Gyvenom socializme : prisiminimai apie Juozą Baltušį 9786090112717

Citation preview

D a g n ė J a k š e v ič iū t ė

Gyvenom socializm e P r is im in im a i a p ie J u o z ą B a ltu š į

Alma [ittera y 11 \

'

.’ 0 1 •’

UDK 821.172(092) Ja2i5

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1271-7 © Dagnė Jakševičiūtė, 2013 © Loreta Paškevičienė, 2013 © Algimantas Žižiūnas, 2013 © Leidykla „Alma littera“, 2013

T uri nys

Spynelė su šešiais užraktais ... 9 1

1 Vaikystės irjaunystės pakiemiatt ... 13 Juzėnų šeima ...15 N egandų vėjai ... 20 Fokstrotas ir runkeliai ... 23 Įsismarkavimai ... 29 Nauji vėjai ir žaibai ... 32 Pabėgėlis dėdė Silvestras ... 37 Atsakingos pareigos ... 43 Savais keliais ... 48

2 Juozas ir Monika. Laimingi metai ... 51 Pažintis radijuje ... 53 Kraustomės j Užupj ... 55 Mūsų jaukūs namai ... 57 Mūsų kaimynai ... 62 Baltušio teatras ... 67 Pokalbiai apie literatūrą ... 72 Scenarijus su anekdotais ... 75 P rakalbos ir atsiprašymai ... 77 „Oi, jūs grybai, grybai!..“ ... 80 Kelionė f Lenkiją ir Jonas Biliūnas ... 84

3 Audros debesys ... 87 Tragiškai pasibaigusi meilė ... 89 IŠVARYTAS IŠ VISŲ POSTŲ ... 93 Geležiniai reikalavimai ... 97 Jaunasis poetas Vladas Grybas ... 101 Kazio Jakubėno byla ... 109 Ir vėl Kazys Boruta ... 112 „Parduotos vasaros“ ... 122

Ą Šlovės ir susvetimėjimo metai ... 127 Klasikas ... 129 UŽDARI KINO SEANSAI ... 131 Auksinis jaunimas ... 133 P rivilegijuotasis ... 136 Skyrybos su Monika ... 140

5 Baltušio moterys ... 141 Fermyra ... 143 Motina ... 147 Vanda P etrauskaitė ir dukros ... 149 Monika M ironaitė ... 152 Podukra Dagnė ... 155 Uošvė M ažoji bobutė ... 172 Kitos moterys ... 176

6 Liaudies rašytojas ...179 Kelionė į JAV ...181 Liaudies rašytojas ir taikos gynėjas ... 189 „Su KUO VALGYTA DRUSKA" ... 192 „Sakmė apie Juzą." ... 194 Juza prabilo prancūziškai ... 200 Silke per veidą ... 202 Atstumtasis ... 206 Vasara, ruduo, žiema ... 215 Paskutinis interviu ... 222

7 Baltušio kūryba ... 227 Motinos įtaka ... 229 Kaip Antuanetė prie ešafoto ... 232 Knygos į stalčių ... 239 „Su KUO VALGYTA DRUSKA“, TREČIA DALIS ... 242

Ugnies metai ... 245

Rašydama apie Juozą Baltušį norėčiau sakyti tik tiesą, bet pasakojimas nebus visai objektyvus, nes Baltušis buvo mano patėvis, mano mamos aktorės Monikos Mironaitės vyras, taigi mūsų šeimos narys. O apie savą juk nekalbėsi lyg apie svetimą, ypač kai artimai bendravom gerus keturiasdešimt penkerius metus, iki pat rašytojo mirties. Mano gyvenime Baltušis atsirado, kai jam buvo trisdešimt šešeri, Mironaitei trisdešimt dveji, o man ketveri. Prisimenu jį kaip nepapras­ tai linksmą plikagalvį žmogų, labai mylėjusį vaikus. Buvo įsimylėjęs mano mamą, bet laiko visada rasdavo ir man. Pamenu, kaip jis su ma­ nim dūkdavo. Savo dienoraštyje mama rašo apie mane: Labai myli Baltušį. Jie dažnai gražiai žaidžia. Jis visada nudavinėja labai žioplą, nesuprantantį arbajos bijantį. Pvz., vieną žaidimąjie žaidė kokią valandą ir vis taip pat: jis davėjai saldainį, ir kai tikji išsižioja kąsti, jis „baisiai nusigąsta“,oji kvatoja ir šaukia: „Eikše, daugiau nedarysiu.“Kai tik jis pasirodo, ji vėl išsižioja, tas vėl bėga. Niekad negirdėjaujos taip skaniai kvatojant. Ji man pasakojo: „Man buvo baisiai juokas. Tėvalis bijo saldainio su baltu pilvu (baltu įdaru).“J 7

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

O dar jis mokėjo krutinti ausis - veidas nejuda, tik ausys krust krust. Mane tiesiog užbūrė jo pokštai, be to, jis atveždavo kiškio pyrago ir atsisėdęs pasakodavo, kaip važiavo keliu ir pamatė pamiškėj besikūre­ nantį laužą, o prie to laužo kiškienė kepanti pyragus, ir ji pati įdavusi tų pyragų ir prisakiusi parvežti man, Dagnulei. Aš labai didžiavausi, kad kiškienė žino mano vardą. Arba, būdavo, užsilipu jam ant pečių, ir jis nešioja po kambarius. Man labai patikdavo įsiropšti pas tėvelius į lovą, atsisėsti tėvaliui ant kojų ir joti, joti. Staiga jis kojas patraukia, ir aš krentu į „duobę“, kvatodama ir šaukdama: „Aš - baisus vėjas taifūnas! Tuoj bus pasaulio galas.“ Tad kai mama svarstė, už ko tekėti - už dėdės Andriušos, tai yra Andrejaus Volkovo, inžinieriaus iš Leningrado, lai­ kinai apsistojusio mūsų bute Čiurlionio gatvėje, ar už dėdės Juozo, aš, sako, net pareikalavusi: „Noriu, kad mano tėvalis būtų Baltušis.“ Tikrasis mano tėvelis mirė nuo vidurių šiltinės, kai buvau šešių sa­ vaičių, ir gyveno aukštai mėnulyje. Taigi dabar aš vėl turėjau tėtį, tik vadinau ne tėveliu, o tėvaliu.

S p ynelė su šeš i ai s u ž rakt ai s

„Oi nepaprastas, oi koks nepaprastas žmogus buvo Juozas Karlovičius! Atlapaširdis, bet nieks pro ausis nepraslys. Ir kieto būdo. Spynelė su šešiais užraktais.“ Taip apie rašytoją Juozą Baltušį atsiliepė literatūros kritikas Leonidas Terakopianas, ilgametis Rusijos literatūros ir meno žurnalo „Družba narodov“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Baltušis išties buvo sudėtinga asmenybė. Tai jis pasireikšdavo kaip užkietėjęs konservatorius, tai kaip pasiutęs socialistas. Konservatorius, nes saugojo savo šeimos garbę ir orumą, nors nelabai jam sekėsi - visi mes, o ir pats Baltušis, nuolat įsipainiodavom į skandalus. Pasiutęs so­ cialistas, nes agitavo žmones balsuoti už tarybų valdžią: esą iš ponų tuoj bus atimta ir žmonėms išdalyta žemė, visi turės po sklypą, niekas į kolchozus nevarys, o darbštūs žemdirbiai žemę ir valstybę valdys ge­ riau negu ponai. Šalta grafams dabar Lietuvoje - nei baudžiauninkų, nei kumečių, nuolat lenkiančių nugaras, nei akamonų su švilpiančiais stirnakojų bizūnaiSy nei dvarų su ūksmingais sodais irparkais, kuriuose ganėsi riebios sraigės, nei baltu smėliu pabarstytų alėjų promenadoms. Viskas nusavinta, atiduota tiemsykas dirba. Trenkia drebina žemę 9

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

traktoriai ir kombainai, kultivatoriai, kertamosios ir kuliamosios. Nebesugausi pro šitą trenksmą nei medžioklės rago, nei skaliko verksmo. Mokyklomis, technikumais, visokiausių bandymų stotimis paversti gražiausi Marikonių ir ne Marikonių dvarų rūmai, sumūryti baudžiauninkų rankomis. Po sodus, alėjas, smaragdinių tujų miškelius, margųjų gėlynų takeliais krykštauja vaikai. Kieno šitie „pšeklentiuvaikai? Oi išdainuotos tavo dainos, ponas grafe, iškaukšėtos visos mazurkos. Gulėk, tylėk šaltame rūsy. Nebegrįžtamai praėjo tavieji laikai! 2 Tačiau yra ir dar vienas Baltušis, tik nuodėmių skaičiuotojai nelabai nori jo pastebėti. Amerikietis rašytojas Raimondas Čaindleris, detek­ tyvų ir apsakymų apie privatų seklį Filipą Marlou autorius, yra pasa­ kęs: „Turbūt visi rašytojai šiek tiek pasiutę, bet jeigu jau jie imasi rašyti, tada, manau, būna pasiutusiai sąžiningi.“ Taigi norint pažinti tikrąjį Baltušį reikia jį skaityti. Ne vieno saulėto sekmadienio popietę sėdėdavo Juza prie avilių, stebėdavo biteles, ir šviesujam būdavo širdy, kad taip darbščiai, taip gražiai nugyvena bitelės ir numiršta taip gražiai, lyg ir ne bitelė būtų, o žmogus - darbštus, niekad nelaukiantis ko gauti iš kitų, o visą gyvenimą žiūrintis, ką gera galėtų duoti kitiems. Yragi ir tokių žmonių. Nelabai daug, bet yra. Negali nebūti, kai žemė tokia dosni, tirštai sužydusi pievų margumu, sveria iš dirvos rugį, vėsina ūksmingas girias, šnekina upelį ir šaltinėlius. Ne, negali nebūti. Todėl ir kildavo Juza, šitaip pasėdėjęs, tarytum pečiais paplatėjusiais, ėjoprie darbų, laukiančiųjo: karvių milžti irpaukščių sužiūrėti, komposto permaišyti ir sodinėlių sužiūrėti, derešiaus statyti į vagą, lino velėnos padaboti. Žmogaus kiemas tarsi avilys: ką patausosi, tai ir turėsi. Daug metų šitaip buvo. O dabar stovėjo Juza pačiame bitelių proskrydyje ir lyg nematė, net negirdėjo darbštuolių. Stovėjo irgalvojo, kaip daugproto davė dievas bitelei, o svarbiausia supratimo, kamji gyvena, kam dirba, dėl ko numiršta. Ojis, Juza? Ar žino, ką žino bitelė? Štai irjo dienų ratas dūsta į nuobaigas, greit 10

Spynelė su šešiais užraktais

irjam nuo laktos. O kam dirbo, ko plūkė, rankų nepraskėsdamas? Kam sukrovė tas statinėles medaus, tų sūrių lentynas, rūkėsių visokių?Kam saugojo, tausojo, net broliui Adomui rankos neištiesė, kai tas atėjo bėdos spaudžiamas?Nebuvo dienos, kad nenusmelktų širdies Juzai tas prisiminimas. Ir nebuvo dienos, kuriųjis nebūtų pagalvojęs apie Vinciūnę. . . 3 Nežinau, kas nusprendė, jog iš Baltušio kūrinių tik „Sakmė apie Juzą“, kurios ištrauką pacitavau, verta trumpai aptarti mokyklose (regis, septintoje ar aštuntoje klasėje), bet kitų Baltušio kūrinių mokyklinės literatūros sąrašuose nėra. Esą rašytojas nepasisakęs už Lietuvos nepri­ klausomybę, buvęs šioks ir anoks, skundęs savo mokytoją Kazį Boru­ tą... Ir - šmaukšt - per vieną dieną buvo užbraukta visa, kas Baltušio, pripažinto liaudies rašytojo, kurta ilgus metus. Apie tuos skundimus (ir jų variantus) dar papasakosiu, bet kalbant apie Baltušį svarbiausia man regisi ne tai. Šis talentingas rašytojas nusipelnė tautos pagarbos tuo, kad su didele menine jėga vaizdavo savo kraštą, paprastą žmogų. „Senasis kaimas išdainuotas, naujojo nepažįstu tiek, kad galėčiau imtis vaizduoti jį savo knygose“, - rašė jis 1979 metais. O, kad būtų žinojęs, koks liūdnas likimas to „naujojo“ kaimo laukia... Na, smagu bent jau tai, kad Juza iš Kairabalės, išdidžiai vaikštinėjantis po Paryžių ir pran­ cūzų mylimas, Lietuvoj gavo progą pasikalbėti nors su mokinukais. Žmonių, asmeniškai pažinojusių Baltušį, lieka vis mažiau. Aš viena iš jų. Tad skubu papasakoti apie savo patėvį - šmaikštų, labai emocingą žmogų, kūrybingą ir reiklų sau rašytoją, o paskiau tegu viską savaip surikiuoja laikas.

Vaikystės irjaunystės pakiemiai

J uzėnų šei ma

Juozas Baltušis, kurio tikroji pavardė Albertas Juozėnas, gimė Rygoje 1909 m. balandžio 27 d. (senuoju stiliumi - balandžio 14 d.). Šešiasde­ šimt ketverių sulaukęs, rašydamas memuarų knygą „Su kuo valgyta druska“, jis aplankė daugelį brangių vietų, o paskui su jam būdingu šmaikštumu porino: Štai taip viską apsvarstęs, arba, kaip dabar priimta sakyti, apmąstęs, aš ir nuvykau į Rygą, tikriau pasakius, įjos priemiestį Ilgiciemą, ir sustojau Riekstu, tai yra Riešutą, gatvėje, ties namu su penkioliktu numeriu. Čia aš gimiau. Ir dabar, žinoma, tuoj apsidairiau memorialinės lentos. Bet lentos nebuvo. Broliai latviai paaiškino, kad visą pirma reikia numirt irjeigu tik aš nepasididžiuosiu atlikt tą mažąformalumą, jie beregint išspręs lentos klausimą. Aš buvau giliai sujaudintas, karštai dėkojau broliams latviams irpasakiau, jog man bus be galo ir be krašto malonu gulint žemėje žinoti, kad Riekstu ielojeprišriubuojama mano garbei lenta. 4 Riešutų gatvė Rygoje tebėra iki šiol. Siaura, nykoka, nors ir asfal­ tuota, vasarą besimėgaujanti medžių teikiamu pavėsiu. Tik namo, pa15

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

žymėto penkioliktu numeriu, nebelikę - seniai nugriautas. Tad nebėra ir kur „prišriubuoti“ tos atminimo lentos. Baltušio tėvas Karolis Juzėnas buvo dešimčia metų vyresnis už mo­ tiną, vardu Marijona, aukštą, liekną, gražaus veido moterį. Tačiau tėvo, nediduko, darbštaus, nevengiančio taurelės, šeimoje tarsi nebuvo - kur pažiūrėsi, visur motina: ir kai reikia sugalvot, kaip šeimai pramisti, ir apsispręst, kaip toliau gyventi. Į Rygą Marijona atvažiavo pakviesta vy­ resnės sesers Onos. Aniutė įkalbėjo Marijoną ir už tylenio Karolio tekėti. Abu Juzėnai Rygoje dirbo gamykloje: Karolis - chemijos fabrike, Marijona - tekstilės. Kalbėjo ne tik gimtąja lietuvių kalba, bet ir ru­ siškai, latviškai, o motina dar ir lenkiškai, ir žydiškai, mat nuo šešerių metų prižiūrėjo žydų vaikus. Patys jie susilaukė šešeto vaikų: Jono, Marytės, už šią dviem metais jaunesnio Alberto (būsimo Juozo Baltušio), po poros metų gimė Alpukas, tada Leonardas ir galiausiai Edvardas. Šeima buvo labai religinga, tad, užbėgdama įvykiams už akių, pasa­ kysiu, kad, Juozui Baltušiui susituokus su mano mama Monika Mironaite, ir rašytojo motina, ir sesuo Marytė, vienuolė, ir brolis Leonardas, nepriklausomos Lietuvos karo lakūnas, tai santuokai nepritarė ir net buvo nutraukę su Baltušiu visus ryšius. Jie pripažino tik pirmąją Baltu­ šio žmoną Vandą Petrauskaitę, su kuria Baltušis susituokė bažnyčioje. Buvo gal 1951 metai, kai mūsų bute pirmąsyk pasirodė Baltušio se­ suo Marytė. Visa šeima sėdėjome valgomajame prie pietų stalo, staiga girdim - beldžia į duris, ir į mūsų namus įžengė Marytė, nešina krepše­ liu su lauktuvėmis - daržovėmis iš savo daržo. Ogi atvyko iš Anykščių, kur gyveno abi su motina. Apsirengusi buvo labai paprastai - ilgu sijo­ nu ir švarkeliu, persiūtu iš vyriško švarko. Kadaise ji gyveno vienuoly­ ne, bet jį likvidavus vienuolės išsiskirstė kuri sau. Tačiau neišsibarstė, nuolat susitikdavo, o daug vėliau, kai Marytė apsigyveno Vilniuje, sese­ rys vienuolės ją globojo, mat pasiligojusi ji nebevaikščiojo. Prisimenu, klausinėdavom jos, kodėl neištekėjo. Juk buvusi labai graži. Marytė sakydavo, kad vyrai jai smirda ožiu. Na, jiedvi su motina ne visada kalbėdavo tai, ką galvoja. Marytė su motina buvo sumaniusios Anykščiuose statytis namą ir prireikė su Baltušiu pasitarti. Štai todėl po trejų metų tylos jos ir nu­ 16

Vaikystės ir jaunystės pakiemiai

traukė „blokadą“, todėl Marytė ir atvažiavo. Bet kadangi iki tol labai blogai atsiliepdavo apie Moniką, Baltušis, gindamas žmoną, savo se­ sers prie stalo nepakvietė. Pašoko nuo kėdės ir išsivedė į prieškambarį. Ten abu pasišnekėjo. Apie ką, nežinau, bet nuo tada visi susitaikėme. Mano mama pasakojo, jog kartą, kai dar tik draugavo su Baltušiu, ji buvo pakvietusi Marijoną ir Marytę pietų į savo namus Čiurlionio ga­ tvėje. Prie stalo tąkart sėdėjo ir Monikos dėdė kunigas Vladas Mironas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Jis buvo ką tik paleistas iš kalėjimo ir laikinai apsistojo pas Mironaitę. Anksčiau, Monikai dar gyvenant Kaune, Mironas labai ją globojo. Kai tapusi našle Monikos motina pasiskundė Mironui, kad jos duktė vaikšto alkana, nes iki pietų dirba raštvede Žemės ūkio ministerijoje, o po pietų lekia į paskaitas universitete, Mironas, tuo metu vyriausia­ sis Lietuvos kariuomenės kapelionas, sugalvojo ruošti bendrus pietus ištaigingame savo bute Laisvės alėjoje. Pietauti ateidavo ir garsus dai­ nininkas, operos solistas Juozas Mažeika. Kai mano mama ištekėjo už Algirdo Jakševičiaus, Mironas pasveikino ją. Jakševičiui mirus ir Mo­ nikai vėl ištekėjus už Mečislovo Bulakos, irgi pasidžiaugė, kad Monika bus apginta. 1938-1939 metais Mironas buvo smetoninės Lietuvos ministras pir­ mininkas. Palikęs premjero kėdę, apsigyveno savo ūkyje Bukaučiškėse prie Daugų. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. rugsėjo 12 d. buvo suimtas, iki 1941 m. birželio 23 d. kalintas Alytaus NKVD areš­ tinėje, paskui Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Prasidėjus karui atėję vokiečiai Mironą išlaisvino, jis apsistojo pas Moniką, vėliau karo metus praleido savo ūkyje Bukaučiškėse, buvo Daugų parapijos vikaras. Mi­ ronui gyvenant savo dvarelyje, mama nuveždavo jam pasaugoti mane, ypač kai repetavo „Norą“. Pokario metais Mironas buvo stebimas tarybinio saugumo, tardo­ mas, galų gale 1945-aisiais priverstas pasirašė, kad bendradarbiaus su saugumiečiais, bus skundikas. Buvo perkeltas dirbti į Vilnių, Jėzaus Švč. Širdies parapijos klebonu, po metų suimtas ir išsiųstas į Vladimiro kalėjimą Rusijoje, ten ir žuvo 1953 metais, likus dviem savaitėms iki išleidžiant į laisvę. Matyt, saugumas nenorėjo palikti gyvo, nes buvo svarbus asmuo nepriklausomoje Lietuvoje. Savo laiškuose iš kalėjimo jis rašydavo: „Kaip gyvena Dagnutė? Kaip gerai, kad mokosi anglų kal17

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

bos.“ Žodžiu, vis apie mane, nes nebuvo galima nieko kito rašyti. Visus jo laiškus aš atidaviau muziejui. Na, o tąsyk pakviestos pietų Baltušio motina Marijona ir sesuo Ma­ rytė labai džiaugėsi, kad sėdi prie vieno stalo su kunigu ir gali su juo pabendrauti. Todėl Mironaitės ir Baltušio draugystę jos toleravo. Ta­ čiau kai tik Baltušis pasakė vesiąs Moniką ir dar pasiimsiąs abi savo du­ kras iš pirmos santuokos, jo motina, sesuo ir brolis Leonardas nustojo su Baltušiu bendrauti. Taigi po Marytės vizito susitaikėme. Nuo tada Baltušio motina Marijona kiekvieną žiemą atvykdavo pas mus į svečius. Ją vadinom Didžiąja bobute, o Monikos Mironaitės motiną - Mažąja bobute, nes buvo nedidukė. Užsukdavo ir sesuo Marytė, mus apsiūdavo. Būdavom gal nelabai madingos, bet tvarkingos. Didžioji bobutė vakarais pakurdavo krosnį, atsinešusi bulvių su lu­ penomis sudėdavo ant senos tarkos ir kepdavo ant žarijų. Išjungdavo šviesą ir, kol bulvės iškeps, imdavo pasakoti visokias istorijas. O pasa­ korė ji buvo tokia, kad lygių nerasi. Kiek ji mokėjo pasakų! Aš galėda­ vau klausytis jos ištisus vakarus. O kai užaugau, kartą po ranka pasitai­ kė Haufo pasakos - ir prisiminiau Didžiąją bobutę. Daugelį Haufo pa­ sakų - apie kalifą Gandrą, mažąjį Muką, nykštuką Nosį, taip pat istorijų iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ aš girdėjau iš jos lūpų, o dar kaip vaiz­ dingai papasakotų! Tai ji pripratino mane pasakas suvokti kaip realybę. Iš Didžiosios bobutės sužinojau, kad jos tėvas Juozapas Baltušis Puponių kaime, esančiame penki kilometrai nuo Kupiškio, turėjo žemės, bet prarado ją, kai buvo tiesiamas geležinkelis. Caro valdininkai su­ mokėjo tik už žemės rėželį, kur buvo klojami bėgiai. Bet ir tų pinigų, dvidešimties caro rublių, Marijonos tėvas negavo - seniūnas, turėjęs juos perduoti, pragėrė karčemoj. Išvarginti bylinėjimosi, Marijonos tėvai atgulė žemėn, trys broliai patraukė Žemaitijon, vienintelė sesuo Ona - Rygon uždarbiauti. Paskui ją - ir Marijona. Rygoje ištekėjusi už Karolio, Marijona kas sekmadienį eidavo į baž­ nyčią ir taip raudodavo dėl nelaimingai susiklosčiusio gyvenimo, kad vos neapako. Tada liovėsi raudojusi. Dar ji pasakodavo, kaip per naktis ruošdavo maistą sekmadieni­ nėms gegužinėms - virdavo šaltieną, bulves, kiaušinius, spėdavo ir 18

Vaikystės ir jaunystės pakiemiai

savo vaikų drabužėlius išlyginti. Plušėdavo išsijuosusi, numigdama vos dvi valandas. Marijona turėjo gražų balsą, buvo protinga, atkakli, labai darbšti. Darbštumą paveldėjo iš abiejų tėvų, griežtumą - iš savo motinos, pasa­ korės talentą - veikiausiai iš geraširdžio tėvo. Ji kalbėdavo ir apie savo amžinatilsį vyrą Karolį - kad neprisileis­ davo jo girto, bet vis tiek gimė šeši vaikai. Kita vertus, vis pabrėždavo vyro vaidmenį šeimoje, esą paklusdavusi jam, su juo tardavosi, tačiau vyras vis sakydavęs: „Tu geriau žinai.“ Vis dėlto Marijona nebuvo lai­ minga, dėl tos nelaimingos santuokos netgi tapo vienuole tretininke.

N e gandų vėj ai

Bet grįžkim į Baltušio vaikystės metus. Juzėnams gyvenant Rygoje, kol motina ir tėvas dirbo fabrike, vaikai būdavo prieglaudoje, vadinamoje „prijutu“. Rytą nuveda, vakare parsi­ veda. Tiesa, gimus Albertui, būsimam Baltušiui, vyriausiasis Jonukas jau buvo atgulęs Rygos kapinėse. Paskiau tenai amžiną ramybę rado ir judrusis Alpukas. Vėliau Didžioji bobutė dažnai kalbėdavo apie tą sūnų - kaip jis aky­ se silpo, o ji žiūrėdavo į jį, nešnekų, bailiai tūnantį kampe, bijantį sveti­ mų, ir niekaip negalėdavo suprasti, kas tam vaikeliui atsitiko. Galų gale išsiaiškino, kad Alpuką prieglaudoje šlapiais rankšluosčiais, kad nelik­ tų žymių, užplakė „nianės“ - vien už tai, kad berniukas prišlapindavo į lovą. Klausantis tokios šiurpios istorijos, man net širdį nudiegdavo. Albertas irgi vos nenukeliavo į dausas - buvo susirgęs skarlatina, bet atsipirko vienos ausies kurtumu. Vėliau šeimą ištiks dar viena ne­ tektis. Skausmo bus tiek, kad visai išdžius motinos ašaros ir ji niekada neberaudos. 1914 metais, per Pirmąjį pasaulinį karą, Juzėnai, baimindamiesi ar­ tėjančių vokiečių, pabėgo į Rusiją. Tris savaites keliavo į Maskvą, o ją 20

Vaikystės ir jaunystės pakiemiai

pasiekę įsikūrė Marjina Roščia priemiestyje. XX amžiaus pradžioje tas rajonas turėjo negerą vardą, mat buvo pamėgtas nusikaltėlių. Tais lai­ kais sakydavo: V Marjinoj Rošče liūdi prošče> suprask, čia įsikūrę „pa­ prasti“ žmonės. Baltušio motina ir vėl sugalvojo, kaip išgyventi - skalbė ir adė sve­ timiems drabužius. Tačiau darbo beveik nebuvo, vadinasi, nebuvo ir duonos, ir Juzėnų šeima iškeliavo į Nižnij Novgorodą, paskui - į Sormovą. Galų gale jie atsidūrė Beketovkoje prie Caricyno (dabar Volgo­ grado), vėlgi Marijonos sesers Onos, čia jau įsikūrusios, rūpesčiu. Beketovkoje prie Volgos, dvi traukinio stotelės iki Caricyno, gy­ veno rusai, armėnai, ukrainiečiai, kazachai, totoriai ir daugybė karo pabėgėlių. Karolis Juzėnas darbo gavo lentpjūvėje, motina Marijona tvarkėsi po namus. Caricyne veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti skyrius, turėjęs mokyklą ir vaikų prieglaudą. Mokslas, patalas ir mais­ tas buvo nemokami. Busimasis Baltušis buvo tenai nuvežtas, ėjo į lie­ tuvišką mokyklą, o gyveno prieglaudoje. Motina jį nuolat lankė, ilgiau nepasirodė tik kartą - kai gimė brolis Edvardas. 1918 metais, per revoliuciją, šeima patraukė atgal į Lietuvą. Tėvas vis kalbėdavo apie gimtąjį Būtėnų kaimą prie Šventosios, kurio labai ilgėjosi. Pakeliui, traukiny, mirė trejų tesulaukęs Edvardukas. Juzėnai buvo sulaikyti Baranovičiuose (Baltarusijoje), vokiečių įsteigtoje karo pabėgėlių stovykloje, kurios viršininkas tais metais buvo tapytojas Kajetonas Šklėrius. Sąlygos toje stovykloje buvo baisios, žmonės su mažais vaikais, beveik nemaitinami, už spygliuotos tvoros turėdavo praleisti nemažai laiko, kol būdavo duodamas leidimas ke­ liauti toliau. Karolis Juzėnas buvo išvarytas kirsti miško, bet visai nusil­ po, susirgo plaučių uždegimu. Ir vėl išgelbėjo žmona, vyrą girdydama aviečių šakelių arbata ir imdamasi visokių gudrybių, kad tik prasima­ nytų maisto. Išleisti iš stovyklos Juzėnai patraukė į Rygą. Į Lietuvą keliauti pabi­ jojo, buvo girdėję kalbų, kad ten baisus badas. Tačiau ir Rygoje niekas nelaukė su pyragais. Šeima badavo, tėvas net ištino. Todėl vieną žiemos dieną motina nusprendė pati viena eiti į Lietuvą ir pažiūrėti, kaip ten iš tikrųjų, o gal vis dėlto geriau negu Rygoje. 21

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Vėliau, kai Didžioji bobutė viešėdavo pas mus, ji pasakodavo apie tai, kaip iš Rygos pėsčia ėjo į Lietuvą parnešti duonos savo badaujančiai šeimai. Tada jai buvo trisdešimt penkeri. Pasakojo per dieną sukarda­ vusi kartais net penkiasdešimt kilometrų. Keliavo savaitę, nakvynei vis įsiprašydavo pas žmones ar miegodavo kur ant šieno. Grįžo pajuodusi, apskurusi, bet nešina maišu grūdų. Nepaprastai atkakli ir pasiauko­ janti buvo toji moteris. Būtent Marijona Juzėnienė įkalė savo vaikams į galvą, kad negalima nieko imti už dyka, o tik tai, kas savo prakaitu uždirbta. „Kaip gyva nelaukė ji malonės iš niekieno rankų. Žemai tad lenkiu galvą motinos atminimui. Daug gero davė ji man. Davė visam gyvenimui“, - vėliau parašys Juozas Baltušis.

F oks trotas i r r unke l i ai

Tais neramiais aštuonioliktaisiais kiek atsigavusi šeima, abu tėvai ir trys gyvi likę vaikai, iškeliavo į Lietuvą. Nors buvo žiema, ėjo pėsti, tik jaunėlis Leonardas aptūlotas ir apšarmojęs tyliai kiūtojo rogutėse. Vargais negalais pasiekę Lietuvą, apsistojo Kalnelyje, kaime prie Kupiškio, prisiglaudė pas svetimą, nes juk savo nieko neturėjo. Paskui įsikūrė Puponių kaime Kupiškio valsčiuje, dūminėje pirkioje, irgi sve­ timoje. Juozas Baltušis, tada dar Albertas, vėl buvo leidžiamas į mokslus, vasaromis piemenavo, tarpuvasariais mokėsi siūti batus, rauginti kai­ lius, Šimonių bažnyčios altoriui obliavo ąžuolines lentas. Mokydama­ sis trečiame skyriuje parašė rašinėlį apie alkaną šunį. - Kuo tu būsi? - paklausė jo mokytoja Nastė Dūdaitė. „O aš sėdėjau ir žiūrėjau į ją, visiškai nežinodamas, ką atsakyti“, vėliau rašė Baltušis. 1929 metais, vėlgi motinai galvojant apie ateitį, Juzėnai atsikraustė gyventi į Kauną. Pirmoji čionai atvyko Marijona, susirado pastogę Vilijampolėje, mediniame skarda dengtame name - už trisdešimt litų išsinuomojo 23

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

vieną kambarėlį, tiksliau, virtuvę, kurios gerą pusę užėmė didžiulė kai­ miška krosnis, stovėjo kibirai su vandeniu ir šluotos, gulėjo malkos. Per tą virtuvę vaikščiojo gretimame kambarėlyje gyvenantys žmonės. Baltušis vėliau taip nupasakojo jų „gūžtą“: Pasieniuose stovėjo dvi lovos, sukalinėtos iš visokių lentgalių, labai geros, tiktai viena potrumpė: atsigulus ant jos, kojos styrėjo kone nuo pusės blauzdų skersai kambario durų, ir kas ėjo iš kambario į virtuvę arba atgal, vis kliudė atkištas kojas ir kiekvienų kartų atsiprašinėjo užkliudęs. O tarp lovų, prie lango, pastatė motina ir stalų. Na, ne visiškai stalų, o dvi sudėtas viena ant kitos medines prekių dėžes, kurias jai padovanojo krautuvininkė Jochaila, vėliau drauge su dviem dukterimis hitlerinių okupantų sušaudyta Kauno gete. Tačiau kai motina uždengė įtaisymų staltiese, o viršum dėžių tuštumų pakabino ant virvutės spalvotų užuolaidėlę, tai jau buvo stalas, geresnio nė nepanorėsi: ir valgyti ant jo galėjai, ir viduj pasidėti po užuolaidėle duonų, druskų ir kų tiktai dar valgomo turėjai. 5 Čionai Marijona pasikvietė savo vyrą Karolį, o sūnų Leonardą įtaisė Vilijampolės Vaikelio Jėzaus prieglaudon. Laišku pakviestas atkako ir Albertas. Tada jam buvo dvidešimt. Kad išmaitintų šeimą, motina skalbė žmonėms drabužius. Albertas irgi ieškojo darbo ir galų gale rado laikraščių ir žurnalų platinimo kon­ toroje „Spauda“. Iš pradžių klijavo juosteles ant žurnalų, kad pirkėjai negalėtų jų, ypač užsieninių su pusnuogių gražuolių nuotraukomis, vartyti ir paskui nenumestų taip ir nenupirkę. Vėliau jam buvo duotas dviratis ir liepta tuos žurnalus išvežioti po prekybos vietas. Ištaikęs laisvesnę minutę Albertas nulėkė į Vinco Kudirkos viešąją biblioteką. Jos vedėjas Vincas Šlekys, paprašytas „ko nors įdomaus“, apie Tarzaną ar dar ką, atnešė storoką knygą. Tai buvo Juozo Paukštelio novelės „Vidurnakčio baladė“. Vėliau Baltušis rašys: Pradėjau skaityt, nuošaliau sėdęs, ir... pamiršau, kur esu, koks dabar metas. Viskų pamiršau. Ir į namus grįžau dešimtų vakaro, 24

Vaikystės ir jaunystės pakiemiai

vos nekliedėdamas ta nelaiminga meile, knygoje aprašyta, nesibaigiančius sielvartus ir kančias, kad vienas nežinomų man skaitytojų, anksčiau už mane skaitęs šitų knygų, /rasė susijaudinęs pieštuku puslapio lauke: „E, geriau parašykite, /ca/p nemylėti! “6 Šeima skurdo, tad Albertas griebėsi papildomo darbo - ėmė vaš­ kuoti parketą Kauno teatre, paskiau ir Finansų ministerijoje Maironio gatvėje, anot paties - „šoko fokstrotą“. Parketą blizgino net finansų mi­ nistro Juozo Tūbelio namuose. Tą darbą išmoko puikiai. O dirbdavo tiek, kad kartą paklaustas merginų, ką galvoja apie gyvenimą, atsakė: „Nieko negalvoju, neturiu laiko.“ Buvo jau girdėjęs, kad Kaune yra darbininkų organizacija „Viltis“, socialistai revoliucionieriai (eserai), turintys savo klubą. Kitų para­ gintas, įstojo į tą organizaciją. O čia buvo susidariusios kelios grupe­ lės. Jauni aktoriai Ona Juodytė ir Mečys Chadaravičius norinčiuosius mokė aktoriaus meistriškumo paslapčių, žurnalistas ir vertėjas Valys Drazdauskas, Sorbonoje studijavęs prancūzų literatūrą ir sociologiją (tai jo iniciatyva vėliau buvo pradėti leisti Maironio, Žemaitės, Vaiž­ ganto raštai), būsimiems rašytojams aiškino apie literatūrą ir kūrybą. Organizacijos veikloje dalyvavo rašytojas Jonas Šimkus, dailininkas Stepas Žukas, poetas ir žurnalistas Bronys Raila. Petras Cvirka atne­ šė apybraižą „Gyventi taip malonu“, vėliau sugulusią į romaną „Frank Kruk“, sukiojosi ir jo svainis rašytojas Antanas Venclova (jis ir Petras Cvirka buvo vedę seseris Račkauskaitės: Antanas - Elizą, Petras - Ma­ riją). Venclova buvo lėtas, pedantiškas, labai pareigingas ir darbštus žmogus, niekada nedalyvaudavęs išgertuvėse, todėl kartais vadintas gobšuoliu ir traukiamas per dantį, nors buvo geraširdis. Skulptorė Domicėlė Tarabildienė ir jos vyras Petras, grafikas, plušė­ jo palinkę prie sienlaikraščio „Jaunasis proletaras“. Pagautas įkvėpimo į tą sienlaikraštį straipsnelį „Onytė ir Jonukas“ parašė ir Albertas Juozėnas - sukurpė piktą rašinį apie ką tik matytą pirmą lietuvišką filmą tokiu pat pavadinimu. Kai jis bičiuliams papasakojo, kad to filmo hero­ jus - kaimo bernas, atvykęs į miestą, elgiasi kaip tikras kvailys, Stepas Žukas paragino: - Gerai pasakoji. O tu imk ir parašyk. Ir Albertas parašė. O pasirašė „Darbininko“ slapyvardžiu. 25

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Rašinėlis daug kam patiko. Venclova net pasakė, kad paredaga­ vus tiktų į „Trečią frontą“ - literatūros žurnalą, kurio redkolegiją su­ darė Raila, Šimkus ir Venclova. Leidinyje spausdinosi jie patys, taip pat Drazdauskas, Cvirka, Kazys Boruta, Kazys Jakubėnas, Butkų Juzė, Kostas Korsakas, Salomėja Nėris. Albertas sėdo ir parašė apsakymą „Raudonlapiai runkeliai“ - apie kleboną, nuskriaudusį našlę ir pokvailę jos dukterį. Bet šeštas „Trečio fronto“ numeris su tuo jo apsakymu neišėjo - laikraštis buvo uždraus­ tas. Tačiau Albertą rašyti, įžvelgęs talentą, ėmė raginti „Vilties“ narys, poetas, rašytojas ir vertėjas Kazys Boruta, aukštas ramių akių vyras plikti pradėjusiu pakaušiu, nors tik ketveriais metais vyresnis už Al­ bertą, ką tik grįžęs iš politinės emigracijos Vokietijoje ir Austrijoje. Baltušis vėliau pasakojo: Ir atsitiko tada didis ir svarbus įvykis mano gyvenime: susipažinau aš su rašytoju Kaziu Boruta. Gyvenau tuometjau Kaune, į kurį pabėgau nuo buožinių džiaugsmų, ir, šalia kitų darbų, buvaujau teatralas: teatrofojė parketą vaškavau. Ir, kaip ir visi kiti teatralai pasaulyje, stengiausi prasmukti į spektaklius be bilieto. Spektakliai tuomet ėjo gerokai pamokančio turinio: „Nežinomoji“, „Už vienuolyno sienų", „Nuodėmingas angelas'... O vieną dieną žiūriu, „Faustą" rodo. Buvo tai kasmetinės policijos šventės diena. Pilnas Kaunas privažiavo nuovadų. Kažkurjie ten ir rinkosi, kalbas sakė, o vakare ėjo visi šitie nuovados į „Faustą". Ir aš sujais. Okai prasidėjo scenoje Valpurgijų naktis, kai pasirodė debesyse nuogos bobos, tai, žiūriu, šalia manęs sėdinčio nuovados plikė tik rasoja, tik pilasi smulkučiais lašeliais, kol nublizgo visa, lygšviežiai pasūdytas sviestas. Pasakoju aš apie šitą Valpurgijų nakty išrasojusį nuovadą Kaziui Borutai, ojis kad suriks: - Rašyk, rupū miltų, dievo dovaną turi. Irprikalbėjo gi, sugadino man gyvenimą. Kiti žmonės būdavo kaip žmonės: šiokiadieniais dirba prakaituoja, sekmadieniais taurelę nugeria, pasišokti į Kačerginės šilą garlaiviu nuplaukia. O aš lyg apsėstas: literatūra, literatūra, literatūra... O kokia čia tau, po velnių, literatūra, jeigu laiko nė minutės nėra? Keliuosi pusę trijų nakties, šveičiu šiūruoju teatre parketą, kol ateina Borisas Dauguvietis režisuot. Tada aš užleidžiu jam teatrą ir einu pusryčių. 7 26

Vaikystės ir jaunystės pakiemiai

Kazys Boruta buvo sumanęs leisti almanachą „Darbas“. Jis pasakė dėsiąs Alberto apsakymą į pirmą* numerį ir liepė susigalvoti slapyvar­ dį. Albertas pasirašė „Juozėnas Baltušis“. Bet Boruta „Juozėną“ pasku­ tinę minutę patrumpino ir liko „Juozas Baltušis“. Taigi 1932 metais „Darbe“ išėjo pirmasis Baltušio apsakymas, tik pervadintas „Cukriniai runkeliai“. Albertas džiaugėsi debiutu, bet su­ laukė ne šlovės, o buvo išmestas iš visų darbų. Kad nesijaustų už kitus protingesnis. Šeimą gelbėjo motina - ėmė kepti ir pardavinėti vėdarus. O čia ir vėl nelaimė - visai išsekęs ir pasiligojęs mirė tėvas, iki pat mirties šlavęs svetimus kiemus. Neilgai trukus tas pats Boruta sutarė su „Raidės“ spaustuve^ kad Baltušis būtų priimtas mokytis knygrišio amato. 1933 metais Borutą suėmė ir nuteisė, jis gavo ketvertą metų sunkių­ jų darbų kalėjimo. Kiek pasvarstęs Baltušis iš eserų organizacijos išstojo. Buvo beprapuoląs ir taip sunkiai įsižiebęs noras rašyti, bet tą pirmąjį jo apsakymą apie runkelius „Kultūros“ žurnale perspausdino žurnalo redaktorius Kostas Korsakas. Netrukus tame pat leidinyje pasirodė Baltušio novelė „Aš jau ne piemenė“ - jausmingas pasakojimas apie samdinę Anelę. 1935 metais „Lietuvos ūkininko“priede „Jaunimas“ išspausdinama Bal­ tušio apysaka „Atidalytas žmogus“. Kosto Korsako žmona Halina Korsakienė atsiminimų knygoje, iš­ leistoje 1991 metais, rašo gerai prisimenanti jaunąjį rašytoją Baltušį. Kai kada apsilankydavo pas mus tik pradedantis tada rašyti Juozas Baltušis, dirbęs „Raidės“spaustuvėje raidžių rinkėju. Jaunasis rašytojas ateidavo pas „Kultūros“redaktorių pasitarti, pasvarstyti literatūros problemų. Dar ir šiandien menu jo labai charakteringų kalbos intonacijų, beje, ir ligi šių dienų nė kiek nepakitusių. Kostas Korsakas vertino šio pradedančio rašytojo pirmuosius kūrinėlius, ypač turtingos kalbos dovanų, pranašavojam neabejotinų literatūrinę ateitį, jei ir toliaujis gilins sugebėjimus. 8 * Ir vienintelį, nes antras numeris buvo konfiskuotas. (Čia ir toliau - autorės pastabos.) 27

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Alberto dėdė stalius Petras Baltušis, perskaitęs ir išgyręs Jaunojo giminaičio kūrybą, iš balto klevo sumeistravo jam rašomąjį stalą, tik va rašyti Albertui nebuvo kada, visą laiką suėsdavo darbas. „Raidėje“ užsakymų būdavo tiek, kad tekdavo plušėti po dvidešimt valandų, nusnūstant ant popierių krūvos. Vakarais į „Raidę“ prigužėdavo rašyto­ jų, poetų, virdavo diskusijos, įsiliepsnodavo ginčai, o išėjus kurio nors knygai, būdavo keliamos puotos. Čionai ateidavo poetas ir publicistas, „Laiko žodis“ redaktorius Justas Paleckis, iš Rygos atvažiuodavo iš ra­ šymo gyvenantys Alfonsas ir Jonas Burčickai, pasirašinėdavę „Brolių Tomdykų“ slapyvardžiu. Nors tie jų romanai buvo silpni, pilni grama­ tikos klaidų, „iškepti“ per mėnesį, abu vadino save „pasaulinio masto rašytojais“ ir jau buvo sukurpę nemažai „chaltūros“ - išleidę romaną „Knygnešio tragedija“, apysakų rinkinį „Laimė ir skausmai“, romaną „Pirmoji meilė“, novelę „Aistros ir garbės sūkury“, fantastinį romaną „Meilės prakeiktos sielos“. Užsukdavo ir detektyvus bei fantastinio žanro knygas rašęs Justas Pilyponis. Žodžiu, aplink knibždėjo plunks­ nagraužių, kurių smagios knygos ėjo iš rankų į rankas, kol susitrindavo lapai, o Baltušis nutilo, neberašė - neturėjo nei laiko, nei jėgų. 1936 metais iš tremties Marijampolėje grįžo poetas ir vertėjas Vytau­ tas Montvila, nerami siela, dažnai neturėdavęs nei darbo, nei pastogės. „Lietuva suka komunistų pusėn, mums reikėtų apsispręsti“, - pasakė Baltušiui. Ir dar patarė jam išeiti iš spaustuvės, atsidėti vien kūrybai. Baltušis sukluso - o gal tikrai? Tačiau kol kas darbo neatsisakė, tik, kad daugiau laiko liktų kūrybai, pakeitė darbovietę - nuo 1938 iki 1940 metų dirbo privačioje Norkienės spaustuvėje rinkėju-linotipininku.

