Atgimę dvarai 9786094130103

Citation preview

IN GR ID A S E M A Š K A I T Ė

ATGIMĘ

DVARAI

ALGIMANTAS VILNIUS

TURIN YS

U D K 718(474.5) Se64

A T G I M S T A N T Y S D V A R A I.

Vydmantas Drumsta ’ ■ ■ 5 L E ID Ė JŲ ŽO D IS

6

■■

Palangos miesto savivaldybė

ŠIAULIŲ A PSKRITIS

T I Š K E V I Č I Ų D V A R V IE T Ė . . . 44

Šiaulių miestas D I D Ž D V A R I S . . . 10 0

Šilutės rajonas

G U B E R N I J A . . . 103

Š V Ė K Š N A . . . 48

L E ID Y K L O S P A D Ė K A

ALYTAUS APSKRITIS

V I L K E N A S ■ ■ ■ 55

Akmenės rajonas

Druskininkų savivaldybė

Leidykla dėkoja aktyviausiems talkininkams, prisidėjusiems prie knygos išleidimo: Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotojai dr. Rasai Bertašiūtei, Žemaičių vyskupystės muziejaus direktoriui Antanui Ivinskiui, Kretingos muziejaus istorijos skyriaus vedėjui Juliui Kanarskui, Molėtų krašto muziejaus direktorei Viktorijai Kazlienei, restorano ir viešbučio „Grafas Zubovas“ savininkui Vladimirui Kieclachui, Tauragės rajono kultūros paveldo tarnybos vadovui Edmundui Mažrimui, Žemaitijos turizmo informacijos centro direktorei Kristinai Miliuvienei, Akmenės žurnalistui Leopoldui Rozgai, Biržų krašto muziejaus „Šėla“ muziejininkui Antanui Seibučiui, Rokiškio r. Jūžintų J.O. Sirvydo vidurinės mokyklos mokytojai Laimai Skardžienei, Kurtuvėnų regioninio parko direktoriui Rimvydui Tamulaičiui.

L E IP A L IN G IS

P A R A G I A I . . . 10 7

7

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS

K azlų Rūdos savivaldybė KAUNO APSKRITIS

A N T A N A V O DVARO K O PLY Č IA

Kauno miestas

. . . 58

AU KŠTO JI FREDA •

9 G E L G A U D IŠK IS

Ž E IM IA I ... n

59

I L G U V A . . . 61

Kaišiadorių rajonas M Ū R O S T R Ė V I N I N K A I . . . 14

Kauno rajonas

Z Y P L I A I . . . 63

Vilkaviškio rajonas P A E Ž E R I A I . . . 67

B A B T Y N A S (Ž E M A IT K IE M IS)

Pakruojo rajonas P A K R U O J I S . . . 123 A K M E N Ė L I A I . . . 130

B A I S O G A L A . . . 132

Kėdainių rajonas

A S T R A V A S . . . 71

B U R B I Š K I S . . . 139

D O T N U V A ( A K A D E M I J A ) . . . 25

B U T A U T A I . . . 74

Šiaulių rajonas

PABERŽĖ

Kupiškio rajonas

B U B I A I . . . 142

S T A S I N Ė . . . 30

N O R I Ū N A I . . . 75

K U R Š Ė N A I . . . 14 6

Prienų rajonas

P A L Ė V E N Ė . . . 77

K U R T U V Ė N A I . . . 14 9

D A U K Š I A G I R Ė . . . 32

Panevėžio rajonas

27

G E D M I N A I . . . 34 R U M P IŠK Ė

36

Klaipėdos rajonas V Ė Ž A I Č I A I . . . 38

© Iliustracijų sąrašas 32.2. p.

U Ž V E N T I S . . . 12 0

B iržų rajonas

Klaipėdos miestas

978-609-413-010-3

P A G R Y Ž U V Y S . . . 119

R A U D O N D V A R I S . . . 20

KLAIPĖDOS APSKRITIS

IS B N

K E L M Ė . . . 11 6

Radviliškio rajonas

B I S T R A M P O L I S . . . 80

© Apipavidalinimas. Saulius Bajorinas © Žemėlapiai. Jana Sėta, Rlga

Ž A G A R Ė ... 114

PANEVĖŽIO APSKRITIS

. . . 16

© Tekstai. Ingrida Semaškaitė

JA K IŠ K IA I ... no

Kelmės rajonas

Sakių rajonas Jonavos rajonas

Joniškio rajonas

P U Z I N I Š K I S ■ ■ ■ 83

N A I S I A I . . . 152 P A E Ž E R I A I . . . 153 V A R P U T Ė N A I . . . 15 4

Pasvalio rajonas

TAURAGĖS APSKRITIS

J O N I Š K Ė L I S . . . 85

Jurbarko rajonas

Rokiškio rajonas R O K I Š K I S . . . 88 G A Č I O N Y S . . . 92

Kretingos rajonas

P E T R O Š I Š K I S . . . 95

K R E T I N G A . . . 40

SALO S ... 96

J U R B A R K A S . . . 156 P A N E M U N Ė S P IL IS ... 1 R A U D O N Ė . . . 16 1 V E L I U O N A . . . 16 4

TURINYS

4

K A I R Ė N A I . . . 235

Šilalės rajonas B IJO T A I

168

Tauragės rajonas L O M I A I . . . 17 2

TELŠIŲ APSKRITIS

P U Č K O R IA I . . . 241

tgimstantys ir sugrįžtantys dvarai, iš naujo įsiliejantys į šalies kultūros erdves - vis dažniau mus aplankančios gerosios naujienos. Atgaivintas dvarų paveldas sugrąžina negailestingai sunaikintus kultūros istorijos puslapius ir laiko ženklus, kurie praturtina šiandienos visuomenės poreikius ir lūkesčius. Ką mums reiškia dvarai? Tai kultūros vertybės, kurios ap­

A

T R A K Ų V O K Ė . . . 245 T U S K U L Ė N A I . . . 248 V E R K I A I . . . 250

M ažeikių rajonas

Elektrėnų savivaldybė

D A U T A R A I . . . 17 4

A B R O M I Š K Ė S . . . 257

R E N A V A S ■ ■ . 178

ATGIMSTANTYS DVARAI

M A R K U Č I A I . . . 238

Šalčininkų rajonas

Plungės rajonas

Š A L Č I N I N K A I . . . 259

P L U N G Ė . . . 182

N O R V I L I Š K Ė S . . . 261

B U K A N T Ė . . . 187 P L A T E L I A I . . . 189

Širvintų rajonas G A I D E L I A I . . . 263

Rietavo savivaldybė

N A R V Y D I Š K I S . . . 265

R I E T A V A S . . . 19 2

Š E Š U O L Ė L I A I I . . . 266

Telšių rajonas

Švenčionių rajonas

B I R Ž U V Ė N A I . . . 200

C I R K L I Š K I S . . . 270

deimantas buvo gludinamas iš kartos į kartą, jame sukaupti ne tik kultūros, meno, švietimo lobiai, išugdytos tradicijos, bet ir suformuotas lietuviškasis identitetas, tapatybės ženk­ lai.Teikia vilčiųtai, kad pastaraisiais metais vis daugiau dvarų atgimsta, sugrįžta į gyvenimą ir tęsia savo misiją tarnaudami visuomenei.

D Ž I U G I N Ė N A I ■ ■ ■ 205 P A V I R V Y T I S . . . 2 07

Trakų rajonas U Ž U T R A K I S . . . 272

UTENOS APSKRITIS

Anykščių rajonas O K U L IČ IŪ T Ė S D V A R ELIS R A G U V Ė L Ė . . . 211

Ignalinos rajonas M E I K Š T A I . . . 214 V I D I Š K Ė S . . . 216

Ukmergės rajonas K R I K Š T Ė N A I . . . 276

Lietuvoje turime išlikusių netoli 600 dvarų ar jų frag­ mentų. Ir apleistų, ir griūvančių, ir atsikeliančių iš naujo gy­ venti. Be abejo, jų turėtume kur kas daugiau, jei ne pirmai­

S I E S I K A I . . . 278 T A U J Ė N A I . . . 283 U Ž U G I R I S . . . 287

siais šalies nepriklausomybės metais priimtas nutarimas, kuris leido dvarus privatizuoti kaip paprastą nekilnojamąjį

Vilniaus rajonas A R V Y D A I ( B E Z D O N Y S ) . . . 289

M olėtų rajonas

B A R E I K I Š K Ė S . . . 292

A L A N T A . . . 218

L I U B A V A S . . . 294

Utenos rajonas

M A I Š I A G A L A . . . 301

ima šalies istorinio vystymosi, kraštovaizdžio formavimosi, agrarinės, kultūrinės ir viuomeninės veiklos, gyvensenos, architektūros ir parkų meno, technikos raidos bruožus. Ilgus šimtmečius dvarų gyvavimas rėmėsi ekonominiu ir ūkiniu modeliu, jie veikė kaip sistema. Netekus ūkinės veiklos, dva­ rų likimai klostėsi skirtingai, neretai dramatiškai ir net tragiš­ kai. Vienu metu regėjosi, kad išgyvename negrįžtamą dvarų kultūros išnykimo metą. Dvarų paveldas nepaprastai svarbus, nes jis lyg brangus

turtą, be žemės valdų. Todėl kai kurie dvarai buvo ištąsyti, kiti juos įsigijusiems virto per sunkia našta ir tapo bešeimininkiais. Tačiau vis daugiau dvarų keliasi iš užmaršties. Ir ne tiek

B I K U Š K I S . . . 221

P I K E L I Š K Ė S . . . 303

S A L D U T I Š K I S . . . 223

V Ė R I Š K Ė S . . . 305

Zarasų rajonas

Dvaras Lietuvos liaudies buities m uziejuje Rumšiškėse

A N T A Z A V Ė . . . 226

A R I S T A V Ė L Ė . . . 306

V A S A K N O S . . . 228 ...K A D D V A R A I G Y V E N T Ų ... - - - 3 0 9 VILNIUS APSKRITIS

IL IU S T R A C IJA S pateikė ■

Vilniaus miestas

K N Y G O S „A T G IM Ę D V A R A I " Š A L T I N I A I . . . 3 2 3

B E L M O N T A S . . . 231

ŽEM ĖLA PIA I . . . 3 2 6

322

svarbu, ar jie priklauso valstybei, ar yra privatūs, nes jų išsau­ gojimas priklauso nuo to, ar dvaras turi tikrąjį šeimininką. Vals­ tybės įmonės „Lietuvos paminklai" darbuotojai, organizuoda­ mi dvarų restauravimo ir išsaugojimo darbus, yra ne vienos sėkmingos dvarų paveldo atgimimo istorijos liudininkai. Pastaruoju metu nemažai dvarų paveldo objektų buvo atgaivinti, panaudojus Europos Sąjungos struktūrinę para­ mą, skirtąją pritaikymui turizmo reikmėms.Tačiau, kita ver­ tus, finansiniai ištekliai buvo nukreipiami ne tiek į paveldo vertės išsaugojimą, kiek į jo panaudojimą. Pavyzdžiui, vadi-

Valstybinės įmonės „Lietuvos paminklai" direktorius Vydmantas Drumsta

namoji europinė parama nebuvo skiriama atlikti tyrimams. O be jų sunku parengti gerą restauravimo darbų pagrindą, paruošti gerus paveldą atgaivinančius projektus. Pasiekti geresnių dvarų kultūros gaivinimo rezultatų ne­ galime ir todėl, kad valstybė skiria tam labai ribotus resursus. Esamos kultūros paveldo gaivinimo programos padeda su­ lopyti stogus, griūvančias sienas, bet skiriamų išteklių nepa­ kanka kultūros vertybėms tirti ir atkurti kompleksiškai. Antra vertus, prikeliant dvarus, kaip ir kitas kultūros pa­ veldo vertybes, labai aktuali gera restauravimo kokybė. Restauravimo darbai yra imlūs darbo, laiko, pastangų ir pro­ fesionalumo. Tačiau nemanyčiau, kad Lietuvos restauratorių darbas yra sumenkęs, netekęs pajėgumų. Jokios abejonės, kad restauratorių pajėgas reikia stiprinti, bet tam nebūtinos įspūdingos investicijos. Tereikia kolegijose bei aukštosiose mokyklose numatyti atitinkamas studijas, o parengtiems restauravimo specialistams galimybes atlikti praktikas, su­ rasti darbo pasirengusi ir įmonė „Lietuvos paminklai". Išsaugotas, atgaivintas dvarų kultūros paveldas keičia požiūrį į savo valstybę, istoriją, tautos savastį. Džiaugiamės pastarojo meto išsaugotais ir atkurtais, restauruotais kultū­ ros ir meno židiniais - Rokiškio muziejumi, Trakų istorijos muziejaus padaliniais - Sakralinio meno muziejumi, Medi­ ninkų pilimi, Šešuolėlių, Lukšių (Zyplių), Pakruojo, Gelgau­ diškio, Norviliškių ir kitais dvarais. Taip sugrįžtame į dvarų kultūros kelią, kuris tarnauja visuomenei, padeda jai tobulėti, augti, skatina pasididžiavimą savo šalimi. Vydmantas DRUMSTA Valstybės įmonės „Lietuvos paminklai" direktorius

6

ALYTAUS APSKRI TI S

7

Druskininkų savivaldybė

L E ID Ė JŲ ŽODIS

LEIPALINGIS ATGIMĘ DVARAI - tai šeštoji Ingridos Semaškaitės knyga apie dvarus, j šią temą ji gilinasi jau daugiau kaip de­

šiai kaip kunigas prie beviltiško ligonio - gali išklausyti, bet padėti jau niekuo nebegali.

L

e ip a l in g io d v aro is t o r ijo je p e r s ip in a n e ­ l e g a l io s,

P R IE V A R T IN Ė S , N E L A IM IN G O S M E I­

šimtmetis. Išleido knygas LIETUVOS PILYS IR DVARAI (2003),

Pasisekė dvarams, kurie anksčiau ar vėliau tapo muzie­

LĖS s i u ž e t a i . Intriguojančios istorijos, apie kurias

atnaujintą ir papildytą šios knygos versiją - (2005), DVARAI:

jais. Jie stabiliai prižiūrimi, atnaujimami ir, tikėkimės, tokia­

SPINDESYS IR SKURDAS (2008), dvitomį žinyną LIETUVOS

me statuse dar ilgai gyvuos. Tai Bukantės, Jurbarko, Kelmės,

DVARAI (2008), jo atnaujintą vienatomį variantą LIETUVOS

Kretingos, Naisių, Paežerių (Vilkaviškio r.), Palangos, Plungės,

DVARAI (2010). Autorė tik pati geriausiai žino, kas ją labiau­

Puziniškio, Rokiškio dvarai.

daugiau galite sužinoti užsukę j Leipalingio istorijos muziejų atgimusiame dvare. Leipalingis - viena di­ džiausių Dzūkijos kryžkelių Druskininkų savivaldy­ bės teritorijoje. Keliai čia šakojasi penkiomis krypti­ mis. Manoma, kad vietovardis jotvingių kilmės, nuo medžio pavadinimo „liepa“ - „leipa“. Kryžiuočių iš­ stumti iš savo žemių, jotvingiai čia gyveno nuo X III a. Leipalingio dvarą 1503 m. įsteigė didysis Lietuvos kuni­ gaikštis Aleksandras. 1508 m. Žygimantas Senasis dva­ rą padovanojo Vitebsko vaivadai Jonui Sapiegai (14861546). Jo palikuonys Leipalingį valdė apie 200 metų. Ryškiausia iš jų istorinė asmenybė gal buvo Lietuvos didysis etmonas Povilas Jonas Sapiega (1609-1665), nusipelnė kovose prieš švedus, tuo metu puolusius mūsų kraštą. Intriguojančią versiją apie Leipalingio savininką Kazimierą Joną Sapiegą (1637-1720) patei­ kia marijampolietis istorikas Benjaminas Mašalaitis, savo publikacijose skelbiantis ir daugiau sunkiai įti­ kėtinų istorijos versijų - anot jo, paskutiniojo Lenki­ jos ir Lietuvos valstybės valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio tėvas Stanislovas galėjęs būti to leipalin-

siai vilioja dvarų tematikoje. Gal šiam pasirinkimui turi įta­

Kai kuriuos dvarus nusipirko Lietuvos verslininkai ar už­

kos ir genealoginė autorės praeitis. Giminės istorijoje buvo

sienio lietuviai. Dalis naujųjų dvarininkų investavo nemažus

garbingų dvarininkų-bajorų su garsiais herbais. Lietuvos

pinigus į savo dvarų atgaivinimą. Tokie dvarai pradėjo naują

Didžiosios Kunigaikštystės istoriniuose raštuose Semaškų

gyvenimą. Jie ir pristatomi šioje knygoje. Gal ne visi. Gal, va­

giminė minima nuo XVI a. Si Gulbės herbo giminė buvo kil­

žinėdami po Lietuvą, aptiksite dar kelis atgimusius dvarus.

dinama iš Volynės, iš kur pasklido po dabartinės Baltarusijos,

Jų nėra šioje knygoje, nes tų dvarų savininkai nelaukia ne­

Ukrainos, Lietuvos teritoriją. Dėl dokumentų trūkumo nepa­

kviestų svečių savo gyvenamuosiuose būstuose. Jei jau su­

vyko nustatyti, kada Ingridos Semaškaitės protėviai apsigy­

galvosite aplankyti tokį dvarą, tarkitės su šeimininku. Patys

veno Lietuvoje. Tikrai nustatyta, kad jos protėviai nuo XIX a.

pagalvokite ir suprasite - dažni ekskursantai vargina ar net

pradžios gyveno Sėtos (dabar Kėdainių r.) apylinkėse. Ten

trukdo normaliai gyventi...

dvarininkas Antanas Semaška 1829 m. vedė savo kraštietę

Tačiau grįžkime prie knygos, kuri dabar Jūsų rankose.

bajoraitę Barborą Svabaitę. Svabai - taip pat labai sena dva­

Dvarų istoriniuose aprašymuose galite rasti duomenų, kurie

rininkų giminė, turėjusi Vanago herbą. Šios Semaškų/Svabų

gal nesutaps su jūsų žiniomis. Šioje situacijoje viską lemia

šeimos palikuonys, autorės protėviai, savo likimus iki mūsų

šaltiniai, kuriais naudojomasi. Knygos gale yra išvardinti pa­

dienų siejo su kitų kilmingų šeimų palikuonimis. Lietuvos

grindiniai šaltiniai, kuriais naudojosi autorė. Ji stengėsi gauti

genealogijos ir heraldikos draugijos dokumentų patikros

informaciją „iš pirmų lūpų" - kalbėjosi su atgimusių dvarų

komisija, susipažinusi su pateiktais dokumentais, vadovau­

savininkais, kurie turi sukaupę informacijos apie savo dvarų

damasi LGHD įstatais patvirtino, kad Ingrida Semaškaitė yra

praeitį. Kai autorė susidurdavo su skirtingų šaltinių skirtinga

kilusi iš kilmingų Besakirskų, Didžiulių, Rencevičių, Barkaus­

informacija, pirmenybę teikdavo Kultūros paveldo centro

kų, Stašaičių, Taujanskų, Kaminskų, Semaškų (herbas Gulbė),

dosjė užfiksuotoms žinioms. Konsultavo savivaldybių pa­

Švabų (herbas Vanagas) giminių. Komisija suteikė I. Semaš-

minklotvarkos specialistai, muziejų darbuotojai.

kaitei teisę naudotis dviejų giminių, kurios persipynusios tar­ pusavyje - Semaškų ir Švabų, - Gulbės ir Vanago herbais.

Tikimės, kad knyga sudomins visus, neabejingus dvarų likimui. Aprašymai iliustruojami dabartinėmis ir istorinėmis

ATGIMĘ DVARAI - knyga apie dvarus, kurie pergyvena

nuotraukomis. Knygos gale pateikiami apskričių smulkūs že­

savo antrąją jaunystę. Knygoje jų aprašoma 100 (tik vienas

mėlapiai, kuriuose pažymėta visų išlikusių dvarų dislokacija.

šimtas atgimusių dvarų!). O juk kultūros paveldo registre

Aprašomi atgimę dvarai pažymėti raudonos spalvos rutuliu­

dvarų yra 533 (iš viso dvarų ir jų fragmentų likę apie 600).

kais, visi likusieji - geltonos spalvos.

Pavažinėjus po dvarus apima slogi nuojauta, kiek daug jau baigiančių sunykti dvarų. įju o s užsukęs pasijunti gal pana­

giškio J.K . Sapiegos ir dabar jau nežinomos žydaitės nesantuokinis kūdikis... Po Sapiegų Leipalingį apie keturis dešimtmečius valdė Masalskių giminė, kurioje buvo Lietuvos didysis etmonas Mykolas Juozapas Ma­ salskis (apie 1700-1768), jo sūnus Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis (i726(9)-i794). Vėliau apie 100 metų dvaras priklausė Kruševskiams. Daugiausia nusipelnė Leipalingiui pirmasis iš Kruševskių dvaro savininkas, Vilniaus katedros kanauninkas Antanas Kruševskis (m. 1820), pradėjęs statyti iki mūsų dienų išlikusius rūmus, bažnyčią, kurios Sv. Antano koply­ čioje ir buvo palaidotas. Ten yra šv. Antano paveikslas, kurio veidas, spėjama, nupieštas pagal kanauninko at­ vaizdą. Antanas Kruševskis testamentu dvarą paliko giminaičiui, taip pat Antanui Kruševskiui (1783-1873), Seinų apskrities bajorų vaivadai. Kruševskių giminę neitin šviesiai mena legendos, kurios sukasi apie dar išlikusius raudonų plytų rūsio griuvėsius. Pasakojama, kad kažkuris iš Kruševskių tame rūsyje buvo įsirengęs savotišką haremą - uždarydavo ten jam patikusias bau­ džiauninkes ir tenkindavo su jomis savo aistras. Kuriai susilaukus vaiko, ištekindavo už kokio baudžiauninko, duodavo namą, žemės ir ieškodavo naujos aukos... M i­ rus paskutiniam iš Kruševskių giminės dvaro savinin-

Linkime įdomių, dvasingų kelionių į atnaujintus dvarus.

Leidėjai '•

K a z i m i e r a s J o n a s Sa p i e g a (1637-1710)

2- L e ip a l in g io d v a r o r ū m a i a p i e 1938 м.

9

KAUNO APSKRITIS

Kauno miestas

AUKŠTO JI FREDA

A

U K Š T O S IO S F R E D O S D V A R A S D A B A R - K A U N O M IE S T O D A L IS .

Iki X V II a. antrosios pusės Aukštoji Freda - Pacų giminės nuosavybė. L D K kancleris Kristupas Zigman­ tas Pacas, statydamas Pažaislio vienuolyną, X V II a. antrojoje pusėje padovanojo šias valdas savo paties at­ sikviestam italų architektui Liudvikui Fredo. Įkūrus dvarą, šis pavadintas naujojo savininko vardu. Kaip teigia istorikas Eugenijus Rūkas, pagal 1797 m. inven­

torių, dvarui priklausė 22 115 ha žemės. 1799 m. Aukš­ tąją Fredą įsigijęs žemaičių bajoras Juozas Godliauskas (Joseph Godlewski)(i773-i867) čia pasistatė dvaro rū­ mus, užveisė parką. Duaguma jo statytų dvaro pastatų išliko iki mūsų dienų. J. Godliauskas įėjo į istoriją ir kaip Garliavos įkūrėjas, pastatęs Garliavos, Veiverių bažnyčias. Pats dvarininkas, baigęs teisės mokslus, vertėsi advokato darbu, aktyviai dalyvavo to meto po­ litiniame bei visuomeniniame gyvenime. Labai mėgo

*■ A u k š t o s io s F r e d o s d varo r ū m ų p a g r in d i n is f a s a d a s

kui, dvaras priklausė Kašicams, Kavaliauskams, Balinskiams. Pastarieji ypač išgražino parką: įrengė jame vaizdingų kanalų ir tvenkinių, iškasė ežerėlį, pristatė altanų. Pasakojama, kad viename iš dvaro tvenkinių dėl nelaimingos meilės nusiskandino tarnaitė (kita versija - dvarininkaitė). Gal todėl Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Balinskiai dvarą pardavė. Paskuti­ niai savininkai - Doria-Dernalovičiai, tvarkėsi čia iki 1923 m., kai per žemės reformą dvaras išparceliuotas (išskirstytas mažais sklypais). Pastaraisiais dešimtmečiais dvaro rūmuose veikė mokykla, o jai išsikėlus į naujas patalpas, buvusiame dvare liko turtingas mokyklos muziejus, kuriame su­ kaupta daug istorinės medžiagos apie Leipalingio dvarą ir šio krašto senbuvius - jotvingius. Muziejus įkurtas 1957 m. ir mokytojo Algirdo Volungevičiaus pastango­ mis išpuoselėtas iki vieno turtingiausių Lietuvos visuo­ meninių muziejų.

Klasicistinius dvaro rūmus manoma X V III a. pabai­ goje X IX a. pradžioje pasistatė Kruševskiai pagal žino­ mo Vilniaus architekto, vieno iš lietuviškojo klasicizmo

kūrėjų - Martyno Knakfuso projektą. Rūmai vienaukš­ čiai, stačiakampio formos, su kiek paaukštinta centrine dalimi. Pietinio rūmų fasado kompozicijos akcentas keturių kolonų portikas su lėkštu trikampiu frontonu. Siauriniame fasade yra ir analogiškų formų portikas, tik platesnis - šešių kolonų. Jos viršuje laiko balkoną, aptvertą puošnia ažūrine metalo tvorele. Tuomet rūmai buvę visiškai balti, nebuvę priestato, taip pat su kolono­ mis, pristatyto X X a. pabaigoje čia veikusiai mokyklai. Taigi dvaro rūmai gali didžiuotis 18 kolonų.

Svč. Mergelės M arijos Ėmimo į dangų bažnyčia m ūrinė, pastatyta 1806-1821 m. Jos statybą pradėjo ir fundavo dvaro savininkas, kanauninkas Antanas Kruševskis. Bažnyčia išsiskiria iš aplinkos dideliu tūriu, yra stačiakampė. Fasadus skaido piliastrai. Pagrindinis fasadas pabrėžtas trikam piu frontonu. Langai beveik kvadratiniai. Visi šie bruožai - ryškios užuominos į klasicizmo stilių, tačiau turi ir baroko bruožų. 1873 m. įrengtas naujas centrinis altorius (Varšuvos dail. E. Ceglarskis), 1885(9) m- pastatyta istoristinė varpinė (archit. E. Lipskis).

I

l

1

'1 |fe:

10

KAUNO APSKRI TI S

muziką - J. Godliauskas laikė nuosavą 32 muzikantų orkestrą, kuris linksmindavo ne tik Aukštosios Fredos, bet ir kitų dvarų svečius. Kaip ir dauguma to meto dva­ rininkų, J. Godliauskas dvare rengdavo triukšmingus pokylius, tačiau ilgai jie netrukdavo, mat, pačiam šei­ mininkui labiau rūpėjo politiniai reikalai bei dvarai, kurių jis turėjo nemažai. Ilgai gyveno su motina, pasi­ žymėjusia gan kietu būdu. Vedė jau būdamas 64 metų jaunutę šešiolikos metų dvarininkaitę. J. Godliauskui mirus 1867 m. jo dukra dvarą parda­ vė rusų valdžiai; tada šios žemės buvo įtrauktos į Kau-

KAUNO A PS KRI TI S

no tvirtovės (fortų) zoną. 1883-1889 m. prie pat dvaro parko buvo įrengti du fortai. 1920 m. Lietuvos valdžia Aukštosios Fredos rūmuose įkūrė Sodininkystės ir daržininkystės mokyklą. 1923 m. rezidenciją supantis parkas perplanuotas ir pritaikytas Vytauto Didžiojo universitetui priklausančiam Botanikos sodui, greitai tapusiam vienu turtingiausių Baltijos šalyse. Iki mūsų dienų Aukštojoje Fredoje išliko dvaro rū­ mai X I X a. pr. statyti J. Godliausko iniciatyva. Jie kla­ sicistiniai, dviaukščiai, stačiakampio plano, su siaurais rizalitais pastato galuose. Pagrindiniu, pietiniu, fasadu rūmai atgręžti į parką ir tvenkinius. Fasado centre - ke­ turių toskaninių kolonų portikas su trikampiu fron­ tonu. Pro pagrindinį įėjimą pietų pusėje galima buvo patekti į erdvų vestibiulį, kuris jungėsi su svetaine. Kambariai išdėstyti dviem eilėmis, beveik simetriškai. Cokoliniame aukšte buvo įrengtos ūkinės patalpos ir virtuvė, antrame aukšte - miegamieji. Siaurinio rūmų fasado centre - kuklus rizalitas, su plačiomis svetainės durimis. Galiniai rizalitai, mano­ ma, pristatyti vėliau. Išliko ir kitų X V I II a. pab. - X I X a.pr. dvaro an­ samblio pastatų - J. Godlevskio laikais jų buvo 22, mūsų dienų sulaukė n, tai - dvi oficinos, gyvenamasis namas, trys kumetynai, namas, arklidė ir ratinė, tvar­

9 A u k š t o s io s F r e d o s d varo (B o t a n ik o s sodo ) r u d e n s s p a l v o s

II

tai, oranžerija, cerkvės liekanos. Visi pastatai mūriniai. Tebežaliuoja dvaro parkas (3 ha). Dvaro pastatų išdės­ tymui įtakos turėjo vandens telkinių sistema. Du didie­ ji tvenkiniai, esantys priešais rūmus, vienas kito atžvil­ giu sudaro apverstų didžiųjų raidžių G J kompoziciją. G ir J - dvaro fundatoriaus Juozo Godliausko inicialai. Tai bene vienintelis toks įsiamžinimo būdas Lietuvos dvaruose. Rūmus supantis peizažinis dvaro parkas J. God­ liausko įkurtas X I X a. vid. Tuomet jis driekėsi iki pat Nemuno šlaitų. Želdinių masyvuose vingiavo jaukūs keliukai. Kai kurie jų išliko ir dabartiniame Botanikos sode, žaliuojančiame 62,5 ha plote. Čia galima pamatyti daug įdomių, unikalių augalų. Botaninėse kolekcijose jų - net 7300 taksonų. Brandus parkas su tvenkiniais, romantiškais tilteliais, didžiausia Lietuvoje oranžerija ir senojo dvaro aplinka šiandien sutraukia lankytojus iš visos Lietuvos, užsienio. Rengiamos ekskursijos, parodos, paskaitos, šventės, kultūriniai, bendruome­ nių ir švietėjiški renginiai. Kauniečiai ir miesto svečiai pamėgo Botanikos sode pažymimą lietuvišką meilės dieną, skirtą meilės deivei Mildai, vyksta Muziejų nak­ tys, koncertai, Naujųjų metų sutikimai, Užgavėnės bei kitos šventės, romantiškoje aplinkoje skamba Poezijos pavasario eilės.

12

KAUNO A PS KRI TI S

KAUNO APSKRI TI S

Jonavos rajonas

ŽEIM IAI

Ž

E IM IŲ D V A R A S JO N A V O S R A JO N E A T G IM Ė P E R SAVO K U L T Ū R IN IU S R E N G IN IU S . D VARO SODY-

boje kultūrines veiklas organizuoja VšĮ „Ars communis“ ir „ŽemAt“ (Žeimių estetinės minties ir anonimiškumo technikumas). Organizuojami meno projektai, edukaci­ nės programos, miestelio bendruomenės šventės. Žeimių vietovė minima nuo 1363 m. kryžiuočių kro­ nikose. Tais metais kryžiuočiai sudegino čia stovėjusią pilį. Vėliau Žeimiai priklausė Zavišoms, Cekavičiams, o X V I I - X V I I I a. - Medekšoms. 1780 m. iš Medekšų dvarą nusipirko vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis. Jis perstatė Medekšų rūmus ir suteikė jiems dabartinę išvaizdą. Vyskupas čia retai lankydavosi, todėl rūmai stovėjo gerokai apleisti. Juos tvarkė pavel­ dėtojai - vyskupo pusbrolis Mykolas Kosakovskis, šio sūnus Simonas, kuris mirė bevaikis. Dvaras perėjo į

I5’ K ū r y b i n is s a m b ū r is Ž e i m i ų d v a r e

pusbrolio Jeroslavo Kosakovskio (1842-1899), aktyvaus 1863 m. sukilim o dalyvio, vieno iš vadų - Z. Sierakaus­ ko adjutanto, ištremto į Sibirą, rankas. 1907 m. Jeros­ lavo duktė ištekėjo už savo pusbrolio Zigmanto Ko­ sakovskio. Jų sūnus Mykolas dvarą valdė ik i 1940 m., paskui sovietų ištremtas į Sibirą. Dvaro rūm ai - vėlyvojo klasicizmo statinys, išsi­ skiriantis portiku su kolonomis ir retu Lietuvoje laip­ tuotu atiku. Iš klasicistinio vaizdo iškrenta X X a. pr. pristatyti laiptai į antrą rūm ų aukštą. X IX a. statyti dvaro svirnas, ledainė, kum etynas, arklidė, vertas dėmesio rūmus supantis parkas, pradė­ tas ku rti X V II a. Parko pasididžiavim as - baigianti sunykti liepų alėja.

I0- Ž e i m i ų d v a ro k ū r ė j a s v y s k u p a s J u o z a p a s K o s a k o v s k is n- Z ig m u n t a s K o s a k o v s k is ; i2- Z . K o sa k o v s k io v a ik a i 13■ Ž e i m i ų d v i e jų k a r t ų d v a r in in k ė s K o s a k o v s k ie n ė s r ū m ų t e r a s o je I4‘ Ž e i m i ų d v a r o r ū m a i m ū s ų d ie n o m is

~ ę

j

H

B

" " H

Á• f >NjSlr

«€=-A- r-.’^

V

J

- J mtm

11

H

11

-___

i [ V

a

a

1

»

J

1 II 1 m K įr s Jy - : ■ V

11

¡1

__

..

- ■ :.

j

Aštuoniakampė mūrinė koplyčia prie kelio j Sėtą taip pat laikytina dvaro ansamblio dalimi. Viena ver­ sija teigia, kad ją statė Medekšos 1768 m. savo sūnaus Baro konfederato, Riterių mokyklos auklėtinio Teo­ doro Medekšos, žuvusio 1768 m. ties Aukštąja Rūda (prie Kalvarijos), garbei. Pagal kitą - ją statė Kosakovskiai, atsidėkodami likimui, kad Juozapas Antanas Kosakovskis, buvęs Pirmasis Napoleono adjutantas, ir Juozapas Dominykas Kosakovskis, Napoleono kariuo­ menėje vadovavęs lietuvių šaulių pulkui, sėkmingai grįžo iš Rusijos-Prancūzijos karo. Tada ji statyta vė­ liau - X I X a. pr. Gyventojai koplyčią vadina sukilėlių koplyčia.

13

Švč. Mergelės M arijos Gimimo bažnyčia, kurios neogotikiniai bokštai m atyti iš labai toli, statyta 18981906 m. Bažnyčią projektavo archit. Vaclovas M ichnevičius. Jis ir palaidotas šventoriuje. Salia bažnyčios jam pastatytas pam inklas. V. M ichnevičius, be Žeim ių baž­ nyčios, sukūrė daugiau kaip 30 bažnyčių projektų - tai neogotiškos Birštono, Žiežmarių, Nemunaičio, Ram y­ galos, Perlojos bažnyčios ir kt. Č ia pat yra ir Žeim ių dvaro savininko Simono Kosakovskio statytas Kosakovskių šeim yninis mau­ zoliejus - koplytėlė (1843 m -)- Pirmą kartą ji aprašyta bažnyčios vizitacijos akte 1844 m - Koplytėlėje palai­ doti Simono Kosakovskio tėvo M ykolo ir brolio Juozo palaikai. Viduje ant sienų kabo memorialinės lentos, kuriose yra įrašai apie mirusius Kosakovskių šeimos narius. Joje taip pat būdavo sudedami (saugumo dė­ lei) bažnytiniai dokum entai ir įvairūs daiktai. 1850 m. pagrindiniam e jos fasade pastatytos keturios mūrinės kolonėlės, o viduje įrengta nauja mensa (komoda) su stalčiais. 1864 m. koplyčios pastatas buvo nepasikeitęs. Vėlesniuose Žeim ių bažnyčios vizitacijos aktuose žinių apie koplytėlę nepateikta. Antroji koplytėlė, esanti dešinėje pusėje nuo pa­ grindinio įėjimo į šventorių, yra tarsi kopija pirmosios, vietinių žmonių laikoma labai sena. Tačiau Žeimių bažnyčios vizitacijos aktuose apie jos buvimą 1901 m. žinių nėra. Si koplytėlė galėjo būti pastatyta X X a. pr., užbaigus mūrinės bažnyčios statybą, arba vėliau.

l6-NSO p ė d s a k a i Ž e i m i ų p a r k e ?

H

KAUNO APS KRI TI S

KAUNO A PS KRI TI S

Kaišiadorių rajonas

MŪRO S T R Ė V I N I N K A I

K

A IP B Y L O JA V IE T O V A R D IS , Y R A N E T O L I S T R Ė ­ V O S U P Ė S (K A IŠ IA D O R IŲ R A JO N E ). K R Y Ž IU O ­

ČIU o r d in a s v ie t o v a r d į m in i n u o 13 6 8 m .

1598 m. tuometinį Strėvininkų dvarą įsigijo ku­ nigaikščiai Oginskiai. Manoma, kad pirmuoju Strė­ vininkų dvaro savininku iš Oginskių giminės galėjo būti Marcijonas Bogdanas Oginskis (1568-1640). Be Strėvininkų jam tada priklausė Vievio, Uogintų dvarai. Veikiausiai, Uogintų dvaras, buvęs kažkur dab. Kaišia­ dorių rajono teritorijoje, buvęs pirmasis giminės lizdas Lietuvoje. Spėjama, kad tą Uogintų dvarą iš Smolensko kunigaikščių Hlušonokų kilusiam Dmitrijui Hlušonokui apie 1486 m. padovanojo L D K didysis kunigaikštis. Nuo Uogintų (toks vietovardis žinomas Rumšiškių apy­ linkėse) kilusi ir lietuviška kunigaikščių Oginskių pa­ vardė... Strėvininkų pirmasis valdytojas M. B. Oginskis buvo žinomas L D K karinis ir politinis veikėjas. Karine ir politine karjera garsėjo dauguma šios giminės atstovų. Kitos kartos Strėvininkų dvaro savininkas Marcijonas Aleksandras Oginskis (1632-1690), buvo Trakų vaiva­ da, L D K didysis kancleris, L D K vardu pasirašė 1686 m. taikos sutartį su Rusija. Strėvininkuose X V II a. Ogins­ kiai pastatė rūmus. Dvaro rūmai buvo mūriniai, todėl ilgainiui šią gyvenvietę imta vadinti Mūro Strėvinin­ kais, kad ji skirtųsi nuo kitų trijų Strėvininkų kaimų, esančių prie Strėvos upės. Savo dvarui plėsti ypač daug jėgų ir lėšų skyrė Gabrielius Juozapas Oginskis (17841842). Veiklus dvarininkas 1828 m. dvare įrengė audi­ mo ir balinimo manufaktūras - fabrikų prototipus. Juose buvo sumontuotos staklės drobės ir medvilnės audiniams austi. Medvilnė buvo gabenama iš Anglijos, lininiai siūlai ir linai superkami Lietuvoje. Audimo ir balinimo darbams prižiūrėti G. J. Oginskis iš Škotijos pakvietė audėją Joną Garvisą su sūnumi ir balinimo meistrą Robertsoną. Fabrike dirbo 60 verpėjų, 30 siūlų vyniotojų ir 62 berniukai prie staklių. Balinimo fabrike gamybos reikalams naudota arklių jėga.

/7>

Ga b r i e l i u s J u o z a p a s O g i n s k is

G. J. Oginskis buvo nusiteikęs prieš carinės Rusijos vykdomą politiką Lietuvos atžvilgiu, todėl jis kaip išva­ duotoją sutiko Napoleoną, 1812 m. pradėjusį sėkmingą karą prieš Rusiją. G. J. Oginskis vadovavo lietuviška­ jai Garbės gvardijai, kuri kovojo Napoleono pusėje, buvo Napoleono generalinio štabo narys. Bet Napo­ leonas pralaimėjo ir jo rėmėjai vėl turėjo taikstytis su carinės Rusijos valdžia, sugrįžusią į Lietuvos teritoriją. G. J. Oginskis nenorėjo taikstytis. Jis buvo vienas iš 1831 m. sukilimo prieš Rusijos carizmą Lietuvoje vadų, centrinės sukilėlių vyriausybės vicepirmininkas. Suki­ limui pralaimėjus, G. J. Oginskis pasitraukė į Prūsiją, vėliau emigravo į Prancūziją. 1840 m. grįžo į Lietuvą. Caro valdžios buvo pasodintas į kalėjimą, kuriame, kaip spėjama, ir mirė. Tragiškas jo likimas, caro valdžia sunaikino ir jo Mūro Strėvininkų dvarą. Po sukilimo numalšinimo dvaras konfiskuotas. Rūmuose įrengtos kareivinės ir karo ligoninė. Konfiskavus dvarą, žinoma, uždaryta ir manufaktūra. Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaro rūmai sudegė - liko tik sienos. 1936 m. suremon­ tuotuose buvusio dvaro rūmuose įrengti invalidų namai. Šiuo metu juose veikia pensionas. Dvaro sodyba gražiai prižiūrima, bet turistų lankymui nėra pritaikyta.

tS- M ūro S t r ė v i n i n k ų r ū m a i

j

15

16

KAUNO APSKRI TI S

Kauno rajonas

BA BTYN A S (ŽEM AITKIEM IS)

A

t g im ęs d v a ra s te

Ne v ė ž io d e š in ia ja m e k r a n ­

, A P IE 2 K M Į P IE T V A K A R IU S NUO BABTŲ. PRI-

važiuoti galim a iš Panevėžiuko lin k Raudondvario ei­ nančiu ir K auno-K laipėdos automagistralę kertančiu keliu į priešingą pusę nuo Panevėžiuko. Senovėje sodyba stovėjo ant paties Nevėžio kranto. Upei pakeitus vagą, buvusios senvagės užžėlę, liko tik atskiri tvenkiniai. Susiformavęs Nevėžio slėnis atitoli­ no dvarą nuo upės. Babtynas (Žemaitkiemis) - senas dvaras, pastarai­ siais metais minėjęs savo penkių šim tų m etų jubiliejų. Dvarą prie Babtyno kaim o įkūrė Šiukštos X V I a. Pir­ masis dvaro valdytojas - Kauno teisėjas, vėliau Kauno vaitas Jonas Stanislovas Šiukšta. M ūrin iai rūm ai ir lo­ bynas m inim i 1797 m. pirkim o ir pardavimo akte (šių pastatų rūsiai, manoma, išlikę iš X V I a.). X V I-X V II a. dvaro savininkai dažnai keitėsi. X V II a. pr. jis jau pri­ klausė A ndriui V ilim avičiui ir Jokūbui Sauginavičiui. Nuo 1697 m. visą šim tm etį dvarą valdė grafai Prozorai. Tai buvo dvaro klestėjim o laikotarpis. 1797 m. Babty­ no dvarą su Sitkūnų kaim u Prozorai pardavė majorui Burhardui fon Kortui. Žinoma, kad tuo metu jau stovė­ jo m ūriniai dvaro rūm ai. N etrukus dvarą įsigijo kuni­ gaikščiai G iedraičiai ir valdė jį ik i 1830 m. Tais metais !9- B a b t y n o d v a r a s (s e n o v in ė g r a v iū r a )

20- S u e ig a B a b t y n o d v a r e 19 2 6 m .

dvarą nupirko Raudondvario (žr.) grafas Benediktas Tiškevičius ir jo žmona Vanda. Tuo metu sudarytame inventoriuje minima 16 dvaro pastatų. Tiškevičiai čia šeimininkavo iki Pirmojo pasaulinio karo. Nepriklau­ somoje Lietuvoje po 1922 m. žemės reformos didelė T iš­ kevičių valda buvo apkarpyta - žemės išdalintos beže­ miams ir mažažemiams ūkininkams, o Babtyno dvaro centrą įsigijo Lietuvos kariuomenės savanoris, genero­ las leitenantas Vladas Nagevičius (1881-1954), vienas iš Lietuvos kariuomenės, Kauno karo muziejaus kūrėjų. Dvarui paliktuose 80 ha žemės V.Nagevičius įsteigęs pavyzdinį ūkį. Per Antrąjį pasaulinį karą generolas pa­ sitraukė į Vakarus, mirė JAV. Pokariu dvaro rūmuose veikė kolūkio, apylinkės kontora, kultūros namai, vė­ liau rūmai paversti daugiabučiu gyvenamuoju namu. Mažai juose teišliko dvaro klestėjimo laikais buvusio dekoro. 1999-aisiais buvusį Babtyno dvarą įsigijo Kau­ no verslininkas Mindaugas Sventoraitis. Dabartinis dvaro savininkas prisimena penkerių metų ieškojimo kelią, kuriuo eidamas jis atrado Babtyno dvarą, vėliau tapusį svarbia jo gyvenimo dalimi. „Pinigų dvaro tvar­ kymui tuomet daug neturėjau, bet netrūko entuziaz­ mo. O dvarai tiesiog traukte traukė savo architektūra, tuo keistu, žodžiais sunkiai nusakomu jausmu, nostal-

2 / - B a b t y n o (Ž e m a it k ie m io ) d varo r ū m a i 2012 23- Š v e n t ė B a b t y n e 22- D varo k i e m e

i8

KAUNO APSKRI TI S

gija, užliejančia dvare, lyg savo dvasia būtum prisilietęs prie kažko, kas labia miela, sava, atėję iš vaikystės,“ pasakojo M.Sventoraitis. - „Apvažiavau tada daugybę dvarų, fotografavau jų pastatus - kai kurių dabar jau nebėra. Susiradau tais metais dailininkų, kurie man nutapė apie ioo paveikslų dvarų tematika - vežiojau juos po Lietuvą ir dariau nedideles parodas. Bėgant lai­ kui sužinojau, kad parduodamas buvęs Babtyno dvaras ir daug nesvarstęs nusprendžiau jį įsigyti, mat, mintį nusipirkti dvarą nešiojausi jau seniai. Žinoma aplinki­ niai ir draugai šį mano žingsnį įvertino kaip savotišką pamišimą - jie netikėjo, kad galėsiu dvarą išlaikyti ar tuo labiau restauruoti. Tačiau didelis noras ir tikslo siekimas neretai priverčia žmogų nuveikti tai, kas at­ rodė sunkiai įmanoma. Įsigijus dvarą atsirado didžiulis stimulas užsidirbti pinigų, kad galėčiau jį sutvarkyti. Supratau, kad į miestą jau nebegrįšiu, taigi tapau tikru darboholiku - dirbau daug, o ką uždirbdavau inves­ tuodavau į dvarą.“ 1999-aisiais, kai Babtynąnusipirko Mindaugas Sventoraitis, iš rūmų, pasak paties šeimininko, jau buvo iš­ nešta ir parduota viskas, ką žmonės pirko už butelį. So­ dyba tuomet kainavo 55 tūkstančius litų, tačiau tai tik nedidelė dalis investicijos, kurią reikėjo įdėti atkuriant dvarą. Rūmai tada stovėjo tuščiomis langų ir durų aki­ duobėmis, o stogą sunku buvo ir stogu pavadinti. Taigi pirmiausia teko atlikti būtiniausią remontą. O 20052006 m., pasitelkus architektus ir dizainerius, padary­ ti architektūriniai bei polichrominiai tyrimai, rūmai pradėti restauruoti. Atkasti rūmų rūsiai - seniausioji jų dalis sumūryta dar X V I a., atidengtos medinės rūsio grindys. Pirmieji čia stovėję rūmai, kaip nustatė arche­ ologai, buvę mediniai, tik vėlesniais amžiais rūsiai pra­ plėsti, o ant jų iškilo mūrinis pastatas. Dabar M. Sventoraitis po truputį restauruoja rūmus ir teigia, kad kai bus atlikti visi darbai, investicija suda­ rys apie dešimt milijonų litų. Dvare jis turi sukaupęs įdomių senienų kolekciją, čia rengiami dailininkų sim­ poziumai, elitiniai kino vakarai „Dvarorama“, kiti kul­ tūriniai renginiai, skamba Pažaislio muzikos festivalio koncertai. Atgimęs dvaras tampa nauju pakaunės kul­

tūros centru. Pamėgo dvarą ir jaunavedžiai. M. Šventoraitis sako, jog ši veikla apsimoka daugiau moraliai. Norintiems įsigyti dvarą jis pataria gerai viską pasverti ir apgalvoti, nes rūpesčių su šiuo turtu išties daug. Bab­ tyno (Žemaitkiemio) dvaras pačiam verslininkui - na­ mai, kuriuose jis gyvena. Daug ką jis čia darė ir kūrė savo rankomis. Šie namai atviri visiems, norintiems ap­ lankyti ir apžiūrėti dvarą, iš anksto susitarus su dvaro šeimininku. Sodybos lankytojus sudomina ne tik eklektinės archi­ tektūros rūmai. Įdomus tinkuoto mūro dviaukštis svir­ nas, pastatytas X I X a. pradžioje. Specialistai jį priskiria romantizmo stiliui. Griežtų linijų, nedidukas dvaro lo­ bynas iš akmenų ir plytų mūro, tinkuotas, turi klasiciz­ mo bruožų. Vertingiausius savo daiktus, archyvą dvaro savininkai jame laikė gal nuo X V I a., o X V III a. loby­ nas tikrai jau stovėjo. Po 1922 m. jame įrengta pieninė, o vėliau kurį laiką tarnavo kaip gyvenamasis namas. Dė­ mesį atkreipia kluonas, kurį statė B. Tiškevičius X I X a. antrajame ketvirtyje, tradicinių liaudiškų bruožų, gaila, neteko autentiškumo, kai pokariu dalis sienos pakeista silikatinių plytų mūru, įrengtos betono grindys. Tebe­ stovi dvaro koplytstulpis, tvartas (X IX a. antroji pusė). Dvaro sodyboje yra išlikusių takų su senoviniu lauko akmenų grindiniu - dabar tai paveldo objektas. Buvusiuose Babtyno dvaro laukuose, dešiniajame Nevėžio krante, netoli Šventupio žiočių, praėjusių amžių mūšius mena Piepalių piliakalnis. Seni žmonės pasakoja, kad ant jo dar stovėjo ąžuolinių stačių rąstų užtvaros lie­ kanos, kurią vėliau naktigoniai po truputį išsirovinėjo ir sukūreno. Kalvą tyrinėję archeologai jos šiaurės vakarų pusėje esančiame plūktame pylime radę perdegusio mo­ lio gabalų - gal tai čia stovėjusių pastatų liekanos. Tar­ pukaryje aplinkinių kaimų gyventojai Joninių naktį ant piliakalnio kurdavę laužus, kurių liepsnos matydavosi tolimiausiose apylinkėse. Mažyčio upeliuko Šventupio, pratekančio piliakalnio papėdėje, pavadinimas byloja, kad žmonės kadaise jį laikė šventu. Tyliai rymantis pilia­ kalnis vis dar saugo senąsias savo legendas. 2Ą- P i e p a l i ų p i l i a k a l n i s B a b t y n o d varo l a u k u o s e

20

KAUNO APS KRI TI S

Kauno rajonas

RAUDONDVARIS

D

ažn as,

u žsu kęs

į

Ra u d o n d v a r io

pilies

DVARĄ, N U ST E M B A - K A I P Č IA V IS K A S ATJAU-

nėjo, dvaras tarsi sugrįžo iš tolimos praeities, nusipurtė laiko dulkes, kurios buvo jau gerokai apnešusios dva­ ro grožybes. Viešosios įstaigos „Raudondvario dva­ ras“ direktorės pavaduotojas Zigmas Kalesinskas di­ džiuodamasis aprodė atgimstantį dvarą: restauruotas sales, kuriose jau vyko pirmieji iškilmingi posėdžiai, susituokė pirmosios jaunavedžių poros. Mūsų paly­ dovas nuvedė į rūsius, kuriuose greit veiks restoranas, suvenyrų parduotuvė, parodė buvusią dvaro ledainę, kurioje veikia turizmo informacijos centras. Buvusio dvaro restauruojamose žirgyno patalpose bus steigia­ mas meno inkubatorius. Jau sutvarkytas istorinis par­ kas. Kauno rajono savivaldybės valdoma dvaro sodyba pritaikoma kultūriniam turizmui. Savivaldybė dvaro sodybą 2008 m. perėmė iš Lietuvos žemės ūkio inžine­ rijos instituto ir, sutelkusi šiam reikalui savo, Lietuvos Vyriausybės, iš ES gautas lėšas, pradėjo Raudondvario pilies dvaro ansamblio restauravimo darbus. Jau daug padaryta, tačiau darbų pabaigos (2012) dar nesimatė. Jie numatyti 2013 m.

