Salomėjos Nėries lyrika [2 ed.] 4603020102, 5415002499

Citation preview

VytautasKuklius SALOM Ė jo s NĖRIES LyRl KA Antras papildytas leidimas

V“V # VILNIUS 1989

13BK 83.3L7 Ku-18

r 4603020102- -098 6—89 K M 852(08)- 89 ISBN 5-415-00249-9

© „Vagos“ leidykla, 1989

Pratarmė

Jei meno kūrinys peržengia savo istorinio laiko rėmus, jis iš naujo komentuojamas ir vertinamas. Kiekviena kar­ ta rašo savus komentarus, ieškodama ir rasdama kūrinyje tai, kuo ji pati gyvena. Kuo daugiau šitokių komentarų susilaukia kūrinys, kuo jie Įvairesni ir net prieštaringesni, tuo, matyt, didesnė jo meninė galia. S. Nėries eilėraščiai nepasikeitė, išėję iš poetės rankų. Bet šiandien mes imame įžvelgti juose kitokių reikšmių ir vertybių, negu poetės pirmųjų literatūrinių žygių liudy­ tojai. Si knyga — bandymas perskaityti S. Nėries lyriką dabarties intelektualinių ir estetinių problemų kontekste. Vertinant poetės kūrybą nūdienės problematikos požiūriu, kai kurie nusistovėję S. Nėries koncepcijos teiginiai, susi­ klostę mūsų kritikoje pirmaisiais pokario metais, nu­ blanksta, o didesnę reikšmę Įgauna tokie momentai, kurie anksčiau būdavo nusakomi greitakalbe. Kalbant apie S. Nėries poetinio pasaulėvaizdžio pagrindinius elementus, čia į pirmąją vietą iškeliamas romantiškumas. Tai viena iš poleminių knygos tezių. Šioje knygoje atsisakyta tradicinio monografijos princi­ po, reikalaujančio išsamaus visų poetės gyvenimo ir kū­ rybos faktų apibūdinimo, nuoseklios dėstymo chronologi­ jos. Tai jau padaryta gausybėje memuarinių, kritinių, stu­ dijinių apybraižų bei straipsnių. Todėl grynai informaci­ nis pasakojimas čia atrodė nebūtinas. Pirmiausia stengtasi sukurti S. Nėries poetinės pasaulėjautos portretą. Žinomi poetės gyvenimo ir kūrybos faktai svarstomi tam tikros problemos aspektu, o atskiri poetės kūriniai, nesusiliečią su nusibrėžtais tikslais, ir visiškai nekomentuojami. Nuo pagrindinio objekto čia kartais peršokama Į šiandieninės lietuvių literatūros problemas, kad išryškėtų S. Nėries tradicijos tąsa. 6

Rengiant knygą antrajam leidimui, stengiasi vienaip ar kitaip panaudoti naują dokumentinę ir memuarinę me­ džiagą, susikaupusią per du dešimtmečius Lietuvos archy­ vuose ar periodikoje, taip pat atsižvelgti į gausius moksli­ nius S. Nėries kūrybos tyrinėjimus. Knyga papildyta dviem naujais skyriais, kuriuose aptariama S. Nėries sąly­ čiai su pasaulinės lyrikos kontekstu, jos kūrybos vertimų į kitas kalbas dinamika ir lygis.

\ S. NĖRIS — ROMANTIKĖ

„Negaliu padaryt iš savęs realistės, romantikė ir mir­ siu“1,—-rašė S. Nėris dienoraštyje 1935 m. rudenį. Kas atrodė neįmanoma poetei, nesudarė jokių sunkumų kritikai. Be didelių svyravimų S. Nėris buvo priskirta re­ alizmui, kur atsidūrė greta K. Donelaičio ir Žemaitės. Čia buvo jai šalta ir nejauku, kaip ne to lizdo paukštei. Čia nebuvo vietos jos trapiai jausmo pasakai, švelniam svajo­ nės skrydžiui, ugningam troškimų maksimalizmui. Šven­ tiškas jos lyrikos audinys išbluko, o giliosios versmės už­ ako, matuojamos realistiniu masteliu. 0 ką galėjo kritika daryti? Pokario metais realizmas buvo dekretuotas kaip nesikeičianti meno substancija ir kaip vienintelis teisingas ir leistinas kūrybos kelias. Visa meno istorija buvo šukuojama realizmo kriterijais. Kas atitiko jų normas, tas įeidavo į meno karalystę; kas netilpo šių matavimų sprindžiuose, tas būdavo išvejamas už me­ no vartų su prakeiksmų akmenimis. Nuo istorijos sąšla­ vyno menininką galėjo gelbėti tik magiška formulė: „Jis — realistas“. Šitaip į realistų tarpą išradingos scholastikos laiptais buvo atvaryti ir maištingas romantikas M. Ler­ montovas, ir impresionistas K- Monė, ir simbolistas A. Blo­ kas. Tik M. K. Čiurlionio niekas nedrįso paskelbti realistu, ir jo vardą ilgai gaubė tyla. Realizmas turėjo monopolį mene ir viešpatavo pagal Biblijos įstatymą: „Neturėkite kitų dievų, o tik mane vie­ ną“. Ir tik neseniai suabejota jo absoliutinės valdžios tei­ sėmis ir amžinumu. Jei viskas pasaulyje keičiasi, kodėl realizmas turi būti amžinas? Jei pirmykščio žmogaus pie­ šiniai uolose, filosofinė Voltero ironija ir švytintis A. Blo­ ko lyrizmas vadinamas realizmo vardu, tai kur tada meno raida ir kokybiniai skirtumai? Jei realizmas yra pažangios 1 Nėris S. Raštai.—-V., 1984.— T. 3.— P. 317 (toliau cituojant 1984 m. išleistą Rasti/ tritomj, tekste nurodomas tomas ir puslapis).

7

kūrėjo pasaulėžiūros išdava, tai kaip galėjo atsirasti ab­ strakčioji komunisto P. Pikaso tapyba? O gal meno oke­ ane neišvengiamos įvairios srovės, jų potvyniai ir atoslū­ giai, be ko nebūtų judėjimo ir pažangos? O gal kiekviena srovė atsiranda iš esminių gyvenimo poslinkių, įneša į me­ no raidą kažką nauja, yra istorinė būtinybė ir istorinis laikinumas? Šitokie klausimai ir abejonės užsimezgė li­ teratų galvose po 1957 m. sąjunginės diskusijos realizmo klausimais, kurioje buvo palaidota meno klasifikacija į realizmą ir antirealizmą, sulipdyta materializmo ir idealiz­ mo antitezės pagrindu ir bejėgė ką nors paaiškinti XX a. meniniame gyvenime. Pamažu meno srovėse imta ieškoti ne tik nuklydimų nuo vienintelio teisingo ir doro kelio, bet ir istorinės logikos, estetinių vertybių, kurios, pasirodo, atsiranda ir plėtojasi ne vien realizmo dirvoje. „Jeigu lietuvių kultūroje įžymiausiomis realizmo viršū­ nėmis laikytini Donelaitis ir Žemaitė < . . . > — rašė A. Venc­ lova,— tai Čiurlionio dailės kūryba — genialiai išreiškia ki­ tą reiškinį mūsų nacionaliniame mene — romantiką, sva­ jonę, fantaziją“2. S. Nėries lyrika priklauso taip pat roman­ tiniam lietuvių meno poliui, kuris nuo XIX a. vidurio for­ mavosi iš maištingo nepasitenkinimo vergiška lietuvių tautos padėtimi, užsnūdusių piliakalnių elegijos, ieškojimo paslaptingo „tautos dvasios“ balso. Vienaip ar kitaip į šitą polių atsiremia ir graudi „Anykščių šilelio“ giesmė, pasinėrusi tragiškuose kontrastuose, ir rūsti Maironio lyra, bandanti nustelbti skurdžią dabartį didingos praeities vi­ zijomis, ir V. Krėvės žmogaus poetiškas primityvumas, jungiantis dangaus ir žemės pradus, ir Vaižganto svajingi įsiklausymai į aukštaičio sielą, ir V. Mykolaičio-Putino dramatiškas maištas prieš visatos sandarą, ir lyrinė B. Sruogos dramų rezignacija, reginti žūstančias žmo­ giškas vertybes tiek istorijoje, tiek dabartyje. Mes dar nedrąsiai atsigręžiame į romantinį lietuvių me­ no polių, pilni įtarumo ir baimės. O gal čia slepiasi idealiz­ mas, mistika, bėgimas nuo tikrovės? Mes dar vengiame ati­ džiau patyrinėti romantines mūsų literatūros tradicijas. 2 Venclova A. M. K. Čiurlionis — dailininkas // Čiurlionis M. K, 32 reprodukcijos.— V., 1964.— P. 5. 8

Bet dabar net tvirtakakčiai dogmatikai nedrįsta jų per­ braukti raudonu brūkšniu. Romantizmas legalizuotas. Kritikos straipsniuose vis dažniau aptinkame paslaptin­ gus žodžius—„romantinis pasaulėvaizdis“, „romantinis tikrovės suvokimas“, „romantinis stilius“. Ką jie reiškia? Kas yra tas romantizmas, laidojamas jau ištisą šimtmetį ir vėl prisikeliantis iš kapo, piktai spardomas ir vėl malo­ ningai reabilituojamas? Nėra tokios romantizmo formulės, su kuria sutiktų visi literatūros mokslo išminčiai. Kas galva — vis kitokia kon­ cepcija. Vieni romantizmą laiko tik istoriniu meno pamink­ lu (G. Gukovskis), kiti įžiūri jame universalų meninio mąs­ tymo tipą (L. Timofejevas). Vieni išveda romantizmą iš pasaulėžiūros, nulemtos nepasikartojančių socialinių sąly­ gų (I. Solertinskis), kiti ieško šaknų pasaulėjautoje, kurią valdo emocija ir fantazija (B. Raselas), treti jį grindžia subjektyvumu, iškilusiu į pirmąjį kūrybos planą (J. Barzunas), ketvirti argumentuoja visos Europos literatūrinio proceso vientisumu (R. Velekas). Dar vieni romantizmą perskelia į dvi priešingas stovyklas su skirtingomis — re­ voliucijos arba reakcijos — vėliavomis (M. Gorkis), o kiti siūlo ieškoti bendro visai srovei kūrybinio metodo (A. So­ kolovas) . Sunku nubrėžti tiesiausią liniją tarp šitų prieštaringų nuomonių ir paskelbti galutinį sprendimą — kas yra ro­ mantizmas apskritai. Sunku, o gal ir beprasmiška į vieną definiciją suvaryti platų, prieštaringą, kiekviename krašte vis kitokį meninį judėjimą. Si definicija būtų tokia bendra, kad nieko nebereikštų. O kuo daugiau vartojama bendry­ bių, kalbant apie literatūrą, tuo mažiau lieka erdvės pačiai literatūrai, kurios reiškiniai nepakartojami ir individualūs. Ypač primityvu matuoti pagal nusistatytą formulę didelio poeto kūrybą, nes nė vieno „izmo“ (romantizmo, realizmo, simbolizmo) lygtyje ji negali tilpti be prievartos ir išimčių. Vienas šio darbo tikslų — atsekti romantinės tradicijos pulsavimą atskiro poeto kūryboje, suvokti jos vaidmenį formuojantis tokiam retam lietuvių lyrikos talentui kaip S. Nėris. Tai nebus pavėluota romantizmo restauracija, nes praeitis negali išgelbėti dabarties. Kiekvieno laikotar­ pio literatūra eina savo neišvengiamu keliu, kurio nedera 9

matuoti praėjusio etapo kriterijais. Bet istorijos eigoje su­ sidaro pakankamai tokių situacijų, kai asmenybė negali susitaikyti su savo gyvenamuoju laiku, kai priversta arba grumtis su esamu blogiu, arba bėgti su savo nepasiten­ kinimu ir dideliais troškimais iliuzijų kraštan, ir tada vėl atgyja literatūroje romantizmo tradicija. Žinoma, vis kito­ kiu pavidalu ir naujomis modifikacijomis, natūraliai prisi­ taikydama prie pasikeitusios idėjinės, psichinės ir estetinės žmogaus sąmonės. Si tradicija ypač gaji lyrikoje, kuri tik nuopuolio metais šliaužioja daiktų paviršiumi, o žydė­ jimo laiku peržengia kasdienybės ribą, stengiasi pažvelgti j realybę sub speciae aeiernitatis, siekia viską aprėpian­ čios sintezės, atsidurdama romantinio meno kaimynystė­ je. Tad romantinė tradicija nėra sustingusi praeities re­ likvija, o gana aktyvus šiuolaikinio meninio gyvenimo fak­ torius. 2

Poetas negimsta nei romantiku, nei realistu. Istorinis laikas, jo kultūriniai sluoksniai ir meninės srovės padaro jį vienokį ar kitokį. Bet mūsų amžiuje poetinę sąmonę formuoja jau ne tiek visuotiniai literatūriniai judėjimai, kurie kaskart darosi vis menkesni, kiek pačių kūrėjų nu­ sistatymai ir polinkiai. Įvairią jauseną ir mąstyseną litera­ tūroje lemia ne tik socialinė ir kultūrinė aplinka, bet ir psichinė kūrėjo prigimtis. Vienas žmogus sudreba nuo smulkmenos, reaguoja į viską labai jautriai ir sudėtingai, antras perdeda ir sufantazuoja savo jutimus, trečias gau­ na iš gamtos tokius intelekto pradmenis, kurie veda į gilių įžvelgimų ir plačių apibendrinimų sritį. Psichinė struktūra traukia poetus į jų prigimčiai artimiausias menines siste­ mas. Kiekviena meno srovė apibrėžia aplink save ne tik tam tikrų pažiūrų, meninių siekimų, bet ir pasaulėjautos lauką. Klasicistas regi stambius, pastovius ir monumentalius dy­ džius tiek pasaulyje, tiek savyje. Impresionistui egzistuoja tik viena, nepakartojama, greitai gęstanti akimirka. Eks­ presionistas nervingai šaukia, suspaudęs kumščius, kaž10

kam grūmodamas. Kiekviena srovė reikalauja iš meninin­ ko skirtingo jausenos tipo, kuris atsiranda arba spontaniš­ kai, arba būna suformuotas mados, pagal kurią žmonės ne tik rengiasi, bet taip pat mąsto ir jaučia. Romantizmas, kaip ir kitos meno srovės, yra ne vien estetinė ir stilistinė sistema, bet ir tam tikras pasaulėjautos tipas. Kitų srovių psichologiniai pagrindai dažniausiai iš­ nyksta kartu su savo meniniais sąjūdžiais, o romantinis pasaulėjautos tipas išnyra vis naujose istorinėse situacijo­ se kaip universali žmogaus egzistencijos būsena, įsikūnija netgi tokiose formose, kurios svetimos tradicinei roman­ tizmo stilistikai. Todėl ir sakoma, kad romantizmo nega­ lima apibūdinti vien literatūrinėmis kategorijomis, o rei­ kia turėti prieš akis savotišką santykio su gyvenimu būdą3. Romantinę pasaulėjautą Gėtė apibūdino kaip ligūstumą („Romantisch nenne ich das Krankė“4). Žmogus praranda vidinę pusiausvyrą. Jis tariasi esąs čia milžinas, trupinąs pasaulį, čia dulkė, genama į mirtį. Jis klausosi tik savo jausmų, kurie sukasi triukšmingais verpetais, slopindami proto balsą ir laužydami priimtas normas. Jis pasiduoda fantazijai, kuri, niekindama kasdienybės mastelius ir logi­ ką, stumia į kupinus keistų nuojautų ir regėjimų pasaulius. Jis jaučia bedugnę tarp savęs ir kitų žmonių, tragišką vidinio pasaulio ir išorinės realybės nesutapimą, nori iš­ trūkti iš supančių daiktų nelaisvės, pabėgti iš istorinės būtinybės jungo ir susirasti stebuklingą šalį (praeityje ar svajonėse), kur galėtų būti pats savimi. Šitą nepritapimo būseną kas kartą sukelia kitokios priežastys (politinių lais­ vių išnykimas, tautos vergovė, asmenybės pajungimas pini­ go valdžiai), bet būtent dėl šios būsenos atsiranda tie aš­ trūs vidinės pusiausvyros pažeidimai ir tragiškas „ligūstumas“ romantinėje pasaulėjautoje. „Tai dažniausiai palauž­ tos natūros, komplikuoti charakteriai, problemiški žmo­ nės“5,— šitaip 1900 m., praslinkus beveik šimtmečiui nuo Gėtės žodžių, charakterizavo neoromantikus vokiečių li­ teratūros tyrinėtojas B. Jakobovskis. 3 Kleiner I. Studja z zakresu literatury i filozofji.— Warszawa, 1925,— S. 114. 4-5 Cit. iš Mason E. Deutsche und englische Romantik.— Gottin­ gen, 1959,— S. 26.

11

Jei poetas romantikas išsiskiria padidintu pojūčių jaut­ rumu, tai S. Nėris viso to turėjo su kaupu. Ją vadindavo mimoza6. Nuo menkiausio prisilietimo susigūždavo ir užsi­ darydavo savyje. Buvo neišpasakytai trapi, nors toje šiurkštokoje sunkaus darbo, nepriteklių ir rūpesčių aplin­ koje, kur ji užaugo, nelabai buvo paisoma žodžio ar veiks­ mo, retai teparodomas švelnumas. Silpną, lengvai pažei­ džiamą nervų sistemą Salomėja galbūt paveldėjo, o gal ją padarė tokią jautrią istorinis laikas — negailestingai žiaurus švelnioms širdims, XX a. laikas su savo baisiais karais, masinėmis žudynėmis, abejingumu asmenybės tei­ sėms. Salomėjai buvo dešimt metų, kai tėviškę prarijo Pirmojo pasaulinio karo liepsna. Kur tik ji bėgo su tėvais, visur, nuo Alvito, kur ji mažiukė kuldendavo į pradžios mokyklą, iki pat Virbalio, griaudėjo patrankos, degė namai, gulėjo lavonų krūvos. „...Mano vaikystę suvažinėjo sunkios ir il­ gos kareivių ir ginklų gurguolės, ją sutrypė milžiniškų belgų arklių, traukiančių baisias armotas, kanopos“ (3, p. 57) ,— rašė vėliau poetė. į mergaitės sąmonę įsismelkė iš­ gąstis ir mirties baimė, kuri jau niekados neišnyko („Ap­ sižergęs šuo parvilko būdon kareivio batą, pro atirusio pado plyšį matėm purviną kojos pėdą“— 3, p. 343). Glež­ ną psichiką užgulė depresija, netikrumas, melancholija. „Tapau maža pesimistė“ (3, p. 427),— rašė poetė autobio­ grafijoje. Kiršų kaime, seniai išsiskirsčiusiame į viensėdžius, Sa­ lomėjos nepasitiko senovės papročių, legendų ir dainų, bendrų šienapjūčių ir talkų poezija, kuri gaubė Rytų Aukš­ taitijos poetų vaikystę. Kapitalistiniai santykiai, anksti įsi­ brovę į Suvalkiją, jau buvo palaidoję senąją patriarchali­ nę kaimo buitį, jos papročius ir poeziją. Energingų, darbš­ čių, apsišvietusių Suvalkijos ūkininkų sluoksniui, kuriam priklausė Salomėjos tėvai, rūpėjo visų pirma gausus der­ lius, gera tvarka ir pinigas. Namuose ėjo kalbos daugiau­ sia apie grūdų ir gyvulių kainas, paskolas pavyzdiniams 6 Cvirkaitė-Lozoraitienė O. [Atsiminimai] // Literatūra ir kalba.— 1959.— T. 4.— P. 72.

12

ūkiams, samdinių algas (33 margų ūkyje dirbo du bernai, dvi mergos, pusbernis ir piemuo). Iš savo kietų, taupių ir ambicingų tėvų Salomėja pavel­ dėjo išdidų ir drovų būdo uždarumą. Ji nesipasakodavo ar­ timiesiems savo minčių, jausmų ir įspūdžių („atvira nebu­ vo, širdies neatverdavo“7), o gniauždavo savyje vis didė­ jančius pojūčių ir refleksijų telkinius. Vaikystė, apkurtinta patrankų griausmo, užgožta degė­ sių ir lavonų tvaiko, baimės ir siaubo (vokietis buvo įrė­ męs brauningą tėvui į krūtinę), padarė Salomėją nepap­ rastai įspūdingą ir ligūstai jautrią. Tėvai jos negalėdavo suprasti, guvius kaimo vaikiščius slėgė jos uždarumas ir niūrumas, ir ji dažniausiai viena pati tūnodavo prie Širvin­ tos upelės. „Salomėja nebuvo, kaip įprasta jaunam, sma­ gi, linksma, bet vis kažko susimąsčiusi, kažko prislėgta, kažkieno varžoma, kažko jai trūko“8,— pasakoja vienas jos mokytojas. Mokykloje pertraukų metu ji sėdėdavo suole tyli, susikaupusi, toli nuo klasės triukšmo ir linksmybių. Draugės vengė ją užkalbinti — Salomėja nemėgo patauškų, nesuprato lengvabūdiško žodžių pasisvaidymo. Dažnai ji užsigaudavo dėl nekalčiausios pastabos ar žvilgsnio, stai­ ga nutildavo nežinia dėl ko, ir tada kalbink nekalbinęs, likdavo nebyli kaip akmuo. Jau būdama mokytoja, Salomė­ ja kartais prastovėdavo ištisą pamoką prie lango, žiūrė­ dama į rudenišką Lazdijų sodą, liūdna, susikrimtusi, ne­ siklausydama mokinio pasakojimo, o kilus klasėje triukš­ mui ar juokui, pravirkdavo grynomis ašaromis. „...Aš drebu prieš kiekvieną kvailio žodį“ (3, p. 307),— rašė ji dienoraštyje. Drovi, visada kažko susikrimtusi ir tyliai kenčianti, didesnėje draugijoje bebalsė, tarytum išsigan­ dusi, ji lindėdavo savo kiaute, baukščiai žvalgydamasi į pasaulį žalsvomis akimis. Salomėja gyveno savo pačios jutimų ir svajonių pasau­ lyje, bijodama peržengti jo slenkstį, nes anapus jos tykojo tik užgavimai ir pažeminimai, viešpatavo svetima ir pikta būtinybė, grasindama ją sutraiškyti (taip jai atrodė). Ir 7 Unguraitytė-Stamburevičienė M. [Atsiminimai] // Ten pat.— P. 38. 8 Juraitis j. [Atsiminimai] // Ten pat.— P. 54. 13

savaime didėjo Salomėjos egocentriškas uždarumas, toks būdingas romantiniam pasaulėjautos tipui, o vidinė būsena tapo žymiai svarbesnė už išorinio pasaulio faktus. Salomėja vis labiau grimzdo į savo pačios jutimus ir įspūdžius, kurių daugybę sunešdavo į sąmonę jautriai vi­ bruojantis nervų tinklas. Tai buvo poetės vidinis, amžinai judantis ir kintantis, pasaulis. Jį sudarė ne tiek apmąsty­ mai, griežtos idėjų ir principų konstrukcijos, kiek gyvoji emocijų srovė, besikeičiančių jutimų tvinksniai, įžiebti ko­ kio nors menko išorės dirgiklio. Gilus įspūdingumas, grei­ ta, subtili ir sudėtinga dvasinė reakcija į aplinkos smūgius ir vos girdimus signalus, nepaprastai ištobulėjusi pojūčių ir jausmų kalba — ryškiausias poetės psichinės struktūros bruožas ir sugebėjimas, užgožiantis kitas jos asmenybės jėgas, lenkiantis ją į romantinį meną, kurio turinys, anot Hėgelib, „koncentruojasi vidiniame dvasios gyvenime, jausme“9... Proskyna tarp poetės asmenybės, pasinėrusios savyje, ir išorinio pasaulio grėsmingai plėtėsi, nutraukdama ir pa­ žeisdama įprastus santykius tarp žmogaus ir aplinkos. O menininko išsiskyrimas su objektyvia tikrove — svarbiau­ sia romantinės pasaulėjautos premisa, neretai tragiška, stumianti romantikus į savižudybes ir beprotybę (R. Suma­ no, E. Po beprotybė, Z. de Nervalio savižudybė)10. Realus gyvenimas erzino ir gąsdino Salomėją savo šiurkščiais prisilietimais ir atrodė jai be galo žiaurus, pur­ vinas, baisus. „Kaip visa čia žema, niekinga, melu atsiduo­ da...“ (3, p. 192),— rašė ji dienoraštyje. Kokia banalybė ta kasdieninė buitis, kur žmonės „vien savim susirūpinę kruta, ruošias kaip paprasčiausi žemės vabalėliai, by tik savo kūną patenkinti“ (3, p. 185). Kokie menki tie mate­ rialinių išskaičiavimų ir praturtėjimo rūpesčiai, kuriais gy­ veno kietų, energingų ir darbščių Suvalkijos ūkininkų sluoksnis, kuriame ji gimė ir išaugo! Jokių realių teisin­ gumo ir gėrio lyčių ji nematė ir apmirusiame Vilkaviškio miestelyje, kur nuo 1919 m. mokėsi „Žiburio“ gimnazijoje 9 Гегель. Сочинения. — M., 1940. — T. 13. — C. 94. 10 Соллертынский И. Исторические этюды. — M.—Л., 1963. — C. 105. 14

ir pr,neįėjo rašyti eilėraščius. Nebuvo čia nei įdomesnių pas­ kaitų, nei vaidinimų, nei kino filmų. Negausi inteligenti­ ja, slegiama sunkaus pragyvenimo pirmaisiais pokario metais, išgąsdinta kruvinų kovų dėl valdžios Lietuvoje, užsisklendė savyje, nebandydama siekti ko nors didesnio. Įstojusi j ateitininkų organizaciją, Salomėja tyliai sėdėda­ vo per susirinkimus, nesikišdama į jokias kalbas ir ginčus. „Aš nesu sutikęs liudytojo, kuris būtų pasakęs, kad Salo­ mėja, tiek metų Vilkaviškyje buvusi ateitininke, būtų nors vieną trumpą idėjinio ar organizacinio turinio paskaitą skaičiusi, kalbą sakiusi“11,— rašė jos buvęs mokytojas. Nei gimtajam Kiršų kaime, nei Vilkaviškio aplinkoj ne­ buvo tokių jėgų ir veiksnių, kurie patrauktų jautresnę sie­ lą, uždegtų ją savo problemomis ir siekimais. Ir Salomėja su pasidygėjimu žiūrėjo į pilkus gyvenimo šiokiadienius: „Visa, visa vien melas, vyliai, tuštybės; kilnumas, teisin­ gumas ir visos dorybės taip užslopintos, slegiamos, kad tik kur ne kur skaisčiai sušvinta dangiška šviesa, iškyla iš nuodėmingos minios...“ (3, p. 184),— rašė ji dienoraštyje. Teisingumą ir grožį, platesnius žmogiškumo aspektus ir dvasinių interesų sritį poetė atskyrė nuo šitos pilkos, ap­ snūdusios, kasdienybės rutinoje sustingusios provincinės aplinkos, perkėlė anapus regimos tikrovės, pavertė toli­ mais, nepasiekiamoje aukštybėje spindinčiais ir viliojan­ čiais idealais. Moralinių žmoniškumo normų ir idealų at­ siskyrimas nuo esamos visuomenės ir aplinkos, jų perkėli­ mas į tokią sferą, kuri neturi nieko bendra su stūksančia prieš akis tikrove — vienas svarbiausių romantinės pasau­ lėjautos bruožų. Šitą nepritapimo jausmą, kurį stipriau ar silpniau išgy­ vena kiekviena jauna, bręstanti būtybė, dar labiau pagi­ lino ir išplėtojo idealistinė pasaulėžiūra, įsigėrusi į gimna­ zistės sąmonę. „Būdama perdėm, be ribų idealiste...“ (3, p. 196),— sakė ji pati apie save. Jos akyse pasaulis suski­ lo į du nesutaikomus gėrio ir blogio, grožio ir bjaurumo ašigalius. Ji matė tik žvaigždes arba purvą, tik tobulybę arba niekšystę, tik palaimą arba kančią. Tarp šitų būties priešingybių neegzistavo jai jokių gijų ar perėjimo tiltų, 11 Jurailis J. [Atsiminimai] // Literatūra ir kalba.— T. 4.— P. 53. 15

o žioravo neperžengiama praraja. Nuo „dulkėtos žemiškos atmosferos“ ji, jau būdama studentė, norėjo bėgti net j vienuolyną — tokia vieniša, svetima ir nepritampanti jau­ tėsi. Savo dienoraštyje Salomėja rašė: „Mano gi siela < ...> trokšta, oi, trokšta išskristi virš visa to, kas žema ir mirtinga... pasiekti, išvysti kilniausią, tobuliausią grožį... Išvysti tą amžinąją teisybę, kurios veltui šioj vargšėj že­ melėj ieškoma...“ (3, p. 187) Svarbiausia Salomėjos idealistinio pasaulėvaizdžio at­ rama buvo religija. Viso to, kas idealu, absoliučiai teisin­ ga, nepaprasta ir gražu, ji ieškojo santykyje su „anuo amžinuoju Rytu“, kuris nepriklauso šiam gyvenimui. „Kristus mano laimė, mano idealas...“12— rašė ji dieno­ raštyje. Katalikų bažnyčia, kurios šešėlyje Salomėja augo ir brendo, įdiegė, kad vienintelė nepraeinanti tiesa ir neiš­ nykstantis gėris yra Dievas, o gyvenimas žemėje tik trem­ tis, pasiruošimas susitikti su amžinąja tiesa ir tobulybe. „O kaip saldu, kaip ramu... Buvau šiandien Kristaus puo­ toje... Ragavau dangiškos laimės lašelį“13,— rašė ji po komunijos. Pagauta ekstazės, ji klūpodavo prieš altorių švytinčiomis akimis, o tėviškėje, suklupusi namų priean­ gyje, melsdavosi kartais iki vidurnakčio. Studenčių ben­ drabutyje vakarais skaitydavo „Naująjį Testamentą“ ir užmigdama dėdavosi po pagalve. Malda jai dar buvo svar­ biausias dvasinio gyvenimo aktas, džiaugsminga išsiva­ davimo iš smulkios kasdienybės akimirka ir paslaptingas prisilietimas prie amžinybės kranto. Savo nuoširdžiu pa­ maldumu ji — pavyzdinga ateitininkė, nes „žmogaus ga­ lutinis tikslas ir yra formalis Dievo garbinimas“14. Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, kur Salomėja studijavo nuo 1924 m., žymūs katalikų mąsty­ tojai, krikdemų ministrai ir busimieji vyskupai mokė, kad žemėje niekados neįsikūnys gėrio, tiesos ir grožio idealai, nes tai Dievo karalystės savastis, kad griauti ir iš naujo statyti pasaulį — tuščias darbas, nes žemėje viešpatauja Dievo nustatyta tvarka, kurią žmogus bejėgis pakeisti. Fi12- 13 VRBR, f. SN, ap. 985,— 1922, bal. 9; 1923, kovo 4. 14 K. R. Moralinio gyvenimo pagrindai // Ateitis.— 1924.— Nr. 12,— P. 574. 16

losofijos srityje fakulteto kelrodis buvo Tomo Akviniečio doktrinos, pedagogikoje — bažnytinis auklėjimas, sociolo­ gijoje— ramios evoliucinės pasaulio kaitos teigimas, poli­ tikoje — tautinė vienybė, kurią lietuviams gali užtikrinti tik katalikybė. Religinis pasaulėvaizdis čia buvo pavers­ tas vientisa, visas sritis aprėpiančia ir uždara sistema su daugybe savo argumentacijos linijų ir atskirų disciplinų. Šitoje erdvėje S. Nėris jautėsi tarsi užuovėjoje, priimdama be jokios kritikos ir tomistinę filosofiją, ir sielos ncmirlingumo bei pirmosios nuodėmės dogmomis pagrįstą psicho­ logiją. Kurį laiką jai buvo ramu idealiųjų abstrakcijų, gry­ nojo dvasingumo viešpatijoje, kur nebelikdavo žemės purvo ir kančios, buvo gera skendėti maldoje, kuri išvaduo­ davo nuo užgavimų ir sopulių, pasinerti didingų iliuzijų ir mistiškos nežinomybės pasaulyje, kuriame ištirpdavo kas­ dienybės dulkės. Sekmadieniais ji klūpodavo dominikonų ar karmelitų bažnytėlėse, su džiaugsmu ir pasitikėjimu klausydavosi savo profesorių — Maironio, P. Bučio, J. Skvi­ recko, M. Reinio, V. Mykolaičio — mišių ar pamokslų. „Ji tvirtai tikėjo beveik paveldėjimo būdu gautais ideologi­ niais pagrindais, jais nė kiek neabejojo, nebandė jų kritiš­ kai persisvarstyti, nepergyveno pasaulėžiūros krizės“15,— pasakoja apie šį S. Nėries gyvenimo laikotarpį jos studijų draugas J. Keliuotis. Salomėja buvo senosios, smūtkeliais ir bažnytėlėmis nu­ sėtos, maldoje parimusios, katalikiškos Lietuvos kūdikis, paveldėjęs ilgaamžį minties konservatyvumą, savijautos baikštumą, pasyvų rezignavimą. Kaip ir užuitos kaimo mo­ terėlės, iš kurių tarpo poetė išėjo, ji dar negalvojo, kad pasaulį galima būtų pakeisti ar tobulinti. Jame visados lie­ sis kraujo ir ašarų upeliai, keros prievarta ir melas. Vie­ nintelė paguoda šitoje amžino vargo, kančios ir neteisybės žemėje — kažkur egzistuoja teisybė ir palaima, kažkur yra Dievas, kuris viską mato ir visiems atlygins. Be šitos iliu­ zijos gyvenimas būtų nepakeliamas... Kuo daugiau žmonių tikėjo šia iliuzija, kuo daugiau karštų galvų ieškojo tiesos ir gėrio dangaus aukštybėse, 15 LKLIBR, f. 6, ap. 27, p. 7.— Keliuotis J. Pluoštas atsiminimą apie Sal. Nėrį. 17

o no žemoje, tuo milžinu rūpesčių politinei valdžiai, kurią savo rankose laikė klerikalai. Todėl jų valdymo laiku Lie­ tuvos mokyklos, globojamos kunigų, gausiai leido į pa­ saulį idealistus, kurie kliedėjo amžinybe, skendėjo medita­ cijose, stengėsi būti tyri ir naivus kaip angelėliai, o re­ aliame gyvenime buvo bejėgiai ir trapūs kaip stiklo žais­ liukai. Jie išeidavo į pasaulį pilni dvasinės skaistybės ir egzaltacijos, o kasdienybė, kurioje nemokėjo nei orientuo­ tis, nei veikti, sudaužydavo į šipulius jų iliuzijų pilaites, išmesdavo į tuščią krantą, kur jie pasidarydavo arba be­ sparniais miesčioniinis, arba turėjo ieškoti savo vidiniam gyvenimui naujų gairių. Tokiame idealistų būryje ir Salo­ mėja išėjo į gyvenimą. Idealistinio pasaulėvaizdžio bejėgiškumas realybės aki­ vaizdoje dar nereiškia, kad jis bevaisis ar visai svetimas poetinei kūrybai. Regėdamas nežinomus ir paslaptingus pavidalus už matomos tikrovės ribų, jausdamas amžinų esybių alsavimą visatoje, viską sudvasindamas ir suidea­ lindamas, šis pasaulėvaizdis žadina poeto fantaziją, būties slėpiningumo ir visumos pajutimą, įtraukia mintį ir jaus­ mus į skausmingus konfliktus su realybe. Tokie išgyveni­ mai — dėkinga dirva lyrikai, kuri iš visų literatūros rūšių išsiskiria labiausiai sudvasintu ir apibendrintu žmogaus traktavimu. Nenuostabu, kad iš idealistinio pasaulėvaiz­ džio yra išaugusi ne vieno žymaus poeto — Novalio, R. M. Rilkės, T. Elioto, J. Baltrušaičio — kūryba. Žinoma, toks pasaulėvaizdis uždaro poetą klaidingose išvadose, pastato skersai istorinės pažangos kelio, bet čia svarbu konstatuo­ ti tą elementarią tiesą, kuri neretai neigiama ideologinės kovos sumetimais, kad poetinis išgyvenimas gali trykšti ir iš idealistinių pajautų bei suvokimų, kaip ir iš bet kurio kito pasaulėvaizdžio, jei tik jis yra natūraliai suaugęs su poeto prigimtimi ir apvaisina ją kūrybingumu. Vienokia ar kitokia pasaulėvaizdžio sistema yra istorinio laiko pro­ duktas, tam tikro žmonijos minties išsivystymo išdava, kurią atskiram poetui sunku atmesti ar peržengti, kuri pagaliau neišsemia ir nenulemia kūrinio meniškumo. Juk kiekviena ideologija apima tik dalį pažinimo proceso ir sąmonės veiklos; virš ideologinių postulatų visada išauga nepakartojama, savitu mąstymu, ypatinga pojūčių ir 18

jausmą kalba, individualia charakterio logika ir požemi­ nėmis jo srovėmis pagrįsta vidinė tikrovė, iš kurios ir trykšta eilėraščiai. Meninė kūrinio gyvybė priklauso nuo to, kaip poetas sugeba standartinę ideologinę premisą, gau­ tą iš savo aplinkos ir laiko, ištirpdyti savijautos pulsavi­ muose, atausti savo paties dvasinio brendimo problemomis, pagaliau suteikti jai bendražmogišką turinį. Idealistinis pasaulėvaizdis, visiškai natūralus ir neiš­ vengiamas toje aplinkoje, kurioje brendo Salomėja, pas­ tūmėjo ją į būdingą romantikams vidinę būseną. Iš vienos pusės, ji regi žėrinčias tolumoje tobulybes, laimės, grožio viršūnes, kyla į jas savo minčių ir troškimų sparnais, iš kitos — čia pat tvyro pilka gyvenimo kasdienybė, su ku­ ria poetė negali susitaikyti. Regima tikrovė neigiama var­ dan aukštesnės realybės, glūdinčios arba dievybėje, arba moraliniame absoliutizme, arba revoliucinėje kitokio pa­ saulio vizijoje. Tokia yra pagrindinė romantiko dvasinė situacija. „Nepasitenkinimas pasauliu — romantizmo pa­ matas“16,— rašė J. Kleineris, žymiausias lenkų romantiz­ mo tyrinėtojas. Romantikui atrodo, kad pasaulis privalo ir gali būti kitoks, todėl jis yra nuolatiniame konflikte su realybe; jis siekia ją arba pakeisti savo žodžiu, arba nuo jos nepataisomo blogio pasislėpti svajonėje ar maldoje. Romantikas negali nei pritapti prie esamos pasaulio tvar­ kos, nei gyventi be idėjų, kurios būtų aukštesnės už vieš­ pataujančią politinę, socialinę ar moralinę gyvenimo siste­ mą. „O viešpatie! Žmogus turi prarasti visą savo dvasios subtilumą, kad pasidarytų tinkamas šitam pasauliui“17,— rašė anglų poetas Dž. Kitsas. Ir S. Nėries lyrikoje roman­ tinis pasaulėvaizdis žėri ugningais kontūrais, kol poetė skausmingai nepritampa prie esamo pasaulio, maištingai jį neigia, ir ima blėsti, kai ji atranda taikaus sambūvio ir harmonijos formules. I būdingą romantizmui dvasinę būklę S. Nėrį pastatė ne tiek kritiška istorijos valanda ar ryšys su platesnių visuomenės sluoksniu kova, kaip A. Mickevičių ar II. Hei111 Kleiner J. Studija z zakresu literatury i filozofji.— S. 117. 17 Цит. по Дьяконова H. Эстетипескне взгляды Китса / / Воп­ росы литературы. — 1963. — № 13. — С. 96. 19

nę, o daugiau melancholiškas prislėgtos ir baukščios psi­ chikos tonusas, kurį pažeisdavo mažiausi aplinkos padirginimai, katalikybei būdinga dualistinė pasaulėžiūra, atvė­ rusi poetės sieloje antagonizmą tarp idealiųjų ir žemiškųjų būties pradų. Pradžioj S. Nėris tikėjosi, kaip ir dera tyrai idealistei, kad gėrio ir tiesos idealai išvaduos ją iš visų prieštaravi­ mų, o jų dieviški spinduliai nuslopins slegiančią realybės tamsą. Su džiaugsmu ir viltimi poetė bėgo savo pirmuose eilėraščiuose nuo žemės, išdarkytos karo baisybių, plėšo­ mos į dalis besipešančių politinių partijų, kurių ji nesu­ prato, į dangaus platybes, kur jos laukė amžinosios gyve­ nimo vertybės. Ar girdi, kaip vidury nakties kalbasi žvaigždės? Jos kviečia kilti aukštybėn, skristi dangaus erdvėmis, kur skamba angelų giesmės, kur svajonių viešpatija, kur tik­ rasis poezijos kraštas. Kiek nemigos naktų praėjo, Prie lango beliūdint vienai! Skaisti žvaigždutė vis spindėjo. Daug, daug kalbėjo man jinai... Aukštybėn kilt mane vadino, Nuskrist su ja dangaus keliu... Kur siela rastų džiaugsmo gryno, Širdis nejaustų sopulių... „Nemigos naktys“

