėjo būti K uršo vyskupijos rezidencija ir drauge naujas mili* tarinis centras. Steigėjai čia turėjo vilties, k ad naujas m iestas su stipria tvirtove suvaidins, jiems prieš žemaičius tą reikšm ingą vaidm enį, kurį suvaidino vokiečiam s Rygos m iestas prieš lybius ir latvius. K laipėdos tvirtovės punktas savo gilesniais sumanys mais ir siekimais norėjo b ūti Pabaltijo k raštų istorijoje antra pa« ralele R ygos m iestui. N au ja K laipėdos pilis, savo karinės politikos tendencijos m is tiesiogiai nukreipta prieš pagonis, skaudžiai užgavo sambie* čių ir žemaičių interesus ir sudarė rim tą pavojų jų nepriklauso* x) Chudzinski Erich, Die Eroberung Kurlands durch den Deutschen Orden im 13 Jahrhundert. Dissert. (Erlangen), BornasLeipzig 1917. psl. 42. past. 77. 2) Livland. Reimchron. V. 3625—3654. 3) Zajączkowski, 1. c. psl. 86. 4) Bunge, Livl. UB. I. Nr. CCXXXVI. 5) Esam dėkingi Zajączkowskiui, kad išsemiamai ir sąžiningai išna* grinėjo Klaipėdos įsteigimo faktą. Norintiems arčiau susipažinti su šiuo klausimu rekomenduojam skaityti jo Žemaičių krašto studijas (psl. 79—87).

155

m ybei. B endri reikalai turėjo šias dvi tautas jungti prieš ordiną. M aty t, žemaičiai pradžioje su sambiečiais kurį laiką sujungto* m is jėgomis kovojo prieš vokiečius, nes viename Klaipėdos ribų nustatym o dokum ente (1254 m. vasario mėn. 8 d.) yra pam inėtos jų stovyklos1). T odėl reikia m anyti, k a d pilies statym o m etu įvykdavę nuolatinių susirėm im ų su kraujo liejimu. Tačiau že* maičiams ir sambiečiams nepavyko su tru k d y ti pilies statyjno. Iš to galima spręsti, k ad E berhardas von Sayn buvo atvykęs su gausia karo m aldininkų kariuom ene, kurios pagonys negalėjo įveikti. N aujos K laipėdos pilies įkūrim as su popiežiaus Inoken* to IV pagalba buvo, rodos, jau paskutinis m agistro Eberhardo darbas prieš žemaičius. Jo įpėdinis A nno von Sangerhausen tęsė toliau tą pačią politiką prieš pagonis. Sambiečiai ir žemaičiai, m atydam i rim tą pavojų iš vokiečių pusės, negalėjo pam iršti K laipėdos pilies, kurią priešai pastatė jų krašte. V ieniem s kitiem s m etams praslinkus, pagonys iš nau* jo pradėjo ofenzyvą prieš nekenčiam us atėjūnus ir stengėsi juos visai ištrem ti iš savo krašto. T ačiau ir šiuo k artu nepavyko sam* biečiams ir žemaičiams pasiekti savo tikslą. 1256 m etais sambie* čių surengta didelė ataka, brangiai jiems kaštavusi, buvo voki e* čių atrem ta nuo K laipėdos2). Žemaičiams tais pačiais m etais, teisybė, pavyko sutaikinti K uršo dalį3), bet tas jų pasisekim as neturėjo jiems didžios reikšm ės. Pagonim s, rodos, dėl to nepa* vyko išgriauti K laipėdos pilies, kad šiuo k artu žemaičiai ir sam* biečiai vykdė savo karines operacijas separatinėm is kryptim is. Jeigu pagonys šį k artą b ū tų vienu laiku bendrom is jėgomis puo* lę K laipėdą, tai pilis, k ad ir gerai sustiprinta, nebūtų galėjus atsi* laikyti. Sunku pasakyti, dėl ko žemaičiai ir sambiečiai, kuriuos m atėme 1253/54 m etais bendrai kovojančius prieš vokiečių or=> diną, šį k artą veikė ne išvien, bet skyrium . Be abejo, žemaičius labiau viliojo neabejotinas m om ento laimėjimas kuršių krašte, k a d ir negalėjo jis turėti tiek svarbos jų gyvenim ui, kiek būtų B PhilippbWolky, Preuss. U B. I. 1. Nr. 279: „ . . . I t e m civitatem du* ximus limitandam . . . ab extremo fossato castri primitus edificati secus Mi* melam et Dangam usque ad finem castrorum exercitus Lettowinorum et Sambitarum“. 2) Livland. Reimchron. T' ’*>723—3908. 8) ibid. V. 4085-4158.

156

turėjęs visiškas Klaipėdos pilies išgriovim as. T odėl šiuo kartu puldam i K uršą, o ne Klaipėdą, jie padarė stam bią klaidą. A pie šį žemaičių karo žygį į K uršą, kuris jau buvo vokiečių ordino valdžioje, rim uotosios Livonijos kronikos autorius kiek plačiau kalba. Tačiau jo reliacij^je yra svarbios tik dvi žinutės: būtent, žemaičių vado Alem ano paminėjimas ir paties įvykusio fakto konstatavim as, t. y., kad žemaičiams laimingai pavyko api* plėšti K uršą. Rem iantis kronikininko paminėjimu, galima teigti, k ad A lem anas stovėjo žemaičių sąjūdžio prieky ir vadovavo jų karam s dėl nepriklausom ybės. M atyt, jau po V ykinto m irties ties Tveriais, jis paėmė žemaičių politikos vairą į savo rankas. Šaltiniai nieko nesako, kuriuo titu lu teko jam V ykinto sostas. G alim as daiktas, kad, kaip paprastai visur, taip ir čia suvaidino sprendžiam ąjį vaidm enį artim os gim inystės ryšiai. T u r būt, A lem anas buvo V ykinto sūnus, o jeigu ne sūnus, tai gal brolis. M ū sų kronikoje jis dega neapykanta ir pykčiu M indaugui ir visiems lietuviam s, išpažįstantiem s krikščionių tikėjim ą. K aip ir visur savo kronikoje, autorius perdaug plačiai šv aisto si' religk niais m otyvais, niekur nepam inėdam as, kad žemaičiams pirm ų pirm iausia rūpėjo apginti savo nepriklausom ybė, — taip ir šiuo k artu jis liepia A lem anui nekęsti M indaugo ir lietuvių krikščio* nių dėl religinių pagonybės m otyvų. Jeigu A lem anas su savo žemaičiais nekentė M indaugo, tai, be abejo, jis pyko ne dėl abi strakčių krikščionybės idėjų, k urių jis nesuprato, bet dėl reales* nių politinio gyvenim o reiškinių. K adangi K uršas jau buvo teutonų ordino valdžioje ir krys žiuočiai stengėsi paim ti Žem aičių kraštą savo valdžion, tai šis A lem ano karo žygis, nuo kurio kuršiam s teko nukentėti, buvo defenzyvinio pobūdžio prieš teutonų ordiną. Jeigu žemaičiai b ū tų K uršo ir nepuolę, tai vis tiek jų laukė neabejotina kryžiuos čių ofenzyva. K ad taip tikrai turėjo būti, liudija kryžiaus karo akcija, kuri tuom et buvo pradėta varyti labai plačiu ruožtu prieš Livonijos pagonis (t. y. žemaičius) V akarų Europoje. R eikia tai pastebėti, k a d dar žemaičiai nebuvo K uršo užpuolę, o jau teutonų ritieriai prašė popiežiaus skelbti kryžiaus karą prieš juos. Jeigu žemaičių žygis įvyko antroje 1256 m etų pusėje1), tai popiežiaus x) Kallmeyer, SS. rer. Livon. I. psl. 756. Nr. 44.

157

A leksandro IV kryžiaus karo bulės, parašytos 1256 metais kovo mėn. 11 d.1) ir rugsėjo mėn. 16 d.2), liudija, kad karo ordino po* litikai, nepriklausom ai nuo žemaičių žygio j K uršą, rengėsi pulti Žem aičių kraštą. Su popiežiaus A leksandro IV kryžiaus karo bule 1256 me* tų 3) kovo 11 d. prasideda V akarų Europoje prieš žemaičius to* kia m ilžiniška kryžiaus karo akcija, kurios Pabaltijo kraštai dar nebuvo m atę. G ausūs popiežių atsišaukim ai, suteiktą atlaidus ir raginą tikinčiuosius eiti į šventąjį karą prieš pagonis, liudija, kad šis kryžiaus karo sąjūdis truko ligi D urbės kautynių 1260 m. ir po kryžiuočių pralaim ėjim o dar labiau buvo sustiprintas, l i k tuom et nutilo kryžiaus karo pam okslai, kai jau ordinas numal* šino P rūsų sukilim ą ir sustiprino savo poziciją Livonijos krašte. Į didį kryžiaus karo judėjim ą prieš žemaičius galima žiūrėti kaip į vieną atskirą grandinę karo žygių, kurie šį kartą su karo paliaubų p ertrauka tru k o daugiau kaip dešim t m etų. Šioje kry* žiaus karo akcijoje esame linkę m atyti dvi fazes. Pirm oje fazėje, kuri tru k o ligi D urbės kautynių, teutonų ordinas su visa ofenzy* vos jėga stengėsi žemaičius paim ti savo valdžion. Kitoje fazėje, kuri nuo D urbės kautynių pralaim ėjim o truko m aždaug ligi Oto* karo II karo žygio, kryžiuočiai stengėsi num alšinti visuotinį Prū* sų sukilim ą ir atgauti savo pirm ąją poziciją Livonijos krašte. T eutonų ordino pozicijai Livonijos ir Prūsų kraštuose pa* rem ti, popiežius A leksandras IV savo gausingais raštais (1256 m. kovo mėn. 11 d.) įsakė dom inikonų vienuoliam s skelbti kryžiaus karą prieš žemaičius. G ausingai minimos provincijos ir vyskupijos V okietijoj, D anijoj, N orvegijoj, Švedijoj, Čekijoj ir Lenkijoj aiškiai liudija4), k ad šiuo k artu buvo organizuotas kry* *) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXXXVII. pg. 69. 2) Bunge, Liviand. U B. I. Nr. CCXCIII. col. 381. 3) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXXXVII. pg. 69. 4) Theiner. Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXXXVII: „. .. Priori provinciali fratrum ordinis predicatorum in Alemania, salutem etc.. . . prio» res et fratres tui ordinis constitutos in Magdeburgensi et Bremensi provin* ciis, Ratisponensi, Pataviensi, Alberstadensi, Ildesemensi et Verdensi dioce* sibus huiusmodi' negotio, quaque postposita difficultate, deputare studeas, et eosdem attentius exhortari, quod assumpto sancte predicationis officio propter deum fideles dictarum provinciarum et diocesium ad nimiam carL tatem, qua Christus nos dilexit et dilligit, respectum habere, et retribuere

158

žiaus karas labai plačiai ir rim tai. Popiežiaus bulės motyvavimas: liudija, kad šis kryžiaus karas prieš žemaičius buvo grynai ofen* zyvinio pobūdžio. Būtent, popiežius A leksandras IV su džiaugi sm u pabrėžia, k a d visatos K ūrėjas per kryžiaus ritierių trium fuos jančios vienuolijos laimėjimus yra išaukštintas ir esama vilties, k ad D ievo vardo garbė vis labiau ir labiau ten skleisis, jeigu baž* nyčia rem s ordino karines pastangas1). T oliau savo atsišaukim e popiežius iš širdies ragina tikinčiuosius visu uolum u dėl Dievo meilės ir dėl N ukryžiuotojo garbės platinim o eiti į karą prieš pa* gonis ir įsako jiems kovoti, laikantis vokiečių ordino instrukci* aliquid pro omnibus, que retribuit ipse illis, piis exhortationibus secundum: datam sibi a deo prudentiam studeant informare diligenter, et sollicite. In eodem modum scriptum fuit Priori provinciali ord. fratrum Predi« catorum in Dacia per Dacie Svetie et Norwegie regna, et Priori provinciali ord. fratrum Predicatorum in Polonia per Regnum Boemie, Poloniam et Pomeraniam. In e. m. Priori et fratribus ordinis Predicatorum Magdeburgensibus . . . In e. m. Priori et fratribus ord. Prédicat. Ratisponensibus in Ratispo« nensi civitate et diocesi; — Priori et fratribus ord. Prédicat. Alberstatensibus in civitate et diocesi Alberstatensi; Priori et fratribus ord. Praedicat. Ude* semensibus in Civitate et diocesi Ildesemensi; — Priori et fratribus ord. Pred. Viennensibus in Civitate et diocesi Pataviensi; — Priori et fratribus ord. Pred. Pragensibus in Civitate et diocesi Pragensi; — Priori et fratribus ord. Pred. Wratislavi ensibus in Civitate et diocesi Wratislaviensi; •— Priori et fratribus ord. Pred. Bremensibus in Bremensi et Verdensi Civitatibus et diocesibus. — Priori et fratribus ord. Pred. Amburgensibus Bremensis dioc. in Bremensi, Razeburgensi et Verdensi diocesibus; — Priori et fratribus Lubicensibus in Lubicensi, Razeburgensi et Zwerinensi civitatibus ac dio« cesibus; — Priori et fratribus ord. Pred. Friburgensibus in Misnensi civitate et dioc. et Neumburgensi dioc. — Priori et fratribus ord. Pred. Lippicen« sibus Merseburgensis dioc. in Merseburgensi et Neumburgensi civitatibus ac diocesibus, Magdeburgensi, Alberstatensi et Misnensi diocesibus; —• Priori et fratribus ord. Pred. Cracoviensibus in civitate et diocesi Cracovensi; ■ — Priori et fratribus ordinis Pred. de Wisbu Lincacopiensis diocesis in Got« landia; — Olomucensibus et Brunnensibus Olomucensis diocesis prioribus et fratribus ord. Pred. in Civitate et diocesi Olomucensi. In e. m. Ven. fratribus Henrico Culmensi et Henrico Curonensi Epis« copis de fratrum Predicatorum et Minorum ordinibus. 1) Ibidem . . . Igitur cum sicut relatu fidedignorum percepimus exui« tantes, conditor omnium in Livonie ac Pruscie partibus, dilectorum filiorum fratrum Hospitalis sancte Marie Theutonicorum Ierosolimitani ac aliorum fidelium triumphanti dextera faciente, sit multipliciter exaltatus et spes sit, quod ibidem magis ac magis sui nominis gloria protendatur, si plantationi sue partium earumdem favorem, quem in ipso possumus, impendentes opor« tunum illi per devotos ecclesie subsidium procuraremus.

159

jų1) . V isi tikintieji, kurie savo lėšomis siunčia kareivius, arba kiek galėdam i aukoja kryžiaus karo naudai prieš Livonijos ir P rūsų pagonis, taip p at visi tie, kurie eina į karą svetimomis lė* šomis ir tarnauja ne m ažiau kaip vienus m etus, gauna tuos pa* čius atlaidus, kurie suteikiam i Šventos Žem ės kryžeiviam s2). Po* piežius, norėdam as daugiau sutraukti žmonių į bažnyčias, šutei* kė 20 dienų atlaidų tiems, kurie klausys kryžiaus karo pam okslų ir įgaliojo dom inikonų pam okslininkus duoti išrišim ą ekskomu* nikuotiem s už padegim us ir kitus nusižengim us, jeigu nusižen* gusieji atlygina nukentėjusiem s nuostolius ir daro įžadą eiti į šventąjį karą prieš pagonis3). Ši sustiprinta kryžiaus karo akcija turėjo gero pasisekim o. Šiuo kartu, be abejo, organizavosi gausingi būriai karo maldinin* kų, kurie keliavo Livonijon įvykdyti savo pad ary tų įžadų. Ma= gistras A nno von Sangerhausen, sumanęs suorganizuoti karo žy= gį prieš žemaičius dideliu m astu, nepasitenkino vienais karo mal* dininkais: jis sušaukė į R ygą lybius, estus ir latvius ir traukė su jais į žiemgalius, kuriuos taip pat privertė eiti drauge į karą. Tuo b ū d u susirinko gan m arga, bet užtat labai gausinga kariuom enė iš kryžiuočių, karo m aldininkų ir vietinių tautelių. Priešai neti* ketai užpuolė žemaičius. K rikščionių kariuom enei labai daug г) Ibidem . se viriliter et potenter accingant tamquam zelum dei habentes ad ampliandam gloriam crucifixi, et liberandum proximos de mas nibus paganorum, profecturi et acturi secundum fratrum consilia predicto* rum, ita quod et ipsis premium debeatur eternum, et infideles non possint, quod impune Christi nomen impugnaverint, gloriari. 2) ibidem : „ . .. aliis, qui iuxfa facultatem et qualitatem suam illuc bellatores ydoneos in expensis propriis duxerint destinandos, necnon qui ad subventionem dictarum Livonie vel Pruscie de bonis propriis congrue mi* nistrarint, vel qui in alienis expensis illuc accesserint, ibidem ad minus per unius anni spatium servituri, iuxta quantitatem subsidii et devotionis effec* tum illam indulgentiam idemque privilegium elargimur, que transeuntibus et subvenientibus in terre sancte subsidium conceduntur.“ 3) Ibidem: „ . . . q u i ad eorum sollempnem predicationem accesserint, .viginti dies de iniuncta penitentia relaxare ac eorum singulis iluc assumpto propter hoc crucis caractère processuris, qui pro incendiis et injectione ma* num in clericos vel alias religiosas personas excommunicationis laqueum in* currerunt, absolutionis beneficium iuxta formam ecclesie valeant impertiri: proviso, ut passis dampna et iniurias satisfaciant competenter, illis dumtaxat exceptis, quorum excessus adeo sunt difficiles et enormes, quod sint ad sedem apostolicam destinandi.“

160

padėjo šiame karo žygyje trys m inėti lietuvių kunigaikščiai: M ik gerinąs, D indeke (G ingeke) ir Ducze (T usche), kurie, kaip aukščiau esame m atę, buvo perėję teutonų ordino pusėn. M atyt, jie buvo kilę iš Žemaičių ir, tu r būt, iš tos srities, kurią valdė Vy* kintas. N es, pagal kronikininko pranešim ą, jie gerai žinojo že* maičių kelius ir vietas. Būdam i geri krašto vietų žinovai, jie buvo krikščionių kariuom enei vadovais ir parodė daug narsum o, ei* darni pavojingas žvalgybos pareigas. M inėtiem s lietuvių kuni* gaikščiam s, aktyviai ir uoliai dalyvaujant šio žygio operacijose, kryžiaus karo dalyviam s laim ingai pavykdavo apsisaugoti nuo pagonių žabangų. K rikščionių kariuom enė, įsiveržusi į Žemai* čius, plačiu ruožtu žiauriai plėšė ir degino kraštą visose kryp* tyse per devynias dienas. Žemaičiai šiuo k artu turėjo daug aukų ir labai nukentėjo nuo gaisrų. K adangi pagonys priešo nelaukė, tai jie nebuvo pasirengę stoti į atvirą kovą su krikščionim is. To* dėl kryžiaus karo dalyviai galėjo laisvai šeim ininkauti ir prisi* plėšti turto, kiek tik pajėgė su savim pavilkti. Ko negalėjo su savim pasiim ti, sunaikino vietoje1). Šaltiniai nieko nesako, k ad teutonų ordinas šiuo karo žygiu b ū tų kokią nors sritį užkariavęs pagonių krašte. M atyt, kry* žiaus ritieriai dar skaitėsi su žemaičiais ir neturėjo drąsos pilnai išnaudoti savo palankios situacijos. Jie netgi nesiryžo pastatyti pilies pagonim s terorizuoti. N u o gausios priešo kariuom enės staigaus užpuolim o, be abejo, pridengė žemaičius seni, dideli, neišbrendam i m iškai, į kurių gilum ą nedrįso įžengti kryžiaus karo dalyvis. T aip pat gausingos Žem aičių pilys, kurių skaičius, nuolatiniam s karam s einant, k askart didėjo, turėjo gerai saugoti pagonis nuo pavojingo priešų užplūdim o. T odėl, nors krikščio* nių kariuom enės buvo ir labai daug atvykę, teutonų ordinas vis dėlto nepajėgė žemaičiams suduoti galutinio m irštam o smūgio. Šis kryžiaus karo žygis, nors jis buvo surengtas ir labai dideliu m astu, savo m etodais laikėsi įprasto plėšimo, deginimo ir naiki* nimo. K ryžiaus ritieriai vienuoliai siekė iš lėto, bet patvariai ir konsekventiškai atskirais sm ūgiais k askart vis labiau silpninti ir naikinti žemaičių pagonis, prisidengę Dievo garbės platinim u ir noru juos laimėti krikščionybei. *) Livland. Reimchron. V. 4159—4308. Lietuva ir Vak. Europa, 11

161

Iš rim uotosios Livonijos kronikos matome, kad šiame karo žygyje prieš pagonis taip pat dalyvavo vienuoliai — dom inikonai ir pranciškonai. K ronikininkas sako, k a d pirm ąjį gaisrą uždegęs dom inikonas, o antrąjį pranciškonas1). K allm eyer’is savo ko* m entare, rodos, kiek per toli nueina tvirtindam as, kad šie vienuos liai taip pat ir k a rd ą vartojo12). M ūsų kronikininkas nieko nesą* ko, k ad jie b ū tų turėję kardą. N eturim e tuo stebėtis, jeigu jie ir su žiburiais ėjo deginti. N es m ūsų kronikoje niekur nėra aiškiai pam inėta, ką jie degino. Ju k galėjo jie deginti pagonių stabus, šventus m edžius arba kokias kitas šventoves. Savo laiku taip p at ir šv. Bonifacijus iškirto D onnareiche. Pagaliau, jeigu šiuo atveju vienuoliai ir pagonių kaim us b ū tų deginę, tai ir tuomet, žiūrint į dalyką tų laikų šviesoje, dar nebūtų galima nieko pikto įžiūrėti. N es karas prieš pagonis pagal vidurinių amžių įsitikini* m us buvo šventas ir teisingas. K adangi šio kryžiaus karo skelbim o bulė tu ri datą 1256 m. kovo mėn. 11 d., tai pats karo žygis turėjo įvykti vasarą arba ru* denį tais pačiais m etais. Šis karo žygis, surengtas labai dideliu m astu, buvo m agistro A nno von Sangerhausen paskutinis dar* bas prieš žemaičius. Jo įpėdinis, B urchard von H ornhausen, ne* turėjo pasisekim o ir laimės kovoje su pagonim is. K ol gausi kryžiaus karo dalyvių kariuom enė naikino kraš* tą, žemaičiai negalėjo stoti su savo priešais į atvirą kovą. Ne* įžengiam uose m iškuose jie laukė, kol kryžiaus keleiviai turto pri* siplėšę patys pasitrauks. Pagonys iš patyrim o gerai žinojo, kad kryžiaus karo m aldininkų žygiai audros staigum u užeidavo, bet ir vėl greit praeidavo. Kai kryžeiviai atlikę savo įžadą pasitraukė iš žemaičių ir plaukė jūrėm is namo, žemaičiai vėl pradėjo galvoti apie K laipėdos pilį. K aro m aldininkam s pasitraukus, jie jautė, k ad jų kariuom enė visiškai galės lygintis su teutonų ordino karo jėgom is. T odėl ilgai netrukę pagonys apgulė Klaipėdą. Ka* 1) Livland. Reimchron. V. 4235—4240: barvüzen und predigere wären in deme selben here. da sacli man den ersten brant, den branie eines predigeres hant und eines barvüzen dar nach. 2) SS. rer. Livon. I. psl. 756.

162

dangi žemaičiai buvo sutraukę gan daug kariuom enės, tai Klai* pėdos pilies įgula m atė rim tą pavojų ir ieškojo pagalbos Rygoje pas m agistrą B urchardą von H ornhausen. M agistras tuo tarpu turėjo savo dispozicijoje tik 40 ordino brolių ir apie 500 kuršių, su kuriais jis atvyko į pagalbą pilies įgulai. K ryžiuočiai, per daug pasitikėdam i savo jėgom is, norėjo žemaičius atrem ti nuo K laipėdos m iesto ir pradėjo juos pulti. Tačiau vokiečių sumanys mas nepavyko. K aip iš rim uotosios Livonijos kronikos m atome, susirėm im as su žemaičiais kryžiuočiam s gan brangiai kaštavo. D vylika ordino brolių krito kovos lauke, o pats m agistras ir ke* lėtas kryžiuočių buvo sunkiai sužeisti. D rauge ir kuršiam s šiuo k artu teko nuo žemaičių daug nukentėti1). Po nepasisekusių kautynių su pagonim is kryžiuočiai užsidarė K laipėdos pilyje, ku* rios žemaičiai nepajėgė išgriauti ir po kiek laiko pasitraukė. Šie įvykiai ties K laipėda, rodos, turėjo įvykti 1257 m etais*2). T ais pačiais m etais buvo sudaryta taikos sutartis tarp vo* kiečių ir žemaičių dvejiems m etams. Iš rim uotosios Livonijos kronikos m atyti, k ad m agistras B urchard von H ornhausen, pa* sveikęs nuo žaizdų, buvo berengiąs naują karo žygį prieš žemai* čius. Jis turėjęs aiškią intenciją jiems atkeršyti už padarytus nuostolius susirėm us ties K laipėda. Bet štai atvykę žemaičių pa* siuntiniai prašyti taikos. T eu to n ų ordino m agistras ir kom tūrai, R ygos arkivyskupas ir m iesto piliečiai susirinkę pasitarti, nu* sprendė susitaikinti dvejiems m etam s. T u o b ū d u buvo padaryta taikos sutartis. Žem aičių pasiuntiniai sugrįžę ir apie tai pranešę savo karaliam s, kuriuos m aloni naujiena džiuginusi3). T aip maž* daug pasakoja m ūsų kronikos autorius apie šį įvykį, ir visi isto* rikai seka juo ad verbum . N etgi esama autorių, kurie ordiną kai* tina už šią taikos sutartį su žemaičiais. Jų nuom one, ordinas čia padaręs stam bią klaidą. Žem aičiai atvykę derėtis, nes jie jautė visišką savo silpnybę. O rdinas juos būtų galutinai pavergęs tuo karo žygiu, k urį m agistras B urchardas buvo berengiąs4). T u r būt, dalykai buvo kiek kitaip susidėję. K adangi, ap* skritai, m ūsų kronikininko reliacijom s trū k sta tikslum o, tai, be B 2) :s) 4)

Livland. Reimchron. V. 4461—4526. Kallmeyer, Erläuterungen, SS. rer. Livon. I. psl. 757. Livland. Reimchron. V . -5427—4628. Chudzinski, 1. c. psl. 50 s.

163

abejo, ir ši jo žinia apie taikos sutartį tu ri savo trūkum ų. A rčiau įsižiūrėjus į politinę situaciją galima abejoti, ar žemaičiai tikrai prašė ordiną taikos. Galim as daiktas, k ad taikos sutartis buvo šį kartą ir Livonijos vokiečiams ne m ažiau reikalinga, kaip žemai* čiams. K iek politinė situacija leidžia spręsti, žemaičių vadams taikos sum anym as savaime nebūtų atėjęs į galvą. Jie žinojo, kad krikščionys iš principo su pagonim is nesitaiko. Prašyti taikos vokiečių ordiną reiškė tuom et tą pat, ką priim ti krikštą ir pasi* duoti jo valdžiai. O antras dalykas, gavę viršų susirėmę su vo* kiečiais ties K laipėda, žemaičiai nebuvo tokio prislėgto ūpo, ku* ris būtų juos disponavęs taikai su vokiečių ordinu. Todėl, rodos, yra pagrindo m anyti, k ad žemaičiai atvyko į R ygą kviečiami, panašiai kaip A ndriejus von Velven savo laiku buvo atvykęs pas M indaugą. K ad taip turėjo būti, liudija ir toji aplinkybė, kad žemaičių pasiuntiniai Rygoje buvo m aloniai priim ti ir kaip sve* čiai vaišinam i1). N epriklausom ai nuo to, ar žemaičiai kviečiami ar nekviesti siuntę savo pasiuntinius R ygon, pats įvykęs taikos sutarties faktas aiškiai liudija, k ad taika teutonų ordinui buvo reikalinga, nes kitaip jis nieku b ū d u nebūtų taikinęsis su pago* nimis. K yla klausim as, kurių aplinkybių ordinas buvo verčia* mas taikintis su žemaičiais. V isų pirm a, rodos, dėl to kryžiuo* čiai norėjo palaikyti geresnius santykius, k ad jie tuo tarpu ne* turėjo užtenkam ai karo jėgų savo dispozicijoje. K ryžiaus karo m aldininkam s pasitraukus, teutonų ordinas turėjo laukti, kol kita kryžiaus karo judėjim o banga jam atneš naujų kareivių. T uo tarpu žemaičiai, išlindę iš savo m iškų, kiekvieną dieną ga* Įėjo skaudžiai atkeršyti už ką tik p adarytą kryžiaus karo žygį. Toliau, kryžiuočių taikai su žemaičiais, be abejo, labai daug įta* kos turėjo užsienio politika. T uo laiku plačiai varom a kryžiaus karo akcija prieš getvius (jotvingus) ir lietuvius iš lenkų*čekų pusės turėjo atitraukti nuo ordino daug kryžiaus m aldininkų kariuom enės ir tuo b ū d u silpninti vokiečių poziciją Livonijos krašte. T odėl kryžiaus ritierių politikam s ir pravertė su pagoni* mis kuriam laikui susitaikinti; nes dabar jie rengėsi diplomą*

!) Livland. Reimchron. V. 4559—60: man liez der geste pflegen wol, als man zü rechte boten sol.

164

tiniu keliu reaguoti prieš lenkų*čekų kryžiaus karo judėjim ą1) ir stiprinti savo poziciją privilegijų išrūpinim ais. Kryžiuočiai, be abejo, skaitėsi su ta galima aplinkybe, k ad galės u žtrukti vieni kiti m etai, kol jiems galutinai pavyks sustiprinti savo politinę kryptį aukščiausioje bažnyčios instancijoje ir nukonkuruoti len* kus su čekais. T eutonų ordinas, darydam as taikos sutartį, nė m anyti nem anė gyventi ilgesnį laiką draugiškuose santykiuose su žemaičiais. T odėl į visą taiką reikia žiūrėti kaip į karo pa* liaubas, kurios buvo naudingos ir vokiečiam s ir žemaičiams. Per tą laiką kryžiuočiai pasirūpino išgauti iš popežiaus nemaža pri* vilegijų savo naudai. V isa eilė popiežiaus A leksandro IV doku* m entų liudija, kad ordinas stengėsi savo politinius interesus apsaugoti nuo visų pasikėsinim ų, kuriuos bandė daryti jo konku* rentai. Savo raštu 1257 m. gegužės mėn. 30 d. popiežius suteikė kryžiuočiam s ypatingą privilegiją, kuri draudė be ypatingo po* piežiaus įsakym o bausti ordiną ekskom unika*2). Toliau, birželio 15 d. tais pačiais m etais kryžiaus ritieriai gavo iš popiežiaus visas tem plininkų ordino privilegijas3). T uo pat laiku popiežius A leksandras IV suteikė kryžiuočiam s leidim ą tuojau daryti įžadus kandidatam s be jokio bandym o ir noviciato; be to, tas pats popiežius uždraudė esantiem s teutonų ordino profesijoje pereiti į kitą tiek švelnesnės, tiek griežtesnės regulos vienuos lyną4). Svarbiausias kryžiaus ritierių diplom atijos laimėjimas buvo lenkų ir čekų nukonkuravim as kryžiaus k arų politikoje prieš lietuvių ir getvių pagonis. Iš to m atyt, kad ordinas turėjo popiežiaus kūrijoje gerą užtarytoją, kuriuo šiuo k artu buvo ma* gistras Jonas de C apua, popiežiaus notaras5). R eikia m anyti, !) Bunge, Livi. UB. I. Nr. CCCX, CCCXI, CCCXIV. 2) Bunge, Livi. U B. I. Nr. CCCI1I. coi. 391-92. 3) Bunge, Livi. UB. I. Nr. CCCIV. coi. 392. 4) Bunge, Livi. U B. I. Nr. CCCIX. 1257 m. liepos men. 28 d .......... de speciali gratia indulgemus, ut clericos seu laicos, liberos et absolutos, qui relicta vanitate saeculi, vestro sacro collegio desiderant aggregari, et propter devotionis suae fervorem petunt humiliter ac instanter a vobis statim recipi, et sine dilatione vestrum habitum sibi dari libere, prout in ordine vestro fuit hactenus observatum, in fratres recipere valeatis. 5) Bunge, ibidem: „ . . . e t obtentu etiam dilecti filii magistri Johannis de Capua, notarii nostri, qui devotis frequenter implorat precibus, ut ordi* nem vestrum apostolicae benignitatis gratia iugiter perfundamus . . . “

165

k ad tas užtarim as kryžiaus ritieriam s nemaža kaštavo. Galim as daiktas, kad taip p at ir Rom os kurijoje pasireiškė žm ogiškos prk gimties silpnybė, k uri vadovavosi ne tiek idealiais principais, kiek realaus gyvenim o m otyvais. Jeigu ekskom unikuoti kryžiaus rities riai staiga virsta popiežiui „m artyres trium phales“ ir „pugiles C hristi“ , tai, rodos, galima m anyti, k ad teutonų ordinas šį kartą savo annuum censum sąžiningiau ir gal dvigubai ar trigubai gaus siau m okėjo. R im uotosios Livonijos kronikos autorius paduoda, kad taika tru k o dvejus m etus ir tiek iš žemaičių, tiek iš vokiečių pusės buvo rūpestingai saugojam a. T u o laiku netgi buvo užmegzti pre= kybiniai ir susisiekim o santykiai tarp pagonių ir krikščionių1). T oliau m ūsų rim uotoji kronika sako, k ad po dviejų m etų žemais čiai vėl pradėjo karą ir patys pirm ieji įsiveržė į K uršą*2). Šiai kronikos žiniai pusėtinai trū k sta objektyvum o. U žfiksuotos žinios atrodo esančios perdaug iškreiptos. Įvykių sąryšis kronis kininkui dainiui, m atyt, visai nebuvo žinomas, arba jis pasistengė faktus įstatyti į tokią eilę, kuri visais atžvilgiais liudytų teutonų ordino karinių operacijų teisingum ą prieš žemaičius. T ai padas ryti m ūsų dainius buvo labai linkęs. V isoje savo kronikoje jis be galo daug reiškia dievobaim ingo palankum o ir didžios pagars bos savo šlovinamam didvyriui — vokiečių ordinui. A rčiau įsižiūrėjus į kryžiaus ritierių diplom atinius žygius, kuriuos liudija popiežiaus bulės, galima pasisakyti už tai, kad padaryta taika netruko visų dviejų m etų; ją sulaužė ne pagonys, bet ordinas patrum pino jos term iną, pradėjęs iš naujo pulti žes m aičius. T ai galima m atyti iš šio išdėstym o: V okiečių ordinas nesitikėjo, kad jam pavyks taip puikiai pravesti savo sum anym us Rom os kurijoje. V iskas įvyko pagal jo norą daug greičiau, nei jis pats buvo tikėjęsis. T odėl nebuvo m ažiausio reikalo jam laukti, kol taikos sutarties term inas pasi= baigs. T o k s laukim as b ū tų daug pakenkęs kryžiuočių politikai, ypatingai tuo laiku, kai popiežius, sustabdęs lenkų=čekų kryžiaus karo judėjim ą prieš getvius ir lietuvius, tuojau pradėjo organi* zuoti labai plačiu m astu kryžiaus karą vokiečių ordino naudai *) Livland. Reimchron. V. 4629—4644. 2) Ibid. V. 4645-4679.

166

prieš žemaičius. A leksandras IV savo raštu 1257 m. rugpiūčio 11 d. jau antrą kartą įsakė dom inikonų vienuoliam s Livonijos ir P rūsų O rdino naudai skelbti kryžiaus karą V okietijoj, Čekijoj, D anijoj, Švedijoj, Norvegijoj, G otlandijoj1). Ši kryžiaus karo akcija, k uri gan plačiai buvo varom a, turėjo, ilgai netrukus, su* tra u k ti gausius karo m aldininkų būrius. T ry s popiežiaus laiškai to s pačios datos (1258 m. gegužės mėn. 11 d.), kuriais Aleksand* ras IV karštai ragina kryžeivius, susirinkusius krikščionių ka* riuom enėje, kovoti su pagonim is*2), liudija, k ad kryžiaus karo žygis prieš žemaičius turėjo įvykti 1258 m etų vasarą. K adangi taikos sutartis įvyko 1257 m etų vasarą3), tai iš to eina, k ad karo paliaubos tru k o ne dvejus m etus, o tik vienus. Šį kryžiaus karo žygį, kuris, be abejo, buvo vienas iš didžiųjų kryžiaus karo žygių prieš lietuvius, rim uotoji Livonijos kronika visiškai nutylėjo ir tik iš popiežiaus atsišaukim ų galima m atyti, k ad jis tikrai buvo surengtas. A pie kovų eigą ir jų vaisius nieko negalima pasakyti, *) Seraphim, Preuss. UB. I. 2 Nr. 30. psl. 25: „. .. de vot i onem ves* tram rogamus et hortamur in domino per apostólica vobis scripta mandan« tes ac in remissionem peccaminum iniungentes, quatinus priores et fratres ordinis vestri constitutos in Boemie, Dacie, Suecie et Norwegie regnis ac in Polonia, Pomerania et Gotlandia nec non in Magdeburgensi et Bremensi ac Moguntinensi et Coloniensi provinciis, Ratisponensi, Pataviensi, Alber« statensi, Ildesemensi, Verdensi, Brandenburgensi, Avelbergensi, Viennensi, Merseburgensi, Nurnburgensi, Misnensi, Lubicensi, Raceburgensi, Swerinensi, Olomucensi, Pragensi, Cracoviensi, Wratislaviensi civitatibus et diocesibus huiusmodi negocio deputare quaque difficultate postposita et eosdem exhor« tari attencius studeatis, quod assumpto sancte predicationis officio propter deum fideles dictorum regnorum et provinciarum ac civitatum et diocesium ad nimiam caritatem, qua Christus nos dilexit et diligit, respectum habere et retribuere aliquid pro omnibus, que retribuit ipse illis, piis exhortado« nibus secundum datam sibi a deo prudenciam studeant informare diligenter et sollicite . . .“ 2) Bunge, Livland. UB. I. Nr. CCCXXV: „Alexander etc. universis Christi fidelibus contra paganos Livoniae in Christiano exercitu constitu« tis . . . Universitatem vestram rogamus et hortamur attente, per apostólica vobis scripta mandantes, ac in remissionem peccaminum iniungentes, qua« tinus eisdem fratribus in huiusmodi negotio potenter ac viriliter assistatis et in omnibus, quae ad idem negotium pertinent, ipsorum ordinationi et consilio promptis intendatis' affectibus. Seraphim, Preuss. U B. I. 2. Nr. 52. psl. 48. Bunge, Livland. U B. I. Nr. CCCXXVI. coi. 413. 3) Kallmeyer, Erläuterungen SS. rer. Livon. I. psl. 757.

167

nes neturim e jokių žinių. G alim a spėti, kad šis kryžeivių žygis buvo labai panašus į kryžiaus karo žygį, įvykusį 1256 m etais. K aip tuom et, taip ir šiuo k artu žemaičiai, be abejo, negalėjo stoti į atvirą kovą su gausinga kryžiaus m aldininkų kariuom ene. Ne* žinia, kurių sum etim ų vedamas rim uotosios kronikos autorius šio didelio karo žygio visai neužfiksavo. Sunku pasakyti, k ad jis b ū tų šio stam baus įspūdingo įvykio nežinojęs; juk labai dažnai jo rim uotoji k ronika kalba apie daug m ažesnius, antraeilius reiš* kinius. M aty t, k ad turėta aiški intencija nuslėpti taikos sutarties sulaužym o faktą ir parodyti skaitytojam s, kad žemaičiai patys karą pradėję. G alim as daiktas, kad šis kryžiaus karo žygis dėl to liko rim uotoje Livonijos kronikoje nepam inėtas, kad jį nuty* Įėjo pirm ieji šaltiniai, kuriais naudojosi kronikininkas. Šiaip ar taip galvosime, visada m atysim e priešininkų šaltiniuose aiškią tendenciją atvaizduoti teutonų ordino poziciją prieš žemaičius pagonis švento teisingum o šviesoje. T oji pat tendencija prasi* m uša ir popiežių bulėse. V isas kryžiaus karo judėjim as iš esmės buvo nukreiptas į pagonių subordinavim ą kryžiaus ritierių vai* džiai. T ačiau popiežių atsišaukim uose kryžiaus karo skelbimai visada yra m otyvuojam i krikščionių apsauga ir N ukryžiuotojo garbės platinim u1). Popiežių bulės ir Livonijos vokiečių kroni* kos, liudijančios kryžiaus karus prieš lietuvius, turi su Cezario m em uarais „D e bello gallico“ vieną bendrą bruožą: kaip senovės rom ėnų pasaulio atstovas, norėdam as barbarus pavergti Rom os valdžiai, savo raštuose stengiasi juos atvaizduoti kaltininkais, taip lygiai ir bažnytiniai viduriniai amžiai, siekdam i panaikinti Pabaltijo pagonių nepriklausom ybę, žiūrėjo į juos kaip į nusi* žengėlius ir žm onijos priešus. N eturim e tuo stebėtis, nes kiek* vienoje politikoje, — tiek pasaulinėje, tiek ir bažnytinėje, — diplom atam s yra įprasta sensum verbis velare. Be abejo, žemaičiai įsiveržė į K uršą12) netrukus po įvykusio kryžiaus karo žygio, kurį rim uotoji Livonijos kronika nutylėjo. Paprastai žemaičiai tuom et puldavo savo priešą, kai jis būdavo silpnesnis. Praūžus m ilžiniškai kryžiaus karo bangai, jie jautė, 1) Seraphim A., Preuss. UB. I. 2. Nr. 30. psl. 26: „ . . . ad ampliandam gloriam crucifixi et liberandum proximos de manibus paganorum“. 2) Livland. Reimehron. V. 4629—4879.

