Dvarai kviečia užsukti 9786094230226

Citation preview

cD va m įvkcia uzutąt

ALGIMANTAS Vilnius

UDK 728(474.5)

Dv-11 Sudarytoja Ingrida Semaškaitė D v - 1 1 DVARAI KVIEČIA UŽSUKTI. Vilnius: ALGIMANTAS, 2016 - 184 p., sp. iliustracijos, žemėlapiai. Aprašomų vie­ tovių abėcėlinė ir rajonų rodyklės.

Knygoje aprašomi atgimę dvarai, kurių šeimininkai įkūrė juose muziejus, viešbučius, restoranus. Tokie dvarai kviečia užsukti keliauninkus. Knygoje pristatomos dvaruose jiems teikiamos paslaugos.

© Sudarymas. Ingrida Semaškaitė © Žemėlapiai. Jana Sėta, Ryga © Iliustracijos, (nuotraukų autorių sąrašas knygos gale) © Dizainas. Violeta Laukytė ISBN 978-609-423-022-6

T U R I N Y S PAGAL A BĖ C Ė L Ę

Leidėjų žodis 5 Adomynė 7 Alanta 9 Antalina 12 Aristavėlė 15 Astravas 17 Aukštoji Freda 20 Baisogala 22 Bareikiškės 24 Belmontas 26 Bijotai 31 Bikuškis 33 Biržai 34 Biržuvėnai 38 Bistrampolis (Kučiai) 40 Bukantė 43 Burbiškis 45 Burbiškis 47 Dautarai 50 Dvarčėnų dvaras 53 Gačionys 54 Gelgaudiškis 56 Ilzenbergas 58

Jašiūnai 60 Joniškėlis 64 Jurbarkas 66 Kairėnai 68 Kėdainiai 71 Kelmė 74 Kiduliai - Kaimelis 76 Kretinga 77 Kurtuvėnai 81 Leipalingis 84 Liubavas 86 Naisiai 88 Norviliškės 89 Paberžė 91 Paežeriai 92 Pakruojis 94 Palangos Tiškevičių rūmai 97 Paliesius 101 Panemunės pilis 103 Paragiai 106 Pavirvytė 109 Plateliai 110 Plungė 112

Punžionys 116 Puziniškis 118 Raguvėlė 120 Raudondvaris 122 Raudonė 125 Renavas 128 Rietavas 130 Rokiškis 134 Rumpiškė 137 Siesikai 138 Stelmužė 140 Šešuolėliai 143 Šilutė 146 Švėkšna 148 Taujėnai 152 Užugiris 155 Užutrakis 157 Veisiejai 160 Verkiai 162 Zypliai 166 Žagarė 168

T U R I N Y S PAGAL A P S K R I T I S ALYTAUS APSKRITIS Alytaus r. - DVARČĖNAI53 Druskininkų sav. - LEIPALINGIS 84 Lazdijų r. - VEISIEJAI 160 KAUNO APSKRITIS Kaišiadorių r. - ARISTAVĖLĖ (LLBM Rumšiškėse) 15 Kauno miestas - AUKŠTOJI FREDA 20 Kauno r. - RAUDONDVARIS 122 Kėdainių r. - KĖDAINIAI 71 PABERŽĖ 91 KLAIPĖDOS APSKRITIS Klaipėdos miestas - RUMPIŠKĖ 137 Kretingos r. - KRETINGA 77 Palangos sav. - PALANGA 97 Šilutės r. - ŠILUTĖ 146 ŠVĖKŠNA 148 MARIJAMPOLĖS APSKRITIS Šakių r. - GELGAUDIŠKIS 56 KIDULIAI 76 ZYPLIAI 166 Vilkaviškio r. - PAEŽERIAI 92 PANEVĖŽIO APSKRITIS Biržų r. - ASTRAVAS 17 BIRŽAI 34 Kupiškio r. - ADOMYNĖ 7

Panevėžio r. - BISTRAMPOLIS 40 PUZINIŠKIS 118 Pasvalio r. - JONIŠKĖLIS 64 Rokiškio r. - GAČIONYS 54 ILZENBERGAS 58 ROKIŠKIS 134 ŠIAULIŲ APSKRITIS Akmenės r. - PARAGIAI 106 Joniškio r. - ŽAGARĖ 168 Kelmės r. - KELMĖ 74 Pakruojo r. - PAKRUOJIS 94 Radviliškio r. - BAISOGALA 22 BURBIŠKIS 47 Šiaulių r. - KURTUVĖNAI 81 N AISIAI88 TAURAGĖS APSKRITIS Jurbarko r. - JURBARKAS 66 PANEMUNĖS PILIS 103 RAUDONĖ 125 Šilalės r.-B IJO T A I31 TELŠIŲ APSKRITIS Mažeikių r. - DAUTARAI 50 PAVIRVYTĖ 109 RENAVAS 128 Plungės r. - BUKANTĖ 43 PLATELIAI 110 PLUNGĖ 112

Rietavo sav. - RIETAVAS 130 Telšių r. - BIRŽUVĖNAI 38 UTENOS APSKRITIS Anykščių r. - ANTALINA12 BURBIŠKIS 45 RAGUVĖLĖ 120 Ignalinos r. - PALIESIUS 101 Molėtų r.-A LA N TA 9 Utenos r. - BIKUŠKIS 33 Zarasų r. - STELMUŽĖ 140 VILNIAUS APSKRITIS Šalčininkų r. - JAŠIŪNAI 60 NORVILIŠKĖS 89 Širvintų r. - ŠEŠUOLĖLIAI143 Švenčionių r. PUNŽIONYS 116 Ukmergės r. - SIESIKAI 138 TAUJĖNAI 152 UŽUGIRIS 155 Trakų r. - UŽUTRAKIS 157 Vilniaus miestas - BELMONTAS 26 KAIRĖNAI68 VERKIAI 162 Vilniaus r. - BAREIKIŠKĖS 24 LIUBAVAS 86

DVARAI KVIEČIA UŽSUKTI - jau septintoji Ingridos Semaškaitės knyga apie dvarus. Į šią temą ji gilinasi jau dau­ giau kaip dešimtmetis. Išleido knygas LIETUVOS PILYS IR DVARAI (2003), atnaujintą ir papildytą šios knygos versiją - (2005), DVARAI: SPINDESYS IR SKURDAS (2008), dvito­ mį žinyną LIETUVOS DVARAI (2008), jo atnaujintą vienatomį variantą LIETUVOS DVARAI (2010), ATGIMĘ DVARAI (2012). Naujoje knygoje DVARAI KVIEČIA UŽSUKTI Ingrida Semaškaitė sukoncentravo dėmesį į atgimusius dvarus, kurie turistus, keliauninkus kviečia užsukti ir teikia jiems įvairias paslaugas - apgyvendinimo, maitinimo, laisvalaikio praleidimo. Autorei aktyviai talkino aprašomų dvarų savi­ ninkai, savivaldybių paminklotvarkininkai, muziejų dar­ buotojai - papildė, atnaujino knygai ruošiamą informaciją, pagal išgales parėmė knygos išleidimą finansiškai. Visiems talkininkams ir rėmėjams - nuoširdi leidėjų padėka.

Kas vartė ankstesnę autorės knygą ATGIMĘ DVARAI, galėjo suskaičiuoti, kad atgimusių dvarų Lietuvoje jau virš šimto. Šioje knygoje - kelionių vadove po atgimusius dva­ rus aprašomi 66 dvarai, kurių šeimininkai linkę bendrauti su smalsiais keliauninkais, - aprodo valdas, noriai atsklei­ džia savo dvaro praeities slėpinius, pasakoja įdomias is­ torijas apie buvusius dvaro savininkus. Likusieji atgimu­ sių dvarų šeimininkai nėra taip svetingai nusiteikę, bet ir juos nesunku suprasti, - dvaras jiems šeimos gyvenamasis būstas, todėl smalsūs lankytojai, kurie nori viską pamatyti, viską sužinoti, nėra labai laukiami. Gal su čia nepaminė­ tų atgimusių dvarų šeimininkais dėl vizito reikėtų tartis iš anksto, arba tenkintis išorine dvaro apžiūra, nesiveržiant į kiemą, ar pastato vidų... Patys pagalvokite ir suprasite - dažni ekskursantai vargina ar net trukdo normaliai gy­ venti...

m

y n t /

lA p iškio r. Šimonių šen. Dvaro sodybos fragmentai netoli jYkelio Utena-Kupiškis, prie Aluočio upelio. Iš dvaro laikų liko mediniai rūmai, parko ir sodo fragmentai, tvenkinys. ŪTdniai-gamybiniai pastatai nugriauti. Dvaro žemėse pasta­ tyta Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (1921 m.), varpinė (XX a. pr.) ir koplytėlė (1855 m.) su medine Jono Nepomuko skulp­

tūra. Šie sakraliniai pastatai taip pat priklauso dvarvietei. Adomynė - XVIII a. pr. - XX a. pr. susikūrusi dvarvietė. Adomynė - dvaras ir kaimas, - anksčiau vadinosi Jonava, Aluotėlės, Holoty, Goloty Malė, Maly Goloty. Šios žemės buvęs grafų Pliaterių dvaro palivarkas. Šambelionas A.Pliateris 1809 m. dvarą įkeitė Jonui Žurauskui. 1817 m. balan­ džio 30 d. dekretu Ašuotėlės palivarkas, priklausęs Aluotės dvarui, atiduotas Jonui Žurauskui (Žuravskiui), kuris XIX a. pr. perstatė čia iki mūsų dienų išlikusius medinius rūmus.

^I1i'\ p !! *ii'įss b m [ ¡ J i

Г П

f

II l į j

Г it №• »t: ■n iKi

S f

Я

»

#

« j i

į

f

'iečia užii

1У^й^Я[|Вa I f B Pjdj,IĮji J* į i9 1 1Я 1п 11 1 uįliiį я i■ sih 11 f 1 H fH UI 1 M Ш i 4k: ■ Я m 1ж ^

J IraI * L ш*. į j тш\ * Jrjffir fMMШЯт

Mirus Jonui Žurauskui, valdas paveldėjo jo giminaitis, taip pat Jonas Zurauskas. Po jo mirties dvaras atiteko seserims Sofijai Koscialkovskai ir Malvinai Maksimovai. Iš jų dvarą nupirko miško darbininko Silvestro Vilėniškio sūnus Ado­ mas Vilėniškis, kuris žemę išnuomojo giminaičiams, dvaro pakraščius išpardavė valstiečiams, o sau pasiliko centrinę dalį su 60 ha žemės. Neturėdamas įpėdinių, dalį lėšų ir že­ mės paskyrė bažnyčios statybai, bet jos nebaigė. 1921 m. statybas užbaigė A.Vilėniškio sūnėnas Juozapas Vilėniškis - klebonas, kunigas ir kanauninkas, kuris paveldėjęs rūmus, įrengė ten kleboniją. Likusi dalis dvaro žemių paveldėjimo teise atiteko kitiems keturiems A.Vilėniškio brolio vaikams. Po Antrojo pasaulinio karo buvusiuose rūmuose įsikūrė ko­ lūkio kontora, kultūros namai, parduotuvė. Dabar viename rūmų gale veikia biblioteka, medicinos punktas, Kupiškio kultūros centro Adomynės padalinys, keliuose kambariuo­ se panaudos pagrindais įsikūrusi Adomynės kaimo ben­ druomenė. Atgimimo laikais pastatas restauruotas: sienose

pakeisti išpuvę rąstai, kai kuriose patalpose įdėtos naujos grindys ir lubos, pakeistas stogas. Savita rūmų architektūra. Pastato planas - „L" raidės for­ mos, iš visų pusių į namą vedė įėjimai. Pagrindinis įėjimas nukreiptame į kelią fasade, kurio viduryje iškilęs mezoninas. Prie jo ankščiau glaudėsi portikas - pagrindinis klasicizmo stiliaus atributas. Jis nugriautas apie 1970 m., tiesiant kelią (tuo metu nugriauti ir visi dvaro ūkiniai pastatai, paradiniai vartai, iškirsta nemaža parko dalis). Nors rūmų portiko nebė­ ra, jų architektūroje liko nemažai kitų klasicizmo stiliaus de­ talių - mūrinė arkadų galerija, pusapskritės jos arkos. Namą juosia smulkiais dantukais dekoruotas karnizas, prieangių stogelius laiko mažos, kresnos kolonėlės. Tai tipiškas viduti­ nio sluoksnio bajoro namas, kokie buvo statomi XVIII a. Rūmų vidų išilgai ir skersai dalija kapitalinės sienos. Rep­ rezentacinės ir gyvenamosios patalpos, išdėstytos dviem ei­ lėmis, pasižymėjo prabanga. Iki šiol kai kurių jų grindis puo­ šia inkrustuotas parketas, jaukumo teikia augaline tematika dekoruotos koklinės krosnys. Menių interjerą puošė sieninė tapyba. Dabar dvaro sodyba - Kupiškio rajono savivaldybės nuosavybė.Vietos bendruomenė turistams ruošia pažintinę programą, per kurią supažindina su dvaro istorija, senųjų dvaro šeimininkų gyvenimu, pamoko kepti garsias Adomy­ nės pagrabines bandeles ir kartu su svečiais ieško vis dar nerasto Adomynės lobio. ADOMYNĖS KAIMO BENDRUOMENĖ Tel.+370 61129113 ^Adonio Vilėniškio g. 4, Adomynė, Kupiškio raj £ _______ EL paštas: [email protected]

_

.

&

^ Alantos (Naujasodžio) dvaras - apie 2 km į rytus nuo ^ ^ į m i e s t e l i o , prie Virintos upės. Tai labai sena dvarvie­ tė. XIV a. Vytautas Didysis Alantą atidavė savo broliui Žy­ gimantui Kęstutaičiui. 1436 m. Žygimantas Kęstutaitis šias žemes padovanojo didikams Astikams. XVI a. gyvenęs Gri­ galius Astikas (1535-1580) susikompromitavo - dėl slaptų ryšių su Maskvos pasiuntiniu Lietuvoje apkaltintas Tėvynės

išdavyste, pagarsėjo kaip vienas pirmųjų pinigų padirbinėtojų Lietuvoje ir nuteistas mirties bausme. Dvarą perėmė tuometinė valdža. Vengrų kilmės Lenkijos karalius ir Lietu­ vos didysis kunigaikštis Steponas Batoras (valdė 1576-1586) Alantos dvarą už narsą kautynėse prie Polocko perdavė vengrų kariuomenės vadui Lietuvoje Gabrieliui Bekešui. Iš Bekešo dvarą 1598 m. pirko didikas Kristupas Radvila. Ši giminė dvarą valdė iki 1828 m. Tada dvarą nupirko bajo­ ras Tadeušas Pac-Pomarnackis (1763-1849). Jis mirė bevai­ kis. Dvarą perėmė augintinis, pusbrolio sūnus Aleksandras

*

Pac-Pomarnackis (1806-1881). Jo paveldėtojai - Mečislovas Pac-Pomarnackis ir jo sūnus Tadeušas, kuris dvarą valdė iki Pirmojo pasaulinio karo. Jo išvakarėse išvyko į užsienį ir nebegrįžo. Nepriklausomos Lietuvos valdžia dvarą išpar­ celiavo. Pradžioje dvaru naudojosi Lietuvos kariuomenės mokomoji kuopa. Vėliau dvaro centrą buvo nusipirkęs Balys Sližys iš netolimo Klabinių kaimo, keliose vyriausybėse ėjęs ministro pareigas. Pokariu dvare veikė Žemės ūkio techni­ kumas. Dvaro rūmai, statyti XIX a. vid., Pomarnackių, yra neoromaninių bruožų, itališkos vilos stiliaus, gana retai pasitaikan­ čio Lietuvos dvaruose. Pastatas vienaukštis, stačiakampio formos, su dviaukšte centrine dalimi, papuošta trikampiu frontonu. Kairėje rūmų pusėje iškilęs nedidelis bokštas (se­ nos nuotraukos byloja, kad jis buvęs kur kas aukštesnis). Turtingo būta rūmų interjero. Valgomojo lubas puošė gipsa­ tūros, didžiulis krištolo sietynas, grindys buvo išklotos raš­ tuotu parketu, stovėjo prabangūs, meniškai padaryti baldai. Rūmuose buvo sukauptas tikras sidabro, bronzos ir kerami­ kos dirbinių muziejus. Valgomajame surinkta buvo daugy­ bė brangių porcelianinių lėkščių ir lėkštelių. Ir visa tai parsiųsdinta iš įvairių Vakarų Europos fabrikų. Iki mūsų dienų išlikę 11 dvaro sodybai priklausančių gy­ venamųjų ir ūkinių pastatų. Rūmus supa senas parkas, jame tebežaliuoja dvi liepų alėjos, peizažą paįvairina trys atnau­ jinti tvenkiniai, kuriuos maitina Alantėlės upelis. Dabar dvaro sodyba priklauso Alantos technologijos ir verslo mokyklai. Kaip teigia Molėtų muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė, parengusi albumą apie Alantos dvarą ir suteikusi žinių leidyklai, antrasis - Naujasodžio vardas dva­ rui prilipdytas tik sovietmečiu, nepakeitė senojo, tad ir liko

dvaras su dvigubu pavadinimu - Alantos (Naujasodžio). Dvare puoselėjama regiono istorija, dvarų kultūra, orga­ nizuojami pažintiniai-pramoginiai renginiai. Pastaraisiais metais išpopuliarėjo šventės - pono Tado sutiktuvės ir iš­ leistuvės. Ponas Tadas - Alantos dvaro savininkas Tadeušas Pac-Pomarnackis, gyvenęs čia iki Pirmojo pasaulinio karo (1914), žiemas praleisdavo Italijoje, Prancūzijoje, o į savo dvarą sugrįždavo tik vasarai. Visiems dvariškiams tai būda­ vo šventė. Molėtų krašto muziejus, atgaivinantis senas dvaro tradicijas, pradėjo rengti Pono Tadeušo sutiktuves pavasarį ir išleistuves rudenį. Į tas dvaro šventes suvažiuoja nema­ žai ponų iš praeitų amžių, o tiksliau - muziejininkai ir jų bičiuliai, persikūniję į praėjusių amžių personažus. Susiren­ ka nemažai svečių-žiūrovų ne tik iš Molėtų, bet ir Vilniaus, tolimesnių vietų. Alantos dvaro šventė jau tampa atgimusio Alantos dvaro tradicija. Istorinį Alantos dvaro pono Tadeu­ šo Pac-Pomarnackio personažą sukūrė žymus aktorius Re­ migijus Vilkaitis, talkinamas Molėtų muziejininkų. 2015 m. suremontuotose dvaro rūmų rūsio patalpose ati­ darytas Amatų centras, dailininko Vaidoto Žuko paveikslų galerija.

r

ALANTOS DVARAS Molėtų krašto muziejaus skyrius Parko g. 5, Naujasodžio k., Alantos šen., Molėtų r. sav., LT-33315 Mob. 8 686 69928 EI. paštas: [email protected]; [email protected] Svetainė internete: www.muziejus.moletai.lt

|rF

jftf 4f Гг

f i i

J p

|Ëf Вм' i |"1

ггггпгг

p

; j |:e l t ii- ^

J

' ■гГГ№J1 i 1 NB I Й fj ( |S % ¡SI|! ! ih i 1 i i J E-=s=pi Ш S ii i f f f i '1

шm fü r r гг m ¡g »? ; a fm iii 1 BL 1 jį

Inni U jj! if T r’SįBfc

r r jjg r r f

ГЛ^ПТ-Т-Г^"

S

Ą

t fo

iįM

,

f - Anykščių r. Viešintų šen. Ant Viešintos upelio kranto, ^ T ^ ts e n a m e , romantiškame parke stovi Antalinos dvaro rūmai. Dvaro kūrėjai - bajorai Durasevičiai, šiame krašte įsikūrę XVIII a. pabaigoje (iš Laimos Vileikienės tyrimo). XIX a. pradžioje Durasevičiai valdė kelis aplinkinius dva­ rus (Viešintų, Pelyšos). Jau tada galėjo egzistuoti palivarkas, pavadintas Jono Durasevičiaus žmonos Otilijos vardu - Otilijanovas, ilgainiui vietovardis sulietuvėjo ir tapo Antalina. Mūrinius dvaro rūmus, veikiausiai, pasistatė Jono Durase­ vičiaus sūnus Vladislovas XIX a. septintajame-aštuntajame dešimtmetyje. Žinoma, kad iki Pirmojo pasaulinio karo (1914 m.) Antalinos dvarą valdė Marijonas Durasevičius. Vė­ liau valdos atiteko Julijai Jaloveskienei, kuri 1925 m. dvarą pardavė Mykolui Linkevičiui, paskutiniam šio dvaro savi­ ninkui. Pats kilęs iš netolimų Subačiaus apylinkių, Mykolas Lin­ kevičius paliko tėvų ūkį ir keturias seseris dar gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iškeliavo, kaip ir daugelis tuo metu, laimės ieškoti į Ameriką. Gyveno ten daugiau kaip 15 metų. Darbštus, tvirto charakterio, gal todėl, kaip pats pasakojo, darbas Amerikoje jam nebuvo pernelyg sunkus. M.Linkevičius dirbo fabrike - elektros karučiu vežiojo gaminius. Už­ dirbdavo gerai. Susikrovęs tiems laikams nemažą kapitalą, jis vis dažniau pagalvodavo apie grįžimą į gimtąją tėvų že­ mę. Palikęs svečią šalį ir gerą uždarbį, M.Linkevičius grįžo į Lietuvą. Iš pradžių apsistojo tėvų ūkyje - ištekino dar neiš­ tekėjusias seseris, davė joms pasogas. Kiek vėliau pardavė tėvų žemes (30 ha) ir, nusižiūrėjęs už 20-ties kilometrų nuo

tėviškės esantį Antalinos dvarelį, ilgai nelaukdamas 1925 m. jį nusipirko. Po metų, 1926-aisiais, jau būdamas solidaus am­ žiaus, sukūrė savo šeimą. M.Linkevičiaus žmona Eleonora, kilusi iš gausios šeimos, buvo darbšti, tvarkinga. Šių savybių jai prireikė, kai su vyru tvarkė apleistą dvarą. Žinoma, reikė­ jo ir nemažai lėšų. Beveik visus uždirbtus pinigus M.Linkevi­ čius išleido pirkdamas dvarą. Todėl ūkio sutvarkymui teko imti paskolą iš banko. Už pasiskolintus pinigus jis nusipirko gyvulių, suremontavo apgriuvusius ūkinius pastatus, pasta­ tė naujų. Praėjus metams, 1927-aisiais, Linkevičiams gimė sūnus Bronius, dar po metų - duktė Bronė. Pagausėjus šeimai, atsi­ rado stimulas dirbti ne tik sau, bet ir dėl vaikų ateities. Po penkerių metų M.Linkevičius grąžino bankui paskolą su palūkanomis. Jo ūkis kasmet tvirtėjo. Tuo metu jame jau buvo daugiau kaip 40 karvių, neskaitant prieauglio. Ūkis kiekvieną mėnesį vien už pieną gaudavo daugiau kaip 1000 litų pajamų. Tuo laiku tai buvo dideli pinigai. Nors Linkevi­ čiai valdė 81 ha žemės, valdas ir toliau plėtė. 1938-1940 m. žmonos Eleonoros vardu jie nusipirko dar 23 ha žemės. Atėjo 1940-ieji. Po metų sovietinės okupacijos iki tol kles­ tėjęs Antalinos dvaras visiškai sužlugdytas. Laikai pasikeitė. Tačiau blogiausia dar buvo prieš akis. 1948-ųjų gegužės 21 dieną Antalinos dvaro šeimininkė Eleonora Linkevičienė, nieko blogo nenujausdama, iš vaka­ ro užmaišė duoną, tikėdamasi rytoj ją kepti. Tačiau kitos die­ nos rytą dar miegančius namus apsupo NKVD kareiviai ir vietiniai stribai. Be didelių ceremonijų ir paaiškinimų jie da­ vė vieną valandą susiruošti į kelionę. Namuose tuo metu bu­ vo tik M.Linkevičius su žmona Eleonora. Vaikai - už 40-ties kilometrų, mieste. Koks bus jų likimas? Subačiaus geležinke-

'- R I ■■ xS I /

n > Il t II *

. 1 :. r h

R E =

I f ■■ il

m àÏA

n iii mm иш II ■II mm um ■■ ■i UMl ±.