Į s i s ma r ka v i ma i

1937 metais Kaune dvidešimt aštuonerių Juozas Baltušis vedė Vandą Petrauskaitę. Po metų jiems gimė dukra Margarita. Tais pat metais žurnale „Mūsų jaunimas“ pasirodė Baltušio apsa­ kymas „Kada atėjo meilė“. Bet ne apie savo jausmus miestietei žmonai pasakojo autorius, o apie kaimą, apie jauną merginą, vienintelę ker­ džiaus meilę. Ji tebuvo grytelninko duktė, o tačiau taip kvatodavo ir sukdavo polkas, kad irpačių kilmingiausių ūkininkų dukros užleisdavojai pirmenybę. O kaipji dainuodavo! Kaip vesdavo žaidimus! Būk tu septyniasdešimties, aštuoniasdešimties arba ir devynių dešimčių metų, opažvelgęs į jų vis tiek trepsėt pradėsi! Šešiolikos aplinkinių kaimų bernai dūko ir skaldėsi galvas dėljos, ojau artėjant mėsiedui piršlių, tai ir durų nespėji uždarinėt. Ir nuo Drulėnų, ir nuo Juodupės, ir nuo Pajuodupės, ir net iš kitų parapijų, kitų pasviečių. Taip ir čerška žvanguliai, taip irprunkščia staininiai. Tik Anelė purto galvų prieš visus. - Tu ne skirtas, - kartoja kiekvienam. 9

29

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Tuometinė spauda teigiamai įvertino Baltušio kaip gyvenimo stebė­ tojo talentą ir turtingą žodyną. Kai 1940 metais Kaune buvo pradėtas leisti „Valstiečių laikraščio“ priedas „Jaunasis valstietis“, Baltušis buvo pakviestas dirbti atsakinguoju redaktorium. Tais pat metais išėjo jo ap­ sakymų rinkinys „Savaitė prasideda gerai“. Daug vėliau, 1980 metais, žinomas literatūros tyrinėtojas ir kritikas Albertas Zalatorius parašys, jog šis rinkinys - solidus debiutas ir pir­ mas rimtas žingsnis Baltušio literatūriniame kelyje. Ir kad didžiausią įtaką jam dariusios Petro Cvirkos novelės. Juozas Baltušis, iš arti pažinęs sunkų kaimo samdinio ir Kauno darbininko kelių, gerai jautęs gyvosios liaudies kalbos grožį ir turėjęs spontaniškų „pasakoriaus“talentų, patraukė skaitytojų dėmesį socialiniu suinteresuotumu ir stiliaus brandumu. Išėjusjo rinkiniui, R Cvirka, ne itin dosnus pagyrimams, rašė: „Džiugu, kad J. Baltušis turi visų eilęgero rašytojo ypatybių: taupo ir brangina žodį, pasižymi stipriu socialiniujausmu ir įgimto prozininko talentu.“ Gyvenimo patyrimas /. Baltušio novelėms suteikė daug sodrių ir tikrų spalvų, o svarbiausia, į paprasto žmogaus likimų autoriui leido pažvelgti bejokios stilizacijos - liaudies akimis irjos mentaliteto lygyje. Todėl egzaltacijų irperdėjimus, būdingus kitiems socialinės prozos kūrėjams, čia išstūmė stoiškas ir blaivus požiūris. Turiningas ir sklandus sakinys, imli psichologinė detalė debiutinį J. Baltušio rinkinį pastatė šalia brandžiausių to meto novelistikos knygų. 10 Pirmąją savo knygą, į kurią sudėti aštuoni apsakymai, Baltušis su­ rinko savom rankom, padedamas draugų linotipininkų, o išleido ją Antanas Kniukšta, kartu su kalbininku ir tautosakininku Antanu Vireliūnu turėjęs „Sakalo“ knygų leidimo bendrovę. Kniukšta buvo kuklus žmogus, važinėjęs dviračiu. Daug vėliau, į gyvenimo pabaigą, jis versis labai sunkiai, ir Baltušis kartu su Venclova eis dėl jo kalbėtis su LTSRAukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmi­ ninku, prašys pagelbėti tam daugiau kaip šešis šimtus lietuvių rašytojų ir verstinės literatūros knygų bei vadovėlių išleidusiam, Vorkutos lage­ ryje kalintam žmogui. 30

Vaikystės ir jaunystės pakiemiai

O tada, prieškariu, Baltušio planuose buvo dar vienas kūrinys, ku­ rio ištraukos 1937 metais jau buvo publikuotos tame pat žurnale „Mūsų jaunimas“ - romanas „Tylios vasaros“ (1940 m. jau vadinamas „Par­ duotomis vasaromis“). Tačiau dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinky­ bių šis kūrinys išleistas bus ne tuoj, o po daugelio metų.

N auj i vėj ai i r ž a i ba i

i

1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietija ir TSRS pasirašė sienos ir draugys­ tės sutartį, pagal kurią Lietuva buvo atiduota Tarybų Sąjungos įtakos sferai. Po devynių mėnesių, 1940 m. birželio 15 d., Tarybų Sąjunga okupavo Lietuvą. Šalies prezidento pareigas einantis Antanas Mer­ kys išplatino keletą pranešimų, kuriuose sakė, kad Raudonoji armija į Lietuvą įžengia kaip „draugiška sąjunginė kariuomenė“. Birželio 17 d. Merkys ministru pirmininku paskyrė Justą Paleckį ir pavedė jam su­ daryti naują Ministrų Tarybą. Patvirtinęs Paleckio vyriausybę Mer­ kys atsistatydino. Lietuvos Respublikos prezidento pareigas nuo tada ėjo Paleckis, o ministru pirmininku pagal Konstituciją tapo Vincas Krėvė-Mickevičius. Dauguma lietuvių pasitikėjo šia vyriausybe, ypač Krėve-Mickevičium, ir pamiršo okupacijos pavojų, nors iš tiesų labai apsigavo manydami, jog po autoritarinio Smetonos režimo pagaliau atkurta demokratija. TSRS aneksavus Lietuvą, buvo pradėta nekilnojamojo turto nacio­ nalizacija, imta dalyti žemę bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Žemės reforma buvo pradėta dar 1922 metais, bet vyko labai vangiai, o dabar paspartėjo, iš dalies buvo panaikintos valstiečių skolos už žemę, dalijami kreditai gyvuliams įsigyti. 32

Vaikystės ir jaunystės pakiemiai

Įsitvirtinus tarybų valdžiai, 1940 metų rugpjūtį „Ūkininko patarė­ juje“, tiesiai po švietimo ministro Antano Venclovos kalba, buvo įdėtas ugningas Baltušio straipsnis „Pasitikėjimo, darbo, sąžiningumo!“ Šiuo metu Lietuvoje vykstąs didysis žemės pertvarkymas išjudino pačius tolimiausius mūsų krašto užkampius. Nerasi vietos, kurios ši pertvarka nepaliestų, nerasi žmogaus, kurisja nesirūpintų, apiejų nekalbėtų. Tai visai normalu ir suprantama. Visos iki šiol buvusios žemės reformos savo esme buvo tik kuklus bandymas šiek tiek apkarpyti milžiniškus dvarininkų plotus ir duoti žmonėms nors kiek ekonominės laisvės ir savarankiškumo. Šitos reformos nesudavė rimtesnio smūgio mūsų istoriniams engėjams - dvarininkams. Nedaug tepraėjo laiko, kai šis „mėlynojo kraujo“siurbėlių ir liaudies priešų luomas vėl ėmė atsigauti. Tūkstančiai naujakurių buvo išguiti išgautųjų sklypų ir didžiuliai žemės plotai vėl sugrįžo seniesiemsjų valdytojams.“ Pasidžiaugęs, kad varguoliams naudinga žemės reforma Lietuvoje vis dėlto vyksta, straipsnio autorius toliau rašo: Tačiau ne visi tinkamai supranta, ne visi orientuojasi dabartinėje padėtyje ir, kas blogiausia, ne visi pasitiki tuo, kas dabar vyksta, ir abejoja dėl savo ir krašto rytdienos. Daugelis pasiduoda gandams, esu šis žemės pertvarkymas yra laikinas, vėliau būsiu varu verčiami eiti į kolchozus, valgyti iš „bendro katilo“,atiduoti savo vaikus svetimųjų auklėjimui ir 1.1, ir 1.1. Nėra ir reikalo aiškinti, kiek šie gandai yra absurdiški, kiekjuose melo ir piktos liaudies priešų valios. Ūkininkai ir darbo valstiečiai turi suprasti irgerai įsisąmoninti, kad nei dabar, nei ateity į jokius kolchozus prievarta nebus varoma, kad paliktoji ar duotoji žemės norma, jei valstietisją dirbs, bus ne tik neliečiama, bet dar daugiau, ji bus apsaugota nuo prasiskolinimo, nuo varžytinių, nuo nusigyvenimo, kad „bendras katilas“yra tik šlykštus prasimanymas ir baubas tamsesniems žmonėms gąsdinti.“

33

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Štai toks buvo Baltušis. Jei kuo įtikėjo, neišmuši. Žiebs iš peties ir manys, jog turi būti taip ir ne kitaip, ir neabejotinai bus. Tuo metu jis nemažai keliavo po kaimus pakeleivingomis mašinomis, o dažnai ir pėsčias, stebėjo, kaip vyksta žemės dalijimas varguoliams. Tačiau rūpėjo jam ir literatūrinis darbas. Tai, ką parašęs, vis tobuli­ no, perrašinėjo ir gludino. Tais metais „Varpe“ išspausdintas jo apsaky­ mas „Kurie išeina...“ yra ne naujas kūrinys, o labiau nušlifuota „Kada atėjo meilė“ versija. Ir vėliau, kai jau bus pripažintas rašytojas, Baltušis dirbs labai daug, kartais guosis, kad jaučiasi išvargęs, kad nieko kito nenori, tiktai griūti į lovą ir išsimiegoti. Šitaip dirbdamas jis pamažu lopys ir išsilavinimo spragas. Visi kritikai pastebi, kad neatsiejama Baltušio kūrybos dalis yra humoras. Pirmasis jo feljetonas, pasirašytas „M. Praksitieliaus“ slapy­ vardžiu, buvo išspausdintas 1939 m. lapkričio 19 d. linksmos minties savaitraštyje „Kuntaplis“, įkurtame Henriko Ernesto Blažo ir Teofilio Tilvyčio, iliustruotame Petro Tarabildos ir Stepo Žuko karikatūromis. Feljetonų per gyvenimą Baltušis parašė nemažai - „Respublika su­ sirgo“, „Les Miserables“, „Gulbės giesmė“, „Senų dienų eskulapai“ ir ki­ tus, bet į „Raštus“ pateko ne visi, o tik griežtai atrinkti paties autoriaus. Feljetonams Baltušis neskyrė didelio dėmesio. Aš pacituosiu vieną pir­ mųjų, kurį galima rasti tik 1940 metų „Šluotoje“, rugsėjo numeryje. Feljetonas vadinasi „Alma Mater ir balanos“. Baltušis pliekė aukštų­ jų mokyklų studentus, suprask, dykaduonius. Studentu aš nebuvau. Niekada, vadinasi, manęs nei įfuksus rašė, nei alaus kibirais girdė, nei kitokiais būdais kultūrino. Ta šventovė, Alma Mater, ir man, ir daugeliui kitų tikru tabu buvo. Einam, būdavo, pro šalį ir matom, kaip rikiuojasi išjos aptašyti ir išprusinti žmonės. Ėjojie gatvėmis, nuogus kardus rankose ir vėliavas kartu su nugarkauliu lenkėprieš balkonų. - Štai, - nuspręsdavom, - ką reiškia mokslas. Nors, tiesą pasakius, ne visi turbūt universitetai šito moko. O ir pačių universitetų, matyt, visokių yra. Antai Maksimas Gorkis visą knygą apie savo universitetus parašė ir vis dėlto neaišku, kokius jis universitetus ėjo. Nei ten alaus buvo, nei kokardų, o tik 34

Vaikystės ir jaunystės pakiemiai

paprastos balanos. Pas mus dabar universiteto rūmai vieni ant kalno stovi, o kiti - pakalnėj. Ir visur elektra dega, auditorijose profesoriai žiovauja, o rūbinėj paltus vagia. Žodžiu, visi kultūriniai atributai yra! Istorija toliau tokia: kartą studentai susirūpino, kad pasaulis susvetimėjo, žmogus žmogui žvėris pasidarė, visuomenė susiskaldžiusi į „pažįstamųjų“ ir „nepažįstamųjų“ luomus, o tai esanti didžiausia pa­ saulio nelaimių priežastis. Ir tada vienam filisteriui, studentui Biručiui, toptelėjo mintis surengti suartėjimo arbatėlę. Svečių į tokį kilnų ren­ ginį sugužėjo daugybė, bet paskui viskas pakrypo neplanuota linkme. Už stalų prasidėjo tikra rugiapjūtė. Darbavosi visi taip nuoširdžiai, jog tik ir matei blykčiojančias nuogas ponių rankas, atsilošiančias galvas, neramius vyrų pirštus. Skambūs pliaukšterėjimai, atodūsiai, džiaugsmingi riktelėjimai susiliejo f vienų darnių simfonijų. Atėjo eilė ir Biručiui. Gretajo sėdėjusi maždaugpenketo desėtkų kuoduota nekaltybė atkišo savo arklines lūpas ir apipylė ašarom. - Pagaliau, - subliuvoji, - atėjo... atėjo šventė ir į mano gatvę... - Ir griuvo Biručiui ant kaklo. - Už visus laikus atsiimsiu! suriko ryžtingai. Birutis neteko sųmonės. Kai vėliaujis pakėlė galvų, rugiapjūtė ėjojau į nuobaigas. Dauguma ponių lygino dekoltę, rankiojoplaukų segtukus. Vyrai valė nuo skruostų karminijaus liekanas.'3 Istorija tuo nesibaigia, bet toliau necituosiu. Tik pridursiu, kad po feljetonu yra dar ir paaiškinimas, jog studentai, autoriaus manymu, iš tikrųjų ne mokosi, o vien tik linksminasi. Esą yra ir tokių, kurie į uni­ versitetą per metus vos porą kartų teužsuka, o diplomą vis tiek pirma visų gauna. Neilgai trukus, spalį, „Valstiečių laikraštyje“ pasirodė kandus Bal­ tušio straipsnis „Parazitai jau pažaboti“. Šįkart negailestingai pliekiami spekuliantai - paprastų žmonių sąskaita didelius turtus susikrovę bal­ tarankiai dykaduoniai. (Sakyčiau, įžvalgūs pastebėjimai, iki šiol nepra­ radę aktualumo.) 35

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Buržuazinis režimasyšalia ištisos eilės kyšininkų, išeikvotojų, uzurpatorių ir kitokio visuomeninio brudo, paliko mums bene pačius šlykščiausius parazitus - spekuliantus. Šitos visuomenės erkės naudojosi kiekvienu, kad ir menkiausiu, gyvenimo subangavimu, dirbtiniu būdu kėlė lengvapėdiškesnių žmonių panikų irpačiu begėdiškiausiu būdu apiplėšinėjo visuomenę. Šitie baltarankiai parazitai ištisų dvidešimtį metų nedirbojokio kito darbo, o tik apgaudinėjo ir išnaudojo dirbančiuosius, savo suktybėmis kraudamiesi milijonus ir naudodamiesi visais gyvenimo patogumais. Spekuliantams atsirasti ir išbujoti smetoninis režimas, kaip ir iš viso buržuazinis režimas, teikė geriausias sųlygas. Patys būdami uzurpatoriais, prasilošėliais ir kyšininkais, smetonininkai, aišku, materialiai priklausė nuo stambiųjų sukčių ir spekuliantų, o labai dažnai irpatys dalyvavo įvairių „bendrovių*pridengtose liaudies turto vagystėse. Tad ir visi įstatymai būdavo suredaguojami taip, kadjuo mažiau paliestų spekuliantus, o kartu irpačius smetonininkus. Taip buvo, pav., su butų kainomis, su elektros energija, nes beveik visi prie valdžios lovio stovėjusieji smetonininkai buvo stambūs namų savininkai, opats Smetona buvo bene stambiausias elektros bendrovės dalininkas ir kompanionas. Visai kitokioj padėty spekuliantai atsidūrė dabar, kada valdžių į savo rankas perėmė iki šiol plėštoji ir išnaudojamoji darbo liaudis.14 Toliau straipsnyje rašoma, kad tie spekuliantai neketina greitai pa­ siduoti. Priešingai, jie imasi visokių gudrybių, kad tik galėtų pelnytis toliau - krauna prekių atsargas, kelia paniką, pučia kainas ir akiplė­ šiškai tuština žmonių kišenes. Straipsnio autorius tikėjo, kad LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui priėmus įsaką, kuris papildo Baudžiamojo statuto 242 straipsnį (lobstantiems kitų sąskaita numa­ tytos rimtos bausmės ir net įkalinimas iki dešimties metų), bus galu­ tinai užkirstas kelias spekuliacijai, ir paprasti žmonės pagaliau galės lengviau atsikvėpti.

Pabė gė l i s dėdė S i lvestras

Atėjo 1941-ieji. Baltušiui ir jo žmonai Vandai jie turėjo būti džiugūs, nes gimė antra duktė Violeta. (Ji - mano vienmetė. Aš pasaulį išvydau tais pat metais, beje, tą pačią balandžio dieną, kurią gimė Baltušis.) Niekas nelaukė negandų, o jei ir girdėjo, galbūt nelabai tikėjo, nes spauda rašė, jog karas tarp TSRS ir Vokietijos - visiškas prasimany­ mas. 1941 m. birželio 17 d., likus penkioms dienoms iki Vokietijos ka­ riuomenės įsiveržimo į Lietuvą, „Valstiečių laikraštyje“ buvo paskelbta tokia informacija: Tass’o pranešimas Dar prieš atvykstant anglų pasiuntiniui TSRS p. Kripsui į Londoną, oypačjam atvykus, anglų ir bendrai užsienių spaudoje pradėta skleisti gandus, kad „artėja karas tarp TSRS ir Vokietijos“ Nežiūrint aiškaus tokių gandų beprasmiškumo, atsakingi sluoksniai Maskvoje, vis dėlto, laikė būtina, tiems gandams atkakliai sklindant, įgalioti Tassą pareikšti, kad tie gandai yra nevykusiai pagaminta propaganda TSRS ir Vokietijai priešingųjėgų, suinteresuotų tolesniu karo išplėtimu ir kurstymu.'5

37

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Baltušis tuo metu jau dirbo Kauno radiofono literatūrinių laidų re­ daktorium, taip pat buvo LTSR rašytojų sąjungos organizacinio komi­ teto narys. Dėl silpnos sveikatos 1941 m. birželio 12 d. jis išvyko į Jaltą, į sanatoriją. O čia prasidėjo karas. Vokiečiams užėmus Lietuvą, okupacinė valdžia uždraudė ir liepė sunaikinti Venclovos, Nėries, Cvirkos, Marcinkevičiaus ir kitų autorių knygas. Birželį, Lietuvoje palikęs šeimą, Maskvon išvažiavo Antanas Venclova (paskui pasitraukė į Penzą), bijodami represijų, Rusijon išvy­ ko nemažai kitų rašytojų. Žinodamas, kad Lietuva okupuota nacistinės Vokietijos, Baltušis nutarė nusigauti iki Maskvos. Iš Jaltos išėjo pėsčias, vilkėdamas vien kostiumu, pasiekė sovchozą „Kulturarmejec“ Saratovo srityje ir ten „įstrigo“. Gyveno per žiemą, persirgo plaučių uždegimu, iki 1942-ųjų pavasario dirbo ūkyje ir net kaupė literatūrinius įspūdžius. „Ėmiau gilintis į anatomiją ir zoologiją, - 1941 m. gruodžio 13 d. laiške rašė Kostui Korsakui ir Antanui Venclovai. - Vaje, kokie nuostabūs pasau­ liai sukasi čia pat apie mus, po mumis ir mumyse! O mes vaikštom, dairomės kaip galvijai ir nieko nesuprantame!“16Paskui šitie įspūdžiai sugulė į apysaką „Baltieji dobiliukai“: Čia kažkas staigaperplėšė debesis pusiau, ir ištisa vandens masė griuvo iš aukštybių, bematant užtvenkdama visas ankstesnių lietų išgraužtasjų nuobėgas, ežerais užtvenkdama stepes.17 Daugelis rašytojų tada buvo mėtomi po Tarybų Sąjungos pakraš­ čius. Kostas Korsakas buvo patekęs į Kirovo srities kolūkį Kotelničioje, jam irgi teko dirbti žemės ūkio darbus, padėti moterims nuimti derlių, nes vyrai buvo išsiųsti į frontą. Vėliau jis atsidūrė Penzoje, kur buvo susitelkusi Lietuvos vyriausybė ir nemažai rašytojų. Paskui, Justui Pa­ leckiui padedant, buvo iškviestas į Maskvą. Baltušis gavo šaukimą į armiją ir, nors buvo silpnos sveikatos, o dar viena ausim kurčias, būtų buvęs išsiųstas į frontą, bet atskriejo skam­ butis iš Maskvos - Justas Paleckis pareikalavo rašytoją Baltušį koman­ diruoti į Rusijos sostinę. Taip 1942-ųjų vasarį Baltušis atsidūrė Maskvoje. 38

Vaikystės ir jaunystės pakiemiai

Čia jau pirmaisiais karo metais, liepos vidury, buvo įkurta Visa­ sąjunginio radijo komiteto lietuviškųjų laidų redakcija (laidas trans­ liuodavo keliskart per dieną). Joje bendradarbiavo iš Penzos atkviesti Antanas Venclova ir Kostas Korsakas, taip pat Jonas Šimkus, Juozas Banaitis, Vacys Reimeris ir kiti. 1942 metais įsteigiamas Lietuvos tary­ binių rašytojų sąjungos biuras, lapkritį pradėjo eiti laikraščio „Tarybų Lietuva“ mėnesinis priedas „Literatūra ir menas“*. Maskvon atvykęs Juozas Baltušis gavo kambariuką ir buvo paskirtas Radijo komiteto atsakingojo redaktoriaus pavaduotoju, vėliau - atsa­ kinguoju redaktoriumi. Jis tvarkė organizacinius reikalus, be to, rengė Lietuvai skirtus radijo vaidinimus „Dėdės Silvestro pastogėje“. 1944 metų gegužę, ištransliavus jubiliejinį penkiasdešimtąjį „Silves­ trą“, keturių puslapių laikraštėlyje „Literatūra ir menas“ buvo išspaus­ dinta viena Baltušio radijo pjesė, palydėta Jono Šimkaus komentaro: Juozas Baltušis yra vienas iš mūsų jaunųjų rašytojų, pasižymėjęs savo prozinės literatūros kūrimo sugebėjimais. Jo novelių ir apysakaičių rinkinys „Savaitė prasideda gerax\ išleistas Lietuvojey susilaukė visuotinio dėmesio. Praėjęs sunkių gyvenimo mokyklų, dirbęs visokiausius darbus ir neturėjęs progos mokslo semtis normaliai mokyklos suole, Juozas Baltušis godžiai skaitė literatūrų, pats mokėsi ir lavinosi, dažnai naktimis, dienomis užsidirbdamas duonos kųsnį. Laikinai pasitraukęs iš Lietuvos į Tarybų Sųjungos užnugarį, kurį laikų dirbo paprastu darbininku kolektyviniame ūkyje, neblogai susipažindamas su tarybinio valstiečio gyvenimu. Vėliaujis buvo atkviestas į Maskvų ir stojo dirbti į Visasųjunginio Radijo Komiteto lietuviškųjų redakcijų. Nuolatos gaudamas žinių iš Lietuvos apie vokiškų grobikų siautimų mūsų tėvynėje ir apie mūsų tautiečių atkaklių kovų su okupantais, Juozas Baltušis ėmė rašyti mažus radijo vaidinimėlius populiaria kaimietiška kalba. Tie vaidinimėliai turėjo agitacinį, prieš okupantus nukreiptų pobūdį, o jų turinys buvo persmelktas tikrais, iš Lietuvos gautaisfaktais.

* Pirmi du numeriai vadinosi „Menas ir litaratūra“. 39

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Nuo pat pirmo vaidinimėlio pagrindiniu veikėju pasirodė pažangus lietuvių valstietis dėdė Silvestras, kurio žentas Petras išėjo į lietuviškuosius partizanus. Antras nuolatinis veikalėlių personažas buvo Silvestro kaimynė Burokienė - plepi, daug žinanti, vokiečių nekenčianti lietuvė valstietė. Taippat nuolatiniu personažu buvo ir Onutė, dėdės Silvestro duktė. Silvestrai, visų pirma, turėjo ir turi agitacinį pobūdį, bet gabios Baltušio rankos sukurti jie tapo ir literatūrinėmis bei meninėmis vertybėmis. Jųpoveikis Lietuvoje yra didelis, irgyventojai jų klausosi, slapstydamiesi nuo vokiečių.“ Be Šimkaus išvardytų personažų, dar buvo žemaitis Alaušas, nu­ kentėjęs nuo vokiečių, taip pat okupantams parsidavęs seniūnas Paura ir kiti. Dėdę Silvestrą visada vaidindavo pats Baltušis, Silvestro kaimy­ nę Burokienę - Kazimiera Kymantaitė-Gregorauskienė. Nuolat talkin­ davo ir Povilavičiūtė su Černiausku. Dėl įdomumo pacituosiu dalį jubiliejinio „Silvestro“, išlikusio tik 1944-ųjų „Literatūros ir meno“ puslapiuose. Dėdės Silvestro pirkia vokiečių okupuotoje Lietuvoje, 1944-ųjų sausis. Dėdė Silvestras, šnektelėjęs su dukra Onute, ruošiasi eiti laukan į šaltį, bet atsiveria durys ir tarpdury pasirodo žmogus - baisiai pavar­ gęs, apneštas sniegu. Alaušas. Tai ar nebepažįstat manęs? Dėdė Silvestras. O tu kas gi toks būsi? Pala... pala... Onutė. Tėveli! Viešpatie dieve! Ojuk čia... dėdė Alaušas! Dėdė Silvestras. Alaušas?! Kur Alaušas? Nu, jau tu, dukrele, sapnuoji ar ką? Iš kurgi čia bus Alaušas?! Iš Žemaitijos?! Kokie gi vėjai jį gali dabar atnešti?! Alaušas (tyliai). Ne vėjai dabar žmogų neša, kūmai Silvestrai. Vokiečių skriauda dabar žmogų neša. Dėdė Silvestras. Tfu, kad tu sukeptum!Nugi, iš tikrųjų Alaušas?! Kaipgi tu čia dabar, kūmai?! Alaušas. E, geriau neklausk, kūmai. Ėjau, ėjau, ėjau, ėjau. Per sniegus, per vėputynes... Sakau, galgi irprisikasiu kaip nors... 40

Vaikystės ir jaunystės pakiemiai

Onutė. Tėveli, žiūrėk, dėdė Alaušas vos gyvas! Dėdė Silvestras. A! Nu... nu, kogi tu stovi dabarprie durų? Eik gi į vidų, prie stalo... sėsk. Nu, kaipgi tu... kaipgi tu namus palikai? Alaušas. Nebėr namų... Dėdė Silvestras. Nebėra?! Kaip gi tai - nebėra? Alaušas. Nebėr, kūmai. Kolonistas atsirioglino, užtūpė kiemų. Alaušas papasakoja Silvestrui, kad vokiečiai jo sūnų Poviliuką Germanijon išvarė, o žmona pasiligojo ir numirė, mat nebuvo kaip daktaro parsivežt - vokietis paskutinį arklį išsivedė. O ir daktarai dabar vien tik hitlerininkams šonus remontuoja. Staiga kažkas subilda už durų ir į namus įvirsta seniūnas Paura. Jo rankovės įsikibusi įlekia Burokienė. Paura grasina pakviesiąs žandarą, o Burokienė gąsdina išdraskysianti Paurai akis. Ji pasakoja Silvestrui: Burokienė. Taigi atsikeliu aš rytų, einu į tvartus, žiūriu, ko gi čia taip tylu nesvietiškai? Nagi, žiūriu... viešpatie dieve tu mano! Nė vienos vištelės nebėra ant laktų. Dėdė Silvestras. Nebėra?! Burokienė. Nė vienos nebėra! Ir kanapėtoji dingo, ir kuoduotė, ir... ir, žiūriu, nagi - pone šventas! - ir raibukė, mano dėslingiausia raibukė, mano skarbas, ir ta dingusi! Dėdė Silvestras. Nu? Ir... ir kas gi toliau? Onutė. Ir neatsirado? Burokienė. Taigi, jūs tik klausykit!Pasikeliu aš andarokų ir lapatuoju pas Paurų. Tu, sakau, vis giriesi, kad dabar mūsų valdžia esi, tai kaip tvarkos žiūri? Tavo seniūnijoj, sakau, mano raibukė pradingo! Ojis... ojis... Dėdė Silvestras. Nu, kų gi jis? Burokienė. Ojis tikstaiposi, kraiposi, snukį šalin suka. Opaskui kad atsirūgo - nagi gyva vištiena!19 Maskvoje Baltušis ištaikydavo laiko ir apsakymams. 1942 metais „Literatūroje ir mene“ buvo išspausdinta ištrauka iš apysakos „Sugrą­ žintas žiedas“, kitais metais išėjo apsakymų rinkinys „Baltieji dobiliu­ 41

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

kai“. Tais pat metais trisdešimt ketverių Baltušis įstojo į komunistų partiją. 1944 metų vasarį „Tiesoje“ pasirodė kiek kitokio pobūdžio Baltušio straipsnis, pavadintas „Nė vieno kietmetrio malkų okupantams“ - pri­ minimas savo krašto žmonėms, kam priklauso Lietuvos miškai. (Ma­ nyčiau, ir vėl įžvalgus straipsnis.) Vokiškieji okupantai iš visųjėgų stengiasi kuo daugiau prisigrobti Lietuvoje miško medžiagos. Teroro irgrasinimo keliujiems pavyko sumedžioti tam tikrų skaičių darbininkų, kurie kirto Lietuvos miškus ir krovė į štabeltus. Dabar, pagerėjus keliams, vokiškieji grobikai suskato, žūt būt, išvežti šių medžiagų rogių keliu iš miško ir vėliau išsigabenti į Vokietijų. Šiam tikslui jie pradėjo spaudoje irper radijų ištisų kampanijų. Visiems, kas sutiks gabenti vokiečiams miškų, jie siūlo įvairių blizgučių, surogatinės degtinės ir kitokių niekų. Vokiškieji plėšikai, matyt, tikisi Lietuvos valstiečių tarpe surasti kvailių, kurie už niekam vertas korteles ir kitokį šlamštų sutiksjiems padėti Lietuvų apiplėšti. Lietuvos valstiečiai! Nesiduokite okupantų suviliojami ir apgaunami. Lietuvos miškai yra jūsų pačių, visos lietuvių tautos nuosavybė irjūsų pareiga dėti visas pastangas, kadjie kuo mažiau nukentėtų nuo vokiškų miškavagių...20

A t s a ki ngo s p are i gos

Būdamas Maskvoje Baltušis niekaip negalėjo susisiekti su savo žmona, likusia Lietuvoje. Vieną po kito siuntė laiškus, bet atsakymo vis nebuvo. Galų gale 1942 metų kovą parašė žmonos seseriai Marijai Neprokinai: Brangi svaine ir visi artimieji! Praėjojau beveik pusė metų, kai aš negaunu iš Jūsųjokių žinių ir atsakymų į mano laiškus. Galvojau ir negaliu sugalvoti, koks gi reikalas. Greičiausiai Jūs turėjote evakuotis į kitus rajonus ir todėl mano laiškų negavote. O, galbūt, dėl ko nors užsigavote? Kaip ten bebūtų, rašau Jums dar kartą ir turiu vilties gauti atsakymą. Parašykite manylabai prašau!21 Po dvejų metų, 1944-ųjų pavasarį, laiške, adresuotame žmonai Van­ dai, jis rašo: Ašjau rašiau Jums visiems per drg. Liubeckį. Jei tik esategyvi ir sveiki, jis Jus suras irperduos viską. Nieko negaliu rašyti, nes visas šitas dienas kankinuosi nežinojimu. Šios paskutinės valandos skausmingesnės už visą karo 43

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

metą. Sėdžiu Maskvoj, be žinutės, be garso apie Jus, o taip išsiilgau visų, kad pasiryžęs pėsčias eiti ir ieškoti mylimų savo žmonių, savųjų. Bet ką gi daryti. Esu partijos karys ir stoviu ten, kur reikalingiausia mano galva. Vienintelis nusiraminimas - darbas. Dirbu daug ir įtemptai - šitai padeda nugalėti ilgesį. Pasiteirauk drg. Liubeckį -jis yra mano įgaliotinis radijo reikalams Lietuvoje - irjis patars Tau, kaip lengviau su manim susisiekti. Aš esu gyvas, sveikas, stiprus ir su gerom ateities perspektyvom. Gyvenu vienintele svajone: greičiau susirasti Jus visus, sugrąžinti dukrelėms šviesią vaikystę ir sukurti Tau ir visai mūsų šeimynai laimingą, giedrų gyvenimą. Linkiu viso kuo geriausio. Drg. Liubeckis padės Jums, materialiai parems, kol aš čia, šitoj įgrisusioj Maskvoj.22 Tų pat metų liepos pradžioje Baltušis vėl siunčia laišką saviškiams. Mielieji, mieliausieji, brangiausieji Jūs mano! Būkite pasveikinti, būkite pasveikinti! Bučiuoju mamytei rankas ir kojas! Karštai spaudžiu prie širdies Vandutę! Su džiaugsmo ir neapsakomo ilgesio ašarom bučiuoju Ritutę ir Violetą: jų aš ilgėjausi užvis labiausiai, jas aš sapnavau kiekvieną naktį! Dieną ir naktį kankinuosi mintimi: ar išlikot visi sveiki irgyvi, ar ištvėrėt tą baisią vokiškų fašistų okupaciją, kuri teko Jūsų daliai? Noriu tikėti, aš tikiu, kad surasiu Jus visus, visus sveikus irgyvus, belaukiančius manęs, pasitinkančius naują, šviesų, laimingą gyvenimą! Mieliausieji mano! Kuris iš Jūsų gausite šį laišką, tučtuojau telegrafuokite man visą teisybę apie visus mūsų šeimos narius! Brangioji Vandute, pasakyk Ritutei, kad tėvelis labai, labai ilgisi jos ir Violetos. Išbučiuokjas abi nuo manęs. O aš daugpadirbėjau ir daugpasiekiau per tuos trejus metus, ir kiekvieną mano darbą lydėjo mintis apiejas, apie brangiausius mano kūdikius.23 Į Lietuvą Baltušis grįžo 1944 metų liepą. Parskrido lėktuvu tiesiai į Vilnių. Iš čia išsiuntė žmonai laiškelį, jau smagų. Pranešė parvykęs į Vilnių, bet darbo reikalais (buvo paskirtas Lietuvos radijo komiteto 44

