Socialinė katalikybė Lietuvoje: laiko iššūkiai ir atsako trajektorijos (XIX a. antroji pusė - XX a. pradžia) 9789955283393

Citation preview

Vilniaus Gedimino technikos universitetas

Valdas Pruskus

Socialinė katalikybė

Lietuvoje LAIKO IŠŠŪKIAI IR ATSAKO TRAJEKTORIJOS (XIX a. antroji pusė - XX a. pradžia) Monografija

Vilnius„Technika" 2008

UDK282(474.5)(091) Pr-178

Valdas Pruskus. Socialinė katalikybė Lietuvoje. Laiko iššūkiai ir atsako trajekto­ rijos (XIX a. antroji pusė - XX a. pradžia): m onografija. Vilnius: Technika, 2008.3 92 p. Monografijoje analizuojama XIX a. antrosios pusės - XX a. pradžios socialinės katalikybės raiška Lietuvoje. Remiantis spausdintais darbais ir gausia archyvine medžiaga, susistemintai pateikiamas XIX a. antrosios pusės - XX a. pradžios lietuvių katalikų intelektualų nagrinėtų so­ cialinių problemų visetas, atskleistos jų kėlimo teorinės nuostatos Katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos, ekonominio liberalizmo bei ortodoksinio marksizmo teorijos kontekste. Išryškinta XIX a. vidurio Vakarų Europos socialinės katalikybės atstovų (ypač V. Kettelerio) skelbtų idėjų įtaka M. Valančiaus socialinei sampratai. Parodoma XX a. pradžios katalikiškojo modernizmo percepcijos Lietuvoje ypatumai, katalikų ir vietos protestantų bei pasaulietinės inteligentijos laikysena jo skelbtų nuostatų atžvilgiu. Atskleisti katalikų socialinės minties ir praktinės veiklos židiniai bei jų ypatumai Vilniaus, Kauno ir Suvalkų vyskupijose. Atskleidžia­ mas katalikų intelektualų požiūris į socialines ekonomines sistemas - liberalųjį kapitalizmą ir kofektyvistinj socializmą, socialinio teisingumo atkūrimo visuomenėje galimybes ir būdus. Analizuojamos katalikų intelektualų skelbtos visuomenės gerovės, saugos ir valstybės valdymo alternatyvos Lietuvai, jų pastangos puoselėti pasiteisinusias Vakarų Europos šalyse pažangias socialinio ir ekonominio gyvenimo praktikas, skelbtąsias idėjas įgyvendinti įkurtose ekonomi­ nėse (ūkio), švietimo, kultūros ir kt. draugijose bei organizacijose. Monografija skiriama mokslo darbuotojams, magistrantams, studijuojantiems socialinius ir humanitarinius mokslus, visiems, besidomintiems socialinės katalikybės raida ir raiška Lie­ tuvoje.

Monografija rekomenduota VGTU Humanitarinio instituto tarybos.

Recenzavo: prof. habil. d r. Romualdas Grigas, Lietuvos MA narys korespondentas, (Socialinių tyrimų institutas, sociologija) kun. prof. dr. Kęstutis A.Trimakas (Loyola University at Chicago, III. JAV, teologija) prof. habil. dr. Bronius Kuzmickas (M. Romerio universitetas, filosofija)

httpS/leidykla.vgtvJt VGTU leidyklos TECHNIKA 1443-M mokslo literatūros knyga ISBN 978-9955-28-339-3 ©Pruskus, V., 2008 ©VGTU leidykla TECHNIKA, 2008

Turinys ĮVADAS

7

/ skyrius XIX A. VIDURIO VAKARŲ EUROPOS SOCIALINĖS KATALIKYBĖS IDĖJOS IR JŲ ATGARSIAI LIETUVOJE (M. VALANČIAUS SOCIALINĖ SAMPRATA) 1.1. XIX a. vidurio Vakarų Europos socialinės katalikybės idėjos 1.2. M. Valančiaus socialinė samprata

36

42

1.2.1. M. Valančiaus sąsajos su Vakarų Europos socialine katalikybe 1.2.2. Grėsmės tautos išlikimui ir atsako galimybės

50

ii skyrius IŠŠŪKIAI SOCIALINĖS KATALIKYBĖS SKLAIDAI (XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje) 63 2.1. Lietuvių katalikų intelektualų socialinę mintį žadinę veiksniai 63 2.1.1. Nutautinim o ir ekonominio pavergimo grėsm ė

2.1.2. Ateizmo ir socialinio radikalizmo idėjų sklaida 2.1.3. Endklikos„/temm novarum“ percepcija 2.2. Katalikų aspiracijos studijų metais 2.2.1. Kunigų seminarijos

63

75

84

90

90

2.2.2. Vakarų Europos katalikiškieji universitetai

98

III skyrius. XX A. PRADŽIOS KATALIKIŠKASIS MODERNIZMAS IR JO ATGARSIAI LIETUVOJE

108

3.1. Katalikiškojo modernizmo ištakos

108

3.2. Modernizmo percepcija Lietuvoje

113

IV skyrius KATALIKŲ SOCIALINĖS MINTIES SKLAIDOS ŽIDINIAI 4.1. Vilniaus vyskupija

126

4.2. Suvalkų vyskupija

149

4.3. Kauno vyskupija

157

126

V skyrius LIBERALIO JO KAPITALIZM O VERTINIM AS 5.1. Socialinio klausim o iškilimas ir jo aiškinimas

170 170

5.2. Požiūrio į kapitalizm ą socialinė ir psichologinė nuostata 5.3. Privatinės nuosavybės traktavim as

176

183

5.4. Klasinių santykių aiškinim as: socialinės partnerystės įžvalgos 5.5. Darbininkijos padėties vertinim as

194

202

VI skyrius SO CIALIZM O KRITIKA

211

6.1. Socialinio ir psichologinio požiūrio j socializm ą kaita

211

6.2. Visuom enės raidos marksistinės koncepcijos vertinim as 6.3. Socialistinio ūkio modelio kritika

220

228

6.4. Individo raiškos galim ybių socializm o sistemoje num atym as

234

VII skyrius VISUOM ENĖS GEROVĖS, SAUGOS IR VALSTYBĖS VALDYM O ALTERNATYVOS LIETUVAI PAIEŠKOS 245 7.1. Kooperacija kaip visuom enės ekonominės ir socialinės organizacijos pagrindas 245 7.1.1. Kooperacija ir individo ekonom inė bei socialinė sauga 7.1.2. Kooperacijos raiškos Lietuvoje socialinės dim ensijos 7.2. Visuom enės ir valstybės valdym o modelio paieškos 7.2.1. Savivaldos samprata

274

274

7.2.2. Valstybės valdym o modelio paieškos

BAIGIAM OSIOS IŠVADOS

245 252

283

291

APTARIAM OJO LAIKOTARPIO AKTYVESN IŲ LIETUVIŲ KATALIKŲ IN TELEKTUALŲ TRUM PO S BIOGRAFIJOS 305 SO CIAL CATH O LICISM IN LITHUANIA. Epoch's challeng es and response trajecto ries. (The second h alf o f th e 19th century and th e b eginning o f the 20th century) (Sum m ary) 332 CONTENTS

346

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ DALYKINĖ RODYKLĖ

388

348 381

{VADAS Socialinis teisingumas, pozityviosios ir prigimtinės teisės puoselėjamų vertybių harmonizavimas, siekiant visuotinės gerovės, visuomenės so­ cialinių ir ūkinių sistemų funkcionavimo neprieštaringumas žmogaus asmens dvasinei ir socialinei raiškai - tai klausimai, kurie visais laikais rūpėjo Katalikų Bažnyčiai. Jie sudaro katalikybės socialinio jautrumo šerdį. Šie klausimai visada skambėjo ir skamba aktualiai, nors kiekvienu konkrečiu istoriniu laikotarpiu įgydavo savitą išraišką ir prasmę. Būtent jie ir skatina Bažnyčios pastangas kaskart vis iš naujo peržiūrėti, suvokti ir įvertinti vykstančius socialinius pokyčius, jų metamus iššūkius ir ieš­ koti jiem s deramo atsako, siūlant socialinės pažangos gaires, aptartinas su visais, kuriems rūpi žmogus ir jo pasaulis. Katalikų Bažnyčios socialinės realybės refleksija ir laikysena bei veiksena kylančių visuomenės gyvenimo reiškinių atžvilgiu ilgainiui įgijo socialinės katalikybės vardą. Nors įvairiose šalyse socialinė ka­ talikybė reiškėsi savitomis formomis, tačiau išlaikė dvasinę vienybę su Bažnyčia1. Socialinėje katalikybėje galima būtų išskirti dvi dimensijas: teori­ n ę - kaip socialinės tikrovės ir socialinio veikimo teorinį įvertinimą ir praktinę - kaip socialinio veikimo įvairiose gyvenimo srityse, laikantis krikščioniškų nuostatų, raišką. Nepaisant socialinės praktikos svarbos individo kasdieniniam gyvenimui, ji sunkiai įsivaizduojama be teo­ rinio pagrindimo. Taigi galima tarti, kad socialinę katalikybę liudija konkretūs praktiniai veiksmai, o juos maitina ir gaivina katalikiška socialinė mintis. Katalikų socialinė mintis turi gilias istorines šaknis. Ji yra pažen­ klinusi daugelio Europos tautų ir valstybių visuomeninį, socialinį bei intelektualinį gyvenimą. Nūdienos globalėjančiame pasaulyje, per­ gyvenančiame sparčius pokyčius, krikščioniškosios socialinių reiškinių bei vykstančių procesų visuomenėje įžvalgos susilaukia nevienodo vertinimo. Tai susiję, viena vertus, su tuo, kad, vyraujant agresyvaus STRZESZEW SKI, Cz.Ewolucja katolickiej nauki spolecznej. W arszaw a. 1978. p. 9; LEN-

Antroji dalis. Vilnius: Katalikų pasaulis. 1997.

ZEN W EG ER, J.;

p. 26 1-262 .

STOCKM EIER, R;

A M O N .K .;

ZINNHOBLER, R. Katalikų bažnyčios istorija,

7

ĮVADAS

pliuralizmo ir ateizmo nuostatoms, žiniasklaidos beatodairiškai visuo­ menėje propaguojamam vartotojiškumo kultu/, su krikščioniškuoju socialiniu mokymu plačioji visuomenė nėra giliau supažindinta. Kita vertus, ir Bažnyčios rodomos per menkos pastangos „išversti" krikš­ čionišką socialinį mokymą į mūsų gyvenimo realijų kalbą ir pateikti suprantama bei prieinama forma, parodant, ką jis sako vienu ar kitu socialiniu klausimu. Katalikų socialinė mintis remiasi Katalikų Bažnyčios doktrina. Šią doktriną ji naudoja kaip savotišką instrumentą, kuris padeda geriau atskleisti bei išryškinti visuomenėje vyraujančias idėjas, socialinės praktikos tendencijas ir jas įvertinti krikščioniškųjų vertybių požiūriu. Todėl į krikščionišką socialinę mintį galima žiūrėti kaip į dvistruktūrį fenomeną, t. y. dvejopai. Pirma, kaip į mokymą, paremtą Šventojo Rašto bei garbiųjų Katalikų Bažnyčios mokslo autoritetų (Augusti­ no, Tomo Akviniečio) tradicija, jų išdėstytais socialiniais principais ir nuostatomis, kurios tapo normatyvinėmis. Pagal jas vertinama ne tik valstybės vykdoma ekonominė, socialinė, teisinė politika, bet ir vyraujančios ekonominės doktrinos. Antra, į krikščionišką socialinę mintį galima žiūrėti kaip į palyginti naują mokymą, kuris atsirado dėl konkrečių istorinių aplinkybių, turėjusių įtakos jos turiniui ir nagrinė­ jamų problemų ratui ir kuris sietinas su popiežiaus Leono XIII vardu ir pirmiausia - su jo enciklika „Rerum novarum" (1891). Joje, remiantis krikščioniška žmogaus ir visuomenės santykių samprata, išdėstytas Katalikų Bažnyčios požiūris į esmines socialines problemas. Jos proble­ matikos branduolį sudaro nuosavybės problema, socialinis (darbininkų) klausimas, socialinių ekonominių sistemų - ekonominio liberalizmo ir socializmo, visuomeninės politinės struktūros bei prievartos teorijų vertinimas krikščioniškųjų vertybių požiūriu, kartu siūlant ir savus šių problemų sprendimų būdus2. Enciklikoje „Rerum novarum" aptartos socialinės problemos laikui bėgant neprarado savo aktualumo, kyla naujaip, įgaudamos naujus prasmės aspektus bei interpretacijas. Jas savaip gilino vėlesnio laiko­

2

Encyklo ped ia katolicka. Graal - Ignorancja. Lub lin, 1993, t. 6 , s. 1421-1423.