Sudėtingi restauravimo darbai atnešė ir netekčių. Z. Kalesinskas su apgailestavimu pam inėjo, kad per restauravimą iškilm ių salėje nebuvo atstatytas unika­ lus balkonėlis muzikantam s. Tačiau atnaujinta unika­ lių detalių, kurios jau buvo primirštos. M ūsų apžiūros vadovas parodė pikantiškus senovinės pilies-rūm ų įrenginius - tualetus, kurie atstatyti storose pastato sie­ nose... Restauracijos darbai išryškino ir daugiau auten­ tiškų detalių, tarsi nuvalė nuo pastatų daugiasluoksnes šimtmečių dulkes. Raudondvario pilis vėl sušvito renesanso laikų for­ momis ir kviečia į svečius - pasigrožėti atkurtom is ku l­ tūros paveldo vertybėmis.

29‘ R a u d o n d v a r is p o A n t r o jo p a s a u l in io k a r o

2S' Vi e n a s i š s e n ų l a i k ų (XVII a .) d v a ro s a v i n i n k ų J o n u š a s R a d v i l a 2 pietų oficina, oranžerija (1837 m.), žirgynas

(1861 m.), ūkvedžio namas (1836 m.), ledainė (X IX a. vid.), šiaurinis svirnas (X IX a. vid.), pietinis svirnas (X IX a. vid.), tvora su vartais (X IX a. vid.), parkas (įkurtas X I X a. pr., rekonstruotas X I X a. vid.).

Dvaro atsiradim as šioje vietovėje siejamas su k ry­ žiuočių ekspansija į Žemaitiją. Jie čia, Nevėžio žiotyse, dar 1392 m. pasistatė pilį, netekusią savo reikšmės po Žalgirio mūšio (1410 m.), kai Žem aitija buvo grąžinta Lietuvai ir siena su O rdinu nukelta į vakarus. Nuo tada Raudondvaris - didžiojo kunigaikščio dvaras. 1572 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygi­ mantas Augustas suteikė privilegiją Kauno pakam ariui Vaitiekui Dziavaltauskui čia statyti pilį. Pakamaris -

22

KAUNO APSKRI TI S

KAUNO APSKRITIS

X V I-X V II a. LDK pareigūnas (valdininkas), kuris, kunigaikščio paskirtas, prižiūrėjo paveldėtų žemių dalybas, nagrinėjo žemės bylas. Viršutinėje Nevėžio terasoje V. Dziavaltauskas pasistatė pilies formos rau­ donų plytų dvaro rūmus. Vėliau dvarą valdė jo sūnus Jonas. Nors rūm ai vadinti p ilim i ir turėjo jos bruožų (bokštai, šaudymo angos), tačiau gynybinės paskirties jie nebeatliko. Raudondvaris buvo didikų reprezentaci­ niai rūm ai, pagal tradiciją vadinam i pilim i. Tuo metu Lietuvos architektūroje plito renesansas, veikiamas ik i tol vyravusios gotikos. Šių stilių bruožai atsispindėjo ir tuom etinių Raudondavario rūmų-pilies architektūro­ je. Per ilgus amžius rūm ų savininkai ne kartą keitėsi, kiekvienas jų norėjo rezidenciją įsirengti savaip, todėl rūm ai ne k artą rekonstruoti, perstayti. 1652 m. Raudondavrį įsigijo L D K didysis etmonas Jonušas Radvila (1612-1655), tačiau valdė dvarą neilgai vos trejus metus. Po jo mirties valda atiteko pusbroliui Boguslavui Radvilai, iš kurio 1662 m. dvarą nupirko Vorlovskiai, o X V III a. antrojoje pusėje Raudondvaris per­ ėjo didikų Zabielų nuosavybėn. Nuo X I X a. pradžios iki pat Pirmojo pasaulinio karo dvaras priklausė grafų Tiškevičių giminei. Manoma, kad 1819 m. Raudondvarį iš Zabielų perpirko Mykolas Tiškevičius, o vėliau, ves­ 32> Vi e n a i š r e s t a u r u o t ų s a l i ų

3I- R ū m ų -p i l i e s b o k š t a s

33- Z ig m a s K a l e s i n s k a s

tuvių proga, padovanojo savo sūnui Benediktui Tiške­ vičiui (1801-1866), kuris 1825 m. vedė M insko pavieto bajorų maršalkos Antano Vankevičiaus dukrą Vandą. Rūm ai gerokai apdegė per 1831 m. sukilim ą, nes caro armija juos apšaudė nuo Romainių, esančių priešinga­ me Nevėžio krante. 1832-1840 m. grafas Benediktas Tiškevičius juos atstatė, nepaisydamas asmeninių nelai­ mių - 1832 m. mirė jo žmona Vanda su su kelių dienų kūdikiu. 1840-1847 m. pas B. Tiškevičių dirbo Prūsijos architektas Jokūbas Voleris (Jakob Woher). Pagal brai­ žą jam priskiriam i du vienodi dvaro svirnai - stačiakam ­ piai, su aukštais cokoliais, bei antresolėmis. Tokio sti­ liaus pastatai tuomet buvo labai populiarūs Rytprūsių, Mažosios Lietuvos bei Užnemunės regionuose. Svirnų prieangiai - su dvišlaičiais stogeliais, juos rėmė augali­ nio piešinio lieto ketaus konsolės. J. Voleris veikiausiai perstatė ir dvaro oranžeriją, iškeldamas centrinę roton­ dą, sudalintą aukštais pusapskričių arkų langais. Rūm ai-pilis sm arkiai pasikeitė po 1855 m. rekonst­ rukcijos: jie tapo puošnesni, įgijo neogotikos bruožų. Darbams vadovavo žinomas italų architektas Laurynas Cezaris A n ikinis (1787-1861), kuris į Lietuvą pateko kaip Napoleono armijos karininkas ir liko, nes pateko rusų nelaisvėn. P iliai didingum o teikė bokštas, viršuje puoštas kuorais. Rūmuose buvo sukaupta didelė Tiške­ vičių biblioteka, vidų puošė brangūs meno kūriniai, žy­ m ių dailin in kų paveikslai. Ypač įspūdingas buvo rūm ų salės ir valgomojo interjeras. Po Raudondvario kūrėjo Benedikto Tiškevičiaus m irties (1861) dvarą valdė jo vaikaitis Benediktas H en­ rikas Tiškevičius (1852-1935), kuris mėgo keliauti ir šeimynines kolekcijas praturtino iš kelionių po K iniją, Japoniją, A friką parsivežtais suvenyrais bei nuotrauko­ mis - grafas profesionaliai fotografavo, dalyvavo foto­ grafijos parodose, net laim ėjo už savo fotografijas aukso m edalį. Grafas B. H . Tiškevičius finansiškai remdavo dailininkus, muzikus. K artą, susirgus Raudondvario bažnyčios vargonininkui, grafas atkreipė dėmesį į tėvą pavadavusį sūnų Juozą N aujalį, pasiuntė jį studijuo­ ti į Varšuvą. Taip grafas atrado būsim ą garsų lietuvių kompozitorių Juozą N aujalį (1869-1934), sukūrusį po­

2*3

34■ R e s t a u r u o t o je d varo l e d a i n ė j e v e ik ia t u r iz m o INFORMACIJOS CENTRAS

puliarią patriotinę dainą „Lietuva brangi“ ir daug kitų įsimintinų dainų. Raudondvaryje dabar yra J. Naujalio memorialinis muziejus, prie bažnyčios pastatytas pa­ minklas (skulpt. L. Žuklys). Grafas B.H . Tiškevičius buvo dar ir aistringas medžiotojas. Kiekvieną lapkritį dvaro miškuose būdavo rengiamos didelės medžioklės, į kurias šeimininkai pasikviesdavo daug svečių. Dvaro medžioklės ūkis buvo įkurtas toje vietoje, kur dabar yra Didvyrių kaimas. Medžioklės ūkyje išsiskyrė dide­ lis fazanynas, vadinamoji bažantarnė. Išliko nuotrau­ ka, kurioje prie bažantarnės užfiksuotas grafas Bene­ diktas Jonas Tiškevičius (1875-1953), B.H . Tiškevičiaus sūnus, su medžioklės draugais.

Raudondvario rūm ai-pilis gerokai nukentėjo per Pirm ąjį pasaulinį karą (1915). Joje buvo įsikūrusi vokie­ čių okupacinės valdžios būstinė, o joje spaudos skyriuje dirbo rašytojas Arnoldas Cveigas, kuris savo romane „M indaugas II“ (1937, liet. 1955) aprašė prašmatnius Raudondvario rūm ų kambarius, biblioteką. Deja, traukdam iesi vokiečiai daug ką išsivežė... Po Pirmojo pasaulinio karo Tiškevičiai nebegrįžo į Raudondvarį, liko gyventi užsienyje, nors dvaras ir priklausė jiems.

2-4

KAUNO APSKRITIS

KAUNO APSKRI TI S

2-5

Kėdainių rajonas

DO TN U VA (AKADEM IJA)

A

k a d e m ija daug

- Do t n u v o s d v a r a s ,į s i k ū r ę s m a ž ­

UŽ 3 KM Į ŠIA URĘ NUO PATIES MIESTELIO.

Pavadinimą dvarvietė gavo dėl 1924 m. čia įsteigtos Že­ mės ūkio akademijos. Ilgainiui Akademija imtas vadinti ir pats dvaras. Sis pavadinimas liko ir po to, kai 1945 m. Žemės ūkio akademija buvo iškelta į Kauną. Tais pačiais metais Dotnuvos dvare įsikūrė Lietuvos žemdirbystės institutas, veikiantis čia ir mūsų dienomis. Išliko X I X a. pirmojoje pusėje - X X a. pr. iškilę dvaro sodybos ir akademijos statinių komplekso pasta­ tai: istorizmo laikotarpio dvaro rūmai (statyti X I X a. antrojoje pusėje), kumetynas, lentpjūvė, mokykla, trys gyvenamieji namai, daržinė, spirito varykla, pieninė,

36■ Po A n t r o jo p a s a u l in io

Gal negrįžo todėl, kad per žemės reformą Lietuvos valžia gerokai apkarpė jų valdą - iš kelių tūkstančių hek­ tarų žemės dvarui palikta tik 40 ha. 1927-1942 m. dva­ re veikė Lietuvos moterų globos komiteto vaikų namai. Antrasis pasaulinis karas Raudondvaryje paliko dar gi­ lesnes žaizdas negu Pirmasis. Vokiečiai, traukdamiesi (1944) pilį sudegino, apgriovė. Tokia apdegusi ji stovėjo du dešimtmečius. 19671975 m. pilis atstatyta pagal archit. S. Čerškutės ir V. Jurkšto projektą, paryškinant statinio pirminius re­ nesansinius bruožus. Rūmai stačiakampio formos, rau­ donų plytų, kaip ir anksčiau, juos puošia apvalus bokš­ tas, tik jo viršuje - ne kuorai, o smailėjantis stogelis. 2002 m. pilyje buvo atidarytas kompozitoriaus Juozo Naujalio memorialinis muziejus (Raudondvaris - kom­ pozitoriaus gimtinė). Savo architektūra įdomūs ir kiti dvaro pastatai. Dviejų oficinų formos griežtai simetriškos, jas puošia smailiarkiai langai.

Pagal J. Volerio projektą statyta U raidės formos an­ gliškosios neogotikos arklidė (yra trys jos dalys - ark li­ dė, maniežas ir ratinė). Raudonų plytų pastato fasadas gausiai dekoruotas profiliuotomis plytomis. Žaliuoja senas dvaro parkas, kartu su šlaituose esan­ čiu miško parku užimantis 3,8 ha plotą. Jis B. Tiškevi­ čiaus iniciatyva X I X a. pertvarkytas. Pokario metais, vadovaujant architektei T. Sešelgienei, pasodinta naujų želdinių, nutiesta pasivaikščiojimo takų. 1975 m. ar­ chit. A. Knyva parengė parko rekonstrukcijos projek­ tą, kuriuo vadovaujamasi ir šiandien. Parką puošia seni medžiai, ypač įspūdingi ąžuolai. Pokariu, iki 2008 m. Raudondvario sodyba naudojo­ si pradžioje Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikaci­ jos institutas, vėliau pavadintas Lietuvos žemės ūkio in­ žinerijos institutu, kurio rūpesčiu buvo užgydytos karo žaizdos, daromi pastatų palaikomieji remontai. Kauno rajono savivaldybė, perėmusi dvarą, jį sėkmingai restau­ ravo ir pritaikė kultūrinio turizmo reikmėms.

trys pastatai, arklidė, tvartas, du namai, du ligoninės korpusai, mokyklos pastatas. Dvarui taip pat priklau­ so 1911-1913 m. statyti rūmai, kuriuose dabar įsikūręs Lietuvos žemdirbystės institutas. Šie rūmai Dotnuvos dvare statyti P. Stolypino įsteigtai vidurinei žemės ūkio mokyklai, projektavimo darbams tuomet vadovavo inž. A. Ditrichas, darbus vykdė Vilhelmas Soroka. M o­ derno stiliaus bruožų turėję rūmai sugriauti besitrau­ kiančios vokiečių kariuomenės 1944 m. Baigiantis A n ­ trajam pasauliniam karui iš susprogdintų rūmų buvo likusi trijų aukštų išorinė, kai kurios vidinės sienos. Nusprendus, kad ir jos netinkamos restauruoti, šios sienos nugriautos, o ant likusių pamatų 1956 m. pradė-

k a r o a t s t a t y t i p a g r i n d i n i a i A k a d e m ijo s r ū m a i

26

KAUNO APSKRITIS

37‘ D o t n u v o s d varo s e n i e j i r ū m a i

ti statyti nauji rūmai. 1961 m. j atstatytus rūmus įsikėlė Lietuvos žemdirbystės institutas, iki tol penkerius me­ tus dirbęs kituose dvarui priklausančiuose pastatuose. 33,6 ha plote žaliuoja vaizdingas mišriojo stiliaus dvaro parkas, įkurtas X I X a. pab. - X X a. pr. Išlikęs dvaro laikų tiltas per žiedinį kanalą, juosiantį salą ir joje stovinčius rūmus. Dotnuvos dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo X V I a. Tuomet jis priklausė Izakauskiams. X V II a. jį valdė Mlečkai. Jų dukrai ištekėjus už Jono Bžostovskio, dvaras atiteko šiai giminei. 1701 m. dvarininkų Bžostovskių pakviesti Dotnuvoje įsikūrė iš Vilniaus atvykę vie­ nuoliai bernardinai. Jie pastatė naują bažnyčią, vienuo­ lyną, 1796 m. įsteigė gimnaziją. Po Bžostovskių dvarą valdė Sčitauskiai, X V II a. pab. jį įsigijo Chrapovickiai. Pastarieji naujai sutvarkė dvarvietę, pastatė prabangią re­ zidenciją, kurioje ne kartą viešėjo net caras Aleksandras I su žmona Elžbieta. Chrapovickių dvare veikė baldų fab­ rikas, jame buvo gaminami meniški, ištaigingi baldai. Po 1863 metų sukilimo caro valdžia Chrapovickių dvarą konfiskavo. 1867 m. jį per varžytines nupirko Suvalovas, o 1869 m. šias valdas perėmė grafas Genrikas Kreicas (jis palaidotas dvaro parke). Taip dvaras ėjo iš rankų į ran­ kas. Vėliau šios valdos priklausė Piotrui Stolypinui, ca­ rinės Rusijos vidaus reikalų ministrui. Stolypinas buvo ir 1906 m. rusų agrarinės reformos autorius. Tikriausiai

ne be jo iniciatyvos 1911 m. rusų valdžia Dotnuvos dvare įkūrė Žemės ūkio mokyklą, kuri 1915 m. buvo iškeldin­ ta į Rusijos gilumą. 1918 m. Lietuvos vyriausybės vardu Dotnuvos dvarą su mokykla įsigijo Viktoras Ruokis (1883-1971), vėliau išgarsėjęs kaip Lietuvos dirvožemių tyrinėtojas. 1919 m. čia įsteigta Žemės ūkio ir miškų mokykla, kuriai vadovavo pats V.Ruokis. 1922 m. įstei­ gus Kultūrtechnikos skyrių, mokykla pavadinta Žemės ūkio technikumu. 1924 m. įsteigta Žemės ūkio akademi­ ja. Greitai čia apsigyveno dėstytojai, akademijoje dirbęs personalas su šeimomis, darbininkai, studentai. Dvar­ vietė tapo lyg atskiras miestelis, kuriam e buvo valgykla, parduotuvė, smulkaus kredito draugija. Centre stovėjo didieji akademijos rūmai, juose buvo mokymo įstaigos, kabinetai, auditorijos, laboratorijos, skaitykla, bibliote­ ka, studentų bendrabutis, virtuvė ir valgykla. Tuomet čia mokėsi 300-400 studentų. Akademijos dvarvietė skaudžiai nukentėjo baigiantis Antrajam pasauliniam karui. 1944 m. liepos mėnesį traukdamiesi vokiečių ar­ mijos kariai išsigabeno didžiąją dalį akademijos turto. Per gaisrą žuvo vertinga biblioteka, įrengimai. Salia Akademijos pastato, nedidelėje saloje, - dvaro rūm ai, statyti X IX a. antrojoje pusėje. Tai eklektinis stačiakampio formos, triaukštis pastatas, centrinės jo dalies akcentas - siauras rizalitas. Iš parko pusės rūmus puošė nedidelis dviaukštis priebutis su laiptais, vedan­ čiais prie netoliese esančio tvenkinio. Dabar rūmuose gyvena šeimos. Akademijoje yra pam inklų čia dirbusiems žymiems žmonėms - prof. D ionizui Rudzinskui (skulpt. A. M ilkintas), prof. Stasiui Nacevičiui (archit. J.Virakas), prof. Juozui Tonkūnui (skulpt. Vladas Vildžiūnas), vienam paskutinių dvaro savininkų G enrikui Kreicui (18171891).

Dvare įsikūrusiame Lietuvos žemdirbystės institute rengiami moksliniai seminarai, konferencijos, parodos. Naudodamiesi pažangiais biotechnologijos ir selekci­ jos metodais, instituto mokslo darbuotojai kuria mūsų krašto gamtinėse sąlygose geriau derančias augalų veis­ les, atlieka jų tyrimus, ieško būdų, kaip įdiegti naujas technologijas bei mokslo pasiekimus įmonėse, ūkiuose.

KAUNO APS KRI TI S

2-7

Kėdainių rajonas

PABERŽĖ

K

ė d a in iš k ia i p a b e r ž ę ja u se n ia i v a d in a sa­ v o jo

K R A Š T O DVASIN ĖS T R A U K O S CEN TR U .

Toji trauka dar sustiprėjo, kai 2011 m. restauruotas, naujomis ekspozicijomis praturtėjo Paberžės dvaro ponų namas, kuriam e jau seniai veikia 1863 m. su k ili­ mo muziejus. Nuošalų bažnytkaim į išgarsino du skirtingais am­ žiais čia gyvenę kunigai: A ntanas M ackevičius (18281863) ir Algirdas Mykolas Dobrovolskis - Tėvas Stanis­

iS- P a b e r ž ė s b a ž n y č i a

lovas (1918-2003). Abu kovojo su Lietuvos rusinimu, abu dėl to nukentėjo... Paberžė prim ena vieną iš 1863 m. sukilim o vadų A n taną M ackevičių, kuris čia kunigavo nuo 1855 m.

Prasidėjus su kilim ui A. M ackevičius, kaip vėliau kon­ statavo Rusijos carinis teismas, „pirmas iškėlė sukilim o vėliavą Lietuvoje“. Jis suorganizavo apie 230 žmonių su­ k ilėlių būrį ir išvedė kautis su carine kariuomene dėl laisvės, žemės valstiečiam s. Sis A. M ackevičiaus gyve-

28

KAUNO A PS KRI TI S

KAUNO APSKRI TI S

2-9

4I- T ė v a s S t a n is l o v a s (1918-200$)

42- R e s t a u r u o t a s d varo PONŲ NAMAS (2012)

nimo laikotarpis plačiai aprašomas Vinco MykolaičioPutino romane „Sukilėliai“ (1957, 1967). A. Mackevi­ čius išėjo į sukilimą, pasakęs bažnytėlėje pamokslą ir perskaitęs iš sakyklos vyriausiojo sukilimo komiteto atsišaukimą. Tada jis nuskubėjo j kleboniją, kur, „nusi­ metęs sutaną, apsivilko trumpais kailinukais, susiveržė diržu, prisikabino pistoletą...“ O lauke stovėjo žygiui pasirengęs sukilėlių būrys: kas dalgiu ginkluotas, kas šautuvu, „buvo ir tokių, kurie turėjo šakes arba vien kotus dalgiams pritaisyti. Būriui susirikiavus, A. Mac­ kevičius stojo priešakyje, mostelėjo ranka, ir sukilėliai sparčiu žingsniu leidosi į priekį“. Carinė valdžia suki­ limą žiauriai nuslopino. Iš Lietuvoje dalyvavusių apie 1$ tūkst. sukilėlių žuvo apie 8 tūkst., sužeista maždaug 1 tūkst. Tai caro istorikų duomenys... A. Mackevičius pateko į carinės kariuomenės nelaisvę, tardomas laikė­ si didvyriškai. Karo lauko teismo sprendimu Kaune pakartas.

Sukilim o istoriją, jo priežastis prim ena ekspozici­ ja, įrengta nuo 1793 m. stovinčiam e vokiečių kilm ės barono Stanislovo Šilingo dvaro ponų name, kuris

restauruotas už ES ir Kėdainių savivaldybės lėšas. Atnaujinta ekspozicija išsiskiria dviem spalvomis, kurios simbolizuoja dvi pagrindines sukilėlių grupes. Tai „raudonieji“ - demokratinių pažiūrų valstiečiai ir „baltieji“ - bajorai. Pilka ekspozicijos spalva simboli­ zuoja sukilimo malšintojus - carinės Rusijos kariuo­ menę. Ekspozicija įrengta dvaro laikų aplinkoje - at­ kurtas autentiškas Paberžės dvaro ponų namo grindų parketas, tų laikų baldai. Palėpės erdvėse įrengtos patalpos konferencijoms. Sukilimo ekspozicijos pa­ baigoje lankytojai patenka į įdomią žibalinių lempų ekspoziciją, kurią sudaro iš dvarų, valstiečių trobų su­ rinktos žibalinės lempos, naudotos X I X - X X a. Eks­ pozicijoje pristatomas ir žibalinės lempos išradėjas, sukilimo rėmėjas, Lvove gyvenęs vaistininkas Ignaci­ jus Lukošievičius. Paberžėje stovi sena medinė Svč. Mergelės M ari­ jos apsilankymo bažnytėlė - liaudiškojo klasicizmo paveldas. Joje kunigavo A. Mackevičius. Ji pastatyta 1787 m., perstatyta 1859 m. baronų Šilingų. Bažnyčios fasade - tinkuoto mūro kolonos, laikančios trikampį

frontoną, virš kurio stiebiasi nedidelis, tarsi šalmu už­ dengtas, bokštelis. Išliko ir X IX a. klebonija, kurioje gyveno busimasis sukilim o vadas. Paberžės bažnytėlę sutvarkė iš trem ties grįžęs ir čia 1966-1990 m. klebonavęs Tėvas Stanislovas. 1944 m. įšventintas į kunigus, pagarsėjo aktualiais ir aštriais pam okslais. Kaip pam okslaujantis kapucinų vienuolis pirm aisiais pokario m etais aplankė dauge­ lį Lietuvos parapijų. Pasisakym ai prieš sovietizaciją neliko nepastebėti sovietinės valdžios. Tėvas Stanis­ lovas 1948-1957 m. įk alin tas Rusijos lageriuose „už antitarybinę veiklą“. Grįžęs į Lietuvą kunigavo įvai­ riose parapijose, tačiau ilgiausiai (14 m etų) - Paber­ žėje. Tarybinės stagnacijos sąlygomis Paberžė Tėvo Stanislovo dėka tapo vienu iš antisovietinės tyliosios rezistencijos centrų. Į Paberžę rinkdavosi ne tik Lie­ tuvos, bet ir Rusijos rezistentai... A tgim im o m etais Tėvas Stanislovas iškilo vienu didžiausiu Lietuvos m o­ ralin iu, dvasiniu autoritetu. Jis išleido kelias pam oks­ lų knygas, kuriose apmąstė žmogaus būtį, santykį su Dievu. 19 90-2002 m. Tėvas Stanislovas dirbo Dot­

nuvoje, kūrė kapucinų vienuolyną. Bet vėl sugrįžo į Paberžę. Jau atkūrus nepriklausomybę, Tėvo Stanislovo pa­ mokslai, vieši pilietin iai pasisakym ai buvo vertinam i prieštaringai - susilaukė priekaištų dėl palankum o kairiesiems, dėl laisvo požiūrio į valdžią ir politiką, į religines doktrinas. Drąsus savo nuomonės sakymas ne visiems patiko, ypač kai nuomonė skyrėsi nuo vyraujan­ čiosios. Ir vis dėlto nedaug Lietuvoje būta autoritetų, kurie prilygtų Tėvui Stanislovui. Gal todėl Tėvo Sta­ nislovo meilė šildė ir tikinčiuosius, ir laisvamanius, ir akadem ikus, ir paprastus kaim o žmones. 2006 m. prie Tėvo Stanislovo kapo pastatytas ori­ ginalus kryžius su trimis mazgais, kurie primena kapu­ cinų vienuolių drabužius juosiančią virvę. Tie mazgai simbolizuoja kapucinų, koks buvo Tėvas Stanislovas, neturto, skaistumo ir paklusnumo įžadus. Jų Tėvas Stanislovas šventai laikėsi visą gyvenimą. Kryžių išdro­ žė skulptorius Rimantas Idzelis.

Tėvas Stanislovas sukaupė unikalią bažnytinio meno, relikvijų kolekciją, kurią galim a pam atyti Paberžėje.

30

KAUNO A P SK RI TI S

KAUNO APS KRI TI S

31

Kėdainių rajonas

STASINE

V

ie t o v a r d ž io e t im o l o g o ja t a r s i sa k o , k a d

Č IA DAUG STASIŲ. K A S D A B A R S U SK A IČ IU O S ,

kiek jų buvo senovėje, kiek yra dabar. Bet K ėdainių rajono Stasiai čia jau kelis kartus šventė savo vardadie­ nį - Stasines, taip garsindam i seną, atgim stantį Stasinės dvarą. Savotiški vartai į Stasinę - nauja „Dvaro užeiga“ prie automagistralės Via Baltica apie io km nuo K ėdainių Panevėžio lin k. Naujos užeigos savinin­ kė D alia Stanislavičienė ryžosi prisijungti dvarą ir su­ formuoti Seno dvaro sodybą su užeiga, svečių namais buvusiame seno dvaro svirne. Dabar ši idėja jau įgy­ vendinta. Užeigos svečiai kviečiam i apsistoti ilgesniam 43' Buv S t a s in ė s d varo s v ir n a s

laik u i sename dvare, pajusti jo dvasią, ryte paklausyti paukščių giesmių dvaro parke. U žeiga garsėja gardžiais lietuviškais patiekalais ir gera aura. N ežinia, kas padeda D aliai sukurti tą aurą? Gal buvęs dvaro savininkas Zigmantas, už kurį dabar­ tinė dvarininkė kasmet užperka mišias? Gal jo dvasia mėgsta ir pajuokauti dvare? Tai kažkas nematomas atidaro ar uždaro sunkias duris, tai šunelis dvaro kam ­ baryje ant kažko loja, nors kam baryje lyg nieko nėra. Tokia seno dvaro intriga, kurią išbandyti panoro jau ne vienas svetys. T ik labai nenoriai paskui pasakoja apie savo potyrius...

44‘ S t a s in ė s „ D varo u ž e i g a "

Dvaro sodyba yra šalia M ažojo M alčiaus upelio. Stasinė senovėje buvo neatsiejam a nuo greta esančio Lančiūnavos dvaro. Stasinė pradėjo kurtis X IX a. vi­ duryje ir antrojoje pusėje, k ai Lančiūnavos dvarinin­ kų Kognovickių sūnus Zigm antas nusprendė atsiskir­ ti nuo tėvų ir suform uoti savo dvarelį. Tebežaliuoja parko ir liepų alėjos, jungusios Stasinę su L ančiūna­ vos dvaru, fragm entai. Iš dvaro laikų Stasinėje liko svirnas, ledainė, kalvė ir vėjo malūno liekanos. Visi šie pastatai iškilo 18801890 m. Kurioje sodybos vietoje stovėjo rūmai ar gyve­ namasis namas - jau nebeaišku. Pasakojama, kad jis ne­ buvęs prašmatnus - krėstas iš molio, seniai jau sunyko, nebeliko nė žymės.

Iš vienoje linijoje išrikiuotų dvaro pastatų (išskyrus m alūną - jis stovi atokiau, kaimo kelių sankryžoje) įdo­ miausia svirno architektūra, priskiriam a istorizmo laiko­ tarpio eklektikai. Pastatas dviejų aukštų, tinkuoto plytų mūro. Pagrindinio fasado centre - puošnus ir kiek ne­ įprastas dvarų architektūroje eklektinių formų rizalitas. Durys - arkinėje nišoje, į jas veda masyvūs betono laip­ tai. Sieną puošia piliastrai, stačiakampiai langai ir pusap­ valės nišos tarp jų. 1928 m. pastatas rekonstruotas ir pri­ taikytas mokyklai, kuri čia veikė ik i 1992 m. Mokyklos įkūrim o laikotarpyje (apie X X a. vid.) užsodinta ir vaiz­ dinga beržų alėja, vedanti nuo Via Baltica magistralės (Kėdainių-Panevėžio kelio) ik i pat svirno pastato.

1928 m. Z. Kognovickis, netlaikęs Lietuvoje įsibė­ gėjusios žemės reformos smūgių, pardavė Stasinę. Nuo to laiko pagal pirminę paskirtį nenaudoti ir kiti išlikę ūkiniai dvaro pastatai - ledainė, kalvė. Ledainėje buvo įrengtas butas, kalvėje - sandėlis. Abiejuose pastatuose derinti „plytų stiliaus“ elementai su akmens mūro plo­ tais. Kalvės frontone tarp dviejų piliastrų išsiskiria iš plytų sumūryta pasaga. Ledainės frontone - dekoraty­ viniai tekančios saulės spinduliai. Pradžioje ledainėje nebuvo langų - jie iškirsti čia įrengiant butus. Originalus buvęs aštuoniakampis vėjo malūnas, pa­ statytas 1884 m. Netinkuotus akmens mūro fasadus pagyvino iš plytų mūryti sienų kampai. Apatinė jo da­ lis išliko originali, viršutinė, buvusi medinė, iš išorės apmūryta silikatinėmis plytomis. Sovietmetyje prie malūno pristatytas didelis sandėlis, sudarkęs pirminę statinio išvaizdą. Ledainė, kalvė ir malūnas, turintys neogotikos ir neoklasicizmo bruožų, taip pat priskiria­ mi eklektinės stilistikos architektūrai.

Tad atgimusio Stasinės dvaro svečiai gali įdom iai paekskursuoti po seną dvaro sodybą. Dar viena sody­ bos intriga - nužiūvęs beržas, kurio šakos be lapų nu­ kabinėtos vyriškais kaklaraiščiais. Sako, juos ant beržo šakų užriša vyrai, ieškantys ir nerandantys sau poros, sako, jau ne vienam padėjo...

3*

KAUNO APS KRI TI S

Prienų rajonas

DAUKŠIAGIRĖ

D

varo ne,

so d ybo s

fragm entai

p r ie n ų

r a jo

­

T A R P PAKUONIO M IE STE LIO I R KA IR IO JO

Nemuno kranto - X I X a. pab. romantizmo stiliaus rū­ mai, svirnas, trys ūkiniai pastatai, kalvė ir kumetynas. Didelis parkas, kuriame kanalas jungia 8o arų vandens telkinius. Dvaro valda 2002 m. privatizuota. Per trum­ pą laiką naujasis dvaro šeimininkas restauravo rūmus, išlaikydamas autentišką architektūrą, polichromiją ir puošybos elementus. Dvaras - savininkų gyvenamoji vieta. Dvaro rūmais Prienų rajono savivaldybė ne kartą pasinaudojo savo reprezentaciniams renginiams, juose vyko vietos bendruomenės sueigos, čia rinkosi dvare

4ir pastatyti dvaro rūm ai, restauruoti 1900 m. jau kito Gubų gim i­ nės atstovo. 1978 m. rūm ai rekonstruoti, pritaikant juos moky­ mo įstaigai. 1983 m. dvare įsikūrė menų gim nazija, ku­ riai 1985 m. suteiktas kompozitoriaus Eduardo Balsio (1919-1984) vardas. Kompozitoriaus biografija susijusi su K laipėda ir Klaipėdos kraštu. Nuo 1928 m. busi­ masis kompozitorius su tėvais gyveno Klaipėdoje, nuo 1939 m. - Kretingoje. Karo metais mokytojavo Kre­ tingoje, pradėjo k u rti m uziką. Tarp kompozitoriaus stambiausių kūrinių - operų, baletų, oratorijų yra ir Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto) tematikos k ū ri­ nys - opera „Kelionė į T ilžę“ (1980).

* KLAIPĖDOS A PS KRI TI S

Klaipėdos miestas

RUMPIŠKĖ

R

U M P IŠ K Ė S DV ARA S A T G I M Ė PE R DA ILĘ. B U V U ­ S IA M E DVARE JA U DAUG M E T Ų V E I K I A ADOMO

Brako dailės mokykla. Ne klaipėdiečiai gal nėra gir­ dėję apie Adomą Braką, pateikiame kelis biografijos štrichus. Adomo Brako (1886-1952) veikla buvo labai įvairialypė: dailininkas, pedagogas, publicistas, M a­ žosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo organizatorius ir aktyvus jo dalyvis. Kaip rašė Kristina Jokubavičienė, A. Brako pavardė visada minima greta Vydūno, Jokū­ bo Stiklioriaus, Viliaus Gaigalaičio, Martyno Jankaus, Jurgio Mikšo, Enzio Jagomasto ir kitų krašto šviesuo­ lių pavardžių. Pats A. Brakas savo veiklos uždavinį nu­ sakė taip: „Kad lietuvis su džiaugsmu prisipažintų esąs lietuvis“. Skleisdamas lietuvybę, A. Brakas važinėjo po kraštą, rengė tradicines šventes Rambyne, Juodkrantė­ je, sakė kalbas, pasižymėjo kaip puikus oratorius. Svar­ biausia A. Brako kūrybos sritis buvo knygų grafika. Todėl jo vardu ir pavadinta dailės mokykla. Pokariu sovietų apkaltintas antitarybine veikla, pateko į lagerį, kuriame mirė.

O senas Klaipėdos (M emelio) apylinkių Rumpiškės dvaras dabar jau yra Klaipėdos mieste, Paryžiaus Komunos g. 12. Dvaras kūrėsi X V II a. pelkėtoje vie­ tovėje, prijungiant aplinkinius žemės sklypus. Vieto­ vardis veikiausiai kilo nuo pirklio M ichaelio Rumpo pavardės, kuris valdė dvarą visai trum pą laik ą - dvejus metus nuo 1715 m. Po to jis dvarą pardavė p u lk in in k u i

baronui Jakobui de Brionui, kilusiam iš Prancūzijos. Bet ir jis valdė dvarą neilgai - netikėtai mirė. Dvaras atiteko baronui Heinrichui von Loewenui, kuris vedė Rumpiškių dvarininko našlę. Ūkininkauti jam nesise­ kė, 1731 m. mirė skurde. Dvarą paveldėjo, jį iš dalies išpirkdamas iš sesers, J. de Briono sūnus Frydrichas (Friedrich). Tačiau ir jam nesisekė - mirė 1756 m. vos 39-rių. Jo žmona tais pačiais metais mirė gimdydama. Rumpiškės dvaras nukentėjo per Rusijos kariuomenės antpuolį 1757 m., kai Klaipėda buvo daugiau kaip pen­ kerius metus okupuota Rusijos per vadinamąjį Septynerių metų karą, kuris kilo dėl agresyvios Prūsijos politikos susidūrimo su Rusijos, Austrijos, Prancūzi­ jos interesais. Po to karo prasidėjo sėkmingesnis Rum­ piškės dvaro istorijos etapas. 1778 m. dvarą nusipirko laivų savininkas Eliasas Ruppelis (Ruppel), kurio pa­ veldėtojai dvarą valdė daugiau kaip šimtą metų. Per tą laiką miestas priartėjo prie dvaro. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos dvaro centrą nupirko Lietuvos valdžia, pritaikė jį aerodromui, kuris tapo vietos sklandytojų centru. Pokariu, kai miestas iš visų pusių apglėbė dvaro teritoriją, aerodromo atsisakyta. Teritorija užstatyta, 1970 m. rūmuose įsikūrė meno mokykla. Jos moksleiviai domisi dvaro istorija - su­ rengė kūrybinių dirbtuvių akciją, per kurią į dvaro istoriją gilinosi fotografijos, dailės, aktorinio meistriš­ kumo, muzikos priemonėmis.

49' R umpiškės rūmų interjeras

37

38

KLAIPĖDOS APSKRI TI S

Klaipėdos rajonas

VĖŽAIČIAI

G

so- VĖŽAIČIŲ DVARO RŪMAI (NEIŠLIKO)

y v e n v i e t ė p r i e se n o jo ž e m a i č i ų

plento

.

PER K A I M Ą T E K A S K IN I JA (M INIJOS IN TA K A S).

Čia pat Ąžuolijos miškas. Dvaro sodyba įsikūrusi Skinijos upės slėnyje. Tai istorizmo laikotarpio statinių ansamblis. Dvaro rūmai neišliko. Tebestovi kiti X I X a. antrojoje pusėje X X a. pradžioje statyti pastatai. Iš jų išsiskiria neogotikos bruožų turinčios arklidės (1908), kurių laiptuotą frontoną vainikuoja grakštus bokšte­ lis. Panašaus stiliaus ir koplytėlė, esanti tuoj už dvaro ūkinių pastatų. Ją puošia keturi kampiniai bokšteliai ir dantytas parapetas. Marijos Gorskytės-Volmerienės iniciatyva koplytėlė statytaX IX a. antrojoje pusėje dva­ ro savininko Edvardo Volmerio atminimui. Dar yra jėgerio namas (1906), karvidė (1903), svirnas, degtinės varykla (bravoras), vienaukštis sargo namelis, dengtas išraiškingu piramidiniu stogu. Pagrindiniai dvaro „Baltieji“ vartai išsiskiria ažūriniais metalo ornamen­ tais. Ūkiniai raudonų plytų vartai sumūryti 1906 m. Juos vainikuoja laiptuotas frontonas su gotikine arka. 53-Buv. d v a ro a r k l i d ė s

Prie Skinijos upelio ir jo intako Žirgulio yra dvaro par­ kas, įkurtas X IX a. antrojoje pusėje. Vienas pirm ųjų dvaro savininkų Temrukas Simkevičius gavo Vėžaičius kaip Lenkijos karaliaus ir Lie­ tuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos (valdė 1588-1632) dovaną už narsum ą kovose. Sim kevičių gi­ m inei išmirus, 1755 m. dvaras atiteko Volmeriams, ku­ rie Vėžaičius valdė apie 160 metų. Grafas Kazimieras Volmeris, Gardino pilininkas, 1784 m. pastatė medinę Sv. Kazimiero Išpažinėjo baž­ nyčią, o jo sūnus Leonardas įtaisė altorius, varpus. \

I

Pokariu Vėžaičiuose ilgai veikė Žemdirbystės insti­ tuto filialas. Dabar rajono savivaldybei priklauso arkli­ dės, vartai, koplytėlė. K iti statiniai privatizuoti. D evin­ tajame dešimtmetyje restauruotame arklidžių pastate veikia miestelio bendruomenės kultūros centras.

54- D varo v a r t a i

40

KLAIPĖDOS APSKRITIS

Kretingos rajonas

KRETIN GA

K

R E T IN G O S DVARO SODYBA - ŠIO K R A Š T O M U ­ ZIEJUS P A S IT IN K A LA N KYTO JU S ATSINAUJINĘS.

Jis atnaujintas už ES ir Lietuvos biudžeto lėšas. Darbus atliko kultūros paveldo objektų restauravimo bendro­ vė „Pamario restauratorius“, vadovaujama Aldo Kliuko. 2011 m. darbai baigti dvaro malūne, kur atidaryta etnografinė ekspozicija „Saulės ratu“. Dvaro malūnas statytas X V I II a. pabaigoje, X I X a. grafas J. Tiškevi­ čius jame buvo įrengęs gal pirmąją Lietuvoje hidroelek­ trinę, kuri tiekė šviesą dvaro rūmams ir žiemos sodui. Tuo pačiu metu restauruota dvaro ratinė, pastatyta X I X a. Joje įrengta muziejaus fondų saugykla. 2011/12 m. atnaujinti ir centriniai neoklasicizmo stiliaus dvaro rūmai, kuriuose yra pagrindinė Kretin­ gos muziejaus (Vilniaus g. 20) ekspozicija. Muziejus įkurtas 1935 m. Jo įkūrimo idėją subrandino ir įgy­ vendino visuomenininkas, pedagogas Juozas Žilvitis. Muziejaus eksponatų pagrindą tada sudarė J. Žilvičio dovanota asmeninė kolekcija, kurioje buvo apie 300 eksponatų. 1992 m. muziejus perkeltas į Kretingos dvaro sodybą - grafų Tiškevičių rūmus. Salėse atkur­ tas X I X a. p a b .-X X a. pr. interjeras. Ypač įsimintinos raudonoji, žalioji, baltoji salės. Muziejaus lankytojas pa­ matys unikalių archeologinių radinių, senąją medinę s?- K r e t in g o s d v a r a s X IX a . p a b a ig o je

55‘ K r e t in g o s k ū r ė j a s d id ik a s J o n a s K a r o l is C h o d k e v ič iu s s6- K r e t in g o s g r a f a s J u o z a p a s Ti š k e v i č i u s

skulptūrą ir tapybą, numizmatiką, dvarų meno pavyz­ džius, senovinius buities reikmenis. Įstiklintame trijų aukštų dvaro Žiemos sode visais metų laikais žaliuoja ir žydi egzotiški pietų kraštų au­ galai. Jį įrengė Juozapas Tiškevičius apie 1875-1880 m. Sodo augalai 1940-1941 m. buvo sunaikinti. Atkurtoje oranžerijoje veikiakavinė „Pas grafą“. Nepakartojama ap­ linka, muzika, krioklio čiurlenimas lankytojams palieka neišdildomą įspūdį (2011 m. Žiemos sodas atnaujintas). Rūmus supantis parkas X I X a .-X X a. pr. garsėjo kaip vienas gražiausių Žemaitijoje. Sovietmečiu jis gerokai apnaikintas. Dabar romantiškai nusiteikęs lankytojas gali pasivaikščioti tarp išlikusių šimtames8‘ K r e t in g o s d varo r ū m a i X X a . p r a d ž i o j e

59’ K r e t in g o s d varo r ū m a i (2012)

čių parko ąžuolų, paklajoti liepų ir kaštonų alėjomis, tvenkinių pakrantėmis, pasvajoti prie Meilės akmens. Parke įrengta senovinė šviesulių stebykla - astronomi­ nis kalendorius su saulės laikrodžiu. Tokios šviesulių stebyklos mūsų proseneliams padėdavo sudaryti kalen­ dorių. 2009 m. atkurtas fontanas „Mergaitė po skėčiu“, kuris buvo įrengtas 1875 m., išardytas X X a. pradžioje. Naujausi atradimai sename dvare - atkasti X V II ir X I X a. rūsiai. Kaip papasakojo Kretingos muzie­ jaus Archeologijos skyriaus vedėjas Donatas Butkus, 2011-aisiais atidengti skliautuoti rytinio rūmų korpu­ so rūsiai, sumūryti X I X a. antrojoje pusėje. Išorinės jų sienos - akmenų mūro, vidinės - raudonų plytų. Visai netikėtai šalia rūmų vakarinio korpuso kasant aptik­ tas X I X a. antrosios pusės raudonų plytų mūro skliau­ tinis rūsys. Spėjama, jis naudotas vandeniui surinkti. 2008 m. dvarvietės vakariniame pakraštyje, netoli Vil­ niaus gatvės, atkastas kur kas ankstyvesnis - X V II a. rūsys, sumūrytas tam laikmečiui būdingu būdu - ply­ tas ir akmenis rišant moliu. Archeologai teigia, kad

šioje vietoje galėjo stovėti dvaro ūkinis pastatas, vėliau jis nugriautas, o rūsiai užversti. Apie tai liudija išlikę krosnių koklių, plokščiųjų čerpių fragmentai. Išgrįsta­ me rūsio grindinyje rasta indų šukių, tais laikais nau­ dotų m uškietų kulkų. Permaininga dvaro istorija. Kretingos dvaras įkur­ tas X V I a. Kretingos kaimo žemėje. Jis priklausė Žemaičių seniūnams Kęsgailoms, o 1532 m. atiteko didžiajam kunigaikščiui. 1572 m. dvarą įsigijo Lietu­ vos didysis maršalka, Žemaičių seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jeronimas Chodkevičius (1537-1579). Jo sūnus, garsus karvedys Jonas Karolis Chodkevičius (1560-1621) prie dvaro 1609 m. įkūrė Karolštato (Kre­ tingos) miestą, kuriam suteikė Magdeburgo teises, o no­ rėdamas vietinius gyventojus atpratinti nuo pagonybės ir apsaugoti nuo plintančio iš Prūsijos liuteronizmo, 1602-1617 m. pastatė bažnyčią ir bernardinų (pranciš­ konų observantų) vienuolyną. Pranciškonus globojo ir vėlesni Kretingos savininkai.

KLAIPĖDOS APSKRITIS

karpomų liepų alėjomis, rožynais, fontanais, skulptū­ romis, Dupulčio slėnyje įrengtais trimis kaskadiniais tvenkiniais ir kriokliu, krentančiu nuo specialiai su­ kurtų uolų ir išsiliejančiu į mažiausius upelius. Sode augo atogrąžų kraštų augalų, sodrioje žolėje vaikštinė­ jo fazanai, tvenkiniuose plaukiojo gulbės. Parką ir tven­ kinius projektavo dvaro matininkas Sostakas, o želdi­ nius ir gėlynus kūrė sodininkas Haidukas. Parkas su vaismedžių sodu buvo pavadinti Vasaros sodu. Kretin­ gos dvaro Vasaros sodas su vandens telkiniais, reprezen­ taciniais rūmais bei Žiemos sodu buvo nuostabiausias kūrinys, primenantis rojaus sodą. Po jį galėjo vaikščio­ ti, grožėtis bei ilsėtis ir paprasti miestelio žmonės. 1893 m. dvarą paveldėjo sūnus Aleksandras Tiške­ vičius (1864-1945). Jis toliau pavyzdingai tvarkė ūkį, 1910-1912 m. rekonstravo rūmus ir Žiemos sodą, nuola­ tos puoselėjo parką, kuris X I X a. pab. - X X a. pr. buvo vienintelis pajūrio regione ir laikytas vienu gražiausių ne tik Žemaitijoje, bet ir Vakarų Europoje.

6o- R e s t a u r u o t ų r ū m ų (m u z ie ja u s ) i n t e r j e r a s

1621 m. vedybų keliu Kretinga atiteko didikams Sapiegoms. Jų valdymo laikotarpiu dvare daugiausiai šeimininkavo nuomininkai. 1745 m. Kretinga tapo kunigaikščių Masalskių nuosavybė. Vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis (1726-1794) pavertė Kretingą mū­ riniu miestu, 1775 m. atidarė mokyklą, dvare pastatė akmenų mūro gamybinius ir ūkinius pastatus (spirito varyklą, tvartus, ratinę), ūkvedžio namą, įrengė šilta­ daržius, kuriuose augino retus augalus. Jam valdant, X V III a. antrojoje pusėje dvare susiformavo reprezen­ tacinė dalis su dideliu vaismedžių sodu ir ūkinė dalis (palivarkas) su pagalbiniais ūkiniais ir gyvenamaisiais pastatais. Po vyskupo mirties Kretinga atiteko dukte­ rėčiai, Austrijos kunigaikštienei Elenai Apolonijai Masalskaitei de Ligne (Potockai) (1763-1815), kuri pavel­ dėtas valdas 1795 m. užrašė savo antrajam vyrui grafui Vincentui Gavelui Potockiui (1740-1825). Iš V.G. Potockio 1806 m. dvarą nupirko Rusijos vals­ tybės ir karo veikėjas, generolas, kunigaikštis Platonas Zubovas (1767-1822), o po jo 1822-1827 m. valdė sūnė­ nas, tikrasis valstybės patarėjas Aleksandras Zubovas

(1797-1875), 1827-1836 m. - Platono brolis, Rusijos generolas majoras, Lietuvos Zubovų giminės pradinin­ kas Dimitrijus Zubovas (1764-1836), 1839-1871 m. šio sūnus, tikrasis valstybės patarėjas, imperatoriaus rūmų hofmeisteris Mikalojus Zubovas (1801-1871), o 1871-1874 m. - pastarojo sūnus, atsargos pulkinin­ kas Gabrielius Zubovas. Zubovų laikais rekonstruo­ tas ūkvedžio namas, pastatyti secesiniai rūmai, dvaro ligoninė, pasodintos kaštonų alėjos, 1816 m. įkurtas ir akmenų mūro tvora aptvertas angliškojo landšaftinio stiliaus parkas, kuris 1839 m- minimas tarp penkių gra­ žiausių Telšių apskrities parkų. 1874 m. dvarą varžytinėse nupirko Rusijos kariuo­ menės papulkininkis, grafas Juozapas Tiškevičius (1835-1891), kuris 1875 m. iš Lentvario į Kretingą perkė­ lė šeimos rezidenciją. Jis rekonstravo dvaro rūmus, apie 1875-1880 m. pristatė oranžeriją, kurioje įrengė garsųjį Žiemos sodą. Į rūmus ir oranžeriją įvedė elektrą, kurią gamino prie vandens malūno pristatytame fachverki­ niame pastate veikusi nedidelė hidroelektrinė. Rūmus supo atnaujintas mišraus stiliaus parkas su kaštonų ir

6l- K r e t in g o s d v a ro p a r k e

43

19 4 0-19 4 1 m. dvare įsikūrė N K V D pasienio kariuo­ menės kariškiai, kurie oranžerijoje įrengė valgyklą, o augalus išmetė. Karo metais į Kretingą grįžęs A. Tiške­ vičius dvarą susigrąžino, dvaro oficiną išnuomavo Kre­ tingos žemės ūkio mokyklai. 1944 m., artėjant frontui, jis su dukra Imakulata pasitraukė į Vokietiją, netrukus mirė Elsteno karo pabėgėlių stovykloje. Dvare po Antrojo pasaulinio karo įsikūrė Kretin­ gos tarybinio ūkio administracinis ir ūkinis gamybinis centras. Pradėjus kurti kolūkius, rūmuose buvo atidary­ ta buhalterių ir apskaitininkų mokykla. Vėliau čia vei­ kė žemės ūkio technikumas ir aukštesnioji žemės ūkio mokykla. 1992 m. dvaro sodybos centras perduotas Kre­ tingos muziejui, kuris mūsų dienomis lankytojus kvie­ čia užsukti ne tik dėl įdomios ekspozicijos, turtingų interjerų, bet ir dėl rūmuose vykstančių dvaro švenčių, kamerinės muzikos koncertų, jubiliejinių datų minėji­ mų bei kitų kultūrinių renginių.