Kalbėtis vidury nakties su žvaigždėmis, skrajoti minčių sparnais po nežemiškas erdves jaunai idealistei atrodė pats kilniausias užsiėmimas. Pati poetiškiausia dvasinė situacija. Juk visa, kas tyra, gera ir didinga, egzistuoja tik žvaigždžių papėdėje. Tik dangiškose aukštybėse švie­ čia amžinos tobulybės idealas, į kurį turi veržtis žmogus18. 18 Tai būdingas ateitininkų ideologijos ir pasaulėjautos postulatas. „Absoliuti tobulybė, kaip tokia, yra tik Dievo savybė. Žmogus, bū­ damas Dievo tvarinys, negali tos absoliučios tobulybės pasiekti. Tuo būdu, žmonių siekiamoji tobulybė yra aukščiausias ir nepasiekiamas idealas. Jis, kaip dangaus žvaigždelė, veda žmogaus gyvenimo ke­ lią palaimingon amžinybėn“ (Tylenis A. Pirmyn ar atgal // Atei­ tis.— 1924,— Nr. 1,— P. 4). 20

Tai vienintelis žmogaus išganymas, jo didžioji pareiga, kurią poetė šlovino valingu maironišku tonu: Žengiu per gyvatą užburtu taku. Žvaigždė — idealas man šviečia aukštai. Kas sielą kankino, kas buvo sunku, Išnyko kaip dūmai, vylingi sapnai... „Žengiu per gyvatą“

Į šitą žvaigždę — idealą poetė veržėsi su prislėgtos, kruvina realybe pasibjaurėjusios, kitokio gyvenimo išsiil­ gusios sielos aistra, tikėdamasi čia patirti tuos įstabius laimės, grožio, harmonijos ir pilnavertiškumo jutimus, kuriems nebuvo vietos kasdieninėje realybėje. Nusileidusi iš skaisčios idealų viešpatijos į žemę, poetė pasijusdavo „kaip prakeikta vėlė be vietos“. Apsvaiginta dieviškos tobulybės spindesio, ji negalėjo priimti skurdžių šiokia­ dienio gyvenimo formų {„Man kalėjimas pasauly“), įleisti šaknų blogio ir ydų apsėstoje žemėje, kur ji yra tremtinė. Liūdna žemėj. Ištrėmimas Ir ilga juoda naktis. Slenka kruvini šešėliai, Dunkso kryžiai ir kapai. Mano širdį jau sudraskė Karo paukščiai alkani... Mano dainos alpsta, miršta Už kalėjimo ribų. „Liūdna žemėj. Ištrėmimas...“

Poetė jautėsi vienui viena išstumta į šaltą pasaulį, sve­ tima visiems, nemylima, nesuprasta ir niekam nereikalin­ ga, klaidžiojanti be savo gūžtos ir užuovėjos, be tikslo ir prasmės. Klajūno tremtinio, „atliekamo žmogaus“ jaus­ mas, kitados Bairono įvestas į pasaulinę poeziją, atliepė ir S. Nėries savijautą. Tu visados būsi vieniša {„Mane pa­ mylėjo nykioji vienatvė“), visados būsi liūdna ir kentėsi be jokios priežasties, nes tu ir pasaulis — nesutaikomi ir nesujungiami dydžiai. Poetė sakė: Nusileido saulė. Ir šventykla uždaryta... Kur dabar man eit? kur ieškoti kelio? 21

Neturiu pasauly gimtojo kampelio... Eisiu lyg našlaitė viena išvaryta... „Nusileido saulė...“

Jaunai poetei rodosi, kad nutrūko paskutiniai ryšiai tarp jos ir pasaulio, kad nebeliko nieko bendra tarp žmonių ir jie gyvena atskirti vienas nuo kito kaip tolimos salos. Kaž­ kur dar skamba juokas, krykščia nerūpestinga jaunystė, užsidega meilė, bet visa tai skirta ne idealisto sielai, kuri turi veržtis į aukštybes. „Ne man pasaulis, ne man jo ro­ žės! Nors kartu širdyje — aš atsisakau nuo visko“ (3, p. 210),— rašo poetė dienoraštyje. Idealistas turi išsižadėti žemiškos tikrovės. Jo prieglobstis — amžinybė („Mes gyvi amžinybėj“,—-sako poetė). Jo kelias eina anapus mato­ mos ribos, kur prasideda tikrasis „džiaugsmo ir laimės kraštas“. S. Nėris negalėjo suderinti poliarinių gėrio ir blogio, sie­ los ir kūno priešingybių, o tuo pačiu negalėjo rasti patei­ sinimo ir prasmės savo žemiškam gyvenimui. „Ir kam tas mano gyvenimas, kam?.. Valkioji jį kaip savo gėdą, kaip elgeta tuščią krepšį“ (3, p. 208),— rašo poetė dienorašty­ je. „Gyvenimas — kažkoks tamsus, gilus šulinys, kurio dugne aš — žmogus ar šešėlis, ar koks menkas vabalas — tūnoju“ (3, p. 203). Dualistinis antagonizmas, kurio poetė nepajėgė nei peržengti, nei egzistuoti jo rėmuose, blaškė jos ankstyvuosius eilėraščius iš entuziastingos egzaltaci­ jos į pesimizmą. Ji negalėjo išspręsti konflikto tarp idealų ir tikrovės, nes šis konfliktas romantikui iš tiesų yra ne­ išsprendžiamas vidinis prieštaravimas. Pasaulis nepaiso gražiausių romantiko idealų, planų ir iliuzijų, įžūliai eina savo keliu, o romantikas negali atsisakyti nei savo tikėji­ mo absoliučiu teisingumu ir grožiu, nei susitaikyti su ap­ linka. Čia jo tragedija ir kūrybos akstinas. Užtenka ro­ mantikui pripažinti, kad jo idealai bent iš dalies realizuo­ jami dabartyje, ir iš karto pasidaro nebereikalinga tobu­ lesnės ateities vizija, begalinės raidos idėja ir amžinas nepasitenkinimas, sudarą romantizmo esmę19. Trokšdama pakilti į amžino gėrio ir tobulybės sritį ir jausdama, kad „sparnai į žemę prismeigti“, nusiminusi 19 Обломиевский Д. Французский романтизм,— M., 1947,— C. 7.

22

poetė šaukdavosi net mirties, kad išvestą ją iš to tamsaus ir drėgno narvo. O mirtie, o mirtie tu šaltoji, Tu viena man ištikima ir teisi, Tu viena — mano viltis, paguoda Ir vien pagailėt manęs moki. Tavęs laukiu kaip laimės didžiausios, Kada mano sutriuškinsi kūną, Kuriam siela užburta kalėjo. „Atplaukit, debesys juodieji“

Atsistojus ties amžinybės riba, viskas atrodė laikina, nepastovu ir netikra. Visos žemiškos būties formos darėsi nepatvarios, greit subyrančios. Nei erdvė, nei laikas, nei žmogaus jutimai nebeturėjo tvirtų ribų. Po praeities ūkanas skraido dar mintys, Štai slenka ir pinas vaizdai ateities... Ir vėl skaisti laimė man ėmė vaidintis, Sužibo žavėjanti žvaigždė vilties... „Ant blizgančio sniego...“

Romantizmas estetiškai įteisino vienatvės, nepritapimo prie pasaulio, skausmingo nepasitenkinimo gyvenimu ir vi­ dinio trapumo jausmą, kuris S. Nery glūdėjo iš mažens. Atsiskyrimas nuo kasdienybės, nutolimas nuo aplinkos, savęs ir visuomenės supriešinimas — šitie būdingi roman­ tinio pasaulėvaizdžio kontūrai tapo ankstyvųjų poetės ei­ lėraščių pagrindu. Idealistinė poetės pasaulėžiūra, kuria rėmėsi ankstyvoji jos lyrika, be religijos, neturėjo rimtesnių filosofinių pa­ grindų. Salomėja nebuvo idėjos dogmatike ar išdžiūvusi intelektualistė. Ji nesidomėjo abstrakcijomis, nemokėjo teorizuoti, dėstyti savo minčių griežtomis logiškomis for­ mulėmis, ir per egzaminus S. Šalkauskis, filosofinių dis­ ciplinų profesorius, jai, drebančiai iš susijaudinimo, dro­ vumo ir nežinojimo, rašydavo kuklų trejetuką20. „...Univer­ sitete S. Nėris neparodė didesnio intelektualinio pajėgumo 20 VRBR, f. SN, ap. 944. 23

bei intereso filosofinėms problemoms“21,— liudija jos stu­ dijų draugas J. Grinius. Gėrio ir tiesos idealai poetės są­ monėje egzistavo daugiau emociniuose vaizdiniuose, o ne kaip filosofinės kategorijos. Salomėjiškame žvaigždžių ilgesyje nebuvo tokio sudė­ tingo intelektualinio turinio ar viską apimančios emocinės būtinybės kaip V. Mykolaičio-Putino, J. Baltrušaičio eilė­ raščiuose. Jautri mergaitė, o ne subrendęs mąstytojas ieš­ kojo prieglobsčio nuo bauginančios realybės tolimų erdvių ir žvaigždžių vaizduose, itin paplitusiuose ano meto poezi­ joje, tačiau nepajėgė jiems suteikti nei minties gilumo, nei meninio savitumo. Idealinis pasaulis, grindžiamas jautrios būtybės svajo­ nėmis, jstabių dalykų lūkesčiu, neturėjo tokios teritorijos, kur poetė būtų galėjusi klaidžioti, nenusileisdama į realybę. Šito pasaulio sienos, pastatytos iš nepatvarios, nuolat kin­ tančios medžiagos, neretai sugriūdavo ir į vidų papūsdavo gyvenimo vėjai, o emocinės srovės, kėlusios poetę į aukšty­ bes, netikėtai imdavo traukti ją į paprastus žemės džiaugs­ mus ir sopulius. „Kylu, kartais kylu ir plačiai sparnus iš­ tiesiu, bet į žemę atgal esu traukiama ir pririšta prie že­ mės“ (3, p. 242),— rašė ji dienoraštyje. Poetė blaškėsi tarp savo idealų dangaus ir realios žemės bei žmogiškos prigimties, nerasdama nei išeities, nei vidinės harmonijos, kaip blaškėsi ir visa to meto Europos filosofinė mintis, svyruodama tarp grynojo idealizmo ir materializmo. Ilgai­ niui žemės trauka nugalėjo S. Nėries būtybėje, sugriauda­ ma katalikiško dualizmo spąstus, kuriuose ji kankinosi, ir natūralus žmogiškas prigimties balsas jai pasidarė pats svarbiausias poezijoje. Idealistinis S. Nėries pasaulėvaizdis, kuriuo buvo grin­ džiama jos ankstyvosios lyrikos romantika, nebuvo nei vientisas, nei pastovus. Jis pulsavo kaip gyva ląstelė, kei­ tėsi, turėjo savo vidinių prieštaravimų, kurie galų gale suskaldė šį pasaulėvaizdį. Bet ankstyvuoju S. Nėries kūry­ bos laikotarpiu šis pasaulėvaizdis buvo natūraliai įaugęs į poetės psichinę struktūrą, sutapęs su jos kasdienybės 21 235. 24

Grinius J. Veidai ir problemos.— Roma, 1977.— T. 2.— P. 234—

baime, ilgesiu kažko tauraus, amžino ir traukė ją į roman­ tizmą. „...Ji realistė, o aš romantikė. Ji nebus kitokia, ir aš kitokia nebūsiu“ (3, p. 300),— sakė S. Nėris apie savo draugę ir pačią save. Poetė jautėsi romantikė tiesiog iš pri­ gimties, pačiais savo būtybės pamatais, tuo skausmingu neišsitekimu kasdienybės narvelyje, galutinės tiesos ir am­ žinųjų vertybių poreikiu, melancholišku svajingumu, nes romantizmas jai buvo visų pirma tam tikras žmogaus gal­ vojimo ir jutimo tipas, o tik paskui jau literatūrinė srovė.

3 Poeto meninis mąstymas išauga iš pasaulėvaizdžio ir psichikos, bet nėra tik vien charakterio projekcija. Meninė sistema, kaip ir kiekviena mąstymo rūšis, formuojasi, atsi­ remdama į ankstesnį žmonijos patyrimą, veikiama savo laiko krypčių ir atmosferos. Poeto meninio mąstymo svar­ biausias koordinates paprastai nustato literatūrinės srovės, kurios dar neseniai užvaldydavo pasaulį kaip būtinybė, kaip nepermaldaujama laiko dvasia, iš kurios negalima iš­ trūkti. S. Nėries romantiniai polinkiai, plaukią iš poetės vidinės sandaros, jau nebuvo iš anksto nulemti visą literatūrinį pasaulį apėmusių romantizmo įstatymų kaip Bairono ar H. Heinės laikais, bet Lietuvoje dar turėjo gana palankią estetinę aplinką. Savo pirmąją rimtą literatūrinę mokyklą S. Nėris išėjo „Šatrijoje“, studentų ateitininkų meno mėgėjų draugijoje, į kurią įstojo studijuodama Kauno universitete. Didžių sie­ kimų, gražių svajonių, bekūnių jutimų kultas ir panieka žemiškai realybei — šios draugijos idėjinė-estetinė plat­ forma. Atidarydamas 1927 m. „Šatrijos“ literatūrinį va­ karą, kuriame poetė viešai skaitė savo eilėraščius, J. Gru­ šas kalbėjo: „Idealistiškai orientuotas žmogus, nuoširdžiai dirbdamas, negali sukurti veikalo, kuris kalbėtų apie ma­ terijos viešpatavimą, kaip jis negali rasti galutinio savo troškimų patenkinimo žemės gėrybėse. Iš čia ir plaukia bendriausias ir plačiausias mūsų savitumo formalis apibrė25

žinias — i d e a l i z m a s “22. Kitas „Šatrijos“ narys J. Keliuotis, išvykęs tęsti studijų j Paryžių, rašė S. Nėriai: „Ar lakių svajonių ir skaidrių idėjų pasaulis nėra didesnė tik­ rovė kaip „realusis“ gyvenimas? Argi visas materialusis pasaulis nėra fikcijų pasaulis?“23 Panašios mintys viešpatavo „Šatrijos“ susirinkimuose, kurie vykdavo nedideliame V. Mykolaičio-Putino bute, iš­ puoštame simbolistiniais A. Galdiko, K. Šimonio paveiks­ lais. Pats šeimininkas, turėjęs jauniesiems literatams di­ džiausią dvasinę ir meninę sugestiją, buvo įsitikinęs, kad poezija — tai akimis nematomo ir protu nesuvokiamo bū­ ties klodo išraiška. Prof. S. Šalkauskis, šių susirinkimų svečias, meninėje kūryboje matė tik amžinųjų idealų ilgesį ir siekimą. Prof. J. Eretas reikalavo, kad poezija išsakytų tai, kas egzistuoja už proto ribų, o L. Gira kėlė „momento įspūdžių įamžinimo estetiką“24. Tokiu būdu menas šatrijiečiams iškilo ne kaip realybės atspindys, o kaip santykio su aukštesne, antgamtine būtimi išraiška. Modernizmas, suformuotas išviršinių civilizacijos sluoks­ nių, šatrijiečiams atrodė svetimas meno esmei, kurią su­ daro ne šiuolaikinės buities ir pakrikusios dorovės ner­ vingas fiksavimas, o amžinųjų būties pradų ieškojimas. „Dėl to mes laikome netikslinga ir nerimta tūpčioti prieš importuotus dievaičius...“25— kalbėjo J. Grušas. Estetinis konservatyvumas pastatė „Šatriją“ į gana nuošalią bendro Europos literatūrinio gyvenimo kertę. Teologijos-filosofi­ jos fakulteto profesoriai ir studentai ieškojo literatūroje ne naujovės ženklų ir kaitos dėsnių, o nekintamų kūrybos pagrindų ir ilgai galiojančių estetinių normų. „Šatrijai“ rūpėjo rasti ir kultivuoti tautines kūrybos lytis, kurios bū­ tų savitas žodis pasaulinėje literatūroje. Lietuvių meno in­ dividuali siela šatrijiečiams glūdėjo pirmiausia romantiz­ me, kuris, jų supratimu, geriausiai atliepė svajingą lietuvių tautos dvasią, jos ilgesingų dainų ir sopulingų rūpintojėlių nuotaiką. Romantizmas „Šatrijai“ egzistavo kaip vienas 22 J. P. „Šatrija“ // Aleiiia.— 1027,— Nr. 12,— P. 002. 22 VRBR, f. 4, ap. 1430.— Laiškas S. Bačinskaitei 1927, rugp. 27. 24 LKLIBR, f. 6, ap. 27, p. 21.— Keliantis J. Pluoštas atsiminimą apie Sai. Nėrį. 25 J. P. „Šatrija“ // Ateitis.— 1927,— Nr. 12,— P. 603. 26

pastovių, niekados neišnykstančių meno polių, telkiančių savyje dvasinę žmogaus prigimties dalį, ir šitą polių kiek­ vienos tautos menininkai privalėjo iš naujo atrasti. „...Aš visa širdimi linkau į romantiką“26,— pasakoja sa­ vo autobiografijoje V. Mykolaitis-Putinas. Romantinėmis įkvėpimo, nerimo ir veržto kategorijomis aiškino meną prof. J. Eretas, kurio paskaitos su Bethoveno, Šuberto, Vagnerio muzikos plokštelių koncertais, dailės kūrinių re­ produkcijų demonstravimu išvesdavo lietuvių kaimo vai­ kus, nieko panašaus negirdėjusius, į didįjį meno kelią. Jaunieji literatai — J. Paukštelis, V. Romanas, J. Grinius — kūrė vaizdelius, eilėraščius, pjeses, kuriuose atgydavo se­ novės kunigaikščiai, prabildavo kraupumo ir paslapties nuotaika, jausmai iš natūralių rėmų peršokdavo į hiperbolinius dydžius, patosą ir melodramatiškumą. Romantizmas, traukęs „Šatrijos“ idealistus ir svajoto­ jus, tuo metu tebefigūravo kaip aktuali ir daug žadanti lietuvių literatūros programinė užduotis. „...Manding, tau­ tiškas romantizmas ir idealizmas tebeplaka tokiu gyvu pul­ su, tebeviešpatauja mūsų dailiojoje literatūroje, lygiai pro­ zoje ir poezijoje“27,— tvirtino V. Bičiūnas 1929 m. Realiz­ mui išgyvenant nuopuolį naujomis Lietuvos gyvenimo sąlygomis, kurių nespėta perkąsti iki šaknų, o „Keturių vė­ jų“ futurizmui ir ekspresionizmui gęstant, neatvertus pas­ tovesnių vagų, J. Dobilas ir Vaižgantas paskelbė, kad tik romantizmas gali atnešti lietuvių literatūrai renesansą. Tik susikaupimas ties dvasinėmis lietuvių tautos gelmėmis, o ne išorinių įvykių aprašymas, kuris Lietuvoje visada bus neįdomus, kol krašte nėra intensyvesnio gyvenimo — pra­ monės, technikos, stambių buržujų, tik meno giminystė „melancholingai, svajingai, kažko pasiilgusiai ir mistiškai lietuvių prigimčiai“28, o ne skurdžios buities fotografavi­ mas, tik lietuvių sieloje susitvenkusio graudulio, rezigna­ cijos ir bekraščio ilgesio išraiška („tik prisiminkime dar 26 Mykolaitis-Putinas V. Autobiografijos vietoje // Tarybų Lietuvos rašytojai.— V„ 1957,— P. 347. 27 Bičiūnas V. Romantizmas bei tautiškas idealizmas // Židinys.— 1929,— Nr. 3.— P. 233. 28 Tumas J. Romantiškasis idealizmas grįžta // Židinys.— 1927.— Nr. 10,— P. 229.

27

sykį lietuvio dvasios ypatybes: idealinį religingumą, mal­ dingumą, tikrai krikščionišką nusižeminimą, kokį nežinia ar berasi kur pasauly, rezignaciją, neapkentimą visa to, kas kūniška, ir meilę, ir pietizmą įdvasintą, ir dorą, būdo švelnumą, nuoširdumą, pilną ramaus, bet gilaus ilgesio liūdnumą“29) atkels lietuvių literatūrai vartus į jos nacio­ nalinį savitumą ir klestėjimą. Romantizmas turėjo apginti ir išsaugoti mene sielos gy­ venimą, žmogaus taurumą, ryšį su visata ir tautinės pa­ saulėjautos pradus, išgelbėti senąjį humanistinį meno tu­ rinį, kuriam vis mažiau beliko vietos XX a. civilizacijoje. Tai protestas prieš „negyvąjį sumechanizėjimą“ (V. My­ kolaitis-Putinas), gniaužiantį dvasios balsą, prieš kapita­ listinę industrializaciją ir standartizaciją, suvienodinančią asmenybes. Tai išgąstinga reakcija į materializmo ir so­ cializmo bangą, slenkančią iš Rytų, kuri, atrodė, palaidos savo glėbyje mažas tautas, jų valstybingumą ir kultūras. Tai pasipriešinimas ir panieka miestui, jo mašinoms, triukš­ mui ir nuodėmėms, iššūkis „Keturiems vėjams“, šitiems miesto pranašams ir poetams, nes lietuviškumo, žmogiš­ kumo ir poezijos šaltinis esąs vienas — žaliasis sodžius. „Romantizmas tad savo esme yra aiškiai pareikštas ide­ alistinis pasaulėvaizdis, vienas stipriausių idealinių puo­ limų į bekraštybes“30,— rašė Vaižgantas. Romantizmo estetikos ir formų restauracija, prasidėjusi XX a. pradžioje, tebesitęsė daugelyje Europos literatūrų. Romantinis tikėjimo gėriu, skaisčios svajonės, meilės ir grožio pasaulis rodėsi vienintelis prieglobstis žmogiškoms vertybėms, žlugdomoms utilitarizmo ir sumiesčionėjimo. Neoromantikai atmetė pozityvizmo ideologiją, bet netapo pesimistinės žlugimo filosofijos apologetais. Jie norėjo sujungti išnykstančio žmogiškumo melancholiją su amži­ naisiais būties elementais, o jausmo virpėjimą — su sim­ bolio daugiaprasmiškumu ir potekste, su klasikiniu for­ mos aiškumu (P. Verlenas, V. Jeitsas, K. Tetmajeris). Svarbiausias meno tikslas — apginti dvasinį pradą nuo 29 Dobilas J. Reikalingumas mums renesanso ir kun. Vienažinskis // Skaitymai.— 1922,— Kn. 17,— P. 105. 30 Tumas J. Romantiškasis idealizmas grįžta // Židinys.— 1927.— Nr. 10,— P. 221. 2Š

vergovės daiktams ir politinėms konjunktūroms, sugrą­ žinti žmogui „dvasinę substanciją“. Bet šį tikslą neoro­ mantikai stengėsi realizuoti vidinės harmonijos, ramybės ir užsimiršimo situacijomis, o ne gyvenimo prieštaravimų ir dramatiškos kovos vaizdais. Neretai jie stokojo drąsos ir energijos pateisinti „dideliems žodžiams“. Todėl avan­ gardistinės meno srovės puolė neoromantizmą kaip kon­ formistinį, egzaltuotą, nudėvėtais žodžio gražumynais be­ silaikantį meną, svetimą blaiviai, veiksmingai bei ironiš­ kai XX a. žmogaus mąstysenai. Neoromantizmas lietuvių literatūroje, užsimezgęs prieš­ karinėje V. Krėvės, L. Giros, S. Čiurlionienės kūryboje, neturėjo uždaros vagos, o priimdavo į savo tėkmę kitų meno srovių — impresionizmo, simbolizmo — intakus, ne­ retai pats būdavo su jomis tapatinamas. Žymieji lietuvių simbolistai — B. Sruoga ir V. Mykolaitis-Putinas — save vadino neoromantikais. „Bet juk simbolizmas yra ne kas kitas kaip tik moderninis romantizmas („neoromantiz­ mas“)...“31—-rašė B. Sruoga. Lietuvių poezijoje neoroman­ tizmas iš tikrųjų ilgą laiką tebuvo simbolizmo modifikaci­ ja32 ir ėmė įgauti savarankiškesnį balsą tik pasirodžius J. Tysliavai, K. Inčiūrai, S. Nėriai, A. Miškiniui, J. Alek­ sandravičiui (Aisčiui). Lietuvių neoromantizmas, atsiradęs tautos susiskaldy­ mo, klasinių susirėmimų, bendrų nacionalinių šūkių žlu­ gimo metu, nebeturėjo tokių tvirtų šaknų Lietuvos dirvoje ir tokios plačios visuomeninės programos kaip senasis romantizmas, pagimdytas nacionalinio išsivadavimo ko­ vos. Maironio poezija savo patriotinėmis aspiracijomis atliepė visos lietuvių tautos lūkesčius. O L. Gira ir B. Sruo­ ga, K- Inčiūra ir J. Aleksandravičius jau nebedrįso kalbė­ ti visos tautos vardu. Poeto — tautos pranašo, laisvės ko­ votojo ir politiko figūra neoromantikams liko svetima. 31 Pad. Кая. Keturiu vėją užuvėjoj // Gairės.— 1924.— Nr. 2.—■ P. 101. 32 Lenkų literatūros mokslininkas J. Kleineris rašo, kad neoroman­ tizmas Prancūzijoje buvo vadinamas simbolizmu, o kitose šalyse tie­ siog modernizmu (Kleiner J. Zarys dziejorv literatury polskiej.— Wroclaw, I960,— T. 2,— S. 180). 29

Senasis romantizmas stovėjo griežčiausioje opozicijoje savo meto santvarkai ir istoriniam laikui, alsavo rūsčiu nepasitenkinimu skurdžia dabartimi ir buvo kupinas pa­ siryžimo pakeisti esamą pasaulį. O neoromantikai liko lojalūs režimui, neiškėlė politinės kovos vėliavų ir netu­ rėjo tokių visuomeninių idealų, kurie būtų skatinę maiš­ tauti. Dalis jų stojo netgi oficialios 'ideologijos tarnybon, atlikdami, anot K. Korsako, „tam tikras patriotines, pilie­ tines ir net grynai valstybines pareigas“33. Jie buvo nepa­ tenkinti apskritai kasdienybe, pasauliu, žmogaus būtimi, bet tam tikros tiesos — tautos, dievybės, žmogaus ver­ tė s — likdavo jiems šventos. Maironio lyrikoje gyveno maištingas ir titaniškas žmogus, aukojantis viską savo tautos išvadavimui. O neoromantikų kūryboje įsiviešpatavo itin jautri ir trapi asmenybė, be kieto valingumo bruožų, linkusi į melancholišką švelnumą, elegišką intymumą ir individualių išgyvenimų savistabą. Poetinis žodis neoro­ mantikams buvo savęs pažinimo ir išdainavimo priemonė, jausmo akimirkų fiksatorius, panteistinio ryšio su gamta ir krykštaujančios fantazijos kūdikis. Poezijos šaltinius, vertę ir horizontus jiems lėmė asmenybės emocinis ir dva­ sinis patyrimas. Neoromantikai atsižadėjo tiesioginių kreipinių į skaity­ toją, logiško įtikinėjimo, oratoriškos retorikos, labai efek­ tyviai plėtodami, panašiai kaip simbolistai, autoanalizės, intymaus nuoširdumo, impulsyvaus išsiliejimo, jausmo pustonių, potekstės ir muzikalumo meną poezijoje. Neoromantizmas S. Nėriai, kaip ir daugeliui ano meto jaunų poetų, iškilo kaip pati lietuviškiausia ir autoritetin­ giausia poetinė mokykla. Tiesiog vidinis vienišos idéalis­ tes, gležnos svajotojos balsas vedė ją į neoromantizmą. Pradedančios poetės nedrąsa ir nežinojimas, kokių nors gairių stoka neaprėpiamuose literatūros plotuose, bent šioks toks šilumos, supratimo, meninės atmosferos pasi­ ilgimas taip pat vertė ją glaustis prie literatūrinės gru­ puotės. S. Nėris visai aiškiai ir sąmoningai laikė save 33 Radžvilas J. Linkmes nustatant // Kultūra.— 1930.— Nr. 10.— P. 533. 30

„romantizmo atstove“34. Ji dalyvavo neoromantikų sambū­ riuose, literatūriniuose vakaruose, išvykose (į Kražius ir Baublius), almanachuose („Granitas“). Padėjo redaguo­ ti žurnalą „Ateitis“, kurio puslapiuose šatrijiečiai dau­ giausia ir spausdino savo eilėraščius ir noveles35. Šio žur­ nalo lėšomis išėjo ir pirmasis poetės eilėraščių rinkinys „Anksti rytą“. „Šatrijos“ susirinkimuose Salomėja, kaip paprastai, „sėdėdavo susigūžusi ir tyli, į jokias diskusijas visai nelinkusi“36. Bręsdama S. Nėris, tiesa, ėmė neišsitekti savo literatū­ rinėje mokykloje, laužė jos ribas, susirado savo kelią, ku­ ris jau netilpo vienos srovės vagoje. Tačiau pradžioje S. Nėris, kaip ir kiekvienas jaunas, savęs tebeieškantis talentas, buvo veikiama literatūrinės aplinkos magnetinio lauko, patyrė gana stiprų neoromantizmo estetikos ir sti­ listikos poveikj, kuris įrėžė neišdildomus ženklus į jos savitą poetinę asmenybę. Į ankstyvąją S. Nėries lyriką, kurios tik nedidelė dalis pasirodė „Ateities“ žurnalo puslapiuose, kaip būdinga ne­ oromantizmo žymė, krito tolimi Maironio degančio patri­ otizmo atšvaitai. Jai dar vaidenosi Gedimino kalnas, už­ burtos pilys, prisikėlę milžinai, viliojo valingas, įsakmus ir pamokantis Maironio eilių tonas, kurį retkarčiais ji ban­ dydavo pamėgdžioti („Drąsiai stokim / Ir kapokim / Prie­ šus plėšikus“), taip pat jo pakilūs įvaizdžiai. Aušta rytas, Padabintas Laisvės spinduliais, Ašarotas, Apmazgotas Karžygių kraujais... „Aušta rytas...“ 34 S. Nėries draugė E. Vilčinskaitė savo laiške poetei cituoja jos pačios žodžius iš neišlikusio laiško: „Pagaliau tu manai, kad esi „romantizmo atstovė“ (VRBR, f. 4, ap. 1499.— E. Vilčinskaitės laiškas S. Nėriai be datos). 35 „Sal. Bačinskaitė ir Ign. Petrušaitis maloniai sutiko padėti Re­ daktoriui redaguoti „Ateitį“ // Ateitis.— 1924.— Nr. 10.— P. 469. 35 Orintaitė P. Ką laumės lėmė // Naujienos.— 1964.—• Spal. 30. 31

Bet praeitis poetės akyse jau nebeturėjo tokios didybės, herojiškų kontūrų ir gyvybinių sąsajų su dabartimi, o traukė daugiau savo paslaptingais šešėliais, spalvų niuan­ sais, iškildavo kaip bendresnių būties mįslių simbolis ar jos pačios individualių emocijų vaizdas. Eilėraštyje „Už­ burtoji pilis“ S. Nėris rašė: Išvydai tu užburtą pilį. Ją gaubė rožės vainiku. Aplinkui visa liūdi, tyli, Tik tu eini vienas taku... Jos slėpiniai tave masina, Zavėja ta keista tyla, Vidun pažvelgti lyg vadina, Kur slėpinių toj giluma... Praeities romantika — be visuomeninių aspektų ir pato­ so. Tai ne kovos šūkis, o grynai individualus psichologi­ nis išgyvenimas ir estetinis ornamentas. Tokią prasmę ir „šilkinį toną“ įgavo senieji romantiniai motyvai neoro­ mantikų lyrikoje. Ankstyvojoje S. Nėries kūryboje jie šmėkštelėdavo tik kaip užklydę praeiviai, kuriems nedaug skiriama dėmesio. Tačiau romantiniai praeities vaizdiniai, tėvynės meilės ir grožio idėjos, įkritusios į poetės sąmonę jaunystėje, egzistavo kaip nematomas, bet niekados nenutrūkęs ryšys su tauta. Ilgainiui jos tapo pagrindiniais po­ etės lyrikos leitmotyvais, o Maironis net gyvenimo pabai­ goje iškilo kaip aukščiausias jos kelių ir kūrybos teisėjas. Neoromantizmas atskyrė S. Nėrį nuo miesto, jo fabrikų ir gatvių bildesio, rėžiančių kontrastų ir socialinio drama­ tizmo. Ji bijojo miesto, kuris šmėkščiojo jos akyse tarsi moralę ir grožį naikinanti pabaisa, kaip žmonių sumate­ rialėjimo, jų svetimumo vienas kitam įsikūnijimas. Ji jau­ tė naivią kaimo idealisto opoziciją naujųjų laikų civiliza­ cijai, technikai, miesto papročiams. Vaizdelyje „Alia“ po­ etė šitaip piešė miestą: Baltų lempų girliandos kaip grabnyčios prie karsto,— to, kurs pa­ laidotas mieste. Kur grendinio akmenys kaip numirėlių kaukolės. Kur geležiniai tiltai virš dumblino vandens— nuo kurių taip patogu nukristi į gel­ mę, jei kam įkyrėjo gyvu pūvančiu lavonu vaikščioti. 32

Iš po jų plinta palši dvokianti rūkai ir pelėsių kvapas. Ir šlykšti būtybė išrėplioja, aukso žvyniais žaibuodama,— nuodėmė. Ji šliaužia gatvėmis. Ir skleidžia iš nasrų svaiginančias dujas. Begėdiškas miestas — kaip prostitutės guolis! Mirtis kaip didžiulis voras laipioja virš miesto po vielų vora­ tinklį. Geležinės miesto rankos! Akmeniniai kryžių kryžiai. Ant kurių nukryžiuotas žmogus (3, p. 52).