168

kad galės bent iš dalies kom pensuoti tuos nuostolius, kuriuos jiems padarė kryžiaus karo m aldininkai su teutonų ordinu. Įsi* veržę j K uršą, žemaičiai labai apiplėšė šio krašto gyventojus. N etru k u s jie apgulė G oldingos pilį ir bandė ją išgriauti. Pilies įgulai laiku atvyko į pagalbą kryžiuočių kariuom enės būrys iš K laipėdos. Žemaičiai pajutę, kad reikės kautis nepatogiom is karo lauko sąlygom is, pasitraukė į Skuodo lygumą. T uo tarpu G oldingos įgula susijungė su atvykusia kariuom ene, kurią su» darė ordino broliai, karo m aldininkai ir kuršiai. V adovaujant B ernhardui von H aren, K uršo kom tūrui, kryžiuočių kariuom enė traukė prieš žemaičius ir juos užpuolė Skuodo lygum oje. Susi* dūrus dviem priešingom kariuom enėm , įvyko karštas susiremia mas. Iš rim uotosios Livonijos kronikos m atom e, kad tiek vo? kiečiai, tiek žemaičiai kovėsi labai patvariai ir narsiai. Pagaliau, vokiečiai neatsilaikė ir turėjo pasitraukti su žymiais nuostoliais. Jų karo tu rtas teko žemaičiams. Pagal m ūsų kronikininko praneš Šimą šioje kovoje krito 33 ordino broliai ir žymi dalis kryžeivių. K adangi žemaičių įsiveržimas į K uršą buvo atsakym as į kryžiaus karo žygį, įvykusį 1258 m. vasarą, tai kautynės Skuodo lygum oje turėjo įvykti žiemą 1258/9 metais. Žemaičiai pastebėję, kad vokiečių ordino jėgos buvo ne per didelės, padrąsinti savo pasisekim o kautynėse ties Skuodu, nutarė vasarą 1259 m etais vėl pulti teutonų ordino pilis K urše. N o rs kryžiuočiai, žinodam i pagonių sum anym ą, iš anksto pasi* rūpino apstatyti kelius sargybom is, vis dėlto žemaičiai, su gausia kariuom ene įsiveržę į K uršą, naikino ir plėšė kraštą. V isų pirma, rodos, jie buvo apgulę K laipėdos pilį, kurios nevaliodam i sunak kinti, pasuko savo žygį šiaurėn ir manė pulti V artoj os (W ar= dach) pilį. Tačiau tuo tarpu ordino m agistras pasiskubino suor* ganizuoti nemažą kariuom enės būrį iš vokiečių, lybių, latvių ir estų. G reitu laiku jis atvyko iš R ygos į K uršą ir su savo kariuos mene sustojo ties V artojos pilimi. Žem aičiai pastebėję, kad pilies negalėsią paim ti, niekieno nekliudom i pasitraukė su karo grobiu į savo kraštą. Iš įvykių sąryšio galima m atyti, k a d kryžiuočiai šiuo k artu neturėjo drąsos įsiveržti į Žem aičius ir pagonim s atkeri šyti už K uršo sunaikinim ą. O rdino m agistras, pastebėjęs, kad žemaičiai pasitraukė, tuojau grįžo atgal į Rygą. N ejučiom is kyla klausim as, dėl ko m agistras nedrįso pulti žemaičių. Sunku į tai

169

duoti tikslų atsakym ą. Rodos, būsim e arti fakto tikrenybės, jeigu pasakysim e, kad ordinas nesijautė esąs užtenkam ai stiprus, k ad būtų galėjęs visiškai garantuoti savo žygio pasisekimą. M at, ordino m agistras abejojo pagalbinės vietinių tautelių kariuom enės ištikim um u. T eutonų ritieriai tik tuom et drąsiai žygiuodavo pir* m yn į pagonių kraštą, kai su jais drauge eidavo karan tūkstam tinės kryžiaus kareivių minios. Teisybė, rim uotoji Livonijos kronika sako, k ad ir dabar ordino kariuom enėje dalyvavo „pilis grim ai“ . T ačiau jų skaičius, be abejo, buvo nedidelis. Tai buvo kryžeiviai, kurie padėdavo saugoti pilis vienus m etus. Gausingos kryžeivių kariuom enės, kuri nuolat budėtų, nebuvo galima lak kyti. Jos išlaikym as b ūtų be galo daug kaštavęs. Pasirodo, kad ordinas vienas, be V ak arų Europos pagalbos, buvo prieš pagonis silpnas. Iš čia galima aiškiai m atyti kryžiaus karų skelbimo didelę reikšmę. Be popiežių pagalbos kryžiuočiai ir vieno žings* nio nebūtų galėję pasistum ti pagonių k raštan1). T eutonų ordinas, laukdam as, kol kryžiaus karo judėjim o banga jam atneš gausias kryžeivių m inias, rūpinosi dar labiau stiprinti savo frontą prieš žemaičius naujų pilių statym ais. Petro D usburgo kronikos žiniomis 1259 metais buvo pastatyta prie N em uno žemaičių teritorijoj K aršuvos pilis*2). T ais pačiais me* tais m agistro B urchardo von H ornhausen rūpesčiu buvo Žiem* galoj prieš žemaičius suorganizuotas naujas m ilitarinis įsitvirtk nimo punktas ■— D obeno pilis3). Galim as daiktas, kad tuo laiko tarpu ordinas buvo pastatęs dar daugiau tvirtovių, kurių šaltiniai neįvardina. N aujai suorganizuoti m ilitariniai punktai drauge su K laipėda, V artoja ir kitom is pilimis sudarė sunkiai pralaužiam ą tvirtovių grandinę, kurioje kryžiaus ritieriai visu karo logikos griežtum u stengėsi žemaičius suspausti ir jiems perkirsti susi* siekimo kelius su pasauliu. Kryžiuočiai, stiprindam i frontą prieš žemaičius naujomis pilimis, nė valandėlei neišleido iš akių savo interesų užsienio politikoje. K adangi teutonų ordino respublika galėjo didėti pa* x) Seraphim, Preuss. UB. I. 2. Nr. 94: „Quia vero idem negotium perire creditur, nisi per divine virtutis auxilium et apostolice sedis favorem in eo potissime roboretur, quod ad vos peregrinorum confluat multitudo . . . “ 2) SS. rer. Pruss. I. psl. 95—96. 3) Livland. Reimchron. V. 5264—5444.

170

gonių sąskaiton tik per kryžiaus karo akciją, tai vokiečių ritierių diplom atai dieną ir naktį budėjo, k ad švento karo judėjim as prieš žemaičius V ak arų Europoje visuom et turėtų gerą pasisekim ą. Kaip tik tuo laiku, kai švento karo judėjim as prieš lietuvių pa* gonis buvo visu uolum u be atvangos varom as, įvyko R y tų Euro* poje politinių atm ainų, tuojau turėjusių neigiamai paveikti kry* žiuočių m ilitarinės misijos politiką prieš žemaičius. Būtent, 1258 m etais totoriai ne vien sunaikino Lietuvą1), bet taip pat buvo pradėję naikinti ir Lenkiją. L enkų episkopatas ir kuni* gaikščiai tuojau šaukėsi popiežiaus pagalbos. A leksandras IV savo raštu (1258 m. birželio mėn. 20 d.) įsakė dom inikonam s ir pranciškonam s skelbti kryžiaus karą prieš totorius V okietijoj, Lenkijoj, Čekijoj, M oravijoj ir suteikė kryžiaus karo maldinin* kam s tuos pačius atlaidus, kurie buvo suteikiam i kryžiaus karei* viams, keliaujantiem s tolim on Palestinon12). Pavojingi totoriai, k u rių jau vienas vardas sukeldavo daug baimės, turėjo atitraukti am žininkų dėmesį nuo Pabaltijo pagonių, kurie krikščionių pa* šauliui jau buvo sukasdienėję. Viešoji visuom enės opinija liko labiau suinteresuota įspūdingesniais gyvenam os valandos įvy* kiais. T aip dalykam s esant, kryžiaus karo skelbim ai prieš totorius turėjo žymiai silpninti ir neutralizuoti kryžiaus karo akciją prieš žemaičius. T eutonų ordinas labai tuo susirūpino ir popiežiui su graudingom is ašarom is skundėsi, k ad kryžiaus karo skelbim ų prieš totorius priedanga yra trukdom a kryžiaus karo akcija prieš žemaičius Livonijos ir P rūsų ordino naudai. K ryžiuočiai savo argum entavim ais stengėsi Rom os kuriją įtikinti, kad, jeigu toliau taip bus darom a, jų šventas ilgų m etų dievobaim ingas darbas nueis niekais. K aip visuom et, taip ir dabar A lenksandras IV su visu palankum u ir nuoširdum u užjautė teutonų kryžiaus ritierius ir savo raštu (1258 m. liepos mėn. 15 d.) įsakė dom inikonam s ir pranciškonam s nesigailėti pastangų sėkm ingam kryžiaus karų organizavim ui prieš Livonijos ir P rūsų pagonis3). Tačiau šis vie* 1) Seraphim, Pruss. UB. I. 2. Nr. 111. psl. 102. 2) Seraphim, Pruss. U B. I. 2. Nr. 59. 3) Bunge, Livi. UB. I. Nr. CCCXXVIII. — Seraphim, Preuss. UB. I. 2. Nr. 61. psl. 55—56: „ . . . N o s itaque circa fratres ipsos pro tam claris eorum meritis gerentes affectum benevolentie specialis ac pati nolentes, quod huiusmodi pius et fructuosus ipsorum labor possit ex aliqua causa fieri minus

171

nas popiežiaus įsakym as neturėjo galios grąžinti teutonų ritierių reginiam s to vilties šviesumo, kuriuo Livonijos vokiečiai pirm a džiaugėsi. K ryžiaus karo judėjim o prieš totorius nebuvo galima tuojau sulaikyti. Susidarius tokiai politinei situacijai, apsukrus ir klastingas ordinas, nem atydam as kitos išeities, pats stoja į šį kryžiaus karo judėjim ą ir savo įgudusios diplom atijos paštam gomis pasiekia to, k ad popiežius Prūsų ordino m agistrą Hart* m udą von G rum bach paskiria vyriausiuoju vadu kryžeiviam s, einantiem s į karą prieš totorius1). K ryžiuočiai m okėjo labai gud* riai paslėpti savo gilesnius politinius sum anym us. O rdinas siekė šioje kryžiaus karo akcijoje vaidinti vyriausiojo vado vaidm enį ne dėl to, kad kariautų su totoriais, bet kad naujai suorgani* zuotas karo jėgas galėtų sunaudoti savo tikslam s prieš žemai* čius. K adangi Prūsai ir Livonija liko visai totorių nepajudinta, tai kryžiuočiai buvo mažai susirūpinę tuo pavojum , kuris grėsė jų kaim ynam s iš R y tų Europos. Karinėje misijoje prieš lietuvius ir getvius lenkų kunigaikščiai buvo ordinui visuom et nemalonūs konkurentai. T odėl kryžiuočiai, m atydam i, k ad totoriai naikina Lenkiją, be abejo, jautė savo širdy tam tikro pasitenkinim o ir nė m anyti nemanė eiti lenkam s į pagalbą. K adangi kryžiaus karo akcija buvo varom a prieš totorius, tai ordinas šį kartą pasirūpino žemaičiams suteikti totorių vardą. T ai galima m atyti iš vienos popiežiaus rašto vietos, kurioje A leksandras IV sako kryžei* viam s: „D ievo įkvėpim o malonės apšviesti nuolankiai paėm ėt švento kryžiaus ženklą, kad Dievo padedam i galėtum ėt K ristaus tikinčiuosius, gyvenančius Prūsų kraštuose ir gretimose apylin* kėse, išgelbėti iš totorių ran k ų “*2). T u rin t galvoje, k ad totoriai utilis vel subesse periculis deplorandis, discretioni vestre per apostolica scripta in virtute obedientie districte precipiendo mandamus, quatinus pre* dicationem crucis, quam pro subsidio eorundem fratrum et aliorum fidelium de predictis Liuonia et Pruscia per quosdam priores et ministros ac fratres ordinum vestrorum olim sub certa forma mandavimus, pretextu predica* tionis, que auctoritate nostra vobis de novo contra Tartaros est commissa, impedire nullatenus presumatis, sed potius, pro divina et nostra reverentia virilem et efficacem detis operam, ut premissa predicatio, que fit pro su* pradictis Liuonia et Pruscia, proficere valeat iuxta votum . . . *) Seraphim, Preuss. UB. I. 2. Nr. 99. psl. 85. 2) Seraphim, Preuss. UB. I. 2. Nr. 98. psl. 84: „...Inspirationis di* vine gratia illustrati assumpsistis humiliter crucis sancte signaculum, ut Christi fideles in Pruscie partibus et locis conterminis constitutos possitis deo propitio eripere de manibus Tartarorum“.

172

Prūsų ir Livonijos kraštų visai nepajudino, tai šioje popiežiaus laiško ištraukoje totorių vardu yra pavadinti žemaičių ir lietuvių pagonys. K ad teutonų ordinas, vaidindam as vyriausiojo vado vaidm enį, kryžiaus karo judėjim e prieš totorius visai ką kita galvojo, galima aiškiai m atyti iš popiežiaus rašto (1258.V I I I .15) dom inikonam s ir pranciškonam s. B ūtent, popiežius daro šią pa* stabą: „...m axim e cum predicti fratres hospitalis eiusdem tam* quam veri C hristi pugiles anim am suam pro im pugnatione Tar* tarorum ipsorum oportuno loco et tem pore affectu prom ptissim o et corde im perterrito ponere sint parati“1). V adinasi, tik patogiu laiku, susidarius palankesnėm s sąlygom s, ordinas žadėjo eiti į karą prieš totorius. O tas patogus laikas ir palankios sąlygos turėjo, jo m anym u, įvykti tuom et, kai pavergti žemaičiai galu* tinai atsidurs jo valdžioje*2). T aip dalykam s susidėjus, ordinas nuvedė suorganizuotą kryžeivių kariuom enę ne prieš totorius, bet prieš žemaičius. K ad taip tikrai buvo, rodo popiežiaus 1260 m. rugpjūčio 10 d. raštas. Šiuo raštu A leksandras IV , Len* kijos vyskupų ir kunigaikščių prašom as, prim ygtinai ordiną ra* gino eiti lenkam s į pagalbą prieš totorius3). Jau šio laiško data nemaža pasako, kaip dalykai buvo susidėję. Jis buvo parašytas praslinkus keturiom s savaitėm s po vokiečių pralaim ėjim o ties D urbės ežeru. M atyt, kad lenkai, kokį mėnesį prieš ordino slaptų sum anym ų pasirodym ą aikštėje, buvo pajutę, kad orga* -1) Seraphim, Preuss. U B. I. 2. Nr. 61. psl. 55—56. 2) Pagaliau, kad Marijos ritieriai tuomet labiau buvo susirūpinę žemaičiais negu totoriais, galima pamatuoti tuo faktu, kad ordino diploma* tai graudinančiais maldavimais, rodos, pirmą kartą iš popiežiaus išsirūpino savo vienuolijos kunigams leidimą skelbti kryžiaus karą prieš žemaičių pa* gonis: Seraphim, Preuss. U B. I. 2. Nr. 94. psl. 82. (1260. II. 20) „ . . . Q u i a vero idem negotium perire creditur, nisi per divine virtutis auxilium et apostolice sedis favorem in eo potissime roboretur, quod ad vos peregrino* rum confluat multitudo, nos vestris luctuosis precibus inclinati presentium vobis auctoritate concedimus, quod in subsidium vestrum et aliorum Christi fidelium in partibus supradictis per fratres clericos eiusdem ordinis ad hoc ydoneos in regno ac provinciis et terris aliis, que vobis predicta sedes ad idem subsidium deputavit, predicari crucem sub illa forma cum omni dili* gentia faciatis, quam predicta sedes per suas litteras ad instantiam vestram dilectis filiis predicatorum et minorum ordinum fratribus ac etiam quibus* dam episcopis dinoscitur commisisse“. 3) Seraphim, Preuss. UB. I. 2. Nr. 109. psl. 98.

173

nizuojam as kryžiaus karo žygis prieš totorius eis visai kita linkm e. Kai popiežius A leksandras IV savo bulėm is įsiūbavo Va* k arų Europoje kryžiaus karo akcijos judėjim ą prieš žemaičius, labai tuo susidom ėjo kai kurie gretim ų k raštų pasauliniai regen* tai, kuriuos taip pat buvo pradėję vilioti daug žadančios švento karo m isijos perspektyvos. Be abejo, judėjim as prieš pagonis šiuose kraštuose daugiau imdavo ir sunaudodavo karo jėgų, nei tolim esnėse provincijose. T odėl pasauliniam s regentam s buvo sunku kiekvieną k artą pareikšti savo désintéressem ent ir gausiai aukoti krašto jėgas tiems tikslam s, kuriuos idealizavo kryžiaus k arų skelbim ai. Popiežiaus dokum entai liudija, kad Branden* burgo m arkgrafas1) ir Čekijos karalius O tokaras II buvo paėmę švento kryžiaus ženklą ir rim tai pasiryžę eiti prieš Livonijos ir P rūsų pagonis. T iek teutonų ordinui, tiek jiems šį kartą parūpo ekspansijos politika rytuose. Y patingai O tokaras II, kuris tuo* m et buvo galingas, galėjo suvaidinti reikšm ingą vaidm enį kry* žiaus karų politikoje /prieš ¡Pabaltijo pagonis. Savo tendenci* jomis jis tikrai buvo palinkęs į rytus ir teutonų ordinui buvo pavojingiausias konkurentas, su kuriuo kryžiuočiai visuom et turėjo labai skaitytis. Jau 1254 m etais jis buvo surengęs karo žygį į Prūsus. D ab ar kilusi m ilžiniška kryžiaus karo akcija prieš pagonis iš naujo atgaivino Čekijos karaliaus sum anym us. K aip iš popiežiaus laiškų matome, O tokaras tikrai kreipėsi į Alek* sandrą IV , prašydam as, k ad jį paskirtų vadu kryžiaus karo žygiui prieš Livonijos, K uršo ir Prūsų pagonis2). Šie popie* žiaus laiškai, parašyti O tokaro paskyrim o reikalu, yra be datos ir be nurodym o vietos. P rūsų diplom atinio kodekso pirm o tom o pirm os dalies leidėjai spėdam i, k ad jie yra susiję su pirm uoju O tokaro žygiu į Prūsus, priskiria juos popiežiui Inokentui IV ir m ano, kad jie buvo parašyti 1254 m etais lapkričio mėn. Ta* čiau m um s rodos, k ad šie laiškai yra vėlesnės datos. Jų išvidinės racijos labiau kalba už tai, k ad jie yra susiję su kryžiaus karo skelbim ais prieš žemaičius 1256 m. arba 1257 m. Būtent: 1° Popiežiaus laiške Livonija su K uršu yra paminėta pir* *) Bunge, Livl. U B. i. № . CCCLV. -) PhilippisWôlky, Preuss. U B. I. 1. Nr. 296, 297.

174

moję vietoje šalia Prūsų. V adinasi, popiežius šį kartą ne tiek Prūsų, kiek Livonijos ir K uršo reikalus turėjo galvoje1). 2° T oliau popiežius daro pastabą, kad, šių k raštų neofi* tam s sm erktinai apostatuojant, daugelis iš M arijos teutonų ordino brolių žuvo nuo netikinčiųjų ginklo: „ ...m u l t i ex fratri* bus ordinis s. M arie T heuton. pro fidei negotio prom ovendo fuerant in illis partibus per m anus infidelium , sicut ad nostrum auditum pervenerat, interem pti, neophitorum m ultitudine par* tium earum dem dam pnabiliter in errorem pristinum relabente“*2). Šiuo pasakym u darom a aliuzija ne į tuos įvykius, kurie įvyko 1253/54 m etais, bet į vėlesnius faktus, įvykusius 1256— 1258 me* tais. N es 1254 metais dar žiemgaliai ir kuršiai laikėsi ram iai; tuo m etu dar nepasireiškė pavergtų vietinių tautelių platesnis bruzdėjim as prieš nekenčiam ą ordino valdžią. 3° Pagaliau popiežius savo laiške sako: „ . . . expandim us nostre pietatis affectum et in diversis provinciis contra predictos infideles verbum crucis m andavim us predicari, ut ipsius fidei negotium , quod alias fuerat m ulta sanguinis effusione promo* tum , fultum C hristi fidelium non periret“3). Šiais žodžiais po* piežius daro aliuziją į kryžiaus karo akciją prieš pagonis, kuri 1256 ir 1257 m etais buvo tikrai „in diversis provinciis“ labai plačiai varoma. 1254 m etais kryžiaus karo akcija platesniu m astu nebuvo surengta. Teisybė, popiežius, suteikdam as leidim ą O tokarui II su* rengti kryžiaus karo žygį prieš Livonijos pagonis (žem aičius), ragino aristokratiją ir kryžeivius išrinkti jį vyriausiuoju vadu4) . T ačiau iš to sum anym o nieko neišėjo. M arijos teutonų ordinas, pajutęs Čekijos karaliaus tikslus, tuojau savo įprasta ingerencijos politika stojo prieš nekenčiamo konkurento siekimus. Jau 1258 m. liepos mėn. 15 d. popiežius A leksandras IV , rašydam as domi* nikonam s ir pranciškonam s, griežtai draudžia kryžeiviam s be ordino sutikim o įžengti į Livoniją, Prūsus, K uršą, Estus arba į kitą kurį nors kryžiuočių pretenduojam ą kraštą5). Šis uždrau* !) 2) 3) 4) 5)

ibid. Nr. 297. psl. 220. ibidem. ibidem. ibidem. Seraphim, Preuss. U B. I. 2. Nr. 61

dim as, be abejo, buvo nukreiptas prieš O tokaro sum anym ų reali* žavimą. T as pat popiežius dveji m etai vėliau (126Q.IX.9) jau aiškiai draudžia Č ekijos karaliui kištis Į Livonijos, Prūsų, K uršo, E stų politiką be M arijos teutonų ordino sutikim o1). T uo būdu M arijos ritieriai, rengdam iesi į sprendžiam ą kovą su žemaičiais, nukonkuravo karalių O tokarą, kuris buvo paskirtas vadu kry* žiaus karo žygiam s ne vien prieš žemaičius, bet taip p at ir prieš totorius. ' K adangi jau šioje m ilžiniškoje kryžiaus karo akcijoje teu* tonų M arijos ritierių politiniai interesai buvo pradėję pintis su Č ekijos karaliaus sum anym ais, tai labai galimas daiktas, kad jau tuo m etu ordino politikai rūpinosi falsifikuotais dokumen* tais apsaugoti savo pretenduojam as teises į pagonių kraštą. T ikrai, teutonų ordinas norėjo pats vienas būti vyriausiuoju vadu ir viešpačiu vokiečių ekspansijos j R ytų Europą. Šiuo kartu kry* žiuočiai, bijodam i O tokaro, pasiskubino susitarti su Rom os kurija. Popiežius A leksandras IV paėmė į ypatingą A paštalų Sosto globą visus tuos žemių plotus, kuriuos M arijos teutonų ordinas galės atim ti nuo pagonių Lietuvoje*2) ir nuo totorių Ru* sijoje3) ir suteikė jam teisę juos amžinai pasilaikyti „cum omni iure et proventibus suis ac decimis exinde proventuris“ . D ar kyla vienas klausim as, kuris yra 'susijęs su M arijos teutonų ordino politika prieš kautynes ties D urbės ežeru. Bū* tent, kokią politinę poziciją kryžiuočiai buvo užėmę savo santy* kiuose su M indaugu tuo m etu, kai totoriai Lietuvą puolė? A r jie daug padėjo Lietuvos karaliui kovoje su totoriais? Teisybė, savo falsifikuotuose donaciniuose dokum entuose, kurie kaip tik turi datą ingeruojančios ordino politikos prieš O tokarą, M arijos ritieriai labai iškelia savo nuopelnus. T ačiau tu rin t galvoje, kad kryžiuočiai visu uolum u buvo atsidėję kryžiaus karo akcijai prieš žemaičius ir tik juos vienus turėjo prieš akis, siekdam i sutruk* dyti kryžiaus karo judėjim ą prieš totorius, tai jau yra gero pa* grindo iš to spręsti, k ad jie su šaltu indiferentizm u, o gal ir su p ik tu pasigėrėjim u žiūrėjo į totorius, kol jie sunaikino didesnę T Seraphim, Preuss. U B. I. 2. Nr. 111. psl. 101—102. 2) Seraphim, Preuss. U B. I. 2. Nr. 88. psl. 78—79. 3) Bunge, Livi. UB. I. Nr. CCCXLV.

176

Lietuvos dalį. R odos, M arijos ritieriai turėjo aiškų norą, kad totoriai sunaikintų M indaugo valstybę. T ai galima aiškiai ma* ty ti iš tos aplinkybės, k ad ordinas, totoriam s Lietuvą užpuolus, M indaugui neteikė pagalbos. M aža to, M arijos ritierių vienuolija visom is jėgom is stengėsi tru k d y ti, k a d k itų valstybių regentai neitų kariauti prieš totorius į Livoniją ir Prūsus. K aip tik tais m etais (1258), kai Lietuvą puolė totoriai, popiežius A leksand* ras IV , teutonų ordino prašom as, griežčiausiai uždraudė kryžiaus karo m aldininkam s be M arijos ritierių sutikim o įžengti į Prūsus, Livoniją, K uršą, E stus arba į kokį nors kitą ordino pretenduos jam ą kraštą. „ ... O m nibus autem , qui crucis signaculum contra T artaros eosdem assum pserint, auctoritate nostra inhibeatis ex* presse, quod easdem Livoniam et Prusciam vel C uroniam et Estoniam seu quam cum que aliam terram spectantem ad predic* tos hospitalis eiusdem sine consensu et voluntate ipsorum nul* latenus intrare aut eos vel eorum crucesignatos seu quoscum que alios occasione ipsorum turbare aut m olestare présum ant. Si vero, quod absit, ipsi contra fecerint, volum us, quod, de venia pecca* torum et privilegiis ac indulgentiis que ipsis pro im pugnandis T artaris tam quam transeuntibus in subsidium terre sancte con* cessimus, nihil penitus consequantur, sed ipso facto sententiam excom m unicationis incurrant nullatenus relaxandam, nisi perso= naliter se aposfolico conspectui représentent absolutionis bene= ficium super hoc hum iliter petituros“1), Jeigu taip yra, tai vo* kiečių ordinas nemažai prisidėjo prie susilpninim o M indaugo politinės pozicijos Lietuvoje ir, num atydam as karaliaus viešpa* tavimo galą, iš anksto pasirūpino savo falsifikuotais dokum entais pasisavinti visas teises į Lietuvos kraštą. Iš m ūsų aukščiau padaryto išdėstym o eina šios išvados: besirengdam i į didelį šventą karą su žemaičiais, M arijos ritieriai savo užsienio politikoje: 1° T ru k d ė kryžiaus karo akciją prieš totorius. 2° Stengėsi n u konkuruoti Č ekijos karalių O tokarą. 3° Silpnino M indaugo politinę b ūtį: jų intervencijos dėka popiežius griežčiausios ekskom unikos bausm ėm is uždraudė kry* žeiviams eiti prieš totorius, įsiveržusius į Lietuvą. ^ Seraphim, Preuss. U B. I. 2. Nr. 61. Lietuva ir Vak. Europa, 12

psl. 55—56.

177

Be to, išsirūpindam i savo ordino kunigam s leidim ą skelbti kryžiaus k arą1), stengėsi dar labiau stiprinti švento karo judės jim ą prieš žemaičius. V isa teutonų ordino politika prieš D urbės kautynes aiškiai rodo, k ad M arijos ritieriai tuo fnetu tik vienus žemaičius turėjo prieš akis ir rūpestingai rengėsi su jais į sprendžiam ąjį karą. Šis didis karas yra kronikose nepilnai ir su žymiais trūkum ais už« fiksuotas. Ir tik žiūrint į jį ordino politikos akimis, galima aiškiai pastebėti, k ad visu rim tum u sustiprinta kryžiaus karo akcija turėjo tikslą išbraukti žemaičių pagonis iš šio gyvenimo istorijos. Teisybė, rim uotosios Livonijos kronikos autorius, ma* tydam as aplink save tik atskirus įvykius be jų gilesnio sąryšio, sako, k ad m agistras sum anęs padaryti karo žygį apsaugoti ordino broliam s, esantiem s K aršuvos pilyje*2). Tačiau vienai tvirtovei saugoti nereikėjo sutraukti devynias galybes kryžeivių iš visų kraštų. O rdino istoriografai, nepajėgdam i savo pažiūrom is pa* kilti aukščiau atskirų įvykių detalės, nesugebėjo įžiūrėti M arijos ritierių siekim uose pagrindinių politinių planų, kurie aiškiai pasi* reiškia visuose kryžiaus žygiuose prieš žemaičius. T odėl jų kro* nikose labai jaučiam as politinio akiračio siaurum as. K ryžiuočiai, sumanę galutinai išspręsti žemaičių klausim ą savo politikos naudai, pasirūpino sutraukti kuo daugiausia karo jėgų. Livonijos m agistras B urchardas von H ornhausen organi* zavo visas vietines tauteles Livonijoje. N o rs rim uotoje kronikoje yra pam inėti tik kuršiai ir estai, kaip iš D usburgo pranešim o m atyti, buvo dar sum obilizuoti lybiai ir latviai3). Be to, šiame karo žygyje dalyvavo D anijos karaliaus įgula iš Revelio4) ir, be abejo, Livonijos episkopato kareiviai. T u o pat laiku ordino m aršalkas E nrikas Botel organizavo kariuom enę Prūsuose iš vie* tinių giminių ir iš kryžiaus karo m aldininkų, kurie gausiai buvo susirinkę. Be to, dar atvyko iš V okietijos k raštų būrys raitų ordino brolių. M ū sų rim uotosios kronikos autorius pastebi, kad !) Seraphim, Preuss. UB. I. 2. Nr. 94. psl. 82; Nr. 95. psl. 83. 2) Livland. Reimchron. V. 5534—38. 3) SS. rer. Pruss. I. psl. 97. „ . .. communis tamen populus Prussie et Livonie contradixit. 4) ibid. psl. 96. s. „ . . .milicia regis Dacie de Revalia“.

178

šie broliai dar jokiam konvente nebuvo gyvenę ilgesnį laiką1). R eikia m anyti, k a d tai buvo kandidatai, kurie, pagal popiežiaus suteiktą privilegiją, galėjo d aryti įžadus tuojau be jokio bandym o ir noviciato*2). K adangi į šią kryžiaus karo akciją buvo įtraukti Skandinavai, tai ir Švedijos princas K arolis buvo atvykęs ordinui į pagalbą su savo krašto kryžeiviais3). R im uota kronika sako, k ad m agistras B urchardas pats nuvyko į Prūsus p rašyti pagal* bos4). K adangi kryžiaus karo akcija buvo organizuojam a tiek Prūsų, tiek lygiai ir Livonijos ordino naudai, tai m agistras, rodos, buvo nuvykęs kitais tikslais. K ryžiuočiai buvo nusistatę jungti* nėmis jėgom is pulti žemaičius. T odėl B urchardas buvo nuvykęs į P rūsus pasitarti su kitais kryžiuočių karo vadais ir nustatyti bendrą kryžiaus žygio operacijų planą. Buvo nutarta visų pirm a pakreipti karo žygį Jurbarko linkm e ir išgriauti žemaičių pilį, kuri buvo pastaty ta prieš ordino K aršuvos tvirtovę. Pagal suda* rytą planą Livonijos ir P rūsų ordino kariuom enės susijungė K laipėdoje ir rengėsi žygiuoti K aršuvos linkm e. T ačiau žemai* čiai, nenorėdam i susidurti su stipriom is kryžiaus karo dalyvių jėgom is nepatogiose ties pilim i karo lauko sąlygose, pasitraukė nuo K aršuvos ir užpuolė K uršą. Šiuo savo pasitraukim u jie su* painiojo ordinui nu staty tą šio kryžiaus žygio operacijų planą. Žem aičių vadai pastebėję, k ad susidūrim as su priešais yra nebe* išvengiamas, pasiskubino užim ti patogesnes pozicijas karo lauke. Jie iš patyrim o gerai žinojo, k a d šlapiose, klam piose vietose labai nepatogu veikti sunkiai apsišarvavusiai ritierių kavalerijai. T odėl kaip prieš 24 m etus ties Šiauliais, taip ir šiuo k artu ties D urbe žemaičiai sustojo drėgnam e, klam piam e slėnyje. T a i galima iš to m atyti, k ad kryžiuočių kariuom enėje buvo iškeltas sum anym as palikti arklius ir kautis pėstiem s5). 1260 m etais liepos mėn. 13 d. susidūrė krikščionys su pagonim is D urbės lygum ose. Įvykus karštam susirėm im ui tarp kryžiaus karo dalyvių ir žemaičių visų pirm a pasitraukė iš karo fronto kuršiai ir estai. P askum jų pa* vyzdžiu pasekė kitos vietinės P rū sų ir Livonijos tautelės, išskyrus 4) 2) 3) 4) 5)

Livland. Reimchron. V. 5565—73. Bunge, Livland. U B. I. Nr. CCCIX. Žiūr. žemiau. Livland. Reimchron. V. 5556—58. SS. rer. Pruss. I. psl. 96.

179

sam biečius, kurie šiuo k ariu ordinui buvo ištikim i. N o rs vietinių tautelių pagalbinės karo jėgos ir pasitraukė, tačiau M arijos ritie* riai, karo m aldininkų padedam i, kurį laiką patvariai kovėsi su lietuviais. Pagaliau, teutonų ordinas vis dėlto neįstengė atsilaikyti prieš žemaičių galybę. Si atm intina kova baigėsi puikiausiu lie= tuvių laim ėjim u. T eutonų M arijos ritierių kariuom enė liko visiškai sum ušta. K ryžiuočių karo vadai — Livonijos m agistras B urchardas von H ornhausen ir P rūsų ordino m aršalkas E nrikas Botel, — su 150 ordino brolių paguldė savo galvas; taip pat švedų princas K arolis1) ir tūkstančiai kryžiaus karo m aldininkų krito kovos lauke. V isas krikščionių karo tu rtas teko žemai* čiams. O rdino istoriografai labai atjautė kryžiuočių nelaimę. D urbės sm ūgis D usburgo kronikoje baigiam as rašyti psalmi* ninko m alda prieš pagonis: „ . . . C ontere ergo deus fortitudinem illorum , et disperge illos, u t cognoscant, quia non est alius, qui pu g n ai pro nobis, nisi tu deus noster2). D ėl šaltinių trū k u m ų nežinome, kas žemaičiams vadovavo šiame didžiam e kare su ordinu. T ik pats faktas, k ad visiškai liko nugalėta kariuom enė, gausiai atvykusi iš V ak arų Europos, rodo žemaičius taip p at turėjus savo E urybiadų ir T hem istoklių, kurie šioje garsioje kovoje pasižym ėjo ir buvo verti alyvų vainiko už savo narsum ą ir gudrum ą karo dalykuose. A utoriai, sekdam i kronikininkais, aiškina savo veikaluose teutonų ordino pralaim ėjim ą k uršių neištikim ybe. M um s rodos, k ad kuršių pasitraukim as negalėjo nulem ti šio karo M arijos ritierių nenaudai. Jeigu imsime galvon tąjį faktą, k ad krikščionių kariuom enė buvo suorganizuota iš gausingai atvykusių kryžiaus karo m aldininkų, ordino brolių ir k itų vietinių P rūsų ir Livo* ni jos tautelių, tai tenka m anyti, k ad vieni kuršiai sudarė tik labai m ažą šios kariuom enės dalį. Be abejo, šį karą išsprendė kry* žiuočių nelaimei gerai sustiprintos ir suorganizuotos žemaičių *) Bachem, Versuch einer Chronologie der Hochmeister des teut* sehen Ordens, Münster, 1802. Altenbisener Necrolog. psl. 21. past. e.: „Eodem die fuit occisus magister Lyfonie, frater Borgardus de Horenhu* sen, et cum eo centum et XXXVI fratres et dominus Karolus dux de Swe* den cum tota familia sua, et multi alii obierunt in conflictu christianorum“. f 2) Dusburg. SS. rer. Pruss. I. psl. 97. — Livland. Reimchron. V. '5583 - V. 5678.

180

karo jėgos. R eikia m anyti, kad žemaičiai, besirengdam i į spren* •) džiamąjj k arą su savo priešu, taip p at pasirūpino gauti talki* ninku. T ai aiškiai jautė lybiai, latviai, estai ir kuršiai. Jų taktika kare paprastai buvo tokia: jie puikiai m okėjo nusverti abiejų priešingų pusių karo jėgas. Jeigu m atydavo, k ad vokiečiai nu* galės, tad a jie būdavo kryžiuočiam s ištikim i ir drauge su jais plėšdavo pagonių kraštą. Jeigu pastebėdavo, k ad lietuviai gaus viršų, tai kai tik prasidėdavo kautynės, tuojau pasitraukdavo iš karo lauko. D idelis ordino nepasisekim as D urbės lygum ose padarė labai gilaus įspūdžio to laiko am žininkam s. Žm onių kalbos šį reikšm ingą įvyki greit pagražino stebuklais bei pranašavim ais ir jį apsupo k ritusių „kryžiuočių*kankinių“ aureolės šviesum u. K ad tokia nuotaika buvo susidariusi, aiškiai rodo D usburgo kroni* koje tilpusios legendos apie šį karą su žemaičiais. Pagal kroni* kininko pranešim ą kažin kokiam broliui H erm anui, jojančiam iš K araliaučiaus su kitais broliais į K uršo karą, apsireiškusi Švenčiausioji M ergelė ir tarusi: „H erm anai, aš tave kviečiu į m ano Sūnaus puotą“ . H erm anas atsisveikindam as taręs kai ku* riem s broliam s: „Likite sveiki, jau daugiau m anęs nem atysite, nes Švenčiausioji Panelė, D ievo M otina, mane pasikvietė į am* žinąjį džiaugsm ą“1). T oliau tas pats D usburgas rašo, k ad V okietijos krašte buvo D ievui atsidėjusi sesuo brolio K onrado de W uckw angen (vėliau generalinis teutonų ordino m agistras), kuriai V iešpats apsireiš* kęs ir vienoje vizijoje parodęs šią kovą D urbės lygum ose. Ji mačiusi, kaip broliai ir kryžeiviai kovoje su netikinčiais buvo nukaunam i ir jų sielos angelų nešam os į dangų2). Panašų regė* jim ą turėjęs vienas sodietis: „ ...m o d o fratres et pauci cum eis stant in bello se viriliter defendentes, undique vallati hostibus; heu m odo occiduntur, nunc video beatam virginem M ariam et sanctas virgines et angelos dei cum anim abus ipsorum ascendere in coelum“3). Šiose legendose aiškiai prasim uša tų laikų pa* žiūros apie kritusius karžygius kovoje su pagonim is. Jie buvo *) SS. rer. Pruss. I. psl. 97. 2) ibid. psl. 98. ••) ibidem.

181

idealizuojam i kaip kankiniai. Žm onės tikėjo, kad jų sielos drauge su šventaisiais džiaugiasi dangaus karalystėje. Be abejo, šis m om entas buvo labai iškeliam as ir tikintiesiem s vaizduos jam as gražiausiom is spalvom is per kryžiaus karo pamokslus. V adinasi, m irtis kare su pagonim is buvo aukščiausias idealas vidurinių amžių karžygių didvyriškum ui. Pažym ėtina, kad nors žmonės tais laikais ir žiūrėjo į ordino brolius ir šiaip kryžeivius, kritusius karo lauke, kaip į kankinius ir šventuosius, tačiau baž* nyčia nei vieno neturi kanonizuoto šventojo iš tų misionierių, kurie su k a rd u ir žiburiu rankose, popiežių raginam i, ėjo skelbti K ristaus m okslo Pabaltijo pagonim s. Žem aičių laimėjim as D urbės lygum ose yra labai reikšmim gas. Tačiau to laimėjimo svarba pasireiškė ne patraukim ais aukštaičių į žemaičių pusę, kaip k ad paprastai istorikai mano. M ūsų m anym u, aukštaičių pagonys jau kovėsi su ordinu ties D urbe ir drauge su žemaičiais buvo šio laimėjimo dalininkai. Istorijoje yra kovų, kurios nulėmė ne vien atskirų tautų, bet ir civilizacijų likim ą. G raik ų kova su persais 480 m. prieš Kr. prie Salam ino ir 479 m. Platėjoje apsaugojo Europos ateitį nuo Azijos kultūros viešpatavim o. A rab ų nugalėjim as 732 m. ties Poitiers galutinai išsprendė, k ad V akarų Europos civilizaciją laim ins ne m ėnulio, bet kryžiaus ženklas. R odos, tu ri tam tikros pasaulinės reikšm ės ir D urbės kova. Jeigu tik ordinui tuom et b ū tų pavykę galutinai pakirsti pagonių galybę, tai, be abejo, katalikų kryžius būtų susidūręs su pravoslavijos kryžium . V akarų ir R ytų Euro* pos skirtum ai b ū tų istorijoje griežčiau pasireiškę. Germ anizm o ekspansija su kryžiaus k arų politika b ū tų toliau j rytus pasi* stūm ėjus. D urbės nugalėjim as sulaikė vokiečių „D rang nach O sten “ . K adangi šis karas suardė politinę pusiausvyrą tarp M indaugo ir lietuvių giminių, kurios tarp savęs buvo sudariusios sąjungą, tai drauge jis buvo ir krikščioniškos Lietuvos karalystės žlugim o priežastis. K itais dešim tm ečiais lietuvių politinių santykių raidai tu* rėjo daug reikšm ės tuojau po D urbės kovos prasidėjęs visuo* tinis P rūsų gim inių sukilim as prieš teutonų ordino valdžią. N uolatinis karas su vietinėm is giminėmis atitraukė P rū sų kry= žiuočių pastangas nuo Lietuvos. V isuotinė prūsų revoliucija dvidešim t m etų laikė ordiną izoliuotą nuo sąjungos su jo Livo*

182

nijos šaka prieš lietuvius. V adinasi, nuo 1260 m etų lietuviai iš vakarų pusės buvo apsaugoti, jie turėjo labiau skaitytis su priešu, kuris galėjo juos pulti iš Rygos. T ačiau Livonijos kryžiuočiai nebuvo tuom et tiek stiprūs, k ad b ū tų galėję lietuviam s būti per* daug pavojingi. N es vienu ir tuo p at laiku einant kryžiaus karo akcijos judėjim ui prieš prūsus, V ak arų E uropa negalėjo gausiai rem ti Livonijos ordino. Tolesniais dešim tm ečiais lietuvių istorija su Livonijos ordinu pasireiškė įprastais karo žygiais. T arp pa* gonių ir krikščionių ėjo nuolatiniai susidūrim ai su kraujo liejim u be svarbesnių padarinių. T ik į try lik to amžiaus pabaigą, kai jau prūsai iš naujo buvo galutinai pavergti, Livonijos ir Prūsų teutonų ordino galybės buvo pradėjusios jungtis ir bendrai veikti prieš lietuvius. Po D urbės kovos, sukilus žiemgaliams ir kuršiam s, ordinas turėjo pasitraukti iš D obeno ir Sintelino pilių. T u o pat laiku žemaičiams teko K aršuvos tvirtovė, kurią jie nuolat puldinėjo. T u rin t visa ta t prieš akis, galima m atyti, k ad žemaičių pasisek kim as buvo nemažas. Tačiau iš kitos pusės reikia pripažinti, kad D urbės laimėjimas vis dėlto neišsprendė žemaičiams kaip reb k ian t visų politikos klausim ų. Svarbiausia įsitvirtinim o vieta — K laipėdos tvirtovė, k uri buvo pavojingiausia, — liko teutonų ordino rankose. N uostabu, k ad žemaičiai palankiu laiku visai nebandė jos pulti. O rdino nugalėtojai tuo tarp u susilaikė nuo savo politikos patvaraus konsekventiškum o šiaurėje ir vakaruose. Žym iai pasikeitus politinei situacijai ir susidarius naujom s kom= binacijom s, žemaičių politikos dėm esys susitelkė pietuose. R eikia pripažinti, k a d žemaičiai suvaidino Lietuvos istorb joje labai svarbų vaidm enį. Būdam i nuolatinėse kovose su vokie* čiais, savo didžiu pasiaukojim u ir nuostabiu patvarum u gražiai įrodė, kad jie savo tėvynę ir laisvę labai m ylėjo. Ilgos, kruvinos, žūtbūtinės kovos su galingu priešu, kurios tru k o daugiau kaip du amžius, turėjo d aryti daug įtakos žemaičių b ū d o susiforma* vimui. Ilgai tru n k a n ti persistencija kovoje už nepriklausom ybę turėjo žemaičių būde sustiprinti atsparum o bei atkaklum o dis* poziciją, kuri šiandien yra jų charakterio specifinis bruožas ir k u ri apskritai žinom a kaip „žem aitiškas užsispyrim as“ .

183

X

Mindaugo apostazijos klausimas Autorių nuomonės. — A. Argumentai už apostaziją: Bonnell’o konjektūra.— Rimuotoji Livonijos kronika. — Ipatjevo metraštis .— Annales capituli Posnas nensis. — Prochaskos įrodinėjimai. — Popiežiaus raštų argumentai. ■ — B. Argumentai prieš apostaziją: Popiežiaus Klemenso IV laiškas. — Teutonų ordino prokuratoriaus pareiškimas. — Popiežiaus raštai. •— Mindaugo politika.

