Dvarai: spindesys ir skurdas : Lietuvos dvarų likimai
 9789986509943

  • 0 0 0
  • Like this paper and download? You can publish your own PDF file online for free in a few minutes! Sign Up
File loading please wait...
Citation preview

EmbūtėdL 22°ot

iLIEPAJA

L IE T U V A

-.».Priekule

•Kursiši

Nrgrdnde'

In S * * T 6 v( Augstkalne

Vairjode

K

w m n

v^KMENIS^

Mosėdis Barstyčjf --------1 .M V F

Rucava •

R A J .j Y ~

Gruzdžiai,

Salantai Eigirdžiai.

Kuršėm

Šaukėnai V ė ža ičiai

Varniai

gargždai sT V K JUODKRĄNTĖįlf

l a ip ė d o s ^Veivirže

riekulė' V ? AJ

Kvėdal

1 Laukuva

=3§įfk-JDreverna į

PERVALI

Neringą

Igramantis marios

Naumiestis Eržvilkas Vadįjgirys

Jurbarkas

SUTARTINIAI

ŽENKLAI

VILNIUS

Valstybės sostinė

KLAIPEDA

Apskrities centras

4 ? 'Veliuoną.

Gelgaudiškis Slavikai

Lukšiai

Lekėčiai 64

Krasnoznamem

Savivaldybės centras

ALYTUS

Kuršėnai Miestai ir miesteliai

Noreikiškės

Kaimo tipo gyvenvietė Nacionalinis parkas, rezervatas

'■Kamanų

Ibanovka

Nesterov

Uostas, oro uostas

p

i

*

W

b

*

Muitinė G y v e n to jų s k a ič iu s g y v e n v ie tė s e

VILNIUS

A

Bartninkai

>400 000

< L A IP Ė D A \i MYTUS T Jonava •

100 000 - 250 000 50 000-100 000

Kalvarija •

20000-50000 5 ooo -20 000

Vilkija

< 5 000



Kelias su pažymėtomis judėjimo juostomis Magistralinis kelias Kiti keliai Atstumai kilometrais Perkėla Geležinkelis Valstybės siena Apskrities riba Savivaldybės riba

MARU, iŠPii&yini

Ozersk

Kowale

Jez.Wtqr^

Gruszki*

Daudzeva

Skaistkali

Jėkabpils^—

temunėlij iadviliškis Medeikiat

J o n iš k is

/H^ašvitink)

,

19

t y į įjfkiĮ,

Nereta

Likėnai

f

Rožupe

Viešite,

Ounava'

Rušonąja

.Ruberji

R a ud onys

Bebrene

m 4č £ A a į

f Pandėlys

Rozalimas;

llūkste

Rfikiškis 27'

Lociki

PaJ&venėlė

Kamajai /Jūžintai f

Viešintoj

s Sidabravas

;enava

Krakės ^

yžpaliąUI

p iK

\

♦IBaisogala

Silene

)■ -

\A &

Troškūnai jva .. v j |

“ Sudeikiai

I AnykŠii

°#UtęDIT

'auragnar

v W

Kavarskas

|

/Vidiškės

u№
f •bnuškis į

iRudamiria 47

'1 Turgelį ^“Jašiūnai

Luksnėnaii

Markava

MALADZ’ECNA

Šalčininki -j* Hal'šany

* V o ra n a v i Bastuny

tt

Valožyn

, - P:aršai*54’ %.9 aT •* _ ir « ■t » Naujam g}’vertimui atgimęs Norvįliškių dvaras Šalčininkų rajone .

*• ’ v » » •» * v

AUTORĖS ŽODIS Griuvo pastatai, iro puikiausi rūmai, o jų dvasia liko. Tie, kurie pakėlė ranką prieš šimtmečiais dvaruose gyvenusių žmonių kurtą grožį, taip ir nepajėgė įveikti juose slypinčios sielos...