Vaikystės ir jaunystės pakiemiai

pirmininku) kitą dieną vėl lekiąs Maskvon, o tada grįšiąs, pasiimsiąs šeimą ir visi įsikurią Vilniuje. Tu, Vandute, palengva kraustinėk daiktus ir ruoškis persikėlimui į Vilnių. Čia mes gražiai gyvensime. Buvau, pagaliau, sutikęs Borutų. Aš manau, kad mes iš to klaikaus savo buto du kambarius atiduosime Borutai su dukra, žinoma, laikinai. Jis visai neturi kur prisiglaust. O, be to, Vilniuje, be abejo, bus didelis „suglaudinimas“, tai kam mums įsileist kokius nors tipus. Boruta šimtų kartų geriau. Mes, tikiuosi, gerai sugyvensim. Bute kai kurie baldai jau yra, o dar daugiau gausime. Teks pradėti oficialų, didelį gyvenimų, nors ir labai Tau šito nesinori. Kų gi paveiksi. Kadjau ištekėjai už tokio neramuolio, tai reikia ir pakentėti dabar. Tiesa?24 Pagaliau susitikęs su išsiilgta šeima, Baltušis pasiėmė žmoną ir abi dukras ir išsivežė į sostinę. Įsikūrė tarnybiniame bute Gedimino (anuomet Lenino) prospekte Nr. 22, pastate, kur dabar Mažasis tea­ tras. Kadangi butas buvo didelis, o Baltušis jautė pareigą rūpintis arti­ maisiais, Vilniun tuoj pasikvietė mamą ir brolį Leonardą. Tų pat metų lapkritį gavęs sesers Marytės laiškelį, nedelsdamas atsakė jai ir taip pat kvietė atvažiuoti. Aš jau seniai norėjau Tau parašyti, bet vis ruošiausi nuvažiuoti pats. Tad ir atidėliojau. Be to, nežinojau tikslaus tavo adreso. Labai ir labai džiaugiuosi, kad Tu išlikai gyva ir sveika. Mama ir Leonardas labai dauggero pasakojo apie Tave. Nuoširdžiai dėkoju tau, sesute, už gerų širdį mano vaikučiams. Aš žinau, kad tokie dalykai neatlyginami, bet aš pasistengsiu visais būdais nelikti Tau skolingas. Bent šimtųja dalimi. Nepaprastai norėčiau pasimatyti su Tavimi, bet negaliu atitrūkti nuo darbų. Be to, artimiausiom dienom išvykstu kuriam laikui į Maskvų. Taigi, vėl viskas nusitęsia ilgesniam laikui. Labai apsidžiaugčiau, jeigu tu galėtum atvykti į Vilnių ir apsilankyti pas mane. Būtų gerai, jei parašytum, kaip manai toliau gyventi. Ar ne geriau būtų ir Tau atsikėlus į Vilnių? Darbų čia tikrai gautum, o 45

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

gyventi galėtum pas mane. Kaip tik turiu gražų atskirų kambariukų savo bute. Štai ir susirinktumėme vėl visi į krūvų.25 Radijo komitete darbo buvo per akis. Traukdamiesi vokiečiai sunaikino Kauno ir Vilniaus radijo stotis, tad rūpindamasis nauja įranga Baltušis lakstė į Maskvą. Kaip pats rašė spaudoje, „hitleriniai barbarai sunaikino vieną pačių turtingiausių visoje Tarybų Sąjun­ goje Vilniaus Radijo Komiteto grammoteką, turėjusią daugiau kaip 10.000 patefono plokštelių. Sunaikintos taip pat turtingos gaidų ir literatūros bibliotekos, išvežti visi mikrofonai, signalizaciniai įrengi­ mai ir visa kita“26. Reikėjo ne tik atstatyti stotis ir atkurti redakcijų biurus rajonuo­ se, bet ir suburti simfoninį orkestrą, kaimo kapelą, kad sekmadieniais griežtų valstiečiams. 1946 metais „Tiesoje“ Baltušis rašė: Radijo stotis už miesto ribų susprogdinta. Abu plieniniai transliacijos stulpai guli susmigę aštuoniomis briaunomis į šiltų vasaros žemę. O čia, radijo transliavimo centrinėje, visa aparatūra išdaužyta, sudriokta, išvartyta. - Paskutinę valandų vokietis, - aiškina senas radijo technikas, mano pažįstamas dar išprieškario metų. - Ėjo įsiutęs, daužė kūju. Viskų daužė. Iš eilės. Kalbėjojis sunkiai, tarytum ne žodžius tarė, o vertė akmenis. Ir tuoj pat kibo į darbų, ragino, skubino kitus technikus, nedrųsiai pasirodžiusius iš slėptuvių. - Reikia, pirmininke, - lyg teisinosi dėl savo spėrumo, lyg aiškinosi man. - Žmonės laukia žinių... Dirbome visi, technikai ir ne technikai, užmiršę laikų, valgį, poilsį. Opavakare išėję į prospektų, staiga pamatėme didžiulėmis raidėmis išvedžiotų užrašų ant pastato sienų: „Užminuota!“Ir tuoj pat apsupo mus kariškiai pionieriai, draugiškai, bet rūsčiai įspėjo, kadpastato rūsiuose įguldytos uždelsto veikimofugasinės ir kad mūsų nė kvapo čia nebūtų, koljie neišminuos visko. Pažvelgiau į technikus, nutilusius šaligatvyje, pagalvojau: „Ateis ar neateis jie rytoj rytų?“ Atėjo visi. 46

Vaikystės ir jaunystės pakiemiai

- Reikia, pirmininke, - vėl lyg teisinosi, lyg aiškino senasis technikas. O Vilnius be elektros. Pastato sienos nišoje netikėtai radome vokiečių paliktų elektros motoriukų, gal pusantro kilovatojėgos. Diržus nusijuosę, ilgai sukiojomejo ašį, kol pradėjojis čiaudėt, paskui pukšėti. Programųpaleidome per miesto radijo mazgų, per garsiakalbius ant stulpų. Džiaugsmui nebuvo nei krašto, nei ribų.27 Tačiau ne tik radijuje dirbo Baltušis. Lietuvos vyriausybė, pakovo­ jus buvusiam Lietuvos rašytojų biuro sekretoriui (ir būsimam Rašytojų sąjungos laikinosios valdybos pirmininkui) Kostui Korsakui, atidavė rašytojams kunigaikščių Oginskių rūmus (tuos, kur ir dabar įsikūrusi Rašytojų sąjunga). Tik reikėjo iškrapštyti dabartinius „įnamius“. Bal­ tušis pasakojo: Tačiau kai nueinam „įsikelt“,rūmuose randame įsikūrusį Vilniaus miesto vykdomąjį komitetų. Pirmininkas Bronius Pušinis, revoliucinių kovų veteranas, šypsodamasis išklauso mus: - Man ir čiagerai. Bet vėliau nusileidžia. Irgi šypsodamasis: - Kai tik susirasim kampų, tuoj išsikelsim. Susiranda ne kampų, o visus rūmus, kurie vėliau bus paversti miesto centriniu paštu. Okunigaikščių Oginskių buvusiuose rūmuose nebėra vietos nė obuolėliui nukrist: Rašytojų sąjunga, Dailininkų sąjunga, Kompozitorių sąjunga, Literatūrosfondas, Autorinių teisių komisija... Skamba kalbos, nuaidi juokas, visų veiduose šypsena.28

Savais ke li ai s

Gyvenimas šeimoje nebuvo šviesus ir džiugus, kaip Baltušis tikėjosi. 1944 metų lapkritį rašytame laiške seseriai Marytei jis guodėsi: Su Vanda nebesurandame bendros kalbos, kaip neradau ir 1940-1 metais. Dabarji dar svetimesnė man. Aš, žinoma, nekaltinujos. Gal būt, kad aš nė nevertas nieko daugiau, kaip tos neapykantos, kurią ji man jaučia. Gal būt. Vis dėlto labai ir labai liūdna. Prašiau, kad duotų man nors vieną vaiką. Nesutiko. Lieku visiškai vienas. Ką veiksiu toliau - nežinau. Viena tik aišku: niekad daugiau nebevesiu. Užtenka.29 Baltušio žmona Vanda Vilniuje gyveno neilgai. Pasiėmė abi dukras ir palikusi vyrą grįžo į Kauną. Senatvėje Baltušis kalbėjo, jog skyrybos su Vanda įvyko dėl to, kad jinai turėjusi kitą. Kad ir kaip ten būtų, Van­ da gyvenimą nugyveno vieniša. Bet, manau, draugą susiradusi buvo. Nes Baltušis taip ir neišspausdintame, dabar gulinčiame archyve, savo romane „Paskutinės mišios“ rašo, kad herojus sugrįžta namo, o čia kabo svetimo vyro paltas. Vanda pareikalavo skyrybų. 48

Vaikystės ir jaunystės pakiemiai

LTSR Aukščiausiajam Teismui rašytame ieškininiame pareiškime dėl skyrybų Baltušis nurodo, kad jo žmona turėjusi kitą. Prisipažįsta ir pats buvęs neištikimas. 1944 metais mums* susitikus vėl Lietuvoje, mesjau bendros kalbos gyventi kartu neberadome. Išaiškėjo, kad atsakytoja per visą tą laiką palaikė glaudžius santykius su kitu vyriškiu. O tuo pačiu metu ir aš nebuvau savo šeimai per daug ištikimas: palaikiau glaudžią pažintį su kita moterimi. Su šia moterimi aš iki šiol nesu šios pažinties nutraukęs, suja palaikau glaudžius santykius ir noriu šiuos mūsų santykius padarytiformaliniu santuokos aktu.30 Vargu ar tuo metu Baltušis tikrai turėjo kitą moterį. Juk laiške sese­ riai rašė daugiau nebevesiąs. Jis norėjo pasiimt abi dukras, bet teismas priteisė tik vyresniąją Margaritą, o jaunėlę Violetą, kuriai tebuvo penkeri, paliko motinai. Jaunėlei dukrai išlaikyti Baltušis įsipareigojo mokėti alimentus - po 700 rublių kas mėnesį, iki dukra sulauks pilnametystės. Žvilgtelėjusi atgal į praeitį norėčiau pridurti, kad gyvendami Rygo­ je Baltušio tėvai užsidirbo nemažai pinigų ir pasidėjo į banką. Ketino Puponyse nusipirkti žemės ir pasistatyti trobą, nes gyveno įsiprašę pas svetimus, netgi nelabai išgalėdami susimokėti už pastogę. Tačiau kilus karui visi pinigai, visas jų auksas, pražuvo, Juzėnai atgavo tik beverčius popierėlius. Šeima vertėsi labai sunkiai. Manau, kaip tik tada Baltušiui širdyje įsižiebė troškimas prasimušti į žmones. Viename laiške savo dukrai Violetai jis rašė, kad jam yra tekę netgi elgetauti ir kad prisiekė sau: jo paties vaikai niekada juodo vargo nevargs. Taigi savo dukromis jis labai rūpinosi. O su Vanda bendravo šaltokai. Jeigu tekdavo rašyti jai laišką, Baltušis kreipdavosi „gerb. Tamsta“, „drauge Vanda“, „gerb. drauge Vanda“. Tik į gyvenimo pabaigą jų santykiai pašiltėjo.

Su žmona Vanda.

Juozas ir Monika. Laimingi metai

Pa ž i n t i s radi j uj e

Moniką Mironaitę su Juozu Baltušiu suvedė radijas. Kaip minėjau, Bal­ tušis dirbo Radijo komiteto pirmininku, o Monika būdavo kviečiama dalyvauti radijo valandėlėse. Baltušis vis užsukdavo į studiją ir kvies­ davo Mironaitę j savo kabinetą puodelio kavos. Pakeliui tiek ją juo­ kindavo, tiek visko prišnekėdavo, kad tiesiog apžavėjo Moniką. „Būsi mano žmona“, - vis sakydavo jai. Be to, rūpinosi ja - Rašytojų sąjun­ gos poilsiavietėje Pavilny gavo kambarį. Mudvi su mama ten ilsėjomės, buvo ir Baltušis, ir kaip tik tada įsiplieskė Mironaitės ir Baltušio meilė. Monika jau seniai buvo kritusi Baltušiui į akį, dar tada, kai jis jau­ nystėje dirbo spaustuvėje. Monika tuo metu gyveno Kaune ir dirbo Ušinsko lėlių teatre, o papildomai uždarbiaudavo rašydama eilėraščius ir pasakas į žurnaliuką vaikams „Vyturys“. Kartais jai tekdavo redaguo­ ti ir žurnalą „Motina ir vaikas“. Kai abiejų žurnalų redaktorė Marytė Nemeikšaitė nespėdavo su darbais, į spaustuvę laužyti numerio eidavo Monika. Čia pat prirašydavo eilėraštukų vaikams, o Domicėlė Tarabildienė tuoj sugalvodavo iliustracijas. Monika jau tada patiko Baltušiui, nes buvo juodaplaukė, nešiojo kasą aplink galvą, o Baltušiui tai regė­ josi didžiausias grožis. Bet jis nesitikėjo, kad ji taps garsia aktore, juo labiau - jo žmona. Jis manė, kad Monika bus poetė. Monika į Baltušį anuomet neatkreipė dėmesio, jo nepastebėjo. 53

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Baltūsiui ėmus flirtuoti su Mironaite, mama ir aš gyvenom Čiur­ lionio gatvėje, tryliktu numeriu pažymėtame name, penkių kambarių bute. Mano tėvas Algirdas Jakševičius, aktorius ir režisierius, jau buvo miręs, o su antruoju savo vyru, dailininku Mečislovu Bulaka, Mironaitė ištvėrė vos tris mėnesius. Mama draugavo su aktore Ona Knapkyte ir buvo išnuomojusi jai vieną kambarį. Turėjom ir kitą nuomininką - Andriušą, inžinierių An­ drejų Volkovą, atsiųstą iš Leningrado. Jam labai patiko Mironaitė, jis netgi jai piršosi, bet vieną dieną netikėtai atvažiavo Andriušos žmona su dviem dukrom. Tada ir paaiškėjo, kad visos Andriušos kalbos, esą jis nelaimingas ir skiriasi su žmona, laužtos iš piršto. Mironaitė tuo netgi apsidžiaugė ir draugiškai pasikalbėjo su Andriušos žmona. Mo­ nika buvo įpratusi su savo simpatijų žmonomis elgtis bičiuliškai (vėliau ir Mieželaitienę norėjo nuraminti, bet nepavyko*). Savo vestuvių data Juozas Baltušis ir Monika Mironaitė laikė 1945 metų rugpjūčio 8 dieną, nors susituokė vėliau, kai Baltušis oficialiai su­ sitvarkė skyrybų su pirmąja žmona dokumentus. Nuo pat pirmos die­ nos, bet kokia proga, jis visiems kalbėdavo, kokia nuostabi jo žmona, koks jis dėkingas, kad tokia garsi artistė, gabi, talentinga, susidomėjo juo, paprastu žmogeliu. Kaip ji padeda jam, įkvepia kūrybai. Monika vis gindavosi, esą nepažįstanti kaimo, apie kurį jis tiek daug rašo, bet jis laikėsi savo - kad Monikos dėka tobulėja, šviečiasi.

* Apie tai dar bus papasakota. O apie savo mamą esu papasakojusi knygoje „Monikos Mironaitės gyvenimo romanas“, Vilnius, „Alma littera“, 2008.

K raus tomės i U župį

Monika atsikraustė pas Baltušį į jo tarnybinį butą - erdvų, aukštomis lubomis, bet labai nepatogų gyventi, nes po butu buvo radiofono salė ir joje nuolat vykdavo koncertai. Be to, pas Baltušį, svetingą žmogų, vis apsistodavo giminaičiai, tad ir namie būdavo šurmulinga. Aš, tuo metu ketverių, tame bute atsiradau kiek vėliau, mat dėl skarlatinos gulėjau infekcinėje ligoninėje. Nuo pirmos dienos Baltušį vadinau tėvaliu ir iki pat jo mirties kreipdavausi „tu“. 1946 metais Baltušis buvo paskirtas mėnesinio literatūros, meno ir kritikos žurnalo „Pergalė“ atsakinguoju redaktorium (pakeitė Petrą Cvirką). Be to, išrinktas tik ką įkurtos Rašytojų sąjungos pirminės par­ tinės organizacijos sekretorium, taip pat Rašytojų sąjungos valdybos sekretorium, komisijos darbui su jaunaisiais rašytojais nariu, po metų tapo LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Taigi darbo buvo per akis, bet jis susitvarkydavo. O dar tais metais išėjo jo keturių veiksmų drama „Gieda gaideliai“. Pjesę parašyti padėjo Mironaitė. Jiedu su Baltušiu aptarinėjo siužetą, nes Monika, profesionali aktorė, galėjo daug patarti. Tais pačiais metais persikraustėme į jaukų keturių kambarių butą Užupyje, kurį Baltušiui skyrė Rašytojų sąjunga. 55

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Mūsų šeima pagausėjo - iš Kauno atvažiavo vyresnėlė Baltušio duktė Margarita Juozėnaitė (vėliau pakeitusi pavardę ir tapusi Rita Bal­ tušyte), trejais metais už mane vyresnė, linksma, kartais kandoka mer­ giotė. Tapusi mūsų šeimos nare, Moniką Mironaitę ji vadino mama, o tikrajai savo motinai laiškuose skųsdavosi, kad M. M. - tinginė, tik ir gulinėja lovoje. Ji nenutuokė, kiek jėgų Monikai kainuoja kiekvienas spektaklis, o jie vykdavo kone kasdien. Ne šiaip sau Baltušis lepindavo žmoną, kad atsigautų, virdavo jai popietinę kavą. Ten, kur Užupio gatvė staigiai kyla į kalną, gatvės galą vainikuoja trys privatūs namai: vienas stačiakampis su arka, už jo kitas - labai prašmatnus, su bokšteliais ir balkonais, panašus į vilą, ir trečias - dvi­ aukštis, geltonų plytų. Mes įsikraustėme į pirmąjį namą iš tų trijų, į keturbutį, pažymėtą keturiasdešimt antru numeriu. Mūsų namas turėjo arką, pro kurią patekdavai į vidinį kiemą. Pir­ mąsyk išvydę tą kiemą, netekome amo - šitoks grožis! Namas stovėjo ant aukšto šlaito. Prie pat šlaito krašto žydėjo gėlynai, pirmo buto te­ rasoje tarpo alyvos. Šlaitas buvo netvarkomas, priaugęs medžių nulin­ kusiais kamienais. Ant tų kamienų būdavo galima net pagulėti arba pasisupti. Bet svarbiausia, medžiais dar nebuvo apaugęs Sereikiškių parkas, tad viso miesto panorama buvo matyti iš mūsų terasos, o dar geriau - iš antro aukšto kaimynų balkono. Vaizdas buvo pasakiškas: bažnyčių bokštai, raudoni senamiesčio stogai ir apačioje gurganti žolių prižėlusi Vilnelė. Mūsų butas buvo pirmame aukšte, virš mūsų - dar du butai. Vie­ name iš jų gyveno poetas Eduardas Mieželaitis, kitame - Pedagoginio instituto dėstytojas Stasys Paliulis. Iš vidinio kiemo pusės namas turėjo flygelį, jame buvo įrengtas ketvirtas butas. Apie kaimynus papasakosiu truputį vėliau, o dabar - apie mūsų butą.

MŪSŲ JAUKŪS NAMAI

Mūsų bute buvo valgomasis, du miegamieji (tėvų ir mudviejų su Rita) ir tėvalio darbo kambarys, taip pat virtuvė, didumo sulig kambariu, su paprasta krosnim valgiui gaminti (vėliau pastatė dujinę), dar „kamurkytė“ ir sandėliukas-šaldytuvas su viena siena, išeinančia į lauką. Vandens iš šulinio nešioti nereikėjo, buvo įvestas vandentiekis. Valgomajame stovėjo apskritas stalas, didžiulis veidrodis ir sie­ ninis laikrodis su ilgomis grandinėmis, mušantis valandas. Kabojo mūsų branginami paveikslai. Valgomajame buvo ir staliukas lenktom kojom, apmuštas žaliu audiniu, dar iš Jakševičiaus laikų, taip pat sofa, žaliu aksomu aptrauktas didelis volteriškas krėslas, stovėjo „Krauze“ firmos pianinas. Mama prieš kiekvieną spektaklį vis atsi­ sėsdavo prie to pianino ir ką nors paskambindavo. Tačiau Baltušis nelabai žavėjosi tuo muzikavimu. Garsai jam trukdė. Jį nervindavo ir kai mudvi su Rita skambindavom pianinu. Tačiau jis mėgdavo romansą „My sidieli s toboj u zasnuvšej rėki“, dažnai prašydavo ma­ mos jį pagroti. Tačiau kartą jis parsinešė krūvą plokštelių - ir prasidėjo... Visą mie­ lą dieną namie skambėjo per Antrąjį pasaulinį karą populiari daina:

57

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Vstavai strana ogromnaja, Vstavai na smertnyj boj... Paskui ir revoliucinės, pavyzdžiui, „Marselietė“: Allons enfants de la Patrie, Lejour degloire ėst arrive... Plokštelės sukosi nesustodamos, o Baltušis, nors neturėjo klausos, be to, viena ausim kurčias, patenkintas niūniavo pritardamas. Valgomajame prie lango stovėjo lentyna ir ant jos netrukus atsirado telefonas, kurio numeris buvo 192. Baltušis buvo mėgėjas paplepėti te­ lefonu, šnekėdavo kelias valandas. Jeigu kas nors skambindavo mums, o jis eidamas pro šalį matydavo, jog kalba bus ilga, tuoj ženklais rody­ davo, kad baigtume pliurpti, esą jam pačiam reikia paskambint. Baltušio darbo kambaryje buvo daug knygų, didžiulė lentyna per visą sieną, tarp krosnies ir balkono durų. Ir dar viena, prikalta virš dar­ bo stalo. Buvo graži kėdė svečiams, aptraukta pliušu. Priešais krosnį stovėjo tėvalio sofa. Ant jos, atvykusi į svečius, miegodavo Didžioji bo­ butė arba labai jau brangus svečias. Tėvų miegamajame stovėjo balta drabužių spinta su veidrodžiu, buvo ir triumo, bet vieną naktį Baltušis jį sudaužė. Dar čia stovėjo di­ džiulė skrynia, nupinta iš vytelių. Aš mėgdavau pamiegoti ant tos skry­ nios, užsiklojusi baltais kailiniais. Tačiau dažniausiai įsiprašydavau pas tėvus į lovą, netgi kai jau buvau trečioj klasėj. Mūsų su Rita kambary buvo dvi lovos išilgai kambario ir kiekviena turėjom po rašomąjį stalą. Tie mūsų stalai būdavo labai netvarkingi. Nežinau, kurios labiau, bet Baltušis kaip ūkininkas negalėjo pakęsti netvarkos ir visąlaik mus už tai bardavo. Koridoriuje, kuris vedė į lauką, ant vidinių durų kabojo dide­ lis Čiurlionio bareljefas, toks pat, koks dabar kaba Konservatorijoje. Mama kadaise gyveno pas Jadvygą Čiurlionytę ir ji mamai padovanojo to originalo kopiją. Deja, ilgai kabojęs mūsų namuose bareljefas sudu­ žo Baltušiams vėliau kraustantis į Donelaičio gatvę.

58

Juozas ir Monika. Laimingi metai

Trijuose kambariuose stovėjo po krosnį, tad Baltušis ėmėsi kūriko amato. Kūrendavom daugiausia anglimis, taigi, kai jų atveždavo, tėvalis pro langą sumėtydavo į rūsį. Tarnaitėms to darbo dirbti neliepdavo. Mėgino įkinkyti mudvi su Rita, bet mes vis išsisukdavom. Po teisybei, abi buvom gerokos dykaduonės. Baltušis pats pirmas keldavosi anksti ryte, iš rūsio pritempdavo an­ glių. Atsimenu, guliu šiltoje lovoje ir klausausi, kaip tėvalis, įsispyręs į šlepetes, kad nešaltų, ant pliko pakaušio užsimaukšlinęs Monikos megztą „jarmulką“, šliurina po namus, kaip tarška kibirai su anglimis, girgžteli krosnių durelės, tėvalis skaldo balanas, paskui semtuvu žeria anglis į krosnies žiomenis. Anglims įsidegus ir krosnims ėmus garsiai ūžti, tėvalis vėl šliurina į savo kabinetą ir netrukus ima tarškinti rašo­ mąja mašinėle. Vis pakyla nuo stalo ir apeina krosnis, įberia dar anglių, kad mums, trims damoms, išsiritus iš lovų jau būtų šilta. Nepamiršo Baltušis ir to, ko išmoko jaunystėje - tuoj pats išvaškavo parketą. Parsinešė drožlių ir „sušoko fokstrotą“ - darbuodamasis kojo­ mis parketą gerai nuskuto, tada išvaškavo ir išblizgino šepečiu. Ir dar taip, kad grindys tviskėjo kaip veidrodis. Vėliau nusipirko elektrinį še­ petį ir labai patenkintas blizgindavo grindis valgomajame ir savo kabi­ nete. Kartais tarnaitė Vanda lenktyniaudavo su Baltušiu, kuris daugiau grindų išskus prieš blizginant parketą. Šiaip jau jis pas tas grindis skus­ davo, tik nelabai turėdavo laiko užbaigti darbą, tad Vanda ateidavo į pa­ galbą. Bet Baltušiui vis neįtaikydavo, jis pykdavo, kad ji „gadina markę“. Tarnaičių mums surasdavo Baltušio draugai arba kolegos. Mūsų tarnaitės buvo labai geros. Vanda pas mus ištarnavo penkiolika metų, o gal ir ilgiau. Paskui buvo Benigna, kuriai iki pensijos trūko kelerių metų. Dar vėliau Baltušiui sesuo rekomendavo Pranutę iš Anykščių, irgi labai gerą moterį. Ji pas mus tarnavo, kai jau gyvenom ne Užupyje, o Kaštonų gatvėj. Tarnaitės pas mus būdavo kaip ponios. Darbo žmogų Baltušis labai brangino, man ir Ritai liepdavo su jomis elgtis pagarbiai, joms padėti. Bet, kaip tikras ūkininkas, vertė dirbti mudvi su Rita, net sekmadieniais neleisdavo ilgiau pamiegoti, negalėdavo matyti mudviejų drybsančių lovose. Tokia privilegija buvo suteikta tik Monikai. Su tarnaitėmis mums nepasisekė tik kartą. Onutė, tylenė senmergė šerpetotu veidu, atsirado pas mus, nes pati ieškojo darbo. Ji turėjo my­ 59

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

limąjį, buvusį žurnalistą, iš darbo išmestą už girtuoklystes. Vasaromis mes ilsėdavomės Valstybinio dramos teatro vasarvietėje Valakampiuo­ se. Kai tik nebūdavo tėvų, Ona mūsų sąskaita puldavo maitinti savo ka­ valierių, o mums su Rita patiekdavo tai, kas likdavo. O Vilniuje mama ėmė pastebėti, kad iš bufeto dingsta alkoholiniai gėrimai. Onutė buvo demaskuota ir išprašyta lauk. Atsilygindama ji ėmė rašyti skundus ant Baltušio ir Mironaitės, esą tie nepagarbiai kalba apie tarybų valdžią. Visa šeima pietaudavome valgomajame prie apskrito stalo. Tokią tvarką įvedė mama. Per pietus aš sėdėdavau nugara į langą, šonu į di­ džiulį, kone lubas siekiantį veidrodį, atsivežtą iš buto Gedimino pros­ pekte, ir vogčiomis žvilgčiodavau į jį stebėdama, kaip atrodau. Tėvalis vis pasijuokdavo iš to mano staipymosi, net suvaidindavo mane, be­ sigėrinčią savimi. Juokas šeimoje skambėdavo nuolat, buvo krečiami pokštai, bet nepikti. Ir patys iš savęs pasišaipydavom. Abu tėvai laiko turėdavo ne per daugiausia - Monika nuolat pra­ puldavo teatre, o Juozas - „Pergalės“ redakcijoje. Bet jei kada būdavo laisvesni, po pietų arba po vakarienės žaisdavome įvairius intelektinius žaidimus. Man ypač patikdavo, kai nukrausčius stalą visiems būdavo išdalijami pieštukai ir po popieriaus lapą. Išskleisdavom laikraštį ir nežiūrėdami pirštu durdavom į jį, stengdamiesi pataikyti į kokią nors raidę. Paskui dešimt minučių, užsidengę kits nuo kito, rašydavom ge­ ografinius pavadinimus, prasidedančius ta raide. Dažniausiai laimė­ davo mama, nors ir tėvalis jai nenusileisdavo, ant lapelio surašydavo kaimų, bažnytkaimių ir upelių pavadinimus, nes jų žinojo tikrai daug. Mes pykdavom, esą čia ne geografiniai pavadinimai, o jis juokdamasis atšaudavo: „Gal, sakysit, tokių vietovių nėra? Aš va Puponių kaime ga­ niau.“ Ir laimėjimą užskaitydavo sau, nes būdavo parašęs daugiausia pavadinimų. Vakarais, po spektaklių, kuriuose vaidindavo mama, Mironaitė su Baltušiu namo dažnai grįždavo vedini būriu svečių. Tada pas mus bū­ davo ypač triukšminga, visi linksmindavosi iki paryčių, eidavo į bal­ koną pasigrožėti Vilniaus senamiesčiu, be to, mama tyliai praverdavo mūsų su Rita kambario duris ir parodydavo svečiams savo turtą - mus, miegančias lovelėse. O tėvalis visiems pasakodavo, kad aš būdama aštuonerių kartą susirgau, guliu, karščiuoju, o kai jis priėjo, paprašiau: 60

Juozas ir Monika. Laimingi metai

„Atnešk man Emiliją Galoti.“ Tėvalis manimi turbūt didžiavosi, nes aš, aštuonmetė, tikrai perskaičiau tą Lesingo dramą. Užsukus svečiams, tėvalis skubėdavo j virtuvę virti kavos. Jo užpli­ kyta būdavo labai stipri ir kvapni. Ūgtelėjusi vis prašydavau ir mane pamokyti tokią virti, o jis juokaudavo: „Svarbiausia, nepagailėk maltos kavos.“ Valgį gamindavo tarnaitės, o Baltušis vaišindavo svečius įvairiais vynais ir konjaku. Pats nebuvo linkęs gaminti, nebent kiaušinienę išsikepdavo ir sriubos iš pakelio išsivirdavo. Monika valgyti niekada negamindavo. Baltušiui pasakė tekėsianti už jo tik jei nereikės „dirbti virėja“. Mamai didžiausias skanumynas būdavo pascha, Velykoms ruošia­ mas saldus patiekalas iš varškės, grietinėlės, džiovintų slyvų, razinų, apelsinų žievelių. Visa tai būdavo sumaišoma, palaikoma šaltai ir tie­ kiama į stalą. Baltušiui labai patikdavo jo motinos paruošta tešloje apkepta sil­ kė - žydiškas patiekalas, kurį gaminti Marijona išmoko tarnaudama pas žydus. Daug vėliau, kai mano sūnui Rokui jau buvo šešiolika, o tė­ vai neturėjo tarnaitės, ją pakeičiau aš. Baltušis vis prašydavo manęs ap­ kepti žuvį ir patiekti su tarkuotais patroškintais burokėliais ir morkom. Na, o mudvi su Rita keptuvėje išlydydavom sviestą ir įberdavom cukraus. Išeidavo visai gardūs saldainiai „Karvutė“, tik kietesni. Tėva­ lis iš Anykščių, iš savo motinos, parveždavo vyšnių. Kai jos, užpiltos cukrum, kiek pastovėdavo, pasidarydavo daug sunkos. Ji pavirsdavo lengvu vynu, ir mes su Rita juo smaguriaudavom. Šiaip į virtuvę mūsų neleisdavo, ten tvarkėsi tarnaitė. Būdavo, Vanda išverda sriubos, o jei niekas jos nevalgo, ima girti: „Jakij smačnij barščik dzisiai zgotovalam.“ Buvo baltarusė, kalbėjo žargonu.

M ūsų kai mynai

Kaip jau rašiau, mūsų namas kieme turėjo flygelį. Čia, dviejuose kam­ bariuose, gyveno vyras ir žmona Šarkinai, o trečiame mažulyčiame kambarėlyje - paslaptinga dama Ksenja Vasiljevna Radionova. Visi tie žmonės dalijosi bendra virtuve. Kaimynai šnabždėdavosi, kad toji Ksenja Vasiljevna kilusi iš aristokratiškos šeimos, kad ji - buvusi mar­ šalo Juzefo Pilsudskio mylimoji. Esą lenkmečiu visas tas flygelis pri­ klausęs jai. Kalbėta, jog Pilsudskis atvažiuodavęs pas ją automobiliu, o anais laikais tai buvusi neregėta prabanga. Iškeldinta į mažulytį kambariuką, Ksenja Vasiljevna įsigudrino užimti ir skalbyklos patalpas, šiaip jau skirtas visiems namo gyven­ tojams. Skalbyklą ji pavertė kamaraite maistui laikyti, nes tais laikais retas kuris turėjo šaldytuvą. Kad toji dama, visų vadinama madam, priklausė dvarininkų luomui, liudijo ištaigingi baldai - visi lakuoti, su inkrustacijomis. Mudvi su Rita kartais pro grotuotą langą slapčia spoksodavom į tas grožybes. Rudenį, sekmadieniais, tą ponią lankydavo tokie pat kilmingi po­ nai - vyrai su juodais katiliukais, moterys su juodom skrybėlaitėm. Kadangi į Ksenjos Vasiljevnos kambarėlį niekaip nebūtų sutilpę, įsi62

Juozas ir Monika. Laimingi metai

taisydavo lauke ant plataus suolo ir šnekėdavosi švaria aristokratiška rusų kalba. Jos klausytis buvo malonu, nepalyginsi su turgaus žargonu. Madam buvo jautrios širdies, o dirbo medicinos seserimi vaikų na­ muose. Kartais tie vaikiukai ateidavo pas ją į namus, o vieną, vardu Ėdikas, Ksenja Vasiljevna apsiėmė globoti. Guvus vaikis namo rūsyje tuoj įsirengė karvelidę. Bet didžiausią madam meilę buvo pelniusios katės. Jų Ksenja Vasiljevna turėjo septynias ir visas nuolat šerdavo. Vos tik grįždavo namo iš darbo, katės šuoliais skuosdavo jos pasitikti. Ma­ dam šypsodavosi ir meiliai glostydavo joms nugaras. Ksenjos Vasiljevnos kaimynai į kates šiaip jau žvelgė atlaidžiai. Ta­ čiau kai ateidavo morčius, tada jau visi raukydavosi, mat katės ir ka­ tinai dieną naktį kniaukdavo nesavais balsais ir nuolat šlapindavosi mūsų terasoje, į kurią iš kiemo buvo galima užlipti laiptukais. Ypač aktyvus buvo rainas katinas, dėl nuožmaus būdo pramintas Piratu. Po morčiaus atsirado dar keturi kačiukai. Vadinasi, kieme šeimininkavo jau vienuolika kačių. Ir tada Baltušiui trūko kantrybė. Vieną vakarą pareina jis namo, nešinas mėsos gabalu. Čiupęs tą mėsą, sumalė mėsmale, paskui puolė kepti kotletus. Kai Monika pa­ klausė, kam jam tie kotletai, atšovė: - Ruošiu katinams balių. J kotletus prikišo liuminalo (migdomųjų) tablečių ir išnešė katėms. Tos iškart puolė ėsti, paėdusios lyg girtos svirduliavo po kiemą, krito viena po kitos ir ištiesė kojas. Bent jau taip manė Baltušis. Pamačiusi iškritusius katinus, Ksenja Vasiljevna ėmė balsu raudoti. Norėdamas ją nuraminti, jos globotinis Ėdikas čiupo kastuvą ir puolė kates laidoti. Bet, matyt, užkasė labai negiliai, nes atsipeikėjęs Piratas išlindo iš po žemių ir garsiai kniaukdamas pranešė, kad tebėra gyvas. Ksenja Vasiljevna ilgai spėliojo, kas tas niekadėjas, nuodijęs jos kates. Kai Ėdikas tarstelėjo, kad turbūt kaimynas Baltušis, moteris subarė jį: - Baltušis? Ką čia kalbi! Baltušis - šventas žmogus. Tokios nuomonės buvo ne tik madam. Visi kaimynai mėgo Baltušį. Linksmas, su kiekvienu rasdavęs kalbą, jis visus žavėjo, ypač moteris. Mūsų viršutinis kaimynas Stasys Paliulis buvo labai malonus žmo­ gus. Jis dėstė rusų kalbą Pedagoginiame institute, bet buvo didis lietu63

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

vių folkloro mylėtojas. Susitaręs su mano mama, iš namų į vidinį kie­ mą atsinešdavo krūvą skudučių, sukviesdavo mus, vaikus, išdalydavo skudučius ir mokė jais groti. Paskui šaukdavo kaimynus pasiklausyti skudutininkų orkestro. Tame orkestre grodavo ir Monika, be to, Paliu­ lis išmokė ją sutartinių ir dainą „Obelėlė“: Vai tu tu tu, obelėle, lioi tu tu lioi lylia, tu užaugai šalkelėly, lioj tu tu lioi lylia... Vėliau per visus jubiliejus svečiai prašydavo Monikos padainuoti „Obelėlę“, ji tapo mamos karališkuoju koncertiniu numeriu. Paliulio žmona sėdėjo namie, niekur nedirbo, prižiūrėjo savo sū­ nelį Gražvydą. Jis buvo už mudvi su Rita jaunesnis, tad kartais ir mes jį pasaugodavom. Gražvydas atsimena tuos laikus, pamena, kaip mes visi draugavom. Kiti viršutiniai mūsų kaimynai buvo Eduardas ir Elena Mieželaičiai. Mano tėvai ir jie buvo seni pažįstami, sugyvenom draugiškai, bet nuti­ ko viena ne itin maloni istorija. 1954 metų pavasarį grupė lietuvių menininkų išvažiavo į Kijevą, į Lietuvos literatūros ir meno dekadą. Dekados metu Mironaitė skaitė Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ ir taip sužavėjo Mieželaitį, kad jis, vėliau rašydamas ataskaitą apie tą renginį, labai išaukštino Moniką. Matyt, per tą poeziją abu ir įsimylėjo vienas kitą. Parvažiavęs namo Mieželaitis išsyk prisipažino žmonai, kad įsimylėjo Moniką, ir net siūlė Elenai skirtis. Mieželaičiai visai neseniai buvo susilaukę vaikelio, tad išsigandusi Mieželaitienė atbėgo pas Baltušį prašyti pagalbos - kad tas gelbėtų jos šeimą. Baltušis tuoj pasikvietė Moniką, jie visi trys pasikalbėjo, Monika pasakė, kad į šitą romaną nežiūri kaip į lemtingą, kad Baltušio ji nieka­ da nemes, kad liks gyventi su juo. Vis dėlto Mieželaitienė nebuvo pa­ tenkinta. Kas iš tų pažadų, jei Mieželaitis, vos tik pamatęs, kad Monika išeina į terasą, tuoj čiumpa vežimėlį su vaiku, iš antro aukšto nusilei­ 64

Juozas ir Monika. Laimingi metai

džia žemyn ir deklamuoja Monikai eiles apie lakštingalas, suokiančias krūmuose. Ji jam irgi atsako eilėmis - abu kalbasi poetine kalba. Viskas labai gražu, bet čia atbėga Mieželaitienė, kuri buvo išėjusi į parduotu­ vę, ir ima šaukti: „Edzka, kodėl vaiko neprižiūri? Kur tu jį padėjai?“ Mieželaitis griebia vežimėlį ir eina namo. Galų gale tas romanas baigėsi nelaimingai, nes, pasiskundus Elenai, Mieželaitis buvo iškviestas į par­ tijos centro komitetą ir jam buvo pažadėtos Rašytojų sąjungos pirmi­ ninko pareigos - mainais už tai, kad nebesimatys su Mironaite. Jis davė žodį nebesusitikinėti ir pažadą tesėjo. Rašytojų sąjungos pirmininku Mieželaitis buvo paskirtas 1959 metais. Jam užėmus šį postą, Monika kartą nuėjo į Rašytojų sąjungą ir norėjo su Mieželaičiu pasikalbėti, bet jis jos nepriėmė. Neilgai trukus Mieželaičiai išsikraustė iš mūsų namo ir į jų butą atsikėlė Šumauskienė, pirmoji partinio veikėjo Motiejaus Šumausko žmona, su dukromis Danute ir Birute. Nors Mieželaičiai ir išsikraustė, Baltušis jautėsi pažemintas ir paskui visą gyvenimą pašaipiai kalbėjo apie Mieželaičio kūrybą, ironizuoda­ vo garsiai cituodamas jo poemą „Žmogus“. O ir Mieželaitis nelikdavo skolingas, pasitaikius progai „įsūdydavo“ Baltušiui. Tačiau gyvenimo gale, kai gimė Sąjūdis ir buvo atkurta nepriklausomybė, Mieželaitis su Baltušiu vėl rado bendrą kalbą. Kaip jau rašiau, greta mūsų namo stovėjo prašmatni vila su bokšte­ liais, balkonais ir terasomis. Joje gyveno Bikuličius, svarbus vyriausy­ bės šulas. Šalia to namo buvo statokas šlaitas, bet ne apaugęs medžiais, kaip yra dabar, o apačion zigzagais leidosi betonuotos terasos. Kai kie­ me nebūdavo šunų, prie Vilnelės eidavom per tų kaimynų kiemą. Trečiame name, geltonų plytų, buvo įsikūrusi pašto kontora, tebe­ gyvuojanti iki šiol. Virš pašto gyveno skulptorius Napoleonas Petrulis, bet mano tėvai su juo nebendravo. Ir šio namo kieme terasos buvo išbetonuotos. Vis dėlto mūsų namo aplinka buvo pati romantiškiausia ir jaukiausia. Istorikai rašo, jog kadaise Užupis buvo tarsi koks raudonųjų žibin­ tų kvartalas, apkaišiotas viešnamiais. Mūsų laikais tas rajonas buvo ne itin švarus, ypač Malūnų gatvė, kuri dabar restauruojama. Ten stovėjo 65

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

ilgi barakai be patogumų. Žodžiu, tai buvo tikras kaimas, tik mūsiškis namas ir du gretimi - jauki inteligentiška salelė. Beje, Užupyje gyveno ir Gražinos Bigelytės tėvai, nuomojosi kambarius. Aikštėje, esančioje ant kalvos, tiesiai prieš mūsų namą, vykdavo turgūs. Žiemą kaimiečiai pardavinėdavo malkas, surištas ryšulėliais. Vežimas jau sukapotų malkų kainuodavo du šimtus rublių. Dar buvo krautuvė, kurioje pagal korteles prekiaudavo miltais. Kiek žemiau buvo „moglius“ - patalpos su įtaisu skalbiniams lyginti: stovėjo didžiu­ lis lovys, virš jo kabojo masyvus volas, ant jo uždėdavo skalbinius ir sukdavo rankeną. Volas riedėdavo loviu ir po truputį lygindavo audinį. Mūsų tarnaitė irgi nešdavo ten lyginti skalbinius. Dar Užupyje gyveno kvailelis Henius. Jis nuolat įsimylėdavo pane­ les ir vis siūlydavosi palydėti namo. Būdavo, prieina ir tokiu švokščian­ čiu balsu sako: „Či možno pani pšiprovadzic?“ Jis nebuvo agresyvus, bet aš jo labai bijodavau.