44

KLAIPĖDOS APS KRI TI S

Palangos miesto savivaldybė

T IŠ K E V IČ IŲ DVARVIETĖ ? kE

S

ENOJOJE PALANGOJE N ETO LI JŪ R O S - G R A F Ų T I Š ­ K E V IČ I Ų RŪM AI. D A B A R JUO SE ĮS IK Ū R Ę S U N IK A -

lus Gintaro muziejus. Iš dvaro laikų likę keturi stati­ niai: rūmai, koplyčia (1869 m.), sarginė ir Lurdo grota (1899-1901 m.). Žaliuojaparkas, sukurtas 1895-1899 m. Įdomi mažoji dvaro architektūra - rūmų terasos atra­ minė siena su laiptais, dekoratyvinėmis gėlių vazomis ir liūto skulptūra nišoje; fontanas centriniame partery­ je ir „Laiminančio Kristaus“ skulptūra (buvo nugriau­ ta 1952 m., atstatytosios skulptūros autorius - S. Žir­ gulis); Lurdo grota Birutės kalno papėdėje; fontano liekanos ir buvusių skulptūrų (manoma, metų laikų alegorijų) 2 pjedestalai „mažajame“ parteryje; lieptas j tvenkinio salą (atstatytas naujai);

„Rebekos“ skulptūra rožyne (sovietmečiu atgabenta iš Vilkėno dvaro, Šilutės r.; autorius - prancūzų meni­ ninkas Hubertas Noelas). X X a. pab. atlikti dvaro sodybos teritorijos kultū­ rinių sluoksnių archeologiniai tyrinėjimai atskleidė įdomių faktų apie čia glūdintį archeologinį ir istorinį palikimą. 1983-1984 m. Birutės kalne archeologinių kasinėjimų metu aptiktos X a. gyvenvietės liekanos, kalendorinių matavimų įrenginys (vienuolikos stulpe­ lių, išdėstytų ant pylimo, sistema) ir kt. Kaip teigia istoriniai šaltiniai, 1527 m. Palanga - ka­ raliaus dvaras ir Valsčius. 1529 m. įkurta Palangos se­ niūnija, k urią 1773-1775 m. Varšuvos seimas perleido

Vilniaus vyskupui kunigaikščiui Ignotui M asalskiui. Kai vyskupas M asalskis žuvo, Palanga atiteko grafams Potockiams, 1801 m. - rusų generolui Ksaverui Pranciš­ kui Nesiolovskiui, iš jo 1824 m. Palangą nupirko grafas Mykolas Tiškevičius (1761-1839). Šios šeimos rankose Palanga buvo ik i 1940 m. Mykolas Tiškevičius bandė atgaivinti seniau veikusį Palangos uostą, pastatė tiltą į jūrą, atlaikiusį bangų mūšas daugiau kaip šim tą metų, įsigijo garlaivį „Feniksas“ žmonėms ir prekėms vežio­ ti, tačiau netrukus uostą užpustė smėlis. Nuo 1892 m.

|

1 ii š

t

m TTi

B

№ BW W J 6z- Pa l a n g o s k u r o r t o k ū r ė j a s g r a f a s F e l i k s a s Ti š k e v i č i u s F. Tiš k e v i č i a u s ž m o n a g r a f i e n ė A n t a n in a Ti š k e v i č i e n ė (L a n c k a it ė )

tiltas į jū rą tarnavo daugiau poilsiautojų pasivaikščioji­ mams - jų vakarinei promenadai saulės palydėti. Po Mykolo Tiškevičiaus Palangą valdė Kretingoje gyvenęs jo vaikaitis Juozapas Tiškevičius (1835-1891), o vėliau jo sūnus Feliksas (1863-1933), bene labiausiai iš­ gražinęs Palangą. Tiškevičiai nemažai prisidėjo, kad Pa­ langa taptų kurortiniu miesteliu - suplanavo vasarvie­ tę, pastatė daugybę vasarnamių. 1908 m. išgręžė 229 m gylio artezinį šulinį, įvedė elektrą. 1909 m. Palangoje jau vasarojo apie 4 tūkst. žmonių. Nemažai poilsiauto­ jų atvykdavo čia iš Vokietiojos, Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos, Rusijos. Paskutiniai ik i sovietmečio dvarą val­ dė Felikso sūnūs Stanislovas ir Alfredas. Valdant grafui Alfredui Tiškevičiui, 1940 m. dvaras nacionalizuotas. 1960 m. buvusio dvaro teritorijoje įsteigtas Palangos bo­ tanikos parkas. 1963 m. rūmuose pradėjo veikti Gintaro muziejus. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Palangoje ne kartą lankėsi buvęs dvaro savininkas Alfredas Tiške­ vičius (1914-2008), padovanojęs gražiuosius savo gim i­ nės rūmus Palangos savivaldybei. Neobarokinio stiliaus Tiškevičių vasaros rezidenciją 1897-1902 m. pastatė grafas Feliksas Tiškevičius su žmo­ na Antanina. Rūmų projekto autorius vokiečių architek­ tas Francas Švechtenas (Franz Schwechten, 1841-1924).

• >- - ■

gggS

64■ Ti š k e v i č i ų Pa l a n g o s d varo r ū m a i (d a b a r G in t a r o m u z i e j u s )

-' •"*' •" “ / '.*4 « fc&C \ \ v

6y A t g i j ę s i s t o r i n i s v a iz d a s d varo r o ž y n e - p o n ų p r o m e n a d a

46

KLAIPĖDOS APS KRI TI S

KLAIPĖDOS APSKRI TI S

6?- B a ž n y č i o s i n t e r j e r a s

66' Pa l a n g o s b a ž n y č i a , k u r io s s t a t y b ą s o l i d ž i a i r ė m ė g r a f a i Ti š k e v i č i a i

Pastatas dviaukštis, su atsikišusiais šoniniais rizalitais, k urių sandūroje kam pai suapvalinti, todėl pagrindinis (šiaurinis) rūm ų fasadas atrodo įgaubtas. Trum pa vienaukšte galerija rūm ai jungiasi su aštuoni­ akam pe koplyčia, dengta kupolo formos stogu. C en­ trinis įėjim as įrengtas rizalite. Jo akcentas - dvi nedi­ delės kolonos. R izalito viršuje, virš įėjim o, Tiškevičių ir Felikso Tiškevičiaus žmonos A ntaninos gim inės - Lanckų - herbai. Įdomi pietinė rūm ų pusė, kurioje įrengtas platus balkonas su baliustrada. Po juo vasa­ ros vakarais ir anksčiau, ir dabar rengiam i koncertai.

Fasadai gausiai puošti plastiniu, daugiausia augalinių motyvų dekoru. Neobaroko gausu ir rūmų interjere. Puošniausia rūmų patalpa - 120 kv. m vestibiulis, kurio sienos ir kolonos aptaisytos dirbtiniu marmuru, ovalūs veidro­ džiai dekoruoti augalinių motyvų lipdiniais. Meniška laiptų baliustrada išlieta iš ketaus. Iš reprezentacinių kambarių prašmatniausia buvo didžioji svetainė, esan­ ti už vestibiulio. Jos sienas puošė įvairių dydžių neobarokiniai apvadai, ištaigingas židinys, didingumo teikė sietynas iš krištolo ir bronzos. Si svetainė buvo apsta­ tyta Liudviko X V I stiliaus baldais. Kambariuose būta plastinio dekoro, vaizduojančio girliandas, muzikos, medžioklės instrumentus. Rūmuose, be graviūros, bronzos dirbinių, vertingų paveikslų bei meno dirbi­ nių, buvo sukaupta didelė gintaro kolekcija. Tiškevičių rūmai pastatyti ant nedidelės kalve­ lės - gal tai buvusi kopa, o gal kalnelis iš žemių, suvež­ tų iš tuomet kastų dvaro tvenkinių. Iš rūmų terasos galima nusileisti į rožyną: jame ant aukšto postamento stovi marmurinė Rebekos skulptūra. Rebeka nėra labia teigiamas biblinis personažas. Ištekėjusi už gerokai vyresnio vyro Izaoko, pagimdė jam du sūnus dvynius. Kai Izaokas paseno ir apako, gražuolė Rebeka jį apga­ vo - palaiminti pakišo ne vyresnįjį iš dvynių, o jaunes­ nį, labiau mylimą...

Rūmus supa 86 ha peizažinis parkas, laikomas gražiausiu ir turtingiausiu parku Lietuvoje. Jis grafų Tiškevičių užsakymu sukurtas apie 1895-1899 m. pa­ gal prancūzų architekto peizažisto Eduardo Francis Andre projektą. Medžių ir krūmų sodinimui vadovavo belgas sodi­ ninkas Brisenas de Kolonas (Coulon). Tada pasodinta apie 500 augalų. Dauguma jų atgabenti iš įvairių pa­ saulio kraštų. Dabar čia žaliuoja apie 230 medžių ir krūmų rūšių. Nutolęs nuo jūros 150 m, iškilęs virš jos lygio 20,7 m - Birutės kalnas. Tai sena smėlio kopa, kiek pakeista žmogaus rankų. Apie ją išlikę daug pasakojimų ir padavimų. Žinomiau­ sia - legenda apie Birutę. Pagal Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės metraštį, X IV a. Palangos apylinkėse gy­ venęs bajoras Vydimantas (o gal Vidmantas). Jis turėjęs dukterį Birutę, kuri tapusi deivės Praurimės vaidilute, jos aukuro ugnies kurstytoja. Pasak padavimo, Birutės kal­ no papėdėje X IV a. buvusi pagoniška lietuvių šventykla, kurioje ir kurstė ugnį nuostabaus grožio vaidilutė. Kartą, grįždamas iš karo žygio prieš kryžiuočius, Birutę pama­ tęs kunigaikštis Kęstutis. Nustebintas jos grožio, pamilęs vaidilutę ir panoręs ją vesti. Birutė nenorėjusi sutikti ir atsakiusi, kaip rašoma „Lietuvos metraštyje“, kad „pasiža­ dėjusi savo dievams skaistybę išsaugoti iki mirties. Ir ku­ 6S- Ti š k e v i č i ų r ū m ų t e r a s o je

47

nigaikštis Kęstutis paėmė ją prievarta iš tos vietos, su didžia pagarba palydėjo ją į savo sostinę Trakus ir, sukvietęs brolius, iškėlė di­ deles vestuves “. Pada­ vimai netgi priduria, kad toje vietoje, kur pirmą kar­ tą ją išvydęs, kunigaikštis Kęstutis liepęs pastatyti rūmus, o kalną praminęs jos vardu. Po vestuvių gy­ vendama Trakuose, Birutė pagimdė sūnų Vytautą, bū­ simą didįjį Lietuvos kuni­ gaikštį ir garsų karžygį. Po tragiškos Kęstučio mirties (1382 m.), valdovams apsi­ krikštijus, Birutė nepakeič9‘ A t v e ž t i n ė , b e t ja u č ia p r i t a ­ tusi savo tikėjimo, nors to pu si R ebeko s sku lptū ra ro žyn e jos prašė Vytautas, Jogaila ir karalienė Jadvyga. Kai kurių istorikų teigimu, ji paliko Trakų pilį ir, grįžusi į Palangą, likusią gyvenimo dalį praleido savo vyro staty­ tuose rūmuose. Žmonės Birutę labai gerbė ir po mirties priskyrė ją prie deivių. Ji turėtų būti palaidota to paties kalno viršuje. Minios žmonių iš toli eidavo melstis prie Bi­ rutės kapo. Ilgainiui Birutės kultas susiliejęs su krikščio­ niškuoju kultu. 1869 m. ant kalno pastatyta neogotikinė raudonų plytų aštuoniakampė koplyčia (archit. K. Majeris). Kai kurie istorikai Birutės buvimą linkę užginčyti, tačiau Bychovco kronikoje (egzemplioriuje, kurį istorikas T. Narbutas gavo iš A. Bychovco) tiksliai pažymima, jog Birutė ištekėjusi 1343 m., o mirusi 1416 m. Legendą apie Birutę simbolizuoja kukli skulptūrėlė kalno papėdėje (dail. K. Petrikaitė-Tulienė). Parke, šalia Birutės kalno, žaliuoja Lietuvos prezi­ dento A.Smetonos sodintas ąžuolas. Kalno papėdėje yra Svč.Marijos grota, įrengta 1899 m. grafienės A. T iš­ kevičienės rūpesčiu, manoma, pagal archit. E.F. Andre projektą.

48

KLAIPĖDOS A PS KRI TI S

Šilutės rajonas

ŠVĖKŠNA

S

EN O V ĖJE Š V Ė K ŠN O S V A R D U V A D IN T A S UPELIS. B Ė G A N T A M Ž IA M S P R IE JO K Ū R Ė S I G Y V E N V I E -

tė, o upelis vis menko. Taip augantis miestelis imtas va­ dinti Švėkšna, o upeliukui belikęs mažybinis vardas Švėkšnalė. Žemaičių didikai Kęsgailos prie Švėkšnalės ir jos intako Šalnos upelio X V a. įkūrė dvarą. Prie jo išaugęs miestelis minimas nuo 1509-ųjų - tais metais jame pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Švėkšna tada jau buvusi nemaža gyvenvietė. Per penkis šimtmečius ne kartą keitėsi dvaro savininkai ir miestelio veidas. Pa­ čiame jo centre, prie neogotikinės Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios, puošnūs vartai ir šiandien veda į išlikusią Švėkšnos dvaro sodybą. Bažnyčią ir kelią į dvarą jungia unikalus dviejų arkų tiltas. Mūsų laikus pasiekusi dvaro sodyba susiformavo X I X a. pab. - X X a. pr. Išliko rūmai (1880 m.),vadinami Genovaitės vila (Vilią Genowefa), virtuvė-skalbykla (pastatyta X I X a. I pusė), ledainės (X IX a. I pusė) lie­ kanos, namas (X X a. I pusėje), namas (1928 m.), ratinė (X X a. I pusė), ūkinis pastatas (X IX a. pab.), parko vartai (1880 m.), „Saulės“ gimnazijos pastatas (1928 m.), sodininko namas (X IX a. pab.), pieninė (X IX a. pab. X X a. pr.), vandens malūnas (X X a. I pusė), kumetynas (X IX a. I pusė), kumetynas (X X a. I pusė), kumetynas (X IX a. I pusė), svirnas (X IX a. pab.), sandėlis (X IX a. pab. - X X a. pr.), tvora su vartų stulpais (X X a. I pusė), skulptūra „Diana“ (X IX a. pab. - X X a. pr.), saulės lai­ krodis (1910-1912 m., restauruotas 1989 m.), X I X a. vid. įkurtas parkas. X V a. dvaras priklausė M ikalojui Kęsgailai. 1569 m.

vienturtė Trakų vaivados Kęsgailos duktė ištekėjo už Vitebsko vaivados Jono Zavišos. Kraičio ji gavo Švėkš­ ną. 1595 m. šias valdas nusipirko Žemaičių kaštelionas Vilhelm as Eustachijus Grotusas. 1624 m. Švėkšną įsigi­ jo Pajūrio tijūnas Jeronim as Krišpinas-Kiršenšteinas. Jis dvare įsteigė stiklo bei popieriaus gamyklas. Pasta­ roji garsėjo ypač kokybiška produkcija. Šios dirbtuvės

Š v ė k š n o s g r a f a s A d o m a s P l i a t e r i s (1836-1909) 71- Š v ė k š n o s g r a f a s A l e k s a n d r a s P l i a t e r i s (1913-1997) 72-A . P l i a t e r i o ž m o n a F e l i c i j a L a i m ė P l i a t e r i e n ė (Ve r e š i l k a i t ė )

70-

laikomos pirmosiomis manufaktūrinėmis įmonėmis Žemaitijoje. Vėliau J. Krišpinas-Kiršenšteinas (kituose šalti­ niuose - Kiršteinas) pardavė Švėkšną vokiečių kilmės baronienei Von den Denhofienei, kuri pati čia negyve­ no, reikalus tvarkė per vietininką. X V I II a. pr. dvaro šeimininkų materialinė padėtis pašlijo. Jiems prasisko­ linus Švėkšna už skolas atiteko grafams (vėliau kuni­ gaikščiams) Oginskiams. 1766 m.

Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Oginskis pardavė dvarą iš Livonijos kilusiam grafui V ilhelm ui Jonui Broel-Pliateriui. Grafų Broel-Pliaterių šeimos rankose dvaras buvo ik i 1940 m. M irus pirm ajam iš Švėkšnos Pliaterių V ilhelm ui Jonui (1769 m.), dvarą paveldėjo jo sūnus Jurgis (1750-1825), po kurio m irties žemes pasidalino keturi jo sūnūs. Taip atsirado keturi dvarai - Švėkšnos, Vilkėno, Stemplių ir G edm inaičių. Švėkšna atiteko Steponui (1802-1864), vienam iš keturių Jurgio sūnų. Jo pastangomis prie Švėkšnos įkurtas žvėrynas, vadintas žvėrinčiumi. Tai buvo apie 60 ha ploto miškas, aptvertas aukšta tvora. Jame ga­ nėsi briedžiai, danieliai, stirnos, elniai, užveista dau­ gybė mažesnių žvėrelių, retų paukščių. Dvaras ypač išgražėjo valdant Stepono sūnui Adomui (1836-1909) ir pastarojo sūnui Jurgiui, paskutiniajam Švėkšnos

7i- A t n a u j i n t i Š v ė k š n o s d varo r ū m a i - „ G e n o v a it ė s “ v il a

dvarininkui. Grafas Adomas Alfredas Gustavas Pliate­ ris - žinomas kaip archeologas, visuomenininkas, po tėvo Stepono mirties paveldėjo keletą dvarų, tarp jų ir Švėkšnos, tačiau čia nuolat negyveno, nes turėjo garbės titulą Peterburge - buvo caro rūmų didysis maršalka, užėmė Vilniaus žemės banko pirmininko pareigas, il­ gus metus - Vilniaus gubernijos bajorų maršalka. Nors Švėkšnoje Adomas Pliateris nuolat ir negyveno, mėgda­ vo čia buvoti, ilsėtis. Savo dvare jis dažnai sulaukdavo garbingų svečių, atvykstančių medžioti ar šiaip links­ mai praleisti laiko. Ne kartą čia lankėsi P. Stolypinas, kaimyninio Tenenių dvaro savininkas, tapęs Rusijos vidaus reikalų ministru, ministrų tarybos pirmininku. Svečiams, atvykstantiems į Švėkšnos dvarą papuotauti pamedžioti, reikėjo prabangaus rūmo. Tuo tikslu Ado­ mas Pliateris 1880 m. pastatė iki mūsų dienų išlikusią vilą, savo žmonos garbei pavdinęs ją Genovaite („Vilią

Genowefa“). Tais pačiais metais pertvarkytas ir par­ kas. Patys grafai gyveno dideliame (apie 40 m ilgio ir 14 m pločio) sename mediniame name, suręstame iš maumedžio rastų. Žmonės jį vadinę „palociumi“. Jau tais laikais namui galėjo būti daugiau nei šimtas metų. Jis stovėjo ovalo, esančio priešais Genovaitės vilą, va­ kariniame pakraštyje. Puošnumu ir prabanga išsiskyrė „palociaus“ salonai, nepaprasto grožio X V III a. koklių krosnys. Viena didžiausių grafo Adomo Pliaterio gyvenimo aistrų buvo archeologija - dvaro žemėse esančius ka­ pinynus jis pradėjo kasinėti būdamas vos penkiolikos metų. Ta aistra įsiplieskė ir išliko visam gyvenimui ap­ tikus vieną ypač mįslingą archeologinį radinį. Grafui Adomui tada buvo šešiolika. Viename iš tėvo dvaro valdose esančių kapinynų jis atkasė unikalų Lietuvos žemei radinį - septynias statulėles. Viena jų, didžiau-

50

KLAIPĖDOS APSKRI TI S

KLAIPĖDOS APSKRI TI S

šioji, buvusi sidabrinė, kitos - bronzinės. Jaunasis gra­ jis jos neatskleidė nė mirdamas, praėjus dvylikai metų. fas palaikė jas lietuvių pagonių statulėlėmis. ŠešiolikŠiaip ar taip sėkmingi Švėkšnos apylinkių archeologi­ mečiui sunku buvo tiksliai įvertinti savo radinį, tad niai tyrinėjimai davė savų vaisių - šešiolikmetis Ado­ jis kreipėsi į archeologus. Apžiūrėję ypatingąjį radinį, mas ištyrė net 164 griautinius ir degiminius X - X I I I a. labiau patyrę archeologai A. Kirkoras ir T. Narbutas kapus, surinko vertingą juose rastų senovinių papuo­ priėjo išvados, kad tai ne lietuviškų, o senovės Egip­ šalų kolekciją, o būdamas dvidešimt ketverių metų jis to dievų statulėlės. Susidomėjo jomis ir E. Tiškevi­ tapo Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos nariu čius - jo pieštos statulėlės pasiekė mūsų laikus. Tačiau bei Peterburgo rusų archeologų draugijos nariu. Savo iki šiol lieka neaišku, kaip galėjo lietuviškoje žemėje dvare Švėkšnoje Adomas Pliateris buvo surinkęs įdo­ atsirasti Egipto dievų statulėlės. Spėlionių būta viso­ mias numizmatikos, Egipto meno kolekcijas, sukaupęs kių. Adomo tėvas Steponas Pliateris jaunystėje daug nemažą biblioteką, kurioje buvo trys tūkstančiai retų keliavo, lankėsi ir Egipte, iš kur ko gero parsivežė su­ ir vertingų knygų. venyrų, - juk tais laikais, X I X a. pradžioje, vietiniai Pliateriai nemažai nuveikė rūpindamiesi Švėkšnos Egipto gyventojai archeologinius radinius turistams miesteliu bei jo sutvarkymu. Nepamiršti ir ūkinin­ pardavinėdavo pusvelčiui. Pastebėjęs, kad sūnus domi­ kai - grafai daug dėmesio skyrė jų būklės pagerinimui, si archeologija, tėvas galėjo jam pakišti tokį egzotišką mokė racionaliau ūkininkauti. Švėkšnos Pliateriai ne­ radinį, užvesti ant jo,vildamasis, kad tai privers Adomą buvo abejingi ir lietuvybės išsaugojimui, jie aktyviai dar aistringiau domėtis savo pomėgiu. Ju k statulėlės dalyvavo lietuvių veikloje, o tai nebūdinga daugeliui to buvo iš tiesų autentiškos. Tai skeptikų versija. Kita ver­ meto Lietuvos didikų. sija, kad statulėlės į Lietuvą pateko prekybos keliu, kaip X I X a. antrojoje pusėje lietuvių tautinio atgimimo Baltijos gintaras mūsų eros pradžioje pasiekdavo Egip­ idėjos pasiekė ir Švėkšną bei jos apylinkes. Susirūpin­ tą, Romą, Graikiją. Vieningos nuomonės taip ir nepri­ ta lietuviškos spaudos platinimu, į jį įtraukta nemažai eita. Jei Adomo tėvas ir žinojo šios paslapties įminimą,74 vietos lietuvių. Vienas šio judėjimo organizatorių buvo gydytojas dr. Juozapas Rugys. Žandarai susekė J.Rugio veiklą ir jau ketino ištremti į Rusijos gilumą, tačiau grafo Adomo Pliaterio užtarimas ir autoritetas išgel­ bėjo jį nuo tremties. Ilgainiui jiedu taip susidraugavo, kad lietuviškos spaudos ryšulėliai iš Prūsijos į Švėkšną buvo gabenami ne tik knygnešių, bet ir grafo Adomo Pliaterio karieta, kurios tikrinti rusai nedrįso. Nors A. Pliateris ir ėjo aukštas pareigas caro rūmuose, buvo griežtai nusistatęs prieš krašto rusifikaciją - kai caro valdžia paprašė jo Švėkšnoje išskirti žemės cerkvės sta­ tybai, A.Pliateris paskyrė jai... labiausiai pelkėtą sklypą. Cerkvė Švėkšnoje taip niekada ir nebuvo pastatyta. Iki 1901 m. Švėkšnos gyventojai meldėsi nors ir gražioje, tačiau nedidelėje medinėje bažnytėlėje. Mies­ telis augo, tad šimtametė bažnyčia darėsi vis ankštes­ nė - žmonės pamaldų metu netilpdavo joje ir turėdavo stovėti šventoriuje. Reikėjo naujos bažnyčios. X I X a. 74- Va z a d varo pab. suprojektuota nauja mūrinė bažnyčia, tačiau gene­ PARKE

51

7S■ D varo v a r t a i

ralgubernatorius po ilgų prašymų leido statyti tik me­ dinę ir priminė, kad jos geriau nepuošti. Grafas Ado­ mas Pliateris negalėjo sutikti su tokiu sprendimu - jis ėmėsi iniciatyvos pastatyti Švėkšnoje didingą bažnyčią, kurios bokšai butų matomi iš toli. Dabartinės, ketvir­ tosios, Švėkšnos bažnyčios projekto autorius žinomas švedų architektas Karlas Eduardas Strandmannas, gyvenęs Liepojoje. Sumanyti statyti tokią didelę baž­ nyčią, o, svarbiausia, išrūpinti jai leidimą galėjo tik grafas Adomas Pliateris, turėjęs įtakingų pažinčių caro rūmuose Peterburge. Statyba truko ketverius metus ir kainavo 200 tūkstančių carinių rublių. Grafai Adomas ir Aleksandras (kaimyninio Vilkėno dvaro savininkas) Pliateriai skyrė statybai nemažą sumą pinigų ir davė visą reikalingą miško medžiagą, plytas. Dviejose dva­ ro plytinėse gaminta net 60 formų plytų, reikalingų

statybai. Švėkšnos bažnyčia ir šiandien suteikia mies­ teliui ypatingo žavesio, o jos grakštūs bokštai matomi iš tolo. Paskutinysis Švėkšnos valdytojas iš Pliaterių buvo Adomo sūnus Jurgis (1875-1943). Baigęs karo mokslus Peterburge, tarnavo rinktiniame gvardijos kavalergardų pulke. Mokėjo prancūzų, vokiečių kalbas, o būdamas karininku pradėjo mokytis lietuvių kalbos, kurią jam privačiai dėstė švėkšniškis karo medicinos akademijos studentas Kazys Oželis. Per penkiolika karinės tarny­ bos metų apdovanotas Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos, Rumunijos ir Siamo ordinais. Tarnavo viename pulke su C .G . Mannerheimu, vėliau tapusiu Suomijos karo vadu, vėliau - Suomijos prezidentu. Jiedu sisibičiuliavo ir susirašinėjo iki pat Antrojo pasaulinio karo. 1910 m. Jurgis Pliateris paskirtas Rusijos karo atašė padėjėju

KLAIPĖDOS APSKRI TI S

7Č- Un i k a l u s t il t a s , j u n g i a n t i s b a n y č ią s u k e l i u i d v a r ą

Prancūzijoje. 1912 m., būdamas trisdešimt septynerių ir jau turėdamas pulkininko laipsnį, išėjo į atsargą ir grįžo į Švėkšną. Tais pačiais metais vedė gretimame Vilkėno dvare gyvenusią, septyniolika metų jaunesnę pusseserę grafaitę Janiną Pliaterytę (1892-1940) - taip į vieną valdą vėl sujungdamas dvi iš keturių išsidalintų žemių valdų. Jurgis Pliateris dar labiau išgražino Švėkš­ nos dvarą ir miestelį. Jo pastangomis bažnyčios bokšte įrengtas šveicariškas laikrodis, dvaro parke pastatyta Dianos statula, Saulės laikrodis, vazos. Tačiau ilgai džiaugtis šeimynine laime, gimusiu sūnumi Aleksan­ dru grafui neteko. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgis Pliateris mobilizuotas. Palikęs jauną žmo­

ną ir metukų sūnų, jis privalėjo vykti į Rusiją eiti karo tarnybos. Jaunoji grafienė Janina persikėlė gyventi į savo tėvo dvarą Vilkėne. Netrukus Janinos tėvai su jos mažamečiu sūneliu Aleksandru pasitraukė į Baltarusi­ ją, iš kur į Lietuvą grįžo tik 1918 m. Nelikus šeiminin­ kų Švėkšnos dvarą užvaldė vokiečių karininkai. Daug kas pasikeitė grafų gyvenime per tuos kelerius metus. Grafas Jurgis Rusijoje ištarnavo iki 1918-ųjų. Ten pasitiko ir 1917 m.bolševikinį perversmą. Laimingo at­ sitiktinumo dėka mirties J. Pliateriui pavyko išvengti. Jaunoji grafienė Janina, likusi be vyro, ėmė auginti mažą našlaitį berniuką Viktorą Putilovą. O žmonės už akių jau kalbėjo, esą, jaunoji grafienė, išvykus vyrui į karą, įsimylėjo Švėkšnos dvare apsistojusį vokiečių karininką. Dėl to likusi karo metu Vilkėne. O mažas našlaitis ber­ niukas, kurį augina grafienė, yra tos meilės vaisius. Jurgis Pliateris grįžo į gimtąjį Švįkšnos dvarą tik 1918 m. vasarą, bet likimas jau buvo paruošęs jam naujų išbandymų. Švėkšną vis dar tebelaikė užėmę vokiečiai, nuniokotuose dvaro rūmuose šeimininkavo vokiečių karininkai bei jų paskirti prievaizdai. Baigė savo die­ nas garsusis „žvėrinčius“. Vokiečiai, atidarę vartus, varė žvėris lauk ir šaudė juos mėsai. Iš žvėryno bebuvo likęs tik pavadinimas. Gal Jurgį Pliaterį pasiekė kalbos apie grafienę, o gal buvo ir kitų priežasčių, - to mes nieka­ da jau nesužinosime, tačiau grafai taip ir liko gyven­ ti atskirai - grafas Jurgis Švėkšnoje, o grafienė Janina Vilkėne. Viktorui Putilovui paaugus, grafienė leido jį mokytis į vokišką gimnaziją Klaipėdoje. 1922 m. Nepriklausomos Lietuvos valdžia pradėjo

žemės reformą. Tais metais Jurgiui Pliateriui priklausė 1319 ha žemės. Dar ik i žemės reformos paskelbimo iš jo buvo paim ta 280 ha, o netrukus nusavinti ir Švėkšnos bei G edm inaičių dvarai. Po galutinio parceliavimo pla­ no Švėkšnos grafui J. Pliateriui p alikta 68 ha dvaro cen­ tras ir 12 ha miško - tarpukario žemės reformos metu Jurgis Pliateris neteko apie 98 proc. jam priklausiusių žemių. Kurį laik ą buvo nusavinta net „Genovaitės“ vila. Vėliau grafas Jurgis Pliateris dalį savo gražaus parko paaukojo „Saulės“ gimnazijos (dabar - miestelio mo­ kykla) statybai, kuri baigta 1928 m. Grafienei Janinai,

53

kadangi ji gyveno atskirai, taip pat paliktas Vilkėno dvaro centras su 80 ha žemės. Geru žodžiu prisiminda­ mi žmonės minėjo ir jaunąją grafienę - ji apmokėdavo kumečių vaikų mokslą parapinėje mokykloje, o 19251^ Švėkšnoje kilus gaisrui, pati savo skalbiniais perrišinėjo apdegusius žmones. 1940ieji įėjo į istoriją kaip metai, paženklinti dau­ gybės žmonių tragedijų. Neišvengė tragiško likimo ir grafai Pliateriai. Sovietinė valdžia konfiskavo Vilkėno dvarą, išvaryta iš savo gimtųjų namų grafienė prisiglau­ vavo lietuviškoje visuomeninėje veikloje. Mirė Vašing­ dė dvaro malūne. Neatlaikiusi pergyvenimų ir likimo tone. Žmona 1998 m. jo palaikus pervežė į Švėkšną ir smūgių, nusilpusi netrukus ji susirgo, buvo nuvežta į Kauno ligoninę, kur tų pačių metų rugsėjį mirė. Grafie­ palaidojo šalia senelio Adomo Pliaterio Švėkšnos baž­ nės augintinis Viktoras, Hitleriui 1939 m. atplėšus Klai­ nyčioje. 1993 m. pagal paveldėjimo teisę „Genovaitės“ vila grąžinta Aleksandro Pliaterio žmonai - grafienei pėdos kraštą, pasiliko jame. 1941-aisiais prasidėjus karui, Felicijai Laimei Pliaterienei. Dvaro pastatai ir parkas jau antrą dieną pasirodė Švėkšnoje vokiečių karininko paveldėtojos rūpesčiu sutvarkyti. 2006 m. restauruota uniforma, tačiau jo globėja Janina jau buvo mirusi. Išvarytas iš savo dvaro ir grafas Jurgis Pliateris - so­ vilos išorė, o 2008 m. - ir jos salė (darbus prižiūrint Klaipėdos bendrovei „Pamario restauratorius“ atliko vietai nusavino visą jo turtą, nuniokojo dvarą, išvežė arba sunaikino vertingiausius jame buvusius meno kū­ tautodailininkas Kęstutis Paulauskas). Rūmuose įkur­ rinius, likusieji vėliau pateko į Telšių muziejų. Bolševi­ tas muziejus, vyksta klasikinės muzikos koncertai. Istorizmo laikotarpiu statyta neorenesansinė Švėkš­ kų aktyvistai, sukūrę laužą, dvaro parke „iškilmingai“ nos dvaro vila - mūrinė, stačiakampio plano, iš abiejų sudegino visą senąjį Švėkšnos dvaro archyvą, kuriame buvo kelis šimtus metų kaupti dokumentai, dvaro bi­ pusių praplėsta terasomis su baliustradomis. Spėjama, kad ją projektavo ir dekoravo architektas Meyeris bei bliotekos knygas. 1941 m. birželį ištremta nemažai skulptorius V. Brandenburgeris. Viduje „Genovaitės“ švėkšniškių, tarp jų ir dvaro savininkas grafas Jurgis vila puošta gipso lipdiniais, tapyba. Pliateris. Po pusantrų metų nepakeliamų gyvenimo są­ lygų Komijoje jis mirė nuo bado ir išsekimo, palaidotas nežinomame kape. Apie tai primena memorialinė len­ ta prie Švėkšnos bažnyčios. Smarkiai 1940-aisiais nukentėjo ir dvaras. Sovieti­ niais metais centrinė Švėkšnos dvaro dalis kurį laiką naudota kultūros bei poilsio tikslams, vėliau dvaro rū­ mai ilgus metus stovėjo apleisti. Paliktas be priežiūros sunyko, o 1952 m. nugriautas grafų gyvenamasis namas „palocius“. Dabar toje vietoje žaliuoja augaloti medžiai. 1941aisiais vienturtis Jurgio Pliaterio sūnus Alek­ sandras (1913-1997) vis dėlto išvengė tremties - tuo

metu, baigęs studijas, jis gyveno Vilniuje. A leksan­ dras su žmona Felicija Laime Verešilkaite, kurią vedė 1943 m., spėjo pasitraukti į Vakarus. Gyveno JAV, daly­

79- Pa m i n k l a s d v a r in in k ė s š u n e l i u i (g a l v i e n i n t e l i s t o k s L ie t u v o je )

54

KLAIPĖDOS APS KRI TI S

KLAIPĖDOS APSKRITIS

Prabangi pobūvių salė su keturiomis kolonomis praturtinta marmuro imitacija, lipdiniais, tapyba. Si­ jas tarp kolonų ir palubės frizą puošia 30 skulptūrinių moterų galvučių. Lubų centre ištapyta antikinės deivės Floros figūra. Romėnų mitologijoje Flora - žydinčios pavasario augalijos deivė. Šoniniuose plafonuose amūrai, barstantys gėles, laikantys girliandas ir žai­ džiantys su balandžiais. Švėkšnos dvaro parkas, dabar žaliuojantis 9,$ ha plote, - vienas gražiausių Lietuvoje. Jame daug vieti­ nių ir egzotinių medžių rūšių. Mišriojo stiliaus parkas pradėtas kurti dar antrojoje X V I II a. pusėje Vilhel­ mo Jono Pliaterio. Stepono Pliaterio sūnus Adomas

toliau jį tobulino. Apie 1880 m. parkas perplanuotas ir papuoštas naujais pastatais bei dekoratyviniais ak­ centais. Prie mūro sienos, juosusios parką pastatytas sodininko namelis, kurio bokšte būdavo iškeliama Pliaterių giminės vėliava. Grakščiomis neoklasicisti­ nėmis formomis išsiskiria dvaro vartai. Vidurinė jų dalis, primenanti triumfo arką, įkomponuota tarp su­ porintų puskolonių. Vartų fasadas gausiai dekoruotas augalinių motyvų reljefais. Apie 1910-1912 m. dvaro parke tyvuliuojančio tven­ kinio saloje pastatyta deivės Dianos skulptūra, kurią pagal Jurgio Pliaterio iš Paryžiaus atsivežtas formas iš cemento atliejo vietinis meistras Vincentas Jakševičius. Diana - senovės romėnų deivė, sauganti visa, kas gyva, kas auga miškuose ir laukuose. Tai mėnulio ir medžiok­ lės deivė, vaizduojama su lanku ir strėlėmis. Ir šiandien tikslų vietinį Saulės laiką rodo grafo Jurgio Pliaterio X X a. pr. pastatytas saulės laikrodis. Nenustebkite, jei jo rodomas laikas skirsis nuo jūsų laikrodžio rodomo laiko, mat Žemė skrieja aplink Saulę netolygiai - sausio mėnesį greičiau, liepos mė­ nesį lėčiau. Dėl to para nėra tiksliai lygi 24 valan­ doms. Tačiau mūsų laikrodžiai eina pastoviu greičiu, todėl susidaro skirtumas tarp jų rodomo vidutinio Saulės laiko ir tikrojo laiko, kurį galite pamatyti pasi­ žiūrėję į saulės laikrodį Švėkšnos dvaro parke. Sis laik­ rodis - kopija antikinio ritualinio staliuko, saugoto Borgezės vilos (Romoje) rinkiniuose. Jurgis Pliateris parsivežė iš Paryžiaus jo formas ir padirbdino kopiją. Restauruotas 1989 m.

Iki mūsų dienų išliko Švėkšnos dvaro sodo vartai su akmenų tvoros liekanom is, vaza ant pjedestalo, ap­ vali apžvalgos aikštelė su baliustrada, laiptai su vazo­ mis, Šv. M arijos skulptūra, „Laisvės angelas“, liepteliai ir bene vienintelė Lietuvoje parko vejoje stovinti šuns skulptūra. Parkui gyvum o ir šiandien teikia keli tven­ kiniai, upelis.

So- M e d ž i o k l ė s d e i v ė D ia n a

55

Šilutės rajonas

VILKEN AS

S

EN OVĖJE ŠIOSE V IE T O S E ŽALIAV O GŪDŪS M IŠ ­ K A I, K U R IU O S E K L A ID Ž IO JO DAUGYBĖ V IL K Ų . IŠ

čia ir vietovės pavadinimas - Vilkenas. Tai - dvaras, esantis maždaug 2 km į pietus nuo Švėkšnos centro, Žemaičių Naumiesčio link, aplinkinės sodybos, malū­ nas ir kapinės. Netoli Vilkėno dvaro malūno į Svėkšnalės upelę įteka nedidelis Vilkės upeliukas.Ir tai dar ne visi vietovardžiai, šiose apylinkėse kildinami nuo vil­ kų. Dvaras vadintas Vilkenų I arba tiesiog Vilkenų, o netoliese įsikūrę Vilkėno II, Vilkėno III ir Vilkėno IV bei Vilkų kampo kaimai. Sovietmečiu bandyta visus keturis Vilkėno kaimus pavadinti vienu vardu, tačiau

Sl- R e s t a u r u o t i Vil k ė n o r ū m a i

tai neprigijo, o šiandien vietiniai gyventojai ir patys sunkiai beatskiria, kuriam V ilkėnui kas priklauso. Vilkėno dvaras m inim as jau 1695 m. Švėkšnos dva­ ro inventoriuje, tačiau savarankišku vienetu jis tapo tik 1820 m., kai mirus grafui Jurgiui Pliateriui jam pri­ klausiusias Švėkšnos valdas pasidalino keturi jo sūnūs. Vilkėne įsikūrė Jurgio sūnus Pranciškus (1798-1867), kuris užtvenkė Svėkšnalės upelį ir prie jo 1843 m. pa­ statė storų mūro sienų vandens m alūną. 1863 m. dva­ rą jau valdė Pranciškaus Pliaterio sūnus Aleksandras, pastatęs ik i mūsų dienų išlikusius Vilkėno dvaro rūmus. 1912 m. Aleksandro duktė Jan in a Pliaterytė

56

KLAIPĖDOS APSKRI TI S

(1892-1940) ištekėjo už savo pusbrolio, Švėkšnos gra­ fo Adomo sūnaus Jurgio Pliaterio (1875-1943). 1922 m.

m irus tėvui, Jan in a gyveno Vilkėno dvare, o jos vyras Jurgis - Švėkšnoje. Todėl per 1923 m. žemės reformą abiems dvarams p alik ta po 80 ha žemės. 1940 m. dva­ ras nacionalizuotas. Iš rūm ų išvaryta grafienė Jan in a apsigyveno Vilkėno m alūne, tačiau netrukus susirgo ir Kaune mirė. Vilkėno dvaro sodyboje išliko rūmai, arklidė, ūki­ nis pastatas (1884 m.), namas, vartai, parkas ir vandens malūnas (1843 m.). Grafas Aleksandras Pliateris (1845-1922), žinomas

kaip lietuvių teisės istorikas, Vilkėno rūmus statė 1880-1897 m. Vakariniam e rūm ų fasade išliusi jo mo­ nograma AP ir statybų pabaigos m etai - 1897. Šalia 1880 m. užveistas peizažinis parkas, kuriam priskirti nuo seno čia augę girios ąžuolai. D idingi dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūm ai - stačiakam piai, su ketu­ riais kam piniais rizalitais, viršuje užsibaigiančiais neom anieristiniais frontonais su Pliaterių gim inės herbais, voliutomis, puošti plastiniais augaliniais motyvais. Rizalitus skaido piliastrų poros, puošnūs langai. Rūmų fasadai sukurti im ituojant Šiaurės Europos bei italų renesanso architektūros formas. Pastato vakarinėje pusėje dominuoja belvederio bokštas, viršuje užsibai­ giantis baliustrada ir vazomis. Nuo šio bokšto galim a apžvelgti visą plačią apylinkę. Kai grafas Aleksandras Pliateris būdavo namie, bokšto viršuje plevėsuodavo iš­ kelta Pliaterių vėliava, k urią jam išvykus, nuleisdavo. Erdvios rūm ų patalpos išdėstytos dviem eilėmis, sujungtos į anfiladą. Pirmojo aukšto patalpų interjerai buvo gausiai dekoruoti neorenesansiniais bei neobarokiniais lip ­ diniais. Lubos puoštos augalinių m otyvų gipsatūra, grafų herbais, karūnom is. M ozaikinis parketas kie­ kviename kam baryje buvo skirtingo piešinio. Patal­ pas šildė įdom ių formų koklinės krosnys (kai kuriose patalpose jų stovėjo net po dvi). Kiekvienos krosnies kokliai skirtingos spalvos ir piešinio. Ypač dekoratyvus buvo krosnių viršus, užsibaigiantis puošniais karnizais, karūnom is.

Prabangiausio būta svetainės interjero su reljefine palubės fasete, spalvingais medžio kesonais, heraldinė­ mis kompozicijomis. O riginaliai suplanuotas antrojo rūm ų aukšto kam ­ barys šiaurės rytų pusėje su balkonu į šiaurę ir aklina rytine siena. Jam e visuomet vyravo jaukus dirbtinis apšvietimas. Iki mūsų dienų išliko tik buvusio interjero detalės. 1946 m. rūmuose įsikūrė vaikų namai. 1980 m. pasta­ tas atiteko Šilutės hidraulinių pavarų gamyklai. Rūmai smarkiai nukentėjo, kai gamyklos vadovybė, sugalvoju­ si rūmuose įsirengti poilsio bazę, nuplėšė stogą, bet dėl kažkokių priežasčių remonto darbų nebaigė. Pastatas apie dvidešimt metų prastovėjo be stogo. 1993 m. dva­ ro rūmus ir parką susigrąžino grafienė Felicija Laimė Broel-Pliaterienė. Grafienės iniciatyva ir lėšomis už­ dengtas stogas, 2007 m. restauruota rūmų išorė. Išlikę interjerai užkonservuoti. Šiuos darbus atliko Klaipė­ dos bendrovė „Pamario restauratorius“, kurios vadovas Aldas Kliukas yra kilęs iš Švėkšnos. Rūmai stovi sodybos centre, rytinėje jos dalyje buvo išdėstyti ūkiniai pastatai. Dvaro statinius supo parkas, pradėtas kurti 1820 m., Aleksandro Pliaterio sufor­ muotas 1880 m., vėliau dar keletą kartų pertvarkytas. Parką pagyvina tvenkiniai. Rytinėje pusėje parkas per­ eina į mišką. 1913 m. priešais rūmus pastatyta marmurinė Rebekos skulptūra, kurios autorius - prancūzų skulptorius Hubertas Noelas. Dabar Vilkėne likusi Rebekos skulp­ tūros kopija. Originalas 1982 m. perkeltas į Palangos parko rožyną (plačiau žr. Tiškevičių rūmai Palangoje).

Kiek atokiau nuo dvaro centro įsikūręs seniausias ir didžiausias visoje apylinkėje, dar grafo Pranciškaus Pliaterio 1843 m - statytas, Vilkėno dvaro malūnas. Sta­ tybos m etai įam žinti pastato gale kartu su inicialais F.H.P., reiškiančiais Pranciškus grafas Pliateris (Franz H rabia Plater). M alūno sienos daugiau kaip metro sto­ rio, sumūrytos iš lauko akmenų. Lengvumo ir deko­ ratyvum o pastatui suteikia į skiedinį m ūrijant įspausti nedideli akm enukai, m etalinės durų dalys. K lasikinių formų portikas, kurio trikam pį frontoną laikė trys ap­

g2- Vil k ė n o d varo m a l ū n a s

valios medinės kolonos, nuardytas pokario metais. Tris malūno vandens ratus sukdavo Švėkšnalės vanduo, tik apie 1925 m. ratai pakeisti m etaline turbina. Spėjama, kad tai ne pirmasis malūnas stovėjęs šioje vietoje. Išliko m alūne dirbusio Kazio Toleikio pasakojimas, kad prieš karą, dar ik i 1940 m., grafienė liepusi vieną dieną šimto metų jubiliejaus proga m alti nemokamai. Įvairūs kraupoki pasakojim ai sklandę žmonėse apie m alūną ir jame pasirodančius vaiduoklius. Petro Celiausko parengtam e enciklopediniam e žinyne „Švėkš­ na: žmonės, kraštas, įv yk iai“ aprašomas prieš A ntrąjį pasaulinį karą čia dirbusio m alūnininko Petro Zimkaus pasakojimas, kuriam e jis prisim ena, kad ieškant tin k a­ mos patalpos motorui, pusrūsyje atidaryta patalpa, ik i tol buvusi užm ūtyta. Joje rasti žmonių kaulai ir senovi­ nis durklas. V ietiniai tada spėlioję, kad tai gal žmonių, norėjusių em igruoti į A m eriką palaikai. X IX a., kai lietuviai emigravo į svetimus kraštus, m alūne viešpata­

vo „vokietukai“, kurie verbuodavo žmones išvykimui, pasinaudodavo jų patiklumu ir malūne nužudydavo, o jų turtą pasisavindavo. Vėliau piktadariai patys pabėgę Amerikon. O gal tai buvusios kontrabandininkų au­ kos, nes ne per toliausiai tada ėjusi siena su Vokietija. Neramios nužudytųjų žmonių vėlės vaidendavosi, pa­ sirodydavo ir vėl išnykdavo... Jau mūsų laikais Vilkėno dvaro malūne buvo įrengtas aukštos klasės viešbutis, restoranas, pastaty­ ta pirtis, teniso kortai, įžuvintas atskiras tvenkinys, skirtas žvejybai. U A B „Klaipėdos maistas“ 1995 m. į buvusį malūną investavo apie 2 mln. litų, tačiau inves­ ticija nepasiteisino - trūko klientų, ypač žiemos mė­ nesiais. 2006 m. viešbutis uždarytas. Malūnas laukia naujų šeimininkų. Neaiškios ir Vilkėno dvaro rūmų perspektyvos, - nežinia kas ir kada restauruos pastato vidų, išlikusius interjerus. Kol kas galime grožėtis tik atnaujinta rūmų išore.

58

T

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS

K azlų Rūdos savivaldybė

Sakių rajonas

A N T A N A V O DVARO K O P L Y Č I A

GELGAUDIŠKIS

u r is t u s į a n t a n a v ą k a z l ų r ū d o s sa v iv a l­ d y b ė je

T R A U K I A RESTAURUOTA KOPLYČIA. TAI

dvaro sodybos fragmentai prie Šešupės, pakeliui į Pilviš­ kius, pasukus iš Via Baltica automagistralės - gyvena­ masis namas, džiovykla, rūm ai (perstatyti), koplyčia. Nuo X VIII a. šios žemės priklausė dvarininkams Chrapovickiams. X IX a. pirmojoje pusėje dvarą nusipir­ kę Sabunevičiai valdė jį iki Antrojo pasaulinio karo. Ver­ tingiausia paveldo požiūriu - parko pakraštyje XVIII a. pabaigoje dvaro savininko, Antanavo seniūno, Vitebsko vaivados Jono Antano Chrapovickio pastatyta medinė še­ šiakampė koplyčia, kuri turėjo tapti šios giminės panteo­ nu. Tačiau apie šios giminės palaidojimus koplyčioje ži­ nių nėra. X IX a. naujieji dvaro šeim ininkai Sabunevičiai ją remontavo, vidų išpuošė paveikslais, kad būtų galima laikyti pamaldas. Spėjama, kad koplyčioje palaidotas dva­ ro savininkas Stanislovas Sabunevičius, vėliau - jo sūnus s3. A t s t a t y t a A n t a n a v o k o p ly č ia

Edvardas ir marti. Pokariu koplyčia išplėšta, karstai su­ gadinti. Ilgai nenaudota, ji pradėjo nykti, įgriuvo stogas. 2008 m. pradėtas unikalios medinės koplyčios remontas, kuris baigtas tik 2011 m., kainavęs apie 2 mln.litų. Antana­ vo koplyčia - vienintelė išlikusi aštuoniakampė koplyčia Lietuvoje. Tai originalus liaudies sakralinės architektūros paminklas. Restauruotas koplyčios stogas, rūsio sienos, atkurtos nišos bei langų angos, konservuotos autentiškos konstrukcijos, dangos, puošybos elementai (projekto va­ dovas archit. Saulius Mikalauskas). Restauruoti paskuti­ nio dvaro savininko Sabunevičiaus, jo sūnaus ir marčios karstai iš pokariu išdraskytos laidojimo kriptos. Sudėjus į juos palaikus, karstai užmūryti koplyčios rūsyje. Netikė­ tai atsirado ir pokariu iš koplyčios altoriaus dingęs Ma­ donos su kūdikiu paveikslas. Sovietmečiu jis buvo pate­ kęs į Ateizmo muziejų Vilniuje, o iš ten - į Nacionalinio muziejaus fondus. Po koplyčios restauravimo paveikslas grąžintas į savo senąją vietą.