■%M m m Ljr

-fi Il fi

lio stotyje Linkevičių, kaip ir daugelio kitų liaudies priešais vadintų žmonių, jau laukė gyvulinių vagonų sąstatas... Mykolas Linkevičius su žmona Eleonora atsidūrė Kras­ nojarsko srityje. Sunkioje tremtyje praėjo ilgi aštuoneri me­ tai. Po Stalino mirties praėjus keleriems metams, 1956-aisiais Linkevičiai grįžo į savo namus, Antalinos dvarą. Tačiau ko­ lūkio vadovybė neleido jiems apsigyventi jų pačių namuose. Juos buvo užėmusi kolūkio kontora. Po ilgo kolūkio konto­ ros durų varstymo ir prašymų vietinė valdžia vis dėlto nusi­ leido - skyrė Linkevičiams buvusiuose dvaro rūmuose vie­ ną nedidelį kambarėlį su bendra virtuve be langų. Įstiklinę langus, susimūriję krosnį, jie buvo patenkinti, kad turi nors tokią pastogę. Eleonora Linkevičienė, dar turėdama šiek tiek sveikatos, pradėjo dirbti valytoja kontoroje, įsikūrusioje tuo­ se pačiuose Antalinos dvaro rūmų patalpose. Savo namuo­ se grįžę iš tremties Linkevičiai išgyveno devynerius metus. 1965 m. mirė M.Linkevičius. Eleonora, likusi viena be vyro, persikėlė gyventi pas vaikus į Panevėžį. Ten E.Linkevičienė

išgyveno 19 metų. Tačiau permainų ji taip ir nesulaukė. Lai­ kai pradėjo keistis 1989-aisiais. Anykščių rajono vykdomojo komiteto sprendimu Antalinos dvaro rūmus nutarta grąžin­ ti vienintelei Linkevičių įpėdinei dukrai Bronei Petrulienei (Linkevičiūtei). Nors ir nukentėję nuo laiko bei žmogaus rankos, rūmai išlaikė savo senovinę dvasią. Didingumo pastatui teikia aštuoniakampis bokštas, kurio viršūnę puošia dantytas pa­ rapetas. Rūmai dviaukščiai, eklektinių formų, asimetriškų tūrių. Dantytu parapetu užsibaigia ir pagrindinio korpuso viršus. Rūmus supa 2 ha parkas, užveistas XIX a. vid., Tebe­ žaliuoja senų liepų alėjos. Linkevičių palikuonys, neišgalėdami atnaujinti dvaro, 2008 m. jį pardavė. Dabar dvaro ateitis naujų šeimininkų rankose. Šiuo metu dvaro rūmai yra restauruoti, atstatytas tvartas, kuriame įkurtas avininkystės ūkis, vienas atnaujin­ tas, kitas - naujai iškastas dvaro tvenkiniai, tvarkomas par­ kas.

t

lykišiadorių r. Rumšiškių šen. Lietuvos liaudies buities muj^ i e ju s . Dvaras perkeltas iš Kėdainių rajono ir restauruotas kaip muziejaus eksponatas. Aristavėlės dvaras nepasižymė­ jo dideliu masteliu ir prabanga, tačiau gerai išlaikė tipišką smulkios bajoriškos rezidencijos bruožus. Rezidencijos, ko­ kių XVII - XIX a. Lietuvoje buvo daugelis, kurios palikime geriausiai atsispindi viduriniojo bajorijos sluoksnio materia­ linė ir dvasinė kultūra. Manoma, kad Arvistos laukas nuo seno priklausė įta­ kingiems, stambiems didikams, kadais čia buvęs stam­ baus vietininko Algemino dvaras (susijęs su kunigaikš­ čių Alšėniškių istorija), vėliau įsikūrė Šiukštos, plačios „Pobog" herbo giminės atstovai. Pagal statybos datą (apie 1700 m) šių Aristavėlės dvaro rūmų statytoju reikė­ tų laikyti M ykolą Zabielą (miręs 1734 m.). Vėliau, XVIII a. pabaigoje dvaras atiteko Medekšų giminei, kuri sodybą pertvarkė ir pritaikė naujam gyvenimo būdui. Tai buvo išsilavinę, pagauti pažangių reformų idėjos žmonės, jiems nebuvo svetimas epochai būdingas senovės ideali­ zavimas, kuris, matomai, davė pagrindą palikimo išsau­ gojimui. Aristavėlėje baroko aktyvumas ir tapybiškumas susipynė su klasicizmo rimtimi, provincialumas su naujų meninių įtakų požymiais. Pergyvenę dar vieną rekons­ trukciją XIX a. pabaigoje rūmai išlaikė senąsias formas ir prestižą. Tarpukaryje tai buvo pavyzdinis ūkis, skleidęs pažangias idėjas ir diegęs naujas ūkininkavimo praktikas (dvare atliko praktiką žymus etnoarchitektūros tyrinėto­ jas Kazimieras Šešelgis).

Dvarų architektūra ir buitis - neatsiejama Lietuvos etni­ nės (anksčiau vadintos liaudies) kultūros paveldo dalis. Tra­ dicinė bajorijos architektūra - turtinga, originali, įvairialypė, nestokojanti fantazijos ir racionalumo, visą savo klestėjimo laikotarpį (XIV-XIXa.) buvo savitų tradicijų puoselėtoja ir naujausių technologijų nešėja. Todėl nuo pat muziejaus įkūrimo pradžios (1966 m), tiesa garsiai apie tai nekalbant, buvo galvojama apie tipiško medinio dvaro ekspozicijos sukūrimą. Palankiomis sąlygomis muziejui pavyko įsigyti Aristavėlės dvaro rūmus (1983m. atidavė Sniečkaus kolū­ kis). Tuomet jie atrodė apgailėtinai - pastatas buvo visiškai nugyventas, o viename rūmų gale buvo penima didžiulė kiaulė... Dvaro rūmai 1987 metais buvo išardyti, pervežti į muziejų, susandėliuoti ir tik 2010 m. (gavus EEE paramą) juos pradėta atstatyti. Daug kartų buvo svarstoma, kaip tinkamai eksponuoti dvaro sodybą. Muziejaus iniciatyva išrūpintas papildomas 19 hektarų žemės sklypas, atitinkantis Aristavėlės situaciją: gamtinę aplinką, kraštovaizdį ir šalimais buvusį gatvinį kai­ mą. Dvaras kartu su kaimo ir miestelio ekspozicijomis pilnai atskleidžia Lietuvos etninės architektūros įvairovę ir sudaro išbaigtą vertingą medinių trobesių kolekciją.

3

(Rumšiškės, L. Lekavičiaus g. 2) Kai interjerų ekspozicijos atidarytos, muziejus lankomas: r Gegužės - rugsėjo mėn. I-VII 10-18 vai. * Spalio 1-15 dienomis (atidaryta dalis ekspozicijos) I-VII 10-17 vai. X l Kai interjerų ekspozicijos uždarytos, muziejus lankomas kaip parkas: ■ Balandžio mėn. I-VII 10-17 vai. Gegužės - rugsėjo mėn. I-VII 18-20 vafr Nuo spalio 16 d. iki kovo 31 d. I-VII 10-16 vai. Šventinių dienų išvakarėse muziejus dirba viena valanda trumpiau. 3

iržų r. Biržų miesto dalis (Astravo g. 17). Dvaro sodyba P y r a priešingame nuo miesto, šiauriniame Širvėnos eže­ ro krante. Dvaro sodybos centras - puošnūs rūmai. Astravo rūmai pradėti XIX a. viduryje. Rūmus projektavo vilniškis architektas Tomas Tišeckis. Jam talkino du broliai Bronislovas ir Stanislovas. Statyboje dalyvavo ir žinomas to meto architektas Laurynas Cezaris Anikinis, likęs Lietuvoje po Napoleono žygio į Rusiją. Rūmų architektūroje persipynusios vėlyvojo klasicizmo ir renesanso formos. Centrinė dviaukštė pastato dalis pradėta statyti apie 1841-1842 m. Ji kompaktiška, suskaidyta rizalitais, virš jos stogo - grakštus trijų tarpsnių bokštelis - belvederis, kuriame buvo įrengta apžvalgos galerija. Pastato prieangį ir terasą remia ne ko­ lonos, o keturkampiai stulpai. 1859-1862 m. abipus rūmų pristatyti vienaaukščiai paviljonai, pusapskričių arkų gale­ rijomis sujungti su centrine dalimi. Vertingas klasicistinis rūmų vidaus dekoras. Įspūdingas per du aukštus išsidėstęs reprezentacinis vestibiulis. Iškil­ mingumo jam teikia kolonos. Pirmame aukšte poromis su­ grupuotos 8 jonėninės kolonos, antrame - taip pat išdėstytos korintinės. Puošnumu išsiskiria dvi rūmų salės. Iš ovaliosios salės patenkama į terasą, o iš jos leidžiasi laiptai ežero link. Rūmuose būta 44 kambarių. Išliko ir kitų Astravo dvaro ansambliui priklausančių statinių. Tai iš akmenų sumūryti du vandens malūnai (aukš­ tutinis - 1857 m. ir žemutinis - 1860 m.), palivarko namas (seniausias dvaro ansamblyje, statytas 1820 m.), vartininko namelis, arklidės. Sodybą riboja perkasas ir Apaščios upelis,

per kurį nutiestas įdomus romėnų akveduką primenantis tiltas-užtvanka su 10 pusapskričių arkų. Jį grafas J.Tiškevičius pastatė 1860 m. Iki 1986 m. tiltas-užtvanka laikė dirbtinio Širvėnos ežero vandenis. Ežeras čia atsirado po 1575 m., kai rengdamiesi Biržų tvirtovės statybai Radvilos užtvenkė Apaščios ir Agluonos upelius. Tai seniausias dirbtinis van­ dens telkinys Lietuvoje - jam daugiau kaip 400 metų. Astravo rūmus supa peizažinis parkas. Jis suformuotas 1851-1862 m. Parke yra 6 tvenkiniai, ant supiltų kalvelių ža­ liuoja ąžuolai. Nuo seno ant Širvėnos ežero kranto Biržuose būta dvaro. 1804 m. nusigyvenę Radvilos, kuriems tuo metu priklausė Biržai, už didelę pinigų sumą šias valdas užstatė iškilusiai turtingai Tiškevičių giminei. Kaip rašo Tiškevičių istorijos tyrinėtoja dr. Aldona Snitkuvienė, didžiausius turtus per netrumpą savo gyvenimą (91 metus) pavyko sukaupti grafui Juozapui Tiškevičiui (17241815). Neveltui giminėje jis vadintas turtuoliu. Be to, grafas turėjo turtingą dėdę - Žemaičių vyskupą Antaną Tiškevičių (1709-1762), kuris visaip rėmė savo sūnėną. Grafas 1803 m. pirko Voložiną (netoli Ašmenos, dab. Baltarusija) ir ten pa­ sistatė prabangius rūmus. Gyvenimo pabaigoje, jau būda­ mas 87-rių, nusprendė iš prasiskolinusių Radvilų nupirkti Biržus. Tačiau dėl savo garbaus amžiaus pavedė šį sandorį tvarkyti sūnui Mykolui Tiškevičiui (1761-1839). Sumokėjęs Radvilų skolas ir dar sutartą sumą patiems Radviloms, 1811 m. grafas Mykolas Tiškevičius su žmona Joana perėmė Biržų dvarą. Naujieji savininkai nesidomėjo tuo metu jau gerokai apgriuvusia Biržų tvirtove - gyveno Astravo dvaro senuose namuose, kitame Širvėnos ežero krante ir puoselėjo planus čia pastatyti naują dvaro sodybą.

M. Tiškevičius, paveldėjęs tėvo turtus, toliau plėtė savo valdas dabartinėje Lietuvos teritorijoje. 1819 m. pirko Rau­ /i dondvario dvarą prie Kauno, 1824 m. - Palangą, 1828 m. - Nemėžio dvarą (netoli Vilniaus), 1829 m. rūmus Vilniuje (dab. Trakų g. 1). M. Tiškevičius turėjo gausią šeimą - ketu­ ris sūnus ir dukrą, - buvo kam išdalinti sukauptus turtus. Biržus su Astravo dvaru perdavė sūnui Jonui (1802-1862), kuris pradėjo naujų Astravo rūmų statybą. Jonas Tiškevičius ne tik veiklus dvarininkas, bet ir išsilavinęs aristokratas mokėjo rusų, prancūzų, vokiečių kalbas. J. Tiškevičius žuvo grįždamas iš medžioklės, nepalikęs testamento ir paveldėto­ jų (buvo viengungis). Giminės, žinodami velionio valią, Bir­ žus pavedė valdyti vyriausiojo brolio Juozapo vyriausiam sūnui Mykolui Tiškevičiui (1828-1897). Šis dažniau gyveno Paryžiuje, nei Biržuose.Biržus valdė per įgaliotinius. 1872 m. Biržus perdavė valdyti vyriausiam sūnui Juozapui. Juozapas Tiškevičius (1850-1905) išsimokslinęs Paryžiuje ir Heidelberge mažai domėjosi ūkiu ir perdavė iš tėvo gautą dovaną - Biržų (Astravo) dvarą, - jaunesniam broliui Jonui Leonui Tiškevičiui (1851-1901). J. L. Tiškevičius 1880 m. iš brolio perėmęs Biržus, ma­ žai čia gyveno. Kelerius metus po vedybų su žmona gyveno Paryžiuje, 1884-1888 m. pasistatė puošnius rūmus Vilniuje (dab. Mokslų akademijos biblioteka), kur dažnai rengdavo aukštuomenės pasilinksminimus. Mirė grafas Paryžiuje. Pa­ laidotas Biržų bažnyčioje. Po to Astravo dvarą perėmė J.L. Tiškevičiaus sūnus, pa­ skutinis iš Tiškevičių Biržų savininkas grafas Alfredas Jonas Tiškevičius (1882-1930). Jis Biržuose negyveno, atvykdavo tik su reikalais, ar pamedžioti. Dirbo Rusijos ambasados Londone sekretoriumi. Daug prisidėjo prie Nepriklausomos

n — - pi

į

Lietuvos įtvirtinimo tarptautinėje arenoje. 1919 m. jis buvo paskirtas Lietuvos atstovu Londone ir dirbo šį darbą be jo­ kio valstybinio atlygio, savo lėšomis. Tačiau dėl diplomati­ nių nesėkmių buvo nuolat puolamas Lietuvos politikų ir po metų atleistas. Mirė Paryžiuje. Lietuvoje prasidėjus žemės reformai, 1923 m. Astravo dvaras buvo nusavintas ir išnuomotas agronomui P. Variakojui. 1924 m. rūmuose įsteigta pieninė, o nuo 1930 m. veikė lininių audinių fabrikas „Siūlas". Mūsų laikais rūmai restauruoti (archit. R.Kazlauskas), prie paradinio įėjimo 1965 m. pastatytos betoninės dekora­ tyvinės liūtų skulptūros (autentiškos bronzinės skulptūros 1938 m. buvo perkeltos prie Kauno istorijos muziejaus, ten tebestovi ir dabar).

S

i

Turistai leidžiami į dvaro pirmąjį aukštą. Dvaras priklauso AB „Siūlas". * Į Astravo dvarą iš miesto veda puskilometrio J ilgio pėsčiųjų tiltas.

s - A ukštosios Fredos dvaro sodyba dabar - Kauno miesto dav J ^ Į l i s Nemuno kairiajame krante. Išliko XVIII a. pab. - XIX a. pr. statytų A. Fredos dvaro pastatų: rūmai, dvi oficinos, gyve­ namasis namas, trys kumetynai, namas, arklidė ir ratinė, tvartai. Visi pastatai mūriniai. Buvusio dvaro žemėse 1923 m. įkurtas bo­ tanikos sodas su oranžerija, dabar užimantis 62 ha plotą. A. Fredos dvaro rūmai statyti XIX a. pr. Juozo Godliausko (Godlevskio) iniciatyva. Jie klasicistiniai, dviaukščiai, stačiakampio plano, su siaurais rizalitais pastato galuose. Pagrindiniu fasadu rūmai atgręžti į parką ir tvenkinius. Fasa­ dai simetriški, puošniausias - pietinis, kurio centre - keturių toskaninių kolonų portikas ir trikampis frontonas. Pro pa­ grindinį įėjimą pietų pusėje galima buvo patekti į erdvų ves­ tibiulį, kuris jungėsi su svetaine. Kambariai išdėstyti dviem eilėmis, beveik simetriškai. Cokoliniame aukšte buvo įreng­ tos ūkinės patalpos ir virtuvė, antrame aukšte miegamieji. Siaurinio rūmų fasado centre - kuklus rizalitas, su plačiomis svetainės durimis. Galiniai rizalitai, manoma, pristatyti vėliau. Kitų pastatų išsidėstymui įtakos turėjo dvaro vandens telki­ nių sistema. Du didieji tvenkiniai, esantys priešais rūmus, vie­ nas kito atžvilgiu sudaro apverstų didžiųjų raidžių GJ kompozi­ ciją. G ir J - dvaro fundatoriaus Juozo Godliausko inicialai. Tai bene vienintelis toks įsiamžinimo būdas Lietuvos dvaruose. XVIII a. pab. A. Fredą įsigijo žemaičių bajoras Juozas Godliauskas. Dauguma jo statytų dvaro pastatų išliko iki mūsų die­ nų. J. Godliauskui mirus 1867 m., jo dukra dvarą pardavė rusų valdžiai; tada šios žemės buvo įtrauktos į Kauno tvirtovės (fortų) zoną. 1883-1889 m. prie pat dvaro parko buvo įrengti du fortai.

1920 m. Lietuvos valdžia A. Fredos rūmuose įkūrė Sodi­ ninkystės ir daržininkystės mokyklą. 1923 m. rezidenciją su­ pantis parkas perplanuotas ir pritaikytas Vytauto Didžiojo universitetui priklausančiam botanikos sodui. Šiandien Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botani­ kos sode galima aplankyti didžiausią Lietuvoje oranžeriją, pamatyti vertingas ir turtingas kolekcijas, kuriose sukaup­ ti retų ir dekoratyvių augalų pavyzdžiai. Lankytojus įspū­ dingais žiedais žavi gausios tulpių, bijūnų, jurginų kolek­ cijos ir didžiausias šalyje rožynas. Botanikos sode vyksta įvairios parodos, koncertai, spektakliai, susitikimai, gėlių žydėjimo savaitės bei edukaciniai užsiėmimai. -VDU KAUNO BOTANIKOS SODO DARBO LAIKAS^ I-VII 9.00-20.00 Ž. E. Žilibero gatvė 6,46324, Kaunas Tel. (8 37) 29 5300 ________ EI. paštas; [email protected]

t V.įj ^ y ^ w ‘ *y-

P & S^B ^jeSiii

K ■

i KĮ

lv-'IPL

:įjM

0

VYTAUTO DIDŽIOJO

UNIVERSITETAS MCMXX I I KAUNO BO TANIKOS SODAS ;

O f t ijo q a l^

M

K

adviliškio r. Baisogalos šen. feaisogalos miestelis išsidėstęs dešiniajame Kiršino upės krante, prie kelio Kėdainiai-Šeduva. Jame nesunku rasti Komarų dvaro ansamblį - vieną ge­ riausiai Lietuvoje išsilaikiusių dvarų su jam priklausančiais pastatais. Tai rūmai, arklidė su ratine, oranžerija, svirnas su virtuve, ledainė, namas, kluonas, spirito varykla, tvartas, karvidė, garažas, kalvė, šulinys, parkas, tvora, vartai. Baisogalos apylinkės gyvenamos nuo seniausių laikų, to­ dėl ir įdomių istorinių vietų čia yra nemažai. Pati Baisogala pirmą kartą paminėta 1539 m., karaliui Žygimantui Senajam paskelbus raštą dėl parapijos steigimo. XVII a. Baisogala atiteko LDK kancleriui M.Radvilai, vėliau tai buvo Silvest­ ravičių, Poniatovskių, Puslovskių, Chrapovickių valda. Iš pastarųjų apie 1830 m. Baisogalos dvarą nupirko buvęs Na­ poleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras (mirė 1847 m.). Komarams Baisogala priklausė iki 1940 m. Dvarą valdė Juozapo sūnus Vladislovas (1810-1896), šio sūnus, taip pat Vladislovas (1885-1941), kuris 1940 m. sovietų buvo suimtas ir ištremtas į Kazachstaną, ten mirė. 1952 m. dvare įkurtas Lietuvos gyvulininkystės institutas. Baisogalos dvaro ansamblis formavosi trimis etapais. Pirmasis -1796-1830 m., kada suformuota centrinė sodybos dalis (rūmai, arklidė su ratine, svirnas su virtuve, pagrindi­ nis kelių tinklas). Antrasis - 1830-1896 m., per kurį sodybos teritorija išplėsta, ¿veisiamas parkas. Šiuo periodu praple­ čiami rūmai, pastatoma ledainė, kumetynas, vėjo malūnas, formuojamas ūkinis gamybinis sektorius. Trečiasis etapas 1896-1912 m., kada toliau vystoma gyvenamoji reprezenta­

cinė zona. Pastatų architektūra atspindi dvaro sodybos rai­ dą daugiau kaip per 130 metų. Galima rasti vėlyvojo klasi­ cizmo, įvairių istorizmo laikotarpio krypčių. Centriniuose rūmuose ryškūs iš Peterburgo architektū­ ros mokyklos atkeliavę rusų ampyro bruožai, secesijos deko­ ro elementai. Tai dviaukštis, griežtos simetriškos struktūros pastatas. Į stačiakampį korpusą su rizalitais kraštuose įsiter­ pusi rotonda, dengta kupolu su mažyčiu bokšteliu. Roton­ dos kupolą iki Pirmojo pasaulinio karo puošė Mikelandželo skulptūros kopija, per karą sunaikinta. Pagal projektą roton­ da turėjo būti iš parko pusės, tačiau atsiradus priestatams į ją perkeltas pagrindinis įėjimas ir vestibiulis. Rotondos antrą aukštą juosia balkonas su metaline baliustrada, trečia­ sis papuoštas girliandų ir karo atributų reljefais. Rotonda - pagrindinis rūmus puošiantis akcentas tiek iš išorės, tiek ir viduje. Prabangiame vestibiulyje (buvusiame salone) ratu iš­ dėstyta 12 dorėninių kolonų. Tai reprezentatyviausia rūmų dalis. Antrame aukšte - rotondinė šokių salė. Ledainė, kumetynas, vėjo malūnas, šulinys - neogotiki­ nių bruožų turintys romantizmo laikotarpio statiniai. Oran­ žerijai būdingi neorenesansinio romantizmo bruožai. Apibendrinant galima pasakyti, kad dvaro sodybos ansam­ blis yra vertingas klasicizmo ir istorizmo stilių ansamblis. Rūmus supa 12 ha ploto parkas, įkurtas dar XIX a. Jame nemažai egzotinių veislių medžių, yra tvenkinių, išlikusios senų liepų ir kaštonų alėjos. Vienos iš alėjų gale - dekoraty­ vūs dvaro vartai. 2008-2009 metais dvaro sodybos rūmai restauruoti - sutvar­ kyta stogo danga, lietaus vandens nuvedimo sistema, pakeistas nuo sienų atšokęs tinkas, restauruoti sunykę fasado dekoro ele­ mentai, nudažyti fasadai. Paremontuoti ir kiti statiniai.

