Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare

Citation preview

9(TL)27 Та 212

LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJOS ISTORIJOS INSTITUTAS PARTIJOS ISTORIJOS INSTITUTAS prie LIETUVOS KP CK — MARKSIZMO-LENINIZMO INSTITUTO prie TSKP CK FILIALAS

Redakcinė kolegija: J. DOBROVOLSKAS (ats. redaktorius), P. ŠTARAS, K. VARAŠINSKAS

0164—327 20—74 M 851(10)—75

© Leidykla „Mintis", 1975

Įvadas

Didvyriška tarybinių tautų kova prieš vokiškuosius fašisti­ nius- grobikus Didžiajame Tarybų Sąjungos Tėvynės kare už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę yra vienas iš reikšmin­ giausių mūsų Tėvynės istorijos puslapių. Didžiojo Tėvynės karo metai buvo didžiausio socialistinės santvarkos tvirtumo, visų tarybinių tautų vienybės, darbo žmo­ nių susitelkimo apie Komunistų partiją ir Tarybinę vyriausybę išbandymo metai. Klastingas fašistinės Vokietijos užpuolimas nutraukė taikią statybą mūsų šalyje. Tarybų Sąjunga kariavo teisingą išsivaduojamąjį karą. Ji įnešė lemiamą indėlį į fašisti­ nės Vokietijos sutriuškinimą ir pavergtų tautų išvadavimą. Di­ džiojo Tėvynės karo frontuose buvo sprendžiamas viso antrojo pasaulinio karo likimas. Ant pergalės aukuro tarybinė liaudis sudėjo didžiausias aukas. Karo metais žuvo apie 20 mln. žmonių (JAV — 405 tūkst., Anglijos — 375 tūkst.). Hitlerininkai sugriovė 1710 Tarybų Sąjungos miestų ir miestelių, daugiau kaip 70 tūkst. kaimų, 32 tūkst. pramonės įmonių, nuniokojo apie 100 tūkst. kolūkių ir tarybinių ūkių. Nuostoliai sudarė apie 2600 mlrd. rublių. Didysis Tėvynės karas po Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos turi didžiausią pasaulinę istorinę reikšmę: TSRS apsaugojo pažangiausią visuomeninę ir valstybinę santvarką, socialistinius iškovojimus, apgynė savo laisvę ir nepriklauso­ mybę. Nepaisant patirtų milžiniškų nuostolių, tarybinė šalis karą baigė kaip galinga valstybė. Jos pergalės kare, tiesioginė parama pavergtoms tautoms sudarė palankiausias sąlygas de­ mokratinėms revoliucijoms daugelyje Europos ir Azijos šalių. Taip susikūrė socialistinė stovykla, pradėjo irti kolonijinė sistema. Karo ir pirmaisiais pokario metais labai išaugo tarp­ tautinis komunistinis ir darbininkų judėjimas, išsiplėtė revo­ liucinis judėjimas.

Tarybų Sąjungos pergalė prieš fašistinę Vokietiją turi is­ torinę reikšmę ir lietuvių tautai — išgelbėjo lietuvių tautą nuo sunaikinimo, kurį jai rengė ir okupacijos metais buvo pradėję hitlerinio reicho vadovai. Pagaliau pirmą kartą isto­ rijoje Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje buvo su­ jungtos visos jos žemės su sostine Vilniumi ir Klaipėdos uos­ tu. Lietuvių tautai buvo garantuota teritorijos neliečiamybė, nepriklausomybė ir. tolesnis klestėjimas broliškoje tarybinių tautų šeimoje. Savo indėlį į pergalę prieš fašistinę Vokietiją įnešė visos tarybinės tautos. Neliko nuošalyje ir lietuvių tauta. Jos sūnūs ir dukros kovojo Didžiojo Tėvynės karo frontuose, tarybinių partizanų gretose, vykdė diversijas, sabotažą, žlugdė okupa­ cinės valdžios priemones. Si kova virto masiniu lietuvių tautos pasipriešinimu hitleriniams grobikams. Karas iškėlė iš mūsų tautos šimtus ir tūkstančius didvyrių, kurie nepagailėjo jėgų ir gyvybių dėl savo socialistinės Tė­ vynės laisvės ir nepriklausomybės. Jie nusipelnė, kad jų žyg­ darbiai būtų prisiminti ir deramai įvertinti. Nors nuo Didžiojo Tėvynės karo pabaigos praėjo trisdešimt metų, tačiau jo istorija nė kiek ne mažiau auklėja tarybinius žmones, ypač jaunimą, tarybinio patriotizmo, tautų draugystės, proletarinio internacionalizmo ir neapykantos mūsų Tėvynės priešams dvasia. Lietuvių tautos dalyvavimą kovoje prieš vokiškuosius fa­ šistinius grobikus būtina nušviesti dar ir dėl to, kad buržuazi­ niai istorikai, buvę hitleriniai kareivos, taip pat ir lietuviškie­ ji buržuaziniai nacionalistai emigrantai klastoja Didžiojo Tėvynės karo istoriją, stengdamiesi pirmiausia sumenkinti le­ miamą Tarybų Sąjungos indėlį į fašistinės Vokietijos sutriuš­ kinimą. Jie nutyli objektyvias fašizmo sutriuškinimo priežas­ tis, o iškelia subjektyvias. Buržuaziniai nacionalistai, pasitraukę iš Tarybų Lietuvos, stengiasi sau palankiai nušviesti hitlerinės okupacijos laiko­ tarpį ir lietuvių tautos kovą prieš hitlerinius grobikus. S. Raš­ tikis, V. Daugirdaitė-Sruogienė, N. E. Sūduvis, M. Dvoržeckis, H. Krukas ir kiti išdavikišką, antiliaudinę buržuazinių nacio­ nalistų, kurie rūpinosi savanaudiškais interesais, poziciją okupantų atžvilgiu vaizduoja kaip patriotinę, netgi kaip „po­ grindinę" kovą su okupantais. Tuo tarpu jie neigia Komunistų partijos vadovaujamą visaliaudinę, ginkluotą kovą. Tačiau visus tuos mėginimus sugriauna argumentuoti ta­ rybinių istorikų tyrinėjimai, kurie visapusiškai nušviečia Di­ džiojo Tėvynės karo istoriją.

Paskutiniuoju dešimtmečiu pasirodė nemažai apibendrina­ mųjų darbų, kuriuose duodama išsami Didžiojo Tėvynės karo istorija, plačiai nagrinėjamas visų tarybinių tautų dalyvavi­ mas kovoje prieš fašistinius grobikus *. Daug medžiagos iš Raudonosios armijos kovų Lietuvos TSR teritorijoje 1941 metais, Tarybų Lietuvos išvadavimo ir lietu­ vių tautos dalyvavimo kovoje prieš fašistinius grobikus yra leidinyje, kurį parengė Tarybinės armijos Rygos apygardos Karininkų namų karinė mokslinė draugija, bendradarbiaudama su Lietuvos, Latvijos, Estijos Mokslų akademijų istorijos insti­ tutais ir šių respublikų Partijos istorijos institutais 2. Pirmieji bandymai nušviesti lietuvių tautos kovą prieš hit­ lerinius grobikus pradėti Didžiojo Tėvynės karo metais. Lie­ tuvos Komunistų partijos masiniais tiražais leidžiamuose atsišaukimuose3, Lietuvos KP ir Tarybų Lietuvos• vyriausybės vadovų bei kitų autorių straipsniuose, spausdintuose karo me­ tų laikraščiuose („Tiesa", „Tarybų Lietuva", „Tėvynė šaukia", „Už Tarybų Lietuvą" ir kt.), atskirose knygelėse, rinkiniuose buvo rašoma apie padėtį laikinai okupuotoje Lietuvoje, lietu­ vių tautos kovą, demaskuojama lietuviškųjų buržuazinių na­ cionalistų išdavikiška veikla4. Tuose darbuose buvo duoti pirmieji karo metų įvykių vertinimai. 1944 metų pradžioje, pasitelkus rašytojus I. Erenburgą, L. Girą, P. Cvirką, A. Venclovą, J. Baltušį, buvo išleista apy­ braižų ir atsiminimų knyga 16-osios Lietuviškosios šaulių di­ vizijos dvejų metų sukakčiai pažymėti5. Gausiuose straipsniuose, apybraižose ir atsiminimuose, spausdintuose karo meto periodinėje spaudoje, aprašomi kovų epizodai, nušviečiami tarybinių žmonių žygdarbiai. Svarbiausias karo metais išleistų leidinių tikslas buvo mo­ bilizuoti lietuvių tautą į kovą prieš fašistinius grobikus. Šie -♦——♦1 История Великой Отечественной войны Советского Союза 1941— 1945 гг„ т. 1, М„ 1960; т. 2 и т. 3, М„ 1961; т. 4, М„ 1962; т. 5, М., 1963; т. 6, М., 1965; История Коммунистической партии Советского Союза, т. 3, кн. 1, М., 1970. 2 Борьба за Советскую Прибалтику в Великой Отечественной войне, кн. 1, Рига, 1966; кн. 2, Рига, 1967; кн. 3, Рига, 1969. 3 Kovoje prieš hitlerinę okupaciją. Lietuvos KP(b) atsišaukimai Didžiojo Tėvynės karo metu, V., 1948. 4 A. Sniečkus, Lietuva kovoje prieš vokiškuosius okupantus, M., 1944; Revoliucinis judėjimas Lietuvoje. Straipsnių rinkinys, V., 1957; Didžiojo Tė­ vynės karo laikotarpio Lietuvos TSR spauda, 1941—1944 (iki Lietuvos TSR iš­ vadavimo). Valstybinė bibliografija, V., 1955; Lietuvos TSR istorijos bibliogra­ fija, 1940—1965, V„ 1969. 5 Lietuviškosios divizijos kovų kelias. Lietuviškosios divizijos dvejų metų sukakčiai, M., 1944.

leidiniai padėjo pagrindą faktinei medžiagai karo tematika rinkti ir skelbti, o tai ir sudaro mokslinę jų vertę. Tačiau ne visą karo metais skelbtą medžiagą galima pa­ naudoti, nes dėl karo meto sąlygų joje ne visi įvykiai datuoti, nenurodyta kovos veiksmų vieta, kovų dalyvių pavardės. Ne­ retai čia susiduriame ir su nepatikrintais faktais. Tą spragą bent iš dalies užpildo karo dalyvių atsiminimai. Ypač vertingi kovų vadovų memuarai. Juose ne tik pateikia­ ma daug vertingos medžiagos, bet ir duodami daugelio įvykių vertinimai. Kai kurie atsiminimai paremti ne tik asmeniniais pergyvenimais ir stebėjimais, bet ir dokumentine medžiaga. Vertingų atsiminimų yra pateikę 16-osios Lietuviškosios šau­ lių divizijos karininkai: generolai V. Karvelis, J. Macijauskas, J. Žiburkus, P. Petronis, A. Urbšas; pulkininkai V. Motieka, V. Lunia, V. Dilmanas, A. Mičiūda ir kiti. Daug atsiminimų parašė partizaninio judėjimo ir pogrindžio vadovai S. Apyvala, B. Urbanavičius, P. Kutka, V. Vildžiūnas, T. Mončiunskas, Z. Bridikis, L. Bakutis, J. Oleka, J. Paplauskas, B. Bračas, S. Naujalis, A. Barauskas, J. Vildžiūnas, A. Kairelis ir kiti. Šioje memuarinėje literatūroje įvairiapusiškai atskleidžia­ ma lietuvių tautos kova prieš fašistinius grobikus, įtikinamai parodomas Komunistų partijos organizacinis ir vadovaujamas vaidmuo tai kovai. Svarbiausias atsiminimų trūkumas yra subjektyvumas. At­ siminimų autoriai aprašo ne viską, kas tuo metu vyko, bet tai, kas jiems buvo geriau žinoma, kur jie patys dalyvavo. Tuo būdu, nori to atsiminimų autoriai ar nenori, sumenkinami kiti svarbūs to meto įvykiai. Dėl to šiame veikale atsiminimai yra panaudojami tik kaip pagalbinis šaltinis. Pirmaisiais pokario metais išleistų specialių darbų, kuriuo­ se būtų tyrinėjama Didžiojo Tėvynės karo istorija, neturime. Tuo metu dar buvo maža dokumentinės medžiagos, kuria re­ miantis būtų buvę galima daryti argumentuotas mokslines iš­ vadas ir apibendrinimus; paskelbti darbai buvo daugiau pro­ pagandinio pobūdžio. Išsamius, gausia dokumentine medžiaga paremtus Didžio­ jo Tėvynės karo istorijos tyrinėjimus lietuvių tarybiniai isto­ rikai pateikė tik paskutiniuoju dešimtmečiu. Pirmieji dokumentų rinkiniai buvo pradėti leisti karo me­ tais. Daug įdomios faktinės medžiagos apie lietuvių tautos kovą prieš vokiškuosius fašistinius grobikus randame Tarybinio in­ formacijų biuro pranešimuose6. 6 Сообщения Советского информбюро, т. 1—7, M., 1941—1944.

Hitlerinės okupacijos politikos klausimai, okupantų žvė­ riškumai Lietuvoje atsispindėjo Niurnbergo proceso dokumen­ tuose 7, Rygoje vykusiame teismo procese dėl vokiškųjų fa­ šistinių grobikų piktadarybių Latvijos, .Lietuvos ir Estijos tarybinių respublikų teritorijose 8 ir kituose dokumentų rinki­ niuose 9. Buvo pradėta plačiai skelbti dokumentinę medžiagą, pa­ rinktą ir apdorotą lietuvių tarybinių tyrinėtojų. Prie Lietuvos TSR Mokslų akademijos buvo sudaryta Redakcija archyvi­ niams dokumentams skelbti. Išstudijavusi daugybę dokumen­ tų, ji paskelbė seriją rinkinių 1011 , kurių svarbiausias uždavinys atskleisti nusikalstamą hitlerinių okupantų ir jiems talkininka­ vusių buržuazinių nacionalistų veiklą, taikių tarybinių žmonių žudynes Lietuvoje, demaskuoti visų krypčių ir srovių lietuviš­ kųjų buržuazinių nacionalistų veiklą hitlerininkų naudai prieš lietuvių tautą. Dokumentų rinkiniuose randame medžiagos ir apie lietuvių tautos priešinimąsi okupantams. Gaila, kad ne visuose rinkiniuose laikytasi dokumentams skelbti taisyklių. Dėl to ne visus juos vienodai galime panaudoti mokslinėje literatūroje. Lietuvių tautos ginkluotą kovą priešo laikinai okupuotoje respublikos teritorijoje — partizaninį judėjimą ir pogrindinių organizacijų veiklą — nagrinėjo P. Štaras. Pirmieji jo bandy­ mai šia tema paskelbti 1956 metais11. Ilgalaikius savo tyrinė­ jimus jis apibendrino monografijoje 12. P. Štaras, remdamasis archyviniais šaltiniais, atskleidė partizaninės kovos ir pogrin­ dinio antifašistinio judėjimo užuomazgas, plėtojimąsi ir rezul­ tatus, jų reikšmę lietuvių tautos priešinimuisi okupantams 7 Нюрнбергский процесс, т. 1—2, M., 1955; Нюрнбергский процесс над главными немецкими военными преступниками, т. 1—7, М., 1957—1961. 8 Судебный процесс по делу о злодеяниях немецко-фашистских за­ хватчиков на территории Латвийской, Литовской и Эстонской ССР, Рига, 1946. 9 Преступные цели — преступные средства, М., 1963; СС в действии. Документы о преступлениях СС, М„ 1968; Сообщение Чрезвычайной госу­ дарственной комиссии о преступлениях гитлеровских захватчиков в Ли­ товской Советской Социалистической Республике, М., 1945. 10 Hitleriniai žudikai Kretingoje, V., 1960; Kraują sugėrė Dzūkijos smė­ lis, V., 1960; Mirties pėdsakai prie Nevėžio, V., 1960; Archyviniai dokumen­ tai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą, V., 1961; Hitlerininkų penktoji ko­ lona Lietuvoje, V., 1961; Žudikai bažnyčios prieglobstyje, V., 1963; „Gele­ žinis vilkas", V., 1965; Masinės žudynės Lietuvoje 1941—1944. Dokumentų rinkinys, d. 1, V., 1965; d. 2, V., 1973. 11 P. Štaras, Lietuvių tautos kova už Tėvynės laisvę Didžiajame Tėvy­ nės kare, V., 1956. 12 P. Štaras, Partizaninis judėjimas Lietuvoje Didžiojo Tėvynės karo me­ tais, V., 1966.

stiprėti. Monografijoje nušviestas Lietuvos Komunistų partijos vadovaujamas vaidmuo, parodytas tautų draugystės tvirtėji­ mas karo metais. P. Bernatavičius 13 ir J. Dobrovolskas 14 yra tyrinėję lietu­ vių tautos dalyvavimo Didžiojo Tėvynės karo frontuose klau­ simus. P. Bernatavičius daugiau domėjosi 16-osios Lietuviško­ sios šaulių divizijos partinės organizacijos veikla, vadovaujamu komunistų vaidmeniu fronte, jų žygdarbiais. J. Dobrovolskas išaiškino, kuriose pagrindinėse Didžiojo Tėvynės karo ope­ racijose dalyvavo lietuviai, kiek jų buvo Raudonojoje ar­ mijoje įvairiais Tėvynės karo laikotarpiais, atskleidė, kaip karo eigoje lietuvių tauta vis labiau prisidėjo prie hitlerinės Vokietijos karo mašinos sutriuškinimo. A. Rakūnas 15 monografijoje pirmą kartą kiek plačiau iš­ nagrinėjo visaliaudinį Lietuvos darbo žmonių pasipriešinimą: sabotažą įmonėse, transporte, žemės ūkyje, jaunimo mobiliza­ cijos į hitlerinę armiją ir priverčiamuosius darbus Vokietijoje boikotą, kovą prieš kolonizaciją ir fašistinę ideologiją. Auto­ rius pagrįstai pabrėžė, kad tai dažniausiai buvo irgi sąmonin­ ga tarybinių patriotų kova, o ne gaivališkas priešinimasis. Tarybų Lietuvos gyventojų evakuacijai, Lietuvos KP CK ir respublikos vyriausybės veiklai karo metais, evakuotųjų darbui fronto užnugaryje savo tyrinėjimus skyrė K. Varašinskas 16. Lietuvių tarybiniai istorikai, ekonomistai, teisininkai pa­ rengė nemaža darbų hitlerinei okupacijai nušviesti. A. Bunkus ir J. Grėska yra nagrinėję Lietuvos ekonomikos žlugdymo ir darbo žmonių apiplėšimo okupacijos metais klausimus 17. Hitlerinio okupacinio režimo problemas nagrinėjo savo monografijoje J. Bulavas 18. ♦■ ♦ ♦ 13 P. Bernatavičius, Lietuvos komunistai kovoje prieš vokiškuosius fa­ šistinius grobikus Didžiojo Tėvynės karo frontuose (1941 m. birželis—1943 m. gruodis). — LKP istorijos klausimai, t. 3, V., 1963, p. 79—113; Lietuvos ko­ munistai kovoje prieš vokiškuosius fašistinius grobikus Didžiojo Tėvynės ka­ ro pabaigoje (1944 m. sausis—1945 m. gegužė).—LKP istorijos klausimai, t. 4, V., 1965, p. 55—73. 14 J. Dobrovolskas, Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose, V., 1967. !S A. Rakūnas, Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją, V., 1970. 16 K. Varašinskas, Karo sūkuriuose, V., 1970. 17 A. Bunkus, Lietuvos ekonomika okupacijos metais.— Hitlerinė okupa­ cija Lietuvoje, V., 1961; J. Grėska, Respublikos pramonės sužlugdymas hit­ lerinės okupacijos metais (1941—1944 m.).— LTSR MA Darbai, serija A, 1 (12), V., 1962; Lietuvos žemės ūkio sužlugdymas hitlerinės okupacijos laiko­ tarpiu (1941—1944 m.).— LTSR MA Darbai, serija A, 2(11), V., 1961. 18 J. Bulavas, Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, V., 1969.

Okupacinio režimo Lietuvoje pobūdį ir lietuviškųjų bur­ žuazinių nacionalistų panaudojimą hitlerininkų okupaciniame valdžios aparate yra nušvietęs J. Dobrovolskas 19. K. Rukšėnas paskelbtuose darbuose atskleidė vokiškųjų fašistų planus Lietuvoje, nušvietė jų politiką, vykdant respub­ likos kolonizavimą, masinį terorą ir naikinant bei išvarant gyventojus į fašistinę Vokietiją20. Tarybų Lietuvos išvadavimui savo tyrinėjimus yra pasky­ ręs V. Karvelis 21. Medžiagos apie hitlerinę okupaciją ir lietuvių tautos kovą prieš vokiškuosius fašistinius grobikus randame ir „Lietuvos TSR istorijoje" 22. Iš pateiktos literatūros apžvalgos matome, kad beveik visi Didžiojo Tėvynės karo laikotarpio Lietuvos TSR istorijos klausimai deramai nušviesti tarybinių autorių darbuose. Tačiau minėti ir neminėti darbai, liečiantys atskiras karo istorijos problemas, sunkiai besurandami. Tiesa, beveik prieš 15 metų išėjo kolektyvinis darbas, kuriame buvo nagrinėja­ ma dauguma karo ir okupacijos istorijos klausimų23. Tačiau, istorijos mokslui vystantis, buvo išaiškinta daug naujų fak­ tų, o tai leidžia daryti naujas išvadas ir apibendrinimus. TSKP CK nutarimas „Dėl tarybinės liaudies Pergalės Di­ džiajame Tėvynės kare 1941—1945-aisiais 30-mečio" įpareigoja istorikus toliau nuodugniai tyrinėti Didžiojo Tėvynės karo istoriją. Knygos autorių tikslas — apibendrinti visa, ką iki šiol su­ kaupė lietuvių tarybiniai istorikai, ir duoti kuo pilnesnį Lie­ tuvos TSR Didžiojo Tėvynės karo istorijos vaizdą viename leidinyje. ♦ ♦ ♦ 19 J. Dobrovolskas, Lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų antiliaudinis veikimas okupaciniame hitlerininkų valdžios aparate 1941—1944 m.— Lietu­ vos TSR MA Darbai, serija A, 2 (13), V., 1962. 20 K. Rukšėnas, Į vergovę, V„ 1966. 21 Vladas Karvelis, Lietuvos TSR išvadavimas iš hitleririės okupacijos (1944—1945), V., 1973; V., 1974. 22 Lietuvos TSR istorija, t. 4, V., 1975. 23 Hitlerinė okupacija Lietuvoje, V., 1961.

I. Lietuvių tautos kova prieš hitlerinius grobikus Didžiojo Tėvynės karo pradžioje

1. KARO PRADŽIA. RAUDONOSIOS ARMIJOS GYNYBINIAI MŪŠIAI TARYBŲ LIETUVOJE

Fašistinė Vokietija, Vakarų imperialistinėms valstybėms nuolaidžiaujant ir net skatinant, pradėjo Europos kraštų už­ kariavimą ir jų prijungimą prie hitlerinio reicho. Imperialis­ tinės Vakarų valstybės įvairiomis priemonėmis, net aukoda­ mos savo sąjungininkus, stengėsi nukreipti fašistinės Vokieti­ jos karo mašiną prieš Tarybų Sąjungą. Tačiau vokiškasis imperializmas, turėdamas savus planus įsiviešpatauti pasaulyje, pirmuosius smūgius nukreipė prieš Vakarų valstybes. Per pa­ lyginti trumpą laiką fašistinės Vokietijos kariuomenė užgrobė beveik visą Europą. Hitlerinio reicho vadovams buvo aišku, kad, kol nebus už­ grobta Tarybų Sąjunga ir sutriuškinta Raudonoji armija, vo­ kiškasis imperializmas negalės įsiviešpatauti visame pasau­ lyje. Todėl jau iš anksto buvo ruošiami planai Tarybų Sąjun­ gai užpulti. Buvo parengtas žaibinio karo planas, pavadintas „Barbarosa". Pagal tą planą Tarybų Sąjunga turėjo būti su­ triuškinta per trumpalaikę karinę kampaniją. Hitlerinė karinė vadovybė ketino sutriuškinti tarybinę ka­ riuomenę pasienio rajonuose, neduodama jai galimybės pasi­ traukti į šalies gilumą, po to užgrobti svarbiausius gyvybi­ nius TSRS centrus — Maskvą, Leningradą ir pietų pramonės rajonus. 1941 m. birželio 22 d. hitlerinė Vokietija, sulaužiusi ne­ puolimo sutartį, užpuolė Tarybų Sąjungą. Vienu metu į Ta­ rybų Sąjungos teritoriją veržėsi 190 Vokietijos ir jos sateli­ tų— italų, suomių, rumunų, vengrų — divizijų. Užpuolimo metu fašistinė Vokietija turėjo stipriausią armiją iš visų ka­ pitalistinių kraštų. Ji buvo apginkluota pagal paskutines tech­ nikos naujoves, turėjo didelį šiuolaikinio kariavimo patyrimą. Hitlerinės Vokietijos kariuomenė rėmėsi beveik visos Euro­ pos ekonominiais ir žmonių resursais.

Tarybų Sąjungos Komunistų partija ir Tarybinė vyriausy­ bė nuo pirmosios karo dienos ėmėsi visų priemonių priešui atremti. Savo pareiškime per radiją birželio 22 d. 12 vai. par­ tija ir vyriausybė pašaukė tarybinę liaudį. į šventąjį karą už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Tą pačią dieną TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką, kuriuo pa­ skelbė karo stovį visoje europinėje Tarybų Sąjungos dalyje ir karinę mobilizaciją. Birželio 29 d. VKP(b) CK ir Tarybinė vyriausybė, priėmė direktyvinį laišką, adresuotą visiems partiniams ir tarybiniams organams. Jame buvo atskleisti grobikiški vokiškojo imperia­ lizmo tikslai, nužymėti uždaviniai liaudžiai ir armijai. Komunistų partija ir Tarybinė vyriausybė ragino tarybinę liaudį pertvarkyti gamybą kariniais pagrindais, ginti kiekvie­ ną tarybinės žemės pėdą, organizuoti visokeriopą paramą Raudonajai armijai, sparčiai papildyti jos gretas. Raudonajai armijai traukiantis, tarybiniai žmonės buvo raginami nepalikti priešui vertingo turto, maisto produktų ir kitų resursų, priešo užimtose teritorijose kurti partizanų būrius, diversines grupes, pogrindines partines organizacijas, visur sudaryti fašistiniams grobikams bei jų talkininkams nepakenčiamas sąlygas, per­ sekioti ir naikinti juos kiekviename žingsnyje. Direktyvinis laiškas buvo programinis nurodymas visai tarybinei liaudžiai, kaip elgtis, susidūrus su priešu. Siekiant kuo greičiau mobilizuoti tarybinės valstybės ma­ terialinius, dvasinius bei žmonių resursus, 1941 m. birželio 30 d. buvo sudarytas Valstybinis gynybos komitetas, vadovau­ jamas VKP(b) CK Generalinio sekretoriaus J. Stalino. Komi­ tetas sutelkė visą šalies valdžią. Raudonoji armija, tarybinės liaudies remiama, atkakliai ir didvyriškai priešinosi daug pranašesnėms hitlerinės kariuome­ nės jėgoms. Įnirtingi mūšiai vyko visuose TSRS pasienio ra­ jonuose. Tačiau jie dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių Raudonajai armijai buvo nesėkmingi. Ji buvo priversta trauk­ tis į šalies gilumą. Pirmaisiais karo mėnesiais hitlerinei Vo­ kietijai, nors ir patiriant didelių nuostolių, pavyko užgrobti milžinišką TSRS europinės dalies teritoriją. Nepaisydama nepalankių aplinkybių, Raudonoji armija atkakliai priešinosi hitleriniams grobikams. Tarybinės kariuo­ menės traukimasis buvo derinamas su kontrsmūgiais atski­ ruose fronto ruožuose. Daugiau kaip mėnesį truko mažos Bresto tvirtovės įgulos mūšiai su daug stipresnėmis priešo jė­ gomis. Tarybinė kariuomenė atkakliai priešinosi vokiškiesiems grobikams prie Kijevo, Borisovo, Smolensko, prasidėjo didvy­

riškas Leningrado, Odesos, Sevastopolio gynimas. Visa tai žlugdė priešo žaibinio karo planus. Raudonosios armijos nesėkmės Didžiojo Tėvynės karo pra­ džioje paaiškinamos daugeliu ekonominio, politinio ir karinio pobūdžio veiksnių, nulėmusių bendrą laikiną fašistinės Vo­ kietijos laimėjimą. Tarybų Sąjungą fašistinė Vokietija užpuolė po to, kai ji buvo jau užgrobusi beveik visą Europą. Vokietijos kartu su šalimis, kurias ji buvo okupavusi arba kurios ją rėmė, meti­ nė plieno ir ketaus gamyba, akmens anglies gavyba 1940— 1941 metais buvo daugiau kaip du kartus didesnė, negu TSRS. Savo ekonomiką Vokietija dar gerokai prieš karą buvo per­ tvarkiusi kariniais pagrindais. Naudodamasi tuo, kad visi jos priešininkai Vakaruose bu­ vo paklupdyti, o karo veiksmai prieš Angliją vyko tik jūroje ir ore, karui prieš Tarybų Sąjungą Vokietija galėjo sutelkti milžinišką armiją. Hitlerinė karinė vadovybė pagrindinių smūgių kryptimis buvo sutelkusi daug pranašesnes už Raudonosios armijos jė­ gas. Raudonoji armija atremti keliskart didesnių priešo jėgų buvo nepasiruošusi. Nors Tarybų Sąjunga prieškariniais penkmečiais ir buvo sukūrusi galingą pramonę, bet masinė ginklų gamyba nebuvo išvystyta. Raudonoji armija tuo laiku buvo tik pradėta per­ ginkluoti naujais ginklais. Naujų tankų, lėktuvų, automatinių ginklų, kurie savo kovinėmis savybėmis pralenkė vokiečių, kariuomenėje buvo dar labai maža. Visa tai karo pradžioje užtikrino priešui kiekybinę, o kai kurių ginklų atžvilgiu ir kokybinę ginkluotės persvarą. Nauja valstybinė vakarinė Tarybų Sąjungos siena, nusta­ tyta 1939—1940 metais, nebuvo pilnai sustiprinta ir paruošta gynybai. Nepakankamai buvo išplėstas karinių aerodromų tinklas pasienio rajonuose. Neigiamą įtaką turėjo ir neteisingas galimo užpuolimo laiko nustatymas. Pavyzdžiui, TASS'o pranešime 1941 m. bir­ želio 14 d. buvo nurodoma, kad gandai, jog fašistinė Vokie­ tija ruošiasi užpulti Tarybų Sąjungą, esą be pagrindo. Tai buvo viena priežasčių, dėl kurių tarybinei kariuomenei, saugoju­ siai valstybinę TSRS sieną, fašistinės Vokietijos užpuolimas buvo netikėtas. Daug žalos Raudonajai armijai padarė ir tai, kad prieškari­ niais metais nemaža patyrusių vadų ir politinių darbuotojų, ypač aukštesnių grandžių, buvo nepagrįstai represuota. Atėję

vadovauti junginiams jauni kadrai dažnai dar neturėjo pakan­ kamai žinių ir patyrimo. Dėl šių ir kitų priežasčių tarybinė kariuomenė karo pra­ džioje buvo priversta trauktis. Tarybų Lietuvai vienai pirmųjų iš tarybinių respublikų te­ ko patirti fašistinės Vokietijos kariuomenės įsiveržimą. Į Lie­ tuvos teritoriją vienu metu įsibrovė visa hitlerinės kariuome­ nės „Šiaurės" armijų grupė, taip pat „Centro" armijų grupės 3-oji tankų grupė ir du 9-osios armijos korpusai — iš viso 30 pėstininkų divizijų, 7 motorizuotosios ir 6 tankų divizijos. Pirmajame ešelone puolė 25 priešo divizijos. Visą šią kariuome­ nę sudarė 700 tūkst. žmonių, 1500 tankų, 12 tūkst. patrankų ir daugiau kaip 1200 kovos lėktuvų. Hitlerinės kariuomenės uždavinys buvo sutriuškinti tary­ binę kariuomenę, dislokuotą Pabaltijyje, ir veržtis į Tarybų Sąjungos gilumą — Maskvos ir Leningrado kryptimis. Tarybų Sąjungos šiaurės vakarų sieną, vadinasi, ir Lietu­ vą, gynė Pabaltijo Ypatingosios karinės apygardos (nuo 1941 m. birželio 22 d. Šiaurės vakarų fronto) kariuomenė, kuriai va­ dovavo gen. pik. F. Kuznecovas. Apygardos kariuomenė karo išvakarėse buvo išdėstyta taip: 8-oji armija (10-asis, 11-asis šaulių, 12-asis mechanizuotasis korpusai ir 67-oji šaulių divi­ zija), vadovaujama gen. mjr. P. Sobenikovo, ir 11-oji armija (16-asis, 29-asis šaulių, 3-asis mechanizuotasis korpusai ir 23-oji, 126-oji, 128-oji šaulių divizijos), vadovaujama gen. mjr. V. Morozovo, Lietuvos TSR ir dengė 300 km ilgio pasienio ruožą, 27-oji armija — Estijos ir Latvijos tarybinėse respub­ likose. Šiaurės vakarų fronto kariuomenė buvo išsklaidyta pla­ čioje teritorijoje: didelė dalis — net 330 km nuo sienos. Pa­ sienio rajonuose buvo išdėstytos tik 7 šaulių divizijos. Taigi vienai šaulių divizijai teko dengti daugiau kaip 40 km pasie­ nio ruožą. Pabaltijyje išdėstyta tarybinė kariuomenė turėjo 26 divi­ zijas ir šaulių brigadas, apginkluotas 1150 tankų, 6400 pabūklų ir minosvaidžių. Iš oro jas turėjo remti 877 kovos lėktuvai. Vadinasi, priešas turėjo persvarą divizijomis 1,7 karto, tan­ kais— 1,3, pabūklais ir minosvaidžiais — 1,8, lėktuvais—1,4 karto1. Be to, iš 1150 tankų 1045 buvo pasenusių tipų, dau­ giausia lengvi, ginkluoti nedidelių kalibrų patrankomis. Mūsų lėktuvai taip pat buvo senų konstrukcijų. Vienoje priešo pės­ tininkų divizijoje žmonių buvo pusantro karto daugiau, negu1 1 Борьба за Советскую Прибалтику..., кн. 1, стр. 40.

Raudonosios armijos šaulių divizijoje. Taigi priešas buvo dar pranašesnis, negu mes nurodėme anksčiau. Turėdama persvarą visame fronte, hitlerinė karinė vado­ vybė sudarė dar didesnę persvarą pagrindinių smūgių — Kau­ no ir Šiaulių — kryptimis. Čia hitlerinės kariuomenės jėgos viršijo tarybinės kariuomenės jėgas 5—7 kartus. Šiaurės vakarų fronto kariuomenė pirmosiomis karo die­ nomis pateko į sunkią.padėtį. Vientiso gynybos fronto nebuvo. Karinių įtvirtinimų darbai, taip pat karinių dalinių išsidėsty­ mas kovai, hitlerinei kariuomenei perėjus į puolimą, dar ne­ buvo baigti. Tarybinė kariuomenė vykdė naujų ginklų ir ko­ vos technikos įsisavinimą, junginių ir dalių kovinį mokymą. Karo išvakarėse mechanizuotieji ir aviacijos junginiai bei dalys buvo formavimosi, persiginklavimo ir apmokymo stadi­ joje. Hitlerinė karinė vadovybė žinojo, kur yra Pabaltijo ka­ riniai aerodromai, ir pirmąją karo dieną juos smarkiai bom­ bardavo, padarydama didelių nuostolių tarybinei aviacijai. Dėl to Šiaurės vakarų fronto aviacija negalėjo įvykdyti jai keliamų uždavinių — pridengti tarybinės sausumos kariuome­ nės nuo hitlerinės aviacijos smūgių. Pabaltijyje dislokuotiems Raudonosios armijos junginiams karas buvo netikėtas. Nors pasienio kariuomenei ir buvo žino­ ma, kad fašistinė Vokietija telkia jėgas Tarybų Sąjungos pa­ sienyje, kad vis aktyviau ir atviriau veikia jų žvalgyba, bet Pabaltijo Ypatingosios karinės apygardos vadovybė iš Gene­ ralinio štabo negavo jokių nurodymų pervesti kariuomenę į visišką kovos parengtį. Ir tiktai 1941 m. birželio 22 d. pirmą valandą nakties apygardos kariuomenės vadas gavo TSRS gy­ nybos liaudies komisaro įsakymą, kuriame buvo pranešama, kad birželio 22—23 d. yra galimas fašistinės Vokietijos kariuome­ nės puolimas. Įsakyme apygardos kariuomenei buvo keliami tokie uždaviniai: 1) naktį į birželio 22 d. slaptai užimti sutvir­ tintų pasienio rajonų ugniavietes; 2) iki išauštant birželio 22 d., išsklaidyti lauko aerodromuose karo aviaciją ir gerai ją užmaskuoti; 3) visus karinius dalinius laikyti kovos pareng­ tyje. Buvo draudžiama savavališkai, be specialaus nurodymo imtis kitų priemonių2. Daugelis Pabaltijyje dislokuotų Raudonosios armijos jun­ ginių šį įsakymą gavo pavėluotai. Kai kurie tarybinės kariuo­ menės junginiai apie karo pradžią sužinojo tik iš Tarybinės vyriausybės pranešimo per radiją birželio 22 d. 12 vai. arba kai ant jų ėmė kristi bombos iš vokiečių lėktuvų. 2 Борьба за Советскую Прибалтику... , кн. 1, стр. 48.

Birželio 22 d. 3 vai. 30 min. hitlerininkai iššovė raketas. Tai buvo signalas karo veiksmams pradėti. Hitlerininkai karo veiksmus pradėjo pusantros valandos trukusiu artilerijos ap­ šaudymu ir bombardavimais. Jie pirmiausia bombardavo aerodromus, ryšių ir kelių mazgus, geležinkelių stotis. Norė­ dami sukelti paniką taikių gyventojų tarpe, hitlerininkai bir­ želio 22 d. rytą bombardavo karinės reikšmės neturėjusius respublikos miestus ir miestelius, kuriuose netgi nebuvo Rau­ donosios armijos dalinių. Vilkaviškyje bombardavimai ir gais­ rai pirmosiomis karo dienomis sunaikino apie pusę gyvenamų­ jų pastatų. Be pastogės liko 645 šeimos 3. Nuo bombardavimų labai nukentėjo Alytaus miesto centras. Miestas neteko tre­ čiosios dalies gyvenamojo ploto. Labai apgriauti buvo Vilnius, Šiauliai, Tauragė, Zarasai, Jonava. Palangoje jau 4 vai. hit­ lerininkai apšaudė miegančius pionierių stovykloje vaikus. Besigelbstinčius nuo artilerijos sviedinių vaikus jie apšaudė iš lėktuvų. Po smarkaus apšaudymo iš artilerijos ir bombardavimų i mūšį įsijungė priešo tankai ir pėstininkai. Tai buvo 4 vai. ryto. Pirmieji priešą ugnimi pasitiko tarybiniai pasieniečiai. Priešakiniai hitlerinės kariuomenės daliniai sutiko atkaklų pasipriešinimą. Tačiau prieš gausesnį ir geriau ginkluotą prie­ šą tarybiniai kariai ilgai išsilaikyti negalėjo. Šautuvais, kulko­ svaidžiais ir granatomis ginkluoti pasieniečiai turėjo kautis su priešo tankais ir motorizuotaisiais pėstininkais, kuriuos rė­ mė artilerija ir aviacija. Apie didvyrišką tarybinių pasieniečių priešinimąsi fašis­ tiniams grobikams galima spręsti, pavyzdžiui, iš mūšių Kudir­ kos Naumiesčio rajone. Priešakiniai hitlerinės kariuomenės daliniai perėjo tarybinės valstybės sieną 3 vai. 50 min. Daug pranašesnes priešo jėgas tarybiniai pasieniečiai sutiko ugnimi. Pasienio sargybos atmušdavo vieną priešo ataką po kitos, pa­ darydamos jam didelių nuostolių. Pusantros valandos tarybi­ niai pasieniečiai didvyriškai gynė Tėvynės sieną; bet, spau­ džiami vis naujų ir naujų priešo jėgų, buvo priversti trauktis. Dalis pasieniečių žuvo kaip didvyriai po susprogdintos pasie­ nio būstinės griuvėsiais. Įtempti mūšiai vyko ir kituose pasienio ruožuose. Jurbar­ ko pasienio būrio 4-oji sargyba dvi valandas atmušinėjo prie­ šo atakas. Keturis kartus pasieniečiai kontratakavo prasiver­ žusį priešą ir vis nublokšdavo jį į pradines pozicijas. Kai daug 3 „Į laisvę", 1942.1.8.

gausesnės hitlerininkų jėgos apsupo dar likusius gyvus karius, jie nepasimetė, atakavo priešą ir prasiveržė iš apsupimo 4. Tris valandas priešo atakas atmušinėjo Jurbarko pasienio būrio 3-osios komendantūros pasieniečiai. Birželio 22 d., apie 4 vai., vieną šios komendantūros užkardą atakavo hitlerinių pėstininkų kuopa. Užkardos kariai atakuojantį priešą sutriuš­ kino. Po kiek laiko hitlerininkai prieš tarybinius pasieniečius metė 400 kareivių ir ėmė supti užkardos kovotojus iš sparnų. Atremdami ataką, tarybiniai pasieniečiai sunaikino apie 100 priešo kareivių. Bet pasieniečių jėgos silpnėjo. Jie buvo ap­ supti. Baigėsi šaudmenys. Žuvus užkardos vadui, vadovavimą perėmė politinis vadovas S. Pomiatinas. Jis nusprendė staigiu smūgiu pralaužti priešo žiedą ir prasiveržti iš apsupimo. Skindamiesi kelią durtuvais ir granatomis, 25 pasieniečiai, S. Pomiatino vadovaujami, prasiveržė iš apsupimo ir prisijungė prie pagrindinių tarybinės kariuomenės jėgų 5. Atkakliai priešinosi fašistiniams grobikams tarybiniame pasienyje ir reguliariosios Raudonosios armijos dalys, laiku spėjusios užimti gynybos rajonus. Keliolika priešo atakų at­ mušė 5-oji šaulių divizija prie Šešupės. Divizijos kariai ne kartą kontratakavo prasiveržusį priešą ir nublokšdavo jį į ankstesnes pozicijas. Ir tik birželio 22 d. 16 vai., gavusi įsaky­ mą, divizija organizuotai pasitraukė Kauno kryptimi6. Atkakliai gynė Kretingą ir Palangą 10-osios šaulių divizi­ jos daliniai. 33-oji šaulių divizija, vadovaujama gen. mjr. K. Železniakovo, 17 valandų atkakliai kovojo, neleisdama priešui prasiveržti Vilkaviškio kryptimi. Priešas stengėsi bet kokiu būdu prasiveržti Šiaulių krypti­ mi. Ypač įtempti mūšiai vyko dėl Tauragės. 125-oji šaulių di­ vizija, vadovaujama gen. mjr. P. Bogaičiuko, užėmė gynybos rajoną 40 km ilgio fronto ruože, turėdama uždavinį neleisti priešui prasiveržti plentu Šiaulių kryptimi. Mūšis nenutilo nė minutei. Kariai didvyriškai atremdavo priešo tankų ir motori­ zuotųjų pėstininkų, kuriuos rėmė galinga artilerija ir aviacija, atakas. Divizijos 459-ojo artilerijos pulko kariai šaudė iš pa­ būklų į priešo tankus iš atvirų ugniaviečių. Vien tik vyr. Itn. Kolegajevo vadovaujamas divizionas tą dieną sunaikino 30 priešo tankų. Tačiau į dienos vidurį divizija, patyrusi didelių nuostolių, baigusi šaudmenis, buvo priversta trauktis7. 4 5 6 7

«Исторический архив», 1961, № 3, стр. 80. Ten pat, p. 81. П. В. Севастьянов, Неман—Волга—Дунай, M., 1961, стр. 13—23. Борьба за Советскую Прибалтику... , кн. 1, стр. 59—60.

Daug didvyriškumo pirmosiomis karo dienomis parodė ta­ rybiniai kariai ir ištisi daliniai. Jie kovėsi iki paskutinio šovi­ nio, o apsupti granatomis ir durtuvais skynėsi kelią prie pa­ grindinių jėgų. Didvyriškumo pavyzdys buvo 6 nežinomų 125-osios šaulių divizijos karių žygdarbis. Kai divizija buvo priversta trauktis, jie pasiliko gelžbetoniniame įtvirtinime ir kulkosvaidžių ugnimi skynė per Jūros upę besikeliančius prie­ šo kareivius. Kone tris paras, dieną ir naktį, jie atremdavo nuolatines priešo atakas. Antrosios dienos vakare fašistai at­ siuntė parlamentarą, siūlydami raudonarmiečiams pasiduoti. Tačiau tarybiniai kariai atsisakė. Trečiosios dienos vakare priešui pavyko užblokuoti įtvirtinimą. Kulkosvaidžiai, kurių ugnimi bebaimiai raudonarmiečiai neprisileido priešo, nutilo tik tada, kai hitleriniai kareiviai pro ventiliacijos angas į įtvir­ tinimą įmetė granatų8. Tokių mažų „Bresto tvirtovių" šalyje ir Lietuvos žemėje buvo ne viena. Smūgių kryptimis priešas turėjo didelę žmonių ir kovinės technikos persvarą. Tarybinės 8-osios armijos jau minėtą 125-ąją šaulių diviziją atakavo hitlerinės 4-osios tankų grupės 3 tankų ir 2 pėstininkų divizijos. Panaši padėtis buvo ir mūsų 11-osios armijos gynybos ruože. Prieš 5 išsiskleidusius mūšiui trijų šaulių divizijų (126-osios, 128-osios ir 188-osios) pulkus 100 km fronte pirmajame ešelone puolė priešo 6 pėstininkų, 1 motorizuotoji ir 3 tankų divizijos 9. Dėl didelės priešo jėgų persvaros padėtis fronte Raudona­ jai armijai darėsi vis nepalankesnė. Pirmąją karo dieną hitlerinė kariuomenė, nors ir patirda­ ma didelių nuostolių, pasislinko į priekį Šiaulių kryptimi 20 km, Vilniaus — 35 km, kitose Lietuvos vietose— 10—15 km. Šiaurės vakarų fronto vadas gen. pik. F. Kuznecovas birže­ lio 22 d. vakare nusprendė 8-osios ir 11-osios armijų šaulių junginiais neleisti priešui prasiveržti Šiaulių, Vilniaus ir Kau­ no kryptimis, o tankų junginiais suduoti kontrsmūgį prasiveržusioms hitlerinės kariuomenės grupuotėms. Bet dėl stiprių priešo smūgių, milžiniškos jėgų persvaros ir tarybinės kariuo­ menės patirtų didelių nuostolių 11-osios armijos junginiai, su­ skaldyti į atskiras dalis ir netekę ryšio su fronto ir armijos štabais, buvo priversti paskubomis ir neorganizuotai trauktis Kauno ir Vilniaus kryptimis. Čia nebuvo jėgų, kurios galėtų 8 J. Arvasevičius, 1418 dienų mūšiuose, V., 1973, p. 46—47. 9 Вторая мировая война. 1939—1945 гг„ M., 1958, стр. 183—184. 2. Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare

17

atremti hitlerinės kariuomenės tankų ir motorizuotųjų pėsti­ ninkų laviną 10. 8-osios armijos vadas gen. mjr. P. Sobenikovas kontrsmūgiui prie Šiaulių pasiuntė 12-ąjį mechanizuotąjį korpusą, va­ dovaujamą gen. mjr. N. Šestopalovo. Kontrsmūgį suduoti buvo numatyta birželio 23 d. 12 vai. Dėl laiko stokos kontrsmūgis buvo ruošiamas skubotai. Jis buvo blogai organizuo­ tas, trūko šaudmenų bei degalų. Fronto aviacija, pirmąją karo dieną patyrusi didelių nuostolių, negalėjo pridengti išsi­ skleidusių mūšiui korpuso kolonų nuo priešo bombonešių ant­ puolių. Nedaug galėjo padėti korpuso junginiams ir artilerija. Jos daliniams trūko šaudmenų ir vilkikų. Nepakako degalų. Nebuvo patikimo ryšio nei su fronto štabu, nei su kariuome­ nės junginiais u. Tuo tarpu hitlerinė karinė vadovybė bet kuria kaina siekė birželio 23 d. tankų junginiais prasiveržti prie Vilniaus ir Šiaulių. Priešo aviacija toliau bombardavo aerodromus, dides­ nius geležinkelių mazgus, tarybinės kariuomenės susitelkimo rajonus. Brėkštant birželio 23 d. rytui, hitlerininkų tankų ir motorizuotųjų pėstininkų kolonos atnaujino puolimą. Raudonosios armijos 12-ojo mechanizuotojo korpuso jun­ giniai birželio 23 d. rytą pradėjo ruoštis kontrsmūgiui Taura­ gės kryptimi. Korpuso junginiai buvo išmėtyti 60 kilometrų fronto ruože, jų susitelkimo rajonus nuolat bombardavo prie­ šo aviacija. Todėl jie negalėjo iš anksto užimti išeities ribos puolimui. Korpuso junginiai turėjo stoti į mūšį nepasirengę, tuoj po žygio. Į kontrsmūgį tankų junginiai įsijungė ne vienu metu, ir dėl to lauktų rezultatų nebuvo pasiekta. 12-ojo mechanizuotojo korpuso 202-oji motošaulių divizija, vadovaujama pik. V. Gorbačiovo, atlikusi 25 km žygį, buvo priversta stoti į mūšį su priešo tankais Kelmės rajone. Tuo būdu priešo puolimas prie Kelmės buvo sustabdytas ištisai dienai. 23-oji ir 28-oji tankų divizijos, susidūrusios su prasiveržusiomis daug gausesnėmis priešo tankų ir pėstininkų jė­ gomis, buvo priverstos puolimą nutraukti ir pereiti į gynybą. Į birželio 23 d. pabaigą priešo kariuomenė pasiekė Mini­ ją, Rietavą, Kvėdarną ir Šilalę. 11-osios armijos junginiai ko­ vėsi prie Kauno ir stengėsi neleisti hitlerinei kariuomenei per­ sikelti per Nemuną. Nepavykus birželio 23 d. kontrsmūgiui, 12-ojo mechani­ zuotojo korpuso divizijos birželio 24 d. rytą atnaujino mūšius ♦ ♦—♦10 История Великой Отечественной войны Советского Союза. 1941— 1945 гг., т. 2, стр. 18. 11 Борьба за Советскую Прибалтику..., кн. 1, стр. 67.

prieš hitlerininkų kariuomenės Tauragės grupuotę. Mūšiuose dalyvavo 683 12-ojo mechanizuotojo korpuso tankai12. Birže­ lio 24 d. įvyko vienos didžiausių tankų kautynių Didžiajame Tėvynės kare. Jose iš abiejų pusių 60 k*m fronto linijoje nuo Kaltinėnų iki Raseinių dalyvavo apie tūkstantį tankų. Tary­ binės kariuomenės 2-oji tankų divizija, vadovaujama tankų kariuomenės gen. mjr. E. Soliankino, prie Skaudvilės sutriuš­ kino priešo motorizuotųjų pėstininkų pulką, sunaikindama daugiau kaip 40 tankų ir 18 pabūklų 13. Tarybinės kariuomenės 23-oji ir 28-oji tankų divizijos sudavė stiprius smūgius prasi­ veržusiai priešo tankų grupuotei prie Kaltinėnų. Nors ir sunkiomis sąlygomis kaudamiesi, tarybiniai tan­ kistai sėkmingai mušė priešą. Ryžtingai veikė 28-osios tankų divizijos, vadovaujamos pik. I. Černiachovskio, daliniai. Šios divizijos 55-asis tankų pulkas prie Kaltinėnų dviem grupėmis atakavo priešą. Viena 17 tankų grupė, vadovaujama mjr. B. Popovo, sunaikino 2 priešo motorizuotųjų pėstininkų kuo­ pas ir privertė hitlerininkus trauktis. B. Popovas sunaikino 4 priešo pabūklus ir kelias dešimtis kareivių. Kai hitlerinin­ kai B. Popovo tanką padegė, drąsus tarybinis tankistas nepasi­ traukė ir toliau vadovavo mūšiui. Už žygdarbį Tarybų Lietu­ vos žemėje B. Popovui vienam pirmųjų Didžiajame Tėvynės kare buvo suteiktas po mirties Tarybų Sąjungos didvyrio vardas. Nepaisant tarybinių tankistų didvyriškumo ir pasiaukoji­ mo, ir trečiosios karo dienos tankų mūšiai nesustabdė hitleri­ nės kariuomenės puolimo. Birželio 24 d. 15 vai. priešakiniai vokiečių kariuomenės daliniai pasiekė Kražių—Kelmės ribą. Atskiros priešo tankų grupės, prasiveržusios į pietus nuo Šiaulių, susidūrė su gerai organizuota 202-osios motošaulių divizijos ir 9-osios prieštankinės artilerijos brigados, vadovau­ jamos pik. N. Polianskio, gynyba. Siekdamas kuo greičiau prasiveržti, priešas į mūšį metė dideles tankų grupes. Tankų puolimą rėmė aviacija. Nors ir didelė buvo priešo jėgų persva­ ra, tarybiniai kariai sėkmingai atremdavo vieną po kitos hit­ lerininkų atakas. G. Michalkino vadovaujama baterija pamuše 8 priešo tankus. Vien seržanto M. Dumanskio vadovaujama prieštankinio pabūklo tarnyba sunaikino 5 hitlerininkų tankus. Birželio 24 d. 9-oji prieštankinės artilerijos brigada pamu­ še 30 priešo tankų. Tik šaudmenų stoka privertė 202-ąją 12 Развитие тактики Советской Армии в годы Великой Отечественной войны (1941—1945 гг.), М., 1958, стр. 21. 13 Бронетанковые и механизированные войска Советской Армии, М„ 1958, стр. 74.

motošaulių diviziją ir 9-ąją prieštankinės artilerijos brigadą trauktis 14. Mūšiuose prie Šiaulių hitlerinės kariuomenės grupuotė pa­ tyrė didelių nuostolių. Vokiečių karo vadovybė buvo pri­ versta atitraukti į užnugarį keletą divizijų pertvarkymui. Ta­ čiau didelių nuostolių šiuose mūšiuose patyrė ir tarybinės kariuomenės 8-oji armija. Mūšių prie Šiaulių reikšmė yra ta, kad tarybinei kariuo­ menei pavyko kuriam laikui sustabdyti priešo veržimąsi Šiau­ lių kryptimi ir išvengti 8-osios armijos kariuomenės apsupi­ mo bei sunaikinimo. Tuo metu, kai vyko mūšiai prie Šiaulių, dar nepalankesnė padėtis tarybinei kariuomenei susiklostė 11-osios armijos gy­ nybos ruože. Birželio 24 d. priešas forsavo Nemuną ir įsiver­ žė į Kauną. 11-osios armijos junginiai traukėsi, stengdamiesi užimti patogią gynybai poziciją už Neries. Tačiau sulaikyti priešo veržimosi nepavyko ir čia. Birželio 24 d. priešas įsiver­ žė į Tarybų Lietuvos sostinę Vilnių. Priešo tankų junginiai tą pačią dieną pasiekė Ukmergę. Birželio 25 d. naktį įvyko Šiaurės vakarų fronto Karinės tarybos posėdis. Buvo nutarta 16-ojo šaulių korpuso kariuo­ menės jėgomis suduoti priešui kontrsmūgį ir susigrąžinti Kauną. Gavęs šį uždavinį, 16-ojo šaulių korpuso vadas gen. mjr. M. Ivanovas įsakė 23-ajai ir 33-ajai šaulių divizijoms pulti pagal plentą Jonava—Karmėlava—Kaunas. Iš rytų turėjo pul­ ti 5-oji šaulių divizija. Tarybinė kariuomenė, staigiai ir ne­ tikėtai puldama, privertė hitlerininkus trauktis. 5-oji šaulių divizija, vadovaujama pik. Ozerovo, išmušė priešo dalinius iš Karmėlavos ir pasiekė Kauno priemiesčius. Buvo sutriuškinta priešo pėstininkų divizija. Tačiau, sutikę daug pranašesnių hitlerinės kariuomenės jėgų pasipriešinimą, 16-ojo šaulių kor­ puso junginiai buvo priversti trauktis. Sustabdžiusi 16-ojo šaulių korpuso puolimą prie Kauno, hitlerinė kariuomenė ėmė sparčiai veržtis į rytus ir šiaurry­ čius. 11-oji ir 8-oji armijos buvo atkirstos viena nuo kitos. 11-osios armijos kariuomenė traukėsi Polocko, o 8-osios — Rygos kryptimis. Birželio pabaigoje vokiškieji fašistiniai grobikai okupavo visą Tarybų Lietuvą. Kai kuriuose Lietuvos rajonuose Raudonosios armijos da­ liniai, priešo apsupti, įnirtingai kovėsi, pereidavo į kontrpuo14 Борьба за Советскую Прибалтику..., кн. 1, стр. 71.

limą, padarydavo priešui didelių nuostolių ir prasiverždavo iš apsupimo. Didesni ar mažesni Raudonosios armijos būriai ir net atskiri kariai, atsidūrę priešo užnugaryje, kovojo sava­ rankiškai arba jungėsi į partizanų būrius. Pavyzdžiui, Raudonosios armijos 67-oji šaulių divizija, pa­ sitraukusi iš Liepojos ir negalėdama susijungti su pagrindinė­ mis 8-osios armijos jėgomis, ėmėsi partizaninės kovos takti­ kos. Prieš šiuos partizanus, veikusius Skuodo rajone, hitleri­ ninkai buvo priversti mesti 207-ąją apsaugos diviziją 15. Valkininkų valsčiaus „savivaldybė" 1941 m. liepos 3 d. ra­ šė, kad miškuose slapstosi daug ginkluotų raudonarmiečių 16. Iš Zarasų apskrities buržuazinių nacionalistų pranešimų maty­ ti, kad 1941 m. liepos—rugpiūčio mėn. apskrityje veikė gink­ luoti karininkų vadovaujami raudonarmiečių būriai po 50— 60 žmonių, kurie ne tik atremdavo priešo puolimus, bet ir pa­ tys dažnai užpuldinėjo hitlerininkų bei jiems talkininkavusių lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų būrius 17. 2. PARTINIŲ-TARYBINIŲ AKTYVISTŲ BORIŲ KOVINIAI VEIKSMAI

LKP (b) Centro Komitetas jau pirmosiomis karo valandomis davė nurodymą: ,,.. .Visos partinės organizacijos pagal gali­ mybę turi apginkluoti partinį-tarybinį aktyvą ir sukurti gru­ pes kovai su galimais banditizmo bei permestų j užnugarį vokiečių agentų diversijų iš „penktosios kolonos" pasireiški­ mais" Siaurės vakarų fronto kariuomenės vadas 1941 m. birželio 22 d. įsakyme taip pat ragino Lietuvos gyventojus teikti pa­ galbą tarybiniams kariams bei milicijai kovoje su diversantais parašiutininkais2. Sunkiomis pirmosiomis karo dienomis respublikiniai ir vie­ tiniai partiniai organai nuveikė didelį darbą, organizuodami ginkluotus būrius bei grupes kovai su diversantais ir liaudies išdavikais, teikdami pagalbą Raudonajai armijai. ls История Великой Отечественной войны, т. 2, стр. 44. 16 Partijos istorijos instituto prie Lietuvos KP CK partinis archyvas (to­ liau—PA), f. 1, ap. 1, b. 90, 1. 1. 17 Lietuvos TSR Centrinis valstybinis archyvas (toliau — Lietuvos TSR CVA), f. 595, ap. 1, b. 2, I. 5—6; b. 14, 1. 62, 66, 78. 1 PA, f. 1771, ap. 1771—12, b. 19, 1. 31. 2 PA, f. 170, ap. 15, b. 6, 1. 1.

LKP (b) CK biuro nariai išvyko į Panevėžį, Uteną, Zarasus formuoti komunistų, komjaunuolių ir nepartinių aktyvistų būrių3. Tačiau, kaip nurodyta LKP (b) Centro Komiteto ata­ skaitoje, „vietose nebuvo ginklų ir sukurti nors ir nedidelius būrius pavyko labai sunkiai" 4. Nepaisant ginklų trūkumo, partinių-tarybinių aktyvistų koviniai būriai ir grupės narsiai kovojo su priešu. Antai LKP (b) Šiaulių miesto ir apskrities komitetai sudarė partiniųtarybinių aktyvistų koVos būrius, kurie padėjo Raudonosios armijos daliniams ginti miestą. Tarybiniai patriotai saugodavo karinius objektus, žvalgydavo fronte ir priešo užnugaryje, pranešdavo vertingų žinių karinei vadovybei. Traukiantis Rau­ donosios armijos daliniams, LKP (b) Šiaulių miesto komiteto nutarimu partinių-tarybinių aktyvistų būrio kovotojai susprog­ dino ginklų fabriką 5. Jie taip pat dalyvavo kautynėse su re­ guliariaisiais hitlerinės kariuomenės daliniais prie Joniškio, Žeimelio ir Lygumų. Ryžtingai veikė LKP (b) Panevėžio apskrities komiteto su­ organizuoti partinių-tarybinių aktyvistų būriai. Vienas būrys 1941 m. birželio 26 d. prie Subačiaus sunaikino hitlerininkų desantą, plėšusį ir naikinusį vietinius gyventojus 6. Kitas par­ tinių-tarybinių aktyvistų būrys birželio 23—24 d. nuo nacio­ nalistų gaujos gynė Krekenavos miestelį. Mūšyje žuvo vals­ čiaus vykdomojo komiteto pirmininkas J. Pankratas, komsorgas V. Jaloveckas, milicininkas J. Beleckas, P. Rutkauskas ir kt.7. Trečiasis būrys, kurį sudarė apie 100 žmonių, birže­ lio 24 d. iš Panevėžio automatrica ir mašinomis išvyko į Pu­ šalotą, kurį buvo užėmusi nacionalistų gauja, juos išstūmė ir išvadavo vietinį tarybinį aktyvą. Mūšyje žuvo LLKJS Rasei­ nių apskrities komiteto sekretorius A. Garjonis ir kt. Tačiau birželio 27 d. tarybiniai aktyvistai neatlaikė hitlerininkų dalių bei prie jų prisijungusios nacionalistų gaujos puolimo ir buvo išblaškyti. Nacionalistai sušaudė į jų rankas pakliuvusius bū­ rio kovotojus J. Balčiūną, P. Lukoševičių, J. Ožalą ir P. Židonį. Kauno miesto partinis aktyvas, partijos miesto komiteto ir vykdomojo komiteto nariai važinėjo po įmones, aiškino su­ sidariusią padėtį, organizavo savanorių būrius. LKP(b) Kauno ♦ ♦ ♦ 3 PA, f. 1771, ap. 16, b. 65, 1. 1. 4 Ten pat. 5 Ten pat, ap. 13, b. 65, 1. 2. 6 A. Sniečkus, Lietuva kovoje prieš vokiškuosius okupantus, p. 9. 7 PA, f. 1771, ap. 13, b. 65, 1. 57—59; „Komunizmo pergalė" (Joniškė­ lio rajonas), 1958.V.24.

miesto komiteto suorganizuotas darbininkų būrys išaugo į stiprų kovinį vienetą ir atlaikė mūšį prieš 200 diversantų būrį8. Kaune buvo sudaryta smogiamoji komjaunuolių gru­ pė, į kurią buvo atrinkta apie 500 stipriausių, mokančių val­ dyti ginklą komjaunuolių9. Jie dalyvavo kautynėse prie Jo­ navos, Utenos ir Zarasų. Kautynėse su reguliariaisiais hitlerinės kariuomenės dali­ niais dalyvavo partinių-tarybinių patriotų būrys drauge su Kauno Vidaus reikalų liaudies komisariato I operatyviniu pul­ ku, vadovaujamu Lietuvos TSR vidaus reikalų komisaro A. Guzevičiaus. Jie tarp Utenos ir Zarasų sunaikino prasiver­ žusius į priekį 8 priešo tankus, 18 motociklų, apie 8 automa­ šinas, nukovė daugiau kaip 200 hitlerinių kareivių ir kari­ ninkų. Ginkluoti partinių-tarybinių aktyvistų būriai sunaikino pa­ rašiutininkų desantus Telšiuose, prie Subačiaus, Tarvainių ge­ ležinkelio stoties, padėjo Raudonosios armijos dalims naikinti hitlerininkus prie Biržų. Rokiškyje buvo sukurtas jungtinis keleto šiaurės rytų Lie­ tuvos apskričių partinio-tarybinio aktyvo būrys, kurį sudarė daugiau kaip 500 žmonių. Siame būryje aktyviai kovojo LKP(b) Panevėžio apskrities komiteto pirmasis sekretorius J. Kunčinas, Panevėžio apskrities vykdomojo komiteto pir­ mininkas K. Jonušas, LKP (b) Šiaulių miesto komiteto sekre­ torius D. Pundzius, Tauragės apskrities valstybės saugumo vir­ šininkas P. Liepa, Šiaulių apskrities valstybės saugumo virši­ ninkas K. Macevičius ir kt. Birželio 26 d. būrys kovojo prie Obelių su ten prasiskverbusiais hitlerininkais. Tačiau iš mies­ telio pasipylė stipri kulkosvaidžių, minosvaidžių ir šautuvų ugnis. Aktyvistai turėjo trauktis į Rokiškį, kad pasirengtų naujam mūšiui. Sekantį rytą partinių-tarybinių aktyvistų būrį papildė ir labai sustiprino Raudonosios armijos artilerijos ba­ terija. Svarbiausia buvo ne prasiveržti per Obelius, bet su­ naikinti ten įsitvirtinusią vokiečių vadovaujamą nacionalistų gaują. Išsidėstę grupėmis, partiniai-tarybiniai aktyvistai ir nedi­ delis raudonarmiečių būrys apsupo Obelius. Pasipriešinimas greit buvo palaužtas. Nacionalistų lizdas — sunaikintas, tik ke­ letui pavyko pasprukti. Sunaikinti buvo ir jų vadovai — hit­ lerininkai. e A. Sniečkus, Lietuva kovoje prieš vokiškuosius okupantus, p. 9. 9 A. Viršulis, Didvyrių kelias, V., 1959, p. 15.

Tolesnis partinio-tarybinio aktyvo kelias vedė į Latvijos TSR, į Subatę. Apsupti Subatę per plyną lauką dieną buvo ne­ įmanoma. Vienintelis įmanomas puolimo kelias buvo griovys, išilgai apšaudomas iš miestelio pusės. Įnirtingas mūšis truko apie keturias valandas. Iš abiejų pusių buvo smarki ugnis. Tačiau vis labiau jautėsi puolančiosios pusės persvara ir pra­ našumas. Priešo ugnies židiniai vienas po kito išeidavo iš ri­ kiuotės. Netekę vien užmuštais daugiau kaip 50 kareivių, hit­ lerininkai neišlaikė spaudimo, metė ginklus ir pabėgo. Ryžtin­ gumas padėjo būriui laimėti mūšį. Buvo paimta trofėjų: 20 automašinų, 6 rankiniai ir sunkieji kulkosvaidžiai, dešimtys automatų, šautuvų, daug šaudmenų 1011 . Mūšyje žuvo 30 tarybi­ nių aktyvistų, jų tarpe LKP(b) Tauragės apskrities komiteto sekretorius D. Pundzius, partijos Panevėžio apskrities komite­ to instruktorius J. Šorferis H. Aktyviai veikė Lietuvos KP (b) Biržų apskrities komiteto suorganizuotas kovos būrys. Jį sudarė daugiau kaip 200 ak­ tyvistų. Būrys atakavo priešo dalį. Užminavę per pelkę su­ kastą dambą ir susprogdinę tiltus, aktyvistai ėmė šaudyti į hit­ lerininkus. Hitlerininkai neteko daugiau kaip 100 kareivių nu­ kautais ir sužeistais12. Mūšyje pasižymėjo komunistai P. Paunksnis, A. Gučienė, B. Pečiulis, M. Šusteris, P. Einoras ir kiti. Užpalių miestelyje buržuazinių nacionalistų gaujos kartu su hitlerininkų parašiutininkais užėmė valsčiaus vykdomojo komiteto pastatą. Valsčiaus partinės organizacijos sekretorių F. Skurskį, Gaižiūnų apylinkės pirmininką K. Kutką ir Vaiskūnų apylinkės pirmininką J. Traną fašistai sušaudė ir jau ren­ gėsi susidoroti su kitais suimtais tarybiniais patriotais. Tačiau susiorganizavusi pasipriešinimo grupė, remiama Utenos akty­ vistų, suimtuosius išlaisvino. Kai kurie jų dar spėjo pasitraukti į Tarybų Sąjungos gilumą ir įsijungti į Raudonąją armiją, kiti kovėsi partizanų gretose. D. Evenas, Sadauskas, I. Kopelianskis žuvo kaip didvyriai fronte. Papilės valsčiaus partinės organizacijos pranešime sako­ ma: „Jau 22 d. (1941 m. birželio mėn.— P. S.) vakare mus apšau­ dė banditai. Atsakėme jiems ugnimi. .. Visą naktį vyko su­ sišaudymas. .. 23 d. vakare banditai — buvę šauliai — vėl ėmė miestelį apšaudyti. Jų puolimą ir vėl atlaikėme. 23 ir 24 d. tas susišaudymas tęsės ir pasibaigė tik 24 d. anksti rytą. 10 PA, f. 1771, ap. 13, b. 65, 1. 121—122. 11 Ten pat, 1. 87—91. 12 Ten pat, ap. 1771, b. 95, 1. 1.

Rytą mes gavome žinią iš aktyvistų, kad mūsų valsčiaus Šiaudinės bažnytkaimy susidarė gauja. .. Tuojau pasiėmėme sunkvežimį ir nuvažiavom į Šiaudinę. Atvykome ten pačiame demonstracijos įkarštyje. Joje kartu su "žiūrovais dalyvavo 50 žmonių, o aktyvių banditų buvo apie 15... Gauja išsislaps­ tė miškuose, o jos vadeivas... mes sulaikėme ir atvežėme į Papilės arešto namus... Vakare vėl prasidėjo miestelio ap­ šaudymas ir truko visą naktį. Keturi banditai buvo užmuš­ ti. .." 13 Tik 26 d. pavakare tarybiniai aktyvistai iš Papilės pasitraukė. Šiam būriui vadovavo K. Vėžauskas. Didelę paramą Raudonajai armijai teikė Akmenės batalio­ nas (vadas K. Šiaulys), suorganizuotas iš pasienio milicijos, Plungės partiniai-tarybiniai aktyvistai (vadovas V. Uzgys), kartu su Raudonosios armijos dalimis dalyvavę mūšyje prieš hitlerininkų desantą už Tarvainių geležinkelio stotį, Šeduvos būrys, sudarytas iš vietos partinės ir komjaunimo organizaci­ jų narių ir milicijos. Šis būrys dengė Raudonosios armijos traukimąsi, vėliau prisijungė prie partizanų. Būrio vadą Še­ duvos valsčiaus milicijos skyriaus viršininką A. Baranauską, valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką J. Nordūną, kom­ jaunimo valsčiaus komiteto sekretorių Balsį ir kitus vėliau nacionalistai sučiupo ir žvėriškai nukankino. Apie 30 Musninkų valsčiaus komjaunuolių prisijungė prie besitraukiančios Raudonosios armijos dalies, dalyvavo kauty­ nėse Pabradėje ir pakeliui į Švenčionėlius 14. Lietuvos darbo žmonės visokeriopai rėmė Raudonosios ar­ mijos dalinius: padėdavo tarybiniams kariams susekti ir su­ naikinti diversantus bei priešo agentus, raudonarmiečiams prasiveržti iš apsupties, slėpdavo patekusius į apsupimą, ro­ dydavo kelius, kaip pasiekti savuosius. Buvęs Raudonosios armijos 1-osios šaulių divizijos vado pavaduotojas politiniams reikalams P. še vastj ano vas savo atsiminimuose apie pirmųjų karo dienų mūšius Tarybų Lietuvoje rašė: „Ne kartą buvau liudininku, kai kauniečiai atvesdavo mums surištus ir nu­ ginkluotus vokiečių desantininkus bei jų pakalikus — lietu­ viškuosius nacionalistus. Kai kauniečiai patys nepajėgdavo nuginkluoti pasalos, jie kviesdavosi į pagalbą raudonarmie­ čius. .. Keli šimtai jaunų savanorių tada įstojo į mūsų pul­ kus" 15. 13 Ten pat, ap. 13, b. 65, 1. 127—129. 14 L. Vaicekauskas, Pirmasis kovos krikštas.— Žygiai, apkasai, atakos, V., 1961, p. 44—46. 15 П. В. Севастьянов, Неман—Волга—Дунай, стр. 30—31.

Iš archyve išlikusio okupacinės valdžios dokumento ma­ tyti, jog jau 1941 m. birželio 24 d., t. y. vos okupavus Kauną, buvo suimta 18 kauniečių, apkaltintų tuo, kad jie pavartoję ginklą prieš „šaulius ir partizanus" (taip save vadino nacio­ nalistiniai baltaraiščiai pirmosiomis hitlerinės okupacijos dienomis) 16. Pirmosiomis karo dienomis Lietuvoje buvo suorganizuoti 37 partinių-tarybinių aktyvistų kovos būriai ir dešimtys pasi­ priešinimo grupių, padariusių fašistams didelių nuostolių. Ko­ vos būrius ir pasipriešinimo grupes sudarė savanoriai, pagal socialinę padėtį — daugiausia darbininkai ir tarnautojai. Daug buvo partinių ir komjaunimo darbuotojų. Ginkluotuose susi­ dūrimuose su priešu, taip pat išeidami iš apsupties, žuvo apie 5 tūkst. tarybinių aktyvistų. Turimais duomenimis, iš viso būriuose ir pasipriešinimo grupėse dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių. 3. LIETUVIŠKŲJŲ RAUDONOSIOS ARMIJOS DALINIŲ KOVA PRIEŠ VOKIŠKUOSIUS FAŠISTINIUS GROBIKUS

Didžiojo Tėvynės karo pradžioje Raudonosios armijos gre­ tose kovėsi 29-ojo šaulių teritorinio korpuso, 1940 metų rude­ nį suformuoto iš Lietuvos Liaudies kariuomenės, kariai ir Vil­ niaus pėstininkų karo mokyklos kursantai. Karo išvakarėse 29-ojo šaulių teritorinio korpuso daliniai buvo išsklaidyti įvairiose vasaros stovyklose: 179-oji šaulių divizija buvo Pabradės, 184-oji — Varėnos, Vilniaus pėstinin­ kų karo mokykla — Švenčionėlių vasaros stovykloje. Korpu­ so štabas ir specdaliniai (ryšių ir inžinerijos batalionai, korpu­ so artilerijos pulkas, artilerijos divizionai ir kiti daliniai) bu­ vo dislokuoti Varėnos stovykloje. Stovyklose kariai buvo intensyviai apmokomi: jie studijavo Raudonosios armijos sta­ tutus, taktiką, naujus ginklus. Lietuviškieji Raudonosios armijos daliniai į mūšius įsijun­ gė jau pirmąją karo dieną. Birželio 22 d. rytą 184-osios šaulių divizijos daliniai pirmą kartą susidūrė su priešo parašiutinin­ kų desantu Varėnos apylinkėse. Liudas Gira rašė, jog, pra­ ėjus vos kelioms valandoms nuo karo pradžios, 184-osios šau­ lių divizijos daliniai Varėnos apylinkėse kovėsi prieš įsiver­ žusius hitlerinės kariuomenės dalinius ♦ ♦ ♦ 16 „Komunistas", 1965, Nr. 1, p. 25. 1 PA, f. 1771, ap. 13, b. 61, 1. 25.

Tačiau, spaudžiant daug pranašesnėms priešo jėgoms, 29-ojo šaulių teritorinio korpuso daliniai, buvę Varėnos sto­ vykloje, naktį į birželio 23 d. gavo įsakymą trauktis Vilniaus kryptimi. Trauktis buvo labai sunku: korpuso kolonas bom­ barduodavo priešo lėktuvai, prasiverždavo jo motorizuotieji junginiai. Lietuviškiesiems daliniams pasiekus Valkininkų ra­ joną, nuo Eišiškių pusės prasiveržė stambi priešo tankų gru­ puotė. Hitlerininkų tankai spaudė ir nuo Alytaus. Birželio 23 d., apie 15 vai., 184-ąją šaulių diviziją ir kitus korpuso da­ linius priešas apsupo Valkininkų rajone. Įsiliepsnojo atkak­ lios kautynės. Lietuviams kariams šiuose mūšiuose talkinin­ kavo 5-osios tankų divizijos daliniai, prasiveržę nuo Alytaus. Atkakliai kovėsi tarybiniai kariai. Penkias valandas (nuo 15 iki 20 vai.) truko mūšis apsuptyje. Atskiri daliniai ir kariai kovėsi iki birželio 24 d. ryto. Daug lietuvių tarybinių karių žuvo, kiti — pateko į hitlerininkų nelaisvę. Prasiveržti pavyko tik korpuso motorizuotiesiems dali­ niams— 619-ajam artilerijos pulkui, priešlėktuviniam artileri­ jos divizionui ir prieštankiniam divizionui, kurie per 184-osios šaulių divizijos apsuptį buvo atsiskyrę nuo pagrindinių sa­ vo jėgų. Apie šiuos lietuviškųjų Raudonosios armijos dalinių mū­ šius su hitleriniais grobikais tėra išlikusios dokumentų nuotrupos. Buvęs hitlerinės kariuomenės 3-osios tankų grupės vadas gen. H. Hotas rašė: „Prieš tankų korpusą, puolusį šiau­ riniame sparne, veikė vienas lietuviškasis korpusas... Iki šiol korpusas gynėsi atkakliai. Buvo spėjama, kad jis bandys iš­ laikyti kairįjį Nemuno krantą" 2. Toliau H. Hotas rašė, kad lietuviškasis Raudonosios armi­ jos korpusas drąsiai gynėsi birželio 22 d., kad po to, kai kor­ puso dalinius hitlerininkai apsupo ir išblaškė, atskiros karių grupės kovėsi, užpuldinėdamos priešo žygio kolonas 3. 1941 m. birželio 22 d. 11-osios armijos, į kurią įėjo 29-asis šaulių korpusas, vadas gen. Itn. V. Morozovas įsakė 179-ajai šaulių divizijai trauktis iš Pabradės vasaros stovyklos Polocko kryptimi. Birželio pabaigoje korpuso priešlėktuvinės artileri­ jos divizionas, pasitraukęs iš Varėnos stovyklos, gynė priei­ gas prie Polocko nuo hitlerinės aviacijos antskrydžių. 615-ojo korpuso artilerijos pulko 8 pabūklai veikė įvairiose Raudono­ sios armijos artilerijos dalyse Švenčionių rajone. ♦ ♦ ♦ 2 Герман Гот, Танковые операции, M., 1961, стр. 66. 3 Ten pat, p. 68.

179-ajai šaulių divizijai trauktis buvo sunku: dažnai tek­ davo kautis su priešo parašiutininkais ir prasiveržiančiais mo­ torizuotaisiais daliniais, užimti gynybos pozicijas, o atrėmus hitlerininkų puolimą, trauktis toliau, nuolat puolant priešo aviacijai. Daug korpuso karių šiose įnirtingose kautynėse pa­ rodė didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžių. Tarp Glubokojės ir Polocko įvyko mūšis su priešo moto­ ciklininkais, kuriuos rėmė tankai. Vyr. Itn. S. Vaznelio ir Itn. V. Rimo daliniai spėjo apsikasti aukštumoje. Priešo moto­ ciklininkų grupė buvo sunaikinta. V. Rimas granatų ryšuliu pamuše prisiartinusį tanką. Birželio 26 d. tarybiniai tankistai ir 618-ojo artilerijos pulko divizionas, vadovaujamas mjr. A. Raugalės, dengė šaulių dalinių pasitraukimą. Per kautynes diviziono kariai pamuše 2 priešo tankus. Po Raudonajai armijai nesėkmingų pasienio mūšių tarybi­ nė karinė vadovybė nutarė panaudoti rezervus, buvusius ša­ lies gilumoje, naujam strateginiam frontui tarp Dauguvos ir Dnepro sudaryti. Tam buvo išskirta keturių armijų kariuo­ menė. Į vieną jų, 22-ąją, liepos 4 d. buvo įtrauktas ir 29-asis šaulių korpusas, kuriame buvo likusi tik 179-oji šaulių divi­ zija. Ankstesniuose mūšiuose daug lietuvių karių žuvo, todėl diviziją papildė iš naujo mobilizuotieji. Senų kovotojų, bu­ vusių divizijoje nuo pirmosios karo dienos, liko nedaug. Liepos 11 d. 179-oji šaulių divizija įsijungė į mūšius su priešu prie Idricos (Kalinino sritis). Tačiau, spaudžiama daug pranašesnio priešo, divizija drauge su kitais Raudonosios ar­ mijos junginiais buvo priversta trauktis Pustoškos kryptimi. Traukdamasi divizija kiek galėdama stabdė besiveržiantį prie­ šą. Didvyriškai kovėsi daug divizijos karių. Liepos 14 d. kau­ tynėse pasižymėjo 618-ojo artilerijos pulko 6-osios baterijos būrys, vadovaujamas viršilos K. Skėčio. Priešo apšaudomi, ar­ tileristai išritino pabūklus į atviras ugnies pozicijas ir sunai­ kino 2 hitlerininkų kulkosvaidžius, iš jų 1 — stambaus kalibro. Kautynėse K. Skėtis buvo sužeistas 4. Liepos viduryje hitlerininkai puolė tarybinę kariuomenę Velikije Lukų rajone. Liepos 20 d. priešui pavyko įsiveržti į Velikije Lukus. Tačiau jau sekančią dieną tarybinė kariuo­ menė perėjo į kontrpuolimą ir išmušė hitlerininkus iš miesto. Fronto linija stabilizavosi iki rugpiūčio vidurio. Kartu su ki­ tais Raudonosios armijos junginiais čia gynėsi ir 179-oji šau­ lių divizija. 4 TSRS Gynybos ministerijos archyvas ap. 10811, b. 34, 1. 95.

(toliau — TSRS GMA), f. 376,

Visą mėnesį prie Velikije Lukų vyko įnirtingi gynybiniai mūšiai, kuriuose pasižymėjo daug lietuvių karių. 29-ojo šau­ lių korpuso vadovybės įsakyme buvo atžymėtas ryšių batalio­ nas. Per kautynes prie Velikije Lukų batalionas, nors ir turė­ damas ribotas ryšių priemones ir mažai žmonių, sugebėjo palaikyti nuolatinį ryšį tarp korpuso vadovybės ir junginių. Vadovavimas nesutriko net sunkiausiomis mūšių valandomis. Tarp labiausiai pasižymėjusių ryšininkų minimas ir Kvaravičius5. Ryšininkas seržantas Meškauskas, būdamas sunkiai sužeis­ tas, nepasitraukė nuo radijo aparato ir toliau priiminėjo va­ dovybės įsakymus. Jis ir mirė kovos lauke 6. 1941 m. liepos 28 d. 179-osios šaulių divizijos komisaro pranešime 29-ojo šaulių korpuso komisarui buvo rašoma, kad „raudonarmiečiai lietuviai gerai pasirodė mūšiuose su prie­ šu", kad „jie pristatyti aukštiems vyriausybiniams apdovano­ jimams" 7. Nepaisant atkaklaus tarybinės kariuomenės priešinimosi, hitlerinei kariuomenei rugpiūčio 23 d. pavyko apsupti Veliki­ je Lukų rajone tarybinę 22-ąją armiją, į kurią įėjo ir 179-oji šaulių divizija. Per vienas kautynes prie divizijos štabo pra­ siveržė 12 priešo tankų. Tarybiniai kariai buvo paskirstyti į tris grupes, kurioms vadovavo J. Macijauskas, V. Tolkevičius ir J. Bartašiūnas. Jie organizavo žiedinę gynybą. Į prasi­ veržusius priešo tankus pasipylė granatos ir buteliai su pade­ gamuoju skysčiu. Karių didvyriškumo dėka priešo tankų puo­ limas buvo atremtas. Aštuoni pamušti ir sudeginti hitlerininkų tankai liko mūšio lauke8. Tačiau jėgos buvo nelygios. Apsupimo žiedas siaurėjo. Vis dažniau hitlerininkų daliniai priartėdavo prie divizijos štabo, apšaudydami jį iš kulkosvaidžių ir automatų, bet tarybiniai kariai juos nublokšdavo atgal. Mūšiuose pasižymėjo P. Gužausko ir Marausko vadovaujami šauliai, B. Mažeikos ir Chochlovo — artileristai. Keturias paras vyko mūšiai apsup­ tyje su pranašesnėmis priešo pėstininkų ir tankų jėgomis. Po įtemptų mūšių divizija, patyrusi didelių nuostolių, atskiromis grupėmis ir daliniais prasiveržė iš apsupties ir rugpiūčio 28 d. susitelkė prie Andreapolio, o vėliau pasitraukė prie Toropeco. 5 TSRS GMA, f. 29 šaulių teritorinis korpusas (toliau — 29 štk), ap. 516296, b. 5, 1. 9. c PA, f. 1771, ap. 13, b. 61, 1. 30. 7 TSRS GMA, f. 29 štk, ap. 516296, b. 17, 1. 114. 8 J. Macijauskas, Už liaudies laimę, V., 1957, p. 47.

1941 m. rugpjūčio pabaigoje po mūšių prie Velikije Lukų likę 29-ojo šaulių korpuso lietuviai kariai buvo išsiųsti į ki­ tas Raudonosios armijos formuotes. Korpuso daliniuose liko tik senieji Raudonosios armijos karininkai lietuviai (P. Gužauskas, J. Macijauskas, B. Mažeika ir kt.). O 1941 m. gruo­ džio, mėn. ir jie buvo pasiųsti į formuojamą 16-ąją Lietuviš­ kąją šaulių diviziją. Dauguma karių lietuvių atsidūrė TSRS Gynybos Liaudies Komisariato inžinerijos pionierių bei statybos batalionuose, darbo kolonose bei draugovėse. Dalis jų įsijungė į kitus Rau­ donosios armijos veikiančiosios kariuomenės dalinius. Kari­ ninkai buvo pasiųsti į pasitobulinimo kursus prie karo mo­ kyklų, dėstytojais į karo mokyklas. Didžiojo Tėvynės karo pradžioje greta 29-ojo šaulių teri­ torinio korpuso karių prieš vokiškuosius fašistinius grobikus kovojo ir Vilniaus pėstininkų mokyklos kursantai bei dėsty­ tojai. Prasidėjus karui, Vilniaus pėstininkų mokykla buvo dis­ lokuota Švenčionėlių vasaros stovykloje. Šiaurės vakarų fron­ to vado įsakymu mokykla pilnoje kovinėje parengtyje išžy­ giavo į Vilnių. Jai buvo įsakyta sunaikinti priešo desantą, iš­ laipintą Vilniaus apylinkėse, ir palaikyti tvarką mieste. Pabaltijo Ypatingosios karinės apygardos Karo tarybos nurodymu birželio 22 d. buvo baigtas mokyklos reorganiza­ vimas. Nacionalinis kursantų batalionas buvo sujungtas su ki­ tų tautybių kursantų batalionu. Kursantai buvo iš naujo per­ skirstyti į batalionus, kuopas ir būrius. Komunistai ir kom­ jaunuoliai— išskirstyti taip, kad jų būtų kiekviename būryje ir skyriuje 9. Pertvarkius mokyklos daliniai tapo kovingesni ir patvaresni. Prasiveržus hitlerinei tankų grupuotei nuo Alytaus, Vil­ niaus pėstininkų mokyklai buvo įsakyta trauktis Ašmenos— Smurgainių—Molodečno—Minsko kryptimi. Birželio 23 d. naktį mokyklos daliniai pradėjo trauktis. Tą pačią dieną kursantams teko susidurti su priešu Vil­ niaus apylinkėse. Vyr. Itn. Kugrėno vadovaujama kursantų kuopa, dengusi pagrindinių mokyklos jėgų pasitraukimą, at­ mušė dvi priešakinių hitlerininkų dalinių atakas. Palikęs mū­ šio lauke apie 50 žuvusių kareivių, priešas buvo priverstas, trauktis. Šiose kautynėse ypač pasižymėjo kursantas V. Ra­ 9 TSRS GMA, f. Vilniaus pėstininkų mokykla (toliau — VPM), ap. 382574,. b. 2, 1. 3.

gauskas. Jis ir sužeistas naikino atakuojančius hitlerininkus taiklia kulkosvaidžio ugnimi. Kursantai traukėsi, nuolat bombarduojami priešo aviaci­ jos, organizuodami gynybą, kaudamiesi su. hitlerininkų desan­ tininkais ir diversantais bei prasiveržiančiais motorizuotaisiais daliniais. Birželio 24 d. tarp Medininkų ir Ašmenos kursantai susidūrė su hitlerininkų 100 žmonių desantu. Į kovą prieš desantininkus stojo 2 kursantų būriai, vadovaujami kpt. Va­ liulio. Kursantų puolimą rėmė 3 tarybiniai tankai, prisijungę prie besitraukiančių mokyklos dalinių. Ryžtinga ataka priešo desantininkai buvo sunaikinti. Birželio 25 d. mokyklos daliniai pasiekė Smurgainius ir organizavo gynybą. Tačiau priešo motorizuotieji daliniai ap­ ėjo kursantų gynybos rajoną. Mokyklos daliniams grėsė ap­ suptis. Kursantai buvo priversti trauktis Molodečno link. Viena kursantų kuopa gavo uždavinį sulaikyti prasiver­ žusių priešo dalinių puolimą, kad pagrindinės mokyklos jėgos galėtų pasitraukti nekliudomos. Hitlerininkų motociklininkai pradėjo supti užėmusią gynybos pozicijas kuopą. Kuopos va­ das pavedė kursantams Žemaičiui, Pučkovui ir Fominui trum­ pam sulaikyti besiveržiantį priešą, o kuopai, tuo pasinaudojus, trauktis toliau. Kursantai kulkosvaidžių ugnimi privertė puo­ lančius priešo kareivius sugulti. Uždavinys buvo sėkmingai įvykdytas 10. Birželio 25 d. mokykla pasiekė Zaskevičius (12 km į šiaur­ vakarius nuo Molodečno). Dvi kursantų kuopos buvo pasiųs­ tos ginti kelių sankryžos prie Lebedžių (6 km į vakarus nuo Molodečno). Zaskevičių rajone mokyklą apsupo priešo tankų ir moto­ rizuotųjų pėstininkų daliniai. Patyrę daug nuostolių per kau­ tynes su pranašesnėmis priešo jėgomis, kursantai pralaužė ap­ suptį ir naktį į birželio 26 d. susijungė su 50-osios šaulių divizijos daliniais lI. Dvi kursantų kuopos, užėmusios gynybos barą prie Lebe­ džių, atmušinėjo įnirtingas priešo atakas. Vadovybė nutarė tilto per Molodečno upelį apsaugai palikti 10 kursantų, o pa­ grindines jėgas atitraukti nuo persekiojančio priešo ir įsitvir­ tinti patogesniame ruože. Į grupę įėjo V. Vilenskis, Goštautas, Sipavičius, Jančiulis, J. Nazarenka, Saifulinas ir kiti. Vado­ vauti grupei buvo pavesta V. Vilenskiui. Jis įsakė kariams ♦ 10 „Tėvynė šaukia", 1942.VI.il. 11 TSRS GMA, f. VPM, ap. 382574, b. 2, 1. 5.

sugulti abipus tilto. Pasirodė hitlerininkų pėstininkai ir tankai. Tarybiniai kariai, nepaisydami akivaizdžios priešo jėgų per­ svaros, drąsiai stojo į mūšį. Kai hitlerininkai pasiekė tilto vi­ durį, kursantai ūmai atidengė kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį. Priešo grandinėse kilo panika. Sprunkančius hitlerininkus skynė antroji kursantų grupė. Sumaniai manevruodami, kur­ santai sudarė priešui įspūdį, jog čia ginasi didesnis dalinys. Likę be pėstininkų paramos, priešo tankai nors ir prasiveržė, bet pateko į mūsų artilerijos ugnį ir buvo sunaikintiI2. Per kautynes Vilniaus pėstininkų mokyklos kursantai pa­ tyrė didelių nuostolių ir drauge su 50-osios šaulių divizijos daliniais pasitraukė į Vileikos rajoną. Birželio 28 d. Vilniaus pėstininkų mokyklos daliniai, toliau traukdamiesi Begomlio—Lepelio kryptimi, Kudijos kaimo ra­ jone (25 km į vakarus nuo Lepelio) užėmė gynybos pozicijas. Vilniaus pėstininkų ir Lepelio artilerijos mokyklos buvo su­ jungtos į operatyvinę grupę. Liepos 2 d. ta operatyvinė grupė susitelkė 12 km į šiaurvakarius nuo Lepelio ir gavo įsakymą pridengti tarybinės kariuomenės Lepelio grupuotės atsitrauki­ mą 13. Gynyba buvo organizuota 35 km fronto ruože. Kovos uždaviniui įvykdyti kursantai buvo paskirstyti į 3 kovos bū­ rius. Dėl didelio atstumo ryšys tarp atskirų būrių nutrūko. Abiejų mokyklų kursantai atrėmė kelias priešo atakas. Prieš kursantus kartais stodavo nuo bataliono iki pulko hitle­ rininkų pėstininkų ir 20—30 tankų. Kai priešo tankai įsiver­ žė į gynybos gilumą, kursantai apmėtė juos buteliais su pa­ degamuoju skysčiu ir rankinių granatų ryšuliais. Septyni prie­ šo tankai buvo pamušti, o 8 — užsidegė. Kiti buvo priversti trauktis. Kulkosvaidžių ugnimi buvo numuštas priešo lėktu­ vas, lakūnas — paimtas į nelaisvę. Vis dėlto priešo tankai ir motorizuotieji pėstininkai apėjo mokyklų gynybos ruožą ir atkirto kursantus nuo pagrindinių Raudonosios armijos j ėglį. Nors ir patirdami didelių nuostolių, kursantai prasiveržė iš apsupties, plaukte persikėlė per Dauguvą ir susijungė su Rau­ donosios armijos daliniais, kurie gynėsi dešiniajame Dauguvos krante tarp Ūlos ir Bešenkovičių 14. Sunkūs Vilniaus pėstininkų mokyklos kursantams buvo mūšiai prie Vitebsko. Dalis kursantų pateko į apsuptį. Prasi­ veržti pavyko tik nedaugeliui15. 12 13 14 15

Žygiai, apkasai, atakos, p. 49—51. TSRS GMA, f. VPM, ap. 382574, b. 2, 1. 6. Ten pat Ten pat, 1. 7.