59

kai, prekybininkai, svečiai iš artim ų ir tolim ų kraštų, net iš Lenkijos, Vokietijos, Norvegijos. Visi rinkosi į trylik tą k artą Gelgaudiškio bendruomenės organi­ zuotą „Stasiuko mugę“. Bet tradicinė mugė šį kartą buvo tik fonas kitam - istoriniam įvykiui. Visuomenei pristatyti jau dalinai restauruoti Gelgaudiškio dvaro rūm ai. A tgim sta kaim o bendruomenei priklausantys rūm ai. Ilgai stovėję apgriuvę, apleisti, užkaltais langais, rūm ai sušvito šviežiomis spalvomis. D ar liko nemažai dvaro restauravimo darbų, ypač rūm ų viduje. Bet visi susirinkę džiugėsi ir gėrėjosi atjaunėjusiais dvaro rū­ mais. Dvaro atnaujinim ui jau panaudota 2,4 m ln. Lt, gautų iš ES paramos fondų per Lietuvos verslo paramos agentūrą. Baigtas pirmasis dvaro restauravimo etapas. O programoje jų net trys. Gelgaudiškis, Sakių rajono miestelis, istoriniuose šal­ tiniuose pirm ą kartą pam inėtas 1504 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras šias žemes padovanojo Ivaškai (Jonui) Sapiegai, savo raštininkui. Sapiegos Gel­ gaudiškį valdė neilgai. Didžiausias jų nuopelnas - apie 1578 m. įkūrė pirm ąją bažnyčią. 1584 (158$?) m. valda

perėjo kunigaikščio Gri­ galiaus Masalskio nuosavy­ bėn. 1586 m. dvarą nusipir­ ko Kasparas Ozemblovskis. X V I I- X V I II a. Gelgaudiš­ kis - Čartoriskių valda. Tai įtakinga didikų giminė, susijusi su paskutiniu Len­ kijos ir Lietuvos valstybės karaliumi Stanislovu Augus­ *4-M e d a r d a s K o m a r a s (1881-1937) tu Poniatovskiu. Istorinės griūtys - Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimai, per kuriuos Užnemunė atiteko Prūsijai - privertė Čartoris­ kius kraustytis iš Gelgaudiškio. 1797 m. A. Čartoriskis pardavė dvarą vokiečių baronui Teodorui Henrikui Koideliui (Keudell), kurio vaikaitis Gustavas Henrikas Koidelis apie 1842-1846 m. pastatė Gelgaudiškyje iki mūsų dienų išlikusius dvaro rūmus. Tiesa, iš pradžių pastatas buvęs barokinis, tik vėliau, po rekonstrukcijos, jam suteikti klasicistinio stiliaus bruožai. Baronai Koideliai Gelgaudiškį valdė apie 100 metų. Po Napoleono karų ir Prūsijos pralaimėjimo ši teritorija, kaip ir likusi Lietuvos teritorija, atsidūrė carinės Rusijos valdžioje.

Ss~86- G e l g a u d iš k i o r ū m ų p o r t a l a s a p i e 2008 т 2012

8?- G e l g a u d iš k i o r ū m ų i n t e r j e r o d e t a l ė

N

UO PAT R Y TO 2 0 1 2 M. G E G U ŽĖ S A N T R Ą J Į SEK­ M A D IE N Į Į G E L G A U D IŠ K Į R IN K O S I A M A T IN IN -

6o

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS

6l

Sakių rajonas

ILGUVA

R

eto

g r o žio

d v a r v ie t ė

ša k ių

r a jo n e , p r ie

N YKO S UPĖS S A N T A K O S SU N E M U N U . ISTO R I-

**• Š v e n t ė p r i e r e s t a u r u o t ų r ū m ų

Po 1887 m. išleisto įsako, kuriuo carinės Rusijos valdžia draudė svetimtaučiams turėti dvarų tuometinės Rusi­ jos pasienio zonoje, F. Koidelis pardavė dvarą lietuvių bendrovei, iš kurios 1898 m. Gelgaudiškį nusipirko dva­ rininkė A. M. Komarienė. Per žemės reformą 1922 m. dvaras išparduotas. Iš valstybės jį nupirko ir padovanojo Kauno kurijai JA V lietuvių bendruomenės vienuolės šaritės. Gelgaudiškyje jos įsteigė pirmąją Lietuvoje našlai­ čių prieglaudą. Antrojo pasaulinio karo metais rūmuo­ se buvo įsikūręs štabas, vėliau - karo ligoninė. Pokario metais, iki 1961-ųjų - vaikų namai, 1966 m. rūmuose veikė pagalbinė internatinė mokykla. Po 1979 m. kilu­ sio gaisro pastatas restauruotas. Neoklasicistinio stiliaus Gelgaudiškio dvaro rūmai mūriniai vienaukščiai, pakylėti ant aukštų pusrūsių. Pastato fasadas paryškintas trimis rizalitais. Centrinio rizalito trikampį frontoną remia du masyvūs stulpai ir dvi kolonos. Nuo paradinio įėjimo leidžiasi akmeni­ niai laiptai Rūmus supa geometrinio plano parkas, pereinantis į mišką. X V III a. pab. - X I X a. pr. tai vienas didžiausių parkų masyvų Lietuvoje. Užveistas dar valdant baronams

Koideliams, dabar parkas žaliuoja 119 ha (kartu su miško parku) plote. X I X a. pab. parkas rekonstruotas. Iki mūsų dienų išliko įspūdinga link rūmų vedanti sidabrinių kle­ vų alėja. Šių klevų kamieno skersmuo dabar apie 110 cm, aukštis 20-25 m. Parke yra senos baronų Koidelių gimi­ nės kapinaitės. Įdomi vieta „žvaigždė“, kurioje dvarinin­ kai medžiodami pietaudavo, o kad matytų žvėris, liepė iš­ kirsti miške 8 spindulius - žvaigždę. Parką puošė 8 rūšių medžių alėjos, buvo apskrita, liepomis apsodinta aikštelė, vadinama Raganų būrimo aikšte. Vidurnaktį jų pranašys­ čių pasiklausyti čia ateidavę dvarininkai. Netoli dvaro įrengtas pažintinis miško parko takas, vingiuojantis Nemuno pakrante. Dabar Gelgaudiš­ kis - Panemunių regioninio parko dalis. Gelgaudiškio dvaras pavadinimą gavo nuo didikų Gelgaudų, kuriems kurį laiką priklausė šios žemės, o kitame Nemuno krante jie turėjo didelį dvarą (dabar Panemunės pilis). Dabartinių Gelgaudiškio dvaro puo­ selėtojų svajonė - įrengti lino kelią tarp dviejų Nemu­ no krantų. Turistai, susėdę į gondolą, galėtų be vargo pasiekti Gelgaudų valdą kitame upės krante ir susipa­ žinti su išlikusiu Gelagaudų palikimu.

niai šaltiniai 1583 m. mini Panykių dvarelį, pavadinimą gavusį nuo Nykos upės. Iš pradžių tai karališkasis dva­ ras. 1758 m. jį nusipirko Veliuonos klebonas Viktoras Talko Grincevičius-Ilgauskas. Nuo tada Panykiai pra­ dėti vadinti Ilguva. Grincevičių giminei dvaras priklau­ sė iki X I X a. pab., kai 1895 m. Ona (Ana) Grincevičiūtė ištekėjo už žymaus to meto lenkų kompozitoriaus ir smuikininko, Varšuvos filharmonijos direktoriaus Emi­ lio Mlynarskio (1870-1935). Ilguva tada tapo mėgstama muzikų susibūrimo vieta - čia svečiuodavosi Varšuvos konservatorijos profesoriai. Pianistas Artūras Rubinšteinas vedė jauniausią Mlynarskių dukrą Nelę. Dvaras, nors per vedybas atitekęs Mlynarskiams, visada svetin­ gai sutikdavo Grincevičių šeimos narius. Vaikystės me­ tus čia praleido žymi mūsų dainininkė Beatričė Grin90- K o n c e r t a s p r i e I l g u v o s d v a ro r ū m ų

cevičiūtė (1911-1988). Ilguvos dvare vasarodavęs profesorius Talko Grincevičius - žymus lenkų antropologas, Lenkijos mokslų akademijos narys, jau­ nystę praleidęs Ilguvoje ir Kau­ ne. Čia mėgo vasaroti garsus tarpukario Lietuvos rašytojas, Kauno Vytauto Didžiojo uni­ versiteto profesorius Juozas A l­ **• E m i l i s M l y n a r s k i s binas Herbačiauskas. Dabar kai kurie dvaro pas­ tatai priklauso B. Grincevičiūtės dukterėčiai Liucijai Grincevičiūtei, kuri priklauso jau septintai Ilguvos Grincevičių kartai. Ji gimė Sibire, kur buvo išvežta mama. Sugrįžusi iš tremties, mama atsiėmė dalį dvaro, bet tik dalį, nes tuo metu dvaro rūmuose veikė pen-

62

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS

D

.

'T?

R- iJ E t J R § Ę w JiJ

1 ¿

PAi

Į I M iB ii 2^

H

1

r !

*11

i

9I- I l g u v o s b a ž n y č i o je

sionatas ir paveldėtojos (mama su dukra) nenorėjo skriausti jo gyventojų, atsiimdamos rūmus. „Su mama buvome idealistės“, - sako L. Grincevičiūtė, paveldėju­ si po mamos m irties jos atgautą dvaro klojim ą ir vieną m ūrinį pastatą. Juose ir tvarkosi dvarininkė, dažnai il­ gesingai žvelgianti į dvaro rūmus. **' N e m u n a s t i e s I l g u v a

Mediniai dvaro rūmai iš maumedžio medienos pa­ statyti 1790 m. karaliaus Stanislovo Augusto dvaro šambeliono Jono Grincevičiaus. Paskui jie ne kartą re­ montuoti. Pastatas, atgręžtas į Nemuną, stovi ant aukš­ to, apie 80 m, upės skardžio. Gaila, medžiai užaugo iš rūmų verandos atsiverdavusį vaizdą... Mūrinės kolonos laiko trikampį frontoną, priskirtiną liaudiškajam kla­ sicizmui. Pastatas restauruotas 1992-1997 m. Tačiau jau vėl reikalauja remonto. Vidus nesutvarkytas. Ret­ karčiais prie rūmų rengiami koncertai, skirti Beatričės Grincevičiūtės atminimui. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnytėlė medinė, statyta 1814 m. Julijono Grincevičiaus lėšomis. Stogą puošia 3 barokiniai bokšteliai. Viduje kabo įsidėmėtinas pa­ veikslas „Marija su kūdikiu“ (1814 m.), priskiriamas ita­ lų kilmės dailininkui Pranciškui Andrioliui, 1812 m. Napoleono armijos karininkui, po karo užsilikusiam Lietuvoje. Bažnyčia įsteigta 1765 m.

Senose kapinėse - Grincevičių kapavietė. Č ia palai­ dota dabartinės Ilguvos dvarininkės Liucijos Grincevi­ čiūtės mama, močiutė, proseneliai.

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS

63

Sakių rajonas

ZYPLIAI

-

i

A

t g im ę s t a is

Zy p l i ų d v a r a s p a s t a r a i s i a i s m e ­

G R A Ž Ė JA TIESIO G A K Y S E . NAUJOMIS SPAL-

vomis sušvito rūmai, baigiamas restauruoti jų vidus. Atgijo ūkiniai pastatai, sutvarkyta aplinka. Prieš gerą dešimtmetį merdėjęs dvaro ansamblis tapo garsiu kul­ tūros centru ne tik Sakių rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Dabar jį kasmet aplanko apie 30 tūkst. turistų iš Lietu­ vos ir užsienio. Kartu su Zyplių dvaru atsigavo už poros kilometrų esantis Lukšių miestelis. Ir visa tai pasiekta vieno žmogaus - Lukšių seniūno, garsaus tautodaili­ ninko Vido Cikanos iniciatyva, nuolatiniu rūpesčiu ir milžinišku darbu.

Zyplių dvare dabar rengiam i tautodailininkų plene­ rai, tarptautinės kalvystės šventės, Pažaislio muzikos,

kino bei teatro festivaliai, parodos, koncertai, katali­ kiško jaunimo stovyklos, suvažiuoja medžio skulpto­ riai, puodžiai, akmentašiai, tapytojai, tekstilininkai. Dvaras tarsi suvienijo išsibarsčiusius menininkus ir tautodailininkus - ansamblio pastatuose viena po ki­ tos įsikūrė jų dirbtuvės. Tarp Zyplių dvaro ir Lukšių miestelio, važiuojant Kauno - Šakių plentu, vos 2 km. Kitaip nei daugelis Lietuvos gyvenviečių, Lukšiai turistus pasitinka iš­ puoselėta aplinka, dailiomis, tvarkingomis gatvelėmis. Miestelio centrą puošia „Siesarties upės vingio“ parkas su žydinčiomis gėlėmis, žymių Lietuvos menininkų autorinėmis skulptūromis, fontanu, tvenkiniu. Ant kalvelės parke - didžiausia ir aukščiausia Baltijos šalyse

64

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS

94‘ P r i e r ū m ų - š v e n t i n ė n u o t a ik a

„saulučių“ kompozicija. Didžiausia saulutė įregistruota Lietuvos rekordų knygoje - jos aukštis siekia 3,5 metro. Vaizdingoje Siesarties ir jos intako Lenkupio san­ takoje įsikūrę Lukšiai rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo 1697 m. Iki mūsų dienų išlikusi Zyplių dvaro so­ dyba kūrėsi X I X a. vid. - X X a. pr. Ją sudaro du sekto­ riai - reprezentacinis ir ūkinis-gamybinis. Abu sektoriai glaudžiasi vienas šalia kito, tačiau turi atskirus kiemus. Tai taip vadinama dviejų kiemų tipo dvaro sodyba. Reprezentacinis sektorius susiformavo X I X a. vi­ duryje. Jį sudaro: rūmai (pastatyti 1845-1835 m., per­ statyti 1898-1901 m.), dvi oficinos, stovinčios galais į rūmus, ir virtuvė.

Ūkinį-gamybinį sektorių nuo reprezentacinio ski­ ria kelias, apsodintas medžių alėja. Jis susiformavo X I X a. pab. - X X a. pr. Ūkinį-gamybinį sektorių su­ daro: karvidė, arklidė, tvartas, ratinė, kumetynas, svir­ nas, šunidė. Žaliuoja mišraus plano parkas, įkurtas X I X a. vid., pertvarkytas X I X a. pab. Jame tyvuliuoja keturi tven­ kiniai. Tai vienas didžiausių parkų Lietuvoje. X I X a. pr. Lukšių miestelis ir Zyplių dvaras pri­ klausė kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui, pasku­ tinio Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus brolio sūnui, aktyviai dalyvavusiam Napoleono Bonaparto karuose. Šias žemes jis gavo už karinius nuopelnus, kaip ir Prancūzijos imperijos maršalo laipsnį. 1813 m. žuvus J. Poniatovskiui, turtai Sūduvos žemėje atiteko jo seseriai Teresei Tiškevičienei. Tai milžiniški miškų plotai, 155 kaimai, tuomet vadinti bendru Zyplių var­ du, o patys Zypliai buvo dvarelis su 60 margų žemės (dabar tai - Senieji Zypliai). T. Tiškevičienė gyveno Paryžiuje, paveldėtose valdose ji nesilankė. Po kiek lai­ ko, nusprendusi, kad dvaras jai duodąs per mažai pa­ jamų, Tiškevičienė Zyplių valdas labai pigiai pardavė Polocko gubernijos dvarininkui Jonui Bartkovskiui. Naujasis savininkas, norėdamas būti arčiau miškų, iš kurių planavo gauti nemažai pajamų, 1845-1855 m. netoli Lukšių pasistatydino naujus rūmus, kai kuriuos kitus dvaro pastatus. Šį dvarą, išlikusį iki mūsų dienų, J. Bartkovskis pavadino Naujaisiais Zypliais. J. Batrkovskis gaudavęs nemažai pelno iš prekybos mediena, buvęs gana dosnus. Kunigas ir rašytojas A n ­ tanas Tatarė, kunigavęs Lukšiuose 1839-1855 m., įkal­ bino Zyplių savininką skirti lėšų ir įsteigti parapinę mokyklą. Šioje mokykloje 1864-1866 m. mokėsi Jonas Basanavičius, busimasis Lietuvos nepriklausomybės patriarchas, 1896-1897111. - Vincas Grybas, busimasis garsus skulptorius. Šv. Juozapo bažnyčios statybą Luk­ šiuose taip pat fundavo J. Bartkovskis, tik baigta ji jau po dvarininko mirties. 1855 m. mirus J. Bartkovskiui (palaidotas Lukšių kapinėse), Zyplių dvaras atiteko jo podukrai Joanai Volfersaitei-Kučinskienei, kurios dukra Liudvika Os-

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS

65

trovskienė pardavė valdas grafui Tomui Potockiui. Pats grafas ūkininkavimu neužsiėmė - dvarą išnuo­ mojo vokiečiui. Apie 1897 m. dvare kilo didžiulis gaisras, sudegė visi mediniai ūkiniai pastatai. Gaisrą sukėlė garinė mašina, kurią atsigabeno vokietis. Tuoj po gaisro atstatyti ūkiniai pastatai, tik dabar vietoj medinių - plytų mūro. T. Potockis ėmėsi pertvarkyti ir Zyplių rūmus, tačiau greitai mirė. Dvaro savininke tapo jo žmona, valdžiusi Zyplius iki Pirmojo pasaulinio karo. Ji tęsė vyro pradėtus darbus. Potockiai klasicistinius dvaro rūmus rekonstravo - iš šonų pristatė du dviaukščius rizalitus, pakeitė stogą - jis tapo laužytas, mansardi­ nis su liukarnomis. Taip buvę klasicistiniai rūmai tapo neobarokiniais. Seniausioji, vidurinė pastato dalis, statyta J. Bartkovskio, liko vienaukštė. Įėjimas į rū­ mus vedė per neaukštą priemenę, kurią puošė ažūri­ nės metalo grotelės. Pastato centre buvo vestibiulis, jo kairėje - valgomasis, iš dešinės - svečių kambarys; už vestibiulio - šokių salė, susisiekianti su terasa. Šoninių dviaukščių rizalitų patalpos išdėstytos dviem anfiladomis abipus koridorių. Kai 1919 m. Lenkijos kariuomenė užėmė Seinus, ten veikusi kunigų seminarija perkelta į Zyplių dvaro rūmus ir čia buvo keletą metų. Vėliau Zyplių dvare įsikūrė Žemės ūkio mokykla, pokario metais - Šakių mašinų ir traktorių stotis, 1952 m. - vietinio kolūkio valdyba. Sunykus kolūkiui, dvaras stovėjo apleistas, kol juo ėmė rūpintis Lukšių seniūnas, tautodailininkas Vidas Cikana. Tvarkomas, pamažu restauruojamas dvaras tapo tautodailininkų traukos centru. 2003 matnaujintose dvaro arklidėse Vido Cikanos iniciatyva atidaryta pirmoji tautodailės darbų paroda, o 2008-aisiais Zyplių dvaras jau pateko į patraukliausių Lietuvos turizmo vietovių sąrašą. Pasak paties p. Vido, kelias nuo merdinčio dvaro statuso iki garsaus kultūros centro ne­ buvo lengvas. Reikėjo dėl dvaro išsaugojimo pakovoti, įrodinėti, pasiaukoti. Ne kartą teko pasikliauti tik savi­ mi, likti ištikimam vien savo įsitikinimams... „Negal­ vojau, kad galiu tapti valdininku, tačiau tapau juo, nes seniūno pareigos padėjo man siekti svarbiausio tikslo -

95‘ Vid o C ik a n o s p a g e r b im a s p e r r e s t a u r u o t ų d v a ro r ū m ų a t id a r y ­ (2012)

mo iš k il m e s

išsaugoti griūnantį Zyplių dvarą. Gal tai - svarbiausias mano gyvenimo darbas“, - prasitarė p. Vidas. O prasidėjo viskas 1981-aisiais, kai dar mokydamasis Kauno suaugusiųjų vakarinėje dailės mokykloje, Vidas Cikana atvyko į Lukšius. Zyplių dvaras iškart jam „krito į širdį“. „Pats gimęs ir užaugęs Karklinių dvare, Vilka­ viškio rajone, Zypliuose jaučiausi kaip namie. Buvo be galo liūdna matyti griūnančias rūmų sienas, vis labiau niokojamus pastatus. Tada ir pasiryžau šį dvarą išsaugo­ ti. Nebegalėdamas žiūrėti, kaip niekinamas dvaras, dar 1981 m. prie rūmų prikabinau plakatą su užrašu: „N u­ stokite griauti architektūros paminklą. Gėda niokoto­ jams“. Už tai teko aiškintis tuometiniam saugumui. O dvaro pastatai ir toliau beviltiškai griuvo, įlūžo rūmų stogas, į vidų sviro sienos“, - prisimena p. Vidas. Organizuotos meninikų veiklos Šakių rajone tada nebuvo, tad jaunas tautodailinikas pradėjo burti kū­ rėjus, organizuoti plenerus, parodas. Pastebėję veiklų, iniciatyvų žmogų, tapusį tautodailininkų judėjimo lyderiu, lukšiečiai, Lietuvai atkūrus nepriklausoybę, išrinko V. Cikaną viršaičiu, vėliau - Lukšių seniūnu. Dar dirbdamas viršaičiu jis perėmė apleistą Zyplių dvaro ansamblį į Lukšių seniūnijos balansą. Rūmuose tada gyveno žmonės - teko pasirūpinti jų iškeldinimu.

66

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS

9б- Š v e n t ė s s p a l v o s d v a ro r ū m ų f o n e

Po truputį ištuštėjo ūkiniai pastatai. Neprižiūrimas dvaras tapo vagių ir niokotojų taikiniu, todėl V. Cikana pradėjo pats naktimis ten sargauti be jokio atlygio. Tapęs seniūnu, pasitelkė viešųjų darbų programoje dalyvaujančius žmones, ir visi kartu pradėjo dvarą tvarkyti - valė šiukšles, rūmams surentė laikiną sogą, paramstė griūnančias sienas. „Kai Vytauto Didžiojo universitetas, kuriame tuo metu studijavau menotyrą, keitė langus, nupirkau nebereikalingą stiklą ir juo su lukšiečiais įstiklinom dvaro langus. Po to ėmėme tvar­ kyti parką. Tada manęs niekas nesuprato, mažai kas tepalaikė. Tiesiog manė, kad dvaro neįmanoma atkurti ir darau tai, ko neįmanoma padaryti. Kai kurie valdi­ ninkai piktinosi, skyrė nuobaudas dėl tokios mano vei­ klos. Teko įrodinėti, įtikinėti ir po truputį daryti tai, ką užsibrėžiau,“ - pasakojo p. Vidas. Padedant Kultūros paveldo departamentui, buvo parengtas dalinis Zyplių dvaro atstatymo projektas. Taip 2002-aisiais buvo pradėti esminiai Zyplių dvaro tvarkymo ir restauracijos darbai. Jau po metų atnau­ jintose arklidėse pradėtos rengti parodos, menininkų plenerai, įsikūrė tautodailininkų dirbtuvės, pradėti or­ ganizuoti įvairūs renginiai, koncertai. Dar po kelerių metų seniūno V. Cikanos ir Sakių rajono savivaldybės administracijos iniciatyva pateiktas projektas „Zyplių

dvaro sodybos pritaikymas turizmui“ laimėjo Europos Sąjungos fondų finansavimą. Jį įgyvendinus restauruo­ tuose rūmuose pradės veikti dvaro kultūros muziejus, Sakių rajono turizmo informacijos centras, Lukšių kultūros skyrius, filmoteka, viešbučio kambariai. Restauruojant pastatus, atliekant dvarvietės arche­ ologinius tyrimus, nemažai sužinota apie dvaro istori­ ją. Tvarkant rūmų palėpę, rastos krosnių karūnų deta­ lės. Panaudojus išlikusią archyvinę medžiagą, rūmuose atkurtas autentiškas išplanavimas, pagal rastas detales atstatytos krosnys, jų dekoras. Salia rūmų atkasti dvaro laikų inžineriniai tinklai pritaikyti naujoms trasoms. Po žeme gerai išsilaikė drenažo įranga, mediniai vamz­ džiai, kuriais iš tvenkinių buvo atvestas vanduo. Beveik metro storio kultūrinis sluoksnis dvarvietėje saugojo akmeninių laiptų, puodynių, juodosios keramikos, gipso dekoro ir net senojo rūmų vitražo liekanų. Ū ki­ niame kieme, netoli karvidės, aptiktas 4 m gylio molio maišymo šulinys. Moliniai vamzdžiai dvare naudoti lietaus vandens nuvedimo sistemai įrengti. Atgimė ir daugiau kaip 50 ha plote žaliuojantis Zy­ plių dvaro parkas. Pats Vidas Cikana džiaugiasi atradęs bene seniausią parke, daugiau kaip 300 m ilgio, skroblų alėją, kuri buvo visiškai užgožta menkaverčių augalų ir krūmokšnių. Dabar dvaras gali didžiuotis keturiomis išpuoselėtomis liepų, uosių, skroblų ir balzaminių tuo­ pų alėjomis. Šiandien garsus tautodailininkas, šimtais skaičiuo­ jantis savo sukurtus darbus, ir Lietuvoje žinomu tapęs Lukšių seniūnas Vidas Cikana, visa širdimi džiaugiasi užklupus sunkumams nemetęs savo idėjos, privertęs daugybę žmonių suprasti, kad geriau kurti, nei griauti, įrodęs, kad kartais užtenka tik vieno žmogaus iniciaty­ vos ir galima nuveikti tai, kas atrodė neįmanoma. K ie­ kvienas atvykęs į atgimusį Zyplių dvarą šiandien - tarsi seniai lauktas svečias.

67

Vilkaviškio rajonas

PAEŽERIAI

N

o r in t ie m s g e r ia u p a ž in t i ku o s)

S ū d u v o s (S u v a l ­

K R A ŠT Ą , V ER T A PIR M IA U SIA U Ž S U K T I J

regioninį kultūros centrą, kuris įsikūręs Paežerių dvaro rūmuose, prie kelio iš Vilkaviškio Kaliningrado link. Centro darbuotojai patars, pasiūlys pažintinius turis­ tinius maršrutus. Centro tikslas - saugoti ir puoselė­ ti krašto kultūrą, paveldą, populiarinti tautodailę ir profesionalų meną. Kodėl centras vadinamas dvigubu Sūduvos (Suvalkijos) pavadinimu? Sudvejintas pava­ dinimas byloja apie šio krašto vietovardžio kilmę. Sū­ duva - teritorija dabartinės Lietuvos pietvakariuose (Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių rajonų, Kalvarijos, Kazlų Rūdos savivaldybių teritorijos). Tai mūsų že­ 9?- Pa e ž e r i ų d v a ro p a n o r a m a

mės kairiajame Nemuno krante, todėl kartais vadi­ namos Užnemune. Sūduva yra etninės sūduvių, apie I tūkstantmečio vidurį atsiskyrusių iš didelio baltų vieneto - jotvingių, etninės žemės. Sūduviai iš visų dabartinės Lietuvos etninių regionų gyventojų rašy­ tiniuose šaltiniuose yra paminėti anksčiausiai - II a. graikų mokslininko ir keliautojo Klaudijaus Ptolemėjaus „Geografijoje“ - (sudinus). Tai nuo seno baltų genčių - prūsų ir sūduvių - gyventa teritorija, iš ku­ rios X I I I - X I V a. jas išstūmė kryžiuočiai, kitus - su­ naikino. Dabartinės Sūduvos kraštas virto dykra. T ik po Žalgirio mūšio ir Melno taikos (1422 m.) čia vėl pradėjo kurtis kaimai.

68

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS

pi- Pa e ž e r i ų r ū m ų f r o n t o n a s

Pietinėje Sūduvoje susikūrė Suvalkų kaimas, kuris greit išaugo į miestelį, o carinės Rusijos laikais tapo net gubernijos centru. Tai gubernijai apie 50 metų (1866-1915) priklausė ir Sūduva, nuo to pradėta vadinti Suvalkija. Vietovardis prigijo. Bet ar teisinga etnogra­ finį Lietuvos regioną vadinti carinės Rusijos guberni­ jos vardu, kai turime gražų savo vietovardį - Sūduva? O gal Suvalkijos vietovardis pabrėžia, kad Suvalkai etnografinės lietuvių žemės? Čia panaši istorija kaip su buv. Klaipėdos kraštu, dabar vadinamu Mažąja Lietu­ va. Didžioji Mažosios Lietuvos teritorijos dalis dabar priklauso Kaliningrado sričiai (Rusijai). Suvalkai - da­ bartinės Lenkijos teritorijoje... Bet grįžkime į pastaraisiais metais jau kelintą kartą atgimstantį Paežerių dvarą. Už ES lėšas jis renovuoja­ mas ir iš išorės ir viduje. Vilkaviškio Paežerių dvaras yra apie 4 km į Vakarus nuo Vilkaviškio, Paežerių ežero pietiniame krante. Iš dvaro laikų liko: rūmai (pastatyti 1795-1799 m.), oficina (X IX a. vid.), Belve­ derio bokštas (X IX a. pab.), karvidė, sandėlis, spirito varykla, arklidė, magazinas, kiaulidė, ledainė. Žaliuoja X V I II a. pab. - X I X a. pr. įkurtas parkas, jame yra du tvenkiniai, išlikęs tiltelis. Išlikusių Paežerių dvaro pas­ tatų architektūra atspindi apie 100 metų dvaro vysty­ mosi raidą - nuo X V I II a. pab. iki X I X a. pab. Dvaro

sodybos centre - rūmai, priešais pagrindinį jų fasadą elipsės formos parteris, kurio abiejose pusėse stovėjo oficinos. Išliko dešinioji oficina, kairiosios - tik rūsys. Parterio pakraštyje įrengtas fontanas. Siaurinėje parko pusėje - Paežerių ežeras, rytinėje - Kastinės upelis. Nuo kelio Marijampolė-Vilkaviškis iki parterio veda 300 m ilgio kaštonų alėja. Į rytus nuo rūmų žaliuoja parkas ir sodas, vakarinėje pusėje aukšti medžiai skiria reprezentacinį kiemą nuo ūkinio komplekso. Paežerių dvaras - viena gražiausių išlikusių reziden­ cijų Lietuvoje. Sodybos projekto autorius, matyt, buvo garsus to meto architektas Martynas Knakfusas (apie 1740 m. - apie 1821 m.), Vilniaus universiteto profeso­ rius ir klasicizmo architektūros pradininkas Lietuvoje. Tuometinis dvaro savininkas Simonas Zabiela (17501824) po 1794 m. pralaimėto Tado Kosciuškos sukili­ mo į dvarą pasikvietė architektą Martyną Knakfusą, kuris, norėdamas išvengti caro valdžios represijų, pri­ ėmė kvietimą. Manoma, kad Paežeriai yra paskutinis jo projektas. M.Knakfusas - Paežerių rūmų projekto autorius. Gyvendamas dvare, jis, matyt, suprojektavo ir sodybos ansamblį. Rūmų išorės architektūroje persipynę baroko ir kla­ sicizmo stiliaus bruožai. Simetriško, darnių proporcijų pagrindinio fasado akcentas - grakštus keturių jonėninių kolonų portikas. Tai klasicizmo bruožas. Fasado galuose - nedideli rizalitai, kurių frontonai - baroki"■ R ū m ų r o t o n d in e s a l ė

i°°. Of ic in o s b o k š t o v ir š ū n ė

niai. Pastatas dviejų aukštų, su mezoninu, dengtas dvi­ pakopiu skardiniu stogu. Iš parko pusės rūmus puošia aukštesnė pusapskritė iškyša su dekoratyviai išlenktu frontonu. Ją juosia balkonas, paremtas plonomis jonėninėmis kolonėlėmis. Abiejuose rūmų aukštuose patalpos išdėstytos anfiladine tvarka. Iš reprezentacinių patalpų išsiskiria ba­ rokinė nefondinė salė. Interjere, kuris suformuotas jau X I X a. pr., gausu skulptūrinio dekoro, plastinės puošy­ bos, medžio drožinių. Galimas dalykas, kad interjeras sukurtas jau valdant kitiems dvaro savininkams. Mat X I X a. Paežeriai atiteko dvarininkams Gavronskiams, vienai turtingiausių giminių to meto Sūduvoje. Kai kurie Paežerių dvaro ansamblio pastatai buvo persta­ tyti, pastatyta naujų statinių. Ypač aktyviai dvarą pertvarkinėjo Zigmantas Gavronskis (1816-1886). Vėliau rūmai dar ne kartą pertvarkyti - 1938 m. rekonstruo­ ti, 1954-1957 m. ir 1968-1970 m. atnaujinti, 19791981 m. - restauruoti. Rūmų dešinėje - romantizmo stiliaus oficina. Joje gyveno tarnai, buvo virtuvė, skalbykla. Pastatas restau­ ruotas 1975 m. pagal Algimanto Kiaunės projektą. Salia oficinos, pietų pusėje iškyla aukštas, neogotikinės šešių tarpsnių apžvalgos bokštas. Tai apskritas, netinkuotas, raudonų plytų statinys, kurį puošia smailiaarkių nišų arkada su įkomponuotais langais. Bokšto viršų vaini­ kuoja dantytas parapetas. Aukštai iškilęs virš aplinkinių

69

pastatų ir medžių, bokštas buvo skirtas gėrėtis dvaro an­ sambliu ir atsiveriančiais tolių vaizdais. Tais vaizdais gali pasigrožėti ir dabartiniai dvaro lankytojai. Paežerių istorija mena senus laikus. Valdant karaliui Kazimierui Jogailaičiui, Paežeriai apie 14 6 0 -14 7 0 m. atiteko Mykolui Glinskiui ir priklausė šiai giminei iki 1534 m. Vėlesnių žinių neišlikę. X V II a. vid. Pae­ žeriai jau priklausė stambiems to meto magnatams Zabieloms. 1750 m. dvaras atitenka Simonui Zabielai, kuris ir pastatė iki mūsų dienų išlikusius rūmus bei daugumą dvaro ansamblio pastatų. Po S.Zabielos mir­ ties (1824 m.) Paežeriai X I X a. (neaišku, kuriuo metu) pereina dvarininkų Gavronskių nuosavybėn. 1922 m. mokytojo J.Greimo iniciatyva vienoje iš oficinų įkur­ ta pradžios mokykla. Paskutiniojo iš Paežerių Gav­ ronskių Vladimiro (1849-1914) našlė Ona Kamaraitė apie 1938-1939 m. dvarą pardavė bankininkui, 1918 m. Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Vailokaičiui (pirko dukters vardu). Jis suremontavo rūmus. 1940 m., prasidėjus sovietinei okupacijai, J.Vailokaitis su šeima pasitraukė į užsienį, o dvare įsikūrė Žemės ūkio moky­ kla. Antrojo pasaulinio karo metu dvare gyveno Lietu­ vos srities gen. komisaras vokietis Teodoras Adrianas fon Rentelnas, kuris taip pat remontavo rūmus (dirbo olandų meistrai). Pokario metais dvaras apleistas, nors 1945-1952 m. čia veikė Vilkaviškio tarybinio ūkio cen10L Of i c i n a s u b o k š t u

7o

tras. Atgaivos periodas - 1952-1994 m., kai dvaras pri­ klausė Vilkaviškio melioracijos statybos valdybai. Jos il­ gamečio direktoriaus Albino Kasparaičio pastangomis dvaro pastatai ir parkas buvo rūpestingai prižiūrimi ir tvarkomi. 1958 m. Paežerių parkas paskelbtas saugomu valstybės. 1983 m. pakeltas Paežerių ežero vandens ly­ gis, dėl ko užtvindyta dalis parko, užlietas vienas tven­ kinys, sunaikintas „aukso rago“ kyšulys. 1994-1993 m. Paežerių dvaras - Vilkaviškio savivaldybės nuosavybė. 1995 m. rūmai atitenka Lietuvos Nacionaliniam mu­ ziejui. Nuo 2004 m. Paežerių dvare įsikūręs Suvalkijos (Sūduvos) regioninis kultūros centras ir Vilkaviškio krašto muziejus. Dabar dvaras traukia žmones ne tik kaip turistinė paveldo vertybė. Populiarūs čia rengia­ mi klasikinės muzikos vakarai, profesionalaus meno ir tautodailės parodos. Iš visos Lietuvos suvažiuoja muzi­ kos mėgėjai į Paežerių dvaro festivalį. 20 10 -20 11 m. unikaliame istorinės, architektūrinės, urbanistinės ir kraštovaizdinės vertės Paežerių dvaro ansamblyje atlikti tvarkomieji paveldosaugos ir staty­ bos darbai. Prie jų svariai prisidėjo lėšos - 2,9 mln. Lt, gautos iš ES struktūrinių fondų. 102-J°3- Va i z d a i p o r e s t a u r a c ijo s

PANEVĖŽIO A P S K R I TI S

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS

71

Biržų rajonas

ASTRAVAS

B

IR Ž Ų IS T O R IJĄ SUDARO T A R S I D V I D ALYS. P IR ­ M O JI - B IR Ž Ų M IEST O (NUO 1520 M.) IR P IL IE S

(nuo 1586-1589 m.) istorija. Antroji Biržų istorijos da­ lis - Tiškevičių Astravo dvaras, įkurtas X I X amžiuje. Dvaro ansamblis yra priešingame nuo miesto, šiauri­ niame Sirvėnos ežero krante. X I X a. pr. nusigyvenę Radvilos, kuriems tuo metu priklausė Biržai, už dide­ lę pinigų sumą šias valdas užstatė iškilusiai turtingai Tiškevičių giminei. Kaip rašo Tiškevičių istorijos tyri­ nėtoja dr. Aldona Snitkuvienė, didžiausius turtus per netrumpą savo gyvenimą (91 metus) pavyko sukaupti grafui Juozapui Tiškevičiui (1724-1815). Neveltui gimi­ nėje jis vadintas turtuoliu. Be to, grafas turėjo turtingą dėdę - Žemaičių vyskupą Antaną Tiškevičių (17091762), kuris visaip rėmė savo sūnėną. Grafas 1803 m. pirko Voložiną (netoli Ašmenos, dab. Baltarusija) ir ten pasistatė prabangius rūmus. Gyvenimo pabaigoje, jau būdamas 87-rių, nusprendė iš prasiskolinusių Ra­ dvilų nupirkti Biržus. Tačiau dėl savo garbaus amžiaus pavedė šį sandorį tvarkyti sūnui Mykolui Tiškevičiui (1761-1839). Sumokėjęs Radvilų skolas ir dar sutartą sumą patiems Radviloms, 1811 m. grafas Mykolas T iš­ kevičius su žmona Joana perėmė Biržų dvarą. Naujieji savininkai nesidomėjo tuo metu jau gerokai apgriuvu­ sia Biržų pilimi - gyveno Astravo dvaro senuose na­ muose, kitame Sirvėnos ežero krante ir puoselėjo pla­ nus čia pastatyti naują dvaro sodybą. M. Tiškevičius, paveldėjęs tėvo turtus, toliau plė­ tė savo valdas dabartinėje Lietuvos teritorijoje. 1819 m. pirko Raudondvario dvarą prie Kauno, 1824 m. - Palan­ gą, 1828 m. - Nemėžio dvarą (netoli Vilniaus), 1829 m. rūmus Vilniuje (dab. Trakų g. 1). M. Tiškevičius turėjo gausią šeimą - keturis sūnus ir dukrą, - buvo kam išda­ linti sukauptus turtus. Biržus su Astravo dvaru perdavė sūnui Jonui (1802-1862), kuris pradėjo naujų Astravo rūmų statybą. Jonas Tiškevičius ne tik veiklus dvarinin­ kas, bet ir išsilavinęs aristokratas - mokėjo rusų, pran-

i°4. j STRAV0 r ū m a i d a r n e s p a l v o t o s f o t o g r a f ijo s l a i k a i s

m

I0S- G r a f a s M y k o l a s Ti š k e v i č i u s (1761-1839) PIRMASIS DABARTINIO A st ra v o k ū r ė ja s 106- Pa s k u t i n i s iš Ti š k e v i č i ų B i r ž ų s a v in in k a s g r a f a s A l f r e d a s Ti š k e v i č i u s (1882-1930)

cūzų, vokiečių kalbas. J. Tiškevičius žuvo viešėdamas pas brolį Minsko krašte. Važiavo karieta, jos neišlaikė tiltas ir įlūžo... Žuvo nepalikęs testamento ir paveldėtojų (buvo viengungis). Palaidotas Biržų katalikų bažnyčios rūsyje. Giminės, žinodami velionio* valią, Biržus pave­ dė valdyti vyriausiojo brolio Juozapo vyriausiam sūnui Mykolui Tiškevičiui (1828-1897), vedusiam Mariją Ra­ dvilaitę (1830-1902). Sis dažniau gyveno Paryžiuje, nei Biržuose. Tiesa, įtakojamas giminaičių, garsių to meto Lietuvos istorijos tyrinėtojų Konstantino ir Eustachi­ jaus Tiškevičių, M.Tiškevičius susidomėjo istorija, rėmė kuriamą Vilniaus senienų muziejų. Išvyko į Egiptą, ten

7*

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

užsiėmė archeologiniais kasinėjimais. Vėliau Paryžiuje įsimylėjo kabareto šokėją, dėl kurios paliko šeimą, gyve­ no Italijoje. Biržus valdė per įgaliotinius. 1872 m. Biržus perdavė valdyti vyriausiam sūnui Juozapui. Juozapas Tiškevičius (1850-1905) išsimokslinęs Paryžiuje ir Heidelberge mažai domėjosi ūkiu ir perda­ vė iš tėvo gautą dovaną - Biržų (Astravo) dvarą,- jau­ nesniam broliui Jonui Leonui Tiškevičiui (1851-1901). J. L. Tiškevičius 1880 m. iš brolio perėmęs Biržus, mažai čia gyveno. Kelerius metus po vedybų su žmo­ na gyveno Paryžiuje, 1884-1888 m. pasistatė puošnius rūmus Vilniuje (dab. Mokslų akademijos biblioteka), kur dažnai rengdavo aukštuomenės pasilinksminimus. Mirė grafas Paryžiuje. Palaidotas Biržų katalikų baž­ nyčios rūsyje. Po to Astravo dvarą perėmė J. L. Tiškevičiaus sūnus, paskutinis iš Tiškevičių čia dar buvodavęs grafas Alfre­ das Jonas Tiškevičius (1882-1930). Jis Biržuose nuolat negyveno, atvykdavo tik su reikalais, ar pamedžioti. Dirbo Rusijos ambasados Londone sekretoriumi. Daug prisidėjo prie Nepriklausomos Lietuvos įtvirtinimo tarptautinėje arenoje. 1920 m. buvo paskirtas Lietuvos atstovu Londone ir dirbo šį darbą be jokio valstybinio atlygio, savo lėšomis. Tačiau susilaukė nepagrįstų šmei­

žikiškų skundų, vadintas „puslietuviu“ ir pan. Gal pa­ tyręs ir diplomatinių nesėkmių, buvo nuolat puolamas Lietuvos politikų, po metų atleistas. Mirė Paryžiuje. Lietuvoje prasidėjus žemės reformai, 1923 m. T iš­ kevičių Astravo dvaro žemės nusavintos, Tiškevičiams palikti rūmai. 1931 m. Biržų taikos teisėjas viešame po­ sėdyje dvaro turto globėju paskyrė Astravo gyventoją Petrą Variakojį (1892-1970). 1924 m. rūmuose įsteigta pieninė, o nuo 1928 m. veikia lininių audinių fabrikas „Siūlas“. A.J. Tiškevičiaus paveldėtojas - jo vienintelis sūnus Jonas Jurgis Tiškevičius (1917-1987), sulaukęs pilnametystės, 1938 m. atvyko į paveldėtą tėvo valdą, lyg buvo pradėtos derybos dėl Astravo rūmų pardavi­ mo, jaunasis paveldėtojas padovanojo Kaunui Astravo liūtų skulptūras, pasirūpino savo pirmtakų palaikais Biržų bažnyčioje. Tolesnius galimus jo veiksmus nu­ traukė sovietizacija. J.J. Tiškevičius, vienoje Prancūzi­ jos provincijoje 1980 m. išrinktas abatu (kelių vienuo­ lijų viršininku, kurio statusas prilyginamas vyskupui), paveldėtojų, žinoma, nepaliko. Su juo pasibaigė vyriš­ koji Biržų Tiškevičių giminės šaka. Astravo dvaro centras - puošnūs rūmai, kuriuo­ se persipina vėlyvojo klasicizmo ir renesanso bruožai. Jie, anot istoriko Firkovičiaus tyrimų, pradėti statyti

10P. 4

j

STRAVO PANORAMA

1841-1842 m. pagal vilniškio architekto Tomo Tišeckio, kuriam talkino broliai Bronislavas ir Stanislovas, projektą. Dalyvavo statyboje žinomas to meto archi­ tektas Laurynas Cezaris Anikinis, likęs Lietuvoje po Napoleono žygio į Rusiją. Ypač vertingas klasicistinis rūmų vidaus dekoras. Įspūdingas reprezentacinis holas, apjuostas kolonomis, dvi salės. Mūsų laikais rūmai restauruoti (archit. R. Kazlauskas). Prie įėjimo į rūmus pastatytos betoninės dekoratyvinės liūtų skulptūros. 1938 m. autentiškos jų skulptūros buvo perkeltos prie Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus. Vaikščiodami po Astravą, apžiūrėkite du iš akme­ nų sumūrytus vandens malūnus (aukštutinis - 1857 m., žemutinis - i860 m.), palivarko namą (seniausias dvaro ansamblyje, statytas 1820 m.), arklides, vartininko na­ melį, peizažinį parką su 6 tvenkiniais, įdomų romėnų akveduką primenantį tiltą-užtvanką su 10 pusapskričių arkų. Jį grafai Tiškevičiai pastatė i860 m. Iki 1986 m.

tiltas-užtvanka laikė dirbtinio Širvėnos ežero vandenis. Ežeras čia pradėtas formuoti 1575 m., kai rengdamiesi Biržų pilies-tvirtovės statybai, Radvilos užtvenkė Apaš­ čios ir Agluonos upelius. Tai seniausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje - jam daugiau kaip 430 metų. A B „Siūlas“, kurio administracija įsikūrusi dvaro rūmuose, o gamybiniai cechai - dvaro ūkiniuose pas­ tatuose, yra seniausia lininio pluošto dirbinių gamy­ kla Lietuvoje. Pačioje pradžioje A B „Siūlas“ gamino linines virves, maišus, pramoninius audinius. Metai po metų įmonė perėjo prie aukštos kokybės verpalų ir audinių, skirtų namų tekstilei, drabužiams, gamybos. Laikydamasi naujausių mados tendencijų, įmonė gali sukurti įvairių atspalvių, spalvų, raštų ir tekstūrų au­ dinius. Nuo 2003 m. įmonės gaminiai žymimi Masters o f Linen ženklu, priklausančiu C E L C . Į Astravą veda puskilometrio ilgio (525 m) pėsčiųjų tiltas.

74

B

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

PANEVĖŽIO A P S K R I TI S

Biržų rajonas

Kupiškio rajonas

BUTAUTAI

N O RIŪ N AI

IR Ž Ų K R A Š T A S NUO SENO G A R S Ė JA K A IP A L U ­ D A R IŲ K R A Š T A S . T A I IŠ S K IR T IN Ė ŠIO K R A Š T O

tradicija, kurią išgarsino kraštietis Borisas Dauguvietis savo pjese „Žaldokynė“. Ją daug metų rodė Naciona­ linis dramos teatras Vilniuje. Biržų rajone yra kelios senas alaus gamybos tradicijas puoselėjančių daryklų. Viena jų Butautų dvare. Jis yra prie kelio iš Biržų link Germaniškio, už Pečiariaukštės kaimo. Butautų dva­ ras minimas nuo 1750 m. X V I II a. antrojoje pusė­ je - X I X a. šios valdos priklausė Tarnovskių giminei. Raudonų plytų dvaro rūmai, statyti čia X I X a. pab. X X a. pr., 1940 metais sudegė. 1979 m. tuometinis ko­ lūkio pirmininkas Petras Poškus (1935-2004) atstatė dvarą, įkūrė jame alaus muziejų. Pastatui būdingas „plytų stilius“ persipynęs su „arkadų stiliaus“ elemen­

tais. Jo fasadą puošia įgilintas trijų pusapskričių arkų prieangis. Po Kovo 11-osios Akto signataro P. Poškaus mirties muziejus uždarytas, pradėtas niokoti neprižiū­ rimas dvaras. Pastaraisiais metais dvaras atiteko nau­ jiems šeimininkams - alaus tradicijų puoselėtojams. Jie 2005 m. atgaivino dvare aludarystės tradiciją - čia ver­ damas alus pagal senų laikų receptus. Unikalus Butautų dvaro alus verdamas pagal buvusių dvarininkų receptus. Alui naudojamos tik natūralios medžiagos, išskirtinio švarumo. Alus fermentuojasi natūraliu būdu, nenau­ dojant fermentų. Vartotojus pasiekia nefiltruotas, išlai­ kęs gyvam alui būdingus elementus. Užsukę į Butautų dvaro bravorą su alumi galite paragauti vietos ūkininkų spaudžiamų sūrių, išsikepti maisto ant grotelių. Laukia įdomi ekskursija po seną, atgimusį dvarą.