ІѴЛПЗШі

V

13r trečiadieniais - šeštadieniais 9-17.30 vai.; " p sekmadieniais 9-16.30 vai. gegužės 1 d. - rugsėjo 30 d.: antradieniais 10-17.30 vaL^ Mr trečiadieniais - šeštadieniais 10-18.30 vai.; it sekmadieniais 10-17.30 vai. r Likus 30 min. iki darbo pabaigos, bilietai nebeparduodami. Valstybinių švenčių dienomis muziejus nedirbu

i

i -* ■ 4

Biržų pilies rūmuose dabar įsikūręs Biržų krašto muzie­ jus „Šėla" ir biblioteka. Pilies menėje vyksta kameriniai kon­ certai, posėdžiauja Biržų rajono taryba. Pastaraisiais metais atstatytas pilies arsenalas. Miesto centre, kunigaikščių Radvilų istoriją menan­ čiuose Biržų pilies rūmuose, veikia restoranas „Pilies skliautai". Restorano interjeras išskirtinis, alsuojantis senove, pa­ puoštas kruopščiai sudėliotomis ir suderintomis detalėmis, todėl išlaiko jaukumą bei sukuria elegantiškos prabangos pojūtį. Tokį interjerą kūrė restorano šeimininkų Renatos ir Rimvydo Greviškių šeima. Naudodamiesi autentiškais receptais, paimtais iš seno­ vinių kulinarijos knygų bei dabartyje naudojamais ir rūpes­ tingai atrinktais produktais, virtuvės šeimininkai sudaro

meniu, kuriame kiekvienas svečias suranda savo skoniui atitinkantį patiekalą. Jau leidžiantis laiptais į restoraną gundo sklindantis gar­ džių patiekalų kvapas, o menėje akys grožisi dailiai servi­ ruotais stalais. Kiekvienas restorano lankytojas gali pajusti ir įvertinti darnų kolektyvo darbą, puikų aptarnavimą bei šių iniciatyvių žmonių pastangomis kuriamą grožį. PILIES SKLIAUTAI J.Radvilos g. 3, Biržai Tel.+370 450 33032 Mob. +370 616 44078 www.piliesskliautai.lt

t^vtzu\)mxu

V

muiuzi

aizdingame Virvytės (Virvyčios) upės slėnyje, 1,3 km į pietus nuo Luokės - Viešvėnų kelio, įsikūrę Biržuvėnai, viena seniausių Žemaitijos gyvenviečių (Telšių r. Luokės šen.). Atvykstančių dėmesį jau nuo kelio patraukia restau­ ruotas Šv. Roko koplytstulpis. Jį 1764 m. pastatė Žemaitijos kaštelionas Mykolas Gorskis. Gyvenvietė mena daugybę čia praūžusių istorinių audrų. Apie tai byloja laiko pažen­ klintos, senos, dar nuo Pirmojo pasaulinio karo išlikusios, vokiečių karių kapinės. Tikintys stebuklais netoliese esan­ 38 čiame miške skuba surasti „Laumės pėdą" - stebuklingu laikomą šaltinį. Sako, jo vanduo galįs net jaunystę sugrąžin­ ti... Tačiau įdomiausias Biržuvėnuose - senasis atgimstantis fl dvaras, unikalus jame išlikusia pirmine XVIII a. struktūra, • * !' m pagarsėjęs neseniai surastu lobiu. 2011-aisiais sodyba sušvi­ \I to restauruotais pastatais, sutvarkyta aplinka. Biržuvėnai kryžiuočių kronikose minimi nuol253 m. De­ šiniajame Virvytės krante yra Koplyčkalnis, - gal ant jo ir stovėjo kryžiuočių aprašytoji Biržuvėnų pilaitė? XIV a. Bir­ žuvėnai jau LDK dvaras. XVII a. pr. valdos atiteko žemaičių bajorui Jonui Sebastijonui Kenstartui (Kenstortai), nuo 1637 m. dvaras priklausė Pajūrio seniūnui Aleksandrui Vainai, o nuo 1670 m. - Tverų seniūnui Mikalojui Gorskiui. Gorskiai (herbas Nalenč) dvarą valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Si bajorų giminė Biržuvėnuose pastatė iki mūsų dienų išli­ kusią dvaro sodybą, užtvenkė Virvytės upę, 1909 m. įkūrė kartono fabriką, kuris veikė iki 1938 m., po to pertvarkytas į malūną. Paskutinieji dvaro savininkai - Ona (t 1953) ir Tomas (t 1940 m.) Gorskiai. Per Antrąjį pasaulinį karą Ona

Gorskienė su dvidešimtmete dukterimi Janina ir sūnumi Antanu Aleksandru, tuomet jau Šaukėnų dvaro savininku, pasitraukė į Vakarus, jų turtą sovietai nacionalizavo. Po karo Biržuvėnuose įsikūrė tarybinis ūkis. Dvaro ansamblį sudaro centrinė reprezentacinė, ūkinė, gamybinė ir gyvenamoji zonos. Sodybos struktūra susifor­ mavo XVIII a. vid.-XIX a. pab. Pastatams būdingi baroko, klasicizmo ir istorizmo epo­ chos architektūriniai bruožai. Unikalūs XVIII a. mediniai statiniai - oficina, vežiminė, arklidė, XIX a. - daržinės su už­ važiuojamaisiais tiltais. Mūrinis malūnas, tvartas ir kiaulidė - itin profesionalios „plytų stiliaus" architektūros. Kumety­ nams ir kalvei (XX a. pastatai) būdingas tradicinis liaudiš­ kas stilius. Inžinieriaus namas (XIX a. pab.-XX a. pr.) - turi medinių vilų architektūros bruožų. Ponų namas (statytas XVIII a. vid., rekonstruotas XIX a. pab.) dar neseniai buvo vienu iš nedaugelio Lietuvoje išli­ kusių medinių baroko laikotarpio statinių. Jį nuniokojo 2004 m. pabaigoje kilęs gaisras. Sudegė rūmuose buvusi bibliote­ ka, muziejėlis. 2005 m. vasarą netikėtai pasitvirtino kalbos apie dvare paslėptą lobį. Iš Prancūzijos atvykusi vienintelė iki mūsų

f*

» r ;'

и

- ■) ТЩ '' 1 J t -Į

-T

Ѵ Ч Й ІИ m іЯ у m

j . « 39

dienų likusi gyva iš Onos ir Tomo šeimos Janina Gorskytė de Nagourski papasakojo, kad artimieji 1944-aisiais, nega­ lėdami išsivežti visų vertingų daiktų, juos paslėpė po vieno kambario grindimis. Tada Janinai buvo 23-ji ir ji gerai įsimi­ nė vietą. Po šešių valandų paieškos lobis surastas. Tai apie 300 puošnių porceliano indų. J. de Nagourski lobį padova­ nojo Žemaičių vyskupystės muziejui. Šio muziejaus direk­ torius Antanas Ivinskis 2008 m. iš Antano Aleksandro namų Prancūzijoje parvežė dar pusantro šimto Gorskių giminės istorijos dokumentų, kuriais papildė Gorskių giminės eks­ ponatų fondą. 2011-aisiais valstybės bei ES fondų lėšomis restauruotas sudegęs dvaro ponų namas. Nuėmus apdegusias lentas, virš vienų durų name rasta sieninės tapybos, kol kas ji neekspo­ nuojama, atlikus polichrominius tyrimus pridengta ir lau­ kia restauracijos. Atidengtos autentiškos plytelėmis klotos grindys, iki restauracijos užkaltos lentomis. Dabar buvusia­

me dvaro ponų name veikia turizmo ir informacijos centras, biblioteka. Restauruoti ir dar trys unikalūs XVIII a. mediniai pastatai - oficina, vežiminė, arklidė. Oficinoje, atlikus archeologinius tyrimus, atidengti arkiniai rūsiai, kaminas. Paaiškėjo, kad oficina - tai anksčiau buvęs ponų namas, senesnis nei da­ bartiniai mediniai rūmai. Užsukus į dvarą įdomu apžiūrėti išlikusius senuosius bei restauruotus pastatus, pasivaikščio­ ti jaukiais takeliais, o karštą vasaros dieną ramiai atsipūsti ir pamąstyti senų medžių paunksnėje, išsimaudyti skaidriuose, išvalytuose dvaro tvenkiniuose. _____ INFORMACIJA LANKYTOJAMS Dvaro g. 4, Biržuvėnų k., Luokės šen., Telšių r. J Mob. 8 699 88229 El.paštas: [email protected] .. Darbo laikas: III-VI - 9.00-18.00 VII - 9.00-16.45

varas, vadinamas pagal buvusių savininkų Bistramų pa­ vardę. Yra žinoma, kad Bistramai kilę iš Prūsijos. Į Lie­ tuvą atsikėlė per Livoniją XVII a. pr. Bistramų palikuonys teigia, kad šias žemes jų giminė pirko iš Giedraičių. Kai ku­ rie istorikai mano, kad Jonas Evaldas Bistramas šias žemes apie 1695 ar 1701 m. gavo kaip žmonos kraitį. Vietovė tada vadinosi Barklainiais. Ilgainiui ji pradėta vadinti pagal dvari­ ninkų pavardę. XIX a. pr. tai Bistramų atšakai kilo išnykimo grėsmė - dvarininkai broliai mirė bevaikiai. Tada dvarą perė­ mė kita Bistramų giminės atšaka. Jį atnaujino Karolis Bistra­ mas (1819-1887), gal labiausiai nusipelnęs dvaro valdytojas. Jis visų pirma visaip stengėsi išgražinti aplinką: nuo plento vedantį kelią apsodino gluosniais, abipus medžių alėjos iška­ sė dvi kūdras. 1845-1850 m. pastatė naujus mūrinius dvaro rūmus. Jie klasicistiniai, fasadą pabrėžia keturių kolonų por­ tikas, užkeltas į antrą aukštą, virš trijų arkų prieangio. Išliko ir ūkinių pastatų. Arčiau kelio - Bistramų šeimos kapinės. Bistramų giminės paveldėtojai po Antrojo pasaulinio karo gyveno užsieniuose. Lietuvai atgavus nepriklausomy­ bę, vietos valdžia jau nerado teisėtų dvaro paveldėtojų. Tada dvaro sodyba perduota Panevėžio vyskupijai. Jos iniciatyva norėta dvarą parduoti, bet tuometinis Panevėžio Katedros klebonas, jaunas veiklus kunigas Rimantas Gudelis (g. 1964) dvarui numatė kitokią ateitį. Iš šio krašto kilęs R, Gudelis kunigu įšventintas 1990 m. Daug jėgų atidavė sovietmečiu sunaikintai Panevėžio rajono Berčiūnų bažnyčios atstaty­ mui. 1997- 2002 m. mokėsi JAV, kur Ckagoje apgynė mokslų daktaro darbą. Grįžęs paskirtas Panevėžio Katedros admi­

D

nistratoriumi. Tada ir susidomėjo nykstančiu dvaru, kartu su bendraminčiais sumanė paversti jį rekreacijos centru. Sumanymo įgyvendinimą kiek pristabdė dvejų metų dar­ bas Sankt Peterburge, kur vadovavo Seminarijai, ruošian­ čiai kunigus Rusijos katalikų bažnyčioms. Sugrįžęs sukūrė Jaunimo integracijos galimybių centrą, kurio žinion ir buvo perduotas dvaras. Pamažu, iš įvairių fondų telkiant lėšas, 2006 m. pajudėjo dvaro restauravimo darbai, trukę šešeris metus. Metai po metų dvaras išsivadavo iš aplinkui tankiai sužėlusių šabakštynų ir suspindo tarsi nuvalytas deimantas. Toks jis šiandien spindi Panevėžio rajone, prie VIA Baltica magistralės, apie 14 km nuo Panevėžio. Dvaro centriniuose rūmuose įrengtas restoranas ir viešbutis. Nedaug rūmuose išliko autentiškų detalių, nes pokariu, kai čia veikė techni-

y B p -

H

l l

1

- j

J i

K / j 't f

i

|5V

S L J ;

1

tp *

1 Į K

į K

‘

m

’ f!

H

'

E j v

!

w įt? '

I I

1

niStfJS

~~

M

—

kūmas, rūmų interjerai gerokai apnaikinti, vėliau, kai rūmai visai neteko šeimininko, jie pradėjo nykti ir iš išorės, apau­ go krūmais... Kun. R. Gudelio sukviestiems meistrams dar pavyko išsaugoti medinius laiptus į antrą aukštą, rankomis tašytas palėpės gegnes. Dviejų kambarių interjerus puošia renesansinės arkos, bylojančios, kad dvaro rūmai - vienas seniausių mūrinių pastatų Panevėžio regione. Sienose palik­ ti lopinėliai autentiškos dangos, vienoje patalpoje dalis grin­ dų stiklinės - pro jas matosi senos medinės sijos. Interjerai atkurti pagal senus aprašymus. Juose vyrauja stilingi anti­ kvariniai baldai, kun R. Gudelio suvežti iš JAV, Argentinos

aukcionų. Išsiskiria klasicizmo ir ampyro stiliaus šviestuvai. Jie puošia antrajame aukšte esančią dvaro didžiąją menę, da­ bar pokylių ir konferencijų salę. Buvusiame dvaro žirgyne dabar konferencijų ir koncertų salė, kurioje vyksta tradici­ niai Bistrampolio festivalio koncertai, dvare organizuojamų dailininkų plenerų darbų parodos. Buvusioje dvaro vežimi­ nėje - svečių namai. Viename iš dvaro statinių įrengta ko­ plyčia, kurios interjerus sukūrė vilnietis dailininkas Antanas Kmieliauskas. Pagrindinis koplyčios akcentas - 1881 m. ne­ žinomo meistro padarytas medinis kryžius, po kuriuo 1918 m. sausio 18 d. mirė garsus knygnešys, vadintas knygnešių

leeiauzA

karaliumi, Jurgis Bielinis. Iš Biržų ėjo pėsčiomis į Vilnių, pa­ keliui suklupo prie to kryžiaus ir mirė. Koplyčia - įtaigus memorialas J. Bieliniui ir visiems mūsų knygnešiams, kurie 1864-1904 platino Rusijos caro valdininkų uždraustą lietu­ višką spaudą. Dabar Bistrampolyje veikia Knygnešystės ir naujai įkurtas Dvaro muziejus. Atnaujinto dvaro lankytojai gali pasivaikščioti po sutvarkytą 9 ha dvaro parką, pasigrožėti gėlynais, tven­ kiniais su žydinčiomis vandens lelijomis, sodo aptvare besiganančiais grakščiais danieliais, alpakų kaimene. Kun. R. Gudelis jau įgyvendino savo viziją - seną, apleistą Bistrampolio dvarą atnaujino ir pavertė moderniu rekreacijos centru. Jam svariai padėjo iš ES fondų gautos paramos lėšos. Dabar dvarą valdo VSĮ „Bistrampolio dvaras". Apskritus metus dvare vyksta įvairūs renginiai, kon­ ferencijos, koncertai, galintys sukviesti iki 400 žmonių. Čia atvykusieji ne tik pailsės nuo miesto triukšmo, skaniai pa­ valgys jaukiame restorane, bet smagiai ir turiningai praleis

laisvalaikį. Dvaro tvenkiniuose galima paplaukioti vandenlente, vandens dviračiu, pralėkti dvaro keliukais raitam ar senovine karieta, o žiem ą,- čia pat išsinuomotomis rogėmis ar sniego motociklu. Po dienos įspūdžių svečių laukia ne mažiau įsimenanti nakvynė dvaro viešbutyje. Patogi nau­ jovė mėgstatiems keliauti oro transportu - dvare neseniai įrengtas 700 m ilgio aerodromas, galintis priimti šešiaviečius lėktuvus. Tiems, kas neturi galimybių pasižvalgyti iš lėktuvo, tereikia užlipti į čia pat esantį skrydžių valdymo bokštą - 20-ties metrų aukštyje prieš akis atsiveria vaizdinga dvaro apylinkų panorama. VšĮ BISTRAMPOLIO DVARAS Bistrampolio dvaras, Bistrampolio g. 1, Kūčių k., ,* LT-38240 Panevėžio r. Tel.: + 370 454 54036; + 370 685 78348 EI. paštas: [email protected]

'"BuljMtley

P

lungės r. Šateikių šen. Lietuvių literatūros klasikės Žemai­ tės (1845-1921) gimtinė. Ar prisimenate iš kur ši citata: „Saulelė, kildama kas kartas aukštyn, plėšėsi per miglą ir kas kartas karščiau kaitino, bet miglos niekaip neperveikė: nieko neatbodama, tupėjo apgū­ žusi visą žemės paviršių." Prisiminkite, mokykloje tikrai skai­ tėte Žemaitės rašinį „Prie dvaro". Gal autorei tai buvo įspū­ džiai apie ankstyvo pavasario vaizdus jos jaunystės dvarelyje Bukantėje? Tas dvarelis - mūsų literatūros klasikės Žemaitės (1845-1921) gimtinė. Bukantės dvarelio sodybos fragmentai yra apie 1,5 km į r. nuo Plungės-Šateikių-Salantų kelio. Tai rašytojos tėvų Beniuševičių dvarelis. Tebestovi Žemaitės lai­ kų ponų namas. Prie dvarelio namo - dabar Žemaitės muzie­ jaus - pasitinka pati Žemaitė (tautodailininko V. Ulevičiaus medžio skulptūra). Žemaitės memorialinis muziejus čia įkur­ tas 1965 m. Per kelis dešimtmečius unikalus paveldo objektas jau buvo gerokai apšiuręs. 2011/12 metais muziejinė sodyba sutvarkyta ES struktūrinių fondų ir Plungės rajono savival­ dybės lėšomis. Suremontuotas ponų namas, atstatytas svir­ nas ir tvartas. Atstatyti ūkiniai pastatai, skirti XVIII-XIX a. buities daiktų, tautodailės, senųjų amatų ekspozicijoms. Restaurauota dvaro sodybos kompleksui priklausanti Bukantės koplyčia. Tai šešiakampio formos medinis pastatas, pamatai akmens mūro. Manoma, kad ji pastatyta Bukantės dvarinin­ kų Andrijauskų. Per remontą altorėlyje rastas relikvijorius su Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus antspaudu. Bukantės dvaro sodybos fragmentai - tipiškas liaudiš­ kos architektūros dvarelis, buvęs Šateikių dvaro palivarkas.

Ponų namas statytas 1855 m. (data buvo išpjauta ant durų). Dvaras minimas nuo XVI a. kaip bajorų Bukončių valda, nuo jų kilo ir vietovardis. XVII a. Bukantė skilo į dvi dalis - į Di­ džiąją ir Mažąją Bukantės. Yra žinoma, kad Didžioji Bukantė nuo XIX a. pradžios - Andrijauskių nuosavybė. Mažoji Bu­ kantė XVIII a. pabaidoje priklausė Šateikių dvarui, kurį val­ dė grafai Pliateriai. Žemaitės tėvas Antanas Beniuševičius, bežemis bajoras, tarnavo Pliaterių Šateikių dvare. Grafai pa­ vedė jam tvarkyti Bukantės palivarką. Bukantėje A. Beniuše­ vičius susipažino su dvarelyje tarnavusia bajoraite Julijona ir vedė ją. Bukantėje Beniuševičiai gyveno apie dvidešimt metų. Šeimoje augo keturios dukros. Busimoji rašytoja buvo

trečioji. Bukantėje ji augo iki dvylikos metų. Sakoma, kad vaikystės įspūdžiai stipriausi. Gal daug jų, patirtų Bukantė­ je, vėliau išsiliejo Žemaitės kūriniuose? Už ES paramos lėšas restauruotame Bukantės dvare­ lyje daugiau sužinosite ne tik apie Žemaitę. Čia yra vieno žinomiausių Žemaitijos tautodailininko Stanislovo Riaubos (1904-1982) medžio drožinių ekspozicija.

ŽEMAITES MEMORIALINIO MUZIEJAUS BUKANTĖJE Darbo laikas: lapkričio 1 d .- balandžio 30 d. antradienis-šeštadienis 10 v a i.-17 vai. gegužės 1 d.-spalio 31 d. antradienis-sekmadienis 10 vai - 18 vai.

nykščių r. Anykščių šen. Dvaras prie Anykštos upe­ lės, ištekančios iš Rubikių ežero ir plukdančios savo

vandenis į Šventąją. Dvaras - vėlyvojo klasicizmo rūmai, didikų Venclovavičių pastatyti 1853-1857 m., tuo metu už­ veistas ir parkas. Klasicistiniams rūmams būdingas kolonų portikas čia transformuotas į trijų arkų prieangį. Fasaduose išlikę kitų klasicizmo elementų - piliastrų, karnizų. Po Ven-

imauzl

clovavičių dvarą valdė ūkininkas Petras Kriaučionis, o nuo 1933 m. - iš Amerikos grįžęs kunigas Pranas Zabiela, kuris dvare buvo įrengęs bažnyčią. Sovietmečiu ji buvo iškelta, ilgą laiką čia veikė mokykla. Neblogai išsilaikė rūmų inter­ jeras: didelė iškilmių salė, kambariai, riešutmedžio durys, ampyro dekoru puoštos krosnys. Išorėje - ornamentuota metalinė balkono tvorelė. Dabartiniai jo šeimininkai dvarą restauravo. Dabar tai prabanga spindintis atgimęs dvaras. Jame vyksta plačiai žiniasklaidoje nušviečiami renginiai. Vienas tokių buvo naujo automobilio „Opel Sports Tourer" pristatymas. į J? .

DVARE VEIKIA VIEŠBUTIS, RESTORANAS, Dėl apsilankymo patartina tartis iš anksto telefonu 8 699 31597.

'^Radviliškio r. Pakalniškių šen. Dvaro sodyba - rūmai, arf^k lid ė, svirnas, tvartas, balandinė, tvora su vartais, par­ ko vartai, parkas, skulptūros jame, sodininko namas, ūki­ nis pastatas. Burbiškio dvaro ansamblis priklauso 1990 m.