S. Nėriai, kaip ir kiliems neoromantikams, rami ir tyki Lietuvos gamta be civilizacijos pėdų, kaimiško gyvenimo spalvos ir garsai buvo svarbiausias poetinio vaizdo šalti­ nis. Vėliau, išgyvendama ideologinį lūžį ir taikydamasi prie „Trečiojo fronto“ estetikos, ji bandė atsisakyti šito šaltinio, kategoriškai pakreipė savo poetinį žodį į miesto pasaulį, tačiau iš jo vis dėlto neišskėlė gyvybės ir šilu­ mos. S. Nėris turėjo grįžti prie tradicinių lietuvių poetinio žodžio versmių ir horizontų, kuriuos praplėtė tik karo tragedija, atvėrusi poetei naujas pasaulio, istorijos ir žmo­ gaus puses. Neoromantizmo estetika iš kūrybos šaltinių išbraukė pil­ ką kasdienybę. Realūs daiktai ir įvykiai, šiokiadieniška ap­ linka, paprasta buitis buvo paskelbti antipoetiška sfera, į kurią tikras poetas neprivalo kelti kojos. Savo ankstyvojo­ je kūryboje S. Nėris paklusniai vykdė šitą romantinio meno postulatą — buržuazinėje visuomenėje ji neieškojo jokių šviesos pragiedrulių, kuriais būtų galima žavėtis, jokių pozityvių 'idealų, kuriems būtų verta aukotis, taip pat jokių konkrečių detalių ir spalvų kuriamam poetiniam vaizdui. Viename eilėraštyje savo mintims ir vaizdams ji nubrėžė tokią kryptį: Nuskriskite, mintys, į tolį slaptingą, Kur jūsų triukšmingas pasaulis nelies... „Improvizacija“

S. Nėries aplinkoje, be abejonės, pasitaikydavo ir įdo­ mių asmenybių, patrauklių ryžto ir heroizmo momentų, bet visa tai likdavo anapus jos sąmonės slenksčio. Tikrovė­ je ji matė tik tai, kas atliepė vienatvės, nepritapimo, skaus­ mingo nepasitenkinimo savijautą ir neoromantikų sąjūdžio suformuotą estetinį jausmą. Dėl to ankstyvosios S. Nėries lyrikos vaizdų amplitudė labai siaura, spalvų gama vie33 2. Sale

noda, monotoniškai besikartojanti, pasemta iš jau žinomos literatūrinės medžiagos. Lapeliai, žiedeliai, saulužė, žvaigždužė, debesys, vėjas, jūra — svarbiausi jos eilėraš­ čių vaizdiniai motyvai, gana išblukę ir nereljefingi. 0, krintu, vis krinta bailieji lapeliai... Nukrinta ant tako... ir žmonės juos mina... 01, vysta svajužės, jaunystės žiedeliai, Ir juosius pasaulis sumins į purvyną... „Gražusis geguži...“

Ilgainiui S. Nėris nugalėjo savo ankstyvųjų eilėraščių vaizdinį abstraktumą, atsisakė daugelio poetiškai nudė­ vėtų motyvų, pasilikdama tik spinduliuojantį jūros ir sau­ lės junginį, surastą šituo metu („Saulė bučiavo, saulė my­ lėjo... / Jūron pasvirus uola liūdėjo“). Bet distancija tarp poetinio jutimo ir kasdieniškos aplinkos S. Nėries lyrikoje ir toliau buvo pakankamai didelė, atitverdama jos vaizdą ir kalbą nuo buitinio konkretumo ir prozaizmų. S. Nėriai, kaip ir kitiems neoromantikams, rūpėjo ne tiek atspindėti kurį nors objektą, kiek išsakyti savo vidi­ nę būseną. Nepasižymėdama nei minčių gilumu, nei vaiz­ dų įvairove, ankstyvoji poetės lyrika turėjo nuoširdumo sugestijos, kurioje glūdėjo didžioji jos jėga. S. Nėries žodis, dar sunkus, abstraktus, neišmankštintas, kartais jau išskeldavo gyvą nuotaikos kibirkštį, perteikdavo jos greitus ir lengvus judesius, suvirpėdavo jos nematoma ir neapčiuopiama energija, lemiančia tiek atskiro vaizdo, tiek viso kūrinio gyvybę. Dzin!., kaitra pravirkdė smiltis. Dzin!., be jausmo, be minties Nėr troškimo, nėra vilties, Nėra laiko, ateities, Dzin!., kaitra pravirkdė smiltis... Tylu... Aido nė šešėlio. Glūdi, snaudžia lyguma, Lygūs plotai gelsvo smėlio. Siaučia juos gili dūmą... Tylu... Aido nė šešėlio... „Tyruose“

34

Poetė jautė savyje kažką slėpiningo, keisto, niekam ne­ žinomo, iškylančio ir dingstančio tarytum sapnas. Pa­ gauti šį trumpalaikį sapną — svarbiausias kūrybos rūpes­ tis, nes: Sielos troškimai, kūriniai — Migloj paskendę slėpiniai, Greit, mums nejaučiant, praslenka... „Gyvenimas mūs...“

Kurdama S. Nėris norėjo stebėti savo pačios vidinį gy­ venimą, jo siekimais, nuotaikomis ir spalvomis maitinti savo lyriką. Bet tasai gyvenimas dar neturėjo savarankiš­ kesnių valdų ir didesnių teisių pats į save. Abstraktūs gėrio ir tobulybės idealai asketiškai tebetikrino poetės jutimus, juos perkošdami ir suvienodindami. Tie jutimai ištirpdavo ryškiau neapibrėžti, susiliedavo į vienatonę besikartojan­ čią būseną be aiškesnio reljefo. Taikydama savo jutimus prie apriorinių idealumo normų, poetė pakirsdavo psicho­ loginį jausmo natūralumą, ir jos išgyvenimai netekdavo žmogiškos teisybės. S. Nėris pradėjo rašyti tuo metu, kai lietuvių lyrikoje simbolizmas jau buvo sugriovęs klasikinį poetinio mąsty­ mo aiškumą, bet dar nebuvo sukūręs tokio vaizdo daugiaprasmiškumo, emocinio lankstumo ir monumentalumo kaip V. Mykolaičio-Putino knygoje „Tarp dviejų aušrų“ (1927). Filosofinės simbolizmo pretenzijos užkrėtė poezi­ ją abstraktumu, o lyrizmo paieškos tik mėlynuose toliuose, ūkanose ir šešėliuose, išsižadėjus konkrečių realybės mo­ tyvų ir spalvų, ištirpdė tvirtas vaizdo linijas, poetinį iš­ gyvenimą panardino į impresionistinį neapibrėžtumą. S. Nėris, kaip ir daugelis to meto jaunų poetų, neišvengė šito poetinio mąstymo suabstraktėjimo ir miglotumo. Jos vaizdinė sistema, nuo 1925 m. aiškiai tampanti vis švel­ nesnė savo malonybiniais žodeliais, vis lakesnė savo emo­ cingomis metaforomis ir dainingesnė, formavosi tokioje literatūrinėje dirvoje, kuri buvo kiaurai prisotinta simbo­ lių. S. Nėris vartojo tokias poetines formules ir įvaizdžius, kaip „šmėklų naktis“, „amžių glūduma“, „baltos gulbės“, „šalto sfinkso šaltos akys“, „viešnia šviesi, paslaptingoji“, „mėlyni paukščiai“, „mėlyni kalnai“. Į jos vaizdinį audinį 35

2*

ilgam įstrigo simbolistų pamėgtos žmogaus ir vyšnios, žmogaus ir žvaigždės paralelės („Sapnavau:— žydėjo vyš­ nios < ...> / Mes — žiedai“— 1, p. 256; „Mes — tos žvaigž­ dės, kur negęsta“— 1, p. 261). O „sutemų viešnios“, „juo­ di šešėliai“, „sirenos“, „verkiantys smuikai“ lydėjo poetę per visą pirmąjį jos eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“. Kai kurie S. Nėries eilėraščiai ištirpstančiais vaizdo kontūrais, pakiliu ir kontrastiškai lūžtančiu emociniu tonu buvo arti­ mi B. Sruogai: Mėlyni paukščiai ilgisi saulės. Sieloje šventė, sieloj naktis. Širdies lelijos vysta be saulės, Melsvi šešėliai temdo akis. Skrido, nuskrido žydra padange. Kada sugrįšit vėl į mane? Tyli sustingau prie savo lango. Skausmas krūtinėj, laimė sapne. „Mėlyni paukščiai...“

Tarpais S. Nėris atvirai kartojo ir V. Mykolaičio-Putino simbolistinę poetiką, nors jai buvo svetimi vidinis dvilypu­ mas ir kritiška refleksija savo pačios atžvilgiu. / Baltąją Pilį keliai devyni. Ir žvaigždės devynios plasnoja skliautais, O tu kaip šešėlis su manim eini, Išblyškusiu veidu, su rūbais baltais. Nebejaučiu po kojų skaudžiųjų akmenų, Lengva tartum šešėlis, kai su tavim einu. Širdy lelijos žydi... Palaiminti keliai! O akyse liepsnoja žvaigždėti spinduliai. Parpuolus žemę bučiavau, Kad išaugino tuos baltuosius žiedus, Ir saulei amžinus himnus giedojau, Kad man takus žiedais nubarstė37. „Į Baltąją Pilį kelini devyni“ 37 Plg. tik vieno V. Mykolaičio-Putino kūrinio „Vergas“ frazes: „patekėjusios septynios puošė žvaigždės“; „Bučiuoja apkabinęs pilką žemę“ (Mykolaitis-Putinas V. Raštai.— V., 1959.— T. 1.— P. 251, 255). 36

Poetinio suvokimo miglotumas, išblukusios daiktų for­ mos ir spalvos, tarsi švyksančios pro rasotą stiklą, pate­ tiškas kalbos tonas, sukietėję simbolistiniai įvaizdžiai ir formulės sudarė tą abstraktųjį S. Nėries ankstyvosios lyri­ kos klodą, pro kurį nepajėgė prasimušti jos natūrali emo­ cija, subtilus paprastumas ir konkretumas. Pseudoromantinis stilius, susiklostęs iš primityvaus sen­ timentalumo liekanų, liaudies dainų sekimų, grynojo jaus­ mingumo, išvaduoto nuo bet kokios programos ir rimtes­ nės moralinės savistabos, taip pat kliudė S. Nėries išgy­ venimui, vaizdui ir žodžiui įgauti emocinio tikrumo. Tada poezijoje buvo mėgstama forsuotas jausmas, dvasinė eg­ zaltacija, lengvabūdiško entuziazmo ir graudaus verkšle­ nimo situacijos. Toji mada „virkdyti sielos stygas“, insce­ nizuoti poetinį išgyvenimą tarytum melodramą veikė ir S. Nėrį. Jos išgyvenimai neretai liedavosi melodramiškais kraštutinybių kontrastais, egzaltuotomis džiaugsmo ir siel­ varto būklėmis, jausmingu dūsavimu. Visa tai alsuodavo ne tiek vidine būtinybe, kiek romanso butaforija: Jei mano meilė būtų Dėmė baltai lelijai, Tai aš ją paskandinčiau Saitam dugne jūružės. Jei mano meilė būtų Vilyčia aro širdžiai, Tai aš ja numarinčiau Savo bedalį širdį. ,,0 aš ji pamylėjau...“

Tokios svajingo, egzaltuoto, skambaus jausmingumo pozos buvo perimtos iš romansinių dainų repertuaro, pa­ plitusio tarp gimnazistų ir studentų. Vilkaviškyje poetė „skambindavo gitara madingas to meto daineles“38. Ir į jos eilėraščius persikėlė stilizuoti tarptautinės kilmės ro­ mansų personažai — pajacas, čigoniukas, trubadūras, val­ kata, Don Zuanas, Karmen, „skausmo demonas“, „spar­ 38 lčkauskaitė-Vosylienė J. [Atsiminimai] // Literatūra ir kalba.— T. 4,— P. 94. 37

nuotas juodas kunigaikštis“; kuriamas paslaptingas ro­ manso interjeras — mėlynos sutemos, liūdesio tyrai, balta pilis, už lango juodas svečias, nelaimingos rožės, šalto kapo paguoda ir pan.39. Bręstantis, dar be patyrimo ir rimtesnės meninės kultū­ ros, S. Nėries talentas sugėrė į save nemaža silpnųjų tiek neoromantizmo, tiek apskritai ano meto lietuvių poezijos bruožų, kuriuos vėliau ji turėjo nugalėti sunkiuose lūžiuo­ se. Bet, antra vertus, iš šitos literatūrinės srovės poetė gavo daugelį tokių impulsų, kurie atliepė jos charakterį ir kūrybinę prigimtį, formavo jos poetinį savitumą. Neoromantizmas turėjo savo žmogiškumo koncepciją, kuri siejo senąjį romantikų moralinį maksimalizmą su nuovargio, suglebimo, pralaimėjimo nuotaikomis, gyve­ nimo meilę su apatija, ironiją su atlaidžiu švelnumu. S. Nėris, kaip įprasta poetui, suvokė neoromantizmą ne tiek ideologiniu ir politiniu aspektu, o matė jame sau arti­ mesnį žmogiškumo turinį. Neoromantizme ji išgirdo eti­ nio taurumo, dvasinio grožio ir nekompromisinio moralu­ mo gaidas, jau silpnai beskambančias, bet jai labai svar­ bias. Romantiškumo dvasia įaugo į S. Nėries pasaulėjautą, moralę ir poetinį suvokimą, sustiprino ir išugdė joje švel­ naus svajingumo, trapumo, dvasinio skaidrumo bruožus, absoliučios tiesos ir jausmo pilnatvės troškimus. Neoro­ mantizmas išsaugojo poetei būties mįslingumą, nežinomy­ bės ilgesį, paslaptingą grožio muziką, dar galutinai neiš­ irusią dvasios harmoniją. Ir ji liko stovėti ant tradicinio lietuvių poezijos pamato, nepasuko į pasąmonės ar alo­ giškos formos sritį, kaip ne vienas to meto Vakarų poetas. S. Nėris orientavosi į romantinį poezijos polių, o kiti poetės bendramečiai — K. Boruta, K. Jakubėnas, A. Venc­ lova — ėjo į daiktus, į socialinę tikrovę, į politinį savo jausmų įprasminimą. Mes įpratinti manyti, kad menas tuo geresnis, kuo labiau atitinka realybę. Žiūrėdami M. K. Čiurlionio paveikslus, nejaučiame to „adekvatiško tikro­ vės atkūrimo“, kuris buvo laikomas aukščiausia meno ver­ te, bet dėl to šie paveikslai nepraranda savo žavesio. 39 Mariinaitis M. Kaip dainos žodžiai // Kultūros barai.— 1979.— Nr. 11,— P. 7—8.

„Mes nepamėgdžiojame gyvenimo, o iš gyvenimiškos me­ džiagos komponuojame visiškai naują pasaulį“40,— rašė B. Sruoga savo traktate „Teatro romantika“. Matyt, me­ ne yra lygiateisė orientacija tiek į konkretų daiktą, tie­ sioginį aplinkos tyrimą ir atspindėjimą, tiek į dvasinį žmogaus pasaulį, į svajonės ir fantazijos sritį. Menui rei­ kalingos abi šios linkmės, ir nė viena jų pati savaime nė­ ra nei geresnė, nei blogesnė. 4 Nepritapusi prie savo aplinkos, skausmingai vieniša, S. Nėris turėjo kažkur ieškoti prieglobsčio. Svajonė buvo jos prieglobstis. Viename pirmųjų eilėraščių ji sakė: Svajos jaunatvės Man sielą gaivina, Į laimės šalelę Jos kviečia, skraidina... „Ar žaidžia plaštakės...“

Vaikystėje svajoja visi — tada dar neaiškios ribos tarp to, kas galima ir kas neįmanoma. Subrendęs žmogus per­ nelyg gerai žino, kas neįmanoma, ir, prisitaikydamas prie aplinkybių, pamažu liaujasi svajojęs. Bet ne visi. Kai ku­ rie negali susitaikyti su esama padėtimi, amžinai trokšta kažko, gyvena ne tuo, kas yra, o tuo, kas galėtų būti. Vienas iš tokių žmonių buvo poetės tėvas Simonas Bačinskas, ambicingas Suvalkijos ūkininkas, svajojęs ir fan­ tazavęs savo sluoksniui būdingoje materialinės naudos sferoje, visada pilnas planų, dešimteriopai viršijančių ga­ limybes. Pirkosi žemės, skolindamasis pinigų, pasistatė plytinę, nors neturėjo molio, įruošė karpių tvenkinį, kurį pavasarį užliejo ir išnešė patvinusi Širvinta, išdidžiai ve­ džiodavo svečius ir ekskursantus po savo „pavyzdinį ūkį“, nors su nerimu laukė varžytynių atomazgos (turėjo 40 000 lilų skolos) ir guldamas dėdavosi brauningą po 40 Sruoga B. Teatro romantika // Kultūros barai.— 1968.— Nr. 10,— P. 61. 39

/

/

pagalve41. „Bet visą gyvenimą jis buvo romantikas ir sva­ jotojas, kas ūkininkui ne visai prie veido“ (3, p. 328)/,— rašė Salomėja apie tėvą, jam mirus. / Polinkis svajoti, gal paveldėtas, o gal savaime išaugęs iš poetės vidinio jautrumo ir uždarumo, įgavo grynai dva­ sinį pobūdį ir atspindėjo jos bundantį talentą. Dar vaikas ji regėdavo saulės spindulių stulpe nepaprastus vaizdus. Malda Alvito bažnyčios prietemoje, gaudžiant vargonams, nunešdavo į begalines tolumas, kur buvo lengva ir grau­ du. Ji galėdavo ištisom valandom klausytis Baltijos šniokš­ timo, viena pati kažką tyliai mąstydama, pilnomis ilgesio ir liūdesio akimis. Būdama tarp žmonių, Salomėja staiga tarsi išsijungdavo iš aplinkos, pasitraukdavo į kažkokią savo tikrovę, kur pasislėpdavo ir viską užmiršdavo. Ji anksti išmoko ištrūkti iš realybės rėmų, pasiguosti svajo­ ne ir iliuzija, gyventi ne tik tuo, kas yra, bet ir tuo, kas gali būti. „Ir iš tiesų tuščias, nuobodus gyvenimas be sap­ nų, svajų, be neatspėjamų slėpinių, be įvairių nuotykių, sielos skrajojimo žvaigždynuose...“ (3, p. 185),— rašė po­ etė dienoraštyje. Svajonė pasidarė viena iš jos dvasinio gyvenimo ir kūrybos versmių. Kaip gimsta poetas? Iš kur atsiranda žmogaus galia matyti pasaulyje tai, ko niekas nemato, girdėti savyje, daiktuose ir erdvėje slėpiningą grožio muziką, keisti tikro­ vę lengvais vaizduotės prisilytėjimais, kurti iš nieko tokius pavidalus, kurie pulsuoja žmogaus mintimi, jausmu ir ši­ luma? Buvo tūkstančiai poetų žmonijos istorijoje. O ši mįslė lieka neįminta iki galo ir su kiekvieno poeto atėjimu iš naujo spėliojama. O gal poetinė galia prasideda nuo sva­ jonės?.. „Kažkoksai jausmas gimdo sieloj dainas be žodžių, ver­ žias 'iš lūpų melodijos — naujos, negirdėtos... Norisi kartu verkti ir dainuoti...“ (3, p. 187),— rašė S. Nėris dienoraš­ tyje. Žodžių dar nėra. Nežinia, kas bus pasakyta. Neaiški tos artėjančios poezijos prasmė ir tikslas. Bet viduje skam­ ba jaudinantis gaudesys, neapibrėžtas ilgesys ir svajingas 41 Rucevičius J. [Atsiminimai] // Literatūra ir kalba.— T. 4.— P. 31. 40

polėkis, kyla aukštyn ribuliuojanti melodijomis ir spalvo­ mis banga, kuriai reikia rasti žodžius ir ritmą. Kaip ir visi tikrieji lyrikai, Salomėja rašė diktuojama šitos bangos. Ankstyvuosiuose S. Nėries eilėraščiuose svajonė — švel­ nus Tr giedras jutimas, kad pasaulis nesibaigia ties regi­ mais daiktais, kad už kasdienybės ribų prasideda kita tik­ rovė — beribių erdvių, negęstančios šviesos, neaprėpiamo laiko tikrovė, kur glūdi tikrasis grožis. Ar tu buvai svajonių viešpatijoj? Ar tu skraidei poezijos krašte? (1, p. 188) Jaunai, tik pradedančiai gyventi būtybei visas pasaulis atrodė pilnas stebuklingos nežinomybės. Tai natūrali jau­ nystės psichologinė būsena, kurią keleriopai sustiprino idealistinis auklėjimas ir romantizmo estetika, iškėlusi į pirmąjį dvasinio gyvenimo planą „sielos sugebėjimą sva­ joti apie nežinoma“42. Svajonė išplėtė ir papildė kasdieninę realybę tokiais ho­ rizontais, kurių labiausiai troško poetės siela, ir tie fantas­ tiški papildymai jai buvo žymiai svarbesni už faktus. Sva­ jonė pratęsė trumpalaikę žmogaus egzistenciją begalinia­ me kosmose, ir šita būties tąsa visatoje traukė gležną bū­ tybę kur kas stipriau negu žemiška realybė. Viename ei­ lėraštyje ji rašė: Sudiev, sudiev, pasauli, pilkasis kampeli, Einu džiūgaudama, einu pirmyn, Einu dievų pramintaisiais takais. O vargše mano žeme motina, toli tu palikai, Aš nebegrįšiu į tave... Einu aš, einu į Baltą Saulės Pilį, O širdyje šviesi dangaus aušra, Ir gėlės mėlynos — beribis ilgesys. „Į Baltąją Pilį keliai devyni...“

Pradėjusi rašyti eilėraščius, S. Nėris buvo Visai jaunu­ tė mergaitė, skaistaus vaikiško veidelio, ilga juodų kasų pyne, tamsiomis ir giliomis akimis, mažo ūgio, gana ap­ vali ir pilna. Nepasitikėjimas savimi ir perdėtas savikritiš42 Светов Ф. Ушла ли романтика? — M., 1963. — C. 22. 41

Jaunas, būdingi brendimo amžiaus palydovai, sukūrė jos sąmonėje neigiamą savo išvaizdos paveikslą. „Stora kaip velnias“43,— kartą su apmaudu šūktelėjo, žiūrėdama j veidrodį. Paslapčiomis gerdavo net actą, norėdama suplonėti. Ir manė esanti nedaili, grubiai sudėta, nuskriausta gamtos, fatališkai nelaiminga. Į jos savijautą įsigraužė nepritapimo kartėlis, lengvai pažeidžiama ir skausmingai perštinti ambicija. „...Net studentiškai kolegiškuose pasi­ šaipymuose ji greit su bet kuriuo užeidavo ant pačių aš­ menų — įsižeisdavo“44,— prisimena jos studijų draugas. Ir tik svajonė ištraukdavo jautrią mergaitę iš aitraus nepasitenkinimo savimi. Tik svajonėse ištrykšdavo meilės lūkestis, laimės troškimas, bundantis moteriškumas, ku­ riuos žiauriai slopino kritiška savistaba. Svajonėse ji re­ gėjo „baltą karalaitį“ ir klaidžiojo su juo po žydras padan­ ges ir žydinčią žemę, jausmingai kartodama: „Ateik, auksaplauki, jei mane myli“. Svajonėse ji buvo graži, my­ lima, laiminga, tvirta ir drąsi — Sapnavau:— žydėjo vyšnios, Visa žemė — baltas sodas. Mes — žiedai, žieduos paskendę, Ir pavasaris mums lenkias. „Sapnavau: — žydėjo vyšnios...“

Į svajonę S. Nėris sudėdavo tuos jausmus ir išgyveni­ mus, kurių troško patirti, tokias savybes ir bruožus, kurių norėjo pati turėti. Svajonė visados yra neišsipildžiusios būties ir neatsiskleidusių galimybių pasaka. „...Kai kurios poetinės svajonės yra būties hipotezės, kurios išplečia mū­ sų gyvenimą mūsų pačių viduje, nukeldamos mus į visa­ tą “45,— rašė G. Bašlaras. Žmogus poetui yra ne vien re­ alios buities produktas, bet ir galimybių, kurios gali būti įgyvendintos, iliuzijų ir hipotezių suma. Iš šitų galimybių svajonė sukuria naują būtybę, gražią ir tobulą, kuri daž­ niausiai ir prabyla eilėraštyje. 43 Adomaitytė-Kicmnienė E. [Atsiminimai] // Literatūra ir kalba.— T. 4,— P. 40. " 44 Molinas /. Mano bičiulė Salomėja Nėris // Aidai.— 1958.— Nr. 6,— P. 268. 45 Bachelard G. La poétique de la reverie.— Paris, I960.— P. 7. 42

Svajonė S. Nėriai buvo svarbiausia žmogaus egzisten­ cijos vertybė. Kas yra žmogus? Žvaigždė, deganti svajo­ nių skliaute. O gyvenimas? „Mūsų gyvenimas — sapnai“ (1, p. 261). Dienoraštyje ji rašė: „Jei nori gyventi — sap­ nuoki! Nubudęs prakeiksi ir savo sapną, ir savo klaidą — nedalią. Bet kitas sapnas vėl žuvusį pakeičia, vėl tave grąžina naujam gyvenimui, iki užges kaip meteoras. Jei ne, tai žmogus gyventi negalėtų“ (3, p. 221). Sapnas bu­ vo pati svarbiausia, dažniausiai pasikartojanti poetės ankstyvųjų eilėraščių situacija. Vienintelė sritis, kur ji jautėsi laisva ir laiminga. „O leisk, tegul supa dar sapnas gražusis./ Bijau, oi, bijau iš to sapno nubusti" (1, p. 230),— sakė ji viename eilėraštyje. O kitur beveik despe­ ratiškai šaukė: y4š negaliu atskirti gyvenimo nuo sapno Ir sapno nuo gyvenimo... Man nereikia turtų — Aš netrokštu garbės — Pasiliki juos sau, prašmatnusis pasauli, Aš kaip elgeta vieno šioj žemėj prašau: Neatimk mano sapno,— Negesink mano saulės... „Pasiilgau aš žodžių...“

Poezija ir svajonė poetei buvo neatskiriami dalykai. Jau rašydama pirmąjį eilėraštį, ji žadėjo nupinti vainikėlį iš „skaisčių svajužių“ ir nešioti, kol „šalti kapai prislėgs“. Jai atrodė, kad poezija gyvena tik „slaptinguose toliuose“, kur „joks iš pasaulio neatskrenda garsas“, kyla iš nežino­ mybės, glūdinčios anapus daiktų, iš nerealizuotų troškimų, bet ne iš įprastos pilksermėgės buities. S. Nėriai kūryba — ne materialinės tikrovės atspindėji­ mo "aktas, o svajonės skrydis, pasakos lūkestis, džiaugs­ minga nuostaba. Ji iš karto pasirinko poezijos objektu an­ trąją tikrovę, tariant J. V. Gėtės žodžiais, kurią sudaro žmogaus jausmai, mintys, svajonės. Poezija ne mėgdžioja gamtą, o ją transformuoja. Tok­ sai pirmutinis romantizmo estetikos punktas. „Palikite 43

mėgdžiojimo kelius. Nutolkite nuo gamtos“46,— rašė pir­ masis lenkų romantizmo teoretikas M. Mochnackis. Tik vaizduotė gali sukurti mene tikrąją realybę, pagrįstą reiškinių esme, o ne paviršiumi. Tik vaizduotė gali pa­ gauti nematomas žmogaus būties gijas, besidriekiančias erdvėje ir laike, sujungti individą ir visatą, dvasią ir ma­ teriją. „Žmogus yra elgeta, kai mąsto, bet tampa karaliu­ mi, kai svajoja“47,— rašė vokiečių poetas J. Helderlynas. Jei poetas nemato tikrovėje kažko daugiau negu įprasta „sveikam protui“, jis, romantikų požiūriu, tėra eiliakalys. Poetas privalo įžvelgti tuos „gigantiškus šešėlius, kuriuos meta į dabartį ateitis“ (P. Sėlis)48. Tikras poetas gimsta tada, kai jis savo vaizduotėje intensyviai išgyvena tokias būsenas, kurių niekados nepatyrė, kai savo fantazija iš­ bando neišmėgintas gyvenimo hipotezes, kai jo viduje at­ siranda keista būtybė, gyvenanti tomis hipotezėmis, svajo­ nėmis, sapnais, kaip pačiais realiausiais faktais49. Poeto vardas, G. Apolinero žodžiais, rezervuojamas pirmiausia tiems, kurie užgrobia turtingiausios, mažiausiai žinomos ir begalinės karalijos, vadinamos fantazija, erdves50. „...O aš sau keliauju tolimais horizontais savo išsvajoto­ jo pasaulio, kuris gal kiek ir dyvinas, bet gera man ja­ me“51,— rašė M. K- Čiurlionis. Meninė kūryba neįmanoma be tokio dyvino, nepakartojamo, kartais gana keisto dva­ sinio pasaulio, besiskiriančio nuo išorinės empirikos savo kontūrais, spalvomis ir tūriu. Romantikams svajonė buvo svarbiausias tokio pasaulio kūrėjas — ji suteikdavo laisvę užslopintiems troškimams, atverdavo mintims neribotas platumas, paversdavo patyrimo, idėjų ir jausmų elemen­ tus įstabiais pavidalais. Romantikai piešė pirmiausia tai, ką įsivaizdavo, o ne tai, ką matė prieš akis („Jis aprašo tai, ką jis mato; aš aprašau tai, ką įsivaizduoju. Mano 46 Romantyzm / Wstęp, wybor materialôw i przypisy M. Straszewskiej.— Warszawa, 1964.— S. 279. 47 Cit iš Laini G. II romantismo europeo.— Firenze, 1959.— T. 2,— P. 487. 48 Shelley P. Poetry and prose.— M., 1959,— P. 421. 49 Bachelard G. La poétique de la reverie.— P. 148. 50 Albérès R. M. Bilan littéraire du XXe siècle.— Aubier, 1956.— P. 187. 51 Cit. iš Landsbergis V. Pavasario sonata.— V., 1965.— P. 32.

44

uždavinys sunkesnis“52,— sakė anglų poetas Dž. Kitsas). Romantikų dvasinis pasaulis smarkiai nutolsta nuo objek­ tyvios realybės, neretai siekia net visiškos autonomijos, stato iš svajonių savotišką slėptuvę nuo laiko vėtrų, kur galėtų pailsėti ir užsimiršti visi pavargę, užgauti ir dvasiš­ kai trapūs. Bet toji slėptuvė priglausdavo tik trumpam, o po to vėl — skausmingas išbudimas. Legendinė lietuvių tautos praeitis, jos heroika ir pateti­ ka jau nebete'ikė užuovėjos neoromantikų asmenybėms. Tolimų kraštų egzotika buvo ne pagal kišenę valstiečių vaikams nuo Alvito ar Kupiškio. Tik svajonė ištraukdavo iš kasdienybės, kuri atrodė nepataisoma, išlakindavo j žydrą tobulybės, harmonijos ir grožio erdvę, pakilusią virš žemės dulkių, konfliktų ir kančių. Svajonė neoromanti­ kam s— grynojo gėrio, absoliutinės meilės ir dieviškos palaimos šventykla. Idilės ir ramybės gūžta, kurios ieško­ jo prislėgta psichika. Svajonė perkėlė S. Nėrį į pasaulį, kur nebeveikė kas­ dienybės įstatymai. Čia atrodė viskas kitaip —• daiktuose glūdėjo paslaptys, medžius ir gėles palietė burtai, gamta ^garsiai kalbėjosi su žmogumi. „Man pasakas sekė rausvi vakarai, J Laibi kiparisai, balti jovarai“ (1, p. 263),— sa­ kė poetė. Čia amžinai žydėjo sodai, baltavo aukšti kalnai ir mėlynavo jūros. Čia ne debesys plaukė, o keliaujančios vėlės, ne bangos šniokštė, o griuvo užkerėtos pilys. „Kažkaip keistai man visa atrodo šiame pasaulyje, lyg visa užburta, neatspėjama, slėpinys, nors iš tiesų visa taip pa­ prasta, atvira...“ (3, p. 185),— rašė poetė dienoraštyje. Svajingai poetės jaunystei pasaulis atrodė nesibaigian­ tis^ stebuklas. Kiekviename žingsnyje vaidenosi niekam nematomi lobiai; nepatirtos laimės pažadai. Grakštūs pa­ vidalai, pilni harmonijos, ažūrinių spalvų gama, lengvos ir lakios formos, jaukūs garsų deriniai, užpildę visatą, pagavo į savo skambančias erdves ir poetės gyvenimą. Skamba žvaigždės man po kojų,. Žvaigždės danguje dainuoja. 52 Цит. по Елистратова А. Наследие английского романтизма и современность. — М., 1960. — С. 482. 45

Už tų žvaigždžių tolimųjų Skraido vasara manoji. „Sidabrinė vienuma“

Taip rašo S. Nėris savo pirmajame rinkinyje „Anksti ry­ tą“ (1927). Ji žiūri į viską su nuostaba ir susižavėjimu. Rudens voratinkliuose regi šilkinius raganos plaukus. Iš sutemų jai moja gulbė ugnies sparnais. Miško tamsoje spindi dvi ugnikės — užkerėtos sfinkso akys. Vakaro še­ šėliuose girdi šaukimą kilti su vėjais. Tavo namas, tavo kraštas — Miško sutema. Tavo žingsnių aidi aidas Amžių glūduma. Mano languose vijokliai Kalbas su naktim. Atėjai žalčiais apjuostas, Su žaliom akim. „Vienuma“

Gamtos gaivaluose S. Nėriai tebegyvena fantastinės bū­ tybės, slepiasi nežinomi būties gaivalai. Miškas ir vėjas šniokščia keistas dainas. Jūra seka negirdėtas pasakas. Tyliai ir paslaptingai šnabžda tolimos erdvės. Neregima dieviška jėga prabėgo kalnais, jūra, žvaigždė­ mis. Ir nebeliko pilkų spalvų. Visi gamtos reiškiniai ir pa­ vidalai apsivilko „šviesiais rūbais“, pasidarė skaidrūs ir trapūs tarytum švelni melodija. Grožio burtai apraizgė kiekvieną žemės pėdą, kiekvieną būties akimirką. Ir pasaulyje nieko daugiau neliko be šitų burtų. Reikia tik atrasti už regimos linijos klaidžiojančius be vardo ir formos grožio elementus! Štai ir visa kūryba. Taip galvojo ir jautė poetė savo pirmojoje eilėraščių knygoje. j a unystės _svajonės, pagavusios S. Nėries būtybę, davė jai gryną ir stiprų įstabumo jutimą, kuriame kryžiavosi pirmykštis pasaulio regėjimas per pasakos skraistę, nai­ vus stebuklų lūkestis ir grožio jausmas. Šito jutimo banga­ vimas, švelnus ir harmoningas, užlieja visą eilėraštį. Tai 46

jo gyvybės nervas, plonytis ir neapčiuopi amas. Tai poetiš­ koji prizmė, į kurią krinta aplinkos įspūdžiai, apsivalo nuo šiurkščios materijos ir užsidega nematomais spindu­ liais. Tai tylių žodžio prisilytėjimų ir pastelinių potėpių paslaptis, daranti vaizdą itin vaiskų, tarsi bekūnį, kaip antai: Varpai padange plevėsuoja, Baltąsias vėliavas iškėlę. „Velykų rytą“

Gražiausia valanda svajotojai — vakaro sutemos, kai pasaulis skęsta į sidabrinę ūkaną, ima klaidžioti laumės, ateina juodi svečiai ir neprašytos viešnios. Vakaro tyloje išbunda pirmykštė tamsos baimė, atgyja vaikystės sapnai, ir žemė prisipildo fantastinių būtybių, keistų pavidalų, negirdėtų garsų. Vakaro sutemose drovusis žmogaus „aš“ ištrūksta iš kasdienybės kevalo, pakyla į visatos centrą („O ten karštos linksmos žvaigždės ¡Mano vasarą dai­ nuoja“), jo mintys ir troškimai keliauja iš krašto į kraštą, nes blaivi dienos logika dabar nebekausto jų. „Anksti ry­ tą “ eilėraščiuose lemtingiausi poetės dvasiniai išgyvenimai prasideda ir baigiasi vakaro sutemose. Bėga pušys — baltas takas. Prašliaužė gyvatės trys Ir pasakė, kad šią naktį Pabučiuos mane mirtis. „Mišku“

S. Nėris supasakina pasaulį, savo jutimus ir įspūdžius. Daiktai, paliesti svajonės, darosi nepaprasti, lemtingi ir gražūs; kalnai—„stebuklingi karaliai sniego soste bal­ tam“, žaibai „vyniojasi mėlynais žalčiais“, tylumoje gau­ džia „prieblandos trimitai“, dienos —„žėrinčios ašaros lau­ mių akyse“. „Anksti rytą“ knygoje „pasaka“— mėgsta­ miausias žodis ir įvaizdis: „Pasaka dėvi žvaigždžių karo­ liais"; „Jūrai sekant, beklausysiu pasakų ilgų"; „Aukso pušys išsimaudė / Saulės pasakų gaisruos“. Pasakiškumas buvo natūrali svajojančios sąmonės būsena. Viename sa­ vo ankstyvųjų prozos vaizdelių poetė rašė: „O lyra mano, o dovana mano brangioji! Skambėki, pasakok, dainuok!.. 47

