467 74 18MB
Lithuanian Pages 648 [634] Year 1966
A n ta n a s Venclova
JAUNYSTĖS ATRADIMAS
VILNIUS
1970
PRATARMĖ
Laikas bėga. Jo kaskart lieka mažiau. O kai pažvelgi at galios— kelias vingiuoja per metus, įvykius, žmones ir nyks ta už tolimo vaikystės horizonto. Tas kelias prasidėjo nuo gimtosios bakūžės samanotos ir iš pradžių vedė į artimiausią miestelį, paskui į didelius miestus, svetimus žmones ir nema tytas šalis. Gyvenimas nešykštėjo man sunkių valandų, bet gausiai teikė ir puikių draugų, ir laimės akimirkų. Gyvenime buvo nemaža svajota, ieškota, dirbta. Laikai buvo sunkūs, kartais net tragiški, pilni pavojų, audrų ir perversmų. Bet žmogaus atmintis turi tą gerą ypatybę, kad nemalonumai il gainiui joje išblunka, o daug gyvesni lieka saulėti ir džiaugs mingi momentai. Gal dėl to ir mano knygoje šių momentų daugiau... Bėgant dienoms ir metams, man vis labiau knietėjo grįžti į praeitį ir vėl atrasti jaunystę sau ir bičiuliams, kurie, kaip
aš norėčiau, ga) su palankia šypsena ir gerais jausmais šir dyje skaitys šią knygą. Mano karta metai iš melų retėja. Artimiausių draugų — Petro Cvirkos, Salomėjos Nėries, Jono Marcinkevičiaus, Kazio Borutos, Vinco Zilionio, Jono Šimkaus — jau nebėra. Kai ku rie jų rengėsi pavaizduoti savo kartos kelią, bet nesuspėjo. Kiti mirė perdaug jauni ir negalėjo galvoti apie memuarus. Aš irgi ilgai nesirengiau rašyti tokios knygos. Bet, prieš kele rius metus sunkiai susirgęs, pirmą kartą neteoriškai supratau, kad niekieno gyvenimas nėra amžinas. Štai kas privertė mane, kai kuriuos darbus atidėjus j šalį, užrašyti, ką per savo gyvenimą artimai mačiau ir pažinau. Memuarinio pobūdžio knyga turi būti teisinga. Bet ji, ma no giliu įsitikinimu, taip pat gali ir turi būti subjektyvi. Nesi rengiau rašyti nei tam tikro laikotarpio Lietuvos istorijos, nei mūsų visuomenės judėjimo kronikos. Norėjau parašyti pir miausia apie savo draugus ir pažįstamus, plačiau paliesda mas kai kuriuos jų viešojo ir kūrybinio gyvenimo momentus. Per tuos momentus daugiau ar mažiau turėtų iškilti ir mūsų gyventa epocha. Tiek kitų, tiek mano paties asmeniniai daly kai čia nerado daug vietos. Nemaža knygos veikėjų arba jų artimieji — gyvi. O tai, be abejo, iš memuarų autoriaus rei kalauja takto, kai kada ir tylos. Knyga iliustruojama įvairių asmenų laiškais, laikraščių ar kitų leidinių citatomis. Vietomis autorius neiškentė beletristiškai neatkūręs savo meto susitikimų, pokalbių, žmonių cha rakteristikų. Prieš daug metų vykę pokalbiai, dabar perteikti dialogo forma, skaitytojui gali kelti klausimą, kiek jie auten tiški. Noriu pastebėti, kad jeigu tie dialogai kartais neperteikia ano meto pokalbių šimto procentų tikslumu, tai už jų e s m ė s ir d v a s i o s autentiškumą norėčiau imtis visišką atsakomy bę. Nevengiau vietomis ir anekdotinio pobūdžio istorijų, jei gu atrodė, kad per jas ryškiau atsiskleidžia vaizduojamas lai kas ir asmenys.
Ne visi aprašyti žmonės, kaip ir aš pats, yra be priekaišto. Piešiau ¡uos tokius, kokius pažinojau — be dirbtinių pagražini mų ir „heroizavimo". Manau, Jie už tai ant manęs nepyks, kaip neturėtų pykti ir jų gerbėjai. Stengiausi kiekvienoje smulkmenoje būti tikslus ir verčiau ko nors nepasakyti ligi galo (jeigu tai pasakyti man atrodė per anksti), negu pasa kyti neteisingai. Skaitytojas supras, kad tokio pobūdžio knygoje, kaip ši, negalima ieškoti vieno ar kito rašytojo bei veikėjo gyvenimo ir veiklos ¡ v e r t i n i m o . Įvairūs žmonės čia paliečiami taip ir tiek, kaip ir kiek knygos autoriui pasitaikė su jais gyve nime susidurti. Šita knyga yra lyg ir „Pavasario upės" tęsinys. Jeigu pir moji knyga buvo parašyta beletristiškai, remiantis daugiausia savo atmintim, tai šios naujos knygos medžiaga diktavo kito kią — daugiau dokumentalią — formą. Ir vieną, ir kitą knygą rašiau, j praeities Įvykius ir žmones stengdamasis žiūrėti ne šios dienos, bet vaizduojamojo meto žvilgsniu (išskyrus k"i kurias pastabas skliaustuose). Dėl to skaitytojas tenesistebi, it mane, ir mano pavaizduotus žmones matydamas ir daug ko nežinančius, ir nesuprantančius to, ką gerai visi žinome ir suprantame dabar. „Pavasario upės" ir šios knygos uždavinys — parodyti mano kartos kelią iš kaimo tamsos į šviesą, į kultūrą, Į meno kūrybą, kuri vedė mus drauge ir Į visuomeninės santvarkos pakeitimą, į socialistinę revoliuciją. Tai buvo ilgas, vingiuo tas ir sudėtingas procesas. Jeigu to proceso sudėtingumą pa jus skaitytojas, laikysiu, kad bent iš dalies savo tikslą pa siekiau. Šioje knygoje praleidau nemaža momentų, kuriuos seniau esu pavaizdavęs atsiminimuose apie mirusius rašytojus. Kny gos gale nusprendžiau pakartoti tuos atsiminimus — ištisai, jeigu jie chronologiškai telpa šios knygos rėmuose, apribo tuose 1925—1940 metais, arba tik tą jų dalį, kuri liečia ŠĮ lal7
kotaipį. Tikiuos, skaitytojas čia ras naujų bruožų ir spalvų mano mylimų mokytojų ir draugų portretams. P. S. Antrajam leidimui „Jaunystės atradimas" autoriaus naujai peržiūrėtas ir kiek redaguotas; patikslinta ir viena kita smulkmena. AUTORIUS
DIDMIESČIO GYVENTOJAS
Jeigu pasaulyje yra laimingų žmonių, tai vienas jų— aš! Iš tikrųjų, man pašėlusiai sekėsi. Kas galėjo manyti, kad iš Trempinių prieš savaitę iškeliavęs su aštuoniais litais kišenėje, dabar būsiu valdininkas ir sėdėsiu Kau ne, Žemės ūkio ministerijos namų antrajame aukšte! Sėdėsiu, tiesą sakant, ir nuobodžiausiu. Bet nuobodis greit baigsis, darbo atsiras! Taip man tvirtino referentas Gasiūnas, energingai vaikščiodamas po du didelius tuš čius kambarius, kurių viename stovėjo mudviejų stalai. Jis žiūrinėjo, kur reikės pastatyti spintą byloms, kur kitus stalus, prie kurių sės tokie pat laimingi jaunuoliai, kaip aš — Žemės reformos departamento raštininkai! Skardžiai kaukšėdamas po kambarius, referentas ka da-ne-kada prieidavo prie savo stalo, atsisėsdavo ir iš nuobodumo imdavo vartyti kokią bylą ar „Vyriausybės žinių" komplektą. Jis nustebo, pamatęs, kad aš rašau eilėraščius, ir prašė bent vieną jam paskaityti. Kad ir varžydamasis, paskaičiau kažką apie sutemų skersgat vius, ir jis pagyrė: — Nieko, nieko... Tik, žinai, ką nors reikėtų apie tėvynę ar dievą pridėti. Skaitei Maironį? 9
Maironį buvau skaitęs, bet su referentu ginčytis ne norėjau ir kažką numykiau po nosia. — Aš irgi kai kada rašau į laikraščius. Į „Rytą". Se niau iš Kretingos, kur dirbau, siųsdavau žinutes, o dabar rašau straipsnius apie žemės reformos vykdymą. Nori paskaityti? Ir referentas iš portfelio ištraukė straipsniuką — apie pusantro puslapio ilgio. — Na kaip? — paklausė Gasiūnas, kai baigiau skai tyti.— Patinka? * — Nieko,— atsakiau,— tik aš pataisyčiau truputį stilių. Referentas neįsižeidė,— jam mano pastabos netgi pa tiko. Po to beveik kas savaitė taisydavau kokį jo straips niuką. Mano autoritetas referento akyse gerokai pakilo. Jis mane pradėjo vadinti „kalbos mokovu“. Vieną dieną iš spaustuvės pradėjo vežti paketus ir krauti tuščiuose mūsų kambariuose. Atrišęs vieną pa ketą, referentas iš jo išėmė keletą storame melsvame popieriuje išspausdintų „Žemės perleidimo aktų". Tai buvo blankai, kuriuos mes, raštininkai, turėsime užpildy ti. Po to jie eis pas notarą ar į ipoteką ir, įrašyti į knygas, bus išduodami naujakuriams, gavusiems žemės iš dvarų. — Čia mano redaguota. Pažiūrėk,— padavė man re ferentas vieną blanką. Iš karto pastebėjau, kad blanke pilna keistų, netai syklingų sakinių, lyg jie nevykusiai būtų išversti iš sve timos kalbos. Mandagiai pasakiau šią mintį referentui. Jis paprašė, kad aš savo nuožiūra blanką ištaisyčiau. Per pusę dienos (sakiniai buvo labai painūs ir ne visi suprantami) šiaip taip perredagavau tą popierių. Refe rentas, atsisėdęs prie savo stalo, rimtai žiūrėjo mano pataisas, susirūpinęs krapštėsi plikterėjusį gelsvą pa lo
kaušį, blankus nešė į kitus kambarius, kažkam juos rė dė, su kažkuo tarėsi. Kelias dienas buvo baisiai susimąs tęs, o iš Žemės reformos valdybos valdytojo kabineto grįžo net ir visai nusiminęs. — Ech, po velnių,— tarė jis.— Būtum anksčiau at važiavęs, būtume abu... Buvo aišku, kad blankai sugadinti. Jais buvo užkrau ta jau pusė vieno kambario, o iš spaustuvės juos vis dar vežė ir krovė į stirtas. Kartą iš ryto atėjęs į tarnybą, abiejuose kambariuose radau atdaras krosnis. Nors buvo pats vasaros vidurys, krosnys ūžė, jose šniokštė smarki ugnis. Referentas pleškino nevykusius blankus... * Į mūsų tuščiuosius kambarius jau vežė ir statė nau jus pušinius stalus ir kėdes. Greitai tuos stalus apsėdo jaunimas — vyrai ir merginos, priimti į naujai atidaro mą „Žemės nuosavybės dokumentų" skyrių. Žemės re forma ėjo prie galo. Buvo išspausdinti nauji nuosavybės dokumentų blan kai. Išmokome juos užpildyti. Reikalas nelabai sudėtin gas: paėmus atitinkamo dvaro bylą (tų bylų ministerijo je buvo tiek, kiek išparceliuota dvarų), reikėdavo kiek vienam naujakuriui, gavusiam žemės, į aktą įrašyti visas reikalingas žinias — kur sklypas yra, kada paskir tas, kokio dydžio, kurios rūšies žemė, kokios sklypo sienos. Mano naujieji draugai pasirodė beveik visi tokie pat pirmakursiai, kaip ir aš. Vieni rengėsi studijuoti tei sę, kiti mediciną, o dažnas, kaip ir aš, humanitarinius mokslus. Greitai turėjo prasidėti mokslo metai. ii
Atėjo imatrikuliacijos diena. Jau buvome girdėję, kad tai reikšmingiausias studento gyvenimo įvykis. Iš siprašę iš ministerijos, sugužėjome į universiteto rūmus Mickevičiaus gatvėje. Deja, truputį pavėlavome: didžio ji aula viršuje buvo sausakimšai prisigrūdusi studentų. Pasistiebus ant galų pirštų, prieky, ant paaukštinimo, buvo matyti profesoriai, susėdę prie ilgo stalo. Bet stu dentai mane nustūmė toliau nuo durų, ir girdėjau tik paskirus žodžius. Sako, tai kalbėjo rektorius: — ...Mūsų alma mater... mokslo šviesa ir tiktai mokslo šviesa... paimti mokslo tvirtovę... aš sveikinu visus, kurie trokšta... Rektorių juo toliau, juo sunkiau buvo girdėti. Kelis kartus nuaidėjo plojimai, paskui vėl kažkas kalbėjo. Sako, rektorius šiandien spaudžia kiekvienam naujam studentui, fuksui, ranką. Būtų neblogai, kad ir man ji sai spustelėtų dešinę! Deja, ne tik aš neįsigrūdau į aulą, ir ne tik mano ranka liko nepaspausta. Na, nepakliuvau į vidų, tai nepakliuvau. Bet argi neaišku, kad dabar vis tiek prasidės neregėtos dienos — pažintys su naujais draugais, kupinos išminties profe sorių paskaitos, studentų ginčai ir idėjinės kovos? Ir aš atsiminiau Kazio Borutos laiškus, kuriuos jis, jau nuo pernai metų studentas, man praeitą žiemą rašė iš Kau no į Marijampolę. Vienas laiškas labai giliai įsmigo į at mintį: „Stoju į mūšį grumtis,— rašė man Kazys.— Tarp vergijos ir laisvės. Tiesa, čia susiduriam su prievartos klausimu: visus vest į socialistinę tvarką, kaip kunigas dūšias į dangų. Jeigu nebūtų prievartos buržuazinės vergijos pasauly, tai gal abejočiau, kas daryti, bet da bar ne! Antra vertus, čia ir — p r o g r e s o reikalas. Tramdyti ar pirmyn stumti. Aš reikalauju — p i r m y n , ypač todėl, kad šitas progresas 12
pirmyn turi vesti prie išlaisvinto Žmogaus ir Darbo. Jei antraip — velniop progresą... Bet žmonės patys daro istoriją, jeigu žmonių tokia valia, tai — taip turi būti." Argi galima buvo abejoti, jog tie laiškai — naujo mąstymo, studentiškų diskusijų atspindys, neramaus proto ieškojimai? Dabar ir aš pasinersiu ieškojimų ir visko pervertinimo atmosferoje! •
Tik atvažiavęs į Kauną ir įsikūręs Trumposios gat vės kambarėlyje, pradėjau skaityti Emilio Verharno eilėraščius apie didmiesčius, kapitalą, sukilimus, haliucinuojančius kaimus. Visas jo poezijos tomelis, į rusų kalbą išverstas Valerijaus Briusovo, pateko tuo metu man į rankas. Skaičiau romantiškas Knuto Hamsuno „Misterijas" ir Bernhardo Kelermano „Ingeborgą" — šios knygos tenkino svajonės, naujo ir nežinomo po reikį... (Kelermano romaną „Lapkričio devintoji" dar gimnazijoje buvau pradėjęs versti į lietuvių kalbą.) Do mėjausi Ilja Erenburgu, kupinu skepsio ir aitrios ironi jos buržuazijai, karo nualintai ir vis dar neatsigavusiai Europai, kurią kamuoja dvasinis prieslėgis. Po Erenburgo knygos „O vis dėlto ji sukasi", kur autorius skelbė, kad ateities romanas turės ne daugiau kaip 64 puslapius, garbino mašinų grožį ir Le Korbiuzje pastatus, dabar per mano rankas ėjo Tarybų Sąjungoj išleistos knygu tės apie ekspresionizmą, futurizmą, Majakovskį ir lais vąją eilėdarą. Gyvenau visiškai vienas pas žilą smulkutę lenkę, ku ri atnešdavo man rytais karštos arbatos, o pinigus išrei kalavo iš anksto. Negavęs algos, porą savaičių val giau vieną duoną, nes kito maisto nebuvo už ką nusi pirkti. Pasiskolinti pinigų negalėjau — vasarą Kaune ne
sutikau nė vieno pažįstamo... Matydamas mane gerokai sulysusį, net referentas Gasiūnas kartą paklausė: — Ar tik nesergi, broliuk? Žinai, studentą užpuls džiova — tai ir renkis į kapus. Neišsigydysi! Varžiausi pasakyti jam tikrąją savo liesumo priežas tį, tikėdamasis kaip nors pritraukti ligi pirmosios algos. Vaikščiojau po miestą, o jis man atrodė tikras did miestis. Taip, Kaunas man patiko! Viena Laisvės alėja ko verta! Eini, eini, ir vis galo nematyti. O koks vaiz das nuo Žaliojo ar nuo Vytauto kalno! Rotušės aikštė, Aleksotas, Nemunas, Neris — ką dar gražesnio įsivaiz duosi! Vakare užlipęs ant Vytauto kalno, žiūrėdavau į miestą, kur nedrąsiai žiebėsi pirmosios vėlyvo vakaro lempos, ir man norėjos kalbėti Verharno vaizdais, ku pinais ūžesio, triukšmo, judėjimo, romantikos... Ir aš rašiau eilėraščius apie didmiestį, apsvaigęs deklamavau juos pats sau, siunčiau savo senajam bičiuliui Kaštui Stikliui į Marijampolę, į jo leidžiamas „Šešupės ban gas"... Tačiau Kaunas tik iš pažiūros buvo toks gražus, di dingas, nepaprastas. Arčiau įsižiūrėjus, buvo matyti per visą miestą ropojantis arklio tempiamas tramvajus, va dinamas konke; ties kampais stovėjo vežikai su savo aplūžusiomis karietomis; gatvėse švaistėsi išsipuošę val dininkai ir visokiausi spekuliantai; kas kelintas žingsnis į tave tiesė ranką raukšlėtos, susirietusios senutės, kaž kokie pagyvenę žmonės, skųsdamiesi nedarbu; vakarais ne tik nuošalesnėse senamiesčio gatvėse, kuriomis man reikėdavo grįžti į savo kambariuką, bet ir pačios Laisvės alėjos vidury tave stabdė jaunos mergaitės, neregėtai išsidažiusios ir išsipudravusios, įžūliai siūlydamos savo paslaugas. Ligi vėlyvos nakties mieste ūžė restoranai ir gėryklos. Pro jų duris kada-ne-kada į gatvę keikdamies 14
ir burnodami išvirsdavo girtuokliai. Atrodė, šios rūšies piliečių čia labai daug. „Mieste, kur nutukę buržujai automobiliais laksto, daug žmonių pogrindžiuose iš bado stimpa",— viename laiške rašiau savo draugui Vincui Zilioniui, ir šis vaiz das, be abejo, nebuvo išgalvotas. Kažkaip ryškiau, negu mano vaikystės mieste Marijampolėje, čia kiekviename žingsnyje krito į akis turto ir neturto, prabangos ir skur do kontrastai. * Daugelis bendradarbių pasirodė esą ateitininkai. Pri imdami į ministeriją, vadovai naujuosius tarnautojus kaip reikiant sijodavo. Aš čia, tiesą sakant, patekau be veik per nesusipratimą, lyg balta varna į kuosų būrį. O buvo taip. Išsirengęs į Kauną, atsisveikinęs namiš kius ir atvažiavęs Marijampolėn, ties gimnazija atsitik tinai sutikau savo buvusį direktorių Antaną Daniliaus ką. Žmogus tai buvo niūrokas, nekalbus, bet teisingas ir geras. Kai aš kadaise parašiau jam, literatūros dėsty tojui, namų darbą apie krikščionybės reikšmę, gerokai grybštelėjęs inkviziciją ir kitokias bažnyčios darytas ne švankybes, direktorius darbo negrąžino, bet klasės žur nale man už jį įrašė penketuką. Tik vėliau supratau, kaip taktiškai tada pasielgė. Dabar, sutikęs mane ties gimnazija, jis paklausė, kodėl aš ne vasariniuose moky tojų kursuose. Atsakiau, kad noriu važiuoti į univer sitetą, tik nežinau, kaip ir ką... Tada nusivedė mane pas save, parašė raščiuką į Kauną — Žemės reformos val dybos valdytojui, savo broliui. Atsisveikindamas, ma tyt, nujausdamas, kad mano pažiūros ne visai derinasi su valdančios krikdemų partijos pažiūromis, pasakė: — Tik nesikišk į politiką... Į politiką, sakau, nesi kišk... 15
Matyt, geriau už mane suprato, kas per daiktas toji politika ir kodėl jaunam studentui, norinčiam turėti raš tininko vietą, ji visai nedera... Pamatę vieną kitą mano eilėraštį, bendradarbiai krai pė galvas, o vienas atvirai pasakė: — Kažkokie kairūs, nemūsiški... Ir iš kur tu juos ištraukei? Kas juos tau davė? Toks netikėjimas mano talentu mane įžeidė: — Kaip tai kas davė? Aš pats juos parašiau! Ir nesu prantu, kodėl jūs... —■Na, na, geriau nesišvaistyt su tokiais eilėraš čiais,—■tarė ateitininkas.— Ir argi galima taip — apie dievą? Eilėraščius įsikišau į kišenę ir nusprendžiau kvai liams jų daugiau neberodyti. Vieną kitą nusiunčiau Kaš tui Stikliui, o kitus nusprendžiau duoti Kauno opozici niams laikraščiams. * Pasirodė, mano raštus Kauno laikraščiai priima ir spausdina be sunkumų. Opoziciniame laikraštyje para šiau ilgoką straipsnį apie žurnalą „Barą". Tai buvo se nųjų rašytojų leidžiamas žurnalas, kuris man ne per daug patiko. Nepratęs, kaip sakoma, nieko vynioti į vatą, išdėsčiau atvirai, ką maniau tiek apie patį žurnalą, tiek apie kai kuriuos net labai gerbiamus autorius: „8 „Baro" num., palyginus jį su pirmuoju, atrodo padaręs didelę pažangą... atgal,—rašiau aš.—Skaudu taip sakyti, bet tai nenuginčijamas faktas. Toji pati litera tūros „ubagystė", kaip ir ankstyvesniuose žurnaluose, jei dar ne didesnė. Turinys — perdėm „emeritų" (anot J. A. Herbačiausko) raštai..." Toliau perėjau prie Maironio: 16
„Šiame numery pirmoje vietoje debiutuoja Mairo nis savo eilėraščiu „Ant Punės (Margio) kalno". Seniau Maironies lyrikas skaitydavom su nemažu malonumu ir dvasios pakilimu. Apie dabartinius jo raštus, deja, to pasakyti negalima. Maironis yra „aušrininkas"— roman tikas. Jam ir dabar sunku užmiršti savo romantizmas, nors... paseno jau ir Maironis, ir Maironio laikų idėjos. Šių dienų gyvenimas jau ko kita iš rašytojo reikalauja, negu prieš kelias dešimtis metų... Dabar, deja, jo ku riami kūriniai („Bare" spausdinta drama „Vytautas pas kryžiuočius", smulkesni eilėraščiai) jau nebeturi tos ug nies, kaip seniau, yra neryškūs, nublukę,— jie jau nebe atitinka mūsų dienų g y v e n i m o ir m e n o reikala vimų". Tai nebuvo gal nieko naujo, nes apie Maironį taip tuomet rašė ne vienas kritikas. Blogiau, kad straipsnis buvo pasirašytas mano pavarde ir dėl iškilmingumo prie pavardės pridėtas žodelis „stud.“, t.y. studentas. Maironis, senas nusipelnęs poetas, kurį skaitė ir ku riuo auklėjosi ištisos kartos, kurį ir aš skaičiau ir mėgau, dėl tokio straipsnio pasijuto įžeistas ir atsakė irgi straipsniu. „...Paprastai į kritikas nemėgstu atsakinėti,— rašė jis,— nes žinau: jos nei pridės, nei atims autoriui ver tės... Geriausias veikalų įvertintojas — laikas. Bet šį kartą perdaug man skaudu. Kad studentas į užsitarnavusį, jau nuo 30 metų universiteto profesorių atsiliepia iš aukšto Mentoro tonu. Tiek to! Čia jau auk lėjimo sritis. Mūsų demokratišku laiku tai paprastas da lykas, ir to imti į širdį netenka. ...Mat, aš romantikas, kuriam Mickevičius, Puškinas, Gėtė palieka net formos žvilgsniu nepeiktini pavyzdžiai. Dabartiniai g y v e n i m o ir m e n o (suprask, kritiko) reikalavimai tuo nepasitenkina..." 17
Ar reikia čia aiškinti, kad tolimesniais metais, įgijęs daugiau proto ir pajutęs, kad neapgalvotas žodis gali žmogų ne tik Įžeisti, bet ir užmušti, aš su sielvartu ap gailėjau nerimtus, nejautrius savo žodžius, kurie taip įskaudino seną poetą. Deja, kol poetas buvo gyvas, neradau priemonių savo klaidą atitaisyti, Manydamas, kad tai atlikti niekad nevėlu, darau tai dabar. * Tais laikais Kaune garsėjo Juozapas Albinas Herbačiauskas, rašytojas modernistas, atvažiavęs iš Krokuvos ir universitete pradėjęs dėstyti lenkų kalbą ir literatūrą. Jo keistoki rašiniai, kuriuos kai kas iš pradžių buvo lin kęs laikyti revoliucionieriškais, pradėjo rodytis litera tūrinėje ir kitokioje spaudoje. Kaip vertinau Herbačiausko straipsnius, matyti iš tos pačios recenzijos: „Herbačiauskas — keistas žmogus,— rašiau aš. — Jis gal būtų ir nemažas menininkas, jeigu bent kiek mokėtų valdyti savo stilių. Dabar, deja, to nematyti. Jo rašiniai tėra žodžių bei minčių nepaprastas kratinys, kuriame nieko arba maža ką tesuvoksi. Kai Herbačiaūskas pradeda rašyti, jis... galvoja labai maža, o rašo, „kas ant seilės pakliūva"... J. A. Herbačiauskas leidžiasi per „mūsų literatūros respubliką", iš anksto perspėda mas: „Moteries pakeliui neišgvoltavosiu, o su elgeta ant kapinių nakvosiu. Žmogžudžiui liepsiu užmušti velnią, o paleistuviui gyvatę ant kaklo užmausiu. Paukščiams ir galvijams pamokslus sakysiu, o žmonėms liepsiu ant kapinyno „taukačiką“ šokti... su čigone apsivesiu ir, burtus darydamas, iš burtų gyvensiu... Valkata būsiu mūsų literatūros respublikoj... O būdamas valkata, vis ką pamatysiu, viską sužinosiu — būsiu geriausias kriti ta
kas." Anot Herbačiausko, Lietuvoje „vienas nori būti automobilio švilpuku, antras -— dviračiu, trečias — ga riniu arkliu (pegasas nusibodo), ketvirtas — policisto knypkiu, penktas — Tilmanso fabriko kaminu, šeštas — trotuaro asfaltu, septintas — CO4 etc. etc." Su Herbačiausku, kaip ir su daugeliu kitų to meto garsenybių, asmeniškai susipažinti teko vėliau... ♦ O dabar grįžkime į ministeriją, į kurią skubėdavau kas rytas, kaip pirmiau į gimnaziją. Apytamsiais kori doriais, kuriuose visą dieną degė šviesa, rinkosi į kam barius valdininkai. Paskui jie sėdėjo prie stalų ir rašė, rašė, rašė, tik kada-ne-kada išeidami į koridorius parū kyti ir pasidalyti savo nuobodoko gyvenimo įvykiais. Koridoriuose nuo ankstyvo ryto būriavosi valstie čiai. Jie sėdėjo ant suolų, kramtė kietą sūrį ar kiaušinį, rūkė baisiai dvokiančias pypkes, garsiai dūsavo. Dau gelis ieškojo teisybės — čia juos aplenkė, dalydami dva rą, čia sklypas pasirodė per mažas, blogos žemės ar šiaip nepatogus, čia iš pradžių davė, o vėliau kaimynas pa skundė, kad gavęs neina į bažnyčią, ir sklypas buvo atimtas ir atiduotas kitam. Valstiečiai vaikščio jo iš vieno skyriaus į kitą, pasakojosi savo nelaimes, prašė ištaisyti skriaudas. Kai kurie už paskutinius pini gus iš tolimesnių vietų važiavo traukiniu; kai kurie at bildėdavo arkliukais ir į ministeriją įeidavo botagu ne šini. Vienas kitas valdininkams mėgindavo duoti kyšius, kad tik bylos būtų greičiau išspręstos. Kyšiai būdavo menki — pora litų ar netgi sviesto gabalėlis, sūris, nes ką gi daugiau vargšai naujakuriai turės? Tokius kyšius imdavo patys žemiausi valdininkai — sargai, raštininkai. i9
Negi du litus ims referentas ar departamento direkto rius, kuris iš karto prageria ar prakortuoja visą šimtinę? Vartydamas išdalytų dvarų bylas, rasdavau įdomiau sių dokumentų. Pirmiausia man krito į akį, kad prie dau gelio valstiečių prašymų būdavo pridėti kunigų, vargo nininkų, kartais net zakristijonų pažymėjimai: toks ar toks valstietis — geras katalikas, vaikšto į bažnyčią, at lieka išpažintį ir visai nusipelno gauti žemės. Ir kokių tik čia nebūdavo istorijų! Padegimai ir už mušimai dėl žemės, dėl pinigų, bylos dėl kraičių ir dalių, godumas, pavydas, skundai prieš artimiausius gimines, neva kunigų valdžios priešus ar net komunistus, iš ku rių reikią atimti sklypus. Įdomiausius prašymus ir skun dus nusirašinėjau, tikėdamasis juos panaudoti kokiai apysakai. Vėliau buvau pradėjęs net ir tokią apysaką, antrašte „Žemės reforma". Deja, man vis dar buvo ma ža turimos medžiagos, be to, ir kitos priežastys sukliudė apysaką baigti (jos pradžia buvo išspausdinta Kazio Borutos Rygoje 1928 m. leistame almanache „Audra"). Į mūsų skyrių pradėjo vaikščioti naujakuriai, norė dami kuo greičiausiai gauti žemės nuosavybės doku mentus. Vieni tikėjosi savo sklypus įkeisti žemės banke ir gauti paskolą, be kurios buvo ne gyvenimas, o vargas ir ašaros. Kiti, gavę dokumentus, parduodavo sklypus kokiam dvarininkui, generolui ar stambesniam gaspadoriui ir su šeimomis traukė į Braziliją. Dažnai matydavau išvažiuojančių būrius geležinkelio stotyje. Jų emigraci jos ir verbavimo į Pietų Amerikos plantacijas reikalais vertėsi specialios kontoros ir agentai. Prekyba žmonė mis ėjo, kaip sakoma, pilnu tempu. Plačiai buvo kalba ma, kad į Pietų Amerikos paleistuvystės namus Kaune ir kituose miestuose renkamos merginos iš vargingų šei mų, kurias tam tikri agentai rasdavo būdus išgabenti iš tėvynės. 20
Lankėsi pas mus ir kitokios publikos — seimo nariai, savo rinkėjams linkę padaryti protekciją, turtingi žmo nės, prie savo valdomų žemių norį prisipirkti sklypų iš naujakurių ir suinteresuoti, kad tie greičiau gautų do kumentus. Kada-ne-kada pas referentą užeidavo įdomi senovės liekana —■šviesiausias kunigaikštis Jonas Gedi minas Beržanskis-Klausutis, garbės Pomian, kaip jisai rašėsi. Senis tarnavo, berods, Finansų ministerijoj. Jis išsėdėdavo pas mus bent keturias ar penkias valandas, jau nebe pirmą kartą dėstydamas referentui savo kilmės istoriją net nuo Gedimino laikų ir rodydamas kažkokius senus popierius. Matyti, šiam žmogui jo genealogija su darė didžiausią malonumą ir laimę. (Vėliau man šit ką pasakojo apie Beržanskį-Klausutį. Esą, jis vainikavimo ar panašia proga nusiuntęs svei kinimą carui, pasirašydamas šviesiausiu kunigaikščiu, nors į tą titulą neturėjęs jokių teisių. Po kiek laiko iš caro kanceliarijos atėjusi iškilminga bene paties Niko lajaus padėka, adresuota „šviesiausiam kunigaikščiui tokiam ir tokiam". Šitaip žmogus įsigijęs išsvajotą titu lą paprasčiausiu būdu...) * Universitete profesoriai pradėjo paskaitas. Ištrūkę iš ministerijos, mes kartais netgi priešpiet nudumdavome ten kokiai valandai parašo knygutėje gauti arba ir paskaitos išklausyti, o vakarus ištisai leisdavome uni versitete. Paskaitos iš pradžių vyko Mickevičiaus gat vės rūmų antrajame aukšte. Čia plačiame koridoriuje pertraukų metu grūdosi studentai — vieni ilgaplaukiai, panašūs į senovinius poetus, kiti trumpai kirptais plau kais, vieni františkai pasiūtais kostiumais, su baltomis 21
krūtinėmis ir dabitiškais kaklaraiščiais, kiti lopytomis kelnėmis, batais, kurie labai seniai bebuvo matę šepetį. Vaikščiojo ir studentės — jaunos ir pagyvenusios, gra žios ir ne, liesos ir riebutės, apsirengusios pagal paskuti nę Kauno madą ir dėvinčios pigaus kartūno suknelėmis, nemadingomis, suglamžytomis, nuleistais pečiais, su rauktomis ne ten ir ne taip, kaip derėtų. Tais laikais universiteto tvarka nebuvo panaši į da bartinę. Studentai, įstoję įvairiais metais, drauge klausė tų pačių kursų. Semestro pradžioje ir gale universitetas būdavo perpildytas vaikinų ir merginų — visi studijų knygutėse medžiojo profesorių parašus. Paskui audito rijos ir koridoriai būdavo apytuščiai, nebent mėgstamas profesorius skaitydavo ką nors labai įdomaus. Mūsų fa kultete privalomų disciplinų buvo daug, paskaitos būda vo skaitomos nuo ryto ligi vėlyvo vakaro (vakarais į au ditorijas sueidavo įvairiose įstaigose tarnaują studen tai), ir retai kas per ketverius metus baigdavo studijas, nors tai oficialiai buvo norma. Egzaminus studentai lai kydavo, kada jiems patikdavo ir kada susitardavo su profesorium. Dėl to daugelis rodydavos universitete ge rą dešimtį metų, ir koridoriuose sutikdavai jau nebe pir mos ir net nebe antros jaunystės studiozų. Lygiagrečiame Teologijos-filosofijos fakultete buvo einami irgi humanitariniai mokslai (filosofijos skyriu je), tik atitinkamai nuspalvinti. Čia reikalavimai buvo menkesni, disciplinų žymiai mažiau, ir užtekdavo trejų (paskui ketverių) metų studijoms baigti — klerikalai paskubintais tempais gaminosi pamainą. Veržėmės į auditorijas, norėdami kuo greičiausiai išgirsti, ką mums papasakos mūsų jau seniai žinomi, bet dar niekad nematyti žmonės. 22
*
Pats įdomiausias profesorius, be abejo, buvo Vincas Krėvė-Mickevičius. Kas nebuvo skaitęs jo „Dainavos šalies senų žmonių padavimų", „Šarūno", puikių apsa kymų — „Skerdžiaus", „Silkių", „Bobulės vargų"? Man atrodė, kad aš pamatysiu stambų, aukštą vyrą, kalbantį skardžiu balsu, garsiai besijuokiantį. Kaipgi nustebau, kada į auditoriją įėjo mažas žmogus — mažesnis už bet kurį studentą! Atrodė jis dar nesenas, gan žvalus; kai įlipo į katedrą, buvo matyti tik galva — stambi ir graži, į viršų sušukuotais plaukais, blyškus veidas mėlynomis, truputį pavargusiomis akimis. Kalba Krėvė apie lenkų literatūrą laisvai, be jokių užrašų, ir aiškiai matyti, kad savo dalyką puikiai žino. Ypač stebino mane jo atmin tis. Jis atmintinai deklamavo didžiausias ištraukas iš sa vo mėgstamų poetų —■ne tik Mickevičiaus ar Slovackio, bet ir smulkesnių, kurių ir vardų nebuvau girdėjęs. Pa našiai skaitė ir rusų literatūrą, ir čia deklamuodamas ilgiausias poetų ištraukas,— matyt, kad jis viską yra ne kartą skaitęs ir viską atsimena. Kalbėjo žavėdama sis,— atrodė, nieko pasaulyje nėra įdomesnio ir gražes nio už jo tariamus posmus. Mykolas Biržiška, gerai žinomas iš painiais sakiniais parašytų vadovėlių, kuriais naudojomės dar gimnazijo je, skaitė senąją lietuvių literatūrą. Įlipęs į katedrą, ant žemažiūrių akių nuleidęs pensne, kada-ne-kada delnu glostydamas žilstančią barzdelę, jis kalbėjo ir kalbėjo— monotoniškai, nuobodžiai, nieko nepabrėždamas, neiš ryškindamas, viską sudėdamas į kažkokią nepabaigiamą litaniją, nuo kurios ėmė žiovulys. Garsus profesoriaus vardas greitai mus nuvylė, nors savo paskaitose jis duo davo ir faktų, ir medžiagos pagalvoti. 23
Balys Sruoga, neseniai grįžęs į Kauną po studijų Vokietijoje, poetas, kurio eilėraščiais žavėjomės ir ku rio įtakos patys negalėjome išvengti, mūsų dėmesį pir miausia traukė savo išvaizda. Buvo dar jaunas, labai aukštas, liesas, kojų blauzdas apsitempęs ilgomis koji nėmis, su žalsvu švarku, užsegiotu ligi kaklo, ir su pūp sančiom ant krūtinės kišenėm. Skaitė jisai apie vokiečių romantizmą, minėjo Tiko ir Kleisto, Eichendorfo ir Šlegelių vardus, citavo Heinės „Šiaurės jūrą" ir kitų ro mantikų eilėraščius. Visa tai mums atrodė labai išmin tinga, nors gal ne visada įdomu. Vėliau klausiau Sruogos skaitomo rusų literatūros kurso. Sruoga kalbėjo dusliu balsu, biržietiškai kirčiuodamas kai kuriuos žo džius, retai pakeldamas galvą nuo rašto — savo paskai tas mėgdavo pasirašyti. Iš karto daugelį sužavėjo Vladas Dubas, dėstęs prancūzų literatūrą. Pirmąją savo epizodinio kurso pa skaitą apie Anatolį Fransą skaitė didžiojoje universiteto auloje. Neaukšto ūgio, kažkokios nelietuviškos išvaizdos (sakydavome, kad jis panašus į prancūzą), Dubas kalbė jo ne per garsiai. Tačiau bematant pavergė klausytojus savo drąsiais apibrėžimais, įdomiomis detalėmis, meist riškai sudarytais sakiniais, kuriuose jautei didelę litera tūrinę kultūrą, gerą erudiciją, mokėjimą ne tik sudo minti, o tiesiog pagauti dėmesį ir visą laiką laikyti jį įtemptą. —■Anatolis Fransas,— pradėjo Dubas savo pirmąją paskaitą,— tai bedievybės popiežius. Tai dvidešimto amžiaus Volteras. Tai Paryžiaus velnias. Taip, tai tikras Paryžiaus velnias...— ir po šių kelių sakinių jau nega lima buvo nelankyti jo paskaitų, kurių kiekviena duo davo ką nors naujo. Maža to. Paklausęs jo paskaitų, nesusilaikei ir pats nesusiradęs Anatolio Franso „Tai sos" ir „Angelų maišto", „Dievai trokšta" ir „Krenkbi24
lio",— rašytojas, neseniai miręs, o jau virtęs prancūzų literatūros klasiku, iš karto darėsi artimas, įdomus. Dubo veikiamas, jau pirmaisiais studijų metais per skaičiau Ruso „Išpažintj“, ėmiau domėtis Balzaku ir Floberu, Hugo ir Zola. Ir jeigu prancūzų literatūra man visam amžiui virto ne tik studijų, bet ir gilios meilės objektu, tai drąsiai galiu pasakyti — didžiausią vaidme nį čia suvaidino profesorius Dubas. Klausytojus veikė taip pat ir klerikalizmo kritika, kurios niekad netrūkda vo jo paskaitose, humanizmo šlovinimas, prancūzų li teratūros laisvės ir pažangos tradicijų iškėlimas. Vėles niais metais su dideliu susidomėjimu klausėme Dubo kursų apie trubadūrų ir truverių poeziją, apie Volterą, Bodlerą, apie Mopasaną. Būdamas puikus savo dalyko žinovas, sekdamas naujausią prancūzų literatūros isto riografiją, atostogų metu aplankydamas ir Prancūziją, profesorius buvo vienas iš tų, kurie labai žymiai forma vo skonį, sutvirtino priešingumą dvasiniam servilizmui, prietarams, atgyvenusioms pažiūroms. Labai patiko Juozas Tumas. Jis buvo docentas, šitas ekspansyvus, gražiaveidis baltagalvis rašytojas. Bet, ži noma, pirmiausia jis buvo Vaižgantas — „Pragiedru lių“, „Dėdžių ir dėdienių“, apsakymų ir vaizdų autorius, senosios kartos atstovas, kurio vardas dažnai buvo minimas XIX a. galo ir XX a. Lietuvos istorijoje. Dide lis demokratas gyvenime, Tumas nesididžiuodavo ir ne vengdavo pokalbių, pereinančių beveik į draugystę su studentais. Laikėsi visai ne kunigiškai, nors buvo kuni gas, kai kada mėgdavo ir stiprų žodį. Dėstė jis ne per įdomiausią medžiagą — daugiausia menkus XIX a. paskutinių dešimtmečių rašytojus ir ra šytojėlius. Kartais kalbėdavo patraukliai, su visokiomis rašytojų biografinėmis smulkmenomis. O kartais jam pačiam beskaitant darydavos nuobodu... Tumą mylėjo25
me, nes žinojome, kad gali jį ne tik užkalbinti per per trauką, bet ir užeiti į jo butą senamiestyje, ties Vytauto bažnyčia, kur jis klebonauja ar rektoriauja, ir čia drą siai dėstyti jam savo bėdas. Lietuvių kalbos kursą iš pradžių dėstė žilsterėjusi daili moteris Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, garsio jo dailininko našlė. Buvo ji švelni, kalbėjo lyg dainuo dama, pabrėždama kiekvieną priegaidę, ir mums jos lūpose gimtoji kalba atrodydavo dar mielesnė. * Tuo tarpu universitete dėjosi blogi dalykai. N e apykanta tarp valdžios globojamų ir popinamų ateiti ninkų ir kairiųjų studentų-socialistų didėjo. Lapkričio aštuntąją universiteto didžiojoje auloje įvyko jungtinis studentų socialistinių organizacijų susirinkimas prieš mirties bausmę (neseniai buvo sušaudytas kareivis ko munistas N. Jubileris). Pirmininkavo mano draugas Ka zys Boruta. Į ateitininkų mėginimus susirinkimą išardyti pasipiktinimo šauksmais atsakė kairieji. Tada ateitinin kai, pritrūkę kitų argumentų, šoko savo patriotizmą įro dinėti kumščiais. Įvyko tikros studentų muštynės. Su dužo Kazio akiniai, o jis, kaip žemažiūris, be jų nieko nematė ir negalėjo toliau vadovauti susirinkimui. Po muštynių Boruta ir eilė kitų kairiųjų studentų bu vo pašalinti iš universiteto. Kai kurie buvo areštuoti ir po mėnesį arba po tris įkalinti Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Mano akyse tai buvo didvyriai, nukentėję nuo reak cijos. Man atrodė, kad kaliniai tamsiose kamerose be oro kenčia dideles kančias, kad jie baisiai nelaimingi. Sužinojęs, kad leidžiama su areštuotais pasimatyti, aš pirmąją dieną, kada leido, nuėjau į kalėjimą. Neskaitant 26
geležimi apkaustytų durų, viskas pasirodė paprasčiau, negu vaizdavaus. Kalėjimo sargai įleido mane į kam barį, metaliniu tinklu padalytą į dvi dalis. Kitoj pusėj tinklo jau stovėjo keletas pažįstamų ir nepažįstamų stu dentų. Jų tarpe buvo ir Kazys. Pamatęs mane, nudžiugo, o man pasidarė taip graudu, jog vos galėjau žodį pra tarti. Bet greitai apsiraminau, pamatęs, kad mano drau gas linksmas. Jis pasakojo, kad kalėjime esą labai įdo mu — girdi, tiesiog gaila, kad aš to įdomumo nepatyręs. Vos suspėjau pasakyti, kas naujo universitete,— poli cininkai įsakė baigti pokalbį ir kalinius išvedė atgal, o aš išėjau iš pasimatymų kambario ir iš kalėjimo į Mic kevičiaus gatvę, lyg susilietęs su kažkokiu paslaptingu, baisiu ir drauge įdomiu pasauliu. Nuotaikos iš susirinkimo ir muštynių persimetė į visą studentiją. Įvykius karštai komentavo ir mūsų mi nisterijos ateitininkai. Kaip tik tuo metu studentų laik raštyje „Socialistų atstovas" pasirodė ateitininkų him no ir studentų himno „Gaudeamus" parodijos. Vietoj ateitininkų himno žodžių „Kas ten mums aukso spindu lius beria?" buvo „Kas mums nuo stalo trupinius be ria?" Nežinau, kokiu būdu mūsų skyriaus ateitininkams kilo įtarimas, kad autorius ne kas kitas, o aš. Tiesą sa kant, man parodijos patiko, ir aš jas buvau nusirašęs. Gal šie nuorašai, pakliuvę į šnipukų rankas, ir sukėlė įtarimą. Gana to, kad mane greitai išsišaukė departa mento direktorius ir pareiškė, kad aš galįs paduoti pra šymą išeiti iš tarnybos: ministerijoje negali būti vietos „valstybės ir bažnyčios priešams". Tą pačią dieną sura šiau prašymą, o kitą dieną manęs ministerijoj nebebu vo. Nedalyvavau minėtame susirinkime (taip įvyko, tiesa, visai atsitiktinai), bet virtau kažkieno atleidimo ožiu. 2?
Man buvo labai skaudi tokia neteisybė. Tik vėliau supratau, kodėl mane atleido iš tarnybos ne tiesiog, o mano paties prašymu. Tiesiog išmestas iš darbo, aš galė jau skųstis Žemės reformos valdybos valdytojui. Tasai, berods, buvo gan padorus žmogus ir vargu ar būtų pri taręs neteisingam sprendimui. Šiaip ar taip, ir ministe rijoje vyravo neteisybė, neapykanta kitaip manantiems. O aš pasidariau bedarbis. „Nepražūsiu, nors ir reikės pa badauti... Rašysiu į laikraščius",— nusprendžiau, nors jau žinojau, kad iš to neišgyvensi.
PIRMOJI KNYGA
Jau kelios dienos Kaune šnarėjo šaltas, veriantis lie tus. Sėdėdamas prie savo staliuko Trumposios gatvės kambarėlyje, žiūrėjau pro langą, kuriuo žliaukė vandens srovelės. Už lango suposi pora nuogų medžių, toliau dunksojo Benediktinių vienuolyno sienos, ir kažkaip irzliai, mieguistai bažnyčios bokšte skambėjo nedidelis varpas. Pro namų stogus drumzliname lietaus tinkle bu vo matyti Vilijampolės lūšnos anapus Neries. Nutilus varpui, aplinkui buvo tylu kaip kape.
Kuris laikas buvau bedarbis. Raštininko alga —ne dievai žino kas, bet, ją gaudamas, badu nemirsi. Uni versitete nuo mokesčio už mokslą manąs neatleido, už semestrą reikėjo sumokėti 75 litus. Už kambariuką plė šė taip pat žvėriškai. Laimė, pradėjęs tarnauti, įsigijau batus, šiokią tokią eilutę, nes senieji drabužiai taip su sidėvėjo, jog su jais nebuvo galima pasirodyti nei uni versitete, nei tarnyboje. O dabar aš vėl plikas kaip til vikas. Vargu ar lenkė, kuri kas rytas įnešdavo man ar
batinuką karšto vandens, žinojo, kad visas mano mais tas — tas vanduo ir kąsnis sužiedėjusios duonos.
Ištisas dienas skaičiau ir rašiau. Rašiau laiškus drau gams, straipsnius, samprotavimus, eilėraščius. Tikrai, mane pagavo rašymo aistra, lyg užgniauždama vis la biau kankinantį bado jausmą. Ką-ne-ką siunčiau į „Še šupės bangas", o Kastas Stiklius man sąžiningai siunti nėjo laikraštį, kuriame rasdavau išspausdintą ir savo medžiagą. Siunčiau rašinius ir į Kauno laikraščius, bet čia jie pasirodydavo rečiau. Patyrimo pamokytas, nė ne mėginau vaikščioti į redakcijas honoraro,— žinojau, kad išgirsiu atsakymą: — Pradedantiems nemokame... Arba: — Jums, jaunuoli, turėtų būti garbė pas mus spaus dinti savo kūrinius... Juk mes jums darome reklamą. Reklamą? Kam man toji reklama? Ar ne geriau gauti bent kelis litus, nusipirkti trupučiuką sviesto, baltos duonos, kvepiančios dešros, užsukti į studentų valgyklą Laisvės alėjoje? Bet redaktoriams tokios mintys, matyt, į galvą neateidavo. Kažkas man patarė valgykloje paprašyti kredito, kol gausiu pinigų ir atsilyginsiu. Bet man buvo gėda eiti ir prašyti pasigailėjimo. Slinko dienos, ir aš jauste jau čiau, kad galva svaigsta, kojos pinasi, daraus toks lie sas, jog man net baisu pasižiūrėti į save, praeinant pro gatvės veidrodį. Vėlyvas ruduo slinko nuobodžiai, kankinamai. Išauš davo vėlai, kambaryje buvo šalta ir drėgna, nes šeimi ninkė nustojo kūrenusi krosnį, kai tik aš jai naujo mė nesio pirmąją nebegalėjau sumokėti už pastogę. Naktį drebėdavau po lengvute antklode, iš kurios lindo paku los. Nieko nepadėdavo nė paltas ar kiti drabužiai, ku riuos susikraudavau ant savęs. Porą kartų pavyko pa siskolinti po keletą litų iš naujųjų pažįstamų universite te,— iš tų, kurie vertėsi geriau už mane, bet laikas ėjo, 30
skolos grąžinti nesisekė, ir, pamatęs savo kreditorius, turėdavau dumti į šalį. Nebuvo noro lankyti universitetą. Užeidavau ten ne bent sušilti, bet, vaikščiojant koridoriais, dar labiau svai go galva. Turėdamas begales laiko, išlandžiojau beveik visus nepažįstamus Kauno skersgatvius, liūdnas, nusi minęs, be artimesnių draugų. Galvoje vertėsi tamsios, slogios mintys. Atrodė, kad aš niekam pasaulyje nerei kalingas, kad taip ir bus amžinai, ir, tiesą sakant, kartais visai nesinorėdavo gyventi. Gavęs kur vieną kitą litą, pirmiausia pirkdavaus pigių papirosų ir be galo rūky davau. Rūkant lyg ne taip norėdavos valgyti ir netgi, rodos, darydavos šilčiau. Dažnai dabar klaidžiodavau po senamiestį, po rinkas, kur staliukai būdavo apkrauti pigia galanterija, o kai kurie valgomais daiktais. Krautuvėse ir krautuvėlėse vakarais žiebėsi šviesos, pro atdarų valgyklų ir pigių restoranėlių duris nešė perrūgusiais kopūstais, kvepė jo šviežia duona, mėsa, ir darydavos visai nepakenčia ma ties jais stoviniuoti. Tada eidavau ant Aleksoto til to ir, atsirėmęs į barjerą, ilgai žiūrėdavau į tamsoje tylim plaukiantį vandenį, ir rodydavos, kad išsigelbė jimas taip be galo arti... m Išsigelbėjimas iš tikrųjų buvo arčiau, negu man at rodė. Kartą einant gatve mane sustabdė Žemės ūkio mi nisterijos tarnautojas agronomas Justinas Strazdas, ku riam kadaise buvau suredagavęs kažkokį agronominio pobūdžio rankraštį1. Mano darbu jis tada buvo labai patenkintas. Dabar nustebęs, kad atrodau toks sunykęs 1 Justinas Strazdas vėliau buvo kolūkių organizatorius Tarybų Lietuvoj«. Jis mirė Kaune 1967 metų liepos 4 dieną. 31
ir išblyškęs, žiūrėdamas iš po skrybėlės geromis juodo mis akimis, jisai tarė: — Ateik rytoj pas mane (jis davė savo adresą), pasi kalbėsime. Atvirai pasakysiu, turiu tau darbo. Ir štai kitą dieną apie pietus (buvo sekmadienis) aš jau Žaliakalnyje, Kapsų gatvėje. Gatvės čia negrįstos, baisiai purvinos, kraštais iškasti grioviai pilni vandens. Kur-ne-kur stūkso nauji, daugiausia mediniai nameliai. Štai atokiau nuo gatvės iš kairės didžiuliame kieme keistos architektūros namas aukštu siauru stogu, į visas puses išlindusiais kampais. Jo man kaip tik ir reikia. Pataikiau geru laiku. Tarnaitė į valgomąjį jau nešė pietus. Šeimininkas pristatė mane jaunai žavingai mer gaitei pakirptais, lygiai sušukuotais plaukais, ir aš tru putį nustebau, supratęs, kad tai jo žmona. Moteris pa žiūrėjo į mane labai atidžiai. Nukaitau,— ji, tur būt, stebisi, ko aš toks ištįsęs ir liesas. Ji įdomiai tarė vie toj aš — ašenai, vietoj tu — tujenai, antį vadino untimi, o tarnaitę prašė ne: „Duok man vandens", o „Dakš man undenia". Tai skambėjo neįprastai ir gal dėl to labai meiliai. Į valgomąjį atėjo dar viena pora — namų šeiminin kės vyresnioji sesuo su savo vyru, matininku. Greitai sėdėjome prie turtingo stalo, kokio aš iš viso savo am žiuje nebuvau matęs. Tiesą sakant, gal man taip tik pasirodė. Iš visų jėgų stengiausi valdytis, kad šeimininkai nemanytų, jog aš alkanas ar godus valgio, bet tas man buvo labai ne lengva. Šių žmonių kalboje nebuvo nieko ypatingo, bet man patiko, kad visi jie laikėsi oriai ir drauge paprastai. Jie ir mane stengėsi įtraukti į pokalbį, nors man tai sunkiai sekėsi — perdaug mažai aš juos pažinau, o ir ne apie visus savo reikalus norėjau pasakoti. Namų šeimininkas 32
neaiškino, kaip mane pašalino iš ministerijos, nors jis tai gerai žinojo. Po pietų pasisakė rašąs didesnę agrono mijos knygą. Darbas jam neįprastas ir einąs sunkokai, ypač dėl to, kad jam netekę mokytis lietuviškoje mo kykloje,— jo stilius esąs nepavydėtinas. Gal aš jam pa dėsiąs tą knygą paruošti spaudai? Už tai gausiąs kamba rį ir maistą — galėsiąs gyventi, kol knyga bus paruošta; jeigu norėsiu — tai ir toliau. Iš džiaugsmo vos nepašokau į viršų. Argi gali būti dar kas nors geriau! Iš karto sutikau, juoba kad mačiau palankius namų šeimininkės ir kitų žvilgsnius. Visi tar tum džiaugėsi, kad štai jų namuose atsiras naujas gy ventojas. Jau tos pačios dienos vakare persikėliau į nau jąją vietą su menku lagaminėliu, kuriame tilpo visi ma no daiktai ir biblioteka. Bibliotekoje buvo Oskaro Vaildo „Dorijano Grėjaus portretas", Emilis Verharnas, Ko gano „Vakarų literatūros istorijos" tomas ir kažkokia Majakovskio knygelė. Buvo čia ir Kazio Borutos man padovanotas neseniai išėjęs pirmasis jo eilėraščių rinki nys ,,A-lo!" Jaučiausi labai laimingas, pakliuvęs į šių naujų žmonių tarpą. Iš tikrųjų, puikūs žmonės! Niekad negir dėjau iš jų jokio grubesnio žodžio, purvino anekdoto, niekad nepastebėdavau godumo, pavydo, neapykantos. Visi buvo švelnūs, bet ne sentimentalūs. Mano kambarys buvo žymiai didesnis už ankstesnįjį, neseniai tinkuotas ir dažytas šviesiai gelsva spalva. Tiesa, vėsokas, bet dabar miegojau po kur kas šiltes ne antklode. Maitinausi taip, kaip niekad nebuvau mai tinęsis. Iš pradžių naujuosius šeimininkus tikriausiai ste bindavo mano apetitas (valgydavome prie vieno stalo),— kirsdavau taip, jog, kaip sakoma, net ausys lapsėdavo. Darbas prie rankraščio buvo paprastas, ir aš lengvai jį įveikdavau. Laisvo laiko turėjau į valias ir daug dažniau 2. Jaunystės atradimas
33
vaikščiojau į universitetą, vieną kitą kartą netgi į teatrą pakliuvau. Deja, teatras jau nebedarė tokio įspūdžio, kaip tada, Marijampolėje, kai mačiau misteriją „Visi žmonės'1... Iš ryto mano šeimininkas ir matininkas pėsti išeida vo į ministeriją (kelionė buvo ilga, per visą Žaliakalnį ligi Kęstučio gatvės, o autobusai čia dar nekursavo). Namie likdavau su abiem moterim. Jos būdavo užimtos savo nesudėtingais darbais ir mielai leisdavos su manim į įvairiausias kalbas. Greitai žinojau daug smulkmenų iš abiejų šeimų ir jų pažįstamų gyvenimo. Mano šeimi ninkė buvo gerokai jaunesnė už savo vyrą, beveik ma no metų, gal dėl to mums niekad netrūkdavo kalbos — apie knygas, filmus, universitetą ir kitokius daiktus. * Savo eilėraščius ir kitus rašinius spausdinau laikraš čiuose, ir, tur būt, dėl to užsimezgė pažintis su univer siteto literatais. Pirmaisiais studijų metais universiteto koridoriuose dažnai sutikdavau nebe jauną studentą Juozą Petrulį, pažangų, darbštų vyrą, vėliau pagarsėju sį pjese apie poetą Strazdelį — „Prieš srovę". Susipaži nau su Augustinu Gricium, Pranu Ancevičium ir Juozu Baldausku. Gricius, labai draugiškas vaikinas, tuo me tu spausdino „Lietuvos žiniose” linksmus feljetonus ir man padovanojo netgi savo knygą, antrašte „Činčiberis". Ancevičius, raudono papurtusio veido geltonplau kis, rašąs straipsnius F. Rogūzos slapyvardžiu ir gal dėl to pernelyg geros nuomonės apie save, Baldauskas, ma žo ūgio, greitai ir neaiškiai kalbąs prisiskaitėlis, vėliau mūsų pavadintas „kiniška enciklopedija", Gricius ir aš sudarėm mažą kompaniją. Rinkdavomės Griciaus kam baryje. Mūsų uždavinys buvo — išsiaiškinti visas meno 34
ir literatūros problemas. Sueigos truko neilgai. Porą pranešimų toms sueigoms parašė Baldauskas. Vieno to kio pranešimo klausėme kantriai ir ilgai, bet kada Bal dauskas baigė skaityti, Ancevičius, perbraukęs savo geltonus plaukus, aplaižęs storas lūpas, dar raudonesnes už jo žandus, sumurmėjo: — Na ir kvailystes gi tu, broliuk, čia paistai... Pa galvok, juk šių dienų socialdemokratija... Kautskis ir Plechanovas... Negi tu laikai mus kvailiais, kad pradedi nuo Adomo ir Ievos?! Baldauskas pašokęs ėmė ginčytis, įrodinėti, kad mū sų kompanijoj ne jis, o kažkas kitas esąs kvailys. Ance vičius dar labiau išraudo, ir man atrodė, kad juodu kaip gaidžiai tuojau kibs vienas antram į skiauterę. Bet Gri cius taktiškai juodu apramino, mes taikingai išsiskirs tėme ir tokiuose disputuose daugiau nebesusitikome. Ancevičiaus straipsniai tuo metu ir vėliau darėsi vis gausesni, piktesni, nors ir ne perdaug protingi. Saky sim, 1926 metų pavasarį perskaičiau tokius jo išvedžio jimus: „Kol nuo panašių nevykusių karikatūrų, kaip Mairo nių, Girų, Kiršų, nėra apvalytas lietuvių literatūros par nasas, gera klajoti po romantiškas miglas. O didesnė visuomenės dalis, nematydama skirtumo tarp kantičkos, griešninko karaliaus Dovydo psalmių ir minėtų poetų kūrybos, bliauna užsimerkus šventąsias giesmes." Smarkus kritikas buvo Rogūza! * Sykį jis nutempė mane į kažkokį klubą ne klubą, smuklę ne smuklę Laisvės alėjos namų antrajame aukš te. Pasistatę grafinuką, atskirame kambaryje sėdėjo Ka2
’
35
zys Binkis ir Antanas Rimydis. Mums įėjus, Binkis atsi kėlė, padavė ranką ir paprašė sėstis. — A, tai šitas? — tarė jis, išgirdęs mano pavardę ir, matyt, kažką prisiminęs.—Tikiuos, futuristas? Nežinojau, ar galiu save vadinti futuristu, ir kažką sumurmėjau. Binkis Įpylė mudviem su Ancevičium po stikliuką ir pakėlė savąjį. Po to mūsų, berods, neberagi no gerti, ir aš žiūrėjau į jo juodbruvą, gražų veidą nepaprastai ryškiomis tamsiomis akimis. Veidas buvo pablogęs, bet labai išraiškingas, lūpų kampučiuose sly pėjo ironiška grimasa. Kazys Binkis Kauno rašytojų tarpe buvo, galimas daiktas, pati romantiškiausia ir koloritingiausia figūra, Tuomet daug kas pasakojo, kaip Binkis prieš kelerius metus buvo pasidaręs automobilio savininku. Poetas pir masis lietuvių literatų šeimoje įsitaisė nuosavą mašiną. Tai buvusi sena taradaika — aplūžęs „Fordas". Iškilmin gai atsilošęs, Binkis sėdėdavęs užpakaly, o šoferis jį vežiodavęs po Laisvės alėją. „Fordas" nežmoniškai tra tėjęs ir spiaudęs perdegusio benzino dūmais. Ties įstai gomis Binkis stabdydavęs mašiną ir, po pažaste pasi brukęs portfelį, su rimtu aukšto valdininko veidu ženg davęs į vidų. Po kiek laiko važiuodavęs toliau. Kitame kvartale, už poros dešimčių metrų, kartojusis ta pati istorija. Taip poetas važinėjęs ligi mėnesio pabaigos, kol atėjęs laikas šoferiui mokėti algą. Pinigų nebuvę, ir Binkis dėl to atsiskyręs ir su šoferiu ir su pačiu „Fordu“. Kalbėjo Binkis apie „Keturis vėjus", paskui ėmė šne kėti, kad tokie poetai, kaip Maironis, Sruoga arba Kirša, seniai esą mirę, ir su jais jaunimui nepakeliui. Ne ką geriau atsiliepė ir apie Krėvę-Mickevičių, Vaižgan tą. „Rašytojai, išėję į emeritūrą",— tarė jis, priminda mas man Herbačiausko straipsnį „Bare", kuri buvau iškritikavęs. 36
— Dabar jaunimo laikai,— pareiškė Binkis.— Gyvi eina su mumis. Ancevičius kažką mėgino pasakoti Binkiui, bet tas numojo ranka ir parodė j Rimydį: — Parašė naują poemą. Paklausykime, gerai? Rimydis, jaunas vaikinas plikterėjusia aukšta kakta, atsistojo, iš ant sienos kabančio palto kišenės išsitraukė bloknotą, vėl atsisėdo prie stalo ir pradėjo skaityti ilgą poemą kaimo tematika:
Trauk, minties kumelaite, trauk. Poemos ne čia dar galas. Gal mano mūza neėdus, sušalus. Gal jai ir iš akių varvėjo. Palaiminta būk, lietuviškų barščių virėja! Binkis ilgokai klausė su pasigėrėjimu, kur labiau pa tikdavo, skaniai sučepsėdamas lūpomis. Kai Rimydis baigė skaityti, Binkis tarė: — Matyt Majakovskio mokykla. Hiperbolė, meta fora— tvarkoj. Gal tik reikėtų eilutes stipriau sukalti. Ancevičiui pabandžius kalbėti apie literatūros tarny bą proletariatui, Binkis susiraukė: — Nemėgstu, kai jauni vyrai stena kaip seniai. Irgi ešerizmas, jei neklystu? Supratau, kad ešerizmu Binkis pavadino eserizmą — politinę srovę, kurios įtakoj tuo metu buvo aušrinin kai — moksleiviai ir studentai. — Čia joks eserizmas,— dar labiau paraudo raudon veidis Ancevičius.— Čia Fričės nuomonė... — Tas pats velnias... Mūsų kaimiečiui su Fričėmis literatūros nesukursime... 37
— Bet argi kaimiečiui reikia tokios literatūros, kaip štai skaitė Rimydis? — mėgino priešintis Ancevičius. Tuo tarpu Į kambarį įvirto poetas Pranas Būdvytis, prieš kiek laiko išleidęs didelę eilėraščių knygą „Klys tantis lapas". Kažkuriame laikraštyje ta knyga buvo per klaidą pavadinta „Kleptantis lapas". — A, kleptantis lapas!..— sušuko Binkis.— Kaip rei kaliukai? Rimtos ar apyrimtės kalbos baigėsi. Greitai su Ancevičium išėjau į gatvę. — Taip jie diena iš dienos ir kuria lietuvių literatū rą. Žinoma, gabiausias — Binkis. O aplink jį telkiasi vi sokia mizerija,— kalbėjo Ancevičius. Man akyse stovėjo Binkis, poetas, kuris svajoja apie naują literatūrą, nepanašią į Sruogos ir Kiršos, Krėvės ir Vaižganto kūrinius. Deja, toji naujoji literatūra kū rėsi kažkaip baisiai sunkiai. „Keturi vėjai" seniai nebe ėjo, ir buvo nežinia, ar jie kada beeis. O aš niekaip ne galėjau užmiršti ryškių, spindinčių akių gražiame veide ir ironiškos grimasos Kazio Binkio lūpų krašteliuose. * Ne, už literatūrą pasaulyje, be abejo, nieko geresnio ir įdomesnio nėra! Tuo buvau visiškai tikras. Ir visą laisvą laiką skyriau dabar eilėraščiams. Rašiau apie Kauną, rašiau apie gamtą, meilę — apie tai, be ko negali išsiversti ne tik jaunas, pradedantis poetas. Skaičiau v i są grožinę literatūrą, kuri pasirodydavo „Bare" ir laik raščiuose, pradėjau imti knygas iš Balošerio bibliotekos arba sėdėti universiteto bibliotekoje. Vaikščiodamas po savo kambarį ar eidamas gatve, deklamuodavau eilėraš čiu s— čia buvo ir Majakovskis, ir Jeseninas, ir Blokas, ir Verharnas, ir pagaliau tas pats naujasis pažįstamas 36
Binkis. Kiekvienas šių poetų savaip jaudino ir žavėjo. Man atrodė, kad pasaulis būtų daug vargingesnis, jeigu jame neskambėtų poetų balsai. Greitai šį mano polinkį pastebėjo ir agronomas Straz das. Perskaitęs kažką iš mano eilėraščių, kartą pa sakė: — Klausyk, o jeigu mes išleistume tavo eilėraščius atskira knygute? Kaip manai? Viešpatie! Ar jaunam poetui gali būti dar didesnė laimė, negu pamatyti savo eilėraščius ir — netgi ne iš spausdintus laikraštyje, o sudėtus į knygą, kuri paskui stovi vitrinose, kurią varto ir skaito nepažįstami žmonės, linguoja galvomis ir kalba: „Šnekėkit, ką norit., o nepa sakysi, kad šis vyras neturėtų talento..." — O, žinoma! — atsakiau.— Bet kaip juos išleisi? Juk tam reikia, tur būt, nemaža pinigų. — Žinai ką, užeik į spaustuves, pasiteirauk. Nema nau, kad brangiai atsieitų. Knygą juk leisim nedidelę, tiesa? —■Kažin, ar kas išeis... — Turi išeiti. Honoraras bus, jei knyga duos pelno... Na, o spaustuvės išlaidas kaip nors padengti imsiuos aš. Ir vėl neregėtas pasisekimas! Iš tikrųjų, ar kam pa saulyj geriau klojasi, negu man! Štai išvarė iš tarnybos, atrodė, kad reikės grįžti namo, į kaimą, ir mesti visas svajones apie mokslą ir literatūrą, o gal reikės mieste badu nudvėsti. Bet viskas pasikeitė, o staiga dar — toks naujas nuostabus likimo žaismas! Jau kitą dieną apėjau kokias tris spaustuves. Priei namiausią atrodė maža spaustuvėlė Lukšio gatvėje. Sa vininkas Joselevičius, pervertęs mano rankraščius, at sisėdęs prie mažo staliuko, skaičiavo eilutes, kažką matavo, žiūrėjo į mane melancholišku žvilgsniu ir vėl matavo. Pro atdaras duris buvo matyti nedidelis kamba
rys — jame rankomis iš aukštų kasų raides rinko pora darbininkų. Čia pat stovėjo ranka sukama mašinėlė plokščiajai spaudai. Matyt, savininkas buvo suintere suotas gauti užsakymą, ir susitarėm tą pačią dieną. Pa sirašyti sutartį žadėjau užeiti rytoj, pasitaręs su savo leidėju. Po kokios savaitės iš spaustuvės gavau savo eilėraš čius, surinktus ir atmuštus ilgose popieriaus juostose, O, kaip kvepėjo man šios juostos, kai taisiau pirmosios knygos korektūrą! Greitai knyga buvo, kaip sakoma, sulaužyta, t.y. sudėta į puslapius. O vis dar nebuvo vir šelio, nes jaunas dailininkas, Meno mokyklos mokinys Jonas Burba, kalbus ir triukšmingas žemaitis, vis nebuvo patenkintas savo projektais ir kasdien braižė naujus viršelius. Knyga turėjo vadintis „Sutemų skersgatviuos". Reikėjo ir viršelyje duoti kažką niūraus ir tragiško. Dai lininkas karštai šnekėjo: — Galėčiau padaryti šlamštą. Bet savigarba nelei džia, supranti? Viršelis turi būti prima, aišku? Knyga stovės lange, visi ją matys ir vertins pirmiausia mane, o tik paskui tave... Čia jis staiga uždainavo: „Ach du, lieber Hans, was machst du...''1, posmelį pabaigdamas staigiu necenzūrišku posakiu. Paskui, paėmęs kėdę ir pakėlęs ją nuo žemės, pradėjo į jos dugną mušti šepečiu, o man liepė skambinti kampe stovinčio dviračio skambučiu. Kam bary kilo bildesys, sumišęs su klaikiu skambėjimu. — Namo savininkas kasdien reikalauja nuomos už kambarį. Ot, aš jam ir pradėjau ruošti tokius futuristiš kus koncertus. Girdėjai italų futuristą Marinetį? Paskui, metęs šepetį, Burba pakėlė nuo primuso aprūkusią keptuvę ir pradėjo ją daužyti kažkokiu ge1 Posakių svetimomis kalbomis vertimas įdėtas knygos gale. 40
'ležgaliu. O aš vis skambinau. Kadangi bartis niekas į ‘kambarį neatėjo („Tur būt, šėtonas išsibaladojo į mies tą,-— tarė dailininkas.— Šį kartą užteks..."), mes savo futuristišką koncertą staiga nutraukėme ir vėl draugiš kai kalbėjomės, svarstydami visokiausius viršelio pro jektus. Pagaliau vieną dieną viršelis buvo baigtas. Jame gra fiškai buvo pavaizduota gatvelė su akmeniniu grindi niu, liktarnomis ir ties kepykla ar krautuve kabąs dide lis dvigubas riestainis. Viršelis man kiek priminė Do bužinskio paveikslus ir buvo visai pakenčiamas. Praėjo dar savaitė. Ir štai kartą grįžtu į Žaliąjį kalną, į Kapsų gatvę, nedideliu ryšuliu nešinas. Išvynioju tą ryšulį, išimu savo knygą ir negaliu į ją atsižiū rėti— tokia ji man įdomi, nepaprasta! Net sunku pati kėti, kad ne kas kitas, o aš ją parašiau! Pirmajame egzemplioriuje uždedu dedikaciją leidėjui ir, kai jis grįžta iš tarnybos, įteikiu jam dovaną. Jis varto knygu tę, skaito dedikaciją, šypsosi. O aš aiškinu: — Spaustuvė pati pristatys visą tiražą į „Spaudos fondą" Laisvės alėjoje. O „Spaudos fonde" sakė, kad ateiti atsiskaityti už parduotus egzempliorius galima po trijų mėnesių... * Vieną savo knygos egzempliorių pasiunčiau broliui Pijui, kuris jau mokytojavo, kitą pažįstamai totoriukei Stasei į Alytų, po egzempliorių užrašiau naujiems bi čiuliams Leonui Skabeikai ir Kaziui Inčiūrai. Egzemp liorių nusiunčiau Kaziui Borutai į Vieną, kur jis gyve no, išėjęs iš kalėjimo, dar vieną Vincui Žilioniui. Šis darbas buvo baisiai malonus,— atrodė, mano knyga vi si džiaugsis ne mažiau, kaip aš pats... 41
Kitą dieną ėjau Laisvės alėja, sustodamas ties kny gynų langais. Tikriausiai mano knyga jau vitrinose, ir praeiviai smalsiai žiūri, kas čia per naujas poetas atsi rado... „Spaudos fondo" knygyno lange, kažkur kam puty tarp įvairių brošiūrų, Įgrūsta ir mano knygelė, bet — viešpatie! — taip, jog ją tiesiog sunku įžiūrėti. Kitose vitrinose jos ir visai nematyti. Užeinu į knygyną ties Įgulos bažnyčia ir klausiu — ne, jie tokios knygos negirdėjo... Nejauku ir liūdna. O man atrodė, kad tą knygą tuojau griebs visi, stvarstys vienas kitam iš ran kų ir neatsitraukdami skaitys... Velniai žino, juk nuo tokių „Sutemų skersgatvių" pasaulis gali apsiversti, gal vojau... Bet dienos ėjo, ir pasaulis liko savo vietoje. Kažkuriame laikraštyje pasirodo pirmoji mano kny gos recenzija. Gana šalta. Keletas lėkštų pagyrimų ir priekaištai — pesimizmas, maža savarankiškumo, moty vai girdėti. Kita recenzija. Ne, šita daug draugiškesnė. Priekaištų yra, bet ir pagyrimų jaunam autoriui nepa gailėta. Jaunimo laikraščio redakcija prašo mane foto grafijos. Po kurio laiko gaunu tą laikraštį su neregėtu išgarbinimu, tartum aš — tikras lietuviškas Verharnas, net man pačiam juokas skaityti. Ir mano fotografija iš spausdinta, kaip tikro poeto. O viename žurnale — dide lis straipsnis, kur mano knyga ir aš pats sumaišyti su žemėmis. Skaitau tą straipsnį ir jaučiu, kaip rausta man net plaukai — atrodo, išleisdamas rinkinį, padariau siau bingą nusikaltimą, visam amžiui užsitraukiau gėdą, ku rią nežinia kaip reikės nuplauti. Kritikas rašo, lyg nere gėtai įdūkęs ant manęs, kad mano poezija — „išdyku sio drigontuko pasispardymas" ir „vidur nakties tarp vėjų silpno šuniuko kaukimas". Palyginimai truputį pra juokina, bet visas straipsnis pritrenkia — iš tikrųjų, at rodo, negalėjau sugalvoti nieko baisesnio, kaip parašy ti šituos eilėraščius... Kitame žurnale skaitau Krėvės, 42
mūsų profesoriaus, straipsnį, kuriame paliesta ir toji triuškinanti recenzija. Krėvė sako, kad ji, atrodo, rašy ta „išdykusio drigontuko vyresniojo brolio", t.y. arklio, ir kad „žmogus pasigėdintų taip rašyti". Jo žodžiai sa votiškai paguodžia, bet ne tiek, kad greitai užmirščiau recenziją, kuri mane, rodos, aptėškė tilžiu, dvokiančiu purvu. Bet mano pažįstami ir draugai į visa tai atkreipė la bai maža dėmesio. Leonas Skabeika ir Kazys Inčiūra atvirai ir draugiškai dėstė savo nuomonę apie mano knygutę, ir toji nuomonė buvo daugiau teigiama, negu neigiama. Neblogai įvertino ją ir Vincas Žilionis. Fa kulteto draugai studentai ėmė į mane žiūrėti kaip į jau ną poetą ir pradėjo kviesti į jų organizuojamus litera tūros vakarus. Tokiuose literatūros vakaruose dalyvaudavo Leonas Skabeika, Kazys Inčiūra, Antanas Miškinis, Jonas Graičiūnas, Petrė Orintaitė — tų laikų pradedantieji poetai ir rašytojai, visi to paties humanitarinių mokslų fakul teto studentai. *
Labai man trūko mielojo Kazio Borutos. Jis tikriau siai draugiškai ir reikliai pasakytų savo nuomonę, su juo man, kritikų puolamam, būtų daug jaukiau. Jis gi— drąsus, visada savarankiškas, ir jis niekam neleistų ma nęs skriausti. Aš visada jausdavaus su juo kaip su vy resniuoju broliu... Dabar labai dažnai rašėme vienas kitam laiškus, ir kiekvienas jo laiškas buvo man šviesi naujiena, gryno oro gūsis, nauja energijos įkrova. Kada-ne-kada susitikdavau su vienu kitu „keturvėjininku“, dažniausiai su Antanu Rimydžiu, kartais su 43
Kaziu Binkių ar Saliu Šemeriu. Salys Šemerys, aukštas, stambus, susimąstęs, kiek gunktelėjęs vyras, žingsniuo davo mūsų fakulteto koridoriais, užpakaly rankas suka binęs, ir kurį laiką buvo savotiška sensacija — plačiai pagarsėjusios „Granatos krūtinėje" autorius. Visi buvo me skaitę Vaižganto giriamą straipsnį apie šį poezijos rinkinį ir kitų kritikų piktas pašaipas. Apie susitikimus ir pokalbius su keturvėjininkais ra šiau Kaziui, o jis man: „Miela girdėti, kad Kauno literatūros broliai, man iš važiavus, pradėjo judėti. Ir pačiam net Vienoj neramu... O Kauną dažnai ir įvairiai prisimenu. „4 vėjai", sakai, išeis? Tuščia pasaka, broli. ,,4 vė jai" seniai gyvas lavonas, ir jo tokie vyrai, kaip Petrėnas ir Binkis ir Ko, neatgaivins. Galėjom atgaivinti mes, jaunieji, bet nebuvo nė pas vieną tikro noro. Ir velniam lavonus gaivinti, jei galima naują sutvėrimą [žurnalą] į svietą paleisti." Šaipydamasis iš kai kurių to meto literatūrinių gar senybių, Kazys rašė: „...aš apsiimu viena diena Lietuvoj taip pagarsėti, kaip dar niekas. Tokia žiopla lietuviška kritika, kad už galvos net stveriesi. Tiesiog nežinai, kas rašo: idiotai ar kurį biesą.“ Jis minėjo savo darbą Vienoje: „...šį tą ir parašiau, bent du geru daiktu, tai: „Daina apie liūdną galą“ ir „Laiškas iš kaimo" ir k. nieko. No riu Vienoje baigti pirmą didesnį savo prozos darbą „Saulę ant savo pečių parnešti išėjo“. Kazys sakėsi norįs važiuoti į Prancūziją „už berną", t.y. padirbėti pas kokį žemvaldį, išmokti prancūzų kalbą ir šiaip „svieto pamatyti". Ir mane kalbino prisidėti ir važiuoti drauge. 44
„...noriu svietui parodyti „Keturias Kazio Borutos liūdnas poemas",— rašė viename laiške — ...visos poe mos s e n s a c i n ė s , ir katalikiškas bei bedieviškas svietas, kaip šunes, kauks." Iš Kauno pakliuvęs į tikrą Europos didmiestį, Boruta negalėjo prie jo priprasti. Skundėsi laiškuose miesto triukšmu ir gyventojų miesčioniškumu bei bukumu. „Greičiausia, kad vasarą, apie rudenį parvažiuosiu į Lietuvą... 1) labai prastai jaučiuosi, 2) negaliu dorai darbo dirbti, kad prapuola net noras į Prancūzus pasi žmonėti ir su kalba jau dantis atsikandau... [Lietuvoj] ieškosiu ne tiek dorų, kiek drąsių bernų kompanijos, kad „šumą" Lietuvoje kaip reikiant pakelti: ant visų stulpų išmušti bernišką manifestą ir paskui pradėti skan dalingas po visą plačią Lietuvą gastroles."—„Jei par važiuosiu į Kauną, padarysim būtinai tvarkingą žodžio dirbtuvę: patys išmoksim dirbti ir kitus išmokysime".— rašė jis kitame laiške. Praslinko keli mėnesiai, atėjo pavasaris. Mano dar bas su šeimininko agronomiška knyga buvo baigtas. To liau naudotis jo kambariu ir maistu atrodė nebe patogu. Pasiėmęs lagaminėlį, vieną dieną Ukmergės plentu iš ėjau pėsčias žemyn į miestą. Kelias naktis miegojau čia pas vieną, čia pas kitą draugą. Mėginau nakvoti ir so dely ties teatru ant suolo, bet čia mane kėlė ir varė policininkas. Pagaliau senamiestyj, Daukšos gatvėj, ga vau lovą studentų bendrabuty, viename kambaryje su Leonu Skabeika ir Adomu Grybe. Abu juodu buvo geri vyrai, apsisprendę bedieviai, Leonas, kaip ir aš, be to, dar jaunas poetas. Gyvenome visi trys draugiškai, ran ka į ranką, širdis į širdį... Pinigų nė vienas neturėjome, kada-ne-kada užsidirbdavome vieną kitą litą tiktai už atsitiktines pamokas ar kokį straipsnį. 45
Užėjau j „Spaudos fondą" pasiteirauti, kaip plinta mano „Sutemų skersgatviuos". Labai ilgai rausęsis vi sokiuose leisimose, buhalteris pasakė, kad tie „Skers gatviai" beveik neplinta ir sandėly tiktai užima vietą. Jei aš norįs, galįs visą tiražą atsiimti. Po to dėl rinkinio į „Spaudos fondą" nebėjau.
VILTYS
Vilniaus gatve trinksėjo valstiečių vežimai, klepsėjo apsišėrusios vežikų karietos, bildėjo sunkvežimiai ir la bai retai pirpė lengvosios mašinos. O mūsų siaura Dauk šos gatvelė buvo pilna nešvarių vaikų, kurie šūkavo įvairiausiais balsais — čia džiaugsmingais, lyg suradę kažką brangaus, čia rėksmingais ir ašarotais. Siauruose šaligatviuose stumdėsi bobos su kraitelėmis, nuo ratų, kuriuos tempė nušiurę kuinai, darbininkai vilko miltų maišus ir krovė krautuvėje po mūsų kambariais. Na muose buvo pilna žiurkių. Kada vėliau vakare grįž davau iš miesto, jos šokuodavo koridoriais ir šiepdavos už posūkio. O naktį ištisais būriais pro skyles grindyse lįsdavo į kambarį ir per mūsų galvas striuoksėdavo lyg dresiruotos katės. Didelės, riebios, pasiutusiai drą sios. Ne kartą naktį neapsikęsdami šokdavome iš lovų, užkišdavome skyles grindyse ir imdavome taip tvatinti nekviestąsias viešnias, jog iš karto jų keliolika paklo davome. Leonas Skabeika į užmuštas žiurkes žiūrėdavo su pa sišlykštėjimu. 4
7
— Tiesiog krato mane nuo jų,— sakydavo, sėdėda mas vienmarškinis ant lovos.— Žiūrėti į jas negaliu... Guldavom ir stengdavomės užmigti. Leonas miegoti jau nebegalėdavo. Iš po lovos išsitraukęs medinę dėžutę, atsirakindavo, imdavos storą sąsiuvinį juodais blizgan čiais viršeliais ir, pasiklojęs prieš save, žiūrėdavo į jį. Paskui pradėdavo rašyti. Kada atsiguldavo, aš jau nebegirdėdavau. Leono eilėraščius laikraščiuose ir žurnaluose maty davau, dar būdamas Marijampolėj. Jau tada jis man atrodė įdomus. Susipažinę universitete, radome daug bendro, nors kalbus jis nebuvo. Universiteto koridoriais Leonas vaikščiodavo iš lėto, žvelgdavo labai mėlynomis akimis iš po aukštos gražios kaktos, viršum kurios gar biniavosi juodi plaukai. Atrodė visas be galo švarus, tvarkingas, į ginčus su niekuo nesileisdavo, ir buvo aiš ku, kad kažką nuolat mąsto. Jį spausdindavo ir „Aušri nė", ir „Krivūlė", ir kiti žurnalai. Vidurnakčių aikštės, gėdos kvartalai, tragiška meilė, pilna kančių, nusivyli mo ir sielvarto — visa tai jo eilėraščiuose savotiškai jau dino. Dabar, kada aplink Kauną ir pačiame Kaune kasdien vis vešliau sprogo pavasaris, kada net į mūsų erdvų niūrų kambarį vėjas naktį pro atdarus langus atnešdavo šviežią dvelkimą iš Aleksoto sodų, mudu su Leonu daug vaikščiodavom — po senamiesčio gatveles, po Vytauto kalną, panemunėmis. Abu kalbėdavom apie poeziją, apie literatūrą, apie gyvenimą ir mirtį. Jis buvo apsi sprendęs bedievis dar iš Šiaulių gimnazijos, o gal ir iš Viekšnių, kur kadaise mokėsi, sarkastiškai šnekėdavo apie klerikalų režimą, apie ateitininkų įžūlumą, apie mūsų liaudies priespaudą ir tamsumą, kuriuo irgi la48
blausiai kaltino klerikalus. Gal iš tikrųjų išreikšti nuo taikoms, kuriomis tada gyvenome, geriausiai tiko simbo listiniai Skabeikos vaizdai. Čia buvo daug protesto prieš skurdą, gyvenimo neteisybę, kurių tikrosios priežastys ligi galo nei jam, nei man nebuvo aiškios. O tą pavasarį daugely žmonių, kuriuos sutikdavom universitete, gatvėse, rinkose, jautėm naują nusiteiki mą. Jį tiksliausia būtų pavadinti viltimi ir laukimu. Ar tinosi nauji rinkimai į Seimą. Laikraščiuose įvairios partijos kiek galėdamos dergė viena kitą, o politiniai veikėjai priešinguose laikraščiuose buvo maišomi su purvais, savuosiuose — aukštinami ir keliami į padanges. Mūsų bendrabuty gyveno nemaža ateitininkų, ir da bar jie, žinodami, kas mes tokie, pro mus koridoriuje negalėdavo ramiai praeiti,— ypač broliai Balčiūnai, tikri peštukai, pradėjo kalbėti, kad mes išrūksime iš jų bend rabučio arba su mumis atsitiks dar blogiau... Adomas Grybe kartą pranešė girdėjęs, kad Balčiūnai grasinę su mosią prieš mus pogromą. Nors mudu su Leonu ypatin gos baimės nejutome, Grybe, nepasitikėdamas blogai užsirakinančiomis kambario durimis, nakčiai užkrauda vo jas stalu, taburetėmis ir kitokiais rakandais, kad ne tekę pusiausvyros ateitininkai neįsiveržtų pas mus, kaip jis vaizdavosi, ginkluoti pagaliais. — Nemanykit, čia nejuokai,— šnekėdavo jis mums,— Atsimenat, kaip jie elgėsi pernai universitete. Tai tikri galvažudžiai... Bendrabutyje pastaruoju metu ateitininkų gerokai sumažėjo: daugelis jų dabar dalyvavo mitinguose, va žinėjo po miestelius agituodami. Grįždavo pikti, nusi minę arba įnirtę, keikdami visokius „kairiuosius" ir visus juos vadindami bolševikais. 49
»
Kaip žinome, per 1926 metų rinkimus klerikalų re žimas, ne vienus metus kamavęs Lietuvą, nuvirto. Liau dis tikėjosi laisvių, geresnio gyvenimo ir balsavo už valstiečius liaudininkus ir socialdemokratus. Seimo rin kimus mes irgi sutikome su didelėmis viltimis. Buvo linksma, kad baigėsi klerikalų viešpatavimas ir turėjo prasidėti kažkas naujo... Universitete iš profesorių susirinkęs įskaitas, išva žiavau namo, į Trempinius. Baigėsi pirmieji gyvenimo Kaune metai. Ką jie man davė? Moksle pasivariau pir myn ne per daugiausia. Neatrodė, kad per tuos metus būčiau pasidaręs protingesnis. Bet man teko pagyventi visai savarankiškai. Mačiau, kaip sakoma, ir šilto, ir šalto. Susidūriau su neteisybe, niekšiškumu, bet sutikau ir puikių žmonių. Atsirado keletas naujų draugų, jų tarpe toks šaunus vyras, kaip Leonas. Kas svarbiausia, iš spaudos išėjo pirmoji mano knyga. Tegu ji nedidelė, ir kritika ją sutiko labai nevienodai (gal taip ir reikia), bet aiškiai žinojau, kad ši knygutė man yra pirmoji, bet ne paskutinė. Jau kaupiau eilėraščius naujam rinkiniui ir rengiaus jį išleisti, kai tik pasitaikys tinkamesnė proga. O, kaip aš ilgėjausi kaimo ir jo žmonių! Trempiniai sutiko mane žydinčiomis pievomis, jūruojančiais javais, ant Koplyčkalnio ošiančiais beržais. Akys raibo nuo dangaus mėlynės, ir darėsi lengva ir giedra širdyje, žiū rint į sodo žalumą, į iškerojusias liepas ties kiemo var tais, į bičių avilius, kurių, tėčiui mirus, deja, buvo jau kur kas mažiau... Mane traukte traukė į laukus — norė jos pažiūrėti, kaip atrodo tolumos nuo mūsų kalno, vi liojo ežeras ir jaunystės draugai. Kokie išaugę atrodė man jaunesnieji broliai Pranas ir Kazys! Ir Agotėlė buvo 50
jau žymiai didesnė. Visi jie šokinėjo iš džiaugsmo, pa matę mane, o aš pasakojau jiems, ką matęs ir girdėjęs Kaune. Mano gyvenimas jiems atrodė toks nepaprastas ir įdomus! O mama žiūrėjo i mane meiliom, graudžiom akim. Kai aš valgiau, sėsdavos greta manęs, pasakodavo ką nors apie save, mūsų šeimą ar kaimynus ir vis kar todavo: — Valgyk, tik jau valgyk. Ak, išalksti tam mieste... Matau gi, išbalęs visas... Valgiau ir pasakojau, kad paskutiniu metu — taip, truputį buvo blogiau, bet žiemą gyvenau pas vieną agro nomą,— ten man buvo baisiai gera. Ir vėliau tikiuos vėl atsigriebti. Mieste taip jau yra — kartais tau sekasi, o kartais ne, ir nieko čia nepadarysi... Mama aiškino, kaip sunku namie, kada į kariuomenę išėjo Juozas. Pijus jau mokytojavo, tiesa, netoli namų, kada-ne-kada ir jis par eidavo, padėdavo, patvarkydavo. Dabar, vasarą, jį iš šaukė į kursus mieste. Teta Anastazija apsigyveno su savo drauge davatkėle Gražiškiuose ties bažnyčia, ir namie nebebuvo girdėti jos nepertraukiamo zurzėjimo ir priekaištų, su kuriais visi buvo apsipratę ir kurie nie kieno nestebino, nepykino... Zabelė jau buvo aukšta, graži mergina. Pas ją važiavo iš visų pusių kavalieriai, bet supratę, kad dalia bus nedidelė, o ir kraitis ne kažin koks, ir vėl kažkur dingdavo — tur būt, baladodavos po tolimesnes parapijas, ieškodami kraičių ir dalių... Dienos buvo šiltos. Kiek sugebėdamas padėjau dirb ti laukus. Su kaimo berniokais kasdien per apypietę plaukydavom ežere. Tai buvo nuostabiai puiku! Jie ma nęs iš pradžių truputį lyg varžėsi, bet pamatę, kad aš, nors ir studentas, likau tas pats senasis jų draugas, darė si vėl tokie pat šnekūs ir paprasti. Sekmadieniais eidavome į Liubavą. Čia aš sutikda vau senus draugus — Antaną ir Praną Januševičius iš
Epidemių, Zosę Jakubelskaitę, Liubavo daržininkės duk relę, kuri dabar irgi pradėjo mokytis Marijampolėje, Aleksandravo centro nuomininko dukteris — Anelę ir Bronytę — šviesiaplaukes inteligentiškas mergaites. Kar tu ėjome į vakarėlius, šokome, dainavome, o viename Liubavo kluone netgi „Neatmezgamą mazgą" mėgino me pastatyti. Senesnieji žmonės klausinėjo mane apie permainas politikoje, bet tų permainų ir aš dar nesuspėjau pajusti. Ir čia žmonės iš naujo Seimo ir naujos valdžios laukė palengvėjant gyvenimo. *
Liepos gale staiga gavau laišką iš Kazio Borutos. Pa sirodo, jis prieš porą dienų grįžo iš Vienos. Jam nepa tiko „nauja valdžia" ir iš viso Kauno nuotaikos: „Antra diena, kaip Kaune, bet ūpas: arba zastrelitsia, arba za granicu seičas že vorotitsia... Ketvirta naktis dar nemigęs, bėgsiu vėl pas Žiugždą, Petrėną, Binkį ir k. žurnalo reikalais. Jei nebus žurnalo, aš, tur būt, atsi sakysiu nuo visokio darbo Lietuvoje ir kaip galima greičiau važiuoju atgal.“ Rugpiūčio pradžioj — naujas jo laiškas. Jame Kazys sakėsi sutikęs Binkį; tas norįs važiuot į Maskvą, o Petrėnas — į Paryžių. „Po vienų kitų kalbos mažmožių ne buvo mažiausio noro ieškot kitų futuristų",— rašė Ka zys, gerokai nusivylęs „Keturiais vėjais" ir jų bendra darbiais (o kadaise Marijampolėje leistoje „Aušrinėje" „Keturis vėjus" jis laikė revoliucinės literatūros žurna lu). „Reikia,— tvirtino Kazys,— 1) Kaune atidengti poe tiškojo žodžio dirbtuvę, 2) pradėt daryt literatūros mi tingai (!) ir 3) išleist b e r n i š k ą žurnalą" (tas žurnalas „Trečio fronto" vardu pasirodė tik po ketverių metų). 52
Be to, jis mane informavo rašąs knygą „Literatūra klum pėse ir vyžose" (ši knyga, kaip ir daugelis mūsų planuo tų darbų, dėl įvairiausių priežasčių neišvydo dienos šviesos). Rodos, po kelių dienų pamačiau Kazį mūsų kieme. Ar reikia pasakoti, koks džiaugsmingas buvo mūsų su sitikimas?! Mane be galo domino gyvenimas ir moks las Vienoje. Iš Kazio kalbos jutau, kad Viena jis nusi vylęs,— nieko artimo savo sielai ten neradęs, tik biurgerišką bukumą, o apie mokslus, berods, ir visai kalbėti nenorėjo, tepastebėjęs, kad kur Vienoje spiausi — visur pataikysi į filosofijos ar kitokį daktarą. Tų daktarų ten esanti tokia infliacija, jog jie net barzdas kirpyklose skutą. Liaudininkų ir socialdemokratų pergalė Seimo rinki muose Kazio nedžiugino, bet kokios politikos ir visuo meninės santvarkos jis norėtų, man taip ir nebuvo aiš ku. Jis pasakojo Vienoje susidraugavęs su kauniečiu Marku Aronsonu, irgi bene filologijos mokslų daktaru, dideliu literatūros žinovu. Aronsonas norįs išversti lie tuvių poetų eilėraščius ir paruošti jų ištisą rinkinį ar antologiją1. Kazys jau buvo rašęs, kad Aronsonas iš vertęs ir vieną kitą mano eilėraštį. Neregėta man nau jien a— tais laikais labai retai koks mūsų literatūros kūrinėlis pasirodydavo svetima kalba. Tarėmės, ką reikėtų daryti mūsų jauniesiems poe tams, kurie nekenčia klerikalizmo ir iš viso reakcijos. Neskaitant tuo metu jau plačiau pasireiškusio Butkų Juzės, jų buvo vos keletas — Montvila, Jakubėnas, Zvaigždulis, Cvirka, Gelvainis, Raila. Į Leoną Skabeiką 1 Vėliau Markas Aronsonas persikėlė gyventi į TSRS, buvo arti mas rašytojo Nikolajaus Tichonovo bičiulis. M. Aronsonui skirtas žinomas N. Tichonovo eilėraštis „Jam — alpinistui — lovoj teko mir ti..." ir puikus literatūrinis portretas knygoje „Dviguba vaivorykštė". 53
kaip į poetą Kazys žiūrėjo skeptiškai, nors aš jam įro dinėjau, kad tai vaikinas, galvojantis pažangiai, o ir poetas įdomus. Daugelio jaunųjų pavardės man, kaip ir Kaziui, buvo žinomos tik iš laikraščių — iš „Aušri nės", „Jaunimo", „Kultūros". Visi buvo išspausdinę vos pirmuosius savo eilėraščių pluoštus, bet visus jungė bendri ar panašūs nusistatymai. Mudu domėjomės jų kūryba ir svajojome, kaip gera būtų ne tik visiems su sipažinti, o ir sudaryti literatūrinę grupę ar kolektyvą, kuriame galėtume patys augti ir padėti augti kitiems. Kazys, be to, labai ilgėjosi viešo triukšmingo darbo ir vėl man kalbėjo apie keliones po Lietuvą, apie literatū rinius mitingus (ne vakarus, kurie vėliau įėjo į madą, o mitingus), apie jaunųjų poetų manifestus ir t.t., ir t.t. Kazio sumanymai, be abejo, buvo labai įdomūs, bet man atrodė sunkokai realizuojami. Pirma, mūsų buvo mažoka. Antra, buvome dar ne tikri rašytojai, o gel tonsnapiai, žengią literatūroje pirmuosius žingsnius. Ar sugebėsime užimponuoti plačiajam skaitytojui, ar pa jėgsime jam duoti ką nors vertingesnio ir būtent to, ko jam šiandien reikia? * Kazys išvažiavo. Mano atostogos irgi staiga nutrūko. Kažkas iš Kauno pranešė, kad Žemės ūkio ministerijo je nugriuvus ministrui kunigui Mykolui Krupavičiui arba, kaip jį vadindavo, Mykolui Juodajam (jis augino didelę juodą barzdą), stoja nauja tvarka. Klerikalai ir ateitininkai, ligi rinkimų jautęsi visagaliai, dabar tirta kaip lapai. Esą, dabar aš, klerikalų išmestas iš tarnybos, galėčiau į ją grįžti. Apgalvojęs padėtį ir supratęs, kad be tarnybos man vėl bus sunku normaliai mokytis, iš važiavau į Kauną ir iš tikrųjų netrukus grįžau į Žemės 54
ūkio ministeriją. Ten, kaip ir anksčiau, reikėjo sėdėti po šešias valandas per dieną, bet rūpesčių dėl kambario, maisto ir netgi drabužių dabar, rodės, neturės būti — atlyginimas didesnis, negu pirmiau, kai buvau raštinin kas. Grįžęs į ministeriją, radau čia kitą nuotaiką ir rašiau broliui Pijui: „Dabar mūsų ministerijoj tikri perversmai: kai ku riuos ponus (gerus kademus) visai išvaikė, kitus vaiko... Reik manyt, kad prie naujos valdžios geriau gyvuosim, negu prie senos. Kai kurie mūsų ministerijos kademai atiduoti į teismą už valdiškų pinigų išeikvojimą. Minis terijoj didžiausias kinkų drebėjimas. Ateitininkams vi sai kelnės nusmuko." Pradėjęs vėl tarnauti ministerijoj, grįžau į Žaliakalnį pas Strazdą, kur kadaise gyvenau. Namai, kaip ir pirmą kartą, sutiko mane labai svetingai. Dabar buvo vasara Dideliame sklype žydėjo gėlės, vešliai augo visokiau sios daržovės, o takas nuo vartų ligi namų iš abiejų pu sių buvo nusodintas kukurūzais, tais laikais Lietuvoje labai retais augalais. Aukšti kukurūzai žaliavo ir šla mėjo lyg miškas. Mane sutiko namų gyventojai — jau nutė Strazdo žmona ir jos sesuo su vyru, lyg aš būčiau iš kažkur staiga grįžęs jų šeimos narys. Įėjau į senąjį savo kambarį (man išvykus į Daukšos gatvę, jis stovėjo tuščias), ant staliuko susidėjau knygas ir rankraščius. Atidariau langą. Iš lauko sruveno šiltas vasaros vėjas, nešdamas tirštą gėlių kvapą. Sėdėjau prie stalo savo senajame kambaryje ir gal vojau: kaip sau norite, o aš vis dėlto laimingas.
LŪŽIS
Nebaigtuose statyti namuose buvo įrengta keletas naujų kambarių. Rudeniop juose atsirado žmonių. Vir šuje. įsikūrė mūsų „mokslinčius" — studentas šiauliškis Juozas Baldauskas. Apačioje viename kambary—-kele tas Meno mokyklos mokinių, o kitame — pora susisie kimo ministerijos tarnautojų. Vienas iš tų tarnautojų mokėsi konservatorijoje, atsivežė senovišką geltoną, dar gerai skambantį pianiną ir kartais, sukvietęs mus į kambarį, kratydamas sausą galvą ant ilgo kaklo, taip įkvėptai dainuodavo senus romansus apie juodas akis arba Vertinskio daineles, jog mūsų moterys klausydavo ir dūsaudavo, o mes plodavome ir prašydavome dainuo ti dar ir dar. Tarp Meno mokyklos mokinių buvo aukštas, pa džiūvęs Stasys Ušinskas, visada labai tvarkingai apsi rengęs ir nusiskutęs Liudvikas Strolis ir mažo ūgio, bet judrus, sąmojingas, iškalbus vaikinas išdraikytais plau k ais— Vytautas K. Jonynas. Dar gulėdami iš ryto lo vose, namų koridoriuose ir lauke jau girdėdavome skar dų Jonyno balsą. Jis kasdien traukdavo tą pačią niekad jam nenubostančią dainelę: 56
Ech, Taz, ješčio raz, Ješčio mnogo, mnogo raz!.. Už dainą niekas ant jo nepykdavo — priešingai, bū davome patenkinti: net i laikrodžius nepažvelgę, žino davome, kad jau laikas kelti. Juozas Baldauskas vaikščiodavo apie namus, ranko se laikydamas kokią anglišką, lotynišką ar graikišką knygą, ir ištisomis valandomis nuo jos nepakeldavo akių. Jo lūpos skaitant tyliai judėdavo. Neapsižiūrėjęs išeidavo į gatvę ir, vis taip pat akis įdūręs į knygą, traukdavo per Žaliakalnį. Jeigu jį ko paklausdavai, jis nelabai aiškiai, bet greitai greitai imdavo berti tiek žinių, jog reikėdavo stebėtis, kaip jos sutelpa už jo raukš lėtos žemos kakčiukės. Buvo nedidelio ūgio, storokas, matė silpnai, todėl veikiai pradėjo nešioti akinius. Strazdų namuose, kur buvo pilna ekspansyvių, su fantazija žmonių, niekada nestigo išdaigų ir nuotykių. Kai kuriuos jų ilgam įsiminiau. Kartą jau žiemą kažkuria proga draugai parsinešė iš miesto butelį degtinės ir kelis butelius Anykščių Karazijos vyno (tur būt, buvo kieno vardadienis ar gi mimo diena). Niekad negeriąs Baldauskas ta proga taip įsilinksmino, jog savo kambarėlyje apvertė geležinę krosnelę, kurioje liepsnojo anglys, ir namuose vos gais ro nesukėlė. Kaip tik buvo pasisiūdinęs naują kostiumą. Dabar su šiuo kostiumu be palto išbėgo į kiemą. Greitai išgirdom baisiausią šuns lojimą ir Baldausko klyksmą. Iš mūsų „mokslinčiaus" naujųjų kelnių liko apgailėtini skutai... Iš provincijos, metęs parapiją, atvažiavo į univer sitetą teisės studijuoti mano šeimininko brolis, pagy venęs, ir netgi gerokai, kunigas. Jam buvo bent 60 metų, bet jis buvo labai linksmas ir mėgdavo krėsti nelauktus pokštus. Kartą, kai tarnaitė pro duris į vilgom ąjį įnešė 57
padėklą, ant kurio buvo valgiai ir garavo kava, kunigas baisiu balsu šūkterėjo: — Mesk! Tarnaitė krūptelėjo ir padėklą numetė ant žemės. Sudužo lėkštės, į visas puses išlakstė sviestas, duona, pomidorai, išsiliejo kava. Kunigas prieš tarnaitę padėjo stambų pinigą, ir toji, atitokusi po išgąsčio ir apsivaliu si, rengėsi j miestą naujų indų ir maisto pirkti. O mes, vis dar tebekvatodami dėl tokių originalių pusryčių, ne valgę išėjome į tarnybą. * Universitetą lankydavau dažniausiai vakarais, at pylęs tarnybą ir kiek pailsėjęs. Dabar studijavome Kalnų gatvėje, buvusiuose Finansų ministerijos namuose. Pir majame aukšte buvo mūsų auditorijos, antrajame — da lis auditorijų, profesoriumas ir dekano Krėvės kamba riukas, o viršuje — Teologijos-filosofijos fakultetas. Au ditorijos mažos, koridoriai — siauručiai. Pabuvus čia valandą kitą, imdavo svaigti galva, ypač tose audito rijose, kur studentai klausė visiems privalomų kursų. Laimingi būdavo atėję pirmieji ir užsiėmę vietas suo luose. Kitiems reikėdavo, susigrūdus nė kiek ne laisviau kaip silkės bačkose, stovėti pasieniais ir aplink kated rą. Dar būdavo pusė bėdos, kada galėdavai atidaryti langus ir įleisti oro. Bet jeigu lauke lietinga ar pūga, hermetiškai uždarytose auditorijose silpnesnių plaučių studentai alpdavo, ir mes juos nešdavome gaivinti į sar go kambarėlį. Vėliau nemaža studentų susirgo ir džiova. Mūsų fakulteto vadovybė su kažkuo derėjosi dėl naujų patalpų, bet veltui. Į dekano kambariuką užeidi nėjo kažkoks generolas, ar ne Nagevičius. Sužinojome, kad juodu kaip tik ginčijasi dėl patalpų: Krėvė reika 58
lauja, o generolas neduoda. Studentai kalbėjo, kad kar tą generolas taip įsikarščiavęs, derėdamasis su atkakliu Krėve, jog išsitraukęs iš makštų revolverį ir pasidėjęs prieš save ant stalo. Tada ir Krėvė išsiėmęs iš kišenės mažo kalibro brauningą (kaip minėjau, jis pats buvo labai žemo ūgio) ir taip pat prieš save brinktelėjęs ant stalo. Generolas susigėdęs ir revolverį įsikišęs atgal. Tą patį padaręs ir Krėvė. Greitai pastebėjau, kad toks paskaitų lankymas veik beprasmis. Vis tiek retai kada teužsirašai, ką profeso rius kalba. Dažnas dėsto tai, ką lengvai randi knygose. Daug geriau, nuėjus į universiteto biblioteką, kuriai vadovavo didelis knygų mylėtojas bibliografas prof. Vaclovas Biržiška, atidžiai paskaityti tą knygą arba pa studijuoti ją, parsinešus namo. Bet kai kurie profesoriai šnekėjo taip įdomiai, jog tiesiog neįmanoma buvo pra leisti bent vieną jų paskaitą. Pavyzdžiui, Dubas dabar skaitė kursą apie Sarlį Bodlerą. Iš jo paskaitų labai daug sužinojome ne tik apie prancūzų romantizmą,— paskaitos būdavo ištisi traktatai apie poezijos meną, vaizdo kūrimą, apie metaforą, eilėraščio kompoziciją, eiliavimą, apie visa tai, kas įdomu ir naudinga žinoti jaunam poetui. Šių paskaitų klausiau ne tik aš,—ir mano draugą Leoną Skabeiką, ir kitus poetus labai domino Bodlero demonizmas, keistas charakteris, jo išsišokimai prieš „visuomenę". Dubas apie Bodlerą kalbėjo su tikru įkvėpimu, ir buvo aišku, kad jis pats tiesiog įsimylėjęs „Piktybės gėlių" autorių. Skaitė mums prancūziškai ir čia pat vertė dešimtis nuostabių kūrinių — „Balkoną" ir „Dvėselieną", „Paryžiaus paveikslus" ir daugelį „Pa smerktųjų eilėraščių", už kuriuos poetas savo metu bu vo patrauktas Į teismą. Sielvartinga Bodlero poezija, pil na griuvimo vaizdų, kančios ir maišto, kažkuo atitiko mūsų gyvenamą aplinką. Juk ir mus siautė miestas, 5 9
netgi, kaip mums tada rodės, didmiestis,— su aludėmis ir dūmų bei alkoholio garų pilnais restoranais, su var guolių rūsiais, kur jie gimė, gyveno, sirgo ir mirė, su prostitučių landynėmis... * Nauja valdžia, atėjusi po Seimo rinkimų, darė šio kias tokias reformas. Žmonės atsikvėpė laisviau, darbi ninkai pradėjo organizuotis. Pasirodė daugiau laikraščių ir žurnalų, ir jie dabar rašė atviriau — apie klerikalų valdymo metus, apie jų valdžios korupciją, valstybės turto grobimus, spekuliacijas. Mūsų ministerijoje buvo peržiūrimos dvarų parceliacijos bylos. Pasirodė, kad že mės gavo daugelis tų, kurie neturėjo teisės jos gauti, bet buvo apsirūpinę kunigų ir vargonininkų rekomendaci jomis. Kam dar nebuvo išduoti nuosavybės dokumentai (nuosavybė juk šventas, neliečiamas daiktas!), iš tų kartais žemė buvo atimama ir atiduodama naujiems kan didatams — bedieviams, socialdemokratų ar liaudinin kų šalininkams, neseniai padėjusiems šioms partijoms ateiti į valdžią. Kelis kartus į mūsų skyrių (vietoj Gasiūno čia jau buvo naujas referentas) atsilankė Seimo narys Jeronimas Plečkaitis, aukštas, stambus, grubiai sukaltas žmogus, labai primenąs eilinį valstietį, žinomas socialdemokratų veikėjas. Jis pareikalavo parodyti jam kai kurias Vilkaviškio apskrities dvarų parceliacijos bylas, kažko jose ieškojo, juokėsi sau po nosia, linksmai trynė rankas, paskui vaikščiojo pas departamento di rektorių (irgi naują). Gana greitai seimo atstovui pažįs tamuose dvaruose buvo padaryta ypatingai daug per tvarkymų — iš vienų žemė atimta ir atiduota kitiems. Plečkaitis darė mums nemalonų įspūdį: atrodė, kad visi mes nieko jam nereiškiame,— jeigu tik panorėtų, jis bematant visus ištrankytų iš ministerijos... 60
*
Matyt, kaip poetas pasidariau šiek tiek plačiau žino mas, jeigu keturvėjininkai, konservatorijos salėje vėlai rudenį ruošdami literatūros vakarą, dalyvauti pakvietė ir mane. Nedidelė salė buvo pilna klausytojų. Iš karto pastebėjau gražią žilą talentų ir „deimančiukų" ieško tojo Juozo Tumo-Vaižganto galvą, Buvo Vincas Myko laitis-Putinas — liesas, į viršų sušukuotais plaukais, su pensne, artistė Alė Žalinkevičaitė, rašiusi eilėraščius Sidabraitės slapyvardžiu, ir kiti. Negi aš dar pernai ga lėjau svajoti, kad man reikės savo kūrinius skaityti prieš tokius klausytojus? Ėmė didelis nedrąsumas, bet vakaras prasidėjo, į sceną vienas po kito ėjo vakaro dalyviai. Stovėdamas už kulisų, girdėjau, kaip apie nau jąją literatūrą jaudindamasis kalba Binkis. Paskui labai gudriai ir suktai kažką įrodinėjo Tarulis-Petrėnas, skai tydamas pasirašytą tekstą tokiu balsu, lyg norėjo ap kaltinti kažkuo visus sėdinčius salėje. Ilgą poemą, bene tą pačią, kurią jau pernai girdėjau, deklamavo Rimydis. [Publika kiekvienam plojo. Futuristiškas eiles niūriai [skaitė Juozas Žengė, plikterėjęs husarų leitenantas; ilgą ir nuobodžią apysaką — Švaistas. Kažką skaičiau ir aš,— susijaudinęs, nutrūkstančiu balsu, žodžius stengdamasis ištarti kiek galėdamas aiškiau. Po kiek laiko išėjo iš spaudos „Keturių vėjų" Nr. 2, kuriame buvo tvirtinama, kad Rimydžio, Žengės ir ma no „kūriniai vaizduoja šios grupės nuotaikas". Po ant rašte:
Salin surūgęs tautinis romantizmas! Salin anemiškas simbolizmas! —
didelėmis raidėmis buvo užrašyta:
Visa Literatūros Valdžia Keturių Vėjų Taryboms!
Šiaip ar taip, tai, matyti, buvo duoklė laikui... „Keturi vėjai" tyčiojosi iš Mykolaičio-Putino, o to liau buvo įdėtas toks skelbimas: A. A. BALYS SRUOGA Ram ybėje užm erkė akis ir ilsis „Židinio" koplyčioje. Praeivi, sukalbėk tris kartus... ką nors... (Matyti, tuo metu Sruoga buvo kažką išspausdinęs klerikalų „Židinyje", kurį redagavo Mykolaitis-Putinas). * Taip bėgo laikas. Kartą gruodžio vidury atėję į mi nisteriją, radome nemažą sambrūzdį. Tarnautojai būria vosi koridoriuose, kur degė apdulkėjusios elektros lem pos, ir kalbėjosi — susirūpinę ir neramūs. Kažkas atne šė laikraštį. Vedamasis vadinosi „Tauta gali būti rami"... Sąmokslininkai ką tik išvaikė seimą ir nuvertė prieš ke lis mėnesius susidariusią vadinamąją „tikrosios demo kratijos" valdžią. Kiekvienas žinojo, kad dabar vėl pra sidės vienų tarnautojų mėtymas iš tarnybų, kitų staty mas į jų vietas. Didžioji politika rūpėjo labai mažu kam... Nuaidėjo šiurpi žinia apie keturių komunarų sušau dymą. Vieną jų, Karolį Požėlą, ir aš buvau šį rudenį kelis kartus matęs universiteto koridoriuose. Šis rimtas vyras, rodos, kažką nuolat įtemptai galvojąs ir besišyp sąs tik akimis, traukė į save daugelio dėmesį ir simpati jas. Jis buvo kupinas energijos, paprastumo, šilumos. Atrodė, kad jo rimtas gražus veidas staiga pasikeis, jis nusijuoks atvirai, linksmai, ir jo akys sužibės nerūpes tingos jaunystės ugnimi. 62
Keturi sušaudytieji buvo apkaltinti tuo, kad jie neva ruosę komunistinį perversmą. Atrodo, net ir mūsų mi nisterijoje tuo tikėjo nebent patys tamsiausi valdinin kėliai. Buvo aišku kaip diena, kad perversmininkai nori pateisinti savo neteisėtą žygį ir pasirodyti „tautos išgel bėtojais iš bolševikinės suirutės", kaip tomis dienomis rašė laikraščiai, palaiką naująją valdžią. Įžvalgesnieji kauniečiai ir ne tik kauniečiai suprato, kad, išsigandusi sustiprėjusio darbininkų judėjimo, buržuazija griebiasi atviros diktatūros ir kad toji diktatūra — fašistinė.
DAR VIENERI METAI
„Čia šuniška atmosfera, ypač po gruodžio 17 die nos",—■rašiau Vincui Žilioniui į Raseinius, kur jisai tada mokytojavo. Kazys vėl buvo Vienoje. Su juo, tiesa, la bai dažnai susirašinėjome. „Šiurpiai nuskambėjo žinia apie keturių žmonių sušaudymą,— rašiau jam 1927 m. sausio pradžioje.— Įspūdis be galo biaurus." O keliais mėnesiais vėliau: „Bet čia dabar taip klaiku, kaip girioje vilkams staugiant. Daugumas draugų sukimšti į kalėji mus, trukdoma daugumui darbas ir gyvenimas. Gal tu laimingesnis, kad viso to nematai, nekaip mes, kuriems reikia gyventi tokią šlykštynę. Mūsų laikraščiai, jei skaitai, perdėm išbraukyti. Cenzūra, kaip sako žinovai, tokia, kokios nebuvo nei prieš karą, nei vokiečių oku pacijos metu. Opozicijoje — visa Lietuva.” Gricius, mano draugas iš pirmųjų studijų metų, su keturvėjininku Petrėnu-Taruliu išvažiavo į Paryžių. Vis daugiau jaunimo, nusistačiusio prieš fašizmą, atsidūrė kalėjimuose. Štai gimnazijos laikų draugas aušrininkas Jonas Norkus man rašė laiškus iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo, paskui iš Marijampolės ir Vilkaviškio kalėji64
tnų. Pažinojau Joną Nčrkų kaip dorą, labai švelnų ir teisingą vaikiną. Kuo jis nusikalto, jeigu jį reikia mėne siais laikyti kalėjimuos? ,.Pasakyk Kauno meninin kams,— rašė man Jonas,— kad jie, jei neranda „įkvė pimo", teateina į kalėjimą. Čia tikriausiai nusiplaus jų sujuodusi „mūza" ir pražydės bei subręs jų genijus." Tai buvo priekaištas seniesiems rašytojams ir keturvėjininkams, bet, galimas daiktas, ir mums, pradedantiems, kurie šiuo liaudžiai tragišku metu, kada visos dar turė tos teisės buvo sumindžiotos, nerado reikalingų žodžių reikšmingiau kovoti prieš prasidėjusią priespaudą. * Kad ir kokia šalyje būtų santvarka, netgi ar taika, ar karas, visada gyvenimas eina savo keliu — žmonės gimsta ir miršta, mylisi ir pavyduliauja, aukojasi kitų gerovei ir rūpinasi tik savo nauda ir patogumais. Praėjo žiema. Daug skaičiau. Anatolis Fransas ir Ro mėnas Rolanas šiuo metu buvo mano mėgstamiausi ra šytojai. Pirmojo skepticizmas ir erudicija, antrojo tikė jimas gyvenimu, tautų draugystės idėja, meilė taikai, žmoniškumas — visa tai mane traukė ir žavėjo. Neužmečiau ir poetų, senų pažįstamų — Verharno ir Bodlero. Skaičiau Vaildą ir Edgarą Po. Knygos žadino vaizduotę, rodė gyvenimo ir meno problemų gausumą ir sudėtin gumą, kėlė susidomėjimą žmogaus psichologija ir jo sielos dialektika. Birželio mėnesį pirmą kartą gyvenime laivu leidausi žemyn iš Kauno į Klaipėdą. Drauge plaukė studentų ekskursija, laive buvo linksma, juokai keitė dainą, o nauja daina naują juoko antplūdį. Žiūrėjau į žalius, 3. Jaunystės atradimas
m
melsvos miglelės aptrauktus krantus, kur kūpsojo lau kuose pabirusios sodybos, gyvulių kaimenės, dirbantys žmonės. Vakare stovėjau ant denio ir beveik ligi ryto klausiaus vandens šnaresio už borto. Stebėjau įsižie busias ir paryčiu gęstančias žvaigždes išblyškusiame danguje Širdy gimė nauji vaizdai, romantiški, kupini ilgesio... Gimė naujų eilėraščių posmai. Praplaukėme Jurbarką, Smalininkus, Tilžę. Rytui prašvitus, įplaukėme Į Kuršmares. Jos atsivėrė prieš mus lyg žiburiuojantis stiklas. Laivas sustojo ties Juodkrante ir pasuko mariomis į Klaipėdą. Pasirodė bokštai, pro mėlyną rūką ėmė ryškėti krantinė, prie kurios pūškavo garlaiviukai, vilkikai ir kitokia jūros gyvūnija, jau šią ryto valandą nerami, judri. Iš Klaipėdos autobusu pasiekėme Palangą. Amžinoji jūra švytėjo ir neramiai alsavo, kildama aukštyn lyg judanti ir žybčiojanti siena. Apsvaiginti jos grožio, ba somis kojomis žengėme pajūriu, čia nulenkdami galvas ir smėlyje ieškodami gintarų, čia sekdami žuvėdras, kurios klykė ir sparnais lietė vandenį. Tolumoj plaukė didelis garlaivis — buvo matyti tiktai denio viršus ir kaminai, iš kurių virto tiršti dūmai. Akimis ilgai lydėjome jį, paskui ėjome per mišką, kopėme į Birutės kal ną, vaikščiojome po parką. Šio kampelio grožis mane svaiginte svaigino,— niekad neįsivaizdavau, netgi po Nemuno ir jo krantų, po Kuršių marių, kad Lietuvoje gali būti tokio nuostabaus grožio. Dar tą pačią vasarą vėl atsidūriau Palangoje. Šį kar tą važiavau tenai traukiniu. Susipažinau su jaunu poetu Jonu Šimkum. Tai aukš tas, išnašus, tamsiaplaukis vaikinas, kalbąs man neįprasta žemaičių tarme. Pasirodo, jis skaitęs mano eilėraščių ir 66
kitokių raštų laikraščiuose, o ir rinkinį „Sutemų skers gatviuos“ turi, nors ne viskas jam tenai patinka. Jis pats Klaipėdoj išleidęs eilėraščių knygutę — „Užu du rų", kurią, žinoma, man tuojau padovanojo. Sakėsi ge rai pažįstąs telšiškį poetą Butkų Juzę, kuris dažnai bu vojus Palangoje. Pasakojo man ir apie revoliucionierių daktarą Vaineikį, ir apie savo mokytoją Matą Untulį. Šimkus buvo baigęs tiktai keturias progimnazijos klases ir norėjo mokytis toliau, bet nežinojo, kaip tai padaryti, nes tėvas, Darbėnų batsiuvys, neturėjo iš ko sūnaus leisti į mokslus. Dabar Jonas raštininkavo toje pačioje progimnazijoje. Rodė man Palangą ir stebėjos, kad ji man taip patinka. Paskui nusivedė į progimnaziją ir įtaisė vienam kambary ant paklotų šiaudų, kur miego davo nemaža iš įvairių vietų atkeliavusios jaunuome nės,— didesnių patogumų mūsų amžiaus piliečiams ta da ir nereikėjo. Labai džiaugiaus, sutikęs Palangoje savo draugę Sta sę. Mano džiaugsmas sumažėjo, kai sužinojau, kad ji čia atvyko drauge su dideliu būriu ateitininkų į kaž kokią jų šventę. Iš tikrųjų vėliau jos beveik negalėjau sutikti — tai ji ties Birutės kalnu klausė mišių ir ėjo prie komunijos, tai drauge su kitais, sutemus vakarui, traukė pajūrin, nešdama deglą. Kai pamėginau iš to pa sišaipyti, jos rudos gyvos akys sužibėjo pykčiu, ir aš prikandau liežuvį... Jonas Šimkus mane daug klausinėjo apie Kazį Boru tą, Leoną Skabeiką, Kazį Inčiūrą, Antaną Miškinį ir kitus jaunus poetus, kuriuos pažinojau. Kalbėjome, kaip būtų gera, jei išsipildytų Kazio (tiesą sakant, ir mano) svajonė — jauniesiems poetams turėti savo žurnalą. De ja, ta svajonė atrodė tolima ir netgi neįvykdoma... 3*
67
* Parvažiavęs į Kauną, susitikau vėl atvykusį iš V ie nos Kazį. Mūsų pašnekesiams nebuvo galo. Kurį laiką jis gyveno pas mane. Kartais prakalbėdavome beveik visą naktį — apie poeziją, gyvenimą, fašizmo grėsmę, apie meilę ir vėl apie poeziją. Vienas antram skaitėme, ką naujo buvome parašę, ir Kazys kartą pasakė: — Jeigu ne žurnalą, tai įkurkime mudu leidyklą. — Leidyklą? Bet tam reikia kapitalo... Be to, ir rank raščių nėra. — Niekis,— atsakė Kazys.— Pradėsime darbą, ir kapitalai patys ateis. O rankraščių — štai pirmuoju lei diniu išpleškinsim mano ,,Dainas apie svyruojančius gluosnius", paskui naują tavo knygą, o čia ir visi kiti jaunieji pas mus subėgs. Mano pažįstamas Jonas Burba išpiešė į viršų šo kantį žirgą — naujosios leidyklos emblemą. Ir netrukus su šia emblema pasirodė antrasis mano draugo rinki nys. Kas už jį mokėjo spaustuvei, nežinojau. Po to ir aš, baigęs ruošti, atidaviau į „Raidės" spaustuvę rinkinį „Gatvės švinta". Viena darbininkė pati surinko tekstą ir sulaužė — tereikėjo tik išspausdinti ir subrošiūruoti. „Gatvės švinta" išėjo rudenį. Kazys į Vieną grįžti nebesirengė ir išvažiavo į Tel šius, į žydų gimnaziją. Mokytojų tada trūko; mažumų, t. y. žydų, lenkų ar rusų, gimnazijoje tarnybą gauti būdavo lengviau, ir mano draugas nusprendė pamė ginti mokytojo duonos... Maždaug tuo metu Įvyko vadinamasis Tauragės su kilimas. Socialdemokratai, liaudininkai ir eserai pamė gino nuversti Smetonos ir Voldemaro, o iš tikrųjų nacionalistinės karininkijos režimą. Tas mėginimas ne pavyko, ir po jo prasidėjo masiniai areštai visoje Lie99
iuvoje. ir ne tik areštai, o ir jaunimo šaudymai. Mano draugas trumpam buvo patekęs į kalėjimą, o iš jo iš leistas— atsidūrė emigracijoje Rygoje. „Daug areštuo tų po Tauragės sukilimo,— rašiau aš Pijui.— Telšiuos buvo suimtas ir Kazys Boruta. Dabar jis išvažiuoja, rodos, į užsienį, nes iš Telšių jį ištrėmė." Likęs Kaune, tebegalvojau apie jau anksčiau kilu sią idėją — išleisti žurnalą. Jis galėjo vadintis tuo pačiu vardu, kaip mūsų iš tikrųjų neegzistuojanti leidykla, būtent, „Žalia vėtra". Sumanymui karštai pritarė Leo nas Skabeika, neseniai iš Palangos progimnazijos rašt vedžių išmestas Jonas Šimkus ir dar vienas kitas. Be abejo, žurnalo rėmėjas bus ir Kazys. Kaip ir ką mes išleisime, neturėdami nė cento, mums į galvą tuo laiku neatėjo. Buvo žinoma, kad dažnai pirmąsias knygas poe tai išleidžia savo pačių ar skolintais pinigais. Taip ren gėmės daryti ir su pirmuoju žurnalo numeriu, o toliau, manėm, pažiūrėsim... Žinutės apie busimąjį žurnalą ir jo bendradarbius pakliuvo į spaudą. Tai kažkodėl baisiai nepatiko keturvėjininkams. Pernai išleidę tik antrąjį savo žurnalo (laikraštinio formato) numerį, keturvėjininkai, atrodė, vėl ilgokam laikui užmigo ant laurų. Gatvėje sutiktas Binkis užsipuolė mane: — Kas tai per „Žalia vėtra"? Ar ne geriau būtų „Mėlynas dvelkimas"? Simbolistų atrūgos, ar ne? Ech, berniukai, neskaldykite jėgų... Kokias ir kieno jėgas mes rengėmės skaldyti, man taip ir liko neaišku. Po kiek laiko pasirodė „Keturių vėjų" Nr. 3. Skaitėme jį ir pečiais traukėme. Kada šimtai žmonių jau buvo sugrūsti į kalėjimus, kada bu vo veržiamas apinasris spaudai, kada visuomenės gy venime vis labiau ryškėjo fašistinės tendencijos, „Ke turiuose vėjuose" vienas poetas dainavo:
A k, toji saulė — rupūžė, rupūžė! A k! Gyvatė! Kai ji, brolyti, užpučia. Esi gatavas. Ir tas kum elys — Juodas šėtonas, Vakar kai žvengė Lauko pašonėj. Ir tas bernas — jautis, Ir ta merga — karvė. Vakar buvo pagautas Su šitąja lerva. Kiti poetai (Tilvytis) rašė įdomiau ir talentingiau, bet „Keturių vėjų" darkymasis ir cinizmas man vis ma žiau patiko. Sklaidžiau žurnalą ir pamačiau straipsnį, kur buvo išdergtas Šimkus, mano „Gatvės švinta" ir kiti jaunieji poetai. Man pasirodė, kad tai kerštas ar įspėjimas dėl „Žalios vėtros". Buvo gera bent tai, kad „Keturių vėjų" ir mūsų po zicijos galutinai išryškėjo. Dėl minėto straipsnio Kazys pasiuntė Binkiui protestą. „Keturi vėjai", — rašė jis man iš Rygos,— teikėsi parašyti per J. Petrėną griežtą pareiškimą. Nemažai iš to man buvo juoko. Ir jeigu mano laiškai juos erzina, pasiunčiau dar jiems vieną laišką, šiek tiek griežtesnį, bet taip sau mandagiai asilais išvadinau." Kauno literatūrinis gyvenimas buvo apmiręs. „Lie tuviškų knygų nesirodo nė viena,— rašiau Vincui 2ilioniui į Raseinius.— Tad ką apie jas aš tau rašysiu? Šalta, niauru, nejauku... Lyg naktis miške, kur vilkai staugia, ne gimtoji šalelė." O Kazys man rašė, kad po kelių dienų Rygoje išei na iš spaudos naujas jo eilėraščių rinkinys „Kryžių Lietuva". Antraštė rodė, kad jis bus skirtas mūsų die noms ir jų tragiškai tikrovei...
70
*
Mano literatūriniai horizontai po truputį plėtėsi. Skaičiau Franko Vedekindo ir Georgo Kaizerio pjeses, Šniclerio apysakas, Floberą ir Mopasaną... Galva buvo pilna naujų minčių. Universiteto koridoriuose sutikdavau susimąsčiusį, vyresnį už save draugą, atvažiavusį iš Rygos. Tai bu vo Justas Paleckis, leidęs Rygoje iliustruotą žurnalą „Naują žodį". Šis žurnalas mielai spausdindavo jaunųjų poetų, jų tarpe ir mano kūrinius. Su Paleckiu būdavo įdomu pakalbėti apie latvių rašytojus, kurių nemaža jis jau tada buvo išvertęs. Rudenį per Kauno radiją įvyko literatūros vakaras, kuriame dalyvavau ir aš. Šį faktą miniu dėl to, kad toks vakaras tais laikais buvo didelė naujenybė,— ro dos, tik keturvėjininkai neseniai buvo surengę savo „poezo koncertą". Susirinkom mes, pradedantieji poe tai, mažame radiofono namelyje Vytauto kalne, baisiai jaudinomės, pirmą kartą atsistodami prieš mikrofoną, dar negalėdami apsiprasti su mintimi, kad radijas jau įeina į gyvenimą, kaip kadaise vežimas, automobilis, lėktuvas, kad per radiją ir man vėliau reikės kalbėti ir skaityti šimtus kartų. Dalyvavau „jauniausios rašytojų grupės" lite ratūros vakare pažįstamoje konservatorijos salėje. Petras Juodelis čia skaitė sukėlusį furorą „Atvirą laišką Faustui Kiršai", pasisakydamas už keturvėjininkų pro gramą ir prieš simbolistus. Kazys Inčiūra pateikė frag mentą iš keistos dramos „Matumba jūros dugne". Helė Vilčinskaitė deklamavo Nėrį. Savo eilėraščius skaitė pradedąs garsėti Antanas Miškinis ir Alė Sidabraitė. Aš perskaičiau „Žemės reformos" apysakos ištrauką. Po kiek laiko baisiai nudžiugau, vienoje vakaro rė ži
cenzijoje radęs tokius žodžius apie savo rašinį: „Sti liaus ryškumas, apibūdinimų tikslumas, vidaus ekspre sijos galia leidžia laukti iš A. Venclovos tikrai gabaus beletristo." Recenzija buvo pasirašyta V. M. Šiomis raidėmis — buvo lengva atspėti — pasirašė vienas iš žinomiausių vyresniosios kartos rašytojų Vincas Myko laitis-Putinas. (Kai ši knyga jau buvo parengta spaudai, gavau laišką iš mokytojo Rapolo Šaltenio, kuris anuo metu irgi bandė recenzuoti vakarą. Jo straipsnis nebuvo išspausdintas. R. Šaltenis laiške rašo: „Kai po kelių dienų nueinu pasiteirauti, redaktorius... atkišo rank raštį, ant kurio storai raudonu pieštuku buvo užrašyta „Netinka", ir pašiepiamai išdrožė: „Venclovą išgvrei! Nežinai, kas Venclova?.." Paskui tik sužinojau, kad Venclova „raudonas", ir todėl oficiozas apie jį palan kiai rašyti negalėjo.") * Tai, ką mes skaitėme, ne visiems praslydo pro ausis. Išgirdęs apysakos „Žemės reforma" pradžią, ži nomas poetas ir žurnalo „Pradai ir žygiai" redaktorius Faustas Kirša pakvietė mane susitikti ir pasikalbėti. Kai atvykau į „Metropolio" kavinę, prie staliuko pa mačiau Kiršą, labai inteligentišką vyrą su akiniais, aukšta kakta, pypke dantyse, labai balta marškinių apykakle ir skersu kaklaraiščiu— „kaliuke". Sėdėjo taip pat jo draugė (paprastai apie poetų drauges skaitytojai daug geriau žino, negu poetai apie tai galvoja) operos dainininkė gražuolė Marijona Rakauskaitė, poetas keturvėjininkas Pranas Morkus (tiesa, eilėraščių parašęs labai nedaug). Ir jau minėtas jaunas kritikas Petras Juodelis, paskutiniame „Keturių vėjų" numeryje iš?a
spausdinęs keletą gan Įdomių straipsnių, „Laiško Faustui Kiršai" autorius. Faustas Kirša ir kiti pasitiko mane la bai draugiškai. Tuojau ir priešais mane garavo puodu kas karštos kavos (ji virė čia pat ant staliuko, ant spi ritinės lemputės). Susirinkę vartė, matyt, neseniai gau tą Europos šalių poezijos antologiją vokiečių kalba, ku rioje buvo išspausdinti ir vieno ar dviejų Kiršos eilėiraščių vertimai. Šiuo faktu poetas aiškiai džiaugėsi — ¡tais laikais mūsų rašytojai vertimais į kitas kalbas neibuvo išlepinti. Greitai užsimezgė paprastas ir nevaržomas pokalbis. Faustas Kirša susijaudinęs kalbėjo, kaip sunku esą leisti Lietuvoje literatūros žurnalą. Štai kadaise ėję „Skaitymai", kuriuos iš pradžių redagavo Vincas Krė vė, o vėliau Liudas Gira,— jau sustojo. Sustojo ir „Ba ras". Dabar leidžiami „Pradai ir žygiai", kuriuose spaus dinami daugiausia kritikos straipsniai, bet jis, redak torius, mielu noru dėsiąs čia ir gerą prozą, ir poeziją, jeigu tik jos būsią. Paskui perėjo prie manęs, pagyrė kažką iš mano eilėraščių (pasirodo, buvo skaitęs abu rinkinius) ir ypač palankiai atsiliepė apie „Žemės refor mą", pareikšdamas, kad iš manęs esą galima laukti gero beletristo. Aš raudau — pagyros man buvo neįprastos ir rodėsi nepelnytos. Faustas Kirša kvietė mane bendra darbiauti jo žurnale, kur jis sakėsi norįs greta vyres niosios kartos rašytojų— greta Krėvės, Vaižganto, Herbačiausko, Sruogos — suburti ir jaunuosius. Kai pa reiškiau, kad jaunieji turi savo pažiūras ir ne visur sutaria su vyresniosios kartos rašytojais, Kirša šypte lėjo, prisiminė mano kadaise rašytą straipsnį, kur aš „sukritikavau" Maironį, ir tarė: — Ką gi, juk tai buvo nuoširdų... Kodėl vyresnie siems nežinoti, ką apie juos galvoja jaunimas?
73
Dar labiau išraudau ir pasakiau, kad laikau tą straips nį savo klaida. — O kas iš mūsų nėra parašęs to, ko vėliau nerei kėtų gailėtis? — tarė Kirša. Pažinties pradžiai jis man užrašė savo eilėraščių knygą— „Pirmajam susitikimui žemėje — per rūkus in saulę." Gal tik dėl to aš ir atsimenu šį autografą, kad jis buvo toks būdingai kiršiškas, simbolistiškas. Marijona Rakauskaitė man atrodė nuostabiai graži. Jos gyvame, vos truputį dažytame veide spindėjo (aš visai neperdedu — tikrai spindėjo!) akys, pilnos švel numo ir išdykumo. Ilga balta ranka, papuošta metaline apyranke ir žiedu, ji kavos puoduką labai elegantiškai kėlė prie lūpų ir kalbėjo giliu, jaudinančiu balsu, įterp dama vieną kitą anglišką žodį (buvo grįžusi iš Ameri kos). Žvilgčiojo čia į mane, čia į Juodelį, ir man pasiro dė, kad ji nori mudviem patikti. Be abejo, patiko — at rodė kupina romantikos. Laisvai kalbėjome apie gyvenimą, poeziją, šlovę. Kirša susimąstęs tarė: — Štai gyvename, kankinamės, rašome, svajojame... Ir aš kartais galvoju, kad ateis juk laikas, kada mūsų nebebus, ir visas mūsų gyvenimas bus įspraustas į ke lias šaltas, abejingas enciklopedijos eilutes... Ir tuo vis kas baigsis... (Fausto Kiršos nebėr. Ir, galvodamas apie jį, ir ne tik apie jį, aš su skausmu atsimenu šią nesudėtingą liūdną filosofiją...) *
Kai mudu su Juodeliu išėjome iš kavinės, abu labai teigiamai galvojome apie naująjį mūsų pažįstamą Faus tą Kiršą — tai kultūringas, taktiškas žmogus. Bet aš ži
14
nojau, kad jo žurnale nebendradarbiausiu. Mane trau kė kitos idėjos, kitos mintys. Kišenėje turėjau naują knygą, kuri mane jaudino, kėlė sūkurius naujų jaus mų — sielvarto, pagiežos ir protesto. Jaučiau, kad lite ratūra,— kaip šita maža knygelė, kurios viršely bažny čios ir elektros stulpų fone kabojo pakartas.žmogus,— turi šaukti, protestuoti prieš fašizmą, jo žvėriškumus, smurtą. Tai buvo ką tik gautas iš Rygos Kazio Borutos eilėraščių rinkinys „Kryžių Lietuva". Visą rinkinį jau beveik mokėjau atmintinai. Jį skaičiau artimiausiems pa žįstamiems, studentams literatams, ir visi klausė susi jaudinę ir, atrodė, susižavėję. „Išėjo Kazio Borutos „Kryžių Lietuva",— rašiau 2ilioniui,— kuri yra, aš tvirtai tikiu, ar tik ne g e r i a us i a s mūsų poezijos rinkinys. Siužetai — paskutinių dienų tragingi įvykiai, perj austi vyriškai ir su demoniš ka jėga įlieti į žodį. Visa mūsų literatūriška kompanija, kada aš jiems mūsų ratelyje vienu atsikvėpimu perskai čiau visą rinkinį, kuo neverkė. Milžiniškas įspūdis. Aš visai nemanau kalbėti hiperbolėmis." Neseniai, pranešdamas, kad šita knyga greitai pasi rodys, Kazys man rašė: „...mano akademiškosios studijos baigtos. Taip va kar išsprendžiau... jau pradedu ką-ne-ką galvoti grynai profesionališko, būtent, literatūros technikos teoriją k o n s t r u k t y v i š k a s i s r e a l i z m a s . . . Visoj Eu ropoj kažkuo panašiu kvepia.“ Jis minėjo naują savo draugą latvių dailininką Niklausą Strunkę, kurio darbo viršeliai puošė ir jo „Kryžių Lietuvą"1, ir vėliau išėjusį „Audros" almanachą. „Aplamai latvių menininkai vel niškai kultūringi, visokius velnius žino ir gerai jaučia Europos meno pulsą." 1 „Kryžių Lietuvos" viršeliui Strunkė panaudojo anksčiau pada rytą Linardo Laiceno apsakymo „Išteisintieji" iliustraciją. 75
O apie Praną Ancevičių Kazys atsiliepė neigiamai. Pasirodo, Ancevičius kažkuriuo būdu, kaip žaizdrininkas, buvo susirišęs su nepavykusiu Tauragės sukilimu. Jis, kaip ir daugelis studentų, buvo areštuotas, bet krei pėsi j savo profesorių Tumą. Šiam pagailo jaunuolio, jis jį užtarė, berods, dar ir sušelpė, paimdamas žodį, kad Ancevičius nesikiš į politiką. Iš socialdemokrato Vlado Požėlos pasiskolinęs naujas kelnes (taip vėliau plačiai buvo kalbama Kaune), Ancevičius dūmė į už sienį — į Rygą. Čia dalyvavo nuo fašistinio teroro pabėgusių socialdemokratų, liaudininkų ir eserų kon grese, o paskui atsirado Želigovskio okupuotame Vil niuje ir ten pradėjo leisti socialdemokratišką laikraš tuką. Tas laikraštukas greitai pasidarė ponų Lenkijos žvalgybos organu, o Rogūza-Ancevičius, kaip ir mano kadaise Žemės ūkio ministerijoje matytas Plečkaitis, virto prieš Lietuvą nukreiptos politikos įrankiais ir lenkų žvalgybos bendradarbiais. * Buvo ruduo. Ore sukosi ir vėjo nešami pažeme lėkė nuraudę, pageltę lapai. Vėl parvažiavau namo — į Zabelės vestuves. Iš kariuomenės jau buvo grįžęs Juo zas. Kažkur gavęs katilus ir vamzdžius naminei varyti, virtuvėje jisai virino rugius ir iš vamzdžių lašino stip rią degtinę, kurią ragavo kaimynai, Pijus trobos kampe taisė naujenybę, kurios apylinkėj nebuvo ir kurią tam sesnieji dar laikė „velnio išmislu"— detektorinį radijo imtuvą. Imtuvas buvo netobulas, ant galvos užsidėjus ausines, buvo girdėti kartais žodžiai, kartais muzika. Bet visi, kas tik pasirodydavo troboje, veržėsi prie imtuvo ir klausė stebuklingų garsų, nežinia iš kur atei nančių. (Dar kitą vasarą Liubave per atostogas mačiau 76
tokį vaizdelį. Pro atdarą Aukštosios krautuvės langą grojo radijas, ir žmonės kalbėjo, kad tai velnio darbas. "Bet staiga muzika nustojo, ir kunigas užgiedojo mišias. Išgirdusios pažįstamą giesmę, bobelės klaupė čia pat, turgaus aikštėje, žegnojosi ir meldėsi. Visi galutinai įsi tikino, kad be dievo valios ir radijas neveiktų...) Vestuvės buvo linksmesnės, negu kadaise Kastancijos. Užstalėje vėl sėdėjo jaunikis, prie atlapo prisi segęs kokardą ir rūtų šakelę. Tiesus, laibas vyras iš Paprūsės, nuo Vištyčio. Jis garsiai pasakojo, kiek už dirbęs pinigų, iš savo laukų raudamas akmenis ir per užšalusį Vištyčio ežerą varydamas žiemą rogėmis par duoti į Prūsus. Greta sėdėjo Zabelė, jauna, skaistaus gražaus veido, galvą apsiklėtusi muslinu. Pamergės dainavo ir dainavo dainas, nuo kurių Zabelei darėsi graudu, ir ji kada-ne-kada nosinaite šluostėsi akis. Vėl Žukaitis sakė prakalbas, vėl kaimynai ir giminės, su važiavę iš visų pusių, valgė ir gėrė, vėl asloje sukosi poros. Dabar ir aš, dar gimnazijoje pramokęs šokti, vedžiau į aslą kaimo mergaites ir savo pusseserę Vėlyvių Onutę, atvažiavusią iš Ožkasvilių nuo Keturvalakių, kažkur nuo mamos tėviškės. Onutė, švelni, graži mer gaitė, pasakojosi rengiantis išvažiuoti į Ameriką ir ten ištekėti už kavalieriaus, kuris dabar gyvenąs Marijam polėje, bet irgi manąs su ja važiuoti į tą tolimą šalį... * Metai ėjo į galą. Lankiau, nors ir ne visada stro piai, universitetą. Deja, pasirodė, kad išminties čia mažiau, negu kadaise buvo galima tikėtis. Kur kas dau giau jos rasdavau knygose, kurių skaičiau gausiai ir įvairių, niekad nepajusdamas, kad jos man nubostų ar įkyrėtų... Taip, tik knygos, tik draugai ir pirmiausia Ka 77
zys man darė dideli Įspūdį ir įtaką, ne mokytojai (išski riant vieną kitą). Nemaža spausdinau „Jaunime", poetų parodijas ra šinėjau Burbos leidžiamame satyros žurnale „Aitvaras". Šias parodijas kartais rašydavau su vienu draugu marir jampoliečiu. Sakysime, Salį Šemerį mudu parodijavo me taip: Guliu, sau išsiskėtęs skėtiškai per dieną Ir į lubas vis spjaudau statmenai. Kai nusibosta, pradedu } sieną Ir taikau, kad priliptų būtinai... Parodijavome ir Tysliavą, ir Rimydį, ir Nėrį — jau nus poetus, kurių eilėraščiai ar net ir rinkiniai tuo metu buvo išleisti. Kelis eilėraščius išspausdinau, parašęs juos puikio sios kelionės į Palangą motyvais. Viename jaunimo žurnale pamačiau savo fotografiją ir tokį ditirambą: „Chaotingo, triukšmingo, nei dieną, nei naktį ne nurimstančio dirbtuvių kauksmo ir tramvajų dundesio, restoranuose ir smuklių lindynėse verkiančio smuiko, gailaus juoko ir parduodančių savo kūną prostitučių ašarų, to viso chaoso, vadinamo miestu, dainiumi lite ratūros pionierių eilėse atsistojo..." Kaip jūs manote, kas gi atsistojo? Perskaitęs tikrai buvau nustebintas, kad tas poetas — tai aš pats. Beje, Kaune jokių tramvajų nebuvo, tik apsilupusį vagoną nuo stoties iki Rotušės ir atgal per ištisas dienas tempė kuinas. * O metų gale universiteto didžiojoje auloje įvyko vadinamasis „Keturių vėjų" teismas. Už stalo susėdo teismo pirmininkas Mykolas Biržiška, nariai — Vladas
78
bubąs ir Pranas Augustaitis, kaltintojai studentai Hen rikas Blazas ir Juozas Baldauskas, ekspertas Juozas Tumas. Suėjo ir „keturvėjininkai"—Binkis, Tilvytis, Gri cius (šis man atrodė per nesusipratimą patekęs į jų tar pą), Rimydis, ilgakojis husaras Žengė, judrusis Petrėnas-Tarulis ir mažuliukas „Keturių vėjų" ginklanešys Šimėnas. Buvo sakomos karštos kalbos, kaltinimai ir liu dijimai. Kažką arogantiškai „Keturių vėjų" vardu kal bėjo Petrėnas. Iš viso ko jauste jautei, kad „Keturių vėjų" sąjūdis, kadaise dominęs jaunuomenę ir savo pro testu prieš vyraujančias literatūrines sroves — roman tizmą, estetizmą, simbolizmą — jai gerokai imponavęs, dabar galutinai išsikvėpė, sugriuvo, sunyko. Petrėnas mėgino vaidinti žmogų, vadovaujantį dideliam ir gar bingam kolektyvui, bet buvo aišku, kad to kolektyvo jau nebėra — vieni jo nariai visai liovėsi rašę, kiti pa sinėrė bulvarinėje spaudoje ir, būdami žurnalistai, vilko nepavydėtiną šunlapių bendradarbių dalią vien dėl to, kad kito darbo nemokėjo. Nelaukdami teismo pabaigos, keturvėjininkai išdidžiai pakilo iš savo vietų ir, tartum spiaudami į visus susirinkusius, iškilmingai išsinešdino. Jiems išėjus, teismas paskelbė sprendimą — nuteisė „Keturis vėjus" „ligi gyvos galvos sunkiems literatūros darbams". Sunkių literatūros darbų daugelis šių rašytojų ne buvo pratę dirbti, ir tik patys gabiausi iš jų ieškojo ir surado vėliau savo literatūrinį kelią. O daugelis dingo nežinomybėj, nusinešdami ne tik talentus, bet ir didžiu les ambicijas, perdėtai geras nuomones apie save, ne aiškias, dirbtinai sugalvotas teorijas ir idėjas. Nebesinorėjo eiti tenai, kur žygiavo tas, be abejo, gabių literatų būrys. Visiškas beidėjiškurnąs (nors pra džioje jie mėgino dėtis kairiaisiais menininkais), forma lizmas, stilistinis įmantrumas, be to, bohema, girtavimas,
nepakankama valia, reikalinga kiekvienam rimtesniam literatūros darbui,— visa tai šią grupę suskaldė, sužlug dė, sunaikino... Mums, jauniesiems, būtinai reikia išmėginti naujo viškus kelius. Bet kokius? Ir kas tie jaunieji? Kazys Bo ruta, Leonas Skabeika, Butkų Juzė (šio poeto gyvo nie kad nebuvau matęs, bet žinojau, kad jis už mus žymiai vyresnis), neseniai į Kauną mokytis atvykęs Jonas Šim kus, Kazys Jakubėnas, Kostas Gelvainis-Korsakas, Bro nys Raila? Taip. Bet ar mes pajėgsime sudaryti rimtes nę grupę, ar ne perdaug margi mes visi tiek politiškai, tiek savo literatūriniais skoniais ir pomėgiais? Turime organizuotis, kažką daryti bendrai. Norėjos tikėti, kad į literatūrą atėjome ne pasišvaistyti, o dirbti joje kas dien rimčiau, geriau, stipriau.