8

tarpio popiežiai (Pijus X, Pijus XI, Pijus XII, Jonas XXIII, Paulius VI, Jonas Paulius II) savo skelbtose socialinėse enciklikose3. Neliko nuošalyje ir katalikų intelektualai sociologai, gerokai išplėtę ir pagilinę krikščioniškąjį socialinį mokymą, parodę, kad krikščioniškoji socialinė mintis nėra uždara ir nekintanti sistema. Neabejotina yra pavienių katalikų sociologų koncepcijų vertė ir svarba, ginant socialinį teisingumą ir žmogaus asmenybės kaip dvasinės, ne tik kaip fizinės, socialiai aktyvios vertingumą ir ieškant būdų jį užtikrinti. Tiesa, ne visada pavienių katalikų dėstytos socialinės nuostatos susilaukdavo vienareikšmio Katalikų Bažnyčios vadovybės pritarimo. Nevienodai jos vertinamos ir visuomenėje. Tad kyla klausimas: koks ryšys tarp popiežių enciklikų ir katalikų sociologų skelbtų socialinių koncepcijų, kokios jų bendrybės ir skir­ tumai? Pasak žymaus lenkų katalikybės tyrinėtojo M. Poborskio, po­ piežių socialinės enciklikos - tai „amžinųjų pagrindinių krikščionybės teiginių pritaikymas laiko aktualijoms apibudinti"4. Todėl enciklikose išdėstytos nuostatos įvairių socialinių bei ūkinių visuomenės pagrin­ dų funkcionavimo atžvilgiu nereikalauja tikėjimo, o tik paklusnumo Bažnyčios autoritetui, rodo jos požiūrį į socialinę problemą, yra mo­ ralinis autoritetas tikinčiajam, kuriam privalu šią nuostatą žinoti ir jos laikytis. Tačiau kartu tai nėra paskutinis lemiamas žodis, atimantis teisę savarankiškai nagrinėti šias problemas. Tą teisę turi ir kiekvienas krikščionių sociologas. Šių tyrinėjimų rezultatas - socialinė koncepcija yra žmogaus intelektinės kūrybos vaisius. Ji rodo autoriaus pastangas aiškintis ir vertinti socialinius reiškinius, juos suvokti ir šį savo su­ vokimą eksponuoti visuomenei aiškios ir darnios sistemos pavidalu. Tačiau šis bandymas tėra tik bandymas, vienas iš galimų požiūrių, bet ne vienintelis ir tuo labiau nepretenduojantis į absoliutų socialinio reiškinio pažinimą. Šis požiūris atspindi autoriaus simpatijas, pritarimą susidurdamas su vis naujomis sąlygomis bei pro­ blemomis, nuolatos plėtojosi katalikų socialinis mokymas, kuris galiausiai buvo nuosekliai išdės­ tytas 2004 m. Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos parengtoje Bažnyčios socialinio mokymo

1931 m. pasaulio šviesą išvydo Pijaus XI enciklika

„Quadragesimoanno‘, Jonas XXII11961 m. paskel­ bė encikliką„M aier e i Magistro'. Vėliau socialinės problematikos, ypač paaštrėjusios Lotynų Ame­ rikoje, enciklikoje.Popu/orum progressio' (1967) ir apaštališkajame laiške.Odoges/mo adveniens’ (1971) ryžtingai ėmėsi popiežius Paulius Vi. Socia­ linių enciklikų trilogiją -.Laborem exercenf (1981), Jiolliatudo rels ocialis" (1987) Ir.Cantesimusannus' (19 9l)m um s paliko Iškilusis Jonas Paulius II.Talp,

santraukoje. 4

POBORSKI, M. Katolicyzmspotecznywpolskiej myUiekonomicznejwlatach /8 9 J-?9 J8 .K ie lc e , 1987, p. 7.

9

ĮVADAS

vienokiam ar kitokiam problemos sprendimo būdui, kuriam įtakos turi ir konkrečios socialinio gyvenimo aplinkybės. Pats socialinis gyvenimas yra dinamiškas procesas. Jam keičiantis, kinta ir jo sukurtasis „aiškinimas", išdėstytas teorijose ir koncepcijose. Žmogaus siekimas pažinti jį supantį pasaulį, suvokti savo vietą ir paskir­ tį jame yra amžinas. Būtent jis ir žadina vis naujo teorinio (refleksyviojo) tikrovės suvokimo ir interpretavimo poreikį. Tad ir krikščionių socialinė mintis per savo intelektualų darbus nuolat rutuliojasi, atskleisdama ir ryškindama vis naujus socialinių problemų prasmės aspektus bei inter­ pretacijas krikščioniškųjų vertybių požiūriu. Tai leidžia ne tik geriau pažinti socialinius reiškinius, jų raiškos ypatu­ mus, bet ir suvokti krikščioniškojo mokymo keliamų reikalavimų individui ir visuomenei laikymosi prasmingumą. Juolab kad katalikybė, kaip krikš­ čionybės atšaka, yra ir veikimo religija. Krikščionybės esmė, kaip pažymėjo dar apaštalas Šv. Paulius,,Laiške Galatams", yra ne vien mokymas, bet pir­ miausia įkvėptas gyvenimas: gyvenimas pagal Kristų juo sekant kasdieni­ niuose darbuose.„Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus"5. Gyvenimas pagal Kristų žemėje įpareigoja veikti taip, kad paliudytum tikėjimą darbais. Todėl nesibaigiančios yra Katalikų Bažnyčios pastangos ne tik rodyti socialinių problemų sprendimą, neprieštaraujantį krikščio­ niškosioms vertybėms, bet ir savo asmeninės veiklos pavyzdžiu skatinti visus visuomenės sluoksnius ir ypač šio pasaulio galinguosius veikti ta kryptimi. Konkrečius jų tarnavimo socialiniam teisingumui ir visuotiniam gėriui pavyzdžius galima įžvelgti visais laikais ir visuose kraštuose. Tiesa, konkrečiam socialiniam tarnavimui turi įtakos vietos sąlygos, tautos socialinio bei kultūrinio gyvenimo tradicijos, savaip paženklinan­ čios ir socialinės minties raišką. Ir tai suprantama, nes filosofinė (taip pat ir sociologinė - V. P.) kūryba, kaip teigia B. Kuzmickas, visada vyksta tauti­ nės kultūros kontekste6. Šiuo atžvilgiu ji yra integrali tautos kultūros sritis, daugiapusiais ryšiais susijusi su kitomis sritimis, jas veikianti ir jų veikiama.Tai pasakytina ir apie katalikų autorių socialinę kūrybą. Jos svarbą di­ dina istoriniai sukrėtimai, į kuriuos reaguoja asmenybė, priversta laikytis intelektualiai pagrįstų pozicijų, teoriškai apmąstyti ir įvardyti visuomenė­ Naujasis Testamentas.VMos, 1992. p. 431. ,

10

6

KUZMICKAS, B. Filosofijos istorijos objektas: profesinėirneprofesinėfilosofija.F//osofi/a/rsoc/ofog//fl, 1990,Nr. l ,p . 14-30.

je vykstančius procesus, jų įtaką jos socialinės organizacijos aplinkos ir socialinių institutų funkcionavimui. Taip pat suvokti socialinės aplinkos įtaką įvairių socialinių grupių elgsenai. Kartu prognozuoti ir jų kryptį. Būtenttokį laikotarpį išgyveno Lietuva XIX a.antrojoje pusėje - X X a. pradžioje, kai stiprėjant tautiniam judėjimui vis labiau ryškėjo tautinio ir ekonominio pavergimo grėsmė, didėjo būtinumas ieškoti efektyvių būdų jam priešintis, išsaugoti ir puoselėti pavergtos tautos viltį išsiva­ duoti iš svetimos galybės jungo ir vėl atgauti nepriklausomybę. Vis didesnio atgarsio visuomenėje susilaukė atsinaujinimo idėjos, skatinusios kritinį požiūrį į ekonominio, socialinio, kultūrinio bei religi­ nio gyvenimo realijas. Plintančio pozityvizmo bei nežaboto liberalizmo, laiminusio spartų kapitalizmo dvasios įsigalėjimą visuomenėje idėjos iš vienos pusės, ir socialinio radikalizmo, skelbusio ne prisitaikymą prie kintančių visuomeninio gyvenimo sąlygų, bet radikalų jų atmetimą, prievarta sukuriant naują socialinę tvarką, - iš kitos, į dienotvarkę kėlė Lietuvos ateities klausimą - kokiu keliu turėtų žengti Lietuva, siekdama gerovės ir pažangos. Savo nuostatas Lietuvos socialinio ekonominio atgimimo atžvilgiu reiškė atstovai įvairių idėjinių srovių, kurios ėmė aiškėti pasirodžius pirmiesiems lietuviškiems spaudos leidiniams - „Aušrai" (1883-1886) \r „Šviesai“ (1886-1891), bet galutinai išsikristalizavo po 1905-1907 m. revoliucijos. Savitą požiūrį į šias problemas laipsniškai susiformavo ir katalikų inte­ lektualai - krikščioniškosios socialinės minties propaguotojai - socialinės katalikybės Lietuvoje architektai7. Esm inių skirtum ų dėl požiūrio į socialines problemas ir jų sprendimą tarp katalikų ir kitų krikščioniškų konfesijų {evangelikų, liuteronų) atstovų nebūta. Popiežių Leono XIII ir Pijaus X paskelbtas socialines en­ ciklikas (ypač.fierumnovorum*) ir jose dėstytas socialines idėjas sutiko gan palankiai visos nekatalikiškos konfesijos, veikusios tuo metu Lietuvoje, tarp jų ir protestantai. Lietuvos katalikai tuo metu jau turėjo išsiugdę savus, tegu ir savamokslius, sociologus, o protestantai tokių žmonių, turėjusių įdirbi socialinėje problematikoje, neturėjo, Protestanto Martyno Yčo iniciatyva lehtame.Biržųkalendoriuje’ , (1911 -1913) bei .Pasiuntinyje’ (1911-1913) daugiausia buvo skelbiami straipsniai bažnytinio gyvenim o klausimais. Opūs socialiniai klausimai beveik neliečiami. Tiesa, protestantams sim patizavo Jonas Jablonskis ir ypač Jonas Šliūpą s. Tačiau pastarojo socialinės pažiūros, dėstytos Idėjos gan eklektiškos, konceptualiai griežčiau neapi­ brėžtos (kaip ir jo politinės orientacijos), todėl sunku būtųjį laikyti ypatingos - protestantiškos socialinės minties skleidėju Lietuvoje. Taigi esminių socialinės minties skirtumų tarp katalikų ir kitų krikščioniškų konfesijų (evangelikų, liuteronų) atstovų, nebūta. Kadangi darbe nagrinėjami autoriai priklausė katalikų konfesijai, tai jie įvardijami kaip katalikiškos socialinės minties skleidėjai, katalikų sociologai - kuriems labiausiai ir rūpėjo Išsiaiškinti ir giliau suvokti {vairių socialinių aplinkų jtaką atskirų socialinių grupių ir socialinių Institucijų laikysenai ir Jų požiūriui į aktualius socialinius klausimus.

11

ĮVADAS

Katalikų socialinė mintis greta liberaliosios ir socialistinės buvo svarbiausia Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje8. Katalikų reikštas požiūris esminiais socialiniais klausimais darė didelį poveikį formuojantis lietuvių tautinei, politinei ir ekonominei savimonei bei savigarbai. To požiūrio gilesnis ir objektyvesnis pažinimas svarbus ir reikšmingas keliais atžvilgiais. Pirma. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje iš seno turėjo stiprias pozicijas. Tai buvo vienintelė reali jėga, su kuria turėjo skaitytis ir caro valdžios pareigūnai, nors stengėsi daryti jai įtaką ir palenkti ją savo valiai. Nepa­ isydamas bažnytinės vadovybės konservatyvizmo ir atskirų jos atstovų prolenkiškos orientacijos, vis garsiau skambėjo patriotiškai nusiteiku­ sios lietuviškosios dvasininkijos dalies balsas, įspėjantis tautiečius apie gresiančius pavojus. XIX a. viduryje tokia didžiausia grėsmė buvo rusi­ nimas ir ekonominis pavergimas, kuriam priešintis rengė tautą M. Valan­ čius, nurodydamas konkrečius aktyvios neprievartinės ginties būdus. XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje ši grėsmė nesumažėjo. Ją pa­ pildė nauja grėsmė - ekonominis liberalizmas ir socializmas, kuriuos propagavo vietiniai šių mokymų adeptai - liberalai ir socialistai. Liberalizmas, perkėlęs iš gamtos į visuomenę jėgos kultą, kuriančiu jos veiksniu paskelbė ekonominę jėgą - kapitalą. Kad jam nebūtų truk­ doma tapti vienvaldžiu visuomenės pusiausvyros kūrėju, reikalauta valstybei nesikišti, jai paliktas tik„naktinio sargo" vaidmuo. Atseit, tegul patys individai, asmeninės naudos skatinami, susitinka vienas su kitu ir pagal turimą kapitalą pasidalija teises bei pareigas. Individas negalįs turėti daugiau teisių negu turi kapitalo. Taigi kapitalas virsta vienintele laisvių irteisių realybe.Todėl tame visuomenės poliuje, kuriame susikau­ piąs kapitalas - ekonominės jėgos persvara, atsiranda dauguma teisių bei laisvių, o kitame, kur tos jėgos stokojama, liekančios tik pareigos ir priklausomybė nuo pirmųjų. Taigi, jei neturi kapitalo savo interesams apginti, neturėk irteisių. Šitokį teisių subalansavimą su valdomo kapitalo apimtimi eko­ nominis liberalizmas ir vadino pavyzdine pusiausvyra, kuri esanti natū­ rali ir„teisinga", nes imama ne iš tikslinės, kultūrinės sąmonės, kuri viską LUK O ŠEVIČIU S, V. Liberalizmo raida Lietuvoje (XIX a. pabaigoje- 1940 m.). Vilnius, 1995.