O nicknci ncišdainnosi ir niekad nciškalbėsi užburtos ma­ no širdies pasakos...“ (3, p. 8). Ne be reikalo vokiečių romantikas Novalis pasaką laikė svarbiausiu poezijos ka­ nonu63. Svajonė ir pasaka galėjo gyventi tik tokiame poetiniame pasaulyje, kur laisva ir platu. Šitą pasaulį S. Nėris forma­ vo iš nepatvarios, greit irstančios, bet užtat žydraspalvės medžiagos — vakaro sutemų, mėnesienos, žvaigždžių mirk­ sėjimo, jūros šniokštimo. Jūra, kalnai, vėjas, žemė ir sau­ lė buvo svarbiausi šito pasaulio elementai, poetinio vyks­ mo vieta ir jo dalyviai. „Mano namai jau — plačios jūrės, / Kur klykia paukščiai alkani“, „Viesulu skrendam— (kur apsistosim?)“, „Mane kalne, baltam lauže, j Saulė pasi­ tiks“. Taip kalbėjo poetė. Šitoje erdvėje svajonė neatmušdavo sparnų, todėl ją taip mėgo visi šio amžiaus svajoto­ j a i — M. K. Čiurlionis, A. Grinas, A. de Sent-Egziuperi. S. Nėris susikūrė savo pasakos kraštą, kur dainavo žvaigždės, klaidžiojo balti sapnai, klykavo laumės. Pirmo­ je poetės knygoje šis kraštas atrodė labai didelis ir visai savarankiškas. Bet pamažu jo teritorija ėmė tirpti, o jo au­ tonominės teisės mažėti. Jau antroje S. Nėries knygoje „Pėdos smėly“ išskrido gulbės liepsnų sparnais. Užgeso sfinkso ugnikės. Pasitraukė mėlyni šešėliai. Sidabrinę ūkaną nušvietė vidurdienio saulė. Sudilo tradicinė litera­ tūrinė atributika, saugojusi šį kraštą. Svajonė nebedrįso būti vienintele pasaulio valdove. „Aš supratau ir atjaučiau, kaip realybė toli toli nuo to mano sapno,— rašė S. Nėris dienoraštyje.— Aš karalaitė tiktai savajam pasauly, o čia — žemiausia vergė, kvailiausias ir juokingiausias su­ tvėrimas, kur reikia su gyvenimu susidurti“ (3, p. 228— 229). Poetė troško gyventi tik savo pasakos ir svajonės kraš­ te, bet negalėjo. Ji buvo Suvalkijos ūkininko duktė, išau­ gusi ant molingos Užnemunės žemės, tarp kasdieninių valstiečio rūpesčių, darbų ir bėdų, kur iš kartos į kartą buvo perduodamas praktiškas sumanumas ir blaivus požiū­ ris į daiktus. Ir S. Nėriai buvo sunku visiškai atsiplėšti nuo realaus materialinio pasaulio. Jos netraukė mistinės53 53 Romantik / Herausgegeben von W. Bindemarm.— 1933.— S. 28. 48

vizijos. Nekankino košmariški sąmonės šešėliai. Ji nema­ tė begalinių nežinomybės plotų, kurie prasideda reiškinio viduje. Tokios galingos vaizduotės, kuri sukurtų savaran­ kiškus uždarus ir sudėtingus pasaulius, S. Nėris neturėjo. Jos pasakos kraštas — paprastas ir giedras, be painių labi­ rintų, makabriškų šmėklų, filosofinių teorijų, tik truputė­ lį pakilęs virš daiktų, nepatvarus ir trumpalaikis. Netekusi mėlyno pasakų krašto, svajonė neišnyko iš S. Nėries lyrikos, o tik pakeitė savo kryptį ir pavidalą. Ji ėmė gyventi realių jausmų ir realaus patyrimo sferoje, o ne uždaruose bokštuose. Romantiniam svajingumui S. Nėris grąžino natūralų psichikos podirvį. Poetės svajonės pakil­ davo iš intymių jausmų lizdo ir vėl čia nusileisdavo, parsinešdamos galimos laimės nuojautą. Kiekvienai sielos būsenai svajonė žadėdavo neregėtus stebuklus, ir poetė laukdavo iš savo išgyvenimo kažko nepaprasta. Reali si­ tuacija jos jausmo negalėjo nei patenkinti, nei išspręsti. Jos išgyvenimo kulminacija ir tikslas glūdėjo ne esamoje, o įsivaizduotoje būsenoje. S. Nėris kūrė savotišką jausmo pasaką, pilną pašėlusio lakumo. Tuos vakarus ant kopų Minėsiu amžinai. Nuo milžinų kanopų Ten dunda vandenai. Kentaurai ir sirenos — Ir juokas, ir daina,— O naktys tos,— kaip dienos! O jūra — amžina! „Beržas“

Poetės emocijos, visai realios ir gyvos, nejučiomis per­ šokdavo į fantazijos sritį, kur galėjo patirti tai, ko negau­ davo realybėje. Jausmui atsiverdavo nuostabių galimybių ir nesibaigian­ čios tolumos perspektyva. Išgyvenimas išaugdavo iš kokio nors ypatingo vidinio įvykio, kurį lėmė svajonė. Visa tai suteikdavo poetės emocijoms neužbaigtumo ir lengvumo. Mums vėjai laisvės dainą suokia, Laisviem nerūpi nieks! 49

Vai, kas primins tau mano juoką, Kai vasara prabėgs? „Kada manęs nebus“

S. Nėries eilėraštyje visada virpa neapčiuopiamai trapus ir lengvas poetiškumas. Jos eilėraštis pilnas nepagaunamo polėkio ir nesustabdomo skrydžio. Be svajonės S. Nėries lyrikoje nebūtų nei šito polėkio, nei šito trapaus poetiš­ kumo. Netekusi pasakos šydo, svajonė S. Nėries eilėraščiuose prisiėmė paprasto žmogiškumo ilgesį. Meilės, namų ugne­ lės, taikos troškimą, be ko žmogus negali gyventi. O ka­ ro metais svajonė apkabino ir laikė savo rankose visa, kas žmogui brangiausia,— gimtąją žemę, „obelėlę iš pavasario to“, mylimojo akių saulelę, ateitį be patrankų kosulio,— ir buvo ji stipri, emocinga ir dramatiška kaip niekad. S. Nėries kūryboje svajonė alsuoja tikėjimu žmogumi, jo laime, gyvena jo žemiškų interesų ir jausmų ribose, nesiverždama į gūdų „anapus“. Romantikas būtinai privalo rasti tokias dvasines verty­ bes, kurios būtų aukštesnės už esamą realybę, susikurti tokią būseną, iš kurios galėtų su panieka, ironija ar gai­ lesčiu žvelgti į viešpataujantį blogį, privalo pratęsti esa­ mą būtį į ateitį ar į amžinybę. Be tokios projekcijos, be fantastinių būties papildymų romantikas negali egzistuoti. Subrendusi S. Nėris ėmė ieškoti būties papildymų ne atskirame pasakos krašte, o žemėje. Paprastame žmogaus gyvenime, jo jausmuose, jo santykyje su gamta glūdi kažkas nepaprasto, įstabaus ir begalinio. Būtis pilna ste­ buklų ir nežinomų gelmių. Sieloje uždaryta džiaugsminga šventė, kurią poetas turi įspėti ir išsakyti. S. Nėris žiūrėjo į pasaulį su nuostaba, kupina rimties ir svajonės. Šituo žvilgsniu ji buvo ir tebėra savita lietuvių lyrikoje. Ji įtei­ sino mūsų poezijoje svajonę kaip vieną pagrindinių psichi­ kos galių. Laiko tėkmėje svajonė keičia savo turinį ir pa­ vidalus, bet ji visada išlieka kaip būtinas humanistinės kultūros pradas. 50

5 Nori būti sąžiningas rašytojas,— stok karan prieš savo istorinį laiką, gniuždantį didžiuosius žmogaus idealus ir svajones. Meninės vertybės išauga tik iš opozicijos savo meto smurto, engimo ir melo sistemai, ,,iš maišto prieš sa­ vo visuomenę, prieš Viską, kas pastoja kelią į laimę“54. Li­ teratūra — amžinas žmogaus nepasitenkinimas savo būkle. Ji miršta, kai šis nepasitenkinimas užgęsta. Taip galvojo romantikai kraštuose, kurie stovėjo revoliucinių pervers­ mų išvakarėse. Šitą aktyviojo romantizmo liniją Lietuvoje buvo sunku pratęsti. Šokti su piktu žodžiu prieš nepriklausomybę, at­ gautą po ilgų vergystės amžių, abejoti tautinės valstybės pagrindais, spjaudyti į vos besikuriantį naują gyveni­ mo būdą pradžioj ne vienam poetui atrodė šventvagiška. „Tu, šventoji mūsų žemele, priešų išniekinta, nukankinta ir karstan įdėta, kėleis iš mirusiųjų“55,— rašė S. Nėris dienoraštyje, minint penktąsias nepriklausomybės meti­ nes. Jeigu nušvilpsi savo valstybę, sugriausi savo gimtuo­ sius namus, kas beliks? Neoromantikai daug ką atmetė ano meto Lietuvos kasdienybėje, tačiau nuo vešinčių blo­ gybių traukėsi į svajonės sritį. Jie buvo kompromisų žmo­ nės ir patylomis susitaikė su esama tvarka. Senojo roman­ tizmo priesakas — kovoti su tuo, kas realybėje yra amžinai nepabaigta, „aukštinti viešpataujančios tvarkos atstum­ tas ir paniekintas sielas“56, buvo pamirštas. Jie mąs­ tė ir kūrė valstybės paunksmėje. Moralinį autoritetą poezija galėjo atgauti, tik atsisakiu­ si „valstybinės tarnybos“, ėmusi vertinti gyvenimą ne vals­ tybiniais kriterijais, o paprasto žmogiškumo aspektu. Poezijos funkcija visada buvo saugoti ir ginti žmogiš­ kąsias vertybes. Bet ginti žmogiškumą XX a. pasaulyje — reiškia stoti prieš viešpataujančią priespaudos sistemą, paverčiančią žmones vergais, prieš visagalę valstybės ma­ šiną, laužančią ir malančią asmenybes. 54 Hauser A. A Flight from Reality // Romanticism: Problems of Definition, Explanation and Evaluation.'— Boston, 1965.— P. 72. 55 VRBR, f. SN, ap. 985,— 1923, vas. 16. 56 Babbit I. The Qualities of Rousseauism // Romanticizm.— P. 16. 51

I opozicijos ir maišto kelią S. Nėris ėjo tolimais vin­ giais ir takeliais. Ji nesidomėjo politika. Studijuodama Kaune, ji net pabėgo iš dėdės, tautininkų partijos veikėjo, namų, kur kasdien virė politinės rietenos. Į konfliktą su buržuazinės Lietuvos valstybe ją vedė ne tiek politinės idėjos, vienų ar kitų partijų šūkiai, o visų pirma jos sva­ jonės, iš kurių tyčiojosi kasdienybė. Ji priešiškai žiūrėjo apskritai j realybę, svetimą ir negailestingą dvasios troš­ kimams. Tačiau ši opozicija galėjo taip ir likti abstrakti ir bevaisė, jei S. Nėris nebūtų apsisprendusi keisti ir to­ bulinti pačią realybę, pakelti ją iki savo svajonių, jei po­ etės pozicijos ir svajonių nebūtų lydėjusi stipri moralinė jėga ir dvasios maksimalizmas, jei pagaliau jos nepasi­ tenkinimas ir maištas nebūtų susiliejęs su socialinių jėgų kova bei realia istorinio proceso slinktimi. S. Nėris buvo trapi būtybė, bet anaiptol nesugniuždytas žmogus, dūsaujanti melancholikė, pasyvi rezignuotoja, kaip lietuvio poeto tipą vaizdavo J. Lindė-Dobilas. Ji turė­ jo dvasios aktyvumo, nepaisančio jokių kliūčių, atkaklaus ryžto, nebijančio laužyti įprastą gyvenimą, net aštraus būdo, drįstančio susiremti ir išsiskirti su artimais žmonė­ mis. Susidūrusi su blogiu, ji ne tiek aimanuodavo ir verkš­ lendavo, kiek visa pasišiaušdavo iš pasipiktinimo. „Salo­ mėjos charakteris buvo itin stiprus ir valingas: uždaru­ mas, kietas ryžtingumas, įsitikėjimas savimi, nuolatinis susimąstymas, paslaptingumas“57,— rašo P. Orintaitė, ar­ timai pažinojusi poetę. S. Nėris nesijautė esanti prieštaravimų kamuolys. Ne­ buvo pralaimėjimo ir būties beprasmiškumo poetė. Ją vi­ liojo ne dvasios suglebimo ir beviltiškų aklagatvių situa­ cijos, o tikėjimas išganinga tiesos žvaigžde, kopimas į viršų, siekimas kažko didesnio, prakilnesnio. Poetę dar palietė tyras ir naivus XX a. pradžios idealizmas, išsilai­ kęs Lietuvos gimnazijose, pagrįstas iliuzija, kad gyvenimo eiga priklauso nuo gražių idėjų, o žmogaus egzistencijos vertė — nuo šių idėjų ieškojimo ir siekimo. Po šita idealiz­ mo apsauga S. Nėries neužkliudė universalių minties sis­ temų krachas, prasidėjęs Europoje po Pirmojo pasaulinio 57 Orintaitė P. Ką laumės lėmė.'— Chicago, 1965.— P. 230.

karo, nusivylimo bet kokiais idealais banga ir intelektuali­ nė tuštuma, kuri tuo metu užgriuvo daugelį Vakarų rašy­ tojų. Amžinųjų tiesos, gėrio, grožio idealų siekimas ir ilge­ sys išugdė ypatingų vidinę galią, kuri saugojo S. Nėrį nuo susiskaldymo. Kilk aukštyn iš savo pilkos buities, kopk į nematomas viršūnes, siek nepasiekiamo — šitie šūkiai, su didžiule taurumo ir dvasinės įtaigos galia suskambėję V. Mykolaičio-Putino lyrikoje, tapo S. Nėries dvasinio gy­ venimo būtinybe. Ji būtinai turėjo kažkuo tikėti, kaip ir visi idealistai; ji negalėjo gyventi be viską aprėpiančios ir išaiškinančios idėjų sistemos, be gėrio ir tiesos gairių, šviečiančių iš tolumos. Žmogus be idealų jai atrodė kaip paukštis be sparnų. Gyvenimas bevertis, jei jo neapšvie­ čia didelių tikslų ir troškimų saulė, jei jį užpildo tik kas­ dieninės duonos rūpesčiai. „Man rodos, žmogaus gyveni­ mas nėra gyvenimas, jeigu jis kasdien tom pačiom vėžėm slenka, be naujų kovų, naujų siekimų, kančių ir pergalių“ (3, p. 251),— rašė ji dienoraštyje. S. Nėris ieškojo tokių idėjų, kurios būtų aukštesnės už asmeninį atskiro žmogaus gyvenimą, tokių vertybių, kurios susietų žmogaus egzisten­ ciją su nenykstamais pasaulio pamatais. Kartais ji nusivil­ davo savo visuotinėmis tiesomis, pabėgdavo iš jau už­ baigtos sistemos rūmų, bet tuoj pat ieškodavo naujos idėjų sistemos. Ta idealių potroškių ir siekimų aistra, niekados neišsekusi S. Nėries asmenybėje, jau ankstyvuo­ siuose eilėraščiuose buvo išreikšta kaip viso jos gyvenimo programa su tokiu jaunatvišku kategoriškumu: Didžiais troškimais per amžius virti, Ugny audringoj per amžius degti! Geriau numirti, geriau numirti, Negu jaunatvės sparnų netekti! „Arų sparnais po padanges...“

Ieškojimas idealų, įprasminančių žmogaus būtį, tikėji­ mas viena, viską aprėpiančia tiesa neišsėmė, žinoma, vi­ so S. Nėries dvasinio gyvenimo, bet teikė jam aiškią kryp­ tį ir savitumą, surišo jos vidinį pasaulį su didžiąja roman­ tizmo tradicija. 53

„Pasaulis yra gyvoji vienybė — pagrindinis romantinės pasaulėžiūros principas“58,— sako vokiečių literatūros is­ torikas R. Ruchas. „Vienoje akimirkoje įžvelgti begalybę ir smėlio grūdelyje — didžiulį pasaulį“59,— toks yra po­ ezijos uždavinys, anot V. Blciko. Žmogaus ir pasaulio vienybės jutimas, ieškojimas vientiso ryšio tarp daikto, žmogaus ir begalybės, vis labiau stiprėjantis universalu­ mo aspektas — romantinio meno platforma60. S. Nėris jai buvo ištikima, labai atkakliai ieškodama tokio sintetiško pasaulėvaizdžio, kuris organiškai jungtų esamą momentą ir begalybę, pavienio žmogaus egzistenciją ir istorinį pro­ cesą. S. Nėris susikūrė prometėjišką kilnaus, herojiško, ki­ tiems paaukoto gyvenimo koncepciją, kuri nulėmė daugelį jos žingsnių, posūkių ir darbų. „Siela — jaunystė stumia žmogų nepasiekiamų tikslų siekti. Ji prisega erelio spar­ nus ir liepia jūras, bedugnes perskristi ir ant snieguotų viršūnių apsistoti“ (3, p. 71),— rašė poetė. Ji troško būti degančia žvaigžde žmonijos kelyje. Išplėšti iš nebylios visatos tiesos spindulius ir nušviesti jais pilką žemės gy­ venimą. Ji tikėjo, kad egzistuoja tokia tiesa — vienintelė, nepakeičiama ir išganinga. Reikia tik ją atrasti, ir žemėje prasidės kita būtis — šviesi ir laiminga. Už „grynos, pli­ kos teisybės kibirkštėlę“, kuri nutviekstų žmonėms vienui vienintelį galimą taką į palaimą, ji buvo pasiryžusi ati­ duoti „visą gyvenimą“. „Dainiaus pašaukimas ir uždavi­ nys dar nesibaigia tuomi, kad jis kaip vyturiukas, iškilęs į dangų, čiruliuos,— rašė poetė viename referate.— Ne, jam reikia žemė iš pamatų išjudinti, jam reikia būti tuo perkūnu, kurs žemę..., tuo žaibu, kurs orą nuo dulkių ap­ valo“ (3, p. 72). Kam gyventi? Sau ar žmonėms? Sį lemtingą klausimą S. Nėris sprendė, žiūrėdama į savo idealų viršūnes. Tu esi žmogus tik tada, kai pasiaukoji kitiems, bandai paleng­ 58 Romantik / Herausgegeben von W. Bindemann.— S. 9. 69 Цит. по Елистратова А. Наследие английского романтизма и современность. — С. 21. 60 Гегель. Сочинения.— Т. 13.— С. 97; Barzun I. Classic, Romantic and Modern.— Boston—Toronto, 1961.'— P. 93; Теория литерату­ ры,— M., 1962,— T. L— C. 239.

64

vinti kitų gyvenimą, sumažinti žemėje kančias. Tarnauti kitų žmonių laimei — garbinga ir gražu šioje ašarų pakal­ nėje. „Noriai ir džiaugdamosi eičiau kentėti ir mirti, kad vargšai nelaimingi žmonės būtų laimingesni,— rašė ji jaunystės metais.— Tegul visi žmonijos žudymui paga­ minti karo įrankiai į mane vieną susmigtų, mane vieną sukankintų, by tik žemėj įvyktų taika, ramybė...“ (3, p. 185). Jei niekas nepajėgtų atsižadėti savo patogumų ir laimės dėl kitų, jei visi lindėtų tik savo egoizmo kevaluo­ se, žemėje būtų neįmanoma gyventi. Kažkas turi paguosti kenčiantį, pralinksminti nuliūdusį, padėti vargstančiam. Ar tai ne tavo, poeto, pareiga? „Aš būsiu dabar artistė. Nubrauksiu ašaras. Eisiu nelaimingų širdžių gydyti, ašaro­ tų akių šluostyti“ (3, p. 253),— rašė poetė 1926 m. S. Nėris svajojo pasiaukoti dėl didelių ir reikšmingų tikslų. Ją viliojo sudėti savo gyvenimą ant amžinųjų idealų aukuro, išpirkti savimi paslėptą ir užkeiktą tiesą, švystelė­ ti žmonėms tarsi akinantis žaibas. Tik, gink Dieve, ne ru­ senti pelenuose, ne šliaužioti nuo vieno gėdingo kompromi­ so iki kito. Tegul gyvenimas būna trumpas, bet ryškus ir aistringas kaip Paganinio smuiko daina. „...Mano gyve­ nimas— plasnojimas virš degančios bedugnės“ (3, p. 259). Tik degantis, drąsus ir didvyriškas gyvenimas gali nušviesti pasaulį ir vesti kažkur žmoniją. „Tegu bus tavo gyvenimas — pora žodžių! Tokių žodžių, kurių niekas ne­ pamirš! — Krauju įrašytų, ugnimi įdegintų — pora nemirš­ tamų žodžių“ (3, p. 323),— rašė poetė dienoraštyje. Žmogus gali ieškoti tiesos ir prometėjiškai pasiaukoti tik būdamas laisvas. „Laisvė — brangiausias turtas kiek­ vienam žemėj“ (3, p. 211). Laisvė — pirmutinė prasmingo gyvenimo sąlyga. Žmogus, poetės supratimu, neturi būti aplinkybių vergas, uždarytas griežtai apibrėžtame gyveni­ mo ir mąstymo narvelyje, kurio negalima pakeisti. Neturi būti viešpataujančios santvarkos baudžiauninkas, parda­ vinėjantis už duonos kąsnį savo įsitikinimus. Poetei atrodė, kad žmogus gali pasirinkti vergo galerą arba lais­ vę, prisitaikymą arba pasipriešinimą. Žmogus jai galin­ gas ir gražus, kai laužo aplinkybių ledą, ištrūksta iš su­ stingusios rutinos, išlaiko savo vidinę nepriklausomybę. „...Aš niekad nebuvau ir nebūsiu praktiška, aš savo amato 55

neturiu, prie jo neprisirišu...“ (3, p. 329),— rašė poetė dienoraštyje. Knygoje „Pėdos smėly“ S. Nėris su naiviu jaunystės ti­ kėjimu aukštino žmogaus asmenybę, gyvenančią pasauly­ je, kur nėra kambario sienų ir smulkių kasdienybės įstaty­ mų, kur tik kalnai, jūra ir vėjas. Mesk batus nudėvėtus! skylėtą kepurę! — Tegu saulė myluoja laisvai! Uždainuokim, draugai! nors ir nieko neturim,— Ei, jauni, mėlyni sakalai! „Sakalai“

Gaivališkas laisvės jutimas įsisunkė į visas poetės min­ tis ir jausmus. Jis palietė žmogiškumo ir laimės idealą {„Ir skrendam pro pasaulio langą — / Laisvųjų viesulų vaikai!"), gyvenimo supratimą {„Gyvenimas mano — vė­ jas palaidas“), meilę {„Ji laisva — laisva kaip vėjas“), savijautą (,,^4š su bangomis žaisiu ir šoksiu, / Vėjų lais­ vųjų dainas dainuosiu“). Laisvė buvo pagrindinė S. Nė­ ries poetinio pasaulėvaizdžio kategorija. Be laisvės visos pasaulio vertybės S. Nėriai buvo tuščios ir bevertės. Ir kai knygoje „Pėdos smėly“ poetei iškilo dilema: Ar likti laisvėj — sausą plutą krimsti, Kalnų viršūnes, bedugnes mėginti?— Ar grįžt į slėnį?— Ten sotu ir linksma, Ten viskas leista... tik laisvė užginta, „Prie Dunojaus“

ji pasirinko laisvę. Būti laisvai — vadinasi, būti ištikimai savo tiesai. Nie­ kingiausia, ką poetė matė žmoguje, tai savo įsitikinimų išsižadėjimas dėl karjeros, pinigo ar duonos kąsnio. Jei tu išduodi pats save, tu tampi skuduru, kurį be paliovos tryps purvinos kojos. Kol žmonės gręšis nuo tiesos ir bėgs patys nuo savęs vardan naudos, gyvenimas liks toks pat liūdnas, tamsus ir nelaimingas. „Jeigu pasaulis yra melu pagrįstas ir visas žmogaus gyvenimas ir jo esmė yra me­ las, tai aš nemoku ir nenoriu gyventi“ (3, p. 257—258),— rašo S. Nėris. O jei vis dėlto tenka gyventi šitame kaukių baliuje, tai reikia gyventi laisvai ir išdidžiai, nenulenkiant 56

galvos, nesiklaupiant prieš laikinus gyvenimo šeiminin­ kus. „...Aš nemoku niekam pataikauti ir šliaužioti, savo įsitikinimų atsižadėti“ (3, p. 340),— sakė ji savo brandu­ mo metais. Kaip ir visi romantikai, S. Nėris nepripažino kompromi­ sų. Pasaulyje ji matė tik dvi poliarines kraštutinybes, kurių neįmanoma nei sujungti, nei sutaikyti. Yra tik lais­ vė arba vergystė. Tik tiesa arba melas. Tik laimė arba pra­ žūtis. Reikia pasilikti viename ar kitame krante, nes nėra lieptų pereiti. „Auksinio vidurio aš nemoku laikytis. Aš galiu arba nukristi į prapulties dugną, arba pasiekti aukš­ čiausią viršūnę“ (3, p. 274),— rašo S. Nėris dienoraštyje. Ji negalėdavo sutalpinti savyje dviejų tiesų ir, jei jos įsibraudavo į poetės pasaulį, ji turėdavo labai aiškiai pa­ sirinkti ir atiduoti visą save vienai arba kitai. Ji nemokėjo pasitenkinti gėrio ir laimės trupiniais, o nuolat reikalavo pilno saiko ir maksimalaus dydžio. Visada tyli ir švelni, S. Nėris darydavosi neįprastai tvirta ir aštri, kai gyvenimas ją stumdavo į kompromi­ sus. Tada būdavo tikra suvalkietė — užsispyrusi, neper­ kalbama ir kieta kaip titnagas. „Jos būde, regis, nė kiek nebūta diplomatijos, nei savanaudiško gudravimo“61,— pastebėjo P. Orintaitė. „Ir man teko matyt ne kartą, kai ji staiga nutraukdavo su žmogum kalbą, kalbos nebeturė­ davo. Ir visam laikui. Ji labai nemėgo neatvirų, falšyvų žmonių“62,— liudija B. Bučas. Prieš visus pažeminimus ir gėdingus kompromisus S. Nėris turėjo vieną lemtingą argumentą: „Garbingai mirti nebaisu — baisu beprasmiškai gyvent!“ (3, p. 315) Ryžtingu ir desperatišku mostu ji griebdavosi šio argu­ mento kiekvieną kartą, kai pasijusdavo nublokšta nuo sa­ vo idealų ir svajonių. Jei nėra laisvo, gražaus ir prasmingo gyvenimo, nereikia jokio. Mirties motyvas S. Nėries lyri­ koje— savotiškas ultimatumas pasauliui, pilnas įniršio, paniekos ir nepasitenkinimo. „Jums palieku aš jūsų pra­ garą! / Dangus tegul išnyksta su manim!“— šitaip baigia­ si eilėraštis „Sudeginkit mane“. 61 Orintaitė P. Ką laumės lėmė // Naujienos.— 1964.— Gruod. S. 62 LKLIBR, f. 6, ap. 192.—- Bučas B. Atsiminimai apie S. Nėrį. 57

Romantikai susikūrė titaniškos, maištingos, per kliūtis žengiančios poeto asmenybės idealą. ,,Ir amžinai aš ka­ riausiu žodžiu, o reikės ir veiksmu —su minties priešais. Man nepakeliui su tironais“63,— rašė Baironas poemoje „Don Zuanas“. „Aš —kardas, aš — liepsna“,— sakė H. Heinė. A. Mickevičiaus „Vėlinėse“ poetas griauna karalių sostus, prilygsta savo galia Dievui. P. Sėliui menininkas yra tolygus pranašui, įstatymų kūrėjui64. Poetas romanti­ kas jaučia didingą pareigą gelbėti pasaulį, pertvarkyti visuomenę, pagerinti iš esmės žmogaus prigimtį65. Viso pasaulio rūpesčiai gula ant jo pečių. „Poezija yra pirma­ sis kovotojas dėl šviesos ir laimės“66,— sakė anglų roman­ tikas M. Arnoldas. Poetas — naujų laikų Prometėjas: jis uždega paslėptos teisybės ugnį, atšildo šąlantį pasaulį savo drąsa ir entuziazmu. Jis niekina smulkius išskaičia­ vimus ir komerciją, griauna nustatytas elgesio normas ir manieras67. Poetas negali būti sukaustytas vergo grandi­ nėmis, nes ten, „kur sukaustyta poezija, ten sukaustyta ir žmonija“68 (V. Bleikas). Valdančiosios klasės laukia iš meno liaupsinimų ir nepakenčia kaltinimo aktų. Bet žmo­ nijos progresas nutrūktų, jei niekas pirštu neparodytų esamo blogio ir nesiilgėtų gėrio ir tobulumo. Tai poeto pareiga. Šitoks romantinis poeto idealas buvo artimas S. Nėries pasaulėjautai, kurioje keistai tilpo užsidariusio, lengvai pažeidžiamo žmogaus gležnumas ir pasiaukojimo, galybės ir veiksmo troškimas. „Atrodė švelni ir moteriškai gležna. O kartu, kaip ir iš kieto rankos paspaudimo ir spindulingų akių, rodos, sklido iš jos stiprios asmenybės jėga ir didelis dvasinis aktyvumas“69,— rašė H. Korsa­ kienė. 63 Цит. по Елистратова А. Наследие английского романтизма и современность. — С. 332. 64 Shelley Р. Poetry ant prose.-— P. 421. 65 Паррингтон В. Л. Основные течения американской мысли. — М., 1962. — Т. 2. — С. 11. еб Cit. iš Bayley J. The Romantic Survival.— London, 1958.— P. 12. 67 Рассел Б. История Западной философии. — M., 1959. — C, 701. 68 Цит. по Елистратова А. Указ. соч. — С. 105. 69 Korsakienė H. Veidai ir likimai.— V., 1982,— P. 31. 58

Lengva prisitaikyti prie esamos gyvenimo tvarkos tiems, kurie neturi jokių aukštesnių tikslų ir moralinių kriteri­ jų, kurie, susidūrę su priespauda ir melu, teisinasi — kokį pasaulį radom, tokį ir paliksim. Argi varguose, prievarto­ je ir rietenose skendinti Lietuvos kasdienybė galėjo paten­ kinti didžiuosius teisybės ir gėrio troškimus? Dar nesuvok­ dama šios santvarkos socialinių blogybių ir istorinio pra­ einamumo, S. Nėris jau maištavo prieš jos išugdytą mies­ čioniškumą, dvasinį ribotumą, veidmainystę, moralinį da­ vatkiškumą. Daugelis XX a. poetų grūmojo miesčionijai ir skaldė jai antausius. Tai šiame amžiuje lyg privaloma etinio padorumo norma, kurios laikėsi įvairios avangardis­ tų grupės, bet žengti toliau retai kas drįsdavo. Neapykanta miesčioniško pasaulio formoms, kurią su­ kurstė S. Nėries jaunystės idealai, toli poetę nuvedė. Ji nekentė gyvenimo, kurį išsemdavo troškimas turėti kuo daugiau daiktų ir pomėgių. Bijojo laimės, matuojamos pi­ nigu. Baisėjosi peštynėmis dėl turto, šlovės, vietos prie valstybės lovio. Gyvenimas be aukštesnių dvasinių pers­ pektyvų jai atrodė kalėjimas, o žmogus be idealų — vaikš­ čiojantis lavonas. „Kaip sunku, kaip sunku tarp lavonų kasdien gyventi!“ (3, p. 304). Kokia nyki ir tuščia šita buitis, pasinėrusi melo ir paskalų srutose. „Aš bijau, taip bijau numirti, būdama gyva. Vaikščioti, kalbėti ir nejausti, nejausti gyvenimo aplink, nejausti judėjimo“ (3, p. 304— 305). Lazdijų inteligentams S. Nėris atrodė pasipūtėlė, nes nevaikščiojo į jų „faifokliokus“, neflirtavo, nesidomė­ jo apkalbomis, nesakė liepsningų prakalbų nepriklausomy­ bės minėjimuose. „...Nenorėčiau likti visai be jokio uždar­ bio ir be pajamų. Galėčiau, laisva būdama, rašyti ir versti, tiesa, bet...“ (3, p. 399),— rašė ji, jau subrendusi, viename laiške. „Jeigu laimė — patogus, ramus gyvenimas, tai aš daug jau kartų esu nuo jų pabėgusi...“ (3, p. 340),— prisi­ pažino poetė dienoraštyje. S. Nėries konfliktą su miesčioniška aplinka dar labiau pagilino artimiausios poetės studijų draugės E. Vilčinskaitės pavyzdys. Laisva, ekspansyvi ir pasitikinti savimi, grįžusi su tėvais iš revoliucinės Rusijos, ji tyčiodavosi iš provinciškos Kauno ponijos etiketo, jos salonų skurdaus 69

blizgesio ir nuobodybės. Meniška siela, deganti jaunatvės polėkiais, puiki piešėja ir artistė, vaidinusi „Vilkolakio“ teatre, ji taip pat niekino pinigą, sočią ir ramią laimę. „Vi­ sų mažiausiai žiūriu į gyvenimiškus išskaičiavimus ir jo materialinę išmintį“70,— rašė ji poetei. Jos savarankišku­ mas, drąsa, sprendimų griežtumas, niekam nepataikaujan­ tis būdas, laisvas ir natūralus elgesys bet kurioje aplinkoje droviai poetei darė didžiulį įspūdį. „Drąsi, atkakli, teisybę į akis rėžianti. Už teisybę kovojanti visais pasireiškiančiais būdais“ (3, p. 306),— rašė apie ją susižavėjusi poetė. Ne­ būk baikšti paukštytė. Išrauk iš savęs įpratusią kentėti, prislėgtą ir pasyvią moters psichiką, paveldėtą iš dauge­ lio kartų. Tu —ne vyro gyvenimo papuošalas, o pilnavertis žmogus. Moteris turi ištrūkti iš virtuvės, kur ji užda­ ryta, tarti savo žodį visais reikšmingais gyvenimo klausi­ mais, prasiskverbti į pirmąsias literatūros, mokslo ir poli­ tikos linijas. Tokią moters lygiateisiškumo programą kėlė E. Vilčinskaitė, „naujas žmogus“, kaip ji pati save vadi­ no, ir šios dvasinio aktyvumo pamokos imponavo poetei. „Aš tik žinau, kad be tavęs esu kaip augalas be saulės,— rašė S. Nėris.— Kaip vėtros palaužtas medelis. Tu — pro­ tas“ (3, p. 306). Absoliutaus teisingumo ir grožio kriterijus, įaugęs į poetės širdį, moters savarankiškumo ir drąsos programa, sužavėjusi tylią ir kuklią mergaitę, jau savaime apibrėžė išskirtinumo ratą ir atribojo nuo aplinkos. Bet šita tauri moralinė jėga galėjo stoti atviron kovon prieš visuomenę, pakreipti poetės gyvenimą nauja linkme, tik paveikta stip­ raus dvasinio sukrėtimo. S. Nėries vidinis pasaulis plėto­ josi ne tiek ramiu intelektualinių svarstymų keliu, kiek staigiais emociniais sprogimais, kurie sukrėsdavo ligi pa­ grindų visas idėjines ir dvasines nuostatas, apvalydavo nuo įpratimo dulkių visą pasaulį, apnuogindavo jo esmę, vėl iškeldavo klausimą — kam ir kaip gyveni. S. Nėries lūžis prasidėjo nuo visą jos esybę sukrėtusios nelaimingos meilės. Nesvarstydama, be jokių išskaičiavi­ 70 datos. 60