LITERATAI IR KITI
Besistuindant universiteto koridoriuose ir auditori jose, kur per paskaitas studentai dėl ankštumo tikra šio žodžio prasme lipo vienas kitam ant galvos, pietaujant pažangiųjų studentų valgykloj viename Laisvės alėjos kieme, per vakarėlius ir šokius, vykstančius dažniausiai ties Vytauto prospektu, Ateitininkų salėj, pamažu mez gėsi naujos pažintys ir draugystės. Vienas naujųjų ma no pažįstamų buvo Bronys Raila. Jo eilėraščių ir straipsnių matydavau „Kultūroj" ir kitur. Jie mane sudomino. Ir kai Raila pasirodė univer sitete, negalėjau neatkreipti dėmesio į šį kresną, išba lusio, gražaus veido vyruką, trumpo kaklo ir aukštų pe čių, kuriuos jis nuolat kilnojo, lyg muistydamasis, lyg ką norėdamas nuo savęs nusimesti. Kalboje Raila buvo drąsus, nebijodavo stoti į ginčus, imdavo žodį studentų susirinkimuose ir niekam nenusileisdavo. Šis jo bruožas man imponavo, nes aš buvau varžius ir jaučiau, kad man dažnai pritrūksta drąsos ginčuose ir pokalbiuose su kitais. Rašė Raila gana šmaikščiai, ypač poleminius straipsniukus. Buvo apsiskaitęs, neblogai mokėjo vo kiečių kalbą. Savo tenoriuku žavėdavo studentes pobū 81
viuose, staiga užtraukdamas „O Halina, o mergina1' arba „Nuo Seviljos lig Grenados". Su juo būdavo ne nuobodu— vaikinas, kaip sakoma, tiko „ir prie tanciaus, ir prie ražančiaus". Tiesa, čia rąžančius gal ne vietoj, nes Raila buvo apsisprendęs bedievis, netgi lai kė save socialdemokratu; mėgo pašiepti kunigus ir tautininkus, pakalbėti apie socializmą. Dėjosi dideliu donžuanu ir riebiai pasakodavo apie moteris ir išgė rimus, nors man atrodė, kad šiose srityse tiek savo sugebėjimus, tiek pergyventus nuotykius gerokai perde da. „Mūsų apylinkė labai neturtinga šuninteligentijomis,— rašė jis man 1928 m. vasarą.— Tik tautininkų sąjungos skyriaus pirmininkas, kuris laiko miestely degtinės sandėlį, kiek „linksmesnis" žmogus."— Kitame laiške Raila vėl sakėsi važinėjęs po Lietuvą su kažko kiu kunigu B. „B.— baisus seksualistas ar net homosek sualistas. Kelionėje buvo baisiai juokinga ir Įdomu: daug pažinau iš kunigų gyvenimo." Bet ne šie pasako jimai ir pasigyrimai traukė mane prie Railos. Man patiko, kad jis atsidėjęs seka naująją literatūrą, mėgs ta ją, kaip ir aš, rašo eilėraščius, tiesa, sunkokus, iš galvotus, bet kažkokius naujesnius ir įdomesnius, negu romantikai ir įvairūs simbolizmo epigonai. Tai mudu suartino. Pradėjom susitikinėti, skaityti vienas antram savo eilėraščius, dalytis knygų įspūdžiais, drauge keik ti romantikus, simbolistus ir netgi futuristus. Abu norė jome parašyti kažką naujo ir reikšmingo, nors nei vie nas, nei kitas nežinojome, kaip tai padaryti. * Dažnai susitikdavau ir su senuoju draugu Leonu Skabeika. Jis irgi rengėsi išleisti pirmąjį eilėraščių rinkinį. Ilgai galvojo ir vis negalėjo surasti tinkamo pavadini82
mo. Atsiminęs, su kokiu dėmesiu Skabeika (kaip ir aš) klausė Dubo paskaitų apie Bodlerą ir jo „Litaniją vel niui", turėdamas galvoj ir paties Leono nuotaikas, pa siūliau rinkinį pavadinti „Po juodo angelo sparnais". Leonui pasiūlymas patiko. Netrukus su „Žalios vėtros“ emblema — į viršų šokančiu žirgu — išėjo nedidelė (ir, deja, gyvam esant, vienintelė) jo eilėraščių knyga. Kri tika ją vertino įvairiai — kaip paprastai, vieni gyrė, kiti peikė. Svarbiausia buvo tai, kad Skabeika galutinai įėjo į literatūrą, nes poetas, kuris spausdina savo kūri nius tiktai periodikoj, o nėra išleidęs nė vienos knygos, net ir tais laikais nebuvo laikomas pakankamai rimta jėga. Nors dar neseniai Leono poezija man darė teigiamą įspūdį, ilgainiui aš jaučiaus ja kiek nusivylęs ir Vincui Zilioniui rašiau: „Aš visai nusvirau į realizmą, ir man toks jo abstraktiškas simbolizmas visai ima nebepatikti. Bet vaizdų yra plačių, velnioniškai galingų emocionaliniu atžvilgiu, ir muzikaliniu taip pat. Visur jaučiasi muzika. Tikras Vagneris. Kai kurie posakiai man už migt neduoda." * Baisiai norėjos pasimatyti su Kaziu, atsidūrusiu Ry goje. Už „Kryžių Lietuvos" skaitymą buvo grasinama 5000 litų pabauda, bet knygutė, nepaisant šio grasini mo, bent Kaune gana plačiai ėmė vaikščioti iš rankų į rankas ir buvo traktuojama kaip aštrus antifašistinis kūrinys. Kazys per laiškus kvietė mane atvažiuoti. Ir štai 1928 metų vasario mėnesį pakliuvau į Rygą. Kazys su žmona, buvusia gailestingąja sesute, su kuria, rodos, gyveno jau ir Vienoje, mane iš stoties nusigabeno į di delius kelių aukštų namus, į milžinišką kambarį. Čia 63
aiškiai trūko baldų, ir mes tik vargais negalais visi trys susėdome aplink staliuką klibančiomis kojomis. Kazio žmona, gera, rami moteris, berods, už jį keleriais me tais vyresnė, labai juo rūpinosi. Mokėdama latvių kalbą, ji padėjo Kaziui bendrauti su vietiniais, nors Rygoje nebuvo didelio vargo susikalbėti ir rusiškai. Kazys labai džiaugėsi, kada jam pasakojau, kaip „Kryžių Lietuvą" sutiko Kaune. Pasisakė įsteigęs „Audros" leidyklą ir jau rengiąs to pat vardo almanachą, kuriame bendradar biausiąs Vytautas Montvila ir dar kai kas (matyt., Ka ziui sunkiai sekėsi sutelkti bendradarbius). Norėjo būtinai spausdinti mano „Žemės reformą" ir visaip įkal binėjo ją tęsti. Jo žmona valgydino mus šprotais ir kitokiomis žuvelėmis. Susitikimo džiaugsmui išlenkėme netgi po taurelę karčiosios. Kazys tvirtino, kad jo bendrovė „Audra" leisianti visą seriją antifašistinių knygų, pirmiausia jo paties, o paskui Butkų Juzės, Žvaigždulio (be kita ko, Žvaigždulio verstą Aleksandro Bloko poemą „Dvylika"). Visa tai mane be galo domino ir džiugino. Kazys mano akyse dar labiau išaugo. Rygos miestu, kiek supratau, Kazys ne per daug bu vo susižavėj ęs — ir čia esą pilna miesčionių ir biurge rių, susirūpinusių tiktai savo šiltais migiais. Bet Rygoje, šiaip ar taip, esančios lengvesnės politinės sąlygos, lat vių visuomenė su simpatija žiūrinti į Lietuvos emigran tus, pabėgusius nuo Smetonos ir Voldemaro teroro. Tų emigrantų esą daug, jie jau riejąsi savo tarpe, vieni ki tus kaltindami dėl nepavykusio Tauragės sukilimo ir ieškodami, kas valdžią iš „tikrosios demokratijos" ran kų taip lengvai, be jokio pasipriešinimo, perdavė fašis tams. Kazys su kartėliu prisiminė buvusį Rygos „kongre są", parodžiusį daug politinio avantiūrizmo ir moralinio emigrantų kritimo. Greta emigrantų Rygoje, be abejo, 94
darbuojasi ir nemaža smetoninių žvalgybininkų, kalbė jo man Kazys. Galimas daiktas, privengdamas tų žvalgybininkų, jis nelabai norėjo mane vedžioti po miestą. O aš, pirmą kartą atsiradęs Latvijos sostinėje, troškau ją kaip rei kiant apžiūrėti. Miestas man pasirodė daug stambesnis ir įspūdingesnis už Kauną. Dideli parkai, dabar, tiesa, be lapų, neužšalusi plati Dauguva, kuria plaukė garlai viukai ir buksyrai, senamiesčio gotika, pora muziejų — visa tai man, temačiusiam Marijampolę, Klaipėdą ir Kauną, buvo labai įdomu. Vieną vakarą Kazys mane nusivedė senamiesty į vadinamąjį „Dailininkų klubą" (Makslinieku klubs). Įėję pro metalines kaustytas duris, mudu atsidūrėme go tiškuose skliautuotuose kambariuose, kurie dvelkė gi lia senove. Palubėj kabojo stilizuotos lempos, o staliu kus apsėdę svečiai, latvių rašytojai, dailininkai ir akto riai, kalbėjosi ir ginčijosi. Prie mūsų greitai prisidėjo dar nesenas vyras labai ilgais plaukais, kuriuos jis žėrė į viršų. Padavė man padžiūvusią ranką ilgais pirštais ir prisistatė: — Niklaus Strunkė. Strunkė tuo metu buvo vienas iš žinomiausių latvių grafikų. Su juo buvo ir jo žmona, kuriai Kazys man jau anksčiau prisipažino stipriai simpatizuojąs. Išgėrėme po puoduką kavos su konjaku, ir Kazio draugas, kuris, kaip dabar sakoma, apipavidalindavo ir jo knygas, pa pasakojo paskutines Rygos naujienas. Paskui peršoko prie Čiurlionio; jam prikaišiojo jis kažkokius techninius tapybos trūkumus, bet laikė dideliu dailininku. Rodė prie gretimo staliuko sėdintį baletmeisterį, kuris vartojąs kokainą (kokainas kontrabandos būdu pakliūvąs iš Vakarų Europos) ir klausinėjo mane, kas tai per daiktas .8 5
fašistinė valdžia. Nors Kazys ir pasakojąs, jam tai esą gana sunku įsivaizduoti. Paskui išgėrėme dar po kelis stikliukus konjako ir iš klubo išėjome žymiai linksmesni. Strunkė gyrė Kazį kaip puikų draugą ir dėkojo man, kad aš aplankęs Bo rutą— Kazys jau seniai kalbėjęs apie mano atvykimą i RygąGrįžęs į Kauną, gana greitai sulaukiau ir „Audros" almanacho. Pradžioje buvo išspausdinta mano „Žemės reforma". Tai mane labai pradžiugino. Toliau ėjo Bo rutos ir Montvilos kūriniai, Vitmeno ir Jesenino, latvių rašytojų Laiceno ir Apsesdelo vertimai, Marko Aronsono (Kazio draugo iš Vienos laikų), paties Borutos ir kitų straipsniai. Kaip dabar pasakytum, almanachas ne buvo politiškai pakankamai aiškus. Bet jis buvo antifašistiškas, tiek išspausdintais eilėraščiais, tiek straips niais reiškė nepasitenkinimą Lietuvoje esama padėtimi. Aš drauge su Baldausku buvau parašęs apie „Kryžių Lietuvą" ilgoką studijėlę, bet Kazys, vengdamas autoreklamos, jos „Audroje" neišspausdino. Tos studijėlės vietoje jis įdėjo savo paties parašytas poros naujų kny gų, jų tarpe mano „Gatvės švinta", recenzijas. Sulaukėme iš Rygos ir kitų Kazio veikalų, išleistų vis tos pačios „Audros“—„Namo Nr. 13" ir „Drumsto arimų vėjo". Pirmoji knyga buvo nedidelis groteskinis romanas, kuriame, lyg sekdamas Vinco Kudirkos „Vir šininkais" ir „Lietuvos tilto atsiminimais", Kazys vaiz davo lietuviškosios žvalgybos „žygdarbius". Jau pati antraštė aiškiai rodė, apie ką romane kalbama (Kaune, Miškų g. Nr. 13 kaip tik ir buvo žvalgybos būstinė — ten pakliuvęs ne vienas suimtasis būdavo mušamas ir kankinamas). Apsakymų rinkinyje „Drumstas arimų vėjas" (jis buvo dedikuotas „mergai iš Uosinės kaimo Mikasei Navikaitei", Kazio dar Marijampolės laikų mei86
lei) buvo daug graudžios lyrikos ir protesto prieš fa šizmą. Šias knygas Kaune visi, į kieno rankas jos pate ko, irgi godžiai skaitė. * Universitete, greta jau anksčiau įsikūrusios Studen tų humanitarų draugijos (daug kas, nepritapęs prie kitų korporacijų, į ją stojo, norėdamas gauti teisę nešioti kepuraitę), įsisteigė vadinamasis Studentų literatų būrelis. Pastovūs jo nariai buvo Leonas Skabeika, Benys Rutkauskas, Pranas Morkūnas, Stasys Anglickis, Jonas Šukys, trys Petrai — Laurinaitis, Gintalas ir Čiurlys — ir mudu su Broniu Raila. Kurį laiką buvau pirmininku. Susirinkimai vykdavo ne visada reguliariai, juose kas ką norėjo skaitė iš „savo kūrybos", kas ką norėjo — šnekėjo. Būrelis iš pradžių neturėjo jokios aiškesnės nei idėjinės, nei estetinės krypties. Gal tik nuo rudens, kada jis pasivadino Studentų literatų būreliu „Exprès" (taip vadinosi vienas mano eilėraštis, išspausdintas rin kiny „Gatvės švinta"), pradėjome aštriau kritikuoti ro mantikus ir simbolistus, propaguoti „modernizmą", ku ris mums patiems buvo ne visai suprantamas. Vieni mūsų labiau linko į nuosaikesnį realizmą, kiti šnekėjo apie konstruktyvizmą, ekspresionizmą ir kitus „izmus", išskaitytus iš įvairių, dažnai atsitiktinių knygų. Juozas Baldauskas, visų galų žinovas, skaitė mums pranešimus apie formalinį metodą literatūros kritikoje (tuo metu šis metodas buvo madoj kai kuriuose tarybinių literatū ros kritikų sluoksniuose) ir apie konstruktyvistus (šie irgi pasireiškė tarybinėj literatūroj). Kiti vėl varė „pa skaitas" apie vokiečių romantizmą ir Novalį... Į būrelio susirinkimus pasiklausyti „poetų" ir „pro zaikų" kūrinių bei jų ginčų ateidavo ne tik nariai, bet
kartais ir nemaža pašalinių — smalsesnių studenčių ar ba netgi literatų iš miesto, nestudijuojančių universi tete. Kaip žinoma, vėliau literatūroje pasireiškė ne visi šio būrelio nariai. Tylus, amžinai susimąstęs Petras Laurinaitis, pertraukų metu beveik neišleidžiąs iš bur nos cigaretės, išvertė į lietuvių kalbą Ilfo ir Petrovo „Dvylika kėdžių". Sis vertimas, Petro Cvirkos gerokai perredaguotas, vėliau, po Laurinaičio mirties, išėjo iš spaudos. Matyti, Petras Laurinaitis buvo ne vienintelė tų metų mokymosi sąlygų auka — jis mirė džiova. Glaustas, įdomias noveles mėgino rašyti Petras Čiurlys, vėliau dalyvavęs „Trečiame fronte". Bronys Raila skai tydavo savo eilėraščius ir prozos bandymus. Vienas iš įdomiausių būrelio narių buvo Pranas Mor kūnas. Šis šviesiaplaukis vyras jau praplikusiu pakau šiu, už mus žymiai vyresnis, kadaise buvo buržuazinės kariuomenės savanoris. Vaikščiojo apsivilkęs ilga, nu dėvėta kareiviška miline, o po ja — diržu sujuosta, iki kaklo užsegiota „gimnastiorka". Laikydamas aukščiau sia žmogui įmanoma veikla gaisrų gesinimą, Morkū nas priklausė gaisrininkų komandai. Išgirdęs signalą, vis tiek, ar tai būdavo diena, ar naktis, viską mesdavo, griebdavo žibančią metalinę gaisrininko kepurę ir sku bėdavo į nelaimės vietą. Baisiai mėgo literatūrinį darbą ir įvairioms leidykloms, labai menkai atlyginamas, ver tė tais laikais lengviausiai leidžiamas knygas, tokias, kaip Aleksandro Diuma „Grafas Montekristas", Edgaro Voleso „Veidas tamsoje'1 ir kt. Skaitė Morkūnas taip pat literatūrą seksualiniais klausimais, o šioje srityje Kaune kursavo Rygoje išleista Vanderveldės „Vedybų technika" ir Forelio „Lytinis klausimas" (rodos, pastarą ją jis irgi buvo išvertęs, nors išleistas buvo kito verti mas). Matyti, tų knygų veikiamas, Morkūnas parašė ii-
goką novelę ir atsinešęs ėmė skaityti būrelio susirinkime. Jau po pirmųjų puslapių vienas į kitą žvilgčiojome ir nežinojome, ką daryti. Morkūnas rašė apie suviliotos merginos vargus, bet viskas buvo pateikta su pragariš ku atvirumu. Laikėmės griežto principo — niekam ne kliudyti skaityti, ką nori. Iš auditorijos pradžioje ėmė bėgti merginos, po jų, šnypšdami, čiaudėdami — ir vy rukai. Dėl novelės kilo aštrūs ginčai — kai kas mėgino Morkūną ginti, bet tokių buvo mažuma. 1928 m. pavasarį Studentų literatų būrelis kaip lei dėjas pradėjo pasirašinėti laikrašty, pavadintame „Stu dentu". Tai buvo nedidelis aštuonių ar dvylikos pusla pių laikraštukas, kurį organizavo net ne minėtas bū relis, o keletas aktyvesnių vaikinų. Pirmuoju smuiku grojo studentas humanitaras, anksčiau beveik niekam negirdėtas, Henrikas Blazas. Tai buvo labai aukštas ir labai liesas vyras, su akiniais ant nosies, aukšta, vis labiau plinkančia kakta, sugedusiais dantimis. Sako, jis buvęs gabus, profesoriai jam pranašavę mokslininko ateitį. Turėjo Blazas iškalbą, galėdavo valandas šnekėti ir nieko arba beveik nieko nepasakyti. Aš su juo su sipažinau, kada Donelaičio gatvėje jis jau sėdėjo vie nos medinės lūšnos kambarėlyje išpuvusiomis grindi mis ir neužsidarančiomis durimis (tai buvo „Studento" redakcija) ir ruošė spaudai bene antrąjį numerį. Jo de šinioji ranka buvo Juozas Grybauskas, irgi aukštas, laibas tamsiaplaukis, vėliau žinomas teatralas. Juodu skaitė medžiagą, taisė korektūras, priiminėjo bendra darbius. O susidomėjimas laikraščiu kilo nemažas. Jau nuo pirmųjų numerių redakcija sugebėjo į bendradar bių tarpą pritraukti kai kuriuos profesorius. Vladas Dubas rašė gan linksmas noveles studenčių meilės te momis (žinant jį kaip rimtą mokslininką, tai buvo gana keista, o kai kam ir pikta). Balys Sruoga spausdino są
mojingus straipsnius, liečiančius kultūrinius reikalus. Jo aštrios pastabos apie literatūrą, meną, teatrą „Žiop los" skyriuje eidavo su Pr. Morkūno parašu (kaip vėliau sužinojome, šio metodo, t. y. aštrius savo straipsnius duoti pasirašinėti kitiems, Sruoga laikėsi ir anksčiau, ir vėliau). Dažnai rašė Herbačiauskas, kai kada Kazys Binkis, pradedanti humoriste Liūne Janušytė. Buvo spausdinami pasikalbėjimai su žymiausiais tų laikų ra šytojais— Vaižgantu ir Kirša, Binkių ir Vaičiūnu, Gira ir Mykolaičiu. Kiekvienas rašė ir pareikšdinėjo, kas ką norėjo. Man laikraštis patiko tuo, kad čia gan laisvai (žinoma, kiek leido cenzūra) buvo galima kalbėti uni versiteto gyvenimo ir šiaipjau kultūros klausimais. Tie sa, jau pirmuosiuose numeriuose Balys Sruoga straips ny be parašo talžė Kostą Korsaką už jo rašinį „Kultū roje", o pats Blazas ir kai kurie kiti pasisakydavo už grynąjį, nuo politikos nepriklausomą meną. Tačiau mes. šiuo metu žiūrėjome į „Studentą" kaip į bendrą įvairių (tik ne klerikalinių ir fašistinių) pažiūrų tribūną, ir mums atrodė, kad taip ir reikia. * Vasarą Kaune buvo Žemės ūkio paroda. Greta V y tauto kalno ir Ąžuolyno aikštėje buvo pristatyta pavil jonų, arklidžių ir vištidžių. Įvairiausios biznierių fir mos pasistatė savo kioskus ir išdažė juos visokiomis spalvomis. Ne tik Kauno gyventojai vaikščiojo po Pa rodos aikštę,— valstiečiai (žinoma, turtingesnieji), su važiavę į parodą, sustoję ties Volfo ir Engelmano ar brolių Sadauskų paviljonais arba atsisėdę nuošaliau v e joje, tiesiog iš butelių gėrė įšilusį alų, užkąsdami iš namų atsivežtu sūriu ir skilandžiu. Iš Varnausko Radijo
centro grojo muzika, o kai ji nutildavo, balsas visame parodos plote šaukė: — Pirkite firmos „Neapol" biskvitus... Firmos „Neapol" biskvitus... Superfosfatas geriausia trąša... Augin kite bekonus... Parodą atidarant, kalbėjo prezidentas Smetona. Ties centriniu paviljonu stovėjo vidutinio ūgio, ne per stip raus sudėjimo inteligentiškas žmogelis su barzdžiuke, apsivilkęs fraku, rankoje blizgantį juodą cilindrą lai kydamas. Aplink jį telkėsi būrys aukštų kariškių, kelios ne per elegantiškiausios ponios — tur būt, Smetonienė su savo sesute Tūbeliene ir ministerienės. Iš tolo ratu sustoję policininkai ir žvalgybininkai nepageidauja miems nedavė prieiti artyn. Bet aš stovėjau patogioje vietoje ir gerai girdėjau jo ekscelencijos žodžius. Sme tona kalbėjo apie senovės Lietuvą, kokia ji buvusi di delė ir galinga. Paskui ėmė kalbėti, kad dabar Lietuva maža, bet, esą, ir tokia mums gera... („Nuostabu, kuk liausias Europos valdovas1',— pagalvojau.) Prezidentas paminėjo, kad Lietuva esanti žemės ūkio šalis (šis po sakis pasidarė toks populiarus ir drauge komiškas, jog humoristai arba kompanijos prie stikliuko jį kartodavo kiekviena proga) ir kad žemės ūkį reikia kelti, auginti javus ir bekonus... Šios parodos gal ir nebūčiau aprašęs, bet ji man įstrigo į atmintį dėl to, kad pusę dienos joje man teko praleisti su įdomiu žmogumi — įžymiu tų laikų dailinin ku Petru Kalpoku. Petras Kalpokas linksmas, be kepu rės, išsidraikiusiais, jau žilsterėjusiais plaukais, ėjo per Parodos aikštę, apsuptas žurnalistų, studentų ir šiaip atsitiktinių žmonių. Jau kažkur buvome susitikę anks čiau, ir, pamatęs mane, dabar jis mostelėjo ranka, kvies damas į būrį. Prisidėjau prie linksmos kompanijos. 91
Kalpokas pirmiausia pakvietė mus užeiti į „Ragu čio" paviljoną ir visiems užsakė alaus. — Gerkite, kiek kas norite... Mokėti nereikės... Pasirodo, dailininkas „Ragučio" įmonei buvo pada ręs kažkokį iškilmingą „kutelį“ alui gerti ir už tai gavo teisę, kada tik nori ir kiek nori, ragauti šio bravoro alaus. — Aš sugalvojau alų įsivesti į namus,— papasakojo Kalpokas.— Čiaupą man turėjo įtaisyti ties lova, kad pabudęs galėčiau iš karto leisti į kutelį ir gerti... — Na ir kaip? — susidomėjome.— Įvedė jums alų? — Ne, neįvedė šėtonai, kad jie tuo alum paspring tų!., Mat, pasakiau, kad pas mane kasdien bus svečių... — Maestro, maestro... — šokinėjo aplink ūsuotas „Ragučio" kelneris balta prikyšte, ant stalo nešdamas vis naujus kutelius, pilnus putojančio alaus, o mes kė lėm juos į maestro sveikatą. Čia pat Kalpokas mums papasakojo istoriją iš savo buvimo Italijoje laikų. — Kartą išvykau su vienu italų policininku į kalnus. Jis ėjo iš žmonių mokesčių rankioti, o aš prisidėjau dėl kompanijos. Užeinam į trobą. O valstiečiai išsigan dę žiūri į valdžios žmogų. Pinigų nėr, mokesčių nėra kuo mokėti. Bet yra vyno. Ir neša mums vyną, o mudu sėdim ir dainuojam „O sole mio"... Kai rengiamės išeiti, žiūrėk, dar ir dovanų mums duoda — vištų surištom ko jom ir sparnais. Ir einam taip mudu per kaimą, apsi karstę vištomis,— vienas per petį persimetėm, kitas policininkas ant švarko sagų susikabinėjo... Pavakare aš, kaip blaivesnis, jau vedu policininką, o jis griuvi nėja į visas šalis, ir tiek. Staiga paslydo kalnų take ar koks biesas jam pasirodė — tik girdžiu, vištos, baisiau siai kudakuodamos, laksto į visas šalis... — Užsimušė policininkas? — paklausėme.
92
— Šėtonas jo neėmė! — atsako maestro.— Tik vištos veidą išakėjo kaip patobulintos „Nemuno" fabriko akė tuos... Matai, kai jis keberiokštelėjo nuo kalno, vištos jį ore išlaikė... Išėję iš „Ragučio" paviljono, su maestro vaikščio jome po aikštę. Jo išdaigos buvo tokios įdomios, jog visiems buvo gaila palikti būrį. Petras Kalpokas Kaune buvo populiarus, visiems pažįstamas ir daugelio mėgstamas žmogus. Pats jis mė go humorą ir neužgaulų pokštą. Apie jį pasakojo tokį atsitikimą. Žemaičių gatvėj anapus Ukmergės plento, arčiau Neries, jis pasistatydino keistos architektūros namą,— pilį ne pilį, sandėlį ne sandėlį. Ir štai kartą jis stovi prie savo namo, o pro šalį eina žmogus. Neiškentęs praeivis, žiūrėdamas į keistąjį pastatą, klausia: — Sakykite, ponas, kieno šitas namas? — O ką, tamsta norėtum susipažinti su savininku? — Ne,— numykė praeivis.— Bet įdomu... — Galiu tamstą painformuoti. Gyvena čia keista šeima. Jo pavardė — Kalpokas, žmonos — Dubeneckienė, o jų duktė — Juozapaitytė... Tiesa, geriau neprasi dėti su tokiais, ar ne? O dabar su Petru Kalpoku traukėme tolyn. Jis su stodavo prie kioskų, kur buvo išstatyti saldainių ir šo kolado pavyzdžiai, ir sakydavo itališką prakalbą. Iš kiosko pildavos saldainiai į maestro rieškučias. Kliū davo jų ir mums. Ilgai vaikščioję, prisirinkę saldainių ir visokių niek niekių — žaislų, vinių, sausainių, pagaliau sustojome prie biskvitų fabriko „Neapol" kiosko. Maestro ilgai kalbėjo itališkai, sudainavo „Juokis, pajace", pagaliau ėmė deklamuoti „Dieviškosios komedijos" tercinas, bet kiosko savininkai ar jų pavaduotojai apsimetė jo ne pažįstą, o gal ir iš tikrųjų nepažinojo, ir nei dainos, 99
nei kalbos nedarė jiems jokio įspūdžio. Žodžiu sakant, nieko nelaimėjom. Patraukėm į Varnausko Radijo centrą. Čia maestro buvo sutiktas labai draugiškai, ir jam buvo įteiktas pilnas butelis itališko vyno. Atsirė męs į Radijo centro sieną, maestro ilgai gėrė, kol visas butelis buvo tuščias. Tada patį Varnauską paprašė leisti jam pakalbėti per radiją. — Prašom, maestro, prašom...— Varnauskas užleido vietą prie mikrofono. Petras Kalpokas ilgai dėkojo įvairioms firmoms, ku rios savo gaminiais jį ir jo bičiulius šiandien taip dos niai aprūpino. Paskui, kažką padeklamavęs itališkai, baisiausiais žodžiais pradėjo keikti „Neapolio" firmą, jos savininkus ir jų gaminius. Po visą aikštę aidėjo gar siakalbiai. Kurį laiką ramiai klausęs, Varnauskas sune rimo, išsigando, kad gali baigtis blogai, ir maestro per prievartą nutempė nuo mikrofono. Maestro buvo pa vargęs, atsisėdo studijos kampe prie staliuko, parėmė ranka galvą ir užmigo... • Po šios trumpos intermedijos grįžkime prie nutrauk to pasakojimo. Nežinau, ar „Žemės reformos" pasiseki mo paskatintas, ar dėl kitų priežasčių trumpu laiku parašiau bent kelis didokus apsakymus. Tai buvo „Nastazė", „Kauniška poema" (vėliau pavadinta „Šūviu de partamente"), „Laiptais žemyn". Nemaža šiuose apsaky muose, ypač „Kauniškoje poemoje" buvo mano paties Žemės ūkio ministeįijoje tarnaujant pastebėtų buities detalių. „Kaimišką poemą" parodžiau „Lietuvos žinių" redakcijoje, ir čia ją tuojau išspausdino. Daug kas mi nisterijoje apsakymą skaitė ir komentavo, ieškodami, kaip tai dažnai esti, gyvų prototipų. Nors prototipai ge
94
rokai buvo pakeisti, juos vis dėlto buvo galima atpažin ti, ypač mano pavaizduotą referentą. Referentas man staiga pasidarė perdėtai mandagus ir šaltas... Šie apsakymai buvo, be abejo, tiek siužetiniai, tiek stilistiniai ieškojimai. Juose pynėsi tai, ką aš žinojau, su tuo, ką vaizdavaus. „Berno galas" buvo parašytas painiais, tyčia suraizgytais ir įmantriais, net komiškais sakiniais: „Dangaus asfaltu vėjas vilko debesio paltį." Tai man atrodė ir nebanalu, ir vaizdinga. Bet tas stilius greitai atsibodo. „Nastazėje" mečiaus į lyrizmą, nuda žydamas juo aštriai seksualinę temą, kuri man, jaunam naiviam vaikinui, atrodė drąsi ir įžūli, „epatuojanti" miesčionį ar surūgusį estetą. Deja, berods, apsirikau, tesuteikdamas tai pačiai miesčioniškai publikai progos skaniai apsilaižyti. Apsakyme „Laiptais žemyn" norėjos pavaizduoti nešvarią, nesveiką Kauno aplinką, kuri savo nuodais mirtinai nuodija netgi niekuo nekaltą au ką. Gal naivu ir pavėluota dabar pačiam komentuoti sa vo silpnus senų laikų rašinius, bet norisi prisiminti ir iš naujo pergyventi, kuo aš tada gyvenau, pajusdamas, kad greta gyvo gyvenimo literatūra yra alkoholis, kuris svaigina, sparnai, kurie neša, sapnas, sapnuojamas at merktomis akimis. Jau planavau išleisti pirmąją savo prozos knygą ir, baigęs naują apsakymą „Žmogus tarp piūklų", rengiaus ją pavadinti šiuo vardu, o gal „Žaliu tiltu" ar dar kaip nors. Bet turėjo praeiti laiko, kol ta knyga pasirodė. Dabar mano apsakymus spausdino „Studentas" ir kiti laikraščiai. Kad ir retai, kai kurios redakcijos pra dėjo mokėt honoraro. Mano pažintys ir ryšiai jau buvo daug platesni; mane kaip stilistą brangino agronomai, ir daug jų straipsnių ir knygų tada perėjo per mano rankas. Darbas tai buvo įkyrus ir neįdomus, bet jis ma ne darė nepriklausomesnį, leido mokytis, daugiau gal 95
voti apie literatūrą, ne taip branginti tarnybą, po tru putį rašyti. Nustebau apsižiūrėjęs, kad kurį mėnesį po rą dešimčių litų, o kitą ir daugiau aš jau galiu atidėti atsargai. Balys Sruoga rašė „Studente" norįs surengti ekskursiją į Alpes, ir pradėjau svajoti apie šią dar ne seniai neįsivaizduojamą kelionę. Kaip ir anksčiau, skaičiau daug knygų. Į mano ran kas pakliūdavo klasikai, rašą aiškiai, nuosekliai, su prantamai, tesirūpiną duoti kuo platesnį gyvenimo vaizdą ir kuo giliau įsismelkti į veikėjų psichiką. O skai čiau ir, sakysime, Boriso Pilniako „Nuoguosius metus" ir daugelį kitų jo kūrinių. Tos knygos buvo parašytos neregėtai raizgiu, supainiotu stiliumi,— per laužytų sa kinių, palyginimų ir metaforų jūrą vietomis sunkoka buvo pagauti autoriaus mintį. O mintis irgi buvo labai vingiuota, be logiško nuoseklumo. Kuriuo keliu eiti? Kas teisesnis? Klasikai rašo puikiai, nieko nepasakysi,— bet jie priklauso ne mūsų epochai. Pilniakas ir kiti rašo nau jai, ne taip, kaip visi, bet jie patys sau uždaro kelią į skaitytojus — jų kūrinius įveikia tik keistuoliai arba to kie mėgėjai, kaip aš. „Manau,— rašiau aš Railai 1928 m. vasarą,— kad prozai visoks stiliaus išdailinimas yra kaip šuniui penkta koja. Paprastas, natūralus pasa kojimas. Vietomis gali būti numerių, cifrų, peršokinėjimų į kitą eilutę.. Bet nieko nereikalingo! Geras pavyz dys — I. Erenburgas. Pirmiau skelbęs konstruktyvizmą, šiandien rašo stilium, blogesniu kaip Tolstojus." Ir dar iš to paties laiško — to meto nuotaikai pavaiz duoti: „Mudu galėsim rudenį suruošt naują savo „poezokoncertą", nuo kurio visos akademiškos žiurkės užčiaudės. Miesčioniškumo tvirtoves reikia išsprogdinti, jei kitaip negalima, nachališkumo piroksilinu." 96
Skaičiau aš ir Kornejaus Čiukovskio be galo sąmo jingą kritikos straipsnių knygą „Nuo Čechovo ligi mū sų dienų", ir Aisedoros Dunkan atsiminimus, ir Jeseniną, ir „Grafą Montekristą". Tai nebuvo nereiklumas ir pla no stoka — greičiau nesilpstąs kultūros, žinojimo, nau jų įspūdžių ir naujų emocijų poreikis, netgi alkis. Noras susigaudyti vis gausiau iškylančiose literatūros ir meno problemose vertė skaityti teorinius veikalus — Šklovskio „Prozos teoriją", Jofės „Kultūrą ir stilių", Macos „Šių dienų Europos meną". Tiesa, tose knygose radau ne tiek marksizmo, kuris mane pradėjo vis labiau do minti, kiek formalizmo ir visokiausio sociologizavimo. Bet gal svarbiausia buvo tai, kad knygos vis dėlto vertė nenurimti, nesustoti vietoje, galvoti toliau. * O Kaziui darėsi ne visai geri dalykai. Matyti, šiam nenuoramai mano draugui jau buvo karšta ir Rygoje. Štai 1928 metų rudenį, spalio vidury, gavau iš jo laišką, rašytą Berlyno—Vienos traukiny: „Berlyne sėdėjau apie savaitę. Pasilikti netenka. Policija, rupūžė, veja. Važiuo ju į Vieną, ko, ir pats nežinau. Norėjau važiuoti į Pa ryžių, bet neįsileidžia. Tikras šikininkas Europa: nuo tų durų lig tų durų... Išeina, kad tas pats velnias būtų ir Kauno kalėjime. Keikiuosi, kad geri žmonės sutrukdė man tą planą. Ten galėčiau rašyti toliau „Nr. 13". Kas atsitiko? Galimas daiktas, latvių žvalgyba susi domėjo Kazio veikla. Gali būti, tai atsitiko ne be lie tuviškos politinės policijos — juk seniai žinoma, kad gretimų šalių žvalgybos dažnai viena kitai padeda me džioti ir naikinti revoliucionierius... Visokios mintys lindo į galvą. Buvo baisiai gaila draugo benamio, kuris niekur negali rasti ramesnės vietos. Ir dar labiau augo 4. J a u n y s tė s a tra d im a s
97
neapykanta tai santvarkai, kuri išvijo mano draugą iš Lietuvos, kuri vis daugiau jaunimo grūdo į kalėjimus. Po poros savaičių vėl laiškas — jau iš Vienos: „...pa vargęs, išsiblaškęs, vėlė be vietos..." Tačiau Kazys nie kad neužmiršta literatūrinio darbo. Prašo jam atsiųsti naujus laikraščius ir žurnalus, „...reikia į „Kultūrą" pa mažu brautis, nes tai vienintelis žurnalas, kuris sodžiuj skaitomas." Ir vėl sielvartas, ilgesys: „O, tas lietuviškas kaimas! Sapnuojas jis man!" Kaip man suprantamas ir artimas šis Kazio jaus mas! Gal nebe taip aštriai, kaip pirmus metus Kaune, bet ir dabar skaudžiai jaučiu, kad aš neturiu kaimo, kad aplink mane — tiek daug bukų tuščių žmonių, kar jeristų, einančių ten, iš kur jiems litu pamoja. Jų gy venimas, meilė — viskas pilka, lėkšta, menka... Nueisi į universitetą — pilka nuobodybė, užsuksi į Konrado kavinę kavos išgerti — pasipūtusios geltonosios spau dos žiurkės, įsivaizduojančios, kad nuo jų priklauso jei ne pasaulio, tai bent Lietuvos likimas. Prostitucija min timis, idėjomis, kaip toji pati prostitucija kūnu Nemu no gatvėje... Norėjos visa tai pajuokti, tyčiotis iš šių žmonių gyvenimo ir jausmų. •
Išėjo Kazio Inčiūros eilėraščių rinkinys „Su jaunys te". Gal seniau jį mes būtume priėmę kaip natūralų romantiškai nusiteikusio jauno poeto žingsnį. Dabar mudu su Raila parašėme eilėraštį, kuris turėjo sutrypti panašią poeziją: Kaip 100 idiotų vid u ry bulvaro, aš staugiu kasiink savo meilės begalinės. O mylima, o miela, kie k m eilės garo man veržias iš jaunos krūtinės! 98
Tyčia rimavome nuvalkiotais rimais, kišome į eilė raštį romantikų nudėvėtus posakius —„krūtinę" ir „meilę begalinę". Toliau eilėraštis skambėjo taip: Žinau, aš negražus, kaip karvės snukis, gal aš ne vietoje, kaip šuniui balnas, bet ką gi kaltas, jei m yliu, kaip biesas susisukęs, jei visas aš — lavos pritvinkęs kalnas. M yliu tave kiekvienu nervu, kiekviena gysla — vena bei aorta. Galva pavirto eroso bakterijų konservu,— išgerčiau už tave biauriausio skysčio kvortą! Graži esi, kaip padišacho pypkė, gražesnė už konkės konduktorių žmonas. Todėl man kraujas tūkstančiais motorų šnypščia ir sukina širdies šriubus, ir daužo jos spynas. Tokių eilėraščių spausdinti, žinoma, nebandėme. Bet deklamavome juos patys, ir jų nuorašai vaikščiojo stu dentų ir jaunų literatų tarpe. Skaitytojai traukė pečiais ir leido apie mus gandus — esą, mes cinikai, kuriems nieko nėra gerbtino, net ir šventas meilės jausmas mū sų išjuoktas... O mums kažkodėl nebuvo noro taisyti nuomonę apie save. Mums patiko cinikų ir miesčionijos pabaisų poza. Norėjos ieškoti naujo, eksperimentuoti, parašyti, ko niekas neparašė. Trise — Raila, Morkūnas ir aš — kolek tyviai aptarę planą, kiekvienas rašydamas atskirus sky rius, sukūrėme apysaką iškilmingu vardu—„Panterral Explositor“. Kaip iš antraštės galima spėti, čia buvo istorija vieno Amerikos multmilijonieriaus, išradusio būdą sunaikinti pasaulį. Fantastika ir nuotykiai apysa koje pynėsi su naivoka kapitalistinio pasaulio kritika ir jo žiaurumo atskleidimu. Apysaka greitai mums pa4'
99
sirodė nevykusi, ir mes ją sunaikinome. Po daugelio metų sužinojau, kad panašia tema romaną ,,Krakatitas" 1924 metais buvo išleidęs čekų rašytojas Karelas Čapekas. * Rudeni didžiojoje universiteto auloje atėjau į Levo Tolstojaus minėjimą. Ilgai ir nuobodžiai kalbėjo Myko las Biržiška. Paskui sakė kalbą profesorius VabalasGudaitis. Bet ypač Į galvą strigo tai, ką pasakojo Vin cas Krėvė-Mickevičius. Prieš kiek laiko jis buvo važi nėjęs į Tarybų Sąjungą ir ten dalyvavęs Tolstojaus jubiliejaus iškilmėse. Dabar, įlipęs į katedrą, mažiukas, bet atkaklus, pasakojo savo įspūdžius iš tos šalies, apie kurią taip maža težinojome, skaitydami ir girdėdami apie ją tiktai keisčiausius, mažai patikimus gandus. — Susidūręs su komsomolcais ir kt., patyriau, kad tai širdingas, atviras, pilnas prakilnių idealų jaunimas,— kalbėjo Krėvė.— Jis naudojasi plačiausia laisve kriti kuoti tą, kas esamoj santvarkoj yra negera, taisytina. Studentijos gyvenimas mums pavydėtinas. Universite tų rūmai puikiausi, studentai gyvena gražiausiuose bendrabučiuose, jų 60% gauna stipendijas... Sovietinė tvarka stiprėja. Jaunoji karta ją remia... Apskritai, SSSR jaunimo gyvenimas ir mokyklų būklė padarė man gerą įspūdį. Tuo atžvilgiu mes daug žemiau stovim už SSSR1. Tokius žodžius išgirsti iš universiteto tribūnos ir dar iš vieno populiariausių profesorių buvo labai nedažnas daiktas, ypač dabar, kada Lietuvą sukaustė fašizmas. Dabartiniai Lietuvos valdovai ieškojo įkvėpimo Italijoj, 1 V. Krėvės žodžiai cituojami pagal „Kultūros" žurnalą. 100
Musolinio doktrinose, juodmarškinių žygiuose. Rytų pasaulis, Tarybų Sąjunga, jiems buvo svetima, priešiška, neapkenčiama. Ir štai vienas žinomiausių rašytojų pra deda skelbti naujas, drąsias mintis, ir skelbia jas su pasi gėrėtinu atvirumu. O ne, jo žodžiai iš mūsų nepadarė komjaunuolių! Jo kalba buvo sporadinis reiškinys, kurį daugelis, galimas daiktas, greitai užmiršo. Bet tolimes niais metais, kada širdis ir protas neramiai ieškojo tie sos, Vinco Krėvės žodžiai man irgi turėjo savo poveikio.
STUDENTŲ IŠDAIGOS
Žaliakalny, Kapsų gatvėje, man teko gyventi beveik ligi 1928 metų pabaigos. Bet viskam ateina galas. Su sisiekimas su centru buvo sunkus. Autobusai nekursavo. Vėliau vakare grįždamas namo negrįstomis gatvelėmis, girdėdavai nesmagius girtuoklių ūkavimus. Žaliakalnio pakraščiuose gyveno daug varguomenės, netoli buvo ir garsioji ,,Brazilka"— visiškai nusigyvenusių žmonių rajonai. Alkoholis daugeliui buvo vienintelis raminto jas nelaimėse ir varguose. Rudenį dieną gatvelės sken dėjo rūke, o vakare, kai grįždavau iš miesto, labai retų ir menkų elektros lempukių apšviesti, telkšojo vandens pilni grioviai, per purvą kapstėsi kuinai, šen bei ten dū lino pavėlavę žmoneliai. Šaligatvių vietoje šalia iškastų griovių buvo paklotos lentos. Ne per jaukiausia būdavo šiose gatvelėse. Centrą iš čia pasiekdavai dažniausiai pėsčias. Jau nam tai, žinoma, būdavo tiktai smagus pasivaikščioji mas. Tačiau vis dėlto buvome lyg atskirti nuo Kauno. Mūsų namų moterys juo toliau, juo dažniau jautė noro nueiti ne tik į kiną ar teatrą, bet ir į kokį balių „Met ropolyje“ ar kitoje populiaresnėje vietoje. Kai tik ma102
no šeimininkams pasitaikė proga parduoti namus (jie didele dalim buvo pastatyti į skolą, ir šeimininkas ją ti kėjosi grąžinti, gaudamas honorarą už savo agronomines knygas, kurias rašė ir toliau), mes persikėlėme į Gedimino ir Žemaičių gatvių kampą. Neseniai staty tuose mūriniuose namuose Strazdai išsinuomojo butą su centriniu šildymu (tai buvo tais laikais Kaune ne toks jau dažnas dalykas). Čia ir aš gavau kambarį. Gyveni mas iš karto pasidarė daug patogesnis: tiek į univer sitetą, tiek į tarnybą — keli žingsniai. * Gatvėj sutiktas, mane panoro aplankyti Teofilis Til vytis. Nors mudviem jau teko drauge dalyvauti poroj literatūros vakarų, retai jį matydavau — tarnavau vie noj įstaigoj, jis kitoj (mokesčių inspekcijoj), o vaka rais dažniausiai būdavau universitete, kurio jis nelankė. Tilvytis buvo aukštas, skaistaus veido vyras, šypsojosi ir kalbėjo ryškia rytų aukštaičių tarme. Jo labai mėly nos akys buvo ramios ir geros. Bet jose kažkodėl nejau tei humoro, trykšte trykštančio iš „Trijų grenadierių", kur jaunas poetas taip vykusiai parodijavo žinomus poetus, romantikus ir simbolistus, jog nebuvo galima šios knygutės skaityti be šypsenos. Jau buvo išėjusi ir keturvėjišku stiliumi parašyta jo poema „Išpardavimas dūšios" — kampuota, aštri, pilna drąsių metaforų ir paly ginimų knygutė, tolimas ankstyvojo Majakovskio atgar sis. Iš tikrųjų, pasirodė, kad Tilvytis Majakovskį mėgo, kad iš viso Majakovskis keturvėjininkų tarpe nuolat būdavo prisimenamas, skaitomas ir deklamuojamas. Be Tilvyčio, didžiausi Majakovskio garbintojai toje grupė je, rodos, buvo Binkis ir Rimydis. 103
Mūsų kalba ir sukosi apie Majakovskį, kurį aš jau Marijampolėje, o ir dabar, kur tiktai gaudamas, skai čiau. Abu tuo metu ne tiek domėjomės Majakovskiu kaip Spalio revoliucijos poetu, kiek kaip formos nova torium. Kaip Majakovskis davė antausį senosios visuo menės skoniui, pamėgusiam visokius estetus ir simbo listus a la Balmontas, taip, mums atrodė, ir mūsų uždavinys nauja forma mušti atgyvenusius romantikus, neoromantikus ir kitokius. Iš kalbos man aiškėjo, kad Tilvytis nemėgsta kleri kalų. Buvau girdėjęs, kad kaip tik klerikalai jį išvijo iš Utenos gimnazijos. Bet jo pažiūros man buvo neaiš kios, pagaliau aš jomis ir nesidomėjau — man Tilvytis pirmiausia buvo įdomus kaip poetas, kurį, beje, spaus dino opozicinė spauda. Jis labai idealizavo Binkį, sakė, kad svarbu parašyti nedaug, bet taip gerai, kaip Binkio ,,100 pavasarių". Apie kitus keturvėjininkus Tilvytis, atrodė, buvo menkesnės nuomonės. Kalbėjo jis man apie gyvenimą, apie nesuprantamas jėgas, kurios žmogų verčia mylėti. Tada Tilvytis dar buvo nevedęs ir į vedybinį gyvenimą žiūrėjo kaip į kažką labai rimto ir didelio, per ką turi pereiti kiekvie nas tikras vyras. Pokalbis, be to, sukosi apie teatrą, ypač operą — Tilvytis tuo metu svajojo apie aktoriaus ar dainininko karjerą ir netgi kažkur mokėsi vaidybos meno ar dainavimo. Mažokai mudu tąkart šnekėjomės apie literatūrinį darbą. Ne per daugiausia Tilvytis domėjosi tuo, ką aš rašau, ir aš nedrįsau jam rodyti savo kūrinių (rašiau apysaką „Žmogus tarp piūklų"). Man pasirodė, kad su šiuo talentingu, savotišku poetu, kurį jau tada vertinau daug aukščiau už Rimydį ar Žengę, deja, suartėti ne lengva,— nuo jo dvelkia kažkoks vėsumas, jei ne šal104
telis. Tilvytis jau plačiai skambėjo visų, kurie tik do mėjosi literatūra ir poezija, lūpose. Vargu ar tai būtų buvę galima pasakyti apie mane. # Universitete buvo tokios pat nepakenčiamai blogos mokymosi sąlygos. Kaip ir seniau, mes grūdomės Kalnų gatvėje, pirmuosiuose dviejuose aukštuose. Viršum mū sų buvo Teologijos-filosofijos fakultetas. Čia dažnai su tikdavau praeinant gimnazijos laikų draugą Antaną Januševičių, mano apylinkės daržininko sūnų. Jis buvo ateitininkas ir net kurį laiką jų žurnaliuko „Ateities" redaktorius. Kalbėtis mudviem suėjus beveik nebūdavo apie ką. Matydavau jaunutę studentę per vidurį per skirtais tankiais plaukais, žybsinčiomis akimis, greitai vieną arba garbintojų apsuptą prabėgant laiptais. Tai pradedanti, bet labai greitai pagarsėjusi poetė Salomė ja Nėris, su kuria ir aš neseniai buvau susipažinęs. Matydavau pažįstamą marijampolietį Vincą Ramanaus ką, literatūroje pradėjusį reikštis Vinco Romano slapy vardžiu, vilkaviškietį kuklų, ištįsusį Antaną Vaičiulaitį ir stuomeningą, vyresnį už kitus šiaulietį Juozą Grušą. Dažnai sutikdavome iš Šveicarijos atvykusį Juozą Eretą, laibą gražuolį raitytais plaukais, apie kurį studen tai kalbėdavo kaip apie gerą futbolo, bet ne vokiečių literatūros, kurią jis dėstė, specialistą. Ilgainiui Eretas pagarsėjo tuo, kad, matyt, karjeros sumetimais vedė milijonieriaus Vailokaičio giminaitę, labai nepatrauklią studentę, bet kibo prie kitų merginų, tarp kita ko, ir prie Salomėjos Nėries. Gražus ir įdomus vyras, kalbąs keistu nelietuvišku akcentu (jį, o gal universiteto dėstytoją Alfredą Seną pjesėje „Patriotai" pajuokė Petras Vaičiū nas, kaip konjunktūrinį „Lietuvos mylėtoją", rašanti jau
ir „lietufjų kalipos fatofėlį"), be abejo, lengvai žavėjo jeigu ne prityrusias Kauno valdininkijos megeras, tai bent naivias Teologijos-filosofijos fakulteto mergaites. Kai jam gimė sūnus, klerikalų „Ryte" pasirodė sveikini mas, pasirašytas „draugų ir bendradarbių1', iš kurio, tur būt, ne tik studentai turėjo skanaus juoko. Netrukus tame pat „Ryte" vėl pasirodė skelbimas, kad savo sūnų Eretas jau įrašydinęs į jaunuosius pavasarininkus. Taip veikė ši būdinga klerikalinio režimo kreatūra. Matydavom kada-ne-kada laiptais į viršų sunkokai pakylant Maironį, stambų, akiniuotą vyrą, kuriam jau nedaug bebuvo likę poetinio gyvumo ir įkvėpimo. Ka dangi visokius literatūrinius klausimus svarstydavom dažniausiai sustoję ant laiptų aikštelės, ne kartą į mūsų ginčus įsijungdavo ekspansyvusis baltagalvis jaunuo lis — Juozas Tumas. O draugų čia telkėsi vis daugiau. Mūsų tarpe pasirodė traškiai šnekus aukštaitis, Tilvyčio kaimynas Antanas Miškinis, mėgstąs humorą, aštrų po sakį, mokąs surimuoti pašaipų posmą. Labai jis jau tada gerbė Kazį Binkį ir iš gyvųjų laikė didžiausiu Lietuvos poetu. Pasirodė mažutis šlakuoto veido Jonas Aleksand ravičius, savo eilėraščius ėmęs pasirašinėti Kossu-Aleksandravičium ir tuo sukėlęs didelį profesoriaus Balči konio pasipiktinimą. Aleksandravičius, rodos, kildino savo giminę iš totorių (žinojome, kad jis — kalvio sūnus nuo Rumšiškių) ir tas „Kossu" lyg ir turėjo būti jo toto riškos kilmės įrodymas. Nuvažiavęs į Rumšiškes, Balči konis nustatė, kad „Kossu" perdirbtas iš Kuosos, o Kuo somis vietos gyventojai pravardžiuoją Aleksandravi čius... Netrukus universitete atsirado dar vienas eiliuo tojas. Koridoriais pertraukų metu vaikščiojo bespalvio veido Bernardas Brazdžionis, kuris rašė silpnus epigoniškus eilėraščius ir kuriame dar nebuvo galima nuspė ti būsimo aršaus klerikalo ir apokaliptinio poeto, 106
*
Universiteto gyvenimas juo toliau, juo labiau ne tik man atrodė įgrimzdęs į rutiną. Kelias valandas vakare paklausius paskaitų, svaigo galva, ir norėjos eiti klajoti po miestą, sklidiną rudens rūko arba snaigių, pro kurias į tolį lėkė vežikų rogės. Gatvės kraštuose pro atsida rančias ir užsidarančias duris šiltu tvaiku tvoskė resto ranai ir valgyklos, užsieninėmis prekėmis žėrėjo magazi nų vitrinos... Pro šalį ėjo žmonės. Vieni skubėjo, kiti kiūtino tolyn sušalę, susirietę, trindami nuogas, be pirš tinių rankas... Buvo įkyru, nuobodu, ir norėjos judėji mo, triukšmo, nelauktos išdaigos... Tiesą sakant, ilgai jos ir nereikėjo laukti. Artinosi 1929 metų vasario 15 diena, universiteto įsteigimo septynerių metų sukaktis. Jubiliejus, žinoma, nelabai įspū dingas — jį kasmet studentai atšvęsdavo, susimetę prie alaus Urbono restorane Mickevičiaus gatvėje, čia pat netoli universiteto. Šiais metais „Studentas" išspausdino specialų straipsnį, kuriame ragino „apsidairyti, ko stu dentijai trūksta, kas jos pageidaujama, ir tuo ar kitu būdu visa tat išreikšti. Išreikšti, žinoma, ne universiteto sienose, bet viešai gatvėse, aikštėse, viešose vietose ir panašiai". Gal būčiau vasario 15 dieną ir užmiršęs, jeigu, eida mas Mickevičiaus gatve pro centrinius universiteto rū mus, lauke nebūčiau pamatęs didžiulio būrio studentų. Jie karštai kažin ką kalbėjo, ginčijosi, mosikavo ranko mis: — Policija... įsivaizduoji, rupūžės, mus bananais... areštavo... Pasirodo, studentai, nežinia, ar paklausę „Studento" raginimų, ar kieno pakurstyti, šiandien buvo susirinkę į didžiąją universiteto aulą. Čia mitingavo, paskui išsi107
Veržė gatvėn. Vieni norėjo ramiai pereiti Laisvės alėja, kiti — į teatrą reikalauti, kad studentams atpigintų bi lietus. Šiaip ar taip, minia susidarė didelė, ji nužygiavo Laisvės alėja ligi Maironio gatvės, kur buvo policijos nuovada. Iš nuovados iššoko policininkai ir įžūliai pra dėjo vaikyti studentus. Beginkliai vaikinai susikibo su policija — prasidėjo peštynės. Tautininkų valdžia kaip ugnies bijojo visokių susibūrimų, ir jai, galimas daik tas, ši eisena pasirodė įžanga į kažką rimtesnio. Polici ja buvo stipresnė jėga ir studentus išvaikė. Daugelis jų grįžo į universitetą, iš gatvės įsitempdami ir „užsta tą" — vieną policininką. Atvykęs kaip tik tuo metu, įėjau į didžiąją aulą antrajame aukšte, kur studentai vienas po kito lipo Į tribūną, karštai kalbėjo, protestavo prieš policijos smur tą. Pasirodo, keli vyrai buvo areštuoti ir nutempti į nuovadą. Kažkas reikalavo išrinkti delegaciją ir siųsti į policiją — reikalauti paleisti suimtuosius. Matyt, stovėjau matomesnėje vietoje, nes irgi buvau išrinktas į tą delegaciją. Išrinkti buvo taip pat Raila ir dar pora studentų. Kada nuvykome į nuovadą, už stalo pamatėme sėdint kresną viršininką Goštautą raudonu veidu, stipriu buliuko sprandu. Piktai pažvelgęs į mus, jis sumykė: — Kokių velnių? Demonstruojat, a? — Mes reikalaujame paleisti areštuotus draugus! — pasakiau, žengęs žingsnį pirmyn. — Ak, jūs, vadinasi, reikalaujate? Maištą keliate, a? Jis tuojau iškvietė policininką ir liepė uždaryti mus raštinėje. Ilgai sėdėjome nejaukiame policijos kambaryje, rū kėme, pasakojomės anekdotus. Už sienos biauriais žo džiais keikėsi iš gatvės atvarytos girtos prostitutės. Lan gas buvo į kiemą, grotuotas, anapus durų stovėjo politoa
cininkas su šautuvu. Nebuvo ką daryti. Labai įsinorėję miego, sulipome ant rašomųjų stalų ir šiek tiek nusnūdome. Iš ryto mus išleido namo. Kaip tik turėjau bilietą į dieninį spektaklį ir nuėjau į teatrą. Per pertrauką pamatęs vestibiulyje vaikštinė jant Tumą, priėjau prie jo: —- Profesoriau, vakar policija areštavo mūsų drau gus... Blazas ir kiti sėdi daboklėje. Ar negalėtumėt už tarti, kad juos išleistų?.. Tumas aiškiai nervinosi ir visas išraudo. — Žinau, žinau,— tarė jis irzliai.— Demonstracijos prieš valdžią!.. O Blazas su savo straipsniu visiems stu dentams ažušiko akis. Aiškinau, kaip viskas buvo: studentai, neapsikęsda mi tvankumu auditorijose, išėjo ramiai pereiti gatve, ir čia policija... Nuvykom reikalauti, kad paleistų draugus, tai Goštautas ir mus kaip kokius banditus,.. Tumas klausė manęs ir pamažu atslūgo. Paskui pra dėjo kvatoti — jam pasirodė labai juokinga, kad stu dentai patys areštavo policininką ir įsitempė į universi tetą. — Ką gi padarysi, panie, po spektaklio reikės eiti pas komendantą... Ko jie ten, iš tikrųjų... Jaunimo ne supranta... Ir aš, įgijęs vilties, kad draugai bus paleisti, grįžau į salę žiūrėti paskutinio veiksmo. •
Bet draugų nepaleido. Maža to. Naktį kažkas ilgai baladojosi prie mūsų buto durų. Pagaliau tarnaitė atida rė duris, ir į mano kambarį įėjo pora žvalgybininkų. Vieną jų, atsikišusiu smakru, dažnai matydavau Žalia kalny, kai ten gyvenau. Jie man liepė keltis ir rengtis, 109
o patys ėmė grioztis tarp mano knygų, paskui lagaminė ly po lova, iščiupinėjo ir patalą. Staiga prikeltas, jau čiausi nekaip. Paskui išėjome į lauką. Už durų stovėjo ginkluotas policininkas. Nebuvo baisu, tik truputį juo kinga ir šlykštu. „Štai kaip elgiasi pas mus su ramiais piliečiais!"— galvojau. Nuvarė mane Į Miškų gatvę, į žvalgybą. Už stalo sėdįs tipukas žiovavo, rūkė, paskui ilgai mane klausinėjo, ką žinojau ir ko nežinojau, ir, surašęs protokolą, davė pasirašyti. Paryčiu policininkas nuvarė mane į kažkokį kiemą prie Įgulos bažnyčios. Perėję per jį, pakliuvom į ilgą koridorių, kurio viename krašte buvo kelerios durys, o kiekvienose duryse — mažas langutis. Kitas policininkas, kurį radome prie sta liuko dežuruojantį, atrakino vienas duris ir įstūmė mane į kamerą, kurioje sausakimšai buvo prigrūsta žmonių. Susirietę ant suoliukų pasieniais, o kiti tiesiog ant grin dų, jie miegojo. Man įėjus, kai kurie atsimerkė: — O, labas rytas! Dar vienas pas mus! Kas girdėt mieste? Pamačiau Blazą, Railą (jis, kaip ir aš, buvo areštuo tas antrą kartą) ir dar kai kuriuos mūsų fakulteto stu dentus. Buvo ir nepažįstamų. Mane sutiko su humoru ir pokštais, davė ant suolo galo prisėsti. Jaučiaus gerai. Netgi neregėtai tvankaus oro apsipratęs pradėjau lyg ir nebejausti. Kameros kampe sėdėjo jaunas studentėlis Šolomas Abramovičius. Jis vaišino visus vakar mamos atneštu cukrum. Blazas rimtai tarė: — O tu, Šolomai, neimk į galvą. Jie tik juokiasi, kad tave sušaudys,.. Be teismo niekas pas mus nešaudo. Iš pradžių teismas, o paskui, jeigu reikia... Kamera kvatojo. Pasirodo, kažkas pasakė, kad fuksas Šolomas, su kitais atsitiktinai sulaikytas demonstra cijos metu, būsiąs sušaudytas, ir taip vaikiną įgąsdino,
tio
jog tas ėmė šauktis mamą. Mama vakar lyg tyčia atėjo, atnešė jam cukraus ir dar kažko. Šolomą išleido į kori dorių ir, kada jis puolė motinai į glėbį, policininkas sušuko: — Negalima, negalima! — ir žiauriai juodu išskyrė, dar labiau suneramindamas Šolomą. Pusryčių pavalgę tirštos, burnoje besiveliančios ko šės, sėdėjome kameroje. Nebuvo kas veikti. Kažkas su galvojo, kad laikui sutrumpinti kiekvienas turi papasa koti apie savo pirmąją meilę. Istorijų buvo visokių — kai kurios ilgos ir sentimentalios, kitos ciniškos, aiškiai išgalvotos, bet geros jau tuo, kad, jų beklausant, grei čiau ėjo laikas. Dieną į gretimą kamerą atvedė ir uždarė jauną mer gaitę. Kažkas ją pamatė pro langutį koridoriuje, o paskui kažkuris rasta vinim lentinėje sienoje į gretimą kamerą prakrapštę didesnę skylutę, ir greitai užsimezgė pokalbis su gražuole. Ji verkė ir pasakojosi nekaltai areštuota — tarnavusi Kaune pas kažkokią ponią, kuri ją apkaltinusi vagyste. Iš sargybinio sužinojome, kad mergaitė apkrės ta ir į Alytų būsianti išvežta gydytis. Tiesą sakant, ir ji pati to neslėpė... Paskui į koridorių atėjo tardytojas. Vėl po vieną šaukė iš kameros į koridorių, prie staliuko tardė, rašė protokolus, davinėjo pasirašyti. Visa tai buvo panašu į žaidimą. Buvo stengiamasi sau ir mums sudaryti įspū dį, kad mes — svarbūs valstybiniai nusikaltėliai. Naktį mus graužė blakės, gulėjome su drabužiais, kur kam pakliuvo — vieni ant suolų, kiti tiesiog ant pur vinų, seniai nešluotų grindų. Blogiausia, kad visai nebu vo kuo alsuoti, ir mes kuo dažniausiai veržėmės į išei namąją, kad koridoriuje lyg trokštančios žuvys galėtu me įtraukti į plaučius bent kelis gūsius grynesnio oro. iii
Giminės ir pažįstami, sužinoję, kur mes sėdime, ėmė siųsti maisto. Ir mano šeimininkė, geroji Strazdienė, kitą dieną atsiuntė man baltos duonos, sviesto ir sūrio. Maistą visi dalinomės ir alkani nebuvome. Taip išsėdėję keturias ar penkias paras, išėjome į laisvę. Koridoriuje mums grąžino kaklaraiščius, kišeni nius peiliukus, iš ko buvo paėmę, tam atidavė ir pini gus. Matyt, žvalgybai ir policijai iš mūsų padaryti poli tinius veikėjus nepasisekė — perdaug naivūs berneliai buvo atsitiktinai surankioti ir suvaryti į vieną kamerą. Išleido mus pavakare. Gatvės pasirodė nepaprastai gražios, pilnos krintančių ir ore besisukančių snaigių, vežikų varpelių žvangėjimo, pro baltą pūgą žibančių vitrinų... Buvo lengva ir gera alsuoti — rodėsi, kad į plaučius trauki ne orą, o medų. Kažkuris iš vyresniųjų pasiūlė išsivadavimą pažymėti užsukus į Urbono resto raną. Kas kiek turėdami, sudėjom pinigų ir užsisakėm padorią vakarienę. *
Grįžę į universitetą, sužinojome, kad jo vadovybė iš Švietimo ministro gavo raštą, kuriuo kaltinami trisde šimt trys studentai (daboklėje sėdėjo kažkodėl tik try lika). Universitete buvo suruoštas teismas. Prokuroras buvo prorektorius Vincas Čepinskis. Savo kaltinamąją kalbą jis pradėjo gana griežtai, bet juo toliau, juo toji kalba darėsi švelnesnė. Profesorius įrodinėjo, kad stu dentai gyveną sunkiai ir nuobodžiai, kad auditorijose nesą oro, ir nenuostabu, jeigu jie išėjo į gatvę prasivė dinti. Kalbos gale prorektorius siūlė mus išteisinti — supratau, kad jis buvo priešingas šiurkščiam policijos elgesiui ir tautininkų valdžios norui mus nubausti. Pa galiau universiteto teismas nubaudė vienus iš mūsų, 112
vadinamuosius iniciatorius, viešu papeikimu ligi gegu žės mėnesio, o tuos, kurie ėjo reikalauti, kad suimtuo sius paleistų,— papeikimu po dvi savaites; tuos papeiki mus iškabino universiteto vitrinoje. Ministerijoje išgirdau, kad nuo kovo pirmosios čia nebedirbsiu — vėl mane pašalina. Iš bendradarbių, ku rie man simpatizavo, patyriau, kad ministerija gavusi žinių iš žvalgybos apie mano kelionę į Rygą ir santykius su emigrantu Boruta. Žvalgybai nepatiko, kad mano „Žemės reforma" išspausdinta Borutos redaguojamame almanache. O dabar — naujas aktas, kuris, esą, mane parodąs „tikrojoje šviesoje". Taip palikau Žemės ūkio ministeriją antrą kartą ir niekad į ją nebegrįžau. Jaučiau, kad darbas šioje įstaigoje mane praturti no — kai ką patyriau. Pajutau valdininkų gyvenimo nuobodį ir pilkumą, žinojau skurdžias bendradarbių pramogas, svajones iškilti ir padidinti savo algelę. Kai kurie mano buvę draugai, jau suspėję įsirašyti į neolituanus, pastebimai kilo karjeros laiptais, darėsi netgi referentais, užimdami „tikrosios demokratijos" laikais dirbusių ir dabar atleistų referentų vietas. Lig šiol dar atsiminėme senąjį krikščionių demokratų referentą, be mokslį Borkį, kuris per naktis kortuodavo ir gerdavo, o atėjęs į ministeriją, savo kabinete apsikniaubęs stalą, ramiai knarkdavo. Taip miegantį jį rado ir naujoji val džia, atėjusi jo pakeisti. Darbartiniai neolituanai buvo žvalesni, elegantiškesni, bet gal dar įžūlesni už ateiti ninkus. O kyšius iš valstiečių ėmė ne blogiau už kitus— juk ir jiems reikėdavo ne tik gyventi (tam algų būtų užtekę), bet ir papuikauti, ir išgerti, kai kam ir meilužę įsitaisyti... Išėjau iš šios aplinkos be jokio gailesčio, tvir tai pasiryžęs nemesti universiteto ir Kauno. Išgyventi iš spaudos darbo dabar jau galėjau, nors ir nelengvai. 113
Kas savaitė po du kartus reikėjo vaikščioti regist ruotis į policijos nuovadą Lukšio gatvėje. Kai porą tokių registracijų praleidau, įdūkęs nuovados viršinin kas man ėmė grasinti kalėjimu. Valdžia nebenorėjo ma nęs palikti ramybėje. *
Atmosfera aplink buvo šlykštoka. Gegužės pradžioje Kaimą, ir ne tik Kaimą, sukrėtė negirdėta žinia — ties teatru įvykdytas pasikėsinimas prieš Smetonos ministrą pirmininką, diktatorių Voldemarą. Voldemaras išliko nepaliestas,— žuvo tik jo adjutantas Gudynas. Iš pradžių nebuvo aišku, kas vykdė atentatą. Žvalgyba gaudė kiek vieną, ką tik bent kiek įtarė. Areštavo netgi klerikalus, bet juos greitai paleido. Vėliau paaiškėjo, kad vienas iš tų, kurie įvykdė atentatą, buvo studentas Aleksandras Vosylius, marijampolietis. Atsiminiau, kaip, dar būda mas trečiojoje klasėje, dažnai susitikdavau su mokiniais, gyvenančiais mediniuose namuose kitoje didelio kiemo pusėje. Vienas buvo Andrius Bulota (vėliau Ispanijos pilietinio karo dalyvis), o kitas — kaip tik šitas Vosy lius. Abu juodu buvo rimti mokinukai, tur būt, to pat amžiaus, kaip aš, visada skaitydavo namų balkonėlyje storas knygas, ir man sukliudė su jais suartėti tik tai, kad jie, realistai, kitais metais, kaip ir aš, pakeitė gyve namąją vietą. Po to retai besusitikdavom... Dabar tasai Vosylius buvo sugautas kažkur prie de markacinės linijos miške, sunkiai sužeistas—nenorė damas pasiduoti žvalgybininkams, mėgino susisprogdin ti rankine granata. Kaune buvo kalbama, kad jį žiauriai tardė ir pagaliau sušaudė. Kaip pritrenktas vaikščiojau po miestą, o naktimis negalėjau užmigti — vis akyse 114
stovėjo užkankintas žvalgyboje krauju paplūdęs stu dentas... Kalėjimus prigrūdo kairesniųjų. Buvo suimtas V y tautas Montvila. Kariuomenės teismas jam davė dešimt metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Tokiam pat terminui nu teistas ir pradedantis poetas, studentas teisininkas Ka zys Jakubėnas. Jį aš pažinojau mažokai. Aplinkui buvo baisiai nejauku. Gatvėje tuojau po atentato sutiktas Herbačiauskas intymiai paėmė mane už rankos ir tarė: — Ot, ot, matote, langą išmušė... dabar grynesnio oro įeis... pamatysite... Deja, Herbačiauskas apsiriko. Priešingai, reakcija tiesiog siuto. Sakoma, kai vienas įtakingas humaniškas kaunietis šiaip taip gavo audienciją pas Voldemarą ir pareiškė jam, kad visuomenė piktinasi žiauriomis repre sijomis prieš jaunimą, Voldemaras atkirto: — Nieko, sušaudysim dar keliolika, ir bus tvarkoj... Į valdžią atėję fašistai iš karto susitepė keturių ko munistų krauju. Po Tauragės pučo kraujas liejosi to liau. Dabar ir vėl... Ne, labai negera buvo Lietuvoj, ne gera buvo ir Kaune...
ROMANTIZMO TEISMAS
Kad ir pasėdėjęs daboklėje ir pašalintas iš tarnybos, buvau Studentų literatų būrelio „Exprès” pirmininkas. Tas būrelis jau senokai buvo sumanęs tokį įvykį, kuris iš sustingimo išjudintų tiek studentus, tiek profesorius. 1929 metų kovo trečiąją didžiojoje universiteto auloje rengėme lietuviškojo romantizmo teismą. Kodėl? Kaip? Kam? Ne tik dabar, bet ir tada ne vienam perskaičius laikraščiuose skelbimą, kilo tokie ir panašūs klausimai. Tiesą sakant, ir mums ne visai bu vo aiškus teismo tikslas. Tik juo toliau, juo labiau visi jautėme, kad vadinamasis romantizmas, kurio pilna bu vo, sakysime, to meto Liudo Giros, Kazio Inčiūros, Bro nės Buivydaitės ir gausių jų sekėjų raštuose, yra atgy venęs reiškinys; tuo metu, kada Lietuvoje vis pasiučiau įsigali fašizmas, rašyti apie išgalvotas, nieko bendro su gyvenimu neturinčias fatimas burtininkes yra ir nerei kalinga, ir tiesiog kenksminga. Štai prieš kokį romantiz mą buvome nusistatę ir kokį norėjome pasmerkti. Pseudoromantizmą garbino katalikų, iš dalies ir tautininkų spauda. Jo nestigo „Vilniaus vaduotojų" rašiniuose. Ro mantizmą paskaitose ir straipsniuose šlovino Tumas, »J6
norėdamas jį padaryti tartum vadovaujančia mūsų li teratūros srove. O mums netikras, dažnai honorarų besi vaikąs romantizmas ar neoromantizmas vis labiau darėsi pašaipos objektu. Žinoma, čia nebuvo kalbos apie se nąjį, XIX a. galo ,.Aušros" romantizmą, gimtosios kal bos ar senovės aukštinimą. Bet mes buvome prieš jo gaivinimą žiaurios fašistų diktatūros sąlygomis, kada jis lengvai virsdavo šovinizmu, pasitarnaudavo kovai su pažangiomis idėjomis. Ir štai — universiteto didžiojoj auloj už gelumbe už kloto stalo sėdi posausis barzdotas profesorius su pensne ant žemažiūrių akių. Tai teismo pirmininkas Mykolas Biržiška. Greta jo — teisėjai profesoriai Pranas Augustaitis, Vladas Dubas, rašytojas Juozas Švaistas ir aš. Kal tintojai — Juozapas Albinas Herbačiauskas ir „Studen to" redaktorius Henrikas Blazas, gynėjai — Juozas Tu mas, Vytautas Bičiūnas ir Juozas Eretas, ekspertai — Vaclovas Biržiška ir Vladimiras Lazersonas, be to, liudininkai iš abiejų šalių. Žodžiu, kiekvienam sensaci jų mėgėjui yra ko pasiklausyti. Nenuostabu, kad aula sausakimša prigužėjo studentų ir nestudentų. Kalbų buvo visokių. Vieni iš tikrųjų lietė tai, kas mums rūpėjo, kiti rodė savo iškalbą, nukrypdami į senovės laikus, prisimindami vokiečių romantikus, Ado mą Mickevičių ir stebėdamiesi, kaip galima iš viso pasi sakyti prieš romantizmą. Juozas Eretas kalbėjo, kad tas universitetas, kurio studentai neturi romantizmo, ne vertas universiteto vardo. Žodžiu, čia viskas buvo su jaukta į vieną krūvą — ir XIX a. Europos literatūriniai sąjūdžiai, ir mūsų laikų grafomanų poezija, ir Vinco Krėvės istoriniai veikalai, ir Vilniaus vadavimas, ir Maironio epigonai, vėl mėginą dainuoti tai, kas jau se niai išdainuota. Ginčai išėjo labai palaidi, jų objektas buvo neapibrėžtas. Kiekvienas dėstė, kas jam atėjo į 117
galvą arba, geriau sakant, kas kokių buvo nusistatymų ir įsitikinimų. Publika išsiskirstė nelabai patenkinta, juoba kad teismo sprendimas irgi tą vakarą nebuvo paskelbtas — jį paskelbė tik po kelių dienų, ir jis reikalavo lietuviš kąjį romantizmą „laikyti kritikos priežiūroj". •
Įdomesniosios „teismo" dalies publika nematė ir ne girdėjo, nes ji tą patį vakarą vyko restoranėly netoli Valstybės Teatro, viename Laisvės alėjos kieme, vadi namojoj „Božegraikoj", arba „Centralkoj". Studentų li teratų būrelis, rodos, panaudojęs pajamas, surinktas iš įeinamųjų bilietų, dalyviams surengė vakarienę. Kada nuvykome į „Centralką", ten dar nieko nebuvo, tik ant stalų grafinukuose žybčiojo degtinė, o stalą dengė silkutės alyvoje, kumpis, dešra ir kitokie užkandžiai. Pirmasis iš teismo dalyvių atvyko Tumas. Mažai tu rėjome vilties, kad žilagalvis rašytojas čia, tokioj ne rimtoj įstaigoj, apsilankytų. Bet jis atėjo. Tik atbula apykaklė rodė, kad jis kunigas. — Išalkau, panie,— tarė jis, trindamas rankas. N ie ko nelaukdamas, sėdo prie stalo ir pradėjo užkandžiau ti kumpio su duona. Pasiūlėme degtinės, bet Tumas pa kratė galvą ir atsisakė. Valgė su dideliu apetitu ir, tik gerokai užkandęs, pakėlė galvą ir metė porą replikų apie teismą: — Organizacija prasta, panie... Ir kaip tu tą roman tizmą pasmerksi, kad jis, panie, visur reikalingas... Kažkas iš studentų pamėgino Tumui replikuoti, bet jis lyg nenugirdo ar nenorėjo leistis į ginčus. Atėjo Herbačiauskas — kaip visada, su plačiabryle 118
„gyvenimo artisto" skrybėle, su raikščiu po kaklu, ple vėsuodamas skvernais. — Taip, taip, kunige,— kreipėsi jis į Tumą.— Geriau savo davatkas spaviedotum, o ne apie literatūrą kalbė tum... Tumas kiek paraudo: — Kartais, panie, su davatkomis įdomiau, negu su kai kuriais rašytojais... Paskui pakilo, padavė visiems ranką ir tarė: — Ryt nuo ryto man darbas, panie... Jūs laisvesni, tai ir linksminkitės... Ir išėjo greitu, energingu žingsniu. Atėjo Bičiūnas, Švaistas. Prasivėrė durys, ir pasirodė du nekviesti svečiai — Kazys Binkis ir architektas Vla das Dubeneckis. Juos irgi paprašėme prie stalo. Buvo ir mūsų būrelio nariai ar šiaip studentai — Raila, Lauri naitis, Čiurlys, Morkūnas, Blazas. Visi buvo praalkę, raginti valgyti ir gerti nereikėjo. Aplink stalą pastebimai darėsi gyviau. Herbačiauskas buvo pagarsėjęs ateities spėjimais iš delno. Ne kartą per savo paskaitas universitete, užge sus elektrai, kada studentai uždegdavo žvakę ir paslap tingi šešėliai ištįsdavo ant auditorijos sienų, Herba čiauskas, lyg senovės magas, ranka perbraukęs ilgus žilsvus plaukus, nukritusius ant surduto ar redingoto apykaklės, paimdavo kurios nors studentės rankutę į savo liesą ranką su baisiai ilgais ir taip pat labai liesais pirštais ir pradėdavo postringauti apie merginos praeitį ir ateitį. Dabar pirmasis, kuriam Herbačiauskas dėstė savo išmintį, žiūrėdamas į delno linijas, buvo Juozas Švais tas, tais laikais gan žinomas beletristas, dėvėjęs karine uniforma (rodos, kapitonas), kaip ir mes, lankęs univer sitetą, tik kada-ne-kada į jį užsukdamas,
— O, galiu tamstai pasakyti, kad tamsta gimęs po avino ženklu...— rimtai tarė Herbačiauskas, pirštu ve džiodamas po Švaisto delną. Visi sukluso, ką būrikas sakys toliau, o Binkis, sėdė damas kitoje stalo pusėje, sušuko: — Sveikinu, sveikinu, avinas — tai jau šis tas!.. Aplinkui visi susijuokė, o Švaistas smarkiai parau do. Jis sėdėjo, kada-ne-kada piktai žvilgčiodamas į Bin kį, o Binkis pripylė stikliuką, per stalą pastūmėjo Švais tui ir tarė: — Ar ne geriau susidaužti, gimęs po avino ženklu?.. Švaistas nebeiškentė. Jis buvo labai ambicingas žmogus, be to, karininkas, o tais laikais karininkai reiš kė daug daugiau už kitus piliečius. Taigi Švaistas pa šoko iš vietos, dar labiau išraudęs, tiesiog visas drebė damas, ir mes pamatėme, kad jis iš kišenės traukiasi revolverį. Žinoma, iš visų pusių šokome jo raminti, ir po kiek laiko pavyko Švaistą pasodinti į vietą. Bet Bin kis nenustygo. Jis, nors už alkūnės jį tampė tylus ir in teligentiškas Dubeneckis, vis dar laidė Švaisto adresu savo sąmojus. Švaistas pagaliau ryžtingai atsistojo, ir mums nepasisekė jo sustabdyti — jis, trenkęs kambario durimis, išėjo. Vėliau jis man pasakojo, kad vos susilai kė nepaleidęs Binkiui į kaktą kulkos. Taip, tai iš tikrųjų buvo ambicingas vyras. (Štai dar kitas įvykis su Švaistu. Valstybės Teatre buvo literatūros vakaras — jame, rodos, dalyvavo ir se nukas Adomas Jakštas, paskaitęs porą savo eilėraščių. Švaistas į vakarą atsinešė didelę apysaką ,,Ir padarė re viziją", kuri visiems literatūros mėgėjams buvo žino m a— spausdinta ,,Skaitymų" žurnale. Atsisėdęs scenoje už staliuko, neskubėdamas, nutęsdamas kiekvieną žodį, skaitė tol, kol visas teatras ėmė šlamėti, čiaudėti, ko sėti. Nekreipdamas į klausytojus dėmesio, jis skaitė
toliau. Bet salėje darėsi taip triukšminga, jog skaitovas pagaliau susidomėjo. Nuo rankraščio pakėlė galvą ir paklausė: — Tai ką, gal jau užteks? — Užteks, užteks! — nuskambėjo iš visur. Vakaras baigėsi. Išėjęs iš teatro, sodely ant tako pavijau Švaistą. — Na, kaip? — paklausė jis. — Žinot, gal jūs iš tikrųjų per ilgai... — Po velnių! — Švaistas apsižvalgė.— Ką man da bar daryt? Kur dėt akis? Nieko nebelieka, tik nusišaut... — Ką jūs čia? — pasakiau.— Dėl tokio mažmožio... — Mažmožio? — Švaistas pažvelgė į mane tragišku žvilgsniu.— Argi galima.,. Aš karininkas... Kaip galėdamas raminau jį, o jis vis grasino nusi šausiąs, nepakelsiąs tokios gėdos..,) Švaistui išėjus, vakarienė vyko toliau. Dabar susi kibo Herbačiauskas su Bičiūnu. — Taip, taip, ponas Bičiūnai, jūs parašėte apysaką „Paskendusius milijonus"... Taip, taip, aš skaičiau... Ir žinote, ką aš jums pasakysiu?.. Su savo „Paskendusiais milijonais" jūs visą savo kūrybinį bagažą paskandi note... Plikagalvis Bičiūnas, pakreipęs į Herbačiauską ap valų, visada kažkaip veidmainiškai besišypsantį veidą, žiūrėdamas pro akinius, ramiai tarė: — Tai jau geriau savo kūrybinį bagažą paskandinti, negu jį išvynioti, kaip jūs padarėte, ir pasirodo — kad nieko nėra... Vėl pralaimėjęs Herbačiauskas užsipuolė studentą panevėžietį Petrą Laurinaitį, tylų, mąstantį vaikiną. — Taip, taip, ponas Laurinaiti, „Studente" aš skai čiau jūsų atsakymą į mano „Jaunatvei užklausimą". Jūs pavadinot savo straipsnį „Atsakymu senatvei". Sakot, 121
kad mes viena koja jau stovime kapuose. O žinot, į ką panašus jūsų atsakymas? Tai veršio pasispardymas ant pievos... — O kodėl nepasispardyt, jeigu kojos jaunos ir svei kos?..-— ramiai atšovė Laurinaitis, pro ilgą kandiklį traukdamas cigaretės dūmus.— Nemanykit, ponas Herbačiauskai, kad mes, jaunimas — tai šuneliai, pririšti prie jūsų XIX amžiaus būdos... (Kalba sukosi apie Herbačiausko straipsnį, rašytą „poezijos proza" forma ir išspausdintą naujametiniame „Studento" numeryje. Ten buvo tokių vietų: „Kas tu, jaunos Lietuvos jaunuoli? sužieduotini? Kuo tu geidi, nori būti? Ar piktu šuneliu — sargu, dienos metu prie būdos pririštu, o vien naktimis staugiančiu į Mėnulio kurčią ausį? Ar vyturiuku ramios vergijos narvely, ilgesio-skausmo dainele suvedžiotą mergelę raminančiu? Ar pasamdytu j onvaikiu nuolat pulti ir galvą daužyti kiekvienam iš tų keleivių, kurių pasaulis ne iš šio pa saulio?.,1' Straipsnis buvo parašytas Herbačiauskui įprastu klie dėjimo stiliumi, kur rėksmingos ar sentimentalios frazės jungėsi su astrologija ir spiritizmu.) Tai šitaip tą vakarą kalbėtasi mūsų vyresniosios kartos rašytojų, o taip pat jų bei mūsų, studentų. Paste bėjau, kad Herbačiauskas įsimylėjęs pats savo nuomo nes ir tiesiog nepakenčia, jeigu kas mėgina jam paprieš tarauti. Tada jis nevengia pačių šiurkščiausių žodžių savo priešui suniekinti ir parklupdyti. Šitie ginčai, į kuriuos iš pradžių leidosi ir Binkis (jo kompanionas Dubeneckis laikėsi tyliai ir korektiškai), perėjo į dainas. Raila sudainavo „O Halina, o mergina", 122
visi mes sukirtom „Kad aš jojau per žalią girelę", o paskui vėl pašnekesiai literatūros ir meno temomis, kur pynėsi įvairios, keistos ir naivios, gudrios ir kvailos teorijos ir išvedžiojimai, bet pagrindinę giją sekti buvo vis sunkiau. Išsiskirstėme vėlai naktį. Kažkuris pasakė: — Jeigu šitą pokalbį būtų galima perkelti į univer sitetą, tai būtų šimtą kartų įdomiau už romantizmo teis mą... „Visuotinis nesusigaudymas. Košė smegenyse. Vie nas kitą kritikuoja, viską velia į vieną kamuolį. O ar to mums dabar reikia? Ne, tik ne to",— galvojau, eida mas namo. Žinojau, kad literatūros taip nesukursi. Ir su reakcija taip nepakovosi. Bet kas daryti? Kas daryti?
KELIONĖ Į VAKARUS
O, kaip aš laukiau liepos pradžios! Jau keli mėnesiai žinojome, kad 1929 metų vasarą bus nepaprasta kelionė. Mažiau valgėme, atsisakėme reikalingo drabužio, kiek vieną litą taupėme, kiek galėdami. Litų vis dėlto buvo mažoka. Nuvažiavau pas brolį Pijų, kuris, perėjęs jau kelias mokyklas, dabar buvo perkeltas į Karmėlavą netoli Kauno,— jis prižadėjo šiek tiek paskolinti. Pa galiau reikalinga suma buvo sudaryta. Žinoma, mūsų kelionė būtų likusi gražia svajone, jeigu tada nebūtų buvę tokios tvarkos, kad įvairios valstybės studentams duodavo didelę nuolaidą, važiuojant geležinkeliais. Mes rengėmės į Alpes. O ten alpinistų draugijos keliaujan tiems studentams irgi buvo išrūpinusios visokių papiginimų ir lengvatų. Vieną rytą mes, iš viso trylika žmonių (Sruogos nuo mone, laimingas skaičius), susirinkome Kauno geležin kelio stoty. Buvome su lagaminais, o Sruoga ant pečių nešė kuprinę — vadinamąjį rukzaką, prikimštą dešrų, lašinių, bedekerių, žemėlapių. Rankoje laikė alpinistišką lazdą ir buvo apsivilkęs brezentiniu švarku — vadina mąja vindjake. Taip turėsime atrodyti ir mes, kai pa kliūsime į Alpes... 124
*
Kai pirmą kartą važiuoji per savo valstybės sieną, at rodo, kad ten, už sienos, iš karto prasidės kažkas nema tyto ir neįprasto. Jau Prūsai darė didelį įspūdį: plytiniai namai su raudonais stogais, didelės gyvulių kaimenės dvarininkų laukuose, gerai įdirbtos dirvos, storapilviai, stovį geležinkelio stotelėse. Į traukinį įėjęs kontrolierius, atstatęs ratu išpūstą krūtinę, gerkliniu balsu šaukė: — Ihre Fahrkarten! Jis ėmė kiekvieno keleivio bilietą, ėmė ne paprastai, o lyg atlikdamas didžiulės valstybinės svarbos darbą ar religinę apeigą, gnybo jame žirklėmis apvalią sky lutę ir taip pat nepaprastai iškilmingai ir rimtai grąži no bilietus atgal. Peronuose važinėjo maži vežimėliai, iš kurių keleiviai pirkosi dešrelių, su garstyčiomis padėtų ant presuoto popieriaus lėkščiukių. Kiti vežiojo laikraš čius, kuriuos iš pardavėjo ėmėme tiesiog pro atdarus vagono langus. Viskas rimtai, be triukšmo, ermyderio, stumdymosi, tokio būdingo mūsų stotelėms ir stotims. O Berlynas! Štai kur tikras miestas! Man darėsi juo kinga, kad aš kadaise rašiau eilėraščius apie mūsų Kau ną kaip apie didmiestį. Traukinys ėjo ir ėjo, iš pradžių per nepabaigiamus priemiesčius, užstatytus namukais, tokiais, kaip šuns būdos (tai buvo neturtingųjų berlynie čių vasarnamiai); paskui pro langus ėmė skrieti dideli namai, gatvės, aikštės. Kitur traukiniai lėkė viršum na mų, viršum mūsų galvų. Ore sklaidėsi dūmai, drebėjo geležinės sijos, atsidarydavo ir vėl dingdavo naujų gat vių perspektyvos. Pagaliau, kada traukinys sustojo, prieš mus atsivėrė neregėtas žmonių skruzdėlynas — nesuprasi, kur ir ko jie bėga. Į stotį ir iš jos jau lėkė nauji traukiniai, ir rodėsi, kad čia viskas — judėjimas, 185
judėjimas, judėjimas. Stotyje kas žingsnis buvo iškabi nėti užrašai — kur įėjimas į stoties pastatą, kur išėjimas į miestą, kur persėsti į požeminį traukinį — untergrundą. Vokiška tvarka nedavė nė valandėlės abejoti. Žinoma, tai buvo miestas kaip reikiant! Kai išėjome į stoties aikštę, žmonių minios nemažėjo. Berlyniečiai ėjo, važiavo tramvajais, vienaaukščiais ir dviaukščiais autobusais, kas kelios minutės jų būrius išmesdavo iš po žemės untergrundas, o pro kitą angą lyg skruzdės jie skubėjo vėl į požeminę stotį. Prie namų, tiesiog ant sienų čytų buvo išpieštos milžiniškos reklamos. Gerai, kad aš visas iškabas supratau ir iš karto orientavausi, kur bankas, kur viešbutis, kur restoranas ar Ašingerio užkandinė. Žodžiu, buvome Berlyne. Įsižiūrėjus jis atrodė griežtas, pilkas arba raudonas, kaip kareivinė. Namai buvo vienodi, gatvės be galo panašios viena į kitą. Žmonės tik iš pirmo pažvelgimo elegantiški. Minioje matei nemaža invalidų, šlubčio jančių su ramentais arba važiuojančių savo vežimė liais — tai, matyti, dar karo liekanos. Tačiau vokišką tvarką jautei net ir čia: tie, kas neturi nieko, slėpė savo lopus. Vakare vaikščiojome po miestą ir stebėjomės jo di dumu, judėjimu ir grožiu. Po lietaus gatvių liepos ža liavo vešliau, o šlapiame asfalte, lyg upėje, ryškiai atsimušė raudonos, mėlynos, žalios reklamų šviesos, le kiančių ir tolyje nykstančių mašinų lempos, užsižiebian čios ir vėl gęstančios žiežirbos, kada tramvajus suka už kampo. Miestas naktį gyveno kažkokį kitokį, fantastiš ką gyvenimą. Gatvėse buvo pilna prostitučių — jos įžū liai kalbino praeivius ir vedėsi juos į atdarus restoranė lius, į namus ir kiemus, viršum kurių degė raudonos
lempos. Kažkur grojo tranki muzika, cypė saksofonas, kvepėjo kava ir virtomis dešrelėmis. Dar kada važiavome iš Kauno, Sruoga kalbėjo: — Vyrai, Berlyne nematyti Coo — tai tas pats kaip grįžti iš kermošiaus, negerus alaus ir neragavus pyrago... Ir iš tikrųjų, vokiečių sostinės Zoologijos sodas darė pritrenkiantį įspūdį. Tai buvo bene turtingiausia ir įdo miausia tos rūšies įstaiga Europoje. Drambliai ir kupra nugariai, antilopės, raganosiai ir meškos... Jų tiek daug ir tokių įvairių, šitų žvėrių, jog tiesiog akys bėgiojo nuo vieno prie kito. Ilgai žiūrėjau į siaubingą vaizdą — milži niškas smauglys prarijo ir virškino gyvą paršiuką. Bu vo aiškiai matyti, kaip paršiukas vis toliau slinko smaug lio viduriais. Karštame didelės patalpos dumble gulėjo stambūs krokodilai, per tyčia sukrautus akmenis ropojo didžiuliai vėžliai, panašūs į duonkepės ližės galvas, driežai žybčiojo rausvomis akimis, gyvatės tingiai karo jo nuo išdžiūvusių dykumos medžių, lyg laukdamos, kada savo aukai galės suleisti geluonį. Paskui įėjome į akvariumą, kur sienose buvo įtai syti vandens baseinai su įvairiu slėgimu. Čia pro stik lus matėm fantastiškiausių formų žuvis, jūros žvaigždes ir medūzas, lyg drebučius, keistus rausvos, violetinės ir žalios spalvos jūros dugno augmenis, raudonus kaip kraujas koralus. Visa tai, ką ligi šiol regėdavau vien knygose, dabar atgijo fantastiškai ryškiai, ir gamta iš karto prasiplėtė, stebino spalvomis ir formomis, įvairu mu ir nepakartojamu keistumu. Didelį įspūdį mums padarė ir kai kurie muziejai. Neužmirštamiausias jų — vadinamasis Volkerkundemuseum — su milžiniškomis Pietų Amerikos dievų statu lomis, indėnų palapinėmis ir drabužiais, Afrikos ir Azi jos tautų gyvenimo vaizdais. 127
Mūsų vadovas iš Berlyno veržėsi toliau. Jis svajojo parodyti mums savo studijų miestą Miuncheną, kurį, be abejo, mylėjo. Taip, Miunchenas, žinoma, buvo visai kitoks miestas, negu Berlynas! Pietietiškas, kupinas sau lės, geros architektūros, puikių parkų, muziejų ir meni ninkų! Nemirštamu grožiu padvelkė j mus didžiuliai me no muziejai — Senoji ir Naujoji Pinakoteka ir Gliptoteka. Čia pirmą kartą pamačiau pasaulinio garso pa veikslus ir skulptūras. Milžiniškos Rubenso drobės ir gilūs, minties ir jausmo pilni Rembranto veidai, Rafaelis ir Leonardas da Vinči, graikų dievų ir herojų biustai, rudos vazos ir amforos... *
Jau ir pirmiau vadovas, kai tik traukinys ilgėliau sustodavo, kuriam laikui išnykdavo ir grįždavo kalbes nis, spindinčiom akim. Dabar, atsidūręs savo jaunystės mieste, jis pasijuto senoj studentiškoj aplinkoj. Išgėręs darydavos linksmas ir nerūpestingas. Kartą, kai sėdė jome kažkuriame restorane, gurkšnodami nuostabųjį alų — bokbyrą, tarpdury pamatėme labai aukštą ir la bai stambų vyriškį. — Oskaras! — sušuko Sruoga.— Tai jis, mano senas bičiulis! Oskaras, iš karto mūsų nepastebėjęs, glaudė prie sa vo nepaprastai plačios krūtinės restorano padavėjas ir bučiavo jas į veidus ir tiesiog į lūpas, o joms tas baisiai patiko. Pamatęs Sruogą, nudžiugo, priėjo prie mūsų ir kiekvienam davė didžiulę, stiprią ranką. Tai žmogus, perėjęs daug darbininkiškų profesijų — vežiko, kepėjo ir kitas. Plačiai žinomas rašytojas, autobiografinio ro
mano „Mes — belaisviai" ir kitų knygų autorius, kurį tais laikais mėgdavo vadinti Bavarijos Gorkiu,— Oska ras Marija Grafas. Jis atsisėdo prie mūsų stalo; abu su Sruoga draugiškai žiūrėjo į viens kitą, plojo vienas ki tam per petį ir dalijosi atsiminimais apie praėjusius lai kus. Taip, naujasis mūsų pažįstamas buvo tikras milži nas. Žmonės, sėdį prie gretimų staliukų, jam plojo, o padavėjos nešė alų ir, kuo galėdamos, stengėsi įtikti. Iš karto buvo matyti, kad rašytojas čia be galo populia rus, kad visi jį pažįsta ir myli. Sužinojome, kad bet ku rioje Miuncheno alinėje jis yra laukiamas svečias, nes kur pasirodo Oskaras Marija Grafas, ten iš karto ver žiasi būriai jo gerbėjų, ir savininkui daug geresnis biz nis. Rašytojas kiekviename restorane gali nemokamai gerti alaus, kiek nori... Nutaikęs gerą momentą, Raila užtraukė, rodos, „Nuo Seviljos lig Grenados". Išklausęs ligi galo, Oskaras Ma rija Grafas tarė: — Sveikinu jus! Jūs puikiai dainavote! Sako, dai nininkai yra patys geriausi ir,— jis padarė geroką pau zę,— ir patys kvailiausi žmonės... Jis mėgino dabar apkabinti ir pabučiuoti vieną kitą gražesnę mūsų ekskursantę, bet tos, demonstruodamos lietuvišką nekaltybę, cypdamos veržėsi iš milžino glė bio. Matydamas, kad su jomis nesusidoros, Oskaras Ma rija Grafas vėl kreipėsi į Railą: — Singen Sie mir bitte ein echt litauisches Lied, zum Beispiel „Wolga, Wolga, matka russka". Jo žinios apie lietuvišką folklorą buvo ne per gi liausios. Raila dar kažką dainavo, naujasis mūsų pažįstamas šypsojosi atviru žvilgsniu, gėrė su mumis alų ir su Sruoga vėl leidosi į atsiminimus. 5. J a u n y s tė s a tra d im a s
129
Vakare, ekskursantus palikęs pailsėti ir mudu su Raila pasiėmęs, Sruoga išėjo paklaidžioti po Miuncheną. Vaikščiojome jau vakarinių lempų apšviestomis katali kiško miesto gatvėmis, kur dažnai iš sienų nišų žiūrėjo čia madona, čia koks nors šventasis. Užeidinėjome i milžiniškas smukles, turinčias švento Motiejaus ar šven to Tadeušo vardus. Čia, apsėdę didžiulius be galo storų ąžuolinių lentų stalus, bavarai iš stambių kutelių gėrė alų ir dainavo: Trink, trink, Brūderlein, trink, Lass doch die Sorge zu Haus, Trink, trink, Brūderlein, trink, Zieh' deine Stirn nicht so grauš, M eide dein Kummer und meide dein Schmerz,— Dann ist das Leben ein Scherz! Pramokę ir mes traukėme su visais vokiečiais: Trink, trink, Brūderlein, trink... Dideliuose smuklių kiemuose stovėjo alaus bosai dugnu į viršų. Susistatę ant jų kutelius, vokiečiai links minosi ir čia. Atrodė, kad tai pats rimčiausias jų darbas. Kai kurie buvo papurtusiais veidais, milžiniškais pilvais, bet gėrė ir gėrė, dainavo ir dainavo lyg pakvaišę. Vienoj vietoj mums parodė sėdint miegūstą žmogelį, irgi pasistačiusį kutelį alaus. Sruoga mudviem pareiškė, kad tai esąs dailininkas. Jis laukiąs nugalėtojo, t.y. tokio, kuris išgers, neišeidamas iš smuklės, dvidešimt litrų alaus. Tada dailininkas nutapysiąs jo portretą ir iškabin siąs smuklėje ant sienos. Nugalėtojas po to dovanai mauksiąs alų, kada ir kiek norėsiąs. Deja, rodos, dar to kio neatsirado,— ligi šiol buvo tik vienas vokietis, išpliumpinęs ar ne aštuoniolika litrų alaus, neišeidamas iš smuklės.
Besėdėdami kažkurioje smuklėje, žodis po žodžio kažko susiginčijom su savo vadovu. Sruoga staiga įsi žeidė, pakilo nuo stalo ir išdūmė pro duris. Supratę, kad negerai padarėme, mudu su Raila išėjome į orą. Pylė smarkus lietus, taškydami vandenį, lėkė automobiliai, kur-ne-kur gatvių kampuose stovėjo policininkai. Sruo gos nebuvo matyti. Mudu leidomės gatve vienas į vie ną, kitas į kitą pusę ir už kelių kvartalų kažkuris mūsų pamatė aukštą vyro figūrą. Taip, tai Sruoga! Jis ėjo šaligatviu tolyn, atsisagstęs apsiaustą, be kepurės. Ėmė me jį vytis, bet jis žirgliojo ilgom kojom taip greitai, jog, rodės, tik vėjas švilpė jam pro ausis. Pamatęs priešais ateinančią ar nuo lietaus bėgančią moterį, Sruoga tiesė rankas ir stengėsi ją pagauti. Mo terys klykdamos bėgo į šalis. O mes vijomės ir vijomės poetą (taip, profesorius vėl pasijuto poetas) nepabaigia momis Miuncheno gatvėmis, kol pagaliau visi paklydo me ir nebežinojome, kur mūsų viešbutis. Lietus nusi stojo. Sutikom būrelį vokiečių ir jų paklausėm, kur mums reikia eiti. Jie smulkiai paaiškino kelią ir pa klausė, iš kur mes. Sužinoję, kad iš Lietuvos, tarė: — Ja, ja, Litauen... Voldemaras... Ein tūchtiger Mensch... — Po velnių!— nusikeikė Raila,— ir čia tą bestiją žino, ir dar puikiu vyru laiko... Kitą dieną žiūrėjome iš tikrųjų vieną įdomiausių šiame krašte, dar ne visai baigtą tais laikais įrengti va dinamąjį Vokiečių muziejų. Požemiuose natūralaus dy džio anglių ir druskos kasyklos. Milžiniškos salės, kur parodytas, sakysim, transporto išsivystymas nuo primi tyvių neštuvų ir ratų, tiesiog atpiautų nuo medžio ka mienų ir, išgręžus vidury skylę, užmautų ant ašies, ligi naujausių modelių automobilių, autobusų, tramvajų — viskas natūralaus dydžio. Jeigu paspausi mygtuką, 5*
131
tramvajus ims važiuoti per salę. Tokios pat salės, kur parodytas aviacijos išsivystymas nuo Ikaro sparnų ligi naujausių lėktuvų, paskui muzika, knygos ir daug daug kas kita. Neatsimenu, ar astuoni, ar penkiolika kilomet rų susidaro, jei panorėsi pereiti visas muziejaus sales. Nuostabi civilizacijos išsivystymo panorama, kokios man niekad ir niekur daugiau nepasitaikė matyti! * Paskui išvažiavome prie didžiulio Bavarijos ežero— Štarnbergerze. Išlipę vienoje stotelėje, pamatėme nebe jauną išpurtusio veido vyrą plika galva. Jis stovėjo, priekin atstatęs krūtinę, išžergęs kreivas žaliais bintais apvyniotas kojas. Priėjęs prie mūsų, paklausė, iš kur būsime, Paskui atvertė savo pusiau kariško švarko at lapą ir parodė tais laikais dar retai matomą ženklą, ku riam po kelerių metų buvo skirta pasidaryti tokiam ne lemtai populiariam. Tai buvo svastika. Vyras pareiškė, kad ateisiąs laikas, kada Vokietija sutriuškinsianti Pran cūziją ir sutvarkysianti žydus. Apie mūsų kraštus jis ne užsiminė— matyt, Lietuva ir slavų pasaulis jam, bava rui, buvo tolimi reikalai. — Tai Hitlerio šalininkas, nacionalsocialistas,— ta rė Sruoga, kada kreivakojis, palikęs mus, nuėjo sau.— Miunchene jų visas štabas. Matėte vakar žingsniuojant po miestą vyrukus su rudais marškiniais? Tai vis hit lerininkai... Ir į galvą niekam iš mūsų tada neatėjo, kad praeis keleri metai, ir šitie rudmarškiniai savo kaustytais batais sudrebins Vokietijos gatves, dar po kiek laiko griaus ir degins Europą... Jie privers emigruoti Oskarą Mariją Grafą, pasodins į konclagerį Sruogą, jų sukeltame kare bus sunaikintas Berlynas ir apgriautas Miunchenas... 132
*
Atvažiavę į nuostabaus grožio miesčiuką Berchtesgadeną, visą paskendusį gėlėse, nė vienas nežinojom, kad šituose kalnuose ties stebuklingais ežerais Kenigze ir Oberze, kuriuose taip poetiškai atsispindi snieguotos Vacmano ir septynių jo vaikų viršūnės, bus įrengtas vadinamasis Hitlerio „erelio lizdas", antroji Vokietijos diktatoriaus rezidencija; čia jis planuos savo grobia muosius žygius ir kruvinus nusikaltimus. Dabar plaukio jome motorine valtimi po Karališkąjį ežerą, žiūrėjom į mėlynas bangas, į vandenį, apjuostą tamsiai žalių aukš tų eglių, į sidabriniais siūlais nuo kalnų besidriekiančius krioklių kaspinus, į tolimoj padangėj sustingusias, sau lėlydžio ugny žėrinčias Alpių viršūnes. Pasaulis atrodė neapsakomai gražus ir spalvingas. Kelionė kas žingsnis praverdavo tiek žmogaus proto ir rankų, tiek gamtos sukurtą grožį. Viską norėjos įsidėti į širdį, kad nė vie nas kelionėje pamatytas miesto ar gamtos bruožas ne beišnyktų ir šviestų kaip džiaugsminga svajonė. Ji gali nublukti ir nutolti, bet ir vėl grįžta atmintin nauju džiaugsmu nešina.., * Viena, Dunojus, Prateris, Ringas... Nuostabūs archi tektūriniai ansambliai, karalių rūmai mieste ir Šenbrune, meno ir gamtos muziejai. Šimtmečiais surinkti kal nų kristalai ir Breigelio paveikslai, stebuklingų statulų šypsenos ir itališkų peizažų auksinis dangus. Tai buvo neužmirštama pasaka vaikinui, kuris tik prieš kelerius metus išėjo iš kaimo ir dabar pirmą kartą gyvenime susilietė su dideliu, amžinu menu, su grožiu, kurio anks čiau negalėjo įsivaizduoti netgi sapne, su žmonėmis, ku-
133
rie gyveno kitoje aplinkoje, kitomis sąlygomis, kasdien alsavo šitų miestų, parkų, muziejų oru. Ir tie žmonės atrodė daug laimingesni už mus. * Daugely filmų, vaizduojančių Vienos gyvenimą, greta garsiojo Vienos miško (Wienerwald) seniau dažnai bū davo rodomas Prateris. Tai miesto dalis, kur girioje su koncentruotos sūpynės, amerikoniški kalnai, į ratą skrendą ir niekur negalį nuskristi lėktuvai ir kitos keis tenybės. (Prateris — bene pirmasis ir įžymiausias pa saulyje tokių atrakcionų parkas; panašių atrakcionų da bar yra ir Lietuvoje, tik kur kas mažesnio masto.) Jau iš tolo lankytojus kvietė milžiniškas ratas (Riesenrad), kur, įsisėdęs į mažą kambariuką, panašų į vagono kupė, gali pakilti į orą ir pamatyti visą Vieną su jos tolimais, mels voje migloje skęstančiais pakraščiais. Ilgai vaikščiojo me po Praterį, fantastiškų veidrodžių kambariuose pa tys negalėdami savęs pažinti — čia save matėme per vi durį nežmoniškai išsipūtusius, čia, priešingai, ištįsusius į siūlą, čia kreivais žandais ir didžiulėmis galvomis. Bu vo truputį nejauku ir labai juokinga. Ėjome pro baise nybių kambarius, kur stiprių pergyvenimų mėgėjams bene iš vaško buvo pridirbta kirviais sukapotų kruvinų kūnų. Pinigus traukė specialūs automatai: įmetęs mone tą, galėjai pasižiūrėti vadinamųjų „pornografiškų sce nų". Tai buvo paprasčiausios padidintos pusnuogių sto rų bobų fotografijos — tokias viešai siūlydavo ir kios kuose. Noras ir sugebėjimas pasipelnyti iš naivių lanky tojų Prateryje buvo neregėtas. Kai ištroškę užsukome į restoraną išgerti alaus, prie mūsų labai ilgai nepriėjo kelneris arba, kaip jį vokiš kai vadina, oberis. Balys Sruoga pareiškė, kad restoram
rnų patarnautojus čia esą geriausia šaukti ne „Herr Obei", o rusiškai — „korova". Skambą panašiai, bet žo dis „ko rova'1, anot Sruogos, esąs „pamačlyvesnis". Pa galiau jis taip ir sušuko: — Ei, korova! Prie stalo prišokęs oberis linkterėjo ir rusiškai tarė: — Čto prikažete, gospoda? Matyt, jo būta ruso emigranto. Sruoga baisiai sumi šo ir pradėjo oberį atsiprašinėti. Tas, liūdnai nusišypso jęs, pasakė: — Ničevo! My tut ko vsemu privyčnyje... Vienoj tomis dienomis vyko socialdemokratinio jau nimo pasaulinis kongresas. Gatvėmis ėjo gretos, iškėlę raudonas vėliavas, o policininkai praeinantiems atida vinėjo pagarbą. Tai buvo nuostabu matyti mums, pakliuvusiems čia iš Lietuvos, kur raudona spalva valdančiai klikai buvo pati siaubingiausia ir už iškeltą raudoną vė liavą grėsė daugelis metų kalėjimo. Taip, Austrija buvo buržuazinė šalis, bet mes neturėjome nė tokios laisvės... Jau kelinta diena po Vieną vaikščiojau su savo drau gu Kaziu Boruta. Išvažiuojant iš Kauno, kada užėjau į policiją atlikti privalomos registracijos, nuovados virši ninkas man tarė: — A, važiuojate į Vakarų Europą? Gerai, gerai.,. Ir Italijoje būsite? — nusišypsojo jis.— Gerai, labai ge rai... Pasižiūrėsite. Ten jie moka tvarkytis... Musolinis.,, Ir viršininkas pareiškė nutraukiąs mano priverstinę registraciją. Jis buvo tikras: jeigu ne kas kitas, tai fa šistinė Italija man padarys tokį įspūdį, jog aš būsiu nebe pavojingas... O Sruoga mudviem su Raila perdavė: Kaune žval gyba, prieš išvažiuojant, jį įspėjo, kad jis Vienoje mu dviem neleistų susitikti su Boruta. Tačiau Boruta pasi rodė taip staigiai, jog nespėjome nė apsižiūrėti. Sruoga i 35
pamatė, jog šis jaunuolis, toks nekenčiamas Kauno fašis tų, niekuo nesiskiria iš visų kitų čia studijuojančių,— jis korektiškas, mandagus, netgi tylus. O mes, vaikščio dami po Vieną su juo, drauge su visais ar atsiskyrę nuo jų, kalbėjome ir kalbėjome. Kazys norėjo žinoti, kaip gyvuoja jo draugai Montvila ir Jakubėnas, ką mes ra šom ir galvojam, kokios sąlygos Lietuvoje išleisti pa žangų literatūros žurnalą, organizuoti padoresnę knygų leidyklą. Šitame dideliame ir gražiame mieste jis aiškiai jautėsi svetimas, be galo ilgėjosi Lietuvos, kankinosi, kad grįžti į gimtąjį kraštą kelias jam atkirstas. Nusivežė mane kažkur toli nuo centro, į siaurą skersgatviuką, kuj buvo jo kambarys. Čia susėdę, mudu vėl ir vėl iš naujo šnekėjome apie literatūrą, apie savo darbą, ir Kazys nebe pirmą kartą grįžo prie minties, kad reikia leisti žurnalą. Jis stengėsi prisiminti visus jaunuosius rašyto jus, kurie reiškėsi Kaune, Šiauliuose ir kitur, gyveno laisvi ar sėdėjo kalėjimuose,— Kazio nuomone, visus reikia sutelkti į vieną būrį ir sudaryti stiprią grupę, kuri stovėtų opozicijoje fašistams ir klerikalams, stengtųsi atstovauti pažangiosioms Lietuvos jėgoms. *
Iš Vienos per Jugoslavijos kampą nuvykome prie Adrijos jūros. Tiesą sakant, per Jugoslaviją pagal pla ną keliauti nereikėjo. Į šią valstybę pakliuvome, įsėdę ne į tą traukinį, ir Jugoslavijos valdžia gerokai iš mūsų nuplėšė už geležinkelį ir leidimą pervažiuoti per jos teritoriją. Keikdamiesi įvažiavome į Italiją. Karštą, tvankų vakarą išlipome Triesto geležinkelio stotyje. Miestas atrodė be žalumos, dulkėtas ir pilkas. Stoties aikštėje bėgiojo nešikai. Lyg iš pirties nuo Adri jos sklido karštis. Vežikai šaukė įvairiomis kalbomis, 136
viliodami keleivius. Didžiai nustebome, išgirdę, kaip stambus slaviškos išvaizdos senis su barzda, sėdėdamas karietos „soste", šaukia: — Komu chorošaja gostinica? Komu chorošaja gostinica? Vežiko šauksmas padvelkė į mus kažkuo artimu ir pažįstamu. Senis ir dar pora jo draugų tuoj buvo nu samdyti. Jie mus ilgai vežė aukštyn ir žemyn nelygiomis Triesto gatvėmis, kurių kampuose stovėjo po du juodai aprėdytus policininkus. Pagaliau vežikai mūsų lagami nus iškrovė pas kažkokios tratorijos duris ir, už atve žimą nuplėšę devynis kailius, vėl nudardėjo į stotį. Kambariai viešbutyje dulkėti, nešvarūs, dvokė žiur kėmis ir supuvusiais apelsinais. Apsitvarkę nuėjome į restoraną. Ant stalų jau stovėjo bonkos be etikečių su pigiu vynu. Greitai atsirado ir garuojančių makaronų,— jie niekaip nesidavė sugaunami ir vis dribo atgal į lėkštę. Patalpoje, kur valgėme, buvo pilna įvairiausios pub likos. Kažkas skambino gitara, kelios poros šoko. Kas tai per šokis, sunku buvo suprasti. Aplink didelį stalą kam pe ginčijosi vyrai, paskui keli pakilo ir dūmė pro duris, o kiti, visokiais balsais rėkdami, nusivijo juos per aikš tę. Tratorijos tarpduryje pasirodė juodi policininkai ir pastovėję vėl išnyko. Įeidami po laiptais matėme duris, ant kurių buvo užrašyta „II medico". Kažkas paaiškino, kad įsigėrę matrosai ar kitokie piliečiai gan dažnai grie biasi peilių, ir tada medikas reikalingas pradurtiems pilvams sulopyti. Kambariuose baisiai karšta ir tvanku. Niekaip nevy ko užmigti, juo labiau kad kūną kandžiojo nematomi vabzdžiai. Kitą dieną sušilę, išprakaitavę vaikštinėjome po nuobodų miestą, stebėdamies, ko mes čia atvažiavome. 137
Mušdami griežtą taktą batų kulnais ir būgnais, pro šalį žygiavo būriai vaikų ir paauglių. Jie rinkosi aikštėje, kur, aukščiau pasilipęs, kažkoks juodmarškinis sake jiems prakalbą, nuolat minėdamas dučės vardą. Nedžiugino mūsų nei jūra, baisiai rami, lyg į platų dubenį supilti ir dar nesustingę taukai. Kažkur nusimaudėme ir truputį atsigavome neįprastai šiltame van denyje, kuris teliūškavo aplink apsamanojusius pakran tės akmenis. Po pietų išvažiavome į Veneciją. * Kelias ėjo šiauriniu Adrijos pakraščiu. Kada-ne-ka da žybsėjo jūra, kada-ne-kada ant kranto iš vienos ar kitos traukinio pusės šmėstelėdavo senoviška pilis ar rūmai. Atšlaitėmis žemyn nuo kalvų driekėsi vynuogy nai, ir pūtė vėjas, kvepiantis įšilusia žeme. Bet Venecija... Tai iš tikrųjų miestas, kokį tegali su sapnuoti! Didžiuoju kanalu skrido pasakiškos gondolos, gale stovinčiųjų gondoljerų vairuojamos. Pro šalį lėkė marmuriniai palazzo su lengvomis kolonomis, su laip tais, kylančiais tiesiog iš pažaliavusio vandens. Ant sie nų sverdėjo vijokliai ir žydėjo rožės. Miestas iš ryto buvo pilnas permatomo rūko, kuris, lyg sidabrinis tink las, siautė namus, bažnyčias, siaurutes gatveles. Išlipę netoli dožų rūmų, vaikščiojome po šv. Morkaus aikštę, kurion iš tolo traukė garsiosios bažnyčios fasadas, aukš tas kampanilės bokštas, baltų bibliotekos kolonų eilė. Adrijos jūroje, kuri plytėjo čia pat, ties aikštės sie nomis, rūko dideli garlaiviai ir maži garlaiviukai — vaporeto. Vienas toks vaporeto perkėlė mus per sąsiau rį į Lido kurortą. Prabangios vilos traukėsi pajūriu, skendo medžiuose ir gėlėse. Buvo pati vasara, ir niekas taip neviliojo, kaip vanduo, Nusprendę išsimaudyti, pir134
komės daugybę bilietų, kol perėjome visokiausias kont roles ir pagaliau atsidūrėme pliaže. Čia vėl kiekvienas turėjome pirktis bilietus į kabinas, mokėti už rankšluos čius ir kitus patarnavimus. Kažkas suskaitė, kad, kol išsimaudėme, kiekvienas įsigijome po aštuoniolika bi lietų. Šiaip ar taip, maudytis mūsų Palangoje kur kas paprasčiau. Bet čionykštės bangos šiltos, aukštos, žalsvai mala chitinės, jos ne gramzdina tave į dugną, o kelia į viršų, ir be galo malonu siūbuoti jose. Aplinkui krykštauja jaunos italiukės, tamsiaplaukės, lieknos ir gracingos. Kaip greitai, deja, jos pavirs apsileidusiomis bobomis, kurių tiek daug matyti prie apelsinų dėžių, suvenyrų staliukų, ties bažnyčių durimis ir už tratorijų bufetų! Nelinksma apie tai galvoti. Grįžę į miestą, vaikščiojome siauromis gatvelėmis. Prieš akis brėžėsi visai kitas vaizdas, negu šv. Morkaus aikštėje ar ties Ponte di Rialto. Gatvelės purvinos, namai ištisus šimtmečius neremontuoti. Dviem žmonėm sunku apsilenkti. Slankioja sulysusios, alkanos katės, bėgioja murzini ir apdriskę vaikai, šlepsi liesos kaip skeletai senutės, ant galvų pintinėmis nešinos, o tose pintinėse— skalbiniai, daržovės, glėbeliai malkų ar truputis anglies. Čia pat gatvėje vietiniai gyventojai nesivaržydami ant skylių šaligatvių šone atlikinėja gamtos reikalus. Va kare slankioja būriai prostitučių, iš atvirų tavernų durų su mėsos šutu sklinda pigi gramofono muzika, ir už ap dulkėjusių langų sukasi poros. Atrodo, kad čia visai ki tas visų apleistas miestas, kurį ir žmonės, ir dievas už miršo. Tai antroji, turistams ne visada matoma Italijos pusė. Prieš mūsų akis iš karto vėrėsi nuostabus Italijos grožis ir skurdas, jos meno paminklų žavesys ir gyveni mo pilkumas. Kas žingsnis matei pasipūtusius valdžios 139
atstovus, juodmarškinių būrius, ant kiekvienos sienos kabojo Musolinio fotografija su pakeltais priesaikai pirštais... Šią įdomią, tokią gražią ir tokią nelaimingą šalį mums greitai reikėjo palikti. * Naktį pervažiavę kalnus, vėl atsidūrėme Austrijoje. Buvome Insbruke, sename ir gražiame mieste Alpių pa pėdėje, ties sraunia, mėlyna Ino upe. Tyliomis miesto gatvėmis būriais, poromis ir po vieną ėjo vyrai ir mer ginos. Visi buvo apsivilkę panašiai — žalsvomis lieme nėmis arba brezento vindjakėmis, apsiavę ilgomis ko jinėmis, didžiuliais gerai kaustytais batais; rankose ne šėsi lazdas, viršuje besibaigiančias kirvuku. Čia didelis Alpių turizmo centras, kur ir mums reikėjo pasiruošti atsakingiausiai kelionės daliai. Miesčiukas jaukus. Viešbutėlis, kuriame apsistojo me,— baisiai švarus, kambariai senoviški, su pūkinėmis duknomis, su baltais praustuvais, Į kuriuos iš baltų ąso čių reikėjo pilti vandenį. Krūmais apaugusiame, smėliu barstytame sodelyje stovėjo staliukai ir lengvos kėdės. Čia ilsėjomės, gėrėm lengvą pigų Tirolio vyną, lošėm šachmatais. Mūsų vadovas Sruoga, kuriam Italija ne patiko ir iš kurios jis veržte veržėsi į savo stichiją — į Alpes, dabar buvo žymiai kalbesnis ir aiškiai geriau nusiteikęs. Jis mielai sėdo prie šachmatų lentos susi remti su vienu ar kitu ekskursantu, iš anksto sutaręs, kad kas praloš, tas statys visiems vyno. Deja, Sruoga toli gražu ne visada išlošdavo, ir keista būdavo matyti, kaip pralaimėjęs jis nervinasi ir pyksta. Į šį nereikš mingą įvykį, kuris šachmatininkų mėgėjų tarpe toks dažnas, jis reaguodavo tiesiog liguistai: iš karto paniur davo, nebekalbėdavo, tik burbtelės žodį ir vėl tyli, o 140
lūpos suspaustos arba daug energingiau ir dažniau papsi, čiulpdamos pypkę. Pralaimėjęs Sruoga dažniausiai visai meta lošęs, vaikščioja aplink, į varžovą dėbčiodamas priešišku žvilgsniu. Paskui kurį laiką stebi, kaip lošia jau kita pora. Vėl sėda prie stalo ir atsidėjęs žiūri, kaip vyksta žaidimas, o pagaliau pats perima iš kurio nors juoduosius ar baltuosius ir pradeda lošti, tyliai, susikau pęs, nuo lentos nepakeldamas galvos. Insbruke apsirūpinom viskuo, kas alpinistams reika linga. Kada apsivilkom vindjakėmis, apsiavėm didelė mis vinimis kaustytais batais, ant nugarų užsivertėm gan sunkius rukzakus (į juos buvo perdėtos dar iš Kau no pasiimtos dešros, lašiniai, o prikabinti puodai ir virduliai, kuriuose rengėmės virtis maistą), į rankas pa siėmėm lazdas — kirvukus,— nebesiskyrėm nuo šimtų kitų jaunuolių, kurie visomis gatvėmis kažkur ėjo ir ėjo, vieni tyliai, kiti dainuodami kalniečių dainas. * Pagaliau, pavažiavę keletą tarpstočių nuo Insbruko, išlipome Šteinacho stotelėje. Prieš mus, kiek akys už mato, stūkso kalnai, kildami į dangų pro lengvutę ryto ūkaną, kurią šiltais spinduliais jau varsto saulė. Rodos, viršūnės čia pat, ir nepraeis nė pora valandų, kaip mes pasieksim jas — pačias tolimiausias. Ir žingsnis po žings nio take statydami kojas, visi trylika išsitiesę viena grandine, pradedame kopti. Nepraeina nė valanda, o atrodo, kad jėgos jau bai giasi, kad žengsi tris keturis žingsnius ir staiga griūsi. Bet žengei tiek, kiek tikėjais, ir dar dešimt, ir dar dvi dešimt žingsnių, ir vis dar nenugriuvai. Tik kai prie kyje einąs vadovas pagaliau, suradęs tinkamesnę aikš telę šalia tako, leidžia atsisėsti,— su kokiu neapsakoUl
mu malonumu nusimetame rukzakus ir išsitiesiame ant šiltos žemės tarp akmenų! Pro mus kopia į viršų kelei viai, sveikindami čia įprastu „Grüss Gott", kiti leidžiasi žemyn. Kada-ne-kada varovas praeina, varydamas mu lą ar asilą, ant kurio nugaros iš abiejų pusių kabo pri rištos plokščios bačkelės. Tai į kalnų trobeles, vadina mąsias hiutes, keliauja puikusis Tirolio vynas, alpinistų atsigaivinimas ir paguoda. Taip prasidėjo mūsų kelionė po Alpes, po tą jų dalį, kuri vadinasi Ectalio Alpės (Ötztaler Alpen). Ji truko dvi savaites. Pirmosiomis dienomis, kai per kal nų pievas, arba almas, kilome vis aukštyn, pereidami platėjančius, be galo šaltus, iš amžinųjų ledynų gur guliuojančius upelius, buvo neįprasta ir nežmoniškai sunku. O mūsų vadovas, lyg erzindamas mus,— suskeldėjusiomis lūpomis, su tamsiais akiniais, pavargusius, sumurusius — kartais sakydavo: — Žiūrėkit, ar ne geriau dabar būtų kaime pas ma mą gerti pieną ir kur nors prie ežero kaitinti bambą, negu čia trankytis po nepažįstamus kalnus? Ir vienas kitas, gal pirmiausia moteriškoji ekskur sijos dalis, jeigu ir nieko neatsakydavo, tai bent slapta atsidusdavo. Iš pradžių pečius veržė neįprasta našta — ar ne dvidešimt kilogramų visokio maisto, kuris, tiesa, diena iš dienos nyko. Paaiškėjo, kad kalnų hiutėse gali ma nebrangiai maitintis, ir savo naštos visai atsisakėme, juo labiau kad ir valgio gaminimasis kalnuose, ir indų plovimas pasirodė darbas sunkus ir nemalonus. Bet juo toliau, juo labiau grūdinomės ir per kalnus ėjome jau tvirtesniu žingsniu. Prieš akis skleidėsi gra žūs, didingi vaizdai — priėjome ledynus, arba glečerius, kur buvo neapsakomai šviesu. Saulė, atsimušusi leduo se ir baltame sniege, atrodė, net per juodus stiklus tie siog degina akis. Kai kas mėgino eiti pasiraitojęs kelnes 142
ir rankoves, atsisagstęs kaklą,— greitai nuo nudegimo atsivėrė žaizdos. Pasirodė, kalnai turi savo ypatybes, kurių reikia paisyti. Tirolio Alpėse buvo takų, pažymėtų raudonai dažy tais akmenimis, ir tik šitais takais buvo galima eiti. Vietomis, kur baigiasi kalnų pievos ir miškų juostos ir prasideda amžinojo sniego karalystė, pašlaitėmis reikė davo žingsniuoti siaurais pavojingais takučiais. Čia būdavo užrašai „Nur für Schwindelfreie". Iš tikrųjų imdavo šiurpas, pažvelgus žemyn — labai labai toli pro debesis matyti saulės užlietos ar rūko pilnos pakalnės, tamsžalės, mažos kaip degtukai eglės, siauručiai sidab riniai upių siūlai. Pakėlęs galvą, vėl matai į siaubingą aukštį iškilusią viršūnę, pro kurią ėjai tu ir tavo kelionės draugai per porą metrų vienas nuo kito, susirišę virvė mis, be galo atsargiai statydami koją ant ledo ar uolų atbrailos, stengdamies žiūrėti vien tiktai prieš save. Tie momentai sapnuodavos dar kelerius metus, ir grįžus iš Alpių kelionės. Nakvodavome dabar kalnų hiutėse, kultūringai pa statytose trobose. Jų buvo visur, šitų trobelių,— ir almose, ir kalnų miškuose. Buvo ir sniegynuose, kur, atrodė, taip sunku atgabenti statomąją medžiagą. Ir vis dėlto darbštūs žmonės jas pastatė, gerai įrengė, įtaisė kam barius poilsiui, nedidelius jaukius restoranėlius, parinkę ypatingai gražias vietas, iš kur atsiveria reti ir įspūdingi vaizdai į kalnus, miškus, upes,— į nuostabų Alpių pa saulį. 0
Mūsų vadovas kalnuose jautėsi kaip naujai gimęs. Jis pasakojo mums įvairius nuotykius iš savo kelionių pirmojo karo metu po Kaukazą, aiškino, kad Alpės, palyginus su Kaukazu, atrodo lyg gražus atvirukas. 143
Kaukazas esąs baisiai didingas ir laukinis, o šie kalnai turistų jau išvaikščioti skersai ir išilgai. Sruoga svajo jo dar kada nors pakliūti j Kaukazo kalnus, kuriuose jis kadaise klaidžiojęs, slapstydamasis, kad nepakliūtų į Laikinosios vyriausybės armiją, gyvenęs su pusiau lau kiniais kalniečiais, kurie savo draugiškumu ir vaišingu mu jam palikę neužmirštamą įspūdį. Kartą, nusileidę į kalnų ganyklas, pavakare atvyko me į trobelę, kurioje buvo pilna turistų. Vargais ne galais Sruoga išrūpino čiužinius nakčiai mūsų moterims, o patys nusprendėme miegoti tvartely, kur hiutės di rektorius, ar kaip jis ten vadinosi, paklojo šviežio šieno. Kai sugulėme, pro prakiurusį stogą blykčiojo tolimos žvaigždės, už lentų sienelės mekeno ožkos ir bliovė avys. Kad ir išgėrėm vyno, miegas neėmė. Sruoga prisiminė Kauną, universitetą, į kurį grįžti, rodos, dar neturėjo jo kio noro. Iš viso, matyt, profesūra nelabai buvo paten kintas — profesoriavo, nes tik iš to darbo galėjo be vargo išgyventi; kiekvienas literatas profesionalas tais laikais skurdo. Toli gražu ne visus savo kolegas Sruoga mėgo, ir dabar, kada buvome vieni, be moterų, nesivaržydamas reiškė savo simpatijas ir antipatijas. Visus profesorius skirstė į dvi kategorijas. Vienus vadino „mondrais se niais", kitus — „sėdynėmis" (tiesą sakant, vartojo netgi stipresnį žodį). — Krėvė? O, Krėvė — tai mondras senis...— kalbė jo jis nesvyruodamas (atrodo, Sruoga Krėvę visada la bai gerbė ne tik kaip profesorių ir ilgametį Humanita rinių mokslų fakulteto dekaną, bet pirmiausia kaip ra šytoją). — O istorikas Jonas Yčas? — susidomėję klau sėme. — Yčas — sėdynė,— trumpai kirto Sruoga.— Prie šitos pačios kategorijos priklauso ir Vladziukas... 144
— Koks Vladziukas? — Šilkarskis... Nors vokiškai ir storas knygas apie Vladimirą Solovjovą rašo, bet jis — sėdynė. O jeigu norit mondro senio — tai Karsavinas mondras senis. Tas pirštu nepenimas, žino, ką šneka... ■ —■O Tumas? — Tumas — rašytojas. Irgi mondras senis. Pasakojo Sruoga apie kai kuriuos savo kolegas ir anekdotų. Pasirodo, Šilkarskis kažkur apie Biržus tu rėjęs dvarą. Vasarą atvažiuodavę pas jį studentų, ku riuos jis pasodindavęs perrašinėti savo rankraščių ar Platono versti. Atvažiavusiems nurodydavęs, kad jie visi eitų dvare į jo įtaisytą tupyklą, kur jis tuos daiktus renkąs kaip didelę brangenybę laukams... Įdomu, kad per visą kelionę Sruoga nė žodžiu ne užsiminė apie tai, kuo gyveno,— nei apie literatūrą, nei apie teatrą. Tiesa, dar Vienoje nuvedė mus pasižiūrėti poros operečių, kurios labai grakščia vaidyba ir muzi kiniu atlikimu padarė mielą įspūdį. Vienoje pjesėje matėme tais laikais garsią aktorę, vaidindavusią ir fil me,— Elizabetą Bergner.
Taip ėjo mūsų kalnų kelionė. Kai vieną rytą pabu dom ir atsiminėm, kad šiandien Lietuvoje šventos Onos atlaidai, pro mūsų trobelę ką tik buvo praūžusi pūga. Išgėrę kavos, išvykome su gidu tiroliečiu. Mat, eidami per ypatingai pavojingas kalnų vietas, samdėmės gidą. Dabartinis mūsų gidas, ūsuotas pagyvenęs tirolietis, kė lė mus rytais rusiškai: „Vstavajte, rebiata!"— per karą buvo Rusijoje pakliuvęs į nelaisvę ir ten išmoktų žodžių dar neužmiršęs. Buvo šalta, pro debesis matyti vos keli metrai. Šalikais apsivyniojome ausis, neturėdami pirš 145
tinių, rankas apsimovėme atsarginėmis kojinėmis. Bet vos pusvalandi paėjome žemyn, staiga sušvito tokia saulė, jog po kelių minučių ne tik nebereikėjo šalikų ir pirštinių,— nebežinojome, kaip pasislėpti nuo karščio, nors aplink plytėjo neužmatomi sniego laukai, o iš tolo stūksojo milžiniškos baltos viršūnės. Patys įdomiausi kelionės momentai — kopimas į dvi viršūnes. Viena jų turėjo 3 333 metrų aukščio ir vadinosi Šaufelšpice. Į ją visa ekskursija palyginti ne per sun kiausiai įlipo. Tačiau iš šio kalno nusileidę į Zeldeno miestelį, turėjome jame ilsėtis ir remontuotis — kam vi nys iš padų išlakstė, kam rukzako diržas nutrūko, kam vėl vindjakės rankovė atplyšo. Pailsėję leidomės į pačią sunkiausią kelionės dalį — vis artyn ir artyn prie padangėje stūksančios grėsmingos viršūnės, turinčios 3 774 metrus — prie Vildšpicės. Ėjome sunkiai ir pama žu. Juo aukščiau kopėme, juo oras darėsi retesnis. Kai atsidūrėme vienoje iš viršūnės prieigų, mūsų ekskursan tų dalis, jų tarpe beveik visos moterys, jautėsi taip blo gai, jog jas reikėjo palikti apačioje. O m es—-Sruoga ir keli jauni vyrukai, kurių širdys ir plaučiai buvo tvar koj, kurie, be to, nesiskundė galvos svaigimu — dar pusdienį kopėm į viršų kalno briauna, kuri čia nyko debesyse, čia vėl viliojo prieš akis atsidengusia viršūne. Buvo akimirkų, kai atrodė, kad į kalną neįkopsime, bet pasiryžimas viską nugalėdavo, ir, kelias minutes stabte lėję, susirišę virvėmis, vėl korėmės aukštyn ir aukštyn. Pagaliau — kokia laimė! Pasiekėme tikslą — vieną iš aukščiausių Austrijos viršūnių! Vos gyvi sukritome ant akmenų (pats kalno viršus pasirodė esąs be sniego) ir žiūrėjome į tolį, kur horizonte stūkso balti kampuoti milžinai. Aplinkui be galo tylu, tartum būtų nurimęs visas pasaulis. Negirdėti nei vėjo staugimo, nei ledynų griūties, nei sidabrinių upelių čežėjimo. Nuostabu ir 146
didinga. Žiūrėjome į horizontą. Kartais žemiau mūsų plaukė debesys, rūkuose paskandindami milžiniškas pa kalnes, kurios pirma spindėjo ir žėrėjo saulės nutvieks tos. Kartais tie debesys skriejo lygiame aukštyje su mu mis, ir tada patys valandėlei išnykdavome šlapiame ir drėgname rūke. Kartais imdavo kristi snaigės, bet ir vėl bematant apsistodavo, ir vėl nušvisdavo kalnai ir pakal nės, ir buvo taip keista,— rodos, niekad daugiau nebegrįšime į gilių slėnių pasaulį, iš kurio atėjome, į pasaulį su miestais, jų ūžesiu, su knygomis... Bet ėjo laikas. Ir kai iš pradžių nulipome į mūsų laukiančių draugų būrį, o su jais leidomės vis žemyn ir žemyn, pamažu ėmėme ilgėtis to, ką buvome palikę. Vis dažniau atsimindavome ne tik pakalnių miškus ir almas, o mąstėme ir apie tolimą Lietuvą, ir apie Kauną, ir apie ten paliktus draugus... * Zalcburgas, Mocarto ir Stefano Cveigo miestas... Garmišas-Partenkirchenas, pilnas sportininkų ir gėlių. Tuneliai kalnuose, aukšti tiltai per sraunias upes, vis nauji ir nauji šitos gražios žemės vaizdai,— visa tai lėkė pro akis lyg sapnas. Vėl Berlyne. Viršum galvų dundėjo traukiniai, po žeme staugė untergrundas. Buvome įdegę saulėje, su stiprėję, užsigrūdinę ir laimingi. Berlynas mums jau senas pažįstamas — buvo vietų, kur ir be vadovo pradė jome orientuotis. Pinigai baigėsi. Bet anksčiau prisi klausę pasakojimų apie naktinį Berlyno gyvenimą, iš prašėme savo vadovą drauge pavaikštinėti po naktinius Berlyno teatrėlius ir lokalus. Užėjome į kelis tokius lokalus. Nežmoniškai išsida žiusios ir išsinuoginusios moterys dainavo dviprasmiš U1
kas daineles, o vos užėmusius staliuką, mus apsupdavo pusalkanės mergiotės, prašydamos vyno, bifštekso ar bent sumuštinio. Čia maišėsi, matyti, tiek Berlyno pa dugnės — prostitutės ir suteneriai, visokie iškrypėliai ir degeneratai, tiek tokie užsieniečiai, kaip mes. Drumsta ištvirkimo ir nusikaltimų upė į savo sūkurį buvo įtrau kusi tūkstančius ir šimtus tūkstančių žmonių. Cypė sak sofonai, mirksėjo raudonos, mėlynos ir žalios lempos, mažose scenose šokinėjo nuogos, nuo nepabaigiamo triukšmo ir nemigo pervargusios moterys,— visas šis nakties pasaulis kėlė liūdną, neramią ir skaudžią nuo taiką, buvo panašus į slogutį. Didelio kapitalistinio mies to drumzlės, suirusių nervų poreikis, fantasmagorija, nenatūrali ir nesveika. Lokalai įrengti žiauriai ir nesko ningai. Pakliuvome netgi į tokį, kuriame stovėjo grabas, aplink degė žvakės, sienoje buvo išpieštos kaukolės, o ant katafalko kraštų susėdę stiprių įspūdžių mėgėjai gėrė ir dainavo dainelę apie gyvenimo beprasmybę... Kada išėjome į platesnes Berlyno alėjas, kur daugiau oro, o viršum parkų danguje žiba žvaigždės,— atsikvė pėme visa krūtine, lyg iš rūsio išlipę į dienos šviesą. Visa, ką šiąnakt pamatėme, taip šlykštu, jog nebesino rėjo apie tai galvoti. Bet mes nesigailėjome pažvelgę į šiuos užkaborius — jų nematę, nebūtume turėję tikro didmiesčio vaizdo. Žmogaus panieka, pardavinėjimas, iškrypusi psichika, reikalaujanti vis naujų dirginimų, apgaulė ir dar kartą apgaulė — štai kas buvo naktinis Berlynas, miestas, į kurio paviršių po poros metų iškopė hitlerininkai... Mūsų traukinys ėjo į rytus. Kai, pervažiavę Žaliąjį tiltą, išlipome Kauno stotyje — net ausyse spengė: čia tokia nežmoniška tyla, tartum būtume pakliuvę į tolimą, nuošalų Europos kaimą.
148
*
Po kurio laiko Sruoga mediniuose namuose Žemuo gių gatvėje, kur gyveno, surengė buvusių ekskursantų susitikimą. Į jį pakvietė ir kai kuriuos profesorius. Su sėdą prie vaišingo Vandos Sruogienės parengto stalo, kėlėme taures už savo vadovą, už nugalėtas Alpių vir šūnes ir busimąsias keliones. Po pirmųjų tostų darėsi laisviau ir triukšmingiau. Sruoga dainavo pats (balso, deja, neturėjo) ir mus ragino dainuoti savo mėgstamiau sią biržietišką:
Per Klausučių ūlytėlę, Čiū dra dra lia lia, Bridau gilų purvynei}, Oi ku kū, oi lia lia. Mergužėle, eik už manęs,— Užlaikysiu gražiai tave. Neisi pėsčia į bažnyčią, Nevargins tavo kojyčių. Kalamaška ant resorų Kinkyk juodbėrį ant šorų... —
Silkarskiui išėjus i virtuvę, šeimininkas užtraukė dai nušką ir apie jį:
Musų Vladziukas Kiaulalas ganė... Kažkas, matyt, norėdamas Įtikti Sruogai, uždainavo:
Mano sieloj šiandien šventė, Skambink, sese, dar linksmiau... Ei, šalin, vylingos mintys... Sruoga, išgirdęs savo tekstą, susiraukė, piktai dėb telėjo į dainininkus ir sau po nosimi sumurmėjo: 149
— Kailį reikėtų iškaršti... — Betgi tai puiki dainelė,— mėgino prieštarauti kaž kas. — Pakęsti negaliu... Gimnazistiški laikai, gimnazis tiška daina... Tuo tarpu Levas Karsavinas, sėdėdamas stalo gale, glostydamas šilkinę filosofo barzdelę, su kai kuriomis studentėmis diskutavo mirties problemą. Jis, tikras rusas, kalbėjo tokia švaria ir gražia lietuvių kalba, iš marginta dargi retais priežodžiais, jog vienas malonu mas buvo jo klausyti. Gera buvo visiems prisiminti neseną kelionę, jos sun kumus ir žavesį. Kitais metais Sruoga vėl išsirengė į Alpes. Mes su juo nebevažiavome. Toje antrojoje eks kursijoje dalyvavo Salomėja Nėris.
KOLEKTYVO PRADŽIA
Aš dar nieko nerašiau apie naują draugą. O jis da rėsi man vis labiau nepavaduojamas. Susipažinau su juo, užeidamas į „Žiburėlio“ bendrabutį prieš raudonus „Saulės" rūmus. Tas bendrabutis buvo aplūžusiuose di deliuose mediniuose namuose. Viename kambary gy veno Jonas Šimkus, iš Palangos atvažiavęs į Kauną ir čia įstojęs į suaugusių gimnaziją. Jis man ne kartą kal bėjo apie Meno mokyklos mokinį Petrą Cvirką, atva žiavusį nuo Veliuonos. Tasai Cvirka mėgino rašyti eilė raščius ir apsakymus. Kai ką jo buvau skaitęs spaudoje, bet iš pradžių man neatrodė, kad tuose rašiniuose būtų originalumo. Pagaliau Jonas Šimkus mudu supažindino. Petras Cvirka buvo vidutinio ūgio, labai jauno, vaikiško vei do berniokas tankiais plaukais. Jau per pirmuosius su sitikimus mane nustebino jo sąmojis ir komiškos isto rijos iš Meno mokyklos ir iš gimtojo kaimo. — Vakar mūsų kurso Kulakauskas eina mokyklos koridorium ir išdykaudamas storai bliauna: be-ee, beee,— pasakojo Cvirka.— O paskui jį žingsniuoja profe sorius Kajetonas Šklėrius. Pavijęs Kulakauską, ramiai 151
deda jam ranką ant peties ir bosu sako: „Bet tamsta nuostabiai puikiai bliauni! Tiesiog neatskirsi nuo avi no! Taip, tikras avinas, tamsta..." Ne tik aš, bet ir kiti kambaryje pilvus susiėmę juo kiamės... — O kitas mokinys, dar nieko nenutapęs, būsimo paveikslo kampe įmantriai išvedžioja savo pavardę. Paskui daro paveikslą. Šklėrius eina per klasę, peržiū rinėja darbus ir kiekvieną smulkiai nagrinėja. Priėjęs prie būsimo genijaus, sako: „A žinai, tamsta, puikiai pasirašyta! Labai gerai pasirašyta!" O apie patį paveiks lą nė mur mur,— tęsia Petras. — Petrai, o kaip Didžiokas jums aiškino apie Bi zantijos stiliaus atsiradimą?.. Papasakok,— ragina Šim kus. — Taigi,— pradeda Cvirka pakeistu balsu, pamėg džiodamas dailininką Didžioką, dėstantį Meno mokyk loje,— šiandien kalbėsime apie Bizantijos stilių... pa sižiūrėsime, taip sakant, kaip jis atsirado... Klausykitės. Kadaise kariavo tarp savęs... nu, kaip juos ten... šitie čiukčiai ar kalmukai su japonais... tai yra, aš ne visai tiksliai... ne kalmukai, o mordva mušėsi su turkais ar persais, šuva juos ten supaisys... seniai buvo, neatsi menu... bet tas ir nesvarbu, per egzaminus neklausiu... taigi vieną dieną mušėsi šitų čeremisų karalius su jot vingiais... daužėsi, mušėsi, kol visi pavargo. Jau ir saulė arti laidos. Tai ir sako vieno karaliaus, rodos, to mordvos, pati: „Užteks, sako, muštis... sustokite... Aš išviriau arbatos, papiausčiau sūrio — sėskit ir užkąskit..." Pa klausė karaliai, sustojo mušęsi, susėdo ant kilimo, arba lietuviškai ant kauro, ir valgo, namine užgerdami. O tas kilimas buvo išmargintas tokiais ornamentais... O tie ornamentai jau ir buvo Bizantijos stiliaus... Štai taip ir atsirado šis stilius... i 52
Pasakojo Petras Cvirka su tokiomis komiškomis de talėmis, judesiais ir balso pakėlimais, jog tai iš karto rodė neeilinį talentą. Bet ne tik tuo Petras pasižymėjo. Kartą atėjęs Į Šimkaus kambarį, radau Petrą baigiant fotomontažą. Iš kažkurio žurnalo iškirpta atsakingoji „Lietuvos žinių" redaktorė ir „Žiburėlio" bendrabučio globėja Felicija Bortkevičienė ant kelių pasisodinusi laikė Smetoną, mažą kuklų žmogeliuką su cilindru ant galvos. Fotomontažas taip gerai buvo sukombinuotas, jog atrodė, kad tai ne dvi, o viena fotografija. Kitąsyk kambary ant sienos pamačiau iš kartono iškirptą piautuvą, su kuriuo buvo sukryžiuotas tikras plaktukas. Už ėjus į bendrabutį įtartinesniam lankytojui, plaktukas būdavo nukabinamas. Šie montažai ir karpiniai, be abe jo, rodė „žiburėliečių", kaip juos tada vadino, nuotaikas. Petras Cvirka rašė. Jis rašė ilgose skiautėse, išilgai perplėšęs lapą popieriaus, ir siuntė savo raštus į Ameri kos lietuvių laikraščius, rodos, daugiausia į „Vienybę". Sakydavo, kad viskas prasideda nuo antraštės — jeigu nėra geros antraštės, ir darbas nejuda iš vietos. Fjo kal bos, jog už savo rašinius iš Amerikos net gavęs dova nų — kaklaraištį ar kažką panašaus... Kartą (žymiai v ė liau) Cvirka man pasakojo, kad patys pirmieji jo rašiniai buvusios fantastiškos žinutės maždaug tokio turinio: „Kaip praneša prancūzų laikraščiai, Provanse gimė veršiukas su trimis galvomis. Veršiukas po dviejų sa vaičių jau sveria puspenkto pūdo ir turi labai gerą ape titą." „Čikagoje mirė elgeta Čikas Bobinas. Paaiškėjo, kad jis turėjo paslėpęs pusketvirto milijono dolerių." Tokias žinutes, o taip pat korespondencijas apie kaimų keistuolius mielai spausdindavo ir Lietuvos laik raščiai „Margumynų" skyrelyje. Amerikos lietuvių laik 1 5 3
raščiai ,,Margumynus" persispausdindavo, o iš ten po kiek laiko žinutės vėl pasirodydavo Lietuvos spaudoje. Tai Petrą baisiai juokino, ir jis gamino naujas „sensa cijas". * Tačiau šitie rašinėjimai Cvirkai greitai nubodo. Jis ėmėsi rimtesnių temų. Pradėjo rašyti eilėraščius, ir juo se prasikišdavo aštrus žodis čia prieš klerikalus, čia šiaip prieš žmonių skriaudikus... Paskui laikraščiuose per skaičiau gan įdomius, gaiviai parašytus apsakymus „Velnio vaikas", „Varniuko paleidimo diena", iš kurių vis labiau ryškėjo mūsų jaunojo draugo talentingumas. — Iš Petro bus rašytojas, pamatysi! — ne kartą tvir tindavo Jonas Šimkus, ypač jei pakritikuodavau kokį jo kambario draugo eilėraštį. Su Cvirka susitikti visada buvo įdomu. Jis puikiai imituodavo draugus iš „Žiburėlio", pasakodavo apie juos būtas ir nebūtas istorijas. Iš kitų išgirsdavai Petro pasa kojimus ir apie save. Gyvas Petro protas ir fantazija tiesiog kunkuliavo, kurdama kasdien vis naujas iš daigas. Staiga 1928 metais jis man padovanojo eilėraščių knygutę „Pirmosios mišios". — Nepamesk. Turėsi retenybę, nes mane sukonfiskavo cenzūra... — Ką sakai? Reikėtų pakalbėti, gal išleistų... — Velnią jie tau išleis! ■— atsakė Cvirka.— Man pa tarė pas Tumą. Jis vaikščiojo į kuriją, norėjo padėti... Matai, čia kunigėlių darbas... Bet negi tu su jais susi šnekėsi, su tais kunigėliais ir cenzoriais... Eilėraščiai man nelabai patiko,— parašyti gruboka, neaptašyta forma. 154
— Man tavo apsakymai atrodo geresni,— pasakiau atvirai. — Ir man geriau patinka rašyti apsakymus, nors mano eilėraščius Šimkus ir giria. Girdi, kažkas panašaus į Vitmeną, o aš to poeto dar ir paskaityt nesuspėjau. Petras, kaip ir aš, kaip ir Šimkus, labai mėgo knygas. Lietuviškas, berods, visas jau buvo perskaitęs (tada jų buvo nedaug). „Žiburėly" gyveno nemaža vyresnio am žiaus moksleivių ir studentų, paskaitančių rusiškai. Tai ir Petrą paskatino kibti į rusų kalbą. Gana greitai pa stebėjau jį užgulusį čia kokį rusišką Rygos leidinį, čia Gorkio ar Čechovo knygutę, čia rimtos Vakarų Europos rašytojo knygos vertimą. Nesuprantamus žodžius Petras išsirašinėjo į sąsiuvinuką ir draugų padedamas mokėsi juos atmintinai... Jonas Šimkus tiesiog tėviška meile mylėjo draugą, kuris už jį buvo vos trejais metais jaunesnis. Visada apie Petrą kalbėdavo švelniai, į jo išdykavimus žiūrė jo atlaidžiai. Abu labai sunkiai vertėsi, valgė silpnai ir nereguliariai. Ne kartą Jonas, kur uždirbęs keletą litų, dalydavosi jais su jaunesniuoju draugu, aiškiai žinoda mas, kad skola negrįš. Prie stalo vis užleisdavo jam ge resnę vietą, kur patogiau atsisėsti ir kur ryškiau krinta palubėj kabančios lemputės šviesa. Su tikru susižavė jimu žiūrėdavo į Petrą, kuris, truputį į šoną pakreipęs galvą, kada-ne-kada ranka perbraukdamas savo tankius plaukus, ką nors rašė, skaitė ar mokėsi rusų kalbą. Be abejo, ir Petras Joną mylėjo, nors to taip aiškiai nerodė. Priešingai, mėgdavo apie Joną, kaip ir apie ki tus savo draugus, pasakoti linksmų, pašaipių istorijų. — Pamatytumėt, kaip Jonas rašo eilėraščius! Būti nai nusiaunu batus ir kulnu į grindis muša taktą, o kar tais uždainuoja „Pempei, pempei koudoutoji" — kitaip jam neišeina jambai, o vietoj daktilio atsiranda anapes-
tas,— juokdavos Petras „žiburėliečių" kompanijoj, ap link kvatojant ir kikenant draugams ir priešams. O Jo nas tuo tarpu kiek sumišęs stovėdavo čia pat ir, nesugal vodamas, kaip reaguoti, droviai šypsodavos, nė nema nydamas ant Petro pykti ar įsižeisti. *
„Žiburėlyje" gyveno visokių pažiūrų studentai, bet daugiau „kairieji". Tais laikais „kairiuoju" save laikė ir iš Smetonos bei Voldemaro tyčiojosi netgi toks Pul gis Andriušis, stebinęs draugus polinkiu kalti svetimas kalbas. Vėliau Petrą ir kitus šis studentas domino savo išdaigomis. Apsirėdęs Sančo Pansa, iš kažin kur gavęs kuinus, su draugu perjojo visą Kauną, žiopliams plo jant ir šaukiant „bravo". Petras šnekėjo apie Pulgį kaip apie dienos herojų: — Fantaziją turi vyras... Ot, kas man patinka... Petras mėgdavo pasakoti, kad Pulgis iš savo tėviškės Rytų Aukštaičiuose atsiveždavęs kažkokių šaknų, jas valgydavęs ir paskui kliedėdavęs. Tų šaknų pamėginę ir kiti — matydavę kylančius ir drimbančius kalnus, baltus dramblius, visokias baidykles. (Pramokęs ispanų kalbos, Pulgis išvertė į lietuvių kalbą Servanteso „Don Kichotą", tuo būdu atlikdamas rimtą kultūrinį darbą. Deja, dar „Žiburėlyje" jis įjunko į stikliuką. Pradėjęs Kauno bulvariniuose laikraščiuose, Pulgis Andriušis, persikėlęs į Klaipėdą, tautininkų spaudoje raitytu stilium rašė skystus straipsnius. „Aš turiu vie nintelį principą — neturėti jokių principų",— vaipydavos jis. Įsitaisė fraką ir katiliuką. Skėtriodavo įvairiuo se pobūviuose, ypač pasireikšdamas per žurnalistų ba lius „Viktorijos" viešbučio restorane. Neprašytas verž156
davosi į pažįstamų butus, meilydamas išgerti. Jei ne gaudavo, pykdavo ir šeimininkus skelbdavo esant šykš tuoliais. Apsikabinęs draugą storulį Baršauską, ašaro damas kartodavo: „Myliu valdžią, o, kaip aš myliu val džią, kvepiantys ponai!" Po karo Pulgis Andriušis atsi dūrė emigracijoje.) * Svarbiausias klausimas, grįžus iš Vakarų Europos, buvo — kaip užsidirbti pinigų, nes kelionėje ne tik vi sos atsargos, bet ir skolinti išėjo ligi paskutinio cento. Grįšiu, maniau, porą savaičių pasėdėsiu ir kelionių įspū džius plačiai aprašysiu. Laikraščiai vienas per kitą griebte griebs tokią medžiagą. Jeigu ir ne per geriausiai pasi seks, tai susigrąžinsiu bent dalį to, ką išleidau. Deja, svajonėje dažnai viskas atrodo lengviau ir gražiau, negu tikrovėje. Nuvažiavęs pas brolį Pijų į Karmėlavą, ilgai prakaitavau, kol parašiau gan storą rankraštį. Sėdęs į autobusą, nuvežiau jį į Kauną. Rank raštį redakcija priėmė be entuziazmo — ar aš jiems bu vau nelabai pageidaujamas autorius, ar tema juos mažai domino, nežinau. Bet netrukus pamačiau išspausdintus kelis puslapius mano Įspūdžių. Praėjo pora dienų, pa galiau savaitė, bet daugiau mano rašinio spaudoje ne bepasirodė. Vėl nuvykau į Kauną ir užėjau pas redakci jos bendradarbį, kuriam buvau palikęs rankraštį. — Vargas man su jumis! — tarė praplikęs, akiniuo tas, lyg kiek kauštelėjęs bendradarbis.— Šuva jį žino, kur jūsų rankraštis dingo. Visur išgriozdžiau — niekur nėra, nei mano stalčiuose, nei pas korektorių, nei spaus tuvėje... Kaip į vandenį... Mane išmušė prakaitas.
157
— Klausykite, bet aš tikėjausi... O gal atsiras dar? — Nemanau,— atsakė bendradarbis.— Kaip tyčia... Seniai jau tokių atsitikimų nebuvo... — O gal spausdinti nenorit, tada sakykit atvirai... aš į kitą laikraštį... — Ne, kodėl, galima būtų spausdinti, nors dabar, vasarą, daug kas keliauja ir daug kas rašo... Bet rank raštis dingo, supranti tamsta? Dar labiau išprakaitavęs, pasėdėjau kiek laiko prieš bendradarbį. — O honoraras? — Honorarą mes mokame, tamsta, jeigu ką išspaus diname. Už tai, kas išspausdinta, galite paimti... O dėl kitko mes nesitarėm... „Na ir niekšai!"— pagalvojau, išeidamas iš redakci jos.— Ieškoti teisybės? Ne, jos čia nerasi. Tai aiškių aiškiausia. * Išvažiavau Į kaimą. Kaip visada, namiškiai sutiko mane džiaugsmingai. Rodžiau jiems atvirukus iš Alpių kalnų, iš Venecijos, iš Vienos ir iš Berlyno. O, be abe jo, visa tai jiems buvo baisiai Įdomu, ypač mano jau nesniesiems broliams. Bet Juozas, kiek pažiūrėjęs, tarė: — Tik pinigus mėtai... O dar sakai, kad neturi tar nybos ir nedaug uždirbi. Pavažinėjai, pasižiūrėjai — ir viskas. Kas iš to? Dabar vėl mieste badausi, kaip anais metais... Aš nutylėjau. Negi jis gali suprasti, ką man reiškia šita kelionė? O mama, vakare sėdėdama tamsioje klėtyje prie ma no lovos, klausė: — Ar nebijojai, vaikeli? Šitokie kalnai... Nuo tų kal nų ir nukristi netrukt. Smertį ten lengva gauti... i5 8
p
— Nenukritau, mama, kaip matote... O kelionės ne užmiršiu, kol gyvas būsiu. — O kaip ten žmonės gyvena? Ar geriau kaip pas mus? — Kaip kas. Vieni daug geriau, kiti blogiau. Yra ir tokių, kurie, rankas ištiesę, prašo, po tiltu miega... — Ir pas mus, vaikeli, vis sunkiau... Valgyt dar tu rim, ačiū dievui, bet to pinigo visai nėra iš ko pada ryt... Ką nusiveši į miestą — dykai atiduok. Jeigu jau ką reikia ūkininkui nusipirkti, tai tikras vargas — plėšia visi kaip pašėlę... Ir mokesčiai dideli. Juozas nežino, ką prasimanyti, kad kokį litą uždirbtų. Taip, gyvenimas pastebimai sunkėja. Žmonės šne ka apie krizę. Laikraščiai rašo, kad ji vis smarkiau ima reikštis ir užsienio kraštuose. Nueinu į Liubavą, klajodamas po miestelį, išėjęs ant Kačergų kalnų ties demarkacijos linija, atsimenu visus takus, kuriuos kadaise išvaikščiojau, į galvą vėl lenda eilėraščiai, kuriuos tada parašiau... * Grįžęs į Kauną, pas senuosius šeimininkus Strazdus gyventi jau nebegalėjau. Jie išsikėlė į kitą, mažesnį butą Laisvės alėjoje, o aš gavau kambariuką Žaliakal nio pradžioje, Prūsų gatvėje, netoli Kauko laiptų, pas seną savo pažįstamą Praną Morkūną. Jis gyveno poros kambarių butelyje su žmona ir žmonos sesute, lankančia baleto studiją ir kliedinčia Pavlovą, Karsavina, Vera Korali ir kitomis baleto žvaigždėmis. Pranas Morkūnas, kaip minėjau, buvo am žinas studentas ar laisvas universiteto klausytojas. Jis nežmoniškai mėgo literatūrinį darbą ir beveik dovanai i 59
visokiems gešeflmacheriams vertė, kas po ranka pakliu vo — nuo Voleso „Durų su septyniais užraktais" ligi Hamsuno „Bado", Džeko Londono „Jūros vilko", Bokačo „Dekamerono" ir Martino Anderseno Neksės. Deja, pa starojo rašytojo jam išleisti nepavyko — leidėjai nesiti kėjo padaryti biznio, be to, gal ir cenzūros pabijojo. Iš viso Morkūnas buvo savotiška ir įdomi asmeny bė. Savo pažiūromis šis buvęs savanoris nuolat evoliu cionavo ir ilgainiui pasidarė marksizmo šalininkas ir Tarybų Sąjungos simpatikas. Tokių žmonių Kaune tada, žinoma, buvo ne jis vienas... Kai aš pas ji apsigyvenau, jis susižavėjęs skaitė Velemirą Chlebnikovą, kurio turėjo visą raštų rinkinį. Jisai Chlebnikovą laikė didžių didžiausiu poetu ir rodė man kai kurias jo poemas, kur kiekvieną eilutę galėj ai skaityti iš vieno ar iš kito galo — išeidavo tas pats. Pasirodo, ir Morkūnas, vyras apie trisdešimt metų, praplikusia kakta, šio poeto paveiktas, pradėjo rašyti eilėraščius ir skyrė jiems visą laisvą laiką. Tų eilėraš čių buvo prirašęs labai daug ir labai keistų. Neįprastos, dažnai infantiliškos metaforos, negirdėti rimai, alitera cijos, vietomis žodžiai be prasmės, bet įdomiai, savotiš kai skambą — visa tai šiam vyrui, jau seniai atitarnavu siam kariuomenėje, dabar atrodė labai svarbu. Išilgai su karpęs popieriaus lapus, jis rašė skiautėse savo keistuo sius eilėraščius,— vaizdavo, sakysime, studento kamba rį ir nuotaikas:
ant stalo ničė, dar fričė, biržiška, gutaperčos maniška, liūdna, nuobodu nuo vakar prarytos šnicelio plytos. —
J 60
Kitame eilėraštyje buvo aprašyta perkūnija: klaikia klarnetas, į dangų įdėtas. „Mėnulio sonata" skambėjo šit kaip: sėdžiu piisilangavęs susiraukė diena apsiniukavo laukiu mėnulio dangavo mielas broleli tavęs išsiilgau jau vilgo mano veidelį sūri ašarėlė Kartą pas mane užsuko Petras Cvirka, ir Morkūnas, pakvietęs mus į savo kambarį, parodė storą šūsnį po pierių — tai buvo jo eilėraščiai (kiekvieno bent po de šimt variantų). Kelis jis perskaitė. Tais laikais patriotiš kai nusiteikę poetai rašė Vilniaus tema. Apie Vilnių parašė ir Morkūnas, ir jo eilėraštis skambėjo maždaug taip: tim bom bom til bom mes be Vilniaus nenurimsim bom bom čiakšt pačiakšt bim bim bil dzin kietą plutą visi krimsim betgi vilnių atsiimsim dra lia lia kaukšt bipt trinkt ir t. t., ir t. t. Prie eilėraščio buvo pridėtos ir gaidos. — Žinai, Pranai, labai įdomu! — tarė Cvirka.— Duok mudviem popieriaus — mudu irgi pamėginsim parašyti ką nors panašaus, tai yra, kaip tu sakai, imažinistiškai dadaistiškas eiles... — Prašom, prašom! — tarė Morkūnas, paklodamas prieš mus ant stalo po lapą popieriaus ir paduodamas gerai užaštrintus pieštukus.— Rašykit, aš išeisiu į kitą kambarį... 6. Jaunystės atradimas
m t
— Nieko, gali likt,— tarė Cvirka.— Tu mums ne kliudysi. Tik žiūrėk Į laikrodį. Rašysim lygiai dešimt minučių. Morkūnas paėmė laikrodį, o mudu su Petru užgulėm stalą. Dešimt minučių baigėsi, ir Cvirka sušuko: — Imažinistiškas šedevras gatavas! Paklausyk! Jis perskaitė kažkokį ilgiausią žodžių kratinį, kuris ne ką tenusileido Morkūno kūrybai. Kažką panašaus buvau pagaminęs ir aš. — Nu, ne, vyrai! — rimtai tarė Morkūnas, išklausęs mudviejų,— aš netikiu, kad jūs šituos eilėraščius pada rėte čia. Jūs juos pasirašėte anksčiau. Aš, matote, kiek popieriaus sugadinu, kol man kas nors išeina... — Nežinau, kaip Antanas,— tarė Cvirka,— bet aš nežinojau, kad tu tokius eilėraščius darai — kaipgi ga lėjau pasirašyti anksčiau? Klausyk, Pranai, mes tau do vanojam šituos kūrinius. Tu, rodos, rengies rinkinį iš leisti — gali jais pasinaudoti... — Taigi,— patvirtino poetas.— Mano rinkinys jau spaustuvėje. Vadinsis jis „dainuoja degeneratas"... Miesčionis išjuokti noriu, dėl to ir pavadinimas... O jū sų eilėraščių — ne... vis dėlto autorių teisės... taip nega lima... — Dėl autoriaus teisių nesijaudink,— pareiškė Cvir ka,— tai niekis, ypač jeigu mes patys sutinkame...— Jis paėmė lapą, prirašytą Morkūno.— Įdomu. Nematau di džiųjų raidžių. — Taip, mano knygoj nebus nė vienos didžiosios... Net vardas ir pavardė prasidės mažosiomis. — Visa tai labai gražu,— tarė Cvirka.— Ir baisiai originalu. Bet aš tau atvirai pasakysiu: degenerato dai nomis, broliuk, pasaulio nenustebinsi... — Aš ir nenoriu stebinti,— išraudęs ėmė teisintis 1 6 2
Morkūnas.— Man rupi miesčioniui po uodega dagį pa kišti, suprantat? Vis dėlto Morkūnas, matyt, Cvirkos patarimo pa klausė; o gal dėl kurių kitų priežasčių jo rinkinys iš spaudos neišėjo. Galima Įsivaizduoti, kokį triukšmą būtų sukėlęs, jei vienas prano morkūno (rašysime, kaip rašė jis pats, mažosiomis) eilėraštis, vardu ,,šaipėrantas", vėliau įdėtas į „Trečio fronto" Nr. 1, kritikos buvo linksniuojamas bent kelerius metus. * Po kokio mėnesio persikėliau į naują kambarį toje pat gatvėje — pas Henriką Blazą. Jis su žmona gyveno antrame aukšte, dviejuose kambariuose, o trečią išnuo mojo man. Gyventi čia buvo vienas vargas. Jau pirmąjį sekma dienį, Blazo žmonai kažkur išėjus, iš miesto parsibaladojo linksma kompanija — buto šeimininkas su Kaune gyvenančiu suomių poetu Henriu Parlandu, labai ramiu vaikinu, kuris tylumo ir mandagumo neprarasdavo, net gi būdamas girtas, ir dar pora gerų vyrų. Vienas iš jų, blaivesnis, pareiškė, kad jie atėję čia, nes Pariandas blogai jaučiąsis ir nenorįs miegoti, o miegoti jam reikią būtinai. Valgomajame Parlandą per prievartą paguldė ant kušetės ir įprašė mane žiūrėti, kad jis niekur nepa bėgtų. Kai grįš Blažienė, reikės paprašyti ją, kad ji svečiui išvirtų juodos kavos. Svečias pagaliau aprimo, o atėję vėl rengėsi į miestą. Iš lauko namai buvo re montuojami ir apstatyti pastoliais. Blazui šovė į galvą mintis išeiti ne pro duris, o nusileisti iš antro aukšto, ir jis, apsikabinęs vinių prikalinėtą sienojų, taip ir padarė. Žmonos pasiūdintas naujas kostiumas keliose vietose, vinių perplėštas, staiga išsivėpė. Bet Blazas į tai nekrei6*
m
pė jokio dėmesio ir su draugais, tvarkingai išėjusiais pro duris, dainuodamas nužygiavo dar linksmintis, O Pariandas užsimerkęs ramiai alsavo, sau po nosia kažką vokiškai murmėdamas apie ,,die euro päische Kultur". Išėjau į savo kambarį. Kai po valandos grįžau, pamačiau, kad jis iš balkono įtempė ir skersai per visą kambarį pastatė ilgą neobliuotą lentą, o pats stovėjo balkone ir, vieną po kitos griebdamas dar liku sias Blažienės gėles su vazonais, mėtė jas tiesiog į gat vę. Mėginau jį užkalbinti, bet jis kalbėti nebuvo nusitei kęs ir labai rimtai dirbo savo darbą toliau. Žemyn nulei dęs paskutinį vazoną, Pariandas grįžo į kambarį, nuo staliukų ir palangių rankiojo vazonus, nešė ir mėtė laukan... (Sako, giminės, pamatę, kad šis gabus vaikinas bai siai geria, buvo jį atsiuntę iš Helsinkio į Kauną,— Par iandas tarnavo Suomių atstovybėje,— kad jis atprastų nuo alkoholio. Bet, kaip sakoma, toks tokį pažino... Par iandas gėrė, paskui susirgo kažkokia vaikiška liga, ar ne skarlatina, ir Kaune pasimirė. Keletas jo eilėraščių buvo išversta ir išspausdinta lietuvių spaudoje. Draugai jį pagerbė ir vienu kitu nekrologu. Bet tas buvo vė liau.) * „Studente" spausdinau antrą kartą parašytus gerokai trumpesnius kelionės Įspūdžius. Niekas už juos, kaip ir už viską, ką čia spausdindavau, nesumokėjo nė cento. Maždaug tuo pačiu metu pamėginau savo jėgas ir literatūros mokslo srityje. Tumo vedamam seminarui parašiau darbą apie A. Vienuolio „Paskenduolę", kurią mėgau dar nuo vaikystės. Mano darbas profesoriui pa tiko: m
— Reikėtų jį išspausdinti, panie! Nieko nelaukdamas, profesorius parašė rekomendaci ją „Švietimo darbo" žurnalo redakcijai, kur mano refe ratas ir buvo paskelbtas, o taip pat išleistas knygute. Buvau nustebintas savo profesoriaus operatyvumo ir draugiškumo. Iš kaimo nuolat rašė Raila: „Mums reikia susiburti.“ Jam nepatiko, kad „Studente” pradėjo bendradarbiauti Petras Juodelis. „Šiaip ar taip, Juodelis reakcingos bur žuazijos atstovas, nors ir besidangstąs liberalumais..." Be to, „Studente" pasirodė ir Jonas Kossu-Aleksandravičius su sonetu, besibaigiančiu tokiomis eilutėmis: Žinau, kad nėra tikslo mano būčiai, Ir lyrikai, ir žodžiui šio soneto, Pavasariai ir vasaros, gegužiai ir rugpiūčiai! A r kada nors nebus iš tikro gaila, Kad visa taip be tikslo ant šio balto svieto, Be tikslo taip gyvenim as ir eilės. „Kossu-Aleksandravičiaus pasirodymas „Studente" mane gražiai nustebino,— rašė Raila.— Išdidusis poetas anksčiau kitaip apie savo kūrybą kalbėdavo ir sakyda vo, kad be aukštų honorarų nekiš savo kūrybos į „šlamš to" spaudą... Dabar jau įkišo. Apie eilėraštį satyros dėlei pasakyčiau, kad ir aš visiškai nuoširdžiai sutinku su paskutinėm „audringojom" šešiom soneto eilutėm." Atsiminęs, kiek bendros kalbos literatūriniais klausi mais rasdavau su Raila, pasiūliau jam, atvažiavus j Kau ną, apsigyventi Blazo bute. Šiai minčiai Raila pritarė. Man vis labiau atrodė, kad drauge mudu padarysime literatūroje kažką reikšmingesnio, negu ligi šiol. Vėl galvojau apie pirmosios apsakymų knygos išleidimą. Raila karštai mane palaikė: „Kaip aš žiūriu į „Žmogaus tarp piūklų" išleidimą? Žiūriu be galo gerai... Fašistu
os
kai ir klerikalai dabar tyli — pats geriausias laikas, vė liau gali būti truputį pražiopsotas momentas." Ta pačia tema rašė ir vienas draugas, literatas, iš Marijampolės: „Ketini knygą išleisti? Gerai darai... Ta vo knyga paskatins kitus nesnaust... Mokyklos darbas visą laiką suėda,— skundėsi mano korespondentas,— jei galėtum kaip nors kitaip verstis, nepradėk mokytojo darbo dirbti. Jis tave pražudys kaip rašytoją." # Rugsėjo gale į Kauną atvažiavo Raila („...ateik pasi tikti į stotį vienas arba su Skabeika",— neužmiršo para šyti jis), mano kambary pasistatė lovą. Pro langą buvo matyti tuščias kiemas, sandėliukas, daugiau nieko, net nė vieno medžio. Bet ne tai mums rūpėjo. Iš pat pir mosios dienos pasinėrėme pokalbiuose apie literatūrą, poeziją, apie mano rengiamą knygą. Kur pažvelgsi — spaudoje draugų kūryba. Štai Jo nas Šimkus išspausdino apsakymą „Švilpikas iš kaimo" (beje, Cvirka, jį tuojau juokais pavadino „Durnium iš kaimo"), o čia jis jau recenzuoja „Pirmąsias mišias", štai Raila rašo apie poezijos antologiją „Pirmas dešimt metis", kurioje ir man nepasigaili pipirų, kad aš šioje antologijoje, kur visokie romantizmo epigonai, sutikau dalyvauti, čia, žiūrėk, pasirodė naujas Skabeikos eilė raščių ciklas, o čia — Radžvilo straipsnis. Po šimts, kaip gera būtų turėti savo žurnalą, kuriame galėtum nepai syti jokių dėdžių, jų skonių ir reikalavimų! Jauniesiems reikia rasti bendrą kalbą, reikia jungtis į vieną kupetą. Raila dar vasarą man rašė iš savo gimtojo Plaučiškių kaimo ties Rozalimu,— esą, jis kuriąs naujus eilėraščius, kurių „stilius ir forma kiek artėja prie „mašinistiško" ir dadaistiško stiliaus", „...ateinantiems metams,— tęsė 166
t jis,— butų gerai išleisti jaunųjų pažangiųjų mūsų bele tristų raštų rinkinį (ar šiaipjau ką „antologijos" stiliuje) ...joj tūrėtų dalyvauti: Boruta, Cvirka, Čiurlys, Kiela, Raila, Šimkus, Šukys, Venclova. Gal galima būtų dar Švaistą su Tilvyčiu pakviesti... Kritikos įvadą turėtų parašyti J. Radžvilas... Šimkui apie šį reikalą parašiau smulkiau." Kaip sau nori, o mintis imtis kažko kolektyvaus vėl darosi kasdieninių pokalbių tema! Kazys iš Vienos mums rašo: „Siūlau steigti kooperatyvą. Žurnalą (Kazys jau neabejoja, kad žurnalas bus suorganizuotas) vadinti „Avangardu", „Kairėn", leisti mažo formato." Į jį „rei kia traukti visą progresyvišką elementą. Juk čia bus kova prieš popovščiną, kuri ėda visą mūsų kultūrą. To dėl nereik užmiršt Tysliavos, Krėvės, Sruogos, Kiršos ir t.t. (reikia apstatyt, be to, save ir vardais dėl prakeik tos aplinkumos),— turėdamas galvoj fašistinę cenzūrą, patarinėja Boruta,— kviesti ir Salomėją Nėrį (ji, mer giščia, rodos, pereis į mūsų pusę, reikia su ja būt mandagiems), o taip pat ir klerikalų lizdą krikdykit, neduokit jam susitupėti, nes su juo bus mūsų sprendžia ma kova. Tautininkų mėšlą galima visai ignoruoti... V ie nu žodžiu, darykit įspūdį ir būkite kultūros gudrūs poli tikai, nes čia darbas, kurio, kaip rašai, visa Lietuva šaukiasi.'1—„Būtų labai gerai, kad Kaune turėtumėt bent po vieną Nr. prancūzų žurnalo „Europe". Geras latvių žurnalas „Kreisa fronte" (kuris dalinai gali būti mums pavyzdžiu). Reikėtų gauti dar lenkų „Džwignia". Jei pasisektų, atkreipkit dėmesį į „Aktion" 1910—20 metų. Dabar „Aktion" niekai, „Sturm" tas pats." Kazys ragino mus steigti „Rašytojų kooperatyvą", kuris visiems mate rialiai padėtų dirbti.—„Kol nebus plačios rašytojiškos organizacijos su visom prideramom įmonėm, mes iki tol būsime literatūros mėgėjais, o ne profesionalais. O pro ?67
fesija būtinai reikia padaryti. Tai bus didelis kultūros laimėjimas. Gera kitų tautų rašytojams. Ten apie tokius reikalus pagalvoja biznieriai. O pas mus biznierius asi las ir žulikas. Reikia gi tada patiems viską daryti. Dali nai jūs ir darote. Bet darbą pieškite ir ant tvirtų pagrin dų. Toki pagrindai, man atrodo, būtų kooperatyvas." „Europa man dasiėdė, nusibodo, apdiržo,— rašė Bo ruta kitame laiške ir vėl kartojo: — ...steikit profesinę rašytojų sąjungą. Ta mintis man atėjo galvon, gavus iš Vyt. Montvilos laišką, kad jis serga džiova." Sumanymų netrūko, ir kartais mes lyg užmiršdavom, kad aplinkui — gan inertiška inteligentija; laužti abejin gumo ir priešiškumo plutą — ne tik sunku, bet ir pavo jinga. Rasdavom ir gyvų žmonių, gyvos jaunuomenės, kuri nesitaikstė su klerikalizmu ir fašizmu, kaip mokėda ma protestavo ir kovojo. Mane stipriai sujaudino Zarasų gimnazisto Alpo Kukankos (vėliau literato A. Liepsnonio) laiškas, kuriame jis rašė: „Dar gruodžio 22 dieną kaipo „komunistas" buvau mokytojų ištardytas. Be to, mano bute darė kratą ir paėmė laisvo turinio knygas ir socialistiškus laikraščius... Mane įtraukė kriminalistų są rašam. Tur būt, mano ištremt į Varnius ar dar blogiau... Šiandien esu mokykloj, o ryt nežinau. Nes neturiu kuo už mokslą sumokėti. O giminės išsižadėjo kaipo „be dievio". Taip mano kūne ir dvasioje didi tragedija." Truputį naiviai, o iš tikrųjų rimtai ir graudžiai rašė šis jaunuolis, vaizdingai piešdamas atmosferą, kuri vyravo ne tik Zarasų gimnazijoj. •
Universitete gyvenimas ėjo savo keliu. Prasidėjo rudens semestras. Mokėmės gerėlesnėmis sąlygomis — mus perkėlė į naujus rūmus Donelaičio ir Gedimino 168
gatvių kampe, kur anksčiau buvo Valstybės spaustuvė. Mašinas pervežė Į Miškų gatvę, o patalpas sutvarkė, padarė koridorius, ir mes alsavome daug laisviau. Čia veikė ir literatų būrelis ,,Exprès", kurio susirinkimuose porą kartų pabuvojo ir Cvirka, ir, rodos, Šimkus. Ir jame brendo didesni ir rimtesni sumanymai. Būrelio sekretorius Petras Čiurlys apie mūsų susirinkimus skelb davo „Lietuvos žiniose", kad pas mus ateitų ir literatai iš miesto, nesusiję su universitetu. Vienas toks skelbimas man liko atminty ilgam laikui. Čiurlys parašė, kad susirinkime savo kūrinius skai tysiąs Jakobas Liauda. Liauda studentai vadino buvusį karininką, mėginantį rašyti sonetus (jis net sonetų kny gutę išleido) Jokūbą Liaudanskį. Laikraštis su skelbimu pasirodė, ir mes rengėmės į susirinkimą, kada į mano kambarį įsiveržė išblyškęs, susijaudinęs minėtasis Liauda-Liaudanskis, rankoje „Lietuvos žinias" laikydamas. Įbėgęs griuvo į kėdę, ištiesė ranką su laikraščiu ir su šuko: — Tegu jį visi velniai! Aš jam kailį iškaršiu! — Kas? Kur? Ką? — klausinėjau. — Tai Čiurlys! — šaukė poetas.— Maža kailį iš karšti! Liauda! Kas aš jam per Liauda? Ir vardą iškrai pė! Kur dabar prieš visą Lietuvą reikės akis dėti, pa sakyk man?! Perskaičiau žinutę, ir visa ši istorija man pasirodė juokinga. — Klausyk,— tariau poetui.— Liauda ne blogiau skamba už Liaudanskį. Bet tiek to, gali būti ir kitų nuo monių. Žinai, koks šio laikraščio tiražas? Rodos, dešimt ar vienuolika tūkstančių. Žinutę perskaitė kokie du tūkstančiai žmonių. Iš jų pusantro tūkstančio iš karto viską užmiršo. Koks šimtas pagalvojo: „Įdomu, kas tai 169
per Liauda, matyt, koks pradedantis poetas..." Kazusą įsidėmėjo keletas tavo draugų ir pažįstamų... gal penki ar šeši žmonės... štai ir viskas... bet ir jie užmirš šian dien ar vėliausiai rytoj... Poetas klausė manęs labai atidžiai. Iš pradžių dar karščiavosi, bet po pusvalandžio nusiramino ir netgi atsisakė minties Čiurliui „iškaršti kailį". Abu drauge iš ėjome į susirinkimą, kuriame jis skaitė sunkius, girgž dančius sonetus. Jų suprasti beveik niekas negalėjo — Liaudanskis labai mėgo įvairius vokiečių filosofus ir eilėraščiuose stengėsi įbrukti kuo daugiau jų minčių ir samprotavimų.