K araliaus M indaugo apostazijos klausim u nuom onių skir» tum as, kuris ligi šiol pasireiškia m okslinėje literatūroje, rodo, k ad problem os tyrinėjim as dar nėra galutinai baigtas. Pagrindinė nuom onių įvairumo priežastis, rodos, yra ta, kad kronikiniu» kam s per daug reiškiam a pasitikėjim o, o popiežiaus liudijim am s nenorim a pripažinti to tikėjim o, kuris tu rėtų b ūti pripažintas Rom os kurijos autoritetui. Čia kalbam ais išdėstym ais bandy» sime duoti keletą pastabų argum entam s už apostaziją ir prieš apostaziją. Iš viso literatūroje vyrauja toji pažiūra, k ad M indaugas krikščionybės atsisakė. Šią nuom onę palaiko daugum as isto» rikų, pav., V oigt1), Sjögren12), Bonneil3), Ew ald4), T o toraitis5), 1) Voigt joh., Geschichte Preussens von den ältesten Zeiten bis zum Untergang der Herrsschaft des Deutschen Ordens. Bd. III. pg. 179—180 ir past. 1. Königsberg 1828. 2) Sjörgen A., Die Wohnsitze u. Verhältnisse d. Jatwägen S. 50—58. Petersb. 1858. 3) Bonnell E. Mindowgs A bfall vom Christentum und seine Ermor» düng (Mitteilungen aus dem Gebiete der Gesch. Liv.—Esth—und Kurlands S. 307—316. Bd. IX.,. Riga 1860). 4) Ewald A . L. Die Eroberung Preussens durch die Deutschen. Bd. III. S. 141. Halle 1884. 5) Totoraitis Joh. Die Litauer unter dem König Mindowe S. 124—132. Freib. 1905 Prof. Totoraitis išleido apie Mindaugą naują veikalą: „Mindau»

185

Prochaska1) ir k. Totoraičio nuom onę pasiskolino naujesni vo* kiečių autoriai2). Prochaskos ir Totoraičio nuomonę palaiko taip pat ir Z ajączkow skis3), Sjögren’u ir Bonnell’u remiasi se* nesnė vokiečių literatūra, o iš dalies taip p at ir rusų autoriai. Paskutinis Paškevičius išsireiškė už M indaugo apostaziją (Pasz* kiewicz H ., Jagiellonowie a M oskw a t. I. 1933. psl. 92— 100). Tačiau esama ir priešingosios nuom onės atstovų. Kaip pir* mąjį, kuris išsireiškė prieš apostaziją, reikia pam inėti N arbutą4). V ėliau stengėsi įrodyti Latkow skis, k ad karalius M indaugas krikščionybės neatsisakė5). Tačiau vienas kitas savo nagrinėja m uose yra linkęs su tuo sutikti, kad M indaugas, jeigu ir buvo krikščionybės atsisakęs, tai vis dėlto jis vėl atsivertęs ir savo atsisakym ą apgailestavęs. Latkow skis yra netgi linkęs išreikšti tą pažiūrą, k ad M indaugas m iręs kaip kankinys. Juo seka Vis* k an tas6). T aip pat K ętrzynskis7) ir Skirm untaitė8) yra tos nuo* m onės, k ad M indaugas krikščionybės neatsisakęs. N aujesnėje lietuvių literatūroje im a vis labiau įsigyventi pažiūra, kad Min* daugas neapostatavo9) . Kai kurie istorikai, kaip pav., C hodynickis, nestoja šiuo klausim u sprendžiam on pozicijon ir tvirtina, k ad tyrinėjim ų re* gas Lietuvos karalius“ Mariampolė 1932. Siame rašte prof. Totoraitis savo pirmąją nuomonę sušvelnino (psl. 94—97). 4) Prochaska A . Dwa pojasnienia do dziejow Litwy (Kwartalnik his* toryczny t. XX (1906) pg. 58—64). 2) Hergenröther*Kirsch, Handbuch der allgem. Kirchengeschichte Bd. II. S. 746. Frib. (Brsg.) 1925. Schnürer G., Kirche u. Kultur im Mittelalter III. S. 322. 3) Zajączkowski Stan. Studya nad dziejami Žmudzi wieku XIII. (pg. 103. past. 3). (Archiwum towarzystwa Naukowego wo Lwowie dzial II. tom. III. zeszyt 2. pg. 229). 1925. 4) Narbutt Th., Dzieje narodu litewskiego pg. 205—208. t. IV. Wib na 1838. 5) Latkowski Jul., Mendog krol litewski pg. 101—118., Krakow 1892. (Rozprawy Akad. Umiejętnosci. Wydzial hist. — fil. t. 28. pg. 400—417). 6) Viscont A. La Lithuanie religieuse pg. 100. ParissGeneve 1918. 7) Kętrzynski W. O dokumentach Mendoga kröla Litewskiego pg. 39. Past. 1, Krakow 1907. 8) Skirmuntt K., Mendog krol Litwy, pg. 188—89. Warszawa 1909. 9) Alekna A., Lietuvos istorija, pusi. 24. Tilžė, 1923.

186

zultatas M indaugo apostazijos klausim u gali būti vien ne* gaty vus1) . K aip m atom e, šiuo klausim u esama labai skirtingų nuo* monių.

A M indaugo apostazijai įrodyti istorikai paprastai sampro* tauja, kad M indaugas dėl politinių m otyvų krikščionybės atsh sakęs, lygiai kaip k ad politinės priežastys jį vertė krikščionybę priim ti. Č ia reikia dar pastebėti, kad istorikai M indaugo atsb sakym ą sąjungos su vokiečių ordinu identifikuoja su pačiu atsh sakym u krikščionybės arba vieno fakto nuo kito aiškiai neskiria, arba iš atsisakym o sąjungos su ordinu jie nori išvesti apostaziją nuo krikščionių tikėjim o. Jų išdėstym us galima trum pai šiaip suglausti: Politinės aplinkybės vertė M indaugą atsisakyti są* jungos su ordinu; ir jisai atsisakė nuo ordino, politinio krikščio* nybės reprezentanto. V adinasi, atsisakė ir pačios krikščionybės. B onnell’is savo straipsnyje „M indow gs A bfall vom ChrL stentum u n d seine E rm ordung“ rašo: „ . . . A b e r als der Auf* stan d der N eubekehrten imm er w eiter um sich griff, als im Februar 1261. fast gleichzeitig ein O rdensheer bei Lennew arden in Livland u n d ein anderes bei Pokarw en in Preussen geschlagen w urde, als das H eidentum unläugbar trium phierte u n d die Or= densherrschaft, die dem christlichen K önig von Litauen früher einen sicheren R ückhalt zu gew ähren schien, zusammenzustür* zen drohte: was sollte dieser nun, ringsum von m ächtigen Feim den um geben, tu n ? Sollte er in m utigem K am pf für das C h rü stentum den M ärty rerto d sterben? N ein, er zog es vor vom C hristentum abzufallen u n d sich den H eiden anzuschliessen“*2) . B onnell’is šiais savo išdėstym ais, rodos, per toli nueina ir daugiau pasako, nei kad yra galima įrodyti. B Chodynicki K. Pröby zaprowadzenia chrzescjanstwa w Litwie (Erze* gl;jd historyczny t. XVIII (1914) pg. 247: „Nie mamy wi?c ani jednego do* wodu pewnego, ze Mendog umarl jako chrzescijanin, rowniez jak brak nam wiarogodnego swiadectwa o porzuceniu przezen chrzescjanstwa. Rezultat poszukiwan w sprawie apostazji Mendoga moze byc jedynie negatywny“. 2) Mitteil, aus d. Gebiete d. Gasch. Liv.iEst.* u. Kurlands IX. S. 315.

187

N o rs vokiečių ordinas tuom et ir pralaim ėjo didesnes kam tynęs su žym iais nuostoliais, tačiau vis dėlto jis dar nebuvo tų įvykių galutinai susilpnintas. Tai rodo tas faktas, kad jis labai greit atsigavo ir paskum prieš susijungusius pagonis, sukilusius neofitus ir rusus, galėjo atsilaikyti ir apsiginti. Taip pat nega* Įima ir su tuo sutikti, kad M indaugo būtis tuo laiku būtų buvus taip labai kritinga, kaip k ad m um s nupiešė Bonnellis. Tam prieštarauja toji aplinkybė, kad ne M indaugas kreipiasi į pa* gonis, prašydam as sąjungos, bet, priešingai, pagonys siunčia savo pasiuntinius pas jį ir visomis jėgom is rūpinasi ji įtraukti sąjungon prieš vokiečius1). A išku, k ad pagonys, būdam i nusilpo ninti kovose su ordinu, ieškojo pagalbos pas M indaugą, savo tautietį. B ūtų visai nesuprantam as jųjų kreipim asis pas Min* daugą, jeigu tuo laiku jo politinė galybė būtų m aža turėjusi reikšm ės. K yla klausim as: jeigu pagonys (žemaičiai) karalių, krikščionį, kaip įm anydam i rūpinasi patraukti savo pusėn tam, k ad su juo su d ary tų sąjungą, tai ar tuom et jo atsisakym as krikš* čionybės turi b ūti tos sąjungos condicio sine qua non? Visai neatrodo, k ad taip galėjo būti. Juk mes žinome, kai susidurdavo bendri politiniai interesai, tai žiemgaliams jų pagonybė, o vo* kiečiam s jų krikščionybė nekliudė sudaryti sąjungos prieš lietuvius12) . jeig u M indaugas, pasak Bonnellio, nebūtų tuom et turėjęs jokios politinės reikšm ės, tai T rainaitis, žemaičių vadas, nebūtų rūpinęsis kaip tik tuo laiku, kai ordinas buvo pralaim ėjęs kau* tynęs ties Lennew ardu ir Pokarw e, su karalium susijungti prieš vokiečius, bet b ū tų pasinaudojęs jo „kritinga būtim “ , kurioje tuos m et karalius b ū tų atsidūręs, ir jį nužudęs, k ad vienas viešpa? tau tų Lietuvoj, kaip jis tikrai ir padarė dveji m etai vėliau3). Bonnellis, regis, ir pats junta šį painum ą, k urį aplenkdam as, jis sam protauja, k a d M indaugas šiam savo žingsniui padaryti jau iš anksto buvo prisirengęs. V adinasi, jis ne prašom as perėjo savo priešų pusėn, bet norėdam as politinius santykius išnaiu 1) 2) 3) 1. c. psl.

188

Livl. Reimchron. V. 6334 — V. 6460. Henrici Chron. Livcm. IX. 2, 3, 4. X. 10; XII. 2. Apie Trainaičio dalyvavimą Mindaugo nužudyme plg. Latkowski, 424—425.

d oti1) . Tačiau, šio sam protavim o negalima šaltiniais parem ti ir taip pat nėra galima jo pam atuoti susidėjusiais politiniais san* tykiais. Kaip Bonnellis prieina šios savo pažiūros apie M indaugo apostaziją, galima iš dalies tuo išaiškinti, kad jis visus donas cinius dokum entus laiko autentiškus, taip pat ir 1260 m. dokus m entą, kuriuo M indaugas dovanoja ordinui visą Lietuvą ta sąlyga, jeigu jis m irsiąs be įpėdinių. D onaciniai dokum entai ima 1253— 1260 m. taip gausiai rodytis, kad laikant juos visus esant autentiškus, kyla įspūdis: M indaugas buvęs toks bejėgis, k ad jis visada buvo priklausom as nuo brangiai apmokom os ordino pagalbos. Leiskim, k ad visi dokum entai b ū tų tikri, kaip m ano Bonnellis, tai ir tuom et reikia skaitytis su šiuo priešta* ravim u: V isi donaciniai dokum entai, o ypatingai paskutinis 1260 m., rodo didžiausią karaliaus draugiškum ą ir atsidėjim ą ordinui. K aip galima tai su Bonnellio sam protavim u suderinti, k a d M indaugas jau iš anksto b ū tų rengęsis atsisakyti nuo ordino ir krikščionybės? T u r b ū t šiai sunkenybei išvengti ir savo pa* žiūrai pateisinti keičia Bonnellis paskutinio dokum ento (1260) datą, atkeldam as jį į 1254 m etus12). Įrodinėdam i M indaugo atsisakym ą krikščionybės, isto* rikai pripažįsta labai daug svarbos rim uotosios Livonijos kro* nikos pasakojim am s. Ew ald, Prochaska ir kiti rem ia savo nuo* m onę šios kronikos ištraukom is. Tačiau reikia pastebėti, kad šie istorikai be jokio kritiško nusistatym o ad verbum seka kroni* kininko pasakojim ais. Jeigu pasakojąs kronikininkas ir aniems laikam s priklauso, tai vis dėlto reikia skaitytis su šiais m om entais: 1° K ronikos autorius yra dainius. D ėl to negalim a iš jo laukti tikslios tiesos, su kuria visai sutaptų istoriniai įvykiai. Jau dėl paties rašym o rim uotu eiliavimu istorinis faktų tikslu* m as turėjo nukentėti. A utorius, neturėdam as tiek laisvės, kiek b ū tų jis turėjęs proza rašydam as, buvo priverstas vietomis pa* sakyti daugiau, o labai dažnai nutylėti tai, kas yra mums įdom u ir svarbu. 1) Bonnell, 1. c. psl. 315. 2) ibid.

189

2° K ronikininkas aprašė M indaugo laikus daug vėliau, būtent, 30 m etų post factum . K adangi vėlesnių laikų karo jvy* kius jis aprašo kaip am žininkas savo akim is m atęs (vadinasi, pats juose dalyvavo), tai iš to galima spręsti, k ad jis M indaugo laikais buvo d ar nepilnam etis, o gal ir visai dar nebuvo gim ęs; vadinasi, M indaugo politinių įvykių jis negalėjo būti tęstis ocu* laris. K ronikininkas galėjo apie M indaugą žinoti tik iš palaidų žinių, kurios buvo kartojam os jo laiko žm onių tarpe. Ju k iš pa* tyrim o yra gerai žinoma, k ad žinios, besiskleisdam os iš lūpų į lūpas, per ilgesnį laiką virsta drum sčios ir daug nustoja savo pirm ykščio, gryno pavidalo. 3° K ronikos autorius kaip vokietis buvo kilęs iš tos visuos m enės, k uri laikė M indaugą savo priešu ir nebuvo jam tiram giškai nusiteikus. T odėl autorius, pasakodam as apie įvykius iš Lietuvos istorijos, turėjo juos nušviesti savo visuom enės pažiūrų įtakoje. 4° R eikia ir tai turėti galvoje, k ad tų laikų žmonės M im daugo atsisakym ą sąjungos su ordinu galėjo indentifikuoti su apostazija nuo krikščionių tikėjim o. Sis įspūdis galėjo jiems visų pirm a dėl to lengvai kilti, kad M indaugas iš ordino pusės priėm ė krikščionybę ir paskum buvo su juo draugiškuose san= tykiuose. Pagaliau, atsisakym as sąjungos su ordinu galėjo būti su apostazija ir dėl to identifikuojam as, k ad žmonės tais laikais buvo naivesni ir siauresnių pažiūrų: ne visada jie mokėjo atskirti grynai pasaulinę politiką nuo pačių krikščionybės reikalų. K adangi rim uotosios Livonijos kronikos autoriui labai daug pasitikėjim o yra pareikšta, tai reikia tam tikras šios kronikos vietas giliau panagrinėti. K ronikininkas m ums apie M indaugo atsisakym ą krikščionybės p aduoda šių žinių: in disen dingen do vernam künic M yndow e mere, die w aren im vil swere, wen er dannoch cristen was, als ich vor von im las. von Sameiten w ären gesant boten in der Lettow en lant an den kunic M yndow en,

190

der da riet zu Lettowen, u n d an T raniäten. besunder sie den bäten, daz er ir botschaft würbe daz sie in nicht verturbe. T raniäte sprach zu in: „Saget m ir üwern sin“ , die boten sprächen also:

also wol als du doch die Sameiten w eren vro, daz kunic M yndow e wolde län mochtes ummer wesen vrie! die cristen u n d er im vergän dir wonet ein groze torheit bie. wanne die cristen hänt verdrucket und w urde w ider heiden. sus soide er sich scheiden die Sameiten, so ist entzücket din ere und al din riche: von der toufe, die er hat: so müstu endeliche daz were der Sameiten rät. eigen wesen und dine kint. T raniäte zu in sprach: wie bistu so rechte blintl „ir Sam eiten hab t gemach, du bist ein wiser kunic genant, wir gän hin an M yndow en daz ist dir doch unbekannt, u n d vlehen unde drowen wiltu der cristen werden vrie, so lange, daz im w irdet leit so stän dir die Sameiten bie, zu aller siner cristenheit“ . die dich mit trüwen meinen, zu hant sie sich beviengen du salt dich des vereinen m it han den unde giengen und kere dich von der cristenheit. an den konic M yndow en läz dir mit trüwen wesen leit, u n d M arthen sine vrowen. T ra n iä t u n d die Sameiten daz du ein kunic lobelich gewaldic und dar bie rieh nicht lenger sie beiten, hast dine gote verlän, do sie zu im quämen. die dinen eldern hän gestän an eine stat sie in nämen, bie in manchen Sachen, unde sprachen also: wiltu die gote swachen „die Sameiten sint unvro durch dich u n d durch din ere: und dich halden zü der cristen* [heit? du salt nü ir lere volgen, sich, daz w irt dir gut. tü hin u n d läz dir wesen leit, daz du des ie gedachtes von irenthalben w irt behüt und ouch ie vor gebrachtes! allez daz dir gehöric ist, du salt m it trüw en wesen bie daz du läzest varen Christ, den Sameiten, wie ez sie da mite du bist betrogen, umme den cristentüm gestalt, ez ist w erlichen gelogen waz dich die brüdere hän gelärt, daz raten beide junc u n d alt, von dinen goten dich hän bekärt .die dir eren gunnen. din vater was ein kunic groz, die sinne sint dir entrunnen. w ir hän verw är daz vernom en, bie den ziten sinen genöz daz erste daz w ir m it dir kom en mochte m an nicht vinden: zü Letten und zü N ieflant, w iltu nü dinen kinden so kom en sän in dine hant und dir m achen ein joch 191

die lant von in beiden: ie gelebefe, daz ist mir leit! sie wollen werden heiden“. groz hertzeleit ist mir bereit“. Do der kunic so vernam, die vrowe gienc al zu hant den Christen wart er wider gramdo sie kunic Myndowen vant. und volgete gar irs rätes mite der bete sie alsus began: und hielt sich an der heiden site.„herre, sende disen man daz was der vrowen also zorn. zu Rige sinem meister wider: den sie zu vründe hatte erkorn, und lege dan den vride nider: der was brüder Sievert genant, daz ist vii wo! din ere“. geborn was er von Duringen lant, „ich volge diner lere“. deme tet sie die rede kunt sprach der kunic al zu hant. u n d sprach zu der stunt: sus w art der brüder so gesant „ich wil an den kunic gän zu N ieflande dräte m it vrowen M arthen rate, u n d wil in biten, daz er sän dich m it vride läze varn kunic M vndow e liez zu hant zu lande, ouch wil ich nicht sparn.uber alle sine lant waz ich dir gehelfen mac. alle die cristen vähen owe, daz ich diesen tac und ouch ein teil erslahen1) Savaime aišku, k ad kronikininkas negirdėjo šio dialogo, kuriam e jis atvaizduoja, kaip žemaičių pasiuntim ai stengiasi Mins daugą atitraukti nuo krikščionybės. N egalėjo žemaičių pasium tinių kalbos klausytis joks vokietis. Jeigu kokios nors buvo derybos, tai jos turėjo pasilikti paslaptyje. Pagaliau ir pats kro* nikininkas daro pastabą, kad M indaugas su pasiuntiniais k ak bejosi vienas. T odėl nebe tam tikro pagrindo galima paabejoti, ar žemaičių pasiuntinių kalba, kurią m ums kronikininkas užrašė, savo sm ulkm enom is tiksliai sutinka su tikrybe. K adangi kro* nikos autorius apie šiuos įvykius rašo praėjus 33 metams, tai galima m anyti, k a d jis žemaičių pasiuntinių sceną improvizuoja, rem dam asis karaliaus atsisakym u nuo sąjungos su ordinu. Są* jungos su kryžiuočiais atsisakym o faktas nejučiomis įtraukia kronikininką į apostazijos nuo krikščionių tikėjim o suponavimą. A klai įsitikinęs, k ad M indaugo apostazija įvyko, jis veikiam tiems asmenims į lūpas deda tam tikrus savo žodžius. M ūsų nuom one, į šią sceną, kurioje žemaičių pasiuntiniai stengiasi ka* *) V. 6334—6360.

192

ralių tiesiog į pagonybę atversti, reikia labiau žiūrėti kaip į poe» tinj kronikininko padailinim ą, nei į tik rą istorinį įvykį. N es ką pagonys b ū tų laimėję, jeigu, leiskim e, M indaugas būtų nuo krikščionybės atkritęs ir vėl pagoniu tapęs, o jų politinės pusės nepalaikęs? K ronikininko silpnoji pusė kaip tik ir pasireiškia tuo, k ad jis perdaug naiviai visur iškiša žemaičių pasiuntinių pagoniškos religijos m otyvus, neįžiūrėdam as juose politinių sie» kim ų. K aralius žemaičiams ne į pagonybę rūpėjo atversti: jiems buvo svarbu jis įtraukti sąjungon prieš vokiečius. T ai galima aiškiai m atyti iš šios kronikos vietos: w anne die cristen hän t verdrucket die Sameiten, so ist entzücket din ere u n d ai din riche1) du salt m it trüw en wesen bie den Sameiten, wie ez sie umme den cristentüm gestalt*2). B endrai im ant, žemaičių pasiuntinių kalba, k ad ir pagra» žinta pagoniškabreliginiais m otyvais, tu ri grynai politinę ten» denciją. Žemaičiai siekia vieno tikslo: jie būtinai nori M indaugą sukelti prieš ordiną. Pagaliau, ir iš pačių pasakojim ų, užrašytų m ūsų kronikoje, negalima absoliutiškai tiksliai d aryti išvados, k ad M indaugas krikščionybės b ū tų atsisakęs. K ronikininkas nemini, kad Min» daugas b ū tų grįžęs į savo dievus ir jiems aukas dėjęs. Jei jis po žemaičių pasiuntinių kalbos ir priduria savo pastabą, k ad karalius pasidarė krikščionim s piktas ir atsistojo pagonių pu» sėje3), iš to dar negalim a išvesti faktiškosios apostazijos nuo krikščionių tikėjim o. Leo M eyer, paskutinis rim uotosios Livo» nijos kronikos leidėjas, savo pridėtam e prie šios kronikos žody» B V. 6391—93. 2) V. 6415—17. s) V. 6427—30: Do der kunic so vernam, den cristen wart er wider gram und volgete gar irs rätes mite und hielt sich an der heiden site. Lietuva ir Vak. Europa, 13

193

nėiyje m ūsų cituotoje vietoje žodį „site“ verčia žodžiais „Sitte“, „B rauch“ (p aprotys). Šį reikšm ės nustatym ą gaiima būtų filo* logiškai tik tad a laikyti neginčijam ą ir tikrą, jei garso „i“ ilgu* m as (Q u an tität) „site“ žodyje būtų neabejotinas. Galim a nuo M eyerio skirtis ir kvestionuojam ąjį garsą „i“ laikyti ilgą; tada s i t e žodis reikštų S e i t e . N ieku b ū d u garso „i“ trum pum o rimo žodyje „m ite“ negalime vartoti argum entu prieš garso „i“ ilgum ą žodyje „site“ , nes rim uotoji Livonijos kronika ne visada garsų ilgum o ir trum pum o rimo žodžiuose paiso. T odėl žodžio reikšm ės „site“ klausim as, rodos, negali būti grynai filologiniu b ū d u išspręstas, bet tu ri būti sprendžiam as iš prasm ės sąryšio. K ad čia žodis „site“ negali reikšti S i t t e (G ew öhnung, Brauch), galima štai kaip įrodyti: 1° Žem aičių reikalavim as, k ad M indaugas •— nors ir kažin kaip jis b ū tų nusistatęs krikščionybės atžvilgiu — turi palaikyti jų politinę pusę, parodo, k ad derybose, kuriose žemaičiai turėjo aiškią politinę intenciją, buvo kalbam a ne apie religinį karaliaus atsivertim ą į pagoniškus papročius (Sitte*H eidentum ), bet apie politikos pakeitim ą, t. y., kad M indaugas politiniu atžvilgiu stotų žemaičių pusėje. 2° K ad žodžiu „site“ čia kronikininkas supranta ne S i t t e (G ew öhnung, B rauch), galima suprasti iš jo pastabos, kad dėl tokio karaliaus pasielgim o labai susierzinusi karalienė, norėjusi, k ad M indaugas su ordinu santykius palaikytų. Tas karalienės susierzinimas psichologiškai būtų nepateisinamas, jei čia būtų kalbam a apie gyvenim o būdo (Lebensart, Sitte) pakeitim ą, kuris savo prigim tim i reikalautų ilgesnio laiko pasireikšti ir viešai įvykti. V adinasi, toji karaliaus žmonos emocija tuo pat momentu neturėtų objekto (gegenstandslos) ir psichologiniu atžvilgiu būtų negalima. M anykim , kad kronikos autorius „ s i t e “ žodžiu supranta pagoniškus papročius, kurių M indaugas, pasak jo, būtų laikęsis, tai ir tad a dar negalim a b ū tų apodiktiškai tvirtinti, kad Min* dangas apostatavo, nes kronikininkas aiškiau mums niekur ne* pasako, koki buvo tie papročiai. Ju k esama pagoniškų papročių ir visai gerų, kurie su krikščionybės m okslu visai sutinka ; esama *) V. 6430-31.

194

dar tokių papročių, kurie patys savaime krikščionybės atžvilgiu yra neutralūs. Jeigu M indaugas tik tokių papročių laikėsi, tai dar negalim a būtų jo pavadinti apostatu. T ik tad a galima būtų M indaugą įtarti apostazijoje, jei tikrai žinotume, k ad jis būtų praktikavęs pagoniškus papročius, tiesiog priešingus krikščio* nybei. Bet tokios išvados iš kronikos pasakojim ų negalim a da* ryti, nes kronikininkas nieko apie tuos papročius m ums nesako. Labai galim as daiktas, k ad kronikininkas žodį „site“ parašė daug negalvodam as ir mažai paisė, ar tai su tikrybe sutinka, ar ne, nes jis daugiau kreipė dėmesio Į tai, k ad būtų geras rimavimas (mite — site). Jei į šį ir kitus pasakym us, kuriuos kronikoje užtinkam e, arčiau įsižiūrėsim e, tai galėsime įsitikinti, k ad jie reikia suprasti ne žodine prasm e. K ronikininkui vokiečiai krikščionybę taip reprezentuoją, kad jie kronikoje kaip krikščionys iškeliam i ne vien prieš pagonis, bet taip pat ir prieš rusų krikščionis. Vo« kiečių ordino valstybė jo kalba reiškia pačią krikščionybę. Ž odis „duczen“ (D eutschen) pasitaiko m ūsų kronikoje palyginti re ta i; dažniausiai jį pavaduoja žodžiai: „cristen“ , „cristenheit“ . K ad rim uotoji Livonijos kronika su ypatingu akcentavim u iškelia vokiečius kaip krikščionis, netgi prieš rusus, galima ma* tyti iš jos pasakojim ų apie vokiečių karus su rusais. K ronikL ninkas pasakoja: rusai labai tuo susidom ėję, kad krikščionybė tuose kraštuose pradėjusi sk listi; jie sumanę tam pakirsti kelią, nes krikščionybės platinim asis sukėlęs jiems daug širdies skaust m o; didžia kariuom ene jie ėjo žygin prieš krikščionis1) ir didį grobį paėmę vargšei krikščionybei2). T oliau kronikos autorius pastebi, k a d D orpato vyskupas H erm annas pradėjęs su rusais kariauti, nes jie norėję sukilti prieš krikščionybę3). D ėl to, k ad B V. 1557—63: die Rüzen nämen sich daz an, daz der Christentum began sich in dem Lande meren: daz wolden sie verkeren. ez was in von herzen leit. mit eime grözen her vil breit vüren sie üf den cristentüm. 2) V. 1566-67. 3) V. 2069-73.

195

rusai Polocką nuo vokiečių atkariavę, kronikinikas reiškia pasi* gailėjimą, sakydam as: „Jeigu Polockas tuom et būtų buvęs ge* riau apsaugotas, tai krikščionybė b ū tų iš to turėjusi naudos ligi pasaulio galo“1). N esu n k u įžiūrėti, k ad kronikininko nusista* tym as rusų politikos atžvilgiu yra subjektyvus. Jeigu jis rusų aiškiai ir neprilygina pagonim s, tai vis dėlto ir niekur nepažymi, kad jie buvo krikščionys ir net pačių vokiečių buvo krikščio* nimis laikom i, kaip ta t m atome E nriko Latvio kronikoje*2). Svar* biausias ru sų tikslas buvo ne krikščionybės plėtrą sutrukdyti, bet dėl rivalizacijos buvo dedam os jų politinės pastangos pa* kirsti kelią įsigalėti ordino valstybei Livonijoje. T odėl cituo* jam os vietos kronikoje reikia taip interpretuoti, kad ne krikš* čionybės plėtra rusam s sukėlė „širdgėlos“ (H erzeleid), bet kas* k a rt vis labiau stiprėjanti, vokiečių ordino valstybės organizacija Livonijoje. Jeigu kronikininkas savo raštuose jau rusų krikščionims pasirodo ne visai objektyvus, tai juo labiau galima laukti jo vienpusiško nusistatym o sprendim uose apie M indaugą, kuris sąjungos su ordinu atsisakė. Prieiname ta d išvadą, k ad iš kronikininko pasakojim ų, esą M indaugas žemaičių pasiuntinių patarim o paklausęs ir pasidaręs krikščionim s piktas ir stojęs pagonių pusėn, dar negalima tikrai apostazijos nuo tikėjim o įrodyti. N es reikėtų pam atuotą prie* kaistą, k ad čia kronikininkas žodžiu „cristen“ vokiečius supranta, giliau panagrinėti ir sugriauti. V isai įtikinam u pagrindu remda* miesi, galime čia pasakyti, k ad kronikininkas tuos krikščionis, kuriem s M indaugas atsisakė būti palankus, laiko esant vokie* čius. T ai aiškiai m atyti iš teksto turinio. N es kronikininkas, prieš darydam as savo pastabą, k a d „M indaugas krikščionims pasidaręs piktas ir stojo pagonių pusėn“ , leidžia žemaičių pa* siuntiniam s kalbėti: „Jeigu krikščionys spaudžia žemaičius, tai

-1) V. 2195—97: were Plezcowe da behut daz were nu dem cristentum gut biz an der werlde ende. 2) Henrici Chron. Livon. XIII. 4.: „ . . . et prae reverentia Christiani nominis paucos occidentes, plures captivantes.

196

nyksta tavo garbė ir žūva visa tavo valstybė1). Jeigu tu nuo krikščionių atsipalaiduosi, tai tau padės žemaičiai, kurie tave ištikim ai m yli“*2). Savaime aišku, k ad tie žemaičius spaudžią „krikščionys“ buvo vokiečiai. T ai rodo tas faktas, k a d žemaičiai nuolatos kariavo su vokiečių ordinu. Iš šio kronikininko paša* kojim o ir galim a spręsti apie M indaugo pasitraukim ą iš sąjungos su ordinu, bet ne apie jo atsisakym ą nuo krikščionybės. Be to, kronikininkas per daug vienpusiškai sprendžia apie religinius trijų naujai atsivertusių lietuvių d idikų įsitikinim us. D ar prieš M indaugui priim ant krikščionybę, kunigaikščio Leng» venio persekiojam i, jie kreipėsi į vokiečius Rygoje, prašydam i pagalbos, ir ten pasikrikštijo. K ronikininko pasakojim ais, jie priėmę krikščionybę, būdam i giliausiai įsitikinę. Jis laiko juos brangiais, dievobaim ingais lietuviais, kuriem s už tai garbė, kad nutraukė santykius su karalium 3). K ad jie krikščionybę priėmė grynai politinių m otyvų vedam i, tai jau galima iš tos aplinkybės num anyti, k ad jie (ta t jiems jau iš anksto turėjo būti aišku), kaip persekiojam i, tik tad a galėjo tikėtis pagalbos iš vokiečių ordino, jei jie pasikrikštys. T o d ėl iš pasakym o: „M es noromis geidžiam e susijungti su krikščionybe“4), negalima d aryti išvados, k a d jie iš įsitikinim o norėjo priim ti krikščionybę. Greičiausiai, jie, norėdam i išsisukti iš politinės priespaudos, stengėsi su vo» kiečiais, kaip su politine galybe, susijungti. R eikia ir su tuo skaitytis, k a d kronikininkas kartais ne» tik rų žinių paduoda. T o k į pavyzdį m atom e jo pasakojim e apie *) V. 6390—93: dir wonet ein groze törheit bie. wanne die cristen hänt verdrucket die Sameiten, so ist entzücket din ere und al dm riche . . . 2) V. 6399—6401:

3) V. 2795—99:

wiltu der cristen werden vrie, so stan dir die Sameiten bie, die dich mit truwen meinen.

die vromen Littowen wert ir reinez herze doch begert in dem cristentüme do hatten sie mit rüme gebrochen kein dem kunige sich

4) V. 2774—75: wir wollen uns genähen vil gerne zu der cristenheit.

197

M indaugo vyresniojo sūnaus apostaziją1). Iš rusų šaltinių yra net žinoma, k ad jis ne vien nuo krikščionybės neapostatavęs, bet dar kaip vienuolis krikščioniškai gyvenęs*2). Kiek galima iš pasakojim o spręsti, rim uotosios m ūsų kronikos autorius savo pažiūrą apie V aišilko apostaziją sieja su tuo faktu, kad Vaišilkas atsisakęs ordino pagalbos, kurios jis buvo prašęs ordino ma* gistrą K onradą, nes jam ir be tos pagalbos pavyko paimti vy* riausiąją valdžią Lietuvoje3). Iš paskutinių pavyzdžių galima spręsti, kad kronikos aus torius krikščioniškus neofitų įsitikinim us glaudžiai sieja su jų draugiškais santykiais su vokiečių ordinu. Be abejo, jis neskiria grynai religinės pusės nuo politinės. Čia išreikštom s pažiūrom s pam atuoti reikia pabrėžti tas faktas, kad religinis m om entas su grynai politiniu dažnai buvo iš piktum o siejamas kerštingos kronininkų plunksnos. Vokiečių or< dinas tos gadynės žm onių buvo laikom as bažnyčios steigėju jo užkariautuose pagonių kraštuose, o jis pats į save žiūrėjo, kaip į krikščionybės inkarnaciją. Todėl, kiekviena karo būtis su or? dinų buvo identifikuojam a su apostazija nuo tikėjim o ir atsisa* kym u bažnyčios. K ad taip buvo, aiškiai m atome iš Pom eranijos hercogo Sventopelko pavyzdžio. Sis hercogas, kaip žinoma, ilgai vedė karus su vokiečių ordinu. Iš Petro D usburgo pasakojim ų m atom e, kad Sventopelkas buvo kryžiuočiam s „filius iniquitatis, filius perditionis4), filius dyaboli“5*). D ėl to, kad jis ordiną ginklu puolė, buvo jis vaizduojam as kaip krikščionybės ir krikščionių persekiotojas0). T ik dėl to, kad jis su ordinu kariavo, buvo į jį žiūrim a —■o tas m ūsų klausim ui kaip tik ir turį sprendžiam osios reikšm ės —• kaip į apostatą7), kuris ne tik pats nuo bažnyčios x) V. 7204—06. Cf. Kallmeyer, Erläuterungen zu der livländischen Reimchronik, SS. rer. Livon. Bd. I. S. 768. -) Hna'rieECKaH psl. 201. s) Livi. Reimchron. V. 7175—7199. 4) Dusburg III. c. 32. 5) ibid. III. c. 35. 0) ibid. III. c. 33: „. . . l egat us scripsit et mandavit auctoritate aposto* lica dicto duci, ut a persecutione f i d e i e t fidelium cessaret. 7) Dusburg III. c. 33.: ,, . . . Nec aliquo modo ad gremium sancte matris ecclesie vellet redire“ .

198

atsisakė, bet ir prūsų neofitus į apostaziją prikalbėjęs1). Jeigu šiuo klausim u savo dispozicijoje turėtum e tik D usb u rg o kroniką su A nnales expeditiales Prussici ir jei Sventopelkas b ū tų tik iš ordino pusės priėmęs krikščionybę, tai gal niekas neabejotų Sventopelko apostaziją esant šaltiniais pam atuotą. Iš k itų šal* tinių m atom e, k ad D usburgo kronikoje piktais attributais („filius dyaboli“) pam inėtas ir dėl apostazijos apskųstas Sventopelkas visai neatsisakė krikščionybės*23), bet tiesiog tik išdrįso su ordinu k a ria u ti; o tai kaip tik ir buvo laikom a nusižengim u, dėl kurio Sventopelkas atrodė esąs notoriniu apostatu vokiečių ordinui, save s i m p l i c i t e r identifikavusiu su bažnyčia ir krikščionybe. Šiam atsitikim ui dėl to kreipiam e ypatingą dėmesį, nes tai, rodos, nemaža gali praskleisti uždangos į taip ginčijam ąjį M irų daugo nuo krikščionybės atkritim o klausim ą. Jei prisiminsim e, k ad Sventopelkas buvo M indaugo am žininkas, tai turėsim e da* ryti išvadą, k ad m ūsų aukščiau nušviesti paskutiniai politiškai* religinės prigim ties m otyvai, ordino nusistatym u hercogo Sven* topelko atžvilgiu buvę veiklūs, taip pat turėjo daryti lemiamos įtakos ir susidarant pažiūrom s apie religinius karaliaus Min* daugo, Sventopelko am žininko, įsitikinim us. K aip tad vienoda priežastis tom is pat sąlygom is negalėtų turėti vienodų vaisių? T odėl negalima prisidėti ir prie Schnūrer’io pažiūros, kad Min* daugas dėl to krikščionybės turėjęs atsisakyti, k ad jis galėtų kelti karą prieš vokiečių ordiną®). Ju k politinis antagonizm as yra galimas ir tikrai ¡vykdavęs net tada, kai ir pažiūros tikėjim o dalykuose sutikdavo. Jeigu atsižiūrėsim e į tai, kad į vokiečių ordiną buvo žiū* rim ą kaip į krikščionybės nešėją, tai negalima ginčyti, k ad amži* ninkai (drauge ir rim uotosios Livonijos kronikos autorius) tu* rėjo progos kiekvieną naujai atsivertusių lietuvių ir karaliaus M indaugo neištikim ybę ordinui arba su juo nesantaiką laikyti nuo krikščionybės atsisakym u. R eikia imti ir tai galvon, kad -1) Annal. exped, Prussici (SS. rer. Pruss. III. pg. 9): „ .. . fecit neo* phytos Prutenos apostatare et cum eis omnia castra Prussie destruxit. 2) Die Schrifttafeln von Oliva. Prima tabula fundatorum SS. rer. Prus. I. pg. 728. 3) Schnürer G., Kirche und Kultur im Mittelalter Bd. II. S. 323.

199

neofitai, jei jie sukildavo prieš ordiną, paprastai nuo krikščio* nybės atšlydavo. Buvo tai aplinkybė, k uri amžininkus, be to, jau kerštingai palinkusius laikyti M indaugą apostatu, turėjo su* stiprinti jų pažiūrose. V isa ta t gali pateisinti tą nuomonę, kad kronikininko sprendim ai dėl M indaugo religinių įsitikinim ų pa* keitim o nevisai įtikim i. — G alėtų im ti pagunda iš šio išdėstym o sudaryti argum entum ad hom inem įro dyti M indaugo apostazijai. T a d a reikėtų n u rodyti į tą esmės skirtum ą, k ad vienu atveju kalbam a apie apsisprendim ą pavergtų neofitų, žūt būt norinčių iš vokiečių vergijos išsigelbėti ir atgauti laisvę, kitu — apie lai s* vąjį nepriklausom o regento apsisprendim ą. Pagaliau, reikia pa* stebėti, k ad pagonių atsivertim as šiuo atsitikim u buvo grynai paviršutiniškas, taip sakant, k ard u ir ugnim i įvykdytas. Apie M indaugą, kuris gerai buvo supažindintas su krikščionių tikėjimo m okslu, taip pasakyti negalima. M indaugo apostazijai įrodyti istorikai, pav., Prochaska1) ir kiti, stiprina savo argum entaciją rim uotosios Livonijos kroni* kos vieta, kurioje sakom a, jog M indaugas visame savo krašte liepęs krikščionis suim ti ir iš dalies užm ušti123*) . A r ši kronikos vieta taip jau tiksliai sutinka su faktų tikrum u, kaip k ad istorikai nori, reikia labai abejoti. V isų pirm a tam prieštarauja toji aplinkybė, kad M indaugas patsai davė pradžią krikščionybės įvedim ui Lietuvoje ir patsai, kaip šaltiniai rodo, šį darbą rėm ė8). K adangi M indaugo dvaras 1) Kvartalnik historyczny XX (1906). psl. 62. s) Livi. Reimchron. V. 6457—60: Kunic Myndowe liez hant uber alie sine lant alle die cristen vahen und ouch ein Teil erslahen. 3) Jei pagalvosime, kad tuo laiku pagonybė Lietuvoje tvirtai laikėsi senos tradicijos, tai galėsime suponuoti, kad Mindaugas savo autoritetą ir galią davė pajusti valdiniams. Tai galima matyti iš jo norų ir pastangų pri* jungti prie savo valstybės ir kitus aplinkinius lietuvių padermės pagonis ir juos krikščionybei laimėti. Išreikštoji mintis turi savo pagrindą Inokento IV pasakyme, įdėtame popiežiaus laiške Rygos, Dorpato ir Ozelio vyskupams: „ . . . cum itaque dicti regis ad hoc f e r v e n t e r a s p i r e t a f e c t i o , ut per suffragium Sancte Romane ecclesie a d v i v e n t i s d e i n o t i t i a m multitudo circumstantium paganorum, adhuc manens in erroris devio c o n * v e r t a t u r : fraternitatem vestram rogandam duximus et monendam man*

200

ir gausingi jo valdiniai krikštijosi, tai, be abejo, reikia suponuoti, k ad jisai savo autoritetu ir galia juos paveikė. K aip tat galima su tuo suderinti, kad M indaugas tuos savo valdinius, kurie gal jam verčiant krikštijosi, vėliau ligi kraujo praliejim o b ū tų perse* kiojęs ir tai tik dėl to, kad jie dėl jo priežasties tapo krikščionys? Jau, rodos, dėl šios aplinkybės tikras krikščionių persekiojim as iš M indaugo pusės būtų, im ant psichologiniu atžvilgiu, negali* mas. Persekiodam as krikščionis savo valstybėje, M indaugas būtų pats griovęs stipriausiąjį pagrindą, kuriuo rėmėsi jo galia. Juk reikia nepam iršti, kad, prad ed an t M indaugo žmona, visi jo arti* m iausieji asm enys, jam atsidavę, buvo krikščionys. Kronikinin* kas, darydam as pastabą, kad M indaugas visoje savo valstybėje persekiojo krikščionis, rodos, per toli nueina. R usų šaltiniai apie jokius persekiojim us nieko nem ini: jie nepaduoda m um s jokių žinių nei apie katalikų, nei apie pravoslavų persekiojim us. Jeigu tad a Lietuvoje tikrai būtų kilęs krikščionių persekiojim as, tai reikėtų tikėtis, k ad visų pirm a popiežiaus raštuose ir kituose šaltiniuose b ū tų įdėta kokių nors žinių. Y ra tiesiog negalimas daiktas, k a d toksai įvykis, kaip krikščionių persekiojim as vidų* riniais amžiais, kuriais krikščionių pasaulis parodė tiek karšto tikėjim o uolum o kryžiaus karuose, nebūtų palikęs jokio pėdsako kom petentingų am žininkų liudijim uose. K adangi nerandam a jo* kių žinių apie krikščionių persekiojim ą Lietuvoje visuose kituose šaltiniuose, taip p at ir šiam klausim ui kom petentinguose po* piežių raštuose, tai vienos tendencinės rim uotosios kronikos žiniomis negalim a pasitikėti. R eikia pastebėti, k ad rim uotoji Livonijos kronika dažnai jungia įvykius, kurie dėjosi gana skirtingu laiku. T u o tarp u toji kronika aplenkia tuos atsitikim us, be kurių tie įvykiai neturi rei* kalingo sąryšio. Pavyzdžiui, tos kronikos žiniomis M indaugo k rikštas ir vainikavim as turėjęs įvykti vienu laiku. T atai prieš* tarauja k itų šaltinių žinioms1). D ėl tos aplinkybės galima ma* nyti, k ad tų kronikos vietų, kuriose kalbam a apie suim tuosius dantes, quatinus eidem Regi super conversione vel subiugation infidelium huiusmodi obtinenda, necnon super invasoribus seu quibuscumque terre sue molestatoribus compescendis, . . . si cut efficacius poteritis assistatis“. (Thei* ner I. Nr. CVI). x) cf. Totoraitis, 1. c. psl. 76. past. 1.