Šią knygą dar galima pavadinti „Lietuvos dvarų likimai“. Tik prieš dešimtmetį dvarai mūsų krašte stovėjo apleisti, užmiršti. Palikti li­ kimo valiai jie sparčiai iro - nuo lietaus ir šalčio, o dar labiau nuo negailestingo žmogaus rankos. Retas dvaras prižiūrėtas, suremontuotas - tokių Lietuvoje nebūtum suskaičiavęs nė pusės šim­ to. Ir negalėjai suprasti, kodėl žmonės juos taip pamiršo, lyg jie čia būtų atklydę iš kito, mums visai nepažįstamo pasaulio... Pastaraisiais metais padėtis keitėsi. Žmonės tarsi „prisiminė“, jog Lietuvoje yra ir toks kul­ tūros paveldas kaip dvarai. Tik ar visiems dva­ rams likimas šypsosi? Ši knyga apie dvarų likimus, jų istoriją, ar­ chitektūrą, žmones, kurie juose gyveno ir dabar gyvena. Šiuo metu Lietuvoje likę apie 600 dva­ rų, tačiau jų situacija labai skirtinga. Kai kuriems pastaraisiais metais pasisekė - juos pastebėjo, nupirko, restauravo turtingesni žmonės...Jie tar­ si feniksai, atgimę iš pelenų naujam gyvenimui. Šiems dvarams knygoje - išskirtinis dėmesys, tačiau jų nedaug. Kita dalis dvarų - stebuklingu būdu praėjusieji visus istorinius išbandymus ir likę. Jie taip pat aprašyti knygoje. Deja, daugu­ ma šiandien - vienišieji, nykstantys. Dunkso jie, gąsdindami juodomis langų akiduobėmis - be durų, be langų. Kai kurie turi šeimininkus ir lau­ kia, gal ateis geresni laikai. Tik ar visi sulauks? Nemažą dalį iš tų priskaičiuojamų 600 dvarų jau šiandien galima pavadinti tik dvarvietėmis, kuriose likę gal kokie griuvėsiai ir senų medžių kupetos, beje, būdingos beveik visiems dva­ rams. Neretai nutinka, kad po plytą išnešiojami ištisi pastatai. Juodojoje rinkoje senove dvel­ kiančios plytos itin vertinamos, už jas brangiai moka... Retsykiais senos (parduotos) plytos pa­ keičiamos naujomis. Pasitaiko ir tokių atvejų, jog dvarą privatizavęs asmuo pats nusprendžia pasipelnyti iš seno pastato ir nusamdo žmones jį

išardyti. Taigi, peršasi mintis, jog šios, vienišųjų dvarų dalies, likimas kaip buvo, taip ir yra gan miglotas. Neprižiūrimi dvarai šiandien negai­ lestingai naikinami. Stūkso jie aptrupėję. Bai­ su ir vidun užeiti - kadaise prabangiose rūmų salėse, kambariuose, dabar jau papilkėjusiuose nuo laiko, tik vėjai švilpia, nejaukiai nuskamba ir atsimušdamas sugrįžta žingsnių aidas - ir at­ rodo, tarsi iš nebūties kažkas ateina... Kyla turtuolių mada - statyti naujus dva­ rus - praėjusių amžių dvarų imitacijas. Neži­ nia, kokių pasekmių ta nauja mada turės auten­ tiškiems, bet apleistiems dvarams. Ar jie bus palikti toliau nykti, ar vaizdingose vietose bus nupirkti ir nušluoti nuo žemės paviršiaus, kad jų vietoje išaugtų istorinės imitacijos?.. Šioje knygoje pristatomi 212 dvarų - prak­ tiškai visi atgimusieji, išlikusieji ir dar laukian­ tys atgimimo, bet kol kas stovintys apleisti, ta­ čiau juose dar galima ką įdomaus pamatyti ar prisiminti. Tai trečioji papildyta ir atnaujinta knygos „Lietuvos pilys ir dvarai“ laida. Anks­ tesnės išleistos 2003 ir 2005 metais. Ši, atnau­ jinta knyga, labiau vientisa savo tematika - atsi­ sakyta pilių aprašymų. Tegu nesuklaidina skai­ tytojo Panemunės ir Raudonės pilių aprašymai , kuriuos ras knygoje. Pilys - gynybiniai įren­ giniai, senovėje turėję apsaugoti mūsų kraštą nuo priešo antpuolių. Daug medinių pilių jau XI-XIII amžiuje pastatyta ant piliakalnių, bet jos neišliko. Vėliau, ypač sustiprėjus kryžiuočių antpuoliams, XIII-XIV amžiuje svarbiausiose strateginėse vietose iškilo mūrinės pilys, ku­ rių liekanos tebestovi ir mūsų laikais. Tokios buvo Kauno, Medininkų, Trakų, Vilniaus pilys. Pasikeitus istorinėms aplinkybėms, po Žalgirio mūšio (1410) nuslopus kryžiuočių antpuoliams, pradėti statyti pilių tipo feodalų mmai - dvarų centrai. Tokios yra vadinamosios Panemunės, Raudonės, Raudondvario, Siesikų, Vaitkuškio