VRBR, f. 4, ap. 1499.-— E. Vilčinskaitės laiškas S. Nėriai be

mų ir planų, ji, trečio kurso studentė, patikėjo savo iškal­ bingo profesoriaus J. Ereto, romantiko ir erudito, iš Švei­ carijos atvykusio katalikų veikėjo, neseniai vedusio mili­ jonieriaus Vailokaičio giminaitę, prisipažinimais71. Ir ši meilė, slepiama nuo visų, tęsėsi su savo džiaugsmais ir kančiomis beveik dvejus metus, įtraukdama poetę j aštrų konfliktą su katalikiškos visuomenės įstatymais, bažnyti­ ne hierarchija ir pačia savimi. S. Nėris troško mylėti taip, kaip liepė jos širdis. Ji svaigsta šokyje, prisisegusi raudo­ ną rožę, vakarais skaito jam parašytus eilėraščius, ateina „kaip vagis“ į jo butą, važinėja iš paskos į Šveicariją ir Bazelio katedros varpe įbrėžia jo ir savo vardus, sapnuo­ ja jo išgarbinto Bethoveno melodiją ir pačią save, išėju­ sią iš proto, protarpiais tiki, „kad Tu būsi mano ir aš bū­ siu Tavo... neužilgio, neužilgio... kaip vyras su žmona“ (3, p. 269). Bet kiekvienoje visuomenėje žmogui leidžia­ ma gyventi ir mylėti tik tam tikruose rėmuose. Ir ji su savo „nelegalia“ meile daužėsi į sunormuoto gyvenimo sienas, kupina džiaugsmingo pasiaukojimo („Tu geri mano sielą kaip brangų raudoną vyną“), sunkaus nerimo („Kas bus su manim?“) ir baisios savigraužos („Noriu apkabinti kojas nelaimingos vargšės moteriškės, kurią ne tik jos vyras, bet ir aš nuskriaudžiau“.— 3, p. 259). Katalikiškoje visuomenėje S. Nėries meilė neturėjo jo­ kių teisių. Tai buvo parijaus meilė, niekinama, smerkiama ir šmeižiama („Atmink, kaip pirmą kartą mano vardas skambėjo ir kaip jis skamba dabar... Jis buvo švarus, bu­ vo grynas, kaip rasos lašelis... O dabar?— 3, p. 288). Tai buvo meilė anapus įstatymo, anapus katalikiško padoru­ mo, todėl bažnytinė ir Teologijos-filosofijos fakulte­ to vyresnybė, pasiskundus O. Eretienei, ėmėsi visų prie­ monių šiam jausmui nuslopinti. Prelatų ir kanauninkų komisijoje J. Eretas turėjo atsižadėti arba savo ryšių su Salomėja, kompromituojančių katalikybę, arba darbo Te­ 71 „Kas bus su manimi, kai tavęs, ten nebebus, kai mano auditorija liks šalta ir bespalvė? — Juk aš tik tau skaičiau. Tau vienai. Dėl tavęs aš tik ateidavau. Aš tau vienai šiuos visus metus skaičiau“.— J. Ere­ to žodžiai, įrašyti poetės dienoraštyje (3, p. 286). 61

ologijos-filosofijos fakultete72. Jis išsižadėjo Salomėjos, o ji pati, smerkiama ir išjuokiama (anoniminiai atvirlaiš­ kiai S. Bačinskaitei ex Eretienei73) , buvo išsiųsta mokyto­ jauti j Lazdijus, tolimą Lietuvos užkampį. Persekiojama, ujama ir žeminama meilė tvinko apmaudu, pykčiu ir maiš­ tu prieš esamą gyvenimo tvarką. Užgauta žmogaus savi­ garba atsigręžė į pasaulį kritišku žvilgsniu ir griežtu nei­ gimo mostu. Tarp poetės ir katalikiškojo pasaulio ėmė augti nuoskaudų, nesusipratimų ir antipatijos siena. Prispausta moralinės diktatūros, draskoma priešiškų gyvenimo formų, meilė negalėjo ilgai išsilaikyti, pamažu pradėjo tirpti ir griūti tiek nuo išorės smūgių, tiek ir dėl vidinės disharmonijos. Pradžioje dievinusi savo mylimąjį, S. Nėris pamažu ima žiūrėti į jį blaiviau, su priekaištu ir tyliu apmaudu akyse, išvarginta tos nemalonumų ir kal­ tinimų naštos, kurią ji turėjo pati viena nešti. Jei iš pra­ džių ji suprato, kad J. Eretas, metęs žmoną ir vaiką, turėtų pasitraukti ir iš universiteto, o gal net grįžti į Švei­ cariją (,,...Tu pasakei, kad aš galiu Tave pražudyti...“— 3, p. 263), tai vėliau nebegalėjo atleisti jam, matydama, kad profesorius dėl meilės neatsisakys nei savo buities patogumų, kuriuos suteikė vedybos (važinėja Vailokaičių automobiliu), nei germanistikos profesoriaus karjeros, nei katalikiškos „Pavasario“ sąjungos pirmininko pareigų, o geriausiu atveju labai apdairiai apgaudinės ir toliau savo žmoną, prelatų ir kanauninkų komisiją. „Juk jis visa kuo aprūpintas ir nieko nereikalingas, ir visai patenkintas. Taip sakė pats, ir man buvo skaudu klausyti ir sunku ti­ kėti“ (3, p. 371),— skundėsi ji savo ištikimiausiai drau­ gei E. Vilčinskaitei, kuriai patikėdavo visas širdies pas­ laptis. S. Nėrį skaudžiai žeidė išsigandusio profesoriaus pasiūlymas įsimylėti ką nors kitą, arba jo agresyvus rei­ 72 LKLIBR, f. 6, ap. 27, p. 23.— Keliuolis J. Pluoštas atsiminimų apie Sal. Nėrį. „Buvo pastatytas ultimatumas — arba nutraukti meilės ryšius su Salomėja Nėrini, arba išeiti iš vadovaujančių postų katali­ kiškose organizacijose“,— prisimena poetės kambario draugė O. Gaigalaitė-Beleckienė (LKLIBR, f. 5, ap. 56, p. 67.— GaigalaUė-Beleckienė O. Salomėja Nėris kasdienybėje). 73 Gaigalaitė-Beleckienė O. Ten pat.^- P. 88. 62

kalavimas: „Aš noriu tavęs“, skambėjęs jai kaip meilės išniekinimas ir išsižadėjimas. S. Nėriai dabar atrodo, kad tas „maištingas demonas“, kalbėjęs apie amžiną nerimą, pasidarė „jaukus naminis paukštis“, kuris jau niekur nepakils, kad audringas verž­ lumas ir romantinis patosas, kadaise ją sužavėjęs, virto gražbyliavimu ir vidutinybės pasitenkinimu. Ir ji rašo savo mylimajam griežtą moralinį nuosprendį, piktą atsis­ veikinimo žodį. „Tu esi sistematiškas ir visame racionalus. Bet man gaila tavęs. Nes tu esi smulkus ir miesčioniškas pasidarei. Tu esi tvarkingas ir neklaidžioji šuntakiais. Tu labai praktiškai ir patogiai įsitaisei. Suskirstei sielą taip, kaip savo veikalą skyriais, kaip veikalą, prie kurio dienas naktis sėdėjai ir kurio niekas neskaito. Tu suskirstei savo sielą į daug dalių ir man jos dalelė teko. Bijau sakyti, kad tai paskutinė ir mažiausioji dalelė. Tu jau žinai ge­ riau. Tu pasvėrei savo sielą atatinkamomis dalimis kaip rūpestingas įgudęs komersantas, kad joks trupinys, jokia dalelė nežūtų“ (3, p. 297—298). „Didžioji meilė“ pamažu virto S. Nėriai košmaru, iš kurio sunku atbusti. Trykštelėjusi kadaise džiaugsmo ug­ nimi, ji dabar užgulė širdį nuoskaudos, pažeminimo ir kartėlio pelenais. Ir S. Nėris troško ištrūkti iš tos „raga­ niškos muzikos“, vėl džiaugtis gyvenimu ir jaustis laisva. „Mano širdis — sakalo širdis ir ji niekados nepapras būti pririštas šuva,— rašo S. Nėris dienoraštyje,— < ...> Aš jaučiu, jaučiu, jaučiu, kaip mano sparnai pamažu atsipa­ laiduoja, aš jaučiu pavasario žiedų kvapsnį pro praviras duris“ (3, p. 297). Nusivylimas mylimuoju — pradžia visų S. Nėries nusi­ vylimų, apėmusių įvairias žmogaus būties ir socialinio gyvenimo sritis. Išsivadavimas iš užgautos ir pažemintos meilės — pradžia išsivadavimo ir 'iš tos aplinkos, kurioje gimė ši meilė, iš tų visuomeninių, ideologinių ir morali­ nių normų, kurios ją slopino. Atkirsti, išplėšti iš savęs ir palaidoti visa, kas siejasi su nelaiminga meile, vienu kirčiu nutraukti ryšį su praeitimi ir pradėti gyvenimą iš naujo — natūrali sukrėstos psichikos reakcija. Juo labiau ji būdinga S. Nėriai, aukščiausių dvasinių poreikių ir kraš­ tutinumų moteriai, kuri už meilės pasaką buvo pasiruo63

Susi atiduoti gyvenimą, o jai sudužus, piktai nusigręžė nuo visų altorių, kuriems ligi tol meldėsi74. Nulaužti nueitą gyvenimo kelią, „kaip vyšnios išdžiūvu­ sią šaką“, S. Nėrį vertė ne tiek atskiras išgyvenimas, kiek visa prislėgtos ir iškankintos moters dvasinė būklė, visuo­ meniniais įstatymais ir prietarais apraizgyto ir laisvės ištroškusio žmogaus — kūrėjo padėtis. Kieti istorinio lai­ ko nagai susmigo ne tik į meilę, bet negailestingai spaudė visą poetės gyvenimą, uždarytą mažame provincijos mies­ telyje. Jis turėjo tapti smulkia, pilka ir standartine vieno­ dai sušukuoto miesčioniško pasaulio ląstele. Jis turėjo iš­ sitekti siauruose rėmuose, o ne ieškoti nepriklausomos va­ gos ir savitų formų. S. Nėris buvo romantikė ir nesutiko su tuo, kad žmogus šioje žemėje negali gyventi taip, kaip trokšta ir svajoja. ,,... Kartais baisiai pikta, kad tave aplin­ kybės pakinko kaip šunį, kaip vergą, ir daryk tai, ko neno­ ri“ (3, p. 371),— rašė ji E. Vilčinskaitei. O tuo tarpu S. Nėris smilko Lazdijuose, tarytum ištrem­ tyje, atskirta nuo draugų, literatūrinės aplinkos, ilgėda­ masi teatro, muzikos, pokalbių apie meną. Jaunutei gra­ žiai mokytojai, rafinuoto vidinio gyvenimo ir aukštų dva­ sinių poreikių poetei čia buvo baisu. Klasėje ji rausdavo ir apsipildavo ašaromis nuo suaugusių vyrukų — savo mo­ kinių— įžūlaus žvilgsnio ar pastabos. Namuose kentėjo įkyrų šeimininkės sekiojimą ir paskalas. S. Nėris viena klaidžiodavo po mokyklos sodą, apylinkės kalnelius ir miš­ kelius, paskendusi savo liūdnose mintyse, kurios vienat74 Praslinkus beveik keturiems dešimtmečiams, J. Eretas „Draugo“ korespondentui 1965 m. taip aptarė savo santykius su S. Nėrim ir jų psichologines pasekmes: „Salomėja Nėris buvo mano studentė, net artima, nes jos pagrindinė šaka universitete buvo mano dėstoma germanistika. Abu buvom ir ateitininkų meno draugijos „Šatrijos“ nariai, todėl dažnai susitikdavova ir privačiai. Iš to ir išaugo ta sim­ patija, kuri 1928 metais ją paskatino keliauti j Šveicariją, kur aš tuokart praleidau vasaros atostogas. Tačiau jos toli siekią sumanymai nebuvo suderinami su mano būkle — juk aš tuomet jau buvau vedęs,— todėl ir užsimezgė ta nelaimė, kuri vedė ją prie tam tikro lūžio jos gyvenime. Tai įvyko daugiau iš apviltos meilės, negu iš sąmoningo perėjimo į kitą pasaulėžiūrą, kuri — kiek aš patyriau — jai niekada nebuvo prie širdies“ (Didysis jo nuotykis: prof. Eretas tarnyboje Lie tuvai.— N. Y., 1972,— P. 254). 64

vėje buvo ypatingai sunkios ir beviltiškos. „Aš vėl esu užkasta Lazdijuose, užkalta pedagogiškam karste, iš ku­ rio tik Kalėdoms prisikelsiu“ (3, p. 373),— rašo ji L. Gi­ rai. Kartais apšiuręs Lazdijų miestelis jai atrodydavo mirties sala, supama nebylaus vandenyno, o ji pati pasi­ jusdavo kaip kalinė, atskirta nuo viso pasaulio. „Aš kaip nusikaltėlis ištremtas į bekraščias tyrumas, į dykumas neišmatuojamas,— rašė S. Nėris dienoraštyje.— Gyveni­ mas nuo manęs toli. Gyvenimas nuoi manęs atskirtas, kaip ir aš nuo jo... amžinai“ (3, p. 288). Viena poetės draugė, tvirta ir ambicinga mergina, atsidūrusi panašiame už­ kampyje, pradėjo girtauti. S. Nėris liūdėjo, rašė skaus­ mingus eilėraščius ir įtemptai galvojo apie išeitį. Slėpda­ masi nuo mokinių, ji rūkydavo. Tai ramino nervus. Ateidavo vasara, ir S. Nėris bėgdavo iš Lazdijų lyg iš baudžiavos jungo. Prasidėdavo jos tikrasis gyvenimas, saulėtas ir trumpas, kaip ir pati vasara. Kasmet S. Nėris keliaudavo po Vakarų Europą. Ji plaukė Reinu ir Duno­ jumi, lydima romantiškų praeities legendų, klaidžiojo Vei­ mare genijų pėdomis, kopė į Alpes, žioruojant aplink pra­ rajoms, matė aušrą ledynuose ir krintančius krioklius, stovėjo ekstazės apimta prieš Milano katedrą, kol nual­ po. Tai buvo tarytum kitas pasaulis, pilnas neįprasto gro­ žio, šventų ilgaamžės kultūros pėdsakų, tikrojo meno di­ dybės, šito natūralaus poezijos dirvožemio, kurio jai taip stigo Lietuvoje. Iš kelionių ji grįždavo į Lazdijus tary­ tum į šaltą karcerį. Vėl sausas ir bedvasis klerikalinės mo­ kyklos režimas. Vėl klasės triukšmas. Vėl vaikai, „tie be­ sočiai šakalai, tie plėšrūs paukščiai, plėšo mano sielą, ryja mano gyvybę lašas po lašo“ (3, p. 305). Vėl monoto­ niškas provincinis gyvenimas be jokios meninės atmosfe­ ro s — gyva kančia jautriai poetės natūrai, kuriai estetiniai įspūdžiai reikalingi kaip kasdieninė duona. Vienoje 1929 m. vasarą, atvykusi į vokiečių kalbos kur­ sus užsieniečiams, S. Nėris susitiko K. Borutą, lietuvių poezijos audrašauklį, apgaubtą maištautojo ir žmogaus be kompromisų aureole, kuri ją, romantikę, žavėjo. Iš K. Borutos ji pirmą kartą išgirdo apie aktingąją literatū­ rą, nesitaikstančią su priespauda, apie eilėraščius, rašo­ mus ne tiek plunksna, kiek visu, laisvu ir drąsiu, poeto 65 3. Salomėjos Nėries lyrika

gyvenimu. Vienoje S. Nėris pakliuvo į socializmo šalinin­ kų ratelį, susidūrė su jai visai naujomis sąvokomis, idė­ jomis ir siekimais. Ji susidraugavo su dviem lietuvių stu­ dentais, kurių vienam, Br. Zubrickui, pabėgusiam iš Lie­ tuvos, pajuto netgi simpatiją, gal net ketino „rišti su juo savo gyvenimą“, kaip siūlė E. Vilčinskaitė75. Jie vedžiojo poetę Dunojaus pakrantėmis, kur po valtimis nakvodavo benamiai, rodė elgetaujančius bedarbius ir kapitalistų iš­ verstus upėn apelsinus, užeidavo j kabaretus, kur buvo pardavinėjama jaunystė76. Jie aiškino poetei, kad šitie kontrastai ir žmonių tragedijos neišvengiamos, kol di­ džioji pasaulio gėrybių dalis tenka turtuolių saujelei, o milijonams nubyra trupiniai, kol žmonija skirstosi į pri­ vilegijuotus ir beteisius. S. Nėris prieštaravo, spyrėsi kri­ kščioniškos sociologijos argumentais, kuriuos buvo gir­ dėjusi iš kun. M. Krupavičiaus studijų metais, atėjusi pas jį su rimtais klausimais ir abejonėmis77. Bet jaunieji socialistai neigė ir pačią katalikybę, kaltindami ją teisi­ nant esamą blogį. Socialistinė tiesa, dar nepažįstama ir svetima, viliojo poetę savo nekompromisiniu kategorišku­ mu, darė didelį emocinį įspūdį iš dalies ir dėl to, kad buvo dėstoma įsimylėjusio ir jai mielo juodbruvio jaunuo­ lio. Iš Vienos S. Nėris išvyko, jau stipriai jausdama pa­ saulio socialinės tvarkos neteisingumą, kaip matyti iš tuo metu rašytų eilėraščių „Vienos bare“, „Dono trubadūras“. Lietuva S. Nėriai dabar atrodė „pamotė su akmeniu“. Ji gėdijosi krašto skurdo ir nekultūringumo (3, p. 369). Lietuvoje ji matė pilkus vargo žmones, palinkusius po kryžium, ir plačius laukus, nusėtus mažomis, skurdžio­ mis grytelėmis. „...Kai pasižiurai Lietuvoje, tai nieko ne­ sinori, akis užsirišęs, bėk“78,— sakė ji K. Borutai. Kaip ir nemaža dalis galvojančių inteligentų katalikų, ji nusivilia krikdemais, supratusi, kad jiems terūpi politinė valdžia, 75 VRBR, f. 4, ap. 1499, p. 13.— E. Vilčinskaitės laiškas S. Nėriai be datos. 76 Serbentą V. L. [Atsiminimai] // Literatūra ir kalba.— T. 4.— P. 107—108. 77 Krupavičius M. Salomėja Nėris-Bačinskaitė // Draugas.— 1964.— Gruod. 15. 78 Boruta K. Drauge su draugais.— V., 1976.— T. 10,— P. 121. 66

kad jų „dvasios idealizmas“ iš tiesų niekur neveda ir nie­ ko nekeičia pasaulyje, kad jų kultūrinis separatizmas ne jungia tautą, o tik ją skaido (pastangos įsteigti Kaune atskirą katalikišką universitetą ir katalikišką Mokslų Akademiją — J. Eretas organizacinės komisijos sekreto­ rius ir reikalų vedėjas79). Apsilankydama retkarčiais į S. Čiurlionienės literatūrinius šeštadienius, S. Nėris čia gir­ dėdavo nemaža kalbų apie Lietuvos klero konservatyvumą, apie katalikybę kompromituojantį kunigų politikavimą ir ūkininkavimą. S. Nėris nusigręžia nuo kadaise artimo jai ateitininkų sąjūdžio, kurį smetoninė valdžia tuo metu ėmė slopinti, demonstratyviai pasitraukia nuo autokratiniam režimui atsargiai oponuojančio katalikų bloko, susilauku­ sio represijų (perpus sumažintas Teologijos-filosofijos fa­ kulteto dėstytojų skaičius, Marijampolės kalėjime atsidū­ rė prof. P. Dovydaitis ir prof. J. Eretas80). S. Nėris nueina panašų išsivadavimo kelią, kurį netrukus nueis ir jos pro­ fesorius V. Mykolaitis-Putinas, pasitraukdamas iš Teolo­ gijos-filosofijos fakulteto, o netrukus mesdamas kunigystę. 1930 m. rudenį, grįžusi iš Vienos, ji nebelanko bažny­ čios, atvirai šneka apie kunigų veidmainingumą, pik­ tindama ir gąsdindama tiek namiškius, tiek klerikalinę gimnazijos vadovybę, ateina į klasę su iššaukiamai ma­ dinga šukuosena ir suknele, demonstruodama savo drąsą ir nepriklausomumą. Kiekviena visuomenė formuoja žmogų pagal jai nau­ dingą modelį, ir daugelis žmonių nugyvena, nepajusdami, kad buvo ne patys savimi, o tik standartinėmis istorinio laiko ląstelėmis. S. Nėris, skirtingai nuo viskuo patenkin­ tų ir mažai galvojančių filisterių, suvokė, kad jos dvasi­ nis pasaulis aptrauktas niekam nepavojingų pažiūrų ir svajingo idealizmo kevalu, suformuotas pagal nuolankaus paklusnumo, tylaus kentėjimo ir pamaldumo modelį. S. Nėris dabar trokšta žūt būt suskaldyti tą kevalą, ištrūkti iš melancholiškos svajotojos ir idealistės rėmų, pradėti naują dvasinį gyvenimą. Ji dar neturi naujų pažiūrų, bet jau pasiryžusi pakeisti iš esmės savo gyvenimo ir kūry­ 79—8° Didysis j0 gyvenimo nuotykis: prof. J. Eretas tarnyboje Lie­ tuvai.— p. 178; 170. 67 3*

bos kelią. Knygą „Pėdos smėly“ poetė baigia tokia prana­ šinga deklaracija, pilna dramatizmo ir heroikos: Jei šiandie šypsaus ir tikiu į gyvenimą, Tai todėl, kad nueitą kelią nulaužiau Kaip vyšnios išdžiūvusią šaką. Sugrioviau altorių, kur melstasi amžiam, Kur garbinta meilė ir mėlynos pasakos. Ir tiltą į praeitį visą sudeginau. ,,Kaip gėdos dėmė“

Nuo vieno ideologinio poliaus į kitą S. Nėris ėjo, ska­ tinama daugiau gaivališkos psichinės reakcijos, maištin­ gos prieštaravimo dvasios negu nuoseklių logiškų sampro­ tavimų grandinės, kuri, žinoma, taipogi figūravo jos lū­ žio procese (K. Borutos, E. Vilčinskaitės, Vienos socialistų mintys), veikdama emocijų turinį bei kryptį. Ji neieškojo kompromisinio sambūvio su slegiančiomis ją gyvenimo aplinkybėmis, apvylusiomis tiesomis, o iškart bėgo tolyn, puolė į poliarinę priešingybę. „Aš nemoku savęs padaly­ ti“ (3, p. 298),— rašė poetė dienoraštyje. Tokiais staigiais šuoliais emocinga S. Nėries prigimtis vadavosi iš ideo­ loginės rutinos, atnaujindama savo dvasinį pasaulį. „Re­ liginė praktika, katalikų organizacijų, kurioms ji priklausė, nuostatai buvo varžtai ir drąsesniems jos širdies polė­ kiams, ir tai kūrybos jėgai, kuri glūdėjo jos viduje ir ver­ žėsi į gyvenimo erdves“,— rašo jos studijų draugė O. Gaigalaitė-Beleckienė81. Į skurdų, atsilikusį, autokratinės valdžios suspaustą ir engiamą Lietuvos kraštą S. Nėris pažvelgė su amžino žmogaus nepasitenkinimo savo visuomene griežtumu, pa­ žvelgė iš romantinių laisvės aukštumų, išvydo vien blogį, neteisybę, kultūrinį sustingimą ir jau niekados nebegalė­ jo susitaikyti su esama padėtimi. „Gerai tiem, kurie jau numirę, nors vaikščioja ir mano, kad yra gyvi, bet iš tik­ rųjų tai lavonai, tai mašinos, kurios daro tai, kas įsaky­ ta “82,— rašo ji su kartėliu ir protestu. S. Nėris nori net 81 LKLIBR, f. 5, ap. 56, p. 67.— Gaigalaiiė-Beleckienė O. Salomė­ ja Nėris kasdienybėje. 82 VRBR, f. SN, ap. 989,— 1929, kovo 10. 68

bėgti iš Lietuvos j Argentiną paskui E. Vilčinskaitę. Jos geriausios draugės staigus posūkis iš katalikybės į socia­ listinį judėjimą S. Nėriai taip pat buvo stiprus akstinas83. S. Nėris tuo metu dar neturėjo ryšių su realiuoju kovos ir veiksmo pasauliu. Ji tik nujautė, kad po šito apkartusio gyvenimo pamatais rausiasi nematomos jėgos, grasinan­ čios viską sugriauti ir perstatyti iš naujo, bet pati jų dar nebuvo sutikusi. Eilėraštyje „Laiškas j kalėjimą“, kur ji galbūt prisiminė savo klasės draugą P. Glovacką, užda­ rytą Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, šitos jėgos iškyla, apgaubtos romantinės moralinio teisingumo, ryžto ir ga­ lios aureolės —„krauju žėrinčiom žarijom / Dega akys“, „Aš užkirsiu mirčiai kelią, / Kančiai kelią". Revoliucinis pogrindis S. Nėriai, užsklęstai mažame provincijos mies­ telyje, egzistavo romantinės nežinomybės, moralinės ver­ tės, o ne socialinių santykių sferoje. Žmonių skurdas, al­ kis, beteisiškumas dar figūravo kaip gailesčio ir užuojau­ tos emocija, o ne kaip visos egzistencijos alternatyva. Ir vis dėlto S. Nėries abejonės, svarstymai ir apsispren­ dimai vyko istoriniame laike, draskomame klasinio anta­ gonizmo, persmelktame katastrofos nuojautos bei revoliu­ cijos vilčių. Šito laiko logika nejučiomis veikė poetės svar­ stymų kryptį bei išvadas. Laikas dažnai išduoda savo pas­ laptis ne poeto žinojimui, o jo intuicijai ar net pasąmonei. Ir S. Nėris, niekada per daug nesidomėjusi politika, stai­ ga suvokia, kaip ir A. Blokas Pirmojo pasaulinio karo me­ tu, kad istorija rėžia naują provėžą, kad pasaulis skyla į dvi dalis, kad ateina lemtinga pervartų valanda. Ir ji ryž­ tasi atmesti viešpataujančias gyvenimo ir mąstymo for­ mas kaip neteisingas ir netobulas. Šoka su griežtu nusi­ vylimo ir neigimo mostu prieš buržuaziją. Nejučiomis sto­ ja į tą patį kelią, kuriuo ėjo revoliucinio veiksmo teoreti­ 83 Savo laiške S. Nėriai 1931 m. E. Vilčinskaitė rašė: „...Numirė many senas žmogus ir gimė naujas. Atmeni, aš ir anksčiau dažnai kritiškai žiūrėjau į daug mūsų ideologijos dalykų, bet pati ideolo­ gija buvo mano gyvenimo pagrindu. < ...> Bet žinai, kas džiugina — socialiste. Nežinau, kuriai grupei „jų“ galėčiau save įskaityti, tatai ir nesvarbu. Svarbu pagrindas. Yra naujas tikras ir teisingas pag­ rindas. Taip tarytum senieji pritvinkę skauduliai sprogo ir pagaliau pasveikau“ (VRBR, f. 4, ap. 1499). 69

kai ir praktikai. Istorijos būtinumas jos apsisprendimą valdė taip pat tvirtai, kaip ir daugelio šio kritiško meto rašytojų ideologinius lūžius. 1931 m. S. Nėris prisidėjo prie pačios kairiausios lite­ ratūrinės grupuotės, susispietusios aplink „Trečią frontą“, sužavėjusį ją griovimo drąsa ir naujų idėjų kibirkštimis, deginančiomis pelėsius, kuriuose „jaunas mūsų kraštas, dar nesubrendęs, pradėjo pūti ir gesti kaip stovintis van­ duo...“ (3, p. 375). Jauni revoliucinio veiksmo ir žodžio entuziastai, susi­ būrę šiame žurnale, pasitiko S. Nėrį su džiaugsmu, bet ir su nepasitikėjimu. Gal tas „persilaužimas“ tik eilinis rafinuotos poetės kaprizas, greitai praeisiąs? Atrodė ne­ įtikimą, kad į jų tarpą, pas socialinio teisingumo, masių kovos ir marksizmo apaštalus, ateitų neprašyta pagarsė­ jusi katalikų poetė, kad gležna svajotoja ir romantikė ieš­ kotų prieglobsčio šiurkščiabalsių bernų, laisvamanių ir maištautojų draugijoje. Trečiafrontininkai ilgai abejojo ir ginčijosi. Nulėmė galų gale K. Borutos pusiau juokais mestas argumentas — „suvilioti reikia jau vien dėl to, kad kokią porą prabasčių apopleksija užmuštų (tai irgi būtų galima įrašyt į aktyvą)“84. Idant S. Nėris „vėl kurio velnio nepakryptų atgal“, ji turėjo pasmerkti savo ankstesnes ideologines ir menines pozicijas, parašydama „viešą pareiškimą“85. Ir poetė, tie­ sa, kai ką išbraukdama arba sušvelnindama, pasirašė pa­ reiškimo tekstą, kurį sukūrė B. Raila, išdėstydamas, matyt, viso kolektyvo požiūrį86. Ji leido „radikaliai taisyti“ ir nau­ juosius savo eilėraščius, kuriuos trečiafrontininkai vertino tik už „geras pastangas“, bet ne už „ideologinius ar tech­ 84 Boruta K. Drauge su draugais.— P. 142. 85 Toks buvo K. Korsako pasiūlymas, su kuriuo pradžioje nesu­ tiko nei A;. Venclova, nei V. Drazdauskas, o K;. Boruta ligi galo jam priešinosi (LKLIBR, f. 1, ap. 4616.— K. Korsako laiškas A. Venclo­ vai; Boruta K. Drauge su draugais.— P. 222.— K. Borutos laiškas A. Venclovai 1931, bal. 17). 86 „Jūsų pareiškimas daug geresnis už Railos (kurs tilpo mano laiške). Tos vietos, kurias jūs išmetėt, ir man nepatiko“,— rašė V. Drazdauskas S. Nėriai 1931, geg. 9 (VRBR, f. 4, ap. 1405). Įdo­ mu, kad dabar B. Raila išsigina rašęs šj pareiškimą (Raila B. Aki­ mirkos kelionė prie absurdų jūros // Dirva.— 1964.— Spal. 14). 70

niškus“ pasiekimus87, žiūrėjo į juos gana kritiškai88. Taip S. Nėris sudegino tiltus j praeitį. Buržuazinė visuomenė šį poetės žingsnį sutiko kaip iš­ davystę. Laikraščiai paplūdo kaltinimais ir šmeižtais. Ge­ ri pažįstami liovėsi su ja sveikintis89. Motina užpirko mi­ šias, kad duktė grįžtų prie Dievo ir bažnyčios90. Poetė li­ ko be tarnybos. Išsipildė K. Borutos nuogąstavimai: „Ar jūs viską tvarkingai aptarėt, juk mergiščiai kleras to ne­ dovanos. Todėl pasirūpinkit, kad ji būtų nuo jų visai ne­ priklausoma“91. Trečiafrontininkai buvo žadėję rasti jai darbo Kaune, bet savo pažadų nepajėgė tesėti, nes patys netrukus buvo išblaškyti, o vienas kitas net areštuotas. S. Nėris gyveno kažkur Aleksote, slėpdama nuo visų savo adresą ir vengdama bet ką susitikti. Jai buvo neišpasa­ kytai sunku. Staiga ji neteko aplinkos, į kurią buvo įlei­ dusi šaknis. Atsidūrė anapus bičiulių rato, kur ją mylėjo ir gerbė. O iš naujųjų literatūrinės kovos bendražygių nė vienas netapo artimu jos draugu, kuriam būtų drįsusi at­ verti savo abejones ir sopulius. Savo laiškuose E. Vilčinskaitei ji klausinėjo — o gal jai vis dėlto grįžti atgal?92* Argi politika jos pašaukimas? Argi ji, romantikė, gali til­ pti rėksmingo ir šiurkštaus žodžio, pliko daiktiškumo ir valingos agitacijos nuostatuose? O gal trečiafrontininkai ją uždarė tik į naują narvelį, kur taip pat nėra laisvės? 87 VRBR, f. ap. 1469.— B. Railos laiškas S. Nėriai

1931, bal.

20 .

88 „Perskaičiau Salomėjos eilėraščius. Jie iš tikrųjų silpni. Ne­ prilygsta net mano eilėraščiams, rašytiems kalėjime“,— rašė K. Kor­ sakas (LKLIBR, f. 1, ap. 4616.— Laiškas A. Venclovai 1931, bal. 21).

89 Tuo atžvilgiu charakteringas J. Ereto laiškas S. Nėriai: „Ir tiltą į praeitį visą sudeginau“, perskaičiau Tamstos naujo leidinio paskutinį sakinį ir pasakiau — be reikalo. Daug gražių turėta įspū­ džių ir svajonių“ (VRBR, f. 4, ap. 1408). 90 Net praėjus 20 metų nuo S. Nėries mirties, senutė Uršulė Bačinskienė negalėjo jai atleisti šio idėjinio posūkio ir kalbėjo: „Tai kad ji tokia bolševike! Iš mažens buvo gera, vien toji komunizmo klaida! Ir kas gi jai pasidarė“ (Orintaitė P. Ką laumės lėmė.— P. 211) .

91 Boruta K. Drauge su draugais.— P. 222. 9 2 -9 3 VRBR, f. 4, ap. 1499.— E. Vilčinskaitės laiškas S. Nėriai be datos. 71

Savo draugei ji rašė net apie mirtį, kaip geriausią išeitį iš visos painiavos93. Tai buvo dramatiškas dvasinės istori­ jos aktas94. Juk reikėjo atsiriboti nuo ištiso psichikos klo­ do, kurį suformavo senoji pasaulėžiūra, ir išsiugdyti vi­ siškai naujas mąstymo ir jutimo formas, atitinkančias re­ voliucinės kovos logiką. Ir vis dėlto S. Nėris negrįžo į „dešinįjį kelią“, kaip troško motina. Jau uždarius „Trečią frontą“ ir prasidėjus pakrikimui (vienas kitas žurnalo bendrakeleivis pardavė savo plunksnas buržuazijos oficiozams), ji pasiunčia savo eilėraščius komunistinei spaudai. „O juk reikės ir į bari­ kadas stoti!“95 — karštai kalba ji trečiafrontininkų ir ko­ munistą susitikime. Iš savo naujųjų draugų ji gauna Le­ nino, Plechanovo raštus vokiečių kalba, žurnalą „Die Linkskurve“ ir užsidegusi studijuoja jai visiškai nepažįs­ tamą marksizmo mokslą. Ant jos stalo guli K. Markso „Kapitalas“ ir R. M. Rilkės eilėraščių tomelis. Ujama bur­ žuazinės spaudos, sekama slaptosios policijos, kuri regis­ travo vos ne kiekvieną jos žingsnį ir konfiskavo jos laiškus, rašytus vienam iš trečiafrontininkų („laiškai guli kriminalkoj“96), poetė išdidžiai ir tvirtai pasako pati sau: „Spar­ nų nesurišit, minties nesukalsit, nors žodį uždrausit“ (3, p. 319). S. Nėris pasuka nauju keliu ir eina juo iki galo nesiblaškydama. Ji žengia paskui socializmo žvaigždę, kuria patikėjo kaip vieninteliu žmonijos išganymu. Į buržuazinį pasaulį ji atsisuka su neapykanta ir revoliuciniais grasini­ mais, trokšdama jo žlugimo. Ji pereina į kairįjį visuome­ nės, ideologijos ir literatūros flangą, kuriam liks ištikima iki mirties. S. Nėris išgyvena panašią metamorfozę, ku­ rią pasaulinės krizės metu patyrė daugelis pasaulio ra94 Konkrečiau pasekti šių dramatiškų išgyvenimų istorijos neįma­ noma, nes poetės dienoraštis nutrūksta 1930 m. pabaigoje ir vėl pra­ sideda tik 1935 m. Kelerių metų dienoraštis arba žuvo, arba pačios poetės buvo sunaikintas. 95 Gudaitis-Guzevičius A. Didvyriškumo estafetė.— V., 1981.— P. 186. 96 Dulkiniem R. S. Nėris policijos dokumentuose // Mane jūs jausite darbe, kovoj.— V., 1976.— P. 271—275; Nėris S. Raštai.— T. 3,— P. 386. 72

šytojų — L. Aragonas ir P. Eliuaras, E. Hemingvėjus ir Dž. Steinbekas. Katalikų veikėjai ne kartą bandė S. Nėrį perkalbėti, net jėga tempė atgal, spausdami skurdu, viliodami geromis tarnybomis (keletą metų ji neturėjo pastovaus darbo). Poetė nepasidavė. Bet kurią savo buvusių draugų pagalbą (vertimus iš Sv. Kazimiero draugijos, kun. M. Vaitkaus intervenciją prezidentūroje dėl jos paskyrimo mokytoja) S. Nėris priimdavo su viena sąlyga: kad nebus kišamasi į jos pažiūras. „Pat pradžioj viešnia kategoriškai pareiškė: jei bandysit mane atversti, tai žinokit, kad tokiu atveju iš jūsų jokios pagalbos jokia forma nepriimsiu, verčiau ba­ dausiu“97,— prisimena M. Vaitkus. S. Nėries apsisprendi­ mas nebuvo nei atsitiktinumas, nei klaida, kaip tvirtino M. Krupavičius, o esminė ir pastovi jos gyvenimo linija. „Tokius apsisprendimus, kokius ji yra padariusi savo gy­ venime, tegalėjo padaryti tik geležinės valios, plačiai mą­ stanti ir giliai jaučianti asmenybė“98,— rašė O. Gaigalaitė-Beleckienė. „Kad šiandien pasaulis stovi ant peilio ašmenų, tas aišku kiekvienam galvojančiam žmogui“99,— rašė A. Ven­ clova savo pirmajame laiške S. Nėriai. Po Spalio revoliu­ cijos pasaulis skilo į du priešingus ašigalius su skirtingomis vėliavomis ir baisia neapykanta vieno kitam. Kuriuo keliu Lietuvai eiti? Vieni įrodinėjo, kad tik kapitalis­ tinė sistema, konkurencijos ir laisvos ūkinės iniciatyvos dėsniai prikels kraštą iš ilgaamžio atsilikimo, išsaugos tautos valstybinį suverenumą. Kiti skelbė, kad tik socia­ lizmas išgelbės kraštą iš vargo ir nelygybės, išraus su šaknimis ekonominę ir dvasinę vergovę, panaikins politinę priespaudą ir koncentracijos stovyklas, kuriomis smetoni­ nė Lietuva „pasipuošė“ viena pirmųjų Europoje. Poetai turėjo išsirikiuoti apie šituos ašigalius, stoti į kairę arba į dešinę, prisiekti ištikimybę vienai arba kitai ideologi97 Vaitkus M. Nepriklausomybės saulėj.— London, 1969.— T. 3.— P. 155. 98 LKLIBR, f. 5, ap. 56, p. 196.— Gaigalaitė-Beleckienė O. Salo­ mėja Nėris kasdienybėje. 99 Laiškas S. Nėriai 1931, kovo 15 // Literatūra ir kalba.— T. 4.— P. 333. 73

*

jai. Dviejų besigrumiančių lagerių kovos lauke poetas pri­ valėjo būti tam tikros klasės ar partijos nuosavybė. Poli­ tinis nusistatymas darėsi svarbesnis už talentą, o ideolo­ ginė kūrinio kryptis — už meniškumą. Baisių prieštaravi­ mų sudraskytame pasaulyje poetas neišvengiamai tapdavo politiku, kai tik bandydavo suvokti ir įvertinti realų gy­ venimą, išreikšti savo užuojautą ir meilę kitiems žmo­ nėms. Nepaisant individualių psichologinių priežasčių, S. Nė­ ries lūžis yra šitos dviejų istorijos krypčių dvikovos pa­ sekmė. 6