Vakarų fronto štabo viršininko įsakymu Vilniaus pėstinin­ kų mokykla liepos 11 d. susitelkė Viazmoje, o iš ten liepos 16 d. išvyko į Novokuznecką (Stalinską) toliau mokytis. 1941 m. birželio 22 d., tik prasidėjus •karui, Švenčionėlių vasaros stovyklos apsaugai buvo palikta grupė kursantų, ku­ riems vadovavo mjr. P. Sargelis. Birželio 25 d. paliktieji kur­ santai pasitraukė Polocko—Nevelio kryptimi, kadangi pasi­ traukimo keliai Minsko link jau buvo atkirsti. Prie Nevelio Vilniaus pėstininkų mokyklos kursantų grupė prisijungė prie 179-osios šaulių divizijos. Kursantai ir politinių vadovų kuo­ pos auklėtiniai buvo paskirstyti į kuopas skyrininkais bei bū­ rių vadais ir dalyvavo visose divizijos kovose. Vilniuje buvo palikti 2 kursantų būriai, kurie turėjo su­ naikinti karinius mokyklos sandėlius bei kitą karinį turtą. Vykdant uždavinį, kursantų būrį apšaudė lietuviškųjų buržua­ zinių nacionalistų gauja. Nepaisydami priešo ugnies, kursan­ tai jiems pavestą uždavinį sėkmingai įvykdė. Visa, kas galima evakuoti, buvo perduota 179-ajai šaulių divizijai, o likęs ka­ rinis turtas — sunaikintas 16. Lietuviškųjų Raudonosios armijos dalinių kariai Didžiojo Tėvynės karo pradžioje kiek galėdami kovėsi prieš vokiškuo­ sius fašistinius grobikus, kad būtų sužlugdytas jų žaibinio ka­ ro planas. Mūšiuose daugelis karių, vadų ir politinių darbuo­ tojų pasižymėjo nepaprasta ištverme, drąsa ir pasiaukojimu, atsidavimu savo socialistinei Tėvynei. Didelių nuostolių Didžiojo Tėvynės karo pradžioje paty­ rė visi Raudonosios armijos junginiai, buvę pasienio rajonuo­ se. Raudonajai armijai teko kovoti nepalankiomis politinėmis, ekonominėmis ir karinėmis sąlygomis. Lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai, pralaimėję 1940 me­ tų revoliucijoje ir matydami, kad vien savo jėgomis negalės atkurti buržuazinės santvarkos Lietuvoje, savo likimą sujungė su fašistine Vokietija. 1940 metų rudenį Vokietijoje jie su­ kūrė „Lietuvos aktyvistų frontą", kuris iš esmės buvo hitleri­ ninkų „penktoji kolona" Lietuvoje. „Lietuvos aktyvistų fron­ tas" turėjo šalininkų ir 29-ajame šaulių teritoriniame korpuse. Nacionalistiškai nusiteikę korpuso karininkai šmeižė sąžinin­ gus karininkus, politvadovus, komunistus ir komjaunuolius, stengėsi sukelti karių nepasitikėjimą Raudonąja armija, kal­ bėjo apie greitą jos pralaimėjimą, grasino, kad su visais, kurie aktyviai įsijungė į socializmo kūrimą respublikoje, būsią ne­ gailestingai atsiskaityta. Jie stengėsi nacionalizmo tvaiku 16 Ten pat, 1. 9. 3. Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare

33

užkrėsti karius, sukiršinti lietuvius karius prieš kitų tarybinių tautų karius. Todėl skleidė šmeižikiškus gandus ir prasima­ nymus. Antai aukštųjų korpuso karininkų išvykimą į pasitobuli­ nimo kursus reakcionieriai stengėsi iškreipti, esą, šie yra su­ imti ir ištremti iš respublikos. Dauguma reakcinių karininkų ir puskarininkių buvo de­ maskuota ir izoliuota. Tačiau kai kurie reakcionieriai, įskųsdami sąžiningus karininkus ir skundus paremdami suklastotais dokumentais, pasiekė, kad įskųstieji karininkai buvo neteisin­ gai represuoti. Vėliau, išaiškinus apgaulę, dalis jų buvo reabi­ lituota. Tačiau lietuviškiesiems buržuaziniams nacionalistams tuo pavyko suklaidinti mažiau politiškai išsilavinusius karius. Karo išvakarėse dar ne visi reakcionieriai buvo išaiškinti ir izoliuoti. Dalis jų liko korpuse ir veikė toliau. ■ Socializmo kūrimas Lietuvoje buvo tik prasidėjęs. Vaka­ rykštė buržuazija, nors ir negalėdama išnaudoti darbo žmo­ nių, nebuvo izoliuota. Buožija, kaip klasė, dar buvo nelikvi­ duota, o tik susilpninta. Šios jėgos ir sudarė bazę hitlerininkų ,,penkta j ai kolonai" Lietuvoje. Sužinoję apie prasidėsiančius karo veiksmus, buržuaziniai nacionalistai jau karo išvakarėse, o ypač jam prasidėjus, ėmė organizuotis į gaujas ir ginkluo­ tis. Hitlerininkams okupuojant Lietuvą, buržuaziniai naciona­ listai užpuldinėjo tarybinius darbuotojus ir raudonarmiečius, užiminėjo įstaigas, šnipinėjo fašistinės Vokietijos naudai. Prasidėjus karui, pakėlė galvas reakcionieriai ir 29-ajame šaulių teritoriniame korpuse. Nacionalistiniai karininkai ir puskarininkiai agitavo eilinius karius dezertyruoti iš Raudono­ sios armijos, skleidė gandus apie tarybinės valstybės žlugimą. Tiems kariams, kurie neklausė jų agitacijos, nacionalistai gra­ sino ir juos netgi terorizavo. Pasinaudodami kai kurių dalinių vadų ir politinių darbuo­ tojų budrumo stoka, nacionalistai kartais apsupdavo ir nu­ ginkluodavo politinius vadovus, komunistus, komjaunuolius ir kitus Tarybų valdžiai ištikimus karininkus bei kareivius, dau­ gumą jų nužudydavo. Atskirajam korpuso inžinerijos batalionui pasitraukus iš Va­ rėnos į Vilnių, reakcionieriai, sukėlę paniką, ėmė šaudyti jiems nepageidautinus asmenis: nužudė politinį vadovą V. Beleckį, bataliono vadą mjr. V. Kundrotą ir kt. Lietuviškųjų Raudonosios armijos dalinių kovos ir traukimasis į šalies gilumą vyko aštrios klasių kovos, kuri, prasidė­ jus karui, peraugo į atvirą buržuazijos pasipriešinimą, sąly­ gomis. Kitus Raudonosios armijos dalinius klasių kova palietė

tik netiesiogiai, o lietuviškieji daliniai nuo jos skaudžiai nu­ kentėjo: klasių kova vyko ir dalinių viduje. Lietuviškiesiems Raudonosios armijos daliniams, karo pra­ džia buvo ypač sunki. Pirmosiomis karo ’dienomis labai nu­ kentėjo 184-oji šaulių divizija, kuri po atkaklių mūšių, kaip minėjome, buvo apsupta. Didelių nuostolių patyrė ir kiti Rau­ donosios armijos lietuviškieji daliniai. 179-oji šaulių divizija, pasitraukusi į Baltarusijos TSR, savo gretose teturėjo 1500— 2000 karių17, o 29-ojo šaulių teritorinio korpuso artilerijos daliniuose buvo tik 745 kariai18. Karo pradžioje Vilniaus pėstininkų mokykloje buvo apie 1 tūkst. kursantų. Perkėlus mokyklą į Novokuznecką, joje bu­ vo likę 355 pasitraukę iš Lietuvos kursantai ir 37 vadai bei dėstytojai19. Taigi pradiniame Didžiojo Tėvynės karo etape kovose prieš vokiškuosius fašistinius grobikus aktyviai dalyvavo ir pasi­ traukė į šalies gilumą apie 3 tūkst. lietuviškųjų Raudonosios armijos dalinių karių. Lietuviškųjų dalinių kovos veiksmai šiuo laikotarpiu buvo nesėkmingi, kaip nesėkmingai jie susi­ klostė ir visai Raudonajai armijai. Raudonosios armijos laikinų nesėkmių pradiniu Didžiojo Tėvynės karo laikotarpiu priežastys buvo būdingos ir lietuviš­ kųjų dalinių nesėkmėms. Tačiau greta bendrų priežasčių bu­ vo ir specifinių, kurios lietė tik lietuviškuosius dalinius. Lietuviškieji nacionaliniai daliniai karo išvakarėse ir jo pradžioje buvo nepakankamai kovingi, nes jie nebuvo galuti­ nai sukomplektuoti. Trūko žmonių ir kovinės technikos. 29-ojo šaulių teritorinio korpuso daliniai buvo apginkluoti pasenusios užsieninės konstrukcijos Liaudies kariuomenės ginklais. Trūko šaudmenų, ypač artilerijai. Tai sumažino ir taip nepakankamą korpuso dalinių smogiamąją galią. Atėję į kariuomenę 1940 metais pašauktieji kariai dar bu­ vo neįsisavinę Raudonosios armijos statutų ir taktikos. Tą patį galima pasakyti ir apie korpuso vadus, kurių daugumą sudarė karininkai, atėję į Raudonąją armiją iš Liaudies ka­ riuomenės. Jie nebuvo pasiruošę kaip Raudonosios armijos karininkai. Beveik visi vadai neturėjo patyrimo vadovauti mūšiams. Karo išvakarėse buvo pakeisti korpuso aukštesnio­ sios grandies vadai: pradedant korpuso vadu, divizijų ir pulkų vadais ir baigiant dauguma kuopų vadų. Naujai paskirtieji 17 TSRS GMA, f. 179 šaulių divizija (toliau—179 šd), ap. 27545, b. 1, 1. 36. 18 TSRS GMA, f. 29 štk, ap. 516296, b. 20, 1. 218—219. 19 TSRS GMA, f. VPM, ap. 382574, b. 2, 1. 7.

vadai ir politiniai darbuotojai negalėjo per trumpą laiką susi­ pažinti su padėtimi daliniuose, asmenine dalinių sudėtimi ir visa, kuo jie skyrėsi nuo kitų nenacionalinių Raudonosios ar­ mijos junginių. Lietuviškiesiems Raudonosios armijos daliniams padarė ža­ los tarybinio teisėtumo pažeidimai. Izoliuoti reakcionierius rei­ kėjo. Tačiau tarp izoliuotųjų pateko ir Tarybų valdžiai atsi­ davusių žmonių. Lietuviškuosiuose nacionaliniuose daliniuose buvo nepasitikėjimo vietiniais kadrais atmosfera. Tarybinių organų klaidomis sumaniai naudojosi lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai. Jie sugebėjo paveikti kai kuriuos svyruojančius ir lengvatikius karius. Tai taip pat mažino lietuviškųjų Raudo­ nosios armijos dalinių kovingumą. Dalis 29-ojo šaulių teritorinio korpuso karių nesugebėjo orientuotis sudėtingoje politinėje atmosferoje. Greitas hitle­ rinės kariuomenės veržimasis pirmyn, didelė jos jėgų persva­ ra, ypač karo technika, priverstinis Raudonosios armijos traukimasis sukėlė abejonių ir svyravimų politiškai nesubrendusiems žmonėms. Hitlerinės kariuomenės pradėti karo veiksmai lietuviškie­ siems Raudonosios armijos daliniams buvo netikėti. Apie ka­ ro pradžią lietuviškųjų dalinių kariai sužinojo tik iš Tarybi­ nės vyriausybės pranešimo per radiją birželio 22 d. 12 vai. arba pradėjus bombarduoti vokiečių lėktuvams. Visa tai sutrukdė korpuso vadovybei laiku paruošti lietu­ viškuosius dalinius kovos veiksmams ir galimam atsitrauki­ mui, užkirsti kelią pasireikšti priešiškam elementui. Išdavikiška lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų veikla taip pat buvo viena iš priežasčių, dėl kurių lietuviškieji Rau­ donosios armijos daliniai pradiniame Didžiojo Tėvynės karo etape patyrė didelių nekovinio pobūdžio nuostolių. Tačiau, nepaisant nuostolių ir sunkumų, daugelis lietuviš­ kųjų dalinių karių sunkų ir sudėtingą egzaminą išlaikė. Kovo­ se prieš vokiškuosius fašistinius grobikus jie parodė drąsos ir pasiaukojimo pavyzdžių, meilę ir atsidavimą savo socialisti­ nei Tėvynei.

II. Okupacinis režimas Lietuvoje

1. LIETUVOS LIKIMAS PAGAL AGRESYVIUOSIUS HITLERINES VOKIETIJOS PLANUS

Vokiškieji imperialistai savo grobikiškus planus dangstė įvairiais pavadinimais. Pirmajame pasauliniame kare jie siekė pavergti kitas Europos tautas, sukurti vadinamąją „VidurioEuropą", antrajame — skelbė į vesią „naująją tvarką" Eu­ ropoje. • Kai 1933 metais Vokietijos imperialistai ir kapitalistai, bi­ jodami proletarinės revoliucijos ir siekdami karu užgrobti svetimas teritorijas, atvėrė hitlerininkams kelią į valdžią, antimoksliškos rasinės teorijos tapo valstybės politika. Hitlerio bei jo bendrų planai atitiko slaptus vokiečių militaristų ir monopolistų norus — užkariauti Europą, o po to ir pasaulį. Svarbiausias tikslas hitlerininkų planuose buvo sunai­ kinti jų klasinį ir politinį priešą — Tarybų Sąjungą. Nuo jo įgyvendinimo priklausė ir kitų jų planų likimas. Tai suprato ir Vakarų imperialistinės valstybės. Dėl to jos netrukdė hit­ lerininkams ruoštis karui. Hitlerininkų tikslai TSRS atžvilgiu buvo šie: a) klasiniaipolitiniai — Tarybų Sąjungos, kaip socialistinės valstybės, ir jos institutų bei socialinės santvarkos šalininkų sunaikinimas, b) ekonominiai — TSRS teritorijos ir jos ekonominių resursų užgrobimas ir panaudojimas, c) rasiniai — TSRS tautų paver­ gimas, išnaudojimas ir naikinimas. Hitlerininkų planuose šie tikslai buvo glaudžiai susipynę. Konkrečius nusikalstamus planus Tarybų Sąjungos terito­ rijai užgrobti, jos tautoms pavergti bei eksploatuoti ruošė Vokietijos militaristai — Vyriausioji Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadovybė, hitlerinės Vokietijos monopolijos ir koncer­ nai, Okupuotų rytų sričių ministerija, hitlerinė administracija laikinai užgrobtose TSRS srityse, hitleriniai „moksliniai" insti­ tutai, atskiri pareigūnai. Gairėmis jų nusikalstamam darbui buvo Hitlerio, Geringo, Himlerio, Rozenbergo ir kitų nacisti­

nės Vokietijos vadų kalbos, raštai, nurodymai. Visos minėto­ sios įstaigos glaudžiai bendradarbiavo. Ypač svarbus vaidmuo teko Vokietijos monopolistams. Jie buvo tikrieji nusikalstamų hitlerininkų planų įkvėpėjai ir koreguotojai. Pagal hitlerininkų planus užgrobta TSRS teritorija, net iki Uralo, turėjo sudaryti „didžiąją germanų erdvę". Viena TSRS dalis — Pabaltijys, Krymas, dalis Ukrainos — buvo numatyta prijungti prie Vokietijos, kita turėjo tapti vėlesnės vokiečių kolonizacijos vieta. Tarybines tautas buvo planuojama palik­ ti be valstybingumo, iškeldinti iš gimtųjų vietovių, piudyti tarp savęs, išnaudoti ir naikinti. Pabaltijys, o ypač Vokietijos pasienyje buvusi Lietuva, la­ biausiai viliojo vokiečių imperialistus. Visų hitlerinės Vokietijos vadovų nuomonės sutapo: Lie­ tuva turi būti prijungta prie hitlerinio reicho. Hitleris ir hit­ lerinės kariuomenės vadai jau 1939 m. gegužės 23 d., aptar­ dami Lenkijos užgrobimą, išreiškė pageidavimą užimti ir Pabaltijį — žemės ūkio produktų bazę, „gyvybinę erdvę" rei­ chui Tačiau tuo metu jiems trukdė TSRS pozicija. 1940 m. rugpiūčio 1 d. Vokietijos Vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų vadovybės plane TSRS užpulti ir užgrobti, pavadintame „Barbarosa", Pabaltijui buvo teikiama ypatinga reikšmė. Užimda­ ma Pabaltijį ir Leningradą, hitlerinės kariuomenės vadovybė planavo juos panaudoti jūrų ir oro bazėms įrengti, tarybiniam jūrų laivynui nuo Baltijos uostų atskirti, sueiti į sąlytį su fa­ šistinės Suomijos armija, viešpatauti Skandinavijos šalyse12. 1941 m. liepos 16 d. Hitleris, aptardamas karo prieš TSRS tikslus, pareiškė, kad „visas Pabaltijys turi tapti reicho dali­ mi" 3. Panašios nuomonės dėl mūsų krašto likimo buvo Vo­ kietijos SS ir policijos vadas Himleris, okupuotų rytų sričių ministras Rozenbergas bei kiti hitlerinio reicho vadovai, sky­ rėsi tik metodai ir terminai šiems tikslams pasiekti. Himleris norėjo, kad vakarinės Lietuvos sritys jau karo metu būtų pri­ jungtos prie Vokietijos4. „Generaliniame plane „Ost"—vokiš­ kojo imperializmo programoje Rytų Europai pavergti — buvo numatyta kolonizuoti Lietuvą per 30 metų5. Kitame, apie 1 Geheime Kommandosache, Berlin, 1956, S. 5. 2 Борьба за Советскую Прибалтику..., кн. 1, стр. 9. 3 Verbrecherische Ziele — Verbrecherische Mittel, Moskau, 1963, S. 59—63. 4 J. Sobczak, Hitlerowskie przesedlienia ludnošči niemieckiej w dobie ■drugiej wojny swiatowej, Poznan, 1966, s. 247. s Hitlerinė okupacija Lietuvoje, p. 448.

1942 m. kovo mėn. Himleriui pateiktame „Generalinio plano „Ost" variante, nacių prof. Mejeris-Hetlingas numatė per 15 metų Vakarų Lietuvoje sukurti uždarą vokiečių kolonistų sritį, o per 25 metus Šiaulius ir Vilnių paversti atskirais vo­ kiečių kolonizaciniais atramos taškais. Pagal jo planą į Lie­ tuvą turėjo būti atsiųsta 253 tūkst. vokiečių, o jų įkurdinimui skirta 1580,6 mln. markių 6. Rygos reichkomisariato Politikos valdybos Erdvės (Raum) skyrius, ruošęs konkrečius Ostlando kolonizavimo planus, 1942 m. lapkričio 17 d. pateikė tokį Lietuvos kolonizavimo planą: nuo Tilžės iki Latvijos sienos, per Lietuvą, sukurti vo­ kiečių kolonistų juostą, jungiančią buvusias „vokiškas“ ordinų žemes; Kaune, Panevėžyje, Kėdainiuose ir kituose miestuo­ se Baltijos link apgyvendinti tik vokiečius, Žemaitija turi tap­ ti germanų kolonija, Vilnius, Alytus, Utena, Švenčionys, Za­ rasai — vokiečių kolonistų atramos taškais. Vietinių gyven­ tojų juose palikti labai mažai: Vilniuje (kartu su atkeltais iš kitų Europos šalių ne vokiečių tautybės žmonėmis) — 20 tūkst., Utenoje — 2 tūkst., Alytuje — 5 tūkst. ir pan.7 Hitlerininkų planuota svetimų teritorijų kolonizacija, be abejo, nebūtų palengvinusi Vokietijos proletariato padėties. Kaip ir kitų užgrobtų kraštų, Lietuvos žemė ir turtai turėjo atitekti hitleriniams generolams, policijos ir SS viršininkams, Vokietijos monopolijų atstovams, dvarininkams ir kitokiems stambiems nacių režimo rėmėjams. Hitlerinės Vokietijos mo­ nopolijos ir koncernai—„IG Farbenindustrie", ,,Zeiss" ir ki­ ti — dar prieš karą buvo paruošę planus, kaip jie pasidalys, užgrobtų TSRS respublikų, jų tarpe ir Pabaltijo, turtus, pra­ monę 8. Vokietijos ekonomikos tvarkytojo Geringo, Okupuotų, rytų sričių ministerijos ministro Rozenbergo planais ir Lietu­ vos pramonę buvo numatyta užgrobti, įkuriant valstybines-monopolines bendroves 9. 6 Cz. Madaiczyk, Polityka III Rzeszy w okupowanej Polsce, t, t, Warsza­ wa, 1970, s. 139—146. 7 Žr. Latvijos TSR Centrinis valstybinis istorinis archyvas (toliau.— Latvijos TSR CVIA), f. P-69, ap. la, b. 3, 1. 3. 8 W. Schumann, Das Kriegsprogramm des Zeiss Konzerns. Ein Beitrag des staatsmonopolistischen Kapitalismus und der faschistischen Politik der „Neuordnung“ Europas und Ostasiens wahrend des zweiten Weltkrieges, Zeitschrift fur Geschichte, Berlin, 1963, Heft 4-—5, S. 704—725. 9 T. M. Сорокин, Д. Ф. Вирных, П. Л. Липило, Немецкая фашистская, система ограбления и экономической эксплуатации оккупированных тер­ риторий СССР, Немецко-фашистский оккупационный режим, М., 1965, стр. 156.

Sprendžiant Lietuvos gyventojų likimą, hitlerinių vadeivų planai labiau skyrėsi. Kad užimtoje TSRS teritorijoje, taip pat ir Lietuvoje, būtų sunaikinti politiniai priešai: komunistai, tarybiniai aktyvis­ tai, pasipriešinimo judėjimo dalyviai, kultūros veikėjai,— hit­ lerinės Vokietijos vadovų nuomonės sutapo. Buvo planuoja­ ma sunaikinti fiziškai rasiniais sumetimais žydus ir čigonus. Be fizinio sunaikinimo, hitlerininkai buvo sugalvoję ir ki­ tų būdų pavergtoms tautoms naikinti: materialinių žmonių egzistencijos priemonių apribojimą, alinimą sunkiais darbais, iškeldinimą iš gimtinės, gimimų mažinimą, tautų piudymą ir pan. Dauguma hitlerinių vadų lietuvių tautą laikė „rasiškai menkaverte", „nepaklusnia", „rasių mišiniu". Todėl hitlerinės Vokietijos SS ir policijos vadas Himleris pastabose prie „Ge­ neralinio plano „Ost" reikalavo visus lietuvius iškeldinti iš gimtojo krašto. Kitų hitlerinio reicho vadovų — okupuotų rytų sričių ministro Rozenbergo, Ostlando reichskomisaro Ložės bei jų pavaldinių — nuomone, iškeldinti iš pradžių reikėję tik Ry­ tų Lietuvos gyventojus, o kitus, perkėlus į Rytų Lietuvą, laiki­ nai panaudoti kaip darbo jėgą, kaip biologinę užtvarą nuo slavų tautų, išvežti darbams į Vokietiją, šiek tiek germani­ zuoti 1011 . Būdami vieningos nuomonės, kad daugumą Lietuvos gy­ ventojų reikia iškeldinti, hitlerinės Vokietijos vadovai ir va­ dovaujančios įstaigos numatė įvairias ištrėmimo vietas: Vy­ riausioji reicho saugumo valdyba siūlė lietuvius iškeldinti į Vakarų Sibirą, Okupuotų rytų sričių ministerijos ministras Rozenbergas, jo pavaldiniai ministerijoje ir Pabaltijyje—į Baltarusiją, į „rusų žemes“, Hitleris ir hitlerinės Vokietijos SS ir policijos vadas Himleris — į Rytus apskritai. Lietuvoje gyvenusias tautines mažumas (išskyrus žydus ir čigonus, kuriuos planuota sunaikinti visus) buvo numatyta po karo iš Lietuvos taip pat iškeldinti. Bijodami vieningo tautų pasipriešinimo, okupantai siūlė jas tarpusavyje piudyti. Pir­ miausia buvo planuojama kurstyti šovinistines lietuvių aistras, laikinai įkurdinant juos išvarytų rusų, lenkų sodybose ir pan. Rusai ir lenkai jau karo metu turėjo būti išstumti iš politinio, kultūrinio gyvenimo, iš svarbesnių ekonominių pozicijų, o vė­ liau ir visai iš Lietuvos. 1942 metų Rozenbergo įstatymu Pa­ baltijyje gyvenusius lenkus net buvo planuota apgyvendinti koncentracijos stovyklose u. Karo pradžioje hitlerininkai buvo 10 В. Краль, Преступление против Европы, M., 1968, стр. 97. 11 Latvijos TSR CVIA, f. P-70, ap. 3, b. 50, 1. 41—44.

sumanę sunaikinti Lietuvoje gyvenančius karaimus. Galutinai karaimų likimą turėjo nuspręsti Vyriausioji reicho saugumo valdyba ir hitleriniai komisarai. Nors karaimai nebuvo naiki­ nami, vis tik galutinis klausimo išsprendimas užsitęsė labai ilgai. 1942 metų pabaigoje Vokietijos Okupuotų rytų sričių ministerijos ir Rygos reichskomisariato „rasiniai" specialis­ tai— „daktarai" Holcas ir Šteinigeris — „tyrė" Lietuvos karai­ mų išvaizdą, istoriją ir kitas „rasines" savybes 12. Tačiau pra­ laimėjimas prie Stalingrado ir kitos nesėkmės frontuose pri­ vertė okupantus kai kurių genocidinių planų atsisakyti. Taigi hitlerininkai buvo numatę Lietuvą prijungti prie hit­ lerinio reicho, ją kolonizuoti, daugumą krašto gyventojų iš­ keldinti iš respublikos, išvežti priverstiniams darbams į Vo­ kietiją ir kitas šalis, dalį gyventojų vietoje sunaikinti, o ne­ daugelį — germanizuoti. Hitlerininkų tikslai Lietuvos TSR, kaip ir kitų užgrobtų TSRS respublikų, atžvilgiu buvo grindžiami pirmiausia klasiniais interesais — noru sunaikinti socialistinę santvarką, jos institutus ir šalininkus. Hitlerininkų planams taip pat turėjo įtakos lietuvių tautos kova prieš okupantus karo metu, priešinimasis germanų ekspansijai į Rytus vidur­ amžiais. Planų detalių hitlerinio reicho vadovai nebuvo galutinai suderinę ir konkretizavę. 1942 metų pabaigoje, susidarius jiems nepalankiai padėčiai fronte, tie skirtumai taip ir liko nesu­ derinti. Minėti hitlerinių okupantų planai turėjo būti daugiausia įgyvendinami po menamos jų pergalės prieš Tarybų Sąjun­ gą •— pokario metais. Tačiau kai kurie jų: Lietuvos ekonomi­ kos griovimas, gyventojų eksploatavimas, naikinimas, alini­ mas, teroras, trėmimas iš gimtinės, mobilizavimas į karinius dalinius, dalinė Lietuvos kolonizacija, kultūros, švietimo, moks­ lo griovimas-—buvo vykdomi jau karo metais. Tai dar vienas akivaizdus įrodymas, kad Raudonosios armijos pergalė prieš hitlerinį fašizmą išgelbėjo lietuvių tautą nuo vergovės ir su­ naikinimo. 2. VOKIŠKŲJŲ FAŠISTŲ OKUPACINES VALDŽIOS KARINIS IR CIVILINIS APARATAS

1941 m. birželio 22 d. hitlerinė Vokietija, sulaužiusi nepuoli­ mo sutartį, klastingai užpuolė Tarybų Sąjungą. Lietuvos TSR hitleriniai okupantai užgrobė pirmąją karo savaitę. Per Lie♦ 12 Lietuvos TSR CVA, f. 1399, ap. 1, b. 1, 1. 276—277; f. 614, ap. 1, b. 338, 1. 23.

tuvą veržėsi hitlerinės kariuomenės „Šiaurės" ir „Centro" ar­ mijų grupių daliniai. Užnugariui tvarkyti ir ramdyti į Lietuvą atvyko hitlerinės kariuomenės „Šiaurės" ir „Centro" armijų grupių apsauginės divizijos. Pirmosiomis dienomis aukščiau­ sios valdžios funkcijas vykdė pražygiuojančių karinių dalinių vadai, o vėliau — apsauginių divizijų įsteigtos karo lauko ko­ mendantūros. Nuo 1941 m. rugpiūčio mėn. iki okupacijos pa­ baigos okupuota Lietuvos TSR buvo pavaldi hitlerininkų kariuomenės Ostlande vado paskirtam Lietuvos apsauginės srities komendantui gen. Poliui. Kartu su vermachto apsaugi­ nėmis divizijomis į Lietuvą atvyko ir hitlerininkų saugumo policijos bei SD operatyvinės grupės. 1941 m. liepos 17 d. Hitlerio įsaku buvo sudarytas Ostlando reichskomisariatas. Karinę valdžią buvo nurodyta pakeisti vadinamąja civiline okupantų administracija — hitleriniais ko­ misarais. Mat, okupuotoms TSRS sritims valdyti buvo sudaryta Okupuotų rytų sričių ministerija, vadovaujama kilusio iš Pa­ baltijo vokiečių barono Rozenbergo. Ostlando reichskomisariatą sudarė keturios sritys: Lietuva, Latvija, Estija ir didesnė Baltarusijos dalis. Ostlando reichskomisaru Hitleris paskyrė seną nacių partijos veikėją Ložę.. 1941 m. liepos 28 d. hitleriniai komisarai perėmė Lietuvos ad­ ministravimą. Generaliniu Lietuvos komisaru buvo paskirtas Teodoras Adrianas fon Rentelnas, ir įsteigtas Kaune generali­ nis komisariatas. Reichskomisaras Ložė paskelbė panaikinąs Pabaltijo ir Bal­ tarusijos tarybinių respublikų valstybingumą ir vykdąs aukš­ čiausiąją valdžią. Valstybine kalba Ostlande buvo paskelbta vokiečių kalba, tarybinės respublikos pavadintos generalinė­ mis Ostlando sritimis. Generalinė Lietuvos sritis buvo padalyta į 6 apygardas: 2 miestų ir 4 provincijų. Vilniaus apygardos komisaru buvo pa­ skirtas Vulfas, Vilniaus miesto — Hingstas, Kauno apygardos — Lencenas, Kauno miesto — Krameris, Šiaulių apygardos — Gevekė, o Panevėžio apygardos — Noimas. Hitleriniams komisarams perėmus valdžią, okupacinei ka­ rinei vadovybei buvo palikti karinio pobūdžio uždaviniai: fron­ to ir užnugario dalinių aprūpinimas maistu bei pramonės ga­ miniais, pražygiuojančių karinių dalių apnakvinimas, užnuga­ rio apsauga ir ramdymas, tarybinių belaisvių kalinimas ir tvarkymas, Lietuvos jaunimo, arklių, ratų mobilizavimas fron­ to reikalams ir pan. Be to, karinė valdžia glaudžiai bendradar­ biavo su hitleriniais komisarais, padėdama jiems vykdyti po­

litines bei administracines užduotis, o 1944 m. vasarą, frontui priartėjus, vėl perėmė aukščiausiąją valdžią Generalinis Lietuvos komisaras Rentelnas turėjo didžiulį valdžios aparatą hitlerinių imperialistų klasiniams, koloniza­ ciniams ir rasiniams tikslams įgyvendinti. Generalinio komi­ sariato Politikos valdyba pateikdavo ir įgyvendindavo įstatymus bei priemones gyventojams terorizuoti, žudyti, mobilizuoti į darbus bei kariuomenę, maskuoti okupantų planams. Ekono­ mikos valdyba prižiūrėjo pramonės, prekybos, žemės ūkio įmonių veiklą, organizavo jų panaudojimą ir apiplėšimą fron­ to bei hitlerinės Vokietijos poreikiams tenkinti, tvarkė mais­ to produktų ir pramonės gaminių paskirstymą užgrobtoje Lie­ tuvoje. Kultūros skyrius rūpinosi Lietuvos švietimo, mokslo bei kultūros įstaigų darbo slopinimu ir germanizavimu. Darbo ir socialinių reikalų skyrius organizavo darbingų Lietuvos gy­ ventojų apskaitą, priverstinius darbus, darbininkų išvežimą į Vokietiją. Kolonizacijos klausimus sprendė SS kolonizacijos štabas prie Generalinio komisariato Kaune. Apygardų komi­ sarai, o tuo labiau generalinis komisaras, buvo aukščiausieji valdytojai, turėjo vykdomąją, įsakomąją ir teisminę galią. Jų įsakymai prilygo įstatyminei teisei. Okupantų civilinė admi­ nistracija turėjo savo pareigūnus ne tik komisariatuose, bet ir miestuose bei apskrityse, kur nebuvo komisariatų. Tai — vadinamieji apygardų ūkio vadovai, komisariniai inspektoriai gamybai, prekybai, apskričių žemės ūkio vadovai. Formaliai generaliniam Lietuvos komisarui buvo pavaldi hitlerininkų saugumo policija ir SD Lietuvoje1 2. Tačiau hitle­ rinės saugumo policijos ir SD viršininkai direktyvas žmonėms terorizuoti ir žudyti gaudavo iš Berlyno. Todėl hitlerinių ko­ misarų nurodymų jie ne visuomet paisydavo. Antra vertus, dėl pagrindinių okupantų tikslų: Lietuvos gyventojų dalinio sunaikinimo, terorizavimo, Lietuvos germanizavimo, ekonomi­ kos apiplėšimo, kultūros naikinimo ir kt.— jų nuomonės suta­ po. Be to, 1941 m. liepos 17 d. įsakymu Hitleris priskyrė hit­ leriniams komisarams SS ir policijos vadus, kuriems okupuo­ tose srityse buvo pavaldi vadinamoji hitlerininkų viešoji (tvarkos) policija. Nacių partijos Lietuvos valdybos žiniomis, 1942 m. lapkričio 1 d. Lietuvoje buvo apie 7900 reicho vokie­ čių. Dauguma jų dirbo okupacinės valdžios aparate. Be to, okupuotoje Lietuvos TSR dislokavosi pražygiuojančios ver­ 1 Latvijos TSRS CVIA, f. P-70, ap. 3, b. 56, 1. 35; Nacionalistų talka hitlerininkams, V., 1970, p. 86—89. 2 Lietuvos TSR CVA, f. 614, ap. 7, b. 27, 1. 4—6.

machto dalys, buvo atsiunčiami okupantų teroro priemonėms paremti hitlerininkų bei latvių, estų, rusų, ukrainiečių bur­ žuazinių nacionalistų policijos daliniai. 1944 metais į Rytų Lietuvą gyventojams terorizuoti ir kovai prieš tarybinius par­ tizanus buvo atkelti 9-asis ir 16-asis SS policijos pulkai3. Šis karinis-policinis bei civilinis okupacinės valdžios apa­ ratas organizavo ir vykdė Lietuvos gyventojų masines žudy­ nes, terorą ir persekiojimą, plėšė ir panaudojo fronto bei hitlerinės Vokieti j oš poreikiams tenkinti mūsų respublikos pramonę bei žemės ūkį, organizavo priverstinius darbus, mobi­ lizavo jaunimą į policinius ir karinius dalinius, trėmė gyven­ tojus į hitlerinę Vokietiją darbams, vykdė Lietuvos koloniza­ vimą, slopino švietimą bei kultūrą. Hitleriniai okupantai savo tikslams įgyvendinti pasitelkė vietinių kolaboracionistų. Kai kurie 1940 metais nuverstų išnau­ dotojų klasių atstovai, ypač fašistinio režimo šalininkai, tikėjosi, hitlerininkams padedant, sugrįžti į valdžią, vėl atgauti praras­ tus dvarus, fabrikus, prekybos įmones ir kitas pelningas vietas. Į hitlerinį okupacinės valdžios aparatą buvo įjungti vadina­ mieji generaliniai tarėjai, apie 300 apskričių viršininkų, vals­ čių viršaičių4, apie 900 lietuvių buržuazinių nacionalistų saugumo ir kriminalinės policijos valdininkų5, apie 8 tūkst. vadinamųjų policinių batalionų narių6, apie 6 tūkst. lietuvių buržuazinių nacionalistų vadinamosios viešosios policijos tar­ nautojų 7 ir šimtai kitų įvairiausių „inspektorių", „mokesčių rinkėjų", „garbės policininkų", „savisaugos būrių" dalyvių, seniūnų ir kt. 3. MASINIS LIETUVOS GYVENTOJŲ NAIKINIMAS

Vokiečių fašistai, įgyvendindami Vokietijos imperialistų genocidinius bei kolonizavimo planus, pirmiausia stengėsi pa­ ruošti erdvę monopolistiniam kapitalui, naikinti ir engti svar­ biausius klasinius ir politinius savo priešus, rasiškai, jų nuo­ mone, menkaverčius žmones. Prieš užpuolant TSRS, gausūs hitlerinės kariuomenės ir policijos būriai gavo aiškius nurody­ mus, kaip jie turi elgtis užgrobtoje TSRS teritorijoje. Jau 1941 m. kovo 30 d. Hitleris informavo vermachto vadus, kad, 3 4 5 6 7

Ten Ten Ten Ten Ten

pat, f. 738, ар. 1, b. 13, 1. 1—33. pat, f. 1399, ар. 1, b. 1, 1. 101. pat, f. 969, ap. 2, b. 11, 1. 58; f. 1399, ар. 1, b. 64, 1. 4. pat, f. 1018, ар. 1, b. 102, I. 28. pat, f. 638, ap. 2, b. 13, 1. 102; 1. 1; b. 31, 1.3—4.

užėmus Tarybų Sąjungą, reikės likviduoti tarybinius komisa­ rus 1941 m. birželio 6 d. Vokietijos Vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadovybė slaptai įsakė karo vadams, įžengus į TSRS, naikinti tarybinius-partinius vadovus patiems arba perduoti juos saugumo policijos ir SD grupėms2. Prieš 3—4 dienas iki užpuolant TSRS, Hitleris ir Himleris įpareigojo šias grupes okupuotose TSRS srityse išnaikinti komunistinius veikėjus, žydus, čigonus, psichinius ir nepagydomus ligonius, „asocialius elementus" 3. Dauguma naikinamųjų kategorijų buvo labai ne­ apibrėžtos— naikinti buvo leista ką tik nori4. Vyriausiojo hitlerinės kariuomenės vado Keitelio 1941 m. gegužės 13 d. direktyva buvo kariuomenei įsakyta naikinti be teismo prieš vermachtą pasikėsinusius žmones, o kaltininkų greitai neiš­ aiškinus, bausti mirtimi aplinkinių vietovių gyventojus5. 1941 m. birželio pabaigoje—liepos pradžioje hitlerininkai, paskelbdami okupacinės valdžios įvedimą, įvedė ir privalomą gyventojų registravimą, pranešė bausią mirtimi už vokiečių kariuomenės užpuolimą, tarybinių karių ir aktyvistų rėmimą, už nesuteikimą žinių apie komunistus, komjaunuolius, tarybi­ nius aktyvistus, už ekonominius nusikaltimus, sabotažą, nepa­ klusimą okupacinei valdžiai ir pan.e Jie organizavo tarybinių karių ir aktyvistų gaudynes, įvedė diskriminacinius nuostatus žydams, įsteigė jiems getus ir pan. Lygiagrečiai ėmė siausti ir hitlerininkų saugumo policijos bei SD grupės. SD operatyvinės grupės A vadas V. Stalekeris 1941 m. birželio 24 d. žodžiu įsakė Tilžės ir Karaliaučiaus ges­ tapininkams pradėti žudynes Lietuvoje. 1941 m. birželio 25 d. jis atvyko į Kauną ir, slaptai sukurstęs lietuvių buržuazinius nacionalistus, organizavo pirmąsias žudynes 1. SD operatyvinės grupės A būrys 3/A, buvęs Kaune, 1941 m. liepos 1 d. gavo iš Berlyno operatyvinį įsakymą Nr. 2 — pradėti Lietuvoje „bolševikų ir žydų valymo akcijas" 8. Galiausiai potvarkius dėl Lietuvos gyventojų persekiojimo bei naikinimo pakartojo hitleriniai komisarai, paskelbdami ♦ ♦ ♦ 1 Fall 12. Das Urteil gegen das Oberkommando der Wehrmacht, Berlin, 1960, S. 90—92. 2 Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 43. 3 Fall 9. Das Urteil im SS Einsatzgruppenprozess, Berlin, 1963, S. 31. 4 Fall 12..., p. 90—92. 5 Der Nurnberger Prozess, Band II, Berlin, 1962, S. 483—485. 6 Lietuvos TSR CVA, f. 678, ap. 1, b. 1, 1. 16; f. 627, ap. 1, b. 324, 1. 11 ir kitur. 7 Ten pat, f. 1099, ap. 1, b. 8, 1. 1; f. 677, ap. 1, b. 11, 1. 14; f. 727, ap. 6, b. 1, 1. 9; f. 689, ap. 1, b. 2, 1. 26. 8 Ten pat, f. 1436, ap. 1, b. 9, 1. 74.

juos spaudoje, per radiją, informaciniuose leidiniuose, skelbi­ mais. Jie tapo viešais įstatymais. Hitlerininkai suprato, kad masinės žudynės gali sukelti jiems nepalankias pasekmes, neigiamai paveikti vietinius gy­ ventojus. Be to, masinėms žudynėms buvo reikalingos gausios jėgos. 1941 m. birželio 29 d. operatyviniame įsakyme Nr. 1 vykstančioms į Lietuvą hitlerininkų saugumo policijos ir SI> operatyvinėms grupėms buvo nurodyta skatinti prieš komu­ nistus ir žydus nusiteikusių žmonių aistras, įtraukti juos į žu­ dynes, kad Lietuvos gyventojai būtų žudomi savųjų rankomis, kad kaltė tektų jiems patiems 9. SD grupės A vado V. Štalekerio prisipažinimu, taip buvo daroma per tarybinių aktyvis­ tų ir žydų pogromus Kaune ir kitose Lietuvos vietosel011 . V. Štalekeris 1941 metų ataskaitoje Berlynui rašė: „Tiek Kau­ ne, tiek ir Rygoje, kiek buvo įmanoma, buvo padaryti filmai ir fotonuotraukos, įrodantys, kad pirmąsias gaivališkas žydų ir komunistų žudynes vykdė lietuviai ir latviai" H. Pirmąją karo dieną hitlerinė kariuomenė, vykdydama mi­ nėtąją Keitelio direktyvą dėl kolektyvinės vietinių gyventojų atsakomybės, neaptikusi okupantus apšaudžiusių tarybinių ka­ rių, sušaudė 43 Ablingos kaimo gyventojus. Tokiais pat ar panašiais sumetimais pirmosiomis karo dienomis vermachto kareiviai žudė nekaltus žmones pavieniui arba grupėmis ir ki­ tose Lietuvos vietose. Pirmosiomis okupacijos dienomis buvo suiminėjami ir žu­ domi komunistai, komjaunuoliai, tarybiniai aktyvistai — žemės dalinimo komisijų nariai, milicininkai, naujakuriai, tarybiniai agitatoriai, atsilikę tarybiniai kariai, tarybinių karininkų, o ypač tarybinių komisarų šeimų nariai, žmonės, rėmę tarybi­ nius karius arba teikę jiems pagalbą, žydai12. Suiminėjama ir žudoma buvo už menkiausią apkaltinimą, pavyzdžiui, „kupinas bolševikiškos dvasios", „agitatorius-specas", „KP narys — pri­ sipažinęs", „sieninio laikraščio leidėjas" ir pan.13 Be pavienių ir grupinių suėmimų, buvo vykdomos masinės tarybinių akty­ vistų, karių gaudynės ir paieškos. Didėjant Lietuvos gyventojų priešinimuisi okupantams, kal­ tinamųjų ir areštuojamųjų žmonių kategorijos plėtėsi, kito. 9 Archyviniams dokumentams skelbti redakcijos (toliau — ADSR) fon­ das, r. 137, 1. 72. 10 Fall 9..p. 56—57. 11 Нюрнбергский процесс, т. 3, M., 1966, стр. 327. 12 Lietuvos TSR CVA, f. 729, ap. 1, b. 18, 1. 11; f. 681, ap. 2, b. 1, 1. 1—10. 13 Ten pat, f. 650, ap. 1, b. 3, 1. 16.

Buvo suiminėjami ir žudomi žmonės, slėpę arba rėmę tarybi­ nius partizanus, priklausę pasipriešinimo grupėms, sabotavę hitlerininkų potvarkius bei prievoles, pasišalinę iš priversti­ nių darbų, nevykę į hitlerines mobilizacijas. Pirmosiomis okupacijos savaitėmis žudynės vyko chaotiš­ kai. Vėliau, nuo 1941 m. liepos vidurio, hitlerininkų saugumo policija ir SD, norėdamos organizuočiau ir labiau užmaskuotai vykdyti žudynes, sudarė iš SD operatyvinio būrio 3/A 8—10 prityrusių žudikų grupę, vadovaujamą SS oberšturmbanfiurerio kriminalinio policijos komisaro Hamano. Ši grupė, pasitel­ kusi Kaune dislokuotų lietuvių buržuazinių nacionalistų poli­ cinių batalionų narius, važinėjo po Lietuvą ir vykdė žudynes. Tiesa, daug kur žudynėse dalyvaudavo ir kiti daliniai. Į Vilnių ir Vilniaus apygardą, kur žudė SD 9/B ir 3/A būrio padaliniai, ir Šiaulių apygardą, kur žudė 2/A būrio dalis, Hamano būrys užsukdavo rečiau. 1941 metų pabaigoje dauguma tarybinių aktyvistų ir žydų jau buvo sunaikinta. Todėl pagrindinėmis Lietuvos gy­ ventojų naikinimo vietomis tapo kalėjimai, koncentracijos ir priverstinio darbo stovyklos, žydų getai, o ypač naikinimo stovyklos — Kauno IX fortas ir Paneriai. Pirmaisiais okupaci­ jos mėnesiais beveik visos okupacinio aparato ir vietinių na­ cionalistų įstaigos bei formuotės organizavo Lietuvos gyven­ tojų terorą ir žudynes. Vėliau svarbiausiomis žudynių vykdymo instancijomis buvo hitlerininkų ir vietinių nacionalistų saugu­ mo policija, o nuolatiniais egzekutoriais, be šių įstaigų dar­ buotojų, 1-ojo lietuvių buržuazinių nacionalistų policinio ba­ taliono Kaune dalis (apie 205 žmonės), dar vadinama Kauno ypatinguoju būriu, ir Vilniaus lietuvių buržuazinių nacionalis­ tų ypatingasis būrys (pradžioje—150, vėliau — 40—43 žmo­ nės) 14. Kitos karinės-politinės formuotės: viešoji hitlerininkų policija, SS ir policijos pulkai, viešoji lietuvių buržuazinių na­ cionalistų policija, policiniai lietuvių, latvių, estų, rusų, ukrai­ niečių nacionalistų batalionai — buvo panaudojami žudynėms nereguliariai. Išsiplėtus Lietuvoje partizaniniam judėjimui, okupantai, ne­ pajėgdami nustelbti ginkluoto liaudies pasipriešinimo, ėmė masiškai naikinti kaimus. Lietuvos generalinis komisaras Rentelnas 1943 m. rugsėjo 9 d. viešai paskelbė, kad tose vietose, ♦ ♦ ♦ ■ 14 Apie lietuvių buržuazinių nacionalistų saugumo policijos darbuotojus, policinių batalionų vadovybę nacių partijos Lietuvoje vadas Dangėla 1943 m. birželio 25 d. rašė Berlynui: . .jie visai atvirai ir garbingai bendradarbiau­ ja su Vokietija, bet jų labai mažai ir liaudies masės jų neremia" (žr. Lie­ tuvos TSR CVA, f. 738, ap. 1, b. 4, L 5—10).

kur veikia partizanai, kaimai ir gyvenvietės bus sudeginti, turtas atimtas, o gyventojai išvežti į priverstinius darbus, koncentracijos stovyklas arba kalėjimus 15. Taip buvo sunai­ kinti Fermos, Lazdėnų, Dryžulių, Miliūnų, Šlapekių, Landūnų ir kiti kaimai16. Žiauriausiai okupantai sunaikino Pirčiupiu kaimą. Čia 1944 m. birželio 3 d. jie sušaudė arba sudegino 119 žmonių ir trobesius, pasigrobė turtą17. Šį nusikaltimą įvykdė 16-asis SS ir policijos pulkas, vadovaujamas esesinin­ ko Valterio Titelio. Daugiausia Lietuvos gyventojų buvo nužudyta rasiniais motyvais. Visuotinai buvo naikinami žydų tautybės gyvento­ jai. Hitlerininkai buvo numatę Lietuvos žydus sunaikinti pir­ maisiais okupacijos metais. Okupantai žydų žudynėms panau­ dojo ir vietinius buržuazinius nacionalistus: pirmosiomis okupacijos dienomis per pogromus ir chaotiškus šaudymus, vėliau, suvarius daugumą žydų į getus,— organizuotai ir pla­ ningai. Tik trūkstant okupantams darbo jėgos, dalis žydų bu­ vo palikta stambiuose getuose: Vilniaus — apie 20—23 tūkst., Kauno — apie 15 tūkst., Šiaulių — apie 5 tūkst.18 Suvaryti į ge­ tus žydai buvo panaudojami darbams ir palaipsniui naikinami. 1940 metais Lietuvoje buvo apie 208 tūkst. žydų. Karui prasi­ dėjus, iš jų į Tarybų Sąjungos gilumą pasitraukė apie 8,5 tūkst.19 Liudininkų parodymais, Kaune ir Vilniuje liko apie 1500—1900 gyvų žydų. Visoje Lietuvoje, matyt, jų išliko daugiau. Daug Lietuvos žydų buvo sunaikinta hitlerinės Vo­ kietijos koncentracijos stovyklose — Osvencime, Dachau, Štut­ hofe, Salaspilyje ir kitur. Tačiau kai kurie ir ten liko gyvi. Todėl galima manyti, kad hitlerininkai sunaikino apie 170— 190 tūkst. Lietuvos žydų. Be žydų, rasiniais motyvais taip pat buvo žudomi čigonai. Pirmaisiais karo metais jie buvo naikinami pavieniui, o 1942 m. sausio 12 d. Ostlando reichskomisarui Ložei įsakius, SS ir po­ licijos vadas Ostlande Jekelnas liepė su jais visais elgtis kaip su žydais 20. Buvo naikinami ir psichiniai ligoniai. Ypač žiauriai hitlerininkai naikino tarybinius belaisvius. Lietuvoje tarybiniams belaisviams buvo įsteigta keliolika sto­ vyklų. Didžiausios jų — Vilniuje, Kaune, N. Vilnioje, Alytuje, Pagėgiuose, Bezdonyse, Virbalyje, K. Naumiestyje. Marinda­ mi badu, kankindami, alindami prie sunkių darbų, ligomis bei 15 16 17 18 19 20

Lietuvos TSR CVA, f. 729, ap. 7, b. 23, 1. 107. Iš viso okupacijos metais buvo sunaikintas 21 Lietuvos kaimas. V. Uždavinys, Pirčiupio tragedija, V., 1965. Lietuvos TSR CVA, f. 1399, ap. 1, b. 26, L 55—56. K. Varašinskas, Karo sūkuriuose, p. 168. Lietuvos TSR CVA, f. 659, ap. 1, b. 1, 1. 222.

nuolatinėmis žudynėmis okupantai sunaikino Lietuvos terito­ rijoje apie 200 tūkst. tarybinių karo belaisvių21. Be to, Lietu­ voje okupantai naikino ir iš kitų okupuotų TSRS respublikų bei Europos šalių atvežtus žmones. 'Daugiausia — apie 60 tūkst.— buvo nužudyta Alytuje, apie 10—20 tūkst.— Kau­ no IX forte, apie 5 tūkst.— Paneriuose22. Karui užsitęsus ir blogėjant okupantų padėčiai fronte, kai hitlerininkai pamatė, kad už padarytus nusikaltimus jie gali būti patraukti atsakomybėn, buvo imta žudynių pėdsakus nai­ kinti. 1942 m. birželio mėn. Vyriausiosios reicho saugumo val­ dybos skyriaus viršininkas Miuleris įsakė Europos žydų naiki­ nimo organizatoriaus Eichmano bendrui SS štandartenfiureriui Bliobeliui pradėti slaptai atkasinėti lavonus, juos deginti ir sprogdinti, kaulus sumalti ir išbarstyti, žudynių vįetas užsėti, apsodinti medžiais. Atkasti ir deginti lavonus turėjo mirti pasmerkti kaliniai, kurie, atlikę darbą, privalėjo būti sunai­ kinti. 1943 metų pabaigoje degintojų komandos pasirodė Kau­ no IX forte ir Paneriuose. Dokumentuose jos buvo vadinamos įmonėmis 1005a ir 1005b. 1943 m. lapkričio pradžioje IX forte prasidėjo lavonų deginimas. Hitlerininkai fortą aptvėrė trijų metrų aukščio drobine siena. Sargybiniai ir užrašai, grasinan­ tys sušaudymu, saugojo forto teritoriją nuo visuomenės akių. Lavonų deginimui vadovavo hitlerininkų saugumo policija ir SD ypatingoji komanda, vadovaujama SS oberšturmfiurerio Rudžio Radifo 23. Apie 70 mirti pasmerktų tarybinių karo be­ laisvių, Kauno geto žydų ir Kauno kalėjimo kalinių, panaudo­ jant griežčiausias priemones bei viliojant geruoju, turėjo kuo greičiau sunaikinti IX forte vykusių žudynių pėdsakus. Degi­ nama buvo iki pat okupacijos pabaigos. Buvo sudeginti visi seniau sunaikintų žmonių lavonai, žudymo vieta apsodinta bulvėmis, o greta degančių laužų žudoma ir vėl24. Nuo 1943 m. gruodžio mėn. lavonai buvo deginami ir Paneriuose. Čia buvo sudeginta apie 80—90 tūkst. lavonų 25. Ir kitur Lietuvoje žu­ dynių vietos buvo užsodintos medeliais, apsėtos javais ir pan. Traukdamiesi hitlerininkai naikino priverčiamųjų darbo stovyklų, kalėjimų, getų kalinius, terorizavo ir išvarė iš gim­ tųjų vietų dešimtis tūkstančių Lietuvos gyventojų. 21 TSRS Centrinis valstybinis Spalio revoliucijos archyvas Maskvoje (to­ liau—TSRS CVSRA), f. 7021, ap. 94, b. 456, 1. 198—199. 22 Ten pat. 23 M. Eglinis-Elinas, Mirties fortuose, V., 1960, p. 74. 24 Ten pat, p. 74—111. 25 Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 204. 4. Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare

49

Daugiausia taikių gyventojų ir tarybinių karo belaisvių buvo nužudyta Paneriuose — apie 100 tūkst., Vilniaus apskri­ tyje— apie 97 tūkst., Kauno IX forte — apie 80 tūkst., Aly­ taus apskrityje — apie 97 tūkst., Šakių — apie 22 tūkst., Pane­ vėžio— 17 tūkst., Utenos — apie 15 tūkst. ir pan.26 Lietuva neteko apie 10% gyventojų. Iš viso Lietuvos teritorijoje bu­ vo sunaikinta apie 700 tūkst. žmonių. Taigi hitlerininkų administracija Lietuvoje vykdė masinio teroro ir masinio gy­ ventojų naikinimo politiką. 4. LIETUVOS KOLONIZAVIMAS

Hitlerinės Vokietijos vadovai, apakinti pirmųjų karinių laimėjimų, jau karo metu nusprendė pradėti Lietuvos koloni­ zavimą. Tačiau okupantų pralaimėjimas prie Maskvos ir bai­ mė sukelti masinį lietuvių tautos pasipriešinimą privertė juos tenkintis tik daliniu kolonizavimu. 1942 m. pradžioje buvo nu­ matyta apgyvendinti vokiečių kolonistus vakarinėse Lietuvos srityse ir Kaune bei nutiesti kolonistų juostą per visą Lietuvą, t. y. nuo Prūsijos iki „senųjų ordino žemių"—Latvijos. Baimindamiesi lietuvių tautos pasipriešinimo ir stokodami karo metu žmonių, hitlerininkai nusprendė grąžinti į Lietuvą buvusius Lietuvos vokiečius, kruopščiai atrinkdami repatrija­ vusius iš Lietuvos 1940 metais. Iš 50 tūkst. rasiškai ir politiš­ kai tinkamais kolonizacijai hitlerininkai pripažino tik 28 tūkst.1 Lietuviams demagogiškai buvo skelbiama, kad kolonistams vokiečiams bus atiduodamos tik tos žemės, kurios anksčiau buvo jų nuosavybė, taip pat ūkiai, atimti iš žydų, lenkų, rusų. Kadangi Tarybinė vyriausybė 1940 metais išmokėjo išvyks­ tantiems vokiečiams už jų žemę ir kitą turtą kompensaciją, tai atidavimas kolonistams bet kokios Lietuvos žemės priešta­ ravo teisinėms normoms. Lietuvos kolonizavimas buvo dalis vokiečių imperialistų plano, numačiusio išplėsti savo teritorijas ir įtakos sferas. Okupantų vadeivos nutarė Lietuvoje apgyvendinti aukštus valstybinius, karinius ar partinius postus užimančius nacių veikėjus, „nusipelniusius" karininkus, esesininkus. Buvo nutar­ ta atkurti stambiuosius vokiečių dvarus, apgyvendinti stambius kapitalistus. Kad būtų sukurti žemės ir įmonių fondai hitleriniams ko­ lonistams, Lietuvos generalinis komisaras Rentelnas 1941 m. ♦ ♦ ♦ 26 TSRS CVSRA, f. 7021, ap. 94, b. 456, 1. 198—199. 1 Latvijos TSR CVA, f. P-70, ap. 3, b. 14, 1. 17—19.

rugpiūčio 18 d. įsakymu panaikino vadinamosios Laikinosios lietuvių buržuazinių nacionalistų vyriausybės denacionalizacijos įstatymus2. 1942 m. sausio mėn. įsteigta Ostlando žemės tvarkymo bendrovė perėmė tarybinių ūkių, mašinų-traktorių stočių ir kitų valstybinių ir visuomeninių organizacijų bei per­ sekiojamų žmonių žemę ir kitą turtą. Lietuvoje ši bendrovė turėjo apie 200 tūkst. ha3. Tačiau Himleris ir Rozenbergas buvo nusprendę apgyven­ dinti hitlerinius kolonistus vienoje vietoje —■ vakarinėse Lie­ tuvos srityse ir vadinamajame „kolonizacijos tilte"—nuo Ryt­ prūsių iki Latvijos. Čia buvusios vokiečių žemės bei Ostlando žemės tvarkymo bendrovei perduotų ūkių kolonizuojamiems vokiečiams neužteko. Reikėjo masiškai iškeldinti gyventojus iš gimtųjų vietų. Okupantai, norėdami išvengti lietuvių tautos pasipiktinimo ir pasipriešinimo, iš pradžių lietuvių buržuaziniams naciona­ listams leido patiems iškeldinti vietinius gyventojus. Lietuvių buržuaziniai nacionalistai sudarė vadinamąją Vyriausiąją pi­ liečių apgyvendinimo komisiją ir apskričių komisijas. Klasi­ nių bei šovinistinių aistrų apakinti, lietuvių buržuaziniai na­ cionalistai 1942 metų pirmojoje pusėje iš vakarinių Lietuvos, apskričių iškeldino tūkstančius lenkų ir rusų4. Tačiau hit­ leriniams okupantams to buvo per maža. Todėl iš vakarinių Lietuvos apskričių ir „kolonizacijos tilto" masiškai buvo iš­ keldinami ir lietuviai: tarybiniai naujakuriai, repatrijavęsi iš. Suvalkų srities, Klaipėdos krašto, nuomininkai, politiškai „ne­ patikimi" ir pan.5 Ypač žiauriai žmonės buvo iškraustomi iš gimtųjų vietų nuo 1942 m. liepos mėn., kai į Lietuvą atvyko pirmieji kolonistai vokiečiai. Didžiuliai hitlerinės policijos būriai, esesininkų gaujos, kolonizacijos štabų darbuotojai ati­ minėjo iš žmonių žemes, namus, turtą, siuntė juos į priversti­ nius darbus, į Rytų Lietuvą arba palikdavo samdiniais kolo­ nistų ūkiuose6. 1942 metų pabaigoje—1943 metų pradžioje iš Marijampolės, Tauragės ir Vilkaviškio apskričių buvo iškel­ dinti 12 859 lietuviai, atimta iš jų 32 785 ha žemės, 2867 ark­ liai, 2161 karvė ir kitas turtas 7. Apie 3800 valstiečių lietuvių 2 Lietuvos TSR CVA, f. 1314, ap. 1, b. 183, 1. 1. 3 Ten pat, f. 1399, ap. 1, b. 61, 1. 46. 4 Ten pat, f. 1106, ap. 1, b. 20, 1. 110—111; f. 1314, ap. 1, b. 313, 1. 52. 5 Ten pat. 6 Ten pat, f. 1399, ap. 1, b. 26, 1. 17; f. 650, ap. 1, b. 13; f. 646, ap. h b. 1, 1. 47 ir kitur. 7 Ten pat, f. 1314, ap. 1, b. 317, 211, 318.

iš kolonizuojamųjų vietų buvo iškelti į Rytų Lietuvą, kur iš gimtųjų vietų buvo išvaromi ir išvežami darbams į Vokietiją vietiniai žmonės, daugiausia lenkai8. Vilkaviškio, Marijampo­ lės, Šakių, Kauno, Kėdainių, Panevėžio, Pasvalio, Biržų, Utenos ir kitose Lietuvos apskrityse iš vietinių gyventojų buvo atim­ ta ir perduota kolonistams apie 74 tūkst. ha geriausių žemių, daugybė galvijų, grūdų, pastatų bei kito turto 9. Vidutiniškai hitleriniai kolonistai gavo po 20—30 ha, o kai kurie „labai nusipelnę"—net didžiulius dvarus: Paulius Adol­ fas Hanas gavo Biržų apskrityje 290,72 ha, Maksas fon Lyzanderis— Skrebiškių dvarą — 320 ha, Julius fon dem Ropas — Šeduvos dvarą — 295,17 ha ir pan.1011Vilniaus apygardos dva­ ruose buvo apgyvendinami olandai n. Iki 1943 m. rugpiūčio 26 d. reicho vokiečių ir kolonistų Lietuvoje buvo: Kauno mieste—6766, Kauno apygardoje — 12 507, Vilniaus mieste — 601 (iš jų — 41 kolonistas), Šiaulių apygardoje — 7536, Panevėžio apygardoje — 754, iš viso Lie­ tuvoje—28 485 12. Okupantų nutarimu, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Ma­ rijampolėje kolonistams vokiečiams turėjo būti atiduoti ge­ riausi miestų rajonai ir geriausi butai I3. Vien 1942—1943 me­ tais buvo numatyta atimti miestuose iš vietinių gyventojų 1400 butų 14. SS kolonizacijos štabo duomenimis, iki 1943 m. liepos mėn. kolonistams „miestiečiams" buvo perduota: Kau­ no mieste 42 įmonės, Kauno apskrityje — 11, Kėdainių—15, Marijampolės — 26, Vilkaviškio — 41, Šakių — 22, Raseinių — 29, Tauragės — 16, Šiaulių — 34, Panevėžio — 16, Mažeikių — 12. Iš viso — 264 įmonės15. Hitlerininkų saugumo policijos ir SD vado žiniomis, 1943 m. lapkričio mėn. Lietuvoje buvo 30 tūkst. kolonistų vokiečių 16. Siekdami sudaryti kolonistams išskirtinę padėtį ekonomi­ niu, kultūriniu bei teisiniu požiūriais, okupantai teikė jiems neatlyginamai milijoninius kreditus, rūbus, baldus, indus, grū­ dus ir pan. Jų ūkiai buvo neapmokestinami, atleidžiami nuo privalomųjų duoklių. Kolonistai „miestiečiai" gaudavo didžiu8 Ten pat, b. 214, 1. 4—5. 9 J. Bulavas, Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 172. 10 Lietuvos TSR CVA, f. 701, ap. 1, b. 40, 1. 3, 12, 14, 19. 11 Ten pat, f. 1399, ap. 1, b. 26, 1. 202 ir kitur. 12 Ten pat, f. 738, ap. 1, b. 8, L 230—231. 13 Latvijos TSR CVIA, f. P-70, ap. 3, b. 14, 1. 18. 14 J. Sobczak, Hitlerowskie przesedlienia ludnošči niemieckiej w dobie drugiej wojny swiatowej, s. 252. 15 Lietuvos TSR CVA, f. 701, ap. 1, b. 39, L 17. 16 Ten pat, f. 738, ap. 1, b. 6, 1. 104.

liūs atlyginimus, veltui arba žemomis kainomis įsigydavo pre­ kes specialiose krautuvėse „Tik vokiečiams" 17. Okupacinė valdžia stengėsi vokiečius suburti į privilegijuotą kastą. Jiems buvo rengiami atskiri vakarai, koncertai,, rodomi kino filmai, veikė atskiros krautuvės, viešbučiai, teatrai, restoranai. Rasi­ nei ideologijai skleisti buvo įsteigta daug propagandos įstaigų. Vokiečių vaikai buvo mokomi nacizmo dvasia atskirose 107 pradinėse ir 7 internatinėse mokyklose 18. Kaune veikė aukš­ tesnioji vokiečių mokykla, kuri ruošė „vadus" Lietuvai. Vo­ kiečių bylas sprendė tik vokiečių teismai. Visi vokiečiai ir vokiškos kilmės žmonės buvo surašyti. Jų Lietuvoje buvo priskaičiuota net 54 tūkst.19 Tačiau reikia pabrėžti, kad, hit­ lerinių rasistų nuomone, dauguma vokiečių kolonistų Lietuvo­ je— buvę Lietuvos vokiečiai — nuolatinei Lietuvos koloniza­ cijai rasiniais, klasiniais ir politiniais sumetimais pasirodė netinkami, todėl buvo laikomi „laikinais" Lietuvos kolonistais. Jų vietą po karo turėjo užimti tikrieji reicho vokiečiai, stam­ būs dvarininkai, „labai nusipelnę" veikėjai. Rasiškai ir politiš­ kai „tinkamų"—apie 8 tūkst.— jau dirbo okupaciniame val­ džios aparate Lietuvoje. Tik Raudonosios armijos pergalės fronte, tarybinių partizanų laimėjimai bei Lietuvos liaudies kova prieš okupantus apribojo, o galiausiai sužlugdė koloni­ zacinius hitlerininkų planus. 5. LIETUVOS GYVENTOJŲ IŠVEŽIMAS Į VOKIETIJĄ

Priverstinis darbas, svetimšalių darbininkų panaudojimas Vokietijos pramonėje ir žemės ūkyje hitlerininkų planuose užėmė svarbią vietą. Žlugus žaibinio karo kampanijai Rytuose, dėl didelių nuos­ tolių frontuose Vokietijoje ėmė trūkti darbininkų. Todėl hit­ lerininkai, norėdami palaikyti reicho ginklų pramonės poten­ cialą, ėmė gausiai vežti į Vokietiją okupuotų kraštų gyvento­ jus. Išveždami žmones iš gimtųjų vietų, hitlerininkai siekė biologiškai susilpninti pavergtas tautas, paruošti erdvę hitle­ riniams kolonistams, palaužti pasipriešinimo judėjimą okupuo­ tose šalyse. Hitleriniai koncernai bei monopolijos galėjo iš­ naudoti milijonus svetimšalių darbininkų ir didinti pelnus. ♦ 17 Ten pat, 1. 234, 428—468; f. 614, ар. 1, b. 276, 1. 19; f. 738, ар. 1, b. 5, 1. 469. 18 Latvijos TSR CVIA, f. P-70, ap. 3, b. 14, 1. 19. 19 Ten pat.

1941 m. liepos—rugpiūčio mėn. į Rytų Prūsiją derliui nuimti buvo užverbuota Lietuvoje 15 tūkst. žmonių'. Pirmasis Lietuvos gyventojų trėmimas darbams į Vokieti­ ją įvyko 1942 m. sausio 28 d. Hitlerinės verbavimo komisijos, hitlerinių komisarų, darbo biržų ir vietinių buržuazinių nacio­ nalistų padedamos, įsteigė įvairiuose Lietuvos miestuose bei apskrityse hitlerinius arbaitsamtus (darbo įstaigas), kurie siun­ tė Lietuvos gyventojus į priverstinius darbus vietoje ir rinko išvežimui į Vokietiją. Nuo 1942 m. sausio 28 d. iki rugpiū­ čio pabaigos okupantai ir jų pagalbininkai apgaule bei prievarta išvežė iš Lietuvos į Vokietiją apie 11,5 tūkst. gy­ ventojų 12. Hitlerininkų pralaimėjimas prie Stalingrado 1943 metais tu­ rėjo milžinišką įtaką okupantų politikai. Nuo to meto jie ne tik intensyviau vežė okupuotų šalių gyventojus į reicho dar­ bus, bet ir stengėsi papildyti praretėjusias savo armijas kitų tautų žmonėmis. Todėl ir Lietuvoje nuo 1943 m. vasario 24 d. buvo paskelbta 1912—1918 metais gimusių vyrų mobilizacija, o vėliau — ir gimusiųjų 1925 metais. Tačiau hitlerininkų skelbta mobilizacija nepavyko. Todėl hitlerininkai dar kelis­ kart pakartotinai skelbė mobilizaciją. Apie 1943 metų vidurį, paskelbus hitlerinėje Vokietijoje kelias visuotines mobilizacijas ir sumažėjus Vokietijos pra­ monėje bei žemės ūkyje darbo rankų, buvo imta masiškai tremti į Vokietiją okupuotų kraštų gyventojus. 1943 metų antrojoje pusėje buvo numatyta išvežti iš Lietuvos darbams į Vokietiją 40 tūkst. žmonių3. Prievarta, masinėmis gaudynė­ mis ir areštais, gaudydami žmones turguose, kaimuose, bažny­ čiose, mokyklose, traukiniuose, butuose ir kt., okupantai siun­ tė telkinį po telkinio Lietuvos gyventojų į Vokietiją. Antai 1943 m. rugpiūčio—rugsėjo mėn., per akciją „Sommer" (,,Va­ sara"), jie nusiaubė Rytų Lietuvos teritoriją, kur gyveno 70 tūkst. žmonių: buvo sugaudyta ir išvežta 3011 vyrų, moterų ir vaikų. Gaudynių vietose buvo atimamas turtas ir gyvuliai 4. Lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai, matydami, kad to­ kios okupantų priemonės sukelia visuotinį lietuvių liaudies pasipriešinimą, taip pat norėdami nukreipti okupantų represi­ jas prieš savo klasinius, politinius priešus ir nacionalines ma­ žumas, 1943 m. rugsėjo mėn. pasižadėjo hitlerininkams patys 1 2 3 4

Latvijos TSR CVIA, f. P-70, ap. 3, b. 2, 1. 202. Ten pat. Lietuvos TSR CVA, f. 615, ap. 2, b. 39, 1. 13. Ten pat, f. 1399, ap. 1, b. 32, 1. 23; f. 626, ap. 1, b. 72.

išsiųsti iš Lietuvos 30 tūkst. žmonių5. Nepaisant lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų pastangų, net iki 1944 m. kovo mėn. jie atidavė okupantams tik apie 10 tūkst. žmonių6. Tuo tarpu hitlerinio reicho vadovybė, ypač po to, kai 1943 m. liepos 18 d. į Lietuvą buvo atvykęs hitlerinės Vokietijos generalinis, įgaliotinis darbo jėgai tvarkyti F. Zaukelis, reikalavo išsiųsti iš Lietuvos net 10% gyventojų7. Todėl okupuotoje respubli­ koje vėl buvo vykdomos masinės gaudynės, areštai, baudžia­ mosios ekspedicijos ir pan. Nuo 1943 m. birželio mėn. iki 1944 m. liepos mėn. katorgos darbams į Vokietiją buvo išva­ ryta daugiau kaip 26 tūkst.8, o per visus hitlerinės okupacijos, metus buvo užverbuota ir surinkta prievarta apie 60 tūkst. Lietuvos gyventojų9. Išvežtieji iš Lietuvos dirbo daugiausia Rytų Prūsijoje, Sak­ sonijoje, Heseno žemėje, Berlyne, Vienoje ir jų apylinkėse 10. Čia jie kentė žiaurų išnaudojimą, rasinę diskriminaciją, mais­ to nepriteklių, kankinimus bei represijas. Daugelis Lietuvos, gyventojų, išvežtų darbams į Vokietiją, už pasipriešinimą, antihitlerines nuotaikas, nepaklusimą hitlerininkų administra­ cijai ir pan. buvo pasodinti į kalėjimus ir koncentracijos sto­ vyklas, nužudyti. 6. KRAŠTO EKONOMIKOS GRIOVIMAS IR NIOKOJIMAS

Hitlerinių vadovų sumanymu, užgrobtos TSRS sritys, su­ griovus jose socialistinę ūkio sistemą, turėjo būti išnaudoja­ mos kolonijiniais metodais. Karinio plano TSRS užpulti „Barbarosa" ūkinėje dalyje bei hitlerinės Vokietijos ekonomikos, tvarkytojo Geringo plane TSRS ekonomikai sugriauti — „Ža­ liojoje papkėje",— kurie buvo paruošti dar prieš užpuolant TSRS, pasakyta, kad svarbiausias ūkinis okupantų tikslas karo. metu yra gauti kuo daugiau maisto produktų, naftos, žaliavų reichui ir vermachtui. Atimdami iš TSRS gyventojų maisto produktus, piešdami TSRS turtą, hitlerininkai planavo ilgam aprūpinti milijonines, savo armijas ir Vokietiją. Jų planuose iš anksto buvo numaty­ ta numarinti badu milijonus tarybinių žmonių. 5 Ten pat, b. 24, 1. 7. 6 Ten pat, f. 680, ap. 2, b. 13, 1. 105. 7 Nacionalistų talka hitlerininkams, p. 133. 8 Lietuvos TSR CVA, f. 626, ap. 1, b. 71, 1. 13—14; b. 72, 1. 1—4. 9 Ten pat, f. 680, ap. 2, b. 13, 1. 105; Latvijos TSR CVIA, f. P-70, ap. 3,. b. 2, 1. 201. 10 Lietuvos TSR CVA, f. 741, ap. 1, b. 7, 1. 1—2.

Okupuotoje Lietuvoje hitlerininkai šeimininkavo daugiau kaip trejus metus. Visos okupacinio aparato grandys kiek įstengdamos troško pasinaudoti mūsų respublikos ekonomi­ niais turtais, darbo žmonių sukurtomis vertybėmis. Pirmosio­ mis karo dienomis, hitlerinei kariuomenei veržiantis į TSRS gilumą, Lietuvos ekonomiką niokojo vermachto daliniai ir va­ dinamojo Geringo ūkinio štabo darbuotojai. Hitlerinė kariuo­ menė tik dvylikoje vakarinių Lietuvos apskričių atėmė iš 26 tūkst. gyventojų arklius, dviračius, pašarą, maisto produk­ tus ir kitas vertybes už 6—7 milijonus rublių *. Paskui besi­ veržiančius vermachto dalinius žygiavusios Geringo „ūkio komandos" valstybinį ir visuomeninį TSRS turtą paskelbė reicho nuosavybe, uždėjo jam areštą, suregistravo ir perdavė vermachtui arba gabeno į Vokietiją. Šiose „ūkio komandose" labai uoliai darbavosi apsirengę karinėmis uniformomis Vo­ kietijos monopolijų, koncernų, ūkinių susivienijimų įgalioti­ niai. Iš urmo sandėlių, gamyklų, fabrikų, prekybos tinklo okupantai beatodairiškai grobė prekes, maisto produktus, ža­ liavas. Antai hitlerinio vermachto „ūkio komanda“ Kaune, vadovaujama majoro Linkės, pirmosiomis okupacijos dienomis vien vermachtui atidavė 3800 t mėsos konservų, 350 t rūkytos dešros, šimtus tonų sviesto ir kitų maisto produktų 1 2. Panašiai buvo visoje Lietuvoje. Frontui nuslinkus tolyn, 1941 m. liepos 27 d. reicho ekono­ mikos tvarkytojas Geringas Pabaltijo ekonomikos tvarkymą perleido reichskomisarui Ložei3. Tuo pat metu Geringas pa­ skelbė, kad Ostlando pramonė įjungiama į Vokietijos pramo­ nę ir bus perduota valstybinėms-monopolinėms bendrovėms. Geringas buvo numatęs, jog šios bendrovės, laikui bėgant, taps privačiomis. Taigi ūkiniai pertvarkymai Ostlande vyko pagal Vokietijos monopolistų pageidavimus. Antra vertus, to­ kie pertvarkymai liudijo apie konkurenciją tarp valstybiniųmonopolinių Vokietijos grupuočių, jų visų norą pasiglemžti okupuotų šalių ekonomiką. 1941 m. rugpiūčio 19 d. Ostlando reichskomisaras Ložė pa­ kartojo, kad visas Ostlande esantis valstybinis ir visuomeninis turtas yra hitlerinio reicho nuosavybė, įsakė jį iš naujo sure­ gistruoti ir padaryti apskaitą. Visas mūsų respublikoje buvęs valstybinis bei visuomeninis turtas, taip pat likęs be šeiminin­ kų, t. y. nužudytų, persekiojamų arba pasitraukusių iš gyve­ 1 Lietuvos TSR CVA, f. 382, ap. 1, b. 1, 1. 4. 2 Latvijos TSR CVIA, f. P-70, ap. 1, b. 5, 1. 2—4. 3 Baltarusijos TSR Centrinis valstybinis archyvas (toliau — Baltarusijos TSR CVA), f. 370, ap. 1, b. 35, 1. 5—7.

namųjų vietų žmonių, turtas buvo surašytas ir perduotas vadinamajai Patikėtinių administracijai. Pramonės, prekybos įmonėms bei kitam turtui valdyti buvo paskirti okupantų pa­ tikėtiniai— daugiausia vokiečiai. Tačiau, Vokietijos monopolistams vis labiau įsigalint kari­ nėse bei valstybinėse hitlerinio reicho įstaigose, Ostlando ekonomika, kaip ir buvo įsakęs Geringas, buvo perduota valstybinėms-monopolinėms bendrovėms: ,,Centrinei Ostlando že­ mės ūkio gaminių pirkimo ir pardavimo bendrovei", „Ostlan­ do kalnakasybos ir metalurgijos bendrovei", „Ostlando verpa­ lų bei pluoštų bendrovei", akcinei bendrovei „Kontinentai OI“ ir kitoms 4. Lietuvos ekonomikai tvarkyti buvo įsteigtos šios svarbes­ nės vokiečių monopolinės bendrovės: 1. Centrinė Rytų prekybos bendrovė, valdžiusi cukraus fabrikus, malūnus, skerdyklas, alaus bravorus ir kt.— iš viso apie 300 Lietuvos įmonių. 2. Lietuvos nekilnojamo turto bendrovė, valdžiusi miestuo­ se nacionalizuotus namus bei sklypus, žydų ir be šeimininkų likusius namus bei sklypus. 1941 metais ji turėjo 100 tūkst. ha žemės, o 130 tūkst. ha buvo atidavusi patikėtiniams5. 3. Tabako pramonės bendrovė, valdžiusi 50 įmonių. 4. Pluošto bendrovė, valdžiusi 74 įmones. 5. Kooperatyvų sąjunga „Ostland". 6. Ostlando žemės tvarkymo bendrovė, 1943 metais val­ džiusi 520 valstybinių ūkių (92 tūkst. ha), o daugiau kaip 100 tūkst. ha žemės ji buvo išdalinusi kolonistams vokiečiams ir patikėtiniams 6. Be to, okupantai įsteigė vokiečių bankus, atskirų pramo­ nės šakų monopolines sąjungas: akmens ir žemės įmonių, che­ mijos, geležies ir metalo, leidyklų ir spaustuvių ir kt. Vokie­ tijos kapitalistų skverbimasis į Lietuvos ekonomiką buvo aki­ vaizdus. 1941 m. spalio 14 d., Berlyno nurodymu, visi mėsos gaminių fabrikai Kauno apygardoje buvo perduoti Vilhel­ mo Ciglerio firmos Berlyne atstovui Vilhelmui Cigleriui, Pa­ nevėžio apygardos mėsos fabrikus paėmė Berlyno Rudolfo Hankos firma, „Pienocentrą" Kaune — patikėtinis Heincas Funkė, „Maistą"—dr. Marienhagenas, „Lietūkį" Kaune — Lybė, Vil­ niuje — Mencelis 7. 4 Latvijos TSR CVIA, f. P-70, ap. 1, b. 5, I. 2—4. 5 Lietuvos TSR CVA, f. 613, ap. 1, b. 45, 1. 44. 6 J. Bulavas, Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 175— 176; Lietuvos TSR CVA, f. 1399, ap. 1, b. 61, 1. 46. 7 Latvijos TSR CVIA, f. P-70, ap. 1, b. 6, 1. 92.

1943 metų. pabaigoje Lietuvoje buvo daugiau kaip 60 vo­ kiečių firmų ir bendrovių, veikusių kaip stambiųjų Vokietijos monopolinių sąjungų filialai8. Taigi grobikiška hitlerininkų politika atitiko vokiečių im­ perialistų tikslus, tenkino jų norus. Tiesa, hitleriniai okupan­ tai, kol vyko karas, nenorėdami visiškai atstumti vietinių buržuazinių nacionalistų, perdavė kai kurias smulkias įmones (iki 15—20 darbininkų) vietinei buržuazijai. Okupantai leido dirbti tik toms įmonėms, kurios tenkino fronto ir hitlerinės Vokietijos poreikius. Kitoms įmonėms ne­ buvo duodama žaliavos, kuro. Jos buvo uždaromos, darbinin­ kai atleidžiami, vertingiausios mašinos, įrengimai išvežami į Vokietiją ir pan. Dėl masinio darbininkų priešinimosi, taip pat sumažėjus Lietuvos žemės ūkio produkcijai, trūkstant ža­ liavų, daugumai pramonės įmonių užsidarant arba dirbant ne­ pilnu pajėgumu, pramonės produkcija nuolat mažėjo. Ypač sumažėjo tekstilės, statybinių medžiagų ir maisto pramonės gaminių išleidimas. Daugiausia pramonės produkcijos atitekdavo, kaip jau mi­ nėta, frontui, hitlerinės administracijos valdininkams, kolonis­ tams, buvo išvežama į Vokietiją. Darbo žmonių, ypač darbi­ ninkų ir tarnautojų, padėtis hitlerinės okupacijos metais buvo be galo sunki. Darbininkų ir tarnautojų atlyginimas, atsižvel­ giant į kvalifikaciją ir darbo kategoriją, tesiekė apie 54— 100 markių vyrams ir 44—80 markių moterims 9. Pagal išduo­ damas maisto korteles jau 1941 metų pabaigoje buvo galima nusipirkti tik apie trečdalį nedirbančiam žmogui reikalingos maisto normos (apie 1100 kai). Net lietuvių buržuazinių na­ cionalistų Darbo apsaugos departamentas pripažino, kad to neužtekdavo sveikam žmogui egzistuoti10. O padėtis kasmet blogėjo. Pagal korteles gyventojai buvo aprūpinami vis blo­ giau. Trūkstamus produktus, drabužius, kurą tekdavo pirktis „juodojoje rinkoje". Kilogramas sviesto 1943 metais turguje kainavo apie 50 markių, vyriški batai — 350 markių. Norėda­ mi apsiginti nuo bado, darbininkai ir tarnautojai buvo pri­ versti parduoti arba išmainyti paskutinius daiktus, drabužius, kas jų neturėjo — badavo, šalo, skurdo. Be to, reikėjo bran­ 8 M. M. Загорулько, А. Ф. Юденков, Крах экономических планов фа­ шистской Германии на временно оккупированной территории СССР, М., 1970, стр. 11. 9 Lietuvos TSR CVA, f. 625, ap. 1, b. 48, 1. 57. 10 M, M. Загорулько, А. Ф. Юденков, Крах экономических планов..., стр. 87—89.

giai mokėti už butus, mokslą, medicininį aptarnavimą. Lietu­ vos gyventojai buvo verčiami už menką atlyginimą dirbti po 10—12 vai. Visi sveiki suaugusieji buvo registruojami hitleri­ niuose arbaitsamtuose. Nedirbantiems neduodavo maisto kor­ telių. Keisti darbavietes be arbaitsamto žinios irgi buvo ne­ leidžiama. Už pasišalinimą iš darbo buvo baudžiama piniginė­ mis baudomis, kalėjimu arba net sušaudoma, išvežama į Vokietiją n. Daugiausia Lietuvos pramonė nukentėjo paskutiniaisiais okupacijos metais. Tarybinės armijos vejami, hitlerininkai vi­ sur stengėsi palikti „išdegintą žemę". Jau 1942 m. sausio 3 d. Hitleris išleido įsakymą, kad atsitraukdama kariuomenė turi viską naikinti. Panašius nurodymus 1943 m. lapkričio 14 d. pakartojo Vokietijos SS ir policijos vadas Himleris. Frontui artėjant prie Lietuvos, 1944 metų vasarą, hitlerininkai ir jų talkininkai ką galėjo stengėsi pagrobti, išgabenti, o kitką su­ naikinti. Traukdamiesi hitlerininkai susprogdino visus Lietuvos ge­ ležinkelius, beveik visas elektros, telefono, telegrafo stotis, Kauno „Pergalės", „Metalo", „Drobės", „Nemuno", „Inkaro" ir kitus fabrikus bei gamyklas, Grigiškių popieriaus kombina­ tą, Marijampolės ir Pavenčių cukraus fabrikus, „Anykščių vyno" gamyklą, Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Tauragės mėsos kombinatus bei daugelį kitų įmonių. Iš viso Tarybų Lietuvoje okupantai susprogdino ir sudegino apie 1700 pramonės įmo­ nių. Dėl plėšikiško hitlerinių okupantų šeimininkavimo ir su­ griovimų buvo sunaikinta 2/з Lietuvos pramonės. Pirmaisiais okupantų potvarkiais tarybiniai naujakuriai buvo nuvaryti nuo žemės ir padaryti buožių bei vokiečių ko­ lonistų samdiniais. Lietuvos valstiečiai buvo paskelbti tik lai­ kinais žemės valdytojais. Okupantai Lietuvos valstiečiams uždėjo privalomąsias duokles. Duoninių javų reikėjo atiduoti visa, kas likdavo nuo sėklos ir normos šeimai arba samdiniams maitinti. .Pieno vals­ tietis turėjo atiduoti 700 kg nuo karvės, o kai kur, atsižvel­ giant į ūkio kategoriją, net 1100 kg. Miestiečiai, turintieji karvę, privalėjo pristatyti net 900 kg pieno. Mėsos norma Vilniaus apygardoje buvo 10 kg kiaulienos ir apie tiek pat jautienos nuo kiekvieno naudojamos žemės ha. Iš Lietuvos valstiečių buvo reikalaujama ir paukščių: kasmet atiduoti apie 1 milijoną vištų (sąlyginiais vienetais). Nuo kiekvienos ai Lietuvos TSR CVA, f. 1399, ар. 1, b. 61, 1. 181.

vištos buvo reikalaujama kasmet po 50 kiaušinių, nuo avies — po 1,5 kg vilnų 12. Avižų, bulvių, ankštinių, šieno, šiaudų atidavimo normos buvo skiriamos pagal pasėlių plotų. Vėlesniais okupacijos me­ tais hitlerininkai reikalaudavo net medaus, tabako, dobilų sėklų ir kt.13 Kad valstiečiai nieko nenuslėptų, okupantai sura­ šydavo kiekvienam ūkiui „žemės ūkio lapą", pažymėdami ja­ me žemės kiekį, pasėlius, gyvulius, paukščius. Okupantų, duoklės buvo taip apskaičiuotos, kad valstiečiams, ypač ma­ žažemiams, buvo paliekama tik badmirio norma. Be duoklių, buvo renkama daugybė mokesčių: už žemę, gyvulius, asmens mokestis ir kt. Žemesnėse administracijos grandyse ir duoklių rinkimo bei skirstymo aparate dirbo daug buožių, buržuazinių laikų val­ dininkų. Jie, laikydamiesi klasinių bei šovinistinių pozicijų, daugiausia duoklių skirdavo mažažemiams ir vidutiniams vals­ tiečiams, buvusiems Tarybų valdžios šalininkams ir pan. Todėl pastarieji nešė pagrindinę duoklių naštą. Duoklės buvo išrei­ kalaujamos prievarta, dažnai pasitelkus policiją, hitlerinius valdininkus ir pan. Už duoklių neatidavimą buvo skiriamos didžiulės piniginės baudos, konfiskuojamas turtas, galvijai, iš­ siunčiama į priverčiamojo darbo stovyklas arba kalėjimus, išvežama į Vokietiją arba net sušaudoma. Antai Kauno apy­ gardos gebitskomisaras Lencenas nuo 1943 metų valstiečius., neatidavusius duoklių, siuntė tik į priverčiamojo darbo sto­ vyklas. Lietuvos generalinis komisaras Rentelnas įsakė tokius išvežti į Vokietiją 14. Dauguma žemės ūkio gaminių buvo per­ duodama vermachtu i, kita — hitleriniams kolonistams ir oku­ pacinio aparato darbuotojams, o vietiniams gyventojams tek­ davo tik likučiai. Be duoklių, okupantai keliskart skelbė Lietuvoje arklių mobilizacijas, per kurias iš Lietuvos valstiečių buvo atimta apie 224 tūkst. arklių, daug vežimų, pakinktų 15. Nors okupantai vertė Lietuvos valstiečius didinti žemės ūkio produkciją, tačiau nuolatinis jų apiplėšimas visai nusmukdė ir nualino žemės ūkį. Be to, valstiečiai nebuvo suin­ teresuoti didinti pasėlių plotus bei derlingumą. Dėl to žemės ūkio pasėlių plotai okupacijos metais sumažėjo 490 tūkst. ha, ♦ ♦ ♦ 12 J. Bulavas, Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 100— 104. 13 14 15

Ten pat, p. 104. Lietuvos TSR CVA, f. 1399, ар. 1, b. 59, 1. 84. J. Bulavas, Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 119.