D

v a r o so d y b a p r ie

Lė v e n s u p ė s , a p ie 8 k m į

P IE T V A K A R IU S NUO K U P IŠK IO (PR IE K ELIO PA-

nevėžys-Kupiškis) atgimė ta prasme, kad nėra apleista ir nykstanti. Joje - gyva ir judru. Bet atgimė nutoldama nuo buvusio dvaro dvasios. Rūmuose įsikūrusi statybos ir melioracijos darbų bendrovė „Nodama“. Jos direkto­ rius Juozas Puzonas papasakojo, kad bendrovė prižiūri dvarą - palopo, pataiso. Bendrovė neprieštarauja dėl turistų apsilankymų dvaro rūmuose. Tuose pačiuose rūmuose veikia vietos bendruomenės kultūros centras, sutraukiantis daug žmonių į įvairius renginius. Dvaro sodyba - tai ne tik rūmai, bet ir svirnas, rū­ kykla, kiaulidė, karvidė, namas su bokštu, kumetynas. Žaliuoja X V I I I - X I X a. įkurtas dvaro parkas, jame yra kūdra, prateka vaizdingas Krioklio upelis. Istoriniuo­ in - N o r iū n ų d v a ro r ū m a i

75

se šaltiniuose dvaras šiose žemėse minimas jau 1559 m. X V I a. jis priklausė Naruševičiams, Franckevičiams, Radziminskiams. 1665 m- valdos atiteko Abramavičiams, kurie jas išnuomojo Jonui Boločinskiui. Tuo­ met buvo surašytas dvaro inventorius, iš kurio matyti, kad jau X V I I a. vid. dvaro kompleksą sudarė dvi viena nuo kitos gerokai nutolusios sodybos - dvaro sodyba ir palivarkas. Nuo X V I I a. vid. iki 1796 m., kuomet Noriūnų valdos atiteko Mykolui Oginskiui, dvaro sa­ vininkai ir nuomininkai dar ne kartą keitėsi. X I X a. pr. valdos paveldėjimo teise padalytos dviem Mykolo Oginskio sūnums - Konstantinui ir Juozui. Tad ir že­ mės - Noriūnai ir Noriūnėliai (palivarkas), žymėtos kaip atskiros valdos. Iš Juozo Oginskio sūnaus Myko­ lo Noriūnus nupirko Henrikas Venclovavičius, o jo

piškio melioracijos valdyba. Šiuo metu Noriūnų dvaro sodyba priklauso privatiems asmenims. Noriūnų dvaro rūmai statyti Henriko Venclovavičiaus ir jo sūnaus Zigmanto 1850-1885 m. Rūmams bū­ dingos neorenesansinės formos ir ampyro dekoras. Pa­ stato fasadas puoštas gipsatūromis, vaizduojančiomis žemdirbystės įrankius. Rūmų planas susideda iš dviejų dalių: anksčiau statytos vienaukštės stačiakampio for­ mos dalies ir vėliau pristatytos - dviaukštės. Pagrindi­ nės dalies fasadinę pusę puošia dviejų kolonų įgilintas portikas su atiku. Tokį portiką galima vertinti kaip klasicizmo formų apraišką rūmų stilistikoje. Savo architektūra dvaro ansambyje išsiskiria du do­ lomitiniai bokštai (dolomitas - šio krašto naudingoji iškasena). Viename jų dvaro laikais buvo įrengta rūkyk­ la, kitame - ledainė. Kitu teigimu rūkykla buvusi pa­ čiame dvare, dolomitinis bokštas naudotas kaip šunidė. Šie statiniai turi romantizmo bruožų ir kiek primena viduramžių architektūrą. Cilindriniai bokštai sumūry­ ti iš nedidelių dolomitinių bokelių, dengti kūginiu sto­ geliais. Dabar geriau prižiūrimas Noriūnų seniūnijai priklausantis bokštas. Jis neseniai suremontuotas. Įdomus buv. dvaro kumetynas su vidiniu kiemeliu. Tai statinys iš akmenų, kurio sienas puošia mėlynojo akmens mozaikos.

sūnus Zigmantas X I X a. pab. nusipirko Noriūnėlių palivarką, taip vėl apjungdamas abi valdas į vieną. Tar­ pukariu, iki 1940-ųjų, dvarą valdė Adamonys. 1921 m. dvare vyko J. Adamonio sesers Pranciškos Ievos ir poe­ to Kazio Binkio vestuvės. Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė mašinų ir traktorių stotis, vėliau - Ku­

77

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

Kupiškio rajonas

PALĖVENĖ

V

A ŽIU O JA N T IŠ KU PIŠKIO SUBAČIAUS LIN K , TUOJ UŽ NO RIŪNŲ - PALĖVENĖS B A Ž N Y T K A IM IS. JA-

me, dešiniajame Lėvens upės krante, įsikūrusi Koma­ rų tėvonija. Čia dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvęs turtingas dvaras, stovėjo didingi rūmai. Istorijos virs­ mai pakeitė dvaro veidą. Sovietmečiu apleisti, nunio­ koti rūmai tyliai grimzdo į nebūtį ir atrodė, - jų jau niekas gyvenimui nebeprikels. Tačiau daugiau kaip kelis šimtmečius čia gyvavusio Komarų giminės liz­ do aura, matyt, buvo stipresnė net už visa griaunantį laiką. 1992 m. nuosavybės teises į savo giminės dvarą ir dalį jam priklausiusių žemių atgavo paskutiniojo Palėvenės dvaro savininko Bogdano Komaro vaikaitė Nijolė Milaknienė. Ji su šeima po truputį ėmėsi tvarky­ ti tėvoniją, atkūrė dalį rūmų, kur apsigyveno. Bėgant metams dvaras vis gražėjo. Dabar pabūti senajame dva­ re, pasivaikščioti romantiškoje jo aplinkoje užsuka vis daugiau turistų, vyksta kultūriniai renginiai, pamėgo dvarą ir jaunavedžiai. X V I a. Palėvenė - nedidelis dvaro palivarkas, iki X V I I a. vidurio priklausęs Pelyšiams, Gradauskams. 1654 m. Palėvenės valdas įsigijo Mykolas Komaras. Jo palikuonys šiame dvare gyveno iki pat Antrojo pasauli­ nio karo. Iki X I X a. Palėvenės dvaras buvo pagrindinė Komarų gyvenamoji vieta. Komarai iš Padniestrės į Lietuvą atsikėlė apie 1481 m. 1654 m. įsikūrę Palėvenėje, dvarininkai Koma­ rai sparčiai plėtė savo valdas ir X I X a. pabaigoje valdė Baisogalos, Raguvėlės, Panemunio ir kai kuriuos kitus dvarus. Stambesnė dvaro sodyba Palėvenėje susiforma­ vo apie X V II a. vid. - X V III a. pab. 1703 m. mirus pirmajam Palėvenės dvaro savinin­ kui Mykolui Komarui, jo našlė Kotryna Komarienė dvarą užrašė savo sūnums Andriui ir Mikalojui, o šie pasidalijo dvarą į dvi lygias dalis. Dvaro sodyboje tuo metu stovėjo vienaukštis, kuklus rezidencinis gyvena­ masis namas ir ūkiniai pastatai. Komarai plėtė dvarą,

114- Pa s k u t i n i s Pa l ė v e n ė s d varo s a v in in k a s B o g d a n as K o m ar a s 115- B. K o m ar o ž m o n a K s e n i ja

(1914)

pirko naujų žemių. Mirus vienam iš brolių Andriui, dvarą ėmė valdyti kitas brolis Mikalojus, turėjęs du sūnus ir tris dukras. Mirdamas dukroms jis paliko pi­ nigus, o sūnums Ignotui ir Antanui - nekilnojamąjį turtą. Po turto dalybų 1743 m. Palėvenės dvaras atite­ ko Antanui Komarui. Po jo mirties dvarą paveldėjo sūnus Juozas, turėjęs tris sūnus. Jie po tėvų mirties pasidalijo dar padidėjusį nekilnojamąjį turtą. Vyriau­ siasis sūnus Teofilis gavo Panemunį, jaunesnysis Vla­ dislovas - Baisogalą, o jauniausiasis Konstantinas (1813-1880) - Raguvėlę ir Palėvenę. Kai Raguvėlėje buvo pastatyti dvaro rūmai, Konstantinas Komaras

78

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

llS- D a b a r t i n i ų Pa l ė v e n ė s D VARININKŲ ŠEIMA (2012) Pa l ė v e n ė s d v a ro a t k u r t o ji d a l i s (k a i r ė j e ) i r d a r n e a t k u r t a d a l i s s u b o k š t a is

persikėlė ten gyventi, o Palėvenę atidavė savo sūnui Mykolui. Tapęs savininku, Mykolas perstatė buvusį senąjį namą. Jo vietoje iškilo puošnūs romantizmo sti­ liaus rūmai su bokštais, arkomis, žiemos sodu ir oran­ žerija. Du simetriškus rūmų tūrius jungė prieangis su septyniomis neorenesansinėmis arkomis, puošė danty­ ti kuorai. Virš prieangio buvo atviras balkonas, apjuos­ tas baliustrada. Rūmų viduje įrengtos 26 įvairios pa­ skirties patalpos. D vi jų - ištaigingos reprezentacinės salės - salonas ir šalia jo esantis valgomasis, išklotos parketu, puoštos gipsatūromis. Kambariai apstatyti prabangiais baldais. Rūmuose prieš Antrąjį pasaulinį karą Komarai buvo sukaupę daugiau kaip 5000 vertin­ gų knygų biblioteką, giminės portretų kolekciją. Visa tai žuvo karų ir suiručių metu. X I X a. pab. - X X a. pr. Palėvenės dvaras priklau­ sė Mykolo Komaro broliui Jurgiui Komarui. 1912 m. po jo mirties nekilnojamąjį turtą pasidalijo šeši jo vai­ kai. Taip Palėvenės dvaras atiteko Bogdanui Komarui (1884-1962) - paskutiniajam šio dvaro savininkui. 1940 m. sovietinė valdžia dvarą nacionalizavo. Visa, kas kurta ir kaupta šimtmečiais, buvo išgrobstyta ir nu­ niokota. Pats Bogdanas Komaras dar kurį laiką gyveno

malūnininko namelyje, dažną naktį slapstydamasis pas kaimynus. Vėliau jam, suimtam ir vežamam į Sibirą, su­ temus pavyko ties Celiabinsku iššokti iš riedančio trau­ kinio ir grįžti į Lietuvą. Kurį laiką pagyvenęs pas duk­ rą (ji turėjo suklastotus dokumentus ir buvo pakeitusi savo pavardę į svetimą), Bogdanas Komaras emigravo į Lenkiją, kur ir gyveno iki pat mirties. Nuo savo vai­ kaičių priverstas slėpti tikrąją šeimos kilmę, jis niekada neprasitarė ir apie dvaro kaimynystėje paliktus užrašus - Komarų archyvą, kurio dalį, rizikuodama gyvybe, išsaugojo Monika Vapšienė, dvare dirbusi kambarine. Pas ją ir jos vyrą 1940 m. kurį laiką slapstėsi Bogdanas Komaras. Daug įdomių faktų buvo tuose užrašuose, inventorizuotas dvaro turtas - gyvas ir negyvas, pra­ dedant šakėmis ir grėbliais, baigiant tais laikais retai kieno turėtais Philips telefono aparatais. Kaip pasako­ jo Bogdano Komaro vaikaitė Nijolė Milaknienė, iš už­ rašų pavyko sužinoti, jog 1859 m. dvare veikė vandens malūnas, spirito varykla, kurioje buvo gaminamas ne tik spiritas, bet ir „Starka“ bei vynas. X I X a. pab. dvaro ūkis tvarkytas naujoviškai. Čia būta įvairių žemės ūkio mašinų, tarp jų - ir garinių kuliamųjų. Ūkinė veikla dvare buvo intensyvi ir tarpukariu.

Komarų dvaro rūmai smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu, pataikius artilerijos sviediniui. Iki mūsų laikų liko tik du iš keturių dantytais kuorais puoštų bokštų, kuriuos jungia išraiškinga neogotikinė penkių smailių arkų arkada. Tebestovi X V III a. pab. X X a. pr. iškilę dvaro pastatai - oficina, pieninė, sandė­ lis, spirito varykla, kluonas, vandens malūnas, tvartas.

Angliško stiliaus Palėvenės dvaro parkas, žaliuojan­ tis 9 ha plote, - mišrios planinės struktūros. Siaurinėje sodybos dalyje teka Lėvuo, per parką prateka nedidelis upelis - Lėvens intakas - Gorpis. Prie pieninės pasta­ to tyvuliuoja tvenkinys. Iš kitų parkų Palėvenės dvaro parkas išsiskyrė medžių įvairumu bei senumu. Į dvarą vedanti alėja buvo apsodinta beržais ir šermukšniais. Mūsų dienų sulaukė klevų ir liepų alėjos. Per du dešimtmečius, kai atsiėmė savo protėvių dva­ rą, dabartinė jo šeimininkė Nijolė Milaknienė su šeima įdėjo nemažai darbo, širdies ir rūpesčio, kad gyvenimas dvare atgytų. Atnaujintose rūmų patalpose dabar ren­ giamos parodos, pobūviai, seminarai. Jau ne vienerius metus Palėvenės dvare organizuojami Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos šventiniai renginiai - „Bajorai ant žirgų“, „Bajorai viduramžiais“, vyksta moksleivių dailės stovyklos, o neseniai ir pati dvaro šeimininkė Nijolė Milaknienė surengė personalinę siuvinėjimo darbų parodą. Dvare laukiamas kiekvienas, besido­ mintis jo istorija, kurią čia atvykstantiems visada mie­ lai papasakoja patys Komarų giminės palikuonys. 120■ B a jo r ų š v e n t ė Pa l ė v e n ė j e

8o

ra l T í rev i v

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

A.

j

-

BISTRAM PO LIS

D

kų

­

B IS T R A M Ų PAVARDĘ. Y R A ŽIN O M A , K A D

Bistramai kilę iš Prūsijos. Į Lietuvą atsikėlė per Livoni­ ją X V I I a. pr. Bistramų palikuonys teigia, kad šias že­ mes jų giminė pirko iš Giedraičių. Kai kurie istorikai mano, kad Jonas Evaldas Bistramas šias žemes apie 1695 ar 1701 m. gavo kaip žmonos kraitį. Vietovė tada vadi­ nosi Barklainiais. Ilgainiui ji pradėta vadinti pagal dva­ rininkų pavardę. X I X a. pr. tai Bistramų atšakai kilo išnykimo grėsmė - dvarininkai broliai mirė bevaikiai. Tada dvarą perėmė kita Bistramų giminės atšaka. Jį at­ naujino Karolis Bistramas (1819-1887), gal labiausiai nusipelnęs dvaro valdytojas. Jis visų pirma visaip sten­ gėsi išgražinti aplinką: nuo plento vedantį kelią apsodi­

no gluosniais, abipus medžių alėjos iškasė dvi kūdras. 1845-1850 m. pastatė naujus mūrinius dvaro rūmus. Jie klasicistiniai, fasadą pabrėžia keturių kolonų portikas, užkeltas į antrą aukštą, virš trijų arkų prieangio. Išliko ir ūkinių pastatų. Jie sumūryti iš akmenų. Ūkinių pastatų formos ski­ riasi nuo rūmų - jos artimesnės romantizmo stiliui, ku­ ris Lietuvoje plito kartu su klasicizmu kaip priešprieša jam. Romantizmo atstovai pabrėždavo ryšį su tautos is­ torine praeitimi, todėl romantizmo architektūros sta­ tiniuose galima įžvelgti aliuzijų į liaudies architektūrą. Arčiau kelio - Bistramų šeimos kapinės. Bistramų giminės paveldėtojai po Antrojo pasau­ linio karo gyveno užsieniuose. Lietuvai atgavus nepri-

i, ■»"

"Su

mam

-Y,

p f - tvH

Panevėžio rajonas

v a r a s , v a d in a m a s p a g a l b u v u s ių s a v in in

i r

-■

1

P

JA.

jy jja g s J ;

* 'įjgžT,'- P *3

I22- K o n c e r t a s B is t r a m p o l y je

klausomybę, vietos valdžia paskutiniam dvaro savinin­ kui Aleksandrui Bistramui pasiūlė grąžinti dvarą su sąlyga, kad jis restauruos sodybą. A. Bistramas atsisakė, nes tuo metu gyveno Londone vien iš socialinių pašal­ pų, o vaikai kažkur Kanadoje ir nesusidomėjo dvaru. Tada dvaro sodyba perduota Panevėžio vyskupijai. Jos iniciatyva norėta dvarą parduoti, bet tuometinis Pane­ vėžio Katedros klebonas, jaunas veiklus kunigas R i­ mantas Gudelis (g. 1964) dvarui numatė kitokią ateitį. Iš šio krašto kilęs R, Gudelis kunigu įšventintas 1990 m. Daug jėgų atidavė sovietmečiu sunaikintai Panevėžio rajono Berčiūnų bažnyčios atstatymui. 19 9 7-20 0 1 m. mokėsi JAV, kur Ckagoje apgynė mokslų daktaro dar­ bą. Grįžęs paskirtas Panevėžio Katedros administrato­ riumi. Tada ir susidomėjo nykstančiu dvaru, kartu su bendraminčiais sumanė paversti jį rekreacijos centru. Sumanymo įgyvendinimą kiek pristabdė dvejų metų darbas Sankt Peterburge, kur vadovavo Seminarijai,

ruošiančiai kunigus Rusijos katalikų bažnyčioms. Su­ grįžęs sukūrė Jaunimo integracijos galimybių centrą, kurio žinion ir buvo perduotas dvaras. Pamažu, iš įvai­ rių fondų telkiant lėšas, 1006 m. pajudėjo dvaro res­ tauravimo darbai. Metai po metų dvaras išsivadavo iš aplinkui tankiai sužėlusių šabakštynų ir suspindo tarsi nuvalytas deimantas. Toks jis šiandien spindi Panevė­ žio rajone, prie V IA Baltica magistralės, apie 14 km nuo Panevėžio. Dvaro centriniuose rūmuose įrengtas restoranas ir viešbutis. Nedaug rūmuose išliko auten­ tiškų detalių, nes pokariu, kai čia veikė technikumas, rūmų interjerai gerokai apnaikinti, vėliau, kai rūmai visai neteko šeimininko, jie pradėjo nykti ir iš išorės, apaugo krūmais... Kun. R. Gudelio sukviestiems meis­ trams dar pavyko išsaugoti medinius laiptus į antrą aukštą, rankomis tašytas palėpės gegnes. Sienose pa­ likti lopinėliai autentiškos dangos, vienoje patalpoje dalis grindų stiklinės - pro jas matosi senos medinės

8i

PA N E V Ė Ž I O A P S K R I T I S

83

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

Panevėžio rajonas

PUZIN IŠKIS

K

I23' BlSTRAMPOLIO DVARO ATKŪRĖJAS KUNIGAS RIMANTAS GUDELIS. 124' KNYGNEŠIAI. 12S' PASKUTINIOJI KNYGNEŠIŲ KARALIAUS J . BIELINIO MALDA A n t a n o K m ie l ia u s k o f r e s k o s

sijos. Interjerai atkurti pagal senus aprašymus. Juose vyrauja stilingi antikvariniai baldai, kun R. Gudelio suvežti iš JAV, Argentinos aukcionų. Išsiskiria klasiciz­ mo ir ampyro stiliaus šviestuvai. Jie puošia antrajame aukšte esančią dvaro didžiąją menę, dabar pokylių ir konferencijų salę. Buvusiame dvaro žirgyne dabar kon­ ferencijų ir koncertų salė, kurioje vyksta tradiciniai Bistrampolio festivalio koncertai, dvare organizuo­ jamų dailininkų plenerų darbų parodos. Buvusioje dvaro vežiminėje - svečių namai. Viename iš dvaro statinių įrengta koplyčia, kurios interjerus sukūrė vil­ nietis dailininkas Antanas Kmieliauskas. Pagrindinis koplyčios akcentas - 1881 m. nežinomo meistro pada­ rytas medinis kryžius, po kuriuo 1918 m. sausio 18 d. mirė garsus knygnešys, vadintas knygnešių karaliumi, I26-Buvusi d v a ro

v e ž im in ė

- d a b a r s v e č ių n a m a i

H“ t -

■ 1 &

į

j

S

S

B

.

n

n

1

i

n

]

f

4

.

^ *

H

t '

?

[

r

1

Jurgis Bielinis. Iš Biržų ėjo pėsčiomis į Vilnių, pake­ liui suklupo prie to kryžiaus ir mirė. Koplyčia - įtaigus memorialas J. Bieliniui ir visiems mūsų knygnešiams, kurie 1864-1904 platino Rusijos caro valdininkų už­ draustą lietuvišką spaudą... Dvaro istorijoje yra įdomių kultūros faktų. Nese­ niai iš Varšuvos atvykęs po atnaujintą dvarą pasidairyti Tadeušas Bistramas papasakojo, kad vienas paskutinių­ jų dvaro paveldėtojų Vladislavas Bistramas (1839-1919) kviesdavo pasisvečiuoti Nobelio premijos laureatą rašy­ toją Henriką Senkevičių, kuris gal čia parašė ne vieną puslapį iš garsiosios trilogijos „Tvanas“. Yra duomenų, kad dvaro ūkvedžio šeimoje gimė tarpukario Lietuvos švietimo viceministras Kazimieras Masiliūnas (19021973), dirbo šiose pareigose 6 metus iki sovietizacijos. Buvo vienas Lietuvių kalbos draugijos steigėjų, vado­ vavo Lituanistikos institutui. Sovietų buvo ištremtas į Kazachstaną. Atnaujinto dvaro lankytojai gali pasivaikščioti po sutvarkytą dvaro parką, pasigrožėti gėlynais, tvenki­ niais su žydinčiomis vandens lelijomis. Kun. R. Gude­ lis jau įgyvendino savo viziją - seną, apleistą Bistram­ polio dvarą atnaujino ir pavertė moderniu rekreacijos centru. Jam svariai padėjo iš ES gautos paramos lėšos per Lietuvos verslo paramos agentūrą. Šios agentūros skyriaus vedėja Irma Poškutė laiko, kad Bistrampolio dvaro pritaikymas turizmui buvo pirmasis sėkmingai užbaigtas iš agentūros kuruojamų dvarų atnaujinimo ir jų pritaikymo turizmui projektų.

1

*

A IM A S PA N EV ĖŽIO RA JO N E, N ET O LI SM ILG IŲ . T A I R A ŠY T O JO S IR P U B L IC IS T Ė S G A B R IE L Ė S

Petkevičaitės-Bitės (1861-1943) gimtinė, nuošalus dva­ relis, pasislėpęs tarp miškų. Nuo 1987 m. G. Petkevi­ čaitės-Bitės gimtine rūpinasi Panevėžio rajono viešoji biblioteka, įrengusi čia rašytojos gyvenimo ir kūrybos ekspoziciją. 2010 metais, vykdant tarptautinį projektą, pastatas atnaujintas, atkurta autentiška dvarelio aplin­ ka. Puziniškio muziejuje vietą rado ir vaikų rašytojas, pedagogas Matas Grigonis (1889-1971), kurį laiką gy­ venęs Panevėžio krašte.

liarus birželio mėnesio pradžioje vykstantis „Muziejų naktų“ renginys, primenantis didžiuosius inteligentų susibūrimus Petkevičių namuose.

Muziejuje rajono viešoji biblioteka teikia kasmetinę G. Petkevičaitės-Bitės literatūros premiją, organizuoja įvairius renginius, istorinės atminties pamokas, prista­ tomos edukacinės programos. Lankytojų tarpe popu­

4 v : ; ....

v

!

IS

\m

i-a

ydtx~’

I fM if

f f Ii 1 Iri! 1 įf rj Į i i l j p l p i l a ji I

84

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

Senovėje Puziniškis priklausė Bialozarų giminei. 183$ m. valdą nusipirko Felicijonas Petkevičius, Roza­ limo dvarininko {dabar Pakruojo r) Bialozaro dvarų prievaizdas (rašytojos senelis). Dvare gimė jo sūnus, būsimas medicinos daktaras Jonas Leonas Petkevičius (rašytojos tėvas), Joniškėlio gydytojas, užauginęs 6 vaikus, bet dauguma mirė labai jauni. Jis buvo vedęs

izg-^a. Š v e n t i n i a i r e n g i n i a i P u z i n i š k y j e

Malviną Chodakauskaitę (prezidento Antano Smeto­ nos uošvio Antano Chodakausko seserį). Vyriausioji iš dukterų - rašytoja ir publicistė Gabrielė PetkevičaitėBitė savo raštuose propagavo šviečiamąsias, naciona­ linio atgimimo idėjas. Šiuos idealus būsimai rašytojai įkvėpėjos tėvas. Petkevičiai, ne taip kaip kiti anų laikų bajorai, namie kalbėjo lietuviškai ir tik paaugę vaikai pramoko lenkų kalbos. Gyvendama Puziniškyje, Gab­ rielė Petkevičaitė-Bitė debiutavo kaip rašytoja. Nors ir silpnos sveikatos, ji buvo aktyvi visuomenininke, pu­ blicistė. Rašė kultūros, moralės, moterų emancipaci­ jos temomis. Palaikė socialdemokratines idėjas, tačiau vėliau nusivylė politine veikla. Puziniškis buvo tapęs Siaurės Lietuvos kultūros centru. Dvare lankydavosi J. Biliūnas, J. Jablonskis, P. Višinskis ir kiti žymūs to meto žmonės. Puziniškyje kurį laiką gyveno Žemaitė. Jos su Bite parašė nemažai bendrų kūrinių, pasirašy­ damos Dviejų Moterų slapyvardžiu. 1920 m. G. Petkevičaitė-Bitė atidarė pirmąjį Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdį. Puziniškio dvarelio rūmai statyti X X a. pradžioje pagal rašytojos brolio paruoštą projektą. Rašytojai tar­ pukariu teko ilgokai bylinėtis su giminaičiais, kol jai buvo priteista dalis dvarelio. Dvaro rūmai pasižymi architektūrinių formų ori­ ginalumu. Jiems būdingas vadinamasis „plytų stilius“. Raudonų plytų pastatas - stačiakampio plano, su man­ sarda. Namo gale - dviaukštis rizalitas, dekoruotas atikine sienele. Visi pastato fasadai skirtingi, su įvairiais mansardų frontonais.

PANEVĖŽIO A P S K R I TI S

85

Pasvalio rajonas

JO N IŠKĖLIS O N IŠKĖLIO D V ARĄ PASVALIO RA JO N E, K A IP K R A U ­

J

PIŲ LEGENDŲ ŠA LTIN Į, V E IK IA U SIA I, G A LIM A BŪ TŲ

įrašyti į Lietuvos rekordų knygą - tiek kraupių legendų sunkiasi iš to šaltinio - dvaro istorijos klodų. Gal krau­ piausia legenda išliko apie du brolius, dvaro savininkus Karpius, gyvenusius X V I II a. pabigoje. Broliai nuolat kivirčijosi, gal ko nepasidalino. Benediktas Karpis per eilinį kivirčą taip smarkiai sudavęs broliui, kad šis nuo smūgio miręs. Kita versija - Benediktas Karpis brolį nukirsdino - jo galva buvo rasta kalvėje ant priekalo... Dvare prasidėjo paslaptingi reiškiniai: nuo lentynų kri­ to daiktai, kilo keli gaisrai. Likęs gyvas brolis suprato, kad tų paslaptingų reiškinių priežastis - jo brolžudys­ tė. Slegiamas nuodėmės, atgailauti nuvyko net į Romą, pasiprašė priimamas popiežiaus, kad išpažintų savo kaltę. Popiežius atgailai prisakė pastatyti karsto for­ mos bažnyčią, kad fundatoriui ji neleistų pamiršti tos didžiosios nuodėmės. 1790-1792 m. Benediktas Kar­ pis pastatė dabartinę Svč. Trejybės bažnyčią. Ji tikrai šiek tiek primena ant pakylos padėtą karstą... K ita kraupi dvaro istorija jau nežinia su kuriuo iš Karpių susijusi. Į dvaro kumetyną įsisuko tuo metu siautusi choleros epidemija. Ponas liepė aklinai už­ kalti kumetyno langus, duris ir uždraudė net artin­ tis prie kumetyno. Taip visi jo gyventojai išmirė be vandens ir maisto... Vėliau ten apgyvendinti kumečiai negalėjo ramiai gyventi - jiems vaidendavosi mirusių­ jų vėlės, patys pradėjo netikėtai mirti... Kumetynas il­ gai stovėjo apleistas. Jau kitos kartos Benediktas Karpis įsimylėjo gra­ žuolę dvaro skalbėją, žinojo, kad tėvai nesutiks su jų santuoka, bet gyventi bejos nebegalėjo. Kartą į giminės puotą jaunasis ponaitis atėjo su nematyta gražuole. T ik po kurio laiko daug kas atpažino, kad tai dvaro skalbė­ ja. Kilo nemažas šurmulys. Gražuolė kažkur dingo. Ir niekas jos daugiau nematė. Sako, ji buvo nužudyta, o širdis įmūryta į Benedikto Karpio kambario sieną. To­

132-J o n iš k ė l io d v a ro r ū m a i P ir m o jo p a s a u l in i o k a r o l a i k o t a r p iu

kia buvusi giminaičių valia. Sako, iki šiol po tą kambarį naktimis blaškosi gražuolės skalbėjos vėlė. Atvykę į dvarą žiemą, kai apstu sniego, nenusteb­ kite išvydę rausvo sniego pusnį. Ji pasirodanti buvu­ sios dvaro oranžerijos vietoje. X I X a. toje oranžerijoje augo labai reta, labai brangi juodoji rožė. Sodininkui buvo prisakyta, kad už tą rožę jis atsakąs savo gyvybe. Užėjo smarkus snygis, kuris įlaužė oranžerijos stogą.

86

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

Tai pamatęs, sodininkas brangiąją rožę pridengė savo kūnu ir žuvo po dūžtančiais oranžerijos stogo stik­ lais. Bet rožė išliko... Sako, ta rožė dar ilgai žydėjusi. Dabar jau ir senosios oranžerijos nebėra, bet jos vieto­ je, kur kažkada žuvo dvaro sodininkas, žiemą pusnis nusidažo rausva spalva. Norite tikėkite tais kraupiais pasakojimais, nori­ te - ne. Gal tai tik savotiškas vietinis siaubo folkloras? Į Joniškėlio dvaro kraupių istorijų sąrašą galima įrašyti ir rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861-1943) romane „A d astra“ papasakotą istoriją. Pati rašytoja yra sakiusi, kad romanui daug ką paėmusi iš Joniškė­ lio dvarininkų Karpių gyvenimo. Busimoji rašytoja iki 1901 m. gyveno Joniškėlyje, nes ten nuo 1865 m. gydytoju dirbo jos tėvas. Rašytoja romane pateikia tarsi buvusios baudžiauninkės prisiminimus. Esą bau­ džiauninkės ištisas dienas dvare verpdavo, o jei verpalų sruoga kuriai išeidavo per stora, nelįsdavo per šliūbinį žiedą, tokią verpėją įstumdavo į šaltą rūsį, kur stovė­ davę grabai, atveriami ir užrakinami. Blogai verpusią baudžiauninkę guldydavo į grabą ir užrakindavo visai nakčiai. „Verk neverkusi, raudok neraudojusi... Niekas tavęs neišgelbės! Gulėk gyva grabe užrakinta...“- pasa­ kojo buvusi baudžiauninkė. Kažin ar tos kraupios dvaro istorijos yra istoriškai patvirtinamos. Faktai byloja, kad dvarininkai Karpiai

buvę gan humaniški, rūpinosi savo pavaldiniais. Ignas Karpis (1780-1808) savo testamentu atleido valstiečius nuo baudžiavos, įsteigė mokyklą, ligonoinę. Iki šiol veikia Joniškėlio Igno Karpio aukštesnioji žemės ūkio mokykla, tiesa jau ne dvaro laikų patalpose. Mokykloje veikia įdomus muziejus, kuriame galite pasitikrinti tas būtas ir nebūtas dvaro istorijas. Nuo X V I II a. vidurio Joniškėlio dvaro ir mieste­ lio augimas siejamas su dvarininkų Karpių, kilusių iš Italijos (del Carpió), veikla. Si giminė nemažai prisidė­ jo prie Joniškėlio miestelio gerovės kūrimo - pastatė ne vien „atgailos“ bažnyčią, 1808 m. pastatė mokyklą, 1810 m. - ligoninę, prie bažnyčios įrengė elgetų na­ mus, kuriuose buvo išlaikomi beturčiai. Dvare iš se­ nų laikų buvo pavyzdinis galvijų ūkis, aprūpindavęs geros veislės veršeliais apylinkės ūkius. X I X a. dvare veikė gelumbės bei buitinės ir dekoratyvinės kerami­ kos fabrikėliai. Per kelis amžius Karpių giminėje buvo nemažai iški­ lių žmonių: Benediktas Karpis (1734-1805) (ar ne baž­ nyčios statytojas?) - tuometinio Lenkijos ir Lietuvos valstybės Seimo narys, jo sūnus Ignacas (1780-1809) dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime prieš carinę Ru­ siją, Feliksas Steponas Karpis (1821-1888) išrinktas Kauno ir Panevėžio bajorų maršalka. Karpių galybę ir žemes gerokai apkarpė tarpukario Lietuvos žemės reforma. Giminė sumenko, nes Benediktas Jokūbas Ignacijus Karpis (1857-1926) (ar ne apie jo meilę gra­ žuolei skalbėjai pasakoja legenda), vedęs savo pusseserę Mariją Joaną Karpytę, neturėjo palikuonių. M.J. Karpienė - paskutinė iš Karpių dvaro valdytoja. 1940 m. dvaras nacionalizuotas. Paskutinė Joniškėlio dvaro sa­ vininkė M. J. Karpienė 1941 m. pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1967 m. dvaro pastatuose įsikūrė Lietuvos žemdir­ bystės mokslinio tyrimo instituto Joniškėlio bandymų stoties eksperimentinis ūkis, kuris atgaivino dvaro rūmus. Dabar ūkio mokslininkai tyrinėja žemdirbys­ tę našiuose dirvožemiuose - dirvų dirbimo, tręšimo, sėjomainų tobulinimo problemas, yra parengę ir įdiegę nemažai rekomendacijų. Ūkis aktyviai prisideda prie dvaro sodybos priežiūros.

PANEVĖŽIO A P S K R I TI S

Joniškėlio dvaras - vienas vertingiausių išlikusių dvarų ansamblių Siaurės Lietuvoje. Jame atsispindi skirtingiems laikotarpiams (barokui, klasicizmui, ro­ mantizmui, istorizmui) būdingi bruožai, kompozici­ nės bei architektūrinės šių epochų savybės. Iki mūsų dienų išliko X V III a. pab. - X I X a. pab. statyti dvaro pastatai: senieji rūmai (pastatyti X V I II a. pab., rekonst­ ruoti X I X a. antrojoje pusėje); naujieji rūmai (iškilę X I X a. antrojoje pusėje), oficina (X V III a. pab.), namas

87

(X IX a.), du kumetynai - vienas pastatytas X I X a. pr., svirnas (X V III a. pab.), karvidė (1871 m.), vandens ma­ lūnas (X V III a. pab.), rūkykla (X IX a. pab.), maisto san­ dėlis (X IX a. pab.), kalvė (X IX a. pab.), ratinė (X IX a. pab.), arklininko namas (X IX a. pr.), sodininko namas (X IX a.), tvartas (X IX a. pab.), daržinė (X IX a. pab.), svirnas (X IX a. pab.), arklidės liekanos (X IX a.), oran­ žerijos liekanos (X IX a. pab.). Žaliuoja X V III a. pab. įkurtas parkas (išplėstas X I X a. 7-8 deš.).

88

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

Rokiškio rajonas

ROKIŠKIS

N

o r it e p a r a g a u t i s ū r io

F538T #

- r o k iš k io k r a š t o

EB

K U L IN A R IN IO PAVELDO? U Ž S U K IT E Į K R A ŠT O

muziejų, kuris įsikūręs Rokiškio dvare. Tai viena iš mu­ ziejaus edukacinių programų. O jų muziejininkai siūlo net 30! Čia galite išvysti senuosius amatus, prisiminti archaines tradicijas, vyksta pilietinio ugdymo pamokos jaunimui. Turtinga muziejaus ekspozicija, pasakojanti apie šio krašto istoriją žmones, dvarų kultūrą. Išskirti­ nė garsaus dievdirbio, save arkitektu vadinusio, Lionginio Šepkos drožinių kolekcija. Rokiškio dvaras per pastaruosius dešimt metų kar­ dinaliai restauruotas. Atnaujinti ne tik dvaro rūmai, bet ir oficinos, svirnas, sargo namas. Rokiškio dvaras pirmą kartą minimas 1499 m. ku­ nigaikščio Aleksandro rašte, kuriuo šios valdos dovano­ jamos Grigui Astikui. X V I a. pr. Žygimantas Senasis perleido dvarą su miesteliu Smolensko kunigaikščiams Krošinskiams, kurie čia X V I a. pab. - X V II a. trečia­ jame dešimtmetyje pasistatė rezidentinius rūmus. Krošinskiams Rokiškis priklausė beveik 200 metų. 1695 m. Juozapas Krošinskis, nesugebėjęs grąžinti sko­ lų Kupiškio seniūnui Jonui Tyzenhauzui, užstatė jam Rokiškio dvarą. Paskutinė Krošinskių giminės atstovė

m.

A

EB

1

pH j i

/JS- R o k iš k io d varo r ū m a i 1939 m .

našlė Vainytė-Krošinskienė antrą kartą ištekėjo už Jo ­ no Tyzenhauzo. Taip Rokiškis 1715 m. tapo Tyzenhau­ zų nuosavybė. Si giminė dvarą valdė apie 160 metų. Ilgokai dvaras stovėjo apleistas, nes pagrindinė Tyzen­ hauzų rezidencija buvo Pastovyje (dab. Baltarusija). Ir tik X I X a. pr. grafas Ignotas Tyzenhauzas (1760-1822), turtingas ir įtakingas L D K veikėjas, gvardijos vadas

136- K u n i g a i k š t y t ė H e r m a n c i j a Sa p i e g a i t ė -P š e z d z e c k i e n ė i š l y d i s v e č iu s (X X a . 4 -o jo d e š im t m e č io n u o t r a u k a ). i}?- R o k iš k io g r a f a s J o n a s P š e z d z e c k i s . 138 R o k iš k io g r a f a it ė M a r i j a T y z e n h a u z a i t ė -P š e z d z e c k i e n ė m ė g o p i e š t i , t a p y t i . Vi e n a m e p a v e i k s l e j i p a v a iz d a v o b r o l į R e in o l d ą , s a v e , s ū n e l i u s K o n s t a n t in ą i r G u stavą

I

I

į.

I3S>- R o k iš k io d varo r ū m a i (2012)

nusprendė atgaivinti dvarą, pertvarkyti miestelį ir įkurti čia naują rezidenciją. Dvaro sodyba buvo kiek ati­ traukta nuo miestelio - pagrindinė kompozicinė ašis, jungianti dvaro sodybą ir bažnyčią, pratęsta iki 1 km ilgio (buvo 0,5 km). 1797 m. užveistas parkas ir sodas. 1801 m. iškilo nauji klasicistinio stiliaus rūmai (pradėti statyti 1780 m.). Ignoto Tyzenhauzo statyti rūmai - ak­ menų ir plytų mūro vienaukštis pastatas su aukštais pusrūsiais ir dviem šoniniais rizalitais. Rūmų centrą pabrėžė aukštas mezoninas, keturių dorėninių kolo­ nų portikas ir virš mezonino iškeltas kupolas - retas Lietuvoje klasicistinių rūmų elementų. Architektūros istorikai spėja, kad tuometę miesto plano schemą suda­ rė ir kai kuriuos dvaro pastatus projektavo Laurynas Stuoka-Gucevičius (1753-1798). Jam priskiriami senų­ jų dvaro rūmų, oficinos, svečių namo ir miesto turgaus pastato projektai. Vėliau dvarą valdė Ignoto Tyzenhauzo sūnus Kon­ stantinas Tyzenhauzas (1785-1853), išgarsėjęs kaip mokslininkas ornitologas. Dvaro sodyboje jis įrengė gamtos tyrimų laboratoriją, nedidelį zoologijos sodą. Rūmuose Konstantinas Tyzenhauzas buvo įkūręs tur­

tingą gamtos muziejų su 3 tūkst. eksponatų. K. Tyzen­ hauzas nupiešė kelis šimtus paveikslų, kurių dauguma dabar yra Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Konstantino Tyzenhauzo sūnus Reinoldas Tyzen­ hauzas (1830-1880), paveldėjęs Rokiškio dvarą, ėmėsi jo pertvarkymo, taip pat sumanė pastatyti naują baž­ nyčią, tačiau nespėjo - anksti mirė. Dvaras atiteko Reinoldo Tyzenhauzo seseriai Marijai Tyzenhauzaitei (1827-1890), kuri ištekėjo už lenkų istoriko, turtuo­ lio Aleksandro Pšezdzeckio. X I X a. antrojoje pusėje Rokiškio dvaras ėmė garsėti muzikiniame pasaulyje. Grafaitės Marijos Tyzenhauzaitės pastangomis čia įsteigta muzikos mokykla ir orkestras. Šios mokyklos auklėtiniai - J. Gruodis, J. Tallat-Kelpša, M. Petraus­ kas, K. Kaveckas. 1885 m. M. Tyzenhauzaitė baigė dar brolio Reinoldo Tyzenhauzo pradėtą miestelio bažny­ čios statybą, kuri kainavo apie 1 milijoną carinių rub­ lių, neskaitant parapijiečių darbo, už kurį nebuvo mo­ kama. Tais laikais tai buvo didžiulė suma. Vėliau Rokiškio dvarą valdė Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės ir Aleksandro Pšezdzeckio sūnus Konstantinas Pšezdzeckis (1846-1890) ir šio sūnus

9o

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

Jonas Pšezdzeckis (1877-1944), kuris 1905 m. rekonst­ ravo dvaro rūmus. Paskutiniojo dvaro valdytojo Jono Pšezdzeckio likimas tragiškas. 1940 m. nuo sovietizaci­ jos jis pasitraukė į Lenkiją, kur 1944 m. žuvo per Varšu­ vos sukilimą. Tais pačiais metais Vilniuje nuo džiovos mirė jo sūnus Aleksandras, po metų Vorošilovo šachtoje-lageryje mirė vyriausiasis grafų sūnus Antanas. Jono Pšezdzeckio žmona kunigaikštytė Hermancija Sapiegaitė-Pšezdzeckienė mirė 1947-aisiais Varšuvoje. Pokariu Rokiškio dvaro rūmai restauruoti, juose veikia Krašto muziejus, įsikūręs čia dar 1940 m. Rūmai priklauso rajono savivaldybei. 1905 m. Jono Pšezdzeckio rekonstruotieji Rokiškio dvaro rūmai tapo vienu ryškiausių Lietuvoje istorizmo paminklu. Juose vykusiai suderintos skirtingos prigim­ ties architektūros formos. Rūmai perstatyti pagal lenkų

architektų Karolio Jankovskio (1868-1918) ir Franciszeko Lilpopo (1870-1937) projektą. Buvę klasicistinio stiliaus rūmai įgavo naujų formų. Iš plytų pristatytas antras aukštas, centriniame rizalite panaikintas kla­ sicistinis portikas, prieangį dabar sudarė trys smailos neogotikinės arkos. Pertvarkytas stogas - panaikintas kupolas, rizalitų pastoges papuošė lenkiškajam renesan­ sui artimi frontonėliai su voliutomis, virš šoninių riza­ litų iškilo dvipakopiai barokinių formų stogai. Anglų neogotiką primena dekoratyvūs kaminai. Prie šoninių rizalitų pristatyta po vienaukštį flygelį. Rūmų viduje taip pat derinti keli stiliai. Originalu­ mu pasižymi dviaukštė rūmų menė su galerija ir židi­ niu. Ji priminė Anglijoje tuo metu populiarius holus. Menės erdvę pratęsė žiemos sodas, į viršų vedantys šo­ ninėje nišoje įrengti ąžuoliniai laiptai.

14°- R e s t a u r u o t a s R o k iš k io d v a ro p o n ų v a l g o m a sis - d a b a r m u z i e j u s

I41- R o k iš k io g r a f ų p a s t a t y t a Š v. a p a š t a l o M a t o b a ž n y č i a

Meniškas „Zakopanės stiliaus“ interjeras rūmų sve­ tainėje sukurtas veikiausiai tų pačių Varšuvos architek­ tų - K. Jankovskio ir F. Lilpopo, paruošusių ir pastato išorės rekonstrukcijos projektą. Svetainė - erdvi stačia­ kampė salė su dekoratyviomis medinėmis lubomis. Sie­ nų paneliai - su lentynėlėmis, pritaikytomis etnografi­ nei keramikai eksponuoti. Indaujų durelės papuoštos spindulių motyvais. Architektūriniu požiūriu vertingi ir kiti dvaro an­ samblio pastatai. Dvaro sodybos kompozicijos ašis sutampa su Rokiškio miesto pagrindine kompozicine ašimi. Tai vienintelis toks klasicistinės ašinės kompo­ zicijos pavyzdys Lietuvos urbanistikoje. Viename tos ašies gale dvaro rūmai, kitame - fundatorių Tyzenhau­ zų pastatyta išskirtinio grožio neogotikinė Šv. apaštalo

I42' Bažnyčios

evangelisto Mato bažnyčia.

a l t o r iu s

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

Rokiškio rajonas

GAČIONYS

1

I43‘ Ga ČIONIŲ DVARO ARCHYVINĖS NUOTRAUKOS

D

v a r v ie t ę n ia i

g a u b ia l it e r a t ū r in ia i v a iz d i­

IŠ A PY SA K O S „S A B A L A S IR PA N ELĖ“. T A I

kaimyniniame Tarnavos dvare gyvenusio Jozefo Veisenhofo (Weysenhoff) (1860-1932) lenkų kalba para­ šyta knyga, neseniai (2006) išversta į lietuvių kalbą. Įsimintini joje aprašomi šių apylinkių vaizdai, medžio­ klių scenos...Aistringas medžiotojas buvo Gačionių dvarininkas Piotras Rosenas. Rokiškio muziejuje ir dabar galima pamatyti šerno galvos iškamšą - dvari­ ninko medžioklės trofėjų. Dvarvietė įsikūrusi prie Gačionių ežero, pakeliui iš Rokiškio į Jūžintus. Važiuojant pro šalį akį patraukia restauruoti mediniai rūmai grakščiomis baltomis kolo­ nomis. Tai - naujam gyvenimui atgimusi baronų Rosenų tėvonija, į kurią po dešimtmečių grįžo tos pačios Rosenų šeimos nariai, kartu sugrąžindami ir, regis, jau visiems laikams prarastą dvaro istoriją. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Gačionių dvarui pri­ klausė 19 pastatų. Dabar dvarvietėje - X I X a. antrojoje pusėje statyti mediniai rūmai, parkas. Ūkinių pastatų liko vos keletas, sumūrytų iš akmenų, mediniai sunyko dar pokaryje. Apie 300 metų Gačionys priklausė baronų Rosenų (Rozen) giminei, kilusiai iš Švedijos. Gačionių baro­ nų Rosenų protėviai į Lietuvą atsikėlė iš Latvijos. Apie 70 km nuo Rygos buvusi Štraupės pilis, statyta Rosenų dar X III a. Apie 1550 m. iš ten kilęs Eras Rosenas Lietu­

voje sutiko gražią lenkaitę, įsimylėjo ją ir vedė. Jiems gimė sūnus, kuris suaugęs įsikūrė Osaniškio dvare. Vėlesnių kartų baronų Rosenų palikuonys plėtė savo valdas, įsigi­ jo Gačionis - jie tapo šios giminės lizdu. Kelios Rosenų kartos gyveno iki mūsų dienų išlikusiame mediniame name, kurio architektūrai būdingos pereinančios iš kla­ sicizmo į romantizmą formos. Šiuos rūmus apie 1870 m. pagal savo projektą pasistatė Jonas Rosenas. Centrinė jų dalis buvusi dviaukštė, su šešių kolonų portiku. Neilgai teko pasidžiaugti Rosenų šeimai naujaisiais rūmais - ki­ lęs gaisras dalį pastato sunaikino. Rūmai perstatyti apie 1894 m. Centrinė jų dalis tapo vienaukštė, antrojo aukš­ to kolonos pakeistos balkonu. Pastatas stačiakampis, su mezoninu abiejose pusėse. Klasicizmo formų imitacija būdinga pagrindiniam fasadui - balkono kampus lai­ ko šešios mūrinės toskaninės kolonos. Dvi iš jų, kiek iš­ trauktos į priekį, pabrėžia įėjimą, o balkono dekoratyvi­ nė tvorelė atstoja kolonados parapetą. Langai fasaduose gan įvairių formų ir dydžių. Viduje pastatą dalina viena išilginė ir dvi skersinės kapitalinės sienos. Patalpos išdės­ tytos apie centre esančią priemenę. Daugiausiai žinių išliko apie paskutiniuosius Ga­ čionių dvarininkus, gyvenusius čia iki sovietizacijos pradžios. Kaimyninio Bagdoniškio dvarininkas, žy­ mus teisininkas Mykolas Romeris (1880-1945) savo dienoraščiuose aprašo X X a. pradžios Gačionių dva­ rininką Piotrą Roseną, kuris „buvo laikomas nepatai­

somų senuoju kavalieriumi... Jau sulaukęs 50-ies vedė jauną 24-erių metų panelę Bžozovską (Brzozowska).“ Sovietmečiu užmiršta Gačionių dvaro istorija tarsi su­ grįžo, kai jau mūsų laikais, praėjus ilgiems dešimtme­ čiams, savo dvare apsilankė paskutinysis jo savininkas Antanas Rosenas, kuriam teko patirti tremtinio dalią, vėliau gyveno Lenkijoje. Jis daug papasakojo apie savo protėvius, dvaro istoriją bei tradicijas. Savo tėvus Piotrą ir Eugeniją Rosenus jis prisimena kaip inteligentiškus, išsilavinusius žmonės. Šeimoje išaugo trys vaikai: du sūnūs - Antanas (vyresnysis) ir Stanislovas bei duktė Halina. Baronas Petras Rosenas buvęs puikus šeimi­ ninkas, turėjęs daug žemės, miško. Tačiau didžiausia visų kartų baronų Rosenų aistra buvo žirgai - jie dvare laikyti ne tik žemės ūkiui, bet ir pramogai, medžioklei. Pajodinėti veisliniais žirgais, dažnai pirktais užsienyje, į Gačionis susirinkdavo jaunimas iš aplinkinių dvarų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą dvare buvęs savotiškas žir­ gų pakinktų, atsivežtų iš įvairių užsienio šalių, karietų

93

bei įmantriausių, kilimais išklotų, rogių muziejus, ku­ rio pradininkas - dar Antano Roseno senelis Justinas, žinomas kaip ne vieną knygą parašęs istorikas, moksli­ ninkas. Kita iš kartos į kartą ėjusi Gačionių dvarininkų tradicija - medžioklė. Jos paslapčių berniukai mokyti jau nuo paauglystės. Rosenų giminės vyrai turėjo net savo įšventinimo į medžiotojus tradiciją - pirmojo nu­ šauto žvėries krauju buvo patepamas jį sumedžiojusio jaunuolio veidas. Pasisvečiuoti, medžioti, papramogauti į Gačionis dažnai susirinkdavo dvarininkai iš aplinki­ nių dvarų - visi jie tarpusavyje bendravę labai draugiš­ kai, šiltai. Artimiausiai Rosenai bendravę su Romeriais iš kaimyninio Bagdoniškio dvaro, Tarnavos dvaro sa­ vininkais Veisenhofais. Jozefas Veisenhofas net turėjęs Gačionių dvaro rūmų antrajame aukšte savo kambarį, kur 1912 m. ir parašęs apysaką „Sabalas ir panelė“. Dvare baronai Rosenai buvo sukaupę vertingą meno kolekciją, dviejų tūkstančių knygų biblioteką, daugiausia prancūzų kalba. Rūmus puošė prabangūs

94

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

Rokiškio rajonas

PETROŠIŠKIS

n 11 n n u u m n m u t

Liudviko X V I stiliaus baldai. Visa tai pražuvo karo metu, prasidėjus sovietizacijai. Paskutinysis Gačionių dvaro savininkas Antanas Rosenas pirmąkart, po ilgų metų, apsilankė gimtinėje 1989-aisiais, jau būdamas garbingo amžiaus. Žinia, kad grįžo gyvas ir sveikas Piotro Roseno sūnus greitai ap­ skriejo visą apylinkę. Žmonės ėjo, smalsavo, klausinėjo. „Antosius sugrįžo!“ Taip vietiniai vadino jauniausiąjį iš Rosenų. Buvo ir Antano amžininkų, kurie atsimi­ nė jį iš jaunystės laikų, tarnavo prieš karą jo dvare. T ik mažai džiaugsmo matėsi paties Antano akyse - gim­ tuosius namus jis rado visai nebe tokius, kokius nešio­ josi savo širdyje ir prisimindavo gyvendamas toli nuo jų. Rūmai apgailėtinos būklės - svetainės lubos tos pačios, bet sukritę į vidų, grindų parketas lyg ir nekeis­ tas, tačiau jo neįmanoma atpažinti. Lietui lyjant van­ duo per kiaurą stogą žliaugė į vidų. Gimtajame Antano kambaryje būta vištidės ir kiaulidės... Nenuostabu, kad pamačius tokius namus, Antanui sušlubavo širdis. Pri­ reikė operacijos - teko skubiai vykti į Švediją. Bet tik pasveikęs vėl išskubėjo atgal į Lietuvą, jau su pinigais naujam rūmų stogui. Tai buvo svarbiausia, kad namas visai nepražūtų. Nors gimtieji namai tuo metu Anta­ nui dar nepriklausė, nuosavybė nebuvo atstatyta, jis tvirtai nusprendė, kad juos reikia gelbėti. 2001 m. dva­ ras grąžintas Antanui Rosenui. Jo sūnaus Piotro, gyve­ nančio Prancūzijoje, pastangomis dvaro rūmai restau­ ruoti. Prikelti gyvenimui sunykusį savo protėvių dvarą Piotrui kainavo ne vieną milijoną litų, o rūpesčių užte-

ko keleriems metams. Po pasaulį daug keliaujančiam, septynias kalbas mokančiam verslininkui tai buvo tarsi dar vienas savo galimybių išbandymas. „Aš visas į sene­ lį - esu toks pats darboholikas kaip jis ir mano tikslas kuo greičiau atkurti senelio dvarvietę. Tėvas Antanas pageidavo rūmų išorę atkurti autentišką, remiantis iš­ likusiomis nuotraukomis, o vidų - iš atminties, ir kad name būtų patogu gyventi,“ - sakė Piotras Rosenas. Rūmus restauravo iš Lenkijos pasikviestos firmos. Praš­ matnūs dabartinio dvaro savininko įrengti interjerai. Sutvarkyta ir rūmų aplinka, parkas, kurį puošia 2 km ilgio senų liepų alėja, atsiveriantys vaizdai į nedidelį Gačionių ežerą. Dvare netrūksta svečių - visi grožisi atgimusiu dvaru. Čia buvo susirinkusi ir plati baronų Rosenų giminė, išsibarsčiusi po visą pasaulį. Tada Gačionyse svečiavosi apie 70 baronų Rosenų palikuonių. Patiems Rosenams atgimęs senasis jų protėvių dvaras tapo mėgstamiausia vieta. Čia dažnai galima sutikti iš karto pamilusį tėvų gimtinę ir prikėlusį dvarą naujam gyvenimui Piotrą Roseną. Jo iniciatyva vasaromis dvare vyksta Europos studentų dailininkų plenerai. Bent kartą per metus gimtuosius namus aplanko ir Antanas Rose­ nas, tik labai apgailestauja, kad dėl savo garbaus amžiaus negali atvažiuoti dažniau ir pabūti ilgiau. Nuo Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje negyvenęs baronas Antanas iki šiol puikiai kalba lietuviškai ir sako, kad nors ir ne­ turįs lietuviško kraujo, Lietuvą myli, nes čia - jo tėvynė, čia jis jaučiasi linksmesnis, jaunesnis, žvalesnis, būnant gimtuosiuose namuose džiaugiasi jo širdis.

lūi 1

i

1 .