201

krikščionis, negalima sieti su A iindaugo asmeniu. Kronikininkas d u k a rt pasakoja apie suim tuosius krikščionis, turinčius bendro su šiuo gvildenam u klausim u. Vienoj kronikos vietoj sakoma, k ad M indaugas, atsisakydam as krikščionybės, juos liepęs su* im ti ir kai kuriuos nukauti1). Kitoje vietoje yra darom a pastaba, k ad V aišilkas, karaliaus sūnus, po savo tėvo m irties grįžęs iš Rusijos Lietuvon, grąžino laisvę visiems tiems krikščionims, lai* riuos M indaugas buvo liepęs įmesti kalėjim an*2*). D ėl šių atpa* sakojim ų reikia pastebėti, kad kronikininkas tiesiog po karaliaus m irties liepia jo sūnui atvykti iš R usijos ir paim ti vyriausiąją valdžią Lietuvoje. Jei pažiūrėsim e į kitus šaltinius ir šias kronikininko žinias palyginsim e, tai rasime, kad čia kronikininkas praleidžia vieną reikšm ingą faktą, būtent, uolaus pagonies Trainaičio viešpata* vimą, kuris po M indaugo nužudym o išsilaikė vienus m etus8). K ad ir trū k sta šaltiniais pam atuojam ų žinių, vis dėlto iš įvykusio politinio perversm o galima spręsti, kad kunigaikščio Trainaičio ir nužudytojo karaliaus šalininkų priešingos politinės kryptys buvo susidūrusios. G alim as daiktas, kad, Trainaičiui paėmus vyriausiąją valdžią, nesutikim ai tvėrė toliau tarp jo ir M indaugo šalininkų. K ad taip buvo, parodo pats Trainaičio nužudym o faktas. T uo laiku, be abejo, jis turėjo persekioti M indaugo sali* ninkus ir juos uždarinėti kalėjim uose. Iš šių faktų eigos atrodo, kad šie suim tieji krikščionys, kuriem s karaliaus sūnus grąžino laisvę, greičiau yra buvę M indaugo šalininkai. Galim a būtų pri* kišti, k ad po T rainaičio m irties M indaugo šalininkai būtų galėję atgauti savo laisvę. T u o tarpu žinome, k a d Trainaičio partija dar po savo vado m irties toliau kovojo ir tik vėliau buvo nu* galėta4). L atkow skis m ano, kad šie suim tieji krikščionys yra buvę vokiečiai. M indaugas, norėdam as žemaičiams įtikti, liepęs vokiečius įmesti kalėjim an ir kai kuriuos nužudyti5). Rodos, neapsiriksim e, m anydam i, jog V aišilko paleistieji krikščionys nebuvo vokiečiai. Livonijos vokiečių valdiniai, tada buvę Lietu* L Livl. Reimchr. V. 6457—60. 2) 8) 4) 5)

202

ibid. V. 7160-68. Bonneil, Chronographie psl. 76. s. ir Commentar psl. 108. Bonneil, Commentar. psl. 108. Latkowski, 1. c. psl. 404.

voje, Mindaugui sąjungos su vokiečių ordinu atsisakius, žinoma, turėjo iš krašto išsidanginti. Jei imsime galvon, kad Mindaugo žmona netgi mūsų rimuotosios kronikos žiniomis pasilikusi uoli krikščionė1), tai jau ji turėjo vokiečių krikščionis ginti, jei jie būtų dėl tikėjimo persekiojami. Visai nematyti, kad Mindaugas būtų liepęs vokiečius suimti tik dėl jų krikščioniškojo tikėjimo. Kr o* nikininkas pats vienoje vietoje sako, kad karalius, paklausęs savo žmonos patarimo, leido broliui Sievertui iš Turinguos123) vykti atgal pas magistrą Rygon8). Reikia manyti, kad ne tik šis vienas Sievertas, bet ir kiti vokiečiai, karaliaus žmonai tarpi« ninkaujant, buvo Livonijon pasiųsti. Hermannas von Wart« berge rašo, kad Mindaugas kryžiuočius ir v i s u s krikščionis iš savo valstybės ištrėmė: „Fratres et o m n e s christianos a regno suo expulit“4). Jisai visiškai apie tai nieko nemini, kad kurie nors krikščionys būtų buvę nužudyti. Žodžiais „omnes cliri« stianos“ reikia, be abejo, suprasti vokiečiai. Visų pirma jau dėl to, kad šie „christiani“ yra paminėti šalia „fratres“. Toliau, kad vokiečiai beveik visada, — kaip matome rimuotoje kronikoje, — buvo prieš lietuvius iškeliami kaip krikščionys. Pagaliau pats karaliaus atsisakymas sąjungos su ordinu turėjo tą išdavinį, kad vokiečiai, kaip svetimi valdiniai, Lietuvoje negalėjo pasilikti. Kadangi Hermannas iš Wartberges vienoje savo kronikos vie« toje sako, kad Mindaugas „fratres et omnes christianos £čia mes suprantam tik vokiečius) a regno suo expulit“, tai tie krikščio« nys, kuriuos karaliaus sūnus iš kalėjimo paleido, galėjo būti tik lietuvių krikščionys (Mindaugo šalininkai). Prochaska, tiksliau nenurodydamas pagrindo, a priori pasi« sako, kad tuo laiku vokiečių Lietuvoje nebuvo ir tie krikščionys, kuriuos Mindaugas, rimuotosios Livonijos kronikos žiniomis, lie« pęs nužudyti, yra, pasak jo, buvę lietuvių krikščionys5). Šia savo 1) Livland. Reimchron. V. 6550—64. 2) Kokias pareigas jis ėjo gyvendamas Mindaugo dvare, apie tai ša i s tiniai mums nieko nesako. Spėjama, kad buvo prie karaliaus dvaro kaipo ordeno pasiuntinys. 3) Livl. Reimchron. V. 6431—56. 4) Wartberge H. Chronicon Livoniae ed. Strehlke in SS. rer. Prussi* carum Bd. II. pg. 42. 5) Prochaska, 1. c. psl. 62.

203

nuom one Prochaska yra nekonsekventiškas. G indam as visų dona* cinių dokum entų autentiškum ą, jisai tu rėtų suponuoti, kad tuo* m et vokiečiai gyveno M indaugo dovanotose žemėse. Be to, rei* kia pastebėti, k ad viena tos pat rim uotosios kronikos vieta aiš* kiai ir neabejotinai rodo buvus vokiečių ordino narius, kuriuos karalius ypatingai globojęs1). T ie gandai, k ad M indaugas liepęs vokiečių krikščionis su* imti ir nužudyti, galėjo kilti dėl įvairių aplinkybių. V isų pirma galima tatai aiškinti politiniais santykiais žemaičių su vokiečių ordinu. T u rin t galvoje, kad M indaugas kai kuiruos žemės plo* tu s Žem aičiuose ordinui dovanojo*2), žemaičiai gi su kryžiuočiais nuolatinę kovą vedė3), tai kyla m intis, k ad kai kurie vokiečiai, gyveną M indaugo dovanotuose žemės plotuose, ordinui pralai* m ėjus kovą 1260 m. ties D urbės ežeru, pateko į žemaičių rankas ir gavo galą. K adangi M indaugas vėliau sąjungos su ordinu nu* sikratė ir su T rainaičiu užpuolė Livoniją, norėdam as paim ti Ven* deno pilį, tai galim as daiktas, k ad žm onių kalbos dėl šio karo žygio tas vokiečių aukas jam im putavo kaip krikščionių nužu* dym ą. Pagaliau, labai galimas daiktas, k ad M indaugas galėjo kai kuriuos vokiečius nubausti už krim inalinius arba politinius nusižengim us. T o k į nubaudim ą viešoji Livonijos vokiečių opi* nija, užjausdam a savo tautiečius, galėjo interpretuoti kaip krikš* čionių persekiojim ą. K ad kryžiuočiai nusižengdavo darydam i skriaudų lietuviam s, galima m atyti iš liudytojų parodym o teisme, kuris buvo tarp R ygos arkivyskupo ir vokiečių ordino 1309 me* tais4). Kas kartas vis labiau aštrėjąs politinis, tautinis ir religinis antagonizm as, tad a sudaręs didžiausią bedugnę tarp vokiečių ir lietuvių, labai lengvai galėjo iš m ažo šipulio priskaldyti didelį vežimą ir nebūtus daiktus pad ary ti būtus. T odėl, nagrinėji* moji kronikos vieta, regis, neverta to pasitikėjim o, kuris yra jai M indaugo apostazijos šalininkų pareikštas. Istorikai, M indaugo apostazijai įrodyti, kaip argum entą, sugrai* bo žinių iš Ipatjevo m etraščio. N o rs kronikos autorius tiesioginių x) 2) 3) 4)

204

Livl. Reimchr. V. 3598—3601. Bunge, Livland. LJB. I. Nr. CCLV, col. 338. Totoraitis 1. c. psl. 104—119. Voigt J., Gesch. Preussens. Bd. III. psl. 179.

žinių apie apostaziją neduoda, tačiau stipriai akcentuoja, kad M indaugas po savo klastingo krikšto visada, kaip pagonis, die* vam s aukas dėjęs. Su šalininkais tos nuom onės, jog M indaugas neapostatavo, vis dėlto reikia sutikti, k ad čia nagrinėjam asai Va* luinės kronikininko pasakojim as yra parašytas labai nepalankios nuotaikos M indaugui įtakoje. K ronikininkas, rodos, tiek buvo piktum u prieš M indaugą užsidegęs, k ad jisai savo žiniomis nuo prieštaravim ų nėra laisvas. Į šiuos prieštaravim us jau nurodo Bonnellis ir seka šios kronikos vienpusiškom is žiniomis su tam tik ru rezervuotum u1) . Plačiau nagrinėjam ąją kronikos vietą pa* gvildeno Latkow skis, stengdam asis ją taip pat dėl to žinių prieš* taravim o susilpninti*i2). Tačiau šis Ipatjevo kronikos pasakoji* m as visiškai nustos argum entavim o jėgos apostazijai įrodinėti,

x) Mitteilungen Bd. IX. psl. 308 s. 2) Latkowski Jul., Rozprawy t. 28. psl. 407: „ . . . Calkiem j už nie možna robič Mendogowi zarzutu, že czcil Diweriksę, czyli boga zajączego, i Miedzioimę (Medieinę), bóstwo polowania, co dowodzi, že byí namięt* nym mysliwym, j ak zwykle ksiąžęta litewscy. Co do czci „boga zającze* go“, to niewątpliwie i sana autor kroniki wolyñskiej, žyjący w spoleczeñ* stwie od kilka wieków chrzescjañskiem, bal się jechač dalėj, gdy mu zając drogę przebiegl. Jeszcze dzisiaj przesąd ten istnieje między wiesniakami. Pa* lenie cial umarlych j už chyba cialkiem nie zasluguje na miaño zarzutu. Wlaš* ciwą wagę mialyby slowa : „pohañstwo s wo j e jawie tworiasze“. Síowa te są w przecznošci z tem, co kronikarz poprzednio powiedzial („žriasze bo* hom swoim w tajnie“), jakže bowiem pogodzic to, že Mendog potajemnie bogom pogañskim skladal ofiary z tem, že pogañstwo swoje wyznawal? Sprzecznošc tę možna dwojako tìómaczyé: albo kronikarz w zapale niena* wisci do Mendoga, któremu wogóle jest nieprzychylny zapomniawszy, co poprzednio napisal, dodal na zakoñczenie te slowa: ,,i pohañstwo swoje je* wie tworiasze'', žeby czytelnika ostatecznie przekonaė, že Mindog byí po* ganinem ; albo raz Mendog tajemnie skladal ofiary wymienionym bogom, inną ražą nawet publicznie to czynií. Tylko ješli króì litewski tajemnie to robii, ciekawym, j akim sposobem kronikarz nasz mògi się o tem dowiedziec. Tajemne skladanie oliar musielibyšmy chyba odnosič do czasów bezpošred* nio następujących po chrzcie, gdy jeszcze Mendog nie poznal dobrze nauki chrzešciaiiskiej, a skladanie o fiar publiczne do czasów, gdy polączyl się z Trojnatem i žmudzinami. A le ostatecznie i publiczne skladanie ofiar daloby się wytlómaczyé. Mendog przeciež panowal nad masami poganskiemi, chrzešcjan mala stosunkowo byla garstka w j ego pañstwie. Masy nie ^nają tolerancji religijnej. Wobec nich przynajmniej pozory czci dia ich bóstw trzeba bylo zachowaé, zwlaszcza po bitwie durbeñskiej, gdy pogañstwo wzięlo gėrę. Pozory takie zachowywaí przeciež Olgierd, chrzešcijanin z przekonania".

205

jei prieš jį pastatysim e tam tikras ištraukas iš popiežiaus raštų. A iškesniam palyginim ui iškelsim e popiežiaus raštų liudijim us šalia V aluinės kronikininko pasakojim o: Ipatįevo kronikos žinios. „Крещ еніе же его льстиво бысть: ж ряш е богом ъ своимъ вътайнѣ, первому Нънадѣеви, и Телявели и Д иверикъзу, Заеяч ем у богу и Мѣидѣину; егда выѣхаш е на поле и выбѣгняш е за я ц ь на поле, въ лѣсъ рощ енія не вохожаше вну и не смѣяш е ни розгы уломити, и богом ъ своимъ жряш е, и мертвыхъ тѣлеса сожигаш е и поганьство свое явѣ творяш е" (И патіевская лѣтопись psl. 188.).

Popiežiaus raštų liudymai. 1) et deo vivo ac vero placere studeas sub religionis observantia christiane“ (Thei* ner I. N r. C X X I1I). 2) „ . . , dicti regis ferventer aspirat affectio, ut per suffra* gium sancte Rom ane ecclesie ad viventis dei notitiam m ultitudo circum stantium paganorum , ad* huc m anens in erroris devio convertatur“ (T heiner I. N r.

CVI).

Iš šių popiežiaus raštų pavyzdžių matome, kad M indaugas ne vien gyveno kaip uolus krikščionis, bet netgi turėjo labai di* džių norų, Rom os katalikų bažnyčios padedam as, christianizuoti aplinkinius pagonis. V adinasi, Ipatjevo metraščio žinios visiškai prieštarauja tam , ką m um s praneša popiežiaus raštai. T odėl y ra užtenkam o pagrindo, gvildenant M indaugo apostazijos klausi* m ą, žiūrėti labai skeptiškai į Ipatjevo m etraščio pranešim ą. Mū* sų kronikos tendencingum ui, kuris taip labai krinta į akis, pra* nešime apie M indaugo religinį gyvenim ą, be abejo, davė pradžią nepalanki ir pikta kronikininko nuotaika dėl M indaugo asmens. V ailuinės kronikininko tendencija, apibūdinanti M indaugą kaip pagonį, reikia tuo aiškinti, k a d M indaugas dėl nuolatinių karų, kuriuos jis vedė su V aluinės kunigaikščiais, buvo Valuinėje, kaip didžiausias priešas, labai nekenčiamas. Ipatjevo kronika yra taip pat labai subjektyvi M indaugo nužudym o priežasčių nurodym ais. T os kronikos pranešim u, M indaugas, tuojau po savo žmonos m irties, pasikvietęs jos seserį, kunigaikščio D aum anto žmoną, ir jai pasakęs: „Tavo

206

sesuo m irdam a liepė m an tave vesti, nes kita vaikų neišauklės“ . M indaugas savo svainę savo nam uos sulaikęs. D aum antas čia įžiūrėjęs didį įžeidim ą; jisai susijungęs su T rainaičiu ir M indau? gą su dviem jo sūnum nužudęs. A rčiau įsižiūrėjus, galim a pa? stebėti, k ad to k s dalyko aiškinim as nesutam pa su faktų tikrum u. N es V aluinės kronikininko pranešim ui galima padarytį šių prie? k a is tų : 1. R eikia labai abejoti, k ad toks senis, kaip k ad buvo Min? d auga s, turėdam as daug amžiaus, jau taip labai būtų aistringas buvęs ir geiduliam s pasidavęs. 2. K ronikininko žinių tikrum as yra sunkiai suderinam as su ta aplinkybe, k ad M indaugas savo gilią gedulą dėl žmonos mir? ties b ū tų galėjęs tiesiog jungti su skubiom is vedybom is. 3. N iek u b ū d u negalima su tuo sutikti, kad m irštanti žmo? na savo vyrui galėtų liepti vesti savo ištekėjusią seserį. Ypačiai taip negalim a m anyti apie M indaugo žmoną, kuri, Livonijos kronikos žiniomis, pasiliko krikščionė. 4. Reikia ir tat turėti galvoje, kad V aluinės kronikininkas paduoda visai neteisingų žinių, tvirtindam as, jog m irštanti žmo? na įsakiusi M indaugui vesti savo seserį dėl vaikų ^auklėjim o. Reikia pastebėti, kad vaikai jau nebuvo mažamečiai: donacinia? m e 1254 m etų dokum ente, vadinasi, aštuoneri metai prieš jų mo? tinos m irtį, jie yra m inimi kaip liudytojai. 5. Jeigu žiūrėsime įvykių raidos, tai pam atysim e, kad Min? daugas buvo nužudytas ne dėl keršto už svetimos m oterystės ryšių nutraukim ą, bet dėl grynai politinių priežasčių. T ai parodo toji aplinkybė, k ad su M indaugu drauge buvo taip pat nužudyti jo du sūnūs, kuriem s m oterystės įžeidimo m otyvas negalėjo būti taikom as. Politinis nužudym o pobūdis pasireiškia Trainaičio pastangose paveržti vyriausiąją v ald žią: M indaugui žuvus, jo viešpatavim as įstengė išsilaikyti vienerius m etus. 6. Ipatjevo m etraščio pranešim as nesutam pa su rimuoto? sios Livonijos kronikos žiniomis. Rem iantis rim uotosios kro? nikos pasakojim ais, reikia m anyt, k ad atentatas išėjo iš Trainai? čio pusės: „Ein anderer Lettowe hegte heimlich N eid gegen ihn, ein M ann, eben so reich und ebenso gross durch seine Freunde, dass ihm M indaugas kaum gleich kam, dieser m ordete M indo? we, den K önig der Lettow en, u n d wollte sich,durch List in den

207

Besitz seines Königreiches setzen“ . T aip pat ir pagal G ustino m etraštį, T rainaitis nužudęs M indaugą dėl valdžios godum o1). Šios pastabos duoda pagrindo m anyti, k ad kronikininkas, rašydam as V aluinėje, tik paviršutiniškai nusim anė Lietuvos po* litiniuose santykiuose. M indaugo apostazijos šalininkai savo nuom onei įrodyti re* m iasi taip pat žiniomis, kurių paduoda A nnales capituli Posna* nensis. A nnalistas sako, k ad pakrik šty ti prūsai su savo kara* lium M endolphu (M indaugu) dėl daugelio kryžiuočių darom ų sk riau d ų nuo krikščionių tikėjim o atkrito ir su kai kuriais vo* kiečių ordino broliais perėjo į lietuvius ir tvirtai laikėsi jų pu* sėje*2). K adangi m etraštininkas praneša, k ad šis faktas įvyko 1260 m., tai m anom a, k ad čia m etų skaitm uo yra klaidingai pa* duotas, ir todėl šis įvykis dėl m inimos apostazijos reikia nukelti į vėlesnę datą. M etraštininkas, rodos, neklaidingai paduoda šio įvykio m etus, tačiau negalim a šio pranešim o imti M indaugo apo* stazijai įrodyti. N es jis nieko kito daugiau nepaduoda, kaip tik drum sčių ir labai prieštaraujančių žinių žiupsnį apie kovą ties D urbės ežeru 1260 m etais, kurioje M indaugas visai nedalyvavo. Jei dėl palyginim o paimsime iš D usburgo kronikos tam tikrą pranešim ą apie tą patį įvykį, tai m atysim e, kaip labai skiriasi A nnales capituli Posnanensis nuo faktų tikrum o. Sustatysim e greta tam tikras vietas iš vienų ir k itų šaltin ių : A n n a les Capituli Posnanensis (SS. rer. P russ. I. psl. 761.)

Petri de D usburg Cronicon terre Prusie

. . . A nno eodem (1260) Pruthe* ni baptizati cum suo rege Men* dolpho propter m ulta gravami* na, que ipsis per Cruciferos in* ferebantur fidem christianam , quam assum pserant, deserentes ad Litw anos cum aliquibus fratribus ordinis cruciferorum

(SS. rer. Pruss. I. psl. 97) ...venerunt Curonienses peten* tes hum iliter, quod si deus da* ret christianis victoriam, extunc eis m ulieres et parvuli liberi re* derentur. Q uorum precibus ii* cet fratres satis fuerant inclinati communis tam en populus Prus*

J) Полное собраніе русск. лѣт. t II. psl. 343. laida 1843 m. 2) S. S. rer. Pruss. I. psl. 761.

208

abierunt ipsis fortissim e adhes sie et Livonie contradixit, as* rentes. serens quod de captivis eorum fieret secundum consuetudinem in bello hactenus observatam 1). Ex qua re C uronienses tantam conceperunt indignationem con= tra fidem et fidelium turbam , quod dum fratres inciperent Le* thovinos im pugnare, ipsi tam* que apostate a tergo Cristianos hostiliter invaserunt, et percu* tientibus Lethovinis ante Curo* niensibus retro, to tu s quasi po* pulus utriusque terre, derelictis ibi fratribus et eorum fidelibus recessit. N esu n k u yra įžiūrėti, kad savo pranešim e A nnales capituli Posnanensis prūsus iš karto dvejopai sukeičia: 1. Prūsai yra su l i e t u v i a i s sumaišomi, nes M indaugas yra pavadintas pak rik šty tų p rūsų karalium . 2. Prūsai yra taip pat ir su k u r š i a i s sukeisti. N es ne prūsam s, bet, kaip k ad mes iš šio D usburgo pranešim o ma* tome, kuršiam s buvo p adaryta skriauda tuo, k ad jų teisingas prašym as liko nepatenkintas. B ūtent, vokiečiai atsisakė kur* šiam s atiduoti jų žmonas ir vaikus, užstatytus įkaitais, ir tuo« m et, jeigu ordinas kovą laim ėtų. 3. Be to, šiame m etraštininko pranešim e prūsai yra ir su

*) Savo paaiškinimu: „Quorum precibus licet fratres satis fuerant indis nati, communis tamen populus Prussie et Lyvonie contradixit", Dusburgas, kaip vokiečių ordino narys, nori išteisinti savo ordino taktiką. Jei įsidėmės sime, kad vokiečius netgi pagal paties Dusburgo pranešimą, buvo šioje kos voje palikę pagalbiniai kariuomenės skyriai, sudaryti iš vietinių Prūsų ir Lis vonijos gyventojų („totus quasi populus utriusque terre derelictis ibi fratribus et eorum fidelibus recessit") ir, kad ordinui šią kovą pralaimėjus, prasidėjo visuotinis prūsų sukilimas, tai turėsime daryti išvadą, kad ne „communis p-os pulus Prussie et Livonie contradixit", bet ordinas nepatenkino teisingo kurs šių reikalavimo ir dėl tos savo didžios nelaimės pats buvo kaltas. Lietuva ir Vak. Europa, 14

209

ž e m a i č i a i s sukeičiam i. N es ne prusai, bet žemaičiai ir k u ri šiai susijungė su lietuviais po kovos ties D urbės ežeru. Sis sukeitim as p rūsų su kuršiais, žemaičiais ir lietuviais annaluose capituli Posnanensis reikia aiškinti visuotiniu p rūsų sukilim u, kuris prasidėjo po vokiečių pralam ėjim o ties D urbės ežeru. K adangi M indaugas kovoje ties D urbės ežeru nedalyvavo ir tik vėliau, rodos, nutraukė politinius santykius su ordinu, tai prieštaraujančios ir drum sčios šių annalų žinios neturi svarbios vertės M indaugo apostazijos įrodym am s. Iš šių annalų pranešim o apie M indaugą yra galima tik tą išvadą daryti, k a d nepriklausom ų žemaičių karo veikimą prieš vokiečių ordiną užsienis užrašė M indaugo sąskaiton. V adinasi, užsienio visuom enė ne visada aiškiai nuvokė politinę Lietu* vos būtį. Prochaska stengiasi įrodyti1) M indaugo apostaziją 1260 m. birželio 15 d. sutartim i, k uri buvo pad ary ta tarp P rūsų ordino ma* gistro H artm undo von G rum bach ir tarp M azovijos hercogo Zie* m ovito I *2). Šio dokum ento tekstas tačiau nieko tokio nerodo, iš ko galima būtų daryti apostazijos išvada. T aip pat nėra galima rasti jokių racijų, iš kurių galima būtų m atyti, k ad ši sutartis b ū tų buvus tikrai taik y ta prieš M indaugą. Paduodam a sutar* tyje sąlyga, kuri M azovijos kunigaikščiui deda pareigą teikti ordinui karinės pagalbos tuo atveju, jei kas nors G etviją (Jot* vingų kraštą) užpultų, galėjo būti taikom a taip pat lygiai ir vi* siems kitiem s, kurie tik turėjo pretenzijų į getvių kraštą. Su* darant šią sutartį, be abejo, buvo turėta galvoje ne vien Mindau* gas, bet taip p at ir žemaičiai su savo vadu Trainaičiu, ir Valui* nės kunigaikščiai, o ypačiai K ujavijos hercogas Kazimieras. Leis* kim, k ad ši sutartis buvo ir prieš M indaugą padaryta, tai ir tada negalim a iš to vesti apostazijos. N es šią sutartį sudaryti ordino m agistrą ir hercogą stūm ė grynai politinės priežastys, o tat rodo pats sutarties objektas. B ūtent, šioje sutartyje yra iš naujo tvir* tinam a pirm oji sutartis („placido affectu confirm arent“), sulig 1) Prochaska A., Dwa pojašnienia do dziejow Litwy I. c. psl. 59. 2) Voigt J., Cod. dipl. Pruss. I. Nr. CXXIX. psl. 129—30.

210

kuria šeštoji getvių žemių dalis buvo pripažinta hercogui. Be ko kito, viena ir kita pusė imasi naujų pareigų: 1. H ercogas Ziem ovitas laiko savo pareiga kryžiuočiam s padėti kiekvienam e karo žygyje, kurį tik ordinas sum anys da= ryti prieš getvius1). 2. Jeigu, darant karo žygį prieš getvius, kurie nors krikš* čioniški priešai pultų harcogo kraštą, tai tad a ordinas laiko savo pareiga Ziem ovitui pagelbėti*23). 3. T oliau, jeigu kurie nors priešų užpuolim ai („hostilitas“) neduotų ram ybės tam getvių kraštui, kuris jau šventam kryžiui yra pavergtas, tad a Ziem ovitas tu ri sulig sutartim i drauge su ordinu eiti karo žygin8). 4. Pagaliau, Ziem ovitas laiko savo pareiga ordinui padėti, jeigu neofitai sukiltų prieš kryžiuočius kurioje nors ordino už* kariautoje srityje4*) . K aip m atom e, jog sutartis buvo su daryta grynai politiniais sum etim ais. Ir pagonim s, ir krikščionių valdovam s ji buvo lygiai taikom a. T o d ėl trū k sta užtenkam o pagrindo, kuriuo rem antis galima būtų įžiūrėti koks nors priežastinis sąryšis tarp šios su* tarties ir M indaugo apostazijos. T oliau Prochaska savo įrodym ui ima 1263 m. vasario 16 d. dokum entą, b ū ten t: arbitražo sutartį tarp K ujavijos hercogo *) Voigt, Cod. dipl. Pruss. I. Nr. CXXIX: „ . . . volumus . . . cum omni potentia nostri exercitus ad omnem expeditionem, quam dicti magister et fratres procuraverint contra prefatos fidei christiane inimicos, proficisci non desistentes donec ipsi gratia celesti propicia errore perfidie relicto, divino cultui subiugentur. 2) ibid. „ . . . sed si nobis et nostris baronibus in ipso negotio exis« tentibus, terra nostra per hostes christianos gravabitur, predicti magister et fratres, sicut ex pacto sunt astricti nobis consilium contra huiusmodi moles* tias necessarium ministrabunt“. 3) ibid. „ . . . si vero iam dictam terram Getuinzitarum sub ditione sancti crucis permanentem aliqua hostilitas molestabit, obligamus nos simul cum ipsis fratribus viriliter contra huiusmodi invasores cum in ipsa terre fuerint iuxta posse nostrum absque qualibet desistentia insudare. 4) ibid. „Preterea si aliquam terram neophitorum eis virtute sancte crucis iam subiectam suadente dyabolo spreto fidei orthodoxe sacramento ad squalorem vetuste gentilitatis vel aliter cervicem temerariam erexerint contra fratres, quod absit contigerit declinare astrinximus nos contra tales sepedictis fratribus nostri exercitus auxilium indeficiens ministrare“.

211

Kazim iero ir vokiečių ordino. Šiame dokum ente skaitome ištisą eilę skundų, kuriuos ordinas pakėlė prieš Kazimierą. Be ko kito vokiečių ordinas skundė Kujavijos hercogą už tai, kad jisai pa» daręs su lietuvių pagonim is ir apostatais draugiškum o sutartį: „ . . . ducem (K asim irum ) accusant, quod contra tenorem p ri vile» gii sui treugas fecerit sine ipsis cum paganis lithuinis et apostatis hostibus fidei christiane in m axim um eorum et Ecclesie detri» m entum “1). V ienas šios arbitražo sutarties nutarim as skamba : „D iffinibus etiam arbitrando et expresse ac stricte sententiamus, u t predictus (K asim irus) sive sui heredes sine consensu predic» torum fratrum nunquam ullas treugas cum paganis Letuinis si» ve apostatis faciant“*2). Iš šių vietų Prochaska nori daryti išva» dą apie M indaugo apostaziją, o drauge ir visos Lietuvos ir mano, jog šis faktas jau buvo visiems plačiai žinomas. Prochaska, da» rydam as tokią išvadą iš šios sutarties, regis, per toli nueina. Pa» duotose vietose nieko nėra apie M indaugą pam inėta. V isoje ar» bitražo sutartyje negalim a įžiūrėti m ažiausio pagrindo, kuriuo rem iantis galima b ū tų rasti tokį nutarim ą, kuris nors implicite liestų M indaugo asmenį. Jeigu vokiečių ordinas arba Kujavijos hercogas Kazim ieras b ū tų šiuo reikalu turėjęs šį tą bendra su M indaugu, tai, be abejo, šioje arbitražo sutartyje stovėtų ne „pagani lituini sive apostati“ , bet b ūtų aiškiai pam inėtas Min» daugo vardas. K adangi nagrinėjam oje arbitražo sutartyje nei skundais nei nutarim ais neimama jokios pozicijos į M indaugo politiką, tai reikia m anyti, k ad M indaugas nebuvo tiesioginėje karo būtyje su ordinu, ir jeigu hercogas Kazimieras darė sąjun» gą su pagonim is, tai galėjo tik su žemaičiais ir jų šalininkais, greičiausiai su getviais, kuriais jis buvo suinteresuotas b eriva» lizuodam as su ordinu. Be to, nagrinėjant šios sutarties kves» tionuojam as vietas, reikia skaitytis su labai svarbiu faktu, bū» tent, k ad ne visa Lietuva, kaip Prochaska m ano, de facto buvo M indaugo valdžioje ir k ad ne visi jo valdiniai buvo krikščionys. Pagaliau pasakym e „treugas fe c it. . . cum paganis Lithuinis et apostatis“ žodžiu apostatis galėjo būti ne vien patys tikrieji lie» tuviai suprantam i, bet taip p at ir jų giminaičiai getviai arba kitos x) Voigt,. Cod. dipl. Pruss. I. Nr. CXLV. 2) ibidem.

212

tautelės, pav., galindai. V isai galimas daiktas, kad šie p a g o nys buvo priėm ę krikščionybę ir paskum apostatavo. N es do* kum entuose yra d u kart pam inėta, kad jie yra pasiryžę priimti krikščionybę : 1) Sicut dilectus filius nobilis Kazim irus Cuiaviae et Lan* šitie dux, ecclesie Rom anae devotus, sua nobis insinuatione mons* travit nonnuli pagani, qui Ientusi vulgariter in illis partibus ap* pellantur suorum terrarum contigui sponte cupiunt ad fidem christianam redire, ac se sue subicere ditioni (T heiner I. N r. 139. pg. 71). 2) C um olim ei fel. recor. Innocentius papa predecessor noster terras paganorum , que galens et Polexia vulgariter appel* lantur, duxerit concedendas, dum m odo pagani terrarum illarum sponte sine gladio fidem C hristi susceperint per baptism um (T heiner I. N r. 141. pg. 71). Istorinėje literatūroje lietuvių karo žygiai į Prūsus ir Ma* zoviją, nuo kurių šie kraštai labai nukentėjo, yra priskiriam i Min* daugui. Prochaska eina dar toliau, norėdam as tuose karo žy* giuose rasti argum entą M indaugo apostazijai įrodyti. Tačiau, toks m anym as, tu r būt, yra klaidingas. Leiskim, k ad šie karo žygiai M indaugui gyvenant buvo padaryti, tai ir tad a iš to dar negalim a b ū tų daryti išvados, kad jie ėjo iš M indaugo pusės. V isada reikia tu rėti galvoje tą faktą, kad, jei jau pirm a žemai* čiai buvo nuo M indaugo nepriklausom i ir savarankiškai vedė nuolatinius karus su ordinu, tai juo labiau po jų didžių laimė* jim ų kovoje ties D urbės ežeru galėjo Žem aičių kunigaikštis Trai* naitis varyti savarankišką politiką. T odėl šaltiniai ir mini tik vieną T rainaitį kaip tų karo žygių vadą, visai nieko nesakydam i, k ad M indaugas b ūtų pats juose dalyvavęs1). Pagaliau negalima absoliutiniu tikrum u tvirtinti, k ad šie karo žygiai įvyko dar M indaugui esant gyvam. A rčiau santykius nagrinėjant, galima priešingai m anyti, laikantis tos nuom onės, *) Dusburg P., cronica terre Prussie III., 160 (155). S. S. rer. Prus* sicarum I. psl. 125.: „Trinota filius regis Lethowinorum assumptis sibi pluri* bus aliis gentibus usque ad XXX milia virorum ad prelium congregavit, et dum appropinquaret terre Prussie, divisit exercitum suum in tres turmas, quarum unam misit contra Masoviam, aliam contra Pomesaniam . . .

213

kad čia kvestionuojam i karo žygiai yra vėlesnės datos, t, y., kad jie įvyko po M indaugo m irties. Trainaičio karo žygiai padarė gilų įspūdį to laiko žmonėms. Juos mini keli šaltiniai. N e visi iš jų p aduoda šių karo žygių vie* nodą datą. Pavyzdžiui, D usburgo kronika visai nesako, kuriais m etais jie įvyko. Teisybė, Ipatjevo m etraštis deda savo praneš Šimą apie M azovijos užpuolim ą į 1262 m etus. Tačiau, kadangi žinome, k a d šios kronikos chronologija nėra tikra, nes metų skaitm enys yra prirašyti vėlesnės rankos, tai ir Trainaičio karo žygių data negali būti tiksli. G alim as daiktas, k ad Ipatjevo me= traštis šią m etų datą paėmė iš lenkų annalų, kurie savo pranešk m us apie šiuos karo žygius taip p at deda į 1262 m etus1). R odos, k a d T rainaitis savo karo žygius padarė vėliau, grek čiausiai, po M indaugo m irties. T ai galima pam atuoti 1264 metų birželio 4 d. popiežiaus raštu, kuriam e popiežius kalba apie šiuos lietuvių karo žygius. Šiame rašte turim e pirm ąjį įrodym ą, kad žinia apie P rūsų ir M azovijos užpuolim ą pasiekė apaštalų Sostą Rom oje. N es rašte yra sakom a: „ A c c e p i m u s enim, quod R utheni scism atici et L ithuani... Poloniam hostiliter frequenter im v ad u n t... Ipsi etiam quicquid ėst in Prussia per dilectos filios fra* tres dom us H ospitalis Sancte M arie Theutonicorum Jerosolim k tani auxilio sedis apostolice C hristique fidelium acquisitum , co? nantur destruere intendentes fidem christianam exinde totaliter extipare“*2). Šioje vietoje yra ne apie ką kita kalbam a, kaip tik apie T ra k naičio karo žygius. L enkų annalų pranešim u, popiežius U rbonas IV būtų sužinojęs apie Prūsų ir M azovijos užpuolim ą tik po dvejų m etų. Jei A paštalų Sostas jau po dvejų m ėnesių sužinojo ordino pralaim ėjim ą ties D urbės ežeru3), tai jau reikia tikėtis, k a d Romoje turėjo b ūti anksčiau kaip po dvejų m etų pranešta ir apie Trainaičio žygius. Jei pagalvosime apie tai, kad Vislos apy* linkės buvo plačiai sunaikintos, ir k ad T rainaitis savo karo žy= x) Paszkiewicz, Regestra Lithuaniae I. Nr. 393, pg. 78—79. 2) Theiner I. Nr. CXLIX. 3) Kova ties Durbės ežeru įvyko 1260 m. birželio 13 d.; ordino pralab mėjimas Romoje jau buvo žinomas 1260 m. rugsėjo 9 dien. — Ewald, 1. c. IV, psl. 7.

214

giais buvo užsim ojęs sunaikinti vokiečių kolonizaciją tuose kraštuose, taip pat, k ad Ziem ovitas, M azovijos kunigaikštis, bu« vo nukautas, tai sunku bus įsivaizduoti, k ad dvejus m etus buvo delsta tai Rom on pranešti. Savo karo žygių T rainaitis 1262 m etais vasarą ir dėl to ne* galėjo įvykdyti, k ad jisai su M indaugu kaip tik tų pačių m etų vasarą padarė žygį Livonijon, norėdam as paim ti V endeno pilį1) . Jei būtų galimas faktas, k ad T rainaitis savo karo žygius padarė 1263 m etais prieš M indaugo m irtį, tai gautum e gana pai* nių chronologinių keblum ų. B ūtent, jei Trainaičio karo žygių datą atkelsim e prieš M indaugo m irtį, tai lietuviai 1263 metais per aštuonius ar devynis m ėnesius būtų padarę tris karo žygius: Livonijon*2), R usijon3) ir gvildenam us P rūsų bei M azovijos už» puolim us. Jeigu T rainaitis tais m etais žiemos m etu padarė žygį L ivonijon4) ir pavasario m etas tokiem s žygiams tais laikais dėl potvynių nebuvo patogus, tai jis turėjo Prūsus ir M azoviją pulti vasarą. O tam prieštaraują tas faktas, k ad T rainaitis vasaros pabaigoje, kai M indaugas išsiuntė savo kariuom enę prieš Brians* ko kunigaikštį, jau buvo Lietuvoje ir dalyvavo M indaugą žu* dant. Šių didžių karo žygių organizavim as ir pats jų įvykdym as būtų, be abejo, reikalavęs ilgesnio laiko. V adinasi, Trainaitis apie tą laiką vargiai b ū tų galėjęs būti Lietuvoje. K ad šių karo žygių T rainaitis nepadarė prieš M indaugo m irtį, galima dar pagrįsti popiežiaus raštu, rašytu 1263 m etais gruodžio 31 dien. (t. y., m aždaug try s m ėnesiai po M indaugo m irties) K rokuvos vyskupui. Iš šios vietos: „Lithuani et non* nulli alii illarum partium pagani, qui civitatem et diocesim Cra* coviensem frequenter im pugnant, venire cupiunt ad christiane fidei unitatem . N os . . . fraternitati tue m andam us, quatinus eis* dem paganis, ne, quod absit, videantur velut oves sine pastore relinqui, evangelizare salubriter per te vel alios religiosos, quos *) Bonnell, Chronographie, psl. 75. 2) Livl. Reimchr. V. 6891—6950. — Can. Samb. SS. rer. Pruss. tom. I. psl. 238. — cf. Totoraitis, 1. c. psl. 133. 8) HnaTieBCKaa

.v k T .

psl. 201.

4) Livland. Reimchron. V. 6891—950.

215

ad hoc ydoneos esse cognoveris, verbum dei, ac baptism atis et alia ecclesiastica exhibere auctoritate nostra studeas sacramen? ta faciens nichilom inus fundari in eisdem partibus ecclesias“1) — galima spręsti, k ad kaip tik apie tą laiką tarp lietuvių ir lenkų buvo taikingi santykiai. Rodos, esama gan rim to pagrindo ma? nyti, kad šie Trainaičio karo žygiai įvyko po M indaugo mirties, m aždaug 1263 m etų pabaigoje arba 1264 m etų pradžioje. K ad šie Trainaičio karo žygiai į M azoviją ne iš M indau? go pusės buvo darom i, dar rodo ir toji aplinkybė, kad juose da? lyvavo V aluinės kunigaikščio D anieliaus sūnus Švarnas. Osta? fijui K onstantinovičiui vadovaujant, rusai drauge su lietuviais naikino M ozaviją. T uom et taip pat hercogą Ziem ovitą nužudė Švarnas, D anieliaus sūnus*23). K adangi mes žinome, kad Min? daugas prieš savo m irtį su V aluinės kunigaikščiais Danielium ir V asilku nesantaikoje gyveno8), tai labai abejotina, kad šis ka? ro žygis, kuriam e rusai dalyvavo, b ū tų kilęs iš M indaugo pusės. M indaugo apostazijai įrodyti yra imami kai kurie popie? žiaus raštai. B ūtent, yra bandom a apostazijos nuom onę p am a? tu oti tais dokum entais, kurie yra surinkti T heinerio [I. N r. C X X V I. ir N r. C X L II] ir Bungės [I. N r. C C C X ir N r. C ę ę X I ] , ir m anom a, k ad Rom os kurija jau žinojo M indaugą esant neiš? tikim ą krikščionių tikėjim ui4). V isi šie dokum entai yra parašyti vienu ir tuo pačiu reikalu ir todėl tarp jų yra tam tikras sąryšis. Lenkų kunigaikščiai užsim anė pavergti getvius, puldinėju? sius Lenkijos pakraščius. Popiežius A leksandras IV įgaliojo pranciškoną B artolom iejų iš Č ekijos organizuoti kryžiaus karo žygį prieš lietuvius ir getvius kaip pagonis. V okiečių ordinas tuojau pastebėjo, k ad kryžiaus karo akcija, kuri buvo pradėta varyti iš lenkų pusės, kenkia jo christianizavim o darbui Prūsuo? se ir Livonijoje. T odėl kryžiuočiai ilgai nelaukdam i kreipėsi į popiežių ir stengėsi savo interesus ginti. V adinasi, šie dokumen? tai yra parašyti lenkų ir vokiečių ordino n a u d a i: B Theiner, I., Nr. CXLVIII. psl. 76. 2) Totoraitis. 1. e. psl. 133—134. 3) HnaTieBCKaa a L f. 568 — Totoraitis, 1. c. psl. 139. 4) Totoraitis, 1. c. psl. 129—30.

216

I Lenkijos

II naudai.

1) 1255 rugpiūčio 6 dien.: popiežius A leksandras IV įga* lioja pranciškoną Bartolom iejų iš Č ekijos organizuoti kryžiaus karo žygį prieš lietuvius ir get* vius (T heiner N r. C X X V I). 2) 1257 sausio 5 dien.: Po* piežius ima A paštalų Sosto glo* bon lenkų hercogus ir kryžiaus karžygius (T heiner I. N r, C X L II).

V okiečių ord in o naudai. 1) 1257 rugpiūčio 6 dien.: vokiečių ordinui (B unge I. N r. C C C X ). • 2) 1257 rugpiūčio 7 dien.: D om inikonam s (B unge I. N r. C C C X I). 3) 1257 rugpiūčio 8 dien.: Bartolom iejui iš Č ekijos ir pranciškonam s (B unge I. N r. C C C X IV ). — V isus šiuos do* kum entus Rom os kurija išstatė vokiečių ordino naudai.

Šiuose dokum entuose pasitaiko tokių vietų, kaip: „predi* cantibus contra paganos seu quoslibet alios infideles in Leto* wia et G etw ezia“1) ; „contra Licwanenses et alios paganos et scimaticos, qui terris Christianorum confines exsistunt“*2) ; „con* tra paganos aut aliquos alios infideles in Lettovia ac G zetw esia seu quibuscunque aliis partibus constitutos“3). Iš šių vietų yra norim a daryti išvadą, k ad M indaugas krikščionybės jau buvo atsisakęs ir k ad Rom os kurijai tai buvo pranešta. K adangi visi pam inėti dokum entai tu ri tam tik rą sąryšį — nes juose kalbam a apie vieną ir tą patį dalyką, — tai užteks trum pai panagrinėti tik vieną 1255 m etų rugpiūčio 6 dien., kaip ankstybesnės datos. Jeigu šiame dokum ente popiežius ir pa* veda Bartolom iejui iš Č ekijos organizuoti kryžiaus karo žygį prieš lietuvius ir getvius, tai dėl to dar nėra galima m anyti, kad šis organizuojam as karo žygis b ū tų buvęs prieš M indaugą nu* kreiptas, nes kryžiaus karo akcija buvo varom a prieš tuos lie* tuvius, kurie M indaugo valdžiai nebuvo subordinuoti. Šį kry* žiaus karo dokum entą nagrinėjant, nereikia iš akių pamesti tos *) Bunge I. Nr. CCCXIV. 2) Theiner I. Nr. CXLII. 3) Bunge I. Nr. CCCXI.

217

labai svarbios politinės aplinkybės, kad karalius M indaugas tuo* m et ne visom s lietuvių giminėms viešpatavo. U žtenka prisim inti tą istorinį faktą, k ad stipri lietuvių giminė žemaičiai M indaugo valdžiai nepriklausė. Jau pačioje pradžioje žemaičiai kariavo netgi su pačiu M indaugu, o paskum nepriklausom ai vedė nuola* tinius karus su vokiečių ordinu. V adinasi, šiame dokum ente ir kituose yra kalbam a apie tas lietuvių gimines (žemaičius, get* vius ir k it.), kurios politiniu atžvilgiu dar nebuvo faktiškai su* rištos su karaliaus M indaugo jurisdikcija. K ad, pavyzdžiui, že* maičiai yra taip p at lietuviais vadinam i, galima pam atuoti kelio* mis rim uotosios Livonijos kronikos vietom is1) ir W artberges kro* nikos ištraukom is*2). G alim as daiktas, k ad kai kurios pietinės lietuvių giminės, nuo M indaugo nepriklausydam os, drauge su getviais puolė lenkų pakraščius3) ; arba dėl m enkos valstybinės or* ganizacijos galėjo ir M indaugo valdiniai savo valia daryti ma* žesnius žygius. K ad Rom os kurijai ši politinė būtis buvo žino* ma, galima m atyti iš popiežiaus A lexandro IV 1255 m etų kovo mėn. 7 dien. rašto, kuriam e M indaugas yra raginam as vyskupą K ristijoną globoti ir ginti nuo pagonių užpuolim ų: „ . . . sere* nitatem tuam affectuose rogandam duxim us et m onendam , in re* m issionem peccam inum iniungentes, quatinus eundem nulio me* diante apostolice sėdi subiectum , pro D ivina et nostra reverėn* tia in suis necessitatibus babeas com m endatum eumque contra paganorum suam diocesim undique im pugnantium , et aliorum in* vasorum incursus ítem contra tue iurisdictioni subiectos prote* gas et deferidas“4). Jeigu jau pirm ojo Lietuvos vyskupo Kristi* !) V. 4466—67: die bure, die den Lettowen, die Sameiien sin genant, V. 5445—46: die Lettowen al zu hant, die Sameiten sint genant, V. 9965—66: von Sameiten ein her gerant die sint ouch Lettowen genant, V. 11097—98: ein her von Sameiten lant, die ouch Lettowen sint genant. 2) Zajączkowski St., Studya nad dziejami Žmudzi w XIII. psl. 55. past. 6. 3) Lowmiahskis taip pat įrodinėja, kad pietinės lietuvių giminės nebuvo pripažinusios Lietuvos karaliaus vyriausios valdžios (towmianski H. Studja nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego t. II. psl. 334—339). 4) Bunge, III Nr. CCLXXIX. a.