įsteigtam unikaliam Daugyvenės kultūros istorijos muziejui-draustiniui. Jį sudaro Daugyvenės upės pakrančių isto­ rijos ir kultūros paminklų kompleksas, kuriame yra keturi skyriai. Visi jie išsidėstę Šeduvos apylinkėse. Tai Kleboniš­ kių kaimo buities skyrius, Raginėnų archeologijos paminklų kompleksas, Šeduvos kraštotyros skyrius ir Burbiškio dva­ ras, Burbiškio kaime.

tecia uzd

Dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1692 m. Pir­ mieji jo savininkai buvo Burbos, vėliau - dvarininkai Drobišai, Taujanskai (Tovanskiai), Straševičiai. Nuo 1819 iki 1941 m. dvarą valdė Rytprūsių kilmės bajorai Baženskiai. Jie ir pastatė Burbiškyje iki mūsų dienų išlikusius neogotikinius dvaro rū­ mus. Manoma, kad prieš tai dvaras buvęs medinis, tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą sudegęs. Naująjį gyvenamąjį namą Ba­ ženskiai įsirengė perstatę oficiną. Naujieji dvaro rūmai įgijo neogotikos bruožų. Jie sumūryti iš lauko akmenų, su dviaukš­ čiu bokšteliu, viršuje užsibaigiančiu dantytais kuorais. Dvaro pastatai suformuoti taip, kad sudarytų didelį uždarą kiemą, dėl to dvaro ansamblis kiek primena tvirtovę. Senajame rūmų korpuse dabar veikia dvaro istorijos ekspozicija. XX a. pradžioje Burbiškio dvaras buvo tapęs kultūrinių sambūrių vieta, mat Mykolas Baženskis buvo vedęs žinomo visuomenės veikėjo Petro Vileišio (1851-1926) dukrą Mariją. Be P.Vileišio, Burbiškio dvare lankydavosi Jonas Basanavi­ čius, kiti žymūs to meto kultūrininkai. Paskutinis dvaro savi­ ninkas M. Baženskis, gelbėdamasis nuo sovietizacijos, 1941 m. išvyko ir apsigyveno Lenkijoje. Dvarą supa peizažinio tipo parkas, užimantis 28 ha. Jį

puošia tvenkiniai su salomis, medžių alėjos ir skulptoriaus Kazimiero Ulianskio (1888 -1915) darbai: poeto Adomo Mic­ kevičiaus paminklas (1911), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto paminklas (1912), liūtų skulptūros ant Liūtų tilto, Marijos statula. Šios statulos pamate įmūrytas įdomus ak­ muo, rastas prie senkapio, esančio netoli Burbiškio. Žmonės sakydavę, jog jame įminta Švč. Mergelės Marijos pėda. Ne­ mažai K.Ulianskio sukurtų skulptūrų dingo Pirmojo pasau­ linio karo metais. Ypač gražu Burbiškio dvare būna pavasarį, kai pražys­ ta tulpės. Jų čia auginama apie 400 rūšių. Tuo metu dvare vyksta Tulpių žydėjimo šventės su senovinėmis dainomis ir moderniomis atrakcijomis. 2008-2015 m. atlikti dideli dvaro sodybos restauravimo darbai. ~

INFORMACIJA LANKYTOJAMS APIE BURBIŠKIO DVARĄ -Adresas: Burbiškio km., Pakalniškių šen., Radviliškio į Tel. (8 422) 42001 ; .* EI. paštas: [email protected] ^Svetainė internete http://www.daugyvenesmuziejus.lt/

„f i & *» M

i !■ ■

i 1И I Ш

д іііі

fЦ

^ ( U itc v tū u

D

autarų dvaras stūkso Žemaitijos ir Lietuvos paribyje (pusiaukelė tarp Pikelių - Židikų), tūkstantmečiame istorinių kovų lauke, nužymėtame piliakalnių gausa. Mano­ ma, kad nuo XIII amžiaus Dautarų dvaras, kaip ir kiti tų lai­ kų Žemaitijos pasienio dvarai, buvo gynybinis postas. Juos ordino kariai puldinėjo atkeliavę Venta ir kairiuoju intaku Varduva, nes kitaip prasibrauti pro neįžengiamas, užpelkė­ jusias Žemaitijos girias buvo neįmanoma. Už puskilometrio nuo dvaro yra išlikusi Dautarų pelkė, liudijanti, kad pirma­ sis dvaras buvo apsuptas pelkynų ir gūdžių miškų - puikios sąlygos dvaro gyventojams gynybai nuo kalavijuočių ir kry­ žiuočių. Dautarų vietovės pavadinimas kilęs nuo pirmojo medi­ nio dvaro šeimininko vardo. Deja, rašytinių duomenų, kaip ir apie daugelį kitų slėpiningosios Žemaitijos vietų, nerasta. Nuo XVI a. vidurio Dautarų dvaras priklausė vienai garsiausių žemaičių bajorų giminei - Šiukštoms, turėju­ siems Žemaitijoje ne vieną dvarą. Už Šiukštų dalyvavimą 1863 m. sukilime prieš Rusijos imperijos priespaudą iš jų dvarai buvo atimti, taip pat ir Dautarų. XIX amžiaus pabaigoje Dautarų dvaras atiteko vokiečių baronams fon Bockams, senoje dvarvietėje pastačiusiems naujus, vokiško stiliaus mūrinius rūmus ir dar septynis pas­ tatus. Rūmai, svirnas ir kumetynas yra išlikę iki šių dienų. 1910 m. Dautarų dvarą paveldėjo ir čia gyventi persikėlė buvęs vokiečių diplomatas Rusijoje Borisas fon Bockas ir jo žmona Marija Stolypina - garsaus Rusijos reformatoriaus, tuometinės Rusijos imperijos ministro pirmininko Piotro

Nuotraukoje (iš kairės) Undinė Nasvytytė (1926-2016) su dabartiniais dvaro šeimininkais Juknevičiais

ryy/1/к ; ". w ^ Y YÚJ- A Щ йрг / А х J Г г /J\v^1 г а й й Е '< :^ ^ ш Щ ё Лм/ іж ìj Т ? у ß’/л^* -■ >••Æ ? F і ^ч /А \ух>^Т į/1“|L; Ажъш '^ ** v ^ į /г і/л . * JÆ TtІгФ* Я ѵ *► ^ 6 г Жі/'\V ІЛ. ГЧ'Г ^Г > ' W í J ,\7/r

f

Stolypino dukra. 1911 m. anarchistams nušovus R Stolypiną, jo dukra kaip tėvo palikimą į Dautarus parsivežė garsiąją Rusijos poeto Michailo Lermontovo biblioteką, okupacijų laikotarpiu kažkur dingusią. Po žemės reformos fon Bockai praskolintą dvarą užstatė bankui ir išvyko į Vokietiją. 1933 m. Dautarų dvarą nusipir­ ko karo daktaras Kazys Nasvytis, aktorės Undinės Nasvy­ tytės ir dvynių architektų Algimanto ir Vytauto tėvas. So­ vietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas, ten įkurta mokykla, vėliau apgyvendintos vargingos šeimos. 2005 m. iš Nasvyčių apgriuvusį dvarą nupirko bajorė, architektė - restauratorė, tarptautinės paminklų ir paveldo vietovių tarybos narė Gra­ žina Juknevičienė ir bajoras, fizikos mokslų daktaras Anta­ nas Juknevičius. Po dešimt metų trūkusių sudėtingų darbų, kuriems vadovavo patys šeimininkai, avarinės būklės dva­ ras atgavo autentišką išvaizdą. Paveldosaugininkų teigimu, Dautarų dvaras yra vienas autentiškiausiai restauruotų Lie­ tuvos dvarų. Lietuviškų dvarų kontekste Dautarai išsiskiria autentiš­ kumu, santūria, racionalia vokiška architektūra, gražiais to laikotarpio dvarų baldais bei ypatinga ramybe ir aura, ap­ tinkama tik pačiame Žemaitijos pakraštyje, kur, anot Simo­ no Daukanto, „vienų viena giria buvo". Dvare atgaivintas amatų centras (prieš pirmą pasaulinį karą Dautaruose veikė plytinė), žemės ūkio veikla. Dvaras yra vietos kultūros židinys: čia veikia bendruo­ menės centras, rengiami menininkų plenerai, Žemaičių Maldos pusryčiai, profesiniai seminarai, muzikos festivaliai (koncertavo maestro Virgilijus Noreika, smuiko virtuozas Vilhelmas Čepinskis, kartu su Dautarų dvaru išleidęs kom­ paktinę plokštelę „Romansai ir serenados Dautarų dvare",

Baltijos gitarų kvartetas, Čiurlionio kvartetas, romantiškoji F. Šopeno virtuoze, pianistė Šviesė Čepliauskaitė, operos so­ listai Irena Milkevičiūtė ir Liudas Mikalauskas bei kiti sce­ nos grandai). Dvaras artimai bendradarbiauja su Mažeikių, Židikų, Pikelių muzikos mokyklomis, Telšių menų katedra ir kt. Dvare vedamos ekskursijos, rengiamos fotosesijos, yra įvairių dydžių salės, kurias galima užsisakyti aristokratiš­ koms vakarienėms ar iškilmingiems pobūviams. Parengta pagal Dautarų dvaro tinklalapį www.dautarai.lt

£

Žemaitij a, Mažeikių raj onas, Židikų seniūnų a, _ f Ęfvaro g. 15, www.dautarai.lt, facebook: Dautarų dvarai Tel.: 8 687 79400,8 686 18679._________

d v co tM ^ varčėnai - kaimas Alytaus rajono sa­ vivaldybės pietryčiuose. Čia rasite svetingą ir gražiai įrengtą kaimo turizmo sodybą „Dvarčėnų dvaras". Visos paslau­ gos turistams, patogu rengti dalykines konferencijas. Kambariuose - modernūs baldai, visi patogumai. Nemokama au­ tomobilių aikštelė. Poilsiui nuteikianti aplinka - rytuose telkšo Daugų ežeras, pietuose - Suvingis. Suvingio g. 5, Dvarčėnai Tel.:+370 698 36777 " £ f EI paštas: [email protected] i www.dvarcenudvaras.lt

Q a c m jA ^ T y o k is k io r. Jūžintų šen. Dvarvietė įsikūrusi prie Gačionių TVižero, pakeliui iš Rokiškio į Jūžintus. Dvarą sudaro XIX a. pirmojoje pusėje statyti mediniai dvaro rūmai, parkas. Apie 300 metų Gačionys priklausė baronų Rosenų (Rozenų)giminei. Kelios jų kartos gyveno mediniame name, kurio architektūrai būdingos pereinančios iš klasicizmo į romantizmą formos. Šiuos rūmus apie 1870 m. pagal savo projektą pasistatė Jonas Rosenas. Apie 1894 m. namas persta­ tytas. Pastatas stačiakampis, su mezoninu abiejose pusėse. Klasicizmo formų imitacija būdinga pagrindiniam fasadui

- balkono kampus laikė šešios mūrinės toskaninės kolonos. Dvi iš jų, kiek ištrauktos į priekį, pabrėžė įėjimą, o balkono tvorelės baliustrada atstojo kolonados parapetą. Langai fa­ saduose gan įvairių formų ir dydžių. Viduje pastatą dalino viena išilginė ir dvi skersinės kapitalinės sienos. Patalpos iš­ dėstytos apie centre esančią priemenę. 2001 m. dvaras grąžintas Antanui Rosenui, gyvenančiam Lenkijoje. Jo pastangomis dvaro rūmai restauruoti. Prašmat­ nūs dabartinio dvaro savininko įrengti interjerai. Sutvarkyta ir rūmų aplinka, parkas, kurį puošia 2 km ilgio liepų alėja, at­ siveria vaizdai į nedidelį Gačionių ežerą. Tai Gačionių dvare vystosi veiksmas, aprašomas Jozefo Veisenhofo (Weysenhoff) romane „Sabalas ir mergina"

Qeį^aadKiu— ^ Oakių r. Gelgaudiškio miestelis išsidėstęs kairiajame NemuO no krante. Dvaro sodyba yra kiek atokiau nuo miestelio. Iš dvaro laikų liko: rūmai, virtuvė, trumpu koridoriumi su­ jungta su rūmais, raudonų plytų triaukštis svirnas, oficina, dviaukštis mūro bokštas (varpinė); tvartas, du rūsiai, kume­ tynas; XVIII a.pab.- XIX a.pr. įkurtas parkas, jame - trys tven­ kiniai, Silupės upelis ties miško riba, sodas. 2000 m. rugpjū­ čio mėn. gaisro metu stipriai nukentėjo dvaro oranžerija. Iki mūsų dienų išliko XIX a. viduryje statyti dvaro pastatai. Tuo metu susiformavo ir dvaro sodybos reprezentacinė, ūki­ nė dalis, vėliau rūmai perstatyti. Dar XV a. šiose žemėse buvęs Skirsnemunės dvaro pali­ varkas, vadintas Gedigaudiškiu. 1504 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo palivarką savo rašti­ ninkui Jonui Sapiegai. 1567 m. raštuose jau minimas Gelgau­ diškio dvaras ir miestelis. Sapiegos Gelgaudiškyje apie 1578 m. pastatė pirmąją bažnyčią. 1585 m. valda perėjo kunigaikš­ čio Grigaliaus Masalskio nuosavybėn. Iš jo 1586 m. dvarą nusipirko Kasparas Ozemblovskis. XVII-XVIII a. valdos pri­ klausė Gelgaudams ir Čartoriskiams. Po 1795 m., kai Užne­ munė atiteko Prūsijai, A.Čartoriskis pardavė dvarą vokiečių baronui Teodorui Henrikui Koideliui (Keudell). Jo vaikaitis Gustavas Henrikas Koidelis 1842-1846 m. pastatė Gelgau­ diškyje iki mūsų dienų išlikusius dvaro rūmus. Tiesa, iš pra­ džių pastatas buvęs barokinis, tik vėliau, po rekonstrukcijos, jam suteikti klasicistinio stiliaus bruožai. Rūmų interjeras ga­ lėjo būti sukurtas jau valdant Komarams (po 1898 m.) Baronai Koideliai Gelgaudiškį valdė apie 100 metų. Po

1887 m. išleisto įsako, kuriuo carinės Rusijos valdžia draudė svetimtaučiams turėti dvarų tuometinės Rusijos pasienio zo­ noje, F.Koidelis pardavė dvarą lietuvių bendrovei, iš kurios 1898 m. Gelgaudiškį nusipirko Kaimo gubernijos dvarininkė A.M.Komar. Per žemės reformą 1922 m. dvaras išparduotas. Iš valstybės jį nupirko ir padovanojo Kauno kurijai JAV lietu­ vių bendruomenės vienuolės šaritės. Gelgaudiškyje jos įstei­ gė pirmąją Lietuvoje našlaičių prieglaudą. Antrojo pasauli­ nio karo metais rūmuose buvo įsikūręs vokiečių karo štabas, vėliau - karo ligoninė. Pokario metais vėl atkurti vaikų na­ mai, nuo 1966 m. rūmuose veikė pagalbinė internatinė mo­ kykla. Po 1979 m. kilusio gaisro pastatas dalinai restauruo­ tas ir užkonservuotas, vėliau daug metų stovėjo užmūrytais langais. 2009 m., kilus grėsmei, kad įgrius stogas, pradėta rūmų rekonstrukcija. 2011 m. dvaro rūmuose pradėti res­ tauracijos darbai, iki 2016 m. pradžios visos menės, kuriose išsaugota unikali interjero puošyba - secesija. Dvaro rūmai šiuo metu pritaikyti kultūros renginiams, ekskursijoms. Iš­ taiginguose rūmuose vyksta klasikinės muzikos koncertai, eksponuojamos lietuvių ir užsienio dailininkų parodos, ve­ damos edukacinės ekskursijos. Rūmus supa geometrinio plano parkas, pereinantis į mišką. XVIII a.pab. - XIX a.pr. tai buvo vienas didžiausių parko ma­ syvų Lietuvoje. Užveistas dar valdant baronams Koideliams, dabar parkas žaliuoja 119 ha (kartu su miško parku) plote. Par­ ke yra senos baronų Koidelių giminės kapinaitės. Įdomi vieta „žvaigždė", kurioje dvarininkai medžiodami pietaudavo, o kad matytų žvėris, liepė iškirsti miške 8 spindulius - žvaigždę. Parką puošė 8 rūšių medžių alėjos, buvo apskrita, liepomis ap­ sodinta aikštelė, vadinama Raganų būrimo aikšte. Vidurnaktį jų pranašysčių pasiklausyti čia ateidavę dvarininkai.

i

Netoli dvaro įrengtas pažintinis miško parko takas, vingiuojantis Nemuno pakrante. Gelgaudiškio dvar, _ patenka į Panemunių regioninio parko teritoriją. *3 Šiltuoju metu dvare rengiamos teatralizuotos 3T/ ^ekskursijos, kurių dalyviai patys dalyvauja ponų Jį * laikų medžioklėje, vaišėse, visus metus rūmuose ksta kitos įvairios edukacijos, veikia amatų centras.

a

JjmĮbmoA-^ 'luokiškio r. Juodupės šen. Dvaras yra prie pat Latvijos sienos, (\įsikūręs vaizdingoje vietoje tarp dviejų nemažų ežerų. Į šiau­ rę nuo dvaro rūmų tyvuliuoja Ilgio (Garajo) ežeras, į pietus - Apvalasai. Dvarvietę pagyvina keli tvenkiniai ir upelis. Dvaras žinomas nuo 1515 m. Manoma, kad pirmasis sa­ vininkas buvo iš vokiečių bajorų Kersenbrockų giminės. Vė­ liau, jau XVII a. dvarą valdė Vilhelmas Heikas, po jo - bajorai fon Koriai ir fon Zakenai, fon Orgies-Rutenbergas, kuris 1863 m. dvarą pardavė N. Fuchsui. Pagal išlikusius senų žmonių pasakojimus, tai buvo vokiečių kilmės Rusijos inžinierius, tiesęs pro šias vietas geležinkelį Maskva-Peterburgas. Jis perstatė rūmus, - suteikė jiems iki mūsų dienų išlikusią iš­ vaizdą, o dvarą pavadino žmonos Ilzės vardu - Ilzenbergu. Kai kurių dvaro istorijos tyrinėtojų nuomone - tai tik roman­ tiška legenda. Dokumentiškai užfiksuoti paskutinieji dvaro savininkai - Dimšos. Pirmasis iš Dimšų, valdęs Ilzenbergą, buvo Eugenijus Dimša (1853-1918), kilęs iš Zdoniškės dva­ ro (dab. Telšių r.). Po jo mirties dvarą valdė jo žmona Livija (Livia Maiorescu) (1863-1946), buvusi garsi rumunų daini­ ninkė, mokėjusi rusų, lenkų, prancūzų, anglų, vokiečių kal­ bas, bet lietuviškai kalbėjusi prastai... D vare gyveno ir dvi Dimšų dukros. Po karo čia įsikūrė kolūkis, vėliau tarybinis ūkis. Septintajame XX a. dešimtmetyje dvarvietė priklausė

Panevėžio „Ekrano" gamyklai. Užsidarius gamyklai, nyko ir jos poilsinė, 2003 m. jau pradėjusį nykti dvarą nusipirko Vai­ das Barakauskas, kuris su bendraminčiais sumanė čia kurti biodinaminį ūkį. Pirmiausia reikėjo restauruoti rūmus, su­ tvarkyti ūkinius pastatus. Tas ir buvo padaryta. Ilzenbergo dvaras tarsi atgimė, pradėjo naują gyvenimą. Išpuoseietas dvaro parkaslizima apie 15 hektarų plotą. Sutvarkyta pakrantė, yra du tvenkiniai, trys kilometrai parko takų, Meilės tiltas į salą. Parko lauko estradoje renginį gali stebėti iki 500 žmonių, iš čia atsiveria nuostabi panorama. Ne ką mažiau įspūdingą reginį išvysite ir Apžvalgos bei Patrankų aikštelėse. Ūkyje ir dvare i bengiamos edukacinės ekskursijos - kelionės su gidais i r eikų biodinaminiais pagrindais pagamintų produktų \ egustadjos, veikia didžiausia Lietuvoje dvariška pirtis, kurioje vienu metu gali kaitintis 25 žmonės, poilsio ir nakvynės kviečia akmeninis Amatų namas. u j$alia dvaro tyvuliuoja Apvalaso ežeras, kurio kontūrai labai primena Lietuvos kontūrus, tačiau tą panašumą galima pamatyti tik žvalgantis iš oro. www.ilzenbergas.lt

r

Oalčininkų r. Jašiūnų šen. 1,8 km į vakarus nuo VilniausLydos plento, kairiajame Merkio upės krante - Jašiūnų dvaro sodyba - XIX a. dvaro ansamblio statiniai: rūmai (1824-1828), oficina, tarnų namas - arklidė-ratinė, svirnas, trys kumetynai, tvoros fragmentai su vartų stulpais. Žaliuo­ ja parkas, įkurtas XIX a. pradžioje. Dvaro sodyba su stačiakampe reprezentacine zona. Ją ri­ boja rūmai, netoliese - nedidelis apvalios formos parteris, prie kurio iš šiaurės glaudžiasi oficina, iš pietų - svirnas. Ūkiniai pastatai išdėstyti laisvai. Jašiūnų gyvenvietė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1402 m. XVI-XVIII a. ji priklausė vienai galingiausių ir tuo metu turtingiausių Lietuvos didikų giminių - Radviloms. Tačiau laikui bėgant Radvilos nusigyveno ir 1811 m. Jašiūnų dvarą pardavė Ignacui (Ignotui) Balinskiui. 1820 m. jo sūnus Mykolas Balinskis vedė Vilniaus universiteto chemijos pro­ fesoriaus Andriaus Sniadeckio dukrą Sofiją. Jaunosios dėdė, emiruotas Vilniaus universiteto rektorius Jonas Sniadeckis nutarė savo lėšomis pastatyti dukterėčiai namą. Taip pradė­ ta naujo dvaro ansamblio, išlikusio iki mūsų laikų, statyba. 1824-1828 m. pagal Vilniaus universiteto architektūros pro­ fesoriaus Karolio Podčašinskio projektą pastatyti puošnūs vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai. Pastatas dviaukštis, iš­ tęsto stačiakampio formos, dengtas keturšlaičiu stogu. Ypač originalios kompozicijos pagrindinis rūmų fasadas. Kitaip negu daugumoje Lietuvos dvarų, K.Podčašinskis būdinga ampyrui maniera keturių dorėninių kolonų portiką iškėlė į antrąjį aukštą, virš trijų atvirų arkų prieangio. Fasade iš par­

ko pusės portiką pakeitė balkonu ir suporintais piliastrais. Puošnus buvo ir rūmų vidus, dekoruotas vėlyvojo kla­ sicizmo stiliumi. Deja, jis XIX a. antroje pusėje perdarytas kiek nukentėjo pirmykštė dekoro vertė, nors iki mūsų dienų jis išliko savitas ir meniškas. Erdvios rūmų laiptinės nišose stovėjo skulptūros, virš durų buvo medžio raižiniai. Dau­ gumą patalpų puošė veidrodiniai skliautai. Antrojo aukšto kambariai dekoruoti augalinių motyvų lipdiniais ir kitomis puošniomis detalėmis. Jašiūnų rūmai - vienas originaliau­ sių Lietuvoje vėlyvojo klasicizmo kūrinių su ryškia ampyro ir romantizmo įtaka. Architektūriniu požiūriu vertingi ir kiti dvaro ansam­ bliui priklausantys statiniai - oficina, pradėta statyti klasi­ cizmo stiliumi ir praplėsta vadinamojo istorizmo laikotar­ piu. Atokiau nuo rūmų - arklidės su sodininko, girininko ir vežėjo gyvenamosiomis patalpomis antrame aukšte. Greta arklidžių - liaudies architektūros statinys - svirnas. Kla­ sicizmo laikotarpio kūrinys - ir peizažinis su geometrinio plano elementais Jašiūnų parkas, pradėtas sodinti dar prieš rūmų statybą. Jis nusidriekęs Merkio upės pakrante ir užima beveiki 1 ha. Parke buvo sukurtos raiškios augalų kompozi­ cijos, plastiško kontūro medžių masyvai, grakščiai vingiuoja takai. Didelę dalį parko teritorijos užima žalios, jaukios ve­ jos, jame auga apie 30 rūšių medžių. Tai vienas gražiausių pietryčių Lietuvos parkų. Dvare lankydavosi nemažai žymių to meto žmonių - Jašiūnai laikomi vienu svarbiausių XIX a. kultūros centrų Vilniaus krašte. Pats dvaro savininkas Mykolas Balinskis (1794-1864) istorikas, parašęs reikšmingų veikalų iš Len­ kijos ir Lietuvos istorijos. Jo žmonos Sofijos tėvas Andrius Sniadeckis (1768-1838) Vilniaus universiteto profesorius,

t ä H T 'i S ®

vwR

W ЯК, .