■derlius — 20—35%, bendras produktyviųjų gyvulių skaičius — 47%, labai krito visų žemės ūkio kultūrų derlingumas 16. Atsitraukdami okupantai grobė ir naikino gyvulius, pasė­ lius, degino sodybas, kaimus. Ypač nukentėjo Vilkaviškio, Sa­ kių, Marijampolės ir kitos vakarinės Lietuvos apskritys. Vie­ tos vykdomųjų komitetų duomenimis, Lietuvą išvadavus, paly­ ginus su 1941 metais, buvo likę arklių apie 50%, karvių — 60%, kiaulių — 45%, avių ir ožkų — 50%, paukščių — 55%. Iš 1941 metais buvusio 287 171 valstiečio namo Lietuvoje buvo sunaikinta 47 83017. Per visą okupacijos metą iš Lietuvos valstiečių buvo atimta apie 1 mln. t grūdų, 0,5 mln. t bulvių, 600 tūkst. t pieno, 1,5 mln. vnt. naminių paukščių, paskersta arba išvežta į Vokietiją 386400 karvių, 223 600 arklių, 766 400 kiaulių, 276 500 avių ir 231 400 galvijų prieauglio18. 7. ŠVIETIMO, MOKSLO IR KULTŪROS SLOPINIMAS

Visose Lietuvos kultūrinio gyvenimo srityse okupantai vyk­ dė lietuvių nacionalinės kultūros žlugdymo politiką. Kultūri­ nės lietuvių tautos vertybės visus okupacijos metus buvo grobiamos ir barbariškai naikinamos. Hitleriniai okupantai, siekdami sunaikinti lietuvių tautą, pirmiausia norėjo sunai­ kinti inteligentiją, neleisdami jai pasipildyti naujomis jėgomis iš jaunimo. Todėl buvo sistemingai ir apgalvotai griaunamos lietuviškos mokyklos. Okupantai vadovavosi vokiškųjų fašistinių ideologų pa­ ruoštais planais. Himlerio nuomone, okupuotose teritorijose neturėjo būti aukštųjų mokyklų. Vietiniams gyventojams, jo manymu, užtektų keturių klasių liaudies mokyklų, kuriose vaikai būtų mokomi skaičiavimo, daugiausia iki 500, išmoktų pasirašyti ir būtų įtikinti, kad dievo valia reikia būti paklus­ niems vokiečiams ’. Iš vietinių gyventojų baigti aukštąjį mokslą, pagal hitleri­ ninkų planus, galėjo tik rasiniu ir politiniu atžvilgiais okupan­ tams tinkami žmonės. Aukštosios mokyklos turėjo būti tik Vokietijoje, kur parinkti jaunuoliai baigtų aukštąjį mokslą. Baigę mokslus ir išauklėti nacizmo ideologų, jie turėjo tapti atsidavusiais reichui žmonėmis. 16 Hitlerinė okupacija Lietuvoje, p. 197. 17 J. Bulavas, Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 249—

250. 18 Ten pat, p. 255. 1 Hilterinė okupacija Lietuvoje, p. 447.

Hitlerinių okupantų taktika lietuviškų mokyklų atžvilgiu buvo klastinga. Okupacijos pradžioje uždarę rusų ir žydų mo­ kyklas Lietuvoje, lietuviškų mokyklų jie neuždarinėjo, tačiau darė viską, kad apsunkintų jų darbą. Jau pirmaisiais okupaci­ jos metais hitlerininkai pradėjo užiminėti mokyklų pastatus, paversdami juos kareivinėmis, gestapo ir kitomis įstaigomis: buvo užimtos šešios Kauno mokyklos, iš jų J. Jablonskio ir V. Kudirkos gimnazijos; septynios Vilniaus gimnazijos2. Mo­ kyklų patalpas okupantai užėmė Šiauliuose, Panevėžyje, Ma­ rijampolėje, Ukmergėje ir kituose Lietuvos miestuose. Oku­ pantai išgrobstė mokyklų kabinetus ir laboratorijas, sunaikino arba išvežė į Vokietiją mokymo priemones. Mokyklos turėjo keltis į kitas patalpas, dažniausiai netinkamas mokomajam darbui. Vienose patalpose dirbdavo susigrūdusios kelios mo­ kyklos. Pamokos vykdavo įtemptoje aplinkoje: mokiniai eidavo sargybą, kad apsisaugotų nuo okupantų, kurie vyresniųjų klasių mokinius gaudydavo ir veždavo priverstiniams darbams į Vokietiją arba į hitlerinę kariuomenę. Hitleriniai okupantai siekė lietuviškas mokyklas paversti germanizavimo židiniais. Iš vidurinių mokyklų programų buvo išbrauktas užsienio kalbų, išskyrus vokiečių, mokymas. 1941/1942 m.m. vokiečių okupacinės valdžios patvirtintose pa­ mokų lentelėse vidurinėms mokykloms vokiečių kalbai buvo skirta daugiau savaitinių pamokų negu lietuvių kalbai ir li­ teratūrai. Buvo išplėstas tikybos dėstymas: jai skirta daugiau savaitinių pamokų negu geografijai, biologijai ir fizikai3. Istorijos pamokose buvo užtušuojamos lietuvių tautos kovos prieš kryžiuočius ir kalavijuočius, pabrėžiama ir iškeliama Vo­ kietijos, ypač fašistinės, istorija. Okupacijos metais Lietuvoje labai trūko mokytojų, nes kai kurie jų karo pradžioje pasitraukė į Tarybų Sąjungos gi­ lumą, kiti, aktyviau dirbę Tarybų valdžios metais, buvo iš pareigų atleisti. Daug mokytojų pakliuvo į koncentracijos sto­ vyklas ir buvo nužudyti. Hitlerininkai, lietuviškiesiems bur­ žuaziniams nacionalistams talkininkaujant, nužudė daugiau kaip tūkstantį Lietuvos mokytojų 4. Hitleriniai okupantai, teisindamiesi popieriaus stoka, neap­ rūpindavo mokyklų vadovėliais bei rašomąja medžiaga. Moki♦ ♦ 2 Lietuvos TSR Mokslų akademijos biblioteka, Respublikinės komisijos aktai (toliau — MAB, RKA) — 1—16, 1. 14. 3 Hitlerinė okupacija Lietuvoje, p. 232. 4 A. Knyva ir J. Žiugžda, Švietimas Tarybų Lietuvoje, V., 1950, p. 26.

niai turėjo naudotis senesnės laidos vadovėliais bei užrašais. Daugelis vaikų dėl materialinių sunkumų iš viso negalėjo lan­ kyti mokyklų. Buržuazinės nacionalistinės spaudos duomeni­ mis, trūkstant mokyklų, mokytojų ir vadovėlių, pablogėjus materialinėms sąlygoms, 1942/1943 m.m. vien keturių skyrių pradinių mokyklų negalėjo lankyti 60 tūkst. mokyklinio am­ žiaus vaikų5. 1943 metų pradžioje Lietuvos švietimo reikalams buvo pa­ skirtas ypatingasis įgaliotinis, kuris turėjo prižiūrėti Lietuvos mokyklas ir vykdyti hitlerininkų politiką jų atžvilgiu. Okupantai planavo reformuoti bendrojo lavinimo lietuviš­ kas mokyklas: iki minimumo sutrumpinti bendrųjų dalykų dės­ tymą, suteikti tik siaurų amato žinių. Okupantų tikslas buvo ruošti amatininkus. Lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai -neprieštaraudami ėmėsi vykdyti šiuos okupantų planus. 1942 metais švietimo generalinis tarėjas P. Germantas pabrėžė, kad ateityje viduri­ nėse mokyklose galės mokytis tik patys gabieji ir darbštieji mokiniais. Okupantų vykdomai švietimo politikai pritarė lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai. Jų laikraštis „Ateitis" rašė, jog į gimnazijas jaunimas galės pakliūti tik atrankos keliu, tik tie, kurie, „lankydami pradžios mokyklas, įrodė, kad jie ra­ siniu, būdo ir mokslo atžvilgiu yra rinktiniai" 7. Bet svarbiau­ sia, jų nuomone, kad „per dviejų kartų atrankas į aukščiau­ sias valstybės vietas pateks tik tautos elitas, kad nebus daugiau dvasinio proletariato" 8. Hitlerinių okupantų ir lietuviškųjų buržuazinių nacionalis­ tų vykdoma švietimo politika privedė prie to, kad moksleiviai negavo bendrojo lavinimo žinių minimumo, reikalingo perei­ nant į aukštesnę klasę arba stojant į aukštąją mokyklą. Okupantai varžė ir uždarinėjo aukštąsias Lietuvos mokyk­ las. Jose buvo pertvarkytas mokymo turinys. Iš dėstomųjų už­ sienio kalbų buvo palikta tik vokiečių kalba. 1941 m. birže­ lio—liepos mėn. iš universiteto buvo atleistas 51 dėstytojas bei pagalbinio personalo darbuotojas. Tarp jų — 8 profesoriai ir 10 docentų. Pirmaisiais okupacijos mėnesiais iš universiteto buvo pašalinta apie 800 studentų9. Daug „ne arijų" kilmės studentų ir dėstytojų buvo nužudyta Paneriuose. ♦ ♦ 5 6 7 8 9

„Ateitis", 1943.1.49. „Ūkininko patarėjas", 1942.VI.5. „Ateitis", 1943.1.21. Ten pat. MAB, RKA— 1—16, 1. 8.

1941 metų rudenį, hitleriniai okupantai įsakė uždaryti uni­ versiteto juridinį, ekonomikos ir istorijos-filologijos fakulte­ tus, leidę tęsti studijas tik vyresniųjų kursų medikams, tech­ nikams ir chemikams 1011 . Generalinis komisaras A. Rentelnas pabrėžė, kad karo metais okupacinė valdžia negalinti leisti veikti visoms specialybėms. Toliau mokytis galės studentai tik tų specialybių, kurios reikalingos karo meto ūkiui tvarkyti. Universitete kilo didelis dėstytojų ir studentų nepasitenkini­ mas. Hitlerininkai, bijodami sukelti dar didesnį okupuotos Lietuvos gyventojų pasipriešinimą, kol vyko karas, nesiryžo uždaryti aukštųjų mokyklų iš karto. 1942 metų pavasarį okupantai išleido įsakymą, pagal kurį abiturientai, norintieji mokytis aukštosiose mokyklose, priva­ lo atlikti metinę darbo tarnybą Vokietijoje arba stoti į hit­ lerinę kariuomenę. Taigi aukštosios mokyklos, negaudamos papildymo, turėjo palaipsniui likviduotis. 1942 m. birželio mėn. nacistiniai valdininkai iš Rozenbergo štabo Rygos filialo atvyko pertvarkyti universiteto planų ir mokymo programų. Buvo išbraukta daug dėstomųjų discipli­ nų, programos labai susiaurintos. Universitetui buvo uždraus­ ta išduoti aukštojo mokslo baigimo diplomus, rengti mokslinius disputus, ginti disertacijas ir suteikti mokslinius laipsnius bei vardus. Suteikti mokslinius laipsnius bei vardus ir išduoti aukštojo mokslo baigimo diplomus turėjo teisę tik Vokietijos aukštosios mokyklos n. Lietuvos aukštosios mokyklos turėjo virsti specialiosiomis vidurinėmis mokyklomis. Sužlugus Lietuvos jaunimo mobilizacijai į hitlerinę kariuo­ menę, okupantai apkaltino Lietuvos inteligentiją priešiška agitacija. Tuo pretekstu ginkluoti hitlerininkų būriai 1943 m. kovo 17 d. įsiveržė į Vilniaus universiteto rūmus. Jie plėšė universiteto turtą ir mokslines vertybes, daužė mokslo prie­ mones. Tuo pačiu laiku jie panašiai įsibrovė į Mokslų akade­ miją, Dailės akademiją, Pedagoginį institutą bei Valstybinę filharmoniją. Lietuvos aukštosios mokyklos, okupacinės val­ džios nutarimu, buvo uždarytos, padarytos kratos profesorių, studentų ir žymesniųjų lietuvių kultūros veikėjų butuose. Bu­ vo suimta apie 60 žmonių, kuriuos hitlerininkai išvežė į kon­ centracijos stovyklas. Tarp išvežtųjų buvo universiteto Teatro istorijos katedros vedėjas dramaturgas prof. B. Sruoga, eko­ nomistas prof. V. Jurgutis ir kt. 10 Ten pat, 1. 1. 11 MAB, RKA—1—16, 1. 2.

Vokiečių ir lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų leidžia­ muose laikraščiuose pasirodė be parašų ir antraščių praneši­ mai, kuriuose buvo rašoma, kad dėl registracijos į lietuvių SS legioną sužlugimo uždaromas universitetas,•„izoliuojami" in­ teligentijos atstovai, grasinama griežčiausiomis bausmėmis nubausti tuos, kurie ateityje stengsis išvengti įvairių mobili­ zacijų I2. Universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų uždarymas hitleri­ ninkų buvo numatytas iš anksto. Nurodytosios priežastys buvo tik pretekstas. Vilniaus aukštosiose mokyklose pusantro mėnesio vyko kratos ir buvo grobiamas turtas. Į Vilniaus universitetą tuo laiku sargybiniai neįleido net rektoriaus. Hitlerininkai daužė visa, kas buvo vertinga, brangu lietuvių tautai, sukaupta ir saugoma daugelį metų. Jie išgrobstė vertingas mokymo prie­ mones, mokslinę literatūrą ir kitą turtą. Tačiau šios okupantų priemonės nepalaužė profesorių ir mokslo trokštančios Lietuvos jaunuomenės valios. Profesoriai paskaitas skaitė privačiuose butuose ir įstaigose. Studentai slapta laikė egzaminus, rėmė profesorius materialiai, parūpin­ davo jiems maisto produktų. Likusius mokslininkus hitlerininkai vertė tyrinėti Lietuvos žmonių ir ūkinių resursų panaudojimą karo reikalams, šmei­ žiančias Tarybų Sąjungą ir Tarybų valdžią Lietuvoje temas. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis iš visų, net aukštųjų mokyklų, bibliotekų buvo surinkta ir sunaikinta visa politinė literatūra. Vėliau okupantai įsakė surinkti visą literatūrą, pra­ dedant visuomeniniais ir baigiant matematikos bei technikos mokslais, išėjusią Tarybų Sąjungoje. Šią literatūrą jie plana­ vo išsiųsti į Rozenbergo štabą 13. Tik moksliniams darbuoto­ jams pareiškus, kad tuomet jie negalėsią dirbti mokslinio dar­ bo, minėta literatūra buvo palikta, tačiau vadovybei griežtai kontroliuojant. Hitleriniai okupantai naikino bibliotekas, grobė ir vežė į Vokietiją unikalias knygas. Iš Dailės akademijos bibliotekos jie pagrobė 743 seniausius ir rečiausius leidinius, istorinių aukso bei sidabro medalių kolekciją. Buvo visiškai sunaikin­ ta Vilniaus Strašūno biblioteka. 10 tūkst. senų XV—XVII a. leidinių buvo išgabenta į Berlyną. Į Vokietiją okupantai išga­ beno M. Gorkio, L. Tolstojaus, R. Rolano, Solom Aleichemo ir kt. žymių žmonių rankraščius bei laiškus 14. Iš Lietuvos TSR 12 „Ūkininko patarėjas", 1943.III.19. 13 MAB, RKA — 1—16, 1. 3. 14 Hitlerinė okupacija Lietuvoje, p. 430.

Mokslų akademijos Žydų mokslinio instituto bibliotekos hit­ leriniai „specialistai" perdavė Kučkuriškių popieriaus fabri­ kui „atrinktas" knygas perdirbti į švarų popierių. Tarp jų buvo vertingų unikalių knygų15. Pasitraukdami iš Vilniaus, hitlerininkai sudegino seną evangelikų reformatų sinodo bib­ lioteką, įsteigtą 1611 metais. Joje buvo 20 tūkst. vertingų knygų iš XVI—XVIII amžių. Hitleriniai okupantai uždraudė platinti ir skaityti ne tik tarybinių tautų rašytojų kūrinius, bet ir pažangių lietuvių ra­ šytojų knygas, išėjusias buržuazijos valdymo metais. Tarp uždraustųjų buvo P. Cvirka, L. Gira, S. Nėris, J. Šimkus, A. Venclova ir kt. Iš viso buvo uždrausti septyniolikos lietu­ vių ir Lietuvoje gyvenusių kitų tautybių rašytojų kūriniai. Per visą okupacijos laikotarpį buvo išleistos tik dvi vertingos knygos: L. Tolstojaus „Ana Karenina" ir Servanteso „Don Kichotas", spaudai parengtos dar prieš karą. 1941 m. liepos 1 d. buvo uždaryti 7 teatrai, valstybinis cir­ kas, susikūręs Tarybų valdžios metais, taip pat Tarybų val­ džios įsteigtos suaugusiųjų švietimo bei kultūrinės įstaigos. Hitleriniai okupantai iš teatrų repertuarų išbraukė visus tarybinių ir pažangių užsienio dramaturgų kūrinius. Reper­ tuarą parinkdavo vokiečių kultūros referentai. Iš teatrų reper­ tuarų buvo stengiamasi išmesti visa, kas nors kiek prieštaravo nacistinei ideologijai. Buvo peršami menkaverčiai vokiečių dramaturgų kūriniai. Lietuvių liaudies kultūros reiškėjas buvo Tarybų valdžios metais sukurtas Valstybinis liaudies dainų ir šokių ansamblis. Lietuvių liaudies dainomis ir šokiais ansamblis kėlė tikrą, ne šovinistinį patriotizmą. Uždarius Valstybinę filharmoniją, Vil­ niaus ir Kauno radiofonai dar transliuodavo lietuvių liaudies dainų ir melodijų įrašus, pranešdami, kad koncertuoja Vil­ niaus filharmonijos lietuvių liaudies dainų ir šokių ansamblis. Tuo tarpu ansamblis buvo jau išvaikytas. Daug lietuvių kultūros ir meno darbuotojų buvo atleista iš darbo, išvežta į koncentracijos stovyklas, nužudyta: atleis­ tas iš darbo įžymus lietuvių kompozitorius J. Tallat-Kelpša, nuo okupantų ir lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų rankos krito skulptorius V. Grybas, poetas V. Montvila, teisininkai A. Bulota, A. Bulotienė, žurnalistas, komunalinio ūkio liaudies komisaras V. Knyva, Liaudies teismo pirmininkas L. Adomauskas, dirigentai L. Hofmekleris ir Durmaškinas, lenkų mu­ zikinės komedijos teatro Vilniuje režisierius ir meno vadovas 15 MAB, RKA — 1—21, 1. 9.

Vyrvičius-Vichrovskis ir daugelis kitų. Dėl sunkių fašistinio režimo sąlygų anksti mirė chirurgas akademikas V. Kuzma, poetas K. Binkis, prof. A. Rimka, kompozitorius S. Šimkus ir kt. Taigi hitlerinė okupacija lietuvių tautos kultūrai padarė didelių nuostolių. 8. BURŽUAZINIAI NACIONALISTAI — HITLERININKŲ TALKININKAI

Socialistiniai pertvarkymai Lietuvoje 1940—1941 metais su­ silaukė įnirtingo nuverstųjų išnaudotojų klasių pasipriešini­ mo. Šis pasipriešinimas reiškėsi ne tik atskirais antitarybiniais klasinių liaudies priešų veiksmais, bet ir organizuota kontrre­ voliucine reakcionierių veikla. Nacionalistinis pogrindis ypač suaktyvėjo, kai 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne buvo įkurta lietuvių nacionalistų or­ ganizacija— „Lietuvių aktyvistų frontas" (toliau — LAF). Šiai organizacijai vadovavo buržuazinės Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijoje K. Škirpa. Jai priklausė įvai­ rių buržuazinių partijų ir organizacijų veikėjai, pasitraukę į Vokietiją, žlugus fašistiniam režimui Lietuvoje. Hitlerineižvalgybai diriguojant, berlyniškis LAF vadovavo nacionalisti­ niam pogrindžiui Tarybų Lietuvoje. LAF padėjo vokiečių žvalgybai verbuoti šnipus, perdavinėjo svarbią karinę ir ūkinę informaciją, sudarinėjo kandidatų atsakingesniems postams Lietuvoje užimti sąrašus, parink­ davo vokiečių kariuomenės daliniams vedlius, vertėjus, orga­ nizavo ginkluotas gaujas, kurios turėjo padėti vokiečių ka­ riuomenei veržtis per Lietuvą, sudarinėjo komunistų, tarybi­ nių aktyvistų sąrašus ir kitaip padėjo hitlerininkams. Prasidėjus karui, ginkluotos nacionalistų grupės tiesiogiai vykdė karinės vokiečių žvalgybos uždavinius. Kai kur nacio­ nalistai stengėsi užimti Lietuvos miestelius, bažnytkaimius, kad palengvintų kelią hitlerinei kariuomenei. Karo išvakarėse pa­ siųstos į tarybinį užnugarį diversantų grupės, prasidėjus karui, ardė ryšius tarp atskirų Raudonosios armijos dalinių. Kaune veikusios ginkluotos LAF grupės sutrukdė raudonarmiečiams susprogdinti tiltą per Nerį, Šančiuose apšaudė raudonarmie­ čius, norinčius persikelti per Nemuną, sugadino karinę tele­ fono stotį, užėmė radijo stotį ir radiofoną ir atliko kitas di­ versijas ’. Mažeikių apskrityje Lūšės ir Židikų nacionalistų grupės (apie 20 žmonių) nuleido nuo bėgių traukinį su evakuo1 „Naujoji Lietuva“, 1941. VII.17.

jamais ligoniais raudonarmiečiais2. Ginkluotos nacionalistų gaujos iš pasalų apšaudydavo nedidelėmis grupėmis besitrau­ kiančius raudonarmiečius, milicininkus, tarybinius pareigūnus, užpuldavo ir nuginkluodavo pavienius tarybinius karius, nu­ žudydavo arba perduodavo okupantams į nelaisvę^ Taigi karui prasidėjus, kontrrevoliucinės ginkluotos LAF gaujos veikė kaip hitlerininkų „penktoji kolona", padėjusi vokiečių kariuomenei veržtis per Lietuvą, taip pat vykdžiu­ si terorą prieš pažangius savo krašto žmones (komunistus, komjaunuolius, tarybinius aktyvistus, naujakurius ir kt.). Buržuaziniai nacionalistai, neapkęsdami tarybinės santvar­ kos šalininkų, sudarinėjo „nepatikimų" žmonių sąrašus ir rekomendavo hitlerininkams juos suimti kaip komunistus, kom­ jaunuolius, nors dauguma jų nepriklausė minėtoms organiza­ cijoms, išsiskyrė tiktai pažangiomis pažiūromis. Be to, vieti­ niai nacionalistai suiminėjo, kankino, žudė tarybinės santvar­ kos šalininkus, visaip iš jų tyčiojosi. Prasidėjus karo veiksmams, ginkluotų nacionalistų gaujų tarybiniame užnugaryje buvo nedaug, o ir tos pačios negau­ sios. Žymiai daugiau jų atsirado įvairiose vietose, hitlerinei kariuomenei okupavus Lietuvą. Jų kūrimąsi skatino hitleriniai okupantai. Antai jau minėto V. Štalekerio raporte pažymėta, jog užimtuose miestuose vokiečių saugumo policijai padėdavo savanorių būriai iš „patikimų vietinių gyventojų"3. Alytaus miesto ir apskrities nacionalistų vadai kreipėsi į hitlerinį mies­ to komendantą, prašydami leisti įsteigti ginkluotą „partizanų" būrį, suteikiant jam teisę be komendanto žinios šaudyti „ko­ munistus, žydus ir lenkus", taip pat areštuoti „nieko neatsi­ klausus" 4. Tokie ginkluoti nacionalistų baltųjų „partizanų" būriai, hitlerininkams pritariant ir vadovaujant, buvo organi­ zuojami ir kitose Lietuvos vietose 5. Ginkluotuose nacionalistų būriuose dalyvavo šaulių sąjun­ gos aktyvistai, policininkai, reakciniai karininkai, buožių ir kitų išnaudotojų klasių atstovai, kai kurie nacionalistinės ir šovinistinės propagandos suklaidinti jaunuoliai, taip pat įvai­ rūs perėjūnai ir kriminaliniai nusikaltėliai, trokštantys prisi­ grobti nužudytų žmonių turto, suvesti asmenines sąskaitas. Dokumentai liudija, jog hitlerininkai pasinaudojo buržuazi­ nių nacionalistų klasiniu įniršiu prieš Tarybų valdžios šali­ ninkus. Jie visaip rėmė ir skatino kontrrevoliucinius naciona♦ ♦ ♦ 2 3 4 5

Masinės Ten pat, Ten pat, Ten pat,

žudynės Lietuvoje, d. 2, V., 1973, p. 183—184. p. 17. p. 39. p. 170, 191, 222.

listų veiksmus ir jų kruviną terorą, nes tai atitiko reicho vadovų ir okupacinės valdžios, kovojusios prieš komunizmą ir tarybinę santvarką, interesus, padėjo silpninti potencines antihitlerinio pasipriešinimo jėgas ir stiptinti okupacinį re­ žimą. Didesnės įtakos ginkluotos LAF gaujos karo veiksmų eigai neturėjo. Tačiau, Raudonosios armijos daliniams kaunantis su pranašesnėmis priešo jėgomis, ginkluotų nacionalistų, kaip hitlerininkų „penktosios kolonos", veiksmai palengvino ver­ machto veržimąsi per Lietuvą. Be to, nuo buržuazinių nacio­ nalistų žuvo daug tarybinių aktyvistų, daug tarybinių žmonių buvo suimta, kitiems sutrukdyta evakuotis į Tarybų Sąjungos gilumą. Ginkluoti LAF būriai padėjo hitlerininkams įtvirtinti okupacinį režimą Lietuvoje ir sustiprinti savo užnugarį. Hitlerinio reicho vadovų planuose nebuvo numatytas bur­ žuazinio Lietuvos valstybingumo atstatymas. Pagal jų planus laikiną karinės okupacinės valdžios administravimą, frontui pasistūmėjus į rytus, turėjo pakeisti vokiečių civilinė valdžia. Tačiau krašto administravimui jiems buvo reikalingi pavaldūs ir paklusnūs vietiniai talkininkai. Todėl hitlerininkai, užgrobę Lietuvą, kurį laiką toleravo 1941 m. birželio 23 d. Kaune pasiskelbusią „laikinąją vyriau­ sybę", taip pat subordinavo šios „vyriausybės" iniciatyva arba pačių vietinių buržuazinių nacionalistų pastangomis, hitlerinin­ kams pritariant, sudarytus periferijoje aktyvistų „komitetus", „štabus", policijos nuovadas, kurie ėmėsi vykdyti okupantų nurodymus. 1941 m. birželio 24 d. pirmajame „laikinosios vyriausybės" posėdyje dalyvavo tik keturi numatyti „ministrai". Trūko taip pat K. Škirpos, kuris buvo paskelbtas „ministru pirmininku" (jam hitlerininkai neleido išvykti iš Berlyno). Dėl to į „vyriau­ sybės" sudėtį buvo kooptuoti nauji reakcionieriai. Neatvykus K. Škirpai, „ministru pirmininku" ir „švietimo ministru" buvo paskirtas J. Ambrazevičius. Į šią „vyriausybę" įėjo įvairių buržuazinių partijų atsto­ vai: krikdemai, tautininkai, liaudininkai6. Kai kurie pateko, politiškai nesusiorientavę, kaip specialistai, tačiau dauguma 6 Kai kurie buvę „ministrai“, patyrę savo politinės veiklos hitlerinės okupacijos metais visišką pralaimėjimą, vėliau, pasprukę į Vakarus, tęsė antitarybinę veiklą. 1946 metais VLIKo Vykdomosios Tarybos narių tarpe informacijos reikalus tvarkė J. Ambrazevičius-Brazaitis, kultūros —A. No­ vickis, įkurdinimo — M. Mackevičius (žr. Juozas Mikuckis, Šioje ir anoje pusėje, V., 1974, p. 48).

buvo aršūs reakcionieriai, Tarybų valdžios priešai, dalyvavę antitarybinėje veikloje, buvę represuoti. Ginkluotoms nacionalistų jėgoms koordinuoti ir vadovau­ ti „vyriausybė" įsteigė vadinamąją „krašto gynimo tarybą", kuri steigė ginkluotus nacionalistų būrius, parūpindavo ginklų. Vienas iš pirmųjų šios „vyriausybės" aktų, parodžiusių jos, kaip išnaudotojų klasių interesų gynėjos, veidą, buvo „denacionalizacijos įstatymai", kuriais Tarybų valdžios na­ cionalizuota privatinė nuosavybė (fabrikai, įmonės, namai ir kitas turtas) turėjo būti sugrąžinta buvusiems savininkams (išskyrus žydų tautybės). Be to, buvo paskelbtas žemės dena­ cionalizacijos įstatymas, panaikinta tarybinė žemės reforma, atimtos žemės iš tarybinių naujakurių ir sugrąžintos dvarinin­ kams, buožėms (iki 50 ha). J. Ambrazevičiaus „laikinoji vyriausybė", norėdama įsiteik­ ti okupantams, gauti iš jų ekonominių ir politinių nuolaidų bei privilegijų, stengėsi įvelti lietuvių tautą į brolžudišką ka­ rą prieš tarybines tautas, siūlė hitlerininkams „organizuoti tautinį korpusą", kuris dalyvautų „žygyje prieš bolševi­ kus. .1 Tačiau hitlerininkai tuo metu, jausdamiesi pakanka­ mai pajėgūs laimėti karą vieni, tokio pasiūlymo atsisakė ir rekomendavo nacionalistams steigti vokiečių okupantams pa­ valdžius policinius batalionus kovai su gyventojų pasiprieši­ nimu. Batalionų branduolį sudarė LAF dalyviai, taip pat kitos lietuvių tautos atplaišos. Šiuos vadinamuosius „apsaugos ba­ talionus" ir iš jų sudarytas specialias žmogžudžių komandas hitlerininkai panaudojo genocido politikai vykdyti, kovai prieš partizanus, baudžiamosioms ekspedicijoms ir kitur. Nors reicho vadovai oficialiai nepripažino „laikinosios vy­ riausybės", atsisakydavo kalbėtis su jos atstovais, reikalauda­ vo oficialiuose raštuose ir skelbimuose nevartoti žodžių „Lie­ tuvos respublika", „ministrai", „nepriklausomybė", varžė jos veiklą (naudojimąsi pašto ir telegrafo ryšiais, transportu), ta­ čiau karinė valdžia J. Ambrazevičiaus „vyriausybės" iš karto nelikvidavo. Jai buvo paskirtos pagalbinių karinės valdžios organų funkcijos. Okupantai siūlė „vyriausybei" ir pasivadin­ ti pagalbiniu vokiečių administracijos komitetu arba taryba. Okupantai šią „vyriausybę" toleravo todėl, kad jos ir hitle­ rininkų svarbiausi politiniai, ideologiniai kovos prieš bolše­ vizmą tikslai sutapo. Be to, ši „vyriausybė" teikė nemaža naudos okupantams, tenkindama jų reikalavimus. Šios „vyriau­ sybės" paslaugas hitlerininkams pripažino ir jos galva J. Am7 Nacionalistų talka hitlerininkams, p. 36.

brazevičius, nurodęs, jog vokiečių karinės valdžios valdinių norus buvo stengiamasi „šimtu procentų patenkinti"8. Ypač hitlerininkai pritarė šios „vyriausybės" ir jos pavaldinių rep­ resinėms priemonėms prieš komunistus, komjaunuolius, tary­ binius aktyvistus ir kitus Tarybų valdžios šalininkus, taip pat žydų tautybės žmones, nes tai įėjo į vokiškųjų fašistų progra­ mą užnugariui išvalyti bei okupaciniam režimui sustiprinti. Naudodamiesi krikdemų ir voldemarininkų tarpusavio rie­ tenomis dėl valdžios, gestapininkai kurstė jiems paklusnesnius voldemarininkus, leido „perversmu" pašalinti iš kai kurių postų krikdemus. 1941 m. liepos 23 d. naktį voldemarininkai paėmė Kauno karo komendantūrą, pirmąjį pagalbinės policijos batalioną ir policiją. Šis „perversmas" sudarė hitlerininkams geresnes sąlygas vėliau, panaikinus „laikinąją vyriausybę", jos vietoje sudaryti civilinei vokiečių valdžiai pavaldžią genera­ linių tarėjų instituciją. Ypač naudingas buvo vokiečių karinės valdžios įstaigoms, o vėliau ir civilinei okupacinei valdžiai „laikinosios vyriausy­ bės" ir Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto pastangomis sukurtas ir hitlerininkams pavaldus bei ištikimas vietinių na­ cionalistų (apskričių, miestų, valsčių) administracinių įstaigų aparatas, kurį okupantai panaudojo savo grobikiškai politikai. „Laikinosios vyriausybės" įsakymais, kuriuos aprobuodavo karinė vokiečių valdžia, buvo paskirti apskričių viršininkai, burmistrai, policijos vadai, švietimo įstaigų direktoriai, aukš­ tųjų mokyklų rektoriai ir kiti administraciniai darbuotojai. Vietinėse administracijos įstaigose dirbo buvę buržuazinės Lietuvos valdininkai, reakciniai karininkai, buržuazinių parti­ jų bei organizacijų veikėjai, buožės, buvę policininkai, žval­ gybininkai ir kt. „Laikinosios vyriausybės", Vilniaus miesto ir srities komi­ teto pareigūnai, apskričių viršininkai, burmistrai, viršaičiai, policijos pareigūnai, komendantai ne tik pakartodavo karinės vokiečių valdžios įsakymus, bet ir patys dalyvaudavo, juos vykdant. Kai kurie buvo labai uolūs ir veiklūs: persekiojo ir žudė komunistus, komjaunuolius, tarybinius aktyvistus, žydų tautybės žmones. 1941 m. birželio 30 d. „vyriausybės" posėdyje buvo išklau­ sytas Kauno komendanto pik. J. Bobelio pranešimas dėl for­ muojamo pagalbinės policijos bataliono ir žydų koncentracijos stovyklos steigimo. Išklausęs pranešimą, „ministrų kabinetas" nutarė: „Žydų koncentracijos stovyklos steigimui pritarti ir 8 Ten pat, p. 37.

jos steigimu rūpintis pavesti p. Švipai, komunalinio ūkio viceministeriui, kontakte su p. pulk. Bobeliu"9. O 1941 m. lie­ pos 25 d. aukštieji nacionalistų pareigūnai numatė priemones žydų gyventojams suvaryti į getą 10. Pagaliau 1941 m. rugpiū­ čio 1 d. J. Ambrazevičiaus „laikinoji vyriausybė" išleido „Žy­ dų padėties nuostatus", kurie įstatymiškai įteisino žydų betei­ siškumą. Per 43 gyvavimo dienas „laikinoji vyriausybė" pa­ skelbė apie 100 antiliaudinių įstatymų, nutarimų ir potvarkių. Tačiau hitleriniai okupantai, turėdami kolonizacinių tiks­ lų, visiškai nesirengė nei dalintis valdžia su lietuviškaisiais buržuaziniais nacionalistais, nei pripažinti jų „vyriausybės" paskelbtus „denacionalizacijos įstatymus" bei kai kuriuos ki­ tus nutarimus, kadangi pastarieji reichui buvo nenaudingi. Įvedus Lietuvoje okupacinę civilinę administraciją, Lietu­ vos generalinis komisaras A. Rentelnas 1941 m. rugpiūčio 5 d., išsikvietęs „laikinąją vyriausybę", pareiškė, jog jis laiko šios vyriausybės darbą baigtu ir perima krašto valdymą. Prie savo įstaigos jis sudarė generalinių tarėjų instituciją, kaip pataria­ mąjį organą. Generaliniais tarėjais parinko reakcingų pažiū­ rų nacionalistus. Pirmuoju generaliniu tarėju buvo paskirtas iš anksčiau žinomas prohitleriniu nusistatymu generolas P. Kubiliūnas. Generaliniai tarėjai ir jų įstaigos faktiškai buvo tarpininkai tarp vokiečių civilinės valdžios ir vietinių įstaigų. Jų pareiga buvo perduoti generalinio komisaro potvarkius ir įsakymus apskričių viršininkams, burmistrams ir kt. Generalinių tarėjų įstaigoms prižiūrėti ir panaudoti gene­ ralinis komisaras paskyrė specialius referentus. Per tarėjų įstaigas ir žemesnį administracinį aparatą hitleriniai okupantai daugiau kaip trejus metus plėšė Lietuvą ir naikino jos gy­ ventojus. Kas gi buvo tie aukštieji kolaboracionistai? Kaip minėjo­ me, pirmuoju generaliniu tarėju buvo paskirtas generolas P. Kubiliūnas, kuris ėjo ir tarėjo vidaus reikalams pareigas. Atskiriems ūkio ir administracijos reikalams tvarkyti buvo paskirti generaliniai tarėjai: krašto ūkiui — ekon. V. Jurgutis (labai trumpai), žemės ūkiui — krikdemas B. Vitkus, finan­ sams — krikdemas J. Matulionis, švietimui — tautininkas P. Germantas-Meškauskas, teisingumui — liaudininkas M. Mac­ kevičius, susisiekimui — voldemarininkas K. Germanas, darbo ir socialinei apsaugai — tautininkas J. Paukštys, administraci♦■

■ 4-

9 Lietuvos TSR CVA, f. 969, ap. 2, b. 39, 1. 25. '° „Mokslas ir gyvenimas", 1962, Nr. 11, p. 4.

nei kontrolei — voldemarininkas mjr. S. Puodžius. Vėliau kai kurie tarėjai buvo pakeisti. Pavyzdžiui, pasižymėjęs uolumu, eidamas Telšių apskrities viršininko pareigas, A. Ramanauskas buvo paaukštintas, paskiriant dirbti generaliniu tarėju žemės ūkio reikalams. Vokiečių civilinė okupacinė valdžia subor­ dinavo ir „laikinosios vyriausybės" paskirtus apskričių virši­ ninkus, burmistrus, lietuviškosios policijos pareigūnus, tik kai kuriuos pakeisdama. Patyrę pralaimėjimų fronte, hitleriniai okupantai, norėda­ mi labiau patraukti buržuazinius nacionalistus, 1942 metų pra­ džioje paskelbė apie Lietuvos „savivaldos" įvedimą. Tai reiš­ kė, kad generaliniai tarėjai gali skelbti potvarkius, tačiau kruopščiai suredaguotus generalinio komisaro A. Rentelno. O apskričių viršininkai, burmistrai, valsčių viršaičiai ir kiti pareigūnai, įvedus „savivaldą", būdami vokiečių civilinės okupacinės valdžios tarnyboje, ir toliau talkininkavo hitleri­ ninkams, vykdant jų grobikišką politiką. Vietinės įstaigos skelbė įsakymus, potvarkius, kuriuose pakartodavo vokiečių civilinės okupacinės valdžios nurodymus. „Savivaldos" pareigūnų talkininkavimas okupantams kėlė visuotinį Lietuvos gyventojų pasipiktinimą, skatino darbo žmo­ nių kovą ne tik prieš vokiškuosius grobikus, bet ir prieš jų bendrininkus. Didelių nusikaltimų padarė buržuaziniai nacionalistai, tar­ navę baudžiamuosiuose okupantų organuose: lietuviškajame saugume, policijoje, apsaugos batalionuose, teismuose ir kt. 1943 metais lietuviškoje saugumo policijoje apytikriai bu­ vo 886 įvairių kategorijų valdininkai11, viešojoje policijoje — 5670 tarnautojų, neapmokamų „garbės policininkų"—7740. 1942 metais dvidešimtyje policinių batalionų tarnavo 8388 as­ menys. Dauguma šių batalionų iki 1942 m. rugpiūčio mėn. bu­ vo pasiųsta į kitas okupuotas šalis baudžiamosioms akcijoms, kalinių priežiūrai, o kai kurie — į frontą. Tuo metu Lietuvoje buvo likę tik 9 policijos batalionai. Nemažai nusikaltimų pir­ mosiomis okupacijos dienomis padarė viešoji policija. Ji da­ lyvavo, žudant tarybinius žmones, gaudant darbams į Vokie­ tiją, renkant duokles bei mokesčius. Viešoji policija buvo siunčiama prieš tarybinius partizanus, įvairių karinių ir ūki­ nių objektų saugoti ir kt. Jai padėdavo neapmokami vadina­ mieji „garbės policininkai" (šauliai, „aktyvistai", „baltaraiš­ čiai" ir kiti; iš jų 1943 metais buvo mėginta sudaryti „vieti­ nės savisaugos" būrius kovai prieš tarybinius partizanus). 11 A. Rakūnas, Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją, p. 34.

Be minėtų aktyvių okupantų talkininkų, dar buvo 766 kalėji­ mų prižiūrėtojai bei 449 kalėjimų tarnautojai. Kaip pagalbiniai vokiečių teismų ir prokuratūros organai veikė vietiniai lietu­ viškieji teismai ir prokuratūros organai. Nors jų kompetencija buvo apribota — negalėjo spręsti politinių bylų, tačiau jie per­ duodavo vokiečių teismams tarybinių patriotų, pasipriešinimo dalyvių bylas. Sunku tiksliai nustatyti, kiek kolaboracionistų veikė Lie­ tuvoje hitlerinės okupacijos metais, tačiau jie sudarė nedidelę priešiškai liaudžiai ir visai lietuvių tautai nusiteikusių vietinių gyventojų (daugiausia iš sociališkai priešiškų Tarybų valdžiai Sluoksnių) dalį. Nepavykus Lietuvos jaunimo mobilizacijoms į hitlerinę kariuomenę ir reicho darbo tarnybą, neatliekant gyventojams įvairių prievolių, didėjant pasipriešinimui, hitleriniai okupan­ tai sumanė pasiremti platesniais buržuazinių nacionalistų sluoksniais, tikėdamiesi, jiems padedant, paveikti lietuvių tautą. Tuo tikslu buvo nutarta sušaukti „lietuvių konferenci­ ją1'. Ją organizavo generalinis komisaras A. Rentelnas ir pir­ masis generalinis tarėjas P. Kubiliūnas. Atstovai į „konferen­ ciją" buvo ne renkami, bet skiriami, tarėjams susitarus su ap­ skričių viršininkais. Neatsitiktinai į ją pateko hitleriniams okupantams palankūs elementai, kurių diduma buvo „savival­ dos" pareigūnai. Iš 93 į „konferenciją" paskirtų atstovų 59 buvo valdininkai (5 generaliniai tarėjai ir 1 generalinio tarėjo pavaduotojas), 25 buožės ir 1 darbininkas. Delegatais buvo 8 aukštieji katalikų dvasininkai12. 1943 m. balandžio 5 d. „konferencijos" dalyviai išklausė P. Kubiliūno, generalinio tarėjo A. Ramanausko ir gen. K. Navako kalbas. „Konferencija" be diskusijų priėmė oku­ pantų iš anksto paruoštas rezoliucijas, remiančias reichą ir jo sąjungininkus kovoje prieš bolševizmą. Rezoliucijoje buvo įsi­ pareigojama atlikti visus okupantų pavedimus 13. Baigdamas „konferenciją", jos pirmininkas M. Biržiška perskaitė A. Hit­ leriui adresuotą ištikimybės telegramą. 1943 m. birželio 16 d. generalinis komisaras paskelbė pa­ tvirtinęs neva balandžio 5 d. „konferencijos" išrinktą „tautos tarybą" prie pirmojo generalinio tarėjo. Sudaryta iš naciona­ listų, aktyviai talkininkavusių okupantams, „taryba" buvo pa­ tariamasis organas. Ji talkininkavo hitleriniams okupantams, panaudojant krašto ūkį ir žmonių resursus grobikiškam karui. 12 „Ūkininko patarėjas", 1943.IV.9. Iš viso į konferenciją buvo pakviesta 17 dvasininkų. (Žr. Nacionalistų talka hitlerininkams, p. 113.) 13 Ten pat.

Nei „konferencija", nei „taryba" autoriteto lietuvių tau­ toje neturėjo ir, nepaisant įvairių pareiškimų, raginimų, pa­ tarimų, okupantų talkininkams nepavyko paveikti Lietuvos gyventojų ir pagerinti totalinės mobilizacijos. Tačiau hitleri­ ninkai ir toliau reikalavo žmonių kariuomenei papildyti, didi­ no žemės ūkio produktų ir kitas prievoles. Fašistinei Vokietijai pralaimint kare prieš TSRS, buvo karštligiškai ieškoma būdų Lietuvos jaunimui į hitlerinę ka­ ro mašiną įtraukti. 1943 m. lapkričio 24 d. generalinių tarėjų, „tarybos", taip pat kitų okupantų talkininkų pasitarime bur­ žuaziniai nacionalistai pasiūlė kurti karinę formuotę, kuriai vadovautų aukštas buržuazinės Lietuvos karininkas. 1944 m. vasario 9 d. pirmojo generalinio tarėjo P. Kubiliūno aplink­ raštyje apskričių viršininkams ir Kauno, Vilniaus, Šiaulių bei Panevėžio miestų burmistrams buvo pranešta, jog, susitarus su SS ir policijos vadu Lietuvoje gen. mjr. Harmu, bus organi­ zuojama vietinė rinktinė, kurios vadu skiriamas generolas P. Plechavičius (aršus antitarybininkas, pasižymėjęs teroristi­ niais veiksmais prieš pažangius darbo žmones Žemaitijoje, nuslopinus Tarybų valdžią Lietuvoje 1919 m., vienas iš 1926 m. fašistinio perversmo organizatorių). Nacionalistų politikieriai, pasišovę organizuoti vietinę rinktinę, tikėjosi ir okupantus patenkinti, ir savo žinioje turėti karinę jėgą, kurią ateityje galėtų panaudoti buržuazinės Lie­ tuvos atkūrimui. Hitlerininkai tikėjosi, nacionalistų padedami, iš pradžių sudaryti nedidelį junginį, o vėliau, juo remdamiesi, įvykdyti visuotinę mobilizaciją Lietuvoje ir mobilizuotus vy­ rus panaudoti fronte. Demagoginiais pažadais ir grasinimais buržuaziniams nacionalistams pavyko suklaidinti nemažai jau­ nimo. Jie surinko apie 5500 vyrų. Vietinė rinktinė buvo pa­ siųsta į Rytų Lietuvą ir Baltarusiją kovai prieš partizaninį ju­ dėjimą, komunikacijų apsaugai ir pan. Paveikti didėjančio lietuvių tautos priešinimosi, okupan­ tams, taip pat sužinoję, jog hitlerininkai ruošiasi juos pasiųsti į frontą, vietinės rinktinės kariai ėmė bėgti, atsisakyti vykdyti vadų įsakymus, kai kurie perėjo pas tarybinius partizanus. Susidarius tokiai padėčiai, hitlerininkai įsakė vietinę rinktinę nuginkluoti. Tačiau dauguma vietinės rinktinės karių su gink­ lais ir apranga pabėgo; kai kuriuos hitlerininkai suėmė ir su­ šaudė, kitus išvežė į Vokietiją. Tokiu būdu sužlugo dar vienas hitlerininkų ir jų bendri­ ninkų— buržuazinių nacionalistų — mėginimas panaudoti lie­ tuvius hitlerinės Vokietijos kare prieš Tarybų Sąjungą.

Hitleriniams okupantams aktyviai talkininkavo katalikų bažnyčia: beveik visa jos vadovybė ir diduma dvasininkų. Bažnyčios vadovai ir jų pavaldiniai per spaudą, radiją, pa­ mokslus vedė antikomunistinę propagandą, šmeižė tarybinę santvarką, iškraipydami Komunistų partijos ir Tarybinės vy­ riausybės politiką religijos ir bažnyčios atžvilgiu, agitavo sto­ ti į vokiečių kariuomenę ir dalyvauti Hitlerio žygyje prieš bolševizmą, rinkti metąlą, aukoti vermachto kareiviams šiltų rūbų ir kt. Tuo jie labai pasitarnavo hitlerininkams. Jau okupacijos pradžioje, kai hitlerininkai ir jų bendri­ ninkai — buržuaziniai nacionalistai — žudė tarybinius aktyvis­ tus, žydų tautybės žmones, kai okupantai plėšė Lietuvos kraš­ tą, Kauno arkivyskupijos vadovai — arkivyskupas metropoli­ tas J. Skvireckas, vyskupas V. Brizgys, generalvikaras prelatas K. Šaulys — pareiškime per radiją ir spaudoje dėkojo vokiš­ kiesiems okupantams už ,,išlaisvinimą" ir ragino jiems padė­ ti 14. Arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas pasirašė padė­ kos telegramą Hitleriui. Krakių „baltaraiščių" būrio vado pa­ vaduotojas klerikalinis veikėjas A. Valaitis yra nurodęs, jog, jam su kunigu J. Blučiu lankantis pas vyskupą V. Brizgį, pastarasis, sužinojęs, kad dar žydų Krakėse nešaudė, pasipik­ tino ir paklausė: „Argi jūs nebijote, kad žydai gali sukilti, iš­ žudyti jus ir padegti miestelį?.." ir pridūrė: „Žydų nereikia gailėtis, jie to nusipelnė" 15. Matydami katalikų bažnyčios vadovų palankumą, hitleri­ ninkai netgi buvo numatę vyskupą V. Brizgį paskirti jiems pavaldžios aukščiausios nacionalistų įstaigos „pasitikėjimo ta­ rybos" nariu ar net jos pirmininku 16. Kai kuriuose kituose okupuotuose kraštuose dvasininkai aktyviai dalyvavo antihitleriniame pasipriešinimo judėjime, o Lietuvoje dauguma jų visiškai atsidavė okupantų valiai. Kuo tai paaiškinti? Pirmiausia, Lietuvos klero neapykanta Tarybų valdžiai, bolševizmui. Tarybiniais metais Lietuvoje buvo įvyk­ dyta sekuliarizacija, panaikintos dvasininkų privilegijos, su­ stiprėjo ateistinė mintis. Bažnyčia, kaip išnaudotojų klasių po­ litinis ir idėjinis įrankis, dauguma dvasininkų, kilusių iš iš­ naudotojų klasių, kartu su nuverstomis išnaudotojų klasėmis sudarė bendrą frontą prieš Tarybų valdžią. Taigi hitlerininkus, buržuazinius nacionalistus ir reakcinius dvasininkus vienijo 14 „Naujoji Lietuva", 1941.VII.8. 15 Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 142—143. 16 J. Aničas, Katalikiškasis klerikalizmas Lietuvoje 1940—1944 metais, V„ 1972, p. 123.

neapykanta bolševizmui ir siekimas likviduoti socialistinę san­ tvarką bei užgniaužti komunistinę ideologiją. Karo eigoje, keičiantis politinei padėčiai ir stiprėjant anti­ hitlerinėms nuotaikoms, vyko žemesniojo, rango dvasininkų diferenciacija. Kai kurie jų, pasipiktinę hitlerinių okupantų grobikiška, kolonizacine politika, nekaltų žmonių žudynėmis, smerkė vokiškuosius fašistinius okupantus ir jų bendrininkus, gelbėjo mirčiai pasmerktus žmones. Tačiau bažnyčios vadovybė ir diduma reakcinių dvasinin­ kų, bijodami Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje, ir toliau talkininkavo hitleriniams okupantams. Kai kurie jų 1944 me­ tais pasitraukė į Vakarus, kur toliau tęsia antitarybinę veiklą. Kiti reakciniai dvasininkai, likę Tarybų Lietuvoje, padėjo kurti kontrrevoliucines pogrindines nacionalistų organizacijas, rėmė ginkluotą nacionalistinį pogrindį, kovojusį prieš Tarybų valdžią. Neatsitiktinai vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje 1943 m. balandžio mėn. ataskaitoje Berlynui aukštai įvertino bažnyčios paslaugas, pravedant mobilizacijas į vo­ kiečių kariuomenę, vykdant antikomunistinę propagandą, re­ miant vokiečių interesus, pateisinant baudžiamąsias priemones prieš atskirus dvasininkus, žodžiu ar raštu pasisakiusius prieš mobilizacijas 17. Hitlerinei Vokietijai pralaimint karą prieš tarybines tautas, plečiantis Lietuvos gyventojų pasipriešinimui, kai kurie lie­ tuviškieji buržuaziniai nacionalistai, matydami, jog hitlerinin­ kai neatkurs „nepriklausomos" Lietuvos, ėmė reikšti, nors ir labai atsargiai, nepasitenkinimą okupantais. Kai kurių bur­ žuazinių veikėjų memorandumuose „opozicija" buvo pasireiš­ kusi jau pirmaisiais okupacijos mėnesiais, tačiau plačiau į „opozicinę" veiklą nacionalistai įsijungė vėliau, ypač nuo 1943 metų. Jie ėmė leisti „nelegalius" laikraštukus, kurti „ne­ legalias" organizacijas. Buržuaziniai nacionalistai veikė atsar­ giai. Jie, bijodami užrūstinti okupantus, pabrėždavo savo antitarybiškumą ir antikomunistiškumą, keldavo bendrus savo ir hitlerininkų interesus kovoje prieš TSRS, priekaištaudavo okupantams, kad pastarieji neįvertiną jų paslaugų. Įvairių pakraipų nacionalistinio pogrindžio veikėjai vis labiau rėmėsi iliuzija, jog, pralaimėjus Vokietijai ir nusilpus Tarybų Sąjungai, po karo savo valią diktuos JAV ir Anglija, kurioms padedant bus galima atkurti buržuazinę Lietuvos vals­ tybę. Todėl jie stengėsi išsaugoti jėgas ateičiai. Šia iliuzija ir rėmėsi „nelegalių" nacionalistų organizacijų taktika: susilai­ 17 Nacionalistų talka hitlerininkams, p. 112—113.

kyti nuo aktyvios ginkluotos kovos prieš vokiškuosius oku­ pantus, taupyti ir išsaugoti gyvąją krašto jėgą „kovai su bol­ ševikais". Kita vertus, jie pasisakė už hitlerininkų rėmimą ko­ voje prieš komunistus. Buvusios buržuazinės ir smulkiaburžuazinės partijos bei organizacijos okupacijos metais leido gausią įvairiais pavadi­ nimais spaudą: „Nepriklausoma Lietuva", „Laisvės kovotojas", „Į laisvę" ir kt. Ši spauda apsiribojo santūria vokiečių oku­ pacinės valdžios politikos kritika, reiškė savo pageidavimus, pasiūlymus okupantams, vietinius gyventojus ragino susilai­ kyti nuo aktyvios ginkluotos kovos netgi tada, kai okupantai griebdavosi represijų ar vykdė lietuvių tautai pražūtingą po­ litiką. 1943 m. birželio 1 d. „Nepriklausoma Lietuva" paskelbė Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto protestą prieš vo­ kiečių „neteisėtus kolonizavimo darbus" bei „užuojautą" tiems, kurie nukentėjo, ir kvietė Lietuvos visuomenę būti „kantria ir santūria" 18. Reikšdami pasyvią „opoziciją" hitleriniams okupantams, „nelegalieji" nacionalistai kartu per savo spaudą ir kitais bū­ dais puolė Tarybų Sąjungą, šmeižė Raudonąją armiją ir prie­ kaištavo vokiškiesiems okupantams, kad šie neva nesiimą griežtesnių priemonių kovai prieš tarybinius partizanus 19. To­ kia nacionalistinio „pogrindžio" spauda negalėjo iš esmės pa­ kenkti okupantų interesams, o antitarybinė jos propaganda, pastangos sulaikyti lietuvių tautą nuo aktyvios kovos prieš okupantus, buvo pastariesiems net naudingos. Gestapas gerai žinojo apie nacionalistų pažiūras, jų „pogrindines" organiza­ cijas, leidinius20. „Nelegalią" nacionalistų spaudą dažnai pla­ tino patys kubiliūninės administracijos darbuotojai, policinin­ kai. Tačiau, norėdami sudrausminti ir įbauginti pretendentus į visuomenės nuomonės formuotojus, hitlerininkai kartais „opozicionierius" suimdavo arba ištremdavo į koncentracijos stovyklas. Antai po nepasisekusios mobilizacijos į SS lietuviu legioną 1943 m. kovo—balandžio mėn. hitlerininkai suėmė ir išsiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą 55 antihitleriškai nusistačiusius lietuvių inteligentus, tarp jų ir kai kuriuos „ne­ legalių" laikraštėlių leidėjus, generalinius tarėjus, ■ kunigus, tarnautojus ir kt.21 Tačiau ir tokių represijų atvejais hitlerininkai skirtingai baudė nacionalistinio „pogrindžio" dalyvius ir tarybinio anti­ 18 19 20 21

„Nepriklausoma Lietuva", 1943. VI.1. „Nepriklausoma Lietuva", 1943.XII.20. Hitleriniai parašiutininkai, V., 1966, p. 5—6, 16. Lietuvos TSR CVA, f. 1399, ap. 1, b. 26, 1. 59—61.

fašistinio pogrindžio dalyvius. Komunistinio antifašistinio po­ grindžio dalyviai, patekę į gestapininkų rankas, buvo žiauriai kankinami ir dažniausiai sušaudomi, o su nacionalistinio „po­ grindžio" dalyviais buvo elgiamasi daug švelniau. Ruošdamiesi kovai prieš Tarybinę armiją ir Tarybų val­ džią, buržuaziniai nacionalistai jau hitlerinės okupacijos me­ tais ėmė steigti karines „pogrindines" organizacijas, kaupti ginklus: 1942 metais klerikalai sukūrė „pogrindinę" organi­ zaciją „Lietuvių frontą", platino atsišaukimus. Karo pabaigoje ši organizacija pradėjo kurti ginkluotą sektorių „Kęstutis" ko­ vai prieš Tarybų valdžią 22. Iš kontrrevoliucinių, antitarybinių elementų buvo kuriami ginkluoti būriai, pavadinti „Lietuvos laisvės armija" (LLA). Išvadavus respubliką, jie ypač aktyviai dalyvavo banditinėje veikloje. 1943 metais įvairių partijų nacionalistinio pogrindžio vei­ kėjai įkūrė politinį organą „Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą" vadovauti jų „nelegalioms" organizacijoms. VLIKas nekėlė sau uždavinio aktyviai kovoti prieš vokiškuosius fa­ šistinius okupantus ir buvo aiškios antitarybinės orientacijos. Jis trukdė ginkluotai Lietuvos liaudies kovai prieš okupantus. Todėl gestapininkai VLIKą toleravo. Vienas buvusių VLIKo dalyvių J. Deksnys yra pareiškęs, jog VLIKo nariai neturėjo net slapyvardžių. Kaune juos daug kas žinojo, taip pat ir ges­ tapas. Tariamas VLIKo nelegalumas, suteikęs jam tam tikro populiarumo, hitlerininkams buvo naudingesnis, skleidžiant antitarybines nuotaikas, negu oficiali vokiečių okupacinės val­ džios bei vietinės „savivaldos" įstaigų propaganda, kuria vie­ tos gyventojai visiškai netikėjo. 1944 metų antrojoje pusėje, Raudonajai armijai vaduojant Lietuvą, hitlerinė žvalgyba naudojosi nacionalistinio pogrin­ džio tarybiniame užnugaryje paslaugomis diversijų, šnipinėji­ mo, dezinformacijos ir kitos ardomosios antitarybinės veiklos tikslais. Taigi visa buržuazinių nacionalistų „opozicinė" veikla reiš­ kė viena — nuolaidžiavimą hitleriniams okupantams ir lietuvių tautos nacionalinių interesų išdavystę, nes be aktyvios gink­ luotos kovos negalima buvo įveikti mirtino visų tautų prie­ šo— vokiškojo fašizmo. 22 Už socializmo sukūrimą Lietuvoje, V., 1969, p. 291.

III. Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinius okupantus

1. POGRINDINIO JUDĖJIMO VADOVAUJANČIŲ CENTRŲ KŪRIMASIS IR PARTIZANINIO JUDĖJIMO UŽUOMAZGA

Lietuvos liaudžiai kovoje prieš hitlerinius okupantus va­ dovavo kovose užsigrūdinusi, artimai susijusi su darbo žmonė­ mis Lietuvos Komunistų partija. Tarybų valdžia Lietuvoje gy­ vavo tik vienerius metus, bet ir per tą trumpą laiką žmonės, pažinę laisvo gyvenimo džiaugsmą, išmoko mylėti ir ginti savo tarybinę Tėvynę. V. Leninas 1919 metais kalbėjo: „Niekad nebus nugalėta toji tauta, kurioje darbininkų ir valstiečių dauguma sužinojo, pajuto ir pamatė, kad jie gina savą, Tarybų valdžią — darbo žmonių valdžią, kad gina tą reikalą, kurio pergalė jiems ir jų vaikams užtikrins galimumą naudotis visomis kultūros gėry­ bėmis, visais žmogaus darbo kūriniais" Lietuvos darbo žmonių širdyse buvo gyva Tarybų valdžia. Šaunieji lietuvių tautos sūnūs, komunistai ir komjaunuoliai, ėmė telkti juos negailestingai kovai prieš okupantus. 1941 m. liepos 18 d. nutarime „Dėl kovos organizavimo vokiečių ka­ riuomenės užnugaryje" VKP(b) Centro Komitetas partiniams organams nurodė, jog reikia „sudaryti nepakeliamas sąlygas vokiškiesiems interventams, dezorganizuoti jų ryšius, trans­ portą ir pačias karines dalis, žlugdyti visus jų renginius, nai­ kinti grobikus ir jų pakalikus, visokeriopai padėti kurti parti­ zanų būrius — raitelių ir pėstininkų, diversines bei nakintojų grupes, išvystyti užgrobtoje teritorijoje mūsų bolševikinių pogrindinių organizacijų tinklą, kad jos vadovautų visiems veiksmams prieš fašistinius okupantus"2. Hitlerininkams greitai okupavus respubliką, Lietuvos KP (b) CK nesuspėjo parengti partinių organizacijų nelegaliam dar♦

♦

■ V. I. Leninas, Raštai, t. 29, p. 289. 2 Коммунистическая партия в период Великой Отечественной войны (июнь 1941—1945 гг.), Документы и материалы, М., 1961, стр. 537.

bui. Tačiau liaudis neliko be partijos vadovavimo. Prieš pra­ sidedant karui, Lietuvos KP buvo 4625 komunistai. Beveik pu­ sė jų (daugiau kaip 2 tūkst.) liko okupuotoje Lietuvoje. Taip pat liko ir apie 12 tūkst. komjaunuoŲų. Priešo užnuga­ ryje atsidūrė 149 valsčių partiniai organizatoriai, 240 komjau­ nimo valsčių komitetų sekretorių. Daug komunistų ir komjau­ nuolių jau pirmosiomis karo dienomis, kaip partinių-tarybinių aktyvistų būrių nariai, žuvo ginkluotuose susirėmimuose su priešu bei verždamiesi iš apsupimo; tarp jų 36 valsčių parti­ niai organizatoriai ir apie 50 komjaunimo valsčių komitetų sekretorių, taip pat 5 tūkst. partinių-tarybinių aktyvistų. Ta­ čiau daugelis jų tapo pirmųjų pogrindinių grupių ir partizanų būrių organizatoriais. Lietuvos KP (b) Centro Komitetas ėmėsi kurti pogrindines grupes ir partizanų būrius. Lietuva buvo suskirstyta į dešimtį tarpapskritinių rajonų. 1 lentelė Lietuvos tarpapskritinial rajonai3 Partijos tarpapskritinis komitetas

Centras

Vilniaus

Vilnius

Kauno

Kaunas

Šiaulių Alytaus Marijampolės (dabar Kapsuko) Panevėžio

Šiauliai Alytus Marijampolė

Raseinių Trakų Utenos

Raseiniai Trakai Utena

Žemaitijos

Telšiai

Panevėžys

Priklausę miestai ir apskritys*

Vilniaus miestas, Švenčionių ir Vil­ niaus apskritys Kauno miestas, Kauno ir Kėdainių ap­ skritys Šiaulių miestas ir Šiaulių apskritis Alytaus ir Seinų apskritys Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio apskritys Biržų, Panevėžio ir Rokiškio apskri­ tys Raseinių ir Tauragės apskritys Trakų ir Varėnos apskritys Ukmergės, Utenos ir Zarasų apskri­ tys Kretingos, Mažeikių ir Telšių apskritys

Kurti partijos tarpapskritinius komitetus buvo pavesta vie­ tos komunistams ir atsiųstoms iš tarybinio užnugario organi­ zatorių grupėms. Jau 1941 m. liepos mėn. ir rugpiūčio pra­ džioje LKP (b) CK į tarpapskritinius rajonus pasiuntė 6 grupes (38 organizatorius): į Kauno tarpapskritinį rajoną — A. Godliausko grupę, į Marijampolės — K. Petriko, į Žemaitijos — ♦

■»

5 PA, f. 1, ар. 1, b. 19, 1. 237. 6 . Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare

81

A. Milvydo, į Utenos — B. Vildžiūno, į Panevėžio — V. Šiupi­ nio, į Šiaulių tarpapskritinį rajoną — K. Macevičiaus grupę. Atvykę komunistai pogrindininkai A. Godliauskas, A. Vi­ limas, A. Slapšys, P. Šimėnas, A. Navickas, V. Keršys ir kiti daug nuveikė, organizuodami komunistinį pogrindį ir vysty­ dami Lietuvoje partizaninį judėjimą. Jie surengė pogrindinių grupių pasitarimą, kuriame buvo apsvarstytos VKP(b) direk­ tyvos, taip pat buvo svarstomi klausimai dėl nepartinių akty­ vistų įtraukimo į pogrindinį darbą, tolesnio partizaninio judė­ jimo vystymo. Buvo sukurta nemažai pogrindinių komjaunimo organizacijų. Panevėžio komunistai P. Vaičiūnas, S. Stulginskis, V. Valys ir kiti sukūrė Karolio Požėlos pogrindinę organizaciją. Jai vadovavo partijos Panevėžio apskrities komiteto instruktorius P. Vaičiūnas. Šioje organizacijoje buvo apie 200 žmonių. Kiekvienas iš jų gavo raudoną raištį, ant kurio buvo raidės LKP. Tai buvo ištikimybės partijai simbolis, kovos vėliava. Remiantis surinkta medžiaga, šios organizacijos branduolį ga­ lima laikyti vadovaujančiu partiniu organu Panevėžio tarpapskritiniame rajone. Jos nariai spausdino ir platino antifa­ šistinius lapelius, rinko ginklus, saugojo žmones nuo išvežimo į fašistinę vergovę, padėdavo karo belaisviams, daug jų ap­ rūpino šautuvais, granatomis, šaudmenimis. Šiaulių mieste veikė pogrindinė antifašistinė organizacija, pasivadinusi ,,4 A štabu". Ją įsteigė komunistai J. Liubauskas, M. Masiulis, A. Baranauskas. Organizacijoje buvo 35 patrio­ tai. Ji buvo vadovaujantis partijos organas Šiaulių tarpapskritiniame rajone. Organizacijos nariai ardė geležinkelių bėgius, padegė „Lino" fabriką Šiauliuose, užpuolė sandėlį Žagarėje, paėmė apie 300 šautuvų ir keletą kulkosvaidžių, kelios kovi­ nės grupės persikėlė iš Šiaulių į stovyklą Skaistgirio valsčiaus miškuose. Alytaus apskrityje komunistai A. Ražanauskas, A. Akromas, F. Ceikauskas, J. Kantaravičius, F. Underis ir kiti sukūrė pogrindines grupes, organizavo partizanų būrį. A. Ražanausko sukurtas pogrindinės partinės organizacijos branduolys buvo vadovaujantis partinis organas Alytaus tarpapskritiniame ra­ jone. Komunistai, likę okupuotoje teritorijoje, ir atsiųstos orga­ nizatorių grupės vadovavo partizaninei kovai, kūrė pogrindi­ nes partines kuopeles, derino jų veiklą. Tai buvo pirmieji va­ dovaujantys partiniai organai, nors organizaciškai jie nebuvo įforminti, nes, būdami priešo užnugaryje, jie negalėjo už82

megzti ryšių su Lietuvos KP (b) CK. Nei radijo stočių, nei ra­ distų Centro Komitetas tuo laikotarpiu neturėjo. Kūrėsi ir pogrindinės komjaunimo organizacijos. Jau 1941 metais pogrindines komjaunimo organizacijas Kaune įsteigė V. Godliauskas, J. Cižinauskaitė, P. Unikauskas, Aly­ taus apskrityje — H. Vitchorovaltis, Rokiškio — I. Afanasjevas, Raseinių — J. Teišerskis, Panevėžio — V. Morkūnas. Kū­ rėsi komjaunimo organizacijos Vilniaus ir Kauno getuose. Komjaunuoliai užmezgė ryšius su pirmaisiais tarybiniais par­ tizanais. Daug komjaunuolių parengtų atsišaukimų pasklido miestuose ir kaimuose. Pogrindininkai, narsiai pakeldami negandas, nepaisydami pavojų, kovėsi su priešu. Antai komunisto P. Šimėno vadovau­ jamas partizanų būrys 1941 metais, kai hitlerininkų gaujos tebesiveržė į Tarybų Sąjungos gilumą, sunaikino prie Kauno di­ džiulius vokiečių maisto sandėlius, nuskandino Nemune ke­ letą baržų su vežamais į Vokietiją iš Lietuvos valstiečių atim­ tais javais 4. Netoli Šiaulių buvo susprogdinta elektros stotis, kurios energiją okupantai naudojo karo reikalams, prie Kė­ dainių — tiltas ir t. t.56 Drąsūs partizanai naikino hitlerinius okupantus, nuginkluodavo nacionalistinius buožių savisaugos būrius, kurie okupantų pavedimu saugojo susisiekimo ir ryšių priemones. Jau 1941 m. liepos 3 d. fašistų sudaryta Valkininkų vals­ čiaus „savivaldybė“ skundėsi, kad likę raudonarmiečiai „kar­ tu su vietos komunistais tebesislapsto miškuose ir užpuldinėja vokiečių kariuomenę bei šiaip jiems nepatinkamus asmenis" e. Kitame rašte 1941 m. rugpiūčio 30 d. ta pati Valkininkų vals­ čiaus „savivaldybė" nurodė, jog „kai kurios tarpmiestinės telefono-telegrafo linijos, ypač kurios šiuo metu ryšiui naudoja­ mos, gyventojų yra naikinamos: nuplaunami stulpai, vielos ir pavagiami" 7. 1941 m. birželio 27 d. hitlerininkai sudarė batalioną gele­ žinkelio apsaugai. Vienas bataliono karininkų rašė: „Birželio 28 d. batalionas išžygiavo Varėnos geležinkelio stotin ir iš­ vyko vykdyti gautųjų uždavinių ilgame geležinkelio ruože Varėna—Vilnius. Čia pirmomis savaitėmis beveik kasdien teko kautis su besislapstančiais bolševikais ir kitais vietos 4 5 6 7

Ten PA, PA, Ten

pat, 1. 244. f. 1771, ap. 16, b. 59, 1. 2—4. f. 1, ap. 1, b. 90, 1. 1. pat, 1. 5.

gyventojais, kurie puldinėjo kariuomenės sargybas ir patru­ lius“ 8. Praslinkus keturiems mėnesiams nuo karo pradžios, Lietu­ vos Komunistų partijos Centro Komitetas atsišaukime „Drau­ gai ir draugės! Piliečiai ir pilietės!" rašė: „Jau pagarsėjo savo didvyriškais darbais Kauno, Šiaulių, Ukmergės, Utenos par­ tizanai, kulka, kirviu ir ugnimi keršijantieji už savo paverg­ tą kraštą, už išniekintą garbę, už brolių ir artimųjų gyvybes. Gyvybiniai Lietuvos interesai šaukia į šitą kovą kiekvieną Lietuvos gyventoją be pažiūrų, tikybos ir tautybės skirtumo" 9. Šiuo atsišaukimu Lietuvos Komunistų partijos Centro Ko­ mitetas kreipėsi į Lietuvos darbininkus, valstiečius, inteligen­ tiją, šaukdamas juos į kovą prieš hitlerinius okupantus, ragin­ damas Lietuvos komunistus būti pirmosiose kovotojų gretose, vadovauti masėms, stiprinti jų kovinį ryžtą. Žinios, kurias pradėjo gauti Lietuvos KP (b) Centro Komi­ tetas, rodė, kad priešo užimtoje teritorijoje veikia 14 parti­ zanų būrių ir grupių. Tačiau partiniams organizatoriams buvo sunku dirbti nelegaliai. Kai kurie pogrindininkai žuvo dar 1941 metais. Niekuomet lietuvių tauta nepamirš pirmųjų ko­ votojų prieš hitlerinę okupaciją, ištikimų savo sūnų A. Godliausko, K. Petriko, A. Milvydo, A. Vilimo, A. Slapšio, P. Ši­ mėno, V. Šiupinio ir kitų. Partijos nurodymu jie buvo pa­ siųsti į priešo užnugarį ir žuvo kaip didvyriai pirmaisiais hitlerininkų siautėjimo Lietuvoje mėnesiais. Jų kova buvo pa­ vyzdys šimtams Lietuvos darbo žmonių. Partizaninis judėjimas Lietuvoje ypač pagyvėjo, kai Rau­ donoji armija ne tik didvyriškai atlaikė vokiečių puolimą prie Maskvos, bet ir smogė hitlerininkams triuškinantį smūgį. Šauni Tarybinės armijos pergalė įkvėpė partizanus naujiems žygiams. Lietuvos komunistai turėjo ilgametį atkaklios pogrindinės kovos prieš buržuazijos diktatūrą patyrimą, bet naujomis są­ lygomis daug ko teko mokytis iš naujo, reikėjo naujų organi­ zacinio ir politinio darbo įgūdžių. Pogrindinio darbo komu­ nistai mokėsi praktiškai, tačiau dažnai tekdavo semtis patyri­ mo ir iš praeities kovų. Kaune veikė antifašistinė P. Malinausko grupė, kurios na­ riai buvo seni komunistai V. Kunickis, V. Akelis, J. Klimas, J. Samochvalovas, L. Fonkinas, P. Zibertas, daugiau kaip dvi­ 8 „Karys", 1943.X.9. 9 Kovoje prieš hitlerinę okupaciją, p. 17.

dešimtį metų sėdėjęs buržuazinės Lietuvos kalėjimuose. P. Ma­ linausko grupė pridarė daug rūpesčių hitlerininkams. Ant miesto pastatų sienų pasirodė lapeliai: „Tesuranda fašistiškas okupantas sau kapą lietuviškoje žemėje". Kaune dažnai pasi­ girsdavo šūviai ir sprogimai. 1942 metų pradžioje buvo sude­ ginti trys medžio apdirbimo fabrikai. Fašistų sekliams vis dėlto pavyko sučiupti kelis pogrindi­ ninkus, tarp jų ir P. Zibertą. Hitlerininkai darė viską, kad pa­ verstų P. Zibertą išdaviku. Tačiau jis nepalūžo. Tada jį nuve­ žė į IX fortą. Paskutinieji P. Ziberto žodžiai, pasakyti prieš sušaudymą (juos perdavė išsigelbėjęs iš kalėjimo S. Urbonavi­ čius), skamba kaip priesakas: „Būkite tvirti! Mūsų reikalas teisus. Jeigu liksi gyvas, papasakok partijai ir liaudžiai, kad aš žūstu kaip bolševikas. Papasakok apie mano mirtį ir kad aš iki galo likau ištikimas bolševikų partijai" 10. 1942 m. gegužės mėn. priešui pavyko susekti Karolio Po­ žėlos pogrindinę organizaciją. Pogrindinė antifašistinė organi­ zacija ruošėsi didelei kovai, turėjo daug planų, bet nespėjo jų visų įgyvendinti. Atsiradęs pogrindininkų tarpe išdavikas C. Remeikis išdavė organizaciją. 1942 m. birželio 5 d. patys aktyviausieji organizacijos nariai, 48 žmonės, Kauno nepapras­ tojo teismo (Standgericht) nuosprendžiu Kaizerlingo miške (Kurganovos giraitėje) buvo sušaudyti. Kiti — nuteisti kalėti Pravieniškių koncentracijos stovykloje. Žuvo ir 20 belaisvių jūrininkų, ruošusių pabėgimą iš stovyklos. Kai kurie į gesta­ pininkų rankas nepatekę Karolio Požėlos organizacijos nariai toliau kovėsi Gražinos partizanų būryje. 1942 m. liepos mėn. hitlerininkai aptiko „4 A štabo" pėd­ sakus. Susirėmime su priešu žuvo beveik visa tarybinių pat­ riotų grupė, jų tarpe J. Liubauskas, R. Gordonaitė, J. Misiulis, V. Simaitis, V. Cirkelis ir kt. Tų pačių metų liepos mėn. baudžiamasis hitlerininkų būrys apsupo „Liaudies keršytojų" stovyklą. Užvirė aršios kautynės. Po trijų valandų didvyriškos kovos partizanai buvo išblaškyti. Apie dvidešimt partizanų žuvo, jų tarpe būrio vadas A. Banulevičius, buvęs Raudonosios armijos politvadovas N. Solov­ jovas, leitenantas A. Zujevas ir kiti. Tik vienam A. Kobzevui pavyko pasiekti Baltarusijoje, prie Naručio ežero, įsikūrusius „Bičiulių" būrio partizanus, vadovaujamus J. Vildžiūno. 1942 m. kovo mėn. į priešo užnugarį vėl buvo pasiųstos 2 vadovaujančių partinių ir komjaunimo darbuotojų grupės, ♦ 4-410 „Tiesa", 1959.V.30.

vadovaujamos LKP (b) Centro Komiteto sekretoriaus L Meskupo-Adomo. Šiose grupėse buvo užsigrūdinę ilgoje kovoje prieš fašis­ tų diktatūrą Lietuvoje ištvermingi pogrindininkai komunistai P. Pajarskis, J. Daškauskas, T. Tamulevičius, S. Volkovičius, A. Kleineris, A. Vildžiūnas, S. Šklėrius, M. Voitenko, V. Moc­ kus, A. Jacovskis, atsidavęs Lietuvos komjaunimo veikėjas L Icikovičius-Richardas, K. Elijaševas ir kiti n. Centro Komi­ tetas jiems pavedė priešo užnugaryje organizuoti politinį dar­ bą gyventojų tarpe ir plačiau mobilizuoti liaudį į partizaninę kovą prieš hitlerinius grobikus. Viena iš šių grupių pradėjo darbą Šiaurės Lietuvoje, antra — Pietų Lietuvoje. LKP (b) Centro Komitetas nuolat siuntė į priešo užnugarį partinius ir tarybinius darbuotojus, parengtus partizaniniam judėjimui organizuoti. Lietuvos KP(b) CK savo veiklos nuo Tėvynės karo pra­ džios iki 1942 m. rugsėjo mėn. ataskaitoje, sakoma: ,,VKP(b) CK sekretorių drg. Andrejevo ir drg. Ščerbakovo nurodymu tada pat buvo parinktos grupės vadovaujančių partinių dar­ buotojų iš įvairių apskričių su CK sekretorium priešakyje, bet, neturint transporto priemonių, jų išsiuntimas užtruko iki ko­ vo mėnesio; tada buvo nusiųstos dvi partinių darbuotojų gru­ pės— 15 žmonių — su CK sekretorium drg. Adomu priešaky­ je. Po to Centro Komitetas nusiuntė į Lietuvą dar 7 grupes, daugiausia — vadovaujančius partinius darbuotojus į šiuos ra­ jonus: Trakų, Vilniaus, Šiaulių, Kauno, Utenos, Rokiškio, Za­ rasų. Visos nusiųstos partinių darbuotojų grupės aprėpė 17 apskričių ir miestų iš 26; į kai kuriuos miestus ir kai kurias apskritis buvo nusiųsta gana daug aktyvistų (į Kauno mies­ tą — 26 žmonės, į Vilniaus miestą ir Vilniaus apskritį —13 žmonių, į Trakus — 5 žmonės, Šiaulius — 7 žmonės, Šakius — 4 žmonės, Rokiškį — 14 žmonių, Uteną — 12 žmonių, Zara­ sus— 12 žmonių, Ukmergę — 7 žmonės, ir į kitas apskritis — nuo 2 iki 4 žmonių)" 11 12. Nuo 1942 m. kovo 10 d. iki rugsėjo 30 d. hitlerininkai su­ sekė 7 grupes, iš viso 36 žmones. Iš jų 18 žuvo, 8 pavyko išsigelbėti, 10 pateko į nelaisvę. Į priešo rankas pateko taip pat 5 radijo siųstuvai13. Štai vokiečių kontržvalgybos duome­ nys apie šias parašiutininkų grupes: 11 PA, f. 1, ap. 1, b. 19, 1. 96. 12 Ten pat. 1. 236—237. 13 Latvijos TSR CVIA, f. R-70, ap. 3, b. 56, 1. 86—87.