218

jono vyskupija ne vien buvo nepriklausom ų pagonių puolama, bet taip p at prieš karaliaus M indaugo valią ne visuom et galėjo būti ram i nuo jo pagonių valdinių, tai, galimas daiktas, kad, esant palaidam valstybiniam organizm ui, M indaugo valdiniai*pagonys galėjo drauge su getviais pulti kaim ynes lenkų sritis. Jeigu šiuos santykius imsime galvon, tai visai nebus nuostabu, kad, dar Min* daugui gyvenant, buvo paskelbtas kryžiaus karas prieš lietuvius ir kitus pagonis. Žinom a, negalima to tvirtinti, k ad ši kryžiaus karo akcija būtų buvus nukreipta prieš patį M indaugą. N es tais m etais jis buvo geriausiuose santykiuose su Rom a. Iš vieno do* kum ento, kuris buvo išduotas 1255 m etais kovo mėn. 6 dien.1), m atom e, k ad popiežius A leksandras IV patvirtino M indaugui visas sritis, kurias jis Rusijoj užkariavo, ir tuo pat laiku šutei* kė jam leidim ą vieną iš jo sūnų vainikuoti Lietuvos karalium . V adinasi, popiežius buvo visai įsitikinęs, k ad M indaugas gyve* no krikščionių tikėjim o dėsniais ir buvo bažnyčiai ištikim as. Popiežius, tvirtindam as Lietuvos karaliaus užkariavim us, paro* dė daug noro stiprinti krikščioniškos Lietuvos galybę, nes jam buvo aišku, k ad stiprėjanti krikščioniškoji M indaugo valdžia rem s Rom os katalikų bažnyčios christianizavim o darbą aplin* kinių pagonių ir rusų kraštuose: „ ___ nos attendentes, quod te terras habente predictas, vicine paganorum et infidelium regio* nes de ficili poterunt tuo dom inio subici et acquiri cultui chris* tiano“*2). N etgi arčiau prisižiūrėjus kryžiaus karo paskelbim o bulei, negalima nieko tokio pastebėti, kuo galima b ū tų įrodyti Min* daugo apostaziją. Priešingai, iš vietos : „ . . . Lithuani et Jentve* sones ac nonnulli alii ethnici, qui Rom anam ecclesiam n u n q u a m m atrem sue professionis fidei agnoverunt, vires exacuunt contra ipsam “ aiškiai galima m atyti, k a d popiežiaus bulėje yra kalbam a tik apie tuos pagonis, kurie dar n i e k u o m e t savo tikėjim o išpažinim u nepripažino Rom os bažnyčios savo m otina. Vadi* nasi, čia negali būti jokios kalbos apie apostatus. A naiptol, ši kryžiaus karo akcija, kaip iš šaltinių m atyti, visai sutiko su Min* daugo sum anym ais ir jo politiniu veikim u: „ .. . d i c t i regis fer* x) Theiner, I. Nr. CXXIII. pg. 6 0 -6 1 . 2) Theiner, I. Nr. CXXIII.

219

venter aspirat affectio, u t per suffragium sancte Romane eccle? sie ad viventis dei notitiam m ultitudo circunstantium paganorum adhuc m anens in erroris devio convertatur“1). V adinasi, ši kry? žiaus karo akcija, k uri tuom et buvo pradėta varyti prieš lietuvius, getvius ir kitus pagonis, buvo ne kas kita, kaip tas „suffragium sancte Rom ane ecclesie“ , kurio M indaugas prieš kelis metus labai karštai prašė kreipdam asis į A paštalų Sostą („dicti regis fer? venter aspirat affectio“). Pagaliau popiežius A leksandras IV , tvirtindam as M indaugo žemių dovanojim us ordinui, 1260 metų sausio 25 dien. dokum ente dar vadina karalių M indaugą „caris? sim us in C hristo filius noster, illustris rex Lettovie“*2). Jeigu po? piežius b ū tų įsitikinęs, k ad M indaugas apostatavo, tai nieku b ū d u jo būtų nevadinęs „carissim us in C hristo filius noster“ . Šio krikščioniško titulo M indaugas b ū tų tuojau nustojęs, kaip ir visi kiti, kurie tik bažnyčiai pasidarė neištikim i. Pav., popie? žiaus raštas, rašytas V aluinės D anieliui dėl jo apostazijos, pra? sideda jau visai k itokiu tonu: „D anieli regi Ruscie tim orem divini nom inis et am orem “3). Iš šių nagrinėjim ų eina ta d išvada, kad pam inėti popie? žiaus raštai negalim a imti argum entais M indaugo apostazijai įro? dyti. N es tuose raštuose kalbam a apie kryžiaus karą, kuris buvo ne prieš M indaugą skelbiam as, bet prieš žemaičius ir kitas pietų Lietuvos lietuvių gimines, nebuvusias M indaugo jurisdik? cijoje. Reikia pastebėti, k ad kryžiaus karas buvo organizuojam as prieš žemaičius iš vokiečių ordino pusės daugiau politiniais su? m etim ais nei k ad religiniais. T ik ad verbum sekdam i rimuoto? sios Livonijos kronikos autorium istorikai prieina tos nuom onės, k ad žemaičiai kovojo su vokiečiais, stengdam iesi pašalinti pavo? jų, grėsusį jų dievaičiams iš ordino pusės. V isada reikia su tuo skaitytis, k a d kronikose turim reikalo su anų laikų žmonių pa? žiūrom is. T u rin t galvoje, k a d vokiečių karai su pagonimis bu? vo stengiam asi viešajai vakarų Europos opinijai pastatyti krik? ščionybės skleidim o idėjos šviesoje, tai savaime aišku, kad vo? Theiner, I. Nr. CVI. 2) Bunge I. Nr. CCCXLVII., Latkowski 1. c. Raczynski psl. 18. :!) Ptašnik, Monum. Pol. Vet. III. Nr. 85. psl. 45.

220

kiečių kronikininkai į tuos karus iš žemaičių pusės negalėjo ki= taip žiūrėti, kaip į pagonybės gynim ą, o iš vokiečių pusės kaip j krikščionybės apsaugojim ą. T odėl yra užtenkam o pagrindo k ro nikininkų pranešim ais sekti su tam tik ru atsargum u. Iš tikro kiti svarbūs m otyvai darė lemiančios įtakos karuose su pago* nimis. J u k iš pačių aplinkybių aišku, k a d žemaičiai visų pirm a kovojo dėl savo nepriklausom ybės, ir k a d iš kitos pusės vokie* čių ordinui buvo labai svarbu sujungti savo perskirtas valdym o sritis Prūsuose ir Livonijoje. T odėl pavergim as Žem aičių, kurie buvo tuo skiriam uoju tarpu tarp P rūsų ir Livonijos ordinų, virto dienos klausim u, kurį kryžiuočiai stengėsi išspręsti savo poli t b k o s naudai. V adinasi, vokiečių karai su žemaičiais tu ri grynai politinę tendenciją tiek iš žemaičių, tiek lygiai ir iš vokiečių or* dino pusės. Jeigu rim uotoje kronikoje ir y ra kiekvieną kartą iškišam i religiniai m otyvai, tai reikia į juos žiūrėti kaip į pėd* sakus tuolaikinių pažiūrų, kuriose, kaip jau esame parodę, poli* tinis ir religinis m om entas yra labai vienas su antru susiję. To« d ėl m um s rodos, k ad istorikai savo nagrinėjim uose per toli nuei* na, tvirtindam i, jog žemaičiai ir aukštaičiai kovojo su vokiečių o rd in u dėl pagoniškos religijos turėdam i tą aiškų tikslą: savo kovom is su ordinu taip M indaugą paveikti, k ad jis atsisakytų krikščionybės. M indaugo apostazijos klausim u kai kurie istorikai perdaug iškelia politinius m om entus, k urių tuom et nors ir buvo susidarę, tačiau jų neužtenka apostazijos padariniam s įrodyti. N o rs po* litinės priežastys ir vertė M indaugą krikščionybę priim ti, tai ne* galim a iš to dar spręsti, k ad dėl politinių sum etim ų jis b ū tų at* sisakęs krikščionių tikėjim o. N o rs vienas ir kitas faktas turi ben* dro, tačiau nereikia pam esti iš akių jų vidinio skirtum o. V isų pir* m a jau pati politinė būtis, kurioje M indaugas buvo atsidūręs prieš savo krikščionybės priėm im ą, y ra skirtinga nuo tų politinių aplin* kyb ių , kurios jam susidėjo prieš jo atsisakym ą sąjungos su ordinu. Prieš priim dam as krikščionybę, M indaugas buvo iš visų pusių apsuptas gausingų priešų. Prieš atsisakant sąjungos su ordinu, ga= Įėjo jam nepasitenkinim o ro d y ti vieni žemaičiai, kurie nuolatinių k a rų su vokiečiais buvo gerokai nuvarginti. Paskum neram ūs pa* gonys galima buvo patenkinti vienu atsisakym u sąjungos su o rdinu, nes pagonim s tiek nerūpėjo vidiniai karaliaus įsitikini*

221

m a i, kiek Livonijos ordino m agistrui A ndriejui; pagonim s buvo svarbu ne tiek karaliaus atsisakym as krikščionybės, kiek jo poli* tikos pakeitim as jų naudai. M ūsų nuom one, čia tikroji apostazi* ja nuo krikščionių tikėjim o nebuvo būtinai reikalinga. Jeigu tik M indaugas savo įsitikinim ais buvo krikščionis, tai jis galėjo pasilikti krikščioniu ir toliau, nepaisydam as, kad jis sąjungą su vokiečių ordinu buvo nutraukęs. M indaugo apostazijai įrodyti im am as popiežiaus Jono XXII raštas, rašytas didžiajam Lietuvos kunigaikščiui G edim inui 1324 m etais1). K adangi šio rašto vieta kartais yra cituojam a apleidus žodžius „declarans nobis quod“ („ . . . quondam predecessor tuus M indow e cum toto suo regno fuit ad fidem C hristi conversus, sed propter atroces et inimicabiles iniurias dilectorum filiorum mag. ord. T heuton. a. fide huiusm odi recesserunt et in errorem pristinum sunt relapsi“ . . . ) , tai gaunam a įspūdžio, kad šio Min* daugo apostazijos liudijim o autorium esąs pats popiežius. Jeigu nagrinėjam os vietos žodžiai būtų paties popiežiaus Jono XXII, tai tad a gal b ū tų pagrindo tais žodžiais pasitikėti. Bet yra ne taip. Popiežiaus bulė, kurioje kalbam a apie M indaugo apo* staziją, yra tik atsakym as į G edim ino laišką, ordino kaltintojų parašytą. K ad b ū tų aiškiau, čia palyginsim e tam tikras vietas iš G edim ino rašto ir popiežiaus bulės: G edim ino laiškas 1323 m. ge= gūžės mėn. (B u n g e 11. D C L X X X V I I ). , , . . . H inc est quod reverentiae vestrae praesentibus litteris declaram us, quod noster rex M indow e cum toto suo regno ad fidem C hristi fuit conver* sus, sed propter atroces iniurias et innum erabiles proditiones m agistri et fratrum de dom o T heutonica omnes a fide re* x) Totoraitis, 1. c. psl. 129.

222

Popiežiaus 1324 m etų (T h e in e r 1. C C X C III).

bulė

„ . . . declarans nobis, quod quondam predecessor tu u s M indow e cum toto suo regno fuit ad fidem C hristi conversus,, sed propter atroces et inimica* biles iniurias dilectorum filio* rum M agistri et fratrum ordinis (hosp.) S. M arie Theutonico* rum Jerosolim itani a fide huius* m odi recesserunt et in errorem

cesserunt, sicut proh dolor et nos usque in hodiernum diem in errore ipsorum progenitorum nostrorum perm anere . . . “

pristinum sunt relapsi, sicut et te oportet propterea usque in hodiernum diem, licet invitum , in errore huiusm odi permanes re, ac subsequenter quam plm res articulos contra eosdem m agistrum et fratres in litteris annotasti

Palyginę šias vietas, aiškiai m atome, k ad ištrauka iš popie= žiaus bulės bemaž ad verbum skam ba G edim ino rašte. Vadi* naši, popiežiaus Jono X X II bulėje yra tik kartojam i žodžiai, paim ti iš G edim ino laiško. T odėl M indaugo apostazijos liūdi s jimo autorium negalima laikyti popiežiaus Jono X X II. Pagaliau ir iš popiežiaus pastabos „ d e c l a r a n s n o b i s q u o d “ , sa= vaįme suprantam a, k ad šiam karaliaus M indaugo apostazijos liudijim ui pradžią davė vokiečių ordino priešai, kurie popiežiui kaltino kryžiuočių vyriausybę. V adinasi, nagrinėjant šį aposta* zijos argum entą, reikia turėti reikalo ne su popiežium Jonu X X II, bet su ordino kaltintojais, šį apostazijos liudijim ą suredagavus siais. Iš to, kad čia turim a reikalo su kaltintojais, yra rim to pagrindo kvestionuoti jų kom petenciją teisingam liudijim ui. Jų liudijim o autentiškum u jau dėl to reikia abejoti, k ad jis buvo suredaguotas 60 m etų post factum . Paskum šis liudijim as, kaip savo nekenčiam o priešo kaltinim as, jau savo prigim tim i yra pas linkęs į neteisybes ir perdėtus tvirtinim us. Pasakym as: sėd propter atroces iniurias dilectorum filiorum M agistri et fratrum ordinis S. M ariae Theutonicorum “ , regis, yra ne visai teisingas. Iš politinių ordino santykių su M indaugu nem atyti, kad būtų buvę kokių nors žym esnių nesusipratim ų ir didesnių incidentų. R eikia pastebėti, k ad santykiai tarp ordino ir M indaugo buvo taikingi. N etgi nutraukęs santykius su ordinu, M indaugas neuž* ėmė griežtai priešingos pozicijos prieš savo buvusį sąjungininką. Jei ordinas bet ku rių skriaudų darė, tai galėjo daryti nepriklam somiems žemaičiams, su kuriais jis vedė nuolatinius karus, nore* dam as juos pavergti savo valdžiai. T odėl teisingai Latkow skis pastebi, kad ordino m agistras M indaugui skriaudos nepadarė1). *) Latkowski, 1. c. psl. 408.

223

O jeigu visi donaciniai dokum entai, kaip K ętrzynskis įro d o 1), yra falsifikatai, tai visai neatrodo, k ad ordinas būtų daręs kokį nors spaudim ą karaliui M indaugui. Sis G edim ino laiškas su savo kaltinim ais prieš vokiečių ordiną yra glaudžiai susijęs su didžiu ginču, kilusiu tarp vokiečių ordino ir R ygos arkivyskupų. Panašią vietą, k uri kalba apie M indaugo apostaziją, randame Rygos arkivyskupo Jono I II ir jo kapitulos prokuratorių me« moriale apie jų ginčą su ordinu. Tam e memoriale sakoma: „ . . . Item quod rex Littoviae, qui cum toto regno suo ad fidem conversus fuerat, ac prelatos et clericos sicut alii principes C hristiani in regno suo habebat, propter duritias eorundem fratrum exorbitavit a fide cum toto populo dicti regni, ita quod non sunt ibidem praelati, clerici aut religiosi et adhuc in huius* m odi exorbitatione p ersistunt“*2). Be perdėjim ų, šioje vietoje esama daug ir netiesos. Iš šio m emoralio pranešim o m atyti, kad jau M indaugo laikais Lietuvoje buvo prelatų, tuo tarpu, kai vie* name popiežiaus A leksandro IV rašte yra sakom a : „ . . . venera* bilis frater noster, episcopus Lettoviae, loci diocesanus, q u i n u l l u m c a p i t u l u m o b t i n e t “3). K adangi arkivyskupo m em oriale ir G edim ino laiške be M indaugo apostazijos yra dar pam inėta, k ad žiemgaliai taip pat dėl „excessus fratrum et ma* gistri“ krikščionybės atsisakė ir iškeliam os kryžiuočių neteisybės bei skriaudos darom os R ygos dvasininkijai, tai G edim ino raštas buvo popiežiui rašytas, jeigu ne to paties asmens (nes bemaž 23 m etų yra tarpas tarp m emorialo ir G edim ino rašto), tai vis dėlto jį suredagavo R ygos arkivyskupo šalininkai, tu r būt, pran* ciškonai arba dom inikonai, tad a turėję santykių su didžiojo Lie* tuvos kunigaikščio dvaru4). Jeigu šiuos liudijim us tuose doku* m entuose ir vienuolio arba kito dvasininko ranka yra užrašiusi, x) K^trzynski W., O dokumentach Mendoga krola Litewskiego, Kra* kow 1907. 2) Bunge I. Nr. DLXXXIV. psl. 738. 3) Raczynski E., Cod. dipl. Lithuaniae psl. 18, ir Bunge I, Nr. CCCXLVII. psl. 442. 4) Bunge II. Nr. DCLXXXVII. psl. 141.: , , . . . quia habemus nobis* cum fratres de ordine fratrum minorum et de ordine fratrum predicatorum, quibus dedimus plenam libertatem baptizandi, praedicandi et alia sacra mi* nistrandi. — Plg. Theiner I. Nr. CCXCIII, psl. 193: „ . . . q u o d predicatorum et Minorum ordinum fratres tecum habes .. .

224

tai vis dėlto jais pasitikėti negalima. V isų pirm a, jie kaip kalti* nimai prieš ordiną, turi savyje, kaip jau esame minėję, perdėtų tvirtinim ų ir tokių pasakym ų, kurie su tikrais faktais yra nesu* derinam i. Iš tų sk undų ir kaltinim ų galima m atyti, k ad Gedi* m ino laikais lietuviam s darom os skriaudos norėta labiau iškelti. D ėl priešo neapykantos už esamas skriaudas buvo instinktyviai neigiamai sprendžiam a apie M indaugo gadynę tam tikros aso* ciacijos įtakoje. Savo skundam s pam atuoti turėta aiški tenden* cija surasti ir iškelti būtas ir nebūtas dėmes ordino sąskaiton. Pagaliau, atrodo labai keista, k ad aukštoji R ygos dvasininkija, — jeigu ji pastebėjo, kad M indaugas ir lietuvių neofitai „propter atroces iniurias et inim icabiles proditiones“ galėjo krikščionybės atsisakyti, — prieš apostaziją arba tuojau po apostazijos popie* žiui apie tai nieko neparašė, bet tik po 40 ir 60 m etų, kai kilo didelis ginčas su ordinu, pradėjo kelti apostazijos klausim ą. K aip tik M indaugo laikais b ū tų buvus jų pareiga apostaziją su* laikyti, juo labiau, k ad tik tuo laiku buvo m etas griebtis tinkam ų priem onių apsaugoti nuo apostazijos išdavinių. T ačiau šalti* niuose negalima rasti jokių pėdsakų, iš kurių galima b ū tų ma* ty ti, k a d R ygos arkivyskupas tuo laiku būtų susirūpinęs kara* liaus M indaugo atkritim u nuo krikščionybės dėl vokiečių ordino darom ų skriaudų. N ei M indaugui gyvenant, nei po jo m irties nebuvo padaryta Rom oje jokių žingsnių. Priešingai, tuo laiku aukštajai Livonijos dvasininkijai kaip tik visai nerūpėjo krikš* čionybės reikalai Lietuvoje. N es popiežius Inokentas IV savo 1251 m. liepos m ėn. 26 dien. raštu ragino visą aukštąją Livonijos dvasininkiją padėti M indaugui įvykdyti Lietuvos christianiza* vimą (T heiner I. N r. C V I. psl. 50). Jei šias aplinkybes imsime galvon, tai, rodos, su geru pagrindu galėsime m anyti, k ad apkal* tinim o raštuose pam inėtų apostazijos priežasčių visai nebuvo.

B Be konveniencijos racijų, ku rių mes visai nepriklausom e, esama tiesioginių ir įtikinam ų įrodym o m om entų, kuriais remiasi istorikai tos nuom onės, k ad M indaugas krikščionybės neatsi* sakė. N e tendencingom s kronikom s, kurios paduoda klaidingų žinių, ir ne ordino kaltintojam s, kurie po 40 ir 60 m etų po Min* Lietuva ir Vak. Europa, 15

225

daugo m irties liudijo už jo apostaziją, palaikydam i R ygos arki# vyskupo interesus, reikia tikėti, bet popiežiaus Klemenso IV liudijim ui, kuris, rodos, užtenkam ai tu ri jėgos sugriauti Min# daugo apostazijos šalininkų nuom onę. Po karaliaus M indaugo m irties buvo vėl iš naujo iškeltas Lietuvos christianizavimo klau# simas. Popiežius leido Čekijos karaliui O tokarui eiti į kryžiaus karą prieš Lietuvą ir liepė jam restauruoti krikščionišką Min# daugo valstybę. V ienam e laiške į karalių O tokarą II yra vieta, iš kurios galima m atyti, k ad apie M indaugo nuo krikščionybės atkritim ą negali b ūti nė kalbos. Si vieta taip skam ba: „ . . . d e fratrum nostrorum consilio presentium tibi auctoritate concedimus, u t si terram Letovie, de qua predicte sedis auctoritate Reg# num extitit constitutum , presidente illi clare mem orie Min= dota, qui post receptum baptism atis sacram entum auctori# tate apostolica coronatus in Regem fuit, tandem a quibusdam perditionis filiis crudeliter interfectus, de m anibus inim icorum tuo m inisterio eripi, dom ino prestante, contigerit, in illa Regni solium sicut prius erigere valeas, ac illius regim ini personam fidelem et ecclesie Rom ane devotam preficere p rout bono statui fidelium et augm ento catholice fidei videris utilius expedire“1) . J eigų žūrėtume į šį popiežiaus liudijim ą, im dam i galvon jo išorines ir vidines raci# jas, tai galime įsitikinti, k ad jis griauna visus kronikininkų vien# pusiškus pranešim us, kuriais yra argum entuojam a M indaugo apostazija. Spręsdam i apie šį popiežiaus laišką iš išorinių aplin# kybių, m atome, k a d yra tai vienintelis pirm asai liudijim as, tik penkeri metai po M indaugo m irties užrašytas, tuo tarpu, kai rim uotosios Livonijos kronikos autorius ir V aluinės kronikinin# kas rašė apie M indaugo įvykius ne tuo p at laiku, bet daug vėliau po įvykusių faktų. Pagaliau, šis liudijim as apie M indaugą kyla iš labai kom petentingo šiuo klausim u šaltinio — paties popie# žiaus, kuris, be abejo, žinojo įvykius Lietuvoje. Jeigu žiūrime į šį liudijim ą, im dam i galvon jo vidinį sąryšį, tai galime pastebėti svarbių m om entų, kurie be jokio abejojim o kalba prieš Min# daugo apostaziją. V isų pirm a popiežius sako, kad A paštalų Sosto galia buvo Lietuvoje įsteigta krikščioniška valdžia. Pas# kum jisai su pagarba ir pagyrim u m ini krikščionį karalių Min# 1) Theiner I. Nr. CLI. psl. 79. iš 1268 m. sausio mėn. 20 dien.

226

daugą, kuris ten viešpatavo („...q u i post receptum baptism atis sacram entum auctoritate apostolica coronatus in regem fu it“ ...). Toliau, iš popiežiaus rašto tono m atom e, k a d M indaugas savo viešpatavim u Lietuvos valstybei užsitarnavo vardą rex clarae memoriae („ ...p re s id e n te illi clare memorie M in d o ta“ ...). Pagaliau, popiežius Klemensas IV , žiūrėdam as į M indaugo gražius viešpatavim o laikus, mini jo tragišką m rtj: „Tam dem a quibusdam perditionis filiis crudeliter interfectus“ . Šiais žodžiais popiežius išreiškia savo pasigailėjim ą. Iš kon* teksto išeina, k ad popiežius žiūri į M indaugo tragišką m irtį kaip į krikščioniškos valstybės žlugimo priežastį Lietuvoje. Jisai paveda karaliui O tokarui II šią valstybę vėl atnau* jinti. Popiežius nori restauruoti Lietuvos politinę būtį, kuri buvo M indaugo laikais („sicut prius“) 1). Iš šio popiežiaus rašto galima daryti išvada, k ad karaliaus M indaugo viešpatavim as sutiko su A paštalų Sosto valia, t. y., k ad M indaugas kaip krikš* čionlškas valdovas ligi m irties viešpatavo. K ai kurie istorikai beveik b ū tų linkę iš šio liudijim o daryti išvadą, kad M indaugas, kaip krikščionių idėjos kankinys, žuvo Lietuvoje. Tačiau didis šaltiniais pam atuojam ų žinių trūkum as m um s tokios išvados neleidžia daryti. T am reikėtų turėti tiks* lesnių ir gausesnių žinių apie vidaus politinę būtį Lietuvoje. K adangi dėl šaltinių trūkum o esame priversti operuoti tik labai negausiom is žiniomis, tai negalime padaryti to sprendim o, kad M indaugas m irė kankiniu. D ėl apostazijos šalininkų nuom onės*2) : esą popiežius kara* liui O tokarui II norėjęs tik prim inti M indaugo nuopelnus, pir* m iau padarytus Lietuvos christianizavim ui, — reikia tai paste* bėti, k ad tokia rem iniscencija tuo atveju, jeigu M indaugas krikš* J) Cf. Latkowski, 1. c. psl. 409—410. 2) A . Prochaska, Dwa objašnienia do dziejów Litwy (Kwartalnik hi* storyczny XX (1906), Lwów, psl. 62—63: „Nic dziwnego, že papiež, dąžący do restauracyi chrzescijanstwa na Litwie i wzywajacy potęžnego króla Czech do dokonania tego dziela, nie wspomina nic o apostazyi, lecz przeciwnie, že powoluje się na Mendoga jako na tego, który na Litwie ufundowal chrzescijanstwo, a przez niecnych zamordowany zostal. Te wszakze dwa szczególy z žycia Mendoga byly prawdziwe i na nie mūšiai się papiež po< wolac do wykonania restauracyi chrzescijanstwa na Litwie".

227

čionybės b ū tų atsisakęs, labai daug tu rėtų nustoti savo vertės ir efikacijos. Šaukim asis apostatavusio karaliaus nuopelnų, iš tik« rųjų, rodos, ne visai yra tinkam as akstinas karaliui O tokarui. Be to, dar nereikia pam esti iš akių ir tos aplinkybės, kad ir apostazių jos ir krikščionybės priėm im o i š v i d u r i n i ų a m ž i ų karaliaus pusės negalim a laikyti privatiniu asm ens reikalu, bet turėjo būti vienas ir kitas įvykis, lygus pareiškim ui krikščionybės naudai arba nenaudai su visom is savo išdavom is. G arbingas apostatavusio karaliaus kom em oravimas ir su pagyrim u jo m inėjim as b ū tų sukėlęs popiežiaus kom prom itaciją tų laikų visuom enės jausm uose. T okia kom prom itacija yra ne* suderinam a su tuo politiniu taktu, kurio Rom os kurija gan dažnai y ra parodžius tokiais atsitikim ais. Teisybė, karaliaus M indaugo nuopelnus dėl krikščionybės ir jo nuo krikščionybės atkritim ą galima i n a b s t r a c t o vieną nuo antro skirti, tačiau visada reikia turėti galvoje k o n k r e t i n i s s ą r y š i s tarp vieno ir kito fakto. T odėl v i e š a s karaliaus M indaugo atkritim as šiuos jo nuopelnus b ū tų turėjęs žymiai sum ažinti, bent tiek, k ad jis popiežiaus akyse jau nebūtų daugiau atrodęs kaip r e x clarae memoriae. Prieš tą nuom onę, k ad popiežius savo laiške į karalių Oto* k arą nuo apostazijos abstrahuodam as norėjo tik nurodyti į bu= vusią gražią praeitį, reikia iškelti ir pabrėžti tasai momentas, kad popiežius tam e laiške tą praeitį tiesiog jungia su dabarties politine situacija, aiškiai tvirtindam as: „ . . . t a n d e m a quibus* dam perdicionis filiis crudeliter interfectus... regni solium s i c u t p r i u s erigere valeas“ . Jeigu suponuosim e, k ad M indaugas savo paskutiniais gyvenim o m etais gyveno kaip apostata, tai popiet žius nieku b ū d u savo laiške nebūtų galėjęs jungti tokių kaip vanduo ir ugnis priešingų m om entų, koki yra krikščionybės pri* ėmimas ir apostatavim as. Jeigu M indaugo apostazija su krikš* čionių persekiojim u b ū tų įvykus tarp jo krikšto ir mirties, tai popiežius niekaip nebūtų galėjęs pavadinti jo viešpatavimo laikus esančius garbingos atm inties, taip pat ir pats M indaugas nieku b ū d u nebūtų galėjęs jo akyse atrodyti esąs valdovas clarae me* m oriae. M indaugo krikščionybės priėm im o faktą iškelti ir po jo m irties jį patį p astatyti būsim om s kartom s kaip regentą clarae m emoriae, ir drauge su tuo žinoti, k ad jis apostatavo, reikštų

228

ne ką kitą, kaip tylom is prieš savo sąžinę paneigti tą oficialų garbingą atsiliepim ą ir pagyrim us: ar popiežius kaip aukščiausias autoritetas bažnyčioje galėjo tai daryti, jeigu jis savo širdyje būtų buvęs kitaip įsitikinęs? Į vėlesnį atsisakym ą krikščionybės reikėtų žiūrėti kaip į buvusio krikščionybės priėm im o negaciją. T odėl, su krikščionybės priėm im u sujungti nuopelnai1) b ū tų buvę dėl apostazijos eo ipso sunaikinti; vadinasi, dėkingas atsi* liepim as iš popiežiaus pusės b ū tų buvęs be m ažiausio pagrindo. G alim a čia prisim inti vieną analoginį pavyzdį. B ūtent, ar ga* Įima įsivaizduoti, k ad A nglijos karalius Enrikas V I I I, kuris dėl savo buvusių nuopelnų, pad ary tų bažnyčiai, buvo pagerbtas titulu d e f e n s o r f i d e i , po savo m irties, arba, geriau paša* kius: po savo gyvenim o galėjo būti p o p i e ž i a u s statom as būsim om s kartom s kaip rex clarae m em oriae? Jeigu kas nors duotąjį pavyzdį dėl istorinės distancijos tarp palygintų įvykių sakytų esant netinkam ą, tai galima nurodyti į anksčiau vykusią istorinę situaciją, į analoginį santykį tarp am žininkų, kuris dar geriau nušvies m ūsų nuom onę nekaip duotasis pavyzdys. A rgi galima galvoti, k ad popiežius Inokentas IV b ū tų galėjęs gra* žiausiais žodžiais atsiliepti apie kaizerį Fridrichą II, kuris pra* džioje k ad ir stengėsi įtikti popiežiui kreivatikių persekiojim ais, bet kaip politinis popiežiaus priešas baigė savo gyvenim ą? Reikia dar ir tai atsim inti, k ad popiežiaus santykiuose su Fridrichu II turėta reikalo labiausiai su politiniu antagonizm u, tuo tarpu, kai M indaugo atsitikim u b ū tų veikę ne vien politiniai, bet dar ir svarbūs religiniai m otyvai. K aip kas nors tokio panašaus nega* Įėjo įvykti ir tikrai nebeįvyko, taip tokio popiežiaus nusistatym o negalim a nė įsivaizduoti, jeigu tik M indaugo apostazija tikrai b ū tų įvykus, su kuria dar be to yra jungiam as krikščionių persekiojim as. M indaugo apostazijos ypatingam pobūdžiui suprasti ir jos giliai siekiančioms išdavom s tiksliai įvertinti reikia imti galvon tasai faktas, kad M indaugas ne vien tik priėmė krikščionybę, bet be to dar save ir savo kraštą pavedė A paštalų Sosto globai, vadinasi, 1) Totoraitis, 1. c. psl. 130: „Das grosse Verdienst Mindowes bestand darin, wenigstens einen Versuch gemacht zu haben, Litauen für die katho« lische Kirche zu gewinnen. Dieses Verdienst zu schmälern hatte die Kurie in dem Schreiben an Ottokar gar keinen Grund und Anlass“.

229

feodalinės teisės pagrindais įėjo į priklausym o santykius su po» piežium . Iš čia suprantam a, k ad apostazija dėl m inėtų aplin* k ybių reikštų feodalinių santykių nutraukim ą ir sukilimą prieš savo senjorą. A r galim as daiktas, k ad popiežius galėtų savo gražiu pam inėjim u pagerbti M indaugą, kuris tokiu savo pasi* elgimu b ū tų ne vien iš bažnyčios išėjęs, bet taip pat išstojęs ir iš vakarų E uropos kultūrinės visuom enės, valdom os feodalinei mis teisėm is? T o k ia apostazija, k urį sykiu buvo sujungta su felonija, sudarė vidurinių amžių pažiūrom s nebeišreiškiam ai didį nusižengim ą aukščiausiem s įstatym am s, vadinas, kad tokiu Min* daugo pasielgim u tiesiogiai įžeistas A paštalų Sostas b ū tų mažai turėjęs pagrindo po m irties jį gaubti pavyzdingo valdovo garbės žibėjimu. M aža to, popiežius, taip darydam as, būtų atsidūręs prieštaroje su viešąja opinija ir visuotinai galiojančiomis teisės pažiūrom is. Šis prieštaravim as visų respektuojam o teisės sau* gotojo pusėje yra čia juo m ažiau suprantam as, jei prisiminsime, k a d popiežius, be nuostolių, kurie jam dėl karaliaus apostazijos ir teisės įžeidirtio b ū tų padaryti, dar viešosios opinijos o d i u m būtų sau prisiėm ęs. T odėl, sunku yra pritarti tiems istorikam s, pasak kurių, po* piežius, berašydam as šiuos žodžius: „presidente illi clarae memoriae M in d o ta“ , norėjęs tik pažym ėti A paštalų Sosto teisinius santy* kius su Lietuva1). D ėl tų teisinių santykių reikia tai pastebėti, k ad jie buvo nutrau k ti ir, pasak pačių M indaugo apostazijos šalininkų, būtų juos nutraukęs netgi tas pat asmuo, kuriam po* piežius laiko esant tinkam ą dalyką pripažinti pagyrim o pažymį. T eisinių santykių užmezgim ą ir jų nutraukim ą, žinoma, yra ga* Įima in abstracto skirti. Tačiau visada reikia turėti prieš akis konkretinį sąryšį tarp vieno ir kito įvykio. Todėl, popiežius, pažym ėdam as teisinius santykius, drauge b ū tų turėjęs galvoti ir apie tų santykių labai skaudų įžeidimą. T o k s teisinių santykių x) Totoraitis, 1. c. psl. 131: „Wenn dort Papst Clemens IV. schön von Mindowe spricht, so mag dabei das eine Faktum für den Papst ausschlag* gebend gewesen sein, dass Mindowe sein Land der Autorität des apostolb sehen Stuhles unterstellt hatte, und dass er das wenigstens nicht formell wi* derrufen hatte. Es handelt sich in den päpstlichen Schreiben nicht von der Ausdauer im Christentum, sondern von einem rechtlichen Verhältnisse zwi* sehen dem Reiche Litauen und dem päpstlichen Stuhle, welches auch damals noch, da es ja nicht widerrufen war, fortdauerte“.

230

įžeidim as, im ant psichologiniu atžvilgiu, būtų sukėlęs tiek gilaus pasigailėjim o, k a d popiežius jokiu b ū d u nebūtų galėjęs paša* k yti: „praesidente illi clarae memoriae M indota“ . V adinasi, toks teisinių santykių pabrėžim as iš popiežiaus pusės tik tuo atveju yra galimas, jeigu tuos santykius, M indaugui užmezgus, būtų nutraukęs jo įpėdinis. Prieš istorikų nuom onę, kurie m inėtai popiežiaus bulės vie* tai nenori pripažinti tiesioginio argum ento ypatybių, mes ban* dome rasti tiesioginį įrodym o m om entą, kuris glūdi šiame po* piežiaus liudijim e. K ultūros idėjai ir kultūros dvasiai, kuri visus vidurinius amžius žymi savo ypatingu dvasiniu antspaudu, yra jau įgim ta visi pasauliniai ir politiniai įvykiai įtraukti į religinio gyvenim o sferą. V isas vidurinių amžių galvojimo būdas yra glaudžiai susijęs su pagrindine laiko kryptim i, k uri tuo pasi* reiškė, k ad visos kultūrinės tendencijos ir visi gyvenim o judės jim ai buvo palenkti j religinį tikslą, kuris tik vienas jiems suteiks davo įteisinim o ir specifinės vertės. T odėl, tokia gadynė savo sprendim u apie to laiko kunigaikštį negalėjo praeiti tylom is nieko nepam inėjusi apie jo nusistatym ą į religiją ir santykius su bažnyčia; pirm ų pirm iausia tokio kunigaikščio santykiai su bažs nyčia turėjo būti intenduojam i, juo labiau, k a d šiuo atveju, kuris daro sprendim ą, nėra vienas iš ku rių nors pasaulinių kunigaikšs čių, bet pats popiežius, bažnyčios galva ir viešpataujančios relis ginės kultūrinės pasaulėžiūros reprezentantas. T odėl oficiali* niame popiežiaus sprendim e apie to laiko kunigaikštį būtinai turėjo būti išreikšti jo santykiai su bažnyčia ir nusistatym as į religiją. T u o būdu, jeigu žiūrime į popiežiaus liudijim ą vidurinių amžių akim is, im dam i galvon tos gadynės dvasią ir visas aplin* kybes, tai ne be pagrindo galime jį laikyti tiesioginiu argum entu prieš apostaziją. Istorija tu ri reikalo su žm ogaus veiksmais, su jo dvasinio gyvenim o duom enim is, kurie priklauso nuo psichologinių dės* nių. T odėl esama teisėto pagrindo į popiežiaus bulę žiūrėti iš psichologinio požiūrio. Jeigu M indaugas b ū tų nuo tikėjim o atkritęs, tai m intis apie jo apostaziją, asociatyviai surišta su apostato vardu, pagal asociacijos dėsnį, neišvengiam ai būtų atė* jusi popiežiui į galvą (juo labiau, k a d popiežius šiuo k artu apie M indaugą plačiai atsiliepia) ir palikusi savo pėdsakus Klemenso

231

IV bulėje. Jeigu popiežius skaudaus atsiminim o visai neišreiškė, bet priešingai, apie M indaugą kuo gražiausiai atsiliepė, tai to k s garbingas pam inėjim as, suponuojant įvykusią apostaziją, psicho# logiškai b ū tų negalimas. A nksčiau turėjom e aiškinti tuos liudijim us už apostaziją, kurie tilpsta popiežiaus rašte, G edim ino laiške ir Rygos arki# vyskupo Jono I II memoriale. Po to, kai susipažinom e su popie# žiaus liudijim u prieš apostaziją, galime arčiau panagrinėti vokie# čių ordino prokuratoriaus pareiškim ą, kuris yra jo atsakym e į R ygos arkivyskupo priekaištus, darom us ordinui. Į tą apkalti# nimą, k ad M indaugas „propter atroces iniurias“ iš vokiečių ordino pusės atkrito nuo krikščionybės, prokuratorius duoda tokį atsakym ą: „M indaw olim rex Lytowie venit ad C uriam Roma# nam et in R om ana C uria baptisatus est cum quibusdam suis fami# liaribus: item q u o d dictus Rex redditus ad regnum Lytovie; item quod L ytuini statim dicto Rege reverso pro eo quod baptis# m um receperat ipsum Regem et omnes qui cum eo facti sunt christiani occiderunt; item quod in dicto Regno cessaverunt esse Episcopi, presbiteri, fratres m inores et predicatores“1). Šiame prokuratoriaus pareiškim e aiškiai pam inėta M indaugo kelionė Rom on davė progos kai kuriem s istorikam s m anyti, k ad Min# daugas, krikščionybės atsisakęs, vėl atsivertė ir pats Rom on tik# rai nuvyko*2), arba raštu kreipėsi i A paštalų Sostą, prašydam as dovanojim o3). M ūsų nuom one, ši vieta, kuri kalba apie Min# daugo kelionę Rom on, ima poziciją ne Į paskutinius jo viešpa# tavim o m etus, kaip istorikai m ano, bet į jo krik štą ir į pirm ąjį santykių užmezgim ą su A paštalų Sostu. Juk M indaugo pasiun# tiniai tuojau po jo atsivertim o ir k rikšto buvo pasiųsti pas Ino# kentą IV . K adangi vokiečių ordino prokuratorius vėliau gyvena ir savo pareiškim ą šiuo klausim u duoda 1306 metais, tai nenuo# stabu, k ad jis iškreipė tuos įvykius, kurie buvo susiję su Min# daugo krikščionybės priėm im u, ir vieton pasiuntinių liepia Min# daugui pačiam atvykti Rom on ir ten „cum quibusdam suis fami# liaribus“ priim ti krikštą. R odos, nei apie atkritim ą nuo krikščio# a) psl. 753 2) 3)

232

Voigt J., Geschichte Preussens IV. psl. 240 ir SS. rer. Livon. I. s. Narbutt Th., 1. c. t. IV. psl. 211. Latkowski Juk, 1. c. psl. 411—412.

nybès, nei apie antrąjį atsivertim ą į krikščionybę prokuratorius čia visai negalvoja, o tik apskritai m ini krikščionybės priėmimo faktą. Priešingai, antroji jo pareiškim o dalis: „ ...p ro eo quod baptism um receperat ipsum Regem et omnes qui cum eo facti sunt christiani occiderunt“ , rodos, pilnai sutinka su popiežiaus bule: „...p resid en te illi d are memorie M indota, qui post receptum baptism atis sacram entum auctoritate apostolica coronatus in Re* gem fuit, tandem a quibusdum perditionis filiis crudeliter inter* fectus“ . A biejuose liudijim uose yra išreikšta viena ir ta pati m intis, būtent: tragiška M indaugo viešpatavim o pabaiga yra su* prantam a kaip Lietuvoje naujai įsteigtos krikščioniškos valstybės suirimo priežastis. V adinasi, reikia m anyti, k ad kryžiuočiai taip pat buvo tos nuom onės, k ad M indaugas krikščionybės neatsisakė. Jeigu jie b ū tų buvę visai įsitikinę, k a d M indaugas tikrai aposta* tavo, tai vokiečių ordino prokuratorius būtų, be abejo, k itu būdu pasiaiškinęs; pav., tas pat prokuratorius dėl žiemgalių jau kitaip teisinasi: jis aiškina, kad žiemgaliai savo valia atkrito, tame krašte išžudę visus ordino brolius ir pilį T erw eten paėmę1). M ū sų atsitikim u ordino prokuratorius savo pasiteisinim ui su* stiprinti nieku b ū d u nebūtų nutylėjęs to fakto, k ad M indaugas savo valia nuo krikščionybės atkrito; m aža to, savo įprastu būdu, jis b ū tų neužm iršęs ypatingai iškelti žym ius ordino nuostolius ir sunkias aukas, pakeltas kovoje su M indaugu; jis būtų šiuo atveju, kaip ir visada, kalbėjęs apie savo žuvusius narius kaip kankinius už tikėjim ą. Jeigu jau ordino atstovas išsireiškia už karaliaus ištikim ybę bažnyčiai, tai turim e su tuo sutikti, k ad vokiečių ordino tarpe buvo išlikus gyva tradicija, k uri aiškiai liudijo, kad M indaugas nuo katalikų bažnyčios neatsiskyrė. R eikia pastebėti, kad visi M indaugo santykiai su ordinu ir baž* nyčia kryžiuočiam s tuo laiku buvo geriau žinomi nei k a d Rygos arkivyskupui. A ukštoji R ygos dvasininkija, būdam a tam tik* rame politiniam e antagonizm e su ordinu ir M indaugu, nedarė žymios įtakos Lietuvos vidaus reikalam s ir christianizavim o atžvilgiu vaidino pasyvaus žiūrėtojo vaidm enį. B ūtų visai neteisinga apostazijos nuom onę rem ti vien tų šaltinių liudijim ais, kuriuose pasireiškia didis priešo dvasios ne* x) Bunge, II. Regesten psl. 16.