BALIŲ SEZONAS
Prasidėjo vadinamasis studentų balių sezonas. Baliai dažniausiai būdavo rengiami Laisvės alėjos gale netoli Vytauto prospekto, Ateitininkų salėje. Nuomodavo ją įvairių pažiūrų studentai, įvairios korporacijos, taigi ir mūsų humanitarai. Susirinkdavo studentės — naujomis suknelėmis, paraitytais plaukais, padažytais skruostais ir antakiais. Grodavo koks nors dūdų orkestras, sukda vosi poros, kas turėdavo atliekamų pinigų, bufete, apsėdę stalus, ragaudavo alų arba ir degtinę. Į balių atėjau dar anksti. Pasieniais studentės vaikš čiojo nedrąsiai, žvilgčiodamos į duris, be neatvyksta kas iš gerbėjų ar pažįstamų. Tarpduryje pamačiau liek ną Herbačiausko figūrą su ilgu surdutu. Ištiesęs kaklą, jis žengė plonom kojom artyn ir priėjęs, paėmęs mane po ranka, tarė: — Na, taip, taip... Eime moterų pažiūrėti... Ėjome su juo per salę ratu. Akimis parodęs kažkurią studentę, šnekučiuojančią su korporantu, krūtinę persijuosusiu spalvota juostele, Herbačiauskas pareiškė: — Taip, taip, tai vampyras... vampyras... vyrams kraują geria... vi
— Kas kraują geria? — nustebau. ■ — Šita moteris, žiūrėkite, vampyras... — Tai mūsų fakulteto studenčioke... Ji nieko neiš mano apie tokius dalykus, kaip kraujo gėrimas,— mėgi nau prieštarauti. — Ne, ne, aš jums sakau, tai vampyras... Jei nege ria, tai gers... Tikėkite manim... Aš žinau... O tenai, ties langu, matote,— karvė... Taip, karvė. — Kodėl karvė? Gan elegantiška mergina... — Ne, ne, jūs nieko nesuprantat — karvė! Salėje daugėjo žmonių. Nedrąsūs fuksai ir įžūlūs korporantai — neolituanai, ateitininkai ir kitokie, merginos ne tik iš universiteto, bet ir šiaip sau — iš Žaliakalnio ir Šančių — ėjo ir ėjo. Orkestro dar nebuvo. Skambinti mokanti studentė scenoje pianinu tarškino fokstrotą ir pirmosios poros jau sukosi. — Sakykite, profesoriau, ką naujo rašote? — pa klausiau Herbačiauską. — Taip, taip,— jautriai atsiliepė Herbačiauskas,— aš jums pasakysiu. Taip, aš parašiau tragediją, baisią tragediją... — Ar pamatysime ją mūsų teatre? — Ką jūs sakote? Mūsų teatre? Bijo... Aš jiems ro džiau, bet jie bijo,.. Iš proto visi gali išeiti, suprantat? Ir Varšuvos teatrams siūliau... Bijo, suprantat? — Įdomu, kodėl? — Taip, taip, aš jums pasakysiu... Atsidaro scena. Šoka giltinė, apsikabinusi su drugeliu, ir vienas kitam kalba: „Meiluži mano, meiluže mano... Brangusis mano, brangioji mano..." Tai baisi tragedija, supranti tamsta, juk iš proto galima išeiti!.. — Klausykite, bet juk tai labai juokinga... Nesu prantu, kodėl tragedija? Greičiau farsas...— neatsargiai pasakiau aš. 172
Herbačiauskas staiga pasikeitė. Jis paleido mano ranką, pasitraukė nuo manęs per kokį žingsnį, jo vei das paraudo: — Tamsta chamas... Taip, taip, tamsta chamas... — Nesuprantu... — sumurmėjau, negalėdamas atsi kvošėti nuo tokios staigios ir netikėtos pašnekovo re akcijos. Herbačiauskas dūmė pro duris, o aš išsižiojęs likau salėje. Jau baliaus įkarštyje nusileidau į rūmų rūsį, kur prie stalo Humanitarų draugijos valdyba vai šino profesorius. Prisėdau šalia Herbačiausko ir mėgi nau pradėti kalbą, norėdamas atsiprašyti, bet jis de monstratyviai nusisuko nuo manęs. Mistiką ir magą buvo be galo įžeidęs mano tamsumas. *
Bufete aplink staliukus jau pykšėjo kamščiai ir rūko cigaretės. Prie vieno staliuko greitai suskambėjo „Kad aš turėjau kaime mergelę", o prie kito studentai traukė madingąją ,,Zwei rote Lippen und ein roter Tarragona“. Jai nutilus, aukštaitišką dainą skardžiu balsu uždaina vo uteniškis Antanas Miškinis, patraukdamas visą būrį muzikos mėgėjų. Prieš didžiulį stiklą alaus sėdėjo mažu tis šlakuotas raudonplaukis poetas Jonas Kossu-Aleksandravičius, graudžiu, įsimylėjusiu žvilgsniu žiūrėda mas į Miškini, su kuriuo juodu beveik nesiskirdavo. — Poetus kviečia į sceną,— bufetan įšoko Humani tarų valdybos narys Stasys Grigaliūnas.— Prasideda programa! — Dar ne visi atėjo,—-atsiliepė kažkas. — Ne, ne, vis tiek pradėti reikia... Ir Grigaliūnas, surinkęs mus, vedasi už scenos. Ten, pasirodo, jau anksčiau atėję Skabeika, ir Raila, ir Inčiūra... Kossu-Aleksandravičius kratosi tamsiai miniai m
neskaitysiąs. Pirmasis išeina Miškinis, ir girdim, kaip truputį dainuojančiu balsu, gražiai nuapvalindamas fra zes, jis skaito savo aukštaitišką lyriką. Raila varo kaž ką apie dalią, karčią kaip biesas, apie ūžaujančią krūti nėje Niagarą, apie meilės kančias ir gyvenimą — kaip pragarą. Inčiūra patetiškai deklamuoja irgi apie baisiai nerealią meilę, ir Raila, jau stovėdamas užkulisy, čiauposi: — Fu, pašvinkusi romantika!.. Kada ji pasibaigs? Mūsų skaitymus nutraukia solo numeriai — dainuo ja specialiai pakviesti antraeiliai operos solistai ir solis tės. Po jų dainavimo niekas nebenori klausyti mūsų eilių. Pulgis Andriušis, prisiklijavęs barzdą, išeina su baisiai ilgu popierium ir, žiūrėdamas į jį pro tyčia akis pažabojusius pensne be stiklų, traukia neregėtai ilgą ir nuobodžią dainą nežinia apie ką. Salėje publika ima brazdėti, švilpti ir artistą, nebaigusį dainos, išvaro iš sce nos. Nelaukdami galo, einam į bufetą, kur Humanitarų draugijos vadovybė mums stato alaus. • O, čia jau ir Petras Cvirka... Ir Bronius Pundzius... Šis jaunas, talentingas skulptorius, geras mūsų bičiulis, garsėja nepaprasta jėga. Dainininkui Jonui Būtėnui, su siginčijęs Laisvės alėjoje ties baru „Pale Ale", jis nu plėšė visai naujo frako rankovę. Nors frakas buvo siū tas garsiojo siuvėjo Rimšos ir, žinoma, pačiais geriau siais siūlais, bet ir jie neatlaikė. Cvirka kažką linksmai pasakoja, aplink susėdę studentai juokiasi. Tuo tarpu du įgėrę drimbos nuo gretimo staliuko pradeda mudviejų su Cvirka adresu laidyti sąmojus. Esą, mes ne tiek poe tai, kiek bolševikiukai, kuriems ne čia vieta, esą, mes 174
per daug įsivaizduojam, o iš tikrųjų esame šiokie ir tokie ir t.t., ir 1.1. Šimts žino, ko jie iš mūsų nori! —■ Palauk,— mirktelėja mums Pundzius.— Aš jiems parodysiu, šitiems šnipukams... — Aš irgi manau, kad čia žvalgybininkai... Nori iš provokuoti, supranti? — karščiuojasi Cvirka. Pundzius jau stovi ties frantų staliuku. Bet tie įgėrę neįvertina pavojaus. Pundzių vienas jų irgi pavadina vištgaidžiu ir barbosu. Tada Pundzius ramiai liepia drą suoliui atsistoti. Tasai atsistojęs šaukia: — Na, ką? Prašau... Aš stoviu... Pundzius atsivedėjęs kerta plaštaka vyriokui per sprandą, ir tas trenksmingai nugriūva čia pat ant bufe to grindų. Tada nuo kėdės pakyla kritusioj o kompanio nas. Pundzius trenkia šitam. Antrasis tuo tarpu jau pa kilo. Nieko nelaukdamas, Pundzius kerta iš naujo, ir frantas brinktelėjęs vėl išsitiesia. Taip abiem jis tvoja po kelis kartus, o jie vis kyla ir vėl gauna. Pagaliau drąsuoliai nubrazda laiptais žemyn. Pundzius pablyškęs, drebėdamas iš susijaudinimo, sėdasi prie mūsų staliuko ir sako: •— Norėjo, tai ir gavo... Mano, kad tarnauja žvalgy boj, tai prie žmonių gali kabinėtis... — O iš kur žinai, kas jie tokie? — Žinau, jei sakau,— trumpai atkerta Pundzius ir iš karto išgeria kažkieno jam pastumtą didelę „klebo nišką". O mudu su Cvirka — devintame danguje iš laimės. Mudu jokiu būdu nebūtume susidoroję su tokiais „ver žliomis", kaip juos vadina studentai. O dabar — viskas baigėsi taip greitai ir švariai, jog net policininko iš gatvės niekas nesuspėjo pašaukti. Bet štai praeina gal penkiolika minučių, ir laiptais iš apačios atbrazda mūsų drąsuoliai policininku vedini. Šis aiškiai vengia kištis 175
į studentų reikalus. Matome, kad jis nenori palaikyti mūsų priešų pusės. Sako, policija nemėgstanti žvalgybi ninkų, daug labiau privilegijuotų už save. Pagaliau, pa vaišintas taurele, pareiškęs, kad viskas tvarkoj, polici ninkas išeina į gatvę tarnybos tęsti. Apdaužyti priešai nedrįsta kibti prie mūsų ir dingsta iš baliaus. * Publikos ir salėje, ir vestibiulyje, ir bufete vis dau giau ir daugiau. Prie stalo, apstatyto buteliais, jau sėdi Binkis, Tilvytis, Blazas, Grybauskas ir Henris Pariandas. Pamatę Binkį, prisideda Miškinis ir Kossu. O ten dar viena kompanija, gurkšnojanti, berods, tiktai limonadą. Tai išblyškusio, fanatiško veido Bernar das Brazdžionis su akiniais ant nosies, mokesčių inspek toriaus dukrelė Gražina Tulauskaitė, liesa ir taip pat akiniuota mergina, rašanti anemiškus eilėraščius apie krintančius lapus bei smuiko raudą, ir jos nuolatinis ginklanešys Benys Babrauskas, klajojančiom akim, šne kus, greitakalbis. (Šis vyrukas 1931 metais išleido storą knygą „Eilėraščių krautuvę", kurią profesorius Blažys per psichiatrijos paskaitas medicinos fakulteto studen tams demonstruodavo kaip psichopato „kūrybą".) Greta prisėdo Stasys Anglickis, rimtas vyras, studijuojąs ger manistiką, jau pagarsėjęs eilėmis apie monados meilę, be to, smagiai nugeriantis aukštas liesas Klemensas Dul kė. Visi ramūs, nuobodūs, tik Klemensas Dulkė kelia triukšmą, stengdamasis išjudinti kompaniją. Staiga vėl naujas bildesys. Į bufetą įsiveržia aiškiai įgėręs riebus studentas. Paskui jį — futuristas Antanas Rimydis. Studentas šluostosi nosine kruviną nosį. Jau aplašėjo balta krūtinė ir išsitepė apykaklė, išlindusi iš naujo smokingo. Sužeistasis šaukia: m
— Po velnių! Galima sakyt, visą Europą išvažinėjau, metus Paryžiuje gyvenau, bet kad man kas tėvynėj Lie tuvoj... Kaip sau norite... Boksas tai boksas, aš suprantu boksą... Bet kad be jokių taisyklių... Reikalauju garbės teismo!.. Garbės teismo!.. Rimydis pablyškęs, greta stovėdamas, nosine vynio jasi sužeistą ranką. Jis nesigina, kad iš tikrųjų tualete susiginčijo su nepažįstamu frantu ir jam buteliu uždavė į nosį. Nosis maža, butelis didelis, ne taip jau sunku ir pataikyti... — Garbės teismo, aš reikalauju garbės teismo!..— rėkia frantas, išvažinėjęs visą Europą.— Štai, ponas Miškini,— pažino jis sėdintį Binkio kompanijoj.— Pra šau jus... Ir kitus... — Palauk, gerbiamasis,— ramina jį iš kažkur atsi radęs „Ūkininko patarėjo" redaktorius Antanas Bru žas,— taip niekas nedaro. Pareik tamsta namo, gražiai nusiprausk, susišukuok, pakeisk apykaklę, o paskui ir apie garbės teismą pagalvosime... Ties bufetu kažkokia kompanija narsiai dainuoja „Bubličkus": Kai būsim Šančiuose, Tu meilės pančiuose Mane supančiosi Iki galvos. O Panemunėje Teįsikūnija Tarp m ūsų unija A n t visados. Nutilus „Bubličkams", merginos ploja ir šaukia prie mūsų staliuko sėdinčiam Railai: — Iš „Halkos", iš „Halkos" prašome, ponas Raila! Truputį aprimus ūžiančiam bufetui, Raila kyla iš vietos, pasimuisto pečiais, nusišypso į merginų pusę ir, 177
saują atsikosėjęs, porą kartų nosine pertraukęs kaktą, rodo savo meną, atsivežtą iš Panevėžio gimnazijos, kuriuo jis, kur tik radęs progą, žavi studentes ir nestudentes. Iš salės aidi dūdų orkestrėlio muzika, ir aš keliuos nuo staliuko — tarpdury stovi pažįstama žvali studen čioke. Aiškiai matau, kad ji labai nori šokti. į
* Salėje karšta, sukasi pora prie poros, tartum visas universitetas čia būtų sugužėjęs. Išdžiūvusią kaip šaką merginą energingai suka amžinai besišypsantis studen tas anglistas. Tai jisai, rengdamasis rašyti seminarinį darbą iš anglų literatūros, pasiuntė Bernardui Šo laišką su dviem klausimais: kaip rašytojas žiūri į teoriją „me nas menui" ir kuriuos savo veikalus jis rekomenduoja perskaityti. Atsakymas greitai atėjo — Bernardas Šo rašė, kad dėl „menas menui" jis nepereitų net į kitą gatvės pusę, o iš savo kūrinių rekomendavo perskaity t i — visus. (Studentas vėliau buvo išvažiavęs studijuoti į Angliją. Deja, neilgai jis tenai viešėjo. Pradėjo raši nėti meilės laiškus Anglijos karalienei. Į tai atkreipė dėmesį Intelidžens servis (Anglijos saugumas) ir kvoš telėjusį studentą deportavo atgal į tėvynę.) Matyti salėje vyrukų su smokingais, žibančiais šil kiniais švarkų atlapais, sulaidytomis krūtinėmis ir kie tomis kaip kreida, baltomis apykaklėmis, bet sutinki ir studentėlių namų darbo milelio kostiumais, susivėlu siais plaukais, seniai nemačiusiais žirklių. Šokėjos taip pat — vienos madingomis suknelėmis iš salono „Smart", pas Muralį ar kitoje modernioje kirpykloje darytomis šukuosenomis, o kitos — kartūno drabužėliais, ilgais ne sutvarkytais plaukais, įdubusiomis krūtinėmis. Jos išti 178
sa minia stovi pasieniais ir nepaprastai džiaugiasi, jeigu ir jas kas nors išveda šokti. Iš jų žvilgsnių, nedrąsių ir netgi užuitų, matai, kokios jos nelaimingos. O pačios šauniosios gražuolės šoka ir šoka, sukasi ir sukasi. Jų veidai šypsosi, akys spindi, kiekviena proga jos rodo baltus dantukus ir juokiasi — rodos, nėra pasauly links mesnių už jas... Tvarkdariai jau kelia ir pro duris veda parvirtusį šokėją, ten vėl velka porą peštukų, kažko įsikibusių vienas antram į plaukus. Turi būti tvarka, niekas šįvakar neturi gadinti nuotaikos! Rūmų rūsyje aplink stalą sėdi į vakarėlį atėję profe soriai. Gražuolės — viršuje. Profesoriams gėrimus ir užkandį siūlo tiktai oficialiosios Humanitarų draugijos atstovės, davatkos ištįsusiais veidais. Pasipūtęs ir pik tas tebesėdi Herbačiauskas. Prie lūpų taurelę kelia pro fesorius Augustaitis. Dubas labai karštai diskutuoja su studente, kuri ką tik prieš jį pastatė lėkštę su torto gabalu. Susimąstęs sėdi psichologas, pagarsėjęs galvų matavimais ir testais — Vabalas-Gudaitis. Profesoriams beveik visiems gerokai nuobodu. Vos iš rūsio išeini į vestibiulį, vėl girdi iš viršaus sklindančius rėksmingus orkestro garsus. Laiptais nubrazda nusilesęs humanitaras, nubėga porelė, ieškanti kampo intymesniam pokalbiui, nueina žemyn rimtas logikos profesorius Sezemanas — su juo graži juoda plaukė studentė, į visas puses šaudanti žvitriomis aku tėmis. Grįžtu į bufetą. Stalas, kur sėdi Cvirka ir Raila, apgultas studentų. O Cvirka pasakoja: — Tfu, kad tu surūgtum... Taigi piaunu aš sau šie ną, išėjęs į tą mažąją pievutę už kluono, pakeliu galvą, ugi žiūriu, tai trisdešimt cepelinų kriuksi kaži kur ant Rygos it kiaulės — kriu, kriu, kriu... Nusiimu kepurę, pamosikuoju, tai tas jau lakūnas it žvirbliukas, pasukęs kaži kokią muterkę, iš cepelino iškiša galvą, sustabdo m
cepeliną ant dangaus ir klausia: „Ką ten veiki, senuk?" — „Choziaistvennaja rabota, — sakau, — šieną piaunu, greitai pas mus kavalerijos pribus..." Juo toliau, juo kaimiškas Cvirkos pasakojimas da rosi linksmesnis, ir studentai klausydami leipsta juo kais. Aš vėl prisijungiu prie šitos kompanijos. Cvirkos istorijų ir man niekad nenubosta klausyti. Paskui, kada mudu su Petru atsiskiriam nuo visų ir išeinam į vestibiulį, jis man sako: — Tiesa, iš Vienos, iš Kazio puikų laišką gavau... Mano „Pirmąsias mišias" skaitė. Ir vėl ragina mus — organizuokit, vyrai, žurnalą. Linkėjimų visiems siun čia... Palauk, kur čia tas laiškas? — Būtinai organizuosime,— sakau.— Pamatysi. Bū tinai. Ruošk medžiagą. Nesuspės praeiti Nauji Metai, o mes jį turėsime. Ir bus jis toks, jog visi mizerijos čiaudės, ir Brazdžioniai, ir Tulauskaitės. Ir klerikalai, ir fašistai, pamatysi! * Taip, mūsų gyvenimas nesiribodavo knygomis, studijomis, egzaminais. Buvome jauni, pilni energijos, troškome linksmintis, draugauti, mylėti. Baliai ir ba lia i— tai „Metropolyje", tai „Varpo" salėje Gedimino gatvėje, tai neolituanų rūmuose Vytauto kalne. Jie re tai turėdavo ideologinio atspalvio — į juos rinkdavosi visokiausių pažiūrų studentai. Tiesa, korporacijos tuo metu jau buvo labai įsigalėję, ir svarbiausios jų buvo srovinės: neolituanai — busimieji tautininkai, ateitinin k a i— klerikalai, varpininkai — liaudininkai. Susikūrę jos buvo daugiausia vokiškų universitetų korporacijų pavyzdžiu. Nestigo ir smulkesnių, kurios studentus sten gėsi privilioti „kilniais šūkiais" ir įmantriomis įvairia spalvėmis kepuraitėmis. 180
Manęs nė viena korporacija netraukė. Man atrodė juokinga ir kvaila lakstyti su spalvota kepuraite ant pakaušio, gerti su vadinamaisiais „komiltonais" alu čius, atlikinėti dirbtines ceremonijas susirinkimuose, dainuoti „Gaudeamus" ar netgi lavintis kovoti špagomis. Visada maniau, kad tai turtingų tėvų vaikelių prasima nymas iš dyko buvimo, norint dar labiau atsiskirti nuo „minios". Tačiau mėgau šokti ir nepraleisdavau nė vieno įdo mesnio vakarėlio. Kartą su Raila kažkur išsinuomoję kostiumus: aš — princo ar Afganistano karaliaus Amanulos, jisai — pajaco, nukeliavome į kaukių balių ir čia sukėlėme kone sensaciją. Po daugelio metų kažkur pa mačiau netgi savo fotografiją su šiuo idiotišku princo kostiumu ir paraudau — tokia ji man pasirodė kvaila. Bet tada buvome studentai, ir studentiškos išdaigos ne buvo mums svetimos. •
Aišku, mes, studentai, turėjome savo simpatijas. Tai būdavo paprastai mūsų fakulteto merginos. Lydėdavome jas iš vakarėlių namo, užeidavome, deklamuodavo me savo eilėraščius, kuriuos jos kartais suprasdavo ir mėgdavo, o kartais iš jų nuobodžiaujančių veidų bū davo matyti, kad ne tas joms rūpi. Dažna baisiai norė davo greitai ir gerai ištekėti ir, jei tik pasitaikydavo koks stuobrys, turįs pelningą tarnybą ar šiaip kapitalo, užmiršdavo bendras svajones... Turėdavome kur kas mažesnį „pasisekimą", negu manydavo mūsų pažįstami, o kartais duodavome su prasti ir mes patys: visada malonu, kada kiti mano, kad tau sekasi meilė. Nuoširdžios draugės kažkaip neatsirado. Pažinčių buvo daug, bet vis kažkokios paviršutiniškos, negilios. m
Susipažinsi su viena — gražus veidžiukas, žvitrios akys, be pertraukos juokiasi, o pakalbėsi — kvailutė, nieko nesupranta. Kita vėl rimta, skaito storas knygas, filo sofuoja apie gyvenimo prasmę ir tave laiko atsilikėliu, kurį reikia mokyti ir šviesti. Viename vakarėly susipažinau su tokia Lina — aukšta, išnašia blondine. Ji mielai šoko, juokavo, kal bėjo apie literatūrą, pasakojo savo gyvenimą. Jauna našlė (bent taip tvirtino), buvusi Brazilijoje, gyvenusi San Paule. Visa tai mane sudomino, ir aš jai daviau savo adresą, pakviesdamas užeiti, kada turės laiko. Kaip nustebau, kada į mano kambarį kitą rytą kažkas pasibeldė. Iššokęs iš lovos, pradariau duris ir pama čiau — Lina! Ji atsiprašė, kad taip anksti, ir sakėsi ma nęs palauksianti lauke. Tuoj pat apsirengiau ir išėjau į gatvę. Lina vaikštinėjo aukšta, liauna, besišypsanti, su lengva plačia skrybėle ant šviesių plaukų ir tarė: — Atsiminiau vakarykštį pakvietimą ir pagalvo ja u — šiandien sekmadienis. Gal pasivaikščiosim kar tu, o gal į Panemunę, į pliažą nuvažiuosim. Iš tikrųjų, buvo baisiai gražus rytas, toks šilLas, vasariškas, ir net gatvių medžiuose kliaugėjo paukščiai. Lina dar be pusryčių. Mudu užsukome pas Konradą ir išgėrėme kavos. Paskui autobusu išvažiavome į Pa nemunę. Diena nuostabi. Gulėjome ant smėlio, ir Lina, žiūrėdama į mane mėlynomis akimis, kalbėjo: — ...O paskui susipažinau su jaunu poetu... — Su kuo? — Aš galvoju: kada nors taip galėsiu pasakyti. At važiavau į Kauną po visų sunkių pergyvenimų ir — sutikau jį, jauną poetą, susimąsčiusį, liūdną, ir supra tau, kad turiu gyventi, nes aš reikalinga jam... Man patiko šitokios kalbos. Prašiau, kad ji papasa kotų daugiau apie save. Ir Lina pasakojo — kaip prieš 1 82
kelerius metus, visai jauna mergaitė, įsimylėjo boksi ninką, kaip už jo ištekėjo, kaip jos vyras susirgo neži noma sunkia liga, kaip ji sėdėjo prie jo lovos, o jis ke lias dienas ir naktis neišleido jos rankos, paskui užmigo, ir ji iš po jo galvos bijojo ištraukti ranką, kad ligonis nepabustų. Pagaliau jis mirė. (Gražiose Linos akyse su spindo ašaros.) Palaidojo jį, ir ji liko viena bute, vaikš čiojo iš kampo į kampą ir bijojo, kad iš proto neišeitų. Atsidariusi drabužių spintą, valandomis žiūrėjo į velio nio kostiumą, skrybėlę, į jo bokso pirštines, ir jai dary davos neapsakomai baisu. Bet laikas pasirodė galinges nis už viską, net už jos ašaras, nemigos naktis... Paskui ji man pasakojo apie savo kelionę į Brazi liją. Ne, ji nebuvo eilinė emigrantė, kaip daugelis varg šų. Keliavo geru laivu (atrodo, ne viena, nors vengė sa kyti), žiūrėjo į neužmatomus vandens plotus, galvojo apie savo mirusį vyrą. San Paule gyveno mulatų šeimoj, pramoko portugalų kalbos, turguje pardavinėjo gėles, kurias augino tie mulatai... Istorijos įdomios, bet aš greitai pastebėjau, kad, kaip sakoma, vienas jų galas nesueina su kitu. Saky sim, Lina pasakojo apie sniegą San Paule. Netgi jos ve lionis vyras man atrodė ne visai tikras. Bet, gulėdamas greta jos smėlyje, klausiau žaismingo balso, skardaus atviro juoko, mačiau tiesią, gražią nosį su judančiomis šnervėmis, įdegusias nuogas rankas, sudėtas po galva, ir jaučiau, kad ji man patinka — laisva, neįprasta, ne tokia, kaip mano pažįstamos studentės, žadina fantaziją, traukia ir jaudina. Visą dieną praleidome prie upės ir miške, pietavo me kažkokioje Panemunės užkandinėje, kur mums da vė tik kiaušinienės ir alaus. Lina valgė su didžiausiu apetitu, gyrė, kad toks valgis esąs baisiai originalus, ir prašė mane deklamuoti savo eilėraščius. Aš dekla 183
mavau, ji ragino kartoti, ji tokių eilių niekad negirdė ju si—-žodžiu, sužavėjo mane dar labiau. Pavakare mudu grįžome į miestą, čia sutikome Petrą Cvirką, ir aš jį pristačiau Linai. Jai patiko atviras Petro žvilgs nis, ji ėjo tarp mudviejų, paėmusi abu po ranka, ir kal bėjo kažką nuoširdžiai ir intymiai. Paskui Petras atsi skyrė, mudu vaikščiojom sodelyje ties teatru, vėl sėdė jom pas Konradą, bet čia buvo tvanku, ir aš atsiminiau namie turįs butelį vyno. Kai pasiūliau užeiti pas mane, Lina iš karto sutiko ir užėjusi sėdėjo jauki, vienplaukė, ir vakaro sutemose jos gėlėta suknelė atrodė nepa prastai efektinga, ir aš kalbėjau, kaip keista, kad mes taip neseniai, tik praeitą vakarą susipažinome, o esame jau geri draugai ir vienas apie kitą žinome tiek daug. Ji irgi šnekėjo, kaip tai gera — jai rodos, mes tartum sukurti vienas kitam... Lina gėrė vyną iš paprastos stiklinės, kurią atnešiau iš virtuvės, juokėsi, kad tai jai primena San Paulą, kur jie viename restoranėlyje su mulatais gerdavo vyną ir šokdavo tango, paskui dainuodavo portugališkas dainas... O vakaras jau visai sutemė, ir degti žiburio taip nesinorėjo... Bet viskam ateina galas, atėjo galas ir mūsų drau gystei. Nesinori pasakoti šios istorijos peripetijų — ga na to, kad draugystė buvo neilga, bet kupina romanti kos, kurią su šypsena atsimeni dar po daugelio metų...
ŽURNALO GIMIMAS
Beveik kasdien į Prūsų gatvės kambariuką pas mane užeidavo čia Jonas Šimkus, čia Petras Cvirka, o kartais ir abu drauge. Jonas atsinešdavo Kosto Korsako laiškus iš Siaubų kalėjimo ir skaitydavo. Kas kelios dienos iš Vienos ėjo Kazio Borutos laiškai. Mūsų buvo jau visas būrys. Visi jauste jautėme, kad be žurnalo gyventi to liau neįmanoma. Jo neturint, ko gero, daugelį mūsų būtų paskandinęs literatūrinis ir žurnalistinis liūnas. Sąlygos susidėjo taip, jog mūsų jaunieji draugai, pirmiausia Petras, užsidirbdavo kukliausią minimumą, tik rašydami į laikraščius. Jono tarnybėlė pas notarą ar mokesčių inspekcijoj irgi buvo tokia menka, jog jis diena iš dienos rašė, ir rašė ne visada tai, ką pats norėjo. Mano būklė buvo kiek geresnė — dabar beveik nuolat taisiau ir redagavau agronomų rašomas knygas, brošiū ras, netgi žurnalą. Iš namų neblogai buvo aprūpintas Raila, stambaus ūkininko sūnus. O Kaune, kaip niekad anksčiau, priviso tos spaudos, kurią be didelio sąžinės graužimo galima vadinti bulvarine, arba geltonąja,— „Sekmadienis", „Diena", „Dienos naujienos", vėliau iš dygęs šungrybis „10 centų" ir daugelis kitų, ėjusių 1 8 5
trumpai. Galima būtų prijungti dar tokius laikraščius, kaip „Ūkininko patarėjas" (turiu galvoj jo literatūrinę dalį) ir ką tik Juozo Belecko įsteigtas „Jaunųjų pasau lis" (su šiokiomis tokiomis pažangumo tendencijomis). Dažniausiai tai buvo spauda be jokių politinių ir moralinių principų. Aplink ją telkėsi ištisi būriai „žur nalistų“, kurie nenorėjo ar nemokėjo dirbti nieko kito, tik rašyti išgalvotas sensacijas, gaminti pornografines ar kriminalines istorijas, rinkti žinias iš dvokiančių buržuazijos gyvenimo užkaborių, netgi iš prostitucijos lizdų Nemuno gatvėje (Beleckas visą „studiją" apie šią gatvę išleido, pavadindamas „Nuodėmių gatve"). Fa šistinė valdžia, sukausčiusi visuomenės gyvenimą, pa skatino tokios spaudos kūrimąsi, ir ji klestėjo Kaune kaip nuodingos musmirės. „Žurnalistai" ir „rašytojai", kurie šiuose laikraščiuose bendradarbiavo, vieni dau giau, kiti mažiau iš jų pelnėsi ir, kaip sakoma, „valgė duoną". Aplink laikraščius susidarė beprincipinės gau jos, kurios galėjo apie ką nori ir ką nori parašyti, bet kam nuplėšti garbę, bet ką apšmeižti, sujuodinti. Už honorarus (mizeriškus, retai skaičiuojamus keliomis dešimtimis litų) tie rašeivos be atvangos girtavo — „Laisvėj", pas „Urboną", „Božegraikoj" ir daugely kitų restoranų ir purvinų smuklių. Žurnalistai ir žurnalistėliai, dažnai kišenėje nebeturėdami nė cento, zujo gatvėmis... Kartą einant gatve, man pamojo nepažįstamas vy rukas, nesiskutęs, apšepęs, papurtusiu veidu, aiškiai kviesdamas į nuošalesnę tarpuvartę, Kai nustebęs pri ėjau, vyrukas, įžūliai žiūrėdamas į mane, tarė: — Litas arba į ausį... — Kaip tai? Nesuprantu... — sumurmėjau aš. — Ir kas tamsta toks? 186
— Argi manąs nepažįsti? — nustebo vyrukas.—■Ma ne gi visas Kaunas žino. Aš — provokatorius ir žurna listas. Povorotniko pavardė tau nieko nesako? — Povorotnikas? Girdėjau... — Tas pats, tas pats... Kadaise kairiųjų mitingus per rinkimus ardydavau. Mane pats kunigas Krupavi čius bučiuodavo, siųsdamas į tuos mitingus. O po rin kimų „Lietuvos žiniose" buvo mano išpažintis, tik gruodžio 17 neleido jos ligi galo išspausdinti,— dėstė Povorotnikas savo purviną istoriją — Tai ką — litas ar į ausį? — O kam tas litas? — negalėjau suvokti. — Kaip tai kam? Laikraščiai honoraro nemoka, o aš kas — žmogus ar gyvulys? Ar man reikia nueiti į „Pieno centrą“ pasrėbti rūgusio pieno su bulvėmis, ar ne? Tai buvo, žinoma, jau visai nusigyvenęs „veikė jas" ir „žurnalistas", kuris galėjo parsiduoti ir tarnauti kad ir pačiam velniui,— labai smulkus net ir geltonosios spaudos karalystės sraigtelis. Ne visi tokiu būdu rinko litus. Bet moralės šioje kompanijoje nebuvo jokios, gal tik kartais išpūsto „honoro". „Žurnalistinė" klampynė iš visų pusių apsupdavo ne vieną tikrai talentingą žmogų, pamažu jį įtraukdavo prarajon, ir jis visai pražūdavo. Daug jėgų menkai spaudai eikvojo didelio talento poetas Kazys Binkis, rašydamas vienadienės reikšmės ar visai bereikšmius eiliuotus feljetonus. Klampynėje murdėsi buvęs ambi cingasis Juozas Petrėnas-Tarulis, žmogus irgi ne be ga bumų. Jų keliais ėjo ir Antanas Rimydis, ir Juozas Žen gė. Nemažą laiko dalį tuščiam feljetonizmui skyrė tuo met Tilvytis. Į purviną verpetą pamažu traukė ir mus — Petrą Cvirką, Joną Šimkų,,. Buvo baisu, kad ir šitie puikūs draugai neužkastų savo talentų.
Ir štai mūsų susitikimai, Kazio ir Kosto laiškai nuo lat primindavo, kad gyvenime yra aukštesnių ir gra žesnių tikslų, kad tikroji literatūra — štai kas pirmiau sia turi mums rūpėti. Kuo greičiausiai reikėjo įvykdyti savo sumanymą — išleisti žurnalą. * Kaimynai latviai, kaip tais laikais dažnai būdavo, mus pralenkė — jų pažangesnieji jaunieji literatai lei do nedidelį žurnalą „Trauksmės" vardu. Maža to. Jie sekė mūsų darbus ir darbelius, pasirodančius spaudoj, ir net savo žurnalo numerį paskyrė mūsų raštų verti mams, išspausdindami Cvirkos, Jakubėno, Montvilos, Šimkaus, Borutos, Tysliavos ir mano kūrinius ir straips nį apie naujausią lietuvių literatūrą. Ne taip dažnai lietuvių rašytojo kūriniai pasirodydavo tada kitomis kalbomis, ir šis faktas pakėlė mus mūsų pačių akyse, ragino telktis, organizuotis, dirbti geriau ir daugiau... Ilgai galvojome, kaip pavadinti būsimą žurnalą. Ki lo daugybė visokių projektų, kuriuos čia pat atmesdavom. — Draugai,— kartą tarė Jonas Šimkus.— Ilgai lie tuvių literatūroje vyravo visokie romantikai, simbolis tai ir estetai. Tai buvo pirmasis frontas. Futuristai, keturvėj minkai sudarė antrą frontą. Ar ne geriausia bus savo žurnalą pavadinti „Trečiu frontu“?.. „Trečias frontas"... tai skambėjo karingai, priminė mūšius ir barikadas. Pavadinimas visų mūsų buvo su džiaugsmu priimtas. Atitinkamoms įstaigoms buvo pa duotas prašymas tokiam žurnalui (arba, kaip mes tada vadinome, gazietai) leisti. Redaktorium-leidėju būti ir pasirašyti draugai pavedė man. i 88
Dabar keistoka, prisiminus, kad vyriausias mūsų tarpe Kazys Boruta tada tebuvo sulaukęs 25 metų. Šim kui ir man buvo po 24, o Cvirkai, Korsakui ir Railai — vos po 21 metus. Prasidėjo „platformos nustatymas" ir „manifesto" rengimas. Daug kartų buvo rašomas, taisomas ir vėl rašomas pirmojo numerio vedamasis, kuriame reikėjo išdėstyti mūsų „credo". Menkai visi buvome patyrę li teratūriškai, o dar menkiau politiškai. Pasmerkę sim bolistus, estetus ir keturvėjininkus, deja, nemokėjo me iš karto atsisakyti jų rėksmingo stiliaus,— mūsų manifestas buvo sudarytas iš skambių, drąsių, bet ne visada pergalvotų frazių, surašytų įvairaus stambumo raidėmis (jas panašiai turėjo surinkti ir spaustuvė; dėl to buvo daug vargo, bet pagaliau išėjo tikras grafikos meno kūrinys). Svarbiausiame punkte sakėme: „Mūsų kriterijus, mūsų estetika, mūsų siekimai, mūsų taktika — sveikas, gyvas, jaunas, kovojantis lie tuviškas bernas, kuris pūslėtom rankom, barbariška, bet gražia, maištingai galinga siela, pilnas sveikos gy vybės, darbo energijos, tikro žmoniškumo meilės ir kolektyvo jausmų — eina apsimovęs savo darbo klum pėm užkariauti savosios žemės, teisės ir laisvės. Tokių bernų tūkstančiai šiandie rausia dirvonus ir miestuose dėlioja plytą prie plytos: — jie stato naująją Lietuvą, jie užguiti gyvena ir jaučia, jie pilni ilgesio sukurti gyvą ir žmonišką gyvenimą." Šiems žodžiams, kaip ir visam mūsų manifestui, buvo lemta sukelti įvairių pakraipų lietuviškoje ir net nelietuviškoje spaudoje daugybę atbalsių, ginčų, kalti nimų, koneveikimų, neigimų, pagyrimų, teisinimų ir pripažinimų. Bernas? Iš kur tas bernas? Ir kodėl jis turėjo būti mūsų kriterijus, estetika, siekimai, taktika? Be jokios 189
abejonės, jis atsirado iš Borutos poezijos, iš jo straips nių ir laiškų. Tas bernas buvo pirmiausia estetinė kategorija, antipodas buržuazinio gyvenimo menkystei, literatūros nudėvėtiems romantiškiems ir simbolistiškiems štampams, visam tam, ko mes nekentėm, ką niekinom, prieš ką buvom pasiryžę kovoti. Be abejo, ber nas buvo taip pat opozicija prieš klerikalizmą ir prieš fašizmą. Na ir prieš neseniai Petro Juodelio, Jono Kossu-Aleksandravičiaus ir kitų išleistą ,,Piūvį", besisten giantį sukurti savas buržuazines tradicijas. Dabar, praėjus kelioms dešimtims metų, labiau ne gu aiškus manifesto naivumas — tiek politinis, tiek es tetinis. Tačiau tada mums tai atrodė natūralus posūkis iš mūsų literatūroj vyravusio saloniškumo, uždarumo, nulaižyto estetizmo į kažką naujo, sveiko ir kūrybiško. * Manifesto korektūrinė nuotrauka buvo pasiųsta Ka ziui į Vieną ir iš jo gautas pritarimas. Nežinau, ar ji buvo taip pat nusiųsta Kostui į Šiaulių kalėjimą. Šiaip ar taip, mūsų išsvajotas žurnalas pamažu gimė. Ka zio ciklas „Eilėraščiai apie Baltiją", mano apsakymas „2mogus tarp piūklų", Petro eilėraštis ir apsakymas „Kaip viršaitis vieškelius vedė", E. Erikos (Borutos) „Invalidas su gramofonu" — vaizdelis iš Vakarų Eu ropos proletariato gyvenimo, Šimkaus „Aktyvizmo maršas" ir straipsnis apie „Realizmo renesansą", Kor sako eilėraštis, pasirašytas Gelvainio slapyvardžiu, ir „Pamokslas broliam" Radžvilo slapyvardžiu, Čiurlio novelė, Railos straipsnis apie reikalą mūsų literatūrą išvesti už Lietuvos ribų, į platesni pasaulį, aštrios pa stabos apie mums priešišką spaudą, kronika — štai be veik visas pirmas žurnalo numeris. Tiesa, buvo dar 190
Prano Morkūno „šaipėrantas"— eilėraštis iš vienų gan linksmų naujadarų. Mes jį išspausdinome kaip „įdomų formalinį eksperimentą". Skambėjo jis šitaip: žiemarės šaltupiu paližęs važluokliauju pasidanguiavęs ratinė jas ratailiška sauližė sidabrinėjas sidabrališka žiemarė vykelniop meilėvirpas m azgotiavėjon žvyp t velnelijon šaipėloju galunkas kalnarantas manėn neįsijo ašana stipranas tar-ra-ta-ta Spausdinti žurnalą susitarėme „Raidės" spaustuvė je. Ji mums buvo artimesnė ir malonesnė už kitas — gal dėl to, kad čia dirbo kairiau nusistatę darbininkai, metranpažu buvo Kasto Stikliaus brolis Pranas Stiklius. Susitarėme už numerio išspausdinimą sumokėti tada, kada jis bus išleistas ir išplatintas. Dabar iš kambariuko Prūsų gatvėje persikėlėme į „Raidės" spaustuvę. Kaip įdomu buvo matyti rinkėjus, kurie rankomis rinko mūsų straipsnius! Kaip puiku bu vo ant kontoros stalo, aplaistyto rašalu, braižyti kiek vieno puslapio maketą, galvojant, kaip čia įspūdingiau ir originaliau uždėjus antraštę, kokį šriftą parinkus poezijai, prozai ir kritikai. Ištisomis dienomis iš spaus tuvės beveik neišėjo Cvirka — mūsų dailininkas. Jis sugalvojo ir Nr. 1 viršelį — apskritimą, kuriame išmė tytos bendradarbių pavardės. Tas pavardes, surinktas spaustuvėje, sukarpė ir suklijavęs nunešė į cinkografiją. Raila, įsikandęs cigaretę, irgi iškilmingai vaikš19t
tinėjo po spaustuvę, čia vienam, čia kitam darbininkui davinėdamas nurodymų. Pagaliau numeris buvo sulaužytas. Atėjo laikas, kada jis po visų korektūrų nuėjo į plokščiąją mašiną; o vieną rytą pamatėme žurnalą visiškai baigtą, su rusvu viršeliu. Neregėto džiaugsmo apimti, dešimtis kartų vartėme jo puslapius, rasdami juose ir korektū ros klaidų, ir prasmės nenuoseklumų, ir visokiausių ki tokių trūkumų. Kai kurie daiktai gerokai nukentėjo nuo cenzoriaus kapitono Vilučio, kuriam į komendan tūrą ties Įgulos bažnyčia spaustuvė siuntinėjo surinktą žurnalo medžiagą. Mano apysakos „Žmogus tarp piūkIų" pro cenzūrą praėjo tik pusė — antroji pusė, kur vaizduojama, kaip žiaurų fabrikėlio savininką darbi ninkai, išvesti iš kantrybės, Įkiša į piūklus, buvo iš braukta. Borutos eilėraščiai buvo išspausdinti be auto riaus pavardės — jos vietoje buvo padėtas ilgas brūkš nys. Gerokai nukentėjo ir straipsniai — labiausiai, be rods, J. Radžvilo „Pamokslas broliam". Bet vis dėlto daug kas liko — liko pagrindinės mūsų pastangos, liko žurnalas, liko „Trečias frontas". * Dar prieš išeinant pirmajam numeriui, Boruta man rašė: „...šiandie perskaičiau, kad „vyriausias redakto rius“ [cenzorius] taip brauko, kad net gazieta žada už trukti. Bėda, bet ne ką darysi. Būta ir blogesnių kitiems žmonėms laikų: rusų literatūra išaugo ne geresnėse sąlygose, taip kad per daug nenusigąskim, o savo tai jau padarysim." O viršelį Kazys siūlė štai kokį: „Būt buvę gal ge riausia padaryt montažas iš trečio fronto snukių su 192
baubiančiom karvėm ir pasikorėliais ant kreigo bei ki tokio aktingesnio pasiryžimo." Gavęs cenzoriaus išbrauktą mano apsakymo „Žmo gus tarp piūklų“ dalį, Kazys rašė: „Cenzūra iš tikro durnesnė, negu maniau." „Mes dirbsime ir būsime laimingi, jei ateities lite ratūros pamatui padėsime bent kelis gerus akmenis",—■ rašiau Vincui Zilioniui, išėjus pirmajam mūsų žurnalo numeriui. Iš draugų ėjo atsiliepimai apie žurnalą. „Niekuomet nesitikėjau susilaukti tokio žurnalo,— rašė Kostas Kor sakas.— Ypač orutinės apimties atžvilgiu. Nėra kal bos: „Trečias frontas" mažai kuo atsilieka nuo europėjinės išvaizdos bei sutvarkymo. Dėl paties turinio aš dabar beveik nieko negaliu pasakyti. Pernelyg šviežus įspūdžiai, Ir kaip man gaila pono Tysliavos,— rašė Korsakas toliau,— kuris „Lietuvos aide" pranašavo „3 frontą" būsiant šluba moteriške... su „Trečio fronto" pasirody mu kaip tik ir prasideda kova prieš tą mūsų literatūros šlubumą. Aš džiaugiuos, kad tai, kas prieš porą metų buvo tik svajota,— dabar jau pildos. Aš džiaugiuos, kad viso kiems ponams Radzikauskams et tutti quanti į jų nei gimą mūsų progresyviosios, kairiosios literatūros bu vimo galima atsakyti ne vien teoretine, kritikine fraze, bet ir konkrečiu argumentu. Ir aš labiausiai džiaugiuos, jog su „3 fronto" pasirodymu aiškiai užakcentuojamas naujasis sąjūdis mūsų literatūroj. „Trečias frontas" turi būti žurnalas, kuris išvestų mūsų literatūrą, ypač jaunąją literatūrą, į platesnį pa saulį, kuris prašoktų Lietuvos sienas." Čia pat mano korespondentas ir vienas aktyviausių „Trečio fronto" dalyvių siūlė mums užmegzti ryšius su 7. J a u n y s tė s a tra d im a s
193
latvių, estų, lenkų, vokiečių rašytojais, pasiunčiant jiems ir mūsų žurnalą. Į redakciją ėjo nemaža laiškų iš įvairių Lietuvos miestų. Pasirodo, daug kam „Trečias frontas" patiko, daug kas jį norėjo ne tik skaityti, o ir platinti draugų ir pažįstamų tarpe. * Kolektyvo reikalai gerėjo. Neseniai Šimkus išleido naują eilėraščių knygą „Pasakos iš cemento". Tuojau turėjo išeiti Railos „Barbaras rėkia". Didžiausia to me to leidykla „Spaudos fondas" paėmė spausdinti pirmąją Cvirkos apsakymų knygą „Saulėlydis Nykos valsčiu je". Ir aš visai rimtai galvojau šiais metais išleisti pro zos knygą. Buvo ko visiems džiaugtis ir didžiuotis. Pasirodė pirmieji atsiliepimai apie „Trečią frontą" spaudoje. Nemaža balsų sveikino naująjį žurnalą. Bet ar ne daugiau buvo tokių, kurie mus puolė — piktai arba glostydami petį. Vienas pirmųjų pasisakė „Ketu rių vėjų" kritikas Šimėnas. Teatro leidžiamame laikraš tuke „7 meno dienos" pasirodė jo straipsnis, kur kriti kas vadino mus nesubrendėliais, blogais „Keturių vėjų" įpėdiniais, tyčiojosi iš mūsų noro mokytis, „Studente" Blazas, laikydamas mus „tarp literatūros paklydusiais", atidarinėjo tokias amerikas: „Lyg literatūrai būtų svar bu temos, kuriomis rašoma, idėjos, kurios norima išpropaguoti, mintys, kurias norima pareikšti. Literatūrai nesvarbu „k ą?", svarbu „k a i p?”, ypatingai šių dienų literatūrai, kaip vakaruose, kur jokia mintis nėra var žoma ir kur turinys jokios revoliucijos literatūroje su kelti negali." Po panašių išvedžiojimų mums buvo ne 194
jauku, kad tokio lygio „filosofą" Kamiliaus slapyvar džiu buvome įsileidę į savo žurnalą su straipsniu. Tačiau aštriausiai „Trečią frontą" puolė Kazys Pui da. Jo redaguojamuose „Gaisuose" pasirodė recenzija, kur nei daugiau, nei mažiau buvo tvirtinama, kad mes, „literatūrine forma prisidengę" , „šmugeliuojame bol ševizmą". Puida ten pat rašė: „Mes viską suprantame, bet bolševizmo šmugelio po meno priedanga suprasti nenorim." Seno literato, paskutiniais metais gerokai sufašistėjusio (tai rodė ir jo romanas „Geležinis vilkas") insinuacijos buvo pavojingos. Juk nieko nėra lengviau, kaip, apkaltinus bolševizmu, žurnalą uždaryti. O užda rymo vengėm visais galimais būdais. Todėl, norėdami atkreipti į šį reikalą visuomenės dėmesį, padavėm Puidą į garbės teismą. Greičiausiai pajutęs, kad savo kaltinimų įrodyti negalės (mes iš tikrųjų tuo metu buvome tolo kai nuo bolševizmo), Puida sukosi kaip ungurys, nepri imdamas mūsų siūlomų teisėjų. Galų gale, matydami, kad šis ponas bailus ir už savo žodžius neatsako, numo jome ranka. Neregėtai piktą, isterišką straipsnį prieš „Trečią frontą" vėliau „Gaisuose" išspausdino ir Herbačiauskas. m
Rūpesčių kėlė Kazio ir Kosto būklė. Kazys iš V ie nos ir vėl rašė (mūsų susirašinėjimas tuo metu buvo la bai intensyvus, bet išliko tik jo laiškai): „...su univerka vakar reikalus pabaigiau... didelės viltys iš Berlyno atėjo, kad galima būtų vokiškai spausdinti... Mes tik tada galėsim būti rašytojais, kada įsibrausim į sveti mas literatūras.., vienuma ir svetimi žmonės taip bai siai atsibodo... Ten jūs visa vataga taip sparčiai ženr
195
giat. Valio, Antanai! Juk kadaise, ant Šešupės krantų, apie tai mudu kalbėjom, reiškia, ne veltui." Iš Šiaulių kalėjimo mus ėmė pasiekti žinios, kad Korsako sveikata smarkiai pablogėjo ir kad jam gresia daugelio talentingų lietuvių rašytojų likimas — džio va. Reikėjo ieškoti priemonių jį iš kalėjimo išvaduoti. O kaip tai padaryti, nebuvo aišku. Gerai, kad jo vardas buvo žinomas ne tik mums ir ne tik jaunimui,— Korsa ku domėjosi jau ir įžymūs vyresniosios kartos rašy tojai,.. *
„Trečio fronto" viršelyje, neskaitant tų bendradar bių, kurie iš tikrųjų rašė, dėl viso ko buvo įtrauktos ir kai kurių pažangesniųjų jaunųjų pavardės — Vytauto Montvilos, Kazio Jakubėno, Kazio Kielos. Pirmuoju du sėdėjo Kauno kalėjime. Ėjo kalbos, kad Montvila mū sų žurnalą laikąs nerimtu daiktu, nors vėliau gavau iš jo laišką, kur jis sakėsi žurnale dalyvausiąs. Jakubėnas davė tik vieną eilėraštį. Kielą tuo metu iš viso mažai pažinojome, nebent iš jo apsakymų rinkinių — „Tarp garuojančių nuodų" ir „Likimo grimasos". Dar prieš porą metų Petras Cvirka man pasakojo apie Kielą kaip apie kažkokią slaptingą asmenybę: — Zinai, teatro sodely mačiau vaikštinėjant Kazį Kielą. Tikras amerikonas — su šiaudine skrybėle, lazdžiuke pasiramsčiuoja ir kažką vaikščiodamas galvoja, galvoja.,. Norėjau susipažinti, bet neišdrįsau — toks jis man pasirodė neprieinamas. Su Kiela buvo ir juokų. Kadangi mažai kas pirko jo neblogą, nors nevykusiai pavadintą knygą „Likimo grimasos", Petras surašė, siūlė išspausdinti ar net kaž kur išspausdino maždaug šitokią reklamą: „Duokite m
man greičiau Kazio Kielos „Likimo grimasas",— pa sakė mirdamas paskutinysis Kinijos imperatorius. Ga vęs knygą ir sušukęs „Tai bent skaitymėlis!", jis am žiams užmerkė akis." Rodos, ta absurdiška reklama patraukė naujų skaitytojų... Kazys Kiela, kadaise, 1919 metais, dalyvavęs tarybų valdžią kuriant Šiaurės Lietuvoje, vėliau buržuazinės valdžios buvo ilgai persekiojamas, tardomas, tampomas po kalėjimus. Gal dėl to, o gal ir dėl ko kito jam nuolat vaidendavos šnipai, žvalgybininkai, užsimaskavę ki tų valstybių agentai,— jie vis kažką sekė, tyrinėjo, ki šo nosis, kur nereikia. Kiela, be to, visur matydavo va gis, įsilaužėjus, grobstytojus. Ne kartą pats mėginda vo tuos nenaudėlius pagauti, o šnipus išvilkti į vie šumą. Mėgdavo pasakoti vieną tokį savo nuotykį, kuris Kaune virto plačiai žinomu anekdotu. Pavasarį, atši lus orui, dažnai lankydavos Nemuno pliaže ties Kar melitų bažnyčia. Čia įsižiūrėjo tipą, kurį įtarė esant vagį, ir nusprendė būtinai sučiupti. Iš savo kambario šeimininko pasiskolinęs jauką — stambų lyg svogūną senovišką kišeninį laikrodį (pats tuomet nebuvo toks turtingas, kad laikrodį turėtų), išėjo į pliažą. Suradęs nuošalią vietelę, nusirengė ir liemenę ant krūmo paka bino taip, kad laikrodžio grandinė būtų matyti iš to lo. Neabejojo, kad vagis kur nors netoliese. O jis, Ka zys Kiela, žinoma, nesnaus ir vagį griebs, kaip sako ma, in flagranti. Išsitiesęs ties krūmu, ėmė laukti vagies. Diena buvo karšta, alsinanti, Kazys Kiela užsnūdo ir pabudo gal po geros valandos. Neberado nei istorinio laikrodžio, nei savo liemenės. Vagies iš tikrųjų būta,— nežinia, ar to paties, kurį Kiela įtarė, ar kokio kito. Šiaip ar taip, vagis pasirodė humaniškas ir nenušvilpė kelnių ir batų. Tada 197
visai būtų buvę neįmanoma grįžti į Žaliąjį kalną pas šeimininką, kurio laikrodis buvo taip nelemtai ir ne grąžinamai pražudytas... Kielos pavardei pasirodžius mūsų žurnalo viršely je, iš visų pusių mums ėmė šnibždėti, kad mes be rei kalo jį priimą į savo kompaniją — esą, jis turįs reikalų su žvalgyba... Tokia nuomonė gal iš dalies atsirado dėl Kielos pamėgimo pasakoti detektyvines istorijas. Lai mei, vėliau šie įtarinėjimai nepasitvirtino; o žmogus dėl jų daug iškentėjo, juo labiau kad „senų nuodėmių" jam metų metais negalėjo užmiršti ir buržuazinė Lie tuvos valdžia. * Tuo metu man teko susipažinti su Juozu Tysliava. Berods, jis, grįžęs iš užsienio, pasirodė dideliame po būvyje, kurį savo vardadienio proga kėlė „Jaunųjų pasaulio" redaktorius Juozas Beleckas. Tysliava buvo linksmas, draugiškas, pasakojo istorijas apie Paryžių ir savo pažįstamus. Labai aukštas ir plonas, už mane bent ketveriais metais vyresnis, vaikščiojo jis, apsirengęs ilgu juodu švarku, panašiu į fraką, visada su elegantiš ka lazdele po pažaste, su baltu šaliku šaltesnę dieną, su pirštinaitėm ant rankų. Atsiminiau Tysliavą jau matęs literatūros vakare Kauno rotušėje. Jis deklamavo tada savo eilėraščius skambiai, be jokio popieriaus, drąsiai, iškėlęs gražią nedidelę galvą, truputį primerkęs akis. Deklamavo taip laisvai ir įspūdingai, jog, net keleriems metams praėjus, nebuvo galima jo užmiršti. Dainingi Tysliavos eilėraščiai skambėjo lakiai, sparnuotai,— ro dėsi, jie kyla į orą ir lyg kregždės sklando jame. Ir dabar, kada pasitaikė proga susipažinti, Juozas Tysliava traukė mane gera atvira šypsena, paprastumu,
m
nuoširdumu, garsiu juoku, rodos, einančiu iš pat širdies. Pradėjome susitikinėti — čia Laisvės alėjoje, čia kurioje nors kavinėje. Jis domėjosi „Trečiu frontu", nors jo pirmą numerį ir buvo iškritikavęs „Lietuvos aide". Juozas Tysliava tada iš viso buvo vienas iš žino miausių poetų. Jo eilėraščiai lengvai įsimenami, juos populiarino ne tik laikraščiai ir išėję rinkiniai, bet ir parodijuotojai. Tysliava garsėjo tuo, kad dar tada sėkmin gai naudojosi lėktuvais, nors jie buvo maži ir netobuli. Laikraščiuose skaitydavom, kad poetas Tysliava par skrido į Kauną iš Rygos arba išskrido kažkur, kaip tada atrodė, labai toli — į patį Taliną. Ėjo kalbos apie jo draugystę su suome Eli Permanto. Jis ir pats pasakojo man, kaip ji atvykusi pas jį į kaimą iš pačios Suomijos, bet jo neradusi. Kartą aš jį paklausiau, kaip jis gyvena Paryžiuje,— juk iš kažkur reikia gauti pinigų. Tysliava paprastai atsakė: — Poetai skolų negrąžina... Tą pačią dieną paprašė mane paskolinti dešimt litų. Tuo metu ir aš gyvenau bepinigės laikotarpį ir atsakiau: — Poetai pinigų neskolina... Supratęs mano potekstę, Tysliava nusijuokė ir tarė: — Atsakymas vertas poeto... *
Kažkaip iš netyčių kartą su Tysliava, Cvirka ir Šimkum Laisvės alėjoje pakliuvome į „Laisvės" res toraną. Gėrėjai niekad nebuvome, nebent užeidavome išlenkti stiklą alaus, Šį kartą pataikėme, kaip sakoma, „s korablia na bal". Pasirodė, poetas ir tais laikais žy mus triukšmautojas Juozas Mikuckis švenčia savo vardadienį ar gimimo dieną. Kada įėjome į atskirą kamm
j bariuką, restorano kelneriai jau ritino čionai bačkelę alaus. Mikuckis sėdėjo vienas ir baisiai nudžiugo, kad pasirodė nelauktų svečių (gal laukė vieno Tysliavos), liepė atmušti bačkelę ir pradėjo mus vaišinti. Iš bačke lės ant labai mažo kambariuko grindų pritekėjo tiek alaus, jog mes, atsimenu, prisėmėme batus. Mikuckis buvo sumitęs, netgi jau nebe jaunas vyras, kalbus, triukšmingas. Buvo šilta, jis nusivilko karinį mundurą ir pakabino jį ant sienos. Pro duris kyščiojo pažįstamų ir nepažįstamų galvos, o šeimininkas juokėsi ir pasakojo mums istoriją apie Vilkijos klebono gaspadinę. — Viešėjau Vilkijoj pas kleboną,— dėstė jis.— Ir per vakarienę įsižiūrėjau — šėtoniškai graži gaspadinė. Kai klebonas nuvedė mane gulti, niekaip negaliu už migti — galvoj man vis ta gaspadinė ir gaspadinė, jau nutė, akutės nuleistos, veidukai raudoni... Guliu, guliu ir neiškentęs tyliai einu... Pradarau vieną kambarį — švyst man į akis klebonas su liktorium degančiom žvakėm. — Tai ko ieškot, ponas Mikucki? — klausia. — Raugintų kopūstų,— atsakiau,— išgėrėme gi... — Čia nėra raugintų kopūstų,— sako klebonas. — Nėra tai nėra,— sakau,— iš žemės neiškasi... Grįžęs atsigulu, bet miegas neima. Ne, manau sau, eisiu pro kitas duris — gal ten rasiu gaspadinę. Vos atidarau — švyst klebonas man vėl liktorium po nosim. — Tai ko ieškote, ponas Mikucki? — Raugintų agurkų,— sakau. — Čia nėra raugintų agurkų... Pagaliau pačiam vidury nakties aš šmakšt dar pro vienas duris ir staiga matau — pro langą mėnulis švie čia, kampe lovelė, o lovelėj — gaspadinė — baltutė, švarutė, kvepianti ramunėlėmis. Tik girdžiu — durys sugirgždėjo... Aš antklodę ant galvos ir guliu, net ne200
kvėpuodamas. Žingsniai per grindis šlep, šlep, šlep ir jaučiu — kažkas traukia nuo manęs antklodę. O aš įsi kibau abiem rankom ir neleidžiu. Bet vis tiek mane atklojo. Atmerkiu akis,— švyst liktorius tiesiai prieš ma ne. O klebonas vėl: — Tai ko ieškote, ponas Mikucki? Mikuckis dar nebaigė pasakoti, kai apžiūrėjo, kad ant sienos nebėra jo kariško munduro. Vienmarškinis iššoko į restoraną, bet ir ten munduro neatsirado. Paga liau gatvėje pamatė ramiai vaikštinėjantį tuo munduru apsivilkusį provokatorių ir „žurnalistą" Povorotniką... Apsiašaroję iš juoko, su Tysliava išėjome į gatvę. — Fu! — nusikratė jis.— Nemėgstu gerti, o čia kaip tyčia pakliuvome pas vieną smarkiausių Kauno gėrėjų. Ir vis maišė alų su degtine, biaurybė... Donelaičio gatvėje Tysliava staiga tarė: — Ko dabar norėčiau — tai užeiti pasikalbėti pas padorias mergaites. Ne, nemanyk, iš tikrųjų, aš rimtai. Jei turi pažįstamų studenčių — užeikime. Tokia man, žinai, lyriška nuotaika... Atsiminiau, kad čia pat gyvena pora simpatiškų mūsų fakulteto studenčių. Kai pasibeldėme, ir jos ati darė duris — drauge ir nudžiugo, ir nustebo. Jas, kuk lias studenčiukes, aplankė garsus poetas Tysliava! Vos pristačiau jį savo pažįstamoms, Tysliava atsisėdo ir ūmai užmigo — iš tikrųjų, gėrėjas buvo menkas. Atsi prašęs studentes, vargais negalais jį išvedžiau. Paėjęs kelis žingsnius, Tysliava tarė: — Nereikėjo gerti. Bet nieko, tiesa? — Nieko...— atsakiau. — Taip, taip... Per daug paėmiau... Žinai, baisiai no rėčiau selterio... Mes jau priėjome didžiuosius universiteto rūmus Donelaičio ir Gedimino gatvių kampe. 201
— Rūsy bufetas. Užeikime. Užėjome. Aplink stalą studentės sujudo, pažinusios Tysliavą, o aš vėl ėmiau jį pristatinėti. Kol gavau ir at nešiau selterį ir stiklines, ugi žiūriu — mano draugas vėl miega už stalo, studentės susirūpinusios žiūri į mane... Paskui nuvedžiau Tysliavą į „Romos" viešbučio ap rūkusį, seniai remonto nemačiusį kambariuką pačioj palėpėj. Tysliava mane atsiprašė, pareiškė, kad iš viso jam gerti nereikią, paskui siūlė paskaityti kažkokią Žano Kokto prancūzišką knygutę. Nusirengė ir atsigulė, o aš jau norėjau eiti. Bet dabar mano bičiuliui buvo daug geriau, ir jis pasakojo, koks puikus poetas Arturas Rembo, pradėjo deklamuoti jo „Girtąjį laivą"... Paskui paklausė, ar aš laikau jį, Tysliavą, šmikiu ar geru poetu. — Jeigu tave laikyčiau šmikiu, nebūčiau šiandien su tavim vaikštinėjęs ir lipęs čia, į kelintą („Romos" viešbučio aukštą. — Poetas save turi laikyti genijum! — tarė Tyslia va.—■Jam visai nesvarbu, ką kiti apie jį mano. Ma lonu, kad tu mane laikai poetu, o ne šmikiu. O jūsų žurnalas — geras. Nemanykit, aš laikysiu sau garbe ja me bendradarbiauti. Paduok man nuo stalo tą mėlyną biuvarą, matai, ten po knygomis... Jis išėmė iš biuvaro mašinėle perrašytą lapą. — Tai prancūzų siurrealisto Lui Aragono eilėraš tis. Mano vertimas. Paklausyk: Kada aš buvau mažas I t norėdavau ka-ka Tai mano nešiotė man sakydavo ka-ka I t aš darydavau ka-ka Kada aš buvau mažas Ir norėdavau pi-pi Tai mano nešiotė man sakydavo pi-pi Ir aš darydavau pi-pi 202
Kada aš buvau užaugęs Tai puskarininkio ūsai man sakydavo kairėn dešinėn Ir aš darydavau kairėn dešinėn Bet dabar aš nedarau nei kairėn nei dešinėn N ei ka-ka nei p-pi Baigta — Nieko sau eilėraštis!— sušukau.— Būtų gerai ji įdėti į mūsų žurnalą! — Na ką gi, dėk,— tarė Tysliava. (Eilėraštį įdėjau į antrąjį žurnalo numerį, sukelda mas ne tik „padoriosios publikos", bet net kai kurių ortodoksalių draugų nepasitenkinimą. Tysliava daug kam tada atrodė poetas be principų, buvęs keturvėjininkas, estetas ir kitoks. Vėliau jo spausdinti nebeteko, nors Kazys, kada jam parašiau apie Tysliavos norą da lyvauti „Trečiame fronte", atsakė: „...dėl Tysliavos aš smarkiai apsidžiaugiau. Jis vyras lemtas, ir jo neverta piudyti... Aš balsuoju už tai, kad jį priimti į kolek tyvą.") * Kartą su Tysliava sėdėjau bufete kažkokio studentų vakarėlio metu. Kalbėjomės apie poeziją, apie Pary žių; jis man pasakojo apie savo draugystę su Aisedoros Dunkan broliu Raimondu ir dar kažką labai įdo maus. Tuo tarpu prie stalelio prisėdo studentas Anta nas Šatas. Jį, kaip savo draugą, pristačiau Tysliavai. — Tai matai,— tarė Šatas, įsiterpęs į Tysliavos pa sakojimą.— Štai poetas Tysliava, nebaigęs nė pradžios mokyklos... — Nutilk,— kumštelėjau Šatui. Praėjo kelios minutės, ir Šatas, radęs progą, vėl savo: — Matai, Tysliava bemokslis, o... 203
■ — Nutilk,— vėl kumštelėjau,— bus blogai!.. Bet Šato niekaip nebuvo galima nutildyti, ir Tysliava pagaliau tarė: — Ko jam reikia iš manęs, šitam piliečiui? Nesusilaikęs užsimojau tuščiu stiklu, bet Šatas vik riai pasuko galvą, ir stiklas atsimušė į sieną. — Po šimts! — sušuko Šatas.— Neduoda man iki galo išsireikšti. Aš noriu pasakyti, kad ir be pradžios mokyklos, jeigu poetas genijus, tai genijus, ir baigta... Tysliava nusišypsojo. — Taip, taip, tu be reikalo...— tarė jis man.— O juk galėjai draugui ir pataikyti. Ir būtų buvę visiems ne malonu. Ir man reikėjo dabar atsiprašyti abiejų — ir Šato, ir Tysliavos. •
Sykį Tysliava man tarė: — Ar girdėjai, kad aš rengiuosi vesti? — Girdėjau, bet nenorėjau tikėti. — Kodėl? Rengiuosi. Partija nebloga, viskas tvar koj. Tik aš tau atvirai pasakysiu — negyvensiu su žmona. — Keista. Tai kam tada vesti? — Taip jau išėjo. Išvažiuoju į Ameriką. Į Ameriką išvykęs bene 1931 metais, Tysliava nie kad nebepasirodė Lietuvoje. Kartais per atvažiuojan čius pažįstamus man perduodavo linkėjimus — sako, ir vėliau domėjosi mano gyvenimu ir darbu. Deja, niekad nebemačiau šio įdomaus žmogaus ir savotiško poeto. (Atsisveikindamas su Tysliava, išvykstančiu anapus vandenyno, ar galėjau pagalvoti, kad po daugelio me tų man reikės stovėti Vilniuje, Rašytojų Sąjungoje, 204
prie urnos su jo palaikais ir sakyti atsisveikinimo kal bą, tuos palaikus palydint į Rasų kapines, kur po karo sugulė tiek brangių bičiulių ir draugų?) * ‘ Nepaisydami priešų kritikos ir netgi koneveikimų, džiaugdamies draugų palaikymu, intensyviai rengėme antrąjį ,,Trečio fronto" numerį. Jis pasirodė 1930 me tų pavasarį. Išėjo ir storesnis, ir įdomesnis už pir mąjį. Šimkaus, Cvirkos, Antano Biliūno apsakymai, Korsako, Borutos, Railos straipsniai, aštrios pastabos apie literatūrą ir meną — ir naujenybė, kurios pirma jame numery nebuvo: užsienio literatūros apžvalga, straipsniai apie J. R. Becherį, apie tarybinį literatūros žurnalą „REF", apie rusų konstruktyvistus, apie Šolochovo „Tykųjį Doną". Mūsų horizontai ir mūsų dėme sys naujiems pasaulinės literatūros reiškiniams plėtėsi. Cenzorius mūsų žurnalo, kaip ir anksčiau, nesigai lėjo — braukė beveik kiekvieną puslapį, prieidamas ligi kuriozų. Pavyzdžiui, iš Borutos eilutės „Taip tyliai, ty liai Kaune vėjas švilpia" (eilėrašty „Laukiant trauki nio"), nesuprantamo siaubo apimtas, išjojo žodį — „Kaune". „Baigiau [Tomo Mano] „Budenbrokus". Maniau, kad žmogus rašo nuobodžiai, kaip paprastai vokiečiai, bet buvau nustebintas puikia romano kompozicija, tipų išrutuliojimu ir stilium",— rašiau Vincui Žilioniui. Su dideliu susijaudinimu perskaičiau žiaurų Anri Barbiuso romaną apie karą „Ugnis", domėjausi Ameri kos rašytoju Džonu dos Pasosu. „Aš susižavėjęs Šolochovo „Tykiuoju Donu". Tai nuostabi knyga. Parašyta labai talentingai, nuoširdžiai ir naujai",— vasarą rašiau Railai. Prisiminęs Šimkaus straipsnį mūsų žurnale apie neorealizmą, sakiau: 90 =i
,,J. Šimkus neorealizmą (lietuvišką) stato be pamato. „Objektyvo perkėlimas" Šolochovo vartojamas ne daž niau, kaip... Gogolio ar Turgenevo." Kazys pavasarį rašė: ,,... padaviau į darbo biržą pra šymą darbo prašantis. Kur nors fabrike nebūtų blo ga koks mėnesis prabūti, tik visa bėda, kad ten patekti sunkiau, negu pas Hindenburgą gauti audienciją... Par važiuot į Lietuvą kol kas nenoriu." (Čia jam grėsė ka lėjimas.) Mane nudžiugino jo žodžiai kitame laiške: „Trečio fronto" Nr. 3 būtinai parašysiu apie Majakovskį, o gal apie — Bloką — Jeseniną — Majakovskį, — nes, kiek pirma Majakovskio nemėgau, tiek dabar jis man pasi darė mylimas," (Ką tik, balandžio 14 dieną, Majakovskis nusižudė. Ši žinia, kurią perskaičiau Kauno laik rašty smulkiu šriftu išspausdintą tarp bereikšmių infor macijų, padarė man pritrenkiantį įspūdį. „Trečiame fronte" didįjį poetą paminėjome, išspausdindami jo au tobiografiją ir eilėraščių fragmentų vertimus.) Kazio materialinė būklė buvo labai sunki. Jis man keliuose laiškuose rašė turįs parduoti Sirvydo žodyną ir prašė surasti pirkėją. Deja, iš to uždirbti didesnę su mą buvo nereali svajonė. O štai Kazys vėl mini Salomėją Nėrį: „Dėl Salomė jos tai aš ant tavęs atsidedu. Kaip tu padarysi, taip bus gerai. Šiaip ji man rašė entuziastišką laišką.“ Matyt, tuo metu man dar neatrodė, kad Salomėja Nėris galėtų mesti tą kelią, kuriuo ligi šiol ėjo, ir pasukti su mumis. Susirašinėjimas, poetę atvedęs į „Trečią frontą", prasidėjo kiek vėliau. Buvo šiltas, saulėtas pavasaris. Mus graužė sąžinė — su Raila matėme Alpes, o nematėme Lietuvos. Ir liepos pradžioje trise — Cvirka, Raila ir aš — išsirengėme į kelionę po Lietuvą.
PO LIETUVĄ
Kada prisimenu šią kelionę, man prieš akis kyla karšta saulė, keliai keliai, plačios girios, ežerai, kaimai ir miesteliai — ir viskas išplaukia tartum iš tolimo sap no, pusiau realaus, pusiau fantastiško. Daug ko apie kelionę dabar gal ir nebe verta pasakoti — ar maža po to buvo ir įdomesnių, ir nepaprastesnių? Bet ir šitoji bu vo nepaprasta — pirmąją meilę negi galima užmiršti? Dainava... Alytus, Miroslavas, didieji Obelijos, Me telių ir Dusios ežerai. Einame pėsti per varganus kai mus su šiaudinėmis pastogėmis, per ilgas senoviškų sodžių „ūlyčias", iš abiejų pusių nustatytas trobesiais ir nusodintas žaliais sodeliais, o vietomis ir gėlių dar želiais. Tokių sodžių daugiausia anapus Nemuno, va dinamojoje Vilnijoje. Pirma, kas krito į akis, pakliuvus į melodinga dzūkų tarme kalbančius kaimus, tai žmo nių gerumas ir nelauktas nuoširdumas. Eini per lau kus, paklausi sutiktą moterėlę kelio, ir ji, žiūrėdama į mus lyg į savo sūnus, kitaip neatsakys, kaip tiktai: — Kvietkeli mano brangiausias...— ir išaiškins, kur eiti, kuriuo keleliu sukti. 207
Užeisi į trobą žabalais langučiais, dūzgiančią tūks tančiais musių, pakvipusią spaudžiamu sūriu, atsisėsi ant suolo, nubrauksi nuo veido prakaitą, ir žiūrėk, na mų šeimininkė jau neša pilną pienpuodį ir kriaukšlį sužiedėjusios duonos,— matyti, kitokios nėra. — Valgykit, sveteliai brangiausi... O grožis šito krašto — neapsakomas! Kalnai ir kal neliai dar gausesni ir vaizdingesni, kaip apie mano tė viškę. Skurdūs javai siūbuoja šiuose kalneliuose, bet taip nuostabiai dega rugiuose laukinės aguonos ir mė lynuoja ryškios rugiagėlių galvos, ir žili grikių plotai baltuoja iš tolo! Širdis plaka smarkiau, kada nuo me džiais apžėlusios kalvos atsiveria žydrieji Dainavos ežerai, kuriems, rodos, nei galo, nei krašto nėra. Ir pusę dienos braidai jų pakrantėmis, plaukioji ir ilsiesi, atsigulęs ant smėlio, apimtas nuostabios ramybės ir džiaugsmo. Kur-ne-kur išdegusius, pirma laiko saulėje nunoku sius rugelius piauna piautuvais moterys. Tai mums, žmonėms iš dalgių krašto, be galo keista — tartum staiga patekom į kitą epochą, į kitą pasaulio rajoną. *
Seirijai, Leipalingis su savo senu parku... (Jau po antrojo karo lankiausi tame nuošaliame Dainavos mies telyje. Baisiai nustebau ir nudžiugau, vėl suradęs se nutę dailininko Mečio Bulakos motiną, kuri, pažinusi mane, tarė: — Taigi buvo su jumis toks linksmas,.. Petras Cvirka... — Buvo,— atsakiau liūdnai.— Nebėr... — Žinau, žinau,— atsiliepė senutė.— Sūnus pasako 208
jo. Kaipgi, mirė... O toks jaunas, toks linksmas buvo! O tas kitas — kurgi jis, ar gyvas? — Gyvas,— atsakiau jai.— Toli jis nuo Lietuvos... Šita senutė mus kadaise guldė savo trobelėje kaip vaikus, vaišino ir laimino išeinančius j kelią. Ir kaip malonu buvo po tiek metų vėl pabučiuoti jos gerą, motinišką ranką...) Išėję ties Druskininkais prie Nemuno, alsavome gai vią vėsą ir žiūrėjome anapus demarkacinės linijos, kur patekti negalėjome. Žmonės pasakojo, kad į Druskinin kus iš Varšuvos atvažiuojąs Pilsudskis ir, atsisėdęs ant Nemuno kranto, ilgai žiūrįs į Lietuvą, klausydamas lietuviškų dainų, nežinia, ar ilgėdamasis jos, ar svajo damas, kokiu būdu ją prijungti prie Lenkijos. Liškiava... Šis vardas prisiminė mums iš Krėvės „Ša rūno". Sena pilis, narsūs žmonės... Dabar tai mažutis ap griuvęs miesčiukas, kur namų pasieniais prieš saulę šil dosi seni seneliai. Krautuvėje prie musėgaudžio prilipę gailiai zyzia musės. Gėrėme šiltą prarūgusį alų, o užėję tabako nusipirkti vietiniai totoriai žiūrėjo į mus nu stebę, nesiryždami užkalbinti. Bet jeigu žmonės patys neužkalbindavo mūsų, tai juos pirmasis užkalbindavo Petras, čia duodamas kokį nors linksmą klausimą, čia prajuokindamas sąmoju. Raila jau kelinta diena dejavo, kad nesą patogumų, ir vis šnekėjo: — Ech, automobiliu būtų ir kelionė kita... Automobilių keliuose iš viso nebuvo matyti. Labai retai plentu nubirgzdavo nebent kokio didelio pono valdiška ar stambaus spekulianto nuosava mašina. Ne simatė nė autobusų. Netgi dviračiu retai tepravažiuodavo mokytojas ar nuovados viršininkas. Pusę dienos ėję ir gerokai praalkę, atsibastę į Mer kinę, didesnį miestelį, užsukome į vietinę valgyklą. 209
Čia tegavome silkės, šaltos arbatos ir nelabai apetitiš kos dešros. — Šimts žino, vyrai, ko mes išsitrenkėm į šitą kelionę,— erzino mudu Petras, kaip kadaise Alpėse Sruoga.— Sėdėtume namie, pavalgę ir išsimiegoję ligi valios... O dabar kur nors kluone pernakvosi ir, išgėręs prarūgusio pieno ar putros pasrėbęs, kulniuok toliau... Ar negrįžt atgal? — Teisingai šneki, Petrai,— atsidusdavo Raila. — Tai judviem ne Vakarų Europa,— juokėsi Petras. * Bet kelionė kasdien mums atsilygindavo vis naujo mis įdomybėmis. Štai ko vertas jau vienas Perlojos kai mas! Keli šimtai trobų, ilgos ūlyčios, bažnyčia kaip kokiame miestelyje. O vis dėlto tai kaimas. Ir kaimas labai savotiškas. Kadaise jis pagarsėjo tuo, kad jo gy ventojai organizavo „respubliką", apsiginklavo kulko svaidžiais ir kelias dienas neįsileido nei lietuviškos, nei lenkiškos valdžios. (Kaimas buvo prie pačios demarka cinės linijos, o „respublika" susikūrė buržuazinės Lie tuvos steigimosi laikais.) Dar nepriėję Perlojos, girdė jome patarimą: — Nuėję sveikinkitės kiekvieną sutiktą. Kitaip jus gali apdaužyti ir išvyti iš kaimo. Taip buvo iš tikrųjų. Sveikinomės su kiekvienu — mažu ir senu, ir kiekvienas mandagiai sveikinosi su mumis, linkterėdamas ir nusiimdamas kepurę. — Papročiai čia savotiški,— paaiškino labai aukštas ir liesas vietinis mokytojas.— Sakysim, jeigu iš kitų vietų atvažiuoja piršliai, vietos kavalieriai supiausto pakinktus ir išveja nekviestus svečius, kur pipirai auga... 210
— Kaip gerai, vyrai, kad mes čia ne piršliauti atke liavome,— tarė Petras. Tada, 1930 metais, tautininkai nusprendė švęsti V y tauto Didžiojo metus. Buvo jubiliejus — penki šimtai metų nuo Vytauto mirties. Kažkas nutarė po visą Lie tuvą iškilmingai nešioti Vytauto paveikslą (jį lydėjo du ne visada blaivūs frantai neolituanai, su kuriais ka daise tarnavau Žemės ūkio ministerijoj). Be to, daug kur buvo statomi cementiniai Vytauto paminklai. Per lojos aikštėje irgi stūksojo iš cemento nukrėstas dar ne visai baigtas Vytautas, o aplink jį užlipęs pastoliais vaikštinėjo dailininkas Petras Tarabilda iš Kauno, Pamatęs mus, baisiai nudžiugo ir nulipęs pradėjo skųstis: — Aš alkanas, vyručiai, kaip vilkas! Ar neturite po ros litų? — Taigi, matyt, esi paminklo autorius, pats mums galėtum užsakyti gerus pietus,— pasakė Cvirka. — Autorius tai autorius,— pasakojo Tarabilda,— tas teisybė, kad autorius. Atvažiavau pasižiūrėti, kaip vyks ta statymo darbai, ir, maniau, honorarą gausiu iš klebo n o — jis čia jubiliejinio komiteto pirmininkas. — Gavai? — Kur tu iš jo gausi! — skundėsi dailininkas.— Nu einu į kleboniją, randu kleboną bulves skutant, sėdi sau ir skuta. Kad bent būtų pakilęs, ranką padavęs, prie sta lo paprašęs... Jau buvau girdėjęs iš žmonių, kad už krikštus, sutuoktuves ir pagrabus iš žmonių vekselius ima, paskui iš varžytynių jų ūkius paleidžia... Tikėti ne norėjau. Klebonas ėmė mane klausinėti, kiek kaštuoja Kaune geresnis namas — norėtų pirktis. O kai užsimi niau apie honorarą, tai vos šunim neužpiudė. Ir nakvy nės nedavė — pas gerus perlojiečius turėjau prašy tis...— pasakojo Tarabilda. 21J
— Ot, tau ir gatava novelė,— nusijuokė Cvirka. — čia dar ne viskas,— pridėjo mus lydįs mokyto jas.— Šitą kunigą kartą mūsų ginkluoti šauliai įvijo i rūsį ir tris dienas neišleido... — Už ką? — Už šykštumą, už žiaurumą su žmonėmis,— paaiš kino mokytojas.— Neblogų vyrų jų būta.
*
Bene Varėnoje patekome į kažkokią matininkų šven tę. Sužinoję, kad čia jauni rašytojai, trečiafrontininkai, jie mus pakvietė į savo kompaniją. Stalas buvo apsta tytas valstybine ir namine, šprotais ir olandišku sūriu, gera dešra ir skilandžiu. Kažkuris matininkas turėjo mo tociklą ir, matyti, visa tai parsivežė iš Kauno, o kai ką surankiojo po kaimus. Sėdęs prie stalo, geriausiai pasi juto Raila. Neatsilikdamas lenkė taurelę po taurelės, kando su apetitu, o kai prasidėjo dainos, matininkus ir jų svečius stebino tenoru — išdainavo visą savo reper tuarą, pradedant ,rO Halina, o mergina”, baigiant „Nuo Seviljos lig Grenados". Su mumis buvo ir Tarabilda, ku ris rytojaus dieną rengėsi pasiekti Kauną. Buvome prie okupuoto Vilniaus krašto ribos ir kal bėjome apie tai, kas atsitiktų, jei paklydę pereitume de markacinę liniją. Staiga, rodos, jau Onuškyje, gaunam „Lietuvos žinias" ir skaitom pranešimą,— girdi, mes, tre čiafrontininkai, važiavę pasieniu motociklu ir įvažiavę į Vilniaus krašto teritoriją. Žinoma, buvę sulaikyti, bet po kiek laiko paleisti ir t. t., ir t. t. — Tai Tarabilda, grįžęs į Kauną, kokiam žurnalistui papasakojo...— susivokė Cvirka. — Nesunku pas mus pasidaryti dienos herojais... 212
i
Per Vievį, Kaišiadoris ir Ukmergę pasiekėm Pane vėžį ir apsistojom pas daktarą Andrių Domaševičių, seną revoliucionierių ir Vinco Mickevičiaus-Kapsuko drau gą. Aukšto ūgio daktaras su norvegiška barzdele, ma tyt, norėjo įsižiūrėti, kas mes tokie ir ko trokštame. Klausinėjo mus apie ,.Trečią frontą", apie jo bendradar bius, kryptį, tikslus. Kiek atsimenu, daktaras nesistengė mūsų įkalbinėti ar kritikuoti — mes buvome jo svečiai, ir jis su mumis elgėsi labai jautriai, mandagiai, kaip ir jo vaikai, maždaug mūsų amžiaus berniokai, Panevėžy aplankėme ir dailininką Bernardą Bučą, busimąjį Salomėjos Nėries vyrą (tada juodu dar buvo nepažįstami). Jis dirbtuvėje pavaišino mus iš Italijos parsivežtu vynu. Deja, prie mūsų atkimšus butelį, į kažkurį stiklą drauge su vynu iškrito pora musių... — Musolinio dovana Lietuvai,— šaipėsi Cvirka. Anykščiuose gyvenome pas progimnazijos direk torių, seną pedagogą ir literatą Matą Grigonį. Jam ką tik atgabeno tautininkų žurnalą „Vairą", kuriame bu vo išspausdintas dar vienas triuškinantis straipsnis apie „Trečią frontą". Grigonis niekaip negalėjo suprasti mū sų krypties ir „stiliaus", ir su juo ginčytis palikome Rai lai, nes abu juodu su Grigoniu kadaise buvo panevė žiečiai. Miegojome Grigonio klojime ant šieno, ir tai buvo nuostabiai malonu — vėsu, geras oras... Aplankėme Anykščiuose ir Antaną Vienuolį. Irstėmės Rubikių ežere netoli Burbiškio dvaro. Dva ras man įstrigo atmintin apleistomis salėmis, kuriose buvo priversta bulvių, paauksuotais aplūžusiais baldais, pasieniais sustatytais apipelijusiais protėvių portretais... Rubikiuose maudėmės, ilsėjomės jų puikiose salose, paskui nakvojome pačioj ežero pakrantėj, labai roman tiškoj vietoj, pas valstietį Strazdą. 213
Pagaliau žaliuose laukų ir girių rėmuose vėsiu spin desiu sutvisko Zarasų ežerynas. — Štai kur norėčiau pagyventi,— tarė Petras, pasiirstęs po ežerus. Fotografavomės turgavietėje. Iš kažkur prisistatęs žmogus su ,,katiloku" pareiškė didelį norą su mumis įsiamžinti. Nustebome, vėliau sužinoję, kad tai būta Zarasų burmistro. Kodėl jis pajuto tokią karštą meilę trečiafrontininkams, man ir šiandie neaišku. Patekom į vakarėlį,— jis mus, jaunus berniokus, iš karto įtraukė į savo sūkurį. Čia susirinko vyresniųjų klasių moksleiviai, kai kurių įstaigų jaunieji tarnauto jai ir šiaip miesto jaunuomenė. Smagumėlio su jais! Deja, mūsų Petras Zarasuose netikėtai susirgo. Šiaip taip pasiekę Jonavą, paguldėme jį aplūžusiam vieš butėly. Aš išėjau ieškoti vaistų. Rytojaus dieną jis jau tės kiek geriau, bet, kol nepasveiko, leistis į tolimesnę kelionę buvo pavojinga, todėl grįžome į Kauną. *
Daug šios kelionės smulkmenų atmintyje nubluko, bet ligi šiol liko gyvas įvairus, kupinas žodžiais neiš reiškiamo grožio peizažas, Liko akyse žmonės — geri ir baisiai neturtingi; stambios turtuolių sodybos, mies telių lūšnos, turgai, bažnyčios, bedarbiai. Rudenį išleidome trečiąjį „Trečio fronto“ numerį. Vedamajame apie kelionę rašiau: „Saulė. Dulkini keliai. Varganos lūšnos. ...Ir visur laukai knibždėjo žmonėm. Tie žmonės svečius sutinka išskėstom rankom, duoda geresnį kąs nį, nutraukdami nuo savo burnos. Sugriuvusių namų vidun pro murzinus langus vos įsiskverbia dienos švie sa. Su nusistebėjimu žmonės žiūri į tolimo Kauno sve 214
čius ir iš pradžių bijo kalbėti, keleivius laikydami po nais, kurių jie pripratę bijoti. ...Dvarų liekanos. Sugniužę miesteliai. Akmenuotos rausvos pakalnės, žali šilai — ir visur po vargo našta sugniužę žmonės. Kartais turtingas ūkininkas. Laukuos savim paten kinti galvijai, tokie, kaip ūkininkas. Jie ir jis nejaučia vargo. Jie riebūs, ir jis riebus. Dalį jų papiaus ir su valgys. Bus dar riebesnis. O parduotieji galvijai nebe vaikščios: — jų vietoje kišenėj skambės pinigai. Pinigus jis skolins tiem, kurie jų neturi. Po metų jo turtas padidės. Jis nupirks po naują suknią dukte rim ir pačiai. Sūnus leis į gimnaziją. Nekankins jo sąžinė dėl to, kad neturtingas kaimy nas, jo skolininkas, išlicituotas išvažiuos į Braziliją. O jeigu ir pradėti! kankinti, tai sąžinė tuoj nurims šil toj miestelio ponų kompanijoj prie valstybinės bute lio. Tarp kitko, jis atliks apie Velykas šventas išpažin tį iš visų metų ir atiduos bažnyčiai dešimtinę iš tikro iš pilno. ...Lietuvos kaimai skendėja tamsoje. Jie užmiršti be veik visų, kurie iš jų išėjo. Daugelio žmonių sūnūs po nauja miestuose ir namo grįžta tik atsipenėti, kada pavargsta nuo girto gyvenimo. Paskui jie vėl išvažiuo ja, ir šiaudinėse pastogėse vėl viskas lieka po senovei. Kaip buvo prieš 30, prieš 50 metų, kaip buvo dar seniau. Žmonės bijo vaiduoklių, bijo velnių, kunigų, antsto lių ir kitokių ponų. Nuo vienų jie žegnojasi, kitiem lanksto sprandus ir bučiuoja rankas. Bet kad ir kaip graudus dabartinės Lietuvos vaizdas, vis dėlto vietoje niekas nestovi. Ir akmuo, samanom apžėlęs, amžius išgulėjęs ima judėti. Lietuva ilgisi šviesesnių dienų. 215
...Skirti visas savo jaunas jėgas kovai dėl būsimo mūsų žemės gyvenimo, visą energiją įdėti į naujosios Lietuvos aktingąją statybą, į kovą dėl laisvės ir paniu rusių lūšnų šviesesnės dienos šaukia mus visa vargo Lietuva." Šie žodžiai, manau, ryškiai apibendrina ir įvertina tai, ką savo pirmojoje kelionėje matėme, *
Po kelionės grįžęs namo, į Trempinius, daug valan dų praleidau prie savo rankraščių. 2ūt būt reikėjo baig ti ruošti pirmąjį apsakymų rinkinį. Jeigu jau išėjo Cvir kos knyga, tai ir maniškė išeis! Deja, nemaža rankraš čių man nebepatiko. Silpnesniuosius visai atmečiau. Atkrito ir antraštė „Žmogus tarp piūklų"— taip pava dinto apsakymo cenzūra, kaip minėjau, praleido tik pirmąją pusę. Galvojau ir šiaip, ir taip — nieko geres nio negalėjau sugalvoti. „Laimingas Cvirka, — ma niau,— jis pradeda rašyti tik tada, kai jau turi antraštę. Ji duoda toną, ir apsakymas rieda tolyn lyg pats savai me. Ir antraštės jo poetiškos, ir savo pirmąją prozos knygą jis pavadino įdomiai ir naujai." Staiga vieną dieną Trempiniuose pasirodo Petras Cvirka! Kiek džiaugsmo man ir mano broliams! Jis patinka savo begaliniu kalbumu — visai kitoks, negu Kazys Boruta, kuris buvo aną vasarą. Tasai pasakys žo dį ir vėl tyli, sėdi susimąstęs, galvoja kažin ką... O Petras šneka ir šneka, ir apie Kauną, ir apie mūsų buvusią kelionę, ir apie savo gimtuosius Klangius... Vieną karštą dieną mudu užsiropštėm ant Koplyčkalnio ir, šluostydamies prakaitą, atsisėdom ant seniai išdžiūvusių kelmų. Petras pakėlė galvą, pažiūrėjo į mil 216
žiniškus beržus, išskleidusius šakas mėlynoje padan gėje, ir tarė: — Tu vis nerandi antraštės savo knygai. Ogi ant raštė čia pat — griebk rankom, ir viskas! j — Na, na? — nerimavau aš. — „Beržai vėtroje"! Aš jau anksčiau žiūrėjau, kai pūtė vėjas. Tie pasvirę ties griova... lyg mūsų inteli gentai... Iš viso pas jus daug beržų. Beržas, taip sakyt, medis charakteringas jūsų peizažui. — Petrai, — sušukau nudžiugęs, — dėkui! Geriau nesugalvosi. Patinka man tokia antraštė. Iš viso ber žas — vienas iš gražiausių medžių. Nuo mažens baisiai mėgstu beržus. Petras nusikvatojo: — Kaip matai, ir Cvirkų Petriukas šį tą išmano... O aplaistyti antraštę reikės. — Būtinai, kaip pavasarį laistėm tavo „Saulėlydį". Vėl nuvažiuosim pas Pijų į Karmėlavą... — Žiūrėk! O dabar eime maudytis į tą tavo gar sųjį ežerą. Perplauksim ir mudu, nelyginant ta kiaulė... Ėmiau pasakoti,— mūsų ežeras seniau buvęs daug didesnis, bet gretimas dvaras nusprendęs nusausinti sa vo pievas, iškasęs griovį ir per Šilkakalnio daubą nu leidęs porą metrų vandens į Šešupę. — Nesiteisink, nesiteisink! — juokėsi Petras.— Aš imu ežerą ne tokį, koks jis buvo senovėje, o tokį, kokį dabar matau... Ne, broliuk, tai ne Obelija ir ne Dusia! O pakeliavome gražiai. Ir gerai padarėme. Koks tu, po šimts, rašytojas, jei savo krašto skersai išilgai nesi iš vaikščiojęs, a? * Beje, tą vasarą, dar prieš kelionę, atsitiko savotiška sensacija — į Lietuvą atvažiavo Konstantinas Balmon2
1 7
tas. Kadaise jis buvo bene pats populiariausias poetas ne tik Maskvos ir Peterburgo, bet visos Rusijos jau nuomenės tarpe. Po revoliucijos išvykęs į užsieni, gy veno Prancūzijoje, vis dar leido knygas, kurios buvusio poveikio ir skambėjimo jau nebeturėjo. Poetas, rodos, apie 1927 metus ėmė labiau domėtis Lietuva, jos rašytojais ir literatūra. Seniau, dar gyven damas Rusijoj, i rusų kalbą išvertė pluoštą lietuvių dai nų, o vieną eilėraštį paskyrė Jurgiui Baltrušaičiui, va dindamas ji „išdidžiuoju Jurgiu" („Ach ty Jurgis, gordyj Jurgis..."). Daugelis lietuvių, pirmiausia Sruoga, Balmonto kūrybą mėgo. Dabar Prancūzijoje, iš Tysliavos gavęs vadovėlį, Balmontas pramoko lietuvių kalbos ir pradėjo originalo kalba skaityti mūsų rašytojų vei kalus, sakysime, Krėvės „Skirgailą". Per laiškus suartėjęs su kai kuriais literatais, ypač su Liudu Gira, ėmė versti daugiausia Giros eilėraščius ir kai ką parašė prieš poniškosios Lenkijos smurtą Lietuvos atžvilgiu, užgrobiant Vilnių. Ši poeto pozicija pasirodė naudinga Lietuvos valdžiai, ji poetą pradėjo remti per savo pa siuntinybę Paryžiuje. Ir štai Balmontas — Lietuvoje. Bene liepos pirmąją drauge su kitais kauniečiais at ėjau į Vasaros teatrą — medinį baraką, pastatytą šalia teatro rūmų. Čia susirinko ne tik sensacijų mėgėjai. Šiaipjau niekad nelanką literatūros vakarų ir iš viso literatūra nesidomį trys ministrai — užsienio, švietimo ir vidaus reikalų — sėdėjo pirmojoje eilėje. Scenoje pasirodė nedidelio ūgio ilgaplaukis poetas, apsivilkęs trumpu ir siauru švarkeliu. „Naujo žodžio“ korespondentas, tomis dienomis turėjęs su poetu in terviu, tokiais žodžiais aprašė jo išvaizdą: „Dabar sėdįs priešais mane senelis savo baltu veidu, apžėlusiu reta barzdele, tokiais pat ilgokais palaidais plaukais, apgau biančiais jo gymį lyg aureole, ir žydrių akių žvilgsniu... 218
f panašus Į saulutę, tokią, kurią dar nuo vaikystės dienų esame pratę matyti pasakų rinkiniuose: seną, gerą ir besišypsančią." Man Balmontas nepasirodė nei perdaug senas, nei perdaug geras. Greičiau jis atrodė baisiai pavargęs, nusigyvenęs, apsileidęs, emigracijos vargų iškamuotas. Vakarą pradėdamas, ištarė lietuvišką saki nį, nejungdamas garsų: — A-š s-v-e-i-kinu vi-sus či-a susirin-ku-si-us Li-etuvos pili-eči-us... Paskui skaitė senuosius populiariausius eilėraščius. Deklamavo dainuojamu balsu, patetiškai, ir atrodė, kad ne poezija, o autorius — svarbiausia. Skaitė ,,Ja v etot mir prišol, čtob videt solnce“, „Ja mečtoju lovil uchodiaščije teni", ir „Budem kak solnce", ir „Ja ne znaju mudrosti, godnoj dlia drugich". Publika, pažįstama su ankstyvaisiais poeto kūriniais, priėmė juos palankiai. Čia Balmontas pareiškė skaitysiąs pranešimą apie lie tuvių dainas, kurį jau skaitęs Sorbonos universitete, o taip pat Serbijoj ir Bulgarijoj. Oficiozas „Lietuvos ai das" po kelių dienų rašė, kad poetas šiame pranešime „nupasakojo lietuvių tautos idealus, tuos pačius, kurie reiškiami tautos dainose ir pasakose, ypač griežtai ir ne palankiai atsiliepė apie lenkus, trokštančius ir siekian čius to, kas nėra žmoniška. Paskui,— rašė laikraštis,— skaitė dar savo eilėraščių, niekur ligi šiol nespausdintų, pašvęstų Lietuvai,— apie Vytautą Didįjį ir karžygišką tautos praeitį." Žodžiu, Balmontas atliko tai, ko iš jo laukė oficialie ji sluoksniai. Pačiame vakaro viduryje iš vietų pakilo ir demon stratyviai išėjo keletas piliečių, jų tarpe garsusis Povorotnikas. Sunku buvo suprasti šios „demonstracijos" priežastį. 219
Balmonto vakaras paliko keistoką Įspūdį. Jauste jau tei, kad poeto šlovės laikai seniai praėjo, kad jis — gyvenimo nuskriaustas, priblokštas žmogus, mėginąs tęsti simbolisto ir esteto giesmę, pagal reikalą pajungtą naujai tarnybai — prieš kelerius metus tolimai ir nepa žįstamai Lietuvai ir jos praeičiai garbinti... Balmontas dabar skelbėsi: jų šeimoje esą padavimų ir net doku mentų, kad jo protėviai atvykę į Rusiją iš Prūsų ar Žemaičių... Visa tai atrodė reikalinga pateisinti jo ne tikėtam susidomėjimui Lietuva. Lietuvių rašytojai — Gira, Krėvė, Vaičiūnas ir kiti — svečiui rodė didžiausią pagarbą, vežiojo jį po Dainavą ir rodė Nemuną žemiau Kauno, kurį poetas, kaip rašė laikraščiai, rengėsi ap dainuoti. „Naujo žodžio" korespondento paklaustas įspūdžių iš Lietuvos, poetas kalbėjo su humoru: „Jūsų gyvenime aš pastebiu amerikonišką tempą. Literatūroje irgi tas tempas reiškias — greit ir daug. Sakysime, jums svarbiu Vilniaus klausimu jūs turite daug eilėraščių, bet jų tarpe nė vieno gero. Jie panašūs į eiliuotą prozą ir pas Liudą Girą, ir pas Petrą Vaičiūną. Tuo tarpu kituose eilėraščiuose — lyrikoje, ypatingai, kur mintys suglaus tos, poezija pas jus reiškiasi giliai, ir aš juos kaip poe tus tenai labai aukštai vertinu." Tiesa, žurnalo korespondento, kaip matome, parašy ta ne perdaug raštingai... Grįžęs į Prancūziją, poetas Lietuvos neužmiršo: pa ruošė ir išleido naują eilėraščių rinkinį „Šiaurės pa švaistė", kurio didelę dalį sudarė seniau atlikti lietuvių dainų vertimai ir eilėraščiai apie Lietuvą. Aktorė Unė Babickaitė vėliau rodė man poeto jai rašytus laiškus, pilnus ratukų, kvadratukų, trapecijų ir kitokių ženklų — prieš mirtį poeto psichika aiškiai ir tragiškai kriko...
STIPRĖJAME
Laikas bėgo pašėlusiai greitai. Gal dėl to, kad dabar buvau be galo užimtas. Knyga „Beržai vėtroje" buvo paruošta, tereikėjo susitarti su „Spaudos fondu" dėl jos išleidimo. Po atostogų grįžęs į Kauną, vėl redagavau žurnalą, be to, ir gyventi iš kažko reikėjo — laimė, jau turėjau gerus ir tvirtus ryšius su agronomais. Ir šiaip atsirado literatūrinio darbo. Ką-ne-ką verčiau G. de Mo pasano. Domėjausi Amerikos rašytojo, V. Lenino žo džiais tariant, „jausmo socialisto" E. Sinklerio kūryba. Rusų ir vokiečių kalbomis perskaičiau daugybę jo kny g ų — „Karalių anglį", „Džimį Higinsą", „Bostoną", „100%", „Pinigai rašo" ir kitas („Džiungles" buvau skai tęs dar gimnazistas). Naudodamasis rašytojo biografo Floido Delo ir kitomis knygomis, parašiau ir išleidau ištisą studijėlę apie E. Sinklerį. (Po daugelio metų man teko su juo užmegzti korespondenciją ir dar kartą spau doje grįžti prie garsiojo „Džiunglių" romano.) Tebegyvenau viename kambaryje su Raila, bet kaž kodėl vis labiau norėjos persikelti į atskirą kambarį. Nepasakysiu, kad su kaimynu nebūtų buvę galima su gyventi. Mudu sutartinai dirbome žurnalui, jis kruopš 2 2 1
čiai rašė eilėraščius ir straipsnius. Tik man nelabai jau patiko perdėtas jo polinkis Į bohemą. N e kartą Raila leisdavos į istorijas su mūsų buto šeimininku Blazu. Atrodė, mūsų politinės ir estetinės pažiūros galutinai išryškėjo: Blazas buvo mums visai svetimas žmogus, bet tai nekliudė Railai su juo linksmintis. Vieną naktį, iš kažkur grįžęs, Blazas ilgai baladojosi aplink mūsų du ris, paskui įsiveržė į kambarį ir ėmė mus kelti — būtinai norėjo nutempti į rusų gimnazijos balių. Keltis griežtai atsisakiau, o Raila apsirengė ir išėjo. Grįžo iš ryto keik damasis. -— Kad jį velniai! — pasakojo jau atsigulęs.— Kad būčiau žinojęs, nebūčiau su tokiu tipu susidėjęs... — O kas ten atsitiko? — Palauk, tuoj,— Raila lovoje užsidegė cigaretę.— Nueinam į Ateitininkų salę, į rusų gimnazijos balių. Blazas, girtas kaip beiza, nusvyravo į bufetą, atsisėdo prie kažkokio senuko gimnazijos mokytojo, padėjo gal vą jam ant kelių ir miega. O senukas švelnus ir manda gus — laukia, kol šis nubus. Aš susiradau gražuolę ir išėjau šokti. Rusaitė įdomi, šokam mudu, kalbamės, ir man tik rūpi, kad girtas Blazas prie mūsų neprikibtų. Balius eina į galą, vėduos savo damą prie rūbinės. Ir ką tu sau manai — žiūriu ir savo akim netikiu. Vestibiulio vidury, matyt, įsivaizduodamas esąs kitoje vietoje, tupi Blazas. Kai tik pastebėjau, tuoj moviau pro šalį. Bet kur tu nuo jo pabėgsi? Supranti, atsistoja, laisva ranka kabinasi man ant kaklo ir siekia bučiuoti: „Palauk, Bro ny, eisim kartu, juk mums į vienus namus..." Mano gra žuolės, aišku, jau nebėr — pasičiupusi iš rūbinės paltu ką, nėrė pro duris... — Na ir kaip baigėsi? — Taip ir baigėsi. Nustūmiau Blazą nuo savęs, grie222
biau paltą ir pats išdūmiau. Su tokiu prasidėk — tai tik gėdą apturėsi! — piktinosi Raila. Režisierius Borisas Dauguvietis, sekmadienio rytą atvykęs į Ateitininkų salę dirbti su savo vedama dramos studija, rado pametusį paltą, skrybėlę ir akinius Blazą. Įsodino į taksi ir pargabeno. Popiet kažkoks senukas,— ar ne tas mokytojas, ant kurio kelių Blazas miegojo? — atnešė į Prūsų gatvę Blazo skrybėlę ir paltą. Akiniai taip ir neatsirado. (Henrikas Blazas ilgus metus rašinėjo bulvarinėje spaudoje ir čia demoralizavosi. Hitlerinės okupacijos metais po Kauną lakstė su hitlerine uniforma, kaip „spe cialus korespondentas" trankėsi įvairiomis pafrontėmis ir fašistinėje Kauno spaudoje garbino kruvinus hitleri ninkų „žygdarbius", pranašaudamas greitą Tarybų Są jungos žlugimą. Viltims neišsipildžius, po karo atsidūręs emigracijoje, virto vienu iš Lietuvos „vaduotojų". Te nykštėje spaudoje, nesivaržydamas jokiais padorumo dėsniais, šmeižė buvusius draugus ir pažįstamus, dirban čius Tarybų Lietuvoje. Neseniai mirė.) Tokios tada buvo kai kurių inteligentų, netgi redak torių pramogos ir užsiėmimai... Kaune eidavo gandas, kad pradėjo gerti artistai. Gerdavo jie, kol užtekdavo pinigų, kartais apie dvi savaites. Paskui pradėdavo gerti žurnalistai. Jeigu jie, sulipę Laisvės alėjoje Į medžius, imdavo gegučių balsais kukuoti, tai būdavo tik nekal tas žaidimas — policija juos lengvai iškeldavo iš me džių. Pasitaikydavo, žinoma, ir muštynių, ir kitokių kvailiojimų. Visi plačiai kalbėjo apie įvykį restorane „Pale Ale". Kartą vakare, kai visi staleliai buvo užimti kavalierių baltomis krūtinėmis ir dažytų gražuolių, į restoraną įvir to du gerokai įkaušę draugai, gan stambūs valdininkai. Tualete juodu užsidarė, nusivilko drabužius ir, radę 223
muilo ir vandens, išsimuilino nuo kojų ligi galvos. Pas kui, kaip motinos pagimdyti, išėjo pasivaikščioti po restoraną. Kilo kažkas panašaus j paniką — vaikščioja tarp staliukų tipai Adomo kostiumais, ir viskas, tik akys žiba pro muilą. Kelneriai, žinoma, ėmė juos gaudyti, bet vyrukai muilini, slidūs, visą laiką išsiveržia iš rankų. Vis dėlto pagaliau abu girtuokliai buvo užvyti į trečią aukštą ir užrakinti atskirame kabinete. Kai restorano vadovai nuėjo į tualetą, rado primėtyta pinigų, iškritu sių iš kišenių. Pasirodė, vienas iš girtuoklių jau buvo susirgęs baltąja karštine, o kitas gana greitai išsipagi riojo. Nieko nelaukdamas, kol įvykio aprašymas nepakliu vo i spaudą, savininkas susišaukė visų laikraščių atsto vus ir gerai juos pavaišino. Kai kas juokėsi, kad jis praleido puikią reklamą. Aprašius nutikimą, dar dau giau sensacijų mėgėjų būtų prigužėję vakarais į „Pale Ale". Man rodos, alkoholizmas darėsi masinis ir toks biaurus pirmiausia dėl slogaus režimo, neturėjimo kur pras mingiau panaudoti savo energiją. Valdininkai neretai gėrė ne savais pinigais. Nuskambėdavo kasų apiplėši mo bylos. O krizės prislėgtam Kaune buvo vis daugiau bedarbių, pusalkanių ir alkanų... Geriančiųjų tarpe buvo galima matyti ir Kazį Binkį. Retai aš su juo susidurdavau — ir amžiaus skirtumas, ir nevienodi interesai kliudė suartėti. Jo pavyzdys mū sų nepatraukdavo. Atsimenu, kartą, kai mes ilgai ste bėjome prie staliuko sėdintį Binkį, Cvirka man tarė: — Ne, broliuk, šituo keliu mes eiti negalime... Ma tai, gabus gi poetas, o ką jis paskutiniu laiku padaro? Lėkšti feljetonai, eilutės tik dėl honoraro... Degtinės mes turime vengti kaip choleros... 224
Taip baisiai mes jos, žinoma, nevengėme, bet ir gir tauti neįpratome. Ne be to, kad kartais, jei kuris turė davo daugiau pinigų, neužeitume į restoraną ar nenu važiuotume paryčiu į stoties bufetą (jis, rodos, būdavo atdaras visą naktį). Čia, stotyje, būdavo įdomu stebėti keleivius. Slankiodavo žvalgybos agentai, kažką sekda mi, o gal tiesiog girtaudami po įkyrėjusios dienos ir nakties. Pasirodydavo vėlyvos prostitutės, apygirtės, iš sidažiusios, ciniškos,.. Sykį paryčiu stotyje Raila susikirto su Binkių — iš pradžių žodžiais, o pagaliau, kadangi Binkis vikriai atmušinėjo žodinius puolimus, Raila perėjo prie veiks mų... Tą įvykį ir šiandien prisimenu su nesmagumu ir gėda. * Netrukus mano svajonė išsipildė — persikėliau tuo se pat namuose į kitą butą. Pas siuvėją gavau ramų kambariuką, kur man niekas nekliudė kada noriu kel tis ir gulti, kiek noriu rašyti ir skaityti. Čia dabar buvo ir „Trečio fronto" redakcija. Kiekvieną, kas užeidavo, stebino ji neregėtu kuklumu — pora kėdžių, staliukas, lova ir maža spintelė su keliomis dešimtimis knygų. Jau spalio mėnesį pasirodė trečiasis žurnalo numeris. Jis buvo dar didesnis už antrąjį. Šiam numeriui daviau novelę „Jei versmė išdžiūsta", parašytą vasaros įspūdžių pagrindu. Buvo didelis Jono Šimkaus apsakymas „Prie krintančio vandens" ir keli jo eilėraščiai. Viename ei lėraštyje buvo nesunku įžiūrėti Smetonos karikatūrą: Tik ožys pražilo be laiko ir be galo rūpinas ir klapatiįas. Nepripažįsta nei žmonos savo, nei vaiko, kurie jam reiškia visokias simpatijas. 8. J a u n y s tė s a tra d im a s
225
Kažkur ožiui utopijos matos. Valdym o formos } rutuli susisuka. O ožkos liūdnos sušneka kartais: bloga, kai ožys psichopatas su savo barzda ir sąmone dvišaka. Ir niekas talento nepripažįsta. Už diplomatiją ordeno niekas neduoda. Ir Sezanas toj vieto j padarė kiaulystę, t. y. paliko tik tašką juodą. Buvo ištrauka iš Cvirkos sumanyto romano „Nemu nas žydi" ir Korsako straipsnis „Bernas literatūroje", kuriame jis stengėsi įrodyti, kad mūsų aukštinamas ber nas — tai miesto proletaras ir kaimo samdinys. Straips nis buvo parašytas temperamentingai, bet, deja, į klau simą reikalingo aiškumo neįnešė. O su tuo bernu mes jautėmės be reikalo įklimpę, ir iš painiavos iškopti ne buvo lengva. Daugiau politiškai tuo metu subrendęs Korsakas jautė, kad bernas, suprastas taip, kaip jį su prato pirmiausia Boruta, mums nebe priimtinas. Jo straipsnis buvo mėginimas išvesti žurnalą iš savotiškos aklavietės. „Jei jis (K. Boruta) grįžtų į Lietuvą, dėl berno kulto mūsų tarpe, be jokios abejonės, iškiltų di delės ir aštrios diskusijos",— rašė man Korsakas, „...aš matau mūs iškelto berno galą,— rašė ir Kazys, jau išėjus „Trečio fronto" Nr. 3.— Tai aš žinojau iš pat pradžios... ir nenorėjau daryti bendros literatūrinės ideologijos, su ėjom dirbti laikino taktiško momento spiriami,— bet iš ėjo kitaip: berniškumas, aktyvizmas buvo įtraukti į bendrą programą,— prisipažinsiu, apjodyti,— ir dabar pagal dialektišką daiktų eigą mus veda kiekvieną savais keliais. Gali suprasti, Antanai, kaip man tokios išvados nesmagios, ypač kad visa tai, ką aš dariau bendrai ak cijai, teks atsiimti atgal tik suglamžytoj formoj. Bet kol kas panikos nėra ko kelti. Mūšyje muštis mokiniesi." 226
Sužinojęs apie sunkią Borutos materialinę būklę ir apie tai, kad jis skaudžiai pergyvena berno krizę, Kos tas vėl rašė: ,,Su Kaziu reikalai iš tikrųjų blogi. Bet reikia jo kaip nors nebekiršinti, kad jis nepamestų mū sų. Jis — stambi jėga, ir gaila būtų jo netekti. Berno klausimą kuriam laikui palikime ramybėje." Dar praeitą pavasarį Kazys viename laiške man pa sisakė prieš vokiečių poetą komunistą Johanesą R. Becherį, kuris, anot Kazio, „visą literatūrą užsimanė par tiniu kromeliu paversti". „Tai man atrodo kvaila,— rašė Kazys,— rašytojui reikia būti kairiam, bet ir ne priklausomam nuo partijų." Tačiau šitokie nusistatymai mūsų tarpe susilaukė vis mažiau pritarimo, o vėliau, kaip matysime, ir visiškai pasirodė nepriimtini. Bet grįžkime prie naujo mūsų žurnalo numerio. Rai la čia aštriai, vietomis net įžūliai polemizavo su Herbačiausku. Žurnale buvo daug pastabų — apie „Piūvį" (Korsakas dar 1930 m. pradžioje rašė man: „Pasirodė „Piūvis", žurnalas aiškiai reakcinis. „Piūvis" —• tai pastangos duoti ideologišką rūbą mūsų dienų reakci jai."), apie ką tik pasirodžiusį klerikalų „Granitą" (ku ris, be jokios abejonės, stengėsi „Trečiam frontui" suda ryti atsvarą). Buvo plati užsienio literatūros apžvalga. Joje nemažai vietos skyrėme tarybinei literatūrai straipsniu „Kova dėl metodo" ir Majakovskio mirties paminėjimu. Naujų knygų tarpe buvo paskelbtos Bo rutos dar anksčiau Rygoje išleistos knygos, Cvirkos „Saulėlydis", Railos „Barbaras rėkia" ir Šimkaus „Pasa kos iš cemento". *
Šiuo metu mūsų tarpe pasirodė naujas žmogus — Valys Drazdauskas. Tai buvo mūsų amžiaus vyras, bai gęs Kauno „Aušros" gimnaziją, mokęsis Paryžiuje (iš 8*
m
ten, rodos, neseniai ir grįžęs). Susitikome su juo Laisvės alėjoje, ir jis iš karto pradėjo aštriai, su pašaipa kriti kuoti mūsų žurnalą. Jeigu mus ligi šiol visa Kauno spau da kritikavo, šmeižė ir drabstė purvais už kairumą, tai naujasis pažįstamas griebė iš kitos pusės. Man ir drau ge ėjusiam Šimkui jis įrodinėjo: žurnalo didžiausia bėda esanti ta, kad jis nepakankamai kairus, o berno kultas — nesusipratimas ir kvailystė. Šiaip ar taip, iš karto buvo matyti, kad šis vidutinio ūgio, ne per stip riausio sudėjimo pablyškęs vaikinas nekvailas, daug skaitęs, ir ne tik grožinės literatūros. Jis minėjo ir Mark są, ir Plechanovą. Vaikščiojome su juo po miestą, pilną krintančių snaigių, ir buvo truputį nemalonu, bet labai įdomu klausytis jo samprotavimų ir išvedžiojimų. Grei tai Drazdauskas susipažino ir su Cvirka. Visi pradėjome susitikinėti gana dažnai čia gatvėje, čia Konrado kavi nėje, ir mūsų ginčai nesiliaudavo niekad. Pasirodo, Draz dauskas kažkuriais keliais gaudavo daugiau, negu mes, tarybinės rusų literatūros, daugiau jis jos buvo skaitęs ir apie kiekvieną knygą turėjo savo nuomonę. Iš jo iš girdome ir apie Selvinskio poemą „Puštorg", ir apie Lavruchino „Po sledam geroj a", ir apie Bielycho ir Pantelejevo „Respublika Škid". Jis turėjo visą Plechanovo raštų keliolikos tomų rinkinį, ir kada gavau iš jo vieną tomą, nustebau, kad Drazdauskas buvo skaitęs ir pa braukęs ne mažiau kaip du trečdaliu knygos eilučių. Matyt, viskas, ką Plechanovas rašė, jam atrodė be galo svarbu ir įsidėmėtina. Šiaip ar taip, Drazdauskas greitai įėjo į mūsų kolek tyvą, juo labiau kad mes nuo pat pradžios nemanėme laikytis užsisklendimo taktikos. Priešingai, tiesiog džiau gėmės, sulaukę naujos jėgos, kuri savo raštais jau ren gėsi pasirodyti kitame „Trečio fronto“ numeryje.
m
Mūsų būrys greitai žadėjo dar padidėti. Kilo mintis (tur būt, iš karto mums ir „Kultūros" leidėjams) padaryti žygių iš Šiaulių kalėjimo išvaduoti Kostą Korsaką, ypač kad, kaip minėjau, buvo gauta žinių apie blogą jo sveikatą. Sumanymas rado netikėtai teigiamą pritarimą vyresniosios kartos rašytojų tarpe. Po prašymu amnes tuoti pasirašė Vincas Krėvė, bene Faustas Kirša ir Ba lys Sruoga, gal dar kai kas. Man buvo pavesta tuo rei kalu aplankyti Tumą, Maironį ir Jakštą. Praėjo kiek laiko, ir spalio gale jau gavau Kosto laišką iš Pašvitinio. Visi labai džiaugėmės, kad Korsakas laisvėje, ir tikėjo mės su juo greitai pasimatyti. „Trečias frontas" juo toliau, juo didesnį rado atbalsį spaudoje ir kėlė susidomėjimą skaitytojams. Jo laukė moksleiviai ir šviesesni darbininkai. Jį skaitė kaimuose ir miestuose. Jį nuolat minėjo universiteto literatūriniai seminarai ir aptarinėjo politiniai kaliniai. Vis pasiučiau prieš jį nirto reakcija — pirmiausia klerikalai ir fašis tai. O tuo tarpu mes rengėme jau ketvirtą žurnalo nu merį. „Frontas tuoj išeis,— rašiau Vincui Zilioniui 1931 metų pradžioje,— žinoma, ne toks, kokio aš norėčiau, ponas vyr. redaktorius [cenzorius] „sutvarkė" jį savo tiškai." Mus jau pasiekdavo Maskvos „Literaturnaja gazeta”, M. Gorkio redaguojamas žurnalas jauniesiems ra šytojams— „Literaturnaja učioba", per mūsų rankas ėjo ne tik Majakovskis, bet ir kiti tarybiniai poetai — Tichonovas, Bezymenskis, Selvinskis, o taip pat teorinė marksizmo-leninizmo literatūra. Gerai žinojome, kad pa gal šią teoriją kuriasi naujasis pasaulis — Tarybų Są junga, tais laikais mums dar mažai tesuprantamas, bet dėl to ne mažiau įdomus. 2 2 9
*
Balys Sruoga, teatro seminaro vedėjas universitete (tą seminarą ir aš kartais, kad ir nesistemingai, lanky davau), dažnai studentams kalbėjo apie Maskvos teat rus, jų labai aukštą lygį, šlovino Dailės teatrą ir entu ziastiškai aiškino Stanislavskio sistemą. Kad ir stengda masis neliesti Tarybų Sąjungos politinės santvarkos, profesorius vis tiek mums kėlė susidomėjimą Tarybų Sąjunga, ten vykstančiais kitimais. Kilo sumanymas su studentų (gal ir šiaip inteligentų) grupe nuvažiuoti į Maskvą, susipažinti su žymiausiais jos teatrais ir Įdo miausiais pastatymais, pereiti per didžiuosius muziejus, iš kurių buvome girdėję Tretjakovo galeriją. Į rengiamą ekskursiją stengėsi patekti pirmiausia literatai, tarp kitko, ir Salomėja Nėris. Rodos, viskas ėjo sklandžiai — taupėme pinigus, užpildėme reikalingas anketas ir lau kėme velykų atostogų, per kurias ekskursija turėjo įvykti. „Tavo kelionė į Maskvą būtų puikus reikalas...— rašė Kostas,— ...manau, po tavo tokios kelionės daug kas paaiškėtų tikresnėje šviesoje, o, be to, gal mes šiek tiek suartėtume su rusų literatūriniu gyvenimu. Aš ma nau, kad tu būtinai turėtum oficialiai ar kaip kitaip sueiti su bent keliais rusų rašytojais iš jaunesnės kar tos ir informuoti juos apie „Frontą“... Manyčiau, reikėtų išversti ką nors iš Asejevo, Tichonovo, Sajanovo ir kt. kūrybos." Iš pradžių lyg ir sutikusi, valdžia ėmė kibti čia prie vieno, čia prie kito ekskursanto. Sruoga, sužinojęs, kad manęs neleidžia, patarė: — Nueik pats į Vidaus reikalų ministeriją pas Na vaką (tuo metu jis buvo kažkurio departamento direk torius) ir išsiaiškink reikalą su juo. 230
Nieko nelaukdamas, nuėjau. Už stalo sėdėjo nedide lio ūgio vyras tamsiais, ant kaktos sulaižytais plau kais — ponas Navakas. — Tamstos nusistatymai nesuderinami su ekskursi jos tikslu,— gana diplomatiškai atsakė jis į mano klausi mą.— Neleisime. Daugiau nebuvo ko kalbėti, ir aš išėjau. ,,Aš taip norėjau važiuoti ir buvau priimta,— vė liau rašė man iš Lazdijų Salomėja Nėris.— Džiaugiaus galėsianti pamatyti tą nuostabų kraštą su jo nauja kul tūra. Norėjau patirti ir pamatyti savo akimis, nes ne galiu tikėti tiems šmeižtams ir išgąstingiems šūkavi mams, kurie randami mūsų spaudoje," * Porą metų išlaikytas kalėjime, buvo išleistas V y tautas Montvila, „...girdėjau,— rašė Kazys iš Berlyno,— kad Vytautas pasiliuosavo. Ar tai tiesa? Jei taip, tai kaip nors pasistenkit jį peršnekėt, kad jis į kokią Bra ziliją neišsinešdintų..." Susirašiau su Montvila, iš Kauno išvažiavusiu į Marijampolę pas gimines, ir kviečiau jį bendradarbiauti mūsų žurnale, kad ir žinojau jo buvu sį neigiamą nusistatymą „Trečio fronto" atžvilgiu. Da bar, matyt, jo nuomonė buvo pasikeitusi, nes jis man atsakė. „O kai dėl medžiagos „Trečiam frontui" tai prieš Velykas gal ir paruošiu. Dabar dirbu beletristikos knygą (vardo dar neparinkau), todėl kai ką gal iš jos prisiųsiu. Taip pat vieną kitą naują eilėraštį.— Po vis.ų audringų įvykių mano senojo „aš" liko tik skeveldros... Kad kur nors — kaip nors — gaučiau kiek nors uždirbti!" Poetą persekiojo skurdas, nedarbas, bepinigė — dabar ir be veik visą likusį gyvenimą. Deja, ir mes jam tuo metu niekuo padėti negalėjome.
*
Ketvirtasis numeris išėjo ko vingesnis už ankstes niuosius. Jame nebebuvo kalbos nei apie berną, nei apie neorealizmą, kuris, pirmiausia Jono Šimkaus nuomone, turėjo būti savotiškas senojo realizmo junginys su eks presionizmu, futurizmu ir kitomis modernistinėmis li teratūros srovėmis. Beveik neliko bendrų posakių ir bendrojo „kairumo" — kalbėjome aiškiau ir įsakmiau, pabrėždami artimo literatūros ryšio su gyvenimu būti numą. „Šiandie, kada visam žemės rutuly eina dviejų pa saulių, dviejų visuomenių žūtbūtinė kova,— rašiau nu merio vedamajame,— ypatingai tenka žiūrėti, kad kožnas žodis muštų į tikslą, demaskuotų atgyvenusią vi suomenę ir griautų jos supuvusias drebančias kojas. Šiandie, kada visame pasauly eina ginklavimasis naujam imperialistiškam karui, daug žiauresniam ir šlykštesniam už visus buvusius, prieš kurį kelia balsą visų kraštų darbo žmonės ir geriausi rašytojai, ir mes jaučiame pareigos užakcentuoti, kad vienas svarbiau sių mūsų einamųjų uždavinių yra visom m u m g a l i m o m priemonėm kovoti prieš šią civilizuotos žmonijos barbarybę. Mes jau ne kartą pasisakėme, kad menas mum nėra beprasmiškų žodžių barstymas ir votuliavimas apie ne žemiškas gėrybes. Menas mum — įrankis, didžiulis buo mas, kuriuo verčiam, kas supuvo, ir statom, kas dygsta ir auga. Mes einam ir eisim prie to, kad mūsų meno žodis vi sada judintų, neramintų, pykintų, nervuotų, džiugintų, drąsintų." Petras Cvirka šiam numeriui davė įspūdingą eilėraš t į — reportažą „Žmogus gimė", kur ryškiai sugretino 232
buržujaus vaikelio ir proletarės Antosės sunaus likimą. Eilėraštis baigėsi tokiomis eilutėmis:
Antosės sūnus ranka bus vėliavai nešti, klijuot plakatui, raudoniem miežiam sėti. Burna gi kulkosvaidis žodžiam, armonika sukilusių maršui. Proletariate! Sūnus Antosės žingsnis didžiam artėjimui didžios gadynės! parašė ilgoką antikapitalistinę poemą —
—
Raila „20 000 000 " . Kazys Boruta atsiuntė apsakymą „Mediniai stebuk lai", iš kurio vėliau išvystė didelę apysaką tuo pačiu pavadinimu. Jonas Šimkus spausdino savo apsakymo „Prie krintančio vandens" antrąją dalį. Kostas Korsakas rašė apie „Tendenciją ir literatūrą", įrodinėdamas, kad netendencingos literatūros klasinėj visuomenėj būti negali, kad mes stengiamės ir stengsi mės išreikšti pažangiųjų visuomenės sluoksnių siekimus. Naujasis mūsų bendradarbis Valys Drazdauskas aštriai šaipėsi iš Jurgio Savickio kūrybos, iš Jakšto, Herbačiausko, „Gaisų" žurnalo ir labai palankiai kalbėjo apie kai kuriuos tarybinius leidinius. Tai legalioje Lietuvos spaudoje buvo didelė naujenybė. Paminėjome Romėno Rolano 65 m. jubiliejų, pabrėždami didžiojo rašytojo pažangumą, jo antiimperialistines nuotaikas, jo pasiry žimą ginti Tarybų Sąjungą (straipsnį apie Rolaną para šė Pranas Morkūnas). Buvo ir Becherio, ir latvių kai riųjų rašytojų Laiceno, Kūreij aus eilėraščių vertimai. Visa tai žurnalo veidą žymiai keitė. Maža pasakyti, kad tai reakcinės spaudos neliko ne pastebėta. Net ir „Socialdemokratas", kuris iš pradžių 233
mūsų žurnalą vertino gan teigiamai, išspausdino straips nį, kuriame įrodinėjo, kad mes remiamės neteisinga (t.y. komunistine) informacija, paimta iš Tarybų Sąjungoje leidžiamų knygų ir žurnalų, kad mums reikėtų apsižiū rėti, pagalvoti ir t.t. Perskaitęs šį straipsnį, Kostas man rašė: ,,Perskaičiau „Socialdemokrate" apie mus. Įdomu, kas tas Plebas? Suprantama, „Socd." „marksistai" kitaip ir negali kalbėti. Tik jie perdaug geros nuomonės apie save, net už R. Rolaną sakosi daugiau matą. Bet ne vi suomet geriau mato tas, kuris nosimi į sieną trina. Atsa kyti „Socd." Plebui būtų labai lengva, bet aš manau, jog mūsų vežimo ratai nuo tos geltonos lazdos nepasuks į šalį, todėl bus daug išmintingiau, jei mes, nekreipdami jokio dėmesio į šiuos tėviškus pamokymus nebūti šališ kais, toliau varysim užsimotąją vagą... Kas kas, tik jau ne mūsų „Socd." mus pamokys, kas tai yra marksizmas ir kas tai yra proletarinė literatūra ir kritika." •
Brendo reikalas rengti penktąjį numerį. Ir čia iškilo naujas klausimas, atėjo naujas žmogus, kuriam mūsų pažangiojoj literatūroj buvo lemta suvaidinti didžiulį vaidmenį. Tai buvo Salomėja Nėris. Su Sruoga praeitais metais keliaudama po Alpes, Nėris Vienoje susitiko su Boruta. Matyt, jie čia išsikal bėjo literatūros reikalais. Išėjus ketvirtajam „Trečio fronto" numeriui, iš Berlyno gaunu žinią nuo Kazio: „Sal. Nėris man iš netyčių parašė labai draugišką laišką su didžiausiu pritarimu mums. Tu pasistenk su ja džentelmeniškai santykiauti... Mums reikia kaip galint daugiau sų savipi patraukti,"
Matyt, abejojau, ar rimtos ir pastovios Nėries pa žiūros į mūsų sąjūdį, nes Kazys parašė vėl: „Dėl Salo mėjos bereikalingos tavo abejonės. Ji merga širdinga ir veržte veržiasi pas mus. Aš pridedu Tau jos laiško gabalą. Spręsk pats." Ir aš skaičiau Salomėjos Nėries laišką, rašytą Kaziui 1931 m. vasario 22 dieną: „...Kiekvieną jo [„Trečio fronto"] numerį perskaitau lig paskutinės raidės. To nebuvo mano gyvenime nė su vienu žurnalu. Vakar pabaigiau 4 Nr. skaityti. Veda mojo gale pasakyta: „kad mūsų meno žodis visada ju dintų, pykintų, nervintų, džiugintų, drąsintų". Dar labai jaunas ir naujas žodis, bet tikslo jau pasiekia. Neste bėtina, kad jis pykina miesčioniškus fanatikus, iššaukia net biauriausius koliojimo žodžius iš jų „švelnių" lūpų. ...Man tai patinka tas gyvas, energingas žodis — lais vas pavasario vėjas. Ir mane jis veikia savotiškai: kaip stiprūs vaistai, ant žaizdos užpilti. Juk aš gyvenu tuo pat ir visa širdimi jums pritariu. Ir seniai nekenčiu to bedvasio, supelėjusio miesčioniškumo. O tačiau... ap linkuma, kurion įaugau,— klampynė, iš kurios išsiva duoti ne taip jau lengva. Nereiškia, kad tai bloga, juo geriau, juo malonesnis bus laimėjimas ir visiškas išsi vadavimas." Laiškas man padarė didžiulį įspūdį. Skaičiau jį iš naujo ir vis netikėjau. Nejaugi pati žymiausia dešinioji poetė, apsupta visų šio flango kritikų dėmesio, nori ateiti pas mus? Suprasdamas tokio žygio sudėtingumą ir sunkumą jai, parašiau Nėriai laišką. Jame atvirai išdės čiau savo būkštavimus ir drauge savo ir kolektyvo džiaugsmą dėl tokio jos pasiryžimo. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo. Dabar, kada ir poetės, ir mano laiškai paskelbti, la bai aiškiai matyti, kad jos pasiryžimas buvo rimtas ir 235
pergalvotas, kad ji gerai žinojo, kas jai gresia, pasukus drauge su „Trečiu frontu". Ji nieko nenusigando. „Taip, matyt, tik iš pažiūros tai trapi mergina",— galvojau aš. Kai kuriuos mūsų kolektyvo narius, ypač Korsaką, vis dėlto ėmė abejonė — o gal šios nuotaikos tik laiki nos, gal poetę sunkiai paveiks neišvengiama klerikalų reakcija? Parašiau apie tai Kaziui. Jis atsakė: „Salomė ja mane be galo nudžiugino, bet kartu ir surūpino. Ar jūs viską tvarkingai aptarėt, juk mergiščiai kleras to nedovanos. Todėl pasirūpinkit, kad ji būtų nuo jų visai nepriklausoma. Be to, jos laiškas su „sąžinės ataskaita" „Trečiam fronte" visai nereikalingas." Daug kartų apgalvojus reikalą, mums vis dėlto at rodė kitaip. Pati Salomėja nenorėjo prie savo eilėraščių jungti jokio pareiškimo, bet po ilgesnio aptarimo toks pareiškimas, padedant kitiems draugams, buvo jos ga lutinai suredaguotas ir, kaip žinoma, pasirodė mūsų žur nalo penktajame numeryje. * Rengiant paskutinį žurnalo numerį, susirgo vienas iš aktyviausių kolektyvo narių — Jonas Šimkus. Ir susirgo jis kraujo išsiliejimu po oda ir viduriuos taip sunkiai, jog rūpestingi gydytojai Žydų ligoninėje, kur mūsų draugas buvo paguldytas, kartais visai nebetekdavo vilties. Jie patarė mums būti pasiruošusiems — bet kada galėjo įvykti katastrofa. Tai buvo sunkios dienos. Kar tais beveik tikėdavome, kad išgelbėjimo nebėra, ir gal vojome, kad žurnalo numeris išeis su juodais rėmais ir su medžiaga, skirta mus palikusio draugo atminimui. Dieną ir naktį prie ligonio sėdėjo ir su didžiausiu atsidė jimu jį slaugė jo draugė Elena. Ir sunku pasakyti, kas nugalėjo — ar jaunas organizmas, ar gydytojų rūpes236
tingumas, ar Elenos meilė: visų mūsų džiaugsmui Jonas pradėjo sveikti, ir tiek Kaziui, tiek Kostui, tiek Valiui dabar galėjau pranešti vis linksmesnę žinią! Iš Kazio laiškų matėme, kad jam Berlyne nepaken čiamai slopu dvasine prasme ir labai sunku materiališ kai. Jis dažniau užsimindavo apie galimą grįžimą į Lie tuvą, nors čia jo laukė kalėjimas. Prieš grįždamas, ren gėsi užsukti į okupuotą Vilnių padirbėti Lietuvių Mokslo draugijos knygyne. „Aš pasiryžęs ilgam ir dideliam darbui apie lietuvių kultūros istoriją,— rašė jis.— Taip kad galiu užtrukti iki rudens, be to, pavasaris pats ne smagiausias laikas atlikinėti tautiškas prievoles kur nors K.S.D.K. [Kauno sunkiųjų darbų kalėjime]. Bet ge gužės m. pabaigoj sudie Berlynas." Gal Kazys apsisprendė grįžti į Lietuvą iš dalies dėl to, kad man keletą kartų jo reikalu teko kalbėti su profesorium Vaclovu Biržiška. Sis jauno rašytojo emi granto tragišką dalią priėmė į širdį ir, kiek supratau iš jo užuominų, buvo pasiryžęs padėti. Apie tai, žinoma, pranešiau Kaziui, kuris atrašė: „Perduok jam [Vacį. Bir žiškai] nuo manęs širdingiausią padėką ir atsiprašymus, kad jis savęs dėl manęs netrukdytų." Mums buvo aišku kaip dieną, kad naujasis „Trečio fronto" numeris Kaziui savo ideologija visai nepatiks. Berno kultas, kuris, kaip minėjau, atsirado svarbiausia Kazio poezijos ir kitų jo raštų dėka, visiškai išgaravo. Marksistinė literatūra, kurios visi mes šiuo metu daug skaitėme, darė kur kas suprantamesnę visuomenės struktūrą, klasių kovą, literatūros uždavinius ir mūsų vietą toje kovoje. Vis labiau mus veikė ir tarybinė li teratūra bei spauda, kurią įvairiais būdais gaudėme ir godžiai skaitėme. Puikiai žinojome, kad žiauri klasių kova verda visame žemės rutulyje, kad dabar prasidė jusios ekonominės krizės metu prieštaravimai tarp dar-
bininkų ir kapitalistų nepaprastai paaštrėjo, kad visuose kapitalistinio pasaulio miestuose auga bedarbių skaičius, vyksta demonstracijos ir aršūs mūšiai su darbdaviais. Ir Kaune, ir kitur matėme būrius bedarbių, per dienas stoviniuojančių prie darbo biržos ar fabriko durų, ma tėme valstiečius, turtingesniųjų nustumtus nuo žemės, stotyje laukiančius traukinių, išvykstančius į tolimąją Braziliją, ir savo kailiu jautėme, kad gyvenimas diena iš dienos sunkėja, kad į vidurines ir ypač aukštąsias mokyklas vis rečiau pakliūva darbininkų ar smulkesnių jų valstiečių vaikai. Žinojome, kad dabar puikiai gyve na tik stambūs valdininkai, verteivos, biznieriai, įvai riausi spekuliantai, o vis didesnės gyventojų masės skursta. Mums jau atrodė beprasmiškas kadaise keltas reikalavimas, kad literatūra būtų apskritai kairi, bet stovėtų viršum partijų. Tačiau didžiausia „Trečio fronto" ir jo bendradarbių bėda buvo ta, kad jie, visa siela atjausdami darbo žmo nių vargą, sunkią ekonominę būklę, nuoširdžiai norėda mi jiems padėti ir net suprasdami, kad tikroji išeitis iš šios būklės yra buržuazinės santvarkos nuvertimas, ne turėjo tvirtesnių ir pastovesnių santykių su miesto dar bininkais ir darbo valstiečiais, labiausiai prislėgtais ir išnaudojamais, revoliucingiausiai nusiteikusiais. Jie ne turėjo ryšių su komunistų partija, kuri tada iš pogrin džio vadovavo darbo žmonių kovai už ateitį. *
1931 metais Maskvoje buvo pradėtas leisti literatū ros, politikos ir visuomenės mokslų žurnalas „Prieka las". Jame bendradarbiavo vadovaujantys Lietuvos ko munistų partijos veikėjai, o taip pat būrys Lietuvoje dir bančių ar kalinčių bei Tarybų Sąjungoje gyvenančių 238
rašytojų ir žurnalistų,— Bonaventūras Pauliukevičius (kurį aš šiek tiek pažinojau), Bronius Pranskus-Žalionis ir kiti. (Su Pranskum susipažinau tik po Tėvynės karo, nors jis kadaise mokėsi irgi Marijampolėje. Jau užda rius „Trečią frontą", skaičiau jo eilėraščių rinkinį „Aud ringosios jėgos", išleistą 1932 metais Minske, ir tos re voliucinės eilės man visai patiko. Mūsų artimos pažin ties metais supratau, koks tai doras žmogus, atidus lite ratūros ir mokslo darbininkas.) Deja, iš pradžių santy kiai su „Priekalu" klostėsi nevykusiai, tiesiog kurio ziškai. „Priekalas", laikydamasis tuometinių (pirmiausia Stalino) nurodymų dėl taktikos santykiuose su vadina maisiais dešiniaisiais socialistais, „Trečią frontą" be ato dairos puolė. Jame pasirodė nemaža straipsnių, kurie iš dalies teisingai kritikavo ideologinį „Trečio fronto" nenuoseklumą, jo narių politinį nesubrendimą, atitrūki mą nuo tikrosios darbo žmonių kovos. Tačiau tuose straipsniuose, dažnai parašytuose grubiu tonu, trečiafrontininkai buvo triuškinami ir už tai, kad dirba lega liai einančioje spaudoje, jiems būdavo priskiriamos ne samos nuodėmės, apie juos buvo skelbiami prasimanyti dalykai. Todėl „Priekalo" (ir Tilžėje leidžiamo „Balso") kritika trečiafrontininkus iš dalies vertė rimčiau žiūrėti į savo darbą ir uždavinius, būti principingesniems, bet iš dalies juos erzino ir pykino nepagrįstomis priekabė mis, be viso kito, išreikštomis šiurkščia forma. Kai fašistinės Lietuvos spauda „Trečią frontą" puolė ir, kiek galėdama, koneveikė, cenzūra jį negailestingai braukė ir žalojo,— „Priekalas", užuot teisingai įvertinęs susidariusią padėtį, mus stūmė nuo savęs. Maža to. Bur žuazinė Lietuvos spauda (pavyzdžiui, „Bangų” žurnalas) persispausdinę j o „Priekalo" kritikas, tuo duodama pro gos fašistams ir klerikalams šaipytis iš trečiafrontininkų 239
veiklos. Mūsų būklė iš tikrųjų darėsi tragiška. Ir jei ge riausieji žurnalo bendradarbiai nepakriko, nenuėjo į fašistų lagerį (išskiriant vieną Railą), tai, man rodos, tik dėl to, kad jie skaitė rusų tarybinę literatūrinę spaudą ir iš jos mokėsi, nuoširdžiai tikėjo didžiuoju socializmo idealu, Tarybų Sąjungos keliu. * Su Salomėja Nėrim aš ir kiti trečiafrontininkai (dau giausia aš) intensyviai susirašinėjome. Velykų atostogų metu ji atvažiavo į Kauną. Radę ramesnę vietelę prie nuošalaus staliuko Konrado kavinėje, bent kelias valan das Nėris, Raila ir aš kalbėjomės labai nuoširdžiai ir la bai atvirai. Nėris kėlė mums visas savo abejones, visus neaiškumus, o mes dėstėme jai visuomenines ir esteti nes savo pažiūras, pasakojome apie žurnalo evoliuciją ir perspektyvas. Poetė gerai matė, kaip mus sutinka spauda, kaip dergia beveik kiekvienas reakcinis organas. Tačiau tai jos nebaugino ir jos nuotaikos nekeitė. Vėl susitikęs Salomėją dabar, po kelerių metų, kalbėjau tar tum su nauju žmogumi. Savo gražiomis tamsiomis aki mis atidžiai žiūrėdama į mus, ji labai rimtai dalyvavo pašnekesyje. Tai buvo subrendusi, galvojanti asmenybė, kuriai labai rūpėjo ne tik jos, bet ir jos tėvynės, ir paga liau viso pasaulio kelias ir likimas. ,,Trečio fronto" penktasis numeris išėjo gegužės pra džioj. Jau ne kartą buvo rašyta, kad čia išspausdinti trys poetės eilėraščiai su jos pareiškimu ir priešų, ir net naujųjų draugų buvo sutikti, neperdedant, kaip bombos sprogimas. Didžiausios reakcijos metu, kada visas gyve nimas buvo suvaržytas fašizmo ir klerikalizmo pančiais, kada viskas buvo jei ne pasmaugta, tai bent gerokai prismaugta, kada visur, o ypač mokyklose vyravo bai240
šiai slopi prietarų ir šovinistinio tvaiko atmosfera, vie na iš populiariausių dešiniųjų poečių, kunigų vadovau jamos gimnazijos mokytoja, staiga pareiškia: „Nuo šio laiko sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir savo darbą stengsiuos sujungti su iš naudojamųjų masių veikimu, kad mano ateities poezija būtų jų kovos įrankiu ir reikštų jų norus ir kovos tiks lus." Tik didžiulės valios žmogus, galutinai supratęs val dančiųjų klasių istorinį pasmerktumą ir giliai patikėjęs naujos, socialistinės visuomenės pergale, tik žmogus, savo idėją pastatęs viršum įvairiopų gyvenimiškų pa togumų, pasiryžęs dėl jos kęsti persekiojimus, buvusių draugų priekaištus ir neapykantą, galėjo pasirašyti po šiais žodžiais. Įvairiausių reakcionierių vėliau (netgi p>o poetės mirties) prirašytos milžiniškos šūsnys popieriaus, kad poetė nieko nesuprato, kad ji buvo ap>olitiška as menybė, kad jos žygis buvo padiktuotas kažkokių smul kių meilės „nusivylimų" ir „keršto". Visa tai teturi vie ną tikslą — iškraipyti sau nemalonią tiesą. O ta tiesa ypač klerikalams buvo baisiai nesmagi — tai buvo vie nas didžiausių jų idėjinių ir moralinių pralaimėjimų per visą buržuazinės Lietuvos laikotarpį! Dabar yra žinoma, kad ne vienas „Trečias frontas" pakreipė Salomėją Nėrį nauju keliu. Jau anksčiau poe tė susitikinėjo su Komunistų partijos nariais, su jais kalbėjosi, aiškinosi pagrindinius epochos klausimus, ža vėjosi jų revoliucine kova, jų nesilenkimu prieš fašis tinį smurtą ir priespaudą. Antra vertus, Nėries pažiūras stipriai formavo marksistinė-lenininė literatūra, kurią ji su dideliu dėmesiu skaitė. Eidama šiuo keliu, Salomėja Nėris vėliau virto socialistinio pasaulio skelbėja, vi siems laikams įsirašydama į revoliucinio judėjimo, mūsų naujosios literatūros ir tautos istoriją. 24 i
Lankėsi pas mane poetė ir po to, kai „Trečias fron tas" su jos eilėraščiais ir pareiškimu jau buvo išėjęs iš spaudos. Maniau, kad reakcijos plūdimai, vieši ir per laiškus, poetę palauš ar bent laikinai pritrenks, sugniuždys. Ir kaip nustebau ir nudžiugau, kada ji, atėjusi pas mane, laikėsi ir kalbėjo taip, lyg nieko kito ir nebuvo laukusi. Ji neabejojo — elgėsi kaip tikras žmogus, prisiimąs atsakomybę už savo veiksmus ir savo įsitikinimų nelinkęs kaitalioti. Tokia Salomėja Nėris man buvo nauja, ir aš negalėjau negerbti jos drąsos, tvirtumo bei taurumo. Šio susitikimo metu su ja aptarinėjome žur nalo ateitį. Šeštąjį numerį vėl rengėmės išleisti žymiai padidintą (praktiškai kiekvienas „Trečio fronto" nume ris darėsi vis storesnis ir vis populiaresnis; be to, ir me džiaga, už kurią niekas negavo nė cento honoraro, nuo lat gausėjo ir gausėjo). Salomėja Nėris rengėsi prisidėti prie šeštojo numerio naujais kūriniais. *
„Trečio fronto" penktasis numeris kėlė visų susido mėjimą ne tik dėl Salomėjos Nėries, nors tai, žinoma, buvo pirmoji priežastis. Visu savo turiniu žurnalas pa suko jau aiškia socialistinės literatūros linkme. Per visą pirmąjį puslapį ėjo tarybinio dailininko Pa velo Sokolovo-Skalios piešinys „Darbininkas". Nume ris buvo papuoštas dar Ketės Kolvic ir Franso Mazerelio graviūromis. Metinėms Majakovskio mirties sukaktu vėms buvo įdėtas Davido Burliuko darbo poeto portre tas ir eilėraščių fragmentų vertimų. Petras Cvirka davė aštrų pusiau reportažinį apsakymą „Gyventi taip malo nu". Naujos mūsų pozicijos buvo nedviprasmiškai iš reikštos Korsako straipsnyje, apibendrinančiame į s a kymus į mūsų anketą, „Ką jie atsakė", Railos straips 242
nyje „Proletarinės literatūros prasiveržimas", mano ei lėraščių cikle „Apie visokius daiktus'1. Jos ryškėjo ir iš Drazdausko recenzijų lietuviškų buržuazinės literatū ros knygų ir tarybinių leidinių, iš teatro ir kino apžval gų. Buvo išspausdintas protestas dėl Latvijos kairiųjų rašytojų žurnalo „Kreisa fronte" (jį redagavo komunis tas Linardas Laicenas) uždarymo, didelis straipsnis apie tarybinę rusų literatūrą, apie JAV proletarinę literatūrą ir kita. Numeryje nebuvo Kazio Borutos. Gal jis tiesiog nesuspėjo paruošti medžiagos, tuo metu gyvendamas labai sunkiomis materialinėmis ir dvasinėmis sąlygomis. O gal jam jau ne viskas patiko ketvirtajame numery j e — dabar sunku tai atspėti. Šiaip ar taip, penktasis „Trečio fronto" numeris pla čiai nuskambėjo ne tik kaip ryškus protestas prieš mies čionišką lietuviškojo gyvenimo nykybę, bet ir kaip nau jo, kitokio gyvenimo viltis. Apie kokį gyvenimą žurna le buvo kalbama, nesunku buvo įskaityti ir pačiame tekste, ir dar daugiau — tarp eilučių... Išėjus „Trečio fronto" penktajam numeriui, pasipy lė įnirtę šauksmai. „Lietuvos aidas" išspausdino Herbačiausko „Laišką redakcijai", kuriame senas „Trečio fronto" priešas, nebetekęs pusiausvyros, klykė: „Aš jau pradedu visiškai nesuprasti tos politikos, kurią varo mūsų vyriausybės organai vidaus tvarkai ir ramybei pa laikyti... Nejau komunistų gerbėjai privilegijuoti Lie tuvoje? ...„Trečio fronto" chuliganiukai jau drįsta myriop smerkti visus tuos rašytojus, kurie nenori bezbožnikauti, majakauskauti etc., etc.,— rašė Herbačiauskas, nenu rodydamas, kur konkrečiai mūsų žurnale „smerkiami myriop" kokie nors rašytojai.— Jeigu taip toliau tęsis, tai ypač myriop pasmerktieji mūsų m i s t i k a i tikrai išdrįs ir mokės geriau už užpuolikus pavartoti braunin
343
gą, kad apgintų savo gyvybę nuo t a r p t a u t i n i o p r o l e t a r i z m o agentų." Šis isteriškas mistiko šauksmas oficioze buvo rim tas signalas, kad „Trečią frontą" rengiamasi likviduoti. „Rytas“ išspausdino taip pat puolamos medžiagos, duo damas jai antraštę „Raudonojo bolševizmo variagai Lietuvoje". „Dienos naujienos“ pirmajame puslapyje įdėjo karikatūrą: Herbačiauskas į „trečiafrontininkus" šaudo iš patrankos. Po karikatūra buvo parašas: „Iš esmės kritikuojant, jums brauningo per maža, matot!" Klerikalų „Šaltinis", leidžiamas Marijampolėje, užmir šęs bet kokį krikščioniškumą, rašė: „Laikraščiai dažnai džiaugias, kad Lietuvoj komunistų veikimas esąs silp nas ir beveik jau merdįs. Tariamai paskutinius jų mo hikanus, eilinius komunistus, rodos, ir valdžia atitinka mai „paglosto", sakysim, pakanka tik pas kurį jų rasti nelegalios „literatūros": lapelių, proklamacijų, — ir teismo atsakomybė, ir s. d. kalėjimas ir jei kaip — net sušaudymas. Tai kodėl gi nesiimama tokių ar bent pana šių priemonių ir su trečiafrontininkais? Kodėl jiems iš imtis?" „Židinyje" didelį straipsnį „Mūsų kova su tre čiafrontininkais" išspausdino Adomas Jakštas. Greta „Trečio fronto" puolimų čia buvo priekaištų ir klerika liniams poetams, sakysime, Brazdžioniui, kurie nuo mūsų žurnalo neva užsikrečią „netinkama dvasia". Žurnalą plūdo ir liaudininkų, ir socialdemokratų spauda, pama čiusi, kad trečiafrontininkai visai nelinkę eiti vienos ar kitos šių partijų ideologijos farvateryje. Beje, senukas Adomas Jakštas nei iš šio, nei iš to išspausdino savo eilių rinkinyje ištisą „himną“ mūsų kolektyvui, išplūsdamas mus visai nekunigiškais žo džiais: ...nesat echistai, nei konstruktyvistai, Bet turit naują vardą, esate... šunistai. 244
Žodžiu, visų krypčių buržuazinė spauda, visa reak cija sukilo prieš mus. Įnirtimas pasiekė aukščiausią laipsnį. Kovoje buvo vartojami šmeižtai, prasimanymai, insinuacijos. Bet mums mūsų kelias kaskart darėsi aiš kesnis, ir anaiptol nesirengėme jo atsisakyti. * Vasaros pradžioje Kaune man teko susitikti su JAV lietuvių rašytoju Algirdu Margeriu, kurio apsakymą prieš Amerikos rasizmą, antrašte „Mūsų oda juoda!", buvome išspausdinę paskutiniame žurnalo numeryje. Margeris tais laikais buvo liberalinių ar socialdemokra tinių nusistatymų žmogus, bet mūsų žurnalas jam pati ko, ir jis prižadėjo, grįžęs į Ameriką, organizuoti ten „Trečio fronto“ draugus ir rėmėjus. Žmogus man pasi rodė įdomus, galvojantis, įsimylėjęs savo senąją tėvynę, nors čia jį toli gražu ne viskas džiugino. Jaučiau, kaip jis, ilgai gyvenęs buržuazinės demokratijos sąlygomis, tiesiog negali suvirškinti lietuviškojo fašizmo. Vasarą leidau tėviškėje. „Iš pagrindų studijuoju is torinio materializmo teoriją,— rašiau savo senam drau gui Žilioniui.— Kalu visokius Plechanovus, Riazanovus, Deborinus. Kiekvieną dieną daug naudingų žinių sau įkrečiu į galvą." „Rudenį aš tau duosiu kelis Plechanovo tomus,— ra šiau Railai.— Aš juos skaitau su dideliu atsidėjimu ir dideliu malonumu. Ypač puikūs jo tomai apie meną ir literatūrą, paskui straipsniai apie utopinį socializmą, „Nuo idealizmo iki materializmo", „Pagrindiniai mark sizmo klausimai“ ir kit. Tas vyras turi pasiutusią logiką ir gerą galvą. Hėgelio dialektika, dialektinis materializ mas, istorinė socializmo raida dabar man aiški kaip ant delno.
m
Perskaičiau kelias Gorkio knygas, Pėdino „Goroda i gody" ir daug kitos rusų literatūros." Raila iš savo kaimo parašė išsiunčiąs man „prašomą knygą apie Rusiją" (rodos, tai buvo vokiečių komunis tų išleista knyga apie Tarybų Sąjungos istoriją, ekono miką ir kultūrą). Jis rengėsi važiuoti į Pašvitinį pas Korsaką asmeniškai pasimatyti ir aptarti „Trečio fron to" reikalų, iš ten — į Skuodą pas Drazdauską, o iš Drazdausko — į Palangą. Raila pranešė svečiavęsis pas savo kaimyną dailinin ką Stasį Ušinską, kuris „...yra padaręs stambią kompozi ciją „Žmogus tarp piūklų" (pagal tavo apysaką). Temos traktavimas man nelabai patiko, bet ant kreidinio po pieriaus kartais gal ir „Frontui" reprodukcija tiktų." Kiek anksčiau Drazdauskas iš Skuodo man rašė: „Sa lomėjai rašau ir literatūros siunčiu. Siųsk, draugas, ir tu. Labai svarbu, kad ji pas mus darytų pažangą. Ypač svarbu ir būtina, kad ji nepatektų į „sentimentalinį so cializmą". Atrodo, kad to nebus, ji narsi boba, ir tokie daiktai jai ne prie veido. Tu prašai prisiųsti Bruno Jasenskį [romaną „Aš deginu Paryžių"]. Zabauna knyga." Kaip Kazys Berlyne reaguos į naujausią „Trečio fronto" numerį? Tai mus ir domino, ir kėlė nerimą. „Ge riausia būtų, kad ir laiškas (gal Bronio), ir naujasis „Fronto" numeris Kazį pasiektų kartu. Tada jam nebe bus laiko „s treskom" išeiti iš „Fronto", ką jis -— kaip spėju — galėtų padaryti, gavęs tik vieną „Frontą",— ra šė Kostas. „Šis „Trečio fronto" nr. iš tikrųjų geriausias,— vėl rašė jis po kelių dienų.— Palyginant su pirmuoju, jis milžiniškas žingsnis visais atžvilgiais į priekį. Dėl jo turinio nieko iš esmės negaliu pasakyti prieš..." O Boruta vieną gražią dieną atsirado Kaune. Parva žiavo jis, kaip supratau, nelegaliai (nelegaliai gyveno ir 246
Berlyne). Kelias dienas pabuvo pas mane, paskui, be rods, matėsi su Vaclovu Biržiška. Norėjo išvažiuoti kur nors iš Kauno, toliau nuo žvalgybos. Tuo reikalu susira šinėjau su Raila, manydamas, kad apie Rozalimą, kito je Lietuvos pusėje, vargu ar ateis kam į galvą Kazio ieškoti. Tačiau pas Railą Kazys nenuvažiavo, tebegyve no Kaune — po kelias dienas pas įvairius pažįstamus. (1964 metų vasarą mudu su Boruta ėjome Palangoj Birutės gatve. Parodęs nedidelę vilą, jis tarė: — Čia Vaclovas Biržiška išlošė mane iš smetoninio vidaus reikalų ministro Rusteikos. Kai 1931 metais grį žau iš užsienio, mane turėjo areštuoti ir pasodinti. Vac lovas Biržiška man pasakė: „Nebijok, šie reikalai tvar komi privačiai. Aš lošiu kortomis su Rusteika ir lošda mas sutvarkysiu tavo bėdą." — Taip ir įvyko,— pasakojo Kazys.— Bet vėliau žvalgybos viršininkas Statkus apsižiūrėjo, kad aš vaikš tinėju laisvas, ir vis dėlto mane pasodino. Galimas daik tas, čia būta ir Rusteikos nurodymo.) Apie „Trečią frontą" su grįžusiu Kaziu, kiek atsime nu, kalbėjom nedaug,— šiuos reikalus atidėjom, kol po atostogų visi trečiafrontininkai vėl susirinks Kaune. „RAPPą gavau,— rašė man Kostas.—...turiu Becherio „Der grosse Plan". Puiki montažinė poema. Be to, verčiu ką-ne-ką Selvinskio. Jau išsiunčiau „Komunistų partijos manifestą" Riazanovo redakcijoj... išsiunčiau įdomumo dėlei japonišką kairiosios literatūros žurnalą „Literatūros frontas'1... Visus „Židinio" ir „Varpo" straipsnius apie „Frontą" skaičiau ...ar skaitei vedamąjį „Mūsų laikrašty", kuris nukreiptas prieš „Tr. Fr."? Žo džiu, mus puola visais frontais." „Kultūroje" Korsakas paskelbė didelį straipsnį „Pa sukimas kairėn", kuriame, nušviesdamas to meto visuo meninę ir literatūrinę būklę pasauliniu mastu, plačiai 247
išanalizavo Salomėjos Nėries sprendimo priežastis. V i siems mums straipsnis darė labai rimtą ir įtikinamą įspū dį. Be abejo, tai buvo didelė moralinė parama ir iš visų pusių puolamai Salomėjai. Daug skaitytojų palaikė ją laiškais. Sunku pervertinti tų žmonių nuoširdumą ir po veikį poetei.