12

„sugadina" o iš gamtos pasaulio, kur slypi tyroji, nesugadintoji, sąmo­ nės nesužalotoji prigimtis. Suprantama, kad šia pusiausvyra pirmiau­ sia džiaugiasi kapitalo turėtojai, nes tai garantuoja jų valdžios ir valios absoliutumą kapitalo neturinčių ar mažiau turinčių individų atžvilgiu. Kraštutinio liberalizmo skelbtasis požiūris į žmogų kaip į priemonę kapi­ talui gausinti ir savo valdžiai stiprinti buvo priešingas krikščioniškajam žmogaus ir jo paskirties bei vietos visuomenės gyvenime supratimui. Reikalavimas nesikišti j pavyzdinės jėgų pusiausvyros subalansavimą visuomenėje, esant neribotai laisvei veikti ir nežabotai savivalei prieš tuos, kurie neturi kapitalo, skambėjo kaip iššūkis besiformuojančiai lie­ tuvių visuomenei ir Katalikų Bažnyčiai. Savotišku iššūkiu tapo ir socialistų siūlymai įkūnyti socialinį teisingumą sunaikinant liberalų propaguotąją pavyzdinę jėgų pusiausvyrą visuome­ nėje, pagrįstą kapitalo primatu, ir sukurti naują, pagrįstą pažemintųjų ir nuskriaustųjų interesais ir kuriamą ne ekonominės, o fizinės, karinės bei politinės jėgos priemonėmis. Laikantis pažiūros, kad visų darbo žmonių nelaimių priežastis yra privatinė nuosavybė, buvo siūloma ją panaikinti ir perduoti tvarkyti visagalei valstybei.Todėl totalus valstybės kišimasis į ją, t. y. reguliavimas, tampa būtinas, nes bėjo socialinis gyvenimas tiesiog negalėtų funkcionuoti. Remdamiesi sveika valstietiška nuovoka ir tautos istorine patirtimi, lietuvių katalikų intelektualai stengėsi atskleisti šių mokymų silpnybes, parodyti jų propaguojamų nuostatų praktinio įgyvendinimo padarinius individui ir tautai. Irtai jie įstengė padaryti.Tačiau jų nuopelnai iki šiol dar nėra deramai išryškinti. Tam ypač sutrukdė sovietinė okupacija. Vyraujant totalitarinės valstybės visagalybei ir moksliniuose tyrimuose tos nuostatos nebuvo objektyviai suvoktos ir įvertintos. Atvirkščiai - steng­ tasi jas tariamai vieninteliu teisingu moksliniu, t. y. marksistiniu, požiū­ riu sukritikuoti. Todėl neturime aiškesnio tų pažiūrų vaizdo, o tai trukdo suvokti mąstymo savitumą. Išryškinus to meto katalikų sociologų keltų socialinių problemų metodologines nuostatas, būtų galima geriau per­ prasti ir tarpukario katalikų sociologų darbuose skelbtų idėjų tęstinumą, nustatyti jų interpretacijų originalumą.Taip pat geriau suprasti ir įvertinti nūdienos katalikų intelektualų aspiracijas, jų teorines įžvalgas ir socialinę veiklą, nustatyti tęstinumo pėdsakus per karitatyvinę veiklą ir švietimą. Taip pat bent iš dalies užpildyti mūsų istorinės ir intelektualinės atminties spragas. 13

jVADAS

Antra. Katalikų socialinė mintis Lietuvoje kalbamuoju laikotarpiu neturėjo stipresnių tradicijų. Klestėjusi XVI—XVII a. Vilniaus universitete katalikiška socialinė filosofija buvojau seniai pamiršta. Nebūta ir gau­ sesnio būrio išsilavinusių kunigų, gerai susipažinusių su Europine socia­ linės minties tradicija. Daugelis tų, kurie domėjosi socialiniais klausimais ir sociologinėmis teorijomis, buvo savamoksliai. Be to, ir pats sociologi­ jos mokslas tuo metu dar tik formavosi į griežtą discipliną, o prie šio proceso ištakų stovėjo žmonės, neturį formalaus pripažinimo {mokslo baigimo diplomo) - jie patys buvo to mokslo kūrėjai {A. M. VVeissas, M.Turmanas ir kt.). Nebuvo ir ryškių subjektų, kurie vien tik ja profe­ sionaliai domėtųsi, skirtų visas jėgas ir laiką. Tik XX a. pradžioje pagau­ sėjo lietuvių ir Vakarų Europos katalikiškose universitetuose, spaudoje pasirodė svaresnių darbų. Tačiau Lietuvių autoriai nebuvo baigę spe­ cialių sociologijos mokslų, o tik klausė sociologijos kursus besimokyda­ mi katalikiškuose universitetuose (Fribūre, Levine, Romoje), kur jiems sociologiją dėstė profesoriai, patys negalintys dokumentais patvirtinti turį aukštąjį sociologinį išsilavinimą (pvz., A. M. VVeissas, dėstęs socio­ logiją Fribūre besimokiusiems lietuviams - A. Civinskui, S. Šultei, J. Ma­ tulaičiui ir kt.). Kai kurie iš lietuvių apsigynė doktoratus iš sociologijos mokslo (kaip jį dabar suprantame), nors gavo filosofijos mokslo daktaro diplomus, kadangi tokios sociologijos doktorantūros tuo metu tiesiog dar nebuvo. Pavyzdžiui, S. Šultė 1913 m. Fribūro universitete apsigynė darbą tema „Vokiečių katalikų reakcija prieš XVIII a. prancūzų idėjas ir ka­ talikiškosios sociologijos restauracija", kuris iš esmės sociologinis, tačiau už jį autoriui suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Sociologams siaurąja prasme, t. y. profesionalams (kaip mes juos šiandien suprantame), galima būtų priskirti S. Šultę (apsigynusį iš es­ mės sociologinę disertaciją ir palikusį nemažą rankraštinį sociologinį palikimą), K. Šaulį, išleidusį pirmąjį sociologijos vadovėlį (1910) ir dės­ čiusį Kauno kunigų seminarijoje sociologiją nuo 1909 iki Pirmojo pa­ saulinio karo, K. Paltaroką -„Socialinio klausimo"{1913) a u to riu j. Matu­ laitį - socialinių kursų organizatorių Varšuvoje (kartu su S. Šymanskiu ir M. Godlevskiu, 1907 m.) ir Kaune (1909 m.) paskelbusį veikalus,, Miestų ir apskritai pramonijos darbininkų klausimas" (1909),„Bažnyčia ir savastis" (1918), nuo 1909 m. rudens iki 1911 m. vadovavusiam naujai įkurtai Pe­ terburgo dvasinėje Romos katalikų akademijoje Sociologijos katedrai

14

ir ten skaičiusiam sociologijos kursą. Minėtoje akademijoje mokėsi lie­ tuviai, aktyviai reiškęsi socialinėje ir politinėje veikloje (M. Krupavičius). Griežtos takoskyros tarp profesionaliosios ir neprofesionaliosios so­ ciologijos nebuvimas leido reikštis gausiam būriui katalikų inteligentų (kunigų, rašytojų, publicistų, visuomenės veikėju), kurie savo tekstuose lietė įvairius visuomeninio gyvenimo reiškinius ir netgi sritis. Juos do­ mino ekonomikos, švietimo, kultūros gyvenimo reiškiniai, visuomenės vystymosi dėsningumai, įvairių socialinių grupių (darbininkijos, valstie­ tijos) socialinis elgesys. Stengėsi juos įvertinti, išryškinti ir įvardyti poky­ čius bei kylančias naujas problemas. Iš tiesų tuo metu katalikų socialinė mintis buvo gana erdvi: joje sutilpo daugelis problemų, kurios ilgainiui tapo sociologijos, kaip ją mes dabar suprantame, interesų objektu9. Neprofesionaliosios katalikų socialinės minties atstovai iškėlė ne­ mažai originalių idėjų, kurios vėliau buvo gilinamos ir plėtojamos tar­ pukario sociologų, suteikusių joms griežtesnį ir konkretesnį teorinių konstrukcijų pavidalą. Nors ilgainiui dalis XX a. pradžioje besireiškusių katalikų veikėjų nuo socialinių problemų svarstymo nutolo, tačiau be jų pažiūrų pažinimo negalima susidaryti išsamesnio katalikų socialinės minties raidos Lietuvoje kalbamuoju laikotarpiu vaizdo. Trečia. Lietuvių katalikų socialinės minties puoselėtojai jautė pareigą konkrečiu darbu prisidėti prie Lietuvos socialinio, ekonominio ir politinio atgimimo. Tai skatino juos aiškintis, kokiais pagrindais turėtų remtis būsi­ mos nepriklausomos Lietuvos visuomeninio valstybės gyvenimo sutvar­ kymas. Tokiai lietuvių katalikų nuostatai įtakos turėjo ir vietinių socialistų propaguota idėja naujos, teisingesnės visuomenės sukūrimo, sugriaunant iki pamatų senąją santvarką, esančią visų blogybių šaltiniu. Griovimui katalikai priešpriešiais iškėlė pozityvią kūrybą, reikalaujančią aktyvios ir socialiai atsakingos veiklos. Savo ruožtu toji aktyvi visuomeninė pozicija orientavo juos į skelbtų pozityvių nuostatų įkūnijimą įvairiose socialinio gyvenimo srityse. Šių nuostatų ir jų teikiamų praktinio realizavimo būdų pažinimas leistų geriau suvokti socialinės katalikybės potenciją, ginant 9

Je ig u m es atsisakytu m e priskirti katalikų so­ cialines m in tis ir skelbtas nuostatas sociolo­ gijos sričiai, tai neatitiktų to laikm ečio socio­

istoriją. Beje, jeig u įdėm iau p ažvelg sim e į k a im y n ų - lenkų, veng rų, čekų tyrin ėjim us,

loginės m inties pripažinim o, pagaliau labai susiaurin tum e savo sociologijos supratim ą,

tai pastebėsim e, kad ten sociologijos o b ­ jek ta s suprantam as plačiai ir ja m priskiriam i seniausi (XVI-XVII a.) sociologinės m in ties at­

tu rėtum e labai m en ką Lietuvos sociologijos

stovų darbai.

15

ĮVADAS

individo prigimtines teises ir puoselėjant socialiai atsakingos visuomenės ir demokratijos principais grindžiamos valstybės idealus. Tyrimo objektas ir jo savitumas. Katalikų socialinė mintis Lietuvoje kalbamuoju laikotarpiu skverbėsi į liaudį dvejopu pavidalu - verbaliniu (per pamokslus) ir rašytiniu (tekstų). Pastarieji mums prieinami ir yra ty­ rimo objektas. Nemažai paskelbtų tekstų sudaro žymių to meto Vakarų Europos ka­ talikų sociologų veikalų vertimai, sekimai, enciklikų {„Rerum novarum“, 1891; „Graves de communi", 1901; „H fermo proposito", 1905) ištraukos, lenkų ir lietuvių vyskupų (S. Bilčevskio, A. Szeptickio ir M. Paliulionio) aplinkraščiai, skelbti lietuvių katalikiškoje spaudoje, atspindintys jų so­ cialines nuostatas10. Kitą dalį sudaro lietuvių autorių daugiau ar mažiau savarankiški ori­ ginalūs tekstai. Jų ypatumas tas, kad socialinė problematika čia nėra iš­ gryninta: ji atsispindi iš pedagogikos, apologetikos, istorijos tematika rašytų straipsnių, beletristinės literatūros kūrinių, kuriuose konkrečias socialines problemas bandoma apmąstyti ir visuomenės, tautos, individo būties požiūriu. Tokio pobūdžio socialinių tekstų autoriai buvo katalikų intelektualai. XIX a. pabaigoje jie sudarė didesnę to meto inteligentijos dalį. Baigę mokslus Vakarų Europos katalikiškuose universitetuose ir Peterburgo dvasinėje Romnos katalikų akademijoje, jie sugrįždavo dirbti į Lietuvą. Pastoracinė veikla sudarė galimybes palaikyti nuolatinį ryšį su liaudimi, tikinčiaisiais, pažinti jųgyvenimo problemas, padrąsinti ir palaikyti atsidūru­ sius kritiškoje situacijoje. Kita vertus, suvokti situaciją, ją apmąstyti, įvertinti ir siūlyti konkrečius sprendimus, remiantis krikščioniškuoju mokymu ir atsižvelgiant į tautos tapatumo ir ekonominės savitaigos poreikius. Taigi dvasininkija iš esmės vykdė funkcijas, kurias paprastai visuomenėje atlieka pasaulietinė inteligentija: reflektuoti visuomenėje vykstančius so­ cialinius procesus, įvardyti pokyčių kryptį ir siūlyti reakcijos modelius. ■ 10 A p ie socljalinj klau sim ą: Galicijos M etropo­ lito, Lvovo Arkivyskupo, Podol. Kam ienieco vysku po A ndriejaus Szeptickio aplinkraštis. Vadovas, 1911, N r.4 0, p. 35 5-366 ; A pie socijališką klausim ą: Ištrauktis Iš aplinkraščio arkivyskup o Bilčevskio. Nedėldienio skai­ tymas, 1906, Nr. 15, p. 1-2 ; N r.3 3 , p. 1-3;

16

Nr. 34, p. 1-2; M ečislovas Leonardas iš Dievo m ielaširdystės ir Apaštališko Sosto m ylistos žem aičių vyskupas. Visiem s vierniem s m ūsų vyskupijo s p asveikin im ą ir piem eniška palai­ m inim ą. Nedėldienio skaitymas, 1906, Nr. 10, p. 1-3.