pilys. Jos jau nebuvo krašto gynybai skirtos tvirtovės, o tik reprezentaciniai rūmai, kuriems suteiktos tiems laikams nostalgiškos pilių for­ mos, tarsi aliuzija į nesenus „kovų su priešais laikus...“ Nedaug beliko Lietuvoje dvarų. Dabar tega­ lima tik apgailėti, kad praėjo tas laikas, kai dar galėjome juos išsaugoti. Deja, didelę dalį šio reikšmingo mūsų paveldo praradome negrįž­ tamai. Šiandien į dvarus žiūrime su nostalgija, pro romantikos ir idealizmo šydą. Dvarai trau­ kia savo magiška energetika, kuri tarsi akumu­ liavo ilgaamžę jų istoriją. Dvarai įdomūs savo architektūra- išlikusia ir neišlikusią, įdomūs savo griuvėsiais - tokiais mįslingais ir neįmin­ tais, savo istorijomis, kažkada čia gyvenusių žmonių likimais. Dvaruose šimtmečiais buvo kaupiamos unikalios bibliotekos, ištisų kartų archyvai, vertingų paveikslų, meno dirbinių kolekcijos. Dvarininkai fundavo daugelio mūsų miestų ir miestelių bažnyčių statybą, jomis mes grožimės ir šiandien. Žvelgdami į dvarus romantikos ir idealizmo akimis, šiandien nenorime matyti, jog juose būta ir to, kas nedarė garbės dvarininkams. Žiauri ir sunki baudžiava stingdė Lietuvos kaimą nuo XIII iki XIX a. vidurio. Neretai dvarininkai parduodavo baudžiauninkus vienas kitam šei­ momis, o kartais ir išardydami šeimas. O kąjau kalbėti apie tuos, kurie už mažiausią prasižen­ gimą liepdavo plakti baudžiauninkus, neretai iki mirties... Tų laikų liudininkai kai kuriuose dvaruose išlikę „vergų bokštai“. Gal ne visur jie taip vadinti, tačiau tokių pastatų - mini kalėjimų paskirtis buvo ta pati. Istorija mena dvarininkų, kurie, pagauti medžioklės azarto, liepdavo bau­ džiauninkams lipti į medžius, o paskui šaudy­ davo įjuos tarsi į medžiojamus paukščius. Tad be magiškai traukiančios teigiamos energetikos, žiaurumai paliko dvaruose nemažai ir neigia­ mos energetikos. Lietuvai po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m. patekus carinės Rusijos priklausomybėn daug dvarų atiteko iš Rusijos atsikėlusiems dvarininkams. Jiems buvo svetimos lietuvių tautiškumo idėjos, sve­ tima aplinka. Nors ir stengdamiesi tolerantiš­ kai bendrauti su vietos dvarininkais, jie išlaikė kolonizatorių ir užkariautojų nuostatas, dažnai