и

S mb

’\Лs, Tiškevičiai. Po jų Rietavo dvaras perėjo į Oginskių rankas, kurie čia paliko ryškiausius pėdsakus. 1763-1909 m. Rietavą valdė penkios Oginskių kartos. Lietuvai patekus carinės Rusijos valdžion (1795), impera­ torė Jekaterina II Rietavą padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. 1812 m. Rietavą iš P. Zubovo išpirko Mykolas Kle­ opas Oginskis (1765-1833) - LDK iždininkas, žymus politi­ kos veikėjas, kompozitorius (garsaus polonezo „Atsisveiki­ nimas su Tėvyne" autorius. Jis daugiausiai gyveno Italijoje, Rietave retai apsilankydavo, tad dvarą pavedė valdyti savo sūnui Irenėjui, kurio susilaukė savo antrojoje santuokoje su italų kilmės dainininke Marija de Neri, kilusia iš Venecijos, su kuria susituokė 1802 m. Rietavo dvaras atgijo 1835 m., kai čia atsikėlė gyventi jau­ nasis dvaro šeimininkas Irenėjus Kleopas Oginskis (1806(8)1863). Visame krašte šoką sukėlė jo sprendimas dvare panai­ kinti baudžiavą. Tai buvo drąsus iššūkis carinei žemės ūkio valdymo sistemai, visai despotiškai dvarininkijai. Reforma netrukus paskatino kalbas apie baudžiavinės sistemos kri­ zę. Šių pertvarkymų dėka suvargęs Rietavo dvaras sutvir­ tėjo ir pradėjo garsėti ekonominiais laimėjimais. Pasikvietęs architektus ir sodininkus iš Prūsijos, Saksonijos, 1835 m. I. Oginskis pradėjo naujų rūmų statybą. Pagal Jokūbo Volerio, S. Bleko, Herterio projektus vietoj medinių trobesių iškilo prašmatnių vokiškojo neorenesanso formų rūmai su vėliavos bokštu ir oranžerija, aštuoniakampis vėjo jėgainės

bokštas, ūkiniai pastatai. Priešais rūmus įrengtas fontanas, ratu stovėjo devynių senovės graikų deivių statulos. Prie Jūros upės užveistas apie 60 ha parkas su tvenkiniais, įspū­ dingomis alėjomis. Įkurtas žvėrynas - aptvertame miško plote buvo laikomi stumbrai, mulai, kiti stambesni žvėrys. Tuo pačiu metu, 1835 m., I. Oginskis Rietave įsteigė ligoni­ nę, 1836 m. - mokyklą. Taip pat įsteigta senelių ir našlaičių prieglauda, taupomoji-skolinamoji kasa, pastatytos kareivi­ nės. I. Oginskis ėmėsi pertvarkyti ir patį miestelį - 1853 m. pradėjo naujos Rietavo bažnyčios statybą. 1856 m. keliavęs per Lietuvą Teodoras Triplinas pažymi, kad Rietavas garsus visoje Žemaitijoje ir likusioje Lietuvos dalyje. Trobesiai pui­ kūs, valstiečių nekamuoja dvaro prievolės, tik reikėjo mo­ kėti činšą. 1859 m. I. Oginskis įsteigė dviklasę agronomijos mokyklą, kurioje buvo dėstoma lietuvių kalba - tuomet tai buvo labai pažangu. Mokykloje 1859-1863 m. dirbo žymus švietėjas, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis (1810-1881). Rietave buvo auginami grynaveisliai žirgai, kasmet vykdavo gyvulių, audinių parodos, veikė dviklasė mokykla, plytinė, kalkinė, valstiečių ligoninė, vaistinė. Užsibrėžtus darbus sutrukdė įgyvendinti 1863 m. sukilimas, kurį I. Oginskis aktyviai rėmė, ir netikėta jo mirtis nuslopi­ nus prieš carą nukreiptą sukilimą. O gal ne mirtis, o slaptas, staigus pasitraukimas į užsienį nuo carinių represijų, kurios laukė sukilimo rėmėjų? Iki šiol tai viena didžiausių Rietavo mįslių. Tuo metu du Irenėjaus Oginskio ir jo žmonos Olgos Kalinovskajos-Oginskienės sūnūs jau buvo pakankamai subren­ dę, kad tęstų tėvo pradėtus darbus. Tai kunigaikščiai Bogda­ nas Oginskis (1848-1909) ir Mykolas Oginskis (1849-1902). Pradžioje abu broliai gyveno Rietave. Jų pastangomis baigta

Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios statyba (1853-1873, pagal architekto iš Romos Gonsovskio projektą), 1873 m. atidaryta veterinarijos klinika, gyvulių globos draugijos skyrius. 1872 m. Rietave įsteigta pirmoji Lietuvoje profesionali šešiametė muzikos mokykla. 1873 m. Mykolas Oginskis išsikėlė į ne­ toliese esantį Plungės dvarą (žr.), tad Rietavas liko Bogdanui Oginskiui. Jis įsteigė baldų fabriką, didelę geležies liejyklą,

odų gamybos įmonę, 7 malūnus, 6 lentpjūves. 1883 m. prie muzikos mokyklos, kurioje auklėtiniai gaudavo visą išlaiky­ mą ir algą, įkūrė 60 žmonių simfoninį orkestrą. Rūmuose ir parke vykdavo koncertai. 1880-1886 m. B. Oginskis iš dalies perstatė dvaro rūmus. Keliaujantis dailininkas Napoleonas Orda savo piešinyje užfiksavo rūmų vaizdą 1875-1877 m., veikiausiai, dar iki perstatymo. Tai buvęs didingas, sūdė-

tingos konstrukcijos pastatas su aukštu kampiniu aštuonia­ kampiu bokštu, centriniu prieangiu - balkonu. 1882 m. brolių Bogdano ir Mykolo pastangomis iš Rie­ tavo į Plungę, tarp dviejų Oginskių rūmų, nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija. 1892 m. Rietave pradėjo veikti pir­ moji elektrinė Lietuvoje. Elektra apšvietė dvaro rūmus, par­ ką, bažnyčią, miestelį. Ir Irenėjus, ir jo sūnūs Oginskiai buvę labai pažangūs - domėjosi to meto ekonomikos naujovėmis, puoselėjo kul­ tūrą. Spaudos draudimo laikais Oginskiai skirdavę lėšų draudžiamai lietuvių spaudai leisti. Dramatiški broliams Oginskiams buvo 1902 m. Mirė vie­ nas iš jų - plungiškis Mykolas. Bogdanas dėl to labai išgyve­ no. Broliai neturėjo įpėdinių, tad laikėsi vienas kito, buvo la­ bai artimi. 1905 m. Bogdanas Oginskis susirgo psichine liga, gydėsi užsienyje, bet rezultatų tai nedavė. 1906 m. jam pa­ skirta globa. B. Oginskis mirė 1909 m. Abu broliai - Mykolas ir Bogdanas - palaidoti toje pačioje Aušros vartų koplyčio­ je Rietave. Su jais užgeso ir visa Oginskių giminė. Irenėjus Oginskis palaidotas prie koplyčios, senosiose kapinėse. Neprižiūrimi dvaro pastatai ėmė irti, sumenko gėlynai, oranžerijos. Dvaro rūmai apleisti. 1926 m. tarpukario Lie­ tuvos valdžia, neįvertinusi buvusio Rietavo dvaro reikš­ mės, nutarė nykstančius rūmus parduoti iš varžytinių už 20 tūkst. litų ir leisti naujakuriams juos nugriauti. Išlikusios 1920-1922 m. nuotraukos, kuriose rūmai dar stovi apleisti, be langų. Šį didingą pastatą žmonės išnešiojo plyta po ply­ tos ir statėsi iš jų sau namus. Dalis augalų iš Rietavo žiemos sodo, garsėjusio ir už Lietuvos ribų (vien įvairių palmių čia augo apie 300 rūšių, daugybė kitų atogrąžų ir subtropikų augalų), 1923-1925 m. išgabenta į Kauno botanikos sodą,

kiti parduoti privatiems savininkams. Garsusis mišriojo sti­ liaus Rietavo parkas, XIX-ame amžiuje, didžiausias visoje Lietuvoje, vienu metu net buvo virtęs ganykla. Taip vanda­ liškai sunaikintas vienas reikšmingiausių Žemaitijos ir visos Lietuvos kultūros bei švietimo centrų. Šiandien vietą, kurioje stovėjo Rietavo dvaro rūmai, težymi atkurti pamatai, grakščių kolonų eilė ir žibintas. Restau­ ruotas dvaro vandentiekio bokštas. Atstatyta dvaro muzikos mokykla, kurioje įkurtas Kunigaikščių Oginskių kultūros istorijos muziejus. Tebestovi Rietave pirmoji elektrinė Lietu­ voje (Plungės g. 39) - technikos ir istorijos paminklas. Ryti­ nėje parko dalyje vingiuoja sovietmečiu kanalizuota, dabar vėl atkurta Jūros upės vaga. Dvaro sodybos vartus vėl pa­ puošė anksčiau čia stovėjusių bronzinių liūtų kopijos. 2015 m., minint Mykolo Kleopo Oginskio 250 - ąsias jo gimimo metines, M.K. Oginskiui ir jo palikuonims Rietave atidengtas paminklas, kurio autorius skulptorius Regiman­ tas Midvikis (1947-2015). Tai paskutinis garsaus skulpto­ riaus darbas. Mirė nebaigęs paminklo Oginskiams, darbą pabaigė talkininkai, vadovaujami daugelio skulptoriaus darbų architekto Vytenio Mazurkevičiaus. Paminklo aukštis - 3,4 m. Jis simbolizuoja Oginskių herbo heraldinį simbolį - leliją. Buvusiame muzikos mokyklos pastate veikia muziejus, kurio pagrindinė dalis - dailininko J. Vosyliaus sukurtos freskos, pasakojančios apie Oginskius. Muziejus turtingas archeologijos, istorijos raštų, etnografinių buitinių daiktų, nuotraukų, numizmatikos, filatelijos eksponatų. Turistus kviečia užsukti rekonstruota Oginskių dvaro karietinė, kurioje dabar įsikūrę Turizmo, Kultūros, Verslo informacijos centrai.

133

1

RIETAVO KUNIGAIKŠČIŲ \ OGINSKIŲ KULTŪROS ISTORIJOS MUZIEJUS Parko g. 10, LT-5663 Rietavas * ;Tel. (8 448) 68992, faksas (8 448) 68181 Darbo laikas Antradieniais - penktadieniais 9.00- 17.00 vai. Šeštadieniais - sekmadieniais 10.00- 15.00 vai.

į fįįjk

r»* .Tfi5 A 'jfe fl

^

.4-

M

*

I 'lu o k išk is, rajono centras, įsikūręs Lietuvos šiaurės rytuose, |\prie nedidelio Laukupės upelio. Dvaras išsidėstęs mies­ to teritorijoje. Tai XVIII a. pab. - XX a. pr. iškilę dvaro pasta­ tai: rūmai (pastatyti 1801 m., rekonstruoti 1905 m.), oficina, svečių namai, ledainė, alaus darykla, 2 kumetynai, virtuvė, oranžerija, tvora su vartais. Žaliuoja XVIII a. pab. įkurtas ir XIX a. pr. išplėstas parkas. Rokiškio dvaras pirmą kartą minimas 1499 m. kunigaikš­ čio Aleksandro rašte, kuriuo šios valdos dovanojamos Gri­ 134 gui Astikui. XVI a. pr. Žygimantas Senasis perleido dvarą su miesteliu Smolensko kunigaikščiams Krošinskiams, ku­ rie čia XVI a. pab. - XVII a. trečiajame dešimtmetyje pasi­ statė rezidentinius rūmus. Krošinskiams Rokiškis priklausė beveik 200 metų. 1695 m. Juozapas Krošinskis, nesugebėjęs grąžinti skolų Kupiškio seniūnui Jonui Tyzenhauzui, užsta­ tė jam Rokiškio dvarą. Paskutinė Krošinskių giminės atsto­ vė našlė Vainytė-Krošinskienė antrą kartą ištekėjo už Jono Tyzenhauzo. Taip Rokiškis 1715 m. tapo Tyzenhauzų nuosa­ vybė. Ši giminė dvarą valdė apie 160 metų. Ilgokai dvaras stovėjo apleistas, nes pagrindinė Tyzenhauzų rezidencija buvo Pastovyje (dab. Baltarusija). Ir tik XIX a. pr. grafas Ig­ notas Tyzenhauzas (1760-1822), turtingas ir įtakingas LDK veikėjas, gvardijos vadas nusprendė atgaivinti dvarą, per­ tvarkyti miestelį ir įkurti čia naują rezidenciją. Dvaro sody­ ba buvo kiek atitraukta nuo miestelio - pagrindinė kompo­ zicinė ašis, jungianti dvaro sodybą ir bažnyčią, pratęsta iki 1 km ilgio (buvo 0,5 km). 1797 m. užveistas parkas ir sodas. 1801 m. iškilo nauji klasicistinio stiliaus rūmai (pradėti sta­

tyti 1780 m.). Ignoto Tyzenhauzo statyti rūmai - akmenų ir plytų mūro vienaukštis pastatas su aukštais pusrūsiais ir dviem šoniniais rizalitais. Rūmų centrą pabrėžė aukštas mezoninas, keturių dorėninių kolonų portikas ir virš mezo­ nino iškeltas kupolas - retas Lietuvoje klasicistinių rūmų elementų. Vėliau dvarą valdė Ignoto Tyzenhauzo sūnus Konstanti­ nas Tyzenhauzas (1785-1853), išgarsėjęs kaip mokslininkas ornitologas. Dvaro sodyboje jis įrengė gamtos tyrimų labo­ ratoriją, nedidelį zoologijos sodą. Konstantino Tyzenhauzo sūnus Reinoldas Tyzenhauzas (1830-1880), paveldėjęs Rokiš­ kio dvarą, ėmėsi jo pertvarkymo, po jo dvaras atiteko Reinoldo Tyzenhauzo seseriai Marijai Tyzenhauzaitei (1827-1890), kuri ištekėjo už lenkų istoriko, turtuolio Aleksandro Pšezdzieckio. XIX a. antrojoje pusėje Rokiškio dvaras ėmė garsėti muzikiniame pasaulyje. Grafaitės Marijos TyzenhauzaitėsPšezdzieckienės pastangomis čia įsteigta muzikos mokykla

■ «fr«

ir orkestras. Šios mokyklos auklėtiniai - J.Gruodis, J.TallatKelpša, M.Petrauskas, K.Kaveckas. 1885 m. M.Tyzenhauzaitė- Pšezdzieckienė baigė dar brolio Reinoldo Tyzenhauzo pradėtą miestelio bažnyčios statybą, kuri kainavo apie 1 mi­ lijoną carinių rublių, neskaitant parapijiečių darbo, už kurį nebuvo mokama. Tais laikais tai buvo didžiulė suma. Vėliau Rokiškio dvarą valdė Marijos TyzenhauzaitėsPšezdzieckienės ir Aleksandro Pšezdzieckio sūnus Konstan­ tinas Pšezdzieckis (1846-1890) ir šio sūnus Jonas Pšezdzieckis (1877-1944), kuris 1905 m. rekonstravo dvaro rūmus. Paskutiniojo dvaro valdytojo Jono Pšezdzieckio ir jo šeimos likimas tragiškas. 1940 m. nuo sovietizacijos jis pasitraukė į Lenkiją, kur 1944 m. žuvo per Varšuvos sukilimą. Tais pa­ čiais metais Vilniuje nuo džiovos mirė jo sūnus Aleksandras, po metų Vorošilovo šachtoje-lageryje mirė vyriausiasis gra­ fų sūnus Antanas. Jono Pšezdzieckio žmona kunigaikštytė Hermancija Sapiegaitė-Pšezdzieckienė mirė 1947-aisiais Varšuvoje. Pastaraisiais dešimtmečiais Rokiškio dvaro rūmai restau­ ruoti, juose veikia Krašto muziejus, įsikūręs čia dar 1940 m. Rūmai priklauso rajono savivaldybei. 1905 m. Jono Pšezdzieckio rekonstruotieji Rokiškio dvaro rūmai tapo vienu geriausių Lietuvoje istorizmo laikotarpio paminklų. Juose vykusiai suderintos skirtingos prigimties architektūros formos. Rūmai perstatyti pagal lenkų architek­ tų Karolio Jankovskio (1868-1928) ir Franciszeko Lilpopo (1870-1937) projektą. Buvę klasicistinio stiliaus rūmai įgavo naujų formų. Iš plytų pristatytas antras aukštas, centriniame rizalite panaikintas klasicistinis portikas, prieangį dabar su­ darė trys smailos neogotikinės arkos. Pertvarkytas stogas panaikintas kupolas, rizalitų pastoges papuošė lenkiškajam

renesansui artimi frontonėliai su voliutomis, virš šoninių rizalitų iškilo dvipakopiai barokinių formų stogai. Anglų neogotiką primena dekoratyvūs kaminai. Prie šoninių rizalitų pristatyta po vienaukštį flygelį. Rūmų viduje taip pat derinti keli stiliai. Originalumu pa­ sižymi dviaukštė rūmų menė su galerija ir židiniu. Ji primi­ nė Anglijoje tuo metu populiarius holus. Menės erdvę pra­ tęsė žiemos sodas, į viršų vedantys šoninėje nišoje įrengti ąžuoliniai laiptai. Meniškas „Zakopanės stiliaus" interjeras rūmų sve­ tainėje sukurtas veikiausiai tų pačių Varšuvos architektų - K.Jankovskio ir F.Lilpopo, paruošusių ir pastato išorės rekonstrukcijos projektą. Svetainė - erdvi stačiakampė salė su dekoratyviomis medinėmis lubomis. Indaujų durelės pa­ puoštos spindulių motyvais. Dvaro sodybos kompozicijos ašis sutampa su Rokiškio miesto pagrindine kompozicine ašimi. Tai vienintelis toks klasicistinės ašinės kompozicijos pavyzdys Lietuvos urbanis­ tikoje. Architektūrinių formų brandumu ir originalumu, kom­ pozicinėmis savybėmis Rokiškio dvaro ansamblis yra vie­ nas vertingiausių klasicizmo-istorizmo laikotarpio dvarų ansamblių Lietuvoje. ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJUS Tyzenhauzų ai. 5,42115 Rokiškis Tel. (8 458) 31512 EI. paštas: [email protected] Svetainė internete: www.muziejus.rokiskyje.lt Darbo laikas II-VII 10.00-18.00

Jy ia ip ė d o s miestas, Paryžiaus Komunos g. 12. Dvaras kūrėsi 1 ^ X V II a. pelkėtoje vietovėje, prijungiant aplinkinius žemės sklypus/vietovardis veikiausiai kilo nuo pirklio Michaelio Rumpo pa­ vardės, kuris valdė dvarą visai trumpą laiką - dvejus metus nuo 1715 m. Po to jis dvarą pardavė pulkininkui baronui Jakobui de Brionui, kilusiam iš Prancūzijos. Bet ir jis valdė dvarą neilgai - neti­ kėtai mirė. Dvaras atiteko baronui Heinrichui von Loewenui, kuris vedė Rumpiškių dvarininko našlę. Ūkininkauti jam nesisekė, 1731 m. mirė skurde. Dvarą paveldėjo, jį iš dalies išpirkdamas iš sesers, J. de Briono sūnus Frydrichas (Friedrich). Tačiau ir jam nesisekė - mirė 1756 m. vos 39-rių. Jo žmona tais pačiais metais mirė gimdy­ dama. Rumpiškės dvaras nukentėjo per Rusijos kariuomenės ant­ puolį 1757 m., kai Klaipėda buvo daugiau kaip penkerius metus okupuota Rusijos per vadinamąjį Septynerių metų karą, kuris kilo dėl agresyvios Prūsijos politikos susidūrimo su Rusijos, Austrijos, Prancūzijos interesais. Po to karo prasidėjo sėkmingesnis Rumpiš­ kės dvaro istorijos etapas. 1778 m. dvarą nusipirko laivų savinin­ kas Eliasas Ruppelis (Ruppel), kurio paveldėtojai dvarą valdė dau­ giau kaip šimtą metų. Per tą laiką miestas priartėjo prie dvaro. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos dvaro centrą nupirko Lietuvos valdžia, pritaikė jį aerodromui, kuris tapo vietos sklandy­ tojų centru. Pokariu, kai miestas iš visų pusių apglėbė dvaro teri­ toriją, aerodromo atsisakyta. Teritorija užstatyta, o rūmuose įsikū­ rė meno mokykla. 2012-2015 m. dvaro kompleksas rekonstruotas ES ir Klaipėdos miesto savivaldybės lėšomis. Darbus atliko UAB „Pamario restauratorius" - atnaujinta fasadų apdaila, vidaus in­ terjeras. Vienoje patalpoje išsaugotas parketas, įrengtas gal dar XIX amžiuke.

„

ADOMO BRAKO DAILĖS MOKYKLA RUMPIŠKĖS DVARJE t TeL: +370 46 38 34 89 1 EI. paštas: [email protected] « Adresas: Paryžiaus Komunos g. 12, LT-91152 Klaipėda

Oiesikų dvaras yra ant to paties pavadinimo ežero p.v. > 0 kranto, Daugailių kaime, šalia Siesikų miestelio, prie kelio Toliūnų link. Tai buvusi įtvirtinta dvaro sodyba: rūmai-pilis, pastatas, vadinamas „akademija", skirtas didikų vaikams mokytis ir mokytojų bei svečių apgyvendinimui, spirito varykla, svirnas, paukštidė, kumetynas, parkas. Išli­ kę dvaro gynybinės sistemos elementai - pylimai, bastionai. Meniniu architektūriniu požiūriu vertingiausias rūmų ap­ valusis bokštas. Patys rūmai - vienas iš nedaugelio Lietuvo­ je išlikusių renesanso architektūros statinių. Rūmai atspindi visą 500 metų jų istorijos raidą. Pirmieji dvaro rūmai-pilis pastatyti 1492-1517 metais. Tai buvo garsios tuo metu kunigaikščių Daumantų giminės dvaras. Pilies statytojas Gabrielis Daumantas Siesickis (mirė 1517 m.), gavęs antrąją pavardę nuo Siesikų ežero pavadi­ nimo, buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų tary­ bos narys, įtakingas karaliaus dvaro žmogus. Turėjo progos susipažinti su to meto Lenkijos, Čekijos, Vengrijos didikų rezidencijomis, todėl ir savo dvarą kūrė pagal tuometinius „Europos standartus", pagal Renesanso epochos dvasią. Jo statytą pilį-rūmus supo gynybiniai pylimai, bastionai, kana­ lai, kurių liekanos matyti ir dabar. Gabrielio Daumanto Siesickio paveldėtojai, save vadinę jau tik Siesickiais, stengėsi pateisinti garbingą pirmtako atminimą: užėmė atsakingas pareigas valstybės tarnyboje, plėtė valdas, kurdami naujus dvarus artimesnėse ir tolimesnėse apylinkėse, didindami giminės turtus. Aukščiausios visuomeninės padėties buvo pasiekęs Mykolas Siesickis (mirė 1713 m.) - Minsko, vėliau

Mstislavlio vaivada, pasižymėjęs daugybėje kautynių, ėjo Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo maršalo pareigas. Jo Siesikų dvaras visada buvo atviras draugams ir pareigūnams, daug lėšų skyrė mokslo ir kultūros labdarai. Tačiau su juo pasibai­ gė giminės šlovė. Dvaras labai nukentėjo per 1704 m. švedų antpuolį: apgriautas, išgrobstytas. Po šios tragedijos M.Siesickis ilgai nepajėgė atsigauti. Prie vienos nelaimės prisidėjo dar dvi - ankstyvos dviejų sūnų mirtys. Ir pats M.Siesickis mirė nesenas, palikdamas vienintelę dukrą Marcijoną Elžbie­ tą, kuri ištekėjo už kunigaikščio Mykolo Antano Radvilos. Taip 1736 m. Siesikai atiteko Radviloms, tačiau apgriauto dvaro jie netvarkė, gyveno Nesvyžiuje, o Siesikus įkeitė už skolas. Nuomininkai taip pat nesirūpino dvaru. 1745 m. Leonas Radvila Siesikus su dar nebaigtomis mo­ kėti skolomis už 40 tūkst. lenkiškų auksinų pardavė Ukmer­ gės pilininkui Konstantinui Martynui Daugėlai (1700-1770) ir jo žmonai Marcijonai. K. Daugėla turėjo vienintelį sūnų Kazimierą (1740-1800), šio vienas iš sūnų - Dominykas Daugėla (1789-1857) suteikė rūmams-piliai dabartinę iš­ vaizdą: atstatė po sugriovimų per karus su švedais, iš trijų bokštų paliko tik du, išpuošė rūmų vidų. Siesikai buvo vieni puošniausių ir turtingiausių Lietuvos dvarų, garsėjo senomis kolekcijomis - paveikslų, lietuviškų dievybių skulptūrų, nu­ mizmatikos, porceliano, turtinga biblioteka. Tarpukariu dva­ rą valdė jau kitos kartos Dominykas Daugėla (1867-1931). Paskutinis dvaro savininkas Oskaras Daugėla nuo sovieti­ zacijos pasitraukė į Lenkiją, kur greit mirė ištiktas infarkto. Dvaro turtai per karą išgrobstyti. Pokariu rūmuose veikė mo­ kykla, po to jie atiteko tarybinio ūkio kontorai, vėliau rūmuo­ se gyveno žmonės, patalpos naudotos kaip sandėliai, tad vi­ sos didikų laikų interjero grožybės ir vertybės seniai sunyko.