Pasaulietinė inteligentija Lietuvoje tuo metu buvo menka ir ne­ gausi. Baigusius aukštuosius mokslus Rusijoje caro valdžia siųsdavo padirbėti į tolim us imperijos pakraščius. Išimtis buvo daroma tik gydytojams ir teisininkams, kurių trūko ir Lietuvoje. Todėl lietuviai rinkosi daugiausia tą profesiją, kuri leistų baigus aukštąją mokyklą sugrįžti į Lietuvą - gydytojo ar advokato. Būtent šių profesijų atstovai ir sudarė mūsų pasaulietinės inteligentijos branduolį. Nedaug buvo krašte ir ekonomikos bei socialinius reikalus išmanančių žmonių. Todėl dvasininkijai teko imtis darbų, kurie jai lyg ir nepritiko: ne tik įvardyti socialines ir ekonomines grėsmes, iškilusias to meto Lietuvai, bet ir siūlyti būdus bei konkrečias priemones situacijai keisti. XX a. pradžioje gausėjant pasaulietinės inteligentijos gretoms ir stiprėjant jos ambicijoms vienvaldiškai kalbėti tautos balsu, kyla dis­ kusijos, kuriose ima ryškėti požiūrių skirtumai. Nebuvo vienybės ir tarp pačios dvasininkijos, kuri taip pat nebuvo vie­ nalytė. Dėl prolenkiškai orientuotos dvasinės vadovybės vykdytos politikos, siunčiant lietuvius į lenkiškas parapijas ir ribojant lietuvių kalbos vartojimą bažnyčiose būta nemažai iraplenkėjusių, nutolusių nuo lietuvybės irjos reikalų kunigų, kuriems socialiniai klausimai mažai rūpėjo, buvo siekiama sustabdyti lietuvių tautinės sąmonės brendimą ir įtvirtinti lenkų kultūrą Lietuvoje. Tačiau ne jie pelnė liaudies pasitikėjimą ir autoritetą. Tiesa ir tai, kad patriotiškai nusiteikusių lietuvių kunigų nebuvo daug. Tačiau tarp jų būta nemažai rašytojų, visuomenės veikėjų, aktyvių tautinio atgimimo puoselėtojų ir dalyvių, kurie ne tik savo darbais ir veikla, bet ir savo asmenybės patrauklumu, sugestija ir susikurtu įvaizdžiu pelnė sau pripažinimą ir autoritetą liaudies akyse, o kartu, būdami jos tarnais, ir Bažnyčiai. V ieniju patys rašė, leido ir platino knygeles liaudžiai (M. Valančius). Kiti redagavo pirmuosius katalikiškus spaudos leidinius: P. Urbonavičius ir K. Pakalniškis „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“ (1889-1896), J. TumasVaižgantas - „Tėvynės sargą“ (1896-1904) ir„W/f/" (1907-1915, kartu su A.Sm etona), J. A m braziejus- „Lietuvos bitininką" (1905-1906) ir „Šviesą" (1906-1908), A. Dambrauskas-Jakštas - „Nedėldienio skaitymą“ (1905-1907) ir „Draugiją“ (1907-1940), P. Januševičius - „Lietuvaitę“ (1910-1914), J. Staugaitis ir P Kuraitis - „Vadovą" (1908-1914), A.Civinskas ir J. Vailokaitis - „Šaltinį" (1906-1^TS)7cWkGustaitis - „Žiburį“

17

ĮVADAS

(1910-1914), A. A lekna-„Vienybę" (1907-1914). Dar kiti buvo aktyvūs spaudos talkininkai ir bendradarbiai (A. Kaupas, K. Bikinas, J. Dabužis, M. Krupavičius, S. Šultė, Maironis, J. Matulaitis, P. Būčys, F. Kemėšis, M. Reinys, K. Prapuolenis ir kiti. Kadangi daugelis iš jų pasirašinėdavo slapyvardžiais, tai ne visų tekstų autorystė nustatyta. Minėtuosius auto­ rius J. Eretas priskiria pirmosios ir antrosios krikščioniškosios kultūros kūrėjų kartai11. Paskelbti socialinės tematikos tekstai yra nevienodo lygio. Dau­ gumas nepasižymėjo sąvokų apibrėžtum u, nuoseklumu, teoriniu išskleistumu, teiginių argumentacija. Jiems būdingesnė emocinga, poleminė dvasia, dialogas su realiu ar tariamu oponentu, rėmimasis konkrečiais socialinės tikrovės faktais bei reiškiniais, nuoširdus noras patarti, kaip reikėtų juos vertinti ir elgtis jų atžvilgiu. Tai ne sausų teoretikų svarstymai ir ne abejingų stebėtojų iš šalies pastabos, o rašytiniai aiškinimai bei patarimai, nukreipti j tautos branduolį - ma­ žaraštį ar beraštį valstietį, samdinį bei fabriko darbininką ir pateikti jiems įmanoma forma, suprantama kalba. Tokių tekstų reikšmė ypač išaugo XIX-XX a. sandūroje, kai stiprėjant tautiniam judėjimui visuomenėje vyko gilios permainos, ėmė grumtis skirtingos idėjinės srovės, kurių atstovai siūlė Lietuvai savus ekonominio ir socialinio atgimimo receptus. Būtent tuomet suklestėjo socialinės publicistikos žanras, ženklus savo adaptyvumu, operatyvumu, aktualijų kėlimu. Ypač mėgstama socialinių problemų pateikimo forma tapo dialogas. Juo buvo rašomi ne tik vedamieji straipsniai periodinėje spaudoje (ypač tai mėgo daryti A. Civinskas „Šaltinyje" ir A. Jakštas „Vienybėje"), bet ir brošiūros12. Plintant ekonominio liberalizmo, ateizmo ir radikaliojo socializmo idėjoms ir ypač stiprėjant pastarojo mokymo vietinių adeptų pastan­ goms piršti jas lietuvių visuomenei kaip vieninteles teisingas, kartu ryškėjo ir konceptualaus tautos socialinės būties suvokimo bei aiš­ kesnio paskirų besiformuojančios visuomenės socialinių sluoksnių bei 11 ERETAS, J. Dvi generacijos musų krikščioniško­ sios kultūros tarnyboje. Rom a, 1972, p. 98.

ramus kultūros darbas? Kaunas, 1906; S. [SULT Ė , S.]. Kur mes stovime ir kur ieškoti pagalbos?

12 CIVINSKAS, A. Socialistai. Kas jie? Iš kur atsi­

Klebono pašnekesys su sodiečiu ir fabriko darbinlnku. Vilnius, 1907.

rado? Ko nori? Shenandoach Pa, 1908; DRUS­ KIUS [JAKŠTAS, A .]. Kruvina revoliucija ar

18

grupių, turinčių savus interesus ir jų raiškos būdus, sugyvenimo erdvės dimensijų nustatymo poreikis. Tai skatino katalikų autorius labiau gi­ lintis į teorinius klausimus, siekti aukštesnio mokslo Vakarų Europos katalikiškuosiuose universitetuose, studijuojant ne tik teologiją, bet ir įvairias socialines disciplinas, ypač sociologiją ir politinę ekonomiją. Ten įgytas profesinis pasirengimas leido katalikų autoriams imtis ir rimtes­ nių darbų. Todėl šalia vertimų, sekimų ir adaptacijų pasirodė pirmieji originalūs lietuvių katalikiškos socialinės minties puoselėtojų veikalai: A. Kaupo „Socializmo silpnos pusės“ (1903), „Evoliucija, ne revoliucija“ (1908) , K. Bikino [D. Dumbrės] „Ar bus geriaus, kad socijalistaigaus viršų?“ (1906), A. Cmnskio „Socialistai“ (1908), K. Šaulio,,Krikščioniškoji demokra­ tija“ (1906), „Socialistai ir mūsų sociališkieji reikalai“ (1907), „Sociologija“ (1910), J. Matulaičio,.Miestų ir apskritaipramonijos darbininkų klausimas“ (1909) , „Bažnyčia ir savastis“ (1918), J. Staugaičio „Darbininkų klausimas“ (1912), „Viešosios lietuvio kataliko priedermės“ (1912), A. Jakšto „Kruvina revoliucija ar ramus kultūros darbas?“ (1906), „Naujoji valdžia“ (1906), J. Dabužio [J. Žvygo] „Kooperacijos žiedai“ (1910), K. Paltaroko „Socialis klausimas" (1913), M. Krupavičiaus „Darbininkų klausimas" (1918), „Že­ mės klausimas" (1918), S. Šultės „Evoliucijos keliai ir revoliucijos dėsniai“ (1919), „Savasties principas ir evoliucija" (1920), „Žmogaus ir piliečio teisių pareiškimas“ (1921) ir kt. Juose bandoma pateikti sisteminį po­ žiūrį į nagrinėjamą problemą, ryški ir autoriaus pozicija. Akivaizdus siekimas ne tik teoriškai išgvildenti problemą, bet ir nurodyti galimus jos praktinio sprendimo būdus, paremtus sveika nuovoka ir patirtimi. Daugelis šių veikalų pirmiausia buvo paskelbti periodinėje spaudoje, o vėliau išleisti atskirais leidiniais. Pasirodė nemažai reikšmingų straipsnių socialine tematika. Jie, kaip ir minėtieji leidiniai, žymi to meto katalikų socialinės minties brandą. Ne visi lietuvių katalikų autorių tekstai socialine tematika buvo pa­ skelbti. Nemažai jų rankraščių saugoma įvairiuose Lietuvos ir užsienio šalių archyvuose, mokslo įstaigose. Tai JAV esantis A. Kaupo ir K. Šaulio archyvas, vertingų J. Staugaičio13, A. Civinsko14, J. Bikino15, P. Bučio16 13 STAUGAITIS, J. Mano atsiminimai. 19271941, 1 .1 -4 . V ilniaus universiteto bibliotekos rankraštynas, f. 187-26.

14 CIVINSKAS, A . Laiškai kunigui J. Tumui 19071910m. Vilniaus un iversiteto bibliotekos rankraštynas, f. 545; CIVINSKAS, A . 1907-08-18 laiškas J. Tumui. Vilniaus un iversiteto b iblio­ tekos rankraštynas, f. 545.

19

ĮVADAS

rankraščių esama Vilniaus universiteto bibliotekos, Vaižganto1 17, M. Kru­ 6 1 5 pavičiaus18, A. Jakšto19, S.Šultės20, K. Šaulio21- Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, J. Matulaičio - Lietuvos centriniame valstybės archyve Marijonų fonde; J. Ambraziejaus22, A. Jakšto23, A. Kaupo24 - Lie­ tuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynuose ir JAV (saugoma Čikagos kazimieriečių vienuolyne). Dalis tekstų žuvo karų metais. Spaudoje paskelbtieji tekstai yra nevienodo lygio ir svarbos. Sunku juos griežtai priskirti vienai kuriai profesinės ar neprofesinės katalikų socialinės minties sričiai. Jos viena kitą rėmė ir palaikė, abi turėjo įtakos formuojant visuomenės socialines nuostatas. Todėl toks skyrimas ne

15 BIKINAS, K. Laiškai A. Dambrauskui 1904-

1937m. V ilniaus universiteto

bibliotekos

rankraštynas, D-306; BIKINAS, K. 1906-01-21 laiškas A. Dambrauskui. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštynas, D-306; BIKINAS, K.

1904-02-14 laiškas prelatui A. Dambrauskui. Vilniaus universiteto bibliotekos rankrašty­ nas. D-306; BIKINAS, K. 1905-07-27 laiškas kurt. J.Tumui. Vilniaus un iversiteto bibliote­ kos rankraštynas, D-957. 16 BŪČYS, P. 1906-01 -06 laiškas J. M aciulevičiui. Lietuvos nacionalinės M. M ažvydo b ib lio ­ tekos rankraštynas, f. 8 3 -12; VAIŽGANTAS (TUM AS, J.]. Laiškais. Šultei (1915-1917). Lie ­ tuvos nacionalinės M. M ažvydo bibliotekos rankraštynas, f. 139-39. 17 VAIŽGANTAS. Trys pašnekesiai apie ribas arba vienkiemius. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas, FI-4163. 18 KRUPAVIČIUS, M. Laiškai S. Šultei (1920m.). Lietuvo s nacionalinės M. M ažvydo bibliote­ kos rankraštynas, f. 139-38.

menės ateitis ir mūsų užduotis. Lietuvos nacio­ nalinės M . M ažvydo bibliotekos rankraštynas, f. 139-35. 21 Saulio K. Žemaitijos vyskupystės gen. vikaro

raštas S. Šultei (1919-10-04). Lietuvo s nacio­ nalinės M. M ažvydo bib lio teko s rankrašty­ n a s ,f. 139-16. 22 A M BRAZIEJU S, J. Uetuvos ir žemaičių broliai. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas, FI-83; A M BRAZIEJU S, J. Užrašų knyga: dienoraštis. 1895-1905. L ie tu vių lite ­ ratūros Ir tautosakos instituto rankraštynas, FI-83; A M BRAZIEJU S, J. Užrašų knyga: dieno­ raštis, 1912. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas, FI-101. 23 JAKŠTAS, A. Laiškai A. Baranauskui 18991901 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas, f. 1-601; JA KŠTAS, A.

Laiškas į,D arbo balso" redakciją dėl kaltinimo pataikavimu carizmui (1918 m.). U etu vių lite­ ratūros ir tautosakos instituto rankraštynas, f. 24 -259.