Baltuš i o t e at ras

Mums gyvenant Užupyje, Juozas Baltušis su visais bendraudavo gražiai, buvo kuklus ir paprastas žmogus, nerėždavo ilgų kalbų, tik retkarčiais įsiterpdavo papasakodamas kokį anekdotą. O pasakodavo meistriškai. Patys populiariausi būdavo trys anekdotai, Baltušio parsivežti iš Maskvos. Visi jie buvo erotiniai, nes tais laikais, kai visur kyšojo saugu­ mo ausys, atsipalaiduoti galėdavai tik pasakodamas apie nepavojingus dalykus. Aš klausydavausi tų anekdotų, bet nieko nesuprasdavau. Galvoda­ vau sau: kai užaugsiu, turbūt žinosiu, ką jie reiškia. Todėl ir įsiminiau. Rašytojas Svetlovas trečią valandą nakties skambina Olešai ir klausia: - Su kuo tu sutinki Naujus metus? - Su niekuo. Tu neduodi man miegot, dabar trečia nakties. Po kiek laiko Svetlovas vėl skambina Olešai. - Tai vis dėlto su kuo sutinki Naujus metus? - Duosi tu man miegot ar neduosi? - pyksta Oleša. - Aš tau dar paskambinsiu. Ir tikrai paskambina trečią kartą. 67

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Oleša įsiunta ir nutaria nusiųsti Svetlovui piktų telegramų. Bet keiksmažodžių paštas nepriima, tad parašo: „Buvau pas motutę jūsų, viskų padariau, kų galėjau. “ Viduramžiai, riteris puola hercogienei po kojom irprisipažįsta, kad myli jų. - Kasjums yra, riteri?- nustemba hercogienė. - Aš sužeistas. - O kur? - Į vienų vietų. - Riteri, o ar kaulas sveikas? - klausia hercogienė. - Tegyvuoja hercogas! - sušunka riteris ir krinta negyvas. - Arjūsų žmona - prancūzė? - Ne, tai ašjų išmokiau. Dar tėvalis turėjo savo sceninį repertuarą svečiams, tris sceneles etiudus, kuriuos rodydavo, kai užeidavo įkvėpimas. Pirmas etiudas vadinosi „Kinas skaito laikraštį“. Baltušis įeidavo į kambarį apsivilkęs savo gabardino paltą. Po paltu būdavo pasikišęs lazdą ir ant jos užkabinęs skrybėlę. Baltušio galvos nebūdavo matyti. Priėjęs prie sienos, jis nugara pasisukdavo į žiūro­ vus ir imdavo „kiniškai“, tai yra iš viršaus į apačią, skaityti menamą laikraštį. Taip jis (tiksliau, jo skrybėlė) skaitydavo stulpelį po stulpelio iš viršaus į apačią, vis pritūpdamas ir vėl atsistodamas. Paskui, neva susidomėjęs straipsniu, pagreitindavo tuos tūpčiojimus - lazda greitai kilnodavo skrybėlę, toji kaip pašėlusi lakstydavo aukštyn žemyn, o laz­ da ištįsdavo tarsi kaklas. Antras etiudas vadinosi „Medžiotojas“. Tėvas išeina prieš publiką su menamu šautuvu, kaip medžiotojas dairosi aplinkui, ieškodamas taikinio. Bet taikinio kaip nėra, taip nėra. Tada medžiotojas užsimano tuštintis, padeda šautuvą ant žemės, „nu­ simauna“ kelnes, pritupia, išsitraukia iš kišenės popieriaus skiautę, pa­ trina ją delnais, kad minkštesnė būtų, paskui „šluostosi“ užpakalį - ir staiga pamato bėgantį žvėrelį. Akimirksniu čiumpa šautuvą, o popierių, kuriuo šluostėsi užpakalį, susigrūda į burną, kad rankos būtų laisvos. 68

Juozas ir Monika. Laimingi metai

Visi žiūrovai smagiai juokdavosi, mudvi su Rita - labiausiai, o mama girdavo, kad Baltušis moka puikiai „įeiti į vaidmenį“. Trečias etiudas vadinosi „Berankis muzikantas“. Baltušis išeidavo vilkėdamas užsegtu švarku, viena rankovė būdavo tuščia, suprask, nėra rankos. Neva sveikoje rankoje laikydavo lazdelę „smičių“, o kitą lazdelę - „smuiką“ - smakru prispausdavo prie peties. Niūniuodamas pagrodavo „smičium“ melodiją. Pagrojęs pro prasegtą klyną iškišdavo sulenktą pirštą (atseit „pimpalą“). Ant jo pakabinda­ vo „smičių“, o kita ranka nusiimdavo skryblių ir eidavo prie žiūrovų, reikalaudamas užmokesčio už grojimą. Visi kvatodavo iki ašarų, nes etiudai ėjo vienas po kito ir buvo vis riebesni. Oi kaip linksmindavomės per tuos vaidinimus! O kur dar etno­ grafiniai anekdotai: aukštaitiški, žemaitiški, suvalkietiški ir dzūkiški. Būdavo šiurkštūs, bet tikrai juokingi. Baltušio humoras buvo kandus, liaudiškas. Ir kaip tik dėl to kandumo tarp jo, realisto „nuo žemės“, ir romantikės Mironaitės dažnokai kildavo nesusipratimų ir kivirčų. Kai mudvi su Rita dar buvom mažos, Baltušis sekdavo mums pa­ sakas apie ateitį. Esą ateis tokie laikai, kai namuose nebebus krosnių, o stovės geležiniai radiatoriai, jais tekės karštas vanduo ir mes šiltai gyvensim. Abi su Rita tik juokdavomės: „Baik, baik, negali būti tokių dalykų.“ O jis porino, kad štai atsuksi čiaupą - ir bėgs karštas vanduo. Dar jis pasakojo, kad bus tokie telefonai, kai galėsi matyti žmogų, su kuriuo kalbiesi. Vaikystėje ir paauglystėje Baltušis man, podukrai, buvo geras tėvas, mane vadino dukra. Iš kelionių visada parveždavo lauktuvių. Kartą iš Šveicarijos mano mamai lauktuvių parvežė miniatiūrinį laikrodėlį, o man iš Briuselio - skulptūrėlę „Sisiojantis berniukas“, Briuselio sim­ bolį, pasak legendos, pažadinusį kariuomenės vadą ir taip išgelbėjusį miestą. Aš tėvalio buvau lepinama labiau nei Rita, nes buvau jaunesnė. Baltušis man buvo ir atviresnis. Kartą, kai buvau trylikos ar keturiolikos, nutiko vienas nemalonus įvykis. Pamenu, buvo vakaras. Staiga Baltušis liepė Ritai ateiti į jo ka­ binetą. Tenai nuskubėjo ir mano mama. Kai galų gale Rita grįžo, aš jau gulėjau lovoje. Ji parėjo raudodama ir įsmuko į lovą. Matyt, susirašinėdama su savo motina, laiške skundėsi pamote, ir Vanda veikiausiai užsipuolė Baltušį. Už skundimą Rita ir buvo auklėjama tą vėlų vakarą 69

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Baltušio kabinete. Man taip jos pagailo, kad nuo sienos nukabinau ma­ mos portretą, tyliai nunešiau į tėvų miegamąjį ir nutrenkiau ant palan­ gės. Grįžau į savo kambarį, ir abi su Rita užmigome. Pabudau nuo šviesos, plieskiančios į akis. Kambary stovėjo Baltušis. Žodžio netaręs pripuolė prie manęs, nutraukė antklodę ir kelis kartus perliejo diržu. Taip staigiai išbudinta, sucypiau iš skausmo, o rankomis vis dangsčiau savo nuogumą, mat anais laikais buvo įprasta miegoti be naktinių marškinių. Įsiutęs Baltušis tik po kelių diržo smūgių su­ vokė, kad aš nuoga, paliepė apsivilkti ir nusivedė į savo kabinetą. Čia jau sėdėjo apsiverkusi mama. Pradėjom aiškintis, kodėl išmečiau jos portretą, galų gale abi apsiašarojom, susitaikėm, ir aš nuėjau miegoti. Bet užmigti ilgai negalėjau, niršau, kad aš, paauglė, buvau nuogutėlė plakama diržu. Jaučiausi įskaudinta ir pažeminta, tarsi padariusi vals­ tybinį nusikaltimą. Toji egzekucija gerai įsirėžė į atmintį. Kai vėliau visa šeima užside­ gėme rašyti romanus ir pjeses, parašiau pasakojimą apie tai, kaip moti­ na žiauriai sumušė dukrą. Buvau įskaudinta iki širdies gelmių. Užupyje gyvendami mes leidome ir namų sienlaikraštį. Straipsne­ lius rašė Baltušis ir mano mama, ji ir iliustracijas piešdavo, o pašiep­ davo dažniausiai mūsų trūkumus, ypač manuosius, bet nepiktai. Kai paūgėjom, vieną sienlaikraščio numerį išleido Rita. Tada ir prasidėjo jos kaip žurnalistės karjera. Imdamos iš tėvų pavyzdį, ir mudvi su Rita tapome šaipokės, išmi­ klinome liežuvius. O paskui gyvenime man teko dėl to nemažai prisi­ kentėti. Ir tie straipsneliai, ir apskritai bendravimas namie būdavo smagus, tonas dažniausiai pašaipus, tėvai traukė per dantį kaimynus, rašytojus, artistus ir, žinoma, gimines. Šaipėsi net iš vieno nesmagaus incidento, kai naktį Užupyje namo einantį Baltušį užpuolė banditai ir sulaužė du šonkaulius. Ir ne tik sulaužė, o ir nutraukė nuo kojų naujus batus kaučiukiniais padais (tokie tada buvo mados klyksmas). Mama nupiešė tėvalį, nelaimingą drybsantį lovoje ir besigrąužiantį dėl prarastų ma­ dingų batų, o ne dėl šonkaulių. Baltušis, gyvenime daug vargo matęs, vėliau, išėjęs į žmones ir pa­ kilęs karjeros laiptais, pasidarė baisus puošeiva. Kai mirė, jo drabužių 70

Juozas ir Monika. Laimingi metai

spintoje mama rado dvylika kostiumų. Vilniuje buvo toks siuvėjas Mi­ lašius, pas kurį drabužius siūdindavosi visi garsūs ponai. Siūdindavosi ir Baltušis. Jis žinojo, kad amerikonai nenešioja rudų kostiumų, todėl tokio neturėjo nė vieno, o tik pasiūtus iš pilko dryžuoto, mėlyno ar juo­ do audinio. Marškinius nešiodavo nailoninius, tais laikais ypač madin­ gus. Juos vis keisdavo, nes buvo labai tvarkingas. Būtinai pasirišdavo ir kaklaraištį, iš namų kojos nekeldavo be skrybėlės.

P o ka l b i ai a p i e l i te rat ūr ą .

Tėvai nepersistengė mus auklėdami, tačiau auklėjo knygos. Gražiausi būdavo literatūriniai vakarai, kai abu tėvai kalbėdavo apie rašytojus ir jų kūrybą. Tais laikais daug garsių kūrinių buvo neprieinami, tačiau kalbos mums netrūkdavo - šnekėdavomės apie Gorkį, Čechovą, Kū­ priną, Mopasaną, Floberą. Ir Baltušis, ir Monika daug skaitė. Tėvas turėjo puikią atmintį, tad vis pasakodavo apie Smetonos laikais maty­ tus filmus. O mama, nors tuos filmus irgi mačiusi, nieko neatsiminda­ vo. Baltušis garbino Gretą Garbo, net jos portretą laikė savo stalčiuje. Mama labai gyrė jį, sakė, kad turi skonį. Užtat mama perpasakodavo Mopasano noveles. Viena iš jų - apie susenusį tėvą, iš kurio visa šeima tyčiojasi, man įsiminė visam gyve­ nimui. Perpasakodavo mama ir Čechovo „Margus apsakymėlius“, ku­ riuose daug juokingų, bet ir graudžių scenų, o novelę apie Vanką, ra­ šantį laišką seneliui į kaimą, ir „Kaštonę“ mums garsiai perskaitė. Kartą tėvalis paragino mane perskaityti Gorkio apsakymą „Dvide­ šimt šeši ir viena“ apie dvidešimt šešis vyrus, įkalintus drėgname rūsyje ir tarsi automatai gaminančius tešlą, miltus maišant su vandeniu, ir apie šešiolikmetę mėlynakę tarnaitę Tanią, kasryt stabtelinčią prie to rūsio langelio ir prašančią: „Kaimeliai, duokit riestainiuką.“ O istorija 72

Juozas ir Monika. Laimingi metai

baigiasi tuo, kad visi tie vyrai išprievartauja mergaitę. Baltušis norėjo, kad pajusčiau visą gyvenimo žiaurumą. Aš perskaičiau, ir tas apsaky­ mas paliko man baisų įspūdį. O mama dažnai kritikuodavo Gorkį. Jo „Pasakose apie Italiją“buvo rašinys apie motiną, išduodančią savo sūnų valdžiai, o toji nuteisia jį myriop. Ta Gorkio aprašyta motina Monikai buvo atgrasi. Mama ne­ kentė ir Pavilko Morozovo, nes jis išdavė savo tėvą. Ivano Krylovo pa­ sakėčioj „Žiogas ir skruzdėlė“ didvyriu ji laikė žiogą, vadino meninin­ ku. O pilka ir nuobodžiai didaktiška skruzdėlė jai buvo bjauri. Apie lietuvių literatūrą mažai kalbėdavom, tik išsakydavom savo nuomonę apie knygas, perskaitytas pagal mokyklinę programą. Jau vė­ liau, atšilimo laikais, aš pasakiau tėvui, kad susižavėjau Igno Šeiniaus, 1940 metais emigravusio į Švediją, apysaka „Vasaros vaišės“. Pirmai stebino manejos nuosaikumast atsargus irgilus saikas visame kame, o štai vakar sakoji man: „Kas ta lietuvių kalba?Jokios gramatikos joje nėra: kas galva, tai kalba.“Bandžiau jai išaiškinti gramatikos supratimų, oji pradėjo šnekėti, kaipji barusis su viena Jitvomanka“ir kaipjų nukirtusi. O kaip bus mudviem vedus? Ji dabar nenori lietuviškai šnekėti, opaskum tai ir klausyti nenorės...31 Nustebau, kad ir tėvalis pripažino Šeiniaus kūrybą. O kai mama padėjo man atmintinai mokytis „Anykščių šilelio“ ištrauką, ji iš naujo susižavėjo Antanu Baranausku. Tai aš jai pasiūliau publikai skaityti iš­ trauką iš Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ ir tuo labai didžiuojuosi. Apie poeziją irgi kalbėdavomės retai. Baltušis poezijos nemėgo ir nevertino. Tačiau kartais, visai netikėtai, perskaitydavo kokį jam į širdį kritusį posmą. Kartą pribloškė mus padeklamuodamas Kazio Binkio eiles: Eidama pasiimk su savim vainikus, Kuriais sienas buveinės buvai išdabinus. Pasiimk, ir bejų man pasaulis puikus, Ir bejų man pasaulis - pražydęs gėlynas. Deklamavo įsijautęs, dramatiškai, kaip tikras aktorius. 73

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Užtat jis labai mėgo prelato ir poeto Adomo Jakšto-Dambrausko eilėraštį „Varna“. Ne kartą mums skaitė, buvo išmokęs atmintinai. Tas eilėraštis perspausdintas gulėjo jo archyve. Sentimentų Baltušis nemėgo, jam labiau patikdavo ironiška mūsų rašytojų pozicija. O ko pats nemėgo, tą labai taikliai ir šmaikščiai iš­ juokdavo. Su malonumu cituodavo kritinius Jakšto-Dambrausko straipsnius apie mūsų poetus. Atsimenu, labai juokėmės, kai Jakštas poetą Butkų Juzę pavadino „Bučkių Juze“, šaipydamasis iš jo meilės lyrikos. Dar tėvas cituodavo patarles iš Vinco Krėvės knygos „Patarlės ir priežodžiai“, ypač tas, kuriose buvo keiksmažodžių ar neliteratūrinių žodžių. Sakė savo autobiografiją (trilogiją kaip Levo Tolstojaus) para­ šysiąs iš trijų dalių, ir tos dalys vadinsis taip: pirma - „Saulėta vaikystė“ (tai, ką aprašė knygoje „Parduotos vasaros“), antra - „Žėrinti jaunystė“ (ką vėliau aprašė knygoje „Su kuo valgyta druska“), o trečioji knyga bus pavadinta „Bezdėk nebezdėjęs, o šikt vis tiek reikės“ (Vinco Krėvės patarlė). Tačiau ta trečioji Baltušio knyga taip ir neišėjo.

S ce nari j us su a n e kd ot ai s

Keturiasdešimtį perkopęs Juozas Baltušis, „Pergalės“ žurnalo vyriau­ siasis redaktorius, ėmė rašyti scenarijų lietuviškam meniniam filmui „Aušra prie Nemuno“. Rašė tą scenarijų ilgai, o jam kurį laiką talkino režisierius ir scena­ ristas Viktoras Ivanovas. Tuo metu Monika Mironaitė buvo išvykusi į gastroles, o mudvi su Rita, kad netrukdytume tėvui dirbti, išsiųstos į Anykščius pas Baltušio motiną ir seserį. Namie buvo likusi tik Monikos mama Mažoji bobu­ tė - virė vyrams valgį. Abu autoriai ramiai sau dirbo maloniai vėsiame bute, nes saulė atsisukdavo tik popiet (ir valgomajame akinamai sutviksdavo parke­ tas), kartais išeidavo į terasą įkvėpti čia pat tarpstančios alyvos kvapų arba laiptukais nusileisdavo į kiemą. Abu šnekėjosi, tarėsi, žodžiu, rimtai dirbo. Vėliau Baltušis, prisimindamas tą laiką, pasakodavo tokį anekdotą. Monikos motina, Mažoji bobutė, visą gyvenimą buvo labai įtari, vis manė, kad yra apvaginėjama tarnaičių. Vieną dieną ji susiruošė pie­ tums kepti žuvį, parsineštą iš turgaus. Baltušis su Ivanovu sėdi kabine­ te, dirba, ir staiga pasigirsta beldimas į duris. Užjų stovi Mažoji bobutė. 75

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

- Parnešiau iš turgaus menkę, - sako sunerimusi, - bet kai išėjau malkų, menkė prapuolė. Suirzęs Baltušis eina paskui bobutę į virtuvę, ieško menkės, bet jos nėra nei ant stalo, nei ant palangės. Galiausiai randa indaujos stalčiuje, prie stalo įrankių. - O tu matai, tikrai! Padėjau, kad nieks nepaimtų, - sumišusi sako bobutė. Baltušis grįžta į kabinetą, dirba toliau, bet po penkiolikos minučių vėl - bar bar - beldžia į duris. Ogi vėl Mažoji bobutė. - Dabar tikrai kažkas paėmė menkę, - sako drebančiu balsu. - Tik nuėjau į daržą cibulių pasiskint, o jos ir nebėr. - Kaip nebėr? - niršta Baltušis ir vėl paskui bobutę eina į virtuvę. Išvertęs visus stalčius, menkę randa spintoje, atstojančioje šaldytuvą. - Ir kas čia tą žuvį padėjo? - stebisi Mažoji bobutė. Po pusės valandos į Baltušio kabineto duris ji beldžia vėl, šįsyk labai piktai. - Dabar tai jau tikrai kažkas paėmė menkę, - iškilmingai praneša, žaibuodama akimis į svečią Ivanovą. Baltušis žuvį rado valgomajame, įgrūstą į indaują. Bobutės įsitikini­ mu, vagis išsigando būsiąs užkluptas ir todėl ją ten paslėpė. Vėliau Ivanovas juokaudamas kalbėjo net kaltas pasijutęs, nors nei į valgomąjį, nei į virtuvę nosies nebuvo įkišęs. Monika Mironąitė savo mamą lygindavo su grafomane Muraškina iš Antono Čechovo novelės „Drama“. Toji Muraškina parašė penkių veiksmų pjesę „Apie ką gie­ dojo lakštingalos“ ir įkyriai bruko ją atostogaujančiam literatui Pavelui Vasiljevičiui. Ponia skaitė taip ilgai, o tekstas buvo toks nykus, kad li­ teratas neištvėręs suriko: „Suriškit mane!“ - ir čiupęs prespapjė trenkė Muraškinai per galvą. Baltušis prisipažino, kad ir jam buvo kilęs toks noras.

P rakal bos i r at s i pr a š yma i

Filmo „Aušra prie Nemuno“ premjera įvyko 1953 metų rugsėjį. Jį pa­ statė Lietuvos kino studija kartu su „Lenfilm“, režisieriai statytojai Aleksandras Faincimeris, Andrejus Apsolonas, Adolfas Bergunkeris, kompozitorius Balys Dvarionas, dainų tekstų autorius Eduardas Mie­ želaitis. („Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas, dainuoja lietuviai giliai iš širdies...“ - iš to filmo.) Pirmasis operatorius buvo Andrejus Moskvinas, antrasis - Jonas Gricius, rašytojo Augustino Griciaus sūnus, dirbęs Moskvino asistentu kino studijoje „Lenfilm“. Dvidešimtam amžiui džiugiai perkopus į antrą pusę, sutinkant Nau­ juosius, mūsų namuose savo vestuves šventė aktoriai Balys Bratkauskas ir Irena Leonavičiūtė, ką tik nusifilmavusi „Aušroje prie Nemuno“. Baltušis buvo ja labai susižavėjęs. Kaip ir Aldona Jodkaite, vaidinusia pagrindinę filmo heroję Birutę. Tame filme buvo ir kunigas (jį suvaidino aktorius Balys Lukošius) tarybų valdžios priešas, kenkėjas, Vatikano šnipas. Pamačiusios filmą Baltušio motina ir sesuo labai pasipiktino, kad šitaip bjauriai šmeižiami kunigai. Baltušis teisinosi, kad pavaizduoti kunigą, tarnaujantį popie­ žiui ir šnipinėjantį Vatikano naudai, jį privertusi kino studija. „Mosfilmo“ vadovybė iš tikrųjų pateikė jam ultimatumą: perrašai scenarijų, 77

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

kad būtų pavaizduotas slaptas kunigų kenkimas liaudžiai ir tarybiniam ūkiui, arba filmas nebus statomas. Baltušis scenarijų perrašė, bet nenu­ rimo. Eiliniame kinematografininkų suvažiavime jis, karštakošis, išėjo į tribūną ir išklojo, ką apie tai mano. Ir dar paklausė: kodėl rašytojai prievartaujami klastoti įvykius? Ir apskritai, ar tarybinėje literatūroje kada bus žodžio laisvė? Žinoma, tokios kalbos netrukus jam labai atsi­ rūgo. O motinos ir sesers jis neįtikino, kad čia ne jo kaltė. Iš tikrųjų pirminis scenarijus buvo visai ne toks kaip galutinis rezul­ tatas. Apie tai yra rašęs kino kritikas, knygų apie kiną autorius Saulius Macaitis: 1953 metai buvo gana sunkūs tarybinei kinematografijai. Tarybinėse studijose buvo sukami kino koncertai, filmai-spektakliai, o tikrasis, originalus kino menas buvo gerokai pamirštas. Šiamefone „Aušra prie Nemuno“buvo tegul ne ryškus laimėjimas, bet vis dėlto tokia „kregždė“,kuri priminė specifinius, vienam kinematografui būdingus bruožus bei išraiškospriemones. Įdomi irpamokantifilmo kūrimo istorija. Rašytojas Juozas Baltušis drauge su Maskvos kino dramaturgu Jevgenijumi Gabrilovičiumi parašė scenarijų „Senojo Gabrio vienkiemis“, 1951 metais išspausdintų „Pergalėje“. Tai buvo gyvas, kupinas įsimenančių štrichų (nors ir neišvengęs tam tikrų literatūrinės tradicijos atgarsių) pasakojimas apie vidutiniokų Gabrį, jo sūnų Taurų - kolūkio organizatorių, apie kelius, kuriais į lietuviškų kaimų ėjo naujasis gyvenimas. Scenarijuje buvo visa eilė ryškių paveikslų: našlė Bakalienė, išgyvenusi sunkų gyvenimų, o dabar pirmoji palaikiusi Taurų; dvyniai Dociai, kurių amžinos rietenos dėl kųsnelio žemės prarado prasmę tik kolūkyje, Tauro mylimoji Birutė, baugiai sustojanti prie seno ir naujo kryžkelės. (Iš tokio scenarijaus filme beišliko gal tik valstiečių Pranskaus ir Pikelio linijos. Scena, kai režisierius, naudodamas paralelinį montažų, rodo abiejų kaimynų „kančių kelius“,priklauso prie geriausiųfilmo scenų.) Deja, tolesnis darbas prie scenarijaus vyko po dirbtinio „sušiuolaikinimo“devizais. Iš valstiečio, labai sunkiai, skausmingai teįstengiančio suprasti tikrųjų visų permainų reikšmę, Gabrys tapo kolūkio pirmininku. Jo kolūkis - geriausias rajone (būtina to meto 78

Juozas ir Monika. Laimingi metai

filmų sulygai), tačiau Tauras, parvykęs iš studijų agronomas, randa dar nemažai neišnaudotų galimybių. Kolūkio susirinkimejis siūlo nusausinti pelkes, iššaukdamas nesuprantamų tėvo įtūžį. Gabrys teatrališkai palieka susirinkimų, vėliau tokiu pat teatrališku gestu išveja sūnų iš namų. Pasikeitus pagrindinio konflikto tarp tėvo ir sūnaus esmei, charakteriai tapo sumenkinti ir ryškiai schematizuoti. Kūrinio vientisumui smarkiai pakenkė ir neorganiškai įsibrovusios Vatikano bei „vakarietiškų“restoranų scenos.32 Pasirodžius filmui, kuriame pagal scenarijų siautėjo naujas tarybų valdžios priešas, į mūsų namus Užupyje ėmė plūsti sveikintojai. Būda­ vo ne tik puotaujama, bet ir daug geriama. Tarnaitė Vanda vos spėjo suktis, paskui ilgai valydavo prišnerkštus kampus. Patekti į tualetą bū­ davo galima tik per svetainę. Kai mudvi su Rita prispirdavo, nenorėda­ mos maišytis po akių, išlipdavom pro tėvų miegamojo langą, tada vėl įeidavom į namus pro laukujės duris ir įsmukdavom į tualetą, jei tik jis būdavo laisvas. Paskui jau į savo kambarį dumdavom tiesiai per svetai­ nę. Bet įsilinksminusių svečių būdavo tiek, kad tame šurmuly niekas mūsų nė nepastebėdavo. Kartą, lydimas adjutanto, atvyko LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis ir Kinematografijos ministrė Michalina Meškauskienė. Švenčiama ir ūžaujama buvo tris paras. La­ bai patenkintas Baltušis rėžė prakalbas. Mudvi su Rita irgi sėdėjom prie stalo kartu su svečiais. Baltušiui sakant eilinę prakalbą, aš nutariau pajuokauti. Ėmiau ir patyliukais patraukiau jo kėdę į šalį. O jis, užbaigęs kalbą, visiems plojant, sėdo­ si nežiūrėdamas ir griuvo ant grindų, galva trenkėsi į pianino pakojį. Išsigandau, jau maniau, atsisukęs rėš delnu man per pakaušį. Bet jis tik sumišo, įtraukė galvą. Pirmą ir turbūt paskutinį kartą mačiau jį tokį sutrikusį. O mane dėl to poelgio dar ilgai graužė sąžinė.

„Oi, jūs g r y b a i , g r y b a i !..“

Filmas „Aušra prie Nemuno“ žmonėms patiko. Po premjeros Baltušis Maskvoje leidžiamam kasmetiniam dramaturgijos ir teatro žurnalui „Teatr“ pasakojo ketinąs imtis naujos pjesės, kuri vadinsis „Pusiaudie­ nį“, o veiksmas vyks tekstilės fabrike. Tai būsiąs pasakojimas apie tary­ binės šeimos problemas, apie naują etiką ir moralę. Pamenu, tėvas ir mama kritikavo režisierę Kazimierą Kymantaitę esą jos režisuotose „Žaldokynėje“ (1948) ir „Paskenduolėje“ (1968) iš­ kreipiama tikrovė. Žodžiu, juokėsi puodas, kad katilas juodas. Baltušis turbūt buvo pamiršęs, kad jo paties pjesė „Gieda gaideliai“, parašyta 1945 metais, tuoj po karo, literatūros cenzorių buvo pliekiama dėl pa­ našios priežasties. Penkis kartus perrašyta pjesė tik po trejų metų buvo pastatyta Kauno dramos teatre. O jau tada - ir Vilniaus dramos teatre, Lenkijoje, Čekoslovakijoje. Beje, nuo 1949 iki pat 1989 metų Lenkijos teatre tai buvo vienintelė lietuviška pjesė. Kita Baltušio pjesė „Anks­ ti rytelį“ (1953) buvo gerai sutikta, pastatyta Panevėžio dramos teatre, išversta į rusų kalbą ir įtraukta į nacionalinės lietuvių dramaturgijos pjesių rinkinį, kurį išleido „Iskusstvo“. Minėtame interviu žurnalui „Teatr“ Baltušis papasakojo, kad kartu su rašytoju Viktoru Miliūnu yra parašęs dar vieną scenarijų ir tai bū80

Juozas ir Monika. Laimingi metai

sianti kino komedija „Oi, jūs grybai, grybai!..“33Tačiau ši komedija taip ir nebuvo pastatyta. Ne šiaip sau Baltušis 1969 metais, duodamas inter­ viu „Literatūrai ir menui“, prisipažino į dramaturgiją negrįšiąs, esą tai ne jo žanras: „Šią aiškią tiesą jau prieš ketvirtį šimtmečio pasakė man Petras Cvirka. Deja, tuomet nepatikėjau juo.“34 Kadangi komedija „Oi, jūs grybai, grybai!..“ taip ir nebuvo pasta­ tyta, o jos scenarijaus ištrauką rasti galima tik 1953 metų „Pergalės“ žurnalo puslapiuose, dėl įdomumo pacituosiu. Laukas. Kelias. Važiuoja dviračiu grandinininkas Lelešius. Smarkiai skuba. Išpo dviračio ratų kyla dulkės. Nusmaukė nuo galvos kepurę, braukia nuo veido prakaitų. Nirtulingai mina. Pakalnė. Lelešius dingo iš akių. ŠTORKA Lauko keliuku eina gyvulių banda: karvės, avys. Jai priešais Lelešius. Bando pasukti pagrioviu įsibėgėjusį dviratį, bet nepajėgia. Ir štai jis visajėga įsiveržia į bandos vidurį. Triukšmas, karvių baubimas. Lelešius atsitrenkė, griuvo į kelio dulkes. Debesys dulkių uždengia viską. Dulkės sklaidosi, atidengdamos „Pavasariokolūkio valdybos kie­ mo vartus. Prie vartų - puiki laikraščių vitrina. Joje - „Tiesos“laik­ raščio numeris. Prie vitrinos grupė kolūkiečių skaito „Tiesą“.Staiga visi krūptelėjo: pro šalį lyg vėjas prašvilpė ant dviračio Lelešius. „Pavasario“kolūkio valdybos pirmininko Bagdono kabinetas. Čia pats pirmininkas ir keletas grandinininkų - vyrų ir moterų. Visi žiūri į rodiklių lentą, į kurią sąskaitininkas Juozas Dūda įrašo Lelešiaus grandies išdirbio procentus: 35 %. Plačiai atsidaro durys, įpuola uždusęs Lelešius. Pamatė įrašomus rezultatus, sumišo. Lelešius (įpirmininką). Ar nepavėlavau? Grandinininkai juokiasi. Bag d on as. Ir atvykai paskutinis, ir vieta tavo - paskutinė. (Parodė ranka į rodiklių lentą.) Negėda tau? Lelešius (niūrus, mostelėjo ranka į Juozą). Jamgėda. Mamutė Dūdienė visą grandį žemyn tempia! Bagdonas. Aš klausiu nėjo, bet tavęs, grandinininko. A? Lelešius. Žmonės prie darbo, oji - prie grybų! Opaskui ją ir kitos... grybininkės! Ką aš padarysiu? 81

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Grandinininkai juokiasi dar smarkiau. Lelešius (giliai įžeistas). Tai ko žvengiat dabar?Visų grandys, kaip grandys, o man prigrūdo vienų atsilikusių bobų! (Pakėlė į viršų pirštų.) Politiškai nesusipratusios! Grybininkės!.. Bagdonas (nulenkia iškeltų Lelešiaus pirštų). Ech, tu, Lelešiau, Lelešiau... Moteris - didelėjėga kolūky. Reikia tik išaiškint, organizuot. O tu rėki, komanduoji... Lelešius. Aš nerėkiu! Bagdonas. O tu rėki, komanduoji, karščiuojiesi. Su moterimis reikia gražiai, švelniai, ramiai, įtikinamai... Lelešius. Švelniai, ramiai... Tu pats pamėgink sujomis įtikinamai. (Piktai šaukia.) Kiekvienų rytų apvažiuoju, kalbinu, aiškinu: gražiai, švelniai, ramiai, įtikinamai! Ar klauso? Bagdonas. O tu nerėk. Pakalbėk su kiekviena moterimi atskirai, išaiškink, mobilizuok. Pats pamatysi, /c#jos gali, ir /c# fu su jomis gali. Lelešius. Aš nerėkiu. Bagdonas. Nesupratai tu manęs, Lelešiau. Lelešius. Viskų supratau. Dabar agituosiu vakarais. Grandinininkai ir Juozas nusišypso. Bagdonas (atsisuka į visus). Nesijuokit, draugai. Dėl Lelešiaus grandies atsilikimo mes visi kalti. O tu, Juozai, daugiausia už visus. Komjaunuolis - o tavo tėvai kur? Juozas (sujudęs). Drauge pirmininke, aš turiujums pasakyti... Bagdonas (pertraukia Juozų). Jau girdėjau. O kaip jūsų politinis-aiškinamasis darbas? Apleidote. O čia gi jūsų, komjaunuolių, pirmoji pareiga. Supratai? Juozas sumišęs nuleidžia galvų. Lelešius (giliai susimųstęs, pats sau). Dabar supratau. ŠTORKA Kolūkio gyvenvietės gatvė. Čia matyti naujai pastatyti namai, kiti dar statomi, o dar kitur - tik pirmieji sienų vainikai padėti. Vėlus vakaras. Dviračiu skuba Lelešius. Įšniokštė pro vartus. Garsiai loja šunes. Lelešius beldžia į langų. Lange pasirodo mieguistas moters veidas. 82

Juozas ir Monika. Laimingi metai

Moteris. Kas ten?(Atidaro langą, piktai.) Vėl Lelešius?Jau naktimis pradėjai?! Nori uždaryti langą. Lelešius (sulaikydamas lango rėmus). Klausyk, Kirdiene... Moteris - didelėjėga kolūkyje. Tu didelėjėga. Tu nežinai, ką tu gali. (Su patosu.) Tu runkelius išravėt gali! Moteris staigiai užtrenkia langą, priverdama Lelešiui pirštus. Lelešius tyliai nusikeikė, papūtė nuvertus pirštus, nusišypsojo. Lelešius. Suprato! Keldamas debesis dulkių, skubiai važiuoja Lelešius. Trobesiai, svirnas. Iš svirno išėjo moteris, purtydama prikyštę. Lelešius. Žinai ką, drauge Motiejiene?Mobilizuoti tave reikia. Tu - didelėjėga! Supratai? Moteris (suplojusi rankomis.) Girtas! Lelešius (karštai). Tu paklausyk manęs, Motiejien. Aš su tavim gražiai, švelniai, įtikinamai, o tu? Iš vakaro tave auklėju... politiškai! O tu? (Įtaigiai.) Tavęs runkeliai laukia, o tu? Moteris traukiasi nuojo atbula, nugara atidaro duris. Matyti svirno vidus, kur viskas nukarstyta pervertais džiovintais baravykais. Lelešius apstulbo nuo šito vaizdo. Pauzė. Moteris. Rytoj aš ateisiu. UŽSKLANDA - iš užsklandos: važiuoja Lelešius, patenkintas gerai vykstančia agitacija. Šypsosi. Mina dviratį. Niūniuoja senoviškos dainos motyvą.35

K el i onė į L enki j ą i r J onas B i l i ūnas

1953 metų birželį Baltušis kartu su Antanu Venclova ir LTSR užsienio reikalų ministerijos atstovu Žiugžda išvyko į Lenkiją atlikti svarbios misijos - įgyvendinti lyrinės lietuvių prozos pradininko Jono Biliūno valios - Lietuvon pargabenti jo palaikus. Kai numirsiu, man pakaskit Ant Šventosios upės kranto. Štai toks buvo Biliūno, gyvenusio tik dvidešimt aštuonerius metus, troškimas. Jis sirgo džiova, gydėsi Zakopanėje (Lenkijoje), ten ir mirė, ten buvo palaidotas. Į Lenkiją Venclova, Baltušis ir Žiugžda nuskrido lėktuvu. Tačiau ke­ liavo ne tiesiai į Zakopanę, o pirmiausia pasidairė po Varšuvą. Baltušis, akylas stebėtojas, kuriam niekas neprasprūsdavo pro akis, o kartais išsprūsdavo ir kas nors, ko šiaip jau nederėtų kalbėti, vėliau rašė: Varšuva! Kas nesigėrėjo istoriniaisjos paminklais, meno, architektūros šedevrais? Kas nesigrožėjo puikiomis jos gatvėmis. 84

Juozas ir Monika. Laimingi metai

nuostabiu tiltu Rytai-Vakarai? Miesto gatvėmis eina darbininkai. Jų daug. Bet eina ir kulto tarnautojai. Ir šitų nemažai. Kunigai vienuoliai, vienuolės. Kunigai čia kitokie negu mūsų. Visų laikų tarp žmonių. Važinėja automašinomis, vaikšto po krautuvest skutasi kirpyklose, gausiai purkšdamiesi odekolonu. Raudonskruosčiai smagūs, petingi vyrai. Dvasiškuos įtaka čia labai stipri. Religija Lenkijoje susieta su patriotizmo, gimtojo krašto meilės sųvokomis.36 Delegacija aplankė ir Krokuvą. Aišku, Baltušis nebūtų Baltušis, jei nepastebėtų detalių ir nepapasakotų ko nors šmaikštaus. Krokuvoje gerbiama praeitis. Kartais net per daug. Tiesiog prisirišama prie senienų, dažnai visai nereikalingų. Centrinėje aikštėje sustojome prie metalinės lentos, įmūrytos į grindinį. Šitoj vietoj klūpojo įžymusis lenkų tautos sūnus Kosciuška, duodamas priesaikų. O čia pat, priešais lentų, dengtos turgavietės tarpuvartėj, kabo ant grandinės peilis. Surūdijęs ir ilgas. Prieš trejetų šimtų metų tuo peiliu buvo kapojamos ausys vagims, sugautiems turguje. Peilis, žinoma, nebe tas. Tikrųjį seniai nudžiovė tiepatys beausiai vagys.37 O paskui buvo Zakopanė, buvo kapinaitės, graži Antano Venclovos kalba, naujas metalinis lenkų padovanotas karstas, skirtas Biliūno pa­ laikams pervežti, kupinos rimties palydos namo. Apybraižoje „Lenkijos Liaudies Respublikoje“ Baltušis rašė: Ir užgniaužia man kvapų mintis, kad štai pamatysiu jį, „Laimės žiburio11,„Liūdnos pasakos“,„Jonuko“,„Brisiaus galo“,kitų literatūros stebuklų kūrėjų, nuo vaikystės dienų įėjusį man į širdį, kaip įėjo tūkstančių tūkstančiams kitų, kaip visai mūsų tautai. Tvirtos žmogaus riešo storumo skroblų šaknys dengia karstų, tarytum rūpestingai saugodamos jį. Sudunksi ekshumatorių kirviai, paskui vėl kastuvai. Ir štai - karstas! Sveikutėlis, tarytum tik vakar įleistas čia. Tiktai pušų lentos praradusios spalvų. Tamsiai nuplikusios. Tikiu ir netikiu savo akimis. Ilsėjosi čia, šitame karste, mūsų rašytojas keturiasdešimt šešerius metus! Ir didelį dėkingumų pajuntu sausam kapinėlių įkalnio grožiui: rūpestingai pasaugojojį 85

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

mums, apgynė nuo viskį naikinančio laiko. Nepajutau, kaip atsiklaupiau ant duobės krašto. - Sveikas, žmogau, - pasakiau pro ašaras. - Važiuosim namo. Visi dabar namo.38 Jono Biliūno palaikai buvo pargabenti Lietuvon, žvyrkeliu nuvežti iki Liūdiškių piliakalnio prie Anykščių ir iškilmingai palaidoti.