Nukauta

Nepavyko pagauti

Radijo siųstuvas

Biržų apskr. Vilniaus ,, Rokiškio „ Panevėžio ,, Rūdninkai Ukmergės apskr. Netoli Kadno

Suimta •

42.Ш.10 42.IV.26 42.VI.8 42.VI.8 42.IV.23 42.IV.23 42.VIII.2

Nusileidimo vieta

Žmonių skaičius

Kada nusileido

10 4 3 3

_ 1 2 2 1 2 2

10 3 — 1 — 3 1

_ — 1 —— 6 1 —

1 1 1 1 1 — —

7

6 3

Kokios tai buvo grupės? Biržų apskrityje hitlerininkų tal­ kininkams policininkams pavyko susekti LKP CK 1-psios ope­ ratyvinės grupės veikimo vietą. Nelygioje kovoje kaip did­ vyriai žuvo visi dešimt kovotojų. Žiūrėdami mirčiai į akis, kaudamiesi, jie sunaikino šifrą, kad priešas juo nepasinaudo­ tų. Vienas baudžiamosios operacijos dalyvis rašė, kad mūšio vietoje rastas siųstuvas ir apdegęs lauže šifras. Vilniaus apskrityje priešo susektai grupei, greičiausiai, priklausė komjaunuoliai pogrindininkai V. Jūras, V. Garj Ony­ tė, A. Dagys ir G. Piktys. Vokiečių kontržvalgybos pranešime minimas suimtasis Vilniaus apskrityje buvo V. Garj onytė. Ją labai kankino: degino kojas, suluošino rankas ir vėliau su­ šaudė. Rūdninkų girioje nusileido grupė „Pionierius". Iš pradžių grupės radiste M. Koneva siuntė neblogas žinias. Bet apie birželio vidurį pranešė, jog grupės vadas dingo, įtarianti, kad jį suėmė gestapas. Likę kovotojai prisijungė prie kitų parti­ zanų būrių. Netoli Kauno hitlerininkai nukovė vieną ir suėmė du „Ker­ šytojo" grupės kovotojus, Ukmergės apskrityje sunaikino Dorochovo grupę. 1942 metais žuvo grupių radistai A. Jacovs­ kis, V. Jūras, S. Kosjanovas, A. Jakobsonas ir kiti. M. Kone­ va buvo suimta ir išvežta į Vokietiją. Tačiau radijo ryšiai su Didžiąja žeme, su Lietuvos KP Centro Komitetu gyvavo. Juos palaikė radistai K. Lialys, M. Martynaitis, A. Kynastas, A. Skukauskas ir kt. Daugelis grupių, Lietuvos KP (b) CK atsiųstų iš Didžiosios žemės 1942 metais, įsijungus į jas vietos gyventojams, vir­ to partizanų būriais. 1942 metais stiprius smūgius okupantams smogė jau 36 partizanų būriai bei atskiros grupės. Sėkmin­ giausiai kovojo su priešu Švenčionių apskrityje Grigo parti­ zanų grupė, vadovaujama S. Apyvalos; Kauno — „Už Tarybų

Lietuvą" partizanų būrys, vadovaujamas L. Solomino; Biržų — „Vlado“ grupė, vadovaujama J. Vosyliaus ir L. Lapinsko; Ra­ seinių— „Keršytojas", vadovaujamas J. Eleckich ir J. Teišerskio; Šiauliuose — R. Rimdžiaus vadovaujama grupė, Vil­ niuje — „Alksnio", vadovaujama A. Kunigėno ir kt. 1942 m. spalio 6 d. Vilniaus apygardos gebitskomisaras Vulfas su išgąsčiu telefonąvo Lietuvos' generaliniam komisa­ rui Rentelnui, kad rytiniuose Lietuvos rajonuose katastrofiš­ kai dažnėja geležinkelio sprogdinimai ir partizanų išpuoliai, kad ištisi okupantų daliniai priversti kautis su partizanais. Jis prašė sustiprinimo, reikalavo „išstumti" partizanus iš Lie­ tuvos I4. Lietuvos komunistai ir komjaunuoliai buvo partizanų būrių įkvėpėjai, jų priešakiniai kovotojai. Jie dirbo didžiulį agitaci­ nį ir organizacinį darbą, pasakodami gyventojams ir partiza­ nams apie Raudonosios armijos, taip pat ir Lietuviškojo jun­ ginio karių didvyriškumą, kovas Tėvynės karo frontuose. Jie nešė liaudžiai tiesą, kuri skverbėsi į kiekvieno tarybinio pat­ rioto širdį ir stiprino įsitikinimą pergale prieš hitlerinius oku­ pantus. Partijos pogrindiniai miestų ir apskričių komitetai sėkmin­ gai vykdė kovines politines užduotis: kūrė partijos ir komjau­ nimo pogrindines organizacijas, įtraukė vietinius gyventojus į partizaninį judėjimą, plėtė kovą prieš hitlerininkus. 1942 m. balandžio 26 d. Maskvoje įvyko Tarybų Lietuvos visuomenės atstovų mitingas. Jie kreipėsi per radiją ir spau­ dą į lietuvių tautą, kviesdami visus savo krašto patriotus į šventą kovą prieš hitlerinius okupantus, už Tėvynės išvada­ vimą. „Broliai ir seserys lietuviai!—rašoma šiame kreipime­ si.— Visi, kam rūpi Lietuvos ir lietuvių tautos likimas ir ateitis! Kilkite į šventąją kovą prieš hitlerinius okupantus. Stip­ rinkite vieningąjį antihitlerinį lietuvių tautos frontą, stiprin­ kite komitetus kovai prieš okupantus. Dabar ir ateityje Tėvynė vertins kiekvieną patriotą pagal tai, kaip jis bus kovojęs prieš fašistinius okupantus" I5. Plintant partizaniniam judėjimui Lietuvoje, Valstybės gy­ nybos komiteto 1942 m. lapkričio 26 d. nutarimu buvo įsteig­ tas Lietuvos partizaninio judėjimo štabas (LPJŠ). Valstybės gynybos komiteto nutarime pasakyta: „Lietuvos partizaninio judėjimo štabo viršininku paskirti drg. Sniečkų A. J. (Lietu­ vos KP (b) CK sekretorius)" 16. LPJŠ operatyviniu atžvilgiu bu­ 14 Lietuvos TSR CVA, f. 613, ap. 1, b. 7, 1. 50. 15 Kovoje prieš hitlerinę okupaciją, p. 31. 16 PA, f. 1, ap. 1, b. 426, 1. 1.

vo pavaldus Centriniam partizaninio judėjimo štabui prie Valstybės gynybos komiteto, o jam vadovavo Lietuvos KP Centro Komitetas. Lietuvos partizaninio judėjimo štabo veikla buvo sudėtin­ ga ir įvairi. Todėl LPJŠ buvo sudaryti atitinkami skyriai: ope­ ratyvinis (viršininkas D. Supikovas, jis ir štabo viršininko pavaduotojas), žvalgybos-informacijos (viršininkas B. Bara­ nauskas), kadrų (viršininkas B. Baltruška), ryšių (viršininkas F. Karlo), materialinio-techninio tiekimo (viršininkas E. Cesnokovas) ir kt. Stabo viršininko padėjėju komjaunimo reika­ lams buvo paskirtas Lietuvos LKJS Centro Komiteto pirmasis sekretorius J. Grigalavičius. LPJS turėjo organizuoti partizanų būriams kvalifikuotus kadrus, aprūpinti lietuvių partizanus amunicija ir politine li­ teratūra, radijo ryšiais ir aviacija. Šiuos ir daugelį kitų gyvy­ biškai svarbių partizaninio judėjimo klausimų štabas operaty­ viai sprendė Maskvoje, VKP(b) Centro Komitetui, Tarybinei vyriausybei ir Centriniam partizaninio judėjimo štabui pa­ dedant. Pirmiausia LPJŠ turėjo išaiškinti tikrąją partizaninio judė­ jimo respublikoje būklę ir kokia pagalba jam reikalinga, nu­ matyti, kaip tikslingiausia organizuoti partizanų jėgas, kokia turi būti jų taktika, nustatyti stipriąsias politinio, žvalgymo ir kontržvalgymo darbo priešo užnugaryje puses. Okupuotoji Tarybų Lietuva buvo toli nuo fronto linijos, todėl reikėjo sukurti tarpines partizanų bazes. Patogiausia vieta buvo Baltarusija, ypač vakariniai jos rajonai. 1943 m. vasario 9 d. LPJS viršininkas paskelbė įsakymą „Dėl Lietuvos Partizaninio judėjimo štabo operatyvinės grupės su laikina baze Baltarusijos TSR teritorijoje", kuriame buvo pasakyta: „Susidariusi šiuo laikotarpiu politinė padėtis okupuotoje Lietuvos teritorijoje reikalauja sukurti laikiną Lietuvos Par­ tizaninio judėjimo štabo operatyvinę bazę Baltarusijos TSR teritorijoje, esančioje prie pat Lietuvos TSR, kad būtų galima organizuotai padėti plėsti partizaninį judėjimą Lietuvos TSR apskrityse, esančiose prie pat Baltarusijos, ir sustiprinti ryšius su partizanų būriais, veikiančiais tolimesniuose Lietuvos ra­ jonuose. Siekdamas įgyvendinti šį tikslą, įsakau: 1. Sudaryti Lietuvos Partizaninio judėjimo štabo operaty­ vinę grupę tokios sudėties: grupės viršininkas — drg. M. Šumauskas (Kazimieras), viršininko pavaduotojas — drg. G. Zi­ manas (Jurgis) ir grupės nariai: drg. D. Ročius (Baškys) — ope­ ratyviniais organizaciniais klausimais, drg. J. Narkevičiūtė

(Birutė) — darbui jaunimo tarpe ir drg. V. Majevskis (Bori­ sas) — operatyviniais organizaciniais klausimais. 2. Suteikti grupei teisę formuoti naujas partizanų grupes ir būrius, skirti ir atleisti būrių vadus ir komisarus, po to bū­ tinai patvirtinant šiuos- sprendimus Lietuvos Partizaninio ju­ dėjimo štabui. 3. Lietuvos Partizaninio judėjimo štabo operatyvinės gru­ pės operatyvinėms užduotims vykdyti išskirti specialų parti­ zanų būrį iš 49 žmonių. Vykstant į bazę, būrio vadu paskirti drg. M. Šumauską, o būrio komisaru — drg. G. Zimaną" 17. Partizanų ryšys su Lietuvos partizaninio judėjimo štabu, didėjant patyrimui, tobulėjant vadovavimo partizaniniam ju­ dėjimui sistemai, nuolat gerėjo. 1943 metais buvo užmegztas ryšys su 44 partizanų būriais iš tuo metu Lietuvoje veikusių 56 būrių. VKP(b) CK, Lietuvos KP (b) CK ir LPJŠ organizavo radijo ryšius su okupuotos Lietuvos TSR partizanais. Jau 1942 metais LPJŠ gavo radijo stočių, buvo rengiami radistai. Iš viso buvo parengta daugiau kaip 100 radistų. Siunčiamos į užnugarį gru­ pės gaudavo „Sever" tipo radijo siųstuvus ryšiui su LPJŠ pa­ laikyti. Vien 1943 metais LPJŠ gavo iš Centrinio štabo ir nu­ siuntė į priešo užnugarį Lietuvos partizanams 23 radijo stotis. Prie štabo buvo įrengtas radijo mazgas (viršininkas — F. Kar­ lo). Jame radistais dirbo P. Višinskas, J. Lukšys, L Jankūnaitė, A. Urbonas, L. Romanovičius ir kt. Nuo 1943 m. balandžio mėn. prie Lietuvos KP (b) CK ope­ ratyvinės grupės buvo patikimas radijo ryšių mazgas, kuriam vadovavo radistai komjaunuoliai A. Murnikovas ir V. Uogin­ tas. Jie ir daugelis kitų radistų, buvusių partizanų būriuose, palaikydavo pastovų ryšį su LPJŠ, kurio bazė ir radijo maz­ gas buvo Kalinino srities Toropeco rajone. Darbui bazėje va­ dovavo E. Bilevičius, radijo mazge dirbo S. Šolochovas, H. Baltrėnas, P. Proskurinas, S. Volokas, S. Olševskis, B. Venclauskas ir kt. Čia buvo įrengtos žeminės žmonėms, atvykstan­ tiems ir laukiantiems, kol galės patekti į priešo užnugarį, gink­ lų, šaudmenų, parašiutų sandėlis. Sustiprėjus būrių ryšiams ir ryšiams su vadovaujančiais partizaninio judėjimo organais, išsiplėtė ir kovos užmojis. Lietuvos partizaninio judėjimo štabas galėjo reguliariau ap­ rūpinti partizanus, tuo pačiu štabas pradėjo kelti partizanams ir pogrindininkams didesnius kovinius uždavinius, kryptingiau 17 Ten pat, b. 427, 1. 23.

naudoti partizanų jėgas, geriau organizuoti bendrus kovos veiksmus su Raudonąja armija. Operatyviai vadovaudamas liaudies keršytojų kovos veiks­ mams, LPJŠ ypatingą reikšmę skyrė diversinei partizanų veik­ lai. Partizanai ardė fašistų komunikacijas, ruošė atskiras di­ deles operacijas tiltams, vandens siurblinėms sprogdinti, įgu­ loms triuškinti, geležinkelio ruožams ir linijoms griauti. LPJŠ operatyvinis skyrius (viršininkas D. Šupikovas; jis buvo ir štabo viršininko pavaduotojas), per radiją ir kitais bū­ dais gaudamas pranešimus apie padėtį partizanų būriuose, analizuodamas žvalgybos-informacijos skyriaus duomenis, tu­ rėjo įspėti priešo kėslus, numatyti hitlerininkų ekspedicijų prieš partizanų junginius laiką bei vietą, nustatyti, kur ir ko­ kias jėgas priešas telkia, kaip apsiginklavęs. Okupantams ruošiantis mobilizuoti taikius gyventojus ir išvaryti juos į fa­ šistinę katorgą, operatyvinio skyriaus uždavinys buvo paruoš­ ti priemones priešo kėslams sužlugdyti: informuoti partizanus apie priešo pagrindinio smūgio kryptį, užtikrinti suderintus partizanų veiksmus. Nuo Lietuvos partizanų ir pogrindininkų žvalgomosios veik­ los vokiečių fašistinės kariuomenės užnugaryje daug pri­ klausė tarybinės kariuomenės ir partizanų bei pogrindininkų karinių veiksmų sėkmė. Žvalgai partizanai ir pogrindininkai dirbo pagal LPJŠ žval­ gybos-informacijos skyriaus (viršininkas B. Baranauskas) už­ duotis, o dažnai ir savo iniciatyva. Jiems labai padėdavo vie­ tiniai gyventojai ir antifašistinis pogrindis. Kartais partizanų žvalgai dirbdavo kartu su tarybinės kariuomenės žvalgybos grupėmis. Sudėtingą ir didelį darbą — Lietuvoje veikusių partizanų apskaitą — vykdė LPJŠ kadrų skyrius. Užmezgus abipusį ryšį, buvo galima vesti Lietuvos partizanų apskaitą. LPJŠ nurody­ mu, būriai pradėjo siuntinėti žinias, pagal kurias kadrų sky­ riuje būdavo kiekvienam partizanui užpildoma įskaitos kor­ telė, surašant duomenis apie tarnybą būryje. Materialinio-techninio tiekimo skyrius (viršininkas E. Cesnokovas) aprūpindavo būrius ginklais, šaudmenimis, medika­ mentais ir kitais reikmenimis, kurie iš Stara Toropos, vėliau iš Novo Dugino bazės buvo siunčiami į priešo užnugarį. Dir­ busieji bazėje pakuodavo krovinį, tikrindavo ir lankstydavo parašiutus, dažnai patys lydėdavo lėktuvą į priešo užnugarį, padėdami įgulai išmesti krovinį. Į okupuotą Lietuvą lėktuvais buvo permesta apie 400 par­ tizaninio ir pogrindinio judėjimo organizatorių, apmokytų

Centrinio partizaninio judėjimo štabo mokyklose, LPJŠ moko­ majame punkte (viršininkas A. Kalinas) ir specialiojoje kuo­ poje (vadas P. Malinauskas), šimtai tūkstančių egzempliorių antifašistinių atsišaukimų ir laikraščių, spausdintų Maskvoje ir pafrontėje. Nugabenti pogrindininkus ir radijo siųstuvus lėktuvais į okupuotą Lietuvą buvo sunku ir labai pavojinga. Ne visuo­ met tai sėkmingai pavykdavo. Daug lakūnų grįždavo apga­ dintais lėktuvais, o kartais ir žūdavo. Antai 1944 m. balandžio 12 d., gabenant krovinius Lietuvos partizanų būriams, žuvo visa lėktuvo įgula, kuriai vadovavo vyr. Itn. V. Popkovas. Lietuvos partizanai buvo labai dėkingi tarybiniams lakū­ nams, padėjusiems stiprinti partizaninę kovą ir liaudies pasi­ priešinimą hitleriniams okupantams. 2. PARTIJOS IR KOMJAUNIMO POGRINDINĖS VEIKLOS SUSTIPRĖJIMAS

1943 m. balandžio 21—23 d. lėktuvų velkamais sklandytu­ vais per fronto liniją buvo permesta LKP (b) CK operatyvinė grupė. Ji nusileido prie Begomlio, baltarusių partizanų ba­ zėje. Iš čia operatyvinė grupė persikėlė arčiau Lietuvos — prie Naručio ežero į Kazėnų miškus. Lietuvos KP(b) CK operatyvinės grupės nariai M. Šumauskas, G. Zimanas, D. Ročius ir kiti, kaip Lietuvos KP(b) CK įgaliotiniai, daug nuveikė, stiprindami partines pogrindines organizacijas okupuotoje Lietuvos TSR, operatyviai spręsda­ mi neatidėliotinus partizaninio judėjimo klausimus. Į LKP (b) CK operatyvinės grupės bazę atvykdavo pogrin­ džio organizatoriai iš įvairių Lietuvos vietų pasiimti literatū­ ros, šaudmenų, gauti žinių iš už fronto, pasikeisti informacija. Atgal jie grįždavo jau ne vieni. Su jais vykdavo į savo veik­ los zonas iš Didžiosios žemės atvykę partiniai darbuotojai ir partizaninio judėjimo organizatoriai. Augant pogrindinėms organizacijoms ir stiprėjant partiza­ ninei kovai, Lietuvos KP (b) Centro Komitetas 1943 m. rugsėjo 28 d. nutarė „priimti Lietuvos KP (b) CK operatyvinės grupės laikinai okupuotoje Lietuvos teritorijoje pasiūlymą perbazuoti drg. Jurgio (G. Zimano,— P. S.) grupę į Trakų apskritį, palie­ kant vieną Operatyvinės grupės bazę prie Naručio ežero" ’. Visoje Lietuvoje, LKP CK operatyvinės grupės vadovauja­ mos, pogrindinės partinės organizacijos ėmė sparčiai augti. 1 Ten pat, b. 95, 1. 101.

Jos buvo antihitlerinės kovos centrai. Didelė partinė organi­ zacija buvo Trakų apskrityje. Nuo 1942 m. liepos mėn. ėmė veikti partijos Trakų apskrities pogrindinis komitetas, į kurį įėjo M. Afoninas (sekretorius), F. Pušako.vas, J. Nikitinas, T. Mončiunskas, J. Moliejus, o vėliau ir J. Ciulada. 1943 me­ tais komitetas vadovavo 27 pirminėms partinėms organizaci­ joms, kurioms priklausė 117 komunistų. 1944 metais Trakų apskrityje jau buvo 37 partinės organizacijos, 162 partijos na­ riai. Trakuose, Aukštadvaryje, Onuškyje, Semeliškėse, Lent­ varyje, Vievyje, Eišiškėse, Žasliuose, Valkininkuose buvo su­ daryti partijos valsčių komitetai2. Apie valsčių ir pirminių partinių organizacijų kūrimą Lie­ tuvos KP (b) Trakų apskrities komiteto sekretorius M. Afoni­ nas 1944 m. kovo 5 d. rašė Centro Komitetui: ,,... Pirma, ką mes laikome būtinu — tai sukurti savo organizacinį tinklą su stambiais apskričių ir valsčių centrais. Iš esmės šis uždavinys dabar išspręstas, bet dar reikia kokybiškai nušlifuoti ir kai ką pakeisti geresniais darbuotojais. Suaktyvinti organizaciją — štai vienas klausimų, kurį mes kėlėme vadovaujantiems drau­ gams. Sukurtas instruktorių aparatas prie vadovaujančių or­ ganų parodė savo teigiamybes. Dabar galime dažniau lankytis organizacijose, instruktuoti jas ir gauti svarbias informa­ cijas"3. Plačią veiklą išvystė Vilniaus miesto pogrindinė partinė organizacija, vadovaujama J. Vito-Valūno. Jis subūrė pažan­ gius antihitleriškai nusiteikusius kovotojus. Jų tarpe buvo seni komunistai pogrindininkai J. Pševalskis (antrasis sekre­ torius), L Vitenbergas, S. Madeiskerytė, M. Korablikovas, A. Matuzas ir kt. 1943 metų pavasarį buvo suimtas organizaci­ jos narys V. Kazlauskas. Ištvėręs žiaurius kankinimus, prieš mirtį Vilniaus kalėjimo antroje kameroje jis įrašė: „Niekad nedovanokit už motinos, žmonos ir našlaičių kančias". 1943 m. birželio 19 d. Vilniuje buvo suimtas J. Vitas, kuris po žiaurių kankinimų buvo taip pat nužudytas. Tačiau skaudūs smūgiai nepalaužė organizacijos. Atstačiusi ryšius su M. Miceikos su­ organizuotu LKP Vilniaus miesto pogrindiniu komitetu, ji tęsė kovą prieš okupantus. Pogrindininkai susprogdino kelis elekt­ ros transformatorius Vilniuje, sunaikino keliolika hitlerinin­ kų, duodavo signalus tarybiniams lėktuvams, kur mesti bom­ bas, vykdė sabotažą įmonėse, geležinkelio dirbtuvėse, rinko partizanams ginklus, perduodavo jiems medikamentų, parink­ davo žmonių į partizanų būrius. 2 PA, f. 1771, ap. 16, b. 68, I. 27. 3 PA, f. 32, b. 1, 1. 89.

Partijos Vilniaus miesto komitetas įkūrė slaptą profsąjun­ gos organizaciją. 1943 m. lapkričio mėn. profsąjunginės orga­ nizacijos buvo sukurtos 12 įmonių, o po mėnesio partinė or­ ganizacija turėjo ryšius jau su 64 miesto įmonėmis4. Partijos Vilniaus rniesto komitetas nutarė sustiprinti na­ cionalines antifašistines organizacijas. Organizacijos „Lietu­ vos išlaisvinimo sąjunga“ pirmininku buvo patvirtintas P. Sušinskas (Žukas), o reorganizuotos „Aktyvios kovos sąjungos“ („Związek walki czynnej") į „Lenkų patriotų sąjungą" („Związek patriotow polskich“, ZPP) pirmininku — J. Pševalskis. 1943 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus antifašistai nužudė gestapo inspektorių Pobedą, hitlerininkai surengė gaudynes. Buvo su­ imta daugiau kaip 300 nekaltų žmonių. Jie buvo paskelbti įkaitais, išvežti į Panerius ir sušaudyti. Oficialiai hitlerininkai paskelbė, kad „sušaudyta 100 įkaitų"5. Liaudis, į tai atsaky­ dama, sustiprino antihitlerinį judėjimą. Vilniaus pogrindininkai surasdavo dešimtis butų susitiki­ nėjimams ir palaikydavo konspiracinius ryšius tarp miesto pogrindžio ir partizanų būrių. Antai toks butas buvo Rauguvos Nr. 25. Čia 1943 metais vykdavo Lietuvos KP (b) Vilniaus miesto pogrindinio komiteto posėdžiai, kuriuose dalyvaudavo J. Pševalskis, S. Madeiskerytė, M. Korablikovas, G. Glezerytė (Albina) ir kiti6. Į šį konspiracinį butą atvykdavo su užduoti­ mis partizanai iš „Bičiulių" būrio; jie atgabendavo miesto po­ grindininkams šautuvų ir minų7. 1943 m. lapkričio mėn. čia įvyko miesto pogrindinių grupių vadovų susirinkimas. Buvo svarstomas artimiausių veiksmų planas. Nutarta persiųsti ke­ liolika grupių į Rūdninkų girioje veikusį Adomo Mickevi­ čiaus partizanų būrį. Paryčiui visi išsiskirstė, liko tik M. Ko­ rablikovas, J. Višnevskis ir Rūdninkų girios partizanų ryši­ ninkė Maša8. Juos apsupo gestapininkai. Pogrindininkai ėmė šaudyti. Kaip didvyris žuvo komunistas J. Višnevskis. Sun­ kiai sužeistus, bandžiusius pabėgti M. Korablikovą ir Mašą fašistai sučiupo9. Vėliau hitleriniai žmogžudžiai juos sušaudė. Kitas konspiracinis butas buvo Eigulių Nr. 16. Čia Vil­ niaus pogrindininkų pasitarimuose dalyvaudavo J. Vitas, 4 PA, f. 1771, ap. 16, b. 68, 1. 24. 5 PA, f. 1, ар. 1, b. 54, 1. 91. 6 Ten pat, ap. 17, b. 14, 1. 17. 7 Ten pat. 8 Maša — partizanės ryšininkės slapyvardis, pavardė neišaiškinta. 9 M. Korablikovą ir Mašą fašistai žiauriai kankino. Maša, neišlaikiusi kankinimų, išdavė P. Sušinsko ir J. Jankausko konspiracinius butus, o Jan­ kauskas vėliau išdavė dar kelis tokius butus. (Žr. PA, f. 3377, ap. 3377, b. 885, 1. 7—11.)

J. Pševalskis, V. Labanauskas, V. Borisevičius, K. Namyslovskis (Adamas), R. Ogonovskis (Stefanas), M. Korablikovas (Volodia), J. Pševalska (Valė) ir kiti. Šiuo butu Vilniaus pogrin­ dininkai naudojosi 1943—1944 metais 1011 . Panerių Nr. 43 nuo 1943 metų taip pat buvo konspiracinis butas, kuriame buvo saugoma pogrindinė spauda. Vėliau ji buvo siunčiama į Kauną, Ukmergę, Alytų bei kitus miestus H. Konspiraciniame bute Subačiaus Nr. 16 1943 m. vasa­ rio mėn. vykdavo pogrindininkų susitikimai bei pasitarimai. Čia buvo nutarta įkurti antifašistinę „Lietuvos išlaisvinimo sąjungą" 12. Ypač sunkiomis sąlygomis teko veikti partiniam pogrin­ džiui Kaune. Iš Lietuvos KP (b) 32 Kauno pogrindinių organi­ zacijų 19 hitlerininkai sunaikino karo pradžioje. Tačiau į jų vietą stojo nauji kovotojai, kurie tęsė žuvusiųjų draugų dar­ bą. Lietuvos KP (b) Kauno miesto ir srities pogrindinis komi­ tetas organizaciškai sustiprino pogrindines organizacijas, už­ mezgė su jomis ryšius. Pogrindinės grupės palaikė ryšius su Kėdainių, Trakų, Marijampolės, Ukmergės apskričių pogrindi­ ninkais ir partizanų būriais 13. Į Lietuvos partizaninio judėjimo štabą buvo pasiųsta ra­ diograma apie aktyvią Kauno komunistų ir komjaunuolių veik­ lą priešo užnugaryje. Radiogramoje buvo pranešta, kad Kau­ no miesto tarybinių partizanų būriuose yra 60 partijos narių, o apskrities — dar 57 komunistai. Kauno partinės organizacijos nariai 1943 metais ne tik pa­ dėdavo pabėgusiems karo belaisviams, bet ir rengdavo dides­ nių grupių pabėgimus. Antai partijos Kauno miesto ir apskri­ ties komitetas, aktyviai padedant Kauno komjaunuoliams, suorganizavo operaciją karo belaisviams iš stovyklos Nr. 336 išvaduoti. Šiai operacijai vadovavo partijos miesto ir apskri­ ties komiteto sekretorius F. Krugliakovas. Jis apsigyveno kon­ spiraciniame bute Topolių Nr. 19, netoli VI forto. Pogrindi­ ninkai pagal iš anksto paruoštą planą iš pasalų užpuolė koloną, kai karo belaisvius varė iš darbo, užmušė sargybinius, išvaduotuosius nuvedė į paruoštą slėptuvę, o vėliau pasiuntė į partizanų būrius 14. 10 11 12 13 14

Ten pat, 1. 23—24. Ten pat, 1. 25. PA, f. 3377, ap. 3377, b. 188, 1. 3. PA, f. 1771, ap. 16, b. 68, 1. 25. I. Kašnickis, V. Meščeriakovas, Kovos puslapiai, V., 1961, p. 99—100.

Lietuvos KP (b) CK 1943 m. vasario 9 d. nutarimu buvo įsteigtas partijos Alytaus apskrities pogrindinis komitetas, ku­ rį sudarė V. Sakalauskas, J. Prakapas ir J. Grigonis. Apskrities komitetas netrukus vadovavo dešimčiai pirminių partinių or­ ganizacijų, kuriose dirbo 54 komunistai15. Kovinga partinė organizacija veikė Šiauliuose ir Šiaulių apskrityje. Lietuvos KP(b) Šiaulių apskrities komiteto sekre­ torius buvo J. Baščiulis, nariai — P. Šatkauskas, J. Valiukas, P. Ivoškus, P. Domkus ir B. Bračas. Apskrities komitetas 1943 metų vasarą ir rudenį sukūrė 15 pirminių partinių organiza­ cijų (75 nariai), iš jų 8 partinės grupės (40 komunistų) buvo Šiaulių „Bato" fabrike l6. Nuolat plėtė ir stiprino ryšius su masėmis Panevėžio ap­ skrities partinė organizacija. Lietuvos KP (b) Panevėžio ap­ skrities komiteto sekretorius buvo J. Paplauskas, nariai — B. Kaziulis, K. Staras, A. Seršniovas, V. Tamašauskas, P. Pra­ nevičius, A. Vilėniškis. Si pogrindinė partinė organizacija ap­ ėmė Šeduvos, Naujamiesčio, Krekenavos, Troškūnų, Šimonių, Kupiškio ir Viešintų valsčius 17. Pogrindinėje apskrities komi­ teto spaustuvėje buvo spausdinami lapeliai, atsišaukimai. Po­ grindininkai ir Lietuvos legendarinės karžygės Gražinos jun­ ginio būrių partizanai platino partinę pogrindinę spaudą tarp gyventojų. Savo partines organizacijas sustiprino ir 1943 metais įsteig­ tas Lietuvos KP(b) Marijampolės apskrities komitetas, vado­ vaujamas S. Naujalio I8. Lietuvos KP (b) CK patvirtino Rokiš­ kio apskrities komiteto sekretoriumi P. Jakubonį, Raseinių — A. Jocių ir S. Kursevičių 19 ir kt. Toliau plečiantis partizaninei kovai, gausėjant partizanų būriams, didėjant jų aktyvumui, partija sustiprino vadovavi­ mą ne tik pogrindiniams būriams ir grupėms, bet ir visai Lietuvos liaudies kovai su okupantais. Lietuvos KP(b) Centro 15 Lietuvos KP(b) CK 1943 metų ataskaitoje sakoma, kad „1943 m. pa­ baigoje buvo atkurta Alytaus pogrindinė partinė organizacija iš 14 partijos narių“ (PA, f. 1771, ap. 16, b. 68, 1. 26). Duomenys nepilni, nes Lietuvos KP(b) Alytaus apskrities pogrindinis komitetas dėl sunkių kovos priešo už­ nugaryje sąlygų ilgai negalėjo užmegzti ryšių su visais pogrindyje veikusiais komunistais. 16 PA, f. 1771, ap. 16, b. 68, L 25. 17 Ten pat, 1. 26. 18 S. Naujalis ilgą laiką neturėjo ryšio su Didžiąja žeme. Todėl Lietu­ vos KP(b) CK pavedė Kauno miesto ir apskrities komitetui suformuoti Lie­ tuvos KP(b) Marijampolės apskrities komitetą. Komitetas buvo sukurtas, sekretoriumi paskirtas V. Bieliauskas. Taigi Marijampolės apskrityje veikė' du partijos apskrities komitetai. (Žr. PA, f. 1, ap. 1, b. 44, 1. 218.) 19 Ten pat, b. 69, L 18.

ALYTAUS APSKRITIS 1—3

Antroji Lietuvos KP(b) CK Operatyvinė grupė 2. „Šarūno" būrys 3. A. Ražanausko būryj 1.

BIRŽŲ APSKRITIS 4—5

„Kęstučio“ būryj (jėjo grupės „Vladas", „Ulevičiuj", „Skardis") . 5. Pirmoji Lietuvos KP(b) CK Operatyvinė grupė

4.

VILNIAUS APSKRITIS 6—16

6. 7.

8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16.

Būrys „Už pergalę" „Perkūno" būrys (jėjo „Liudo“, „Žalo" grupės) „Kovos" būrys Būrys „Mirtis fašizmui“ „Keriytojo“ būrys A. Mickevičiaus v. būrys (įėjo „Stasio“ grupė) „Margirio" būrys (įėjo „Šalčio", „Mažūno“ grupės) Būrys Nr. 14 Vilniaus miesto būrys „Alksnio" grupė „Pionierių" grupė

VILKAVIŠKIO APSKRITIS 17.

Gražlikių grupė

KAUNO APSKRITIS 20—38 20.

21. 22. 23. 24. 25.

26. 27. 28. 29. 30. 31. 32. 33. 34. 35. 36. 37. 38.

Būrys „Už Tarybų Lietuvę" Nr. 1 (jėjo grupės „Pranas“, „Roželytė", „Komjau­ nimo", „Kovos") Būrys „Už Tarybų Lietuvę" Nr. 2 Būrys „Už Tarybų Lietuvę" Nr. 3 (jėjo „Keriytojo" grupė) Būrys „Pirmyn" Vlado Barono v. būrys Būrys „Mirtis okupantams" (jėjo Smir­ novo grupė) A. Mickevičiaus v. grupė Grupė „Stas“ Malinausko būrys Šimėno būrys Godliausko grupė „Juliaus“ grupė Būrys Nr. 3 Korčiagino v. grupė Grupė „B" Būrys „Liaudies keršytojas" Būrys „Už Tėvynę" Pabarupės k. būrys Jūro grupė

KĖDAINIŲ APSKRITIS 39—40

39. 40.

Būrys „Prieihitlerinis komitetas" „Audros" grupė

KRETINGOS APSKRITIS 41—42 41. 42.

„Grifo" grupė Grupė „Pirmyn“

ZARASŲ APSKRITIS 18—19 18. 19.

„Kęstučio“ būrys (įėjo Vaikio grupė) Arlausko grupė

MAŽEIKIŲ APSKRITIS 43.

Katkaus grupė

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS 44—46 44. Patriko v. būrys (jėjo „Senio" grupė) 45. Petriko grupė 46. Stankevičiaus grupė

PANEVĖŽIO APSKRITIS 47—53

„Oralines" Junginys: 47. Būrys Nr. 1 4Į3. Būrys Nr. 2 49. Būrys Nr. 3 50. „Mindaugo“ grupė 51. „Sakalų" grupė 52. Būrys Nr. 14 (įėjo „Antano“ grupė) 53. Karolio Poielos v. būrys

67. 68.

Būrys „Pergalė" Būrys „lilalsvintojas"

TELŠIŲ APSKRITIS 69—71

69. 70. 71.

„Birutės" būrys Milvydo grupė Būrys „Raudonieji partizanai"

UKMERGĖS APSKRITIS 72—74

72. 73. 74.

„Patvariųjų1, būrys Dorochovo grupė Domino grupė

UTENOS APSKRITIS 75—76 75. 76.

„Audros" būrys (jėjo „Zuikio" grupė) „Miško" grupė

RASEINIŲ APSKRITIS 54—55

54. 55.

„Keriytojo" būrys (įėjo „Garnio" grupė) Zapolskio v. būrys

ROKIŠKIO APSKRITIS 56—63

Žemaitės v. junginys: 56. Būrys Nr. 1 57. Būrys Nr. 2 58. Būrys Nr. 3 59. Būrys Nr. 4 60. Būrys Nr. 5 61. Būrys Nr. 6 62. Šiupinio grupė 63. Dubrovskio grupė

ŠVENČIONIŲ APSKRITIS 77—83 77.

78. 79. 80. 81. 82. 83.

Lietuvos KP(b) CK Operatyvinė grupė, „Žalgirio" brigada: „Žalgirio būrys „Vilniaus" būrys (jėjo „Grigo" grupė) Kosto Kalinausko v. būrys „Vytauto" būrys „Bičiulių" būrys Kostd Kalinausko v. būrys (jėjo Taujėno ir Sokolovo grupės)

Sakių apskritis 84. 85.

84—85

„Jūros" būrys (jėjo Bieliausko grupė) „Vilko" grupė

ŠIAULIŲ APSKRITIS 86—92

LAZDIJŲ APSKRITIS 64.

Būrys „Dainavos partizanas" (jėjo Rimonio grupė)

TRAKŲ APSKRITIS 65—68 „Vytauto" brigada: 65. Būrys „Ui tėvynę" (Jėjo „Petro" grupė) 66. Būrys „Laisvoji Lietuva"

86. 87. 88. 89. 90. 91.

„Kęstučio" būrys Dūdos grupė Baliono grupė Būrys „4 A štabas" Macevičiaus grupė Jaslūno grupė

KLAIPĖDOS KRAŠTAS 92.

Švėkšnos—Naumiesčio grupė

Komitetas 1944 m. sausio 6 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietu­ vos KP(b) pogrindinių sričių komitetų organizavimo". Šiame nutarime buvo rašoma: „1. Ryšium su sunkumais užtikrinti Lietuvos KP (b) tiesio­ ginį ryšį su visomis miestų ir apskričių pogrindinėmis bolševi­ kų organizacijomis, sukurti laikinai okupuotoje Lietuvos TSR teritorijoje du Lietuvos KP (b) sričių pogrindinius komitetus: a) Lietuvos KP (b) Pietų pogrindinį srities komitetą (Vil­ niaus, Kauno miestai ir gretimos apskritys: Šakių, Kauno, Tra­ kų, Vilniaus ir kitos, esančios pietuose nuo jų); b) Lietuvos KP (b) Šiaurės pogrindinį srities komitetą (Šiaulių, Panevėžio miestai ir visos kitos Lietuvos apskritys). 2. Suteikti sričių komitetams teisę tiesiogiai priimti į par­ tiją tuose miestuose ir apskrityse, kur dar neįsteigti pogrindi­ niai partijos komitetai. 3. Greta kasdieninio vadovavimo pogrindiniams partijos komitetams ir per juos partizanų būriams ir grupėms, taip pat masinėms antifašistinėms organizacijoms suteikti sričių ko­ mitetams teisę leisti laikraščius, lapelius ir atsišaukimus į gy­ ventojus srities komiteto ir Lietuvos KP (b) CK vardu, pirma suderinus pagrindinius klausimus" 20. Lietuvos KP (b) Šiaurės srities pogrindinio komiteto pir­ muoju sekretoriumi buvo paskirtas M. Šumauskas, nariais — S. Apyvala (Lietuvos KP (b) Švenčionių apskrities pogrindinio komiteto sekretorius), J. Macevičius (Lietuvos LKJS CK sek­ retorius) 2!. Lietuvos KP(b) Pietų srities pogrindinio komiteto pirmuoju sekretoriumi buvo paskirtas G. Zimanas, nariais — M. Miceika (Lietuvos KP(b) Vilniaus miesto pogrindinio komi­ teto sekretorius), M. Afoninas (Lietuvos KP (b) Trakų apskri­ ties pogrindinio komiteto sekretorius), V. Sakalauskas (Lietu­ vos KP (b) Alytaus apskrities pogrindinio komiteto sekreto­ rius) 22. ; LKP (b) Pietų ir Šiaurės sričių pogrindiniuose komitetuose buvo sudaryti žvalgybos ir ypatingieji skyriai. LKP (b) Pietų srities komiteto žvalgybos skyriaus viršininku buvo paskirtas kovose pasižymėjęs Margirio partizanų būrio vadas A. Ba­ rauskas, o ypatingojo skyriaus viršininku — J. Žemaitaitis. LKP (b) Šiaurės srities pogrindinio komiteto ypatingojo sky­ riaus viršininku buvo paskirtas D. Jocius. Jis kartu buvo ir žvalgybos skyriaus viršininkas. -♦

♦

20 Ten pat, 1. 48. 21 Ten pat, 1. 44. 22 Ten pat. 7. Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare

97

Partijos sričių komitetai labai sustiprino organizacinį ir politinį darbą, išplėtė antihitlerinę kovą ir partizaninį judėjimą Lietuvoje. Vadovaujant Lietuvos KP (b) CK, respublikoje buvo kuriami nauji partijos pogrindiniai apskričių komitetai, stip­ rinami veikiantys. Antai'1944 metų pradžioje Lietuvos KP (b) Pietų srities komitetas įsteigė šiuos naujus pogrindinius parti­ jos apskričių komitetus: Vilkaviškio (sekretorius V. Bieliaus­ kas) 23, Šakių (sekretorius A. Grybas)24, Ukmergės (sekretorius J. Ciulada)25. Kai kuriose apskrityse pogrindinis ir partizaninis judėjimas dar nebuvo išsiplėtęs. Lietuvos KP (b) Šiaurės srities komitetas nutarė pasiųsti grupę vadovaujančių darbuotojų į Telšių ap­ skritį ir įsteigti Žemaitijos tarpapskritinį komitetą pogrindi­ niam darbui Telšių, Klaipėdos ir Kretingos apskrityse organi­ zuoti. Lietuvos KP (b) Žemaitijos tarpapskritinio komiteto sekretoriumi buvo paskirtas J. Motuzas, nariais — A. Vait­ kus, A. Balsys26. 1943 metų pabaigoje Lietuvoje veikė 14 pogrindinių par­ tijos apskričių komitetų, 1944 metais — 20. Lietuvos KP (b) pogrindiniai apskričių komitetai ėmė kurti partijos valsčių komitetus. Raudonajai armijai įžengus į Lietuvą, joje, apskri­ čių komitetų vadovaujami, nelegaliai veikė jau 29 Lietuvos KP (b) valsčių komitetai27. 1943 metais diena po dienos augo ir stiprėjo komjaunimo pogrindinės organizacijos. Prie LKP(b) CK ir Lietuvos partiza­ ninio judėjimo štabo operatyvinės grupės pogrindinėms kom­ jaunimo organizacijoms vadovauti ir politiniam darbui su jau­ nimu partizanų būriuose sustiprinti LKP (b) CK 1943 m. liepos 28 d. nutarimu buvo sukurta LLKJS CK operatyvinė grupė. Jai vadovavo LLKJS CK sekretorius J. Macevičius. Lietuvos LKJS CK 1942 m. spalio mėn.—1943 m. rugpiūčio mėn. darbo ataskaitoje buvo rašoma: ,,1942 m. buvo pa­ siųsta į 15 apskričių po vieną komjaunimo grupę; tai sudarė 92 atsakingus komjaunimo darbuotojus. 1943 m. buvo pasiųs­ tos grupės dar į 4 naujas apskritis ir sustiprintos tos apskri­ tys, kurioms reikėjo padėti. Nuo 1943 m. pradžios pasiųsta dar 58 atsakingi komjaunimo darbuotojai. Per dvejus metus 23 PA, f. 1, ap. 1, b. 414, 1. 218. 24 Ten pat. 25 Ten pat, b. 402, 1. 345. 2S PA, f. 5322, ap. 1, b. 1, 1. 1—2. 27 Duomenys paimti iš Lietuvos KP(b) apskričių komitetų ataskaitų, sau­ gomų Lietuvos KP CK Partiniame archyve.

į Lietuvos TSR teritoriją pasiųsta 150 žmonių ir apimta 19 (iš bendro apskričių skaičiaus) apskričių" 28. Komjaunimo organizacijos labai išaugo; Švenčionių apskri­ ties komjaunimo organizacija — iki 100 narių, Kauno — iki 138, Raseinių — iki 120. Panašių rezultatų pasiekė ir Vilniaus bei Trakų komjaunimo organizacijos. Kiekviename partizanų būryje buvo diversinių jaunimo grupių, kurios įvykdydavo drąsiausias ir rizikingiausias ope­ racijas. Kosto Kalinausko partizanų būrys nuvertė nuo bėgių 37 priešo ešelonus, 17 iš jų — komjaunimo auklėtinis B. Urbo­ navičius. Partizanų būrio „Keršytojas", veikusio Raseinių ap­ skrityje, komjaunuoliai dalyvavo nuverčiant 35 priešo ešelolonus. A. Glovackas, J. Savickas ir kiti nuvertė nuo bėgių 8 karinius sąstatus. Adomo Mickevičiaus partizanų būrio ko­ votojas komjaunuolis A. Vaicekavičius nuvertė nuo bėgių 3 sąstatus, susprogdino mašiną su 17 gestapininkų ir atliko daug kitų žygdarbių. Ryškus Lietuvos komjaunuolių didvyriškumo pavyzdys yra nemirtingas M. Melnikaitės žygdarbis. Paprasta miestelio mer­ gaitė, giliai pajutusi savo tautos skriaudą, stojo partizaninėn kovon ir žuvo kaip didvyrė su Tarybų Lietuvos vardu lūpose. M. Melnikaitė tapo Lietuvos jaunimui drąsos ir pasiryžimo simboliu. Jos pavyzdžiu pasekė šimtai kitų jaunuolių, kuriems buvo brangi gimtoji žemė. Vis labiau gausėjant komjaunimo pogrindinėms organizaci­ joms, 1944 m. vasario 2 d. buvo sudaryti 2 LLKJS pogrindiniai sričių komitetai — Šiaurės srities komitetas (sekretorius J. Ma­ cevičius) ir Pietų srities komitetas (sekretorius J. Olekas). Vei­ kė 18 Lietuvos LKJS apskričių ir miestų komitetų, kurie vienijo 236 pogrindines pirmines komjaunimo organizacijas. 1944 metų pradžioje Lietuvos LKJS Pietų srities komitetui priklausė 534 komjaunuoliai, iš jų 180 buvo partizanų bū­ riuose. Kauno mieste ir apskrityje pogrindinį darbą dirbo 58 pir­ minės komjaunimo organizacijos, kurioms priklausė 218 kom­ jaunuolių. Buvo atkurtos rajoninės komjaunimo organizacijos Šančiuose, Žaliakalnyje, Senamiestyje. Komjaunuoliai išvystė ryžtingą kovą su hitleriniais okupantais ir jų pakalikais. Jie antspauduodavo hitlerininkų skelbimus užrašu: „Mirtis vo­ kiškiesiems okupantams!" Gausėjo diversijų geležinkelio depe, plentuose, durpynuose. Komjaunuoliai pogrindinio partijos 28 PA, f. 4421, ap. 3, b. 32, 1. 73.

komiteto nurodymu plėtė savo įtaką, įrengė radijo stotį „Tiesos balsas", leido nelegalią spaudą. Daugelis Kauno komjaunuolių žuvo kaip didvyriai kovoje su fašistais. Gestapininkai susekė A. Čeponį. Sunkiai sužeistas komjaunuolis gynėsi, kol pasibaigė šoviniai ir granatos. A. Če­ ponis nepasidavė gyvas — paskutinę kulką jis pasiliko sau. Gindamas radijo siųstuvą, žuvo komjaunuolis J. Aleksonis. Hitlerininkai sunkiai sužeidė komjaunuolį H. Borisą, vykdantį svarbų valstybinį uždavinį. Sužeisto ir patekusio į nelaisvę kovotojo nepalaužė nei patyčios, nei kankinimai. Hubertas pa­ sirinko mirtį. Daugiau kaip 70 Kauno komjaunuolių žuvo ko­ voje už tarybinių tautų laisvę. Jų tarpe 5 komjaunimo miesto ir apskrities komiteto nariai. Pirmosiose kovotojų gretose buvo Vilniaus miesto kom­ jaunimo organizacija, kuriai priklausė apie 60 narių. Kom­ jaunuoliai, komunistų skatinami, įsijungė į antifašistinės or­ ganizacijos „Związek patriotow polskich” darbą, platino atsi­ šaukimus, rinko ginklus. Gausi komjaunimo organizacija veikė Raseinių apskrityje. LLKJS Raseinių apskrities pogrindinis komitetas atliko dide­ lį darbą, organizuodamas valsčių komjaunimo komitetus. Bu­ vo sudaryti Kelmės, Tytuvėnų, Šimkaičių, Raudonės, Rasei­ nių, Viduklės ir Jurbarko valsčių komjaunimo komitetai. Jie užmezgė ryšius su priešo užnugaryje likusiais komjaunuoliais, priimdavo naujus narius (žr. 2 lentelę). Iš viso Raseinių apskri­ tyje veikė 211 komjaunuolių. Dauguma jų aktyviai dalyvavo partizanų būrio „Keršytojas" kovose, parūpino partizanams 3 kulkosvaidžius, 15 šautuvų, keletą tūkstančių šovinių ir medikamentų, iškėlė 7 raudonas vėliavas ir jas užminavo. Partizanų būryje „Keršytojas" buvo 87 komjaunuoliai. Iš jų 2 atvykę iš Didžiosios žemės, 85 priimti partizanų būryje. 12 pirminių organizacijų veikė apskrityje ir 5 — partiza­ nų būriuose. Didelį darbą atliko Rokiškio apskrities komjaunimo orga­ nizacija. Apskrities pogrindinio komiteto narių P. Griškevi­ čiaus, A. Kairelio, J. Vasiljevo, J. Zovės iniciatyva buvo su­ daryti Obelių, Svėdasų, Rokiškio valsčių komjaunimo komi­ tetai. Trakų apskrities valsčiuose buvo sudarytos 25 komjaunimo organizacijos, jungusios 120 narių. Biržų apskrities pogrindi­ nėse komjaunimo grupėse buvo 56 nariai. Šiaulių apskrities komjaunimo organizacija kovoje su priešu neteko 38 kom­ jaunuolių; vėliau vėl išaugo iki 42 narių.

2 lentelė

Vietovės pavadinimas

Priimta į komjaunimą 1940—1941 metais

Priimta į komjaunimą pogrindžio metais

9 6 9 10 2 16 5 18 2 5 3

7 3 4 2 — 9 _ 4 5 5 —

16 9 13 12 2 25 5 22 7 10 3

85

39

124

Iš viso

1

Eil. Nr.

II

Raseinių apskrities komjaunimo organizacijos

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11

Betygalos valsčius Girkalnio ,, Jurbarko „ Kelmės „ Nemakščių „ Raseinių „ Raudonės ,, Šiluvos ,, Šimkaičių „ Tytuvėnų „ Viduklės

Plačią veiklą išvystė Vilkaviškio apskrities komjaunimo organizacija, apėmusi Kybartų, Gražiškių, Vištyčio, Alvito, Pilviškių valsčius (sekretorius L. Šumskis); Utenos apskrities komjaunimo organizacija (sekretorius L. Bakutis), kurioje veikė 13 pirminių organizacijų, jungusių 40 narių; Šakių ap­ skrities organizacija (sekretorius P. Ledas), jungusi 30 na­ rių, ir kt. Kovodami su vokiškaisiais grobikais, grūdinosi ir brendo šimtai tarybinių patriotų. Didvyriškoje kovoje su okupantais žuvo komjaunimo Ukmergės apskrities pogrindinio komiteto sekretorius P. Goštautas, komjaunimo Marijampolės apskrities pogrindinio komiteto sekretorius A. Ignatavičius, komjaunimo Vilniaus miesto pogrindinio komiteto sekretorė S. Madeiskerytė, komjaunimo Trakų apskrities pogrindinio komiteto sek­ retorius B. Dalangauskas ir kt. Plačią veiklą išvystė antifašistinės organizacijos. Kaune veikė antifašistinė organizacija „Kovos prieš fašizmą sąjun­ ga". Čia į pogrindinį darbą įsijungė gydytojai E. Kutorgienė, A. Dievaitytė, mokytojas M. Musteikis, darbininkas V. Čibilis ir daugelis kitų. Partijos Kauno miesto pogrindinis komitetas pavedė komiteto nariams A. Kersnauskui ir P. Trofimovui per V. Čibilį palaikyti ryšius su šia organizacija. Partinių organizacijų vadovaujamos, antifašistinės organi­ zacijos susikūrė ir aktyviai veikė Panevėžyje, Utenoje, Kėdai­ niuose, Marijampolėje ir kitose apskrityse. Jos padėdavo pa­ bėgusiems karo belaisviams: parūpindavo jiems maisto, dra­ bužių ir net ginklų.

Pogrindinėms partinėms organizacijoms buvo labai svarbu turėti savo spaustuves. Iš pradžių atsišaukimus rašydavo ran­ ka arba spausdindavo mašinėle. Trūko šrifto, spaustuvės įren­ gimų, dažų, popieriaus. Partinėms organizacijoms daug padė­ jo Lietuvos partizaninio judėjimo štabas. Iš Didžiosios žemės jos gavo 36 rankines spaustuves, kurios buvo panaudotos par­ tijos ir vyriausybės, Tarybinio informacijų biuro pranešimams, laikraščiams bei atsišaukimams spausdinti29. Lietuvos KP (b) pogrindiniai komitetai, LKP (b) CK vadovaujami, įsteigė de­ šimtis spaustuvių. Kuriant komunistinį pogrindį ir pirmąsias spaustuves, daug nuveikė 1941 m. liepos mėn. Lietuvos KP (b) atsiųsti į Kauną iš Didžiosios žemės seni, prityrę komunistai A. Vilimas, A. Slapšys, A. Godliauskas, P. Šimėnas ir kt. Jie susitikdavo su komunistais ir komjaunuoliais, likusiais priešo užnugaryje, kūrė naujas pogrindines grupes stambiausiose Kauno įmonė­ se, įstaigose, geležinkelyje, išleido pirmuosius atsišaukimus, apie kuriuos sužinome tik iš hitlerininkų dokumentų. Lietu­ viškojo apsaugos (savisaugos) bataliono, dislokuoto Kaune, budėtojo raporte pažymėta, kad 1941 m. gruodžio 16 d. apie 20 vai. bataliono rajone buvo išmėtyti komunistiniai atsišau­ kimai 30. Likę Vilniuje komunistai nuo pat pirmų okupacijos dienų pradėjo ieškoti ryšių su nespėjusiais evakuotis draugais, rū­ pintis aktyvaus pasipriešinimo okupantams organizavimu, po­ grindinės spaudos leidimu. Jau 1942 metų pradžioje J. Pševalskis užmezgė ryšius su „Aušros" spaustuvės darbininku J. Kovalskiu. Jis per 8 mėn. iš spaustuvės išnešė pakankamai šrifto. Spaustuvė buvo įrengta Raudonosios armijos Nr. 48, J. Pševalskio ir kitų sukurtos pogrindinės antifašistinės orga­ nizacijos— „Związek walki czynnej" („Aktyvios kovos są­ jungos") — nario J. Višnevskio bute. Spaustuvėje dirbo J. Pševalskis, K. Misiūnas, K. Namyslovskis, V. Ogonovska. Čia buvo spausdinami skubūs atsišaukimai lenkų ir lietuvių kal­ bomis. Be to, šioje spaustuvėje išėjo laikraščio „Sztandar wolnošči" („Laisvės vėliava") pirmasis numeris. Pastebėjus, kad hitlerininkai sukasi apie spaustuvę, ji bu­ vo perkelta į Eigulių Nr. 12 ir įrengta Pševalskių bute. J. Pševalskis, padedamas M. Korablikovo, iškasė rūsį. Įeinama į spaustuvę buvo išimant 3 grindų lentas. Šioje vietoje spaus­ tuvė veikė ilgiau. ♦ -4- ♦ 29 PA, f. 1, ap. 1, b. 26, 1. 40. 30 Lietuvos TSR CVA, f. 1444, ap. 1, b. 14, 1. 278.

1943 m. balandžio 12 d. partijos Vilniaus miesto komite­ tas nutarė „Lietuvos išlaisvinimo sąjungos" vardu leisti laik­ raštį „Tėvynės frontas". Pirmasis „Tėvynės fronto" (red. J. Vi­ tas ir A. Bulota) numeris išėjo 1943 m. birželio 1 d. Spausdino ta pati spaustuvė, kuri spausdino ir „Sztandar wolnošči". Straipsnyje „Mūsų tikslai" A. Bulota ir J. Vitas rašė, kad „Tėvynės frontas" yra pogrindinės antifašistinės organizacijos „Lietuvos išlaisvinimo sąjunga" organas ir kad šios organi­ zacijos tikslas su ginklu rankose kovoti už Lietuvos išvadavi­ mą. Laikraštis ragino visus žmones stoti į kovą prieš fašistus. Jame buvo demaskuojami buržuaziniai nacionalistai, kaip iš­ davikai ir hitlerininkų talkininkai. 1943 m. liepos mėn. pasirodė „Sztandar wolnosci" antrasis numeris, jau kaip „Związek patriotow polskich" organas. Ja­ me buvo rašoma, kad, pakeitus sąjungos pavadinimą, antifa­ šistinės kovos uždaviniai, organizacijos sudėtis ir tikslai liko tie patys. Numeryje buvo išspausdintas J. Pševalskio straips­ nis „Patriotizmas ir nacionalizmas", kuriame plačiai aiškinama ir demaskuojama hitlerinė tautų neapykantos ir nacionalizmo kurstymo politika. Iš Eigulių gatvės spaustuvė buvo perkelta į Gorkio Nr. 15 (dabar Nr. 17). Čia buvo spausdinama „Sztandar wolnosci", „Tėvynės frontas", įvairūs atsišaukimai. J. Vitas neretai pats peržiūrėdavo ruošiamų atsišaukimų tekstus, rašė straipsnius į „Tėvynės frontą", rūpinosi atsišaukimų rusų, lenkų, taip pat vokiečių kalbomis paruošimu. 1943 m. lapkričio mėn. čia iš­ spausdintas trečiasis LKP Vilniaus miesto pogrindinio komiteto laikraštis „Związkowiec" („Profsąjungininkas"), skirtas profsą­ junginiam darbui Vilniaus darbininkų tarpe. Laikraštį redaga­ vo J. Pševalskis. 1944 metų pradžioje spaustuvė buvo perkelta į Raugyklos Nr. 13, 2 butą. Spaustuvėje dirbo J. Pševalskis, K. Namyslovskis, V. Borisevičius, V. Kazlauskas ir kt. Panerių Nr. 43 buvo įrengtas sandėlis, į kurį literatūrą atgabendavo J. Pševalska, o iš čia ją paimdavo komjaunuoliai ir MOPRo organizacijos nariai. Nepaisant atkaklaus persekiojimo, darbas spaustuvėje vyko be pertraukų. 1944 m. kovo mėn. pradėjo eiti ketvirtasis LKP(b) Vilniaus miesto ir apskrities pogrindinio komiteto laikraštis lenkų kal­ ba „Za wolnosc" („Už laisvę"). Tiesa, šis laikraštis buvo spausdinamas ne Vilniaus pogrindinio komiteto spaustuvėje, o Rūdninkų miškuose rankinėje spaustuvėje. Jį redagavo Ado­ mo Mickevičiaus partizanų būrio komisaras V. Senkevičius.

Būrio spaustuvėje taip pat buvo spausdinami atsišaukimai lietuvių, rusų, lenkų ir vokiečių kalbomis. Ypač didelę reikšmę turėjo 1943 m. rugsėjo mėn. pradė­ jęs eiti Lietuvos KP (b) CK operatyvinės grupės, vėliau LKP (b) Šiaurės srities komiteto organas „Lietuvos partizanas" (red. M. Šumauskas). Jį spausdino partizanų spaustuvė iš pradžių Vidžių rajone Kazėnų miškuose, o vėliau Baltarusijoje — Me­ delio rajone prie Naručio ežero. Prie laikraščio leidimo daug prisidėjo „Žalgirio" brigados komjaunuoliai V. MikalauskaitėPetrauskienė, J. Staškevičiūtė-Šumauskienė, V. Apyvalienė ir kt. Išėjo 5 laikraščio numeriai. 1944 m. vasario mėn. išėjo „Kova" (red. G. Zimanas). Jį LKP (b) CK vardu leido LKP (b) Pietų srities pogrindinis komi­ tetas savo bazėje Rūdninkų miškuose. Išėjo trys numeriai, iš­ likę tiktai du. 1943 m. kovo mėn. pasirodė LKP (b) Biržų apskrities po­ grindinio komiteto laikraštis „Laisvės kovotojas" (red. J. La­ pinskas ir J. Vosylius). Jis buvo padaugintas hektografu Biržų valsčiaus Užušilių kaime. Dėl techninių kliūčių biržie­ čiai išleido tik vieną laikraščio numerį ir 15 pavadinimų atsi­ šaukimus 3 tūkst. egzempliorių tiražu. LKP (b) Panevėžio apskrities pogrindinis komitetas K. Šta­ ro iniciatyva prie Mažvilkos ežero (Troškūnų valsčiuje) pas L. Paškauską įrengė spaustuvę. LKP Panevėžio apskrities po­ grindinio komiteto sekretorius J. Paplauskas apie šią spaus­ tuvę atsiminimų knygoje rašė: ,,. . .Aš pamačiau trobelę, tolo­ kai nuo kitų trobų, prie ežero... Tai buvo Paškausko pirte­ lė. .. Argus įsivedė mane į vidų. Jis tuojau užkišo langiuką skuduru, uždegė ant sienos kabančią lemputę, atkėlė palei krosnies šoną didžiulį akmenį, kuris man atrodė nepajudina­ mas. Jo vienas kraštas buvo po grindimis palindęs, o kitas laikė dalį krosnies sienos. Atsivėrė anga, kurią ne iš karto galėjai pastebėti. Argus joje tuojau dingo. Išgirdau, kaip brikštelėjo degtuką, sužibo liepsnelė. Argus paragino ir mane lipti į slėptuvę. Ji buvo gana erdvi. Po lempa stovėjo nedidelis staliukas, ant jo kažkoks presas, čia pat metalinė dėžė — iš­ kart supratau, kad tai raidžių kasa ir kad aš patekau į pogrin­ dinę spaustuvę" 31. .. „Argus kalbėjo: „O man, žinai, atrodo, viskas, ką esu pa­ daręs, prieš ją niekai.. . Dabar tartum sparnus įgavau, tartum akyse šviesiau pasidarė. Tiktai reikia žinių, ir mūsų žodis pa­ sklis kuo plačiausiai: pasieks Kupiškį ir Anykščius, Panevėžį 31 J. Paplauskas, Negreit išaušo diena, V., 1963, p. 84.

ir Šeduvą, Raguvą ir Ramygalą. Į visą apskritį, į visus žmones galėsim prabilti. Okupantai pajus mūsų žodžio galią!"32. Panevėžiečiai leido laikraštėlį „Karinės žinios" (pirmasis numeris pasirodė 1943 metais) ir atsišaukimus, kuriuos plati­ no Gražinos junginio partizanai. Tų pačių metų spalio mėn. pradėjo eiti LKP Trakų apskri­ ties komiteto laikraštis „Partizanų šūkis". Jis buvo dauginamas rašomąja mašinėle Inkleriškių miškuose. 1944 metų pradžioje gavę rankinę spaustuvėlę, trakiečiai laikraštį pavadino „Tra­ kiečių šūkis" (red. Trakų partizanų brigados vadas, pogrin­ dinio partijos komiteto narys T. Mončiunskas). Abiejų laik­ raščių išėjo po du numerius. Naručio miškuose, LKP (b) Šiaurės srities pogrindinio ko­ miteto spaustuvėje, 1944 metų pirmojoje pusėje buvo išleistas LKP (b) Švenčionių apskrities pogrindinio komiteto organas „Už tėvynę". Jį redagavo LKP(b) Švenčionių apskrities po­ grindinio komiteto sekretorius S. Apyvala. Išėjo du laikraščio numeriai. Vilkaviškio apskrityje Gražiškių valsčiaus partinė organi­ zacija išleido ranka rašytą laikraštėlį „Versmė" (red. O. Eidukaitytė). Be jau minėtų Lietuvos KP (b) miestų ir apskričių pogrin­ dinių komitetų, buvo įrengę spaustuves ir leido atsišaukimus LKP (b) Kauno miesto ir apskrities, Alytaus, Kėdainių, Mari­ jampolės, Raseinių, Rokiškio, Šakių, Utenos, Ukmergės, Telšių, Zarasų apskričių komitetai. Yra duomenų, kad komunistiniai atsišaukimai buvo leidžiami Joniškio, Mažeikių, Kretingos ap­ skrityse, tačiau ligi šiol nepavyko išaiškinti, ar yra jų iš­ likusių. Daug dėmesio agitacijai ir propagandai skyrė komjaunimo organizacijos. Jos taip pat leido pogrindinius laikraščius ir atsišaukimus. Lietuvos LKJS CK operatyvinė grupė leido Lie­ tuvos jaunimui laikraštį „Žalgirio ainis" (red. LLKJS CK sek­ retorius J. Macevičius). Lietuvos LKJS Zarasų apskrities po­ grindinis komitetas leido laikraštį „Jaunasis partizanas" (red. Kęstučio partizanų būrio komisaras J. Strelcovas), komjau­ nimo Kauno miesto ir apskrities pogrindinis komitetas — laik­ raštį „Komjaunuolis". Prie pogrindinės spaudos leidimo daug prisidėjo komjauni­ mo Rokiškio apskrities komiteto narys P. Griškevičius, pogrindinės „Keršto" spaustuvės darbuotojas S. Trakimas, 32 Ten pat, p. 85.

komjaunimo Utenos apskrities komiteto sekretorius L. Baku­ tis, komjaunimo Žemaitijos komiteto sekretorius A. Balsys. Keletą laikraščių pogrindyje leido įvairios antifašistinės or­ ganizacijos. Antai Vilniuje, Sodų Nr. 4, buvo leidžiamas laik­ raštis „Antifašistinis frontas" (red. P. Jonuška). Jį leido J. Mozelio vadovaujama antifašistinė organizacija. Laikraštis ėjo 1942 metų pabaigoje ir 1943 metų pradžioje. Kaune, Kapsų Nr. 10a (dabar Kapsų Nr. 20), 1943 metais buvo leidžiamas laikraštis „Kova" (red. O. Vaivadienė ir M. Kiaupa). Jį api­ pavidalino dažytojas I. Malinauskas. 1943 metais Marijampo­ lėje, Vaičaičio Nr. 8, buvo leidžiamas laikraštis „Į kovą". LKP (b) Marijampolės pogrindiniam komitetui pritariant, laik­ raštį leido ir redagavo antifašistinės kovos Marijampolėje da­ lyvis K. Stankevičius. Kauno gete 1942—1944 metais ėjo „Biuletenis" (red. D. Gelpernas ir Ch. Elinas). Dažnai ant vokiečių skelbimų bei potvarkių miesto gy­ ventojai pamatydavo į kovą raginantį šūkį: „Mirtis vokiškie­ siems okupantams!" Šie žodžiai okupantams degino akis, o są­ žiningiems žmonėms žadino viltį. Antspaudai buvo praminti partizanų „viza". Ant įsakymų valstiečiams apie privalomąjį maisto produktų pristatymą pogrindininkai uždėdavo antspau­ dą: „Neduosi — greičiau sau laisvę iškovosi!", ant vokiečių atsišaukimų, išpučiančių fašistinės armijos laimėjimus,— „Vo­ kiečių okupantų melas", „Stalingradas!" Muziejuose yra tokių antspaudų su įvairiais užrašais, pa­ vyzdžiui, „Padėk partizanams mušti vokišką okupantą! Kurkime komitetus kovai prieš vokiečių okupaciją! Mirtis tautos išdavikams! Kas važiuoja į Vokietiją, tas važiuoja į pra­ žūtį! Tegul vokietis Lietuvoje suranda sau žemės tik kapams". Pogrindiniai laikraščiai, atsišaukimai eidavo iš rankų į ran­ kas. Kiekvieną egzempliorių skaitydavo dešimtys darbo žmo­ nių. „Gyventojai išgraibsto mūsų literatūrą", — rašė laiške Lietuvos partizaninio judėjimo štabui Lietuvos KP Šiaurės srities komiteto sekretorius M. Šumauskas. „Mūsų laikraščio leidimas ir iš centro gautoji literatūra yra geras dalykas, auk­ lėjant mūsų žmones... Skiriame dėmesį mūsų literatūros skirs­ tymui ir platinimui" 33,— 1944 m. balandžio 8 d. rašė Lietu­ vos KP (b) Centro Komitetui partijos Trakų apskrities komiteto sekretorius M. Afoninas. Sunkiomis okupacijos sąlygomis komunistinė spauda padė­ jo įkvėpti liaudžiai tikėjimą, kad Tarybų šalis nenugalima, kad fašizmas neišvengiamai žlugs. Pogrindiniai laikraščiai šaukė ♦

♦

33 PA, f. 1, ap. 1, b. 40, 1. 72—73.

liaudies mases į kovą prieš okupacinį režimą, pasakojo apie padėtį tarybiniame užnugaryje ir apie Tarybinės armijos lai­ mėjimus, demaskavo hitlerininkų ir jų vietinių pakalikų planus. Pirmajame „Lietuvos partizano" numeryje buvo rašoma: „Keršijam plėšikams vokiečiams už sugriautus ir sudegintus mūsų miestus ir kaimus, už nukankintus mūsų tėvus, brolius ir seseris, už visas neapsakomas kančias, vokiečių atneštas Lietuvai ir lietuviams! Mes kviečiame visus Lietuvos patriotus, kurių širdyse liepsnoja neapykanta vokiečiui plėšikui ir meilė Lietuvai — stoti į liaudies keršytojų partizanų eiles!“ LKP(b) pogrindinių organizacijų laikraščiai, atsišaukimai padėjo dar labiau sutelkti vieningai kovai okupantų engiamas liaudies mases. LKP(b) pogrindinės organizacijos pasipildyda­ vo karštais tarybiniais patriotais, ryžtingais partizaninės kovos organizatoriais. Lietuvos KP (b) CK, LLKJS CK, partijos ir komjaunimo po­ grindiniai komitetai atsišaukimuose atskleidė klastingus oku­ pantų sumanymus. Po Stalingrado kautynių hitleriniai vadei­ vos, gelbėdami savo pašlijusią padėtį, paskelbė totalinę mo­ bilizaciją. Jie ėmė verbuoti okupuotų Pabaltijo šalių jaunimą į esesininkų legionus kovai prieš Tarybinę armiją ir partiza­ ninį judėjimą. Atsišaukime, išleistame 1943 m. balandžio mėn., LKP (b) CK rašė: „Lietuviai! Netarnaukite okupantams! Kas stoja į hitlerinę kariuomenę, tas pakelia ginklą prieš Raudo­ nąją Armiją, tas tampa savo tėvynės išdaviku... Nesiduokite apgaunami! Kad ir ką žadėtų amžinieji lietuvių tautos priešai, klastingi vokiškieji grobikai,— jų tikslas yra vienas ir tas pats: išnaikinti lietuvių tautą, užgrobti jos žemę ir kolonizuoti ją savo išperomis — hitleriniais kolonistais" 34. Lietuvos KP (b) pogrindiniai apskričių komitetai, partizanų būrių vadovybės, antifašistinės organizacijos dėjo visas pa­ stangas, kad išgelbėtų taikius respublikos gyventojus nuo iš­ gabenimo į Vokietiją. Lietuvos KP (b) CK ir Lietuvos LKJS CK kreipėsi į respublikos gyventojus atsišaukimais, demaskuo­ jančiais klastingus ir nusikaltėliškus vokiškųjų fašistinių gro­ bikų planus, platino į Vokietiją išvarytų žmonių laiškus, ragi­ no negailestingai kovoti su okupantais. Lietuvos KP(b) Centro Komiteto laikraštis „Kova" 1944 m. vasario mėn. rašė: „Vokiškieji okupantai per visą karą klas­ ta ir prievarta stengėsi įkinkyti lietuvius į savo karo vežimą. 34 Kovoje prieš hitlerinę okupaciją, p. 64.

Bet jiems tai nepavyko. Lietuvių tauta nenorėjo lieti kraujo už vokietį, ir okupantams Lietuvoje, dargi nepavyko sukurti va­ dinamojo „legiono". Toliau laikraštis nurodė, kad ,,.. .vienin­ telis būdas mobilizacijai išvengti yra priešintis jai su ginklu rankose"35. Pogrindininkai — komunistai ir komjaunuoliai, — panaudo­ dami gautus iš centro ir pačių išleistus atsišaukimus, aiškino liaudžiai tikrąją padėtį, demaskavo hitlerinių talkininkų — buržuazinių nacionalistų — apgaulę. Lietuvos KP (b) CK, partijos, komjaunimo ir antifašistinės organizacijos vis labiau plėtė kovą prieš „nelegaliai" veikian­ čius buržuazinius nacionalistus, demaskavo jų tikruosius kės­ lus. Antai LKP(b) CK sekretorius A. Sniečkus „Tiesoje" rašė: „Jie dedasi stovį už visų patriotinių jėgų vienybę, bet drauge su tuo aktyviai puola ir šmeižia tauriausius lietuvių tautos sūnus, didvyriškai kovojančius partizaninio judėjimo eilėse, prieidami net prie to, kad kursto vokiečius sulikviduoti par­ tizaninį judėjimą Lietuvoje. Jie žodžiais pasisako prieš kubiliūniškus išgamas, padedančius vokiečiams naikinti mūsų tau­ tą, bet drauge su tuo iki šiol faktinai remia Plechavičiaus banditiškas gaujas, deginančias Lietuvos kaimus ir žudančias mūsų tautiečius. Jie pasisako prieš lietuvių išvežimą į hitleri­ nę vergovę, prieš įvairias vokiečių vykdomas mobilizacijas, bet drauge su tuo skelbia, kad „aktyvaus veikimo laikas dar neatėjęs", ir ragina gyventojus susilaikyti nuo aktyvios ko­ vos" 36. LKP (b) Šiaurės srities pogrindinis komitetas atsišaukime „Ginkite savo turtą nuo vokiškųjų banditų" rašė: „Šią sunkią Lietuvos valstiečių kovos su vokiškuoju okupantu valandą at­ siranda Lietuvoje politinių spekuliantų, kurie stengiasi jus sulaikyti nuo aktyvios kovos su vokiečiais, siūlydami jums pasyviai priešintis. Šiems politiniams spekuliantams ne lietu­ vių tautos reikalai, ne Lietuvos valstiečių reikalai rūpi, todėl jie ir trukdo vieningą ir aktyvią jūsų kovą su vokiečiais gro­ bikais. Tik vieningai ir aktyviai kovodami, Lietuvos valstie­ čiai apsaugos savo turtą nuo vokiškųjų banditų. Tas, kas skal­ do jūsų vienybę, kas trukdo jūsų kovą,— tas jūsų priešas, tas tarnauja vokiečiams" 37. Pogrindinės spaudos leidėjai ir platintojai kartais net gy­ vybe sumokėdavo už drąsą ir pasišventimą. 1954 metais iš Varėnos rajone esančio Voniškių miško perkeliant tarybinių -» ■■■♦ ♦ 35 „Kova", 1944.11, Nr. 16. 3e „Tiesa", 1944.V, Nr. 19. 37 Kovoje prieš hitlerinę okupaciją, p. 171.

partizanų, žuvusių kovoje prieš hitlerininkus, palaikus, prie jų kūnų rasta „Tiesos", atsišaukimų ir knygelių ryšulėlių. Par­ tizanai, vykdydami kovines užduotis, šią literatūrą nešė iš Rūdninkų girios. Pasiaukojančiai ir ištvermingai dirbo komunistai ir kom­ jaunuoliai J. Vitas, J. Pševalskis, H. Borisą, J. Aleksonis, A. Čeponis, S. Madeiskerytė, J. Vosylius. Jie išnešiodavo iš Didžiosios žemės gautą literatūrą ir pačių spausdintus leidi­ nius. Tarybiniai knygnešiai žuvo, nešdami liaudžiai tiesos žodį ir kovos šūkį. Didžiojo Tėvynės karo metais buvo išleista daugiau kaip 500 LKP (b) atsišaukimų, kurių bendras tiražas apie 8 mln. egzempliorių. Tai buvo operatyviausia pogrindinės spaudos forma. Pogrindyje leista 19 laikraščių, 12 iš jų leido LKP (b) pogrindiniai komitetai, 3 — komjaunimo komitetai ir 4 — anti­ fašistinės organizacijos. LKP (b) pogrindinė spauda hitlerininkų okupuotoje Lietuvo­ je kėlė kovotojų dvasią. Netgi priešas ne kartą pripažino, kad komunistinė spauda vis labiau veikia plačiąsias darbo žmonių mases. LKP (b) pogrindinių komitetų leisti laikraščiai ir atsišauki­ mai, kaip ir visa tarybinė spauda, padėjo iškovoti pergalę. 3. PARTIZANINIO JUDĖJIMO PLITIMAS DIDŽIOJO TĖVYNĖS KARO METAIS

Rūsčiais Didžiojo Tėvynės karo metais artima draugystė ri­ šo lietuvių ir baltarusių partizanus. Greta buvo baltarusių ir lietuvių partizanų žeminės Begomlio rajone, Kazėnų miškuose, prie Naručio ežero ir kitose vietose. Galingas partizaninis ju­ dėjimas Baltarusijoje rėmė Lietuvos partizanus, kaip kovos draugus. LKP (b) CK ir Partizaninio judėjimo štabo operatyvinės gru­ pės vadas M. Šumauskas, prisimindamas grupės atvykimą į priešo užnugarį, rašo: „Ir štai mes baltarusių partizanų že­ minėse. Jaudino pirmieji partizaninio gyvenimo įspūdžiai, nuo­ širdus šeimininkų rūpinimasis. Mes klausinėjome juos, jie mus... Sekančią dieną apsilankiau pas Železniako partizanų brigados vadą Titkovą, gyvenusį čia pat, vienkiemyje. Jis priėmė labai draugiškai, palinkėjo mums sėkmės. Lietuvių partizanų vardu padėkojau už draugišką paramą ir šiltą, bro­ lišką sutikimą. Atsisveikinę su Titkovu, tą pačią dieną išsi­ ruošėme į žygį. Turėjome susitikti su mūsų partizanais, kurie

perėjo fronto liniją dar 1942 metų rudenį ir bazavosi šiose apylinkėse. Pagrindinė jų grupė buvo apsistojusi Lesynų kai­ me, esančiame apie 40 kilometrų j šiaurę nuo Begomlio. Kita grupė buvo įsikūrusi daug arčiau — Rosonių rajone"1. Operatyvinės grupės vado pavaduotojas G. Zimanas Lie­ tuvos partizaninio judėjimo štabo viršininkui A. Sniečkui iš Železniako brigados ligoninės 1943 m. balandžio 25 d. rašė: „Ligoninėj begulint atsiranda proga pasikalbėti su partizanais. Čia atvežami ligoniai į aerodromą iš įvairių brigadų, jie lau­ kia lėktuvo. Atrišus tabokos krepšelį, su jais galima pasikal­ bėti labai įdomiai. Tarp kitko, beveik visi jie tvirtina, kad jų brigadose esa­ ma lietuvių partizanų... Kai kuriuos tokius lietuvius mes mė­ ginsime pasiekti. Pavyzdžiui, konkrečiai tarėmės su Medve­ devo brigados atstovais" 2. Kazėnų miškai buvo tikras partizanų broliavimosi ir drau­ gystės lopšys. Čia, draugų baltarusių padrąsinti, pavojingais kovotojų keliais žengė ir lietuvių partizanai. Kazėnų miškuose jie galėjo pailsėti, rasti paramą ir pastiprinimą. Lietuviai par­ tizanai buvo dėkingi baltarusių liaudies keršytojams už šilumą ir rūpestį. Iš kelių čia jau veikusių lietuvių grupių — „Skardžio", „Šalčio", „Mečio", „Zebenkos", „Ežerskio" — ir naujai atvy­ kusių Operatyvinė grupė Kazėnų miškuose 1943 m. gegu­ žės mėn. sudarė partizanų brigadą „Žalgiris". Jos vadu buvo paskirtas A. Zaicas, komisaru — D. Ročius. Baltarusijos „Spartako" ir „Žalgirio" brigadų jungtinės jė­ gos sunaikino Gonovo vokiečių ir policininkų garnizoną bei atliko daug kitų žygdarbių. Kovose išryškėjo puikūs lietuvių partizanų S. Barausko, D. Jociaus, E. Baleišio, J. Ciulados kaip kovotojų bruožai. Partizaninė kova įžengė į naują etapą. Partizanų veiksmai vis labiau paralyžiavo okupacinės val­ džios veiklą. 1943 metų pradžioje okupantai traukė į Rytų Lietuvą naujas hitlerininkų ir pagalbininkų jėgas: hitlerininkų žandarmerijos motorizuotąjį būrį, vadovaujam'ą vyr. Itn. K. Hano, hitlerininkų saugumo policijos ir SD žvalgybinį būrį, va­ dovaujamą esesininko M. Groso, hitlerininkų tvarkos policijos tankų kuopą, vadovaujamą Kiuno, lietuvių buržuazinių nacio­ nalistų policinius batalionus ir atskiras sutelktas policijos kuopas. Šios jėgos buvo pavaldžios hitlerininkų tvarkos poli­ cijos vadui Lietuvoje Muziliui. Lietuvių bužuazinių naciona♦ ♦ ♦ 1 „Tiesa", 1973.VI.20. 2 PA, f. 1, ap. 1, b. 51, 1. 111.

listų ryšių karininko prie vokiečių SS ir policijos vado A. Reivyčio 1943 m. rugpiūčio 24 d. pranešimu, vien Rytų Lietuvoje prieš partizanus kovojo apie 6 tūkst. žmonių. Dažnai susidurdami su kruvinais fašistinių žudikų darbais, Lietuvos partizanai mokėsi neapykantos okupantams ir meilės tarybinei Tėvynei. 1943 m. vasario 23 d. Vyriausiojo kariuomenės vado įsa­ kyme buvo nurodyta, kad reikia plėsti partizaninę kovą prie­ šo užnugaryje, ardyti komunikacijas, trukdyti priešo kariuo­ menės judėjimui, sprogdinti ir padeginėti karinius sandėlius, užpuldinėti priešo įgulas, visomis priemonėmis padėti puolan­ čiai Raudonajai armijai. Buržuazinių nacionalistų laikraščiai su didžiausia baime ra­ šė, kad 1943 m. rugpiūčio mėn. partizanų grupės buvo paste­ bėtos 100 vietų, partizanų buvo apie 800, o lapkričio mėn. partizanai pasirodė 220 vietų, iš viso 3600 žmonių 3. „Į laisvę" rašė, kad partizanai apėmė didelę Lietuvos dalį, kad jau ke­ lintas mėnuo jie šėlsta Zarasų, Utenos, Rokiškio ir Biržų ap­ skrityse. Ir jų židiniai jau yra Šiaulių apskrityje, šiaurinėje dalyje, apie Kauną, Kazlų Rūdos miškuose ir Dzūkijoje. 1943 metų gale jau veikė 5 tūkst. partizanų, kurie per 1943 metus užmušė 280 okupantų talkininkų ir paralyžiavo didelę krašto administracijos dalį4. Iš tikrųjų partizaninis judėjimas Lietuvoje labai išsiplėtė ir tapo rimta jėga. Dešimtys partizanų būrių dažnai smog­ davo stiprius smūgius fašistinei karo mašinai. Vilniaus ap­ skrityje veikė Margirio, Adomo Mickevičiaus, „Už pergalę", „Perkūno", „Mirtis fašizmui"; Kauno — „Už Tarybų Lietuvą", „Mirtis okupantams", „Pirmyn"; Panevėžio — Gražinos, „Sa­ kalų"; Švenčionių — „Vilniaus", „Žalgirio", „Bičiulių", Kos­ to Kalinausko; Šiaulių — Kęstučio; Utenos — „Audros"; Ro­ kiškio— Žemaitės ir daugelis kitų partizanų būrių. Partizanai daug padėjo puolančiai fronte Tarybinei armijai. Jie trukdė hitlerininkams pergrupuoti savo kariuomenę, stabdė judėji­ mą kariniu atžvilgiu svarbiuose keliuose, grasino daugeliui geležinkelių magistralių. Partizaninės kovos patyrimas rodė, kad kiekvienas su­ sprogdintas geležinkelio bėgis sudaro priešui daug vargo; sustabdo traukinių judėjimą, tuo pačiu supainiodamas priešo vadovybės apskaičiavimus. Susprogdinus bėgius vienu metu daugelyje ruožų, priešui pasidaro labai sunku aprūpinti frontą. ♦ ♦ ♦ 3 „Naujoji Lietuva", 1943.XII.20. 4 „Į laisvę", 1944.1.15.

Vykdydamas Centrinio partizaninio judėjimo štabo įsaky­ mą, Lietuvos partizaninio judėjimo štabas paruošė Lietuvoje veikusiems partizanų būriams „bėgių karo" planą. Geležinkelių bėgių sprogdinimo operacijai reikėjo daug sprogstamosios medžiagos. Daug jos buvo permesta lėktuvais iš Didžiosios žemės į partizanų būrių veikimo vietas, dalis sprogstamosios medžiagos gauta vietoje, priešo užnugaryje. LKP CK operatyvinės grupės nurodymu, visuose būriuose bu­ vo ruošiamasi „bėgių karo" operacijai. „Bėgių karas" turėjo būti pradėtas visur vienu metu pagal Centrinio partizaninio judėjimo štabo nurodymą. Toliau par­ tizanų būriai turėjo savo iniciatyva sprogdinti geležinkelius, naikinti karinius priešo ešelonus. Ruošdamiesi operacijai ir ją vykdydami, būriai laikydavo­ si iš anksto parengto ir suderinto plano: buvo paskirstyti bū­ riams geležinkelio ruožai, kruopščiai išžvalgyta vietovė, duoti konkretūs uždaviniai sprogdintojų grupėms. Kartu su Raudonosios armijos 1943 metų vasaros puolimo pradžia rugpiūčio mėn. prasidėjo „bėgių karas" iš karto visoje priešo laikinai okupuotoje teritorijoje. Rytiniuose Tarybų Lietuvos rajonuose prasidėjo suderinti nuolatiniai baltarusių partizanų „Spartako", Gastelo brigadų ir lietuvių partizanų „Žalgirio", „Vilniaus", Kosto Kalinausko ir kitų junginių antpuoliai. Buvo sprogdinami geležinkelio ruožai Vilnius—Daugpilis, Vilnius—Minskas, Daugpilis—Kara­ liaučius ir Vilnius—Gardinas. Stiprūs smūgiai priešo komunikacijoms buvo suduoti Kau­ no—Šiaulių, Vilniaus—Kauno, Tilžės—Šiaulių, Vilniaus—Šven­ čionėlių, Švenčionėlių—Panevėžio ir kituose geležinkelio ruo­ žuose. Nuo įsakymo paskelbimo iki lapkričio mėn. Lietuvos partizanai susprogdino 6 geležinkelių ir plentų tinklus, apga­ dino keliasdešimt kilometrų geležinkelio pylimo, nuvertė 23 traukinius su ginklais, maisto produktais ir hitlerininkų karei­ viais s. Toks staigus priešo komunikacijų suardymas dezorganiza­ vo judėjimą geležinkeliais ir sukėlė sąmyšį jo stovykloje. Trū­ ko bėgių ir remonto brigadų susprogdintoms linijoms atstaty­ ti. Ten, kur hitlerininkai atstatydavo geležinkelius, partizanai vėl juos susprogdindavo. Kokie triuškinantys buvo partizanų smūgiai okupantams, rodo slaptos hitlerininkų instrukcijos. Vienoje iš jų, išleistoje 1943 m. rugsėjo 10 d., Lietuvos generalinis komisaras Rentel♦ ♦ ♦ 5 PA, f. 1, ap. 1, b. 439, 1. 1.

nas rašė: „Didėjantis skaičius pasikėsinimų prieš geležinke­ lius, kelius ir tiltus priverčia mus imtis energingų priemo­ nių. .. Negalima daugiau pakęsti, kad gyventojai ne tik nesigina nuo gaujų, bet dar daugiau, nieko nedaro, kad praneštų kompetentingoms instancijoms apie jų pasirodymą arba asme­ nis, įtariamus banditizmu. Gyventojai turi žinoti, kad ateityje, pasikėsinimams pasikartojus, negailestingai bus naikinamos gyvenvietės ir arčiausiųjų namų grupės, o gyventojai bus iš­ vežti" 6. Panašius grasinimus paskelbė Vilniaus apygardos gebitskomisaras Vulfas, pirmasis generalinis tarėjas P. Kubi­ liūnas. Įbauginti stiprėjančio partizaninio judėjimo hitleriniai oku­ pantai ir jų talkininkai — buržuaziniai nacionalistai — ėmė nai­ kinti ištisus kaimus. 1943 m. rugsėjo 8 d. buvo sudegintas Fer­ mos kaimas, esantis tarp Lentvario ir Varėnos, rugsėjo 11 d.— Dryžulių ir Lazdėnų kaimai tarp Lentvario ir Vievio, rugsė­ jo 13 d.— Rokiškio apskrityje Miliūnų, Šlapelių, Lauciūnų kai­ mai, rugsėjo 30 d.— Šarkiškių kaimas, esantis tarp Varėnos ir Valkininkų. 1944 metų pirmaisiais mėnesiais buvo sudeginti Gumbos, Gaidės, Kernavės kaimai Trakų apskrityje. 1944 m. birželio 3 d. hitleriniai fašistai ir lietuviškieji buržuaziniai na­ cionalistai sudegino Pirčiupiu kaimą ir 119 jo gyventojų. Lie­ tuvos liaudis neužmiršta, kad, be hitlerinių komisarų — Rentelno ir Vulfo,— deginti mūsų kaimus ir naikinti gyventojus ra­ gino ir pirmasis generalinis tarėjas P. Kubiliūnas, kad su ese­ sininkų batalionais, komanduojamais svarbiausio Pirčiupiu tragedijos kaltininko V. Titelio, Rytų Lietuvą niokojo ir lie­ tuviškųjų buržuazinių nacionalistų policijos batalionai, kad, žūstant nuo kulkų ir ugnies pirčiupiečiams, kartu su 16-ojo policijos pulko budeliais stovėjo lietuviškųjų buržuazinių na­ cionalistų Eišiškių rajono saugumo policijos viršininkas Ulbi­ nas ir kiti. Kraujyje, ugnyje skendintys kaimai partizanų šir­ dis uždegdavo dar didesne neapykanta priešui. Atsidavusių žvalgų ir ryšininkų padedami, partizanai naikino gyvąją prie­ šo jėgą, ardė kelius, gadino ryšių linijas. Dešimtis kartų Tra­ kų brigados partizanai iškasė ir nukirto požeminį telefono ka­ belį, jungusį vyriausiąją vokiečių karinę vadovybę Berlyne su Rytų fronto kariuomenės vadovybe. 1943 m. rugsėjo mėn. Trakų brigados partizanai suardė ge­ ležinkelio magistralę Vilnius—Gardinas. Abu tiltai (per Mer­ kio ir Solčios upes) buvo sugriauti, paliktas tik nedidelis 6 ADSR, f. 38, 1. 116—119. 8. Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare

113

tiltas ties Dargužiu kaimu. Tačiau hitlerininkai juo negalėjo pasinaudoti, nes kelias suko į Rūdninkų girių. 1943 metais partizaninė kova Lietuvoje labai išsiplėtė: per antrąjį pusmetį partizanų būrių pagausėjo daugiau kaip dvi­ gubai, vien tik stambieji būriai susprogdino 59 karinius vo­ kiečių ešelonus, sudaužė 61 garvežį, 1230 vagonų, 6,5 km ge­ ležinkelio pylimo, 9 plentų ir geležinkelių tiltus, sunaikino daug vokiečių karinės technikos, tarp jos 16 lėktuvų7. Tuo laikotarpiu Lietuvos partizanai įvykdė dar daug kitų stambių diversijų: susprogdino mechanizuotą malūną „Lietu­ va" Kalvarijoje, sunaikino durpių gamyklą ir elektros stotį Švenčionių apskrityje, Vilniuje padegė kailių fabriką, su­ sprogdino geležinkelių depo elektros transformatorių, sugadino garvežių remonto įrengimus8. Tarybinis informacijų biuras ne kartą pažymėjo Lietuvos partizanų veiklą. 1943 m. lapkričio 22 d. Tarybinis informaci­ jų biuras pranešė: „Lietuviškojo būrio „Už Tėvynę“ partiza­ nai apšaudė prieššarvinėmis padegamomis kulkomis vokiečių ešeloną su šaudmenimis. Ešelonas užsidegė, ir prasidėjo smar­ kūs sprogimai. Visi to ešelono vagonai sunaikinti. Kitas lie­ tuvių partizanų būrys per paskutines dienas nuvertė nuo bėgių 4 priešo traukinius. Per katastrofas sudaužyti trys garve­ žiai ir keliasdešimt vagonų. Nutrauktas priešo traukinių ju­ dėjimas svarbiame geležinkelio ruože" 9. Kitame, 1943 m. gruodžio 6 d., pranešime rašoma: „Lietu­ viškojo būrio „Už Tėvynę" partizanai padegė priešo ešeloną su benzinu, stovėjusį vienoje geležinkelio stotyje. Kilo gais­ ras. Ugnis sunaikino daugumą stoties pastatų ir įrengimų. Kito lietuvių būrio partizanų grupė per dvi dienas nuvertė nuo bėgių vokiečių karinius ešelonus, važiavusius į fronto liniją. Katastrofos pasekmėje sudaužyti du garvežiai ir daug vagonų su kariniais kroviniais" 10. Lietuvos partizanai pagarsėjo kaip vokiečių kolonistų nai­ kintojai. Vien tik S. Apyvalos (Grigo) vadovaujamas „Vil­ niaus" partizanų būrys sunaikino 84 vokiečių kolonistus, o jų šeimas išvijo iš apskrities. Žemaitijoje ne kartą taip pat degė hitlerinių kolonistų so­ dybos, išplėšto iš valstiečių pašaro sandėliai ir presavimo 7 PA, f. 1, ap. 1, b. 8 „Tarybų Lietuva", 9 „Tarybų Lietuva", 10 „Tarybų Lietuva",

20, 1. 22. 1944.III.24. 1943.XI.25. 1943.XII.il.

mašinos. O gestapo kapitonas Lange, siautęs Kuršėnų apylin­ kėje, buvo nušautas u. Tačiau Lietuvos partizanai ne tik vykdė diversijas, naikino hitlerinius kolonistus ir gestapo budelius.* Jie taip pat gynė gyventojus nuo hitlerinės katorgos. Į durpynus Vilniaus ap­ skrityje vokiečiai suvarė katorgos darbams daugiau kaip 400 žmonių. Atvykę partizanai išvaikė hitlerinių okupantų sargy­ bą, paleido suvarytus žmones. Darbininkai išsivaikščiojo, kai kurie prisijungė prie partizanų. Partizaninis judėjimas 1943 metų antrojoje pusėje greitai plėtėsi. Vilniaus rajone paskutiniaisiais 1943 metų mėnesiais buvo sudaryti 9 nauji partizanų būriai, kuriuose buvo daugiau kaip 1 tūkst. partizanų. Jau iki 1943 m. lapkričio 1 d. Lietuvo­ je veikė 56 partizanų būriai ir grupės, iš jų 44 turėjo ryšį su Lietuvos partizaninio judėjimo štabu. Ryšium su Raudonosios armijos žiemos puolimu 1943 m. gruodžio 16 d. Centrinis partizaninio judėjimo štabas nutarė 1944 m. sausio mėn. pakartoti masinį „bėgių karą", pavadinant jį „žiemos koncertu". Nutarime buvo nurodoma, kad „Raudo­ nosios armijos žiemos puolimo sąlygomis pakartojimas masi­ nio smūgio vienu laiku geležinkeliams sudarys priešininkui dar blogesnes sąlygas ir gali virsti vienu iš lemiamų elementų vokiečių armijai galutinai sutriuškinti" 11 12. Lietuvos partizaninio judėjimo štabas paruošė planą, ku­ riame kiekvienam partizanų būriui buvo nurodytas geležin­ kelio ruožas sprogdinimui (žr. 3 lentelę). Lietuvos partizaninio judėjimo štabas išleido specialų įsa­ kymą, kuriame buvo rašoma: ,,.. .Atitinkamai pasiruoškite operacijai (žmonių apmokymas ir paskirstymas, medžiaginės dalies paruošimas), kuri maksimaliam efektui pasiekti bus vykdoma vienu laiku visuose kelio ruožuose" 13. LKP Pietų ir Šiaurės sričių komitetai, vykdydami minėtą įsakymą, nutarė dar labiau sustiprinti kovą prieš hitlerinius grobikus: dažniau ir didesnėmis pajėgomis užpuldinėti hitle­ rines įgulas, saugančias komunikacijų mazgus, ardyti susisie­ kimo linijas. Partizanų būriuose buvo sudarinėjamos ir apmo­ komos naujos sprogdintojų grupės. Nors geležinkelio linijos buvo stipriai saugomos, o gili žie­ ma sudarė papildomų sunkumų minuotojams, partizanų ant­ puoliai sustiprėjo. Vien tik per 1944 m. sausio—kovo mėn. 11 „Tiesa", 1944.V, Nr. 18. 12 PA, f. 1, ар. 1, b. 2, 1. 1. 13 Ten pat, 1. 9.

3 lentelė Užduotys partizanų būriams sprogdinti bėgius (sausio mėn.) Eil. Nr.