19 JAKŠTAS, A. 1919-11-25 laiškas S. Šultei. Lie ­

24 KAUPAS, A . 12 laiškų J. Basanavičiui (1911-

tuvos nacionalinės M . M ažvydo bibliotekos rankraštynas, f. 139-37.

1913m.). Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas, f. 2-1 0 5 9 ; KAUPAS, A. Laiškas „ Vilniaus žinių“ redakcijai (1905-03-

20 SULTĖ, S. Fribūro universiteto klausytojo kny­

gelė.

Lietuvos nacionalinės M. M ažvydo bibliotekos rankraštynas, f. 139-1; SULTĖ, S. Teisingi įstatai (1920m.). U etuvos naciona­ linės M. M ažvydo bibliotekos rankraštynas, f. 139-33; SULTĖ, S. Vertės ir kainos klausimas. U etuvos nacionalinės M. M ažvydo bibliote­ kos rankraštynas, f. 139-34; SULTĖ, S. Visuo­

20

09). Lietuvių literatūros ir tautosakos institu­ to rankraštynas, f. 2 0 -501; KAUPAS, A. Laiš­ kas „ Vilniaus žinių" redakcijai (1906-05-04). Lietuvių literatūros ir tautosakos Instituto rankraštynas, f. 20-501.

padėtų, o tik apsunkintų galimybę susidaryti išsamesnį ir visapusiškes­ nį katalikų socialinės minties Lietuvoje kalbamuoju laikotarpiu vaizdą. Tyrimų sklaida. Katalikų socialinės minties raida Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje ligi šiol mažai tyrinėta. Tačiau tai ne­ reiškia, kad ši tema visai nenagrinėta. Katalikų intelektualų skelbtus sociologinius tekstus ir jų problematiką yra nagrinėję įvairūs skirtingų idėjinių orientacijų autoriai: tiek marksistai, tiek nemarksistai. Nemarksistinių tyrinėjimų apžvalga. Katalikų socialinę mintį repre­ zentuojantys straipsniai, o vėliau ir pavienių autorių veikalai, pasirodę XIX-XX a. sandūroje, buvo aptariami pirmiausia katalikiškoje spaudoje („Draugijoje“, „Šaltinyje", „Vienybėje" „Tėvynės sarge“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje",„Vadove" ir kt.). Recenzentai, daugiausia katalikų veikėjai, iš esmės juos vertino palankiai. Buvo džiaugiamasi kiekviena nauja pajė­ ga ir ypač nauju veikalu, kurį plačiai anotuodavo. Ne visus recenzentus domino teorinis jame keliamų problemų lygmuo. Labiau buvo vertina­ mas autoriaus idėjinis nusiteikimas, ypač socializmo ir ateizmo atžvil­ giu. Tačiau būta ir išimčių. Nuodugnesnės analizės ir objektyvumo vertinant socializmo teori­ ją iš savo kolegų reikalavo J. Matulaitis25. Sąžiningą diskusiją, pagarbą oponento nuomonei, pažiūrų perteikimo tikslumą propagavo K. Pal­ tarokas26. Uoliai ir geranoriškai recenzavo visus pasirodančius veikalus socialiniais klausimais A. Jakštas. Jis džiaugėsi kiekvienu lietuvių socio­ logų veikalu ir stengėsi su juo kuo greičiau supažindinti katalikiškąją visuomenę. A. Jakšto plunksnai priklauso ir straipsniai-nekrologai, pa­ skelbti „Draugijoje" (vėliau sudėti į rinkinį „Užgesę žiburiai“, 1930) žymių šio amžiaus pradžios lietuvių katalikų sociologų A. Kaupo ir S. Šultės27 atminimui. Tiesa, juose daugiau asmeniškų pastebėjimų, to meto spau­ dos liudijimų, o ne socialinių pažiūrų, jų filosofinės kūrybos analizės. Tačiau būtent tuo asmeniškumu jie ir reikšmingi, nes pagilina asmens ir epochos dvasios pažinimą. Tai pasakytina ir apie J. Staugaičio rašytą KAS, K. So cialistai ir m ūsų socijališkieji reika­

25 M ATULAITIS, J. Ar bus geriau, kad socialistai gaus viršų? [D. Dum brės knygos recenzija).

lai: K. ša u lio knygos recenzija. Draugija, 1909, N r. 26, p. 187-190.

Draugija, 1908, Nr. 13, p. 91-92. 26 PALTAROKAS, K. Kas yra socializm as ir ar ga­ lim a tą m okslą jvykd inti? [Kvietkaus knygos recenzija). Draugija, 1909, Nr. 23; PALTARO­

27

DAM BRAUSKAS-JAKŠTAS, A. Užgesę žiburiai. K aunas, 1930, p. 91 - 1 1 3 ,1 8 8 - 1 9 1 .

21

[VADAS

nekrologą A. Civinsko atminimui, paskelbtą„Vcjdove"28, bei straipsnį, gi­ nantį Vaižgantą nuo lenkininkų puolimų29, ir L. Giros knygelę„Kovofq/as dėl Vilniaus lietuvybės" (1915), skirtą kunigo J. Ambraziejaus pažiūroms ir jo socialinei veiklai nušviesti30. Polinkis išsaugoti žymių asmenybių gyvą atminimą, palikti būsimoms kartoms, o ne permąstyti jų filosofinę kūrybą ryškus ir tarpukario laiko­ tarpiu. Tai suprantama. Daugumas XIX-XX a. sandūros katalikų veikėjų, aktyviai pasireiškusių savo socialiniais raštais spaudoje, dar buvo gyvi (J. Staugaitis, M. Krupavičius, K. Bikinas, Vaižgantas, Maironis, A. Jakštas, K. Šaulys, J. Vailokaitis, K. Paltarokas ir kt.), todėl buvo neįprasta vertinti jų socialines pažiūras. Be to, uzurpavę valdžią tautininkai, laikydami Katalikų Bažnyčią ir jos intelektualus savo politiniais konkurentais, buvo linkę menkinti ar bent jau nutylėti katalikų indėlį brandinant tautos socialinę savimonę, krei­ piant ją pozityvios kūrybos, o ne griovimo linkme. Todėl savaime aišku, kad tokio pobūdžio tyrinėjimų jie neskatino ir nepalaikė, tačiau nedrau­ dė skelbti publikacijų. Pavyzdžiui, 1934 m.„Vaire" J. Senkus išspausdino straipsnį apie kunigą A. Kaupą. Jame autorius apgailestavo, kad šis žy­ mus lietuvių veikėjas, publicistas, rašytojas ir sociologas, yra nepelnytai pamirštas, bet nuodugniau jo socialinių pažiūrų nenagrinėjo, pasiten­ kino daugiausia visuomeninės veiklos aprašymu31. Kukliai visuomenei buvo pristatytas ir S. Šultė - suminėti jo veikalai, bet plačiau jo pažiūros neaptariamos32. Plunksnos teko imtis patiems katalikams; jie paskirų asmenų įvairialypę veiklą bandė apžvelgti įvairių jubiliejų proga. Antai 1933 m. pasirodė įvairių atsiminimų ir straipsnių rinkinys „Ar­ kivyskupas Jurgis Matulevičius", kuriame žymūs katalikų veikėjai aptarė šio iškilaus žmogaus įvairiapusę veiklą. J. Vaišnora straipsnyje J . Matu­ levičius ir darbininkų klausimas" jį vertino kaip toliaregį, jautrų socialinei neteisybei žmogų. Šios neteisybės, kartu ir darbininkų klausimo kilimo šaltinis esąs priešingumas„tarp ekonomiškojo principo ir etikos dėsnių". 28 STAUGAITIS, J. A. a. kun. dr. A ntanas Civinskas. Vadovas, 1913, Nr. 60, p. 357-365. 29 M ESKUS (STAUGAITIS, J.]. Tum as kaipo k a ­ talikystės veikėjas. Vadovas, 1911, N r.30, p. 162-165.

30 GIRA, L. Kovotojas dėl Vilniaus lietuvybės. Vil­ nius, 1915. 31 SENKUS, J. Kun. A ntanas Kaupas. Vairas, 1 9 3 4 ,1 .10, p. 106-109. 32 A . L. 5ULTĖ, S. (1876-1920). Krikščionis de­

mokratas, 1927, Nr. 5 -6 , p. 105-107.

22

Kurdamas marijonų vienuolijas, J. Matulaitis norėjęs parodyti, kaip rei­ kia gyventi praktiškai vykdant Bažnyčios reikalavimus. Tik šis asmeninis sudvasintas veikimas visuomenėje galįs sumažinti socialinio klausimo opumą33. J. Matulaičio socialines pozicijas ir visuomeninį veikimą gyvenant Varšuvoje ir organizuojant socialinius kursus nagrinėjo K. Zajančkaus­ kas34. Pats J. Matulaitis savo socialines nuotaikas, dėstydamas socio­ logiją Petrapilio dvasinėje Romos katalikų akademijoje, yra nušvietęs dienoraštyje35. Jubiliejų proga atskirais leidiniais buvo paskelbtos apybraižos apie J. Staugaitį36, K. Paltaroką37, A. Jakštą38, P. Urbonavičių39, kuriose daugiausia aptariama jų visuomeninė veikla. Skelbė savo prisimini­ mus spaudoje ir patys jubiliatai, daug dėmesio skirdami pirmiesiems savarankiškos visuomeninės veiklos žingsniams nušviesti40. Tai skati­ no domėjimąsi istorinėmis aplinkybėmis, kuriomis formavosi katalikų veikėjai intelektualai, ypač jų mokymosi Seinų ir Žemaičių dvasinėse seminarijose, taip pat Vakarų Europos katalikiškuose universitetuose laikotarpiu, buvo siekiama nustatyti ten vyravusią dvasinę bei psicho­ loginę atmosferą, turėjusią įtakos jų brendimui ir socialinių nuostolių klostymuisi. Šiuo požiūriu ypač vertingos J. Stakausko (1900-1972) studijos „Tiesos kelyje", paskelbtos 1939-1940 m.41, taip pat knygelė „Vyskupas M. Paliulionis ir lietuviškasis klausimas" (1939). Nemažai konkrečios 33 VAIŠNORA, J. A rkivyskup as J. M atulevičius Ir d arb in in kų klausim as. Iš Arkivyskupas Jurgis

Matulevičius. Kaunas, 1933, p. 272. 34 ZAJAN ČKAU SKAS, K. Nuo piemenėlio iki ar­

kivyskupo: Arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus biografija. M arijam polė, 1939.

39 A LŠEN AS, P. Prelatas Pranas Urbonavičius. Tel­ šiai, 1943. 40 STAUGAITIS, J. Keli Suvalkijos draugijinio g yvenim o bruožai. Šaltinis, 1928, Nr. 18, p. 26 8-2 6 9 ; S T A U G A IT I5 J. Lietuvyb ės ir kul­ tūros bare prieš 30 m etų. Židinys,1936, Nr. 10, p. 32 2-328 .

35 Jurgio Matulaičio užrašai. Putnam , 1991. 36 J. E. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Telšiai, 1936. 37 Musų mokslininkai sukaktuvininkai: vysk. Ka­

zimiero Paltaroko 60 metų sukakties proga. K aunas, 1936. 38 BŪČYS, P. Su Jakštu per pikto laukus. Kaunas, 1937.

41

STAKAUSKAS, J. Lietuviškosios m inties pa­ sireiškim as Žem aičių sem inarijo je. Tiesos kelias, 1938, Nr. 12, p. 82 3-8 2 8 ; 1939, Nr. 1, p. 2 8 -36; Nr. 2, p. 105-110; Nr. 3, p. 181-186; Nr. 5, p. 3 5 4 -3 6 5 ; N r.7/8, p. 55 1-5 5 5 ; STA­ KAUSKAS, J. Lietuviško ji sąm o nė Seinų sem i­ narijoje. Tiesos kelias, 1939, Nr. 9, p. 63 8-6 5 5 ; Nr. 10, p. 71 3-729 ; Nr. 11, p. 78 4-7 9 7 ; 1940, N r .3, p. 102-109; Nr. 4, p .1 5 7 -1 6 3 ; N r.S . p. 23 8-2 4 4 ; Nr. 6, p. 32 2-3 3 0 .

23

ĮVADAS

istorinės informacinės medžiagos pateikta ir J. Ereto knygoje „Katalikai ir mokslas“ (1935). Iš žymesnių katalikų veikėjų vienintelis M. Valančius susilaukė išsamios studijos, kurią parengė kunigas A. Alekna42. Joje nušviečiama įvairiapusė M. Valančiaus veikla, aptariamos jo socialinės nuostatos. Vyskupo veiklos socialinius aspektus yra ryškinęs Vaižgantas įvadiniame leidinio„Maskoliams lietuvius persekiojant" (1929) straipsny­ je. Monografiją apie Juozą Tumą-Vaižgantą 1934 m. išleido A. Merkelis43. Tačiau išsamesnių katalikų socialinės minties raidos studijų Lietuvoje kalbamuoju laikotarpiu nebuvo. Po Antrojo pasaulinio karo sovietams vėl okupavus Lietuvą, tokio pobūdžio objektyvūs tyrimai buvo neįmanomi. Tačiau, nepaisydami valdžios trukdymų, persekiojimų, trėmimų, pavieniai entuziastai rinko ir kaupė biografinę medžiagą, rašė studijas, kurios, deja, negalėjo būti paskelbtos. Ypač uoliai tęsė savo tyrinėjimus J. Stakauskas. Jis paliko šias studijas: „Spaudos draudimas", „Aušrininkai", „Vilniaus vysku­ pai", „Lietuviškasis sąjūdis Kauno seminarijose" (3 1.), taip pat vyskupų M. Valančiaus, T. Matulionio, K. Paltaroko, M. Reinio, J. Kuktos, A. Ba­ ranausko gyvenimo apybraižas, kuriose aptariamos ir jų socialinės nuostatos. Daug vertingos biografinės medžiagos surinko ir studijose apie K. Paltaroką, J. Matulaitį pateikė kun. N. Švogžlys-Milžinas44. Deja, minėtųjų darbų rankraščius turi privatūs asmenys, dėl to jie tyrinėto­ jams sunkiai prieinami. Atsidūrę emigracijoje, katalikų intelektualai didžiausią dėmesį skyrė monografinio pobūdžio studijoms, žymių lietuvių katalikų veikėjų veik­ lai nušviesti. Dar 1949 m. J. Vaidevutis-Lapelis JAV išleido studiją apie prelatą K. Šaulį45. Pasirodė studijos apie M. Krupavičių46, J. Matulaitį47, M. Reinį48. Jose stengtasi perteikti epochos dvasią, vyravusias to meto ALEKN A, J. Žemaičių vyskupas Motiejus Valan­ čius. Klaipėda, 1922.