1

\

D

v a r o s o d y b a n e t o l i k e l io iš k a m a jų į n e m u n ė l io

Pa ­

G E L E Ž IN K E L IO ST O T Į - R Ū M A I,

svirnas, rūsiai. Nuosavybės teise dabar dvaro sodybą valdantis Irmantas Tarvydis palaipsniui atnaujina dva­ ro pastatus. Restauruoti dvaro rūmai. Dabartinis dvarininkas sodybą įsigijo jau nykstan­ čią. Rūmai buvo pastatyti iš nedegtų plytų. Prakiurus stogui, namo sienos per lietus pradėjo tirpti tarsi būtų iš cukraus plytų. Pirmiausia naujasis savininkas su­ sigriebė gelbėti rūmus, daug jėgų teko skirti sodybos teritorijai tvarkyti - ji visa buvo apžėlusi šabakštynais. Jų vietoje sužydo spalvingi gėlių klombai, nutiesti take­ liai. 2003 m. jau buvo uždengtas restauruotų rūmų sto­ gas. Tačiau rūmai skirti daugiau reprezentacijai. Dva­ rininko šeima gyvena name, kuris pastatytas buvusios

oficinos vietoje. Nese­ niai atstatytas svirnas, kuris buvo pastatytas 1900-aisais metais iš jau ne naujų rąstų, to­ dėl iki mūsų dienų ne­ išliko. Dvaro sodyboje dar yra du rūsiai.

Í47-I4S. P e TROŠIŠKIO VAIZDAI (2012)

95

96

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

PANEVĖŽIO A P S K R I TI S

97

Rokiškio rajonas

SA L O S

S

A LŲ D V A R Ą 2 0 12 M., K A I BUVO R U O ŠIA M A S ŠIS L E ID IN Y S , A T G IM U S IU G A L IM A BUVO V A D IN T I

tik su išlygomis. Dvaras pagal savo išvaizdą atrodė kilnus, išvaizdus, bet gerokai apšepęs, nes vis nesu­ laukdavo lėšų atnaujinimui. Nors savo vidumi - jame vykstančiais renginiais, jį jau galima buvo vadinti at­ gimusiu. Dvare kasmet vyksta tradicinės tarptautinės lingvistų mokyklos, j kurias suvažiuoja kalbotyros spe­ cialistai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Danijos, JAV, Rusijos. Tarptautinės kalbotyros mokyklos organiza­ toriai pasikviečia garsių atlikėjų, tad šventė būna ne tik lingvistams, bet ir aplinkinių kaimų, miestelių gyvenI49‘ IŠKYLAUTOJAI PRIE SALŲ DVARO (APIE 1930)

150• Sa l ų p a n o r a m a

tojams, kurie gali išgirsti ir pamatyti tuos atlikėjus. Ir be tarptautinių renginių dvare skamba koncertai, kurie dažniausiai būna nemokami. Salų pavadinimą pateisina dvaro geografinė padė­ tis. Jis kažkada įsikūrė Dviragio ežero saloje (dabar pusiasalis). Tai viena gražiausių Aukštaitijos vietų. Jei kada pasitaikytų galimybė lėktuvu praskristi virš Dviragio ežero, neatsisakykite jos. Prieš akis atsivers puikiausias vaizdas, kokį galima išvysti nebent kino filmuose: mėlynas dangus, blizgantis ežeras, supantis salą, o joje - bažnyčia ir seni dvaro rūmai. Romantikos mylėtojams - tai tikra sielos atgaiva. Net jei neturite galimybės pakilti virš Dviragio ežero, panašų reginį ga­ lite išvysti nuo pietų aukštumos (ji iškilusi 124 m virš jūros lygio). Salos - viena gražiausių Aukštaitijos vietų,

savo gamtovaizdžiais prilygstanti Trakams, Biržams, tik kol kas mažiau išpopuliarinta. Pats ežeras dėl savo pailgos formos dar vadinamas Ilgiu ir Salų ežeru - jo ilgis 6 km, plotas 285 ha, o pati plačiausia vieta tėra vos 1,5 km pločio. Apie ežero atsi­ radimą išlikęs toks padavimas. Kažkada, labai seniai, šias apylinkes užgriuvę tamsūs debesys su žaibais ir perkūnija. Žaibavę ir griaudę dieną naktį, o lietaus vis nebuvę. Žmonės prašė Dievo pagalbos, tačiau tai ne­ gelbėjo. Vienas senelis pasakęs, kad iš debesų žemyn nusileisiąs ežeras, jei žmonės atspėsią jo vardą. Žm o­ nės visaip mėginę šaukti, bet niekaip negalėję atspėti to vardo. T ik vienas piemuo, ganydamas savo bandą ir matydamas vasarojaus link einantį jautį, surikęs ant jo: „K ur eini, D viragi!“ (taip buvo vadinamas

98

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

PANEVĖŽIO A P S K R I T I S

I52-SAL Ų RŪMŲ FASADAS NUO EŽERO PUSĖS

jautis). Po šių žodžių virš kaimo susitvenkęs ežeras, baisiai šniokšdamas, nusileido žemyn, užliejo plačią apylinkę ir paskandino piemenį su visa jo banda. Tad žmonės ir dabar vieną ežero šaką vadina Dviragiu, ki­ tą - Ilgiu, o kartais - Ilgaragiu. Dvaras yra pietinėje pusiasalio pakrantėje. Iki mū­ sų dienų išliko X V I II a. I p. - X I X a. Salų dvaro pa­ statai: rūmai (pastatyti X V I II a. I pusėje, rekonstruoti X V I II a. pab. - X I X a. pr. ir X I X a. II pusėje); prievaiz­ do namas, svirnas-ledainė, pirtis-skalbykla, kalvė, du kumetynai, tvartas, rūsys-sandėlis. Dvarui priklauso ir medinė neogotikinė Šv. Kryžiaus bažnyčia (statyta 1887-1888 m.) su varpine. Žaliuoja vienas seniausių par­ kų Lietuvoje (pradėtas kurti dar X V I a.,perkomponuotas X V I II a. p a b .- X I X a. pr.). Nedidelis Salų miestelis ir dvaras senovėje įsikūrė sa­ loje, esančioje Dviragio ežero šiaurės vakarų pusėje. Gy­ venvietė minima nuo 1450 m. Vėliau, nukritus ežero van­ dens lygiui, sala susijungė su sausuma - tapo pusiasaliu, tačiau gyvenvietės pavadinimas - Salos - išliko. X V a. Salų dvaras ir miestelis - viena iš didikų Kęs­ gailų valdų. Vėliau ( X V I-X V II a.) Salos priklausė Rad­ vilų giminės Nesvyžiaus atšakai, X V III a. - X I X a.

vid. - iš Italijos kilusiai grafų Morikonių giminei, kuri, spėjama, į Lietuvą atkeliavo X V I a. pradžioje Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygiman­ to Senojo busimosios žmonos Milano kunigaikštytės Bonos Sforzos palydoje. Pirmasis iš Morikonių Salų savininkas 1733 m. minimas Ukmergės pastalininkas Kristupas Morikonis. Jis turėjo tris sūnus. Salas (ir Tau­ jėnus) užrašė Ukmergės seniūnui Marcijonui, kurio sū­ nus Ignotas X I X a. pradžioje, tikriausiai apie 1806 m., pastatė mūrinių dvaro rūmų pirminį variantą, kuris po to buvo ne kartą tobulintas. Rūmus, kaip spėjama, projektavo iš Italijos atvykęs architektas Pjetras de Rosis. Pirminis rūmų variantas buvo klasicistinis. Vėliau rūmai rekonstruoti, jie įgavo eklektikos bruožų. Galuti­ nai pastatas susiformavo X I X a. pab. - X X a. pr. Po Ignoto Morikonio Salas valdęs vienintelis jo sūnus Liucijonas, skirtingai nuo taupaus, net šykštaus tėvo, buvo labai išlaidus. Greit iššvaistė visus turtus, dalį jų konfiskavo carinė valdžia, nes L. Morikonis dalyvavo 1863 m. sukilime prieš Rusijos carizmą. L. Morikoniui įklimpus į skolas, nuo 1855 m. Salos ati­ teko Rokiškio grafams Tyzenhauzams, o vėliau - M a­ rijai Tyzenhauzaitei-Pšezdzeckienei. Paskutinis Salų

valdytojas Rainoldas Pšezdzeckis, Marijos Pšezdzeckienės vaikaitis, šeimos neturėjo, Paryžiuje mirė vie­ nišas. Tarpukario metu dvaras išparceliuotas, o centri­ nė jo dalis perėjo valstybės nuosavybėn. 19 14 m. jame įkurta Žemės ūkio mokykla, po Antrojo pasaulinio karo perorganizuota į tarybinį ūkį-technikumą, ku­ ris čia veikė iki 1981 m., iki 2003 m. - Salų pagrindi­ nė mokykla. Įvairių pasakojimų galima išgirsti apie dvarą... Liucijonas Morikonis, sako, labai pergyvenęs, kai neteko dvaro, gal iki šiol naktimis klajoja po savo rūmų kambarius... Kažkas ten bilda naktimis... N e­ tekęs dvaro, jis išsikėlė į Varšuvą, kur iki gyvenimo pabaigos dirbo mokytoju. Dvaro ansambliui būdingas laisvas pastatų išdėsty­ mas. Centre stovi rūmai. Jiems būdinga formų ir deta­ lių įvairovė. Tai monumentalus vienaukštis pastatas su mezoninu. Rūmų pagrindiniame fasade - šešių dorėninių kolonų portikas, užsibaigiantis trikampiu fron­ tonu. Fasado šonines dalis skaido dorėninio orderio piliastrai ir aukšti stačiakampiai langai. Į ežerą atsuk­ tame rūmų fasade dėl reljefo žemėjimo yra cokolinis aukštas. Rūmų viduje išlikę puošnaus interjero frag­ mentai. Pastate išsilaikę X V III a. pirmojoje pusėje su­ mūryti rūsiai. Į vakarus nuo rūmų - ūkiniai statiniai; į rytus - parkas. Pastatų architektūra atspindi daugiau nei 100 metų sodybos vystymosi raidą. Bene seniausias statinys ansamblyje - X V I II a. pab. - X I X a. pr. - kal­ vė. Kiti ūkiniai pastatai statyti beveik tuo pačiu metu, jiems būdingos liaudies architektūros formos. Daugu­ ma jų aukštais stogais, sumūryti iš plytų ir lauko akme­ nų. Monumentalumu iš ūkinių pastatų išsiskiria tvar­ tas (X IX a. pr.). Mažasis ir didysis kumetynai statyti po 1808 m. Klasicizmo stiliaus bruožų esama didžiojo kumetyno architektūroje. Pastatas - „L“ raidės formos. Jo pagrindiniame, atsuktame į kelią, fasade iškilęs me­ zoninas su aukštu portiku, kuriame dvi centrinės ko­ lonos ir šoniniai akmens mūro stulpai remia trikampį frontoną. Į rytus nuo rūmų 7 ha plote žaliuoja mišraus plano parkas, pradėtas kurti dar X V I a., kai Salos priklausė Radviloms. Tuomet čia buvęs miško parkas ir žvėrynas.

99

153■ Sa l ų Šv. K r y ž i a u s b a ž n y č i a

X V I II a. antrojoje pusėje užveistas didelis vaismedžių sodas. X V III a. pab. - X I X a. pr. parkas perkomponuotas. Jame atkurtas žvėrynas, o pusiasalio pietiniame krante užveistas parkas išliko iki mūsų dienų. Parko pakraštyje - medinė Šv. Kryžiaus bažnytėlė su varpine (statyta 1888 m.). Ji neogotikinė (reti bruo­ žai medinių bažnyčių architektūroje). Projektavo aust­ rų architektas Georgas Verneris (Werner), prisidėjęs ir prie Rokiškio bažnyčios. Statybą iš dalies fundavo Rokiškio grafienė Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzeckienė - tuo metu Salų savininkė.

100

ŠIAULIŲ APSKRITIS

ŠIAULIŲ A PS KRI TI S

IOI

Šiaulių miestas

DIDŽDVARIS V

Š

IA U L IŲ D ID ŽD V A R IO (D ID ŽIA D V A R IO ) R Ū M A I P A Č IA M E M IE ST O C E N T R E , AU ŠRO S A L Ė JO JE 50.

D abar juose įsikūręs Š iau lių universiteto M enų fa­ kultetas. Senasis Didždvaris - buvusio Šiaulių ekonomijos, vėliau - Zubovų dvaro išlikę fragmentai. M ūsų laikus pasiekė Zubovų dvaro rūm ai, rekonstruoti 1875 m. Nuo to laiko jų architektūrinės formos beveik nekito, tačiau dabartinių rūm ų priešistorė mena kur kas senes­ nius laikus. D varui dar priklauso mažasis gyvenamasis pastatas (Aušros alėja 50a), tarnų namas (Aušros alėja 48), arklidės (Dvaro g. 83). Žaliuoja senas parkas. X V I a. pabaigoje Šiauliai ir Šiaulių ekonomija tapo Šiaurės Lietuvos ir iš dalies Žemaitijos adm inistraciniu, ekonominiu ir kultū rin iu centru. Tuo metu Lietuvos Didžiojoje K unigaikštystėje būta keleto ekonomijų. Jos turėjo uždirbti lėšas unijinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus dvaro išlaikym ui, todėl ekonomijos dar buvo vadinamos karaliaus stalo dvarais. Ekonomi­ jos sudarytos 1588-1589 m. Šiaulių ekonomija ypač su­ klestėjo 1765-1780 m., kai jos valdytoju tapo Antanas Tyzenhauzas. Jis įgyvendino ne vieną reformą, padėju­ sią pagrindus pramoninės gamybos vystym ui. Augant Šiaulių miesto, kaip adm inistracinio centro reikšmei, reikėjo ir naujos prestižinės ekonomijos adm inistra­ toriaus rezidencijos. Ji įrengta miesto centre vietoj vienaukštės, 1768 m. statytos, dvaro spirito varyklos ( dar ir dabar rūm ų sienose m atyti X V III a. ūkinės pa­ skirties pastato mūro fragmentų - grindis siekiantys arkiniai langai, išlikusi užm ūryto lango stakta). 1786 ir 1789 m. Šiaulių ekonomijos inventoriuose jau m inim i Šiaulių dvaro rūm ai - dviaukštė m ūrinė ekonomijos adm inistratoriaus rezidencija. Dar du m ūriniai pasta­ tai, iškilę gretim ai, buvę nebaigti. Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės trečiojo padaliji­ mo 1795 m. Lietuva pateko carinės Rusijos valdžion. Rusijos imperatorė Jekaterina II ekonomijas panaiki­

no, o jų dvarus išdalino. Šiaulių ekonomiją Jekateri na II padovanojo savo favoritui kunigaikščiui Platonui Zubovui, kuris buvo nem ažai nusipelnęs vykdydamas agresyvią Rusijos politiką Lenkijos ir Lietuvos valsty­ bės atžvilgiu. Šiaulių dvaras Zubovų valdymo laikais dar labiau išsiplėtė, tada jis ir pradėtas vadinti Didžiadvariu. X IX a. pr. rekonstruoti rūm ai - buvusi ekono­ mijos adm inistratoriaus rezidencija perstatyta į repre­ zentacinius Zubovų rūmus. Iš Rusijos į Lietuvą atsikėlę Zubovai greitai „sulietuvėjo“ - persiėmė tautinėm is lietuvių idėjomis. Tai galim a pasakyti jau apie trečiąją Lietuvoje gyvenusių Zubovų kartą. Lietuvių tautinis atgim im as Šiauliuose glaudžiai siejosi su Zubovų veikla. Šie liberaliai nusi­ teikę dvarininkai aktyviai rėmė lietuvišką judėjim ą, patys jame dalyvavo. V ladim iras Zubovas (1862-1933) studijuodamas Peterburge buvo įstojęs į lietuvių stu­ dentų draugiją, palaikė ryšius su kitais patriotiškai nusiteikusiais studentais iš Lietuvos. 1897 m. V ladim i­ ras Zubovas, paveldėjęs tėvo turtus, kaip pasakojama, turėjęs nemažą jų dalį parduoti, kad galėtų apmokėti susidariusias skolas. Nors pradžioje jam nebuvo lengva, vėliau savo dvarus jis taip sutvarkė, kad apylinkių ū k i­ ninkai galėję iš jo tik pasim okyti. V ladim iras Zubovas su kitais tautiškai nusiteiku­ siais to meto visuomenės veikėjais organizavo geguži­ nes, kurių priedangoje vykdavo įvairūs slapti lietuviš­ kų reikalų aptarim ai. Susidomėjus rusų žandarams, Zubovas pridengdavo įtariamuosius remdamasis savo autoritetu. Zubovai užsiėmė įvairia labdaringa veikla. Dar 1843 m- Šiauliuose jie įkūrė pirmąją ligoninę, veikusią šiai giminei priklausančiame pastate. 1875 m- Zubovai įsteigė ir išlaikė vaikų prieglaudą. 1922 m. Nikolajus ir Aleksandra Zubovai padova­ nojo dvaro parką Šiaulių miestui. Dar ir šiandien parką puošia seni, dvaro laikus menantys galiūnai medžiai.

TITAS

154■ D id ž d v a r io r ū m a i - M e n ų f a k u l t e t a s

Šiaulių dvaro rūmuose tarpukaryje veikė Mokytojų seminarija, pokaryje reorganizuota į pedagoginę mo­ kyklą, nuo 1954 m. - Šiaulių pedagoginis institutas. Dabar rūmuose įsikūręs Šiaulių universiteto Menų fakultetas rūpinasi ir pastato išsaugojimu bei restaura­ cija. Įgyvendinant restauravimo projektą (autorė Asta Meškauskienė), 20 10 -2 0 11 m. atlikti archeologiniai tyrimai, atskleidę daug įdomių dvaro istorijos momen­ tų. Rūmų rekonstrukciją prižiūrėjęs Audiovizualinio meno katedros vedėjas doc. dr.Vytautas Žalys apibūdi­ no ją tarsi nepaprastą nuotykį, kurio metu nežinai, ko

dar gali laukti iš rytdienos. Tai buvęs ne tik sunkus, bet ir labai įdomus darbas. „Kai buvo ardomas pastato sto­ gas, į mano kabinetą (tuo metu buvau dekanas) atėjo vienas darbininkas, nešinas surūdijusiu, molinu kibiru ir grubiai padėjo jį ant stalo. „Štai radybos“, - išdidžiai tarė jis. O „radybos“ buvo pilnas kibiras nuo Antrojo pasaulinio karo likusių šovinių. Prisiminęs m atytus vesterno kino filmus pagalvojau: o jei bent vienas iš tų puvenų būtų sprogęs?“ - pasakoja p. Vytautas. - „Krei­ pėmės į policiją, kad šį „lobį“ pasiim tų. Tačiau dar nespėjus atvykti pareigūnam s, sulaukiau antrojo dar-

102

ŠIAULIŲ APSKRITIS

ŠIAULIŲ APSKRI TI S

ISS- Se n i e j i Š i a u l i ų d varo r ū s i a i

bininkų vizito. Šį sykį radinys - du šautuvai. Vienas jų pagamintas dar 1927-aisiais., kitas - Antrojo pasauli­ nio karo metais. Ginklai buvę gerai sutepti, - kai kur dar matėsi tepalo pėdsakų, todėl metalinės šautuvų da­ lys puikiai išsilaikė, medinės buvo pažeistos vabzdžių. Pirmieji suskubo atvykti policijos pareigūnai, tad kiek vėliau užgriuvusiems žiniasklaidos atstovams radinių pamatyti jau nebeteko. Po daugybės dokumentų ruošimo ir pildymo, de­ rybų, perėjome prie antrojo, bene sudėtingiausio, rekonstrukcijos etapo - drenažo sistemos restaura­ vimo. Prieš pradedant darbus, archeologei Virginijai Ostašenkovienei juokais palinkėjau kasimo vietose neaptikti jokių vertybių, mat, joms atsiradus, darbai laikinai nutraukiami. Tačiau fortūna buvo ne mano, kaip projekto įgyvendinimo vadovo, pusėje. Jau pačią pirmą dieną Virginija ištarė lemtingą frazę: „Stabdom darbus! Ekskavatoriaus nereikės“. Pradėjus kasti vos sprindžio gylyje atidengta tvarkingai paklota nuogrinda. Kaip vėliau paaiškėjo, jos likę tik fragmentai. Tarybiniais laikais į paveldą žiūrėta kiek kitaip, todėl ir atrastoji nuogrinda bei kiti po žeme išlikę įrenginiai didžia dalimi buvo sunaikinti. Ypač įspūdingai atrodė

senosios drenažo sistemos galinis taškas - kolektorius, į kurį subėgdavo visas susikaupęs vanduo. Visa sistema buvusi sumūryta iš raudonų plytų ir vietose, kurios ne­ pažeistos ankstesnių rekonstrukcijų, puikiai išsilaikė. Deja, tokių vietų likę labai mažai. Nustebino ir pietinėje rūmų pusėje atkasti, beveik per pusmetrį nuo dabartinių pamatų nutolę, masyvių akmenų pamatai. Jie galėjo būti sumūryti dar X V I X V II a. Tai paskatino diskusijas dėl dvaro dabartinėje vietoje pradžios. O vainikavo kasinėjimo darbus su­ rastas lobis, nors ir nedidelis (apie 10 - 12 monetų). Jis perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui. Radome nemažai ir senų puodų, puodynių krosnių koklių šukių. Galima pasidžiaugti, kad nors viena tokių dailių koklių krosnis rūmuose išliko iki mūsų dienų“. Atradimai džiugino ir persikėlus rekonstrukcijai į rūmų vidų. Vos ne kiekvienos rūsio patalpos sieno­ se atidengtos senųjų pamatų liekanos, kas liudija, kad pastatas pergyveno ne vieną rekonstrukciją. Daug kur rūsio sienose aptiktos nišos. Tikėtina, kad tai buvusių langų, durų, o gal ir krosnių pėdsakai. Čia stovėjus krosnis liudija ir iki pat pastato apačios einantys ka­ minai. Kai kurie jų panaudoti pagal paskirtį ir dabar. Pakeisti pastato langai - įdėti nauji, klijuoto ąžuolo rėmais, pagamintais pagal išlikusius dokumentus bei nuotraukas. Įrengta moderni šildymo sistema. Po rekonstrukcijos rūmuose atidaryta parodų salė, nuo storo molio sluoksnio išvalytuose skliautiniuose rūsiuose veikia naujos dirbtuvės, kuriasi amatų centras, vis dažniau organizuojami menininkų plenerai.

Šiaulių miestas

GU BERN IJA

Š

IA U LIŲ M IESTO ŠIA U R IN ĖJE D ALYJE IŠLIK U SI GU­ BERN IJO S DVARO AN SAM BLIO DALIS SU V E IK IA N -

čia viena seniausių alaus daryklų Lietuvoje. Joje ga­ mintas alus dar prieš tris, o gal net keturis šimtmečius garsėjo Varšuvoje, Minske ir net tolimajame Peterbur­ ge. Apie senas aludarystės tradicijas Šiaulių krašte by­ loja ir išlikęs 1565 metų karaliaus Žygimanto Augusto kreipimąsis į Šiaulių valsčiaus ir miesto valdinius, kad šie kariuomenei į pagalbą pakviestų dailides, kalvius, kepėjus ir... aludarius. O 1578 m. datuojamame doku­ mente jau minimas gėralų mokestis. Si data iškalbingai liudija apie gilias aludarystės tradicijas Šiaulių krašte. 1588-1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsteigtos ekonomijos. Jos turėjo uždirbti lėšas unijinės ls6- „ G u b e r n i jo s " i s t o r i n i s p a s t a t a s

Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus dvaro išlaiky­ mui, todėl ekonomijos dar vadintos karaliaus stalo dva­ rais. Šiaulių ekonomiją 1661-1679 m. valdė Sapiegos, vėliau ją savais pinigais išsipirko Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis. Tai buvo viena didžiausių ekonomijų, greitai tapusi Siaurės Lie­ tuvos ir iš dalies Žemaitijos administraciniu, ekonomi­ niu ir kultūriniu centru. Šiauliuose įkurtas ekonomijos valdytojo dvaras. Ankstyviausias mus pasiekęs Šiaulių dvaro inventorius sudarytas 1680 m. Jame minimas ir bravoras: „Jis esąs toliau nuo pagrindinių rūmų lauke (skiria nuo rūmų vartai) netoli nedidelio gyvenamojo namo (rūmelių) ir pirties...“ Kai kurie istorikai, rem­ damiesi dokumentais, teigia, kad Gubernijos alaus da-

10 4

ŠIAULIŲ APSKRITIS

IS?- Ta i p a t r o d ė „ G u b e r n i jo s “ a l a u s d a r y k l a s e n o v ė je

rykla galėjo būti pastatyta dar 1665-1675 m. Istoriniai šaltiniai liudija, kad ji veikė ir 1753 m., karališkos eko­ nomijos inventoriaus sąrašuose minima 1786 m. Šiaulių ekonomija ypač suklestėjo 1765-1780 m., kai jos valdy­ toju tapo Antanas Tyzenhauzas. Jis igyvendino ne vie­ ną reformą, padėjusią pagrindus pramoninės gamybos vystymui. Ilgainiui Gubernijos dvaras (Gubernijos pa­ vadinimas greičiausiai kilęs nuo ekonomijos valdytojo, gubernatoriaus) peraugo į miesto pramoninį rajoną. Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės trečiojo padalijimo 1795 m. Lietuva pateko carinės Rusijos valdžion. Rusi­ jos imperatorė Jekaterina II ekonomijas panaikino, o jų dvarus išdalino. Šiaulių ekonomija atiteko imperatorės favoritui kunigaikščiui Platonui Zubovui. Jo žinion perėjo ir Gubernija. Keitėsi valdžios, vyko didžiausi istorijos virsmai, o Gubernija gamino kaip gaminusi putojantį alų... Įdomus dėsningumas - alaus darykla iki mūsų dienų vis atsinaujindavo, ir lygiai kas šimtą metų, - 1799 m., 1899 m., 1999 m. Pirmą kartą bravo­ ras rekonstruotas valdant Zubovams - keisti pastatų pamatai (kaip ir sienos, jie išmūryti iš lauko akmenų, sienų angų apdailai panaudotos degto molio plytos), iš­ plėsta pati įmonė. Apie šią rekonstrukciją liudija ir išli­ kusi data, iškalta ant kertinio bravoro akmens - „1799“. Prasidėjusi X V III a. pabaigoje, ši rekonstrukcija truko daugiau kaip dešimtį metų. Iš tų laikų išliko įdomus įrašas apie „Gubernijos“ alaus daryklą - metinė alaus gamyba čia pasiekusi 200 tūkst. kibirų... Gamintas tri­

jų rūšių alus ir dar viena ypatinga alaus rūšis - vadina­ masis „Rusiškas porteris“, kuris Peterburgo laboratori­ jos teigim u buvo geriausias tuom etinėje Rusijoje. 1836-1858 m. per Šiaulius nutiestas Peterburgo Karaliaučiaus plentas, 1871 m. - Liepojos - Romnų ge­ ležinkelis. Visa tai skatino pramonės ir miesto augimą. Sparčiai besikeičiantis krašto gyvenimas lėmė antrąją įmonės rekonstrukciją, prasidėjusią 1899 m. Alaus da­ ryklą teko modernizuoti, kad jos iš rinkos neišstum tų konkurentai - 1890 m. įmonėje pastatyta pirm oji garo mašina, įrengta katilinė, dar po penkerių metų pra­ plėstas ir salyklo gamybos pastatas. Kaip teigia istori­ niai to meto šaltiniai, rekonstruotas ir pagrindinis bra­ voro pastatas, praplėstos fermentacijos bei alaus virim o patalpos. Prie bravoro pristatytas aludario butas. Taip pertvarkyta įmonė paruošta nepertraukiam ai alaus ga­ mybai. Apie tai liudija ir skaičiai - 1909 m. čia kasdien jau pagam inam a daugiau kaip 1000 kibirų alaus, o prieš pat Pirm ąjį pasaulinį karą - apie 300 tūkst. kibi­ rų alaus per metus. To meto spauda rašė, jog grafienės Aleksandros gariniam e bravore gam inam as „Bavari­ jos“, „Pilzenskas“, „Stalavas“ alus vertinamas visoje Eu­ ropoje, o „Bockbier“ alų patardavo gerti net gydytojai, mat jis turėjęs daugiausia m aistingųjų savybių. Zubovams priklausęs Gubernijos bravoras be alaus gamybos paliko ir dar vieną ryškų pėdsaką to meto is­ torijoje. Iš Rusijos į Lietuvą atsikėlę Zubovai palyginus greitai „sulietuvėjo“ - persiėmė tautinėm is lietuvių

*59' Se n o jo b r a v o r o r ū s io s i e n o je i š k a l t a j o s t a t y b o s d a t a -17 9 9

ŠIAULIŲ APSKRITIS

IS*- Į v a ir ių l a i k o t a r p ių „ G u b e r n ijo s “ a l a u s e t i k e t ė s

idėjomis. Tai galim a pasakyti jau apie trečiąją Lietuvoje gyvenusių grafų Zubovų kartą. Šie liberaliai nu­ siteikę dvarininkai aktyviai rėmė lietuvišką judėjim ą, patys jam e dalyvavo. Spaudos draudim o metais, kai buvo slopinama lietuvybė, Gubernijos bravoras tapo lietuviško judėjim o centru - puoselėjo ir saugojo lie­ tuvišką žodį. Č ia buvo slepiamos lietuviškos knygos, vykdavo slapti knygnešių susibūrim ai. Šiaurės Lietu­ vos knygnešiai bravore įkūrė vieną didžiausių knygų sandėlių. O visą šią slaptą ir tuo metu draudžiam ą vei­ k lą savo autoritetu pridengė patys Gubernijos šeim i­ n in kai grafai Zubovai... „Gubernija“ smarkiai nukentėjo per Pirmąjį pasau­ linį karą, bravoras sunyko. Įmonės renesansas prasidėjo nepriklausomos Lietuvos laikais - alaus darykla atkur­ ta pagal naujausius tuometinės technikos reikalavimus. Ilgus metus jai vadovavo žymus to meto inžinierius technologas V. Bielskis. „Gubernija“ savo produkcija vėl garsino Lietuvą - įmonėje gamintas „Kunigaikš­ čių“ alus 1926-aisiais apdovanotas net dviem tarptau­ tiniais medaliais. Nepaisant sėkmingos vietinės alaus daryklos veiklos, patys lietuviai tais laikais anaiptol negarsėjo kaip dideli alaus mėgėjai. Įdomi informacija mus pasiekė iš to meto spaudos, kuri 1930 m. rašė, jog

105

lietuviai pagal alaus vartojim ą - vieni paskutiniųjų Eu­ ropoje. Vienas žmogus Lietuvoje per metus išgerdavo vidutiniškai tik tris litrus alaus. Kiek labiau alų garbi­ no Klaipėdos krašto gyventojai - čia vienam žmogui per metus tekdavo 15 litrų. N ežiūrint to, kad lietuviai nebuvo entuziastingiausi alaus gėrovai, „Gubernijoje“ gamyba tolydžio augo: 1930 m. įmonė pagam ino apie pusantro m ilijono litrų alaus, o 1937 m. - jau apie 2 m i­ lijonus litrų. 1926 m. „Gubernija“ susivienijo su „Ragu­ čio“ gam ykla ir pagal parduodamo alaus kiekį tapo pir­ maujančia įmone Lietuvoje. A uganti gamyba tolydžio reikalavo vis naujų investicijų, kurios, tiesa, gana greitai atsipirkdavo. Tarpukaryje į alaus gamybą „Gubernijo­ je“ investuota apie 550 tūkst. litų. Tais laikais tai buvo didžiuliai pinigai. Tačiau nemaži pelnai šias investici­ jas pateisino - vien 1938 m. iš alaus gamybos gauta 124 tūkst. litų pelno. Neišmatuojamus nuostolius „Gubernijai“ atnešė Antrasis pasaulinis karas - alaus darykla sugriauta. Pokaryje ji atstatyta - pradėjo veikti 1950 m. Naujas gamyklos gyvenimo etapas prasidėjo 1999 m. - senojo Gubernijos dvaro teritorijoje išaugo visiškai nauja, mo­ derni, šiuolaikiška alaus darykla. Joje alus ir šiandien verdamas laikantis senųjų gamybos tradicijų - šimtme­ čiais nusistovėjusių gamybos technologijų, naudojamos aukštos kokybės žaliavos bei natūralios pagalbinės me­ džiagos. T ik modernus „bravoras“ putojančio alaus da­ bar verda nepalyginti daugiau nei prieš šimtmetį - nuo 1879-ųjų iki šių dienų gamybos apimtys išaugo daugiau nei šimtą kartų. Vien per 2011 m. „Gubernija“ paga­ mino apie 2,5 milijono kibirų (2 502 481) produkcijos. Tai dviejų rūšių - apatinės ir viršutinės fermentacijos, dvylikos pavadinimų alus, trijų rūšių gira („Duonos“, „Rugilė“ ir giros gėrimas vaikams „D u ožiukai“) bei unikalus giros ir alaus gėrimas „Dvaro mišas“.

Alus „Gubernijoje“ verdamas laikantis klasikinės gamybos technologijos - iš vandens, miežių salyklo ir apynių, rauginant misą alaus mielėms. Jei norima išgauti ypatingą, išskirtinį skonį, į kai kurių pavadi­ nim ų alų dedama kvietinio arba karam elinio salyklo. „Gubernijos“ alus realizuojamas Lietuvoje, nemaža

ІО 6

ŠIAULIŲ APSKRI TI S

ŠIAULIŲ APSKRITIS

festivaliai, tarptautiniai projektai, kurie skatina pažinti įvairių pasaulio šalių liaudies m uziką ir k ultūrą, vaikų ir jaunim o teatro festivaliai ir daugelis kitų renginių sulaukia „Gubernijos“ palaikym o ir paramos.

ló0'1

1 66

TAURAGĖS APSKRITIS

TAURAGĖS APSKRITIS

357 K o n c e r t a s p r i e Ve l iu o n o s d v a ro r ū m ų

xs*- G e l t o n ž i e d i s t u l p m e d is Ve l iu o n o s u n ik u m a s

jam suteikė maršalo titulą, bet tais pačiais metais žuvo Alpėse, pridengdamas Napoleono Didžiosios armijos atsitraukimą. Rusijos caras, tuo metu jau užvaldęs Lie­ tuvą, už tokius J. Poniatovskio žygius panaikino šios giminės nuo L D K laikų turėtas teises valdyti Veliuo­ nos seniūniją. Tada Veliuona atiteko bajorams Zales­ kiams, kurie valdė šį dvarą apie šimtą metų. Iki mūsų dienų išlikusius dvaro rūmus pastatė Mykolas Zaleskis (m. 1848). Iš šios šeimos kilęs Vladislovas Mykolas Za­ leskis (g. 1852) žinomas kaip mokslininkas, teologas, tapęs Tebu (Graikija) arkivyskupu, popiežiaus nunci­ jumi (pasiuntiniu užsienio šalyse). 1909 m. dvarą nusipirko švedų kilmės didikai Vakseliai. Tarpukariu valda priklausė Agėjui ir Zinaidai Vakseliams. 1944 m. Vakseliai emigravo į užsienį. So­ vietmečiu dvaro rūmuose ilgą laiką veikė mokykla, vė­ liau čia įsikūrė Veliuonos kraštotyros muziejus. Atkū­ rus Lietuvos nepriklausomybę, dvaro rūmus ir parką atsiėmė dvarininkų Vakselių paveldėtoja Olga Vakselytė-Svarc, gyvenanti Kanadoje. Rūmuose veikia krašto­

tyros muziejus. Jame yra Veliuonos krašto etnografinė, archeologinė ekspozicijos, „Petro Cvirkos klasė“, kuri supažindina su kraštiečio rašytojo P. Cvirkos (19091947) biografija, jo gyvenamojo laikotarpio mokykla. Istorinę Veliuonos praeitį iliustruoja V. Gerulaičio ta­ pybos darbai: „Bajerburgo pilies puolimas“, „Veliuonos pilis“, Lietuvos kunigaikščių portretai. Muziejuje ren­ giamos dailės, tautodailės parodos.

w

L a i p t a i Ve l iu o n o s d varo r ū m u o s e

Mediniai dvaro rūmai, manoma, 1818-1820 m. iš­ kilo ant anksčiau čia buvusio pastato rūsių. Iš pradžių buvo pastatyta medinė rūmų dalis. Specialiais tyrimais nustatyta, kad ji suręsta iš 1817 m. nukirstų medžių rąs­ tų. Kiek vėliau pastatyta ir mūrinė rūmų dalis - prie stačiakampio formos vienaukštės su mezoninu me­ dinės dalies statmenai prijungtas dviaukštis mūrinis priestatas. Tai profesionaliai pastatyti, vieni įspūdin­ giausių Lietuvoje medinių klasicistinių dvaro rūmų. Priekinio fasado viduryje išsiskiria aukštokas keturių dorėninių kolonų portikas, viršuje užsibaigiantis tri­ kampiu frontonu. Panašios kompozicijos buvo ir gali­ nių fasadų portikai (išlikęs tik rytinis). 1947-1948 m. rūmai rekonstruoti, pritaikant juos mokyklai. Tada sunaikinti pirminiai rūmų interjerai. 1983-1984 m. rūmai vėl restauruoti. Po visų šių rekons­ trukcijų iki mūsų dienų dvaro rūmuose teliko autentiš­ ki tik metaliniai sraigtiniai laiptai ir skliautuoti rūsiai. Vienoje rūsio patalpoje dar liko senas židinys.

160 Ve l iu o n o s d v a r in in k ų B ž o s t o v s k ių a l t o r iu s b a ž n y č i o je

167

i68

TAURAGĖS APSKRITIS

TAURAGĖS APSKRITIS

169

už 1,5 km gyvenęs D.Poška. Poetas, didelis senienų ir gamtos mylėtojas, vieną dieną susikvietė aplinkinius valstiečius ir paprašė nukirsti išdžiūvusį Baublį. Tai bu­ vęs sunkus darbas. Medžio kamieno apimtis prie šaknų siekė 12,5 m. Norėdami nugabenti ąžuolą į Bijotus, vy­ rai pasidarę specialų vežimą. Jį tempę trys jaučiai, talki­ nę 40 vyrų. Ąžuolo kelionė į Bijotus truko ištisą dieną. Daug jėgų prireikė kamienui išskaptuoti, išpuvusioms drevės sienoms nuvalyti. D. Poška su pagalbininkais su­ skaičiavo 740 ąžuolo kamieno rievių. Kadangi didelė dalis medžio vidaus buvo išpuvusi, galima teigti, kad jam buvo ne mažiau kaip 1000 metų! D.Poška pastatė Baublį savo sodyboje Bijotuose, iškirto du langelius, duris, uždengė stogeliu, panašiu į grybo kepurę, ir ėmė čia gabenti archeologinius radi­ nius, senovinius ginklus, šarvus, monetas, senas kny­ gas, Baublio sienas išrašė eilėmis. Taip jaukioje ąžuolo drevės pavėsinėje 1812 m. įkurtas pirmasis Lietuvoje muziejus. Tai buvo maloni vieta dirbti ir šiaip pailsė­ ti. Baublys stovėjo tik už keliasdešimties žingsnių nuo

Šilalės rajonas

BIJOTAI

261 BlJOTAI (2012)

B

IJO T A I - SEN A D V A R V IE T Ė , E S A N T I M AŽD AU G U Ž 2 KM NUO V IL N Į A U S-K LA IPĖ D O S AU TO M A ­

G IS T R A L Ė S , Šilalės rajono teritorijoje. Vietovė garsi

žemaičių šviesuolio, poeto Dionizo Poškos (apie 17651830) Baubliais. Kas čia nebuvo užsukęs kelerius metus, vargu ar pažins buv. dvaro sodybą.

Dvaras šiose žemėse m inim as jau X V I a. Jis priklau­ sė Poškų-Paškevičių gim inei ir vadinosi Barzdžiais. 1558 m. Barzdžių dvarelį pasidalijo Beata Paškevičienė ir jos sesuo. Paškevičienei atitekusi dalis im ta vadinti Bijotais. Poškų-Paškevičių gim inei jie priklausė ik i 1847 m. 1790 m. dvarelio žemę atskiromis dalim is nu­ sipirkęs Dionizas Poška čia gyveno ik i m irties. 1847 mdvarelis atiteko Volmeriams. Dionizas Poška originaliu savo sumanymu - Baub­ liais išgarsino Bijotus visoje Lietuvoje. D.Poška buvo neturtingas bajoras, mokėsi Kražių kolegijoje, tarnavo Raseinių teismuose. Nusipirkęs dvarelį Bijotuose, visą laik ą skyrė mokslui bei kūrybai.

Bijotų apylinkėse tuo metu augo nemažai senų ąžuo­ lų. Iš visų jų savo storumu ir ir šakų bei šaknų platumu ypač išsiskyrė vienas, augęs Vyšniakalnyje. Žmonės jį vadino Baubliu. Ąžuolas buvęs toks tvirtas ir storas, kad nepasidavęs net didžiausioms audroms. Smarkiau­ si vėjai patys pakliūdavę į Baublio nelaisvę - jie paklys­ davę giliose ąžuolo drevėse ir, nerasdami kelio atgal, kaukdavę senojo medžio viduje. Žmonės tai iš toli girdėdavę ir sakydavę: „Ąžuolas baubia“. Iš čia ir kilęs ąžuolo vardas. Dar 1811 metais Baublys, nors ir nudžiūvusia viršū­ ne, atrodė tvirtas ir gražiai žaliavęs. Tačiau tų metų žie­ ma buvusi šalta ir negailestinga - pavasarį medis nebe­ išleido lapų, jo gyvybė užgeso. O dar po šaknimis lapės išsirausė urvus. Piemenims parūpo jas išrūkyti ir jie pa­ kišo degančių šiaudų gniūžtes. Ąžuolo vidus buvo visiš­ kai išpuvęs, sutrešęs, išdžiūvęs, tad greitai išdegė. Nuo tada, kai tikpapūsdavo mažiausias vėjas, ąžuolo kamie­ nas dar labiau baubdavo, braškėdavo. Apie tai sužinojo

i6j B a u b l y s BE APS a u g in io g a u b to

D.Poškos namo. Ilgainiui poetas čia sukaupė daug įvai­ rių istorijos eksponatų. Veikiausiai Baublyje D.Poška parašė ir žymiausią savo kūrinį - odę „Mužikas Žemai­ čių ir Lietuvos“. Nupjauto medžio viduje jis įsirengė darbo kambarėlį, pasistatė stalelį, keturias kėdes, kny­ gų lentynėlę. Prie įėjimo pastatė Bijotų dvarelio laukuo­ se rastą mamuto iltį (apie 1 m aukščio). Kiek vėliau šalia didžiojo Baublio D.Poška pastatė mažesnį ir jį pavadino Baublio broliu. Jis buvo padary­ tas jau iš kito ąžuolo kamieno. Atsirado ir trečias, pats mažiausias Baublys, - jame buvo įrengta koplytėlė.

170

TAURAGĖS APSKRITIS

TAURAGĖS APSKRITIS

171

264-265. R e s t a u r u o t a s B i j o t ų v a n d e n s m a l ū n a s i r j o į r e n g i m a i 2ČS-D io n iz o P o šk o s k a p a s K a l t i n ė n ų k a p i n ė s e

Baubliais, pirmuoju mūsų krašto muziejum i, jau tais laikais susidomėjo visuomenė. Apie jį rašė Vilniaus universiteto profesoriai, savo poemoje „Ponas Tadas“ aprašė Adomas M ickevičius. D.Poškai m irus muziejus ilgainiui sunyko. Daug eksponatų buvo išblaškyta. Kai kuriuos jų pats D.Poška, m atyt, nesitikėdamas išsaugo­ ti, atidavė Kražių gim nazijai. Baubliuose liko tik ma­ muto šonkauliai, keletas m etalinių sviedinių, riterių šarvai. 1930 m., minint D.Poškos 100-ąsias ir Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, dvarvietėje supilti atminimo kalneliai. Tais pačiais metais šalia Baublių pastatyta mokykla. 1947 m. Baublio muziejus atkurtas. 1949-1962 m.

Bijotuose pradėjo veikti D.Poškos m em orialinis mu­ ziejus. 1971 m. Baubliai konservuoti, jiems pastatyti gaubtai, apsaugantys nuo lietaus bei atmosferos poky­ čių. Didžiajame Baublyje vėl surinkti išlikę eksponatai, anksčiau priklausę senajam D.Poškos muziejui. Prie Baublių pastatytas skulptoriaus V.Krutinio pa­ m inklas D.Poškai (1990 m.). Iki mūsų dienų iš X V III a. pab. - X IX a. pr. susi­ formavusio dvaro ansamblio liko vakarų baublys, rytų

(kiek mažesnis) baublys - jie stovi ant kalvos, ir vienin­ telis dvaro statinys - ant aukštų akmens pamatų iškilęs X V III a. medinis vandens malūnas. 2 0 10 -2 0 11 m. už Europos Sąjungos fondų ir Šilalės savivaldybės lėšas restauruoti Baubliai, atkurtas dvaro malūnas su vandens ratu, sutvarkytas parkas, išvalyti tvenkiniai. Rekonstruota ir senoji Bijotų mokykla, esanti dvarvietėje, - pakeistos sutrūnijusios pastato dalys, atkurtas autentiškas išplanavimas. Mokyklos pastate įrengta konferencijų salė, veikia biblioteka, keli kambarėliai bus skirti atvykusiems svečiams apsistoti. Šalia Baublių archeologai 10 -30 cm gylyje aptiko X IX a. vid. - X X a. pr. pastato pamatų akmenis. M a­ noma, kad čia stovėjęs dvaro ponų namas, kuriame ir gyveno D.Poška. Akmenys dabar atidengti, o namo vietą žymi lentelė su užrašu. Konservuojant ir restau­ ruojant Baublius, viename jų, virš stogelio, rasta dėžutė, joje - keli akmens amžiaus kirvukai ir X IV -X V I a. ie­ tigaliai. Ypač daug turistų ir lankytojų unikalūs Baubliai sulaukia vasarą ir pavasarį - gegužės mėnesį Bijotų dvarelyje skaitomos „Poezijos pavasario“ eilės.

171

TAURAGĖS APSKRITIS

Tauragės rajonas

LOM IAI

L

e id y k l o s n u o l a t in io k o n s u l t a n t o gės

, Ta u r a ­

RAJONO PAVELDO SAUGIN IN KO EDM UNDO

nuomone, Lomių dvaro dalinis atgim i­ mas - unikalus reiškinys. Perėmęs apgriuvusį buvusio dvaro svirną, Vaidas Valinčius jį atgaivino savo lėšo­ mis: įrengė svirne gyvenamąsias patalpas, žada naudoti jas turizm o poreikiam s. Šalia buv. dvaro svirno įrengė sporto aikštelę, tvarko Šunijos upelio slėnį. Lomių-Treinosios dvaro sodyba įsikūrusi Taura­ gės r. M ažonų seniūnijoje, prie Lomių-Vaitimėnų kelio, Treinosios kaim e. Iš dvaro laikų liko svirnas (statytas X IX a. pab.), namas (X X a. pr.), žaliuoja X IX a. įkurto parko fragmentai, jam e - nedidelis tvenkinys. Lomių dvaro sodybos pradžia siekia LDK laikus. Vėlesnių žinių apie dvaro istoriją nedaug. X IX a. pab. šias valdas nusipirko E.Šulcas, pradėjęs čia k urti dvaro sodybą. Kai kurie jos pastatai išliko ik i mūsų dienų. E.Šulco pradėtus darbus tęsė H.Šulcas. Dvaro sodybos pastatai sum ūryti iš vietinėje plytinėje pagam intų ply­ tų. Be jos, dvare dar veikė pieninė. Abi šios įmonėlės teikė dvarininkam s solidžių pajamų. Šulcai buvę pa­ žangių pažiūrų, dvaro ūk į tvarkė pagal Vakarų Euro­ poje vyravusius ūkininkavim o metodus. Jų tvarkomas ūkis ypač suklestėjo X X a. pradžioje. Dvarą nusiaubė Pirmasis pasaulinis karas - sudegė m edinis ponų na­ mas. D varininkas persikėlė į m ūrinį gyvenam ąjį nam ą (stovintį ik i šiol), bet čia jam nebesisekė. Per audrą su­ degė vėjo malūnas. Greit mirė ir pats dvarininkas. Jo našlė išvyko į Lenkiją. Dvaras per tarpukario Lietuvos žemės reformą išdalytas Nepriklausomybės kovų sava­ noriams. Po Antrojo pasaulinio karo centrinė Lomių dvaro dalis atiteko Lomių daržininkystės tarybiniam ūkiui, kuris gerokai nugyveno dvaro pastatus. Jie ilgo­ kai laukė naujo rūpestingo šeim ininko. Restaurauotam dvaro svirnui būdingi X IX a. pab. istorizmo laikotarpio architektūros bruožai. 6 ha plote tebežaliuoja senasis parkas su medžių alėjomis, apž­ M A ŽR IM O

valgos aikštelėm is viršutinėje Šunijos upelio terasoje. Parke ik i šiol juntam a Anglijos laisvojo parkų išplana­ vimo stiliaus įtaka. Iš čia augusių egzotiškų medžių ik i šiol išlikę sidabriniai maum edžiai, graikiniai riešutm e­ džiai, kaukazietiški šerm ukšniai. Įspūdingai atrodo šim tam ečiai ąžuolai.

26f- L o m ių d v a ro s v ir n a s i k i r e s t a u r a v im o 270 A t g im ę s L o m ių d varo s v i r n a s (2012) >

TAURAGĖS APSKRITIS

173

174

TELŠIŲ A P S K R I T I S

TELŠIŲ AP S K R I TI S

175

M ažeikių rajonas

DAUTARAI

273 R e s t a u r u o t i 27I'2?2-D a u t a r ų d v a r e t a r p u k a r io L i e t u v o s l a i k a i s

Dau ta rų d v a ro rūm ai

D

varo

so d yba

La t v ijo s p a s ie n y je , n e t o l i

LŪ ŠĖS G E L E Ž IN K E L IO S T O T IE S, A P IE 8 0 0 M Į

vakarus nuo Z idikų-Pikelių vieškelio. Pastaraisiais me­ tais dvaras suspindo naujomis, šviežiomis spalvomis, dabartiniai šeim ininkai jį rūpestingai restauravo. Sodyboje X I X a. p a b .-X X a. pr. dvaro pastatai rūmai, svirnas ir kumetynas. Jų istorija siekia X I X a. v id .-X X a. pr. ir tuo laikotarpiu buvo susijusi su gar­ saus carinės Rusijos reformatoriaus, buvusio premjero Piotro Stolypino (1862-1911) šeima. P. Stolypino tėvas, carinės Rusijos generolas 1882 m. Kalnaberžės dvarą (dab. Kėdainių rajone baigiantis sunykti dvaras) išlo­ šė kortomis. Tame Kalnaberžės dvare prabėgo būsimo Rusijos premjero vaikystė ir jaunystė, P. Stolypinas, 1906 m. tapęs carinės Rusijos Ministrų tarybos pirmi­ ninku, vasaras praleisdavo Lietuvoje, Kalnaberžėje, čia augo jo vaikai. P. Stolypino vyriausioji dukra Marija ištekėjo už vokiečių kilmės leitenanto Boriso fon Boko (Boc), kuris 1910 m. paveldėjo Dautarų dvarą iš savo brolio Otto Boko. Pagal 1896 m. sudarytą inventoriaus aprašymą dvaro sodyboje tuomet stovėję rūmai bei dar aštuoni įvairios paskirties pastatai.