Būrio pavadinimas

1

2

Būrio vadas

3

Sprog­ din­ tojų skai­ čius

Kiek bėgių (met­ rais)

Geležinkelio ruožas

A

5

6

N. Vilnia-— Pabradė Vilnius— Gardinas N. Vilnia— Šumskas >f vv Vilnius— Beniakonys N. Vilnia— Vilnius Vilnius— Beniakonys

1

„Vilnius"

J. Bagdonas

46

250

2

„Už Tėvynę"

T. Mončiunskas

50

400

3

Margiris

A. Barauskas

36

200

4 5

„Mirtis okupantams" „Už pergalę"

K. Radionovas S. Kaplinskis

30 65

200 350

6

„Kova"

L Vasilenka

65

350

7

„Mirtis fašizmui"

S. Maziliauskas

65

350

8 9

Adomas Mickevičius „Perkūnas"

S. Juozapavičius V. Jusevičius

65 20

350 200

10

„Pranas"

L. Solominas

150

500

11

„Rozalytė"

G. Glezerytė

40

200

12 13

Kęstutis „Dainavos partizanas"

J. Baščiulis J. Barauskas

35 24

200 200

14

Kęstutis

J. Griciūnas

80

400

15

Kęstutis

V. Atajevas

30

200

16

Kėdainių grupė

J. Bilys

30

250

17

Žemaitės junginio I būrys 18 П „ 19 III „ 20 Gražinos junginio I būrys 21 II „ '22 „Keršytojas"

A. Baronas I. Sinelnikovas F. Dijakovas

61 18 9

400 100 50

P. Binkis Z. Dimidavičius

50 59

300 350

J. Jeleckich

84

550

23

„Išlaisvintojas“

K. Izvekovas

62

400

24

„Laisvoji Lietuva"

J. Jatinas

64

350

25

„Audra"

K. Dudlauskas

32

250

26

„Taujėnas"

E. Baleišis

7

50

27

„Žalgiris"

J. Motuzas

57

400

1334

7800

Iš viso:

tl

4

Pabradė— Ignalina Kazlų Rūda— Kaunas Kaišiadorys— Kaunas Papilė—Šiauliai Kybartai— Pilviškiai Joniškėlis— Biržai Ignalina— Turmantas Linkaičiai— Jonava Skapiškis— Eglainė II

Šeduva— Panevėžys Panevėžys— Skapiškis Lyduvėnai— Užpelkiai Lentvaris— Varėna Kaišiadorys— Lentvaris Panevėžys— Švenčionėliai N. Vilnia— Pabradė Pabradė—( Ignalina

II

Lietuvos partizanai sunaikino 59 km geležinkelio bėgių 14. Nai­ kindami geležinkelio linijas, partizanai nuvertė nuo bėgių 41 karinį vokiečių ešeloną, vežusį į frontą karinę techniką ir ka­ reivius. Tarybinis informacijų biuras vasario 14 d. operatyvi­ niame pranešime pažymėjo, kad „Lietuvių partizanų grupė iš„Žalgirio" ir „Vilniaus" būrių susprogdino geležinkelio tiltą ir nuvertė nuo bėgių vokiečių karinį ešeloną, važiavusį į fron­ tą. Visas traukinys sudaužytas. Sunaikinta daugiau kaip 200 priešo kareivių ir karininkų. Kitame rajone tarybiniai patrio­ tai minomis susprogdino tris vokiečių karinius traukinius ir išplovė 20 kilometrų telefono-telegrafo ryšių linijos" 15. Nega­ lėjo išgelbėti vokiečių ešelonų nei kas puskilometris įrengti bunkeriai, nei sustiprinta sargyba, nei „mirties zonos" (100 m abipus geležinkelio pylimo turėjo būti iškeldinti visi gyvento­ jai, sugriauti pastatai, iškirsti medžiai bei krūmai). Karinių priešo ešelonų judėjimą nuolat kontroliavo partizanai. Kad atitrauktų partizanų dėmesį nuo magistralių, okupan­ tai surengė prieš partizanus keletą baudžiamųjų ekspedicijų, kuriose dalyvaudavo ir P. Plechavičiaus vietinės rinktinės da­ liniai. Partizanų būrių bei grupių bazės ir štabai tuo laiku jau buvo dideli koviniai vienetai, todėl juos buvo nesunku su­ sekti. Partizanų vadovybė per ryšininkus ir žvalgus sužinodavo apie ruošiamas baudžiamąsias ekspedicijas. Partizanai dažnai leisdavo hitlerininkams įeiti į miškus, kad galėtų juos apsupti ir sunaikinti. Antai 1944 m. balandžio pradžioje Trakų brigados partiza­ nų bazę Inkleriškių girioje ir Inkleriškių kaimą, kurio gyven­ tojai aktyviai padėjo partizanams, puolė hitlerininkai. Apie 5 vai. esesininkų batalionas po artilerijos ir minosvaidžių pa­ rengiamosios ugnies įsiveržė į Inkleriškių kaimą. Trakų brigados partizanų būriai „Už Tėvynę", „Laisvoji Lietuva", „Išlaisvintojas" ir „Pergalė" užėmė iš anksto pa­ ruoštą gynybos liniją Inkleriškių girios šiauriniame pakraš­ tyje ir stipria kulkosvaidžių, automatų ir šautuvų ugnimi at­ mušė hitlerininkų ataką. Nepavykus pralaužti partizanų gy­ nybos, hitlerininkai, remiami daugiau kaip 20 lėktuvų, 4 tan­ kų ir stiprios artilerijos bei minosvaidžių ugnies, vėl atakavo partizanų pozicijas. Partizanai, panaudoję kautynėse visus mi­ nosvaidžius, prieštankinius šautuvus, hitlerininkų aitaką atmu­ šė. Hitlerininkai be pertraukos 5 valandas atakavo partizanų pozicijas, Inkleriškių kaime užmušė 13 žmonių, daugiausia ♦ ♦ ♦■ 14 PA, f. 1, ар. 1, b. 157, 1. 7. 16 Ten pat.

moterų ir vaikų. Nuo hitlerinių grobikų kulkų žuvo partizanė Gibnerienė su keturiais mažamečiais vaikais. Beveik visas kai­ mas buvo sudegintas. Tik ryžtingų Trakų brigados partizanų kovinių veiksmų dėka pavyko išmušti hitlerininkus iš kaimo ir išgelbėti likusius gyventojus. Partizanai numušė 2 priešo lėktuvus ir užmušė 30 esesininkų. Taigi gausiomis baudžiamosiomis ekspedicijomis hitlerinin­ kams nepavyko paralyžiuoti partizanų aktyvumo. Partizanai, pasinaudodami pertraukomis tarp baudžiamųjų ekspedicijų, nuo gynybos pereidavo į puolimą. Jie puldinėjo priešo atspa­ ros punktus ir sandėlius, jau nekalbant apie diversijas geležin­ kelių ruožuose, kurios vyko reguliariai. Antai vasario mėn. Trakų brigados partizanų grupė prasiskverbė į Vilnių ir pade­ gė didelį karinį priešo sandėlį, o Rūdiškėse sudegino apie 40 tūkst. t pašaro. Partizanų būrys „Už Tarybų Lietuvą" vei­ kė Kaune: susprogdino 5 hitlerininkų sandėlius ir užmušė policijos komendantą bei keletą vokiečių karininkų 16. Lietuvos KP Šiaurės komiteto pavedimu, Švenčionių apskri­ ties partinio pogrindinio komiteto vadovaujama „Žalgirio" partizanų grupė kovo mėn. dienos metu Švenčionyse, jo pa­ ties kabinete, nušovė apskrities komisarą F. Olį ir jo pavaduo­ ją E. Heinemaną 17. Kauno partinei organizacijai vadovaujant, būrio „Už Tarybų Lietuvą" partizanai išvadavo Pravieniškių koncentracijos stovyklos politkalinius. Daug žalos okupantams miestuose padarydavo pogrindinių Komunistų partijos organizacijų sudarytos „kovos trejukės". Dažnai negrįždavo į dalinį fašistų karininkas, nebaigdavo niekšiško darbo gestapo agentas — juos pasiekdavo liaudies kerštas. Partizanai vis dažniau naikino stambias fašistų įgu­ las, persekiojo pavergėjų talkininkus. „Vis dažnėjantieji ma­ siniai pasipriešinimai vokiečiams,— rašė 1944 metais LKP CK organas „Tiesa",— antihitlerinių organizacijų augimas mieste ir kaime, partizaninio judėjimo rėmimas, partizaninės kovos išsiplėtimas,— visa tai rodo, kad pagrindiniai lietuvių tautos sluoksniai eina teisingu kovos keliu." Partizaninis judėjimas hitlerininkų okupuotoje teritorijoje tapo masinis, nes Komunistų partija sutelkė liaudį į vieningą, draugišką šeimą. Vadovaudama partizaniniam judėjimui, par­ tija padarė jį organizuotą, tikslingą, giliai sąmoningą. Parti­ zanai buvo nenugalimi, nes tai buvo liaudies judėjimas, kurį rėmė visa Lietuvos liaudis. !6 „Tarybų Lietuva", 1944.П.16. 17 PA, f. 67, ap. 1, b. 2, 1. 6.'

4. VISALIAUDINIS PASIPRIEŠINIMAS HITLERINIAMS OKUPANTAMS

Partizaninis judėjimas skatino ir kitas liaudies priešinimosi formas. Antifašistinis judėjimas buvo sąmoninga, aktyvi tary­ binių patriotų kova. Komunistų ir tarybinių aktyvistų organi­ zuojami darbininkai vis labiau būrėsi į antifašistines organi­ zacijas. 1942 m. vasario 12 d. fašistinė spauda paskelbė apie Kaune įvykdytą mirties nuosprendį 42 komunistams. Po mė­ nesio fašistinė spauda vėl rašė apie kovo 13 d. įvykdytą mir­ ties nuosprendį 37 kauniečiams antifašistams. Tačiau šios ne­ sėkmės neatbaidė patriotų. „Lietuvos antifašistų sąjungoje" buvo , apie 200 narių, kurie veikė ne tik mieste, bet ir Kauno apylinkėse, palaikė ryšius su partizanų būriais. 1943 m. spalio 8 d. fašistinė spauda paskelbė, kad ši anti­ fašistinė organizacija išaiškinta, jos nariai suimti. Daugelis areštuotųjų, jų tarpe O. Vaivadienė, V. Cibilis, B. Martinionis, P. Borisevičius, P. Preikšas, J. Rukuizas, V. Tamošaitis, A. Nevinskas ir kiti,— buvo sušaudyti. Tačiau jokios priemonės ne­ galėjo užgniaužti kauniečių antifašistų pasipriešinimo. Lietuvos antifašistinė organizacija vėl išaugo iki 230 narių, tarp jų bu­ vo 60 komunistų ir 30 komjaunuolių. Antifašistinė organizaci­ ja turėjo įtakos visiems Kauno darbininkams. Antifašistinėje veikloje aktyviai dalyvavo ir Vilniaus dar­ bininkai. Lietuvos KP (b) Vilniaus miesto komitetui (sekreto­ riai J. Vitas, J. Pševalskis, M. Miceika) vadovaujant, pavyko sudaryti kovingą antifašistinę organizaciją, kurioje buvo dau­ giau kaip 500 narių, jų tarpe 120 komunistų. Nepakęsdami nežmoniškų sąlygų, Lietuvos KP(b) agitaci­ jos veikiami, darbininkai masiškai neatvykdavo į darbą, sa­ botuodavo, dirbdavo lėtai, mažindavo išdirbio normas, gadin­ davo įrankius, mašinas bei produkciją. Antai Šiaulių odos ir avalynės fabriko „Batas" darbininkai, komunistų skatinami, sabotuodavo: gadindavo odą, ištekindavo dantračius, blogai sureguliuodavo peilį, kuris sugadindavo pado odą ir pan.1 Vilniaus batų artelės „Aulas" darbininkai sugadino pagamintą frontui avalynę. Komisija, Rygoje patikrinusi batų siuntas ir radusi 800 porų batų sugadintų, grąžino juos į Vilnių, gra­ sindama teismu2. Vilniaus darbininkai antifašistai sudegino autoremonto dirbtuves, kartu sudegė 60 suremontuotų automašinų. Kaune ♦ ♦ ♦ 1 Kareiviai be milinių, V., 1963, p. 254—255. 2 Hitlerinė okupacija Lietuvoje, p. 245.

darbininkai antifašistai padegė „Bostono", „Tilkos" fabrikus, sudegino 3 medžio apdirbimo gamyklas. Buvo sudeginti Kal­ varijos, Biržų valstybiniai malūnai, dirbę vermachtui. Per vie­ ną dieną Vilniuje buvo sunaikinta 13 patrulių, tikrinusių mies­ to gatvėse dokumentus. Daug padėjo Raudonajai armijai respublikos geležinkelių darbininkai. Jie sabotuodavo Vilniaus, Kauno, Šiaulių depuo­ se, geležinkelio stotyse ruošdavo vagonų su karo reikmenimis katastrofas. Veikli antifašistinė grupė dirbo Kauno geležinkelio mazge. Jos nariai, atvarę garvežį praplauti į depą, atidarydavo liu­ kus ir skubiai paleisdavo per juos karštą vandenį. Nelaukda­ mi, kol katilas atauš, įpildavo į jį šalto vandens: katile atsi­ rasdavo akiai nepastebimi įtrūkimai, tirpdavo ir gesdavo kamščiai. Kartą Kauno depo mašinistas E. Pabstas, užšokęs ant garvežio, atidarė reguliatorių. Garvežys įsirėžė į depo sieną. Tą dieną ešelonas su kovine priešo technika nebuvo išsiųstas į frontą. Marijampolės stotyje mašinistas Lagauskas sugadino gar­ vežį, mašinistas Žurna, kad mažiau garvežių būtų išsiunčiama iš depo kariniams traukiniams traukti, užminavo grįžratį. Ši­ lėnų stotyje mašinistas J. Niekus, pastebėjęs stovintį vagoną, kuriame gyveno gestapo karininkai, įsirėžė garvežiu į jį ir sutraiškė ten buvusius gestapininkus. Darbininkai vengė dirbti okupantams. Kauno apygardos pramonės įmonėse, taip pat karinėse vokiečių įstaigose 1944 m. vasario 1 d. trūko 7 tūkst. darbininkų. Norėdami priversti darbininkus dirbti ypač svarbiuose ka­ riniuose objektuose, okupacinės valdžios pareigūnai griebda­ vosi policinių priemonių: bausdavo nepaklusnius darbininkus kalėjimu, fizinėmis bausmėmis, išveždavo į koncentracijos stovyklas, ištremdavo katorgos darbams į Vokietiją, kitus su­ šaudydavo. 1943 m. vasario 22 d. buvo sušaudytas mašinisto padėjėjas L. Vekerotas, balandžio 19 d.— mašinisto padėjėjas K. Simanavičius. Iš 10 tūkst. partizanų ir pogrindininkų 33,7% buvo darbi­ ninkai, o iš 1422 didvyriškai žuvusių partizanų ir pogrindinin­ kų beveik 800, t. y. daugiau kaip pusė,— darbininkai. Taigi sąmoningiausi darbininkų klasės atstovai buvo pirmosiose an­ tihitlerinės kovos gretose. Jau pirmaisiais okupacijos metais susikūrė antifašistinės organizacijos Kauno ir Vilniaus getuose. Vilniaus gete antro­ joje 1941 metų pusėje buvo sukurta partinė organizacija. Ją sudarė 10 žmonių — buvę Vakarų Baltarusijos Komunistų par­

tijos nariai B. Šernevskis (sekretorius), Ch. Borovskaja-Kaplinskaja, S. Madeiskerytė, I. Vitenbergas ir kt. Tais pačiais metais buvo įsteigtas rajoninis (geto) partinis komitetas. Be to, veikė komjaunimo organizacija (sekretorius Š. Kovarskis). 1942 m. sausio 23 d. gete buvo įkurta partizanų organizacija. Šios organizacijos štabo viršininkas buvo L Vitenbergas. Geto antifašistinė organizacija glaudžiai bendradarbiavo su Lietu­ vos KP, LLKJS Vilniaus miesto komitetais, įsitraukė į bendrą darbą su antifašistine organizacija „Związek patriotow polskich", užmezgė ryšius su tarybiniais partizanais, pasiųsdami ten savo žmonių. Ištrūkę iš Vilniaus geto, antifašistinės orga­ nizacijos nariai ir jaunimas stojo į partizanų būrius ,,Už per­ galę" (būrio vadas S. Kaplinskis) ir „Kova" (būrio vadas L Veselnickis (Vasilenka), įvykdžiusius nemaža drąsių operacijų. Per visą organizacijos gyvavimo laikotarpį jai priklausė apie 300 ginkluotų kovotojų. Kauno geto pasipriešinimo grupės susijungė į pogrindinę antifašistų partizaninę kovos organizaciją 1941 m. gruo­ džio mėn. Organizacijai vadovavo 5, vėliau 7 narių komitetas, kurį sudarė A. Boruchovičiūtė-Teperienė, Ch. Elinas, D. Gelpernas, P. Gordonas, M. Lanaitė, M. Šermanas. Per visą orga­ nizacijos gyvavimo laiką jai priklausė daugiau kaip 500 na­ rių. Organizacija turėjo savo įstatus ir kovos programą. Buvo suorganizuotas marksizmo-leninizmo teorijos studijavimas, rengiamos politinės informacijos, pranešimai. Organizacijos komiteto pastangomis Kaune buvo suorganizuotos kelios di­ desnės diversijos: 1943 m. liepos mėn. susprogdinta daug šaudmenų V forto ginklų sandėliuose, paimta ginklų iš hit­ lerininkų priešlėktuvinės apsaugos „Fiat" kareivių ir kt. Savo darbavietėse organizacijos nariai visaip kenkė oku­ pantams: sukeisdavo prie prekinių vagonų pritvirtinamus lyd­ raščius, išimdavo garvežių detales, perstatinėdavo geležinke­ lio iešmus, kad sukeltų avarijas, gadindavo elektros ir ryšių laidus ir pan. Organizacija palaikė ryšius su LKP (b), LLKJS Kauno mies­ to ir apskrities pogrindiniais komitetais, su mieste veikusia antifašistine organizacija. Ištikimas antifašistinės kovos orga­ nizacijos pagalbininkas buvo komjaunimo organizacija, kurios komitetą sudarė P. Karnovskytė, E. Planko, M. Rubinsonas (sekretorius), E. Zilberis ir kt. Įvairiomis formomis reiškėsi darbo valstiečių kova. Jie vengdavo dirbti buožių ūkiuose bei vokiečių dvaruose, sa­ botuodavo darbo prievoles, remdavo partizanus arba patys prie jų prisijungdavo, gelbėdavo tarybinius karo belaisvius bei

okupantų persekiojamus žmones. Didelę reikšmę, aktyvinant darbo valstiečių sąjūdį, turėjo Lietuvos Komunistų partijos raginimai nevykdyti okupantų ir „savivaldos" pareigūnų įsa­ kymų, žemės ūkio prievolių, slėpti nuo okupantų gyvulius, maistą. Antai „Pienocentro" direktorius V. Baublys 1942 m. rug­ piūčio 22 d. pranešime per radiją apie pieno prievolės vykdy­ mą pažymėjo, kad, 1942 metų pirmojo pusmečio duomenis pa­ lyginus su 1941 metų pirmojo pusmečio duomenimis, akivaiz­ džiai matyti, jog pieno pristatymas labai sumažėjo3. Valstiečiai kasmet neįvykdydavo daugelio žemės ūkio pro­ duktų prievolių. Antai 1942 metais pieno prievolės buvo įvyk­ dyti 67 procentai, 1943 metais — 44 procentai. Į tai hitlerinin­ kai atsakydavo negirdėtais žvėriškumais. Vilniaus apygardoje 1943 m. vasario mėn. už prievolių neįvykdymą buvo sušaudy­ ta 40 valstiečių. Už prievolių nevykdymą hitlerininkai atėmė iš tūkstančių valstiečių žemę, išvežė juos į Vokietiją, uždarė į kalėjimus ir koncentracijos stovyklas. 1943 metais Ukmer­ gės apskrityje už arklių nepristatymą daugiau kaip 200 vals­ tiečių buvo nuteista 3—5 metus kalėti sunkiųjų darbų ka­ lėjime. Lietuvos KP (b) ragino nevykdyti darbo prievolių, kurias okupantai įvedė vargingiesiems valstiečiams. Paskelbus miško darbų prievolę, LKP (b) išleido atsišaukimą „Neleiskit vokie­ čiams grobti lietuviško rpiško!" Atsišaukime buvo demaskuo­ jamas hitlerininkų ir jų talkininkų melas, kad, esą, miško rei­ kia gyventojams aprūpinti kuru. Partija aiškino, kad okupan­ tai išveža miško medžiagą į Vokietiją, panaudoja ją fronto reikalams. Atsišaukimas ragino: „Neikit patys ir neleiskit sa­ vo draugų kirsti mišką! Nevežkit medžių iš miško ir nekraukit jų į vagonus! Neleiskit plukdyti medžių upėmis! Naikinkite lentpiūves, apdirbančias mišką vokiečiams! Verskit nuo bėgių traukinius su išvežamais lietuviškais medžiais" 4. Nepatenkinamą kuro prievolės eigą pripažino patys jos or­ ganizatoriai. Generalinis tarėjas J. Pyragius 1943 m. birželio 18 d. apskričių viršininkams ir miestų burmistrams rašė: „Ne­ žiūrint į mano raginimus stropiau ir griežčiau vykdyti bei pri­ žiūrėti kuro gamybos prievolę ir neatsižvelgiant į Vyr. kuro komiteto dedamas pastangas kuro gamybos prievolės vykdy­ mą greičiau ir pilniau pravesti, iki šiol šis reikalas yra apgai­ lėtinoje padėtyje... Galima būtų tai nutylėti, jei nors dabar 3 „Ūkininko patarėjas", 1942.VIII.28. 4 Kovoje prieš hitlerinę okupaciją, p. 116.

beveik dviejų mėnesių prievolininkai dirbtų. Bet iš paskirtųjų prievolininkų 20 890 asmenų tik apie 15% yra darbovietėse. Ypač į durpines paskirti dirbti prievolininkai vilkino išvyki­ mą arba visai nenuvyksta" 5. Darbo žmonių pasipriešinimui daug padėjo liaudies keršy­ tojai. Vilniaus apskrityje darbams į durpynus hitlerininkai suvarė daugiau kaip 400 žmonių. Partizanai išvaikė hitlerinin­ kų sargybą ir paleido žmones. Valstiečiai grįžo namo, kai ku­ rie iš jų prisijungė prie partizanų. Į Ežerėlio durpyną atvykę partizanai papasakojo apie prievolių tikslą, ir iš ten išbėgiojo 150 vyrų. Tryškiuose partizanai užpuolė durpyną, kur dirbo apie 30 karo belaisvių, 14 iš jų prisijungė prie partizanų ir t. t. Darbo valstiečiai savo ruožtu rėmė partizanus. „Keršytojo" būrio partizanams daug padėjo valstiečių Batvinių šeima. Jų namuose Šimkaičių valsčiuje, Naukaimio vienkiemyje, vyko LKP (b) ir LLKJS Raseinių apskrities pogrindinių komitetų po­ sėdžiai, buvo slaugomi sužeisti partizanai. Marytė ir Juozas Batviniai 1943 metų rudenį buvo priimti į Komunistų partiją. „Keršytojo" būrys 1944 metų pradžioje turėjo apie 300 ryši­ ninkų — aktyvių partizanų rėmėjų. Partizanų būrio „Bičiuliai" vadas J. Vildžiūnas rašė: „Vie­ tos gyventojai stengėsi padėti partizaniniam judėjimui, nors aplink buvo įsikūrusios vokiečių įgulos ir labai dažnai tose vietovėse apsilankydavo baudžiamieji būriai". Jis mini 76 me­ tų senutę ryšininkę Simanavičienę, kuri iš Baltarusijos TSR Medelio rajono, būrio vadovybės siunčiama, trylika kartų važiavo arkliu į Vilnių. Ji surasdavo konspiracinius butus, ga­ beno sprogstamąją medžiagą, kuria pasinaudodami Vilniaus pogrindinių organizacijų nariai padarė nemaža žalos hitleri­ niams okupantams. Ištisi kaimai rėmė partizanus. Antra vertus, partizanai padėdavo valstiečiams priešintis grobikiškai okupantų politikai. Jie gindavo valstiečius nuo baudžiamųjų ekspedicijų, grąžindavo jiems hitlerininkų atim­ tą turtą. Antai Ukmergės apskrityje baudžiamasis būrys 1944 m. birželio mėn. pirmosiomis dienomis ėmė grobti iš gyventojų gyvulius. Būrio „Už Tarybų Lietuvą" Nr. 3 partizanai bau­ džiamąjį būrį apsupo „tarp Pagirių ir Siesikų miestelių ir su­ naikino, o gyvulius grąžino valstiečiams"6. Daugiau kaip 40 stambių ginkluotų susidūrimų dėl gyvu­ lių ir javų įvyko Lietuvoje per pirmuosius penkis 1944 metų s A. Rakūnas, Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją, p. 109—

110. 6 PA, f. 22, ap. 1, b. 5, 1. 3.

mėnesius. Gindami valstiečius, partizanų būriai sunaikino dau­ giau kaip 200 hitlerininkų. Hitlerininkai negalėjo nebaudžiami naikinti Lietuvos kaimų. Tikrą tarybinį patriotizmą ir proletarinį internacionalizmą parodė pažangioji inteligentija, padėdama tarybiniams karo belaisviams, fašistų persekiojamiems žmonėms, partizanams, pogrindininkams. Pažangiosios inteligentijos tarpe veikė liaudies pagalbos pobūdžio organizacija, kurios tikslas buvo materialiai remti tarybinius partizanus ir nukentėjusiųjų kovoje prieš hitleri­ nius okupantus šeimas. Šiai organizacijai priklausė J. Matu­ lis, P. Slavėnas, V. Mackevičius, J. Žėruolis, A. Bulota ir dau­ gelis kitų. Karo belaisviams ir sužeistiems kovinių grupių dalyviams daug padėjo vaistais chirurgas V. Kuzma. 1943 metais J. Mozelis (vėliau okupantų sušaudytas) suorganizavo antifašistinę grupę. Pogrindinėse organizacijose ir partizanų būriuose nar­ siai kovojo ir didvyriškai žuvo dailininkas B. Žekonis, moky­ toja J. Guigienė ir jos vyras Albinas, 1943 metais į Lietuvos KP(b) įstojusi gydytoja E. Kutorgienė ir daugelis kitų. Daugelis antifašistų slėpė pabėgusius iš nelaisvės tarybi­ nius karius. Antai Kaune, Žaliakalnyje, pas E. Sokolnikovą kurį laiką, prieš išeidamas pas partizanus, slapstėsi karininkas G. Dvaladzė. Šis Kaukazo sūnus vadovavo partizanų būriui „Už Tėvynę". Kauno patriotai antifašistai palaikė glaudžius ryšius su partizanų būriu Nr. 3, kuriam vadovavo Kaune radęs prieglobstį tarybinis karininkas A. Petrenka. Kauno antifašis­ tinei organizacijai nurodžius, A. Petrenka ryšius su pogrindi­ ninkais palaikė per Bronių ir Moniką Lukoševičius, kurie, ne­ paisydami mirtino pavojaus, pasiaukojamai vykdė antifašisti­ nės organizacijos užduotis. Karo belaisviams padėjo nespėjusios pasitraukti į Tarybų Sąjungos gilumą Raudonosios armijos karininkų šeimos. Jos buvo suvarytos į Kauno ir Vilniaus rusų getus. Kauno anti­ fašistinės organizacijos nariai užmezgė ryšius su tarybinių karių šeimomis. Kauno rusų geto antifašistinei organizacijai priklausė D. Dubinikova, M. Orlova, P. Kilimnik ir kt. Jos buvo tarpininkės tarp uždarytų stovykloje tarybinių karių šei­ mų ir pogrindinės organizacijos. D. Dubinikova ir M. Orlova padėjo daugeliui tarybinių karių, pabėgusių iš nelaisvės, už­ megzti ryšius su pogrindine organizacija. Vilniaus rusų geto kalinės sudarė antifašistinę grupę, ku­ riai vadovavo Z. Samborskaja-Zorina. Hitlerininkų saugumo policija ir SD 1943 m. balandžio mėn. ataskaitoje apie pasili-

kusias Raudonosios armijos karininkų šeimas rašė, kad šios moterys „labai sunkiai pasiduodančios būtinai kontrolei, labai pavojingos tiek dėl savo politinių įsitikinimų, tiek ir dėl to, jog buvo ne vieną kartą pastebėta, kad jos varo politinę ir ypač propagandinę veiklą bolševikine dvasia. Iš daugelio šaltinių gauname daug visiškai pagrįstų nusiskundimų dėl šių moterų kurstomosios veiklos. Ypač dažnai buvo pastebėta šių moterų agitacija valstiečių tarpe prieš privalomą pristatomų žemės ūkio produktų kiekį. Kitais atvejais buvo pastebėta, kad šios moterys palaikė ryšius su vėliau pabėgusiais karo belais­ viais" 7. Kovodamos žuvo Vilniaus rusų geto antifašistinės organi­ zacijos dalyvės Z. Samborskaja-Zorina, V. Afanasjeva, P. Da­ nilova, M. Belousova, K. Lomadzė, J. Smirnova, K. Pinigina, M. Karabutova ir kt. „Lietuvos išlaisvinimo sąjungos" ir „Związek patriotow polskich" nariai padėdavo tarybiniams karo belaisviams, ku­ riuos hitlerininkai laikė stovykloje Antakalnyje, pabėgti ir pereiti pas partizanus. Šimtai antifašistų, tarybinių patriotų slėpė žydus ir jų vai­ kus, gelbėjo juos nuo pražūties. Antai gydytojas P. Baublys, dirbęs Vilijampolės kūdikių namų lopšelio vedėju, slaptai pri­ imdavo į lopšelį žydų vaikus. Jam padėdavo gydytojas J. Nemeikša ir visas kūdikių namų personalas, ypač vyr. medicinos seserys E. Uborevičienė, P. Vitonytė ir kitos. Įvertindama gy­ dytojo P. Baublio žygdarbį, Tarybinė vyriausybė jį apdovano­ jo Tėvynės karo II laipsnio ordinu. Vaikus iš geto gelbėjo rašytoja S. Čiurlionienė ir jos duk­ tė D. Ciurlionytė-Zubovienė, respublikos nusipelniusios artis­ tės O. Kuzmina-Dauguvietienė ir E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė, akademikas prof. P. Mažylis, architektas V. Zubovas, gy­ dytojos A. Ragaišienė-Biliūnienė, O. Landsbergienė. Savotiška pasipriešinimo hitlerininkų kėslams citadele tapo poeto K. Binkio butas. Siame tauriame darbe jo šeimai pa­ dėjo 25 žmonės8. Sunku šiandien pasakyti, keliolikai žmonių išgelbėjo gyvybę bei vienokiu ar kitokiu būdu padėjo mirtino pavojaus valandą S. Binkienė, jos dukterys Lilijana ir Irena, taip pat smuikininkas V. Varčikas. Daugeliui persekiojamųjų padėjo mokslininkė N. Likevičienė, dirbusi Veterinarijos akademijoje, jos vyras Vy­ tautas ir kai kurie bendradarbiai, P. Špokaitė-Juodvalkienė, ♦ ♦ ♦ 7 „Tiesa", 1965.IX.3. 8 PA, f. 3377, ap. 30, b. 191, 1. 7.

N. Jegerova, N. Fugalevičiūtė, M. Adomaitytė, Balys ir Ele­ na Petrašiūnai, inžinierius S. Mitkus ir jo žmona Leokadija 9, girininkas M. Šimelis ir kt. Vilniaus gete uždarytiems žmonėms daug padėjo ryšinin­ kė O. Šimaitė. Ji parūpindavo nelegalius pasus, padėdavo or­ ganizuoti pabėgimus, slėpdavo pabėgusius, netgi perduodavo ginklų. O. Šimaitę rėmė Vilniaus universiteto profesoriai Z. Žemaitis, A. Janulaitis, M. Remeris, rašytojai K. Boruta, K. Jakubėnas ir kt.1011 Neliko abejingi žmonių kančioms istori­ kas J. Stakauskas, mokytojas H. Jonaitis. Jie darė viską, kad palengvintų uždarytųjų gete gyvenimą. Aktyvų Lietuvos darbo žmonių priešinimąsi hitlerininkams rodo ir tai, kad vien tik nuo 1941 m. liepos 1 d. iki gruodžio 31 d. vienuolikoje kalėjimų tardyta ir kalinta 26 354 žmo­ nės11. Dauguma jų buvo suimta už dalyvavimą antifašistinėje veikloje, tarybinių karo belaisvių slėpimą, pagalbą pogrin­ džio ir partizaninio judėjimo dalyviams ir kt. Kaip įvairūs gyventojų sluoksniai dalyvavo kovoje prieš okupantus, akivaizdžiai rodo vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje 1942—1943 metų dešimties mėnesių veik­ los ataskaitos (žr. 4 lentelę). Visi vokiškųjų fašistinių grobikų mėginimai nuslopinti au­ gantį antifašistinį judėjimą Lietuvoje buvo nesėkmingi. Tiek visaliaudinis priešinimasis, tiek partizaninis judėjimas plėtėsi ir stiprėjo. Respublikos išvadavimo išvakarėse Lietuvos KP (b) CK ir Lietuvos partizaninio judėjimo štabas įsakė partizanams veik­ ti dar aktyviau, negailestingai „triuškinti bėgančius vokiečius ir išdavikus" 12. Vykstant mūšiams Vilniui išvaduoti, 1944 m. liepos 6 d. 5-osios armijos Karo taryboje buvo svarstomas miesto šturmavimo planas. Posėdyje dalyvavo Lietuvos KP CK sekreto­ rius, Lietuvos partizaninio judėjimo štabo viršininkas A. Snieč­ kus. Buvo apsvarstyti Lietuvos partizanų uždaviniai ir bendri veiksmai su kariniais daliniais, šturmuojant miestą. Vienuolika partizanų būrių, suvienytų į Vilniaus ir Trakų brigadas (apie 2 tūkst. žmonių), tris dienas kovėsi kartu su 5-osios armijos daliniais. Partizanai atakavo ir sunaikino ne vieną priešo pasipriešinimo židinį. Vykstant mūšiams už mies­ tą, Vilniaus komunistai pogrindininkai užmezgė ryšį su tary9 M. Elinas, D. Gelpernas, Kauno getas ir jo kovotojai, V., 1969, p. 154. 10 „Literatūra ir menas", 1970 m. vasario 28 d. 11 A. Rakūnas, Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją, p. 3712 PA, f. 1, ap. 1, b. 402, 1. 356.

Gyventojų priešinimasis okupantams 13

Kas padaryta Už ka

Suimta

Pada­ ryta kratų

Už komunizmą ir marksizmą ................. Partizanai, parašiutininkai ..................... Rusų karo belaisviai ................................ Už sabotažo ir teroro aktus ..................... Pasipriešinimo judėjimo dalyviai .......... Žydai .......................................................... Už nusižengimą įstatymui dėl žydų .... Už vengimą dirbti .................................... Už gandų skleidimą ir priešiško radijo klausymą ............................................... Už špionažą ................................ . ............. Vokiečiai, už jų pačių padarytus nusikaltimus ....................................................... Už partizanų ir belaisvių slėpimą .......... Už ginklų laikymą ...................................... Už dokumentų neturėjimą .. . ................ Kiti ..............................................................

779 806 583 203 1134 440 95 1072

266 126 44 168 496 37 22 19

229 28

107 5

12 34 3 9 10

2 4 2 4 16

Pasiųs­ ta į Paleis­ Sušau­ dyta kone, ta st.

317 209 151 81 419 123 31 503

99 365 37 82 99 4744 1 5

56 142 2 • 16

3 2

206 63 54 49 143 31 9 198

4 4 — 2 30

— — — — —

5437 1318 2032 815 Iš viso: ....................................

5437

1 1 1 1 ——

binės kariuomenės vadovybe, padėjo Raudonosios armijos dalims prasiskverbti į priešo užnugarį, naikinti aerodromus, karinius sandėlius, degalų bazes. Visa tai įgalino greičiau iš­ laisvinti sostinę. Vykdydami kovinį įsakymą, Kauno apskrities partizanai 1944 m. liepos mėn. susprogdino dvigubai daugiau priešo eše­ lonų, negu birželio mėn., sutriuškino 6 priešo įgulas, sunai­ kino daugiau kaip 300 hitlerininkų. Artėjant Raudonajai ar­ mijai prie Kauno, pogrindinė komjaunimo organizacija sudarė specialią grupę, kuri turėjo sutrukdyti okupantams susprog­ dinti gamyklas ir fabrikus. Komjaunuoliai pogrindininkai su­ gadino miesto telefono tinklą, tuo sužlugdydami daugelį hit­ lerinės kariuomenės vadovybės kėslų. Didvyriškai gynė savo įmonę Vilniaus „Patrimpo" tabako fabriko darbininkai. Vykstant mūšiams dėl Vilniaus, grupė fabriko darbininkų 1944 m. liepos 3—13 d. saugojo įmonę ir nepasitraukė net tada, kai keletas jų buvo sužeista. Kitame — „Pakaitos"—fabrike darbininkas Rubickis suorganizavo ap13 Masinės žudynės Lietuvoje, I dalis, 1965, p. 140—141. 1942 m. gruo­ džio ir 1943 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, rugpiūčio, rugsėjo, spalio ir gruodžio mėn. duomenys.

saugos brigadą ir neleido gamybos vadovui fašistui Mejeriui išvežti fabriko mašinų. Nemaža visuomeninio turto išsaugojo „Lino", „Staklių" ir kitų Vilniaus gamyklų darbininkai. Drą­ siai ir sumaniai pasielgė Vilniaus šaldytuvo vyr. inžinierius K. Mickevičius. Prieš atvykstant hitlerininkų sprogdintojų komandai, jis, užsidėjęs dujokaukę, atsuko amoniako dujų ba­ lionus, kurie buvo iš anksto sunešti į rūsį. Pasklidus dujoms, be dujokaukių atvykę sprogdintojai pabėgo. K. Mickevičiui padėjo darbininkas V. Černiauskas. Lietuvos partizanai įvairiausiais būdais trukdė hitlerininkų kariuomenei trauktis. 67 partizanų būriai aktyviai padėjo Raudonajai armijai triuškinti fašistinius okupantus. Partizanų būriai ir gyventojai padėjo karinėms dalims: tai­ sydavo kelius ir tiltus, nurodydavo priešo užminuotus laukus, padėdavo žvalgybai, parodydavo geresnius priėjimus prie upių ir patogias brastas, duodavo valtis persikelti. Gyventojų bendradarbiavimo su Raudonosios armijos dali­ mis pavyzdžių buvo tūkstančiai. Valstietis A. Cikota matė, kaip hitlerininkai užminavo kelią į Kauną. Nuo ryto iki vaka­ ro jis budėjo prie kelio, kad galėtų perspėti raudonarmiečius apie pavojų. Bet tarybinių karių vis nebuvo. Atėjo naktis. Sėdint galima užmigti ir neišsaugoti tarybinių dalių nuo nelai­ mės. Jis nutarė atsigulti ant kelio. Rytą A. Cikotą pažadino tarybiniai žvalgai. Jų tarpe buvo ir minuotojai. Kelias buvo išminuotas. Dalies vadovybė pareiškė padėką valstiečiui — tarybiniam patriotuiI4. 1134-ojo šaulių pulko daliniams forsuojant Nemuną, daug padėjo Birštono gyventojai. Jie surado keletą valčių, kartu su raudonarmiečiais statė keltą. O vienas valstietis su sūnumi pa­ sisiūlė įrengti keltą, panaudojant vandens srovę. Patriotinį žygdarbį atliko valstietis P. Matulaitis. Kai į kai­ mą įžengė tarybinė kariuomenė, jis parodė, kur vokiečiai užminavo kelius, kur jų apkasai. Netrukus vokiečiai perėjo į kontrataką. Mūšio įkarštyje buvo sužeistas seržantas L Zo­ linas. Nebodamas kulkų ir sviedinių, P. Matulaitis išnešė iš mūšio lauko seržantą ir suteikė jam pirmąją pagalbą. Po to P. Matulaitis vėl nušliaužė ten, kur gulėjo antras sužeistas karys. Jis pats buvo sužeistas, tačiau slinko į priekį. „Ten lau­ kia mano pagalbos, aš turiu padėti",— sakė jis. P. Matulaitis išnešė tris raudonarmiečius 15. 14 „Tiesa", 1944.VIII.15. 15 G. Suchorukovas, Vilniaus ir Kauno išvadavimas iš vokiškųjų fašisti­ nių okupantų, V., 1964, p. 35.

Lietuvos partizaninio judėjimo štabui nurodžius, liaudies keršytojai dieną ir naktį saugojo kelius, sprogdino geležin­ kelius ir hitlerininkų mašinas, kad kuo mažesnę paramą gautų besitraukianti priešo kariuomenė. LKP (b) Šiaurės srities pogrindinio komiteto nutarimu su­ darytas partizanų junginys, vadovaujamas srities komiteto sekretoriaus M. Šumausko, 1944 m. liepos 1—9 d. keliose vie­ tose susprogdino geležinkelio bėgius, užėmė Ignaliną ir susi­ jungė su Raudonosios armijos dalimis. Karo metais Lietuvoje veikė 92 partizanų būriai. Būriuose buvo 273 poskyriai ir 886 sprogdintojų ir žvalgų grupės. Pa­ dedant gyventojams, partizanų būriai karo metais nuleido nuo bėgių 577 priešo ešelonus, sunaikino 377 garvežius, apie 3 tūkst. vagonų, 110 tiltų, 48 kareivines, 559 km ryšių linijų, susprog­ dino 4123 vietose bėgius, sutriuškino 18 įgulų, nukovė per 14 tūkstančių vokiečių kareivių, karininkų, policininkų ir kitų okupantų talkininkų. Antifašistai ir partizanai padėjo tarybinei liaudžiai suardyti hitlerinį lietuvių žemių kolonizavimo planą, išgelbėti tūkstan­ čius tarybinių žmonių nuo mirties ir fašistinės vergovės. Partizanus ir pogrindininkus rėmė visi respublikos darbo žmonės. Ši parama ir buvo partizanų ir pogrindininkų jėgos ir ■nenugalimumo šaltinis. Jos dėka žlugo okupantų ir lietuviš­ kųjų buržuazinių nacionalistų, kurie tikėjosi panaudoti lietu­ vių liaudį savo klasiniams tikslams, planai. Daugiau kaip 1800 Lietuvos partizanų Tarybinė vyriausy­ bė apdovanojo TSRS ordinais ir medaliais, iš jų partizanų bri­ gadoms ir būriams vadovavusius komunistus A. Barauską, M. Afoniną, Vytą ir Vladą Bieliauskus, A. Gailevičių, J. Jusevičių, S. Juozapavičių, T. Mončiunską, D. Parfionovą, P. Pra­ nevičių, A. Raguotį, V. Sinkevičių, K. Štarą, J. Vildžiūną, A. Zabulionį ir daugelį kitų. Garbingas Tarybų Sąjungos did­ vyrio vardas buvo suteiktas 7 partizanams ir pogrindininkams (M. Melnikaitei, J. Vitui-Valūnui, J. Aleksoniui, H. Borisai, A. Čeponiui, S. Apyvalai, B. Urbanavičiui).

&

9. Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare

IV. Lietuvių karių kovos Raudonosios armijos junginiuose iki Lietuvos išvadavimo

1. 16-osios LIETUVIŠKOSIOS ŠAULIŲ DIVIZIJOS FORMAVIMAS IR APMOKYMAS

Užfrontėje atsidūrę lietuviai kariai ir į Tarybų Sąjungos gi­ lumą pasitraukę Tarybų Lietuvos gyventojai prašė Lietuvos KP (b) CK ir Lietuvos TSR vyriausybę daryti žygių, kad latvių ir estų nacionalinių Raudonosios armijos junginių pavyzdžiu būtų suformuotas lietuviškas junginys. Lietuvos KP (b) CK ir Lietuvos TSR LKT kreipėsi į Sąjunginę vyriausybę, prašydami leisti organizuoti Raudonosios armijos Lietuviškąją šaulių di­ viziją. Sunkiu mūsų šaliai momentu, kai hitlerinės Vokietijos ka­ riuomenė veržėsi prie Maskvos, kai frontui buvo reikalingas kiekvienas karys, Tarybinė vyriausybė patenkino LietuvosKP (b) CK ir Lietuvos TSR LKT prašymą. TSRS Valstybinio gynybos komiteto nutarimu 1941 metų pabaigoje buvo pradėta formuoti 16-oji Lietuviškoji šaulių di­ vizija iš Tarybų Lietuvos piliečių, pasitraukusių karo pradžioje į šalies gilumą, bei lietuvių, nuo seniau gyvenusių kitose ta­ rybinėse respublikose. Divizijos pagrindą sudarė evakuotieji partiniai, komjaunimo bei tarybiniai darbuotojai, buvusio 29-ojo šaulių teritorinio korpuso kariai ir vadai, Vilniaus pės­ tininkų mokyklos auklėtiniai. Lietuvos KP (b) CK į karines apygardas pasiuntė atsakingus partinius ir tarybinius darbuotojus, kad jie mobilizuotų eva­ kuotuosius į Lietuviškąją diviziją. Parinkti žmones divizijai daug padėjo Lietuvos TSR LKT įgaliotiniai. Žinia apie Lietuviškosios divizijos formavimą susilaukė plataus atgarsio tarp evakuotų iš Lietuvos žmonių. Į mobili­ zacines komisijas ėjo visi, kas tik sužinojo apie organizuoja­ mą junginį. Divizija buvo formuojama Gorkio srityje — prie Volgos (Balachnoje, Gorodece, Pravdinske, Cernoramenkoje). Lietuvos KP (b) CK vadų bei politinių darbuotojų pareigoms parinko daugiau kaip 300 vadovaujančių partinių, tarybinių

bei komjaunimo darbuotojų. Į diviziją buvo pasiųsta 11 Cent­ ro Komiteto narių ir kandidatų į narius, tarp jų K. Preikšas, M. Šumauskas, F. Bieliauskas, P. Olekas, 19 partijos apskričių ir miestų komitetų sekretorių. Vieni pirmųjų į formuojamą diviziją atvyko buvę aukštieji 29-ojo šaulių teritorinio korpuso karininkai V. Karvelis, A. Urbšas, A. Šurkus, V. Kiršinąs, K. Gudelis, B. Gertus, V. Motieka, J. Pūrelis, B. Bitinaitis, P. Petronis, A. Maksimaitis, P. Simonaitis, A. Stanislovavičius, V. Lunia ir kt. Į formuojamą diviziją įsijungė būrys senų Raudonosios armijos karininkų ir politinių darbuotojų lietuvių — pilietinio karo dalyvių — F. Baltušis-Žemaitis, J. Macijauskas, V. Tolkevičius, A. Kęselis, S. Staškevičius, J. Končiūnas, D. Bridziulaitis, M. Cijūnėlis, B. Mažeika, S. Strielčiūnas ir daugelis kitų. Tai buvo užsigrūdinę kovose žmonės, dauguma seni komu­ nistai, turėjo didelį partinio-politinio ir karinio darbo patyri­ mą. Jie atnešė į diviziją puikias Raudonosios armijos kovines tradicijas. Divizijos vadu buvo paskirtas gen. mjr. F. Baltušis-Žemai­ tis, kariniu komisaru — pik. J. Macijauskas, divizijos vado pa­ vaduotoju— gen. mjr. V. Karvelis, štabo viršininku — pik. V. Motieka, artilerijos viršininku — pik. J. Žiburkus. Divizijos pulkų, batalionų ir kuopų vadais daugiausia bu­ vo paskirti 29-ojo šaulių teritorinio korpuso karininkai. 1942 m. sausio 1 d. į diviziją atvyko 98 karininkai ir 25 jaunesnieji politiniai vado vau baigę Vilniaus pėstininkų mo­ kyklą ’. Iki 1942 m. sausio 20 d. į diviziją atvyko 1710 žmonių iš artimiausių sričių: Gorkio, Kirovo, Riazanės, Jaroslavlio, Ivanovo. Tačiau divizija buvo formuojama nepakankamai sparčiai. 1942 m. vasario 17 d. Lietuvos KP CK biuras, apsvarstęs klau­ simą dėl 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos formavimo eigos, atskleidė lėto formavimo priežastis ir numatė priemo­ nes padėčiai pagerinti. Buvo pažymėta, kad kai kurie rajonų ir sričių kariniai komisariatai per mažai reikšmės teikia Lie­ tuvos TSR piliečių mobilizavimui į 16-ąją Lietuviškąją šaulių diviziją. Artėjant frontui, daug evakuotųjų pasitraukė į Vidu­ rinės Azijos tarybines respublikas. Tai apsunkino Lietuvos KP CK ir Lietuvos TSR LKT įgaliotinių darbą. Biuras kreipėsi į TSRS Gynybos Liaudies Komisariatą, prašydamas, greičiau išaiškinti ir išsiųsti į diviziją buvusio 29-ojo šaulių teritorinio 1 TSRS GMA, f. 16 Lietuviškoji šaulių ap. 530531, b. 1, 1. 16, 21, 25—27.

divizija

(toliau—16 Išd),

korpuso karius, tęsti darbą karinėse apygardose, frontuose, vietiniuose kariniuose komisariatuose, išaiškinant ir atrenkant žmones į diviziją. Norėdamas, kad divizija būtų greičiau su­ formuota, Lietuvos KP (b) CK biuras prašė papildyti ją 3 tūkst. nelietuvių tautybės minosvaidininkų, kulkosvaidininkų, pio­ nierių, ryšininkų ir 100 karininkų iš kitų Raudonosios armijos junginių 2. Atvykę į diviziją, kariai padėjo išaiškinti tuos Tarybų Lietuvos piliečius, kurie, būdami tinkami karinei tarnybai, nebuvo mobilizuoti. Iki 1942 m. sausio 22 d. buvo išaiškinta apie 1500 žmonių, kurių dauguma, gavę Lietuvos KP(b) CK telegramas, atvyko į diviziją3. 1942 m. vasario mėn. į formuojamą diviziją atvyko žmonės iš tolimesnių Tarybų Sąjungos rajonų. Jau vasario pradžioje buvo atvykę žmonės iš 21 srities ir sąjunginės bei autonominės respublikos 4. 1942 m. balandžio 8 d. Lietuvos KP (b) CK biuras patvirtino laišką TSRS Gynybos Liaudies Komisariatui5. Laiške buvo pažymėta, kad iki balandžio mėn. į diviziją atvyko tik apie 500 buvusių 29-ojo šaulių teritorinio korpuso karių. Evakuotų iš Lietuvos gyventojų neužteko divizijai suformuoti. Lietuvos KP CK biuras vėl kreipėsi į TSRS Gynybos Liaudies Komisa­ riatą, prašydamas diviziją papildyti nelietuvių tautybės ka­ riais. Biuras prašė siųsti į diviziją 18—50 metų lietuvius, iš anksčiau gyvenusius Tarybų Sąjungoje, nors ir nemokėjusius lietuvių kalbos, rezervuotus Lietuvos TSR piliečius, dirbusius karinėse įmonėse, geležinkeliuose, amatų mokyklose, Vidaus Reikalų Liaudies Komisariato ir milicijos organuose. Visa tai paspartino divizijos formavimo tempus. 1942 m. vasario 16 d. divizijoje buvo 4585 žmonės, kovo 28 d.— 7056, o gegužės 22 d.— jau 12 398 žmonės, iš jų 919 karininkų, 1685 seržantai ir 9794 eiliniai 6. 16-ojoje Lietuviškojoje šaulių divizijoje kovėsi daugiau kaip trisdešimties tautybių kariai. 1943 metų sausio 1 d., pir­ mųjų mūšių išvakarėse, divizijoje buvo 36,3% lietuvių (ka­ rininkų— 48%, seržantų — 40,9%, eilinių — 32,8%), 29,9% ru­ sų, 29% žydų, 4,8% kitų tautybių karių7. Divizijoje buvo 2 PA, f. 1771, ap. 1771, b. 40, 1. 3. 3 TSRS GMA, f. 16 Išd, ap. 41842, b. 1, I. 4. 4 Ten pat, 1. 6. s PA, f. 1771, ap. 1771, b. 40, 1. 44. e TSRS GMA, f. 16 Išd, ap. 289877, b. 1, 1. 3; ap. 41842, b. 1, 1. 5, 17, 51, 70, 104. 7 Ten pat, ap. 289877, b. 1, 1. 3.

ukrainiečių, baltarusių, latvių, estų, armėnų, gruzinų, lenkų, kazachų, totorių, čiuvašų ir kitų tautybių žmonių. 1942 m. gruodžio 22 d. duomenimis, divizijoje buvo 1458 kariai (316 karininkų, 378 seržantai ir 766 eiliniai), dalyvavę kovose prieš hitlerinius grobikus įvairiuose Didžiojo Tėvynės karo frontuose 8. 1942 m. spalio mėn. divizijoje buvo 572 ka­ riai, buvę sužeisti9, 19 divizijos karių — apdovanotų TSRS or­ dinais ir medaliais 10. 36% divizijos karių (eilinių — 42,8%) buvo anksčiau netar­ navę kariuomenėje. Pašauktieji į karinę tarnybų po 1941 m. birželio 22 d. buvo nepakankamai pasiruošę kariniu atžvilgiu. Pašauktuosius iš atsargos taip pat reikėjo pakartotinai ruošti. Divizijoje buvo 7967 kariai, arba 86,3% (76,9% seržantų ir 89,9% eilinių), kuriuos, prieš siunčiant į frontą, reikėjo ap­ mokyti H. Dėl minėtų priežasčių divizijos mokymas ir ruoši­ mas mūšiams užtruko beveik metus. 53,7% divizijos karių buvo darbininkai, 27,5%—kolūkie­ čiai ir valstiečiai, 18,8% ■—iš kitų sluoksnių12. Divizijoje buvo 171 moteris, daugiausia medicinos darbuo­ tojos. Vėliau daugelis moterų įgijo kulkosvaidininkių, ryšinin­ kių, snaiperių specialybes 13. 65,3% Lietuviškosios divizijos karininkų turėjo specialųjį karinį išsilavinimą 14, kiti karinį išsilavinimą įgijo kovos lauke ir divizijai ruošiantis mūšiams. Formuojantis divizijai, labai trūko jaunesniųjų vadų, (1942 m. gegužės mėn. dar trūko 1008) 15. Divizijos vadovybė ir partinė organizacija ėmėsi priemonių padėčiai pagerinti. Mokomajame batalione, kuriame buvo ruošiami jaunesnieji vadai, 1942 metų vasarą mokėsi 509 Lietuviškosios divizijos kariai16. Kandidatais į jaunesniuosius vadus buvo parenkami karinio ir politinio parengimo pirmūnai. 1942 m. gruodžio mėn. divizija buvo jau pilnai aprūpinta jaunesniaisiais vadais. 1942 metais buvo suformuotas 2-asis atskirasis šaulių ba­ talionas. Jame mobilizuotieji buvo apmokomi ir siunčiami,, —♦—♦—♦— 8 Ten pat, 1. 22. 9 Ten pat, ap. 41846, b. 1, 1. 41. 10 Ten pat, ap. 289877, b. 1, 1. 22. 11 Ten pat, 1. 3. 12 Ten pat, 1. 29—30. 13 Ten pat, 1. 3. 14 Ten pat, 1. 29. ,s Ten pat, ap. 41842, b. 1, 1. 104. 16 Ten pat, 1. 105.

kaip papildymas, į 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos da­ linius. Ruošiant karius mūšiams, didelį darbą atliko divizijos partinis-politinis aparatas, partinė ir komjaunimo organizacijos. Divizijos politinis skyrius darė atvykstančiųjų į junginį ko­ munistų ir komjaunuolių apskaitą bei skirstė juos į formuoja­ mus dalinius. Visuose daliniuose buvo sukurtos partinės ir komjaunimo organizacijos. Divizijoje buvo sukurta 19 pirmi­ nių, 136 kuopų bei joms prilygstančios partinės organizacijos ir 18 pirminių, 127 kuopų bei joms prilygstančios komjaunimo organizacijos. 1943 m. sausio mėn. divizijoje buvo 1378 komunistai ir 1718 komjaunuolių. Formuojantis junginiui, komunistų ir kom­ jaunuolių daugėjo. Iš pra'džių divizijos partinė ir komjaunimo organizacijos gausėjo daugiausia iš atvykstančių komunistų ir komjaunuolių. Tačiau jos augo ir iš vidinių rezervų. Per metus (1942 m. vasario mėn.—1943 m. sausio mėn.) VKP(b) nariais buvo priimti 109 kariai ir kandidatais į VKP(b) na­ rius — 335 kariai. Per tą patį laikotarpį į komjaunimą buvo priimti 585 kariai. 107 komjaunuoliai buvo priimti į partiją 17. Nuo 1942 m. rugpiūčio mėn. partinė ir komjaunimo organi­ zacijos gausėjo vien tik iš priimtųjų vietoje. Iš 976 komunistų (be kandidatų į VKP(b) narius), buvusių divizijoje 1942 m. liepos 1 d., 584 buvo priimti į partiją 1917—1940 metais, 27 — 1941 metais ir 58 — 1942 metais 18. Apie 60% komunistų buvo įstoję į partiją iki 1940 metų. Dauguma jų, kilusių iš Lietuvos, buvo užsigrūdinę ilgametėje revoliucinėje kovoje, kiti taip pat turėjo didelį partinio-politinio darbo patyrimą. 1943 m. sausio 1 d. divizijos komunistai pagal užimamas pareigas buvo pasiskirstę taip: 107 — vadai, 146 — politiniai darbuotojai, 67 — administracijos-ūkio tarnybos darbuotojai, 34 — medicinos-sanitarijos tarnybos darbuotojai, 5 — inžinie­ riai technikai, 270 — jaunesnieji vadai, 81 — politinių vadovų pavaduotojas bei padėjėjas ir 609 — eiliniai19. Išvykstant divizijai į frontą, kas trečias karys buvo komu­ nistas arba komjaunuolis. Tai buvo jėga, vedusi paskui save nepartinius divizijos karius. Komunistai ir komjaunuoliai daug nuveikė, rengiant karius kariniu ir politiniu požiūriais. Komunistų iniciatyva išsiplėtė socialistinis lenktyniavimas tarp 17 J. Dobrovolskas, Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose, p. 53—54. 18 TSRS GMA, f. 16 Išd, ap. 41848, b. 1, 1. 15. 19 Ten pat, 1. 34.

dalinių. Socialistinio lenktyniavimo programai parengti ir jo eigai tikrinti buvo įsteigtos specialios komisijos. 1942 m. spalio 7 d. Lietuvos KP (b) CK biuras priėmė nu­ tarimą įsteigti Lietuvos KP (b) CK ir Lietuvos TSR LKT perei­ namąją Raudonąją vėliavą divizijos pulkui arba daliniui, lai­ mėjusiam socialistinį lenktyniavimą20. Atvykę į diviziją, kariai troško greičiau ir geriau pasiruošti busimiesiems mūšiams, įgyti daugiau karinių žinių ir greičiau vykti į frontą. Karių stropumą ir uolumą rodo vadovybės pa­ skatinimų kariams gausėjimas. 1942 m. rugpiūčio mėn. eili­ niai, seržantai ir karininkai gavo 880 paskatinimų, rugsė­ jo mėn.— 1286, spalio mėn.— 1695, lapkričio mėn.— 1821 pa­ skatinimą21. Per 10 mėnesių paskatinimų buvo duota daugiau, negu buvo divizijos karių. Ugdant karių atsidavimą Komunistų partijai, tarybinį pat­ riotizmą ir tautų draugystę, skiepijant neapykantą priešui, greta politinių informacijų, pasikalbėjimų, mitingų, karių susirinkimų, dokumentinių ir meninių kino filmų demonstravi­ mo svarbus vaidmuo teko divizijos spaudai. Divizijoje buvo plačiai leidžiami kovos ir „Žaibo" lape­ liai, sienlaikraščiai. Juose konkrečiais faktais buvo nušviečia­ mas dalinio gyvenimas, laimėjimai ir nepasisekimai, kritikuo­ jami atsilikėliai ir apsileidėliai. Didžiausią poveikį kariams turėjo daugiatiražis divizijos laikraštis „Tėvynė šaukia", ėjęs lietuvių ir rusų kalbomis. Laik­ raščio redakcija buvo sudaryta 1942 m. kovo pabaigoje, o pirmasis jo numeris išėjo 1942 m. balandžio 5 d. Atsakinguo­ ju laikraščio redaktorium buvo paskirtas J. Pajaujis (vėliau — I. Karlinas). Pagrindinis laikraščio uždavinys buvo gerinti karinį ir po­ litinį karių pasirengimą. Laikraštyje buvo spausdinama daug medžiagos iš taktinių pratybų, iškeliami karinio ir politinio parengimo pirmūnai, kariai skatinami sekti jų pavyzdžiu, pla­ čiai nušviečiamas divizijos partinės ir komjaunimo organiza­ cijų darbas. Divizijos partinė organizacija siekė, kad laikraštis būtų ko­ vingas. 1942 m. liepos 13 d. divizijos partinės organizacijos, biuras nurodė, jog, leidžiant laikraštį, per mažai prisideda divizijos vadovybė, politiniai darbuotojai, vis dar nepakanka­ mas ryšys su karių masėmis22. 20 Ten pat, ap. 41841, b. 1, 1. 4. 11 Ten pat, ap. 41846, b. 1, 1. 24, 44, 61. 22 Ten pat, ap. 660327, b. 2, L 33.

,,Tėvynė šaukia" dažnai spausdino istorikų J. Žiugždos, P. Pakarklio, K. Sideravičiaus ir kt. straipsnius apie ilgaamžes lietuvių tautos kovas prieš vokiškuosius grobikus, apie Lietu­ vos darbo žmonių kovą prieš vokiškuosius fašistinius grobi­ kus, apie hitlerinių okupantų ir jų talkininkų — lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų — piktadarybes. Visa tai kėlė karių kovingumą ir ugdė neapykantą priešui. Divizijos laikraštyje buvo pateikiama faktų, kurie rodė, jog hitlerinės Vokietijos pralaimėjimas yra neišvengiamas. Kariai kasdien buvo supažindinami su Tarybinio informacijų biuro pranešimais. Dar didesne neapykanta priešui užsidegdavo kariai, susiti­ kę su gyventojais, kurie buvo patyrę vokiškųjų fašistinių grobikų žiaurumus. Daug dėmesio politiniam karių auklėjimui skyrė Lietuvos KP (b) CK: aprūpindavo divizijos politinį skyrių propagandine medžiaga, organizuodavo divizijai skirtos literatūros leidimą, radijo laidų lietuvių kalba transliavimą per Gorkio radijo sto­ tį, siuntė į diviziją lektorius 23. Didelę reikšmę karių auklėjimui turėjo patriotinė lietuvių tarybinių rašytojų kūryba, jų asmeniškas bendradarbiavimas su kariais, dažni literatūros vakarai, kuriuose aktyviai daly­ vaudavo ir jaunieji divizijos rašytojai. Dažnai divizijoje lan­ kydavosi S. Nėris, L. Gira, J. Marcinkevičius, P. Cvirka, A. Venclova, K. Korsakas, J. Baltušis, E. Mieželaitis ir kt. Lietuvių tarybinių rašytojų kūriniai buvo spausdinami daugiatiražiame divizijos laikraštyje, išleistas „Tėvynė šaukia" lite­ ratūrinis priedas „Pergalė". Patriotiniai, kupini neapykantos priešui tarybinių rašytojų kūriniai dar labiau uždegdavo ka­ rius troškimu kuo greičiau vykti į frontą. Nuoširdūs divizijos karių ryšiai su Gorkio ir Tūlos sričių bei Ciuvašijos ATSR darbo žmonėmis stiprino tautų draugys­ tės jausmus. Ciuvašijos kolūkiečiai ir Tūlos įmonės šefavo divizijos karius. Švenčių dienomis jie gaudavo siuntinių su dovanomis, sveikinimų ir laiškų. Kariai dažnai susitikdavo su darbo žmonėmis. Kariai saviveiklininkai koncertuodavo Tūlos įmonėse, o miesto meno saviveiklos kolektyvai — pulkuose. Partijos Tūlos srities komitetas ir DŽDT srities vykdomasis komitetas įsteigė pereinamąją Raudonąją vėliavą geriausiai kariškai ir politiškai pasiruošusiam divizijos pulkui. Suformavus diviziją, iškilmingai ir šventiškai buvo priimta karinė priesaika. ♦

»

23 PA, f. 1771, ap. 1771, b. 40, 1. 4, 14, 54.

1942 m. spalio—gruodžio mėn. divizijoje įvyko pulkų ir atskirų dalinių karinio ir politinio parengimo patikrinimas, šaudymo ir taktikos pratybos parodė, jog dauguma divizijos karių gerai pasiruošę mūšiams su vokiškaisiais fašistiniais gro­ bikais. 2. DIVIZIJOS DALYVAVIMAS KOVOSE PRIES HITLERINIUS GROBIKUS IKI LIETUVOS IŠVADAVIMO

Raudonoji armija ne tik atlaikė hitlerinės Vokietijos smū­ gius, bet ir pati dažnai pereidavo į puolimą ir priversdavo hitlerinę kariuomenę trauktis. 1943 metų pradžioje Raudonoji armija puolė 1500 km frontu ir atstūmė hitlerinę kariuomenę apie 600—700 km į vakarus. 1943 metų pradžioje įtempti mūšiai vyko ir Centrinėje Ta­ rybų Sąjungos—Vokietijos fronto dalyje. Vasario 12 d. Briansko fronto 13-oji ir 48-oji armijos perėjo į puolimą, kad su­ triuškintų hitlerinę kariuomenę Oriolo rajone. Iki vasario 24 d. abi armijos kaudamosi pasislinko šiaurės ir šiaurvakarių kryptimi apie 30 km. Tačiau hitlerinei karinei vadovybei, pritraukus naujų jėgų, pavyko tarybinės kariuomenės puolimą sustabdyti. Minėtuose mūšiuose dalyvavo ir 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija. 1942 m. rugpiūčio mėn. Lietuviškoji divizija iš Balachnos buvo perkelta į Jasnaja Polianą (Tūlos sritis), o spalio 20 d.— į Tūlą. 1942 m. gruodžio 27 d. divizija buvo perkelta į Tūlos srities Cernės miestą ir įjungta į Briansko fronto 3-ąją ar­ miją ’. Į frontą diviziją išlydėjo Tūlos darbo žmonės, miesto vi­ suomeninių organizacijų, Lietuvos KP CK ir Lietuvos TSR vy­ riausybės atstovai. Lietuvos KP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus įteikė divizijai Raudonąją vėliavą. 1943 m. vasario 17 d. Lietuviškoji divizija buvo įjungta į 48-ąją armiją. Divizija gavo 48-osios armijos vado įsakymą vasario 19 d. susitelkti Aleksėj evkos, Zolotoj Rogo, Troicko ir Protasovo kaimų rajone (Oriolo sritis). Žygis į susitelkimo rajoną vyko nepaprastai sunkiomis sąlygomis: keliai buvo taip užpustyti, kad ne tik mašinos, bet ir arklių traukiamos transporto prie­ monės negalėjo išvažiuoti. Artilerija klimpo pusnynuose. Kiekvieną pabūklą turėjo traukti po 10—12 arklių. Artile­ ristai, krisdami iš nuovargio, patrankas rideno rankomis. ♦

♦

1 TSRS GMA, f. 16 Išd, ap. 203330, b. 1, 1. 30—31.

Divizijos kariai žygyje parodė didelę ištvermę. Jie ant pečių išnešė sviedinius, minas, šaudmenis, sunkiuosius kulkosvai­ džius 2. Pagrindinės divizijos jėgos susitelkė Aleksėjevkos gyven­ vietėje, kurioje buvo likę tiktai keletas sveikų pastatų. Ka­ riams nebuvo kur po žygio pailsėti ir apšilti. Vasario 20 d. divizija gavo 48-osios armijos vado įsakymą pasiruošti puolimui Zmijevkos stoties kryptimi, o ją užėmus, pulti toliau Oriolo kryptimi. Artimiausias uždavinys — užimti Nagorno kaimą ir aukštumą 242,7 3. Divizijos dešiniajame sparne turėjo pulti 143-oji šaulių di­ vizija, o kairiajame — 6-oji gvardijos šaulių divizija. Abi kai­ myninės divizijos, nors ir turėdamos kovų prieš hitlerinę ka­ riuomenę patirtį, bet, nuo vasario 12 d. dalyvaudamos įtemp­ tuose puolamuosiuose mūšiuose, buvo netekusios daug žmonių ir karinės technikos. Lietuviškajai divizijai paremti buvo išskirta 543-asis naiki­ namosios prieštankinės artilerijos pulkas, 539-ojo haubicų artilerijos pulko vienas divizionas, 155-ojo artilerijos pulko vienas divizionas, 1007-asis lengvosios artilerijos pulkas ir 323-asis bei 324-asis gvardijos minosvaidžių („Katiušų") dali­ niai4. Tačiau dėl užpustytų kelių buvo sutrikęs šaudmenų pri­ statymas. Artilerijos daliniai turėjo labai mažai sviedinių. Priešo gynybos pozicijos buvo gerai įtvirtintos. Ypač ge­ rai hitlerininkai buvo įsitvirtinę Nagorno kaime. Prieigas prie jų pozicijų gynė minų laukai, spygliuotos vielos užtvaros ir aukštas ledo volas. Priešo gynybos pozicijose, o ypač atramos mazguose, buvo įrengta daug ilgalaikių ugniaviečių. Į žemę buvo įkasti tankai, kurie galėjo šaudyti tiesiu taikymu. Priei­ gas prie savo gynybos pozicijų priešas nuolat stebėjo ir ap­ šaudė visomis ginklų rūšimis. Vasario 21 d. rytą Nagorno kaimo kryptimi buvo pasiųsta 167-ojo šaulių pulko žvalgų grupė. Tačiau tarybinius žvalgus sutiko stipri priešo minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnis. Po dvi valandas trukusio susišaudymo žvalgų grupė pasitraukė. Hitlerininkų pozicijų žvalgymas leido divizijos vadovybei pa­ tikslinti jų ugniaviečių sistemą. Vasario 22 ir 23 d. divizija užėmė išeities pozicijas puoli­ mui. Kariai buvo atvirame lauke, apšaudomi priešo artilerijos ir bombarduojami aviacijos. Tačiau vadovybės įsakymo pra­ 2 Ten pat, ap. 530534, b. 4, 1. 42. 3 Ten pat, ap. 203296, b. 1, 1. 67, 70. 4 Ten pat, ap. 530526, b. 2, 1. 132.

dėti puolimą nebuvo. Negalėdami maskuotis, divizijos kariai tomis dienomis patyrė didelių nuostolių. Vasario 24 d. po silpno artilerijos antpuolio divizijos da­ liniai perėjo į puolimą. 167-asis šaulių, pulkas, remiamas 7 tankų, puolė Nagorno kaimą. Puolančius pulko dalinius prie­ šas pasitiko stipria artilerijos, minosvaidžių, kulkosvaidžių ir kitų ginklų ugnimi. Kariai buvo priversti sugulti. Tarybiniai tankai įsiveržė į Nagorno kaimo pakraščius, bet, atsilikus pės­ tininkams, buvo priversti trauktis. Tuo tarpu 156-ojo šaulių pulko daliniai, remiami pasitrau­ kusių iš Nagorno kaimo tarybinių tankų, atakavo 242,7 aukš­ tumą ir po įtemptų mūšių ją užėmė. Tolesnis pulko karių puo­ limas dėl stiprios priešo ugnies iš atramos punktų buvo su­ stabdytas 5. Mūšiai tęsėsi iki sutemos, bet didesnių laimėjimų divizijos daliniai nepasiekė. Nepavyko ir naktinės atakos. Vasario 25—26 d. Lietuviškosios divizijos daliniai dar atakavo priešo pozicijas, bet nesėkmingai. Divizijos daliniai šiuose mūšiuose patyrė didelių nuos­ tolių. Iš divizijos partinės organizacijos įskaitos buvo iš­ braukta 519 komunistų, žuvusių arba sužeistų ir pasiųstų gy­ dytis. Komjaunimo organizacija dėl tos pačios priežasties su­ mažėjo 819 žmonių6. Mūšiuose žuvo daug vadų ir politinių darbuotojų: 156-ojo šaulių pulko vado pavaduotojas politiniams reikalams kpt. P. -Guzauskas, 167-ojo šaulių pulko 1-ojo bataliono vadas vyr. Itn. S. Vaznelis, politiniai darbuotojai S. Žolneris, J. Šarmaitis ir kt. Naktį iš vasario 27 į 28 d. Lietuviškoji divizija pakeitė 6-osios gvardijos šaulių divizijos dalinius ir gavo uždavinį pulti Nikitovkos kaimo kryptimi bei išeiti prie Neručio upės. Kovo 6 d. divizijos daliniai perėjo į puolimą. Tačiau priešas stipria ugnimi juos sulaikė. Iki kovo 20 d. divizija dar bandė keletą kartų atakuoti priešo pozicijas, tačiau nesėkmingai. Kovo 22 d. divizija buvo išvesta į 48-osios armijos antrąjį eše­ loną, kuriame ji išbuvo iki 1943 m. birželio 5 dienos. Tuo lai­ kotarpiu Lietuviškosios divizijos dalinius papildė nauji žmo­ nės. Divizijos kariai stropiai mokėsi, ruošėsi naujiems mū­ šiams, kad daugiau nepasikartotų vasario—kovo mėn. mūšių klaidos. Vasario—kovo mėn. kautynėse nei divizijos kareiviai, nei vadai dar neturėjo kovinio patyrimo. Divizija turėjo pulti 5 Ten pat, ap. 203334, b. 1, 1. 10. 6 Ten pat, ap. 41841, b. 3, I. 9—13.

gerai įsitvirtinusį priešą tuoj po žygio, nepasiruošusi. Dėl sun­ kių gamtinių sąlygų divizijos artilerija ir gurguolės atsiliko. Labai trūko sviedinių ir minų: priešo ugnies taškai buvo ne tik nesunaikinti, bet net nenuslopinti. Atviroje vietovėje kariai ne­ galėjo gerai užsimaskuoti, o priešas laisvai stebėjo divizijos dalinių išsidėstymą mūšiui, galėjo atspėti pagrindinio smūgio kryptį. Divizijos pulkai buvo keletą kartų išvesti puolimui ir vėl grąžinti. Netikėto puolimo galimybė buvo prarasta. Kai­ myniniai junginiai, būdami negausūs, nedaug tepadėjo. Hit­ lerininkai nukreipė visą ugnį iš atramos punktų, buvusių di­ vizijos sparnuose, į puolančius jos dalinius. Priešo aviacija (tarybinė priešlėktuvinė artilerija ir aviacija divizijos puolimo neparėmė) stipriai bombardavo išvestus į atvirą vietovę Lie­ tuviškosios divizijos dalinius. Daug nuostolių buvo ir dėl kautynių rikiuotės tankumo (vasario 24 d. divizija puolė 4 km fronto ruože). Tačiau svarbiausia Lietuviškosios divizijos nesėkmių vasa­ rio—kovo mėn. .mūšiuose priežastis vis dėlto buvo ta, kad divizija pradėjo pulti tuo laiku, kai, priešui pritraukus naujų jėgų, visų kitų Briansko fronto junginių puolimas buvo su­ stabdytas. Ir kiti 13-osios ir 48-osios armijų junginiai tų dienų mūšiuose neįstengė palaužti hitlerininkų pasipriešinimo. 1943 m. vasario mėn. mūšiuose, nepaisant nepaprastai sun­ kių gamtinių ir karinio pobūdžio sąlygų, nepaisant to, kad, atsilikus gurguolėms, kariai keletą parų badavo, Lietuviško­ sios divizijos kovotojai kovėsi atkakliai, ištvermingai, drąsiai ir didvyriškai. Nė vienas karys savavališkai nepasitraukė iš. mūšio lauko. Už vasario—kovo mėn. kautynes 308 divizijos kariai buvo apdovanoti Tarybų Sąjungos ordinais ir medaliais. Tomis sunkiomis dienomis daugelis divizijos karių stojo į Komunistų partiją. Žuvusio 167-ojo šaulių pulko partinio organizatoriaus kpt. S. Žolnerio žygio krepšyje buvo rasta apie 20 pareiškimų priimti į partiją. Daugelyje pareiškimų bu­ vo lakoniškai rašoma: „Eidamas į mūšį, noriu būti komu­ nistu" 7. Nuo vasario 20 iki 28 d. buvo paduoti 39 pareiškimai į par­ tiją, o per pirmąsias penkias kovo mėn. dienas — 170 pareiš­ kimų. Kovo mėn. į partiją buvo priimti 298 pasižymėję mū­ šiuose kareiviai ir karininkai (58 partijos nariais ir 240 kan­ didatais į partijos narius). Kandidatais į partijos narius buvo priimti 106 komjaunuoliai, o 73 kariai tapo komjaunuoliais 8. 7 „Komunistas", 1964, Nr. 2, p. 66. 8 TSRS GMA, f. 16 Išd, ap. 41841, b. 3, 1. 7, 9, 11.

Vasario—kovo mėn. mūšiuose kariai įgijo kovinio patyri­ mo, kurį jie panaudojo vėlesnėse kautynėse. Lietuviškoji di­ vizija drauge su kitais Raudonosios armijos junginiais, nuolat atakuodama priešo gynybą, neduodama jam ramybės, nors tos atakos ir neatnešė didesnių laimėjimų, sukaustė hitlerinės ka­ riuomenės rezervus, neleido jų panaudoti kituose svarbiuose fronto ruožuose, taip pat ir kontrpuolimui prie Charkovo pa­ remti. Raudonosios armijos triuškinamieji smūgiai, suduoti fašis­ tinės Vokietijos ir jos satelitų kariuomenei 1942—1943 metų žiemą, sukrėtė fašistinių valstybių bloką. Hitlerinės Vokietijos vadovai, norėdami atsirevanšuoti už šiuos pralaimėjimus, su­ sigrąžinti prarastą strateginę iniciatyvą, nutarė pereiti į puo­ limą Kursko lanke ir, sunaikinus čia esančią tarybinę kariuo­ menę, siekti galutinės pergalės kare. 1943 m. liepos 5 d. smogiamoji hitlerinės Vokietijos gru­ puotė perėjo į puolimą. Tačiau ji susidūrė su gerai organizuo­ ta Raudonosios armijos gynyba, kurios įveikti priešui nepa­ vyko. Išsekinusi priešo jėgas atsparia gynyba, tarybinė ka­ riuomenė perėjo į puolimą. Būdama 48-osios armijos (vadas gen. Itn. P. Romanenka) sudėtyje, 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija, vadovaujama gen. mjr. V. Karvelio, iš anksto ruošėsi busimiesiems gynybi­ niams mūšiams. Naktį iš birželio 4 į 5 d. Lietuviškoji divizija pakeitė 399-osios šaulių divizijos dalinius ir užėmė gynybos rajoną 48-osios armijos pirmajame ešelone šiaurinėje Kursko lanko dalyje. Divizijos daliniai buvo sustiprinti 8-ojo atskirojo ba­ taliono dviem kuopomis. Diviziją rėmė trijų artilerijos pulkų (1168, 1046, 625-ojo) 3 divizionai. Nuo priešo aviacijos ant­ skrydžių junginio dalinius dengė 1286-asis priešlėktuvinės ar­ tilerijos pulkas 9. Busimiesiems mūšiams divizija ruošėsi kruopščiai. Buvo tobulinamos ir stiprinamos gynybos linijos, plečiami minų laukai, kasamos naujos tranšėjos ir susisiekimo eigos, įren­ giami geri lizdai kulkosvaidžiams, minosvaidžiams, pabūk­ lams. Inžineriniai įrenginiai, atskiri ugnies taškai buvo kruopš­ čiai maskuojami. Buvo sustiprintas priešo sekimas ir žvalgymas. Hitlerinin­ kų jėgoms ir apsiginklavimui tirti, gynybos organizavimui pa­ tikslinti ir belaisviui paimti buvo surengtas žvalgomasis mūšis. 9 Ten pat, ap. 203334, b. 1, 1. 139.

Birželio 25 d. 156-ojo šaulių pulko 2 kuopos ir pulko žval­ gų būrys, remiami artilerijos ir minosvaidžių, beveik be nuo­ stolių pasiekė numatytą atakos ribą. Tarybiniai kariai įsiveržė į priešo apkasus ir tranšėjas. Paimtas belaisvis ir nukautų hit­ lerinių karių dokumentai buvo pristatyti į pulko štabą I0. Šiose kautynėse lietuviai tarybiniai kariai parodė drąsą, ryžtingumą ir mokėjimą kautis. Ypač pasižymėjo žvalgų bū­ rio vadas vyr. Itn. V. Bernotėnas. Būdamas sužeistas, jis nepa­ liko kovos lauko ir toliau vadovavo kariams. Žvalgams trau­ kiantis, V. Bernotėnas ir vyr. Itn. A. Kudla pridengė juos ugnimi, neleisdami hitlerininkams žvalgų atkirsti nuo pagrindi­ nių pulko jėgų ir sunaikinti. Kariai pranešė vadovybei, kad V. Bernotėnas žuvo. Tačiau liepos 3 d., praėjus 8 paroms, Lie­ tuviškosios divizijos kariai prieš savo pozicijas rado sunkiai sužeistą V. Bernotėną. Aštuonias paras karštu vasaros metu lietuvis karininkas šliaužė iš vienos vietos į kitą, dažnai dėl sunkių žaizdų netekdamas sąmonės, maitindamasis rastais pas žuvusius karius maisto produktais ir žole. Tarybinė vyriausy­ bė aukštai įvertino lietuvio karininko žygį. Už sumanumą ir didvyriškumą, vadovaujant kariams žvalgybos kautynėse, už puikias tarybinio kario savybes V. Bernotėnui pirmajam divi­ zijoje buvo suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas. Ir kiti divizijos kariai šiose kautynėse kovėsi kaip didvy­ riai. 84 kariai — žvalgomųjų mūšių dalyviai — buvo apdovano­ ti TSRS ordinais ir medaliais n. Iš žvalgymo ir kitų faktų paaiškėjo, kad priešas intensyviai telkia jėgas ir ruošiasi puolimui. Divizijos daliniams buvo įsakyta būti pilnai pasirengusiems kautynėms. 1943 m. liepos 5 d. 4 vai. 20 min. apie 120 priešo bombo­ nešių, skrisdami grupėmis, smarkiai bombardavo divizijos da­ linius. Netrukus po to visą divizijos gynybos ruožą daugiau kaip valandą smarkiai apšaudė hitlerininkų artilerija. 5 vai. 30 min. priešo pėstininkai, remiami tankų ir aviaci­ jos, perėjo į puolimą divizijos gynybos rajone. Hitlerininkų pėstininkų batalionas su 8 tankais puolė 156-ojo šaulių pulko gynybos ruožą, o pėstininkų pulkas su 20 tankų, remiamas 50 bombonešių, pagrindinį smūgį kreipė į 167-ojo ir 156-ojo šaulių pulkų sandūrą ir 167-ojo šaulių pulko gynybos rajoną 12. Divizijos kariams, atremiant pirmąsias hitlerininkų atakas, ypač jų tankų puolimą, padėjo tankistai. Jie kontratakavo priešo tankus ir privertė juos trauktis. ♦ ♦ 10 Ten 11 Ten 12 Ten

♦■ pat, 1. 128. pat, 1. 129. pat, 1. 159.

Sunkiausia padėtis susiklostė 167-ojo šaulių pulko gynybos rajone, kur priešui pavyko laikinai įsiterpti į pulko gynybą. Karštos kautynės virė ir prie artileristų pozicijų. Prie apkasų susidarė hitlerinių kareivių lavonų krūvo's. Pagrindinį smūgį priešas kreipė į kairįjį divizijos sparną ir į jos sandūrą su kaimynu iš kairės — 13-osios armijos 8-ąj a šaulių divizija. Hitlerininkams nepavyko prasilaužti 8-osios divizijos gynybos rajone, tačiau kai kuriose vietose jie laikinai įsiveržė į šio junginio pirmąsias tranšėjas 13. Bendromis Lietuviškosios divizijos ir kaimyninio junginio pastangomis priešas buvo nublokštas į pradines pozicijas. Ne kartą šiose kautynėse Lietuviškosios divizijos kariams teko kontratakuoti prasiveržusį priešą. Prasiveržusios hitlerinės ka­ riuomenės grupės buvo sunaikintos. Tos dienos mūšiuose didžiausią naštą teko pakelti 167-ojo šaulių pulko, vadovaujamo pik. V. Motiekos, kariams. Per vieną dieną hitlerininkai 5 kartus atakavo pulko gynybos ra­ joną. Tris jų atakas rėmė tankai. Lietuviškosios divizijos kariai kovėsi didvyriškai. Divizi­ jos karių sveikinime‘Lietuvos KP(b) CK ir Tarybų Lietuvos vyriausybei buvo rašoma: „Liepos mėnesio kautynėse mūsų kovotojai, savo garbingų protėvių Durbės ir Saulės, Pilėnų ir Žalgirio didvyrių įkvėpti, kovėsi su tikrai lietuvišku atkaklumu. Kariai drąsiai žiūrėjo mirčiai į akis, išplėšdami pergalę iš priešo rankų. Tūkstančiai minų ir sviedinių krito į mūsų pozicijas, šimtai priešo lėktuvų jas bombardavo, bet Raudonosios Armijos lietuviškųjų dalinių kariai atsilaikė“ 14. Už šias kautynes iki liepos 10 d. Tarybų Sąjungos ordinais ir medaliais buvo apdovanoti du šimtai trisdešimt šeši divizi­ jos kariai15. Tikrą žygdarbį šiose kautynėse atliko ryšininkas Vikto­ ras Jacenevičius. Liepos 5 d. sunkiai sužeistą karį hitlerinin­ kai paėmė į nelaisvę. Norėdami iš jo išgauti karinę paslaptį, hitlerininkai jį žiauriai kankino: nukapojo pirštus, nukirto kojas, pakabino žemyn galva žeminės angoje, o po juo sukūrė laužą. Žiauriai kankinamas, V. Jacenevičius mirė, tačiau prie­ šas nesužinojo iš jo nieko 16. Išmušę hitlerininkus iš jų pozici­ jų, kariai rado išniekintą draugo lavoną. 13 14 15 16

Ten pat. „Tiesa", 1943.VIII, Nr. 17. TSRS ŪMA, f. 16 Išd, ap. 41841, b. 4, 1. 53. Žygiai, apkasai, atakos, p. 487—491.

TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1944 m. birže­ lio 4 d. įsaku V. Jacenevičiui po mirties buvo suteiktas Tary­ bų Sąjungos didvyrio vardas. Po pirmosios mūšių dienos divizijos kariai ruošė gynybosrajoną sekančios dienos kautynėms: tvarkė įtvirtinimus, mina­ vo gynybos linijų prieigas, papildė šaudmenų atsargas. Tačiau hitlerininkai, gavę triuškinantį atkirtį visame Kurs­ ko lanko fronte, patyrę didelių žmonių ir kovinės technikos, nuostolių, kitą dieną, liepos 6 d., jau nepajėgė pulti tokiu palyginti plačiu frontu, kokiu puolė pirmąją dieną. Tolesnės kautynės vyko jau į pietus nuo 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos gynybos rajono. Didelių nuostolių divizijos gynybos ruože patyrė hitleri­ ninkai per šiuos trumpalaikius mūšius. Vien liepos 5 d. mūšiolauke jie paliko 5 pamuštus tankus, 12 lėktuvų ir daugiau kaip 1500 kareivių bei karininkų. Divizijos kariams atiteko gausūs laimikiai. Į nelaisvę buvo paimta 19 priešo kareivių 17. Išsekinusi hitlerininkų jėgas atsparia gynyba Kursko lan­ ke, Raudonoji armija perėjo į ryžtingą kontrpuolimą. Jau pirmąją kontrpuolimo dieną priešo gynyba buvo pralaužta. Tarybinė kariuomenė išvadavo Oriolą, Belgorodą ir veržėsi toliau į vakarus. Šiuose puolamuosiuose mūšiuose dalyvavo ir 16-oji Lie­ tuviškoji šaulių divizija. Lietuviškoji divizija bendrame Raudonosios armijos puo­ lime dalyvavo nuo liepos 23 iki rugpiūčio 12 dienos. Viduti­ niškai per parą kaudamas! ji nueidavo 6 km. Kai kuriomis dienomis divizijos puolimo tempai buvo spartesni — 10— 15 kilometrų. Per 20 dienų trukusius mūšius Lietuviškoji divizija nuėjo 120 km, forsavo Neručio, Okos ir Kromos upes, išvadavo dau­ giau kaip 60 gyvenviečių ir pasiekė kaimą Litva. Oriolo placdarme hitlerinė kariuomenė laikėsi beveik dve­ jus metus; įrengė stiprią, giliai ešelonuotą gynybą su daugy­ be ilgalaikių ugnies taškų ir atsparos punktų. Čia buvo stipri hitlerinės kariuomenės grupuotė, kurią sudarė 27 pėstininkų, 8 tankų ir 2 motorizuotosios divizijos. Iš viso Oriolo placdar­ me buvo sutelkta apie 600 tūkst. priešo kareivių ir karininkų, 6 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, apie 1 tūkst. tankų ir sava­ eigių pabūklų. Šia kryptimi veikė daugiau kaip tūkst. priešo kovos lėktuvų. 17 TSRS GMA, f. 16 Išd, ap. 203334, b. 1, 1. 161.

Pasitraukimą į sekančią tarpinę gynybos ribą hitlerininkai pridengdavo stipria artilerijos ir minosvaidžių ugnimi, lėktuvų antskrydžiais ir dažnomis kontratakomis, kurias remdavo tan­ kai ir aviacija. Lietuviškosios divizijos puolimo ruože priešo aviacija, žvalgydama ir bombarduodama divizijos dalinius, per dieną padarydavo 100—150 ir daugiau antskrydžių. Pasitrauk­ dami hitlerininkai minavo laukus, kelius, pastatus, net daržus ir šaligatvius. Tuo jie tikėjosi sudaryti sąlygas savo pagrindi­ nėms jėgoms atsitraukti be didesnių nuostolių. Traukdamasi hitlerinė kariuomenė sprogdino sandėlius ir tiltus, degino kai­ mus, naikino viską, ką tik suspėdavo. Lietuviškosios divizijos daliniai, nepaisydami atkaklaus hitlerininkų priešinimosi, veržėsi pirmyn. Atkaklūs mūšiai vyko dėl gyvenviečių, kuriose priešas, stengdamasis nors trumpam sulaikyti puolančią tarybinę kariuomenę, palikdavo sustiprintas įgulas. Įguloms būdavo įsakyta laikytis iki pasku­ tinio šovinio, paskutinio kareivio. Puolamųjų mūšių metu divizijos daliniai sunaikino dau­ giau kaip 10 tūkst. priešo kareivių bei karininkų ir daug ka­ rinės technikos 18. Lietuviškosios divizijos kariai kovėsi didvyriškai ir pasi­ aukojamai. Už kovinius nuopelnus 1817 divizijos kovotojų buvo apdovanota Tarybų Sąjungos ordinais ir medaliais 19. Divizija gavo Vyriausiojo kariuomenės vado J. Stalino, fron­ to ir armijos vadų padėkas už sėkmingą kovinės užduoties įvykdymą. Patriotinį karių pakilimą rodo partinės organizacijos gretų gausėjimas. Mūšių dienomis kasdien buvo paduodama dešim­ tys pareiškimų su prašymu priimti į partiją. Nuo liepos 5 iki rugpiūčio 15 d. buvo gauti 163 pareiškimai priimti VKP(b) nariais ir 469 — kandidatais į VKP(b) narius 20. Minėtuoju lai­ kotarpiu divizijos pirminėse partinėse organizacijose į partiją, buvo priimti 498 kovotojai21. Baigiantis puolamajai operacijai, 1943 m. rugpiūčio 12 d. Lietuviškoji divizija iš 48-osios armijos buvo pervesta į Cent­ rinio fronto kariuomenės rezervą, vėliau — į Vyriausiojo ka­ riuomenės vado rezervą ir perkelta į Tūlos apylinkes. Čia kovotojams buvo leista pailsėti. Divizija buvo papildyta žmo­ nėmis ir kovine technika. 18 19 20 21

Ten Ten Ten Ten

pat, ap. 480760, b. 1, 1. 30. pat. pat, ap. 41841, b. 4, 1. 132. pat.

10. Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare

145

1943 m. rugsėjo 27 d. Lietuviškoji divizija buvo perkelta į Velikije Lukų rajoną ir įjungta į 4-ąją smogiamąją armiją. Tarybinė kariuomenė puldama 1943 metų vasarą įžengė į Baltarusiją. Hitlerinė karinė vadovybė stengėsi bet kokia kaina išlaikyti Baltarusiją savo rankose. Ji gerai suprato, kad, praradusi Baltarusiją, Vokietija netektų tiesioginio ryšio tarp „Šiaurės" ir „Pietų" armijų grupių, o Raudonoji armija galėtų artimiausiu keliu pasiekti Lenkiją ir Rytų Prūsiją. Baltarusijo­ je hitlerininkai turėjo gerai organizuotą gynybą. Tarp ežerų, upių ir pelkių jie įrengė tarpines gynybos ribas. Net mažiau­ sias kaimas buvo paverstas sutvirtintu atramos punktu. 1943 m. spalio mėn. 3-osioš ir 4-osios smogiamųjų armijų kariuomenė gavo uždavinį pulti per Nevelį Vitebsko kryptimi. Spalio 6 d. minėtųjų armijų kariuomenė pralaužė hitlerinės kariuomenės gynybą, o sekančią dieną išvadavo Nevelį. 4-ajai smogiamajai armijai perėjus į puolimą, 16-oji Lietu­ viškoji šaulių divizija buvo jos 2-ojo gvardijos šaulių korpuso rezerve. Spalio 10 d. Lietuviškoji divizija gavo korpuso vado gen. mjr. A. Beloborodovo įsakymą išsiskleisti mūšiui į pietus nuo Nevelio ir pasirengti puolimui Jezeriščės kryptimi. Divi­ zijos dalinius rėmė artilerija minosvaidžiais, ugniasvaidžiais. Jos puolimą turėjo remti 94-oji tankų brigada22. Spalio 11 d. Lietuviškoji šaulių divizija drauge su kitais 4-osios smogiamosios armijos junginiais perėjo į puolimą, ta­ čiau nesėkmingai. Priešas stipria ugnimi iš atramos punktų ir kontratakomis puolimą sustabdė. Hitlerinė karinė vadovybė, iš paskutiniųjų stengdamasi išlaikyti Vitebską, kurį ji laikė vartais į Pabaltijį, iki spalio 10 d. permetė į Gorodoko rajo­ ną 1 tankų, 7 pėstininkų divizijas ir daug aviacijos. Iki spalio pabaigos nepaliaujamomis kontratakomis priešas stengėsi išmušti 3-osios ir 4-osios smogiamųjų armijų kariuo­ menę iš Nevelio rajono ir atstatyti buvusią padėtį. Tačiau vi­ sos kontratakos buvo atremtos. Hitlerininkų bandymai sutriuš­ kinti įsiterpusią į jų gynybą tarybinę kariuomenę tęsėsi ir lap­ kričio mėnesį. Kartais jie būdavo labai įnirtingi. Lapkričio 8 d. hitlerinė kariuomenė stambia pėstininkų ir tankų grupuote perėjo į puolimą. Priešui pavyko užimti kele­ tą gyvenviečių ir įsiterpti į tarybinės kariuomenės gynybą. Lietuviškoji divizija gavo įsakymą kontratakuoti prasiveržu­ sią priešo kariuomenę. Hitlerininkai atkakliai priešinosi. Jau pirmąją mūšių dieną divizijos kariai sunaikino apie 400 prie­ 22 Ten pat, ap. 203334, b. 1, I. 256.

šo kareivių ir karininkų, 2 tankus ir daug kitos karinės tech­ nikos 23. Lapkričio 9 d. Lietuviškoji divizija sąveikoje su kitais Raudonosios armijos junginiais tęsė mūšius su prasiveržusią priešo grupuote. Hitlerininkai puolančius divizijos dalinius kontratakavo pėstininkais ir tankais. Tačiau divizijos daliniai visas priešo kontratakas atmušė ir patys ryžtingai puolė. Šiuose mūšiuose ypač pasižymėjo 224-ojo artilerijos pulko kovotojai. Lietuviškosios divizijos artilerijos pulkas įėjo į 156-osios šaulių divizijos 417-ąjį pulką. 417-asis šaulių pul­ kas užėmė gynybines pozicijas dideliame rajone. Hitlerinei kariuomenei perėjus į puolimą, 417-ojo šaulių pulko daliniai, negalėdami atremti stipraus priešo spaudimo, pasitraukė į nau­ jas pozicijas. Lietuviškosios divizijos 224-asis artilerijos pul­ kas liko be pėstininkų priedangos, ir artileristams teko didžiausia kovos su hitlerininkų tankais našta. Lietuviai arti­ leristai drąsiai pasitiko priešo tankus ir pėstininkus. Kartais net sunkiai sužeisti, perrišus žaizdas, jie pasilikdavo mūšio lauke tol, kol priešas pasitraukdavo24. Viena po kitos sekusios hitlerininkų atakos buvo atremtos. Lapkričio 8—11 d. mūšiuose Lietuviškosios divizijos kariai nukovė apie 3 tūkst. priešo kareivių ir karininkų, pamuše ir sudegino 12 tankų, sunaikino daug kitos kovinės technikos25. Už didvyriškumą 175 divizijos kariai buvo apdovanoti Ta­ rybų Sąjungos ordinais ir medaliais. Lietuviškoji divizija dalyvavo mūšiuose šiame rajone iki gruodžio pabaigos. Divizijos kariai puikiai sugebėjo gintis ir pulti sunkiausiomis gamtinėmis bei karinėmis sąlygomis. 1944 m. birželio—rugpiūčio mėn. 1-ojo Pabaltijo ir trijų Baltarusijos frontų kariuomenė įvykdė stambią puolamąją ope­ raciją Baltarusijoje: buvo išvaduota Baltarusija, dalis Lietuvos ir Latvijos tarybinių respublikų, taip pat dešiniakrantė Len­ kija. Po Raudonosios armijos puolimo 1944 metų žiemą ir pava­ sarį Centrinėje Tarybų Sąjungos—Vokietijos fronto dalyje susidarė iškyšulys, kuris turėjo didelę operatyvinę-strateginę reikšmę abiem pusėms. Išlaikydama Baltarusijos iškyšulį, hit­ lerinė kariuomenė dengė Rytų Prūsijos ir Lenkijos prieigas, taip pat sudarė grėsmę tarybinei kariuomenei, buvusiai Uk­ rainoje. ♦ -+. ♦ 23 Ten pat, 1. 295. 24 „Tėvynė šaukia", 1950.XI.17. 25 TSRS GMA, f. 16 Išd, ap. 480760, b. 1, 1. 33.

Birželio 23 d., priešui visiškai nesitikint, tarybinė kariuo­ menė perėjo į ryžtingą puolimą 700 km fronto ruože. Per 6 puolimo dienas ji pralaužė fronto liniją ir pasistūmėjo 100— 150 km į gilumą. Liepos 3 d. buvo išvaduota Baltarusijos TSR sostinė Minskas. Liepos pradžioje Raudonoji armija įžengė į Tarybų Lietuvą ir pradėjo mūšius už respublikos išvadavimą. 1-ojo Pabaltijo fronto vadas armijos gen. L Bagramianas nutarė pradėti puolimą tik kairiojo fronto sparno junginių jėgomis. 4-osios smogiamosios armijos junginiams, į kuriuos įėjo ir 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija, šioje operacijoje te­ ko pasyvus vaidmuo — pagrindinėmis jėgomis atspariai ginti rajoną prie Polocko, o dalimi jėgų užimti Rovnoję ir čia or­ ganizuoti gynybą 26. Birželio 24 d. 4-osios smogiamosios armijos 360-oji šaulių divizija perėjo į puolimą ir birželio 27 d. po įtemptų mūšių užėmė labai įtvirtintą vokiečių gynybos punktą Rovnoję. Tai buvo dalinė operacija, birželio 28 d. peraugusi į visos armijos operaciją Polockui išvaduoti. Priešas, patyręs didelių nuostolių ankstesnių dienų mūšiuo­ se, birželio 30 d. pradėjo paskubomis trauktis vakarų ir piet­ vakarių kryptimis. Hitlerininkų traukimąsi dengė automati­ ninkų grupės; buvo minuojami keliai ir šalikelės, sprog­ dinami tiltai, dažnai kontratakuojami tarybinės kariuomenės daliniai. Besitraukiančio priešo persekiojimą pradėjo 83-ojo šaulių korpuso ir Lietuviškosios šaulių divizijos 156-ojo šaulių pul­ ko, vadovaujamo pplk. A. Kęselio, o jam liepos 4 d. žuvus,— pplk. V. Lunios, daliniai27. Birželio 30 d. L Bagramianas 4-osios smogiamosios armijos junginiams davė naują uždavinį: ryžtingai persekioti besi­ traukiantį priešą, apeiti Polocką iš šiaurės pusės ir sąveikoje su kitais Pabaltijo fronto junginiais, puolusiais iš pietų, išva­ duoti šį stambų geležinkelių mazgą 28. 4-osios smogiamosios armijos vadas gen. Itn. P. Malyševas 16-ajai Lietuviškajai šaulių divizijai davė uždavinį persekioti priešą Uznicos—Zalesės—Zelionyj Boro—Rudnios kryptimi ir atkirsti priešui pasitraukimo kelius į vakarus29. Liepos 1 d. Lietuviškosios divizijos daliniai, atnaujinę puo­ limą nurodyta kryptimi, nugalėdami hitlerininkų priešinimąsi, ♦ ♦ ♦ 26 27 28 29

Ten pat, ap. 4570, b. 205, 1. 3. Ten pat, ap. 203333, b. 1, 1. 63. TSRS GMA, f. 325, ap. 4570, b. 205, 1. 65. Ten pat, 1. 68.

atskiruose punktuose sparčiai veržėsi pirmyn. Kai kuriuose ruožuose hitlerininkai įnirtingai priešinosi. Divizijos daliniams tekdavo atremti po keletą priešo kontratakų ir, palaužus pasi­ priešinimą, pulti toliau. Liepos 8 d. divizija užėmė gynybos pozicijas rytiniame Niščės krante. Didelį darbą, parengiant divizijos karius puolimui ir puo­ limo metu, atliko junginio partinis-politinis aparatas, partinė ir komjaunimo organizacijos. Daliniuose vyko partiniai ir kom­ jaunimo susirinkimai. Komunistai ir komjaunuoliai gavo už­ davinį pirmiesiems pakilti į ataką, kad jais sektų kiti kariai. Politiniai darbuotojai nuolat supažindindavo karius su Tarybi­ nio informacijų biuro pranešimais, kovos lauke pranešdavo visiems apie pasižymėjusius mūšiuose karius, skaitydavo, ką apie juos rašė spauda, patys leido kovos lapelius30. Lietuviškajai divizijai daug kartų teko pulti sunkiai praei­ namomis vietovėmis, per pelkes. Be to, hitlerininkai, stengda­ miesi susilpninti arba net visiškai sustabdyti divizijos puoli­ mą, dažnai kontratakuodavo junginio dalinius. Antai birželio 2 d. 167-ojo šaulių pulko 3-asis batalionas, vadovaujamas kpt. M. Gladkovo, atmušė 12 priešo kontratakų31. Lietuviškoji divizija per 9 dienas, puldama ir kaudamasi sunkiomis sąlygomis, išvadavo 148 gyvenvietes, iš jų 3 gele­ žinkelio stotis, nukovė daugiau kaip 2 tūkst. priešo kareivių ir karininkų, paėmė gausių laimikių. 3. LIETUVIŲ KARIŲ DALYVAVIMAS KOVOSE PRIES HITLERINIUS GROBIKUS 1941—1944 METAIS KITUOSE RAUDONOSIOS ARMIJOS JUNGINIUOSE

Kovose prieš hitlerinius grobikus lietuvių tautai atstovavo ne tik lietuviškieji Raudonosios armijos daliniai. Didžiojo Tė­ vynės karo pradžioje šimtai lietuvių tautos sūnų kovėsi ki­ tuose Raudonosios armijos junginiuose. 1941 m. birželio 22 d. europinėje Tarybų Sąjungos dalyje paskelbta visuotinė karo prievolininkų mobilizacija į Raudo­ nąją armiją Lietuvos nelietė. Tačiau Tarybų Lietuvos darbo žmonės, Komunistų partijos pašaukti, nuo pirmosios karo die­ nos atėjo į pagalbą Raudonajai armijai. Buvęs Raudonosios armijos 5-osios šaulių divizijos ko­ misaras P. Sevastjanovas atsiminimuose apie pirmųjų karo dienų mūšius Lietuvoje rašo, kad, divizijai traukiantis per ♦ 30 „Tėvynė šaukia", 1944.VII.8. 31 TSRS GMA, f. 16 Išd, ap. 530541, b. 6, 1. 30.

Kauną, keli šimtai kauniečių įsijungė į jos pulkus ir aktyviai dalyvavo mūšiuose su priešu L Kovose prieš hitlerinius grobikus pasižymėjo lietuviai pės­ tininkai, artileristai, lakūnai, jūreiviai, pasieniečiai, sanitarai. Prie Šešupės nelygioje kovoje su daug pranašesnėmis prie­ šo jėgomis žuvo pasienietis A. Lukšys2. Prie Kėdainių į apsupimą pateko raudonarmiečių dalinys. Kariams pavyko pralaužti apsupimo žiedą ir prasiveržti į miš­ ką, tačiau mūšio lauke liko keletas sužeistų raudonarmiečių. Suteikti pirmąją pagalbą sužeistiesiems nebuvo kam. Dalinyje buvo 5 lietuvės mergaitės. Jos nespėjo pasitraukti su kitais ir liko mūšio lauke. B. Lažauskaitės vadovaujamos merginos sutvarstė sužeistuosius ir pernešė juos į saugią vietą. Atskubė­ jęs į mūšio lauką kitas raudonarmiečių dalinys išblaškė hitle­ rininkus ir išgelbėjo 19 sužeistų karių3. 1941 m. gruodžio mėn. B. Lažauskaitė kovėsi Kalinino fronte. Jai buvo suteiktas sanitarinės tarnybos viršilos laips­ nis ir patikėta vadovauti daliniui, 1942 metais ji buvo pasiųs­ ta į formuojamą 16-ąją Lietuviškąją šaulių diviziją. Geru žodžiu atsiliepiama apie lietuvius raudonarmiečius 8-osios armijos 10-ojo šaulių korpuso 1941 m. liepos mėn. politiniame pranešime. Jame rašoma, kad gerai dirba sanita­ rai lietuviai Kubertėnas, Rutkauskas, Pupšytė ir Jasinskaitė4. Komjaunuolis V. Rutkauskas pirmosiomis karo savaitėmis išnešė iš mūšio lauko daugiau kaip šimtą tarybinių karių su ginklais. Evakuojant Taliną, tarybinė karinė vadovybė pa­ skyrė V. Rutkauską lydėti sužeistus raudonarmiečius, perve­ žamus jūra į Leningradą. Netoli Leningrado sanitarinį laivą bombardavo priešo lėktuvai ir padegė. Iš degančio laivo į gel­ bėjimo valtis V. Rutkauskas išnešė 18 sunkiai sužeistų rau­ donarmiečių. Būdamas pats sužeistas, komjaunuolis išgelbėjo sužeistą į abi kojas jūreivį. Septynias valandas sanitaras ko­ vojo su bangomis, nepaleisdamas sužeistojo. Priplaukęs gel­ bėjimo kateris paėmė abu. Už šį žygdarbį V. Rutkauskui buvo įteiktas vyriausybinis apdovanojimas. Vėliau V. Rutkauskas dalyvavo Leningrado gynyboje5. E. Taleikis karo metais tarnavo Juodosios jūros karo lai­ vyne. Būdamas eskadrinio minininko „Soobrazitelnyj" („Nuo♦ 1 2 3 4 5

П. В. Севастьянов, Неман—Волга—Дунай, стр. 31, 51. „Komunizmo vėliava" (Vilkijos rajonas), 1958.Х.29. PA, f. 1771, ap. 13, b. 61, 1. 32—33. TSRS GMA, f. 8A, ap. 5592, b. 7, 1. 121'. „Tėvynė šaukia", 1942.V.9.

vokusis") ugnies grupės vadu, E. Taleikis dalyvavo Odesos gynime. 1943 metais jis buvo perkeltas į eskadrinį minininką „Sposobnyj" („Sumanusis") ir paskirtas pirmuoju padėjėju. 1943 m. rugsėjo mėn. nelygiame mūšyje „Sposobnyj" buvo paskandintas. Su dalim ekipažo žuvo ir E. Taleikise. Kovoje prieš hitlerinius grobikus pasižymėjo ir lietuviai lakūnai. Pirmosiomis karo dienomis žuvo 29-ojo šaulių terito­ rinio korpuso eskadrilės vadas mjr. Kovas. Kaip matyti iš 22-osios armijos vado 1941 m. liepos 7 d. įsakymo 29-ajam šaulių teritoriniam korpusui, karo aviacijos eskadrilės lakū­ nai— vyr. lakūnas A. Jankus, Itn. K. Putna, vyr. seržantai J. Serbentą, B. Dikinis, J. Grigas ir seržantas K. Burneckis bu­ vo pasiųsti tolesnei karinei tarnybai į 22-osios armijos štabą7, iš kurio vyr. lakūnas A. Jankus buvo pasiųstas į Kubanę mechaniku instruktorium, leitenantas K. Putna — šturmanu į aviacinį dalinį, o vyr. serž. J. Serbentą — aviatechniku į Armavirą, kur buvo ruošiami jauni lakūnai. Vėliau J. Serbentą buvo mechaniku 8-ajame civilinės aviacijos pulke ir 98 kar­ tus skrido į priešo užnugarį pas tarybinius partizanus. Jis bu­ vo apdovanotas 6 TSRS ordinais ir medaliais8. Lietuvis lakūnas vyr. Itn. A. Voldemaras, iki karo skrai­ dęs oro linija Maskva—Baku—Tbilisis, karui prasidėjus, tapo lakūnu bombarduotoj u9. Lakūnas naikintojas kaunietis vyr. Itn, P. Dargis kovas su hitlerininkais pradėjo prie Leningrado. Čia jis, baigęs šaud­ menis, taranavo priešo bombonešį. Vėliau P. Dargis dalyvavo Maskvos gynyboje. Per pirmuosius karo metus lietuvis lakū­ nas numušė 11 priešo lėktuvų10. 1941—1942 metų žiemą prie Maskvos vyko didelės kauty­ nės. Jose dalyvavo nemaža grupė Tarybų Lietuvos darbo žmo­ nių. Jie kovėsi reguliariosios kariuomenės, liaudies apsaugos daliniuose bei diversinėse grupėse priešo užnugaryje. Daug lietuvių buvo 201-ojoje latvių šaulių (vėliau — 43-ojoj e gvardijos) divizijoje. Į formuojamą diviziją įsijungė nemažai lietuvių, nuo seniau gyvenusių Tarybų Latvijoje, taip pat atvykusių iš Lietuvos. Mūšiuose prie Maskvos pasi­ žymėjo kuopos vadas Itn. A. Svirskis, jaun. Itn. A. Giedrai­ tis, pionierių skyriaus vadas S. Šimonis, kariai O. Bičiūnaitė, * «Советская Литва», 28.VIL1963. 7 TSRS GMA, f. 29 štk, ap. 516296, b. 6, 1. 33. * „Tiesa", 1964.VII.5. 9 „Tarybų Lietuva", 1944.IV.6. le «Советская Литва», 13.11.1962.

Smilkauskas, A. Likas, G. Abramavičius, A. Karpulis, D. Mi­ lašius ir kt.11 Kai kurie pasitraukę į šalies gilumą komunistai, komjau­ nuoliai ir tarybiniai aktyvistai buvo pasiųsti į specialiąsias mokyklas, kurios ruošė partizaninio judėjimo organizatorius ir vadovus. 1941 m. spalio mėn. vienoje tokių mokyklų iš 16 lietuvių ir 30 baltarusių buvo sudaryta gerai apginkluota grupė. Sunkių kovų dėl Maskvos metu ji buvo pasiųsta į prie­ šo užnugarį. Grupei buvo duotas uždavinys žvalgyti priešo jėgas, minuoti kelius, sprogdinti ir padeginėti sandėlius, truk­ dyti priešo kariuomenės transporto eismą, fronto aprūpinimą žmonėmis, ginklais ir maisto produktais 11 12. L. Bakutis atsiminimuose rašo, kad lietuviai komjaunuoliai, kurie mokėsi specialiojoje mokykloje Pamaskvėje, jiems pa­ tiems prašant, buvo pasiųsti į priešo užnugarį, iš kur sėkmin­ gai sugrįžo, parnešdami žvalgybinių žinių13. Kautynėse prie Maskvos viena lietuvių komjaunuolių grupė pateko į prasiver­ žusių priešo tankų kryžminę ugnį. Mūšyje su pranašesnėmis priešo jėgomis žuvo 14 lietuvių komjaunuolių, iš jų A. Kal­ velis, F. Misionis, K. Pocius, P. Lisauskas, P. Mickus, J. Jur­ gelaitis ir kt.14 1942 metų pabaigoje—1943 metų pradžioje prie Volgos įsiliepsnojo didelės kautynės, kurios baigėsi reikšminga Rau­ donosios armijos pergale. Kautynėse prie Volgos dalyvavo ir lietuvių tautos atstovai. Vilnietis J. Olšauskas, savanoriu stojęs į Raudonąją armiją, už pasižymėjimą kautynėse prie Volgos buvo apdovanotas dviem medaliais ir priimtas į par­ tiją I5. Kauno universiteto studentas K. Vaitkevičius 1941 metais atvyko praktikai į Rybinsko hidroelektrinės statybą. 1942 me­ tų pradžioje jis savanoriu įstojo į Raudonąją armiją ir baigė jaunesniųjų vadų mokyklą. K. Vaitkevičiaus vadovaujamas kulkosvaidininkų būrys pasižymėjo kautynėse tarp Krasnyj Oktiabr gyvenvietės ir „Barikady" („Barikados") fabriko. Bū­ rys savo gynybos ruože atrėmė visus hitlerininkų bandymus prasiveržti prie Volgos. 1943 m. vasario mėn. K. Vaitkevi­ čius dalyvavo mūšiuose, vaduojant Rostovą. K. Vaitkevičiaus vadovaujamas žvalgų būrys pirmasis įsiveržė į geležinkelio stotį ir paėmė pasiruošusį išvykti priešo traukinį su karine 11 12 13 14 1S

„LKP istorijos klausimai", t. 3, V., 1963, p. 86. Žygiai, apkasai, atakos, p. 93—102. L. Bakutis, Per liepsnojančią žemę, V., 1961, p. 74—84. Lietuvos komjaunimas, V., 1962, p. 328. „Tiesa, 1963.II.3.

technika. Kariai 6 paras atmušinėjo įnirtingas priešo kontrata­ kas stoties rajone 16. Lietuvos darbo žmonės įvairiuose Raudonosios armijos junginiuose dalyvavo mūšiuose prieš hitlerinius grobikus prie Leningrado, Volgos, Smolensko, Kursko lanke, vadavo Novočerkaską, forsavo Doną, Dnestrą, Lovatę, kovėsi RTFSR, Uk­ rainos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos ir Lietuvos tarybinėse respublikose. Kovose prieš hitlerinius grobikus aktyviai dalyvavo Rau­ donosios armijos vadai, politiniai darbuotojai ir raudonarmie­ čiai lietuviai, kurie nuo seniau gyveno kitose tarybinėse respublikose. Karo metais nemažas būrys lietuvių tęsė tarnybą Raudo­ nojoje armijoje. Tarp jų buvo karininkai V. Tolkevičius, S. Staškevičius, M. Cijūnėlis, V. Dmuchovskis, P. Juškevičius, K. Savičius, J. Stankūnas, K. Stasiulis, E. Kušneris, B. Andriu­ šis ir daugelis kitų. Gen. Itn. V. Juškevičiaus vadovaujama 22-osios, vėliau 31-osios armijų kariuomenė dalyvavo kautynėse prie Smolens­ ko, Maskvos, įnirtingai kovėsi dėl Kalinino išvadavimo. Pik. J. Žiburkus karo pradžioje dirbo Gorkio zenitinės ar­ tilerijos mokyklos viršininko pavaduotoju. Nuo 1942 m. sau­ sio mėn. jis buvo paskirtas 28-osios armijos priešlėktuvinės gynybos viršininku. Karo pradžioje šaulių pulkui vadovavo J. Blaževičius. Jo vadovaujamas pulkas ypač pasižymėjo kautynėse prie Vol­ gos. J. Blaževičius buvo paskirtas divizijos vadu. Karui prasidėjus, į frontą pasiprašė S. Kirovo karo medi­ cinos akademijos katedros vedėjas prof. S. Banaitis. Jis buvo 3-ojo Baltarusijos fronto vyr. chirurgu. Dėstytojais karo akademijose dirbo generolai V. Vitkaus­ kas, F. Baltušis-Žemaitis, V. Karvelis, A. Čepas, pik. Ą. Sut­ kus. Dėstytojais įvairiose šalies karo mokyklose dirbo pik. A. Urbšas, majorai A. Raugelė, A. Svičiulis, kpt. A. Kęselis, Itn. V. Rimas ir daugelis kitų Raudonosios armijos karininkų lietuvių. Lietuviai už žygdarbius gavo aukštus Tarybinės vyriausy­ bės apdovanojimus. 1943 m. lapkričio 5 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pre­ zidiumo įsaku už nuopelnus, organizuojant pervežimus gele­ žinkeliais ir geležinkelių ūkio atstatymą sunkiomis karo meto ♦ ♦ ♦ 16 «Советская Литва», 10.11.1960.

sąlygomis, buvo suteiktas Socialistinio darbo didvyrio vardas pplk. P. Maksvyčiui17. Tai buvo pirmasis lietuvis, gavęs šį aukštą apdovanojimą. Taigi Didžiojo Tėvynės karo laikotarpiu, iki Tarybų Lie­ tuvos išvadavimo, lietuvių tautos sūnūs kovėsi prieš hitleri­ nius grobikus, būdami įvairių ginklo rūšių kariuomenės da­ liniuose, ir dalyvavo visose pagrindinėse Didžiojo Tėvynės karo operacijose.

&

17 «Красная звезда», 6.VI.1943,

4^

V. Lietuvos TSR gyventojų veikla tarybinėje užfrontėje

1. LIETUVOS TSR GYVENTOJŲ EVAKUACIJA, JŲ APGYVENDINIMAS IR APSKAITA

Hitlerinei kariuomenei sparčiai veržiantis pirmyn, Lietuvos KP(b) CK ir vyriausybei iškilo uždavinys ne tik mobilizuoti tautą kovai su priešu, bet ir evakuoti gyventojus bei verty­ bes į šalies gilumą. Kaune buvę Lietuvos KP(b) CK ir vyriausybė ėmėsi organi­ zuoti gyventojų evakuaciją į šalies gilumą. Iš Kauno buvo iš­ siųsta keletas ešelonų su partinių, tarybinių darbuotojų ir karių šeimomis, dokumentais ir Valstybinio banko verty­ bėmis ’. Tarybinis Kauno aktyvas buvo evakuojamas miesto autotransportu, partiniai ir tarybiniai darbuotojai išvyko į to­ liau nuo fronto esančias šiaurės Lietuvos apskritis. Partinių bei tarybinių darbuotojų ir kitų aktyvistų grupės organizuotai traukėsi į šalies gilumą iš Alytaus, Trakų, Rasei­ nių, Jonavos, Kėdainių, Ukmergės, Telšių, Zarasų, Akmenės, Šeduvos, Šiaulių, Papilės, Panevėžio, Pasvalio, Biržų, Rokiškio, Kauno, Vilniaus ir kitų Tarybų Lietuvos miestų, apskričių, valsčių. Lietuvos KP(b) CK stengėsi, kad evakuacija būtų geriau or­ ganizuota. Velikije Lukuose, Sebeže, Penzoje buvo įsteigti tar­ piniai punktai, iš kurių žmonės buvo organizuotai siunčiami į tolimesnius šalies rajonus. Evakuacija iš Lietuvos vyko sunkiomis sąlygomis. Hitlerinei kariuomenei sparčiai veržiantis pirmyn, nebuvo laiko nei galimybių evakuoti daugiau respublikos žmonių ir materialinių vertybių. Daugelis gyventojų į šalies gilumą trau­ kėsi patys, tačiau jų diduma buvo hitlerinės kariuomenės at­ kirsti ir evakuotis nespėjo. Be to, trūko transporto. * PA, f. 1771, ap. 16, b. 65, I. 1.

1941 m. liepos 15 d. į Penzą atvyko pirmasis evakuotųjų iš Kauno ir Vilniaus ešelonas 2. Sąjunginės vyriausybės nurodymu dauguma traukinių, vy­ kusių į šalies gilumą su Lietuvos gyventojais, buvo pasiųsta į Penzą. 1941 m. liepos 21 d. čia atvyko ešelonas Nr. 19, su­ formuotas Kaune. Jame buvo 638 žmonės iš Kauno, 191 — iš Vilniaus3, taip pat — iš Marijampolės (dabar Kapsukas), Vil­ kaviškio, Šakių, Alytaus ir kitų vakarinės Lietuvos vietovių. Čia atvyko būrys valstybinių įstaigų darbuotojų, gydytojų, mokytojų, darbininkų, valstiečių; iš viso apie 1500 žmonių4. Lietuvos TSR gyventojai į Penzą ir srities rajonus atvykdavo ešelonais ir pavieniui iki 1941 m. spalio mėnesio 5. Beveik visi Lietuvos TSR vyriausybės nariai evakavosi au­ totransportu maršrutu Kaunas—Daugpilis—Sebežas—Velikije Lukai—Pustoška—Rževas. Iš Rževo dauguma jų išvyko trau­ kiniais į Penzą, kiti — į Maskvą 6. Nemažai Lietuvos gyventojų atsidūrė ir kituose miestuose — Saratove, Kuibyševe, Gorkyje, Kirove ir kitur. Kiti pateko į Užkaukazės respublikas ar net j Tolimuosius Rytus, Sibirą. Nemaža jų, artėjant žiemos šalčiams, išvyko į Vidurinės Azi­ jos respublikas, į Taškentą, Frunzę, Alma Atą, Ašchabadą ir kitur. Evakuotų Lietuvos TSR gyventojų ryšių centru tapo TSRS sostinė Maskva. Čia, Vorovskio gatvėje Nr. 24, dirbo Lietu­ vos TSR nuolatinė atstovybė prie TSRS Liaudies Komisarų Ta­ rybos. Į Maskvą atvyko LKP (b) vadovybė ir respublikos vy­ riausybė — A. Sniečkus, J. Paleckis, M. Gedvilas, K. Preikšas, I. Meskupas-Adomas, A. Guzevičius ir kiti. Tačiau padėtis frontuose kasdien sunkėjo. Hitlerinė kariau­ na artėjo prie Maskvos. Žmones, kurie nedalyvavo miesto gynyboje ir nedirbo fabrikuose, TSRS vyriausybė evakavo iš Maskvos. Sąjunginės vyriausybės nurodymu į Penzą išsikėlė ir Lietuvos KP (b) CK, LLKJS CK bei respublikos vyriausybė. Penzoje apsigyveno rašytojai, tarnautojai, darbininkai. Tautų draugystės pavyzdys buvo evakuotųjų iš Lietuvos apgyvendinimas ir įdarbinimas. Karo pradžioje, iki 1942 metų žiemos, evakuotųjų apgyvendinimu ir įdarbinimu rūpinosi eva­ kuacijos punktai, gyventojų perkėlimo skyriai, evakavimo ko-♦— 2 Penzos srities valstybinis archyvas (toliau — PSVA), f. 566, ар. 1, b. 30, 1. 1—8. 3 Ten pat, b. 24, I. 1—23. 4 Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, p. 647. 5 PSVA, f. 566, ар. 1, b. 20, 1. 10; b. 29, 1. 23. 6 E. Bilevičius, Nemunas grįžta į savo vagą, V., 1963, p. 51—52.

misijos ir vietiniai partiniai bei tarybiniai organai. Labai nuo­ širdžiai evakuotuosius sutikdavo vietiniai gyventojai. 1941 m. liepos 29 d. VKP(b) Penzos srities komiteto biuras, dalyvaujant Lietuvos KP (b) CK biuro naliams A. Sniečkui, I. Meskupui, J. Paleckiui, K. Preikšui ir VKP(b) CK bei TSRS LKT įgaliotiniui Lietuvos TSR N. Pozdniakovui, priėmė nuta­ rimą dėl evakuotų iš Lietuvos TSR komunistų, komjaunuolių ir kitų piliečių apskaitos, apgyvendinimo, įdarbinimo ir ma­ terialinio aprūpinimo 7. 1941 m. gruodžio 26 d. VKP(b) Penzos srities komiteto biu­ ras vėl priėmė nutarimą dėl evakuotų gyventojų įdarbinimo ir buitinio aprūpinimo8. Jame buvo numatyta daug svarbių priemonių, padėjusių evakuotiesiems geriau įsikurti ir įsijung­ ti į gamybą. Panašiai buvo ir kitose vietose. Evakuotaisiais rūpinosi vie­ tinės partinės organizacijos, tarybiniai organai ir vietos gy­ ventojai. Antai VKP(b) Ciuvašijos ATSR srities komiteto biu­ ras dažnai svarstė klausimus dėl evakuotųjų apgyvendinimo, įdarbinimo ir materialinio aprūpinimo 9. Lietuvos gyventojai buvo apgyvendinti atskiruose butuo­ se arba prie vietinių gyventojų šeimų, gavo maisto korteles, šiltų drabužių. Lietuvos KP (b) CK ir vyriausybė, grįžę į Maskvą, turėjo geresnes galimybes toliau rūpintis evakuotųjų reikalais. 1942 m. vasario 21 d. LKP (b) CK biuras svarstė klausimą dėl piliečių, evakuotų iš Lietuvos TSR, aprūpinimo. Išklausęs Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko M. Gedvilo pranešimą, biuras nutarė prie LKT sudaryti komisiją (J. Vaišnoras, N. Gri­ dinas, M. Gregorauskas, J. Laurinaitis, V. Vazalinskas) ir pa­ vesti jai rūpintis evakuotų gyventojų apskaita, įdarbinimu ir materialinės paramos teikimu. Į sąjungines respublikas, kraš­ tus ir sritis nuolat rūpintis evakuotųjų reikalais buvo išsiųsta 17 Lietuvos TSR LKT įgaliotinių 10. Įgaliotiniai respublikose ir srityse turėjo einamąsias są­ skaitas Valstybinio banko skyriuose ir vietoje teikdavo ma­ terialinę paramą evakuotiems piliečiams. Be to, jų žinioje ♦ ♦ ♦ 7 PSPA, f. 148, ар. 1, b. 57, 1. 153. 8 PSPA, f. 37, ар. 1, b. 1640, 1. 285—276; Пензенская партийная органи­ зация в годы Великой Отечественной войны (1941—1945), Сборник доку­ ментов, Саратов, 1964, стр. 60—61. 9 Partinis archyvas prie partijos Ciuvašijos srities komiteto (toliau — CSPA), f. 1, ap. 65, b. 160, 1. 11; ap. 44, b. 105, 1. 243; ap. 86, b. 46, 1. 112— 157; b. 51, 1. 69—86. 10 „Tarybų Lietuva", 1943.11.7.

buvo ir prekių fondai. Kartu su vietiniais partiniais, tarybiniais ir ūkiniais organais jie spręsdavo evakuotųjų apgyvendinimo, įdarbinimo ir materialinio aprūpinimo klausimus. Įgaliotiniai rūpinosi ir kultūriniais jų poreikiais, aprūpindavo juos lietu­ viška spauda, informuodavo apie padėtį okupuotoje Lietuvo­ je, apie partijos ir vyriausybės priemones, organizuojant lie­ tuvių tautos kovą prieš fašizmą. Liaudies Komisarų Tarybos įgaliotiniai buvo tarpininkai tarp evakuotų Lietuvos TSR gyventojų ir respublikoš vyriau­ sybės bei vietinių organų. Lietuvos TSR piliečių apskaita prasidėjo tuoj po evakua­ cijos. Tai buvo sunkus darbas, nes evakuotieji kėlėsi iš vie­ tos į vietą. Daugiausia evakuotųjų iš Lietuvos buvo apsigyve­ nę Penzos srityje — apie 2000 žmonių, Jaroslavlio — daugiau kaip 400, Ivanovo — 717, Ciuvašijos ATSR — 800 ir kt. Prasi­ dėjus 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos formavimuisi, daug evakuotųjų susitelkė Gorkio srityje. 1942 metų pabaigoje čia gyveno 2162 žmonės H, neskaitant Lietuviškosios divizijos karių. 1942 m. rugpiūčio mėn. buvo baigta pirmoji evakuotų žmo­ nių apskaita. Iš Lietuvos evakavosi 22 671 žmogus 12. Duome­ nis Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybai pateikė eva­ kuacijos punktai ir sričių bei respublikų gyventojų perkėlimo skyriai. Toliau skaičiuojant, pasirodė, kad šie duomenys ne­ tikslūs, nes 1941 metų rudenį ir žiemą evakuotieji masiškai kėlėsi iš vienos srities ar respublikos į kitą, ieškodami savo šeimų, geresnių gyvenimo sąlygų. 1942 m. liepos mėn. LKT įgaliotiniai kartu su vietiniais val­ džios organais pradėjo evakuotų Lietuvos gyventojų perre­ gistravimą. Į apskaitos kartoteką buvo įrašomas kiekvienas asmeniškai. Remdamasi kartoteka, Lietuvos TSR vyriausybė galėjo operatyviau vadovauti kadrams, tikslingiau skirstyti lėšas materialinės paramos reikalingiems žmonėms. 1943 metų pavasarį įgaliotiniai apskaitos duomenis pateikė Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybai. Pagal šios apskaitos duomenis, iš Lietuvos TSR evakavosi į šalies gilumą apie 20 tūkst. Lietuvos TSR piliečių. Tačiau ir šie duomenys dar nebuvo pilni. Lietuvos KP (b) CK ataskaitoje VKP(b) CK pripažino, kad „evakuotų apskaita nė­ ra tiksli, nes iki paskutiniųjų dienų dar išaiškėja nesurašytų Lietuvos TSR piliečių". Galutinės evakuotų respublikos gyven♦ ♦ ♦ 11 Gorkio srities valstybinis archyvas (toliau — GSVA), f. 5344, ар. 1, b. 561, 1. 1—200. 12 PA, f. 4421, ap. 2, b. 6, 1. 15.

tojų apskaitos taip ir nepavyko sudaryti. Šį darbą atlikti truk­ dė karo sąlygos. Lietuvos KP (b) Centro Komitetas ir Liaudies Komisarų Ta­ ryba didelį dėmesį skyrė evakuotų piliečių materialinei padė­ čiai gerinti. Šiam reikalui Lietuvos KP (b) CK ir LKT panaudo­ jo 2 765 264 rublius 13. Iš šių lėšų pirmaisiais karo metais buvo išmokėta 5255 žmonėms 1076,5 tūkst. rb pašalpų ir atlyginimo (už 1941 m. birželio antrąją pusę), 355 tūkst. rb buvo išskirta pašalpoms 1041 Lietuviškosios divizijos karių šeimaiI4. 1942 metais 2891 evakuota šeima gavo pašalpų 428 729 rb ir 2782 karių šeimos — 831 254 rublius. Be to, 1742 darbuotojai, kaip atlyginimą už 1941 m. birželio antrąją pusę, gavo 232 038 rublius. Taigi 1942 metais evakuotiems Lietuvos piliečiams bu­ vo išmokėta 1 492 022 rubliai15. 1943 metais jiems buvo suteik­ ta 1 mln. rb pašalpa, 1944 metais — 400 tūkst. rublių 16. Eva­ kuotųjų šeimoms buvo išmokamos vienkartinės pašalpos: po 300 rublių šeimai, o karių šeimoms — po 800 rublių. Be piniginės paramos, evakuotieji piliečiai buvo aprūpina­ mi maisto produktais ir pramoninėmis prekėmis. Iš viso 1942 metais evakuotiems Lietuvos gyventojams bu­ vo išskirta pramoninių prekių už 1680 tūkst. rb, vidutiniškai po 160 rb žmogui. Remdamasi TSRS Liaudies Komisarų Tarybos 1942 m. sau­ sio 23 d. nutarimu „Dėl vaikų, netekusių tėvų, globos", Lietu­ vos TSR vyriausybė įsteigė 7 vaikų namus evakuotiems iš Lietuvos vaikams. 1943 metų vasarą juose gyveno jau 787 vaikai17. Vaikų namus išlaikė valstybė. Juos šefavo kaimy­ niniai kolūkiai. 2. LIETUVOS KP(b) CK IR VYRIAUSYBES VEIKLA EVAKUACIJOJE

Lietuvos TSR vadovaujančios centrinės įstaigos, evakuaci­ joje pirmąjį karo pusmetį normaliai dirbti negalėjo, tačiau savo veiklos jos nenutraukė. Į Tarybų Sąjungos gilumą spėjo evakuotis beveik visi LKP (b) CK sekretoriai ir biuro nariai, taip pat 47 Centro Komiteto narių dauguma, 16 kandidatų į CK narius ir 11 Revizijos komisijos narių. ♦ 13 14 ,s “ 17

PA, Ten Ten Ten Ten

f. 1771, ap. 1771, b. 40, 1. 281—283. pat. pat, b. 42, 1. 373—374. pat, 1. 457—459. pat, 1. 380.

Lietuvos KP (b) CK biuras karo pradžioje evakavosi į Penzą, tačiau ten pilnai išvystyti savo veiklos negalėjo, nes ne­ turėjo ryšių su VKP(b) CK ir TSRS vyriausybe. Todėl jau 1941 m. rugpiūčio 28 d. Maskvoje buvo sudaryta vadovaujanti 7 žmonių grupė (A. Sniečkus, N. Pozdniakovas, J. Paleckis, M. Gedvilas, L Meskupas, A. Guzevičius, N. Gridinas) su LKP (b) CK teisėmis, kuri sprendė visus to meto klausimus L Nuo 1942 m. vasario mėn. Maskvoje vėl pradėjo darba LKP(b) CK biuras. 1942 metų pradžioje Maskvoje jau dirbo Lietuvos KP (b) CK, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, Liaudies Komisarų Taryba ir Lietuvos LKJS CK. Šios įstaigos vadovavo ginkluo­ tai lietuvių tautos kovai Tėvynės karo frontuose ir priešo už­ nugaryje, evakuotų lietuvių darbui tarybinėje užfrontėje. LKP (b) CK vadovavo evakuacijoje buvusių kūrybinių organi­ zacijų (rašytojų ir dailininkų sąjungos, lietuviškųjų radijo lai­ dų redakcija, valstybiniai meno ansambliai), Valstybinės lei­ dyklos darbui, periodinei Spaudai ir t. t. Buvo ruošiami kadrai pogrindinei veiklai okupuotoje Lietuvoje ir darbui po jos iš­ vadavimo, palaikomi ryšiai su pažangiaisiais Amerikos lietu­ viais. Ypač daug dėmesio buvo skiriama darbui okupuotoje Lietuvoje. Per radiją, spaudą, atsišaukimus, pogrindines par­ tines ir komjaunimo organizacijas bei partizanus buvo demas­ kuojami okupantų ir jų pakalikų — lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų — grobikiški lietuvių tautos sunaikinimo planai, mobilizuojama lietuvių tauta kovai prieš hitlerinę Vokietiją. Karo pradžioje 79 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų dauguma evakavosi į Tarybų Sąjungos gilumą. Iš 1941 m. sausio 12 d. išrinktų TSRS Aukščiausiosios Tarybos 35 deputatų 34 taip pat spėjo pasitraukti. Iš pradžių Penzoje, vėliau Maskvoje veikė Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas (pirmininkas J. Paleckis), karo metais vykdęs Aukščiausiosios Tarybos funkcijas. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo kompe­ tencijai priklausė liaudies ūkio plano ir biudžeto tvirtinimas, amnestijos ir malonės suteikimas Lietuvos TSR piliečiams, įsa­ kų leidimas, Lietuvos TSR atstovavimo tarptautiniuose santy­ kiuose nustatymas, Lietuvos TSR vyriausybės — Liaudies Ko­ misarų Tarybos — sudarymas bei jos veiklos kontrolė ir kiti klausimai. 1942 m. rugsėjo 20 d. Maskvoje įvyko Lietuvos TSR Aukš­ čiausiosios Tarybos deputatų susirinkimas. Buvo apsvarstyti ♦ ♦ 1 Ten pat, ap. 1771—16, b. 57, 1. 6.

du klausimai: 1) deputatų žodis kovojančiai Lietuvai ir 2) Lie­ tuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos ataskaita2. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų susirinki­ mas priėmė kreipimąsi į Lietuviškosios divizijos karius ir vadus. Praėjus trejiems metams po Lietuvos TSR didžiosios dalies išvadavimo, 1944 m. rugpiūčio 29 d. Vilniuje įvyko Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesija, kuri patvirtino karo me­ tais priimtus įsakus ir kitus dokumentus. Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Taryba, sudaryta 1940 m. rugpiūčio 24—25 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu, veikė iki 1946 m. kovo mėn., kol buvo pertvarkyta į Ministrų Tarybą. Karo pradžioje LKT pirmininkas M. Gedvilas, jo pavaduo­ tojai S. Brašiškis, J. Mikėnas ir J. Vaišnoras, 28 liaudies ko­ misarai, valstybinių komitetų ir kitų centrinių įstaigų, lygių liaudies komisariatams, vadovai ir jų pavaduotojai evakavosi į šalies gilumą. Pirmaisiais karo mėnesiais LKT veikė Penžoje, o nuo 1942 metų pradžios — Maskvoje. Evakuacijoje išleisti Liaudies Komisarų Tarybos nutarimai ir potvarkiai daugiausia lietė evakuotų Lietuvos piliečių veik­ lą ir gyvenimą bei jų kovą prieš hitlerinius okupantus. Svar­ bią vietą užėmė pasiruošimas darbui po Lietuvos išvadavimo. Evakavęsi iš respublikos, kai kurie liaudies komisariatai iki 1944 metų pradžios laikinai sumažino arba visai nutraukė sa­ vo darbą. Iškilusius klausimus LKT spręsdavo savo posėdžiuo­ se, per įgaliotinius vietose. Lietuvos TSR LKT pirmininko pavaduotojas J. Vaišnoras ėjo ir LTSR LKT atstovo prie TSRS LKT pareigas, prekybos liaudies komisaras M. Gregorauskas buvo jo pavaduotojas. Mėsos ir pieno pramonės liaudies komisaras J. Laurinaitis dir­ bo komisijos evakuotųjų reikalams pirmininku. Tarybiriių ūkių liaudies komisaras V. Vazalinskas ir einantis komunalinio ūkio liaudies komisaro pareigas V, Astafjevas jau 1943 metais pradėjo ruošti projektus Lietuvos TSR atstatymui. To meto sąlygomis, kai evakuoti iš Lietuvos žmonės bu; vo išsiblaškę po visą Tarybų Sąjungą, o geležinkeliai ir kitos susisiekimo priemonės pajungtos fronto reikalams, Liaudies Komisarų Tarybai buvo labai sunku palaikyti ryšius. Tiesio­ ginė bendravimo priemonė buvo paštas. Evakuacijos komisiją, Liaudies Komisarų Tarybos reikalų valdyba, kurioje tedirbo keli darbuotojai, kasdien gaudavo šimtus laiškų. Tuose laiškuo­ 2 Ten pat, ap. 1771, b. 41, 1. 103.

se ir pareiškimuose atsispindėjo evakuotų žmonių reikalai. LKT evakuacijos komisija vien per 1942 metus gavo apie 5 tūkst. laiškų ir pareiškimų, o per 1943 metų pirmąjį pusme­ tį—1250 laiškų. Ir į visus juos reikėjo atsakyti. Vidutiniškai per mėnesį interesantams buvo išsiunčiamos 184 telegramos3. Liaudies Komisarų Taryba daug reikšmės skyrė propagan­ diniam darbui. Vyriausybės nariai redagavo laikraščius, rašė straipsnius spaudai ir radijui, skaitė pranešimus per radiją, rengė paskaitas gyventojams, Lietuviškosios divizijos kariams, partinių, tarybinių, komjaunimo darbuotojų ir kitokių kursų klausytojams, parašė keliolika publicistinių knygų, siuntė sa­ vo kūrinius į pažangiųjų JAV lietuvių spaudą. Liaudies Komisarų Taryba daug nuveikė, ruošdama kad­ rus darbui po Lietuvos išvadavimo. Nuo 1943 metų liaudies komisariatų darbuotojai ir ūkinis aktyvas dirbo paruošiamuo­ sius darbus respublikos ūkio ir kultūros atstatymui4. 1944 m. sausio 25 d. Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu vėl pradėjo veikti 22 liaudies komisariatai ir centrinės įstai­ gos, buvo komplektuojamas komisariatų darbuotojų aparatas darbui išvaduotoje Lietuvoje. Užfrontėje veikė ir komjaunimo organizacijos. 1942 m. bir­ želio 23 d. Lietuvos KP(b) CK biuras svarstė klausimą „Apie Lietuvos LKJS CK darbą". Nutarta patvirtinti LLKJS CK biu­ rą iš 5 asmenų: F. Bieliausko, M. Bordonaitės, E. Mieželaičio, J. Narkevičiūtės ir V. Kliuko 5. LKP(b) CK biuras savo nutari­ me numatė Lietuvos komjaunimo veiklos gaires karo laiko­ tarpiu. Nuo 1942 m. kovo mėn. LLKJS CK aparate jau dirbo 6 žmonės, vėl vyko biuro posėdžiai ir kiti kolektyvinio vado­ vavimo renginiai. LLKJS CK darbui nuolat vadovavo LKP(b) CK ir VLKJS CK; buvo palaikomi ryšiai su Lietuvos TSR LKT ir kitomis valstybinėmis ir kūrybinėmis organizacijomis, esan­ čiomis tarybinėje užfrontėje, vedama komjaunuolių apskaita. Svarbiausia Lietuvos komjaunimo veiklos kryptis buvo ko­ va prieš vokiškuosius grobikus. Komjaunimas visur buvo pir­ mosiose kovotojų gretose. LKP (b) CK nurodžius, LLKJS CK rinko vadovaujančius komjaunimo darbuotojus, ruošė juos pogrindiniam komjauni­ mo darbui specialiosiose mokyklose ir siuntė į okupuotą Lie­ tuvą. ♦

♦

3 Ten pat, ap. 1771—16, b. 104, 1. 5. * Ten pat, ap. 1771, b. 42, 1. 371. 5 Ten pat, b. 40, 1. 237—238.

Lietuvos KP (b) CK ir respublikos vyriausybei betarpiškai vadovaujant, evakuotieji plačiai įsijungė į patriotinį sąjūdį, aukodami savo santaupas Raudonajai armijai stiprinti. Ypač daug dovanų ir pinigų buvo surinkta 1943 metų ru­ denį Spalio revoliucijos 26-ųjų metinių proga. Maskvoje gy­ venantys lietuviai paaukojo daugiau kaip 8 tūkst. rb, Jaroslavlio srityje — 14 480 rb, Novosibirsko ir Sverdlovsko srity­ se— po 6 tūkst. rublių. Gautos nemažos sumos iš Kirovo ir Penzos sričių, Totorijos ATSR, Kazachijos TSR ir kitų vietų. Iš viso evakuotieji lietuviai surinko apie 60 tūkst. rb (tuome­ tine pinigų verte), už kuriuos buvo nupirkta kariams do­ vanų. Vidurinėje Azijoje, Kuibyševo ir Kirovo srityse gyvenę lietuviai nusiuntė kariams maisto produktų 6. Evakuoti iš Lietuvos darbo žmonės, kariai ir inteligentija iš savo lėšų surinko pusantro milijono rublių lėktuvų eskad­ rilei „Tarybų Lietuva“ pastatyti 7. Daugelis lietuvių atiduodavo beveik visas savo santaupas. Kuibyševe gyvenę lietuviai per kelias dienas paaukojo 14 605 rb, Novosibirske—17 tūkst. rb, Penzoje— 13 205 rb8, Jaroslavlio srityje — 9,5 tūkst. rb, Maskvos lietuvių kolonija 115 tūkst. rb9 ir t. t. Kuibyševo gamyklų, šefavusių Lietuviškąjį junginį, darbininkai eskadrilės statybai surinko 50 tūkst. rub­ lių. Saratovo srities Jeršono rajono vietinių lietuvių, buvusių tremtinių ainių, kaimas Ciornaja Padina paaukojo 20 tūkst. rublių. Tautiečiai šia proga pareiškė: „Mes negalime likti ramūs, kai hitlerininkai trypia mūsų prosenelių žemę" 1011 . 1943 m. vasario 20 d. viename iš TSRS aerodromų „Tarybų Lietuvos" eskadrilė iš 10 lėktuvų buvo iškilmingai perduota lakūnams. Vien tiktai mūšiuose prie Oriolo 1943 metų vasarą šios eskadrilės lakūnai per 11 dienų numušė 30 priešo lėktuvų. Tarybiniai lakūnai šios eskadrilės lėktuvais mušė hitlerininkus Rusijos, Baltarusijos ir Lietuvos padangėje. Be evakuotų lietuvių, 16-osios Lietuviškosios šaulių divizi­ jos karius šefavo ir kiti broliškų respublikų darbo žmonės. Lietuvos KP(b) CK pavedė Liaudies Komisarų Tarybos įga­ liotiniui Ciuvašijos ATSR B. Morkūnui organizuoti maisto pro­ duktų Lietuvos kariams ir partizanams rinkimą iš vietos gyventojųH. LKP(b) įgaliotinis B. Morkūnas šiuo klausimu 6 „Tiesa", 1943.XI, Nr. 31. 7 „Tėvynė šaukia", 1943.1.29. 8 „Tarybų Lietuva", 1943.1.13; 1943.П.7. 9 „Tarybų Lietuva", 1943.П.7. 10 „Tarybų Lietuva", 1943.IV.15. 11 CSPA, f. 11, ap. 11, b. 114, 1. 92.

kreipėsi į VKP(b) Ciuvašijos srities komitetą ir Liaudies Ko­ misarų Tarybą12. 1942 m. gruodžio 30 d. VKP(b) Ciuvašijos srities komiteto biuras nutarė šefuoti ir Lietuviškąją diviziją. Biuras pasiūlė Jadrino, Šumerlino, Alikovskio, Krasnočetaisko ir Sovetsko rajonams užmegzti ryšį su Lietuviškosios divizijos kariais ir vadais, organizuoti dovanų siuntimą į frontą 13. Di­ vizijos kariai gavo 16 t miltų, mėsos, medaus, sviesto, tabako, daržovių ir kitų produktų 14. Lietuvos KP (b) CK sekretorius A. Sniečkus padėkos tele­ gramoje VKP(b) Ciuvašijos srities komiteto sekretoriui Carikovui pranešė, kad dovanos gautos divizijos karių įnirtingų mūšių prieš vokiškuosius okupantus metu. LKP (b) CK, LKT, divizijos karių ir vadų vardu A. Sniečkus nuoširdžiai padėkojo šefams už dovanas ir rūpinimąsi kariais15. . Lietuviškajai divizijai vaduojant Baltarusiją, čiuvašų dele­ gacija atvyko į Nevelio mūšių rajoną. Nuvažiavę 1200 km traukiniu ir 250 km arkliais, Ciuvašijos pasiuntiniai A. Fadejeva,' A. Juchtinova, A. Kubaševas ir L Žukovas atvežė čiu­ vašų tautos linkėjimus ir dovanų. Divizijos kariams jie įteikė 2 t mėsos, 700 kg dešrų, 400 kg sviesto, 450 kg medaus, 200 kg cukraus, 300 kg tabako, 8500 kiaušinių, 9 t kvietinių miltų, kelias tonas daržovių, vyno ir kitų produktų 1G. ! Broliškos Ciuvašijos pasiuntiniai aplankė pik. V. Motiekos dalinio pirmąsias linijas ir matė, kaip kaunasi lietuviai. Dele­ gatai papasakojo kariams, kaip jie padeda frontui. 1943 metais, nuo rugsėjo 23 iki spalio 18 d., 16-osios Lie­ tuviškosios šaulių divizijos delegacija viešėjo Ciuvašijoje. Jie aplankė 34 kolūkius, 7 fabrikus, 3 ligonines, 7 vaikų darželius, 2 mokyklas ir Jadrino rajone gyvenusius evakuotus lietuvius. Susitikimuose su Ciuvašijos darbo žmonėmis delegatai papa­ sakojo apie divizijos karinius veiksmus fronte; Ciuvašijos darbininkai ir kolūkiečiai kalbėjo, kaip jie dirba užfrontėje, aprūpindami Raudonąją armiją. Jaudinantis buvo karių dele­ gacijos susitikimas su Jadrino rajone gyvenusiais lietuviais. Į susirinkimą atvyko 130 lietuvių. Beveik visi jie Lietuviškame junginyje turėjo giminių ir pažįstamų, džiaugėsi ir didžiavosi šlovingais lietuvių karių žygiais. Po širdingų susitikimų, kuriuose dalyvavo Ciuvašijos ATSR LKT pirmininkas, VKP(b) Ciuvašijos srities komiteto sekreto♦ ♦ ♦ 12 13 14 15 16

CSPA, f. Ten pat, „Tarybų CSPA, f. Ten pat,

1, ap. 21, b. 64, 1. 200. ap. 86, b. 68, 1. 151. Lietuva", 1943.11.28. 1, ap. 11, b. 144, 1. 6. ap. 87, b. 47, 1. 192; ap. 11, b. 144, 1. 121.

riai ir kiti pareigūnai, karių delegacija išvyko atgal į jungi­ nį. Šia proga čiuvašai vėl surinko ir pasiuntė 3 vagonus dova­ nų lietuviams kariams ir vieną vagoną dovanų Lietuvos parti­ zanams i7. Taip bendraujant vis labiau tvirtėjo tautų draugystės ir proletarinio internacionalizmo jausmai, pasiryžimas nugalėti bendrą priešą — vokiškąjį fašizmą. 3. LIETUVOS TSR GYVENTOJŲ PASIAUKOJAMAS DARBAS užfrontėje

Didžiojo Tėvynės karo metais aprūpinti armiją karine technika ir maisto produktais buvo nelengva. Tačiau tarybi­ nėje užfrontėje dirbę gyventojai sugebėjo patenkinti Raudo­ nosios armijos reikmes. Tai ir sudarė užfrontės ir fronto vie­ nybę, visų valstybės jėgų susitelkimą prieš agresorius. TSKP atliko lemiamą vaidmenį, organizuodama ir nukreip­ dama tarybinę visuomenę karo metų užduotims vykdyti. Kartu su visomis Tarybų Sąjungos tautomis evakuotieji iš Lietuvos TSR taip pat atidavė visas jėgas tarybinio užnugario stiprinimui. Lietuvos KP (b) Centro Komitetas ir respublikos vyriausybė buvo svarbus centras, organizavęs darbininkų, valstiečių ir inteligentijos darbą tarybinėje užfrontėje. Evakuoti Lietuvos TSR gyventojai atsiliepė į partijos ragi­ nimą, prisitaikydami prie vietos sąlygų, dirbo bet kokį darbą, kad tik atneštų naudos Tėvynei. Nemažai evakuotų Lietuvos gyventojų dirbo įmonių ir ta­ rybinių ūkių direktoriais, kolūkių pirmininkais, partinių, vals­ tybinių ir komjaunimo įstaigų tarnautojais, mokytojais, gydy­ tojais ir t. t. Karo pradžioje vietinės pramonės liaudies komisaras M. Šumauskas vadovavo Penzos pieno kombinatui, maisto pramo­ nės liaudies komisaras E. Bilevičius — Penzos sirupo fabrikui, švietimo liaudies komisaro pavaduotojas J. Žiugžda dirbo Penzos srities DŽDT vykdomojo komiteto švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoju, Meno reikalų valdybos viršininkė M. Meškauskienė — Penzos srities DŽDT vykdomojo komiteto socialinio aprūpinimo skyriaus vedėja. Penzoje dirbo V. Va­ laitis, T. Jančaitytė, S. Pupeikis, P. Baltruška ir daugelis kitų Lietuvos TSR piliečių 17 ČSPA, f. 115, ap. 15, b. 4, 1. 28. 1 PSPA, f. 37, ар. 1, b. 833, 1. 1—42.

Apie 150 Lietuvos komjaunuolių rado darbo Nikolskio ra­ jono (Penzos sritis) stiklo gamykloje. Nikolske dirbo E. Mie­ želaitis, V. Mozūriūnas, H. Borisą, J. Aleksonis, M. Martynai tis ir kiti2. Penzos srityje dirbo V. Bernotėnas, P. Štaras, M. Marukas, J. Požėra. Čia jie pradėjo organizuotis kovai prieš fašizmą. Jonavos valsčiaus finansų inspektoriuš Paulauskas vadova­ vo Kalinino pramkombinatui3, Kostinas buvo Buguruslano pramkombinato direktoriumi. Siuvėja A. Jankauskienė dirbo Ivanovo srityje siuvėjų artelės gamybos vedėja4. S. Valova iš Rokiškio dirbo Gorkio srities Gorodeco prekybos kontoros planavimo-finansų skyriaus viršininke 5. Šiaulių konditerijos fabriko darbininkė O. Urnėžienė dir­ bo Semipalatinsko duonos kombinate meistre. „Duona fron­ tui!"— toks buvo kombinato darbuotojų šūkis. Jos vadovau­ jami darbininkai gamybos užduotis įvykdydavo 200 procentų6. Karagandos geležinkelio dirbtuvėse dirbo kauniečio Bal­ čiūno šeima. Balčiūnas išmokė 12 moterų tekintojomis, o pats savanoriu išėjo į frontą. Jo žmona, žmonos sesuo ir sūnus liko dirbtuvėse ir įvykdydavo po dvi išdirbio normas. Balčiū­ nienės sesuo Emilija išmoko rusų kalbą, baigė kursus ir tapo mašinisto padėjėja. Frunzėje, viename fabrike, dirbo V. Lukošius. Jis padarė keletą racionalizacinių patobulinimų spiralinių grąžtų gamy­ boje, dirbo už save ir išėjusius į frontą draugus, išdirbio nor­ mą įvykdydavo 340 procentų 7. Kai kuriuose šalies rajonuose susitelkė gana didelės Lietu­ vos gyventojų grupės. Viename Penzos fabrike dirbo 40 lie­ tuvių, Piostrovskos rajono kolūkyje — 80, vienoje Gorkio įmo­ nėje— apie 500 žmonių,— ir visi jie buvo geri darbininkai. Viena jų brigada įvykdydavo po 400—450 proc. išdirbio nor­ mos 8. Visur lietuvių darbą administracija gerai vertino 9. Stachanovietis P. Bogovičius geležinkelio depe Kazachsta­ ne įvykdė 600 proc. išdirbio normą, gavo garbės raštą ir dvi pinigines premijas. Rūdos gavėjas Zarauskas pasiekė 300 proc. išdirbio normą 10. Panevėžietis J. Buika Jaroslavlio srities Ču2 „Tiesa", 1967.VII.30. 3 „Tarybų Lietuva", 1943.11.15. 4 „Tarybų Lietuva", 1942.П.22. 5 GSPA, f. 76, ap. 1, b. 897, 1, 4. 6 „Tiesa", 1944.VIII.8. 7 „Tarybų Lietuva", 1942.XII.14. 8 Lietuvos TSR istorija, V., 1958, p. 431. 9 „Tarybų Lietuva", 1943.IX.15. 10 „Tiesa", 1942, Nr. 23.

chlomos rajono miškų pramonės ūkyje dirbo aviacines roges, kuriomis apsuptam Leningradui buvo pristatomas maistas ir šaudmenys11. Vairuotojas J. Masaitis iš Gorkyje buvusios Pabaltijo VRLK darbuotojų stovyklos buvę pasiųstas Į Gor­ kio aerodromo statybą, kurioje pasižymėjo kaip stropiau­ sias darbininkas !2. Raudonajai armijai reikėjo ne tik šiuolaikinių ginklų, šaudmenų, aprangos, bet ir maisto produktų. Kolūkinė valstietija nuo pat pirmųjų karo dienų nenu­ trūkstamai aprūpindavo armiją maisto produktais. Ir čia vy­ rus pakeitė moterys, seneliai ir paaugliai. Nepaisydami to, kad sumažėjo žemės ūkio technikos, transporto, arklių, kol­ ūkiečiai ir tarybinių ūkių darbininkai nuolat teikė valstybei ir armijai žemės ūkio produktus. Aprūpinti frontą ir visą šalį žemės ūkio produktais padėjo ir evakuoti Lietuvos gyventojai, iš kurių 2698 žmonės gyveno kaimuose 11 13. 12 Omsko srities Cerlako rajono „Buduščij gigant" („Busima­ sis gigantas") kolūkyje 26 lietuviai sudarė atskirą brigadą. Už pavyzdingą darbą vietos gyventojai su didele pagarba atsi­ liepdavo apie juos 14. Ošo srityje gyveno apie 30 lietuvių šeimų. Prie Ošo esan­ čiame tarybiniame ūkyje dirbo 20 lietuvių šeimų. Beveik iš kiekvienos šeimos po 1—2 žmones kovojo fronte, o jų šeimų nariai buvo pavyzdingi žemės ūkio darbininkai15. Šimtai vaikinų ir merginų, išmokę mechanizatorių specia­ lybės, sėkmingai dirbo laukuose. Omsko srityje, Uljanovo rajone, Kutka baigė traktorininkų kursus ir įvykdydavo normą 150—200 procentų 16. Mordovijos ATSR Dubionskio rajono tarybiniame ūkyje, baigę kursus, traktorininkais dirbo V. Tautkus iš Papilės, K. Varašinskas iš Panevėžio ir kiti lietuviai. 1942 m. birže­ lio mėn., baigę pavasario sėją ir vėl išvykdami į frontą, ku­ riame jie kovojo nuo pat pirmųjų karo dienų, už sėjos planų viršijimą ir kuro ekonomiją visi gavo po 2 tūkst. rb premi­ jos. Kirovo srities Kirovo kolūkyje dirbo buvęs Ispanijos pilie­ tinio karo internacionalinės brigados karys S. Talalis, Urbonas, Grikštas, Malinauskas ir kiti lietuviai. Jie įvykdydavo per 11 12 13 14 15 16

Lietuvos TSR MA Istorijos instituto biblioteka, R. 264, 1. 92. Ten pat, 1. 105—106. PA, f. 1771, ap. 1771—16, b. 104, 1. 38—39. „Tėvynė šaukia", 1942.XI.23. „Tarybų Lietuva", 1943.X.22. „Tarybų Lietuva", 1943.XI.23.

dieną po 3—4 normas. Nuo jų neatsiliko ir kolūkyje ,,Traktor" („Traktorius") darbavęs! Tamulevičius, Bizūnas, Odejevas, Bagočienė, Vasiliauskaitė. Miško darbininkai S. Mockus ir V. Kačiriauskas įvykdydavo po 4 normas per dieną 17. Jonavietis T. Pankratjevas buvo išrinktas Celiabinsko sri­ ties Sučiansko rajono kolūkio „Celiabinskij rabočij" („Cialiabinsko darbininkas") pirmininku. Jis ■ sėkmingai vadovavo stambiam (7 tūkst. ha) kolūkiui. Pasiaukojamai dirbo Lietuvos komjaunuoliai ir jaunimas. Komjaunimo 25-ųjų metinių proga LLKJS CK sekretorius F. Bieliauskas pažymėjo, kad „likę tarybiniame užnugaryje lietuviai komjaunuoliai dirba ne tik už save, bet ir už išvy­ kusius į frontą draugus. J. Gabrilavičiūtė, P. Bružas, E. Jasaitytė, S. Raguotis ir daugelis kitų gyvena įvairiuose Tarybų Sąjungos miestuose, dirba įvairius darbus, bet žino, kad kiek­ vienas viršum normos padirbtas sviedinys, kiekvienas nuvaly­ tas grūdų pėdas padės Raudonajai Armijai pasistumti pir­ myn— dar arčiau prie Lietuvos. Ir todėl jie išdirba po 200— 300 proc. plano, nepaisydami sunkumų, nesiskaitydami su lai­ ku. .." 18 Už gerą darbą Lietuvos LKJS CK premijavo 37 darbininkus ir kolūkiečius, iš jų L. Šuravinaitę, Z. Masaitienę, G. Vilčinskaitę, V. Jurevičių, J. Gurecką, G. Petravičiūtę ir kitus19. Lietuvos LKJS CK, įvertindamas patriotinį jaunimo darbą, ap­ dovanojo premijomis 200 komjaunuolių ir jaunuolių. Tai tik nedaugelis iš 3421 Lietuvos vaikino ir merginos, kurie karo metais kovojo už pergalę tarybinėje užfrontėje. 798 iš jų bu­ vo VLKJS nariai20. Tėvynės karo metais šalyje pagarsėjo garvežio mašinistė E. Raišytė. Dirbdama pafrontės ruože, ji tiksliai pagal grafiką nuvedė daug ešelonų su tankais, pabūklais, šaudmenimis. 1943 metais, subombardavus vieną pafrontės ruožo geležinke­ lio stotį, dideliame pavojuje atsidūrė cisternos su degalais, platformos su tankais, vagonai su sviediniais. Rizikuodama gyvybe, ji išvežė brangų krovinį į nepavojingą ruožą. E. Raišytės garvežys buvo tris kartus sudaužytas, o ji pati du kartus sužeista, bet pagijusi vėl vesdavo ešelonus frontiniais ke­ liais21. 17 18 19 20 21

„Tarybų Lietuva", „Tarybų Lietuva", PA, f. 4421, ар. 1, Ten pat, ap. 2, b. „Tiesa", 1945.1.30.

1942.XI.23. 1943.X.28. b. 10, 1. 6—9. 15, L 93.

Daug užfrontėje gyvenusių lietuvaičių buvo donorės. LTSR Valstybinės leidyklos korektorė G. Vilčinskaitė 8 kartus davė po 400 gramų kraujo 22. 1943 m. rugsėjo 27 d. V. Žemaitytė Maskvos ligoninėje savo krauju išgelbėjo kapitono K. Moskolenkos gyvybę. Štai kaip apie ją atsiliepė K. Moskolenka: „Nepažįstamoji lietu­ vaitė— mano gyvybė! Greit aš vėl grįšiu į karo lauką ir priža­ du Tau, mano išgelbėtoja, grąžinti laisvę Tavo Tėvynei, kad tik greičiai! galėčiau atsilyginti Tau, lietuvaite" 23. Komjaunuolė Z. Masaitienė davė sužeistiesiems daugiau kaip 3 litrus kraujo. Visą laisvalaikį Z. Masaitienė praleisda­ vo karo ligoninėje, padėdama sužeistiesiems24. Tokių pavyzdžių buvo ir daugiau. Taigi evakavęsi lietuviai savo darbu tarybinėje užfrontėje prisidėjo prie greitesnio fašistinės Vokietijos sutriuškinimo. 4. IDEOLOGINIS IR KULTŪRINIS DARBAS EVAKUACIJOJE

Okupuojant Lietuvą, nemažai mokslo ir kultūros darbuoto­ jų evakavosi į šalies gilumą. Jų tarpe buvo J. Banaitis, J. Žiugžda, G. Zimanas, M. Meškauskienė, E. Meškauskas, O. Juodelienė, A. Ulpis, A. Šimanas, V. Mikėnas, V. Starošas, V. Girdzijauskas, P. Girdzijauskienė, J. Kriščiūnas, J. Nainys, P. Pakarklis, M. Mickis, R. Žebenka, Z. Januškevičius, M. Babenskas, K. Kymantaitė, A. Klenickis, A. Staškevičiūtė, R. Marijošins ir kiti. Evakuacija išgelbėjo tarybinės lietuvių kul­ tūros darbuotojų branduolį nuo sunaikinimo. Šalies gilumoje jie pradėjo burtis į kūrybines organizacijas ir visą savo veik­ lą paskyrė fašizmo sutriuškinimui. Komunistų partija ir Tarybinė vyriausybė padėjo Tarybų Lietuvos gyventojams organizuotis į kovą prieš fašizmą. Šia­ me darbe reikšmingą vaidmenį atliko respublikos mokslo ir kultūros darbuotojai. Nuo 1941 m. liepos 15 d. Maskvoje buvo sudaryta Visasą­ junginio radijo komiteto lietuviškoji redakcija. Pradžioje per parą buvo transliuojamos dvi laidos po 25 minutes. 1942 me­ tais kasdien jau ėjo po 6 laidas, iš viso 1 vai. 49 minutes. Il­ gainiui laidų daugėjo, didėjo ir jų trukmė. 1944 metų vasarą jau buvo transliuojamos 8 laidos, trukusios 4 vai. 5 minutes. 22 „Tarybų Lietuva", 1843.VII.8. 23 „Tarybų Lietuva", 1943.XI.4. 24 Lietuvos TSR MA Istorijos instituto biblioteka, R. 264, L 77—82.

Vidutiniškai per mėnesį buvo perduodama lietuvių kalba iki 120—200 kalbų, straipsnių, reportažų, atsišaukimų, apybraižų. Lietuviškajai radijo redakcijai vadovavo J. Banaitis, vėliau J. Šimkus ir galiausiai J. Baltušis. Per radiją kalbėdavo Lietu­ vos KP CK vadovai ir Lietuvos TSR vyriausybės nariai A. Sniečkus, M. Gedvilas, K. Preikšas, J. Paleckis, V. Niunka, A. Venclova, J. Žiugžda ir kiti. Jie kvietė okupuotos Lietuvos patriotus visomis priemonėmis kovoti prieš hitlerinius oku­ pantus ir jų talkininkus,, stiprinti partizaninį karą. Lietuviškosios radijo laidos buvo svarbi bendravimo su okupuotosios Lietuvos ir užsienio lietuviais priemonė. Jau pirmosiomis karo savaitėmis per Maskvos radiją kalbėjo poetai L. Gira, S. Nėris, rašytojas A. Venclova ir kiti. Vėliau daugu­ ma evakuacijoje buvusių rašytojų daug kartų per radiją krei­ pėsi į lietuvių tautą, skaitė savo. kūrinius. Nuo 1942 m. sau­ sio mėn. buvo organizuotos specialios radijo laidos Lietuvos jaunimui okupuotoje Lietuvoje. Be kitų radijo laidų, buvo ir speciali laida Amerikos lie­ tuviams. Per radiją buvo perduodami atsišaukimai į Amerikos lietuvius, straipsniai, reportažai, valstybinių meno ansamblių ir artistų koncertai. Maskvoje atkūrė savo darbą ir Lietuvos TSR Valstybinė leidykla. Jos direktoriumi dirbo L Gaška, vyriausiuoju redak­ toriumi— V. Drazdauskas. Leidykla organizavo individualių ir kolektyvinių knygų leidimą. Jau 1942 metais buvo išleista 13 knygų lietuvių kalba ir 2 — rusų kalba 2—3 tūkst. egzemp­ liorių tiražu. Kitais metais buvo išleista 17 knygų 5—10 tūkst. egzempliorių tiražu ‘. Per visus karo metus čia buvo išleista 154 pavadinimų knygų ir brošiūrų. Tarybiniai lietuvių rašy­ tojai parengė 44 originaliosios grožinės literatūros leidinius, išėjusius bendru 250,2 tūkst. egzempliorių tiražu. Keturiolika lietuvių rašytojų veikalų buvo išversta į rusų, latvių ir kirgi­ zų kalbas. Lietuvių periodinę spaudą leisti evakuacijoje pradėta 1942 metų pradžioje. Vasario mėn. pradėjo eiti „Tiesa". Laik­ raštis ėjo iš pradžių vieną—du kartus per mėnesį, o nuo 1943 metų —tris kartus12. Iš viso iki 1944 m. liepos 13 d. iš­ ėjo 88 „Tiesos" numeriai — 900 tūkst. egzempliorių. „Tiesa" aiškino karo metų įvykius, mobilizavo Tarybų Lietuvos patrio­ tus į kovą prieš vokiškuosius okupantus ir jų talkininkus — lietuviškuosius buržuazinius nacionalistus, nuolat stiprino ry­ šius su partizaniniu judėjimu. 1 Lietuvių literatūros istorija, t. IV, V., 1968, p. 86. 2 „Tiesa", 1917—1947 m., V., 1948, p. 39.

1942 m. lapkričio 23 d. Maskvoje pradėjo eiti laikraštis „Tarybų Lietuva". Laikraštis buvo skirtas evakuotiems lietu­ viams ir Lietuviškosios šaulių divizijos kariams. Jis ėjo 4 kar­ tus per mėnesį ir rašė apie evakuotų lietuvių pasiaukojamą darbą frontui, jų gyvenimą, apie lietuvių tautos kovą prieš hitlerinius okupantus. 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos kariams buvo lei­ džiamas laikraštis „Tėvynė šaukia", kurio per metus išeidavo 60—90 numerių. Pafrontėje buvo leidžiamas laikraštis „Už Tarybų Lietu­ vą" 3. Jis ėjo Valdajaus, Velikije Lukų ir kituose rajonuose, o buvo platinamas (iš lėktuvų ir per partizanus) okupuotoje Lietuvoje. Nuo 1942 m. gegužės mėn. iki 1944 m. rugpiūčio 9 d. išėjo 74 laikraščio numeriai bendru apie 1 mln. egzemp­ liorių tiražu. Spauda mobilizavo tikruosius Lietuvos patriotus į kovą prieš vokiškuosius okupantus ir jų talkininkus — lietuviškuo­ sius buržuazinius nacionalistus. Spėję evakuotis į šalies gilumą Tarybų Lietuvos mokslinin­ kai tęsė savo mokslinę veiklą. Evakuacijoje buvę istorikai rašė mokslinius darbus, kuriais demaskavo hitlerinius grobikus ir jų pirmtakus — kryžiuočius bei vokiškuosius kaizerinius imperialistus, nagrinėjo lietuvių ir rusų tautų draugiškų santykių vystymosi istoriją. P. Pakarklis spaudoje paskelbė apie 20 mokslinių straips­ nių istorijos ir teisės klausimais, parašė knygas „Lietuvių vo­ kietinimas Mažojoje Lietuvoje" (Maskva, 1942) ir „Kryžiuočių valstybinė santvarka pagrobtose iš Lietuvos srityse" (Maskva, 1944). J. Žiugžda išleido veikalus „Lietuvių tautos kova prieš vo­ kiškuosius grobikus riterius" (Maskva, 1942), „Kaip vokiškie­ ji imperialistai stengėsi pavergti Lietuvą 1917—1918 metais" (Maskva, 1943), „Lietuvių ir rusų tautų draugystė" (Maskva, 1943), taip pat paskelbė daugiau kaip 30 istorinių ir publi­ cistinių straipsnių. R. Šarmaitis parašė knygelę „Amerikos lietuviai kovoje prieš vokiškąją okupaciją" (Maskva, 1943) ir daug istorinių bei publicistinių straipsnių. K. Sideravičius parašė knygelę apie lietuvių kovas su kry­ žiuočiais ir kalavijuočiais „Nuo Durbės iki Žalgirio" (Mask­ va, 1944), taip pat keletą istorinių straipsnių. 3 PA, f. 1771, ap. 1771, b. 40, 1. 13.

Karo metais pasirodžiusios istorinės knygos ir straipsniai turėjo didelį poveikį kariams, partizanams, lietuviams, esan­ tiems evakuacijoje, okupacijoje ir emigracijoje. Jie kėlė pat­ riotinius jausmus, ugdė nacionalinį pasididžiavimą ir pasiryži­ mą nugalėti priešą. Grupė medikų tęsė savo mokslinę ir praktinę veiklą šalies gilumoje. Kai kurie jų dirbo Lietuviškojo junginio pulkuose, kiti gydė sužeistuosius karo ligoninėse arba dirbo medicinos įstaigose. Lietuvos TSR sveikatos apsaugos liaudies komisaras medi­ cinos mokslų daktaras, profesorius V. Girdzijauskas 1941— 1942 metais dirbo Permės Medicinos instituto epidemiologijos katedros vedėju, 1943—1944 metais — Maskvos Centrinio gy­ dytojų tobulinimosi instituto epidemiologijos katedros profe­ soriumi4. Permėje V. Girdzijauskas kartu dėstė ir medicinos seserų kursuose. Medikas Z. Januškevičius evakuacijos pradžioje dirbo Krasnoslobodsko tuberkuliozinio punkto ir rentgeno kabineto vedėju. 1942—1944 metais Z. Januškevičius dirbo 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos medicinos-sanitarijos bataliono hospitalinio būrio ordinatoriumi. Veterinarijos akademijos rektorius J. Nainys karo pradžio­ je evakavosi į Saratovo sritį, o 1942—1943 metais dirbo Lietu­ viškosios divizijos pulko veterinarijos gydytoju. Po demobi­ lizacijos J. Nainys buvo nukreiptas darbui į Sąjunginį ekspe­ rimentinės veterinarijos institutą Maskvoje epizootologu5. Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektorius prof. J. Kriš­ čiūnas dirbo Saratovo srityje Debiosų (Udmurtijos ATSR) lie­ tuvių vaikų namų ir mokyklos direktoriumi, o vėliau TSRS MA Geografijos institute Maskvoje6. Evakuacijoje dirbo ir daugiau mokslininkų, bet ne visi tu­ rėjo galimybių produktyviau pasireikšti. Karo metais tarybinė lietuvių literatūra labai išaugo idėjiš­ kai. Ji mobilizavo lietuvių tautą į kovą prieš fašistinius gro­ bikus. Tarybinė lietuvių literatūra laisvai vystytis galėjo tik Ta­ rybų Sąjungos gilumoje, kur susitelkė būrys žymiausių Lietu­ vos rašytojų (P. Cvirka, S. Nėris, L. Gira, A. Venclova, K. Kor­ sakas, J. Baltušis, J. Šimkus, J. Marcinkevičius, E. Mieželaitis ir kt.). Daugelis jų nuo 1942 metų apsigyveno Maskvoje ir iš­ vystė platų visuomeninį ir kūrybinį darbą. 4 MLTE, t. 1, V., 1966, p. 567. s MLTE, t. 2, V., 1968, p. 574—575. 6 „Žemės ūkis", 1968, Nr. 1, p. 36.

Jau pirmaisiais karo mėnesiais evakuacijoje lietuvių ta­ rybiniai rašytojai kūrybiniu žodžiu stojo į kovą su priešu. Jie rengė lietuviškąsias radijo laidas, skaitė per radiją savo nau­ jus kūrinius, kuo aktyviausiai bendradarbiavo vėl pradėtuose leisti lietuviškuose laikraščiuose. Rašytojų pastangomis prie karinio laikraščio „Tėvynė šaukia" išėjo keli literatūrinio prie­ do „Pergalė" numeriai, o 1942 metų pabaigoje pasirodė ir spe­ cialus literatūros bei meno klausimams skirtas laikraštis „Li­ teratūra ir menas“. Laikraščių redakcijose, radijo komitete dir­ bo daugelis rašytojų, dažnai eidami vadovaujančias pareigas. Lietuvių rašytojai taip pat bendradarbiavo centrinėje spaudo­ je, jų kūriniai buvo spausdinami rusų kalba einančiuose žur­ naluose. Tarybinė vyriausybė sudarė sąlygas lietuvių rašytojų kny­ goms spausdinti. Iš pradžių išėjo keli kolektyviniai' rinkiniai („Gyvajai Lietuvai", „Partizanas Daura"), o netrukus — ir at­ skirų rašytojų poezijos arba prozos knygos. Išėjo 2 jaunųjų rašytojų kūrybos almanachai „Kovos lauke" ir dar keletas įvairaus pobūdžio kolektyvinių rinkinių. Karo metais ypač sutvirtėjo lietuvių literatūros ryšiai su broliškų tarybinių tautų literatūromis. Lietuvių rašytojai arti­ mai bendravo su kitų tautų tarybiniais rašytojais, dalyvavo bendruose literatūros vakaruose, kūrybiniuose svarstymuose. Rusų kalba tada išėjo nemaža lietuvių rašytojų kūrinių: kele­ tas kolektyvinių rinkinių ir L. Giros, P. Cvirkos, S. Nėries, A. Venclovos, K. Korsako knygos. Taip pat į lietuvių kalbą buvo verčiami ir leidžiami — daugiausia nedideli rusų ir kitų tarybinių tautų rašytojų kūriniai. Daugelis rašytojų buvo glaudžiai susiję su Lietuviškuoju junginiu. Junginio kariais buvo L. Gira ir Jonas Marcinkevi­ čius, jauni rašytojai K. Marukas, S. Zajančkauskas, V. Valaitis (žuvęs fronte) ir kt. Frontinėje spaudoje dirbo V. Mozūriū­ nas. Ne kartą junginyje lankėsi S. Nėris, P. Cvirka, A. Venc­ lova, K. Korsakas, E. Mieželaitis. Rašytojai rengė kariams li­ teratūros vakarus, talkininkavo jų saviveiklai ir karinei spau­ dai. Karių gyvenimą jie dažnai vaizdavo savo kūriniuose. Lietuvių tarybiniai rašytojai surado savo vietą visaliaudi­ nėje kovoje prieš hitlerinius grobikus. Meniniu žodžiu jie šaukė į kovą dėl Tarybinės tėvynės laisvės ir nepriklausomy­ bės, demaskavo hitlerininkus, kaip visos pažangiosios žmoni­ jos priešus, ugdė tarybinio patriotizmo ir tautų draugystės jausmus. Tačiau rašytojai nesitenkino vien grožine kūryba, jie veikė ir kaip publicistai, pasisakydami aktualiausiais ko­ vos prieš hitlerinius grobikus klausimais.

Tarybinė lietuvių literatūra Didžiojo Tėvynės karo metais buvo organiška visos didžiosios daugianacionalinės tarybinės literatūros dalis. Ji pirmą karią išėjo į tokią plačią tarptautinę areną, išsikovojo tiek naujų skaitytojų. Įvairiapusėje kultūros darbuotojų veikloje svarbią vietą užėmė Lietuvos TSR valstybiniai meno ansambliai. Lietuvos TSR valstybiniai meno ansambliai pradėjo kurtis Lietuviškojoje divizijoje. 1942 metų žiemą 249-ajame šaulių pulke pradėjo kurtis meno saviveiklos būreliai. Juose daly­ vavo apie 120 karių saviveiklininkų. Netrukus pajėgūs meno saviveiklos kolektyvai Įsikūrė ir kituose divizijos pulkuose. Kolektyvuose buvo nemaža profesionalų muzikantų, solistų ir kt. Atrinkti iš jų pajėgiausieji ir sudarė Lietuvos TSR vals­ tybinių meno ansamblių branduolį. 1942 m. rugsėjo 21 d. TSRS LKT nutarimu PereslavlyjeZaleskyje, Jaroslavlio srityje, buvo įsteigti LTSR valstybiniai meno ansambliai. Į juos buvo atrinkti 157 žmonės, atvykę iš 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos, įmonių, tarybinių ūkių, kolūkių ir įstaigų. Ansamblių komplektavimas ir ruošimasis koncertams užtruko beveik metus. Vyrų, moterų ir mišrūs chorai, vadovaujami chormeisterio A. Žiedūno, pirmieji pra­ dėjo repeticijas. Juose dainavo 80 žmonių. Netrukus pradėjo darbą J. Kazlauskaitės vadovaujamas liaudies šokių kolekty­ vas, V. Pečiūros organizuota liaudies muzikos instrumentų gru­ pė. Simfoniniam orkestrui vadovavo ansamblių muzikinis vadovas kompozitorius A. Klenickis7, džazui—J. Sabsajus. Ansamblių meno vadovu buvo J. Banaitis, režisieriumi — K. Kymantaitė. Ansambliams daug padėjo ir kiti iš Lietuvos evakavęs! menininkai: operos solistai A. Staškevičiūtė, R. Marijošius, dainininkas M. Aleksandravičius, pianistas Ch. Potašinskas, balerina G. Sabaliauskaitė, smuikininkas prof. Hajošas, rašytojas A. Gricius, dailininkai V. Jurkūnas, S. Žukas ir kiti8. Ansamblių darbui buvo sudarytos visos sąlygos: paruoštos salės, įsigyti muzikos instrumentai, pagal dailininkų V. Jur­ kūno ir S. Žuko eskizus pasiūdinti tautiniai drabužiai. Didelis ansamblių meninių vadovų nuopelnas buvo tai, kad jie sukūrė platų ir aktualų repertuarą lietuvių ir rusų kalbo­ mis. Repertuaro pradžią sudarė dar iš Lietuviškosios divizijos atsivežtos dainos. Su kiekvieno naujo darbuotojo atvykimu repertuaras plėtėsi. Ansamblių chorų repertuarui dainų buvo ♦ ♦ 7 Klestėk, Tarybų Lietuva, V., 1966, p. 240. 8 J. Gaudrimas, Lietuvių tarybinė muzika, V., 1960, p. 17.

randama V. Lenino bibliotekoje, Maskvos meno organizacijo­ se, knygynuose 9. Kompozitorius A. Klenickis rašė pagal L. Gi­ ros ir K. Korsako eilių tekstus kovines dainas, persunktas lie­ tuvių liaudies melodijų dvasios 1011 . Tuomet buvo sukurta L. Gi­ ros ir A. Klenickio daina „Nuo Uralo gaudžia vėjai" ir keletas kitų dainų karine tema. Po ilgų ieškojimų ir įtempto darbo buvo sudarytas chorų repertuaras iš lietuvių kompozitorių originaliųjų dainų, harmonizuotų liaudies dainų ir liaudies instrumentinės muzikos. Repertuare buvo 45 dainos mišriam chorui, 31 — vyrų, 3 — moterų, iš jų 58 dainos buvo atlieka­ mos lietuvių kalba, 15 — rusų, 5 — lietuvių ir rusų, po vieną — estų ir latvių kalbomis u. J. Šabsajus kartu su ansamblių solistu R. Marijošiumi, Ch. Potašinsku ir L. Arkliu parinko arba sukūrė džazo reper­ tuarą. Žinomas liaudies muzikos instrumentų mėgėjas ir ansamb­ lio organizatorius V. Pečiūra pats išpiaustė ir suderino sku­ dučius, išskaptavo ir pagamino trimitus. Stambiausias ansamblių kūrybinio darbo apibendrinimas buvo muzikinis montažas „Iš rytų šalelės saulelė tekėjo". Sia­ me teatralizuotame spektaklyje dalyvavo choras, tautinių šokių grupė, orkestras, liaudies instrumentai ir deklamatoriai. Ansambliai dirbo su dideliu entuziazmu, su karšta meile menui ir su dideliu atsakomybės jausmu lietuvių tautinei kul­ tūrai. „Mes turime išsaugoti ir išugdyti tai, kas tėvynėje žu­ doma ir žalojama",— toks buvo ansambliečių devizas. Po beveik metus trukusio ansamblių komplektavimo ir re­ peticijų pirmasis stambus meno ansamblių pasirodymas visuo­ menei įvyko 1943 m. rugpiūčio 15, 17 ir 19 d. Maskvos Mažo­ jo teatro filiale, Čaikovskio salėje ir Didžiojoje konservatori­ jos salėje. Be jau minėto muzikinio montažo „Iš rytų šalelės saulelė tekėjo", pasirodė dar choras, lietuvių liaudies šokių šokėjai, džazo orkestras ir ansamblio solistai A. Staškevičiūtė, M. Aleksandravičius, balerina G. Sabaliauskaitė, pianistas Ch. Potašinskas, smuikininkas Hajašas. Maskvos spaudoje pasirodė daug palankių atsiliepimų apie muzikinį montažą ir kitus ansamblius bei solistus. Greta kitų M. Samoilovas šitaip atsiliepė apie ansamb­ lius: „Orkestras neabejotinai užima vieną iš pirmųjų vietų 9 A. Gricius, Lietuvos TSR Valstybiniai meno ansambliai, M., p. 11, 15. 10 P. Cvirka, Raštai, t. VIII, V„ 1959, p. 177. 11 J. Gaudrimas, Lietuvių tarybinė muzika, p. 18.