SUTRIUŠKINIMAS
Trečias frontas" pasidarė vienas svarbiausių lietu vių literatūros faktų. Apie jį plačiai rašė ir ginčijosi ne tik buržuaziniai įvairių srovių laikraščiai, ne tik „Prie kalas" Maskvoje ir „Balsas" Tilžėje. Jau pasirodė straipsnių latvių, lenkų, vokiečių, Amerikos lietuvių spaudoje. Į „Trečio fronto" anketą atsakė nemaža eili nių skaitytojų, o taip pat ir tokių įžymių žmonių, kaip Vaižgantas, Vienuolis, Vydūnas, Dobilas, Šlapelis, Gri gonis, profesoriai Romeris ir Leonas. Įvairiausiai vertin dami mūsų žurnalą, šie žmonės negalėjo nepripažinti jo reikšmės gyvenime ir literatūriniame judėjime. Atėjo ruduo, ir mes vėl susirinkome Kaune. Intensy viai rengėme dvigubą 6-7 žurnalo numerį. Naujų kū rinių ir vertimų davė naujoji mūsų pajėga — Salomėja Nėris. Į Kauną (jau antrą kartą) atvažiavo Korsakas. Suti kome jį geležinkelio stotyje su rožėmis (kažkam atėjo į galvą tokia diplomatiška idėja). Nustebome, vietoje profesoriškos išvaizdos barzdoto vyro, kokį vaizdavomės, pamatę vidutinio ūgio, liesą, pablyškusį vaikiną su akiniais, karštai mosikuojantį rankomis, nervingą, im
249
pulsyvų, tartum jis viduje be pertraukos degte degė, virte virė, ir iš jo nesulaikomai veržėsi nervingas karš tis. Kalbėjo Korsakas labai garsiai ir aiškiai, žodžius pa gal savo tarmę kirčiavo daugiausia pradžioje, ir Cvirka, jo paklausęs, vėliau prasitarė: — Negalėjau suprasti, kodėl Kostas taip garsiai kal ba, paskui toptelėjo į galvą: kalėjime įprato... O Kostas aiškinosi, kad jo krašte, Pašvitiny, visi gar siakalbiai. Drauge papietavom „Lozanoje" prie stoties, kalbė dami iš karto apie viską — apie būsimą „Trečio fronto" numerį ir apie „Kultūros" žurnalą, kurio literatūros sky rių Korsakas dabar redagavo, apie naujas knygas ir va saros įspūdžius (vasarą Šimkus, Cvirka, Raila, Drazdauskas pabuvojo Palangoje, kur dažnai susitikdavo su Nėrim ir daug kalbėdavos ideologiniais ir literatūriniais klausimais). Visi labai džiaugėmės, kad mūsų draugas dabar bus ne kitame mieste ir ne kalėjime; galėsime kasdien susitikti, kartu galvoti, projektuoti ir dirbti. •
Šį rudenį mūsų gyvenime atsirado dar viena nau jenybė. Viename Ožeškienės gatvės kieme stovėjo me dinis namas. Tur būt, namą išnuomojus iš savininko, čia rengėsi įsikurti darbininkų klubas. Iš karto pajuto me, kad klubo vadovybėje yra protingų ir gerų vyrų, neblogai susipažinusių su marksizmu, suprantančių, kaip su darbininkais dirbti, kaip juos organizuoti ir šviesti. Vakarais iš įvairių Kauno fabrikų ir įmonių čia ėmė rinktis daugiausia darbininkų jaunuomenė. Ją traukė daugelis dalykų — choras, kur buvo galima mokytis re voliucinių dainų, sporto rateliai, šachmatai, skaitykla, biblioteka. Bibliotekoje rasdavai ne tik poezijos ir pro250
2os klasikus lietuvių ir rusų kalbomis, bet ir nemaža marksistinės literatūros. Nešėme į čia, ką turėjome ge riausio, o Pranas Morkūnas padovanojo visą nemažą ir vertingą savo biblioteką. Būdavo rengiamos iškylos už miesto. Klubas pasivadino „Viltimi". Iš pat pirmųjų die nų mes — Cvirka, Nėris, Morkūnas, Drazdauskas, Tarabilda ir kiti — pasidarėme kasdieniniai jo svečiai. Lan kėsi ir pažangesnieji jaunieji teatralai — Grybauskas ir Juknevičius, kurie domėjosi naujais teatro ieškojimais. Atėjęs į klubą, be žodžių jautei, kad visi, kurie čia ren kasi, nekenčia fašizmo, nuoširdžiai domisi Tarybų Są jungos gyvenimu, jos literatūra ir spauda, teatru ir me nu. Pusiau legaliai pasirodydavo ir vėl išnykdavo ne tik Plechanovas, bet ir paskiri Lenino kūriniai, vienas kitas tarybinių žurnalų numeris. Pradėjome leisti sieninį laikraštį „Jaunas proleta ras". Tai buvo, tur būt, vienas iš pirmųjų darbininkų sieninių laikraščių Lietuvoje. Darbininkų ir mūsų straipsniai, vaizdeliai, eilėraščiai būdavo perrašomi ma šinėle ir tvarkingai suklijuojami dideliame storesnio popieriaus lape. Tekstą papuošdavo daugiausia Stepo Žuko ir Tarabildos karikatūros, aštriai pašiepiančios vi sokius darbo žmonių išnaudotojus, miesčionis, reakcio nierius. Būdavo taip pat fotoiliustracijų iš Kauno dar bininkų gyvenimo, fotografijų, iškirptų iš tarybinės spaudos. Labai reikėjo naujų revoliucinių dainų — verstinių ir originalių, parašytų pagal žinomų tarybinių dainų melodijas. Nėris, Cvirka ir aš su noru ėmėmės šio dar bo. Greitai klubo choras dainavo Nėries „Kraugerių armija juoda, balta“, Cvirkos „Sutikau, pamačiau ją per mitingą", Budiono Raitelių armijos dainą. Visa tai mums atrodė romantiška, įdomu. 251
Susidraugavome su daugeliu darbininkų — jaunų entuziastiškų vaikinų ir merginų, kurie su dideliu no ru lankė vakarais bendrojo švietimo pamokas, mokėsi skaityti ir rašyti, studijavo rusų kalbą (ji turėjo atverti jiems kelią į didžiulę literatūrą ir i artimesnį Tarybų Sąjungos gyvenimo pažinimą). Klubo vadovybėje dirbo labai mielas ir draugiškas žmogus — mūsų amžiaus Juo zas Mozelis, Kauno savivaldybės kanalizacijos ir van dentiekio technikas, gerokai prasilavinęs ir didelis Ta rybų Sąjungos simpatikas. Tai gero, atviro veido, labai mandagus ir taktiškas, iš pažiūros švelnus, bet iš tikrųjų tvirtos valios ir didelio atkaklumo vyras. Lankėsi čia kiek vyresnis Abromas Plakchinas, amžinai besišypsan tis optimistas. Lankėsi geras sportininkas Juozas Lagunavičius (vėliau išvykęs į Angliją), būsima Mozelio žmo na Čilė ir daugelis kitų, kurių jau nebeatmenu. Vakare niekur nesinorėjo eiti, su niekuo nesinorėjo susitikinėti — skubėjome į savo „Viltį". Čia mus ap supdavo draugystės ir jaunystės atmosfera. Būdavome tarp žmonių, kurie svajojo apie naują gyvenimą, apie socializmą ir stengėsi tą gyvenimą giliau suprasti. Ties laiptais, kylančiais iš Ožeškienės gatvės į Uk mergės plentą raudonųjų „Saulės" rūmų link, buvo nemaža „Miramaro“ salė. Čia įvyko didelis literatūros ir meno vakaras, surengtas pačių darbininkų ir darbi ninkams skirtas. Grybauskas ir Juknevičius rūpinosi scenos apipavidalinimu ir šviesomis, mes atėjome su re voliuciniais eilėraščiais. Neatsimenu, kad kur nors Nėrį ar Cvirką būtų sutikę nuoširdžiau, kaip šioje salėje suti ko draugai darbininkai. Visi skaitėme, ką tuo metu bu vome parašę geriausio, ir ilgi aplodismentai kvietė skaityti daugiau ir daugiau. Choras narsiai dainavo savo revoliucinį repertuarą, sportininkai demonstravo įdo 252
mius akrobatiškus numerius. Nauja, pakili nuotaika vy ravo salėje ir scenoje,— atrodė, kad visi mes kažkokia me naujame pasaulyje, kur daug nuoširdumo, šypsenų ir nedirbtinės linksmybės. * Mano šeimininkė siuvėja, pas kurią paskutiniais me tais gyvenau ir redagavau „Trečią frontą", persikėlė truputį toliau nuo centro, į Višinskio gatvę. Ji man vėl pasiūlė kambarį, netgi geresnį už turėtąjį. Nieko ne laukdamas, nusisamdęs vežiką, persivežiau savo menką mantą — geležinę lovą ir spintelę su knygomis, o rašoĮmąją mašinėlę, kurią buvau įsigijęs, nešte persinešiau į naująjį butą. Čia gyvenant, pas mane pradėjo užeidinėti jaunas, nekalbus, rūstokas vyras. Jis domėjosi „Trečiu frontu“, Cvirka ir Nėrim,— atrodė, ir pats turi būti literatas ar bent literatūrą labai mylįs žmogus. Gerai jis pažino ir tarybinę literatūrą. Ją aš tuo metu sekiau, nuolat skai tydamas „Literaturnaja gazeta", o taip pat tarybinių ra šytojų knygas. Visus mus domino 1930 metų gale Char kove, Ukrainoje, įvykusi antroji tarptautinė revoliuci nių proletarinių rašytojų konferencija, kurioje dalyvavo 23 šalių atstovai — apie 120 rašytojų. Konferencija da vė pradžią Tarptautinei revoliucinių rašytojų sąjungai. Keliomis kalbomis Maskvoje imta leisti sąjungos orga nas „Pasaulinės revoliucijos literatūra“. Vis plačiau knygomis ir žurnalais reiškėsi Vokietijos, Prancūzijos, JAV ir kitų šalių proletariniai ir revoliuciniai rašytojai. Jų produkciją mes gaudavome ir sekėme. Naujasis mano pažįstamas, kurio tikrąją pavardę sužinojau tik 1940 metų vasarą, buvo komunistas Alek sandras Gudaitis-Guzevičius, neseniai grįžęs iš Maskvos. 253
Jis gyveno nelegaliai ir pas mane ateidavo pritemus, ka da menkai teapšviestose Žaliakalnio gatvelėse sunku įžiūrėti žmonių veidus. Neskubėdami mudu tęsėme savo pokalbius literatūros klausimais. Trečiafrontininkai no rėjo bendradarbiauti „Pasaulinės revoliucijos literatūro je" ir iš viso užmegzti artimesnius ryšius su Tarptautine revoliucinių rašytojų sąjunga. Mums atrodė, kad tuo būdu įgytume didesnio svorio ne tik savo akyse — ir žvalgybai sunkiau būtų sudoroti mus, jei išeitume šiek tiek plačiau į tarptautinę areną. Porą kartų mes, trečiafrontininkai, susitikome mano kambarėly su Aleksandru Gudaičiu-Guzevičium. Nė vie nas, išskyrus Šimkų, nežinojome jo pavardės. Mat, Guzevičius kurį laiką gyveno „Žiburėlyje" ir su Jonu buvo pažįstamas (tiesą sakant, kadaise drauge juodu mokėsi ir Palangos progimnazijoje). Bet Jonas kitiems paslap ties neatskleidė. Kad pokalbio metu neužkluptų žvalgy ba, ant stalo laikėme atkimštą visų studentų geriamo pi gaus ir baisiai blogo Anykščių vyno butelį. Susirinki mas atrodė panašus į kurio mūsų vardadienį ar gimimo dieną. Naujasis mūsų draugas kalbėjo, kad trečiafronti ninkai turėtų pasukti aiškiai proletarinės literatūros ke liu, kad jis mėginsiąs mums padėti užmegzti ryšius su Maskvoje leidžiama „Pasaulinės revoliucijos literatūra" (žurnalą redagavo lenkų rašytojas Bruno Jasenskis, mūsų tada skaityto sensacingo romano „Aš deginu Paryžių" autorius). Be to, Gudaitis-Guzevičius norėjo mus suar tinti su Amerikos lietuvių pažangiąja spauda, pirmiau sia su „Laisve", kurios žymiausi bendradarbiai buvo Rojus Mizara ir Antanas Bimba. Visa tai mums atrodė labai įdomu ir reikšminga. Atsimenu, pasitarime daly vavo ir Salomėja Nėris, kuri naujojo mūsų draugo klau sė su dideliu susidomėjimu ir pritarimu. 954
Aleksandras Gudaitis-Guzevičius kartais užeidavo pas mane padirbėti rašomąja mašinėle. Jis rašydavo, rankas apsimovęs pirštinėmis, kad neliktų pirštų at spaudų— reikėjo saugotis žvalgybos. Palikęs jį dirbti, dažniausiai išeidavau pasivaikščioti, žinoma, nesidomė damas tuo, ką jis rašo. Mūsų susitikimai po kiek laiko nutrūko — žvalgyba Gudaitį-Guzevičių susekė ir areštavo. Sužinojau apie tai, pamatęs jo nuotrauką bulvariniame „Sekmadieny", kur jis buvo vadinamas stambiu Komunistų partijos veikėju Galdiku. O „Sekmadienį" nusipirkau, vakare atvykęs į susitikimą su Gudaičiu-Guzevičium Žaliakal ny, Vydūno alėjos ir Gėlių rato kampe. Kelias valandas jo tenai laukiau (drauge turėjome eiti į slaptą inteli gentų susirinkimą Ukmergės plente), bet taip ir nesu laukiau... Vėl pamačiau jį tik 1940 metais, jau išėjusį iš fašistinio kalėjimo ir drauge su mumis iš pirmųjų die nų įsijungusį į naujosios Lietuvos kūrybą. *
Į „Raidės" spaustuvę plaukė vis nauji rankraščiai. Mano kambariuke diskutavome dėl numerio medžia gos — dėl eilėraščių, straipsnių, beletristikos. Norėjosi, kad viskas rengiamame numeryje būtų daug geriau, negu ankstesniuose. Kazys pokalbiuose nedalyvavo. Mes jo nebuvimą stengėmės vienas kitam paaiškinti — jo padėtis pusiau legali, jam kasdien gresia žvalgyba, tardymai, kalėjimas, ir gal bus geriau, jeigu jis nesimaišys ten, kur jį visi mato. Tačiau žinojau, kad pasku tinis mūsų žurnalo numeris, kuriame jo raštų nebuvo, jam savo nauja kryptim patikti negalėjo... Ir štai beveik visas numeris surinktas. Po kiek laiko karinis cenzorius kap. Vilutis į spaustuvę grąžina jam 255
nusiųstą pluoštą skilčių. Visos jos išbrauktos raudonu pieštuku ir cenzoriaus pasirašytos. Po poros dienų dar ateina pluoštas skilčių, išbrauktų nuo pradžios ligi galo... Kažkam iš spaustuvės vadovybės ar iš mūsų cen zorius pagaliau pranešė, kad jam „Trečio fronto" me džiagos nebesiųstume — jis jos vis tiek nepraleisiąs. Tai buvo, žinoma, žurnalo likvidavimas be atitinkamo vi daus reikalų ministro nutarimo, be kokio nors teisinio „apiforminimo" bent dėl akių. Kad jis jau buvo ruošiamas seniau,— mums buvo ga na aišku. Nėries pasirodymas žurnale, be jokios abejo nės, likvidavimą dar labiau priartino. Klerikalai, matyt, suvaidino didelį vaidmenį, pjudydami mus per spaudą ir ne per spaudą. Marijampolės „Šaltinis" tvirtino, kad mes gauną pinigus iš TSRS ir esą parsidavę bolševikams. (Iš pradžių mums kilo noras „Šaltinį" patraukti į teismą, bet greitai supratome savo naivumą: negi fašistinis teis mas palaikys mūsų pusę, nors ir bus įrodyta, kad kleri kalai užsiima šmeižtais?!) * Kelerių paskutinių metų bendro darbo, bendrų pa stangų kūdikis buvo pasmaugtas. Žurnalas, į kurį dė jome tiek vilčių, kuris iš tikrųjų sujungė geriausias jaunųjų pažangiųjų literatų jėgas, kuriame jie brendo, grūdinosi, pamažu pradėjo artėti prie marksistinės-le nininės ideologijos, prie marksistinio literatūros vaid mens ir uždavinių supratimo, buvo likviduotas, kaip kiekviena geresnė pastanga fašistų valdomoje Lietu voje. (Spaustuvei už paskutinio numerio surinkimą liko nesumokėta nemaža suma, kurios ji neužmiršo išieškoti jau po kelerių metų tiesiog iš mūsų uždarbių. Gal tai 250
buvo spaustuvės vadovų socialdemokratų kerštas, kad „Trečias frontas" nepanorėjo pūsti į jų dūdą.) Panašus likimas laukė ir „Vilties" klubo. Į jį įsiveržė smetoninė žvalgyba. Ji išgrobė biblioteką, nudraskė ir išsinešė sieninį laikraštį, medžiagą, atsiųstą jam iš „Or ios", „Universal" ir kitų fabrikų, susirinko gaidas ir dainų tekstus. Buvo areštuota klubo vadovybė — pir miausia Mozelis, Tarabilda, Stepas Žukas, Morkūnas, Drazdauskas ir kiti. Tardė ir Korsaką. Nujausdamas, kad ir pas mane gali įsiveržti žvalgyba, „Trečio fronto" me džiagą, susirašinėjimus ir kita išnešiau iš namų ir pa slėpiau toje pat gatvėje pas vieną savo draugę. Likvidavus „Trečią frontą", galvojome, ką toliau da ryti. Neradę nieko geresnio, suredagavome laišką į Lietuvos inteligentiją, kviesdami ją dėl šitokio smurto protestuoti, ir multiplikavę išsiuntinėjome paštu žinomiausiems profesoriams, aktoriams, dailininkams, rašy tojams. Deja, tik labai maža laiškų dalis pasiekė adre satus — žvalgyba išgaudė laiškus pašte. Jeigu kai kurie mūsų inteligentai ir buvo pasipiktinę žvalgybos elgesiu, reaguoti neturėjo k aip— spaudoje jų protestai pasiro dyti negalėjo. Nudžiugome ir nustebome, po kiek laiko pamatę Maskvoje leidžiamą Tarybų Sąjungos rašytojų organą „Literaturnaja gazeta". Jis, kad ir kritikuodamas mūsų žurnalo kryptį, rado reikalo pareikšti brolišką solidaru mą su mumis ir protestą dėl „Trečio fronto" uždarymo. Straipsnyje „Lietuviškasis fašizmas smaugia kairiuosius rašytojus" „Literaturnaja gazeta" rašė: „Dabar „Trečias frontas" atsistojo akis į akį su bur žuazine reakcija. Trečiafrontininkų elgesys šiuo metu parodys, kiek jie atsidavę bendrai Lietuvos darbo žmo nių masių kovai prieš fašizmą. 9. J a u n y s tė s a tra d im a s
2 57
Griežtai protestuojame prieš naujus lietuviškojo fa šizmo mėginimus pasmaugti bet kokį revoliucinį kultū rinį ir literatūrinį sąjūdį Lietuvoje ir raginame visas kitų šalių revoliucines literatūrines organizacijas prisi dėti savo protesto balsais.!1 Tai buvo mums tuo sunkiu momentu didelė morali nė parama. Susidorojus su „Trečiu frontu" ir „Vilties" klubu, dešinioji spauda triumfavo, tartum atlikusi didžiulį žyg darbį. Ji rašė, kad valdžia išardžiusį komunistų „lizdą", kad žvalgyba tęsianti kratas ir areštus. Vis dėlto tolimesni areštai kažkuriais sumetimais buvo sustabdyti. Matyt, žvalgyba nesitikėjo įrodyti, kad Cvirka ar N ėris—-komunistai; iš tikrųjų jie tokie tada ir nebuvo. Be to, kai kurių trečiafrontininkų pa vardės buvo žinomos jau ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Smetoninė žvalgyba juto, kad nepakels savo auto riteto rašytojų areštais ir persekiojimais. Žurnalo ir klubo uždarymas, kratos, areštai,— visu tuo valdžia norėjo mus priblokšti, išgąsdinti, demora lizuoti. Per maža mes tada buvome užgrūdinti, kad ji iš dalies nebūtų pasiekusi, bent laikinai, savo tikslo. Da rėsi aišku, kad toliau legaliai organizuoto literatūrinio darbo nebedirbsime, savo žurnalo neturėsime. Reikėjo rinktis — arba eiti į pogrindį, nebedalyvaujant viešojo je spaudoje (toks tada buvo partijos reikalavimas), arba visai liautis dirbus literatūroje, arba pasukti lengviausiu keliu — į buržuazinės ir geltonosios spaudos balą, kurio je jau nugrimzdo ir išnyko ne vienas talentingas žmo gus. Pažangesnis tebuvo „Kultūros" žurnalas, bet jo vie no aiškiai per maža. Eiti pirmuoju keliu mes dar nebuvome pribrendę. Su sieti savo likimą su partija, paklusti jos disciplinai, kuri mums tuomet atrodė ne visada lanksti, o kartais ir dog25«
matiška,— tam nebuvome pasirengę ir galutinai apsi sprendę. Mums rodėsi, kad, jeigu savo kūrinius spaus dinsime tiktai nelegalioje lietuviškoje komunistinėje spaudoje, kuri buvo negausi ir pirmiausia rūpinosi ne literatūros, o bendrosios ideologijos ir politikos klausi mais, kaip rašytojai negalėsime augti. Eiti į bulvarinę spaudą, suprantama, negalėjome, nes jau per daug gerbėme tikrąją literatūrą. Bulvarinė spau da mums atrodė dumblina, morališkai nešvari. Žinojo me, kad čia mūsų kaip rašytojų laukia tik mirtis. Kai kurie, sakysime, Šimkus ir iš dalies Cvirka, deja, kartais tam tikrą duoklę atiduodavo ir šitai spaudai, žiūrėdami į ją kaip į uždarbio reikalą. Juk iš „Trečio fronto", kaip minėjau, nė vienas bendradarbis negaudavo nė cento honoraro. Draugus, dalyvaujančius bulvarinėje spaudo je, smerkėme ir kritikavome, bet nieko negalėdavome padaryti, nes kitaip užsidirbti pragyvenimo minimumą jie nemokėjo ir, tiesą sakant, neturėjo galimybių. Juk po Kauną ir po kitus miestus tada vaikščiojo daug inte ligentų bedarbių, mėnesiais veltui ieškančių kokio kiem sargio vietos ar privačių pamokėlių. •
Kaune, Laisvės alėjoje, neseniai buvo įsisteigęs ma no jau minėtas modernus restoranas „Pale Ale". Apa čioj mėgėjai užbėgdavo paskubomis išlenkti stiklo alaus, o viršuje, antrame aukšte, prie buteliais apstatytų sta liukų vakarais sėdėdavo publika, valgydavo, gerdavo, šokdavo. Kada-ne-kada ir mes čia užsukdavome valan džiukę. Trečiame aukšte buvo atskiri kabinetai, kuriuos samdydavos uždaresnės kompanijos vardadieniams, gi mimo dienoms paminėti... Ir mes susirinkome kartą to kiame atskirame kabinete išsikalbėti, kaip gyventi to9'
259
liau, netekus ir žurnalo, ir „Vilties" klubo. Ginčai labai aštrūs, vienos nuomonės nebuvo, Drazdauskas kartojo savo mėgstamą priežodi „Nėr ko nusimint, bus blogiau", ir rimtai įrodinėjo, kad reikia pereiti į pogrindį, užmegz ti artimus ryšius su Komunistų partija, dalyvauti jos spaudoje. Man atrodė, kad mes, neatsisakydami savo naujųjų marksistinių pažiūrų, vis dėlto turime dalyvauti viešojoje padoresniojoje spaudoje, nes kitaip negalėsi me augti kaip rašytojai. Mane, kiek atsimenu, palaikė ir Korsakas, ir Šimkus. Cvirka buvo linkęs palaikyti Drazdausko nuomonę ir vėliau savo eilėraščius mėgino pa siųsti į Maskvos „Priekalą". Nėris irgi buvo įsitikinusi, kad mums reikia eiti į pogrindį ir susirišti su komu nistine spauda, nes jos eilėraščių vėliau pasirodė „Prie kale". Viename tokių mūsų pasitarimų (jų būta dviejų) dalyvavo ir Boruta. Jis ne mažiau už mus kankinosi dėl „Trečio fronto" likvidavimo, nors mūsų žurnalas pastaruoj u metu j am iš dalies pasidarė svetimas — niekas daugiau nebenorėjo nė užsiminti apie berną. Mums at rodė netgi gėda apie jį kalbėti, kaip apie kokį anachro nizmą. Be to, dabar beveik visiems buvo nepriimtina Borutos tezė apie kairiąją literatūrą, stovinčią greta ar ba aukščiau partijų. Tur būt, to meto rusų tarybinė li teratūra, jos praktika, žurnalai, be to, ir vakarų prole tarinė literatūra, su kuria buvome šiek tiek susipažinę, darė mums įtakos, formavo pažiūras ir nuomones. „Trečio fronto" bendradarbių skilimą ir iš viso or ganizuoto sąjūdžio griuvimą Boruta pergyveno tragiš kai. Jis išgėrė daugiau už kitus, pradėjo verkti. Kada po audringo pasitarimo išėjom į Laisvės alėją, jis pla čiu žestu nuo galvos nusitraukė kepurę, sviedė ją į že mę ir sušuko: — Š... man Smetona... Nieko nebijau! Kas aš — š... ar gaspadorius lietuviškos žemės?! ■ 260
Kai kam Kazio elgsena atrodė juokinga, joje buvo galima įžiūrėti nemaža pozos, bet jis visą to meto tra gediją, gal būt, pergyveno giliausiai ir jautriausiai. Taip mes išsiskirstėme.,, tiesa, laikinai. Mūsų kolektyvas nebeegzistavo. Cvirka, gavęs men kutę stipendiją iš „Žiburėlio", išvažiavo į Paryžių. Kor sakas įstojo į universitetą laisvu klausytoju (jam neri botam laikui buvo atimtos pilietinės teisės ir, jeigu jis ir būtų išlaikęs egzaminus iš gimnazijos kurso, atestato vis tiek negalėjo gauti), be to, pradėjo redaguoti „Kul tūrą", kurios leidimas buvo perkeltas į Kauną, taigi buvo labai užsiėmęs savo darbais. Nėris, išėjusi iš Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos, gyveno Kaune ir be nuolatinio dar bo labai sunkiai vertėsi. Nuo „Vilties" laikų labiau su mumis suartėjo teatralai Grybauskas ir Juknevičius. Šiuodu svajojo apie savo teatrą — laisvą, be rutinos ir štampų, be pataikavimo miesčionijos skoniui, ko tiek daug buvo Kauno Valstybės dramos teatre, nors pasku tiniu laiku jame dirbo ir jam vadovavo iš Maskvos at važiavęs Dailės teatro aktorius, dalyvavęs ir kai kuriuo se filmuose, Andrius Oleka-Žilinskas. Fašistinė žvalgyba siautėjo, matyt, sekdama kiekvie ną partijos žingsnį. Mūsų kontaktai su partija, prasidėję „Vilties" klubo veikimo metu, dabar laikinai buvo nu traukti. Dažniau pradėjau lankyti universitetą. Tiesą sakant, mokslas buvo sutvarkytas taip, jog galėjai studijuoti kad ir ligi senatvės — niekas tavęs nevertė skubėti. V ie ni baigę nesitikėjo gauti darbo (ypač antifašistiškai nu siteikę studentai), kiti, tautininkai ir daugumas klerika lų, turėjo geras tarnybas ir žinojo, kad, baigę mokslą, vis tiek didesnės algos negaus, pagaliau, tretiems kliu dė sunkios sąlygos, reikalas rūpintis pragyvenimu. N e žinau, ar prie pirmos, ar prie trečios kategorijos būtų
261
reikėję priskirti mane. Neskubėjau baigti universiteto ir dėl to, kad buvau užimtas kitais darbais, ir dėl to, kad žinojau, jog baigęs greičiausiai atsidursiu inteligentų bedarbių tarpe, ir dėl to, kad man nepatiko studentai, kurie kalė tiktai paskaitų užrašus ir laikė egzaminus, nieko rimčiau nepastudijavę, nieko neskaitę. Priklausiau prie tų studentų, kurie studijų metais perskaitė jeigu ir ne kalnus, tai bent dideles stirtas li teratūros. Gana gerai susipažinau su rusų ir su prancūzų literatūra, perskaitydamas beveik visus jų klasikus. Be to, pastaraisiais metais daug skaičiau visuomeninės li teratūros ir giliau susipažinau su marksizmu-leninizmu. Ir tik dabar, kada mūsų literatūrinis sąjūdis buvo išar dytas, nusprendžiau baigti aukštąjį mokslą. Laikiau vie ną egzaminą po kito ir gana greitai pasivijau fakulteto kolegas, kurie, susirūpinę tik koliokviumais ir egzami nais, buvo mane pralenkę. Tik kada-ne-kada užeidavau į universitetą. Sumažėjus mano uždarbiams redaguojant agronominę literatūrą (matyt, ir šioje srityje man kaž kas ėmė kenkti, ir pajutau, kad iš manęs pamažu atima mi įvairūs redakciniai darbai), pradėjau universiteto bibliotekoj rengti bibliografinį darbą „Pasaulio grožinė literatūra lietuvių kalba". Surinkau daug medžiagos. Profesorius Vaclovas Biržiška sutiko mano darbą spaus dinti „Bibliografijos žiniose"— žurnale, kurį jis redaga vo, ir vėliau man čia susidarė galimybė kas mėnuo gauti kad ir nedidelį, bet pastovų honorarą.
NAUJI DRAUGAI
Joks rašytojas... mano akyse nė kiek nepraranda savo vertės dėl to, kad mes H parodome ne bekūniu dorybės pa vyzdžiu, o pilnakraujų, gyvu žmogu mi, kurj vargina visi paklydimai, aistros, silpnybės, būdingos žmogaus sielai. K. Č i u k o v s k i s Tais laikais Kaune pasirodė rašytojas, kuris labai greitai visiems, turintiems ką nors bendro su spauda, pasidarė asmeniškai pažįstamas. Girdėjome, kad šis apie trisdešimties metų juodaplaukis, tamsiaakis vyrukas ką tik išėjęs iš kalėjimo, kur išsėdėjo dešimt metų, o buvo nuteistas pradžioje ligi gyvos galvos. Jo raštus skelbė dažniausiai dešinioji spauda. Kiek buvo žinoma, kažkas iš dešiniųjų pasistengė, kad jį išleistų, rodos, dar ne baigusį dešimties metų termino. Susitikau su juo Konrado kavinėje, kur vadinamieji Kauno intelektualai susirinkdavo du kartus per dieną: pirmą kartą — prieš pietus, apie dvyliktą valandą, ir antrą kartą — vakare, apie septintą ar aštuntą valandą. Tada staliukus apsėsdavo rašytojai ir žurnalistai, dai263
lininkai ir aktoriai. Tarp jų bastydavos įvairūs „meno mėgėjai" — tie, kas mėgdavo pasiklausyti rašytojų ar menininkų kalbų, anekdotų, istorijų. Paduodavo pas Konradą tik kavą su labai gardžiais pyragaičiais — čia nebūdavo nei karštų valgių, nei gėralų. Prie staliukų burdavos dažniausiai artimesnių pažiūrų draugai. Mes niekad nesėsdavom prie kompanijos, kur būdavo V y tautas Alantas iš „Lietuvos aido" ir Petras Babickas iš radiofono, o taip pat Juozas Keliuotis iš „Naujosios ro muvos" ir Herbačiauskas. O mūsų naujojo pažįstamo buvo pilna visur — čia jis su vienais išgers puoduką kavos, čia jau sėdi ir rūko su kitais, čia vėl, žiūrėk, kalba su kažin kuo ties durimis ir greitai visai išnyksta iš kavinės, po kelių minučių vėl pasirodo ir šnekasi su kiekvienu, kaip su seniausiu pažįstamu, rūko ir geria ka vą, jei tik kas pavaišina. (Kava buvo, žinoma, nebrangi, bet ateidavo nemaža ir tokių, kuriems užsimokėti būdavo problema, nors jie visą dieną buvo pasiryžę sėdėti šiltoje patalpoje, kur renkasi Kauno garsenybės. Sako, buvo atsiradę net tokių gudruolių, kurie, užsisakę kavos ir ją išgėrę, iš degtu kų dėžutės išsiimdavo atsineštą musę ar vorą, įmesdavo tą gyvį į išgertą puoduką, šaukdavo savininką ar pada vėją ir keldavo skandalą, grasindami, kad apie „nešva rą" rašysią į laikraščius. Savininkas dėl šventos ramybės skandalistams pastatydavo kavos dovanai.) Taigi Konrado kavinėj ir man pasitaikė susipažinti su šiuo nauju asmeniu. Labai kalbus, be jokių ceremo nijų, atsisėdo jis prie mano staliuko ir paklausė, ar neturiu užrūkyti ir ar negaliu jam užsakyti kavos. Kai patenkinau abu jo norus, jis iš karto ėmė pasakotis, kaip jam sunku: jis miegąs kažkokio siuvėjo dirbtuvėje ir dieną neturįs kur rašyti, nes dirbtuvėje vaikštą inte resantai, o meistras su gizeliais siuvąs. 264
Man pagailo naujojo pažįstamo, ir aš svarsčiau, kuo jam padėti, bet jis, dar nebaigęs gerti atneštos kavos, jau šnekučiavo kitoje kompanijoje su kažkokio laikraš čio redaktorium, tardamasis parašyti apybraižą. Vėl grį žęs prie mano staliuko, pranešė iš redaktoriaus išplėšęs penkis litus avanso ir eisiąs į ,Metropolį" pietų. Taip aš, kaip ir šimtai kitų kauniečių, diena iš dienos čia kavinėje, čia gatvėje, čia redakcijoje matydavau kiek išbalusį nuo ilgo sėdėjimo kalėjime, bet labai žvalų, judrų tamsiaplaukį vaikiną, mezgantį vis naujas pažintis, su visais draugiškai besikalbantį, pasakojantį visokiausias būtas ir nebūtas istorijas, atsitikimus, anek dotus. Viskas, ką jis pasakodavo, būdavo panašu į tiesą, bet kitą kartą iš jo jau girdėdavai naują papasakotos istorijos variantą ir nežinodavai, katras tikresnis. Paskaitęs kažką iš Jono Marcinkevičiaus (taip va dinosi mūsų naujasis pažįstamas) raštų, Petras Cvirka tarė: — Kaip sau nori, o Marcinkevičius turi daug to, kas sudaro tikrą rašytoją — fantazijos, pastabumo, gyveni miškos medžiagos atsargų... Kad tik jis gerbtų pats save, pasistengtų, nekištų į spaudą, kas tik užėjo ant seilės... Deja, Marcinkevičius negavo, o gal ir neieškojo jo kio kito darbo. Jis jau garsėjo dviem romanais, kuriuos visi skaitė, vieni rasdami juose kažką vertingo, o kiti laikydami gryna „bulvarščina". Tai buvo „Sukaustyti latrai" ir „Ties bedugne". Aš irgi perskaičiau pirmąjį romaną. Jis buvo parašytas reportažiniu stilium, lyg sekant Remarko romanu „Vakarų fronte nieko naujo“, jame buvo tikroviškų kalėjimo vaizdų, bet greta jų ir visokių aiškiai sugalvotų istorijų — baisių, sentimenta lių, melodramiškų. Ypač giliai pajutau šio romano apie kalėjimą falšą, nes neseniai buvau skaitęs puikią Laice265
no knygą ta pačia tema — ,,Klykiantys korpusai". Ant rojo romano —„Ties bedugne"— perskaičiau vos ke lias dešimtis puslapių, Viskas čia dvelkė bulvarine lite ratūra. Daug tokios literatūros Marcinkevičius buvo skaitęs kalėjime, ir ji jam, matyt, ilgam laikui paliko žymę. Mane, tiesą sakant, ne tiek domino jo kūryba, kiek pats autorius. Kiekvieną kartą susitikęs jis pasakojo apie savo vargus ir negalėjimą žmoniškai susitvarkyti ir dirbti. Visokios didesnės ir smulkesnės nelaimės, kaip aiškėjo iš jo pasakojimų, persekiojo jį be paliovos. Kartą (jis jau buvo vedęs mano pažįstamą Marytę, baigusią Karmėlavos mergaičių namų ruošos mokyklą), užsukęs pas Konradą, pamačiau neįprastą vaizdą. V ė liau už mane į kavinę įėjęs Jonas neprišoko, kaip pa prastai, prie kurio nors staliuko, bet kampe atsisėdo, pasirėmė ranka ir sėdėjo liūdnas, vienišas. Kai prisiar tino padavėja, jis tik papurtė tankius garbanotus plau kus, tarytum kokį kupstą, ir mostelėjo ranka. Supratau, kad jį ištiko nelaimė. Priėjęs paklausiau: — Kas tau, Jonai? Ko snapsai, toks nusiminęs? -— O ką tu velnią darysi?! — tarė Jonas niūriai, ne pakeldamas galvos.— Mirė švogerio mergaitė. Bobos rauda ne savo balsu, klykia, kaip iš proto išėjusios,— negalėjau klausyti, išėjau iš namų... — Mergaitė mirė? — nustebau.— Nuo ko? Kada? — Naktį,— atsakė jis.— O nuo ko — ar aš žinau? Gydytojo gi niekas nevedė. — Kodėl? Jonas pakėlė galvą. ■ — O už ką vesi? — tarė jis.— Ir dabar — nėra gi už ką grabelio nupirkti! Išėjau iš namų — negaliu žiūrėti į tas ašaras. — Palauk, Jonai, ką nors sugalvosim,— pasakiau.
m
Man švystelėjo idėja. Nieko nelaukdamas, apėjau staliukus, kur mačiau bent vieną pažįstamą, ir visiems pasakojau apie Jono švogerio meigaitės mirtį. Matyt, neseniai buvo pirmoji, kai kurie pažįstami, turį tarny bas, gan dosniai aukojo, ir po pusvalandžio vėl grįžau prie Jono staliuko. — Neįsižeisk, Jonai,— pasakiau, duodamas geroką plekį pinigų.— Kiekvieną gali ištikti nelaimė. Štai drau gai sudėjo... Marcinkevičius neatsisakė, padėkojo ir, įsigrūdęs į kišenę pinigus, išėjo. Po kelių valandų, žingsniuodamas Laisvės alėja, pa mačiau Joną. Kaip paprastai, jisai ėjo be kepurės, pa gyvėjęs. — Na, kaip ten su velione? — paklausiau.— Buvai namie? Jonas pažiūrėjo į mane linksmu, netgi šelmišku žvilgsniu: — Nesirūpink, drauguži, nieko baisaus nėra... Vis kas tvarkoj... — Kaip tai tvarkoj? Grabelį gavot? — Kam grabelį? Grabelis nereikalingas... Matai, aš tau atvirai pasakysiu, kad ta mergaitė nemirė... — Nesuprantu...— nustebęs sumurmėjau. — Nėra čia ko suprasti,— dėstė Jonas.— Ji nega lėjo mirti, nes dar negimė... Aš visai išsižiojau. O Jonas tarė: — Gerą širdį turi, drauguži. Labai mums padėjai. Štai dabar aš kaip tik iš „Versalio". Gerus pietus su kirtom su draugais ir už tavo sveikatą išgėrėm. Na, būk sveikas, aš skubu...— ir jis, kilsterėjęs ranką, švil paudamas nuėjo toliau. Man norėjos ant Jono pykti, bet negalėjau — ėmiau kvatoti... !' 267
j*
Buvo įdomu ką nors daugiau sužinoti iš Marcinkevi čiaus biografijos. Ir jis man papasakojo savo istoriją, kurioje, galimas daiktas, buvo dalis tiesos, bet netrūko ir fantazijos. — Dar neturėjau devyniolikos metų, kai savanoriu stojau į Lietuvos kariuomenę,— pasakojo jis.— Pašėlu siai man atrodė gražu vaikščioti su antpečiais, ilgais ba tais, miline. Tarnaudamas kariuomenėj, susiradau šėto niškai gražią merginą. Kai tik gaunu laisvą dieną—• vaikščiojam mudu, šnekamės, o nuošalesnėj vietoj bučiuojamės kaip apduję. Ir štai kartą dingo toji mer gina kaip į vandenį. Aš ir šen, ir ten, ir kur ji gyveno, ir jos brolį Šančiuose suradau — visi kaip vienas: „Neži nom, negirdėjom." Jau buvau gražuolę net truputį primiršęs — ugi per kažin ką gaunu laišką. Taip ir taip, girdi, viskas gerai, gyvenu Vilniuj, nieko man netrūks ta, tik be tavęs negaliu. Girdi, atvyk į Vilnių, mudu susituoksim, butą turiu gerą, darbo čia, kur nori — ir prie geležinkelio, ir fabrike. Svarsčiau ir šiaip, ir taip, ir vėl man akyse toji mer gina — aukšta, šviesiaplaukė, lūpos storos, raudonos, širdis tirpsta, vien atsiminus... Po ilgų abejonių mečiau kariuomenę, uniformą pakeičiau civiliniais ir — per de markacinę liniją į Vilnių. Nueinu laimingai, surandu savo gražuolę, rengiuos su ja kurti laimingą gyvenimą, ir čia mane — čiupt lenkų žvalgyba. ,,Aa, sako, vadinasi, per sieną iš Kau no atėjai. Žinom, ko tau reikia — šnipinėti atsiuntė lie tuviška valdžia!" Aš — ir verkti, ir nuoširdžiai pasa koti, kad nieko panašaus, o jie vis savo, Sušaudyti, sa ko, mes tave galim, ir nė šuo nesulos, supranti? Laikė mane kalėjime, badu stapino, tardė per dienas ir naktis, 268
pagaliau sako: „Grįši į Lietuvą ir rinksi mums reikalin gas žinias. Ir niekur nuo mūsų nepabėgsi, Lietuvoje tu rime savo agentų, kurie tave seks ir, jei vengsi dirbti, ką liepėme, bus tau kaput." Ir ką tu sau manai? Atvežė mane prie linijos ir pa leido naktį į Lietuvos pusę. Lietuvoj mane sulaikė, o man ir gintis nėra ko. Nuvežė į Kauną, tardė, tyrinėjo... „Aa,-— sako man žvalgyboj,— pabėgai iš kariuomenės. Tai viena. Antra, tave lenkai užverbavo. Trečia, grįžai į Lietuvą šnipinėti. Ir žinai, kad už tokius darbelius — kulka į kaktą, a? Žinai?" — „Žinau, sakau, kur nežino siu." Laikė ilgai, tardė, mušė, paskui, kai jau nubodo, sako: „Moki lenkiškai?"—„Moku."—„Tai gerai, siųsim tave į Suvalkų kraštą. Nuvyksi į Varšuvą ir susiriši su mūsų agentūra. Darysi, ką ji įsakys, o ne — kulka, ir baigta. Supranti?"—„Suprantu, sakau, kur nesuprasi." Ir vėl nugabena mane prie linijos Suvalkijoje ir, su laukę tamsios nakties, paleidžia. Įbridau į kažin kokias pelkes, sušlapau, sušalau, atsisėdu ant kelmo ir mąstau: „Kas bus, kas nebus, o neisiu daugiau į Lenkiją. Lietu voj gimiau, Lietuvoj ir mirsiu..." Sėdžiu, verkiu. O ry tas jau brėkšta. Aiškiai žinau, iš kurios pusės atėjau ir į kurią turiu eiti, kad grįžčiau į Lietuvą. Atsikėliau ir einu, aplink žvalgydamasis. Matyt, dar nė į Lenkijos pusę nebuvau perėjęs. Žiūriu, lietuviški sargybiniai šau kia, kad sustočiau. Sustojau, pakėliau rankas. Nustebo jie, kad tas pats, kurį iš vakaro norėjo permesti per sieną. Vėl atvežė į Kauną ir jau dabar — be pasigailėji mo ligi gyvos galvos. Jei būčiau buvęs pilnametis,— tikriausiai būtų sušaudę. Štai vienas mano biografijos gabaliukas. Savotiškas, tiesa? Ir nelabai malonus, bet ką darysi? Galėjo baigtis ir blogiau... 269
Jono pasakojimų man visada būdavo įdomu klau sytis. O jis šnekėdavo su noru, vaizdingai ir įtikinamai. Kartą (tiesą sakant, vėliau, Tėvynės karo metais Oriolo fronte) girdėjau iš jo tokią istoriją: — Išleistas iš kalėjimo, kaip žinai, daug dirbau gel tonojoje spaudoje. Mano raštus nesunkiai priimdavo ir šiek tiek atlygindavo. O juk jokio kito darbo aš nemo kėjau. Reikėjo verstis reportažais, korespondencijo mis — viskuo, kas papuola. Kartą sėdžiu namie ir rengiuos rašyti. Ateina pas mane vienas karininkas, už girtuokliavimą išmestas iš kariuomenės. Atsisėdo nusiminęs ir sėdi. Paskui sako: „Patark, broliuk, ką daryti. Štai buvau karininkas. Jokio kito darbo nemoku. O, žinai, turiu žmoną, vaikų. Kaip dabar gyventi, kuo maitinti vaikučius?"— ir ašaros bu vusio karininko akyse žiba. Pagalvojau ir sakau: „Rašyk į laikraščius. Ne kažin ką, bet vis šiek tiek uždirbsi. Aš, matai, rašau ir ver čiuos, kad ir nekarališkai."—„Mielu noru,— sako man karininkas.— Bet apie ką rašysi? Temų nėra..."— „Klys ti, — sakau jam, — temų kiek nori, tik imk. Štai, — pa ėmiau nuo stalo lapą,— čia mano šios savaitės temos. Pasirink iš sąrašo, kas patiks, ir pilk."— Jis paėmė lapą ir pradėjo skaityti: Pirtys Romoje prieš Kristaus gimi mą, Japonijos kabantys tiltai, Napoleono Bonaparto meilužės, Ką mąsto Pilsudskis, kai jo neima miegas, Kaip išlaikyti grožį, jaunystės žavingumą ir meilę, Ka rininko Juozapavičiaus žuvimo paslaptys...—„Taip, te mos įdomios,— sako karininkas,— bet ką aš galiu para šyti, pavyzdžiui, apie pirtis Romoje? Girdėjau kažin ką, bet užmiršau... Čia, žinai, reikia enciklopedijos..." — „Klysti,— sakau.— Rašyk, kas į galvą ateina, ir viskas. 270
Neužmiršk, kad už mus yra daug kvailesnių — perskai tys ir patikės. Įtikinau vyrą. Užsirašė kai kurias temas, aš jas išbraukiau iš sąrašo, išėjo. Dirbu kaip jautis, pa rašau glėbį straipsnių ir reportažų ir išnešiojęs išdalinu, Vieną paima „Ūkininko patarėjas", kitą „Mūsų rytojus", kitus — „Diena", „Dienos naujienos", „Naujas žodis"... Praeina kiek laiko — vėl mano karininkas, nusiminęs, kaip žemes pardavęs. „Neima,— sako.— Štai parašiau trim temom, nunešiau į vieną, į kitą redakciją — nė žiū rėti nenori. Matyt, nežinomas autorius ar kuris para kus." Aš pasižiūrėjau į jo raštus ir neskaitęs sakau: „Klau syk, jei nori, padėsiu savo parašą ir nunešiu į redakci jas, o honorarą, koks tau priklausys, aišku, gausi per mane."—„Gerai,— sutinka mano karininkas.— Man ne svarbu,— sako,— garbės aš nesivaikau, man tik kokį li tą — namie gi žmona ir vaikučiai." Taigi pasirašau po jo apybraižomis, nunešu į vieną redakciją, j kitą — priima. Ateina penktadienis. Kioske susirenku savaitraščius, kuriems buvau davęs medžia gą, žiūriu — beveik viskas išspausdinta ir mano, ir ka rininko. Einu per redakcijas ir renku sau honorarą. V ie noj gaunu dešimt litų, kitoj penkis, dar kitoj prašo pa laukti, išmokėsią vėliau... Vis dėlto grįžtu su netuščia kišene, o mano karininkas jau laukia. Atskaitau jam priklausantį honorarą ir sakau: „Jei nori būti žurnalis tas, toliau taip neis. Ir temų abiem neužteks. Turi va žiuoti į provinciją, apsigyventi tarp žmonių, paklausyti, ką jie kalba, pasidomėti, kuo gyvena. Ot, tada bus nau jos medžiagos — tada ir rašyk. Taip sakant, ryšys su gy venimu atsiras...“ Ir ką gi — mano karininkas klauso. Sėdęs į autobu są, išvažiuoja. Tiesa, ne per toliausiai — į Vilkiją. Pa buvo kelias dienas, mano gimines iš žmonos pusės ap271
lankė ir grįžta. Atėjęs duoda popieriaus lapą, o jame parašyta: „Vilkijoje pasirodė juodieji gandrai. Ką tai reiškia, vietos gyventojai nežino. Be to, kaimuose varo naminę." — Tai ir viskas, ką Vilkijoje pastebėjai? — klausiu savo kompanioną. — Tai kad ten iš tikrųjų nė velnio nėra...— atsa ko.— Nieko gi nežino ten žmonės. Seniai apie kažin kokias turkų vainas su japonais šneka, jaunimas šaiposi iš jų — ir viskas... Nė kelmo tenai nėra naujo, ką gi čia parašysi? — Ne, broliuk,— sakau karininkui atvirai.— Nebus iš tavęs žurnalisto. Fantazija prastai dirba. Juk net iš tų juodųjų gandrų pagalvojus galima būtų ką nors iš spausti... O tu nieko... Ne, reikia ieškotis kito darbo... Ir karininkas nusiminęs, nuleidęs galvą išėjo... Dau giau savo straipsnių jis man nebenešė. O aš ir toliau dirbau bulvarinėje spaudoje,— savo pasakojimą baigė Marcinkevičius. — Ir ką gi, negi niekas nepastebėjo, kad judu pripaistėte visokių nesąmonių? — paklausiau. — Įsivaizduok, kad ne. Priešingai, redaktoriai netgi rado reikalo mūsų apybraižas pagirti. Tiesa, vienas ne malonumas tada buvo,— prisiminė Jonas.— „Naujame žody". Nueinu aš pasiimti honoraro už „Napoleono Bo naparto meilužes". Žiūriu, sėdi už stalo kažin kas aukšta kakta, su akulioriais. Pamatė mane ir moja pirštu. „Blazas", topterėjo man, nors su juo ir nebuvau pažįstamas. Priėjau, o jis rankos neduoda, matau, kažko nepatenkin tas. Atsisėdu kitoje stalo pusėje ir laukiu. — Tu rašei apie Napoleono meilužes? — klausia. — Aš,— sakau,— o ką, juk nebloga apybraiža... — Po velnių! — sušuko Blazas,— iš kur tu ištraukei 272
tas nesąmones? Aš praeitą savaitę buvau išvažiavęs, nu merį čia toks idiotas praleido, o dabar gėda... —■ Palauk,— mėginau aiškintis. — Matyt, kvailių ieškai,— tarė Blazas rūsčiai.— Ma nai, aš apie Napoleono meilužes nieko nežinau?.. Žiūrėk, kad man tokių niekų nenešiotum! — Dovanok, Blazai,— sakau.— Garbės žodis, kitą kartą „Naujam žodžiui" atnešiu pirmos rūšies medžia gos... — Na, žiūrėk,— kaulėtu, ilgu pirštu pagrasė Bla zas.— O dabar,— sako,— čiupk šitą raščiuką ir dumk į buhalteriją pasiimt dešimt litų honoraro, nors toks šlamštas nė tiek nevertas... •
Girdėjau pasakojant, kad kitą kartą Marcinkevi čius į „Naują žodį" atnešė storoką rankraštį, bet jį rodė tik iš tolo, reikalaudamas avanso. Pamatę antraštę, re daktoriai surizikavo išmokėti neblogą honorarą. Jį ga vęs, Marcinkevičius paliko ant stalo rankraštį ir išdū mė. Pasirodė, kad jis to rankraščio parašė tik pirmą puslapį — toliau buvo susegti tušti lapai... Būdavo ir taip, kad Marcinkevičius, atėjęs į redak ciją, susijaudinęs pareiškia: — Broliukai, gelbėkit, žmona gimdo, būtinai reikia pinigų... Ir kai sugraudinti redaktoriai iš paskutiniųjų kom binuoja pagalbą Jonui tokiu nepaprastu atveju, kabi neto tarpduryje pasirodo ir pati Marytė, Jono žmona, nesulaukusi namie vyro ir išėjusi jo ieškoti... Šiaip Marcinkevičius buvo nepaprastai geros širdies. Jei tau, pavyzdžiui, dingo paltas, jis nė nemirktelėjęs 27 3
atiduos savąjį, o jeigu pats neturės^-tai paims tau svetimą, ir tu vis tiek be palto neliksi. Jono išdaigos būdavo daugiau juokingos, negu už gaulios. Man nepasitaikė matyti, kad jis su kuo rimtai susipyktų, susikivirčytų. Amžinai ieškodavo draugų ar pažįstamų, kurie jam pastatytų stiklą alaus, stikliuką degtinės, užsakytų karštą šnicelį ar cepelinų porciją, nes uždirbamų honorarų toli gražu neužtekdavo pragyveni mui ir linksmesnėms išlaidoms. Tik vieną kartą atsime nu Joną kažko pyktelėjusį. Sėdėjau pas Konradą prie staliuko. Prie didesnio sta lo greta sėdėjo Herbačiauskas, savo garbintojų Keliuočio, Babicko, Alanto ir kitų apsuptas. Herbačiauskas buvo, matyti, transe, jis skėtriojo ilgom išdžiūvusiom rankom, ištiesęs ploną kaklą, ant kurio iš užpakalio kri to ilgi žili plaukai, ir filosofavo kažką apie dvasias, spi ritizmą, okultizmą ir kitokius paslaptingus mokslus. Jo garbintojai pritariamai linkčiojo galvomis, įterpda vo kokį mandagų klausimėlį, o Herbačiauskas kalbėjo ir kalbėjo, kada-ne-kada sriubčiodamas atšalusią kavą, prisimindamas, kaip anais metais, paslydęs ant apelsino žievelės, išlūžo koją — tai buvusi aiški „slaptingųjų jė gų" provokacija ar kerštas jam... Jonas Marcinkevičius sėdėjo prie to paties staliu ko, klausė Herbačiausko išvedžiojimų, paskui, kai tas nutilo, tarė: — Žinote ką, ponas Herbačiauskai, klausau aš jū sų ir galvoju: tokių filosofų, kaip jūs, Varšuvoj ir Kro kuvoj po keletą stovi ant kiekvieno gatvės kampo. Irgi skėtrioję rankom, šneka apie aukštas materijas, vis nesuprantamai, su tarptautiniais žodžiais — su hipertro fijomis, orgazmais, sinekdochomis, su misticizmais ir okultizmais... Bet ten nėra tokių, kurie jų klausytų. Ten kiekvienas piemuo j akis juokiasi iš tokių filosofų. O jūs 2 7 4
sėdit, šnekat, ir klauso jūsų štai alantai ir babickai, net gi mano, kad jūs amerikas atidarinėjate. Aš jums pa sakysiu atvirai — man jūs primenate gaidį: kar, kar, kar — kudakinate, o kiaušinio nėra... Išklausęs Marcinkevičiaus tirados ir žinodamas, kad į puolimus Herbačiauskas mėgsta atsakyti kokiu cinišku žodžiu ar kalambūru, to pat laukiau ir dabar. Keista, Herbačiauskas nieko nepasakė, o, kietai suspaudęs plo nas lūpas su trumpais žilsterėjusiais ūsiukais, tik ner vingai grąžė rankas. Tylėjo ir jo garbintojai. O Marcin kevičius pakilo nuo staliuko ir išėjo iš kavinės.
Tais laikais ir vėliau man teko susipažinti ir draugau ti su kitais įdomiais žmonėmis. Vienas iš jų buvo mano jau minėtas dailininkas Petras Tarabilda. Juodu su Cvir ka kurį laiką mokėsi Meno mokykloje. Tarabilda prita po prie mūsų kompanijos. Tai buvo galvojantis jaunas dailininkas, nesitenkinąs tuo, ką gauna per pamokas. Jis nemaža skaitė literatūros marksizmo klausimais ir save laikė marksistu. Deja, nepasirengusiam sudėtinges ni veikalai buvo sunku suprasti. Jis greičiau įsisavinda vo jų schemą, ne dvasią. Kita vertus, tais laikais tarp tarybinių meno teoretikų buvo daug vulgarizatorių ir dogmatikų. Kur teisybė, ne tik Tarabildai susigaudyti būdavo nelengva. Susitikdavome su juo, dar leisdami „Trečią frontą". Jis skaitė mūsų žurnalą ir padarė kai kurių trečiafrontininkų portretus. Lankėsi „Vilties" klube ir sieniniam laikraščiui piešė buržujų ir karo kranklių karikatūras. Likviduojant „Viltį", Tarabilda buvo areštuotas ir kurį laiką sėdėjo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Bet išėjęs 2?5
r-
iš kalėjimo, tebelaikė save kairiuoju — kalėjimas jo ne išgąsdino. Tik juo toliau, juo keistesnis jis darėsi. Su dideliu azartu pradėjo skaityti Rygoje spekuliantų leidžiamas „dvilitines" knygas apie jogų mokslą ir baisiai juo už sidegė. Atėjęs į mano kambariuką (jau Donelaičio gat vėje), Tarabilda pasakodavo stiprinąs savo valią ir po kurio laiko numatąs daryti kažką panašaus į stebuklus. Viena ranka paimdavo stiklinę, kitą atmesdavo į šalį, ir, prie stiklinės prikišęs pirštus, keistai išsproginęs akis, „sukoncentravęs valią1', kalbėdavo: — Ot, žiūrėk, matai? Paimu stiklinę ir, ot, laikau ši taip. O kita ranka šitaip, matai? Ir, ot, iš pirštų pradeda eiti fluidai! O, o, žiūrėk, eina fluidai!.. Ir vanduo prade da virti, matai, matai? O, jau verda — aš priverčiu van denį užvirti! Arba paimu akmenį,— kalbėdavo, stikli nę padėjęs ant stalo,— ir žiūriu į jį. Žiūriu, sukoncentra vęs visą valią, ir akmuo skyla, supranti? Jis skyla nuo vienos mano minties... Kadangi Tarabildai, kaip ir daugeliui mūsų, nuolat trūkdavo lito ar poros litų pietums, aš juokdavaus: — Velnias griebtų! Tu puikų dalyką sugalvojai. Juk tokiu būdu prie plentų galima skaldyti akmenis ir ne blogai uždirbti. Tarabilda dėl mano juokų nepykdavo. Pasakojo iš sigydęs nuo visų ligų paprasčiausiu būdu — prie lovos pasikabinęs užrašą „Aš esu sveikas" ir kartojąs jį kiek viena proga, guldamas ir keldamas, prausdamasis ir val gydamas, įeidamas ir išeidamas, net ir nieko neveikda m as— saviįtaiga, girdi, didelis daiktas! Dėl marksizmo ir jogų mokslo Tarabilda mielu noru leisdavosi į ginčus su kiekvienu, kas tik netingėdavo klausyti. Draugai pasakojo, kad iš kaimo atvažiavusi motina su juo šnekėjusis kažkokiais, kaip sakoma, idėji276
I niais klausimais. Matydamas, kad ji kalba ne taip, sū nus sušukęs: — Ar žinai, mama, kaip pavadinti tokias tavo kal bas? Tai gryniausias oportunizmas! Kartą vidury nakties išgirdau kažką beldžiantis prie durų. Uždegęs šviesą ir atidaręs duris, pamačiau Tarabildą. Jis stovėjo susijaudinęs, išbalęs. — Galų gale išsiaiškinau, kas yra Čiurlionis! — tarė jis man. — Koks? Kur Švietimo ministerijoj tarnauja? — Ką tu čia! — karščiavosi Tarabilda.— Aš kalbu apie tapytoją, muziką! Žinai, kas jis toks? Puikus daili ninkas, bet tipiškas, kaip čia pasakius, nusigyvenusių bajorų „prosloikos" atstovas... Ot, kaip reikia žiūrėti į Čiurlionį! — Žinai ką,— pasakiau,— pirma, rodos, Čiurlionis niekad nebuvo nusigyvenęs bajoras. Antra, aš noriu miego, ir man šitas klausimas šiandien visai neįdomus... — Neįdomus?!— sušuko Tarabilda.— Kaip jis gali būti neįdomus? Palauk, paklausyk, aš tau įrodysiu. Im kime jo paveikslus... Ir jis pradėjo dėstyti kažkokią painią, keistą teoriją, kuri, matyt, tik dabar susidarė jo galvoj ir atrodė jam be galo reikšminga— kitaip ko jis būtų skubėjęs vidu ry nakties su savo atradimu pas mane? Juokinga? Gal truputį ir juokinga. Kam aš tai pasa koju? Ugi tam, kad parodyčiau, kaip tais laikais mūsų inteligentai, dažnai būdami geriausių norų, klaidžioda vo, ieškodami tiesos. Iš neperprasto ir dogmatiško „marksizmo" išeidavo vieni juokai. Tas pats Tarabilda man ne kartą vėliau įrodinėjo, kad marksizmas, sujung tas su jogų mokslu, būtų tiesiog kažkas nepaprasto — jis tada galutinai ir neabejotinai atsakytų į visus klau simus.
Tarabildą mes tada laikėme keistu „marksistu" ir .jo gų mokslo" adeptu, bet talentingu dailininku, įdomiu, spalvingu žmogumi. Kurį laiką Tarabilda labai domėjosi vadinamuoju „Rericho paktu“ — projektu, kaip karo atveju apginti nuo sunaikinimo architektūros paminklus, muziejus ir kitokias vertybes. Berods, su kai kuriais Kauno inteli gentais buvo sudaręs Rericho draugijos skyrių ar filia lą. Bet su tuo skyrium, deja, niekas nesiskaitė, ir jokio vaidmens nei taikos, nei karo metu jis nesuvaidino...
VĖL UNIVERSITETE
Daug kas žmogaus gyvenime dedasi netikėtai. Vi sai nelauki, ir staiga ištinka nelaimė. Visai negalvoji, ir staiga nušvinta toks džiaugsmas, jog net galva svaigsta... Dabar rečiau eidavau į universitetą. Paskaitų nebe lankiau, nebent užsukdavau į Vinco Mykolaičio audito riją. Šis profesorius, mūsų fakultete ne per seniausiai pradėjęs dirbti, mane daugiau domino kaip rašytojas. Man patiko jo dar jaunas rimtas veidas, truputį liūd nos akys už akinių stiklų, kukli, tauri laikysena. Skaity davo jis neskubėdamas, aiškiai, man įprasta aukštai čių vakariečių tarme, labai gražiai ištardamas ir kirčiuo damas žodžius. Kiekvienas jo sakinys buvo sklandus ir kupinas turinio. Tai buvo tikra priešingybė Izidoriui Ta mošaičiui, kuris dėstė filosofijos įvadą ir kalbėdavo perdėtai painiai, minėdamas Maksą Šelerį, o minties tuš tumą paryškindamas frazėmis, kurias mėgdavo kartoti ir parodijuoti jo klausytojai: „Jeigu paimsim iš vienos ar kitos pusės, jeigu atversim iš vieno ar iš kito galo, turėdami galvoj, kas anksčiau pasakyta ir išdėstyta, at sižvelgdami į šį bei tą, prieisime išvadą, kad šiaip ar taip, vienaip ar kitaip pasakius, imant iš vienos ar kitos 879
pusės"-— ir taip ligi begalybės. Mykolaitis kalbėjo la bai stilingai ir logiškai, nesikartodamas — buvo aišku, kad jis, rengdamasis paskaitai, daug dirba namie. Skai tė estetikos kursą. Ne su viskuo sutikau, ką per jo paskaitas girdėjau, bet tos paskaitos žadino mintį, vertė skaityti, ieškoti atsakymo į neaiškius klausimus. Tuo metinės idealistinės Mykolaičio pozicijos man atrodė netvirtos ir pažeidžiamos, bet negalėjo nežavėti tai, kaip jis pateikia medžiagą. Klausydamas Mykolaičio, visą lai ką galvojai ir apie jo puikius eilėraščius, pažįstamus ir mėgstamus jau seniai, apie „Altorių šešėly" ištraukas, pasirodžiusias ir studentiškoj spaudoj. To romano ne kantriai laukėme. Mykolaitis buvo žmogus santūrus, gal dėl to ir mes, studentai, kažkaip nemokėjome su juo suartėti, nors girdėjome, kad, dirbdamas Teologijos-filosofijos fakul tete, jis artimiau draugavo su studentais literatais, ži noma, ne kairiųjų pažiūrų. Visai nežinojome, ką jis ma no apie mus, trečiafrontininkus. Nežinojome, kad „Židi nyje" išspausdintas aštrus straipsnis prieš mūsų žurnalą, pasirašytas slapyvardžiu, priklausė Mykolaičiui (tai mums paaiškėjo vėliau, kada ši straipsnį jis perspausdi no savo knygoj „Literatūros etiudai"). * Kartą atėjęs j universitetą, didelę auditoriją radau sausakimšai prisigrūdusią studentų. Iš universiteto at leidus Herbačiauską, jo šalininkai susirinko reikalauti, kad jį grąžintų atgal. Dviem pakalbėjus, į katedrą įlipo naujasis studentas Kostas Korsakas. — Į universitetą susirinkome mokytis! — karštai šaukė jis.— O čia radome juokdarį! Juokdarius seno vėje karaliai laikydavo prie savo dvarų. Matyt, Herba280
čiauškės mano, kad mūsų universitetas — kokio kara liuko ar didiko dvaras. Bet mums tokių nereikia! Aš siū lau protestuoti prieš juokų krėtimą! Šalin juokdarius iš universiteto! Dalis studentų plojo ir šūkavo. Dar kažkas kalbė jo,— tur būt, už Herbačiauską,— ir auditorija vėl plojo. Visi nutilo tik tada, kai tarpduryje pasirodė rektorius Čepinskis. Berods, koridoriuje jis atsirado, kai kalbėjo Korsakas. Pamatę rektorių, studentai nuščiuvo. Herbačiauskas, tas keistuolis mistikas, vienas iš įžū liausių ir pikčiausių „Trečio fronto" priešų, prieš atlei džiamas iš universiteto, garsėjo visokiais žygdarbiais, o studentai vis bandė su juo kovoti. Štai prieš kuri lai ką didžiojoje universiteto auloje, Mickevičiaus gatvėje, jis skaitė viešą paskaitą. Į ją buvo prisirinkę ne tik stu dentų, bet ir klausytojų iš miesto. Kalbėjo Herbačiaus kas, kaip paprastai, temperamentingai, grąžydamas il gas plonas rankas su ilgais plonais pirštais, ištiesęs kak lą, išlindus} iš ilgo juodo surduto. O mes pamatėme, kad pirmame suole, kareiviška miline apsivilkęs, sėdi mūsų Pranas Morkūnas. Herbačiauskui kalbant, Morkūnas — tiesą sakant, irgi retas keistuolis — visą laiką kažką ner vingai rašėsi į bloknotą. Kada Herbačiauskas baigė kal bėti, Morkūnas, nelinkęs ir nepratęs viešai diskutuoti, paprašė balso, atsistojo prie katedros ir, žemažiūrėm akim žiūrėdamas į bloknotą, pradėjo: — T-na, t-na, gerbiamieji (jis neturėjo iškalbos ir vis ieškojo reikalingo žodžio),— t-na, t-na, Herbačiaus kas, vadinasi, kalbėjo visokias nesąmones, t-na, t-na... Taigi aš kviečiu protestuoti, nes čia, vadinasi, ne cirkas, t-na, t-na, o mokslo šventovė, vadinasi... Mums nereikia čia pajacų, t-na, t-na... Visa tai išrėžęs, Morkūnas atsisėdo. Salė dabar lau kė, kaip reaguos Herbačiauskas. Nutilus plojimams po 281
Morkūno pareiškimo, Herbačiauskas vėl atsistojo tri būnoje, patrynė rankas, ištiesė ilgą kaklą, apsižvalgė ir palaukę, kol auditorija visai nurims. Paskui aiškiu balsu tarė: — Tai ot, ot, matot, gerbiamieji... Pasitaiko, matot, kad kas geroj kompanijoj ima ir susibezda... Morkūnas vėl pašoko, bet tuo tarpu sugriaudėjo aplodismentai Herbačiausko replikai, ir visa salė kva todama ėmė kilti iš savo vietų. Morkūno jau niekas ne beklausė. Girdėjome, kad Herbačiauskas kirtosi su universite to vadovybe dėl necenzūriškų posakių, kuriuos jis vartojo viešose paskaitose, ir dėl universitetinės dis ciplinos nesilaikymo. Kartą vienas mano pažįstamas, tarnaująs universiteto raštinėje, pasikvietė mane į kam putį ir paklausė: — Nori paskaityti įdomų raštą? — Parodyk,— pasakiau. Pažįstamas atnešė papkę, kurioje buvo labai gražiu braižu surašytas Herbačiausko pareiškimas — rodos, universiteto senatui. Pareiškime keletas neregėtai ci niškų posakių, kuriuos autorius pabraukė ir pažymėjo skliaustuose žodeliais sic! ir NB! — Na ir ką, svarstė senatas pareiškimą? — pa klausiau. — Dar ne, bet šiomis dienomis svarstys,— atsakė mano pažįstamas juokdamasis. Gana greitai Herbačiauskas išvažiavo atgal į Lenki ją, iš kur buvo prieš kelerius metus atvykęs.
Bet grįžkime atgal. Taigi į universitetą eidavau vis rečiau. Daug laiko praleisdavau bibliotekos skaitykloje, kur rinkausi medžiagą egzaminams ir diplominiam dar 282
bui. Nubodus skaityti, vieną kitą kartą pereidavau pef mūsų fakulteto koridorių ir laiptais nusileisdavau į rūsį parūkyti ir išgerti arbatos. Rūsyje netoli rūbinės buvo pastatytas pingpongo stalas, prie kurio nuolat kas nors žaisdavo. Kartą praeidamas pamačiau jauną, anksčiau nematytą studenčioką, kuri žaidė su tikru azartu, vik riai atmušdama sviediniuką, šokinėdama iš vietos į vietą, kaire ranka kada-ne kada nuo akies nužerdama nuolat krintančius tamsius plaukus. Žaidėja buvo laiba, grakšti. Jos figūroje, judesiuos, tame, kaip ji į šalį nužerdavo krintančius plaukus, buvo tiek gracijos ir kažko mielo ir patrauklaus, jog aš tiesiog negalėjau atitraukti akių. Surūkęs cigaretę, įėjau į bufetą, užsi sakiau arbatos ir susirinkusiems studentams ir studen tėms iš jų parašų ėmiau spėlioti charakterį. Tuomet tu rėjau savo „teoriją", kaip žmogaus paraše atsispindi jo charakterio bruožai, ir juokais mėgdavau pasakoti vi siems, kas to norėjo, apie jų polinkius ir pamėgimus. Į bufetą, baigus žaidimą, išraudus, žibančiom žalsvom akim įėjo ir mano nepažįstamoji, į kurią aš gal perdaug atvirai žiūrėjau su neslepiamu susižavėjimu. Kada ir ji atsisėdo prie stalo, paklausiau: — Gal ir jūs parodysit savo parašą? Noriu pamaty ti, koks jūsų charakteris. Truputį nustebusi, mergaitė pažvelgė į mane, pasi rašė kažkieno bloknote ir, pastumdama jį į mano pusę, tarė: — Prašom. Žiūrėjau į aiškų, lygų parašą ir pasakiau: — Parašas geras. Jūs atvira, nuoširdi, turite skonį... — Tai labai įdomu,— tarė mergaitė.— O iš ko jūs visa tai sprendžiate? — Turiu savo teoriją. Jau tai, kad po parašo nede date taško, kaip daro daugelis moterų, rodo, kad esate 283
flėsmulkmeniška. O štai lygios, nesugrūstos ir nesuveltos raidės... Be didelių ceremonijų, kaip būdavo studentų tarpe, čia pat susipažinome ir drauge išėjome j gatvę. Pasa kojau, kad greitai rengiuos baigti universitetą, ji sakėsi dar neseniai pradėjusi, ir man buvo gera, kai mačiau į save atgręžtą mergaitės veidą žalsvom akim, su mažu tamsiu apgamėliu. Kai pakviečiau ją pas Konradą išger ti kavos, ji pareiškė niekad ten nebuvusi, bet užeiti ne atsisakė. Vos atsisėdome prie staliuko, tuojau atsirado Juozas Mikėnas, Mečys Bulaka ir dar kažkas iš daili ninkų. Mano naujoji pažįstama aiškiai varžėsi, bet aš pristačiau juos kaip savo draugus, ir visi kalbėjome, kas atėjo į galvą,— apie universitetą, skulptūrą, kavinės publiką ir orą. Oras buvo geras, pavasaris pačiame Įkarštyje, ir mano draugai jau minėjo būsimas atosto gas, nedideles keliones, o aš galvojau, kad greitai reikės išvažiuoti namo ir visą vasarą sėdėti prie diplominio darbo, kurį ligi rudens būtinai turiu baigti. Išėjome iš kavinės, ir buvo taip nuostabu eiti su šia mergaite Įgulos bažnyčios link. Gatvės kampe pa dėjau jai įlipti į autobusą. Ji dar kartą grįžtelėjo į mane ir nusišypsojo, paskui likau vienas ir pajutau, kad iš karto kažko pradėjo trūkti. Kitą dieną naująją pažįstamą vėl pamačiau šokinė jant prie pingpongo stalo. Ji mane pamatė, linkterėjo kaip geram draugui, nusišypsojo, ir vėl mudu susiti kom bufete, paskui vaikščiojom po miestą, kažkas mus fotografavo ties Karo muziejaus patrankomis ir ties uni versiteto rūmais. Dabar mergaitė buvo raudona suknele, kuri ją darė dar grakštesnę, ir jos pablyškusiame veide liepsnojo lūpos, ir taip nuostabiai ant skruosto švietė tamsus apgamėlis. Atrodė, ne tik aš, bet ir ji nudžiugo, kad vėl pasimatėm. Ji kalbėjo draugiškai ir paprastai, 2 84
be jokio maivymosi ar pasipūtimo. Nustebau, sužinojęs, kad ji yra skaičiusi mūsų žurnalą. i — Tėvelis mėgino „Trečią frontą" paslėpti ir užraki n o stalčiuje. Bet mes atkrapštėme spyną ir, nusinešusios į viršų, pasislėpusios skaitėme. Baisiai įdomu buvo... — Jūs turite seserį? — Turiu. — Kur ji mokosi, toji sesuo? — Meno mokykloj mano sesuo... Pamatytum, kaip ji piešia... Pradėjome susitikti kasdien ir kalbėjome, rodos, pa prastus daiktus, kurie buvo kažkodėl pilni prasmės ir įdomumo. Gana greitai vietoj oficialaus j ū s perėjome į daug draugiškesnį ir intymesnį t u. Paprastumo ir nuo širdumo mano draugei netrūko. O tai man atrodė patys puikiausi moters bruožai. •
Prasidėjo atostogos. Parvykau namo į Trempinius, apsikroviau knygomis ir per dienas, sėdėdamas sode prie staliuko, vaikščiodamas po laukus, padėdamas Juo zui prie darbų, galvojau apie savo diplominį. Paskui pradėjau jį rašyti ir rašiau diena iš dienos. Vidurdienio kaitroj su broliais nueidavau prie ežero, paplaukydavau, pasikaitindavau saulėje, o karščiui kiek atvėsus, ir vėl sėdėdavau prie stalo, pamažu, bet atkakliai judėdamas pirmyn. Ėjo vasara ir-— nuostabu — negalėjau užmiršti nau josios draugės. Rodos, ji būtų čia, ir nebūtų laiminges nio žmogaus už mane. Mudu vaikščiotume po laukus, aš rodyčiau jai kiekvieną takelį, nuvesčiau ant Koplyčkalnio, kur stovi tie dideli, seni beržai, žemyn nusva rinę šakas, ir žinau, kad ji patiktų mano broliams, ir 285
mamai, nors mama, be abejo, galvotų, kad ji — ne dar bininkė... Džiaugiaus, kad turiu jos adresą — ir štai su rašiau laišką, draugišką, santūrų, bijodamas, kad ne įžeisčiau jos neatsargiu žodžiu. Praslinko gal savaitė, gal ir daugiau. Nuėjęs į Liu bavą, radau atsakymą. Naujoji mano draugė rašė atsi menanti mane, pasakojo apie Aukštąją Fredą — Kauno rajoną, kuriame gyveno ir kuriame aš gan retai buvodavau. Netgi pridėjo kelias labai mažo formato nuo traukas. Jose — Botanikos sodo vaizdai, Aukštosios Fre dos alėjos, medžiai, o vienoje mažytėje nuotraukoje stovi ji pati, mano pažįstama, mano draugė, su ant akies užkritusią tankių tamsių plaukų sruogele. Ir laiškas, ir nuotraukos mane jaudino, ir aš stebėjaus, kiek manyje romantikos. Negalėjau susilaikyti dešimtis kartų ne perskaitęs paprasto laiško, parašyto aiškiu, gražiu ir lygiu braižu. Rašiau vėl ir jaučiau, kad mano laiškas šiltesnis už pirmąjį, kad jame atsiranda mažų užuominų, kurias te galime suprasti tik mudu. Rašiau apie save, savo dar bą, mintis, apie keliones į mūsų kaimo apylinkes, apie gamtą ir paukščius, ir kaip noriu vėl ją kuo greičiau pamatyti, kaip apie ją dažnai galvoju... Kelios labai ilgos dienos. Nuėjęs į Liubavą, pašte radau naują laišką, dar draugiškesnį už pirmąjį. Mergai tė neįsižeidė — priešingai, jai viskas, ką rašiau, buvo įdomu ir miela. Vasara slinko pamažu, pilna javų ir pie vos gėlių kvapo, ilgesingų jaunimo dainų vakaro lau kuose, mėnesienų, o aš rašiau ir braukiau, ir vėl rašiau iš pradžių ranka, paskui mašinėle puslapis po puslapio savo diplominį darbą... Ir ilgėjausi jos laiškų ir jos pa č io s— šitos mergaitės, kurią iš tikrųjų taip maželi pa žinojau ir kuri man dabar atrodė nuostabiai artima. 286
*
Studijos ėjo prie galo. Trempimuose mane surado šaukimas j kariuomenę. Kol mokėjau mokestį už moks lą, tol buvau studentas, ir manęs su kariuomene neju dino. Dabar turėjau važiuoti į Marijampolę ir stoti į naujokų ėmimo komisiją. Iš pradžių buvau vienas iš daugelio. Kai, perėjęs ke letą gydytojų ir patikrintas iš visų pusių, stojau prieš pačią komisiją,— joje sėdėjo nepažįstami kariškai dė vintys žmonės,— išgirdau, kaip vienas jų, perskaitęs mano pavardę sąrašuose, tarė: — A, „Trečias frontas"... Taip, taip... Žinome... Ir jis ėmė kažką kuždėti į ausį greta sėdinčiam. Su sidomėjo visi ir reikšmingai susižvalgė, vengdami, man girdint, apie mane kalbėti... Kažkuo buvau užkliuvęs akių gydytojui, ir dabar buvo priimtas sprendimas nusiųsti mane geriau ištirti į Kauno karo ligoninę. Greitai atsidūriau Kaune. Paskambinau į Fredą ir telefono ragely išgirdau balsą, kurio taip ilgėjaus... Su sitikome dailės parodoje. Ėjome pro paveikslus, ir aš nemačiau jų — mačiau tik tą patį liemenį, tą patį į ma ne su pasitikėjimu žiūrintį veidą, plaukų sruogą, vis krintančią ant dešiniosios akies, ir be galo šiltą, nuo širdų šypsnį. Ligoninė Vytauto prospekte. Nuo gatvės atmūryta siena, ji buvo išmėtyta keliuose pastatuose. Man davė kietą lovą ilgame koridoriuje, kur mačiau dar bent ke lias dešimtis naujokų, atsiųstų ištirti. Iš ryto visus paei liui šaukė į kabinetą. Kai atėjo mano eilė, pamačiau gydytoją, žiūrintį liūdnom ir gražiom akim. Jo veidas su nedidele barzdžiuke ir ilgokais plaukais labai primi nė Čechovo portretus. Tai daktaras Nemeikša. Iš kar287
to, neišgirdęs iš jo nė žodžio, pajutau jam simpatiją, kuri nuolat augo. Jis ilgai žiūrėjo mano akis ir kraipė galvą. Nieko nelaukdamas, pareiškiau, kad į kariuomenę eiti neno riu, kad esu iš principo antimilitaristas (jis šyptelėjo, bet nieko nepasakė), kad tarnyba kariuomenėje su griautų mano planus (jis neklausė kokius ir vėl labai šiltai nusišypsojo). Matyt, akių liga buvo ne per didelė, ir jis negalėjo manęs dėl jos paleisti. Ir vėl kitą dieną mane šaukė į jo kabinetą, ir vėl jis tyrė mano akis... Atsigulęs girgždančioje metalinėje lovoje, skaičiau atsineštą storą knygą — Gerceno „Byloje i dumy". N ie kas man to nedraudė, nes dar nebuvau kareivis. Gercenas iš karto mane sužavėjo savo talentu ir epochos jausmu. Ypač nuostabiai jis vaizdavo savo meilę. Tai tikra poema, kurią skaitai neatsitraukdamas, nė va landėlei negalėdamas į šalį padėti knygos... Kartą vakare išėjęs į ligoninės sodą pasivaikščioti, sutikau seną pažįstamą. Ėjo jis, kaip ir aš, apsivilkęs pilku chalatu. Kadangi buvo neaukštas, chalato apačia beveik vilkosi žeme. Iš karto vienas kitą pažinome. Tai buvo poetas Jonas Kossu-Aleksandravičius, o gal jau Aleksandriškis, gerai neatsimenu. Abu draugiškai pa sisveikinome, nors universitete, žinodami vienas kito skirtingas pažiūras ir pomėgius, susitikdavome ir kal bėdavome retokai. Dabar mudu tartum suartino bendra bėda. Pasirodo, Kossu-Aleksandravičius iš tikrųjų įkliu vo į bėdą. Jo šlakuotas veidas ir jis pats, rodos, dar la biau sumažėjo, susitraukė. Jis buvo panašus į užpešiotą žvirblį, ir aš prakalbinau: — Klausyk, kas tau? Atrodai tikrai ne per nar siausiai. Kossu-Aleksandravičiaus akyse sublizgo ašaros:
288
— Galas juos žino,— tarė jis.— Nesuprantu, ko jiems iš manęs reikia! Atvarė, uždarė palatoje. Dabar kasdien šaukia, guldo ant stalo ir grumdo vidurius. Ir taip spaudo, taip tąso, jog aš vos galiu susilaikyti ne staugęs. — O kas tau viduriams? — Ar aš žinau? Pasakiau, kad kartais jaučiu skaus mą. Gal apendicitas ar koks velnias. Na ir prikibo šitie šėtonai, ir, matai, tyrinėja, kas man yra! Maža t o — jie dar tyčiojasi: „Simuliantas, girdi, nori tarnybos išveng ti. Užmiršta, girdi, generolo posakį, kad „žmagus be kara maksla ir be religijas kiaula yra". Mes jiems paro dysim, sako, tiems poetams! Pamatys, kad kariuomenėj tarnauti — ne eiles rašyti!" Ir taip kiekvieną dieną,— skundėsi Kossu.— Kartais darosi taip nepakenčiama, kad nusižudyti norisi. — Nu jau pats per daug! Patyrinės ir paleis... — Aš ir sakau jiems,— kalbėjo Kossu,— darykit iš manęs kad ir generolą, dėkit, kur norit — su viskuo su tinku. Tik baikit savo egzekucijas... O jie tyčiojasi kaip pasiutę. Gal dar skausmą ir galėtum iškęsti, bet pasity čiojimo aš negaliu, supranti? Bent kelis vakarus mudu vaikščiojome po ligoninės sodą, abu su ilgais chalatais, mažai tepanašūs į nerūpes tingus studentus, o greičiau primeną areštantus. *
Šioje vietoje norėčiau plačiau prasitarti apie Joną Kossu-Aleksandravičių, kuris tais laikais ir vėliau buvo pastebima literatūrinio gyvenimo figūra. Jaunieji Kauno literatai mėgo savo kompanijas: jei mane dažniausiai būdavo galima sutikti su Cvirka arba Šimkum, tai Kossu-Aleksandravičius vaikščiodavo su 10. Jau n y stė s atradim as
289
Juodeliu ir beveik nesiskirdavo su Miškiniu. Mažutis, šlakuotas raudonplaukis vaikinas buvo geros nuomo nės apie savo talentą ir, sutikęs mus, norėdamas sau suteikti daugiau vertės, o iš mūsų pasišaipyti, dėdavosi kuklus. — Ką jau čia mudu su Miškiniu, — sakydavo jis Cvirkai ir man,— ką mes reiškiame? Ot, jūs — tai ta lentai, taip sakant, poetos... Cvirka, ilgai neieškojęs žodžio kišenėje, atšaudavo: — Nieko, nieko, graudaus sopulio poete... žiogelių menuetą apdainavai kaip reikiant... čia su sveiku nesu silyginsi. — Žinai, broliuk,— vėl sutiktas sakydavo Kossu Cvirkai,— skaičiau tavo naują novelę. Vandens — kaip prie Kėdainių malūno... — Bet vis ne daugiau, negu tavo eilėse,— atrėždavo Cvirka. Kartais persimesdavome ir stipresniu žodžiu, bet vieni ant kitų nepykdavome. Kossu mėgdavo dėtis opozicijos žmogum ir pasa kojosi, rašydamas eilėraštį „Karaliaus šuo" („Numirė karaliaus šuo — šunelis geras"), turėjęs galvoje per atentatą nušautą Voldemaro adjutantą. Vėliau, iš tau tininkų gavęs premiją ir stipendiją, išvažiavo į Grenob lį. Po kelerių metų parašė disertaciją apie evangelijų vertimus į senovės provansalų kalbą. (Toks darbas mū sų tautai, žinoma, buvo reikalingas kaip vežimui penk tas ratas.) Mano santykiai su Kossu, kaip sakiau, nebuvo ar timi. Kartais sutikęs neiškęsdavau nepasišaipęs iš jo straipsnių, spausdinamų Keliuočio „Naujojoje romuvo je", kur poeto, žurnale baisiai liaupsinamo, nuomonė apie save ypač pakilo,— jis jau vaidino pranašą, kal bantį visos tautos vardu. Poza buvo juokinga. 290
Susikirsti tekdavo ir viešai. 1934 metų pavasarį len kai išleido literatūrinio laikraščio ,,Wiadomošci literackie" numeri, skirtą lietuvių literatūrai ir menui. Čia iš spausdintas Kossu straipsnis, kuriame jis davė kai ku rių mūsų vyresniosios kartos rašytojų charakteristikas, man pasirodė skystokas, ir aš apie tai parašiau spaudoje. Mudviejų santykiai tuomet dar labiau atšalo. Kossu labai nepatiko mano škicai Tumo Vaižganto portretui, išspausdinti po šio rašytojo, kurį aš gerbiau ir mylėjau, mirties. Jis mane spaudoje smarkiai puolė. Mėginau jam atsakyti, bet Rimydis, tada redagavęs „Li teratūros naujienas", mano straipsnio nepraleido (Kossu buvo artimas „Literatūros naujienų" bendradarbis). Rei kalas ilgainiui buvo apmirštas, bet kad aš buvau netei sus, Kossu manęs neįtikino. 1939 metais buvome Kaune susitikę su Kossu, rodos, grįžusiu atostogų iš Prancūzijos. Susitikome, lyg užmir šę senus nesusipratimus, gan draugiškai kalbėjomės, tarp kitko, apie Lietuvos likimą kylančios hitlerinės grėsmės akivaizdoje. Užėjo kalba ir apie Tarybų Sąjun gą. Kossu atidžiai manęs klausė. Paskui pareiškė bijąs, kad tarybinė santvarka varžanti kūrybinę laisvę. Paste bėjau jam, kad daugelis, deja, apie kūrybinę laisvę Lie tuvoje nė nesapnavo. O ką jau kalbėti apie hitlerinę Vokietiją! Vis dėlto tada Kossu man pasirodė žmogus galvojąs, ieškąs tiesos. Deja, apsirikau. (Kossu rinkiniuką „Be tėvynės brangios", išleistą Amerikoje, skaitėme karo metu Maskvoje. Džiūgauda mas dėl to, kad hitlerininkai įsiveržė į Lietuvą, Kossu rašė: Prisikėlei, tėvyne, ir eit pasiryžus Per rusinčius degėsius, kraujo klanus... Iš nelaisvės į laisvę šiandieną sugrįžus, Džiaugiesi ir lauki dalingų dienų. 19*
,
r
29 i
Mintys, kaip matome, „tautiškos", o forma gimnazis tiška. Neiškentė Kossu nepašlovinęs ir Europos skerdikų— „šviesiaplaukių brolių", Lietuvą paskandinusių kraujo klanuose: ’
Šviesiaplauki brolau, tavo žingsnius žegnoju! Tu eik niekas jų tau pastot nevalios... Ne regėjimas, miela, tavo tikras rytojus, Tai Lietuva, mano tėvyne, valio! —
Po karo į Lietuvą nebegrįžęs, Kossu (dabar jau besi vadinąs Aisčiu) kaip poetas visai išsikvėpė. Iš jo ėmė šaipytis jaunesnieji poetai emigrantai. (Užtat klerikalų spaudoje jis spausdina neregėtai piktus, melo kupinus antitarybinės propagandos straipsnius. Juose teisia se nus pažįstamus, kai kuriuos, pavyzdžiui, Nėrį, tiesiog prakeikdamas. Įtūžimu ant Tarybų Lietuvos ir jos rašy tojų, o taip pat gatvinės gangsteriškos spaudos stiliumi Aistis pralenkia kraštutiniausius reakcionierius. Kar tais net sunku patikėti, kad tai tas pats švelnusis žio gelių dainius.) *
Daktaras Nemeikša klausinėjo, ar nesiskundžiu dar kuo nors, be akių, siuntinėjo mane pas ausų, nosies ir gerklės gydytoją, bet ir tas, rodos, nieko rimto nerado. Porą savaičių išlaikytas ligoninėje, pagaliau išėjau į laisvę. Kažkodėl ligi šiol man atrodo, kad Į kariuomenę nepatekau ne tiek dėl akių (jos man tebetarnauja ir šiandien), kiek dėl „Trečio fronto“...
VIS DAR PAKRIKIMAS
Dabar su draugais susitikdavau rečiau. Petras Cvir ka gyveno Paryžiuje ir laiškuose rašė, kad negali apsi prasti su didmiesčiu, ilgisi Lietuvos. Jonas Šimkus, ne baigęs suaugusių gimnazijos, pasveikęs po sunkios ligos ir jau vedęs, tebedirbo menkoj tarnybėlėj, rodos, nota ro kontoroj. Labai mėgdamas literatūrinį darbą, jis daug rašė pažangesnėje spaudoje („Kultūroje", „Jaunime"), bet, deja, vis dažniau ir „Sekmadieny", „Dienoje", ;,Die nos naujienose", „Jaunųjų pasaulyje". Ne visi ėjo tuo keliu. Sakysim, Boruta, dar gyvendamas Berlyne, griež tai pareiškė negalįs juo leistis, nes „...bespalves sensaci jas rašyti pati plunksna žliumbia... Velniškai norėčiau patekti kur nors paprastu darbininku, kad tas duonos klausimas būtų be savęs darkymo išspręstas".
Vis rečiau matydavau Railą. Būdamas už mus vi sus geriau aprūpintas (jo tėvai, kaip minėjau, stambūs ūkininkai), jis gyveno, nežinodamas, kas yra kasdieni niai vargai dėl duonos kąsnio. Duonos ir prie duonos
jis turėjo. Matyt, gerokai išlepintas iš mažens, dabar irgi nesivaržė. Jei tik pasitaikydavo proga, neatsisaky davo išgerti. Dar begyvenant pas Blazą, Raila rašė plo name popieriuje bene 1926 metų fašistinio perversmo istoriją ir rengėsi ją siųsti kažkuriam lietuviškam antifašistiškam laikraščiui į užsienį. Tai buvo slaptas rei kalas, ir aš nesistengiau sužinoti, nei ką, nei kam jis rašo. Parašęs Raila kruopščiai suskaičiavo eilutes ir kal bėjo būtinai turįs gauti tiek ir tiek honoraro. Man jo darbas prieš fašistinį režimą atrodė idėjinis, ir buvo keista, kad jis ir iš to nori pasipelnyti. Raila didžiuodavosi meilės nuotykiais ir dėjosi hero jum, prieš kurį dar nė viena moteris neatsilaikiusi. Kai kurie Railos žygiai skambėjo plačiai, ir Korsakas, vos išėjęs iš Šiaulių kalėjimo, iš Pašvitinio man rašė: „Mūsų kolektyvas neturi tapti pjanicų šaika. Tuo atžvilgiu ypač didelio klapato bus su Bronium, apie kurio girtas pochoždenijas jau net provincijoj kursuoja visokios versi jos... Įsivyrauja poniškumo liga, visokia manija važi nėti po kurortus.“ Dėl kurortų Kostas gal kiek „per lenkė" — Raila, Cvirka ir Drazdauskas porą vasarų buvo nuvažiavę neilgam laikui į Palangą, kurią taip pat mėgo Nėris. Išskyrus Railą, gyvendavo labai kukliai, įlindę į kokią pigią lūšnelę. Grįžęs iš Palangos, Raila taip pat girdavos neregėtomis meilės pergalėmis, šo kiais ir girtavimu pajūrio restorane. Šiaip ar taip, tai buvo vaikinas, be galo vertinąs gyvenimiškus patogumus ir malonumus. Būdamas darbš tus, „Trečio fronto" laikais iš vokiečių kalbos išvertė stambią Remarko knygą „Kelias atgal" ir šiaip gana daug rašė. Bet turėjo tą savybę, jog iš anksto numaty davo pelnus ir stengdavosi kuo patogiausiai susitvarky ti savo reikalus, 294
Uždarius „Trečią frontą", Raila dar domėjosi socia lizmu, Tarybų Sąjungos gyvenimu, dar skaitė vokiečių komunistų leidinius. Vis mėgo pafantazuoti apie toli mesnį literatūrinį darbą, naujų žurnalų leidimą ir nau jas knygas. Bet jo karštis pastebimai vėso. Jau tada, kai spausdinom „Trečią frontą", Raila mėgdavo kalbėti: — Įdomu, kuris mūsų pirmas persimes pas fašistus? Manau, kad tai bus Venclova... Matai, jis suvalkietis, o suvalkiečiai... Ir jis imdavo įrodinėti, kodėl suvalkiečiai artimiausi fašizmui. Šis vaikinas vis labiau tolo nuo mūsų ir pats artėjo prie to lagerio, kurio mes visa siela nekentėm ir laikėm jį didžiausia Lietuvos nelaime. Raila įsitaisė Žaliakalny, mediniuose namuose, ku riuos poetas Maironis buvo pastatydinęs savo draugei Onai Balčiūnienei. Gyveno Raila netgi tos moters bute. Sykį užėjęs priešpiečiais, radau jį drybsant lovoje po kažkokio naktinio pasilinksminimo ar išgėrimo. Užside gęs cigaretę, jis juokdamasis pasakojo: — Kai kada čia užeina pats Maironis. Štai ir praeitą savaitę — skambina kažkas prie durų. Atidarau — didy sis mūsų poetas stovi ir klausia, ar ponia namie. Ponios nebuvo, ir jis prašė jai perduoti gražiai suvyniotą pa ketą. Priėmiau, įsinešiau į vidų ir, manau sau, pažiūrėsiu, kas ten tokio. Atvynioju gražiai, žiūriu — pirmos rūšies saldainiai, šokoladas, riešutai. Net apsilaižiau. Ne kas dien tokių skanumynų pasitaiko ragauti. Ir žinai ką? Pusiau. Tai yra, pusę sau, o pusę vėl gražiai suvyniojau, nunešiau į saloną ir padėjau ant staliuko. Negi Mairo nis sutikęs klaus ją, kiek ten buvo plytelių šokolado ir saldainių... Man ta istorija visai nepatiko, o Raila tik nusijuokė: 2 9 5
— Nieko, nenubiednės didžiausias Lietuvos poetas... O man, studentui, geras gomurio pasmaginimas... Pradėjome kalbėtis apie neseniai gautą „Priekalo" numerį, kuriame toliau buvo puolamas „Trečias fron tas" ir trečiafrontininkai. Raila nusižiovavo ir tarė: — Zinai ką, broliuk, aš tau pasakysiu atvirai. Nu sibodo man visa tai. Aš priėjau išvadą, kad kapitaliz mas dar tvirtas, kad prie jo dar galima pagyventi. Im siu ir parsiduosiu fašistams. Taip sakant, pasuksiu kapi talistiniu keliu. — Tur būt, juokauji? — tariau, nustebintas jo ci nizmo. — Ne, kodėl, aš nejuokauju,— ramiai atsakė Rai la.— Aš visai rimtai. — Tu nori su fašistais, kurie.,.? — O kodėl ne? — atsakė Raila.— Jų rankose val džia. Su jais, broliuk, nepražūsi... — Jei taip galvoji, tai nėra ko mums daugiau kal bėti,— pasakiau ir, tiesiog pritrenktas, išėjau iš kam bario. Vaikščiojau gatvėmis ir negalėjau nusiraminti. Rai la, kuris kartais atrodydavo kairesnis už mus visus! Jis nesivaržydamas, jei tik nebūdavo pašalinių, keik davo Smetoną ir Voldemarą, tyčiodavos iš tautininkų, neolituanų, klerikalų, mėgdavo filosofuoti apie socializ mą,— ir kad jis dabar nuo visko nusigręžtų, atvirai ir ciniškai nueitų tarnauti priešams! Tai man netilpo gal voje. Tiesa, „Priekalas" visiems mums gerokai apkartino gyvenimą, bet argi socializmas — tai vienas „Prieka las"? Argi nėra naujos valstybės — Tarybų Sąjungos, kur auga, kyla, tvirtėja santvarka, teisingesnė už mū siškę? Kai savo abejojimus ir pokalbį su Raila perdaviau draugams, jie per daug nesistebėjo, kai kurie netgi sa296
kėši to seniai laukę, o Blazas, išgirdęs apie naujas Rai los nuotaikas, nusikvatojo: — Žinote ką? Jis manęs klausė, ar jam nenuėjus dirbti į žvalgybą. Aš atsakiau, kad jeigu jis jau taip pagalvojo, tai, be abejo, ir nueis... Po kiek laiko „Lietuvos žiniose“ pasirodė praneši mas, kad buvęs trečiafrontininkas Bronys Raila jau dir bąs saugume ar, kaip ji vadindavo publika, žvalgyboje. Laukėme, kad Raila arba saugumas paneigs per spaudą šį pranešimą (taip būdavo daroma). Deja, jokio panei gimo nesulaukėme. Tada buvusiam draugui parašiau trumpą nedvipras mišką laišką: dėl jam žinomų priežasčių nutraukiu su juo draugystę ir pažintį ir, sutikęs gatvėje, daugiau ne besisveikinsiu. Praėjus kelioms dienoms, mano laiškas grįžo atgal. Buvo pridėtas ir Railos atsakymas. Raila nesiaiškino ir nesistengė įrodyti, kad nepasidarė žval gybininku. Jis tiktai puolė mane, kaip aš drįsiąs laiky tis senųjų įsitikinimų ir panašiai rašyti jam,— aš juk valgąs „lietuvišką duonelę"! Tokie Railos išvedžiojimai man pasirodė dvokią „Lietuvos aido" priekaištais lie tuviškajai inteligentijai, kuri nenori palaikyti fašistinės politikos, ir aš atsakiau, jog nemanau, kad tik jo profe sijos vyrukai turi teisę valgyti „lietuvišką duonelę". Laišką vėl pasiunčiau atgal. Po kelių dienų jis grįžo. Nelinkęs toliau su šiuo žmogumi diskutuoti, neatplėšęs laišką (ten, tur būt, buvo naujas atsakymas) sunaikinau. Kelis kartus pas mane buvo užėjusi (manau, be Rai los žinios) jo draugė Daneta. Ji įrodinėjo, kad mes — ne moterys, kurios pykstasi dėl suknelių; dėl politikos, esą, nereikėtų pyktis ir geriau būtų susitaikyti. Si graži naivi mergina manęs įtikinti nebepajėgė. Sutikęs gat vėje buvusį draugą, virtusį žvalgybininku, nusisukda 297
vau į šalį. Visus santykius su juo nutraukė ir kiti trečiafrontininkai. Praėjo nedaug laiko, ir išgirdome, kad Raila pra deda kopti karjeros laiptais: bendradarbiauja ir, žino ma, gerus honorarus plėšia iš tautininkų spaudos, ple pa per radiją, rengiasi į Paryžių... Fašistiniame „Vairo'1 žurnale, kuris ir anksčiau mus dergdavo ir koneveikdavo, dabar ėmė rodytis A. Valkiniškio straipsniai. Jie bu vo kupini neapykantos socializmui, trečiafrontininkams, „kultūrbolševizmui". Nesunku buvo atspėti, kas tas nau jai išdygęs šungrybis Valkiniškis. Raila dabar mūsų tarpe dažniausiai būdavo vadinamas Cvirkos duota pra varde — „sustervėjęs tipukas". Suprasdamas, kad karjerą daryti bus daug lengviau, įlindus į tautininkus, Raila 1934 metais padavė, kur rei kia, ištikimybės pilną prašymą, nevengdamas ir atsiprašinėj imu už savo praeitį: „Nuoširdžiai pritardamas Lietuvių Tautininkų Sąjun gos tikslui, norėdamas padėti Sąjungai to tikslo siekti,— rašė perkrikštas,— prašau priimti mane į Lietuvių tauti ninkų Sąjungą. Apie savo ankstyvesnį gyvenimą ir visuomeninį darbą turiu pažymėti: nedalyvaudamas aktyvios poli tikos gyvenime, domėjausi daugiausia literatūra ir ra šiau kairaus turinio eilėraščius. Bet ši „ideologija" nuo 1931 m. galo manyje sugriuvo, ir nuo to laiko ėmiau suprasti ir gilintis į lietuvių tautininkų ideologiją, kurią šiandien jaučiuos pilnai pasisavinęs." Vėlesniais metais mintimi dažnai grįždavau prie to laiko įvykių ir galvodavau, kurios psichologinės prie žastys vieną iš mūsų būrio pakreipė į renegato kelią. Karjerizmas? Be abejo. Palinkimas į lengvą ir malonų gyvenimą, išgėrimai, moterys — visa tai svėrė nemaža. Bet, įur būt, čia ne viskas. Ėjo kalbos, kad Raila dar Pa29a
nevėžio gimnazijoje buvęs areštuotas. Galimas daiktas, spėliojo draugai, jau tada jis buvo užverbuotas šnipuko amatui. Baigęs gimnaziją, išvažiavo į Kauną, ir žvalgy ba laikinai jį užmiršo. Bet kai jis pasidarė trečiafrontininku, ėmė rašyti straipsnius apie proletarinę literatūrą, vaidinti ar iš tikrųjų tikėti esąs tikras rrrrevoliucionierius, žvalgyba išsišaukė jį ir priminė seną pažadą. Ir di dysis drąsuolis iš karto subliūško. Nežinau, ar tikrai taip buvo. Į visuomeninio gyvenimo ir į literatūros isto riją Raila įėjo kaip renegatas ir žvalgybininkas. Šiuo keliu jis pasuko sąmoningai, nusprendęs, kad kapitaliz mas dar tvirtas, ir karjeristai, jam parsidavę, dar gali neblogai pagyventi... Iš tikrųjų, Raila kurį laiką gyveno prabangiai ir linksmai. Bet jis visuomenės akyse visai sužlugo moraliai ir kaip žmogus, ir kaip rašytojas. (Ir dabar, emigracijoje, jis su liūdesiu atsimena negrąžina mai praėjusią riebiąją tautininko praeitį, kada-ne-kada pakeiksnodamas buvusius draugus.) * Kazys Boruta, likvidavus „Trečią frontą", į kurį jis bent pradžioje buvo sudėjęs tiek vilčių, kaip minėjau, labai jaudinos ir dėl žurnalo žlugimo, ir dėl to, kad pas kutiniai numeriai krypo nebe ta vaga, apie kurią jis svajojo. Būdamas kupinas sumanymų ir iniciatyvos, Ka zys negalėjo gyventi neveikęs. Ir štai 1932 metais jo organizuotas išeina „Darbo" almanachas su pažangaus dailininko ir artimo mūsų draugo Mečio Bulakos raižy tu viršeliu — keturiais įsiręžusiais darbininkais. „Darbo" antraštė užrašyta lietuvių, esperanto, rusų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Tuo, be abejo, pabrėžtas almanacho dalyvių internacionalizmas. 299
Čia, be Borutos, bendradarbiavo ir kiti jaunieji ra šytojai — Vytautas Montvila, Kazys Jakubėnas. Pirmą kartą pasirodė ligi tol niekam nežinomas Juozas Baltu šis. Boruta ,,Darbe" nebemėgino gaivinti mirusio „ber no", bet jo surašytas manifestas, kur išdėstyta „Darbo" platforma, buvo labai bendras, literatūrą kėlė viršum partijų ir agitavo už „aktyvų realizmą"— ir politiškai, ir estetiškai gana miglotą reikalą. Almanachas skelbėsi nusistatęs prieš kapitalizmą, kuris „blaškosi savo ran kom padarytose prievartos kartuvėse" tuo metu, kada „laisvės dienos beldžiasi į mūsų duris". Siame almanache sutikau dalyvauti ne tiek dėl se nos draugystės su Boruta, kiek dėl to, jog tada tai buvo vienintelis pažangesnis literatūrai skirtas leidinys. Da viau apsakymą „Po auksiniu Italijos dangum", paremtą prieš kelerius metus matytos Venecijos įspūdžiais. Rašy damas apie Italiją, žinoma, galvojau apie fašistų engia mą Lietuvą. Deja, ir šis almanachas, kuriame nebebuvo „Trečio fronto" kovingumo, kuriame dalyvavo tik kai kurie jo bendradarbiai, ilgai gyvuoti negalėjo: antrąją knygą cenzūra sustabdė. Išliko tik cenzūros apibraukytas eg zempliorius, rodąs, kokiomis sąlygomis tada turėjo kur tis pažangioji, antifašistinė mūsų literatūra. *
Dabar dažniau susitikdavau su Korsaku, kuris tebestudijavo Kauno universitete. Ne tik studentų, bet ir profesorių dėmesį jis iš karto atkreipė neeiliniais gabu mais. Korsakas stebindavo visus seminaruose, o profe sorius Eduardas Volteris, jau labai senas ir žmoniškai dėstyti nebepajėgus, jam vietoje savęs pavedė skaityti latvių literatūros istoriją. Korsakas skaitė ją taip, jog su 300
traukdavo pilną auditoriją studentų. O Volteris, snūdu riuodamas suole, tik kada-ne-kada pakeldavo galvą ir sumurmėdavo: „Bolševikas!" Gyveno Korsakas Putvinskio gatvėje, kieme, ir aš gana dažnai užeidavau pas jį pasiskolinti tarybinio žur nalo, marksistinės filosofijos veikalo ar tiesiog pasikal bėti bėgamaisiais politikos ir literatūros klausimais. Nors mano draugas buvo jaunesnis už mane, man labai imponavo jo sugebėjimas analizuoti tikrovę, aštriai ir drąsiai atskleisti jos prieštaringumus. Įsimylėjęs pažan giąją literatūrą, Kostas su tikru karščiu ir toliau rašė straipsnius, kurių pirmąją stambią knygą išleido jau 1932 metais. Aiškiai jautei, kad šis jaunuolis turi aštrų analitinį protą; jis — apsigimęs kritikas, kuris iš karto mato, kas knygoj yra gero ir kas blogo, pažangaus ir reakcingo, lengvai ir sklandžiai formuluoja savo mintis ir reiškia jas karštai, temperamentingai arba šaltai, ne vengdamas ironijos ir netgi, jeigu reikia, sarkazmo. Su juo susitikti būdavo tikrai įdomu. Redagavo jis „Kultū ros" žurnalo literatūros skyrių, kuriame ir aš, kiek galė jau, bendradarbiavau. * Matydavau šiuo metu ir Nėrį, kuri, metusi Lazdijų gimnaziją, persikėlė į Kauną ir gyveno pas profesorių Mykolaitį. Deja, mūsų susitikimai nebuvo linksmi. Ne lengviau už mus visus ji pergyveno „Trečio fronto“ uždarymą ir „Vilties" išdaužymą. Dabar Kaune kiekvie name žingsnyje negalėjo nesutikti buvusių draugų ir pažįstamų. Ir tie kiekviena proga, kalbėdami su poete, šmeižė trečiafrontininkus, šnekėjo apie juos nebūtus daiktus, įkalbinėjo mesti pasirinktą kelią ir siūlė nau jas tarnybas Tačiau poetė nesitraukė. Savo eilėraščius 301
ji siuntė Maskvos „Priekalui", vadinasi, žengė drąsų žingsnį pirmyn. Ir toliau labai domėjosi tarybine spau da ir literatūra, skaitė revoliucinius poetus ir stengėsi vis giliau perprasti marksizmo-leninizmo mokslą. („Vil tį" uždarius, „Lietuvos aidas" rašė, kad kratos metu bu vo rasta S. Nėries laiškų, kuriuose ji sakėsi išstudijavu si Lenino raštus. Toks žvalgybos tvirtinimas, be abejo, perdaug kategoriškas, bet kad S. Nėris tada skaitė kai kuriuos Lenino veikalus, visiškai neabejotina.) Ir šiuo metu poetė susitikinėjo su komunistais, dirbančiais po grindyje. Su ja suartėjo didelė jos gerbėja, vyresnė už ją Ona Šimaitė, iš kurios ir mes, leisdami „Trečią fron tą", kartais gaudavome sunkiai prieinamos tarybinės spaudos ar literatūros. Vėliau su Šimaite Nėris palaikė labai artimus ir draugiškus santykius. * Petras Cvirka dažnai rašė man laiškus iš Paryžiaus (deja, karo metu jie žuvo). Išvažiuoti jam iš pradžių kliudė šaukimas į kariuomenę. Kažkaip apėjęs naujokų ėmimo komisiją, Petras vis dėlto išvyko, ir, jam būnant Paryžiuje, laikraščiuose rodėsi pranešimai, kad policija ieškanti jo, neva pabėgusio nuo kariuomenės. Gauda mas labai menką stipendijėlę, Cvirka Paryžiuje tiesiog badavo. Tačiau ėmė energingai mokytis prancūzų kal bos ir pradėjo po truputį skaityti prancūzų klasikus. Vėliau šio reikalo neužmetė ir gan laisvai skaitė pran cūzų literatūrą. Sutikau jį jau 1932 metų rudenį. Grįžo Petras nepa keitęs savo įsitikinimų, nors, jam esant Paryžiuje, tiek Kauno žurnalistų bei literatų tarpe, tiek reakcinėje spau doje buvo visokių šmeižtų ir spėliojimų. Jis pasakojo man apie Paryžiaus gyvenimą ir piktinosi, prisiminęs,
m
kaip tautininkų stipendiatai ten švaisto pinigus. Matyt, didelį įspūdį Petrui darė Paryžiaus meno turtai — ge riausių muziejų lankymas gerokai praplėtė jo akiratį. Jis visam amžiui ypačiai pamėgo tokius dailininkus, kaip Renuaras ir Van Gogas, Gogenas ir Dega. Grįžęs iš Paryžiaus, Petras aplankė Klangius ir, par vykęs į Kauną, kaip paprastai, pasakojo linksmus įvy kius. — Guliu iš ryto savo klėtelėje, ugi girdžiu — kažkas beldžiasi į duris. A, kaimynas, tas, kur Amerikoje bu vo pakliuvęs į kariuomenę ir kariavo Vakarų fronte, Prancūzijoje. Iš karto supratau, kad nori pasikalbėti apie Paryžių. „Labas, labas,— pasisveikinom, ir sakau:— Sės kit, dėde, ot, čia prie lovos, pasikalbėsim."— „Ačiū, ačiū, Petriuk,— sako jis ir ieškosi pypkės. Užsirūkęs klausia:— Tai ką, Petriuk, girdėjau, Paryžiuje buvai?" O aš aiškiai matau — netiki, kad Cvirkų Petras galėjo būti tokiame mieste. „Buvau, dėde,— sakau.— Mačiau Paryžių. Puikus miestas, dėde",— sakau. O jis vis šyp sosi tokiu įtartinu šypsniuku, lyg sakyte sako: „Nė vel nio, broliuk, niekur tu nebuvai ir nieko nematei...— Ir klausia m ane:— Nu, gerai, jei buvai, tai pasakyk, ar matei, ot, tą žalią mergą ant kampo?"—„Juokus krečiate, dėde,— sakau,— mergų Paryžiuje tiek ir tiek.., Kaip aš galėjau įsižiūrėti kažin kokią ten ant kampo?"—„Ne, ne, Petriuk, tu pats nejuokauk,— sako jis.— Ot, tą žalią ant to kampo — ar matei?"— „Ne, sakau, žalios mergos, ir dar ant kampo, tai tikrai nemačiau."—„Nu, ot, Pet riuk,— žiūri dėdė, primerkęs akis, į mane ir rodo pypkės cibuku,— matai gi, o sakaisi Paryžiuje buvęs..." Ir nu sijuokęs išėjo. O aš ilgai galvojau, kas tai galėtų būti per merga. Supratau pagaliau, kad Paryžiuje kokią statu lą ar reklamą įsidėmėjo, ir be jos jam — Paryžiaus nėra. 303
— Vos išėjo tasai, kitas baladojasi. Paprašiau įeiti. Priėjo, padavė ranką ir pats atsisėdo prie lovos. Be ilgų įžangų: „Tai pasakyk tu man, Petreli, vieną dalyką. Tik atvirai sakyk, nuo širdies."—„Gerai, dėde,— sakau,— jei tik žinosiu."—„Ką čia? Aišku, tu tai žinosi, tokius moks lus išėjęs,— sako ir gerom didelėm akim žiūri į mane.— Pasakyk tu man, Petreli, yra dievas ar ne?"—„Ne, dė de,— sakau,— nėra. Kunigų prasimanymai",— sakau. Pažiūrėjo dėdė, kelis kartus paptelėjo savo pypkutę, iš leido dūmą ir, nudžiugęs toks, tiesia man ranką: „Tai jau ačiū, Petreli, kad pasakei, labai ačiū! Dabar jau ži nosiu",— ir linksmas, laimingas, pūsdamas dūmus, išėjo. Matyt, ligi galo nebuvo tikras dėl dievo, o dabar jau bus visai ramus.,. — Matai, aš kaime didelis autoritetas. Ir nebe nuo šiandien,— juokėsi Petras.— Girdėjai mano pokalbį su kapelionu, kai dar mokiausi Vilkijos progimnazijoje? — Žinai, kad ne. — Tai klausyk,— tarė Petras.— Mokslo metai ėjo į galą, ir mūsų kapelionas kartą per tikybos pamoką tarė: „Ot, vaikučiai, greitai bus atostogos. Per atostogas tik riausiai važiuosiu į Romą. Žinote, kad Romoje, Vatika ne, gyvena popiežius, šventas tėvas?"— „Žinome!"— šaukia visa klasė. „Gerai, vaikučiai, kad žinote,— sako kapelionas.— Taigi, ot, visai gali būti, kad Romoje aš ir jo šventenybę pamatysiu. Ir norėčiau išgirsti, ką nuo jūsų pasakyti, ką perduoti popiežiui..." Visa klasė tyli. O aš kiek lukterėjau ir pakeliu ranką. „Nu, Cvirkiuk, ką perduoti popiežiui?" — „Prašom perduoti jam nuo Petro Cvirkos labų dienų!" — šūktelėjau. Kapelionas iš raudo ir sako: „Paršiuk tu, kaip tu drįsti? Ar galiu aš tokiam dideliam žmogui perdavinėti labas dienas nuo kokio ten Petro Cvirkos?"— Nutilau, o kapelionas dėstė: „Ot, vaikučiai, kad paprašytumėt per mane tėviško pa
304
laiminimo iš popiežiaus, tada suprantu... Tai jau visai kitas būtų reikalas..." Bet draugai, kai baigėsi pamoka, mane tiesiog herojum laikė — šiaip ar taip, vienas žino jau, ką perduoti popiežiui... Kartą Petras man tarė: — Atsimeni mano „Franką Kruką“, kur buvau da vęs paskutiniam „Trečio fronto" numeriui? Aš vis daž niau manau, kad reikėtų iš tos novelės padaryti ro maną. — Mes gi tau iš karto sakėm, kai tik tą novelę perskaitėm. Padarytum rimtą literatūrinį darbą. Tikrai, Petrai, prisėsk prie romano. Parašysi, aš visai neabejoju. ■— Dabar dar ne. Ne viskas man pačiam aišku. Rei kia medžiagos, reikia viską apgalvoti. Bet rašysiu bū tinai...
i
BAIGUS MOKSLĄ
Atėjo diena, kada komisijoje, kurią sudarė profeso riai Mykolas Biržiška, Vincas Mykolaitis, Pranas Skar džius ir Pranas Augustaitis, išlaikiau paskutiniuosius — valstybinius egzaminus. Mano diplominis darbas „Sim bolizmas lietuvių lyrikoje", kurį rašiau, kaip man at rodė, remdamasis marksistinėmis pozicijomis, gavo aukštą Biržiškos ir Mykolaičio įvertinimą, nors jie (ypač Mykolaitis) ir nurodė nesutinką su mano metodu. Tokia profesorių tolerancija mane nustebino, nes, įteikdamas darbą, nebuvau tikras, ar jis kur neužklius. Girdėjau kai kurių savo mokytojų norą išrūpinti man stipendiją į užsienį, bet, kada tas klausimas kažkur aukščiau buvo pradėtas kelti, iš karto buvo duota suprasti, kad mano politinių nusistatymų žmonėms stipendijų nėra. Paskutiniaisiais metais universitete mano materiali nė būklė vėl smarkiai pašlijo. Matyt, prieš mane, kaip prieš „Trečio fronto" redaktorių ir iš viso prieš tokį, kuris nemokėjo lankstytis, prasidėjo slapta kampanija. Pajutau, kad vis sunkiau darosi gauti darbo netgi ten, kur pirmiau jo gaudavau be didelio vargo. Norėdamas 306
baigti universitetą, labai maža tegalėjau rašyti laikraš čiuose. Tiesa, pasitaikė proga išversti ir suredaguoti įdomius kadaise keliavusio po Vidurinę Aziją K. Ario kelionių atsiminimus, kuriuos išleido „Sakalo" bendro vė; be to, mane pakvietė išversti savo medicinines no veles „Gydytojas pasakoja" šveicaras prof. Landau (E. Kaukas). Tai šiek tiek pataisė mano finansus, bet, žinoma, tik laikinai. Būtinai reikėjo ieškoti pastovesnio darbo. Jokios vilties Kaune mokytojauti lietuviškoje gimnazijoje ne turėjau — čia dirbo tautininkams ištikimi mokyto jai, kurie nesirengė kam nors užleisti savo vietų. Var gais negalais gavau lietuvių kalbos ir literatūros moky tojo vietą naujai atsidariusioje Žydų gimnazijoje su dėstomąja lietuvių kalba, Įkurtoje visai nepritaikytuose namuose Kauno senamiestyje. Mokytojo darbas pasirodė gana įdomus, bet baisiai varginantis. Po penkių ar šešių pamokų gerklė būdavo perdžiūvusi, ūždavo galvoj, grįžus namo, laukdavo krū vos sąsiuvinių. Mokinių daugumas lietuvių kalbą mokė jo prastai; juos ne tik reikėdavo mokyti taisyklingai ir, kaip sakoma, stilingai rašyti, bet daugelį — padoriai tarti garsus. Discipliną palaikyti klasėse sekėsi nesun kiai. Didžiausia bėda buvo ta, kad gimnazija iš mokinių tėvų nesugebėdavo laiku surinkti mokesčio už mokslą, ir mes, mokytojai, po du, tris ar net ir keturis mėnesius negaudavome jokio atlyginimo. Direktorius agronomas Giršovičius buvo labai mielas ir išauklėtas žmogus (jis mirė jau po karo, grįžęs iš hitlerinio konclagerio). Ra mindavo mus ir vis žadėdavo, bet, kaip žinoma, pažadais sotus nebūsi. Šiaip taip ištempiau šioje gimnazijoje iki egzaminų. Ministerijos atstovai per išleidžiamuosius aš tuntos klasės lietuvių kalbos egzaminus net stebėjosi, kad tokią pažangą mokiniai padarė. Taigi darbo rezulta 30?
tais buvau patenkintas. Deja, buvo aišku, kad kitais me tais nebegalėsiu tokiomis sąlygomis dirbti. Žaliakalnyje, netoli Trumposios gatvės, kur aš gy venau tik atvažiavęs į Kauną, stūksojo du vidutinio dydžio pastatai, aptverti metaline tvora, perkelta iš Kau ną supančių fortų. Ant tvoros stulpų tupėjo cementinės pasipūtusios pelėdos — mokslo simboliai, skulptoriaus Vinco Grybo darbas. Viename pastate buvo M. K. Čiur lionio galerija su kuklia, bet skoninga jo kūrinių ekspo zicija, kitame — Meno mokykla. Šis antrasis pastatas atėjusį iš karto įtraukdavo į meno laboratorijos atmosfe r ą — koridoriai buvo nukabinėti piešiniais ir paveiks lais, o ties laiptais stovėjo žinomųjų antikinių ir rene sanso statulų kopijos. Baigęs pamokas, dabar dažnai užeidavau į čia buvu sią Juozo Mikėno atelje. Nežinau, kuo sudominau šį jauną dailininką, grįžusį iš Paryžiaus, bet jis nusprendė nulipdyti mano biustą. Ne kartą susitikęs grįždavo prie šio sumanymo, kilusio bene dar tada, kai mudu supa žindino senas jo draugas Petras Cvirka. Juozas Mikėnas — nepaprastai gražus žmogus: au galotas, tiesus, sveiko, išraiškaus veido, labai aukšta protinga kakta. Tylus, susimąstęs, bet jo akyse beveik visada matydavai jaukią ir lyg vertinančią šypseną, o rankos paspaudime ir visoje laikysenoje jauste jausda vai didelę vidinę jėgą. Savo įdėmių tamsiai mėlynų akių žvilgsniu jis tartum čiupinėdavo aplinkos daiktus ir žmo nių veidus. Man buvo keistoka, kodėl susidraugavo tokie skir tingi jaunuoliai — Cvirka ir aštuoneriais metais už jį vyresnis Mikėnas. Gal kaip tik dėl to, kad Petras be galo ekspansyvus, judrus, nenustygstantis vietoje, o Juozas — ramus, susivaldantis, vienodas, visada kalba 308
f rimtai, lyg svarsto kiekvieną savo žodį. Juodu vienas kitą kažkaip papildė. Kai ateidavau pozuoti, Mikėnas, tuo metu Meno mo kykloje dėstęs mozaiką ir freską, mane sutikdavo šyp sodamasis be žodžių. Paskui vienas kitas klausimas, vie nas kitas sakinys, ir rodydavos, kad pokalbis baigėsi. Nubodus sėdėti viena poza, pradėdavau pasakoti kokį nuotykį iš literatų gyvenimo ir matydavau, kad maksi malus mano pasakojimo rezultatas — šilta šypsena skulptoriaus veide. Neatsimenu, kad jis bent kartą būtų nusikvatojęs taip linksmai ir skardžiai, kaip Cvirka. Pa klaustas apie Paryžių, apie dailininką Despijo, pas kurį mokėsi, apie Majolį, atsakinėdavo trumpai, be detalių, lyg ir iš tų lakoniškų atsakymų man viskas turėdavo būti savaime aišku. Kada-ne-kada užduodavo klausimą man — apie jau likviduotą „Trečią frontą", apie Kazį Borutą ar Salomėją Nėrį, ir iš jo balso intonacijos su prasdavau, kad jis mūsų žurnalą skaitė, juo domėjosi, kad iš viso jį jaudina visuomeniniai klausimai, nors aiš kiai jis apie tai ir neprasitardavo. Dirbo Mikėnas ati džiai, per ilgokus seansus iš visų pusių studijuodavo ma no veidą ir galvą, primerkęs akis, žiūrėdavo į modelį ir lygindavo jį su molyje gimstančiu atvaizdu. Man port retas atrodė ir panašus, ir drauge kūrybiškas. Bet jutau, kad dailininkas vis kažkuo nepatenkintas. Jis prašė ir prašė mane ateiti. Vaikščiojau į atelje bent kelias sa vaites. Pagaliau darbas buvo baigtas ir drauge su Petro Cvirkos ir Antano Gudaičio portretais eksponuotas 1934 metų parodoje. Nuo tų laikų mudu su Mikėnu pradėjom bičiuliau tis. Ne kartą jis man rodė naujus darbus, norėjo suži noti mano kad ir nekvalifikuotą nuomonę apie juos, ir man toks jo dėmesys būdavo malonus. Pirmuoju ma no portretu vis dar buvo nepatenkintas ir žadėjo pada 809
ryti geresnį. (Tas biustas per karą išliko Kaune, Aukš tojoje Fredoje, pas mano gimines. Po karo sykį užvažia vęs Mikėnas jį pasiėmė ir 1954 metais nulipdė antrąjį portretą.) Kada vėliau, jau gyvendamas Klaipėdoje, atvažiuo davau į Kauną, visada susitikdavome su Mikėnu, ku ris kaskart garsėjo vis reikšmingesniais kūriniais. Jis nenustojo domėjęsis ir mano darbais, kelionėmis, su manymais. 1936 metais vienoje grupėje lankėmės Ta rybų Sąjungoje. Man rodos, šita kelionė Mikėną vertė galvoti dėl dailininko vaidmens gyvenime, dėl jo už davinių epochoje, kada fašizmo grėsmė pasauliui da rėsi vis šiurpesnė, Draugystės ryšiai siejo Mikėną ne tik su Cvirka, bet ir su Boruta ir kitais pažangiaisiais rašytojais. #
Mano vienodą ir gan liūdną gyvenimą įvairino ir gražino draugystė su ta mergaite, su kuria buvau susi pažinęs universitete. Mane žavėjo ne tik jos išvaizda, ne tik šypsena, beveik nenuslenkanti nuo veido, bet ir tai, kad ji buvo neblogai apsiskaičiusi, gyvo proto, sub tilaus meninio skonio. Ji domėjosi literatūra ir menu, ir mums niekad nepritrūkdavo kalbos. Buvo ir kitų prie žasčių, kurios rišo mus vis labiau ir glaudžiau. Anksti išėjęs iš namų, tik atostogų metu grįždamas į kaimą, gyvenau, kaip mokėjau, vienas ir buvau be veik užmiršęs, kad yra namų šiluma. Ir štai žiemą, g y vendamas Aukštaičių gatvėje, nežmoniškai šaltame kambariuke viršum laiptų, vienintele siena prisiglaudusiame prie turtingo namų savininko buto, ėmiau jaustis labai blogai, temperatūra pakilo, ir aš kaip reikiant atguliau. Porą dienų niekam negalėjau pranešti, kas
man yra, beveik nieko nevalgiau, neturėjau net virinto vandens arbatai. Naktimis kliedėjau, o dieną atsigavęs laukiau, kada galėsiu atsikelti ir eiti į miestą ieškotis maisto. Ir štai kartą prie lovos pamačiau betriūsiant savo draugę. Ji glostė mano karštą kaktą ir mėgino apvilkti mane šiltais vilnoniais baltiniais. Kambary at sirado ir karštos arbatos, ir vaistų temperatūrai numuš ti — viso to, kuo pats negalėjau ir nemokėjau pasirūpin ti. Pradėjęs sveikti, mačiau greta savęs tą patį veidą su mažu apgamėliu ant skruosto... Pasveikęs lydėdavau ją į tolimą Aukštąją Fredą, per visą Vytauto prospektą, per Žaliąjį tiltą, paskui į kalną plentu, iš abiejų pusių apaugusiu milžiniškais medžiais. |Kartais kelias būdavo baisiai purvinas, imdavo lyti, [bet negalėdavau į tokią ilgą kelionę leisti jos vienos — beveik kas vakaras eidavom abu ir kalbėdavom, kal bėdavom apie viską pasaulyje. Man atrodė, kad būčiau labai laimingas, jeigu ši mer gaitė būtų mano žmona. Bet kaip mes gyventume? Ji augo pasiturinčioje inteligentų šeimoje, kur jai, be abe jo, nieko netrūkdavo. O ką aš galiu pasiūlyti jai? Nera mų, nepastovų gyvenimą, amžiną pinigų stoką, sunkias mokytojo sąlygas, jauno rašytojo, kurio kiekvieną kny gą reakcija visada sutiks koliojimais ir dergimu, labai neaiškią ateitį. Ta ateitis galėjo būti net kalėjimas, ku rio lig šiol laimingai išvengiau. Visa tai atvirai pasakiau savo draugei. Ji neišsigan do. Net kai pareiškiau, kad nesutikčiau eiti tuoktis į bažnyčią, ji atsakė, kad to iš manęs nereikalautų, nes pati yra ateiste. Tais laikais tik Klaipėdos krašte buvo civilinė met rikacija, ir tie piliečiai, kuriems sąžinė neleido veid mainiauti, važiuodavo į artimiausią tenykštį miestelį iš pradžių, kaip sakoma, paduoti užsakų, o vėliau, išėjus 311
reikalingam terminui, ir susituokti. Ir štai pavasari, ka da aplinkui viskas žydėjo ir žaliavo, Nemuno garlaiviu nusileidom iki Smalininkų ir padavėm užsakus. Laikraš tyje po kiek laiko pasirodė privalomas skelbimas. Dėl to skelbimo sujudo Kaunas. Atrodė neįtikėtina, kad mergaitė „iš gerų namų", net, kaip daug kas manė, ti kinčių tėvų, rengiasi ištekėti „už bedievio ir bolševiko". Į skelbimą tuojau reagavo klerikalų „Rytas". Vėliau sužinojau, kad klerikalų šulai Pranas Dovydaitis, Juo zas Eretas ir kiti nedviprasmiškai atakavo mano drau gės tėvą Merkelį Račkauską, kuris tuomet dėstė klasi kinę filologiją Teologijos-filosofijos fakultete ir, galimas daiktas, nebuvo iš anksto painformuotas apie mudviejų kelionę į Smalininkus. Užvirė triukšmas dėl reikalo, ku ris, kaip mudviem atrodė, galėjo dominti tiktai mudu... Visa tai girdėdami ir matydami, visai nesirengėme skirtis — priešingai, dar labiau vertinau savo draugę už jos nuoširdumą, drąsą. Žinojau, kad ši mergaitė, Eliza, kuri atrodė tokia trapi, iš tikrųjų yra sąmoningas, at kaklus ir valingas žmogus. » Dabar vėl gyvenau centre, Donelaičio gatvėje prie pat naujųjų universiteto rūmų. Namų savininkas buvo garsus advokatas, liaudininkų šulas Mykolas Sleževi čius. Bet aš jį labai retai matydavau. Jis sėdėdavo savo kabinete, o aš ten reikalų neturėjau. Daug dažniau su tikdavau jo žmoną Domicėlę (mes ją savo tarpe ir vadin davom Domicėlė), aukštą ir stuomeningą, gražios ir in teligentiškos išvaizdos ponią. Kartą per mėnesį nueida vau į jos užsieniniais baldais apstatytą saloną mokėti keturiasdešimt penkių litų už kambarį, Namai buvo pastatyti labai moderniai. Nors jie teturėjo du aukštus, 312
iš pirmojo į antrąjį buvo liftas. Telefonais savininkai prireikus išsišaukdavo tarnaitę ar sargą. Aštuoniolikoje kambarių gyveno du Sleževičiai, augintinė Marytė (vai kų juodu neturėjo), žentas Mečys Mackevičius ir — tar nai bei tarnaitės.1 Namų pogrindyje glaudėsi neseniai mirusio žymaus dailininko Kajetono Sklėriaus našlė. Toliau, nuėjus į patį koridoriuko galą, buvo du maži kambarėliai, matyt, įrengti daiktams sudėti (aplink buvo pilna sandėliukų, prikrautų uogienių, grybų ir kitokių gėrybių). Kamba rėliai žemi, turėjo po vieną langą, apkaltą grotomis lyg kalėjime (kad vagys neįlįstų vogti uogienių). Jie buvo išnuomojami, ir viename jau gyveno studentas Julius Būtėnas, o kitame įsikūriau aš. Julius Būtėnas, ramus studentas, varpininkų organi zacijos narys, domėjosi literatūra ir visuomenės gyveni mu. Jis rinko medžiagą ir rašė monografijas apie Vincą Kudirką, apie Povilą Višinskį ir kitus praeities veikėjus demokratus. Įdomus jis buvo tuo, kad visada smulkiai žinodavo įvairiausius įvykius studentų tarpe ir net mies te. Sykį Būtėnas anksti rytą ėmė belsti į mano duris ir pranešė, kad mėgintas padaryti naujas perversmas. Tokių perversmų tais laikais buvo tiek ir tiek — kas ke lintam generolui knietėjo pavaldyti Lietuvą, ir kariškiai vis bandydavo nuversti Smetoną. Bet tas laikėsi stip riau, negu iš šalies galėjo atrodyti. Ėjo kalbos, kad ne jis, o už jį daug gudresnė žmona Zosė išvairuojanti iš sudėtingiausių ir pavojingiausių situacijų. Išėję į gatvę, pamatėme ties „Varpo" spaustuve stūguriuojant žmones ir rodant į policijos nuovados vartus kitoj gatvės pusėj, išverstus tanko. Tai buvo naktinio „perversmo" palikta žymė. 1 Dabar tuose namuose įsikūręs Petro Cvirkos memorialinis mu ziejus. 3 13
Kitą kartą naktį prikėlė policija — žvalgyba Būtėno kambariuke darė kratą. Atsimenu, areštuotą ir išveda mą draugą raginau neprarasti drąsos, primindamas jam Vinco Kudirkos biografiją. Tai, žinoma, buvo naivoka. Kambariuke buvo baisiai tvanku,— sėdint prie sta liuko, reikėdavo laikyti atdarą grotuotą langą, kad nenutrokštum. Ypač žiemą buvo lengva susirgti. .* Vienintelį kartą ponia abu mudu su Būtėnu nuspren dė pakviesti pietų. Nebuvęs Kauno aristokratų namuose, mielu noru sutikau, nes man buvo įdomu, „kaip visa tai atrodo". Sleževičių sode žydėjo gėlės ir žaliavo jau ni medeliai. Namų verandoje viršum mano grotuoto lango susirinko visa šeima. Vos mudu su Būtėnu atėjom ir pasisvelkinom, pasirodė sutanotas namų draugas — kunigas ir poetas Mykolas Vaitkus. Jis laikė rankoje kažkokį albumą ar gaidas, kurių viršelyje buvo išpieštas dagys. Greitai iš sodo užbėgęs į verandą ir skubiai su visais pasisveikinęs, jis saldžiu, lyg pataikaujamu balsu sušuko: — Ponai, ponai, prašau jūsų dėmesio!.. Pažiūrėkite, kas čia... Žiūrėjome į albumą, kurį Vaitkus laikė rankoje, ir nieko nematėme, tik viršelio piešinį. — Man rodos, čia dagys,— kukliai tarė Sleževičių augintinė Marytė. — Visai teisingai,— šypsojosi Vaitkus.— Visai tei singai panelė Marytė atspėjo — tai paprasčiausias da gys. Eisi basas per lauką ir koją į tokį dagį įsidursi. Bet čia, pažiūrėkite, ponai, čia tas dagys jau menas. Tai nebe dagys, o kūryba, grožis... Pažiūrėkite, juk tai nuo 314
stabu.., Koks pasikeitimas — dagys virto grožiu, mūsų akys juo gėrisi, ar ne, ponai?! Išmintis buvo ne kažin kokio gilumo, bet šeiminin kai šypsojosi patenkinti, tartum iš tikrųjų sudėtinga, su painiota paslaptis staiga išsisprendė visai paprastai. Mus pakvietė prie stalo. Valgomasis didelis, šviesus, o stalas apkrautas įvairiausiais skanėstais. Gėrimų, be rods, buvo nedaug —tik prancūziškas vynas. Šeimininkė ragino valgyti ir pati iš vazos pylė svečiams sriubą, ypač pagarbiai kreipdamasi į namų draugą Vaitkų. Ėjo kal bos, kad jis bažnyčios reikalams iš Sleževičiaus kišenės per karštai tikinčią ponią gaunąs gerokai pinigėlio. Taigi Vaitkus tebebuvo dėmesio centre. Šeimininkė dėjo jam į lėkštę kepintas bulves ir vištos šlaunelę, į krištolinį kampuotą stiklą sidabriniu šaukštu pylė morsą, kvepiantį šviežiom uogom. O kunigas kalbėjo ir kal bėjo, ir vis tokius ar panašius dalykus, nuo kokio buvo pradėjęs. Užsiminė apie kalbinį ginčą, kuris įvyko pas ponią Sofiją Čiurlionienę ir kurio negalįs išspręsti net ponas Talmantas. Paskui pradėjo apie mane,— jis ma nęs, kad aš tik gabus jaunas poetas, o dabar pamatęs, kad aš neregėtas gražuolis, tikras Apolonas (tai man buvo tikra naujiena). Taip, taip, tvirtino jis. O mano sprandas — tikro Herkuleso (čia aš jau buvau visai nu stebintas, nes maitinausi prastai). Valgiai buvo pašėlusiai skanūs. Mudu su Būtėnu, įpratę studentiškai pietauti Gedimino gatvėj studentų valgykloj ar Žemės ūkio rūmų rūsy, kirtome taip, jog sunku buvo nepastebėti mūsų apetito. Bet nei ponia, nei kiti į mudu nekreipė dėmesio — ypač šeimininkė tiesiog negalėjo nuleisti akių nuo baltai rausvo veido kunigo, randančio vis naujų ir naujų temų. Jis lengvai palietė literatūros klausimus. Paaiškėjo, kad literatūroje jis vi sada ieško amžinojo dieviško grožio atspindžių. Paskui 315
Vaitkus pasakė keletą malonių žodžių Marytei apie jos muzikinius sugebėjimus, ir Marytė kaip uoga išraudo. Su visais kunigas buvo labai mielas. Jam išėjus, visi turėjo stebėtis: „Koks nuostabus žmogus! Kokia kultūra! Visur jis mato grožį, kaip tikras poetas! Tikrai, jis ne tik kunigas, bet ir — tai gal ne mažiau svarbu — poe tas!" O gal apie jį būdavo atsiliepiama ir kitaip — to ne žinau. Iš atsitiktinių užuominų buvo galima spręsti, kad šiems turtingiems žmonėms visai svetimi tokie dalykai, kaip literatūra, menas. Jie dalijosi tik šabloniškomis pastabomis apie kažkokį Valstybės teatro pastatymą, kuris poniai ir Marytei išspaudė ašaras, o poną Mac kevičių, kaip jis atvirai prisipažino, privertė žiovauti. Ponas Sleževičius į teatrą vaįkščioti seniai neturėjo laiko, be to, jam ir pagal rangą ne visai rimta būtų buvę lankyti tokio pobūdžio įstaigas. Kažin ko naujo per šiuos pietus nepatyriau. Man tik paryškėjo mūsų diduomenės interesų siaurumas, jos sprendimų paviršutiniškumas. Paaiškėjo ir tai, kaip gud riai veikia lietuvių dvasininkai — jie lankosi ne vien pas tikinčiuosius. Jie medžioja simpatijas ir, be abejo, pinigus ir turtingesniųjų liberalų šeimose. Vienintelis susitikimas su poetu Mykolu Vaitkum paliko saldžiai prarūgusi įspūdį,— jis kalbėjo ir kalbėjo, lyg jo viduje būtų užsukta mašinėlė; atrodė, kalba ne dėl to, kad turėtų pasakyti ką nors svarbaus, bet kad pats bejėgis tą mašinėlę savyje sustabdyti. • O laikas bėgo. Mirė Maironis. Šio didelio poeto mir tis sužadino mažesnį atbalsį, negu buvo galima laukti. Gal dėl to, kad jis mirė vasarą, kada Kaunas ištuštė 316
jęs, kada jame beveik nesti studentijos ir moksleivių. Retai kas suprato, kad su Maironio mirtimi lietuvių li teratūroje iš tikrųjų baigiasi labai reikšmingas perio das. Bet epochų ribą netrukus, 1933 metų pavasarį, pabrėžė Vaižganto mirtis. Humanitarai linksminosi Ateitininkų salėje, kada atėjo žinia, kad Vytauto kalne, savo giminaičio Petro Klimo namuose, mirė mūsų moky tojas, žilagalvis jaunuolis, vienas iš įdomiausių ir savotiškiausių Kauno žmonių. Vakarėlio rengėjai vengė šokantiems pranešti šią žinią, kad ,,nepagadintų nuo taikos“ ir nesustabdytų šokių įkarščio, bet jautresnieji (pirmiausia Korsakas) pareikalavo pobūvį nutraukti, ir jis buvo nutrauktas... Su giliu nuoširdžiu liūdesiu lydėjome Vaižgantą, skausmingai jausdami, kad tokių žmonių, koks buvo velionis, daugiau nebesutiksime... * 1933 metų pradžioje Vokietijoje paėmė valdžią Hit leris. Dabar atsiminiau kreivakojį plikį stotelėje ties Miunchenu. Tada pirmasis mano matytas nacistas žadė jo sutriuškinti prancūzus ir žydus. Dabar rudmarškiniai su svastikomis ant rankovių, kuriuos matėme žygiuo jant po Miuncheną, jau pradeda valdyti Vokietiją. Ar tai nereiškia, kad Europoje prasideda nauja epocha, siaubingos priespaudos, persekiojimų ir pagaliau karų epocha? Lietuvių fašistai džiūgavo. Jiems atrodė, kad dabar, kada gretimoj didelėj valstybėj prie valdžios vairo pa našūs į juos, jų pozicijos pasidarys tvirtesnės. Bet iš Vokietijos ėjo baisios žinios. Hitleris toli pralenkė visus savo pirmtakus. Degė laužuose knygos, ir Oskaras Ma rija Grafas, su kuriuo kadaise matėmės Miunchene, da bar rašė: „Sudeginkit mane! Remdamasis visu savo gy 317
venimu ir visu savo rašyto j avimu, aš turiu teisės reikalauti, kad mano knygos būtų atiduotos grynai lau žo liepsnai ir nepatektų į kruvinas rankas ir sugadintas rudųjų galvažudžių smegenis. Deginkit vokiškos dvasios kūrinius! Ji pati liks ne užgesinama, kaip jūsų didžiausioji gėda!" * Jau kalėjime sėdėjo Kazys Boruta, nors iš pradžių buvo jo išvengęs. Žvalgyba vis dėlto prisikasė prie jo, galimas daiktas, keršydama už ,,senas nuodėmes" ir už antifašistinį „Darbo" almanachą... Montvila, kuriam lai kui išėjęs iš kalėjimo, bet Kaune neradęs jokio darbo, išsikėlė į Kretingą dirbti spaustuvėlėje. Nudžiugome, pamatę pirmąjį mažą jo rinkinį, vargais negalais pra temptą pro cenzūrą,— „Naktys be nakvynės". Antraš tė tiksliai ir iškalbiai nusakė be paliovos persekioja mo poeto tragišką būklę... Justas Paleckis „Kultūroje“ spausdino ištraukas iš savo kelionės įspūdžių knygos „SSSR — mūsų akimis". O mudu su Cvirka, apsikrovę visokiausia mums pri einama medžiaga, kurios tarpe buvo ir tarybinių žur nalų, Kauno universiteto skaitykloje rašėme pamfletą. Jis mums atrodė tuo metu būtinai reikalingas. Lietuvo je buvo žmonių, kurie Hitlerį stengėsi pavaizduoti kaip Vokietijos ir Europos išgelbėtoją nuo bolševizmo. O mes savo knygutėje „Adolfas Hitleris, diktatoriaus karjera" stengėmės atskleisti tikrąjį hitlerizmo — karo rengėjo, aršiausio kultūros priešo, rasinės ir tautinės neapykan tos skelbėjo — veidą. Dirbome su įkarščiu ir užtruko me vos kelias dienas. Knygutė, laimei, dar galėjo būti išspausdinta ir buvo plačiai skaitoma. Ją pasirašėme 318
,,À. P. Dviese". Daugelis tą žodį skaitė ,,Dvyzė" ir mane, kad autorius — vokietis. Hitlerinės idėjos pradėjo skverbtis ir į Lietuvą, pir miausia, žinoma, Į Klaipėdos kraštą. Iš Klaipėdos miesto bibliotekos buvo išmestos Emilio Liudvigo, Liudvigo Reno, Liono Foichtvangerio, Egono Ervino Kišo, Tomo ir Heinricho Manų, Alfredo Deblino ir netgi Džeko Londono knygos. Rudasis maras veržėsi ir į mūsų šalį. Tik gerokai laiko praslinkus, labai švelniai prieš šį bar bariškumo pasireiškimą — pažangesniųjų knygų išmeti mą iš bibliotekos — protestavo Lietuvos Rašytojų drau gija.. * Nejaukiu metu ypač daug reiškė draugystė, šeima. Su žmona vasarą išvažiavome į pajūrį. Palangoje apsi stoti negalėjome — trūko pinigų. Pažįstamiems patarus, susiradome kambarėlį žvejų trobelėje Užkanavės kai me, keli kilometrai į šiaurę nuo Palangos. Čia pat ošė miškas, pilnas auksinių pušų ir malachitinių eglių, už jo vėrėsi balta pliažo juosta ir toliau — putojanti, spin dinti saulėje jūra. Vasara švietė jaunai ir linksmai. Išti sas dienas su savo drauge klajojau pajūry. Nueidavom ligi Palangos ir vėl grįždavom atgal, į ramų kaimą, kur matydavom tiktai žvejus, jų džiūstančius tinklus, dideles derva išteptas valtis pakrantėje ar vandenyje. Maudė mės, taškėmės putotose bangose, kaitinomės baltame smėlyje. O trobelėje, susėdę iš abiejų stalo pusių, sėdė davom valandas, visa siela jausdami, kad jos liks ne pakartojamos ir kad jokioje gyvenimo audroj, kur beatsidurtume, mes niekad jų neužmiršime. Gyvenome paprastai, gėrėme pieną, valgėme uogas, keptas plekšnes, išvoliotas tešloje, ir kitokius negudrius 319
žvejų valgius, kurie mums atrodė labai skanūs. Pajūryje pūtė šiltas vėjas, miškas kvepėjo sakais ir uogomis, o pro kojas kai kada suvingiuodavo ir dingdavo slidus žaltys, priversdamas mus sušukti. Abu drauge sudėjome dainą Šuberto ,,Leise fliehen meine Lieder" motyvu: Kai saulė leidos, ėjom pajūriu, Baltas žuvėdras lydėjom Ir apie meilę kalbėjom. Rūkuose nyko juodasai laivas, Saulė mariose skendo. Tolima laimė, lyg sunkus javas, Marių saulėj pribrendo... Tave myluosiu, kaip vėtra pušį, Bučiuosiu, kaip saulė marias, Lūpas raudonas, sodrias... Buvome labai laimingi. Džiaugėmės, tą vasarą susilaukdami svečių. Sykį iš Palangos pėsčia atėjo Salomėja Nėris. Ji nerado mūsų namie, bet paieškojusi susitiko pajūryje. Ilgai su ja vaikščiojom, kalbėjomės... * Atvykęs į žvejų kaimą, jaučiausi kaip atradėjas: štai kur matysiu naują gyvenimą, žmogaus kovą prieš sti chiją, amatą, kurio, kaime augant, neteko pažinti! Ir žmonės, galvojau, čia ypatingi — drąsūs, kupini jėgos ir energijos. Jau pirmą rytą, išėjęs j kaimelį, sutikau nemaža žvejų, vyrų ir moterų — vieni po naktinės žūk lės džiovė tinklus, kiti ant ūdų smaigstė mažas žuvytes, 320
dar kiti derva tepė valtis ar kėlė bures. Sveikinaus, kaip man atrodė, mandagiai, o jie, nepakeldami nuo darbo galvos, vienodai atsakinėjo: — Lab dein, lab dein...— ir viskas. Klausinėjau juos apie orą, apie žūklę, apie jų dar bus, bet atsakymai vis buvo tokie pat vienaskiemeniai, neįdomūs. Niekaip nesisekė su žvejais užmegzti drau gystės. Pagaliau nusprendžiau veikti kitaip. Nuėjęs į Palan gą, nusipirkau buteli degtinės. Savo šeimininkę papra šiau gauti rūkyto ungurio ir pakepti miltuose voliotų plekšnių. Prie stalo, išnešto į kiemelį, pakviečiau keletą artimiausiai gyvenančių žvejų, kuriuos kasdien maty davau. Jie atėjo, tyliai sėdosi, tyliai kėlė stikliukus, ty liai kando žuvį. Išgėrę pasikeitė — palinksmėjo, pasidarė daug kal besni, ir vienas jų tarė: — Taigi puons nebluogs žmuogus... O mes mislijom... — Ką gi jūs mislijot? — Mislijom, ka puons šnipas iš Kauno... Aš tiesiog išsižiojau. To dar betrūko!.. — Mislijom, ka mūs šnipinėt puons atvažiava... — O kam aš jus turėčiau šnipinėti? — A maža dabar visuokių valkiojas pakampiais?— šnekėjo žvejys.— Vis žiūri tata, kap mes kontrabandą su spiritu varom, kap mes oną iš Dancigo vežam... Pradėjau juoktis. — Žinot ką, gerbiamieji,— tariau jiems,— varykit savo kontrabandą, kiek širdis geidžia... N e mano tai rei kalas... Draugystė su žvejais nuo tos dienos pasidarė artimes nė. Bent jau nevengdavo jie man pasižiūrėti į akis ir žmoniškai atsakydavo į pasisveikinimą. 11. Ja u n y stė s atradim as
321
*
Atostogaudamas gavau žinią, kad Klaipėdos lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazija ieško lietuvių kalbos ir literatūros specialisto. Nuvažiavęs Klaipėdon, užėjau pas direktorių. Taip, jiems reikia jauno energingo mo kytojo. Gimnazija ne kauniškės Švietimo ministerijos, o vietinės direktorijos žinioj. „O,— pagalvojau,— čia bus, be abejo, laisviau. Niekas nevers rašytis į tauti ninkus ar į šaulius." Be to, Klaipėdoj kūrėsi nauja mokslo įstaiga—-Prekybos institutas, kuriam irgi rei kėjo lietuvių kalbos lektoriaus... Ir štai Kaune atsisveikinu su savo kambarėliu ir perleidžiu jį savo geriausiam draugui Petrui Cvirkai. Pa siimu lagaminą, mėgstamiausias knygas ir, rengdamasis išeiti, sakau: — Čia gyvendamas, kaip matai, vedžiau... Noriu palinkėti to paties ir tau, juo labiau kad turi puikią draugę... Ir neužmiršk, kad aš judu supiršau... — Na, na, nesigirk,— sako Petras.— Be mudviejų noro vis tiek nieko nebūtų išėję... — Taip tai taip, bet jeigu ne aš... Iš tikrųjų, kada susipažinau su savo žmonos sesute, judria, įdomia Meno mokyklos mokine Marija Račkaus kaite, trumpai kirptais plaukais, panašia į berniuką, juo kais ėmiau jai pasakoti, kad ja labai domisi vienas ma no draugas. O Petrui ne kartą kalbėjau, kokia tai puiki mergaitė. Kada juodu susitiko, iš karto prasidėjo karš ta draugystė, kuri, mums susituokus, po metų irgi bai gėsi sutuoktuvėmis. Tuo būdu su Petru buvome ne tik artimi draugai, bet netgi pasidarėme giminės. Petro, kaip ir mano gyvenime, šis mažas kambariukas su gro tomis ant lango suvaidino lemiamą vaidmenį.