Audros debesys

T ragi š k ai p a s i b a i gu s i mei lė

1954metais visai netikėtai mano tėvams atėjo sunkūs laikai - ir Moniką Mironaitę, ir Juozą Baltušį vienu metu lyg susitarusios užgriuvo bėdos. Pamenu, buvo 1954-ųjų gegužės trečia, šalta ir vėjuota. Aš anksčiau grįžau iš mokyklos ir nustebau. Paprastai mama po pietų miegodavo, ir visi turėdavo vaikščioti po namus pirštų galais, bet tąkart radau ją verkiančią. Kai paklausiau, kas atsitiko, atsakė: - Ignatonis mirė. - Kada? - Vakar. - Kodėl? - Širdis. Visas pamėlynavęs buvo, tokiom dėmėm... - Tu jį matei? - nustebau. - Ne, kiti pasakojo. Virgilijus Ignatonis, už Mironaitę keturiolika metų jaunesnis akto­ rius, buvo neseniai priimtas į Valstybinį dramos teatrą. Kartą mama buvo pasikvietusi jį pietų, o kai abu repetavo „Klastą ir meilę“, Mironaitė - Luizą, jis - Luizos sužadėtinį Ferdinandą, Monika mokė jį vai­ dinti. Po spektaklių Ignatonis vakarais vis lydėdavo Moniką namo, ir mes, namiškiai, dėl to praminėm jį „pažu“. Netrukus jis jau ateidavo 89

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

ir rytais, lūkuriuodavo prie kiemo vartų, kad galėtų palydėti Moniką į repeticiją. Būdavo, Baltušis žvilgteli pro virtuvės langą. - O, tavo pažas jau laukia. Ignatonis pas mus neužeidavo, bet atkakliai stoviniuodavo prie kal­ dintų geležinių vartų. Kai vasarą prieš tai mudvi su mama ilsėjomės Palangoje, jis irgi buvo tenai. Mes trise - mama, Virgilijus ir aš - eidavom pasivaikščioti į Tiškevičiaus rūmų parką, ant žolės pasitiesdavom žalią pledą, susėsdavom ir mama su Ignatoniu šnekučiuodavo. Arba Virgilijus suvynio­ davo mane, dvylikmetę, į tą pledą ir sukdavo ratu. Sukdavo ir mamą. Būdavo labai linksma. Todėl dabar negalėjau patikėti, kad to linksmuolio, kurio viena akis ruda, kita žalia, nebėra, liko tik mamos ašaros. - Neverk, mama, - raminau. - Negaliu. Jis man skambino užvakar naktį, o aš jį išbariau, kad ne­ duoda ramybės. O čia... Jo brolis parėjo namo ir rado negyvą. Ignatonio brolis buvo mudviejų su Rita muzikos mokytojas, nuobo­ dus, visai nepanašus į Virgilijų. Todėl kartais mes nuo jo slėpdavomės spintoj. Tačiau po to įvykio pas mus jis nebeatėjo. O kelios dienos prieš tą nelaimę visi sėdėjome valgomajame prie sta­ lo ir vakarieniavome. Mūsų valgomojo langas išėjo į vidinį kiemą. Staiga Rita pamatė už to lango šmėstelint veidą. Tai buvo Ignatonis - užsika­ binęs už palangės jis prisitraukė ant rankų ir minutėlę žvelgė į Moniką. Paskui veidas dingo. Prie mūsų vartų Virgilijus daugiau nepasirodė. Kitą dieną po tos kraupios žinios mama iš teatro namo grįžo labai anksti. Pasirodo, spektaklis atšauktas, direktorius pasakė jai, kad Igna­ tonis pasikorė. Jis paliko mamai atsisveikinimo laišką, bet Ignatonio brolis nunešė jį tiesiai į prokuratūrą. Teatre visi piktinosi Mironaite, esą ji čia kalčiausia, todėl nebegalinti pasirodyti scenoje. Ir iš tiesų kaž­ koks gatvėj sutiktas vyriškis grasino jai, iškeikė visokiais žodžiais. Lai­ mė, iš teatro Moniką iki namų palydėjo kino kritikas Albertas Kleinas. Po tos nelaimės mano mamai grėsė rimti nemalonumai. Buvo ban­ dyta pavaizduoti, kad tarp jos ir Ignatonio buvęs aistringas romanas, kad ji tikrai kalta dėl jo mirties, prokuroras net ruošėsi iškelti Mironaitei bylą. Tačiau Monika niekada nebuvo buvusi pas Ignatonį namie, be to, ugnį į save nukreipė Baltušis - pasakė, kad tai jis kaltas dėl visko, 90

Audros debesys metai

kad jo žmona Mironaitė buvo sutrikusi ir pati nežinojo ką daranti, mat jis, Baltušis, kaip tik tuo metu buvo nuklydęs į šoną - Maskvoje turėjęs romaną, ir Mironaitė dėl to labai nervinosi. Parašyti scenarijų filmui „Aušra prie Nemuno“, kurį režisavo Alek­ sandras Faincimeris, Baltušiui padėjo keletas žmonių, bet svarbiausias iš jų buvo garsus scenaristas ir publicistas Tevgenijus Gabrilovičius. Dirbdamas su Gabrilovičium, Baltušis kurį laiką gyveno Maskvoje ir tikrai turėjo romaną su viena mergina. Bet parvyko namo, ir baigėsi visi romanai. Aišku, tada nė nenumanė, kad namie jo laukia drama. Mironaitei byla nebuvo iškelta, bet ją pasmerkė Dramos teatro ko­ lektyvas, 1954 metų vasarą ji netgi sėdėjo namie, nes nebegavo vaidme­ nų. Ji labai dėl to išgyveno ir nežinojo, ko griebtis. Tais metais į Lietuvą gastrolių atvyko Leningrado Lensoveto tea­ tras, kurio vyriausiasis režisierius ir dailininkas buvo Nikolajus Aki­ movas, kaip režisierius debiutavęs 1932 metais - pastatęs „Hamletą“ ir tuoj išpeiktas, esą vulgarizatorius, konkuruojąs su pačiu Šekspyru, neturįs supratimo apie pjesę, jo Hamletas - storas ir išpleręs, o Ofeli­ ja girtuoklė. Žodžiu, jis irgi buvo ujamas ir prisikentėjo panašiai kaip Mironaitė. Vieną dieną Baltušiui paskambino režisierius Faincimeris - paprašė pagloboti jo žmoną, Vilniun atvykusio Lensoveto teatro aktorę Elvą Lucenko. Baltušis, žinoma, mielai sutiko, mat Vilniuje nebuvo nei pa­ dorių viešbučių, nei kavinių, nei restoranų. Šita sritis buvo labai ap­ leista, be to, prie restoranų driekdavosi ilgos eilės. Lensoveto aktoriai juokaudavo: Ni pojest, ni pomytsia, no už pomolitsia... (Nei pavalgyt, nei nusipraust, užtat pasimelst...) Žodžiu, Vilniuj - net keturiasdešimt bažnyčių, o pavalgyti nėra kur. Paskui, kai jie nuvažiavo į Rygą, ten irgi buvo ne ką geriau, tik pilna ne bažnyčių, o kirpyklų. Artistai šai­ pydavosi: Ni pojesty ni pomytsia, no už pobritsia... (Nei pavalgyt, nei nusipraust, užtat nusiskust...) Taigi gražuolė Elva Lucenko su dukra ir šuniuku, labai simpatišku skočterjeru, apsistojo mūsų bute. Nors gyveno pereinamame kamba­ ryje, aktorė buvo labai patenkinta patekusi į mūsų šeimą, džiaugėsi vaišingumu. Teatro vyriausiasis režisierius Akimovas buvo apsistojęs kažin ko­ kiame apšnerkštame Vilniaus viešbutyje. Elvai Lucenko jo pagailo ir, 91

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

norėdama jam pagelbėti, ji kreipėsi į Baltušį. Šis pasikalbėjo su mūsų kaimynu Bikuličium iš gretimo namo, iš to prašmatnaus su bokšte­ liais, ir Bikuličius noriai užleido Akimovui geriausią kambarį savo bute. O Baltušis pakvietė Akimovą pietų ir jis kasdien ateidavo pas mus pietauti. Akimovas buvo gan kandus žmogus, toks ironiškai satyriškas tipa­ žas. Pas mus jam labai patiko, ypač kai mūsų Vanda „barščik gotovala“. Jis pasisiūlė nupaišyti mano ir mamos portretus. O piešė nuostabiai, neatitraukdamas rankos nuo popieriaus. Paskui Lensoveto teatras gastrolių išvyko į Rygą, o mudvi su mama - irgi ton pačion pusėn, į Dubultus, į TSRS rašytojų poilsio na­ mus Rygos pajūryje. Lensoveto teatro aktoriai Rygoje apsistojo dide­ liame tuščiame bute, ir mes su mama nuvažiavom pas juos į svečius. Tada jie ir sugalvojo pasiūlyti Mironaitei dalyvauti aktorių atrankoje į Leningrado „Lenkomo“ teatrą. Mums grįžus iš Rygos, Monika buvo išsiųsta į plėšinius šviesti dar­ bo liaudies - skaityti jiems poezijos ir prozos. Iš tiesų tai buvo tremtis, kurioje ji turėjo atgailauti už Ignatonio mirtį. Prieš Monikai išvažiuo­ jant, abu su Baltušiu nuvyko prie Ignatonio kapo, paskui graudžiai at­ sisveikino, nes nežinojo, ar kada bepasimatys - gal Moniką toj tremty paliks amžinai, gal Juozui kas negero nutiks. Laimė, po Volgogrado ir Saratovo užkampius šeši žmonės, tarp jų ir Mironaitė, malėsi tik du mėnesius - lapkritį ir gruodį, nors ir tie mėnesiai labai prailgo. Prieš pat Naujuosius Mironaitė laimingai grį­ žo namo ir negaišuodama nuvyko į Leningradą. Dalyvavo atrankoje, buvo priimta į „Lenkomo“ teatrą ir vėl pasijuto reikalinga.

IŠV A R Y T A S

IŠ

V IS Ų

P O S T Ų

Kaip jau rašiau, tie 1954 metai Juozui Baltūsiui irgi buvo nelengvi. Po antrojo Rašytojų sąjungos suvažiavimo jam teko palikti „Perga­ lės“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus krėslą. Sykiu neteko ir visų kitų pareigų. Oficiali versija - iš „Pergalės“, kuriai vadovavo devynerius metus, išėjo savo noru, dėl ligos, nes daktarai nustatė stenokardiją. Jam davė antrą invalidumo grupę, o iš tiesų išgrūdo dėl akiplėšišku­ mo per jau minėtą kinematografininkų suvažiavimą, kai jis iš tribū­ nos išrėžė: „Nusibodo juodint kunigus!“ ir dėl kitų susikaupusių jo „nuodėmių“. Baltušį pradėta „tarkuoti“ dar tada, kai jis tapo „Pergalės“ žurnalo atsakinguoju redaktorium. 1946 metais per Tarybų Lietuvos rašytojų visuotinį susirinkimą, vykusį Vilniuje spalio 1-2 d., laikraščio „Tiesa“ redaktoriaus pavaduotojas ir savaitraščio „Literatūra ir menas“vyriau­ siasis redaktorius Jonas Šimkus pasakė: Tuo tarpu LTSR Tarybinių Rašytojų Sąjungos vadovybė (pirmininkas drg. Petras Cvirka) iki šiol mažai darė, kad buržuazinių irprofašistinių minčių liekanos būtų išrautos iš rašytojų sąmonių, kad būtų pakeltas rašytojų politinis sąmoningumas. 93

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Rašytojų tarpe beveik visai nebuvo dirbamas idėjiniopolitinio auklėjimo irpersiauklėjimo darbas. LTSR Tarybinių Rašytojų Sąjungos organo „Pergalės“(atsak. red. drg. Juozas Baltušis) žurnalo idėjinis literatūrinis lygis labai žemas, žurnalo medžiaga tvarkoma bejokio plano, be nuoseklios linijos. Redakcija praleido Juozo Paukštelio romano ištrauką „Praeitis“, kurioje skelbiamos neteisingos, pesimizmu ir miesčioniškumu persisunkusios mintys.39 Skundė Baltušį ir komunistinio judėjimo dalyvis rašytojas Vladas Suchockis-Audronaša. Lietuvos rašytojų sąjungos valdybai jis rašė, esą Baltušis keletą mėnesių stalčiuje laikęs jo apysaką ir grąžinęs nesure­ daguotą, ir apskritai stalčiuose marinuoja apie 40 pjesių, kaip drama­ turgijos konsultantas kas mėnesį susišluoja 1800 rublių atlyginimą, už­ stojęs Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiąjį redaktorių Albiną Žukauską, draugėn sutelkusį „fašistą Keliuotį, jo brolį, fašistą Kiaunę, eserą Mėšlių, savo brolį Juozą Žukauską ir visokius pašlemė­ kus iš fašistinio ir antitarybinio lagerio“40. Žukauską, taip pat ir kitą Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiąjį redaktorių Drazdauską, Suchockis skundė todėl, kad tie nenorėjo leisti jo knygų. Ta­ čiau ir pats skundėjas Rašytojų partinės organizacijos buvo svarstytas ir baustas už alkoholizmą.41 Baltušis daug kam buvo įsiėdęs todėl, kad vis leptelėdavo „ko nerei­ kia“. Dar 1945 metais cenzūruojant jo pjesę „Gieda gaideliai“ piktinosi: „Man stato reikalavimus rodyti žmones su visiška proletarine praeiti­ mi. Tokius žmones reikėtų išgalvoti, nes gyvenimo tikrovė nėra tokia sklandi, kaip to norėtų kai kurie draugai.“42 Tokių „leptelėjimų“ buvo per visą Baltušio gyvenimą. Vytautas Pet­ kevičius, kalbėdamas apie vėlesnius laikus, atsiminimų knygoje rašė: Pamenu, Raseiniuose revoliucionieriai šventė kažkokį savojubiliejų. Visi apsilankė kalėjime. Staiga M. Šumauskas*grubiai pajuokavo: - Baltuši, ko tu čia atvažiavai?Juk tu kalėjime nesėdėjai. * Motiejus Šumauskas 1967-1975m. buvo LTSRAukščiausiosios Tarybos pre­ zidiumo pirmininkas.

Audros debesys

- Pasodink ir susilyginsim, - nepasimetė tas, o Motiejus paraudo lyg vėžys ir ėmė rašytojui pataikauti.43 1967 metais Baltušis į Rašytojų sąjungos susirinkimą atsinešė Aleksandro Solženicyno laišką, kuriame „Gulago archipelago“ au­ torius kreipėsi pagalbos į rašytojus, nes TSRS Rašytojų sąjunga jo negynė. Laiškas buvo išsiuntinėtas visiems TSRS Rašytojų sąjungos nariams, apie 6800 žmonių. Baltušis per susirinkimą pasakė, kad rei­ kėtų tą laišką apsvarstyti, bet jo žodžiai buvo sutikti mirtina tyla. Iš visų TSRS Rašytojų sąjungos narių tik 82 žmonės išdrįso palaikyti Solženicyną. Baltušis drauge su Avyžium, Banioniu, Inozemcevu, Maldoniu, Iva­ novu, Martinkum, Ozerovu, Petkevičium ir Sluckiu pasirašė po laišku „Gyveno Tolminkiemyje“, 1988 m. rugsėjo 14 d. išspausdintu Maskvoje leidžiamame savaitiniame leidinyje „Literaturnaja gazeta“. Tame laiške buvo prašoma grąžinti Tolminkiemiui senąjį pavadinimą: Lietuvis, sekmadienį susiruošęs pailsėti ar į ekskursiją, niekada nesakys „važiuoju į Čistyje Prudy“,o tik - „važiuoju į Tolminkiemį“. Mūsą sąmonėje gyvuoja tik toks šios vietovės pavadinimas. Tik toks jis susijęs su ten gyvenusiais ir dirbusiais kultūros veikėjais, tarp kurią pirmo ryškumo žvaigždė - Donelaitis. Mūsą atminty gyvas ne tik Tolminkiemis, bet ir Tilžė, Ragainė, Stalupėnai, Įsrutis. Deja, šiais laikais tą pavadinimą žemėlapiuosejau nerasi... Tačiau istorinė tiesa reikalauja, kad tie pavadinimai - paminklas šimtmečius čia gyvenusiems žmonėms būtą ne tik kasdienės kalbos realybė, bet ir taptą administracine realybe. Tolminkiemis ir oficialiai turi vadintis Tolminkiemiu. Kaliningradiečiai sutinka įamžinti didžiojo lietuvią poeto vardą, bet Čistyje Prudy siūlo pavadinti... Donelaičiu. Kodėl?Argi tai ne iškilmingas reveransas kūrėjui, užuot atkūrus atminimą, argi tai ne fasadinis retušavimas, užuot atstačius šventą istorinę tiesą?44 Labai apsigauna tie, kurie mano, jog Baltušis buvo paklusnus pras­ čiokas, aklai vykdęs visus partijos nurodymus. Ką jis galvojo iš tikrų­ jų, manau, kada nors paaiškės iš jo dienoraščių, kai tik juos bus ga95

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Įima publikuoti, bet vargu ar buvo toks naivuolis, kad nematytų, kas dedasi aplinkui, į kokius „kurortus“ keliauja nepaklusniausieji, vargu ar nesuvokė, kada išmintingiau garsiai parėkauti „už partiją“, o tyliai daryti savo. Aktorius Laimonas Noreika pasakojo tokią istoriją. Kartą ant laiptų jis susitiko iš poliklinikos išeinantį Baltušį. Tas paklausė, ko Laimonui prireikė pas gydytojus. Sužinojęs, kad užsikirto ausis, pasakė: „Neik, niekur neik, labai patogi liga. Nori - girdi, nenori - negirdi.“

G e l e ž i n i a i r e i ka l a v i ma i

„Tarybinis rašytojas stengiasi rašyti gerai, meistriškai ne tik dėl to, kad jis negali nerašyti, bet dėl to, kad savo kūrybos darbu jis giliai suinte­ resuotas paveikti visuomenę ta linkme, kuria mus kreipia partija“45, tokius kūrėjo uždavinius nurodė Jonas Šimkus, „Pergalės“ vyriausiasis redaktorius, pakeitęs Baltušį. To buvo reikalaujama iš visų, taip pat ir iš Baltušio. Rašytojų (ir apskritai menininkų) gyvenimas Stalino valdymo me­ tais, o ir vėliau dėl cenzūros buvo labai suvaržytas - turėjai nuolat galvo­ ti, ką rašai ir ką sakai. Rašytojai veržėsi tapti Rašytojų sąjungos nariais, nes tai garantavo tam tikras privilegijas - galėjai gyventi iš honorarų, ypač jei būdavo leidžiami „Raštai“ ar kūrinių serijos, galėjai gauti val­ dišką butą, ilsėtis rašytojų poilsio namuose. Tačiau už tai buvo reikalau­ jama šlovinti tarybinę santvarką. Kūrėjai privalėjo informuoti Rašytojų sąjungą apie savo darbus, išklausyti daugybę priekaištų bei pamokymų, šimtąsyk perrašinėti kūrinius, apkaišioti juos lozungais. Be to, prie Ra­ šytojų sąjungos sudaryta komisija vykdė griežtą rašytojų atranką: pri­ imti kūrėją į Rašytojų sąjungą ar nepriimti, palikti nariu ar išmesti. Lite­ ratūros kritikams, Valstybinės grožinės leidyklos, laikraščių bei žurnalų vadovams tekdavo laviruoti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. 97

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Humanitarinių mokslų daktarė Elena Baliutytė straipsnyje „Soviet­ mečio lietuvių literatūros kritika kaip socialinis reiškinys“ rašo:

Nerašyti būti apšauktam „tyleniu‘buvo pavojinga, nes tai traktuota kaip atviras priešiškumas valstybės politikai; kita vertus - rašyti taip pat reiškė ne ką mažiau rizikuoti. Štai Vincas Mykolaitis-Putinas, 1950 m. išleidęs poezijos rinkinį „Sveikinu žemę“irpatekęs į patį kovos su buržuaziniu nacionalizmu sūkurį, 1952-aisiais vos nebuvo pašalintas iš Rašytojų sąjungos. Jį jyperanketizuojant“Antanas Venclova ir Kostas Korsakas (Rašytojų sąjungos valdybos nariai) kalbėjo, kad V Mykolaičio-Putino kūrybinė veikla ir apimties, ir kokybės atžvilgiu nėra patenkinama. Gelbėti padėtį ėmėsi Juozas Baltušis; posėdžio protokole rašoma: „Drg. J. Baltušis pažymi, kad V. Mykolaitis-Putinas yra padaręs nemažai klaidų, tačiaujis yra stambus rašytojas, ir mes turime surasti būdąjam padėti.“ Būti pašalintam, žinoma, buvo daug blogiau, nei visai nebūti buvusiam: tai iš karto reiškė politinį kaltumą ir galėjo turėti įvairių pasekmių - iki atsidūrimo išvežtinųjų sąrašuose irfizinių represijų. Stalinizmo laikais 81 lietuvių rašytojas buvo kalintas ir deportuotas.46 Prie Rašytojų sąjungos buvo įsteigti vakariniai marksizmo-leniniz­ mo universitetai, kuriuos buvo privalu lankyti. Baltušis ir Mironaitė taip pat mokėsi marksizmo-leninizmo tiesų. Mama marksizmo eg­ zaminą išlaikė puikiai, o Baltušiui 1950 metais per vieną susirinkimą buvo prikištas nepažangumas: „Blogai mokosi ir partiniai rašytojai. Drg. drg. J. Baltušis, A. Gudzevičius, V. Suchockis turi tik po 1įskaitą, T. Tilvytis, V. Grybas - po 2 įskaitas.“47Žinoma, Mironaitė niekada aklai nepritarė tarybinės santvarkos ideologiniams standartams, ypač po Stalino mirties leido sau kritikuoti lietuviškos dramaturgijos pasta­ tymus - meninę formą, vaidybos štampus. Kritikuoti politikos ji ne­ drįso, tačiau daugelį dalykų vertino kitaip negu valdžios buvo nustaty­ ta. Vis dėlto jiedu su Baltušiu manė, kad praūžus baisiam karui maža Lietuva, esanti tarp dviejų gigantų, negali būti savarankiška, kad jai tenka rinktis iš dviejų blogybių. Ir geriau yra būti rusų valdžioje negu vokiečių, nes vokiečiai žadėję užkonservuoti mūsų kultūrą ir uždary­ 98

Audros debesys

ti ją muziejuose, vokiečių kalbai suteikti valstybinės kalbos statusą, o rusai įstatymais pripažinę lietuvių kalbą. Nors dokumentacija rašoma rusiškai, vis dėlto gyvuoja lietuviškos mokyklos, lietuviškas universi­ tetas, teatrai, spauda. Žinoma, Baltušis toli gražu nebuvo šventas, irgi „patvarkydavo“ ir auklėdavo kitus, ypač kalbant apie ideologines pažiūras. Vadovauda­ mas „Pergalei“, savo darbo kabinete jis ir parėkaudavo, ir kumščiu j sta­ lą padaužydavo. Kartais būdavo labai kategoriškas. Mokėjo taip įgelti, kirsti priešininkui, kad tas dar ilgai negeru žodžiu minėdavo Baltušį. Jo priešu pamažu pasidarė Mykolas Sluckis, suprantama, ir Mieželaitis buvo nedraugiškai nusiteikęs. Atšilimo metais jie prikišo Baltušiui per uolų atsidavimą komunistų ideologijai, kad iš literatūros stūmęs tuos, kurie galvojo kitaip. Rūstauti ant Baltušio tikrai buvo už ką. Tarkim, 1951 metų rugsėjį per atvirą partinį susirinkimą, dalyvaujant 40 nepartinių rašytojų ir 7 partorganizacijos nariams, jis kritikavo poetą Eugenijų Matuzevičių:

Oštai E. Matuzevičius rodo mums seną senuką bitininką savo sodelyje: Pradžiūvusių taku ateinajis Pasveikint bičiųpirmo išskridimo. Sujuo drauge - sūnaitispaauglys, Kuriam ir įdomu, ir baimė ima... Toliauautorius nusišneka iki visiškų absurdų, kur bitininko lūpomis šitaip kalba apie bites: - Okaipgi?Čia, sūnaiti, irgi kolektyvas. Lyginti kolektyvinę santvarką, kolūkiečių darbą su bičių kelmo gyvenimu - tai reiškia neturėti elementarinės nuovokos apie naująjį socialistinį gyvenimą, tai reiškia šmeižti kolūkinę santvarką. Opaskui ištisai Sibiras, Sibiras... Pats tų metų tonas lygpristigęs džiaugsmo to V. Montvilos, S. Nėries, P. Cvirkos džiaugsmo. O būtų gerai vieną kitą šviesesnį štrichą rasti.'02 194

Liaudies rašytojas

Stepšiui antrino knygų leidybos redaktorius ir užsienio grožinės li­ teratūros vertėjas Stasys Sabonis: Skaityti apysaką buvo labai malonu. Stilius, kalba. Kalbant apie 1940 m. išvežimus - pritariu J. Stepšiui. Tokios detalės, kaip „sugrūdo į prekinius vagonus“arba Kaulakio paveikslas, tikrai užklius.103 Žinoma, Baltušis nepasidavė, jis visada mokėjo atsikirsti ir apginti savo tiesą. Sėdėjo, klausėsi, nieko neužsirašinėjo. Paskui pasakė: Labai džiaugiuosi, kad toks pasitarimas įvyko, kad draugai parodė tiek kantrybės, viską paskaitydami, susižymėdami. Sutinku su J. Stepšiu, kad apysakos antroje dalyje viskas darosi konspektiška. Turiu pripažinti, kad apie 1940 m. rašiau su didžiausiais prieštaravimais. Gal visą tų žiaurumų galima parodyti mažiau. Prekiniai vagonai vis dėlto buvo. Atsiveria langelis, ir iškrenta kūdikio lavonas... Miršta seneliai... Pajusti tą pusiausvyrą ir išgriebti istorinę tiesą - ne taip lengva, ypač kai emocijos daužo į šalis, trukdo susikaupti. Kai atsisėdi ir rašai, viskas eina savaime.'04 Pats Baltušis laiškuose guodėsi, kad rašyti „Juzą“ sekėsi sunkiai, kad dirbo priešokiais. Sakė savo herojaus Juzos neidealizuojąs, nestatąs jo pavyzdžiu kitiems, o tik parodąs, kad buvo ir tokių žmonių, tokių li­ kimų. Ir taisė jis tą kūrinį kelis kartus, galiausiai net atsiėmė iš „Vagos“ leidyklos ir perrašė pabaigą, kuri jam vis regėjosi netikusi, ne taip išsa­ kyta. Žodžiu, pats sunkino sau gyvenimą. Labai sunkiai man eina, brolau. Įsitikinau: juo toliau rašau, juo stipriaujaučiu, kad nebemoku rašyti. Kankinuosi prie kiekvieno sakinio, ojau tas darbo lėtumas - viešpatie, viešpatie! Gabesnieji per tiek laiko po kelis tomus išvaro, paleidžia į žmones, o aš stenu, stenu. Įdomiausia, kad paskui žmonės skaito ir šneka: „Ale kad lengvai rašo, kad lengvai!“Norėčiau ašjiems palinkėti šito lengvumo!'05

195

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

1979-ųjų balandį „Gimtajame krašte“ buvo išspausdinta ištrauka iš „Sakmės apie Juzą“ ir trumpas interviu su septyniasdešimtmetį šven­ čiančiu liaudies rašytoju. Baltušis kalbėjo: „Sakme apie Juzą“norėjau pasakyti savo skaitytojams, kad visoje Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, nėra ir negali būti tokios vietos, tokio kampelio, kur galėtum pabėgti pats nuo savęs, o visų pirma nuo žmonių. Gyvenimo įvykiai, istoriniai pakitimai visur tave atras, įsuks į bendrų verpetų, privers gyventi bendru savo tautos ir visos žmonijos gyvenimu, kaip irprivalu gyventi kiekvienam mūsų. Šito nesupratus, - žmogaus laukia neišvengiama tragedija. Norėčiau darpridurti, kad „Sakmė apie Juzų“- tai mano atsisveikinimas su nueinančia Lietuva, jos žmonėmis. Nepasakysiu, kad labai jau smagus šis atsisveikinimas. Buvo ano meto Lietuvoje daugjuodo vargo, rūpesčių, nevilties, tačiau buvo ir dauggero, o kas svarbiausia - buvo nuostabūs, taurūs, valingi, jokiose audrose nelinkstantys ir tuo pat metu paprasti žmonės. Labai mylėjau tuos žmones, stipriai pasigendujų, išėjusių negrįžtamai, palikusių mus baigiančius retėti vyresniosios kartos atstovus. Ir mylėjau ano meto Lietuvą nė truputėlio ne mažiau, kaip myliu dabar naujų, tarybinę, nepalyginamai šviesesnę, laimingesnę. Abi jos susiliejo man širdy neatskiriamai.106 Vartau aktoriaus Laimono Noreikos dienoraščius „Vidurnakčio už­ rašai“ ir tiesiog regiu aprašytą vaizdą. Noreika rašo: Sutikau J. Baltušį prie mūsų namų vartelių. Jispradėjo pasakoti, kad sužinojęs, jog centriniame knygynejau yrajo knyga. „Nueinu, sako, prie knygyno - eilė, manau, gal kokia knyga užsakinėjama, ir noriu įeiti pro duris, bet kažkas rėkia: kur einat be eilės?Paaiškinau, kad „Sakmė apie Juzų“man rūpi, o iš eilės rėkia: mums visiems „Sakmė“ rūpi. Kažkas pažino mane, sako: tai autorius, tegu eina, - taigi parsinešiau portfelį knygų. “Aš sakau, kad ir man reikia paskubėt, gal dar neišpirko, o Baltušis: neik, aš tau užrašysiu ir atnešiu. Atsisveikinom. Popusvalandžio uždusęs įbėga Baltušis, atneša knygų. Aš atsiprašinėju, kodėl varginasi, pats būčiau užėjęs, ojis: 196

Liaudies rašytojas

ėjau į miestą, ne specialiai pas jus užėjau, pakeliui. Užrašė knygą. Pasakoja, kadjo knyga „Su kuo valgyta druska“turguje spekuliantų buvopardavinėjama po 25 rublius. Ir visą pakilų, spindintį išlydėjau: žiūriu, kadjis visai ne į miestą eina - pasuko atgal į namus. Skambinu Monikai, atsiprašinėju, kad taip išėjo - J. Baltušis bėgiojo, kol atnešė man knygą, aš pats galėjau užeiti, nemaniau, kad taip staiga atneštų. Monika juokiasi: ką tu, sako, jam malonumas, išėjo nauja knyga, nenustygsta vietoj. Aš ta proga nupirkau tortą, bet negaliu ramiai atsisėsti ir išgerti arbatos kartu - vis bėga, neša knygas draugams, pažįstamiems.107 „Sakmė apie Juzą“ išėjo 1979-aisiais, po metų Baltušiui buvo paskir­ ta valstybinė premija, skirtas erdvus butas Donelaičio gatvėje. 1981-aisiais „Juza “ tapo skaitomiausia metų knyga. Ji buvo išversta į rusų kalbą, ištrauka išspausdinta Rusijos literatūros ir meno žurna­ le „Družba narodov“, paskui Maskvoje išleista ir knyga. Žinomas li­ teratūros kritikas Leonidas Terakopianas, ilgametis žurnalo „Družba narodov“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, asmeniškai pažinojęs Juozą Baltušį, 2007 metais taip rašė apie dieną, kai Maskvoje tik ką išėjo „Sakmė apie Juzą“: Tokia proga atsiimti signalinių egzempliorių pas mus į redakciją iš Vilniaus atvyko pats iškilmių kaltininkas. Ir ne tuščiomis rankomis, o nešinas milžinišku tortu, primenančiu medį, apstulbinusiu mašininkes ir korektores. Čia tuoj tostai ir aikčiojimai, ir būtinai šampanas - juk šitoks kulinarinis šedevras! Tiesiog akivaizdi iliustracija gudriosfrazės, kadaise paleistos šaipoko Maksimo Rylskio: „Kai girdžiu sakant „tautų draugystė“, ranka pati siekia stikliuko. “ Turbūt tokia atmosfera - nerūpestinga, linksma, smagi - tąsyk pas mus ir buvo. Tačiau buvo ir šis tas daugiau. Ir ne šis tas, o kai kas ypatinga. Tarkim, korektorių kambaryje nelauktai stojusi tyla, kada rašytojas Baltušis prabilo apie savo redaktorę Tatjaną Arkadjevną Smolianskają. Apie tai, kaip kantriai, atsargiai, taktiškai ji redagavojo knygos vertimą, kaip atidžiai žiūrėjo, kad nesikartotų tos pačiosfrazės arba kad sakiniai neliktų bejausmiai. 197

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

„Gailiuosi, paskubėjau, pats nesužiūrėjau rašydamas, - pyko ant savęs Baltušis. - Ačiū, kad pastebėjot, būtinai atsižvelgsiu. - Irjau dėkingai: - Štai ką reiškia, kai redaktorius - ne tik redaktorius, bet ir autoriaus bei vertėjo bičiulis. “ Pridursiu, jog tai nebuvo tiesiog mandagybės. Rašytojas iš tikrųjų buvo nepaprastai reiklus sau. Nė trupučio nenustebau, kai vėliau perskaičiaujo žodžius: „Aš niekada nebuvau patenkintas savo „Sakme apie Juzą“,ypačpabaiga. Romanas lietuviškai buvo išleistas šešis kartus, ir šešis kartusjį vis taisiau. Leidžiant septintą kartą, vėl buvau nepatenkintas, kad knyga netobula. Taip atsirado septintas „Sakmės apie Juzą“pabaigos variantas.“ Po kelių mėnesių gavau Baltušio laiškelį, kuriamejis rašė apie vizitą į mūsų redakciją - prisiminė mūsų pokalbius, ir apie mane parašė keletą eilučių, nes „Literaturnaja gazeta“publikavau straipsnį apiejo romaną. Laiškelyje buvo ir mano ausiai mielų pagyrų, kad supratau, kąjis norėjęs tuo savo kūriniu pasakyti, kas svarbiausia Juzos charakteryje, jo gyvenime. Tačiau patys brangiausi, patys vertingiausi man buvojo žodžiai irpamąstymai apie kritikos, tyrinėjančios daugiatautę literatūrinę kūrybą, misiją, apie tai, kaip svarbu įžvelgti lietuvių, latvių, estų rašytojų kūrinių specifiką, kaip svarbu pajusti nacionalinį lietuvio charakterį, nacionalinį gyvenimo koloritą. Tomis jo mintimis labai džiaugiausi. Todėl, kadjos sutapo su paties žanro principais: saugoti tai, kas nepakartojama, įžvelgti po visuotinėmis tendencijomis slypintį unikalumą ir nacionalinį braižą. Oi nepaprastas, oi koks nepaprastas žmogus buvo Juozas Karlovičius! Tasjo neva naivumas toks apgaulingas. Atlapaširdis, bet nieks pro ausis nepraslys. Ir kieto būdo. Spynelė su šešiais užraktais. Tokia ir visajo proza. Ir „Parduotos vasaros“,ir „Sakmė apie Juzą“- tipiškos sagos apie valstiečius, vienas kitą keičiančių ikikarinių ar karo metų įvykių kronikos. Lyg ir nesudėtingi tie kaimo vaizdai, bet atidžiau pažvelgus -juk tai apie šalį, apie liaudį, apie Lietuvą irjos istoriją, kai kasdienybės rakursas virstafilosofiniu rakursu. Pati tikriausia nacionalinė organika. Susitapatinimas su miškais, pievom, laukais ir kaimais, dialogas su Žemaitės, Cvirkos, 198

Liaudies rašytojas

Vaižganto, Krėvės, Borutos tradicijomis ir su pradžių pradžia - su nemirtingais Donelaičio „Metais“. Juozas Baltušis niekada nebuvo literatūrinių madų vėjų košiamas. Jis išprigimties - tradicionalistas. Jo stichija - ne narkotinė absurdo poetika, bet pačios tikrovės absurdiškumas. Visa Baltušio kūryba - apie pasirinkimų. Suvoktų, įpareigojantį, kartais skausmingų, bet neišvengiamų. O topasirinkimo kriterijus teisingumas. Ne sėkmės karjeroje arpinigų troškimas, toks priimtinas šiuolaikiniams padėties valdovams, opastangos, kad žemėje būtų daugiau žmogiškumo, kad galimybių turėtų ne tik išrinktieji, bet ir nesupratingas piemenėlis, ir kalvis Poviliukas, ir juodų vargų vargstantis Juzos brolis Adomas, o irjis pats, Juza. Juk teisingumas ir žmogiškumas rašytojui - tai lygiaverčiai sinonimai. Jie - būtina harmoningos asmenybės sųlyga. Ankstesniais laikais tai būtų pavadinta socialistiniais idealais. Teisybė, šiandien žodis „socializmas“kelia įtarimų. Labaijau nedera su nesutramdomu nuosavybės garbinimu. O tokios visa ko permainos rašytojui buvo didelis sukrėtimas. Ir ne tik psichologinis. Kitaip nei daugelis kolegų, Baltušis nieko neišsižadėjo. Priešingai, atkakliai gynė savo pažiūras. Ir ne dėl to, kad užsispyręs. Tiesiog įsitikinimai jam nebuvo turgaus prekė, smulkus pinigas. Baltušis, lygiai kaip irjo Juza, nuo vaikystės priprato prie vargo irjo nebijojo. Ne šiaip sau Baltušis autobiografijoje rašė, kad rašytojo, kaip ir žvalgo, gyvenime nėra vietos kompromisui su sąžine nei dvejonėms, nei mintims apie savopaties gerovę ar karjerų. Dabarjau politinis kvapelis aplink šių paniekintų pavardę išsisklaidė. Laužai baigė liepsnoję ir Baltušis vėl grįžta pas skaitytojų kaip nacionalinis klasikas, kaip visos tautos turtas.'°*

J uza p r a b i l o p r a n c ū z i š k a i

Baltušio kūriniai jau seniai buvo įtraukti į mokyklines programas, ro­ manas „Parduotos vasaros“ išverstas į rusų, baltarusių, latvių, ukrai­ niečių, tadžikų ir armėnų kalbas, „Su kuo valgyta druska“ - į rusų kalbą, „Sakmė apie Juzą“ - į rusų, čekų kalbas, o 1988 metais Baltušis džiaugėsi, kad vertėja Denise Yoccoz-Neugnot bebaigianti versti „Sa­ kmę“ į prancūzų kalbą. Prancūzijoje kūrinys sulaukė didelio susidomėjimo, pirmieji trys knygos tiražai buvo tuoj išpirkti, kartota ir ketvirtą kartą. Susidomė­ ta ne tik pačiu kūriniu, o ir apskritai Lietuva, lietuvių tauta. „Sakmė apie Juzą“ buvo apdovanota prestižine Prix du Meilleur Livre Etranger* premija, skiriama už Prancūzijoje išleistą geriausią metų užsienio au­ toriaus knygą**. „Lietuvių rašytojo kalba ir stilius prancūzų skaitytojams paradok­ saliu būdu leidžia patirti jų pačių kalbos turtingumą, vaizdingumą ir grožį, gerokai primirštą šiuolaikinėje literatūroje“109, - yra sakiusi mokslininkė, prancūzų literatūros tyrinėtoja Genovaitė Dručkutė. * Šią premiją yra gavę Marijus Vargas Liosa, Garsija Markesas, Kobo Abė, Giun­ teris Grasas, Heinrichas Belis, Nikas Kazanzakis ir kt. ** 2008 m. ji buvo pristatyta ES šalių apžvalginiame renginyje Strasbūre. 200

Liaudies rašytojas

Anot lietuvių literatūros kritiko, Lietuvos rašytojų sąjungos leidy­ klos vyriausiojo redaktoriaus Valentino Sventicko, sensacija jau vien tai, kad prancūzai, kurie garsėja ne tik kaip gastronomijos, bet ir kaip literatūros gurmanai, į savo kalbą verčiantys ne itin daug užsienio li­ teratūros kūrinių, o jei verčiantys - tai tik pasaulinio garso šedevrus ir rinktinę literatūrą, išsivertė lietuvių autoriaus kūrinį. „Oto, kad knyga taip pašėlusiai perkama, jau niekaip neįmanoma paaiškinti.“"0 Rašytojų sąjungos leidykla jau po Baltušio mirties 2007 metais pa­ kartotinai išleido „Sakmę apie Juzą“. Paskutinėje savo knygoje, išleistoje 2008 metais, rašytojas Vytautas Petkevičius taip rašė: Juozą Baltušį irjo kūrybą nustojo persekioti tiktai tada, kai iš Paryžiaus atėjo žinia, kad už „Juzą“velioniui suteikta prestižinė pasaulinė premija už talentingiausiai pavaizduotą paprastą žmogų. Man ir šiandien Juza išliekapaties tikriausiopatrioto ir žmonių mylėtojo etalonu. Jame - visa Juozo Baltušio pasaulėžiūra.'"