M ALDEIKIS, P. Prelatas Mykolas Krupavičius. Chicago, 1975.

43 M ERKELIS, A. Juozas Tumas-Vaižgantas. Kau­ nas, 1934.

47 Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-MatuleviČius. Londonas, 1953; YLA , S. Jurgis Matulaitis: Asmenybės apybraiža. Putnam Conn., 1977;

44 Katalikų kalendorius žinynas. Vilnius, 1986, p. 195-196. 45 VAIDEVUTIS LAPELIS. Prelatas Kazimieras šaulys. South Boston, 1949.

24

KUČAS, A. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Ma­

tuleviČius. Gyvosios Krikščionybės apaštalas. Chicago, 1979. 48 Arkivyskupas Mečislovas Reinys. (Prisim inim ai ap ie J. M atulaitj) Chicago, 1977.

visuomenėje socialines nuotaikas ir viltis. Tai padeda geriau suprasti ka­ talikų veikėjų idėjinių socialinių nuostatų formavimosi veiksnius ir ap­ linkybes. Ypač atskleidžiamas jų asmeninis indėlis ir nuopelnai ugdant tautos religinę bei socialinę savimonę, skatinant jos saviraišką. Jose, nors ir fragmentiškai, aptariamos ir minėtųjų veikėjų socialinės pažiū­ ros, jos glaudžiai siejamos su socialiniu ir kultūriniu to meto kontekstu. Pastangos apmąstyti ir įvertinti katalikų veikėjų - aktyvių tautinio atgimimo dalyvių puoselėtas idėjas, taip pat ir socialines, atsispindi P. Bučio49 ir M. Vaitkaus50 atsim inim ų knygose, ypač J. AmbrazevičiausBrazaičio „Raštuose“, kur randame straipsnių, aptariančių M. Valančiaus, A. Baranausko, Maironio, A. Jakšto socialines nuostatas51. Žinoma, auto­ rių apmąstymai ir pastebėjimai, paremti jų aprašomų veikėjų gyvenimo ir veiklos faktais, padeda susidaryti išsamesnį katalikų socialinės minties raiškos vaizdą, tačiau visiškai atstoti jo negali. Taigi specialių darbų, skirtų katalikų socialinės minties raidai Lietuvoje XIX a. antrojoje pu­ sė je - XX a. pradžioje nušviesti, emigracijoje neparašyta. Nesusilaukė ši tema ir didesnio marksistinių tyrinėtojų dėmesio. Marksistinių tyrinėjimų apžvalga. Pirmųjų lietuvių bolševikų (V. Kap­ suko, Z.Angariečio irkt.) reakcija į katalikų socialinės minties plėtotę, kaip ir jų veiklą, buvo aiškiai negatyvi. Katalikų socialines nuostatas jie vertino remdamiesi ne moksliniais principais, o klasiniu požiūriu, jas tiesiog pasmerkdavo, nesistengdami pateikti jų teorinės analizės. Laikytasi pažiūros, kad Katalikų Bažnyčia ir jos ideologai darą liaudžiai tik žalą, todėl neverti jokios tolerancijos, ir su jais buvo griežtai idė­ jiškai kovojama kaip su politiniais, t. y. partijos, priešais. Tai atsispindi partinėje spaudoje skelbtuose straipsniuose („Žarija", „Skardas"). Norint geriau suvokti tokią lietuvių bolševikų nuostatą, reikia turėti omenyje tris dalykus. Pirma, bolševikai labiau vertino politinę organizacinę veiklą, o ne teorinę (V. Leninas buvo organizatorius, praktikas). Kadangi teorija nebuvo bolševikų stiprybės šaltinis, tai į

49 Vyskupo P. Bučio atsiminimai. Chicag o, 1966,

*

•

50 VAITKUS, M . Keturi ganytojai: atsiminimai. Chicago, 1960; VAITKU S, M . Mistiniame sode:

kunigų seminarija Kaune 1903-1906: atsimi-

nimai. Putnam , 1957; VAITKUS, M. Per giedrą ir audrą: atsiminimai. 1909-1918. Londonas, 1965‘ 51 AM BRA ZEVlClUS-BRA ZA ITIS, J. Raštai. Chicago. 1 9 8 0 . 1. 1; Chicago, 1981, t. 2.

25

ĮVADAS

ją žiūrėta neigiamai, ypač į kitų teoriją, teisinga pripažįstama tik savo vienintelė. Antra, lietuvių bolševikų autoriai, ėmęsi vertinti katalikų socialinius tekstus, nebuvo išsamiau su jais susipažinę - neretai jiems trūko išsilavinimo, erudicijos ir pasirengimo. Todėl eita paprasčiausiu kitų idėjų atmetimo keliu, laikantis klasinio vertinimo principo. Trečia, tą negatyvią nuostatą idėjinio priešininko atžvilgiu bei moralinio jo sumenkinimo praktiką jie bus perėmę iš savo idėjinių brolių - rusų bolševikų naudotų priemonių arsenalo, kuris pasirodė artimas savo dvasia K. Markso naudotajam. Susikertant nuomonėms, K. Marksas visiškai nepripažino jo teiginius paneigiančių akivaizdžių tiesų ir stengėsi moraliai suniekinti oponentą. Tas noras suniekinti oponentą moraliai pasirodė artimas ir priimtinas bolševikams. Antai V. Leninas, pritrūkęs argumentų žymaus amžiaus pradžios rusų ekonomisto ir filosofo M.Tugan-Baranovskio pažiūrų kritikai, vadino jį savo idėjiniu priešu arba tiesiog „avinu" Klasinis požiūris ir vertinimų kategoriškumas ženklina visus marksis­ tinių autorių atliktus katalikų intelektualų darbų vertinimus ir sovietme­ čio Lietuvoje. Buvo siekiama sumenkinti katalikybę, nuvertinti katalikų socialinės minties įtaką visuomeninio gyvenimo nuostatų formavimui­ si. Štai S. Maiminas L Teorijos ir tikrovė", 1960) ir V. Niunka {„Socialiniai katalikybės mitai", 1965), aptardami katalikų socialines ekonomines koncepcijas, ne tiek gilinosi į jų teorinį pagrįstumą, kiek stengėsi įro­ dyti idėjinį reakcingumą, svetimumą„darbo žmonių" interesams, o šias koncepcijas propagavusiuosius vaizdavo kaip uoliausius išnaudotojų klasės tarnus. Ypač neigiamai buvo vertinama katalikų įkurtų kultūros, švietimo ir ekonominių (ūkio) draugijų veikla. Ją stengtasi parodyti iš­ kreiptai, nutylint esmę ir tikslus, tą realų pozityvų vaidmenį, kurį jos atliko teikdamos ir šviesdamos tautą, padėdamos atsiskleisti jos kul­ tūrinei ir ekonominei potencijai. Taip grynai siauru klasiniu požiūriu katalikų kultūros ir švietimo draugijų {„Žiburio", „Saulės", „Ryto") veiklą nagrinėjo L. Vladimirovas, vadino jas ne švietimo, o liaudies „aptemdymo" draugijomis52. Neigiamai buvo vertinama ir katalikų darbininkų draugijų („Šv.Juozapo" ir „Šv.Zitos") veikla. Štai G.Raudeliūnienė 52 VLADIM IROVAS, L Lietuvos kultūros-ivietim o draugijos 1 9 0 5 -1 9 0 7 m . revoliucijos ir Stolypino reakcijos m etais. AMMD. I i Biblio -

26

tekinlnkystės ir bibliografijos klausimai. VIIn iu s ,1 9 6 2 .t.2 ,p .1 1 3 - 1 4 6 .

„Šv. Zitos“ draugiją laikė tik„priem one vilioti tarnaites j draugiją, laikyti jas bažnyčios ¡takoję"53. Kunigų socialinę veiklą neigiamai vertino E. Griškūnaitė54 ir V. Lauri­ naitis55. Jų teigimu, katalikų iniciatyvą įkurtų draugijų tikslas buvęs ne tik atitraukti liaudį nuo socialdemokratų įtakos, bet ir remti carizmą. Tai gana vienpusiškas požiūris. Juk katalikai turėjo savus interesus, kurie kirtosi su carizmo interesais. Per įkurtąsias kultūros, švietimo ir ekono­ mines draugijas jie stengėsi įkūnyti pirmiausia katalikybės socialinės doktrinos nuostatas. Katalikų Bažnyčios ir dvasininkijos socialinį vaidmenį visuomenėje nagrinėjo J. Barzdaitis56, jų pažiūras į nacionalinį judėjimą - E. Vidman­ tas57, o ekonomines koncepcijas - V. Lukoševičius58. A. Jakšto visuome­ nines pažiūras disertacijoje bandė atskleisti A. Leskauskaitė59, bet per daug nesigilindama į jo mąstymo būdą ir metodologiją, apsiribodama jo pažiūrų priešpriešinimu marksistinei koncepcijai. Ideologinio katalikų veikėjų socialinių pažiūrų vertinimo savo tyrinė­ jimuose laikėsi daugumas sovietinių autorių. Todėl jie gan vienpusiški, nepadeda susidaryti išsamesnio vaizdo, o neretai jį gerokai iškraipo ir suprimityvina. Objektyvesnė, paremta mokslinio tyrimo principais katalikų socialinės veiklos ir pažiūrų analizė, įveikianti dirbtinio (me­ chaninio) konstravimo sindromą, buvo retenybė. Šiuo atžvilgiu išsiskiria R. Vėbros60 darbai, kuriuose katalikų veikią ir jų socialinės minties raišką

53 RAUDELIŪNIENĖ, G . K lerikalinės d arb in inkų ir tarn aičių draug ijo s Lietuvo je l9 0 5 - 1 9 4 0 m . LTSRMAD, serija A. 1978, Nr. 2, p. 6 5 -76. 54 GRIŠKŪN AITĖ, E. Darbininkų judėjimas Lietuvoje (1885-1914). V ilnius, 1974; GRIŠKŪNAI­ TĖ, E. K atalikų bažnyčios kontrrevo liucinė veikla XIX a. Pabaigoje - XX a. pradžioje. Iš

Religija, ateizmas, dabartis. Vilnius, 1966, p. 3 2 -4 5 . 55 LAURINAITIS, V. Katalikų bažnyčia Ir revoliu­

cinių demokratų kova prieš jq Lietuvoje 19051907m.: istorijos m okslų kandidato d iserta­ cija. Vilnius, 1974. 56 BARZDAITIS, J. Ateizmo tradicijos Lietuvoje (XIXa. pabaiga ir XX a. pradžia). V ilnius, 1980.

BARZDAITIS, J. Visuomeninis religijos vaidmuo (XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos a teistinė mintis). Vilnius, 1981. 57 VIDMANTAS, E. Katalikų bažnyčia ir naciona­

linis klausimas Lietuvoje XIX a. antroje pusė­ je - XX a. pradžioje. Vilnius, 1987. 58 LUKOŠEVIČIUS, V. Lietuvos klerikalų sociali­ nės-ekonom inės koncepcijos XIX a. p abaig o­ je - XX a. pradžioje. LTSR AMMD. Ekonomika. V iln iu s ,1968, sąs. 1, p. 57 -75. A. A, Dambrausko-Jaklto visuomeninės-filosofinės pažiūros: filosofijos

59 LESKAUSKAITĖ,

m okslų kand id ato d isertacija. Vilnius, 1975. 60 VĖBRA, R. Lietuvos katalikų dvasininkija ir

visuomeninis judėjimas (XIX a. antroji pusė). Vilnius, 1968; VĖBRA, R. Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje. V ilnius, 1990.