PAJŪRIO MIESTE
Ir štai aš mieste, apie kurį prieš porą mėnesių nė negalvojau. Į Klaipėdą paprastai keliasi ne visai ištiki mi valdžiai ,,tremtiniai'1, kurie Kaune negauna darbo. Čia veikia ypatingi, kiek laisvesni įstatymai. Žinoma, privažiuoja ir aukštų valdininkų, visokių gubernatūros patarėjų. Klaipėda turi daug teigiamybių — čia pat jū ra, ir nuo pavasario ligi vėlyvo rudens, kol neprasideda liūčių ir rūkų sezonas, malonu iškeliauti į Girulius, kel tu persikelti į Smiltynę arba net nuplaukti į Nidą. Švarus mūrinis miestas raudonais-čerpių stogais ge rokai skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų. Jis gal labiau primena Vakarų Europą. Čia pilna restoranų ir smuk lių,— kas turi pinigo ir noro, gali ūžti ne blogiau kaip Kaune. Krautuvių savininkai — lietuviškomis suvokie tintomis pavardėmis, visokie Korallus, Gaidies, Gellschinnis ir panašūs, kuriuose nesunku atpažinti Karalių, Gaidį ir Gelžinį. Lietuviškame Klaipėdos krašte daug vokiečių valdomų dvarų (žemės reformos čia nebuvo). Laukininkai kalba įdomia žemaičių klaipėdiškių tarme; o miesto gatvėse girdi šnekant ir lietuviškai, ir vokiškai. u*
323
Labai gražus turgus — staliukai, papuošti gėlėmis. Labai švarios klaipėdiškės laukininkės, atvežusios parduoti savo ūkių dovanas. Ir vis dėlto nuo pat pirmųjų dienų, čia atvažiavęs, jaučiuos baisiai vienišas. Kaune liko visi mano draugai. Petras Cvirka neseniai išleido pirmąjį romaną „Frank Kruką". Kaune Kostas Korsakas ir Salomėja Nėris (tie sa, ji, rodos, keliasi mokytojauti Panevėžin), Jonas Šim kus ir — kalėjime — Kazys Boruta... Sunku nuo visų jų atsiskirti. Gaila palikti Kauno gatves, kuriomis tiek vaikščiota, Konrado kavinę, kur kasdien susirenka draugai,— ro dos, nieko ypatingo jų pokalbiuose nėra, bet vis dėlto norisi ten užeiti ir vėl visus pamatyti, net tuos, su ku riais nesi artimas... *
Ne kažin koks, bet Kaune vis dėlto vyksta literatū rinis gyvenimas. Jame stengiuos dalyvauti ir aš. „Kul tūra" spausdina mano darbą apie poetą valkatą Fransua Vijoną, kurį ilgai studijavau ir giliai pamėgau... Toje pat „Kultūroje" aštriai susiginčijau su senu bičiu liu Vytautu Montvila dėl jo Gorkio „Motinos" vertimo. Neįvertinau, kokiomis sunkiomis sąlygomis mano drau gas šį darbą padarė ir kokį vaidmenį romanas vaidino Lietuvos darbininkų tarpe, ir kritikavau vertėją už sti liaus netobulumus. Jis įsižeidė, aštriai man atsakė, aš vėl atsakiau jam... Po viso to atmintyje liko nemalonių nuosėdų, ir aš ieškojau progos, sutikęs Vytautą, kuris grįžo iš Kretingos spaustuvėlės ir dirbo dabar šoferių profsąjungoje, išsiaiškinti šį nesusipratimą, ir jam tik riausiai palikusį nesmagų įspūdį. Deja, išvažiuojant iš Kauno, mudviem taip ir nepasitaikė susitikti... 3 24
Vasaros gale Maskvoje įvyko Pirmasis Tarybinių ra šytojų suvažiavimas. Jo darbą buvo galima sekti iš „Izvestijų", parduodamų kioskuose. Viešpatie, kaip būtų įdomu bent viena akimi pažvelgti j Maksimą Gorkį ir savo ausimis išgirsti jo žodžius! Kaip puiku būtų matyti ir Fediną, ir Kolcovą, ir Babelį, ir Erenburgą, ir Vsevolodą Ivanovą, ir Tichonovą, ir Pasternaką, ir daugelį kitų, kurių žinojau ne tik vardus, bet buvau skaitęs ir ne vie ną kūrinį... Be abejo, dabar mano draugai Kaune plačiai komentuoja šį suvažiavimą, o a š — nuo jų atskirtas, vie nišas, pasmerktas nemėgstamam darbui... *
Gavome vieną kambarį nedideliuose mūriniuose na meliuose netoli gimnazijos. Tiesą sakant, nameliai atro dė maži tik iš lauko — viduje buvo keletas puošnių kambarių, apstatytų brangiais baldais, išklotų kilimais, su bufetais, pilnais porceliano. Mus nustebino, kad į šiuos kambarius šeimininkai (senas, niūrus, nekalbus vyras ir jauna, šneki, linksma žmona) neidavo ištisais mėnesiais. Bene tik kartą per metus kažkokia proga bū davo svečių — tada degdavo visos lempos, ir visi kam bariai atidarydavo savo duris. O šiaip dienas ir vakarus mūsų šeimininkai leisdavo virtuvėje prie menkos žiba linės spingsulės. Vyras vakarais traukdavo psalmes iš lietuviškos knygos, išleistos gal XVII šimtmety, o žmo na jam pritardavo. Kartą virtuvėje dingo dėžutė degtu kų; vyras murmėjo ir tarnaitei priekaištavo tol, kol toji apsiverkus susiprato nubėgti į krautuvę ir parnešti naują dėžutę... Mūsų šeimininkai dar turėjo nedidelę, bet gerai įrengtą vilą pajūryje, Giruliuose. Kadangi vasaros se 325
zonas buvo baigęsis, vila stovėjo tuščia, ir mes užėmėm jos antrąjį aukštą. Rudens dienos pasitaikė saulėtos, ir tikra laimė būdavo po pietų, grįžus iš darbo, gulėti suglaudžiamoje kėdėje ir žiūrėti į jūrą, žybsinčią ana pus medžių, į mišką, į stebuklingai įvairius debesis, plaukiančius žydra šilta padange. Rytą išeidavau iš vilos į netolimą geležinkelio sto telę, kur jau laukdavo būrys į miestą važiuojančių lie tuvių ir vokiečių mokinių, turgun skubančių moterų, įstaigų tarnautojų. Po keliolikos minučių būdavau Klai pėdoj. Nauji gimnazijos rūmai dar nebuvo baigti, ir mes dirbome senuose raudonų plytų namuose prie stoties, apaugusiuose vijokliais ir laukinėm vynuogėm. Moki nių buvo daug, ypač žemesniosiose klasėse; vieni jų kalbėjo kaip didlietuviai, kiti dar nebuvo netekę gražios klaipėdiškių tarmės. Baigęs darbą, vėl sėsdavau į trau kinį. Po keliolikos minučių atsidurdavau mažoj, irgi v i jokliais apaugusioj Girulių stotelėj. Vos pro vartelius išeidavau į kitą jos pusę, iš tolo take pamatydavau rau doną suknelę, galvą su krintančiais ant akies plaukais. Ir mes bėgdavom pasitikti vienas kito. Popiet eidavom į mišką, šiltesnėmis dienomis maudydavomės arba sėdėdavom vilos verandoje, žiūrėdami į žėrinčią jūrą. Naktimis nubudę girdėdavom nesiliaujan tį jūros šnaresį... *
Klaipėdoj pažįstamų beveik neturėjome. Gimnazijo je lietuvių kalbą ir literatūrą jau kelerius metus dėstė mano pažįstamas iš universiteto, keturvėjininkas ir fu turistas Salys Šemerys-Šmerauskas. Šis stambus, kiek linkterėjęs vyras buvo labai ramaus būdo. Į jį pažiūrė jęs, nepatikėsi, kad jis parašė tokią daug triukšmo su 3 2 6
kėlusią knygą, kaip „Granata krūtinėj", ir plačiai nu skambėjusį „Himną mergelei". Seniau neturėjau progos iš arčiau pažinti šio žmogaus ir savotiško poeto. Pasiro dė, Salys Šmerauskas — žmogus originalus, amžinas eks perimentatorius ne tik eilėse, bet ir gyvenime. Man teko klasė, kurioje jis buvo dėstęs literatūrą. Kai papasakojau apie Šekspyrą — koks jis didelis dra maturgas ir taip toliau,— vienas mokinukas pakėlė ran ką ir tarė: — Apie Šekspyrą mums jau dėstė ponas Šmeraus kas. Jis sakė, kad Šekspyro labai blogas stilius ir ne verta jo skaityti... Nustebau. Ką atsakyti mokinukui ir — visai klasei? Pareiškiau: — Tai, tur būt, asmeniška pono Šmerausko nuo monė... Aiškinau toliau. Pamokos gale nurodžiau, kuriuos Šekspyro veikalus paimti iš bibliotekos pasiskaityti. Per kitą pamoką mokiniai man pranešė, kad Šme rauskas (jis buvo gimnazijos bibliotekos vedėjas) ne duodąs Šekspyro, motyvuodamas tuo pačiu — Šekspyro negalima skaityti dėl blogo stiliaus. Kitoje klasėje vėl skundėsi, kad Šmerauskas neduodąs Levo Tolstojaus. Kada jam pačiam perdaviau gimnazistų nusiskundimus, Šmerauskas ramiausiai atsakė: — O kuriems galams skaityti tuos rašytojus? Juk iš tikrųjų jų stilius blogas. — Tai jūsų nuomonė,— atsakiau,— bet tai dideli ra šytojai, jie yra programoje, ir svarbiausius jų veikalus mokiniai turėtų žinoti,.. — Kam? ■ — paklausė Šmerauskas.— Tegu vadovėly pasiskaito, ir užteks. O skaityti aš jiems duodu Rūtelionienės „Klaikumą"... 327
— „Klaikumą"? — nustebau, nenorėdamas tikėti sa vo ausim. Tai buvo anuomet plačiai pagarsėjęs menka vertės literatūros pavyzdys. — O kodėl ne? — tarė man Šmerauskas.— „Klaiku mą" juk ir Jakštas spaudoje išgyrė... — Jūs skaitotės su Jakšto nuomonėm? — nustebau dar labiau. — O kodėl ne? Jakštas — senas mano pažįstamas. Jis savo metu ir mano eilėraščius spausdindavo. — Negali būti! Tikriausiai ne tuos, kurie įėjo Į „Gra natą krūtinėje1'... — Nu ne, žinoma, ne tuos. Aš rašydavau ir kito kius eilėraščius ir, pasirašęs Rimvydu Gedvilu, nešda vau Jakštui į „Draugiją". Jis spausdindavo. Bet sykį nueinu, ir klausia senis: „Ar nežinai, kas per idiotas ta sai Salys Šemerys?" Aš ir sakau: „Tai aš pats."—„Tu?— nustebo Jakštas.— Zinai ką, imkis savo kūrybą ir neš kis!.." Toks buvo mano nauj asis kolega. *
Sykį direktorius, pasišaukęs mudu, pavedė peržiū rėti lietuvių ir visuotinės literatūros programas, labiau pritaikant Klaipėdos krašto sąlygoms (mat, mes ne bū tinai turėjome klausyti Švietimo ministerijos). Nurody mai buvo nekonkretūs, bet mudu su Šmerausku ėmėmės darbo. Kai vėl susitikome direktoriaus kabinete, Šme rauskas tarė: — Ponas direktoriau, aš norėčiau pakritikuoti kole gos darbą. Ką gi jis sutvarkė? Vieną kitą išbraukė, vie ną kitą įrašė... Tai ne darbas... — O jūs? — kreipėsi direktorius į Šmerauską. 328
— Aš darbo ėmiausi iš esmės. Aš išmečiau visus la vonus... — O ką jūs laikote lavonais? — Kaip tai ką? Tuos, kurie mirė. Iš lietuvių literatū ros programos išmečiau visus lavonus, tik Donelaitį palikau. Bet ir jį dėstyti siūlau su visais jo stipriais žo deliais... Nemėgstu kastruoto Donelaičio, kokį jį pa darė Mykolas Biržiška. Iš visuotinės literatūros išmečiau visus lavonus, pradedant nuo Homero... — Įdomu,— tarė direktorius.— Tai jūs programoj, vadinasi, paliekate gyvus rašytojus? Na, o jei kuris miršta? —• Nėra nieko paprasčiau,— atsakė Šmerauskas,— kaip išbraukti mirusį ir įrašyti gyvą. Gyvų visada atsi ras pakankamai... *
Atostogų metu Salys Šmerauskas atvažiuodavo į Kauną. Čia užeidavo i „Mokslo" knygyną Laisvės alė joj, kur būdavo pardavinėjama tarybinė literatūra (ta, kuri praeidavo pro cenzūrą). Ieškodavo, kiek atsimenu, Spinozos „Etikos" ir knygų apie buriavimą. Sutiko kny gyne Cvirką, ir tarp jųdviejų užsimezgė pokalbis. — O, sveikas, Šemery! — sušuko Cvirka.— Malonu matyti. Tai ką rašai, sakyk, gerbiamasis? — Matai, aš tau pasakysiu,— tarė Šmerauskas.— Aš su kralikais nesilyginu... — Kaip tai? Su kokiais kralikais? — Taigi, ot, pats, matai, panašus į kraliką — vis gim dai vieną knygutę po kitos. O aš save priskiriu prie tų didžiųjų — prie dramblių giminės. Kol pagimdau, man reikia ilgai išnešioti. O gimdau retai ir su baisiais skaus mais ir krauj avimais...
— Gal tavo tiesa,— juokiasi Cvirka.— O ką pagim dei paskutiniu laiku? -— Ilgai kamavausi dizenterija... — Dizenterija sirgai? ■— Kiti vadina disertacija, o man tai buvo tikra di zenterija... Rašiau, kamavausi, maniau daktaratą gauti, o Biržiška su Mykolaičiu atmetė. Sako, visą Vydūną disertacijoj išcitavau. Bet iš tikro, kam man šnekėti sa vo žodžiais, kad Vydūnas viską aiškiau ir nuosekliau išdėstė... — O poezijos nerašai? — Kasmet parašau po eilėraštį. Man užtenka. Gy vensiu dar kokius trisdešimt metų, parašysiu trisdešimt eilėraščių ir išleisiu rinkinį prieš mirtį. Bus gana. — Nenubosta tau su Šemeriu toje Klaipėdoje,— sa kydavo man Petras. Ir tai buvo tiesa. *
Iš kažko Šmerauskas buvo pirkęs jachtą ir pavadi nęs ją keistoku vardu — „Tegu". Jachta didžiulė, ilga kaip namas, su kajutėmis ir virtuve, su motoru ir bu rėmis. Girdėjome, kad Šmerauskas dalyvauja su savo jachta įvairiose Klaipėdoje ruošiamose regatose. Jis — vienas iš buriavimo sporto pradininkų Lietuvoje, didelis jo entuziastas; turėjo ištisą biblioteką knygų apie jach tas įvairiomis kalbomis, vis dar jas pirko ir, suradęs ka taloguose, išrašinėjo iš įvairių kraštų. Vieną šeštadienio popietę, šiltą ir ramią, pasikvietė mane su Eliza ir dar istorijos mokytoją J. Remeiką paplaukyti jachta. Jo planas buvo mus nuplukdyti iki Nidos, ten visiems pernakvoti, o kitą dieną grįžti. Atvy kome į uostą, susiradome jachtą „Tegu“ — joje triūsėsi 330
kapitonas Salys Semerys. Kai nuo kranto įšokome į lai vą, kapitonas pasveikino mus tokiais jūrininkiškais keiksmais, jog aš jam į ausį sušnibždėjau: — Nepatogu,— denyje moteris... — Bet mes juk laive...— atsakė Šmerauskas ir dau giau šiuo klausimu nebediskutavo. Atvyko Remeika, o mūsų kapitonas narpliojo kaž kokias nesuprantamų pavadinimų virves, ir atrodė, kad tam galo nebus. Po kokių poros valandų pakėlė burę, ir vėjas mus ėmė nešti iš uosto į marias. Mariose vėjas savo taktiką pakeitė — jis visai nebepūtė, ir mes ilgai plūduriavom beveik toj pačioj vietoj. Buvo ankstyvas ruduo (o gal pavasaris), diena labai ilga. Eliza nusileido į virtuvę ir ėmė čirškinti keptuvėje dešras, Valgėme jas su dideliu apetitu, užgerdami kažkokiu ugniniu gėralu iš keturkampio butelio, o mūsų jachta, rodėsi, visai už migo. Ėjo valandos, kaitinomės ant denio prieš saulę, ir jau temė vakaras, o Klaipėda dar buvo gerai matyti. Gan patogiai išsimiegoję erdviose kajutėse, kitą die ną tikėjomės pasiekti Nidą. Deja, kur sustojome vaka re, maždaug ten išstovėjome ir visą dieną. Kapitonas, mūsų padedamas, vėl narpliojo takelažą, bet dievai mums buvo aiškiai priešiški. Burės keletą kartų buvo pakeltos ir vėl nuleistos. Vargais negalais, visai sute mus vakarui, įsiyrėm į Klaipėdos uostą. Jau po pusiau nakčio atsisveikinom kapitoną — jis liko jachtoje, ku rią dar reikėjo apgręžti ankštoj uosto akvatorijoj. Tai buvo vienintelis — pirmas ir paskutinis — mūsų pasiplaukymas garsiąja jachta „Tegu", kurios griaučiai dar po šio karo ilgai gulėjo aplūžę ir aprūdiję Švento sios uosto pakrantėje, liūdnai primindami visiems, kas juos matė ir kas atsiminė geresnes šios jachtos dienas, kad nieko nėra amžino mūsų nepastoviame pasaulyje... 331
ik
Atvažiavus į Klaipėdos kraštą, į akis iš karto krito keisti reiškiniai. Dar prieš dvejus metus čia buvo vi sokių pažiūrų vokiečių ir visokių lietuvių. Sugyveno abi tautos palyginti neblogai. Žydų mažesnis nuošimtis, kaip Didžiojoj Lietuvoj; jų irgi niekas nelietė. Greta konser vatorių ir reakcionierių Klaipėdos krašte galėjai rasti ir socialdemokratų, ir komunistų. Bet dabar Vokietiją valdė Hitleris. Ir čia vis labiau veržėsi įžūlaus vokiško fašizmo įtaka, pirmiausia pasireikšdama gyvuliška ne apykanta lietuviams, jau nekalbant apie žydus. Lietuvos valdžia, kiek pajėgdama, irgi grūdo į Klaipėdos kraštą „savuosius" fašistus — bent į tas įstaigas, kurios buvo jos žinioje. Prieš man atvykstant į Klaipėdą, smetoninė valdžia suiminėjo ir tardė vokiškų prohitlerinių Noimano ir Zaso partijų narius. Pasirodė, kad šių partijų nariai (noimanininkai paėmė viršų prieš zasininkus ir virto hitle rinio judėjimo krašte vadovais) jau turi ištisus ginklų sandėlius ir tik laukia patogaus momento sukilti. 1934 metų gale prasidėjo Noimano ir Zaso procesas. Naives niems atrodė, kad smetoninė valdžia imasi rimtų prie monių prieš hitlerininkus. Nemaža jų buvo nuteista įvairiems terminams, net mirties bausme, kuri nebuvo įvykdyta. Kiti, mažiau nusikaltę, hitlerininkai gana grei tai buvo amnestuoti — Smetonos vyriausybė išsigando Vokietijos ekonominių represijų ir politinio šantažo, o Prancūzija, Anglija ir kitos valstybės jos palaikyti ne rado reikalo. Hitlerininkai vis drąsiau kėlė galvas, vis įžūliau elgėsi su lietuviais. Klaipėdoje ėjo keletas laikraščių. Vieni palaikė Sme tonos valdžią, o kiti, sakysime, „Lietuviška ceitunga" ir „Memeler Dampfboot", ir anksčiau buvo provokiški; 332
dabar jie aiškiai darėsi hitleriniai. „Lietuviška ceitunga" buvo leidžiama nežmoniškai darkyta kalba; jos uždavi nys buvo iš vietinių lietuvių padaryti ir vokiečius, ir drauge nacistus. „Klaipėdos krašto autonomija ir vėl paiškadyta tapė",— gan dažnai klykė šis laikraštis, surasdamas visokiausių pagrįstų ir nepagrįstų prieka bių ne tik prieš Lietuvos valdžią, bet ir prieš vadina muosius „didlietuvius". Hitlerinės bacilos siurbėsi net į mūsų gimnaziją. Štai tikras lietuvis klaipėdiškis, ligūstos išvaizdos mokytojas Einaras pertraukų metu mielai leisdavos su kitais mo kytojais į ginčus, įrodinėdamas, koks teisus Hitleris, Daskelbęs kovą kitoms rasėms, iškėlęs šūkius prieš Ver salio sutartį, veržiąsis pertvarkyti Europą. Einaras drą siai pranašavo, kad ne tik Klaipėdos kraštas būsiąs pri skirtas Vokietijai — Vokietija, girdi, darosi tokia ga linga, jog niekas prieš ją neatsilaikysią. Kiti mokytojai mėgindavo jam oponuoti, bet jis diena iš dienos šne kėjo savo. Einaras su pasigėrėjimu pasakojo, kaip Tilžės mo kyklose naujoviškai auklėjami vokietukai. Esą, karinio apmokymo dėstytojas juos išrikiuoja ir, pastebėjęs ne nusivaliusį batų, greta stovinčiam įsako šerti šiam per veidą. Jei tasai iš karto nesiryžta, mokytojas liepia se kančiam skelti antausį tam, kuris atsisakė mušti savo draugą. Kartais ir šis nesutinka, bet pagaliau atsiranda toks, kuris ima kuldašyti greta stovintį, tasai bando gintis, ir po kiek laiko dulkėse ir purve jau raičiojasi kirbinė vaikų kruvinomis nosimis, įplėštomis ausimis, perskeltomis lūpomis. Taip, esą, vaikai mokomi „nebi joti kraujo", o tai jiems labai praversią būsimame kare. Ar reikia sakyti, su kokiu pasibiaurėjimu klausėmės šių istorijų?
333
Gyvenimas, žinoma, ėjo savo keliu. Kasdien susi rinkdavom gimnazijoj ir sąžiningai mokėm vaikus. Mo kiau juos mylėti gimtąją kalbą ir herojišką praeitį, ku rioj tiek daug drąsos ir pasiaukojimo kovose su kry žiuočiais. Stengdavaus mokiniams išaiškinti, koks skir tumas tarp tikrosios vokiečių kultūros, kurią sukūrė Gėtė ir Šileris, Bethovenas ir Kantas, ir tos rasistinės, tautų neapykanta persunktos ,.kultūros", kurią vis Įžū liau propaguoja šių dienų Vokietijos valdovai. Šiuo metu nemažai skaičiau. Per Kauno „Mokslo" knygyną ir kitais keliais nesunkiai gaudavau tarybinių žurnalų ir knygų. Sekdamas Tarybų Sąjungos grožinę literatūrą, stengiaus kiek galima giliau suprasti šios didžiosios šalies politiką. Rasių ir tautų lygybė, kova prieš kapitalizmą ir imperializmą ir ypačai prieš fašiz mą, knygų deginimą, koncentracijos lagerius, žudynes — štai kas pirmiausia domino ir jaudino, skaitant šią spau dą. Ir darėsi ramiau, kada žinojai, kad pasaulyje yra didelė jėga, kuri gali sulaikyti hitlerinę laviną, gresian čią paskandinti Europą.
Jau pirmąjį rudenį man atsiskleidė mūsų pajūrio grožis, kurio anksčiau nepažinau. Istorijos mokytojas Remeika ne tiek mėgo sėdėti klasėje, kiek keliauti. Jis gerai pažino Klaipėdos apylinkes (net išleido apie jas knygutę „Ką kalneliai pasakoja") ir labai dažnai ren gė visokias ekskursijas po Klaipėdos kraštą, per Kur šių kopas, į Žemaičius, netgi į Latviją ir Estiją. Mielai su savo mokiniais dėjaus prie jo ekskursijų, tuo labiau kad jose galėjau draugiškai bendrauti su vaikais ir daug geriau juos pažinti gamtos aplinkoje. Per kelerius Klai pėdoje išgyventus metus skersai ir išilgai išvažinėjau ir 334
išvaikščiojau ne tik visą Klaipėdos kraštą, bet ir didelę Žemaičių dalį. Pirmą kartą pamačiau Šatriją, Medvėgali ir Džiugą, Platelių, Germanto ir kitus nuostabius ežerus, aplankiau Telšius ir Plungę, Impilties ir Apuolės pilia kalnius ir visam amžiui įsimylėjau Žemaičius, kupinus romantikos, gamtos grožio, senos taurios kultūros. Dažnai teko lankytis Neringoje. Atsimenu, kaip pa jūriu, rinkdamas gintarus ir bangų nugludintus akme nėlius, nuo Klaipėdos Nidos link ėjau su Eliza. Dienos buvo saulėtos, pūtė gaivus vėjas, ritosi žalios bangos, ošdamos savo monotonišką giesmę, o mes ėjome ir ėjo me, paskui ilsėjomės, valgėme ir vėl ėjome, kas žings nis grožėdamies čia smėliu, čia mažų pušelių mišku, čia tarp medžių ir samanų išsiveržusia kopa. Viskas buvo nuostabiai jauna, gaivu, tartum tik šiandien iški lę iš jūros ir sužibę saulėje. Kartą keliavome pėsti per kopas su mažais moki nukais. Kelios dešimtys berniukų ir mergyčių ėjo žva lūs ir laimingi, o diena buvo pilna auksinių žiežirbų ir pavasariškos šilumos. Staiga nuo jūros pakilo milžiniš kas juodas debesis, jį perskrodė ugninis zigzagas. Sku bėjome kur nors surasti pastogę. Bet, kaip žinoma, Neringoje gyventojų reta, ir pasislėpti nuo audros ne taip lengva. O debesis artėjo nepaprastai greitai, per kūnija viršum jūros ir kopose žvangėjo kaip sudužęs varpas. Mes ėjom ir ėjom, netgi jau nebe ėjom, o bėgte bėgom, veltui tikėdamiesi pamatyti namus. Buvome kažkur tarp Pervelkos ir Preilos, kada iš dangaus mil žiniškomis čiurkšlėmis pasipylė lietus, o perkūnija, ro dos, tiesiog padūko — dangų dabar be pertraukos va gojo ugniniai zigzagai, griaustinis trankėsi čia pat, vir šum mūsų galvų, ir aidas ritosi tolyn, per pušelėmis apžėlusius kalnus, per tuščias kopas, per papilkėjusią, įsisiautėjusią jūrą. Iš karto kiaurai peršlapęs mačiau, 335
kaip mano mokiniai lyg žvirbliukai, audros užklupti, puola šen, puola ten ir, nerasdami kur pasislėpti, stoja bent po mažytėmis pušaitėmis,' per kurių šakas teška čiurkšlės vandens. Jau girdžiu, kaip bailiausi pradeda inkšti ir šauktis mamą, o vyresnieji ir drąsesnieji — juos raminti ir globoti. Laimė, audra kaip staiga užėjo, taip ir praėjo. N e trukus pasiekėme Pervelką ir susigrūdome į tuščią res toranėlį. Šeimininkas žmoniškas, greitai pakūrė krosnį ir užkaitė mums kavos. Mano žvirbliukai apdžiūvo, vie nas kitam pasakojosi savo pergyvenimus nesenos aud ros metu. Buvo aiškiai matyti — jiems dabar įdomu, kad bus kas papasakoti namie; jie buvo išdidūs ir patys sau atrodė daug labiau prityrę ir užgrūdinti, negu prieš va landą kitą. Jie šoko ir dainavo, stengdamies sušilti, ir — laimei — nė vienas neperšalo ir nesusirgo. ,,Su Liūlia (žmona) ir su mokinių grupe,— rašiau aš Pijui,— per kelias dienas perėjome visas Kuršių ko pas... Kelionė buvo neapsakomai įdomi, kai kurie mo mentai buvo ne blogesni, negu kadaise kelionėje po Alpes. Iš tikrųjų prieš Nidą ir Juodkrantę, prieš Preilą ir Pervelką Palanga atrodo kaip išblyškęs šešėlis. Di džiausi gryno smėlio kalnai, ūžiančios bangos, laiveliai, žuvėdros, briedžiai ir stirnos, pajūriais sutūpę garniai — visa tai palieka be galo gilų, niekad neužmirštamą įspū dį." * Ilgais rudens vakarais, kada už langų šnarėdavo ne sibaigiantis Klaipėdos lietus, mudu su Eliza, sėdėdami prie lempos, skaitydavom Stendalį, Floberą ar Dikensą, gėrėdavomės kokiu Gorkio ar Čechovo apsakymu. Man rodydavos, kad Eliza jaučiasi vieniša toli nuo Fredos, nuo artimųjų, ir aš kartais klausdavau: 336
— Sunku tau čia, tiesa? — Man visur gera, kur tu,— atsakydavo ji trumpai ir nusišypsodavo šypsniu, kuris mane žavėjo nuo pat usų pažinties pradžios. Vis labiau norėjau prisėsti prie didelio darbo. Iš važiavus iš Kauno, kur išgyvenau tiek metų, tenykščiai vaizdai stojos prieš akis lyg nauji. Ryškiai ėmiau prisi minti daugelį scenų, ir tai kėlė norą, kas pergyventa, pavaizduoti knygoje. Nežinojau, nei kaip knygą pra dėti, nei kaip ją baigti. Mačiau tiktai atskiras scenas, asmenis, bet visi jie mano sąmonėje gyveno pabirai, be ryšio vienas su kitu. Prisiminiau vaikystę, draugus, su kuriais augau, mokiausi, ir maniau, ar nebūtų geriausia pradėti nuo to. Kada pagaliau atsisėdau rašyti, rašėsi savaime, nesąmoningai; parašęs puslapį, jau žinojau, kas bus sekančiame puslapyje, o kartais išryškėdavo ir keletas puslapių. Bet ne daugiau. Tartum pro rūką ma čiau gimstančių herojų ateitį, jų poelgius, jausmus, kon fliktus. Vis dėlto jaučiau, kad pamažu atsiranda kažkas, apie ką daug kartų mąsčiau, bet ko ligi galo nebuvau supratęs, kol nesėdau prie stalo. Tiesą sakant, sėdėjau ne prie stalo, bet prie mažučio staliuko, kuris, pasukus raktą, nusileisdavo iš mūsų neseniai pirktos spintelės — pirmojo baldo, kurį vedę įsigijom. Spintelė graži, stale lis patogus, ant jo krašto galėjai pastatyti lempą su gaubtu, ir rašyti čia būdavo jauku. Pakėlęs nuo darbo galvą, ties knyga matydavau mylimą veidą. Pajutusi, kad žiūriu į ją, Eliza atsakydavo žvilgsniu, be žodžių klausdama, ar aš nepavargau, ar man ko nereikia. Ir vėl kibdavau į darbą, o paskui eidavom pasivaikščioti, ir gal šimtąjį kartą pasakojau savo draugei tai, ką ra šau ir ką ketinu parašyti, ir ji vieniems mano projek tams pritardavo, kitus kritikuodavo, įrodinėdama, kodėl
r
33?
tai bus nenuoseklu ar nepsichologiška. Pagalvojęs daž nai turėdavau sutikti su jos nuomone. Mano darbas, deja, ėjo pamažu ir gan sunkiai. Kai kurie puslapiai atrodė pakenčiami, kai kurie net ne blogi, bet buvo ir tokių, kuriuos braukiau ir rašiau iš naujo, kitaip pasukdamas veiksmą, nustebdamas, kad mano personažai man pačiam staiga darosi gyvesni. Ėmęsis didelio darbo, jaučiau, kaip jis mane kartais nenugalimai traukia, o kartais darosi nekenčiamas ir abuojas, tartum niekad jo neparašysiu, tartum visa tai, ką rašau, yra pilka, nuobodu, niekam neįdomu. Darbą kartais užmesdavau ištisoms savaitėms... Ryškėjo romano žmonės — Gražulis, Tutkus, Skir gaila. Turiu prisipažinti, kai kurie jų turėjo prototipus, nors, žinoma, jokių tikrai egzistavusių asmenų ar įvy kių nevaizdavau. Gerokai panašus į Skirgailą buvo pa žįstamas kaunietis, mokęsis Berlyne ir vėliau susirgęs psichine liga — ėjo šnekos, kad nuo Berlyne gauto sifi lio. Atidžiai skaičiusiam šią knygą ir „Draugystę" nebus sunku suprasti, kurio mano pažįstamo atskiri bruožai atiteko Tutkui. *
Didelį džiaugsmą kėlė draugų laiškai. Rašė ir Petras, ir Kostas, ir Vincas Žilionis. Kazys, dar vasarą kariuo menės teismo nuteistas ketveriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo, berods, neparašė nė žodžio — gal tai jam nebuvo leidžiama. Draugai pasakojo man apie savo literatūrinį darbą, apie Kauno naujienas. Sužinojau, kad, vos metus išsilaikęs, Kaune užsidarė vadinamasis Jau nųjų teatras. Atsiminiau Juknevičių ir Grybauską, ku rie buvo kupini noro revoliucionizuoti mūsų teatrą ir kadaise buvo įsteigę Studentų teatro draugiją, vardu 338
„Stedra". Toji „Stedra1' universiteto didžiojoje auloje rodė savo spektaklį — Moljero „Skrajojantį gydytoją“, ekscentrišką ir talentingą vaidinimą. Aktoriai į sceną leidosi žemyn nuo Įžambiai pastatytų lentų, vaidino ne tik pakyloje, kur nebuvo jokių dekoracijų, bet ir pačio je salėje. Vėliau du energingi vaikinai buvo, rodos, pagrindiniai Jaunųjų teatro organizatoriai. Dabar, kaip sužinojau iš laiškų, Juknevičius išvyko į Maskvą teatro studijuoti. Be abejo, buvo ko jam pavydėti — prieš jį atsivers nepažįstamas ir be galo įdomus naujasis pasau lis. Jis matys Maskvą, jos gatves, žmones, muziejus ir teatrus. Ar kada nors man bus lemta visa tai pamatyti? Žiemos atostogas praleidome Kaune. Po Naujų Me tų Vincui rašiau: „...jau turiu gabalą romano. Ligi ru dens tikiuos baigti."— Kitame laiške vėl: „Tiesiog save išnaudodamas, vakarais stengiuos rašyti.— Aš jaučiu daug kur spragų gyvenimo pažinime, ir tas mane rašant varo į nusiminimą.— Jaučiuos labai vienas. Nors žmoną turiu mane suprantančią, bet gero draugo niekas negali atstoti." Dirbau ne tik gimnazijoj — lietuvių kalbą dėsčiau ir Prekybos instituto studentams. Be to, mane prašė va karais padirbėti dar kursuose įstaigų tarnautojams, ku rie norėjo mokytis lietuvių kalbos (kursai, kuriuos la bai maža kas lankė, greitai visai iširo). Nuo viso šio pe dagoginio darbo nusikamuodavau taip, jog vakarais nebebūdavo energijos rašyti. * 1935 metų pavasarį pirmą kartą pamačiau Estiją. Aplankėme Tartu ir Taliną. Baisiai mielas, ramus ir įdomus pasirodė universitetinis Tartu miestas. „Čia būtų galima pagyventi, pastudijuoti ir pakrėsti išdaigų,— 339
galvojau, — jei būčiau jaunesnis ir nebaigęs mokslo." Talinas žavėjo nuo kalno atsiveriančiu vaizdu į jūrą, storais bokštais, parkų žaluma, Pasiekėm laivu ir Saremos salą. Kokia buvo jos šiaurietiška tyla, blyškios gė lės, sena Kuresarės pilis ir žmonės — be galo mandagūs, ramūs, kultūringi! Krito į akis mažos tautos darbštumas, tvarkingumas, žymiai didesnė, negu Lietuvoje, švara miestuose ir kaimuose.
O vasarą su žmona vėl važiavome Į žvejų kaimą už Palangos, kur pernai praleidome tiek laimingų valandų. Vėl mus sutiko maži žvejų nameliai, saulėje džiūstantys tinklai, druskos kvapas, į krantą ištrauktos juodos der vuotos valtys. Atvažiavo neseniai vedusi pora — Petras Cvirka su jauna žmona Marija. Iš šitos vasaros man labiausiai į atmintį įstrigo vie nas epizodas. Kai į svečius atvažiavo dar ir mudviejų su Petru uošvis profesorius Merkelis Račkauskas, pa prašėme žvejus, kad jie mus, vyrus, paimtų į jūrą. Žve jai mielu noru sutiko. Oras buvo nuostabiai gražus. Žvejai pakėlė bures, ir valtis, narsiai skrosdama vande nį, greitai tolo nuo kranto. Iš pradžių dar gerai matėme dvi jaunas moteris, kurios mosikavo mums rankomis ir linkėjo laimingos kelionės. Bet greitai jau nebegirdėjome jų balsų, o vėliau išnyko ir jos pačios, prieš tai pa virtusios mažais taškeliais. Pamažu nyko tolyje ir visai dingo krantas, neryškia dėme brėžėsi ir vis labiau blan ko Užkanavės kaimas ir miškas greta jo. Pagaliau netgi Palangos bažnyčios bokštas vos vos buvo matyti. Žve jai sakė, kad nuplaukėme nuo kranto keturiolika kilo metrų. 340
Staiga pamatėme vandeniu bėgant mažus „avinu kus". Tai baltos nedidelės bangelės. Deja, tie „avinu kai" labai greitai didėjo, virsdami tikrais „avinais". Mūsų valtis palinko į šoną, o mums tiesiog ant galvų vieną ir kitą kartą kliūsterėjo šaltas sūrus vanduo. Žve jai mėgino kitaip pastatyti bures, bet jiems kažkas kliu vo ir nesisekė. Valtis dar labiau pasviro ant šono. Ban gos viena po kitos griūte griuvo ant mūsų. Profesorius iš pradžių mėgino juokauti, pasakodamasis kadaise, jau nystėje, buvęs Chersono jachtklubo narys, ir jokios audros jam nieko nereiškiančios. Bet dabar jis, pasista tęs švarko apykaklę, gūžėsi ir traukėsi valties gale nuo bangų, kurios juo toliau, juo pasiučiau virto į valtį. Žvejai sušilę sėmė vandenį, o valtis kilo į orą ir no sim kniubo į gelmę. Atrodė, mes nebeišnirsime. Ir — nuostabu — po valandėlės jau buvom ant vandens volo, išmesti, rodos, į patį dangų. Petras krėtė juokus, pa mėgdžiodamas jūros ligos užkluptą pilietį, bet netrukus toji liga mus iš tikrųjų rieste surietė — aplink viskas dvokė druska ir suposi, suposi. Praėjo labai daug laiko, ir tolumoj vėl pamatėme krantą, žvejų trobeles, miško dėmę. Tačiau audra nė nemanė nusiraminti. Vėjas pūtė dar smarkiau, vandens kalnai riaumodami ritosi po mumis ir tiesiog per mus. Nebebuvo ant mūsų nė siūlo galo sauso. Ir kada paga liau valtis atsirėmė į kietą kranto smėlį, iššokom iš jos ir svyruodami, žliugsėdami vandeniu, pradėjom kopti į kalną. Pamatėme žmonas — jos, pasirodo, čia laukė visą laiką, kol buvome jūroje. Jos jau seniai pastebėjo grįž tančią, audros mėtomą mūsų valtį ir pergyveno ne malonių akimirkų, nes žvejai, buvę krante, joms sakė, kad mes pakliuvome į rimtą pavojų. Pagaliau tą patį pasakė ir žvejai, su kuriais plaukėme. Jie atvirai pa reiškė, kad burės nebuvusios kaip reikiant paruoštos. 341
Juroj jie apsižiūrėję ir mėginę jas pataisyti, bet staigi audra neleidusi. Tik šaltas žvejų protas ir didžiulis jėgų įtempimas nedavė valčiai apsivožti — tada mūsų iškyla būtų pasibaigusi ne taip gerai. Su retu malonumu iš plokščios profesoriaus plėčkelės išmaukėm po gerą gurkšnį konjako. O mūsų žmo noms teko nesmagi pareiga džiovinti ir lyginti mūsų drabužius, kuriais galėjome apsivilkti tiktai kitą dieną. Tik tada ir iškyla mums, vyrams, ėmė atrodyti ne tiek baisi, kiek juokinga. Mūsų žmonos su tokia nuotaika niekaip nenorėjo sutikti... Vasaros gale aplankėm mano gimtąjį kaimą. Namiš kiai, ypač mama, sutiko mane, šį kartą nebe vieną, su tuo pačiu švelnumu ir meile. Mama kuo turėdama vai šino mus, vis bijodama kuo nors neįtikti savo martelei. Bet martelei viskas buvo gerai: miesto vaikas, ji visada mėgo vasaros kaimą, ir mes dabar per dienas vaikščio jome laukuose. Pasakojau jai šimtus mažyčių vaikystės istorijų, kurios man atrodė kažkuo reikšmingos. Ir buvo malonu, kad Eliza klausė jų, atrodė, susidomėjusi, drau ge su manim kopė į Koplyčkalnį, aplankė kalnelį, kur kadaise stovėjo mūsų senoji troba, vaikščiojo po sodą, rinkdama vėjo nupurtytus obuolius, bijodama bičių. Ma ma ir broliai iš karto susidraugavo su Eliza. Namiškiai tebešnekėjo, kad gyvenimas darosi vis sunkesnis, kad viskas, ką valstiečiai parduoda mieste, be galo pigu, o ką reikia pirkti, baisiai brangu. Ypač smulkesnieji valstiečiai Gulbinąvo kaime buvo prislėg ti, nepatenkinti. Seniau niekad nebuvau girdėjęs, kad jie taip atvirai plūstų valdžią, viešai šnekėtų, kad anksčiau ar vėliau jai vis tiek ateis galas. Ir mūsų apylinkėje nemaža valstiečių ir naujakurių visiškai nusigyveno ir, per varžytynes išmesti iš ūkių, bėgo į užjūrį. Su kuo bekalbėjai, žmonės keikė „Maistą", supir342
kinėjantį gyvulius ir paukščius, „Lietūkį", supirkinėjantį grūdus, keikė „Pienocentrą", bankus ir antstolius... Nerami maištinga nuotaika sklido po kaimus. Grįžęs į Klaipėdą, rudenį daugiausia per žmones, at važiuojančius iš Kauno, girdėjau apie valstiečių pasi priešinimą policijai Sūduvos krašte, apie jų sargybas, neleidžiančias vežti į miestus žemės ūkio produktų. Ėjo šnekos apie ginkluotą valstiečių malšinimą ir deginamas streiklaužių, valdžios tarnų sodybas. Įnirtimas prieš fa šistinę valdžią, kaupęsis žmonėse per eilę metų, dabar reiškėsi viešai ir grėsmingai. Šiurpas ėmė, klausant apie karo lauko teismus, kuriuose valstiečiai buvo teisiami drakoniškomis bausmėmis — ligi mirties bausmės imti nai, kai Klaipėdos krašto hitlerininkai pamažu buvo am nestuojami ir išleidinėjami iš kalėjimų. Tik fašistinės valdžios pataikūnai šiuo metu galėjo būti ramūs. Geresnieji inteligentai piktinosi jos politi ka, giliai susirūpinę, kas bus toliau. Lietuvos ateitis da rėsi neaiški ir netgi tamsi. Valstybės viduje vyravo sunki priespauda, darbininkų ir valstiečių nepasitenki nimas, o Vokietija grėsė vis labiau. Lietuvių fašistų su sižavėjimas Hitleriu dabar pastebimai atslūgo. Jie, kur galėdami, vartojo hitlerininkų metodus, bet patys jau tė, kad jei Hitleris praris Lietuvą, tai ir iš jų kažin ar kas beliks. Nepaisydamas, kas vyksta aplinkui, kasdien ėjau į gimnaziją ir i Prekybos institutą, o vakarais, kiek ga lėdamas, rašiau savo romaną. Nuotaika buvo bloga, dar bas sunkiai sekėsi. * Kartą j Žaliosios gatvės namus, kur gyvenau, užėjo nepažįstama moteris. Ji kalbėjo gryna klaipėdiškių tar me ir veikiau buvo panaši į laukininkę, ne į miestietę. 343
O tai buvo rašytoja, ligi tol man visai negirdėta — Ėvė Simonaitytė. — Ieva? — paklausiau. — Ne, aš ne Ieva, aš Ėvė,— atsakė viešnia. Kauno Švietimo ministerija leido jos stambų romaną „Aukštųjų Šimonių likimas". — Kas tie Aukštujai? — paklausiau vėl. — Tai toks klaipėdiškių kaimelis netoli Priekulės, o Šimoniai — tai žmonės, kurie tame kaimelyje gyveno... — A, suprantu...— pradėjau vartyti glėbį jau spaus tuvėje surinktų skilčių. Kaune šis romanas buvo pakliuvęs į vieno žinomo rašytojo rankas. Simonaitytė jį buvo parašiusi su labai ryškiomis savo tarmės žymėmis, o tam rašytojui visa tai pasirodė nepriimtina, ir jis rankraštį stebėtinai nevyku siai suredagavo. Daug kur buvo išmesti klaipėdiškių pla čiausiai vartojami, žodžiai, posakiai, o būdingos sintaksi nės konstrukcijos buvo šiaip taip priderintos prie Kauno literatams įprastinių formų. Pastebėjau, kad mano vieš nia susijaudinus, kad jai toks veikalo apdorojimas bai siai skaudus. — Juk tai mano kūdikis,— kalbėjo Simonaitytė,— mano kūdikis... — Aš jus suprantu,— atsakiau, pastebėjęs skiltyse netgi tokių žodžių, kaip „nūnai, nū, dzie, būtau, darytau". Mat, redaktorius buvo kilęs iš dzūkų krašto ir ne paprastai mėgo dzūkaviiną. — Padėkite man. Jeigu išeis tokia knyga, tai kas bus? Aš neturėsiu kaip akių parodyti savo klaipėdiš kiams... Ką daryti? Su autore pradėjome skaityti sakinį po sakinio. Kur tik autorė mane stabdė, suradusi nevyku sią pataisą, aš prašiau ją atsiminti, kaip buvo parašyta. Taip perskaitėm dešimt, dvidešimt puslapių, ir aš su vis 344
didesniu nusistebėjimu žiūrėjau į šią moterį. Tikra ra šytoja, ir dar kokia! Ji rašo, nežiūrėdama jokių mūsų literatūroje Įprastų kanonų ir taisyklių, ir rašo gaiviai, .pastabiai, tik jai būdingu stiliumi ir kalba. Vietomis, tiesa, ir kiek ištęsta, ir sentimentalus tonas nuskamba, kada autorė vaizduoja senovinių Šimonių nelaimes, bet daugelis puslapių parašyti vyriškai, ryškiai, originaliai. Kai grąžinome į tekstą rašytojos mėgstamus žodžius ir posakius, kalba iš karto atgijo ir sužibo klaipėdietišku sodrumu. Tai abu mudu džiugino. Retkarčiais sakinio konstrukcija man atrodydavo nelietuviška; gal ir vienas kitas vokiškas žodis be bėdos būtų išbrauktinas. Ir mu du ilgai tardavomės su autore, ieškodami, kuo geresniu jį pakeisti. Darbas slinko pamažu. Juo toliau, juo labiau mane žavėjo Klaipėdos krašto rašytojos knyga. Džiaugiausi, kad šis kraštas, kurio istorinis likimas toks tragiškas, netikėtai iš savo gelmių iškelia stambią epikę. Nė va landėlės neabejojau, kad romanas išėjęs patrauks dau gelį skaitytojų. Jame buvo kažkas naujo, mūsų literatū roj negirdėto, nebent prieš porą šimtų metų kitomis formomis nuskambėjusio Donelaičio „Metuose". — Jūs parašėte klaipėdiškių gyvenimo epopėją,— pasakiau savo viešniai, kai darbas jau ėjo į galą. — Ką jūs čia,— atsakė ji kukliai,— ką žinojau, pa rašiau apie savo klaipėdiškius, ir viskas... Skiltis spaustuvė ištaisė, ir jau visai kita nuotaika skaitėme sulaužytą į puslapius knygos tekstą. Mano viešnia palinksmėjo, jos niūrumas išnyko, nors jai ir atrodė, kad ne visur jos knyga dar skamba taip, kaip reikėtų — tikrai klaipėdietiškai. Pradėjau ją klausinėti apie jos gyvenimą, bet ji at sakinėjo lyg nenoromis — atrodė, jog čia nėra nė ko pasakoti. Sužinojau tik tiek, kad vaikystėje ir jaunys345
tėję ji matė daug vargo, kad rašyti pradėjo jau seniai ir nemaža spausdino, bet ligi šiol į tuos jos rašymus niekas neatkreipė rimtesnio dėmesio, niekas jos nemo kė ir neskatino. Čia man kilo dar didesnė nuostaba, ir aš raginau autorę nemesti plunksnos. Mano raginimas, žinoma, buvo nereikalingas, — Evė Simonaitytė, kurią mūsų leidėjai vis dėlto padarė Ieva, jau buvo rašytoja su ryškiu veidu ir balsu. Kaip parodė tolimesnieji me tai, ši moteris galvoje ir širdyje nešiojos daug nuosta bių žmonių paveikslų ir gyvenimo vaizdų, kurie pama žu persikėlė į jos naujų knygų puslapius. Ir kada skai tau naują frvės Simonaitytės knygą, vis atsimenu tuos 1935 metų rudens vakarus, praleistus drauge Klaipė doj, Žaliojoj gatvėj. Tai buvo man laimingi vakarai,— per juos užsimezgė pažintis ir net draugystė su labai kuklia, turtingos dvasios ir didelio talento moterim. Sa vo spėliojimais neapsirikau — romanas „Aukštųjų Ši monių likimas" greitai virto viena iš populiariausių lietuvių naujosios literatūros knygų. Netrukus Ėvės Si monaitytės vardas pasidarė žinomas ne mažiau už bet kurį kitą pripažinto rašytojo vardą.
KELIONĖ Į RYTUS
Draugai iš Kauno pranešė, kad 1936 metais, per ma no pavasario atostogas, rengiama dailininkų ekskursi ja į Tarybų Sąjungą. Truks luš, o aš turiu patekti į tar pą tų, kurie nori važiuoti! Prasidėjo intensyvus susira šinėjimas su draugais, anketų pildymas ir visa kita, kas tokiais atvejais esti reikalinga. Kompanija susidarė įdo mi — senas mano bičiulis Juozas Mikėnas, grafikas Telesforas Kulakauskas (gabus vyras, linksmas pasako rius, piešęs viršelius kai kuriems „Trečio fronto“ nume riams ir mano „Beržams vėtroje"), vyresnio amžiaus Adomas Galdikas, Viktoras Vizgirda, Antanas Gudaitis, Liudvikas Strolis. Iš rašytojų važiavom mudu su Petru Cvirka. Mūsų ekskursiją Lietuvos valdžia leido! Tai buvo labai nuostabu. Matyt, tai nulėmė kai kurie tarptautiniai įvykiai: Lietuvos vyriausybei, hitlerinės Vokietijos vis pasiučiau spaudžiamai, reikėjo pademonstruoti, kad jos santykiai su Tarybų Sąjunga gerėja, ir mūsų ekskursija turėjo būti to įrodymas. Ankstyvą pavasarį, kai dar Kaune buvo pilna sniego, sėdome į traukinį ir išvažia vome į tą šalį, apie kurią buvo tiek prieštaringiausių 347
paskalų ir kuri, nepaisant nieko, mudu su Petru labai domino. Važiavom aplinkiniu keliu, nes su Lenkija ne buvo diplomatinių santykių, ir per jos valdomą terito riją susisiekti negalėjome. Grįžęs iš kelionės, „Kultūros" žurnale paskelbiau savo įspūdžius. Rašyti fašistinės cenzūros sąlygomis, jie nėra nei pilni, nei pakankamai atviri. Dabar, kai dažnam mūsų respublikos žmogui tiek Leningradas, tiek Maskva yra labai gerai pažįstami miestai, mano tų metų įspū džiai gali pasirodyti gerokai naivūs. Ir vis dėlto manau, kad bus įdomiau pateikti čia juos, negu rašyti iš naujo. * Tarybiniuose didmiesčiuose Leningrade ir Maskvo je teko išbūti maždaug dešimt dienų,— rašiau tada.— Šis be galo trumpas laikas, manau, užtektinai paaiškins mano įspūdžių fragmentiškumą. Nors stengiausi būti daugely vietų, mekeno nekliudomas, vaikščiojau, kur norėjau, bet suprantama, kad kurio nors krašto gyveni mui pažinti reikia ne tik noro ir atidumo, bet ir laiko. Daugiausia mane domino kultūrinis Tarybų Sąjungos gyvenimas, — rodos, šiose įspūdžių nuotrupose tam kaip tik ir skiriama daugiausia vietos. Tarybų Sąjunga šiandien domina ir priešus, kurie nori ją sugriauti, ir draugus, kuriems rūpi taika. Ypa čiai mažosios valstybės vis labiau įvertina Tarybų Są jungos pastangas, jausdamos, kad TSRS stiprėjimas ir kova už nedalomą taiką pairusioj šių dienų Europos tai kos sistemoj yra didžiausias mažųjų valstybių nepri klausomybės ir saugumo laidas. Abipusis kitų valstybių susipažinimas su Tarybų Sąjunga yra labai platus. Pav., TSRS ir Čekoslovakija kultūrinį bendradarbiavimą yra labai išplėtę: jie daug ką turi išvertę vieni iš kitų lite 348
ratūros, teatruose stato vieni kitų pjeses, leidžia specia lius žurnalų numerius, skirtus vieni kitų kultūrai ir gy venimui pažinti, daug ekskursuoja vieni pas kitus ir 1.1. Rodos, atėjo laikas ir mums, metus nenaudingą, ypačiai dešiniųjų sluoksnių rodomą fanatizmą, atidžiau pasido mėti, kuo gyvena ir rūpinasi didžiulė valstybė, kuriai pati istorija gali nulemti būti netiesioginiu, bet stipriu ir Lietuvos nepriklausomybės ramsčiu. *
Vėsios, nors saulėtos pavasario dienos rytą iš Estijos pro Kingisepo stotį įvažiuojame į TSRS teritoriją. Vien tik laukuose susmaigstyti kuoleliai, kuriais pažymėta siena, skiria du tokius nepanašius pasaulius — Tarybų Sąjungą ir likusias Europos valstybes. Akis su dideliu dėmesiu seka kiekvieną smulkmeną, nes atrodo, kad viskas, net gamta, čia turėtų būti kitokia. Tačiau peiza žas toks pat, kaip Lietuvoj — beržynėliai, miesteliai su bokštais, kurių viršuje tebestovi kryžiai. Visa tai iš pa viršiaus panašu ne tik į Lietuvą, bet ir visą Pabaltijį. Žmonės vieni dirba prie geležinkelio, kiti eina į stotį su lagaminais ir kita manta. Jie dėvi darbo drabužiais. Visi su batais ir net su kaliošais, nes saulė kildama smar kiai tirpdo sniegą, o pavasario purvynai dar neišdžiūvę. Kol per traukinį pereina sienos kontrolieriai ir mui tinės valdininkai, turime progos stebėti stoties gyveni mą. Štai iš kaimo keleliu ateina raudonarmietis su jau na žmona, kuri pataliukuose ant rankų neša kūdikį. Raudonarmietis ilga pilka miline, iš tarybinių filmų pa žįstama smaila pilka kepure su penkiakampe žvaigždute kaktoje, jausmingai atsisveikina kūdikį, kelis kartus pa bučiuoja jį, paskui žmoną, kuri, kaliošais žvilgėdama 349
perone, viena ranka tebelaiko kūdikį, o kita šluostosi ašaras. Žmogaus jausmai visur vienodi. Muitinės revizija užregistruoja mūsų valiutą, foto aparatus ir gan nuodugniai, bet labai mandagiai per žiūri daiktus (mat, dažnai pasitaiko, kad įvairūs speku liantai spekuliuoja valiuta, veža be muito į TSRS par duoti prekių ir t.t.). Revizija baigta, ir mes važiuojame tolyn — į Leningradą. Peizažas visu keliu mūsiškas: beržynėliai, alksny nai, vis be galo lygu, vietomis dar tebestovi sniegas, o kur jo nėra, ten dunkso laukai, nuo mūsiškių tesiskiria tuo, kad juose nebematyt ežių — beveik visa žemė Ta rybų Sąjungoje kolektyvizuota. Laukai iš rudens suarti ilgomis vagomis arba užsėti žiemkenčiais. Pravažiuojant kolektyvinius ūkius, vietomis matyti didelių naujų na m ų — tai kolūkiečių klubai, gyvenamieji namai, vals tybinės įstaigos. Traukinio patarnautojas — mažas tylus žmogelis že ma, juodu kailiuku apvesta kepure. Klausinėjam, kal bamės. — Pasikeitė laikai, — pasakoja jis. — Visi mokomės. Vienas mano sūnus tuoj bus inžinierius. Visa mūsų jau nuomenė mokosi. Ne tik nereikia mokėti už mokslą, bet dar valdžia duoda stipendijas. Stipendijas gauna du mano sūnūs. O mokykis, kiek nori ir ką nori,— kraštas didelis, reikia visokių specialistų. Mes, darbininkai, jau čiame didelį skirtumą, palyginę su tuo, ką turėjome anksčiau ir ką turime dabar. Traukinio koridoriuj renkasi ir daugiau tarybinių piliečių, kurie, sužinoję, kad mes iš užsienio, nori su mumis pasikalbėti. Štai stiprus, tamsaus veido vyras, ap dovanotas kariniu ordinu, buvęs Čiapajevo divizijos karys, pilietinio karo dalyvis. „Čiapajevo" filmą dauge lis matė Kaune. Jis taip pat matęs tą filmą Maskvoj. 350
Kine sėdėjęs greta Čiapajevo žmonos ir dukrelės. Abi jos stebėjęsi artisto panašumu į vyrą ir tėvą. Ir mūsų pakeleivis stebėjęsis tikru įvykių atvaizdavimu. Vaišinamės papirosais. Pro šalį skrenda geležinkelio stotelės, pilnos žmonių. Vaizdas labai margas: čia ir išsipuošusios mergiotės, ir barzdoti seniai, ir nemaža mūsų amžiaus vyrų ir moterų. Judėjimas didelis — daug vykstančių į Leningradą. Buvęs Čiapajevo karys pasakoja, kad šiuose laukuose, kuriuos pravažiuojame, kadaise vyko žiaurios pilietinio karo kovos su baltaisiais generolais. '
1
*
Leningradas. Popietė. Gatvėse, kuriomis lekia ,,Inturisto" autobusas, pilna žmonių. Šaligatviais jie plau kia tiršta srove, Didžiulės eilės laukia ties kinų ir teatrų kasomis, kiti eina pro kolonas šiame puikios architek tūros mieste, Darbas įmonėse, įstaigose baigėsi. Žmonės skuba į bibliotekas, kinus, teatrus, restoranus, klubus, į mokslo namus — mokytis ir gyventi. Niekad nebuvus čia, yra ko stebėtis jau vien pačiu miestu. Jis atrodo kiek apleistas, nes daugumas namų po revoliucijos iš naujo nedažyta. Išplanuotas simetriškai, tiksliai. Plačios tiesios kaip styga gatvės, statytos geriausių savo laiko Europos architektų, aikštės su buvusių valdovų pa minklais, kurių daugelis tebėra nenugriauta, marmuri niai portalai, marmuro ir granito kolonos, nuostabūs me no paminklai,— Isakijaus ir Kazanės soborai,— Spalio 25 (buvęs Nevskio) prospektas, plati ir srauni Neva, te kanti pro Petro ir Povilo tvirtovę, Meno akademiją, Va rinį raitelį, Žiemos Rūmus, į kuriuos taikė pirmieji revo liucijos šūviai,—visa tai be galo ryškiai kelia paveikslus, kuriuos ne kartą vaizdavos kiekvienas, kam žinoma se nosios ir naujosios Rusijos istorija. 351
Mūsų vadovė aiškina: čia buvo atentatas prieš carą, čia Jekaterinos II favorito rūmai, čia aikštė, kur palai dotos revoliucijos aukos, čia sodas, pilnas baltų mar muro statulų, kurias buvę valdovai parsivežę iš Italijos, o čia Smolnio institutas, kur per Spalio revoliuciją buvo pirmoji naujosios vyriausybės darbo vieta. Visa tai seki su dideliu smalsumu, nes prieš tavo akis tos gatvės ir aikštės, tie rūmai, kuriuose ištisais šimtmečiais vyko pa saulinio masto įvykiai, kur ne kartą buvo sprendžiamas ir mūsų likimas, kur sėdėjo valdovai, valdę didelę Eu ropos ir Azijos dalį, kur ėjo kruvinos, įnirtingos kovos, nulėmusios dabartinį Rusijos gyvenimą. Kiekvieni rū mai, kiekviena gatvė susijusi su kokiu nors svarbiu is toriniu įvykiu. Staiga atsimenu, kad šiomis gatvėmis ka daise vaikščiojo Puškinas, Gogolis ir Dostojevskis, kad čia gyveno, kentėjo ir džiaugėsi jų nepamirštami hero jai, ir į galvą ateina puikiosios Puškino eilutės iš ,.Va rinio raitelio": Liubliu tebia, Petrą tvoren'je, Liubliu tvoj strojnyj, strogij vid, N e v y deržavnoje tečen'je, Beregovoj jeja granit... Bet visa tai — praeitis, istorija. Kaip ir kiekviena isto rija— įdomi ir giliai pamokoma. Tačiau noriu stebėti gyvą gyvenimą, kuris vyksta šiose gatvėse dabar, kada visas socialinis praeities palikimas be pasigailėjimo nu blokštas ir kada su dideliu atkaklumu statomas naujas pasaulis. Stengiuos įsiskverbti į minią, išgirsti, pajusti, supras ti, kuo gyvena ir kuo rūpinasi neužmatomos žmonių daugybės. Seku kiekvieną veidą ir žiūriu, koks jis? Kas slepiasi šių žmonių gilumoj? Juk jie gyvena visai kitu gyvenimu, negu mūsų miestų publika. Sveiki, pilni 352
energijos, eina tvarkingai, garsiai ir linksmai kalbėdamies. Gaudau jų žodžius — kasdieninė kalba apie fabri ko darbą, stachanoviečių judėjimą, socialistines lenkty nes, teatrą, kiną. Kažkodėl beveik niekur nematau girtų, chuliganų, niekur negirdžiu keiksmų, be kurių prieš ka rą, sako, neapsieidavo nė vienas Rusijos pilietis, prade dant kiemsargiu, baigiant caru. Masė vienoda •— drabu žiai paprasti, be ypatingos prabangos, tačiau nematyti nė vieno apsileidusio, apdriskusio. Pasitaiko moterų, pa sidažiusių lūpas ir pasipudravusių, daugiausia su spal votomis beretėmis, bet nesutiksi ant veido nešančių visą kosmetikos krautuvę, kaip tai galima pastebėti Kaune. Stebina visiškas išsilyginimas apsirengimo atžvilgiu. Čia neatskirsi, kuris įmonės vedėjas, kuris eilinis darbinin kas. Gal tik užsienietį išskirsi iš skrybėlės, palto su kai line apykakle ar elegantiškos lazdelės. Nebematyti nė tradicinių rusiškų barzdų, kurių tiek daug prieš kelerius metus matydavome tarybiniuose filmuose,— žmonės apsiskutę, švarūs. Ypač pastaruoju laiku daug dėmesio atkreipta į apsitvarkymą, nusikratymą senosios Rusijos apsileidimu. Naujai valstybei senos tradicijos netinka. Gatvėse savotišką, niekur kitur nematytą vaizdą su daro daugelis raudonarmiečių, kurie monumentaliai žingsniuoja minioje šaligatviais, ant rankų nešdamies ramiai sėdinčius, besijuokiančius, miegančius, visai ma žus ir paaugusius vaikus. *
Kinas „Rot Front". Einame žiūrėti filmo „Mes iš Kronštato", kuris šiandien pradėtas demonstruoti ketu riolikoje Leningrado kinų. Žmonių spūstis didelė ne tik vestibiulyje, bet ir lauke. Kelios dešimtys kinų nei Le ningrade, nei Maskvoj nesuspėja sutalpinti publikos, nors kasmet statomi nauji kino pastatai. Bilietus rei12. Jau n y stės atradim as
353
kia pasirūpinti iš vakaro. Salės apačioj — antra salė, kur, prieš prasidedant seansui, orkestras groja Čaikovskį, Rubinšteiną, Musorgskį ir kitų kompozitorių kūrinius. Pilna žmonių — paprastų, su kasdieniniais drabužiais, su kepurėmis; matyti, jie neseniai grįžę iš darbo, tyliai laikosi, atidžiai klausosi muzikos. Salėje, viršuje prasi deda filmas, vaizduojąs pilietinį karą ties Leningradu. Daug kas iš publikos tai atsimena — tikriausiai čia sėdi ne vienas tų žygių dalyvis. Filmas šiurpus, parodąs visą tų laikų epišką heroizmą, patetiką ir žiaurumą, galingas realistine jėga ir monumentaliu pastatymu. Daugely vietų publika ploja. Be rusų, kine sėdi daug užsieniečių. Pilietis iš Olandijos vokiškai prašo mus paaiškinti jam filmo turinį. (Čia sutinki daug ekskursijų ir pavienių žmonių, atvykusių iš Norvegijos, Amerikos, Anglijos, Čekoslovakijos, Danijos — susidomėjimas Tarybų Są junga kyla diena iš dienos.) Vakarinis miesto peizažas puikus. Viršum kolonų miško sužiba kinų ir teatrų reklamos, o apačioj grūdasi tramvajai ir autobusai. Rausvame vakaro rūke nyksta Nevos tiltai ir ant krantų snaudžią sfinksai, o parkai, monumentai ir gracingi pastatai neriasi į žibančią Le ningrado prieblandą. Tolumoj matyti smailas kaip adata Petro ir Povilo tvirtovės bokštas. Vakare gatvės tiesiog perpildytos žmonių. Prostitučių nė su žiburiu nerasi (per nai savo įspūdžių aprašyme tai pažymėjo ir prof. B. Sruoga): šis kiekvieno Vakarų Europos miesto ,,pa puošalas"1 galutinai likviduotas. Šia tema įdomus po kalbis įvyko su geležinkeliečiu, buvusiu nepilnamečių nusikaltėlių ir prostitučių tardytoju. 1 Prieš kelerius metus vienas vokietis, supažindindamas su Ber lyno nakties gyvenimu, gyrėsi, kad Berlyne jie turį 100 000 užre gistruotų prostitučių, o neregistruotų skaičius nesąs žinomas. Sun kėjant ekonominei būklei, galima vaizduotis, kokį mastą pasiekė ten ši šlykšti votis dabar. 354
— Prostitucija pas mus galutinai likviduota,— aiški no jis, važiuojant iš Leningrado į Maskvą.— Tai buvo sunkus ir ilgas darbas. Aš pats, buvęs tardytojas, gerai šį reikalą pažįstu. Prostitutes perauklėjame darbu. Tie sa, kartais pasitaiko, kad ir dabar atsiranda viena kita moteris, kuri pradeda verstis šiuo amatu, kad ir mažu mastu. Jei tokia moteris yra fabriko ar įmonės darbi ninkė, pasikviečiam ją prieš visus draugus, kartais ke lis tūkstančius žmonių, ir reikalaujame pasiaiškinti, su gėdiname. Jeigu ir tai negelbsti, tokioms moterims pata riama nuvykti pas medicinos daktarą, kad suteiktų pa galbą. Paprastai šios priemonės labai gerai veikia. — Taip pat tvarkomės ir su vagimis. Galiu tvirtinti, kad stambesnis visuomenės turto vagis šiandien pas mus retas daiktas. Tai sutvarkė griežtas visuomenės teismas. Daugiau vargo su kišenvagystės meno mėgė jais, bet ir šie, jei pagaunami, imami perauklėti darbu, kaip galėjote matyti filme „Kelialapis į gyvenimą". Dau gelis vagių ir nusikaltėlių — tai dar priešrevoliucinių laikų palaikai, su kuriais reikia vargti, bet tų palaikų vis mažiau. Ir iš tikrųjų reikia pasakyti, kad per visą kelionės laiką mums nežuvo nė mažiausias daiktelis, nors mū sų lagaminai buvo atrakinti, o dažnai užmiršdavome už rakinti ir savo kambarius viešbučiuose, kur maišosi daugybė visokių žmonių. • Aplamai į žmogaus auklėjimą, paremtą kolektyvi nės moralės jausmu, kreipiama be galo daug dėme sio. Jau kuris laikas kai kuriuose teatruose, kinuose ir kitur įvestas mums neįprastas dalykas. Foje, kur per
355
pertraukas vaikščioja publika, prie sienų stovi staliu kai. Ant jų pridėta obuolių, pyragaičių, apelsinų, papi rosų ir kt. su pažymėtomis kainomis, ir stovi užrašas „Prekyba be pardavėjo". Ant staliuko — atvira dėžutė ar lėkštė su pinigais grąžai pasiimti. Jei kas norėtų, leng vai galėtų pačiupti ir daiktus, ir pinigus, bet publika kultūringiausiai užmoka, pasiima nupirktą daiktą ir grą žą. Vogimas — retas dalykas. O publika, neužmirškime, vakar buvo tamsiausia, išauklėta taip, kad ja niekas nepasitikėjo, pagaliau ir neleido į jokius teatrus. Šian dien ji mokoma gerbti visų nuosavybę, ir šis pasitikėji mas, matyti, ją kelia jos pačios akyse. Žmones stengiamasi auklėti įvairiais būdais. Tam padeda ir kinas, ir teatras. Šiuo metu didžiulį pasisekimą turi jauno autoriaus Pogodino pjesė „Aristokratai", einanti ir Leningrado, ir Maskvos teatruose (man teko ją matyti Leningrade Didžiajame M. Gorkio vardo dra mos teatre). „Aristokratai" — tai žmonės, kurie dar gy vena senais įpročiais: vogti visuomenės turtą, tingi niauti, verstis chuliganizmu ir gyventi kiek galima sočiau, aristokratiškiau už kitus. Tokie „aristokratai" atgabenami statyti kanalo, jungiančio Baltijos ir Baltą ją jūrą — Leningradą ir Archangelską. Pjesėje įtikina mai parodyta, kokiais labai individualiais metodais pri einama prie kiekvieno „aristokrato" ir, įtraukiant į kolektyvinį darbą, rodant pasitikėjimą, žadinant ambi ciją, iš buvusių vagių ir galvažudžių padaromi dori žmonės. Ir tai nėra vien graži pasaka: 227 km ilgio ka nalas iš tikrųjų buvo iškastas per 20 mėn.; daug tūks tančių nusikaltėlių, baigus kanalą statyti, buvo ne tik atleista nuo bausmių,— jiems buvo grąžintos teisės, o daugelis gavo stipendijas mokytis toj srity, kur juos traukė gabumai. Kaip matome, pažiūra į žmogų visai 356
\
\
kita, negu Vakarų Europos ar Amerikos valstybėse, kur nusikaltėlis, kartą pakliuvęs j kalėjimą, virsta „recidivistu", nuolatiniu kalėjimo gyventoju,
\ Musų skaitytojams gali būti įdomi dabartinė religi jos būklė Tarybų Sąjungoje. Užsienio ir mūsų laikraš čiai rašė, kad, pav., per Velykas visos Maskvos cerkvės buvo perpildytos žmonių. Pirmąją velykų dieną buvom Leningrade, bet pastebėjom tik ties Kazanės cerkve dvi besižegnojančias senutes. Šiaipjau jokios šventiškos nuotaikos. Bet ir pati tarybinė spauda neneigia, kad per Velykas kai kuriose cerkvėse buvo publikos, daugiausia senų žmonių. Tai visai suprantama. Religija Tarybų Są jungoje nėra draudžiama. „Bezbožnikų" organizacija yra privatinė (nelyginant mūsų Vilniui vaduoti sąjun ga), ir apie jos veikimą vis mažiau girdėti, nes religijos klausimas Tarybų Sąjungoj darosi vis mažiau aktualus. Šiandien, sako, jokiose demonstracijose nebematyti po pų ir vyskupų „iškamšų“ ar ko nors panašaus; ir tai nebedaroma ne kokiais nors politiniais sumetimais, bet tiesiog dėl to, kad religija, ypač jaunojoj kartoj, nebe turi populiarumo; o jeigu senojoj kartoj dar ir pasitaiko religiškai praktikuojančių žmonių, tai į juos nekreipia ma dėmesio. Cerkves ir popus išlaikyti valstybė nesirū pina. Daugelis cerkvių (pav., Leningrado Isakijaus so boras) paversta muziejais. Jose paliktas visas buvęs įrengimas, tik sienose galima matyti užrašus, kad reli gija esąs opiumas liaudžiai, kad kas yra gero praeities kultūroj, reikią, kritiškai perdirbus, panaudoti proleta rinės kultūros kūrybai ir pan. Ypačiai tarybinė jaunuo menė, užkalbinta religijos temomis, šneka apie tai, kaip apie sau nebe aktualų ir net neįdomų dalyką. 357
/ /
Šiltomis dienomis, kada saulė užlieja Nevos kran tines su statulomis ir granito sfinksais, tiltus,— visur, aikštelėse, ant buvusių didikų rūmų ir bažnyčių laiptų žaidžia, krykščia auklėtojų prižiūrimi Tarybų žemės vai kai. ,,Besprizornikų" metas seniai praėjo. Gal niekas da bar Tarybų Sąjungoje nesinaudoja tokiu dėmesiu ir globa, kaip jaunuomenė ir vaikai. Jiems tenka geriausi namai, drabužis ir maistas. Nematyti ligotų, išbadėjusių vaikų. Beveik visi linksmi, mandagūs ir gudrūs. Apie visuomenės santvarką, savo ir kitas valstybes daugelis jų žino ne mažiau, kaip dažnas mūsų inteligentas. Cha rakteringas įvykis. Muziejuje iš mokinių tarpo atsiski ria maža mergaitė ir žiūri, ką rašo į savo knygutę vienas mūsų ekskursantas. Jai, matyti, labai įdomu, ir ji priėjusi klausia: „Kokia kalba jūs rašote?“ Pamačiusi raštą, sa ko: „Tai ne rusiškai. Tur būt, jūs rašot gruziniškai ar armėniškai." Ekskursantas pasisako esąs iš Lietuvos. Lie tuvą ji žinanti. Tai esanti tokia maža, maža valstybė su kapitalistine santvarka. „O prezidentą pas jus, rodos, renka trejiems metams?“ — klausia mergaitė, bet moki nių ekskursijos vadovė eina į kitą salę ir smalsuolę, nespėjusią išsiaiškinti parlamentinės sistemos pagrindų, nusišaukia su savim. Jau pradžios mokyklos vaikai, eidami bendrąjį moks lo kursą, gali lankyti „Meninio vaikų auklėjimo" namus, kur jie, prityrusių mokytojų vadovaujami, gali piešti, lipdyti, skambinti, šokti, rašyti eiles ir pasakas. Mes matėme tokius namus. Jie įrengti taip, kad kiekvienas mažmožis vaiką auklėtų, keltų jo meninį skonį ir kul tūrą. Čia vaikas gali rasti, kas jį domina, ir jau iš jau nų dienų, niekieno nevaržomas, ugdyti savo įgimtus ga bumus. Vaikai, matyti, dirba su dideliu užsidegimu ir 358
noru, Kės ateina dirbti ne priverstinio, o mėgstamiausio darbo. Kiekvienas miesto rajonas turi vadinamuosius „Vaikų kultūros namus", kur vaikai turi progos gyven ti, kolektyviškai sportuodami, žaisdami, skaitydami, mokydamies. Čia jie gauna ir maistą, turi dušus, bibliote ką. Čia veikia įvairūs mokinių būreliai. Žmogų stengiamasi auklėti kiekvienoje vietoje, kiek viename žingsny. Jį auklėja paveikslai, plakatai, užra šai. Pav., įvažiuojant į Maskvą, stoty didžiulis transpa rantas su maždaug tokiu užrašu: „Geležinkelių veikimą turime sutvarkyti taip, kad kiekvienoj smulkmenoj jaustum pagarbą ir meilę žmogui." Užrašais ir piešiniais mokoma vaikščioti gatvėse, laikytis švaros ir tvarkos. Tarybinis pilietis kiekvienoj vietoj mato lozungą, kuris jį skatina gerbti visuomenės nuosavybę ir kitą žmogų.
f •
Kaip tarybiniai piliečiai žiūri į savo būklę, kuo jie gyvena ir kuo rūpinas? Man teko kalbėtis ne tik su ofi cialiais žmonėmis, bet ir su ne vienu kelneriu, gele žinkeliečiu, darbininku. — Sunkmetis pas mus praėjo,— sako beveik kiek vienas.— Visai negalima lyginti to, kas buvo net prieš porą metų, su tuo, kas yra dabar. Per porą metų žymiai nukrito visų produktų kainos ir žymiai pakilo atlygini mas. Dabar darbininkas dirba 7 vai. per dieną, pen kias dienas savaitėje, taigi švenčia kas šeštą die ną („išeiginė diena" daugely įstaigų ir fabrikų būna bendra). Versti dirbti daugiau laikoma nusikaltimu. Al gos gaunama nuo 100 ligi 2000 rublių per mėnesį; kas sugeba dirbti greitai ir gerai, uždirba ir daugiau; be to, dar gauna premijų, nemokamų pasivažinėjimų ir ato stogų kurortuose. 359
Mūsų akimis žiūrint, įvairių daiktų kainos gana aukš tos: batai — 60—70 rb. (1 litas=maždaug 85 kapeikos), papirosai nuo 30 kp. ligi 8 rb. 20 štukų, mėsos svaras 3 rub. Bet reikia žinoti, kad dažnai iš šeimos dirba keli žmonės ir visi gauna algas. Butai labai pigūs — kaštuo ja 6—7 rb. mėnesiui. Pristatyta nesuskaitomai daug nau jų namų. Maistą beveik visi gauna valgyklose prie įmo nių, kur dirba, žymiai pigesne kaina, negu viešoje rin koje. Mokymasis visiems ir visur dovanai, besimokan tieji gauna stipendijas. Kiekvienas darbininkas tam tik rą skaičių kartų gauna kas mėnuo bilietus į teatrus ir ki nus. Dovanai turi klubus, bibliotekas, sporto stadionus, medicinos priežiūrą ir gydymą ligoninėse. Jeigu nori gerokai išgerti ir pasišvaistyti, to padaryti, žinoma, ne gali, bet kultūringam gyvenimui pinigų užtenka. Kelneris, penkių dešimtų metų žmogus, turkas, dir bąs ,.Europos" viešbučio restorane, paklaustas atvirai papasakoja savo būklę: — Ką aš žinojau prieš karą? Tik servetėlę po pa žaste ir ausų daužymą. Atsimenu, tarnavau kariuome nėj. Grįžau į Peterburgą atostogų, gatvėj sutikau seniai matytą brolį. Šokau sveikintis, bučiuotis. Nepamačiau ir nepasisveikinau su vyresniuoju. Tas prišokęs mane kruvinai sumušė. O šiandien? Jeigu aš esu eilinis karei vis, drąsiai galiu prieiti prie paties Vorošilovo, papra šyti papiroso, ir jis man jį duos. Jis pakalbės su manim kaip su žmogum. Mes negalėjome įeiti į tramvajų, teat rą, bibliotekos mums buvo neprieinamos. Žinojom tik pigią degtinę. Prieš karą nemokėjau nei skaityti, nei ra šyti,— pasakoja jis toliau,— šiandien ir mane, ir mano senutę žmoną verčia mokytis, verčia apsišviesti. O jau nuomenė! Ji mokosi visa. Pas mus mokytis pataria, įkal binėja, verčia, duoda stipendijas, Dabar žinom, kam 960
gyvenam. Jeigu mus užpultų priešas, aš pats pirmas im čiau šautuvą į rankas. Aš žinau, dėl ko mes kovosime. Pas mus tai supranta kiekvienas pilietis. *
— Kaip pas jus sugyvena įvairių tautybių žmonės? Ar nėra neapykantos, kivirčų? — ne kartą klausinėjo me tarybinius piliečius. — Sis reikalas pas mus pertvarkytas iš esmės. Kaip žinote, prieškarinė Rusija ne be reikalo vadinosi tautų kalėjimu. Be abejo, lietuviai puikiai patyrė carizmo le teną ir ant savo pečių. Dabar tautinė neapykanta ir jos kurstymas laikomas chuliganizmu ir, kaip už kiekvieną chuliganizmo pasireiškimą, baudžiama ligi 8 metų ka lėjimo. Kiekvienas bet kurios tautybės žmogus ne tik laisvai gali vartoti savo kalbą, bet turi savo kalba mo kyklas, teatrus, spaudą ir literatūrą. Net čigonai, kir gizai, kalmukai turi spaudą, teatrą ir savo poetus. Dau gelis tautų tik po Spalio revoliucijos įsigijo alfabetus ir pradėjo kultūrinę kūrybą savo kalbomis. *
— Kaip einasi su kolūkiais? Mes dažnai skaityda vome laikraščiuose, kad šioje srityje jums teko susidur ti su dideliais sunkumais. — Taip. Tai buvo sudėtingas ir sunkus darbas, bet dabar ir ši problema praktikoje jau baigiama išspręsti. Kaimiečiai patys pamatė, kad jiems patogiau gyventi ne mažuose sklypeliuose, bet didelėse komunose, varto jant tobulus masinius darbo įrankius. Daugelis kolūkių gyvena jau gana gerai, kai kur net geriau, negu miestų darbininkai: jie turi daug maisto, daug mėsos ir duonos. Žinoma, tai pareina nuo to, kiek kolūkio gyventojai mo
ka prisitaikyti prie žemės ūkio reikalaujamo laiko pa skirstymo— javų sėjos, priežiūros, suvalymo. Beveik šimtu procentų žemės ūkis kolektyvizuotas, nors, žino ma, šioje srityje dar toli ligi idealo: dar ne visi moka kolektyviškai dirbti, ne visur kolūkiečiai aprūpinti tin kamais naujam gyvenimui namais, mašinomis ir kitkuo. Dar daug kur kolūkiuose yra namų, dengtų šiaudais, senų. Bet iš esmės šita problema jau yra perėjusi persi laužimo tašką. Dabar reikia galvoti ne apie kolūkių stei gimą, bet jų darbo racionalizavimą ir kultūrinių gyve nimo sąlygų gerinimą. Praeito penkmečio planas — pa statyti sunkiąją pramonę — įvykdytas. To ėmėmės pir miausia, suprasdami, kad be sunkiosios pramonės, be geležies, naftos, anglies — nieko nepadarysi. Šio mūsų penkmečio plano šūkis — bendras gyvenimo sąlygų pa gerinimas. Prie to einame plačiausiu frontu. * Mums, tarp kitko, teko matyti namus suaugusiems šviesti. Jie įtaisyti įdomiai, ir, manau, bus pravartu apie juos pasakyti kelis žodžius. Į šiuos namus ateina mokytis suaugę žmonės, dažniausiai grupėmis. Grupė, pav., eina į geografijos kambarį, Kambaryje kabo sau lės modelis, atitinkamai sumažinti žemės ir kitų planetų modeliai. Šiuos kūnus galima judinti ir su jais labai lengvai išsiaiškinti planetų kelius, laiko, dienos ir nak ties sąvokas. Lubose įtaisyta dangaus panorama, kurio je, paspaudus mygtuką, sužiba žvaigždynai ir žvaigž dės. Čia net bemokslis lengvai gali gauti nemaža astro nominių žinių. Sienose — Arktikos, atogrąžų ir kiti cha rakteringi peizažai, kurie, atidžiai įsižiūrėjus, duoda ge rą supratimą apie įvairias geografines juostas ir zonas, jų klimato skirtumus. Darbininkai, baigę šį skyrių, eina, pav., į fizikos salę. Čia tokiomis pat vaizdingomis prie
monėmis jie gali susipažinti su šviesa, kinetika, elektra, garsu. Įrankiai paprasti, bet fizikos dėsniams suprasti la bai prieinami ir patogūs. Ir kitų mokslo šakų kamba riai ne mažiau įdomūs. Kurį laiką pabuvęs kiekvienam kambary ir pastudijavęs, darbininkas išeina ištisą bend rojo lavinimo kursą, apie kurį anksčiau nė nesvajojo. •
Tarybų Sąjungoje švietimas smarkiai kyla. Supran tama, kartu kyla ir spauda bei literatūra. Prie maisto krautuvių eilių nebėr — maisto laisvai gali pirkti, kiek kas nori. Krautuvių vitrinos gan turtingos — čia galima pirkti ir visokių prabangos dalykų. Bet didžiausios eilės stovi ties kioskais, kur pardavinėjami laikraščiai. Mat, nors svarbiausių laikraščių tiražai milijoniniai, vis tiek jų neužtenka — po pusvalandžio išėjusio laikraščio jau niekur nebegausi. Ligi šiol popieriaus pramonė dar nėra tiek išaugusi, kad galėtų patenkinti keliolika kartų pa didėjusį pareikalavimą. Tarybų Sąjungoj spausdintų laikraščių ir žurnalų išeina 10 tūkstančių 83 kalbomis 37 milijonų tiražu. Tas pats ir su knygomis. Keli šimtai tūkstančių egzempliorių — kasdieninis reiškinys (labai specialių knygų spausdinama kartais tik keli tūkstan čiai), bet jau po kelių dienų kai kurių knygų niekur ne berasi— jos išpirktos (reikia neužmiršti, kad prie daž nos įstaigos, įmonės, kolūkio yra bibliotekos, kurioms taip pat išsiuntinėjami dideli knygų kiekiai). — Kaip Tarybų Sąjungoje gyvena rašytojai?— klau sėme susitikę šios srities žmones. — Rašytojams stengiamasi sudaryti kiek galima ge resnes darbo sąlygas. Daugelis dirba namie. Bet mes turime ir rašytojų namus. Čia kiekvienas rašytojas, jei jam namie nepatogu, gali ateiti ir dirbti niekieno ne 368
kliudomas. Jei nori, gali gauti stenografistę ar maši ninkę. Be to, yra didelė biblioteka, specialiai pritaikyta rašytojo reikalams, ir konsultacijos skyrius. Šiame sky riuje rašytojas gali gauti visas reikalingas žinias iš bet kurios srities. Jei rašo veikalą, pav., iš geležinkeliečių gyvenimo, rašytojų namų valdyba, jam pareiškus no ro, gali sukviesti pačių geležinkeliečių ir šios srities spe cialistų. Jis gali juos kvosti, kas jam reikia užsirašyti. Jam sudarytos sąlygos važinėti po visą valstybę ir stu dijuoti gyvenimą. Nemaža rašytojų turi vilas ir savo automobilius. Maskvoje teko aplankyti Rašytojų Sąjungos namus. Namų šeimininkas aprodė salę, kambarius, kur susitin ka rašytojai su savo būsimais veikėjais, kitus kamba rius, kur aptariamos naujai išeinančios knygos ir įvai rūs literatūriniai klausimai, biblioteką ir kita. Įrengta puikiai. Buvome pakviesti pasikalbėti su rašytojais ir namų valdyba ir turėjome stebėtis tuo dideliu dėmesiu, su kuriuo beveik kiekvienas jų seka užsienio gyveni mą — šioje srityje visi parodo didelę orientaciją. — Ar tiesa, kad jūsų kalba seniausia Europoj, arti ma sanskritui? — Girdėjome, kad jūsų tautosaka labai turtinga ir puiki. Būtų gera rinktinius kūrinius išleisti rusiškai. Mes jau turime išleidę, pav., latvių pasakas. — Ryšium su būsimomis Puškino sukaktuvėmis mums įdomus A. Mickevičius. Ar tiesa, kad jis savo kilme ir kūryba buvo lietuvis? Kurie Puškino kūriniai išversti lietuviškai? — Kas iš mūsų klasikų ir šių dienų rašytojų išvers ta į jūsų kalbą? — Čekai ir slovakai savo teatruose stato nemaža mūsų autorių veikalų. Kas jūsų teatruose eina iš mūsų autorių? 364
Tai literatūrinės srities klausimai, kuriais rašytojai ypačiai domėjosi. Be abejo, geriau gyvena tie rašytojai, kurių veika lai pasiekia didesnius tiražus (didžiausi tiražai, dažnai milijoniniai,— vaikų literatūros). Bet kiekvienas, net pradedantysis, apsuptas tokio rūpestingumo, jog lais vai gali pareikšti savo talentą, sugebėjimus ir išaugti. Kitas pasikalbėjimas Įvyko Tarybinių Rašytojų Są jungos užsienio komisijoj. Čia dalyvavo sąjungos pir mininko pavaduotojas M. Apletinas, leidyklos „Academia" atstovas J. Elsbergas, „Internacionalinės literatū ros" žurnalo atstovas S.Tretjakovas, prof. S. Breitburgas, vertėjai ir kiti. M. Apletinas gerai žino Lietuvą ir do misi jos kultūriniu gyvenimu, yra studijavęs lietuvių kalbą pas prof. Sachmatovą ir Bodueną de Kurtenė, žino Juškų žodyną, dainas, teiraujasi apie naujai išėjusią prof. V. Mykolaičio „Lietuvių literatūros istoriją", apie F. Kiršą, J. Šimkų ir kitus. „Academia“ atstovas apdo vanoja mus klasikų leidiniais. Rašytojas Tretjakovas, kilęs iš Latvijos, buvęs Pekino universiteto profesorius, domisi Lietuva, pasakoja, kaip rašė pagarsėjusią knygą „Den-Ši-Chua", išverstą į keliolika kalbų, ir teiraujasi, kurie tarybiniai rašytojai yra Lietuvoje žinomi ir skaito mi. Visi reiškia didelio susidomėjimo lietuvių literatūra ir teiraujasi, ką galima būtų išversti į rusų kalbą.
*
Vėl mes Maskvos gatvėse. Pro automobilį lekia nauji dešimties aukštų namai, kurių vienas užima be veik visą kvartalą, skrenda kinų ir teatrų afišos. Lei džiamės žemyn į metro stotį, kur po žeme elektros švie soj žiba marmuro kolonos. Privažiuoja gražus požemi 365
nis traukinys. Gera ventiliacija leidžia laisvai kvėpuoti ir nesmaugia, kaip Berlyno Untergründe. Galą pavažia vę, vėl iššokam į marmuru žibantį peroną, ir judami laiptai mus iškelia į viršų. Visur žmonės — skuba, eina, važiuoja. Kiekvienam darbas, mokslas, pramogos. Nėra stūguriautojų ir inteligentiškų tinginiautojų. Nematyti frantelių, laidančių smailus gašlokus žvilgsnius į „po nias" ir „paneles". Maskva architektūriškai — Azijos ir Europos miši nys. Netoli aziatiškų Kremliaus bokštų ir sienų ir origi nalios Raudonosios aikštės su rausvo granito Lenino mauzoliejum, prie kurio visada telkiasi ilgos eilės žmo nių, atvažiavusių ne tik iš įvairių Tarybų Sąjungos vietų, bet ir iš viso pasaulio, čia matai naujoviškus rū mus, renesansas čia persipina su baroku, Bizantijos sti lius su klasika, o užmiesčiai užstatyti tūkstančiais naujų didžiulių modernaus stiliaus namų. Tiesa, konstruktyviz mo dabar atsisakoma ir grįžtama prie klasikinių kolonų, puošimo marmuru. Nors centre griaunamos ištisos se nos gatvės ir statomi milžiniški namai, bet, tik išvykęs už miesto, matai, kas iš tikrųjų daroma. Čia grynuose laukuose dygsta ištisi kvartalai — fabrikai, darbininkų namai, klubai, skaityklos, sporto aikštelės ir stadionai, kinai ir teatrai. O ilgainiui aplink Maskvą 10 km spin duliu bus užsodinta miškų zona, kur laisvu laiku lengva bus kiekvienam pakvėpuoti geru oru ir pailsėti kultūros ir poilsio parkuose, medžių žalumoj. Ii
Leningrade ir Maskvoj aplankėm kai kuriuos teat rus (Mejercholdo, Dailės teatrą, Ochlopkovo ir kitus), kinus, daugybę muziejų, galerijų, meno dirbtuvių. Šie kultūros turtai, be abejo, daro didelį įspūdį net mačiu 996
siems panašias Vakarų Europos kultūros įstaigas, tačiau nesiimsiu jų aprašinėti. Tenorėčiau pažymėti, kad šios įstaigos Tarybų Sąjungoje yra virtusios plačiausių masių nuosavybe ir studijų objektu: niekur pasauly nematysi muziejuose tiek atidžiai žiūrinčių ir studijuojančių žmo nių, kiek čia. Praeities kultūra ne atmetama, bet brangi nama. *
Tie nenusistovėjusio ir sunkaus gyvenimo vaizdai, kurie buvo būdingi Tarybų Sąjungai tuoj po revoliu cijos ir kuriuos atsimena daugelis tais laikais grįžusių į Lietuvą, be abejo, šiandien jau priklauso praeičiai. Kad Tarybų Sąjungoj šiandien vyrauja netvarka ir baisus skurdas, tegali tvirtinti arba užsispyrę Tarybų Sąjungos priešai, kurie suinteresuoti visur matyti netvarką, ar baltieji emigrantai, kurie, palikę savo dvarus ir įmones, turėjo sprukti į užsienį. Žmonės pagyvenę, plačiai išsi lavinę, kuriems akių bet kuo neapdumsi, šiandien, at važiavę į Tarybų Sąjungą, stebisi padaryta ir daroma pažanga. Be abejo, tenykščiame gyvenime pasitaiko dar nemaža nenormalumų, bet faktą, kad gyvenimas spar čiu žingsniu žengia priekin, į lengvesnę ir geresnę fa zę, pripažįsta visi atviri ir nuoširdūs žmonės. Užsienietį ypačiai stebina darbo kultūra, pagarba žmogui, pla čiausioms masėms atidaryti švietimo ir kultūros horizon tai. Žmonės dirba daug, smarkiai mokosi ir, kas svar biausia, vis labiau supranta, kad dirba sau. Atsimenant, kokius gamtos turtus slepia savyje Tarybinė žemė, ga lima įsivaizduoti, koks gyvenimas laukia šios didžiulės valstybės, užimančios šeštąją pasaulio dalį, kada tie turtai iš žemės bus iškelti ir panaudoti bendrai krašto gerovei. O tai jau daroma, ir daroma plačiu mastu. 367
• Mūsų turimas laikas prabėgo be galo greitai. Balta rusių os-Baltijos stoty Maskvoje laukia pūškuodamas traukinys. Vagonų eilė neregėtai ilga. Čia girdėti kal bant ne tik rusiškai, bet ir angliškai, prancūziškai, vo kiškai ir... lietuviškai. Maskva, tikra to žodžio prasme, vis labiau virsta tarptautiniu miestu. Nebetoli gegužės 1 diena — į šią šventę suvažiavę begalės žmonių iš visų kraštų, o Maskva ir be to turi keturis milijonus gyvento jų. Sulipę į vagonus, nuvarginti įspūdžių, griūvame į pataisytus guolius. Traukinys tyliai dunda ir neriasi į naktį, su kiekvienu ratų apsisukimu vis labiau toldamas nuo raudonosios sostinės. Kai ties Polocku pabundam ir pro langus žiūrim į laukus, matom gražią saulę, iš žemės besiveržiančią pirmąją pavasario žalumą ir me džius, kurių pumpurai sprogsta ir kyla į šviesą. Blizgan tis perregimų ryto miglų tinklas sidabrina laukus, ku riuose tviska skaistūs ežeraičiai ir burbuliuodami bėga drumsti upeliai. Įvažiuodami į Tarybų Sąjungą, laikrodžius pasukome dviem valandom pirmyn. Netrukus pravažiuojame pas kutinę tarybinę stotį — Bigosovą ir, išvykdami iš Tarybų Sąjungos, laikrodžius vėl atsukame dviem valandom at gal. •
Prie šių įspūdžių reikėtų pridėti nebent vieną kitą smulkmeną. Maskvoje buvome apgyvendinti viešbutyje ,,Novo Moskovskaja", netoli Kremliaus. Šiame mieste bendra vome su Romualdu Juknevičium, kuris Mejercholdo teatre studijavo režisūrą. Žiūrėjome ir to teatro pasta tym us— Gribojedovo „Vargą protui" ir Gogolio „Revi 3 68
zorių". Mus stebino nepaprastai puošnūs rūbai, masinės scenos, ypačiai „Varge protui" spindinti kompanija už ptalo, atsigręžus į žiūrovų salę, kai atvyksta Cackis ir jpasklinda gandas, kad jis išėjęs iš proto. Žavėjo nepa prastai aukštas vaidybos lygis, be galo subtiliai išspręs tos mizanscenos ir daug kas kita, kuo mūsų nebuvo iš lepinęs Kauno teatras. Porą vaidinimų matėme Dailės teatre. Per vieno spek taklio pertrauką sutikome fojė vaikščiojantį pulkininką Skučą, kuris tada, rodos, buvo Lietuvos atašė Maskvoje karo reikalams. Jis paklausė, kaip mums patinka spek taklis, ir, nelaukdamas atsakymo, pradėjo šnekėti su įnirtimu: — Gailiuos, kad ėjau... Pas mus kluonuos geriau vai dina... Argi čia menas, po velnių? Šis ponas piktinosi viskuo, ką matė Maskvoje, vis ką niekino ir nesivaržydamas plūdo. Labai keista buvo tai girdint iš žmogaus, kuris atvažiavo tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos palaikyti draugiškų santykių. Visai kitoks pasirodė Jurgis Baltrušaitis, Lietuvos atstovas Maskvoje. Jis pakvietė mus į savo kabinetą Vorovskio gatvėje, atstovybės namuose. (Vėliau, ypač per karą, tuose namuose labai dažnai lankėmės ir kar tais net gyvenome,— juose įsikūrė ir dabar tebėra Nuo latinė Lietuvos TSR atstovybė.) Baltrušaitis klausinėjo apie mūsų įspūdžius, buvo aiškiai patenkintas, kad į Ta rybų Sąjungą atvažiavo lietuvių dailininkai ir rašytojai ir patarinėjo, ką dar reikėtų pamatyti Maskvoje. Jis gailėjosi, kad turim maža laiko — esą, visose respub likose vyksta didžiulės statybos, eina kuriamasis dar bas, ir mums būtų labai įdomu su tuo susipažinti. Kai mudu su Mikėnu pareiškėme, kad labai norime Dai lės teatre pamatyti Michailo Bulgakovo pjesę „Turbi nų dienos", Baltrušaitis paėmė pieštuką ir lapelyje pa 369
rašė trumpą laiškutį Stanislavskiui, kuris, matyt, buvo jo geras pažįstamas, kaip ir daugelis senųjų Maskvos intelektualų. Ir išėjo taip, jog mudu su Mikėnu žiūrėjo me tą spektaklį, sėdėdami teatro parteryje, kėdėse, ku riose paprastai sėdėdavo pats Stanislavskis su žmona aktore Lilina — tai mudviem pranešė teatro tarnas. Ma tyt, kitų bilietų jau nebebuvo. Toks Baltrušaičio ir Dai lės teatro vadovybės gestas mus labai sujaudino. Romualdas Juknevičius pakvietė mudu su Petru už eiti pas jį. Nustebome, pamatę, kad jis gyvena po laip tais, atstovybės rūsyje. Tai juo labiau keista, kad atstovybės namai buvo gan dideli, erdvūs. Kai pareiškėm nusistebėjimą, atsidūrę vargingame kambaryje, kur stovėjo būsimo talentingo režisieriaus lova ir sta liukas, jis mums pasakė, kad jį čia apgyvendinę atsto vybės tarnautojai, matyt, Baltrušaičiui nežinant. Šiaip ar taip, ir čia mūsų pieno žmogus, kaip ir Lietuvoje, buvo niekam nereikalingas parijas, ir čia triumfavo iš didus, pasipūtęs ir kvailas valdininkas... Maskvoj mudviem su Cvirka, kaip minėjau, teko susipažinti su keletu rašytojų. Majakovskio minėjime Rašytojų Sąjungos klube, toje pačioje Vorovskio gat vėje, matėme ir girdėjome nuostabų „vieno aktoriaus teatro" skaitovą, garsųjį Vladimirą Jachontovą. Maja kovskio kūrinių montažą jis atliko su tokia jėga ir su tokiu nepakartojamu originalumu, jog visada vėliau, po 1940 metų, lankydamasis šiame klube, atsimindavau tą vakarą. Tada mes, du Lietuvos rašytojai, dar buvome užsienio valstybės turistai, visai nenuvokdami, kad po kelerių metų būsime Tarybų Sąjungos piliečiai ir TSRS Rašytojų Sąjungos nariai... Atsilankymas Tarybų Sąjungoje mudviem su Petru paliko neišdildomą įspūdį. Mus žavėjo ne tik didžios šalies kultūra, su kuria susilietėm Leningrade ir Mask 370
voj, ne tik susitikimai ir pokalbiai su rusų rašytojais ir kitų profesijų žmonėmis,— artimesnis, suprantamesnis pasidarė naujasis pasaulis, kuriam pradžią davė Spalio revoliucija. Dar giliau pajutome, kad šis naujasis pa saulis kasdien didėjančios fašizmo grėsmės akivaizdoj lieka vienintelė jėga, pasiryžusi ginti ne tik savo, bet ir kitų, mažųjų, tautų ir valstybių laisvą. Ir tai supratus, darėsi kažkaip drąsiau gyventi, tartum ir mūsų tėvynė nebebuvo žirnis pakelėje, kurį bet kada gali suminti fa šistinio žvėries letena.
ATSIGAVIMAS
Gyventi viename kambaryje mudviem su Eliza ge rokai įkyrėjo. Tiesa, savo baldų turėjom tik spintelę, ir buvo patogu, kad viską gaudavom iš šeimininkų. Bet kambarys tamsus, pirmajame aukšte, langai į gat vę, ir norėjos truputį daugiau erdvės, oro ir ramybės. Kaip tyčia vokietė frau Frišman Altenbergo gatvėje Nr. 4 baigė statydintis mūrinius namus. Antrąjį aukštą užėmė pati, pirmąjį išnuomojo gydytojui, trečiąjį — mums. Mūsų butelis turėjo tik vieną normalų, bet labai mažą kambarį, kuriame vargais negalais pastatėme spin telę ir staliuką. Reikėdavo gerokai pagalvoti, kaip susta tyti keletą kėdžių, ypač jei ateidavo svečių. Buvo dar du kambariukai su palėpėmis. Viename taip pat turėjau mažą stalelį ir lentyną su knygomis, kurių kasmet rin kosi vis daugiau. Buvo virtuvėlė su dujine krosnele (tais laikais tik Klaipėdoj esąs patogumas) ir net vonia. Persikėlę jautėmės devintame danguje. Butas labai šviesus ir švarus. Iš valgomojo durys į mažą balkonėlį, 372
už kurio pavasari, vasarą ir rudenį žaliavo parko me džiai. Gatvė tyli ir graži, užstatyta naujais moderniais namais. * Čia gyvendamas, vieną nykią 1936 metų sausio die ną iš laikraščių sužinojau, kad tolimame Žemaičių už kampyje, kažkur Viekšnių žemumose, džiovos palauž tas, mirė Leonas Skabeika. Apstulbęs žiūrėjau į prane šimą, negalėdamas atsikvošėti nuo netikėto smūgio. Sužinojau, kad Kauno pažangieji rašytojai rengiasi Skabeikos atminimą paminėti. Per pavasario atostogas atvažiavęs į Kauną, patekau į Ateitininkų salę, kur bu vo suorganizuotas vakaras. Tais laikais literatūros va karai, ypač pažangiųjų, būdavo nedažni — nebuvo dar susidariusi tradicija, o ir valdžia kliudė juos rengti. O čia štai vakaras, kuriame dalyvauja visa mūsų „gvardi ja" — iš viso net penkiolika rašytojų! Vakaro pradžioje perskaičiau velionio testamentą, jaudinantį tragišką raštą, kuris ryškiai parodė, kad velionis buvo ne tik geras poetas, bet ir giliai mąstantis žmogus. Mirties akivaizdoje Skabeika ne tik liko ateis tas, bet, nutraukęs idėjinius ryšius su buvusiais drau gais, drąsiai ir atvirai pasisakė už socializmo idealą. Perpildyta salė susikaupus klausėsi sukrečiančio doku mento. Apie poeto gyvenimą ir kūrybą ugningai kal bėjo Korsakas, pabrėždamas jo kelią į socializmą ir gilų tikėjimą esminiu gyvenimo pertvarkymu. Aktorė Ka zimiera Kymantaitė skaitė mano eilėraštį, skirtą poeto atminimui:
Žuvėdra klykdama, sparnais paliesdama bangas, Per jūrą, kruvinai raudoną gęstančioje saulėje, Į kitą krantą skrenda. Taip išskrido jis, Palikęs mus sunkios ir didelės kovos pasaulyje. 373
Skaičiau ką tik parašytus atsiminimus apie Skabeiką. Po to eilėraščius skaitė Kazys Boruta, Jonas Šimkus, Teofilis Tilvytis, neseniai prie mūsų prisidėjęs aukštas pablyškęs poetas Juozas Kruminas, šiauliškė Halina Lukauskaitė. Tilvytis dabar dalyvavo viename fronte su mumis, eilėraščių duodamas vėliau išleistam „Literatū ros" žurnalui. Po ilgo laiko sutikau ir išgirdau iš kalė jimo išėjusį Kazį Jakubėną. Tai mažo ūgio vaikinas, liesas, išblyškęs, gal nuo kalinimo ir iš viso sunkaus gyvenimo. Jį draugai vadino Kaziuku, o savo tarpe kai kada — ir žvirbliu. Jis buvo labai drąsus, aštraus lie žuvio, ir visokia reakcija buvo jam smarkiai ne prie širdies. Skaitė jis satyrinį eilėraštį apie valstiečių iš naudojimą, gyvulių ir ūkių varžytynes, prasidedantį žo džiais: „Tu karvute, tu žaloji". Eilėraštis, kaip ir dauge lio kitų poetų kūriniai, buvo sutiktas griausmingais ap lodismentais. Savo prozą skaitė Kazys Kiela, tylus, liesokas, su akiniais, praretėjusiais plaukais, nedažnai dalyvaująs mūsų vakaruose. Skaitė Stasys Kapnys, taip pat nuo šaliai gyvenąs ir dirbąs prozininkas ir dramaturgas. Da lyvavo vienas iš talentingiausių jaunosios kartos atsto vų, neseniai atėjęs į literatūrą ir jau stebinąs sodriu ta lentu, geru darbininkų ir valstiečių pažinimu — Juozas Baltušis. Feljetoną apie siuvėją Adatėlę, iškilusį į cen zorius, perskaitė Petras Cvirka. Salomėjos Nėries ne buvo, ir jos eilėraščius deklamavo Kymantaitė. (Tuo laiku norėjome išleisti ir pomirtinį Leono Skabeikos raštų rinkinį. Ta mintis buvo įgyvendinta tik 1964 metais.) Vakaras ir draugams, ir priešams vėl parodė, kaip išaugo mūsų pažangioji, demokratinė literatūra. Ge riausieji rašytojai stovėjo griežtoj opozicijoj fašistinei valdžiai ir klerikalizmui. Kai kurie, kaip Boruta ar Ja974
kubėnas, neseniai išėję iš kalėjimo, vėl jungėsi į pa žangų judėjimą, viešai parodydami visiems savo pažiū ras. Iš tikrųjų vakaras Kaune nuskambėjo kaip litera tūrinių antifašistinių jėgų demonstracija. *
Universiteto didžiojoje auloje visą mėnesį truko tur tinga Tarybų Sąjungos knygų, žurnalų ir plakatų paro da, kurią gausiai lankė inteligentai ir darbininkai. Tai irgi buvo didelis pažangiųjų jėgų laimėjimas. Maždaug tuo pačiu metu hitlerininkai nakčia padegė Klaipėdos Pedagoginio instituto biblioteką. Ir norėdamas nebūtum sugalvojęs Įspūdingesnio kontrasto... Lietuvoje pūtė nauji vėjai. Kaune, susitikdamas su žmonėmis, pastebėjau vis didesnį priešiškumą valdžios politikai. Nuolaidžiavimas hitlerininkams Klaipėdos krašte ir žiauriausios represijos prieš savuosius valstie čius kėlė padoresniųjų inteligentų įnirtimą ir norą atsi kratyti įkyrėjusiu režimu. Deja, Komunistų partija buvo giliame pogrindyje, ir pažangiosios jėgos buvo dar per maža organizuotos ir nukreiptos į vieną tikslą. Kūrėsi liaudies frontas. Partija telkė tą visuomenės dalį, kuri ne tik galėtų atsispirti lietuviškojo fašizmo puolimui, bet aiškiai suprastų savo vietą ir uždavinius kylančios karo grėsmės akivaizdoj. Klaipėdoje dažnai susitikdavau su partijos žmonėmis, per kuriuos rėmiau MOPR'ą. Iš Kauno atvažiavo naujas mano pažįstamas Eugenijus Meškauskas ir Mikalina Navikaitė. Mikalina, kurią pažinojau dar Marijampolėje, neseniai buvo iš ėjusi iš kalėjimo,—Jame praleido pačius gražiausius jaunystės metus. Kadaise aušrininke, kalėjime suartėjo su Komunistų partija ir buvo į ją priimta. Kalbėjau su ja apie padėtį Lietuvoje ir ypąč Klaipėdos krašte, apie 375
reikalą sutelkti pažangiąsias literatūros jėgas. Supratau, kad ji atvažiavo pas mane partijos pavesta. Pasakojo, kad pasmerktas anksčiau partijoje vyravęs sektantizmas, neteisinga pažiūra į socialistus nekomunistus, kad į antifašistinį judėjimą norima patraukti visas geriau sias demokratines jėgas. Paaiškėjo, kad Navikaitė daž nai matosi su Krėve, Korsaku, Cvirka; yra kilusi min tis pamėginti išleisti naują antifašistinį laikraštį ar žur nalą, kuris greičiausia vadinsis „Literatūra"— čia galėtų dirbti kairieji literatai platesniu pagrindu, negu kadai se „Trečiame fronte". Neskaitant Krėvės, bendradar biauti numatyta kviesti dar Sruogą, Augustaitį, Dubą ir kitus, kurie vis labiau apsisprendžia ir stoja į opozi ciją lietuviškai reakcijai, nekenčia tarptautinio fašizmo ir karo kurstytojų. Apie šį naują leidinį, tiesą sakant, mano viešnia kalbėjo, mane susitikusi dar per vakarą Skabeikai atminti, ir jau tada sutikau tokiame laikrašty ar žurnale dalyvauti. Kalbėjome apie praeitais metais įvykusį Paryžiuje Kongresą kultūrai ginti, kuriame da lyvavo Anri Barbiusas, Martinas Andersenas Neksė, Aleksejus Tolstojus, Michailas Kolcovas, Heinrichas Manas, Lionas Foichtvangeris, Nikolajus Tichonovas, Maiklas Goldas, Egonas Ervinas Kišas, Žanas Rišaras Blokas, įsakas Babelis, Borisas Pasternakas ir kiti. Šių rašytojų vardai plačiai žinomi, jų autoritetas didelis,— jie savo pavyzdžiu ir mums tartum rodyte rodė, kuriuo keliu eiti. „Kultūros" žurnalas ragino sudaryti Paryžiuje įsteigtos Tarptautinės rašytojų asociacijos kultūrai ginti nacionalinį sekretoriatą ir įsijungti į pasaulio rašytojų kovą už darbo žmonių ir minties laisvę. Man nebuvo jokios abejonės, kad organizuojama „Literatūra"— tai leidinys, kurio mums būtinai reikia. Nieko nelaukdamas, ėmiau ruošti jam medžiagą. 378
Kadaise, 1932 metais, steigiantis Lietuvių rašytojų draugijai, mes, buvę trečiafrontininkai, nepanorėjome joje dalyvauti. Daugumas Draugijos narių buvo kleri kalai, tautininkai ar bespalviai „bepartyviai". Iš stei giamojo susirinkimo organizuotai pasišalinom (rodos, tai padarė Nėris, Cvirka, Šimkus, Korsakas, Drazdauskas, Raila ir aš). Bet kuriantis liaudies frontui gyve nime ir literatūroje, mūsų pozicija pasikeitė (apie Rai lą šiuo atveju nekalbu), ir mes stojome į Draugiją, tikė damiesi ilgainiui ją pakreipti pažangesne linkme. * Pavasarį Klaipėdoje pas mane viešėjo Petras Cvir ka su žmona. Kaip visada, buvo pilnas humoro ir pa sakojo įvairiausius komiškus įvykius. Dabar gyveno Aukštojoje Fredoje, uošvio Merkelio Račkausko na muose, bet dažnai atsimindavo ir Sleževičiaus rūsį. — Visokių nuotykių man tenai būdavo,— juokėsi Petras.— Sėdžiu vakare prie staliuko ir girdžiu — bar, bar, bar kažkas į duris. „Prašau!"— sušunku. Ir įeina, žinai, į kambarį toks senukas, dar gana žvalus, nusiima kepuriukę ir sako dainuojančiu balsu: — Tai labas vakaras vakarėlis vakariukas... — Labas, labas,— sakau.— Su kuo turiu garbės? — Esmi Keblas-Ptou,— sako jis man.— Rašytojas. „Vakarų fronte ekstra telegrama" ir kitų knygų auto rius. — A, girdėjau, girdėjau,— prašau sėsti.— O jis vėl į mane: — Aš norėjau,— sako,— kalbėti su mūsų brangiu rašytoju rašytojėliu rašytojuku Petru Cvirka... Ar tik pats ir nebūsi mano ieškomasis? — Taip,— sakau,— nesuklydote. 377
— Tai labai gerai, mano brangus drauge drauguži draugužyti, labai gerai. Užėjau pas jus kaip rašytojas pas rašytoją pasikalbėti svarbiu reikalu... — Prašom, prašom,— padrąsinu senuką. — O mano reikalas reikalėlis reikaliukas toks. Abu mudu rašome knygeles knygelytes ir skleidžiam jas žmonėse. Ot, tamistytė išleidote „Franką Kruką Kruke lį Krukutį", aš irgi šį tą išleidau. Tai, ot, mane intere suoja, kiek tamistytė, taip sakant, prie savo knygos pri dėjai pinigo pinigėlio pinigyčio. — Kaip tai pridėjau pinigo? — nustebau.— Para šiau romaną, nunešiau į „Sakalo" bendrovę Antanui Kniukštai,— girdėjai tamsta tokį? — jis išleido, hono rarą sumokėjo — ir baigta. Jis pardavinėja mano roma ną, o kaip jam sekasi, man tas jau nerūpi,— čia leidėjo reikalas... Pašnekovas aiškiai nepatenkintas mano atsakymu: — Labai gaila, tamistytė, kad tarp mūsų, rašytojų, nėra atvirumo... Juk aš gerai žinau, kad taip knygos neišleisi. Štai kaip aš darau: iš pažįstamų, iš draugų ir vienminčių surenku to nelemtojo pinigo pinigėlio pi nigyčio ir leidžiu savo knygelytes. Paskui nešioju po žmones ir vėl po lituką atrenku atgal. Kitaip neišeina. O tamistytė nenori pasakyti, kiek atsiėjo tamistai iš leisti tas jūsų „Krukas Krukelis Krukutis". Man jau truputį nusibodo: — Sakiau gi tamstai... Parašiau, nunešiau Kniukš tai... O dabar aš noriu tamstą paklausti. Tamstos pa vardė, matyt, Keblas. Bet ką reiškia tasai Ptou? — A,— nudžiugo senukas,— čia tai, tamistytė, in teresingas dalykas. Matai, dabar mes rašome knygas knygeles knygelytes, bet jų niekas neverčia į kitas kal bas. O juk ateis laikai, kada mūsų knygas skaitys ir anglikai, ir espanjolai, ir italijonai... Taigi bus nepatogu
į Europą išeiti kokiam ten Keblui. Ptou — kas kita, čia jau skamba ne mūsiškai, ir prancūzui ar kokiam ten europiečiui lengva ištarti... — Tamsta gudriai sugalvojai,— sakau.— Pats nie kaip nebūčiau supratęs... — Sakai, tamstyte, gudriai? — klausia mane Keblas-Ptou. Šypsosi vaikiška nuoširdžia šypsena ir duoda man ranką.— Tai jau atleiskit už sutrukdymą, brangus drauge drauguži draugužėli. Tik, ot, norėtųsi, kad tarp mūsų, rašytojų, būtų daugiau atvirumo. O dabar labas vakaras vakarėlis vakariukas,— užsidėjo jis kepuriukę ir išėjo iš mano rūsio. Ir juokiasi Petras drauge su manim. — Matai, tu čia, Klaipėdoj, tikriausiai neturi tokių įdomių interesantų...
Su Petru ir Maryte mariomis nuplaukėm į Nidą. Oras buvo skaidrus, amžina ramybe alsavo didžiosios kopos anapus Nidos, sparnais lyg žaibai raižė orą žu vėdros. Mūsų svečiai ligi sielos gelmių buvo laimingi. Su Petru daug kalbėjomės literatūros klausimais. Šią vasarą mudu, žmonas palikę Aukštojoje Fredoje, ren gėmės važiuoti į Zarasus, kur jis svajojo padirbėti prie trečio savo romano — „Meisterio ir sūnų", o aš — prie vis dar nebaigtos „Draugystės". Ir dabar, ir, tiesą sakant, seniau man atrodė, kad Petras Cvirka gyvena tartum dvigubą gyvenimą — vie ną visiems matomą, o kitą — maža kam težinomą. Su sidurdamas su žmonėmis, jis jiems dažniausiai rodo tik vieną savo pusę — reiškiasi kaip nesuvaldomas pokšti ninkas, kuris beveik į nieką rimtai nežiūri. Pro jo anek dotus, nepabaigiamus komiškus pasakojimus apie savo 379
pažįstamus ir nepažįstamus daugelis neįstengdavo įžiū rėti giliai mąstančio, viską stipriai pergyvenančio žmo gaus, kurio mintis, vaizduotė ir širdis be pertraukos dirbo sunkų, įtemptą darbą. Kada mudu likdavome dviese, Petras dažnai susirūpinęs, labai rimtai man kal bėdavo apie Europos ir Lietuvos ateitį. Jis puikiai su prato, kad bręsta dideli tragiški konfliktai, kurie ir mū sų tėvynės nepaliks nepaliestos. Nuo politikos niekur nebuvo galima pabėgti. Ne kartą mudu mintimi ir po kalbiuose grįždavome prie Tarybų Sąjungos ir to, ką neseniai ten buvome matę ir patyrę... Petras visada būdavo pilnas kūrybinių planų ir su manymų. Per kiekvieną susitikimą pasakodavo vis naujų ir naujų apsakymų, apysakų ir romanų epizodus, išgirstas istorijas, įdomius savo pažįstamų Kaune ir kaime nuotykius. Vis dėlto Petro kaip rašytojo stichija visada buvo kaimas, pirmiausia gimtasis Klangių kai mas prie Nemuno. Kaimas jį traukė, domino, džiugino, o dar dažniau liūdino. Iš jo pasakojimų buvo matyti, kad jisai pažįsta kiekvieną savo apylinkės žmogų, ži no apie jį viską, absoliučiai viską — ir gyvenimo isto riją, ir socialinę būklę, ir įpročius, ir kalbėjimo manie rą (Petras turėjo didelę imitatoriaus dovaną ir dažnai ja naudodavos, juokindamas visus, kas jo klausė), ir elgesį su kitais. Neseniai išėjęs iš kaimo, jis ir dabar ten ilgokai buvodavo bent kelis kartus per metus. Iš kaimo grįždavo visada tiesiog atgijęs, ir matyte matei, kad jo atminty ir vaizduotėje susikaupė daug naujo, kad tai, ką jis pastebėjo ir ką pergyveno, klostosi į meno vaizdus ir veržte veržiasi išsilieti popieriuje. Parašęs romaną ,,2emė maitintoja", Petras susilau kė iš tikrųjų plačiausio, kokio tais laikais mūsų rašyto jas galėjo tikėtis, atgarsio. Romaną visi skaitė ir ko mentavo. Pažangesnieji skaitytojai juo labai džiau 380
gėsi — juk jame buvo pasakyta tiek skaudžios, kruvi nos tiesos, ir taip talentingai! Reakcionieriams nepatiko romano tendencija, bet net daugelis jų kritikų nega lėjo nepripažinti sodraus talento knygos autoriui. Kny ga buvo verčiama i latvių ir rusų kalbas. Tais laikais tai negirdėtas pripažinimas. Dabar Petras, kaip minė jau, galvojo apie naują romaną, o gal jau ir buvo pra dėjęs jį rašyti. Toji knyga turėjo būti pilna linksmybės ir optimizmo, liaudies sąmojo ir visa nugalinčio džiaugsmo, nors vaizduojamas 1905 metų laikotarpis vertė laukti dramatinių konfliktų ir tragiškų kolizijų. Pats Petras neslėpė, kokį didelį įspūdį jam padarė mū sų visų labai mėgstamo rašytojo Romėno Rolano gališ kasis romanas „Kola Brenjonas", kurį jis skaitė susi žavėjęs. Kiek atsimenu, jau tada, atvažiavęs pas mane į Klaipėdą, Petras pasakodavo vieną ar kitą busimojo romano epizodą, juokaudavo, prisiminęs kokį kaimišką anekdotą, ir vis grįždavo prie „Kola Brenjono“: ■ — Ot, parašyčiau tokią knygą, ir užtektų... daugiau nebereikėtų... Romėno Rolano knyga artima Petro talentui — žais mingam ir lyriškam, kupinam sąmojo ir dvasinės svei katos,— ir nenuostabu, jeigu „Meisteryje ir sūnuose" liko šitos nemirtingos knygos atbalsis. Bet tik atbalsis. Jis ne vienam kritikui tada, kai Petro romanas pasirodė, davė progos autorių įtarinėti, šmeižti, netgi kaltinti pla giatu, nors romano medžiaga ir vaizduojama epocha bu vo absoliučiai kitokia, negu „Brenjono", nors „Meiste ris ir sūnūs" buvo originalus, subrendusio rašytojo ran ka parašytas veikalas ir spindėjo visomis nepakartoja momis lietuvių tautosakos spalvomis. Šitie kritikų ir kavinių lankytojų šmeižtai ir įtarinėjimai labai skau dino Petrą, ir jis ne sykį karčiai skundėsi jų neteisin gumu. Iš visų bene skaudžiausia Petrui buvo didelė 35i
triuškinanti recenzija, išspausdinta tautininkų „Akade mike", pasirašyta kukliausio rašytojo (su juo Petras draugiškai sugyveno, ir abu mudu lankydavomės pas jį Aleksote) S. Kapnio pavarde. Recenzijos stilius aiškiai rodė į kitą plačiai žinomą literatą Balį Sruogą, kurio pik tus straipsnius, autoriaus įprašyti, kartais pasirašinėda vo kiti. Tokie tada buvo literatūriniai ir žurnalistiniai papročiai... Kaip kiekvienas mūsų, ir Cvirka iš savo literatūri nio darbo turėdavo ne tik džiaugsmo — dažnai jį skau dindavo piktos priešų pastabos ir neteisingos priekabės, įtarinėjimai ir sąmoningi šmeižtai. Daug kas jo nemė go dėl atvirumo ir aštraus liežuvio. Tačiau Petro meilė savo darbui, literatūrai buvo tokia didelė ir gili, jog jis, net pikčiausiai priešų puolamas, niekad nesuabejo jo savo pašaukimu, tvirčiausiai tikėdamas, kad tik gro žinė literatūra yra toji priemonė, kuri geriausiai leidžia jam išsakyti pačią savo kaip žmogaus esmę. •
Birželio pradžioj Petras man pranešė, kad jau išėjo pirmasis „Literatūros" numeris. Vyriausiuoju redakto rium pasirašė Vincas Krėvė. Žurnalas iš tikrųjų subūrė beveik visus pažangiuosius rašytojus. Laiške Petras sa kė, kad „Literatūra" Kaune „...turi nežmonišką pasise kimą. Prašoko bet kokį mūsų įsivaizdavimą. Vienam tik „Mokslo" knygyne parduota su viršum 30 egz. per porą valandų. Priešai niršta ir siunta. Į mūsų kompani ją daug kas siūlosi. Kitame Nr. dirbs Kazys [Boruta] ir Kaziukas [Jakubėnas]. Sutiko be rezervų." Tame pat laiške Petras pranešė buvęs Tarybų Są jungos atstovybėje Kaune, gavęs sau ir man po eg zempliorių Nikolajaus Ostrovskio tuo metu išgarsėju-
šio romano „Kaip grūdinosi plienas" ir laiškus iš VOKS'o (Visasąjunginės draugijos kultūriniams ry šiams palaikyti). Birželio gale mirė Maksimas Gorkis. Jis ne tik man buvo vienas didžiausių pasaulio rašytojų, visu savo mil žinišku autoritetu palaikąs Tarybų Sąjungą. Daug man davė Gorkio grožinė kūryba. Skaičiau beveik kiekvieną jo publicistinį straipsnį prieš tarptautinę reakciją, gi nantį naują socializmo pasaulį. Neseniai buvau išvertęs jo „Mano universitetus", kuriuos išleisti pasiėmė Krėvė (jo vadovaujama leidykla „Universitas"). Sužinojęs apie mylimo rašytojo mirtį, „...skaudžiau verkiau, negu ka daise tėvo",— rašiau Žilioniui. r
Į
Su Petru atvažiavome iš Kauno į Zarasus liepos vi duryje. Kaip tik tomis dienomis prasidėjo Ispanijos pi lietinis karas. Visos mūsų simpatijos buvo respublikonų pusėje. Gaudydavom žinias per radiją ir kasdien lau kėm laikraščių su ilgais Ispanijos įvykių aprašymais. Visuomenės nuomonės Ispanijos karo atžvilgiu iš kar to išsiskyrė — reakcinė spauda palaikė fašistus, o jau netgi liaudininkiškos „Lietuvos žinios" — respubliko nus. Mudu su Petru dažnai kalbėdavom, kad mūsų lai ko žmogus daros ypatingas,— jis nebegali gyventi artimiausiąja aplinka, jį jaudina bet kur, net kitame kontinento gale, vykstančios kovos tarp reakcijos ir pažangos. Laikas buvo jaudinantis, neramus, bet aš diena iš dienos dirbau prie romano. Žinojau — atostogos baig sis, ir vėl gimnazija sudarys jam nenugalimą kliūtį. Petras, atsiradęs puikioje Zarasų apylinkių gamtoje, literatūrą beveik užmiršo — per dienas žuvavo, o kai 383
aš baigdavau dienos darbo normą, abu irstydavomės po ežerus ir klajodavom poetiškose salose... Klaipėdoje nuo 1935 metų dirbo lietuvių dramos teatras. Jis tiesiog atgijo, kada, baigęs Maskvoje stu dijas, čia atsikėlė senas mano bičiulis Romualdas Juk nevičius. Gyveno jis iš karto „Viktorijos" viešbučio kambaryje, ir, užėjęs pas jį, nustebau jo puikia biblio teka. Toji biblioteka buvo sudėta į vienodo dydžio dė žutes, kurias galima būdavo sustatyti vieną greta ki tos ir vieną ant kitos — tai buvo labai patogu, ypač kilnojantis iš buto į butą. Juknevičius buvo sukaupęs ne tik įvairiausią teatrinę ir dramaturginę literatūrą. Čia matei geriausius maskviškės „Academia" leidi nius — pasaulinius klasikus, antikinius autorius, įžy miųjų žmonių biografijas ir memuarus. Čia buvo kruopščiai ir reikliai sudarytas be galo vertingas rin kinys. Knygas, kaip pastebėjau, jų savininkas atsidė jęs skaito, tiesiog studijuoja. Tai buvo naujas reiški nys lietuvių teatralų gyvenime — žinojau, kad nedau gelis jų domisi kuo nors, išskyrus vaidmenis ir pramo gas, kuriose išgėrimai užimdavo pirmąją vietą. Be abe jo, išgerdavo ir Juknevičius. Bet ne darbo metu. Atvažiavęs į Klaipėdą, jis ėmėsi statyti Hejermanso pjesę „Viltis" („Vilties žuvimas") ir dirbo intensyviai, su didžiausiu atkaklumu. Pažįstami aktoriai pasakoda vo, kad dar niekad jiems nepasitaikė dirbti taip įdo miai ir taip įtemptai. Juknevičius draugų aktorių tarpe iš karto įsigijo didžiulį autoritetą kaip reiklus, išsilavi nęs, aukšto skonio menininkas. Dažnai jis su antruoju „galvojančiu" teatralu Juozu Grybausku, o kartais ir su Henriku Kačinsku užeidavo pas mus. Drauge tardavomės dėl kai kurių rengiamo pastatymo smulkmenų. Juknevičius pritraukė prie dar bo ir Henriko Kačinsko brolį kompozitorių Jeronimą. 384
Aš turėjau parašyti žvejų dainos žodžius, o Jeroni mas — sukurti muziką. Rašiau variantą po varianto, o Jeronimas Kačinskas niūniavo ir dainavo būsimą kūri nį, kol galų gale gimė žvejų daina, „Vilties" premjero je nuskambėjusi naujai ir net revoliucingai:
IJūią leisimės laimėt ar žūt, draugai... Ūžia, staugia vandenų kalnai. Gal šiandien, o gal ryt poryt Audroje mūs ne vienas jūroj žus. Sunkus mūs darbas, Mūs būtis pilna vargų, Bet geriau man žūt, nei būt vergu... Neperdedant „Vilties" premjera Klaipėdos teatre buvo ne tik didžiulė jauno režisieriaus pergalė, bet ir viso lietuvių teatro laimėjimas. Maža pasakyti, kad visi vaidino su nepaprastu pakilimu. Aktoriai, sudarydami neišardomą ansamblį, vaidino taip subtiliai, psicholo giškai giliai ir tikrai, jog jauteisi pakliuvęs i naują aukšto lygio teatrą su naujais žmonėmis. Juknevičius parodė, ką gali iš aktorių padaryti talentingas režisie rius, kuris mokamai ir atkakliai siekia savo tikslo. Ne užmirštamai senį Kobijų vaidino didžiulio talento Hen rikas Kačinskas. Jo monologas apie trokštančias žuvis, žiūrinčias baisiomis akimis į žveją, buvo kupinas aukščiausios teisybės, ir šiurpas ėjo per nugaras žiū rovams, kada aktorius kalbėjo apie mirtį, ir jo rankoje geso degtukas, primindamas vėjo gesinamą grabnyčią. Ir ne tik tai — pastatyme buvo tiek režisūrinių ir vai dybinių atradimų, jog jie žiūrovus vertė pergyventi pjesę kaip tikro tragiško gyvenimo iškarpą. Malonu buvo po premjeros pabūti, aktorių tarpe, tikroje teatro šventėje. Visų nuotaika buvo pakili, ir režisieriaus bute ne vienas kėlė tostą už tolimesnį dar 13. J a u n y s tė s atradimas
385
bą ir už netikėtai praskleidusio savo galimybes Klaipė dos teatro klestėjimą. Tada intensyviai gilinau savo prancūzų kalbos žinias. Man rūpėjo ne tik laisvai naudotis literatūra (tai pusėtinai galėjau ir ligi šiol), bet kilo vis didesnis noras pamatyti Prancūziją. Teatro prašomas, išverčiau Marselio Panjolio pjesę „Topazas", kuri pastatymų skaičiaus atžvilgiu tarp dviejų pasaulinių karų įvai riuose kraštuose sumušė visus rekordus. Juknevičius ėmėsi statyti šią visai kitokios tonacijos pjesę, kupiną aitrios satyros prieš kapitalistinį melą ir apgaulę. Pa statymas išėjo į sceną vėliau, po Klaipėdos užgrobimo, Kaune. Būdavo savaičių, kada talentingasis Juknevičius įsi linksmindavo. Tada jis darydavosi labai neramus, nak timis verždavosi į svetimus butus, bučiuodavosi su šeimininku arba jį išdedavo paskutiniais žodžiais. Kar tais imdavo vidury nakties iš eilės skambinti telefonu visiems savo pažįstamiems ir, pavyzdžiui, iš miego pri kėlęs vieną gubernatūros patarėją, sakydavo: — Noriu jums pranešti, kad aš įsimylėjęs jūsų žmoną... — Ką gi,— atsakydavo nemitęs patarėjas.— Džiau giuos, kad tamsta turi gerą skonį. — Bet tai ne viskas — jūsų žmona mane irgi myli. Tokiu pokalbiu nelaimingas patarėjas būdavo var ginamas tol, kol padėdavo telefono ragelį. Po minutės telefonas suskambėdavo iš naujo, ir vėl pasigirsdavo Romualdo balsas... Kadaise, kai mano uošvis dar buvo jaunas ir Odeso je vedė, kažkas iš pažįstamų jam padovanojo ketur kampį angliško viskio butelį. Taip jau atsitiko, kad per pirmąjį karą, per Spalio revoliuciją ir per pilietinio karo neramumus uošvis sugebėjo tą butelį išsaugoti ir 3
86
parsivežė į Lietuvą. Kartą, iš kažkur jį ištraukęs, pa pasakojo visą jo istoriją ir tarė: — Dabar atiduodu tau. Laikyk, kol tavo vaikai ves — tegu eina iš kartos į kartą! Tokia tradicija man pasirodė įdomi, ir gautą bu telį laikiau tolimiausiame naujosios spintelės kampe, visai nesirengdamas jo gerti. Tik kartą, grįžęs iš mies to, pamačiau mūsų valgomajame sėdint Juknevičių su Grybausku. Juodu buvo pasistatę jau atkimštą istorinį viskio butelį, kurį maišė su atsineštu iš miesto sodos vandeniu, o virtuvėje čirškėjo jųdviejų užsakyta kiau šinienė. Ką darysi — juodu ir mudu su Eliza pakvietė į kompaniją. Baisiai gailėjo man istorinio butelio. Sa kiau, kad jo vietoje būčiau galėjęs pastatyti butelį kon jako, bet šaukštai jau po pietų... •
Tuo metu man teko susipažinti su rašytoju, kurį jau seniai žinojau iš jo knygų. Tai „Kuprelio" ir „Vasa ros vaišių" autorius Ignas Šeinius. Kiekvienas literatū ros mėgėjas Lietuvoje buvo skaitęs šias psichologines, impresionistinės manieros, gal kiek hamsuniškas apy sakas. Jas Šeinius parašė dar caro laikais ir vėliau ma žai besireiškė kaip prozaikas, bet neseniai vėl išpo puliarėjo romanu iš nacistinės Vokietijos gyvenimo — „Siegfried Immerselbe atsijaunina". Šeinius daug metų buvo Lietuvos atstovas Švedijoj, iš liberalo virto tauti ninku ir ilgokai redagavo „Lietuvos aidą", o dabar,— savo ar ne savo noru, nežinau,— persikėlė Klaipėdon gubernatūros patarėju. Žmogus vidutinio ūgio, gan inteligentiškos išvaizdos, išsišovusia į priekį iškilia kakta ir nedideliu veidu. Vaikščiodavo, pasiramsčiuo13‘
387
damas lazdžiuke. Visa jo laikysena rodė, kad jis ilgai gyvenęs užsieny ir iš ten parsivežęs „stilių". Nesijausdamas gerai žinąs visokias rašybos gudry bes, kreipėsi į mane, prašydamas peržiūrėti novelių rinkinio, berods, „Tėviškės padangėje", rankraštį. Tuo būdu užsimezgė mudviejų pažintis. Kartą susitikę ties Dane, drauge persikėlėm į Smil tynę ir čia gerokai pasivaikščiojom po mišką. Šeinius klausinėjo mane, kur aš mėgstu rašyti, ir stebėjosi, su žinojęs, kad kambary. Jisai mėgstąs rašyti, atsisėdęs miške ant kelmo, ir būtinai pieštuku. Pastebėjau, kad miške daug kas blaško dėmesį, bet Ignas Šeinius at šovė, jog tai ne tiesa — jį miškas visada priverčiąs su sikoncentruoti ir nuteikiąs. Pavydėjau jam šio iš tikrų jų nepeiktino įpročio. Daug jis man pasakojo apie Švediją, kurioje ilgai buvo gyvenęs, ir barė mane, kad aš ligi šiol ten nė karto nenuplaukiau, juo labiau kad iš Klaipėdos tai esą nesunku padaryti. Kažkodėl ypač plačiai postringa vo apie Švedijos karalių, neregėtai išgirdamas jo de mokratiškumą, Sakė, kad vasarą galima matyti karalių drybsant kur nors ant vejos Stokholmo užmiesty ir girkšnojant alų tiesiog iš butelio. Paskui pasakojo, kaip kartą kažkokiame Stokholmo teatre matė operetę, ku rioje vienas iš svarbiausiųjų veikėjų kaip tik buvo Šve dijos karalius. Tikrasis karalius spektaklio metu sėdėjęs ložėje. Karalius scenoje mezgęs mezginį ar adęs siuvinį, dainuodamas, kad daug esą Švedijoj puikių šio darbo specialisčių, bet jis čia esąs nepralenkiamas. Tikrasis karalius, išklausęs šią komišką ariją, plojęs drauge su visais žiūrovais (jis iš tikrųjų mėgęs dirbti moteriškus darbus). Istorija man pasirodė naivoka, ypač dabar, kada taip rūsčiai ir grėsmingai niaukėsi Europos dangus. Bet
m
ką gi? Gal ir gerai, kad mano pašnekovas stengėsi, tik riausiai net to nenorėdamas, save ir mane nukreipti nuo neramių minčių... Kitą kartą Ignas Šeinius nusivedė mane į pajūrį ne dideliu lagaminėliu nešinas. Maniau, kad čia jo mau dymosi kelnaitės ir rankšluostis, bet pasirodė, kad lagaminėlis buvo pilnas mažų vėliavėlių. Iš pradžių ne supratau, ką jis nori daryti. Vėliavėles ėmė iš lagaminė lio ir smaigstė į eilę pliažo smėlyje. Paskui vaikštinė jo pajūriu, lazdžiuke pasiramsčiuodamas, ir man liepė žiūrėti, kaip vėliavėlės atrodo jūros fone. Pasirodo, Šei nius jau seniai norėjo keisti Lietuvos trispalvę vėliavą pagal savo projektą. Nebeatmenu, kokias spalvas buvo parinkęs ir kurios priežastys vertė jį rūpintis šiuo rei kalu. Ilgai vaikštinėjo, iš visų pusių žiūrėdamas į vė liavėles, paskui klausė: — Juk gražu? Tiesa, jūros fone netgi labai gražu? Man tas reikalas visai nerūpėjo, ir aš kažką sumur mėjau sau po nosim, Po gero pusvalandžio ar gal valan dos Šeinius vėliavėles ištraukė iš smėlio ir surinkęs su sidėjo atgal. Pasukome prie kelto, kuris mus turėjo per vežti atgal į miestą. Mane stebino šio žinomo rašytojo, buvusio diploma to ir laikraščio redaktoriaus, interesų smulkumas ir netgi keistumas. Atrodė, jo visai nedomino tai, kas dedasi Lietuvoj ir čia pat, Klaipėdos krašte, pagaliau — kunkuliuojančioj Europoj. Iš Šeiniaus užuominų supratau, kad jis sąmoningai gyvena uždarame pasauliuke, į kurį ne nori įsileisti platesnio pasaulio atbalsių. *
Su naujuoju „Literatūros" žurnalu reikalai ėjo, kaip buvo galima tikėtis, sunkiai. Antrąjį numerį žiauriai braukė cenzūra — buvo išmesta mano apybraiža apie 389
neseniai mirusį Maksimą Gorkį ir nemaža kitų rašytojų kūrinių. Džiaugiaus, kad vis dėlto praėjo straipsnis „Kri tinio realizmo keliu", kuriame, kaip jaučiau, man pavy ko suformuluoti pažangiosios mūsų literatūros pastarojo meto tendencijas. Sužinojau, kad Maskvos „Priekalas" „Literatūros" žurnalą didžiai vertina. Daugelis mūsų pažangiųjų rašy tojų iš „Priekalo" pirmą kartą susilaukė palankaus ir ob jektyvaus žodžio. Deja, jau paruoštas trečias „Literatūros" numeris pasirodyti nebegalėjo — cenzūra jį sulikvidavo. Fašisti nėje spaudoje prasidėjo šlykščiausias, kokį tik galima įsivaizduoti, pažangiųjų rašytojų ir net tokių reikšmin giausių lietuvių literatūros kūrėjų, kaip Krėvė, kone veikimas ir drabstymas purvais. Šiuo nešvariu darbu ypačiai pasižymėjo renegatas Raila, kuris, pasirašyda mas A. Valkiniškio slapyvardžiu, atvirai siūlė žvalgybai susidoroti su savo buvusiais draugais. Tai buvo, žinoma, reto biaurumo vaizdas. Kalbėdamas apie mane, Raila rašė: „Visumoje šio „Literatūros" švietėjo ir kartu, rodos, lituanistikos daly kų dėstytojo vienoje tautiškoje valstybiškoje gimnazi joje pačioje svarbiausioje provincijoje, kur eina dviejų tautybių kova (Klaipėdos krašte), šio dėstytojo progra minio straipsnio ideologija yra aiški ir nuosekli tiems, kurie yra susipažinę su šių laikų socialinėmis, politinė mis, filosofinėmis ir kultūrinėmis doktrinomis, tai yra marksizmas, leninizmas, stalinizmas, kultūrbolševizmas, bendrai, dialektinis materializmas." Tačiau fašistai ir jų naujasis adeptas Raila veltui ti kėjosi mums užčiaupti bumą — perdaug pavojingas mo mentas buvo mūsų tautai, kad kas nors iš pažangiųjų rašytojų būtų galėjęs tylėti. Kada, 1940 metų vasarą nugriuvus tautininkų reži 390
mui, iš archyvų buvo ištraukti slapti dokumentai, dar labiau paaiškėjo reakcijos „meilė" pažangiajai literatū rai, Valstybės saugumo departamento direktorius Povi laitis vidaus reikalų ministrui Čaplikui pasiųstame ilga me raporte (nenustebčiau sužinojęs, kad ir šį „donosą" redagavo Raila) smulkiai nagrinėjo „Literatūros" žurna lą, kalbėdamas: „Šis žurnalas gyvenamuoju momentu sudaro žymų disonansą, nes jis nesvyruojamai pasisako prieš nacionalizmą ir perša socializmą ir internacionaliz mą. Tatai darosi aišku, tik pažvelgus į „Literatūros" bendradarbių ir josios naudojamų autorių sąrašą: Ant. Venclova, K. Korsakas-Radžvilas, doc. Augustaitis, Pet ras Cvirka, Teofilis Tilvytis, Salomėja Nėris, Julius Bū tėnas, Romėnas Rolanas, L. Foichtvangeris, M. Gorkis, P. J. Beranžė, Kurtas Tucholskis ir daug kitų. Jų tarpe nėra bent kiek dešinesnių pažiūrų atstovo: visi perdėm kairieji — net iki pačių kraštutiniausių." Tol iau žvalgybos viršininkas „analizuoja" žurnalo ideologiją ir ypač smulkiai mano straipsnį „Kritinio rea lizmo keliu", P. Cvirkos „Kultūros gynimas ir rašytojai", o taip pat R. Rolano straipsnį „Sudie Gorkiui". Literatū ros „žinovas" charakterizuoja ir Nėries, ir Tilvyčio, ir Šimkaus „Literatūroje" išspausdintus kūrinius, savo ra portą baigdamas išvada, kad „šitokios mintys, skelbia mos „Literatūroje", yra kenksmingos mūsų visuomenės auklėjimui ir valstybės interesams". Nenuostabu, kad Čaplikas, perskaitęs raportą, Ad ministracijos departamento direktoriui pavedė „paruoš ti nutarimą uždaryti „Literatūrą"." Tuo būdu buvo pa smaugtas dar vienas mėginimas tuo grėsmingu ir tragiš ku metu mūsų tautai pasakyti tiesos žodį. Kaip vertino mūsų pažangiąją literatūrą tautininkų valdžios organai, ryškiai matyti iš Spaudos ir draugijų skyriaus vedėjo „Pro memoria", rašyto vėliau, 1939
metais, ministrui pirmininkui. Čia buvo kalbama: „Ži nomi mūsų rašytojai: Krėvė-Mickevičius, Liudas Gira, Cvirka, Venclova, Boruta, Marcinkevičius ir kt., yra ra dikaliai kairiųjų pažiūrų. Jų raštuose dažnai atsispindi kova prieš valstybės valdžios organus, kova dėl neribo tos asmens laisvės, net prieš valstybę, kaip tokią. Vien š. m. I—IV mėn. buvo sukonfiskuota 10 dailiosios litera tūros ir publicistikos neperiodinių leidinių: romanų — 3, novelių rinkinių — 2, kalendorių — 3, publicistikos — 1, eilėraščių rinkinys — 1." Tokia „kūrybos ir minties laisve'1 naudojosi tie mū sų rašytojai, kurie negarbino fašizmo ir klerikalizmo, drįso kritikuoti nepakenčiamą tikrovę, atskleisdavo hitlerizmo grėsmę ir pasisakydavo už socializmo idealą. *
Rugpiūčio mėnesį Ispanijoj, netoli Grenados, ant plento, buvo nušautas įžymus poetas antifašistas Federikas Garsija Lorka. Žinią sutikome su dideliu skausmu, nors tuo metu Lietuvoje dar nedaug buvo skaičiusių Lorkos eiles. Netrukus Nobelio taikos premiją gavo išgarsėjęs kairysis vokiečių žurnalistas ir rašytojas Kar las Osieckis, hitlerininkų uždarytas koncentracijos sto vykloje. Spiovę į veidą pasaulio opinijai, nacistai lau reatą ligi mirties laikė policijos priežiūroje. Šiurpūs kultūros veikėjų žudymai sunkiai slėgė ir kėlė protestą net toli nuo nusikaltimų vietos... *
1936 metų gale pasirodė pirmasis mano romanas „Draugystė". Jo rankraštį pasiūliau „Sakalo" bendro vės direktoriui Antanui Kniukštai, neseniai išleidusiam 392
Cvirkos „Žemę maitintoją". Mane nustebino nepapras tas šio žmogaus operatyvumas — romanas tiesiog per kelias dienas buvo priimtas ir nusiųstas į spaustuvę. Stebino ir tai, kad Kniukšta, žmogus, kiek žinojau, de šiniųjų pažiūrų, ėmėsi išleisti ne tik „Žemę maitintoją", bet ir mano romaną, kurio idėjinė kryptis jam negalėjo būti artima. Supratau: jis įsimylėjęs mūsų literatūrą ir daro viską, kad joje galėtų reikštis įvairios idėjinės 'kryptys ir stilistiniai braižai. Dėl romano išleidimo su sitarėm, kažkurioj Kauno kavinėj gerdami arbatą su „antigripinu", kitaip sakant, konjaku,—• tuo metu Kau nas kaip tik sirgo gripu. Antanas Kniukšta padarė man nepaprastai gerą įspūdi meile knygai, tolerancija, nesa vanaudiškumu. O savanaudiškumas buvo tada gal pats ryškiausias kitų leidėjų bruožas. Susitariau, kad knyga bus spausdinama Klaipėdos „Ryto" spaustuvėj, kurios darbai pasižymėjo aukšta kokybe. Greta neseniai išėjusio vertimo — Gorkio „Mano universitetų" — džiaugiaus ir „Draugyste". Autorius pa prastai džiaugiasi nauja savo knyga. Kritika ją sutiko be entuziazmo. „XX amžiuje" „Draugystę" paskutiniais žodžiais išlojojo klerikalai. Jų atsiliepimas apie mano knygą manęs nestebino. Bet buvo keista, kad ir Korsa kas „Kultūroje" išspausdino nemokšišką vieno savo bendradarbio recenziją, nors pats man rašė laikąs ją ir neteisinga, ir kvaila. Mano romanas kai kam nepatiko ne tik tendencija, bet ir tuo, kad buvo parašytas be dirbtinių stiliaus „puošmenų", kurios daugelio tada bu vo laikomos būtinu geros prozos požymiu. Nusižiūrėjęs pirmiausia į tokius rašytojus, kaip Levas Tolstojus, sten giaus rašyti kuo paprastesnių stiliumi, vengti dirbtinių palyginimų ir susukinėtų metaforų (man dabar atrodė juokingos mano paties šios srities pastangos literatūrinio darbo pradžioje). Liudo Dovydėno ar Antano Vaičįulai393
čio gerbėjai mano knygos stiliaus paprastumą laikė ,,biednumu'' ir nemeniškumu. O, sakysime, Boruta ro maną vertino kritiškai, bet draugiškai, ir tai mane pa laikė. Kazys man rašė: „...tavo „Draugystę" skaitydamas, aš ne tik skaičiau, bet ir gyvenau. Nors skirtingais keliais mudviejų gyve nimas klaidžiojo, bet vis dėlto tiek daug bendro jame, tiek jaudinančio! Ir „Draugystėje" tokių dalykų aš ne mažai radau. O „Draugyste" tu be reikalo knygą pavadinai. Kokia ten draugystė? Jos su žiburiu nerasi,— trys skirtingi ke liai: j buržuaziją, miesčioniją ir proletariatą. Pagal ši tuos tris skirtingus kelius aš tris pagrindinius veikėjus noriu vertinti. Su kai kuriomis detalėmis negaliu sutikti, kai kuriuos mažmožius ir įvykių dialektiką kitaip [no rėčiau] matyti. Bet čia jau pažiūrų skirtumas." Šiaip ar taip, į romaną jaučiaus sudėjęs daug paty rimo, nuoširdžių savo minčių apie gyvenimą, draugys tę, meilę, ateitį. Ir dabar, nuo. romano pasirodymo pra ėjus trims dešimtims metų, man ne gėda iš naujo jį var tyti,— nerandu čia nieko, ko turėčiau atsisakyti. Metų gale man teko papolemizuoti su Korsaku dėl Cvirkos „Žemės maitintojos". Romanas, gavęs „Saka lo" premiją, greitai pasidarė populiarus ir buvo plačiai skaitomas, Korsakas „Kultūroje" „Žemę maitintoją" vertino labai kritiškai, rasdamas joje visokių ydų ir ne nuoseklumų. Parašiau straipsnį į tą pačią „Kultūrą" ir stengiaus apginti knygą, kuri mūsų pažangiojoje litera tūroje ilgainiui užėmė tokią reikšmingą vietą. Žinoma, tai buvo draugų ginčas.
SAULE DEBESUOTOJE PADANGĖJE
Laikas buvo kaip Klaipėdos oras nuo vėlyvo rudens ligi pavasario,— kasdien lyja, sninga, vėl lyja ir vėl sninga, o saulės pasiilgę žmonės labai retai pro debesų duknas pamato ugninį spindulį. Ir vis dėlto šiais metais manęs laukė ne vienas džiaugsmas. Sausio mėnesį pas mane viešėjo Cvirka. Valandų va landas šnekėjom apie literatūrą. Jis sakėsi skaitąs mano seno bičiulio, daug metų mokytojaujančio ir valdžios trankomo iš vietos į vietą, Vinco Žilionio romaną iš mo kytojų gyvenimo. Kalbėjo, kad romanas, nors ir ne vi sur labai aukštos literatūrinės vertės, įdomus ir reikš mingas savo medžiaga ir, žinoma, pažangia tendencija. Pasakojo Petras ir apie kitas neseniai skaitytas knygas. Jo mėgstamiausi autoriai darėsi Tolstojus, Čechovas, Floberas, Mopasanas. Labai vertino jisai Balzako „Eženi Grande". Dabar kai kuriuos prancūzų autorius mėgino skaityti originalo kalba. Su Kniukšta Petras susitarė, kad besiartinančiam Puškino 100 m. mirties jubiliejui mudu „Sakalui" paruošime rašytojo prozos tomelį. Dar bo ėmėmės labai energingai. Jau anksčiau buvau vertęs ir dabar verčiau Belkino apsakymus, be to, tarybinėje
spaudoje neseniai pasirodžiusią, naujausiais puškinistikos tyrinėjimais paremtą Vikentijaus Veresajevo rašytą poeto biografiją; o Petras vertė „Pikų damą", „Goriuchino kaimo istoriją". Tuo metu aš, gavęs pilną tarybinį Puškino raštų leidimą, atidžiai jį skaičiau. Dabar gal pir mą kartą taip ryškiai pajutau neaprėpiamą genijaus gi lumą, jo nuostabų meistriškumą, nepakartojamą vidinę harmoniją ir grožį. Ne mažiau už mane Puškinu žavė josi Petras, laikydamas jo raštų vertimą į lietuvių kalbą svarbiu literatūros faktu ir netgi indėliu į kovą prieš re akcijos jėgas. Didelėje naujosios Vytauto Didžiojo gimnazijos sa lėje Klaipėdoje surengėme Puškino minėjimą, kuris irgi turėjo kairų atspalvį. Skaičiau pranešimą apie poeto gy venimą ir kūrybą — jo humanizmą, laisvės meilę, neapy kantą carizmui, niekšišką nužudymą. Juozas Grybauskas kalbėjo apie Puškino dramaturgiją. Poeto kūrinius skai tė Henrikas Kačinskas, dainas ir romansus Puškino teks tais dainavo Aleksandra Staškevičiūtė. Per tarybinį kon sulatą Klaipėdoje gavus medžiagos, buvo surengta įdo mi poeto gyvenimo ir kūrybos paroda. Kai išėjo mudviejų su Petru paruošta knyga, nusiun čiau ją į Maskvą V. Veresajevui ir po kurio laiko gavau iš jo labai draugišką laišką. Deja, šis laiškas per karą žuvo, kaip ir rašytojo S. Tretjakovo man rašyti laiškai ir jo siųstos knygos su autografais (pvz., „Vieno laužo žmonės" — apie Vokietijoje sudegintų knygų autorius). * Perskaitęs Žilionio rankraštį ir padaręs daug įdomių ir vertingų pastabų, Petras iš Kauno persiuntė jį man. Aš irgi kruopščiai perskaičiau ir su savo pastabomis grąžinau Vincui. Aiškiai buvo matyti, jog gimsta vei 396
kalas, kuris antifašistinėje ir antiklerikalinėje kovoje turės suvaidinti savo vaidmenį. Buvome rimtai pasiryžę dėti visas pastangas, kad romanas būtų išleistas. Mano gimnazijos laikų draugas Vincas Žilionis ėjo į literatūrą sunkokai. Gal daugiausia čia buvo kaltos jo gyvenimo sąlygos. Iš principo nesilankstąs nei tauti ninkams mokyklų inspektoriams, nei vietos klebonams, neįsirašęs nei į šaulius, nei į jaunalietuvius, Žilionis buvo vienas tų žmonių, kuriuos valdantieji be jokios pertraukos blaškė po Lietuvą. Mudu susitikdavom daž niausiai Kaune per atostogas, ir jis man pasakodavo sa vo negandus. Inspektoriai, aplankę jo mokyklą, kibdavo prie „netautiško" auklėjimo ir prie ko tik galėdavo pri kibti. Bet Žilionis buvo labai doras, taurus ir atkaklus žmogus — su sąžine į kompromisus nėjo ir nesirengė eiti. Iki tarybinių laikų jam teko paragauti visokios duonelės, dažniausiai rupios, dirsėtos, o kurį laiką Tel šiuose (tada jis dirbo pažangaus laikraščio „Žemaičio" redakcijoj) — ir kalėjimo. Bet jis liko nepalenktas ir ne palaužtas. Nepastovus gyvenimas provincijoj, sunkumas gauti geros lektūros, lavinti skonį labai stabdė mūsų draugo literatūrinį brendimą. Jeigu sąlygos būtų buvu sios laimingesnės, visai neabejoju, kad mūsų literatū roj jis būtų užėmęs kur kas reikšmingesnę vietą. * Be Puškino, šį pavasarį į mano rankas pakliuvo to kios neužmirštamos knygos, kaip Dikenso „Pikviko klu bas", Ilfo ir Petrovo „Vienaaukštė Amerika". Baigiau versti. Bernhardo Kelermano „Lapkričio devintąją" (darbą buvau pradėjęs labai seniai, kadaise mokydama sis vokiečių kalbos). Petrui pasiūlius, perskaičiau Valen tino Katajevo romaną „Baltuoja burė vieniša". Jis mane 397
taip sužavėjo, jog ir jį nusprendžiau išversti į lietuvių kalbą (pažangesnę knygą išleisti tada buvo labai sunku, todėl vertėjai, kurie paprastai vertė iš kitų kalbų, prie tokių knygų toli gražu nepuldavo...). Kovo mėnesį Petras vėl buvo Paryžiuje. Už „Žemę maitintoją" gavęs premiją ir su „Lietuvos žiniomis" su sitaręs rašyti kelionės įspūdžius, jis lankė — šį kartą su žmona — Vakarų Europą. Siuntinėjo man laiškus ■ — iš Vokietijos, Paryžiaus, paskui iš šiaurinės Italijos, Korsi kos. Paryžiuje Petras užmezgė įdomių literatūrinių pa žinčių, pirmiausia su Lui Aragonu (jį, rodos, buvo matęs ir anksčiau), lankė liaudies fronto mitingus, sekė gyve nimą, laikydamasis sąmoningo antifašisto pozicijų. Laiš kuose ragino mane būtinai pamatyti Paryžių. Jo ragini mai sutapo su sena mano paties svajone. Gerokai pramokęs gyvosios prancūzų kalbos, bir želio gale ar liepos pradžioje išvažiavau į Vakarų Eu ropą, jau antrą kartą savo gyvenime. •
Prancūzija seniai mane viliojo. Rodos, šalį pamilsti, ją pamatęs. Su Prancūzija buvo kitaip. Aš ją pradėjau mylėti, vos perskaitęs pirmąsias prancūzų knygas, išmo kęs pirmuosius jų poezijos posmus. Ir juo toliau, juo labiau traukė šis kraštas, apie kurį su tokiu susižavėjimu per savo paskaitas kalbėjo Vladas Dubas ir Levas Kar savinas. Bastilijos aikštė ir Konsjeržeri, Notr Dam ir Luvras, Versalis ir Fontenblo, Bulonės miškas ir Panteo nas — visa tai stovėjo akyse. Kiek kartų aš tai mačiau senose graviūrose, paveiksluose! Su kokiu įkarščiu skai čiau Ruso, Hugo, Balzaką, Mopasaną, kaip mėgau Bod lerą, Verleną, Rembo, Anatolį Fransą! Visi šie meninin kai susiję su Paryžium, jį myli ir vaizduoja. Ir štai pats
398
važiuoju į šitą miestą, kurio grindinius kadaise virpino Prancūzų revoliucijos ir Komunos salvės. Jis ir dabar, užeinančiose Europos sutemose, man atrodė senosios de mokratijos ir laisvės sala... Važiavau per Vokietiją — šį kartą per Tilžę ir Kara liaučių. Vos pervažiavus sieną, krito į akis begalybė uniformuotų žmonių. Jie bastėsi stotyje, traukdami lojamas dainas, žygiavo gatvėmis, aštriai mušė į grindi nį taktą, aikštėse atlikinėjo pratimus — gulk, kelk, bėk, smeik! Arčiau Karaliaučiaus lygiuose ir trąšiuose Prūsų laukuose buvo įrengti palapinių miesteliai. Kareiviai žygiavo keliais, apsikarstę dujokaukėmis, ir vis daina vo, dainavo, net pro atdarus vagono langus buvo gir dėti. Karaliaučius, į kurį patekau pirmą kartą, darė tikro didmiesčio įspūdį. Nepatikėsi, kad tai kadaise buvęs stambus lietuvių kultūros centras, kad jame gimė pir mosios lietuviškos knygos, kad Donelaičio būrai į jį ve žė savo ponų grūdus. Dabar miestas grynai vokiškas, pilnas juodų, rudų, mėlynų uniformų. Sutikau pažįstamą kalbininką Petrą Joniką, kuris universiteto bibliotekoje rinko medžiagą filologiniam darbui. Jis nuvedė mane į vadinamąjį Blutgerichtą (Kraujo teismą) — pilies res toraną, įrengtą senų žiaurių papročių dvasia. Dabar čia žmonės gėrė ir dainavo, o kadaise, sako, šioje vietoje pasmerktiesiems kirviais kapodavo galvas. Kaip ir Til žėje, daug kur plevėsavo vėliavos su svastika. Berlynas buvo toks pat sunkus, cementinis, aprūkęs dūmais ir apsinešęs dulkėmis. Kaip ir seniau, viršum na mų lėkė traukiniai, judėjimas didžiulis. Dar nepriva žiavęs miesto, pro vagono langą matei platformas, pri krautas patrankų, kulkosvaidžių, tankų. Visur bastėsi daug kariškių — vieni sėdėjo prie ginklų ant platfor 399
mų, kiti žiūrėjo pro sutinkamų keleivinių vagonų lan gus. Iš visur žvelgė karo grėsmė. Berlyno viešbutėly pagyvenusi liesa vokietė baisiai nudžiugo, kai, išėmęs iš lagamino, aš jai padovanojau lietuvišką dešrą. Ji tą dešrą uostė ir glamonėjo kaip ka čiuką ir sakėsi tokio skanumyno seniai nemačiusi. Laga miną palikęs viešbutėlyje, išėjau Į miestą. Kai grįžau, visus savo daiktus radau suverstus — jau manim kažkas susidomėjo. Darėsi šlykštu ir nejauku. Knygynų languose pilna Hitlerio knygos ,,Mein Kampf", Rozenbergo ,,XX amžiaus mito", Blunko, Dvingerio ir tolygių autorių veikalų su ginkluotais kariais, krintančiais lėktuvais, sprogstančiomis bombomis vir šeliuose. Niekur nebesimato rašytojų, kuriais prieš kele rius metus didžiavosi visa tauta, kuriuos skaitė visas pasaulis — Vokietijai dabar pakako jos Blunkų ir Dvingerių... *
Kitą dieną stotyje, iš kurios turėjau vykti į Paryžių, sutikau kauniškį — profesoriaus Kuzmos asistentą chi rurgą Pautienių. Chirurgas keliavo Paryžiun pasitobu linti. Dabar pasisiūlė man į kompanionus ir kelionėje vis pasakojo apie savo dėdę; tas, bene dar apie 1880 metus emigravęs į Paryžių, ten buvo atidaręs knygrišyklą, įra šinėjo puošnias knygas ir pagarsėjo ypačiai diduomenės tarpe. Dabar dėdė jau miręs. Paryžiuje gyvena jo pali kuonys, kuriuos Pautienius tikisi sutikti. Kai ties Belgijos siena į vagoną įėję belgų kontrolie riai kažką sušuko prancūziškai, nusiminiau — visai ne galėjau jų suprasti. Jie dar porą kartų pakartojo savo šauksmą, ir pagaliau suvokiau, kad tai paprasčiausi žo džiai: „...sieurs dames, vos passeports!" Reikalas, žino ma, buvo tas, kad aš visada mokiausi tarti žodžius aiš 400
kiai ir neskubėdamas, o belgai šnekėjo natūraliai ir dėl to, atrodė, greitai. Paryžių pasiekėm anksti rytą. Aplūžusios valstiečių mašinos vežė daržoves ir kitokį maistą į garsųjį Zola aprašytą „Paryžiaus pilvą"— į Hales. Taksi nugabeno mus nurodytu adresu tiesiog pas dėdės palikuonis. Jie dar tik kėlėsi. Pasirodė kažkokia moteris su cha latu, susukinėtais ant bigudi plaukais, pro duris kyšte lėjo galvą tamsaus gymio jaunuolis su naktiniais marš kiniais ligi žemės. Jaunuolis, iš motinos sužinojęs, kad atvažiavo mirusio senelio giminaitis iš tolimos nežino mos Lietuvos, labai nudžiugo, Jis bematant apsirengė ir šoko padėti surasti mums viešbutį. Kadangi dabar buvo atostogos, žadėjo visą dieną mus globoti ir aprodyti Pa ryžių. Tai tikras Paryžiaus vaikas. Labai greitai jaunuolis apgyvendino mus mažame pigiame viešbutėly Šen Mi šelio bulvare. Vos atsidariusioje kavinėje visi trys iš gėrėme kavos ir leidomės Paryžiaus apžiūrinėti. Kai išėjome prie Senos, iš dešinės pamatėme tokį pažįstamą Paryžiaus katedros siluetą. Kuo greičiausiai norėjome patekti tenai, bet mūsų vadovas krantine pa suko į priešingą pusę. Ėjome pro šimtus bukinistų, už ėmusių ištisus kilometrus Senos pakrantėje, prekiaujan čių knygomis, graviūromis, senais žemėlapiais. Tolumo je brėžėsi Eifelio bokštas, Invalidų rūmai su Napoleono Bonapartės grabu, Parlamentas, o kitoje pusėje dunkso jo vienas iš didžiausių pasaulio muziejų — Luvras... Pro šalį ėjo žmonės — vietiniai, atvažiavę iš provin cijos ir įvairiausių kraštų. Čia matei ne tik baltosios rasės atstovų — minioje šmėkščiojo geltoni kinų ir ja ponų, juodi negrų veidai. Kaip tik vyko Pasaulinė pa roda, kurioje buvo ne tik Europos, bet ir kitų kontinen 401
tų paviljonai. O ir šiaip mieste nestigo studentų iš Azi jos ir Afrikos. Nuostabiausia, atvažiavus į Paryžių, buvo tai, kad viskas atrodė pažįstama. Sakytum, čia išgyvenai daug metų ir po neilgos pertraukos vėl grįžai į savo miestą. Mūsų vadovas mus vedė ir vedė, rodė ir rodė. Kas kelin tas žingsnis sodino mus gatvėje prie kavinės staliuko po brezentiniu stogeliu. Gėrėm kavą, o artinantis vidu dieniui, aperityvą su ledu. Kai kur visi trys išlenkdavom butelį vyno, kurį užeigėlės savininkas išnešdavo šaltą, purviną ir apgliaumijusį tiesiog iš rūsio. Kai dienos kelionė buvo baigta (mes jau vos besilai kėme ant kojų), vadovas nuėjo namo, žadėdamas kitą rytą su mumis tęsti Paryžiaus apžiūrą. O mano kompa nionas, išsitiesęs lovoje, vis dar pasakojo apie velionį dėdę. Po pirmojo karo daug važiuojančių iš Amerikos į Lietuvą apsistodavę pas jį. Vienas kunigas, užėjęs pas dėdę, pareiškęs: — Važiuoju į Lietuvą. Reikia pasižiūrėti, ką jie ten daro... Skaitau negerus daiktus — girdi, mokyklas stei gia, knygas leidžia... Kvailių darbas! — O ką jie turėtų daryti? — paklausęs dėdė kunigą. — Kaip tai ką? — atšovęs tasai.— Plentus tiesti, budinkus statyti! O iš tų knygų ir mokyklų — tik cicilikai atsiranda... Mano kompanionas iš viso turėjo dvi svarbiausias pokalbių temas: karus ir kunigus. Kunigų, kaip ir dėdė, nemėgo, o apie visokius mūšius —• ties Širvintais ir Sei nais, ties Verdenu ir Augustavo giriose — iš dėdės ir ki tų prisiklausęs, šnekėjo taip įdomiai, lyg pats ten būtų buvęs ir viską matęs... Kitą rytą, nesulaukdami gido, išgėrę kavos mažame bistro, užsukom į netoliese esantį suprancūzėjusių dėdės palikuonių butą. Čia motina pareiškė, kad jaunuolis, 402
neturėdamas darbo, pradedąs demoralizuotis,— o, kaip tai lengva šiame mieste! — ir todėl jį tėvas šįryt išsiun tęs „a la campagne"...