«

į romantišką svajonių, švelnių atsidūsėjimų ir ilgesingų lūkesčių darželį įšoko įniršęs bernas ir savo plačiais pa­ dais ėmė trypti gležnus žolynus. Salin ašaringa melan­ cholija! Salin žvaigždynų mistika! Revoliucijai reikalingi sugniaužti kumščiai, griežtos komandos, tvirti argumentai, o ne fantastiniai svaičiojimai. Trečiafrontininkų akyse ro­ mantizmas stovėjo kaip dvasinio pasyvumo, reakcijos ir oficialaus valstybinio meno siena, kurią reikėjo tuoj pat išgriauti. Palaidoti romantizmą — pirmas „Trečio fron­ to“ šūkis. „...Sudie seneliui romantizmui, sudie tam lite­ ratūriniam bankrotui“100,— rašė K. Korsakas pirmajame žurnalo numeryje. „Literatūros rinkoj / romantiški ir mis­ tiški akrobatai“101,— tyčiojosi A. Venclova eilėraštyje „Apie šinkas, čebatus, gumelastiką ir literatūrinę rinką“. Pasauliui nebereikalingas menas „be jokio protesto šiam gyvenimui ir griežtesnės paralelės kitam gyvenimui“ (P. Cvirka)102. Romantinis bendražmogiškumo kultas trečiafrontininkams atrodė nesuderinamas su klasinio anta­ gonizmo skelbimu, o romantinis jausmo stichiškumas ne­ sutaikomas su griežtomis politinėmis formuluotėmis, kurių kontrolei turėjo paklusti eilėraštis. Tegul bus poezijos žo100 Radivtlas J. Pamokslas broliams // Tračias frontas.— 1930.— Nr. 1,— P. 28. 101 Trečias frontas.— 1931.— Nr. 5,— P. 21. 102 Cvirka P. Meno parodos // Ten pat.— 1931.— Nr. 4.— P. 41. ■74

dis aštrus kaip durtuvas ir kietas kaip grindinio akmuo! Tribūnui ir agitatoriui nereikalingos švclnybės, emocijų migla, įkvėpimas. Viską lemia minties smūgis, energijos banga, sukiršinto pojūčio riksmas ar pliko fakto nuotrau­ ka. Trečiafrontininkai ėjo avangardistiniu poezijos „išjausminimo“ ir deromantizacijos keliu. S. Nėris taipogi ryžosi nuplėšti nuo savo lyrikos ro­ mantikos šydą, kurį „Trečio fronto“ ideologai laikė gė­ dinga konservatyvumo dėme. Ji norėjo palaidoti savo žo­ džio svajingą gležnumą. „Man tai patinka tas gyvas, energingas žodis — laisvas pavasario vėjas!“ (3, p. 374) — rašė ji K. Borutai. Troško tarti „žodį gyvenimišką, aiškų, tiesų, drąsų, naują“, kurį „Trečio fronto“ vedamieji skel­ bė naujos literatūros pagrindu103. Bet S. Nėris negalėjo visiškai pabėgti nuo savo ankstyvesnės kūrybinės patir­ ties, apšauktos „nereikalingu ir kenksmingu balastu“, nes daugelis šios patirties elementų tebeglūdėjo poetės šir­ dyje. Ji negalėjo išrauti iš savęs nei didelių dvasios tro­ škimų, nei aukštų svajonių, nei žūtbūtinio ryžto, sumišusio su tragiškumo jausmu. „Sunku taip iš karto save perdir­ bti“ (3, p. 382),— skundėsi poetė, jau pasiuntusi „Trečiam frontui“ savo eilėraščius. Socializmas jai nebuvo tik poli­ tinė doktrina ar praktinių veiksmų programa. Ji priėmė socializmo teoriją pagal savo romantinės pasaulėjautos įstatymus, pagal absoliutinius teisingumo, gėrio ir lais­ vės kriterijus, kurie glūdėjo jos tyroje, jokio dvilypumo ir kompromisų nepažįstančioje sieloje. Ką reiškė socializmas S. Nėries akyse? Tai paskutinioji blogio, prievartos, žmogaus egoizmo mirtis, po kurios gyvenimas bus kaip rasos lašas — tyras ir šviesus. Tai galutinė skurdo ir nelygybės, priespaudos ir karų žūtis, po kurios visi žmonės taps broliais, o visos tautos ly­ gios. Tai laisvės viešpatija, kur viena klasė nesmaugs kitos, kur nebus kalėjimų, kur žodžio netramdys cenzūra. Tai žmogaus vertės ir grožio restauracija, kurios jau jo­ kia „istorinė būtinybė“ nebedrįs likviduoti. Romantiškoje S. Nėries sąmonėje socializmas tapo visą pasaulį aprė­ piančia ir viską išsprendžiančia koncepcija, galutiniu žmo­ 103 Įžanga // Trečias frontas.— 1931.— Nr. 4.— P. 2—3 75

nijos tikslu, kurį ji apgaubė tauriausių dvasinių vertybių ir visuotinės laimės aureole. Revoliucija iškilo S. Nėriai kaip savotiška visata, ku­ rioje telpa visos vertybės, glūdi žmonijos dabartis ir atei­ tis. Revoliucija jai, kaip ir A. Blokui, tapo tuo pažadė­ tuoju Mesiju, kuris ateis ir nušluos visas blogybes, išspręs visus prieštaravimus. „Savo veido prakaite jie verčia dulkes nuo kelio, kuriuo turi ateiti nauja diena. Nau­ ji vėjai turi atplasnoti ir nušluoti visas dulkes, ir slegian­ čias ūkanas išsklaidyti“ (3, p. 375—376),— rašo ji viena­ me laiške. Revoliucija S. Nėries lyrikoje apglėbia visą pasaulį ir sprendžia jo, o ne atskiros klasės, grupės ar tautos liki­ mą. Ji sprendžia amžinas žmonių nelygybės, savitarpio neapykantos ir karų problemas, o ne laikinus politinės val­ džios klausimus. „Mum tėvynė — žmonija“,— sako S. Nė­ ris viename eilėraštyje. „2eme, kur plauki, keliauji?“— klausia rūstūs matrosai, pasišovę pertvarkyti pasaulį. Re­ voliucija pereis nuo „polio ligi polio“, pereis visus žemy­ nus „kaip visa ryjanti, naikinanti ugnis“. Ji nutrins val­ stybių sienas, sujungs Šiaurę ir Pietus, Rytus ir Vaka­ rus. Audros pakils, ir bangos trankysis,— Ir žūtbūtinė užvirs kova... Jūrai nurimus — nieks neatskirs jau, Kur švedų kraštas, kur Lietuva. „Grįžtant“

Revoliucija S. Nėriai tapo pagrindine būties substan­ cija, virš kurios nebeliko jokių aukštesnių jėgų, įstatymų ir vertybių. Ji įsirėžė į dangaus skliautus, išvydama die­ vus ir pastatydama jų vieton socializmo idealą („Mūs ke­ liai atsirėmę padangių — / Mūsų žygiai pasiekia skliau­ tus"). Ji sugriovė ramaus pasaulio modelį ir atvėrė po įprastu daiktų paviršiumi glūdinčias audringas kaitos sroves, kurios pagavo poetę savo veržlumu („Gyvenimas mūsų — amžinas viesulas, / Pašėlęs elektros lėkimas"). Ji iškėlė stebuklingos ateities viziją, kuri užvaldė poetės protą labiau negu reali dabartis. Ji parodė, kad pasaulis gali būti kitoks — daug teisingesnis, tobulesnis, gražes­ 76

nis, ir poetė patikėjo šita galimybe. „Aš taip norėjau va­ žiuoti ir buvau priimta,—-rašo ji apie neįvykusią ekskur­ siją į TSRS.— Džiaugiaus galėsianti pati pamatyti tą nuostabų kraštą su jo nauja kultūra. Norėjau patirti ir pamatyti savo akim, nes negaliu tikėti tiem šmeižtam ir išgąstingiem šūkavimam, kurie randami mūsų spau­ doj“ (3, p. 376). Pasaulį, subyrėjusį į besiriejančius atomus, socializmo teorija atvėrė S. Nėriai kaip vieningą visumą, o žmonijos istoriją, pilną kataklizmų, kaip kryptingą judėjimą. Si minties sistema turėjo atgaivinti žmogaus ir pasaulio vie­ nybę, kuria laikosi romantinis pasaulėvaizdis, atkurti vien­ tisą, harmoningą ir sintetišką visatos paveikslą, kuris ėmė irti kartu su griūvančiais dieviškos harmonijos skliautais. Ir S. Nėriai dabar labiausiai rūpėjo magistralinių tiesų linijos, lemiančios istorijos procesą, o ne jos pačios vi­ diniai išgyvenimai. Bendroji tiesa pasidarė svarbesnė už subjektyvią tiesą, o intymų asmeniškumą ji sudėjo kaip neišvengiamą auką socializmo idealų papėdėje. Kaip išreikšti poezijoje absoliutinę idėją, aprėpiančią žemę, istoriją ir žmogų? Kaip išsakyti eilėraštyje koncep­ ciją, pagrįstą daugiau tikėjimu, svajonėmis, ateities mira­ žu negu savo realia patirtimi? Revoliucijos milžinas, dunksąs tolumoje, netilpo į emo­ cinio gyvenimo ląsteles. Ir poetė, žvelgdama į jo begalinį aukštį, stengėsi išsiugdyti savyje tokį dvasinį judesį, kuris prilygtų visuotinių tiesų maštabams, apglėbtų plačias er­ dves, nereikalaudamas emocinių kontaktų. Atsirado džiau­ gsmingo pritarimo šūksnis. Valingų raginimų ir paliepi­ mų grandinė. Griežtas komandos tonas. Veiksmo ir žygio adoracija. Duokit man sparnus eikliuosius — Aš sudrebinsiu erdves! Vargo debesis nušluosiu — Tegu saulė žemei švies. „Skrenda gervės“

Intymią ir švelnią S. Nėries lyrikos intonaciją išstumia valingi kirčiai, šauksminga gaida, staigūs ir kieti žings­ niai. Poetė jau kalbasi ne vien su savimi, o kažką įtikinė­ 77

ja, garsiai šaukia ir mosuoja kumščiu. Tik eikim, greičiau stokim j kovą, nusukim vargui sprandą! Audrom apjuosim žemę — Kovon, kovon, draugai... „Audrom apjuosim žemę“

S. Nėris darėsi tribūnu—agitatoriumi, kaip reikalavo „Trečio fronto“ estetika. Ji ėmė kalbėti „mūsų“ vardu, nors turėjo tik vieną kitą epizodinį kontaktą su darbinin­ kais ir komunistinio pogrindžio veikėjais. „Mūsų daug, ir mes ne vienas, / Mūs milijonai rankų dirbančių...“ Pa­ kėlė balsą iki imperatyvo ir patetikos, nors ir dabar stoko­ jo tiesioginių revoliucinės kovos įspūdžių. „O darbo mo­ terie! neduok sumindžiot savo širdį / Kaip hadais“. Rašė apie daiktus ir įvykius, esančius anapus jausminės patir­ ties, egzistuojančius objektyvioje realybėje. „Kaimas lau­ kia. Liūdna kaime. / Skolos kaimą karia". Ji išsiugdė pla­ tų dvasinį mostą, kylantį iš susižavėjimo idėja, moralinio patoso, romantinės ekstazės. Tokiu mostu laikėsi visa S. Nėries kūryba tiek „Trečio fronto“ laikais, tiek pirmai­ siais tarybiniais metais. Tačiau tas platus, energingas ir greitas mostas, apimąs didžiulę visuotinių tiesų erdvę, jau nebeturėjo S. Nėriai būdingo vidinio subtilumo. Jis lengvai apkabindavo žemy­ nus, narsiai pralėkdavo didingomis revoliucinės koncep­ cijos magistrafėmis, bet šitose platumose nebepajėgdavo išlaikyti šilumos ir jaukumo. „Man truputį gėda dėl savo eilėraščių, kad jie tokie mizerni. Reikėjo, kad labiau su­ bręstų“ (3, p. 382),— rašė ji apie savo trečiafrontiškus eilėraščius. „Poezija prasideda ten, kur yra tendencija“104,— pas­ kelbė V. Majakovskis. Kovingas žodis kyla iš aiškaus su­ vokimo ir tvirto apsisprendimo, o ne iš abejonių ir svy­ ravimų. Tą suvokimą reikia tik garsiai išrėkti, mesti į minią plieniniais šūkiais, o išvesti kaskart iš savo sielos gelmių — nebūtina. Taip tvirtino avangardizmo teoretikai, kurių pėdomis žengė „Trečias frontas“. „Mūsų epocha 104 Маяковский B. Избранные произведения в двух томах. — М., 1955. — Т. 2. — С. 452. 78

persotinta lyrikos perprodukcija, persotinta žmogumi, ku­ ris kalba tik apie save“105,— rašė čekų poetas I. Volkeris. Lyrika turi išreikšti masių padėtį ir patyrimą, „organizuo­ ti masių sąmonę kovai už jų pirmavimą gyvenime“106, tad jai visiškai nereikia „jokių asmeninių 'išgyveni­ mų, jokių individualių jausmų“107, kaip skelbė revoliuci­ nėje Rusijoje Rappo veikėjai. Šita avangardizmo estetika, susiaurinusi lyrikos galimybes iki plakatiškų, tribūniškų eilių, vėliau buvo ryžtingai atmesta tiek TSRS (I rašytojų suvažiavime), tiek ir kitose Europos šalyse. „Pagaliau, tas teorinis, kadaise buvęs dogma, reikalavimas iš pažangio­ sios ideologijos poeto tik agitacinių šūkių rimavimo, tik aktualiųjų įvykių apdainavimo < . . . > šiandien taip pat jau yra gerokai netekęs savo dogmatiškumo“108,— rašė K. Kor­ sakas 1939 m. Avangardistiniai to meto poetai suvokimo aprioriškumą ir teziškumą stengdavosi pridengti įniršusio tempera­ mento jėga, įžūliu ir atakuojančiu santykiu su daiktais, suintensyvintų pojūčių hiperboliškais vaizdais. Bet S. Nė­ ris nemokėjo išskelti iš savęs tokių ugningų aktyvumo šuorų, jai stigo brutalaus agresyvumo, šiurkštaus stačio­ kiško žodžio, lėmusių to meto tribūniškos poezijos galią. Jos balso stygos buvo pernelyg švelnios majakovskiškam riksmui, kuriuo ji bandė sekti. Todėl S. Nėries valingas mostas daugiau išoriškas, o jos tezinis rečitatyvas, puo­ šiamas skambių hiperbolių, gana šaltas. Jų galvoje minčių žarijos, jų raumenys — kaip reisai geležiniai — ne tam, kad kaip vergai tarnautų, bet tam, kad ruoštųs Į didžios kovos grumtynes. „Žvejai audroje“ 105 Цит. по Никольский C. Творческая индивидуальность и об­ щие тенденции литературного процесса / / Художественный метод и творческая индивидуальность писателя. — М., 1964. — С. 83. 106 Žingsnis tolyn / / Trečias frontas.— 1931.—Nr. 2.— P. 1. 107 Селивановский А. В литературных боях. — M., 1963. — C. 412. 108 Korsakas K. Rašytojai ir knygos.— K., 1940.— P. 373 79

S. Nėris, atsidūrusi tiesiai prieš realų daiktą, nemokė­ davo pastebėti įdomesnių smulkmenų, statyti iš daiktų modernias konstrukcijas ar epochos panoramas, kaip kiti trečiafrontininkai. Akmenys ir plytos griūva, mašinos trankos. Raudonos sienos — plytų krūvos, pailsę rankos. Bus plytinių namų, bus ponam margas dvaras. Bus penkių aukštų namas su balkonais, su jaukiais buduarais. Mes skaldom akmenis per dieną, mum draugas — kūjis, kaltas. „Akmenys ir plytos griūva“

Perskaitęs šiuos S. Nėries eilėraščius, L. Gira rašė: „Yra tai tarsi liūdnas antkapio parašas ant liūdno buvu­ sios poetės Salomėjos Nėries kapo“109. K. Korsakas, aukš­ tindamas poetės revoliucinio apsisprendimo faktą, pra­ džioj viešai pagyrė jos trečiafrontiškus eilėraščius, bet 1939 m. ir jis pripažino: „Tos pozicijos, „kairaus poeto“ pozicijos, teoriškai reikalavo tolimesnėje poetės kūryboje vadinamo agitacinio momento. S. Nėriai, grynai lyrikei, tai buvo sunku arba tiesiog visiškai neįmanomas dalykas. Ir matome, kad poetės pastangos rašyti majakovskiškai vis dėlto baigėsi kūrybiniu nepasisekimu“110. Avangardistinė poetika, iškelta kaip privaloma norma kiekvienam pažangiam poetui, sukaustė S. Nėries kūry­ bines galias. Poetės laki vaizduotė, svajingumas ir trapi emocija neišsiteko griežtai sukapotuose šūkiuose, orato­ riaus geste ar tiksliuose daiktų atvaizduose. Romantinis pradas, užgožtas šiurkščiabalsės retorikos, išliko vis dėlto gyvas S. Nėries meniniame mąstyme ir gelbėjo jos kūrybą nuo apmirimo. Jis traukė poetę tolyn nuo griežtų formulių ir nuogų faktų į dvasinę sritį, kur galėtų laisvai prabilti jos didieji gėrio, laisvės ir tobuly109 Radzikauskas E. Grožinė lietuvių literatūra Lietuvos aidas.— 1932. — Vas. 6. 110 Korsakas K■ Rašytojai ir knygos.— P. 372. 80

1931

metais //

'St

bės troškimai. Pirmajame knygos „Per lūžtantį ledą“ ei­ lėraštyje poetė sakė: Mes ilgimės kovu, Nežinomų salų — Mes trokštame sparnų, Padangių, sakalų! „Mes

trokštame

sparnų“

S. Nėries sielai reikėjo dvasinių platumų, o ne siaurų, tiksliai sugrafuotų rėžių. Reikėjo aukštumos, kur mintys laisvai plasnotų, o ne mažyčių daikto narvelių. Reikėjo bent šiek tiek nežinomybės, kad būtų galima dar kažko laukti, tikėti ir svajoti. Reikėjo jutimų laisvės, kad praš­ nektų visos psichinės galios, o ne vien pamokslininko sa­ kyklos. „Mes ilgimės padangių, plačių horizontų!“ (3, p. 7 6 )— kalbėjo poetė J. Lindės-Dobilo meno kuopos susi­ rinkime. S. Nėries talentas galėjo visa jėga prabilti, tik patekęs į savotišką dvasinio neapibrėžtumo ir svajingos nežinomybės atmosferą. Kelias j šitą dvasinių aukštumų, jutimų laisvės ir ne­ žinomybės sritį ėjo per simbolį, romantikų labiausiai pa­ mėgtą ir išplėtotą poetinio mąstymo būdą. Simbolis — langas į begalybę111. Neapčiuopiamos pa­ saulio vienybės spėjimas. Sudėtingų gelmių, slypinčių už išorinio konkretumo, jutimas. Vidinės būsenos išorinis ženklas112. Keleriopa prasmė, apimanti ne vieną, o dau­ gelį veiksnių. Būdamas neapibrėžtos, nežinomos ir bega­ linės esmės išraiška, simbolis geriausiai atitiko S. Nėries pastangas išreikšti esminių permainų nuojautą, didžiuo­ sius teisybės ir tobulumo reikalavimus, pagrįstus dau­ giau vidine moraline būtinybe ir entuziazmu negu revo­ liucionieriaus patirtimi, atliepė jos įpročiui nutolti nuo daiktų ir žvelgti į juos per savotišką poetinį šydą. S. Nėries „Per lūžtantį ledą“ — ištisa simbolių knyga, kur kiekvienas vaizdas turi du planus — išorinį ir gilųjį, kur mintys ir emocijos slepiasi po sąlygiškumo apvalkalu, kur poetinis vyksmas perkeltas į gamtos sferą, nors apima žymiai platesnes sritis. in - 1 1 2 Tindall W. Y. The Literary Symbol.— Bloomington, 1955.—P. 39; 5. 81

Pažangioji kritika smerkė S. Nėrį už simboliką, įžiū­ rėdama čia buržuazinės pasaulėžiūros liekanas. „S. Nėris, naudodamasi senomis poetinėmis priemonėmis, daug kur iškreipė naujųjų idėjų tikruosius bruožus, nenuvalė nuo jų senosios pasaulėjautos nuosėdų“113,— rašė K. Korsa­ kas. „Jei jos pasaulėjauta ir pasaulėžiūra iš tikrųjų būtų nauja, tai kiekviena simbolistinės kūrybos priemonė jai būtų svetima, bjauri, nepriimtina“114,— kaltino poetę V. Drazdauskas. Lyrika iš tiesų negali egzistuoti be simbolių, nes ji ne­ gali išsiversti be analogijų tarp dvasinių ir materialinių reiškinių, be žmogiškų savybių perkėlimo į gamtą, neišreikšdama vidinio išgyvenimo kokia nors detale, be vaiz­ do daugiaprasmiškumo. Simbolika — poezijos esmė, anot Gėtės115. „Aš neturiu kitokios kalbos, išskyrus simbo­ lius“116,— sakė anglų poetas V. Jeitsas. Poezija — keistų metamorfozių menas, kur negyvi daiktai tampa gyvais, kur medis, žolė ar vanduo virsta žmogaus emocijų bal­ sais, o žodis darosi laiko, erdvės ir jausmo simboliu. In­ tuityviai jausdama šį poezijos dėsnį, S. Nėris skundėsi dienoraštyje: „Taip bjauriai mane puola kritika, iš anksto nusistačiusi peikti < ...> . Ypač įsityžo visur man prikišti simbolizmą. Dažnai randa jį ten, kur jo nė pėdsako nėr“ (3, p. 320). S. Nėries simbolika iš tiesų atsirado ir gyveno nepri­ klausomai nuo simbolizmo filosofinės ir estetinės siste­ mos. Dalis poetės lyrikos simbolių buvo labai aiškūs revoliu­ cijos šifrai. „...Giedama apie „matrosus“, kurių Lietuvoj maža kas yra nors vieną matęs. Bet „ m a t r o s a s “ už­ tat iškalbingas bolševistinės revoliucijos simbolis“117,— 113 Radžvilas J. Kelias į priekį / / Kultūra.— 1935.— Nr. 3.— P. 208. 114 Gedminas I. Salomėja Nėris kryžkelėje // Aš esu visur.— 1935,— Nr. 1,— P. 27. 115 Берли M. Общее литературоведение. — M., 1957. — C. 96. 116 Cit. iš Tindall W. Y. The Literary Symbol.— P. 104. 1,7 /. P. „Trečio fronto“ kaukės // Židinys.— 1931.— Nr 7.— P. 37. 82

rašė „Židinio“ kritikas (V. Mykolaitis-Putinas). Revoliu­ cijos pranašais tapo ir S. Nėries eilėraščių vikingai. Skriaudėjam tik žemėj neskirsime vietos Mes, rūstūs šio amžiaus vikingai! „Mes“

Nuolatinės revoliucinių idėjų projekcijos buvo ir tokie S. Nėries eilėraščių vaizdai ar posakiai, kaip „pilvų kal­ nai“, „vargo slibinai“, „gaisrais pasaulis žydi“, „laukia viesulų atakos“. Vaizdas čia tik plona sienele dengė tvirtus minties kon­ tūrus ir aiškius šūkius. Jis tik demonstravo tam tikrą idė­ ją, kuri užpildydavo visą turinį, nepalikdama vietos sudėtingesniam pajautų sluoksniui. Pajungtas griežtai lo­ ginei interpretacijai, iš anksto užsibrėžtam sprendimui, vaizdas peraugdavo į alegoriją, dažnai randamą revoliu­ ciniame mene. Bet tokiam „programavimui“ paklusdavo tik nežymi S. Nėries simbolių dalis. Racionalistinis planas įsivyravo daugiau naujuose, iš revoliucinės literatūros pasemtuose poetiniuose įvaizdžiuose, nepaliesdamas savo alegorizavimo metodu pagrindinių lyrikos linijų. S. Nėries simbo­ lika paprastai išauga iš vidinės būsenos, iš gyvo emocijų srauto. Simbolis poetei yra tik vidinio išgyvenimo meta­ fora, tam tikros nuotaikos lydinys, kuriam svetima tvirta prasmė. Dar nėra tikslaus žinojimo — tik nuojauta. Dar nėra formulių — tik troškimai. Dar nėra veiksmo — tik lūkes­ tis, nerimas ir dilema: būti ar nebūti. Tada plėtojasi tik­ roji S. Nėries simbolika — ne sustingęs idėjų šifras, o gyvas besikeičiančios psichikos atspindys, nežinomų mįs­ lių spėjimas, nematomų ryšių tarp daiktų, žmogaus ir pasaulio ieškojimas. Tokia simbolika — natūrali ir ne­ išvengiama S. Nėries kūrybinio mąstymo būtinybė, kol kiekviena dvasinė situacija jai poetiškai aiškėdavo tik gamtos fone, kol kiekviena idėja įgydavo meninę vertę, tik susiliejusi su pirminiais gamtos elementais. Pirmosiose S. Nėries eilėraščių knygose jūra buvo tik ekranas, kuriame atsimušdavo žydra meilės pasaka. Da­ bar jūra įsiveržė į vidinę žmogaus erdvę. Jūra — tai lū§3

kestis grėsmingos neišvengiamybės. Artėjančios audros pranašystė. Prisilietimas prie revoliucijos stichijos, kuri netrukus užgrius pasaulį. Bangos sukils dar, vėtrai sukaukus,— Erdvės įnirtę mėtys žaibus. Vargas silpnuoliui jūron išplaukusi — Tvirto jūreivio pergalė bus! „Grįžtant“

1932 m. vasarą S. Nėris keliavo laivu į Švediją. Gy­ veno jūra, vikingų legendomis, mažų salelių, kaip duo­ nos kepalėliai, reginiais, svajodama pasislėpti čia nuo civilizuoto pasaulio triukšmo ir politinės painiavos118. Si kelionė įrašė vieną kitą švedišką ornamentą į jūros leit­ motyvą, bet jo prasmė liko ta pati. Poetė matė jūrą per revoliucinių idealų nuostatas, per sopulingo apsisprendi­ mo ir herojiško ryžto būseną. Siaučianti jūra skambėjo jai kaip kritiška pasaulio akimirka, lemtingų permainų ir lūžių situacija, pagaliau kaip rimčiausias žmogaus dva­ sinių galių išbandymas, nes kažkas turi įvykti labai svar­ bu ir lemtinga. Bangos įnirtę, bangos ledinės! Jūra pasiutus — šalta baisybė. Tu spaudi ranką sau prie krūtinės,— Žmogau,— ten plasta maža gyvybė. Grumtis ir grumtis! Mirtį parblokšti! Žmogui juk niekad vilties nestinga! Ei, kapitone! Tu drąsiai trokšti Pasiekti krantą — žemę laimingą! „Prieš audrą“

Salomėjiškas simbolis — tai istorijos proceso nuojauta. O kartu — dvasinis vyksmas, žmogiškų vertybių išraiška, sielos istorija, pilna subtilių nuotaikos virpesių ir atše­ šėlių. Platus horizontas, daugialypė prasmė ir stichiškas emocijos pulsavimas išsaugo salomėjiškame simbolyje poetinį gyvastingumą ir netikėtumą, leidžia visą kūrinio 118 Orintaitė P. Ką laumės lėmė // Naujienos.— 1964.— Lapkr. 6. 84

konstrukciją pagrįsti vieno simbolio moduliacijomis. S. Nėris ieškojo simbolių — be griežtų kontūrų ir uždaros erdvės, daugiaprasmių, lakių ir pakilių, atliepiančių jos visuotinių tiesų ir moralinių kriterijų maštabus. Pagrin­ diniai jos simboliai — jūra ir sakalai — nebuvo nei nauji, nei įvairūs, bet jie atitiko savo laisvės dvasia ir neapib­ rėžtumu romantinę poetės pasaulėjautą. Jūros leitmotyve skambėjo nerimas ir lūkestis, o sakalo simbolis įkūnijo veiksmo troškimą. S. Nėries eilėraštyje sakalai šaukė į žygį, kuris turi pakeisti pasaulį. Kas gi nušluos nuo žemės vargą, prievartą, melą? Kas išvaduos Lietuvą iš ilgaamžio atsilikimo ir politinės diktatūros grandinių? „Pilka mano tėviškė ir tokia mažutė savo pil­ kume. Knygnešių takeliais vargas tebevaikšto“ (3, p. 76),— kalbėjo poetė. Išvaduos tik veiksmas, drąsa, ryžtas. Tik sakalų kelias. Sakalai parneš mum laimę Iš už jūrių marių. „Kaimas laukia“

Tad būk sakalu, žmogau! Grumkis! Skrisk su žaibais ir vėjais! Tik nebūk abejingas, ramus ir pasyvus šitą le­ miamą istorijos valandą! Dabar S. Nėris poetizuoja žmo­ guje vieną savybę — maištingą pasipriešinimo jėgą, vei­ ksmo ryžtą, grumties energiją. Ji nori pažadinti milžino galias, kurios tūno, poetės supratimu, kiekviename žmo­ guje. Sakalas — laisvo, drąsaus, kovojančio žmogaus sim­ bolis. O vargo slibinai Dar tunka mūs krauju — Kur mūsų milžinai? — Mes nykstame be jų! Tavy, many, jame Jie miega užkeikti — Lyg varpas po žeme, Jie šaukia mus naktim. 85

Ko dairomės atgal? — Kad gimėm per vėlai? — Numirt kiekvienas gal — Kaip miršta sakalai------------„Kaip miršta sakalai“

Sakalo įvaizdžiu išreikšta ir pagrindinė S. Nėries mo­ ralinė formulė: gyventi prasminga tik keičiant ir tobuli­ nant pasaulį, vaikščiojant bedugnių pakraščiais. „Verž­ tis prieš vėją, plaukti prieš srovę ir save užmiršt. Tegul kiti tau egzistuoja ir tu kitiems. Jei rasti laimę, tai tik kitų laimėje“119,— tokius poetės žodžius atkartoja viena poetės mokinė. Todėl S. Nėries lyrikoje žmogus gali vis­ ką — drebinti seną pasaulį ir keisti istorijos vagą. Ro­ mantinė atskiros asmenybės galios ir vaidmens hiperbolizacija, skambanti sakalo įvaizdyje, o vėliau pakartota „Poemoje apie Staliną“, buvo gana naivi nuožmios žmo­ gaus determinacijos ir visagalių politinių diktatūrų aki­ vaizdoje, bet ji nešė į poetės lyriką aktyvų ir veržlų dva­ sinį judesį, aukštyn kylančią intonaciją, kuri jau nebeišnyko. S. Nėries simbolika, turinti stiprų emocinį podirvį, eg­ zistavo, kaip ir kiti jos lyrikos elementai, vaiskiame są­ monės spindulių pluošte, negrimzdama į pasąmonės su­ temas, iš kurių F. Kafka audė klaikius šio amžiaus mitus. Įliedama savo pačios nuotaikas, troškimus ir moralinius kriterijus, išlaikydama gyvą emocinio santykio bangavi­ mą, poetė savo simboliniais piešiniais vaizdavo ir sprendė objektyvios realybės klausimus. Kodėl „vargas vaikščioja po sodžių — kurčias ir apžėlęs“? Kaip nustumti pilvų kalnus, kurie „užtemdo saulę mums“? Kaip atnešti lais­ vę vargstantiems broliams? Kaip nubraukti rūpesčių rau­ kšles nuo pasaulio kaktos? Viename eilėraštyje S. Nėris sakė: Noriu broliams atsilygint! Ką gi didžio padariau? 119 VRBR, f. 4, ap. 1420.— P. Jėčiūtės laiškas S. Nėriai 1937, rūgs. 4. S5

Nūn aukoju savo žygį — Kad žmonijai būt geriau. „Skrenda gervės“

Žmonių vargo, kančios ir nelygybės akivaizdoje S. Nė­ ris tarsi pamiršta save. Ji jautriai išgyvena tai, kas glū­ di kitų žmonių patirtyje. Ji gauna kūrybinių impulsų ne tik iš savo imanentiškų psichikos galių, bet ir iš aplin­ kos, iš socialinės ir politinės krašto padėties, iš objekty­ vių epochos klausimų. Tai svarbiausias S. Nėries „lūžio“ padarinys, lemtingas tolimesniam jos poetiniam keliui. „Mano siekimas — kuo labiausiai išsinerti iš asmenišku­ mo, susilieti su visuomene,— kalbėjo poetė 1939 m.— < ...> Gamta, pirmoj vietoj savo krašto, savo liaudies, tautos kovos, vargai ir laimėjimai ir jų asmeninė buitis sudaro kūrybos pagrindą ir šaltinį“120. S. Nėris pajuto rimtos atsakomybės naštą ant savo pe­ čių. Atsakomybės už socialinį blogį ir „baisų pragarą pa­ trankų“, savo tautos likimą ir istorijos eigą. „Poeto už­ davinys— būti tautos vadu. Tuo nemato [mu], tik širdimi jaučiamu“ (3, p. 73),— rašė poetė viename savo referate. Kai valdančios klasės beprotiškai stumia pasaulį į pra­ žūtį, kas nušluostys ašaras, tars vilties ir paguodos žodį, gins į purvą sutryptus laisvės ir lygybės idealus? Poezi­ ja. S. Nėriai atrodė, kad poetinis žodis gali sumažinti realų blogį, užtrenkti „bombonešių dainą“, kažką pakeis­ ti ir nulemti tikrovėje. „Tegul garsų kolonos pilkos / Pra­ rėks kulkosvaidžius ir haubicas",— rašė ji 1943 m. S. Nėris priėmė svarbiausius revoliucinės estetikos prin­ cipus. Poetinis žodis turi keisti gyvenimą. Poezija privalo įsijungti į viską, kas dedasi pasaulyje, ir jausti už tai atsakomybę. „Atėjo laikas,— rašė prancūzų poetas P. Eliuaras,— kai visi poetai turi teisę ir pareigą pripažinti, kad jie yra giliai įaugę į kitų žmonių gyvenimą, į visuomenės gyvenimą“121. 120 P n. Valst. premijos laureatė S. Nėris apie gyvenimą ir lite­ ratūros skersgatvius // XX amžius.— 1939.— Saus. 28. 121 Cit. iš Charpier J., Seghers P. L’art poétique.— Paris, 1956.— P. 609.

r

Šie principai buvo vaisingi S. Nėries lyrikai, kol ji mą­ stė romantinės pasaulėjautos sferoje, kol idealiniai laisvės ir lygybės troškimai kryžiavosi su priešiškumu dabarčiai, kol laisvai funkcionavo jos emocinės galios ir fantazija. Ir tie patys principai stumdavo poetę į nesėkmę, kai po­ litinė tema užspausdavo individualųjį jausmą, kai ideo­ logija išsemdavo visą žmogaus dvasinį mikrokosmosą, kai politinės idėjos būdavo išsakomos logiškais argumen­ tais, pakilia retorika, alegoriniais vaizdais, o netapdavo akstinais subtiliems išgyvenimams ir daugiašakei simbo­ likai. S. Nėris pasuko socialiai „užangažuotos“ poezijos ke­ liu. Pasuko į tą literatūros polių, kur žodis buvo aiškiai orientuotas klasiniu, politiniu ir ideologiniu aspektais. „Taip pat labai naivu, kad jie nori įrodyti, kad darbinin­ kam ne tokia poezija (kaip mano dabar), bet duona rei­ kalinga. O man rodos, kad jie (darbininkai) pareikalaus sau iš tų ponų daugiau kaip duonos“ (3, p. 384)I22,— rašė ji 1931 m. „Programinės“ lyrikos kelią poetė stengėsi suderinti, ne visada sėkmingai, su romantizmo estetika ir stilistika. Tačiau būtent per romantinį pradą S. Nėries talento prigimtis labiausiai suartėjo su socialistine pa­ saulėžiūra. 7 „Per lūžtantį ledą“— paskutinioji grynos romantinės pasaulėjautos knyga. S. Nėris, tiesa, neišsižadėjo nei sa­ vo didžiųjų teisybės ir laisvės siekimų, nei švelnaus sva­ jingumo. Ji išlaikė drąsų ir herojišką sielos mostą pačia­ me karo pragare. ,,Tu karo vaikas, širdį drąsią / Ir ginklą 122 S. Nėris čia ginčijosi su svarbiausiu konservatyvios kritikos ar­ gumentu, nuolat kartojamu, kad Lietuvos vargingieji sluoksniai dar nesubrendę nei ekonominiu, nei kultūriniu atžvilgiu priimti jiems ad­ resuoto meninio žodžio. „Dainuoti kaimui taip, kaip Boruta dainuoja pas mus, dar labai anksti. Tam kaimo bernui, prastam artojui, rei­ kalinga ne poezija kasdieninė duona, liet pakeltos pieno ir bekonų kainos“,— rašė B. Brazdžionis (Brazaitis J. Boruta. Duona kasdieni­ nė // Židinys.— 1934.— Nr. 5—6,— P. 567. '88

rankoj išlaikyk",— rašė ji tada. Visa, kas gera, gražu ir prasminga, vėl nusikėlė į busimąjį laiką, virto ilgesiu, svajone, poetiniu miražu. Ji vėl gyveno tuo, ko nėra, bet būtinai reikalinga, lūkesčiu ir siekimu. Meilė jai vėl buvo pati aukščiausia gyvenimo jėga, stipresnė už mirtį. „Lauk manęs, kai nebelauks į niekas niekada",— sakė tada po­ etė. Kaip kitados Maironis, ji ieškojo dvasinės atramos Lietuvos praeities legendose, o egzistavimo prasmės— ryšyje su gimtąja žeme. Lietuvos peizažas tapo jai pačia gražiausia, guodžiančia ir ligi ašarų graudinančia vizija. Tai buvo vis romantizmo linijos ir versmės, gyvos iki pat paskutinio S. Nėries eilėraščio. Tačiau romantinis kategoriškumas, įsirėžęs į knygos „Per lūžtantį ledą“ simboliką, pamažu ėmė blėsti. Maiš­ tingą, tragiškos įtampos pilną priešiškumą tikrovei pa­ keičia daug ramesnis santykis su pasauliu, ieškąs pras­ mingumo ir laimės esamose gyvenimo formose. Koks tolesnis romantizmo likimas lietuvių literatūroje? Ar S. Nėris nebuvo paskutinioji mūsų romantikė? Su poetės mirtimi romantizmo tradicija iš tiesų nutrū­ ko. Ilgam užgeso mūsų poezijoje aukštų siekimų, nekompromisinio sielos tyrumo, svajonių ir būties mįslingumo žvaigždė. Romantizmui nebėra dirvos tarybinėje literatū­ roje,— paskelbė teoretikai,— nes socialistinėje sistemoje idealai sutampa su realybe123. Asmenybės konfliktas su visuomene ir savo amžiumi, maitinęs romantikų kūrybą, išspręstas galutinai tarybinėje santvarkoje ir nebereika­ lingas literatūrai. Žmogaus ryšio su kosmosu tyrimas, bū­ ties vienybės ieškojimas buvo išbraukti iš literatūros dar­ botvarkės kaip „supelijusi mistika“. Romantikai buvo lei­ sta vienintelė funkcija — idealizuoti esamą gyvenimą, kurti besišypsančius, laimingus ir viskuo patenkintus he­ rojus. „Romantika sukompromituota,— konstatavo kriti­ kas V. Ognevas.— Kiek idiliško skaistumo ir lakavimo glū­ dėjo „romantinės“ spalvos eilėraščiuose“124. 123 Šitą V. Jermilovo ir L. Timofejevo minti gina V. Dneprovas. — Днепров В. Проблемы реализма.—M., 1960.— C. 334. 124 Огнев В. Книга про стихи. — M., 1963. — C. 118. 89

Nedrąsūs romantizmo daigai prasikalė tik tada, kai ši diena liovėsi figūravusi literatūroje kaip paskutinė gėrio ir palaimos viršūnė, kai idealo ir tikrovės tapatybė buvo atmesta kaip žalingas bet kokios raidos neigimas. Ateitis gimsta tik ginče su dabartimi, o pažanga neįmanoma be blogio kritikos. Literatūroje ėmė atgimti asmenybės vidi­ nio nepasitenkinimo, konflikto su savo aplinka, lūkesčio kažko geresnio romantika. Kur kas drąsiau lietuvių literatūroje buvo grįžta prie kitos romantizmo tendencijos — viską aprėpiančios visuo­ tinumo sistemos kūrimo. Kodėl žmogaus ir visatos san­ tykis turi būti atiduotas narplioti tik idealistinei filosofi­ jai? Kodėl tarybiniam poetui negalima žvalgytis po kos­ mosą ir ieškoti amžinųjų būties pradų? „Didysis menas visada ieško atsakymo į esminį klausimą: kur glūdi bū­ ties paslaptis“125,— rašė E. Mieželaitis. Didieji menininkai visada trokšta „aplėkti aplinkui žemės rutulį, pasinerti į kosmines erdves, į galaktikų ūkanas“, sukurti tokią laiko parabolę, kuri eitų „nuo kosminio chaoso iki žmonijos harmonijos“, tokią erdvės parabolę, kuri būtų „aplipusi kometomis, žvaigždėmis, paukščių takais“126. Šitą roman­ tinį žmogaus troškimą pajusti vieningą būties ritmą E. Mieželaitis išreiškė tokiais posmais: Aš Lašas jūros didžiam vandenyne. Kada nors nusineš Mane vėjas padangių mėlyne. Ir blaškys Tarsi pilką lietaus debesėlį. Sugrąžinsiu akis, Sunkią širdį grąžinsiu į smėlį.127 Į visuotinumo sistemos centrą E. Mieželaitis vietoj die­ vybės iškėlė žmogaus figūrą, romantiškai pagražintą ir hiperbolizuotą. Be žmogaus jam neegzistuoja nei erdvė, nei laikas. Žmogus poetui yra pirminė visatos ir bet ko­ 125-126 Mieželaitis E. Duona ir žodis.— V., 1965.— P. 245; 235. 127 Mieželaitis E. Žvaigždžių papėdė.— V.. 1959.— P. 12.