Bokų šeima gyveno Berlyne. Borisas fon Bokas tar­ navo diplom atiniam e korpuse. Paveldėjęs dvarą, fon

Bokas atsisakė diplomatinės karjeros, Berlyno aukš­ tuomenės gyvenimo ir, išėjęs į atsargą, 1910 m. su šeima persikėlė į Dautarus. Siame dvare Bokų šeima gyveno žiemą, vasaras leisdavo M arijos fon Bok (1885-1985) dvare Piliam ante (dabar K ėdainių r. - jau visai sunykęs dvaras). Netoli D autarų dvaro stovėjo m ūrinė geležinkelio stotis (išlikusi ik i mūsų dienų). Geležinkelio bėgiai buvo nutiesti per dvaro žemes. Prisikabinę prie trauki­ nio nuosavą, prabangiai įrengtą vagoną, Bokai ir Stolypinai galėjo lan k yti vieni kitus ir keliauti po Europą. 1911 m. pavasarį pas dukrą į Dautarų dvarą atvyko P. Stolypinas. Tai buvo paskutinis jo apsilankymas 1911 m. rugsėjo 5 d. Rusijos premjeras Kijeve buvo mir­ tinai sužeistas anarchisto paleista revolverio kulka.

I933~I934 m - Bokai D autarų dvarą pardavė ir išvy­ ko gyventi į užsienį. Dvaro sodybą įsigijo Nasvyčiai, kurie čia taip pat gyvendavo tik vasarą. Po Antrojo pasaulinio karo dvaras nacionalizuotas. Sovietmečiu rūmuose įsikūrė m okykla, vėliau apsigyveno šeimos. N eprižiūrim i dvaro pastatai nyko, krūm ais apžėlė so­ das, takai ir keliukai, sulaukėjo parkas. 1999 m. Nasvyčių vaikai - aktorė U ndinė N asvytytė ir jos broliai architektai Vytautas ir Algim antas Nasvy-

274■ Un d i n ė N a s v y t y t ė (k a i r ė j e ) s u d a b a r t i n i a i s d varo ŠEIMININKAIS JUKNE VIČIAIS

čiai atgavo teises į dvarą. Iš visų pastatų tebuvo likę rū­ mai, svirnas ir kum etynas, jau apleisti ir nuniokoti. 2005 m. dvaro likučius nusipirko architektės restauratorės Gražinos Juknevičienės šeima. Po svarbiau­ sių remonto darbų naujieji šeim ininkai atliko būtinus pastatų restauravimui tyrim us. Nors dvaro pastatai ir apgriuvę, jie autentiški - nebuvo perstatyti, rekons­ truoti. Išlikusi jų plano struktūra. Savita architektūra. 2010/11 m. dvaro rūm ai atgavo autentišką išvaizdą, atstatyta veranda, lauko laiptai, atnaujinti interjerai. Kai kuriuos buvusio puošnaus interjero fragmentus dar buvo įm anom a atkurti - restauruotos plastinio dekoro ir polichrom inio dažymo detalės. Pirmojo ir m ansardinio aukšto patalpose atstatytos buvusios baltos koklinės krosnys. Pastate išlikusios autentiškos interjerų detalės: durys, langų staktos, laiptai - restau­ ruotos. D abartiniai dvaro šeim ininkai ketina dvaro so­ dybą p ritaik yti turizm o ir kultūros reikmėms. Dvare jau vyko pirmosios jo prezentacijos. 2012 metų rudenį Dautarus aplankė ir apžiūrėjo k itų Lietuvos dvarų da­ bartinių savininkų ekskursija, gerai įvertinusi atliktus restauravimo darbus.

TELŠIŲ AP S KRI TI S

w N a ujieji Dautarų dvaro interjerai

TELŠIŲ APS KRI TI S

177

17«

TELŠIŲ APS K RI TI S

M ažeikių rajonas

RENAVAS

[CE L

i?s- R e n a vo d varo r ū m a i .

2 0 1 2 M. RENAVO DVARO R Ū M A I L A N K Y T O JU S PASI­

TIK O A T S IN A U JIN Ę , B ET N E IK I GALO. K A IP PAPASA-

kojo Mažeikių muziejaus, kuriam priklauso rūmai, di­ rektorė Adelė Cholodinskienė, jau dvejus metus truko rūmų restauravimo darbai. Tačiau baigti jie bus 2013 m. Renavo dvaro sodyba pritaikoma turizmo poreikiams. Čia kuriamos įvairios pramogos turstams, amatų cen­ tras, rūmuose veiks ekspozicija, bet jau visai nauja.

i77- R e n a v o d v a ro t e r a s o s

1?s- N a u ji e j i R e n a vo d varo i n t e r / e r a i >

Dvaro sodyba išsidėsčiusi prie Sedos-Židikų kelio, šalia Varduvos upės. Tai rūmai, svirnas, arklidė, du tvar­ tai, ūkinis pastatas, sandėlis, oficina, rūsys, oranžerijos liekanos. Žaliuoja dvaro parkas su tvenkiniais. Renavo dvaras įsikūręs vaizdingoje vietovėje, ties Varduvos upės vingiu, dalijančiu sodybą į dvi dalis. Siaurinė dalis aukštas kairysis Varduvos upės krantas, kurio viršutinėje terasoje išsidėsčiusi reprezentacinė dvaro sodybos zona su rūmais, arklide, svirnu, oficina, medžių alėjomis. Į va­ karus nuo reprezentacinės dalies - ūkiniai pastatai. Že­ mutinėje upės šlaito terasoje žaliuoja peizažinio stiliaus parkas, suformuotas X I X a. pab. - X X a. pr. Kažkada Renavo dvaras vadintas Gaurės arba Gaurelių vardu. Bene seniausias dokumentas, kuriame minimas dvaras - 1589 m. gruodžio 26 d. dvaro inven­ toriaus aprašymas. Šias valdas tuomet nuomoję broliai Burbos. Spėjama, kad X V I I a. Karlas Johanas Ernestas Rene vedė Eleną Bilevičiūtę, kuri kraičio atsinešė šias žemes. Gaurė tapo prancūzų kilmės suvokietėjusių ba­ ronų Rene (Ronne) nuosavybe. Si giminė į Žemaitiją atkeliavo per Kuršą - tuo metu Livonija buvo Lietu­ vos Didžiosios Kunigaikštystės dalis. 1780 m. baronai Rene pastatė medinę bažnyčią ir vietovė imta vadinti šios giminės vardu - Renavu.

i8o

TELŠIŲ A P S K R I T I S

TELŠIŲ APSKRI TI S

l8l

lSt-A n t o n iju s R e n e - R e n a v o DVARO KŪRĖJŲ GIMINĖS ATSTOVAS

iSž- Š i u o l a i k i n i a m s p o r e ik ia m s PRITAIKYTA R ŪMŲ SALĖ

m' ŪKSMINGA DVARO RŪMŲ APLINKA 2$0- Va i z d a s iš l ė k t u v o

Dvaras suklestėjo valdant A ntonijui (Antanui) Rene (1794-1869). Jis buvo išsimokslinęs žmogus - stu­ dijavęs Vilniaus universitete, parašęs m okslinį darbą iš filosofijos srities. A. Rene suformavo dvaro sodybą. Buvo vedęs O tiliją Gorskytę, tačiau vaikų nesusilaukė, todėl Renavo dvarą paliko brolio sūnui Eugenijui Rene (1830-1895). Sis taip pat neturėjo palikuonių - dvaras atiteko sesers sūnui grafui M arijui Feliksui M elžinsk iu i (1871-1910). Taip Renavas tapo M elžinskių gim i­ nės nuosavybe ir priklausė jai ik i Antrojo pasaulinio karo. F. M elžinskio našlė Stanislava ir jos duktė M arija Zdziechovska buvo paskutinės dvaro valdytojos. L iku­ si viena dvaro valdytoja M arija jam e negyveno, atvyk­ davo čia tik vasarai. 1940 m. dvaras nacionalizuotas. Įdomi istorinė detalė - prieš Pirm ąjį pasaulinį karą dvare buvo auginam i šilkverpiai. Austrijoje vykusioje žemės ūkio parodoje parodytas metro dydžio šilko ga­ balas, išaustas iš Renavo dvaro šilko žaliavos. Po Antrojo pasaulinio karo Renavo dvaro rūmuose įsikūrė kolūkio kontora ir biblioteka. 1980 m. rūmai

restauruoti. Nuo 1996 m. juose veikė Mažeikių muzie­ jaus filialas, kuriame buvo eksponuojami Lietuvos dva­ rų interjerai, rengti koncertai. 2010 m. pradėtas rūmų remontas. Renavo rūmai statyti barono Antonijaus Rene 1815— 1830 m. Rūmai vienaukščiai, stačiakampio formos, su dviem dviaukščiais šoniniais sparnais. Rūmų fasadą puošia keturių kolonų portikas. Paradinės durys ap­ kaustytos kaltinėmis metalo grotelėmis su iškaltu Mel­ žinskių giminės herbu. Fasadą iš pietų pusės (atgręžtą į parką) paryškina rizalitas su keturiais piliastrais. Rūmai stovi ant Varduvos upės kranto aukštutinės terasos. Nuo rūmų besileidžiančiame šlaite įrengtos dvi laiptais sujungtos terasos su puošniomis baliustra­ domis. Iš čia atsiveria puikūs vaizdai - upės slėnis, par­ kas, toliau plytintis miškas. Renavo kapinėse yra baronų Rene giminės koplyčia, pastatyta Antonijaus Rene 1826 m.

i8i

TELŠIŲ A P SKRI TI S

Plungės rajonas

PLUNGĖ

D

aug

l ie t u v ių

t y v ia i

, p a s t a r a is ia is m e t a is a k ­

K E L IA U JA N Č IŲ PO PASAU LĮ, BE ABEJO ,

lankėsi ir garsiajame Versalyje, netoli Paryžiaus - Pran­ cūzijos karalių rezidencijos rūmų ir parkų komplekse. T ik ar visi žino, kad žemaičiai turi savo Versalį - taip jie vadina Plungės dvarą su parku. Parkas garsus ne tik savo istorija, senais medžais, po kuriais gal vaidilutės kūrendavusios šventą ugnį, gal raganos rengdavusios savo susibėgimus. Dar ryškesni naujesnių laikų parko prisiminimai. Prieš maždaug u z metų parko takais vaikštinėjo busimasis mūsų muzikos ir dailės genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911). Tada,

P l u n g ė s d v a ro r ū m a i 1936 m .

Plungėje gyvendamas, dar buvo paauglys - penkioli­ kos-septyniolikos metų, mokėsi dvaro muzikos moky­ kloje, grojo orkestre, buvo gerokai padykęs. Kartą gero­ kai supykdė savo globėją kunigaikštį Mykolą Oginskį, dvaro tvenkiniuose prigaudęs pilną kibirą žuvies... M. K. Čiurlionis lankėsi Plungėje ir vėliau, jau subren­ dęs kaip kūrėjas. Bet jau nerado nei muzikos mokyklos, nei dvaro orkestro. Jie sunyko po kunigaikščio Mykolo Oginskio mirties...Tą antrą M .K. Čiurlionio apsilan­ kymą Plungėje mena raudonų plytų Sv. Jono Krikšty­ tojo bažnyčia. Salia jos rasite kuklų, po medžiais palindusį medinį namelį (Vytauto g. 26). Memorialinė lenta skelbia, kad čia 1909 m. gyveno dailininkas ir kompozi­ torius M. K. Čiurlionis ir rašytoja S. Kymantaitė-Čiur­ lionienė. Netolimoje Šateikių bažnyčioje M. K. Čiurlio­ nis 1909 m. sausio 1 d. susituokė su Sofija Kymantaite. Vestuves šventė pas nuotakos dėdę - Plungės kleboną. Name, kuris stovėjo bažnyčios pašonėje (deja, neišliko, jo vietoje pastatytas kitas), prabėgo pirmosios Čiurlio­ niu bendro gyvenimo dienos... Kunigaikštis Mykolas Oginskis iš kitų kunigaikš­ čių Zubovų Plungės dvarą nusipirko 1873 m. Jo laikais

2*s' G ė l ė s d varo t e r a s o je 286-287. D u p LUN g ė s d v a ro r ū m ų f a s a d a i

184

TELŠIŲ APS KRI TI S

2SS- S k u l p t ū r i n ė g r u p ė v ir š c e n t r in io r ū m ų r i z a l i t o

2gp- 2 0 11 M. ANT DVARO RŪMŲ ŠIAURINIO RIZALITO ATSTATYTA TRIJŲ DEI­ VIŲ SKULPTŪRINĖ KOMPOZICIJA

ir pastatyti puošnūs neorenesansiniai rūm ai (1879 m-> vokiečių architektas K. Lorencas). Be jų, dvaro sodybo­ je išliko neogotikinės arklidės, to paties stiliaus dvi ofi­ cinos. Parko puošmena - laikrodinė, pastatyta 1846 m. dar Zubovų, nusižiūrėjus j gotikinius Florencijos rū29°- P l u n g ė s d v a ro v a r t a i s u ž e m a i č i ų m e š k o m is

mus Palazzo Vechio Italijoje. Įspūdingi parko vartai su tradicinėm is žemaičių meškomis ir viduram žių riterių skulptūromis. Meškos vartų viršuje laiko Oginskio ir jo žmonos - Skruževskių gim inės - herbą. Mykolas Oginskis (1849-1902), pasaulinę šlovę pelniusio polonezo „ Atsisveikinimas su Tėvyne“ auto­ riaus Mykolo Kleopo Oginskio vaikaitis, matyt, iš sene­ lio paveldėjo meilę muzikai, menui. Plungės dvaro savininkas įsteigė muzikos mokyklą, kurioje 1889-1891 m. ir mokėsi M. K. Čiurlionis, 1892-1893 m. dvaro orkest­ re jis grojo fleita. Vėliau Mykolo Oginskio remiamas busimasis lietuvių muzikos ir dailės didžiūnas išvyko mokytis į Varšuvos konservatoriją, to paties Mykolo Oginskio remiamas studijavo Leipcigo karališkojoje konser vatorij oj e

Po kunigaikščio m irties dvarą valdė jo žmona lenkų grafaitė M arija (buv. Skruževska, kituose šaltiniuose Skaržauskaitė), buvusi Austrijos-Vengrijos impera­ toriaus rūm ų dama. Pasakojama, kad ji buvusi tikra gražuolė. K artą per pokilį Peterburge, kur dalyvavo su savo vyru, kadrilio ją pakvietęs net pats Rusijos caras. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kaip Austrijos, su kuria kariavo Rusija, pilietei M . O ginskienei teko

j

p alik ti dvarą ir grįžti į gim tąją Lenkiją. Kaip išsiaiški­ no Plungės M .K. Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Ziobakienė, M. Oginskienė mirė 1945 m. Lenkijoje, mirė skurde, senelių prieglaudoje, palaidota nedažytų lentų karste... Po Pirmojo pasaulinio karo, Nepriklausomos Lie­ tuvos laikais, dvarą perėmė švietimo įstaigos. 1921 m. O ginskių rūmuose įkurta Žemės ūkio m okykla, kuriai priklausė ir 230 ha ploto dvaro teritorija. 1922-1934 m. Plungės dvaro pastatuose veikė žirgynas, vienintelis tuo metu Lietuvoje auginęs grynakraujus žem aitukų veislės arklius. 1935 m. čia įsikėlė k arin in k ų ramovė. Sovietmečiu skirtingais laikotarpiais buvusiuose dvaro pastatuose veikė net kelios mokyklos. Nuo 1994 m. kunigaikščio Mykolo Oginskio rū­ muose įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, kuriame kaupiama žemaičių meninė kūryba iš viso pasaulio,

2fI- Va i z d a s į d varo a r k l i d e s n u o r ū m ų t e r a s o s 292 Š v e n t i n i a i p a t r a n k o s š ū v i a i P l u n g ė s d v a r e

1 86

TELŠIŲ APS K RI TI S

TELŠIŲ APSKRI TI S

taip pat tautodailė, dvarų kultūros palikim as, bažnyti­ nis menas. D idžiausia yra iš šio krašto (nuo A ntrųjų V ideikių) kilusio Juozo Bagdono (1911-2005) paveiks­ lų kolekcija. D ailininkas ik i Antrojo pasaulinio karo gyveno Kaune, Vilniuje, per karą pasitraukė į Vaka­ rus - kūrė Vokietijoje, Kolumbijoje, JA V Yra nutapęs apie 6 0 0 -70 0 paveikslų, kurių daug užsiliko A m eriko­ je. Žemaičių dailės muziejui padovanojo 108 darbus ir pats 1999 m. grįžo gyventi į Plungę.

187

Plungės rajonas

BUKANTĖ

2006 m. pradėta Oginskių dvaro sodybos renova­ cija. Pirmiausia išvalyti tvenkiniai, rekonstruotos už­ tvankos, kriokliai tarp tvenkinių, parko takai. Nuo 2010 m. rekonstruojami centriniai rūmai. Jau atnaujin­ ta jų išorė. Atnaujintos arba atkurtos antikinio stiliaus skulptūros. 2012 m. pradėtas rūmų vidaus atnaujini­ mas. Vėliau bus restauruojami ir kiti dvaro statiniai. Renovacijos darbų staigmena - pietinėje rūmų pusėje rasti pamatai ankstesniųjų rūmų, kuriuos nugriovęs M. Oginskis pasistatė dabartinius. Spėjama, kad pirmųjų rūmų pamatai gali būti iš X V II ar net X V I amžiaus. Tai buvęs dviejų aukštų pastatas, kurių pirmas aukštas buvo mūrinis, o antras - medinis.

m 2012 M. RESTAURUOTAS DVARO LAIKRODINĖS BOKŠTAS

Dvare formuojasi nauja tradicija - tarptautiniai M ykolo O ginskio festivaliai. Koncertuose atliekam i įvairių kompozitorių kūriniai, bet būtinai nuskamba ir M .K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su tėvy­ ne“, kuris jau tapo neoficialiu Plungės him nu.

2fS. A t g iju s i o je B u k a n t ė j e - m o k s l e iv i ų k o n c e r t a s

A

r p r is im e n a t e iš

K U R Š i C IT A T A : „ s a u l e l ė ,

K IL D A M A K A S K A R T A S A U K Š T Y N , P L Ė ŠĖ SI PER

m iglą ir kas kartas karščiau kaitino, bet miglos niekaip neperveikė: nieko neatbodama, tupėjo apgūžusi visą žemės paviršių.“ Prisim inkite, mokykloje tikrai skai­ tėte Žemaitės rašinį „Prie dvaro“. Gal autorei tai buvo įspūdžiai apie ankstyvo pavasario vaizdus jos jaunystės dvarelyje Bukantėje? Tas dvarelis - mūsų literatūros klasikės Žemaitės (1845-1921) gim tinė. Bukantės dva­ relio sodybos fragmentai yra apie 1,5 km į r. nuo Plungės-Šateikių-Salantų kelio. Tai rašytojos tėvų Beniuševičių dvarelis. Tebestovi Žemaitės laik ų ponų namas. Prie dvarelio namo - dabar Žemaitės muziejaus - pasi­ tin k a pati Žemaitė (tautodailininko V. Ulevičiaus me­ džio skulptūra). Žemaitės m em orialinis muziejus čia įkurtas 1965 m. Per kelis dešimtmečius unikalus pavel­ do objektas jau buvo gerokai apšiuręs. 2011/12 metais muziejinė sodyba sutvarkyta ES struktūrinių fondų

ir Plungės rajono savivaldybės lėšomis. Suremontuo­ tas ponų namas, atstatytas svirnas ir tvartas. A tstatyti ū k in iai pastatai, skirti X V III-X IX a. buities daiktų, tautodailės, senųjų am atų ekspozicijoms. Restaurauota dvaro sodybos kompleksui priklausanti Bukantės B u k a n t ė i k i 2012 M. a t n a u jin im o

T E L SI y A P S K R I T I S

189

Plungės rajonas

PLATELIAI eicu

A

іи H 1m i i J 1 i i j - 7 » .5^ įf H ®Щ І ІíЩ

Ш

5 ^ 1 ■ B 1 1g

1 1 Ir I S I 1 Į ІÍ i« j"

297 R e s t a u r u o t a r a š y t o jo s Ž e m a i t ė s g i m t in ė

koplyčia. Tai šešiakampio formos medinis pastatas, pam atai akmens mūro. M anoma, kad ji pastatyta Bu­ kantės dvarininkų Andrijauskų. Per remontą altorėlyje rastas relikvijorius su Žemaičių vyskupo M otiejaus Va­ lančiaus antspaudu. Bukantės dvaro sodybos fragmentai - tipiškas liaudiškos architektūros dvarelis, buvęs Šateikių dva­ ro palivarkas. Ponų namas statytas 1855 m. (data buvo išpjauta ant durų). Dvaras minimas nuo X V I a. kaip bajorų Bukončių valda, nuo jų kilo ir vietovardis. X V II a. Bukantė skilo į dvi dalis - į Didžiąją ir M a­ žąją Bukantės. Yra žinoma, kad Didžioji Bukantė nuo X I X a. pradžios - Andrijauskių nuosavybė. Mažoji Bukantė X V I II a. pabaigoje priklausė Šateikių dvarui, kurį valdė grafai Pliateriai. Žemaitės tėvas Antanas Beniuševičius, bežemis bajoras, tarnavo Pliaterių Šateikių dvare. Grafai pavedė jam tvarkyti Bukantės palivarką.

иĮp;

t

I

H i

Bukantėje A. Beniuševičius su­ sipažino su dvarelyje tarnavusia bajoraite Julijona ir vedė ją. Bu­ kantėje Beniuševičiai gyveno apie dvidešimt metų. Šeimoje augo keturios dukros. Busimoji rašytoja buvo trečioji. Bukantė­ je ji augo ik i dvylikos metų. Sa­ koma, kad vaikystės įspūdžiai stipriausi. Gal daug jų, patirtų Bukantėje, vėliau išsiliejo Že­ maitės kūriniuose?

r 2fS- Ž e m a i t ė s s k u l p t ū r a

r se

bu vo te

ka

/Da ž e m a i t i š k o s e U ž g a v ė n ė ­

- ŽIEM O S Į/ŠVARYTU VĖSE? J E I N E - D A R GA-

lite patirti neišdildomų įspūdžių į jas nuvykę. D alinai tuos emocinius nuostolius galite kompensuoti užsukę į Plateliuose, Plungės rajone, buvusio dvaro arklidėse įrengtą Užgavėnių muziejų. Bet kuriuo metų laiku čia galite pasijusti žem aitiškų žiemos išvarytuvių sūku­ ry - susitikti su Kanapiniu, Lašininiu, More bei kitais šventės personažais, gal net paragauti žemaičių gaspadinės vaišių...N etoliese, suremontuotame buvusio dva­ ro svirne - įdomi gamtos bei etnografijos ekspozicijos. Spalvinga gamtos ekspozicija kviečia susipažinti su Že­ maitijos nacionalinio parko, kurio teritorijai priklauso Plateliai, gyvūnija ir augalija. Etnografinė ekspozicija byloja apie Platelių senovę - amatus, pramogas, dvariš­ kių ir paprastų žmonių gyvenim ą. G ili ir perm aininga Platelių dvaro istorija. Х Ѵ І- Х Ѵ ІІ a. tai karališkasis dvaras. Pilies saloje stovėjo italų kimės Lenkijos ir Lietuvos karalienės Bo­ nos, Žygimanto Senojo žmonos, 1518-1556 m. gyvenu­ sios Lenkijoje, Lietuvoje, reprezentacinė pilis. Iš Šventorkalnio, kur buvo dalis dvaro pastatų, į pilį vedė apie 300 т ilgio tiltas. Archeologai povandenininkai patvir­ tino šią hipotezę - atrado tilto polių liekanas.

X V II a. per karus su Švedija Platelių dvaras ir mieste­ lis sudegė. Po šių įvykių, X V II a. pab., gal apie 1680 m., Platelių dvaro sodyba persikėlė į naują - dabartinę vietą. Iki X V III a. pab. Platelių dvaras išliko LDK nuosavybė, skiriam a valdyti įvairiems Lietuvos didika­ ms už nuopelnus tarnyboje. Po Bonos laikų karališkąjį Platelių dvarą valdė Bilevičiai, Chodkevičiai, Stabrauskai, Valavičiai, Oginskiai. Nuo X V III a. pačios pabaigos ik i 1940 m. Platelių dvaras - prancūzų grafų Šuazelių Gufjė (Choiseul de Gouffier) nuosavybė. Grafai Šuazeliai, Prancūzijos karaliaus Liudviko X V I gim inaičiai, atsikėlė į mūsų kraštus po 1789 m. prasidėjusios Prancūzijos didžiosios revoliucijos, kuri panaikino monarchiją, apribojo aristokratų teises. Re­ voliucionieriai išžudė daug aristokratų, buržua, giljotinavo karalių Liudviką X V I. Iš Prancūzijos masiškai bėgo turtingųjų šeimos.... Į carinę Rusiją nuo revoliu­ cijos su šeima pabėgusį karaliaus gim inaitį, pasiuntinį Turkijoje ir karališkąjį m inistrą grafą Šuazelį-Gufjė (Gufje Choiseul de Gouffier) imperatorius Pavias I ap­ dovanojo didelėmis valdomis buv. Lietuvos Didžiosios K unigaikštystės teritorijoje, ku rią tuo metu aneksavo Rusija. Viena iš tų valdų - Platelių dvaras (1797). N eži­ nia, ar grafas buvo atvykęs perim ti Platelių dvaro. Ru-

190

"TELŠI Ų A P S K R I T I S

UŽGAVĖNIŲ KAUKIŲ EKSPOZICIJA PLATELIUOSE

sijoje jis buvo paskirtas Dailės akademijos prezidentu, Sankt Peterburgo viešosios bibliotekos direktoriumi. Prancūzijos revoliucijai nuslopus, grafas 1802 m. grįžo į tėvynę, tačiau Platelių neatsisakė. Dvarą Lietuvoje val­ dė jo sūnus grafas Oktavijus Suazelis-Gufjė, kuris jau

buvo spėjęs išsitarnauti iki carinės Rusijos armijos ka­ valerijos pulkininko. Oktavijus de Suazelis-Gufjė buvo vedęs grafaitę Viktoriją Potocką, su ja turėjo tris sūnus ir dukrą. Išsiskyręs su pirmąja žmona, vedė grafaitę Sofiją Tyzenhauzaitę (iš Rokiškio grafų gim inės - žr.), to meto gražuolę, tapusią pirmąja Lietuvoje moterimi rašytoja. Didžiausio populiarumo susilaukė jos prisi­ minimų knyga „Reminiscencijos“ (1829), kurioje daug vietos skiria savo pažinčiai su Rusijos caru Aleksandu I (plačiau žr. Taujėnai). Ji rašė prancūzų kalba, daugiau­ sia apie Lenkijos ir Lietuvos istoriją. Išsiskyręs grafas Oktavijus de Suazelis-Gufje, kaip rašė to meto dvarų metraštininke, pati dvarininkė Gabrielė Puzinienė, „buvo seno prancūzų aristokrato tipas. Negražus, kum­ pa ir šiek tiek užakusia nosimi, didelių, juodų, išverstų akių, amžinai nesusišukavęs, visada vilkėdavo fraką“. Giminaičiai ilgai negalėjo suprasti, kuo jis patraukė gražuolę Sofiją, nebent didelis jos noras pagyventi Pary­ žiuje nulėmė vedybas... Sofija Tyzenhauzaitė de Sua-

303 P l a t e l i ų e ž e r o p l a t y b ė s . J o se k a ž k a d a g yvavo s e n a s i s P l a t e l i ų d v a r a s

mm

I

zel-Gufjė didžiąją laiko dalį gyveno Prancūzijoje, vyro giminės atgautuose dvaruose Sampanės regione, Plate­ liuose vasarodavo. Su grafu de Suazeliu-Gufjė susilaukė sūnaus Aleksandro, kurį 1824 m. Peterburge krikštijo pats Rusijos caras Aleksandras I.S. Tyzenhauzaitė de Suazel-Gufjė mirė Nicoje 1878 m., sulaukusi 88 metų. Vyras jau buvo miręs 1842 m. Platelių dvaras atiteko jų sūnui Aleksandrui, kuris vedė grafaitę Sofiją Capskytę iš Telšių. A. Suazelis su S. Capskytę susilaukė keturių vaikų: Gabrieliaus (1873-1935), Marijos (1871-1930), Aleksandro (1876-1909) ir Liudviko (1880-1949). Po tėvo mirties dvaras atiteko dukrai Marijai ir vienam iš trijų sūnų - Liudvikui Suazeliui. Suazeliams Plate­ lių dvaras priklausė ir tarpukariu - žemės reforma jo nepalietė, nes dvaras priklausė Prancūzijos piliečiams. Dvaro savininkė Marija de Suazel-Gufjė mirė, kaip spėjama nuo vėžio 1930 m., ir, kaip ir jos brolis Gabrie­ lius, miręs 1935 m., - abu palaidoti Platelių bažnyčios šventoriuje. Paskutinis iš Platelių Suazelių - Liudvikas, mirė 1949 m. Šveicarijoje. Tarpukario Lietuvoje Liu­ dvikas Suazelis buvo bene turtingiausias dvarininkas,

valdęs milžiniškus žemės plotus (lietuviškos kilmės dvarininkams dvarų plotus apkarpė tarpukario žemės reforma), užėjus sovietams emigravo į užsienį viską pa­ likęs, sako, išvykęs tik su keliais šimtais litų kišenėje. Nuo to laiko neatpažįstamai pasikeitė, gerokai su­ nyko ir dvaro sodyba. Ji yra Platelių ežero vakariniame krante, ribojasi su Sv. apaštalų Petro ir Pauliaus baž­ nyčios šventoriumi. Tebežaliuoja nuo dvaro link baž­ nyčios vedanti mažalapių liepų alėja. Išliko X I X a. X X a. pr. kai kurie dvaro pastatai - kluonas, rūsys, svirnas, arklidė, oficina. 6 ha plote žaliuoja vaizdingas parkas su trimis tvenkiniais. Šiandien tai - tik buvusio Platelių dvaro fragmentai. Rūmai sudegė 1943 m. Išlikusiems dvaro statiniams būdingos X I X a. antrosios pusės liaudies architektūros tradicijos (oficina, kluo­ nas, kumetynas), istorizmo laikotarpio „plytų stilius“ (arklidė, oranžerija), neogotikinių formų interpretacija (svirnas). Dabar Platelių dvaro fragmentus puoselėja Žemaitijos nacionalinis parkas, kurio specialistai se­ nuosius dvaro statinius prikėlė naujam gyvenimui.

192

TELŠIŲ A P S K R IT IS

Rietavo savivaldybė

R IE T A V A S

N

e p a s a k y s i, k a d v ie n a s d id ž ia u s ių t ijo je

Že m a i­

RIETA V O D V ARA S A T G IM Ė . IST O R IJO S

virsmai dvarą gerokai apnaikino. Liko ir tvarkomos jo liekanos leidžia įsivaizduoti buvusią dvaro didybę ir pa­ justi jo senąją dvasią. Dvaro sodyba yra Rietavo miesto (savivaldybės cen­ tro) š.r. dalyje, prie Jaujupio ir Jūros santakos. Išliko X I X a. vid u rio -X IX a. antrosios pusės Rietavo dvaro statiniai: oficina, arklidė, muzikos mokykla, muzikan­ tų bendrabutis, alaus darykla, skalbykla, vandentiekio bokštas, koplyčia-mauzoliejus, sargo namas, namas, na­ mas, vadinamas kryžiaunia, tvoros fragmentai, baltieji vartai, raudonieji vartai. Žaliuoja parkas su tvenkiniais, įkurtas 1850-1855 m. Dvarvietei taip pat priklauso se­ nosios kapinės. Neišliko vokiškojo neorenesanso formų rūmai su oranžerija - žiemos sodu (pastatyti X I X a. vid., perstatyti 1880-1886 m., sudegę 1909 m., nugriau­ ti 1927 m.). Nebėra dvaro svirno, šiltnamių, malūno, sargo namo bei kitų dvarui priklausiusių statinių. Išlikusių pastatų architektūrai būdingi istorizmo laikotarpio bruožai. Ūkiniuose pastatuose „plytų sti­ lius“ persipynęs su liaudiškos architektūros formomis. X I X a. Rietavo dvaro parkas buvęs didžiausias pei­ zažinis parkas Lietuvoje. Pagrindiniai sodybos keliai

m R ie t a v o k ū r ė j a s k u n i ­ g a ik š t is I r e n ė j u s

O g i n s k is

3°6- Ol g a K a l i n o v s k a - a n t ­ r o ji I r e n ė ja u s

O g in s k io

žm o na

3071. O g in s k io d a r b ų t ę s ė ja s

jo

sū n u s

B o g d a n a s O g i n s k is

T o k į R i e t ą vo d v a r ę p a m a t ė DAILININKAS NAPOLEONAS Or d a , k e l i a v ę s p o L i e t u v ę X IX A . PABAIGOJE

3oS- Ga r s u s i s R ie t a v o O g i n s k i ų p i r m ­ takas

M y k o l a s K l e o p a s O g i n s k is

susikirsdavo prie sodybos kompozicinio centro - rūmų. Kadangi rūmų nebėra, sunaikintas parteris, todėl, pra­ radę funkcinį ryšį, išnyko ir kai kurie parko keliai ir takai, smarkiai nukentėjo dvaro sodybos kompozicija. Nuo rūmų link bažnyčios vedė liepomis apsodintas ke­ lias. Dar labiau pasikeitė buvęs dvarvietės vaizdas, kai sovietmečiu vakarinėje ir pietinėje jos dalyje pradėti 309- R ie t a v o p r a e i t i e s s i m b o l i a i b u v u s io je d v a r v ie t ė je

194

TELŠIŲ A P S K R I T I S

TELŠIŲ A P S K R IT IS

statyti nauji pastatai. Urbanizacija nepalietė rytinės ir iš dalies šiaurinės dvarvietės dalies. Rietavo dvaro sodyba - pereinamojo laikotarpio iš klasicizmo į istorizmą architektūros ansamblis. Ne­ paisant visų XX-am e amžiuje ją palietusių praradimų ir niokojimų, dvaro sodyba vis dar išsiskiria savo mo­ numentalumu, išlikusių statinių (jų dabar - 12) gausa, vienu didžiausių parku Lietuvoje. Dvaro ansamblis vertingas ne tik architektūrine, kraštovaizdine, bet ir istorine prasme - kaip paminklas čia gyvenusiems ir kūrusiems kunigaikščiams Oginskiams - naujų, pa­ žangių mokslo, kultūros ir technikos idėjų skleidėjams bei puoselėtojams. Rietavo gyvenvietė minima nuo 1253 m., dvaras pirmą kartą paminėtas inventoriaus aprašyme 1588 m. Tuomet jis priklausęs karalienei Onai, Stepono Batoro

195

našlei. Dvaras buvęs visai šalia miestelio - išvardinti du nedideli gyvenamieji namai, su plėvėm vietoje stiklų languose, ūkiniai pastatai. Nuo 1588 m. Rietavas pri­ klausė Sapiegoms, 1613-1643 m. miestelį valdė A. M a­ salskis, 1643 m- ~ Mikalojus Kiška, 1644-1655 - Jo ­ nušas Radvila. 1661 m. šios valdos vėl atiteko Sapiegų giminei. 1661 m. buvo sudarytas dvaro sodybos inventoriaus aprašymas, kuriame minimi prastokos būklės mediniai dvaro pastatai. Gyvenamasis namas priminė žemaitišką dviejų galų trobą. Dvare beveik niekas ne­ pasikeitė iki pat X V I II a. antrosios pusės. 1731-1736 m. Rietavą valdė J. Konarskis, Tiškevičiai ir Duninai. Nuo 1736 m. dvaras - Juozo Tiškevičiaus nuosavybė - jis su­ remontavo senuosius medinius pastatus. Vėliau Rieta­ vas atiteko Juozo Tiškevičiaus sūnui Kristupui, kuris dalį dvaro pastatų perstatė. Toliau iki X I X a. pradžios

^

,№

B a l t ie ji vartai

dvaro istoriją įvairūs šaltiniai pateikia skirtingai. Vie­ nuose rašoma, kad 1763 m. dvaras perėjo į Oginskių rankas, kai Tadas Oginskis gavo jį kaip savo žmonos kraitį. Kituose šaltiniuose teigiama, kad 1773 m. tuo­ metės Lenkijos ir Lietuvos valstybės seimas už ypa­ tingus nuopelnus Rietavą perdavė Tadui Oginskiui (1712-1783). 1775 ir 1784 m. dvaro inventoriuje apra­ šomas medinis rūmų pastatas, nauja oficina, dviaukštė ledainė. Mirus Tadui Oginskiui, dvarą kurį laiką valdė jo sūnus Ksaveras. Tačiau Lietuvai patekus carinės Ru­ sijos valdžion (1795), imperatorė Jekaterina II Rietavą padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. 1812 m.

Rietavą iš P. Zubovo išpirko Tado Oginskio brolvai­ kis Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833) - L D K iž­ dininkas, žymus politikos veikėjas, kompozitorius. Jis daugiausiai gyveno Italijoje, Rietave retai apsilankyda­ vo, tad dvarą pavedė valdyti savo sūnui Irenėjui. Rietavo dvaras atgijo 1835 m., kai čia atsikėlė gy­ venti jaunasis dvaro šeimininkas Irenėjus Oginskis (1806-1863). Visame krašte šoką sukėlė jo sprendimas dvare panaikinti baudžiavą. Tai buvo drąsus iššūkis carinei žemės ūkio valdymo sistemai, visai despotiškai dvarininkijai. Reforma netrukus paskatino kalbas apie baudžiavinės sistemos krizę. Šių pertvarkymų dėka

196

TELŠIŲ A P S K R IT IS

suvargęs Rietavo dvaras sutvirtėjo ir pradėjo garsėti ekonominiais laimėjimais. Pasikvietęs architektus ir sodininkus iš Prūsijos, Saksonijos, 1835 m. I. Ogins­ kis pradėjo naujų rūmų statybą. Pagal Jokūbo Volerio, S. Bleko, Herterio projektus vietoj medinių trobesių iš­ kilo prašmatnių vokiškojo neorenesanso formų rūmai su vėliavos bokštu ir oranžerija, aštuoniakampis vėjo jėgainės bokštas, ūkiniai pastatai. Priešais rūmus įreng­ tas fontanas, ratu stovėjo devynių senovės graikų dei­ vių statulos. Prie Jūros upės užveistas apie 60 ha parkas su tvenkiniais, įspūdingomis alėjomis. Įkurtas žvėry­ nas - aptvertame miško plote buvo laikomi stumbrai, mulai, kiti stambesni žvėrys. Tuo pačiu metu, 1835 m., I. Oginskis Rietave įsteigė ligoninę, 1836 m. - mokyklą. Taip pat įsteigta senelių ir našlaičių prieglauda, taupomoji-skolinamoji kasa, pastatytos kareivinės. I. Ogins­ kis ėmėsi pertvarkyti ir patį miestelį - 1853 m. pradė­ jo naujos Rietavo bažnyčios statybą. 1856 m. keliavęs per Lietuvą Teodoras Triplinas pažymi, kad Rietavas garsus visoje Žemaitijoje ir likusioje Lietuvos dalyje. Trobesiai puikūs, valstiečių nekamuoja dvaro prievo­ lės, tik reikėjo mokėti činšą. 1859 m. I. Oginskis įsteigė

dviklasę agronomijos mokyklą, kurioje buvo dėstoma lietuvių kalba - tuomet tai buvo labai pažangu. M o­ kykloje 1859-1863 m. dirbo žymus švietėjas, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis (18101881). Rietave buvo auginami grynaveisliai žirgai, kas­ met vykdavo gyvulių, audinių parodos, veikė dviklasė mokykla, plytinė, kalkinė, valstiečių ligoninė, vaistinė. Užsibrėžtus darbus sutrukdė įgyvendinti 1863 m. su­ kilimas, kurį I. Oginskis aktyviai rėmė, ir netikėta jo mirtis nuslopinus prieš carą nukreiptą sukilimą. O gal ne mirtis, o slaptas, staigus pasitraukimas į užsienį nuo carinių represijų, kurios laukė sukilimo rėmėjų? Iki šiol tai viena didžiausių Rietavo mįslių. Tuo metu du Irenėjaus Oginskio ir jo žmonos Olgos Kalinovskajos-Oginskienės sūnūs jau buvo pa­ kankamai subrendę, kad tęstų tėvo pradėtus darbus. Tai kunigaikščiai Bogdanas Oginskis (1848-1909) ir Mykolas Oginskis (1849-1902). Pradžioje abu broliai gyveno Rietave. Jų pastangomis baigta Sv. Arkangelo Mykolo bažnyčios statyba (1853-1873, pagal architek­ to iš Romos Gonsovskio projektą), 1873 m. atidaryta veterinarijos klinika, gyvulių globos draugijos skyrius.

}t4 ŠV. ARKANGELO MYKOLO BAŽNYČIA

I

1872 m. Rietave įsteigta pirmoji Lietuvoje profesionali šešiametė muzikos mokykla. 1873 m. Mykolas Ogins­ kis išsikėlė į netoliese esantį Plungės dvarą (ir.). tad Rietavas liko Bogdanui Oginskiui. Jis įsteigė baldų fabriką, didelę geležies liejyklą, odų gamybos įmonę, 7 malūnus, 6 lentpjūves. 1883 m. prie muzikos mo­ kyklos, kurioje auklėtiniai gaudavo visą išlaikymą ir algą, įkūrė 60 žmonių simfoninį orkestrą. Rūmuose ir parke vykdavo koncertai. 1880-1886 m. B. Oginskis iš dalies perstatė dvaro rūmus. Keliaujantis dailinin­ kas Napoleonas Orda savo piešinyje užfiksavo rūmų vaizdą 1875-1877 m., veikiausiai, dar iki perstatymo. Tai buvęs didingas, sudėtingos konstrukcijos pastatas

su aukštu kampiniu aštuoniakampiu bokštu, centriniu prieangiu - balkonu. 1882 m. brolių Bogdano ir Mykolo pastangomis iš Rietavo į Plungę, tarp dviejų Oginskių rūmų, nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija. 1892 m. Rietave pra­ dėjo veikti pirmoji elektrinė Lietuvoje. Elektra apšvietė dvaro rūmus, parką, bažnyčią, miestelį. Ir Irenėjus, ir jo sūnūs Oginskiai buvę labai pažan­ gūs - domėjosi to meto ekonomikos naujovėmis, puo­ selėjo kultūrą. Spaudos draudimo laikais Oginskiai skirdavę lėšų draudžiamai lietuvių spaudai leisti. Dramatiški broliams Oginskiams buvo 1902 m. Mirė vienas iš jų - plungiškis Mykolas. Bogdanas dėl

TELŠIŲ A P S K R IT IS

to labai išgyveno. Broliai neturėjo įpėdinių, tad laikėsi vienas kito, buvo labai artimi. 1905 m. Bogdanas Ogins­ kis susirgo psichine liga, gydėsi užsienyje, bet rezultatų tai nedavė. 1906 m. jam paskirta globa. B. Oginskis mirė 1909 m. Abu broliai - Mykolas ir Bogdanas - pa­ laidoti toje pačioje Aušros vartų koplyčioje Rietave. Su jais užgeso ir visa Oginskių giminė. Irenėjus Oginskis palaidotas prie koplyčios, senosiose kapinėse. 1906 m. sudarytame dvaro inventoriuje aprašyta daugiau kaip 60 įvairios paskirties dvaro pastatų. Po B. Oginskio mirties 1909 m. rūmuose kilęs didelis gais­ ras sunaikino per ilgus metus kauptus meno kūrinius, vertingą biblioteką. Po 1909-ųjų Rietavas priklausė J. Zaliuskiui, M. Oginskienei, Visockiams. Pirmojo pasaulinio karo metu Rietavas skaudžiai nukentėjo. Vokiečiai iš dvaro išgabeno viską, ką dar buvo galima išvežti. Vokiečių karininkai Rietavo parke iššaudė net fazanus ir gulbes. Neprižiūrimi dvaro pastatai ėmė irti, sumenko gėlynai, oranžerijos. Dvaro rūmai apleis­ ti. 1926 m. tarpukario Lietuvos valdžia, neįvertinusi buvusio Rietavo dvaro reikšmės, nutarė nykstančius rūmus parduoti iš varžytinių už 20 tūkst. litų ir leisti naujakuriams juos nugriauti. Išlikusios 1920-1922 m. nuotraukos, kuriose rūmai dar stovi apleisti, be langų. Sį didingą pastatą žmonės išnešiojo plyta po plytos ir statėsi iš jų sau namus. Dalis augalų iš Rietavo žiemos sodo, garsėjusio ir už Lietuvos ribų (vien įvairių pal­ mių čia augo apie 300 rūšių, daugybė kitų atogrąžų ir subtropikų augalų), 1923-192$ m. išgabenta į Kauno botanikos sodą, kiti parduoti privatiems savininkams. Garsusis mišriojo stiliaus Rietavo parkas, XIX-am e amžiuje, didžiausias visoje Lietuvoje, vienu metu net buvo virtęs ganykla. Taip vandališkai sunaikintas vie­ nas reikšmingiausių Žemaitijos ir visos Lietuvos kultū­ ros bei švietimo centrų.

Šiandien vietą, kurioje stovėjo Rietavo dvaro rūm ai, težym i atkurti pam atai, grakščių kolonų eilė ir žibintas. Restauruotas dvaro vandentiekio bokštas. A tstatyta dvaro muzikos m okykla, kurioje įkurtas K unigaikščių O ginskių kultūros istorijos muziejus. Tebestovi Rietaігу R ie t a v o d varo v a n d e n s b o k š t a s

199

316 A t g im s t a n č ia m e R ie t a v o p a r k e

ve pirmoji elektrinė Lietuvoje (Plungės g. 39) - tech­ nikos ir istorijos paminklas. Rytinėje parko dalyje vin­ giuoja sovietmečiu kanalizuota, dabar vėl atkurta Jūros upės vaga. Dvaro sodybos vartus vėl papuošė anksčiau čia stovėjusių bronzinių liūtų kopijos.

200

TELŠIŲ A P S K R IT IS

TELŠIŲ A P S K R IT IS

Teistų rajonas

Aleksandru, tuomet jau Šaukėnų dvaro savininku, pa­ sitraukė į Vakarus, jų tu rtą sovietai nacionalizavo. Po karo Biržuvėnuose įsikūrė tarybinis ūkis.

BIRŽU VĖNAI

V

A IZ D IN G A M E V IR V Y T Ė S (VIRVYČIO S) UPĖS SLĖ­

J£|

N Y JE , 1,3 K M Į PIE T U S NUO LU O KĖS - V IE Š V Ė N Ų

kelio, įsikūrę Biržuvėnai, viena seniausių Žemaitijos gyvenviečių. Atvykstančių dėmesį jau nuo kelio pa­ traukia restauruotas Šv. Roko koplytstulpis. Jį 1764 m. pastatė Žemaitijos kaštelionas Mykolas Gorskis. Gy­ venvietė mena daugybę čia praūžusių istorinių audrų. Apie tai byloja laiko paženklintos, senos, dar nuo Pir­ mojo pasaulinio karo išlikusios vokiečių karių kapinės. Tikintys stebuklais netoliese esančiame miške skuba surasti „Laumės pėdą“ - stebuklingu laikomą šaltinį. Sako, jo vanduo galįs net jaunystę sugrąžinti... Tačiau įdomiausias Biržuvėnuose - senasis atgimstantis dva­ ras, unikalus jame išlikusia pirmine X V I II a. struktū­ ra, pagarsėjęs neseniai surastu lobiu. 2011-aisiais sodyba sušvito restauruotais pastatais, sutvarkyta aplinka.

M ik a l o ju s G o r s k is

Biržuvėnai kryžiuočių kronikose m inim i nuo 1253 m. Dešiniajame Virvytės krante yra Koplyčkalnis, - gal ant jo ir stovėjo kryžiuočių aprašytoji Bir­ žuvėnų pilaitė? X IV a. Biržuvėnai jau LDK dvaras. X V II a. pr. valdos atiteko žemaičių bajorui Jonui Se­ bastijonui Kenstartui (Kenstortai), nuo 1637 m. dvaras priklausė Pajūrio seniūnui A leksandrui Vainai, o nuo 1670 m. - Tverų seniūnui M ikalojui Gorskiui. Gors-

k iai (herbas Nalenč) dvarą valdė ik i pat Antrojo pa­ saulinio karo. Si bajorų gim inė Biržuvėnuose pastatė ik i mūsų dienų išlikusią dvaro sodybą, užtvenkė Vir­ vytės upę, 1909 m. įkūrė kartono fabriką, kuris veikė ik i 1938 m., po to pertvarkytas į m alūną. Paskutinieji dvaro savininkai - Ona (t 1953) ir Tomas (t 1940 m.) Gorskiai. Per A ntrąjį pasaulinį karą Ona Gorskienė su dvidešimtmete dukterim i Jan in a ir sūnum i A ntanu

’ » v '» -

; ii

1

f

}lS- Pa s k u t i n i s B i r ž u v ė ­ n ų d v a r in in k a s

į | r . į;#S

į

317 B i r ž u v ė n ų k ū r ė j a s

I

: * v . .

’¿ į ? . ‘ ffiS p

.

!\ 1 ;V 1

4 '

t

i

V

■■ ,

-T

ijf

i .

į ¡•'..i J , A i

{

!

To m a s

G o r s k is s u d u k r o m is

¡ X

DVARO PARKO ALĖJOJE

Dvaro ansamblį sudaro centrinė reprezentacinė, ūkinė, gamybinė ir gyvenamoji zonos. Sodybos struk­ tūra susiformavo X V I II a. v id .-X IX a. pab. Šiuo lai­ kotarpiu statyti visi centrinės reprezentacinės dvaro dalies pastatai - ponų namas, oficina, arklidė. X I X a. p a b .-X X a. pr. iškilo dauguma ūkinės, gyvenamosios ir gamybinės zonos pastatų. Šiuo laikotarpiu reprezen­ tacinėje zonoje rekonstruotas gyvenamasis namas, nu­ griauta viena iš dviejų oficinų ir, atkartojant arklidės formas, suręsta medinė arklidė-vežiminė. 1907 m. pa­ gal A. Zaleskio projektą perplanuotas parkas, įkurtas X I X a. Įdomi tvenkinių sistema - malūno tvenkinys susidarė užtvenkus Virvytės upę, parko tvenkiniai su­ formuoti panaudojant upės senvagę. Priešingame dva­

201

ro sodybai Virvytės krante, netoli Laumės Pėdos, ant kalvelės, Gorskiai įrengė šeimos kapavietę. Pastatams būdingi baroko, klasicizmo ir isto­ rizmo epochos architektūriniai bruožai. Unikalūs X V I II a. mediniai statiniai - oficina, vežiminė, ar­ klidė, X I X a. - daržinės su užvažiuojamaisiais tiltais. Mūrinis malūnas, tvartas ir kiaulidė - itin profesiona­ lios »plytų stiliaus“ architektūros. Kumetynams ir kal­ vei (X X a. pastatai) būdingas tradicinis liaudiškas sti­ lius. Inžinieriaus namas (X IX a. p ab .-X X a. pr.) - turi medinių vilų architektūros bruožų.