Chirurgas iškeliavo ieškoti klinikų, kuriose speciali zuosis, o aš dienų dienas klajojau po Paryžių. Petras Cvirka jau buvo grįžęs į Lietuvą. Daugelis lietuvių, ku rie čia mokėsi, irgi buvo išvažinėję atostogų. Bet greitai sutikau didžiausią Paryžiaus patriotę Liūnę Janušytę, seną pažįstamą iš Kauno universiteto laikų. Ji tuojau mane išmokė naudotis metro, paaiškino, kurių markių vynai pigūs ir geri, o kurių — brangūs ir niekam tikę, patarė rūkyti tiktai cigaretes ,,La gitane", nurodė, ku rias sales būtinai reikia pasižiūrėti Luvre, o į kurias vi sai neverta nė galvos kišti. Su ja vaikščiojom po Kliuni muziejų, įrengtą be galo sename name — kažkas sakė, kad namas statytas dar romėnų laikais. Čia bendrake leivė, juokdamasi iš senų papročių, atkreipė mano dė mesį į vadinamąsias „nekaltybės juostas" (ceintures de la chasteté). Kitame muziejuj vėl rodė knygą, įrištą kažkokios aristokratės oda. Paskui mudu gėrėm aperi tyvą ir fotografavomės prie Paryžiaus fontanų. Aplan kiau namus prie Vogėzų aikštės, kuriuose gyveno Vik toras Hugo. Paryžiaus centro topografija man darėsi vis savesnė, o į tolimesnes vietas nuvažiuoti buvo labai lengva ir pigu, naudojantis metro.
Pirmą kartą pakliuvęs į kitą valstybę, susiduri su įvairiomis smulkmenomis, kurios tau atrodo nepatogios arba ir šokiruoja. Kada Paryžiuje restorane pietums pa prašiau juodos duonos, garsonas nustebęs atrėžė: 403
— Pain de seigle? Mes nelaikome pain de seigle. — Bet Paryžiuje juk visko yra! — pasakiau jam. — O juodos duonos nėra ir nebus. — Kodėl? Garsonas niekinamai nusijuokė ir paaiškino: — Nueik tamsta į muziejų, ten parašyta... — O kas parašyta? — Ten parašyta, kad kol mus valdė karalius, o mes buvome vergai, jis valgė baltą duoną, o mes — juodą. Kai padarėme revoliuciją ir karaliui nukirtome galvą, visi pasidarėme ponai ir nuo tada valgome tik baltą... Ot, kas muziejuje parašyta... O juoda duona — pour les pauvres... — Kuriame muziejuje taip parašyta?— pasidomėjau. — Nesvarbu,— numojo ranka garsonas, ir aš supra tau, kad jis pats gerai nežino. (Ši pokalbį ne kartą atsimindavau tuo metu, kada Paryžius buvo hitlerininkų okupuotas. Berods, daugelis tada ten nevalgė ne tik baltos, bet ir juodos duonos.) Atvažiavęs į Paryžių, buvau nustebintas savotiškos nešvaros. Keista, kada matai, kad rūkoriai smilkstančius cigarečių galus meta ne tik ant žemės, bet ir ant kilimų ir dar primina batu, kad kilimas neužsidegtų. Valgo apel siną ar bananą ir žieves bloškia ne į atmatų dėžę, o čia pat, gatvėje, ant žemės. Kavinėje žmogus skaito laikraš tį ar pigų romaną ir baigęs dažnai netgi nepalieka ant staliuko, bet, numetęs ant žemės, pakilęs nueiti, primina koja. Per dieną Paryžiaus gatvėse, kavinėse, restora nuose susirenka ištisas sluoksnis popieriaus, vaisių žie vių, sutryptų kartoninių dėžučių ir kitokio šlamšto. Ei nant pavakare, kojos žengia, kartais net šaligatvio neliesdamos. Kada vienam prancūzui pasakiau, kad mane, pabuvojusį Vokietijoje, stebina tokia tvarka, jis įsižeidė ir ėmė šaukti: 404
— Aš irgi buvau Berlyne! Mačiau aš vokišką tvar ką... On veut hurler nuo tokios tvarkos... Tiktai Straf, Straf, Straf kiekviename žingsnyje!.. O pas mus — lais vė, daryk, ką nori! Naktį mašinos ir šlavėjai pereina per miestą, ir iš ryto vėl viskas švaru. Mums nereikia vo kiškos tvarkos! Nereikia jų Straf, Straf... Prancūzas privertė mane susimąstyti ne tik dėl tautų charakterio skirtingumo, bet ir dėl kai kurių, rodos, kas dieniškų reiškinių prasmės...
Kėliausi į Eifelio bokštą ir klaidžiojau po Pasaulinę parodą. Ji, žinoma, buvo tokia, kokios aš dar niekad nebuvau regėjęs. Ištisas gerai sutvarkytas miestas. Di džiuliuose paviljonuose Europos ir ne Europos valsty bės išstatė viską, kuo galėjo pasigirti: stakles ir puošnius lagaminus, kvepalus ir mezgininius apatinukus, žaislus ir rimtesnius daiktus, tokius, kaip automobiliai, žokėjų drabužiai, medžiokliniai šautuvai, milžiniški teleskopai, naujausių modelių radijo imtuvai. Suradau čia ir Lietu vos paviljoną. Daugelis lietuvių lankytojų buvo juo nepatenkinti. Mūsų krašto technikai, kultūrai ir menui atstovavo tiktai didžiulis Juozo Mikėno darbo Rūpinto jėlis ir kažkieno nulipdytas Antano Smetonos biustas. Neskaitant gintaro dirbinių ir tautinių juostų, daugiau ką įdomesnio parodyti pasauliui tuometinė Lietuvos val džia taip ir nesurado. Labai susidomėjęs, klaidžiojau po kolonijų paviljo nus. Čia buvo pastatyti ištisi Afrikos kaimai su milži niškomis dievų statulomis aikštėse, su tikromis nendrių ar kitos medžiagos trobelėmis ir negrais bei negrėmis. Dundėjo gongai, cypė, staugė ir dejavo gal tik kino fil muose matyti muzikos instrumentai. Sunku buvo susilai 405
kyti į šokių aikštelę tarp afrikietiškų trobų neišvedus fokstroto sušokti kokios juodos Afrikos gražuolės dide lėm akim ir ryškiai raudonom lūpom. Sėdėdamas kolo nijų restorane, valgiau negrių čia pat kepamus sklin džius ir gėriau kokoso riešutų pieną. Žinoma, viskas buvo Įtaisyta taip, kad atrodytų, jog kolonijose vyrauja tikra laisvė ir gerovė. Belgų Kongo paviljono vitrinose buvo išstatyta daugybė Katangos deimantų ir kitokių brangakmenių, tviskančių visomis vaivorykštės spalvo mis. Juos dieną ir naktį saugojo ginkluoti sargybiniai. Galima buvo įsivaizduoti, kiek kolonijų valdytojai vis ko prisiplėšia iš tų nelaimingų, pavergtų kitų žemynų kraštų. Parodos centre stiiksojo du didžiuliai paviljonai, su statyti prieš kits kitą. Vienas iš jų, su žinomąja Veros Muchinos skulptūrine grupe,— darbininku ir valstiete, iškėlusiais piautuvą ir kūjį,— priklausė Tarybų Sąjun gai, o priešais buvo hitlerinės Vokietijos paviljonas su piktu, pasišiaušusiu ereliu ant viršaus. Praeiviai sustoję žiūrėjo į simbolišką vaizdą — atrodė, abi priešingos emblemos tuojau susikibs. Kiekvienam, kas čia ateida vo, būtinai kildavo mintis, kad pagrindinės šių dienų Europos jėgos, galingos ir nesutaikomos, yra komuniz mas ir fašizmas. Įkyriai lindo ir mintis, kad šios dvi jė gos eina prie neišvengiamo susidūrimo, nuo kurio re zultato labai daug kas priklausys ateities pasaulyje... • Europoje karo dar nebuvo, nors jį jauste jautei. Gat vėmis žygiavo liaudies fronto šalininkai, aukštyn iškėlę sugniaužtą dešinįjį kumštį. Pro juos lėkė sunkvežimiai, pilni vietinių fašistų. Prancūziją sukrėsdavo streikai ir vis labiau organizuotos, komunistų vadovaujamos de 406
monstracijos. Laikraščiai rašė apie naują streikų for mą — streikininkai nepalieka fabriko, kuriame dirba, o 'gyvena jame, ir čia artimieji pristato jiems maistą. Ta čiau kartais atrodė, kad karo grėsme niekas netiki. Labai nustebau, iš Lietuvos atstovo Petro Klimo ga vęs pakvietimą atvykti atstovybėm Nebuvau su juo pa žįstamas ir maniau, kad tikriausiai reikia užregistruoti mano užsienio pasą. Bet atstovas, kultūringas ir demo kratiškas žmogus, sekąs spaudą ir besidomįs literatūra, tur būt, žinojo mano pavardę. Jis mane priėmė labai mandagiai, klausinėjo, kaip patinka Paryžius, ir aiškino, į kur Prancūzijoje ypač verta pavažiuoti. Kai papasako jau Vokietijos Įspūdžius ir paklausiau, ką atstovas ma no apie būsimą karą, Klimas nusišypsojęs pareiškė: — Juokai! Hitleris nė negalvoja kariauti... Jis, aiš ku, nori kai ką išsiderėti, atitaisyti Versalio sutarties ne teisybę. Bet kas šiais laikais kariaus? Niekas to neno ri. Be to, Vakarų demokratijos stiprios, turi pinigų ir ginklų... O Hitleris? Kelia triukšmą, bet to triukšmo nie kas rimtai nesiklauso. Karas? O, ne! Jo nebus, galite būti tikras... Dažnai vėliau atsimindavau šią protingo žmogaus, istoriko, diplomato, dirbusio viename iš pagrindinių Eu ropos centrų, nuomonę ir galvodavau, kad jis man per davė, matyt, ne vien savo, o ir prancūzų, ir kitų diplo matų mintis. Kokia naivybė! Kada visą Vokietiją dre bino vandalų batų kaukšėjimas, į jį kaip į žaidimą žiūrė jo ne vienas Petras Klimas... * Paryžiuje pergyvenau liepos 14 dieną — Bastilijos išgriovimo šventę. Buvo įdomu nuo ryto ligi vakaro sek ti darbo žmonių demonstracijas, kurių niekas nesklaidė. 407
nebent vietiniai fašistai grasino šauksmais ir iš tolo at kištais kumščiais. Vaikščiojau po Paryžių naktį ir žiūrė jau į šokantį jaunimą, klausiau nenutylančių orkestrų, mačiau viršum Senos kylančias ir gęstančias ugnines gė les, žvaigždes, ugninius fontanus. Nežinau, ar tai buvo fejerverkai, leidžiami Pasaulinės parodos proga, ar Bas tilijos šventei paminėti. Bet jie buvo fantastiškai gražūs. Norėjos tikėti, kad žmonės gimė darbui ir džiaugsmui, o ne griovimui, kančioms ir mirčiai...
Kaip nuostabu keliauti per Prancūziją — vasarišką, žalią, kupiną neapsakomo gamtos grožio, meno ir isto rijos paminklų! Per Višį ir Klermon-Feraną pasiekęs Provansą, gėrėjausi senojo Avinjono linksmomis gatvė mis, popiežių rūmais, klausiausi gido dainos, kuri skam bėjo storose šimtametėse rūmų sienose, įkopiau į bokš tą, kur kadaise buvo įlipusi Alfonso Dode aprašyta po piežiaus mulė. Vaikščiojau po mažutį to paties Dode pasaulyje išgarsintą miestuką Taraskoną — su didžiule pilimi ant sraunios Ronos kranto, didikų kapais bažny čioje, padavimais apie slibiną Taraską ir šimtais senelių, sėdinčių saulės atokaitoje. Gėrėjausi nuostabiu šven tojo Trofimo vienuolyno frontonu ir antikinio teatro liekanomis Arlyje, stengdamasis moterų bruožuose, ka vinėse, paskendusiose vakaro šviesų sraute, atrasti kaž ką iš Van Gogo. Alfonso Dode gimtajame Nime stebė jaus dideliu iš antikos laikų išlikusiu koliziejum, kur atvažiavę ispanai rengdavo koridas. Paskui vaikščiojau margomis, be galo judriomis di džiulio Marselio gatvėmis, žiūrėdamas, kaip pardavėjai iš švirkštų laisto gyvas austres, kupetom sukrautas ant šaligatvių, kaip žėri saulėje Viduržemio jūra, supdama 408
rūkstančius laivus, kaip matrosai žaidžia kauliukais ir vaikštinėja pajūriu, per liemenį apkabinę juodaplaukes merginas. Saulėtas Žydrasis krantas su Kanais, Nica, Monte Karlu, su tūkstančiais baltų vilų, oleandrų girai tėmis, vynuogynais, jūroje plūduriuojančiomis baltomis jachtomis, panašiomis į gulbes... Buvau Nicos pliaže, ėjau ilga, benzinu padvokusia Promenade dės Anglais, kurioje pro pat pliažą be pertraukos siuvo į abu galu milijonierių automobiliai. Stebėjausi senutėmis, sėdin čiomis šezlonguose ir uostančiomis benziną. Kai kurios buvo apsiavusios gumine avalyne, kad nesusibadytų į aštrius pliažo akmenis, ir mėgino bristi į vandenį. Buvo gerokai panašios į liesas perekšles. Monte Karlo kazine mačiau tikrais ar netikrais briliantais tviskančias mote ris ir vyrus su frakais, krakmolytomis apykaklėmis, iš blyškusius, išprakaitavusius, liguistom akim sekančius ruletės sviediniuką. Grenoblyje ilgai ieškojau šio mies to gyventojo, rašytojo Stendalio muziejaus ir dar kartą įsitikinau, kad tėvynėj nėra pranašų. Niekas negalėjo pasakyti, kur muziejus: vieni manė, kad ieškau bo tanikos sodo, kiti — Alpių parko, dar kiti nebuvo gir dėję, kas tasai Stendalis. Net policininkai tik po ilgų ieškojimų ir pokalbių telefonu davė tikslų muziejaus adresą. Lionas patraukė senais pastatais, revoliucinėmis tra dicijomis, darbininkų kvartalais. Paskui vėl grįžau į Pa ryžių. # Anksti rytą įėjęs į viešbutį, savo gydytoją radau dar lovoje. Nustebau, pamatęs jį gyvenant šiukšlyne,— dar nebuvo baigęsis viešbučių tarnautojų streikas, ir niekas nešlavė kambarių, neklojo lovų, net vanduo iš 409
čiaupo nebėgo. Mano draugas jį nešiojosi laiptais kaž kur iš kiemo. Jis neužmiršo man išdėstyti dar kelių negirdėtų daik tų apie kunigus ir Vaterlo mūšį. O Paryžiaus istorijas baigė tokiu atsitikimu. Vakar ėjęs pro Seną ir pamatęs ant bukinisto staliuko celofane įvyniotą knygą „32 mei lės pozos". Tikėdamasis pačiupęs pikantišką veikalą, ku rį draugams būsią galima ir Lietuvoj parodyti, papasako jus kelis anekdotus apie Paryžių, užmokėjęs padorią kainą ir parsinešęs knygą į viešbutį. Perplėšęs celofaną ir ėmęs skaityti. Knygos pradžioje maždaug tokie žo džiai: „Jaunuoli, tu atvažiavai į gražiausią pasaulio miestą Paryžių, Čia tu tikies surasti tai, apie ką svajo jai: nuostabaus grožio moteris, romantišką, dar niekie no nepergyventą meilę, pagaliau tai, kas iš viso ne randama — laimę. Atvažiavęs, viską užmiršęs, tu jau pasiryžęs pulti į tą jūrą, kuri vadinama Paryžium. Jau nuoli, aš — tavo draugas. Aš noriu tau tik gero. Pata riu — sustok, pagalvok, ką darąs! Tu nežinai, kad gra žiausio miesto gyvenimas pilnas pavojų ne tik sielai, bet ir kūnui. Tu nė nepajutęs gali atsidurti pasibaisėtinos nuodėmės ir ligų verpete..." Toliau mano draugas nebe turėjo kantrybės skaityti ir vis gailėjosi sumokėjęs už knygą tiek, kiek kainuoja bent keli buteliai gero vyno... *
Grįždamas namo, sustojau Verdene. Man rūpėjo aplankyti baisiausių praeito karo mūšių vietą. Pamačiau siaubingo didumo kapus, rūsius po milžiniška tvirtove, prigrūstus žmonių kaulų, pamačiau sviedinių išdrasky tus laukus, kurių nė po daugelio metų žmonės negalėjo paliesti arklu — buvo pilna nesprogusių minų. Aplan kiau į istoriją įėjusių Duomono ir Vo fortų griuvėsius, 410
tranšėją, kurioje buvo užversti gyvi kariai — iš jos tebekyšojo durtuvai. Fortus remontavo, tarsi vėl tu rėjo pasikartoti siaubingiausia praeito karo tragedija, su tokia nežmoniška jėga pavaizduota Anri Barbiuso romane ,,Ugnis". Ne, žmonija, matyt, nieko nepasimokė. Ji vėl eina senuoju keliu, kuris Europą jau buvo privedęs prie be dugnės krašto.
Pervažiavus Vokietijos sieną, į traukinį įėjo muiti ninkai ir pasų kontrolieriai. Jie pareikalavo atidaryti lagaminą ir tuojau konfiskavo prancūziškus laikraščius ir žurnalus. Iš viso įtariamai žiūrėjo į mane. Gal jų su sidomėjimą sukėlė raudonas, Paryžiuje pirktas kakla raištis ir beretė, kurių Vokietijoje niekas nedėvėjo. O gal ir kas kita. Keliskart jie grįžo į kupė, žiūrinėjo mano pasą, paskui vėl liepė atidaryti lagaminą. Pagaliau pa reikalavo su tuo lagaminu išlipti iš vagono ir eiti į muitinę. Ten vėl mane smulkiai apžiūrėjo, vis žvilgčio dami į kaklaraištį ir beretę. Pagaliau vienas tarė: — Mes žinom, jūs — prancūzų karininkas. Jūs va žiuojat į Lietuvą instruktuoti kariuomenės. A, šit kur, kaip tie patys vokiečiai sako, pakastas šuo! Štai kuo jie mane įtaria! Man pasidarė truputį ne jauku. Juk buvo atsitikimų, kada, laužydami tarptautinę teisę, nacistai ir užsieniečius areštuodavo drauge su savo piliečiais ir laikydavo juos koncentracijos stovyklose! Kiek galėdamas šalčiau pareiškiau esąs nustebęs — aš Lietuvos pilietis, grįžtu iš Paryžiaus, ir viskas. Buvo leista eiti į vagoną. Traukinys pajudėjo, ir pasidarė kiek ramiau. 411
Berlyne stengiaus ilgiau nesustoti. Pernakvojau ir kitą rytą išvykau. Kol vaikščiojau į stotį sužinoti rei kalingo traukinio, kažkas viešbuty vėl spėjo išversti mano lagaminą. Viskas man čia buvo svetima, šalta, ne malonu — ir susirūpinę žmonių veidai, ir begalybė uni formuotų gatvėse, aikštėse, stotyse, Ašingerio užkandi nėse, ir atdari automobiliai, lekią gatvėmis, pilni karininkų blausiais žvilgsniais, šaltais atšiauriais veidais, pasipūtusių, jau dabar besijaučiančių pasaulio užka riautojais... Tai slėgė kaip nakties košmaras. Ir aš kiek nusiraminau tik tada, kai traukinys persirito paskutinę sieną ir įvažiavo į Lietuvą.
INTELIGENTIJOS POSŪKIS
Vėl prasidėjo nauji mokslo metai. Vis dar gyvenau nesenos kelionės atminimais. Sukrečiantį įspūdį padarė Verdenas, ir aš parašiau apie jį apybraižą uždarytos „Literatūros" vietoje rengiamam almanachui „Prošvais tei". Almanachą turėjo redaguoti Krėvė, bet pirmąsias dvi knygas suredagavo Korsakas. Pirmoji knyga kaip tik pasirodė 1937 metų rudenį. Joje vėl susitelkė dau gumas uždarytos „Literatūros" bendradarbių. Pažangie ji rašytojai visai nemanė nutilti ir nesirengė keisti po zicijų. Tuo metu su dideliu džiaugsmu verčiau gamtos poe zijos ir revoliucines romantikos kupiną Katajevo roma ną „Baltuoja burė vieniša", nors žinojau, kad išleisti nebus labai lengva. Iš tikrųjų „Sakalas" leisti knygą at sisakė. Po ilgo svarstymo sutiko „Spaudos fondas". Nuotaika tiek Klaipėdoj, tiek visoj Lietuvoj buvo niūri. Vis dar ėjo karo lauko teismai, kurie ilgu kalė jimu ar net mirtimi baudė valstiečius, sukilusius prieš fašistinę valdžią. Nors teista dažniausiai prie uždarų du rų, nuo žmonių nebuvo galima nuslėpti šių žiaurumų. 413
Ėjo kalbos apie Kaune įrengtą dujų kamerą, kurioje iš tikrųjų rudenį buvo nužudytas valstietis Maurušaitis. Bausdami valstiečius, lietuvių fašistai iš kalėjimų išleidinėjo Zaso ir Noimano šalininkus. Klaipėdos krašte, ypač po seimelio rinkimų, kuriuos laimėjo nacistai, pra sidėjo neregėto masto ir įžūlumo hitlerinis judėjimas ne tik prieš Lietuvos valdžią, bet ir iš viso prieš lietu vius. Vis nejaukiau darėsi Klaipėdoje išeiti į gatvę, juo ba pritemus,— pasitiks tave ne tik keiksmais, o ir fizinės prievartos aktais. * Neramiu laiku į šį pasaulį atėjo naujas žmogus. La bai norėjau, kad Eliza drauge su manim pamatytų Pran cūziją, bet ji važiuoti negalėjo. Dabar, rugsėjo mėnesį, vieną vakarą tarė: — Palydėk mane į ligoninę... Reikėjo paėjėti kelias varsnas ligi ligoninės durų, ir mudu ryžomės šį kelią atlikti pėsti. Apkabinau Elizą per pečius, o ji paėmė mano ranką ir glostė, lyg nujautė mano nerimą. — Aš visai nebijau,— tarė ji, ir lempos šviesoj pa mačiau tą pačią, dabar kiek pavargusią šypseną, kuri mane tiek kartų džiugino ir ramino. — Be abejo,— atsakiau.— Tu — mano drąsuolė... Eliza vėl nusišypsojo, gailiai pažvelgė į mane ir iš nyko už ligoninės durų. Sesutė ją koridorium kažkur nuvedė. Grįžau namo, atsisėdau ir mėginau skaityti. Bet nieko negalėjau suprasti. Sėdėjau tartum pritrenktas, vaikščiojau po kambarį, paskui rašiau, bet visai nesu pratau ką. Iš Kauno atvažiavo Elizos motina, švelni ir gera mo teris. Ir jos akyse mačiau nerimą ir nebylų klausimą, į kurį nemokėjau atsakyti. 414
Kitą dieną ligoninėje sužinojau, kad man gimė sū nus. Paskui ant baltos priegalvės pamačiau išblyškusį Elizos veidą. Atsisėdau prie lovos. Eliza vėl paėmė ma no ranką ir tarė: — Matai, juk viskas gerai... — Taip,— atsakiau.— Ir bus viskas gerai, kol aš tu rėsiu tave. Mano velionio tėvo atminimui sūnui nutarėme duoti Tomo vardą. Namuose atsirado daug naujų rūpesčių. Bet aš bu vau be galo laimingas. Dabar Eliza ir sūnus gyveno gretimame kambary, ir aš su nerimu ir džiaugsmu daž nai nubusdavau nakčia, kai nubusdavo juodu. Ir vėl už migdavau, galvodamas, kas lemta mano sūnui šioje ne ramioje, niūrioje epochoje, į kurią jis atėjo. Norėjos, kad audros praeitų pro šalį, jo nepalietusios. Deja, už langų buvo pasaulis, kuris gyveno savo papročiais ir įstatymais. Tie papročiai ir įstatymai kasdien darėsi vis žiauresni, vis nežmoniškesni... * Buvo auksinis ruduo, ir mane nenugalimai traukė tė viškė. Rengiausi parašyti apsakymų, kuriuose svarbią vietą turėjo užimti gimtųjų vietų žmonės ir peizažas. Per rudens atostogas aplankiau savo gimtinę, kur radau tuos pačius mylimus žmones. Jie tebesiskundė sunkiais laikais, piktinosi valdžios ir policijos smurtu. Klausinė jo mane, kas bus su Klaipėda, ir sunku buvo atsakyti —■ vis nesinorėjo tikėti tuo, ką buvo galima nuspėti... Iš kaimo grįžau kupinas įspūdžių, naujai pajutęs tai, ką žinojau iš mažumės. Suprantamesni ir vėl lyg arti mesni man pasidarė žmonės su savo rūpesčiais ir rei kalais. „Šiandien grįžau iš tėviškės ir iš Kauno,— ra 415
šiau Žilioniui.— Mano kelionė į tėviškę buvo ypač nau dinga, nes per savaitę laiko aš čia prisirašiau apysakai tiek pirmos rūšies medžiagos, kad ja be galo džiau giuos." Dirbau su retu užsidegimu, visai užmiršdamas aplin ką. Seniai matyta ir pergyventa jungėsi su naujais įspū džiais, ir jaučiau, kaip iš po mano plunksnos gimsta vaizdai ir žmonės, man pačiam nauji ir drauge kažkuo labai pažįstami. Nežinojau, kas iš to rašymo išeis, bet rašiau ir rašiau ištisus vakarus, netgi naktis. Ir pats nu stebau, padėjęs paskutinį tašką dideliame apsakyme, kuris vėliau buvo pavadintas „Medis ir jo atžalos". Bai gus apsakymą, sąmonėj kilo nauji vaizdai, ir aš jau galvojau apie kelis naujus prozos darbus, kuriuos no rėjau parašyti nuoširdžius, tikrus, nė viena smulkmena nemeluotus. Jutau, kad atėjo didesnis subrendimas, iš augo reikalavimai sau pačiam. Iš Kauno mane kasdien pasiekdavo naujos žinios. Draugai intensyviai dirbo. Petras Cvirka dar pernai pa sirodė su jau minėtu romanu „Meisteris ir sūnūs". Di delę apysaka „Mediniai stebuklai" spaudai rengė Boru ta. Savo pirmąjį romaną „Būdviečių mokykla" leido Žilionis. Kaunas mane ir traukė, ir baugino. Rašiau Ži lioniui: „Gimnazija mane smarkiai vargina, įgriso... Vis svajoju apie Kauną, bet... kai ten nuvažiuoju, vėl noris kuo greičiau atgal: plepalai, intrigos, vienas antram ant kulnų laipiojimas — nepakenčiama." Aš jau įpratau bendrauti su skaitytojais ir dabar ne įsivaizdavau gyvenimo be nuolatinio kontakto su jais. „Po kalėdų tikiuos aktyviau pradėti dirbti „Kultūroje" ir „Lietuvos žiniose",— rašiau tam pačiam savo drau gui,— nors šie „organai" man nelabai patinka. Nieko nepadarysi — nėra per kur palaikyti santykius su skai tytoju." 416
Vis dar iš įvairių vietų mane siekė atsiliepimai apie mano romaną. Senas draugas Antanas Januševičius, žmogus dešiniųjų pažiūrų, tada mokytojavęs Mažeikių gimnazijoj, apie „Draugystę" rašė: „Tavo romaną per skaičiau. Stebiuos, kad jis daug kam nepatinka. Man rodos, kad pats visai teisingai pažiūrėjai į vieną mūsų studentiško gyvenimo pusę. Mat, vis yra tokių, kuriems norėtųsi idealizmą matyti ten, kur jo iš tikrųjų nėra." Šis „idėjinio priešo" liudijimas man pasakė daugiau už kai kurias recenzijas. Vieną iš įdomiausių mano knygos įvertinimų iš Kau no sunkiųjų darbų kalėjimo atsiuntė Povilas Rotomskis — tai buvo jo padaryta ilgoka santrauka daugelio politinių kalinių pasisakymų apie „Draugystę". Ne su visomis nepažįstamų žmonių nuomonėmis galėjau sutik ti, bet šis dokumentas turėjo man didžiulį svorį — aš giliau pajutau, kad teisingo, drąsaus rašytojo žodžio laukia netgi žmonės, fašistinės valdžios laikomi kalėji muose, prieš režimą atkakliausiai kovoją. Jaunas vertėjas Skudris iš Rygos rašė verčiąs mano romaną į latvių kalbą (išleisti vertimą sukliudė karas). Tarptautinėje arenoje reikalai dar pablogėjo. 1938 metų pavasarį hitlerinė Vokietija pagaliau įvykdė senąjį grobuonišką ketinimą — prisijungė Austriją. Kaip 1933 metais iš Vokietijos, taip dabar iš Austrijos į kitus kraštus bėgo geriausieji šalies rašytojai ir kultūros vei kėjai. Kai kuriuos jų, sakysime, Stefaną Cveigą, aš gerai žinojau. Buvau skaitęs daug jo knygų apie įžy miuosius žmones — Tolstojų, Balzaką, Dostojevskį, Ničę, Kleistą, Froidą, Mariją Antuanetę, Mariją Stiuart. Mė gau ir jo puikią novelistiką. Praėjus kelioms dienoms po šio smurto, poniškoji Lenkija įteikė Lietuvai garsųjį ultimatumą dėl diploma tinių santykių užmezgimo. Fašistinė Lietuvos valdžia be 14. Ja u n y stė s atradim as
417
jokio pasipriešinimo priėmė ultimatumą, tuo pačiu at sižadėdama užgrobtosios sostinės Vilniaus — žinoma, Lietuvos liaudis jo neatsižadėjo. Vėliau sužinojom, kad jei ne rimtas Tarybų Sąjungos įspėjimas, Lenkija būtų karine jėga užpuolusi Lietuvą. Mūsų tauta labai sunkiai pergyveno šį ultimatumą. Gal labiau, negu kitur, Len kijos smurtą juto lietuviai Klaipėdoj — visiems darėsi pasibaisėtinai aišku, kad Lietuvos valdžia bejėgė prieš imperialistų grasinimus ir šantažą. Tokių įvykių akivaizdoj ir mūsų inteligentija vis aštriau analizavo padėtį ir ieškojo savo vietos būsimuo se įvykiuose. Neišvengiamas idėjinis susigrupavimas in teligentijoj buvo įvykęs nebe šiandien. Tačiau daug jos atstovų, matančių fašizmo ir imperializmo grėsmę, da bar ėmė sukti nauju keliu. (1938 metais pradėjo eiti dau giau ar mažiau kritiškas režimo atžvilgiu „Dienovidis", kuriame dalyvavo ir dešinieji, išskyrus, žinoma, užkie tėjusius fašistus.) * Savotiškas atvejis buvo plačiai žinomas poetas Liu da Gira. Ilgus metus jis buvo glaudžiausiai susijęs su valdančiaisiais sluoksniais. Tačiau, nuvažiavęs į Tarybų Sąjungą, pamatęs jos gyvenimą, susipažinęs su jos kul tūros veikėjais, pradėjo peržiūrėti savo pozicijas. Jau anksčiau jis drąsiai dalyvavo Puškino minėjime Kaune. Minėjimas virto antifašistiniu aktu. Gira plačiai rašė apie Puškino kovą prieš carinę reakciją, apie jo šlovę Tarybų Sąjungoj, ir tai skambėjo taip pat neįprastai. Be to, Gira išleido kelis savo redaguojamų „Literatūros naujienų" numerius, skirtus Puškino jubiliejui ir Tary bų Sąjungos kultūrai. Senas poetas palankiai recenzavo ką tik išėjusį antifašistinį „Prošvaistės" almanachą; tei^Ifl
giamai atsiliepė ir apie mano apybraižą „Mirties laukai ties Verdenu". Visi šie faktai skaitytojams darė didelį įspūdį — su jais kalbėjo ne koks nors seniai žinomas „kairysis", o Liudas Gira, kuriam ilgai viskas buržuazi nėj Lietuvoj atrodė nuostabu. Sužavėtas poeto pilietinės drąsos, parašiau jam laišką, kurį norėjau paskelbti spaudoje. Laiškas buvo nusiųstas „Lietuvos žinioms" ir jau surinktas. Senas draugas Jonas Šimkus, dirbęs šio laikraščio redakcijoj, buvo linkęs jį išspausdinti. Jis iš viso dažnai „prakišdavo" „Lietuvos žiniose" tokios me džiagos apie Tarybų Sąjungą, prieš fašizmą, kuri kitiems redaktoriams atrodė nepriimtina. Deja, laiškas tada ne buvo praleistas. Manau, kad dabar, susiradus jo origi nalui ir neišspausdintoms korektūroms, pravartu primin ti jį skaitytojams, kaip to meto mūsų inteligentijos nuo taikų rodiklį: „Gerbiamasis, Šiandien gavęs Jūsų redaguojamo laikraščio „Lite ratūros naujienų" 1937 m. Nr. 11— 121 ir 1938 m. Nr. 1, skaičiau juos atsidėjęs ir su dideliu malonumu,— rašiau aš.— Prašau nesistebėti šiuo laišku: jį man diktuoja nuoširdžiausias pasigėrėjimas Jūsų gražiu, reikšmingu darbu, ir tą savo pasigėrėjimą aš noriu išreikšti bent per laišką, negalėdamas šiuo tarpu akis į akį Jūsų pasvei kinti ir pasakyti to, ko, tikiuos, ir parašyti šiame laiške kaip reikiant nesugebėsiu. Šiandien, kada pasaulyje samdyti įvairaus plauko „bardai" žvangina ginklus, galanda peilius ir kursto su kvailėjusių minių neapykantą žmogui — kitds tautos, kitos rasės, kitų įsitikinimų, rašytojo uždavinys darosi itin atsakingas ir didelis. Kiek žinau, patys didieji rašy tojai savo epochų sprendžiamaisiais momentais nelik1 Sis gausiai iliustruotas „Literatūros naujienų" Nr. beveik vi sas buvo skirtas Tarybų Sąjungos kultūrai, literatūrai ir menui. 14 *
419
davo užsidarę savo „grynojo grožio" seklyčiose, bet drąsiai keldavo balsą prieš pasaulio neteisybes, nepai sydami nei tūkstančių įdūkusių samdytų šunų lojimo per laikraščius, nei to, kas jiems galėjo pakenkti jų gyvenimiškoje padėtyje. Dreifuso bylos metu Zola bu vo apspiaudytas, tačiau jo moralinis autoritetas ne tik kaip rašytojo, bet ir kaip žmogaus, pasidarė tiesos vė liava. Tas pat ir su Anatoliu Fransu. L. Tolstojaus „Ne mogu molčat" buvo galingas, didelis ir skaudžiai tei singas antausis žudikui carui ir visai jo vainikuojamai šlykščiajai sistemai. R. Rolano balsas karo metu ir vė liau vieniems buvo vėliava, kitiems keiksmo žodis. Tiesa buvo jų pusėje, tiesos niekam nepavyko pasmaug ti, nepavyks nė mūsų kartos smaugikams, nes, kaip sako didysis Gorkis, „nors melas dar gyvuoja, tačiau tobu lėja tiktai tiesa". Mielasis L. Gira! Aš, kaip ir visa mano karta, pui kiai pažįstame visą Jūsų veiklą — ir literatūrinę, ir v i suomeninę maždaug nuo jos pradžios. Daug kam iš mūsų Jūsų eilėraščiai buvo pirmieji poezijos pavyz džiai, iš jų mes mokėmės, juos deklamavome. Jūs daug padarėte tam, kad visi suprato esą lietuviai. Tačiau mano kartos žmonės, prisipažinsiu, ir aš pats, ne visada galėjome džiaugtis Jūsų veikimu. Kartais mums rody davos, kad Jūs einate ne prieš vėją, bet pavėjui, o kam nežinoma, kad eiti pavėjui lengviausia? Būdamas poe tas, Jūs labai jautriai reaguodavote Į kiekvieną įvykį, bet mums dažnai atrodydavo, kad ne visada iš reikia mos pusės, ir įvykių įvertinimas (be abejo, to Jums nenorint, nes netikėti Jūsų nuoširdumu niekas niekad neturėjo progos) išeidavo neteisingas. Jis būdavo ne teisingas ne patriotine, ne kuria kita, bet ž m o n i š k u m o prasme, to žmoniškumo, kuris, kaip nepasiekiamas idealas, stovi aukščiau tautų ir valstybių ir kurio siekti,
420
ypač šiais klaikiais laikais, kiekvieno save gerbiančio, dar neparsidavusio rašytojo didžiausia pareiga. Daug Jūs savo gyvenime darėte vingių. Be abejo, tai natūralu, nes Jums teko pergyventi pilną kontrastų laikotarpį, kuriame tinkamai, teisingai orientuotis ne bet kas iš mūsų tautiečių sugebėjo. Prašau nepriimti šių mano tvirtinimų kaip jaunesnio už Jus žmogaus „pamokslo", gana netinkamo, atsimenant mūsų amžiaus ir mūsų nu veiktų darbų santykį, bet kaip nuoširdų pasisakymą, kaip mes į Jus žiūrėjome. Manau, kad jaunesnio žmo gaus nuomonė, išklausyta vyresniojo ir nuoširdžiai pri imta, sudaro pagrindą abipusiam atvirumui, reikalingam visur, o juo labiau rašytojų tarpe net būtinam. Nuo to laiko, kada aš ėmiau giliau suprasti literatū ros ir meno uždavinius, many susidarė ligi šiol (manau, ir ateity) nesvyruojamas įsitikinimas, kad šių dienų pa saulyje, kur viską valdo pinigas ir kur menininkas yra įspraustas į tų pačių piniginių santykių letenas, jam reikia didelės drąsos, valios ir net atkaklumo, jeigu jis nori kalbėti tiesą, todėl šių dienų mene ir ypač litera tūroje tos tiesos taip maža matome. Ir juo labiau bran gintina tokia moralinė asmenybė, kuri drįsta eiti p r i e š v ė j ą ir kalbėti tiesą, nežiūrėdama, ar tiems žmonėms, kurie žmonijos pažangą, krauju atkariautas laisves nori pažaboti, pajungti savo parazitinio viešpatavimo tarny bai, tai patinka ar ne. Jūsų produktingoje, plačioje li teratūros tarnyboje pastaruoju laiku ir ypač Jūsų re daguojamo laikraščio paskutiniuose numeriuose, manau, ne aš vienas, o visa Lietuva, kuri dar siekia tiesos, žmo niškumo, kuri neapkenčia melo, kuriai brangūs žmo niškumo idealai, nuoširdžiai Jums prijaučia. Jūsų straipsnis apie Joną Biliūną, ypač jo galas, mane nuo širdžiai graudino. Biliūnas, kurio gražus gyvenimas — kovotojo ir žmogaus — bus taurus pavyzdys tolimoms 421
mūsų kartoms, kurio kūryba spindi ne tik meniškumu, bet ir žmogiškos širdies grožiu, Jūsų paminėtas su retu nuoširdumu, kuriuo negalima nesigėrėti. Atsimenu praeituos to pat laikraščio numeriuos J. Janonio, antrojo mūsų liaudžiai brangaus žmogaus, paminėjimą, kuriam reikėjo iš Jūsų pusės ne tik nuoširdumo, bet ir ypač pagerbtinos drąsos, kada Kaune net Janonio gatvė panaikinta! Ir visoj eilėj Jūsų straipsnių, tiesa, ne visa da dar ryškiai, matyti ta pati. tendencija — tendencija gražiausia prasme, nes ji vadinasi liaudies ir liaudžiai kūrusių žmonių meile. Ne staiga liaudies sąskaiton praturtėję ir suspėję pertukti bei apsamanoti savo pigioje laimėje biznieriai, darą biznį iš visko, net ir iš tos pačios liaudies vargo ir skausmų, tik mūsų dirbantieji žmonės turi teisę va dintis žmonėmis, sudarančiais tautą. Š i t a tauta ne mirštama savo darbu, savo svajonėmis, geresnio gyve nimo troškimu, ir su jos svajonėmis turi būti sujungta menininko kūryba, jeigu ji nenori būti negyva gimusi, pasmerkta žūti. Kartais aš stebiuos kai kuriomis mūsų poetų knygomis, rašomomis „elitui", „išrinktiesiems", kurios platesniems sluoksniams n i e k a d nebus rei kalingos, nes jose nėra svarbiausio dalyko — nėra jokio ryšio, kuris tų poetų kūrybą darytų platesniems sluoks niams reikalingą. Šiandien pasauly einančioje dviejų lagerių — laisvės ir pavergimo — kovoje indiferentų, bent turinčių sme genis, nebėr. Ir kaip tenka džiaugtis, kada matai, kad žmogus, kurio vardas daug sveria ir jaunojoje kartoje, stoja tiesos pusėn, imasi ją ginti. Neminėsiu smulkiau Jūsų straipsnių, ties kuriais ne mano vieno akis sustojo su dėmesiu ir džiaugsmu (neabejoju, netrūksta ir tokių, kurie, juos skaitydami, traukė pečiais ir keikėsi) — Jūs puikiai žinote juos pats, o skaitytojui pirštu jų rodyti
422
nereikia — suras. Svarbu tas, mielasis L. Gira, kad Jūsų didžiulė energija ir darbingumas neskiriamas šiuo metu mažiausiai naudingam tikrovės užretušavimui ir šauki mui „valio!", bet, kiek sąlygos leidžia, Jūs kalbate tiesą ir nedviprasmiškai pasisakote, kurlink krypsta Jūsų simpatijos. Jau vienas prierašas prie Julmio eilėraščio iš Aragono fronto yra, mano nuomone, vertingesnis už visą „grynojo esteto" kūrybos knygą, nes toks priera šas, padarytas J ū s ų ranka, nemaža sveria mūsų visuo menėj, ne visada mokančioje atskirti balta nuo juoda1. Jeigu Jūs savo nusistatyme liksite pastovus ir nuosek lus, Jūsų darbo reikšmė mūsų dirbančiųjų (rankų ir proto darbą), ieškančių pažangos, kovojančių dėl di džiausių žmonijos idealų — šviesos ir laisvės — žmonių tarpe nuolat kils, ir aš būsiu laimingas, galėdamas būti Jūsų bendradarbis. Neabejoju, kad ir visa mūsų pa žangioji visuomenė, kuri šiandien, tiesa, neturi progos garsiai kalbėti, galės save pasveikinti, susilaukusi Jus savo sąjungininkų eilėje. Linkėdamas ištvermės, pasilieku 1938.11.24
Jūsų A. Venclova
Gal šis laiškas (jis Liudui Girai, be abejo, neliko paslaptis), o gal ir kiti dalykai (girdėjau, kad jis tei giamai atsiliepė apie mano „Draugystę") padarė tai, kad tarp mudviejų užsimezgė artimesni santykiai. Anksčiau, nors buvome pažįstami, santykiai buvo šaltoki. Dabar 1 „Greta daugelio Europos ir ne Europos tautų sūnų,— buvo ra šoma šiame prieraše,— Ispanų respublikos armijos eilėse didvyriškai ir laimėjančiai kaunasi... ir pora šimtų lietuvių savanorių. Jaunam poetui-kovotojui Julmiui už didžios ispanų tautos laisvę siunčiame nuoširdžius mūsų linkėjimus ne tik laimėtoju baigti di džiąją kampaniją tolimuose frontuose, bet ir tiek pat laimėti lietuviš kos poezijos fronte." 423
man vis didesnę simpatiją kėlė nauja poeto pozicija, nors jos patvarumu net daugelis kairiojo sparno inte ligentų tada smarkiai abejojo. *
Kartą, bene 1938 metų vasarą, Klaipėdoj sutikau Juozą Paukštelį. Anksčiau buvome pažįstami tik iš tolo, ir džiaugiaus, galėdamas pakalbėti su šiuo rašytoju, ku rio darbu domėjausi. Man atrodė, kad Paukštelis su kiekviena knyga vis rimčiau analizuoja gyvenimą ir darosi gan atviras jo kritikas, Dabar jis mane patraukė šiltumu ir nuoširdumu: su juo negalėjai nebūti tiesus. Ne per seniai buvo išėjęs jo romanas iš mokytojų bui ties, ir man neblogai pažįstamos,—„Pirmieji metai". Atsimenu, su Paukšteliu kelias valandas vaikščiojo me Klaipėdos gatvėmis, užėjome pas mane. Paskui už sukome į kavinę. Iš kalbos paaiškėjo, kad Paukštelis — giliai galvojantis žmogus, ir ne tik galvojantis, bet ir besikankinąs dėl mūsų visuomenės nenormalumų. Su pratau, kad fašistinė diktatūra jam svetima ir neapken čiama. Išaugęs dešiniųjų tarpe, Paukštelis, kiek galėjau suvokti, jų toli gražu neidealizavo. Kažin ar tuo metu rašytojui buvo aiškesnė išeitis iš aklavietės, į kurią Lietuvą įmurdė valdančioji klika. Jis tiesiog nerimavo dėl krašto ateities, dėl nacizmo grėsmės. Pasakojau jam apie savo kelionę į Tarybų Sąjungą, ir mano pašneko vas labai tuo domėjosi. Susidarė įspūdis, kad Paukšte lis — žmogus, su kuriuo mes, kairieji, galėtume rasti bendrą kalbą. Konkrečiau tuo metu nieko nebuvo su tarta, bet vėliau nuolat mintimis grįždavau prie šio rašytojo. Susidomėjimas ir simpatija ypač pakilo, kai 1939 me tais Paukštelis išleido naują romaną „Kaimynai". Skai
424
čiau šią knygą ir dar aiškiau supratau, kad šis tylus, švelnus žmogus turi didžią ir karštą širdį, labai myli mūsų valstietį ir su retu meistriškumu sugeba vaizduoti ne tik jo gyvenimą, ne tik socialinius santykius, bet pir miausia žmogaus sielą. Štai tikras rašytojas, džiaugiaus, svajodamas vėl su juo susitikti ir pasikalbėti. Deja, įvy kiai riedėjo vienas po kito, viršum galvos niaukėsi dan gus, ir mudviem teko susitikti gerokai vėliau, rodos, jau po karo, visai kitomis sąlygomis. Buvau laimingas, kad šis didelio talento ir didelio nuoširdumo rašytojas — su mumis. *
Ispanijoj vis dar ėjo pilietinis karas, kuris mus die na iš dienos jaudino įvairių šalių antifašistų heroizmu, interventu ir frankistų niekšiškumu. Imperialistinės valstybės, pirmiausia Prancūzija ir Anglija, stengėsi jei ne padėti, tai bent nekliudyti frankistams. Pažangesnie ji mūsų laikraščiai buvo pilni medžiagos apie didvyriš ką įspanų liaudies ir interbrigadų kovą. Respublikos pu sėje buvo tarybiniai rašytojai, jų tarpe tokie įžymūs, kaip Erenburgas, Kolcovas, Amerikos rašytojas He mingvėjus, vokiečių — Renas, vengrų — Lukačas ir dau gybė kitų, Negalėdami ispanų liaudies kovos palaikyti kitais būdais, aukojom savo uždarbį jai paremti gink lais ir kitu, ko reikia kare. Iš Ispanijos mus pasiekė žinia, kad Aragono fronte 1938 metų pavasarį žuvo antifašistinis lietuvių rašyto jas Julmis — Aleksas Jasutis. *
Mirė vienas didžiausių teatro kūrėjų ir reformatorių Konstantinas Stanislavskis, Jo knygą „Mano meninis gyvenimas" ir aš skaičiau kaip didžio žmogaus biogra
425
fiją ir nuostabią jo revoliucinių ieškojimų istoriją. Sta nislavskio vardas man buvo glaudžiausiai susijęs su Ta rybų valstybe ir jos kultūra. Pažangieji teatralai vertė į lietuvių kalbą Stanislavskio veikalus — Algirdas Jakševičius išvertė „Aktoriaus saviruošą", o „Mano meni nis gyvenimas" (tiesa, vėliau) buvo išverstas Juozo Gry bausko. *
O abipusė Klaipėdos lietuvių ir hitlerininkų neapy kanta didėjo. Dar prieš Klaipėdos seimelio rinkimus ant Tilžės tilto vokiečiai pakorė šiaudinę „žemaičio" iškam šą ir vėliau ją sudegino. Taip „kultūringa" tauta de monstravo savo pažiūrą į „žemesniuosius", tartum įspė dama, ko iš nacistų lietuviai gali laukti...
SUOMIJOJE
1938 metų vasarą su Eliza išvažiavome į Estiją ir Suomiją. Apie tokią kelionę svajojau nuo gimnazijos laikų — tada skaičiau „Kalevalos" lietuvišką vertimą ir buvau tiesiog pritrenktas jos fantazijos ir rūstaus šiaurietiško grožio. Mane žavėjo ir nuostabus suomio Aleksio Kivio romanas „Septyni broliai", ir Linankoskis, ir Juhanis Aho. Grįžęs parašiau plačius kelionės įspūdžius. Juos, vietomis sutrumpintus, o vietomis pa pildytus, čia ir pakartosiu. •
Išplaukęs iš Talino, laivas perskrodė mėlyną Suomių įlanką. Prasiyręs pro pakrantės salas, saleles ir uolas, sustojo prie krantinės, už kurios buvo miestas, nepana šus į kitus. Helsinkis vadinamas baltuoju miestu ne tik dėl vasaros baltųjų naktų, bet ir dėl namų — didelių, monumentalių, dažniausiai statytų iš balkšvo akmens. Abipus plačių gatvių atokiai vienas nuo kito stūkso pa statai, o tarp jų kyšo didžiuliai granito luitai, Išpurento je žemėje žydi gėlės. Kai kurie namai statyti pasaulinio 427
vardo suomių architekto Ėlijelio Sarineno. Ypačiai pa traukia akį geležinkelio stoties ir parlamento pastatai — erdvūs, šviesūs, galingi ir drauge gracingi. Visur stebina neįprasta švara ir tvarka — viskas nušlavinėta, numaz gota, apkarpyta, nudažyta. Naktį iš tikrųjų taip šviesu, jog lauke drąsiai gali skaityti knygą ar laikraštį. Vaikščiojom po miestą, po turtingus magazinus, ku riuose pardavėjai kalbėjo suomių ir švedų, prireikus ir vokiečių kalba. Gatvėse, viešbučiuose, autobusuose knibždėte knibždėjo vokiečių turistų. Buržuazija visur pabrėžtinai rodė savo palankumą Vokietijai ir neapy kantą gretimai Tarybų Sąjungai. Kada senoviškame Vipurio (Viborgo) mieste, netoli Leningrado, nusipirkęs laikraštį, kioskininką paklausiau, kodėl čia negalima su sišnekėti rusiškai, jis apsižvalgė, ar kas negirdi, ir at sakė: — Bijo. Rusiškai beveik visi moka, bet kalbėti bijo... Vėliau vidurinėje Suomijoje, Punkaharju, susipaži nome su Helsinkio studentu, vasarą tarnaujančiu vieš buty. Greitai paaiškėjo, kad jis pusėtinai kalba rusiškai ir yra didelis Tarybų Sąjungos simpatikas. Galima buvo spėti, kad tai netgi komunistų partijos narys. Su di džiausia neapykanta jis kalbėjo apie nacistus, užplūdu sius Suomiją, ir su meile — apie Tarybų Sąjungos pa stangas išvengti karo, apie jos nacionalinę politiką, kurios dėka ir Suomija naudojasi nepriklausomybe. N e sunku buvo suprasti, kad panašiai, kaip šis studentas, galvojančių Suomijoj nemaža. * Helsinkyje aplankėme žinomą rašytoją Mailą Talvio. Ji mus domino tuo, kad savo metu, dar pereito amžiaus gale, gyveno Lietuvoje, Plokščiuose, ir draugavo su 428
Vincu Kudirka. Paskambinom telefonu ir nuvažiavom į priemiestį prie rašytojos namų. Pasitiko mus aukšta, liekna moteris, apsivilkusi balta suknele ligi žemės, su dvejais karoliais (kaip vėliau paaiškino, vieni karoliai buvo dovana iš Lietuvos, kiti iš Latvijos). Sunku buvo patikėti, kad šiai moteriai 67 metai — tokia ji atrodė judri, žvali, netgi jauna. — Čia gali ateiti visa lietuvių tauta,— tarė ji gra žiai lietuviškai, Rašytoja įvedė mus į erdvius namus, kur buvo daug jos draugų portretų ir stovėjo įžymaus suomių skulpto riaus Vaino Altoneno daryta Aleksio Kivio statula, o greta kabojo suomiškos kanklės — kantele. Maila Talvio prisiminė draugystę su Kudirka, caro pavergtos Lietuvos vargus, ir jos mėlynose akyse sužibo ašaros. Paskui ji ėmė niūniuoti lietuvišką dainelę „Sėjau rūtą, sėjau mėtą", kurios žodžius ir melodiją dar gerai atmi nė. Kalbėjo ir apie lietuvių bei suomių kalbų bendrus žodžius — pirkią, kirvį, laivą ir kita. Iš miesto grįžo jos vyras — ramus, lėtas, berods, jau silpnokai girdįs žymus mokslininkas slavistas profesorius J. J. Mikola. Su juo kalbėti buvo sunkoka, bet ir jis nudžiugo, su pratęs, kad namuose svečiai iš Lietuvos. Pietų pakvietė į sodą. Kompaniją papildė žinomas kompozitorius Irjo Kilpinenas ir pora svečių iš Veng rijos. Po pietų šeimininkai mus nuvedė į netoliese saloje įrengtą buities muziejų. Iš įvairių krašto vietų čia buvo perkelti ištisi senoviniai kaimai. Senos bažnyčios, pirtys ir smuklės, romantiškos klėtelės, kur miegodavo mer gaitės, o dainų dainuoti ir vylingų žodžių kalbėti vaka rais atsėlindavo kaimo berniokai,— visa tai atrodė labai jaukiai ir įdomiai. Kai įėjome į seną, aprūkusią medinę pirkią, Maila Talvio susijaudinusi tarė:
429
— Suomis, išvykęs į svetimą kraštą, visada ilgėdavos trijų dalykų: juodos duonos, gimtosios trobos kvapo ir šviesiųjų Suomijos naktų.., Apžiūrėję slastus meškoms gaudyti ir senoviško pašto įrenginius, patekome į miniatiūrišką nameli, ku riame kadaise gyveno vienas iš didžiausių suomių ra šytojų Aleksis Kivis. Čia tebėra jo stalelis, ant kurio buvo rašomas romanas „Septyni broliai", tebestovi ar batinukas, kuriame Kivis virdavosi arbatą, o ant sienos tebekabo medžioklinis šautuvas — taip kukliai ir nereik liai gyveno šis didis talentas ir didis žmogus, jog jo maistą sudarydavo daugiausia paties sumedžiojami paukščiai ir žvėreliai... Kaip mielus draugus atsisveikinome rašytoją Mailą Talvio ir jos vyrą profesorių Mikolą, savotiškai susilietę su mūsų kultūros istorijos momentu, rašytojos pavaiz duotu romane „Varpas". Nuvykome į Suomijos dailės muziejų, kuriame di džiulį įspūdį darė Galeno Kalelos paveikslai, vaizduoją įvairiausias „Kalevalos" scenas. Čia buvo daug laukinės gamtos grožio, nepaprastos jėgos, primityvaus betarpiš kumo. Galeno Kalelos darbai dvelkė pagoniškos seno vės dvasia, perteikta vyrišku naujų laikų dailininko teptuku. Aplankėme garsųjį Imatros krioklį; jis suko dideles elektrinės turbinas, ir pirmiau jį matę keliautojai, tur būt, buvo laimingesni už mus, nes regėjo dabar jau su nykusią jo didybę. O paskui leidomės į tolimą Suomijos šiaurę, prie Ledjūrio. Stebuklingoji Punkaharju skiauterė, Savonlinos pilis, Saimos ežeras, grakštusis Kuopio, Isalmis, Kajanis; kriokliai, miškai, vandens, baltosios naktys, Oulu kitoje Suomijos pusėje, prie Botnijos įlankos, su parku ant šimtų salelių, sujungtų tiltais; pagaliau Ro430
vaniemis, penki kilometrai nuo poliarinio rato. Neuž mirštami vaizdai, gamtos ir žmogaus darbo stebuklai! Taline mudu su Eliza Suomijoje buvę žmonės gąsdi no baisiomis šiaurės musėmis, nuo kurių įkandimo mirš tama; ir ne kartą, snaudžiant traukiny, pro sapną vieš buty imdavo vaidentis musė: ji zyzia iš pradžių toli, paskui jos įkyrus zyzimas eina garsyn, ji išauga sulig žvirbliu, čia vėl panaši į mažą juokingą vampyriuką ir zyzia nuobodžiai, nepakenčiamai. Tik pramerkus akis, vėl sušvinta diena arba pro langus liejasi į kambarį baltosios nakties šviesa, išsklaidydama nelemtą, ko mišką vaizdą. Bauginančiai juokinga pranašyste nusi kratyti buvo sunku, tačiau teko patikėti suomiais, kurie tas baisiąsias muses laikė paprastais, nekaltais vabzdeliais. * „Hanzos" viešbuty Rovaniemyje neėmė miegas. Bal toji naktis žibėjo lauke šviesi kaip diena. Žmonės rūkė, žiūrėjo į dangų, kalbėjo — pamažu, melodinga nesu prantama kalba. Pypkių dūmai kilo į skaidrų, šviesų nakties orą. Lauke buvo šilta ir kvapu. Beveik negrįsta Lapių žemės sostinė paskendusi žolėse. Tos žolės stiebiasi iš šaligatvių griovių, iš kiemų, daržų, skleisdamos svaigų kvapą. Aš ir mano kelionės draugė po ilgo pasivaikš čiojimo mieste ir apylinkėse sėdime savo kambaryje, žiūrime į šviesų dangų, stebėdamies, kad laikrodis jau rodo vidurnaktį. Vis dėlto, kad ir nėra nakties, laikas ilsėtis, nes rytoj mūsų laukia didelė kelionė. Pabundame. Laikrodis rodo 6,30 vai. Viešbučio kie me žiba klanai vandens, vis dar lynoja. Tačiau matome, kad anapus miesto, už Ounasvaros kalno, jau žėri dan gaus properšos, nešdamos giedrą. Debesys su auksiniais 431
kraštais, nušvitę saulėje, skrenda dangumi, lietus apsto ja, ir Rovaniemis, tartum naujai nusiprausęs, žaliuoja ir žydi dosnios šiaurės vasaros prieglobstyje. Pirmieji atvykstame po pusryčių į vietą, iš kurios turi išeiti autobusas. Jis mus nuveš ligi paskutinio punk to prie Leldjūrio — Linahamario. Žvalgaus į laikrodį. Renkasi keleiviai. Ateina pora: dama, sunkiais kailiniais velkina, ponas, per ranką per sisvėręs žieminį paltą. Mums neramu. Aš apsirūpinęs tik lietpalčiu, mano draugė — lengva suknele ir visai ne šiaurietišku paltuku. Žvilgterėjome vienas į antrą, bet veikiai nusiraminome, pamatę ateinant daugiau žmonių, kurie apsitaisę nė kiek ne šilčiau už mudu. Deja, o, gal būt, laimė, kad Europoj praėjo tie pasa kiški laikai, kada į šiaurę galėjai vykti tik gerai apsi ginklavęs, pasiryžęs gintis nuo lokių ir vilkų, rioglinėjančių po poliarinius miškus, su savim vos pakeliamą maisto atsargą nešdamas. Pasiekti Ledjūrį pėsčiomis ir grįžti net nuo Rovaniemio tada tikriausiai reikėjo mė nesio laiko: vienintelis menkas keliukas ėjo per pelkes, akmenis ir brūzgynus, kur sunku būdavo išvažiuoti net prityrusiam keleiviui. Šiandien tas ilgasis kelias pavers tas puikiu plentu, tik vietomis labai siauru. Plentas, už penkių kilometrų nuo Rovaniemio kertąs poliarinį ratą, turi 532 km ilgio ir suomių yra nutiestas po Didžiojo karo. Jis nueina į šiaurę dar toliau, negu TSRS Mur mansko geležinkelis. Ne be reikalo suomiai didžiuojasi, kad šis plentas — vienintelis pasaulyje, pasiekiąs tokią tolimą šiaurę. Ir šis kelias kaip begalinė marga juosta dryksojo prieš mus. Važiavome upės krantu, po kairei matydami saulės spindulių apibertą Lapių žemės sostinę. Anapus upės, smarkiai riedančios per pažaliavusius akmenis, stūksojo 432
didžiulis viešbutis, ties kuriuo vakar buvome sutikę pir mąją ir — keista — vienintelę lapių tautos atstovę smai lais batais užriestais galais, tautiškais drabužiais ir su kultūros požymiu — akiniais ant nosies. Daugiau šios tautos atstovų sostinėje pastebėti neteko. Vėsus rytas auksinės saulės spinduliais žėri plento kalvose, rasos lašais kabo medžiuose ir žolėje. Pro pra virą priekinį langą sruvena tyras oras. Prie šoferio sėdi linksmas vaikinukas, kuriam šoferis suomiškai pasakoja kažką, ir vaikinukas leipsta juokais, vos nusėdėdamas savo kėdutėje. Lango kvadrate iškyla miškų gaurais apžėlę kalnai; jie matyti toli, horizonte, paskui leidžia si žemyn, didėja, artinas, ir mes užkopiam ant jų skiau terės, o po valandėlės mums atsivers vėl naujas kalnas ir naujos pakalnės. Staiga autobusas stoja. Šoferis sako: — Privažiavome geografinę įžymybę — poliarinį ra tą. Kaip žinote, toks ratas yra dar vienas, anapus pu siaujo. Čia prasideda tikroji lapių žemė, čia visai nebeauga rugiai. Mes įvažiuojame į šiaurės elnio vieš patiją. Iš tikrųjų, ant paprasto medinio stulpo matome len tą su užrašu keturiomis kalbomis —- suomiškai, švediš kai, vokiškai ir angliškai: „Poliarinis ratas". Pirmasis šiaurės elnias atžingsniuoja plentu priešais mūsų maši ną, iškėlęs raguotą galvą, žiūri, krutina lūpas. Neatrodo, kad būtų bailus. Važiuojame per neužmatomus miškus. Pro medžių viršūnes matyti giedras, mėlynas, tačiau ne toks, kaip mūsų, o išblyškusiu šiaurės mėlynumu nuspalvintas dangus, dar gana dosnia sauja siunčiąs saulę šiems planetos plotams. Žiemą saulės kelis mėnesius nebus. Dabar šiaurė maudosi blankios šviesos mariose, miškai gyvena ir kužda tylia medžių, žolių ir samanų kalba, o
433
ilgą žiemą po sniego klodu vėl sapnuos pavasarį, kuris prikelia augmenis ir išskleidžia žiedus. Pakeliui čia iš vienos, čia iš kitos pusės žiba skaid rūs, vėsūs šiaurės ežerai, atspindėdami akmenuotus krantus, medžius ir svyruojančią poliarinio krašto gėlę. Vasarą žalias šis kraštas. Tačiau ir toji žaluma savotiš ka, be audringo gyvybės pulsavimo, kuris pietuose išugdo plačius, riebius lapus, žvilgančius saulėje. Šiau rės žaluma blyškesnė, ramesnė. Joje daug tylos ir me lancholijos. Net ima rodytis, kad čia peizažas negy vas — toks jis ramus, sustingęs. Medžiai vis dėlto dar nemaži, vyriški. Ištekinės eg lės, vietomis beržai narsiai šauna į padangę plonais lie menimis. Tik vietomis matai vėtros išverstą medį nusi lupusia žieve, pamažu dūlėjantį, visų užmirštą. Sodybos pastebimai retėja. Kalnų atšlaitėse, užuovė joje prisiglaudę lyg paukščiukai, jos slepiasi nuo aud ringų vėjų ir šalčio, kuris čia siautėja didelę metų dalį. Keista, iš ko žmonės gyvena: net miežiai toliau nebeau ga, nekalbant apie kitus javus. Niekur nebėr vaisinių medžių — neturtingų gyventojų vaikai tik pasakose gir di apie tuos stebuklingus kraštus, kur auga obuoliai, kriaušės ir vyšnios. Kartkartėmis matai dar besiganan čius karvę, arklį, sutinki pėsčią pakeleivį, dviratį veži mą ar mašiną. Vis toliau smelkiamės į šiaurę. Įgudęs juodaplaukis stambus šoferis, žilstančią galvą uždengęs kepure su snapu, vikriai sukioja mašiną plento vingiuose. Saulė kyla aukštyn, džiovina lietų, bet oras nepaprastai gry nas, ir malonu jį jausti pro priešakinį langą glostant rankas ir veidą. Į vidų įlekia laukinė bitė ir daužos į stiklus, kol prieš mus sėdįs vaikinukas ją sauja sučium pa ir paleidžia į laisvę. 434
Autobuse šalia mūsų sėdi suomis, pats pirmą kartą keliaująs siaurėti. Jis apsivilkęs šiltu megztiniu, stiprus, plačių pečių, plataus veido, su žilstelėjusiais paausiais. Kaip visi suomiai, kalbumu nepasižymi, bet mielai at sakinėja į mūsų klausimus. Kitame suole Karaliaučiaus vokietis, apsikrovęs knygomis ir žemėlapiais. Jis nori, matyt, iš kelionės ištraukti maksimalią naudą ir, jei taip galima pasakyti, keliauja preciziškai: pirštu bado kiek vieną žemėlapyje pažymėtą kalniuką, ežerą ir upę, mie lai leidžiasi į pokalbį su visais mašinos keleiviais ir gan nekukliai stengiasi apšviesti jų protą šiaurės krašto teo riniu pažinimu. Greta jo — stropusis ponas su savo da ma, ant kelių susikrovę vos pakeliamus kailinius. Jie kitų keleivių akyse gana juokingi: kur jie dės tuos kailinius, jei šiaurėje bus taip pat šilta, kaip čia? Pirmas didesnis autobuso sustojimas priešpiečių — mažas miestelis Sodankiula. Jis, matyt, ne per seniau siai išstatytas abipus plento. Mediniai namai švarūs, nauji, gražūs. Čia yra padorus restoranas, viešbutis, paštas, telefonas, telegrafas, gydytojas, vaistinė, ligoni nė ir meteorologinė stotis — visa, ko gali prireikti kelei viui ar vietos gyventojui. Sodankiula jau gerokai Įsibrovusi į šiaurę, į Lapių žemę. Keleiviai, išlipę iš autobuso, žvalgosi, be nepa matys tos keistosios šiauriečių tautos atstovų, bet juos surasti ne taip jau lengva. Smulkūs vietos prekijai, pa sistatę kioskus šalia plento, prekiauja lapiškais dalykais. Žemėje ir ant stalų iškloti elnių ir vilkų kailiai, puikiai išsiuvinėtos žalios ir raudonos lapių kepurės, tabokinės, pypkės su ilgais lanksčiais kandikliais, suomiški peiliai puukko su elnio kaulo rankenomis, papuoštomis degin tais ornamentais bei elnių galvų atvaizdais, kauliniai žiedai, auskarai, elnio kailio batai — riestanosiai, vil nomis į viršų. 435
Deja, pardavėjų nėra. Jie, matyt, priešpiečiauja ar nuėję kur savo reikalais. Šiaurietiškos prekės, niekieno nesaugomos, stovi atvirame kioske ir lauke. Šimtuose vietų matėme daiktus, sukrautus pakelėj. Juos paima tik tas, kam jie skirti. Po ilgo ieškojimo keleiviams pa vyksta surasti pardavėjus, apsivilkusius lapiškais dra bužiais, bet kaip visi nusivilia, kai pamato, kad tai visai ne lapiai, o gryniausi suomiai. — Klausykit,— piktinasi Karaliaučiaus vokietis, kreipdamasis į mane.— Bet kurgi lapiai? Sodankiuloje tikrai jų turi būti, tai rašoma knygose, kurias aš štai vežuosi. — Taip, čia jų esti, bet tik ne vasarą,— įsikiša suo mis.— Vasarą lapiai vienoj vietoj nesėdi — jie tikriau siai išginę savo elnius kur nors į kalnus ar prie ežero. Restorane keleiviai užkanda, kas ko norėdamas. Kaip visur Suomijoj, čia padengtas gausus švediškas stalas, apkrautas įvairiomis virtomis ir keptomis žuvimis, dar žovėmis... Geriame kavą su savotiška suomių duona, ke pama plonomis riekelėmis. Puikų apetitą rodo mūsų šo feris. Jam visi vietiniai žmonės pažįstami, ir kol kelei viai ilsisi bei valgo, jis kiekvienam čionykščiam patapš noja per petį, su kiekvienu persimeta po žodį kitą, o tarnautojoms suomiškai kažką pasakoja, ir tos leipsta juoku, vos nulaikydamos ant rankų padėklus su kavos puodukais, Po priešpiečių važiuojame toliau. * Nors Rovaniemis, stovįs gerokai į pietus, oficialiai vadinamas Lapių žemės sostine, tikrasis Lapių kraštas, būdingas didžiulių miškų, kalnų, vienišų ežerų, pelkių ir galingų upių kraštas prasideda tik už Sodankiulos. 436
ku o smalsios tyrinėtojų akies lapiai niekad nepasi slėpė, bet daugelis klausimų, susijusių su jų praeitim, senovine tikyba ir gyvenimu ligi šiol nėra kaip reikiant ištirti. Tai viena iš paslaptingiausių ir romantiškiausių Europos tautų. Lapiai patys save vadina samiais. Suomių kalba „lappi" reiškia „tolima žemė“. Jokios apibrėžtos terito rijos lapiai neturi: gyvena sritimis, laisvai kilnodamies su savo kaimenėmis iš vienos vietos į kitą. Palyginti neseniai lapiai klajojo gerokai toliau į pietus, palei Ladogos ir Onegos ežerus, tačiau dabar tebegyvena šiau rės Švedijoj ir Norvegijoj, Suomijoj už poliarinio rato ir TSRS apie Murmanską, Kolos pusiasaly. Iš viso jų tėra 30—31 tūkstantis žmonių: Norvegijoj 19 000, Šve dijoj— 7700, Suomijoj — 1600 ir Kolos pusiasaly — apie 1700. Yra lapių, sumišusių su kitomis tautomis ir sėsliai gyvenančių. Tiksliai nustatyti jų skaičiaus ne įmanoma. | Iš kur lapiai atsikraustė, nėra žinių. Spėjamai kad y ų senosios tėvynės reikią ieškoti Uralo arba Volgos (srityje. Daugelis kalbos, papročių ir net antropologinių 'žymių rodo juos galint būti mongolų kilmės. Lapių kal ba priklauso suomių-ugrų kalbų grupei ir turi daug panašumo į suomių, estų bei vengrų kalbas. Šiais lai kais įvairių sričių lapiai vieni kitų dažnai nesupranta. Įdomu, kad mažos tautelės tarmių priskaitoma apie pen kiasdešimt. Manoma, kad lapiai senovėj buvo medžiotojai ir žve jai, o elniais verstis išmoko iš kitų tautų. Tai rodo sve timžodžiai jų kalboje, susiję su elnių kastravimu, mel žimu ir sūrių gamyba. Norvegijoj ligi šiol yra lapių, kurie elnių visai neturi,— jie tik žuvauja. Ligi XIV a. pradžios lapiai turėjo savotišką religiją, tačiau XIV a. pirmieji misionieriai pas juos ėmė skelbti
43?
krikščionybę. Švedijoj vos XIX a. pradžioj vienam vys kupui galutinai pavyko lapius sukrikščioninti. Šis vys kupas skelbė Kristaus mokslą su didžiausiu fanatizmu, energija ir griežtumu ir visiškai sunaikino dvasinę lapių kultūrą — jų šventes, šokius, daug dainų, vaizduojamąjį meną. Be pasigailėjimo buvo naikinami, kaip nuodėmin gi, lapių drabužių papuošalai. Žodžiu sakant, čia krikš čionybė lygiai taip pat piktai griovė senovės kultūrą, kaip savo laiku Lietuvoje. Tačiau materialinė lapių kultūra, laikui slenkant, beveik nepakitėjo. Jie labai maža lietėsi su kitomis tau tomis, ir beveik visas jų gyvenimo būdas ligi šios die nos yra likęs tas pats, koks buvo labai senais laikais. Nebent dar reikėtų pridurti, kad lapių literatūra ligi šiol yra be galo maža. Jie turi plačią tautosaką — dainų, pasakų, padavimų, tačiau, neskaitant religinio pobūdžio knygų, tik viena pačių lapių parašyta knyga šiuo metu težinoma. Ją parašė J. Turis 1910 metais. Elnių skaičium matuojamas lapio turtingumas. Tur tingieji turi elnių apie 3000 vienas. Lapiai sunaudoja elnių pieną, mėsą, kailius ir net ragus — patys ar par duodami ir pirkdamies tai, ko jiems reikia: duonos, drus kos, šovinių medžioklei. Šiandien lapiai turi mokyklas ir net vieną laikraštį, bet sėsliai gyventi niekaip neįpranta. Jiems geriau pa tinka ežerų krantai, kalnai ir pakalnės, apaugusios sa manomis, kur stūkso jų palapinės, statytos iš velėnų arba kailių. Pro skylę palapinės viršuje rūksta dūmai, viduj ant vąšo pakabintas kunkuliuoja puodas su el niena ar kava, kurią, tarp kitko, lapiai geria pasūdytą, o aplink sėdi suaugę, guli šunys ir žaidžia vaikai. Anapus Sodankiulos prasideda stebinančio grožio vaizdai. Žmogaus rankos neliesti miškai čia plyti be jokio pertrūkio šimtus kilometrų. Eglės ir beržai kerek438
liai, vėtros išversti ar nuo senatvės nukaršę, griūva vie nas ant kito. Jie atrodo kaip skeletai, nusilupusia žieve, pabalę nuo saulės ir lietaus. Niekas jų nerenka ir ne naudoja. Nenusileidžiančios vasaros saulės spindu liuos žėri šimtai vienišų skaidrių ežerų, vėsiame vandeny atspindinčių blankų šiaurės dangų ir uolas, o kartais elnių kaimenes, susirinkusias gerti. Ežerai knibž da didele daugybe žuvies, kurią žvejoja lapiai. Per kelią nuolat striuoksi elniai, ir mašina kartais turi stoti, nes elnias lyg tyčia nesitraukia iš kelio, o bėga priekyje. Vietomis miškai išnyksta, ir kelias eina per plačias pel kes, apaugusias samanomis ir krūmais. Čia vėl iškyla nuogi, žalsva samana apžėlę kalnai, grandioziški, neap rėpiamai platūs, ir mašina ieško sau kelio, vingiuodama pagal smarkių ir plačių upių vagas, pro ežerus, lyges nėmis vietomis. Nuolat akinte akina šiaurės ertmė ir spalvingumas. Ištisas dešimtis kilometrų važiuoji, kol randi menką sodybą. Mašina sustoja Vuotse, 90 km už Sodankiulos. Vuotsas — nedidelis kaimas. Kelios trobos, kiemas, val gykla. Iš lauko namai apkabinėti šimtais šakotų elnių ragų, kurie rodo, kad netoliese klajoja lapiai. Mūsų šoferis vėl susiranda draugų ir draugių. Kur tik jis pa sirodo, net ir nekalbūs suomiai iš karto darosi linksmi, užsimezga pokalbiai ir skamba juokas. Susitinkame visą lapių šeimą. Jie apsirengę tautiškais, labai gra žiais drabužiais: berniukai ilgais tamsiai mėlynais marš kiniais, sujuostais diržu, su kampuotomis kepurėmis, ku rių kampai apdribę aplink kepurės lanką. Mergaitė ir motina — taip pat su kepurėmis, nagingai išsiuvinėtomis įvairiais spalvingais ornamentais. Visi apsiavę elnio odos batais smailais riestais galais, iš viršaus irgi pa puoštais raudona ornamentika. Motina — labai graži maždaug trijų dešimtų metų moteris, tamsiaplaukė, kaip
beveik visi lapiai, ketvertas vaikų taip pat gražūs, šva rūs ir malonūs. Kiemo gilumoj vaikštinėja keletas vy rų, bet jie, matyt, keleiviais ne per labiausiai susižavėję ir nesiartina. Vertėjo padedamas, leidžiuos su lapiais į kalbą. Mo teriškė nupasakoja tokią istoriją: — Gyvenome ežero saloje. Buvo malonu, laisva ir gera. Tik atsitiko nelaimė. Ant siauros sąsmaukos, kuri jungia salą su sausuma, atrioglino ir atsigulė, kaip nie kur nieko, meška. Guli bjaurybė, ir tiek. Eiti su ja ga lynėtis baisu, namie vyrų nebuvo, jie ganė elnius toliau, prisišaukti nieko neprisišauksi. Turėjome arklį, didelę retenybę šiuose kraštuose. Arklys ganėsi už ežero, bet lyg tyčia sugalvojo eiti į salą. Aišku, susikibo su meška, ir prasidėjo žūtbūtinės grumtynės. Kaip šiurpu buvo žiūrėti į jų kovą! Ištaškė vandenį, sutrypė siaurą są smauką, bet meška pagaliau arklį nudobė... —• Ne, mes nemylim meškų,— baigė moteriškė.— Jos tinginės, išlepėlės, nedoros. Jos lapio draugės nie kad nebuvo ir nebus. Tačiau daugely vietų lapiai mešką tebelaiko šventu gyvuliu ir net tiki, kad po mirties ji vėl keliasi iš nu mirusių... Saulei slenkant žemyn prie horizonto, šlamšdami sparnais, iš medžių kyla pelėdos ir apuokai. Siaurės’gi riose begalinė tyla: čia nėra jokių giesmininkų. Išeik į orą, į mišką, kuris tvyro be ribų, ir įsiklausyk: girdėsi per akmenis riedančią upę, apuoko suokimą ar didelę tylą, tik negirdėsi paukščio giesmės. Anapus Vuotso vėl kalnų grandinės. Tankavara, Natastunturis šmėkšo, šešėlius blokšdami į gilias pakalnes, kuriomis teka sraunios, plačios upės. Už Landos pra važiuojame šiurpulingai gražų nuogą kalną Urupia, nuo 449
kurio matyti bekraštės dykumos, išmargintos debesų še šėlių žaismo. Per vėlyvus pietus, pavakarėj, pasiekiam Ivalą. Dar prieš kelerius metus tai buvo kuklutis kaimelis. Šiandien čia stovi geras viešbutis su jaukia valgomąja sale, su poilsio kambariais, skaitykla ir kitais patogumais. Milži niškas lokio kailis puošia prieškambarį. Elektros lempos, įtaisytos ant nudailintų elnių ragų, tapyti lapių gyveni mo vaizdai — visa tai neleidžia užmiršti, kad esi savo tiškame, tolimame krašte. Ant baltų kaip sniegas stalelių žiba indai; vasarą uždarbiaujančios Helsinkio studentės, apsidariusios šiaurės drabužiais, patarnauja svečiams. Už langų šviečia nenusileidžianti saulė. Blyksi Ivalo upė, įtekanti į netolimą aštuonių dešimtų kilometrų il gio Inario ežerą. Tas ežeras savo šakotomis rankomis glaudžiasi beveik prie šiaurinės Norvegijos krantų, ir ties juo galima rasti nemaža lapių su didžiulėmis elnių kaimenėmis, tinklais ir palapinėmis, j” Ten gyvena požeminiai gyventojai — uldai, ežeruos, [kalnuos ir pelkėse. Jie mėgsta dorus žmones, gerus lapius ir jiems padeda, o piktųjų ateina naktį sloginti, trukdo jiems miegoti, kelia pragarišką triukšmą ir ver čia su stovykla keltis į kitą vietą. Uolose gyvena milžinai. Aukščiausia dvasia Stalo stengiasi žmogui pakenkti. Pelkėse, kalnuos ir tundrose dega užkeikti lobiai — juos tesuranda tas, kas paties velnio nebijo. „Laukuose ir miškuose,— sako žymus lapių žinovas H. A. Bernacikas,— kalnų tarpekliuose, olose ir prie žvejojamųjų vandenų dar tebestovi vieniši akmeniniai altoriai, aukų vietos ir senieji dievų atvaizdai iš ak mens ir medžio. Čia gyvena gerosios dvasios, kurios val do orą ir vėjus, žvejo laimę ir elnių kaimenių klėstė j i 441
mą. Daugybę šių senų paminklų sunaikino krikščionybė. Tačiau senojo tikėjimo atminimas, šimtmečiams slen kant, neužgeso, ir pro kai kurias ypatingos formos uo las, pro tam tikrus akmenis, kurie riogso nuogoje že mėje susidėstę ypatinga tvarka, pro sudūlėjusias išpiaustytas medines figūras net geriausias krikščionis lapis šiandien nepraeina, nepastebimai nepadėjęs dovanos." Neužmirštama liks prie Ivalo sutikta senė lapė — Ana-Brita Matus. Ji buvo linksma, šita senukė. Rankoje laikydama europietiškų lagaminą, ji vis dėlto buvo savo žemės dukra: marga juosta sujuosti drabužiai, aukštyn nosis iškėlę elnio kailio batai, ant pečių užmesta skara, puošni lapiška kepurė. Tai reta Lapių krašto moteris — ji kalbėjo angliškai ir vokiškai. Iš kur, kaip, kada ji išmoko šias kalbas? Ana-Brita Matus ne tokia jau pa prasta lapė: ji — geriausia lapių siuvėja. Jos rankų darbo kūriniai plačiai garsėjo nuo Sodankiulos iki Petsamo. Tolimų vietų gražuolės stengdavos pasipuošti jos darbo drabužiais, laukdamos bernužėlio, kuris, atvažia vęs rogėmis, pakinkytomis elniu, paklos joms po kojų vilko ar net meškos kailį. Ir jos rankų garsas pasiekė net vokiečių bei anglų aristokračių ausis. Ana-Brita buvo išvežta ir gyveno Europos didmiesčiuose. Ji, rodos, uždirbdavo gerus pinigus. Bet vėl grįžo į savo žemę — klajoti su kaimenėmis, kęsti žiemos šalčių, palikuonims sekti pasakų ir dainų dainuoti. — Ne, lapis negali gyventi be gimtojo krašto, be žydinčios tundros ir šiaurės pašvaistės! Argi laisvą mū sų gyvenimą keisi į miestų triukšmą, ūžesį, uždarus na mus ir dulkėtas gatves? Yra buvę atsitikimų, kad lapiai, nuvežti toli į pietų kraštus, besiilgėdami nenusileidžiančios vasaros saulės ir žiemos pašvaisčių, susirgdavo džiova ir mirdavo. Ki 442
tas klimatas jiems kenksmingas kaip augalams, kurie žydi ir klesti tik savo tėvynėje. Mūsų kelias sukasi Į šiaurės rytus. Keliaujame Inario krantu, užžėlusiu skurdžia poliarine augmenija. Vir šum sustingusių šiaurės vandenų skrajoja laukiniai paukščiai, o ten, tolumoj, vėl atsidengia įvairiausių for mų nuogi kalnai. Medžių lavonai, nuplauti lietaus, guli ištisais kilometrais abipus kelio. Žmogaus rankos ne paliesti plotai tvyro prieš mūsų akis — didingi, neužma tomi, užskleisti tolimų kalnų grandinių, ir visas vieto vaizdis atrodo sukaupęs savy tūkstančius metų. Juk ta pati nenusileidžianti saulė šituos neliestus kalnus, miš kus ir ežerus lygiai šildė per poliarines vasaras prieš tūkstančius metų, kaip ir dabar. Po ledų laikotarpio sužėlė šitos girios, plačios pievos, ir gyvybė pradėjo knibždėti ten, kur šimtų metrų storio ledų laukai prany kę paliko kalnus, uolas, tarpeklius, upes ir ežerus. Salmijarvio miestelis prie to pat vardo ežero išaugęs, matyt, taip pat per pastaruosius kelerius metus. Jis drie kiasi palei vandenį ilga naujų medinių namų eile. Čia, kaip ir kitur šiaurėje, kyla įmonės — lentpiūvės, medžio apdirbimo fabrikai. Ežerai užversti plaukiančių sielių tiltais. Kažkur toli girdėti piūklų gaudesys, keistai įsi maišęs į šią nepaprastą tylą. Tiltu eina vietinės gra žuolės; meškeriojimo mėgėjai tupi, nukabinę nosis, prie vandens. Mus apipuola spiečiai smulkių uodų ir musių. Tie uodai nėra tokie skaudūs, kaip mūsiškiai, ir, kaip įsiti kinom, nuo jų nemirštama, bet jų tiek daug, jog, pa traukęs delnu, vienu užgriebimu pagauni visą saują. Imam pavydėti praktiškiems šiauriečiams: jie turi įsi taisę prie kepurės tankų žalio šilko tinklelį, kurį nulei džia ant akių ir ant veido, ligi pat apykaklės. 443
Seniai, nuo pat Nautsio, keliaujame pro šiaurės Nor vegijos teritoriją, trikampiu sklypu įsikišusią Suomijon. Į Norvegiją pakliūti iš čia labai lengva: daugely vietų net pasienietį, sako, prireikus sunku surasti. Vieninte liai konfliktai, kurie kartais kyla tarp Suomijos ir Nor vegijos, turi gan taikingą pobūdį. Jie kyla ne dėl ko kito, o dėl eikliųjų elnių. Mat, šie laisvi gyvuliai nepri pažįsta sienos perėjimo punktų, muitinių ir karantinų,— eina ten, kur daugiau samanų ir kur tos samanos ska nesnės. Mums viešint Helsinkyje, laikraščiai rašė apie vieną tokį valstybių konfliktą. 3600 Suomijos elnių per sikraustė į Norvegiją ir nuėdė samanas. Norvegų dip lomatai, aišku, susirinko posėdžio ir, apsvarstę susi dariusią padėtį, nusprendė pateikti Suomijos vyriausy bei sąskaitą. Suomių elniai per sieną buvo išsiųsti atgal į tėvynę. Tuo konfliktas baigėsi, laimei, dar labiau ne įtempdamas ir šiaipjau įtemptų Europos santykių... * Vėlyvas vakaras, ar, tiksliau sakant, naktis. Deši nėje pusėje palikę Petsamon tunturit kalną, sukame į rytus, TSRS sienos link. Paraudusi saulė ugniniu kamuo liu šmėkšo viršum kalnų skiauterių, plikais ir žals vais kriaušiais įsirėžusių į tylos apgaubtą vakaro dangų. Iš sunykusių, vėtrų ir šalčių nukamuotų, prie žemės tarpekliuose prigludusių krūmokšnių, beržų kereklių, iš balų ir ežerų kyla pabaidyti paukščiai. Ties ežeru ke leiviai statosi palapines. Darosi vėsu. Labai ilga kelionė, prasidėjusi rytą, mūsų nenuvargino. Daug sykių stiprinomės rūkyta elniena. Dabar mes prie Ledjūrio, kuriuo eina kelias į Špicbergeną, Grenlandiją ir šiaurės ašigalį. Tokių akimirksnių gyvenime pasitaiko nedaug. Vieto mis kalnai pridengia saulės kamuolį, bet ir vėl jis su 444
švytruoja viršum jų, plačius šešėlius blokšdamas į gilias tarpukalnes. Svaiginamas laukinis grožis patamsėjusiom akim žvelgia nuo kalnų, iš pakalnių, ir imi jaustis už kerėtame krašte, pilname bedugnių ežerų, prarajų ir šmėklų. Toks kelias ligi vidurnakčio, ligi Petsamo (Pečengos), mažo miestelio ties Ledjūrio fiordu. Bet kas tai? Kalnai ima darytis violetiniai. Fiordų vanduo raudonas kaip kraujas, žalias, mėlynas, vėl rau donas ir juodas. Viskas dega saulės, beveik pasiekusios horizontą, kerinčioj šviesoj. Žėri, žvilga ir liepsnoja fiordų vanduo. Dešinėje kal nas, primenąs gulinčio ruonio galvą. Jo pašlaitėje pri siglaudęs rusų vienuolynas, o čia štai gunkso žemutė medinė varpinėlė, kurios varpus, stovėdamas ant žemės, ranka pasieki. Siauras kraštas tarp TSRS ir Norvegijos, anga į Ledjūrį, 1920 metais atiteko Suomijai, ir jo gy ventojai — daugiausia rusai, neskaitant lapių, kuriems tolimiausia šiaurė su žiemos naktų pašvaistėmis ir ne ribota laukų laisve yra mylima tėvynė.1 Saulė tarsi stovi vietoje. Gal būt, ji jau teka. Dvy likta nakties, mūsų laiku, net pirma, bet mes matome saulę, raudoną, didžiulę ir, kol atvykstame į šiauriausią Suomijos gyvenvietę Linahamarį, ji atrodo bestovinti ten pat, kur buvo Petsame. Visi miega. Namų durys ir langai uždarinėti. Lauke nė vieno žmogaus, nors — visiška diena. Linahamaris — miesčiukas ar gal kaimas kalnų užuo vėjoj. Žiemą fiordai čia neužšąla, nes pro šąli teka šil toji Golfo srovė. Mūrinis dviejų aukštų viešbutis pilnas miegančių žmonių. Šeimininkė paaiškina, kad, deja, pir mą valandą nakties užsisakyti nakvynę per vėlu. 1 Šiuo metu Petsamo (Pečengos) rajonas yra grąžintas Tarybų Sąjungai. 445
— Nenusiminkite,—■sako mūsų šoferis.— Fiorde, in karą nuleidęs, stovi laivas „Jameri"— ten yra mano bi čiulių. Tikiuos, jie suteiks jums nakvynę. Žmogus, kuris tokį milžinišką kelią vienas atvairavo mašiną, mūsų nepalieka likimo valiai. Taip elgiasi tik rieji suomiai. Leidžiamės žemyn prie fiordo, ligi kran tinės, kur plūduriuoja gražus turistinis laivas, skirtas paplaukyti po Ledjūrį. Laivo kapitonas ir Įgula dar nemiega. Jie vaikštinėja ant denio, saujomis braukosi nuo veido ir kaklo tūks tančius uodų, gindamiesi nuo jų įkyrumo tirštai rūks tančių pypkių dūmais. Pamatę šoferį, ima klausinėti, kas girdėti tolimame pasauly, anapus poliarinio rato, bet jis pirmiausia aiškina mūsų reikalą. Valio! Nakvynė yra! Pasirodo, įgula — šnekūs vyrai. Vaišinamės papiro sais ir bendrais bruožais vieni kitiems nupiešiame savo kraštų vaizdą. Nuo laivo borto gėrimės aiškiai kylan čia saule, fiordu, kurio kitoje pusėje dunkso statūs gra nitiniai kalnai, užlieti melsvai ugninės šviesos. Žuvėd ros sparnais raižo fiordo plotą. Aplinkui — giedra ryto tyla, kurioj iš toli nuaidi vienišas paukščio riksmas ar keliu einančio matroso švilpesys. Žmogus žmonių tarpe niekur nepražus, ypač tokių meilių žmonių, kokie yra šiauriečiai. Šeimininkė kvie čia mus pusryčių ar vakarienės, ne visai aišku. Laivo bufete ant stalo garuoja karšta arbata, stovi kvepianti juoda duona, sviestas ir lašiša. O, kas per pusryčiai — tundros gilumoj, tyliame fiorde, nenusileidžiančios sau lės krašte! Matrosai klausinėja apie Lietuvą, jos jūrinin kus, Klaipėdą. Juos traukia margi uostai, svetimi van dens, tolimi kraštai. — Kaip ten turi būti įdomu! — kalba vienas.— Aš pažįstu tik šiaurę, Suomijos ir Norvegijos krantus. My liu šiaurę, bet svajoju apie bangų siūbavimą nežino 446
mose jūrose, apie sodus, lūžtančius obuoliais, ir miškus, pilnus giesmininkų paukščių. Apie visa tai žinau tik iš knygų. Mūsų krašte to nėra... Už kajutės lango į žalius kranto polius teliūškuoja vanduo. Aklinai uždarome apvalų langą ir užtraukiame užuolaidą, kad į mūsų kambarį nesibrautų šviesa. Be matant mus suima kietas miegas. Pabudome apie pie tus — žvalūs, pailsėję. Nustūmėme nuo lango užuolaidą, ir sušvito skaisti diena. Vėl aplink iš visų pusių šiaurės kalnai. Fiordas ra mus ir žydras. Saulė vėl iškilusi aukštyn, ir šilta, kaip apyvėsę mūsų vasaros dieną. Begalinė tyla sklinda nuo vandens ir nuo kalnų. Ant vieno jų įsiręžęs laukinis ožys. Vaizdas lyg dailininko primityvisto paveiksle. Ožio paslaptis paaiškėjo kitą dieną — jis, padirbtas vie tos humoristų, stūkso nejudėdamas visą laiką. Po vėlyvų priešpiečių kopiame į kalnus, nuo kurių turi atsiverti vaizdas į Ledjūrio plotus. Šalia kelio pri gludusios menkos žvejų trobelės. Ant kalno cementinis baseinas, iš kurio nuvesti žemyn vamzdžiai kaimui teiĮkia gryną, sveiką vandenį. Ūždamas žemyn tarpekliu, užžėlusiu krūmais, lekia kalnų upokšnis. Pro milžiniškus [akmenis kylame į plotus, žmonių nebegyvenamus. Po 'valandos kelio užkopiam į aukštumas; kairėje pusėje tarp akmenų ir pelkių sutvaska ežerai. Užuovėjoj žydi mažutės rausvos žolės, ir nuo kalnų vėjo siūbuoja sa manų stiebeliai. Granito duburiuose blizga prilytas van duo — giedros balos, kuriose atsispindi šviesūs šiaurės debesys. Čia vien tik akmuo, oras, debesys ir saulė. Ji vėjo pagairėje ne taip šiltai bešildo. Ar nepamatysime meškos, gauruota koja žemyn ritinančios akmenis? Bet nieko aplinkui — nei žvėries, nei žmogaus. Tik du žmo nės kopia į rausvai pilkus kalnus, nušviestus nenusilei džiančios saulės, šypsodamies neužmatomiems uolų lau 447
kams, žydinčiai šiaurės gėlei, samanai, dangui ir vėjui, nešančiam į veidus vandenyno dvelkimą. Ir štai po ilgo, vargingo kelio prieš keleivių akis atsiveria ūžiantys plotai. Vandenynas neramus, jis blaš kosi, daužosi, kyla aukštyn ir vėl grimzta į gelmę, ku rioje plūduriuoja didžiulės medūzos, vandens krabai, daugiakojai. Kaip ir prieš tūkstančius metų, kurie matė tuos pačius krantus ir tas pačias žuvėdras, neramiai klykiančias viršum vandens ir uolų. Pasveikinti būkite, vandenys, kiloję Nanseno ir Amundseno laivus! Pasveikinti būkite, rūke nugrimzdę šiaurės salynai, ledų kalnai, laivai, raižą šaltas bangas, ir tu, tolimasis ašigali, būk pasveikintas! Pavargę, nurimę, alkani grįžome tuo pačiu keliu, ap svaigę nuo vėjo, vandens ir gilaus, blankaus šiaurės dan gaus, kuris milžiniška skara globė mus — mažučius gy vus taškus gamtos begalybėje. *
Išvykimo diena pasitaikė darganota ir niūri. Į laivo denį teškeno smulkūs, įkyrūs lietaus lašai. Visa šiaurės padangė buvo ūkanota, aptraukta tirštų debesų. Kalnai ir fiordai pasikeitė. Išnyko šviesa, skaisti ir melancho liška, tartum mūsų giedro rudens saulės. Peizažas apte mo, pajuodo ir pasidarė šiurpus. Artėjo nenumaldomas ruduo, kuris po tirštu debesų klodu palaidos saulę, vė liau atneš sniegą, žiemos žvaigždes ir šimtaspalvę šiau rės pašvaistę. Laivas dar miegojo. Po poros dienų, jei bus gražus oras, jis plauks į vandenyną. Viešbutyje pusryčiavo anglai, amerikiečiai, švedai, vokiečiai. Jaukioje salėje sėdėjome ir mudu, pro lan gus matydami tamsius debesis, besiritančius kalnų vir šūnėmis. Sušalome, kol atėjome iš laivo į viešbutį. Ant 448
stalo buvo šiaurės vandenų žuvys ir tai, ką duoda pietų Suomijos gamta. Kvapi kava mus iš karto sušildė. Atsi miniau Petsame sutiktą kapitoną, kuris prie viskio stik lo siūlė man plaukti į Špicbergeną — ten jis rengėsi žvejoti. Pagalvojau apie tolimas salas su aukštais kal nais, ledynais, keturis mėnesius negęstančia saule, ir man pasidarė liūdna, kad ten nepatekau. Prie viešbučio privažiavo mašina. Joje sėdi kitas šo feris. Senojo pažįstamo nebėr. Dar sykį keliausime per Lapių žemę — šį kartą mig lotą. Pietiečių vaizduotėj šis kraštas visada buvo tam sus. Ne be reikalo „Kalevaloje" jis pavadintas Pohjolos vardu, su nuolatiniais priedais — miglotas, tamsus, ap siniaukęs. Bet mes matėme vidurnakčio saulės nušviestą šiau rės žemę ir dangų — ir tą saulę, giliai nuskendusią širdyje, srovenančią kraujyje, mes vežamės namo.
RIMTI ĮVYKIAI IR PAŽĮSTAMI VEIDAI
Rugsėjo gale Miunchene Čemberlenas ir Daladje ka pituliavo Hitleriui, atiduodami jam Sudetus ir sudary dami sąlygas visai Čekoslovakijai užgrobti. „Ir pas mus dar pilna idiotų, kurie tiki, anot tos dainos, kad „šaunus vyras Chamberlainas atitolino mums Vainas",— piktino si Petras Cvirka. Nacistai Lietuvoje dar labiau suįžūlėjo. Klaipėdos krašte buvo panaikinta karo padėtis. Todėl visai laisvai pradėjo veikti karinės hitlerininkų organizacijos, kurios dėl viso ko vadinosi sportinėmis. Laikraštis „Memeler Dampfboot" ėmė spausdinti Hitlerio „Mein Kampf". Patys hitlerininkai dabar Klaipėdoje „kontroliavo" spaudą ir filmus. Niekas jiems nebekliudė spausdinti vietoje ir platinti iš Vokietijos centneriais siunčiamą propagandinę literatūrą, o Klaipėdos krašto kinuose rodyti filmus, kuriais buvo žadinama rasinė neapykan ta, niekinamos kitos tautos, atviriausiai kurstoma naujo karo psichozė. Dažnai, nubudę naktį, netgi tylioje savo gatvėje gir dėdavome kaustytus batus. Tai žygiuoja hitlerjugendas 450
I (gal Klaipėdoje ta organizacija turėjo kitą vardą) ar sukarinti „sportininkai". Dusliai dunda būgnas, aidi amsinti daina, ir atrodo — kažką varo į kartuves. N e apsakomai šlykštu. Ir ligi ryto neužmiegi — tartum sun kus košmaras slėgtų krūtinę ir smegenis. Vokiškojo fašizmo įtaką matei stiprėjant kiekvie name žingsnyje. Krautuvių pardavėjos, kurios ligi šiol laisvai kalbėjo lietuviškai ir vokiškai, savininkams įsa kius, staiga užmiršo lietuvių kalbą. Mūsų gimnazijos Einaras mokytojų kambary dar įžūliau garbino Hitlerį ir jo pergales. Ką jis aiškino pamokose, ne man spręsti. Kiti mokytojai klaipėdiškiai, pirmiau gan drąsiai su juo polemizavę, dabar pritilo ir susigūžė — galvojo, kas bus, jeigu čia atsiras tikra „vokiška tvarka". O kai lietuvės moterys (jų tarpe ir Eliza) išsiveždavo vaikus į artimą mišką ar net į gatvę, praeidami vokietukai, nuo žemės pasėmę smėlio, berdavo vaikams į akis... Kaskart pavojingiau darėsi nuošalesnėse gatvėse šnekėtis lietuviškai. Vieną vakarą vaikštinėjo mano pa žįstami — kompozitorius Jeronimas Kačinskas ir muzi kas Zenonas Nomeika. Vaikštinėjo, kalbėjosi. Tik staiga pribėgęs Hitlerio gerbėjas, nieko nelaukdamas, užsimo jo lazda ir tvojo Nomeikai per galvą. Kitą dieną ap lankęs pažįstamą, radau jį gulint lovoje su aptinusia, pajuodusia, kruvina akimi. Kaip minėjau, gyvenome vokietės Frišman namuose. Su Eliza dažnai kalbėdavom apie tą šeimą, kurią su darė trys moterys — pati savininkė, jos duktė ir motina. Senelė turėjo gal apie aštuoniasdešimt metų, bet ji buvo dar judri ir žvali. Sakydavom, kad tai tikra Gėtės laikų vokietė: ji niekad nepraeidavo pro šalį be „Guten Tag", nepažiūrėjusi į vežimėlį ir nepasakiusi „Süsses Kind“, nepakalbėjusi apie muziką ir gėles. Jai, atrodė, neeg zistuoja joks Hitleris ir hitlerizmas, nėra jokio skirtumo 1 5
*
451
tarp vokiečių ir nevokiečių. Namų savininkė buvo jau kitokia. Seniau pas ją kartais lankydavosi namų draugai žydai. Nežinau, kas jungė šias dvi šeimas — sena pa žintis ar kokie reikaliniai ryšiai; gana to, kad frau Frišman vaišingai sutikdavo savo svečius ir, be abejo, pati pas juos užeidavo. Dabar žydų šeima mūsų namuose nebesirodė. Su mumis frau Frišman laikėsi daugiau negu oficialiai — į jokias kalbas nesileido, rūpinosi tik, kad nustatytu laiku, nė vienos dienos nepavėlavę, mokėtume už butą ir žiūrėtume švaros viduje ir ant laiptų. Jos duk ra, aukšta pablyškusi mergaitė retais šviesiais plauke liais, laikėsi jau arogantiškai. Susitikdama laiptuose ar prie namų, nesisveikino su mumis ir į pasveikinimą ne atsakydavo. Diena iš dienos bėgiojo po visokias hitlerjugendo sueigas ir marširavimus,— matyt, buvo pasiry žusi padaryti vardan didžiosios Vokietijos, ko tik fiure ris pareikalaus. Po kurio laiko iš Klaipėdos ji išnyko. Atėjo žinia (per senutę), kad jaunoji naciste Berlyne nusilaužusi koją. Kažkaip ne per daugiausia jos gailėjo... *
Praeitos vasaros gale mudu su Cvirka atlikom Įdo mią kelionę po Žemaičius. Mano draugą šitas kampas seniai viliojo; rodos, čia jis visai nebuvo lankęsis. Debar pabuvom Žemaičių sostinėje Telšiuose, maudėmės gražiajame Germanto ežere, įkopėm į kelis istorinius kalnus, užsukom į Plungę, prisikasėm ligi Platelių ir Beržoro. Plateliuose sutikau seną draugą Praną Januševičių, Antano brolį, kilusį iš Epidemių kaimo ties mano gimtaisiais Trempimais. Dabar jis — kadaise pokš tininkas ir linksmuolis — buvo vedęs, sustorėjęs, apsi leidęs, augino pilną trobą vaikų. (Vėliau apsakyme ,,Su sitikimas" panaudojau tuos Platelių įspūdžius.)
45S
Po šios kelionės ypatingai traukė literatūra. Dauge lis kadaise matytų ir artimai pažintų žmonių stojo akyse nepaprastai ryškiai. Vėl parašiau kelis apsakymus, ku riuos rengiausi sudėti į knygą. Apie kelionę parašiau apybraižą „Šventojoje Žemaitijoje". Kelis kartus jos ne praleido cenzūra. Pagaliau ji praėjo su pakeista antrašte. *
Literatūrinis darbas padėdavo nugalėti sunkią nuo taiką. Klaipėdos košmarą dar didino lietuviškieji Hit lerio mylėtojai, kurie, naudodamiesi karo padėties ne buvimu, pradėjo čia leisti žurnaliuką „Žygį". Jie atvirai šaukė savo susirinkimus ir agitavo už geriausius san tykius su hitlerine Vokietija. Nesunku buvo suprasti, kad tie „geriausi santykiai" su valstybe, kuri graso pra ryti gretimas valstybes — tai visiškas įsijungimas į avantiūras, kurios mūsų tautai nieko gero nežada. Buvo keista greta atviro hitlerininko Prapuolenio rengiamuo se mitinguose ir „Žygyje“ matyti Juozą Pajaujį, žinomą valstiečių liaudininkų veikėją, smetoninės valdžios už dalyvavimą puče nuteistą mirties bausme, bet amnes tuotą. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl šis literatas (puikiai mokėdamas kelias užsienio kalbas, jis buvo iš vertęs daug mokslinės literatūros ir kelis tomus Blaško Ibanjeso „Rašytojo kelionės aplink pasaulį") dabar įsi jungė į nešvarią ir mūsų tautai kenksmingą veiklą. O nemaža jo buvusių vienminčių aktyviai dirbo liaudies fronte, vis labiau suartėdami su komunistais. Skaitymas irgi buvo savotiškas narkotikas prieš ne rimą ir pesimizmą. „Ar skaitei Vaižganto „Nebylį"? — rašiau Zilioniui.— Kas per dalykas! Aš buvau beveik pritrenktas viskuo — ir turiniu, ir kalba, ir visa stipry be... Kaip kunigas aprašė seksualines vietas! Tasai žmo
453
gus suprato daug ir mokėjo rašyti. Jei jis būtų dirbąs ne 100 darbų, o vieną literatūrą, mes turėtume milžiniš ko maštabo rašytoją." „Dabar visi tiek užsiėmę politika, kad visi kiti rei kalai — antroj eilėj, rašiau — tam pačiam draugui kita me laiške.— Atmosfera smarkiai nervuojanti, ypač po Čemberleno kapituliacijos."—„Nuotaika ryšium su tau žinomais įvykiais tokia prislėgta ir biauri, kad visiškai nieko neįstengiu dirbti.“ Ir vis dėlto dirbau. Skaičiau Jalu Kureko romaną „Gripas siaučia Napravoje“ ir Barbiuso „Zola", rašiau apie Rože Marten diu Garo „Senąją Prancūziją", apie Žilionio pagaliau išleistą „Būdviečių mokyklą", apie Gorkio vertimus. Rašiau „Prošvaistei", kurios išėjo ant roji knyga, verčiau ištraukas, smerkiančias karą, iš Mopasano „Ant vandens". * Galvojau apie Kauną. Prisimindavau Aukštąją Fre dą, kur gyvendavau per atostogas. Čia, kaip sakiau, po vedybų atsikėlė Petras Cvirka. Jis užėmė vieną kamba riuką antrajame aukšte, pasistatė spintelę, staliuką, porą kėdžių, sofą. Pirmą kartą gyvenime radęs žmoniškas są lygas, kultūringą ir šiltą atmosferą, tokią būdingą Aukš tosios Fredos namams, Petras visa jėga praskleidė savo talentą. Penkeri čia išgyventi metai buvo patys vaisin giausi jo kūryboje. Fredoje sutikdavau jį atostogų me tu. Čia dalydavomės patyrimais, pasakodavomės apie skaitytas knygas, samprotaudavome apie politikos po sūkius. Petras vėl buvo lankęsis Tarybų Sąjungoje; ten jau turėjo artimų draugų — ypač iš rašytojų tarpo. Jis atsidėjęs sekė Tarybų Sąjungos vidaus vystymąsi ir li teratūros bei kultūros ūgį. Ne kartą kalbėdami mudu 454
prieidavom bendrą išvadą, kad, jeigu ligi šiol mūsų krašto dar neprarijo nei Hitleris, nei ponų valdoma Len kija, tai tik dėl to, kad yra Tarybų Sąjunga, kuri ir dėl Pabaltijo respublikų geografinės padėties, jau nekalbant apie visa kita, suinteresuota šių respublikų normalia plėtote. Petras daug dirbo Draugijoje TSRS tautų kultū rai pažinti, kuriai vadovavo Vincas Krėvė. Grįžęs iš Ta rybų Sąjungos, Petras spaudoje plačiai rašė apie jos lai mėjimus ir politiką,— žinoma, tiek, kiek praeidavo pro cenzūrą. Kaune buvo senas mano draugas Kazys Boruta, gy venimo mėtytas ir vėtytas po emigraciją ir kalėjimus, paskutiniais metais ilgokai sirgęs, bet nepalaužtas, ne linkęs pasiduoti nevilčiai. Čia gyveno Jonas Šimkus, jau keleri metai dirbąs „Lietuvos žinių" redakcijoj ir, kaip sakiau, „pratempiąs" tame laikraštyje daug pažangios medžiagos. „Lietuvos žinios" neretai spausdindavo ir mudviejų su Petru raštus. Kostas Korsakas, jau vedęs darbščią, rimtą, literatū rą mylinčią studentę iš Biržų Haliną Nastopkaitę, tebestudijavo universitete ir drauge redagavo „Kultūros" žurnalą. „Kultūroje", kaip ir „Lietuvos žiniose", bendra darbiavo maždaug visi pažangieji rašytojai. Salomėja Nėris, grįžusi iš Paryžiaus, buvo ištekėjusi už skulptoriaus Bučo, pas kurį kadaise, „Trečio fronto" laikais, Panevėžy gėrėm itališką vyną. Juodu gyveno palei Kauną, Palemone, miniatiūriškame namely. Už naują eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu", parodžiu sį aukštą poetinį subrendimą, Nėriai buvo paskirta vals tybinė premija. Atvykdamas į Kauną, gan dažnai ją su tikdavau ir džiaugiaus, kad niekas nepakeitė jos nusi statymų — ji, kaip mes visi, pasisakydavo prieš fašizmą ir aktyviai dalyvavo kairiojoj spaudoj. 455
*
Klaipėdoj dažnai prisimindavau Konrado kavinę ir galvodavau, ką rasčiau, Į ją staiga įėjęs. Be abejo, prie staliuko sėdėtų Petras ir ginčytųsi, pavyzdžiui, su Ber nardu Brazdžioniu, įrodinėdamas, kad vis tiek ateis toks laikas, kada bobos klausyklose perins viščiukus. Aplink susėdę pažįstami — geografas Peliksas Šinkūnas, Valys Drazdauskas, Stepas Zobarskas leiptų juokais. O gal Petras kirstųsi su kokiu fašistu, sakydamas, kad dabar tinė politika veda Lietuvą į bedugnę. Tokiais atvejais jis nepasižymėjo nei varžlumu, nei dideliu atsargumu ir buvo pasiryžęs kiekvienam rimtai ar juokais įrodinėti savo teisybę. Tamsiaplaukis Juozas Miltinis, ilgai gyvenęs Pa ryžiuje,— žmogus, su kuriuo įdomu pakalbėti ne tik apie teatro ir kino meną bei ieškojimus Europos scenose. Sriubčiodamas kavą, jis dėmesingai varto kokį nors Andre Malro ar Oldoso Hakslio tomelį, reikšdamas sa vo susižavėjimą Lietuvoje dar mažai kam težinomais talentais. Matau sėdint gražųjį Juozą Mikėną, puikų skulptorių ir nuostabų draugą, ramų, tylų, į aplinką žiūrintį pri merktų mėlynų akių ironišku žvilgsniu. Čia pat ir įdo mus grafikas Mečys Bulaka. Apie jį mėgsta pasakoti Petras. Jeigu prieisi prie Bulakos ir paklausi, kaip jis gyvuoja, Mečys patylės lygiai keturiasdešimt penkias minutes, paskui neskubėdamas ranka perbrauks ilgus lininius plaukus, patylės dar penkiolika minučių ir at sakys: — Kaip gyvuoju? Tai nieko, neblogai... Tokiu tempu galima varyti pokalbį apie gyvenimą, meilę, meną, o visose šiose srityse Bulaka turi aiškias nuomones, ir su juo pasišnekėti visada verta. 456
Kavinės kampe, kai paskutinį kartą važiavau į Klai pėdą, sėdėjo ir lošė šachmatais poetas Vladas Suchockis. Be jokios abejonės, sėdi ir dabar,— tur būt, nuo to laiko nebuvo pakilęs iš vietos. Tai „Varpo" spaustuvės dar bininkas, mėgstąs rašyti eiles, piešti ir raižyti linoleume. Kai leidome „Trečią frontą", jisai mums pagal Telesforo Kulakausko piešinius raižė viršelius. Jau nebematyti Herbačiausko, bet dabar daug daž niau čion užsuka profesoriai Skardžius ir Augustaitis, senas mano pažįstamas Juozas Baldžius-Baldauskas, ste binąs atmintim, tiesa, mechaniška, ir straipsniais „Lietu vos žiniose", kuriuose begalybė visokiausių informaci jų, deja, išdėstytų be tvarkos ir be sistemos. Čia vidudienį sėdi visa puokštė artisčių — Alė Žalinkevičaitė, Ona Kurmytė, Antanina Vainiūnaitė, Tefa Vaičiūnienė, kai kas iš balerinų. Mums jos atrodo baisiai elegantiškos ir smailaliežuvės. Dailininkų ir žur nalistų tarpe dažnai sutinku Janiną Strazdienę, mano pir mosios knygos leidėjo žmoną. Dabar tai nebe mergaitė, vietoj vandens sakanti undenia, o įdomi moteris, elegan tiška, linksma, nemaža mačiusi. Ji buvo dalyvavusi Sruogos ekskursijoje po Vokietiją ir Austriją, lankėsi ir Paryžiuje. Mūsų gera pažintis nenutrūko, ir aš pas Straz dus ne kartą buvodavau įvairių švenčių proga, visada čia rasdamas tikro nuoširdumo ir šilumos. Sėdi jaunas poetas Antanas Jasiūnas, pagarsėjęs po sakiu „mano velnias mane gundo, mano dievas neiš traukia kalavijo". Prie kito staliuko nusigėręs Klemen sas Dulkė — aukštas, baisiai liesas, akiniuotas, ir dar kažkokie nepripažinti rašytojai. Retokai pamatysi poetą Faustą Kiršą su pypkute dan tyse, labai švariais marškiniais ir skersu kaklaraiščiu — kaliuke. Bet vis dažniau užeina senosios kartos literatas Kazys Puida, kurio nemėgstame už puolimus prieš „Tre 43?
čią frontą", už profašistinį romaną „Geležinis vilkas", už sibaritiškas pažiūras, kurias jis atvirai dėsto kiekvie nam atsitiktiniam pašnekovui. Užeina Karolis Vairas, panašus į anglą, išvertęs į lietuvių kalbą keliasdešimt knygų, įdomios biografijos žmogus. Jis matė ir Golsuorsį, ir Bernardą Šo, ir patį Čerčilį. Konradas nebūtų Konradu, jei čia nesutiktum Jono Marcinkevičiaus, gerokai papilnėjusio, amžinai skuban čio, amžinai kalbančio apie savo reportažus, romanus, susitikimus su visokiais dvarininkais ir klebonais, ku rių jis dažnose kelionėse po Lietuvą, be abejo, daug pažino. Kai kas Marcinkevičių vadina Kordušu (tai jo romano „Benjaminas Kordušas" vyriausias veikėjas). Ta pavardė, kaip ir Cvirkos Frankas Krukas, pastarai siais metais pasidarė labai populiari. Petras nebe pirmą kartą mane įtikinėja, kad Jonas — didelio talento rašy tojas, su lakia fantazija, plačiu užmoju, vis didėjančiu gyvenimo pažinimu. Deja, rašo jis greitai ir kaip pa klius. Jeigu Petras gana greitai susipažįsta ir susidrau gauja su naujais žmonėmis, tai nepalyginti greičiau ir lengviau tai moka padaryti Marcinkevičius. Sunku įsi vaizduoti kavinėse, restoranuose, Kauno gatvėse įdo mesnį pilietį, kurio Marcinkevičius nepažinotų. Iš jų jis išgirsta daugybę siužetų, keistų įvykių, linksmų ir tra giškų istorijų, kurios, gerokai perdirbtos ir padailintos, atsiduria jo reportažuose. Tuos reportažus Ripkos ir ki tais slapyvardžiais Jonas spausdina bulvarinėje ir nebulvarinėje spaudoje. Jis rašo ir rašo be pertraukos, kaip mašina,— romanus, reportažus, noveles ir visa kita, ką tik priima laikraščiai ir leidyklos. Šis talentingas v y ras virto spaudos vergu, kuris dirba ligi devinto prakai to ir amžinai tikisi iš kiekvieno sutikto vieno kito lito, stikliuko degtinės, šnicelio ar bokalo alaus.
459
O štai naujausių laikų kreatūra — bulvarinio laik raštuko „10 centų" redaktorius Narkevičius. Atsimenu, kaip jis, neturėdamas kuo užsimokėti už arbatos stiklą universiteto bufete, skolindavos iš pažįstamų po puslitį, po dvidešimt centų. Dabar šis frantas jaučiasi labai ga lingas. Jo laikraštis ką tiktai nori gali apšmeižti, apie ką nori paskelbti nebūtų, išgalvotų daiktų. Narkevi čius nebijo nei komendanto pabaudų, nei teismų — to kie dalykai „10 centų" laikraščiui sudaro tiktai reklamą. Geografas Antanas Bendoravičius man pasakojo kadaise paskolinęs šitam vyriokui kelias dešimtis litų. Praėjo keleri metai, ir štai Bendoravičius mato savo skolininką, atvažiavusį į Klaipėdą nuosava mašina (tais laikais tai buvo labai nedažnas atvejis). Priėjęs prie taip smarkiai praturtėjusio Narkevičiaus, primena jam skolą, o tasai ramiai atrėžia: — Nesiginu, kad esu skolingas. Bet jei nenori gauti į snukį, patariu pasitraukti man iš kelio ir daugiau sko los nepriminti... Toks buvo šis naujausių laikų „spaudos darbuoto jas", pilnas pasipūtimo ir cinizmo. Ant vienos rankos jis nešiodavo grandinę, ir ne aukso ar kito brangesnio me talo, bet — matyt, dėl originalumo — geležies. Kažkuris kavinės lankytojas kartą Narkevičiui pasakė: — Žinai ką, tokią grandinę reikėtų tau užmauti ir ant kitos rankos, o abi sujungti trečiąja... Neretas Konrado svečias būdavo kompozitorius V y tautas Bacevičius, moderniųjų krypčių šalininkas, vė liau išvažiavęs į Ameriką. Mažo ūgio judrus vaikinas kažkodėl mėgo pasakoti istorijas, kuriose pats vaidinda vo ne kokį vaidmenį. Girdi, jis ėjęs gatve, skaitydamas laikraštį, ir jį apspiovęs vežikas nuo savo sosto, paskui namų dažytojas nuo kopėčių, ir kiaurą dieną jį spiaudę
450
visokie tipai. Kitą sykį po koncerto Rygoje (turėjusio, pasak jo, didžiulį pasisekimą) Bacevičius gatvėje susipa žinęs su moterim, nulydėjęs namo ir, nieko nelaukda mas, puolęs prie kojų; bet pasirodę, kad viena gražuo lės koja medinė, ir tai donžuaną kaip šaltu vandeniu perlieję. Kartą jis man nuoširdžiai ir ilgai skundėsi Petro Cvirkos nejautrumu — girdi, Petras jį baisiai įžeidęs, prie kitų pareikšdamas, kad jis, kompozitorius Bacevi čius, bendraująs su negražiomis moterimis. Už tokį įžei dimą jis Petrą iššaukęs į duelį ir paskyręs dieną ir va landą Mickevičiaus slėnyje. Ten išlaukęs dvi valandas, bet Cvirka su savo sekundantais taip ir nepasirodęs... Aišku, pas Konradą sėdi ir sprendžia Lietuvos ir Eu ropos likimą „Naujosios romuvos" redaktorius Juozas Keliuotis drauge su Vytautu Alantu iš „Lietuvos aido", Petru Babicku iš radiofono ir kitais. Visi jie nešasi di deliais vyrais. Prie jų pastaruoju metu dažnai dedasi ir Raila, ir Merkelis. •
Taip, Kaune sutikčiau draugus, pamatyčiau ir prie šus. Šiaip ar taip, nebūčiau toks vienišas, kaip čia —■per kelerius metus tik viena kita Klaipėdos šeima pasidarė man artimesnė... O ten — vienas Petras ko vertasl Kokių sąmojų, pa rodijų, karikatūrų jis man pademonstruotų! Ir prisimenu jo istoriją — vieną iš tūkstančio... Kauno universitetas suteikė visų gerbiamam rašyto jui Vydūnui daktaro honoris causa vardą. Sveikino jį rektorius, taip pat visų gerbiamas storulis profesorius Romeris. Šį iškilmingą įvykį Petras vaizdavo artistiškai: neužgauliai,— tuo labiau kad hitlerininkų puldinėja mam Vydūnui jautėme simpatiją,— bet juokingai. — Ponios ir ponai,—e-e,— pradeda Romeris sveiki
mo
nimo kalbą didžiojoje auloje. Prezidiume sėdi iš Tilžės atvažiavęs Vydūnas, o salėje sausakimša žmonių.— Ger biamosios ir gerbiamieji, e-e... Ką mes čia prieš save matome? Čia matome mūsų gerbiamąjį Vydūną... Leis kite man, kaipo teisininkui, panagrinėti Vydūną iš visų pusių ir pažiūrėti, e-e, taip sakant, anot žmonių priežo džio, iš kur jo kojos dygę... Kas yra Vydūnas? — klau sia Romeris ir pats sau atsako: — Vydūnas — tai mėšlas, gerbiamieji! — čia Vydūnas iš nusistebėjimo pašoka sa vo vietoj, o salei užima žadą.— Taip, gerbiamieji, e-e,— tęsia Romeris,— Vydūnas yra mėšlas, ant kurio auga ir žydi gražiausios gėlės...— čia visi atitoksta, ploja, V y dūnas šypsosi. — Toliau, gerbiamieji, pažiūrėsim, kas yra Vydū nas,— tęsia Romeris.— Vydūnas, gerbiamieji, yra chu liganas,— čia Vydūnas išbąla, o per salę nueina nusiste bėjimo ir beveik pasipiktinimo banga.—Prašau ramybės, gerbiamieji, e-e,— sako Romeris.— Aš esu teisininkas ir žinau, ką kalbu. Už savo žodžius aš nešu visišką atsako mybę. Prašom, gerbiamieji, man leisti paaiškinti savo mintį. Ką mes vadiname chuliganu? Manau, neapsiriksiu pasakęs, kad chuliganas yra tas, kuris, visiems miegant, kelia triukšmą, neduoda ramybės, visus žadina iš miego. Mūsų tauta miegojo, gerbiamieji, e-e. O ką darė Vydū nas? Jisai kėlė triukšmą, nedavė ramybės, kol prikėlė mūsų tautą iš miego. Atsiprašau, tai kaip tokį žmogų pa vadinti, jeigu ne chuliganu? — Vydūnas šypsosi, salė audringai ploja. O Romeris kalba toliau: — Panagrinėsime Vydūną, gerbiamieji, pagrindinai, e-e. Vydūnas yra negailestingas vagis ir plėšikas (vėl visų bendras nustebimas),— taip, ponios ir ponai, už savo žodžius aš, kaip teisininkas, pabrėžiu, prisiimu v i sišką atsakomybę... Tai vagis ir plėšikas, kuris išplėšė ir pavogė mano širdį,— Romeris prideda dešinę prie kai-
rėš krūtinės pusės.— Prašom, gerbiamieji, patikrinti, aš manau, kad jis išplėšė ir jūsų širdis — kol Vydūnas čia, mes galime, e-e, pareikalauti atstatyti teisingumą — grą žinti tai, kas iš mūsų pavogta! — Gerbiamieji, e-e, už visas niekšybes ir begėdys tes, kurias per savo amžių Vydūnas padarė, už jo vei kalus „Amžina ugnis", „Probočių šešėliai", „Jonuks mergų bijąs" ir daugelį kitų aš, kaipo teisininkas, reika lauju visam amžiui uždaryti jį Į kalėjimą — į kalėjimą mūsų širdies, kuo leiskit man ir baigti šią kuklią pasvei kinimo kalbą... Jau gavęs garbės daktaro diplomą, kalba Vydūnas. Jis atsistoja tribūnoje — baisiai plonas, ilgaplaukis. Gy vom akim apžvelgia salę, patrina vieną delną į kitą ir pradeda neįprasta tilžėnų tarme: — Važiuoju šišon per 2emaitių šalį,—-jis ypač pil nai ir pratęstai taria balsius,— ir manau sau: lietuvių tauta mirusi yra. Ugi žiūriu —- šalia kelio du piemeniuku ekmenimis bežaidiantiu. Tai jau vienas tų piemeniukų pagriebė nuog žemės ekmeni ir norėjo sviesti int mane. Kitas sulaikė jo ranką, sakydamas: „Ką tu šišon darai? Juk šišon mūsų pranašas Vydūnas važiuoja..." Tai pasa kęs, atėmė ekmenį ir numetė aną ant žemės... O ką tatai reikšti turėtų? — Vydūnas padaro ilgoką pauzę ir, salei visiškai nutilus, tęsia: — O tatai reiškia, kad mūsų tė viškėlėj dar gerbiami pranašai, o tai reiškia, kad lie tuvių tauta gyva ^ra... Gera būtų su Petru pasišnekėti... •
Daug kas mane traukia į Kauną. Klaipėdoje geras teatras, bet laikinosios sostinės teatro irgi pasiilgstu. Kadaise, atvažiavęs studijuoti, dar mačiau porą „Vil kolakio" spektaklių. Berods, vienas vadinosi „Tautinis 462
bizūnas". Patiko man „Vilkolakis"— aštrus, įdomus, drą siai besišaipąs iš klerikalinės valdžios sukaustyto gyve nimo rutinos. Deja, valdžia nemėgo kritikos, ir „Vilko lakis" netrukus buvo uždarytas. Valstybės teatras buvo miesto sode; visi spektakliai, ir draminiai, ir muzikiniai, vyko tame pačiame ne per didžiausiame pastate. Čia lankydavaus, jei turėdavau už ką nusipirkti bilietą (o bilietai, bent tokiems, kaip aš, at rodė brangūs). Dramos teatrui esu dėkingas ligi šiol,— mačiau jame ne vieną Šekspyro ir Šilerio, Moljero ir Ibseno, Ostrovskio ir Čechovo veikalą. Teatrui rašė žymūs lietuvių dramaturgai — Vincas Krėvė, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Vincas Mykolai tis, o visų daugiausia — Petras Vaičiūnas. Su šiuo tyliu, ramiu rašytoju, kaulėto veido ir rankų, amžinai susi mąsčiusiu, labai ilgais plaukais, susipažinau kokiais 1927 metais. Jis buvo man draugiškas ir žadėjo savo pa ramą, jei baigsiu apysaką „Žemės reforma" ir norėsiu ją išleisti. Gerojo Petro Vaičiūno pagalba, deja, neteko pasinaudoti. Buvo Valstybės teatre ir talentingų režisierių — An tanas Sutkus, Kastantas Glinskis; ypač ilgai dirbo mil žiniško ūgio Borisas Dauguvietis, trykštąs nesulaikoma energija ir fantazija, visada užkimęs ir su auskaru (sako, tokį auskarą kadaise nešiojo Šekspyras). Daug rimtų pastatymų, persikėlęs į Kauną, realizavo Maskvos Dai lės Teatro auklėtinis Andrius Oleka-Žilinskas. Atsime nu, jis ateidavo kartais ir į universitetą, į Sruogos vado vaujamą teatro seminarą. Išnašus, lieknas, labai gražus vyras pasakodavo mums apie teatro meną tokius ste buklingai įdomius daiktus, jog po to su nauju smalsumu žiūrėdavau net keliskart matytus geresniuosius spek taklius. 4 6 3
Teatre buvo gabių aktorių (keletas jų ilgainiui pa sidarė jei ne mano draugai, tai geri pažįstami) ir puikių dekoratorių, kurių priekyje reikia pastatyti Mstislavą Dobužinskį. Deja, ne viskas teatre buvo tvarkoj. Aptar naudamas nekultūringą Kauno miesčioniją ir valdinin kiją, jis statė begalybę šlamšto, ašaringų pigių melodra mų, lėkštų komedijų ir farsų. Premjeras kartais kepdavo kaip blynus — netgi nereiklioji publika vaipydavosi ne patenkinta, matydama erzac meno gaminius. Tuo pačiu metu su retu malonumu žiūrėjome Krė vės „Šarūną", pastatytą Olekos-Žilinsko. Meistro ran kose teatras tarsi atgimė, visi aktoriai vaidino pakiliai. Prieš žiūrovo akis ėjo senų dienų gyvenimas, intymiai suartėjęs su mūsų laikais. Viskas skambėjo darniai, su vidine logika, žybčiojo režisūrinio išradingumo spalvo mis. Gal tai ir buvo stipriausias pastatymas tų laikų Kau no dramos scenoje. Bene pirmoji mano Kaune matyta opera buvo Ver džio „Traviata“. Ligi šiol atsimenu, su kokia nepamėg džiojama gracija ir aistra Kipras Petrauskas dainavo Alfredą, ir kaip santūriai, tauriai Adelė Galaunienė at liko Violetos partiją. Pats pastatymas dabar atrodytų pernelyg kuklus, gal net asketiškas, bet tada man viskas buvo nepaprastai poetiška ir puošnu. Ligi tol nemačiu siam operos spektaklių didžiulį įspūdį darė menų sinte zė — dainavimas ir orkestras, dekoracijos ir šviesos. Ro dės, kad pats esi seniai nuskambėjusios lyriškai skau džios dramos dalyvis. Jei tik būdavo pinigų, į operą eidavom drauge su Leonu Skabeika. Man nebuvo paslaptis, kad jis kadaise ypačiai žavėjosi soliste Julija Dvarionaite. Žiūrėjom mudu „Lohengriną", ir Leono poezijoj (eilėrašty „Restoraniška daina") atsirado net naujas Lohengrino ir Elzos motyvas (tiesa, vėliau jis rašė: „Gana vaidint loengri464
nūs"). Mėgau ir ne kartą mačiau „Pikų damą" su įstabio mis Dobužinskio dekoracijomis, kuriose tartum atgimė Puškino laikų Peterburgo granitinis griežtumas ir grožis. Gėrėjausi „Eugenijaus Onegino", „Aidos", „Karinėn" pastatymais. Operos teatre dirbo nemaža talentingiausių to meto muzikos jėgų, pirmiausia, žinoma, pasaulinio masto, neišreiškiamai gražaus tembro ir balso stiprumo tenoras Kipras Petrauskas. Jis buvo pats populiariausias Lietuvos žmogus. Turėjo teatras ir kitų gerų dainininkų. Dirbo tokie stambūs dirigentai, kaip Juozas Tallat-Kelpša, Mykolas Bukša. Vėlesniais metais ne kartą matyda vau ir baleto spektaklius, kurie man atvėrė dar vienos meno srities žavesį. Sykį Kauno teatre girdėjau Teodorą Šaliapiną — „Fauste" jis dainavo Mefistą (senas jo bičiulis Kipras atliko Fausto partiją). Kada pirmą kartą Šaliapinas — aukštas, kaulėtas, su aštria šėtono barzdžiuke — išėjo į sceną, per visą salę ir per sausakimšai užpildytus aukš tus nuėjo baimės ir išgąsčio šiurpulys... Artistas veikė žiūrovus tiesiog fiziškai — ne tik laikysena, bet pirmiau sia kažkokia vidine galia. Jo bosas skambėjo gal jau nebe taip stipriai, kaip šlovės metais, bet vis dėlto tai buvo tikra gamtos jėga — didžiulė, stichiška, paver gianti. *
Kaune galima užeiti į dailės muziejų — Čiurlionio galeriją. Ji apytuštė — tik vienur kitur valandas išstovi Čiurlionio gerbėjai, kurių tarpe Salomėja Nėris. „Trečio fronto" laikais pasitaikydavo, kad kuris nors mūsiškis su jaunatvišku Įkarščiu ir nesusigaudymu puldavo „nu vainikuoti" Čiurlionį. Dabar, subrendę, visi — ne tik Nėris — išmokome jį giliau suprasti ir mylėti. 465
Dar su viena kultūros sritim mane suartino senasis Kaunas. Juo toliau, juo sunkiau darėsi įsivaizduoti, kaip galima gyventi be kino. Gimnazijoje matęs kelių serijų filmą „Prie židinio", kur vaidino tų laikų legendarinė kino aktorė Vera Cholodnaja, be to, filmus su Runičium ir Mozžuchinu, o vėliau vokiečių ir Amerikos gamybos nuotykinius, kriminalinius, kaubojų ir kitokius, ilgai niui pradėjau šlamšto jūroje išskirti uolas ir salas — tikrai įžymius meno kūrinius. Daugumas kino teatrų Kaune buvo Laisvės alėjoje. Vadinosi jie iškilmingais tarptautiniais vardais, sakysim, „Metropoliten", „Palas", „Triumf“, „Saturn", „Paladium", „Forum" ir bene tik vienas lietuviškai — „Rambynas". Kas savaitė ėjo nauji ir nauji, daugiausia vokiš ki ir amerikoniški, kartais ir tarybiniai filmai (vienas kitas silpnas lenkiškas filmas su Jadvyga Smosarska pa sirodė tik prieš antrąjį pasaulinį karą). Kartkartėmis būdavo pašnekama ir apie lietuvišką filmą, bet tuomet iš tų šnekų nieko rimto neišėjo. Filmas, kaip žinoma, ilgai buvo begarsis — ekrane mirgančių šešėlių žaismą aiškino ir į daugiau ar mažiau logišką virtinę jungė užrašai, arba titrai. Seansų metu kokia atliekama pianistė droždavo išklerusiu pianinu v i sokiausias melodijas — linksmas, bravūriškas arba me lancholiškas, liūdnas,— destis, ko reikalaudavo filmo peripetijos. Nepaprasta naujiena buvo apie 1929 metus Kaune pasirodęs pirmasis garsinis filmas „Sunny Boy" („Džiazo dainininkas"), kuriame dainavo Olas Džolsonas. Atsimenu, išsižioję, sužavėti naujo išradimo, žiūrė jome šį filmą keliese — Cvirka, Šimkus ir aš, o išėję iš kino, „Mildos" kavinėje visą vakarą prakalbėjome apie garsinio kino ateitį. Ne tik mes šiuo klausimu buvome ne vienos nuomonės. Net Čarliui Čaplinui tais laikais 466
atrodė, kad garsinis kinas nesivystys — jis bus supranta mas tik toms tautoms, kurių kalbomis bus pastatytas, be to, bus prarasta puikiai ištobulinta gestų ir veido kalba. Kaip žinome, garsinis filmas Įrodė savo pranašumą, ir net Čaplinas vėliau nusileido, pats ėmęs statyti garsinius filmus. Šimtai filmų atmintyje nepaliko jokio pėdsako. Bet kai kuriuos atsimenu ir po daugelio metų,— geriau, negu ne vieną šiandienykštį. Štai monumentalūs vokiški Frico Lango filmai „Nibelungai" ir „Metropolis" (pastaraja me garsi aktorė Brigita Helm). Štai „Vakarų fronte nie ko naujo" (pagal to pat vardo Remarko romaną). Saty riškas, subtiliai sukurtas „Mėlynasis angelas",— filmas pagal Heinricho Mano romaną „Profesorius Unratas" su Emiliu Janingsu ir Marlena Ditrich. Jaudinanti „Dreifuso byla" su Fricu Kortneriu, anglų filmai „Privatinis Henriko VIII gyvenimas" ir „Sukilimas Bounti laive“ su charakteringuoju Čarlzu Loutonu. Grakštus ir liūdnas Rene Klero filmas „Po Paryžiaus stogais". O „Karalienė Kristina" su neužmirštamo žavesio Greta Garbo! Ši ak torė dar vaidino Aną Kareniną ir „Gestos Berlingo“ he roję, „Damą su kamelijomis". Publika mėgo Čaplino „Berniūkštį", „Didmiesčio žiburius", „Aukso karštinę". Juokino Patas ir Patašonas, moteris žavėjo Rudolfas Va lentinas, vyrus — Ani Ondra, baugino fantastiniai fil mai, neatsimenu, kieno gaminti,—„King Kongas", „Frankenšteinas", „Londono fantomas" ir kiti. Šiame geresnių, blogesnių ir visai niekam tikusių filmų verpete pamažu ėmė ryškėti naujos dvasios, nau jo turinio ir naujų stilistinių ieškojimų pavyzdžiai. Tai buvo tarybiniai filmai, kurių tarpe tiesiog neįsivaizduo jamai didelį, sukrečiantį įspūdį darė Sergejaus Eizenšteino „Šarvuotis Potiomkinas", pastatytas bene dar
m
1925 metais. Aš jį mačiau gerokai vėliau, nes cenzūra vengė jį leisti į ekranus. Puiki buvo Vsevolodo Pudovkino „Motina" pagal Gorkį ir Nikolajaus Eko „Kelialapis į gyvenimą" (jame vaidino lietuvė Regina Januškevičie nė, su kuria teko susipažinti 1940 metais). Beje, pastarąjį filmą, kaip ir „Čiapajevą", nepaprastai mėgo ir daug kartų žiūrėjo Cvirka. Ėjo Grigorijaus Aleksandrovo „Cirkas" (Petras sakydavo, kad čia dalyvaująs frantas vokietis, žvėrių dresuotojas, jam primenąs profesorių Eretą). Labai visiems patiko Aleksandrovo „Linksmieji vyrukai iš Abrau", o šio filmo dainelė „Kto s pesnej po mirų šagajet, tot nigde i nikogda ne propadiot" ne trukus pasidarė populiari ne tik mūsų tarpe, bet ir visa me Kaune. Vėlesniais metais tarybinius filmus, kurių cenzūra neleisdavo demonstruoti viešai, mes, kairieji rašytojai, dažniausiai matydavom Tarybinės atstovybės organizuo jamuose uždaruose seansuose. Tai visada būdavo tar tum gyvas susilietimas su šalimi, kurios gyvenimas ir menas kaskart labiau mus domino. Kaip visais laikais, taip ir tada kino lankytojai tu rėjo mėgstamus aktorius — Konradą Feidtą ir Gretą Garbo, dar visai jaunutę Danielę Darje, Fricą Kortnerį, Lilian Giš ir Džekį Kuganą. Kaune buvo nemaža kinomanų, kurie kinus lankė diena iš dienos; kiti išsėdėdavo kelis seansus iš eilės. Jų kambarių sienos buvo nukabi nėtos gražuolių fotografijomis iš „sapnų fabriko", kaip kiną kadaise taikliai pavadino Uja Erenburgas. Buvo ži noma, kad prie kinomanų priklausė netgi kai kurie rim ti kauniečiai — sako, nuotykių filmus labai mėgęs My kolas Biržiška, o kriminalinių niekad nepraleisdavęs ir jo brolis Vaclovas. Negaliu tvirtinti, ar tai tikra tiesa.
m
► Na, o Kauno knygynai? Nebūdavo atsitikimo, kad, praeidamas Laisvės alėja pro knygynus, nesustočiau prie jų vitrinų arba neužei čiau į vidų. Stambiausias jų buvo „Spaudos fondas". Iš menko mokytojų knygynėlio, tautininkų užvaldytas, jis virto rašomosios medžiagos, rašomųjų mašinėlių, fotoaparatų ir aritmometrų parduotuve. Į knygų leidimą „Spaudos fondas" pradėjo kreipti daugiau dėmesio, kai atsirado konkurentas — „Sakalas". Mes, rašytojai, susidurdami su abiem leidyklom, visada buvom linkę atiduoti pir menybę „Sakalui". Čia kiekvienas tikėjosi rasti daugiau nuoširdumo, rūpesčio geriau išleisti knygą, sąžiningumo. Į „Spaudos fondą" žiūrėjome kaip į biznierių įstaigą, kuri tave gali nuskriausti, bet savęs — niekad. Knygų leidimas, mums atrodė, čia reikalingas bene reklamai — žiūrėkite, ir mes palaikome kultūrą! Iš tikrųjų leidėjams labiausiai rūpėjo pelnas, o knygos turinys ir meninė forma būdavo antraeiliai daiktai. Tiesa, pastaraisiais me tais „Spaudos fondo" lygis gerokai pakilo — manau, kad tai pirmiausia buvo pačių rašytojų nuopelnas. Ypač mėgome „Mokslo" knygyną. Jam vadovavo mandagus, kultūringas prekybininkas Z. Margolinas su žmona. Vieninteliame kambarėlyje buvo išdėliotos kny gos, kurios mus be galo viliojo. Čia gausi ne tik Puški ną, Gogolį ar Gorkį (ne kiekvieną jo knygą cenzūra pra leisdavo), bet ir Ilfą su Petrovu, ir Katajevą, ir Fediną, ir Fadejevą, ir Vsevolodą Ivanovą, ir Majakovskį (šis irgi ne visas praeidavo pro cenzūrą). Čia rasi puikius „Academia" leidinius,— antikos, renesanso ir naujųjų laikų klasikus, o taip pat Barbiusą, Foichtvangerį, Heinrichą 469
Maną, Romėną Rolaną, Anatolį Fransą, Oldingtoną. Ga vus specialų ledimą, kartais pavyksta išsirašyti netgi tarybinę „Literatūros enciklopediją" ar TSRS mokslinin kų monografijas apie rusų ir Vakarų rašytojus. Margolinas ilgainiui pradėjo leisti kritikos ir bibliografijos lei dinį „Knygų lentyna", kuriame būdavo ne tik tarybinės literatūros, bet ir pažangiosios lietuvių literatūros kroni ka ir netgi padorios knygų recenzijos. Mielai bendradar biavau šiame leidinyje. „Mokslo" knygyne galėjai sutikti beveik kiekvieną, kas domisi rusų ar tarybine literatūra, komplektuoja Va karų klasikus ar šių dienų rašytojus. Nuolatinis svečias čia būdavo Cvirka; matydavai Nėrį, Korsaką, Drazdauską, Aleksį Churginą, poetą Henriką Radauską, su kuriuo Cvirka mėgdavo bendrauti dėl jo sąmojo, ir daugybę kitų pažįstamų. Atsisėdęs kampe, „filosofuodavo" apie tarybinę literatūrą ir Tarybų Sąjungą vienas rusų emig rantas,— tvirtino matęs leidinį, ir jame, kur kadaise Le vas Tolstojus rašęs „bog", bolševikai įstatę „narkom", o kur buvęs „angel", ten esąs „komisar". Labai juokin gos ir kvailos atrodė mums šitos pasakos. Savo metu dažnokai užeidavom į vokiečių knygyną, kur mus traukdavo puikiai išleistas Gėtė ir Heinė, dau giatomis Valcelio „Pasaulinės literatūros vadovas", Zergelio „Mūsų laiko kūrėjai ir poezija" — iliustruota kny ga apie vokiečių ekspresionizmą ir kitas naująsias sro ves. Čia pirkdavom kairiosios leidyklos „Malik-Verlag" leidinius — Eptono Sinklerio romanus, knygas apie me ną, kairiųjų vokiečių rašytojų Becherio, Marchvitcos ir kitų veikalus, knygas apie Tarybų Sąjungą (jos vokiečių kalba pro cenzūrą praeidavo lengviau). Per čia išsirašydavom kairiuosius žurnalus „Linkskurve" „Die W elt bühne", „Arbeiter illustrierte Zeitung", trumpai vadina mą „AIZ“. Mažai mus domino vokiški buržuaziniai ar
'geltonieji žurnalai ir laikraščiai, kurių buvo pilni kios kai. Gatvėse, tiesą sakant, nestigo ir baltagvardietiško Rygos organo ,,Segodnia", ir Paryžiuj Miliukovo gami namų ,,Poslednije novosti", ir kitokio reakcinio šlamšto. Beje, dėl diplomatinių santykių nebuvimo ilgą laiką la bai mažai tesimatė Lenkijos knygų ir spaudos. Atėjus į valdžią Hitleriui, pažangesnė literatūra iš vokiečių knygyno išnyko. Norėdami gauti ką nors pado resnio iš senesniųjų leidinių, eidavome į Pribačio kny gyną. Čia dirbo baisiai aukštas, plonas pardavėjas Epfelbaumas su storoka žmonele. Jau žingsniuodamas kita gatvės šalim, ties Pribačio knygyno durimis matydavai Epfelbaumą, kuris, žiūrėdamas į tave, abiem rankom griebdavosi už galvos ir judindavo ją į abi puses. Tai reikšdavo, jog knygyne pasirodė kažkokių nepaprastų leidinių. Kada perėjęs gatvę pasukdavai į knygyną, Epfelbaumas įsileisdavo tave pirma savęs — ir rodydavo, ir rodydavo visokiausias knygas, girdėtas ir negirdėtas! Jis pasakodavo apie jas su tokiu susižavėjimu, lyg tik tai paryčiu būtų baigęs jas skaityti. Ir vis tiek, ar tau ^knygos būdavo reikalingos, ar ne, ar turėdavai pinigų, ar ne,— iš knygyno neišeidavai nieko nenupirkęs. (Kai karo gale sužinojau, kad hitlerininkai nužudė ir Margoliną, ir Epfelbaumą su žmona, norėjosi rėkti — sunku buvo patikėti šia baisia niekšybe.) Kaune buvo pora antikvariatų. Lietuviškos knygos buvo perkamos menkai. Pinigingoji buržuazija jomis vi sai nesidomėjo, smulkesniems valdininkams jos atrody davo per brangios, be to, ir nebuvo tokios tradicijos — pirktis knygą. Net pasiturintys miestiečiai ją daugiausia skolindavos vieni iš kitų. Studentai ir moksleiviai visais laikais būdavo aktyviausi skaitytojai, bet knygą sunkiai teįpirkdavo. Bibliotekų buvo labai maža. Tuo blogesnė padėtis buvo kaime. Antikvariatai knygas pardavinėda mi
vo papigintas, kam patikdavo, galėdavo derėtis ir nude rėti. Čia sutikdavai besirausiančius stirtose įvairiausius keistuolius ■ — bibliomanus, amžinuosius studentus, smul kius valdininkėlius. Gal didžiausias antikvariatas buvo Gedimino gatvėje, ir jo savininkas buvo Leonas. Čia dažnai matydavau garsųjį Povorotniką — visiškai nusi gyvenusį „žurnalistą" ir „veikėją". Sėdėdavo jis išdi džiai greta Leono staliuko, pro nosį leisdamas dūmus, koją užkėlęs ant kojos, judindamas batą atšokusiu padu, pro kurį kyšojo pirštai. — Vieną žmogų pripažįstu — Tolstojų. Štai tikras žmogus! O visi kiti — niekšai,— filosofuodavo Povorotnikas. — Kodėl niekšai? — tyliai mėgindavo prieštarauti Leonas.— Visokių yra... — Ne! — kirsdavo Povorotnikas.— Duodu garbės žodį, tik Tolstojus — žmogus. Patylėjęs tęsdavo: — Žiūrėkit į mane — ką man žmonės padarė!.. Į ką aš panašus?! Argi galima vaikščioti su tokiais batais, kelnėmis? O aš vaikščioju. Niekšai aplink... Bet auksas, ponas Leonai, ir purve žiba, ar ne tiesa? — Auksas žiba,— sako Leonas.— Bet purvą įstatyk kad ir į aukso rėmus — nežibės... O taip, turėdamas laiko, aš mėgdavau užeiti į kny gynus ir nuošalius knygynėlius!
BE KLAIPĖDOS
Smetonos vyriausybės iš kalėjimo išleistas Klaipė d o s nacistų vadas Noimanas dirbo išsijuosęs. 1939 metų sausio mėnesi mieste atvirai vyko demonstracijos hit lerinio režimo šešerių metų sukakčiai paminėti. Gal bū tume lengviau atsidusę, jei mums kas būtų pasakęs, kad jau praėjo pusė laiko, istorijos skirto Hitleriui. Gat ves, lyg Vokietijoje, užplūdo smogikai. Į svečius atvy ko Tilžės gestapo viršininkas Grefė ir kiti panašūs „vei kėjai". Iš Vokietijos siunčiami instruktoriai beveik vie šai ginklavo nacistines organizacijas — tokias, kaip SA, ir ruošėsi „lemiamai dienai". Nesunku Įsivaizduoti, ką pergyveno tais mėnesiais Lietuvos patriotai. Vyriausybė ligi paskutinių dienų nuo visuomenės slėpė tikrąjį pavojų. Bet po to, kai kovo mėnesį Hitleris užgrobė Čekoslovakiją, net naiviau siems optimistams ir ramintojams nebeliko jokių iliuzi jų. Ir štai kovo 22 dieną pasklido klaiki žinia — Lietuvos valdžia sutiko Klaipėdos kraštą atiduoti Vokietijai. Šalį apėmė nerimas. Visi jautė, kad Hitleris nesustos ties Klaipėdos krašto siena,— o jei šiandien ir sustos, tai peržengs ją rytoj. Ypač siaubingai tai pajutom mes, 473
Klaipėdos gyventojai. Dar vykstant Berlyne Lietuvos— Vokietijos deryboms, mūsų mieste sklido įvairiausių gandų. Žmonės, negalėdami išbūti namie, veržės į gat ves, nežinojo, kur pulti — kas minutė panika didėjo. Buvo šnekama, kad po valandos kitos pasirodys Ver machtas ir gestapas, kad vokiečiai jau peržengė Nemu ną. Kai atėjo žinia, kad Lietuva tikrai nebeturi Klaipė dos krašto, daugelis gatvėse verkė, iškėlę kumščius, grū mojo Hitleriui, atvirai koneveikė valdžią. Dažnai palikę Klaipėdoje visą turtą, lietuviai bėgo iš čia, kaip iš už krėsto rajono. Bet buvo ir tokių „patriotų", kurie, lauk dami atžygiuojančios Hitlerio armijos, prie savo Klaipė doj įgytų namų kabino iš anksto paruoštas vėliavas su svastika. Buržuazijos išdavystė, kaip visada panašiais atvejais, buvo ryški ir dabar,— tegu valdo kad ir pats velnias, ir su juo mokėsim susitarti, jei tik jis paliks mums mūsų nuosavybę. Pasitraukimo iš Klaipėdos diena buvo viena iš sun kiausių per visą mano gyvenimą. Hitlerizmas, apie kurio smurtą su augančiu nerimu girdėdavom per radiją ir skaitydavom laikraščiuose, vis dėlto buvo kažkur toli nuo mūsų — pačioj Vokietijoj ar net Ispanijos frontuo se. Dabar jis griebė už gerklės ir Lietuvą ir pirmai pra džiai, kaip tada buvo kalbama, iškando jai plaučius. Jeigu Vilnius vadinosi Lietuvos širdis, ir tos širdies Sme tonos vyriausybė lengvai išsižadėjo, tai dabar Lietuva nebeturėjo net plaučių. Ar ji galės egzistuoti toliau? Ar nesiartina jos galutinio žuvimo valanda? Nežinomas, grėsmingas likimas laukė Lietuvos ir jos žmonių. Nežinomam likimui pasmerkti mano mokiniai, prie kurių per kelerius metus prisirišau ir kuriuos pa milau. (Po Tėvynės karo, deja, nedaug jų besutikau. Vienas kitas dirba kaip gydytojas, vienas kitas kaip mokslo 474
darbuotojas. Daugelis vaikinų klaipėdiškių buvo mo bilizuoti į hitlerinę armiją ir, matyti, išžudyti karo fron tuose. Plačiai žinomi respublikoje mano buvę mokiniai kompozitorius Eduardas Balsys ir dirigentas Algimantas Kalinauskas.)