90

kios būties priežastis. „Kas žemė? Kas ji be manęs?“ — klausia poetas viename eilėraštyje. 1 Mano dvi kojos remiasi į žemės rutulį, mano dvi rankos paremia saulės kamuolį, o tarp žemės rutulio ir tarp saulės kamuolio — stoviu aš...™ [ E. Mieželaitis padarė žmogų kosmoso viešpačiu ir is­ torijos šeimininku. Sukūrė visagalio, tobulo ir gražaus Žmogaus kultą. Šita „homocentrinė“ pasaulio koncepcija, ¡aišku, tėra iliuzija, gana tolima realiai žmogaus padėčiai šiandieniniame pasaulyje („Aš į žmogų pažiūrėjau atei­ ties horizontalėje ir vertikalėje perspektyvoje. O toje per­ spektyvoje negali nematyti toli nueisiančio ir didelio už­ augsiančio žmogaus“129), bet optimistinė, tauri ir poetiš­ ka, kaip ir kiekviena romantinė iliuzija. Ir šitos koncepci­ jos paskirtis taipogi romantinė: „kad per daug žmogus nesusmulkėtų, nesupilkėtų kasdienybėje“130. Atgijo lietuvių literatūroje ir moralinių kriterijų kate­ goriškumas, ir griežtos dvasinio tobulumo normos, virs­ damos neretai romantiniu protestu prieš sąžinės kompro­ misus, proto bailumą, pataikūnišką egzistenciją. Nereikia mažos laimės! Nereikia sočios buities, jei ji grindžiama melu. Tai J. Degutytės šūkiai. Taip. Besaikei teko man gimti. Atmatuoto — nemoku duot. Atmatuoto — nemoku imti.l31 M. Sluckio romane „Laiptai į dangų“ naivus svajotojas, šuvokęs socializmo idealus kaip absoliutų teisingumą, ne­ gali sutikti su melo, skriaudos, prievartos neišvengiamu­ mu pokarinėje socializmo statyboje, skaudžiai išgyvena romantinį idealų ir tikrovės susikirtimo konfliktą, kuris tačiau jo nepalaužia. Filosofinės ir moralinės romantizmo tendencijos, atgi­ jusios šiandieninėje lietuvių literatūroje, nesusilieja į 128 Mieželaitis E. Saulė gintare.— V., 1961.— P. 260. Mieželaitis E. Lyriniai etiudai.— V., 1964.-— P. 256; 243 131 Degutytė J. Ugnies lašai.— V., 1959.— P. 59. 1 2 9 -1 3 0

SI

vientisą ir uždarą sistemą, o egzistuoja tik kaip tam tik­ ra dabarties dvasinio pasaulio dalis. Jos ir iškyla neretai gana tolimuose tradiciniam romantizmui kloduose, nors šiandieninėje literatūroje ryškėja ir vienas kitas charakte­ ringas romantinio meninio mąstymo kontūras. Poezijoje atgavo teises romantinė fantazija, nuslopusi pokario metais. J. Vaičiūnaitės lyrikoje tarsi ištirpsta ri­ ba tarp realybės ir iliuzijos. Jos meilę apgaubia begalinės erdvės, o j jos švelnų moteriškos savijautos kuždesį krin­ ta dūžtančios amžinojo laiko akimirkos. Eilėraštis teka tarytum stebuklingas ir keistas sapnas. „Ir kas sapnuoja­ m a — yra ir tikra“132,— sako ji viename eilėraštyje. O E. Mieželaičio kūryboje fantazija pasidarė net svarbesnė už realų išgyvenimą — ji pina tą asociacijų ir metaforų tinklą, iš kurio audžiamas eilėraštis, teikia medžiagos ir puošnumo visuotinių tiesų konstrukcijai, statomai poeto intelekto. Tačiau fantazija, grąžinusi dabartinei literatū­ rai sąlygiškumo formas, nebeturi būdingo romantizmui naivumo ir paprastumo — ji intelektualizuota, ieško filo­ sofinių apibendrinimų, stengiasi išreikšti tai, „kas ateina j kiekvieną konkrečią tiesą iš žmogiškosios egzistencijos prasmės“133. Romantizmo stilistiką labiau išlaikė pakilus, ligi kraš­ tutinės įtampos kylantis, staigiais kontrastais besiplėto­ jantis kalbos būdas, kuris tebėra gyvas šiandieninėje lie­ tuvių literatūroje. Prozoje jis prabyla jausmingu, dide­ liais intonacijų tarpais šokinėjančiu ir nutrūkstančiu sa­ kiniu, aštriais meilės ir žiaurumo konfliktais, stilizuoto­ mis, pusiau sąlyginėmis figūromis (M. Sluckio „Vėjų pagairėje“, V. Rimkevičiaus „Kaimo kronikos“, I. Mero „Ant ko laikosi pasaulis“). Poezijoje jis iškyla ekstazine būsena, tik pačias jutimų viršūnes užgriebiančia analize, staigiais nuotaikų siūbavimais ir lūžiais, hiperbolizuotu amžinumo, didybės, grožio atributų įvedimu į paprastas jausmines situacijas, patetišku tonu, nepripažįstančiu jo­ kios abejonės ar ironijos (J. Degutytės „Ugnies lašai“). 132 Vaičiūnaitė J. Vėtrungės.— V., 1966.-— P. 13. 133 Grušas J. Atsakymas j „Literatūros ir meno“ anketą // Lit. ir menas.— 1965.— Gruod. 25. 92

Atskirų romantizmo motyvų ar elementų nesunku ap­ tikti dabartinėje literatūroje. Tačiau gryna romantinė ma­ niera— jau retenybė, anachronizmas, stilizacija. Šiuolai­ kinis menininkas paprastai neišsitenka vieno stiliaus am­ plitudėje, o turi daugelį matymo taškų ir įvairių pozų134. „Ir noris pamėginti sukurti kažkokią poetinių formų sin­ tezę, kur į vieną lydinį susilydytų praeitis, dabartis ir ateitis, kanoniškos ir baltosios eilės, proza ir dialogas, reportažas ir apmąstymai, mintis ir jausmas, muzika ir plastika...“135,— rašė E. Mieželaitis. Kiekvienas laikas turi savo estetinius idealus ir nor­ mas. Šiandien būtų beprasmiška šaukti atgal į romantiz­ mą. Meno raidoje, kaip ir visuomenės istorijoje, neįma­ noma pavaryti laikrodžio rodyklės atgal. Dabartinis me­ nas nusigręžė nuo egzaltacijos, patetiško pamokslavimo, moralinių sprendimų kategoriškumo, infantiliško naivumo, svajingo miglotumo ir panašių romantizmo kraštutinu­ mų. Entuziazmą ir patetiką Z. P. Sartras vadina proto bailumu136. „Aš verčiau parašysiu blogą kūrinį, turėda­ mas aiškią sąmonę, negu leisiu gimti šedevrui transo bū­ klėje“137,— sakė P. Valeri. „Mes įpratome laukti iš poe­ zijos kažko koncentruoto ir tikro. Bet jei Baironas disti­ liuotų savo poeziją, iš jos visiškai nieko neliktų“138,— rašė T. Eliotas. „Romantizmas šiandien mums — tik eilės, gestas, gražiai skambanti frazė, šūksnis, apdaras, grei­ čiau pasipūtimas negu paprastumas“139,— tvirtino lenkų jkritikas T. Boi-Zelenskis. „Puošni laki fantastika, graži praeities idealizacija, prašmatnūs literatūros personažai, skrajoją atotraukoj nuo žemės, ima nebepatenkinti. Iš ^literatūros imama reikalauti teisybės — gyvenimiškos, psi­ w Barzun J. Classic, Romantic and Modern.— Boston—Toronto, 1961,— P. 122. 135 Mieželaitis E. Lyriniai etiudai.— P. 262. 136 Сартр Ж. П. Слова / / Новый мир. — 1964. — № 10. .— С. 80. 137 Cit. iš Batjley J. The Romantic Survival.— London, 1958.— P. 55. 138 Eliot T. On Poetry and Poets.— London. 1957.— P. 194. 139 Zelenski (Boy) T. Pišma.— Warszawa, 1958.— T. 6.—S. 118. 93

chologiškos, istoriškos“140,— kalbėjo B. Sruoga, pats ki­ tados davęs pradžią neoromantinei lietuvių lyrikai. Dabartinė literatūra egzistuoja blaivaus intelekto, aš­ traus skepticizmo ir negailestingos analitikos klimate, ne­ palankiame romantizmui. Kur statyti tas žydras svajonių pilis, kai žmogus yra patyręs tiek nusivylimų? Sunku žydėti romantizmo gėlėms žmogaus determinuotumo, ato­ minio karo grėsmės ir automatizacijos laikais. Bet argi meno istorija nėra grumtynių su epochos pavojais ir blo­ giu istorija? Romantikos gabalėlis visada išlieka literatūroje, kad ir kokios srovės ir metodai joje vyrautų. „Romantizmas mir­ šta, bet jis vėl prisikelia iš pelenų kaip feniksas“141,— sa­ ko italų kritikas Dž. Lainis. „Be romantikos, kuri įeina į socialistinio realizmo metodą kaip sudėtinė dalis, nau­ jojoje literatūroje egzistuoja romantizmas ir kaip meninis metodas“142,— rašo A. Ovčiarenka apie šiuolaikinę tary­ binę literatūrą. Dabartinei literatūrai vėl pasidarė artimas romantinio meno tikslas: apginti dvasinį žmonijos gyvenimo ir kul­ tūros pradą nuo standartizavimo, grąžinti žmonijai, sto­ vinčiai ties karo slenksčiu, dvasinio bendrumo jausmą, kurį kažkada bandė sukurti religija. „Ach, generole! Yra tik viena problema, viena vienintelė pasaulyje. Grąžinti žmonėms dvasinę esmę,— dvasinius rūpesčius“143,— rašė A. de Sent-Egziuperi 1944 m. „Mūsų menas turi paža­ dinti širdyje viską, kas priklauso amžinybei. Po karo žmo­ gus turi pabusti žmogumi. Žmogus turi įsisąmoninti, kad jis turi tapti taurus. Sis žmogaus taurumas turi būti su­ 140 B. S. Istorinė teisybė dailiojoj literatūroj // Vairas.— 1935.— Nr. 7—8,— P. 313. 141 Laini D. H. romantismo europeo.— Firenze, 1959.— T. 2.— P. 772. 142 Овчаренкп А. Романтизм в советской литературе / / Материа­ лы научной конференции «Актуальные проблемы социалистического реализма». — М., 1966. — С. 34. 143 Sent-Egziuperi A. Laiškas generolui X.— Cit. iš Mižo M. SentEgziuperi.— V., 1965.— P. 360.

94

žadintas pakilių ' gydančio katarsio emocijų“144,— rašė B. Sruoga iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. Po skaudžių nusivylimų žmogumi, ciniškų pasityčiojimų iš jo pastangų gerinti pasaulį ir klaidžiojimų pasąmonės labirintais dabartinė literatūra vėl nori nešti žmogui ti­ kėjimą didelėmis dvasinėmis vertybėmis, suteikti jam galios priešintis nepalankioms aplinkybėms. „Poetas tiki. Kuo tiki? Jis tiki viskuo. Skepticizmas yra blogas poezi­ jos vadovas“145,-— sako prancūzų poetas ir dramaturgas Z. Kokto. Šiuolaikiniai poetai vėl jaučia, kad žmogaus būtis pil­ na nežinomybės ir mįslingumo, kad už kasdienybės pavir­ šiaus slepiasi seni žmonijos gyvenimo mitai, kad daik­ tuose tūno nuostabi ir poetiška esmė, kurios negalima protu suvokti, o tik menine intuicija atspėti ir atverti. Šiandieniniame pasaulyje viena literatūrinė srovė ar vienas kūrybos metodas nepajėgia išsemti visų žmogaus savybių ir būties gelmių. Realizmas negali atstoti nei ro­ mantizmo, nei kitų meninio mąstymo krypčių, kaip ir ro­ mantizmas negali panaikinti realizmo tąsos. Dabartinei li­ teratūrai vis svetimesnė darosi vienos krypties hegemo­ nija, vis labiau įsigali įvairių meninio mąstymo būdų pliuralizmas, savitarpio konkurencija ir sintezė. Kuo au­ kščiau pakyla romantinė iliuzija, tuo tvirčiau į žemę tu­ rėtų įsikibti realistinė analizė. Toksai poliariškumas lite­ ratūros procesą galėtų padaryti iš tiesų intensyvų ir dau­ giasluoksnį. Fantazija ir svajonė, tobulumo ir begalybės ilgesys, troš­ kimas kažko nepaprasto, nepatirto, pasakiško, paslaptinga intuicija, idealų didybė ir žmogaus jausmų tyrumas rei­ kalauja balso ir prasiskleidžia šiandieninėj literatūroj įvai­ riausiais pavidalais, dažnai tolimais tradicinėms roman­ tizmo formoms. „Aš neturiu nieko prieš realizmą, jei jis pa­ kankamai romantiškas“146,-— sakė čekų rašytojas K- Capekas. 144 Sruoga B. Teatro romantika // Kultūros barai.-— 1968.— Nr. 10,— P. 61. 145 Charpier J., Seghers P. Op. cit.— P. 486. 146 Цит. по: Формирование социалистического реализма в лите­ ратурах западных и южных славян. — М., 1963. — С. 92. 95

„Aš nutolau nuo egzotikos, betnenutolau nuo romantikos ir niekada nuo jos nenutolsiu — nuo jos apvalančios ugnies, veržimosi, žmogiškumo ir dvasinio dosnumo, nuo jos nuo­ latinio nerimo,— sako K. Paustovskis.— Romantinis nu­ siteikimas neleidžia žmogui būti melagiui, nemokšai, bai­ liui ir žiauriam. Romantikoje glūdi taurinanti jėga. Nė­ ra jokių rimtų priežasčių atsisakyti jos mūsų kovoje už ateitį ir net mūsų kasdieniniame gyvenime“147. Mūsų laikais, persmelktais skeptiško intelekto, roman­ tika yra galbūt naivus tikėjimas kažkuo dideliu, pras­ mingu, gražiu, drovi jausmo šiluma, laimės troškimas, žodžiu, senosios žmogiškos vertybės, aukštinamos ir po­ etizuojamos su viltimi, tačiau be egzaltacijos ir patoso. „Tad štai jei pasisektų prasiveržti iš intelektualinio šal­ čio į rizikingą naujo jausmo pasaulį, menas, galima sa­ kyti, būtų išgelbėtas“148,— rašė T. Manas romane „Dak­ taras Faustas“. S. Nėris priklauso tai pirmajai prasiveržėlių kartai, į kurią įėjo prancūzai A. de Sent-Egziuperi ir 2. Siupervielis, amerikietis R. Frostas, austras R. M. Rilkė, brazile G. Mistral, rusai A. Grinas, S. Jeseninas, A. Achmatova, suomis E. Silanpė, estas A. Gailitas, taip pat daugelis kitų poetų ir romanistų įvairiose pasaulio literatūrose.

147 Паустовский К. Собрание сочинений. — M., 1957. — T. 1. — C. 339. 148 Манн T. Собрание сочинений. — M., 1960. — T. 5. — C. 418.

„AŠ ESU LYRIKĖ“

1

Kad ir kokiomis formomis ir junginiais iškiltų roman­ tiniai pradai XX a. literatūroje, jų ištakos glūdi tam tik­ rame dvasinės kultūros ir literatūrinių tradicijų sluoks­ nyje, suformuotame ankstyvesnės kartos. Kas kita lyrizmas. Jis prasikala kas kartą iš naujo. Jį formuoja ne kultūriniai meno klodai, o gyvoji žmogaus prigimtis, jo vidinė būsena, dvasinis patyrimas. Estetinės teorijos lyrizmą skatina arba slopina, intelektas duoda kryptį ir komentarus, bet nei žinojimas, nei idėjos jo ne­ sukuria. Jis gaivališkai trykšta iš psichikos pagrindų. Tai ypatingas sąmonės ir jausmų virpėjimas, kurio negalima nei išmokti, nei pakartoti. Lyrizmas neturi taisyklių. Nesileidžia apibrėžiamas. Vieni vadina lyrizmą jausmo stebuklu, kurio negalima iš­ aiškinti (A. Voznesenskis). Kiti čia mato paslaptingą są­ lytį su amžinomis būties mįslėmis (S. Malarmė). Tretiems lyrizmas — minties muzika (T. Karlailis) arba žodžio mu­ zika (A. Bremonas). Ketvirtiems— sunkus žodžio darbas (V. Majakovskis). Kiekvienas amžius kuria naujas teori­ jas, o kiekvienas didelis poetas nubrėžia aplink save vis kitokį lyrizmo magnetinį lauką. Viena aišku: lyrizmas — poezijos branduolys. Jos gy­ vybės konstanta, be kurios šis žanras liktų tik retorinis ar dekoratyvinis menas. „Lyrizmo gali būti ir kitur, ne tik poezijoje, bet nėra tikros poezijos be lyrizmo“1,— sako prancūzų poetas M. Zakobas. Si konstanta, matyt, nėra susijusi nei su minčių turiniu, nei su tam tikru jausmų klodu, nei su visuomenine poezijos funkcija, nors įvairios literatūrinės srovės neretai siedavo lyrizmą tik su vienu, griežtai nustatytu, mąstymo ir jutimo būdu. Bet lyrizmas, suspaustas literatūrinės mokyklos taisyklių, o neretai ir geležinių cenzūros pirštų, prasimuša į viršų netikėtais*4 1 Charpier J., Seghers P. Op. cit.— P. 447. 97 4. Salomėjos Nėries lyrika

pavidalais, ardydamas jau nustatytų' tiesų ir vertybių katekizmą. Lyrizmo sfera — žmogaus vidinio pasaulio sfera. To­ kia yra apskritai meno erdvė. Bet lyrikoje ši erdvė itin išgryninta, apvalyta nuo išorės daiktų ir smulkmenų, tar­ si ištrūkusi iš aplinkos determinizmo ir nepriklausoma nuo objekto. „Pats objektas čia neturi reikšmės,— tvirti­ no V. Belinskis,— viskas priklauso nuo to, kokią reikšmę jam suteikia subjektas“2. Lyrikoje kalbama apie jausmus, nuotaikas, anot Hėgelio, o ne apie daiktus. „...Poezija su­ stoja tik vidinės pagavos sferoje ir neprivalo rūpintis at­ kurti išorinę būtį...“34 Išorės daiktai įžengia į lyrikos sri­ tį, tik ištirpdyti subjektyviuose jutimuose, sugerti į dvasi­ nę sferą, asimiliuoti su nepastoviais psichikos elementais. „Dvasinis pradas perkošia daiktiškumą, kuris tampa vi­ dinio pasaulio dalimi. Daiktiškumo sudvasinimas ūmaus susijaudinimo būsenoje — lyrizmo esmė“4,— rašė šveica­ rų literatūrologas V. Kaizeris. Lyriko žvilgsnis nukreiptas į save. Jis stebi tarsi neži­ nomą planetą pats save. Eilėraštyje poetas pats savęs klausia ir pats atsako, pats save tardo ir skelbia nuos­ prendžius. Poetiniame kūrinyje kūrėjas yra tarytum vi­ sata, kuri viską apima ir randa viską pati savyje. Tačiau tai visata, kuri be paliovos analizuoja pati save, nenubrėždama savo analizei jokių ribų ir tikslo. Tokia bega­ linė, niekada nesiliaujanti ir niekada savo rezultatais ne­ pasitenkinanti analizė — vienintelis šitos visatos gyvavi­ mo būdas ir jos pateisinimas. Mat, pažindama save, šita visata pažįsta ir tas būties formas, kurios pasikartoja vi­ suose žmonėse, ir tuos išorinio laiko dėsnius, kurie yra apnarplioję savo siūlais kiekvieną asmenybę. Juo lyrikas giliau žvelgia į save, juo aiškiau atsiveria bendrieji žmo­ gaus prigimties įstatymai ir tam tikro laiko determiniz­ mas. „Giliau užgriebiant, randami visiems bendresni, ži2 Белинский В. Сочинения в трех томах. — M., 1948. — T. 3 .— C. 45. Гегель. Сочинения. — M., 1958. — T. 14. — C. 191. 4 Kayscr W. Das sprnchliche Kunstvverk.— Bern, 1956.— B. 1.— S. 336. 98

nomesni ir artimesni dalykai“5,— sakė L. Tolstojus. Nuo poeto savimonės gilumos, jos sąlyčio su pagrindiniais žmogaus būties ir gyvenamojo laiko klausimais didele dalimi priklauso lyrikos vertė. Pažinimas, aišku, nėra svarbiausia lyrikos funkcija, nors sielos diagnostikoje ji dažnai yra nepakeičiama. Ly­ rikai rūpi ne pažinimo rezultatai, o pats procesas, žmo­ gaus mąstymo ir jutimo vyksmas, kuris matyti ne iš gre­ ta esančio stebėjimo taško, o iš vidaus. Tai subjekto vi­ dinė realybė, ir lyrika tik jveda j ją, negretindama su jokiais objektyvumo matais ir neduodama jokių vertini­ mo kriterijų, kurie vienaip ar kitaip dalyvauja romano, novelės ir dramos konstrukcijoje. Negana to. Kiekvieną lyrikos mintį ir jausmą skaitytojas turi priimti kaip sa­ vo paties būseną, o poeto „aš“ psichologinius „nutiki­ mus“ — kaip savo paties dvasinį patyrimą. Atsivėrusią psichinę realybę skaitytojas ne tiek stebi, kiek pats joje gyvena. Joks kitas literatūros žanras taip tiesiogiai ne­ atveria psichinio proceso, taip įtaigiai neužkrečia savo dvasine struktūra ir atmosfera, taip intymiai nesuarti­ na kūrėjo ir skaitytojo, kaip lyrika, kuri tiekia skaity­ tojui ne žinojimą, o išgyvenimą. Psichinio vyksmo betarpiškumas, daiktų sudvasini­ m as— būdingi lyrizmo požymiai. Tačiau lyrikoje viskas turi lūžti per ypatingą prizmę, kuri viską transponuoja į naujus pavidalus. Kas yra šita prizmė? Taurumo koefi­ cientas, be kurio lyrika nusmuktų iki natūralistinio bui­ ties ir psichikos faktų aprašymo? Grožio jausmas, be ku­ rio meninis žodis bejėgis sužadinti estetines emocijas? Poetiškumo efektas, kurį sukelia vaizdų jungtys, sie­ jamos ne įprastos logikos, o keistais prasmės perkėlimo, nutylėjimo ir peršokimo būdais, gilioji nuotaikos, frazės ir struktūros harmonija, padiktuota meninės intuicijos? Matyt, ne viena, o visos šios jėgos formuoja „magiškąjį kristalą“, per kurį poetas viską mato ir suvokia, tą neap­ čiuopiamą elementą, kuriam išnykus nelieka poezijos. Todėl nemaža tiesos pasakyta prancūzų poeto M. Zakobo 5 Толстой 66. — C. 254. 99

i*

Л.

H.

Полное собрание сочинений. — M., 1953. — T.

paradoksu: „Lyrizmas — tai minties būsena be jokios minties, jausmo būsena be jokio jausmo, gimdanti har­ moningą išraišką“6. Poeto išgyvenimas, perėjęs šitą stebuklingą prizmę,'— gyvybinė lyrikos protoplazma, jos egzistavimo pradžia ir pabaiga. Drama turi veiksmą, romanas herojų, o lyrika tik išgyvenimą. Bet nė viename literatūros žanre išgyve­ nimas nepulsuoja tarytum gyvas, nedvelkia tokia žmo­ giška šiluma kaip lyrikoje. Šitos gyvos protoplazmos vir­ pėjimas ir metamorfozės lemia kūrinio raidą ir struktūrą. „Poeto siela — tai eilėraščio tvarka, o jos įstatymai — eilė­ raščio išraiška, pavidalas, stilius“7,— rašė vokiečių poe­ tas G. Benas. Lietuvių lyrikoje vidinis išgyvenimas figūravo jau nuo Maironio laikų kaip pagrindinis eilėraščio įstatymas. Ir S. Nėriai nereikėjo iš naujo jo atrasti. Ji tik suteikė šiam įstatymui žmogiško natūralumo, moteriškos graci­ jos ir visuotinumo. Ji tik sustiprino lyrinės asimiliacijos galią, ištirpdančią sielos žaizdre daiktus, aplinką, gamtą, paverčiančią visa tai lengvais ir poetiškais nuotaikų vir­ pesiais. S. Nėris išsiugdė dar neregėtą lietuvių poezijo­ je nuotaikos plastiką, grakštų ir harmoningą tekėjimą, iš­ gyvenimo subtilumą, įteisino nuostabiai tyrą ir skaidrų lyrinio suvokimo būdą. Ji įspėjo poetiškumo paslaptį ge­ riau už daugelį kitų lietuvių lyrikų ir poetinio jausmo gilumu bei skaidrumu ligi šiol neturi sau lygių lietuvių lyrikoje. Jau pirmomis savo knygomis S. Nėris nusipelnė sub­ tiliausios lietuvių lyrikės vardą. Kritikai ją vadino „dai­ nuojančia siela“, „lietuviška Achmatova“, „stipriausiu ta­ lentu lyrikų tarpe“. „...Visai pavergė — Nėris“8,— rašė Vaižgantas. V. Mykolaitis-Putinas pranašavo jai „gar­ bingą vietą mūsų literatūroj“9. Jos eilėraščius kartojo at­ mintinai gimnazistės, studentės, telefonistės ir net prof. 6 Charpier J., Seghers P. Op. cit.— P. 477. 7 Bena G. Probleme der Lyrik.— Wiesbaden, 1951.— S. 33. 8 Vaižgantas. S. Nėris. Pėdos smėly // Naujoji romuva.— 1931.— Nr. 19,— P. 461. 9 Mykolaitis V. S. Nėris. Pėdos smėly // Židinys.— 1931.— Nr. 5.'— P. 542. 100

L. Karsavinas, galėjęs ištisomis valandomis deklamuoti poeziją rusų, prancūzų, italų, vokiečių ir anglų kalbo­ mis10. „Aš esu lyrikė. Prof. Krėvė sako, kad aš čia esu ir bū­ siu stipriausia, kad tikra epikė niekad nebūsiu...“ (3, p. 336),— įrašo S. Nėris 1936 m. dienoraštyje. Ji aiškiai su­ vokia, kad lyrizmas yra ne vien poilsio valandėlė ar net „nuodėmė“, kaip manė savo ideologinio lūžio metu, o pagrindinė jos jėga ir pašaukimas. Vidinė minties ir jaus­ mo teisybė, nuoširdumo sugestija, poetinės nuotaikos vientisumas tapo S. Nėriai svarbiausiais lyrinio kūrinio vertės atributais. Ji nekalbėdavo apie eilėraščio kompozici­ ją, ritmiką, stilių, nes kūrinio struktūra ir ekspresijos bū­ dai jai buvo tik vidinio išgyvenimo realizavimas. Kūryba jai ne tiek rašymo, kiek išgyvenimo menas. „Tiktai krauju rašyti žodžiai galima vadinti poezija...“ (3, p. 95),— rašė ji karo metais. S. Nėries kūryba — savotiškas lyrizmo simbolis lietuvių literatūroje. Paprasto, emocionalaus ir dainingo lyrizmo viršūnė, tarsi užbaigianti vieną lietuvių poezijos raidos etapą. 2 1926 m. „Židinyje“ prasidėjo polemika dėl meno esmės. Susikirto teologinė dogmatika, pajungianti meną nesikeičiantiems dieviškos tvarkos įstatymams, su pažiūra, kil­ dinančia meną iš žmogaus prigimties, jo dvasinės būklės ir išgyvenimų. Si polemika atvėrė S. Nėriai akis į žmo­ giškąją literatūros esmę ir padėjo jai suvokti save kaip lyrikę. Katalikiškoji ortodoksija, kuriai šioje polemikoje atsto­ vavo A. Jakštas, žiūrėjo į meną teologijos ir bažnytinės moralistikos aspektu. Jei gėris, tiesa ir grožis egzistuoja žemėje tik per Dievą, tai menas, šių trijų elementų suma, yra taip pat dieviškosios pasaulio harmonijos atspindys. 10 2r. Orintaitė P. Ką laumės lėmė // Naujienos.— 1964.— Lapkr. 23. 101

Anapus Dievo nustatytų gėrio ir blogio ribų negali būti jokio meno. Nesilaikant krikščioniškos dorovės normų, laužant iš paties absoliuto plaukiančius grožio dėsnius, menas netenka savo pagrindo, funkcijų ir vidinės tvarkos. Katalikiškoji ortodoksija meną uždarė teologinių ir mo­ ralinių abstrakcijų plotmėje, aptvėrė nekintamų taisyklių siena,— ir menas turėjo arba žlugti, arba kategoriškai at­ mesti nustatytus rėmus. Prieš tokį meno nužmoginimą ir stojo V. MykolaitisPutinas savo straipsniu „Meno aptarimas“. „Meno gyve­ nime galioja ne metafizinio absoliutizmo, bet žmogiškumo kriterijai,—rašė jis.— Menui yra privalu visa tai, kas yra žmoniška, reiškia, kas nėra priešinga žmogaus prigim­ čiai“11. Meno gyvybę lemia ne moralistų išvedžiotos gė­ rio ir blogio ribos, ne abstrakčioji išmintis ir absoliutinės idėjos, o „tam tikras menininko-poeto s i e l o s s t o ­ v i s — emocijos ir jos priežasties sintezė“, meninėmis priemonėmis išreikšta „gyva žmogaus dvasios dalelė“. Poezijos kūrinio vienybę ir vertę sąlygoja ne loginis aiš­ kumas, kurį A. Jakštas laikė svarbiausiu meno principu, o emocijų, asociacijų ir vaizdų jungtys, kurios gali būti net alogiškos, nuotaikos subtilumas ir plastika, vaizdo grakštumas ir žaismingumas, visų kūrinio elementų ir pa­ čios kompozicijos muzikalumas. „Menas yra žmogiškoji kūryba“12,— ši V. Mykolaičio-Putino iškelta formulė skam­ bėjo kaip išsivadavimo iš katalikiško dogmatizmo šūkis, meno varžtų ir nesikeičiančių taisyklių neigimas, žmogiš­ kumo pripažinimas svarbiausiu meno faktoriumi ir prin­ cipu. Šioje polemikoje S. Nėris stovėjo savo maištaujančio profesoriaus pusėje. Viename laiške 1926 m. ji šitaip atsi­ liepė apie griežtąjį literatūros teisėją A. Jakštą: „Bet ji­ sai taip atsilikęs ir suvaikėjęs, kad dera tik pasijuokti iš jo kritikos, bet ne klausyti“ (3, p. 354). Jau pats talentas, šita gilioji, dar menkai pažįstama ir kontroliuojama bū­ tybės jėga, instinktyviai traukė ją į žmogiškumo erdvę, j nuolat besikeičiančią ir vibruojančią psichikos tiesą. Sti­ 11-12 Mykolaitis V. Meno aptarimas // Židinys.^ 1926,— Nr. 12.— P. 284; 280. 102

chiška poeto prigimtis negali įleisti šaknų privalomų dog­ mų dykvietėje, tilpti iš anksto apibrėžtose pažinimo ir ju­ timo ribose — ji laužo vyraujančias normas, ieškodama už sukaustyto gyvenimo paviršiaus slypinčio tikrojo žmo­ giškumo, kuriame glūdi poezijos gyvybė ir prasmė. Jau ankstyvuosiuose eilėraščiuose S. Nėris klausėsi savo pa­ čios nedrąsių širdies tvinksnių, gaudė pralekiančius įspū­ džius, džiaugsmo ir liūdesio šešėlius. Bet žengti giliau į savo vidaus pasaulį vengė, kalbėti atviriau apie save pri­ sibijojo. Jai vis dar atrodė, kad siekti aukštų idealų yra nepalyginti gražiau ir prasmingiau negu gilintis į save, kad principai yra kur kas kilnesnis ir reikšmingesnis da­ lykas negu paprasta jausmo tiesa. Nepaisant instinkty­ vaus potraukio kalbėti apie save, ji dar nesuvokė, kad ei­ lėraščio gyvybė — tai paties poeto išgyventa žmogiškoji tiesa, kad lyrika — atviriausios ir nuoširdžiausios išpa­ žinties menas. Idealistiškai ir asketiškai nuteiktą jos są­ monę turėjo paliesti visai priešingi veiksniai ir sugesti­ jos, kad poetės „aš“ atsistotų į kūrybos centrą, o auto­ analizė ir emocinio išgyvenimo išraiška taptų jos sąmo­ ninga pastanga ir estetiniu principu. Polemika „Židinyje“, iškėlusi lemiamą žmogaus emocijų reikšmę meninei kū­ rybai, buvo viena iš tokių sugestijų. Panaši sugestija, teigianti poeto asmenybės teises ly­ rikoje, tryško į S. Nėrį taip pat iš romantinių nuotaikų, kuriomis gyveno „Šatrijos“ sambūris. Senieji romantiz­ mo šūkiai, skelbiantys asmenybę savarankišku dydžiu, o jos laisvę ir dvasinį turtingumą aukščiausiu gėriu, jos veikimą pagrindiniu istorinės pažangos akstinu, jau buvo išblėsę kapitalistinės žmonių standartizacijos ir nivelia­ cijos laikais. Tačiau neoromantikai nedrąsiu balsu tebe­ kartojo anos maištingos gadynės atgarsius: būk pats savimi, būk žmogumi sau, o ne dogmų ir konjunktūros vergu — kitaip tavo gyvenimas ir darbas liks tuščias ir bevaisis. Žmogų padaro žmogumi tik rimta savo poelgių ir jausmų analizė, nes savęs pažinime glūdi viso pasau­ lio modelis ir prasideda begalybė. Lyrika gimsta tada, kai „aš“ ištrūksta iš slopinančios visuomeninių įstatymų valdžios, suvokia savo išskirtinumą, kai asmenybė susi­ kaupia ties savo vidiniu gyvenimu ir darosi objektu pati 103

sau. Neoromantikams lyrika — asmenybės dvasinio ir emo­ cinio patyrimo sritis. Jie suartino lyriką su asmeniniu gy­ venimu, ieškodami čia kūrybos impulsų, kaip Maironis ją buvo suartinęs su tautos gyvenimu. Ir S. Nėris pama­ žu ima įžiūrėti poeto asmenybėje visą pasaulį kaupiančią savyje, jį perkuriančią ir įprasminančią jėgą („Taip žmo­ gaus sieloj, toj beribėj, bekraštėj sieloj kaupiasi visas pasaulis...“,— rašo ji dienoraštyje — 3, p. 211). Pagauti pralekiančią jausmo akimirką, atsekti sielos judesį nuo pradžios iki galo, neoromantikų bei simbolistų supratimu, svarbiausias poeto uždavinys. Juk nuotaika atgal nebegrįžta, o užgęsta be pėdsakų nebūtyje, ir tik lyrika gali sučiupti jos trumpą kibirkštį, išlaikyti jos švie­ są ir virpėjimą. Lyrinis eilėraštis — spontaniškas emoci­ jos išsiliejimas, vientisa išgyvenimo banga, lemianti kū­ rinio vienybę, struktūrą, melodiją. „Klasikui įdomu, kas surišta tvarka, stiliaus grynumas, harmonija, taisyklės ir kt. Romantika visose srityse ima, kaip atitinka ūpui“13,— pasižymi S. Nėris paskaitų užrašuose. Emocija neoroman­ tikams tebebuvo pagrindinis lyrikos šaltinis. Protas prisi­ taiko prie aplinkybių, gudrauja ir meluoja — tik jausmas sako tiesą. „Yra daugybė tokių gyvenimo problemų, su ku­ riomis susidūręs protas — bejėgis,— rašė B. Sruoga.— Jas galima spręsti tiktai jausmu. Jausmo sprendimas visuo­ met individualus, visuomet objektyvus...“14 Eilėraščio ko­ kybė, neoromantikų supratimu, yra žmogaus jausmo ko­ kybė. Lietuvių simbolizmo bei neoromantizmo estetika, suab­ soliutinusi jausmo teises ir funkcijas lyrikoje, įmetė į bręstančią S. Nėries sąmonę vaisingą grūdą — padėjo jai vaduotis iš tos jausmų reglamentacijos, kurią diktavo ka­ talikybė, skirstydama juos į „prakilnius“ ir „nuodėmin­ gus“, iš emocinio pasaulio moralinio sukaustymo, drovu­ mo ir skurdumo, mokė pajusti būties stichiškumą ir pil­ natvę. Ji ėmė labiau pasitikėti savo išgyvenimais. Išdrį­ 13 VRBR, f. 4, ap. 1508. 14 Sruoga B. Dickenso 1930,— Nr. 9,— P. 564. 104