Iš senų laikų likusi kraupi ir kartu graudi legenda apie Siesikų pilį. Kadaise vieno iš kunigaikščių Daumantų jauna žmona Halška pamilusi svetimšalį riterį. Nakties mėnesieno­ je kunigaikštienė skubėdavusi į pasimatymą su mylimuoju, kuris jos laukdavęs ant ežero kranto. Tačiau apie žmonos ne­ ištikimybę sužinojęs kunigaikštis Daumantas. Įskaudintas ir įžeistas, jis liepęs neištikimąją žmoną užmūryti pilies sieno­ je ... Sako, mėnulio prieblandoje ir dabar beveik kasnakt ku­ nigaikštienė ateina prie ežero, kur jos laukia mylimasis... Kita legenda apie bokštą, kuris dar senovėje buvo nu­ griautas: griuvėsiuose rasta degtinės statinaitė, o šalia - ge­ rai išsilaikę XVIII a. švedų kario palaikai... Siesikų dvaras - valstybės saugoma paminklinė Lietuvos kultūros paveldo vertybė nuo 1999 metų 99-iems metams išnuomota naujam savininkui Audriui Matulaičiui. Anglijo­ je ir kitose šalyse tarp turistų labai populiarios senos pilys, kuriose gyvena vaiduokliai. Siesikų dvaras, regis, būtų kan­ didatas į tokį populiarumą. Įdomu, ar naujasis jo savininkas sugebės palenkti į savo pusę pilies „senbuvius" ir taip išpo­ puliarinti senuosius dvaro rūmus? Beje, dabartinis Siesikų

pilininkas A. Matulaitis parodo, kur gali būti užmūryta ku­ nigaikštienė, bet, sako, neketinąs trikdyti jos ramybės. Dvaras restauruojamas, pritaikomas turizmui. Pilies res­ tauravimas - visas dabartinio pilininko Audrio Matulaičio gyvenimas. Jis siekia piliai sugrąžinti pirminį Renesanso sti­ lių, tūrius ir planą. Darbai juda lėtokai, bet tik nuosavomis jėgomis ir lėšomis, kruopščiai įsigilinus į detales.

§MWorė> ^ ^ a r a s ų r. Imbrado šen. Įsikūrusi kalvose, iš visų pusių ją / supa ežerai ir miškai. Jau pats keliukas į Stelmužę, pa­ sak C. Kudabos, stelmužiškio kraštovaizdžio reliktas, esan­ tis labai retas, patrauklus ir saugotinas. Keliaujant juo, akį patrauks peizažas, kuriam būdingos smulkumo savybės: kalvos staigiašlaitės ir smulkios, daubos nedidelės, bet gi­ lios, maži jose pasislėpę ežerai, giraitės ir gyvenvietės. Tar­ pukalnėse, tarpumiškėse yra Lukšto, Stumbrinės, Apynėlio, Kiečių, Ilgio ežerai. Tai, kad vietovė galėjo turėti ir senesnę priešistoriją rodo archeologinės praeities likučių radiniai. Matyt, patogu čia buvo apsigyvenus pirmiesiems gyventojams: kalvų, daubų su ežerais žiedas sudarė tarsi gamtinę slėptuvę. Gal ir pi­ lies prie Stelmužės ežero būta, nes rasti neaiškaus perkaso likučiai. Tik vėliau čia iškilo dvaras, XVII - XIX a. valdytas Livonijos baronų Folkerzanų ir Rusijos dvaro rūmų dvariš­ kių Valujevų, kuriuos XX a. pakeitė vokiečių baronai Hanai, gyvenę Rygoje. Šiuos gal būtų keitę kiti, tačiau per Pimąjį pasaulinį karą dvaro rūmai sunaikinti. Vienas iš garsiausių didikų Stelmužėje - Piotras Valujevas, Rusijos carų Nikola­ jaus I ir Aleksandro II laikais buvęs Vidaus reikalų ministru, net ministru pirmininku, o vėliau - Valstybės turtų minis­ tru. Pasakojama, kad nuo XVII a. Stelmužės dvare buvusi žiauri priespauda. Tai liudija dvaro parko pakraštyje stovin­ tis Vergų bokštas - nedidelis, aukštokas, keturkampis neta­ šytų lauko akmenų pastatas su angomis viršutinėje dalyje. Sienų storis iki 0,75 m. Jame dvarponiai kalindavo prasikal­

tusius baudžiaunininkus - uždarydavo nakčiai, kankindavo ir taip jau prislėgtus žmones, o dieną vėl išvarydavo į darbą. Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia - klasicizmo tra­ dicijomis 1650 m. vietos meistrų pastatyti maldos namai. Statytojai tada naudojo vien kirvį ir kaltus, vinimis sutvir­ tino tik duris. Bažnyčioje išliko vertingų medžio drožinių, kurių dalis, pasak žinovų, padaryti 1713 m. Latvijos Venspilio miesto drožybos meistrų. Tais metais barono Folkerzano lėšomis bažnytėlė perstatyta ir paskirta kalvinams. Katali­ kai bažnyčią atgavo 1808 m. Unikalūs tautodailės kūriniai - dvylikos apaštalų skulptūros, altorius su Nukryžiuotoju, turtingai baroko stiliumi dekoruota sakykla su virš jos su­ talpintu visu būriu cherubinų, sakyklos apačia ir laiptai. 2013 m. bažnyčia restauruota. Stelmužė ir senelis ąžuolas - ne pavieniai lankytini ob­ jektai, o vientiso kraštovaizdžio dalis. Ir ko tik nematė, ko nepatyrė per ilgą amžių Lietuvos ąžuolų ąžuolas! Prie jo šaknų degė aukurai, ant kurių žilagalviai vaidilos degino aukas dievams. Ąžuolas matė kryžiuočių ir kalavijuočių riterius, šarvuotus švedų karius, 1831 ir 1863 m. prie jo rinkosi vyžoti apylinkių valstiečiai, ąžuolas regėjo kaize­ rio bei hitlerines kariaunas. Kaip nesutiksi su rašytoju J. Baltušiu, kuris knygoje „Kas dainon nesudėta" jausmin­ gai ir su didele meile rašo: „Visas Zarasų kraštas gražus. Pamatei sykį gyvenime, ir jau nebepamirši, kokias žemės planetos grožybes bepamatytum. O užvis labiau traukia kiekvieno širdį garsiuoju milžinu, žilagalviu Stelmužės Ąžuolu, seniai pragyvenusiu vienmečius visoje Europoje, peržengusiu antrąjį tūkstantį metų. Ateini prie jo tartum į didžią šventovę, tylią ir iškilmingą, kur kiekvienas ištartas

t л -JlÊÊÊb.

к Як ^

шг ■ \ ¿A \

■I ir ^ ji

j zoais atrodo tikra šventvagystė, o kasdieniška pilka mintis - žmogaus menkybės paliudijimas. Susikaupę, susimąstę žmonės žvelgia į jį. Nors metai slegia, senatvė žemyn lenkia, bet negalvoja apie mirtį mūsų girių protėvis". Stelmužės ąžuolas yra 23 m aukščio, 3,5 m skersmens, 13 m apim­ ties prie žemės ir auga ne mažiau kaip 1500 metų. Dabar jis jau karšinčius, medį pradėjo kankinti senatvės ligos. Stelmužės ąžuolas vaizdžiai iliustruoja posakį „Ąžuolai miršta stovėdami/7

imauzi

STELMUŽĖS BAŽNYTINIO MENO MUŽIEJUS Adresas: Ąžuolo g. 14, Stelmužė, Imbrado šen. ~~ j'Tel-: +370 605 97 514, +370 605 60572, +370 385 52 45 ' * Darbo laikas: I-V: nuo 10.00 iki 18.00, VI-VII: nuo 10.00 iki 19.00 (nuo gegužės 1 d. iki rugsėjo 1 d.).

\Seiuofefcuy

v O hvintų r. Zibalų šen. Šešuolėliai I kaimas yra apie 7 km į rytus nuo Širvintų. Dvaras - šiaurinėje kaimo dalyje. Yra dveji Šešuolėliai. Šešuolėliai II - bažnytkaimis. Šešuolėliai I šiandien - atgimęs dvaras su restauruotais visais pastatais, sutvarkytu parku. Šešuolėlių dvarą galima laikyti Lietuvos dvarų atgimimo šaukliu. Jis restauruotas vienas pirmųjų. Tai XIX a. vid. - XX a. pr. dvaro sodyba: rūmai, ledainė, ūkvedžio namas, arklidė, karvidė-arklidė, spirito varykla, svirnas, namas. Žaliuoja apie 1855 m. įkurtas parkas su tri­ mis tvenkiniais, upeliu. Dabartinis kompleksas susiformavo XX a. pr. Dvaro ansamblio rūmai, specialistų vertinimu, yra vertingiausias secesinės dvarų architektūros pavyzdys Lie­ tuvoje. Šešuolėlių dvaro rūmai XX a. pr. - viena prabangiausių rezidencijų Lietuvoje. Juos 1900 m. perstatė tuometis dvaro savininkas Petras Povilas Končius (1845-1911), kaip mano­ ma, pagal garsaus to meto architekto vilniečio Tadeušo Rostvorovskio projektą. Rūmai - reto mūsų krašte anglų kotedžų stiliaus. Jų išorė iki mūsų dienų beveik nepaki­ to - raudonų plytų fone išsiskiria tinkuoti balti langų aprėminimai, dantyti sienų kampų apvadai. Kontrastą paryškina akmuo - skaldytas cokolyje, tašytas laiptu­ ose. Šlaitiniai su išraiškingais kaminėliais stogai dengti čerpėmis. Rizalitai su smailėjančiais frontonais suteikia pastatui romantinį atspalvį. Šešuolėlių I dvaro žemės priklausė Radviloms, XIX a. - dvarininkams Jasinskiams, kurie apie 1855 m. įkūrė dvaro sodybą su parku, fundavo Švč. Mergelės Marijos

Visų malonių Tarpininkės bažnyčios statybą (1903-1910 m.). XIX a. pab. Jasinskiai dalį valdos pardavė Končiams. Dabartinis dvaro ansamblis susiformavo XX a. pr., valdant Petrui Povilui Končiui (1845-1911). Jis 1900 m. perstatė rūmus, arklidę, iš pagrindų pertvarkė dvaro ūkį bei pastatus, pastatė spirito varyklą. Po P. P. Končios mirties dvarą perėmė jo sūnus Matas Konča (1884 - ?), vienas iš Vilniaus žemės ūkio banko direktorių. Jau brandaus am­ žiaus dvarininko M. Končiaus dvare mėgdavo lankytis gerokai jaunesnis bičiulis, Lietuvos kariuomenės pulkinin­ kas leitenantas Jonas Variakojis (1892-1963), šlovę pelnęs Lietuvos nepriklausomybės kovose su Raudonąja armija, bermontininkais, lenkais (Panevėžio centre jau mūsų lai­ kais jam pastatytas paminklas). Antanui Smetonai atėjus į v a ld ž ią - Jonas Variakojis, - Susisiekimo ministerijos valdytojas, apie p u sm etį- Krašto apsaugos ministras... Atvykęs į Sešuolėlius, pulkininkas mėgdavo pasivaikščio­ ti dvaro parko alėjomis, dviese, su ponia Helena Končie­ ne. Pasivaikščiojimai dviese baigėsi tuo, kad p. Končienė pareiškė nebenorinti gyventi su savo vyru, norinti jaunes­ nio...M. Končiui nieko neliko, kaip susikrauti lagaminus ir važiuoti, kur akys veda, sako, ... į Paryžių. O jaunajam pulkininkui teko pirkti dvarą... su p. H. Končiene. 1938 m. pulkininkas J. Variakojis, būdamas 46 metų, išėjo į atsar­ gą ir apsigyveno savo dvare Šešuolėliuose. Kartu su kitais įsteigė pieno perdirbimo bendrovę, jai vadovavo. Neatit­ rūko nuo laikinosios sostinės - Kauno gyvenimo. Sulauk­ davo iš ten svečių. Pas buvusį karo vadą, Krašto apsaugos ministrą retkarčiais svečiuodavosi net pats Prezidentas Antanas Smetona. Jis apsistodavo antrajame dvaro rūmų aukšte (dabar Antano Smetonos kambarys). Jaunavedžiai

Variakojai Šešuolėliuose gyveno iki 1944 m. Susilaukė palikuonių. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, pasi­ traukė į Vakarus. Įsikūrė JAV. J. Variakojis mirė Čikagoje ir palaidotas lietuvių tautinėse kapinėse. 1993 m. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dvaras grąžintas Končių ir Variakojų paveldėtojams - vienos motinos skirtingų tėvų vai­ kams, gyvenantiems JAV. 1998 m. dvaro pastatus įsigijo Lietuvos išeivis JAV Raimundas Vincentas Petrauskas. Iki tol stovėję apleisti rūmai pradėti restauruoti, sutvarkytas parkas, išvalyti tvenkiniai, kiek vėliau restauruoti ir kiti dvarui priklausę pastatai. Rūmai atgimė po puspenktų metų intensyvių darbų. Dabar rūmuose lankosi turistai, rengiami pobūviai, už­ sakomieji vakarai, terasoje vasarą skamba koncertai. Adresas: Šešuolėlių I k. Zibalų šen. Tel.: +370 672 92377 EI. paštas: [email protected] Lankytojai laukiami tik iš anksto susitarus

Oilutės miestas įsikūręs Pajūrio žemumoje, prie Šyšos upeBuvusi dvaro sodyba, vadinama Šojaus dvaru yra be­ veik pačiame miesto centre. Tai valstybės saugoma paveldo vertybė. Šilutės dvaras įkurtas 1721 m. per Prūsijos adminis­ tracinę reformą. Pradžioje jis buvo valstybinis. 1819 m. dvarą nuomojęs Francas Vilhelmas Radkė įsigijo jį kaip savo nuosavybę, pastatė naują sodybą. Pagal valdytus žemės plotus tuomet Šilutės dvaras vienas didžiausių regione. 1889 m. Eduardas Radkė pardavė dvarą Hugo Šojui (Hugo Scheu, 1845-1937) H.Šojus, nusipirkęs Šilu­ tės dvarą, prisidėjo prie miestelio plėtros, padėjo jam iš­ augti ir susiformuoti kaip tuometiniam apskrities centrui. H.Šojus, gimęs Klaipėdos vokiečių šeimoje (tėvas - tur­ tingas pirklys ir laivų savininkas Arnoldas Carlo Scheu, motina - Klaipėdos malūnininko duktė Rosette Ziegler), nepritarė vietos gyventojų germanizavimui, buvo švietė­ jiškų pažiūrų žmogus. Jis pats kalbėjo lietuviškai, rinko ir leido lietuvininkų tautosaką, vertė ją į vokiečių kalbą. H.Šojus net įsteigė muziejėlį, kuriame buvo surinkta gana vertinga lietuvininkų meno dirbinių, tautinių drabužių ir kita su liaudies kultūra susijusi ekspozicija. Dalį išlikusių eksponatų ir dabar galima pamatyti Šilutės Hugo Šojaus muziejuje (Lietuvininkų g. 4). Karaliaučiaus universitetas už lietuvybės tyrimus H.Šojui suteikė garbės daktaro var­ dą. Vėliau dalį parko ir dvaro žemių H.Šojus padovanojo Šilutės miestui - nemaža jo dalis iškilo ant šalia miestelio buvusios dvaro žemės.

H.Šojus mirė 1937 m. Šilutėje, buvo palaidotas Šilutės dvaro kapinėse, kurios pokariu sunaikintos. Neseniai Šilu­ tės mecenato ir kultūrininko kapas surastas ir paženklintas, dvaro kapinės sutvarkytos ir pritaikytos lankymui. 2001 m. prie dvaro rūmų Hugo Šojui pastatytas paminklas (skulpt. Erikas Daugulis). Šilutės dvaro rūmai pastatyti apie 1819 m. tuometinio dvaro savininko Franco Vilhelmo Radkės iniciatyva. Tai dviejų aukštų mūrinis pastatas su gyvenama pastoge. Jo ar­ chitektūrai būdingos vėlyvojo klasicizmo formos, persipynę su neryškiais Mažosios Lietuvos pastatų stiliaus bruožais. Rūmų planas stačiakampis, simetriškas, su kiek išsikišusia viduriniąja dalimi, kurioje buvo įrengtas vestibiulis ir laip­ tai. Antrojo aukšto langus puošia lipdiniai, pastogėje - ku­ klus karnizas. Likusieji dvaro pastatai puikiai atspindi šio krašto architektūrines kryptis. Rekonstruotuose Šilutės dvaro sodybos pastatuose įsi­ kūrė Šilutės Hugo Šojaus muziejus, Šilutės turizmo infor­ macijos centras, konferencijų centras bei planuojamas res­ tauravimo centras. Lankytojai turi galimybę susipažinti su Mažosios Lietuvos dvarų kultūra, kuri skiriasi nuo likusios Lietuvos dvarų. Taip pat pasivaikščioti dvaro parku ir be­ veik 2 km ilgio Šilutės senamiesčiu, kuriame miestiečiai, sekdami „dvaro madomis," įrenginėjo savo namus. ŠILUTĖS HUGO ŠOJAUS MUZIEJAUS Darbo laikas: Antradieniais - penktadieniais 9.00-18.00 vai. tg Šeštadieniais 10.00 -16.45 vai. — Sekmadieniais ir pirmadieniais nedirba.

ilutės r. Švėkšnos šen. Švėkšnos dvaro sodyba ir miestelis išsidėstę prie nedidelio Švėkšnalės upelio. Dvaras - pa­ čiame miestelio centre, prie neogotikinės Šv.apaštalo Jokūbo bažnyčios. Bažnyčią ir kelią į dvarą jungia unikalus dvie­ jų arkų tiltas. Švėkšnos dvaras valstybės saugoma paveldo vertybė. Mūsų laikus pasiekusios dvaro sodybos kompozicija su­ siformavo XIX a. pab. - XX a. pr. Švėkšnos dvaras minimas nuo XV a. 1766 m. Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Oginskis pardavė dvarą iš Livonijos kilusiam grafui Vil­ helmui Jonui Broel-Pliateriui. Grafų Broel-Pliaterių šeimos rankose dvaras buvo iki 1940 m. Mirus pirmajam iš Švėkš­ nos Pliaterių Vilhelmui Jonui (1769 m.), dvarą paveldėjo jo sūnus Jurgis (1750-1825), po kurio mirties žemes pasidalino keturi jo sūnūs. Taip atsirado keturi dvarai - Švėkšnos, Vilkėno, Stemplių ir Gediminaičių. Švėkšna atiteko Steponui (1802-1864), vienam iš keturių Jurgio sūnų. Vėliau Švėkšnos dvaras atiteko Stepono sūnui Adomui (1836-1909), kuris 1880 m. čia pastatė iki mūsų dienų išlikusią Švėkšnos dvaro vilą, savo žmonos garbei pavadinęs ją „Genovaite" ("Vilią Genowefa"). Adomas Pliateris fundavo Švėkšnos bažnyčios statybą. Adomas ir Aleksandras (kaimyninio Vilkėno dvaro savinin­ kas) Pliateriai skyrė bažnyčiai 50.000 rublių, davė miško me­ džiagos, dvaro plytinėse išdegtas plytas. Paskutinis Švėkšnos valdytojas iš Pliaterių buvo Adomo sūnus Jurgis (1875-1943), kuris vedė gretimame Vilkėno dvare gyvenusią pusseserę Janiną Pliaterytę - taip į vieną

valdą vėl sujungdamas dvi iš keturių išsidalintų žemių val­ dų. Pirmojo pasaulinio karo metais, pasitraukus Pliateriams, Švėkšnos dvarą užvaldė vokiečių karininkai, gerokai nunio­ koję pastatus, išnaikinę ir išvaikę garsųjį dvaro „žvėryną". Tarpukario žemės reformos metu Jurgis Pliateris neteko apie 98 proc. jam priklausiusių žemių. Kurį laiką buvo nusavinta ir „Genovaitės" vila. Vėliau grafas Jurgis Pliateris dalį savo gražaus parko paaukojo „Saulės" gimnazijos (dabar - mies­ telio gimnazija) statybai, kuri baigta 1928 m. 1918 m., Lietuvos Nepriklausomybės laikais, iš Rusijos į Švėkšną sugrįžęs Jurgis Pliateris gyveno čia iki pat sovieti­ zacijos pradžios. Jurgio Pliaterio likimas tragiškas - jis buvo ištremtas. Mirė tremtyje, 1941-aisiais vienturtis Jurgio Plia­ terio sūnus Aleksandras (1913-1997) vis dėlto išvengė trem­ ties - tuo metu, baigęs studijas, jis gyveno Vilniuje. Alek­ sandras su žmona Felicija Laima Verešilkaite, kurią vedė 1943 m., spėjo pasitraukti į Vakarus. Gyveno JAV, dalyvavo lietuviškoje visuomeninėje veikloje. Mirė Vašingtone. Žmo­ na 1998 m. jo palaikus pervežė į Švėkšną ir palaidojo šalia senelio Adomo Pliaterio Švėkšnos bažnyčioje. 2001 m. pagal paveldėjimo teisę „Genovaitės" vila grąžinta Aleksandro Pliaterio žmonai - grafienei Felicijai Laimai Broel-Pliaterienei (1921-2015 m.). Dvaro pastatai ir parkas paveldėtojos ir Švėkšnos seniūnijos rūpesčiu buvo sutvarkyti. Neseniai res­ tauruoti rūmai. Istorizmo laikotarpiu statyti neorenesansiniai Švėkšnos dvaro rūmai, vadinami Genovaitės vila (Vilią Genowefa) - mūriniai, stačiakampiai, iš abiejų pusių praplėsti tera­ somis su baliustradomis. Viduje „Genovaitės" vila puošta gipso lipdiniais, tapyba. Prabangi pobūvių salė su keturio­ mis kolonomis praturtinta marmuro imitacija, lipdiniais, ta-

|

^0 į

‘

•s

a

pyba. Sijas tarp kolonų ir palubės frizą puošia 30 skulptūrinių moterų galvučių. Lubų centre ištapyta antikinės deivės Floros figūra. Romė­ nų mitologijoje Flora - žydinčios pavasario augalijos deivė. Šoniniuose plafonuose - amūrai, barstantys gėles, laikantys girliandas ir žai­ džiantys su balandžiais. Švėkšnos dvaro parkas, dabar žaliuojantis 9,5 ha plote, - vienas gražiausių Lietuvoje. Par­ ke augo daug vietinių ir egzotinių medžių rū­ šių, įrengtas saulės laikrodis, pastatytos deko­ ratyvinės vazos, deivės Dianos skulptūra, kurią pagal Jurgio Pliaterio iš Paryžiaus parvežtas formas apie 1910 m. nuliejo vietinis meistras Vincentas Jakševičius. Iki mūsų dienų išliko mažoji parko archi­ tektūra: centriniai vartai su tvoros segmentais, sodo vartai su akmenų tvoros liekanomis, se­ novės romėnų medžioklės deivės Dianos statula didesniojo tvenkinio saloje. Naujai atkurtas saulės laikrodis, vaza ant pjedestalo, apvali apžvalgos aikštelė su baliustrada, laiptai su va­ zomis, Sv.Marijos skulptūra, „Laisvės angelas", liepteliai. ~SVEKSNOS MUZIEJINĖ EKSPOZICIJA Adresas: Bažnyčios g. 9A, Švėkšna, * * LT-99397 Šilutės r. % Švėkšnos muziejininkės tel. 8 657 57152, ei. paštas: [email protected]

M

r

'IcujėnaL / 1 Į kmergės r. Taujėnų šen. Dvaro sodyba prie senojo Vill^Lniaus-Panevėžio plento, išvažiuojant iš Taujėnų Pane­ vėžio link. Dar XVI a. Taujėnai minimi kaip dvaras ir kaimas. Taujė­ nų valdos nuo to laiko priklausė įvairiems didikams - Nonhartams, Masalskiams, Pacams. XVIII a. antrojoje pusėje atiteko Radviloms. Dabartinius dvaro rūmus XVIII a. pabai­ goje pastatė grafas Benediktas Morikonis, gavęs Taujėnus kaip savo žmonos Marijos Radvilaitės kraitį (1785). Rūmus ir parką šalia dvaro projektavo italų kilmės architektas Pjetras de Rosis. Pikantiška detalė iš B. Morikonio laikų Tau­ jėnų: 1812 m., prieš karą su prancūzais čia lankėsi Rusijos caras Aleksandras I, vizituodamas savo kariuomenės dali­ nius. Aukštą svečią turėjo priimti dvaro savininkas, bet jis jau buvo paralyžiuotas ir nekalbėjo. Jo žmona - iš prigim­ ties nekalbi. Svečią sutiko dvare viešėjusi giminaitė, jauna panaitė, gražuolė Sofija Tyzenhauzaitė, vos perkopusi per dvidešimtmetį. Bet ir caras tada buvo nedaug vyresnis - vos 35-erių. Tarp jų netikėtai Taujėnuose užsimezgusi pažintis nenutrūko aukštam svečiui išvykus. Carui, matyt, patiko jaunos gražuolės guvumas, sąmojingumas, nepriekaiš­ tingos manieros. Aleksandras I vėl apsilankė Taujėnuose 1814-aisiais, jau nugalėjęs Europos užkariautoją Napoleoną, išdidus dėl to, bet toks pat simpatiškas, rodantis ypatingą dėmesį S. Tyzenhauzaitei. Ta draugystė nenutrūko iki pat caro Aleksandro I mirties (1825), ir tada, kai S. Tyzenhau­ zaitė ištekėjo (plačiau žr. Platelių dvaro aprašyme). Rusijos caras tapo S. Tyzenhauzaitės sūnaus krikštatėviu...