Ponų namas (statytas X V III a. vid., rekonstruotas X I X a. pab.) dar neseniai buvo vienu iš nedaugelio Lie­ tuvoje išlikusių medinių baroko laikotarpio statinių. Jį nuniokojo 2004 m. pabaigoje kilęs gaisras. Sudegė rūmuose buvusi biblioteka, muziejėlis. Nedaug kas po gaisro teliko ir iš paties namo - apdegę sienos, pajuodę

202

TELŠIŲ A P S K R I T I S

laiptai, ugnį atlaikę X V III a. koklių krosnys ir virš pas­ tato sienų aukštai iškilę kaminai. Nors namas ir saugo­ tas, greitai įsisuko ilgapirščiai, bandę išardyti vertingas koklines krosnis. O gal dar ieškojo ir lobių, apie kuriuos kalbos sklido visoje apylinkėje. Mat ugnis, sunaikinusi tai, kas buvo kaupta daugelį metų, atskleidė kitą svarbų dvaro palikimą, apie kurį iki tol niekas nieko nežinojo. Po gaisro muziejaus darbuotojai, rinkdami peršlapusias knygas, pastebėjo gulinčią seną knygą, vėliau - kitą, trečią. Tai buvo raštai, kurių biblioteka tikrai neturėjo. Knygos, matyt, iškrito iš pradegusio tarplubio. Jame, geriau apžiūrėjus, aptikta ir daugiau Biržuvėnų dvaro dokumentų, albumų. Daugiausia - autentiški X V I X IX amžių Gorskių giminės dokumentai, registracijos knygos. Tarp jų buvo ir 1761 metais lenkų kalba išleisti Senasis ir Naujasis testamentai. O 2005 m. vasarą netikėtai pasitvirtino kalbos apie dvare paslėptą lobį. Iš Prancūzijos atvykusi vienintelė iki mūsų dienų likusi gyva iš Onos ir Tomo šeimos Ja­ nina Gorskytė de Nagourski papasakojo, kad artimieji 1944-aisiais, negalėdami išsivežti visų vertingų daiktų, juos paslėpė po vieno kambario grindimis. Tada Jani­ nai buvo 23-ji ir ji gerai įsiminė vietą. Po šešių valandų paieškos lobis surastas. Tai apie 300 puošnių porceliano indų. J. de Nagourski lobį padovanojo Žemaičių vys­ kupystės muziejui. Šio muziejaus direktorius Antanas Ivinskis 2008 m. iš Antano Aleksandro namų Pran­ cūzijoje parvežė dar pusantro šimto Gorskių giminės istorijos dokumentų, kuriais papildė Gorskių giminės eksponatų fondą. 2011-aisiais valstybės bei ES fondų lėšomis restau­ ruotas sudegęs dvaro ponų namas. Nuėmus apdegusias lentas, virš vienų durų name rasta sieninės tapybos, kol kas ji neeksponuojama, atlikus polichrominius tyrimus pridengta ir laukia restauracijos. Atidengtos autentiš­ kos plytelėmis klotos grindys, iki restauracijos užkaltos lentomis. Dabar buvusiame dvaro ponų name veikia turizmo informacijos centras, biblioteka.

Restauruoti ir dar trys unikalūs X V III a. m ediniai pastatai - oficina, vežim inė, arklidė. Oficinoje, atli322Šv. R oko k o p l y t s t u l p is B i r ž u v ė n ų d v a r e (X V III a .)

TELŠIŲ A P S K R I T I S

203

204

TELŠIŲ A P S K R IT IS

TELŠIŲ A P S K R IT IS

205

Teisių rajonas

D ŽIU GIN ĖN AI

D

323 L o b is , r a s t a s B i r ž u v ė n ų p o n ų n a m e 2005 m .

kus archeologinius tyrim us, atidengti arkiniai rūsiai, kam inas. Paaiškėjo, kad oficina - tai anksčiau buvęs ponų namas, senesnis nei dabartiniai m ediniai rūm ai. Užsukus j dvarą įdomu apžiūrėti išlikusius senuosius bei restauruotus pastatus, pasivaikščioti jaukiais take­ liais, o karštą vasaros dieną ram iai atsipūsti ir pam ąs­ tyti senų medžių paunksnėje, išsim audyti skaidriuose, išvalytuose dvaro tvenkiniuose. Restauruotame ponų name veikia Žemaitijos tu­ rizmo informacijos centras, kurio iniciatyva ruošiami edukaciniai užsiėm im ai, šventiniai renginiai, organi­

E K S K U R S IJO S , Č IA U ŽSUKD AVO K E L IA U JA N ­

ČIOS šeimos su mokyklinio amžiaus vaikais. Džiuginėnai moksleiviams būdavo tarsi programinė pažintinių kelionių vietovė. Čia gyveno rašytoja Žemaitė, čia veikė jos muziejus. Tačiau apie visą tai 2012 metų rudenį, kai ruošme spaudai šią knygą, galima buvo kalbėti tik būtuo­ ju laiku. Mūsų konsultantė Žemaičių muziejaus A L K A direktorė Elvyra Spudytė pranešė, kad muziejaus ekspo­ zicijos dvarelyje neliko, nes muziejus neturi lėšų pastato remontui, o ten gyvenantys žmonės nesupranta, kad sto­ go remontu turi rūpintis visi namo gyventojai. Džiuginėnai - dvaro sodyba 4 km į vakarus nuo Telšių, prie Germanto ežero. Pro dvarvietę teka Durbino upelis. Iš 15-kos X V III a. v id .-X IX a. dvaro pastatų šiandien likę tik medinis ponų namas (statytas X V III a. antrojoje pusėje), virtuvė, ledainė, daržinė. Žaliuoja par­ ko, įkurto X I X a. pirmojoje pusėje, fragmentai. Ponų namo architektūra - liaudiškasis klasiciz­ mas, kitiems pastatams būdingi tradiciniai liaudiškos architektūros bruožai. Iš ūkinių dvaro statinių išsiski­ ria karkasinės konstrukcijos daržinė, kurios pietinio ir šiaurinio fasadų sienos sudėtos iš vertikalių pusrąsčių - itin retos statybos pavyzdys. Istoriniuose šaltiniuose Džiuginėnai minimi nuo X V I a. Jį valdė Kryževičiai, Nagurskiai. 1791 m. Džiu-

324 R a g a n ų s u e ig a a n t n e t o l i e s e d u n k s a n č io Ša t r i j o s k a l n o - B i r ž u v ė n ų e g z o t i k a

zuojamos Europos paveldo dienos. Dvaras šurm uliuoja per Kalėdas, Velykas, Užgavėnes. Rūm ų menėje vyksta kulinarinio paveldo degustacijos - šiai progai valgius gam ina kavinė „Premjera“, turin ti K ulinarinio paveldo fondo ženkliuką. Nemažai smalsuolių sutraukia naujas turistinis maršrutas Telšiai - Šatrijos kalnas - Biržu­ vėnų dvaras. Jo metu Žemaitijos turizm o informacijos centras organizuoja išvyką į raganiškais kerais ir Valpurgijos naktim is garsėjantį Šatrijos kalną - kaip tik tą dieną jaunos raganaitės ten verda stebuklingą šiupininę, kurios paragauti gali ne bet kas. Atvykusiems prie kalno kelią pastoja raganos su šluotomis, o užlipti ant jo galim a tik įvykdžius jų užduotis. Kerėtojos nepiktos, o užduotys, sako, būnančios nesunkios, tad į viršūnę užkopia visi norintys, o ten, kol dideliam e puode bai­ gia v irti gardi šiupininė, raganaitės pasakoja įdomias legendas, padavimus. Po egzotiškos puotos turistai vyksta į netoliese esantį Biržuvėnų dvarą, kur jų laukia pasakojim ai apie dvarą, jo praeitį, čia gyvenusius žmo­ nes ir rastus lobius. Atgim usiam e dvare veikia Etnografijos muziejus jis įsikūręs buvusiame inžinieriaus name.

ž iu g in ė n u o s e b ū d a v o d a ž n o s m o k s l e iv ių

I

ginėnų dvarą įsigijo Žemaičių rotmistras (kavalerijos karininkas) Liudvikas Bartolomėjus Gorskis (17491815). Po jo dvarą valdė sūnus Aleksandras (1798-1855). X IX a. vid. D žiuginėnai - Zigmanto Kazimiero Gorskio (1827-1869(8) nuosavybė, kurio duktė Vanda Tere­ sė (1864-1914) ištekėjo už Varšuvos gydytojo Severino Fabijono Perkovskio (1845-1907). Taip dvaras atiteko Perkovskių gim inei. Vasaromis Perkovskiai dažnai at­ vykdavo į Džiuginėnus. Jų šeimoje užaugo trys vaikai: Juzefas (1896-1940), jo brolis dvynys Tadas (18961942) ir dukra Jadvyga Elžbieta (1893-1974). Jie pasku­ tinieji dvaro valdytojai. 326 D ž iu g in ė n u o s e a p i e 1930 m . 327J u l ija B e n i u š e v i č i ū t ė - b u s im o ji Ž e m a i t ė }2S- D a i l i n i n k a s J u z e f a s P e r k o v s k is

TELŠIŲ A P S K R I T I S

S2p- D ž iu g o k a l n a s

1928 m., baigęs mokslus, Džiuginėnuose apsigyve­

no Juzefas Perkovskis - dailininkas, žemaičių liaudies meno tyrinėtojas. Dvare jis gyveno ik i 1940 m. Užėjus sovietmečiui, nusižudė. Kaip prisim ena bendraamžiai, „nusižudė, nelaukdam as, kol pateks į sovietų nagus, nes pernelyg aiškiai įsivaizdavo, kas jo laukia“. Tyliai palaidotas D žiuginėnų dvaro kapinaitėse. Dabar jo kapą ženklina Telšių taikomosios dailės mokyklos stu­ dentų padarytas antkapis. 1864-1866 m. Džiuginėnų dvare gyveno Julija Beniuševičiūtė-Zymantienė - busimoji lietuvių literatūros kla­ sikė Žemaitė, atsikėlusi čia iš Šėmų dvaro. Savo „Autobio­ grafijoje“ ji rašė: „Dėdinos žentas išsikraustė į kitą dėdinos dvarą gyventi; kita duktė išvažiavo pas gimines, o man pasirūpino surasti gerą vietą - pas dvarininką Gorskį, ne­ toli Telšių, Džiuginėnuose. Algos suderėjo trisdešimt ru­ blių metams. Samdė mane prižiūrėti mažą ponų Gorskių dukrytę, kurią nusamdyta moteris penėjo. Kai nuo jos at­ skirs mergaitę, tada man atiduos auklėti. Tuo tarpu mano pareiga patarnauti pono seseriai - senai panai. Turėjome du kambarius ant antrų lubų: viename mano pana gulė­ jo, antrą man pavedė. (...) Darbo man visiškai maža. Savo panai lovą rytą vakarą pakloti, padėti jai apsirėdyti; dieną siuvinėti ar ką pataisyti, palopyti. Mūsų kambarius mer­ gaitė kasdien iššluoja, išplauna, man tik dulkes iššluostyti. Valgis geras - nuo ponų stalo. Sodas didelis - visokių vai­ sių, uogų iki valiai. Daug man geriau kaip pas dėdiną.“ Bu­ simąją rašytoją samdė tuometinis dvarininkas Zigmantas Gorskis. Jauna bajoraitėj. Beniuševičiūtė turėjo prižiūrėti neseniai gimusią Gorskių dukrytę - Vandą Teresę, o kol toji kiek paaugs, patarnaudavo senyvai Z. Gorskio sese­ riai. Gyveno ji ponų namo antrajame aukšte, vakariniame gale. Dvare buvo sukaupta turtinga biblioteka (nemažai knygų lenkų ir prancūzų kalbomis), tad busimoji rašytoja daug skaitė. Ji susidraugavo su dvaro samdiniais, buvusiais

baudžiauninkais. Vieną jų, dvaro eigulį Lauryną Žyman­ tą, pamilo. 1865 m., dar neturėdama ir dvidešimt vienerių, ištekėjo už jo, nors namiškiai draudė „už mužiko eiti“. Susituokė Plungėje. Žemaitė po to Džiuginėnuose ilgai neužsibuvo, gyveno atsitiktinėse vietose, vargingai. Visa tai tęsėsi iki pat jos pažinties su Povilu Višinskiu, kuris ją paragino pasukti kūrybos keliu. P. Višinskis tapo geriau­ siu jos patarėju. Džiuginėnų dvaras iki 1939 m. - vienas geriausiai prižiūrimų rezidencinių dvarų Žemaitijoje. 1940 m. nacionalizuotas. Pagal tais metais sudarytą dvaro in­ ventoriaus aprašymą, čia būta nemažai kultūros ver­ tybių ir turtingas buvęs dvaro archyvas, kauptas nuo X V I a. Jį sudarė apie 2 tūkst. dokumentų. Šis vertingas rinkinys bei daugelis kitų išliekamąją vertę turėjusių daiktų 1940 m. iš dvaro išvežti, tolesnis jų likimas ne­ žinomas. Žemaičių vyskupystės muziejaus direktoriaus Antano Ivinskio manymu, bent dalis Džiuginėnuose buvusių dokumentų karui prasidėjus buvo išgabenti iš Lietuvos. Dalis jų po karo pateko į Prancūziją, pas tenai emigravusį artimą dvarininkų giminaitį Antaną Aleksandrą Gorskį. Iš jo namų pusantro šimto doku­ mentų rinkinys 2008 m. buvo parvežtas į Varnius. Tarybiniais metais Džiuginėnų dvare įrengtas mu­ ziejus. 1994 m. buvusiame ponų name kilo gaisras, ge­ rokai apgadinęs pastatą - teko jį iš pagrindų rekons­ truoti. 2002 m. buvo įrengta nauja ekspozicija, kurioje pasakojama apie Žemaitijos dvarus, Žemaitę Džiugi­ nėnuose, dvare gyvenusį dailininką Juzefą Perkovskį. Deja, kaip minėjome aprašymo pradžioje, jos neliko.

Šalia dvarvietės stūkso legendinis Džiugo kalnas ledyninės kilm ės kalvapiliakalnis. Legendos pasakoja, kad Telšių miestą įkūręs žemaičių didvyris Džiugas (Telšys), gyvenęs ant Džiugo kalno. Nepaprasto stip­ ruolio ir narsuolio būta to Džiugo: vienas su kuoka išmušdavo didžiausius priešo būrius, su šaknim is rau­ davo didžiausius medžius. Pietvakarinį Džiuginėnų kaimo sparną skalauja Ger­ manto ežeras. Nedidelis, 162 ha ploto, tačiau mėgstamas telšiškių ir šiaip turistų. Yra keli paplūdimiai, aikštelių autoturistams. Ežeras šaltiniuotas, todėl skaidrus ir tyras.

207

Teisių rajonas

PAVIRVYTIS

T

A R P V IR V Y T Ė S (V IR V Y Č IO S) U PĖS IR JO S K A I­ RIO JO IN T A K O JU O D U PIO , V A IZ D IN G A M E V IR -

šutiniajame upės slėnio terasos iškyšulyje, įsikūręs Pavirvyčio dvarelis. Iki sodybos galima privažiuo­ ti senuoju pašto keliu, vedančiu nuo Papilės Telšių link. Iš dvaro laikų liko medinis ponų namas (staty­ tas X V I I I - X I X a. sandūroje, restauruotas 2009 m.) ir medinis svirnas (X V III a. II pusėje). Plūkto molio, akmeniniais kontraforsais sutvirtinta oficina, esanti prie gyvenamojo namo, jau baigia sunykti. Pagal čia gyvenusių dvarininkų Druvių pavardę dvaro sodyba iki Antrojo pasaulinio karo žmonių dažnai vadinta Drupine. Druvės - viena iš žemaičių krašto kilmingų giminių, turėjusių Wczele herbą. Dvarvietė mena ne vieną istorinį virsmą. Apie tai liudija Juodupio pakrantėje dar nuo 1701 m. išlikę švedų kapai. Įsibrovę į mūsų kraštą, jie žuvo mūšyje su žemaičių krašto gynėjais. Romantišką štrichą dva­ ro istorijoje paliko neilgai trukęs prancūzmetis. Dva­ ro veidą negailestingai keitė X X a. karai bei virsmai. 1940-ųjų liepą Pavirvytyje įsikūrę rusų kareiviai be skrupulų pertvarkė ponų namą - statėsi krosnis, ardė parketą, sienose kirto naujas duris, kai kuriuos kamba­ rius padidino, kitus sumažino lentinėmis pertvaromis. Tais pačiais metais rusų kareiviai nežinoma kryptimi išgabeno dvare buvusius baldus, paveikslus, brangius indus. Sovietmečiu suardytas sodybos išplanavimas, struktūra. Dvare įsikūrė Tryškių tarybinio ūkio kiau­ lių auginimo centras, rūmuose tada gyveno dvylika darbininkų šeimų. Mūsų dienų tesulaukė du reprezen­ tacinio kiemo pastatai - kai kurie jų sudegė karo metu, kiti neprižiūrimi patys sunyko. Ant Virvyčios upės šlaito stovintys dvaro rūmai suręsti iš tašytų rąstų, sie­ nos apkaltos horizontaliomis lentomis, kurias laikė dar kalvių darbo vinys. Pagrindinio fasado centre - klasi­ cizmo bruožų portikas: keturios masyvios kolonos lai­ ko trikampį frontoną su pusapvalia anga. Interjere yra

išlikusių senų detalių. Masyviais dūmtraukiais apačioje išsiskiria rūkyklos-virenės patalpa. Po namu - skliauti­ niai rūsiai. Svirnas stovi kampu į ponų namą. Jo sienos taip pat tašytų rąstų. Žaliuoja seno parko fragmentai, sodas. Ypač įspūdingi du šimtamečiai ąžuolai - vieno jų apimtis 6,20 m, kito - 5,60 m.

Dvaro istorijoje ryškesnį pėdsaką paliko Antanas Ričardas Druvė (1865-1919). Vaikystėje mokėsi na­ muose. Kurį laik ą jį mokė į dvarą atvykstantis garsus švietėjas, pirm ųjų lietuviškų kalendorių leidėjas L aury­ nas Rokas Ivinskis. G im naziją A .R . Druvė baigė Var­ šuvoje, 1887-1889 m. studijavo Peterburgo Nikolajaus kavalerijos mokykloje, kurią baigęs tarnavo įvairiuose Rusijos kariuomenės kavalerijos pulkuose. Mokslo metais ir vėliau bendravo su žymiais žmonėmis, vie­ nas kurių - Karlas Gustavas Emilis M annerheimas (1867-1951) - Suomijos maršalas, kariuomenės vadas, po Antrojo pasaulinio karo - Suomijos prezidentas. D ruvių gim inės palikuonis ir dabartinis Pavirvyčio dvaro sodybos šeim ininkas Valdemaras M ichalauskas išsaugojo savo praeities gim inaičio A .R. Druvės studi­ jų laikų nuotrauką, kurioje jis nusifotografavęs kartu su savo bendram oksliu K.G.E. M annerheim u. Yra iš­ likusi portretinė K.G.E. M annerheim o nuotrauka su atm inim o užrašu studijų draugui. Jau būdamas kavalerijos pulkininku A .R . Druvė dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, pasižymėjo kovose su vokiečiais prie Dauguvos. 1919 m. pradžioje 330 P a v i rv y č io d var o p o n ų n a m a s i k i r ę s t a u r a v im o

2 o8

TELŠIŲ AP S K R IT IS

33t- Pa v ir v y č io d v a r in in k ė E l e n a B l i u m b e r g i e n ė j a u n y s t ė j e 332- Pa v ir v y č io d v a r in in k a s A n t a n a s R ič a r d a s D r u v ė (k a i r ė j e ) s u b e n d r a m o k s l iu

K a r l u G u st a v u E m il iu M a n n e r h e im u P e t e r b u g o

KAVALERIJOS MOKYKLOJE

333 P r i e p o n ų n a m o 1930 m .

iš pilietinio karo apimtos Rusijos parvyko pas mamą j gimtąjį Pavirvytį ir telkė vietinius gyventojus savigynai nuo plėšikų ir žmogžudžių, užsilikusių bermontinin­ kų bei po kaimus važinėjančių ir iš žmonių atiminėjan­ čių paskutines maisto atsargas raudonųjų rekvizitorių. Žuvo nuo į dvarą užklydusių raudonarmiečių kulkų. Po tragiškos A .R . Druvės mirties dvarą paveldėjo jo sesuo Elena, ištekėjusi už Germano Bliumbergo. Per tarpukario Lietuvos žemės reformą nemaža žemių da­ lis, priklausiusi Pavirvyčio dvarui, išdalinta Lietuvos kariuomenės savanoriams - naujakuriams. 1940 m. ru­ denį E. Bliumbergienė su vyru išvyko į Vokietiją, kur apie 1966 m. mirė.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dvaro sodybą atsiėmė E. Bliumbergienės dukters sūnus Valdemaras Michalauskas. Šeimos iniciatyva, parėmus Kultūros paveldo departamentui, dvaro rūmai restauruoti. Dar­ bus atliko bendrovė „Pamario restauratorius“. Dvaro šeimininkai Sofija ir Valdemaras Michalauskai tęsia čia gyvenusių protėvių labdaringas tradicijas - vasaro­ mis dvare rengiamos moksleivių ir studentų kūrybinės stovyklos. Vaizdingos Virvyčios pakrantės kūrybai įkvepia Telšių dailės fakulteto studentus. Dvare beveik kiekvieną vasarą renkasi ir busimieji architektai. Sei­ mininkai organizuodavo ir užsienio kalbų stovyklas, mat, patys yra kalbų specialistai, buvę aukštųjų moky­ klų dėstytojai. 2011-aisiais Pavirvyčio dvare, tarpinin­ kaujant Suomijos ambasadai, vyko draugiškas Lietuvos ir Suomijos delegatų susitikimas. Dvare gimęs ir iki dešimties metų augęs Valdema­ ras Michalauskas pamena savo motinėlę (taip šeimoje vadinta mamos mama) Eleną Bliumbergienę bei vie­ tinius žmones pasakojant, dvarininkus Druves buvus itin labdaringus. Jei padegėlis ar koks kitas vergeta ieš­ kodavo pagalbos, šeimininkai niekada jo neišleisdavo tuščiomis rankomis. Dvare buvo leidžiama apsistoti ir užklydusiam čigonų taborui, su kuo tais laikais sutik­ davo anaiptol ne kiekvienas šeimininkas. Užsimena p. Valdemaras ir apie Meilės tiltelį per Juodupį. Medinio tiltelio su dailiais turėklais jau ne­ bėra, bet gyva su juo susijusi romantiška meilės istorija, nukelianti į X I X a. antrojo dešimtmečio pradžią, pran­ cūzmetį. Netoli Pavirvyčio dvaro ėjo kelias į Telšius, į kur lietuviško karių dalinio sukūrimo tikslu vyko N a­ poleono kariuomenės būrys. Jam vadovavęs leitenantas staiga pasijutęs blogai. Bendražygiai pabijoję, kad kelio­ nėje ligonio sveikata nepablogėtų, užsuko į artimiausią dvarą prašyti pagalbos. Seimininkai ligonį mielai pri­ glaudė, slaugė ir rūpinosi juo. Ligonio sveikata, slau­ gant jaunai dvarininkaitei Mortai Semetaitei, netruko pasitaisyti, o dviejų jaunų žmonių bendravimas virto liepsninga meile. Bet atėjo diena, kai leitenantui, pa­ likus mylimąją, teko grįžti tarnybon. Nei vienas, nei kitas nenorėjo išsiskirti, tačiau dvarininkaitės tėvai net

334 P a v ir v y č io d varo g y v e n a m a s is n a m a s p o r e s t a u r a v im o i r d a b a r t i n i a i d v a ro š e i m i n i n k a i S o f ija i r Va l d e m a r a s M ic h a l a u s k a i (2011)

girdėti nenorėjo apie judviejų meilę - manė, kad ši ais­ tra pro šalį keliavusiam karininkui trumpalaikė ir ne­ turi jokios ateities. Įsimylėjėliai išsiskyrė, bet neilgam... Napoleono kariuomenė, sušaldyta žiemos speigų, veja­ ma Kutuzovo generolų, galvotrukščiais nuo Maskvos grįždinėjo atgal... ...Ankstų rytą, vos prašvitus, žmogelis skubėjo į dvarą. Jau buvo beprieinąs tiltelį per Juodupį, kai išgir­ do negarsius žingsnius. Stabtelėjo, ant tiltelio išvydęs jaunąją dvarininkaitę. Ši atrodė tokia susijaudinusi, kad jo, stovinčio kiek atokiau, nė nepastebėjo. Rankoje ji laikė nedidelį ryšulėlį ir, regis, kažko laukė. Tolumo­ je, nuo Telšių, pasigirdo žirgų kanopų, ratų bildesys. Garsas vis stiprėjo ir iš ryto rūko išniro dviem eikliais, garais alsuojančiais žirgais kinkytas dviratis vežimėlis. T ik vežimaičiui sustojus prie tiltuko, žmogelis pažino juo atvykusį prancūzų karininką, kurį susirgusį dar neseniai dvarininkas priglaudė savo namuose. Toliau įvykiai klostėsi akimirksniu. Leitenantas nuo pasostės nušoko ant žemės, sugriebė merginą už rankos, įkėlė vežimaitin ir botago pliaukštelėjimu suragino arklius.

Greitai žirgų kanopų ir ratų bildesys susiliejo su bun­ dančio ryto garsais, o nuo upelio kylantis rūkas paslėpė tolstančius bėglius... Si graži istorija turėjo ir laimingą tęsinį. Jaunoji dvarininkaitę - Šemetų, kuriems tuo metu priklausė Pavirvyčio dvaras, dukra Morta ir prancūzų karinin­ kas Pjeras Druvė susituokė, gyveno Burgundijoj, susi­ laukė vaikų. Ėjo metai, senstantys tėvai Mortai atleido ir pakvietė su šeima grįžti namo, tapti dvaro šeiminin­ kais. Nuo to laiko Pavirvytis - Druvių nuosavybė. Ši giminė valdė dvarą iki pat Antrojo pasaulinio karo. Dabar dvaro sodyba priklauso Mažvydui Michalauskui, teisininkui, Valdemaro sūnui. Tiltelį per Juodupį, ant kurio susitikdavo Pjeras su Morta, žmonės pavadino Meilės tilteliu. Ir jūs ga­ lite užsukti į Pavirvyčio dvarą, apžiūrėti restauruotus rūmus, mažai kur beišlikusią rūkyklą - virenę, senąjį svirną, pasigėrėti vaizdingais upių slėniais, pasvajoti prie Juodupio, kurio gyva tėkmė iki šiol mena jausmin­ gą meilės istoriją.

UTENOS A P S K R I T I S

UTENOS A P S K R I T I S

Anykščių rajonas

Anykščių rajonas

O K U L IČ IŪ T Ė S DVARELIS

RAGUVĖLĖ

ZIO

i3S- Ok u l i č i ū t ė s d v a r e l is A n y k š č i ų c e n t r e

E

in a n t p e r š v e n t o s io s t il t ą į m ie s t o

trą

cen

­

A N Y K Š Č IU O S E A K Į P A T R A U K IA N E D ID E L I

dvarelio rūmai ant upės kranto. Baltas puošnus pasta­ tas su kolonomis išsiskiria iš kitų miesto statinių. Tai vadinamasis Okuličiūtės dvarelis. Neoklasicistiniai Okuličiūtės dvarelio rūmai (Pau­ pio g. io) traukia savo jaukumu, santūriu žaismingumu ir savotišku... moteriškumu. Nenuostabu, rūmai staty­ ti moters užsakymu. Pirmoji jų savininkė ir statytoja buvo dvarininkė Okuličiūtė. Kol kas nežinomas jos vardas, gimimo ir mirties datos. Beveik nėra žinių ir apie rūmų pastatymo istoriją. Išliko tik pasakojimai apie paslaptingus nutikimus ir persipynusius žmonių likimus. Nedidelį dvarelį X I X a. pirmojoje pusėje pasista­ čiusi dvarininkė neilgai jame tegyveno. Okuličiūtė da­ lyvavo 1863 m. sukilime prieš carizmą. Rūmuose buvo įsikūręs slaptas sukilėlių štabas, tarp dvigubų grindų įrengtas ginklų sandėlis. Jis rūmuose užsiliko iki mūsų dienų. Paslaptį išdavė vienas dvarininkėlis, sukilėlių

malšintojo rusų generolo Amados sekretorius. Okuli­ čiūtė buvo suimta ir ištremta, o jos rūmai konfiskuoti ir padovanoti tam pačiam generolui Amadai. Sis, ne­ patenkintas rūmais, perleido juos savo sekretoriui - iš­ davikui. Neramus ir nesėkmingas buvo jo gyvenimas Okuličiūtės dvarelyje. Žmonės nemėgo jo, nenorėjo turėti jokių reikalų. Kartą po nakties rado išdaviką pa­ siko ru sio gal pakartą. Vėl atvykęs generolas Amada, prasidėję tardymai ir suėmimai. Išdaviką palaidojo se­ nųjų kapinių lauke. Žmonės jo kapą apeidavę, nes skli­ do gandai, esą toje vietoje vaidenasi... Vėlesni dvaro valdytojai dažnai keitėsi. Patys jie čia beveik negyvendavo - nuomodavo tuos rūmus. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatą nusipirko vienas pasili­ gojęs ponas iš Sankt Peterburgo. Apsigyveno rūmuose, išgijo ir praleido juose likusius 26 savo gyvenimo metus. Šiam savininkui mirus, 1918 m. dvarelį jo sūnus parda­ vė farmacininkui Donatui Sukevičiui. D. Sukevičius pastatą restauravo, suteikdamas jam iki šiol išlikusią iš­ vaizdą. Sutvarkęs jis ir šalia rūmų X I X a. užveistą par­ ką. Kaip teigė A. Vienuolis-Zukauskas (leidinyje „Akiras. Anykščiai“, išleistame 1928 m.), reginys iš tų rūmų ir parko - vienas gražiausių ne tik Anykščiuose, bet gal ir Lietuvoje“. Šiandien belikę tik parko likučiai. Jis nu­ kentėjo nuo vandens, pastačius Anykščiuose malūną. Ištvinusi Šventoji apsėmė nemažą dalį parko, jį išplovė. Tuos laikus mena prie rūmų užsilikęs senas klevas. Sovietmečiu dvarelio rūmuose įsikūrė Anykščių miesto viešoji biblioteka. Pritaikytas kultūros reik­ mėms, pastatas neblogai išsilaikė. Šventosios pakrantėje rymantys rūmai savo fasadu atsukti į vaizdingą upės slėnį. Jų architektas nežino­ mas. Pasitelkęs neoklasicizmo formas, rūmus jis sukūrė nedidelius, stačiakampio plano, vienaukščius su žema mansarda. Priekiniame fasade išsiskiria puošniausia pastato dalis - keturių jonėninio orderio kolonų porti­ kas. Dabar rūmuose veikia vaikų biblioteka.

R

a g u v ė l ė s m ie s t e l is ir d v a r a s tos

- p r ie ju o s ­

UPELIO, N EV ĖŽIO IN TAKO . DVARO SODYBA,

išsidėsčiusi abipus Panevėžio-Troškūnų kelio, - viena iš nedaugelio Lietuvoje, kurioje taip gerai išlikęs visas pastatų kompleksas. Ansamblį sudaro 19 dvaro laiko­ tarpio statinių. Graži aplinka, dvaro pastatai traukte trukia užsukti turistus, senosios architektūros mylė­ tojus. Besidominčius dvaro istorija visuomet svetingai sutinka pati jo šeimininkė - ponia Alvilina Komaraitė-Rimševičienė, Komarų giminės, valdžiusios Ragu­ vėlės dvarą nuo X V II a. pab. iki pat Antrojo pasaulinio karo, paveldėtoja, galinti atskleisti įdomiausias ketvir­ tąjį šimtmetį skaičiuojančio dvaro būties detales, apro­ dyti paslaptingiausias pastatų kerteles. Ponia Alvilina atgavo teises į dvarą Lietuvai atkūrus nepriklausomy­ bę. 1992 m. grąžinta tėvonija suteikė jos šeimininkei nemažai džiaugsmo ir dar daugiau rūpesčių, tačiau šiandien ji džiaugiasi galėjusi išsaugoti likusius sodybos pastatus, juos sutvarkyti, paremontuoti. Dvaras šiose žemėse minimas nuo X V I I a. Tuomet jis priklausė dvarininkams Sokolovskiams. Po 1698 m. atiteko Ukmergės kalavijininkui Mikalojui (Mykolui) Komarui. Raguvėlės dvaro ansamblis pradėtas kurti X V I II a., valdant Ignotui Komarui. Statyba užtruko ilgai - iki X X a. pr. Per tą laiką ne kartą mainėsi ar­ chitektūros „mados“, todėl ansamblio statiniuose gali­ ma rasti ne tik klasicizmo, bet ir X I X a. romantizmo, neogotikos, vietos etnografinių bruožų. Dvaro rūmus statė Jurgis Komaras X V III a. pab., o kardinaliai juos pertvarkė, suteikė dabartinę išvaizdą 1840 - 1850 m. Juozapas Komaras. Kiekvienas savininkas dvarą tvarkė savaip, sodyba plėtėsi, ją tobulino ir tarpukaryje valdęs paskutinysis jos šeimininkas Konstantinas Komaras (1864 - 1940). Architektūrine verte išsiskiria monumentalių, brandžiojo klasicizmo formų rūmai, unikalios rotondinės formos klasicizmo bruožų svirnai, neorenesan-

nč R a g u v ė l ė s

DVARININKAS K o n s t a n t in a s K o m ara s, p lė t o

JUS DVARĄ TARPU­ KARIU

siniai užvažiuojamieji namai, dvaro ansambliui pri­ klausanti, 1796 m. Jurgio Komaro statyta, Šv. Diakono Stepono bažnytėlė - medinės klasicizmo architektūros statinys. Pasižvalgykime. Puošnumu išsiskiria pagrindinis rūmų fasadas su keturių dorėninių kolonų portiku, antablementu ir tikampiu frontonu, kuriame pavaizduo­ tas Komarų šeimos herbas. Iš parko pusės pastatąpuošia terasa. Rūmų interjeras kuklus, pakeistas rekonstruk­ cijų. Kai kurios pirmojo aukšto patalpos perdengtos kryžminiais skliautais. Saikingai ornamentinėmis gip­ satūromis puošta šokių salė antrajame aukšte. Svetainę šildė koklių židinys, kelias kitas patalpas - puošnių ko­ klių krosnys. Viename rūmų kambaryje kaip šio dvaro įžymybė dar ne taip seniai stovėjo kėdė su užrašu, kad joje sėdėjęs pats Rusijos caras Aleksandras I. 1822 me­ tais, vykdamas iš Ukmergės į Biržus, su visa gausia savo palyda jis buvo apsistojęs Raguvėlės dvare. Įdomus dvaro ūkinis kiemas su kumetynu, daržine, kluonu, arklide ir karvide. A k į traukia restauruota spi-

212

UTENOS A P S K R I T I S

337- Vie n a s i š R a g u v ė l ė s d varo s v i r n ų

rito varykla su keturiais bokšteliais kampuose, dviaukš­ čiai aštuoniakampiai svirnai, dengti kupoliniais stogais (X V III a. pab.). Už tilto, prie kelio į Raguvą, yra 1849 m. statyta neogotikinė Komarų mauzoliejinė koplyčia. Ji neseniai restauruota.

„Dvare atstatėme beveik prieš du dešimtmečius su­ degusią pietinę oficiną, joje įsirengėme butus. Restau­ ruota karčema, kalvė, ant Juostos upės šlaito stovinti mūrinė pirtis. Per upę nutiestas egzotiškas „beždžio­ nių“ tiltas. Dvaro rūmuose sovietmečiu veikė ne vie­ na m okykla, todėl jie nebuvo itin apleisti, tačiau stogą keisti reikėjo. Pakeitėme rūmuose ir dalį langų - kiek įstengėme savo lėšomis. Restauravome kai kuriuos kambarius, didžiąją salę, kurioje dabar vyksta įvairūs proginiai vakarai, šventės. Įdomų radinį aptikome keisdam i antrojo aukšto grindis - tarp lentų gulėjo odinis, caro laikų karininko diržas, puošnia sagtim i su ereliu, ant kurio galvos - caro kepurė. N ežinia, kaip jis ten pateko, tačiau akivaizdu, kad priklausė neeiliniam asm eniui“, - pasakojo atgimusio dvaro šeim ininkė p. A lvilina.O mes, žinodam i versiją, kad dvare lankėsi Rusijos caras Aleksandras I su gausia savo palyda, gali­ me susieti šį radinį su istorija ir smagiai paspėlioti, kam gi puošnusis diržas galėjo priklausyti... Dvaras p. A lvilinai - ne tik nam ai, kuriuose ji gyve­ na. „Čia jaučiu dvasinį ryšį su savo protėviais, ypač su tėveliu. Kai man reikia stiprybės, dvasinio palaikym o, prisim enu būtent jį“, - kalbėjo dvaro šeim ininkė. -

„Ryšys su protėviais, žeme, kur jie gyveno ir dirbo, man be galo svarbus. Buvo laikai, kai gyvenome atskirti nuo savo namų, tarsi medžiai, išrauti be šaknų... Prisimenu buvau dar visai vaikas, kai mama nusprendė parodyti mūsų gim inės lizdą, dvarą, kur kelis šimtmečius buvo mano prosenelių, senelių, tėvų namai, kur turėjo būti ir mano namai. Antrojo pasaulinio karo metu rūm uo­ se veikė vokiečių karo ligoninė. Praūžus karo audroms, tuščiuose rūmuose tuom etinė valdžia apgyvendino šeimas, atsikėlusias iš Rusijos. Turbūt neįmanoma pa­ m iršti to, ką tada pam ačiau, su mama užėjus į rūmus. Juose vaikščiojo rusės, apsirengusios vadinamosiomis „šim tasiūlėmis“, ant galvos apsigaubusios vilnonėmis pilkom is, kaktas dengiančiomis, skaromis. O antra­ me rūm ų aukšte, prie pat žmonių, ant parketo buvo įkurdinti... paršiukai. Nors buvau dar maža mergaitė, man buvo baisu, labai baisu. N iekada nepamiršiu tos dienos - pirmosios pažinties su savo namais... Po to karto daugiau rūmuose nebesilankėm, - dėl pirmojo įspūdžio, suvokimo, kad pakeisti nieko jau ne­ begali ir dėl to, kad buvo tiesiog nesaugu ten eiti. Ju k dvarininkai sovietmečiu laik yti liaudies priešais, en­ gėjais, nuo jų reikėję visuomenę „valyti“. Tvarkėme tik protėvių kapelius... Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, sužinojau, kad kaip paveldėtoja turėsiu teisę susigrą­ žinti dvarą. M inties atsisakyti nebuvo, bet ir ypatingo džiaugsmo nejaučiau, nes žinojau, kad atgausiu ne iš-

3jS- D a b a r t i n ė R a g u v ė l ė s d v a r i­ n in k ų

ŠEIMA

UTENOS A P S K R I T I S

puoselėtą, o apleistą, reikalaujantį didžiulių investicijų, dvarą, paveldo objektą, kurį tvarkyti ir prižiūrėti reikės labai atsakingai. Prieš atsiim dam a su komisija viską ap­ žiūrėjau. Pamenu, užeinu į vieną iš pastatų, o ten sėdi sena senutėlė. Šalia jos - gelda, į k urią nuo stogo be per­ stojo varva vanduo... M ūsų apsilankymo metu viename iš dvaro ūkin ių kiem ų kaim iečiai kaip tik darinėjo pa­ pjautą kiaulę. A plink voliojosi išm ėtyti viduriai, o juos apstoję dvaro gyventojai vyrai girtut girtutėliai... To­ kie buvo mano įspūdžiai po daugybės metų pabuvojus protėvių dvare. Atsiėmiau dvarą, o su juo gavau dar ir penkiolika čia gyvenusių šeimų. N egaliu skųstis - gyventojai mus ger­ bė, su niekuo nesipykom, jei kuris mirdavo, leisdavom 339 R a g u v ė l ė s d v a ro p a n o r a m a

1

_

u

* fe * ■1 ^ M A u * 1

s

IX iLI T1

1y XXI. ILT ì 1 i W 1 ir s

Nn

213

pašarvoti rūmuose, taip išreikšdam i savo pagarbą dva­ ro „senbuviams“. Bėgant metams dalis jų gavo būstus kitur, kitiem s nupirkom butus savo lėšomis. T ik dabar, praėjus dviem dešimtmečiams kai atsiėmėm dvarą, su šeima galim laisviau atsipūsti, nejausdami suvaržymo, kad nuo mūsų priklauso dar ir k iti žmonės“. Ponia A lvilin a su dukters Ritos šeima, padedadnt sūnui V ytautui ir jo šeimai vysto ekologinį ūkininkavi­ mą. Šį verslą tęsia ne tik vaikai bet ir aukštuosius moks­ lus baigę vaikaičiai dvyniai Darius ir Nerijus, kurie puoselėję idėją ateityje dvare vystyti turizm ą, mat, iš­ likę senieji pastatai - architektūros pam inklai, sutvar­ k yta aplinka ir gražūs aikštynai čia vis dažniau masina užsukti ne tik lietuvius, bet ir užsienio turistus.

f 214

UTENOS A P S K R I T I S

Ignalinos rajonas

M EIKŠTAI

14°- T o k iu s M e i k š t u s p a m a t ė d a i l i n i n k a s N a p o l e o n a s Or d a X I X a . PABAIGOJE

U

Ž K A M P IS P ILN A TO ŽO DŽIO PR A SM E . T A IP G A L IM A PAVAD IN TI A T G IM U S Į M E IK Š T Ų DVA-

rą. Jis yra Ignalinos rajone, Baltarusijos pasienyje, nuo Rimšės į p.r., pravažiavus šio krašto ežeryną. Dva­ ro sodyba atgaivinta ne turizmo ir ne reprezentacijos tikslais. Meikštai atgimė 2ooim., kai čia Mindaugo Survilo iniciatyva įsikūrė vienas didžiausių Lietuvo­ je priklausomybių reabilitacijos centrų. Jame sveiksta žmonės, patyrę priklausomybę nuo psichoaktyvių me­ džiagų. M eikštų dvare nuolatos gydosi apie 40 įvairius kvaišalus vartojusių žmonių. Tai viena iš nedaugelio Lietuvoje reabilitacinių bendruomenių, kur pagalbos gali kreiptis tiek vyrai, tiek moterys. Tai pasaulietinio pobūdžio bendruomenė, kurioje nėra privilegijuoja­ ma kuri nors religija ar tikėjimas, čia gydytis gali visų pasaulėžiūrų žmonės (Lietuvoje gana daug išskirtinai katalikiškų reabilitacinių bendruomenių priklauso-

miems asmenims, kur itin pabrėžiamas tikėjimo vai­ dmuo). Ir neatsitiktinai. Katalikų pasaulio autoritetai skirdavo ir skiria nemažai dėmesio priklausomybės ligoms. Pavyzdžiui, popiežius Jonas Paulius II pabrėž­ davo, kad priklausomybė - tai meilės stygiaus liga ir akcentuodavo terapinės bendruomenės svarbą, kurioje žmogus gali gydyti santykius yu kitais žmonėmis... To­ kia yra Meikštų dvaro bendruomenė. Ji neprisitaikiusi turistų lankymui, bet nėra ir apsitverusi aukšta tvora ar užsirakinusi už sunkiai atveriamų vartų. Tai apie 500 ha laisva teritorija. Dvaro sodyboje išsiskiria rūmai (X IX a.vid., neogotika), juos supantis parkas. Meikštų dvaras kitu pavadi­ nimu minimas nuo X V I II a. Vėliau buvęs Naruševičių dvaras kaip palikimas atiteko Augustinui Vavžeckiui. Paulina Vavžeckytė ištekėjo už Mykolo Meištovičiaus, kraičio atsinešdama dvarą. Vietiniai gyventojai naujo dvarininko pavardę kažkodėl perdirbo į Meikštavičių, o jo dvarą pradėjo vadinti Meikštais. Meištovičiai dva­ rą valdė iki 1939 m. Paskutinis šios giminės dvaro val­ dytojas - Simonas Meištovičius (g. 1916 m.). Jis 1940 m. pateko į Komijos lagerius, iš kurių kaip Lenkijos pi­ lietis sugebėjo ištrūkti, emigravo į Angliją, baigęs lakū­ nų mokyklą anglų kariuomenėje kovojo su naciais. Po karo emigravo į Australiją, kur užsiėmė statybų verslu. Prieš kelerius metus jau solidaus amžiaus dvarininkas lankėsi tėviškėje, užsuko į netoli dvaro esančias nedi­ deles Meištovičių kapinaites, kuriose palaidoti kelių kartų dvarininkai. Beveik kasmet Meikštuose svečiuo­ jasi Meištovičių jaunesnių kartų atstovai, kurių daugu­ ma gyvena Lenkijoje.

341 M e i k š t a i (2012)

216

UTENOS A P S K R I T I S

UTENOS A P S K R I T I S

Ignalinos rajonas

dovanojo parapijai. Toks buvęs dvarininkiškas garbės supratimas...

VIDIŠKĖS

Mūsų laikais dvarą įsigijo naujas savininkas iš Vil­ niaus Kęstutis Mozeris. Naujasis dvaro šeimininkas, nepaisydamas nesėkmių, gaisro, atkūrė dvaro rūmus, dabar jie švyti šviežiomis spalvomis, įrengti nauji puoš­ nūs interjerai. Dvaras prisikėlė naujam gyvenimui, čia rengiami koncertai, įvairūs susitikimai vietos bendruo­ menei. Tvarkomas dvaro parkas, trimis terasomis besi­ leidžiantis Varnio ežero link.

343-344. Vi d i š k i ų d varo d a b a r t i n i a i i n t e r j e r a i

342- Vi d i š k i ų d v a r o r ū m a i (2012)

T a u ir t a ip iš p u o s e l ė t u s a t g im u s ių d v a r o I RŪM Ų IN T E R JE R U S JŲ

S A V IN IN K A S K Ę S T U T IS

Mozeris karts nuo karto papildo naujomis detalėmis. Grindis papuošė kilimai, ant sienų randasi vis naujų paveikslų. Jaučiasi - šeimininkui patinka jauki, meniš­ kai išgražinta aplinka. Vidiškių dvaro sodyba yra netoli kelio Ignalina-Didžiasalis, apie 5 km nuo rajono centro. Sodyboje - rū­ mai, oficina, ledainė, pirtis, spirito sandėlis, parkas. Dvaras aptūpęs Varnio ežero kranto viršutinę terasą. Vienaukštis rūmas su portiku (atviru prieangiu, pa­ remtu kolonomis) byloja apie klasicistinį statinio sti­ lių. Tai X I X a. statytas Kaminskių dvaras. Nuo dvaro per tris terasas gražus takas veda ežero link. Pakrantė­ je auga apie 5 ha parkas, užveistas dar X V III a. Tada dvaras priklausė N. Ragožai. 1807 m. jį jau valdė grafas

Liudvikas Pliateris, kuris greit pasimirė. Dvaras perėjo į Kaminskių rankas - Jonas Kaminskis šią valdą pirko iš grafienės Marijos Pliaterienės. Vėliau valdė Ignotas Kaminskis, o nuo 1900 m. vėl Jonas Kaminskis, jau kitos kartos Jonas. Apie 1912-1913 m. dvaras atiteko Aristarchui Pime(a)novui (išlikę pasakojimai, kad dva­ ras buvo praloštas). 1915 m. testamentu dvarą šis paliko seseriai Elenai Dorochovai. Ji dvaro valdymą perleidžia savo vyrui Joachimui Dorochovui, kuris čia tvarkėsi iki 1939 m. 1933-1934 m. Dorochovai išgarsėjo konflik­ tu su parapija dėl klebonijos. Parapijiečiai, negavę lei­ dimo iš dvarininko, lyg ir jo žemėje pastatė kleboniją. Gal todėl, kad Dorochovai išpažino sentikių tikėjimą, gal dėl įžeisto dvarininko garbės ir nuosavybės jausmo, Dorochovas po ilgų teismų išsikvietė policiją, pasamdė darbininkus ir nuvertė kleboniją. Paskui tą žemę ... pa­

II?

2l8

UTENOS A P S K R I T I S

Molėtų rajonas

ALANTA

P

ONAS TADAS A TV A ŽIU O JA ! PONAS TADAS AT­ V A Ž IU O JA !“, - PAVASARĮ PASKLIDO Ž IN IA IN-

ternetu, mobiliaisiais telefonais. Ponas Tadas - Alantos dvaro savininkas Tadeušas Pac-Pomarnackis, gyvenęs čia iki Pirmojo pasaulinio karo (1914), žiemas praleis­ davo Italijoje, Prancūzijoje, o į savo dvarą sugrįždavo tik vasarai. Visiems dvariškiams tai būdavo šventė. M o­ lėtų krašto muziejus, atgaivinantis senas dvaro tradici­ jas, pradėjo rengti Pono Tadeušo sutiktuves pavasarį ir išleistuves rudenį. Į tas dvaro šventes suvažiuoja nema­ žai ponų iš praeitų amžių, o tiksliau - muziejininkai ir jų bičiuliai, persikūniję į praėjusių amžių personažus. Susirenka nemažai svečių-žiūrovų ne tik iš Molėtų, bet ir Vilniaus, tolimesnių vietų. Alantos dvaro šventė jau tampa atgimusio Alantos dvaro tradicija. Alantos (Naujasodžio) dvaras yra apie 2 km į rytus nuo Alantos miestelio, prie Virintos upės. Tai labai sena dvarvietė. X IV a. Vytautas Didysis Alantą atida­ vė savo broliui Žygimantui Kęstutaičiui. 1436 m. Žy­ gimantas Kęstutaitis šias žemes padovanojo Astikams. Yra išlikusios Astikų dvaro žymės. X V I a. gyvenęs Gri­ galius Astikas (1535-1580) susikompromitavo - dėl slap­

34S A l a n t o s d varo r ū m a i X X a . p r a d ž i o j e

tų ryšių su Maskvos pasiuntiniu Lietuvoje apkaltintas Tėvynės išdavyste, pagarsėjo kaip vienas pirm ųjų pini­ gų padirbinėtojų Lietuvoje ir nuteistas mirties bausme. Dvarą perėmė tuometinė valdža. Vengrų kilm ės Len­ kijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras (valdė 1576-1586) Alantos dvarą už narsą kau­ tynėse prie Polocko perdavė vengrų kariuomenės vadui Lietuvoje Gabrieliui Bekešui. Iš Bekešo dvarą 1598 m. pirko didikas Kristupas Radvila. Si gim inė dvarą val­ dė iki 1828 m. Tada dvarą nupirko bajoras Tadeušas Pac-Pomarnackis (1763-1849). Jis mirė bevaikis. Dvarą perėmė augintinis, pusbrolio sūnus Aleksandras PacPomarnackis (1806-1881). Jo paveldėtojai - Mečislovas Pac-Pomarnackis ir jo sūnus Tadeušas, kuris dvarą val­ dė iki Pirmojo pasaulinio karo. Jo išvakarėse naujausių laikų Tadeušas Pac-Pomarnackis (tai jis vaizduojamas dabartinėse dvaro šventėse) išvyko į užsienį ir nebegrį­ žo. Nepriklausomos Lietuvos valdžia dvarą išparceliavo. Pradžioje dvaru naudojosi Lietuvos kariuomenės moko­ moji kuopa. Vėliau dvaro centrą buvo nusipirkęs Balys Sližys iš netolimo Klabinių kaimo, keliose vyriausybėse ėjęs ministro pareigas. Pokariu dvare veikė Žemės ūkio technikumas. 34