! Su tragišku jausmu atvažiavau į Kauną. Visas mies tas ūžė kaip avilys. Kur beeidamas, ką besutikdamas, girdėjai neslepiamą neapykantą ir panieką fašistinei Lietuvos valdžiai. Bruzdėjo darbininkiški priemiesčiai, nerimavo inteligentija. Galvojantiems žmonėms, kokių jie pažiūrų bebūtų, buvo aišku, kad viršum Lietuvos pa kibo pražūties grėsmė ir kad tik esminis valdžios pa keitimas, tik artimiausi ryšiai su Tarybų Sąjunga, daug kartų ištiesusią mums pagalbos ranką, galėtų Lietuvą iš gelbėti nuo visiško žuvimo. Lietuvos vyriausybė, jausdama visuotinę opoziciją, ėjo kitu keliu — ji mėgino įgąsdinti žmones, įvesdama „Nepaprastojo meto įstatymą", grasindama mirties baus mėmis ir kalėjimais. Tai, žinoma, buvo nebe nauja. Į vy riausybę buvo įtraukta krikščionių demokratų ir liaudi ninkų, tartum šis manevras galėjo pataisyti padėtį... Kaune laikinai apsistojom pas uošvius. Deja, čia vie tos buvo mažoka, o žmonių daug. Pradėjom ieškoti buto. Kainos, kaip visuose miestuose, buvo nežmoniškai aukš tos. Perėjome dešimtis namų,— gauti butą Kaune atrodė neįvykdoma svajonė. Kasdien susitikdamas su Petru Cvirka ir su kitais draugais, vėl stengiaus įsijungti į Kauno gyvenimą. Ta čiau staigus vietos pakeitimas ir pastarųjų mėnesių per gyvenimai mane išmušė iš vagos. Literatūriniam darbui man visada reikėdavo dvasinės ramybės, o jos dabar ne
buvo. Nauji įvykiai pasaulinėj politikoj ir naujos ne laimės... Ką daryti? Kaip savo pastangas panaudoti pasiprieši nimo reikalui? Buvo „Prošvaistės" almanachas; ji re daguoti nuo trečios knygos draugai man ir pavedė. „Ke lis vakarus sugaišau pas Krėvę ir Sruogą,— gegužės ga le rašiau Žilioniui,— kol priėjom... vienodos nuomonės dėl „Prošvaistės", kurią vieni norėjo versti savaitiniu, kiti mėnesiniu." Iš to meto atsimenu ir karštus pasitari mus dėl vadinamojo Kultūros fondo. Idėja buvo nebe nauja — kitų valstybių (Latvijos) pavyzdžiu norėjome įsteigti organizaciją, kuri rinktų lėšas literatūrai, dailei, muzikai remti. Reikšmingiausioms kultūros sritims per visą savo valdymo laiką buržuazija rodė jei ne panieką, tai bent visišką abejingumą. Mūsų pažangioji inteligen tija ne dabar buvo supratusi, kad literatūra ir menas net didžiausių sukrėtimų metu padeda tautai išlikti. Atsime nu, viename pasitarime buvo kalbama, kad fondas ban dytų veikti net tuo atveju, jei Lietuva nacistų ar Lenki jos būtų okupuota (žinoma, tai jau buvo naivu). „Dėl Kultūros fondo turėjom pasitarimą,— rašiau Žilioniui,— kur dalyvavo Vabalas-Gudaitis, Krėvė, Paleckis, mūsų vyrai." Deja, šis sumanymas, matyt, susidūręs su biuro kratiniais trukdymais ir neradęs jokios vyriausybinės paramos, tada nebuvo realizuotas. (Kultūros fondas bu vo įsteigtas 1940 metais, jau tarybinės valdžios sąlygo mis, ir jis funkcionavo ligi Tėvynės karo pradžios.) Rasizmo tvaikas iš Vokietijos skverbėsi į Lietuvą. Čia nebuvo atvirų pogromų prieš žydus, tačiau, žinant lietuvių nacistų nuotaikas, buvo galima spėti, kad ir pogromai gali prasiveržti. Pažangiosios žydų visuome nės prašomas, šiuo metu dalyvavau literatūros vaka ruose su pranešimais apie progresyviąją lietuvių litera tūrą ir skaitydamas savo kūrinius. Mūsų poetų nuoširdų 476
t žodį darbininkiška ir antifašistinė žydų visuomenė su tikdavo kaip internacionalizmo, įvairių Lietuvoje gyve nančių tautų draugiško bendradarbiavimo pasireiškimą ir jį labai brangindavo. * Atsirado proga pirmą kartą pamatyti Vilnių. Įdomu buvo pasižiūrėti, kokios nuotaikos vyrauja lenkų visuo menėj. Gegužės pradžioj su Eliza išvažiavom į okupuo tąją sostinę. Vilnius atrodė apleistas ir užmirštas miestas, nepa lyginti vargingesnis už Kauną, bet ir nepalyginti gra žesnis. Kopėm į Gedimino kalną, lankėmės bažnyčiose, vaikščiojom senamiesčio gatvelėmis, paneriu. Iš kiek vienų namų, iš kiekvieno žydinčio sodelio, kiemo, arkos ir bažnyčios statulos dvelkė kažkas seniai pažįstamo, brangaus ir drauge naujo, stebinančio, glostančio širdį. Čia sutikome keletą lietuvių inteligentų — Žilėną, Sa kavičių, kurie mums rodė savo miestą ir vežiojo po apy linkes. Vilniaus nuotaikos mus stebino,— daugumas čia buvo įsitikinę, kad, jeigu kils karas su Vokietija, tai Len kija Hitlerį būtinai ir greitai sutriuškins. Pirmą kartą su šiomis nuotaikomis susidūriau centrinėje Mickevičiaus gatvėje, netoli katedros, palypėjęs laipčiukais ir įėjęs į kirpyklą. Kirpėjas, galąsdamas skustuvą, iš karto at spėjo, kad aš ne vietinis. Sužinojęs, kad iš Kauno, labai nudžiugo, pasisakė esąs lietuvis, nors lietuviškai nemo kąs, ir tuoj pradėjo kalbą apie nacistus: — Niekšai! Jie užgrobė jūsų Klaipėdą. Bet su Len kija taip nebus! Mes jiems parodysime, kur pipirai auga... Kai pareiškiau abejonę, ar iš tikrųjų Lenkija tokia galinga, barzdaskutys tiesiog paraudo iš susijaudinimo
į
477
ir, mosikuodamas man aplink nosį skustuvu, nusi kvatojo: — Vokietija? Kas ta Vokietija?! Alkana šalis. Jau pirmomis dienomis ji išbaigs benziną. O be benzino šiais laikais... O Lenkija, gerbiamasis,— galybė! Ir patriotiz mas... Jūs nė įsivaizduoti negalite Kaune, kas yra lenkų patriotizmas! Mąsčiau — naivus žmogelis, ką jis supranta? Po dviejų dienų draugai mus nuvežė pasižiūrėti stebuklin gųjų Trakų ežerų ir istorinės pilies griuvėsių. Čia pa kliuvom, kur visai nesitikėjom,— tiesiog į vadinamosios „Liga morska i kolonialna" („Jūrų ir kolonijų lyga") šventę. Jūrą (kad ir labai trumpą ruožą) Lenkija turėjo, todėl jūrinė organizacija buvo natūralus daiktas, bet apie Lenkijos kolonijas mums dar nebuvo tekę girdėti... Kai tik šventės organizatoriai sužinojo, kas mes to kie ir iš kur, tiesiog per prievartą pasodino kaip garbin gus svečius pirmoje eilėje. Pasirodė, kad į Trakus yra at vykęs ir atsitiktinis keleivis prancūzas. Jį pasodino greta mūsų. Prasidėjo kalbos, sakomos tokia dvasia, jog vėl atrodė, kad sutriuškinti Vokietiją — vieni juokai! Ir vie nas, ir antras, ir trečias kalbėtojas pabrėžė, kad būsima me susidūrime (kad jis bus, rodos, niekas neabejojo) iš vienos pusės Hitlerį plieksią lenkai ir lietuviai (čia kal bėtojai prisiminė Žalgirį), iš kitos — prancūzai. Visi žiū rėjo į mus ir plojo... Paskui prasidėjo burlaivių regata šventės garbei; jos jau nebelaukėme — ir šiaip mums įspūdžių užteko. * Nuostabiausia, kad ir Varšuvoj, ir Krokuvoj nuotai kos buvo lygiai tokios pat: girdi, bereikia stuktelėti, ir Hitleris nugrius. Turėdami vilniečio Sakavičiaus reko478
jįnendacinį laišką, suradome vieną Krokuvos profesorių istoriką. Pusę dienos jis mums rodė nuostabų miestą. Intelektualas kalbėjo tą patį, ką girdėjom iš Vilniaus kir pėjo ir iš plepių Trakuose. Ir jis įtikinėjo, kad Lenkija Ičokietijos nebijanti, net viena sugebėsianti atremti puolimą, nors, žinoma, anglai ir prancūzai,.. Mažumos? Taip, čia Lenkijos silpnoji vieta. Su lietuviais, baltaru siais, ukrainiečiais, žydais lenkai ne visada elgęsi pro tingai ir lojaliai, bet karo atveju ir mažumos tikriausiai remsiančios Lenkijos pastangas... O dėl viso kito — nesą jokių abejonių... f Mudu su Eliza vaikščiojom po Krokuvos universite to rūmus, žiūrėjom lenkų tapybą Sukienicose, lankėm Marijos bažnyčią ir gėrėjomės Vito Stvošo medinio alto riaus figūromis. Matėm ir lietuvio Antano Vivulskio su kurtą Žalgirio paminklą, kurį vėliau nugriovė nacistai. .Žodžiu, darėm tai, ką darė tūkstančiai atvykėlių — jau ir kuomet Krokuvoj turistų nestigo. Miestas nepaprastai lĮdomus, panašus į Vilnių, tada buvo tik, žinoma, daug geriau už Vilnių tvarkomas. Karalių rūmuose — Vavely je — pagerbėm poezijos karalių Adomo Mickevičiaus ir Julijaus Slovackio amžinojo poilsio vietą; o Vavelio bažnyčioje matėm Jogailos ir jo žmonos Jadvygos sar kofagus su jųdviejų gulsčiais skulptūriniais atvaizdais. Stebino ir jaudino viršum vartų, ant karalių grabų ir ki tur sutinkamas senosios Lietuvos vytis greta lenkiško erelio. Tai, žinoma, liekana tų laikų, kada Lietuva ir Len kija sudarė vieną valstybę. Netoli Sukienicų pastebėjome senovinį namą su me morialine lenta: jame kadaise buvo apsistojęs Gėtė. Už sukome į čia esantį restoraną. Pietų metu pro mus kelis kartus praėjo stambus vyras, lyg klausydamasis kalbos. Staiga paklausė, ar mes ne iš Lietuvos. Kai atsakėme 479
teigiamai, vyras prašneko gryniausia žemaičių tarme. Jis čia gyvenąs daug metų, vedęs ir štai — turįs restora ną. Vakarui užkvietė mudu į savo butą. Ten susipažinome su žemaičio žmona, apkūnia lenke, baisiai šnekia ir vaišinga. Rinkosi specialiai sukviesti svečiai, kaip supratome, „litvinų" pasižiūrėti, o žemai tis Rakauskas pasakojo ir pasakojo, kaip jis pasiilgęs Lietuvos, ir ašaros byrėjo jam per skruostus. Pernai jis gavęs žinią, kad Lietuvoje miręs jo brolis. Su užsienio pasu kuo greičiausiai per Latviją išvažiavęs į Lietuvą, dar tikėdamasis spėti į laidotuves. Deja, pasieniečiai neįleidę, ir jis, tikras žemaitis, stovėdamas ties Lietuvos siena, žiūrėjęs į gimtąjį kraštą, graudžiai raudodamas... (Tai buvo, žinoma, dar neužmezgus diplomatinių san tykių.) *
Anksčiau, negu Krokuvoj, pabuvojom Varšuvoj Miesto centras atrodė labai iškilmingai. Medžiuose ir gėlėse skendo turtingi namai, gatvėse buvo pilna ele gantiškų automobilių, kavinės lūžo puošniomis damomis ir ponais, dar neišvažinėjusiais į kurortus. Stūksojo keis tas dangoraižis — vienintelis mieste. Sutikome jauną ra šytoją vilnietį Albiną Žukauską, studijuojantį žurnalis tiką. Jis vedžiojo mus po sostinę, pasakodamas įvykius iš jos gyvenimo, stengdamasis supažindinti mus su nau jąja lenkų literatūra, demonstruodamas kavinę, kur kasdien sėdi iš Lietuvos grįžęs Herbačiauskas ir toliau filosofuoja apie dvasias ir Lietuvos bei Lenkijos ateitį. Sužinojęs, kad mes Varšuvoj, prisistatė ir pažįstamas iš pirmųjų metų Kauno universitete — Pranas Ancevičius. Jo veidas atrodė dar raudonesnis, plaukai dar švie sesni, kaip kadaise. Aucevičius tuojau paklausė mus, kaip
480
gyvuoja Korsakas, kurį neva jis padaręs kritiku. Vyru kas man pasirodė nepaprastai apsukrus ir perėmęs visus didmiesčio avantiūristų įpročius. Jis pasisakė nuolat matąsis su Lietuvos atstovu Šauliu ir jam padedąs kažko kiais reikalais. Keista, pagalvojau, Ancevičius — žino mas plečkaitininkas, taigi Smetonos priešas, ir ką jis tu ri bendro su Smetonos atstovu? Pagal visus logikos dės nius iš tautininkų jis tegali laukti kalėjimo. Ancevičius aiškinosi Francišeko Žmudzkio slapyvardžiu spausdinąs Varšuvoje antivokiškus straipsnius, kuriais stengiąsis įrodyti Lietuvos ir Lenkijos interesų bendrumą. Tai bu vo, kiek supratau, Lenkijos politikos agento darbas. Kaip tik tuo metu Varšuvoje lankėsi Lietuvos kariuome nės vadas generolas Raštikis, ir tokie straipsniai Lenki jos valdžiai, matyt, buvo reikalingi. Atrodė, Ancevičius mažai tesidomi literatūra, kurio je kadaise mėgino dirbti, rašydamas straipsniukus Rogūzos slapyvardžiu. Dabar pasakojosi parašęs daktaro disertaciją. Iš jo kalbų buvo matyti, jog tai atviras ir piktas Tarybų Sąjungos priešas. Kai jo paklausiau, kaip vieni, be Tarybų Sąjungos pagalbos, lenkai mano susido roti su vokiečiais,— išgirdau tą patį atsakymą: Lenkijai nieko nereiškią ir vienai sutriuškinti Hitlerį! (Ancevičiaus tikrasis veidas galutinai išryškėjo vė liau. Kilus Lenkijos—Vokietijos karui, kai vokiečiai iš bombarduojamos Varšuvos išleido užsienio diplomatus ir Šaulys grįžo Į Kauną, su juo parvažiavo ir Ancevičius. Jis laisvas — kad ir keista — vaikščiojo po miestą, ir jo niekas nesirengė areštuoti. Maža to. Jis po kurio laiko kaip „Lietuvos žinių" korespondentas išvažiavo į Berly ną. Atsimenant, kad Varšuvoje jis rašė straipsnius prieš Vokietiją ir suprantant, kad vokiečių žvalgyba gerai ži nodavo tokius daiktus, Ancevičiaus įsileidimas į Berlyną pasirodė daugiau, negu įtartinas. Tėvynės karo metu 16. Jau n y stė s atradim as
481
išgirdome, kad šis „žurnalistas" per Portugaliją perdavi nėja žinias iš okupuotos Lietuvos, džiūgaudamas dėl okupacijos ir pranešinėdamas, kad P. Cvirka, L. Gira ir kiti „atgailoję Kauno kalėjime už savo nuodėmes". Kaip žinoma, šis „veikėjas" gyvenimą baigė prieš kelerius metus, po karo patekęs Į Kanadą,— jisai ten pasikorė.) * Lankėmės Veličkos druskos kasyklose, kurios mane domino dar nuo mokyklos laikų. Didelį įspūdį darė po žeminės salės, bažnyčios su druskos altoriais, niūrūs ežerai. Darbo sąlygos buvo primityvios. Iš viso Lenkijoj krito į akis socialiniai kontrastai — kokie nepanašūs puošnūs aristokratinių kvartalų namai ir priemiesčių lūš nos! Greta senų, jokios reformos neliestų dvarų—■sulū žusios valstiečių trobos; primityviais įrankiais, kaip ir Lietuvoje, dirbama žemė, apiplyšę žmonės. Krokuvoje matėme žydų varguomenės gyvenamus kvartalus — čia žmonės vaikščiojo aiškiai alkani, išvargę, neturį ko dirb ti ir ką valgyti. Vyravo gan pastebimas antisemitizmas, kurio Lietuvoje buvo žymiai mažiau. (Dabar atsiminiau žydą, kuris važiavo į Prancūziją viename vagone su ma nim 1937 metais ir rodė Lenkijoje vykusio žydų pogro mo fotonuotraukas — sakėsi jas slaptai išsivežęs ir norįs duoti Prancūzijos pažangiajai spaudai.) Įėjęs Lenkijoje į bažnyčias, matydavai nepalyginti daugiau tikinčiųjų, negu Lietuvoj. Net inteligentiškai apsirengę jauni vyrai guli kryžiumi bažnyčios vidury, atgailodami už, nuodė mes,— tokių vaizdų Lietuvoje, berods, nepasitaikydavo niekad. Lenkija mums padarė įdomų, bet prieštaringą įspūdį. Tai buvo, be abejo, savotiška šalis, savotiškas kultūrinis ir politinis organizmas. Šiuo neramiu laiku ji gyveno kažkaip nerūpestingai, kupina perdėto pasitikėjimo savo 482
galia. Buržuazijoje vyravo panieka kitoms tautoms ir neapykanta Tarybų Sąjungai. Grįždami iš Varšuvos į iVilnių, traukinyje susidūrėme su keliais jaunuoliais šo vinistais. Jie, nepaisydami lenkų spaudos gan draugiš kos propagandos, puolė mus įžūliai ir ciniškai, tyčioda mies iš mūsų papročių ir kalbos. Šitie jaunuoliai, matyt, Vilniečiai, priminė mūsų „patriotus", kurie irgi visus len kus laikė amžinais priešais ir be neapykantos negalėda vo kalbėti apie lenkų kultūrą. Tai buvo abipusio ilgamečio šovinistinio auklėjimo padariniai.
į.
*
Grįžęs į Kauną, netrukus išvažiavau į Rytų Lietuvą, prie didžiojo Sartų ežero. Čia, Dusetose, gyveno mano brolis Pranas, neseniai baigęs veterinarijos mokslą. No rėjau parengti naują apsakymų rinkinį. Jau Klaipėdoje buvau parašęs kelis apsakymus, apie kuriuos draugai gerai atsiliepė. Dabar rūpėjo parašyti dar vieną kitą, o anksčiau parašytus suredaguoti. Gyvenau ramiai, gėriau pieną, valgiau uogas ir gry bus, rytą dirbau, o dieną eidavau maudytis. Ties Dusetų miesteliu ežeras neįdomus, todėl, sėdęs ant brolio dvira čio, dažnai su mokytoju Petru Mikutaičiu, kuris čia atos togavo, leisdavaus ir į tolimesnes apylinkes. Aplankėme didžiojo kalbininko Būgos tėviškę Pažiegės kaime, tarp vaizdingų kalvų ir ežeriukų, buvome poeto Vienažin džio tėviškėje Anapdyje, kompozitoriaus Gruodžio tė viškėje, gėrėjomės vadinamąja Romuva, kuri ežero kran tais ir stebuklingomis salomis labai primena Suomiją. Dusetose dažnai lankydavau teismo posėdžius — man rūpėjo iš arčiau pasižiūrėti, kokios bėdos kamuoja vals tiečius. Greitai susipažinau su daugeliu miestelio gy ventojų — mokytojais, matininkais, krautuvininkais, paštininkais ir visokiais kitokiais. Jie mane kvietė į
savo gegužines, pobūvius, ir aš niekur neatsisakiau da lyvauti — norėjau pastudijuoti mažo miestelio gyveni mą ir vėliau parašyti apie jį knygą. Kas tai bus — nove lės ar romanas, man buvo neaišku,— tik žinojau, kad knygoje veiks provincijos pažįstami ir bus parodyta ny kuma, kurios jų gyvenime tiek ir tiek. Režimas vertė žmones arba karjeristais, arba girtuokliais, arba — ge riausiu atveju — keistuoliais. Niekad nesibaigdavo Du setose baliai ir išgėrimai: čia kieno vardadienis, gimimo diena, krikštynos, čia kokio naujo valdininko sutiktuvės ar seno išleistuvės. Triukšmavo ir aukštesnieji viršinin kai, ir, jais sekdami, eiliniai, kuriems nė pinigų neužtek davo. Neretos buvo bylos dėl vagysčių ir išeikvojimų. Kada-ne kada miestelio buityje pasitaikydavo ir roman tiškų istorijų — audringų įsimylėjimų, neištikimybių, kerštų. (Artimiausiais metais sumanytos knygos parašy ti nesuspėjau, o vėliau to neleido įvykiai, kurie nepri klausė nuo manęs.) Kartais miestelį sujaudindavo koks ypatingas atsiti kimas. Pasklido žinia, kad žvejai vidury ežero pagavo šamą. Subėgo pusė Dusetų gyventojų. Milžiniškas ša mas, maždaug dviejų vyrų ilgio, toks, kokį sunku įsi vaizduoti mūsų vandenyse, plūduriavo ties krantu. Žve jai užkabino jam už žiaunų geležinį kablį su virve, ir dabar galiūnas apsilpęs dar muistėsi, bet aiškiai buvo nebetekęs vilties ištrūkti ir nunerti į ežero gelmę. Buvo gaila žiūrėti į jo sužalotą kūną. Žuvies savininkas jau skambino į Panevėžio muilo fabriką ir sutiko šamą par duoti už dvidešimt penkis litus. Staiga paežerėj kilo sąmyšis. Pasirodo, kažkieno auk lė, atėjusi šamo pasižiūrėti, atsinešė visai mažą kūdikį ir paliko, pasodinus ant lentos, kur moterys skalbdavo. Vaikas ėmė ir nuvirto į vandenį, o ištrauktas jau nebe kvėpavo...
4S4
Kitapus ežero gyveno nepaprastai įdomus pasako rius. Aš pas jį dažnai buvodavau, ir jis man dėstė ne pabaigiamas istorijas iš pasaulinio karo, kuriame buvo dalyvavęs — jam net sužeidusi vidurius mažutė bomba, vokiečių mesta ant Vilniaus geležinkelio stoties. Daug žinojo jis apie Kauno profesorių keistuolį Žilinską, pas kurį buvo sanitaru. Apšaudymo metu profesorius gul davęs ant stalo, užsiklodavęs balta marška ir visai atsiduodavęs likimui. O kojas ir rankas amputuodavęs be narkozės, paprastu staliaus piūkleliu, sužeistiesiems ne žmoniškai klykiant. Nieko baisesnio mano pašnekovas savo amžiuje nebuvo regėjęs ir taip mokėdavo viską pavaizduoti, kad man irgi šiurpdavo nugara. Sykį pas jį užsisėdėjau iki vėlumos. Užuot man kelis kilometrus ėjus, apriečiant ežero kraštą, naujasis drau gas nusprendė mane valtimi pervežti į Dusetas. Kai iš ėjome iš jo trobelės, dangus buvo tamsus, aptrauktas de besų, ir pūtė stiprokas vėjas. Ežeras bangavo, bet mano kompanionui per jį persiirti atrodė vieni juokai. Ir mu du išplaukėm. Sėdau prie antrosios irklų poros. Greitai atsidūrėme ežero vidury — mat, jis ilgas, iš sišakojęs, bet siauras. Reikėjo irtis prieš vėją. Valtis blaškėsi, neįpratęs greitai pavargau. Bičiulis mane drą sino, bet miestelyje jau geso paskutiniai reti žiburiai. Praėjo viena ir antra valanda, o mes dar tebebuvome toje pačioje vietoje. Yrėmės iš visų jėgų, kol pradėjo švisti rytas. Lijo smulkus įkyrus lietus, bet į jį nekreipėm dėmesio — ir šiaip buvom visiškai šlapi. Galų gale, jau patekėjus saulei, nusistojus vėjui ir ežerui aprimus, prisiyrėme prie kranto gerokai į šoną nuo miestelio. Vos išlipome iš valties,— pargriuvome ant žemės, nė žings nio nepajėgdami žengti. Taip sužinojau, kad Aukštaičių krašto ežerai ne mažiau klastingi už jūrą. 485
kadaise, „Trečio fronto" laikais, kada trise keliavo me po Lietuvą, Petras pastebėjo, kad kiekvienas Lietu vos miestelis turi tris neišvengiamas įžymybes: linksmo elgesio moterį, kvailį ir Šveicariją, kitaip sakant, vieną kitą vaizdingesni kalniuką, apžėlusį krūmais, kuriuos parodyti vietiniai inteligentai būtinai veda kiekvieną svečią. Dusetose Šveicarija buvo visur. Vaikštinėjo ir pamišėlė, kada-ne-kada paleisdama ištisą nešvankių po sakių virtinę (ją pavaizdavau čia parašytame apsakyme „Galabūdos pakrantėje", žinoma, kaip visada, daug ką prikurdamas. Ir ežeras tame apsakyme — Sartų). Neat simenu tik, ar Dusetos turėjo trečiąjį komponentą. Ma tyt, turėjo. Iš šio miestelio parsivežiau visai baigtą apsakymų rinkinį, kurį pavadinau vienos novelės vardu — „Nak tis". Dėl knygos išleidimo lengvai susitariau su leidykla. Rankraštis nukeliavo į „Spindulio" spaustuvę. Jokie re daktoriai rankraščio neskaitė. Tuomet tokios mados ne buvo: knygos dažniausiai išeidavo, kokias atiduodavo autoriai arba vertėjai,— kartais paruoštos kruopščiai, sąžiningai, kartais pilnos neįtikėtinų kalbos klaidų, sti listinių ar net ir prasmės nesąmonių. Taip baigėsi vasara, nuskaidrinta Rytų Lietuvos sau lės, praleista darbingai ir maloniai. Visi rūpesčiai tary tum išsisklaidė, buvo užmiršti. Bet, aišku, neilgam. Netikėtai buvau paskirtas mokytoju į Kauno „Auš ros" berniukų gimnaziją, į seno prityrusio pedagogo Juozo Žiugždos vietą (jis išėjo dirbti kitur). Atrodė, kad šiuo tragišku Lietuvai laiku Švietimo ministerija numo jo ranka į mano pažiūras. O gal tikėjosi, kad aš jas pa keisiu. Pirmoji mokslo metų diena sutapo su įvykiais, kurie virto, tur būt, esmingiausiąja riba visos Europos gyvenime. 486
GRĮŽIMAS Į SOSTINĘ
Vokietijos karas su Lenkija nebuvo netikėtas. Bet Lenkija griuvo per keliolika dienų, ir tai pritrenkė ne tik mus. Sklido įvairiausių gandų. Ėjo kalbos, kad Lie tuvos valdžioje esama žmonių, kurie nori ir Lietuvą įtraukti į karą Vokietijos pusėje. Tai būtų buvęs šlykš tus ir beprotiškas žygis, panašus į Lenkijos ir Vokietijos neseniai bendrai vykdytą Čekoslovakijos Tešino plėšymą. Vilnius — mūsų istorinė sostinė, ir jo klausimas rūpėjo visai liaudžiai, bet būtų buvęs tikras nusikalti mas ir idiotizmas bandyti jį susigrąžinti sąjungos su na cistais kaina. Laimė, beprotybė neįvyko. Per ištisas die nas kauniečiai, ir ne tik kauniečiai, sėdėjo prie radijo imtuvų ir girdėjo vokiškus pasigyrimų ir pikto džiūga vimo pilnus pranešimus. Girdėjome taip pat Lenkų ra diją, pranešinėjantį apie herojišką Vesterplatės gyni mą. O vėliau jis perdavinėjo beviltiškus pranešimus apie nesibaigiančius antskrydžius prieš Varšuvą: „Nadchodzi... Nadchodzi... Nadchodzi..." Siaubas ėmė, pagalvo jus, kad ir į mūsų miestus ryt poryt, ko gero, pasipils Hitlerio bombos, o jų tankai, viską griaudami ir naikin dami, risis mūsų laukais. 487
„Neramios ir šiurpios tai buvo dienos. „Aušroj" pra sidėjo darbas,— rašiau Zilioniuį.— Matėmės taikos me tu, o jau rašome vienas antram, prasidėjus karui. Kokia baisenybė! Kokia nesąmonė!" — „...labai abejoju, — tę siau tame pat laiške,— ar man verta spausdinti savo apysakas (rinkinį „Naktis")— ne tas dabar žmonėms rūpi.“ Lenkija pergyveno sunkią tragediją. Jos armijas vo kiečiai varės į nelaisvę. Miestai dar degė. Gyvieji lai dojo užmuštus. Vyriausybė, taip ilgai „draugavusi" su Hitleriu ir griežčiausiai nusistačiusi prieš Tarybų Są jungą, bėgo, palikusi valstybę likimo valiai, Į Lietuvą per sieną pasipylė kariniai ir civiliniai pabėgėliai. Pi liečiai tos šalies, kuri neseniai siuntė Lietuvai piktą ul timatumą, dabar prašėsi prieglaudos ir ją gavo. Eiliniai mūsų žmonės gailėjosi pabėgėlių ir, kuo galėdami, sten gėsi jiems padėti. Rugsėjo 17 dieną išgirdome apie naujus reikšmingus įvykius. Raudonoji Armija, nuo hitlerinės invazijos gin dama baltarusius, ukrainiečius ir lietuvius, įžygiavo į Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją. Netrukus ji pa siekė Vilnių. Įsivyravo laukimo nuotaika. Neapsiriko me — spalio dešimtąją, praėjus lygiai devyniolikai metų po Želigovskio negarbingo žygio, Tarybų Sąjunga per davė senąją sostinę ir Vilniaus kraštą Lietuvai. Tai buvo vienintelis saulės spindulys ir didžiulis džiaugsmas tą niūrų, tamsų rudenį. Sunku įsivaizduoti, ką pergyveno tada kiekvienas doras lietuvis, kokių jis nebūtų pažiūrų! Išsipildė ilgų metų svajonė, Lietuva at gavo savo širdį! Kad ir sukandusi dantis ir laikydama kišenėje kumš tį, Lietuvos vyriausybė spalio 10 dieną Maskvoje pasira šė „Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Res 488
publikai ir savitarpio pagalbos sutartį"1. Remdamasi šia sutartimi, Tarybų Sąjunga į Lietuvą įvedė palyginti ne didelius kariuomenės kontingentus. Matėme, kad tai į gerąją pusę keičia tarptautinę Lietuvos padėtį. Darėsi aišku, kad nuo agresoriaus (ir neminint vardo, visi jau tė, kas tas agresorius) Lietuvą gins viena iš didžiausių ir galingiausių pasaulio valstybių, kuri ją ir seniau visada palaikydavo tarptautinėje arenoje. Kai kauniečiai susirinko į mitingą prie Tarybų Są jungos atstovybės, iš daugelio širdžių trykšte tryško nuoširdžiausia padėka. Vyriausybei, turinčiai visai ki tus planus, negalėjo patikti tokia demonstracija, ir ji ją smurtu vaikė. Gal niekad anksčiau nebuvo taip iš ryškėjęs abipusis plačiųjų visuomenės sluoksnių ir vy riausybės priešiškumas ir net neapykanta. Ne tik dar bininkai, bet ir padoresniosios buržuazijos sluoksniai, ir didžioji inteligentijos dalis dabar aiškiai matė, kas mū sų draugai, kas priešai. Dalyvavau šioje demonstracijoje ir aš. Buvo šlykštu matyti, kaip žmones, susirinkusius su gerais jausmais, per galvas daužo guminėmis lazdomis, keikia, stumdo, velka ir, susodinę į sunkvežimius, veža. Kartais rodėsi, kad ir Kaune atsirado gestapas su savo metodais. Tomis dienomis rašiau Žilioniui: „Politikoje kas ge riausia, kaip man rodos, kad mums jau nebegresia nei lenkų šliachtos, nei vokiečių pavojus. Nauja kaimynys te galima tik džiaugtis, nes ji Lietuvą savaime apsaugo nuo tos kaimynystės, kuri niekad mūsų vargo žmogui nieko gero nelinkėjo." Kauniečiai, aukštaičiai, žemaičiai, matę Vilnių ir ne matę, veržte veržėsi sostinėn. Neilgai trukus, žurnalis 1 Gerokai vėliau sužinojome, kad prieš pat šj įvykį buvo slapta Lietuvos ir Vokietijos tartasi. Norėta Lietuvą pajungti „Vokietijos reicho protektoratui", 489
tai bei kitų profesijų žmonės (jų tarpe, atsimenu, buvo dailininkai Didžiokas ir Pundzius) nusisamdę autobusą ir išvyko Vievio plentu. Kaip tik tuomet Tarybų Sąjunga Vilnių faktiškai perdavė atžygiuojančiai nuo Kauno Lie tuvos kariuomenei. Tas neužmirštamas dienas man teko aprašyti. Čia panaudoju seniau rašytus puslapius. *
Vilniaus žemė, prasidedanti už Vievio, už žalių vartų anapus buvusios demarkacinės linijos,— rašiau tada,— buvo Įmurusi rudens purvynuose, drėgmėj ir rūke. Pa žemiu slenką sunkūs debesys kiekvieną valandėlę grasė prapliupti lietumi. Žali spygliuočių miškai, išmarginti nuraudusiais vario spalvos beržų ir klevų lopinėliais, bu vo pilni rudeninės tylos, grožio ir melancholijos. O va žiuojant toliau, abipus plento skleidėsi plati susimąsčiu si miškų, laukų ir gilių daubų panorama su vargingomis vilniečių sodybomis, kurios po rudens dangumi atrodė liūdnos, našlaitiškos. Plente mūsų autobusas lenkė šim tus į Vilnių traukiančių karinių sunkvežimių, gurguo lių ir pėstininkų, kurių veidai po sunkiais šalmais buvo pavargę, bet šypsojosi... O plento šonuose vietomis gulė jo sudegę ir liūdni hitlerininkų sunaikintos lenkų ka riuomenės mašinų griaučiai. Dešimtys, šimtai žmonių pakelėse. Suvargę, apiply šę, išbalę. Jie mosikuoja kariuomenei, sveikinasi su mu mis, mėto gėles. Juo arčiau miesto, juo būriai didėja ir darosi gausesni. Vietomis žmonių tiek daug, jog iš būrių susitvenkia didžiulės minios. Tai vilniečiai, kelis kilo metrus už miesto išėję pasitikti kariuomenės. O neper traukiamos karių voros jau žygiuoja Vilniaus priemies čiais. Ir mūsų autobusas žmonių užtvenktomis gatvėmis lekia į centrą, Vilniaus miesto širdį, ties katedra, iškil mingai stūksančia milžiniškomis kolonomis,
*
Vos autobusas sustoja, jį apgula šimtai žmonių. Muš sveikina lietuviai, o kiti kalba lenkiškai, rusiškai, žydiš kai, baltarusiškai. Žmonės suvargę. Pilkuos, išblyšku siuos veiduos — pergyvento karo rūpesčių ir kančių žy mės. Dreba sušalę buvę Lenkijos kariai apiplyšusiomis uniformomis, miesto varguomenė slankioja gatvėmis be darbo, elgetos prašo pasigailėjimo ir bent penkių gra šių... Uniformos, uniformos — net pradžios mokyklos vaikai uniformuoti konfederatkomis. Apstoję gan fami liariai ima čiupinėti mūsų drabužius ir smalsiai klausi nėti: — Kiek pas jus kaštuoja toks paltas? — Kiek kaliošai? — Ar bus galima gauti cukraus? — Ar pas jus yra užtektinai duonos? Sunku patenkinti visų smalsumą. Jiems didelė naujiena lietuviški papirosai ir lietu viški degtukai. Gavę ilgai apžiūrinėja kaip kokį nepa prastą daiktą. Gatve pro šalį nubrazda didžiulis tarybinis tankas, praeina vora tarybinių kareivių. Į juos dėmesį kreipia me Uk mes. Vilniečiai jau apsipratę. Eikliais, gražiais arkliais joja Lietuvos kariai. Plevėsuoja vėliavos — Lie tuvos ir Tarybų Sąjungos... Daugybė transparantų, pertiestų per gatves, lietuviškai ir lenkiškai sveikina Lie tuvą ir jos kariuomenę. Namų sienose — nesenos istori jos palaikai: vietomis dar matyti Lenkijos vyriausybės mobilizacijos ir rekvizicijų įsakymai, įspėjimai saugo tis šnipų, kurie tuną kiekvienoje tarpuvartėje. Greta kabo tarybinės valdžios įsakymai ir skelbimai ir — dar kaip reikiant neišdžiūvę — Lietuvos karinės valdžios įsa 491
kymai. Juos apgulę skaito vilniečiai, susikaupę, rimti,— jie supranta, kad artinasi jiems nepažįstama ateitis. Žmonių minios kas minutė didėja. Jos užtvenkia gatves ir aikštes. Vilniečių milicijos špaleriai tvarko ju dėjimą gatvėse, kad būtų vietos praeiti kariuomenei. * Įsiterpiu į minią. Kaip šie žmonės jaučiasi, ką jie gaĮvoja, po devyniolikos metų vėl pamatę Vilniuje Lie tuvos kariuomenę? Sunku skaityti jų veiduose. Kai kurie nesusilaiko — šaukia „valio!" drauge su lietuviais. Tai daugiausia, be abejo, mažumos: baltarusiai, rusai, žydai, karaimai, to toriai. Jie supranta, kad bajoriškas botagas, kuriuo vir šum jų galvų mosikavo buvusios Lenkijos valdovai, nebegrįš. Šiaip ar taip, jie tikisi didesnės laisvės ir ge rovės. Kad tik nebūtų apvilti! Be abejo, yra ir lenkų, kurie sveikina naujuosius Vilniaus šeimininkus. Tai žmonės, pergyvenę klerikališkai bajoriškos Lenkijos žlugimą ir supratę, kad toji Lenkija nebeatsikels. Ta čiau nemaža ir tokių, kurie Lietuvos įžengimą seka, kietai sučiaupę lūpas, ištįsusiais veidais, užgesusiais žvilgsniais. Tai buvę lenkų karininkai, dvarininkai, biu rokratija— visi tie, kurie nieko neužmiršo ir nieko ne išmoko, tebesvajoja apie „mocarstvos“ atstatymą dar platesnėm sienom, negu buvo anksčiau. Tai apie šituos žmones man kalbėjo vienas vilnietis Štralio kavinėje, geriant dirbtinę arbatą ir užkandant vieninteliu gaba liuku cukraus. „Matote,— sakė jis,— šitas ištįsusias, pik tas fizionomijas? Visi jie su lapėmis ir karakulio paltais, su pretenzijomis ir bailia neapykanta dar prieš kelias dienas nesirodė gatvėse — buvo kažkur sulindę kaip šeškai j olas. Dabar iš ten išlindo apuostyti oro. Tai pati 492
nesimpatiškiausia Vilniaus gyventojų dalis. Ji ligi šiol tebegalvoja apie savo karjeras ir parazitavimą. Negali įsivaizduoti, kad jos dienos jau baigėsi, ir savo privilegi jas pasiryžusi ginti nagais ir dantimis.1' * Laikraščių pardavėjai jau laksto gatvėmis su lietu viškais laikraščiais. Daug kas juos perka, net nesupras dami lietuviškai. Žmonės laikraščių ir žinių nepaprastai išalkę. Daugybėje vietų jau kabo skelbimai apie naujai įsteigtus lietuvių kalbos kursus. Į juos užsirašinėja la bai daug žmonių. O minioj nuolat girdi tokius sakinius: — Mano tėvas tik lietuviškai kalbėjo... — Kažin ar sunki lietuvių kalbos gramatika? — Ar užsirašėte į kursus? Aš jau pradėjau mokytis lietuviškai ir t.t. Kai kurie krautuvininkai, nelaukdami jokio įsakymo, lenkiškas iškabas ima keisti lietuviškomis. Taip pat val gyklos, kinai.
Kokios nesąmonės apie Vilnių sklido Kaune! Įdomu jas patikrinti su pačiais vilniečiais. — Šiltinė? Difteritas? Ne, nieko apie tai Vilniuje niekas negirdėjo. — Badas? Mieste, aišku, kai ko trūksta, bet, rodos, dar niekas badu nemirė. Daugelį prekių krautuvininkai, užėjus tarybinei kariuomenei, suslėpė. Be to, visokie spekuliantai viską ėmė žertis sau. O kaime maisto ne mažiau, kaip visada. Lenkai surekvizuoti maža tesuspėjo, o bolševikai iš kaimiečių nieko neėmė,— ėmė tik iš dvarų. Dvarų žemę ir gyvulius taip pat išdalijo kaimie čiams. m
Apie neilgą tarybinį valdymą pasakojama įvairiau sių istorijų, bet tie pasakojimai tokie prieštaringi, jog netenka bet kokio autentiškumo, ir nėra reikalo jų kar toti. Kiekvienas šneka pagal savo turtą, padėtį ir ideo logiją. Iš visų kalbų viena aišku — kelias chuliganizmui reikštis buvo iš karto užkirstas, todėl tvarka buvo kaip reikiant, o tarybinės kariuomenės mandagumas žmo nėms, bendra visų nuomone, kuo didžiausias.
Mickevičiaus gatve tebežygiuoja Lietuvos kariuome nė. Ritasi tankai, patrankos, sunkvežimiai, joja kavale rija, žygiuoja pėstininkai. Ožeškienės aikštė nepraeina ma — tūkstančiai žmonių klauso prakalbų lietuviškai, lenkiškai, baltarusiškai, žydiškai. Tai Lietuvos Vilniaus rinktinės vado gen. Vinco Vitkausko žodis ir vilniečių sveikinimai. Greitai temstanti diena, rūkas ir lietaus lašnojimas neįstengia išskirstyti šaukiančių ir mėtančių gėles. Vos pastebėję minioje lietuvį, tuoj iš visų pusių jį apspinta vilniečiai ir įvairiomis kalbomis klausinėja: — Kada bus galima važiuoti į Kauną? — Koks bus zloto kursas? — Ar dalys dvarus? Motina už rankos laiko kokių šešerių metų dukrelę. Mergaitė kiekviena proga šaukia „valio!" — Ar ir tu jau lietuvaitė? — klausia motina lenkiš kai. — Taip, mama, — rimtai atsako mergaitė. *
Neaprašinėsiu paeiliui visų istorinių Vilniaus iškil mių... Geriau dar vienas kitas štrichas mūsų laisviems įspūdžiams baigti,
494
Aušros Vartai. Lietuvių kariuomenės į Vilnių įžen gimo vakaras. Šalta. Lynoja. Pora šimtų lenkų su bajo riškais ūsais, biurokratų žmonos su lapėmis ir gerais paltais, kad negautų slogos. Daugelis vyrų dar nesuspė jo nusivilkti lenkiškų karinių uniformų. Nuo Marijos paveikslo viršum gatvės žemyn driekiasi lietuviška vė liava. Lenkai, isterijos ar religinio priepuolio apimti, meldžiasi — klaikiai, baisiai, tartum mirti rengdamiesi. Nesunku jų žodžiuose girdėti žuvusios Lenkijos aprau dojimą ir viltį vėl atgauti privilegijas, dvarus, gerai ap mokamas tarnybas. Tačiau Marija tų isteriškų maldų klausosi abejingai, ir nueinant dar ilgai girdėti klaiki žu vusių malda... * Spalio 29 diena. Gedimino kalnas... Šimtai žmonių kopia į j į — daugelis pirmą kartą gyvenime — ir susi kaupę žiūri į Vilnių, kuris stūkso, tas amžinasis Lietu vos miestas, toks gražus, toks nepanašus į aplinkinių valstybių miestus, tartum perlas iš tolimos Italijos, at klydęs po šiaurės dangumi. Koks jis artimas širdžiai! Bažnyčių stogai ir bokštai, rūmai, kolonos ir statulos — tas nuostabus lietuviškasis barokas ir gotika — visa tai dvelkia mūsų praeities šimtmečiais ir lietuvio mintį bei širdį neatplėšiamai traukia savęsp. Miesto skruzdėly nas — varguomenės, geto kvartalai — dvelkia nykiu skurdu, o lenkiškų aristokratų, kunigų, vyskupų bei vie nuolynų rūmai prabangūs ir užgriozdę ištisus kvartalus. Nusikalstamos nelygybės pilnas tas Vilnius, pilnas so cialinių ir tautinių skriaudų, prietarų ir bajoriškai ku nigiško kvaitulio. Nelengvą kovą teks pakelti visiems, kurie Vilnių nori matyti ne tik gražų, bet laimingą ir 495
be vargo. Bajoriškom priespaudos botagas jau nulinko, bet, gal būt, jis dar mėgins pakilti. Visos Lietuvos liau dis turi nuolat budėti, kad ta priespauda, kurioje Vil nius tiek metų gyveno, daugiau niekad nebegrįžtų. • Mudu su Eliza labai nudžiugome, pagaliau gavę iš sinuomoti dviejų kambarių butuką Aukštojoje Fredoje, toje pačioje gatvėje, kur gyvena mano uošviai, o su jais ir Cvirka. Butas įrengtas tvarte, kur namo savininkas seniau laikė arklius susisiekti su Kaunu. Kambariai tam soki, ankšti, bet aplinkui daug medžių, gryno oro; tikė jomės, kad čia bus gera augti sūnui. Kaimynystėje Pet ras, ir dabar mudu daug valandų, kai autobusu grįžda vau iš darbo, praleisdavom, vaikščiodami po pavėsin gas Aukštosios Fredos gatveles, po fortų rajoną, po Bo tanikos sodą. Kalbėdavomės politikos klausimais ir spėliodavom, kas bus toliau. Iš spaudos išėjo mano apsakymų knyga „Naktis". Skaitytojai ir kritika (kaip visuomet, išskiriant fašistinę ir kraštutinę klerikalinę) sutiko ją gerai. Kostas Korsa kas savo straipsnyje net iškėlė „Naktį" — manau, ne pelnytai — greta geriausių lietuvių novelistikos kūri nių. Vincas Krėvė, kurį dabar, redaguodamas „Prošvais tę", gan dažnai sutikdavau, irgi gyrė „Naktį", išskirda mas dar Klaipėdoje parašytą „Medį ir jo atžalas". Gal kai kurie čia pavaizduoto gyvenimo bruožai jam galėjo pri minti gimtąją Dainavą. Buvo smagu išgirsti gerus atsi liepimus apie knygą ir iš Salomėjos Nėries, ir iš Petro Cvirkos, ir iš kitų draugų. Pasklido kalbos, kad „Naktis" būsianti iškelta kuriai nors premijai. Be valstybės, tada premijas skyrė „Sakalas" ir „Spaudos fondas", „Spindu 400
lio" spaustuvė, Raudonasis Kryžius, Ukmergės visuoBnenė, vėliau dar klerikalai (Katalikų veikimo centras). 'Premijos visuomenėj sukeldavo geroką ažiotažą ir bū davo reklama premijuotoms knygoms. Iš tikrųjų, po !kiek laiko gavau 2000 litų dydžio „Spindulio" premiją, ■kuri pagerino mano pašlijusius piniginius reikalus (keBios kelionės buvo iščiulpusios paskutines santaupas).
F
•
iš užgrobtos Klaipėdos grįžęs Romualdas JuknevirCius 1939 metų gale pastatė Kaune Gerhardto HauptmaĮjio pjesę „Prieš saulėlydį". Tai vienas iš didžiausių ne ■tik mano to meto meninių pergyvenimų. Pjesėje, para šytoje aukščiausiu meistriškumo lygiu, aiškiai junti povandeninę antifašistinę tėkmę. Hauptmanas vaizduo ja ne tik seno kultūringo vokiečio Klauseno tragediją, susidūrus su bukais ir niekšiškais įpėdiniais, — čia matai senosios Vokietijos, Gėtės ir Bethoveno dvasios susidū rimą su naująja imperialistine ir fašistine Vokietija. Jeigu šioje kovoje Klausenas palūžta ir pralaimi fiziškai, tai vis tiek jo pusėj — neabejotina moralinė pergalė. Ir tai, gal būt, labiausiai veikė žiūrovus, juo labiau kad Klauseną vaidino nepaprastai žavingas, plataus diapa zono aktorius, kokio šiame vaidmenyje daugiau niekad ir niekur nemačiau (o pjesę vėliau man teko matyti ir Maskvoje, ir Vokietijos teatruose) — Mečys Chadaravičius. Juknevičiaus pastatymas ne tik subtiliai perdavė gausingus ir gilius psichologinius pjesės niuansus, vaiz duojamo gyvenimo „vokišką dvasią", bet ir pabrėžė tą susidūrimą tarp tikros kultūros ir niekšybės, tarp dvasios ir plikos jėgos, kurį taip mokamai į pjesę įdėjo didysis vokiečių dramaturgas. m
• 1940 metiĮ pavasarį visus mus nudžiugino naujas faktas pažangiosios literatūros padangėje. Tai buvo ligi tol mažai težinomo jauno rašytojo Juozo Baltušio ap sakymų knyga „Savaitė prasideda gerai". Baltušis rašė daugiausia apie darbininkų gyvenimą, rašė naujai, sod riai, talentingai, ir atrodė, kad tai prityrusio meistro dar bas. Kada-ne-kada ir anksčiau, bene nuo 1932 metų, kai pirmas Baltušio apsakymas pasirodė Borutos almanache „Darbas", susitikdavau su šiuo spaudos platinimo bend rovės pasiuntiniu, vėliau — „Raidės" spaustuvės darbi ninku. Nemaža apie jį man buvo pasakojęs Boruta, be ne pirmasis iš rašytojų atkreipęs dėmesį į Baltušį Kaune ir pastebėjęs jo gabumus. Kiek galėdamas, Kazys jam padėjo knygomis ir pamokymais, kaip rinkti gyvenimiš ką medžiagą ir rašyti. Baltušis darė kuklaus, darbštaus, labai atkaklaus žmogaus įspūdį. Jis nekentė savo darb davių, gerai supratęs, kad jų prigimtis vienoda — tiek kaimo buožių, tiek miesto buržujų, Pasakojo man epi zodus iš savo neilgos, bet sunkios biografijos, ir pasako jo taip vaizdingai, jog be susižavėjimo negalėjau jo klausyti. Berniokas, veikiau įpratęs laikyti spragilą ar šakę, o ne plunksną, labai veržėsi į šviesą, į mokslą, į literatūrą, lyg iš karto pajutęs savo galią, kuri vystėsi greitai ir stipriai. Su dideliu džiaugsmu jo knygą sutiko ir recenzavo Cvirka. Recenzijų rodėsi vis daugiau —vie ną jų parašiau ir aš. Prie mūsų prisidėjo neabejotinai talentinga jėga. Ypač džiaugėmės, kad Juozas Baltušis atėjo į literatūrą kitu keliu, negu mes patys — galima sakyti, tiesiog nuo gyvulių bandos ir nuo žagrės, perėjęs visas samdinio ir darbininko kalvarijas. Jo tvirtame ran kos paspaudime, primerktų akių žvilgsnyje jautei vals tiečio jėgą, atsargumą, gudrumą ir išmintį. Tai buvo, jei 498
i
gu taip galima pasakyti, jaunas senis. Jaunas amžiumi, senas didele gyvenimo patirtimi. Šiaip ar taip, mūsų gy venimas buvo susidėjęs lengviau; mes turėjome daugiau progų lavintis ir reikšti savo gabumus, negu naujasis draugas, kurį visi sutikome su meile, ne veltui tikėda mies iš jo didelės jėgos kūrinių. Greitai spaudoje pra dėjo rodytis pirmieji busimųjų „Parduotų vasarų" epi zodai, kupini nemeluotos gyvenimo teisybės, parašyti subrendusio realisto, kuriam ir vyriška lyrika nesve tima. m Ėjo dienos, pilkos ir neramios. Europa vis labiau riedėjo į karo pragarą. Kada-ne-kada klausėme per ra diją isteriško Hitlerio kiauksėjimo — jis skelbėsi di džiausiu taikos mylėtoju, keikė Vakarų plutokratus, pūtė fanfaras dėl savo pergalių. O Lietuvoj ? Lietuvos vyriausybė ir toliau varė antitarybinę po litiką prieš naująjį ir negeidžiamąjį sąjungininką, ieš kodama atsparos Pabaltijo respublikų karinėje santar vėje, stiprindama ryšius, ypač prekybinius, su Vokietija. O komunistų partijos vadovaujami darbininkai jautė, kad ateina pats laikas atkakliau išvystyti kovą dėl dar bo ir duonos, demokratijos ir laisvės. Gal ryškiausias šio judėjimo ženklas buvo Lampėdžių viešųjų darbų darbi ninkų ir bedarbių — iš viso dviejų tūkstančių žmonių — susidūrimas su policija, kurį tuojau protesto ir solida rumo streiku palaikė Kauno fabrikai. Į kovą kilo Rasei nių, Alytaus ir kitų apskričių valsčiai. Smetona per sau gumo departamento direktorių Povilaitį ir kitais kana lais tebevedė slaptas derybas su Vokietija, kurių tikslas 499
buvo, šiaip ar taip, Lietuvą atiduoti nacistams, išsiderint sau privilegijų, svarbiausia, apsaugant nuo bet kie no pasikėsinimų savo turtą.
Kazys Boruta eilėraštyje „Broliam poetam" šiuo me tu rašė: Nedidelė žemė, poetų nedaug, ir tie lyg žvirbliai ant mėšlyno. Bent vienas pradėtų iš nerimo kaukt, gyvent kaip poetas iš pašaukimo. Tarnybos, vertimai, gyvenimas smulkus ir dienos pilkos, nuobodžios. Nė viens nepaleidžia į kaktą sau kulkos ir nepasako iš kojų verčiančio žodžio. —
—
—
—
Eilėraštis buvo parašytas Pajiesyje, ant vadinamojo Perkūnkalnio — čia, gražioje vietoje netoli Kauno, Bo ruta gyveno prieš kelerius metus pasistatytame name lyje. Pro namelio langus baltavo apsnigtas slėnys, toli nusidriekęs į rytus. Vasario pabaigoje mes čia, atokiau nuo žvalgybos akių, buvome susirinkę pasikalbėti ir pasitarti dėl Lietu vos likimo ir savo uždavinių šiuo grėsmingu istorijos momentu. Pasitarime dalyvavo Cvirka, Stepas 2ukas, Marcinkevičius, Būtėnas, Korsakas, Šimkus, Mikėnas, 500
Žilionis. Mūsų kalbos daugiausia sukosi apie klerikalų to meto „kultūrinę politiką", apie jų įžūlumą, iškeliant savo šalininkus, savuosius skelbiant kone genijais ir niekinant kairiuosius rašytojus bei menininkus, juos nu tylint arba nepripažįstant jiems talento (seniai nujodytas arkliukas). Karštai kalbėjo Šimkus, nurodydamas, kad tiek klerikalai, tiek fašistai — visada blokuojasi prieš kairiuosius. Mikėnas, vis dažniau pastaruoju metu susitinkąs ne tik su Cvirka (juodu seniai geri draugai), bet ir su Boruta bei kitais kairiaisiais, dabar kalbėjo, kad šiuo pavojingu metu meno uždavinys — tarnauti liaudžiai. Buvo aiškiai matyti, kad šis didelio talento skulptorius vis giliau susimąsto dėl dailininko vietos dviejų pasaulių kovoje ir nesvyruodamas stoja kairia jame flange. Žilionis kėlė mintį steigti Žemaitės vardo draugiją, kuri jungtų visus.antifašistinius ir antiklerikalinius kultūros darbuotojus. Bet kitiems draugams atro dė, kad tokios draugijos steigti fašistai neleis, o jeigu ir leistų, tai drauge su klerikalais greitai ją pasmaugtų. Marcinkevičius, kadaise savo literatūrinį kelią pradė jęs dešiniojoje spaudoje, dabar dažniau susitikdavo ir jį jaudinančiais klausimais kalbėdavos su Cvirka, Šim kum, Boruta. Jo buvusios pažiūros jau buvo smarkiai pakitėjusios. Ir savo kūryboje jis vis aštriau kritikavo buržuazinę tikrovę. Deja, jo gyvenimo sąlygos buvo itin sunkios. Ir dabar štai paskutinį savo romaną „Bau džiauninkus", tikėdamasis kiek didesnio honoraro, jis atidavė leisti „Šv. Kazimiero draugijai". Marcinkevičius skundėsi, kad draugijos vadovai iš jo romano reikalau ją išmesti kunigą, su gaspadine sugyvenusį vaikų; Cvir ka juokėsi iš šio skundo, o mes Marcinkevičiui patarinėjome su klerikalais iš viso nebeturėti reikalų. Gale stalo sėdėdamas, ranka parėmęs galvą, sunkiai alsavo astmos kamuojamas Žukas, tiesiog visomis sielos ga idį
liomis nekenčiąs kapitalistų, tautininkų, miesčionių. Tai jauste jautei iš kiekvieno jo žodžio — aštraus, sarkas tiško. Tai gerai žinojome ir iš jo taiklių, piktų ka rikatūrų, kurios dažnai nepraeidavo pro cenzūrą. Ne kartą žvalgybos krėstas ir tardytas, bet neišgąsdintas, dabar Žukas sakė, kad reikia daugiau domėtis Tarybų Sąjungos gyvenimu, jos kova prieš pasaulinę reakciją, jos literatūra ir menu. Kai kuriems mūsų nebuvo pa slaptis, kad šis dailininkas palaiko artimus ryšius sukomunistų partija. Aš, pasitarimui pirmininkavęs, kal bėjau, kad reikėtų mums rinktis dažniau, veikti planin giau, labiau derinant savo veiksmus ir, kur tik galima, duodant idėjinį atkirtį tiek fašistams, tiek klerikalams. Pats gyvenimas, kaskart labiau niaukiantis padangei, mus vertė jungtis, tartis, ieškoti bendro kelio kovoje dėl savosios liaudies reikalų ir laisvės. *
Vilnius tuo metu vėl pradėjo darytis Lietuvos kul tūros centru. Rašytojai nusprendė, kad literatūrinės premijos šį kartą turi būti įteiktos Vilniuje. Ir štai kovo pradžioje pirmą kartą Lietuvos rašytojai į savo šventę susirinko Vilniaus universiteto Kolonų salėje. „Puikioji, bet nedidelė universiteto salė nebuvo pilna žmonių,— po kelių dienų rašė „Lietuvos žinios". — Bu vusiųjų tarpe daugiausia matėsi studentų ir Vilniaus lie tuvių jaunuomenės. Kauniečių tebuvo tik keli, nors jų į „Kaziuką" buvo suvažiavę keletas ar net keliolika tūkstančių. Visi viešbučiai ir nakvynės namai buvo per pildyti. Į Vilnių buvo suvažiavusių aukštų mūsų įstaigų pareigūnų, lapių kailiais apsidangsčiusių garbingų po niučių ir t. t. Tačiau jų netraukė mūsų literatūra. Jiems rašytojai ir lietuviškasis grožinės literatūros žodis, at 502
rodo, yra svetimas, neįdomus. Todėl šie kauniečiai su savo poniutėmis mieliau laiką leido restoranuose, jomarke, žodžiu, uliavojo. Tenka paminėti, kad ir Vilniaus žymesniųjų lietuvių veikėjų literatūros vakare irgi ne simatė. Nejau taip greit visi lietuviai idealistai pasekė Kauno ponais ir jiems pirmasis lietuvių literatūros va karas taip pat buvo neįdomus ir nereikšmingas?"— graudinosi laikraštis, noromis ar nenoromis teisingai atspindėdamas to meto lietuviškosios buržuazijos pa žiūrą į kultūrą. Premijas įteikinėjo universiteto rektorius Mykolas Biržiška. Daugeliui susirinkusių buvo labai keista, kad valstybinė premija buvo paskirta ne žymiausiam lietu vių rašytojui Krėvei už jo reikšmingą naują knygą „Ra ganių", o dešiniajam poetui Brazdžioniui. Visi atsiminė, kad klerikalų spauda varė atkaklią propagandą prieš Krėvę (dabar jis jiems, kaip ir tautininkams, buvo ne kenčiamas žmogus, visu savo autoritetu palaikąs antifa šistinį judėjimą) ir premijai piršo Brazdžionį — net prieš išeinant jo knygai „Kunigaikščių miestas". Krėvės gerbėjai (ne tik „kairieji") parengė Krėvei sveikinimo adresą su daugybe parašų, kurį čia pat perskaitė. Kleri kalai suprato tai kaip demonstraciją prieš jų laureatą ir savo spaudoje puolė sveikintojus, tyčiojosi iš Vinco Krėvės. Autoriai, o taip pat aktoriai skaitė ištraukas iš pre mijuotų knygų. Man, šiaip ar taip, šis vakaras buvo laimingas — negalėjau nesidžiaugti savo darbo viešu įvertinimu. Premijų įteikimo proga surengtame literatūros va kare, be kitų kūrinių, perskaičiau eilėraštį „Pro karo dūmus". Tai dešiniesiems sukėlė įnirtimą — kad ir ne minėdamas pavardės, mane savo laikraštyje plūdo Ra polas Mackonis, o kitas to pat laikraščio bendradarbis
rašė, kad jis ir kiti tokie „nėra naivėliai, kad nesupras tų, kas norima pasakyti, kai šnekama apie nežinomą kareivį, smilkalus ir čia pat pravedama lygiagretė apie užfrontėje lėbaujančius vertelgas, klykaujančias gatvės merginas". * Pavasarį sukako 10 metų nuo Vladimiro Majakovskio mirties. Tikrai nebuvo kito tarybinio poeto, kurį taip būtume mėgę ir mylėję, kaip Majakovskį. Ir dauge lis mūsų — Cvirka, Boruta, Korsakas ir aš — parašėme spaudai didokus straipsnius, išreikšdami savo jausmus revoliuciniam poetui, pažymėdami jo įtaką mūsų litera tūrai, o tarp eilučių stengdamiesi pasakyti ir daugiau. Juozas Mikėnas padarė gražų poeto bareljefą, Stepas Žukas — portretą. Vienoje didžiausių Kauno salių nu sprendėme surengti Majakovskio minėjimą, bet jis, de ja, įvykti negalėjo. „Jums veikiausiai jau žinoma,— po kurio laiko rašė Cvirka savo draugui M. Apletinui į Maskvą,— kad VI. Majakovskiui paminėti skirtas va karas, kuriame dalyvauti pareiškė norą geriausios lite ratūrinės, artistinės ir meninės Lietuvos pajėgos, neįvy ko. Pačiu paskutiniu momentu, kai viskas jau buvo paruošta, apskrities policijos viršininkas nedavė leidi mo. Tiesa, mums buvo pranešta, kad galima esą suruošti vakarą, bet tik su sąlyga, jeigu policijai bus pateikti visi pranešimų apie Majakovskį tekstai ir tekstai jo ei lėraščių, kurie bus deklamuojami vakare, ir jeigu va karas būsiąs surengtas uždaroje salėje ir su pakvieti mais. Mes nusprendėme, kad deklamuoti policijos „ap dorotus" Majakovskio eilėraščius ir dar uždaroje salė je — tikra „kazionščina". Todėl Majakovskiui skirtą 504
vakarą, kurio visuomenė laukė didžiai susidomėjusi, mes nutarėme kol kas atidėti. Tokie valdžios organų veiksmai rodo, kaip buržua zija nekenčia ir bijo Majakovskio. Ir todėl pažangioji visuomenė, inteligentija ir rašytojai jį dar labiau myli." ? f
*
Tik dabar Juknevičius Kauno teatre išleido mano dar Klaipėdoje išversto Panjolio „Topazo" premjerą. Topa zo vaidmenį meistriškai sukūrė Henrikas Kačinskas, de koracijos buvo darytos Antano Gudaičio. Pastatymas turėjo aiškią antikapitalistinę ir antiburžuazinę kryptį, ir dešinieji jau buvo pradėję kabinėtis prie režisieriaus. Tačiau uždrausti europietiškų, su triumfu apėjusią did miesčių scenas, naujai ir skambiai surežisuotą pjesę buvo kažkaip nepatogu... * „Prošvaistėje" Krėvė spausdino ištraukas iš rašomos apysakos „Miglose" — tai žadėjo būti vertingas veika las. Ketvirtojoje almanacho knygoje buvo įdėtas įdo mus Juliaus Būtėno straipsnis apie žymų pažangųjį Amerikos lietuvių rašytoją Rojų Mizarą. Buvau skaitęs Mizaros veikalą „Ūkanos" ir kitus, išleistus žinomosios Amerikos lietuvių darbininkų literatūros draugijos (ta da stengėmės gauti jos leidinius, kurių tarpe buvo ir Kapsuko „Caro kalėjimuos", ir kitos vertingos knygos). Nepažįstamo Amerikos rašytojo veikalai domino savo medžiaga, idėjiniu aiškumu ir išbaigtumu, pagaliau gy vais, patraukiančiais siužetais. (Tuomet nežinojome, kad Rojus po karo virs mūsų geru bičiuliu.) 505
♦
Ketvirtojoje „Prošvaistės" knygoje išspausdinau ir savo eilėraštį „Pro karo dūmus". Kaip ir kiekvienas leidinys, mūsų „Prošvaistė", prieš išeidama iš spaudos, pabuvojo pas cenzorių. Ką norėjo, jis išbraukė, ką norėjo, paliko. Ketvirtoji knyga pateko į knygynus ir buvo normaliai pardavinėjama. Ir staiga mane gimnazijoj išsišaukia direktorius ir pareiškia: švietimo ministras pranešęs, jog už eilėraštį „Pro karo dūmus" („Prošvaistę" pamačiau gulint ant direktoriaus stalo) aš esu atleistas iš darbo. Kaip? Kodėl? Tas eilėraštis buvo parašytas dar bene 1931 metais, skirtas paskutiniam nebeišėjusiam „Trečio fronto" numeriui. Paskui „Nežinomo kareivio" vardu buvo mėginamas išspausdinti „Darbo" antrojoje knygo je. Jį dabar išspausdinau dėl to, kad karo pavojus grėsmingai padidėjo; man rodės, reikia visa burna rėkti prieš karą, imperializmą ir fašizmą. Direktorius sakėsi mane suprantąs, bet nieko negalįs padaryti. Pašnibždo mis pridėjo: kiek supratęs iš ministro, tai paties prezi dento nurodymas, ir netgi ministras jo pakeisti nega lėtų... Ką gi, aš vėl bedarbis... Dabar reikalas sunkesnis, negu kadaise Žemės ūkio ministerijoj — namie laukia žmona ir sūnus... Sužinau kai kurias savo atleidimo smulkmenas. O jos tokios. Žinomasis generolas Nagevičius, pagal naują madą pasivadinęs Nagium, išsilaužė koją ir gulėjo ligo ninėj. Ten jo aplankyti nuvyko Smetona. Šit ant Nage vičiaus staliuko ties lova gulėjusios knygų naujienos, jų tarpe ir „Prošvaistė". Su baisiausiu pasipiktinimu Nagevičius pradėjęs kalbėti, kad pas mus viešai esąs skelbiamas bolševizmas, ir tam įrodyti atkišęs Smetonai 506
jftiano eilėraštį. Tasai paskaitęs ir, galimas daiktas, jam pašiurpę plaukai. Šiaip ar taip, grįžęs nuo ligonio, Sme tona išsišaukęs švietimo ministrą ir pareiškęs, kad žmo gaus, kuris rašo tokius eilėraščius, palikti mokykloje esą neįmanoma. Švietimo ministras, žinoma, kuo grei čiausiai įvykdęs prezidento įsakymą. Keisčiausia tai, kad man kliuvo už kūrinį, cenzūros praleistą. Vargu ar buvo bent vienas precedentas, kad autoriai net fašistų valdomoje Lietuvoje tokiu atveju būtų baudžiami. Bet juk generolai ir prezidentas stovėjo aukščiau už įstatymus, o aš, kaip ir kiti Lietuvos pilie čiai, ypatingų teisių gintis savo valstybėje neturėjau. Įsakymo niekam negalėjau apskųsti... Vis dėlto atsirado žmonių, linkusių mane užstoti. [Vėliau sužinojau, kad Vincas Mykolaitis ir Sofija Čiur lionienė-Kymantaitė lankėsi pas Smetoną, prašydami mane grąžinti į darbą. Jų intervencija, girdėjau, liko be pasekmių. (Petras Cvirka prisiminė šį įvykį savo ¡straipsnyje „Žmonių atrankos reikalu", rašytame jau Smetonai pabėgus į užsienį: „Nei mokinių, nei tėvų komiteto, pagaliau nei atskirų piliečių prašymai ir kreipimasis į švietimo ministrą grąžinti mokytoją į vietą nieko nepadėjo. Mokytojas ir jo šeima buvo palikti li kimo valiai. Nuėjusiems pas Smetoną L. Rašytojų dele guotiems „vadas" dezertyras kategoriškai atsisakė mo kytoją grąžinti į gimnaziją, pridurdamas: „Kiek man teko girdėti, jūsų mokytojas turi gabumų... o su gabu mais žmogus ir taip nepražus!")
Ieškojau darbo. Jonui Šimkui padedant, gavau pa kvietimą redaguoti savaitinį „Lietuvos žinių“ literatūros skyrių. Eidamas į šį liaudininkų laikraštį, žinoma, ne507
inaiiiau atsisakyti savo pažiūrų. Jau pirmuosiuose iiialič redaguotuose literatūros prieduose buvo paskelbta me džiaga apie lietuvių knygos parodą Maskvoje. Gražūs lankytojų atsiliepimai, kuriuos man pasisekė gauti per VOKSo atstovą Lietuvoje F. Moločkovą, rodė, su kokiu draugystės ir pagarbos jausmu maskviečiai sutiko pir mąjį kuklų mūsų kultūros pasirodymą savo mieste. Iš spausdinau medžiagą apie Majakovskį, apie Žemaitę, pradėjau spausdinti Vilio Lacio romaną „Žvejo sūnus", pats rašiau straipsnius apie Marką Tveną ir Emilį Verharną. Norėdamas moraliai palaikyti reakcijos žiauriai puo lamą Vincą Krėvę, nusprendžiau paprašyti jo interviu apie knygą „Dainavos šalies senų žmonių padavimai", kuri dar vaikystėje padarė man didžiulį įspūdį ir kurios neseniai buvo išėjęs naujas leidimas, Krėvė paskyrė man susitikimą mediniuose namuose netoli Mickevi čiaus slėnio. Ėjau pas jį nedrąsiai — skyrė mudu ne tik amžius ir ne tik tai, kad aš prieš kelerius metus buvau jo studentas, o jis profesorius. Krėvė man, kaip ir visai mūsų kartai, buvo stambiausias rašytojas klasikas. Ta čiau sutiko mane Krėvė paprastai, šeimyniškai, be švar ko, berods, tik pakilęs nuo pusryčių stalo, šypsodamasis pablyškusiu, raukšlių gerokai išvagotu veidu. Šimtus kartų buvau jį matęs universitete ar gatvėje, pastaruoju laiku ir „Metropolio“ kavinėje, kur beveik kasdien ne didelis rašytojų — vyresniųjų ir jaunesniųjų — būrelis susitikdavome priešpiet pasikalbėti, pasidalyti naujieno mis, išgerti kavos. Tačiau dar nebuvo tekę artimiau bendrauti. „Prof. Vincas Krėvė, — rašiau savo apybraižoje,— šiuo metu sunkiai pagaunamas: dalį savaitės jis gyvena Vilniuje, dirbdamas Vilniaus universitete, ir tik vieną kitą dieną pasirodo Kaune... jis dar turi daug rūpesčių 508
kaip Lietuvių rašytojų draugijos ir Draugijos TSRS tau tų kultūrai pažinti pirmininkas. Antrame kuklių medinių namų aukšte Vydūno alė jos Nr. 21, prie pat Vytauto ąžuolyno, Vincas Krėvė priima mane savo mažučiame kambarėlyje, kurio sienos užstatytos knygų lentynomis. Kelios kėdės, sofelė, ne modernus, bet patogus stalas, ant jo Vaižganto fotogra fija... Pas jį rasi visas mūsų autorių knygas didelėj pagarboj — aptaisytas, ilgomis eilėmis išrikiuotas len tynose ir, kas svarbiausia, atidžiai skaitomas." Šitame kambaryje Krėvė man pasakojo savo knygos parašymo aplinkybes, atsimindamas seniai praėjusią jaunystę tolimame Baku mieste, pirmuosius žingsnius literatūroje. Prieš spausdindamas, daviau Krėvei apy braižą patikslinti. Jis ją peržiūrėjo ir, nieko nepataisęs, grąžino.
Sykį Aukštojoje Fredoje apsilankė šviesiaplaukis n e drąsus gimnazistas ir pakvietė mane į antifašistinį lite ratūros vakarą. Pasirodė, jis mokosi gimnazijoje, kurioje dėsto Salomėja Nėris, ir pats bando rašyti eilė raščius. Vėliau sužinojau, kad jis jau tada buvo kom jaunuolis pogrindininkas. (Džiaugiausi, matydamas tą gimnazistą, Vladą Mozūriūną, išaugusį į gerą poetą.) * Vakarų Europoje buvo baisiai neramu. Dar balau džio mėnesį Vokietija okupavo Daniją ir Norvegiją, ge gužės mėnesį įsiveržė į Olandiją, Belgiją ir Liuksem burgą. Gegužės gale anglai, pametę karinę techniką, pasitraukė iš Diunkerko. Birželio pradžioje vokiečiai jau
m
artėjo prie Paryžiaus. Kas bus Lietuvoj? — štai klausi mas, kuris tuo metu nei dieną, nei naktį nedavė ra mybės... Ir ne man vienam buvo aišku, kad, jeigu kruvinoji svastika neplevėsuoja mūsų miestų gatvėse, jeigu tūks tančiai išgąsdintų žmonių nebėga slėptis nuo mirties grėsmės, tai tik dėl to, kad Lietuva turi tvirtą užnuga r į— didžiąją socializmo šalį. Tegu jos nekenčia mūsų fašistai ir klerikalai, tegu bijo lietuvių buržujai, banki ninkai, dvarininkai, visokiausio plauko vidaus ir tarp tautiniai spekuliantai, Kaune susitelkę įvairių valstybių šnipai. Geriausios mūsų tautos jėgos — darbininkai, valstiečiai, inteligentija gerai žino, kas mūsų draugas ir kas priešas, kas užgrobė Klaipėdą ir kas mums grą žino Vilnių. Ir nors tame pačiame Vilniuje fašistiškai nusiteikę studentai provokuoja susidūrimus su lenkais, kaip neseniai Liutnės teatre, nors klerikalai rengia piovynes su lenkų klerikalais Vilniaus bažnyčiose,— visa tai laikina. Tautų neapykantos santykius Tarybų Sąjun ga viena sugebėjo pakeisti draugystės, pagarbos ir mei lės santykiais. Iš jos mes turime mokytis gyventi naujai, galvojau. Tik iš rytų kasdien pateka saulė.
NEPAPRASTA VASARA
— Seniai laikas kuriam nors iš mūsų nuvažiuoti į Estiją,— tarė Vincas Krėvė-Mickevičius, kada prieš pie tus, kaip paprastai pastaruoju metu, keliese sėdėjome „Metropolio" kavinėje ir gurkšnojome kavą.— Reikėtų [pasikalbėti dėl artimesnio rašytojų bendradarbiavimo. Esame kone kaimynai, o jie beveik nepažįsta mūsų, mes — jų. Balys Sruoga patraukė aštrų „Kemel" dūmą ir prita riamai sumurmėjo (šias brangias užsienines cigaretes pirkdavo ir jomis profesorius vaišindavo Juozas Baldžius-Baldauskas). Petras Cvirka vėl pasakė kažkokį sąmojį, kuris prajuokino netgi Praną Skardžių ir Praną Augustaitį — rimtus ir ne perdaug kalbius vyrus. Sėdė damas greta Korsako, varčiau ką tik išėjusį jo straips nių rinkinį „Rašytojai ir knygos". — Klausyk,— kreipėsi į mane Krėvė,— ar negalė tum pats atlikti šios misijos? — Ką gi,— atsakiau.— Jūs, profesoriau,— Rašytojų draugijos pirmininkas. Jei siųsite — važiuosiu, nors ir nesijaučiu turįs diplomatinių gabumų. 511
— Reikia, reikia nuvažiuoti,— kalbėjo Krėvė.— Estai malonūs žmonės, o ir jų literatūra gera. Juk tiesa, Radžvilai? — paklausė jis Korsaką, tokių dalykų žinovą. — Jau vien Tuglasas ko vertas! — atsakė Korsa kas.— O su kokiu malonumu pas mus buvo skaitomas „Tomas Nipernadis"... Atmenat, profesoriau, su Tuglasu visą vakarą „Metropoly" išsėdėjom. Jis taip norėjo su jumis susipažinti... ♦ Štai aš ir Taline — jau nebe pirmą kartą. Su estų rašytojais dvi ar tris dienas aiškinomės, ką galėtume vieni iš kitų literatūros išversti ir išleisti savo kalbomis. Jeigu iš latvių literatūros buvo išversta palyginti ne maža knygų (tai daugiausia Kosto Korsako ir Justo Pa leckio nuopelnas), tai per dvidešimt metų nei mes estų literatūros, nei jie mūsų beveik visai nežinojo. Pokalby je dalyvavo keletas estų rašytojų, iš kurių atsimenu poetą Henriką Visnapu (jo eilėraščių, berods, buvo išvertęs Tysliava) ir labai mielą senuką, tokio pat žemo ūgio, kaip mūsų Krėvė,— žymų prozaiką Maitą Metsanurką. Po pasitarimo jie nuvežė mane į kurortą ant Baltijos kranto — Piritą, kur klausėme tylaus bangų šna resio ir vaišinomės skaniais estiškais pietumis. O vakare sėdėjome Talino Operos teatre ir klausėme operos, kuri niekad nenusibosta, ypač, kai esi jaunas. Don Chose šauniai dainavo, Mikaela reiškė jam sa vo nekaltą meilę ir prisiminė mieląją mamytę, paskui prasidėjo ugningosios Karmen vilionės. Kai pertraukos metu išėjome į vestibiulį, estai supažindino mane su TASS'o korespondentu. — Jūs iš Kauno? — paklausė jis ir mįslingai nusi šypsojo.— Ar girdėjote, Smetona pabėgo iš Lietuvos? 5/2
Toliau klausytis „Karinėn" buvo neišpasakytai sun ku! Nieko daugiau ir TASS'o korespondentas nežinojo ar nenorėjo sakyti. Nieko nebuvo girdėję ir mano nau jieji draugai. Pabėgo Smetona! Žmogus, kuris įvedė slegiantį, pūdantį režimą, dvarininkams grąžino dvarus, Sūduvos valstiečius nuodijo dujų kameroje, kuriam val dant, tūkstančiai buvo išvaržyti, tūkstančiai išbėgo į kitus kraštus duonos ieškoti, kurio režimas žlugdė spaudą, panaikino žodžio ir sąžinės laisvę... Su šiuo nelemtu senuku turėjau ir asmeniškų sąskaitų. Tą patį vakarą išvažiuoti negalėjau. Kitą rytą su estų draugais papusryčiavau kavinėje, bet iš jų laikraš čių nesužinojau nieko naujo. Tik pasitvirtino žinia, kad Smetona pabėgo iš Lietuvos. Matyti, Lietuvoje vyksta kažkokie labai svarbūs įvykiai. Aišku, keičiasi režimas, ilgus metus slėgęs Lietuvą, įkyrėjęs ligi gyvo kaulo. * Kada traukinys sustojo Rygos stotyje, išėjęs į aikštę, pamačiau kelis tankus. Juos iš visų pusių supo minia. Ant atdarų tankų viršaus sėdėjo tarybiniai tankistai su raudonomis žvaigždutėmis kaktose ir smalsiai žvalgėsi aplinkui, o į juos lėkė puokštės gėlių. Suskambėjo re voliucinė daina. Kioske nusipirkau laikraščių ir grįžau į stotį. Persėdęs į traukinį, kuris turėjo eiti į Kauną, pradėjau sklaidyti laikraščius, ieškodamas daugiau žinių. Iš pirmo žvilgsnio beveik nieko naujo ten nebuvo. ^ Laikraščiai vis dar teberašė apie Smetonos pabėgimą. Bet štai labai įdomus pranešimas! Lietuvoje nauja vy riausybė! Kai kurios pavardės buvo iškraipytos, bet vis dėlto sužinojau, kad į naująją vyriausybę įėjo Justas Paleckis (einąs respublikos prezidento pareigas ir mi17. Ja u n y stė s atradim as
513
nistras pirmininkas), jo pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas gen. Vincas Vitkauskas, žemės ūkio ministras — Matas Mickis, teisingumo — Povilas Pakarklis. Iš tikrųjų buvo ko jaudintis ir džiaug tis! Aišku, kad valdžią paėmė visai nauji žmonės, anti fašistai. Kai kuriuos jų aš gerai pažinojau. O štai dar viena žinia, kuri mane ir nustebina, ir prajuokina. Laikraštis rašo, kad naujuoju Lietuvos švie timo ministru numatomas generolas Venclova. Pavardė mano,— gal būt, apie mane čia kalbama, bet nuo kada aš generolas? Staiga į kupė įeina kelios Lietuvos operos artistės, grįžtančios iš Rygos, jų tarpe pažįstama solistė Vincė Jonuškaitė. Jos baisiai susijaudinusios. Pamačiusios mane, šoka sveikinti: — Pone ministre, leiskit palinkėti... Jūs dabar mūsų viršininkas... Tik jau neskriauskite artistų... Pasirodo, jos anksčiau už mane perskaitė laikraščių naujienas. Artistės greitai susiorientavo: iš tikrųjų, švie timo ministras tvarko ne tik mokyklas, pradedant vaikų darželiais, baigiant universitetu, bet ir teatrus (jų Lie tuvoj vos du), muziejus, bibliotekas (jų irgi maža). O traukinys smagiai lekia per Latvijos laukus. Ties siena perėjo pasų kontrolieriai ir muitininkai, viską, kas reikėjo, patikrino, ir mes tęsėme kalbą, spėliodami, ką rasime, grįžę į Kauną. Diena buvo šilta ir saulėta. Žaliavo laukai ir pievos. Žmonės dirbo savo darbus. Ties Šiauliais plyname lauke pamatėme keletą nutūpusių tarybinių lėktuvų. Netoli geležinkelio stoviniavo būrelis lakūnų ir draugiškai kal bėjosi su žmonėmis, dalijosi tabaku. Viskas atrodė labai kasdieniškai. 5M
*
Kaune, išėjęs iš vagono, paskambinau į Aukštąją Fredą. Atsiliepė Eliza. Ji buvo susijaudinusi, džiaugėsi, kad grįžau, ir sakėsi turinti papasakoti svarbių naujienų. Susitarėm, kad ji išeis manęs pasitikti. Perėjęs tiltą, žingsniuodamas šalia geležinkelio bė gių, pamačiau Elizą, kuri, modama man ranka, bėgo artyn. Esą, gal dešimt kartų skambinę telefonu, klausda mi, ar aš dar negrįžęs. — Iš kur skambino? — Iš Paleckio įstaigos. Juk žinai — jis dabar... Ir ji karštai, netvarkingai ėmė pasakoti paskutines naujienas. Įėjus į kambarį, suskambėjo telefonas. Taip, ir vėl skambino iš Ministrų Tarybos, prašė mane kuo greičiau siai atvykti pas Justą Paleckį. Vos spėjęs nusiprausti, net neišgėręs siūlomos arba tos, sėdau į autobusą (jie kursuodavo gana retai) ir išvažiavau į miestą. Donelaičio gatvėje, gražiame dviejų aukštų name, buvo Ministrų Kabinetas. Už plataus žvil gančio stalo sėdėjo Justas Paleckis, geras mano pažįs tamas dar iš universiteto laikų, mielas ir draugiškas žmogus, atkaklus antifašistas — neseniai grįžęs iš trem ties. Tuojau pastebėjau, kad jis labai išvargęs, matyt, kelias naktis nemiegojęs. Veidas buvo išbalęs, akys pa raudusios. Pamatęs mane, ištiesė ranką, parodė kėdę ir tarė: — Seniai tavęs ieškome. Liaudies vyriausybė baigia ma formuoti. Tau teks būti švietimo ministru. — Ką jūs?! — tariau. — Aš — literatas, be to, buvęs mokytojas. Savo amžiuj negalvojau apie tokius daik tus...
vr
515
— Nė vienas negalvojom,— tarė Paleckis.— Fašistų režimas griuvo. Kuriama nauja Lietuva, supranti? — O kieno tai pageidavimas, kad aš būčiau minist ru? — nenusileidau. — Liaudies! — trumpai ir kiek patetiškai atsakė Pa leckis. Šis žodis mane nuginklavo. — Jeigu taip, tai nėra ko priešintis,— atsakiau. — Vadinasi, reikalas išspręstas. Bet kuriuo metu gali perimti ministeriją. Dabar jai laikinai turėtų vado vauti Krėvė, bet jis labai užimtas ir, rodos, ministerijos neperėmė. Man reikėjo užeiti pas Krėvę. Deja, jis buvo kažko kiame posėdyje. Kadangi darbo laikas jau baigėsi, į Švietimo ministerij ą nusprendžiau eiti rytoj. Išėjęs iš Ministrų Tarybos, vaikščiojau po miestą. Kaunas, šis senasis, per keliolika metų mano taip gerai pažintas miestas, šiandien buvo kažkoks kitoks. Miesto centre — daug nematytų veidų. Žmonės kur kas men kiau apsirengę už tuos, kurie čia nuolat maišėsi seniau. Bet jie buvo linksmi, labai linksmi, garsiai kalbėjo, juo kėsi,— jautei, jog jie puikiai supranta, kad dabar atėjo jų laikas. Sutikau literatų ir žurnalistų. — Girdėjai, Jonas Šimkus paskirtas „Lietuvos aido" redaktorium? — Ne, dar nepaskirtas. Tik kalbama apie tai... — O Cvirka? — Aš jį mačiau. Ir toliau nori likti rašytoju. Skaitei šiandien jo straipsnį? Kerta, bra, iš peties! Grįžęs į Fredą, vėlai vakare sulaukiau iš miesto ir Cvirkos. Jis ligi vidurnakčio pasakojo, kaip buvo suži nota apie „tautos vado" pabėgimą, kaip Smetonos patai kūnai, siaubo pagauti, irgi šoko bėgti, kaip buvo areš tuoti labiausiai nekenčiami jo parankiniai — saugumo 516
departamento direktorius Povilaitis ir buvęs vidaus rei kalų ministras Skučas, rezgę intrigas prieš tarybines įgulas, rengę sąmokslus su hitlerininkais. Petras kalbėjo apie pasitarimus Ministrų Taryboje ir Prezidentūroje, apie draugus, kurie, griuvus senajai valdžiai, pirmieji stojo kurti liaudies vyriausybės. Ji ketina dirbti, lai kydamasi artimos draugystės su Tarybų Sąjunga. Cvirkai išėjus, ilgai negalėjau užmigti, nors buvau labai pavargęs po kelionės ir nuo tiekos įspūdžių. O kitą dieną Gedimino gatvėj kopiau laiptais į viršų, į Švietimo ministeriją. Buvodavau čia ir seniau, kada mi nisteriją valdė Smetonos tarnai. Matydavau juos išdi džiai išeinant pro vieno kabineto duris ir įeinant į kitą kabinetą. Buvau eilinis mokytojas, ir su tokiais, kaip aš, jie nemėgdavo leistis į ilgesnes kalbas. Kalbėdavo trumpais ir griežtais sakiniais, lyg kirste kirsdavo, ir tau nebelikdavo noro ginčytis ar ką įrodinėti, nes iš anksto žinojai, kad iš to nieko neišeis. Kai patekau į ministro K. Jokanto kabinetą, iš savo vietos pakilo žmogus, iš kurio turėjau, kaip sakoma, „perimti valdžią". Ne kartą jį buvau matęs, žinojau, kad Marijampolės gimnazijoj, kurioj mokiausi, jis buvo ka daise lotynų kalbos mokytojas ir kurį laiką netgi direk torius. „Vaikučiai, išsirašykit lotyniškas linksniuotes ir asmenuotes ir pasikabinkit ties lovelėmis, o eidami gulti ir pabudę, sukalbėję maldelę, tuoj kartokite ir karto kite",— mokė jisai gimnazistus. Tai jis neseniai, Sme tonos įsakytas, mane pašalino iš mokytojo vietos. Nepa sakysiu, kad dabar, tokiomis aplinkybėmis, susitikimas man būtų buvęs malonus. Bet nieko nepadarysi. Ministras mane pažino ir iš karto pradėjo: — Ak, žinote, taip negerai išėjo... taip negerai... — Kas? 517
— Taigi su jumis, pone ministre... Manot, aš savo valia? Įsakė... — Tai dabar nesvarbu,— pasakiau. — Žinoma, žinoma... Jūs, tur būt, pykstat ant ma nęs?.. Manot, kad aš... O aš mažiausiai kaltas... Kaipgi neklausysi prezidento?.. — Aišku, prezidento reikia klausyti... Bet ką mes čia apie tai? Yra svarbesnių reikalų... — O, žinoma, pone ministre... Jūs perimti ministeri jos. Bet aš turiu prašymą. Gal mane kur į gimnaziją... Aš ir anksčiau buvau direktorium. Buvęs ministras dar kažką įrodinėjo, pagaliau išėjo. Nebuvo nei laiko, nei reikalo rūpintis kokiomis nors ministerijos perdavimo ceremonijomis. Likęs kabinete vienas, nedaug turėjau laiko galvoti. Laukiamajame jau sėdėjo pirmieji interesantai. Buvę ministerijos viršininkai, atvykę į kabinetą, pareiškė ge rai suprantą padėtį ir pasiryžę naujos valdžios atžvilgiu laikytis lojaliai. Iš jų tuo tarpu ko daugiau norėti ir ne buvo tikslo. * Iš karto reikia pradėti komplektuoti naują ministe riją. Senasis jos aparatas sudarytas iš Smetonos patai kūnų. Jų tarpe vienas kitas klerikalas. Visi pripratę prie senos profašistinės rutinos. O mums reikėjo iš pagrindų keisti švietimo politiką. Naujų žmonių surasti buvo ne taip jau lengva. Vis dėlto gana greitai į ministeriją atėjo dirbti tokie prity rę pedagogai, pažangūs žmonės, kaip Juozas Žiugžda, Juozas Geniušas, Petras Mikutaitis, Vincas Žilionis ir nemaža kitų. Atėjo ir Liudas Gira. ,,Aš pirmiausia apsi gimęs pedagogas, tik paskui poetas",— tvirtino jis. Kai 518
kuriuos, tiesa, reikėjo ilgokai įtikinėti, netgi prašyti, kad eitų. Vieni manė nesusidorosią, kiti svajojo dirbti kitose srityse. Nauja ministerija buvo sudarinėjama gan savotiškai. Kultūros reikalų departamento (vėliau Meno reikalų valdybos) viršininku pakviečiau dirbti literatą Petrą Juodelį, paskutiniaisiais metais žymiai sukairėjusį, dirbusį mūsų leistoje „Literatūroje" ir kituose leidiniuose. Jo priėmimas buvo patvirtintas origina lia i— Justas Paleckis Prezidentūroje, berods, ant mano vizitinės kortelės, nes kitų priemonių po ranka nebuvo, uždėjo rezoliuciją. Atsilankymas pas Justą Paleckį man irgi liko atmin tinas. Perėjęs didelę salę Prezidentūroje, įėjau į buvusį Smetonos kabinetą. Su Paleckiu pakalbėjęs apie reika lus, papasakojęs apie savo darbą, dirstelėjau į porą spintelių, kuriose stovėjo knygos. — Domiesi Smetonos biblioteka? — paklausė Palec kis.— Pažiūrėk. Atidariau vieną spintelę. Joje buvo sudėtos malda knygės, kelios graikiškos Platono knygelės, Smetonos raštai ir šiaip prigrūsta atsitiktinių leidinių. — Tur būt, Smetona kitame kambary laikė bibliote ką? — paklausiau. — Atrodo, ne. Čia viskas,— atsakė Justas Paleckis. Daug ką reikėjo spręsti pačiam, nelaukiant kieno nors nurodymų. Kasdien buvusiuose Ministrų Kabineto rūmuose Donelaičio gatvėj jau vyko naujos Ministrų Tarybos posėdžiai. Juose dažniausiai pirmininkaudavo Krėvė. Iš karto pastebėjau, koks Krėvė atkaklus žmogus. Posėdžius jis vedė greitai, tvirtai žinodamas, ko nori, neleisdamas ministrams ilgai kalbėti. Jau pirmuosiuose posėdžiuose buvo aišku, kad apie viską jam reikia re feruoti kuo trumpiau, tiksliai ir aiškiai motyvuojant, ir sprendimas taip pat būdavo greitas. O svarstomi buvo
I
labai svarbūs klausimai, liaudies vyriausybei iškilę jau pirmosiomis jos gyvavimo dienomis: politinių kalinių amnestavimas, ilgus metus žiauriai persekiotos Komu nistų partijos legalizavimas, reakcinių organizacijų lik vidavimas, konkordato su Vatikanu nutraukimas, val džios aparato ir kariuomenės perorganizavimas naujais pagrindais ir daugybė kitų problemų. Krėvė, žinoma, ir čia liko rašytoju, o ne politiku. Pastebėdavau jo subjektyvumą — pavyzdžiui, kai užei davo kalba apie universiteto reorganizaciją. Čia Krėvė daug ką keitė savo nuožiūra ir gal ne visada apgalvotai. Laikas parodė, kad Krėvė nesuvokė tų metų įvykių es mės, nors nebuvo pagrindo abejoti jo asmeniniu nuo širdumu, tuo, kad jis neapkenčia griuvusio režimo, kle rikalizmo, Smetonos. Liaudies vyriausybei baigus savo darbą, Krėvė vėl ėmėsi mokslinės veiklos. *
Ministerijoj reikalų diena iš dienos daugėjo. Vienas iš pirmųjų mano įsakymų buvo nurodymas iš bibliotekų pašalinti „tautos vado" raštus ir brošiūras, kuriomis jį garbino įvairūs pataikūnai. „Tautos vado" raštai per prievartą buvo brukami ir visiems įstaigų tarnautojams, o už juos būdavo išskaitoma iš algos. Gaunantiems ma žas algas tai buvo tikra nelaimė. Kai tik išleidau įsaky mą, kuriuo sustabdžiau algų mokėjimą kunigams, rabi nams, popams ir pastoriams — visai tai juodajai armijai, kuri rėmė buvusį režimą (kažkodėl algas jiems mokėjo Švietimo ministerija), mus užplūdo įvairiausi kulto tar nai teirautis, kas bus toliau. Aiškinau jiems, kad jų algas panaudosime beraščiams šviesti. Apskritai pas mane veržėsi šimtai ir tūkstančiai žmonių. Ėjo buvusių 520
partijų vadovai, įvairiausių su Švietimo ministerija su sijusių, o kartais ir nesusijusių įstaigų bendradarbiai. Sunku buvo iš karto susigaudyti, kaip su jais elgtis, kaip ir ką kalbėti. Kada aš tai papasakojau Krėvei, jis nusijuokė ir tarė: — Visi jie dabar veržiasi sužinoti, kas ir kaip. O tu geriau patylėk ir paklausyk, ką jie šneka. Tai bus tau daug įdomiau. Jie laukia visokių pažadų. O tu tylėk ir jokių pažadų niekam neduok. Patarimas pasirodė labai naudingas ir išmintingas. Kartą iš ryto atvykęs į ministeriją, ant savo stalo radau pluoštą įvairių Lietuvoje reziduojančių užsienio šalių atstovų vizitinių kortelių. „Ką tai reiškia? Nejaugi dabar vienas po kito jie ims griūti į mano kabinetą? O gal aš turiu važiuoti pas juos?"— galvojau. Diplomati jos man neteko studijuoti. Paskambinau Krėvei. Jis tik rai patars — juk užsienio reikalų ministras! — O, nesijaudink,— atsakė Krėvė juokdamasis.— Tai paprastas formalumas. Šitaip užsienio atstovai prisi stato naujajai vyriausybei. Mūsų ministerija paties, kaip ir kitų ministrų, vizitines korteles jau išspausdino ir iš siuntinėjo jiems. Tuo viskas ir baigiasi. Mokytojai, profesoriai, žurnalistai, aktoriai lankė mi nisteriją. Vieni pasakojo apie senojo režimo jiems pa darytas skriaudas, kiti naujajai valdžiai reiškė lojalumą ar net atsidavimą, dar kiti nešė visokių sumanymų, pa siūlym ų— steigti naujas mokyklas ir teatrus, muziejus, bibliotekas, prašė tą ar tą pašalinti iš vietos ar paaukš tinti ir t. t., ir t. t. Kai kurie atsilankymai man ilgam įstrigo į atmintį. Atėjo Kipras Petrauskas — aukštas, šaunus vyras grakščiomis aktoriaus manieromis. Aiškiai buvo matyti, kad jis susijaudinęs. 521
— Tai ką, draugas ministre,— tarė skambiu balsu.— Laikai keičiasi. Daug metų dirbau savo žmonėms, noriu dirbti ir toliau. — Džiaugiuos, kad jūs vienas iš pirmųjų ateinate pas mus,— atsakiau. — Tai, vadinasi, dirbsim drauge! — tarė Kipras Pet rauskas, aiškiai nudžiugęs. („Nejaugi jis galėjo tuo abe joti?''— pagalvojau.) Jis apkabino mane ir, stipriai pa spaudęs ranką, staiga pralinksmėjęs ir laimingas, išėjo iš kabineto. *
O tuo tarpu ne tik ministerijoj, bet ir už jos sienų, visoje Lietuvoje viskas virte virė, kunkuliavo. Iš kalė jimų ir koncentracijos stovyklų išėjo ilgus metus kalin ti, išvargę, bet užgrūdinti politiniai kaliniai, Komunistų partijos nariai. Darbo rūmų salėje sutikome juos kaip draugus, kaip žmones, atkakliai kovojusius dėl krašto laisvės, niekad nenulenkusius galvos prieš savo perse kiotojus ir budelius. Pirmą kartą laisvai demonstravo Kauno fabrikų ir įmonių darbininkai. Raudonos vėliavos ir transparantai draikėsi ir plasnojo lengvame vasaros vėjyje, veidai buvo nušvitę pergalės džiaugsmu — žmo nės jautė, kad darbininkų demonstracijų nesklaidys po licijos kardai ir šūviai, kad žmonių nedaužys, kaip tai darė pernai rudenį, atgavus Vilnių, policija ir žvalgybi ninkai. Tuo tarpu, kai didžioji Lietuvos gyventojų dauguma triumfavo, buvo nemaža ir tokių, kurie įsitraukė į savo kiautą ir stebėjo, kaip viskas klosis toliau. Tik gana nedidelė dalis artimiausių Smetonos pataikūnų suspėjo pasprukti į hitlerinę Vokietiją. Bet Kaune, Lietuvoje, liko visa toji buržuazija, kuri buvo įpratusi jaustis ne
tik savo dvarų, stambių ūkių, fabrikėlių, bankelių ir ki tų panašių įstaigėlių, bet ir visos Lietuvos šeimininkė ir valdovė. Liko daug senojo režimo išauklėtų ir jam išti kimų žmonių. Jie lūkuriavo, žiūrėjo, kaip vystysis tarp tautiniai įvykiai. Karas, Hitleris — štai kas tuo metu bu vo jų viltis. Kauno įstaigose jau buvo nauja tvarka. ELTAI va dovavo Kostas Korsakas, vidaus reikalų ministru buvo Mečys Gedvilas, jo ministerijos generaliniu sekreto rium— pažįstamas iš „Trečio fronto" laikų komunistas Aleksandras Guzevičius. Michalina Navikaitė-Meškauskienė kiek vėliau buvo paskirta žemės reformos depar tamento direktore. Mano padėjėjams Švietimo ministerijoj nestigo nei energijos, nei jaunystės, nei užsidegimo, bet visiems mums trūko vieno — patyrimo. Žinojome, kad švietimo ir kultūros politiką reikia pasukti nauja vaga, griežtai priešinga tai, kuri vyravo ligi šios vasaros, Tačiau kaip tai padaryti, toli gražu ne visada buvo aišku. Nemaža mūsų mokytojų, ir ne tik mokytojų, buvo išauklėti pro fašistine ir klerikaline dvasia. Mokyklos, ypač gimna zijos, buvo tikros reakcijos citadelės, kur vešėjo nacio nalizmas ir šovinizmas — neapykanta kitoms tautoms, pirmiausia lenkų ir rusų. Jaunimui buvo įkalta mintis: nors Lietuva apsupta priešų, bet mes esą tokie galingi, jog mums vienas juokas sutriuškinti kokią nors Lenkiją (matyt, šitaip ir lenkams buvo įkalta mintis, kad jie sutriuškins visus savo kaimynus, ir matėme, kas iš to išėjo). Neolituanai, skautai, ateitininkai, pavasarininkai ir angelaičiai — štai kur fašistai ir kunigai sugrūdo mū sų jaunimą ir štai iš ko ruošė savo įpėdinius. Nieko ne laukiant, reikėjo iš šaknų keisti visą auklėjimą. Bet kaip ir nuo ko pradėti? 523
*
Nepraėjus nė mėnesiui nuo liaudies vyriausybės susidarymo, liepos 14 dieną buvo paskelbti rinkimai į Liaudies Seimą. Pirmomis dienomis buvo paskelbtas Respublikos Prezidento pasirašytas Seimo rinkimų Įsta tymas, pagal kurį visuotiniu, slaptu ir lygiu balsavimu turėjo būti išrinkta pirmoji tikrai laisva Lietuvos liau dies atstovybė. Atsimenu karštą mūsų inteligentijos pasitarimą rinkimų klausimu Kauno teatre — jame kal bėjo Cvirka ir Meškauskienė, aktoriai ir dailininkai. V i sų kalbose jautei norą išrinkti seimą, kuris iš tikrųjų išreikštų liaudies valią gyventi naujai ir laisvai. Paskui pasitarimas buvusiuose tautininkų „Pažan gos" rūmuose Laisvės alėjoje, kur Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto antrasis sekretorius AdomasMeskupas (vėliau, Tėvynės karo metu, Lietuvoje žuvęs partizanų gretose) kalbėjo apie būsimus Seimo rinki mus ir jų paruošimą. Tą pačią naktį su Juozu Mikėnu išvykome į Vilkaviškį padėti organizuoti rinkimų. Liaudies vyriausybės paskirtas Vilkaviškio burmist ras Viktoras Galinaitis sutiko mus su džiaugsmu. Čia paruošėme ištisą rinkiminių susirinkimų ir mitingų ap skrityje planą. Prisimenu mitingą vienoje Vilkaviškio aikštėje, kur susirinkę miesto ir apylinkės žmonės kal bėjo su dideliu užsidegimu. Kada į paskubomis paruoš tą tribūną reikėjo pakilti man, labai jaudinaus, nes ne buvau pratęs kalbėti didelei miniai, neturėjau jokio pa tyrimo, o kalbą pasirašyti nebuvo nei laiko, nei galimy bės. Tačiau draugiški, linksmi žmonių veidai teikė drą sos, ir, kiek atsimenu, kalba išėjo pakenčiama. Kitą die ną ją, gan tiksliai kažkieno užrašytą (magnetofonų tuo met dar nebuvo), pamačiau Kauno laikraščiuose.
524
Su Mikėnu išsiskyrėme — jis grįžo į Kauną, o aš iš vykau organizuoti rinkimų Marijampolėje. Atvykęs į savo gimnazijos miestą, beveik neradau senų pažįstamų. Bet iš vietinės jaunuomenės greitai pavyko sutelkti ne maža entuziastų, kurie per kelias dienas paruošė daug rinkiminių plakatų, transparantų, šūkių,— visos šios me džiagos ilgai negalėjome sulaukti atsiunčiant iš Kauno spaustuvių. Visoje Lietuvoje ėjo rinkiminiai mitingai. Kiekvie name mieste ir miestelyje plevėsavo raudonosios vėlia vos, rinkiminiai šūkiai, visur buvo matyti Tarybų Są jungos ir Lietuvos vadovų portretai, o taip pat labai dažnai Žemaitės ir Vinco Kudirkos atvaizdai. Daugely tų mitingų dalyvavau ir aš. Marijampolėje, posėdžiaudamas su aktyvistais, kurių kasdien vis daugiau ėjo iš dirbtuvių, mokyklų, iš buvu sių kalinių tarpo, Kauno laikraščiuose pamačiau kandi datų į Liaudies Seimą atvaizdus. Buvo ir mano, kandi dato į Seimo atstovus nuo Kauno apygardos, fotografija. Atsiminiau prieš kelias dienas davęs sutikimą balotiruo tis. Tame pačiame ir kituose laikraščio numeriuose bu vo ir kiti pažįstami — Petras Cvirka, Juozas Banaitis, Michalina Meškauskienė ir įžymieji revoliucionieriai, kurių daugelį, išleistus iš kalėjimo, pirmą kartą pama čiau Darbo rūmuose per susitikimą — čia buvo Pranas Zibertas, Juozas Grigalavičius, Jankelis Vinickis ir kiti. Fašizmo aš nekenčiau visa siela. Žinojau, kad fašiz mas — tai žiauriausia priespauda, kultūros naikinimas, pagaliau karas. O naujoji santvarka, kuri susikūrė Lie tuvoje, Komunistų partijos vadovaujama,— tai mano santvarka, galvojau, ir aš turiu padaryti, ką galiu, kad Lietuva pakiltų naujam, geresniam gyvenimui. 525
*
Petras Cvirka, kurį matydavau beveik kasdien Kau ne, o vakarais susitikdavau Fredoje, paskambino tele fonu ir tarė: — Klausyk, rytoj rinkimai. Mūsų viešnia Ana Luiza Strong (Amerikos žurnalistė, tuo metu viešėjusi Kaune ir vėliau parašiusi knygą apie Tarybų Lietuvos susikū rimą) nori pasižiūrėti, kaip jie vyks. Ar negalėtume visi trys pervažiuoti dalį Lietuvos? Liepos 14 dieną, lyjant lietui, išvažiavome į Sūduvą. Buvo sekmadienis. Keliais ir keleliais pėsti ir važiuoti žmonės būriais traukė į Panemunės miestelius, į Ku dirkos Naumiestį, Šakius, Vilkaviškį. Mūsų viešnia, ap kūni, bet be galo judri žurnalistė, stabdė mašiną ir fo tografavo moteris, kurios plento pakraščiais šlepseno basos balsuoti. Dažnai sustodavom, išlipdavom iš maši nos ir mūsų viešnios klausimus vertėm sutiktiems žmo nėms, o jų atsakymus — jai. Viešnia buvo tikrai nuste binta — su kokiu noru, pasitikėjimu naująja vyriausybe, su kokiais naujo gyvenimo lūkesčiais žmonės veržiasi prie urnų! Iš Seimo visi laukė kažko nepaprasto. Žmo nės tikėjo, kad Seimas padės mažažemiams ir beže miams išbristi iš skolų ir vargo, kad jis bedarbiams duos darbo, ir kiekvieno pirkioje įspįs linksmesnė saulutė. Malonu buvo visa tai matyti ir jausti. Vakarop atvažiavom į Marijampolę — mano jaunys tės miestą, kuriame ir aš nemaža prisidėjau prie rinki mų paruošimo. Miestas skendėjo vėliavose, plakatuose. Daugelis jau buvo pabalsavę. Apskrityje, tolimesnėse vietovėse, dėl smarkaus lietaus balsavo ne visi. Vakare iš Kauno atėjo žinia, kad balsavimas pratęstas dar vie nai dienai. 526
Rinkimai į Liaudies Seimą praėjo triumfaliai. To ne nuneigs nė vienas objektyvus stebėtojas, kuris tada tu rėjo progos sekti jų eigą. Kuo tai paaiškinti? Smetoninis režimas daugumai Lietuvos gyventojų taip buvo įkyrė jęs, jog kiekvienas norėjo kažko naujo, geresnio. Ma nau, daug nusvėrė ir fašistinės Vokietijos grėsmė. Žmo nės instinktyviai jautė: naujoji vyriausybė, eidama su artimiausiu mūsų draugu — Tarybų Sąjunga, sukliudys hitleriniam drakonui, dar tik praeitą vasarą prarijusiam kaimyninę Lenkiją, sudoroti silpnutę Lietuvą. Be abejo, didžiulį vaidmenį, organizuojant Liaudies Seimo rinkimus, atliko legalizuota Lietuvos Komunistų partija. Ilgus metus iš pogrindžio vadovavusi Lietuvos darbo žmonių kovai, ji ir dabar, išėjusi į viešumą, buvo vadovaujanti besikuriančio naujo gyvenimo jėga. Ka lėjimo išvarginti komunistai, neskirdami dienos nuo nakties, dirbo atsakingiausiose vietose, aplink save tel kė darbo žmones, padėjo jiems organizuoti, agituoti — aiškinti tarptautinę ir vidaus padėtį, išryškinti tolimes nio judėjimo kryptį. Kada liepos 11 dieną iš Marijam polės atvykau į Kauną, čia didžiuliame mitinge Žalia kalnyje, Vileišio aikštėje, plevėsavo vėliavos, o trans parantai skelbė: „Tegyvuoja socialistinė Lietuva!", „Mes reikalaujame dėtis į Tarybų Sąjungą!" Greitai šitie šū kiai pasklido po visą Lietuvą. * Liaudies Seimas turėjo susirinkti Kauno teatre lie pos 21 dieną. Buvo pats vasaros vidurys. Karštos dienos ir šiltos naktys, neduodančios pailsėti po dienos nuo vargio. Liaudies Seimo organizacinis štabas įsikūrė ke liuose „Lietuvos viešbučio" kambariuose. Dieną ir naktį čia tarškėjo rašomosios mašinėlės, tik ką išrinkti seimo 527
atstovai ruošė savo būsimas kalbas ir deklaracijas. Vyko nuolatiniai pasitarimai. Visiems buvo aišku, kad Liau dies Seimas turės priimti kardinalinius, didelės svarbos sprendimus. Tai jaudino, kėlė didžiulį susidomėjimą ir įvairiausių spėliojimų. Žinojome viena — praeitis, biauri, visiems įkyrėjusi, supuvusi fašistinė diktatūra dau giau nebegrįš, Lietuva pasuks iš esmės nauju, socialis tiniu keliu. „Lietuvos viešbuty" mačiau daug pažįstamų ir ne pažįstamų žmonių. Bene čia pirmą kartą sutikau jauną, atkaklios veido išraiškos, aštrių akių revoliucionierių Antaną Sniečkų — ilgametį Lietuvos Komunistų parti jos Centro Komiteto pirmąjį sekretorių. Iš karto buvo galima pastebėti, kokį didelį autoritetą jis turi draugų ir gausių pažįstamų tarpe. Čia arčiau susipažinau su Pranu Zibertu, dvidešimt metų išsėdėjusiu buržuaziniuo se kalėjimuose, lieknu, žilstelėjusiu vyru. Pirmą kartą pamačiau legendarinį ekskunigą Liudą Adomauską, me tusi senąjį amatą, drauge su partija kovojusį prieš fa šizmą ir perėjusį ne vieną kalėjimą. Tai nedidelio ūgio vyras tankia balta barzda. Jo veide švytėjo pasitikėji mas žmonėmis ir vidinis taurumas. Susipažinau su senu revoliucionierium Karoliu Didžiuliu, kalbančiu lėtai, at sargiai formuluojančiu mintis,— atrodė, daugiau linku siu galvoti, negu kalbėti. Liudas Gira, užgulęs krūtine stalą, ant kurio iš po gaubto krito ryški lempos šviesa, ilgose siaurose popieriaus skiautėse rašė straipsnį ar bū simą kalbą. Retkarčiais vartė buržuazinių laikų seimų stenogramas, ieškodamas medžiagos, ir vėl rašė — ener gingai, nervingai, purtydamas galvą. Į Liaudies Seimo štabo kambarius ėjo ir man nepažįstami žmonės — Sei mo atstovai darbininkai ir valstiečiai, suvažiavę iš įvai riausių Lietuvos vietų. Petras Cvirka rūkė su jais ir juo kavo, o jauni, dar neprityrę žurnalistai su vienu kitu 52a
¡kalbėjosi ir kažką rašėsi į bloknotus. Šypsodamasi pasi rodė ir vėl greitai dingo Salomėja Nėris. Man niekada neteko dalyvauti buržuazinio seimo posėdžiuose. Bet visi gerai žinojome, kad seimo atsto vų tarpe iki šiol nebuvo darbininkų ar smulkesniųjų valstiečių. Į jį niekad nepakliuvo nei rašytojų, nei dai lininkų, nei teatralų. Buvo dvarininkai, bankininkai, ku nigai, buožės. O štai dabar Kauno teatre susirinko iš esmės kitokie seimo atstovai. Nemaža jų ilgus metus sėdėjo smetoniniuose kalėjimuose ir koncentracijos sto vyklose. Seimo atstovų būryje — daug pažangių inte ligentų, fašistinio režimo priešų. Labai maža kas iš jų turėjo administracinio darbo patyrimo, o jau parlamen tarais, berods, nė vienam neteko būti. Bet jiems pats laikas diktavo didžiulės svarbos uždavinius, apie kuriuos dar vakar daugelis konkrečiai nebuvo galvojęs ir ku riuos reikėjo spręsti artimiausiu metu. Plačiai žinomas žurnalistas Justas Paleckis, einąs Respublikos Prezidento pareigas, ilga karšta kalba ati daro pirmąjį Liaudies Seimo posėdį. Seniausias seimo atstovas Liudas Adomauskas, žinomas Žemaičių krašto revoliucionierius Mečys Gedvilas ir jauniausias atsto vas Viktoras Ditkevičius išrenkami į Liaudies Seimo laikinąjį prezidiumą. Liaudies Seimo pirmininku išrink tas Liudas Adomauskas, bet posėdžiams vadovauja dau giausia Mečys Gedvilas, energingas, greitos orientaci jos žmogus, tarytum šiame poste išbuvęs ilgus metus. Čia ne vieta smulkiai pasakoti apie Liaudies Seimo darbą, jo diskusijų eigą. Užteks priminti, kad jau pir mąją dieną, Antanui Sniečkui pasiūlius, Seimas priėmė didžiulės svarbos nutarimus — paskelbė Lietuvą Tary bų Socialistine Respublika ir nutarė prašyti TSRS Aukš čiausiąją Tarybą priimti Lietuvą lygiateise sąjungine respublika į Tarybų Sąjungos sudėtį. Diskusijose kal 5 2 9
bėjo darbininkai ir valstiečiai, o taip pat inteligentijos atstovai, jų tarpe Cvirka ir Gira. Nutarimai buvo priimti vienbalsiai, su tikru entuziazmu. Antrąją Liaudies Seimo dieną liaudies atstovų, pri ėmusių istorinius nutarimus, pasveikinti atėjo nemaža delegacijų. Kostas Korsakas perskaitė darbo inteligen tijos pasveikinimą, kuriame buvo išreikštas džiaugsmas dėl vakar priimtų nutarimų ir pasiryžimas kurti naują Lietuvą. Po sveikinimu buvo pasirašę Nėris, Boruta, Tallat-Kelpša, Gruodis, St. Šimkus, Matulis, Zimanas, Gudaitis, Žukas, Grybauskas, Jurginis, J. Šimkus, Ky mantaitė, Marcinkevičius, Tarabildienė, Būtėnas ir dau gelis kitų. Darbo inteligentijos vardu į Liaudies Seimo posėdį atvykęs Kazys Boruta perskaitė eiliuotą svei kinimą: Jūs buvot pašaukti Spręst Lietuvos likimą, Išsprendėt — Džiaugsmui darbo brolio ir sesers. Mums ištiesė pagalbos ranką Didelis kaimynas Ir dar didesnis draugas — SSSR. Jis suteikė M um s pareigą ir teisę: Su lygiais — lygi, Su laisvais — laisva Didžiojoj Sąjungoj Bus Darbo Lietuva. Mano naujasis pažįstamas moksleivis Vladas Mozū riūnas sveikino Liaudies Seimą jaunimo vardu, neseniai paskirtas kariuomenės vadu 1918 m. kovų dėl Tarybų Lietuvos dalyvis gen. Feliksas Žemaitis-Baltušis—-liau dies kariuomenės vardu. Antroji Liaudies Seimo diena buvo beveik ištisai skirta agrariniam klausimui ir po ilgokų diskusijų bai 530
gėsi priėmimu deklaracijos, skelbiančios „visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklau sančius liaudžiai, t. y. valstybės nuosavybe. Nuo šian dien žemę valdys tie, kurie ją dirba". Be to, „Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30 hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, viršijantį šią normą, paverčia valstybiniu žemės fondu, tikslu pa gelbėti bežemiams ir mažažemiams įsigyti žemės." Vals tiečiai buvo atleisti nuo išperkamųjų mokesčių pagal seniau įvykdytą žemės reformą, o vyriausybei pavesta išnagrinėti klausimą, kaip valstiečiams palengvinti sko lų naštą, taip sunkiai juos slėgusią buržuazijai viešpa taujant. Trečiąją dieną priimti nutarimai dėl bankų ir stam biosios pramonės nacionalizacijos. Paskutiniame posė dyje išrinkta delegacija, kuri TSRS Aukščiausiajai Ta rybai Maskvoje turėjo perduoti Liaudies Seimo prašy mą Tarybų Lietuvos respubliką priimti į Tarybų Sąjun gos tautų šeimą. Toji delegacija buvo sudaryta iš 20 asmenų. Į ją įėjo ir šių eilučių autorius. Liaudies Seimo nutarimus Lietuvos darbo žmonės sutiko karštai. Laisvės alėjoje ties teatru įvyko didžiu lis mitingas, į kurį, atrodė, susirinko visas Kaunas. Kal bėjo Seimo ir Kauno darbininkų atstovai. Mitingo da lyviai su didžiuliu entuziazmu sutiko atstovus, ką tik baigusius darbą, priėmusius istorinius nutarimus. V i siems buvo aišku, kad Lietuvoje prasideda gyvenimas, iš esmės kitas, negu ligi šiol. Tai džiugino kiekvieną sąmoningą darbo žmogų, kiekvieną inteligentą. Ne, nie kad neužmirš šio milžiniško džiaugsmo mitingo nė vie nas, kas jame dalyvavo! Negalima nepaminėti ir kai kurių kuriozų. Žinomas klerikalų veikėjas prof. Steponas Kolupaila sutiko įeiti
m
nariu į Vyriausiąją Liaudies Seimo rinkimų komisiją ir joje lojaliai dirbo. Su darbo inteligentijos delegacija Liaudies Seimo sveikinti atvyko ir klerikalų veikėjas istorikas Zenonas Ivinskis. Seime prieš buržuaziją pos tringavo Liudas Dovydėnas, anksčiau artimai susijęs su reakcine spauda. Antrojoje Liaudies Seimo sesijoje jis džiaugėsi Lietuvos įsijungimu į Tarybų Sąjungą. (Kada vėliau hitlerininkai okupavo Lietuvą, Dovydėnas išlei do melagingų „atsiminimų" knygą, kurioje niekino tai, ką pats gyrė Liaudies Seime,— Tarybų Sąjungą ir mū sų revoliucionierius: jis vėl perėjo į savo buvusių darb davių pusę.) * Spaudoje rodėsi nauji žinomų ir dar beveik negir dėtų poetų ir rašytojų kūriniai. Tomis dienomis beveik visi svarbiausieji respublikos laikraščiai išspausdino Salomėjos Nėries „Poemą apie Staliną". Stalinas... Su jo vardu tada Lietuvos išsivadavimą iš kapitalistinės priespaudos siejo kiekvienas mūsų re voliucionierius, sąmoningesnis darbininkas ir darbo valstietis, inteligentas, kuris džiaugėsi, kad griuvo bur žuazinė valdžia ir gimė nauja Lietuva. Stalino portretus iškėlę nešė kiekviename liaudies mitinge ir eisenoje greta mūsų respublikos vadovų ir rašytojų — Žemaitės, Kudirkos. Ir vis dėlto mūsų žmonėms toks perdėtas vie no asmens garbinimas atrodė nenatūralus, neįprastas. „Stalinas, be abejo, didelio proto ir valios žmogus,— kartą man tarė Cvirka.— Bet kam laužtis Į atviras du ris? Kam visur šaukti, kad jis genijus?" Be šio vardo tomis dienomis neapsieidavo nė viena vieša kalba, nė vienas politinis straipsnis. „Stalinas — tai partija, tai geriausia, kas yra Tarybų šalyje",— aiškindavo partijos
nariai. Ir kada skaitėme Nėries poemą, skirtą Stalinui, matėme, kad ji kalba ne tiek apie jį, kiek apie savo tautos istoriją, šlovina herojinį revoliucijos pradą. Šiaip ar taip, reikėjo laiko, kad nuolatinis Stalino vardo kar tojimas liautųsi šokiravęs. ♦ O tuo tarpu gyvenimas ėjo pirmyn. Jaunas poetas Eduardas Mieželaitis, lig tol dar beveik niekam negir dėtas, laikraštyje rašė: Ten, kur kūjai geležį minko, Žmogų pirko šunies kaina. O dabar suodini darbininkai A pie laimę dainuoja dainas. Saulėj vėliavos plazda raudonos, Virš trobelių, virš mūrų stogų. Parsinešt eina darbo ir duonos Išsilaisvinęs darbo žmogus. Taip, darbininkai dainavo dainas apie laimę. Su jais buvo ir Nėris, ir Montvila, ir Gira, ir Cvirka, ir Baltušis, ir daugelis kitų rašytojų. Niekad nebuvau matęs tokio Vytauto Montvilos, kokį jį tomis dienomis sutikau Laisvės alėjoje. Jis ėjo aukštai iškėlęs galvą, žiūrėdamas į priekį, tartum norė damas toly pamatyti kažką nelaukto ir džiaugsmingo. Visais nervais, visa širdimi jis turėjo išgyventi laisvės jausmą,— juk nugarmėjo į praeitį tie laikai, kada jis buvo tampomas po tardytojų kameras, kada iš jo tyčio josi žvalgybininkai ir kalėjimų sargai, kada jo kūrinius braukė ir darkė fašistiniai cenzoriai. Mudu pasisveiki nome, ir aš paklausiau: — Retai tave matau. Kaip gyveni? 533
Pirmą kartą po daugelio metų poeto veide pama čiau šypseną. Pajaunėjusiu žvilgsniu žiūrėdamas man į akis, jis atsakė: — Dirbu. Rašau. Niekad nerašiau su tokiu noru. Ir stebiu gyvenimą, susitinku su darbininkais. Neseniai buvau Marijampolėje. Ne, dabar kas kita... Kalbumu Montvila, kaip ir pirmiau, nepasižymėjo. Bet iš jo veido, iš akių supratau, kad už to lakoniško ,,kas kita" slypi didžiulė permaina ne tik mūsų krašto, bet ir jo paties gyvenime — pagaliau atėjo laikas, ka da poetas galėjo prabilti pilnu balsu. Tas balsas suskam bėjo fabrikuose, dirbtuvėse ir iš didžiųjų dienraščių skilčių į visus žmones, į kuriuos taip ilgai poetui kelias buvo uždarytas. * Ministerijoj manęs laukė kasdieniniai rūpesčiai. Trūko mokyklų. Visai nebuvo tinkamų naujajai mokyk lai vadovėlių. Reikėjo keisti teatrų repertuarą. Reikėjo naujų teatrų, filharmonijos, kuo daugiau bibliotekų ir skaityklų. Universitetas į savo auditorijas jau artimiau siais metais turėjo įsileisti šimtus, o gal ir tūkstančius jaunuolių, kuriems vis sunkiau pastaraisiais metais bu vo ten patekti. O suaugę žmonės? Kiek iš tikrųjų pas mus yra beraščių? Per artimiausius metus jų visiškai neturi likti! Reikia kviesti specialistus, tartis, organi zuoti suaugusių mokyklas, liaudies universitetus. O mo kytojų armija? Kaip juos perauklėti? Kaip iš jų galvų išsklaidyti nacionalistines ir klerikalines idėjas? Kaip išugdyti naują mokytoją, kuris pajėgtų ir norėtų auklėti jaunimą tautų draugystės, internacionalizmo dvasia? Rūpesčių buvo daug, labai daug. Dabar dažnai užsuk davau j buvusius Užsienio reikalų ministerijos rūmus, 534
kur buvo įsikūręs Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas. Vis energingiau jis vadovavo naujosios Lie tuvos gyvenimui. ...Reikalai svarbūs ir visai nesvarbūs, rimti ir visai nerimti. Geriausi sumanymai ir tauriausi jausmai. O gre ta — smulkumas ir niekšybė. Štai gana žinomas artistas. Jis įeina į mano kabinelą, iškilmingai sveikinasi, jaučiasi laisvai ir nepriklauso mai. Sėdėdamas prieš mano stalą, užsirūkęs cigaretę, dėsto: — Būsiu atviras. Prasilošiau. Ir nemažai. Keletą tūks tančių litų. Smetona žadėjo padengti mano skolą. Na, bet jo nebėr. Dabar, kai valdo jau nauja, mūsų vyriau sybė, aš manau, pone ministre (jis pagal seną tvarką dar tebevadina p o n u ir mane), kad jūs padengsite mano skolą ar paprašysite Prezidentą... Kad ir nebūdamas perdaug karštas, vos susilaikiau šitą ,,meno kūrėją" neišmetęs iš savo kabineto... Bet ties šiais smulkiais nesusipratimais ilgam sustoti nebuvo kada. Ėjo jauni kunigai. Jie sakėsi metą savo amatą ir prašėsi skiriami mokytojais. Vieną kitą pasky riau dėstyti lotynų kalbą. Ėjo korespondentai, prašydami pasakoti jiems apie ministerijos planus ir perspektyvas, ir vėliau kažką rašė laikraščiuose — apgraibomis, maža te panašiai į tai, ką jiems sakiau. * Vieną rytą Liaudies Seimo įgaliota komisija susi rinko Kauno geležinkelio stoty. Į Maskvą ją lydėjo dide lis būrys žmonių — žurnalistai, giminės, pažįstami su gė lėmis ir linkėjimais. Savo gyvenime į Maskvą keliauju antrą kartą. 535
Tik traukiny galėjome šiek tiek pailsėti po pasku tinių savaičių ir dienų įtempimo. Čia mezgėsi artimes nės pažintys tarp rašytojų ir senų revoliucionierių, Įga liotosios komisijos narių. Mūsų, rašytojų, buvo net trys — Cvirka, Gira ir aš. Nėris su Korsaku į Maskvą buvo išvykę prieš kelias dienas. Didelė žmonių minia mūsų traukinį sutiko Baltaru sijoj, Molodečno stotyj,— matyt, čia jau žinojo, kad į Maskvą važiuoja naujos tarybinės respublikos delega cija. Dar didesnė minia susirinko Minske. Iš stoties bu vome nugabenti prie modernaus daugiaaukščio namo, kuriame buvo visos Baltarusijos ministerijos. (Šis mil žiniškas namas net Tėvynės karo metu liko nesugriau tas.) Čia prie Lenino paminklo įvyko trumpas mitingas, kuriame kalbėjo Baltarusijos ir Lietuvos atstovai, jų tarpe žinomas baltarusių poetas Petrusis Brouka, vėliau mūsų artimas draugas. Mezgėsi pirmosios pažintys su broliškosios Baltarusijos vadovais. Su šia kaimyne vė liau, ypač Tėvynės karo metu, teko artimai bendradar biauti ir drauge kovoti prieš hitlerinius grobikus. Lietu va turėjo senų ryšių su baltarusių kultūra — Vilniuje kadaise gyveno ir dirbo jų literatūros klasikai, kuriuos gerai pažinojo Liudas Gira. Nuo dabar atsinaujino tra diciniai ryšiai. Kitą dieną traukinys pasiekė Maskvą. Išėję Balta rusių stotyje iš vagono, patekome į draugiškas mask viečių rankas. Priešais stotį stovėjo didelė gėlėmis ap kaišyta tribūna, iš kurios TSRS vyriausybės ir Maskvos atstovai sakė sveikinimo kalbas ir iš kur mūsų vadovai jiems atsakinėjo. Nuo pat pirmųjų akimirksnių, atvykę į Maskvą, pasijutome gerų draugų tarpe. Delegacija gėlėmis apkaišytomis mašinomis Gorkio gatve važiavo į miesto centrą, į „Maskvos" viešbutį. Abiejose plačios magistralės pusėse, kur stovėjo nau 536
ji, šviesūs, jau socializmo epochos namai, mūsų laukė tūkstančiai maskviečių. Jie mosikavo rankomis ir ska relėmis ir į mašinas mėtė gėles. Buvome įkurdinti ,,Maskvos" viešbutyje, kuriame ir vėliau, karo metu, ne kartą teko gyventi ir labai dažnai sustoti po karo. Taip, mes vėl Maskvoje, kurią matėme prieš ket verius metus. Tada buvo ankstyvas pavasaris, medžiai dar nesprogo, buvo vėsu ir drėgna. Dabar pats vasaros vidurys, rugpiūčio pradžia. Žaliuoja miesto parkai ir gatvių medžiai. Maskva atrodo puošnesnė ir linksmesnė. Rugpiūčio trečioji — štai diena, kuri įėjo į mūsų tau tos istoriją. Šią dieną mūsų delegacija per Raudonąją aikštę, pro Lenino mauzoliejų įžengė į Kremlių. Didžiu lį įspūdį mums darė šimtai įvairiausių tautų deputatų, apsirengusių nacionaliniais apdarais (labiau iš kitų sky rėsi Azijos respublikų atstovai). Spindinčiais laiptais pakilę į viršų, Aukščiausiosios Tarybos kuluaruose, mil žiniškoje Georgijaus salėje, sutikome žmones, kuriuos kitados teko matyti laikraščiuose ar knygų puslapiuose. Čia vaikščiojo šiaurės tyrinėtojai Šmidtas ir Papaninas, rašytojai Aleksejus Tolstojus ir Šolochovas, įžymiausi šalies darbininkai, kolūkių vadovai — jie stengėsi susi pažinti su mumis, pasikalbėti, netgi drauge fotografui papozuoti. Kada įėjome į Aukščiausiosios Tarybos posėdžių sa lę, prezidiumas atsistojęs plojimaiągjlgai sveikino mūsų delegaciją. Čia pirmą kartą arti pamatėme tuos, kurių vardai nuo Spalio revoliucijos dienų ir pilietinio karo metų buvo žinomi visame pasaulyje. Prezidiume stovė jo ir plojo Kalininas, Vorošilovas ir Budionas, maršalai ir ministrai. Pirmą kartą pamatėme ir Staliną. Jis stovėjo prezidiumo paskutinėje eilėje ir taip pat plojo. Didelį pranešimą Aukščiausiosios Tarybos bendraja me abiejų rūmų posėdyje padarė Justas Paleckis. Kal 537
bėjo Matas Mickis, Pranas Ziberlas ir kiti. Salomėja N ė ris skaitė ištrauką iš savo poemos. Visos kalbos buvo sakomos lietuviškai, ir jas į rusų kalbą vertė čia pat, greta kalbėtojo stovįs vertėjas. Pirmą kartą per ilgų am žių istoriją lietuvių kalba suskambėjo Kremliaus salėse. Ir ne tik čia. Radijo bangomis kalbos buvo perduotos visai Tarybų Sąjungai. Pirmą kartą istorijoje taip plačiai nuaidėjo mūsų tautos balsas. Ne viena proga šis istorinis posėdis buvo aprašytas, ir nemanau kartoti visiems žinomų faktų. Dabar sunku perteikti tą jausmą, kurį kiekvienas mūsų išgyveno. Giliai supratome, kad nuo šios dienos prasideda naujas lietuvių tautos istorijos lapas, netgi nauja epocha, kuri iš esmės skirsis nuo praeities. Supratome, kad nuo šian dien kiekvienas mūsų įgyjame naujas teises ir drauge naujas pareigas, kad mūsų tauta galų gale nebėra vie niša Vakaruose siaučiančio karo akivaizdoje, kad mus nuo fašizmo grėsmės gina visa socializmo šalies jėga. Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui buvo įteikta Liaudies Seimo deklaracija — lietuvių tautos valios pa reiškimas, Aukščiausioji Taryba vieningai priėmė naują Tarybų Lietuvos Socialistinę Respubliką į broliškųjų tautų šeimą. Ilgai griaudėjo ir tilo, ir vėl griaudėjo plo jimai milžiniškoje baltoje salėje, kurios priešaky, ana pus prezidiumo, į salę žiūrėjo balta Lenino statula. Aplankėme Lenino mauzoliejų, padėjome vainiką ir su didžiuliu susikaupimu praėjome pro socializmo šalies kūrėjo veidą. Lankėme Maskvos muziejus, par kus, teatrus. Susipažinome su latvių ir estų delegacijų nariais. Tarp kitko, Didžiajame teatre pirmą kartą teko susitikti su aukšto ūgio, laibu, gan jaunai atrodančiu žymiuoju latvių rašytoju revoliucionierium Andrejų Upyčių. Jo vardas jau seniai mums buvo žinomas.
*
Vieną dieną mums pranešė, kad esame kviečiami Į Kremlių. Viešbučio apačioje susirinkome ne visi — tik devyni mūsų delegacijos nariai, pirmiausia tie, kurie tuo metu dirbo respublikos vadovaujančiuose postuose. Mūsų grupėje buvo A. Sniečkus, I. Adomas-Meskupas, J. Paleckis, M. Šumauskas, gen. V. Vitkauskas, K. Di džiulis ir kt. Kai, nuvykę į Kremlių, pakilome laiptais i antrą aukštą, mus palydėjo j dideli kambarį, kurio sie nos buvo išmuštos tamsiais paneliais. Sienoje kabojo Lenino portretas. Ant ilgo stalo, užtiesto žalia gelumbe, stovėjo mineralinio vandens buteliai, stiklinės, gulėjo bloknotai ir pieštukai, o taip pat didelės papirosų dėžu tės, rodos, „Hercegovina Flor". Iš savo vietų pakilo pa sisveikinti su mumis trys žmonės-— Stalinas, Molotovas ir Ždanovas. Daugiau nieko kambaryje nebuvo. Nežinau, ar kiti delegacijos nariai iš anksto žinojo, į kokį susitikimą mes vykstame. Man tai buvo visai netikėta. Stalinas, visiems mums padavęs ranką, paprašė sėsti, ir mes užėmėme vietas prie stalo. Jis parodė pa pirosus ir pats užsirūkė — ne pypkę, kaip buvome Įpra tę matyti fotonuotraukose. J. Paleckis, kaip vyriausias mūsų delegacijoje, pakilęs padėkojo už Lietuvos priė mimą į Tarybų Sąjungos sudėtį ir už pakvietimą į šios dienos susitikimą, bet, jam nebaigus kalbėti, Stalinas vėl ranka parodė sėsti, nusišypsojo ir tarė: — Čia mes susirinkome draugiškai pasikalbėti, be jokio oficialumo, Mūsų pokalbis truko pustrečios valandos. Jis ėjo neskubiai. Stalinas pareiškė savo pasitenkinimą, kad į Tarybų Sąjungą įstojo naujos Pabaltijo respublikos. 53®
Jis pasakė girdėjęs, kad lietuvių kalba esanti labai sena ir savotiška. Kažkas iš mūsų trumpai papasakojo apie lietuvių tautos kovą prieš fašizmą dėl tarybų valdžios. Stalinas paklausė, ar naujosios respublikos vyriausybė dar nesikelia Į Vilnių. Išgirdęs, kad dar ne, jis tarė: — Vilnius — Lietuvos sostinė. Ir valdžios vieta, ži noma, Vilniuje. Kelis klausimus Stalinas davė gen. V. Vitkauskui — apie Lietuvos kariuomenę, apie turimus ginklus. Išgir dęs, kokių tipų lėktuvus turi Lietuva ir kokio storio tan kų šarvai, Stalinas šyptelėjo ir tarė: — Ne, kare tokie ginklai šiandien netinka. Tokius šarvus pramuš mažiausių kalibrų prieštankiniai pa būklai... Žiūrėjau į Staliną ir Į jo artimiausius bendradar bius. Stalinas vidutinio ūgio, apsivilkęs plieninės spal vos plonos česučos švarku. Jo veidas man pasirodė sveikas ir energingas. Tuo tarpu Molotovas aiškiai ne sveikos, žalsvos veido spalvos, atrodė labai išvargęs ar sergąs. Pokalbis prie stalo vystėsi jau laisviau, negu iš pradžių, ir abu Stalino artimieji į bloknotus rašėsi, matyti, tiek jo, tiek kai kuriuos mūsų pasakymus. Kada užėjo šneka švietimo klausimais, Stalinas pa reiškė mintį, kad respublikose mokslas turi vykti pagrin dine respublikos kalba. Mokiniai, pareiškė jis, turi mo kytis ir rusų kalbos, kuri padeda bendradarbiauti vi siems mūsų valstybės žmonėms. Jisai pastebėjo, kad respublikose tautinių mažumų mokyklos esančios be perspektyvų, nes mažumos nacionalinėse respublikose neturinčios galimybių kurti savo nacionalinę kultūrą. — O kaip elgiasi Lietuvoje Raudonoji Armija? Sa kykit atvirai,— staiga paklausė Stalinas. 540
Mūsų draugai atsakė, kad elgiasi ji labai gerai. Kaž kas papasakojo net, jog praeinanti armija žiūrėjo, kad pakelėmis nebūtų nulaužtas koks medelis ar ištryptas javų ruoželis. Stalinas, tai išgirdęs, aiškiai buvo paten kintas. Kalbėjo jisai neskubėdamas, tyliu balsu. Netgi atro dė, kad stengiasi daugiau klausyti kitų, negu kalbėti pats. Kada mūsų draugai paprašė padėti respublikai kai kuriomis mašinomis ir įrenginiais, Stalinas kreipėsi į savo padėjėjus, ir tie mūsų prašymą užsirašė blokno tuose. Pokalbio pabaigoje Stalinas mums tarė: — Jūs savo respublikoje naujai iškelti žmonės. Atsi minkite, kad liaudis turi jus gerbti. Stenkitės nusipel nyti darbu liaudies pagarbą, autoritetą jos akyse... Manau, skaitytojui nereikia aiškinti, kokį didelį įspūdį mums padarė šis susitikimas. Juk tuo metu Stali nas buvo ne tik Tarybų valstybės vadovas — tai buvo vienas žinomiausių planetos žmonių. Gresiančio hitle rinio užpuolimo akivaizdoje tai buvo žmogus, kuris, mums rodės, gali ir turi tą užpuolimą sulaikyti ir atrem ti. Jo rankose buvo didžiulė valdžia. Su mumis jisai kalbėjo paprastai ir draugiškai. Nors mes iš laikraščių girdėjome prieš kelerius metus Maskvoje vykusius įvai rius vadinamųjų „kenkėjų" procesus, nors slankiojo kažkokie neaiškūs gandai apie represijas, bet nežinojo me nieko, kas būtų leidę mums visa tai sieti su Stalino asmeniu. Pagaliau Stalino vadovaujama šalis mūsų liaudžiai padėjo išsivaduoti iš tikrai neapkenčiamo prie spaudos režimo. Ilgainiui mūsų pažiūros į Staliną kitėjo. Tada iš Stalino kabineto mes išėjome pilni pasitikėjimo savo respublikos ateitimi. 54t
*
Ir dar vienas įvykis tomis dienomis paliko mums, rašytojams, neužmirštamą įspūdį. Tai susitikimas su Maskvos rašytojais, surengtas vieną vakarą žinomame gruzinų „Aragvi" restorane. Su lietuvių, latvių ir estų rašytojais, atvykusiais į istorinę TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesiją, susitikti atėjo visa eilė žinomų tarybinių rašytojų — Michailas Šolochovas ir Vsevolodas Ivanovas, Valentinas Katajevas ir Konstantinas Fedinas, Konstantinas Treniovas, Jevgenijus Petrovas, Vasilijus Lebedevas-Kumačas, kri tikas Valerijus Kirpotinas, ukrainiečių rašytojas Alek sandras Korneičiukas ir kt. Priėmimo šeimininkas buvo Aleksejus Tolstojus. Jis buvo kupinas sąmojo, linksmas, energingas, vai šingas. Nauji pažįstami, su kuriais pirmą kartą sėdėjome prie bendro stalo, buvo labai paprasti, draugiški, nuo širdūs. Visi jie, gal išskiriant Šolochovą, buvo už mus vyresnio amžiaus, bet iš tikrųjų dar jauni žmonės, nors beveik visi jau susilaukę visasąjunginės, o kai kurie netgi pasaulinės šlovės. Mūsų kalba prie gausiai val giais ir Kaukazo vynu apstatyto stalo sukosi apie naujas tarybines respublikas. Naujiesiems pažįstamiems papa sakojome apie lietuvių kalbą, literatūrą, istoriją, papro čius, o jie, mūsų prašomi, nagrinėjo tarybinės literatū ros naujienas, čia pat leidosi į ginčus savo tarpe dėl vieno ar kito kūrinio. Mūsų padėtis buvo sunkoka tuo atžvilgiu, kad lietuvių literatūra, neskaitant Cvirkos „Žemės maitintojos", išleistos Maskvoje prieš kelerius metus, ir ką tik pasirodžiusio Giros eilėraščių rinkinio bei Nėries „Poemos apie Staliną", Tarybų Sąjungoje visai nebuvo žinoma (dar mažiau ji buvo žinoma kitose 542
šalyse). Dėl to buvo kaltas Lietuvoje tiek metų viešpa tavęs režimas, kuris mūsų literatūros ir kultūros ne tik neugdė ir plačiau nepopuliarino, bet kiek galėdamas ją slopino ir smaugė. Kaip sunku šiandien, ypač mūsų jau nimui, įsivaizduoti tokią padėtį! Aplink stalą ėjo ragas, iš kokio geria vyną gruzinai (ne be reikalo buvome gruziniškame restorane). Iš mū sų atsirado tik vienas — vyriausias amžiumi Liudas Gi ra, kažkieno čia pat pramintas akynu, kuris įstengė ligi dugno ištuštinti visą ragą. Šį faktą visi sutiko audringais aplodismentais. Rimtos kalbos keitėsi linksmais, skam biais tostais, kuriuos kėlė už naująsias tarybines respub likas mūsų šeimininkai, ir tostais už tarybinę literatūrą bei žymiausius jos atstovus, kuriuos kėlėme mes. Iš tų laikų yra išlikusios kelios nuotraukos, padary tos Maskvoje. Deja, niekas, berods, neužfiksavo šio va karo vaizdų. Tačiau jo pakili nuotaika, jo pokštai, rim tos ir nerimtos kalbos, kokios visada kyla panašiuose rašytojų pobūviuose, manau, ilgam išliko visų, kurie dalyvavo tame priėmime, atminty, kaip kažkas šilto, draugiško. Vėliau, karo audroje ir jai praslinkus, ne kartą mums teko susitikti ar net artimai susidraugauti su ne vienu tą vakarą sutiktų rašytojų, bendro darbo darbininkų... * Kada po keleto dienų grįžome į Lietuvą, Liaudies Seimo delegaciją, įvykdžiusią liaudies valią, nuoširdžiai ir iškilmingai sutiko Vilnius ir Kaunas. Vakaro žibu riuose paskendusios stoties aikštės, gėlėmis apipintos tribūnos, karštos sveikinimo ir atsakymo kalbos, milži niškomis žmonių miniomis tyvuliuojančios gatvės... 54S
Taip prasidėjo naujas gyvenimas. Kiekviena diena nešė darbus, laimėjimus, nepasisekimus, rūpesčius ir vėl laimėjimus. Mes jau buvome nebe mažos buržuazi nės valstybėlės, o didžiulės socializmo šalies piliečiai. Ir galvoti, ir gyventi reikėjo naujais mastais ir naujomis kategorijomis. 1965
keli Št r ic h a i JUOZO TUMO PORTRETUI
Mano velionis tėvas Tomas Venclova, tyliai čiulp damas pypkę, mėgdavo pakalbėti apie savo gyvenimą. Viso jo gyvenimo svarbiausias įvykis buvo kelionė į Vilnių. Žmogus prastas, toli nevažinėjęs, į šią savo ke lionę jis žiūrėjo kaip į nepaprastą atsitikimą, todėl ne nuostabu, kad jo kalba dažnai prasidėdavo žodžiais: — Kai aš buvau Vilniuje... Važinėjo į Vilnių seniai, dar prieš pirmąjį pasaulinį karą. Tada nuvažiuoti į Vilnių kaimiečiui būdavo ne lengva... Ir vis dėlto tėvas labiausiai didžiuodavos ne tuo, kad matė „Vilniaus žalius bromus", bet tuo, kad matė Tumą. Šiuo atžvilgiu jautėsi stovįs aukščiau ne tik už Trempinių kaimą, bet ir už visą Liubavo parapiją. Kartais nei iš šio, nei iš to, patraukęs kelis dūmus ir išleidęs juos į orą, dideles mėlynas akis įsmeigęs kažkur į erdvę, kalbėdavo: — Vilnius kaip Vilnius... Bet aš mačiau ir girdėjau kalbant Tumą. Paskui nutildavo, matyti, vėl iš naujo pergyvenda mas tą labiausiai jam į atmintį įstrigusį įvykį. Nutildavo 18'
547
ir klausytojai kaimynai, susirinkę į mūsų šiaudinę pa stogę, į mano tėvą žiūrėdami su lengvu pavydu, kaip į žmogų, kuris nors ir didžiuojasi, bet turi kuo didžiuotis. Taip, tai nepaprastas žmogus. Jis matė Tumą... Paskui tėvas kaimynus vaišindavo medum,— buvo garsus apylinkėje bitininkas, kalbėdavo apie Černogoriją ir Turkiją, nes jis prenumeruodavo laikraščius. Ga lų gale nuo lentynos atnešdavo laikraščio komplektą, susiūtą virvutėmis, apdriskusį ir apdulkėjusį, ir pradė davo jį versti grubiais pirštais. Jo aukšta graži kakta ir veidas šviesdavo pasitenkinimu. Atversdavo puslapį, kur buvo Tumo atvaizdas, ir gal dešimtą ar dvidešimtą kartą rodydavo: — Žiūrėkit, čia Tumas. Didelis žmogus. Kaimynai slinkdavo artyn, apguldavo stalą ir, pasi rėmę alkūnėmis, nežinodavo, kuo daugiau stebėtis: ar Tumo fotografija, ar mano tėvo išmintim. Iš čia aš išvedu ir savo pirmąją pažintį su T u m u . * Vėliau, Marijampolės gimnazijoje, susipažinau su V a i ž g a n t u . Praeinant pro „Šešupės" knygyno lan gus, visą laiką mane traukdavo knyga. Jos viršelyje bu vo pavaizduota moteris, rankose laikanti rutulį, nuo ku rio į visas puses trykšta platūs spinduliai. Tai buvo „Pra giedruliai". Ilgai taupiau pinigus, kol galų gale šią kny gą įsigijau ir su didžiausiu įkarščiu įnikau skaityti. Kai kur patiko, kai kur buvo nuobodu. Daug ko nesupratau. Be galo patiko žodis k ū l g r a u ž a . Niekad nebuvau tokio girdėjęs. Be to, labai graži pasirodė suitalinta vie no „Pragiedrulių" veikėjo vaistininko pavardė: papras čiausia lietuviška pavardė — V ė d a r ė l i s itališkai skambėjo V i a d o r e l l i . Mėginau suitalinti ir savo pa
vardę. Niekas neišėjo. Vėliau labai pykau ant krikde mų valdininkų, kurie, areštavę vieną mano draugą ir išvežę į Vilkaviškį tardyti, paleido jį pusgyvį, o „Pra giedrulius", kuriuos jam buvau paskolinęs, iš jo dabok lėje atėmė ir, matyti, sau pasiliko atminimui. * 1925 metų vasarą atvažiavau į Kauną. Rašiau eilė raščius ir slankiojau apie Aleksoto tiltą. Kaip kiekvie nas pradedantis poetas, naktimis nemiegodavau, bet vaikščiodavau išbadėjęs po gatves, ieškodamas nuoty kių. Rudenį ėmiau lankyti universitetą. Docentas Juo zas Tumas atvyko skaityti paskaitų. Susidomėjęs įėjau į auditoriją. Tumas greitu žingsniu įbėgo, užlipo į ka tedrą, pasitaisė akinius, kartą kitą pliaukšterėjo delnais ir pradėjo savo kursą, kreipdamasis į mus: — Panie, pradėsim... Taip aš pasidariau jo studentas. Labai patiko geras veidas ir graži galva. * Kartą į auditoriją Tumas įbėgo piktas. Jau koridoriu je jis supliauškino delnais. Studentai, keldami didžiau sią triukšmą, strimagalviais šoko į suolus. Tumas įlipo į katedrą, bet studentai dar ilgai braz dėjo, nepasidalydami vietomis ir iš koridoriaus grūsdamiesi pro duris. Tumas nerimavo. Jo šnirplės drebėjo, ir jis nuolat taisėsi akinius. Apvalus rausvas veidas rodė nepasitenkinimą. — Panie, nėr disciplinos! Kad man atėjus, panie, visi sėdėtumėt savo vietose! Kas pavėluos, išvysiu pro duris, panie! 549
Vos Tumas ištarė šiuos žodžius, atsidarė auditorijos durys, ir pro jas j vidų įsliūkino kalbininkas J. Talmantas, artimas Tumo pažįstamas. Rūsčiu žvilgsniu Tumas žvilgterėjo į įėjusį, išmatavo jį nuo kojų ligi galvos ir sušuko: -— Lauk, panie! Talmantas, nieko nesuprasdamas, patraukė pečiais. — Lauk, sakau! Talmantas sumišęs, dar kartą truktelėjęs pečiais, išsi nešdino pro duris. Per pertrauką docentas, su savo pa žįstamu koridoriuj kartu vaikščiodami, aiškinosi įvy kusį nesusipratimą. — Reikia daugiau disciplinos, panie! *
Tumas daro koliokviumus. Auditorija pilnutėlė stu dentų, atkištomis į priekį knygutėmis nešinų. — Kaip vadinosi pirmasis lietuvių dienraštis? Raudonskruostė, mėlynakė studentė mėgina atspėti: — „Aušra", „Varpas", „Nusidavimai apie evange lijos prasiplatinimą"... Ne, Tumas nesutinka! Tumui darosi nepatogu. Jis klausia antrą, trečią studentę. Visos, kaip susitarusios, kalba nesąmones: — „Tėvynės sargas", „Lietuvos aidas", „Rytas"... Nė viena negali atspėti, kaipgi iš tikrųjų vadinosi tas nelemtasis pirmas lietuvių dienraštis. — Gėda, panie! — Tumas raukosi.— Aš jums prira šiau visokių knygučių, panie, išleidau savo pinigais, tų knygučių niekas neperka, jas baigia žiurkės ėst, panie, o jūs tingit pasiskaityti, koks buvo pirmas lietuvių dien raštis!.. Kaip sau norit, panie, bet tai jau daugiau, kaip... 550
Ii Tumas, pavartojęs nelauktai stiprų posakį, visus nustebinusį ir netgi pritrenkusį, išsiskubina iš nemalo nios kompanijos. 1
*
Koliokviumai. Pasitaiko, kad klausinėjama studentė nieko nemoka, o jos mokytesnė draugė, stovinti greta, sufleruoja ■ — stengiasi jai padėti. — Aa, matyt, kad tu moki,— Tumas kreipiasi į suflerę.— Eikš arčiau. Duok knygutę. Jis pasiima suflerės knygutę, pasirašo joje ir liepia nešdintis namo, o nelaimingą studentę, kuri nežino, ar dar gyvas, ar jau miręs Pranas Vaičaitis, kamantinėja toliau. * Tumas skaito paskaitą apie Antaną Strazdą. Kartais jis skaito pamažu, šio poeto pikantiškiausias vietas ci tuodamas ryškiai ir įsidėmėtinai: Suk tav' nogla su vainiku, Bet aš turiu du jaunikiu. Man vainikas y r už nieką, O jaunikis visam viekui. Arba: Apgiedokim Zalnieriūną, Kurs sudaužė bobos kūną, Boba šile grybus rinko, Štai liesvinčius ataslinko. Ir nutvėręs žem ėn traukia, Boba rėkia, gvolto šaukia, ir t.t. Kartais, galvą prilenkęs prie katedros, ima taip sku bėti, jog rodosi, kad jis kalba poterius. Strazdo dainų ir giesmių melodijas Tumas demonstruoja, jas uždai551
nuodamas. Kiek galėdamas garsiau užtraukia „Pulkim ant kelių, visi krikščionys", „Siratos dainą", „Oi tu, tu, tu, strazdeli" ir kitas. Klausytojai koncertui ploja, šauk dami „bis". Ir docentas, ir klausytojai nepaprastai pa tenkinti. / *
f
Tumas įlipa į katedrą ir visa burna nusižiovauja: — Miego noriu, panie. Ir vis dėlto pradeda kalbėti. Paskaitos tema labai nuobodi — kažkoks senas kantičkų ir maldaknygių au torius. Nuobodu Tumui ir klausytojams. Bet vis dėlto Tumas kurį laiką mėgina kalbėti apie „Bromas, atvertas ing viečnastį", „Žiburius rankoje dūšios krikščioniškos", ir juo toliau, juo labiau miego ima norėti ne tik klau sytojai, bet ir lektorius. Staiga lektorius pakelia galvą, vėl nusižiovauja, numoja ranka ir, nors dar nė pusė valandos nepraėjo, prabyla: — Einam miegot, panie! Užteks! Nusibodo ir man, ir jums! Menkas iš manęs profesorius, panie! Studentai, sužavėti lektoriaus atvirumo ir dėkingi, kad jis išvadavo juos nuo šios migdančios paskaitos, paskui išėjusį bėga iš auditorijos. * 1925 ar 1926 metais buvo išspausdinta kažkokio Sapniūno drama „Į laisvę" ar „Į kovą", gerai neatsimenu. Vienas savaitraštis priimdavo spausdinti mano eilėraš čius, straipsniūkščius ir recenzijas. Sapniūno drama man nepatiko, nes ji perdėm buvo mistiška, pilna vaiduok lių ir dvasių. Apie ją parašiau aštrią recenziją, pasi rašydamas, rodos, Torkvemada. Gavęs išspausdintą laik raščio numerį, radau ir savo recenziją, tik po ja buvo ne T o r k v e m a d o s , bet doc. J. T u m o parašas. Be 552
abejo, neapsižiūrėjo korektorius. Tyčia laukiau, ar ne atsilieps Tumas, nes jam ta drama, jeigu jis ją skaitė, nebūtinai turėjo nepatikti. Bet, matyt, ir jis, būdamas nuolatinis laikraščio skaitytojas, korektoriaus išdaigos nepastebėjo. Vis rengiausi Tumui šį įvykį priminti, bet taip ir neprisirengiau. Ko gero, ta recenzija kada nors paklius j Vaižganto raštų rinkinį. *
Einant „Trečiam frontui", mūsų bendradarbis Korsakas-Radžvilas ,,už politiką", kaip tada buvo sakoma, sėdėjo Šiaulių kalėjime. Kaune buvo gauta žinių, kad jo sveikata labai nusilpo, todėl nieko nelaukiant buvo pradėta ieškoti būdų jam iš kalėjimo išvaduoti. Vyres niųjų rašytojų (Krėvės, Sruogos ir kitų) tarpe kilo su manymas tuo reikalu paduoti kolektyvinį rašytojų pra šymą suimtąjį amnestuoti. Šiuo klausimu pasikalbėti su Tumu, kadangi mudu su juo asmeniškai buvom jau kiek pažįstami, buvau įgaliotas aš. Važiuoju į senąjį miestą prie Vytauto bažnyčios. Užlipu į antrąjį aukštą. Skambinu. ' Duris atidaro pats Tumas. Pasisveikinam. — Na, cicilike, sėsk. Ką pasakysi? — Tur būt, žinot, profesoriau, kad Kostas Korsakas sėdi kalėjime. Rašytojų tarpe kilo sumanymas paduoti amnestijos prašymą. — Už ką jį laiko? Už bolševizmą? — Rodos. — Na, tai ką aš turiu padaryti? — Labai paprastai, profesoriau. Manau, ir jūs prisidėsit prie šio prašymo. — Kad paleistų bolševiką? — Jis sunkiai serga. Manau, jums turėtų būti vis tiek, ar jis katalikas, ar bolševikas. 553
— Tokius reikia šaudyt! — sušuko Tumas. Aš išpūčiau akis. — Jūs taip manot? — Brač, kas laiko rankose valdžią, tas turi šaudyt. Kitaip neišlaikysi. — Bet jūs juk valdžios nelaikot! — Ne, žinai, po prašymu aš nesirašysiu. Aš tauti ninkas. Taip? Aišku? Kaip aš galiu rašytis, panie, po prašymu, kad paleistų bolševiką? A? Man atrodė, kad reikalas pralaimėtas. — Žinai ką? Kalbėsim atvirai. Rašytis aš negaliu. Aš tautininkas, panie. Bet prašymą nunešiu, kur rei kia, ir paprašysiu žodžiu, kad paleistų. Tu užeik pas Maironį ir Jakštą. Jų parašai bus labai svarbūs. Gerai. Einu pas Maironį. Vėl lipu į antrąjį aukštą (kažkodėl Kaune visi dideli žmonės gyvena antrajame aukšte). Skambinu. Už durų po kiek laiko sušlepsi žingsniai. Pats Mai ronis man atidaro duris. Truputį nedrąsu. Niekad gy venime su juo nesu kalbėjęs. Prieš mane didžiausias Lietuvos poetas! Su Tumu kas kita. Tas iš karto tave supranta ir drožia į akis, ką mano. Maironio nepažįstu. Palabinu, rengiuosi pradėt kalbą. — Jei pašalpų, tai neduodu,— pradeda pats Mai ronis. — Ne, ne pašalpų,— nedrąsiai mėginu teisintis. — Jei aukų, tai irgi neduodu. Šiandien jau trys to kie buvo. — O ne, ne, aš visai kitu reikalu. Pagaliau Maironis per slenkstį mane įsileidžia į kam barį. Kažkodėl pasijuntu gana drąsiai, incidentas ant slenksčio mane linksmai nuteikė, ir aš stovėdamas (sės ti neprašo) paskubomis išdedu savo reikalą, 554
— Ne, ne, aš į tokius reikalus nesikišu. Čia ne mano dalykas. Nesirašysiu. — Bet tamsta turėtum suprasti,— mėginu aiškinti.— Žmogus serga. Jaunas, gabus žmogus. Jei jo greitai iš kalėjimo neišleis, jis turės mirti. — Ne, čia ne mano reikalas. Aš jo nepažįstu. — Aš tikiu, kad nepažįstat. Jis, be abejo, kitos kar tos ir kitų įsitikinimų žmogus, bet tamsta turėtum pasi rašyti bent iš profesinio rašyto j iško solidarumo. — Kur jis rašinėja? — Daugiausia „Kultūroje". — Nežinau. „Kultūros" neskaitau. Nesirašysiu. Jakštas, Tumas, Maironis — kaimynai. Visi jie gy vena prie Baltosios Gulbės (rotušės). Po kelių minučių stoviu prie Jakšto durų. Skambinu. Maironį bent pažinojau iš matymo. Jakšto nė matyti niekad nepasitaikė. Duris atidaro mažutis liesutis se neliukas ir pro akinius, pakėlęs galvą, tartum nustebęs žiūri į mane. Pasakau „labą". Neatsako. (Vėliau suži nojau, kad reikia „pagarbinti".) Ranka tyliai rodo į ka binetą — einu. Tyliai rodo kėdę — sėdu. Jis atsisėda kitoj stalo pusėj prieš mane. Abu tylim. Įsidrąsinęs išklostau reikalą. N ė žodžio. Paduodu prašymą — nė žodžio. Paima. Skaito. Skaito ilgai, prisitraukęs arti prie akių. Skaito, matyti, bent kelis kartus. Aš pradedu ne rimauti. Argi ir čia mano vizitas susilauks nepasiseki mo? Bet Jakštas keliasi. Eina į kitą kambarį. Po kiek laiko atneša man prašymą atgal. Nė žodžio. Paimu — smulkiomis raidėmis pasirašyta — A. J a k š t a s . Pa dėkoju, prašymą sulenkęs dedu atgal į voką. Pakylu išeiti. Mažas žmogelis pro akinius, pakėlęs galvą, žiūri į mane liūdnomis akimis. — Reikia paleist,— kalba jis taip tyliai, jog aš, sto vėdamas kitoje stalo pusėje, vos girdžiu.— Gaila vaiki 555
no. Labai gabus vaikinas. Aš rašiau į Šiaulius, kad jį sušelptų. Nežinau, ar jį ten sušelpė, ar ne... Reikėtų pa leisti. Gaila vaikino. Padėkojęs išėjau nuo šio žmogaus, kurį visada vaiz duodavausi akmeninį, su akimis, svaidančiomis neapy kantos kibirkštis visokioms žmogiškoms silpnybėms, be dieviams ir socialistams.1 *
Sutinku Tumą Baltosios Gulbės aikštėje. Matyt, jis rytmetį išėjo pasivaikščioti. Nuo katedros atbrailų, nuo namų stogų varva tirpstantis sniegas. — Sveikas gyvas, panie! Gražus pavasaris, a? Kaip laikais? — Dėkui, profesoriau. Jaučiuos labai gerai. — Na, kaip su Korsaku? Aš kalbėjau jo reikalu. Paleido? — Labai dėkui už rūpestį. Paleido. — A, žinai, maladec vyras tas Korsakas. Skaičiau jo straipsnį apie Jakštą. Ot, puikiai duoda į kailį! Ma ladec! Ale, brač, taip rimtai, vyriškai! Kiek jam metų? — Nepilnametis dar. — Maladec, dievaži, maladec! *
— Skaitei Herbačiausko „Dievo šypsenas"? — Ne, negaunu — sukonfiskavo. — Užeik pas mane, aš turiu. Nueinu. Gaunu „Dievo šypsenas". 1 Perskaitęs šiuos atsiminimus, vienas vyresnio amžiaus drau gas, gerai pažinojęs klerikalus, man tarė: „Ar tu manai, kad A. Jakš tas savo humanizmą rodė šiaip sau, iš grynos širdies? Juokai! Tokie žmonės nieko nedarydavo be kokių nors sumetimų: o ką gali žinoti, galgi jaunuolis grįš prie dievulio ir ateis netgi į ateitininkų tarpą? Tada visos pastangos jį gelbstint išsimokėtų keleriopai." 556
— Skaitėt, profesoriau? — Skaičiau. — Įdomu? — Čepucha na postnom masle. — Kodėl? — Kad, panie, tas Herbačiauskas kaip į uodegą įskiepytas. Nežino, ko nori, panie. Šiandien jis lenkas, ryt lietuvis, kitą dieną vėl šimtas žino kas. Vieną dieną katalikas, kitą bedievis. Nepatinka man jis. — Žinoma, jo idėjos senos kaip devynioliktojo am žiaus pirmoji pusė. Bet vis dėlto jis pas mus sukėlė furorą. — Kiekvienas kvailys gali sukelti furorą. Paprastas bliuznijimas. Paskaityk. Nusispiausi. Aplamai keistas žmogus tas Herbačiauskas. Palauk, aš tau parodysiu, ką jis rašė prieš karą apie lietuvių literatūrą. Tumas suranda išrašus iš kažkokios Herbačiausko lenkiškos brošiūros ar straipsnio. Ima skaityti. Tiesa, Herbačiauskas labiausiai peikia Maironį, Jakštą ir, ro dos, Tumą. O apie Jaunutį Vienuolį (toks buvo tada Herbačiausko slapyvardis) atsiliepia, kad jo kūryba — tai nepaprasta „rytmicznošč i melodycznošč slowa". Perskaitęs Tumas kvatoja. — O Kapsuko „Caro kalėjimuose" skaitei? — Ne. Negaunu. — Būtinai perskaityk. Puikus stilius. Na, žinai, kliū va mums visiems seniams — visiems buržujams. Bet pui kų turi stilių! Įdomi, labai įdomi knyga. Užeik kada, duosiu. Dabar esu paskolinęs. Tik, panie, atnešk Herbačiauską. Nemėgstu, kas neatiduoda knygų. Čia pas mane buvo iš provincijos tokia mokytoja. Verkė, prašė, kad duočiau seną „Tėvynės sargo“ komplektą. Pada viau, tai ir nujojo k..va. Manai, atgausi? O dabar „Tė vynės sargas"— retas daiktas. 557
*
Dailininkas V. Jomantas prie alaus stiklo kartą kalbėjo: — Paskelbus Vilniuje Tarybų valdžią 1918 metais, likau sostinėje. Liko ir Tumas. Po kiek laiko, sutikęs Tumą, klausiu: — Na, kunige, kaip patinka bolševikai? — A, žinai, panie, visai geri vyrai, su jais galima dirbti! *
Juozas Tysliava man pasakojo: — Nuėjau pas Tumą. Sutiko mane su blynu rankoje. Sėdime, kalbame. Kalbėjom, kalbėjom, ir vis nėra galo. Matau, kad Tumui nubodau. Bet vis kažkodėl nesinori išeiti. Pritrūkom pagaliau ir kalbos. Galų gale Tumas neiškentė: — Žinai ką, eik tu lauk! Nusibodai! Baigėm visas kalbas, nėra daugiau apie ką šnekėt! Užeik kitą kartą! *
Kartą Tumas mane klausia: — Kas tas Petras Cvirka? Pažįsti? — Kaipgi. Puikiausiai. Gabus pradedantis rašytojas. — Nepatinka. Žinai, parašė jis čia tokią knygutę — ,.Pirmąsias mišias". Eilės kaip eilės. Bliuznija prieš die vą, prieš šventuosius, panie. Kurija sukonfiskavo. Tai jis, panie, ateina pas mane. Gelbėk, girdi, padėk. Nueinu į kuriją — ten mane beveik išveja, nieko negaliu pa daryti. O dabar skaitau — vėl parašė „Kaip klebono skerdžius dievui žvakes degė". Kalba apie kunigo gaspadinę. Ką jis išmano apie tas kunigų gaspadines! Kad bent gerai parašytų. O dabar — tuščia, panie. Sena tema. 550
— Ką rašai, gerbiamasis? — klausia mane Tumas. — Ot, šį tą rašinėju. Buvau davęs jam paskaityti cenzūros neišbraukytą savo apsakymą „Žmogus tarp piūklų" („Trečiam fron te" šio apsakymo cenzūra praleido tik pusę.). — Tiesa, tavo „Žmogų tarp piūklų" perskaičiau. Pa vojingus dalykus rašai, panie. — Kas čia per pavojus? Cenzorius išbraukė bent pusę. — Matai, tu rašai proklamaciją. Jei kas parašo kvai lą proklamaciją, tai niekis, panie. Ale tau išeina tokia, kad reikia braukt. Ką manai — perskaičius norisi šokt, griebt pagalį ir mušt buržujus. — Ar ir jums kilo toks noras? — Dievaži. Aš irgi nepraleisčiau, kad būčiau cen zorius. *
Pas Tumą Vytauto bažnyčioje mėgdavo tuoktis tie lietuvių inteligentai, kurie save kažkodėl laikydavo be dieviais. Tumas būtinai nereikalaudavo, kaip kiti ku nigai, priešvedybinės išpažinties,— galimas daiktas, kad, be kita ko, ir ši „lengvata" patraukdavo pas jį nemaža inteligentiškų porelių, ieškančių kelio į šeimyninį gy venimą. Vienas aukščiau minėtos inteligentų rūšies atstovas, dailininkas karikatūristas J. Martinaitis, papasakojo to kią istoriją: — Pasirinkęs gyvenimo draugę, nuvykau pas Tumą tuoktis. Pirmiausia užėjau pas jį į butą. Priėmė gražiai ir be ceremonijų, ko reikia, paklausė, ką reikia, užrašė. Drauge išėjome į bažnyčią. Vos atsidūrėme gatvėje, 559
Tumas „cimbruvkojė" (Nemuno krantinėje) pastebėjo katiną, kuris, pasigavęs žvirblį, gyvą, tebespurdantį, rengėsi jį sulikviduoti. Palikęs mudu, jaunavedžius, ties bažnyčia, Tumas, aukštyn iškėlęs lazdą, kuria ramsčiavosi (tuo metu jautėsi ne visai sveikas), toli kran tine nusivijo katiną, norėdamas atimti žvirblį. Po kiek laiko grįžo pas mus nuvargęs, uždusęs, išprakai tavęs. Šiaip taip mus sujungęs moterystės ryšiais, atsi sveikino, palinkėjo mums laimingo gyvenimo, o pats nuėjo namo. Po to pradėjo sirguliuoti ir netrukus mirė. — Vėliau, — pasakojo dailininkas, — atsiminus šį įvykį, mane graužė sąžinė,— galgi ir aš su savo vedy bomis, pats prieš savo valią, buvau vienas iš Tumo mir ties kaltininkų... *
Mačiau Tumo laidotuves, Ten — Tumas? Toje dėžė je, kurią lyg šermenų varnai su butaforinėmis špago mis apspitę kepurėti jaunuoliai — neolituanai? Kam tas maskaradas? Kam ant karsto kepurė? Bet minios ėjo,— rodėsi, Tumo palydėti suplūdo visas Kaunas, ir karstas linguodamas nuplaukė tolyn. Stovėjau gatvės kampe. Nežmoniškai ilga procesija tyliai judėjo, ir man pri siminė tas šiurpusis Čiurlionio paveikslas, kur pro ežerą plaukia nusviręs juodų vėliavų miškas... — Tumą nori nusavinti... Kaip ne vietoj toji špagų ir kepurių demonstracija! — tarė man mergaitė gražiom žalsvai mėlynom akim, paėmusi mane už rankos.— Kaip vis dėlto baisiai liūdna! Aš norėjau jai pasakyti kelis suraminimo žodžius. Ji stovėjo greta, akimis lydėdama karstą, ir glaudėsi prie manęs, tartum bijodama negrąžinamai netekti kažko neapsakomai brangaus. Bet neradau nė vieno žodžio. 560
Paskui pagalvojau, kad taip ir reikia. Kad viskas puikiausioj tvarkoj. Ir visa ta butaforija, ir kepurė ant karsto. Organizuotai ir su vainikais lydi Tumą tie, ku riems jis daugiausia nusipelnė. *
Tumas buvo žmogus paprastas, atviras ir nuoširdus Teigiamai vertinant subjektyvias Tumo būdo savybes, jokiu būdu negalima užmiršti ir jo o b j e k t y v a u s vaidmens buržuazinėje Lietuvoje. Vaižganto kūrybos analizė — atskiro straipsnio uždavinys. Šios mano apy braižos uždavinys daug mažesnis — nubrėžti kelis štri chus gyvojo Tumo portretui. 1933
LEONAS SKABEIKA
Buvo ūkanota, niūri Klaipėdos diena, kada laikrašty je netikėtai pamačiau žinią — mirė Leonas Skabeika. Ir pirmajam sunkiam įspūdžiui praėjus, sąmonėje pradėjo kilti vaizdai, kurie man rodė jį sveiką, šaunų vyrą su šviesiu, plačiu gražių akių žvilgsniu ir puikiu juodų plaukų vainiku. Toks jis įstrigo į mano atmintį nuo pir mojo pasimatymo. Susipažindamas su juo, kadaise pa galvojau: koks jis gražus! Vaizdavausi anksčiau, kad, ką gi, tik taip turi atrodyti poetas. Nuo jo dvelkė vėsu mu, kurį jautei iš karto. Jis tartum nenorėdavo artyn prisileisti žmonių, kurie gali sutrikdyti jo rimtį, iškilnu mą. Paskui tas vėsumas tirpdavo, ir atsirasdavo jauki šiluma, spinduliuojanti iš jo veido, žvilgsnio, einanti iš stipraus rankos paspaudimo. Susipažinau su juo 1925 metais, kada mudu įstojome į Kauno universitetą, ir nuo tada kelerius metus artimai draugavome. Draugystė tartum nutrūko, jam susirgus ir išvykus į gimtąjį Žiogaičių kaimą. Retai besimatydavome, dar rečiau jis man rašydavo — laiškai dažniausiai būdavo trumpi, nereikšmingi, tartum juose buvo norima nuslėpti tai, nuo ko pabėgti ir ko išvengti jisai nebe galėjo... 562
I
Mūsų draugystė buvo keistoka. Dažnai vaikščioda vome ištisas valandas, vienas antram tepasakydami vos vieną kitą žodį. Jis nebuvo kalbus. Kalbėdavau dažniau siai aš. Man rodėsi, kad savo gražioje galvoje jis nešio ja žaižaruojančių, fejeriškų vaizdų verpetus, kurių pilni buvo jo eilėraščiai, o maža kalba todėl, kad bijo pasa kyti banalybę, kurios taip nekentė. Jis žiūrėjo į viską šypsodamasis truputį ironišku šypsniu, ir aš dabar neįsi vaizduoju jo kitokio, tik su ta šypsena lūpose. Man ro dėsi, kad jis daiktus mato iš kažkokios kitos, jam vie nam tesuprantamos ir teprieinamos pusės, kad jis gy vena kažkur kitur, ne čia, nes jo žvilgsnis visada būda vo nukreiptas daugiau į save, negu į pasaulį, ir jo šypsnis, rodėsi, ironiškas buvo dėl to, kad jis žinojo kažko kią paslaptį, kurios nežinojo kiti. Abu sirgome pirmuoju poetiniu apsvaigimu. Tai mus suartino ir padarė vieną kitam reikalingus. Aistringai gaudėme kiekvieną naują knygą, su didžiausiu dė mesiu sklaidėme spausdintus lapus ir ieškojome mums ne visada suprantamų poetinių „paslapčių" išsprendi mo. Abu rašėme eilėraščius — romantiškus, simboliškus, abu savo eilėraščių rinkinius,— a š —„Gatvės švinta", jis—„Po juodo angelo sparnais",— išleidome po ta pa čia „Žalios vėtros" marke, kurios emblemoje buvo iš pieštas piestu atsistojęs žirgas, abu bendrai pergyveno me recenzentų pagyrimus ir lojojimus. Gyvenome sa votišką „audros ir varžto" laikotarpį, kada reikia skam bių, iškilmingų žodžių, patetikos ir tragizmo. Skabeikos eilėraščiai dažnai buvo kupini liūdesio, tamsių spalvų, pilni niūraus nusivylimo, kuris man kartais būdavo ne suprantamas, o vėliau buvo pasidaręs netgi svetimas. Kaip bebūtų keista, iš vėlesnių draugystės su Skabeika metų beveik negaliu atsiminti mūsų pasikalbė jimų, nors susitikdavome kasdien. Tartum gyvą jį matau 563
prieš save — aukštą, tiesų, sveiką, gražų, ausyse tebe skamba jo sodrus skambus balso tembras, bet neįsidė mėjau jo kalbos, negaliu atgaminti žodžių. Jis buvo „nepagaunamas", neapčiuopiamas. Jo žodžiai mano at mintyje neišliko gal ir dėl to, jog aš jų nesidėjau į gal vą, nesitikėdamas, kad taip greit man reikės imtis liūd nos ir skaudžios pirmalaikės pareigos — rašyti šias atsi minimų nuotrupas. Kartą jį paklausiau: — Leonai, pasakyk, kaip tu rašai eilėraščius? Man bent dažnai sunku juos suprasti. Ar tu gerai supranti, ką rašai? — Atvirai pasakysiu — ne visada. Ot, užeina tokia nuotaika, kad baisiai norisi rašyti. Sėdu, rašau. Aš eilė raštį kažkaip jaučiu. Aš jį darau ne galva. Kažkodėl ilgai užsispyręs jis gynė „grynojo meno" teoriją. Aš smarkiai krypau į priešingą pusę, ir karšti ginčai, staiga kilę po laikino sutarimo, mus vieną nuo antro nutolino, ypač pradėjus eiti „Trečiam frontui". Rečiau susitikdavome, tačiau susitikimai vis tiek bū davo nuoširdūs, nors, prisipažįstu, kartais ir neiškęs davau nepašiepęs jo simbolikos ir mistikos. Bet aiškiai buvo matyti, kad jis nestovi vietoje, kad jo mintis smar kiai dirba, nenorėdama pasiduoti svetimai įtakai, ieško dama pati savo kelio. „Grynojo meno" teorija skurdžio je tų laikų lietuvių buržuazinėje literatūroje buvo stip riai įleidusi šaknis, ir jos atsisakyti buvo sunku ne tik jam vienam. Vis dėlto nuosekliai, nors ir pamažu, jis ėjo priekin, stengdamasis nusikratyti simbolistine savo minties reiškimo forma ir siaura, asmenine tematika. Šis procesas, matyt, jam buvo labai sunkus, su kliūti mis. Jame jau iš seniau reiškėsi stiprus nepasitenkinimas esamąja santvarka, bet jis protestui prieš tą santvarką negalėjo surasti kitos formos, tik apokaliptišką prakei
kimą, miglotus, simboliškus griuvimo, dekadanso ir juo do liūdesio vaizdus. Jis daiktus matė pro savotišką priz mę, ir, kas rimčiau išanalizuos jo poeziją, turės pripa žinti jo poetinio vaizdo originalumą. •
Atsimenu miglotą rytą, kada mudu ėjome panemune Kauno senamiestyje ir ties mumis iš rūko tratėdamas išniro traukiniukas (dabar jo nebėra). Vos suspėjome nušokti nuo bėgių. Paskui mums atrodė juokinga, kad taip lengvai galėjome virsti luošais ar būti visai sumal ti. Atsimenu snieguotą žiemos naktį, kada stovėjome ant Panemunės tilto ir žiūrėjome žemyn į juodą vandenį, kalbėdami apie poeziją ir mirtį. Mirtis atrodė tolima, už aukštų laiko kalnų, ir mes apie ją kalbėjome ne kaip apie realybę, bet kaip apie poezijos temą. Atsimenu bendrabutį Daukšos gatvėje, senamiestyje, už rinkų, kur skursdami rašėme eilėraščius, o naktimis gaudydavome žiurkes, pro lubas naktį sulendančias į kambarius iš pir mo aukšto, iš krautuvių. Mirtis ir tada buvo tema pesi mistinio eilėraščio, atspindinčio romantišką, dar nesą moningą protestą prieš neteisingą visuomenės santvar ką, kuri sunkiai gulė ir ant mūsų pečių... Gyventi mes norėjome kaip niekad. Paskui jis gyveno kitur — Vytauto prospekte, aš — Žaliakalnyje. Gražus rytas. Vytauto prospekte kvepėjo kapų me deliai, pasinėrę ankstyvo ryto miglose. Su Raila ėjau pro šalį. Buvo linksma ir norėjosi iškrėsti išdaigą, drau gišką, neužgaulią. Netrukus į galvą atėjo paranki mintis. Buvo pasklidę gandai, kad į Kauną turi atvažiuoti Kons tantinas Balmontas. Skabeika gyveno kaip tik pakeliui 565
į stotį, kur mes dabar rengėmės išgerti alaus. Priėjome prie žalių medinių namelių ir pradėjome smarkiai skam binti. Skambinome tol, kol Skabeika, pabudęs ir galų gale iššokęs iš lovos, vienmarškinis atidarė duris. — Po velnių! Maniau, kad policija! Ko jūs trankotės taip baisiai? — Renkis, renkis kuo greičiau! — Ar pablūdot? Ko man rengtis? — Renkis. Svarbus reikalas. Kai apsirengsi, pasa kysim. Matydamas labai rimtus mūsų veidus, Leonas bema tant apsirengė. — Sužinojom, kad šįryt turi atvažiuoti Balmontas. Einam į stotį — pamatysim, kas per paukštis. Vakar, ma tai, vėlai gauta žinia — nesuspėjo laikraščiuose pranešti. ■ — Iš tikrųjų? Einam greičiau. Ar dar ne vėlu? — Reikia paskubėti. Galim pavėluoti. Nuėjome į stotį. Stoties bufete gurkšnojo alų keli žurnalistai ir, kaip visuomet, ties pačiu bufetu maišėsi aiškios profesijos tipukai — žvalgybininkai. Susėdome prie stalelio ir paprašėme alaus. Po kiek laiko Skabeika, matydamas, kad mes sau ramiausiai geriam ir šnekučiuojam, nerimaudamas paklausė: — Kada ateina traukinys? — Koks? — Kuriuo Balmontas turi atvažiuoti. Mes pratrukome juokais. (Balmontas atvažiavo, rodos, tik po kokių metų, ir tada mums žygiuoti jo sutikti į stotį neatėjo nė į galvą.) Juokėmės iš pradžių dviese, paskui ir visi trys. — Ech, tipai, neblogai mane apgavote...— tarė Ska beika, baigdamas gerti alų. Linksmi ir visi trys patenkinti grįžome atgal. 566
*
Sirguliuoti pradėjo nelauktai, keistai. Niekam ne atrodė, kad toks sveikas, iš pažiūros stiprus vyras ga lėtų susirgti tokia nelemta liga. Iš pradžių nesinorėjo tikėti, bet, deja, tai buvo tiesa. Sirgdamas užeidavo pas mane į Vydūno alėją, aš pas jį, į Aukštaičių gatvę. Skaitė daug visuomeninio ir po litinio turinio knygų, gėrėjosi Sinklerio Liuiso romanu ,,Elmer Gantri", keisdavosi su manimi knygomis ir žur nalais, pervertino savo ideologines pozicijas ir ryškiai kiypo į kairę1. Apie šį savo persilaužimą rašė man v ė liau ir laiškuose. Mūsų pasimatymai darėsi vis retesni, nes jam rei kėjo atsigulti į ligoninę. Snieguota žiemos diena. Toli, pačiame Žaliakalnio gale, stovi švento Luko ligoninė. Jisai nudžiugo, kai aš įėjau į palatą. Gulėjo ten toks pat švarus, gražus kaip visada, tik veidas nesveikai raudonavo. Domėjosi visuo menės dalykais, mėgino juokauti, bet aš mačiau, kokia sunki jo sveikatos būklė, ir jo juokas buvo nemalonus ir sarkastiškas, Tačiau, žiūrėdamas į jį, atkakliai galvo jau: „Ne, jis pasveiks! Jis negali.mirti! Jis visada atrodė stipresnis už daugelį mūsų!" Dar kartą sutikau Laisvės alėjoje, išėjusį iš ligo ninės. Atrodė puikiai. Jeigu ne būdingos džiovos žymės veiduose, sakytum, kad šis žmogus grįžęs iš gero kuror to: atsigavęs, tvirtas, stiprus — iš pažiūros tiesiog pavy dėtinos sveikatos. Tik kalba pasidarė dar sarkastiškesnė, negu ligoninėje. Jis, atrodė, visai paskendęs savy, savo nelaimėje. Kalbėjo griežtais, nemaloniais sakiniais, tartum jam būtų nepakenčiama matyti, kad yra sveikų 1 L. Skabeikos ideologinis persiorientavimas kairėn matyti ir jo po mirties paskelbtame testamente. 567
žmonių, o jis — pasmerktas mirti. Atvažiavęs iš tėviš kės, tolimos drėgnos provincijos, ir nėra vilties kur nors išvažiuoti pasigydyti. Net jo veidas įgijęs dar griežtes nę, skeptiškesnę, pajuokiamą išraišką. Su juo būti drau ge sunku, kaip su žmogum, kuris tuoj mirs, kuris taip nenori mirti, kuris tavo akyse ieško atsakymo į baisų klausimą: mirsiu ar ne? Ir nuo to žvilgsnio darėsi klai ku, nes nebuvo kuo jam padėti. Atėjo žinia apie jo mirtį. Rašytojų tarpe paskutiniu metu Skabeika buvo tartum ignoruojamas, primirš tas, besiskubinant kepti naujus „genijus". Mano akyse stovi jo šešėlis, šešėlis švaraus žmogaus, nuoširdaus draugo, tikro poeto, iki galo nesuspėjusio pasireikšti, kaip reikiant išplėtoti savo talento. Jo eilėraščiai šian dien man daugiau pasako, negu kada nors: poetas, tur būt, iš tikrųjų jautė viršum savo galvos didžiulių mirties sparnų šlamėjimą, nesuspėjęs pasakyti žodžio, degančio ir spinduliuojančio gyvenimo džiaugsmu. Skabeika šioje žemėje gyveno didelę vidinę tragedi ją. Tai liudija visa jo poezija. Gal tai buvo ankstyvos, netikėtos, neteisingos mirties nujautimas, kaip mėgina aiškinti kai kurie kritikai. Gal tai buvo tragedija poeto individualisto, kuris visa savo stiprios vidinės įtampos galia veržėsi į platų kūrybinį kelią, aistringai ieškojo savęs ir negalėjo ligi galo surasti. Gal tai buvo kas kita. Aišku viena — jį supančioje buržuazinėje visuomenėje jis nerado džiaugsmo ir Įkvėpimo. Jo lyrika — vulkaniška, šiurpi, stipriai pagaunanti griausmingu muzikiniu skambėjimu, yra išraiška šios vidinės tragedijos, kuri buvo ne tik jo tragedija, bet ir gilus jo laiko visuome ninio persilaužimo atspindys. Labiau aš linkęs tikėti, kad jis dainavo ne tiek savo artimą mirtį, kiek išreiškė ištisos buržuazinės klasės dekadansą. Jis dainavo stip riai, su didelio poeto jėga. 568
Į gęstančių dienų šalis žalsvais pasaulių plotais, Kaip pikto angelas kančių keliu, Skrendu ilgėjimas sparnais sparnuotas N urim t mirties alsavimu giliu. Jis dainavo mirtį. Mirė, ieškodamas išeities iš pa smerkto žūti gyvenimo, iš pasmerktos kapitalistinės sis temos. Kad nesuspėjo pasiekti giliai prasmingo naujo gyvenimo ribos, kaltė ne jo, bet mirties, kuri jį pirma laiko pagrobė. Pro jo eilėraščius žėri pasiilgimas to ki to — gražaus ir prasmingo gyvenimo, kuris aušta, griū vant „kruviniems sostams", ardomiems naujų gyvenimo jėgų, ir kurio jis siekė, nepaisydamas „motinos verks mo" ir savo klasės prakeikimo: Raudono kraujo nušlakstytus sostus žalios vėtros ardo, Ir klykia širdys alkano pasaulio marseljezę.— N everki, motina, sūnaus prakeikto vardo, N everk keliaujančio į saulių šalį šviesią. Jo liūdesys ir gyvenamos tikrovės pasmerkimas bu vo būdingas ne tik jam. Jis buvo bendras ir daugeliui kitų, kurie, prislėgti sunkios socialinės naštos, klaidžio jo, nesurasdami kelio ir vis dėlto nenustodami ilgėtis šviesesnių dienų. Skabeika nespėjo pasidaryti aktyvus tų dienų darbo armijos kalvis, bet viešpataujančios tik rovės pasmerkimas jo poezijoje pažangiajai visuomenei neleis nuo jo nusigręžti kaip nuo žmogaus, kuris kentė ne tik savo, bet ir daugelio kitų skausmą. Geriausią užrašą savo paminklui prieš mirdamas davė pats poe tas: O žem ėj žodžiui nėra krašto: Pasauliai audrai skelbti platūs... Kad vėtros tik greičiau mus neštų Į naują laisvės Araratą. 1936
ATSIMINIMAI APIE A. VIENUOLĮ
Ligi šiol labai gerai atsimenu šiltą rudens dieną, ka da saulė dar šypsojos viršum Liubavo valsčiaus laukų, o aš ėjau iš mokyklos pažįstamais keliais ir takeliais, pro Skaisčių dvarą, per Epidemių kaimą, per vadinamą jį Trempinių „ravą", nuraudusį skroblų lapais, kvepianti lazdynais ir šilta pakrūmių drėgme. Ši diena buvo daug įspūdingesnė, negu daugelis praėjusių: mokykloje ga vau naują knygą — Vilniuje ką tik išleistus P. Klimo „Skaitymus“, pilnus ištraukų iš Žemaitės, Lazdynų Pe lėdos, Baranausko, Maironio. Tai bent knyga! Su ja nė iš tolo negalėjo lygintis „Žiupsnelis", kurį mes mokyk loje gromulavome ligi įkyrumo. Ir, nelaukdamas, kol pareisiu namo, pagal savo įprotį, išsiėmiau knygą iš len telinės dėžutės, kabančios ant nugaros, ir pradėjau eida mas ją vartyti. Greitai dėmesį patraukė apsakymas, kurio jau patys pirmieji sakiniai mane sužavėjo, tiesiog apstulbino. Ne atsimenu stipresnio įspūdžio, kurį man seniau ar kada nors vėliau būtų padaręs literatūros kūrinys. Be galo mėgau „Anykščių šilelį“, bet čia, man rodėsi, buvo dar kažkas nuostabesnio. Ir eidamas, užmiršęs visą pasaulį,
rijau eilutę po eilutės, nuo knygos puslapių neįstengda mas atitraukti akių, kaskart vis labiau nustebdamas, su sižavėdamas, tiesiog sulaikydamas kvapą — bijojau, kad tai, kas mane pagavo staigiai, lemtingai, kas mano širdy ir prote kėlė tokį begalinį žavesį, taip pat staigiai nepa sibaigtų. Daug vėliau perskaičiau M. Gorkio aprašymą, kaip jaunystėje jis, sėdėdamas ant namų stogo, skaitė G. Flobero „Paprastąją širdį". Savo to meto pergyvenimą, tur būt, daug kuo galėčiau palyginti su M. Gorkio aprašyto stebuklo įspūdžiu. Taip, kitokiu vardu to nepavadinsi. Tai buvo tikras stebuklas. Apsakymo veiksmas vyko man nežinomoj šaly, tarp nuostabių kalnų, kuriuos aš tartum matyte mačiau. Tar tum girdėte girdėjau ledynų dundėjimą ir nepaprastai smarkių, putotų upių ūžesį, mačiau karo liepsnos apsiaus tą šalį... Tai buvo taip gūdu, tartum nežinomas rašytojas aprašė ir mano neseniai pergyventą pirmąjį pasaulinį karą, aplinkinių kaimų gaisrus, sužeistųjų dejavimus... Baigęs apsakymą, dar ilgai gyvenau, didžiai susijau dinęs. Be abejo, grįžęs namo, skaičiau jį namiškiams, bet kai kažkuris paklausė, kur visa tai buvo, negalėjau atsakyti. Kur ėjau, ką dariau, ilgai visur mačiau šven tosios Ninos vienuolyno sienas, vienuolius, kurie per kalnus velka į maišus supiltą auksą, regėjau nukryžiuo tąjį aušros pašvaistėje, kuris prakeikia vienuolius, auk są įvertinusius aukščiau už tėvynę. Skaitytojui, be abejo, aišku, kad vienas stipriausių mano vaikystės literatūrinių įspūdžių buvo A. Vienuo lio legenda „Užkeiktieji vienuoliai". Legenda buvo to kia nepaprasta, jog, nieko nelaukdamas, perskaičiau vis ką, ką tuose „Skaitymuose" radau A. Vienuolio parašy ta. Po kurio laiko pateko į rankas „Paskenduolė", kuri jaudino mane ligi ašarų, „Ąžuolas", o dar vėliau — visa 5 71
stora didžiulės vertės A. Vienuolio „Raštų" 1 knyga, iš ėjusi bene 1920 metais, Tai jau buvo gimnazijoje. Kny gų bado iškamuotam jaunimui A. Vienuolio „Raštai" buvo tiesiog neįkainojamos vertės knyga, kupina Lie tuvos žmonių, lietuviško kaimo spalvų, kvapo ir garsų. Buvo čia ir tie patys „Užkeiktieji vienuoliai", ir „Amži nasis smuikininkas", ir Gruzijos bei Krymo vaizdai — ir visa tai be galo įdomu, miela, artima. Rašytojas į jaunas širdis kalbėjo labai paprastu ir drauge labai nuoširdžiu balsu — neįmanoma buvo, dar nemačius, nepamilti šio žmogaus, kuris visa tai parašė, nors kartais ir pats A. Vienuolis atrodė ne mažiau legendariškas, negu jo pavaizduoti žmonės su jų jausmais, pergyvenimais, džiaugsmais ir kančiomis. Ir, be abejo, toks jaunas lite ratūros mėgėjas, koks tada buvau aš, jau nebepraleisdavo spaudoje nė vieno A. Vienuolio apsakymo, nors jų autorius vis tebeatrodė nerealus. v
Bene trečius metus mokiausi gimnazijoje, bet man dar nebuvo tekę matyti nė vieno gyvo rašytojo, neskai tant Adomo Lasto, Realinės gimnazijos mokytojo. O ma no smalsumą supras, atrodo, ne vienas jaunuolis, mylįs literatūrą, laikąs ją vienu didžiausių žmogaus kūrybos stebuklų. Net Žemaitės, kuri tuo laiku gyveno Marijam polėje, man irgi niekad nepasitaikė matyti. Ir štai pa sklinda žinia, kad Žemaitė, taip pat mano labai mylima rašytoja, mirė. Mes stovime Marijampolės kapuose, su šalę į gyvą ragą, nes mūsų drabužėliai labai menki, o pasitraukti mums nesinori. Matome ties duobe karstą su Žemaitės palaikais, Adomas Lastas skaito eilėraštį, skirtą Žemaitės atminimui, kalba jauno, sveiko veido apyžilis gražus žmogus — tai J. Tumas-Vaižgantas. Gre 572
ta jo stovi vidutinio amžiaus vyras rimtu, susimąsčiusiu veidu, apsivilkęs ilgu paltu, ir aš girdžiu vyresniuosius gimnazistus kuždantis: — Rašytojas Vienuolis... Vienuolis... Iš Kauno atva žiavo...