233

palankum as M indaugo asmeniui. T rum pos, m enkos išm ėtytos žinutės, kurias užrašė kerštingi kronikininkai, berodydam i savo aiškų piktų nepalankum ų, negali visai atlaikyti tos nuom onės, k uri stoja už apostazijų. M ūsų dalyke b ū tų labai svarbu atsi* klausti savo krašto šaltinių, kurių šviesoje, be abejo, aposta* zijos klausim as visai kitaip atro d y tų istorijos m okslui. T oki šaltiniai, su pasigailėjim u reikia pasakyti, m ūsų nepasiekė. Kai k urį tam sų klausim ų iš anų laikų galėtų nušviesti karaliaus laiš* kai, rašyti popiežiui, jeigu jie taip p at nebūtų žuvę. Tačiau vie* name popiežiaus A leksandro IV rašte yra tokia vieta, paim ta iš karaliaus laiško, kuri gali įnešti ne m aža šviesos į M indaugo pažiūras į krikščionių tikėjim ų ir jo santykius su bažnyčia. Kai mes anksčiau stengėm ės sugriauti Ipatjevo m etraščio argumen* tų už apostazijų, buvom paėmę šių vietų: „ ...e t deo vivo ac vero placere studeas sub religionis observantia christiane“1). Ši vieta popiežiaus A leksandro IV rašte buvo tikrai paim ta iš Min* daugo laiško, kaip tai galima m atyti iš priešstovinčio pasakym o: „sicut te intim ante nobis accepim us“ . Tačiau savo laiškus rašė popiežiui ne pats M indaugas, bet jo patikim as žmogus, kuris, be abejo, ne kas kitas galėjo būti, kaip vyskupas K ristijonas. T o d ė l šio gražaus liudijim o: „et deo vivo ac vero placere studeas sub religionis observantia christiane“ negalima laikyti autoate* stacija. Jeigu M indaugas tikrai nebūtų buvęs tvirto įsitikinim o krikščionis, tai vyskupas K ristijonas, kuriam visa ligi m ažmožių turėjo b ūti žinom a, būtų, be abejo, davęs kitokių k ry p tį savo lanksčiam stiliui; m aža to, priešingu atsitikim u jis b ū tų nepa* m iršęs kurijai to pranešti, kad karalium negalima pasitikėti tikėjim o dalykuose. Be rašytų pranešim ų, popiežius taip pat turėjo žinių ir gyvu žodžiu apie karaliaus tikrai krikščioniškus įsitikinim us ir jo rim tų uolumų, kurio jis parodė besirūpindam as bažnyčios reikalais, kaip tai galima m atyti iš popiežiaus Inokento IV rašto: „ . . . f e r v e n t e r in voto gerere d i c i t u r , quod episcopalis sedes in suis partibus habeatur, maxime cum ipse cathedralem ecclesiam in expensis suis de novo erigere paratus est ac ipsam

!) Theiner I. Nr. CXXIII.

234

dotare m agnifiée pro dei gloria et honore“1). A išku, kad po* piežius turėjo šias žinias turėti iš tų žmonių, kurie su karalium buvo labai artim uose santykiuose. Po savo atsivertim o M indaugas buvo persiėm ęs m isijų m intim is. Jis nori visų pirm a savo valdinius christianizuoti : „. . . pi e s i n e i n t e r m i s s i o - n e d e s i d e r a n s , u t nu# merosa p a g a n o r u m m u l t i t u d e sibi su b d it a ch r i # s t i a n e p r o f e s s i o n i s t i t u l o d e c o r e t u r “12). Paskum jo sum anym ai ir pastangos siekia to, k ad aplinkinius pagonis įtra u k tų į krikščioniškos kultūros pasaulį3). R eikia su tuo su# tikti, k ad M indaugas šiuos savo dievobaim ingus troškim us, jeigu ne visiškai, tai bent iš dalies įvykdė. N es popiežius savo laiške labai iškelia didžius karaliaus nuopelnus, sakydam as: „Q uia vero tam p i a et c l a r a R e g i s e i u s d e m m é r i t a n o s inducunt, u t ipsius justa desideria favore benevolo com# pleam us“4). Iš šių popiežiaus liudijim ų galima e u m c e r t i # t u d i n e m o r a l i daryti išvadą, k ad M indaugas krikščionybės atžvilgiu nebuvo indiferentas. Be pagrindo popiežius nebūtų ste# bėjęsis jo nuopelnais; o jeigu jis taip darė, tai M indaugas turėjo savo tikėjim o uolum ą p arodyti viešai. D ėl jo nuopelnų ir išti# kim o laikym osi krikščionių tikėjim o buvo jisai popiežiaus ypa# tingai gerbiam as ir branginam as. Popiežius rūpinosi, kad Min# daugas visų svetim šalių dvasininkų b ū tų Lietuvoje gerbiamas kaip katalikų karalius. T odėl jisai ir sako prim ygtinai: .....et sibi ab om nibus constitutis ibidem tam quam Regi catholico super om nibus diligenter intendi facias, que spectare ad dignitatem regiam dinoscuntur“5*). M aža to, popiežius jį vadina ypatingu Bažnyčios sūnum : „...ac pro eiusdem Regis h o n o r e , quem a sue conversionis initio assum psim us in filium ecclesie specialem, et regie dignitatis titulo fecimus insigniri“8). V adinasi, klaidinga y ra m anyti, k ad M indaugo konversija buvo tik grynai paviršu# tiniška ir, kad jisai niekada nebuvo įsitikinęs krikščionis. T urint 1) 2) 3) 4) 5) e)

Theiner Theiner Theiner Theiner Theiner Theiner

I. I. I. I. I. I.

CXI. psl. 53. Nr. CI. psl. 49. Nr. CVI. Nr. CV. psl. 50. Nr. CIV. psl. 50. Nr. CXXI. psl. 59

235

prieš akis popiežiaus laiškų liudijim us, negalima to pasakyti, kad M indaugas priėm ė krikščionybę tik dėl žmonių akių. Be abejo, su politiniais sum etim ais ėjo lygiagrečiai jo tikrieji norai pažinti krikščionybės m okslą ir jo krikščioniškų įsitikinim ų stiprėjim as. Prieš krikštą m okė M indaugą tikėjim o tiesų pats vyskupas Kris* tijonas1). R eikia m anyti, kad K ristijonas čia savo pareigą gerai ir sąžiningai atliko. M atom e, k ad jisai M indaugui nemaža darė įtakos, nes paskum jis tiek įgijo karaliaus pasitikėjim o, k ad tasai troško jį m atyti Lietuvos vyskupu*2). Be to, dar reikia ir tai atsim inti, k a d M indaugas pats rūpinosi vyskupijos įsteigim u Lietuvoje. Šiuo reikalu jis pats kreipėsi savo raštu į popiežių3). N aujai įsteigtai vyskupijai jisai suteikė turtingą dotaciją4). Ar* čiau panagrinėjus popiežiaus šaltinių liudijim us, galima sutikti su šiuo tvirtinim u: iš M indaugo rūpesčių dėl įsteigimo Lietuvos vyskupijos, iš jo karšto uolum o, k urį jis parodė gyvendam as krikščionybės dėsniais, ir iš jo didžių nuopelnų, padarytų baž* nyčiai Lietuvoje, galima aiškiai m atyti jo dvasioje gilų įsitiki* nim ą apie krikščionių tikėjim o tiesas. Jeigu jau kartą jo dva* šioje krikščioniški įsitikinim ai buvo susikristalizavę ir viduje sustiprėję, kurie, daugiau kaip dešim t m etų ne visai palankaus viešpatavim o m ėginami, parodė savo pastovum o, tai jo krikščio* niškai religinė dvasia turėjo likti nepasikeitus ligi gyvenim o pa* baigos. N es asmens įsitikinim ai su pažiūrom is yra grynai žmo* gaus dvasios vidinis dalykas ir jokia išorinė fizinė prievarta negali to užgesinti. R eikia pastebėti, kad karaliaus M indaugo politika, apskri* tai im ant, nebuvo priešingai vokiečių ordinui vedam a. Sudaręs sąjungą su ordinu, M indaugas visą laiką žiūrėjo neutraliai į vokiečių ordino karus su žemaičiais. V ėliau jis taip pat visiškai nesikišo į didį prūsų sukilim ą. Pagal rim uotosios Livonijos kro* nikos žinias, jis tik 1262 m etais padaręs žygį prieš V endeno pilį. Tačiau, šios tvirtovės nepaėm ęs, M indaugas vėl grįžo atgal. !) Raczynski, cod. dipl. Lithuan. psl. 4: „ . . . quem secum tempore sue conversionis habuit. 2) Raczynski, psl. 4: „ .. . et iuxta se in futurum habere desiderat. . . “ 3) Buge I. Nr. CCLIV psl. 337: „ . . . Quod ferventer in voto gere* bat, ut episcopalis sedes in suis partibus haberetur“. 4) Bunge I. Nr. CCLXIII.

236

K ad M indaugo daugiau b ūtų buvę padaryta karo žygių prieš ordiną, šaltiniai visiškai nieko nemini. Rim uotoji kronika ir D usburgas m ini tik žemaičių kunigaikštį T rainaitį kaip karo žygių vadą prieš ordiną. Įvykių raida rodo, k ad M indaugas po vokiečių pralaim ėjimo ties D urbės ežeru ligi savo m irties nebuvo didis ordino priešas. Jeigu prisiminsim e, kad M indaugas jokios karo akcijos prieš ordiną nevarė kaip tik tuo laiku, kai ordinas po savo pralaim ėjimo buvo atsidūręs ne visai palankiose sąlygose, tai sutiksim e, k ad karalius greit grįžo prie savo pirm os politikos, užim dam as neutralią poziciją į vokiečių kovą su že* maičiais. Iš rim uotosios Livonijos kronikos pranešim o galima spręsti, k ad karaliaus M indaugo ir kunigaikščio T rainaičio po* litinės k ry p ty s skyrėsi jau jiems atsitraukiant nuo V endeno pilies1). V isai neatrodo, k ad M indaugas po savo atsivertim o arba po savo tariam o nuo krikščionybės atkritim o būtų puolęs Lem kiją arba vokiečių ordino valstybę, nes visas jo dėm esys buvo nukreiptas į V aluinės kunigaikščius. V isą laiką jo politinės pa* stangos buvo nukreiptos į rytus, rusų kraštam s pavergti. N ors vienam e popiežiaus rašte 1264 m etų birželio m ėn. 4 d. ir yra pasakyta: „...A ccepim us, quod R utheni scismatici et L ithuani... Poloniam hostiliter frequenter invadunt eis nemine resistente“ , tai iš to negalim a b ū tų daryti išvados, kad M indaugas tuose užpuolim uose būtų dalyvavęs, nes mes žinome, k ad jisai 1263 m etų vasarą prieš savo netikėtą m irtį buvo daręs karo žygį prieš rusus*2) Jeigu M indaugo politika b ū tų buvus griežtai priešinga vokiečių ordinui ir Lenkijai, tai popiežius b ū tų šiuo reikalu tikrai jam davęs admoniciją. Juk mes žinome, k ad Inokentas IV tuo laiku Pam ario Sventopelkui griežtai savo raštu uždraudė ordiną pulti3). Jeigu jau M indaugas tikrai būtų krikščionybės atsisakęs, *) Livland. Reimchron. V. 6599—6511: ich vii keren ai zu hant wider in min eigen lant und wil al min reisen län. 2) Ipatjevskaja lietop. 568 — Totoraitis I. c. psl. 139. 3) Theiner I. Nr. LXXX psl. 39: , , . . . sed tu sicut mirantes accepimus, contrarium efficere niteris non absque gravi contumelia creatoris, fideles eius et dilectos filios fratres Hospitalis sancte Marie Theutonicorum constitutos

237

tai popiežius į tą jo apostaziją nebūtų indiferentiškai žiūrėjęs, jis jokiu b ū d u nebūtų galėjęs to nutylėti ir būtų tuojau davęs tinkam ą paliepim ą. Kai V aluinės kunigaikštis D anielius tuo laiku nutraukė santykius su Rom os katalikų bažnyčia, popiežius A leksandras IV tuojau jam parašė gan griežtą raštą, ragindam as jį grįžti vienybėn su katalikų bažnyčia1). Pagaliau m ūsų nuom onei parem ti, vadinasi, k ad M indau» gas nuo katalikų bažnyčios neatsiskyrė ir k ad jo politika ordinui nebuvo priešinga, galim a dar n u rodyti į tą aplinkybę, k ad jį yra nužudęs T rainaitis, didžiausias vokietybės ir krikščionybės priešas. Be to, dar reikia ir tai im ti galvon, k a d su M indaugu drauge buvo nu žudyti jo sūnūs. Iš šio fakto galima m atyti, k a d pagonybės vadai stengėsi padaryti galą viešpataujančiai krikš» čioniškai dinastijai Lietuvoje. D ar kartą pabrėžiam e, k ad visi šaltinių liudijim ai, kuriuos priešingosios nuom onės atstovai ima apostazijai įrodyti, pasi= rodė daug vėliau, ir bemaž ko jiems visiems davė pradžią R ygos arkivyskupo ginčas su vokiečių ordinu: 1. R ygos arkivyskupo Jono I II m em orialas yra apie 1300 m. parašytas*2), vadinasi, m aždaug 37 m etais po M indaugo m irties. 2. G edim ino laiškas tu ri datą 1323 m. gegužės m ėn.34), vadinasi, yra parašytas 60 m etų po M indaugo m irties. 3. Popiežiaus bulė, kuri turi ryšį su G edim ino laišku, yra parašyta 1324 m.'1), vadinasi, 61 m. po M indaugo m irties. 4. Rim uotoji Livonijos kronika yra apie 1296 m. parašy» ta 5), vadinasi, 33 m etus po M indaugo m irties. K adangi tuo laiku kilo karštas ginčas tarp vokiečių ordino ir R ygos m iesto, tai in terra Culmensi et Pruscie partibus diris affligendo molestiis, et quod est gravius, idvadendo multotiens cum paganis. x) Ptasnik, Mon. Pol. Vat. III. Nr. 85. psl. 45—46: „Sed tu, sicut ad audientiam nostram non sine cordis turbatione pervenit, tam spiritualium quam temporalium beneficorum ipsius ecclesie immemor tanteque gratie prorsus ingratus . . . Olomucensi e t . . . Wratislaviensi episcopis litteris no» stris iniungimus, ut te ad id per censuram ecclesiasticam apellatione remota compellant, invocato nichilominus contra te auxilio brachii secularis. ") Bunge I. Nr. DLXXXIV psl. 738. 3) Bunge II. Nr. DCLXXXVII. 4) Theiner I. Nr. CCXCIII. B) Kalmmeyer, SS. rer. Livon. I. psl. 506.

238

galimas daiktas, k a d rim uotoji Livonijos kronika buvo klaidingų gandų, ordino priešų skleidžiusių, įtakoje. Labai keista atrodo, k ad kaip tik tuo laiku, kai apostazijos paskelbim o aplinkybės labiausiai reikalavo, R ygos dvasininkija ir vokiečių ordinas tad a visai tylėjo. M es turim e tik vieną žinią, kuri laiko atžvilgiu nagrinėjam am faktui yra arčiausia: yra tai penktais m etais po M indaugo m irties kilęs popiežiaus Klemen* so IV raštas. Šis raštas neturi nė m ažiausio šešėlio n u rodyti į svarbų apostazijos faktą; bet priešingai: jis karalių M indaugą kaip apostatą ir krikščionybės persekiotoją nušviečia nesupran* tarnu ir negalim u pagyrim u ir garbės žibėjim u: „presidente illi clare m em orie M in d o ta“ . Šio popiežiaus liudijim o akivaizdoje nustoja apostazijai savo argum entavim o jėgos visos žinios, pasi* rodžiusios daug vėliau. Jeigu apostazijos žinios m ūsų pirm ajam žvilgiui ir atrodo esančios gausios, tai vis dėlto jų daugum ui davė pradžią bendras šaltinis ir tatai reikia aiškinti aštraus ilga* mečio ginčo, kilusio tarp R ygos ir vokiečių ordino, aplinkybėm is. Be abejo, daug prisidėjo prie kronikininkų klaidingos nuo* m onės susidarym o apie M indaugo nuo krikščionybės atkritim ą savarankė Trainaičio politika. U žsienio am žininkai, gerai neži* nodam i Lietuvos politinės būties, Trainaičio karo akciją priskyrė M indaugui. Č ia turim e pastebėti, k ad net ir istorikai aiškiai ne* skiria T rainaičio nepriklausom os politikos nuo M indaugo poli* tinio veikim o1). Iš tos T rainaičio pozicijos, kurią jis Lietuvoje užėmė, ir iš jo vaidm ens, kurį jis tuom et Lietuvos vidaus reika* luose vaidino, rodos, galima su geru pagrind u spręsti, k ad jis nuo M indaugo buvo visiškai nepriklausom as ir savarankiškai darė didžios įtakos politiniam e gyvenim e. T odėl rim uotoji Livo* nijos kronika ne be pagrindo sako, jog jis buvęs vyras lygiai taip turtingas ir lygiai taip didis savo draugais, k a d M indaugas vargiai galėjo su juo susilyginti*2). G al čia surašyti išdėstym ai ir prisidėjo prie sustiprinim o tos nuom ones, k a d karalius M indaugas neatkrito nuo krikščio* ’) Latkowski, 1. c. psl. 417—422 ir Prochaska, Dwa pojašnienia do dziejow Litwy. 2) Livl. Reimchron. V. 7125—28.

239

nybės. Plačiai vyraujanti M indaugo apostazijos nuom onė, rodos, su perdaug didžiu pasitikėjim u rem iasi kronikininkų liudijim u, nepripažindam a m ūsų klausim u jokios vertės labai svarbiems popiežiaus liudijim am s. Baigdam i šį klausim ą gvildenti, turim e pasakyti, kad dėl didžių šaltinių trūkum ų sunku yra jį visai patenkinam ai išspręsti. T odėl tu ri tam tik ro pagrindo ir priešingoji nuomonė.

240

XI

Krikščionybės ir krikščioniškos karalystės žlugimas Krikščionybės puolimo priežastys sutampa su krikščioniškos karalystės griu* vimo priežastimis. — Lietuvių giminių partikuliarizmas monarchijos atžviL giu. — Jų sąjunga prieš Mindaugą. •

D ėl krikščionybės puolim o priežasčių M indaugo karalys» tėję, literatūroje galima užtikti dvi nuom onės. P a g a l, Prochaską visa kaltė tenka M indaugui už tai, k a d jis apostatavo nuo krikš» čionių tikėjim o1). Šiai nuom onei negalim a pritarti, nes pats apostazijos faktas m um s atrodo esąs labai abejotinas ir ginčytinas. R odos, esama tvirtesnio pagrindo m anyti, k ad karalius visai ne= apostatavo. Pagaliau Prochaskos nuom onė yra perdaug aprio» rinė. Jis giliau neįrodinėja ir neaiškina apostazijos priežasčių. C hodynickis aiškina visos akcijos puolim ą: M indaugui stoka grynos intencijos priim ti krikščionių tikėjim ą; savitarpiu anta» gonizm u, kuris buvo gan stipriai jaučiam as tarp teutonų ordino, R ygos arkivyskupo ir L enkijos; trūkum u grynos intencijos tiem s, kurie siekė Lietuvą christianizuoti. N es visa akcija ture» jusi išim tinai politinį charakterį*23). x) Prochaska A.. Dwa pojašnienia do dziejów Litwy (Kwartalnik hu storyczny XX (1906) psl. 64). 2) Chodynicki K., Próby zaprowadzenia chrzescijahstwa na Liiwie przed r. 1386 („Przegląd Historyczny“ t. XVIII (1914) psl. 247): „Wzajemny antagonizm czynników wspoldzialających Zakonu, Polski i arcybiskupa zruj* nowal do szczętu wszystkie zabiegi. Do christyanizacji Litwy nie dąžono dia osiągnięcia samego celu, lecz po to jedynie, aby obalič plany przeciws Lietuva ir Vak. Europa, 16

241

A pie tik rąjį M indaugo norą laikytis krikščionių tikėjimo,, neturim e abejojim ų. Popiežiaus laiškai aiškiai liudija, k ad Min« daugas buvo iš įsitikinim o praktikuojąs katalikas. Savitarpis antagonizm as tarp veikiančių faktorių negalėjo turėti lemiančios reikšmės. R ygos arkivyskupas su Lenkija neturėjo bendrų ryšių ir nereprezentavo žymios politinės galybės. O antras dalykas, ordinui užsienio politikoje visada pavykdavo Rygos arkivysku« pą ir lenkus greit nukonkuruoti. T odėl m um s rodos, k ad šis antagonizm as tik tru p u tį trukdė, bet negalėjo visai nulem ti Lie« tuvos christianizavim o nepasisekim o. V isiškai su tuo sutinkam , kad christianizavim o intencija am žininkam s buvo labai paviršu« tiniška ir sum aišyta su grynai politinėm is laiko tendencijom is. Sis keistas reiškinys turėjo savo šaknis vidurinių amžių dvasios kryptyje. B ažnytiniai viduriniai amžiai grynai pasaulinkpilietinį gyvenim ą siekė pakreipti į vienuoliškai bažnytinės politikos pas žiūras. Bažnyčia stengėsi viešpatauti už savo ribų grynai pašau« linėje srityje. Tačiau, viešpataudam a, ji nepajėgė suvirškinti pasaulinio elemento, kuris ir buvo pradėjęs stelbti jos antgam tinį pašaukim ą. Šis įrodym o m om entas tu ri pagrindo ir iš dalies aiškina vidurinių amžių m isionierių akcijos nepasisekim ą Lietu« voje. T ačiau jis kaip argum entas yra perdaug bendras, nes visos akcijos politinis charakteris turėjo savo tiesioginės neigiam os įtakos žemaičiams ir kitom s lietuvių giminėms, bet ne M in d au g o valdiniam s. Prieš Lietuvos karalių, po jo konversijos, nebuvo varom a religinės karinės misijos akcija. K adangi, m ūsų nuom one, karalius M indaugas neaposta« tavo, tai krikščionybės puolim o priežastys, be abejo, buvo susiju« sios su kitais įvykiais. A m žininkam s, kurie laiko atžvilgiu buvo arčiausiai prie M indaugo m irties fakto, Lietuva nustojo b ūti oficialiai krikščioniška kaip tik tuo m etu, kai žuvo M indaugo m onarchija ir dinastija. V adinasi, krikščioniškos karalystės griu« vimo priežastys sutam pa su oficialios katalikybės puolim o prie« žastimis. T odėl m ūsų klausim as bus išspręstas, jeigu išaiškin« nika, nie dopušcič kandydata nieprzychylnego. Upadek chrzešcijanstwa na Litwie wywolaly brak szczerej chęci do nawrocenia się, zarowno ze strony Mendoga, jak i ze strony tych, ktorzy pozornie do tego dąžyli, cala akcja ma charakter wylącznie polityczny“.

242

sime, kaip griuvo Lietuvos krikščioniška karalystė. R eikia pas žymėti, kad šis klausim as yra nelengvas ir literatūroje dar nebuvo kaip reikiant pajudintas. A utoriai savo veikaluose tenkinasi išdėję tendencingą ir su darkytą Ipatjevo m etraščio pranešim ą apie Dau* m anto sąm okslą ir kerštą už svetim os m oterystės įžeidim ą. Jei arčiau įsižiūrėsim e į to laiko tarpo Lietuvos gyvenim ą, tai įsiti= kinsim e, k ad M indaugo katastrofos priežastys yra kiek gilesnės. Iš kai kurių popiežiaus dokum entų vietų galima spręsti, k ad ne visa Lietuva priklausė M indaugo valdžiai. K araliaus valdom as kraštas bemaž iš visų pusių buvo apsuptas pagonių, nebuvusių jo jurisdikcijoje. K ad taip tikrai buvo, aiškiai rodo šis faktas: M indaugas, pradėdam as santykius su A paštalų Sostu, prašė popiežių, k ad šventoji Rom os bažnyčia padėtų jam aplin* kinius pagonis palenkti konversijai „ . . . dicti regis ferventer aspirat affectio, u t per suffragium sancte Rom ane ecclesie ad viventis dei notitiam m ultitudo circum stantium paganorum , adhuc m anens in erroris devio convertatur“1). K adangi tuo laiku baž* nyčios m isija buvo sujungta su kryžiaus karais, tai pasakym as „suffragium sancte Rom ane ecclesie“ reikia suprasti švento karo akcija. V adinasi, M indaugas norėjo tai gadynei įprastais kry* žiaus karo žygiais pavergti nepriklausom us lietuvius ir jiems prievartos keliu įbrukti krikščionybę. Pietinėje Lietuvos dalyje M indaugui nepriklausė ne tik getviai, bet taip p at ir kiti lietuviai. T ai galima m atyti iš tų popiežiaus A leksandro IV atsišaukim ų, kuriais jis įsakė organis zuoti kryžiaus karus prieš getvius ir lietuvius Lenkijos naudai. Šiuose dokum entuose šalia getvių yra aiškiai pam inėti lietuviai12), kurie, be abejo, priklausė prie tos „m ultitudo circum stantium paganorum “ . K ad pietinė Lietuvos dalis nebuvo M indaugo juris* dikcijoje, galima dar pam atuoti popiežiaus bule, kuria jis liepė skelbti kryžiaus karą Lenkijoj, Č ekijoj, M oravijoj ir A ustrijoj prieš lietuvius ir getvius. Šiame popiežiaus dokum ente yra vieta, kurioje pabrėžiam a, k ad šie lietuviai bei getviai ir kiti pagonys dar niekada nėra pripažinę Rom os bažnyčios savo tikėjim o m otina. „ ...N u p e r ad audientiam nostram pervenit, quod L ithuani et 1) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lituan. I. Nr. CVI. 2) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. Nr. CXXVI, CXLII.

243

Jentuesónes ac nonnuli alii ethnici, qui Romanam ecclesiam nunquam m atrem sue professionis fidei agnoverunt, vires exa* cu unt vontra ipsam “1). Šiaurės Lietuvoje, neskaitant žemaičių, dar buvo aukštaičių dalis, kuri gyveno nepriklausom ai nuo M indaugo vyriausios valdžios. K aip iš popiežiaus dokum ento m atome, vyskupo Kris* tijono diecezija buvo puolam a iš visų pusių: „...eum que contra paganorum suam diocesim undique im pugnantium et aliorum invasorum incursus item contra tue iurisdictioni subiectos prote* gas et defendas“12). Iš šios ištraukos m atome, k ad popiežius Lietuvos vyskupijos priešus skiria į tris rūšis: 1. Į pagonis, kurie iš visų pusių puolė vyskupiją. T ai buvo, be abejo, V yk in to provincijos žemaičiai, kurių M indaugui nepavyko subordinuoti savo valdžiai. T u o m etu buvo specialiai prieš juos varom a kryžiaus karo akcija. T eutonų ordinas buvo su jais tiesiogiai susidūręs. 2. Į M indaugo valdinius, kurie, be abejo, buvo Erdvilo provincijos žemaičiai — gyventojai tų teritorijų, kurios buvo vyskupui ir ordinui dovanotos. 3. Į kitus užpuolikus („et aliorum invasorum incursus“). Be abejo, čia yra suprantam i šiaurės aukštaičiai, kurie tuo m etu su ordinu dar nebuvo tiesiogiai susidūrę ir dėl to kiek mažiau žinomi. T u r būt, buvo tai D eveltuvos provincijos aukštaičiai. Pagaliau, buvo tokių lietuvių, kurie, M indaugui viešpa* taujant, nuo jo nepriklausom ai sudarė sąjungą su rusais ir ėjo išvien prieš lenkus kariauti, nes vienam e popiežiaus dokum ente yra pasakyta: „ . . . conra Licwanenses, Jacintiones et alios pa* ganos et schism aticos, qui terris Christianorum confines exictunt, de m andato nostro predicantium verbum dei, vivifice crucis assum pto signaculo, contra eosdem perfidos velitis viriliter cum dei adiutorio proficisci“3). Esu linkęs m anyti, k ad tai buvo ry tų aukštaičiai — N alštėnų provincijos lietuviai, kurią tuom et valdė D aum antas. Šiaurės aukštaičiai, gyvendam i kaim ynystėje su žemaičiais, 1) Ptašnik, Mon. Poi. Vat. III. Nr. 76 pg. 40. 2) Bunge, Livi. U B. III. Nr. CCLXXIX a. 3) Theiner, Vet. Mon. Poi. ėt Lithuan. Nr. CXLII pg. 72.

244

turėjo su jais ryšių ir bendrų interesų. K adangi jie buvo pago* nys ir nuo M indaugo taip pat nepriklausė, tai faktiškai jų poli* tikos kryptis teutonų ordino atžvilgiu mažai kuo galėjo skirtis nuo tos politinės pozicijos, kurią buvo užėmę jų tautiečiai žemai* čiai prieš tą patį ordiną. Beveik viena ir ta pati politinė situacija turėjo savaime jungti šias dvi kaim ynines lietuvių gimines. T aip dalykam s esant, žemaičiams nebuvo sunku įtraukti į sąjungą prieš ordiną šiaurės aukštaičius (develtuviškius). T urėdam i savo pusėje šiaurės A ukštaičių kraštą, žemaičiai lengvai galėjo susižinoti ir su nalštėniškiais, rusų talkininkais. R odos, yra galima teigti, k ad pietų aukštaičiai, totoriam s Lenki* ją užpuolus ir ordinui visas jėgas atitraukus nuo pietinių lietuvių tautelių, buvo laisvesni padėti savo tautiečiam s šiaurėje D urbės lygum ose. T oliau, V yk in to įpėdiniai, be abejo, palaikė santykius su rusais. T eisybė, pats V ykintas žuvo, bet, rodos, jo užm egsti ry* šiai su D anielium nepaliko visai num arinti. T u r būt, jie buvo greit atgaivinti ir pritaikinti susidariusiom s naujom s aplin* kybėm s. V aluinės kunigaikščiam s tarpininkaujant, žemaičiai tuo laiku galėjo panaudoti savo tikslam s vieną labai stam bų politinį faktorių, būtent, totorių galybę. Jau 1254 m. gegužės mėn. 9 d. popiežius Inokentas IV įsakė Livonijos, Estijos ir P rūsų arki* vyskupui ir vyskupam s skelbti kryžiaus karą prieš totorius. Šį kryžiaus karą popiežius skelbė teutonų ordino prašom as. Kry* žiuočiai tuom et tikrai bijojo didelio pavojaus iš R y tų E uropos1). K adangi ordinas, išstojęs iš koalicijos, paėmė politikos kryptį griežtai priešingą V aluinės interesam s, tai labai yra galimas daik* tas, kad įsižeidę V aluinės kunigaikščiai, norėdam i atkeršyti or* dinui už neištikim ybę, kurstė totorius prieš Livoniją. Šaltiniai toliau nieko nesako, kaip šį kartą buvo totoriam s. M um s yra *) Bunge, Livlánd. UB. I. Nr. CCLXVIII. col. 250.— ■Philippi* Wolky, Preuss. U B. I. 1. Nr. 289 psl. 216—217: „Sane non absque cordis anxietate percepimus, quod saevissimi Tartari, christiani nominis inimici, et ipsorum complices terras Livoniae, Estoniae, Prusciae ac alias, quas in partibus illis dilecti filii, fratres hosp. S. Marie Theuton., non sine magnis laboribus et expensis ac proprii effusione sanguinis, Divina potentia sufragante reduxe* runt ad culmen catholicae veritatis, occupare ac destruere moliuntur“.

245

svarbu pažym ėti tas m omentas, kad totorių dėmesys kaip tik tuo m etu buvo atkreiptas į teutonų ordiną, kai prieš žemaičius buvo pradėta varyti kryžiaus karo akcija. Sis supuolim as, be abejo, nebuvo atsitiktinis. T atai liudija, k a d žemaičių diploma* tija gan anksti veikė R ytų Europoje. Po ketverių m etų totoriai tikrai užpuolė M indaugą, ordino sąjungininką. Galim as daik* tas, k ad žemaičiai ir jų sąjungininkai šiame užpuolime buvo su* vaidinę tam tik rą vaidm enį. K ad taip galėjo būti, liudija toji aplinkybė, k ad tik M indaugo valdom ąjį kraštą totoriai sunai* kino. Žem aičių gi ir jų sąjungininkų teritorijos liko nepaju* dintos. Rem iantis kiek vėlesniu popiežiaus raštu (1264 m. birželio 4 d .), galima dokum entaliai įrodyti, k ad nuo M indaugo nepri* klausom ai lietuviai buvo sudarę sąjungą su rusais ir totoriais prieš lenkus ir teutonų ordiną: „... accepimus enim quod Ru* theni scismatici et Lithuani, ac alii habitantes in eorum confini* bus, qui deum non colunt, sed blasphem ant potius nom en eius, una cum Tartaris eorum complicibus, quibus sunt federe damp= nato coniuncti. Poloniam hostiliter frequenter invadunt eis ne* mine resistente... Ipsi etiam quidquid est in Prussia per dilectos filios fratres dom us H ospitalis Sancte M arie Theutonicorum Je* rosolim itani auxilio sedis apostolice C hristique fidelium aequi* situm , conantur destruere intendentes fidem christianam exinde totaliter extirpare“1). K adangi laiko distancija tarp cituojam os bulės ir M indaugo m irties yra nedidelė, tai iš to galima spręsti, k ad kai kurie lietuviai (nalštėniškiai), dar Lietuvos karaliui esant gyvam, jungėsi su jo priešais — rusais ir totoriais. Sis faktas aiškiai rodo, k ad aukštaičiai ry tų pietinėje Lietuvos dalyje buvo nusistatę prieš M indaugą. V adinasi, susidariusi sąjunga buvo nukreipta ne tik prieš lenkus ir ordiną, bet taip p at ir prieš M indaugą. N alštėniškių nusistatym ą prieš karalių galima šiuo b ū d u aiškinti. M indaugas stengėsi juos inkorporuoti į savo valstybės organizm ą ir prievarta palenkti į krikščionybę. Esu linkęs m anyti, k a d jis dar prieš užm egzdam as santykius su A paštalų Sostu buvo pavergęs N alštėnų provinciją, nes popie* žius viename savo laiške daro pastabą: „ . . . dictum M . (in) *) Theiner, Vet. Mon. Poi. et Lithuan. I. Nr. CXLIX. pg. 77.

246

lotius Litowie, ac terrarum omnium , quas per divine virtutis auxilium iam eripuit de infidelium m anibus, vel eripere poterit in futurum auctoritate nostra corones in Regem “1). T u o būdu D aum antui, be abejo, reikėjo kuriam laikui atsidurti karaliaus valdžioje. Bet, tu r būt, ne ilgam. K adangi tuo laiku gim iniškas lietuvių kilčių partikuliarizm as buvo pusėtinai atsparus, tai stipri nalštėniškių dispozicija į separatinj politinį gyvenim ą turėjo stum ti į pavergtos N alštėnų provincijos atskilim ą ir nuo krikš* čionybės atsisakym ą*2). K aip žemaičiams šiaurėje, taip lygiai turėjo įvykti ir nalštė* niškiam s pietryčių Lietuvos dalyje. Susidarius tokiai politinei situacijai, M indaugo karalystei reikėjo visą laiką laikytis tarp dviejų stam bių lietuvių gim inių partikuliarizm o srovių. V iena iš jų buvo stipriai jaučiam a Žem aičiuose ir palaikom a šiaurės aukštaičių (tu r b ū t, D eveltuvos), o kita N alštėnuose, palaikom a V aluinės kunigaikščių ir totorių. Šio m ūsų išdėstym o išvados, rodos, duoda pagrindo ma* nyti, kad lietuvių giminės iš tikro buvo nuo M indaugo nepri* klausom os. Jos gyveno išsiskirsčiusios, be aiškios tautinio pri* klausym o sąmonės tarp savęs ir greičiausiai jų diferenciavim asis pasireiškė skirtingais jų kunigaikščių interesais. Jeigu karaliaus suverenum o autoritetas jas ir siekė, tai šis suverenum as buvo tik nom inalinis. Iš to m atyt, k ad lietuviai pradžioje organizavosi ne feodalinės tvarkos pagrindais: jie vienijosi atskirų gim inių sąjungom is. Juo didesnis bendras pavojus joms iš šalies kilda* vo, juo labiau jų savitarpio sąjungos ryšiai darydavos glaudesni ir stipresni. M onarchinė tvarka, dėl to, kad ji varžė atskirų gi* m inių partikuliarizm o siekim us, negalėjo tais laikais tikti lietu* vių charakteriui. M indaugas, prieš sueidam as į santykius su V ak arų Euro* pa, jau buvo užėmęs griežtą poziciją prieš atskirų gim inių sava* *) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CIV. pg. 50. 2) Žinant nalštėniškių separatinę politiką ir suponuojant jų aposta* ziją, negalima skirti daug reikšmės Prochaskos argumentui, kuriuo jis sten* giasi įrodyti Mindaugo’ apostaziją. Nes sutartyje tarp Kujavijos kunigaikš* čio Kazimiero ir vokiečių ordino pasakymu: „treugas fecerit sine ipsis cum paganis lithuinis et apostatis hostibus fidei“ (Voigt, Cod. dipl. Pruss. I. Nr. CXLV.) kaip tik galima suprasti nalštėniškius.

247

rankiškum ą. D idžiojo kunigaikščio pastangos, kuriom is jis pi r* m a siekė prieš partikuliarines galybes suform uoti vientisinę vai* stybę įgavo dar stipresnio akstino ir gilesnio įteisinimo po to, kai jis buvo pateptas Lietuvos karalium , nes karaliaus vainikas reiškė ne vien įpareigojim ą, bet taip pat ir teisinį įgaliojimą reali* zuoti valstybės vieningum ą, kuris šiame vainike ir gavo savo sim bolinę bei juridinę išraišką. N o rs ir trū k sta šaltiniais pa* m atuojam ų žinių apie didžiojo kunigaikščio santykius su atski* rom is lietuvių giminėm is, tačiau, rem iantis to laiko Lietuvos po* litine situacija, galima suponuoti, k ad M indaugo tendencijos prieš partikuliarines galybes, sužadintos karaliaus vainiko švie* sum o, turėjo griežčiau ir stipresniu tem pu pasireikšti. Giminiš* ko partikuliarizm o atstovų opozicija prieš karalių, be abejo, kas* k art vis labiau buvo pradėjus stiprėti ir eiti gilyn. Jauna mo* narchija, su k u rta antagonizm u tarp karaliaus ir kunigaikščių, pa* linkusių į separatinį politinį gyvenim ą, negalėjo ilgai laikytis. T aip dalykam s esant, M indaugui nepavyko nugalėti lietuvių gi* m inių savarankiškum o. R eikia pastebėti, kad Žem aičiai po D urbės trium fo nepareiškė savo subjekcijos Lietuvos karaliui* Teisybė, Zajączkow skis stengiasi įrodyti, k ad jie tuom et pripa* žino M indaugo vyriausią valdžią1). Savo nuom onei parem ti 2e* m aičių studijų autorius patiekia rim uotosios Livonijos kronikos ištrauką, kurioje yra sakom a, kad Žemaičiai M indaugui visa saugos, kas jam priklauso, jeigu jis pakeis savo nusistatym ą12) . T ačiau šis argum entas nėra tvirtas, nes ši kronikos vieta gali* m a kitaip interpretuoti. Į ją reikia žiūrėti tu rin t galvoje viso dia* logo prasm ę. Prieš pradėdam as aprašyti žemaičių sceną Min* daugo dvare, kronikininkas pastebi, k a d M indaugą pasiekusios liūdnos žinios, dėl ku rių jis labai susirūpinęs: in disen dingen do vernam kunic M indow e mere die w ären im vii sw ere. T ikrai, žemaičiams gavus viršų ties D urbės ežeru, M indaugas, kaip ordino sąjungininkas, turėjo susirūpinti savo politikos atei* 1) Zajączkowski, 1. c. psl. 48. 2) Livland. Reimchron. V. 6376.

248

timi. T odėl pasakym u: „V on irenthalben w ird behüt alles das dir gehoric ist“ , reikia suprasti tą Lietuvos sritį, kurią M indau* gas pats valdė. Sunku yra m anyti, k ad žemaičiai, kurie visą laiką ne vien nuo kryžiuočių, bet ir nuo paties M indaugo gynė savo nepriklausom ybę, po gražiausių pasisekim ų kovose su teutonų ordinu, b ū tų Lietuvos karaliui pareiškę subjekciją. Žemaičiai siuntė pasiuntinius pas M indaugą ne tam , k ad savo nepriklau* som ybę jam pasiūlytų, bet k ad jį įtrau k tų į sąjungą prieš ordiną. T ai galim a m atyti ir iš šios dialogo vietos: du salt m it trüw en wesen bie den Sameiten, wie ez sie um m e den cristentum gestalt1). Pasiuntiniai sako M indaugui: „N ežiūrint to, k a d ir kažin kaip būtum nusistatęs krikščionybės atžvilgiu, tu ri ištikim as būti že* m aičiam s“ , vadinasi, prisidėti prie jų sąjungos prieš vokiečių or* diną. Šis kronikininko pasakym as aiškiai liudija, k ad žemaičiai, stengdam iesi įtraukti karalių į sąjungą, savo nepriklausom ybės neatsisakė. Šiaurinis lietuvių partikuliarizm as, vadovaujam as žemai* čių, turėjo neišvengiam ai jungtis su pietryčių nalštėniškių parti* kuliarizm u. R eikia m anyti, k a d šios sąjungos dėka, kurią Min* daugo m alkontentai laiku suspėjo sudaryti, liko išspręstos Dur* bės kautynės teutonų ordino nenaudai. Po D urbės kautynių sąjunga dar labiau sustiprėjo ir, be abejo, apėmė gan plačias te* ritorijas. Iš to fakto, k ad žemaičių T rainaitis ir N alštėnų Dau* m antas buvo sąm okslininkai prieš M indaugą, galim a spręsti, kad lietuvių partikuliarizm o srovės buvo tikrai susijungusios prieš m onarchiją. T uo b ū d u susidarė antra koalicija prieš karalių. Šiuo k artu M indaugui jau nepavyko išsigelbėti ir jis tapo savo m onarchinės politikos auka. Jam žuvus, Lietuva nustojo oficia* liai buvus krikščioniška valstybė ir pasiliko griežtoje opozicijoje su V ak arų E uropos krikščionių pasauliu ligi Jogailos krikšto. Pažym ėtinas yra skirtingum as, kuris pasireiškė germ anų ir lietuvių santykiuose su krikščionybe. K rikščionybė trum pu lai* k u buvo germ anų m aloniai sutikta ir visur priim ta. Pabaltijo *) Livland. Reimchron. V. 6415—19.

249

kraštuose, priešingai, krikščionybė, stengdam osi įsiskverbti, sus sidūrė su griežtu pasipriešinim u ir neprietelingum u. Šio skirtu* mo priežasties reikia ieškoti skirtingoje istorinėje situacijoje, ku* ria krikščionybė šiom s tautom s pasireiškė. G erm anai matė krikš* čionybę kylančią kovoje su pagoniška Rom a, kuriai jie patys buvo svetimi ir prieš ją nusistatę. Ši aplinkybė sudarė santykius tarp krikščionybės ir germ anybės ir uždėjo tolimesnei raidai sa* vo epochinį antspaudą. V isai kitaip pasireiškė krikščionybė Pa* baltijo tautom s. N e kaip sąjungininkė, bet kaip pavergianti ga* lybė ji čia pasirodė su savo kryžiaus karais ir siekė politinėm is ir karinėm is priem onėm is savo viešpatavim ą prievarta pastatyti. K ryžiaus k arų politikai prieš lietuvius darė daug įtakos savotiš* kas, viduriniais amžiais vyravęs, bažnyčios supratim as. Šventų karų tikslas buvo teritorinis bažnyčios praplatinim as, per kurį drauge turėjo įvykti ir bažnytinės organizacijos ugdym as. Buvo bandom a šį tikslą pasiekti religinėmis bažnytinėm is priemonė* mis (kryžiaus karo atlaidais). Iš religinių bažnytinių priem onių, taikom ų teritoriniam s laimėjimams, aiškiai išeina, k ad vidurinių amžių bažnyčia žiūrėjo į teritorinius praplatinim us bei užkaria* vim us kaip į priklausančius bažnytinių uždavinių sferai. Ši teri* torinė bažnyčios sąvoka, pagal k urią teritorija sudarė esm inį baž* nyčios elementą, tiesiog kilo iš bažnytinės ir pasaulinės sferų su* siliejimo, kuris viduram žiui yra charakteringas.

250

X II

Lietuviai opozicijoj Vakarų Europai Trainaičio opozicinė ir reakcinė politika. — Vaišilkas kaip Mindaugo politb kos šalininkas. — Traidenio santykiai su Livonijos teutonų ordinu. — Pabaiga.