Si lke p er vei dą .

Rašant šią knygą man į rankas pakliuvo 2010 metais išspausdintas straipsnis „Rašytojo mauzoliejaus apmatai Juozo Baltušio dokumen­ tinėje prozoje ir apysakoje Sakmė apie Juzą“."1Perskaičiau ir nustebau. Oi ne, regis, dar nebaigė liepsnoti laužai, apie kuriuos kalbėjo Terakopianas. Pasitelkusi vingriai painią kalbą, straipsnio autorė vaizduoja Baltušį kaip režimo tarną - neva jis tapatinosi su tautos vedlio vaizdiniu ir visą gyvenimą „siekė susipaminklinti“. „Paties Baltušio - partinio lyderio - žargonas ir agitatoriškas akty­ vumas iškalbingai angažavo jį valdovo pozai netgi komunistų nevil­ ties metais jam dar neįstojus į KP“3“, - rašo straipsnio autorė, Baltušio laiškuose ieškojusi „bent kiek žmogiškesnio, po partinio darbuotojo kauke mažiau besislepiančio rašytojo atvaizdo“, bet taip to atvaizdo ir neradusi. Kaip vienas iš argumentų, patvirtinančių rašytojo troškimą susipaminklinti, pateikiama Baltušio meilė silkei, aprašyta romane „Su kuo valgyta druska“ - esą Baltušis tik dangstęsis prasčioko įvaizdžiu, nors pats save laikęs partijos vietininku žemėje: „Pasakodamas apie staliaus pameistrio pertraukas ruošiant ąžuolą Kupiškio bažnyčios al­ toriui, Baltušis išpažįsta „meilę“ silkei ir klasinę neapykantą tortui „iš202

Liaudies rašytojas

tvirkėlių maistui““4, - rašo straipsnio autorė ir čia pat pateikia ištrauką iš Baltušio romano, tik nukirpusi pradžią, kur kalbama apie to gardžiavimosi silke priežastį. Aš čia pateikiu neiškupiūruotą: Dabar kiekvieną rytą traukiau iš Kalnelioper visą Kupiškį pas meistrą, pakeliui nusipirkdamas silkę, keptą tešloj, kurią ir suvalgydavau, meistrui pietą išėjus, sėdęs čiapat ant skiedrą ir drožlią. Ir buvo tai silkelė, kad ir dabar, šitiek metą praėjus, nuo vienos tik minties apieją bėga man seilės burnoj, ir noriu ašjos kaipjokio kito skanėsto pasaulyje. Kartas nuo karto nesibaigiančią savo kelionią metu nusiperku ašją kokios nors geležinkelio stotelės bufete arba irperono kioske ir slapta nuo apsišvietusią žmonią, galinčią atpažinti mane, tykiai suvalgau skverelyje ant suoliuko, tokią švelnią, minkštai įsisupusią į gelsvą tešlą, nužvilgusią aliejum, kiekvieną kartą pasidžiaugdamas, kad buvau gi ašjaunas ir kad šita švelniausia iš visą kvapūnėlė tiek daugpadėjo man obliuojant meistro Jakučio ąžuolus, gręžiant irprakalantjuos, o dabar kiekvieną sykį nukelia vėl į tas dienas, žadina man gražią prisiminimą apie žmones, kuriuos pažinojau, mylėjau, kai kurią ir nekenčiau, dabarjau daugelį praradau, nulydėjau ten, kur nulydės su laiku ir mane patį...“5 Toliau straipsnio autorė pateikia dar vieną citatą iš Baltušio knygos „Su kuo valgyta druska“ ir taip ją pakomentuoja: Baltušio demonstruotas prieraišumas kukliai buičiai anaiptol nereiškiajį užėmus pranciškonišką pozą. Jis skelbėjėgos, valios pirmenybę, netgi neapykantą silpnajam, palūžusiam žmogui: „Gailus visas. Ir kaip tik todėl nebuvo man gailajo, tikpikta. Nekenčiau visko gailaus, graudaus. Šitos neapykantos, beje, neatsikračiau ir vėliau. Niekad nesigailėjau gailią žmonią. “n6,"7 Atsiverčiau ir aš tą romano puslapį. Pasidarė smalsu, kokį gi vargše­ lį straipsnio autorė taip gina. Ogi štai - Stasį Fursą, išdaviką, įskundusį savo draugus (beje, žodis „gailus“ reiškia: „slidus, piktas“11*ir Baltušio, matyt, tyčia pasirinktas dėl žodžių žaismo - „gailus, gaila“, nors buvo 203

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

galima pasakyti ir „apgailėtinas“). Iš žemiau pateiktos citatos aišku, apie kokį „palūžus) žmogų“ romane kalbėjo Baltušis: - Tu sujuo nelabai, - sušnabždėjo man į ausį Vincas Stanys, mano metų pusbernėlis, tiktai ne samdinys, o kartu su broliu ir motina dirbęs „išpusės“Paketurių ūkininko našlio Saplio žemę. - Verčiau pasisaugok. -O ko? - Tau Albinas argi nieko nesakė? Nežinojau, kąjam pasakyti, tada Vincas pasižiūrėjo į mane. Buvojis aukštoko ūgio, plačiai išsidraikiusiais garbanotais plaukais, kurių smarkiai pavydėjaujam, kampuotų rankų, siaurapetis, o žiūrėjo šviesiai, šypsodamasis. Grįžtelėjo vienon pusėn, paskui kiton, palinko arčiau, tykiai pasakė: - Taigijis Albiną pasodino. Jis ir Kanapė. Abu. - Fursas? Kas tau sakė? - Ir Gaidamauską Justiną. - Tu tikrai žinai? Kas tau sakė? - Ir ne tiktai tuos du. Daugelį skundė Fursas. Sako, kratose dalyvavo. Žmonės matė, žino. Tuščiai jie nekalbėtų.'19 Na, o rakinėdama „Sakmę apie Juzą“ autorė rašo: Vyresniosios kartos literatūrologas ir rašytojas Vytautas Martinkus Baltušio Sakmė apie Juzą leidimą (2007) pratarmėje palaimino tolerancijos ir susitaikymo dvasia. Taijau nebe žaidybinis objektyvuojantis požiūris, o tolerancija su kraujo prieskoniu. Tai kilnumo pozicija, apmokėta paties Martinkaus iškęsta kūrybos melagingumo-nebylumo žaizda.'20 Rašytojui Baltušiui iš tikrųjų galima daug ką prikišti - socializmo idealizavimą, ūmų charakterį, tiesmukiškumą. Bet užvožti per veidą silke kaip argumentu... Sakyčiau, keistas argumentas - labai jau slidus. Ką padarysi, buvo tokių, kurie Baltušio knygas metė prie jo buto durų, turbūt ir ateity atsiras tokių, kurie, pasiėmę didinamąjį stiklą, 204

Liaudies rašytojas

vartys Baltušio kūrinių lapus, tarp eilučių ieškos rašytojo lyg kokio va­ balo, kad galėtų pritrėkšti sunkiu mokslakalbės kumščiu. Laiške seseriai Marytei 1990-ųjų liepą Baltušis rašė: Na, o klaidingą nuomonę susidaryti apie mane dabar ne taip jau sunku, tereikia tik bent mažiausia prasme patikėti tiems vargšams tauškaliams, kurie nūnai paleido liežuvius, nebodami nei atsakomybės už savo pasakytus žodžius, nei pagarbos patiems sau. Tegujiems viskas gerai sekasi. Praeis dar kiek laiko, irpamatys visi, kas buvo teisus, o kas klydo ir klaidino kitus. Man atrodo, ne taip jau ilgai laukti beteks.12' Sykį Baltušis pasakė: „Vargšai literatūros kritikai. Jie visiškai nesu­ pranta, kad neužtenka vien tik perskaityti tekstą, kad dar reikia sugauti šviesos šaltinį, sklindantį iš vidaus.“ Manau, jei Baltušis ir statė mauzoliejų, jei ką ir kėlė ant pjedestalo, jei kam ir meldėsi, ką ir „paminklino“, tai tiktai juos - mūsų žmogų ir lietuvišką kaimą, be galo mylimus ir branginamus. Pats jis apie tai 1984 metais kalbėjo šitaip: Rašydamas „Sakmę“,suvokiau, kad šį kartą rašau ne apie atskirą žmogų, jo gyvenimą, oprivalau perjį pasakyti kai ką daugiau, visų pirma atskleisti lietuvių nacionalinį bruožą: jų nepalaužiamumą. Reali gyvenimo tikrovė tvirtai įrodė man, kad lietuvis niekur nepalūžta, visada išlieka žmogumi. Turiu pridurti, kad „Sakme apie Juzą“taip pat norėjau pasakyti atsisveikinimo žodį senajam Lietuvos kaimui, nebegrįžtamai nueinančiam į praeitį. Ir tarti šį žodį švelniai, su didžiuliu dėkingumu už tai, kas buvo gerojame.'22 Beje, 1979 m. gruodžio 3 d. Juozo Baltušio sudarytame testamen­ te nurodyta: „Laidoti mane be iškilmių, vainikų, prakalbų, muzikos. Ant mano kapo paminklo ar antkapio nestatyti. Apsiriboti paprasta marmurine lentele, įrašius į ją mano vardą, pavardę, gimimo ir mirties datas.“

Ats tumtas i s

1988 metai buvo labai svarbūs Lietuvai. Lapkričio 5dieną „Literatūroje ir mene“ paskelbtas Lietuvos TSR kūrybinių sąjungų bendro ataskaiti­ nio partinio susirinkimo nutarimas, priimtas Vilniuje 1988-ųjų spalio 27 dieną. Jame yra tokios eilutės: Lietuvos TSR kūrybinių sąjungų bendras atviras partinis susirinkimas „Ideologija ir kultūra“visapusiškai apsvarstė ideologinę ir kultūrinę situaciją respublikoje. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, priėmusį programą, įstatus ir išrinkusį vadovaujančius organus, susirinkimas vertina kaip istorinės reikšmės įvykį. Tiesioginė suvažiavimo transliacija tapo viešumo irpliuralizmo pamoka. Dabar visiems mums - komunistams ir nepartiniams - būtina konsoliduoti žmones, imtis konkrečių darbų.'23 To paties numerio aštuntame puslapyje išspausdinta ištrauka iš Baltušio romano „Sakmė apie Juzą“, kitame numeryje - tęsinys. Ten, po tekstu, yra ir prierašas: R S. Honorarą skiriu paminklo stalinizmo aukoms statybai.'14 206

Liaudies rašytojas

Kai TSKP generaliniu sekretorium tapo Michailas Gorbačiovas, pa­ sidarė laisviau kvėpuoti. Ėmė atsikurti partijos. Aš labai domėjausi Lie­ tuvos socialdemokratų partijos atgimimu, o jai atsikūrus, įstojau į tą partiją. Amerikoje ji egzistavo kaip Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, kuriam vadovavo Steponas Kairys, inžinierius, profesorius, Vasario 16-osios akto signataras. Patėvis pasveikino mane, įstojusią į LSDP, paskui paminėjo Steponą Kairį, kurį jaunystėje pažinojo, nes Kairys ateidavo į spaustuvę patarti dėl įrenginių. Pasakojo, koks dalykiškas ir darbštus buvęs Kairys, ga­ bus inžinierius, nepaprastai tolerantiškas spaustuvės darbininkams. Tais pat metais mirė mamos pusbrolis Stasys Mironas. Per laidotu­ ves Baltušis pasakė kalbą, kuri visus pritrenkė. Atvirai kalbėjo, jog Mi­ roną ištrėmė vien už tai, kad buvo paprastas kaimo mokytojas ir turėjo žemės, nors niekuo nenusikalto prieš valdžią. Jis kaip katorgininkas Sibire kirto mišką, o kai pagaliau grįžo į Lietuvą, valdžia jam neleido įsikurti Vilniuje, neleido dirbti mokytoju. Jis buvo apgyvendintas Ga­ linoj, keliolika kilometrų už Vilniaus, o dirbo paprastu zootechniku kolūkio fermoje. Šis doras ir tiesus inteligentas mirė taip ir nesulaukęs išteisinimo. Pasakodamas apie Mironą Baltušis kalbėjo, kad valstybė nepagalvojusi trėmė žmones ir naikino inteligentiją. Tokia drąsi kalba visiems padarė įspūdį. 1988 metais laiške anūkei Akviliai Baltušis rašė: Dabar Lietuvoje, kaip visoje Tarybų Sąjungoje, prasidėjo dideli persitvarkymai, atsirado daug naujo, didesnė nepalyginamai žodžio ir spaudos laisvė. Po visą Lietuvą vyksta didžiuliai mitingai. Žmonės ieško būdų, kaip greičiau pakelti gyvenimo lygį, sulaukti šviesesnių dienų. Daug kasjau įvyko. Manau, toliau bus dar šviesiau. Ašper savo senatvę mitinguose nedalyvauju, jau atkalbėtos mano dienos, bet visur kitur aktyviai paremtu persitvarkymo reikalus.,2S 1979 metais režisierius Rimtautas Šilinis sukūrė dokumentinį filmą „Kine - Juozas Baltušis“. Filme Baltušis pasakojo, kaip per karą jis at­ sidūrė Rusijos gilumoje, kaip dirbo kolchoze, kaip, staigiai užėjus šal­ čiams, vienas liko laukuose sename vagonėlyje, kaip susirgo. Sergantis, susisupęs į seną antklodę, gulėjo tame vagonėlyje, žiūrėjo pro skylėtą 207

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

stogą į žvaigždes ir laukė mirties. Ir kaip kaimo moterėlės susirūpino, kad jis prapuolė, ir per tuos šalčius atkeliavo pas jį su rogėmis, rado jį merdintį vagonėlyje ir parsivežė į kaimą. Paprastos kaimo moterys pa­ sielgė žmoniškai. Tad suprantama, kodėl Baltušis nenorėjo pilti purvo ant rusų tautos, kodėl 1989 metų kovo 6 dieną per Lietuvos TSR rašy­ tojų sąjungos pirminės partinės organizacijos susirinkimą, skirtą LKP CK XVII plenumui, kalbėjo štai taip: Savo gyvenime teko 7 metus pabūti po caro vėliava, vėliau - 20 metų po Smetonos vėliava, paskui 40 metų po raudona vėliava, dabar vėl pastatė po trispalve. Tačiau ne vėliavų spalvos - esmė. Ne vėliavos lemia tautų ir žmonių likimų. Ir ne taip svarbu, kokios charakteristikos man klijuojamos. Aš ne prieš Sųjūdį, ne kartų esu jį užtaręs už naujų mųstysenų, ekonomikos trūkumų, ekologinės krašto padėties kritikų. Tarpjų yra dorų žmonių. Bet nepriimu Sųjūdžio pastangų restauruoti buvusių Lietuvų iki 1940 metų. Nepriimu pastangų idealizuoti tų Lietuvų. Ar tekojiems bernauti, matyti tų dienų gyvenimų be perspektyvos? Argi nebuvo klasinio susiskirstymo, fašistinio perversmo? Buvo tada ir varžytinės, bėgimas nuo skurdo į užsienį. Aš tokios Lietuvos nenoriu. Noriu geresnės, pažangesnės Lietuvos, negaliu susitaikyti su stalinizmu, brežnevizmu. Mačiau savo gyvenime, kaip tūkstantinės minios sveikino Nepriklausomų Lietuvų. 0 1940 metais, įžengus tarybinei kariuomenei, taip pat buvo gėlės, tūkstantiniai mitingai. Tuo metu stalininės tragedijos niekas nelaukė, nesitikėjo. Šiandien noriu, kad Lietuva surastų tikrų ir teisingų kelių. Visa Lietuva - su Klaipėdos kraštu, Vilnium.'26 1990 metų balandžio į-ąją daug kam netikėtai Baltušis staiga prabi­ lo per Maskvos televiziją, laidoje „Vremia“. Jis pasakė: Mums reikia įsisųmoninti vienų tiesų: be rusų tautos, be kitų Tarybų Sųjungos tautų, atsiskyrusi Lietuva negalės gyvuoti. Aš nematau kito kelio. Irjeigu gerai pagalvosite, jūs suvoksite šitų neginčijamų tiesų. Tiktai kartu su visomis tautomis, draugiškai, vieningai, tiktai 208

Liaudies rašytojas

federacijoje, mes galime siekti tautos savarankiškumo, savimonės, tikros demokratijos, kurios dabar Lietuvoje nėra - jūs patys žinote.127 Šitą per televiziją pasakytą kalbą tuojau pasigavo Lietuvos komu­ nistų partijos laikraštis „Tarybų Lietuva“ ir perspausdino 1990 m. balandžio 7 d. numeryje. Straipsnį pavadino „Juozas Baltušis: Tiktai drauge!“. Po antrašte užrašas: „Lietuvos TSR liaudies rašytojo Juozo Baltušio interviu programai „Vremia“ (Š. m. balandžio 1 d.)“. Šalia rašytojo nuotrauka. Joje aštuoniasdešimtmetis Baltušis atrodo visai se­ nukas - susikūprinęs, suvargęs. Straipsnyje cituojama: Daug Lietuvos žmonių yra patikėję Sąjūdžio lyderiams nesusigaudė. Žinoma, tarp šitą lyderių yra ir sąžiningų žmonių, mylinčių Lietuvą, tačiau daugumajų karjeristai! Ne Lietuvos laimė jiems rūpi - rūpi asmeniški siekiai, asmeninė karjera. Apsišaukė patriotais, vos ne vieninteliais Lietuvos patriotais. Oašpaprastas žmogus žiūriu labai paprastai: juk iš esmės dauguma Sąjūdžio lyderių gerai nemoka lietuvių kalbos - vienas kitas, ir viskas. Tai kur čiapatriotizmas, kur meilė gimtajai žemei, jos nacionalinei kultūrai, literatūrai, menui? Ir štai šitie žmonės įsikarščiavę, beatodairiškai ima spręsti mano tautos, mano gimtosios Lietuvos likimą. Aš manau, jie stumia mūsų tautą į aklavietę, nelaimėn.12“ Pasak Baltušio, pirmiausia mūsų deputatai turėtų atšaukti Aukš­ čiausiosios Tarybos nutarimus, o tada reikėtų taikiai tartis su prezi­ dentu Gorbačiovu. Dar keli žodžiai Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatams. Gerbiami, brangūs draugai deputatai! Jus valdo nerealios iliuzijos, kuriomis maitino, kurias propagavo Sąjūdžio lyderiai, dabartinės Lietuvos vyriausybės lyderiai. Atminkite: iliuzija - viena, o realus gyvenimas - kita.'29 Tikrovė ta, kad nei Maskvos programai „Vremia“, nei „Tarybų Lie­ tuvai“ Baltušis nedavė jokio interviu. Interviu jis davė saviems - Lietu­ vos televizijos rusų redakcijai. O toji be Baltušio leidimo permetė mi­ 209

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

nėtą interviu Maskvai. Kitaip tariant, tą balandžio į-ąją Baltušis buvo apgautas. Tik niekam tai nepasirodė juokinga. Priešingai, išgirdę tokią rašytojo nuomonę, žmonės įsiuto, ėmė pilti ant Baltušio purvą, nešė jo knygas į Rašytojų sąjungą ir nutrenkdavo prieangyje ant žemės, kad dar labiau pažemintų rašytoją. Lietuvos televizija žodžio Baltušiui nesuteikė. Aš mačiau, kaip jautėsi tėvas, kai mama surinkusi parnešė tas kny­ gas. Dantų gydytoja, pas kurią Baltušis lankėsi gal penkiolika metų, jam paskambinus į poliklinikos registratūrą, per tarpininkus perdavė: „Su tautos priešu aš nebendrauju.“ Ir terapeute atsisakė konsultuoti Baltušį. Štai kaip Laimonas Noreika aprašo tą laikotarpį, nors ir Laimono žodžiai iki šiol visaip vartaliojami. 1989-ieji ar 1990-ieji metai iš visuotinės pagarbos ir meilės J. Baltušiui virto į beveik visuotinį smerkimą ir panieką jam. Tai buvo tikriausiai labai sunkūs ir skaudūs J. Baltušiui laikai. Aš daug važinėjau su Maironio programa, dalyvavau mitinguose, teatre beveik nesusitikdavau su Monika. Kartąji man skambina irpriekaištauja, kad nebeužeinu, gal, kaip ir dauguma, vengiu jų. Aiškinuosi, kad labai užimtas, oji gėdina mane, nes mačiusi, kaip aš vėduos išjų kieme esančio darželio savo anūkę Ulijoną. Teisingai, bet tai būna labai retai, nes dažniausiai nebūnu Vilniuje, irpažadu: kai tik galėsiu, būtinai užeisiu. Na, ir vėl pasitaikė galimybė parsivesti Ulijoną, kartu užeinam pas Moniką. Ulijona užsispyrė ir nenusirengia, prieškambaryje su paltu atsigulė ant kilimo, nosį prispaudė prie kilimo ir niekaip negalima susikalbėt, negi mušies su vaiku. Aš nusirengiau, įėjom į Monikos kambarį, čia įeina J. Baltušis: aha, sąjūdininkas, o aš tai ne; o kai reikėjo pasirašyt raštą, smerkiantį Pasternaką, tai aš atsisakiau, - čia, aišku, ne sąjūdis. O atkovoti, kad nebūtų naikinamos kapinės - tai ne sąjūdis, o sekretorių CKspaudimo atlaikymas - tai ne sąjūdis. OJono Jurašoglobojimas - aš dalyvavaujo vestuvėse Aušros vartuose*ir išlydėjaujį į užsienį, kada kiti bijojo priejo prieit - tai * Bet fotografuotis su vestuvininkais atsisakė, esą to neleidžia daryti Taikos gyni­ mo komiteto pirmininko pareigos. 210

Liaudies rašytojas

ne sąjūdis, f. Baltušis karščiuojasi, beveik šaukia. Aš imujį už pečių, kratau ir sakau: nurimk, taip negalimajaudintis, o Baltušis: aš jaudinuos, ašjaudinuos? Ne taipgreit mane sujaudinsit. Monika rėkia: Juozai, išeik, mums su Laimonu reikia pasikalbėt. J. Baltušis išeina, bet tučtuojau grįžta su laikraščiais irpasipiktinęs skaito kažkokias charakteristikas apie save. Monika vėl reikalauja, kadjis išeitų, nes mums neva reikia repetuoti. J. Baltušis išeina. Monika aiškina, kad Lietuvos televizijos rusų redakcija apgavo Baltušį prašėpasikalbėjimo, šis sutiko, o tų įrašųpaleido neper Lietuvos televizijų, bet per Maskvą. Vienas dalykas ginčytis tarp savųjų, o kitas - išnešti tai sąjunginiam klausytojui. Baltušis labai supykęs, bet protestuoti buvo beprasmiška, nes tai vis dėltojo mintys irjo požiūriai. Aš sakau: Monika, aš nebegaliu tokioj atmosferoj būt, gali širdiespriepuolį gauti, einu namo. OMonika: matai, tu pabuvai penkias minutes irjau nebeišlaikai, o aš tokioj atmosferoj dienų ir naktį, dar slepiu nuo Juozoprie durų pamestas suplėšytasjo knygas, kad nepastebėtų. Einu rengtis, o prieškambaryje nebėra mano anūkės Ulijonos, šaukiu: kur tu dingai? Atsiliepia iš J. Baltušio kabineto. Užeinu, o Baltušis, kažką suvyniojęs į popierių lyg didelę saldainių dėžę, riša kaspinu. Ulė aiškina, kad dėdė Baltušis jai vaikiškų knygų padovanojo. Einam namo, aš Ulytei aiškinu: negražu, teta Monika kviečia į kambarį, o tu užsispyrus guli ant kilimo; o Ulė man kaip paslaptį sako: tėtuk, teta Monika - ragana. Namuose atrišam Baltušio dovanotų knygų - reprezentacinis „Sakmės apie Juzą“ leidimas su žymiojo Kazimiero Vytauto Jonyno iliustracijomis ir Juozo Baltušio įrašas Ulijonai. Iš atminties maždaug taip užrašyta: „Ule, kai užaugsi ir skaitysi tų knygų, gal kitaip, lengviau gyvensit, o mes gyvenom taip. “Man pasirodė šiurpus užrašas - mergaitei turbūt dar nėra šešerių metukų, ojo užrašas lyg iš kapo.130 Užstoti Baltušį buvo neįmanoma. Vien paminėjęs jo vardą galėda­ vai būti išplūstas, nors slapta daug žmonių prašė manęs jį pasveikinti ir pasakyti, kad jie palaiko jo poziciją, tik bijo susidorojimo. Aš taip pat šito bijojau, bet kai koks nors sąjūdininkas mesdavo kaltinimus man, 211

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

neva aš - Baltušio sąjungininkė, nes jo podukra, aš nesiteisindavau. Visiems sakiau: Baltušis - komunistas ir toks išliks iki galo. Pats Baltušis tvirtino tiesiog viešai išsakęs savo nuomonę ir kad tu­ rįs tokią teisę. Kodėl geriau eiti su rusų tauta nei su kuo kitu, jis išsakė laiške, 1990-ųjų rugsėjį rašytame išeivijos rašytojui Eduardui Cinzui, gyvenančiam Belgijoje: Esu tvirtai įsitikinęs, kad Lietuva viena pati negali nei išsilaikyti, nei egzistuoti ilgesnį laiką, norim ar nenorim, o turim pasirinkti, su kuo mes: Rusija ar Vokietija, nūnai išėjusia į galingiausios Europoje valstybės pozicijas. Šimtus metų Rusija vergė lietuvių tautą, niokojo, trėmė į Sibirą, buvo uždraudusi spaudą - visa tai šventa tiesa, tačiau lietuvių tauta išliko gyva. Nežiūrint visų baisumų. O kokio likimo sulaukė Rytprūsių lietuviai? Argi neaišku, kad šitai gali ištikti ir dabartinę lietuvių tautą. Jeigu nepakaks mums proto.131 Pasak Baltušio, jeigu jis klysta, buvo galima pabandyt jį sukritikuo­ ti, užginčyti jo skelbtas mintis. „Tuo tarpu mano atžvilgiu girdėjau tik­ tai prakeiksmus ir grasinimus, be jokių įrodinėjimų ir ginčų“, - rašo jis laiške dukrai Ritai. Baltušis stengėsi atlaikyti spaudimą, viešai neišsiduoti, kaip jam skaudu. Šitai žinojo tik jo artimieji. Laiške seseriai Marytei 1990-ųjų birželį jis rašė: Puolimai prieš mane nė išvalgyto kiaušinio lukšto neverti ir į juos nekreipiu nė mažiausio dėmesio, juo labiau, kad spėjau priprasti ir suprasti, kad kai kurių žmonių kvailumui ir naivumui nėra ribų. Visiškai nerūstauju ant jų, man tiktai gaila, kadjie visi (kurie puola mane) šitaip suirzę, pikti, pasakyčiau dar - pilni keršto. Kaip tariau, nerūstauju ant jų, dabar priduriu - man tiesiogjų gaila. Patikėjo tuštiems tauškalams, kad užtektų tiktai paskelbti Lietuvą nepriklausoma, ir tuoj visa Europa, visa Amerika ir visas pasaulis atbėgs remti Lietuvos. O tokius tauškalus platina žmonės, neturintieji nė mažiausio supratimo apie politiką, pagaliau neturintieji nei padorumo, nei sveiko proto, nenorintieji nė iš tologirdėti kitokių minčių, kitokių balsų irpersekiojantieji visus, 212

Liaudies rašytojas

kas kalba ne taip, kaipjie norėtų. Visiems gi žinoma, kad visos tautos pasaulyje, didelės ir mažos, visuomet svajoja apie laisvę, nepriklausomybę, apie galimybę vystyti savo nacionalinę kultūrų, puoselėti ir turtinti savo kalbų. Šito nori ir lietuvių tauta, ir nori šito kiekvienas lietuvis. Ypač dabar, kai iškentėti tokie sunkūs stalinizmo metai, pakelta tiek skriaudų, nuoskaudų. vargo, nepriteklių, varžymų sakant teisybę. Tačiau siekiant išsilaisvinimo, kuriam aš iš visos širdies visuomet pritardavau ir dabar pritariu, reikia labai atidžiai pasižiūrėti, kų atneš mūsų tautai tas išsilaisvinimas: laimę, gerovę, laisvę, ar naujų vergijų, šį kartų ne svetimų ponų, o savų, išponėjusių karjeristų, siekiančių tiktai savo asmeniškos gerovėsf132 Po kalbos, transliuotos per „Vremia“, įsižeidęs Baltušis atsisakė va­ žiuoti į Maskvą, į TSKP aštuonioliktą suvažiavimą. Pareiškė nebesąs komunistų partijos narys, nes nuo 1989-ųjų gruodžio nemokąs nario mokesčio. Tvirtino liksiąs nepartinis, koks buvo trisdešimt šešerius metus. Į atsiskyrusią LKP stoti atsisakė, ir tai sukėlė naują rūstybės bangą. 1990-ųjų vasarą sužinojęs, kad iš jo atimtas Anykščių rajono garbės piliečio vardas, seseriai jis parašė: Beje, gavaujau tikrų žinių, kad iš manęs atimtas Anykščių rajono garbės piliečio vardas. Stipriai tuo apsidžiaugiau, nes niekada to vardo nebuvau prašęs, o tų vardų man suteikusieji, kaip matai, panorojau komanduoti man, nurodinėti, kur ir kų galiu kalbėti, kaip ir kur man laikytis, lyg būčiaujų samdinys koks.'33 Apie jedinstvenikus, manipuliavusius Baltušio vardu ir įvaizdžiu, dar 1989 metais Birutei Nenėnienei laiške jis rašė šitaip: Apsaugok mus, Viešpatie, nuo „Jedinstvos“laimėjimo šiuose rinkimuose! Vien bėdas ir nelaimes atneštų mums visiems tas laimėjimas. Žinoma, nežūtume galgi nuo to - ne tokių dar dalykų matėme ir išgyvenome! Štai kodėl esu šventai tvirtai įsitikinęs, kad nepadės Valerijui Ivanovui, kiekjis besiplėšytųper mitingus, kiek begrasintų streikais ir kitokiais „baisumais“.Lietuviai dar neprarado 213

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

galvos. Manau, kad ir ne visi Lietuvoje gyvenantys rusai prarado, labai daug žinau jų, blaiviai galvojančių. Tokie tad reikalai. Viskas susikratys, kaip sako galvoti kupiškėnai.134 Aš klausiau patėvio, kodėl nepalaiko Sąjūdžio. Ne kartą su juo kal­ bėjau apie tai. Jis netikėjo žmonių vieningumu, buvo tikras, kad Sąjū­ dis bus greitai išduotas ir paskui sunaikintas. Man jis tiesiai sakydavo: „Manai, kad aš prieš Nepriklausomybę? Bet Lietuvai dar per anksti tapti nepriklausoma. Nejaugi jūs manot, kad KGB taip lengvai paleis iš savo nagų Lietuvą? Nebūkit naivūs! Tu, Dagne, ir tavo vyras - sąjūdie­ čiai? Oi žiūrėk, saugokis, būkite atsargūs!“

Va s a r a , ruduo i r ži e ma

Po to, kai Baltušį apgavo žurnalistai - davę žodį, kad interviu su juo parodys per Lietuvos televiziją, o transliavo per sąjunginę laidą „Vremia“, - Baltušiu namus užgriuvo nauja puolimų ir šantažo banga. Tėvas prie telefono nėjo. „Ty eščio ne v Moskve, kremliovskaja bl...?“ Monikai pakėlus ragelį subliuvo kažkas. Paskui kažkas pridergė prie tėvų buto durų. Baltušiai pasislėpė savo sodyboje Paalksnėje. Ten buvo ramu, tyku. Monika, kurios iniciatyva buvo statoma vasarvietė*, ją įrengė rūpestin­ gai ir jaukiai, buvo pasiruošusi priimti daug svečių. Jau nuo 1972 metų Baltušiai ieškojo sodybos, kur Monika galėtų nusiraminti ir nesijau­ dinti dėl dažnų savo vyro išvykų į periferiją - atseit susitikti su skaity­ tojais. Ilgai ketinę nusipirkti sodą su nameliu Vilniaus ribose, Baltušiai galų gale nusprendė pasistatyti solidžią vasarvietę Molėtų rajone. Pir­ miausia dėl puikių kaimynų, akademiko Aloyzo Sakalo šeimos, kurių troba stovėjo ant Alksno ežero kranto. Monika džiaugėsi, manė, kad ir Sakalai bus patenkinti jų kaimynyste. * 1992 metais sodyba sudegė, veikiausiai buvo išgrobstyta ir sudeginta, bet kaltų taip ir nerado. 215

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Namą statyti pradėjo 1978 metais, o kitąmet jis jau buvo įrengtas. Statybas prižiūrėjo Monika, ji ir gyvendavo Paalksnėj, nakvodavo pas Sakalus, kartais ant šieno kartu su Šakaliukais. Kad ir kokia jauki buvo vasarvietė, Baltušis buvoti Paalksnėj nemėgo, jam trūko gausios drau­ gijos, kurioje galėtų sublizgėti savo iškalba. Tiesa, prisimenu vieną čia įvykusį keistą pokalbį. Buvo gal 1980 me­ tai. Kartą į mūsų vasarvietę sugužėjo daug svečių. Ir štai ežero pakran­ tėj, ant žolės, atsiskyrę nuo visų, sėdi jauna žurnalistė ir Baltušis, abu kalbasi. Jis kaip visada paniuręs, nes žurnalistė įsikarščiavusi pasakoja apie nelengvą Kernavės archeologų darbą ir buitį. Kalba, kad archeo­ logus labai spaudžia saugumas. Matyt, juos erzina archeologų radiniai, todėl KGB puola naikinti iškastas istorines vertybes. Juk iškasenos įro­ do, kad Lietuva buvusi savarankiška valstybė, kad lietuviai turėję sa­ vitą kultūrą, apie kurią liudija ir rasti papuošalai. Visa tai labai siutina KGB, todėl saugumiečiai, valdžiai toleruojant, persekioja archeologus, užbraukia visus jų tyrimus, nuolat kilnoja iš vietos į vietą, neleisdami detaliau ištyrinėti pasirinktos vietovės, atleidžia iš darbo principingus jaunus mokslininkus. Baltušis išklausė žurnalistę, patylėjo, paskui išdrožė: - Paimt automatą ir iššaudyt visus. Aš sėdėjau greta ir tai išgirdusi net šyptelėjau. Nesupratau, ką iššau­ dyt - saugumiečius ar archeologus? Net paklausiau jo, ką turėjo omeny. - Ne tavo reikalas! - atrėžė jis. Dabar, prasidėjus puolimams, Baltušis džiaugėsi palaiminga Paalksnės ramybe. 1990-ųjų vasarą tėvas labai pasikeitė - pasidarė tylus, nekalbus, skundėsi, kad skrandis nevirškina maisto. Dėl to sublogo, bet kaip vi­ sada keldavosi anksti, vos tik saulė rytais {švisdavo pro jo kambario langus. Jis daug rašė, matyt, laiškus, kuriuos jo dukra Rita vėliau sudėjo į knygą „Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“ Man regis, jis norėjo atgauti Lie­ tuvos žmonių pasitikėjimą. Dieną, kai saulė atsisukdavo į mano kambarėlio langą, tėvas slėp­ damasis už užuolaidų ilgai stebėdavo mane, dirbančią sodelyje. Dėl skausmo kojose aš negalėjau priklaupti, todėl plušėjau ropodama. Ką jis galvojo, ilgai stebėdamas mane? Galbūt prisiminė laikus, kai atsisa216

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Tai buvo užuomina, kad balandžio mėnesį buvau išrinkta Vilniaus miesto tarybos deputate. Toji tema kažkaip savaime išsisėmė. Gabrielius pakvietė Moniką į Mironų ir Dobrovolskiu giminės suvažiavimą. Bet Monika pasakė be Baltušio niekur nevažiuosianti. Tėvai gyveno Paalksnėje visą vasarą. Atėjo ruduo. Mano sūnus Jurgis pagal Katalikų bažnyčios progra­ mą išvažiavo į Jungtines Valstijas studijuoti koledže. Gyventi turėjo paprastų katalikų šeimoje, o išvykti padėjo Baltušis. Tuo metu bloka­ da buvo sustabdyta, bet lėktuvai skraidė tik su Maskvos leidimu. Ne­ priklausomybė dar buvo virtuali. Tėvas ne tik davė Jurgiui pinigų, bet ir pasirūpino leidimu išvykti iš TSRS. Baltušio geranoriškumas mane sugraudino. Lauktuvių įdėjom skilanduką ir „Dainavos“ butelį ir išly­ dėjom Jurgį. O 1990-ųjų lapkričio gale Vilniaus miesto taryba ir mane kartu su devyniais deputatais komandiravo į Jungtines Valstijas susi­ tikti su Amerikos lietuviais. Būnant Čikagoje mane susirado jaunesnioji Baltušio duktė Violeta ir pakvietė į savo namus. Prieš kelerius metus ji buvo emigravusi iš Lietuvos kartu su abiem dukromis Dalyte ir Simona. Violeta tikino, kad leidimą išvykti į užsienį ji gavo be Baltušio pagalbos. Kai vyres­ nioji jo duktė Rita išskrido į Australiją gydytis, ji buvo pažadėjusi tėvui grįžti, bet duoto pažado netesėjo, užsienyje skubiai ištekėjo ir pasiliko Australijoje. Dėl to Violeta neprašė Baltušio pagalbos, leidimą išvykti „gydyti savo dukrų“ sakė gavusi kitais kanalais, tik neišdavė, kokiais. Gyvendama Amerikoje savo šeimyną ji išlaikė kulinarinei firmai ga­ mindama koldūnus. Didelių turtų nesusikrovė. Jai labai rūpėjo sužinoti, kaip einasi tėvui. Papasakojau apie nesvei­ ką jo skrandį, apie sublogimą. Violeta susijaudino, įdavė man vaistų, anuomet deficitinių „Mezim-Forte“. (Vėliau jų atsirado ir Lietuvoje.) Daugiau daiktų iš jos neėmiau, nes lagaminas ir taip buvo pilnas. Namo parvykau gruodžio vidury ir devynioliktą dieną aplankiau Baltušį, perdaviau vaistus. Tačiau Baltušis jų negėrė. O Monika jam mirus gerdavo tuos vaistus. Tąsyk Baltušis man ir Monikai pasakė, kad yra guldomas į Santariškes, į onkologijos skyrių, kur jam bus išpjautas visai nedidukas skran­ džio gabalėlis. Paskui tėvas būsiąs sveikas kaip ridikas ir jau galėsiąs 218