27

ĮVADAS

bandoma suvokti platesniame teoriniame bei socialiniame kultūriniame kontekste, turint prieš akis Vakarų Europos katalikų socialinės minties pokyčius ir ryškinantis jų atgarsius Lietuvoje. Tai laisvino mintį nuo dogmatizmo ir stereotipų, skatino kritiškiau žiūrėti į lig šiol egzista­ vusias oficialias nuostatas bei vertinimus. Nepaisant šių išimčių, sovietmečio tyrinėjimams būdingi panašūs trūkumai: • lietuvių katalikų sociologų pažiūrų ir marksistinės koncepcijos, kaip vienintelės „teisingos", priešpriešinimas ir iš to išplaukiantis ideologizuotas jų vertinimas; • tendencingas naudojimasis šaltiniais bei archyvine medžiaga; • tyrimų fragmentiškumas- per daug sukoncentruojamas dė­ mesys į vienas problemas ir visai nutylimos kitos, daugiausia dėmesio skiriama iškiliausiems katalikų socialinės minties atsto­ vams ir visai apeinami mažiau žinomi, nepagrįstai užmiršti, nors be jų vargu ar įmanoma susidaryti objektyvesnį katalikų socia­ linės minties Lietuvoje raidos vaizdą, suvokti jos problematiką, ypatumus, formavimosi logiką; • pažiūrų nagrinėjimas be platesnio socialinio kultūrinio konteksto, nesiekiant nustatyti Vakarų Europos katalikiškosios socialinės minties įtakos laipsnio, išryškinti lietuvių autorių nagrinėtų pro­ blemų sąsajas su socialinio gyvenimo realijomis; • išankstinis negatyvus požiūris į katalikų siūlytas socialines ir eko­ nomines krašto plėtojimo alternatyvas, nenoras įsigilinti į šių siū­ lymų esmę, juos paskatinusius veiksnius bei aplinkybes; • lietuvių katalikų intelektualų pozityvaus indėlio į tautos socia­ linės savimonės, ūkio, švietimo ir kultūros ugdymą menkinimas. Tyrinėjimai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 1990 m. atkūrus Lie­ tuvos nepriklausomybę, susidarė palankesnės sąlygos objektyviems moksliniams tyrimams. Atsisakymas nuo klasinio ideologinio vertinimo paskatino tyrėjus giliau ir visapusiškiau pristatyti iškilius ir mažiau žinomus katalikų veikėjus. Iniciatyvos ėmėsi katalikų intelektualai. Atgaivinami katalikiškos pakraipos mokslo leidiniai - LKMA „Metraštis", „Logos", „Soter", „Naujoji Romuva", „Naujasis židinys. Aidai", kuriuose skelbiami straipsniai, nag­ rinėjantys įvairius Katalikų Bažnyčios gyvenimo ir veiklos aspektus, siekiant suvokti jų ištakas-ir raiškos sąlygotumą. 28

Pasirodžiusios P. Puzaro61 ir V. Merkio62 studijos apie M. Valančiaus pastoracinę, religinę ir tautinę veiklą, taip pat paskelbti jo laiškai ir raštai įvairiems pareigūnams63 ir R. Mikutavičiaus64 bei J. Borutos65 ir G. Gus­ taitės66 svarūs darbai apie M. Matulaitį ir jo įvairialypę veiklą padeda geriau suvokti šių dvasios milžinų vaidmenį ugdant lietuvių tautos reli­ ginę sąmonę, formuojant jos socialines nuostatas. Kartu pasirodo nemažai darbų, kuriuose dėmesys sutelkiamas juri­ dinei katalikų kunigų padėčiai ir caro valdžios persekiojimams nušviesti, ypač paminėtini A. Merkio tekstai, skelbti LKMA Metraščiuose67, taip pat E. Petkevičiaus68, P. Vaičekonio69, A. Vidmanto70, A. Vėbros71 studijos. Tautiniams religinio gyvenimo aspektams nušviesti skirti tyrėjų - A. Ka­ tiliaus72 ir D. Staliūno73, Lietuvos krikščioniškajai demokratijos genezei PUZARAS, P. Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla. Vilnius, 1992.

M ERKYS, V. Vilniaus vysku pijo s vald ytojai Rusijos politikos įkaitai (17 98-1 918 ). Iš LKMA

Metraštis. Vilnius, 2005, t. 27, p. 89 -1 3 9 ; MER­

62 M ERKYS, V. Motiejus Valančius: Tarp katali­ kiškojo universalizmo ir tautiškumo. Vilnius,

KYS, V. Vilniaus vyskupijo s kunigų tautybė ir jų pasiskirstym as 1908-191 . Iš LKMA MetraŠ8

2001.

tis. Vilnius, 2003, t. 22, p. 143-160; M ERKYS, V. Vyskupas M otiejus valančius ir blaivybės sąjūdis Vilniaus vysku p ijo je 1858-1863. Iš

63 Rom os katalikų ir jų d vasininkų teisės varžy­ mai Rusijos im perijos Šiaurės vakarų krašte 1864-1901 m. Parengė V .M erkys. 1$ LKMA

LKMA Metraštis, Vilnius, 2 0 0 1 ,1 .18, p. 17-50.

Metraštis, Vilnius, 2002, t. 20 ,p .2 5 5 -3 2 1 ;M E R -

68 PETKEVIČIU S, E. Katalikų Bažnyčios teisinė

KYS, V. Vyskupas M otiejus Valančius ir blaivy­

padėtis 1863-1904 m . Lietuvo je. Iš LKMA Metraštis, Vilnius, 2005, t. 27, p. 141-193.

bės sąjūdis Vilniaus vysku pijo je 1858-1863. Iš

LKMA Metraštis, Vilnius, 2 0 0 1 ,1 18, p. 17-50; BORUTA, J. Vyskupo M. Valančiaus nurodym ai Kavarsko klebonui A leksandrui Jacevičiui dėl

69 VAIČEKONIS, P. Katalikų dvasininkijos juridinė

tikybos d ėstym o lietuvių kalba. Iš LKMA Met­ raštis. Vilnius, 2 0 0 1 , 1. 18, p. 50 9-511 .

70 VIDMANTAS, E. Religinis tautinis sąjūdis Lie­

64 M IKUTAVIČIUS, R. N ežem iškas ir žem iškas. A rkivyskup o P alaim intojo Ju rg io M atulaičio dvasinis m edis - šaknys ir šakos. Lietuvos ry­ tas, 1993, rugsėjo 4 ,5 . 65 BORUTA, J. Palaim intojo Ju rg io M atulaičio dvasinis b rendim as Vilniaus vysku po parei­ gom s. Iš LKMA Metraštis. Vilnius, 1 9 9 9 ,1 .15, p. 11-23. 66 GUSTAITĖ, G. N ekrologai ap ie Ju rg į M atulaitį. Iš LKMA Metraštis. Vilnius, 2005, t. 27, p. 20 9225; GUSTAITĖ, G. Vyskupas Jurgis M atulaitis ir žyd ai V ilniaus vysku pijo je 1918-19 25. Iš LKMA Metraštis, V ilnius, 1999, 1 .14, p. 97 103.

padėtis XIX a. Lietuvoje. Vilnius, 1999.

tuvoje XIX a. antroje pusėje - XX a. pradžioje. Vilnius, 1995. 75

VĖBRA, R. Lietuvių tautinis atgimimas XIXam­ žiuje. K aunas: švie sa, 1999.

72 KATILIUS, V. Prelato M ykolo K rup avičiaus ar­ chyvas. Iš LKMA Metraštis. Vilnius, 2005, t. 27, p. 55 7-572 . 73 STALIŪNAS, D. Im perinės vald žio s vaid m uo m asiškai verčia n t katalikus stačiatikiais XIX a. 7-ajam e dešim tm etyje. Iš LKMA Metraštis, Vil­ nius, 2005, t. 26, p. 30 7-3 4 6 ; STALIŪNAS, D. Vilniaus vysku p o E. Ropo veiklo s pėdsakais (1903-1907). Iš Lietuvių atgimino istorijos stu­ dijos, V ilnius, 1994, t. 7, p. 14 2-2 1 9 ; STAUGAI­ TIS, J. M ano atsim inim ai. Iš LKMA Metraštis, Vilnius, 1995.

29

{VADAS

ir valstybės atkūrimo nuostatoms - V. Žaltauskaitės74, A. Tylos75, E. Alek­ sandravičiaus ir E. Kulakausko76, A. Gaidžio77V. Jogėios78 ir kt. darbai. Svariai vaizdą papildo ir paskelbti M. Valančiaus79, J. Staugaičio80 bei J. Stankevičiaus81 atsiminimai.Taip pat publikacijos apie katalikiškų švie­ timo („Saulės", „Žiburio“, „Ryto") ir ūkinių („Žagrės") draugijų veiklą. Minint įvairias metines periodinėje (katalikiškoje, respublikinėje ir regioninėje) spaudoje pasirodo ne mažai straipsnių apie šiandien primirštus katalikų veikėjus, palikusius ryškų pėdsaką ir lietuviškosios socialinės minties ir sociologijos baruose - S. Šultę82 K. Šaulį83, J. Stau­ gaitį84, A. Civinską85, J. Matulaitį86, A. Kaupą87, M. Krupavičių88 ir kt. 74 ŽALTAUSKAITĖ, V. Lietuvos krikščioniškosios

J. Sm ilg evičius, K. S. Šaulys, J. ša u lys). Sud.

demokratijos genezė XIX a. pab. - XX a. pr.: Sociopolitinis aspektas. Vilnius, 2000.

R. Žukienė. Žemaičių saulutė , 1999, vasario

75 T Y LA , A . Lietuva prie vasario 16-osios slenksčio. Vilnius: LKM A, 2004.

84 PRUSKUS, V. švie tėja s, valstyb ininkas, g a n y­

12, p. 6 -7 .

tojas pirm asis Telšių vysku p a s Ju stinas Stau ­ g aitis. Katalikų kalendorius žinynas, 1993,

76 ALEKSANDRAVIČIUS, E.;

KULAKAUSKAS, A. Carų valdžioje XIX amžiaus Uetuva. Vilnius,

2001. 77 GAIDYS, A. Lietuvių krikščionių dem okratų partijos kūrim osi ap linkyb ės (1905-1907 m.). Iš Lietuvių atgimimo Istorijos studijos. Vilnius, 1991, t. 3, p. 154.

p. 5 8 -75. 85 SAM BORA, H. A tidavęs savo g yven im ą tautos švietim ui: kun. A ntano C ivinsko 130-osiom s g im im o m etinėm s. XXI amžius, 1998 sau­ sio 2. 86 BORUTA, J. Palaim intojo Ju rg io M atulaičio

78 JO G ĖLA ,V . M ykolas K ru p a v ičiu sir Peterburgo

d vasinis b rendim as Vilniaus vysku p o p arei­ gom s. iš LKMA Metraštis. Vilnius, 1 9 9 9 ,1 .15,

d vasinė Rom os katalikų akadem ija. Iš LKMA Metraštis. Vilnius, 2005, t. 27, p. 42 5-433 .

p. 11 -2 3 ; GUSTAITĖ, G. N ekrologai ap ie Ju rg į

79 VALANČIUS, M. Namų užrašai. Sudarė A . Prašm antaitė, Vilnius, 2003. 80 STAUGAITIS, J. Mano atsiminimai. Vilnius:

M atulaiti. Iš LKMA Metraštis. Vilniu s, 2005, t. 27, p. 20 9-225 ; GUSTAITĖ, G. Vyskupas Jurg is M atulaitis ir žydai Vilniaus vysku p ijo je 1918-1925. Iš LKMA Metraštis. Vilniu s, 1999, 1 .14, p. 9 7 -103.

LKM A, 1 9 95.37 6 p. 87 BUŠKEVIČIENĖ, A . Vienas d idžiausių Lietuvos 81

STANKEVIČIUS, J. Mano gyvenimo kryžkelės. Vilnius: LKMA, 2002.

82 JAN KAU SKAS, V. Ieškojęs trečiojo kelio. XXI amžius, 2000, Nr. 46. 83 KATINAS, P. Kom prom isų nežinanti m eilė Tė­ vyn e i: Vasario 16-oslos Akto signatarų J. Vilei­ šio ir K . Saulio g im im o 130-osiom s m etinėm s. Sudarė P. Katinas. XXI amžius. 2002, sausio

30

vyrų: kun. A . Kaupo 85-osiom m s m etinėm s.

XXI amžius, 1998, spalio 23; BU ŠKEVIČIENĖ, A. Vienas d id žiausių Lietuvo s vyrų : kun. A . Kau­ po 85-osiom s m irties m etinėm s; Jis norėjo, kad Lietuva išliktų lietuviška ir... katalikiška: poeto kanauninko M .V aitkau s 105-osiom s gim im o m etinėm s. Sud. A ng elė Buškevičienė. XXI amžius, 1998, spalio 23, p. 9; PRUS­ KUS, V. Antanas Kaupas: tautin io tap atum o ir

16, p. 7; M ALINAUSKAS, S. Ž iem a signataro K . Šaulio tėviškėje [Stem p lių kaim as, Šilutės rajonas). Sud. S. M ėlinauskas. Pamarys, 1998,

socialinės santarvės išsaugojim o įžvalgo s. Iš

vasario 14, p. 1-2; ŽUKIENĖ, R. Žem aičiai Lietuvos nepriklausom ybės akto signatarai [S. Narutavičius, M. Biržiška, A. Stulginskis,

PRUSKUS, V. A ntano Kaupo socialinės pažiū­ ros. Problemos, 1997, t. 51, p. 6 9 -80.

Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažia­ vimo darbai. Vilnius, 1 9 9 9 ,1 . 17, p. 59 3-605 ;

Juose pateikti nauji faktai ne tik papildo ir paryškina biografijas, bet ir suteikia peno gilesnėms šių asmenybių veiklos ir atliktų darbų įžval­ goms bei vertinimams. Svarbus informacijos šaltinis, padedantis geriau suprasti kalbamo­ jo laikotarpio epochos dvasią ir tuo laikotarpiu gyvenusių jos veikėjų socialines aspiracijas, yra memuarai. Ypač tas pasakytina apie buvusio J. Matulaičio bendradarbio (Varšuvos laikotarpiu), vėliau Oksfordo uni­ versiteto profesoriaus E. Jaros 1996 m. Varšuvoje išleistus atsiminimus apie iškilųjį lietuvį89. Prieš dešimtmetį šios monografijos autorius Lietuvos katalikų mok­ slo akademijos (LKMA) „Metraščio" IX tome paskelbė studiją „Katalikų socialinė mintis Lietuvoje (XIX a. antroji pusė - XX a. pradžia)". Per tuos metus susikaupė nemažai medžiagos, kuri leidžia svariai papildyti ir pa­ gilinti vaizdą, kreipiant dėmesį į naujus aspektus: 1) išsamiau atskleisti XX a. pradžios katalikiškojo modernizmo Va­ karų Europoje idėjas ir jų poveikį lietuvių katalikų intelektualams ir jo skelbtoms socialinėms nuostatoms; 2) išryškinti katalikų intelektualų socialinės minties sklaidos ypa­ tumus atskiruose regionuose, ypač Vilniaus vyskupijoje, kur katalikų socialinis veikimas multietninėje aplinkoje sukeldavo didžiausias įtampas tarp lietuvių ir lenkų; 3) parodyti siūlytas visuomenės gerovės, saugos ir valstybės valdy­ mo alternatyvas Lietuvai, atskleidžiant jų skelbtų nuostatų pri­ imtinumą bręstančiai lietuvių socialinei ir politinei sąmonei, kas ilgainiui ir sudarė sąlygas krikščioniškai suprantamai demokrati­ jai ir jos institucijoms krašte atsirasti ir tarpti. Taip pat pažvelgti į lietuvių katalikų intelektualų puoselėtas socialines idėjas iš laiko perspektyvos, platesniame europinės to meto katalikų sociali­ nės minties raidos ir nūdienos realijų kontekste. Pagrindinis darbo tikslas - išanalizuoti XIX a. antrosios pusės - XX a. pradžios socialinės katalikybės raišką Lietuvoje, išryškinti esmines jos JO G ĖLA , V. M ykolas K rupavičius ir Peterburgo d vasinė Rom os katalikų akadem ija.

89 JARA, E. W spom nienia o b logoslaw ionym Je rzym M atulew iczu. W arszaw a, 1 9 9 6 ,1 3.

Iš LKMA Metraštis. V ilnius, 2005, p. 42 5-4 3 3 ; KATILIUS, V. Prelato M ykolo K rupavičiaus ar­ chyvas. Iš LKMA MetraStis. V ilnius, 2005, t. 27, p. 55 7-572 .

31

ĮVADAS

nuostatas to meto socialinių problemų atžvilgiu Katalikų Bažnyčios, ekonominio liberalizmo bei ortodoksinio marksizmo mokymų konteks­ te, atskleisti siūlytų visuomenės gerovės, saugos ir valstybės valdymo alternatyvų paieškas. Šiam tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai: • išryškinti XIX a. vidurio Vakarų Europos socialines katalikybės at­ stovų (ypač V. Kettelerio) nuostatas ir jų atgarsius Lietuvoje, ypač M. Valančiaus socialinėje sampratoje; • atskleisti lietuvių katalikų socialinę mintį žadinusius veiksnius XIX-XX a. sandūroje; • atskleisti XX a. pradžios katalikiškojo modernizmo įtaką lietuvių katalikų socialinėms nuostatoms ir jo priimtinumą; • išryškinti katalikų socialinės minties Lietuvoje sklaidos židinius ir jų ypatumus Vilniaus, Kauno ir Suvalkų vyskupijose; • nustatyti lietuvių katalikų intelektualų nagrinėtų socialinių pro­ blemų visumą, atskleisti jų kėlimo teorines nuostatas Katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos, ekonominio liberalizmo bei or­ todoksinio marksizmo teorijų kontekste, kartu parodyti, kiek jas nulėmė to meto Lietuvos socialinio gyvenimo realijos; • išryškinti katalikų požiūrį į socialines ekonomines sistemas - ka­ pitalizmą ir socializmą; • aptarti katalikų siūlytas Lietuvos socialinio ekonominio atgimi­ mo alternatyvas, atskleisti jų požiūrį į socialinį teisingumą, jo at­ kūrimo visuomenėje galimybes ir būdus; • išryškinti katalikų intelektualų požiūrį į valstybės ir visuomenės sutvarkymą bei valdymą, parodyti krikščioniškai suprantamos demokratinės savivaldos principo įtvirtinimo svarbą, ginant in­ dividą ir visuomenę nuo autokratijos ir totalitarizmo savivalės. Tyrimo metodas. Darbe panaudotas istorinis lyginamasis sukauptos me­ džiagos analizės metodas. Darbas buvo rašomas studijuojant originalius šal­ tinius - pirmiausia lietuvių autorių skelbtus ir archyvuose išlikusius darbus. Kartu didelis dėmesys kreiptas ir įto meto Katalikų Bažnyčios dokumentus socialiniais klausimais (enciklikas„/?erum novarum"„Graves decommuni", „// fermo proposito" ir kt.J.Taip pat Vakarų Europos katalikiškojo socialinio sąjūdžio įkvėpėjų ir puoselėtojų {V. Kettelerio, A. M. Weisso, A. Sorelio, A. de Muno ir kt.) veikalus, nes lietuviai su jais buvo susipažinę studijuodami

32

katalikiškuosiuose universitetuose. Neabejotiną poveikį lietuvių autorių pažiūrų formavimuisi turėjo ir lenkų katalikų sociologų (E. Jaroszynskio, Z. Ciepluchos, A. VVoycickio ir kt.) darbai, kuriais rėmėsi. Nagrinėjant lietuvių katalikų socialinę mintį žadinusius veiksnius, taip pat jos raiškos ypatumus atskiruose Lietuvos regionuose (vyskupijose), pasinaudota istorijos, Lietuvos ūkio istorijos, ekonomikos, sociologijos, etnokultūros, teologijos, filosofijos, Bažnyčios istorijos, pedagogikos is­ torijos ir kitų mokslų teikiamomis žiniomis. Darbo naujumas ir praktinė reikšmė. Remiantis spausdintais darbais ir gausia archyvine medžiaga, susistemintai pateikiamas XIX a. antrosios pusės-XX a. pradžios lietuvių katalikų intelektualų nagrinėtų socialinių problemų visetas, atskleistos jų kėlimo teorinės nuostatos Katalikų Baž­ nyčios socialinės doktrinos, ekonominio liberalizmo bei ortodoksinio marksizmo teorijos kontekste. Išryškinta XIX a. vidurio Vakarų Europos socialinės katalikybės atstovų (ypač V. Kettelerio) skelbtų idėjų įtaka M. Valančiaus socialinei sampratai. Parodomos M. Valančiaus pastangos ginti tautinio tapatumo išsaugojimą, skatinant lietuvių iniciatyvumą ir kartu ugdant blaivų, kritišką požiūrį į naujoves, jų priimtinumą, kas aktualu mums ir šiandien. Atskleistos XX a. pradžios katalikiškojo modernizmo percepcijos Lietu­ voje ypatumai, katalikų ir vietos protestantų bei pasaulietinės inteligentijos laikysena jo skelbtų nuostatų atžvilgiu. Išryškintas katalikų intelektualų požiūris į socialines ekonomines sistemas - liberalųjį kapitalizmą ir kolektyvistinį socializmą, akcentuo­ jantis jų propaguoto funkcionavimo krikščioniškąjį matmenį, teigiantį teisingumo ir moralinių vertybių primatą, kuriant individualią ir visuo­ tinę gerovę. Parodomos socialinio teisingumo atkūrimo visuomenėje galimybės ir būdai. Atskleistos katalikų intelektualų visuomenės gerovės, saugos ir vals­ tybės valdymo alternatyvos Lietuvai paieškosiu pastangos skelbtąsias idėjas įgyvendinti įkurtose ekonominėse (ūkio), švietimo, kultūros ir kt. draugijose bei organizacijose. Išryškinti katalikų socialinės minties praktikinės veiklos židiniai ir jų ypatumai Vilniaus, Kauno ir Suvalkų vyskupijose. Naudojantis nauja archyvine medžiaga, atskleidžiamos lig šiol mažiau žinomų lietuvių katalikų intelektualų socialinės idėjos ir praktinė veikla.

33

ĮVADAS

Pateiktos platesniame to meto Vakarų Europos krikščioniškosios minties ir visuomeninio gyvenimo realijų kontekste, jos labai praturtina lietuvių katalikų socialinės minties spektrą, rodo jų vakarietišką orientaciją, pa­ stangas kritiškai įvertinti ir diegti Lietuvoje jau Vakarų Europos šalyse taikomas pažangias socialinio ir ekonominio gyvenimo praktikas. Darbe sistemiškai pateikiamas katalikų sociologų nagrinėtų socia­ linių problemų visetas. Praktiniu požiūriu jis svarbus apibūdinant ka­ talikų socialinės minties Lietuvoje raidą, nes XIX-XX a. sandūroje buvo suformuluotas problemų ratas ir pateiktos metodologinės nuostatos, kurios mažai tepakito ir tarpukario metais: buvo tik gilinamos ir plėto­ jamos. Todėl šis darbas padės geriau suprasti tarpukario lietuvių katali­ kų sociologų nuostatas ir jų skelbtų idėjų originalumo laipsnį. Darbe aptariami katalikų intelektualų teikti Lietuvos ekonominio, socialinio bei politinio atgimimo keliai ir būdai, parodoma jų konkre­ taus socialinio veikimo sritys ir to veikimo rezultatai. Todėl šis darbas turės praktinės naudos mokslininkams, siekiantiems kritiškai peržiū­ rėti lig šiol egzistavusį vienpusišką Katalikų Bažnyčios, dvasininkijos ir ypač katalikų intelektualų skelbtų socialinių idėjų bei veiklos vertinimą, geriau suvokti jų tikrąją vietą ir vaidmenį formuojant visuomenės socia­ linę sąmonę, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir ją įtvirtinant. Darbo struktūra. Monografiją sudaro 7 skyriai, išvados, literatūros ir šaltinių sąrašas, santrauka anglų kalba, asmenvardžių ir dalykinės ro­ dyklės, aktyvesnių socialinės katalikybės idėjas puoselėjusių katalikų intelektualų trumpos biografijos. Pirmajame skyriuje „XIX a. vidurio Vakarų Europos socialinės kataliky­ bės idėjos ir jų atgarsiai Lietuvoje" išryškinamos socialinės katalikybės atstovų (ypač V. Kettelerio) nuostatos ir jų atgarsiai Lietuvoje, ypač M. Valančiaus socialinėje sampratoje; parodomos sąsajos su vokiečių vyskupo idėjomis ir atskleidžiamas jo savitumas, pasireiškęs pastan­ gomis derinti katalikišką universalizmą su tautiškumu. Antrajame skyriuje „Iššūkiai socialinės katalikybės sklaidai (XIX a. ant­ rojoje pusėje - XX a. pradžioje)1' atskleidžiami lietuvių katalikų socialinę mintį žadinę veiksniai, parodomas enciklikos „Rerum novarum" ir joje skelbtų idėjų priėmimo nevienareikšmiškumas ir jį įėmusios aplinkybės. Supažindinama su katalikų aspiracijomis studijų metais kunigų semina­ rijose ir Vakarų Europos katalikiškuose universitetuose, ten skelbtomis

34

sociologinėmis teorijomis ir lietuvių imlumui joms. Supažindinama su XX a. pradžios katalikiškojo modernizmo atstovų propaguotomis teo­ loginėmis ir socialinėmis idėjomis, jų atgarsiais Lietuvoje bei poveikiu katalikų intelektualų socialinėms nuostatoms. Trečiajame skyriuje „XX a. pradžios katalikiškasis modernizmas ir jo atgarsiai Lietuvoje" - parodoma modernizmo skelbtų idėjų ir nuostatų priimtinumas patriotiškai nusiteikusiai lietuvių dvasininkijai ir inteligen­ tijai bei jos pastangos jomis grįsti savo laikyseną opių to meto Katalikų Bažnyčios ir socialinio gyvenimo klausimų atžvilgiu. Ketvirtajame skyriuje „Katalikų socialinės minties sklaidos židiniai" - iš­ ryškinti katalikų socialinės minties Lietuvoje sklaidos židiniai ir jų ypatumai Vilniaus, Kauno bei Suvalkų vyskupijose. Parodomos pagrindinės katalikų socialinio veikimo kryptys ir rezultatai. Penktajame skyriuje„Liberaliojo kapitalizmo vertinimas" analizuojamas katalikų intelektualų požiūris į kapitalizmą ir jo teorinį pagrindimą - eko­ nominį liberalizmą, atskleidžiamas jo skelbiamo individualistinio egoizmo nesuderinamumas su krikščioniškai suprantamu žmogaus pašaukimu. Aptariama nuosavybės samprata ir darbininkijos padėties vertinimas. Šeštajame skyriuje „Socializmo kritika" atskleidžiamas katalikų požiū­ ris į socializmą, kaip sistemą, priešingą individo ir tautos saviraiškai, jos būčiai ir buičiai. Pateikiamas visuomenės raidos marksistinės koncepci­ jos ir socialistinio ūkio modelio vertinimas. Septintajame skyriuje„Visuomenės gerovės, saugos ir valstybės valdymo alternatyvos Lietuvai paieškos" ana\\zuio]am\kata\\kųmte\e\