Dar labiau išplėtęs akis žiūrėjau čia į Tumą-Vaiž gantą, čia į Vienuolį, ir jeigu būčiau išdrįsęs, su kokiu džiaugsmu būčiau pasakęs jiems, ypačiai Vienuoliui (Vaižgantą kaip rašytoją pažinau tik po kelerių metų), kaip aš jį myliu, kaip mane jaudina tai, ką jis parašė, kaip gera, kad jis čia, už kelių žingsnių nuo manęs, toks rimtas, toks susimąstęs. Jis stovi ir žiūri į karstą, kuris nuleidžiamas duobėn... Ką jis šiuo metu galvoja? Tur būt, jam gaila mirusios rašytojos, kurią jis, be abejo, pažinojo ir kurios palydėti į amžiną kelionę atvažiavo... Aš neišgirdau nė vieno Vienuolio žodžio, nesužinojau, ką jis tuo metu mąstė, bet vien dėl to, kad mačiau šį žmogų, man darėsi šilčiau, aš nebe taip kalenau danti mis perveriančiame gruodžio vėjyje Marijampolės ka puos... *
1930 metų vasarą, apkeliavę Dainavą, vieną ankstų rytą atsiradome miestely, kuriame nė vienas nebuvome buvę,— Anykščiuose. Nenorėdami žadinti žmonių, su sėdome ant Mato Grigonio, rašytojo, jaunimo draugo ir tuo metu progimnazijos direktoriaus, namų laiptų, užsi rūkėme ir nusprendėme laukti, kol kas nors iš Grigonio buto atsikels ir išeis į orą. Laukėme ar ne porą valandų, kol atsikėlė šeiminin kas. Jis mus draugiškai sutiko, pakvietė pusryčių ir — nemigusius — nuvedė į kluonelį ant šieno, kur karališ
kai miegojome dabar ir visas kitas naktis, kol gyvenome Anykščiuose. O čia išbuvome, rodos, tris dienas. Gerai žinojome, kad Anykščiuose gyvena rašytojas Vienuolis. Atvirai kalbant, mums, jauniems, kukliems vaikinams, buvo labai nedrąsu eiti pas plačiai žinomą, visų gerbiamą rašytoją, jau ir tada daug kieno laikomą literatūros klasiku. Vienuolio raštai tuo metu dažnokai būdavo spausdinami oficialiojoj spaudoj, kurios nekentėme ir kurią niekinome, ir mums rodėsi, kad su rašytoju galime nerasti bendros kalbos. Pagaliau, kas mes jam — kažkokie niekieno nepripažinti Kauno literatai, kokių ten aplink redakcijas maišosi dešimtys, svajojančių už dirbti bent porą litų pietums; tik daugiau už mus pasi reiškę ir einą „tautiškais" arba „krikščioniškais" keliais galėdavo svajoti apie rolmopsą ir mažą ar didesnį grafiniuką (šimtais gramų tada karčiosios niekas nesverdavo). Bet vis dėlto nugalėjo noras pamatyti tiek išgarsėju sią Baranausko klėtelę, tiek ir patį Vienuolį. Rašytojas mus sutiko paprastai ir meiliai, kaip su tikdavo visus savo gausingus, ilgainiui netgi ir labai gausingus svečius. Kažkur rengėsi išeiti, bet, sužinojęs, kas mes tokie, sustojo ant laiptų, nuo namų per sodelį besileidžiančių žemyn, į gatvę, ir tarė: — Ak, taip, labai gerai, labai gerai. Prašom į viršų... Užlipome laiptais į sodelį, siaučiantį namus, kurie ir dabar taip gerai pažįstami visiems Vienuolio kūrybos mėgėjams, lankantiems šią vietą. Ilgokai rašytojas rodė mums poeto klėtelę ir smulkiai aiškino kiekvieno joje laikomo daikto kilmę. Demonstravo baudžiavos, 1863 metų sukilimo liekanas ■— darbo ir kovos įrankius, se nus leidinius, surinktus iš poeto giminių, poeto laiškus, rankraščius, fotografijas. Visa tai darė su tikru pietizmu, su didžiausia pagarba poetui, kuris taip plačiai išgarsi 574
no Anykščius. Palikome savo įrašą svečių knygoje, ir jau po šio karo, kai vėl aplankiau Baranausko klėtelę, Vienuolis parodė man tą pačią knygą ir mūsų įrašą, tuo primindamas, kaip greitai, kaip neapsakomai greitai te ka laiko upė... Be reikalo manėme, kad Vienuolis net nebus apie mus girdėjęs. Jis sekė „Trečią frontą", kurį leidome, buvo skaitęs Petro Cvirkos „Saulėlydį Nykos valsčiuje", padėkojo man už brošiūrą apie „Paskenduolę", kurią išleidau, panaudojęs savo studentišką darbą. Sakėsi, kad jam labai įdomu susipažinti ir pasikalbėti su jaunais ra šytojais, literatūroje ir gyvenime ieškančiais naujų kelių. Viešėdami Anykščiuose, su Vienuoliu susitikome bent kelis kartus. Atsimenu, kaip jis mus nuvedė prie Puntuko, su kokiu įsimylėjimu į gimtąją apylinkę rodė buvusio Anykščių šilelio, poeto apdainuoto, vietovę, Šventosios sūkurius ir seklumas, Šlavę ir kitas vietas, kurių tik vardus žinojome. Jauste jaučiau, kad Vienuo lis — tai Anykščiai ir jų apylinkės, kad jis — tai Šven toji ir aplinkiniai šilai, kad tai netolimas Užuožerių kai mas, kuriame jis gimė ir su kuriuo visada palaikė tokius artimus, tokius glaudžius ryšius. Supratau, kad be šios aplinkos, be skambios anykštėnų kalbos, pilnos dainų intonacijų, nebūtų nė šio rašytojo, kuris pasirinko labai gerą kelią — per gimtinę į Lietuvą. Šiuo keliu eidamas, visą amžių buvo nepaprastai arti savo liaudies ir tai bu vo rašytojo stiprybės, jo tikrumo, autentiškumo pagrin das. Aplankėme tada ir naujai iškepto buržuazinės Lie tuvos pramonininko Karazijos vyno dirbtuvę. Vynas buvo dirbamas blogas, išgėrus jo, tiesiog plyšdavo gal va (matyt, nuo kenksmingų priemaišų ar neišvalytų che mikalų). Pats Karazija, dar jaunas vyras, pilnas azarto 575
greitai praturtėti ir pagarsėti, vaišino mus viščiukais ir savo gaminiais, tur būt, tikėdamasis, kad mes, jauni rašy tojai, ji palankiai pavaizduosime laikraščiuose. Panašaus tipo žmonės į rašytojus tik ir žiūrėdavo taip, kad jie gali pakenkti, „išpeizodami" juos laikraščiuose, arba, prie šingai, iškelti, išreklamuoti kaip didelius patriotus. Prie mūsų grupės, nuvykusios į Karazijos įmonę, prisidėjo kažkoks iš Panevėžio atvykęs frantelis, kuris paėmė per didelę dozę vyno. Kai iš Karazijos vėl, pagal susitarimą, nuėjome pas Vienuolį, nuo mūsų neatsiliko ir panevė žietis frantas. Vienuolį radome sodelyje, jis mus vėl sutiko paprastai ir draugiškai, o panevėžietis čia pat ėmė lupti ožius, ir mums buvo labai nepatogu, tartum mes patys dėl to būtume buvę kalti. Bet Vienuolis ne parodė jokio nepasitenkinimo. Jis labai taktiškai tarė: — Vaikinas susirgo... jam bloga.,, palaukit, aš jam atnešiu vaistų... Jis nuėjo į namus ir greitai grįžo kažkokiais milte liais ir vandens stiklu nešinas. Nemalonumas greitai buvo užmirštas, ir mes, lyg niekur nieko, išėjome į nu matytą ekskursiją — į Anykščių apylinkes, kur Vienuo lis rengėsi parodyti mums tariamąją ar tikrą Mindaugo sostinę Vorutą. Iš tikrųjų, už Anykščių pamatėme kaž kokios buvusios pilies liekanas — pylimus, perkasus, žemės kauburius ir įdubas. Nebuvo abejonės, kad čia tikrai savo metu būta senovinės gynybos taško. Vienuo lis pasakojo mums, kad Mindaugo laikais Anykščiai buvę Lietuvos vidury, kad čia buvusi labai gera strate ginė vieta ir kad jam esą visiškai aišku, jog Mindaugas savo sostinei kaip tik pasirinkęs šią vietą. Atsimenu, ir vėliau atsilankius, rašytojas dar bent du kartus buvo mane nuvedęs parodyti tariamosios Vorutos pilies, ku ri, matyt, daug sakė jo vaizduotei. Berods, apie 1929— 1930 metus jis buvo ypatingai susidomėjęs istorine te 576
matika, rašydamas romaną „Kryžkelės" ir ketindamas parašyti dar ir kitų istorinių kūrinių. Vaikščiojome po Anykščių kapines, ir rašytojas mums parodė Burbiškiu dvaro savininkų Venciovavičių kapus. Tų Venclovavičių šeimos degradaciją jisai pa vaizdavo žinomojoje apysakoje „Vėžys" (čia Venclo va vičiai vadinasi Put-Putarleckiais). Jis pasakojo mums Įvairias istorijas apie čia palaidotus žmones, ir buvo aišku, kad ne vieną tų istorijų panaudojo ar rengiasi panaudoti savo raštams. Atminty nešiojo dešimčių, o gal šimtų savo apylinkės žmonių biografijas, įdomius j ii gyvenimo nuotykius, dažnai linksmus, bet dar daž niau liūdnus ir tragiškus. Mes, jauni rašytojai, negalėjome nesižavėti Vienuo lio paprastumu, demokratiškumu, tuo, kad jis su mumis, laikėsi ir kalbėjosi kaip su lygiais, niekuo neparodyda mas savo pranašumo. Tačiau gilesnis pokalbis apie lite ratūrą, apie jos uždavinius liaudies kovoje prieš fašizmą neužsimezgė. Atrodo, tuo metu šiais klausimais Vienuo lis daug ir nelaužė sau galvos. *
Buržuazinė Lietuva daug metų rengėsi ir vis nega lėjo prisirengti parvežti į gimtinę iš Lenkijos rašytojo Jono Biliūno palaikų. Šia tema būdavo dažnai kalbama rašytojų ir šiaipjau inteligentijos tarpe, kartais apie tai būdavo rašoma ir laikraščiuose. Vienuolis, visada labai gerbęs anykštėno ir savo giminaičio Baranausko atmini mą, ne mažiau gerbė atminimą ir antrojo anykštėno — Biliūno, ir ne kartą yra tekę matyti, kaip, pradėjus apie jį kalbėti, Vienuolio akys pasrūdavo ašarom. Jis mėg davo pasakoti apie savo garbinguosius pirmatakus, ypa čiai apie Biliūną, kurį pats artimai pažinojo. 10. Ja u n y stė s atradim as
577
1939 metų vasarą, po garsiojo poniškosios Lenkijos ultimatumo Lietuvai, kada tarp Lietuvos ir Lenkijos bu vo užmegzti diplomatiniai santykiai,— gandai apie Bi liūno palaikų pervežimą vėl atgijo ir netgi labai sustip rėjo. Tuometinės Lietuvių rašytojų draugijos vadovybė, bene pats Liudas Gira, davė man komandiruotę Į Anykš čius. Mano uždavinys buvo atstovauti Rašytojų draugi jai, matininkui išrėžiant Liūdiškių piliakalnį iš laukų dviejų valstiečių, kurie piliakalnio plotą nusprendė pa dovanoti savo žemiečio kapui. Autobusu nuvažiavęs į Anykščius, Vienuolio buvau labai gražiai sutiktas. Matininkas, rodos, dar nebuvo atvykęs, ir mudu turėjome progos plačiai pasikalbėti, juo labiau kad rašytojas paprašė mane įsikurti pas jį, užleisdamas vieną kambariuką antrajame savo namų aukšte. Mielai sutikau pasinaudoti šeimininko pasiūly mu. Per pietus jis pavaišino mane garsiosiomis savo dar bo „trejomis devyneriomis", ir aš, kad ir nedidelis gėrė jas, įvertinau aukštą rašytojo meistriškumą šioje nelite ratūrinės produkcijos srityje— „trejos devynerios" iš tikrųjų buvo dieviškos. Jos kvepėjo įvairiomis Lietuvos pievų žolėmis ir laukų šaknelėmis,— nuostabus kvapų ir skonio koncentratas. Sunku buvo susilaikyti dar ir dar kartą nepakėlus stikliuko už šeimininkę, šeiminin ką ir Anykščius, juo labiau kad jį nuolat pildė vaišin gasis Vienuolis, nors pats, kaip pastebėjau, išgėrė vos vieną taurelę. — Manęs nežiūrėkite,— tarė jis šypsodamasis,— aš šį gėralą turiu po ranka visą laiką. Ir vis dėlto niekad man neteko matyti Vienuolio bent kiek įgėrusio. Jis tuo atžvilgiu buvo labai saikingas žmogus, nors tai nekliudė būti jam labai mielam ir vai šingam šeimininkui. Vėl mes, laukdami atvykstant matininko, vaikštinė578
jome po Anykščių apylinkes. Tik dabar papasakojau Vienuoliui, kaip kadaise perskaičiau jo „Užkeiktuosius vienuolius" ir kitus ankstyvuosius jo kūrinius ir koki įspūdį jie man padarė. Rašytojui, matyt, buvo malonu išgirsti palankų skaitytojo atsiliepimą, ir jis tyliu, in tymiu balsu man dėstė: — Kad jūs žinotumėte, su kokiu karščiu rašiau pir muosius savo kūrinėlius! Buvau tada jaunas, Kaukazas, kurį mačiau, kur keliavau, kur, galima sakyti, gyvenau, darė man nepaprastą įspūdį. Pažinojau Vladikaukazą, gyvenau Tiflise, kelis kartus keliavau nuostabiuoju Gru zinų karo keliu, mačiau ir jauna siela gerte gėriau tą nepakartojamą grožį, kuris man, lygumų ar nedidelių kalvelių krašto vaikui, buvo stebuklingai naujas ir pa slaptingas. Aš pažinau gruzinus ir kitų čia gyvenančių tautybių žmones, pavyzdžiui, garsųjį osetinų dainių Kostą Chetagurovą. Studijavau jų istoriją, papročius, skaičiau Lermontovą ir kitus rusų rašytojus, rašiusius apie Kaukazą. O kada sėdau rašyti „Užkeiktųjų vienuo lių" ir „Amžinojo smuikininko",— dieve mano, su ko kiu susijaudinimu brėžiau kiekvieną sakinį! Perrašinėjau kiekvieną puslapį po daugybę kartų, ir vis man at rodė perdaug blanku, perdaug neįspūdinga... Net ir mie godamas, rodos, galvojau apie tai, ką rašiau, sapnuoda vau kalnus, sniego dengiamas viršūnes ir prarajas, putotas, verdančias kalnų upes, gyvenau tartum kitame pasaulyje, užburtas ir sužavėtas... Taip tada aš dirbau... — O dabar? — O dabar dirbu gal ne mažiau, bet jau nebėra to užsidegimo darbu, to apsvaigimo. Dabar irgi dirbu su noru, tačiau šalia jausmo nuolat įsikiša ir protas. Dirbu rytais — tada visi gyvenimo įspūdžiai atrodo šviesesni, galva giedresnė... Bet, žinoma, tai jau nebe tas, nebe tas... 19*
57 9
Jis minėjo man rusų rašytojus, pirmiausia Čechovą, paskui Tolstojų ir kitus, iš kurių mokėsi, kuriuos ne kartą skaitė. Kiek supratau, sekė ir mūsų literatūrą, nors man neteko iš jo lūpų nei tada, nei kada nors vėliau girdėti nei pagyrimo, nei papeikimo nė vienam mūsų rašytojui. Kas diktavo Vienuoliui šį santūrumą, sunku pasakyti. Pagaliau atvyko matininkas, ir visi nuėjome prie ža lio ir gražaus Liūdiškių piliakalnio, kur šiandien iš tik rųjų ilsisi brangusis mūsų Jonas Biliūnas ir kur, tikiu, svajojo kada nors būti palaidotas ir Vienuolis. Jeigu prieš mirtį jis pareiškė norą būti palaidotas ne čia, o savo sodely ties namais, kuriuose gyveno, tai, man rodos, pirmiausia dėl savo kuklumo. Prie Liūdiškių piliakalnio atėjo abu valstiečiai, nu tarę padovanoti po sklypelį žemės Biliūno kapui. Mati ninkas, pasistatęs teodolitą, pradėjo darbą. Mes su vals tiečiais, išsitiesę tarp kvepiančių viržių, samanų ir čiobrelių ties jaunomis pušelėmis, žiūrėjome į dangų, klausėmės aukštoj padangėj vos girdimų vieversėlių čirenimo ir ramiai šnekučiavomės. Vienas valstietis pa sirodė esąs didelis „svieto perėjūnas", buvęs daugely kraštų, gyvenęs Amerikoje ir netgi Japoniją matęs. Jis nesusilaikė mums nepapasakojęs kai kurių savo nuo tykių. Vienuolis atsidėjęs klausė valstiečio pasakojimų, matyt, jau ir anksčiau girdėtų, skaniai juokėsi, paskui tarė: — Papasakok apie tą negrą, daktarą... Valstietis nelaukė ilgai prašomas ir išdėstė dar tokį atsitikimą: — Gyvenau Amerikoj jau senokai. Buvau sveikas sau kaip ridikas. Bet sykį kad ims gelti strėnas — nors į žemę lįsk. Nori nenori, o pas daktarą reikia eiti. Kurgi
580
eisi, vargšas žmogus, jeigu ne pas negrą? Mūsų lietu viškų daktarų arti nebuvo, o vieną negrą žmonės labai gyrė. Nueinu aš pas jį, apžiūrėjo jis mane, prirašė ka žin kokio skystimo trint strėnoms ir klausia mane (jau gerai supratau amerikoniškai): „Iš kur būsi?" — „Ar aš iš kur būsiu?" — „Tu, tu, o kas gi kitas, jeigu ne tu?"— klausia negrų daktaras. „Iš Anykščių",— sakau. Negrų daktaras nieko, nusišypsojo, parodė baltus dantis ir sa ko: „O kur tie tavo Anykščiai?" — „Taigi Lietuvoj",— sakau. „O ta tavo Lietuva kur?"—„Kaip tai kur Lietuva, sakau, Rosi jo j, Europoj, sakau, mano Lietuva."—„Aa,— sako,— dabar suprantu. O pasakyk man, kaip pas jus šneka — kokios spalvos velniai?" — „Juodi, sakau, ko kie gi jie gali būti?" — „Aa, juodi, o pragare kaip — karšta ar šalta?" — „Pragare,— sakau,— labai karšta. Taip visi kunigai šneka." Paklausė manęs negrų dakta ras, vėl baltus dantis parodė. „O negrams, girdi, kunigai aiškina, kad velniai balti, o pragare baisiai šalta." Paskui klausia: „O tu ką, tiki velnius ir pragarą?"—„O kas aš būčiau per katalikas,— sakau,— jeigu kunigais netikė čiau?" ■ — „Tu be reikalo tiki,— sako negras,— jokio pra garo nėr, nė velnių nėra. Kai parvažiuosi į tą savo Eu ropą, tai visiems pasakyk—-jokių velnių nėr. Tai tik kunigų, pastorių ir rabinų prasimanymai." Vienuolis, matyt, ir ši pasakojimą girdėjęs nebe pir mą kartą, juokėsi ligi ašarų. — Na ir ką, ar dar tebetikite?— paklausiau valstietį. — Ar aš kvailas tikėti? — atsakė valstietis.— O, ži note, tas negrų daktaras, duok dieve jam sveikatos, jei dar gyvas, ir privertė mane susimąstyti. Juk jeigu jau toks mokytas ir geras žmogus sako, tai, anot to, ant vėjo jis žodžių nemėtys. Nebijau aš nei dievų, nei velnių daugiau. Ot, man rodos, ir mūsų ponas Zukauskėlis ne581
tiki? — gudriai mirktelėjęs akį, valstietis žvilgterėjo į Vienuolį. Vienuolis nieko neatsakė. Jis irgi nusišypsojo trupu tį gudriai, valstietiškai, taip pat tartum mirktelėjęs pa sakoriui... Ilgai klausėmės pasakojimų. Vėliau, kai valstiečiai nuėjo kažkur į šalį, Vienuolis man tarė: — įdomūs žmonės. Tai jau nebe ta karta, kurią aš pažinojau vaikystėje. Matot, jis daug keliavęs, daug ma tęs... Ir žemę, žinot, kodėl jis davė Biliūno kapui? Jis supranta — kad Biliūnas irgi buvo geras žmogus, varg šų draugas, kaip tas negrų daktaras, o, be to, taip pat nebijojo nei dievų, nei velnių... — Bet juk prieš mirtį Biliūnas... — Maža kas būna prieš mirtį... Žmogus gi silpnas padaras. O visą savo sąmoningą gyvenimą jis tikėjo tik žmonėmis, svarbiausia, darbo žmonėmis. Jie jam atrodė didžiausia jėga... Aš manau, kad šitie valstiečiai žino apie tai... * Pasiramsčiuodamas plona lazdžiuke, užsidėjęs šviesią šiaudinę skrybėlę, su atsegta marškinių apykakle, iš traukta viršum lengvo švarkelio, Vienuolis žingsniuoja per Anykščių šilo samanas. Jis atrodo aukštas ir lieknas. Nors nenešioja barzdos ir akinių, bet jau kelintą kartą šiandien galvoju, kad iš eisenos, figūros, iš visos laikyse nos jis, tur būt, panašus į Čechovą. Čechovo, žinoma, niekad nesu matęs, bet man rodos, kad net Vienuolio akių išraiškoje, net šypsenoj, kiek liūdnoj ir skausmin goj, yra kažkas čechoviško. Žinoma, to nesakau Vienuo liui, kuris staiga sustoja ir įsiklauso. Toli girdėti, kaip genys kala medžio stuobrį. Matyt, rašytoją sudomino ryškus, tolydinis garsas. Paskui jis vėl eina tolyn ir po 582
\
kelių žingsnių vėl sustoja. Seka mažą paukščiuką, čiepsintį ant šakutės ir dažnai keičiantį savo vietą. — Kaip našlaitis,— sako Vienuolis. Aš nesuprantu, apie ką jis kalba. Klausiamai žiūriu Vienuoliui į akis. — Paukščiukas, sakau, kaip našlaitis, tamsta... Ver kia gi jis tiesiog...— ir matau, kaip Vienuolis, nusisukęs nuo manęs, šluostosi ašarą. Einame tolyn per šilą. Staiga rašytojas pagyvėja, su krunta, ima mostaguoti rankom ir, iškėlęs lazdžiukę, kažką rodo medyje. ■— Voveraitė,— sakau, pastebėjęs mažą rudą žvė riuką, liuoksintį aukštyn pušies liemeniu. — Taip, tamsta... O kiek čia jų būta seniau... Ir vo verių, ir barsukų, ir lūšių, ir visokių, visokių... Bet ir da bar kartais sutinki čia įdomių padarėlių... Ir kiekvienas gyvas saulute džiaugiasi... Žengiame per minkštas sausas samanas. Rašytojas sustoja ir lazdele beldžia Į medžio liemenį. Paskui žengia žingsnį kitą atgal, vėl prieina ir vėl beldžia. Jo veidas susimąstęs. Ką jis galvoja, sunku pasakyti. O galvoja jis, matyt, kažką rimto apie šį medį, apie visus medžius, apie šilo gyventojus... Galimas daiktas, kad, kai mes išeiname prie ramios, giedros Šventosios ir staiga iš girstame skardų, sodrų lakštingalos balsą, rašytojas mąs to apie kurią nors gamtos detalę,— ją įpins į rašomą apysaką ar romaną. Jis kažkoks labai artimas gamtai. Išgirdęs lakštingalą, vėl sustoja, net atgręžia ausį į upės pusę ir stovi ramus, rodos, nė nekvėpuodamas. Nieko nepasako, bet matai, kad ši Lietuvos girių ir sodų gies mininkė jo širdžiai kaskart naujai jaudinamai kalba, tauška ir suokia, kaip ji kadaise suokė Baranauskui ir Donelaičiui... 1961
583
/
IŠ ATSIMINIMŲ APIE PETRĄ CVIRKĄ
Татр mūsų lis gyveno... A. P u š k i n a s
Kelios dienos prieš jo mirtį pavakare mudu ėjome Vilniuje Uosto gatve, dabar pavadinta Petro Cvirkos vardu, ir kalbėjomės apie talentingiausių mūsų rašytojų pirmalaikę mirtį. Atsiminėme Praną Vaičaitį, Joną Bi liūną, Julių Janonį, Salomėją Nėrį... Visi šie žmonės mirė per anksti, pačiame talento pražydime, nusinešda mi į kapą pačius puikiausius, dar neparašytus savo pus lapius. Svarstydami šio tragiško, mūsų literatūrai tokio lemtingo reiškinio priežastis, prisiminėme jų sunkią vai kystę ir jaunystę. Kalba savaime nukrypo į mūsų kartos rašytojų gyvenimą. Petras atsiminė savo paties vaikys tę. Žinojau, kad ir jo jaunos dienos buvo labai sunkios. Dar lankydamas Veliuonos pradžios mokyklą, jis netu rėjo kuo apsirengti ir apsiauti, dažnai badaudavo. Jo gyvenimas nepalengvėjo nei Vilkijos progimnazijoje, nei atvykus mokslo ieškoti į Kauną, įsikūrus „Žiburėlio" bendrabutyje. Prisiminęs tuos laikus, Petras tuo giliai nuoširdžiu balsu, kuris kiekvieną versdavo iš karto jį 584
\ pamilti, kam jis patikėdavo savo intymiausius pergy venimus, tarė: ' — Nelengvas tada buvo gyvenimas... Ir aš neužmir šiu savo pirmojo literatūrinio bandymo, kuris, gal būt, nulėmė mano, kaip rašytojo, kelią. Mokykloje mokyto jas kartą mums davė laisvą temą iš lietuvių kalbos. At sisėdau rašyti ir iš karto pajutau, kad turiu parašyti apie savo paties gyvenimą,— kaip aš į mokyklą ateinu alka nas ir basas, sušalęs, suvargęs... Aprašiau visą tą skurdą, kurio pilna buvo ne tik mano, bet ir kitų vargingųjų valstiečių vaikų vaikystė... Rašydamas negalėjau susi laikyti neverkęs: atsimenu, kaip karštos ašaros riedėjo ir krito ant sąsiuvinio lapų. Kada mokytojas peržiūrėjo mūsų rašomuosius darbus, jis paėmė mano sąsiuvinį, klasėje jį iškėlė aukštyn ir tarė: „Paklausykit, vaikai! Aš jums perskaitysiu geriausiąjį darbą." Jis skaitė, o vi sa klasė klausėsi, rodos, net nealsuodama. Mokytojo balsas drebėjo. Klasėje netrukus pradėjo kukčioti kai kurios mergaitės, o vėliau pasirodė ašaros ir berniukų akyse. Jie mano menkame mokinio rašinyje pažino savo pačių gyvenimą. Visus juos pagavo mano rašinio teisy bė. Pajutau, kad draugai mane suprato, kad juos paveikė mano žodžiai. Tada man gimė didžiulis noras aprašyti viską, ką mačiau aplinkui, kuo gyvenau aš pats, drau gai, namiškiai, kaimynai... Ir visa tai, ką ligi šiol para šiau, tėra nuotrupos to, ką dar reikia parašyti apie mūsų žmones, apie mūsų valstietį — ne tik tą, kuris buvo, bet ir tą, kuris yra ir kuris auga dabar, Tarybų Lietuvoje. * Porą kartų aš buvau Klangiuose, Veliuonos apylin kėse, jo gimtiniame kaime. Skurdžios valstiečių trobelės stūkso dešiniajame Nemuno krante, be tvorų ir be me džių. Tai Petro Cvirkos gimtinė. Žmonės čia nuostabiai 585
/ kalbūs, jie mėgsta visokius pobūvius — vestuves, krikš tynas, jie šauniai dainuoja, ir neretas yra geras pasako rius. Gerai pažinojau Petro motiną Mariją Cvirkienę, kuri savo būdu labai priminė man jos sūnų rašytoją. Tai buvo moteris, temokėjusi tik skaityti. Savo nepa prastu judrumu, impulsyvumu, kalbumu, domėjimusi visu tuo, kuo domisi paprastai tik plačiau prasilavinę žmonės, ji stebino kiekvieną, kas ją pažinojo. Paprasta valstietė, ji domėjosi politikos klausimais, skaitė laik raščius ir norėjo žinoti viską, kas dedasi ne tik Lietuvo je, bet ir plačiajame pasaulyje. Labai įdomu, kad ji, sodžiaus moteris, buvo apsisprendusi bedievė,— ne vaikščiodavo į bažnyčią, netikėjo kunigais. Tarybiniais laikais ji iš karto suprato, kad naujoji valdžia — vargin gųjų žmonių valdžia, ir už ją dėjo galvą, drąsiai leisdavos į ginčus su kiekvienu, kam tarybinė valdžia nepatiko. Ir senatvėje buvo be galo judri. Jai nesunku pėsčiai ateiti 50 kilometrų iš Klangių į Kauną, kur ją traukė ne tik noras pasimatyti su sūnumi, bet ir sužinoti, kas girdė ti pasaulyje, kas darosi Lietuvoje. Ji mirė širdies liga, sulaukusi 58 metų, 1946 metų rugpiūčio 24 dieną, eida ma iš laukų, iš darbo, ir staiga be jėgų sukritusi ant tako. Į pietus nuo Klangių kaimo atsiveria iš kalnelio plati mėlynojo Nemuno panorama. Nepaprastai gražus vaiz das į dešinę ir į kairę. Kitoje Nemuno pusėje dunkso Nykos skardžius, kurio vardas Cvirkos paimtas jo pir mosios prozos knygos antraštei. Kada-ne-kada sušvilpia Nemune garlaivis, atnešdamas čia didžiųjų Lietuvos miestų dvelkimą... Nemuno krantais vaikščiojo Petras Cvirka. Čia žaidė jis su savo vaikystės draugais, maudė si, plaukiojo valtimi. Iš čia jis išsinešė tą nepaprastai gilią gamtos meilę, kuri lydėjo jį visą gyvenimą. Dauge lis sodrių Petro gimtinės peizažų įėjo ir į jo knygas... 586
Su Petru Cvirka susipažinau 1927 ar 1928 metais. Į „Žiburėlio" bendrabutį reikėdavo įeiti pro duris iš kiemo, per didžiulę virtuvę, visada pilną garų, dūmų, skalbinių šuto ir tvaiko. Dūmuose ir garuose nardė ga na nešvarios patarnautojos — vargingas bendrabučio personalas. Virtuvės kampai būdavo priversti bulvių, burokų, stalai apkrauti kopūstų galvomis. Apkvaitęs nuo čionykščių kvapų, skubėdavai kuo greičiau pakliūti į valgomąjį, kuriame maitindavosi bendrabučio gyvento jai. Valgomasis už virtuvę daug didesnis, tai kažkas pa našaus netgi į salę, aplūžusią, apšiupėjusią, seniai nema čiusią remonto. Išilgai kambario dviem eilėm stovėjo neuždengti stalai. Valgymo metu ties garuojančiais du benimis aplink juos sėdėdavo daug jaunuomenės. Val gykla taip pat dvokė iš virtuvės einančiais visokiais kvapais, tokiais būdingais blogoms ir pigioms valgyk loms. Perėjęs per valgomąjį, patekdavai į kambarį, ku riame gyveno mano draugas Jonas Šimkus ir pastaruo ju metu — Petras Cvirka. Nemažame kambaryje bark šojo liesos, vargingos lovelės, ant sienų buvo sukabinti menki gyventojų drabužiai, ant popierium užkloto sta lo mėtėsi knygos, pigios dešros liekanų, duonos trupi nių. Kartą, įėjęs i kambarį, pamačiau prie stalo nepažįs tamą jaunuolį, kuris kaip tik pasirodė esąs Petras Cvir ka. Kada jis atsistojo, pastebėjau, kad tai gana kresnas vaikinas, stipraus sudėjimo, gražios galvos, apaugusios tankiais plaukais, tarsi kepure. Jo veidas buvo labai gy vas. Ypačiai gyvos akys, jose žaidė juokas ir drauge liūdnumas. Rodėsi, kad šis vyrukas tuojau pasakys kaž ką sąmojingo ir įdomaus. — Venclova? Žinau. Aš dar kaime skaičiau tavo „Su temų skersgatvius". Nieko. Zdaravos eilutės, Kai kurios,
matyt, kažkokiai fėjai paskirtos,— tarė jis, suspausda mas man ranką savo stamboka kaimo vaiko, pripratusio prie sunkaus darbo, ranka. Pradėjome kalbėti, ir iš tikrųjų naujasis pažįstamas pasirodė nepaprastai sąmojingas. Jis rašė eilėraščius, kurių kelis aš gana greitai gavau perskaityti. — Su visokiais rimais man daug bėdų,— tarė Cvir ka šypsodamasis.— Bet Šimkus sako, kad Vaitas Vitmenas rašė neblogai ir be rimų,— nusijuokė, slėpdamas sa vo eilėraščius stalčiuje. Taip užsimezgė mūsų pažintis, kuriai buvo lemta virsti ilgamete labai artima draugyste, trukusia ligi pa čios paskutinės jo gyvenimo dienos. Iš pradžių toji drau gystė buvo beveik vaikiška. Kaip vaikai mėgdavome vienas kitą pašiepti, kartais netgi susipykdavome ir vėl susitaikydavome. Tai kildavo dėl skirtingų mūsų tempe ramentų— jis buvo sangvinikas, karštas, sąmojingas, linkęs šaipytis ir kartais net įgelti, o aš ne visada mėgau juoką ir ne visada sugebėjau jį suprasti. Ėjo metai, ir mūsų draugystė stiprėjo literatūriniame darbe, bendro je kovoje prieš smetoninį režimą, bendruose literatūri niuose pomėgiuose, neapykantoje fašizmui, buržuazijai, miesčioniškai gyvenimo menkystei. Būdavo momentų, kada vienas nuo antro kiek nutoldavome, bet tas nutoli mas būdavo dažniausiai padiktuotas įvairių gyvenimiš kųjų smulkmenų, o ne ideologinio ar literatūrinio pobū džio priežasčių. Paskui mus vėl suartindavo draugys tė — nuoširdi, kupina atvirumo ir meilės. *
Petro Cvirkos vardas populiarėjo labai greitai. 1928 metais „Žiburėlio" draugų pastangomis ir lėšomis buvo išleistas Petro Cvirkos eilėraščių rinkinys „Pirmosios mišios", fašistinės cenzūros konfiskuotas. 5 88
Nemaža konfiskuoto rinkinio egzempliorių buvo iš nešta iš spaustuvės, ir gan plačiai ši knygelė sklido kauniečių tarpe. Laikraščiuose pasirodė „Pirmųjų mišių" recenzijos. Vienoje jų Jonas Šimkus, patį autorių pra juokindamas, iš tikrųjų jį palygino su Vaitu Vitmenu, Tačiau iš lyrikos Cvirka greitai perėjo į beletristiką. „Trečiame fronte" išspausdino ne tik eilėraščių, bet ir apsakymų, netgi pradžią romano „Nemunas žydi", ku rio, deja, nebaigė. Petras Cvirka tuo metu rašė labai daug, net buvo sugalvojęs du romanus gan keistais pa vadinimais: vienas vadinosi „Basanavičius ir velnias", antras — „Krūmynų siaubas". Trečiafrontininkų tarpe Cvirka savo gaiviu sultingu talentu, mokėjimu sugauti būdingas gyvenimo smulkmenas ir giliu lyrizmu iš kar to darėsi žymi jėga, patraukė į save nemaža skaitytojų. Atsimenu tą entuziazmą, kurį mes jautėme, išleidę pirmąjį „Trečio fronto" numerį. Pasiėmę dar nesubrošiūruoto numerio išspausdintus lankus, mudu su Petru nuvažiavome pas mano brolį mokytoją Pijų į Karmėla vą, netoli Kauno. Čia vaikščiojome po mišką ant Neries upės kranto, ir Petras dešimtis kartų garsiai skaitė įvai rius eilėraščius, numeryje išspausdintus apsakymus, ašt rias pastabas apie buržuazinės literatūros suglebimą, jos reakcingumą ir kalbėjo: — Lietuviškam miesčioniui tai bus tikras dagys po uodega!.. Ot, užsius reakcija! Kas per čiaudėjimas prasi dės visokių kunigėlių ir literatūrinių davatkų tarpe! Iš tikrųjų, pažiūrėk, kiek pas mus gabių žmonių... Ir ateis naujų... Mūsų žurnalas suvaidins savo vaidmenį. Aš ži nau, kaip jo laukia kaime, miesteliuose, gimnazijose... Spausdinant pirmąjį ir tolimesnius „Trečio fronto" numerius, Petras Cvirka nuolat maišėsi spaustuvėje tarp rinkėjų ir metranpažų, su didžiausiu dėmesiu ir meile žiūrėjo kiekvieną sulaužytą puslapį, nurodinėjo spaus 589
tuvės darbininkams. Čia pat rašė ir taisė savo eilėraš čių ir apsakymų tekstą. Cvirka daug dirbo. „Trečio fronto” šeštam-septintam numeriui, kuris fašistinės cenzūros nebuvo leistas, jis buvo davęs apsakymą „Frank Kruk". Mūsų įkalbinėja mas šį apsakymą išplėsti, Cvirka sumanymui pritarė ir vėliau ta pačia tema parašė dviejų tomų romaną. Ap sakymo rankraštis, matyti, dingo. Labai gaila — jis pa rodytų mums garsaus Cvirkos kūrinio pačią užuomazgą. Greitai Cvirka paruošė pirmąją savo apsakymų kny gą „Saulėlydį Nykos valsčiuje". Atsimenu, nešiojosi po miestą storoką siauruose lapuose surašytą rankraštį, tar damasis su draugais, kaip jį išleisti. Netrukus rankraštį priėmė „Spaudos fondo" leidykla, jis atsidūrė spaustu vėje, ir pasirodė pirmosios korektūros, kvepiančios spaustuvės dažais, tokios malonios kiekvienam jaunam autoriui. — Ar negalėtum peržiūrėti šitų popierių?— kreipėsi į mane Petras, padėdamas prieš mane ant stalo visą šūsnį korektūrų.— Aš, mat, negaliu įprasti prie tų viso kių spaustuvės ženkliukų, be to, sako, ir kableliai mano ne visur tvarkoj... Būdamas gal kiek daugiau įgudęs rikiuoti nosines ir kablelius, greitai perskaičiau draugo knygos korektūrą, iš naujo gėrėdamasis jau man žinomais ir dar neskaity tais apsakymais. Tai buvo iš mūsų tarpo draugų pirmoji stambesnė knyga, parašyta su talentu, sodriai, naujai, įdomiai. Kaip mokėdamas, sutvarkiau visus reikalingus „kablelius” ir, kaip dabar matau, be reikalo pagal „Tre čiame fronte" įsigalėjusią madą nubraukiau daugiskai tos naudininkų ir įnagininkų galūnes, visur palikdamas tokias formas, kaip t i e m v y r a m , t r i m m e r g o m ir t.t. (Tas nereikalingas galūnių nukandžiojimas, kuris, 590
nors autoriui ir sutinkant, mano buvo padarytas jo kny goje, atitaisytas P. Cvirkos raštų leidime.) „Saulėlydis Nykos valsčiuje" išėjo 1930 metų pava sari. Aukštojoje Fredoje suradau per karą išlikusį šios knygos egzempliorių su brangiu man užrašu: „M. M. An tanui Venclovai pirmąjį šiltą egz. duoda Petr. Cvirka Kaune, 1930.V.28 d." Knyga turėjo pelnytą pasisekimą. Spaudoje pasirodė daug palankių recenzijų. „Saulėlydį" plačiai skaitė, ir jis Petro Cvirkos vardą padarė žinomą visoje Lietuvoje. Knygos išėjimo proga Petro draugai vėl nuvažiavo pas Pijų į Karmėlavą. Buvo suruoštos vai šės. Gana kukliai valgiais ir gėrimais apkrautą stalą puo šė „aplaistomosios" knygos egzempliorius, o mūsų tarpe sėdėjo jaunas autorius, apsuptas draugų meilės, pripaži nimo, linkėjimų... Tai buvo visiems mums labai laimin gas vakaras. Mūsų linksmybę kėlė ne Anykščių vynas, bet draugystės džiaugsmas, džiaugsmas dėl to, kad prieš mus žalumynais apkaišyta stovėjo pirmoji stambesnė mūsų draugo knyga, laužianti kelią į literatūrą mūsų kartos rašytojams... Mūsų pokalbiai užtruko ligi ankstyvo ryto. Auštant išėjome ant plento, iš Kauno einančio į Ukmergę. Susi kabinę mes žengėme plentu tolyn, į Turžėnų mišką, ry tuose švintant pirmiesiems aušros spinduliams. Miške užlipome ant kalnelio ir sutikome tekančią saulę. Pava sario saulė, atrodė, žėrėjo jaunu džiaugsmu, pranašauda ma mums ilgų vaisingų metų darbą, ir mes ant šio kal no iškilmingai vienas kitam pasižadėjome dirbti literatū roje mūsų liaudžiai, padėti jai jos kovoje dėl ateities Tai buvo neužmirštamas rytas, kupinas jaunystės sva jonių, karštų kalbų, sumanymų ir vilčių, rytas, kuris ug do sparnus ir suriša žmones ilgai, patvariai ir vaisingai draugystei... 591
•
1930 metų vasarą keliavome po Lietuvą. Sėdę į au tobusą, išvažiavome į Birštoną, iš Birštono pakliuvome į Alytų, o iš ten pėsti leidomės per Dainavos kraštą, ant pečių užsimetę po kelioninį maišelį. Ėjome neskubėdami tolyn, apsistodami nepažįsta muose kaimuose, vakarais klausydamiesi liūdnų jauni mo dainų, su mielu noru įsimaišydavome į pobūvius ir pasilinksminimus. Praėjome pro didžiuosius Dainavos ežerus, juose maudėmės ir ilsėjomės ties plačiais jų vandenimis. Petras, atsimenu, tuojau sugalvojo parašyti apybraižą ir pavadino ją skambiu, poetišku vardu — „Mes kalbėjom su skalbėjom Obelijos ežere". Vienos kaimo bobelės pasakojimas apie Kryžių bažnytkaimį ir jo stebuklingąsias vietas davė man temą apsakymui „Jei versmė išdžiūsta". Lankėmės Seirijuose, Liškiavoje, Merkinėje. Perlo joje išbuvome kelias dienas, radę draugišką prieglaudą pas vieną „Trečio fronto" skaitytoją mokytoją, kuris mus vaišino uogomis ir savo paties eilėraščiais. Iš Perlojos iškeliavome taip pat į labai įdomią Dai navos krašto vietą — į Akmenį, arba Akmuvą, kur mums parodė senovišką pastatą — mažutę medinę baž nytėlę, suręstą be piūklo, išlikusią, kaip mums aiškino, dar iš Vytauto laikų. Petras ilgai vaikščiojo aplink se novės paminklą. — Gudrūs žmonės buvo tie senovės lietuviai. Ir at kaklūs. Statė jie ilgiems laikams, ne taip, kaip smeto niniai inžinieriai. Stipriau, negu mūsų dailininkas V y tauto paminklą Perlojoje,— juokėsi jis. Per Varėną pasiekėme Onuškį, kur suradome gerų draugų ir puikiausių pasakorių. Vienas čia mums papa sakojo tokias įdomias istorijas apie du kvailius — Buckų 592
ir Kasperavičių, kurie ilgą laiką vaidino kunigą ir var gonininką, jog mes vos neplyšome juokais. Tas komiš kas istorijas, greta kitų, girdėtų kelionėje, Petras net po karo prisimindavo ir rengėsi panaudoti naujiems apsa kymams. Iš Onuškio atkeliavome į Aukštadvarį, kur vėl ra dome labai malonią žydų šeimą, besidominčią lietuvių literatūra, gerai žinančią ir Petrą, ir kitus trečiafrontininkus. Šita šeima pasirodė tokia vaišinga, jog mes, ro dos, tik kelintą dieną sugebėjome palikti jų namus. Pabuvę Panevėžyje pas daktarą Domaševičių ir Anykščiuose pas Matą Grigonį ir Antaną Vienuolį, at sidūrėme Utenoje ir pagaliau Zarasuose, kur radome ne mažą būrį jaunuomenės, karštų „Trečio fronto" skaity tojų ir platintojų. Čia jaunuomenė mums suruošė šokių vakarėlį, kur ir Petras, nedidelis šios sporto rūšies mė gėjas, bendram pasitenkinimui rodė savo šokėjo gabu mus. Visoje kelionėje Petras, kaip visada, buvo be galo gyvas, linksmas ir sąmojingas. Stebino, kaip greitai jis moka užmegzti pažintis ir net draugystę su žmonėmis, kuriuos mato pirmą kartą gyvenime. Kiekviename mies telyje, kur tik pasirodydavome, tuojau rinkdavos jau nuomenė, norėdama pamatyti jaunus rašytojus, kurių raštus ji daugiau ar mažiau jau buvo skaičiusi. Petras su savim turėjo užrašų knygutę, į kurią kruopščiai rašė išgirstus pasakojimus, įdomesnius posakius, žmonių cha rakteristikas. Mums tekdavo susidurti kelionėje ne tik su jaunuomene — mumis domėjosi, gal netgi gavę nu rodymų iš aukščiau, ir burmistrai, policijos viršinin kai, eiliniai policininkai. Susidūrimas su šia marga vi suomene atidžiam žmogui, puikiai mokančiam pastebėti ir tuojau pagauti, kas būdinga, koks buvo Petras, turėjo duoti nemaža medžiagos, ir man rodos, kad ne viena
593
smulkmena iš šios kelionės vėliau jo buvo įpinta saty riniame romane „Frank Kruk", ypač antrajame jo tome. Išėjus iš kurio nors miestelio, Petras tuojau labai gabiai pradėdavo imituoti būdingesnius miestelyje sutiktus žmo nes. Leipdavome juokais, jo mimikoje ir balse iš karto atpažindami sutiktus asmenis. 1930 metai buvo lietuviškojo fašizmo klestėjimo me tai. Platus policijos tinklas žiūrėjo „tvarkos ir ramybės", varginguosius ūkius ir naujakurių sodybas valdžia par davinėjo iš varžytynių, valstiečiai bėgo į Braziliją, ieš kodami darbo ir duonos, kiekviename miestelyje galėjai rasti būrius bedarbių. Manau, kad tiek ši pirmoji dides nė kelionė po Lietuvą, tiek vėlesnės Petro kelionės davė gyvos, tikros gyvenimiškos medžiagos jo apsakymams ir romanams, ypač „Žemei maitintojai" ir „Kasdienėms istorijoms". •
Tų pačių metų vasaros galą leidau savo tėviškėje, neturtingiausioje, bet vienoje iš gražiausių pietinės Sū duvos vietų. Kartą, grįždamas iš miestelio, jau ant kelio sutikau jaunesniuosius brolius, kurių nušvitę veidai ro dė, kad jie man praneš labai malonią žinią. Atkeliavo netikėtas svečias — Petras Cvirka! Mano broliai Petro Cvirkos vardą gerai žinojo, jie buvo dideli knygų mėgė jai, ir aš supratau, kodėl jų veidai buvo tokie patenkinti. Įėjęs į trobą, iš tikrųjų pamačiau savo mieląjį draugą, kuris su mano namiškiais kalbėjosi taip, tartum būtų buvęs su jais seniausias pažįstamas. — Nusprendžiau pažiūrėti, kaip atrodo ta tavo Su valkija,— kalbėjo jis tik pasisveikinęs.— Maniau, kad čia visi pas jus buržujai, bet, pasirodo, nelengvai gyve na ir Liubavo parapijos gyventojai. Ir ežerą jūsų ma 594
čiau... Be reikalo gyreis — per tokį ežerą kiaulė lengvai perplauks! Kitą rytą išsivedžiau svečią į savo tėviškės apylin kes — Koplyčkalnį, kalnelius, miškelius, kurių gausu mūsų krašte. Petrui nepaprastai patiko vaizdai, atsive rią į rytus ir pietus nuo mano tėviškės kalnelių. Į rytus nuo jų matyti miškai maždaug už 60 kilometrų, o į pietus — kaimai ir miškai už 40 ar 50 kilometrų. Sekmadienį savo gimtajame miestelyje supažindinau Petrą su apylinkės jaunuomene — studentais, gimnazis tais, su savo vaikystės draugais. Vakare užsibuvome jaunuomenės suruoštame vaka rėlyje ir namo grįžom arkliais pro Pagraužiu dvarą. Su mumis važiavo dvi jaunos ir gražios mergaitės, Anelė ir Bronė Aleksandravičiūtės, kurios visą kelią dainavo ir kurioms mes stengėmės pritarti gana neišmiklintais balsais. Buvo nuostabiai šilta naktis. Viršum laukų degė tūks tančiai stambių žvaigždžių, laukai kvepėjo nuplautais dobilais. Tai buvo viena iš tų naktų, kurios verčia žmo gų svajoti, kurios ilgam laikui įstringa į atmintį ir palie ka širdyje šiltą, meilų atminimą. Vežimas atvežė mus netoli namų, mes atsisveikinome su mergaitėmis, kurios nuvažiavo tolyn. Sustoję ilgai klausėmės jų dainavimo, tylančio nakties laukų erdvėje... — Kokios puikios mergaitės!.. Ir kokia naktis!..— tarė Petras, kada per sodelį įėjome į mūsų namų kie mą.— Ir miego nesinori. Atsigulėme ant šieno ir ilgai kalbėjomės apie vis k ą — apie jaunystę, grožį, meilę... Kalbėjomės apie mėgstamas knygas, kurias buvome skaitę ir kurias ren gėmės skaityti, apie kraštus, kuriuos rengėmės pama tyti... 1 595
Būdamas pas mane, Petras parašė linksmą apybraižą apie Liubavą, kuri buvo išspausdinta viename Kauno laikraštyje. * Kaip minėjau, Petro Cvirkos vaikystė buvo labai sunki. Nepalengvėjo ir tada, kai jis įsikūrė Kaune. Daž nai jis neturėdavo pinigų pietums, vaikščiojo apsiren gęs iš draugų skolintais arba jų dovanotais drabužiais, nuolat ieškodavo pasiskolinti kokio lito būtiniausioms išlaidoms. Savo proletarinio gyvenimo naštą nešė be jokios kentėtojo pozos. Argi jaunystė nebuvo daug kam iš mūsų geriausia suramintoja sunkiomis valandomis? Iš pažiūros niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad šis nesu valdomai linksmas, optimistiškai nusiteikęs jaunuolis yra išgyvenęs ir dabar gyvena alkanas dienas, kad jis per rudens ir pavasario purvus ir žiemos šalčius vaikš čioja visiškai nuplyšusiais, vandens ir sniego pilnais ba tais, be kojinių, be apatinių drabužių. Visada jį matei besijuokiantį, sugalvojant} vis naujų išdaigų, mokantį vikriai pašiepti tiek savo idėjinius, tiek asmeninius prie šus, o kartais ir draugus. Tik vieną kartą, atsimenu, jis man prisipažino: — Tu negali įsivaizduoti, ką aš aną dieną išgyvenau „Žiburėlyje". Studentas Tijūnėlis, matydamas, kad aš negaliu išeiti į miestą — mano kelnės pasidarė skylėtos kaip senas rėtis — padovanojo man senas kelnes. Ir vė liau, už kažką ant manęs supykęs, prie visų draugų pa reikalavo, kad aš jam atiduočiau brangiąją dovaną... Jis tyčiojosi iš manęs kaip iš elgetos. Aš norėjau pagriebti taburetę ir užmušti jį vietoje... Visi pilna gerkle ėmė iš manęs juoktis ir tyčiotis... Aš negalėjau... Aš užsidariau savo kambarėlyje ir, įsikniaubęs į priegalvį, ilgai ver kiau kaip mažas vaikas. 596
Petras Cvirka anksti pajuto tą socialinę neteisybę, kuri visu sunkumu griuvo ant darbo žmonių pečių bur žuazinėje Lietuvoje. Jau atvykęs į Kauną, jis buvo v i siškas ateistas. Nejautė jokios pagarbos nei fašistinei valdžiai, nei buvusiai krikščioniškajai. Pakliuvęs į „Ži burėlį“, susidūrė su pažangia jaunuomene, kurios tarpe buvo netgi komjaunuolių. Bendrabutis formavo jaunuo menėje progresyvias pažiūras į gyvenimą, neapykantą buržuazijai ir fašizmui Cvirka greitai pramoko rusų kalbos, bent tiek, kad galėtų skaityti. Ir jis skaitė daug ir godžiai. Mums į ran kas tuo metu pakliūdavo ne tik rusų klasikai, bet ir ta rybinė literatūra. Jau „Žiburėlio" laikais Petras Cvirka skaitė Leniną ir Plechanovą, Gorkį ir Majakovskį, kurie slaptai ėjo iš rankų į rankas. Tiesą sakant, tada, neseniai sustojus „Keturiems vėjams" ir pradėjus eiti „Trečiam frontui", visų mūsų buvo mėgstami ypač tie autoriai, ku rie stebino formos įmantrumu, stiliaus keistumu. Saky sim, kurį laiką visiems mums labai patiko Selvinskio poema „Puštorg“, mes žavėjomės Jeseninu labiau, negu Puškinu. Tačiau gana greit praeiną susižavėjimai užlei do vietą planingai tarybinei ir klasikinei rusų bei Vaka rų lektūrai. Petras Cvirka dar ankstyvoje jaunystėje perskaitė labai daug geriausių rusų ir Vakarų Europos literatūros knygų. Greitai brendo jo literatūrinis skonis, ir pagaliau didžiausiais literatūriniais autoritetais visam gyvenimui jam virto Levas Tolstojus, Čechovas, Gorkis, Majakovskis, Šolochovas, Fadejevas, Stendalis, Balza kas, Floberas, Mopasanas. Štai pagrindiniai autoriai, ku riuos ne kartą Cvirka skaitė, kuriais jis auklėjosi, iš kurių mokėsi. „Žiburėlio" bendrabutyje tarybinė spau da ir knygos atsirasdavo nežinomais keliais ir, perėju sios per daugelį rankų, vėl išnykdavo. Vėliau tarybinę
m
knygą nesunku būdavo gauti „Mokslo" knygyne Kaune, ir kiekviena nauja knyga būdavo mūsų tarpe ilgų ginčų ir svarstymų objektas. Petras Cvirka tiek savo kilme, tiek proletarine padėtimi buvo paruoštas lengvai įsisa vinti pažangiąsias idėjas. Neatsimenu momento, kad Cvirka būtų svyravęs dėl savo įsitikinimų. Vėliau gi, maždaug nuo pirmojo apsilankymo Tarybų Sąjungoje 1936 metais, Petras Cvirka darosi nuoširdus Tarybų Są jungos bičiulis ir jos gynėjas visur — tiek pokalbiuose, tiek spaudoje. Laikui slenkant, jis galutinai suprato, kad tarybinis kelias — vienintelis teisingas kelias mūsų tau tai. * Kada Kaune 1931 metais susiorganizavo darbininkų sporto „Vilties" klubas, trečiafrontininkai jame pasida rė kasdieniniai svečiai. Kairieji rašytojai mielu noru padėjo darbininkų savišvietai, jų organizuotam chorui rašė revoliucines dainas. Vienas iš produktingiausių dai nų autorių ir vertėjų greta Nėries tuo metu buvo ir Pet ras Cvirka. Dainos, savo metu dėl cenzūrinių priežasčių niekur neišspausdintos, tur būt, žuvo negrąžinamai. Iš Cvirkos parašytų, pritaikius vienos žinomos revoliu cinės dainos melodiją, darbininkų jaunimo ypač buvo mėgstama dainuoti šauni daina, kurią dar gerai atsimenu: Sutikau, pamačiau ją per milingą, Kada ėjom gatve dieną lytingą, O paskui pamačiau aš iš arti ją, Kada Stasė įstojo į partiją. Versk, griauk, kas supuvo, Naują kursime Lietuvą, Traktoriais išarsim A teitį jos garsią! 598
I t ne kartą, ne du mudu ėjom greta, Atsim inę streikus ir kai buvo krata. Kovai kilus, m inioj mudu žengsim dviese, Pasikeisim žiedais barikadose! Versk, griauk, kas supuvo, ir t. t. „Vilties" klubas, nors jau 1931 metų lapkričio mė nesį smetoninės žvalgybos išdaužytas, Petrui Cvirkai, kaip ir kitiems rašantiesiems, kurie jame lankėsi ir dir bo, turėjo didelę reikšmę — jaunasis rašytojas čia arčiau bendravo su sąmoningiausiais darbininkais, su revo liucine jaunuomene, iš karto pasijuto savoje atmosfe roje. Kiek čia tada buvo jauno entuziazmo, linksmybės, užmojų, drąsių sumanymų! Daug gyvumo Cvirka įneš davo ne tik į sieninio laikraščio turinį savo raštais, bet ir iš viso į klubo darbą. Kita vertus, ir darbininkiška jau nuomenė pamilo jaunąjį rašytoją, kuris, užuot nuėjęs, kaip daugelis tuo metu, tarnauti buržuazijai, savo talen tą aiškiai skyrė lietuvių darbo žmogui ir jo kovai dėl socialistinės ateities. Dar nemaža draugų, tuo metu dirbusių „Vilties" klu be, yra gyvų. Bet, deja, daugelio jų mes jau niekad nebematysime. Vokiečių fašistai okupacijos metu su šaudė vieną iš energingiausių „Vilties" vadovų Mozelį. Yra žinių, kad pirmąją karo žiemą, gindamas Maskvą, žuvo nepaprastai geras ir įdomus keistuolis poetas ir vertėjas Pranas Morkūnas, nusipelnęs taip pat šilto draugų atminimo. •
Fašistinei valdžiai uždarius „Trečią frontą", pažan giosios literatūros kolektyvas išsisklaidė. Petras Cvirka išvažiavo į Paryžių. Ten jis, kaip pasakoja tuo metu Pa ryžiuje buvę lietuviai, gyveno labai vargingai. Aš jį 599
vėl sutikau grįžusį į Kauną, smarkiai sulysusį. Kiek at simenu, jis man labai gyrė Paryžiaus grožį, pasakojo apie revoliucines Paryžiaus vietas, Komunarų sieną Per Lašez kapinėse, žavėjosi Luvru, Karnavale, Kliuni ir kitais muziejais. Dailės pamėgimą Cvirka išsinešė iš Me no mokyklos, kurios nebaigė, pajutęs daug didesnį po linkį literatūrai. Tačiau visada labai domėjosi daile, turėjo gerą meno skonį, įsigytą lankant meno muziejus ir draugaujant su dailininkais, o taip pat skaitant dailės srities studijas bei monografijas, kurių jis buvo labai daug prisipirkęs. Cvirka turėjo nemaža žinių iš meno istorijos ir ne kartą rašė lietuvių meno parodų apžval gas. Čia galima pažymėti, kad jis neblogai piešė ir net pats iliustravo kai kuriuos savo kūrinius. Baigęs universitetą ir metus laiko dirbęs Kaune, per sikėliau į Klaipėdą. Petras nusprendė Kaune užimti ma no kambariuką rūsyje, Donelaičio gatvėje. Gyvenimo neišlepintam toks kambarys pasirodė visai tinkamas, ir jis čia išgyveno apie metus. Petras man pasakojo būdingą atsitikimą, labai gerai charakterizuojantį viršutinių aukštų ir pogrindžio gy ventojų interesus ir santykius. — Vieną kartą,— kalbėjo jis, pasakojimą papildy damas labai vaizdinga mimika,— į mano kambariuką visoje savo didybėje nusileido — o, viešpatie! — pati namų šeimininkė, tipiška Smetonos laikų poniutė. Kaip išauklėta moteris, atsargiai pasibeldusi, įėjo pas ma ne. Pašokau nuo stalo ir paprašiau ponią sėsti. Ji padė kojo, bet nesiteikė užimti mano ką tik nusėdėtos kėdės. „Aš atėjau tokiu reikalu, ponas rašytojau,— pradėjo viešnia labai maloniu, labai išauklėtu, labai, kaip čia pasakius, saldžiu balsiuku.— Štai jūs gyvenate pas mus, ir mes norėtume suruošti literatūros vakarą." — „Pas 600
jus? Bute?" — paklausiau aš. „Žinoma, ponas rašytojau, kad pas mus. Susirinksime, pasikalbėsime. Marytė pa skambins pianinu. Prašau nesijuokti, mūsų Marytė la bai gražius valsus ir polkas skambina! Tai labai išauklė ta mergaitė. Ponas Būtėnas papasakos mums kokią nors biografiją, jūs savo korespondenciją paskaitysite." — „Korespondenciją?"— paklausiau. „Nu taip, korespon denciją, ponas rašytojau. Aš girdėjau, kad jūs labai ge ras korespondencijas rašote... Nesiginkit, man Marytė sakė, Marytė mūsų, žinote, apsiskaičiusi mergaitė. Ot, ji mums paskambins ir papasakos naujos knygos turinį, o mes arbatėlės išgersime. Žinote, dabar knygos tokios brangios, įpirkt negali, ot, mes ir pinigų sutaupysime..." — Aš vos neprunkštelėjau šitai poniutei mecenatei į akis,— pasakojo Cvirka.— „Ponia,— tariau iškilmin gai,— žinote, nieko neišeis iš jūsų sumanymo. Prastos mano korespondencijos, neįdomu jums bus..." — Ji mane dar ilgokai įtikinėjo, kad vakaras būsiąs įdomus ir naudingas, kad jame dalyvausiąs dar ir kuni gas Vaitkus, mėgino suvilioti arbatėle, bet jai taip ir nepavyko įrodyti savo didžiosios aistros ir nenugalimos meilės lietuvių literatūrai ir mano „korespondenci joms..." * Ankstyvą 1936 metų pavasarį mudu su Petru pirmą kartą pakliuvome į Tarybų Sąjungą. Nedidelėje, bet gana margoje mūsų ekskursantų grupėje buvo įvairių pažiūrų ir nusistatymų žmonių. Buvo ir tokių, kurie, pa matę Leningrado gatvėje numestą papiroso nuorūką, darė rūgščią miną, dėdamiesi nepaprastais „europie čiais" ir reikšdami didžiausią pasipiktinimą. Petrą Cvir ką, kaip ir mane, traukte traukė naujasis, pirmą kartą matomas socialistinis pasaulis. Mes daug vaikštinėjo$01
me vienu du po miestą, gėrėjomės puikiosiomis Nevos krantinėmis, Variniu raiteliu, Isakijaus soboru. Ilgai stebėjomės nepaprastais Ermitažo meno turtais, Rusų muziejaus rinkiniais. Lankėmės literatūros muziejuje, vietose, susijusiose su didžiųjų rusų rašytojų — Puškino, Gogolio, Dostojevskio vardais. Iš kiekvieno pokalbio su leningradiečiais, iš kiekvienos smulkmenos, su kuria mums teko susidurti, dvelkė naujas gyvenimas, nauji žmonių santykiai. Maskvoje užsimezgė mūsų pirmosios literatūrinės pažintys. Jau tada Petras Cvirka įsigijo ar timų draugų, jų tarpe Apletiną, Deičą, Stasovą. Mask vos meno turtai Tretjakovo galerijoje, Puškino vardo ir kituose muziejuose darė mums didžiulį įspūdį. Su giliu ir nuoširdžiu susižavėjimu Petras Cvirka stebėjo judrų Maskvos gyvenimą, domėjosi visa kuo, ką tik galima buvo pamatyti per porą savaičių, mūsų išbūtų tada Tarybų Sąjungos didmiesčiuose. Nepaprastas miestų judrumas, srautingumas, socialistinės statybos tempas, kuris ypač Maskvoje buvo toks pastebimas, nuoširdu mas ir atvirumas literatūros ir meno atstovų, kuriuos mums teko sutikti,— visa tai didino mūsų susidomėjimą Tarybų Sąjungos gyvenimu ir kultūra. Sis pirmasis su sidūrimas su naujojo pasaulio gyvenimu ir žmonėmis turėjo Petrui Cvirkai lemiamos reikšmės. Po šios kelio nės jis galutinai virsta nuoširdžiu Tarybų Sąjungos draugu. Vėlesnieji atsilankymai Tarybų Sąjungoje tik dar labiau sustiprina jo simpatijas, išplečia jo draugų ratą, daro jį vienu iš ryškiausių Tarybų Sąjungos lai mėjimų propaguotojų dar buržuazinėje Lietuvoje. Nu virtus Smetonos režimui, Petras Cvirka nė valandėlės nesvyruoja dėl savo kaip žmogaus ir kaip rašytojo ke lio. Jau tada jisai — nepartinis bolševikas, sąmoningas kovotojas dėl socialistinės Lietuvos sukūrimo. 602
*
1937 metais Petras Cvirka, važiuodamas į Paryžių, lankėsi fašistiniame Berlyne ir kituose Vokietijos mies tuose. Iš Paryžiaus Kauno laikraščiams siuntė laiškus, kuriuose aprašinėjo hitlerininkų terorą prieš progre syviąsias Vokietijos visuomenės jėgas ir aštria savo plunksna demaskavo Hitlerio karo ruošą. Jo laiškas apie Berlyną, pavadintas „Zoologijos sodu", atkreipė fašisti nės Vokietijos spaudos dėmesį, ir prasidėjo kampanija tiek prieš straipsnio autorių, tiek iš viso prieš lietuvių tautą. Kiek atsimenu, „Königsberger allgemeine Zei tung" ta proga išspausdino grasinantį straipsnį, o tuo metinis hitlerinės Vokietijos atstovas Kaune Cechlinas, kaip paprastai, ėmė landžioti pas Smetonos valdžią su savo demaršais. Vėliau, grįžęs iš Paryžiaus, Cvirka pa sakojo: — Labai laimingai man pavyko pasprukti per V o kietiją atgal į Lietuvą, išlaukus mėnesį kitą, kol reika las buvo apmirštas. Galimas daiktas, kad vokiečių fašis tai ir nežinojo, jog aš esu Paryžiuje. Kitaip su manimi visaip galėjo baigtis... Juk gerai žinoma, kad jie nežiū rėdavo, ar tu Vokietijos, ar kitos valstybės pilietis — visiems jų koncentracijos stovyklose vietos buvo užtek tinai... Bet vis dėlto aš stengiausi, grįždamas atgal, Vokietiją pravažiuoti kuo greičiausiai, net Berlyne nesu stodamas... Tiesą sakant, aš ir nenorėjau daugiau matyti šitos pavietrės ir uostyti fašizmo kvapo. Užteko man ir pirmojo susidūrimo su mūsų laikų barbarybe ir vanda lizmu... * Vedęs Mariją Račkauskaitę, Petras Cvirka palieka Donelaičio gatvės rūsį ir įsikuria naujoje vietoje — Kauno priemiestyje, už Nemuno, vadinamame Aukštąja 603
Freda, Technikos (dabar Grybausko) prospekte Nr. 3. Čia su žmona jisai išgyvena ligi pat tarybinių laikų. Mediniai namai su gražiu sodeliu, su stikline veranda virsta rašytojui ta vieta, kurioje jisai praleidžia dar bingiausius gyvenimo metus. Čia jis baigia rašyti tokį reikšmingą veikalą, kaip „Žemė maitintoja", parašo ro maną „Meisteris ir sūnūs", „Kasdienes istorijas", keletą knygų jaunuomenei. Petras Cvirka šiuo metu gyvena išimtinai iš savo rašytojiško honoraro. Visiška tyla ap linkui, nepaprastai graži gamta—pavasari žydintys maži sodeliai, vasarą — Nemunas tuojau pat, nusileidus nuo kalniuko, žiemą — šerkšnoti Fredos gatvių ir alėjų pei zažai — iš tikrųjų ši vieta atrodo tiesiog sukurta meni ninkui. Profesoriaus šeima, į kurią pakliuvo rašytojas, seniai nejautęs namų šilumos, vertino jo talentą, suprato užmojus ir sudarė sąlygas produktingam, įkvėptam dar bui. Čia gyvendamas, jis ypač pamilo savo uošvę, Eleną Račkauskienę, nepaprastai švelnią ir kultūringą moterį, kuri greitai virto jam „mama", antrąja motina, rūpes tinga, tylia, visada atjaučiančia ir suprantančia. Petras Cvirka, gyvendamas Fredoje, labai daug skaitė, nuolat buvo gamtoje, tvarkė sodelį, meškeriojo Nemune. Jis buvo čia tartum vėl savo tėviškėje, prie to paties vai kystės draugo mėlynojo Nemuno. Vienintelės paja mos-— rašytoj iškas honoraras — leido Cvirkai kukliai gyventi, tačiau kas savaitė ir čia vaikščiojo smetoninis policininkas su mokesčių inspekcijos raštais, reikalau jančiais sumokėti nemažus darbo pajamų mokesčius, grasindamas varžytynėmis, rengdamasis aprašyti darbo stalelį ir lentyną su knygomis — vienintelį literato turtą. Pažymėtina, kad Cvirka niekad neįprato dirbti siste mingai. Ištisus mėnesius jis leisdavo gamtoje, kelionėse po Lietuvą, su meškere prie upių ir ežerų, bendrauda 604
mas su liaudimi, susitikdamas su draugais. Jis dirbdavo priešokiais, užsidaręs kambaryje kartais keliems mėne siams, tuo metu maža tesirodydamas mieste. — Mano sugaištas laikas, nieko nedirbant, veltui ne nueina,— kalbėdavo jis.— Aš dirbu visą laiką — vaikš čiodamas, tinginiaudamas Nemuno pakrantėje, kaitindamasis saulės atokaitoje, plepėdamas su draugais. Kaip tik tada aš geriausiai apgalvoju naujas savo veikalų situacijas, personažus, jų kalbą, žestus... Sėdu rašyti daž niausiai tada, kai jaučiu, jog galvoje visas veikalas ga tavas— tereikia jį užrašyti popieriuje. Bet, atsisėdus prie stalo, prasideda naujos kančios. Rašau labai sun kiai ir juo toliau, juo sunkiau. Petras Cvirka su kiekviena savo knyga smarkiai au go kaip rašytojas, nuolat keldamas sau vis didesnius, rimtesnius reikalavimus. Juo toliau, juo su didesniu at sakingumu jis žiūrėjo į savo darbą, nedarydamas sau nuolaidų, iš po savo plunksnos stengdamasis neišleisti kūrinių, kuriais pats buvo ne visai patenkintas. Ne kar tą man teko matyti, kaip jisai dirba. Ant stalo rinkda vosi daugybė popieriaus lapų, kuriuose būdavo įrašytos kelios eilutės arba kartais ir visa pusė puslapio smulkio mis, vos įskaitomomis raidėmis. — Jeigu nesiseka apsakymo pradžia, aš negaliu ra šyti tol, kol pagaunu tikrąjį toną. Kartais taip prigadinu begalybes popieriaus,— sakydavo jis. Jo vaizduotė niekada nenustodavo dirbusi. Dažnai jis man pasakodavo naujus siužetus, kurie jam kildavo, ste bint gyvenimą, iš nugirstų pasakojimų, iš atsiminimų. Tačiau realizuodavo tiktai palyginti mažą savo sumany mų dalį. — Dažnai siužetas pasensta, ypač jeigu jį per ilgai nešioji. O kada pajunti, kad tavo siužetas tau pačiam 605
nebe naujas, nebe įdomus, geriau jį mesti, neparašius nieko. Petras Cvirka naujojoje mūsų prozoje — vienas iš tų rašytojų, kurie nepaprastai gerai pažino gyvąją liau dies kalbą, labai tiksliai jautė žodžio spalvą ir svorį, puikiai mokėjo liaudies žodyną ir frazeologiją. Pagrindi nį kalbos turtą jis išsinešė iš gimtojo kaimo, iš panemuniečių veliuoniškių tarmės, tačiau iš vaikystės gautą kalbinį lobį nuolat įvairiais būdais didino. Jis studijavo senesniosios mūsų literatūros pavyzdžius, ypač kalbos atžvilgiu vertino Donelaitį, Valančių, Vaižgantą, Že maitę. Jis su didžiausiu susidomėjimu vartydavo lietu vių kalbos žodynus, labai džiaugėsi, pamatęs pirmąjį tomą akademinio lietuvių kalbos žodyno. — Tai puikiausias rašytojo draugas,— sakydavo.— Žodynai su plikais žodžiais, be frazeologijos, nieko ne verti. Ilgesnį laiką pagyvenęs mieste, Petras verždavosi į kaimą, į prastus žmones. — Jaučiu,— sakydavo,— kad kiekvieną kartą, grį žęs iš kaimo, vėl lengviau imu rašyti. Man nebėra abe jonių, kokį žodį ar kokį sakinį įdėti į savo veikėjo lūpas. Aš vėl jaučiuos papildęs savo žodžių ir sakinių aruodą. Petras Cvirka visiškai nebrangino savo rankraščių, be jokio pasigailėjimo juos naikindavo. Atrodo, kad drauge su rankraščiais žuvo ir daugelis jo užrašų kny gučių. Jose jis laikydavo kalbinę medžiagą — žodžius ir posakius, kuriuos rengėsi panaudoti savo raštuose. Jei gu kas ir liko iš Petro rankraščių, kaip, pvz., „Frank Kruk" antrojo tomo rankraštis, tai tik dėl to, kad juos nuo sunaikinimo išgelbėjo žmonės, kurie nujautė jų didelę reikšmę mūsų literatūros istorijai. Petro Cvirkos užrašų knygutės labai padėtų nustatyti jo siužetų kil mę ir kalbos šaltinius bei jos formavimąsi. 606
*
Iki Hitleriui užgrobiant Klaipėdos kraštą, gyvenau Klaipėdoje, tik žiemos bei vasaros atostogas dažniausiai ^ leisdavau Fredoje, vienuose namuose su Petru. Šiaipjau mudu nuolat susirašinėdavome ir vienas antrą plačiai informuodavome apie savo darbą, sumanymus, abejo nes. Deja, karo metu, matyt, negrąžinamai žuvo, vokie čių okupantų ir lietuvių fašistų išdraskyti, mūsų archy vai. Šiandien jau sunku atgaivinti daugelį įdomių ir bū dingų smulkmenų, kurios įneštų daug šviesos į Petro Cvirkos tų metų darbą. Kelis kartus Petras buvo atvažiavęs į Klaipėdą ir il gokai viešėjo pas mane. Atsimenu, sykį abu mudu su žmonomis per Kuršių marias nuplaukėme laivu į Nidą. Rodos, tai buvo iš viso pirmas kartas, kada Petras pa matė nuostabiąsias Kuršių kopas, žvejų kaimus, aukš tuosius smėlio kalnus, panašius į Sacharos dykumas... Gamtos grožį jausdamas giliai kaip retas, jis buvo ligi ašarų sužavėtas tomis vietomis, kuriose kadaise Rėza užrašinėjo savo dainas, kur buvo įsikūręs didysis vo kiečių rašytojas antifašistas Tomas Manas. (Jau keleri metai Tomas Manas nebeatvykdavo į Nidą ir gyveno kažkur emigracijoje, bet vietiniai žmonės jį gerai atsi minė.) Nidos namų lietuviškumas, jų stogai, papuošti lie tuviškais žirgeliais, senųjų kapų ženklai — pagoniškos saulės krikščioniškų kryžių vietoje, šimtai žvejų burių žydrosiose mariose — visa tai dvelkė senove ir nuosta biu grožiu. Bet pro mus ėjo Hitlerio sufanatizuota vokie čių jaunuomenė, lietuvių adresu siųsdama keiksmus ir įnirtimo kupinus žvilgsnius. — Vienintelė mūsų tautos viltis — Tarybų Sąjun ga,— kalbėjo tada Petras.— Jeigu jos nebūtų, hitlerinis drakonas seniai būtų prarijęs mus su visais kauleliais... 60 7
1937 metų pradžioje Klaipėdoje ilgas valandas mudu sėdėdavome mano kambaryje, gėrėdamiesi Puškino ge nijum. Tada mudviem kilo sumanymas Puškino 100 me tų mirties sukaktuvėms paruošti jo prozos tomelį. Su kokiu susižavėjimu Cvirka vertė ,,Pikų damą", „Goriuchino kaimo istoriją" ir kitus Puškino kūrinius! — Versti gerą rašytoją—puiki mokykla kiekvienam, kas rašo. Aš jaučiu,— kalbėjo jis,— kad vien ,,Pikų da mos" vertimas duoda man kaip rašytojui daugiau negu dešimt kai kurių nūdienių rašytojėlių knygų perskaity mą. Kas per mokėjimas plėtoti siužetą! Ir kokiomis pa prastomis priemonėmis Puškinas viską paduoda! Koks žodžio taupumas! Jokios pozos, didžiausias paprastumas ir drauge — koks įspūdis! Cvirka, domėdamasis tarybine ir klasikine rusų bei Vakarų Europos literatūra, beveik neskaitė buržuazinės Lietuvos rašytojų. — Daug naudingiau man paskaityti Valančių arba seną kantičką, negu Dovydėno ar Tulauskaitės raštus. Ten aš bent rasiu įdomios kalbos, pajusiu epochos kva pą, čia — seilės. Negi galima priversti skaitytoją domė tis mūsų estetiškųjų poetų ir kai kurių prozininkų klie dėjimais? Skaitytojas brangina savo laiką, be to, jis aiškiai mato, kad yra kur kas daugiau išsilavinęs už mū sų „genijus". Ką jis iš tokių „rašytojų" gali sužinoti? Aukštojoje Fredoje Petras, turėdamas pastovesnę gy venimo vietą, pradėjo kolekcionuoti knygas ir greitai sudarė palyginti nedidelę, bet rinktinę savo mėgstamiau sių rašytojų biblioteką. Jisai, visada labai mėgęs tauto saką, daug rašęs liaudies pasakų motyvais, savo biblio tekoje turėjo daug šios srities leidinių, pradedant Basa navičiaus ir Afanasjevo pasakomis, Katkaus „Balanos gadyne", „Gimtojo krašto" žurnalo komplektais, kuriuos laikė neužvaduojama kiekvieno lietuvių prozininko me-
m
džiaga, atidengiančia jam begalę įdomiausių lietuviškos buities detalių. Jo bibliotekoje buvo puikiai Įrišti litera tūros klasikai, tarybiniai ir Vakarų rašytojai. Karo metu Cvirkos butas Kaune, rašytojų namuose, į kurį iš Fredos jis persikėlė 1940 metų antrojoje pusė je, buvo išgrobtas. Jo biblioteka taip pat buvo išdras kyta. Po karo dalį jos jam pasisekė surasti. Jis vėl iš naujo pradėjo komplektuotis biblioteką. Kauno ir Vil niaus antikvariatuose ir Maskvoje vėl rinko mėgsta miausias lietuvių ir kitų tautų autorių knygas. Cvirka ypač mėgo gerų dailininkų iliustruotus, gerame popie riuje spausdintus, meniškai įrištus tomus. — Knygas aš myliu kaip gyvą daiktą,— sakydavo jis.— Aš mėgstu, kad jos būtų ne tik geros turinio at žvilgiu, bet kad ir patraukliai atrodytų. Leisdamas savo paties knygas, Cvirka dėdavo visas pastangas, kad tik jos gražiau būtų išleistos — tardavosi su dailininkais, leidyklose reikalaudavo geresnio popie riaus, pats spaustuvėse rinkdavosi šriftus, liepdavo lau žyti pagal savo skonį. Jeigu jo knyga būdavo išleista blogai, jis nervindavosi ir pykdavo. Kalbant apie knygas, kurias Petras mėgo, kurias skai tė ir kurios formavo jį kaip rašytoją ir kaip žmogų, dar reikia pažymėti, kad jis mokėjo rinktis pačias geriau sias, parodydamas čia puikiausią skonį ir keldamas joms didelius reikalavimus. Ypač gerai greta lietuvių klasikų jisai, kaip minėjau, pažino Tolstojų, Gogolį, Čechovą, Gorkį, Majakovskį. Dostojevskio skaitė, rodos, tik „Nu sikaltimą ir bausmę" ir „Brolius Karamazovus". Labai mėgo pagrindinius prancūzų klasikus realistus, Tomą Hardį, žavėjosi „Dekameronu", „Tūkstančiu ir viena naktimi", įvairiausių tautų pasakomis, kurių skaitė la bai daug. Prieš karą ir karo metu plačiau susipažino su antikine literatūra, ypač pamilo Apulėjaus „Aukso asi 609
lą", su malonumu skaitė Lukrecijų, Lukianą, Plutarchą ir Svetonijų. Jo literatūriniai interesai darėsi vis plates ni. Be grožinės literatūros, Petras skaitė daug mokslinio turinio knygų iš įvairiausių sričių — astronomijos, fi ziologijos, istorijos. Jis domėjosi Paryžiaus komuna, Prancūzų buržuazine revoliucija, revoliucinių idėjų ir są jūdžių istorija Rusijoje, Egipto, Graikijos, Romos, Ang lijos istorija, meno istorija ir dešimtimis kitų dalykų. Nors neįgijo sistemingo mokslo mokyklos suole, Petras Cvirka, gerai pasirinkdamas lektūrą, sugebėjo pasida ryti išlavintu žmogumi, stovinčiu savo laiko kultūros aukštumoje, kiekvieną, kam tekdavo su juo susidurti, stebindamas savo žiniomis, subrendusiu galvojimu, gi liu visuotinės literatūros pažinimu. Paskutiniu laiku jis kalbėdavo: — Kai pasensiu, įsikursiu kur nors mažame name lyje ties Nemunu, tarp paprastų žmonelių, ir bibliote koje turėsiu tik kelis mėgstamiausius autorius. Liks su manim Tolstojus, Čechovas, Gorkis, dar vienas kitas. Juo toliau gyveni, juo matai, kad iš visų lieka tik keli mylimieji. Kada daugelis ankstyvųjų literatūrinių sim patijų ilgainiui nublunka, kelių stambiausiųjų didybė darosi dar ryškesnė. * 1936 metų liepos mėnesio viduryje mudu su Petru nuvažiavome pasilsėti ir padirbėti į Zarasus. Žavi rytų Lietuvos gamta, puikūs ežerai, meilūs žmonės, tarp kurių Petras turėjo jau nemaža draugų, traukė jį į šią vietą, kurią teko mums pirmą kartą aplankyti dar 1930 metais. Vos išlipome iš autobuso ir nusipirkome kioske naujus laikraščius, į akis mums krito stambios antraš tės, pranešančios apie Ispanijoje prasidėjusį pilietinį karą. 6 to
— Fašizmas kelia galvą. Šiandien jis treniruojasi Ispanijoje, rytoj savo kruviną darbą pradės ir kituose kraštuose...— tarė Petras labai rimtai. Tuo tarpu išgirdome skambant visus bažnyčios var pus ir pamatėme į gatves išėjusius beveik viso mieste lio žmones, kažką lydinčius Į kapus, Įsijungėme į minią ir sužinojome, kad laidojama turtingo valdininko vien turtė dukrelė, kuri vakar ar užvakar nuskendo ežere besimaudydama. Netoliese maudėsi jos draugai gimna zistai. Pamatę mergaitę skęstant, jie nėjo jos gelbėti dėl to, kad buvo nuogi ir gėdinosi... — Tai vis kunigėlių auklėjimo vaisiai,-— liūdnai ta rė Petras.— Matai, gimnazistus gali apimti piktas pagundinimas... Kiek dar tamsumo mūsų brangioje Lie tuvėlėje!.. Ir kiek nelaimių dėl to tamsumo!.. Kambarį gavome kuklaus banko tarnautojo Blioko šeimoje. Kambarys mums labai patiko. Oras buvo tikrai gražus, ir aš pradėjau abejoti, kas išeis iš mano pasiry žimo parašyti Zarasuose pagrindinę savo romano „Drau gystės" dalį. Tačiau atkakliai kibau į darbą, iš pradžių tik karščiausiu dienos metu išeidamas į ežerą. — Man vasarą darbas nesiseka,— kalbėjo Petras.— Vasarą aš mėgstu drybsoti ant ežero kranto, irstytis val timi, meškerioti. Geriausia dirbti rudenį, kai lyja, arba žiemą, jeigu esi sotus ir kambary ne perdaug šalta. Gavę iš savo naujojo šeimininko valtį, mes daug laiko leisdavome ežeruose. Tai buvo reto malonumo dienos. Abu jauni, sveiki, laimingi, galvoj virė nauji sumanymai, projektai parašyti naujas knygas, pamatyti nežinomus kraštus. Petras visada buvo aistringas meš keriotojas ir ypač sekmadieniais, kada mūsų šeiminin kas būdavo laisvas, keldavosi dar prieš saulės tekėjimą, plaukdavo su juo valtim į tolimiausias ežero užkampes, 611
kur mažai vaikščioja žmonės, ir meškeriodavo ligi prieš piečių. Aš stengdavausi palaikyti žvejams kompaniją, bet, deja, greitai pasirodė, kad šiam sportui neturiu jo kių gabumų. Tai sukėlė Petrui smagią nuotaiką, ir jis iš manęs ta proga draugiškai šaipėsi, vadindamas mane gabiu žuvų valgytoju, bet ne meškeriotoju. Zarasuose sutikdavome Antaną Šatą, seną bičiulį iš Kauno laikų, jau kelinti metai mokytojaujantį Zarasų gimnazijoje. Iš pradžių jis labai nudžiugo, kad mes at važiavome. Tačiau veikiai pastebėjome, jog, mus pa matęs, lenkiasi iš kelio ir stengiasi kuo greičiau išnykti Zarasų skersgatviuose. Tokio jo elgesio nustebinti, kar tą pašaukėme jį artyn ir paklausėme: — Kas tau? Ko tu mūs bijai? Apsižvalgęs aplink, ar kas nemato, mokytojas pasi vedė mus į šalį ir su dideliu, susirūpinimu veide tarė: — Dovanokit, vyiai... man labai nemalonu... ką gi, draugai esame, seni pažįstami... bet aš negaliu su ju mis susitikinėti... — Kas atsitiko? Ką, tau galvoj negerai? — Galvoj tai man gerai,— atsakė nemitęs moky tojas.— Tik man pranešė, kad jus čia seka žvalgyba... žinios iš paties viršininko... sako, jie čia atvažiavo su svarbiais uždaviniais — komunistiškos propagandos va ryti... Mane įspėjo... Dovanokite, vyrai. Neseniai ve džiau, žmona vaiko laukia... Mes, žinoma, gerai supratome vargšo užguito pro vincijos mokytojo padėtį ir baimę, ir nuo to laiko, kai jį pamatydavome, jis tik iš toli linkterėdavo mums gal va taip, kad niekas net nepastebėtų, jog jis mus pažįsta, ir sprukdavo savo keliais. Pamažu ir kiti zarasiškiai pradėjo į mus žiūrėti įta riamai ir su baime. 612
Nepaisydamas vasaros karščių, stengiausi atostogas praleisti naudingai ir gana smarkiu tempu variau roma ną pirmyn. Petras stebėjosi, kaip greitai aš prirašau pus lapį, bet perskaitęs sakydavo: — Žinai, aš iš šito puslapio palikčiau keturias, na, penkias eilutes. Tu iš karto nori viską pasakyti, o tai negerai. Reikia kalbėti taupiau, palikti ir skaitytojui kai ką pagalvoti... Žiūrėk, o jeigu savo Skirgailai tu pridėtum dar kokį charakteringą bruoželį išvaizdoje, kalboje — koks jis galėtų iš karto pasidaryti gyvas!.. Romanas — sunkus reikalas. Mano paties ligšioliniai mėginimai dar labai blankūs. Sunku daugybę asmenų vedžioti tik tau žinomais fantazijos keliais, įsigyventi į kiekvieno psichiką, įlįsti kiekvienam į dūšią. Bet ma ne ima pavydas, kaip tu sugebi tiek valandų išsėdėti prie stalo ir rašyti taip greitai. *
Petras Cvirka, jau išleidęs savo pirmąsias knygas, lietuvių skaitančioje visuomenėje pasidarė labai popu liarus, ir tas populiarumas nuolat didėjo. ,,Žemę maitin toją" ir smulkesnius Cvirkos raštus išvertus į rusų, lat vių ir kitas kalbas, jo vardas vis plačiau populiarino pažangiąją lietuvių literatūrą ir už tuometinės Lietuvos ribų. Straipsniai apie Cvirkos kūrybą savo metu pasiro dė tarybinių tautų kalbomis. Plačiau neanalizuojant Cvirkos raštų paplitimo ir at siliepimų apie juos tarybinių ir užsienio tautų kalbomis (tai atskiros studijos reikalas), čia galima priminti dar vieną įdomų faktą, susijusį su Cvirkos literatūriniu dar bu. Tas faktas, nors savo laiku lietuvių spaudoje ir bu vo mano paminėtas, šiuo metu yra užmirštas. 1939 m. 20. Ja u n y stė s atradim as
613
lapkričio mėn. Amerikos rašytojas Eptonas Sinkleris daugeliui savo draugų išsiuntinėjo laišką, kuriame, tarp kitko, rašė: „Šiomis dienomis lietuvių dienraščio, leidžiamo Bruk line, „Laisvės" redaktorius atsiuntė man ištrauką iš jau no lietuvių rašytojo straipsnio, kuriame sakoma: „Vie nas valstiečių vaikas iš gimtojo mano kaimo ranka per rašė E. Sinklerio „Džiungles" („Raistą"), kad šią knygą galėtų turėti pats ir skaityti ją kitiems, nes jos nusi pirkti jis negalėjo."— Panašūs faktai paaiškina,— rašo Sinkleris,— kodėl ilgomis nemigo naktimis aš galvoju, kaip padaryti, kad mano knygas galėtų skaityti vargo žmonės." Pasirodo, rašytojas, gyvenęs tolimoje Kalifornijoje, gavo ir atkreipė dėmesį į Cvirkos apybraižą „Mano kai mas", kuri buvo išspausdinta 1936 metais „Literatūros" žurnale, tada leistame pažangiųjų lietuvių rašytojų. Sinklerio laiškas buvo kitados perspausdintas Mask vos žurnale „Internacionalnaja literatūra", pakliuvusiame ir į Lietuvą. Tuo būdu lietuvių rašytojo žodis apke liavo visą pasaulį. Nors tai smulkus, bet įdomus ir bū dingas faktas, rodąs, kokį neregėtai platų, toli girdimą rezonansą kartais įgyja rašytojo žodis, pirmą kartą skirtas palyginti nedideliam savosios tautos skaitytojų ratui. *
Istorinėmis 1940 metų dienomis Petras Cvirka buvo tartum naujai gimęs. Jo energija buvo neišsemiama. Straipsnius jis rašė, kur pakliuvo,— redakcijos kamba ryje, Laisvės alėjoj ant suolo, kalbėdamasis su drau gais; dalyvavo dešimtyse pasitarimų, nuvedė Joną Šim kų užimti „Lietuvos aido" redakcijos, konferavo su bū614
Simais ministrais. Kupinas šimtų projektų, liečiančių spaudą, literatūrą, meno gyvenimą, jis virte virė. Visa siela pajuto, kad, griuvus nekenčiamam fašistiniam re žimui, atsiveria platūs keliai liaudies energijai pasireikš ti, meno žmonių veiklai, kultūros darbui. Jis dalyvauja dešimtyse liaudies mitingų, darosi iš karto geras kalbė tojas, kalba aistringai, įtikinamai, turiningai ir be galo nuoširdžiai,— j darbininkus, mokytojus, valstiečius, ra šytojus. Dirba Liaudies seime, važiuoja į Maskvą su Įga liotąja Liaudies seimo komisija į istorinę TSRS Aukš čiausiosios Tarybos VII sesiją, per kurią Tarybų Lietuva buvo priimta į Tarybų Sąjungą. Netrukus tampa Rašyto jų sąjungos organizacinio komiteto pirmininku ir di džiausią energiją parodo, organizuodamas ir redaguo damas pirmąjį tarybinės lietuvių literatūros žurnalą „Raštai", vadovaudamas visam rašytojų kūrybiniam dar bui, sielodamasis jų buitinių reikalų pagerinimu. Dauge lis rašytojų iš laužo, kuriame gyveno Smetonos laikais, greitai persikelia į gerus butus. Nors iš karto Petrą Cvirką užgriuvo daugybė orga nizacinio ir administracinio darbo, nors tuo metu jis visur suspėjo būti ir aktyviausiai dalyvauti gyvenime, pačiame to gyvenimo sūkuryje, jisai ir tada gana daug rašė. Jo aštrių, taiklių, temperamentingų straipsnių daž nai rodėsi ne tik lietuviškoje, bet ir centrinėje, ir kitų tarybinių respublikų spaudoje, buvo girdėti ir per Kau no, ir per Maskvos radiją. Tarybų Sąjungoje Cvirka buvo tuomet vienas iš populiariausių mūsų rašytojų. Jis puikiai suprato istorinių įvykių, Lietuvos gyvenimą pasukusių nauja linkme, prasmę ir giliai tikėjo, kad tik dabar lietuvių tauta įgijo tikrą nepriklausomybę, kad tarybinė santvarka atvėrė jai plačiausius ekonominio ir kultūrinio kilimo ir suklestėjimo horizontus. Tuo me20*
615
tu visokiais literatūriniais reikalais jis dažnai užeidavo pas mane į Švietimo ministeriją, o aš, radęs laisvesnę valandėlę, mielai praleisdavau ją Rašytojų sąjungoje, kur iš karto jautei naują, sveiką ir stiprų kūrybinį pul savimą, gyvą, jauną, entuziastišką Petro Cvirkos, Salo mėjos Nėries, Vytauto Montvilos dvasią. Šiuo metu Petras Cvirka įstojo į Komunistų partiją. 1947
SALOMĖJA NĖRIS MŪSŲ GYVENIME
Tai buvo, tur būt, 1926 metų rudenį. Kauno univer sitete studijavau antrus metus. Skaitytojas supras, kad šiandien neįmanoma atgaivinti atmintyje tų dienų smulkmenų, susitikimų ir pokalbių betarpiškumo. Ir vis dėlto labai ryškiai atsimenu, kaip, atėjęs pas savo gim nazijos laikų draugą Antaną Januševičių, gyvenantį bendrabutyje, Laisvės alėjoje, netoli Vilniaus gatvės, antrajame aukšte, radau pas jį sėdint man nepažįsta mą mergaitę. Januševičius buvo kilęs iš to paties vals čiaus, kaip ir aš, ir, nors aš buvau ateistas, o jis tikintis, mudu draugavome per atostogas, o ir Kaune kartais su sitikdavome.1 Mergaitė apsirengusi labai kuklia, netgi gimnazistiškos uniformos kirpimo suknele. Ji žvilg terėjo į mane didelėmis akimis iš po tamsių plaukų, tirš tomis bangomis sušukuotų į abi puses. Man pasirodė, kad ji labai graži. Nuo jos dvelkė tuo nepakartojamu jaunystės žavingumu, kuris jaunam varžliam berniokui beveik atima žadą. Draugas pristatė mane Salomėjai N ė 1 Tėvynės karo metu vokiečių fašistų jis buvo išvežtas į Štut hofo koncentracijos stovyklą ir tenai mirė šiltine.
617
riai, pasakydamas, kad aš i r g i mėginąs rašyti eilėraš čius. Tai mane visiškai apstulbino, ir kada draugas išėjo į koridorių atnešti iš bako karšto vandens, palikęs mane su Nėrim kambaryje vienus, buvau baisiai sumišęs. Ne dėl to, kad tuo metu būčiau ją laikęs labai žymia poete, bet dėl to, kad šiai nepažįstamai mergaitei buvo atskleis ta mano paslaptis. O ji žiūrėjo į mane šiltu, geru didelių, ryškių akių žvilgsniu ir, rodėsi, visai nesmerkė manęs, kad ir aš rašau eilėraščius. Ji mane kažko paklausė, aš susijaudinęs paraudau — buvau labai nepratęs kalbėti su mergaitėmis. Juo labiau tai buvo sunku, kada prieš mane kitoje neuždengto staliuko pusėje sėdėjo prade danti, bet vis dėlto poetė, kurią spausdino dešinioji spauda, kurios pavardę jau gerai žinojo visi, kas tik bent kiek domėjosi literatūra. Januševičius ilgai negrįžo, ir mudu suspėjome išsi aiškinti, kuriame fakultete kuris studijuojame, kuria me mieste baigėme gimnaziją. Nėris pasisakė netgi skai čiusi vieną kitą mano eilėraštį, bet, rodos, neminėjo, kaip tie eilėraščiai jai patiko. Klausinėjo, ar daug aš parašiau, ką skaitau, ir, kol su metaliniais puodukais, pilnais garuojančio karšto vandens, grįžo mano drau gas, mudu su Nėrim kalbėjomės jau kaip geri, seni pa žįstami. Mano nedrąsa išgaravo, ir visi trys siurbčiojome karštą vandenį, kuriame plaukiojo arbatžolės. Cukrų, berods, kandome iš gabaliukų, kad per daug jo neišeitų. Nuolat žvilgčiojau į naująją pažįstamą, ir mes šnekėjo mės apie universitetą ir savo profesorius. Nėris klausi nėjo mane apie profesorius, kurių klausau aš savo fa kultete,— apie Krėvę, Tumą-Vaižgantą, Sruogą, ir aš jai siūliau ateiti pas mus jų paklausyti. Iš Januševičiaus kambario išėjome drauge. Pasirodė, kad Nėris už mane žymiai mažesnė, dabar, einant Lais vės alėja, tai buvo galima pastebėti iš karto, ir aš ma 618
čiau į mane pakeltą jos veidą, kai ji ko nors klausė. V ei das labai draugiškas, geras, akyse žybčiojo žvitrios liepsnelės. Pagalvojau, kad įdomu būtų susidraugauti su tokia mergaite, bet tuo metu mes priėjome Daukanto gatvę, ir, paduodama man ranką, ji tarė: — Susitiksime, tiesa? Mes juk studijuojame tame pačiame name. Pažįstamų ir nepažįstamų studentų tarpe beveik kas dien matydavau ir Nėrį. Jos vardas kas mėnuo vis la biau garsėjo, ir nenuostabu, kad ją dabar nuolat supo ateitininkų vadai ir vadukai,— aiškiai buvo matyti, kaip jie globoja, garbina ją, kaip stengiasi uždaryti glaudžia me savo rate. Ar Nėris buvo tuo patenkinta? Gal būt. Jos veidas būdavo įraudęs, akys žibėdavo, ir jai, matyt, buvo maloni ta pabrėžtinai draugų ir gerbėjų sudaroma susižavėjimo ir pataikavimo atmosfera, kurioje ji tuo metu gyveno. Su Nėrim tada daugiau susitikti ir arti miau išsikalbėti neteko. Rodos, pirmojo mūsų susiti kimo paveiktas, parašiau Nėriai skirtą eilėraštį, kuris buvo išspausdintas 1927 metais išėjusiame mano eilė raščių rinkinyje „Gatvės švinta". *
Laikas ėjo, lankėme universitetą, bet su Nėrim pa bendrauti ir daugiau išsikalbėti kažkaip nebuvo progų. Universitete arba aplink universitetą augo naujos lite ratūrinės jėgos. Gimė mūsų žurnalas „Trečias frontas" ir tuo vardu pavadintas literatūrinis sąjūdis. Nėris tuo metu buvo virtusi labai plačiai žinoma poete. Jau pirmasis jos eilėraščių rinkinys „Anksti ry tą“, išleistas 1927 metais, ir eilėraščiai, gausiai spaus dinami periodikoje, labai ją išpopuliarino, ypačiai de 619
šiniojoje visuomenėje. Kaip mes tuo metu, pradėję leis ti „Trečią frontą", žiūrėjome į Nėrį? Atvirai kalbant, gana skeptiškai. Ji mums atrodė romantikų ir simbolistų epigone, ir jos eilėraščiai mūsų nežavėjo. Tiesa, tiems eilėraščiams buvo būdingas didelis muzikalumas, formos betarpiškumas, bet mes veržėmės į platesnes visuome nines temas ir ieškojome naujų formų, o Nėris mums atrodė būdinga senų, jau Maironio, Giros ir visos to meto poetų plejados išdainuotų motyvų tęsėja, dėl to kaip poetė ir nenauja, ir neįdomi. Baigusi universitetą, ji mokytojavo Lazdijuose, o aš dar tebebuvau Kaune, ir mudu ilgokai nesusitikome. Bet Nėris, pasirodo, ne stovėjo vietoje. Ji augo ir kaip poetė, ir kaip žmogus. Ji keliavo po Vakarų Europą, pamatė kapitalistinio pa saulio kontrastus. Matyt, daug galvojo ir kankinosi, ieš kodama naujo kelio. Slaptai užmezgė ryšius su Lietuvos Komunistų partijos atstovais. Klerikalinėje aplinkoje augusios poetės protas ir jausmai nepasidavė ilgų metų reakcijos rutinai ir drąsiai, aistringai, su pavydėtinu at kaklumu ieškojo tiesos. Ir tuo metu užsimezgė mūsų susirašinėjimas. Nėris atėjo iš pradžių į „Trečią frontą", vėliau į pogrindinę komunistinę spaudą, o nuo 1940 me tų vasaros — į tarybinę lietuvių literatūrą. Su Nėrim teko susitikti 1931 metų vasarą, po to, kai jos eilėraščiai ir žinomasis pareiškimas buvo išspausdin ti „Trečiame fronte". Atsimenu saulėtą sekmadienio ry tą, kada į mano kambario duris Kaune, Prūsų (dabar Lietuvių) g. Nr. 8 (ten kaip tik buvo „Trečio fronto" redakcija), kažkas pasibeldė. Buvau neseniai atsikėlęs ir dar netgi nesusitvarkęs, ir man, atsimenu, buvo bai siai nemalonu, kad priverčiau savo viešnią laukti vir tuvėje, per kurią reikėjo pereiti į kambarį. Nėris pa reiškė, kad ji — „laisva", t.y. jau išėjusi arba, teisingiau 620
pasakius, priversta išeiti iš klerikalinės „Žiburio" gim nazijos Lazdijuose. Mano kambarys niekuo nesiskyrė nuo visų studentų kambarėlių, nuomojamų pas siuvėjus, kurpius, pietus duodančias šeimininkes. Jame riogsojo mažas staliu kas, pora kėdžių, liesa geležinė lovelė, mažoj spintelėj stovėjo kelios dešimtys knygų. Norėjosi viešnią kuo nors pavaišinti, bet namie nieko padoresnio nebuvo, ir, tik ilgai prašoma, ji sutiko išgerti arbatos. Mudu sėdėjome vėl prie vieno staliuko ir siurbčiojome karš tą arbatą, kaip tada, prieš kelerius metus. Bet dabar Nėris man pasirodė visai kitokia. Ji te bebuvo labai graži, bet jos veide, figūroje galėjai paste bėti žmogiško subrendimo žymių. Joje liko visą amžių jai būdingas švelnumas ir trapumas, bet ne tik iš jos žodžių, o ir iš visos laikysenos jauste jautei, kad per tuos metus, kuriuos nesimatėme, ji augo, kentėjo, mąstė. Ji nebuvo kalbi (priešingai, uždara, kartais perdėtai varžli, sunkiai suprantama), bet, matyti, jos sieloje prisi rinko daug klausimų, ir ji šnekėjo su manimi kaip su vyresniu ir protingesniu už save, nors nei vienu, nei kitu atžvilgiu aš nenorėjau ir negalėjau lygintis su ja. — Žiūrėk, Salomėja, kas darosi,— pasakiau.— Dėl tavo įstojimo į „Trečią frontą" sukilo kaukti visi paša liai. Baisu, ką? Ji nusišypsojo kažkaip gailiai, bet drauge ir drąsiai. — Nelengva man buvo, tai tiesa. Aš negaliu supras ti, kodėl žmonėms šis paprastas įvykis padarė tokį įspū dį, ko jie taip dėl manęs jaudinasi. — Atsimeni, Salomėja, aš tau rašiau, kad tavo nau jas kelias nebus nei lengvas, nei malonus. Bet tu manęs nepaklausei,-— priminiau jai truputį juokais vieną savo
laišką.— Ir dabar reakcijos plūdimus mes turime pa kelti drauge. — Aš nebijau tų plūdimų,— atsakė Nėris.— Aš gi liai tikiu, kad ne buvęs, o dabartinis mano kelias tei singas. Arbatą baigėme, bet pastebėjau, kad mano viešnia visai nesirengia išeiti, kad jai labai rūpi su manim pasikalbėti. Ir mudu kalbėjomės bent kelias valandas — apie Tarybų Sąjungą, kurios laimėjimai ją ir mane stip riai domino ir žavėjo, apie poeziją, svarbiausia, žinoma, apie Majakovskį, be to, apie Becherį, Vainertą ir kitus vokiečių revoliucinius poetus, kuriuos Nėris, gerai mo kėdama vokiečių kalbą, tuo metu skaitė, apie Maskvoje leidžiamą „Priekalą“, kuris „Trečią frontą" smarkiai kri tikavo (slaptais keliais šis žurnalas mus pasiekdavo). Pastebėjau naują Salomėjos bruožą — ji kalbėjo su ma nim labai rimtai, tartum tai, apie ką mudu šnekėjomės, buvo jai tiesiog gyvenimo prasmės, netgi gyvybės ir mirties klausimas. Padėkojau jai už neseniai padovano tą man su draugišku užrašu naują knygą „Pėdos smė ly", o ji paraudusi aiškino, kad knygoje eilėraščiai silp ni, kad jau dabar, nors knyga neseniai išėjo iš spaudos, ji daugelio joje esančių eilėraščių nebespausdintų. Ji man sakė, kad ir „Trečiame fronte" įdėti jos eilėraščiai esą silpni, kad jai esą sunku naujoms temoms surasti naują formą. Žiūrėjau į švelnų, gražų poetės veidą, į jos susi mąsčiusias, tartum liūdesio kupinas akis, ir galvojau, ar ši be galo jautri moteris, kuri, be abejo, turėjo labai daug iškentėti nuo savo buvusių draugų ir vienminčių, pasirinkusi jiems svetimą ir nepakenčiamą kelią,— ar ji turės pakankamai jėgų eiti tuo keliu toliau. Juk se najame kelyje jos laukė nuolatinis pasisekimas, pripa 622
žinimas, šlovė ir, be abejo, nemaža įvairių gyvenimiškų patogumų. O naujasis kelias — su trečiafrontininkais — be nemalonumų, nieko daugiau nežadėjo. Atvirai apie tai poetei kalbėjau, bet mano kalba, atrodė, pamažu da rėsi jai įžeidžiama, ir aš ėmiau gailėtis, kad buvau per daug aštrus. Matyti, jos posūkis į kairę buvo giliai ap galvotas ir išgyventas, ir ji nebijojo savo silpnais pe čiais pakelti koneveikimo ir šmeižtų, kurie tuo metu plūdo ant jos, ypačiai iš buvusių draugų pusės. Pas ma ne ant stalo gulėjo, berods, provincijos laikraštis, ku riame kažkoks rašeiva, prisidengęs slapyvardžiu, eilė raštyje mudviejų pažintį vaizdavo ciniškai ir iškrai pytai. Be įžūlaus šmeižto, eilėraštyje buvo aiškių politinių užuominų, kuriomis tartum buvo siūloma susidomėti poete smetoninei žvalgybai. Nėris perskaitė nešvankias eilutes, laikraštį padėjo ant stalo ir tarė: — Kaip aš pažįstu juos, šituos žmones! Tai visa jų logika ir — etika. Kaip visa tai žema ir neįdomu! Mes su Nėrim praleidome ištisą dieną. Šimkus, kuris bene pirmą kartą su Salomėja susitiko, ir aš, atsimenu, sumetę turimus litus, nusprendėme viešnią nuvesti į ge rą restoraną ir pavaišinti padoriais pietumis. Pietavome „Versalyje", ir Nėris tikriausiai stebėjosi, kodėl pasirin kome šį brangų, ne pagal mūsų kišenę restoraną. Bet jauste jautėme, kad mūsų susitikimas turi būti pažymė tas mažute švente, nuoširdžiai ir draugiškai. Visus mus, trečiafrontininkus, labai džiugino tai, kad Nėris atėjo į mūsų žurnalą. Jeigu pirmasis jos eilėraščių rinkinys didesnio įspūdžio mums nepadarė, tai „Pėdos smėly" visiems rodė poetės augimą, ir mes, kad ir turė dami kitus literatūrinius pomėgius, nuoširdžiai žavėdavomės tokiais poetės eilėraščiais, kaip „Tremtinio Lietu C23
va", „Gyvenimo giesmė", „Kaip žydėjimas vyšnios", „Pilkam broliui". Nuoširdžia poetės deklaracija, žen giant į naują kelią, laikėm paskutinį jos knygos eilėraštį: Jei šiandien šypsaus ir tikiu į gyvenimą, Tai todėl, kad nueitą kelią nulaužiau Kaip vyšnios išdžiūvusią šaką. Sugrioviau altorių, kur melstasi amžiams, Kur garbinta meilė ir m ėlynos pasakos, Ir tiltą į praeitį visą sudeginau. 1931 metų rudenį turėjo išeiti dvigubas „Trečio fron to" Nr. 6-7. Kiek atsimenu, per pietus „Versalyje" kaip tik daug kalbėjomės apie šį būsimą numerį, planavome, ką kuris jam duosime. Nėris jautėsi laisvai ir gerai, nes stengėmės parodyti jai kuo daugiau širdies. Ji buvo mūsų draugė, ir mes didžiavomės draugyste su ja. Paskui ilgai vaikščiojome žaliomis Kauno gatvėmis ir kalbėjomės, kalbėjomės. Šimkus entuziastiškai mojavo rankomis, įrodinėdamas, kad „Trečias frontas" praskins plačius kelius naujajai mūsų literatūrai. Nėris, kaip vi sada, mažiau kalbėjo, daugiau klausė, bet aiškiai matei, kad ji labai domisi savo naujųjų draugų samprotavimais ir pastabomis apie literatūrą, sąmojais, taikomais litera tūriniams priešams. Kartais matei, kaip jos akyse už sidega susidomėjimo žiburėlis, juokas praskleidžia lū pas, ir ji, pakėlusi galvą, smalsiu, draugišku žvilgsniu pažvelgia į kurį nors iš mūsų, o kartais ir nusikvatoja beveik vaikiškai, ir tada pajuntame, kad mūsų naujoji draugė kupina neišeikvotos jaunystės energijos, kad ji, nors dažnai atrodo susimąsčiusi, gali būti labai linksma. Pagaliau atsisveikinome. Nėris rengėsi dar užeiti kaž kur pas pažįstamus. Ji tvirtai paspaudė, net lyg pakratė kiekvienam mums ranką, labai bičiuliškai ir šiltai. — Būsime draugai,— rimtai tarė ji. 62 4
Tada mes nežinojome, kad Nėris ligi pat savo mir ties iš tikrųjų bus artima, gera mūsų draugė, su mumis surišta bendros kovos. Sustojome ir ilgai lydėjome poe tę akimis. Ji dingo tarp gatvės žmonių. Ir, man rodos, tada pajutome, kad į mūsų gyvenimą įėjo kažkas nauja, jauna ir labai gera. Iš karto aplink tartum pasidarė švie siau. •
Išėjusi iš „Žiburio" gimnazijos, Nėris mėgino įsikur ti Kaune. Apsigyveno ji prof. V. Mykolaičio šeimoje. Deja, tuo metu „Trečias frontas" fašistinės valdžios bu vo uždarytas, jo kolektyvas iširo ir organizuotas formas įgijęs pažangiosios literatūros sąjūdis bent kuriam lai kui buvo užgniaužtas. Su Kaune įsikūrusia Nėrim tekdavo susitikti dažnai. Aktualiausias šiuo metu klausimas jai buvo gauti kokį nors darbelį, kuris galėtų suteikti minimalių lėšų gy venimui. Deja, mes, buvę trečiafrontininkai, patys vertėmės labai sunkiai, tarnybų neturėjome, o tai, ką spausdinome, duodavo juokingai mažų pajamų, iš kurių apmokėti menką kambariuką ir šiokius tokius pietus bu vo beveik neįmanoma. Manėme, kad jeigu Nėris gyvens Kaune, mes jai surasime kokį nors darbą, bet dabar tai pasirodė nepaprastai sunku. Ir Nėris, greitai išbaigusi menkutes santaupas, atsidūrė labai sunkioje materiali nėje būklėje. Kaip žinia, ji nenorėjo apie tai kalbėti, bet, sutikęs ją, jauste jautei, kad ji neturi net kelių cen tų būtiniausioms išlaidoms. Kas biauriausia, ir mes ne turėjome kuo jai padėti. Jautėmės tiesiog kalti prieš ją. Tačiau Nėris dalyvauja darbininkams pažangiųjų rašytojų suruoštuose literatūros vakaruose, darbininkų 625
gegužinėse. Perdaug aiškiai ji mato savo buvusiųjų gar bintojų tikslus ir supranta jų moralę, perdaug ryškiai jaučia, kurlink suka istorijos ratas, kad grįžtų atgal, į reakcijos lagerį. 1934 metų rudenį Nėris išvyksta mokytojauti į Pa nevėžį, aš — į Klaipėdą. Vėliau ji išvažiuoja į Paryžių, išteka, grįžta į Lietuvą ir įsikuria Palemone. Per kelerius metus mudu susitinkame retokai, dažniausiai atostogau dami Kaune. Kada-ne-kada apsikeičiame vienu kitu laišku. Gerai atsimenu labai šiltą, nuoširdų Nėries laiš ką, rašytą išėjus mano apsakymų rinkiniui „Naktis",— jame ji pasakė daug gal ir nepelnytų pagyrimų naujajai mano knygai. Aš irgi, nors taip pat retokai, rašydavau jai. Jeigu ilgainiui šie laiškai bus surasti (jie dingo per Tėvynės karą), jie parodys mums tą pačią nuoširdžią, kuklią, bet dvasiškai tvirtą Nėrį, kuri visam amžiui pasi rinko naują kelią — su pažanga ir revoliucija, kuri my lėjo viską, kas mūsų literatūroje buvo nauja, pažangu. Dažniau su poete man tenka susitikti tiktai 1939 me tais, po to, kai Hitleris užgrobia Klaipėdos kraštą, ir aš, grįžęs į Kauną, pradedu redaguoti „Prošvaistės" al manacho III knygą, kurioje, kaip ir kituose antifašisti niuose leidiniuose, Nėris aktyviai dalyvauja. Nėris šiuo metu jau gyvena savo namelyje Palemone, dažnai būva Kaune. Atsimenu, kaip ji jaudinosi, kai 1940 m. pava sarį už antifašistinį eilėraštį, išspausdintą „Prošvaistės" almanache, mane išmetė iš mokytojo vietos „Aušros" berniukų gimnazijoje. — Prieš galą, prieš savo galą jie taip siautėja, — sutikusi Kauno gatvėje, pasakė Nėris, su užuojauta spausdama man ranką. Tai buvo jau paskutiniai buržuazinės Lietuvos mė nesiai. 626
*
1940 metai visos mūsų kartos likime žymi esminį persilaužimą. Audringi vasaros mėnesiai liko neužmirštami vi siems, ką tų dienų įvykiai vienaip ar kitaip palietė. Pažangiajai inteligentijai, kurios gretose jau nuo 1930 m. dalyvavo Nėris, tai buvo naujo didelio kelio pradžia. Poetė tuo metu mokytojavo Kauno III-joje valstybi nėje gimnazijoje (Kęstučio gatvėje). Aš, dar prieš kelias dienas bedarbis, iš gimnazijos pašalintas mo kytojas, dabar jau sėdėjau Švietimo ministerijoje Ge dimino gatvėje, vis dar negalėdamas apsiprasti su iškilmingu, kilimais išklotu kabinetu ir nauju Liaudies vyriausybės švietimo ministro darbu. Į ministeriją be pertraukos ėjo mokytojai, gimnazi jų direktoriai, artistai, kunigai, rabinai, profesoriai — kad ir labai keista, visi jie vienu ar kitu būdu buvo mano vadovaujamos įstaigos žinioje, ir kiekvienas jų, tur būt, galvojo, kad vienu plunksnos brūkštelėjimu čia bus išspręsti visi jiems rūpimi klausimai. Be pertraukos skambėjo telefonas, ir nebuvo galima apsiginti nuo nereikalingų sveikinimų, neįmanoma bu vo suspėti klausyti įvairiausių projektų, sumanymų, pasiūlymų. Tarp šimtų interesantų, kurie tomis dienomis perėjo per mano kabinetą, atsimenu mielą Nėries veidą. Berods, ji atėjo viena iš pirmųjų. Buvo įraudusi, laiminga, akys žibėjo, ir buvo gera matyti ją tokią su judusią, kupiną džiaugsmo. Ji apkabino mane ir pabu čiavo — bene pirmą kartą gyvenime — toks draugiš kumo reiškimo būdas tarp mūsų nebuvo įprastas. — Kaip aš džiaugiuos! — tarė ji susijaudinusi.— Kaip aš džiaugiuos, kad prasideda naujas gyvenimas... 627
Ėmiau aiškintis nenorėjęs eiti į ministeriją, bet ji tvirtino, kad aš esąs neteisus. Ji pati sakėsi norinti visas savo jėgas skirti poetinei kūrybai ir dėl to atėju si manęs prašyti atleisti ją iš mokytojos pareigų. — Aplink tiek nauja, jog galva sukasi.., Rašyti, ra šyti, štai ko aš šiandien noriu labiau už viską... Kiek naujų temų! Kokia puiki nuotaikai Aš jaučiu, kad ga liu padaryti kažką gera... Toks puikus laikas... Atsiminiau, kad ministerija kaip tik buvo gavusi pasiūlymą kam nors paskirti stipendiją į Švediją. N e bežinau dabar, kas buvo tai per stipendija, kieno ji bu vo sugalvota, bet aš ją priminiau Salomėjai. — Aš visada mėgau keliones,— tarė ji šypsodama si.— Bet dabar tik keistuolis galėtų pasinaudoti šia sti pendija. Važiuoti iš Lietuvos dabar... Ne, Antanai, tu, matyt, norėjai pajuokauti.— Paskui Salomėja staiga pa kilo nuo kėdės, tvirtai paspaudė man ranką.— Bet aš tau trukdau... Už durų gi kelios dešimtys žmonių. Atsisveikinome. Prižadėjau ją atleisti iš mokytojos pareigų, o ji pakvietė mane į Palemoną, į savo namelį, kuriame niekad ligi tol nebuvau lankęsis. Įtemptai dirbant, nepabaigiamai posėdžiaujant, tą karštą vasarą bent kelioms valandoms išsprukti iš Kau no buvo tikra laimė. Už miesto ribos į mane padvelkė laukų ir pievų žaluma. Mėlynas sekmadienio dangus buvo grynas ir ramus. Atvykęs į Palemoną, artinausi prie dviaukščio „lizdo", kurį susilipdė jaunavedžiai — Bernardas ir Salomėja Bučai, grįžę iš Paryžiaus. Šeimi ninkai draugiškai sutikinėjo svečius. Jų tarpe, kiek atsimenu, buvo Vincas Mykolaitis-Putinas ir Juozas Jur ginis. Kompanija buvo nedidelė, mes vaikščiojome ore, gėrėdamiesi dienos ramybe, ėjome prie Nemuno, sten gėmės nekalbėti apie kasdieninius darbus ir rūpesčius. 628
Paskui pietavome gan ankštame valgomajame, mažame, kaip ir visi kambariai šiame namelyje. Ir, berods, vis tiek negalėjome išvengti neminėję tų istorinių įvykių, kuriuos gyveno mūsų šalis, o taip pat ir Vakaruose vykstančio karo. Nėris, išlydėdama mus iš namų, sustojusi ties var teliais, tarė, ir jos balse aš pajutau išgąstį: — Karas... aš dažnai apie jį galvoju... Ar neužka bins karo paukštis mus savo sparnu? Kažkas iš svečių nusijuokė, pasakydamas, kad toks nerimas — be pagrindo, bet aš dar ilgai atsiminiau poe tės žvilgsnį, kai ji tarė šiuos žodžius, jos lūpų judesį, jos pirštus, kurie tvirčiau suspaudė sūnaus rankutę. Ji taip bijojo to, kas neišvengiamai artėjo ir kas atnešė tokias kančias jai, jos Lietuvai, jos didžiajai tėvynei... Ir karo metu, toli nuo tėviškės, dažnai atsimindavau N ė rį, stovinčią ties savo nameliu, rodos, tokią laimingą ir drauge tokią išgąsdintą, bet ligi galo pasiryžusią savo kūnu pridengti sūnelį, tėvynę, vėlyvais žiedais tebežy dinčią pievą... Bet man tada neatrodė, kad ši silpna moteris yra tokios atkaklios, kovingos dvasios, kurios grožis ne tik man atsiskleidė vėliau, Didžiojo Tėvynės karo keliuose. Nėrį susitikdavau Kaimo valstybiniame teatre, Liau dies Seimo posėdžiuose, linksmą ir sujudusią, lyg nau jai gimusią. Ją be galo džiugino didieji mūsų gyvenimo pasikeitimai. Ją domino kovotojai dėl laisvės, buvę po litiniai kaliniai, neseniai išėję iš kalėjimų. Teatro vesti biulyje pertraukų metu ji dažnai vaikščiojo su jais. Liaudies Seimo narius irgi domino seniai iš spaudos pažįstama ir mylima poetė, kurios eilėraščius plačiai spausdino išsivadavusios Lietuvos spauda. Atsimenu Sa lomėją Nėrį ir Tarybinių rašytojų sąjungoje, buvusiuo se milijonieriaus Vailokaičio namuose, vėliau, okupa 629
cijos gale, hitlerininkų susprogdintuose. Ypač vakarais čia, gražioje nedidelėje salėje, apstatytoje brangiais baldais, rinkdavosi mūsų rašytojai, kurių tarpe daž niausiai matydavai iš Palemono atvažiavusią Nėrį, Mont vilą, Tilvytį ir daugelį kitų. Savo karšta siela visus traukdavo ir sąmoju stebindavo Cvirka, tuometinis mū sų rašytojų vadovas. Čia pasikalbėti su rašytojais daž nai atvykdavo senieji revoliucionieriai, ir atsimenu, su kokiu susidomėjimu Nėris klausinėjo juos apie pogrin džio kovas, apie keturis komunarus — jų gyvenimą ka lėjime, išvaizdą, būdą, jų didvyrišką mirtį... Dažnai atsimenu Nėrį 1940 metų rugpiūčio mėnesio pirmosiomis dienomis Maskvoje, TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje. Jauną, energingą, gražią matau ją tri būnoje. Vėl regiu ją su Cvirka, Gira, Korsaku baltojoje Georgijaus salėje. Atsimenu poetę „Maskvos" viešbu tyje, susitinkančią su rusų rašytojais — M. Zenkevičium ir A. Šteinbergu, kurie jos poemą išvertė į rusų kalbą. Pirmą kartą pakliuvusi į ilgai svajotą viso pasaulio dar bo žmonių sostinę, ji buvo apsvaigusi tada nuo gausy bės naujų įspūdžių. Kremliaus rūmai ir salės, įžymiausi Tarybų Sąjungos žmonės, su kuriais dar sesijoje mez gėsi pirmosios pažintys — visa tai buvo labai nauja ir labai įdomu. Poemoje „Bolševiko kelias" poetė vėliau jautriai ir vaizdingai išreiškė daug tomis dienomis Mask voj e matytų vaizdų ir patirtų pergyvenimų. Per susitikimą su tarybiniais rašytojais „Aragvi" res torane Salomėja Nėris sėdėjo greta Michailo Šolochovo, ir, kaip ji pasakojo vėliau, šis pokalbis „su didžiau siu ir, tur būt, pačiu kukliausiu sovietų rašytoju" paliko jai gilų įspūdį. Nėris drauge su kitais Liaudies Seimo Įgaliotosios komisijos nariais dalyvavo ir dideliame pobūvyje, kurį 630
šalies vyriausybė surengė Pabaltijo delegatų garbei Kremliaus rūmuose Georgijaus salėje.1 Atkūrus Tarybų valdžią, Salomėja Nėris mūsų liau dyje buvo labai populiari. Tuo metu ji daug rašė, ir jos nauji kūriniai itin dažnai rodėsi spaudoje. Lietuvių liaudis savo poetę iškėlė kandidate į deputatus, renkant TSRS Aukščiausiosios Tarybos Sąjungos Tarybą. Iš to laiko man liko atsiminimas, kaip mudu su Nėriin 1941 m. sausio pradžioje dalyvavome rinkiminiame mitinge Ute noje. Nėris labai jaudinosi, kad jai reikės viešai kalbėti, o ji buvo nepratusi — didelė minia ją visada varžė. — Aš galiu jiems rašyti, o ne kalbėti,— šnekėjo ji.— Aš tiesiog bijau išeiti ir viešai kalbėti j tokią didelę auditoriją. Vis man rodosi, kad geriausios mano min tys, kurias noriu išreikšti, tuojau susipainios, ir aš nieko nepasakysiu... Buvome kažkokių namų antrajame aukšte. Už atda ro balkono, apačioje, aikštėje, grojo muzika ir su vėlia vomis rinkosi žmonės. Jau pradėjo temti, tačiau ką tik buvo pasnigę ir dėl to šviesu. Pagaliau poetė išėjo i balkoną, minia nurimo ir klausė, ką jai pasakys jos kan didatė. Ir Nėris prabilo — iš pradžių tyliu, net truputį drebančiu balsu, kuris pamažu augo, stiprėjo, nepraras damas šiltos intymios gaidos. Ji kalbėjo neilgai, bet la 1 Prieš kurį laiką lietuvių emigrantų spaudoje pasitaikė skaityti Ig. Malėno (Malinausko) atsiminimus apie S. Nėrį. Juose, nekalbant iš viso apie tendenciją S. Nėries vaizdą iškraipyti, yra aiškiausių nesąmonių, kurias čia pat norėtųsi kategoriškai paneigti. Ig. Malėnas rašo apie S. Nėries tariamąjį pokalbį su J. Stalinu. Tai nuo pradžios ligi galo prasimanytas dalykas — nei tada, nei vėliau spe cialaus S. Nėries pokalbio su J. Stalinu nebuvo. Prasimanytas taip pat epizodas, kad A. Tolstojus S. Nėriai neva rodęs Maskvos Ra šytojų namus ir naiviai su ja kalbėjęsis apie lietuvių ir rusų kul tūros santykius. Ir kiti atsiminimų autoriaus pasakojimai turi aiškų tikslą — S. Nėrį parodyti ne sąmoningą, giliai įsitikinusią kovotoją dėl Tarybų Lietuvos ir dėl socializmo, kokia ji iš tikrųjų buvo, o apolitišką asmenybę.
631
bai nuoširdžiai, apie tą naują kelią, kuriuo mūsų liaudis neseniai pradėjo eiti, apie tuos laimėjimus, kuriuos ji per trumpą laiką pasiekė, į savo rankas perėmusi įmo nes, bankus, prekybą, išdalijusi dvarininkų žemę. Poetė kalbėjo ir apie ateitį, didelę socialistinę ateitį, kurią lie tuvių tauta pradėjo kurti drauge su kitomis tarybinėmis tautomis. Savo kalbą ji baigė eilėraščio posmais, ir mi nia ilgai plojo, o poetė susijaudinusi, išraudusi, atsigrę žusi į mane, patylomis klausė: — Na kaip? Aš taip jaudinausi... — Puikiai, Salomėja, — atsakiau, ją padrąsinda mas.— Tau tik ir mitinguoti,— pridūriau juokais. — Ne, ne,— atsakė ji.— Tik viena mane gelbėjo — aš stengiausi kalbėti nuoširdžiai: kuo tikiu ir ką ma nau. Gal tik tai man ir padėjo... Matyt, su žmonėmis reikia kalbėti taip, kaip jiems rašai, tai yra, paprastai ir atvirai, tada jie tave lengvai supras... Drauge viena mašina mudu grįžome iš Utenos į Kau ną. Laukai miegojo po balta sniego danga. Nėris buvo kalbesnė, negu paprastai. — Kaip norisi gyventi! — kalbėjo ji.— Koks įdomus ir naujas darosi gyvenimas! Seniai nejaučiau tokio noro dirbti, kaip dabar. Pirmą kartą pradėjau gyventi rašy tojo profesionalo gyvenimą. Ir man patinka, kad nebe reikia galvoti apie rytdienos pamokas, sąsiuvinius, o aš visą laiką galiu mąstyti apie savo eilėraščius. — Taip, tai tikra laimė... — Ir dar tai, kad jauti, jog tavo darbas reikalingas, jog jį vertina paprasti žmonės... Man rašo laiškus su sveikinimais, su linkėjimais... Visa tai jaudina ir ragina dirbti geriau... Ji klausinėjo apie mano darbą, ir aš pasakojau apie vyriausybės artimiausius planus — visoje Lietuvoje beraščius išmokyti skaityti ir rašyti, kiekviename 632
miestelyje įsteigti gimnazijas ir bibliotekas, išugdyti daug naujų gerų aktorių, dainininkų, liaudies meninin kų. Poetę stebino ir džiugino švietimo ir kultūros sri ties planų grandioziškumas, ir iš kiekvieno jos žodžio jauste jautei, kaip ji džiaugiasi tuo, jog mūsų gyveni mas, ilgus metus merdėjęs, dabar sujudo ir nesulaiko mai veržiasi pirmyn. Ir nepajutome, kaip sumirgėjo Ukmergės, paskui Jonavos žiburiai. Pagaliau nuo Žaliakalnio sutvisko Kaunas — miestas, su kuriuo mum abiem buvo susiję tiek daug neužmirštamų įvykių. Ir šita linksmų žiburių jūra mus tartum šaukė į didelį darbą — Tarybų Lietuvos statybą. 1959
POSAKIAI SVETIMOMIS KALBOMIS
40 52 57 92 125 129
(Skaitmenys rodo knygos puslapius) A c h d u, lie b e r H ans, w a s m a ch st d u (vok.) — Ak, mie lasis Hansai, ką tu darai... zastrelitsia... za granicu seičia s ž e v o ro titsia (rus.) — nusi šauti... kuo greičiau grįžti į užsienį. Ech, ia z, ješčio raz, Ješčio m n o g o , m n o g o la z! (rus.) — Ech, dar kartą, dar daug, daug kartų! O so le m io... (ital.) — O saule mano... Ih re F ahrkarten! (vok.) — Parodykite bilietus! V ö lk e r k u n d e m u s e u m (vok.) — Etnografijos muziejus. S in g e n S ie m ir b itte e in e c h t lita u isch es Lied, z u m B eispiel „ W olga, W o lg a , m a tk a russka" (vok.) — Padainuokite man
130
131 135 137 137 138 142 143 145 164
tikrą lietuvišką dainą, pavyzdžiui, „Volga, Volga, rusų mo tina". T rin k, trin k , B rüderlein, trin k... (vok.) — Gerk, gerk, broleli, gerk, rūpesčius palik namie. Gerk, gerk, broleli, gerk, taip rūsčiai nerauki kaktos. Venk graužaties ir sielvartų,— ir gy venimas bus vieni juokai! Ja, Ia , L itauen... V o ld em a ra s... E in tü c h tig e r M ensch... (vok.)— Taip, taip, Lietuva... Voldemaras... Šaunus vyras... Ei, k o ro v a ! — Č to p rik a že te , gospoda? — N ič e v o ! M y tu t k o v s e m u p r iv y č n y je ! (rus.) — Ei, karve! — Ko reikalaujate, po nai? — Nieko! Mes čia pratę prie visko! K o m u choroša/a gostinica? (rus.) — Kas nori gero viešbučio? II m e d ic o (ital.) — Gydytojas. palazzo (ital.) — rūmai. G rüss G ott! (vok) — Garbė dievui! N u r lü r S c h w in d e lire ie (vok.) — Tik tiems, kam nesvaigsta galva. V sta v a Įte , rebiata! (rus.) — Kelkitės, vyrai! d ie e u ro p ä isch e K u ltu r (vok.) — Europos kultūra. 635
167 „K teisa iro n ie " (latv.) — „Kairysis frontas", D iw ig n lenk. — „Svertas", „ A k tio n " (vok.) — „Veiksmas", „Stur (vok.) — „Audra". 173 Z w e i ro te L ip p en u n d e in ro te r T arragona (vok.) — Rau nos lūpos ir raudonas Taragonos vynas. 180 C h o zia lstven n a ja rabota (rus,) — ūkio darbas. 188 „ T ra u k ia m e " (latv.) — „Polėkis", „Aliarmas". 193 et tu tti q u a n ti (ital.) — ir kiti panašūs. 197 in ilagranti (lot.)— nusikaltimo vietoje. 199 s korablia n a bai (rus.) — iš laivo į balių (posakis iš A. P kino „Eugenijaus Onegino"). 218 A c h t y Ju rg is, g o r d y į J u rg is (rus.) — Ak tu, Jurgi, išdii sis Jurgi. 219 „Ja v e to t m ir prišiol, čto b v id e t so in ce", „Ja m e č to fu 1c u ch o d ia ščije len i", „B udem k a k so in c e ", „Ja n e z n m udrosti, g o d n o j d lia d rugich" (rus.) — „Pasaulin atėjau i
228 229 246 246 247 277 288 291 320 332 352 353 400 403 403 404 405 409 420 451 460 636
lyti saulės", „Aš svajonėje gaudžiau nykstančius šešėlii „Būkim kaip saulė", „Nežinau aš išminties, tinkamos kitien „Puštorg" (rus.) — „Kailių prekyba", „Po sled a m gero (rus.) —r „Herojaus pėdsakais". „ U tera tu rn a ja u čio b a “ (rus.) — „Literatūros mokymas", „ G o r o d a / g o d y “ (rus.) — „Miestai ir metai". s t i e s k o m (rus.) — triukšmingai, R A P P (Rossijskaja associacija proletarskich pisatelej) (rus.' literatūrinė-politinė organizacija (1925—1932). Čia — to vardo leidinys. „Der grosse Plan" (vok.) — „Didysis plant pro slo ika (rus.) — tarpsluoksnis. „ B yloje i d u m y ’ (rus.) — „Praeitis ir godos”. „ W ia d o m o šci lite ra c k ie " (lenk.) — „Literatūros žinios”. L eise flie h e n m e in e L ieder (vok.) — Tyliai skrenda mano c nos (žinoma Fr. Šuberto daina). „ M em eler D am ptboot" (vok.) — „Klaipėdos garlaivis". L iubiiu tebia, P etra tv o r e n je ... (rus.) — Koks rūsčiai gri tas ir gracingas, o Petro kūriny, man tu! Myliu Nevos ■ nis srautingas, krantus jos, klotus granitu. „Rot F ront" (vok.) — „Raudonasis frontas”. ...sieurs dom ės, v o s passeports! (pranc j — ponai ir poni prašom pateikti pasus! ò la ca m p a g n e (pranc.) — į kaimą. La g ita n e (pranc.) — Čigonė. povu le s p a u v re s (pranc.) — vargšams, elgetoms. O n v e u t h u rle r (pranc.) — norisi staugti, S tra f (vok.) — bauda. P rom enade d e s A n g la is (pranc.) — Anglų promenada. „ N e m o g u m o lč a t“ (rus.) — „Negaliu tylėti". G uten T ag (vok.) — Laba diena, süsses K in d (vok.) — n las vaikutis. h onoris causa (lot.) — garbės (vardas).
468 K to 3 p e sn e ) p o m irų šagajel, lot n ig d e i n ik o g d a n e prop a d io t (rus.) — Kas su daina per pasaulį žingsniuoja, tas nie kur ir niekad nepražus. 470 , ,L in k s k u r v e “ (vok.) — „Kairysis posūkis", „ D ie W e ltb iih n e " (vok.) — „Pasaulinė arena", „ A r b e i t e r i l l u s l r i e r t e Z e i l u n g “ (vok.) — „Darbininkų iliustruotas laikraštis". 471 „S e g o d n i a “ (rus.) — „Šiandien“, „ P o s le d n if e n o v o s t i “ (rus.) — „Paskutinės naujienos". 487 N a d c h o d zi (lenk.) — Artinasi (atskrenda)'. 492 m o ca rstw o (lenk.) — valstybė, imperija. 545 Con am ore (ital.) — su meile. 557 č e p u c h a na p o stn o m m a sle (rus.) — visiški niekai, ry tm ic zn ošč i m e lo d y c zn o šč sto w a (lenk.)— žodžio ritmingumas ir melodingumas.
40. 41. 42. 43. 44. 45. 46. 47.
48.
Pirmą kartą Leningrade su Petru Cvirka. 1936 m. Paryžiuje su Liūne Janušyte. 1937 m. Siaurės Suomijoje, lapių šeimoje. 1937 m. Ant Siaurės Ledjūrio kranto. 1938 m. Atsiminus Kauno Konrado kavinę. Nežinomo dail. karikatūra. („Vapsva", 1932, Nr. 6) Klaipėdoje rašant knygą „Naktis". 1938 m. Prie Sartų ežero, ties Velykuškiais. Viduryje Pet ras Mikutaitis. 1939 m. Pasibaigus Liaudies Seimui, iš Kauno Valst. teatro išeina Mečys Gedvilas, Michalina Meškauskienė, Antanas Venclova ir Liudas Gira (Valst. Kino-fotofono arch.) Mūsų rašytojai Maskvoje, Kremliuje. 1940 m.
480—481 512—513 512—513 544—545 544—545 544—545 544—545
576—577 576—577
TURINYS
P r a t a r m ė .................................................................. Didmiesčio gyventojas ................................................... Pirmoji knyga .................................................................. Viltys ............................................................................. Lūžis ................................................................................. Dar vieneri metai ........................................................... Literatai ir kiti ............................................................... Studentų išdaigos .......................................................... Romantizmo teismas ....................................................... Kelionė į vakarus ........................................................... Kolektyvo pradžia .......................................................... Balių sezonas .................................................................. Žurnalo gimimas ........................................................... Po Lietuvą ...................................................................... Stiprėjame ...................................................................... Sutriuškinimas .............................................................. Nauji draugai .................................................................. Vėl universitete .............................................................. Vis dar pakrikimas ....................................................... Baigus m okslą.................................................................. Pajūrio mieste .............................................................. Kelionė į Rytus .............................................................. Atsigavimas .................................................................. Saulė debesuotoje padangėje ........................................ Inteligentijos posūkis ......................................... Suom ijoje.......................................................................... Rimti Įvykiai ir pažįstami veidai ................................ Be Klaipėdos .................................................................. Grįžimas į sostinę .......................................................... Nepaprasta vasara ...........................................................
5 9 29 47 56 64 31 102 116 124 151 171 185 207 221 249 263 279 293 306 323 347 372 395 413 427 450 473 487 511
C on
am ore
Keli štrichai Juozo Tumo portretui ............................ Leonas Skabeika ........................................................... Atsiminimai apie Antaną Vienuolj ............................ Iš atsiminimų apie Petrą Cvirką .................................... Salomėja Nėris mūsų gyvenime ....................................
547 562 570 584 617
Posakiai svetimomis kalbomis .................................... Iliustracijų sąrašas ............... ....................................
635 638