Liaudies rašytojas

valgyti. Sakė iš ligoninės išeisiąs prieš pat Kūčias ir visus giminaičius kviečiąs susirinkti savo namuose, prie bendro stalo. Kūčias paruošianti jo sesuo Marytė. Kūčių vakarą abu su vyru atėję pas Baltušius, namie radom tik tėvą ir mamą. Nei Baltušio brolis su šeima, nei sesuo Marytė nepasirodė. Baltušis pakvietė Moniką į savo kabinetą, matyt, norėjo pasikalbėti apie palikimą. Jiedu švelniai apsikabino, o mudu su Vladimiru pasijutom nesmagiai, greitai atsisveikinom ir išėjom namo. Nebuvo jokios abejonės, kad, Baltušiui patekus į politinę mėsmalę, skrandžio vėžys jį pribaigs greičiau, nei pats galėjo numanyti. Tragiškomis 1991-ųjų sausio dienomis Baltušis gulėjo Santariškėse po operacijos. Kai aš jį lankydama pasakojau apie sąjūdiečių ir jedinstvenikų grumtynes prie Seimo rūmų, jis tik numojo ranka ir sušnabž­ dėjo: „Saugokit Gorbačiovą! Saugokit Gorbačiovą!“ Nežinau, kodėl tikėjo, kad vienintelis, kas išgelbės Lietuvą, tai Gorbačiovas. O Baltušio bičiulis, garsiojo Kupiškio etnografinio liaudies teatro „Senovinės kupiškėnų vestuvės“' režisierius Povilas Zulonas taip pasa­ kojo apie paskutinį savo pokalbį su rašytoju: Kaip geri draugai, kalbėdavomės ir vienas kitam rašydavome atvirai, nevengdami ir aštresnio žodžio. Jam ne kartą esu užsiminęs, kad Lietuvai atgimstant iš tautos numylėto rašytojo tikėjomės kitokių kalbų, kitokios pozicijos. Į vienų tokį mano laiškų praėjusių metų vasarųjis atsakė piktokai: „Mielas Povilai Zulonai, sugrįžęs nuo ežero, radau namie Paties laiškų, tiek emocionalų, kiek ir nepriimtinų man. Pabandysiu dar kartų atsakyti Paties keliama tema, kuri mane pradedajau daugiau nei stebinti. Mūsų draugystė gyvuoja jau daugiau kaip 20 metų. Per visų tų laikų, kiek atsimenu, nė karto nesu raginęs Patį pakeisti savo įsitikinimus, stoti į Komunistų partijų ar į kokį kitų kelių, kuris man labiau patiktų, nei tas, kuriuo Pats žengi. Tuo tarpu iš Paties pusės sistemingai girdžiu vienų ir tų patį raginimų: persidirbti pagal Paties* * Baltušis buvo šio teatro garbės narys. 219

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

siūlomą asmenišką kurpalį, kategoriškai atsisakant visą ankstesnių pažiūrą. Nežinau, kas davė Pačiam teisę reikalauti iš manęs šito. Aišku man tik viena (nors ir nesuprantama), kad Jūs, kiekviename žingsnyje žadantys lietuvių tautai atverti laisvę, demokratiją, pliuralizmą, visiškai nedvejodami skolinatės iš stalinistinio arsenalo metodą: reikalauti iš visą žmonių, kadjie būtą tokie ir tiktai tokie, kokie esate Jūs patys... Nesuprantu aš šito, bijau, kad ir nebesuspėsiu suprasti iki savo gyvenimo pabaigos. “ Tame pačiame laiške rašė, jog kai kur deginamosjo knygos. Apie 400 knygą demonstratyviai jam atsiųsta paštu. Žinoma, tai nedaug, turint omeny, kad rašytojo knygų tiražas siekiąs apie 5 milijonus. Anksčiau jis kartais ir labai griežtai pasisakydavo politinėmis temomis. O dabar dėstė visiškai ramiai: - Aš manau, kad su Rusija, kokiaji bebūtų, kaimyniškai mums reikės gyventi ne tik šiandien, rytoj, bet ir poryt. - Paskui, man visiškai nieko neužsiminus, pasakė: - O kai dėl Komunistų partijos, kuri padariusi tiek daug nusikaltimų, tai ne aš išėjau išpartijos, o partija iš manęs išėjo. Dėl emocijų irgi norėčiau keletą žodžių tarti. Tai, kas per daugpasakyta, reikia vienas kitam atleisti. Kas ne iki galo pasakyta, pagal sąžinę pačiam tą mintį užbaigti. Po šių žodžių man toptelėjo mintis, kadjis šitai ir sau taiko. Sausio 27-ąją Juozui Baltušiui paskambinau į ligoninę. Pasidžiaugiau prieš porą dienų „Tiesoje“išspausdintaisjo palinkėjimais Lietuvos visuomenei: „Aš tikiu mūsų mylimos Tėvynės Lietuvos gražia ateitimi. Tik gerumas, meilė ir draugystė tegali padėti mums išlikti garbinga tauta irjos vertais žmonėmis. Visi mes esam tos pačios tautos vaikai. “,J5 Po 1991-ųjų sausio 13-osios žudynių Baltušis jau merdėjo. Jis prašė jo nelankyti. Išėjus „Tiesos“ numeriui, kuriame Baltušis kvietė visus susitaikyti ir būti vieningus, jis labai tuo džiaugėsi, buvo laimingas. Jamtarsi akmuo nuo krūtinės nusirito. Juozas Baltušis mirė sapne 1991 metų vasario 4 dieną, pusę keturių ryto, nors labai troško dar pagyventi ir susitaikyti su tauta.

220

Liaudies rašytojas

Per jo laidotuves diena buvo žvarbi, bet saulėta. Iš artimiausių žmo­ nių paskui karstą ėjome tik mudvi su mama. Man buvo labai apmaudu, kad tėvą į paskutinę kelionę lydime ne visa šeima, o tik aš, podukra, ir Monika, o mylimų Baltušio dukrų nėra. Abi gyveno užsienyje ir į tėvo laidotuves neatvyko. Žmonės smalsiai žvilgčiojo į Mironaitę, o ypač į mane, raudančią ir kūkčiojančią, nes labai gailėjau tėvo. „Juozas Baltušis buvo rašytojas iš Dievo malonės“, - prie kapo duo­ bės pasakė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Baltušis norėjo būti palaidotas Svėdasuose, šalia savo tėvo, bet šito padaryti neleido Svėdasų sąjūdžio iniciatyvinė grupė - esą neleis niekinti šventos žemės. O Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje laidoti neleido Aukščiausioji Taryba. Monika Mironaitė, žinoma, nesižemino ir prašyti nėjo. Juozas Baltušis buvo palydėtas į Vilniaus An­ takalnio kapines, bet palaidotas ne Menininkų kalnelyje, o nuošaliau. Atsisveikinti su Baltušiu suėjo minios žmonių. Tik nežinia, iš pareigos ar iš baimės. Bet vargu ar iš meilės.

Pa s k u t i ni s i n t e r v i u

Paskutinis Juozo Baltušio interviu buvo duotas jaunai merginai - Vil­ niaus universiteto diplomantei Loretai Skėraitytei. Jos mokslinė vado­ vė Vilniaus universiteto dėstytoja filologijos mokslų daktarė Liudvika Lisenkaitė spaudoje pasakojo: Tiesiogine paskata pasidomėti Juozo Baltušio „Sakme apie Juzą“,gretinant knygą su K. Hamsuno (1859-1952) kūryba, tapo „Pergalėje“(žr. 1989, Nr. 10) paskelbtas JAV lietuvio B. Vaškelio straipsnis, kuriame Juza vadinamas „skandinaviškos natūros atsiskyrėliu“. Pritardama nuomonei, kad esą Juzos likimas „supoetinta lietuvių valstiečio dvasinės raidos istorija“,puoliau iš naujo skaityti V Kubiliaus knygą „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“(V, 1983), kurioje yra skyrius „Skandinaviškos pamokos“. Čia apie J. Baltušį tepasakyta tik tiek, kadjis ilgiausiai išlaikė simpatijas „Bado“autoriui (p. 167). Topaties skyriaus išnašoje atkreiptas dėmesys į J. Baltušio beletristiniuose memuaruose „Su kuo valgyta druska“ panaudotą „hamsunišką vaizdą“(p. 422). Nuo tos dienos jau neapleido mintis apie J. Baltušio kūrybos ryšį su didžiojo 222

Liaudies rašytojas

norvego, Nobelio premijos laureato (1920), literatūriniu palikimu. Pamažu kristalizavosi tema „Hamsuniški motyvai J. Baltušio „Sakmėje apie Juzą“, kuri ir buvo pasiūlyta Vilniaus universiteto studentams neakivaizdininkams. Tą temą savo diplominiam darbui pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentė Loreta Skėraitytė. Kai diplomantė perskaitė Vilniaus bibliotekose esančius K. Hamsuno kūrinius, kai išryškėjo būsimojo darbo plano kontūrai, iškilo būtinybė susitikti ir pasikalbėti su pačiu „Sakmės apie Juzą“autoriumi. Diplomantė surašė vienuolika klausimų. Rašytojo atsakymai turėjo padėti rasti keliamų problemų sprendimo kryptį. 1990 m. gruodžio 14 d., nebūdama tikra, kad J. Baltušį užtiksiu namie (vyko rašytojų suvažiavimas*), vis dėlto ryžausi jam paskambinti. Atsiliepė anūkas, kuris irpakvietė rašytoją prie telefono. Paaiškinau reikalą, paprašiau paskirti laiką ir pasikalbėti su mano studente. J. Baltušis nustebo, kad šiais laikais apiejį dar rašomi diplominiai darbai, tačiau užsimota gvildenti tema akivaizdžiai jį sudomino. Atsiprašė, kad negalįs priimti diplomantės tuojau pat, pasižymėjo jos pavardę. Rytojaus dieną, t. y. gruodžio 15, įvyko L. Skėraitytės susitikimas su J. Baltušiu jo bute Vilniuje. Rašytojas, susipažinęs su diplomantę dominančiais klausimais, pasilikojuos sau, pažadėdamas atsakyti raštu. Tačiau jo mintys, matyt, nuo vakarykščio telefoninio pokalbio sukosi apie K. Hamsuną, irjis ėmė į klausimus atsakinėti spontaniškai, neprisilaikydamasjų eiliškumo. Perpusantros valandos trukusį pokalbį J. Baltušis spėjopapasakoti ne tik apie K. Hamsuno vietąjo paties kūrybinėje biografijoje, bet ir apie savopožiūrį į atskirus norvegų rašytojo kūrinius, temas, motyvus. Plačiai nušvietė gyvenimiškąsias Juzos ištakas, praskleidė savo kūrybinės laboratorijos paslaptis. Užkliudė ir šių dienų aktualijas... Diplomantė beveik stenografiškai užrašė rašytojo žodžius, stengdamasi nenutolti nuojam būdingos kalbėjimo manieros. Gruodžio 21 d. J. Baltušis išėjo į ligoninę, o vasario 4 d. mirė. Atsakyti į diplomantės klausimus raštu, suprantama, jis nespėjo. * Į rašytojų suvažiavimą Baltušis pakviestas nebuvo. 223

GYVENOM SOCIALIZME

Tadšis L. Skėraitytės užrašytas pokalbis laikytinas paskutiniu f. Baltušio literatūriniu interviu, kurį pateikiu laikraščiui su autorės pritarimu. Dokumento autentiškumą, savo parašu patvirtino rašytojo žmona M. Mironaitė-Baltušienė.'36 Paskutinį rašytojo interviu galite rasti laikraštyje „Opozicija“ (žr. 136 išnašą), taip pat ir Ritos Baltušytės sudarytoje knygoje „Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“ (tik ten nenurodyta nei kas klausinėjo, nei kaip interviu atsirado). Manyčiau, labai simboliškas tai buvęs interviu. Duotas jaunam žmogui, taigi Baltušis anapilin išėjo su viltimi, kad yra skaitomas ir, nepaisant užgriuvusių kaltinimų, vis dėlto gerbiamas. Tame interviu kalbėta ir apie Knutą Hamsuną - talentingą rašytoją, Nobelio premijos laureatą, į gyvenimo pabaigą pasmerktą už tai, kad Antrojo pasaulinio karo metais bendradarbiavęs su naciais. Kai 1940 metais vokiečių armija okupavo Norvegiją, Hamsunas kreipėsi į savo tautą: „Norvegai! Meskit ginklus ir eikit namo! Vokie­ čiai kovoja už mus visus, jie sudaužys Anglijos tironiją, slegiančią mus ir visus neutralus.“ Vėliau teisinosi: „Šitaip rašiau dėl to, kad nenorėjau, jog norvegų jaunuomenė ir norvegų vyrai kvailai ir iššaukiančiai pultų okupacinę valdžią, nes iš to nėra jokios naudos, tai atneš tik mirtį ir pražūtį.“ Tačiau sužinojęs apie okupacinės valdžios vykdomas žudynes Hamsunas pasibaisėjo ir pamėgino užtarti kelis norvegus, bet nelabai sėkmingai. Tada pasiprašė audiencijos pas Adolfą Hitlerį, išsakė pasi­ piktinimą obergrupenfiurerio Jozefo Terboveno, paskirto Norvegijos komisaru, vykdoma represine politika. Po karo daugelis siekė Hamsuną atiduoti teismui. Dėl literatūrinių nuopelnų ir senyvo amžiaus (buvo 86-erių) mėginta jį apsaugoti Hamsunas įkurdintas senelių prieglaudoj, paskui laikytas psichiatrijos klinikoje, tačiau rašytojas tam priešinosi, reikalavo teismo proceso. Teismas įvyko. Siekta įrodyti Hamsuno narystę nacionalsocialistų or­ ganizacijoje, bet įrodyti nepavyko. Galų gale buvo priimtas sprendimas: dėl padarytos žalos Norvegijos valstybei Hamsunas privalo sumokėti 325 000 kronų. Rašytojas mirė sulaukęs 92 metų, palaidotas Norholmo sodyboje netoli Grimstado, kur praleido paskutinius gyvenimo metus. 224

Liaudies rašytojas

Knuto Hamsuno kūrybą labai vertino arba rašytoją savo mokytoju laikė daugelis garsių kūrėjų - Tomas Manas, Hermanas Hesė, Stefanas Cveigas, Ernestas Hemingvėjus, Francas Kafka, Bertoldas Brechtas ir kiti. 1988 metais Norvegijoje įkurta Knuto Hamsuno literatūrinė drau­ gija, 1996 metais apie rašytoją sukurtas meninis filmas „Hamsunas“, ekranizuoti daugelis jo romanų, pagal juos statomi spektakliai. 2010 metais Presteide (Šiaurės Norvegijoje) atidarytas „Hamsuno centras“' (pasaulyje didžiausi literatūros namai; juos finansavo Norvegijos vy­ riausybė, atskiros bendruomenės ir privatūs asmenys). Čia publikai pateikiama gausi medžiaga apie rašytoją, pristatoma jo kūryba, atski­ ras skyrius skirtas jo bendradarbiavimui su naciais. „Šiandien Hamsunas laikomas vienu talentingiausių XIX a. pabai­ gos rašytojų, - rašoma „Hamsuno centro“ tinklalapyje. - Jo jautriai pavaizduota meilė, jo gyvybingumas ir ironija, satyrinė civilizacijos kritika ir humoristinis kasdienybės vaizdavimas, jo kalbėjimo maniera žavi skaitytojus visame pasaulyje.“

http://hamsunsenteret.no/en/home

Baltušio kūryba

M o t i no s į taka

Norintiems suprasti, iš kur tas Baltušio žodingumas ir kalbos vaizdin­ gumas, patarčiau paskaityti Baltušio motinos prisiminimus. Pasiekęs valdžios aukštybes Juozas Baltušis ją, mažaraštę kaimo moterį, prikalbėjo parašyti savo autobiografiją ir pasiekė, kad tas pa­ sakojimas būtų išspausdintas knygelėje „Kelionė į vaiko dienas“. Taip šalia Kipro Petrausko, Benjamino Mieželaičio, Antano Žmuidzinavi­ čiaus atsiminimų popieriuje sugulė Marijonos Baltušytės Juzėnienės vaikystės prisiminimai. Ašjau mokėjau skaityti, būdama šešerių metų. Mane išmokino sesuo Antutė. Verpdama pasisodina šalia savęs ir mokina. Ji mokėjo ir rašyti lietuviškai. Aš buvau septynerių metų, betjau kitus mokiau. O ko aš nemoku, tai einu pas Aniutę klaustis, ir taip vaikščioju suolu už vaikų nugaros irpritūpdama rodau, jei kas nemoka. O tėtelis visų dienų lauke: tai malkas kapoja, tai gyvulius šeria, tai girdo ir vis dairosi, ar kas neateina. Mat, buvo griežtai draudžiama mokyti lietuviškai.137 O štai dar viena citata - šita apie gamtą: 229

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Kitamgale Kairabalės buvo neįbrendamų vietų. Vanduo dumblinas, o vidury prižėlę visokių asiūklių. Ten perėdavosi antys, žąsys, kai kada ir gervės. Ojau visokių balų paukščių, tai nesuskaitysi! Pavakariais toksjų čiulbėjimas visokiais balsais, kaip koks koncertas. O ir varlės neatsilieka. Pavakariais, kai pradeda kukuoti ir kreksėti abiejose balose, tai jokia muzika neatstos tos savotiškos sudėtingos melodijos.13* O va kaip Baltušio motina gyveno vaikystėj: Mano tėvų gryčiutė buvo mažytė, iš svirno statyta. Langai trys po pusę metro aukščio ir tiek pat pločio, ir vienas visai mažutis langelis be stiklo, su lenta užstumiamas. Šventadieniais, viską apsitvarkiusi, visa šeimyna sulipa ant pečiaus. Tik motulė su Aniute nelipdavo. O tėtelis tai užropoja ir atsigula pačioj šakalinėj. Sėdėti negalima, nes lubos žemos. Aš su Petriuku atsisėdamprie tėtelio. Ir žiburėlį atnešdavo ant pečiaus stulpo. Tai tada būdavo tikra šventė; visur šviesu, visa matosi: sienos ir lubos nusagstytosjuodais kaip karoliai žibančiais suodžiais, oplyšiai pilni raudonų tarakonų, jų sparneliai žiba kaip gintaras. Mesjų nebijodavom, jie nieko nedaro žmogui. Tik tėtelis sakydavo, kadjam nugraužia kojų nagus iki gyvuonies, kai jisai miega ant pečiaus. Būdavo ir kitaip. Kai vėjas pučia prieš gryčios duris, ar taip koks nepalankus oras, tai kai užkuria pečių, prieina pilna gryčia dūmų. Dūmai labai kartūs, akis graužia ir atsidust negalima kosim, verkiam. Tai tada tėtelis susuka mus į kokią sermėgą, išneša į tvartą ir sukelia avelių gardan. Uždega liktarną, pakabina ant baslio garde. Spingsulė vos žiba, o vis dėlto matosi, kai ėriukai šokinėja. Tvartas šiltas, mat, ir karvės tam pačiam stovi. O mes - aš, Joniukas ir Petriukas - įsikasam į avelių mėšlą, tai dar šilčiau. Ir sėdim, kol tėtelis ateina mūsų parnešti. Ėriukai mūsų nebijo, pripratę, nes tankiai svečiuojamės pas juos, kai gryčioj nebeįmanoma būti.'39 Marijona Juzėnienė buvo filosofė. Ji sakė, kad Lietuvoje labai saugu gyventi, nes šalis yra žemyno viduryje ir dėl to jokių žemės drebėjimų, 230

Baltušio kūryba

ugnikalnių, lavos išsiliejimų ir kitokių pasaulinių katastrofų, katakliz­ mų Lietuvoje nebūna. Visa Lietuva - palaimos kraštas. „Mokėjo pasakoti mūsų motina. Kai pradės, nei atsitrauksi, nei miego bepanorėsi“, - rašė Baltušis. O apie savo paties kūrybinio kelio pradžią jis bylojo šitaip: Na, prasidėjo man kryžiaus keliai keleliai. Po visų darbų, po daugelio valandųfokstroto su vaškuotojo šepečiu ant kojos vos užropoju į Žaliąjį kalną, o čiajau vynioju galvą šlapiu rankšluosčiu, sėdu prie stalo irpradedu kurti. Kuriu taip, joggirdžiu, kaip slenka plaukai nuo pakaušio, dumba žandai ir sukasi pakinkliai. Vienas apsakymas, kitas apsakymas, trečias...'40

K a i p A nt uane t ė p r i e eš af oto

Baltušis vis juokaudavo, kad rašymas jam - baisi kančia, kad kadaise net nuo Kazio Borutos slapstęsis, kai tas reikalaudavęs naujo kūrinio. Daugelis šiuolaikinių plačiai išgarsintų mūsų rašytojų labai aiškiai yra pasakę, kadjie rašo todėl, jog negali nerašyti. Šito bruožo, deja, irgi neturiu. Galiu ne tiktai nerašyti, bet apskritai nieko neveikti kiaurus metus, žinoma, jeigu atsirastų koks nors šaltinis materialiai egzistuoti be darbo šiuos metus. Galimas daiktas, čia atsiliepia tai, kad aš truputėlį pertempiau darbo entuziazmą vaikystėje ir jaunystėje, tai yra kai Lietuvoje darbas buvo ne žmogaus garbės reikalas, ojo prakeiksmas. Visi mano kūriniai parašyti per didesnę ar mažesnę prievartą, kiekvieną sykį artinantis prie stalo maždaug su tokiujausmu, su kokiu Marija Antuanetė žengė prie ešafoto.141 Na, o kai vis dėlto už ausies nutempdavo save prie rašomojo sta­ lo - dažniausiai taip nutikdavo rytais, - tada jau nebeskaičiuodavo va­ landų. Tačiau dirbdavo neskubėdamas. Mašinėle parašo, ką sumanęs, paskui leidžia rankraščiui mėnesį ar du „atsigulėti“. Tada skaito, taiso ir brauko, tobulina kūrinį tol, kol nebelieka vietos popieriuje. Paskui 232

Baltušio kūryba

perrašo mašinėle ir vėl ima braukyti atidžiai žiūrėdamas, ar negalima dar ko išmesti arba vienus žodžius pakeist kitais - tikslesniais, spalvingesniais, turtingesniais niuansų. Šitaip „pereina“ rankraštį keturis ar penkis kartus. Prieš rašydamas niekada nebūdavo sugalvojęs viso savo kūrinio siužeto, o tik numatydavo laiką, vietą, pagrindines gaires. Rašydamas vengė įmantrių sakinių, jam niekada nepatiko manieringumas. Svar­ biausia būdavo kuo tiksliau perteikti kūrinio idėją ir personažų cha­ rakterius. Kartais dėl to vaizdingumo net su redaktoriais susikaudavo. Tar­ kim, redaguojant „Parduotas vasaras“ jam buvo pasakyta, esą sakinį „Avietyno pavėnėje dainuoja girtas nuo saulės uodas“ reikia taisyti, nes uodas negali dainuoti. Baltušis paskui šmaikštavo: Aš, žinoma, labai dėkingas kalbos mokslininkams, kurie atidengė man didelę uodo zyzimo paslaptį. Deja, šiuo mokslišku įrodymu negaliu pasinaudoti, kadangi įrašius, jog „zyzia girtas nuo saulės uodas“, tuojau sumenkęs meninis paveikslas, vaizduojąs svaiginantį vasaros vidurdienio grožį, neišsemiamą saulės šilumos sotybę, didžią visos gamtos šventę. O toks vaizdas buvo man reikalingas tam, kad išryškinčiau senojo Dirdos menkybę. Ne veltui juk tuojau po šito vaizdo eina Dirdos liga ir mirtis. Štai kodėl uždainavo mano uodas. Uždainavo ne iš karto. Gana ilgai svarsčiau, ką paaukot: uodo zyzimą ar meninį vaizdą? Teko girdėti, kad kai kurie rašytojai dirba štai kokiu būdu: parašo kūrinį, opaskui atsiverčia žodynus ir ima perkeldinėti iš jų retesnius žodžius į savo kūrinį, kitaip sakant, „turtinti“kalbą. Man toks darbo metodas visai svetimas. Tiesiog negaliu patikėti, kadjuo gali naudotis rimtas literatūros darbininkas. Šitaip „praturtinus“kalbą, ji bus panaši į blogai paruoštą avižų šustinį, ašakomis negailestingai draskantį skaitytojui gomurį. O tikrai gera literatūros kūrinių kalba, mano įsitikinimu, yra ta, kurios skaitytojas visiškai nejaučia. Mato vaizdus, herojų charakterius, gyvena pastarųjų jausmais, o kokia kalba visa tai perteikta tiesiog nepastebi.112

233

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Puiki redaktorė Donata Linčiuvienė, redagavusi Baltušio „Raštus“, taip pasakojo apie rašytoją: Žinojau, kadjis dirglus, nemėgsta redaktorių, ypačjaunų, apskritai nemėgsta, kad kas nors kištųsi į jo kūrybą, nurodinėtų. Bet man pavyko susidraugauti sujuo per savo biografiją. Kai su J. Baltušiu pradėjom kalbėtis apiejo atsiminimų „Su kuo valgyta druska“rankraštį, pasakiau, kad visų pirma esu sujaudinta kaip skaitytoja, nes tarsi regiu savo senelių biografijos epizodus. Kai nuo Baikalo per visą Rusiją pabėgėliai ėmė grįžti ešelonais (pakeliui kas nors tai mirdavo, tai gimdavo), mano močiutė su vaikais nusigavo iki Tifliso, o J. Baltušio mama įstrigo Pavolgyje. Apie tai išgirdęs }. Baltušis tik pasisuko į mane ir pasakė: „Čiajau man įdomiau. “Taip susidraugavome. J. Baltušis - talentingas rašytojas, jo nepulsi taisyti atsiraitojęs rankoves. Apskritai redaguojant reikia elgtis apdairiai, atsargiai, galvoti, ką sakai, ką darai. Tiesiog surašydavau, kas kur kliūva, pabraukdavau kokį žodį ar sakinį, pasiūlydavau savo variantą. J. Baltušis labai mėgdavo redagavimą paversti spektakliu. Būdavo, surašo daugybę netinkamų variantų pompastiškų, „falšyvų“ir klausia: na kaip, gerai pataisiau? Sakydavau: man regis, tie taisymai dar nėra verti jūsų talento. Na gerai, galvokim toliau. Atsistodavo prie lango irpasiūlydavo dar dešimt variantų ir staiga lipte prilimpa koks žodis ar sakinys. Tada J. Baltušis pokštaudamas glostydavo pakaušį, tardavo: „Koks aš talentingas!“- ir nusikvatodavo.143 Pats Baltušis apie redaktorius kalbėjo šitaip: Knygos rankraštį nešu leidyklai tiktai tada, kai esu įsitikinęs, jog padariau, ką galėjau, kūrinį išbaigiau, nebeturiu ko nei pridėti, nei atimti. Tai, žinoma, nereiškia, kad nematau kūrinio netobulumo, esujuo patenkintas, galiu ramia širdim džiaugtis. Deja... Tai reiškia vien tai, jog išbaigiau visus gamtos man dovanotus duomenis literatūros darbui. Čia tai ir ateina į pagalbą leidyklos redaktorius. Šviežia akim peržvelgęs kiekvieną kūrinio sakinį, jis labai greit įrodo man, kad šitoks mano įsitikinimas neteisingas, parako dar 234

Baltušio kūryba

gerokai likę, reikia tik pajudinti jį. Ir būtent redaktorius „pajudina“, draugiškai nurodo tolesnio darbo kryptį, ieškojimo būdus. Daugiausia tai liečia kūrinio kalbos reikalus. Tačiau, pajudinus kalbos reikalus, neišvengiamai ryškėja kiti kūrinio trūkumai, kyla didelis noras tobulinti jį visokeriopa prasme. Prasideda intensyvus, įtemptas ir visada kupinas džiaugsmingų atradimų darbas. Jis trunka gana ilgai, kartais tiek pat, kiek buvo sugaištaparašant kūrinį, kartais ir ilgiau. Šitaprasme redaktoriaus vaidmuo su niekuo nesulyginamas. Atvirai pasakius, visiškai neįsivaizduoju savo darbo be redaktoriaus talkos. Darbas su redaktorium man didelė mokykla, tad irjo taisymai labai praverčia tolesnėje kūryboje, padeda kelti reikalavimus pačiam sau, skatina atkakliai siekti išraiškingumo. Žinau atvejų, kai autoriai įteikdavo leidyklai savo kūrinius tokiu pavidalu, kai jų nė gerujuodraščiu nepavadinsi: redaktorius, girdi, viską sutvarkys. O kai redaktorius pradeda „tvarkyti“,pasipila priekaištai, nusiskundimai, bėgiojimai po instancijas ieškant „teisybės“.Susidarius tokiai situacijai, nebetenka nė kalbėti apie darbo sėkmę. Man atrodo, einant į leidyklą, reikia į vidų neštis tiktai rankraštį ir tvirtą įsitikinimą, kad už šitų durų tavęs laukia draugai, o didžiausiasjų - tavo knygos redaktorius, visa širdimi trokštantis tau padėti.’44 Baltūsiui visada buvo svarbu tai, apie ką jis rašo, o rašė tik apie tai, ką išmanė. Tvirtino nemokąs fantazuoti, todėl charakterius ir siužetus tiesiog imąs iš gyvenimo. Daugiausia - iš savo paties. Žinoma, buvę nukrypimų, tačiau jo fantazija esą pasirodydavusi tokia besparnė, kad nė sykio neatplėšė jo nuo žemės tiek, kad leistų užmiršti patį save. Laikausi net pažiūros, kad kiekvieno rašytojo kūryba, kokios krypties ar žanroji būtų, visuomet yra ne kas kita kaip rašytojo autobiografija. Ne toji, žinoma, kurias surašome turistinių kelionių anketose, o visas rašytojo išgyvenimų kompleksas.’45 Siužetai gimdavo rašytojui keliaujant, bendraujant su žmonėmis. Žodžiu, jam visada būdavo svarbus realus, tikroviškas pagrindas.

235

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Praėjusių metų pavasarį, labai vėlyvų ir labai liūtingų, važiavau ašpaleistu keliu netoli Svėdasų. Žiūriu: mažytėse kaimo kapinėlėse laidotuvės. Prie naujai iškastos duobės stovi žilas, sielvarto prislėgtas žmogus. Stovi ir tyliai kartoja:,,Nepasakiau aš, taip ir nepasakiau..." - „Ko nepasakei, tėvai?" - paklausiau jį. Išsikalbėjome. Visų gyvenimų žmogus karštai mylėjo savo žmonų. Ir visų gyvenimų ruošėsi pasakyti, kaip myli jų. Bet ėjo dienos, metai, griuvo darbai po darbų, jis taip ir neprisiruošė - per penkiasdešimt metų! Dabar žmona niekuomet nebesužinos apiejo meilę. Žilasis žmogus karčiai pravirko: „Galjai geriau būtų buvę gyventi, lengviau gal... " Tųpačių naktį parašiau novelę „Ko nepasakė Laukys'.146 Baltūsiui neprasprūsdavo pro ausis joks įdomesnis žodelis ar saki­ nys. Laimonas Noreika pasakojo tokią istoriją: Mūsų Onytėlė, Monikos paprašyta, kažkų nupirko turguje irpaprašė pranešti Monikai. Atsiimti atėjo J. Baltušis. Jam išėjus, Onytėlė ir sako: matot, kaip vyras gerbia irgloboja savo žmonų. Aš atsakau: turėdamas tokių žmonų, gali irpagloboti, o Onytėlė nenusileidžia: kad irjis pats - „neprasto milo rankovė". Papasakojau J. Baltušiui tokių Onytėlės charakteristikų. J. Baltušis labai džiaugėsi, užsirašė į knygelę, sako: jei dar kų išgirsi panašaus, būtinai pasakyk man. Mūsų diedukas paskutiniaisiais savo gyvenimo metais buvo Taikos gynimo komiteto pirmininkas. Jam mirus, pirmininku buvo paskirtas J. Baltušis. Pasakoju mūsų Onytėlei, kad vietoj dieduko dabar bus Baltušis, o Onytėlė: tai mat, nebėrjau viršininkams žmonių, „liekanėles“skiria. Baltušiui vėl buvo didžiausias džiaugsmas, vėl užsirašė, kadjis „liekanėlė".147 Apie grafomanus Baltušis kalbėjo šitaip: Kažkuris mūsų prozininkų, atvirumo pagautas, prisipažino laikraščiui duotame interviu, kadjam geriausia rašyti tada, kai dar ne viskas aišku. Štai iš kur, mano manymu, irplaukia tie vadinamieji „apsakymai", tikriau tariant, neeiliuota kalba surašyti 236

Baltušio kūryba

rašiniai, kuriuos skaitydamas visuomet jautiesi tarytum brendęs per rausvą rūkę, operbridęs staigapasijunti niekuo nepraturtėjęs, vien laikę sugaišęs. Tematika čia dažniausiai kapeikinė, personažus gali atskirt tik iš vardų, minties gelmė nesiekia nė kojų riešų, jausmeliai, emocijėlės, nepabaigiami svarstymai apie „žmogaus vietę gyvenime“... Įdomu, kad tokie rašiniai literatūrinėje kritikoje gana dažnai vadinami „intelektualine“,arba „mąstančia“,proza. O dar įdomiau, kad tokios prozos nesuprantantys arba nepriimantys skaitytojai apšaukiami atsilikėliais, konservatoriais, neišmanančiais apie „neramius ieškojimus“, tiesiog dogmatikais. Štai kur veda nuolaidos ir kompromisaiformai.'48 1966 metais pasižiūrėjęs Lietuvos kino studijos pastatytą filmą „Laiptai į dangų“, sukurtą pagal to paties pavadinimo Mykolo Sluckio romaną, Baltušis piktinosi: Turbūt nuožmiausiai lietuvių kalbą šiukšlina Lietuvos kino studija, jos scenaristai. Vienfilme „Laiptai į dangų“: „kalkozas“, „kamsamolcas“,„svolačiai“,„stribai“,„pašli“,„davaj“,„drapalina“. Ir šisfilmas, deja, jokia išimtis. Mūsų novelistikoje įsiveisė keistas polinkis rašyti įmantria, dirbtinai spalvinga, tiesiog ekvilibristine kalba, kurią tenka šifruoti net po žodį ir net po raidę, kol pajėgi suprasti, ką autorius norėjopasakyti. Krinta į akis ir neregėtas kai kurių autorių daugiažodiškumas, prieštaraująs pačiai lietuvio būdo irjo kalbos prigimčiai. Lėtas, santūrus, nepakenčiąs išviršinių efektų, lietuvis devynis kartus pagalvos, kol pravers lūpas, o kai pravers, tai pasakys, kad nei atimsi, nei pridėsi: trumpai, tiksliai ir tuo pačiu spalvingai, pasakyčiau, aromatiškai, dažnai perkeltine, bet visuomet pačia aiškiausia prasme. Neatsitiktinai mūsų liaudies kūryboje - šimtai tūkstančių patarlių, palyginimų, sąmojingiausių išsireiškimų. Ir viena gražiausių lietuvių kalbos savybių neišsemiami kiekvieno žodžio niuansai, atspalviai, daugeriopajų reikšmė irprasmė. Galima drąsiai sakyti, jog turime vieną seniausių ir turtingiausių kalbų pasaulyje.'49

237

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Pasak Baltušio, rašymas - labai atsakingas darbas, nes literatūra ne švelnaus pavasario vėjelio dvelkimas ir ne gegužinės valsas pavasa­ rio pavėsy. Jųgalima būtų palyginti nebent su žmona - aikštinga, reiklia irpavydžia žmona, bet ir tai tik tvirtai įsikalus į galvų, kadji, literatūra, yra milijonų kartų žiauresnė už nuožmiausių žmonų. Jai nepaaiškinsi, kad neturėjai laiko, geros nuotaikos, jėgų, įkvėpimo, kad tau reikėjo sėdėti posėdyje, svarstyti kukurūzų auginimo klausimus arba rašytojų girtuokliavimo problemas. Visus paaiškinimus ji praleidžia pro ausis, kaip atlapa tarpuvartė praleidžia vėjų. Jai reikia ne pasiaiškinimų. Jai reikia tavęs paties. Visų tavojėgų, visos tavo širdies, visoproto, viso laiko ir viso tavo kraujo.150 Rašytoju reikia gimti - toks gyvenimo dėsnis. Ir antras, toks pat neatšaukiamas, gyvenimo dėsnis: vien tiktai gimti rašytoju - dar ne viskas, reikia ugdyti, plėtoti, tobulinti įgimtus literatūrinius duomenis. Ošitopasiekti galima tiktai atkakliu ir sistemingu darbu. Nešlifuojamas talentas rūdija, nyksta, užgęsta. Su giliu kartėliu tenka matyti, kaip vienas ar kitas jaunas žmogus, išleidęs pirmųjų, kartais ir antrųjų savo kūrybos knygų, literatūrinės kritikos pagirtas, skaitytojų šiltai priimtas, išpuiksta, apsiramina, užsidaro siaurame draugų būrelyje, ištisus vakarus praleidinėja kavinių dūmuose, tuščiuose plepaluose, rašo vis mažiau, vis nerūpestingiau, abejingiau, pagaliau visai pritikta. Ir toliau: sykį įsitikinai turįs duomenų literatūros darbui - užmiršk, kas yra poilsis, gyvenimo malonumai, vadinama rašytojo garbė, nes tau nebepriklauso tavo gyvenimas, o tu pats visam gyvenimui priklausai literatūrai, ir tiktai jai, niekam kitam.'5'

K nygos į stalči ų

Kai gyvenom bute Gedimino prospekte, mamos ir Baltušio miegama­ jame stovėjo dvi lovos su kimštais čiužiniais. Kartą aš, dar visai vaikas, mačiau, kaip tėvai atitraukė tuos čiužinius ir po vienu gulėjo revolveris. Girdėjau suaugusiųjų kalbas, kad tėvalis važinėja po kaimus ir kviečia žmones balsuoti už tarybų valdžią, agituoja eiti į rinkimus, bet man labiausiai įsiminė tas revolveris. Penktajame dešimtmetyje Baltušis, balotiruodamasis į LTSR Aukš­ čiausiosios Tarybos deputatus, važinėjo į provinciją, po kaimus. Auto­ mobilio jis neturėjo, tad sėsdavo į pakeliui pasitaikiusį sunkvežimį ir paskui išlipdavo kur reikia. Kartą girdėjau mamą pasakojant, kad ir ji sykį važiavo su Baltušiu į tą „ekspediciją“. Tarp miškų juos apsupo miškiniai ir ėmė aiškintis, kas jie tokie būsią, grasino sušaudyt. Kai Monika pasisakė esanti Mironaitė, miškiniai susigaudę, kad ji - ministro pirmininko Vlado Mirono giminaitė, ir abu su tėvaliu paleido. Ar taip buvo iš tikrųjų, aš nežinau. Tiesiog girdėjau tokią istoriją. Baltušis pasakojo, jog kai pats balotiravosi Seredžiuje, salėje šnekėjo su žmonėmis, o rūsy sėdėjo miškiniai, kurie turėjo su juo susidoro­ ti. Vis dėlto Baltušis kalbėjo taip, kad miškiniai juo patikėjo ir paliko 239

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

gyvą. Beje, 1981-aisiais ten pat Baltūsiui buvo įteiktas žyminis medalis už „Sakmę apie Juzą“, skaitomiausią metų knygą Lietuvoje. Visa tai Baltušis aprašė romane „Paskutinės mišios“, kuris turėjo pasirodyti po „Sakmės apie Juzą“, bet rašytojas jau buvo puolamas ir knyga liko gulėti stalčiuje. Romano ištrauka išspausdinta 1962 metų „Jaunimo gretose“ (Nr. 1), o rankraštį aš perdaviau į archyvą. Atsimenu, kartą viešėjom pas Čepaičius, su kuriais labai draugaudavom, kai Virgilijus, literatas, buvo vedęs vertėją Nataliją Trauberg (su ja išsiskyręs jis kurį laiką gyveno su Rita Baltušyte). Tą vakarą Virgilijus pavadino Baltušį stalinistu. Stalinistu pavadino ir Natalijos tėvą, kino režisierių Leonidą Traubergą. Pamenu, kaip Natalija ilgai, gal pusę va­ landos, aiškino, kad anais laikais žmonės buvo priversti taip gyventi, jei norėjo leisti savo knygas arba išeiti į sceną. Aš norėčiau pridurti, kad jei rašytojas širdyje sąžiningas, jis vis tiek aprašys tai, ką matė, ką išgyveno. Net jeigu tektų istoriją apkaišioti pri­ valomais lozungais, vis tiek prasiverš nesumeluota emocija. Nes tai, kas kitą žmogų veikia trumpą laiką, tebūnie ir stipriai, rašytoją supur­ to iki širdies gelmių ir ilgam įsirėžia atmintin. Jokiais lozungais neuž­ maskuosi kad ir štai tokio Baltušio aprašyto vaizdo, kurį jis matė savo akimis: Dulkinais užmiesčių keliais pasiekiame Panerių miškų. Diena saulėta, šilta. Norsjau į rudenį, ojau linksmai žydi gėlės, marguoja visos pakelės pievos. Tarp medžių supilkuoja didžiulės metalinės statinės. Prakirstos, ištuštintos ir nepaliestos, įgulusios tarp sodrių žolynų dulsvu metalu. Jose - mazutas. Jų daug, šitų statinių. Tarytum milžiniškų vėžlių banda ganosi žalumynuose. Aikštės pakraščiais - malkų rietuvės. Stambiai supjautų malkų. Ir duobės. Duobės po visų miškų. Prieiname prie vienos duobių. Apvali, kaip ir visos kitos. Daugelio metrų skersmens. Hitleriniai nusikaltėliai nebespėjo išniekinti jos. Lavonai guli galvomis į duobės sienas, kojomis - į vidurį. Šeši tūkstančiai jų šitoj duobėj. Vokiečių kareiviai, jau be ginklų, be antpečių, ima po vienų, deda ant neštuvų, kelia duobės viršun, guldo šalia vienas kito ant vejos. Ilgosjų eilės nutįsta plačioje 240

Baltušio kūryba

pievoje, visoje miško įlomėje. Gydytojai baltais chalatais atidžiai apžiūri kiekvieną. Mūsų gydytojai. Tarybiniai. Savi. Jų rūpestis nustatyti konkrečią mirties priežastį, patikrinti asmens dokumentus, kurie dar išlikę. Iškėlė lavoną pagyvenusio žmogaus. Batai nutraukti, švarkas suslėgtas. Sušaudytasjis, kaip ir visi šitos duobės, balandžio pabaigoje, o dabar - rugpjūčiopabaiga. Buvo kada suslėgti. Gydytojas atsargiai kirptelėjo švarko kišenę. Iškrito skardinė keturkampė dėžutė. Joje - rupiai supjaustyto tabako stiebų likučiai.