1943,

tarybinių džazų tarpe. Nuostabios dainos, gyvi, linksmi šokiai, visas Tarybų Lietuvos meno veidas mums atskleidžia tautinius bruožus lietuvių tautos, drąsios, talentingos, veiklios" 12. Ansambliai, išlaikę labai rimtą egzaminą šalies sostinėje Maskvoje, gavo daugybę kvietimų iš įvairių miestų, meninių ir visuomeninių organizacijų atvykti gastrolių. Ansambliai išvyko į ilgą kelionę po Tarybų Sąjungą.1 1943 m. rugsėjo mėn. ansambliai apsilankė Lietuviškojoje divizijoje. Jie koncertavo Urale, Donbase, Krasnodare, Tūlos, Gorkio ir kitų miestų visuomenei. Lietuvos TSR valstybiniai meno ansambliai visur būdavo šiltai sutinkami. Sunkiais karo metais jie supažindino su lie­ tuvių liaudies menu daugelį TSRS tautų, kėlė kovinę nuotaiką karių, kovojančių prieš vokiškuosius fašistus, taip pat lietu­ vių, esančių evakuacijoje, okupacijoje ir užsienyje. Per nepilnus dvejus metus ansambliai aplankė dešimtis Ta­ rybų Sąjungos miestų, pabuvojo frontuose ir surengė 448 kon­ certus. Be to, ansamblių kolektyvas buvo nufilmuotas. Daugelis solistų ir chorų atliekamų dainų buvo įrašytos į plokšteles. Per Maskvos radiją ansambliai koncertavo okupuotai Lietuvai, Amerikai, Anglijai, Švedijai. 1944 m. rugpiūčio 11d. Pereslavlyje-Zaleskyje, „Raudonojo aido" klube, jie surengė atsi­ sveikinimo vakarą. Rugsėjo 9 d. ansambliai atvyko į Vilnių. Čia daugelis ansamblių artistų įsijungė į įvairius meninius ko­ lektyvus ir pradėjo lietuvių kultūros atkūrimo darbą respub­ likoje. Pirmosiomis karo dienomis dalis Lietuvos dailininkų pasi­ traukė į Tarybų Sąjungos gilumą. Jų tarpe buvo skulptorius P. Vaivada, grafikai V. Jurkūnas, S. Žukas, monumentaliosiosdekoratyvinės dailės atstovė L Trečiokaitė-Žebenkienė ir kt. Sunkiomis karo meto sąlygomis dailininkai stengėsi neatsisa­ kyti kūrybos. Buvo suruošta keletas parodų: 1942 metais — „Frontas ir užnugaris", 1944 metais — visasąjunginė peizažo paroda, kuriose eksponavo savo darbus ir dailininkai lietuviai. Kaip ir Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje metais, taip ir dabar grafika buvo labiausiai veiksminga, laikmečio poreikius atspindinti dailės šaka. Evakuacijoje vystėsi mobilizuojantis politinės satyros žan­ ras. S. Žukas karikatūromis atspindėjo fašistinių grobikų žiau­ rumą, lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų išdavystę, kvietė lietuvių tautą į kovą su priešu. 12 «Труд», 19.VIII.1943.

Nemaža politinio antifašistinio turinio darbų sukūrė V. Jur­ kūnas. Jis, kaip ir S. Žukas, aktyviai bendradarbiavo „Tieso­ je", „Tarybų Lietuvoje" ir Lietuviškosios divizijos laikraštyje „Tėvynė šaukia". V. Jurkūną jaudino okupuotos gimtinės te­ ma ir Raudonosios armijos bei partizanų kova dėl jos išva­ davimo. V. Jurkūnas, L. Vaineikytė, I. Trečiokaitė-Žebenkienė kūrė knygų viršelius, apipavidalino leidžiamas knygas. Karo pradžioje iš Palangos, Kauno, Druskininkų, Arteko, Zaliesčikų (UTSR) ir kitų pionierių stovyklų tespėta evakuoti į šalies gilumą 415 vaikų. Evakuoti vaikai buvo išskirstyti po rytinių TSRS sričių vaikų namus nedidelėmis grupėmis. Vaikų namuose buvo įkurdinti karių bei kai kurių daugiavaikių mo­ tinų vaikai. Reikėjo sutelkti karo išblaškytus vaikus. Tokių vaikų suradimo, apgyvendinimo ir mokymo klausimus ne kar­ tą svarstė Lietuvos KP (b) ir LLKJS Centro Komitetų biurai, jais rūpinosi LKT įgaliotiniai srityse, Lietuvos TSR švietimo liaudies komisariatas. Lietuvos TSR vyriausybei rūpinantis, TSRS Liaudies Komisa­ rų Taryba davė nurodymus atitinkamų respublikų ir sričių vy­ riausybiniams organams steigti savo teritorijose vaikų namus ir įkurdinti juose vaikus, evakuotus iš Lietuvos TSR. Atlikus kai kuriuos organizacinius darbus, vaikai iš Tarybų Lietuvos buvo įkurdinti Ičalkų, Šimorsko, Insaro, Krasnocholmo, Kadyrijos, Konstantinovkos ir Debiosų vaikų namuose. 1943 m. rugpiūčio mėn. septyneriuose vaikų namuose jau buvo 787 vaikai. Po 100—150 paauglių nuolat mokėsi Kuibyševo amatų mokykloje. Mokyklose ir vaikų namuose dirbo prof. J. Kriščiūnas, poe­ tė V. Valsiūnienė, rašytoja E. Tautkaitė, J. Šalkauskas, L. Karpavičienė, L Laukaitytė, M. Orvidienė, M. Karosienė, E. Eidukaitytė ir kiti13. Beveik visuose lietuvių vaikų namuose ir mokyklose buvo įsteigtos komjaunimo organizacijos, veikė pionierių draugovės, meno saviveiklos ir kiti būreliai. Evakuoti pedagogai ir rašytojai parengė skaitymo knygas, lietuvių kalbos gramatikos I dalį. Mokymo priemonės buvo gaunamos iš RTFSR mokyklų. Į mokyklas ir vaikų namus bu­ vo siunčiami Lietuvos TSR rašytojų karo metais išėję leidi­ niai, Maskvoje leidžiami lietuviški laikraščiai. Lietuvių vaikų namai buvo išlaikomi iš bendro valsty­ bės biudžeto, tačiau materialinei padėčiai pagerinti kartais jiems buvo paskiriami žemės sklypai (Debiosuose — 33,5 ha, ♦ ♦ ♦ 13 PA, f. 1771, ap. 1771, b. 42, I. 380.

Kadyrijoje—1,5 ha), kuriuose pedagogai ir vyresnieji auklė­ tiniai augino daržoves ir kt. Materialiai vaikus rėmė taip pat Lietuvos TSR vyriausybė ir JAV pažangieji lietuviai. Evakuotų iš Lietuvos vaikų gyvenimas ir mokymasis ap­ skritai buvo normalizuotas. 1945 metais visi auklėtiniai grįžo į Lietuvą. Karo metais evakuacijoje dirbo nemažas Lietuvos TSR in­ teligentijos būrys: gydytojai, mokytojai, inžinieriai, agronomai, žurnalistai, literatūros ir meno darbuotojai, visuomenės vei­ kėjai. Dauguma jų buvo komunistai, komjaunuoliai, tarybiniai aktyvistai. Būdami evakuacijoje, jie geriau įsisavino socialis­ tinės sistemos politinius ir ekonominius pagrindus. Grįžę į iš­ vaduotą Tarybų Lietuvą, jie sudarė respublikos kadrų bran­ duolį. 5. RYŠIAI SU UŽSIENIO LIETUVIAIS

Pažangieji Amerikos lietuviai visada domėjosi savo tėviš­ kės gyvenimu, džiaugėsi jos pasiekimais, skaudžiai pergyve­ no nelaimes, rėmė Lietuvos darbo žmones jų kovoje. Nuo pirmosios Didžiojo Tėvynės karo dienos jie aktyviai įsijungė į platų judėjimą už visapusišką paramą Tarybų Są­ jungai ir kovojančiai Lietuvos liaudžiai. Pažangieji Amerikos lietuviai ėmė mobilizuotis į kovą prieš fašizmą, už Lietuvos išvadavimą. Po lietuvių kolonijas su pranešimais važinėjo ak­ tyviausi „Vilnies" ir „Laisvės" laikraščių veikėjai V. Andriu­ lis, L. Prūseika, J. Jonikienė, R. Mizara, A. Bimba, D. M. Solomskas, K. Petrikienė, V. Zablackas, J. Siurba, J. Gasiūnas, K. Karosienė ir kiti, kviesdami lietuvius dėti visas pastangas agresoriui nugalėti. Pažangieji Amerikos lietuviai nuo pat antrojo pasaulinio karo pradžios aštriai kovojo prieš lietuvių emigrantų profašis­ tinę buržuaziją, smetonininkus ir reakcinius dvasininkus, prieš visus hitlerinio režimo šalininkus. Jie aktyviai kovojo už anti­ hitlerinės koalicijos stiprinimą, reikalavo, kad kuo greičiau būtų atidarytas antrasis frontas. Laikui bėgant, pažangiųjų Amerikos lietuvių jėgos galuti­ nai konsolidavosi. 1943 m. gruodžio 18—19 d. Niujorke įvyko Demokratinių lietuvių suvažiavimas (312 atstovų nuo 186 lie­ tuvių organizacijų). Jie atstovavo 100 tūkst. lietuvių'. Su­ važiavime priimtas antifašistines rezoliucijas rėmė absoliuti 1 Darbai Demokratinių lietuvių suvažiavimo, įvykusio 1943 m. gruodžio 18—19 d., Niujorkas, 1943, p. 4.

dauguma iš tuo metu JAV gyvenusių 439 tūkst. lietuvių2, taip pat daugelis Šiaurės (Kanada) ir Pietų Amerikos lietuvių. Tuo tarpu smetonininkai ir kiti Hitlerio talkininkai tesudarė nedidelį sluoksnį JAV lietuvių tarpe. Būdama evakuacijoje, Lietuvos TSR vyriausybė kvietė į ko­ vą prieš fašizmą ir kitose užsienio šalyse gyvenančius lietu­ vius, per visasąjunginio radijo komiteto lietuviškųjų radijo laidų redakciją, Tarybų Sąjungos diplomatines atstovybes, Tarybinį informacijų biurą ir kitus šaltinius palaikė nuolati­ nius ryšius su JAV ir kitose užsienio šalyse gyvenančiais lie­ tuviais, kvietė juos aktyviai dalyvauti antihitlerinėje koalici­ joje. Šį darbą dirbo Lietuvos TSR švietimo liaudies komisaro pavaduotojas J. Žiugžda, R. Šarmaitis, S. Brašiškis, P. Rotomskis ir kiti. Tarybų Sąjungoje gyvenantys lietuviai rašytojai, publicistai nuolat rašė ir siuntinėjo Amerikos lietuvių spaudai savo straipsnius, apysakas, eilėraščius. Vien 1942 metais paštu ir telegrafu pasiųsti į Ameriką 237 straipsniai ir koresponden­ cijos, 49 apsakymai ir apybraižos, 149 eilėraščiai. Per 1943 me­ tų 7 mėnesius ten pasiųsti 203 straipsniai ir korespondencijos, 45 apsakymai ir apybraižos, 5 pjesės, medžiaga dviem brošiū­ roms ir literatūriniam almanachui. Tuo būdu buvo populiari­ nami Raudonosios armijos ir Lietuviškojo junginio koviniai veiksmai, informuojama apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, lietuvių tautos kovą prieš vokiškuosius okupantus, demaskuo­ jamas smetonininkų ir hitlerinės agentūros melas amerikiečių spaudoje. Amerikos lietuvių spaudoje nuolat bendradarbiavo apie 50 autorių iš Tarybų Lietuvos3. „Laisvės", „Vilnies" ir kitų pažangiųjų Amerikos lietuvių laikraščių redakcijos bei organizacijos leido savo ir Lietuvos TSR rašytojų knygas. Be to, Amerikos lietuviams buvo siunčiami lietuvių rašytojų lei­ diniai, išėję Maskvoje 1942—1944 metais. Karo metais „Vilnis" spausdino K. Korsako, A. Venclovos, V. Grosmano, P. Koževnikovo, E. Mieželaičio, J. Marcinkevičiaus, R. Šarmaičio, J. Žiugždos ir kitų tarybinių rašytojų ir publicistų kūrinius, taip pat Lietuvos Komunistų partijos ir Tarybų Lietuvos vy­ riausybės vadovų sveikinimus, straipsnius. 1942 m. balandžio 26 d. lietuvių tautos atstovų radijo mi­ tinge Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pir­ mininkas J. Paleckis visam pasauliui pareiškė, kad „lietuvių tauta kartu su visomis TSRS tautomis kovoja prieš hitlerizmą. Broliai ir sesės Amerikos lietuviai! Dar tvirčiau stiprinkite 2 R. Šarmaitis, Amerikos lietuviai kovoje prieš vokiškąją okupaciją, M., 1943, p. 4. 3 PA, f. 1771, ap. 1771, b. 42, 1. 362; „Tarybų Lietuva“, 1943.1.8.

visų lietuvių kovą prieš hitlerizmą, stiprinkite paramą Tarybų Sąjungai ir lietuvių tautos kovai prieš vokiškuosius grobikus". 1942 m. gruodžio 6 d. antrasis lietuvių tautos atstovų ra­ dijo mitingas Maskvoje priėmė kreipimąsi i lietuvius, gyve­ nančius JAV, Kanadoje ir Pietų Amerikos šalyse. Jame buvo kviečiami visi Amerikos žemyno lietuviai, nepaisant pažiūrų skirtumo, jungtis į antihitlerinę koaliciją, už lietuvių tautos išvadavimą 4. Naujųjų 1943 metų proga Amerikos lietuvius sveikino gen. V. Karvelis, pik. A. Urbšas, A. Šurkus, pplk. P. Petronis. Buvo palaikomi nuolatiniai ryšiai su Amerikos lietuvių jaunimu. Lietuvos LKJS CK užmezgė ryšius su JAV komjau­ nimo lietuvių sekcija, per Tarybinį informacijų biurą siunti­ nėjo Amerikos lietuvių spaudai informaciją ir kitą medžiagą apie okupuotos Lietuvos jaunimo gyvenimą, jo kovą prieš hitlerininkus fronte ir partizanų būriuose, apie Tarybų Lietu­ vos vaikinų ir merginų pasiaukojamą darbą tarybinėje užfron­ tėje. Pažangieji Amerikos lietuviai buvo labai dėkingi už šį bendradarbiavimą. Savo sveikinime Tarybų Sąjungoje gyve­ nantiems lietuviams jie rašė: „Mes puikiai žinome, broliai ir sesės, kad Tarybų Lietuvos respublikos vyriausybės vadovy­ bėje jūs, laikinai išvykę iš savo gimtosios šalies, . . atsidėję dirbate fronto stiprinimui. Mes žinome, kad tarybinės Lietuvos respublikos vyriausy­ bės rūpesniu Tarybų Sąjungoje veikia mokyklos, kur evakuo­ tieji lietuvių vaikučiai mokosi savo gimtosios lietuvių kalbos. Mes žinome, kad lietuviai artistai, lietuviai dainininkai, lietuviai poetai ir rašytojai dirba tam pačiam tikslui — grei­ tesniam Lietuvos išlaisvinimui. Mes reiškiame padėkos žodį lietuviams poetams ir rašyto­ jams, rašantiems į demokratinę Amerikos lietuvių spaudą, sa­ vo plunksna, savo talentu žadinantiems mus, keliantiems mūsų ūpą" 5. Jau 1941 metais Amerikos lietuviai pradėjo organizuoti materialinės paramos teikimą lietuviams raudonarmiečiams, partizanams ir Tarybų Sąjungoje gyvenantiems lietuviams. Ypač daug padaryta šiuo reikalu 1942—1945 metais. Dar 1942 m. gegužės 17 d. Bruklino pažangieji lietuviai, dalyvaujant LLD Centro Komitetui, Tarybų Sąjungos konsula­ to Niujorke II sekretoriui P. Rotomskiui, dr. J. Kaškaičiui, 4 PA, f. 1771, ap. 1771, b. 41, 1. 245. 5 Darbai Demokratinių lietuvių suvažiavimo..., p. 11.

R. Mizarai ir kitiems, suruošė medikamentų pirkimo lietuviams raudonarmiečiams masinį mitingą. 1943 m. gruodžio 18—19 d. Niujorke įvykusiame Demokratinių lietuvių suvažiavime buvo įsteigtas Pagalbos tiekimo Lietuvai komitetas. Jo pirmininku išrinktas žymus pažangiųjų JAV lietuvių veikėjas A. Bimba. Šis komitetas karo metais surinko ir išsiuntė lietuviams įvai­ rių prekių už 371 tūkst. dolerių, o vėliau, surinkęs dar 85 tūkst. dolerių, nupirko ir pasiuntė į Lietuvą daug medicinos reikmenų ir aparatūros 6. Kanados lietuvių nacionalinis komitetas už surinktus pini­ gus nupirko 2 lauko ligonines ir nusiuntė jas lietuviškiesiems Raudonosios armijos daliniams 7. Niujorko gyventojai surinko 112 tūkst. dolerių Maskvos Botkino ligoninės įrengimams pa­ tobulinti, 4 tūkst. dolerių šiam reikalui sudėjo Niujorko lietu­ viai. Bostono lietuvių komitetas nupirko įrengimų dviem pa­ vyzdiniams rentgeno kabinetams8. Ročesteryje, Baltimorėje, Čikagoje, Pitsburge, Nardforde, Patersone, Detroite, Great Necke ir daugelyje kitų Amerikos lietuvių kolonijų dirbo lietu­ vių moterų mezgimo rateliai9. Moterys rinkdavo pinigus, pirkdavo siūlus, megzdavo ir siūdavo šiltus drabužius Raudo­ nosios armijos Lietuviškojo junginio kariams, Lietuvos parti­ zanams ir evakuotiems iš Lietuvos vaikams. Daugelis iš jų šia­ me pasiaukojamame darbe pasiekė stebėtinų rezultatų. K. Petlickienė iš Bruklino numezgė 303 poras kojinių, E. Duoba iš Ročesterio — 58 megztinius su rankovėmis ir 42 megztinius be rankovių, V. Sutkienė iš Kalifornijos — 87 poras kojinių, 81 po­ rą pirštinių, 16 megztinių ir 4 kepures. A. Kalvaitienė numezgė 67 megztinius su rankovėmis ir 33 megztinius be rankovių. Taip dirbdamos tik iki 1943 metų pabaigos į Tarybų Sąjungą jos išsiuntė 5222 vienetus šiltų drabužių I0. 1943 m. spalio mėn. Lietuvos TSR vyriausybės vardu Mask­ voje buvo gautas 29 dėžių siuntinys su įvairiomis dovanomis. Lapkričio mėn. JAV lietuviai išsiuntė antrąjį siuntinį lietu­ viams raudonarmiečiams ir vaikų namų auklėtiniams H. Iš viso pažangieji JAV lietuviai atsiuntė 11 partijų siunti­ nių už 259 966 dolerius, be to, buvo gauta sanitarinių automo­ bilių, medikamentų ir kitų medicinos reikmenų iš viso dau­ giau kaip už 450 tūkst. dolerių 12. 6 7 8 9 10 11 12

MLTE, t. 1, p. 708. „Tėvynė šaukia", 1943.IV.il. „Tiesa", 1943.VIII.18. „Tėvynė šaukia", 1943.IV.il. Darbai Demokratinių lietuvių suvažiavimo. .., p. 28. „Tiesa", 1943.XI.31. MLTE, t. 1, p. 708.

13, Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare

181

Didžiojo Tėvynės karo metais pažangieji Amerikos lietu­ viai visokeriopai rėmė prieš vokiškąjį fašizmą kovojančią Lietuvos liaudį. Jie su džiaugsmu sutiko žinią apie Tarybų Lietuvos išva­ davimą. 6. PASIRUOŠIMAS ATKURIAMAJAM DARBUI LIETUVOJE

Karo metais Komunistų partija ruošėsi ir atstatomiesiems darbams išvaduotoje respublikoje. Dar 1942 metais buvo pra­ dėtas ruošti kadrų rezervas: imtasi priemonių pagrindiniam kadrų branduoliui išsaugoti ir naujiems kadrams paruošti. Evakuoti Tarybų Lietuvos gyventojai ir sudarė komplek­ tuojamų Lietuvai kadrų rezervą. Žmonių apskaitą ir atrinkimą į įvairius kursus atliko Lietuvos TSR LKT komisija ir įgalioti­ niai respublikose bei srityse, taip pat Lietuviškosios divizijos politiniai organai. VKP(b) Centro Komitetui leidus, pirmieji partinių, tarybi­ nių ir komjaunimo darbuotojų kursai pradėjo veikti dar 1942 m. liepos mėn. Norske — Jaroslavlio srityje. Juose mokėsi 95 žmonės L Metų pabaigoje čia buvo mokomi profsąjungų darbuotojai. 1943—1944 metais panašūs kursai veikė Sujoję — Ivanovo srityje. Čkalove veikė teismo ir prokuratūros darbuo­ tojų kursai, Kastromoje — finansų darbuotojų, Ugliče — ban­ kų darbuotojų, Permėje — medicinos seserų ir kiti. Įvairių miestų aukštosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose mo­ kėsi apie 50 studentų iš Lietuvos. Aukštojoje partinėje mokyk­ loje prie VKP(b) CK buvo organizuoti vadovaujančių partinių ir tarybinių darbuotojų kursai, kuriuose buvo ruošiami parti­ jos apskričių ir miestų komitetų pirmieji ir antrieji sekreto­ riai bei skyrių vedėjai, taip pat apskričių vykdomųjų komitetų pirmininkai bei skyrių vedėjai; iš viso čia mokėsi 34 žmonės2. Lektorių, žurnalistų ir diplomatinių darbuotojų kursuose mo­ kėsi 18 žmonių 3. 1942—1944 metais įvairiuose kursuose buvo paruošta apie 600 partinio ir valstybinio aparato bei liaudies ūkio šakų dar­ buotojų 4. Be to, LKT įgaliotiniai suregistravo 206 buvusius karius invalidus, kurie buvo nukreipti į įvairias liaudies ūkio šakas įsigyti patyrimo 5. ♦ 1 2 3 4 5

PA, f. 1771, ap. Ten pat, b. 58, Ten pat, b. 42, K. Varašinskas, PA, f. 1771, ap.

1771, b. 40, 1. 1, 12. 1. 200. 1. 287. Karo sūkuriuose, p. 161. 1771, b. 42, 1. 455—456.

Gera kadrų bazė buvo Lietuviškoji divizija. Iš jos buvo demobilizuota 500 karių ir karininkų. Kursuose ar praktinia­ me darbe įvairiose įstaigose bei organizacijose jie ruošėsi dar­ bui išvaduotoje respublikoje. Iš viso kursuose bei praktiniame darbe buvo paruošta apie 1300 žmonių rezervas. Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, buvo būtina su­ komplektuoti centrinių bei vietinių įstaigų aparatą ir pasiųsti šiuos žmones dirbti į respubliką. 1944 m. sausio 25 d. Lietu­ vos TSR LKT priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR liaudies ko­ misariatų ir centrinių įstaigų veiklos atnaujinimo ir jų apa­ rato sukomplektavimo". Liaudies komisariatai ir centrinės įstaigos ėmėsi darbuoto­ jų komplektavimo, taip pat pradėjo ruoštis reevakuacijai į Lietuvą. Sparčiai buvo sudaromos partinės ir tarybinės ope­ ratyvinės grupės. Norėdami paspartinti operatyvinių grupių narių apmokymą, Lietuvos KP (b) CK ir Liaudies Komisarų. Taryba komandiravo į jau išvaduotus Ukrainos TSR ir Balta­ rusijos TSR rajonus bei miestus daugelį operatyvinių grupių narių susipažinti su darbo organizavimu, likviduojant hitleri­ nės okupacijos padarinius. Dalis operatyvinių grupių buvo su­ organizuotos RTFSR, Uzbekijos ir kitose respublikose. Operatyvinės grupės buvo komplektuojamos trijų tipų: 1) miestų ir apskričių partinių ir tarybinių darbuotojų opera­ tyvines grupes sudarė partijos miestų ir apskričių komitetų sekretoriai, skyrių vedėjai ir instruktoriai, komjaunimo miestų ir apskričių komitetų sekretoriai ir kiti darbuotojai, miestų ir apskričių vykdomųjų komitetų pirmininkai, jų pavaduotojai, atsakingi sekretoriai ir skyrių vedėjai, miestų ir apskričių pro­ kurorai, liaudies teisėjai ir kiti atsakingi darbuotojai; 2) VRLK, karinių komisariatų, valstybės saugumo, Lietuvos radijo komi­ teto darbuotojai ir kt; 3) centrinių partinių ir vyriausybinių įstaigų bei liaudies komisariatų darbuotojai. Apskričių ir miestų operatyvinių grupių artimiausi užda­ viniai buvo tokie: suburti partinio, komjaunimo ir. antifašisti­ nio pogrindžio dalyvius bei partizanus, taip pat vietinį nepar­ tinį aktyvą ir tuojau po apskrities (miesto) išvadavimo atkur­ ti partinius bei tarybinius organus, įvesti visuomeninio turto apskaitą bei apsaugą ir organizuoti liaudies ūkio bei kultūros atstatymo darbus išvaduotoje teritorijoje. Operatyvinių grupių nariai buvo formuojami iš buvusių partinių, komjaunimo, tarybinių darbuotojų, teisininkų, finan­ sų, medicinos ir kitų kursų klausytojų, iš specialios kuopos. Balachnoje karių ir praktikų, dirbusių įvairiose įstaigose ir įmonėse.

Į vadovaujančius organus buvo skiriami asmenys, dar prieškariniais metais ėję tas pareigas ir tose pačiose vietovė­ se, pažįstą vietines sąlygas ir žmones. Taip pat buvo atsi­ žvelgta į darbuotojo specialybę ir kitas savybes. Lietuvos KP (b) CK ir Lietuvos TSR LKT organizavo centri­ nes operatyvines grupes, kurioms vadovavo liaudies komisa­ rai. Tos operatyvinės grupės ruošėsi liaudies komisariatų veiklai atkurti, taip pat darbui išvaduotoje respublikoje. 1944 m. sausio mėn. buvo pradėtas kadrų ruošimas darbui kariniuose komisariatuose. Iš Balachnoje dislokuoto 2-ojo at­ sargos šaulių bataliono buvo atrinkta ir išsiųsta mokytis į Pa­ baltijo respublikų karinių komisariatų darbuotojų kursus Vyšnyj Voločioke (Kalinino sritis) keliasdešimt karininkų. Ta­ rybų Lietuvai šiuose kursuose buvo ruošiama apie 100 kari­ ninkų6. Artėjant respublikos išvadavimui, visi kursų klausy­ tojai per Maskvą išvyko į paskyrimo vietas. Vidaus reikalų liaudies komisariato darbuotojų operatyvi­ nė grupė išvyko į Lietuvą iš Smolensko. Iš Maskvos į Vilnių buvo nukreiptos valstybės saugumo, radijo komiteto ir kitų žinybų darbuotojų grupės. Lietuvos KP(b) CK ir vyriausybė 1944 metų pirmojoje pusėje sudarė operatyvines grupes iš 15—25 žmonių respublikos apskritims ir miestams. Šiose operatyvinėse grupėse susitelkė darbuoto­ jai administraciniams ir ūkiniams organams atkurti. Lietuvos KP (b) CK, Liaudies Komisarų Taryba ir liaudies komisariatai dar evakuacijoje pradėjo planuoti, kaip reikės atkurti Tarybų Lietuvos ekonomiką. Respublikos vadovaujan­ tys darbuotojai ir liaudies ūkio specialistai, dirbdami TSRS liaudies komisariatuose ir rytinėse Tarybų Sąjungos srityse, įsisavino atitinkamų liaudies ūkio šakų organizavimo metodus, susipažino su tarybine liaudies ūkio sistema. Valstybinei plano komisijai prie Lietuvos TSR LKT buvo pavesta paruošti hitlerininkų sugriauto žemės ūkio, taip pat statybinių medžiagų gamybos, tekstilės, popieriaus ir medžio apdirbimo, odos, maisto pramonės atkūrimo ir išplėtimo pla­ nus. Buvo numatyta, kaip aprūpinti išvaduotus rajonus mais­ to produktais. Tarybų Lietuvos vyriausybė 1943 m. kovo 12 d. priėmė nu­ tarimą atkurti išvaduotoje Lietuvoje švietimo ir kultūros or­ ganizacijas. Buvo numatytas Švietimo liaudies komisariato veiklos organizavimas, bendrojo lavinimo, specialiųjų ir aukš­ tųjų mokyklų, vaikų namų ir ikimokyklinių įstaigų tinklas, ♦

4-

6 Lietuvos TSR MA Istorijos instituto biblioteka, R. 264, 1. 115—118.

mokytojų kadrų komplektavimas, mokymo planai bei progra­ mos ir pan.7 Buvo numatyta, kaip reikės atstatyti sveikatos apsaugos įstaigas išvaduotoje Lietuvoje. Prie Lietuvos TSR LKT buvo suorganizuotas specialus statybos trestas, kurio uždavinys — vadovauti visiems statybos darbams Lietuvoje. Sveikatos ap­ saugos liaudies komisariato sistemai numatyta pastatyti apie 3 mln. kv. metrų ploto. Buvo planuojama ir pradėta įsigyti aparatūra bei mašinos medicinos pramonei. Lietuvos TSR vy­ riausybė išskyrė 30 tūkst. rb medicininei bibliotekai organi­ zuoti. TSRS gydytojų tobulinimosi institute lietuviams gy­ dytojams buvo surengti kursai8. Vėliau Lietuvos TSR LKT dar sparčiau ruošėsi atstatomie­ siems darbams respublikoje. Buvo sudaromi Lietuvos TSR liau­ dies ūkio šakų atstatymo planai, išaiškinamos ir patikslinamos Lietuvos TSR liaudies ūkio ypatybės, nustatomos liaudies ūkio šakų vystymosi kryptys 9. Šiame paruošiamajame darbe Lietuvos TSR LKT rėmėsi Ta­ rybų Sąjungos respublikų patyrimu. Tarybų Sąjungos parti­ niai, tarybiniai ir ūkiniai organai nuoširdžiai padėdavo mūsų respublikos darbuotojams. 1943 m. rugpiūčio 21 d. VKP(b) CK ir TSRS LKT priėmė nutarimą „Dėl neatidėliotinų priemonių ūkiui atkurti iš vo­ kiškosios okupacijos išvaduotuose rajonuose" 10. VKP(b) CK ir TSRS vyriausybė teikė didelę paramą Lietuvos TSR vyriausy­ bei, ruošiantis atkuriamajam darbui. 1944 m. liepos pradžioje prasidėjo Tarybų Lietuvos vada­ vimas iš hitlerinės okupacijos. Arčiau respublikos kėlėsi cent­ rinės, miestų ir apskričių operatyvinės grupės. 1944 m. liepos 13 d., išvadavus Vilnių, į Lietuvos TSR sostinę atvyko Lietu­ vos KP(b) CK sekretorius A. Sniečkus, Liaudies Komisarų Ta­ rybos pirmininkas M. Gedvilas, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Paleckis ir daugelis kitų vadovaujančių respublikos darbuotojų. Kartu atvyko rašytojai P. Cvirka, A. Venclova, J. Šimkus, Meno reikalų valdybos viršininkas J. Banaitis ir kiti. Antroji didelė operatyvinė gru­ pė išvyko iš Maskvos 1944 m. liepos 18 d. automašinomis ir pasiekė Vilnių liepos 20 d. Vėliau iš evakuacijos grįžo 2365 darbuotojai. 7 PA, f. 1771, ap. 1771—16, b. 104, 1. 22. 8 „Tarybų Lietuva", 1944.IV.20. 9 PA, f. 1771, ap. 1771—16, b. 104, 1. 19—22, 32. 10 TSKP suvažiavimų, konferencijų ir CK plenumų rezoliucijose ir nuta­ rimuose, d. III, V., 1956, p. 425—464.

Paskui Raudonosios armijos dalinius vyko ir apskričių ope­ ratyvinės grupės, kurios iš karto ėmėsi atkurti partinius, kom­ jaunimo ir vykdomuosius komitetus miestuose, apskrityse, valsčiuose ir apylinkėse. Į šį darbą įsijungė ir buvę pogrindy­ je partinės ir komjaunimo organizacijos bei partizanų būrių vadovybė ir aktyvas. Jie vadovavo partinėms, valstybinėms ir ūkinėms organizacijoms, pradėjo atkuriamąjį darbą Tarybų Lietuvoje. ’ Evakuotų lietuvių sėkminga veikla karo metais buvo gali­ ma tik visų tarybinių tautų, VKP(b) Centro Komiteto ir TSRS vyriausybės nuolatinio rūpinimosi ir paramos dėka. Visa tai padėjo lietuvių tautai organizuotai kovoti prieš vokiškuosius okupantus ir, juos nugalėjus, toliau kurti socializmą.

VI. Lietuvos TSR Didžiojo Tėvynės karo pabaigoje. Tarybų Lietuvos išvadavimas

1. TARYBŲ LIETUVOS IŠVADAVIMAS

Po hitlerinės kariuomenės sutriuškinimo prie Maskvos, po įnirtingų mūšių prie Stalingrado ir ypač po Kursko mūšio Raudonoji armija galutinai išplėšė iš priešo rankų puolamąją strateginę iniciatyvą. Prasidėjo pergalingas Raudonosios armi­ jos žygis į vakarus. 1944 metų vasarą ir rudenį Baltarusijoje, Ukrainoje ir Pa­ baltijyje Raudonoji armija įvykdė keletą stambių puolamųjų operacijų. Iki 1944 metų žiemos buvo išvaduota Estija, dides­ nioji Latvijos, Lietuvos (išskyrus Klaipėdą), Lenkijos dalis, Raudonoji armija įžengė į kai kurias Europos šalis. Atsivėrė kelias į Rytų Prūsiją, susidarė sąlygos visiškai pribaigti prie­ šą jo žemėje, išvaduoti Europos šalis nuo fašistinių okupantų. Hitlerinė karinė vadovybė dėjo visas pastangas išlaikyti Pabaltijį: jis fašistinei Vokietijai turėjo didelę strateginę reikš­ mę. Pabaltijys dengė Rytų Prūsiją iš šiaurės rytų bei užtikri­ no hitlerinio laivyno veiksmus rytinėje Baltijos jūros dalyje. Turėdamas Pabaltijyje stambią kariuomenės grupuotę, priešas tikėjosi grasinti tarybinės kariuomenės sparnui, artėjusiam prie Rytų Prūsijos sienų. Tarybinis Pabaltijys turėjo nemažą reikšmę hitlerinei Vokietijai ir kaip tiekimo bazė. 1944 metų rudenį Pabaltijys buvo iš esmės vienintelė okupuotos tarybi­ nės teritorijos dalis, iš kurios hitlerininkai dar grobė žemės ūkio žaliavas ir maisto produktus. Tačiau visos hitlerininkų pastangos buvo bergždžios. Ta­ rybinė kariuomenė, veržliai puldama, iki 1944 m. spalio vi­ durio išvadavo visą Tarybinio Pabaltijo teritoriją. Priešo ran­ kose liko tik Kuršas ir Klaipėda. Tarybų Lietuvos išvadavimas buvo stambios Baltarusijos operacijos tęsinys. Išvaduojant mūsų respubliką, betarpiškai dalyvavo 3-ojo Baltarusijos fronto, vadovaujamo armijos gen. L Cerniachovs-

kio, kariuomenė, puolusi Vilniaus—Kauno—Jurbarko bei Gar­ dino kryptimis ir išvadavusi Tarybų Lietuvos sostinę Vilnių, Kauną, Dzūkiją ir Užnemunę, taip pat 1-ojo Pabaltijo fronto, vadovaujamo armijos gen. L Bagramiano, kariuomenė, kuri kovėsi Aukštaitijoje, Žemaitijoje bei Klaipėdos krašte ir iš­ vadavo Klaipėdą. Baigusi Minsko puolamąją operaciją ir likvidavusi šimta­ tūkstantinę priešo grupuotę miškuose į rytus nuo Minsko, 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė toliau puolė Rytų Prūsi­ jos link, pagrindinėmis jėgomis verždamasi Molodečno—Vil­ niaus kryptimi. Hitlerinė karinė vadovybė Vilniui skyrė didelę reikšmę. Vokiečių gynybos sistemoje Vilnius buvo stambus įtvirtintas punktas, dengęs prieigas prie Rytų Prūsijos ir .gynęs dešinįjį vokiečių kariuomenės šiaurinės grupuotės sparną. Miškinga ir ežeringa vietovė Vilniaus—Lydos rajone buvo palanki gy­ nybai organizuoti. Vilniuje buvo sutelkta daug karinių me­ džiagų. Be to, jis buvo jungiamoji grandis tarp hitlerininkų ,,Centro" ir „Šiaurės" armijų grupių. Todėl priešas iš anksto ir labai kruopščiai ruošėsi Vilniaus gynybai. Skirdama didelę reikšmę šiam svarbiam gynybos punktui, hitlerinė karinė vadovybė sutelkė Vilniuje stambią kariuome­ nės grupuotę. Vien tik miesto įgulą sudarė 15 tūkst. kareivių bei karininkų. Įtvirtinę tolimas prieigas prie Vilniaus, įreng­ dami tenai keletą gynybos ruožų, hitlerininkai miestą ir išrai­ žytą vietovę pritaikė ilgalaikei gynybai. Kai kuriose aikštėse ir gatvėse buvo įrengtos barikados. Antruosius ir trečiuosius išlikusių pastatų aukštus užėmė priešo kulkosvaidininkai, au­ tomatininkai ir snaiperiai, apatiniuosiuose aukštuose buvo įrengti pabūklų ir kulkosvaidžių lizdai, rūsiuose — slėptuvės ir sandėliai, o pastogėse ir bažnyčių bokštuose — sekyklos. Pa­ statų sienos ir šaudymo angos buvo sutvirtintos. Kiekvieną gatvės posūkį galėjo pasiekti priešo ugnis. Atsparos punktai ir pasipriešinimo mazgai buvo apsaugoti kliūtimis prieš tankus ir pėstininkus. Miestas buvo paverstas tvirtove. Hitlerininkai gyrėsi, kad pačios geriausios vokiečių armijos jėgos ginsian­ čios miestą ir kad tai būsiąs „geriausias vokiečių ginklo ga­ lios įrodymas“. Ypač gerai buvo įtvirtinti Neries krantai, miesto centras, Lukiškių aikštė, geležinkelio stotis. Hitlerininkai Gedimino pi­ lies kalną panaudojo kaip sekyklą ir kaip stiprų atsparos punktą, įgalinusį stebėti aplinką ir šaudyti į visas puses. Pilies kalną vokiečiai apjuosė trimis aukštais apkasų, aptvėrė spyg­ liuotomis vielomis, užminavo, įrengė įvairių kitų kliūčių.

Bokšto sienose pramušė ambrazūras kulkosvaidžiams ir pa­ būklams. Liepos 8 d. iš Berlyno atskrido naujai paskirtas Vilniaus komendantas generolas Štagelis, turėdama^ griežtą Hitlerio įsakymą: „... kas bebūtų, išlaikyti miestą, kol atvyks rezer­ vai", kurie turėjo atvykti geležinkeliais ir lėktuvais. Kovose dėl Vilniaus dalyvavo 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė, į kurią įėjo 5-oji armija (vadas gen. Itn. N. Kry­ lovas), 5-oji gvardijos tankų armija (vadas šarvuočių-tankų kariuomenės maršalas P. Rotmistrovas), 11-oji gvardijos armija (vadas gen. pik. K. Galickis), 31-oji armija (vadas gen. Itn. V. Glagolevas) ir 1-oji aviacijos armija (vadas aviacijos gen. pik. T. Chriukinas). Prieš prasidedant operacijai, fronte buvo 253 845 žmonės, 2589 pabūklai, 698 tankai, 1864 lėktuvai '. Kautynės prasidėjo tolimose Vilniaus prieigose. 3-ojo Bal­ tarusijos fronto motorizuotosios dalys, persikėlusios per Nerį maždaug 10 km į šiaurę nuo Vilniaus, taip pat Nemenčinės rajone, liepos 7 d., pralaužusios priešo gynybos žiedą, priar­ tėjo prie miesto ir pradėjo supti jį iš pietų ir šiaurės rytų. Pagrindinis krūvis kovose dėl Vilniaus teko 5-osios armi­ jos ir į ją įėjusio 3-ojo gvardijos mechanizuotojo korpuso (vadas gen. Itn. V. Obuchovas) kariuomenei. Narsiai kovėsi mjr. P. Litvinovo tankų batalionas. Artin­ damasis prie Vilniaus, jis iš trijų pusių atakavo vieną priešo aerodromų. Tarybinių tankų pasirodymas hitlerininkams buvo toks netikėtas, kad jie nesuspėjo net organizuoti gynybos. Li­ kusieji gyvi po pirmojo tarybinių tankų smūgio išsislapstė apy­ linkės miškuose. Aerodromas, kuriame buvo 46 lėktuvai, per pusvalandį buvo išvalytas nuo priešo. Pirmieji į Vilniaus pakraščius liepos 7 d. rytą įsiveržė 35-osios gvardijos tankų brigados (vadas gen. mjr. A. Asla­ novas) tankistai. Greitu laiku miestą pasiekė ir pradėjo čia kovas 72-ojo šaulių korpuso (vadas gen. mjr. A. Kaząrcevas), 215-osios šaulių divizijos (vadas gen. mjr. A. Kazarianas), 65-ojo šaulių korpuso (vadas gen. mjr. G. Perekrestovas) ir 144-osios šaulių divizijos (vadas pik. A. Donecas) dalys. Prasi­ dėjo įnirtingos kautynės miesto gatvėse. Per visą dieną gen. A. Aslanovo dalys atrėmė apie 20 priešo kontratakų. Liepos 8 d. į kautynes stojo tarybinės kariuomenės pagrindinės jėgos, puolusios šia kryptimi: iš šiaurės ir šiaurryčių gen. N. Krylo­ vo ir V. Obuchovo vadovaujamos dalys, o iš pietų ir pietva♦ ♦ ♦ 1 Борьба за Советскую Прибалтику..., кн. 2, стр. 40.

karių — šarvuočių-tankų kariuomenės maršalo P. Rotmistrovo vadovaujama kariuomenė. Apsiausdama miestą iš trijų pusių, tarybinė kariuomenė rengėsi jį šturmuoti. Liepos 8 d. trum­ pu, bet galingu artilerijos ir aviacijos parengimu prasidėjo miesto šturmavimas. Įsiliepsnojo kautynės gatvėse. Didvyriškai kovėsi dėl Vilniaus visų ginklų rūšių kariai — tankistai, artileristai, pėstininkai, pionieriai ir kt. 612-asis šaulių pulkas (vadas pplk. K. Alijevas) gavo už­ duotį sąveikoje su 8-ąja gvardijos mechanizuotąja brigada (vadas pik. S. Kremeris) užimti Vilniaus geležinkelio stotį. Slinkdama kartu su tankais, pirmoji priešą atakavo Itn. A. Dmitrijevo vadovaujama automatininkų kuopa. Durtynėse sunaikinę daugiau negu būrį hitlerininkų, tarybiniai kariai granatomis ir automatų ugnimi išmušė likusius fašistinius ka­ reivius. Tuo tarpu atskubėjo kiti pulko daliniai, ir priešas bu­ vo iš stoties išvytas. Po to tarybiniai tankistai ir šauliai štur­ mavo prie stoties buvusius pastatus, kuriuos hitlerininkai bu­ vo pavertę atsparos punktais. Tarybiniams kariams teko kautis ne tik dėl kiekvieno na­ mo, bet ir dėl kiekvieno aukšto, net kambario. Siauros, krei­ vos Vilniaus gatvės ir daugiausia susijungę namų kiemai bei skersgatviai, ypač senamiestyje, buvo patogūs gynybai. Pirmosiomis kautynių dienomis priešas nesėkmingai bandė pralaužti apsupimo žiedą. Tarybinė kariuomenė kovėsi ne tik mie'ste, bet ir už mies­ to. Liepos 9 d. priešo Vilniaus grupuotė buvo apsupta. Sutel­ kę dideles motopėstininkų ir tankų jėgas, hitlerininkai liepos 9—11 d. kontratakavo tarybinę kariuomenę iš Vievio ir Mai­ šiagalos rajonų, siekdami sustabdyti tarybinės kariuomenės puolimą, sutriuškinti čia prasiveržusias jos jėgas ir deblokuo­ ti apsuptą Vilniuje savo kariuomenę. Tačiau 3-ojo Baltarusi­ jos fronto vadas gen. L Černiachovskis laiku sutelkė rezervus. Įtemptuose mūšiuose priešas buvo sutriuškintas. Kautynėse į pietvakarius nuo Vilniaus liepos 9—10 d. pa­ sižymėjo 184-oji šaulių divizija, vadovaujama gen. m j r. B. Gorodovikovo. Hitlerininkai, negalėdami prasiveržti į Vilnių, dalį jėgų metė į Grigiškes. Persikėlę per Nerį, jie bandė prasimuš­ ti šiauriniu upės krantu į apsuptą miestą. Generolas B. Gorodovikovas atspėjo priešo kėslus. Jo va­ dovaujamos divizijos 294-ojo šaulių pulko daliniai kontrata­ kavo hitlerininkus ir sustabdė jų puolimą. Kiti 184-osios divi­ zijos pulkai narsiai kovėsi prie Lentvario. Įnirtingi mūšiai vyko ir mieste. Liepos 10 d. vakare kau­ tynės Vilniaus gatvėse pasidarė itin įtemptos. Tarybiniai ka­

riai kovėsi didvyriškai. Vyr Itn. P. Rešetovas, apsuptas gausaus hitlerininkų būrio, nepasidavė. Jis gynėsi iki paskutinio šovi­ nio, o paskui save ir jį apsupusius hitlerininkus susprogdino granatomis. A. Amelčenkovo vadovaujamas šaulių batalionas išlaisvino nuo fašistinių grobikų keletą gatvių. Dabartinėje -Muziejaus gatvėje hitlerininkai metė prieš A. Amelčenkovo batalioną keliolika tankų ir savaeigių pabūklų bei motorizuo­ tuosius pėstininkus. Įsitvirtinę dviejuose namuose, tarybiniai kariai padegė 6 tankus, sunaikino apie 20 automašinų ir pri­ vertė priešą trauktis. Į nelaisvę buvo paimta apie 500 priešo kareivių ir karininkų. Daug padėjo, vaduojant iš grobikų miestą, tarybinė avia­ cija. Tarybiniai lakūnai drąsiai ir ryžtingai atakavo priešą net ir tada, kai jėgos būdavo nelygios. Antai tarybinių naikin­ tuvų grandis susitiko ore naikintuvų lydimų priešo bombone­ šių devyniukę. Nors priešo lėktuvų buvo daugiau, gvardijos kpt. Gudajevas įsakė atakuoti. Tarybiniai lakūnai suardė fa­ šistų naikintuvų kovinę rikiuotę ir, stoję kovon su bombone­ šiais, privertė juos numesti bombas kur papuolė, bet ne į tai­ kinį. Per šias oro kautynes pusė priešo lėktuvų buvo sunai­ kinta. Virš Tarybų Lietuvos sostinės eskadrilės partorgas jaun. Itn. Budakovas pakartojo kapitono N. Gastelo žygdarbį. Tarybiniai naikintuvai patikimai dengė sausumos kariuomenę. Liepos 9 d. apie 100 priešo lėktuvų išmetė į Vilniaus rajo­ ną parašiutininkus ir konteinerius su maisto produktais bei šaudmenimis. Liepos 10 d. priešas vėl išmetė oro desantą; apie 600 parašiutininkų ir daug konteinerių su šaudmenimis, gink­ lais, maisto atsargomis ir kitais kroviniais. Tačiau visa tai pakliuvo į tarybinių karių rankas. Norėdama išvengti nereikalingų aukų, tarybinė karinė va­ dovybė liepos 10—12 d. keletą kartų siūlė priešo įgulai kapi­ tuliuoti. Tačiau hitlerininkai nesutiko. Septynias dienas ir nak­ tis tęsėsi įnirtingos kautynės dėl Vilniaus. 1944 m. liepos 13 d. Tarybų Lietuvos sostinė buvo iš vokiškųjų fašistinių grobikų išvaduota. Likviduojant Vilniaus įgulą, priešas neteko 8 tūkst. nukau­ tais, daugiau kaip 5 tūkst. hitlerinių kareivių ir karininkų pa­ teko į nelaisvę. Tarybinė kariuomenė paėmė 156 pabūklus, 63 tankus, 48 lėktuvus, 1500 automašinų, 300 kulkosvaidžių, 56 sandėlius su šaudmenimis, 97 sandėlius su maistu ir kitu kariniu turtu, 6 geležinkelio ešelonus su įvairiais kroviniais ir daug kitokio turto. Masinį didvyriškumą parodė tarybiniai kariai mūšių dėl Vilniaus dienomis. Dvidešimčiai Raudonosios armijos junginių,

pulkų ir dalinių buvo suteiktas Vilniaus garbės vardas, o 31 jun­ ginys, dalis ir dalinys buvo apdovanotas TSRS ordinais. 29-ajam tankų korpusui (vadas gen. mjr. J. Fominichas) buvo įteiktas aukščiausias apdovanojimas — Lenino ordinas. Vaduojant Vilnių, daug prisidėjo partizanai. 11 būrių, su­ sivienijusių į Vilniaus ir Trakų brigadas, kuriose buvo apie 2 tūkst. partizanų, tris dienas kovėsi drauge su Raudonosios armijos dalimis. Išvadavus miestą, tarybiniai partizanai ėmė valyti miesto gatves, gesinti gaisrus, teikti gyventojams pagalbą, ėjo mili­ cininkų bei eismo reguliuotojų pareigas. Jiems padėjo ir mies­ to gyventojai, išėję iš slėptuvių ir grįžę iš aplinkinių kaimų. Jie nurodinėjo kariams užmaskuotus priešo ugnies taškus, at­ nešinėjo šaudmenis, perrišinėjo sužeistuosius. Tarybinės kariuomenės junginiai, dar tebevykstant mū­ šiams Vilniaus gatvėse, puolė ir Kauno kryptimi. Jie sparčiai veržėsi pirmyn, triuškindami priešą. Hitlerininkai, stengda­ miesi bet kokiais būdais sustabdyti tarybinės kariuomenės puo­ limą, liepos 15 d. ir vėliau, 21—23 d., iš Jonavos, Jašiūnų, Rumšiškių, Kaišiadorių ir Žiežmarių sudavė keletą kontrsmūgių. Laikinai 5-osios armijos puolimą hitlerininkams pavyko su­ stabdyti. Tačiau sėkmingos 33-osios armijos ir 11-osios gvar­ dijos armijos kautynės prie Nemuno turėjo didelę reikšmę tolesniems lemiamiems mūšiams Kaunui išvaduoti. Tarybinė kariuomenė, atrėmusi hitlerininkų kontrsmūgius, liepos 24—25 d. užėmė Karmėlavą ir Palemoną: perkirto Kau­ no—Jonavos geležinkelį bei plentą ir priartėjo prie Nemuno. Liepos 28 d. N. Krylovo vadovaujama 5-oji armija gavo uždavinį pralaužti priešo gynybą Kauno prieigose ir apeina­ muoju manevru iš šiaurės ir pietų išvaduoti miestą, o po to pulti Rytų Prūsijos kryptimi. Liepos 29 d. po 40 minučių trukusio artilerijos ugnies pa­ rengimo pradėjo pulti Kauną iš šiaurės rytų 72-asis šaulių korpusas (vadas gen. mjr. A. Kazarcevas), o iš pietryčių 45-asis (vadas gen. mjr. S. Poplavskis) ir 65-asis (vadas gen. mjr. G. Perekrestovas) šaulių korpusai. Ypač atkaklūs mūšiai užvirė dėl Palemono geležinkelio stoties. Stotis buvo užimta po 16 valandų trukusių kautynių. Raudonoji armija, triuškindama priešą, artėjo prie Kauno iš šiaurės, rytų ir pietų. Vienuolika kartų fašistai kontratakavo tarybinės kariuomenės dalinius, tačiau sustabdyti jų puolimo nepajėgė. 5-osios armijos kariuomenės smūgiai vis stiprėjo, puolimo frontas plėtėsi. Priešo gynyba buvo pralaužta, ir ta­ rybinė kariuomenė puolė miestą.

Į pietus nuo Kauno, už Nemuno, fašistinė kariuomenė dar laikėsi. Priešo vadovybė manė, kad Nemunas bus jiems pati­ kima apsauga, bet apsiriko. Nemunas nesustabdė Raudonosios armijos, turėjusios didelį patyrimą forsuoti vandens kliūtis. Pradėjusios pulti šiame bare ir persikėlusios į vakarinį Ne­ muno krantą, Raudonosios armijos dalys greitai artėjo prie geležinkelio į pietus nuo Kauno, išvadavo Garliavą ir grasino priešui atkirsti kelius pasitraukti iš Kauno. Tarybinė kariuo­ menė apsupo Kauną iš trijų pusių. Liepos 31 d. 5-osios armi­ jos dalys įsiveržė į miestą ir iki vakaro išvadavo didesnę Kau­ no dalį. Dėl sumanaus tarybinės kariuomenės apeinamojo manevro Kauno centras buvo užimtas beveik be kautynių. Tuo buvo išvengta sugriovimų ir išsaugoti architektūriniai bei istoriniai miesto paminklai. Įnirtingos kautynės vyko tvirtovės fortų bei Nemuno ir Neries santakos rajonuose. Tarybiniai kariai kovėsi didvyriš­ kai. Jiems aktyviai padėjo tarybiniai partizanai ir pogrindi­ ninkai. Prie Kauno tarybinius karius sutiko 3 lietuvių partizanai, vadovaujami miesto komjaunimo pogrindinio komiteto nario V. Petrausko. Jie pranešė, kad komjaunuoliai sugadino miesto telefono stotį ir dėl to ryšio tarp tvirtovės fortų nėra. Be to, jie pasisiūlė palydėti tarybinius karius artimiausiu bei mažiau­ siai pavojingu keliu miesto pakraščiais ir parodyti užmaskuo­ tus hitlerininkų ugnies taškus. Atsisėdę greta kareivių ant priešakinių tankų, jaunieji patriotai nuošaliais skersgatviais ir tarpukiemiais, apeidami priešo užkardas, išvedė kpt. I. Lujevo batalioną tiesiai į Kauno gatves. Kelių sankryžoje prie Kauno narsiai kovėsi Itn. I. Matvejenkos tankų būrio kovotojai. Būrį apšaudė priešo artilerija ir minosvaidžiai, po to 3 tarybinius tankus puolė 12 priešo tankų. Atmušę 3 priešo kontratakas ir sunaikinę 8 tankus, 6 šarvuočius, 4 minosvaidžius, tarybiniai tankistai privertė prie­ šą pasitraukti. I. Matvejenka pamuše 3 fašistų tankus2. Tarybiniai tankistai, sutriuškinę hitlerininkų dalinius IV forto rajone, perkirto vakarines priešo komunikacijas. Tuo­ met hitlerininkai panaudojo rezervus. Į pagalbą tarybiniams tankistams skubėjo pėstininkai. Jiems reikėjo persikelti per Nemuną. Apšaudomi kariai, panaudoję paprasčiausias persi­ kėlimo priemones arba visai be jų, perplaukė upę. Artilerijos ir minosvaidžių ugnies remiami, tarybiniai pėstininkai įsitvir­ 2 Ten pat, p. 56.

tino vakariniame Nemuno krante. Priešas kontratakavo tankų ir šarvuočių daliniais, norėdamas tarybinius karius nublokšti atgal į Nemuną. Tačiau hitlerininkų ataka buvo atremta, ir Raudonosios armijos daliniai kaudamiesi žygiavo į vakarus. Rugpiūčio 1 d. 5-osios armijos kariuomenė, 39-ajai ir 33-ajai armijoms padedant, galutinai išvadavo Kauną. 5-osios armijos kariuomenei kaunantis prie Vilniaus ir puolant Kauno kryptimi, 3-ojo Baltarusijos fronto 11-osios. gvardijos ir 31-osios armijų junginiai liepos 13 d. pasiekė Ne­ muną, o kitą dieną kai kuriose vietose jį forsavo ir vakarinia­ me upės krante užėmė nedidelius placdarmus. Nemunas — didžiausia upė kelyje į Rytų Prūsiją. Hitlerinė karo vadovybė rengėsi Nemuno krantus ginti iki paskutinio kareivio. Čia, prie Nemuno, į Alytaus ir Gardino rajonus, priešas permetinėjo iš kitų fronto barų stambius rezervus, taip pat ir tankų junginius. 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė, pradėjusi liepos 14 d. forsuoti Nemuną tik atskirose vietose, kitą dieną jau forsavo upę į pietus nuo Alytaus 70 km ruože. Staigiu puolimu fronto kariuomenės 11-osios gvardijos armijos junginiai ir dalys ap­ supo vokiečių įgulą Alytuje. Liepos 15 d. priešas buvo iš miesto išstumtas. Mūšiai dėl Nemuno buvo labai aršūs. Įnirtingos kautynės vyko dėl Balbieriškio. Šis miestelis dengė vieną patogiausių priešo komunikacijų — Alytaus—Kauno plentą. 5-osios armijos dalys staigiu smūgiu išstūmė iš miestelio hitlerininkus. Priešas į šį rajoną pasiuntė didelę tankų ir pėstininkų grupę. Mieste­ lis du kartus ėjo iš rankų į rankas, kol priešas buvo galutinai iš ten. išstumtas. Šešias dienas be pertraukos kovėsi su priešu 371-osios šau­ lių divizijos (vadas pik. S. Cukarevas) kariai dėl placdarmo kairiajame upės krante. Čia vėl pasižymėjo 184-oji šaulių divizija. Liepos 18 d. ji perkirto svarbią priešo komunikaciją — Prienų—Kauno plentą. Todėl priešo 3-osios tankų armijos dešiniojo sparno kariuome­ nė atsidūrė keblioje padėtyje. Bet dar labiau hitlerininkai bai­ minosi, kad 184-oji divizija gali užimti Kazlų Rūdos komuni­ kacijų mazgą. Tuomet Raudonosios armijos rankose atsidurtų pagrindinės komunikacijos, jungiančios priešo Kauno grupuotę su Rytų Prūsija. Tris paras divizijos pulkai didvyriškai gynėsi, atremdami daugybę priešo atakų, kol privertė hitlerininkus trauktis. Hitlerinė karinė vadovybė iškėlė savo kariuomenei uždavi­ nį bet kuria kaina išsilaikyti prie Nemuno, neleisti Raudona­

jai armijai įsitvirtinti vakariniame jo krante. Trylika parų tęsėsi įnirtingos kautynės Alytaus—Gardino fronte ir toliau į pietus. Fašistinė kariuomenė atkakliai kontratakavo bei stipriais kontrsmūgiais atsakydavo į Raudonosios armijos ata­ kas, tačiau nesėkmingai. Mūšius dėl Nemuno laimėjo Raudo­ noji armija. Tai buvo itin didelis laimėjimas. Kovose prie Nemuno krantų ji sutriuškino paskutinius šioje kryptyje bu­ vusius operatyvinius priešo rezervus ir galėjo sėkmingai pulti Rytų Prūsijos link. Palaužusi labai atkaklų hitlerininkų priešinimąsi į šiaurę ir į pietus nuo Alytaus, 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė iš placdarmų vakariniame Nemuno krante perėjo į ryžtingą puolimą. Iki liepos 17 d. ji pasistūmėjo 25 km į vakarus ir iš­ vadavo daugiau kaip 300 Dzūkijos ir Užnemunės gyvenviečių. Per kautynes tarybinė kariuomenė padarė priešui didelių žmo­ nių ir technikos nuostolių, paėmė daug laimikių. Sausumos kariuomenei daug padėjo aviacija. Nepaisyda­ mi nuovargio, tarybiniai lakūnai dieną ir naktį naikino priešą žemėje ir ore. Jie įvykdė šimtus žygdarbių. Greta tarybinių lakūnų kovėsi ir 1-ojo atskirojo naikintuvų aviacijos pulko „Normandija", įėjusio į 1-ąją aviacijos ar­ miją, savanoriai prancūzų lakūnai. Už didvyriškumą kovose prie Nemuno prancūzų aviacijos pulkui buvo suteiktas Nemu­ no garbės vardas. Jis buvo pavadintas „Normandijos—Nemu­ no" pulku. Lakūnams Marseliui Alberui, Rolanui de la Puapui, Marseliui Lefevrui, Žakui Andre buvo suteikti Tarybų Sąjungos didvyrių vardai3. Liepos 31 d. išvadavusi Marijampolę, 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė puolė toliau ir pirmosiomis rugpiūčio die­ nomis išlaisvino iš fašistinių grobikų Vilkaviškį ir Kalvariją. Iki sienos beliko 18 kilometrų. Priešas gynėsi labai atkakliai. Jis, mesdamas į kautynes rezervus, stengėsi kontratakomis su­ stabdyti Raudonosios armijos puolimą. Tačiau 3-ojo Baltaru­ sijos fronto kariuomenės smūgiai kasdien stiprėjo. Priešas tu­ rėjo didelių nuostolių. Įnirtingos kautynės vyko prie Rytų Prūsijos vartų. Tarybi­ niai kariai paskutiniosiose kautynėse tarybinėje žemėje kovė­ si ypač narsiai: įsiverždavo į priešo apkasus, naikindavo hit­ lerininkus durtuvais, šautuvų buožėmis. Kas valandą mažėjo atstumas tarp puolančios tarybinės kariuomenės ir fašistinės Vokietijos. 3 Большая Советская Энциклопедйя, Третье издание, т. 18, стр. 130.

1944 m. rugpiūčio 17 d. 7 vai. 30 min. Kudirkos Naumiesčio rajone visu frontu nuaidėjo galingas „ura“. 184-osios šaulių divizijos V. Zakabluko skyrius pirmasis pasiekė Šešupę ir vals­ tybinę sieną. Iškilmingai, nepamirštamai valandėlei pažymėti ore nuaidėjo trigubas automatų saliutas. Prūsijoje kilo į dangų debesys juodų dūmų. Nuo sviedinių ir minų sprogimo drebėjo žemė. Prie Šešupės ir pasienio trau­ kė vis naujos ir naujos tarybinės kariuomenės dalys. Visi jaudinosi. Daug teko nueiti kelio, kad vėl būtų pasiektos tos vietos, kur prasidėjo karas. Dešinysis 3-ojo Baltarusijos fronto sparnas baigė vaduoti Užnemunę. Spalio 10 d. buvo išvaduoti Šakiai, o po keleto dienų Raudonosios armijos dalys, nugalėdamos atkaklų hitle­ rininkų pasipriešinimą ir giliai ešelonuotą jų gynybą, užėmė Kudirkos Naumiestį, Kybartus, Eitkūnus. Kairysis 11-osios gvardijos armijos sparnas ir 31-oji armija pasistūmėjo į vakarus ir priėjo Rytų Prūsijos sieną ties Seinais. Kai 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė kovėsi dėl Vil­ niaus, į Tarybų Lietuvą įžengė ir 1-ojo Pabaltijo fronto jun­ giniai. Liepos 4 d. išvadavusi Polocką, šio fronto kariuomenė, puldama šiaurės vakarų kryptimi, liepos 12 d. išvadavo Dūkš­ tą ir toliau plėtė puolimą į šiaurę nuo Vilniaus—Kauno ribos. Puldamos miškingose ir pelkėtose vietovėse, atremdamos dažnas priešo kariuomenės kontratakas, Raudonosios armijos dalys Anykščių rajone priėjo Šventąją. Vakarinis upės kran­ tas buvo stipriai priešo įtvirtintas: jis dengė kelius į Pane­ vėžį. Penkias dienas vyko įnirtingos kautynės dėl placdarmų vakariniame Šventosios krante. Persigrupavusi 1-ojo Pabalti­ jo fronto kariuomenė pralaužė stipriai įtvirtintas priešo pozi­ cijas ir liepos 21 d. vakare priėjo Panevėžį. Tarybinės kariuo­ menės dalis, puolusi į pietus nuo miesto, forsavo Juodės upę ir pasiekė Panevėžio—Kauno plentą. Kita dalis supo miestą iš šiaurės rytų. Naktį iš liepos 21 į 22 d. prasidėjo Panevėžio puolimas. Po kautynių liepos 22 d. 417-osios ir 267-osios divi­ zijų (vadai gen. mjr. F. Bobrakovas ir gen. mjr. A. Tolstovas) daliniai išvadavo Panevėžį. Sėkmingai plėtojosi 1-ojo Pabaltijo fronto kariuomenės puolimas ir į pietus nuo Panevėžio. Priėjusi Šventąją, 1-ojo Pabaltijo fronto kairiojo sparno kariuomenė persikėlė naktį į vakarinį upės krantą ir atakavo iš šiaurės ir pietų Ukmer­ gėje buvusią vokiečių įgulą. Sudavusios ryžtingą smūgį,

39-osios armijos (vadas gen. Itn. L Liudnikovas) dalys liepos 24 d. rytą išlaisvino miestą iš fašistinių okupantų. Išvadavęs Panevėžį ir Ukmergę, 1-asis Pabaltijo frontas turėjo galutinai sutriuškinti Panevėžio—Šiaulių rajone buvu­ sią priešo grupuotę ir išvaduoti Šiaulius. Fronto kariuomenės vado įsakymu pagrindinį smūgį rei­ kėjo smogti Šiaulių kryptimi. Čia ir buvo išskleista didesnė pusė fronto jėgų, žymiai viršijusi priešo jėgas. Pasisekimui išplėsti šia kryptimi buvo pasiųstas generolo V. Obuchovo vadovaujamas 3-asis gvardijos mechanizuotasis korpusas. Da­ lis fronto jėgų sąveikoje su 2-ojo Pabaltijo fronto kariuomene (vadas armijos gen. A. Jeriomenka) turėjo užimti Daugpilį, o po to plėsti puolimą pagal kairįjį Dauguvos krantą šiaurės vakarų kryptimi. Kitos fronto jėgos turėjo pulti Biržų ir Ro­ kiškio kryptimis. Hitlerinė karo vadovybė, smogdama iš Daugpilio rajono 5 divizijų jėgomis į 1-ojo Pabaltijo fronto dešinįjį sparną, sten­ gėsi trukdyti sutelkti pagrindines tarybinio fronto jėgas prie Šiaulių. Tačiau priešo kontrsmūgiai buvo atmušti. 1-ojo Pabaltijo fronto pagrindinių jėgų puolimas Šiaulių kryptimi prasidėjo liepos 20 dieną. Fronto kairiojo sparno ka­ riuomenė, įveikdama hitlerininkų pasipriešinimą ir padaryda­ ma jiems didelių nuostolių, per dvi puolimo dienas pasistūmėjo daugiau kaip 40 km į vakarus ir išvadavo daugiau kaip 150 gyvenviečių. Liepos 23 d. fronto jėgos, puolusios Daugpilio kryptimi, su­ tiko stiprų hitlerininkų pasipriešinimą, ypač Svėdasų rajone. Čia kautynės užsitęsė. Fronto kariuomenė pagrindinio smūgio kryptyje pasistūmė­ jo į vakarus ir liepos 25 d. vakare pasiekė ribą Kamajai—Va­ balninkas—Pumpėnai—Naujamiestis—Ramygala—Pagiriai. Prie­ šui susidarė pavojus, kad gali būti apeitas dešinysis jo 16-osios armijos, dengusios iš rytų ir pietų Daugpilį ir Rygą, sparnas. Kautynes dėl Šiaulių pradėjo 3-ojo gvardijos mechanizuo­ tojo korpuso priešakinės rinktinės: per parą jos nuėjo dau­ giau kaip 90 km. Ryžtingai puldamos, rinktinės įveikė hit­ lerininkų pasipriešinimą. Liepos 26 d. -rytą staigiu smūgiu išmušė okupantus iš Smilgių miestelio ir 9 vai. jau pasiekė Šeduvą. Plėsdama puolimą, tarybinė kariuomenė liepos 27 d. išvadavo Baisogalą ir perkirto Šiaulių—Kauno geležinkelį. Stambios priešo jėgos, remiamos aviacijos, atkakliai gynė Šiaulius: hitlerinė karinė vadovybė stengėsi žūt būt išlaikyti miestą, kaip svarbų kelių mazgą.

Liepos 27 d. prasidėjo Šiaulių šturmas. Miestas buvo štur­ muojamas iš rytų ir dalimi jėgų apeinamas iš pietvakarių, kad būtų atkirsti keliai priešui pasitraukti į vakarus ir pietvaka­ rius. 9 vai. buvo užimtas aerodromas pietrytiniame miesto pakraštyje, o vidudienį — perkirstas Šiaulių—Kelmės plentas. Kontratakuojančios iš Meškuičių rajono hitlerininkų dalys bendromis tarybinių pėstininkų ir tankų jėgomis buvo sutriuš­ kintos, ir Meškuičiai buvo išvaduoti. Kita tarybinės kariuomenės grupė pasiekė Šiaulių rajoną iš šiaurės rytų ir perkirto Šiaulių—Rygos geležinkelį. Pirmieji į miestą įsiveržė gen. Itn. V. Obuchovo tankai. Tuo metu, kai šaulių dalys kovėsi miesto gatvėse, viena tankų dalis, apeida­ ma Šiaulius iš vakarų, smogė miestą gynusiems hitlerininkams iš užnugario. Tankistams padėjo 51-osios armijos (vadas gen. Itn. J. Kreizeris) pagrindinės jėgos. Žlugus priešo mėginimams suteikti Šiaulių įgulai pagalbą, kautynės mieste pasidarė dar atkaklesnės. Tarybinių pėstinin­ kų ir tankų daliniams tekdavo išmušti hitlerininkus iš kiekvie­ no namo. Liepos 27 d. vakare okupantų pasipriešinimas buvo palaužtas ir Šiauliai — išvaduoti. Išvadavus Panevėžį ir Šiaulius, tarybinei kariuomenei susi­ darė palankios sąlygos smogti į Latvijoje veikusios priešo ,,Šiaurės" armijų grupės sparną ir užnugarį. 1-asis Pabaltijo frontas liepos 28 d. gavo naują uždavinį — pagrindinį smūgį nukreipti bendra Rygos kryptimi, kad būtų atkirsta Pabaltijyje veikusi hitlerininkų jėgų grupuotė nuo Rytų Prūsijos, o kairiojo sparno jėgų dalimi pulti Klaipėdos link ir perkirsti pajūrio geležinkelį. Matydama grėsmę savo kariuomenei Pabaltijyje, hitleri­ nė karo vadovybė stengėsi sutriuškinti 1-ojo Pabaltijo fronto jėgas, prasiveržusias į Šiaulių rajoną: ji telkė kariuomenę į Vosyliškiu (25 km į šiaurės rytus nuo Raseinių) ir Rokiškio rajonus, kad smūgiais į Panevėžį atkirstų prasiveržusią tary­ binę kariuomenę ir ją sunaikintų. Priešo smūgis iš Rokiškio rajono į Panevėžį buvo atrem­ tas, ir Raudonosios armijos dalys pasistūmėjo 70 km į šiaurės vakarus. Taip pat buvo atremtos hitlerininkų kontratakos ir Grinkiškio rajone: tarybinė kariuomenė čia pasistūmėjo pir­ myn 20—25 km. Plėsdama puolimą Jelgavos kryptimi, 1-ojo Pabaltijo fron­ to kariuomenė liepos 28 d. užėmė Joniškį. Sparčiai slinkdama pagal Šiaulių—Jelgavos plentą, 3-ojo gvardijos mechanizuotojo korpuso žvalgomoji rinktinė, vado­ vaujama kapitono G. Galuzo, liepos 28 d. 2 vai. priėjo prie

Joniškio. Mieste buvo tylu ir ramu. Prie mašinų ir sandėlių stovėjo sargybiniai, aikštėje miegojo vokiečių kareiviai. Stai­ ga nakties tylą sudrumstė automatų ir pabūklų šūviai. Tai — G. Galuzo žvalgai ir tankai. Vokiečiai mieste'turėjo batalio­ ną pėstininkų ir tankų. Tačiau, staiga užklupti, jie nesuspėjo stipriau pasipriešinti. Kilo panika. Hitlerininkai bėgo iš namų vien su apatiniais baltiniais, blaškėsi gatvėse, griuvinėjo į pa­ kelės griovius, stengdamiesi pasislėpti nuo žvalgų ir tankų ugnies. Miestas buvo užimtas per keletą minučių. Sekančią dieną buvo išvaduota Žagarė. Rugpjūčio 1 d. ta­ rybinė kariuomenė išvadavo Jelgavą; mechanizuotosios jos dalys pasiekė Rygos pajūrį, atkirsdamos priešo „Siaurės" ar­ mijų grupei visas sausumos komunikacijas su Rytų Prūsija. Sunki padėtis, susidariusi hilterinei kariuomenei Pabaltijy­ je, privertė priešo karinę vadovybę imtis naujų priemonių. Ji nusprendė sutelkti stiprias jėgas (6 divizijas ir 100 tankų) Bir­ žų rajone ir smogti bendra Panevėžio kryptimi į 1-ojo Pabal­ tijo fronto pagrindinių jėgų užnugarį. Rugpjūčio 2 d. priešas, sutelkęs rajone į šiaurryčius nuo Biržų daug stipresnes jėgas, pradėjo puolimą ir vakarop pasi­ stūmėjo 10—12 km pietų kryptimi, tačiau, atkakliai ir akty­ viai priešinantis tarybinei kariuomenei, puolimas buvo su­ stabdytas Biržų prieigose. Įnirtingi mūšiai vyko ir Nemunėlio Radviliškio rajone. Rugpjūčio 3 d. rytą priešo dalys, norėdamos užimti Biržus, atnaujino atakas. Po 20 pakartotinių atakų didelių aukų kaina vakare hitlerininkams pavyko įsiveržti į Biržus. Kilo pavo­ jus, kad jų jėgos prasiverš Panevėžio link. Tačiau tarybinių tankų ir pėstininkų dalys, padedant artilerijai, atrėmė visas hitlerininkų atakas ir neleido jiems pasislinkti į pietus. Po dvi dienas trukusių mūšių priešas šiame rajone buvo sutriuš­ kintas. „Šiaurės" armijų grupės, atkirstos nuo vokiečių kariuome­ nės Rytų Prūsijoje, padėtis darėsi vis sunkesnė. Kontršmūgiai ir kontratakos nepavyko. Tai privertė hitlerinę karo vadovybę pagrindines pastangas Pabaltijyje nukreipti kovai su 1-ojo Pabaltijo fronto kariuomene Šiaulių rajone ir Rygos pajūryje. Hitlerinė karo vadovybė nusprendė stipriais tankų divizijų kontrsmūgiais iš rajono į vakarus ir šiaurvakarius nuo Šiaulių sutriuškinti pagrindinę 1-ojo Pabaltijo fronto grupuotę ir tuo pagerinti savo kariuomenės, esančios prie Rygos, padėtį. Smogiamaj ai grupuotei sudaryti buvo ketinama panaudoti re­ zervus ir junginius iš kitų Tarybų Sąjungos—Vokietijos fron­ to barų. Tarybinei žvalgybai atskleidus priešo sumanymus,

buvo atitinkamai pergrupuotos ir sustiprintos Raudonosios ar­ mijos jėgos, ypač ten, kur buvo laukiama hitlerininkų smūgių. Rugpjūčio 10 d. tarybinė kariuomenė pasiekė Dubysą. Liepos pabaigoje ir rugpiūčio pradžioje priešas įvykdė iš Kėdainių rajono keletą stiprių kontratakų. Penkias paras tę­ sėsi atkaklios kautynės, pasibaigusios kontratakuojančių hit­ lerininkų sutriuškinimu. Raudonosios armijos dalys forsavo Nevėžį ir, atakuodamos iš trijų pusių, rugpiūčio 2 d. išvadavo Kėdainius. Vilniaus—Šiaulių geležinkelio magistralė buvo ga­ lutinai išlaisvinta nuo fašistinių grobikų. Per įnirtingas kovas forsavusi Dubysą, tarybinė kariuome­ nė sutriuškino hitlerininkų įtvirtinimus vakariniame upės krante ir rugpiūčio 10 d. priartėjo prie Raseinių iš pietų. Norė­ damas išlaikyti miestą savo rankose, priešas tankais ir pėsti­ ninkais, remiamais artilerijos ir aviacijos, įnirtingai kontrata­ kavo. Tačiau tarybinė kariuomenė, palaužusi atkaklų hitleri­ ninkų pasipriešinimą, įsiveržė į miestą ir po keliolika valandų trukusių įnirtingų kautynių išlaisvino jį nuo fašistinių oku­ pantų. Iki rugpiūčio vidurio hitlerinei karinei vadovybei pavyko sutelkti į šiaurvakarius ir į vakarus nuo Šiaulių 7 tankų ir 3 pėstininkų divizijas; iš viso apie 800 tankų. Priešo sumanymas buvo toks: stipriais tankų junginių smū­ giais sutriuškinti 1-ojo Pabaltijo fronto jėgas Šiaulių rajone, paskui smogti į Jelgavą, sunaikinti tarybinę kariuomenę, bu­ vusią Rygos pajūryje, ir atstatyti komunikacijas su savo ka­ riuomenės „Šiaurės" grupe. Rugpiūčio 16 d. 14 vai. priešas po artilerijos ir aviacijos parengimo smogė iš Kelmės rajono Šiaulių kryptimi. Tačiau čia jis sutiko gerai organizuotą, prieštankiniais pabūklais su­ stiprintą ir giliai ešelonuotą Raudonosios armijos gynybą. Va­ karop hitlerininkų puolimas buvo sustabdytas. Naktį į rugpiūčio 17 d. hitlerininkai vienu metu sudavė du kontrsmūgius: Jelgavos ir Šiaulių kryptimis, turėdami čia apie 300 tankų ir šturmo pabūklų. Smūgių kryptyse hitlerininkai vieno kilometro plotyje tu­ rėjo 40—50 tankų. Jiems pavyko įsibrauti į Raudonosios ar­ mijos gynybą rajone į pietryčius nuo Kuršėnų ir į vakarus nuo Žagarės. Naktį, forsavęs Ventą, priešas užėmė Kuršėnus. Rugpiūčio 17 d. rytą jis įvedė į kautynes naujas jėgas. Įveik­ dami atkaklų tarybinės kariuomenės pasipriešinimą, vakarop hitlerininkai pasislinko 12 km ir pasiekė Smilgius, grasindami užimti Šiaulius.

Hitlerinės kariuomenės puolimui sulaikyti 1-ojo Pabaltijo fronto vadovybė nukreipė j Šiaulių rajoną 5-ąją gvardijos tankų armiją (vadas gen. Itn. V. Volskis). Be to, Šiaulių gynyba buvo sustiprinta tankais, prieštankiniais pabūklais ir artile­ rija. Pakartotinės hitlerininkų atakos nepavyko, ir rugpiūčio 19 d. jų puolimas buvo sustabdytas. Rugpiūčio 20—21 d. labai suaktyvėjo priešo veiksmai Tukumo ir Jelgavos rajonuose. Tuo metu hitlerinė kariuomenė atnaujino atakas ir prie Šiaulių. Smūgiais iš šiaurės ir pietų atkirtusi Raudonosios armijos iškyšulį Kurtuvėnų rajone, ji pradėjo pulti Šiaulius iš vakarų, stengdamasi bet kuria kaina prasiskverbti į miestą. Per įnirtingas kautynes hitlerinė kariuomenė neteko daug gyvosios jėgos ir technikos, ypač daug tankų ir artilerijos. Priešas prarado smogiamąją galią, o visi rezervai jau buvo įtraukti į kautynes. Rugpiūčio 22 d. tarybinė kariuomenė, sustiprinta rezervais, nustūmė hitlerininkus 10—12 km į vakarus nuo Šiaulių. Čia fronto linija stabilizavosi iki 1944 m. rugpiūčio pabaigos. Vėliau priešas dar keletą kartų bandė atnaujinti puolimą, bet nesėkmingai. Hitlerinei kariuomenei, puolusiai Šiaulių kryptimi, buvo padaryta didelių nuostolių: nuo rugpiūčio 16 iki 26 d. ji ne­ teko daugiau kaip 15 tūkst. kareivių ir karininkų, apie 350 tan­ kų bei šturmo pabūklų ir 270 artilerijos pabūklų. Fronto ka­ riuomenė išlaisvino iš fašistinių grobikų didelę Lietuvos ir Latvijos dalį. Tačiau hitlerinei kariuomenei pavyko kontrsmūgiais atstumti Raudonosios armijos dalis nuo jūros ir sudaryti 30 km koridorių Tukumo rajone. „Šiaurės" armijų grupės sausumos komunikacijos iš dalies buvo atstatytos. Tai labai pagerino, bent laikinai, hitlerinės kariuomenės padėtį Pabal­ tijyje. Šiaulių operacija buvo labai reikšminga, galutinai išva­ duojant Estiją, Latviją ir Lietuvą. Po mūšių prie Šiaulių iki 1944 m. spalio pradžios frontas stabilizavosi riboje Dobelė—Mažeikiai—Kuršėnai—Raseiniai— į rytus nuo Šakių—Virbalio. Hitlerinė karinė vadovybė tikėjosi, kad tarybinė kariuo­ menė puls Rygos kryptimi. Dėl to čia ji sutelkė pagrindines savo jėgas, buvusias Pabaltijyje. Į Rygos rajoną ji permetė dalį 3-osios tankų armijos jėgų, buvusių iki tol Lietuvos teri­ torijoje. Tuo pačiu buvo susilpninta hitlerinė karinė grupuotė, dengusi priėjimą prie Baltijos jūros nuo Liepojos iki Nemuno žiočių. 14. Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare

201

Tuo ir pasinaudojo tarybinė karinė vadovybė. 1944 m. rugsėjo 24 d. rytą 1-asis Pabaltijo frontas gavo uždavinį skubiai ir slaptai sutelkti stambią smogiamąją gru­ puotę Šiaulių rajone, kad, sudavus priešui stiprų smūgį Klai­ pėdos kryptimi, būtų galima išeiti prie Baltijos jūros ir atkirsti hitlerininkų ,,Šiaurės" armijų grupę nuo Rytų Prūsijos. Fronto vado įsakymu buvo numatyta suduoti 2 smūgius dviem kryptimis: pirmąjį (pagrindinį) — iš rajono į šiaurės va­ karus nuo Šiaulių bendra Klaipėdos kryptimi turėjo smogti 6-osios gvardijos, 43-osios ir 5-osios gvardijos tankų armijų (vadai gen. pik. I. Cistiakovas, gen. Itn. A. Beloborodovas, gen. Itn. V. Volskis) jėgos, o antrąjį — iš rajono į pietų va­ karus nuo Šiaulių Kelmės—Šilalės kryptimi 2-osios gvardijos armijos (vadas gen. Itn. P. Cančibadzė) jėgos. Bendras užda­ vinys — sutriuškinti puolimo kryptyse priešą ir pasiekti Bal­ tijos pajūrį riboje Palanga—Klaipėda—Nemuno žiotys. Fronto jėgos buvo pergrupuojamos ir telkiamos visiškai slaptai, naktį, maskuojantis, priešą dezorientuojant ir klaidi­ nant. Tiktai spalio 2 d., t. y. beveik prieš pat puolimą, priešas pastebėjo kai kurias tarybinės kariuomenės susitelkimo žymes Šiaulių rajone, bet imtis kontrpriemonių buvo jau vėlu. Fronto jėgos (daugiau kaip 50 divizijų ir dalis aviacijos) buvo per 6 naktis pergrupuotos ir sutelktos iš Rygos rajono Klaipėdos kryptimi (80—240 km atstumu). Buvo slapta perkel­ ta apie pusę milijono žmonių, 9300 pabūklų ir minosvaidžių, 1323 tankai ir savaeigiai artilerijos pabūklai, įvairios fronto ir armijų užnugario tarnybos. Iki spalio 4 d. prieš 1-ojo Pabaltijo fronto kariuomenę prie­ šas Lietuvos TSR pirmajame ešelone turėjo 5 divizijas. Per puolamąją operaciją buvo galima tikėtis, kad priešas įves į kautynes dar 7—8 divizijas, iš jų 4 tankų. Pabaltijo fronte buvo 57 divizijos. Tai viršijo priešo jėgas žmonėmis 2,5 karto, pabūklais ir minosvaidžiais — beveik 11 kartų, tankais ir savaeigiais artilerijos pabūklais — daugiau kaip 3 kartus. Didelė jėgų persvara buvo ir aviacijoje 4. Hitlerininkai buvo įrengę Žemaitijoje keletą gynybos ruo­ žų. Ypač gerai buvo įrengti, kaip atsparos punktai ir pasiprie­ šinimo mazgai, miestai ir gyvenvietės, kelių sankryžos. Gyny­ bai organizuoti buvo panaudotos upės, ežerai, aukštumos, pel­ kėtos vietovės. Stipriausias gynybos ruožas buvo dengęs prieigas prie Klai­ pėdos ir Tilžės. 4 Борьба за Советскую Прибалтику..., кн. 2, стр. 177.

Fronto kariuomenės puolimas prasidėjo spalio 5 d. Iš ryto buvo tirštas rūkas, todėl žvalgomosios rinktinės pradėjo veik­ ti 11 vai. Po 10 min. artilerijos parengimo prasidėjo puolimas visu frontu. Tarybiniai pėstininkai su motorizuotosiomis dalimis ir tan­ kais, artilerijos ir aviacijos remiami, blokuodami ir apeidami hitlerininkų atsparos punktus ir pasipriešinimo mazgus, pra­ lauždavo jų gynybą ir veržliai stūmėsi pirmyn į vakarus. Ta­ rybinei kariuomenei artėjant prie Klaipėdos krašto, hitleri­ ninkai priešinosi vis atkakliau. Priešas metė kontratakon pėstininkų dalinius su tankais, tačiau jie buvo su dideliais nuostoliais atremti. Hitlerininkai, palikdami ginklus, karo tech­ niką bei kitą karini turtą, paskubomis traukėsi. Jau spalio 5 d. puolimo metu daugelyje fronto barų buvo paimta priešo belaisvių. Jų parodymai ir paimti dokumentai liudijo, kad tarybinės kariuomenės puolimas Klaipėdos kryp­ timi hitlerinei karinei vadovybei buvo netikėtas. Fašistinė karinė vadovybė laukė tarybinės kariuomenės smūgio iš Kelmės rajono ir tiktai pietvakarių kryptimi į Ryt­ prūsius. Todėl hitlerininkai ir metė tankų junginius pirmiausia Kelmės kryptimi. Per keturias puolimo dienas (spalio 5—8 d.) tarybinė ka­ riuomenė pasistūmėjo pirmyn 90 km. Buvo išvaduotos stam­ bios gyvenvietės ir kelių mazgai prieigose prie Klaipėdos krašto: Kuršėnai, Telšiai, Plungė, Seda, Varniai, Mažeikiai ir daugiau kaip 2000 kitų gyvenviečių. Priešui buvo padaryta daug nuostolių: sunaikinta daugiau kaip 16 tūkst. kareivių ir karininkų, pamušti ir sudaužyti 192 tankai ir savaeigiai arti­ lerijos pabūklai, paimta 60 tankų ir 225 mašinos. Kaip tikros priešo kareivių ginklų ir technikos kapinės atrodė keliai, ku­ riais traukėsi fašistai5. Tarybinę sausumos kariuomenę, puolusią į šiaurvakarius ir į vakarus nuo Šiaulių, aktyviai rėmė aviacija. Virš Viekšnių vieškelio tarybinių naikintuvų eskadrilė su­ sidūrė su 15 priešo lėktuvų. Priešo atakos buvo atmuštos. Palikę tarybinių naikintuvų numuštas 2 savo mašinas, vokie­ čių lakūnai išsisklaidę nuskrido į šiaurę. Šturmuoto jų devy­ niukė atakavo priešo autokoloną prie Viekšnių. Kolona pa­ driko, žmonės išsilakstė, palikdami sudaužytas mašinas ir pa­ būklus. Hitlerininkams nepavyko kolonos mesti kontratakon šiame rajone. 5 К берегам янтарного моря, M., 1969, стр. 130.