Mirus grafui B.Morikoniui, dvaras vėl sugrįžo Radviloms (iš Nesvyžiaus). Karolis Radvila ir jo sūnus Konstantinas to­ liau gražino dvarą. Konstantinas Radvila, gimęs 1873 m., jame gyveno iki pat sovietmečio. 1940 m. jis ištremtas į Vi­ durinę Aziją (Kazachstaną, vėliau į Uzbekiją) Mirė 1945 m, pradžioje, pagal vieną versiją Sibire, pagal kitą - Taškente. Dailūs italų stiliaus klasicistiniai rūmai - ištempto stačia­ kampio formos. Pagrindinio fasado centrinė dalis - su mezoninu ir dorėniniu šešių didžiojo orderio kolonų portiku bei trikampiu frontonu. Rūmų fasadai, ypač iš parko ir tvenkinio pusės, gausiai papuošti dekoratyviniais muzikos, karo, žemdirbys­ tės, augmenijos motyvų elementais. Fasadų išraiška puošni, reprezentacinė. Prie rūmų buvo įkurtas landšaftinio plano 23,4 ha ploto parkas, kurį apjuosia Mūšios upelis, pagyvina tvenkiniai. Tai vienas seniausių angliškojo peizažinio planavimo parkų

™

\ \ \ \ V\ \

\\\\\\\\\

JT

Вт

—*

Lietuvoje. Jis buvo taip apsodintas, kad pro medžius ir krū­ mus iš daugelio vietų galėjai matyti puošnius dvaro rūmus. Svarbus parko akcentas buvo penkių tvenkinių kaskada. Yra išlikę ūkinių dvaro pastatų. Nuo rūmų į bažnyčios pusę veda senų liepų alėja. Nuo 1994 m. dvaras priklauso naujiems šeimininkams - trims broliams Stackevičiams su šeimomis. Naujieji savi­ ninkai apleistą dvarą per kelerius metus atnaujino, paruošė naujam gyvenimui ir toliau puoselėja dvaro sodybą. Ilgesnį laiką nesilankius dvare, teigiami pasikeitimai akivaizdūs. Per pastaruosius metus restauruotas rūmų fasadas. Fasadas iš parko pusės praturtėjo erdvia terasa. Sutvarkytas parkas, 154 išvalyti tvenkiniai, kuriuose apsigyveno juodosios ir balto­ sios gulbės, dekoratyvinių ančių šeimynėlės, pakrantėmis išdidžiai vaikšto povai, perlinės vištelės, kiti retesni paukš­ čiai. Tvenkinių pakrantėmis vingiuoja takeliai, vedantys pro gėlių klombas, skulptūrinius akcentus. Atstatyta parko ro­ tonda, Svč. Mergelės Marijos koplytėlė, sutvarkyta Mūšios upelio pakrantė. Joje įkurtas Akmenų parkas. Vienas funda­

mentaliausių pastarųjų metų darbų - restauruotas medinis dvaro svirnas, kuris, anot šeimininkų, gal net senesnis už pačius rūmus. O svarbiausia - dvaro vartai neuždaryti gera­ noriškam, smalsiam pakeleiviui - kiekvienas gali užsukti ir pasigrožėti, įvertinti pokyčius dvaro sodyboje, rasti nakvy­ nę, užkąsti dvaro kavinėje. Taujėnų dvaro rūmai nuosekliai įsitvirtina kaip kamerinių, rimtosios muzikos bei teatrinių renginių vieta. Taigi į dvarą sugrįžta salono dvasia ir kul­ tūra. UAB „TAUJĖNŲ DVARAS" Adresas: Taujėnai, Ukmergės r., LT-20348 Direktoriaus tel. +370 616 58390 Renginių koordinatorės te l.+370 616 58391 Administratorės tel. +370 684 65298 Dvaro kavinės tel. +370 656 93702

njziujori / ] i kmergės r. Taujėnų šen. Dvaro sodyba pietrytiniame ' I^Lbėno ežero krante. Dvaro rūmus pagal archit. Felikso Vizbaro projektą 1935-1937 m. čia pasistatė tuometis Lietu­ vos prezidentas Antanas Smetona (1874-1944). Tai dviaukš­ čiai rūmai su dviem atvirais balkonais, tašyto akmens kolono­ mis. Tebestovi tuo pačiu laikotarpiu statyta arklidė, kiaulidė, karvidė, ledainė. Iš viso 17 statinių. Išliko dvaro parkas. Buv. palivarką A. Smetona gavo kaip tautininkų dovaną savo 60mečio proga. Dvaras jam priklausė 1934-1940 m., nors Prezi­ dentas vasarojo čia gal tik tris kartus. Kiekvienas prezidento atvykimas į dvarą aplinkiniams žmonėms būdavo šventė. Apie tai pasakojama mokytojos V. Meilūnienės surinktu­ ose atsiminimuose. Vietiniai gyventojai prezidento kelyje pastatydavo simbolinius vartus, kuriuos papuošdavo ąžuolo vainikais ir gėlėmis. Ypač iškilmingai būdavo švenčiamos prezidento vardinės - Antaninės birželio 13 d. Prezidentas valtimi plaukdavo į Lėno bažnyčią pasimelsti, o sugrįžęs dalyvaudavo šventėje, per kurią jaunimas į ežerą leisdavo vainikus su žvakutėmis, dainuodavo, šokdavo. Preziden­ tas susitikdavo su draugais, kalbėdavosi su susirinkusiais žmonėmis. Senoliai prisimena, kad prezidentas A. Smetona vaikščiodavo po apylinkes be apsaugos, nors dvare su prezi­ dentu ir gyveno apsaugos karininkas.. Prezidento dvaras mūsų laikais ilgai stovėjo tarsi pamirš­ tas. 2014 m. restauruoti dvaro rūmai ir kumetynas. Dvaras pritaikomas turizmui - tam skirtos istorinės ekspozicijos, konferencijų salė, yra restoranas. Gal atkurtame dvare bus prisimintas ir kulinarinis paveldas - Smetonienės uogienės,

I

C u u

I RI

3 i ii-

T iii

155 į

j

j

j

i

į

obuolienės... Kasmet Prezidento vasaros rezidencijoje ir vi­ same Užugiryje A. Smetonos gimtadienio proga galima pasi­ jausti tarsi laiko mašinoje - tą dieną čia suvažiuoja daug tar­ pukario aprangos madas demonstruojančių ponių ir ponų, pasitempusių Lietuvos kariuomenės karininkų, miestiečių ir vietos ūkininkų. Atrieda vežėčių ir bričkų, senoviškų au­ tomobilių ir kitų „smetoniško" Lietuvos laikotarpio atribu­ tų. Vyksta „Smetoninės" - savo forma tikrai unikali šventė, kurioje nėra žiūrovų, o tik gausi dalyvių minia, ragaujanti tų laikų valgius ir gėrimus, žaidžianti ir stebinti žaidimus, sekanti papročiais...

J

t

A lk

IIII T -

■ ■ ■

■

\^

1

-. ’: ■ ;--S ;

~ l i e j a s ®

INFORMACIJA LANKYTOJAMS Muziejus dirba: Pirmadienis - Penktadieniais 9-17 vai. Dvaro lankymas tik susitarus telefonu. Ekskursijų atvejais, darbo laikas derinamas. --------- Tel.; +370 670 27306.8 640 42244

-ZL-

f\

Trakų r. Trakų šen. Dairydamiesi nuo Trakų salos pilies po * Galvės ežerą, turistai, be abejo, pastebi priešingoje nuo miesto pusėje boluojančius Užutrakio dvaro rūmus. Jie atro­ do kaip vienišas perlas, spindintis žaliame ežero pakrantės vainike. Dar neseniai lankytojai, nuvykę į Užutrakį, nusivil­ davo. Senas dvaras kiurksojo apleistas. Bet per pastaruosius metus vaizdas kardinaliai pasikeitė, ir Užutrakio dvaro so­ dyba sulaukia vis daugiau lankytojų. Kas vasarą čia įsikuria festivalis „Užutrakio vakarai", kurio programoje sekmadie­ niais, dažniausiai, atviroje dvaro terasoje vykstantys koncer­ tai. Įspūdinga tų koncertų erdvė - vakarėjantis Galvės eže­ ras su Trakų salos pilimi, kitoje pusėje - Užutrakio parkas su atkurtomis skulptūromis dvaro rūmų parteryje. Atkurtos skulptūros turi savas istorijas. Pirmoji ir įspū­ dingiausia iš atkurtųjų skulptūrų yra atokiau nuo rūmų, parko kyšulyje, ežero krante - Mergelės Marijos skulptū­ ra, vadinamoji Užutrakio Madona. Ji stovėjo maždaug iki 1964 m. Po to kovingojo ateizmo vėjų buvo nupūsta į ežerą - vandalų brutaliai paskandinta. Vėliau kažkas ją, gerokai apdaužytą, iš vandens išgriebė ir pasistatė gretimo Varnikų kaimo kapinaitėse. Trakų Madoną ten apie 1975 m. atpažino Trakų tyrinėtojas architektas Stanislovas Mikulionis, nuga­ beno į Trakų bažnyčios Romerių koplyčią. Dabar Madonos skulptūros originalas yra Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje (Karaimų g. 5). Užutrakyje pastatyta jos kopija, kurią iš lieto marmuro sukūrė skulptoriai N. Kavaliauskas ir R. Glinskytė-Kavaliauskienė. Skulptūros kopija pastatyta autentiškoje vietoje 2007 m. Kita atkurta - Floros,- augalų

ir sodų globėjos skulptūra stovi rūmų parteryje. Pokariu, veikiausiai, buvo sudaužyta. Jos autorinis variantas aptik­ tas Paryžiuje, Luvre. Tai skulptoriaus A. Coysevox darbas. Pagal jį atkurta skulptūra Užutrakiui. Tai padarė tie patys N. Kavaliauskas ir R. Glinskytė-Kavaliauskienė. Jie atkūrė ir Medžioklės deivę Dianą, grįžtančią iš parko į rūmus. At­ kurti rūmų parterio skulptūriniai antikinio stiliaus biustai. Visos šios grožybės ir daug kitų Užutrakio vertybių pokariu buvo sunaikintos arba apgadintos. Užutrakio dvarą pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų 1897-1901 m. pasistatė grafas Juozapas Tiškevičius (18681917) su žmona, lenkų kunigaikštyte Jadvyga Svetopolk Cetvertinska. Užutrakį grafas paveldėjo iš savo tėvo, taip pat Juo­ zapo Tiškevičiaus po jo mirties 1897 m. Tėvas pastatė dvaro ūkinę dalį - raudonų plytų karvidę, vežiminę, spirito varyklą. Sūnus sutelkė jėgas dvaro rūmų ir parko kūrimui. Tai garsaus lenkų architekto Jozefo Husso (1846-1904) istorizmo laikotar­ piu suprojektuoti neoklasicistiniai ir neorenesansiniai rūmai ir dar garsesnio prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduar­ do Fransua Andre (Edouardo Francois Andre 1840-1911) sukurtas parkas. E.F. Andre pasižymėjo nepaprasta energija

- sukūrė apie 100 parkų, išsibarsčiusių po visą pasaulį. Rytų Europoje yra tik keturi E. F. Andre parkai ir visi jie Lietuvoje (buv. Tiškevičių dvaruose Trakų Vokėje, Lentvaryje, Užutrakyje ir Palangoje). Po dvaro rūmų kūrėjo Juozapo Tiškevičiaus mirties Užutrakį valdė jo sūnus Andrius Tiškevičius (1899-1977). Per Antrąjį pasaulinį karą jis emigravo į Angliją, kur mirė nesu­ laukęs palikuonių. Tiškevičių palikimas Užutrakyje - viena vertingiausių ir gražiausių XIX a. pabaigos-XX a. pradžios dvarų sodybų Lietuvoje. Ilgai ji buvo apleista, niokojama neatsakingų naudotojų. Po Antrojo pasaulinio karo Užutrakio rūmuose veikė poilsio namai, KGB sanatorija, vėliau - turizmo bazė. Neprižiūrimi rūmai buvo nugyventi, apleistas, suniokotas parkas. Dabar Užutrakio dvaro ansamblis priklauso Trakų istoriniam nacionali­ niam parkui. Gavus solidžią ES, Lietuvos ir Lenkijos valstybių paramą, Užutrakis pamažu restauruojamas, pritaikomas turizmui, kultūros reikmėms. Jau atgaivinti parko tvenkiniai, atnaujinti pasivaikščiojimo takai, atkurtos lauko skulptūros, restauruotas rūmų eksterjeras, atstatytos dvi altanos (paviljonai) rūmų terasoje, kurios tarsi karūnos puošia terasą. Restauruotos dvaro rūmų Baltoji ir Gobelenų salės, valgomasis, grafienės kambarys-buduaras, į kurį vy­ rams įeiti būdavo nevalia. Užtat grafienė iš savo kambario pro vienos krypties regėjimo langą sienoje galėjo matyti, ką daro vyrai rūkomajame-fumuare (jis taip pat restauruotas, tik langas sienoje jau dvipusio regėjimo). Restauruotos salės nušvito švelniais baltos spalvos tonais, nišose suspindo veidrodžiai, lubas puošia Venecijos stiklo šviestuvai. Čia vyksta koncertai, įvairūs kiti renginiai. Pamažu restauruojami dvaro sodybos ūkiniai pastatai. Restauruota dvaro vežiminė įgavo naujas - parodų salės funkcijas. Atkurtas rotondinis paviljonas. Atstatyta buvusi dvaro virtuvė, kurioje įrengta konferencijų salė, maitinimo ir apgyvendinimo patalpos. Užutrakio dvaro sodyba atgi­ mė, jau tapo antruoju turizmo traukos centru Trakuose (po Salos pilies). Užutrakis - Lietuvos kultūros vertybių registro paminklinė vertybė. UŽUTRAKIO DVARO SODYBOS SKYRIUS Tel. (8 528) 55006 EI. paštas: [email protected] Kęstučio g. 1, LT-21004, Trakai, Lietuva

^ei^kjau Hazdijų r. Veisiejų mst. Dvaro sodybos fragmentai. Dvaro L v ie tė įsikūrusi vaizdingame Ančios ežero pusiasalyje. Iš kažkada prašmatnaus dvaro autentiškas išliko gal tik vie­ nas flygelis (atskiras trobesys dvaro kieme). Tai vienaukštis tinkuotas mūrinis statinys, neaišraiškingų architektūrinių formų. Veisiejų dvaro užuomazgos siekia 1501 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras šias žemes padovanojo savo vėliavininkui J. Glinskiui. Dvaro sodybą, kurios fra­ gmentai išliko iki mūsų laikų, kūrė Mykolas Juozapas Ma­ salskis (m. 1768) - Lietuvos didysis etmonas. Buvo vedęs Prancišką Oginskaitę. Jų šeimoje gimė busimasis Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis (1726-1794). Po M.J. Masalskio mirties dvarą valdė Oginskiai, vėliau Žynievai (Zinevičiai), su kuriais Oginskiai susigiminiavo per dukters vedybas. Yra duomenų, kad 1899 m. Veisiejų dvarą nusipir­ ko Petras Gurskis ir Edmundas Muravskis. Dvaras apleistas po Pirmojo pasaulinio karo. Jo centrą sudarė dviaukščiai rūmai ir du šoniniai fly geliai (gal vienas jų ir yra išlikęs). Rūmų pagrindinis fasadas buvo nukreiptas į ežerą. Išliko dvaro parkas ežero krante, jau gerokai sulaukėjęs. Parko pakraštyje 1998 m. pastatytas paminklas tarptautinės es­ peranto kalbos kūrėjui Liudvikui Zamenhofui (1859-1917), kuris, gyvendamas Veisiejuose ir dirbdamas čia gydytoju, sukūrė taptautinę kalbą. Paminklo autorius - skulpt. Julius Narušis. Buvusio dvaro fligelis (Santarvės g. 9 - vienas seniausių pastatų ne tik Veisiejuose, bet ir apylinkėse. Veisiejų dva-

PSSPgRAVTfi

ro rūmų gyvenamasis pastatas pastatytas XVII a., o XVIII a. I pusėje Mykolas Masalskis pristatė dar du fligelius, taip užbaigdamas dvaro statybas, taip pat užveisė parką, sodą. Veisiejų dvaro parkas - vienas seniausių parkų Lietuvoje. Ypatingas parke esantis liepų ratas ir Veisiejų uosis. Archeologo Broniaus Dakanio įsitikinimu „Veisiejų se­ nasis dvaras (pilis) įkurtas ne Veisiejo ežero saloje, o Ančios ežero, tarsi salos, pietinėje dalyje, dvarvietės teritorijoje. Vei­ siejai buvo vienas iš to meto kultūrinių centrų, kuriame net 33 metus gyveno Lietuvos etmonas Mykolas Masalskis. Jis per du metus (1743 - 1745) užbaigė rūmus, pristatydamas rūmo dešinįjį ir kairįjį fligelius. 2009 metų archeologinių ty­ rimų ataskaitoje akcentuojama, „jog plytų mūro su aptiktais rūsiais centriniai dvaro rūmai gali būti pastatyti XVII a. I pusėje. Aptiktos rūmų sienos - pamatai mūryti iš būdin­ gų tam laikotarpiui plytų su braukomis; rūmų mūras se­ nesnis nei fligelio" (B. Dakanis, p. 42). U raidės simetrinio plano, klasicistinės architektūros, baroko epochai būdingos konfigūracijos ir tūrių kompozicijos rūmai stovėjo priešais

bažnyčią. Mykolas Masalskis tarp dvaro rūmų ir ežero už­ veisė parką, kuriame želdiniai buvo išdėstyti geometriškai. Vėliau, XIX amžiuje, valdant Veisiejus Oginskiams, parkas pertvarkytas į peizažinį. Vyrauja juodalksnis, paprastasis klevas ir paprastasis uosis, atvežtiniai: platanalapis klevas, baltoji tuopa, graikinis riešutmedis, Duglaso pocūgė. 1760-770 metais Mykolas Masalskis už pusiasalio, kuria­ me vis dar tilpo tuometinis miestelis, ribų, į rytus per Ančios ežero sąsmauką, pastatė laikiną medinę bažnytėlę, o 1762 m. pradėjo, pirmosios bažnyčios vietoje, mūrinės bažny­ čios statybas. Deja, fundatoriui Mykolui Masalskiui 1763 metais mirus, darbai ilgam sustojo (A. Miškinis). Ilgainiui statytoji bažnyčia tapo vaiduokliškais griuvėsiais, kurie po 161 1794 metų Tado Kosciuškos pralaimėjimo simbolizavo ne­ išsipildžiusias valstybės atkūrimo viltis. Laikinosios bažny­ tėlės (dabartinių Veisiejų kapinių vietoje) grindyse buvusi sidabrinė skarda su Mykolo Masalskio ir jo žmonos vardais ženklino jų kapą (B. Kašelionis), kuris iki mūsų dienų ne­ išliko (tekstas apie dvaro istoriją pagal Veisiejų reg. parko direktorės Linos Žukauskienės pateiktą informaciją). VEISIEJŲ REGIONINIO PARKO LANKYTOJŲ CENTRAS Darbo laikas: I - IV 8.00 -1 7 .0 0 vai., V 8.00 -15.45 vai. Pietų pertrauka: 12.00 -12.45 Darbo laikas gegužės 1 d. - spalio 31 d. 1 į- IV 8.00 -1 7 .0 0 vai. (pietų pertrauka 12.00 -12.45) ~ V 8.00 -1 5 .4 5 vai. (pietų pertrauka 12.00 -12.45) :j*Vl 10.00 -1 9 .0 0 vai. (pietų pertrauka 14.00 -14.45) T Tel. 8 318 56234 1 EI. paštas: [email protected] ti ,