Vėl neša vokiečių belaisviai. Šį kartą - jauna mergina. Beveik pusnuogė. Neštuvams krestelėjus, nuojos galvos nukrinta visi plaukai. Suslėgta irji. Kaip visi. O matau: gražios būta. Ant kaklo dulsvai blizga sidabrinė grandinėlė. Su Aušros vartų dievo motinos medalionėliu. Kyla neštuvai. Pagyvenusios moterys irjaunos merginos antjų. Augaloti vyrai, pakumpę seniai, merginos, jaunuoliai. Lietuviai, lenkai, rusai, žydai. Daug žydų tautybės žmonių, daugiau už visus. Dar neštuvai. Ir dar. Dar. Kelia iš duobės ne lavonus, tik lavonėlius. Gydytojai baltais chalatais ilgai tikrina kiekvienąjų. Dar ilgiau tyli. Prataria, nekrutindami lūpų: - Gyvas užkastas. - Ir šitas - gyvas. - Visi vaikai šitaip... - Bet kodėl, kodėl šitaip?! - Šovinius taupė vokiečiai. Kovai su Tarybine Armija. Kasjiems mūsų vaikai... Komisijos nariai eina aplink duobę. Stebi, žymisi bloknotuose. Sujais - Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Mečys Gedvilas. Matau jų veidus. Matau jų mintis. Justas Paleckis sustoja šalia manęs, kurį laiką tyli, paklausia: - Rašysi, Juozai? - Ne dabar, - atsakaujam. - Ne iš karto. Ir patylėjęs priduriu: - Kai patikėsiu, ką matau.'52

„SU

K U O

V A LG Y TA

D R U S K A “, T R E Č IA

D A L IS

1979 metais septyniasdešimties sulaukęs Juozas Baltušis parašė tes­ tamentą, pagal kurį padalijo visą savo turtą. Testamente nurodoma, kad pinigus ir visas pajamas, kurios bus gaunamos leidžiant jo raštų pomirtinius leidimus, skelbiant periodikoje, inscenizuojant ir ekra­ nizuojant, jis palieka lygiomis dalimis: savo žmonai Monikai Mironaitei-Baltušienei, dukroms Ritai Baltušytei-Zavišienei ir Violetai Juozėnaitei-Pulikienei, man, podukrai Dagnei Jakševičiūtei-Jefremovienei, ir mano sūnui Rokui Valaičiui, kurį Baltušis vadino savo anūku. Visą literatūrinį palikimą tvarkyti buvo patikėta Monikai, po jos mirties - dukrai Violetai. Violetos vyras, paprastas vairuotojas, buvo mylimas Baltušio žentas. Baltušis juo labai pasitikėjo, nes Antanas buvo ūkiškas, neleido Violetai iš Baltušio kaulyti pinigų. Baltušis džiaugėsi, kad Antanas sudrausmins Violetą, kuri mėgo gyventi ne pagal išgales, manė, kad Monikai mirus Antanas gerai paslėps dienoraščius nuo KGB. Bet Baltušiui mirus serganti Monika tų dienoraščių Violetai neperdavė, nes išsigando, kad jie bus paviešinti. Baiminosi ne be pagrindo. Baltušis savo dienoraščius spausdindavo mašinėle, jų, su­ grupuotų pagal metus, buvo susikaupusi didžiulė šūsnis. Monika 242

Baltušio kūryba

Violetai perdavė 1990 metų dienoraščius, bet staiga sužinojo, jog atlapaširdė jaunėlė Baltušio dukra, nepaisydama tėvo valios, rodo juos svetimiems žmonėms. Monikai mirus, dalį literatūrinio Baltušio palikimo aš perdaviau į Lietuvos literatūros ir meno archyvą.* Prieš perduodama Baltušio, taip pat ir Mironaitės asmeninius laiškus, dienoraščius ir užrašus, aš juos peržiūrėjau. Tarp Baltušio dokumentų radau planelį, kuris mane su­ domino. Baltušis ne šiaip sau prieš mirtį yra kalbėjęs, kad norėtų dar bent porą metelių pagyventi, užbaigti suplanuotus darbus. 1980 metais išleistoje knygoje „Interviu su rašytojais“, į klausimą, kada pasirodys knygos „Su kuo valgyta druska“ tęsinys ir kokie tolesni planai, Baltušis atsakė taip: Savo knygų niekad neplanuoju iš anksto, nenumatau, kada ir kurtųjų pradėsiu, kada užbaigsiu, kaip rašysiu ir kaip parašysiu. Sumanymai dažnai keičiasi, netjau pradėjus kurti kurį konkretų darbų: pradėtųjį tenka atidėti, naujų pradėti. Rašant knygos „Su kuo valgyta druska“III tomų („Ugnies metai“), staiga pastebėjau, kad išpo rankos „eina“visai kitas tekstas, klostosi „Sakmė apie Juzų“.Išleidęs sakmę, grįžau prie „Druskos“III, o čia išpo rankos romanas apie šiuolaikinįjaunimų**. Pati „Druska“irgi krečia šposus: buvau pasiryžęs IIjos tome pasiekti Tėvynės karopradžių, opavyko prisikasti tiktai iki 1934 m. Trečiuoju „Druskos“tomu turėjau užbaigti visų darbų, dabar matau: III pasieks tiktai Stalingrado mūšio epopėjų. Vadinasi, teks rašyti IV ir, žinoma, V tomus, puoselėjant viltį, kad pastaruoju pasieksiujau nūdienų. Ojuk dar laukiajuodraštis knygos apie rašytojus, aktorius, režisierius, kompozitorius, artimus mano draugus***. Prie tokių sumanymų * Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomi 1967metais Juozo Baltušio per­ duoti dokumentai, taip pat kiti, su rašytoju susiję, patekę vėliau, paskutinieji 2009 metais. Kataloge nurodoma: „Suasmeninio pobūdžio dokumentais, laiškais, dienoraščiais, nuotraukomis susipažinti, juos publikuoti galima tikleidus Baltušio dukteriai Ritai Baltušytei-Ormsby.“ ** „Krito rasa“. ***„Kuriuos mylėjau“. 243

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

griūties tikrai nelengva atsakyti į klausimą. Laikas tiksliausiai parodys viską. Žinoma, tuo atveju, jeigu man bus darpratęsta komandiruotė į mūsų nuostabią Žemės planetą.'53 Pagal Baltušio susidarytą planelį, kurį man teko matyti, trečiojoje romano „Su kuo valgyta druska“ dalyje „Ugnies metai“ turėjo būti pa­ sakojama apie Baltušio gyvenimą Kaune iki karo pradžios. Man labiau­ siai įstrigo tai, kad Baltušis užsirašė sau: nevengti humoro, bet saugotis humoravimo, nenupiginti temos vardan pašmaikštavimo. Baltušis ketino papasakoti apie „Raidės“ spaustuvę, virtusią kūry­ bos žmonių „kontora“, apie tai, kad jis naktimis klaidžiodavo tuščiomis gatvėmis, eidavo pro ūžiančius restoranus, pro kekšes geležinkelio sto­ ty ir galvodavo apie merginą, kurią buvo įsimylėjęs, mąstė apie valdžią paėmusį Hitlerį, apie liudininkų pranešimus, kad Vokietija ruošiasi ka­ rui, apie save patį, neapsisprendžiantį, kokį kelią rinktis, nes nekenčia visų partijų, nes politika jam atrodo purvinas reikalas, nes bolševikai žudo savus, ko nedaro net Hitleris. Ketino parašyti ir apie nesutari­ mus su Boruta (planelyje buvo sakinys, kad „mažiausiai atleidžiame tiems, ką labiausiai mylime“), apie pažintį su Vanda Petrauskaite, vė­ liau tapusia jo žmona, pažadėjusia dalytis sunkumais, kai jis pasirinko nepelningą literato kelią. Apie tai, kad jo šeima suiro, nes jis pats nepa­ sitikrino, ar tikrai myli, be to, kaltas ir karas.

U gni es metai

De mortuis aut bene aut nihil - apie mirusius arba gerai, arba nieko. Tokiu lotynišku posakiu įprastai vadovaujamasi rašant atsiminimus apie iškilius žmones, bet, mano manymu, taip nupaišomas netikras pa­ veikslas, ir apkalbamasis mums atrodo baisiai nuobodus, toks salstelė­ jęs, nepatrauklus. Užuot prieš save išvydę žmogų su visomis jo aistro­ mis ir nuodėmėmis, silpnybėmis ir kilniomis atgailomis, dažniausiai regime idealiai dorą, nuostabiai gerą asmenybę. Juozas Baltušis nebuvo šventasis, o ir pats savęs tokiu nelaikė. Mūsų šeimoje pasitaikė visko - ir aistringų šnabždesių už miegamojo durų, ir vienas kitam atsuktų nugarų, ir peštynių, kai Juozas ne juokais susi­ pliekdavo su Monika, ir pavydo scenų, ir neapykantos man, įdukrai, ir ryžto mamos Monikos akyse, kai į gyvenimo pabaigą rašytojas Baltu­ šis, į devynis tomus sutalpintų kūrinių autorius, buvo koneveikiamas, esą parsidavėlis, išdavikas, turbūt net žmones į Sibirą siuntęs, užtat ne­ vertas rašytojo vardo. Daug kas apie Baltušio nuodėmes laužta iš piršto, su pačiu juo ne­ pasikalbėjus, neįsigilinus, kodėl jis toks buvo ir ar galėjo būti kitoks. Daug kas plėšė jį už skverno savo pusėn, o patraukti nepavykus, tiesiog prisidengė jo vardu. Rašytojo knygos buvo metamos autoriui į veidą, į 245

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

Lietuvos aukso fondą literatūrologų įtraukti jo kūriniai, išskyrus „Sa­ kmę apie Juzą“, išbraukti net iš moksleiviams rekomenduojamos litera­ tūros sąrašų. 1990 metais iš jo atimtas Anykščių rajono garbės piliečio vardas. Į Sibirą Baltušis neištrėmė nė vieno, nors su rašytoju Boruta, savo mokytoju, negražiai pasielgė. Baltušis buvo įtikėjęs socialistinėmis vertybėmis ir socialiai teisinga sistema, dideliam varge augęs, savo­ mis akimis regėjęs Smetonos laikus, labai jam nelengvus, ir sovie­ tinius, daug lengvesnius, o žmonės su šitokia patirtim irgi turi teisę tarti žodį. 1984 metais paklaustas, koks jo moters idealas, Baltušis atsakė: „Tiek moters, tiek vyro idealas visiškai tas pats: būti žmogum. Valingu, tiesiu, nebijančiu viešai ginti savo įsitikinimus ir nebijančiu atsisakyti jų, pamačius jų klaidingumą.“154 Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis nepuolė karštligiškai plėštis nuo galvos skrybėlės, šaukdamas kaip tas dėdė Nečiporas iš Andrejaus Tutyškino filmo „Vestuvės Malinovkoje: „Vėl valdžia keičiasi!“, ir ant galvos nesimaukšlino kitos skrybėlės, labiau tinkamos toje situacijoje. Tačiau 1988 metais laiške anūkei Akviliai rašė, kad Lietuvoje prasidėjo dideli persitvarkymai, žmonės ieško būdų, kaip sulaukti šviesesnių die­ nų ir kad jis remia persitvarkymo reikalus. 1994 metais, kai Juozui Baltušiui būtų sukakę aštuoniasdešimt penkeri, „Šluotoje“ buvo išspausdinta jo humoreska „Per ankstyvas snie­ gas“, parašyta karui baigiantis, 1944-ųjų gruodį. Humoreska iliustruota Stasio Krasausko šaržu. Yra ir poeto Gedimino Astrausko prierašas: Juozui Baltušiui būtų 85. Būtų... galėjo būti -juk ir vyresnių, dėkui Dievui, dar tebeturime. O šitas aukštaitis stipriai suręstas buvo, nors iš išvaizdos gal ir nepasakytum. Na, bet tos įžeistos ambicijos, iš asmeninių virtusios politinėmis. Nepailginojos rašytojo gyvenimo. Jeigu šiek tiek anksčiau ar vėliau, aistroms aprimus, ne tiek žmonių būtų jį į paskutinę kelionę lydėję... Didis buvo rašytojas. Mačiau Šiupyliuose, kaip verkė senas kaimietis, A. Griciaus brolis, klausydamasis apsakymo „Ko nepasakė Laukys“.Ir šnekorius didelis buvo. Poporų valandų, net daugiau galėdavo publikų užkalbėti. 246

Ugnies metai

Aštrialiežuvis. Pamenu, kaip vienais išpaskutiniųjų tarybinių metų per vienų labai atsakingų susirinkimų su labai aukštais svečiais Rašytojų sųjungojejis išrėžė: - Piemenavau pas buožes, bet tiek buožių ir tokių bjaurių kaip dabar tada nebuvo. Arba - privačiai, apie „revoliucinį pogrindį“: - Tai kad anais laikais irgrindų tiek nebuvo, kiek tų pogrindininkų priviso... Opats buvo labai jautrus irpažeidžiamas. Neteiskime, kaip sakoma, idant nebūtume teisiami. Bet atminti ir minėti tokį žmogų būtina.'ss 2009 metais Baltušio šimto metų jubiliejus praėjo be didelio triukš­ mo. Tačiau Puponių kaimo, kur prabėgo rašytojo vaikystė, bendruo­ menė jo neužmiršo - surengė minėjimą, buvo atidengtas paminklinis akmuo rašytojui atminti, surengta fotografijų paroda, saviveiklininkai suvaidino spektaklį pagal vieną gražiausių Juozo Baltušio apsakymų „Valiusei reikia Alekso“. Vyresnieji kaimo gyventojai dar atsiminė ap­ sakymo prototipus - Valiusę ir Aleksą, tad per spektaklį sako jautęsi lyg sugrįžę į jaunystę. Kupiškyje Baltušis prisimenamas, įrašytas į įžymių kupiškėnų są­ rašą. ***

Kartą aš labai įžeidžiau savo patėvį Juozą Baltušį. - Tu, mužike, žinok savo vietą! - surikau jam. Iki šiol graužiuosi dėl tokių žodžių. Todėl ir šią knygą sumaniau parašyti - kaip atsiprašymą. Ir dar štai kas. Sako, tarybiniais metais mėgstamiausia frazė buvusi: „Aš tai uždrausčiau.“ Vis dėlto tikiu, kad Baltušio knygos tebėra saugo­ mos privačiose knygų lentynose, buvo, yra ir bus skaitomos. Baltušis buvo įžvalgus žmogus. Nors komandiruotė Žemėje jam nebuvo pratęsta, netgi, sakyčiau, sutrumpinta nusisukus draugams ir gerbėjams, savo misiją jis atliko. „Ugnies metai“ - kaip vis dėlto taikliai jis pavadino trečią, taip ir neužbaigtą, romano „Su kuo valgyta druska“ 247

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

dalį. Tie žodžiai labai tinka ne vien jo praeičiai, bet ir paskutinei gyve­ nimo kelio atkarpai apibūdinti. O kokią literatūros ateitį matė pats rašytojas Juozas Baltušis? Ogi štai tokią: Gal ir klystu, bet man atrodo, teks palaukti dabar ne vieną dešimtmetį, kol gims literatūroje kas nors daugiau mažiau įsidėmėtino. Pirmiausia turėsime praeiti grafomanijos tvaną, užplūstantį literatūrą aktualios tematikos priedangoje. Šitai neišvengiama. Ir šito ženklai aiškiai matyti jau dabar. Po to, žinoma, iškils į dienos šviesą nauji talentai, o sujais ir nauji veikalai. Nauji talentai, pabrėžiu, nes iš dabartinių, net ir labai „pripažintų“,daug ko nebesitikiu sulaukti. Taip sako mano mužikiška širdis. Nesakau šito kategoriškai, bet bijau, kad esu teisus. Literatūra suklesti valstybės epochos griuvimo išvakarėse, o ne naujos epochos gimimo rytą. Kitaip ir būti negali. Tokiajau literatūros prigimtis.'56

IŠNAŠOS

1 Citatų kalba čia ir kitur taisyta atsargiai ir minimaliai, tik dėl didesnio aiškumo. 2 Juozas Baltušis, „Raštai“, t. 3(„Kas dainon nesudėta“), Vilnius, „Vaga“, 1981, p. 20 3 Juozas Baltušis, „Sakmė apie Juzą“, Vilnius, „Vaga“, 1979, p. 164-165 4 Juozas Baltušis, „Su kuo valgyta druska“, 1.1, Vilnius, „Vaga“, 1973, p. 6 5 Ten pat, t. 2, Vilnius, „Vaga“, 1976, p. 181 6 Ten pat, p. 198 7 Juozas Baltušis, „Pasakymai ir atsakymai“ („Savosios vietos beieškant“, 1957- 1977), Vilnius, „Vaga“, 1985, p. 134-135 8 Halina Korsakienė, „Namas, kuriame gyvenome. Atsiminimai“, Vilnius, „Vaga“, 1991, p. 33 9 „Mūsų jaunimas“, Kaunas, 1938, Nr. 22, p. 323 10 Albertas Zalatorius, „XXamžiaus lietuvių novelė“, Vilnius, „Vaga“, 1980, p. 52 11 „Ūkininko patarėjas“, Kaunas, 1940, Nr. 35 12 Ten pat 13 „Šluota“, 1940, Nr. 9, p. 136-137 14 „Valstiečių laikraštis“, 1940 10 15, Nr. 15, p. 3 15 „Valstiečių laikraštis“, 1941 06 17, Nr. 47 (82), p. 1 16 Kazys Ambrasas, „Skaitau Baltušį“, Vilnius, „Vaga“, 1986, p. 56 17 Ten pat, p. 95 18 „Literatūra ir menas“ („Tarybų Lietuvos“ priedas), 1944, Nr. 5, straipsnis „Pas dėdę Silvestrą“, su Jono Šimkaus įžanga, p. 3 19 Ten pat 20 „Tiesa“, 1944, Nr. 69, p. 2 21 „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“, sudarytoja Rita Baltušytė, Vilnius, „Kultūros barai“, 2010, p. 27' 22 Ten pat, p. 28-29 23 Ten pat, p. 31-32 24 Ten pat, p. 30-31 25 Ten pat, p. 32-33 26 „Tiesa“, 1946 05 07, „Tarybų Lietuvos radijo darbas ir uždaviniai“, p. 3 27 Juozas Baltušis, „Pasakymai ir atsakymai“ („Kiekvienas akmuo prakalbintas“, 1945-1985), Vilnius, „Vaga“, 1985, p. 87 28 Ten pat, p. 286, 288 249

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

29 „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“, sudarytoja Rita Baltušytė, Vilnius, „Kultūros barai“, 2010, p. 33 30 Ten pat, p. 34-35 31 Ignas Šeinius, „Vasaros vaišės“, Vilnius, „Žaltvykslė“, 2005, p. 74 32 „Vakarinės naujienos“, 19670117 Nr. 14 33 „Teatr“, Maskva, 1954, Nr. 1, p. 163-164 34 Juozas Baltušis, „Pasakymai ir atsakymai“ („Kasdienės duonos tiesa“, interviu „Literatūrai ir menui“, 1969), Vilnius, „Vaga“, 1985, p. 152 35 „Pergalė“, 1953, Nr. 9, p. 8-9 36 Juozas Baltušis, „Pasakymai ir atsakymai“ („Lenkijos Liaudies Respublikoje“, 1953-1984), Vilnius, „Vaga“, 1985, p. 69 37 Ten pat, p. 69 38 Ten pat, p. 87 39 „Rašytojas pokario metais. Dokumentų rinkinys“, Vilnius, „Vaga“, 1991, p. 115 40 „Rašytojas pokario metais. Dokumentų rinkinys“ („V. Suchockio raštas Lietuvos TSRRašytojų sąjungos valdybai“, 1953), p. 359-363 41 Ten pat, p. 365 42 Elena Baliutytė, „Sovietmečio lietuvių literatūros kritika kaip socialinis reiškinys“, „Lituanistica“, 2003, Nr. 1, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 119 43 Vytautas Petkevičius, „Prakeiktieji ir pateptieji“, Vilnius, „Politika“, 2008, p. 201 44 „JlHTepaTypHaa ra3eTa“, straipsnis „)Km;i bTo;iMMHKeMMce“, Maskva, 1988, Nr. 37, p. 7 45 „Pergalė“, Vilnius, 1954, Nr. 1, p. 73 46 Elena Baliutytė, „Sovietmečio lietuvių literatūros kritika kaip socialinis reiškinys“, „Lituanistica“, 2003, Nr. 1, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 109-110 47 „Rašytojas pokario metais. Dokumentų rinkinys“ („Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos partinės organizacijos atviras susirinkimas“, 195109 12), Vilnius, „Vaga“, 1991, p. 250 48 „Rašytojas pokario metais. Dokumentų rinkinys“ („Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos partinės organizacijos susirinkimo rezoliucija“, 1950 03 21), Vilnius, „Vaga“, 1991, p. 286 49 Ten pat, p. 288-289 50 „Rašytojas pokario metais. Dokumentų rinkinys“ („Iš Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretoriaus J. Baltušio ataskaitinio pranešimo“, 195207 10), Vilnius, „Vaga“, 1991, p. 349 51 Eduardas Mieželaitis, „Nereikalingas žmogus. Akcentai“, Vilnius, LRS leidykla, 2003, p. 102-103 52 „Rašytojas pokario metais. Dokumentų rinkinys“ („Lietuvos TSR 250

Išnašos

53 54 55 56 57 58 59 60 61 62 63 64 65 66 67 68 69 70 71 72 73 74 75 76 77 78

Rašytojų sąjungos partinės organizacijos susirinkimo protokolas“, 1953 1215), Vilnius, „Vaga“, 1991, p. 371 Ten pat, p. 372 Ten pat Ten pat, p. 373 Ten pat Ten pat „Literatūra ir menas“, 195109 16, Nr. 37 (255), p. 3-4 Ten pat Ten pat Ten pat Ten pat Halina Korsakienė, „Namas, kuriame gyvenome. Atsiminimai“, Vilnius, „Vaga“, 1991, p. 211 „Pergalė“, Vilnius, 1954, Nr. 1, p. 221-222 „Jaunimo gretos“, straipsnis „Kazio Jakubėno byla“, 1988, Nr. 11, p. 2021, 26-27 „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“, sudarytoja Rita Baltušytė, Vilnius, „Kultūros barai“, 2010, p. 323 „Jaunimo gretos“, straipsnis „Kazio Jakubėno byla“, 1988, Nr. 11, P- 55-56 Halina Korsakienė, „Namas, kuriame gyvenome. Atsiminimai“, Vilnius, „Vaga“, 1991, p. 211 http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nsepetys-rasytojas-jbaltusisserijinis-antikomunistu-dorotojas.d?id=252i27i5 Vytautas Petkevičius, „Prakeiktieji ir pateptieji“, Vilnius, „Politika“, 2008, p. 43-48 Ten pat, p. 48-49 „Akiračiai“, Čikaga, 1983, Nr. 6, p. 6-7 „Rašytojas pokario metais. Dokumentų rinkinys“ („Iš Kazio Borutos archyvo. Dienoraščio fragmentai“, 30/IX-3/X (1949), Vilnius, „Vaga“, 1991»P- 443 „Rašytojas pokario metais. Dokumentų rinkinys“ („Iš Kazio Borutos archyvo“), Vilnius, „Vaga“, 1991, p. 425-426 Kazys Boruta, „Neramūs arimai“, 1.1, sudarytoja Valerija Vilnonytė, Vilnius, „Vaga“, 1970, p. 225 Ten pat, p. 3-4 Ten pat, p. 4-6 Ten pat, p. 7 „Susitikimai su Kaziu Boruta. Atsiminimai“ (Valdemaras Kukulas, „Vienas tarp vienų ir su visais“), sudarė Eglė Borutaitė-Makariūnienė, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 409 251

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

79 Kazys Boruta, „Raštai, t. 2 („Mediniai stebuklai“), Vilnius, „Vaga“, 1971, p. 64-65 80 „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“, sudarytoja Rita Baltušytė, Vilnius, „Kultūros barai“, 2010, p. 79 81 Juozas Baltušis, „Su kuo valgyta druska“, 1.1, Vilnius, „Vaga“, 1976, p. 48 82 Juozas Baltušis, „Raštai“, 1.1, apsakymas „Tolimas aidas“, Vilnius, „Vaga“, 1981, p. 276, 280; novelės pirmąkart buvo išspausdintos 1964 metais „Pergalės“ žurnale (Nr. 12) 83 Juozas Baltušis, „Su kuo valgyta druska“, t. 2, Vilnius, „Vaga“, 1976, p. 34 84 Ten pat, p. 196 85 Ten pat, p. 247 86 „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“, sudarytoja Rita Baltušytė, Vilnius, „Kultūros barai“, 2010, p. 60 87 Ten pat 88 Ten pat, p. 111 89 Ten pat, p. 205-206 90 Ten pat, p. 89-90 91 Juozas Baltušis, „Raštai“, 1.1, Vilnius, „Vaga“, 1981, p. 307-308 92 Juozas Baltušis, „Raštai“, t. 3 („Paskutinis tylus džiaugsmas“), Vilnius, „Vaga“, 1981, p. 253 93 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-07-13-ad-rem-edmundaskazlauskas-kas-baltusio-baltusiui/9080/print 94 Juozas Baltušis, „Raštai“, t. 3(„Tėvų ir brolių takais“), Vilnius, „Vaga“, 1981, p. 139 95 Ten pat, p. 139-140 96 Ten pat, p. 143-145 97 Ten pat, p. 203 98 Ten pat, p. 219-221 99 „Laikas ir įvykiai“, 1972, Nr. 2, p. 4-7 100 „Raudonoji vėliava“, straipsnis „Vardan taikos ir šviesios ateities“, 1985, Nr. 91, p. 3 101 Kazys Ambrasas, „Skaitau Baltušį“, Vilnius, „Vaga“, 1986, p. 293-294 102 Arvydas Sabonis, Stasys Sabonis, „Rašytojas ir cenzūra“, Vilnius* „Vaga“, 1992, p. 478 103 Ten pat, p. 479 104 Ten pat 105 Kazys Ambrasas, „Skaitau Baltušį“, Vilnius, „Vaga“, 1986, p. 256 106 „Gimtasis kraštas“, straipsnis „Gyventi bendru gyvenimu. Juozui Baltušiui - 70“, 1979 04 12, Nr. 15, p. 4 107 Laimonas Noreika, „Vidurnakčio užrašai“, Vilnius, LRSleidykla, 2001, p. 179-180 108 „flpyacba HapoflOB“, straipsnis 2007, Nr. 12, Jleonud Tepcuconan 252

Išnašos

yyJlumoecKUŪ Koncnercm, unu IJoepyoKenue e Amnamnudy“ iš ciklo

„IIoaieaioBMe“ 109 http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/ juza_sturmuoja_prancuzija 110 Ten pat 111 Vytautas Petkevičius, „Prakeiktieji ir pateptieji“, Vilnius, „Politika“, 2008, p. 212 112 „Colloquia“, Imelda Vedrickaitė, „Rašytojo mauzoliejaus apmatai Juozo Baltušio dokumentinėje prozoje ir apysakoje Sakmė apie Juzą“, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, Nr. 24, p. 84-104 113 Ten pat, p. 90 114 Ten pat, p. 98 115 Juozas Baltušis, „Su kuo valgyta druska“, t. 2, Vilnius, „Vaga“, 1976, P-134 116 Ten pat, p. 149 117 „Colloquia“, Imelda Vedrickaitė, „Rašytojo mauzoliejaus apmatai Juozo Baltušio dokumentinėje prozoje ir apysakoje Sakmė apie Juzą“, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, Nr. 24, p. 98 118 http://www.lkz.lt/startas.htm 119 Juozas Baltušis, „Su kuo valgyta druska“, t. 2, Vilnius, „Vaga“, 1976, p. 93-94 120 Ten pat, p. 134 121 „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“, sudarytoja Rita Baltušytė, Vilnius, „Kultūros barai“, 2010, p. 254 122 Juozas Baltušis, „Pasakymai ir atsakymai“ („Sakmė apie Juzą“, atsakymai į diplomantės Z. Urbonavičienės klausimus, 1957-1977), Vilnius, „Vaga“, 1985, p. 141 123 „Literatūra ir menas“, 1988 115, Nr. 45, p. 6 124 „Literatūra ir menas“, 1988 1112, Nr. 49, p. 9 125 „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“, sudarytoja Rita Baltušytė, Vilnius, „Kultūros barai“, 2010, p. 244 126 „Literatūra ir menas“, straipsnis „Pertvarka ir intelektualinis perversmas“, 1989 03 18, Nr. 12, p. 6 127 „Tarybų Lietuva“, straipsnis „Juozas Baltušis: Tiktai drauge!“, Vilnius, 1990 04 07, p. 1 128 Ten pat 129 Ten pat 130 Laimonas Noreika, „Vidurnakčio užrašai“, Vilnius, LRSleidykla, 2001, p. 186 131 „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“, sudarytoja Rita Baltušytė, Vilnius, „Kultūros barai“, 2010, p. 263-264 253

G Y V E N O M S O C I A L I Z ME

132 133 134 135 136 137 138 139

Ten pat, p. 250-251 Ten pat, p. 253 Ten pat, p. 320 „Valstiečių laikraštis“, 1991 02 14, Nr. 12, p. 3 „Opozicija“, 1994 06, Nr. 24 (115) ir Nr. 25 (116) Ten pat Ten pat „Kelionė į vaiko dienas“, Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959 140 Juozas Baltušis, „Pasakymai ir atsakymai“, Vilnius, „Vaga“, 1985, p. 136 141 Juozas Baltušis, „Pasakymai ir atsakymai“ („Savosios vietos beieškant“, i957-i977)> Vilnius, „Vaga“, 1985, p. 143 142 Juozas Baltušis, „Pasakymai ir atsakymai“ („Apie kūrybinį darbą“, 1957)>Vilnius, „Vaga“, 1985, p. 107-108 143 http://www.llvs.lt/?recensions=537 144 „Interviu su rašytojais“, sudarė Stasys Lipskis, Vilnius, „Vaga“, 1980, P- 76-77 145 Juozas Baltušis, „Pasakymai ir atsakymai“ („Savosios vietos beieškant“, i957-i977)> Vilnius, „Vaga“, 1985, p. 144 146 Juozas Baltušis, „Pasakymai ir atsakymai“ („Gyvenimas - kūrybos šaltinis“, 1963), Vilnius, „Vaga“, 1985, p. 112 147 Laimonas Noreika, „Vidurnakčio užrašai“, Vilnius, LRSleidykla, 2001, p. 184 148 Juozas Baltušis, „Pasakymai ir atsakymai“ („Žanro specifika ir kiti klausimai“, 1967), Vilnius, „Vaga“, 1985, p. 124-125 149 Ten pat, p. 129-130 150 Juozas Baltušis, „Pasakymai ir atsakymai“ („Savosios vietos beieškant“, i957-i977)» Vilnius, „Vaga“, 1985, p. 141 151 „Interviu su rašytojais“, sudarė Stasys Lipskis, Vilnius, „Vaga“, 1980, P- 73-74 152 Juozas Baltušis, „Pasakymai ir atsakymai“ („Kiekvienas akmuo prakalbintas“, 1945-1985), Vilnius, „Vaga“, 1985, p. 289-293 153 „Interviu su rašytojais“, sudarė Stasys Lipskis, Vilnius, „Vaga“, 1980, P- 72-73 154 Juozas Baltušis, „Pasakymai ir atsakymai“ („Apie meilę...“, atsakymai į diplomantės D. Pečeliūnienės klausimus, 1984), Vilnius, „Vaga“, 1985, P- 273 155 „Šluota“, 1944, Nr. 8, p. 12 156 „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“ (laiškas Birutei Nenėnienei), sudarytoja Rita Baltušytė, Vilnius, „Kultūros barai“, 2010, p. 320-321

Viktorija Daujotytė, Marcelijus Martinaitis

SUGRĮŽĘSIŠ GYVENIMO Literatūriniai laiškai, pokalbiai

Dviejų žinomų kultūros žmonių laiškai ir pokalbiai, tęsiantys svarstymus apie nykstančią mažų sodybų gentį, apie amžiną gamtą, apie lietuvių tautą, apie prigimtinę kultūrą ir patirtis. Knyga pradėta rašyti prieš kelis dešimtmečius. Ankstesnis šių literatūros žmonių kalbėjimasis buvo išleistas knygele „Prilenktas prie savo gyvenimo“ (1998). Autoriai juto, kad kalbėtis dar turi apie ką, kad gyvenimas vis dar atsiskleidžia naujomis briaunomis. Tad ryžtasi tęsti.

Algimantas Čekuolis

MŪSŲSLAPTIEJI IRDRAMBLYSBUTE Tokio karo kaip Afganistane iki šiol nebuvo, jo negalima laimėti. Bet ir nesiekiama laimėti tradicine prasme - užgrobti teritoriją, valdyti šalį. Ten ginamos žmogiškosios vertybės. Kartais jos ginamos nerangiai ir nevykusiai. Algimantui Čekuoliui tai aštuntas karas, kurį jis vienaip ar kitaip stebėjo. Jis pirmasis, galėjęs pasižiūrėti į karo Afganistane mechanizmą ir net į slaptųjų kariuomenės dalinių darbą. Apie tai parašė šioje knygoje nieko negindamas, nieko nesmerkdamas. Taip, kaip yra.

Jakševičiūtė, Dagnė Ja215 Gyvenom socializme: prisiminimai apie Juozą Baltušį / Dagnė Jakševičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2013. - 256 p. ISBN 978-609-01-1271-7

Juozas Baltušis per savo gyvenimą (1909- 1991) pelnė svarbiausias ano meto li­ teratūrines premijas, jo įtaką liudija suteikti LTSR nusipelniusio meno veikėjo, LTSR liaudies rašytojo vardai. Tarp įvairiapusės jo kūrybos užtenka paminėti „Parduotas vasaras“, „Su kuo valgyta druska“ ar „Sakmę apie Juzą“, kad paaiškėtų, koks svarus rašytojo indėlis į lietuvišką prozą. Šioje prisiminimų knygoje į Juozą Baltušį žvelgiama ne kaip į literatūros klasiką, jo kūryba nenagrinėjama. Rašytojo podukra Dagnė Jakševičiūtė pasakoja apie savo šeimą, apie du talentingus menininkus - aktorę Moniką Mironaitę ir jos vyrą rašytoją Juozą Baltušį, dažnai keldavusius sąmyšį Vilniaus visuomenėje. Aprašomi santykiai su nomenklatūrinėmis organizacijomis, kolegomis, požiūris į naująją kartą. Atskleidžia­ ma faktų apie rašytojo pasitraukimo iš literatūrinio gyvenimo priežastis 1990 m. pa­ skelbus nepriklausomybę, pasakojama apie viešą jo puolimą ir pasmerkimą. Anot autorės, daug kas apie J. Baltušio nuodėmes laužta iš piršto, su pačiu juo ne­ pasikalbėjus, neįsigilinus, kodėl jis toks buvo ir ar galėjo būti kitoks. Daug kas plėšė jį už skverno savo pusėn, o patraukti nepavykus, tiesiog prisidengė jo vardu, šioje knygo­ je atgyja talentingos asmenybės paveikslas - su visomis silpnybėmis ir nenumaldoma gyvenimo aistra. UDK 821.172(092)+821.172-94

Dagnė Jakševičiūtė GYVENOM SOCIALIZME Prisiminimai apie Juozą Baltušį

Redaktorė Loreta Paškevičienė Korektorė Marijona Treigienė Viršelio dailininkas Agnius Tarabilda Viršelyje panaudota Algimanto Zižiūno nuotrauka Maketavo Zita Piktumienė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius Interneto svetainė: www.almalittera.lt Spaudė UAB BALTOprint, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius Interneto svetainė: www.baltoprint.lt

Aktorė Dagnė Jakševičiūtė yra išleidusi knygą apie savo motiną, garsią aktorę Moniką Mironaitę. Knygoje „Gyvenom socializme" ji prisimena patėvį, lietuvių literatūros klasiką Juozą Baltušį. Tokį, kokį jį pažinojo pati, kiti namiškiai, draugai, bendradarbiai, galbūt ir priešai. Čia rasime faktų, kurie niekada nepateks į oficialius literatūros istorijos dokumentus. Nes šie prisiminimai grindžiami šeimos istorija, kur pinasi kelių kartų likimo vingiai ir aistros. J. Baltušio šeima gyveno laužydama daugelį ano meto standartų, pasakojimai apie Juozą ir Moniką sklido iš lūpų į lūpas ir tapo legenda. Knygoje aprašomas gyvenimas sovietiniais laikais, rašytojo santykiai su valdžia ir kolegomis. Ir lemtingas virsmas Lietuvai ką tik atgavus nepriklausomybę - kai „laiku nesusipratusio" rašytojo knygos buvo svaidomos autoriui į veidą, o į Lietuvos aukso fondą literatūrologų įtraukti jo kūriniai, išskyrus „Sakmę apie Juzą", išbraukti net iš moksleiviams rekomenduojamos literatūros sąrašų. Kodėl taip atsitiko ir kokią asmeninę dramą turėjo išgyventi rašytojas?

Žmonių, asmeniškai pažinojusių Baltušį, lieka vis mažiau, Aš - viena iš jų. Tad skubu papasakoti apie savo patėvį šmaikštų, labai emocingą žmogų, kūrybingą ir reiklų sau rašytoją, o paskiau tegu viską savaip surikiuoja laikas. Dagnė Jakševičiūtė

O.knygų klubas Tapkite Knygų klubo nariu!

786090 112717

www.almalittera.lt

• Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį • Naujausios ir populiariausios knygos • Ypatingi pasiūlymai • Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštą www.knyguklubas.lt