Spalio 8 d. rytą Telšių ir Plungės rajonuose tarybiniai la­ kūnai sunaikino daugiau kaip 40 automašinų, traukusių į ry­ tus. Tą pačią dieną, vidudienį, Telšių rajone buvo pastebėti susitelkę priešo tankai ir kariuomenė. Į orą vėl pakilo naikin­ tojai. Apšaudę ir apmėtę bombomis susitelkusią priešo gru­ puotę, tarybiniai lakūnai sužlugdė hitlerininkų rengtą kontr­ ataką. Vėliau naikintojai užpuolė priešo koloną į vakarus nuo Telšių ir skutamuoju skridimu ją išsklaidė, padarydami dide­ lių gyvosios jėgos bei technikos nuostolių. Spalio 5 d. buvo pralaužta priešo gynyba į pietvakarius nuo Šiaulių, prie Dubysos, ir į šiaurvakarius, prie Ventos. Pralau­ žus hitlerininkų pasipriešinimą prie Ventos, susidarė gana sun­ kios puolimo sąlygos. Raudonosios armijos dalims teko kautis pelkėtoje ir miškingoje vietovėje. Vietomis kariai brido iki juosmens pelkėmis, balomis, nešė pabūklus. Pulkininko Chrabrovo pulkas puolė 2 km pelkėmis, o gvardijos majoro Ponomariovo daliniai ėjo, klampodami sunkiai praeinamomis vie­ tomis, net 3 kilometrus. Kariai nešė ant pečių išardytus kul­ kosvaidžius ir minosvaidžius. Priešas bandė išsilaikyti iš anksto įtvirtintame ruože, palei Virvytę. Hitlerininkai čia metė į kontrataką „Didžiosios Vo­ kietijos" tankų divizijos dalinius. Kautynės vyko visą dieną ir naktį. Priešo kontratakos buvo puolančių Raudonosios ar­ mijos dalinių atremtos. Hitlerininkai su nuostoliais pasitraukė. Žemaitija degė, krosnių kaminai riogsojo pakelėse. Žmo­ nės, išlindę iš slėptuvių, rūsių, sveikino tarybinius karius iš­ vaduotojus. Sėkmingai plėtėsi puolimas ir į pietvakarius nuo Šiaulių. Prieš užimant Kelmės priešo gynybos mazgą, reikėjo pir­ miausia užimti tiltą per Kražantę ir placdarmą vakariniame jos krante. Tą uždavinį vykdė leitenanto D. Jaremčiuko 50 kareivių, pasodintų ant 6 tankų, rinktinė. Spalio 6 d. 1 vai. 30 min. rinktinė pakeliui sunaikino prieštankines hitlerininkų baterijas. Du tarybiniai tankai su 20 automatininkų prasiver­ žė prie tilto per Kražantę ties Kelme. Sunaikinęs priešo ap­ saugą, automatininkų desantas užėmė tiltą. Po 30—40 min. priešo pėstininkai su tankais kontratakavo tarybinius narsuo­ lius. 16 valandų ši maža rinktinė laikė tiltą ir atmušė 11 prie­ šo kontratakų. Rinktinės narsumo dėka pagrindinės 13-ojo gvardijos šaulių korpuso (vadas gen. mjr. A. Lopatinas) jėgos ir 1-ojo tankų korpuso (vadas, gen. Itn. V. Butakovas) tankistai sutriuškino priešą ir išvadavo Kelmę. Ypač drąsiai spalio 6 d. mūšiuose kovėsi 1-ojo tankų kor­ puso 117-osios tankų brigados komunisto jaun. Itn. M. Muraš-

kino būrys. Jam buvo pavesta išžvalgyti priešo jėgas Kelmės rajone. Būrys, ryžtingai veikdamas, greitai ir tiksliai nustatė priešo jėgas. Sunaikinęs hitlerininkų 1 šturmo ir 2 lauko pa­ būklus bei apie 50 kareivių, būrys veržėsi pkmyn, skindamas kelią savo batalionui. Netikėtas trijų tarybinių tankų pasiro­ dymas sukėlė priešo užnugaryje paniką. Trijų priešo artileri­ jos baterijų tarnyba paliko pabūklus ir išbėgiojo. Vėliau tan­ kų būrys staigiai įsiveržė į Pakalniškių kaimą. Čia hitlerinin­ kai 2 tarybinius tankus pamuše, būrio vadas M. Muraškinas buvo sužeistas. Tačiau narsūs tankistai kovėsi, kol atėjo pa­ grindinės Raudonosios armijos jėgos. Ryžtingai puolant tarybinei kariuomenei į vakarus ir piet­ vakarius, spalio 10 d. buvo išvaduota Tauragė, Kretinga ir Palanga, spalio 13 d.— Skuodas. Raudonosios armijos dalys pa­ siekė Baltijos pajūrį, perkirto geležinkelį ir kelius, jungiančius Kuršą su Klaipėdos kraštu ir šiaurine Rytprūsių dalimi. Nemuno žemupyje, prie Rytprūsių sienos, įveikusios at­ kaklų hitlerininkų pasipriešinimą, 3-ojo Baltarusijos fronto 39-osios armijos dalys spalio 9 d. išvadavo Jurbarką, Skirsne­ munę ir Smalininkus. Spalio antrojoje pusėje prasidėjo kautynės Klaipėdos kraš­ te. Čia priešas itin stipriai gynėsi, mesdamas į kontratakas vi­ sus vietinius ir iš Rytprūsių atvykusius rezervus. Ypač smar­ kios kautynės vyko dėl Pagėgių. Tačiau tarybiniai kariai tvirtai stovėjo Lietuvos žemėje. Iki spalio 23 d. Raudonosios armijos dalys užėmė gerai įrengtus priešo atsparos punktus ir svarbius kelių mazgus — Pagėgius, Šilutę, vėliau Priekulę, pasiekė Nemuno žemupį, perkirto sausumos komunikacijas, jungiančias Klaipėdą su Tilže ir Rytų Prūsija. Ryžtingai kovėsi tarybiniai jūreiviai ir laivyno aviacija. Nuo spalio 6 iki 16 d. tarybiniai jūreiviai paskandino Klaipė­ dos ir Ventspilio rajonuose 9 priešo transportinius ir 11 kitų laivų. Lakūnai smarkiai bombardavo priešo komunikacijas. Liepojos ir Klaipėdos uostų reidai buvo užminuoti6. 1945 m. sausio antrojoje pusėje 1-asis Pabaltijo frontas paskyrė 4-ąją smogiamąją armiją (vadas gen. Itn. P. Malyševas) Klaipėdos miestui ir uostui išvaduoti ir tuo užbaigti ga­ lutinį ir visišką Tarybų Lietuvos išvadavimą iš hitlerinės oku­ pacijos. Jau vasarą, kaunantis prie Šiaulių ir vėliau, hitlerininkai labai įsitvirtino Klaipėdoje ir jos apylinkėse. Jie apjuosė ♦ ♦ ♦■ 6 История Великой Отечественной войны Советского Союза, т. 4, стр. 460.

miestą keliomis apkasų linijomis, užminavo laukus, įrengė plačius prieštankinius griovius bei kitokias kliūtis prieš tan­ kus ir pėstininkus. Gynybai panaudojo senus miesto ir uosto įtvirtinimus, juos sustiprino, pritaikė šiuolaikinei gynybai, įrengė lizdus stambaus kalibro pabūklams ir kulkosvaidžiams, gausybę ugnies taškų. Laivų toliašaudžiai stambaus kalibro ar­ tilerijos pabūklai taip pat buvo nukreipti*! tą pusę, iš kurios buvo laukiama tarybinės kariuomenės puolimo. Mieste atskiri namai, jų aukštai, rūsiai, gatvių sankryžos, ištisi miesto kvartalai buvo pritaikyti atspariai gynybai. Vis­ kas buvo kruopščiai parengta kautynėms gatvėse. Hitlerinin­ kai žūt būt norėjo išsilaikyti šiame pajūrio mieste. 1945 m. sausio 25 d. Klaipėdos rajono gynybos grupuotėje priešas turėjo gan stambias jėgas: 2 pėstininkų divizijas, su­ stiprintas trim apsaugos pulkais ir vienu batalionu, keturiais tvirtovių batalionais ir vienu jūrų pėstininkų batalionu, vie­ nu šturmo pabūklų divizionu ir vienu krantų apsaugos divi­ zionu. Šioje priešo grupuotėje buvo 17 300 žmonių, 302 pa­ būklai ir minosvaidžiai, 38 šturmo pabūklai ir 22 tankai. Sausio 20 d. tarybinės 4-osios smogiamosios armijos ka­ riuomenėje buvo 25 041 karys, daugiau kaip 600 pabūklų ir minosvaidžių 7. Sausio 26 d. priešo šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis iš pir­ mųjų tranšėjų susilpnėjo ir beveik visai nutilo minosvaidžių ugnis iš gilumos. Visa tai rodė, kad priešas pradėjo trauktis. 4-osios smogiamosios armijos vadas gen. Itn. P. Malyševas įsakė atlikti žvalgybą mūšiui. Paaiškėjo, kad priešas pagrindi­ nes savo jėgas atitraukė į antrąją ir trečiąją tranšėjas. Armijos vado įsakymu sausio 27 d. rytą prasidėjo puoli­ mas visu frontu iš trijų pusių. 92-ojo šaulių korpuso (vadas gen. mjr. N. Ibianskis) 179-oji šaulių divizija (vadas gen. mjr. M. Škurinas) puolė iš šiaurės, jos kairėje — iš šiaurės rytų — puolė 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija (vadas gen. mjr. A. Urbšas), o iš rytų ir pietryčių puolė 19-ojo šaulių korpuso (vadas gen. mjr. D. Samarskis) dalys. Iki 12 vai. 4-osios smo­ giamosios armijos dalys užėmė pirmąją priešo tranšėją, o sau­ sio 28 d. rytą tarybiniai kariai, persekiodami priešą, pradėjo kautynes miesto pakraščiuose ir gatvėse. Netrukus Klaipėda buvo išvaduota. Sausio 29—30 d. dar vyko atkaklūs mūšiai Kuršių nerijoje. Galutinai Kuršių nerija buvo išvaduota 1945 m. vasario 4 d. 7 Борьба за Советскую Прибалтику..., кн. 3, стр. 49.

iki 13 vai. Tuo baigėsi 4-osios smogiamosios armijos opera­ cija Klaipėdai išvaduoti. Junginiams ir dalims, pasižymėjusiems kautynėse, vaduo­ jant Klaipėdą, Vyriausiojo kariuomenės vado įsakymu buvo suteiktas Klaipėdos vardas. Šia Raudonosios armijos pergale buvo galutinai išvaduota iš fašistinės okupacijos visa Tarybų Lietuva. Žinia, kad Raudonosios armijos dalys įžengė į Klaipėdą ir išvijo hitlerinius grobikus iš Tarybų Lietuvos, buvo džiaugs­ mingai sutikta visoje respublikoje. Miestuose ir kaimuose vyko džiaugsmo mitingai. Gyventojai sveikino Raudonąją ar­ miją išvaduotoją. 2. LIETUVIŠKOSIOS DIVIZIJOS KOVOS DEL LIETUVOS IŠVADAVIMO IR PRIEŠO KURSO GRUPUOTĖS SUTRIUŠKINIMAS

1944 m. liepos pradžioje Raudonoji armija įžengė į Tarybų Lietuvą ir pradėjo jos vadavimą. Iki rugpiūčio pradžios didelė Lietuvos dalis ir didžiausi jos miestai buvo išvaduota. Raudonosios armijos mūšiais dėl Lietuvos išvadavimo pra­ sidėjo naujas lietuvių tautos kovos prieš hitlerinius grobikus Didžiojo Tėvynės karo frontuose etapas. Į Raudonąją armiją, pirmiausia į 16-ąją Lietuviškąją šaulių diviziją, įsijungė tūks­ tančiai žmonių iš išvaduotų respublikos rajonų. 1944 m. liepos 12 d., baigusi operacijas prie Polocko, 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija (vadas gen. mjr. V. Karvelis) gavo įsakymą žygiuoti į Lietuvą. Rugpiūčio 2 d. divizija su­ sitelkė prie Šiaulių. Lietuviškoji divizija, atvykusi į Lietuvą, greitai buvo papil­ dyta mobilizuotais Tarybų Lietuvos piliečiais. Jau rugpiūčio mėn. divizija gavo pirmąjį 3 tūkst. žmonių papildymą L Per penkis 1944 metų mėnesius (rugpiūčio—gruodžio mėn.) į Lie­ tuviškąją diviziją įstojo 6 tūkst., o iki karo pabaigos —-13 tūkst. naujų karių. Daugumą jų sudarė mobilizuotieji į Raudonąją armiją išvaduotuose Lietuvos rajonuose 2. Divizijoje tarnavo įvairių tautybių žmonės. Vykstant atkak­ liems mūšiams Tėvynės karo frontuose, daug divizijos karių žuvo, buvo sunkiai sužeisti ir pasveikę jau nebegalėjo grįžti į junginį. Papildymo iš evakuotų Tarybų Lietuvos gyventojų Ф

1 TSRS GMA, f. 16 Išd, ap. 41845, b. 3, 1. 230. 2 J. Dobrovolskas, Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose, p. 95.

nepakako. 1943 metais ir 1944 metų pirmojoje pusėje į divi­ ziją įsijungė daug rusų, ukrainiečių, baltarusių ir kitų broliškų tarybinių tautų sūnų. Papildžius diviziją mobilizuotaisiais išvaduotuose Lietuvos rajonuose, lietuvių tautybės karių divizijoje padaugėjo nuo 31,2% 1944 m. liepos 1 d. iki 68,4% 1945 m. balandžio 27 d. Divizijos vadovybė ir politiniai darbuotojai susirūpino nau­ jojo papildymo auklėjimu: žmonės buvo trejus metus išgy­ venę hitlerininkų okupuotoje teritorijoje, paveikti hitlerininkų ir lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų propagandos, skiepi­ jusios neapykantą Tarybų valdžiai, Raudonajai armijai. Nagrinėjamuoju laikotarpiu divizija buvo gerai pasiruo­ šusi kariškai ir politiškai. Pagal socialinę sudėtį daugumą ka­ rių sudarė darbininkai. 1944 m. spalio 1 d. divizijoje buvo 3230 darbininkų (t. y. 44,9% karių), 2493 kolūkiečiai ir vals­ tiečiai, 1457 tarnautojai ir moksleiviai3. Taip atrodė Lietuviškoji divizija mūšių prie Šiaulių išva­ karėse. Hitlerinė karinė vadovybė, siekdama bet kuria kaina at­ statyti „Šiaurės" armijų grupės sausumos komunikacijas su Rytų Prūsija, prie Šiaulių sutelkė 7 tankų ir 3 pėstininkų divi­ zijas. Ši hitlerinė karinė grupuotė turėjo 800 tankų. Šiaulių gynyboje pasižymėjo 2-osios gvardijos ir 5-osios gvardijos tankų armijų kariuomenė. Ypač atkakliai kovėsi Lietuviškosios divizijos daliniai. Rugpiūčio 3 d. Lietuviškoji divizija buvo įjungta į 2-osios gvardijos armiją ir turėjo organizuoti Šiaulių gynybą, ypač ginti prieigas iš Kelmės pusės. Divizijos pagrindinės jėgos bu­ vo sutelktos į pietvakarius nuo Šiaulių, abipus plento. Divizi­ jos dalys buvo sustiprintos prieštankinėmis priemonėmis. Svarbiausia buvo Šiaulių—Kuršėnų ir Šiaulių—Bubių plentų gynyba. Užėmusios gynybos rajonus, divizijos dalys tvirtino pozi­ cijas: gilino apkasus, kasė tranšėjas. Junginio pionieriai mina­ vo tiltus prieigose prie Šiaulių, ruošė užkardas. Priešą atremti buvo gerai pasirengta. Divizijos vadovybė kovotojams iškėlė šūkius: „Nė pėdos atgal!11, „Mirsim, bet nepasiduosim!“, „Neįleisime fašistų į Šiaulius!" 1944 m. rugpiūčio 16 d. hitlerininkai, 1 km fronto ruože turėdami 40—45 tankus, pradėjo pulti iš Kelmės rajono Šiau­ lių kryptimi. Rugpiūčio 17 d. hitlerinė karinė grupuotė pra­ laužė fronto liniją, užėmė Kuršėnus ir pasislinko į priekį ♦ -♦ 3 TSRS GMA, f. 16 Išd, ap. 289870, b. 3, 1. 233.

12 km. Rugpiūčio 18 d. priešas, puldamas Juodenkių, Gytarių kryptimi, atskiromis pėstininkų ir tankų grupėmis prasiskver­ bė į Švendrio mišką ir 9 vai. pasiekė vakarinį jo pakraštį. Tęs­ damas puolimą, priešas užėmė Juodenkius, Daušiškius, Gytarius ir visiškai priartėjo prie Lietuviškosios divizijos gynybos baro 4. Rugpiūčio 18 d. priešas bombardavo divizijos gynybos po­ zicijas. 11 vai., po intensyvaus apšaudymo iš artilerijos, pul­ kas pėstininkų ir 20 tankų atakavo 156-ojo šaulių pulko, va­ dovaujamo pplk. V. Lunios, 1-ąjį batalioną ir sandūrą tarp 156-ojo ir 167-ojo (vadas pik. V. Motieka) šaulių pulkų. Arti­ lerijos, minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnimi priešo pėstinin­ kai buvo atkirsti nuo tankų, išsklaidyti ir iš dalies sunaikinti. Šeši tankai buvo pamušti, o likusieji pasuko atgal5. Iš viso prieš Lietuviškąją diviziją hitlerininkai metė apie 90 tankų, iš jų apie 50 — prieš 156-ojo šaulių pulko dalinius6. Per ketu­ rias valandas priešas vis didesnėmis jėgomis, įvesdamas į mū­ šį naujus dalinius, tankų priedangoje dar tris kartus atakavo 156-ojo šaulių pulko 1-ojo bataliono ginamą barą. Priešo ata­ kas rėmė aviacija: grupėmis po 8—10 lėktuvai bombardavo Lietuviškosios divizijos dalinių pozicijas ir Šiaulių miestą. Ta­ čiau visos priešo atakos buvo atmuštos. Hitlerininkai, palikę mūšio lauke 11 pamuštų tankų, pasitraukė į pradines pozici­ jas ir apsikasė. 19 vai. 50 min. priešas atakavo 167-ojo šaulių pulko 4-osios kuopos dešinįjį sparną. Į ataką jis metė 10 tankų ir 10 šar­ vuočių. Tuo pačiu metu grupė priešo automatininkų bandė apeiti 5-osios kuopos dešinįjį sparną. Tačiau ir čia priešo ata­ kos buvo nesėkmingos. Lietuviškajai divizijai padėjo 5-osios gvardijos tankų ar­ mijos daliniai. Šios armijos 3-ojo gvardijos korpuso ir Lietu­ viškosios divizijos daliniai atmušė dvi priešo pėstininkų, re­ miamų 30 tankų, atakas iš Gytarių rajono 7. Sekančią dieną, t. y. rugpiūčio 19 d., hitlerininkai Gytarių rajone perėjo į gynybą. 11 vai. jų pėstininkų kuopa, remiama trijų tankų, dar bandė atakuoti 167-ojo pulko 4-ąją šaulių kuopą, tačiau sutelktine visų ginklų rūšių ugnimi ataka buvo atremta. Ištisą dieną priešas žvalgė ir apšaudė mūsų pozicijas, bet atakuoti daugiau nedrįso. 4 6 6 7

Ten pat, ap. 203333, b. 1, 1. 95. Ten pat. J. Macijauskas, Tėvynės karo frontuose, p. 132. TSRS GMA, f. 5 Gv. TA, ap. 4948, b. 193, 1. 30.

Didvyriškai kovėsi kariai šiose pirmosiose kautynėse Lie­ tuvos žemėje. „Nepraleisime priešo į gimtąjį miestą! Kausimės iki paskutinio, negailėdami nei jėgų, nei kraujo!"—pa­ sižadėjo kariai8. Ypač pasižymėjo Danutė Markauskienė. Ji taiklia kulko­ svaidžio ugnimi padėjo atremti 13 hitlerininkų atakų. Už did­ vyriškumą ji buvo apdovanota trečiuoju, Šlovės ordinu. Narsiai kovėsi pplk. V. Lunios vadovaujamas 156-asis šau­ lių pulkas, kurio ginamame bare priešo spaudimas buvo stip­ riausias. V. Lunia sugebėjimu organizuoti ir vadovauti kau­ tynėms, asmeniniu pavyzdžiu kėlė pulko karių drąsą. Reiklus sau ir valdiniams, jis visuomet laiku būdavo pavojingiau­ siose vietose. Divizijos mūšius prie Šiaulių aukštai įvertino tarybinė ka­ rinė vadovybė. „Lietuviai čia mūru stovėjo, atmušė visas priešo atakas, vėliau sutriuškino jį ir apgynė miestą",— buvo rašoma aukštosios karinės vadovybės įsakymuose9. Už šias kautynes apie 400 divizijos karių buvo apdovanoti TSRS or­ dinais ir medaliais. Lietuviškosios divizijos gynybos bare hitlerininkai neteko apie 900 kareivių ir karininkų, 20 tankų, 2 savaeigių pabūk­ lų, 8 šarvuočių ir daug kitos karinės technikos 10. Priešas buvo nublokštas nuo Šiaulių už 10—12 km. Lietu­ vos TSR fronto linija iki 1944 m. spalio mėn. stabilizavosi Dobelės—Mažeikių—Kuršėnų—Raseinių—Kybartų riboj e. 1944 metais vyko atkaklūs mūšiai dėl Rygos. Stengdamasi išlaikyti Rygą, hitlerinė karinė vadovybė permetė į Rygos ra­ joną didelę dalį 3-osios tankų armijos jėgų, buvusių iki tol Lietuvoje. Taigi buvo susilpninta hitlerinė karinė grupuotė, dengusi priėjimą prie Baltijos jūros. Tuo pasinaudojo tarybi­ nė kariuomenė: spalio 5 d. Raudonoji armija perėjo į ryžtingą puolimą ir netrukus išvadavo Žemaitiją. Mūšiuose už Žemaitijos išvadavimą 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos kariai įrašė dar vieną reikšmingą puslapį į lie­ tuvių tautos istoriją. Po kautynių prie Šiaulių Lietuviškoji divizija ruošėsi nau­ jiems mūšiams. 2-osios gvardijos armijos vado gen. Itn. P. Čančibadzės įsakymu po dviejų parų žygio Lietuviškoji divizija rugsėjo 29 d. susitelkė miškuose į šiaurę nuo Gauštvinio eže­ ro— netoli Kelmės. Karių nuotaika buvo pakili. Jie troško kuo greičiau išvyti hitlerinius okupantus iš Tarybų Lietuvos 8 „Tėvynė šaukia", 1944.VIII.30. s Hitlerinė okupacija Lietuvoje, p. 407. 10 TSRS GMA, f. 16 Išd, ap. 203333, b. 1, 1. 103.

žemės. Divizija buvo sustiprinta tankais, savaeigiais pabūk­ lais, artilerija, pionierių daliniais. Aukštesniosios karinės vadovybės nurodymu kiekviena divizija puolimą turėdavo pradėti žvalgomuoju mūšiu vieno sustiprinto šaulių bataliono jėgomis. Žvalgomasis mūšis buvo pavestas 156-ojo šaulių pulko 1-ajam batalionui, vadovaujamam mjr. P. Belano. Naktį į 1944 m. spalio 5 d. bataliono kariai, priešo nepa­ stebėti, persikėlė per Dubysą ir užėmė placdarmą vakarinia­ me upės krante. Spalio 5 d. 11 vai. batalionas pradėjo žvalgo­ mąjį mūšį. Po 20 minučių trukusio apšaudymo iš artilerijos tarybiniai kariai pradėjo puolimą. Pirmieji į ataką pakilo ko­ munistai ir komjaunuoliai. Jie, rodydami pavyzdį kitiems ka­ riams, sparčiai veržėsi pirmyn. Visi bataliono kariai kovėsi drąsiai ir sumaniai. Pasinaudodama P. Belano bataliono laimėjimais, divizijos vadovybė į mūšį pasiuntė ir kitus batalionus. Hitlerininkai atkakliai priešinosi atskiruose židiniuose iš atramos punktų, įrengtų daugiausia aukštumose, gyvenvietėse, kontratakavo junginio dalinius, tačiau visos jo pastangos sulaikyti puolimą buvo bergždžios. Junginio daliniai priėjo Kražantę ir ją for­ savo. Spalio 6 d. divizijos daliniai toliau puolė Kelmės kryp­ timi. Nepaisydami stiprios priešo ugnies, divizijos kariai sparčiai veržėsi pirmyn. Liepos 6 d. 156-asis šaulių pulkas są­ veikoje su 3-ą j a gvardijos šaulių divizija išvadavo Kelmę H. 2-osios gvardijos armijos vadas gen. Itn. P. Cančibadzė spalio 6 d. atsiuntė Lietuviškosios divizijos vadui pik. A. Urbšui adresuotą telegramą. Joje buvo rašoma: „Fronto Karinė taryba ir Armijos Karinė taryba dėkoja ir sveikina 16 LŠD karius ir karininkus, parodžiusius didvyriš­ kumo ir puolimo veržlumo pavyzdžius, pralaužiant priešo gy­ nybą paskutiniosios dienos kautynėse" 12. Puldama toliau, triuškindama hitlerininkų pasipriešinimo židinius, divizija per dieną išvaduodavo po keletą dešimčių Lietuvos gyvenviečių. Spalio 9 d. Lietuviškosios divizijos ir 24-osios gvardijos šaulių divizijos daliniai sąveikoje su 89-ą j a tankų brigada atakavo Vainutą. Po šešias valandas trukusių įnirtingų mūšių miestelis buvo išlaisvintas 13. Vaduojant Žemaitiją, ypač pasižymėjo pik. V. Motiekos vadovaujama motorizuotoji priešakinė rinktinė. Ji, apeidama ♦ ♦ ♦ 11 Ten pat, 1. 129. 12 Ten pat, 1. 131. 13 TSRS GMA, f. 303, ap. 4005, b. 448, 1. 71.

priešo atramos punktus, smogdavo jam iš užnugario, perkirsdavo atsitraukimo kelius, demoralizuodavo jį, padarydavo jam daug nuostolių. Minėtoji rinktinė buvo specialiai sudaryta dar prieš puolimą. Į ją įėjo 167-ojo šaulių pulko M. Gladkovo va­ dovaujamas batalionas, 9 prieštankiniai pabūklai, žvalgų bū­ rys. Iš pradžių į rinktinę įėjo keletas tankų ir 10 savaeigių pabūklų )4. Pralaužus hitlerininkų gynybą prie Kelmės, spalio 6 d. rinktinei buvo duotas uždavinys persekioti ir naikinti priešą Kražių kryptimi. Atsiskyrusi nuo pagrindinių divizijos jėgų, rinktinė pradėjo kovas priešo užnugaryje. Mažesni hitlerinin­ kų būriai būdavo apsupami ir sunaikinami. Sparčiai judėda­ ma, rinktinė išvadavo Kražius, Kaltinėnus, Pajūrį, Degučius, pasiekė Usėnų mišką ir perkirto Klaipėdos—Tilžės geležinkelį bei plentą 14 15. Raudonosios armijos dalinių prasiveržimas į plentą priešui buvo visiškai netikėtas. Hitlerininkai ėmė kaupti jėgas ir kontratakuoti mūsų dalinius. Tačiau rinktinės kariai atmušė visas priešo atakas ir išlaikė pozicijas, kol atėjo pagrindinės divizijos jėgos. Veržli motorizuotoji priešakinė rinktinė daug padėjo visai divizijai. Rinktinė pilnai įvykdė vadovybės jai iškeltus uždavi­ nius: neleido pagrindinėms priešo jėgoms atsiskirti ir pasi­ traukti iš mūšio lauko, trukdė hitlerininkų ariergardams užimti tarpines gynybos ribas ir įsitvirtinti jose, padėjo savo ir kitų junginių pagrindinėms jėgoms triuškinti priešą. Kaudamasi hitlerininkų flanguose ir užnugaryje, ji nutraukdavo ryšius tarp priešo ariergardų ir pagrindinių jėgų. Staigiai ir netikė­ tai puldama, manevruodama priešo užimtoje teritorijoje, rink­ tinė neleido hitlerininkams tinkamai pasirengti pagrindinių divizijos jėgų atrėmimui. Užimdama ir išsaugodama tiltus bei kitas persikėlimo per vandens kliūtis vietas, rinktinė sudary­ davo sąlygas pagrindinėms divizijos jėgoms, ilgiau nesustojant, pulti toliau. Spalio 11 d. divizijos daliniai dar pasislinko į priekį piet­ vakarių kryptimi, užėmė Usėnų geležinkelio stotį ir organiza­ vo žiedinę gynybą. Lietuviškoji divizija, kaudamasi Žemaitijoje, nuėjo 187 km, išvadavo 419 gyvenviečių, iš jų 11 miestų ir miesto tipo gy­ venviečių (Kelmę, Kražius, Kaltinėnus, Vainutą, Šilalę, Degu­ čius ir kt.), priešui padarė didelių nuostolių. ' 14 TSRS GMA, f. 16 Išd, ap. 203333, b. 1, 1. 125. 1S Ten pat, 1. 136.

Divizijos kovos veiksmai buvo aukštai įvertinti. Antai Di­ džiojo Tėvynės karo istorijoje rašoma: „Šiuose mūšiuose, kuriais buvo baigtas visos Lietuvos TSR teritorijos išvadavimas, Kelmės—Tilžės kryptimi 2-osios gvar­ dijos armijos sudėtyje sėkmingai kovėsi 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija, vadovaujama pulkininko A. Urbšo. Jos kariai, siekdami greičiau išlaisvinti savo tėvynę iš okupantų, parodė aukštą karinį meistriškumą ir didvyriškumą" 16. Visa lietuvių tauta su pasididžiavimu sekė Lietuviškosios divizijos kovas, vaduojant Žemaitiją. Sveikinime kariams Šiau­ lių miesto mokytojai rašė: „Brangūs Tarybų Lietuvos kariai! Mes, Šiaulių miesto mokytojai, susirinkę šiuo istoriniu mo­ mentu, kada Jūs kovojate už visišką vokiečių grobikų išviji­ mą iš mūsų brangios Lietuvos, už visišką hitlerinių fašistų sunaikinimą, siunčiame Jums savo širdingiausius sveikinimus ir linkėjimus" 17. Divizijos karius sveikino Lietuvos KP(b) CK ir Tarybų Lietuvos vyriausybė. Visose gyvenvietėse žmonės sutikdavo tarybinius karius su didžiausiu džiaugsmu. Ypač entuziastingai divizijos kariai buvo sutikti Kražiuose. Miestelio darbo žmonės trejus okupa­ cijos metus saugojo tarybinę vėliavą. Raudonosios armijos daliniams įžengus į Kražius, gyventojai iškėlė išsaugotąją vė­ liavą prie pastato, kuriame anksčiau buvo valsčiaus vykdoma­ sis komitetas 18. Nuoširdūs karių ryšiai su Lietuvos darbo žmonėmis skatino kovotojus naujiems žygdarbiams, ugdė at­ kaklumą, ištvermę ir neapykantą priešui. Buvo aišku, kad hitlerinė karinė vadovybė pabandys atsi­ imti tarybinės kariuomenės perkirstas sausumos komunikaci­ jas, jungusias Klaipėdą su Rytų Prūsija. Lietuviškoji divizija gavo užduotį įsitvirtinti pasiektose ribose ir pasiruošti priešo kontrpuolimui atremti. Divizijai perėjus į gynybą, jos kariai pasižadėjo: „Kur stovi lietuviai, ten priešas nepraeis!" 19 Spalio 12 d. hitlerininkai metė prieš diviziją Tilžės karo mokyklos kursantus, 531-osios pėstininkų divizijos likučius ir Hermano Geringo SS tankų diviziją. 249-ą j į šaulių pulką, vadovaujamą pplk. F. Lysenkos, iš­ ėjusį į ribą Šuneliai—Užpelkiai—Veržininkai, spalio 12 d. 16 17 18 19

История Великой Отечественной войны..., т. 4, стр. 358. „Tėvynė šaukia“, 1944.Х.10. TSRS GMA, f. 16 Išd, ap. 530541, b. 1, 1. 165. Ten pat, ap. 41845, b. 1, 1. 27.

10 vai. 30 min. nuo Leitgirių pusės atakavo priešo pėstininkų kuopa, remiama 4 tankų, o nuo Galsdonų — Jonaičių pusės — pėstininkų batalionas, remiamas 12 tankų. Ataką lydėjo smar­ ki artilerijos ugnis. Tačiau priešas buvo priverstas trauktis. Vidudienį hitlerininkai į pakartotiną ataką metė batalionų pėstininkų ir 4 tankus, tačiau ir šis puolimas buvo sėkmingai atremtas. Divizijos dalys ištisą spalio 12 d. ir naktį į 13 d., mobili­ zavusios visas jėgas, sparčiai ruošė gynybos rajonus. Spalio 13 d. 12 vai. 50 min. priešas, sutelkęs naujų jėgų, kurias sudarė 2 pėstininkų pulkai ir 50 tankų, po smarkaus apšaudymo iš artilerijos ir minosvaidžių, bombarduojant avia­ cijai, atnaujino atakas 20. 249-ąj į šaulių pulką vienu metu iš trijų pusių atakava maždaug pulkas priešo pėstininkų ir 10 tankų. Tačiau organi­ zuota artilerijos, minosvaidžių ir šaulių ugnimi bei granatomispriešo ataka buvo atremta. Nepaisydamas nuostolių, gavęs pa­ stiprinimų, priešas tą dieną atakavo pulką dar tris kartus21. Šiuose įnirtinguose mūšiuose, kai ne kartą buvo susiremiama žmogus prieš žmogų, pulko kariai kovėsi narsiai ir atkak­ liai. Pulko vadas F. Lysenka sunkią kovos minutę pats pakėlėr ir nuvedė karius į kontrataką. Apie 40—50 minučių truko mū­ šis, perėjęs į durtynes. F. Lysenka visą laiką buvo priekyje ir vadovavo mūšiui22. Belaisvių parodymais, tos dienos mūšiuose priešas neteko apie 50 % žmonių ir kovinės technikos23. Tą pačią spalio 13 d. 167-ąjį šaulių pulką, vadovaujamų L. Volbeko, atakavo priešo pėstininkų pulkas ir 40 tankų. Po atkaklaus mūšio, trukusio 4 vai., hitlerininkų tankams pavy­ ko prasiveržti pro Lietuviškosios divizijos priešakinės gynybos linijas, tačiau gynybos gilumoje juos sutiko gerai organizuota artilerijos ugnis. Priešo pėstininkai buvo atskirti nuo tankų. Su prasiveržusiais į mūsų gynybos gilumą tankais pradėjo ko­ vą artileristai ir tankų naikintojai. Priešo tankai, būdami at­ skirti nuo pėstininkų, patyrė didelių nuostolių ir buvo pri­ versti pasitraukti 24. Priešas, nepasiekęs laimėjimo atakomis prieš 167-ąjį ir 249-ąjį šaulių pulkus, spalio 13 d. 18 vai. 30 min. pradėjo ata­ kuoti sandūrą tarp 156-ojo šaulių pulko, vadovaujamo V. Lu20 21 22 23 24

Ten Ten Ten Ten Ten

pat, pat. pat, pat, pat,

ap. 203333, b. 1, 1. 140. ap. 530541, b. 1, 1. 96. ap. 203333, b. 1, 1. 140. 1. 141.

nios, ir 4-osios bei 5-osios kuopų. Didelių nuostolių kaina hit­ lerininkams pavyko prasiveržti į Lietuviškosios divizijos gy­ nybą, tačiau naktį į spalio 14 d. organizuota divizijos karių kontrataka prasiveržęs priešas buvo apsuptas ir sunaikintas. Vien per spalio 13 d. priešas Lietuviškosios divizijos gyny­ bos bare neteko 900 kareivių ir karininkų, 17 tankų, 2 savaei­ gių pabūklų, 35 kulkosvaidžių, 8 pabūklų, 4 šarvuočių ir daug kitos karinės technikos25. Didžiausią krūvį ir įtampą spalio 14 d. kautynėse teko pa­ kelti 167-ajam šaulių pulkui. Prieš du to pulko batalionus nuo B iki 20 vai. priešas 9 kartus metė į ataką 1—2 pulkus pėsti­ ninkų, kuriuos remdavo apie 40 tankų26. Kartodami ataką po atakos, hitlerininkai galų gale įsilaužė 300—500 metrų į pulko gynybos rajoną. Tačiau 167-ojo pulko 3-asis šaulių batalionas ryžtinga kontrataka išmušė iš mūsų gynybos rajono prasilaužusį priešą. • Panašios kautynės vyko ir kitomis dienomis. Tačiau priešo jėgos silpo; jis atakavo ne taip atkakliai. Ir mūšiuose prie Šiaulių, ir Žemaitijoje labai narsiai kovėsi Lietuviškosios divizijos artileristai. Jiems teko pagrindinis ko­ vos su priešo tankais krūvis. Lietuviškosios divizijos istorinia­ me formuliare apie šias kautynes buvo rašoma, kad junginio kovotojai ir vadai „kovėsi neregėtai didvyriškai, atkakliai... ir, nepaisant žmonių bei technikos nuostolių, kuriuos padarė priešo artilerijos ir minosvaidžių galinga ugnis, nė vienas ka­ rys nepasitraukė, tvirtai gynė savo pozicijas" 27. Patyrę didelių žmonių ir technikos nuostolių, hitlerininkai spalio 18 d. ėmė trauktis, priedangai palikdami įgulas. Spalio 19 d. Lietuviškoji divizija pradėjo priešą persekioti. Divizijos daliniai pralaužė hitlerininkų Pagėgių gynybos mazgo prieš­ akines linijas ir spalio 20 d. Nausėdų kaimo rajone pasiekė Nemuną. Taip pasibaigė pusę mėnesio trukę divizijos mūšiai Žemaitijai nuo hitlerinių grobikų išvaduoti. Vaduodama Žemaitiją, 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija sunaikino apie 5600 priešo kareivių ir karininkų, 50 tankų ir savaeigių pabūklų, 32 šarvuočius, 83 automašinas ir vilkikus, 44 pabūklus ir minosvaidžius ir daug kitos karinės technikos28. Tarybinė vyriausybė aukštai įvertino Lietuviškosios divi­ zijos nuopelnus. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1944 m. spalio 31 d. įsaku 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija 25 26 27 28

Ten Ten Ten Ten

pat. pat. pat, ap. 480760, b. 1, 1. 1. pat, ap. 289870, b. 6, 1. 20.

buvo apdovanota Raudonosios vėliavos ordinu. Šimtams karių buvo įteikti aukšti vyriausybiniai apdovanojimai, o dešimčiai labiausiai pasižymėjusių (F. Lysenkai, V. Vilenskiui, G. Užpoliui, F. Fedotovui, K. Šurui, K. Šeinauskui ir kt.) buvo su­ teikti Tarybų Sąjungos didvyrių vardai. Mūšiai Žemaitijai išvaduoti pagal trukmę, apimtį ir pasiek­ tus rezultatus buvo didžiausi ir reikšmingiausi Lietuviškajai divizijai Didžiajame Tėvynės kare. Kautynės parodė išaugusį karių meistriškumą, junginio sugebėjimą triuškinti priešą tiek puolant, tiek ir ginantis. Tų mūšių dėka buvo išvaduota beveik visa Tarybų Lietu­ vos teritorija, išskyrus Klaipėdą ir dalį Klaipėdos krašto, ku­ rie buvo išvaduoti 1945 m. sausio 28 d. Lietuviškoji divizija, įeidama į 4-ąją smogiamąją armiją, aktyviai dalyvavo mūšiuo­ se Klaipėdai išvaduoti. 1945 m. sausio 27 d. 14 vai. divizija perėjo į puolimą ir pa­ sislinko pirmyn 4 km. Hitlerininkams atkakliai priešinantis iš anksto parengtose gynybos ribose, divizijos puolimas laikinai buvo sustabdytas. Tuomet 249-ojo šaulių pulko 2 batalionai smulkiomis grupėmis apėjo priešo gynybą ir užėmė priekyje buvusias aukštumas. Pulko 1-asis šaulių batalionas perėjo į puolimą iš priekio ir pradėjo persekioti priešą. Šis batalionas sausio 28 d. 3 vai. pirmasis įsiveržė į Klaipėdą29. Netrukus į miestą įžengė ir kiti divizijos daliniai. 167-ojo šaulių pulko daliniai, įveikę hitlerininkų pasipriešinimą miesto prieigose ir šiauriniuose jo pakraščiuose, stoties rajone, 5 vai. 30 min. perėjo per visą miestą ir pasiekė Kuršių marias. Hitlerininkai, dengiami stiprios artilerijos ir minosvaidžių ugnies, pasitraukė į Kuršių neriją ir apšaudė miestą iš stam­ baus kalibro pabūklų. Traukdamasis iš Klaipėdos, priešas be­ veik visą miestą, ypač didesnius ir gražesnius pastatus bei uosto įrenginius, užminavo sulėtinto veikimo minomis. Jau sausio 29 d. mjr. S. Strielčiūno vadovaujami pionieriai išmi­ navo miestą. Naktį į sausio 30 d. 156-asis šaulių pulkas, vadovaujamas pplk. V. Lunios, gavo įsakymą išvalyti nuo priešo šiaurinę Kuršių nerijos dalį. Pulko kariai sueižėjusiu ledu persikėlė į Kuršių neriją. Priešas, netikėtai užkluptas, ėmė trauktis. Sau­ sio 30 d. 9 vai. Kuršių nerijos šiaurinė dalis buvo galutinai iš­ laisvinta iš hitlerininkų ir molo švyturyje suplevėsavo raudo­ noji vėliava30. 29 Ten pat, ap. 203300, b. 5, 1. 53. s° Ten pat, b. 55, I. 53.

Klaipėdos ir Kuršių nerijos išvadavimas buvo paskutiniai Raudonosios armijos ir Lietuviškosios divizijos mūšiai Tary­ bų Lietuvoje. Visa Lietuvos teritorija buvo galutinai išvalyta nuo vokiškųjų fašistinių grobikų. Pirmą kartą istorijoje į Lie­ tuvos TSR įėjo visos jos žemės su sostine Vilniumi ir Klaipė­ dos kraštu bei uostu. Tarybinė vyriausybė ir karinė vadovybė aukštai įvertino nuopelnus tų junginių ir dalinių, kurie dalyvavo Klaipėdos išvadavime. 16-ajai Lietuviškajai šaulių divizijai buvo suteik­ tas Klaipėdos vardas. Klaipėdos vardas buvo suteiktas ir kitų junginių pulkams, labiausiai pasižymėjusiems, vaduojant miestą. Raudonosios armijos puolimo Pabaltijyje dėka Kuršo pu­ siasalyje buvo užblokuota stambi hitlerinė karinė grupuotė (33 divizijos). Kurše priešas įrengė gerai organizuotą gynybą. Hitlerininkai, turėdami pakankamai jėgų, iš anksto užimda­ vo visas gynybos juostas ir atkakliai priešindavosi tarybinei kariuomenei, bandžiusiai atakuoti arba žvalgyti. Tarybinė karinė vadovybė Kurše buvusiai kariuomenei iš­ kėlė uždavinį nuolatiniais smūgiais alinti priešo jėgas ir ne­ leisti iš čia permesti kariuomenės į kitus, svarbesnius fronto ruožus. Mūšiai Kurše vyko sunkiomis gamtinėmis sąlygomis. Miš­ kingoje ir pelkėtoje vietovėje nebuvo galima įrengti gerų in­ žinerinių įrenginių. Lietuviškoji divizija, baigusi operacijas prie Nemuno, lap­ kričio 11d. atvyko į Kuršą ir ėmė ruoštis puolamiesiems mū­ šiams. Lapkričio 19 d. divizijos daliniai perėjo į puolimą ir išva­ davo keletą gyvenviečių. Tačiau priešas intensyvia ugnimi (per dieną į išsidėsčiusius dalinius krisdavo 10—15 tūkst. svie­ dinių ir minų) ir dažnomis kontratakomis sustabdė tolesnį jun­ ginio puolimą. Lapkričio 20—21 d. hitlerininkai, pritraukę nau­ ju jėgų, pėstininkais ir tankais 14 kartų kontratakavo divizi­ jos dalinius, stengdamiesi nustumti juos į ankstesnes pozicijas. Priešas į kontratakas mesdavo nuo kuopos iki pulko pėstinin­ kų, kuriuos remdavo 4—16 tankų. Didelių nuostolių kaina (lapkričio 19—21 d. priešas neteko apie 1700 kareivių ir ka­ rininkų, 8 tankų ir savaeigių pabūklų, 32 patrankų ir minosvai­ džių bei daug kitos karinės technikos) hitlerininkams pavyko nustumti mūsų dalinius į pozicijas, kuriose jie buvo iki lap­ kričio 19 dienos 31. 31 Ten pat, b. 1, 1. 194. 15. Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare

217

Tokie įnirtingi mūšiai kartojosi lapkričio 24—26 d. ir gruo­ džio 23—26 dienomis. Nuo 1945 m. sausio 14 d. Lietuviškoji divizija buvo prie Klaipėdos, o ją išvadavus, grįžo į Kuršą. Nuo vasario 21 d. iki karo pabaigos divizija, pereidama iš vieno fronto ruožo į kitą, dalyvavo atkakliuose vietinės reikšmės mūšiuose Kur­ še. Hitlerininkai, panaudodami gerai įrengtą gynybos sistemą, atkakliai priešinosi, kai mūsų daliniai bandydavo atakuoti arba žvalgyti. Kuriam nors divizijos daliniui užėmus pirmą­ ją tranšėją arba aukštumą, priešas, pasitelkęs tankus, tol kontratakuodavo, kol priversdavo tarybinius karius pasi­ traukti. Mūšiuose Kurše šimtai karių kovėsi didvyriškai ir pasi­ aukojamai. Įnirtingose kautynėse kritusius karininkus pakeis­ davo seržantai, o kartais ir eiliniai kariai32. Lietuviškoji divizija, kaip ir kiti Raudonosios armijos jun­ giniai, garbingai įvykdė Vyriausiosios karinės vadovybės iš­ keltą uždavinį — nedavė galimybės priešui permesti savo ka­ riuomenę į svarbiausias Tarybų Sąjungos—Vokietijos fronto vietas. Tuo metu, kai Raudonoji armija kovojo prie Berlyno, hit­ lerinė karinė vadovybė numatė evakuoti Kuršo grupuotę jūra į Vokietiją. Gegužės pradžioje hitlerinė kariuomenė pradėjo trauktis prie Liepojos ir Ventspilio uostų. Tačiau tarybinė kariuomenė, pastebėjusi priešo traukimąsi, perėjo į ryžtingą puolimą. Įgyvendinti savo kariuomenės evakavimo planų priešui nepavyko. Tuo tarpu fašistinė Vokietija besąlygiškai kapituliavo. Kapituliuoti buvo priversta ir Kuršo grupuotė. Susitarimai dėl kapituliacijos sąlygų vyko visame fronto ruože. Lietuviškoji divizija turėjo priimti prieš ją kovojusių 263-osios ir 563-osios pėstininkų divizijų kapituliaciją. Gegu­ žės 8 d. 20 vai. neutralioje zonoje įvyko 16-osios Lietuviško­ sios šaulių divizijos karininkų gen. mjr. A. Urbšo, gen. mjr. J. Macijausko, pik. P. Petronio, pplk. A. Stanislovavičiaus su­ sitikimas su priešo 563-osios pėstininkų divizijos vadovybe. Buvo aptarta pasidavimo tvarka. Panašus susitikimas įvyko ir su 263-osios pėstininkų divizijos vadovybe33. Belaisviai ir karinė technika buvo pradėta priimti gegužės 9 d. ir baigta gegužės 13 d. Iš viso iki gegužės 28 d. divizijai į nelaisvę pasidavė 11 574 priešo kareiviai ir karininkai. Kartu ♦ ♦ ♦■ 32 „Tėvynė šaukia", 1945.Ш.13. 33 TSRS GMA, f. 16 Išd, ap. 203300, b. 5, 1. 272.

buvo paimta daug kito karinio turto: 33 tankai ir savaeigiai pabūklai, 420 automašinų, 31 vilkikas bei traktorius ir kt.34 Hitlerinės kariuomenės Kuršo grupuotės kapituliavimu pa­ sibaigė šlovingas 16-osios Lietuviškosios Raudonosios vėliavos ordino Klaipėdos šaulių divizijos kovų kelias Didžiajame Tė­ vynės kare. 1945 m. liepos 13 d. Lietuviškoji divizija, vadovaujama pik. V. Motiekos, pradėjo žygį iš Kuršo į Vilnių. Kiekviena­ me mieste ir miestelyje karius pasitikdavo minios žmonių su gėlėmis ir džiaugsmingais sveikinimais. Visur vyko bendri ka­ rių ir sutinkančiųjų mitingai. Netrukus dalis demobilizuotų karių įsijungė į respublikos atstatomąjį darbą. Nuo 1943 m. vasario mėn. iki karo pabaigos Lietuviškoji divizija kaudamas! nuėjo 386 km ir išvadavo 648 gyvenvie­ tes, nukovė ir sužeidė daugiau kaip 30 tūkst. ir paėmė į nelais­ vę apie 12 tūkst. priešo kareivių ir karininkų. Divizijos kariai sudegino ir pamuše 108 tankus, 8 savaeigius pabūklus, 50 šar­ vuočių ir daug kitos karinės technikos. Divizija paėmė daug karinio hitlerininkų turto 35. Už sėkmingas kovas divizijos kariai gavo keturias Vyriau­ siojo kariuomenės vado padėkas, daug frontų ir armijų va­ dovybės padėkų. 13 764 divizijos kariai buvo apdovanoti TSRS ordinais ir medaliais, o 12 labiausiai pasižymėjusių buvo su­ teikti Tarybų Sąjungos didvyrių vardai. Divizija buvo didelė politinė mokykla Tarybų Lietuvos piliečiams. Jie užsigrūdino kovose prieš hitlerinius grobikus, įsitikino tarybinės santvarkos gyvybingumu ir nenugalimumu. Kiekvieną mėnesį vidutiniškai 112 divizijos kovotojų būdavo priimama į partiją arba kandidatais į partijos narius. Karo metais į partiją buvo priimti 1636 žmonės, o kandidatais į VKP(b) narius — 2849 žmonės, į komjaunimą buvo priimta apie 3 tūkst. karių. Divizijoje išaugo daug atsakingų partinių, tarybinių ir ūki­ nių vadovų, pokario metais aktyviai įsijungusių į sugriauto respublikos liaudies ūkio atstatymą. 3. IŠVADUOTŲ LIETUVOS RAJONŲ GYVENTOJAI BAIGIAMOSIOSE DIDŽIOJO TĖVYNES KARO OPERACIJOSE

Išvaduotuose respublikose rajonuose buvo pradėta karo prievolininkų mobilizacija į Raudonąją armiją. Tuo tikslu 34 Ten pat, ap. 356158, b. 19, 1. 92. 35 Ten pat.

buvo įsteigtas respublikinis karinis komisariatas, apskrityse ir miestuose — apskričių ir miestų kariniai komisariatai. Mobilizacija į Raudonąją armiją įvairiose Lietuvos vieto­ se vyko ne vienu metu. 1944 m. liepos pabaigoje mobilizacija buvo pradėta rytiniuose Lietuvos rajonuose, o kitur ji vyko tik išvadavus apskritis. Respublikos partinė organizacija, jos Centro Komitetas mobilizacijai skyrė didelį dėmesį: buvo su­ telktas partinis, tarybinis ir komjaunimo aktyvas. Didelę reikšmę mobilizacijos sėkmei turėjo Tarybinės vy­ riausybės teikiamos lengvatos raudonarmiečių šeimoms. Jos gaudavo pašalpas, pensijas, buvo atleidžiamos nuo mokesčių ir valstybinių prievolių, pirmos gaudavo žemės, žemės ūkio inventoriaus, galvijų, arklių, sėklų, statybinių medžiagų, joms buvo padedama apdirbti žemę ir nuimti derlių. Paskelbus mobilizaciją į Raudonąją armiją, Lietuvos jauni­ mas masiškai ėjo į šaukimo punktus. Daugelis jų ėjo savano­ riais. Dėl to apskrityse ir miestuose mobilizacija trukdavo 10—12 dienų. Iki karo pabaigos respublikoje į Raudonąją armiją buvo mobilizuota 108 378 žmonės L Be to, greta mobilizacijos į Rau­ donąją armiją Lietuvoje buvo renkami savanoriai į lenkų kariuomenę: daugiausia Vilniaus krašto apskrityse, kur dau­ gelis gyventojų buvo lenkų tautybės. Atsižvelgiant į to meto sąlygas, mobilizacija Lietuvoje praėjo sėkmingai, nors dalis jaunimo buvo paveikta buržuazi­ nių nacionalistų propagandos. Buvo ir kitų sunkumų, susijusių su trejus metus užtrukusia hitlerine okupacija. Mobilizuotieji buvo pasiųsti į Vilniaus surinkimo punktą, o čia išskirstyti apmokymui į atsargos šaulių divizijas. Apmo­ kymas atsargos šaulių junginiuose užtrukdavo nevienodai. Tai priklausydavo nuo papildymų frontui reikalingumo. Į veikian­ čiąją armiją žmonės dažniausiai buvo siunčiami po 2—3 mėn., o kartais net po 6—8 mėn. apmokymo. Iš pradžių visi mobilizuoti karo prievolininkai lietuviai buvo pasiųsti į 16-ąją Lietuviškąją šaulių diviziją. Iki 1944 m. gruodžio mėn. į kitus Raudonosios armijos junginius jie nebu­ vo siunčiami. 1944 m. gruodžio mėn.— 1945 m. vasario mėn. lietuviai kariai buvo pasiųsti papildyti 1-ojo ir 3-ojo Balta­ rusijos frontų kariuomenės, 1945 m. kovo—balandžio mėn.— 1-ojo Baltarusijos fronto, o balandžio pabaigoje — 1-ojo ir 2-ojo Ukrainos frontų kariuomenės. Nuo 1944 m. gruodžio mėn. iki karo pabaigos mobilizuotieji Lietuvoje buvo pasiųsti pa♦ ♦ ♦ 1 Советские партизаны, M., 1963, стр. 636.

pildyti 23 armijų kariuomenės. Baigiamosiose Didžiojo Tėvy­ nės karo operacijose lietuviai dalyvavo, būdami ne mažiau kaip šimte šaulių divizijų. Jose, išskyrus Lietuviškąją divizi­ ją, kovėsi ne mažiau kaip 16 tūkst. lietuvių.* Į frontą pateko tik dalis mobilizuotų Tarybų Lietuvos gy­ ventojų. Dauguma jų iki pat karo pabaigos buvo apmokomi atsargos šaulių junginiuose. Vėliau kai kurie dalyvavo, su­ triuškinant imperialistinę Japoniją. Atvykusius papildymus sutikdavo aukštieji junginių kari­ ninkai. Jie supažindindavo jaunus karius su divizijų ir pulkų kovinėmis tradicijomis, nueitu kovų keliu. Lietuviai kariai pa­ pasakodavo apie savo pergyvenimus hitlerinės okupacijos metais, pasižadėdavo greitai įvaldyti jiems patikėtus ginklus ir atkeršyti hitleriniams grobikams už lietuvių tautai padary­ tas skriaudas. Divizijų vadovybė rūpinosi, kad lietuviai kariai, kurių dauguma nemokėjo rusų kalbos arba silpnai ją mokėjo, gerai įsisavintų politines ir karines žinias. Daugelyje užsiėmimų da­ lyvaudavo vertėjai. Junginių vadovybės stengdavosi gauti spaudą ir kitą literatūrą lietuvių kalba 2. Tarybinė karinė vadovybė uždraudė siųsti į frontą neap­ mokytus arba mažai apmokytus karius. Buvo įsakyta tokius ruošti papildomai3. Lietuviai kariai kruopščiai ruošdavosi busimiesiems mū­ šiams. Tai matyti iš daugelio junginių politinių skyrių prane­ šimų. Antai 175-osios šaulių divizijos, į kurią 1945 m. ko­ vo mėn. atvyko 207 lietuviai kariai, 1945 m. balandžio 8 d. politiniame pranešime buvo rašoma: „Dauguma valstiečiai ir Lietuvos teritorijos okupacijos metu dirbo savo ūkiuose.. . Į karinį ir politinį mokymąsi žiūri sąžiningai ir yra kruopštūs. Karininkų aiškinimų klausosi ati­ džiai. Įsakymus vykdo noriai ir tiksliai. Į vadų pastabas rea­ guoja greitai ir nurodytus trūkumus tuoj pat taiso. Bendra nuotaika gera. Ypatingų neigiamų atsitikimų tarp lietuvių nebuvo pastebėta" 4. 1945 m. sausio mėn. Raudonoji armija pradėjo Rytų Prūsi­ jos operaciją. Tarybinė Vyriausioji karinė vadovybė pavedė 2-ojo ir 3-ojo Baltarusijos frontų kariuomenei atkirsti čia bu­ vusią priešo „Centro" armijų grupę nuo pagrindinių jėgų, pri­ spausti ją prie jūros ir sunaikinti dalimis. Operacija vyko sėk­ mingai. 2 TSRS GMA, f. 345, ap. 5502, b. 94, 1. 52. 3 TSRS GMA, f. 241, ap. 2628, b. 57, 1. 141. 4 TSRS GMA, f. 175 šd, ap. 183690, b. 5, 1. 210—211.

Rytų Prūsijos puolamojoje operacijoje pirmą kartą masiš­ kai dalyvavo ir lietuviai kariai. Operacijos pradžioje lietuvių buvo tik 2-osios gvardijos ir 49-osios armijų kariuomenėje. Vėliau, iki balandžio pabaigos, jie buvo įjungti ir į kitas 3-ojo Baltarusijos fronto armijas. Iš viso Rytų Prūsijos puolamojoje operacijoje dalyvavo daugiau kaip 5 tūkst. lietuvių karių. Mūšiai Rytų Prūsijoje buvo įnirtingi. Ypač atkakliai buvo šturmuojamas Karaliaučius. Per kautynes pasižymėjo daug tarybinių karių, iš jų ir lietuvių. 216-osios šaulių divizijos, kurios vado pavaduotoju buvo pik. A. Šurkus, daliniams buvo įsakyta šturmuoti Karaliau­ čiaus IV karaliaus Fridricho Vilhelmo fortą. Divizijos 665-ojo šaulių pulko automatininkų būriui vadovavo Itn. I. Vaišvila. Būriui buvo pavesta kartu su kitais daliniais atakuoti forto įgulą iš užnugario. Įsakymas buvo įvykdytas. Forto įgula pasi­ davė. I. Vaišvilai už gerą vadovavimą mūšiui buvo įteiktas Raudonosios žvaigždės ordinas. Apdovanojimo lape buvo ra­ šoma: „Leitenantas I. Vaišvila su būriu pirmasis įsiveržė per pagrindinį įėjimą į tvirtovę ir automatų ugnimi bei granatomis sunaikino daugiau kaip 20 vokiečių kareivių, o kitus privertė bėgti. Įsiveržė į kazematus ir čia paėmė į nelaisvę apie 40 hit­ lerinių kareivių. Bebaimis karininkas savo asmeniniu pavyz­ džiu įkvėpė karius galutiniam priešo sutriuškinimui" 5. 182-osios šaulių divizijos raudonarmietis Mykolaitis mūšių išvakarėse buvo priimtas į partiją ir gavo partinę užduotį pa­ kelti į ataką savo bataliono karius. Tuoj po tarybinės artileri­ jos apšaudymo Mykolaitis pirmasis batalione pakilo į ataką ir nuvedė karius šturmuoti priešo smarkiai įtvirtintos aukštu­ mos. Pulko vadas pranešė bataliono vadui, kad Mykolaitį už didvyriškumą jis pristatęs apdovanoti Raudonosios vėliavos ordinu. Apie lietuvio kario žygdarbį bataliono komunistai pa­ pasakojo visiems kariams 6. Tokių didvyriškumo pavyzdžių buvo ir daugiau. Per kau­ tynes Rytų Prūsijoje vien 51-osios šaulių divizijos vadas TSRS ordinais ir medaliais apdovanojo 16 pasižymėjusių lietuvių karių, 2-osios divizijos — 27, 208-osios — 29, 216-osios — 15 ka­ rių. Visi kariai, šturmavę Karaliaučių, buvo apdovanoti me­ daliu „Už Karaliaučiaus paėmimą". 1945 m. vasario—balandžio mėnesiais tarybinė kariuomenė įvykdė Rytų Pomeranijos puolamąją operaciją. Vaduojant va­ karines Lenkijos žemes, kaip ir Rytų Prūsijoje, pasižymėjo -♦ ♦ ♦ 5 TSRS GMA, f. 216 šd, ap. 354995, b. 4, L. 204. 6 TSRS GMA, f. 208 šd, ap. 105493, b. 8, 1. 229.

daug lietuvių karių. Rytų Pomeranijos operacijoje lietuviai kariai dalyvavo, būdami 2-osios ir 3-osios smogiamųjų, 4, 49, 61 ir 70-osios armijų kariuomenėje, ne mažiau kaip trisde­ šimtyje šaulių divizijų. Tarybų Lietuvos, gyventojai, stoję į lenkų kariuomenę savanoriais, 1-osios lenkų armijos sudėty­ je triuškino hitlerinius grobikus Pomeranijoje. Kaip ir kitų tautų tarybiniai kariai, lietuviai kovėsi drąsiai ir pasiaukojamai. Vien 200-osios šaulių divizijos vadas apdo­ vanojo TSRS ordinais ir medaliais kovose su priešu 1945 m. vasario—balandžio mėn. 42 pasižymėjusius raudonarmiečius lietuvius 7. 1945 m. balandžio—gegužės mėn. buvo įvykdyta Berlyno operacija. Tuo metu lietuviai kariai tarnavo ne mažiau kaip trylikos armijų kariuomenėje. Tarybų Lietuvos gyventojai tar­ navo 1-osios ir 2-osios lenkų armijų kariuomenėje. Lietuvių karių buvo ne mažiau kaip šešiasdešimtyje šaulių divizijų. Nepilnais duomenimis, Berlyno operacijoje dalyvavo maždaug 7—8 tūkst. lietuvių karių. Puolimo išvakarėse visų trijų frontų, dalyvavusių operaci­ joje, karinės tarybos kreipėsi į karius, ragindamos juos įvyk­ dyti savo istorinę misiją — galutinai sutriuškinti hitlerinę ka­ riuomenę ir pergalingai baigti karą. Prieš puolimą visuose daliniuose įvyko karių mitingai, ku­ riuose kalbėjo įvairių tautybių vadai ir kariai. Kalbose buvo reiškiamas bendras troškimas greičiau pasiekti pergalę. 185-osios šaulių divizijos serž. Bičius kalbėjo: „Naujojo pa­ pildymo vardu, lietuvių tautos sūnų vardu aš užtikrinu jus, kad mes, lietuviai, kausimės drąsiai ir keršysime vokiškiesiems iš­ gamoms už mūsų tautos paniekinimą. Mes nepažeminsime mūsų šauniosios Raudonosios armijos garbės ir šlovės, būsime ištikimi jos šauniosioms kovinėms tradicijoms1'8. Lietuviai kariai kovėsi narsiai ir pasiaukojamai. Jie buvo aukštai įvertinti 57-osios ir 77-osios gvardijos, 280-osios ir kitų šaulių divizijų politinių skyrių pranešimuose, kuriuose buvo rašoma, kad lietuviai kariai kovėsi drąsiai ir ryžtingai9. Aukštai vertino lietuvių karių kovingumą karininkai, ku­ riems teko vesti juos į mūšį. 175-osios šaulių divizijos politi­ niai darbuotojai, aplankę sužeistus karininkus, teiravosi apie mūšių eigą. 277-ojo šaulių pulko kuopos vadas vyr. Itn. Abrasimovas apie lietuvius karius pasakė: „Naujojo papildymo 7 TSRS GMA, f. 200 šd (apdovanojimų lapai). 8 TSRS GMA, f. 185 šd, ар. BP-502, b. 2, 1. 263. 9 TSRS GMA, f. 345, ap. 5502, b. 98, 1. 486.

kariais aš visiškai patenkintas. Jie kovėsi gerai ir šiandieną geriau, negu užvakar" 1011 . 285-ojo šaulių pulko kulkosvaidininkų būrio vadas Itn. Ni­ kulinas kalbėjo: „Lietuviai kariai kovėsi drąsiai. Artilerijos apšaudymo pradžioje jie truputį jaudinosi, tačiau vėliau, įsiti­ kinę, kad mūsų artilerija gerai muša vokiečius, kariai iškart padrąsėjo ir visi kaip vienas nuėjo pirmyn’" n. Lietuviai kariai dalyvavo mūšiuose Berlyno gatvėse, štur­ muojant reichstagą. Kai kurie lietuviai kariai dalyvavo ir kitose baigiamosiose Didžiojo Tėvynės karo operacijose: vaduojant Lenkijos, Veng­ rijos, Austrijos, Čekoslovakijos žemes. Generolai V. Karvelis ir J. Žiburkus vadavo Čekoslovakiją ir Lenkiją. Gen. mjr. J. Blaževičius vadovavo 3-ojo Ukrainos fronto 99-ajai gvardijos šaulių divizijai, vadavusiai Vengriją ir Aust­ riją. Divizija ypač pasižymėjo, sutriuškinant stambią hitleri­ nę karinę grupuotę prie Budapešto. 1945 m. balandžio 27 d. J. Blaževičius žuvo Austrijos Alpėse, į pietus nuo Vienos. 1945 m. gegužės 1 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu­ mo įsaku po mirties jam suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas. Gegužės 8 d. fašistinės Vokietijos vadovai buvo priversti pasirašyti besąlyginės kapituliacijos aktą. Didysis Tarybų Są­ jungos Tėvynės karas pasibaigė istorine Tarybų valstybės ir jos Ginkluotųjų pajėgų, visos tarybinės liaudies pergale. 4. IŠVADUOTOS RESPUBLIKOS GYVENTOJAI — FRONTUI

Baigiamuoju Didžiojo Tėvynės karo laikotarpiu, vykstant klasių kovai, Komunistų partija sėkmingai organizavo užnu­ gario darbo žmonių paramą frontui. V. Lenino iškeltas teigi­ nys ,,.. .jei prieita iki karo, tai viskas turi būti pajungta karo interesams, visas šalies vidaus gyvenimas turi būti pajungtas karui, nė mažiausias svyravimas šiuo atžvilgiu neleistinas" 1 neprarado aktualumo. Vaduojant respubliką, labai sudėtingomis klasių kovos są­ lygomis Lietuvos Komunistų partija organizavo tarybinio apa­ rato atkūrimą, liaudies ūkio šakų atstatymo darbus, respubli­ kos darbo žmonių paramą kovojančiai Raudonajai armijai, karinės reikšmės pramonės produkcijos gamybą, okupacijos padarinių žemės ūkyje likvidavimą ir daugelį kitų priemonių. 10 TSRS GMA, f. 175 šd, ap. 183690, b. 5, 1. 244. 11 Ten pat. 1 V. I. Leninas, Raštai, t. 31, p. 108.

Šių klausimų išsprendimo sėkmė priklausė nuo kadrų. Nuo 1944 m. liepos mėn. iki 1945 m. balandžio 1 d. iš rytinių šalies rajonų į Lietuvą grįžo 8482 kvalifikuoti darbuotojai2. Daug įmonių darbininkų grįžo iš kaimo. Jau 1945 m. sausio 1 d. respublikos įmonėse dirbo 33 447 darbininkai3. 1944 m. liepos—rugpjūčio mėn. buvo sudaryti visoje Lie­ tuvoje, išskyrus Žemaitiją, kur dar tebevyko mūšiai, apskričių ir valsčių vykdomieji komitetai. Lietuvos KP (b) CK rūpinosi partinių ir komjaunimo orga­ nizacijų atkūrimu. Išvadavus Tarybų Lietuvą, respublikos partinė organizacija buvo negausi. 1944 m. lapkričio pabaigoje tebuvo 2869 komunistai, arba 60,5%, prieškarinės sudėties. Apie 20% partijos narių buvo jauni komunistai. Todėl 1944 m. rugsėjo 15 d. buvo sukomplektuota tik 58% apskričių vykdo­ mųjų komitetų aparato 4, LKP (b) apskričių komitetuose dirbo 54% 5 darbuotojų, o valsčių partinių organizatorių — 55% 6 ■etatinių darbuotojų. Apylinkėse partinių organizacijų tuo me­ tu visai nebuvo. 1944 m. spalio 20 d. respublikos komjaunimo organizacijoje buvo tik 3720 komjaunuolių7. Operatyvinių grupių narių ir vietinių kadrų nepakako par­ tiniams, komjaunimo ir tarybiniams organams bei ūkinėms organizacijoms atkurti. Todėl Lietuvos KP(b) Centro Komite­ tas ne kartą kreipėsi į VKP(b) Centro Komitetą, prašydamas atsiųsti į respubliką prityrusių darbuotojų. Iki 1945 m. balan­ džio 1 d. į Lietuvą su VKP(b) CK ir TSRS liaudies komisariatų kelialapiais atvyko 6116 darbuotojų. Atstatymo darbuose aktyviai dalyvavo ir respublikos kom­ jaunimo organizacija. Keli tūkstančiai komjaunuolių tuo metu grįžo į gimtąsias vietas iš Raudonosios armijos ir partizanų būrių bei pogrindžio. Partijos kviečiami, jie pirmieji ėjo at­ statyti fabrikų, tiltų, mokyklų, gyvenamųjų namų. Komunistų partija organizavo ir skatino patriotinį liaudies masių judėjimą fronto reikmėms tenkinti. Karo pradžioje Ko­ munistų partijos iškeltas šūkis „Viskas frontui, viskas perga­ lei!" neprarado aktualumo. Baigiamajame Didžiojo Tėvynės karo etape respublikos darbininkų klasei pirmiausia reikėjo kuo greičiau atstatyti gamyklas ir gaminti frontui reikalingą produkciją. 2 3 4 5 6 7

PA, f. 1771, ap. 128, b. 7, 1. 115. 20 metų Tarybų Lietuvos liaudies ūkiui, V., 1960, p. 80. PA, f. 1771, ap. 53, b. 21, 1. 16. Ten pat, ap. 1771—11, b. 91, 1. 103. Ten pat, ap. 53, b. 21, 1. 4. Ten pat, ap. 1771, b. 54, 1. 64.

Nuo pat pirmųjų respublikos išvadavimo dienų prasidėjo įmonių atstatymas. Antai Vilniuje per nepilną pusmetį buvo atstatyta ir 1944 metų pabaigoje paleista į darbą 46 komisa­ riatų gamyklos, 38 verslinės kooperacijos įmonės bei dirbtuvės ir 17 vietinės pramonės įmonių8. Dauguma gamyklų bei fabri­ kų dalį produkcijos siuntė frontui. Tai — aliejaus ir muilo fabrikas „Raudonoji žvaigždė", tabako fabrikas, odos ir ava­ lynės kombinatas, duonos kepyklos, avalynės fabrikas Nr. 2, kailių fabrikas Nr. 4 ir t. t. Sostinės pramonės įmonių darbi­ ninkai, įveikę svarbiausius atstatomojo laikotarpio sunkumus, daug prisidėjo prie greitesnio hitlerinės Vokietijos sutriuški­ nimo. 1944 metų pabaigoje Kaune jau veikė 120 įmonių, 4 smul­ kios, 2300 kW galingumo, elektrinės, buvo sutvarkytas gele­ žinkelio mazgas, pastatytas tiltas per Nemuną ir kt.9 Dalis miesto metalo apdirbimo, tekstilės, trikotažo ir maisto pramo­ nės įmonių produkciją siuntė kovojančiai Raudonajai armijai. Sekdami Vilniaus ir Kauno pavyzdžiais, entuziastingai ėmė­ si atstatyti sugriautus miestus bei įmones Šiaulių ir Klaipėdos darbininkai. Pradėjo dirbti daug įmonių Panevėžyje, Radviliš­ kyje ir kituose respublikos miestuose. Iš viso per 1944 metų antrąjį pusmetį buvo atstatyta ir jau gamino produkciją 450 respublikos pramonės įmonių I011 . 1944 metų pabaigoje visą šalį apskriejo Magnitogorsko ir Kuznecko kombinatų darbininkų kreipimasis, kuriame jie kvie­ tė Tarybų Sąjungos pramonės darbininkus išplėsti socialistinį lenktyniavimą, teikiant paramą frontui n. Partinių organizacijų paskatinti, darbininkų kolektyvai iš­ vystė socialistinį lenktyniavimą už produkcijos išleidimo didi­ nimą. Entuziastingai vykdė karinius užsakymus Vilniaus odosavalynės kombinato Nr. 1 kolektyvas. Įmonė 1944 metų antrojo pusmečio gamybos planą viršijo 15,6%. Vilniaus „Ūdros" kai­ lių fabriko, „Laisvės" siuvimo fabriko, „Maisto" mėsos kom­ binato, Kauno „Neries" metalo apdirbimo gamyklos, tekstilės fabriko, Panevėžio cukraus fabriko ir daugelio kitų įmonių kolektyvai12, gaminę produkciją Raudonajai armijai, viršijo gamybos planus. 1945 metais atstatomieji darbai respublikoje dar labiau iš­ siplėtė. Padidėjo ir kapitaliniai įdėjimai į liaudies ūkį. 1944 me­ tais respublikos pramonės atstatymo darbams buvo išskirta 8 K. Surblys, Tarybų Lietuvos darbininkų klasė, V., 1965, p. 78. 9 Ten pat. '° LKP istorijos klausimai, t. 8, V., 1969, p. 56. 11 «Правда», 15.XI.1944. 12 LKP istorijos klausimai, t. 8, p. 57.

14 mln. rb, о 1945 metais — 56 mln. rublių 13. Svarbiausios įmo­ nės buvo ne tik atstatomos, bet ir rekonstruojamos. 1945 m. vasario 8 d. Lietuvos KP (b) CK ir Lietuvos TSR LKT nutari­ me „Dėl valstybinio liaudies ūkio 1945 metų ir 1945 metų I ketvirčio plano" buvo numatyti pagrindiniai respublikos liau­ dies ūkio uždaviniai: „Fabrikų ir gamyklų atstatymas ir palei­ dimas į darbą. Pilnas gamybinių pajėgumų išnaudojimas že­ mės ūkio inventoriui, Raudonosios Armijos reikmėms ir pla­ taus vartojimo prekių gamybai" 14. Darbo žmonių pasiaukojamo darbo dėka per 1944— 1945 metus respublikoje buvo atstatyta arba naujai pastatyta 1800 pramonės įmonių. 1945 metų pabaigoje buvo išleidžia­ ma 34,1% ikikarinio lygio bendrosios produkcijos, veikė 2192 valstybinės įmonės, kuriose dirbo 38 346 darbininkai15. Raudonosios armijos aprūpinimui svarbią reikšmę turėjo transporto atstatymas. Bendromis karių ir respublikos darbo žmonių pastangomis jau 1944 metų pabaigoje buvo pastatyti 56 tiltai16, sutvarkytos svarbiausios kelių linijos ir ryšiai. 1945 metais pilnai atstatyti 8 garvežių ir vagonų depai, 9 ge­ ležinkelio stotys, 9 dideli geležinkelių tiltai, 25 km geležinke­ lių, 17 tūkst. m2 plentų, 11 telefono stočių, 4480 km ryšių linijų I7. Iš broliškų respublikų buvo gauta 1353 prekiniai ir ke­ leiviniai vagonai, garvežių 18. Iš transportininkų ypač pasižymė­ jo Lietuvos geležinkelininkai. 1944 m. rugpiūčio mėn. jie tapo Visasąjunginio socialistinio lenktyniavimo nugalėtojais ir iš­ kovojo TSRS Valstybinio gynybos komiteto pereinamąją Rau­ donąją vėliavą. Sekantį mėnesį Kauno garvežių depo kolekty­ vas gavo 3-ojo Baltarusijos fronto Karo tarybos padėką. Iki 1945 m. kovo 22 d. 1522 Lietuvos geležinkelininkai buvo ap­ dovanoti vyriausybinėmis dovanomis 19. Išvadavus respubliką, atsivėrė naujos galimybės padidinti valstiečių indėlį į bendrą tarybinių tautų kovos prieš fašizmą fondą. 1944 m. rugpiūčio 30 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Ta­ rybos sesija priėmė įstatymą „Dėl vokiečių okupacijos pada­ rinių žemės ūkyje likvidavimo". Komunistų partijos vadovau­ jama kaimo varguomenė ir vidutiniai valstiečiai, ryžtingai ko■»-- ♦ 13 14 15 13 17 18 10

Lietuvos TSR MA Darbai, serija A, 1 (12), p. 190. Ten pat, p. 185. Ten pat, p. 193. Lietuvos TSR istorija, V., 1958, p. 446. K. Surblys, Tarybų Lietuvos darbininkų klasė, p. 81. „Tiesa", 1945.Х.6. LKP istorijos klausimai, t. 8, p. 57.

vodami su žemės savininkais, atstatė tarybinę žemėvaldą. Iš hitlerinių okupantų talkininkų, dvarininkų, buožių ir bažnyčių buvo paimta 1 578 094 ha žemės ir sudarytas žemės fondas, iš kurio Tarybų valdžia aprūpino žeme 96 330 bežemių ir maža­ žemių valstiečių, nemokamai perdavė jiems daug gyvulių, pastatų, žemės ūkio inventoriaus20. Naujakuriams buvo su­ teikta 17 mln. rb ilgalaikių kreditų, jie gavo sėklos, statybinių medžiagų21. Matydami didžiulį partijos rūpinimąsi jų reikalais, respublikos darbo valstiečiai pritarė Tarybų valdžios politikai, stengėsi padėti frontui, tiekdami veikiančiajai Raudonajai ar­ mijai maisto produktus. Lietuvos KP(b) CK paragino valstietiją sutelktomis jėgomis nuimti 1944 metų derlių, pasėti žiemkenčius ir dalį žemės ūkio produktų skirti Raudonajai armijai ir valstybei. • Atsiliepdami į partijos raginimą, valsčiai ir apskritys pra­ dėjo žemės ūkio produktų privalomuosius pristatymus valsty­ bei. Respublikos keliais nusitiesė raudonųjų gurguolių su grū­ dais ir kitais žemės ūkio produktais vilkstinės. Kartu buvo renkamos dovanos tarybiniams kariams. Pirmosios raudono­ sios gurguolės su dovanomis kariams atvyko į Kauną iš Gar­ liavos ir Raudondvario valsčių 1944 m. rugsėjo pabaigoje. Maisto produktai ir drabužiai buvo perduoti ligoninėje besi­ gydantiems raudonarmiečiams. Spalio 14 d. iš 11 valsčių į Kau­ ną atvyko 1042 pastotės su žemės ūkio produktais valstybei22. Spalio 9 d. Vilniaus apskrities valstiečių gurguolė, tūkst. ve­ žimų, atvežė į sostinę privalomuosius žemės ūkio produktus 23. Kretingos apskrities valstiečiai atidavė fronto reikalams 3 tūkst. t grūdų, 4500 t bulvių, 460 t mėsos ir kitų produktų24. Šiaulių apskrities valstiečiai pieno prievolę įvykdė 130% ir žymiai viršijo kitų žemės ūkio produktų pristatymą valsty­ bei 25. Raudonosios gurguolės su žemės ūkio produktais vals­ tybei buvo organizuotos visose išvaduotose apskrityse. „Lie­ tuvos valstiečiai 1944 metais ypatingai greitai ir tvarkingai atliko žemės ūkio produktų pristatymus, tuo prisidėdami prie armijos aprūpinimo" 26. 1944 metų grūdų paruošų planas res­ publikoje buvo įvykdytas 132% 27. 1945 metais buvo patiekta 20 21 22 23 24 25 26 27

Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, p. 842. Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje, V„ 1967, p. 64. „Tiesa“, 1944.X.5; XI.3. „Tiesa", 1944.X.11, 22, 31; XL1. PA, f. 404, ap. 404, b. 2, 1. 7. „Valstiečių laikraštis", 1945.1.8. J. Paleckis, Tarybų Lietuvos kelias, V., 1947, p. 64. LKP istorijos klausimai, t. 4, p. 56.

dar daugiau žemės ūkio produktų valstybei, o tuo pačiu ir Raudonajai armijai. Valstiečiai pristatė 120,8 tūkst. t grūdų, 141,3 tūkst. t cukrinių runkelių, bulvių ir daržovių, 24,1 tūkst. t mėsos, 48,6 tūkst. t šieno ir daug kitų produktų28. Tarybiniai naujakuriai dvejus metus buvo atleisti nuo pri­ valomųjų pristatymų, tačiau, atsidėkodami už žemę, daugelis jų davė valstybei grūdų, bulvių, daržovių. 1945 metais Žeimių valsčiaus naujakuriai atvežė valstybei 80 vežimų grūdų. Tokių pavyzdžių buvo Zarasų, Kelmės ir kituose valsčiuose29. Vietinių partinių, komjaunimo ir tarybinių organų inicia­ tyva buvo renkamos dovanos Raudonosios armijos kariams, karių šeimoms, šefuojamos ligoninės. Palaikydami šią patrio­ tinę iniciatyvą, 1944 m. spalio 5 d. Lietuvos KP (b) CK ir Liau­ dies Komisarų Taryba priėmė nutarimą dėl dovanų rinkimo Lietuvos gyventojų tarpe Raudonosios armijos kariams 30. Ku­ piškio valsčiaus valstiečiai Spalio švenčių proga tarybiniams kariams pasiuntė 3845 rb, 450 kg sūrių, 160 kg lašinių, 75 kai­ lius, 170 porų pirštinių, 45 rankšluosčius ir kt.31 Maišiagalos valsčiaus valstiečiai surinko 207 kg lašinių, 107 kg mėsos, 53 kg tabako ir kt.32 Valstiečiai stengėsi padėti karių šeimoms. 1945 metų pra­ džioje j specialų karių šeimų fondą Vilniaus apskrityje buvo surinkta 65 tūkst. rb, 40 t grūdų, 6 t daržovių ir 40 t bulvių, Šiaulių apskrityje — 34 tūkst. rb, 30 t grūdų ir 2 t mėsos bei pieno produktų 33. Rinkliava sėkmingai vyko Alytaus, Kėdai­ nių, Vilkaviškio ir kitose apskrityse. Teatrų darbuotojai nuo pat pirmųjų išvadavimo savaičių rengė koncertus visuomenei, kariams, frontininkams, besigy­ dantiems ligoninėse. Respublikos įmonės, mokyklos ir kultūrinės įstaigos ėmėsi šefuoti Raudonosios armijos karius. Miestuose buvo suorga­ nizuotos meninės brigados, kurios rengė koncertus veikian­ čiosios armijos ir atsargos karinėse dalyse, karo ligoninėse. Iki 1944 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus koncertinės brigados su­ rengė sužeistiems kariams apie 40 koncertų, Kauno koncer­ tinės brigados — apie 30 koncertų 34. Įmonių ir mokyklų šefai lankydavo sužeistus karius, įteikdavo jiems dovanų, knygų, laikraščių. Tūkstančiai šefų buvo donorai. Raudonosios armi­ 28 29 30 31 32 33 34

Tarybų Lietuvai 25 metai, V., 1965, p. 96. LKP istorijos klausimai, t. 13, p. 66. LKP istorijos klausimai, t. 8, p. 59. „Panevėžio tiesa", 1944.XI.25. „Tiesa", 1945.11.27. „Tiesa", 1945.П.2. A. Gricius, Keliai keleliai, V., 1973, p. 166—172.

jos kariai, ypač sužeistieji, buvo labai dėkingi už rūpinimąsi jais. Daugelio jų padėkos laiškai plaukė ir tebeplaukia res­ publikos darbo žmonėms. Tarybų Lietuvos darbininkai, valstiečiai, inteligentija per­ galei prieš fašizmą atidavė ir savo asmenines santaupas. 1944 m. spalio mėn. respublikoje buvo renkamos lėšos Rau­ donajai armijai apginkluoti. Šio patriotinio judėjimo iniciato­ rius buvo Kauno „Neries" metalo apdirbimo gamyklos kolek­ tyvas. Spalio 13 d. gamyklos darbininkai ir tarnautojai susi­ rinkime priėmė kreipimąsi į visus respublikos darbo žmones, ragindami rinkti lėšas tankų kolonai „Žalgiris" ir naujai lėk­ tuvų eskadrilei „Tarybų Lietuva" pastatyti. Metalistai paauko­ jo Raudonajai armijai 41 420 rublių 35. Respublikos darbo žmo­ nės karštai palaikė „Neries" gamyklos iniciatyvą. Iki 1944 m. spalio 26 d. 132 Vilniaus įmonėse ir įstaigose darbo žmonės šiam kilniam reikalui paaukojo 2 531 706 rublius36. Iš viso respublikoje buvo surinkta 18 mln. rublių. Tarybų Lietuvos darbo žmonės įsigijo trečiosios karinės paskolos obligacijų už 13,5 mln rublių37. Ketvirtosios karinės paskolos per 3 dienas buvo pasirašyta už 117,5 mln. rb, tai sudarė 124,9% numatytos sumos. 1944 m. spalio mėn. buvo pradėta platinti piniginės daiktinės loterijos bilietus. Respub­ likos darbo žmonės dvigubai viršijo numatytą bilietų platini­ mo planą. Jie įsigijo loterijos bilietų už 12 mln. rublių38. Komunistų partija ir Tarybinė vyriausybė aukštai įvertino Lietuvos darbo žmonių pasiaukojamą darbą užfrontėje. Apie 60 tūkst. respublikos darbininkų, valstiečių ir inteligentų bu­ vo apdovanoti medaliais „Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare 1941—1945 m." Aktyviausi organizatoriai ir darbo pir­ mūnai buvo apdovanoti Tarybų Sąjungos ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais. Daugelis darbo žmonių kolek­ tyvų gavo Vyriausiojo kariuomenės vado padėkas. 1945 m. gegužės 9 d. visos Tarybų Sąjungos tautos šventė Pergalės dieną. Džiaugsmingai ją šventė ir daug iškentėjusi lietuvių tauta. ss 36 37 38

„Tiesa", 1944.X.15. „Tiesa", 1944.X.27. „Tiesa", 1945.V.1. LKP istorijos klausimai, t. 8, p. 59.

Turinys

ĮVADAS (J. Dobrovolskas) .............................................................................

I.

3

LIETUVIŲ TAUTOS KOVA PRIES HITLERINIUS GROBIKUS DI­ DŽIOJO TĖVYNĖS KARO PRADŽIOJE .......................................... 10 Karo pradžia. Raudonosios armijos gynybiniai mūšiai Tarybų Lietuvoje (J. Dobrovolskas) .................................. 10 2. Partinių-tarybinių aktyvistų būrių koviniai veiksmai (P. Štaras) .. 21 3. Lietuviškųjų Raudonosios armijos dalinių kova prieš vokiškuo­ sius fašistinius grobikus (J. Dobrovolskas) ............................... 26 1.

II.

OKUPACINIS REŽIMAS LIETUVOJE ................................................. 1.

2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. III.

37

Lietuvos likimas pagal agresyviuosius hitlerinės Vokietijos pla­ nus (K. Rukšėnas) ............................................................................. 37 Vokiškųjų fašistų okupacinės valdžios karinis ir civilinis apara­ tas (K. Rukšėnas) ............................................................................. 41 Masinis Lietuvos gyventojų naikinimas (K. Rukšėnas) ................ 44 Lietuvos kolonizavimas (K. Rukšėnas) ........................ 50 Lietuvos gyventojų išvežimas į Vokietiją (K. Rukšėnas) ............ 53 Krašto ekonomikos griovimas ir niokojimas (K. Rukšėnas) ........ 55 Švietimo, mokslo ir kultūros slopinimas (J. Dobrovolskas) ...... 61 Buržuaziniai nacionalistai — hitlerininkų talkininkai (A. Rakūnas) 67

LIETUVOS LIAUDIES KOVA PRIES HITLERINIUS OKUPANTUS (P. Štaras) ................................. 80

Pogrindinio judėjimo vadovaujančių centrų kūrimasis ir partiza­ ninio judėjimo užuomazga .......................................................... 80 2. Partijos ir komjaunimo pogrindinės veiklos sustiprėjimas ........ 92 3. Partizaninio judėjimo plitimas Didžiojo. Tėvynės karo metais .. 109 4. Visaliaudinis pasipriešinimas hitleriniams okupantams ............... 119

1.

IV.

LIETUVIŲ KARIŲ KOVOS RAUDONOSIOS ARMIJOS JUNGI­ NIUOSE IKI LIETUVOS IŠVADAVIMO (J. Dobrovolskas) .. 130 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos formavimas ir apmokymas 130 Divizijos dalyvavimas kovose prieš hitlerinius grobikus iki Lie­ tuvos išvadavimo ............................................................................. 137 3. Lietuvių karių dalyvavimas kovose prieš hitlerinius grobikus 1941—1944 metais kituose Raudonosios armijos junginiuose .... 149

1. 2.

V. LIETUVOS TSR GYVENTOJŲ VEIKLA TARYBINĖJE UŽFRONTĖ­ JE (K. Varašinskas) ............................................................... 155 1. 2. 3. 4. 5. 6.

Lietuvos TSR gyventojų evakuacija, jų apgyvendinimas ir apskaita Lietuvos KP(b) CK ir vyriausybės veikla evakuacijoje ................ Lietuvos TSR gyventojų pasiaukojamas darbas užfrontėje ........ Ideologinis ir kultūrinis darbas evakuacijoje ............................... Ryšiai su užsienio lietuviais ................................................ Pasiruošimas atkuriamajam darbui Lietuvoje . . . ........................

155 159 165 169 178 182

VI. LIETUVOS TSR DIDŽIOJO TĖVYNĖS KARO PABAIGOJE. TARY­ BŲ LIETUVOS IŠVADAVIMAS ....................................................... 137

1. Tarybų Lietuvos išvadavimas (V. Karvelis) .................................. 187 2. Lietuviškosios divizijos kovos dėl Lietuvos išvadavimo ir priešo Kuršo grupuotės sutriuškinimas (J. Dobrovolskas) ............ 207 3. Išvaduotų Lietuvos rajonų gyventojai baigiamosiose Didžiojo Tė­ vynės karo operacijose (J. Dobrovolskas) .■.............................. 219 4. Išvaduotos respublikos gyventojai — frontui (K. Varašinskas) . — 224

Коллектив авторов СОВЕТСКАЯ ЛИТВА В ВЕЛИКОЙ ОТЕЧЕСТВЕННОЙ ВОЙНЕ На литовском языке Издательство «Минтис» Лит. ССР, г. Вильнюс, 1975 г.

Autorių kolektyvas TARYBŲ LIETUVA DIDŽIAJAME TĖVYNĖS KARE Redaktorė A. Bendorienė. Viršelis dailininko V. Z i 1 i a u s. Meninis redaktorius R. Dichavičius. Techninis redaktorius J. A n a i t i s. Korektorės: A. Lukoševi­ čienė, R. Macienė Duota rinkti 1975.JII.12. Pasirašyta spausdinti 1975.IV.21. LV 12212. Popierius: spaudos Nr. 1, form. 60X90]/]6. 14,5 sp. lanko, + 3,75 sp. lanko įklijų, 16,84 apsk. leid. lanko, + 2,73 apsk. leid. lanko įkli jų. Tiražas 15 000 egz. Kaina 1,09 Rb. Leidykla ,,Mintis", Vilnius, Sierakausko g. 15 Spausdino ,,Vaizdo" spaustuvė, Vilnius, Strazdelio g. 1. Užsak. Nr. 1021. Iliustracijas spausdino K. Požėlos spaustuvė, Kaunas, Gedimino g. 10.

TARYBŲ LIETUVA DIDŽIAJAME TĖVYNĖS KARE (schemos)