paveldėtas iš savo tolimų protėvių. Kalnaberžės dvarininkų Stolypinų giminės pradininkas Sil­ vestras Stolypinas dalyvavo 1655 m. Rusijos žygyje į Lietuvą, kai priešai pirmą kartą Lie­ tuvos istorijoje užėmė sostinę Vilnių, nusiaubė kraštą, suniokojo senas pilis. Tada už dalyvavi­ mą tame žygyje S. Stolypinas gavo bajoro ti­ tulą ir dvarą netoli Maskvos. Jau Kalnaberžės (žr.) dvarininkas Arkadijus Stolypinas 1865 m. vadovavo komisijai, kuri revizavo Tiškevičių įsteigtą Vilniaus senienų muziejų ir rekomenda­ vo carinei administracijai jį uždaryti dėl ekspo­ zicijos tautiškumo... Stelmužės (žr.) Valujevai, veikiausiai, prisidėjo prie lietuviškos spaudos uždraudimo po 1863 m. sukilimo... Tiesa, būta ir kitokių pavyzdžių. Rusijos imperatorės Jeka­ terinos II gausiai apdovanoti Lietuvos dvarais rusų grafai Zubovai greit sulietuvėjo, perėmė lietuvių tautiškumo idėjas - steigė lietuviškas mokyklas, rėmė draudžiamos lietuviškos spau­ dos platinimą. Neretai iš lenkų save kildinę bajorai steigdavo šalia dvaro mokyklas, kurio­ se buvo mokoma lietuvių kalba ir lietuviškos spaudos draudimo laikais. Kai kurie remda­ vo tą draudžiamą lietuvišką spaudą, domėjosi lietuviškos kultūros tradicijomis. Dvarininkų įsteigtas mokyklas ir gimnazijas baigė nemažai Lietuvai nusipelniusių žmonių, žymių visuome­ nės veikėjų. Dvarai, jų istorija, architektūra - labai reikš­ minga mūsų paveldo dalis. Šiandien galima pasidžiaugti naujųjų dvarininkų naujam gyve­ nimui prikeltais dvarais. Gal ne visi restauravo juos pagal griežtus paminklotvarkos reikalavi­ mus, tačiau tikrai nuoširdžiai dirbo, investavo daug savo lėšų, kad galėtų įsikurti dvare, su pasididžiavimu jį aprodyti mums, užsukusiems pažiūrėti, ar kokį renginį dvare suruošti. Visi jie prikėlė naujam gyvenimui apleistus, nykstan­ čius dvarus, o tų nykstančiųjų kol kas nepalygi­ namai daugiau, nei pradėjusių naują gyvenimą XXI amžiaus civilizacijoje. Nykstantieji vis dar laukia iki šiol neparodyto mūsų valstybės ir jos institucijų dėmesio bei atsakingo naujųjų šeimi­ ninkų rūpesčio.

\ ‘b’*4 k & vY1'» * r^y k •&EŠSr

1

n •; i

K » V •A

Įfr,/ viii. *• SEb

1

LIETUVOS DVARŲ Ū KIM AI Tai ne senovės Graikijos unikalus ir iškilūs griuvėsiai. Tai - baigiantis sunykti XIX amžiuje pastatytas Onuškio dvaras (Rokiškio rajone). Tokių, merdinčių dvarų kur kas _____ ... 98? . ... .... daugiau, negu XXI amžiuje atgimusių t# ..

« ji:

¡7 Qf rasapnipkw Eičiūnai P raniūįai I

te i .

R aižiai' A Tabalenka jfKedori^Sa

'erebiejai

lupinio

. H.

j

liudininkai

Krokialaukis

-
\

Butėnai, [Juostininkai (Andrioni

joškūnai

'yžuonos

TROŠKŪI Smėlynė

Pagojis*



lįflĮrai

(uniškiai

Levaniškiai,

y Elmininkai T \.

Šiaudiniai'

Dabužiai

Spitrėnai

»k.

:

įenionys.

Juškonyst

'Kurkliai II

ikiemon)

Svirnai IL

Kuktiškės Runionys Sidabrinės

Balninkai

[I0M U ai

\Kirmėli