V ak arų Europos pastangos, pasireiškusios kryžiaus karo žygiais prieš žemaičius, neįtraukė lietuvių tautos vidurinių amžių Rom os im perijos ir bažnyčios universalum an. Priešingai, šven* tasis karas dar labiau pagilino ir sustiprino antagonizm ą tarp lie* tu vių pagoniškojo ir V akarų Europos krikščioniškojo pasaulių. Lietuvių tau ta stojo griežton opozicijon V akaram s. T okios lietu* vių opozicinės politikos reiškėjas po garsaus D urbės laimėjimo buvo kunigaikštis T rainaitis. Šio kunigaikščio asm enybė buvo platesnio m asto ir labiau išpopuliarėjusi lietuvių giminėse. Savo autoritetu ir įtakingum u jis visai galėjo kon kuruoti karaliui M indaugui1). Šis karaliaus konkurentas, be abejo, iškilo kaip senosios konservatyvinės lie* tuviškos tvarkos šalininkas ir reakcinio judėjim o prieš teutonų ordiną vadas. N eturim e žinių, kaip jis pradėjo savo politinę karjerą. Jo vardas pradeda šaltiniuose figūruoti tik po D urbės kautynių. Tačiau nėra abejonės, k ad jis tų laikų lietuvių politi* nėję scenoje buvo anksčiau pasirodęs. Jo politinė veikla pasi* reiškė dviem linkmėm. ') Livland. Reimchron. V. 7126 — V. 28: der was ouch also riche und der vründe also gröz, daz es Myndowe nicht genoz.

251

V isų pirm a T rainaitis norėjo apsaugoti Pabaltijo kraštus nuo besiskverbiančio teutonizm o pavojaus. T odėl visi jo karai Pabaltijy turėjo tikslą pakirsti ordino galybę. T u r būt, Trainai# tis ėmėsi iniciatyvos sudaryti sąjungą tarp D . N augardo ir Lie# tuvos prieš Livonijos vokiečius. N es jis taip p at buvo daug pa# daręs sąjungai tarp M indaugo ir teutonų ordino suardyti. Be abejo, ne kas kitas, kaip T rainaitis sugebėjo patraukti M indaugą sąjungon su A lek san d ru N ievskiu. T ačiau sąjunga su rusais ne# davė reikiam ų vaisių. T u r b ū t dėl to, k ad M indaugas, prasidėjus karui, išstojo iš sąjungos ir pasitraukė nuo V endeno pilies. Va# dinasi, T rainaičio ir M indaugo žygis, bendrai surengtas 1262 me# tais1), nedavė norim ų padarinių lietuvių reakcinei politikai prieš teutonų ordiną. T rainaitis dėl šio nepasisekim o nenusim inė ir užsispyręs toliau varė pradėtąjį darbą. 1263 m etais, tuo laiku, kai ordino m agistras V erneris iš# siuntė savo kariuom enę prieš kuršius, T rainaitis įsiveržė į Livo# niją, nuvyko net į Estijos kraštą W ie k . Vokiečiai, skubiai su# rinkę kariuom enės būrį, pastojo prie DiinamUndės kelią lietu# viam s, grįžtantiem s iš Estijos krašto. N aktį, m ėnuliui šviečiant, įvyko karštas susirėm im as. Vokiečiai šią kovą pralaim ėjo. Kau# ty nių lauke krito aštuoni ordino broliai ir. žymi vokiečių karei# vių dalis. T rainaitis laimingai grįžo su karo grobiu nam o12). T rainaitis buvo ne vien reakcinio judėjim o prieš teutonų ordiną vadas, bet drauge ir senosios konservatyvinės lietuviškos tvarkos šalininkas. Jeigu M indaugas stovėjo naujo judėjim o prieky, tai T rainaitis vadovavo savo partijai, k uri nekentė naujų reform ų ir buvo pasiryžus kovoti už senas tradicijas. Y patingai po D urbės kautynių padidėjo skilim as tarp dviejų srovių lietuvių tautoje. Šio skilim o griežtum ą M indaugas rūpinosi sum ažinti ir sušvelninti pasitraukdam as iš sąjungos su teutonų ordinu. Ta# čiau karalius neįstengė visai panaikinti kilusių skirtum ų, nes jis nestojo reakcinio judėjim o priekin. Po D urbės laimėjimo Min# daugas tik kartais diplom atiškai užjausdavo žemaičius, bet kilu# šio judėjim o prieš teutonų ordiną jis aktyviai nerėmė. Todėl 1) Livland. Reimchron. V. 6471—6513. 2) Livland. Reimchron. V. 6891—6950 — Bonnell, psl. 75., Comm. psl. 90.

252

Chronographie

T rainaitis, norėdam s sustabdyti naujų reform ų judėjim ą, užsikrės tusj V akarų Europos įtaka, sum anė Lietuvoje padaryti didelį perversm ą. Be abejo, ne kas kitas, kaip konservatyvinės parti* jos vadas, buvo didelio sąm okslo prieš karalių organizatorius. Šį savo sum anym ą vykdydam as, jis puikiai m okėjo išnaudoti lietuvių gim inių partikuliarizm ą prieš m onarchiją. T uo būdu jam pavyko pašalinti M indaugą, kuris buvo bandęs realizuoti Lietuvos susiartinim o su V akarais idėją. Sąm okslui pavykus, T rainaitis apėmė Lietuvos D idžiojo ku* nigaikščio sostą ir tuojau grįžo prie savo opozicinės politikos prieš ordiną. Lietuvos kunigaikštis šį k artą rim tai galvojo suduoti dis delį sm ūgį teutonų ordino viešpatavim ui visame Pabaltijy. Jis su* organizavo tais laikais gan gausingą kariuom enę, iš 30.000, ku* rioje dalyvavo ir kitos tautos, tu r būt, getviai, rusai ir totoriai1). Prieš įžengdam as į Prūsus, T rainaitis suskirstė visas savo karo jėgas į tris dalis, kurių viena puolė Pom ezaniją, kita K ulm iją ir trečia M azoviją. D ėl šio žygio, kuris buvo surengtas dideliu ma= stu, labai nukentėjo Prūsų kraštas ir M azovija. Lietuviai buvo įvarę M arijos ritieriam s daug baim ės. O rdino valstybės pama* ta i rim tai susiūbavo. T u o b ū d u T rainaitis buvo atkreipęs į save V ak arų Europos regentų dėmesį. A pie jį buvo kalbam a ir čekų karaliaus O tokaro II rūm uose Pragoję ir Rom os kurijoj. Popiet žius U rbonas IV 1264 m etais birželio 4 dieną ragino Č ekų ka= ralių eiti į karą prieš rusus, lietuvius ir totorius ir nukariautas sritis sau pasilaikyti2). T ačiau O tokaro žygis šį kartą neįvyko. ■*) Dusburg, SS. rer. Pruss. I. psl. 125—126: Trinota filius regis Lethos winorum assumptis sibi pluribus aliis gentibus usque ad XXX milia viros rum ad prelium congregavit, et dum appropinquaret terre Prussie, divisit exercitum suum in tres turmas, quarum unam misit contra Masoviam, aliam contra Pomesaniam, et utramque terram ropina et incendio devastavit. Res liqui intraverunt terram Culmensem, et preter alia mala, que ibidem feces runt, castrum Birgelow expugnaverunt pecora et omnem suppellectilem frats rum et eorum, qui ad dictum castrum confugerant, deducentes. Fratres et alii homines in quadam turri se defendentes sunt salvati. — Seraphim Preuss. U B. I. 2. Nr. 222. psl.: ,, . . . Accepimus enim, quod Rutheni scismas tici et Litwani ac alii habitantes in eorum confinibus, qui deum non colunt, sed blasphemant potius nomen eius, una cum Tartharis eorum complicibus, quibus sunt federe dampuato coniuncti, Poloniam hostiliter frequenter ins . v ad un t. . . “ 2) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXLIX.

253

N ežinia dėl ku rių priežasčių. G al dėl to, kad greit pasibaigė Trainaičio viešpatavim as. M indaugo sūnui, V aišilkui, užėm us didžiojo kunigaikščio sostą, lietuvių opozicija prieš teutonų ordiną sušvelnėjo trum pam laikui. V aišilkas, m atyt, buvo savo tėvo politikos šalininkas ir sim patizavo naujajai tvarkai, besiskverbiančiai į Lietuvą iš Va* karų Europos. Šis kunigaikštis yra literatūroje atvaizduojam as kaip per* daug pasidavęs rusų įtakai. R odos, tokia susidariusi nuom onė apie V aišilką tu ri daug tendencijos. N egalim a aklai pasitikėti V aluinės kronikininko žiniomis, kuriose dažnai pasitaiko prieš* taravim ų. M um s rodos, k ad V aišilkas nebuvo V akarų E uropos kultūros didelis priešininkas, nes kitaip M indaugo partija nebūtų jo iškėlusi Lietuvos karaliaus sostan. Literatūroje paprastai vyrauja toji nuom onė, k ad M indaugas buvo išrūpinęs iš popiežiaus karaliaus vainiką vienam iš jaunesnių savo sūnų. T ačiau dėl šaltinių trūkum ų galima visai lygiu pa* grindų nuo šios nuom onės skirtis. M atydam i V aluinės metrašti* ninko perdaug aiškią tendenciją, negalim juo drąsiai pasikliauti. Esam a rim to pagrindo abejoti jo paduodam om is žiniomis apie įtem ptus santykius tarp M indaugo ir V aišilko. V eikiausiai Min* daugas buvo išrūpinęs karaliaus vainiką savo vyresniajam sūnui. N es popiežius savo-rašte pabrėžia, k ad vainikavim o apeigas at* liktų lotynų vyskupas, kuris gyvena vienybėje su A paštalų Sostu: „ . . . u t quem m alueris latinum episcopum , pacem et communio* nem apostolice sedis habentem , tibi advocare liceat“1). Jeigu b ū tų buvus kalba apie jaunesnįjį k urį nors M indaugo sūnų, tai ši p astaba b ū tų buvus nereikalinga ir be prasm ės. Savaime aišku, k a d jaunesnysis sūnus, kaip katalikas, b ū tų turėjęs vainikuotis lotynų apeigom is. N o rs V aluinės m etraštininkas ir sako, kad V aišilkas nepaklausęs savo tėvo įkalbinėjam as atsisakyti krikš* čionybės ir paim ti sau priklausom ą valdžią, tačiau M indaugui, rodos, pavyko savo sūnų atitraukti nuo rusų cerkvės po to, kai jį paskyrė būti savo vietininku? ir išrūpino jam A paštalų Sosto leidim ą vainikuotis Lietuvos karalium . N etikim Ipatjevo met* raščio pasakym ui, esą V aišilkas tėvo nepaklausęs ir užsidaręs Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CXXII. pg. 60—61.

254

vienuolyne. K ronikininko žinios apie vyresnįjį M indaugo sūnų tikrai yra supainiotos ir tu ri nemaža prieštaravim ų. K ad V aišilkas nebuvo nusistatęs prieš V ak arų Europos įta* ką, galima spręsti ir iš tos aplinkybės, kad, jam viešpataujant, nebuvo organizuojam i kryžiaus karai prieš Lietuvą. M aty t, šis kunigaikštis varė Lietuvoje ne V aluinės kunigaikščių, bet savo tėvo politiką. V aišilkui nebuvo lem ta viešpatauti ilgesnį laiką ir Lietuvos politiniam e visuom eniniam e gyvenim e padaryti didesnės pažam gos. Jis m irė 1267 m etais, kaip V aluinės kunigaikščių intri* gų auka. 1268 m etais, Švarnui viešpataujant, V ak arų E uropa vėl buvo atkreipusi akį į Lietuvą. Šį k artą buvo labai susirūpinę M arijos ritieriai Prūsuose ir Livonijoj Č ekų karaliaus O tokaro sumanys mais. D au g buvo derėtasi ir tartasi karaliaus rūm uose Pragoję ir Rom os kurijoje dėl naujo kryžiaus karo žygio prieš Lietuvą. Pagaliau popiežius suteikė čekų karaliui leidim ą kariauti prieš lietuvius ir nukariautus kraštus sau pasilaikyti1). T ačiau Oto* karo žygis neturėjo lietuviam s jokios reikšm ės, nepaisant to, k ad taip triukšm ingai buvo tam žygiui rengtasi. Č ekų karalius, ne? pasiekęs Lietuvos ribų, dėl nesuprantam ų priežasčių staiga grįžo namo ir toliau visai nebandė realizuoti savo plačių sum anym ų Lietuvoje*2). Ž uvus M indaugo dinastijai Lietuvoje, iškyla kunigaikštis T raidenis. Be abejo, jis turėjo ir savo kilme ir asm ens savybė* mis išsiskirti iš kitų, jo am žininkų, lietuvių kunigaikščių tarpo. Jo viešpatavim as buvo dėl to laim ingesnis, k a d M indaugo gimi? nės kunigaikščiai, kurie kovodam i tarp savęs L ietuvą skaldė, jau buvo viens kitą išžudę. T odėl T raideniui nebuvo žym ių kliu* čių paim ti į savo rankas valdžios vairą. Ž uvus M indaugui ir jo giminei, drauge turėjo išnykti arba labai sušvelnėti ir dideli skir* tum ai tarp atskirų Lietuvos krašto sričių, kurias dabar, be abejo, :l) Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lithuan. I. Nr. CLIV. pg. 80—81. 2) Apie Čekų karaliaus Otokaro II žygį prieš lietuvius žiūr. A . Šapo* kos išsemiamą šiuo klausimu studiją (.„Čekų karaliaus Przemyslo II žygiai į Prūsus ir planas nukariauti sau Galindiją, Jotvingius ir Lietuvą"), kuri pa* sirodys trečiame „Praeities“ tome. Autoriui nuoširdžiai dėkoju už tai, kad man buvo suteikęs savo manuskriptą pasinaudoti.

255

valdė k itų dinastijų kunigaikščiai. T odėl tik M indaugo gim k nėms žuvus, galėjo visa Lietuva galutinai susilieti į vienų stiprų politinį organizm ą. Ir tikrai, T raideniui viešpataujant, išnyksta antagonizm as tarp m onarchijos ir atskirų gim inių partikuliarizm o, ir mes m atom e L ietuvą vieningą, kurios politiniam e gyvenime aktyviai ir sutartinai dalyvauja visos lietuvių giminės. T raidenis savo politikoje ėjo tom is gairėmis, kurias buvo nutiesęs T rainaitis. V aišilkui viešpataujant politinių santykių įtem pim as tarp Lietuvos ir V akarų E uropos buvo visai atslūgęs. T raidenis gi, visu sm arkum u stodam as ofenzyvon prieš teutonų ordiną, atnaujino seną lietuvių politikos linkm ę į V akarus. R ėk kia pripažinti, k ad jis, su pasisekim u vykdydam as lietuvių opo« zicinės politikos program ą prieš vokiečius, padėjo tvirtus pa« m atus V ytenio ir G edim ino viešpatavim ui. Pažym ėtina, k ad ši T raidenio iš naujo išvestoji politikos linija į V akarus pasiliko su m ažais vibravim ais ta pati, kuri norm avo Lietuvos valstybės s am ty k iu s su V ak arų E uropa ligi penkioliktojo amžiaus. T raidenio dvylikos m etų viešpatavim o santykiai su teutonų Livonijos ordinu buvo nedraugiški. Iš viso tik vieną kartą buvo jo padaryta taikos sutartis su R ygos arkivyskupu ir Livonijos m agistru (H ansisches U B . I. N r. 1015 p. 350—351). D au g k artų lietuviai turėjo kariauti su Livonijos vokiečiais, T raideniui viešpataujant. Žiem ą 1270 m. lietuviai įsiveržė į Livoniją ir naikindam i k raštą nuvyko net ligi Ozilijos. M agistras O tto von L utterbergh suspėjo surinkti kariuom enę ir pastojo kelią grįžtantiem s lietu« viams ant ledo tarp O zilijos ir W ie k . Susirėmimas įvyko tais pačiais m etais vasario 16 d. V okiečiai neatsilaikė prieš lietuvių galybę. Pats m agistras O tto L utterbergh ir 52 broliai krito ant ledo su šešiais šim tais paprastų kareivių, kovojusių ordino pu« sėje. Lietuvių gi, kronikininko žiniomis, turėjo kristi 16001). Be abejo, šis skaičius nėra tikslus, juo labiau, kad lietuviai susi« rėm ime gavo viršų ir išėjo laimėtojais. Si lietuvių kova su ordinu ant ledo buvo viena iš didesnių. x) Livland. Reimchron. V. 7769—7961. — Canonici Sambiensis epi« tome gestorum Prussie SS. rer. Pruss. I. psl. 283.: A. d. MCCLXX. dimi« catum est contra Litwinos in glacie apud osiliam in die beate Juliane.

256

V okiečiai, m atyt, savo pralaim ėjim ą ilgai su skausm u minėjo. N es m ūsų kronikininkas, rašydam as šiuos įvykius po dvidešim t ties m etų, dar stengiasi apie juos plačiai kalbėti. Šios kovos eigą jis vaizdžiai ir sm ulkiai aprašinėja. P asak jo, lietuviai, ma< tydam i, k ad neišvengiam ai reikės kautis, apsistatę rogėm is. Prie« šai sum anė pulti lietuvius iš dviejų šonų. D ešiniuoju sparnu puolė ordino broliai su savo kareiviais, o kairįjį sparną laikė vyskupai. O rdino kavalerijai pradėjus pulti, lietuviai pasitraukė atgal ir iš po savo rogių nudūrė priešų arklius. T uom et ordino broliai buvo priversti kautis pėsti ir kovą pralaimėjo. Šiose kautynėse ant ledo vokiečių kariuom enėje matome kovojančius: D orpato vyskupą Fridrichą, Lealio vyskupą, kuris netgi šiose kautynėse buvo sužeistas, ir D anijos karaliaus įgulą iš Revelio. K rinta į akį, k ad šiose kautynėse nepasirodo krys žiaus karo m aldininkai (piligrim ai). A išku, k ad Rygoje tuom et jų nebuvo. M aty t, k ad V akarų Europos visuom enėje noras eiti į kryžiaus karą prieš pagonis jau buvo pradėjęs kuriam laikui atvėsti. T odėl nenuostabu, k a d į X IIT o amžiaus pabaigą šals tiniuose neužtinkam e popiežių kryžiaus karo atsišaukim ų prieš lietuvius. M ū sų kronikininkas nieko nemini, k ad šį kartą ordino pu* sėje būtų kovoję R ygos arkivyskupo žmonės. T u r būt, tarp Lis vonijos ordino ir R ygos arivyskupo jau buvo kilęs didesnis san* tykių įtempim as, kuris vėliau V ytenio ir G edim ino laikais visu sm arkum u sprogo. M agistrui O tto von L utterbergh žuvus, ordino broliai išs rin k o laikinai m agistro pareigom s A ndriejų von W estphalen. Tas čiau neilgai buvo jam lem ta savo vienuolynui vadovauti. Lietus viai, pajutę Livonijos ordino silpnybę, pavasarį ar vasarą tais pačiais (1270) m etais vėl įsiveržė Livonijon. O rdino vicemagists ras su nedideliu būriu drįso pastoti lietuviam s kelią. Tačiau, prieš gausingus ir gerai suorganizuotus savo priešus, jis neatsis laikė ir žuvo su dvidešim t brolių1). V okiečiai neturėjo drąsos tuojau už šiuos karo žygius lies tuviam s atkeršyti. T ik 1273 m etais*2), tu r būt, tuo laiku, kai *) Livland. Reimchron. V. 7962—7994. 2) Kai dėl datos žiūr. Kallmeyer, Erläuterungen SS. rer. Livon. psl. 773. Lietuva ir Vak. Europa, 17

257

T raidenis buvo užim tas karo žygiais prieš rusus arba lenkus,, teutonų ordinas ryžosi užkabinti lietuvius. K ronikininkas mini šį vokiečių žygį tik keliomis trum pom is eilutėm is1). T odėl ne* galima atspėti, kuriom is aplinkybėm is kalbam as žygis prieš lie* tuvius įvyko. Iš trum pos rim uotosios Livonijos kronikos pasta* bos sužinom e, k a d teutonų ordino broliai, šį žygį pralaim ėję, turėjo su žymiais nuostoliais grįžti į R ygą. Siame karo žygyje žuvę penkiolika narsiausių brolių, kurie m ėgdavę žygiuoti Lie* tuvon*2) . T a rp šių narsiausių karžygių rim uotosios Livonijos kro* nikos autorius labiau iškelia krikščionį lietuvį Suksę, kuris, pri* ėmęs krikščionių tikėjim ą, įsikūręs Livonijoje ir dalyvavęs karo žygiuose prieš savo tautiečius3). A pie šį lietuvių neofitą kalba dar vienas šaltinis. Y ra išlikęs 1268 m etų balandžio 5 dienos doku* m entas, iš kurio m atom e, k ad N ikalojus Suksė subordinuojasi R ygos arkivyskupo A lberto valdžiai ir gauna nuo jo lėnan Nalš*

^ Livland. Reimchron. V. 8101—8104. die brüdere wären dö gelegen durch rüwe ein teil gemaches pflegen, die slügen sie ungewartet tot. 2) Livland. Reimchron. V. 8088—8092: under des wären verlorn zu Nieflande brüdere gut. zü Lettowen stünt ir müt. vumfzehn was ir an der zal, alsus nämen sie den wal. 3) Livland. Reimchron. V. 8107—81 20: ein vromen heit wart ouch geslagen, den noch die cristen müzen clagen: Suxe was er genant. er quam in der brüdere lant, do entfienc er den cristentüm durch got und nicht durch rüm. er hätte maniche herevart geriten kegen Lettowen wart. er was von Lettowen geborn, ein heit küne und üz erkorn. müter, Maget Marie edele unde vrie hilf siner sele üz aller not, er bleib in djne dienste tot!

258

tėnų provincijoj savo žemių plotus, pagonių užim tus1). A išku, kad lietuvių konvertitui labai rūpėjo atgauti savo vald y tą sritį, kurią jis buvo praradęs. T odėl jis, susijungęs su vokiečiais ir dalyvavęs uoliai jų karo žygiuose prieš savo tautiečius. K adangi kalbam as R ygos arkivyskupo dokum entas yra duotas tais me* tais, kuriais Lietuvoje viešpatavo Švarnas, tai, tu r būt, N ikalojus Suksė dėl nežinom ų priežasčių turėjo konfliktą su šiuo k u n k gaikščiu. G alim as daiktas, k ad jau tais m etais tarp Suksės ir T raidenio buvo kilę nesusipratim ų. N es kitaip Suksė vėliau nebūtų dalyvavęs vokiečių žygiuose prieš T raidenį. T u rin t tai galvoje, galima m anyti, k ad Švarnas Lietuvoje jokios įtakos ne* turėjo. Jeigu jis kuriam laikui ir buvo užėmęs Lietuvos k u n k gaikščio sostą, tai jo valdžia buvo tik nom inalinė. M aty t, T ra k denio vaidm uo Lietuvos politikoje buvo pradėjęs daug anksčiau pasireikšti nei šaltiniai paduoda. N epavykus šiam vokiečių žygiui, kuriam e žuvo Suksė ir penkiolika narsesnių ordino brolių, lietuviai, ilgai nelaukę, vasarą, *) Albertus misseracione divina sancte Rigensis ecelesie archiepisca* pus et tocius Liuonie, Estonie et Pruscie metropolitanus omnibus hoc scrip* tum uisuris salutem et benediccionem a domino Ihesu Christo. U t ea, que in tempore fiunt, per lapsum temporis in obliuionem minime dilabantur, patrocinio litterarum in memoria conservantur. Ea propter tam presentibus pateat quam futuris, quod Suxe siue Nicholaus nobilis de Lettowia de pro* uincia Nalsen gratia sibi inspirante diuina gentilitatis errore relicto ad re» generationis lauacrum omni fictione postprosita conuolauit. Ut autem de ipsius fidei firmitate et erga ecclesiam dei de cordis ipsius puritate plenius eliqueret, omnem hereditatem suam in terris, nemoribus et in aquis, cultis et incultis, quam in prouincia Nalsen a pro genitoribus suis noscitur posse* disse, ad manus nostras et ad honorem beate uirginis in ecclesia nostra co* ram summo altari presentibus G. comite Zwerinensi et H. domino Mang* nopolensi cum multa numerositate fidelium libere resignauit et postmodum tam pro se, quam pro fratre suo absente recepit a nobis in feudum, pre* stito nobis et ecelesie nostre fidelitatis publice sacramento. N os autem sue deuocioni grato concurrentes assensu ac ipsum fauore beniuolo prosequen* tes ipsium cum omnibus ad se pertinentibus in protectionem sedis aposto* lice suscepimus et in nostram. Huius rei testes sunt: dominus G. illustris comes Zwerinensis, dominus H. Mangnopolensis cum ipsorum militibus, Johannes prepositus Rigensis cum toto capitulo nostro, fratres predicatores et minores, de consulibus et burgensibus ciuitatis Rigensis multi, quorum om* nium sigilla inferius sunt appensa. Actum anno domini M.CC.LXVIII in cena domini (M. Perlbach, Urkunden des Rigaschen CapitekArchives in der fürstlich Czartoryskischen Bibliothek zu Krakau. Mitteilungen aus d. Geb. d. Gesch. Liv=, Est* und Kurlands. Bd. XIII. Riga 1886. psl. 17—18).

259

tu r b ū t tais pačiais m etais (1273), puolė Livonijos kraštą. Ta* čiau lietuviam s šį k artą žygis nepavyko. Susirėmime prie Du* benos upės vokiečiai lietuviam s atm ušė karo grobį. Lietuviai su nuostoliais turėjo grįžti nam o1). Šie kalbam ieji karo žygiai buvo surengti tiek iš vokiečių, tiek ir iš lietuvių pusės nedideliu m astu. Lietuvių žygyje, be abejo, dalyvavo tik kurios nors vienos pasienio srities gyven* tojai. T ais m etais (1273) Traidenis, m atyt, buvo labiau įsitrau* kęs į karus su savo kaim ynais pietuose ar rytuose. N uolatiniai nedideli puolim ai ir vokiečių krikščionių ir lie* tuvių pagonių buvo labai praktikuojam i. U žpulti kaim yną ir jį apiplėšti buvo anais laikais garbingas b ūdas pasipelnyti. Už* puolim ui pavykus, laim ėtojai džiaugdavosi ir didžiuodavosi. Kovoje pasižym ėti nugalėjim ais buvo laikom a didžios garbės ženklu. T odėl vokiečiai, kovą pralaim ėję, labai nusim indavo ir žiūrėdavo į savo nelaimę kaip į D ievo bausm ę už nuodėm es. Kovą laimėję ir grįžę su gausiu karo grobiu namo, džiaugdavosi ir surengdavo iškilm ingas pam aldas pareikšti savo dėkingum ą D ievui už pasisekim ą. N aujas m agistras Ernestas, 1274 m etais atvykęs Livonijon, stvėrėsi sm arkesnės ofenzyvos prieš Lietuvą. Šis m agistras su* m anė suorganizuoti naują didesnį m ilitarinį pun k tą savo karo operacijom s prieš Lietuvą vykdyti. Ilgai netrukus jo rūpesčiu buvo pastatyta prie D auguvos D ūnaburgo (D augpilis) pilis*2). Be abejo, Livonijos ordinas turėjo sudaręs jau naują karo veiks* mų planą prieš lietuvius. M arijos ritieriai dabar siekė Lietuvą pulti iš dviejų šonų. Jeigu K laipėdos pilis buvo specialiai pasta* ty ta prieš žemaičius, tai naujas vokiečių m ilitarinis D augpilio punktas buvo pirm oj eilėj nukreiptas prieš aukštaičius. N au ja D augpilio tvirtovė padarė daug rūpesčių Traide* niui. Lietuvos kunigaikštis, būdam as plataus m asto politikas, tuoj įžiūrėjo sau rim tą pavojų dėl naujų vokiečių sum anym ų. T odėl T raidenis, ilgai nelaukdam as, pradėjo pulti šią naują vo* kiečių tvirtovę. T ačiau jam nepavyko sunaikinti šio naujo vo* B Livland, Reimchron. V. 8121—8149. 2) Livland, Reimchron. V. 8169—8207.

260

kiečių įsitvirtinim o punkto. N u o D augpilio pasitraukdam as; T raidenis, kronikininko žiniomis, savo karžygiam s taręs: „Ši tvirtovė yra m an tiesiog į širdį p astaty ta“1). P astatęs D augpilio tvirtovę, m agistras Ernestas rim tai pra* dėjo pulti aukštaičius. Pradžioje ordino m agistrui sekėsi lai* m ingai. V okiečiai gan plačiu ruožtu suspėjo sunaikinti aukštai* čių sritis. T u r būt, pirm ą kartą K ernavės pilis dabar prie savo sienų pam atė vokiečių kariuom enę. T ačiau šios m ilžiniškos lie* tuvių tvirtovės vokiečiai neturėjo drąsos apgulti. G ausiai prisi* plėšę karo grobio lietuvių krašte, vokiečiai ram ia sąžine keliavo namo ir buvo laimingai peržengę Lietuvos sieną. K ai kurie žy* gio dalyviai jau buvo kas sau išsiskirstę. T ik štai netikėtai prie A šeradeno lietuvių gausinga kariuom enė juos užpuolė. 1279 m. kovo 5 dieną įvyko sm arki kova. V okiečiai buvo visiškai su* m ušti. Šiose kautynėse žuvo pats m agistras Ernestas, 71 brolis, daug ritierių, daugybė paprastų kareivių ir uolus ordino talki* ninkas danų įgulos Revelyje viršininkas Eilertas von H oberg*2). T ai buvo vienas iš didesnių teutonų ordino pralaim ėjim ų. T raidenis yra vienas iš įžym esnių Lietuvos kunigaikščių. Jo turiningas dvylikos m etų viešpatavim as buvo labai naudingas lietuvių tautai. T ik dėl didžių šaltinių trū k u m ų negalime šio kunigaikščio asm enybės ryškiai m atyti. T rum pais bruožais sužym ėję T raidenio politiką su teutonų ordinu, nutraukiam e m ūsų Lietuvos istorijos X III*o amžiaus įvykių nagrinėjim o siūlą 3).

Ilgam dar Lietuva pasiliko opozicijoj V ak arų Europai. Ilgai dar popiežiai rėmė teutonų ordino politiką prieš lietuvius R ytų Europoje. Bet praslinkus dviem ir pusei amžiaus nuo M indaugo laikų, hiperkatalikiški M arijos ritieriai („dilecti fratres“), dideli *) Livland. Reimchron. V. 8208—8280. 2) Livland. Reimchron. V. 8281—8514 — Bonnei, Chronographie psl. 84. 3) Laikas būtų mums rašyti Traidenio monografiją. Neblogą pradžią yra jau padaręs Paškevičius (Jagiellonowie a Moskwa t. I).

261

A paštalų Sosto favoritai, atsilygindam i už tai, k ad popiežiai juos ilgus amžius savo gausiom is m alonėmis slaugė ir ant ran k ų ne* šiojo, — apostatavo nuo katalikų bažnyčios. Ilgainiui visa keis čias. Tie kraštai, kuriuose kitados buvo skelbiam i kryžiaus kas rai prieš Lietuvą, seniai jau nusigręžė nuo Rom os ir jų gyvenim e daugiau nebešviečia katalikų kryžius. O Lietuva dar ir šiandien žiūri į R om ą ir lenkia savo galvą prieš popiežiaus prim atą. K iekvienas žm onijos laiko tarpas tu ri savo šešėlių. T odėl nereikia tuo stebėtis, jeigu istorijoje ten k a pastebėti tokių fakto* rių, kurie neigiam ai veikė lietuvių tau to s christianizavim ą. Ne* turim e p y k ti ir b arti tos gadynės, nes visas tas pasaulis jau se* niai yra palaidotas ir daugiau neatsikels. Filosofinis periodas dar gali atsikartoti, bet istorinis laiko tarpas, būdam as individualus, niekad daugiau negrįš. Istorijos uždavinys yra suprasti praeitį, bet jos neteisti ir nesm erkti. N agrinėdam i Lietuvos X IIT o am ižaus įvykius, stengiamės juos įvertinti objektyviai. N enorėjom šių įvykių perdaug ati* tra u k ti nuo tos gadynės laiko dvasios ir pasaulėžiūros. Savo išdėstym uose rūpinom ės laikytis žinomo istoriko R ankės prin* cipo: F ür die B eurteilung einer Epoche dürfen nur die sittlichen M asstäbe verw endet w erden, die dieser Epoche selbst entnom* m en sind.

262

DAIKTŲ IR VARDŲ SĄRAŠAS*) Abel, Danijos karalius 137. Aboa 101 Abraham 75, 119, 120. Alamanija 17. Albea, dioec. 49. Albertas, Magdeburgo arkivysk. 18. Albertas v. Beham, pop. legatas 37. Albertas, Rygos arkivysk. 33, 44, 67—68, 74—81, 88, 90, 95, 96, 103 — 110, 112, 115, 117— 120, 136, 137, 140, 258, 259, 261. Albertas, vysk. 44—49, 99. Alberto politinė pozicija Lietuvos atžvilgiu 90. Alberstatensis dioec. 158, 159, 167. Albos vysk. Petras 78. Alekna, A. 93, 95, 186. Aleksandras IV, pop. 37, 38, 97, 98, 114, 122—124, 126, 129, 139, 143, 144, 146, 158, 159, 165, 167, 171—177, 216—220, 224, 234, 238, 243. Aleksandras Nievskis 252. Alemanas 157. Alemania 158. Algirdas 30. Allodija 18, 147. Alkydamas 38. Altaner, B 39. Akkonas 94. Andriejus von Velven iš Steier* mark 58, 60, 61, 66—68, 70, 79, 80, 89, 90, 94, 95, 115, 136, 164, 222.

Andriejus von W estphalen 257. aneksinis ordino planas prieš ie= maičius 155. anglosaksų misija 16, 17, 19. Annales Magdeburgenses 31. Annales expeditiales Prussici 199. Annales capituli Posnanensis 208— 210. Anno von Sangerhausen 156, 160, 162. Antonovič 27. antra koalicija prieš Mindaugą 249. Apaštalų Sostas 22, 23, 26, 31, 39, 49, 53, 66, 81, 83, 87, 90-93, 95, 97, 102, 108, 110, 112, 124, 134, 147, 149, 152, 214, 220, 226, 227, 230, 232, 243, 246, 254, 262. Apaštalų Sosto globa 67, 68, 86, 128, 144, 149, 176, 217, 229. Apaštalų Sosto globa ir apsauga Lietuvai 81, 87, 89. Apaštalų Sosto nuosavybė 87, 117. Apaštalu Sosto supremacijos teisės 148. Apeninai 22, 23. Aristotelis 38. Ašaradenas 261. Augustinas šv. 35. Aukštaičiai 59, 245. Austrija 17, 26, 126—128, 243. Avignono popiežiai 27. Avignonas 26. Avelbergensis dioec. 167. Azija 182.

*) Šį daiktų ir vardų sąrašą sudarė stud. B. Juška.

263

Bachem 180. Baldvinas, legatas 51, 52. Baltijos jūra 24, 29. Barmus (Pärnus) 83. Bartolomiejus 122, 127, 129, 130, 216, 217. Bavarija 17, 26. bažnyt. dešimtinių dovanojimas 145 Bažnyčios kryž. karų politika 19. bažnytinė provincija 143. bellum sacrum 32. Belov v. G. 28. Berkholz, G. 100 Bernhard von H aren 169. Bernheim, E. 35. Bertoldas, Livonijos vysk. 37. Betegallen 113. Betygala 113, 135. Bielenstein, A. 100, 101. Birgelow 253. Boemia 127, 159, 167. Böhmer 47. Boleslovas, Krokuvos kunigaikštis 125. Bonifacijus, šv. 17, 162. Bonnell 48, 54, 57, 58, 60, 61, 94, 185—189, 202, 205, 215, 252, 261. Bonwetsch, G. 28. Borgardus de Horenhusen 180. Botel, E. 178, 180. Bourel de la Ronciėre 119, 121. brachium saeculare 16. Brackmann'as 23. Brandenburgas 26. Brandenburgo markgrafas 124, 144, 174. Brandenburgo vyskupija 17, 49, 50, 167. Braubach, M. 28. Braunschweigas 26. Bremensis prov. 17, 49, 50, 158, 159, 167. Breslavas 120. Brianskas 215. Bruno, Olmūtzo vysk. 143.

264

Bunge 18, 19, 36, 100, 216. Burchard von Hornhausen 136, 162, 163,170, 178, 179, 180. Canonicus Sambiensis 256. Carsowe 119. Caspar‘as, E. 146. Chodynicki 26, 48, 67, 82, 103, 106, 116, 117, 120, 186, 187, 241. Cristianus 120. Christophorus 137. Chudzinski 90, 163. Cezaris 168. Clemens IV. pop. 230. Coloniensis prov. 167. Corpus ecclesiae 16. Cracoviensis dioec. 167, 215. Cronica Reinhardsbrunnensis 46, 47. Culmensis terra 54, 238, 253. Curlandia 52, 54. Curonia 19, 50, 100, 139, 177. Curonensis dioec. 100, 101. Curonienses 208, 209. Curonensis episc. 114. Čekai 141, 253, 255. Čekija 54, 126—130, 140, 141, 144, 152, 153, 158, 167, 171, 174-176, 226, 243. Dacia 159, 167, 178. Danga 156. Dainowe 119. Danielius 65—68, 76, 87, 94, 216, 220, 238, 245. Danija 128, 158, 167, 178, 257. Dauguva 29, 30, 44, 49, 100, 260. Daumantas 206, 207, 243, 244, 247, 249. Daugpilis 260, 261. Dausprungis 64.

I

Delfių maldykla 31. Denove 143. Dernen 143. Develtuva 244, 247. Didysis Naugardas 252. Dietrich von Groningen 58. Diveriks 206. Dlugosz 120. Dobenas 170, 183. Dogelis 100. domini terrae 26. donaciniai dokumentai 113, 118, 131, 135, 145, 147, 148, 176, 189, 204, 207, 224. Dorpato vysk. 89, 111, 200. ,.Drang nach Osten“ 182. Dubena 260. Ducze (Tusche) 56, 161. Duna 100. Dünaburgas 260. Dunam unde 137, 252. Durbė 144, 173, 179, 180, 181, 182, 204, 213, 214, 237, 245, 248, 249, 251. Durbės kautynės 158, 176, 178, 182, 183, 208, 210, 251, 252. Duringen 192. Dusburgas, Petras 72, 170, 178, 180, 181, 198, 199, 208, 209, 214, 237, 253.

Eberhardas von Sayn 154—156. Edvydas 57, 63—65. EglėkaInio =Žalgirio kova 28. Eichmann, E. 96. Eilertas von Hoberg 261. ekskomunika prieš magistrą 128. Elada 31, 38. Elžbieta, šv. 46. Emmeramas, šv. 16. Engelmann 55. Enrikas VIII, Anglijos karalius 229. Enrikas I 18.

Enrikas von Hohenlohe, vyr. ma* gistr. 52. Enrikas von Heimburg 55. Enrikas, Kulmijos vyskupas 91, 93, 96, 102, 104, 106, 115, 116, 139. Enrikas, Kuršo vysk. 71, 107, 136. Enrikas Latvis 29, 44, 45, 196. Enrikas Liūtas, saksų hercogas 24, 25. Enrikas, Ozilijos vysk. 136. Erdvilas 123, 132, 133, 148. Erdvilo provincija 133—135, 148, 244. Ernestas 260. Estija 46, 49, 57, 103, 105, 144, 177, 245, 259. Estai 175, 176, 177, 245, 452. Europa 20, 23, 25, 28, 31, 32, 38, 182, 220, 230. Ewald 48, 50—52, 185, 189, 214. Fieker, J. 28. filius specialis Sanctae Romanae ecclesiae 91. Filomenas 38. Fridrikas I imp. 24, 25. Fridrikas II imperatorius 18, 19, 37, 46, 52, 57, 84, 112, 229. Fridrikas, Dorpato vysk. 257. Fulko arkivysk. 115. Funk, Ch. 21. Galindija 142, 145. Gailus, šv. 16. Gebhard 139. Gediminas 30, 222—225, 232, 238, 256, 257. Gero 25. Getvija (Jotvingiai) 142, 143, 145, 210. Getwezia 142, 217. Gineika (Dindeke) 56, 133. Gineikis žiūr. Dindeke.

265

Gingeke 56. Gniezno arkyvyskupas 103, 116, 117, 129. Gniezno metropolija 117. Goldinga 169. Gotlandija 49, 50, 54, 159, 167. Gregorius V II, pop. 23. Gregorius IX, pop. 49, 50, 52, 99, 146, 153. Gregorinė reforma 112. Gustino metraštis 208. Gzetwesia 217. Žiūr. Jetvesen gets viai.

Halberstato vyskupija 17. Haller, J. 28. Hartm undas von Grumbach 172, 210. Hauck, A. 18. Havelbergo vyskupija 17, 50. Havelbergensis dioec. 49. Heinrich von Heimburg 58. Heinricus Lettus 38, 45, 46, 49, 73, 99, 188, 196. Henricus, Culmensis episc. 159. Henricus, Curonensis episc. 159. Helvecia 17. Hermannas Billungas 25. Hermanas, Dorpato vysk. 195. Hergenrother 186. Hermann'as von Salza 48. Hermanu de W artberge 30, 51, 203. Hildesheimo vyskupija 17. H ofler 37. Hofmeister, A. 28. Hohenštaufenai 18, 23. Holšteinas 25, 136.

Idololatrija 35. Ietwesen 143. Ildesemensis dioec. 158, 159, 167. Inocentius III, pop. 36.

266

Inokentas IV, pop. 54, 55, 57, 67, 68, 73, 76—78, 80, 84—89, 91, 93, 15, 97, 102— 104, 106—113, 115, 117, 120, 126,148, 152, 154, 156, 200, 213, 225, 229, 232, 234, 245. Ipatjevo metraštis 95, 131, 133, 204—207, 214, 234, 243, 254. Islamas 23, 31. Ispanija 37. Italija 22, 26, 27, 84. ,,iurisdictio spiritualis“ 114. ,,ius acquisitionis“ 77, 139, 149. Jacintiones (getviai) 244. Jahna 18. Jaroslavas 43. Jentvesones 219, 244. Jeruzalė 32. Jogaila 93, 249. Jonas XXII, pop. 222, 223. Jonas de Capua 165. Jonas, Lietuvos vysk. 105. Jonas, kardinolas 78. Jonas III, Rygos arkivysk. 224, 232, 238. Juodoji jūra 24. Juodoji Rusija 65, 66. Jurbarkas 179. Kallmeyer'is 56, 162, 163, 167, 198, 238, 257. Kantas 41. Karalių vainikavimo sakramentas 93. Karaliaučius 181. kardo apaštalavimas Siaurės Euro­ poje 17. kardininkų broliai 47, 48, 52. kardininkų ordinas 44, 47—52, 99. Karolis (Karolus dux de Sweden 179, 180. Karolis Didysis 17.

Karolingų dinastija 17. karo žygis prieš žemaičius 152, 154, 160, 163. karo žygis prieš lietuvius 258. karo žygis prieš getvius 211. karinė misija prieš lietuvius ir get= vius 172. karinė misija prieš žemaičius 152. Karšuva 170, 178, 179, 183. katalikų bažnyčios politika Rytų Europoje 93. katalikybės puolimas 242. Kazimieras, Kujavijos kunig. 125, 127, 210, 212, 213, 247. Kernavė 59, 261. Kęstutis 30. Kętrzynski, w 69, 71, 105, 138, 186, 224. Kijevas 23. Kilianas, šv. 17. Kirsch 186. Klaipėda 136, 154—157, 162-164, 169, 170, 179, 183, 260. Klemensas IV pop. 90, 98, 141, 145, 226, 227, 231, 239. Klymenko 59, 95, 135. koalicija prieš Lietuvą 60, 61, 65, 66, 67, 70, 74, 89. Kolumbanas 16. konfirmaciniai dokumentai 144, 145.. Konradas mgtrs. 198. Konradas de Wuckwangen 181. Konstantinas D. imp. 16. Konstantinovičius, Ostafijus 216. konvertitų subjekcija 79, 82. Korbinianas, šv. 16. Kristijonas, vysk. 74, 105, 108, 109, 111, 119, 120, 122, 123, 124, 137, 143, 145, 218, 234, 236. Kristijono jurisdikcija 115, „ konsekracija 119, 20. „ priesaika 108, 110. „ vyskupija 114, 122, 123, 218, 244.