J

—

-

- -

....—

—

Y

erkių dvaro ansamblis - šiaurinėje Vilniaus miesto dalyje, dešiniajame Neries upės krante. Verkių dvarvietė išsidėsčiusi Neries kranto aukštutinėje terasoje (šlaitai - apie 40 m aukščio). Nuo dvaro parke įrengtų apžvalgos aikštelių atsiveria puikūs reginiai į apačioje tekančią Neries upę, apy­ linkes, plati Vilniaus miesto panorama. Verkiai priklauso to paties pavadinimo regioninio parko teritorijai. XVIII pab. - XIX a. Verkių dvaro sodybos svarbesnieji statiniai: rytų oficina (dabartiniai rūmai), vakarų oficina, pa­ 162 viljonas, užvažiuojamieji namai, ledainė, sargo namas, van­ dens malūnas, vila, arklidė, arklininko namas, kumetynas, karvidė, rūmų rūsiai, šiltnamis, urėdo namas, malūnininko namas, kluonas, administracinis pastatas, tarnautojų namas, paštas, stalių namas, tvoros fragmentas su vartais, altanos liekanos. Žaliuoja vešlus parkas. Reprezentacinėje sodybos dalyje yra senas fontanas, atnaujinti apšvietimo stulpai. 1387 m., per Lietuvos krikštą, Lenkijos karalius ir Lietu­ vos didysis kunigaikštis Jogaila šias vietas paskyrė Vilniaus vyskupams, kurie čia pastatė erdvų medinį dvarą (rūmus). Jie stovėjo iki XVII a. Vėliau, tikriausiai XVII a. vid., pietva­ karinėje plynaukštės dalyje pradėta statyti bažnyčia, tačiau statyba kažkodėl nutraukta. Naujus rūmus - vasaros rezi­ denciją pradėtos bažnyčios vietoje XVIII a. pr. pasistatė Vil­ niaus vyskupas Konstantas Kazimiežas Bžostovskis (16441722). Pastatas išstovėjo iki to laiko, kol vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis (1726 ar 1729-1794) pradėjo čia centrinių rūmų statybą. Šiuos istorinius faktus patvirtina ir mūsų lai­ kų archeologiniai tyrinėjimai. 1779 m. vyskupas I.Masalskis,

sutikus Seimui, mainais perleido jam priklausiusį Raudon­ dvarį (Nemenčinės plente) kapitulai, o pats perėmė Verkius jau kaip savo nuosavybę. I.Masalskis, sumanęs čia pasista­ tydinti rezidenciją, pasikvietė geriausius Vilniaus architek­ tus - pirmiausia Martyną Knakfusą, o vėliau Lauryną Stuoką-Gucevičių. Klasicizmo šedevras - vyskupo Masalskio rezidencija savo pirminiu vaizdu panėšėjo į laimę lemiančią pasagą. Priekyje buvo iškilūs rūmai, iš šonų erdvę supo dvi oficinos. Išliko tik centrinių rūmų, suprojektuotų, kaip manoma, architekto L.Stuokos-Gucevičiaus, aprašymai, paveikslai bei litografijos. Sprendžiant iš jų rūmai buvę labai įspūdingi ir tiems laikams monumentalūs. Statybos truko ilgai, bet viso gražaus sumanymo vyskupas nespėjo įgyvendinti, nes 1794 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės trečiojo padalijimo išvaka­ rėse, Varšuvoje sukilėliai už prorusišką politiką jį pasmerkė myriop. Verkius paveldėjo vyskupo brolio dukra Helena Apolonija ir jos antrasis vyras grafas Vincentas Potockis. Ta­ čiau paveldėtojai gyveno pernelyg toli, kad jiems būtų rū­ pėję įgyvendinti Helenos dėdės planus. Nebaigti centriniai rūmai ilgainiui nyko. Liūdną jų nykimą dar pagreitino 1812 m. Verkiuose apsistoję prancūzų kareiviai - į juos šaudė per pratybas. Iš Potockių nebaigta rezidencija atiteko buvusiam Vilniaus apskrities maršalkai ir Maltos kryžiaus komando­ rui Stanislovui Jasenskiui, o 1830 m. (gal 1839) dvarą nupir­ ko Liudvikas Adolfas Vitgenšteinas (1799-1866), vokiečių kilmės kunigaikštis, Rusijos armijos pulkininkas, turėjęs dvarą Nesvyžiuje. Buvo vedęs Stefaniją Radvilaitę, po jos mirties Verkiuose apsigyveno su antrąja žmona gražuole Leonila Bariatinska (Rusijos pasiuntinio Miunchene dukra). L.A.Vitgenšteinas nuvertė nebaigtą ir jau beveik sunykusį

centrinį ansamblio korpusą. Nors apskritai L. A. Vitgenšteinas padėjo daug pastangų, kad neleistų sunykti nuostabiam Verkių grožiui. Pirmiausia kairėje pusėje esančią rytų ofici­ ną perstatė į reprezentacinius rūmus, kurie išliko iki šiol. Tai stačiakampio formos dviaukštis statinys su atikiniu trečiu aukštu. Pastato simetriją pažeidžia, bet drauge jį ir puošia L.A.Vitgenšteino laikais prie šiaurinio šono pristatytas rizalitas su keturšoniu bokšteliu.. Po tėvo mirties dvarą perėmė sūnus Prūsijos feldmaršalas Peteris Vitgenšteinas. Jis toliau tobulino interjerus, kaupė tėvo pradėtą meno kolekciją. Ta-

čiau valdė neilgai - mirė 1887 m. Verkiai atiteko jo seseriai, kuri dvarą 1901 m. pardavė. Iki 1939 metų šis didelis an­ samblis, dalijamas į atskiras dalis, vis mažėjo ir dar ne kartą keitė savininkus, pamažu nyko. 1949-1959 m. rytų oficinos (rūmų) pastate buvo mokymo įstaigos. 1960 m. čia įsikūrė Zoologijos ir parazitologijos ins­ titutas. 1970-1978 m. oficina restauruota pagal Antano Ku­ nigėlio projektą. Nuo 1976 metų čia Mokslininkų rūmai. Dabar Verkių rūmuose, susitarus su rūmuose dirbančiais mokslininkais, galima apžiūrėti 1970-1978 m. restauruotus antrojo aukšto kambarius, sales, didžiąją (buvusią „gotiki­ nę") salę, paradinius laiptus ir vestibiulį, puoštą medinėmis figūromis, heraldika. Restauratoriai atnaujino ir vestibiulio antrojo aukšto mitologinio siužeto pano „Amūras ir Psichėja" (autorius Georgas Bekeris, restauravo dail. A.Kalitytė). Psichėja, arba Psichė, senovės graikų mitologijoje deivė, laikoma žmogaus sielos įsikūnijimu. Ji paprastai buvo vaiz­ duojama kaip drugelis arba mergaitė. Amūras - senovės romėnų meilės dievas, atitinkąs graikų Erotą (šis vaizduo­ jamas kaip gražus berniukas su sparnais ir lyra ar lanku ir strėle ant pečių). Tas pano Verkių rūmų vestibiulyje tapytas aliejumi ant drobės, įkomponuotas į didžiulį ovalą. Debesų erdvėje, prilaikoma sparnuoto jaunuolio, skrieja apnuoginta moteris. Aplink juos debesyse - keli amūriukai: viršutinis jų šauna strėle į skrendančius, apatinis prilaiko Psichėją. Grakštų piešinį atitinka spalvų deriniai, dar labiau išryški­ nantys skaidrią ir romantišką paveikslo nuotaiką. Sieninės teminės tapybos būta ir antrojo aukšto kamba­ riuose. Greičiausiai ji išlikusi dar iš Masalskio laikų. Dabar patalpose vyraujantys spalvų deriniai ir apdaila tik iš dalies atitinka anksčiau buvusius. Restauruojant atkurta geriau iš­

silaikiusi tapyba bilijardo kambaryje. Medinių kasetonų vi­ dus lubose čia ištapytas heraldiniais ornamentais, į kraštus įkomponuotos galvutės ir stilizuoti augalai. Šilta atmosfera ir jaukumu patraukia antrajame rūmų aukšte esantis žydrasis kambarys, buvęs miegamasis. Švel­ nūs melsvi tonai čia derinami su kitomis pastelinėmis spal­ vomis ir auksiniais apvadais. Lengvų debesėlių imitacija žy­ drame lubų fone sudaro ramybės ir lengvumo įspūdį. Dėl spalvinės savo išraiškos unikalus Lietuvos dvarų in­ terjeruose juodasis kambarys, esantis šalia didžiosios salės. Iš kartos į kartą pasakojama liūdna istorija apie dvaro sa­ vininko kunigaikščio L.A.Vitgenšteino dukrą, pamilusią ne­ turtingą rūmų arklininką. Sužinojęs tai tėvas labai supykęs ir už bausmę uždaręs dukrą. Iš liūdesio ir nevilties įsimylė­ jusi kunigaikštytė pasikorė. Rūmų kambarėlį, kur tai įvyko, jos tėvas liepęs išdekoruoti juodais ir auksiniais tonais. Anot pasakojimų, taip atsiradęs juodasis kambarys. Įdomūs Verkių dvaro ansamblyje ir kiti pastatai - paviljo­ nas, arklidžių kompleksas, sargo namelis, kiek tolėliau nuo centrinių Verkių dvaro statinių esantis nedidelis adminis­ tracinis pastatas, laikomas L.Stuokos-Gucevičiaus kūriniu, dabar esantis prie kelio į Santariškes. Tai dviaukštis santūrių formų statinys, kurio fasadai suskaidyti toskaniškojo orde­ rio piliastrais. Klasicistinių formų arklidžių kompleksas yra prie įva­ žiavimo į centrinę Verkių dvaro ansamblio teritoriją. Jis dvi­ aukštis, kvadratui artimo plano. Pagrindinį pastato fasadą akcentuoja šešių dorėninio orderio kolonų portikas, laikan­ tis platų antablementą. Pirmajame aukšte buvo laikomi me­ džioklės ragai, balnai bei kiti įnagiai, antrame apgyvendinti arklininkai ir vežikai. Arklidžių bokštelis dengtas keturšlai-

čiu stogu. Jo viršuje - vėtrungė, vaizduojanti šuoliuojantį žirgą. Laikrodžiai bokštelio šonuose ir balkono aikštelė - tai jau XIX a. pristatyti kompoziciniai elementai. Prie kelio netoli įvažiavimo į parką - paviljono pastatas, projektuotas L.Stuokos-Gucevičiaus. Tai buvęs svirnas ir le­ dainė. Pastatas dviaukštis, beveik kvadratinio plano, su įėji­ mu įgilintoje nišoje, iš šonų papuoštoje dviem dorėninėmis kolonomis. Šiuo metu Verkių dvaro paviljono antrame aukš­ te įsikūrusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija. Pagrindinius dvaro sodybos pastatus supa senas peiza­ žinis parkas. Manoma, kad jį projektavo architekto Martyno Knakfuso tėvas, garsus to meto sodininkas. Vėliau parką re­

konstravo senojo Knakfuso sūnus Martynas ir L.Stuoka-Gucevičius. Ši peizažinė parko dalis dar vadinama viršutiniu parku. Apatinis, geometrinio plano parkas, sunyko XIX a. Verkių dvaro ansamblis - vienas didžiausių, raiškiausių ir originaliausių ankstyvojo klasicizmo architektūros kom­ pleksų Lietuvoje. VERKIŲ DVARO SODYBA — JT Žaliųjų Ežerų g., Vilnius r f -£■ RESTORANAS VERKIAI ■ v jL •jŽaliųjų ežerų g. 49 Tel. +370 5 210 2333, ei. paštas: [email protected]

—

Oakių r. Lukšių šen. Zyplių dvaro sodyba yra 2 km nuo s j Lukšių gyvenvietės, važiuojant Kauno-Šakių plentu. Tai sodyba su parku ir 11 išlikusių senųjų statinių: rūmai, dvi oficinos, virtuvė, karvidė, arklidė, ratinė (vežiminė), du svir­ nai, kumetynas (amatininko namas), šunidė. Iki mūsų dienų išlikusi dvaro sodyba susiformavo XIX a.vid. - XX a.pr. Ją sudaro du pagrindiniai sektoriai - rep­ rezentacinis ir ūkinis-gamybinis. Ūkinį-gamybinį sektorių nuo reprezentacinio skiria kelias, apsodintas medžių alėja. Jis susiformavo XIX a.pab. - XX a.pr. Žaliuoja mišraus plano parkas, įkurtas XIX a.vid., pertvar­ kytas XIX a.pab. Jame tyvuliuoja du tvenkiniai, kurie nau­ jai atsivėrė po tyrinėjimų 2013 m. - buvo atrastos ledainės pamatų liekanos ir mediniai poliai. Tai vienas didžiausių parkų Lietuvoje. Siesarties ir jos intako Lenkupio santakoje įsikūrę Lukšiai, minimi nuo 1697 m. XIX a.pr. miestelis ir Zyplių dvaras pri­ klausė kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui, paskutinio Len­ kijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Poniatovskio brolio sūnui, aktyviai dalyvavusiam Napoleono Bonaparto karuose. Šias žemes jis gavo už karinius nuopelnus, kaip ir Prancūzijos imperijos maršalo laipsnį. 1813 m. žuvus J. Poniatovskiui, turtai Sūduvos žemėje atiteko jo seseriai Teresei Tiškevičienei. Tai milžiniški miškų plotai, 155 kaimai, tuomet vadinti bendru Zyplių vardu, o patys Zypliai buvo dvarelis su 60 margų žemės (dabar tai - Senieji Zypliai). T.Tiškevičienė gyveno Paryžiuje, paveldėtose valdose ji nesilankė. Po kiek laiko, nusprendusi, kad dvaras jai duodąs per mažai pajamų,

Tiškevičienė Zyplių valdas labai pigiai pardavė Polocko gu­ bernijos dvarininkui Jonui Bartkovskiui. Naujasis savininkas, norėdamas būti arčiau miškų, iš kurių planavo gauti nemažai pajamų, 1845-1855 m. netoli Lukšių pasistatydino naujus rū­ mus, kai kuriuos kitus dvaro pastatus. Šį dvarą, išlikusį iki mūsų dienų, J.Bartkovskis pavadino Naujaisiais Zypliais. J. Batrkovskis gaudavęs nemažai pelno iš prekybos me­ diena, buvęs gana dosnus. Kunigas ir rašytojas Antanas Ta­ tarė, kunigavęs Lukšiuose 1839-1855 m., įkalbino Zyplių savininką skirti lėšų ir įsteigti parapinę mokyklą. Šioje mo­ kykloje 1864-1866 m. mokėsi Jonas Basanavičius, busimasis Lietuvos nepriklausomybės patriarchas, 1896-1897m. - Vin­ cas Grybas, busimasis garsus skulptorius. Šv. Juozapo baž­ nyčios statybą Lukšiuose taip pat fundavo J.Bartkovskis, tik baigta ji jau po dvarininko mirties. 1855 m. mirus J.Bartkovskiui (palaidotas Lukšių kapinė­ se), Zyplių dvaras atiteko jo podukrai Joanai Wulfers-Kučinskienei, kurios dukra Liudvika Ostrovskaja pardavė valdas grafui Tomui Potockiui. Pats grafas ūkininkavimu neužsiėmė - dvarą išnuomojo vokiečiui. Apie 1897 m. dvare kilo didžiu­ lis gaisras, sudegė visi mediniai ūkiniai pastatai. Gaisrą sukėlė garinė mašina, kurią atsigabeno vokietis. Tuoj po gaisro atsta­ tyti ūkiniai pastatai, tik dabar vietoj medinių - plytų mūro. T. Potockis ėmėsi pertvarkyti ir Zyplių rūmus, klasicisti­ nius dvaro rūmus rekonstravo - iš šonų pristatė du dviaukš­ čius rizalitus, pakeitė stogą - jis tapo laužytas, mansardinis su liukarnomis. Taip buvę klasicistiniai rūmai tapo neobarokiniais. Po Tomo Potockio mirties 1912 m. iki Pirmojo pa­ saulinio karo dvarą valdė jo žmona Pelagija Potocka. Kai 1919 m. Lenkijos kariuomenė užėmė Seinus, ten vei­ kusi kunigų seminarija perkelta į Zyplių dvaro rūmus ir čia

Vidas Cikana, Lukšių seniūnas, Zyplių dvaro atstatymo iniciatorius, 2012-09-22 Zyplių dvaro atidarymo šventėje

Muzikos festivalis „Beatričės vasaros" Zyplių dvare (Zyplių dvaro archyvas)

turizmo vietovių sąrašą, tapo garsiu kultūros centru visoje Lietuvoje. Dabar čia rengiami tautodailininkų plenerai, Bu­ vusiose karvidėse įkurtos akmens dirbtuvės ir kalvė, antra­ me svirne veikia keramikos dirbtuvės. 2012 m. lankytojams duris atvėrė renovuotas rūmų pastatas su parodų, koncertų salėmis. Zyplių dvaro parkas žaliuoja 50,2 ha plote. Kraštovaizdinę jo dalį, esančią už rūmų, skaido pėsčiųjų alėjos. Ilgą lai­ ką manyta, kad vakarinėje parko dalyje esanti balzaminių tuopų alėja, besitęsianti 200 m., yra ilgiausia, tačiau 2006 m. parko rytinėje pusėje buvo rastos 400 m. ilgio skroblų ir to­ kio pat ilgio uosių alėjos. Parke taip pat auga liepų ir eglių alėjos, daug pavienių retų augalų. ZYPLIŲ DVARAS Adresas: Beržų g. 3, Tūbelių k., Lukšių šen., Šakių ra ¡k Tel. (8 345) 44123 EI. paštas: [email protected]

167

'lečictuzii

buvo keletą metų. Vėliau Zyplių dvare įsikūrė Žemės ūkio mokykla, pokario metais - Sakių ligoninė, vėliau - mašinų ir traktorių stotis, vietinio kolūkio valdyba. Kolūkiui persi­ kėlus į naujus pastatus, dvaras stovėjo apleistas, kol juo ėmė rūpintis Lukšių seniūnas, tautodailininkas Vidas Cikana. Dvaras jo pastangomis pamažu restauruotas. Per pastarąjį dešimtmetį Zypliai gražėjo tiesiog akyse, tapo tautodailinin­ kų bei turistų traukos centru. Naujomis spalvomis sušvito rūmai, restauruoti ūkiniai pastatai, sutvarkyta aplinka. Esminiai Zyplių dvaro tvarkymo ir restauracijos darbai pradėti 2002 m. Padedant Kultūros paveldo departamentui, buvo parengtas dalinis dvaro atstatymo projektas. Darbus atliko kultūros paveldo objektų restauravimo bendrovė „Pa­ mario restauratorius". Jau 2003 m. atnaujintose dvaro arkli­ dėse Vido Cikanos iniciatyva atidaryta pirmoji tautodailės darbų paroda, įsikūrė tautodailininkų dirbtuvės, pradėti or­ ganizuoti menininkų plenerai, įvairūs renginiai, koncertai. 2008-aisiais Zyplių dvaras pateko į patraukliausių Lietuvos

’

v

T *

¿ aaoM L ,

oniškio r. Žagarės šen. Dvaro sodyba Žagarės miestelyje (j - trys namai, maniežas, trys arklidės, pieninė, vėjo malū­ nas, ratinė, ledainė, sandėlis, parkas. Žagarės dvaras ilgą laiką priklausė Lenkijos ir Lietuvos valstybės karališkajam ūkiui - Šiaulių ekonomijai. 1795 m., po trečiojo Žečpospolitos padalijimo, Lietuva atiteko Rusijai. To meto Rusijos imperatorė Jekaterina II Šiaulių ekonomiją padovanojo savo favoritui grafui Platonui Zubovui. Toje te­ ritorijoje buvo daug dvarų, vienas iš jų - Žagarė. Jau iš kito Platono Zubovo (minėtojo P.Zubovo sūnėno) 1857 m. dvarą nusipirko rusų grafas Dimitrijus Naryškinas. Neoklasicistiniai Žagarės dvaro rūmai D. Naryškino rūpes­ čiu iškilo XIX a. septintojo dešimtmečio pradžioje. Šoniniai pastato sparnai vienaukščiai, centrinė dalis - dviaukštė, pa­ puošta trikampiu frontonu. Patys rūmai mūriniai, pasagos formos, dengti originaliu laužtiniu mansardiniu stogu. Rū­ mų viduje būta apie 60 kambarių. Rūmus supa angliško stiliaus parkas. Pradėtas kurti apie 1850 m., jis baigtas apželdinti tik 1898 m. Grafas D.Naryškinas jį dar kiek praplėtė ir pakeitė. Taip parke susidarė tarsi dvi dalys - senoji ir naujoji. Naujoji sukurta 1898-1900 m. pagal vokiečių dendrologo Georgo Kuphaldto projektą. Iš užsienio čia buvo atvežta daug retų medžių bei krūmų. Įdo­ mūs parko medžių spalvų deriniai. Vyrauja liepos, ąžuolai, uosiai, kaštonai, tačiau yra ir retesnių medžių - kedrinių pušų, kanadinių eglių, sidabrinių klevų, europinių maume­ džių. Pagrindinė alėja apsodinta liepomis.

Pats grafas D.Naryškinas buvo vedęs anglę, gal todėl dvarą tvarkė pagal to meto Anglijos architektūros madas. Dažnai lankydamasis žmonos tėvynėje, grafas domėjosi, kaip plėtojama pramonė, žemės ūkis. Sugrįžęs bandydavo kai kurias naujoves pritaikyti savo valdose. Naryškinai dvarą valdė iki Pirmojo pasaulinio karo. Po Dimitrijaus Naryškino mirties (1894) dvarą valdė jo sūnus Jurgis, kuris mirė bevaikis. Dvaras atiteko broliui, kuris gyveno Anglijoje ir atvykdavo į Žagarę tik vasaroti. 1914 m. jis savo valdas perleido reikalų valdytojui Jurgiui Gricevičiui. Tarpukario metais per žemės reformą dva­ ras išparceliuotas, rūmuose buvo įkurta vaikų prieglau­ da, progimnazija, veikė mokytojų kursai. Dabar Žagarės dvare įsikūręs žirgynas. 2014 m. dvaro rūmai restauruoti, atkurta jų istorinė aplinka su skulptūromis. Restaurato­ riai stengėsi išsaugoti tai, kas autentiška, o kas sunyko, buvo pagaminta iš naujo. Po daugiau nei 100 metų senojo pastato erdvės vėl stebina grakštumu, įspūdinga archi­ tektūros ir gamtinės aplinkos harmonija. Restauruotuose rūmuose veikia Žagarės regioninio parko lankytojų cen­ tras, kuriame galima pamatyti ekspoziciją „Dolomito slė­ piniai", senų daiktų, medžioklės trofėjų ekspozicijas. Žagarė garsėja Žagarės vyšnių festivaliais, kurie taip pat vyksta dvare.Kasmet, liepos trečią savaitgalį, kai prinoksta vyšnios, šlovinama ne tik garsioji Žagarės vyšnių veislė, siū­ loma įsigyti jos sodinukų, bet ir linksminamasi, rengiamos prekeivių mugės, veikia Kaliausių ekspozicijos ir Kaliausių fabrikėlis.

Malūno g. 1, Žagarės m., Žagarės šen., Joniškio t sav., LT-84322 TeL/Faks. (8 426) 60809 EI. paštas: [email protected]

5

JL-* , J ę

į

ALYTAUS APSKRITIS Alytaus r. - DVARČĖNAI Druskininkų sav. - LEIPALINGIS Lazdijų r.-V EISIEJA I @ ) Šioje knygoje aprašomi atgimę dvarai

n

A t

'VILNIUS

ALYTAUS A PSKRITIS

KAUNO A PSKRITIS^

KAUNO APSKRITIS Kaišiadorių r. - ARISTAVĖLĖ (LLBM Rumšiškėse) Kauno miestas - AUKŠTOJI FREDA Kauno r. - RAUDONDVARIS Kėdainių r. - KĖDAINIAI PABERŽĖ @ ) Šioje knygoje aprašomi atgimę dvarai

lecia. ūžiamu

KLAIPĖDOS APSKRITIS

APSKRITIS

KAUNO • t? APSKRITIS

V 5!

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS

TAURAGĖS

P A N E V Ė Ž I O AP S KR I T I S ? ;

176

* -f

\

x/l