Krikščioniška misija Lietuvoje 70, 121, 129. Krikščionių persekiojimas Lietu» voje 201. Krokuva 100. Krokuvos vyskupas 129, 215. Kryžiaus karo atlaidai 152, 154, 160, 171, 250. Kryžiaus karai prieš lietuvius, get= vius, prūsus 17, 19, 25, 32, 37,' 38, 40, 49, 50, 58, 63, 72, 99, 126-129, 140, 141, 144, 151— 154, 157—159, 164—168, 171, 173— 176, 178, 183, 216, 217, 219, 220, 221, 226, 237, 243, 250, 251, 253, 255, 257, 259, 262. Kryžiuočių užsienio politika 80. Kulmija 253. Kulmijos vyskupas 93, 103—108, 113. Kuršas 52, 54, 71, 80, 100, 135, 139, 144, 156— 158, 166, 168, 169, 174— 177, 179, 181. Kuršo vyskupas 88, 89, 96, 99, 100, 112, 114, 116, 136, 155. Kuršo vyskupija 101, 107, 109, 116, 147, 155. Kutrzeba St. 27. Landry B. 62. Langwinus 132 vid. Lengvenis. Latkowski Jul. 50, 74, 93, 95, 105, 115—117, 131, 186, 188, 202, 205, 223, 223, 227, 232, 239. Lauenburgas 25. Laukuva 113, 135. Lausacija 46, 47. Lealio vyskupas 257. Lectovia 97. Lenca 18. Lengvenis 53, 132, 133, 197. Lenkija 27, 28, 44, 54, 103, 115, 117, 126—128, 129, 153, 158, 171— 173, 216, 237, 241-243, 245.

267

Lenkijos bažnyčios vyriausybė 127. Lenkų episkopatas 171. Lenkų dominikonų misija 125. lenkų=čekų kryžiaus karo misija 122, 165, 166. Lennewarden 187, 188. Letten 191. Lettia 48. Lethovia 90, 94, 98, 109, 111, 112. Lethowini 209, 213, 253. Letovia 19, 52, 57, 124, 217, 226. Letthones 29. Lettowini 156. Lettowia 207, 217, 220, 259. Lettowen 190, 218, 258. Letuini 212. Letwani 129. Letwini 30. Licwanenses 217, 244. Lietuva 15, 18—30, 32, 40, 43, 44, 46—52, 54, 55—58, 60, 63, 65— 67, 69—75, 77, 79, 81, 84—88, 91—97, 99—102, 105—118, 122 —125, 131, 133, 134, 138—143, 145, 147, 148, 154, 171, 175, 176, 177, 182, 183, 188—190, 198, 200-202, 203, 208, 215, 219, 220, 224-226, 227, 230, 233, 235, 236, 239, 241—244, 246—249, 252—256, 258—261. Lietuvos apaštalai 72. Lietuvos bažnytinė provincija 101, 116, 117, 124. Lietuvos bažnyčios reikalai 104, 112. Lietuvos christianizavimas 67, 72, 225, 226, 227, 242. Lietuvos delegacija 83, 85. Lietuvos krikštas 73. Lietuvos konversija 84. Lietuvių karo žygiai į Prūsus 213. Lietuvių karo žygiai į Mazoviją 213. Lietuvos nepriklausomybė 19, 20.

268

Lietuvos politika rusų kraštuose 152. Lietuvos subordinavimas Apaštalų Sostui 90, 91. Lietuvos santykiai su Vakarų Eu­ ropa 253, 256. Lietuvos vyskupas 98, 102, 108, 111, 113, 115, 116, 118, 119, 124, 145, 218,236. Lietuvos vyskupija 81, 102, 103, 106—110, 112, 113, 116, 117, 119, 123, 124, 143, 244. Lietuvos vyskupijos egzempcija 111. Lietuvos vyskupijai donacinis do= kumentas 135, 138. Lietuvos vyskupijos įkūrimas 102, 104—106, 108-111, 116. Lietuvos vyskupo priesaika 110. Lietuvos vyskupijos suverenumas 110, 111. Lietuvos vyskupo titulas 119. Lietuvos vyskupo valdžia 123. Lietuvos vyskupijos žlugimas 123. Lincacopiensis dioec. 159. Lippiciensis dioec. 159. Litauen 90, 187, 229, 230. Lithovia 85, 92, 102, 134. Lithuani 214, 215, 219, 237, 243, 246. Lithuini 212. „Lithuanorum gente“ 124. Lithwani 140. Litovia 101, 121, 247. Littowen 56, 197. Littovia 117, 121, 224. Lituania 54. Litva 95. Litwa 187, 227, 241. Litwani 208, 253, 256. Liubekas 75, 76. Liudvikas Bavarietis, imp. 19. Liuonia 172, 259. Livland 187.

Livonija 19, 29, 30, 32, 34, 37, 43— 45, 47, 50—55, 57, 58, 65, 67, 68, 80, 88—90, 102, 103, 107, 108, 117, 128, 135, 139, 140, 144, 146, 147, 153, 157, 158, 160, 164, 168, 172—180, 182, 196, 202— 204, 209, 215, 221, 225, 255, 256, 260. Livonia 18, 32, 36, 54, 55, 57, 103, 105, 109, 111, 128, 129, 153, 159, 167, 177, 178, 209, 212, 216, 245. Livones 29. Livonijos bažnytinė provincija 81, 109. Livonijos episkopatas 89, 99, 101, 107, 108, 178. Livonijos episkopato jurisdikcija 106. Livonijos rim. kronika 50, 51, 53, 55, 56, 58, 61, 68, 69, 70, 83, 95, 133, 152, 154, 157, 162, 163, 166, 167— 170, 178, 189, 190, 193— 195, 199—201, 203, 207, 218, 220, 226, 236, 239, 248, 258. Livonijos ordino politika 79, 142. Livonijos ordinas 65—68, 79, 80, 139, 140, 142, 143, 145, 167, 171, 179, 183, 221, 222, 252, 257, 260. Livonijos vyskupijos 116. Livonijos vyskupai 147. Lohmeyer 94. Lokowe (ž. Laukuva) 113. Lowmianski, 95, 106, 135, 218. Lūbecko vyskupija 25. Ludvikas, Turingijos landgrafas 46. Lukava (Lukow) 129. Lundo ark. 57, 137. Luthovia 74, 87, 91, 142. Lyonas 76—78, 84. Lyono sutartis 20, 78—82, 95, 96. Lytowia 232. Lytumi 71, 232.

Magdeburgo arkivyskupija 17, 49, 50, 159. Magnus, šv. 16. Marijos ritieriai 26, 77, 78, 118, 121, 123, 128, 129, 138, 139, 144, 145, 147, 173, 175, 176—178, 253, 255, 260. Martha, Mindaugo žmona 191, 192. ,,martyres triumphales“ 166. Mazovija 210, 213—216, 253. Matulaitis * Matulevičius, J. arki* vysk. 124. Mažoji Azija 20, 24. Mecklenburgas 25. M einhardt’as 44. Merseburgensis dioec. 17, 159, 167. Meideine 206. Memel 100, 101, 156. Mendog 106, 187, 205, 227. Mendolph 208. Meyer, L. 193, 194. Mezanos abt. pop. legatas 127. Milgerin (Milgerūtis) 56, 133, 161. Mindaugas 20, 30, 44, 47, 53-55, 59—61, 63—71, 73, 74, 76, 77, 79, 81, 83, 84, 86—98, 101, 102, 104-108, 110, 112—115, 117— 119, 122—124, 132—136, 140— 143, 147—149, 151,152, 157,164, 176, 177, 182, 187, 188, 190, 192 —197, 199—210, 212, 213, 215— 225, 227, 235, 237, 238, 241— 249, 251, 253—256. Mindog 66, 67. M indota 226, 227, 230, 231, 233, 239. Mindowe 73, 90, 207, 222, 229, 230, 232, 248. Mindowg 133, 187. Mindaugo apostazija 123, 124, 185, 186, 187, 189, 190, 192—196, 199, 200, 204, 206, 208, 210—213, 216, 219—231, 238—240, 247. Mindaugo dinastija 148,>155. Mindaugo delegacija 84, 85, 89.

269

Mindaugo donacija 72, 122, 220, 236. Mindaugo donaciniai dokumentai 69, 135, 137—140, 142, 144, 145. Mindaugo jurisdikcija 134, 218, 220, 243. Mindaugo konversija 53, 63, 73, 74, 235, 242. Mindaugo krikštas 79, 80, 152, 201. Mindaugo mirtis 202, 206, 214— 216, ITo—221, 238, 239, 242, 246. Mindaugo politika 64, 65, 82, 87, 236, 237, Mindaugo politiniai santykiai su Albertu 104. Mindaugo politiniai santykiai su žemaičiais 131. Mindaugo užsienio politika 70, 87. Mindaugo vainikavimas 81, 93—96,

201. Mindaugo viešpatavimo pabaiga 233. Mindeno vyskupija 17, 49, 50. MisnijasTuringija 26, 46, 47. Misnijos vyskupija 17, 159, 167. Moguntinensis prov. 167. Montalembert de 46. Moravija 126, 127, 129, 171, 243, Mūnsterio vyskupija 17. Myndovve 190—192, 200, 251. Malsen (Nalštėnai) 58, 259. Nalštėnai 58, 244, 246, 247, 249, 258. Narbutas (N arbutt) 186, 232. Neapolis 97, 112. Nemunas 100, 101, 107, 116, 118, 170. Neris 100, 107, 116, 118. Nestoro kronika 43. Neuenburgo vyskupas 107, 108, 110, 159. Nieflant(d) 83, 191, 192, 258. Nitzsch 16. Norvegija 54,128, 153,158,159,167.

270

Okcidentas 20, 23, 28. Oldenburgo vyskupija 17, 25. Olgierd 205. Olmūtzas 144. Olmūtzo vyskupas 144, 145, ‘238. Olomucensis dioec. 159, 167. Opizo legatas 120. opozicinė politika prieš ordiną 251—254, 256. orbis terrarum 21. ordino aneksiniai planai prieš Lie= tuvą 89. ordino politika 69, 94. ordino valstybės organizacija Li­ vonijoje 196. Orientas 23, 32. Osnabrūcko vyskupija 17. Otokaras II, Čekų karalius 20, 25, 26, 140—145, 158, 174—177, 226 —229, 253, 255. Otto I imp. 17, 18, 23. Ottonai 17, 18, 25, 32. ottoniška R ytų Europos politika 18. Otto von Lutterbergh 256, 257. Ozilijos vyskupas 89, 96, 200. Ozilija 137, 256. Pabaltijys 18, 22, 24, 29—32, 34, 39, 72, 79, 85, 112, 145—147, 152, 155, 158, 168, 171, 174, 182, 249, 250, 252, 253. Pabaltijo bažnytinė respublika 152. Pabaltijo misija 19. Paderborno vyskupija 17, 49, 50. Palestina 23, 24, 32, 33, 47, 58, 171. Pamarys 237. Parnus 83. partes infidelium 99. Paškevičius 59, 186, 261. Patavija (Passau) 37, 158, 159, 167. Paulius Apaštalas 32, 39. Paulius Nicolaus 37. Perlbach 100, 120. Petras, žiūr. Albos vysk.

Petras, šv. Damiani 93. Petras, Poznanės vysk. 119. Petro Apaštalo globa ir nuosavy= bes teisės Lietuvoje 83. Philippas 45, 46. Pirminus, šv. 17. Platėja 182. ,,plenitudo potestatis“ 134. Plezcowe (Polockas) 196. „Ploecke“ 100. Poitiers 182. Pokarwe 187, 188. Polockas 64, 100, 196. Polexia 213. Polonia 126, 159, 167, 214, 237, 246, 253. Polska 241. Pomerania 103, 159, 167. Pomesanija 213, 253. Pomesanensis episc. 137. Popiežių kryžiaus karo misija 16. Pothast 119. „Praeitis“ 255. Praga 141, 153, 155. Pragensis dioec. 159, 167. Pragos sutartis 142, 144, 145. Prancūzija 27. Prochaska 124, 186, 189, 200, 203, 204, 210—213, 227, 239, 241, 247. proprietas beati Petri 111, 146. Prūsai 19, 24, 30, 32, 36, 46, 47, 53, 54, 55, 57, 58, 72, 75, 77, 80, 88, 103, 105, 109, 111, 117, 127—129, 135, 139—141, 144, 146, 147, 153, 158—160, 172— 180, 182, 187, 199, 208, 209, 213—216, 221, 238, 243, 245, 246, 253, 255, 259. Prūsu ordinas 101, 142, 144, 167, 171, 172, 179, 180, 183, 210, 221. Prūsų sukilimas 158, 182, 210. Prūsų bažnytinė provincija 81. Prūsų arkivyskupas 111. Prūsų vysk. 105. Prūsų arkivyskupija 106, 112. „pugiles Christi“ 166.

Raceburgensis 25, 159, dioec. 167. Rankė 262. Raseiniai 113, 119, 135. Ratisponensis dioec. 158, 159, 167. Raymundus Lullus 38. „redemptiones votorum“ 33. regnum saeculare 16. Revelis 178, 257, 261. Roma 18, 20, 21, 22, 35, 37, 54, 59, 62, 74, 79, 81, 83, 94, 105, 126, 152, 168, 214, 215, 219, 225, 232, 250, 262. Romos imperija 251. Romos kurija 23, 40, 74, 85, 86, 96—98, 103—104, 111, 112, 115, 118, 119, 128, 140, 143, 145-148, 153, 166, 171, 177, 185, 216—218. 228, 232, 253, 255. Romanas 131. Romanovičiai 65. Rupertas, šv. 16. Rusija (Rutheni, Russia, Rūsčia) 29, 30, 64, 65, 76, 97, 133, 144, 176, 202, 214, 215, 219, 220, 237, 246, 253. Rusijos legatas 68., Ryga (Rige, Rigensis) 20, 50, 53, 60, 66, 71, 76, 83, 84, 108, 114, 117, 137, 139, 155, 160, 163, 164, 169, 183, 192, 197, 203, 224, 225, 233, 238, 239, 257, 258, 259. Rygos arkivyskupas 25, 40, 57, 67, 70, 74, 75, 81, 94, 112, 113, 118, 135, 136, 139, 140, 163, 204, 224, 225, 226, 232, 233, 238, 241, 242, 256, 257, 259. Rygos arkivyskupo pretenzijos 140. Rygos vysk. 89, 107, 112, 139, 200. Rygos vyskupija 99, 100, 101, 109, 116. Rytų Europa 18, 22—24, 28, 29, 37. 77, 113, 171, 172, 176, 182, 246. R ytų krikščionybė 43.

271

Sacerdotium et imperium 22. Saccala 45, 46. Sąjunga prieš Lietuvą (lietuvius) 67, 188. Sąjunga prieš Mindaugą Sąjunga prieš vokiečius (ordiną) 188, 193, 245, 249. Sąjunga su Aleksandru Nieviškiu 252. Sąjunga su ordinu 190, 192, 196, 197, 203, 204, 221, 236, 252. Salaminas 182. Salijai 18. Schalowen 143. Schmeidler, B. 28. Schnūrer, G. 186, 199. Schulte, A. 28. Selionija 118. Sentane 143. Seraphim, A. 33, 135, 139. Severinas, šv. 16. Skirmuntaitė (Skirm untt) 186. Sicilija 22, 23. Sivertas iš Turingijos (Duringen) 192, 203. Sintelinas 183. Sjorgen, A. 185, 186. Skandinavai 179. Skuodas 169. Skuodo kautynės 169. Smolenskas 63. Smolka 27. stačiatikių susivienijimas su Va­ kar ų baž. 66. Stephanus, s. 37. Subjekcija teutonų ordinui 90. Sukilimas prieš Mindaugą 132. Suksė (Suxe) Nikalojus 258, 259. Sventopelkas, Pomeranijos herco* gas 198, 199, 237. Sventopelko apostazija 199. Swerinensis dioec. 167. Sybel, H. 28.

272

Šapoka, A. 255. Šiauliai 50, 52, 61, 132, 179. Su. Jono bažnyčia 136. Štaufų dinastija 26. Švarnas 216, 255, 259. Švedija (Svetia, Suecia) 54, 128, 137, 153, 158, 159, 167, 179. Šventoji imperija 26, 149. Šventoji Žemė 23, 57, 160. Šverino vyskupija 25.

Taikos sutartis su žemaičiais, 163, 164—166. Tartu 20. Tautvilas 57, 60, 63, 64—68, 89, 104. templininkų ordinas 129. „ ordino privilegijos 165 Teoderikas de Groningen, mgstr. 75—77, 79, 80. Teoderikas Turingietis 47. Teodorikas iš Kukenoiso (de Co* kenois) 48. Terweten 233. Tetricus 105. teutonų ir kardininkų unija 146, 151. teutonų ordinas (teutonų ritieriai, vok. ordinas) 16, 19, 20, 25, 28, 30, 32, 40, 43, 48, 53—55, 57, 60, 70—72, 74—78, 80, 81, 85, 86, 88, 89, 94—96, 103—105, 108, 110, 112, 113, 116, 121—123, 125, 127, 128, 133-136, 138—141, 143—148, 151—155, 157, 158, 161—166, 168—172, 173, 174, 176, 177, 180, 182, 183, 241, 244 —246, 249, 251—254, 256, 258, 261. teutonų ordino falsifikatai 118. „ „ egzistencijos pa* grindas Pabaltijy 145. teutonų ordino politika žemaičių atžvilgiu 152.

teutonų ordino teisės 129, 141. „ „ hegemonija Lietu­ voje 90. teutonų ordino valstybė 19. Theiner 119, 216. Themistokles 180. Theodoricus 46. Theodoras, šv. 16. Tomas Akvinietis 38. Totoraitis 45, 60, 90, 121, 185, 186, 201, 204, 215, 216, 222, 229, 237. tradicinė ordino politikos progra= ma Lietuvos atžvilgiu 70. Traidenis 255, 256, 258-261. Trainaitis 30, 188, 202, 204, 207, 208, 210, 213—216, 237—239, 249, 251—254, 256. Trainaičio partija 202. Traniaten, Trinpta, Trojnat 190, 191, 205, 213, 253, Tucze, Tusche (Ducze) 56, 133. Turingija 17. Turingijos Liudvikas, žiūr. Liudv. Turingietis 47. Tusculanus 121. Tvėriai 133, 157. Unija su Lenkija 27. Urbonas IV 138, 140, 214. Vaišilkas 66, 198, 202, 216, 254— 256. Vaišilko apostazija 198. Vakarų Europa 19, 20, 22, 23, 25— 29, 43, 44, 46, 47, 51, 57, 70, 72, 92, 138, 144, 147, 157, 158, 170, 171, 174, 180, 182, 183, 247, 249, 251, 253, 255—257. Vakarų Romos imperija 22. Valuinė 60, 63, 65, 66, 68, 70, 75— 77, 87, 89, 90, 93, 95, 131, 134, 138, 205—208, 210, 216, 220, 226, 237, 238, 245, 247, 254, 255. Lietuva ir vak. Europa, 18

V arka 48. Vartoja 169, 170. Veisėjai (W eyze) 118, 119. Vendenas 204, 215, 236, 237, 252. Vende 101. Vendensis dioec. 49. Venta 101. Verdeno vyskupija 17, 50, 158, 159, 167. Verminghoff, 19. vidurinių amžių karinė misija 39. Viduržemio jūra 23. Viennensis dioec. 159, 167. Vilhelmas iš Modenos, pop. lega= tas 48, 49, 99, 107, 139, 147. Vilhelmas, Sabinos vysk. 78. Visla 214. Vitas, vysk. 115—122, 125. Vito diecezija 118, 121, 122. Vito konsekracija 119, 120. Vito rezignacija 121. Voigt, Joh. 185, 204, 232. Vokietija 18, 22, 24, 26, 45, 50, 54, 96, 123, 128, 153, 158, 167, 171, 178, 181. vokiečių ordinas (teutonų) 18, 19, 20, 36, 52, 53, 78, 81, 84, 88-90, 101, 136, 137, 143, 148, 157, 159, 164, 166, 197—199, 204, 208, 212, 216—218, 220—225, 232, 233, 236—239, 247. Vokiečių bažnytinė kolonizacija 30. vokiečių karalių užkariavimų poli­ tika 16, 19. vokiečių karinė misija 30. vokiečių politika R ytų Europoje 23. vokiečių tautos romėnų imperato= riai 18. Volkevinas 48, 05. Vykintas 57, 60, 63—66, 122, 123, 132, 133, 157, 161, 245. Vykinto provincija 133—135, 148, 244. Vykinto sukilimas 133.

273

vyskupijų organizavimo sumanys mas 102. Vytautas 92, 93. Vytenis 30, 256, 257.

Zeitz’o vyskupija 17. Ziemovitas 210, 211, 215, 216. Zwerinensis dioec. 159, 259.

W aitz 96. W angen 119. W ardach (Vartoja) 169. W arka 48. W artberge 218. Welzowe 143. W iek 252, 256. W isbu 159. Wiszniewski, M. 117. Wratislawensis episc. 238. W ratislawensis dioec. 159, 167.

Žalgiris 151. Žemaičiai (Sameiten, Schemaiten, Seymeten) 58, 59, 69, 90, 101, 107, 122, 132, 134, 135, 139, 143, 151, 154, 158, 161, 163, 169, 190, 191, 193, 197, 204, 213, 218, 221, 247,248. Žemaičių konvertitai 123. Žemgaliai (Semigalia, Semigallia) 19, 30, 52, 54. Žemgalijos vyskupija 80, 99, 100, 101, 107. Žiemgalija 136, 139, 170. Žiemgalijos vyskupija 114, 147.

Zajuczkowski 50, 64, 75, 131, 132, 134, 135, 139, 186, 218, 248.

274

TURINYS Pratartis ................................................................................. Šaltiniai ir l i t e r a t ū r a .............................................................

7 9—13

Pirmas skyrius Vidurinių amžių universalinės politikos reikšmė Lietuvai .

15—30

Bažnyčia ir imperija. — Svarbesni faktoriai, plėtę teris torinį vidurinių amžių kultūros akiratį: anglosaksų mis sija, vokiečių karalių užkariavimų politika, bažnyčios kryžiaus karų politika. — Aplinkybės, dėl kurių Lie* tuva atsilaikė prieš Vakarų Europos spaudimą: vidurio nių amžių dvasia, Romos imperijos idėja, imperatorių politika Italijoj, kryžiaus karų idėja, hercogijų partis kuliarizmas, tiesiogiai veikiančiųjų faktorių antagonize mas, Vokietijos teritorializmas, popiežių autoriteto smu> kimas. — Tiesioginių Vak. Europos pastangų reikšmė.

Antras

skyrius

Kryžiaus karai su pagonimis vidurinių amžių požiūriu

31—41

Pirmasis kryžiaus karas šiaurės Europoje prieš vendus. — Palestinos ir Pabaltijo kryžiaus karai: jų panašumas ir skirtumas. — Kryžiaus karai kaip pastoracijos da= lykas. — Kryžiaus karai prieš pagonis pateisinami vis dūrinių amžių pasaulėžiūra. — Krikščioninimas prieš varta nepateisinamas ir vidurinių amžių požiūriu.

275

Trečias skyrius Lietuvių susidūrimas su Vakarų Europa tarpininkaujant vokiečių kolonijai L i v o n i j o j ............................................... 43—62 Lietuvių santykiai su vokiečiais ligi vyskupo Alberto mirties. — Kardininkų ordinas ir popiežiaus Grego? riaus IX kryžiaus karo žygis 1236 m. (kautynės ties Šiauliais). — Popiežiaus Inokento IV kryžiaus karo skelbimai.

Ketvirtas skyrius Didžioji koalicija prieš Lietuvą ir Mindaugo konversija .

63—82

Nesantaika lietuvių vidaus gyvenime. — Didžios są? jungos susidarymas prieš Mindaugą. — Mindaugo di? plomatinės pastangos koaliciją suskaldyti. — Jo konver? sija. — N aujas pavojus: Lyono arbitražo sutartis 1251 m.

Penktas

skyrius

Mindaugo santykiai su Apaštalų S o s t u ...........................83—98 Lietuvių pasiuntiniai pas Inokentą IV. — Popiežiaus privilegijos Lietuvos kraštui. — Kaip ordinas reagavo j Lietuvos karaliaus vainiką?

Šeštas

skyrius

Bažnytinės Lietuvos provincijos įk ū r im a s ........................... 99—124 Lietuvos būtis bažnytinės organizacijos atžvilgiu prieš pradedant organizuoti vyskupiją. — Inokento IV nuta? rimas 1251 m. birž. 17 d. — Kulmijos vyskupas Enrikas. — Delsimas vyskupiją įkurti. — N auji Mindaugo žy? giai Romos kurijoje. — Lietuvos vyskupijos prijungi? mas prie Livonijos?Prūsų arkivyskupijos. — Rygos arkivyskupo jurisdikcijos panaikinimas. — Kristijono vyskupijos dotacija ir ribos. — Antros vyskupijos atsi? radimas, jos dotacija ir ribos. — Vyskupas Vitas. — Kristijono vyskupijos žlugimas.

276

Septintas skyrius Lenkų=čekų p a sta n g o s.............................................................125—130 Lenkų interesavimasis Lietuva. — Kryžiaus karo akcija 1255 m. — Ordino intervencija. — Naujos vyskupijos įsteigimo sumanymas ir jo neįvykdymas.

Aštuntas

skyrius

Mindaugo teisiniai santykiai su Žemaičiais ir donaciniai d o k u m e n t a i .......................................................................... 131—149 A. Santykiai su Žemaičiais: Autorių nuomonės. :— Žes maičių krašto dvilypumas: Vykinto ir Erdvilo provins cijos. — Mindaugo santykiai su šiomis provincijomis. B. Donaciniai dokumentai: Autorių nuomonės. — Liūs dytojų trūkumas dokumentuose. — Dokumentų atsis radimo priežastys.

Devintas

skyrius

Kryžiaus karo žygiai prieš Ž e m a ič iu s ..................................151—183 Popiežiaus Inokento IV kryžiaus karas. — Popiežiaus Aleksandro IV kryžiaus karo skelbimai. — Teutonų ors dino politika prieš kautynes ties Durbe. — Fiasko kryžiaus karų politikos prieš Žemaičius.

Dešimtas skyrius Mindaugo apostazijos k la u s im a s .........................................

185—240

Autorių nuomonės. — A. Argumentai už apostaziją: BonneU’o konjektūra. — Rimuotoji Livonijos kronika. — Ipatjevo metraštis. — Annales capituli Posnanensis. — Procbaskos įrodinėjimai. — Popiežiaus raštų argus mentai. — B. Argumentai prieš apostaziją: Popiežiaus Klemenso IV laiškas. — Teutonų ordino prokuratoriaus pareiškimas. — Popiežių raštai. — Mindaugo politika.

277

V ie n u o lik ta s skyrius Krikščionybės ir krikščioniškos karalystės žlugimas .

. 241—250

Krikščionybės žlugimo priežastys sutampa su krikščio* niškos karalystės griuvimo priežastimis, — Lietuvių giminių partikuliarizmas monarchijos atžvilgiu. Jų są* junga prieš Mindaugą.

Dvyliktas

skyrius

Lietuviai opozicijoj Vakarų E uropai..................................

251—262

Trainaičio opozicinė ir reakcinė politika. — Vaišilkas kaip Mindaugo politikos šalininkas. Traidenio santy* kiai su Livonijos teutonų ordinu. — Pabaiga. Daiktų ir vardų sąrašas . . . . . . . . . 263—274

278

TABLE DES MATIERES 7

Préface .

9 -1 3

Bibliographie

Chapitre

I

La politique universelle du moyen âge et l’importance de celledà pour la L ith u a n ie ...............................................

15-30

L’Eglise et l’Empire. — Quelques agents considérables élargisseant l’horizon de la civilisation au moyen âge: les missions anglo-saxonnes, la politique conquérante des rois allemands, la politique ecclésiastique des croi­ sades. — Les circonstances favorisant la résistance de la Lithuanie contre la pression de l’Occident: l’esprit du moyen âge, l’idée de l’Empire romain, la politique impériale en Italie, l’idée des croisades, les intérêts par­ ticuliers des duchés, l’antagonisme des agents directs, la territorialité de l’Allemagne, la décadence de l’auto­ rité papale. — L’importe des efforts directs de l’Occi­ dent.

Chapitre

II

Les croisades contre les infidèles considérées au point de vue des conceptions du moyen â g e ..................................

31—41

La première croisade dirigée contre les vindes en Europe du Nord. — Les croisades en Palestine et aux

279

Pays Baltiques: leurs ressemblances et leurs différences. — Les croisades comme action pastorale. — Les croisades contre les infidèles justifiées par les conceptions du moyen âge. — La christianisation par force reste injustifiable même par les conceptions du moyen âge.

Chapitre

III

Le rencontre des lithuaniens avec l’Occident par l’inter­ médiaire des colonistes allemands en Livonie . . . 43—62 Les relations avec les allemands jusqu’à la mort de l’évêque Albert. — Les chevaliers de Porte-glaive et la croisade du pape Grégoire IX en 1236 (le bataile aux environs de Šiauliai). — Les croisades proclamées par le pape Innocent IV. Chapitre

IV

La grande coalition contre la Lithuanie et la conversion du grand-duc M in d a u g a s...................................................... 63—82 La discorde dans la vie intérieure des tribus lithu­ aniennes. — La formation de grande ligue contre le grande-duc Mindaugas. — Les efforts diplomatiques de celui-ci pour désunir la coalition. — La conversion de Mindaugas. — Le nouveau danger: le traité d’ar­ bitrage de Lyon (1251). Chapitre

V

Les relations de Mindaugas avec Saint=Siège . . . . Les délégués lithuaniens chez Innocent IV. — Les privilèges accordés à la Lithuanie par le pape. — Com­ ment réagit l’Ordre teutonique contre la couronne royale de Lithuanie?

83—98

C h a p i t r e VI L ’érection de la province ecclésiastique lithuanienne . . L’état de la Lithuanie au point de vue de l’organi­ sation ecclésiastique avant l’érection canonique de l’évê­

280

99—124

ché. — L’arreté pris par Innocent IV le 17 juillet 1251. — Henri, évêque de Kulmie. — Les obstacles en érb géant l’évêché décidé. — Les nouvelles démarches de Mindaugas à la cure de Rome. — L’évêché lithuanien lié à l’archevêché Livono=Prussien. — L’annulation de la juridiction épiscopale de Riga. — La dotation et les limites de l’évêché de Chrétien. — La naissance d’un nuovel évêché, sa dotation et ses limites. — L’évêque Guy. La fin de l’évêché de Chrétien.

C h a p i t r e VII Les tentatives polono=tchéques................................................12—130 L’intérêt de la Pologne envers la Lithuanie. — La croisade de 1255. — L’intervention de l’Ordre teuto* nique. — U n projet irréalisé prévoyant l’érection d’un nouvel évêché.

Chapitre

VIII

Les relations juridiques de Mindaugas avec la Basse Li= thuanie et les actes de d o n a t i o n ........................................ 131—149 A. Les relations avec les bas lithuaniens: les opinions de quelques auteurs. — La dualité de la Basse LL thuanie: les provinces ducales de Vikintas et d’ErdvL las. — Les relations de Mindaugas avec ces provinces. — B. Les actes de donation: les opinions de quelques auteurs. — Le manque des témoins dans les actes. — L’origine de ces documents.

Chapitre

IX

Les croisades dirigées contre les bas lithuaniens

.

.

151— 183

La croisade proclamée par Innocent IV. — Les croL sades proclamées par Alexandre IV. — La politique de l’Ordre teutonique avant la bataille aux environs de Durbé. — L’échec de la politique des croisades envers les bas lithuaniens.

281

Chapitre X Le problème de l'apostasie du roi Mindaugas .

.

.

.

185—240

Les opinions de quelques auteurs. — A. Les arguments pour l’apostasie: la conjecture de Bonnell. — La chros nique rimée de Livonie. — Les annales d’Ipatieff. — Les annales capitulaires de Posen. — Les démonstras tions de Prochaska. — Les arguments dans les écrits du pape. — B. Les arguments contre l’apostasie: la lettre du pape Clément IV. — La déclaration d’un procuras teur de l’Ordre teutonique. — Les écrits du pape. — La politique mindauguienne.

C h a p i t r e XI La fin du Christianisme et celle du premier royaume chré* tien en L i t h u a n i e ............................................................. 241—250 Les causes déterminant la fin du christianisme au X IIIe siècle sont conformes à celles qui firent tomber le premier royaume chrétien en Lithuanie. — Les tri» bus lithuaniennes en position particulariste envers la monarchie. La ligue de cellesdà contre le roi Min* daugas.

Chapitre

XII

Les lithuaniens en opposition envers l'Occident .

.

. 251—262

La politique d’opposition et de réaction dirigée par le duc Trainaitis. — Le duc Vaišilkas comme successeur de la politique mindaugienne. — Les relations du duc Traidenis avec les chevaliers de l’Ordre teutonique.— Les conclusion.

Table alp h ab étiq u e...................................................................

282

263—274

Juozapas Stakauskas ir medievistikos pradžia Lietuvoje 1934 m. Kaune dienos šviesą išvydo istorinė monografija, ko­ kios Lietuvoje dar nebuvo. Jos autorius nedeklaravo tikslo atrasti Lietuvos vietą Europos istorijoje, o tiesiog taip aprašė Lietuvos ir Va­ karų Europos santykius XIII amžiuje, kad praėjus lygiai septynias­ dešimčiai metų jo veikalas vis dar lieka geriausia tokio pobūdžio istorine sinteze ir suteikia vis naujų impulsų senosios istorijos tyri­ nėtojams. Tarpukario Lietuvos istorikai ir ne tik jie ilgą laiką buvo įpratę tęsti iš aušrininkų kartos paveldėtą tradiciją pagonišką Lietuvą regėti tarsi nuo likusio pasaulio miškais ir dykromis atskirtą terito­ riją, kurios taikią ramybę kartą ir visiems laikams sukrėtė priešiški įsiveržimai. Istorikai sutelkė pastangas ištirti herojišką lietuvių kovą „dėl valstybinio savarankiškumo“, tačiau menkai domėjosi kita šių kovų puse, šių kovų prigimtimi1. Negalima sakyti, kad jie visai igno­ ravo Vakarų Europos istoriją, tačiau ji jų studijose geriausiu atveju iliustruodavo lietuvių kunigaikščių užsienio politiką, kaip bendri, bet su tolesniu dėstymu nesuderinti rėmai12. Reikėjo sulaukti naujos isto­ rikų kartos, kuri Lietuvos istoriją susietų su Viduramžių Vakarais ir pradėtų, deja, gana greitai nutrūkusią Lietuvos medievistikos tradiciją. 1 Apie tarpukario Lietuvos istoriografijos pobūdį žr. A. Bumblauskas, „Zenono Ivinskio teorinės novacijos“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1995, Nr. 3, p. 190-203; A. Ragauskas, „Keletas pastabų dėl istorijos metodologijos tarpukario Lietuvoje“, in: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos metraštis, t. 19, Vilnius, 2001, p. 59—70; P. Lasinskas, Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922—1940 metais, Vilnius, 2004. 2 Plg. vaizdžias Stakausko pastabas dėl Igno Jonyno studijos apie Kęstutį: „Autorius [Jonynas] sutelkia faktus ir juos palaidai išdėsto. Visiškai nematyti, kad įvykiai spiestųsi ir suktųsi apie pagrindines vedamąsias mintis. Todėl p. profesoriaus raštą galima palyginti su tokiais namais, kurie būtų sukrauti iš įvairių plytų bei akmenų ir cementu nesulieti“ (J. Stakauskas, „Mūsų kęstutinė istoriografija“, in: Vairas, 1933, Nr. 4, p. 508).

283

Juozapo Stakausko knyga buvo ne tik pirmasis gimstančios tradicijos ženklas. Tai buvo ir naujos ankstyvosios Lietuvos istorijos koncepcijos metmenys. Suprasti šios inovatyvios koncepcijos kilmę padeda ir pažintis su šio ganėtinai nekonvencionalaus istoriko as­ menybe3, ir kai kurie jo mokslinio tapsmo momentai. Mat iš visos tuo metu Vakaruose disertacijas rašiusių lietuvių istorikų plejados (Zenonas Ivinskis ir Konstantinas Avižonis Berlyne, Marija Krasaus­ kaitė Ciūriche) Stakauskas Vienos universitete (disertacija 1930 m.) susidūrė su originaliausia istorikų mokykla. Jo studijų laikais Vie­ nos medievistikos priešakyje stovėjo Alfonsas Dopschas (1868—1953), sukonstravęs naują Romos imperijos ir ankstyvųjų Viduramžių san­ tykių modelį4. Jo kontinuiteto teorija neabejotinai prisidėjo prie Stakausko bandymo žvelgti į XIII a. Lietuvos istoriją, kaip į tam tikrą lotyniškos krikščioniškos civilizacijos sklaidos etapą. Tarpukariu Vie­ nos universitetas buvo taip pat bene stipriausias pagalbinių istorijos mokslų centras Europoje, iš kurio lietuvių istorikas parsivežė tvirtus šaltinių kritikos įgūdžius. Kita vertus, Stakausko pažiūras reikšmin­ gai paveikė dar vienas autorius, kuris siaurąja prasme nepriklausė is­ torikų ratui. Tai katalikų kultūros ir istorijos filosofas Aloisas Dempfas (1891—1982), iš neotomistinių pozicijų sukūręs Viduramžių žinojimo teorijos pagrindus5. Tiesa, šiuo atveju veikiausiai turime kalbėti apie neakivaizdžią įtaką, kadangi į Vieną Dempfas atvyko tik 1937 m., o apie Stakausko doktorantūros studijas konkrečių duo­ menų, deja, beveik neturime. Dempfo mokymas apie asmenybių veik­ lą apibrėžiantį konkretaus istorinio laiko sąmonės horizontą randa aiškų atgarsį šioje svarbioje mūsų istoriko teorinėje nuostatoje: „isto­ rinis vyksmas yra įpavidalintas tam tikrų teoretinių galvojimo ir vei­ kimo formų, kurios tiek yra charakteringos atskiram laiko tarpui, kad istorinės asmenybės palieka jose visai uždarytos“ (p. 41). Sis dėmesys kontinualiai istorinei raidai bei to meto žmonių 3 Plačiau apie Stakausko gyvenimą ir mokslinę veiklą žr. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos metraščio 19 tomą (Vilnius, 2001). Ten pat žr. ir jo bibliografiją. 4 A. Dopsch, Die Wirtschaftsentwicklung der Karolingerzeit, 2 t., Weimar, 1912-1913; idem, Die wirtschaftlichen und sozialen Grundlagen der europäischen Kulturentwicklung von Caesar bis a u f Karl den Großen, 2 t., Wien, 1918-1920. 5 Jo svarbiausias medievistinis veikalas: Sacrum Imperium. Geschichte- und Staatsphilosophie des Mittelalters und der politischen Renaissance, München und Ber­ lin, 1929.

284

pasaulėžiūrai persmelkia visą Stakausko istorinę koncepciją. Knyga pradedama Bažnyčios ir imperijos vaidmens istorijoje aptarimu, ka­ dangi XIII a. politinė padėtis Europoje, Stakausko įsitikinimu, buvo suformuota visos ligtolinės universalių Vakarų Europos jėgų (popie­ žiaus ir imperatoriaus) bendradarbiavimo ir konkurencijos istorijos. Pirmuosiuose savo knygos puslapiuose Stakauskas nubrėžė savotišką christianizacijos (krikščioninimo) translatio-, nuo taikių anglosaksų vienuolių misijų iki kryžiaus karų ir vokiečių valdovų užkariavimų rytuose. Šioje dalyje išryškėja genetinis istoriko požiūris į šiuos Lie­ tuvos istorijai iš pažiūros svetimus įvykius: tai buvo kryžiaus karų Pabaltijyje priešistorė, o sykiu ir modelis. Tais laikais susiformavusi christianizacijos doktrina ir požiūris j pagonis keliems šimtmečiams nulėmė Lietuvos ir Vakarų Europos santykius. Sį krikščioniškosios Europos požiūrį Stakauskas nusako itin įtaigiai: „bažnyčioje, vidurinių amžių pažiūromis, buvo įkūnyta vienintelė Dievo norima amžinai galiojanti tvarka tarp Dievo ir žmogaus, tarp žmonių ir žmonių. To­ dėl, pagonys jau vienu savo egzistavimu išreikšdami prieštaravimą [...] turėjo atrodyti tų laikų pasauliui kaip nusižengėliai ir vidurinių amžių socialinės santvarkos priešininkai“ (p. 34). Si citata atskleidžia svarbų autoriaus tikslą —norą suprasti tuos žmones, kurie su kryžiumi ranko­ se, ant pečių ar mintyse vyko į tolimus kraštus, arba, tariant paties Sta­ kausko žodžiais, suprasti pasaulį, kuris „jau seniai palaidotas ir daugiau neatsikels“ (p. 262). Knygos epigrafui pasirinkti žinomi Leopoldo von Ranke’s žodžiai, cituojami, deja, kur kas rečiau už kitą įžymiojo isto­ riko teiginį (wie es eigentlich geivesen war), kad „vertindami kiekvieną epochą turime rinktis tik jos pačios dorovinius kriterijus“. Supratimo (hermeneutinė) filosofija XIX a. antroje — XX a. pirmoje pusėje stipriausiai paveikė į teorizavimą linkusių istorikų pažiūras nuo Johanno Gustavo Droyseno forschend zu verstehen iki Marco Blocho mo­ kymo apie suprantantį, bet ne teisiantį istoriką. Si istorinio mąstymo tradicija, ypač aktuali laike nutolusią epochą tyrinėjančiai medievistikai, Lietuvoje pirmąkart išsiskleidė Stakausko knygos puslapiuose6. 6 Beje, recenzijoje Zenono Ivinskio studijai apie Lietuvos valstietijos isto­ riją Stakauskas savo bičiuliui prikiša visų pirma dėmesio valstietijos pasaulėžiūrai stoką: „Bet gal mokslingumas būtų daug nenukentėjęs, jeigu autorius vietomis būtų savo darbe įterpęs psichologinių momentų. Tuomet Lietuvos valstiečių gyvenimas skaitytojams būtų ne vien dokumentaliai aiškus, bet drauge būtų jų ir pergyvenamas“ { N a u j o j i R o m u v a , 1934, Nr. 186-187, p. 552).

285

Per tuos metus, kurie mus skiria nuo šio veikalo pasirodymo, istorijos mokslas patyrė svarbius pokyčius, todėl, suprantama, kad kai kurie Stakausko teiginiai šiandien gali pasirodyti anachronistiški ir nulemti to meto istorijos mokslo dvasios, tačiau juk ir istorikui turi­ me taikyti tuos pačius kriterijus, kaip ir jo aprašomos epochos atžvil­ giu. Tačiau daugeliu aspektų ši knyga lieka aktuali ir dabar7: ji padeda mums suprasti, kaip į Vakarų Europos akiratį pateko Pabaltijo tautos, kokios aplinkybės padėjo lietuviams atlaikyti kelis šimtmečius užsi­ tęsusį karinį spaudimą ir kaip krikščioniška politinė ideologija prisidė­ jo prie monarchijos įsitvirtinimo Lietuvoje. Dar vienas įsidėmėtinas Stakausko apibendrinimas: „Didžiojo kunigaikščio pastangos, kurio­ mis jie siekė [...] suformuoti vientisinę valstybę, įgavo dar stipresnio akstino ir gilesnio įteisinimo po to, kai jis buvo pateptas Lietuvos ka­ ralium, nes karaliaus vainikas reiškė ne vien įpareigojimą, bet taip pat ir teisinį įgaliojimą realizuoti valstybės vieningumą, kuris šiame vainike ir gavo savo simbolinę ir juridinę išraišką“ (p. 248). Tariamai su Lietuvos istorija nesusijusi krikščioniškos monar­ chijos raida Stakausko knygoje virsta svarbia Lietuvos valstybės ge­ nezės dalimi. Ji paaiškina, kaip per ilgus šimtmečius nukaltos ir nu­ šlifuotos vakarietiškos politinės ir kultūrinės kategorijos keičia Lietuvos kilmingųjų mąstyseną, ir kaip šios transformacijos metu Lietuva atsiveria Vakarų pasauliui. Ir nors šie santykiai su krikščioniškais Vakarais ir Rytais ilgą laiką išliks sudėtingi, vis dėlto daugelis Vidu­ ramžių kultūros elementų pamažu skleisis lietuvių visuomenėje. Stakauskas savo kūrinį užbaigia su Traidenio valdymu ir nesiima svars­ tyti XIV a. kultūrinio vyksmo trajektorijų. Įvairialypis tolesnės raidos paveikslas vis labiau išryškėja šiuolaikinių tyrinėtojų darbuose, tačiau tokių ieškojimų išeities taškas — Juozapo Stakausko monografija „Lietuva ir Vakarų Europa XIII-me amžiuje“. Rimvydas Petrauskas

7 Plg. Edvardo Gudavičiaus vertinimą:

286

M in d a u g a s

, Vilnius, 1998, p. 49.

Žem ėlapiai

Pastaba. Žemėlapius sudarant buvo naudotasi be šaltinių taip pat žcs mėlapiais: A. Bielenstein (Die Grenzen dės lettischen Volksstammes), H. towm ianski (Studja nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego t. II.), S. Zajączkowski (Studja nad dziejami Žmudzi).

------ -

• t o

j ' i

-

------------------------ —

----- -----;

—

Juozapas Stakauskas LIETUVA IR VAKARŲ EUROPA XIII AMŽIUJE

Perspaudas Viršelio dail. Tomas Vyšniauskas Tiražas 1000 egz. Užsak. Nr.