„Varpai“

Valstybės teatre // Vairas.—

so pažvelgti pati į save, įsiklausydama, kas dedasi vidu­ je, ir pamažu šitas vidaus balsas jai darėsi pranašesnis už žinomų tiesų reglamentą. Tačiau emocinio išgyvenimo, kaip lyrinio kūrinio bran­ duolio, iškilimą į S. Nėries kūrybos centrą galutinai nu­ lėmė ne šie, iš šalies gauti, proto argumentai, o pačios poetės vidinės jėgos, jos psichikos įvykiai ir poslinkiai. Loginiai argumentai duoda tik impulsą kūrybiniam pa­ sauliui, bet negali nei jo valdyti, nei išsemti —čia pul­ suoja stichinės jėgos, prabyla visa poeto prigimtis. Kad ir kokia išmintinga būtų teorija, ji pati nesukuria nei po­ etinės energijos, nei meninio išgyvenimo, nei naujų kū­ rybinės raidos tarpsnių. Ir S. Nėrį patraukė į lyrizmą tiesiog jos prigimties balsas, kurį teorinės premisos galė­ jo tik paaiškinti jai pačiai, bet negalėjo nei jo atstoti, nei iš naujo sukurti. S. Nėries prigimtyje dominavo jautri ir impulsyvi emo­ cija. Nuotaika apsiausdavo ir nusinešdavo ją kaip vėjo gūsis. Per nuotaiką ji žiūrėdavo į pasaulį ir į save. Vie­ na nuotaika nugramzdindavo į skausmo bedugnę, kita iškeldavo į džiaugsmo viršūnę, ir pasaulis jai atrodydavo tai pragaras, tai rojus. „Aš — jausmas. Jausmas yra ak­ las. Jausmas kaip vėjas nesuvaldomas, be atodairio siau­ čiantis“ (3, p. 306),— rašo S. Nėris dienoraštyje. Jausmo banga apvaldydavo visą jos būtybę, tvinkčiodavo ir siū­ buodavo nervuose, pojūčiuose ir mintyse kaip visagalis kraujo ritmas. Tai buvo jos vidinis gyvenimas, nuolat kintantis, tekantis ir trapus. Tai buvo jos realybė, kas kartą kitokia kaprizingų jausmo akimirkų atošvaistose. Besimainančios nuotaikų bangos vertė ją tai šypsotis, tai liūdėti, darė ją laimingą ar paniurusią be jokios aiškiai matomos priežasties. Šitie netikėti savijautos siūbavimai net jai pačiai būdavo nesuprantami („nors kažin kaip stengtumeis, negali suprasti, savo sielos pažinti“ — 3, p. 194), o pašaliniams atrodydavo net visiškai keisti. „Kar­ tais būdavo labai linksma, čiauškėdavo apie viską, net pajuokaudavo, o kartais matydavome niūrią ir tylią. Ir sunku būdavo suprasti — ar įsižeidusi ji, ar nepatenkinta m

kuo, ar tik užsigalvojusi“'5,— pasakoja viena jos studijų kolegė. Stichinis nuotaikų pulsavimas — S. Nėries asmenybės branduolys, netelpąs į jokius standartus, nuolat keičiąs savo tūrį ir formą. ,,< ...> Aš laisvės ir nuotaikos paukš­ tis“ (3, p. 329),— sakė poetė. Ūmiais savo nuotaikų išsi­ liejimais ir netikėtais vingiais S. Nėris iš tikrųjų negalėjo tilpti iš anksto nustatytos tiesos rėmuose. Iš šalies pa­ diktuoti sprendimai ir atsakymai taip pat negalėjo aprėpti ir sukaustyti jos vidinio gyvenimo. S. Nėris viską turėjo pati išjausti ir iškentėti; kiekvieną tiesą ji išgaudavo iš savo nepastovių, spurdančių ir kibirkščiuojančių nuotai­ kų. Užtat jos emocinis gyvenimas pasidarė nepaprastai turtingas ir judrus. Užtat jos asmenybė nepatyrė stagna­ cijos—ją gaivino jaunų, stiprių ir jautrių emocijų vers­ mės. Tačiau gaivališka S. Nėries prigimtis prabilo ne iš kar­ to, o gana ilgai snūduriavo jaunos idealistės asmenybė­ je, ramiai paklusdama religinės dorovės pamokslams ir abstrakčių idealų hipnozei. Iš pirmykščio letargo ją pa­ žadino meilė, išsklaidydama vidaus ramybę, užliedama ilgesingu nerimu, pašėlusiu džiaugsmu ir skausmo aša­ romis. Meilė supurtė ir nebylias prigimties jėgas, atsklei­ dė poetei jos moteriškų galių kerinčią muziką, suteikė jos charakteriui emocinį turtingumą ir dvasinę įtampą. „Ačiū tau už meilę, ačiū tau už skausmą! — rašė poetė dienoraštyje.— Nes tai mano gyvenimo turinys. Nes nuo tos valandos aš tapau m otina— rūpestinga, naktis ne­ mieganti, kenčianti ir savęs išsižadėjus. Aš tapau sesuo — švelni, gailestinga, nuolaidi“ (3, p. 286). Meilė S. Nėriai — ne vienadienė plaštakė, o žmogaus likimas, kaip senuose romansuose, fatališka būtinybė, ga­ lingesnė už žmogų. Racionalumo ir komercinės naudos laikais ji sugebėjo mylėti visa būtybe, visais pojūčiais ir sielos galiomis, pamiršdama pasaulį ir pati save, be jo­ kių išskaičiavimų ir perspektyvos. Meilė — ugnis, degi­ nanti smegenis ir kraujo gyslas („Ne, ne kraujas mano15* 15 Kazlauskaitė-Sapalienė Al. [Atsiminimai] // Literatūra ir kal­ ba.— T. 4,— P. 66—67. 106

gyslomis teka, bet meilė“ — 3, p. 269), dieviškasis įsta­ tymas, kuriam reikia aklai paklusti. Meilė jai, tikrai ro­ mantikei, buvo pasaka, nusileidusi į žemę, didysis ste­ buklas, už kurį negaila atiduoti gyvenimo, vienintelė mo­ ters egzistencijos laimė ir prasmė („Visa moteriškė su­ telpa viename žodyje — meilė“— 3, p. 202). „Kelias gi į bekraštinę visumą eina romantikui tik per meilę, kuri pakeičia ir atstoja jam visus įstatymus ir dėsnius“16,— taikliai pastebėjo V. Mykolaitis-Putinas. Jau „tyroji, skaisčioji meilė“ pirmuose universiteto kur­ suose, supinta vien iš svajonių ir nekaltų pažvelgimų, išmušė S. Nėries prigimtį iš pusiausvyros: ji čia pat juo­ kdavosi ir verkdavo, klajodavo naktimis ir kone alpdavo, pamačiusi savo „mėlynakį bernelį“. Ir pagaliau tikru dva­ siniu perversmu, sukrėtusiu iki pamatų S. Nėries dvasinį pasaulį, tapo jos „beprotiška, pasiaukojanti meilė“, apsiautusi poetės sielą „kaip pragariškas laužas“, pakrei­ pusi jos gyvenimą į netikėtus lūžius. ...Vasarą jiedu stovėjo Palangoje ant tilto, ir ji mėtė į jūrą lapelius su eilėraščiais, jam parašytais, nedrįsdama perskaityti. Kaune susitikdavo Čiurlionio galerijoje, ir ga­ lingasis „Rex“, žvelgdamas iš savo nemarumo viršūnių, juos laimino, kaip rodėsi poetei. Vakarais klaidžiodavo Žaliakalnio gatvėmis, siaučiant pūgai ir lyjant, ir dėko­ davo dangui už bjaurų orą, paslėpusį juodu nuo minios. Kartais ji viena atklysdavo prie profesoriaus namų, tyliai pastovėdavo tamsoje ir vėl nueidavo... Šita meilė, įsiveržusi į S. Nėries gyvenimą kaip visa­ galė jėga ir prakeikimas, pažadino joje moterį. Ji su ne­ numaldoma aistra panoro gyventi realiu žemės gyvenimu. Nusileisti iš savo „šaltų ir didingų aukštumų“ į trumpas žmogiškos laimės akimirkas, patirti žemiško gyvenimo džiaugsmą ir sopulį, pereiti visais žmogaus būties ke­ liais. „...Aš esu gyvenimo kūdikis, žemės gabalas ir turiu gyventi kaip žmogus“ (3, p. 371),— rašo ji draugei. Žmo­ gaus prigimties balsas, kurį išgirdo S. Nėris savyje, jai atrodė įstabus, nesutramdomai galingas, ateinantis iš18 18 Mykolaitis V. Idealizmas ir romantizmas // Židinys — 1927.— Nr. 11.— P. 308. 107

pačių žmogaus egzistencijos gelmių, aukštesnių už vi­ sus bažnyčios ir visuomenės įstatymus. „Argi [meilė] nuo­ dėmė?.. Argi aš kalta, kad mane Dievas sutvėrė mylėti? Ar verti pajuokas mano šitie jausmai ir ašaros...“ (3, p. 260),— rašo S. Nėris. Prieš meilės teisę, pačios visatos duotą žmogui, šventą ir neliečiamą, kaip ir pats trum­ palaikis žmogaus gyvenimas, subliūško abstraktaus ide­ alizmo principai. Ji peržengė galbūt su šiurpu širdyje, bet nesigailėdama ir neatgailaudama, svarbiausią bažny­ tinės moralės liepimą: „Įsimylėti ir mylėti yra aiškiai leista tokiems, kurie turi norą ir pamatuotą viltį apsives­ ti“1718. Ji ėmė nepaisyti ir kitų ateitininkams privalomų el­ gesio taisyklių, draudžiančių šokti modernius šokius, ne­ šioti madingas sukneles, pudruotis ir dažytis. „Girdėjau, kad Tu smarkiai keitiesi,— 1927 m. rašė nustebęs ir susirū­ pinęs J. Keliuotis S. Nėriai.— Girdėjau, jog Tu jau net foks­ trotą šoki ir net rūkai. Girdėjau, jog Tu pasidariusi labai savarankiška, pasiliuosavusi nuo draugių globos ir 1.1.“18 S. Nėries poelgiai ir emocijos, jos gyvenimo būdas ir dvasinis pasaulis ištrūko iš katalikybės dogmų ir bažny­ tinio auklėjimo kontrolės19. Nukrito varžtai, slopinę jos žmogiškąją prigimtį ir asmenybės laisvę. S. Nėris tarsi 'iš naujo atrado pasaulį ir save. Gyvenimas, kuriuo anks­ čiau bodėjosi ir nekentė, dabar ištryško džiaugsmu ir lai­ me. „Tu išvedei mane į gyvenimo kelią iš mano svajonių chaoso...— rašė S. Nėris dienoraštyje.—Aš pajutau, kad gyvenu, kad galiu džiaugtis, būti naudinga ir laiminga...“ (3, p. 261). Ją užplūdo meilė žmonėms, gyvenimui, pa­ sauliui: ji rado harmoningą jungtį su amžinuoju būties ritmu. „Myliu visą pasaulį, visa, kas tik gyva“20,— rašo poetė. „Myliu vėją, myliu audrą, lauko vėtrą ir gėles. 17 M. J-s. Meilė ir nekaltybė // Ateitis.— 1925.— Nr. 1,— P. 28. 18 VRBR, f. 4, ap. 1430. 19 „Tuo tarpu tikrumoje šis S. Nėries epikūrizmas yra visai nesu­ taikomas su katalikiška etika...— rašė A. Jakštas apie poetės rinkinį „Pėdos smėly“.— Ir čia savaime paaiškėjo ir tai, kad šitokių princi­ pų laikantis poetei su katalikais nepakeliui. Na, ji ir nuėjo sau pas „trečiafrontininkus“, kaip tai iš anksto jau buvo galima numatyti“ (Jakštas A. Mūsų kova su „trečiafrontininkais“ // Židinys.— 1931.— Nr. 8—9,— P. 103—104). 20 VRBR, f. SN, ap. 987,— 1927, rugp. 14. 108

Myliu gyvenimą!“ (3, p. 277). Ji suprato privalanti eiti vienu keliu, kurio gale spindi žodis — „žmoniškumas“. S. Nėris atrado vienintelį vaisingą lyrikos kelią. Seną kaip žmonijos istorija ir visados naują, nežinomą, kaip vienkartinis žmogaus ėjimas žeme. Stipri emocinė pri­ gimtis ir didelė meilė apsaugojo poetę nuo pražūtingos tarnybos sustingusiems dogmų postulatams ir moraliniam didaktizmui. Išreikšti save, o kartu ir visiems artimą ir reikalingą žmogiškumo turinį pasidarė svarbiausias S. Nėries rūpestis ir kūrybos prasmė. 3 Poeto dvasinės metamorfozės keičia lyrizmo gelmes, pavidalus ir intonacijas. Bet viena gaida, pirmapradė, iš­ tryškusi iš būtybės pagrindų, išlieka iki galo. Vaikiškas suvokimo tyrumas ir naivumas — „atrami­ nė“ salomėjiško lyrizmo gaida, kuri pradeda sekančias moduliacijas. S. Nėries eilėraštyje žmogaus jutimai grįž­ ta į pirmykštį gaivumą, kai viskas vyksta tarsi pirmą kar­ tą, kai pasaulis dar tebėra nepažįstamas, harmoningas ir nuostabus, kai vientiso emocinio įspūdžio dar neskaldo refleksijos. Vaikiško nustebimo, naivumo ir skaistumo kri­ slą poetė išsaugojo per visus savo lūžius. Kažkuo vaikiška buvo ir S. Nėries povyza. Iš jos mi­ niatiūriškos figūros, apvalaus veidelio, didelių akių, švel­ nios šypsenos spinduliavo svajingas susikaupimas, dro­ vus baikštumas, ir vieni ją lygindavo su jautria mimoza, kiti su kūdikiu. „Dėl jos kūdikiškai švelnios išvaizdos vė­ liau ją mes dažnai vadindavome kūdikėliu“21, prisimena J. Paukštelis, poetės studijų draugas. S. Nėriai norėjosi visada likti gležna, švelnia ir nepa­ tyrusią mergyte, krykštaujančia toli nuo kasdienybės įs­ tatymų ir praktinės išminties. Ji bijojo šaltos gyvenimo išminties, gniuždančios svajonę ir viltį, visas iliuzijas iš­ sklaidančio patyrimo, sarkastiškos ironijos, nuplėšiančios nuo daiktų stebuklingumą. „Kada gi aš išeisiu į gyveni­ 21 Paukštelis J. Raštai. — V., 1983.— T. 6.— P. 322: 109

mą, kad visuomet vaikas būsiu, o žinau, kitokia aš nebū­ siu: ir pasęsiu, o liksiu vaikas“ (3, p. 225),— sakė apie save poetė. Pirmose S. Nėries knygose buvo keletas kūrinių apie vaikus. Šitie eilėraščiai pilni linksmo klegesio, naivios fantazijos, gyvastingo impulsyvumo. Vaikų balsai čia skamba taip natūraliai, jausmai trykšta taip gaivališkai, tarytum eilėraštyje kalbėtų patys vaikai. Kvatoja vėjas — žino jis, Kad juodi medžiai bus žali,— Pro langus skverbias, pro duris: — Pavasaris jau netoli! — Ei, vaikai! — šaukia jis vaikus, — Ei, susirinkite visi! Aš tuoj nupūsiu jums takus,— Ir žaisite basi! O vėjau, vėjau — kaip gerai! Koks tu, pavasari, gražus! Paliksiu langus atvirai, Kad myli mus mažus! „Vėjas ir vaikai“

Tokios vaikiškos linksmybės ir vidinio laisvumo dar galima buvo užeiti K- Binkio eilėraščiuose apie vasarį vėją, debesų jaučiukus, išpjautą dūdą. Tada rimti poetai ir nerašydavo, ir nedėdavo į savo knygas eilėraščių apie vaikus. O S. Nėriai tokie eilėraščiai — vidinė būtinybė. Kurdama ji jautėsi esanti tarsi kūdikis, linksmas ir ne­ rūpestingas, mylimas pasaulio ir švelniai glaudžiamas. Savo pirmoje knygoje „Anksti rytą“ ji piešė tyros ir lai­ mingos būtybės, atėjusios į pasaulį žaisti, juoktis ir my­ lėti, autoportretą. S. Nėries lyrika — savotiška žmogaus gyvenimo istorija: ji prasideda vaiko juoku, o baigiasi karo audroje besiblaškančios motinos ašaromis. Ir kiek­ vienas gyvenimo tarpsnis čia iškyla su visa žmogiška pilnatve, savitumu ir nepakartojama dialektika. 110

Pirmose Š. Nėries knygose dar išsaugota nesudrumsta vaiko dvasinė giedruma, naivus pasitikėjimas pasauliu, tik prabilusių pojūčių skaidrumas ir prisipažinimų atvi­ rumas. Jos poetinis suvokimas turėjo vaikiško tyrumo ir paprastumo, ūmaus gaivališkumo ir supinančios pasaką su tikrove fantazijos. Tai buvo pirmieji originalūs salomėjiško lyrizmo daigai; jie, tiesa, ne visada prasikaldavo pro literatūrinių simbolių ir romansinio tono antsluoksnį, kuriame poetė pradžioj ieškojo atramos, bet, prasimušę į paviršių, visados žavėdavo. Mergaitė šūkčioja, ploja delnukais, kažką niūniuoja. Kodėl — nežinia. Kokia prasmė — neaišku. Ji tiesiog reiš­ kia savo džiaugsmą. Iš tokio mergaitės šūkčiojimo ir for­ muojasi S. Nėries eilėraštis. Čia nėra jokių samprotavi­ mų, komentarų, aplinkos aprašymų. Vien tyras emocinis šūksnis. Poetė išsako tik tai, ką jaučia dabar, kas tvink­ čioja ir siūbuoja sąmonėje šią akimirką. Ji negali pa­ sitraukti toliau nuo savo jausmo, gretinti jį su praeities patyrimu, analizuoti ir vertinti. Ji gali savo nuotaiką tik šaukte iššaukti, kaip ir toji mergaitė: Vėjas, oi, vėjas! Vėjas ir vėjas! Plaukus paleido ir apkabino, ir išbučiavo veidą, krūtinę. „Vėjas“

Kokie paprasti ir vaikiškai naivūs tie S. Nėries lyriniai šūksniai! Jutimai čia tarsi ištrūksta iš rafinuotumo ap­ valkalų, atgauna savo pirmykštį tyrumą. Prigimtis tarsi atsikrato slegiančios erudicijos, skaldančių refleksijų ir grįžta į pirmykštį santykių gaivumą, kai viskas atsitinka pirmą kartą. Maža mergytė kažko ieško, klausinėja plo­ nu balseliu — tai poetė kalbasi su savo jaunyste: Kur tie nameliai, kur takai? Sakyk man — kur tu gyveni? Bet tu šypsais ir nesakai — Tik ateini ir nueini... „Jaunystė“ 111

Kartais tai atsidūsėjimai, be galo nuoširdūs ir papras­ ti. Kartais prisipažinimai, tokie atviraširdiški ir skaisčiai naivūs, kad, rodos, tik vaikas šitaip galėtų jausti. Andai širdį baisiai gėlė.— Ak, tai buvo jau senai! Su manim dabar tik vėjai, Tik dangus ir vandenai. „Jūra, jūra!“

Kurdama eilėraštį, S. Nėris tarsi užmiršta suaugusio žmogaus blaivią išmintį, skeptišką patyrimą, drovų už­ darumą. Jos poetinis išgyvenimas rutuliojasi iš tokių bū­ senų, kurių dar nevaržo „sveiko proto“ logika, elgesio normos, civilizacijos sąlygotumai. Jis kyla iš paprasto ir primityvaus šūksnio „ak“, kuris glūdi lyrizmo ištakose: Ak, be padangių, Be mėlynųjų Sunku sunku. „Sunku“

S. Nėris eilėraštyje moka tik jausti, o ne logizuoti. Pir­ mykštis emocijos naivumas ir tyrumas — svarbiausia jos lyrikos galia. S. Nėris priėmė tą pirmykštę lyrizmo for­ mą, kuri „iš tiesų yra tik paprasčiausias emocijos aki­ mirkų žodinis apvalkalas“22 (Dž. Džoisas). S. Nėries lyrikoje trumpas šūksnis — emocijos egzista­ vimo forma, jos vyksmas; čia ji spurda ir šokinėja visiš­ kai gryna, be jokių priemaišų. Toks šūksnis atveria po­ etės dvasinę būseną, jos siūbavimus, brendimo eigą ir dinamiką. Jis fiksuoja ir nuolat kintantį poetės santykį su pasauliu, atidengdamas savo trūkinėjančiomis intonaci­ jomis pirminį žmogaus ir daikto sąlytį, kur dar neveikia refleksija ir apibendrinimai. Vaikui pasaulis atrodo paslaptingas, keistas ir stebė­ tinai naujas. Visi daiktai — gyvi. Ir jis kalbasi su me­ džiais, gėlėmis, akmenėliais kaip su savo draugais. S. Nė­ ries šūksniuose atgimsta šitas pirmykštis antropomorfiz­ 22 Cit. iš Budrecki L. Początek „Ulissesa“ // Tworczošč.— 1959.-— Nr. 6,— S. 138. 112

mas. Ji taip pat šnekina vėją, jūrą, kalnus ir saulę. „O baltieji kalnai, o baltieji kalnai! / Nusilenkti aš jums kaip dievams atėjau“. Ji taip pat nejaučia ribos tarp gamtos ir savęs. Daiktai tarytum ištirpsta joje, o ji pati — daik­ tuose. Ir ši asimiliacija, būtina lyrikai, turi tiek vaikiško naivumo ir fantazijos, tarsi būtų perimta iš močiutės pa­ sakų. Ruduo: saulė, medžiai, gėlės. Rudenėlį myliu aš. Ir mane pagriebęs vėjas Kaip lapelį — neš ir neš. Slenka debesys lyg vagys, Susikūprinę, pikti,— Vėjas tyrlaukių nudegęs Eina saulės pasitikt. Vėjas rudenio pašėlęs,— Saulė gintaro plaukais, Didelių sparnų šešėlis Saulę vejasi laukais. — Neištrūksi, neišbėgsi,— Švokščia žemė dusdama. — Su manim kartu gedėsi, Kol ateis balta žiema. „Rudenio saulė“

Savo dvasinę būseną ir santykį su pasauliu išsakydama emociniu šūksniu, S. Nėris grąžino j lyriką pirmykštes sušukimo, nusistebėjimo, klausimo ir atsakymo intona­ cijas. Jos ardė sukalkėjusią aprašinėjimų ir samprotavi­ mų stilistiką. Stebino savo natūralumu ir gaivališkumu. Eilėraštyje S. Nėris ne pasakoja, o vis kažko klausinėja, kažkam atsako, kažkuo stebisi. Kas eilutė —tai vis šūks­ nis, atskiras mostas, vienas atsikvėpimas. Sudeginkit mane — kaip raganą! Sudeginkit mane žėruojančiame lauže! Nesudrebėsiu aš nė vienu sąnariu! Nė lūpų nepraversiu — klausit ar neklausit. 113

Nebėra recitatyvinės sintaksės. Sakinys banguoja, ju­ da ir lūžta pagal natūralią balso tėkmę. Vaizdas iškyla kartu su nauja emocine intonacija, pulsuoja ir keičiasi kartu su ja. Emocinis šūksnis pakelia vaizdą tarsi ant sparnų, neša jį greitai savo staigiais posūkiais, kur jis išnyra netikėtai naujai ir gracingai. Kur balta žuvėdra skrieja Su dejavimu gailiu? Kažkas kopomis artėja,— Jūra, jūra!., aš myliu! „Jūra, jūra!“

Vėliau poetė ėmė taupiau vartoti šūksnius, suteikė dau­ giau rimties intonacijų bangavimui, bet reagavimo im­ pulsyvumas ir balso natūralumas liko pagrindiniais jos ei­ lėraščio struktūros pradais. Pirmykščiu emocinių šūksnių ir intonacijų grynumu pagrįsti poetės lyrikos šedevrai — „Kada manęs nebus“, „Diemedžiu žydėsiu“. Toks atviras, ūmus ir laisvas šūksmingumas atitiko S. Nėries pasaulė­ jautos intensyvius svyravimus, jos nuotaikų besikeičian­ čius sūkurius ir tapo charakteringu jos lyrikos bruožu. Kartu su pirmykšte lyrizmo forma S. Nėries kūryboje iš­ liko ir vaikiško nustebimo, naivumo ir skaistumo kris­ las. Brydė rugiuose — ne žvėries,— Ant katinėlio kam baries? Tai baltaplaukis mano vaikelis! Kur tu iries? „Mano vaikelis“

Taip rašė poetė knygoje „Diemedžiu žydėsiu“. O pra­ sidėjus karui, motinos ir vaiko dialogas, kuriame sprendžia­ mi pagrindiniai būties klausimai, tapo jos lyrikos širdi­ mi. S. Nėris sugebėjo per visus sukrėtimus išsaugoti sa­ vyje ir begalinį jausmo švelnumą, ir sielos trapumą, ir nepakartojamą nuoširdumą, ir vidinės išraiškos žaismin­ gą lengvumą. Gyvenimo rūpesčiai, kova dėl kasdieninės duonos kąs­ nio, bejėgiškumas istorijos kataklizmų akivaizdoje pa­ prastai anksti nuslopina žmoguje tą naivų, atvirą, viskuo 114

pasitikintį vaiką. Tik poetas negali atsižadėti vaiko žvil­ gsnio, jžiūrinčio keistus ir įstabius pavidalus ten, kur jų jau niekas nebemato, vaiko fantazijos, kuriai dar neegzis­ tuoja „sveiko proto“ nužymėtos tikrovės ribos. S. Nėris turėjo su kaupu tokio „sveiko naivumo“, mąstymo ir iš­ raiškos nuoširdaus betarpiškumo, be kurio poezijoje, anot F. Šilerio, nėra nei gracijos, nei žavesio, ir tuo atžvilgiu ji gimininga didiesiems pasaulio lyrikams. „Mano širdis kaip mažo vaiko“23,— sakė kitados graikų poetė Sapfo. Poeto siela dar buvo pilna rytmetinio džiaugsmo ir lū­ kesčio nuostabiausių dalykų: gyvenimas tik prasideda, dar nieko tikra nepatirta ir viskas tebėra prieš akis. Mes išbėgom nuogos Į rasotą girią — Sidabrinės uogos Į Nuo šakų nusvirę — Kvepia žalios pušys, Kvepia ryto vėjas — Pasakyk man, vėjau. Ką esi žadėjęs! „Sidabrinės uogos“

Kaip gera būti jaunai! Gyventi šia diena, kuri prale­ kia ir atgalios nebegrįžta. Gyventi be rūpesčio, be prog­ ramos! Gyvenimas — tai „žydėjimas vyšnios“, gražus ir trumpas. Jaunystė — žaibas, padegęs gyslas, apšvietęs dangų ir žemę, o po to greitai užgesęs. Šito žaibo negali atstoti jokios pasaulio vertybės, jokia išmintis ir moralė. Jaunystė tapo poetės vieninteliu tikėjimu, pagrįstu „kraujo muzika“. Jaunystė pasidarė vieninteliu jos gyve­ nimo kriterijumi, nustatytu žmogaus prigimties, privertusios nutilti normatyvinės moralės priesakus. Eik kur nori — tau atviri visi keliai, visos erdvės ir horizontai. Nėra užtvarų ir draudžiamų ruožų nei žemėje, nei dan­ guje. Nėra jokių ribų ar baigmės žmogiškoje būtyje, kur tau viskas prieinama ir viskas įmanoma. Tokio laimingo 23 Эллинские поэты в переводах В. В. Вересаева. — М., 1963. — С. 246. 115

begalinių būties platumų jutimo daugiau niekad nebe­ bus S. Nėries lyrikoje. Mano namai jau plačios jūrės, Kur klykta paukščiai alkani, Kur vėtroj plakas baltos burės Ir šaukia toliai mėlyni, „Iš namų“

Jūra, vėjai ir saulė — tavo bičiuliai. Visi pasaulio ele­ mentai, visi istorijos įvykiai — tavo draugai. Ir tau ne­ gali atsitikti nieko bloga. Mirtis iš tolo aplenks tave. Rūpesčiai ir sielvartai praeis kitu keliu. Tu visados kry­ kštausi ir juoksiesi. Ir „niekas niekas jaunatvės juoko nenutildysi“ Ir niekad pasaulis nebesilenks S. Nėriai taip nuolankiai, nebebus toks geras, draugiškas ir paklusnus kaip dabar: Ir nebijau aš girioj paklysti, Jūroj paskęsti,— Nes man žadėjo žvaigždė jaunystė Niekad negesti. „Žvaigždė—jaunystė“

Jaunystė atsistojo į visatos centrą. Ji tapo didžiuoju egzistencijos kriterijumi. S. Nėris suabsoliutino jaunys­ tę, kaip ir K. Binkis, bet šitą poetinę apoteozę, išriedė­ jusią iš binkiško šūksnio: „Gulbės — kelią, gervės — ke­ lią!“, ji apgaubė romantiškos pasakos šydu, suteikė mer­ gaitiško grakštumo ir švelnumo. Skamba žvaigždės man po kojų. Žvaigždės danguje dainuoja. Už tų žvaigždžių tolimųjų Skraido vasara manoji. „Sidabrinė vienuma“

Savo lakiais jausmų šuoliais, nepaliestais abejonių ir prieštaravimų, skaisčiai tyru ir naiviu pasaulėvaizdžiu S. Nėries eilėraščiai buvo jaunystės balsas. Vieno iš žmo­ gaus gyvenimo etapų lyrinė istorija ir apibendrinantis atvaizdas, galbūt gražiausias lietuvių lyrikoje. Trumpą laimingos, viską pamiršusios jaunystės valandėlę, po ku­ 116

rios netrukus atslinks rūstus abejonių, konfliktų ir lūžių metas, poetė perteikė, jausdama su akinančiu džiaugsmu jos įstabumą. Poetės jaunystė, apsvaigusi savo laimės akimirka, bu­ vo patenkinta visa kuo, kas egzistuoja, ir pasaulis jai švietė kaip nesibaigianti šitos akimirkos tąsa („Šviesūs šviesūs tavo rūmai be nakties“). Ji turėjo savyje tiek meilės, švelnaus gerumo, kad visur tegirdėjo vien šviesų juoką. Ją pagavo ilgesys, džiaugsmas, galinga laimės nuo­ jauta, ir ji nebejautė aplinkos slėgimo, pykčio ir paniekos išoriniams būties krantams. Pirmą kartą ji buvo visiš­ koje harmonijoje su pasauliu ir pačia savimi: Mane lydėjo kalnai, lankos, Dundėjo vieškeliai, takai.— Pasauli,— tavo glaudžios rankos,— Į Mane kaip kūdikį laikai. „Iš namų“ S. Nėries santarvė su pasauliu — tai jaunystės santar­ vė su savimi. Ji dar nepatyrė nusivylimų, abejonių, skau­ smingos dvasinės painiavos. Jos nedrasko prieštaravimai ir žūtbūtinės dilemos. Ji vientisa, darni ir aiški kaip an­ kstyvas rytmetys. Iš to nesudrumsto psichikos vientisumo trykšta ir lakūs jausmų šuoliai, kurių nepertraukia skep­ tiška refleksija, ir tyras išgyvenimo naivumas, kuriam ne­ žinoma antroji daiktų pusė, ir žmogiškoji pilnatvė, kuriai užtenka džiaugsmo akimirkos, svajonės pažadų, bundan­ čios meilės. Žmogaus susiskaldymo, skepticizmo, dvasi­ nio nuovargio, intelektualinio šalčio ir dehumanizacijos amžiuje, kaip pavadino šiuos laikus ispanų filosofas Ch. Ortega i Gasetas, S. Nėries lyrika išdygo kaip pirmykštė harmoningo žmogiškumo gėlė. Jaunystės džiaugsmas ir harmonija — dvi pagrindinės plokštumos, kuriose išsiteko S. Nėries išgyvenimai. Tokia buvo jos skaidraus pasaulėvaizdžio amplitudė bei riba, ties kuria sustodavo jos jausmai ir pasibaigdavo realybė. Neretai šią uždarą erdvę gaubdavo žydra idilė, užliedama žodžius pernelyg skaidriu spindesiu. S. Nėris išdainavo savo eilėraščiuose tai, ką diktavo jaunystė, nesistengda­ ma būti nei gudresnė, nei sudėtingesnė už ją. Tai retai 117

kam pavyksta: reikia labai impulsyvios, skaisčios, prak­ tine išmintimi ir skepticizmu nesuteptos būtybės. „Poeto savybė —jaunatvė“ (3, p. 72),— rašė S. Nėris. Poezija jai atrodė neįmanoma be jaunatvės nerimo, ske­ liančio krūtinę, be erelio sparnų, kurie verčia „nepasie­ kiamų tikslų siekti“, be vidinės pilnatvės, kai nežinia dėl ko juokiesi ir esi laimingas. Poezija ir jaunystė jai buvo neperskiriama, kaip ir daugeliui lietuvių lyrikų, gyvenusių jaunatviška emocijų maišatimi ir degimu, o ne intelektua­ line autoanalize, kuri žymiai pratęsia lyriko amžiaus cen­ zą. Nesulaukę nė keturiasdešimt metų, nutilo kaip lyri­ kai A. Baranauskas ir Maironis, B. Sruoga ir K. Binkis, K. Jurgelionis ir J. Tysliava. Tokio likimo bijojo ir S. Nė­ ris. Todėl ji troško ligi galo likti jauna ir mirti, nesu­ laukus keturiasdešimties24. Ir jos troškimas, galima sakyti, tragiškai išsipildė... S. Nėries kūryba — pirminio lietuvių lyrikos etapo, grin­ džiamo betarpišku emocijos išsiliejimu, tęsinys ir apraiš­ ka. Ji išgiedojo savo jaunystę be jokių samprotavimų. Jos kūryba — širdies giesmė. O širdies balsas, jutimų na­ tūralumas, išraiškos spontaniškumas visada buvo tikros lyrikos pagrindas. „Jei poezija neatsiranda taip sponta­ niškai, kaip lapai ant medžių, būtų geriausia, kad ji iš viso nepasirodytų“25,— rašė anglų poetas Dž. Kųtsas. 4 Lyrika, kaip ir kiekvienas menas, pasakoja žmogaus sie­ los istoriją. Bet kaip papasakoti sielos istoriją akimirkos blyksniais, trumpais emocijos brūkšniais, kurie tuoj pat keičiasi ir nutrūksta? Ar gali iš pirminių jutimo atkarpų išsirutulioti vidinės autoanalizės menas, kuriuo remiasi lyrika? Lyrika — fragmentiškas menas. Piešinio linija čia vi­ sada punktyrinė. Lyrikoje pasakojimas teka šuoliais, min­ 24 Orintaitė P. Ką laumės lėmė // Naujienos.— 1964.— Spal. 23. 25 Charpier J., Seghers P. Op. cit.-—P. 271. 118

tis plėtojasi staigiais peršokimais, nuotaika juda kapri­ zinga spirale. Kelių strofų eilėraštis negali atskleisti psi­ chinio proceso su visomis vietos ir laiko aplinkybėmis, žmonių tarpusavio santykių dialektika. į eilėraštį gali patekti tik patys lemtingiausi įvykio, aplinkos ir psichi­ nio vyksmo momentai. „Ne procesas, o akimirka, ne poel­ gis, o išgyvenimas, ne sudėtingas gyvenimo aplinkybių ratas, o kartais tik nujaučiama situacija — toks lyrinio charakterio kūrimo būdas“26,— sako L. Timofejevas. Lyrinis eilėraštis — aštriausių minties ir jausmo kirčių kalba. Svarbiausių dvasinės istorijos atkarpų fiksavimas. Per vieną trumpą akimirką čia įvyksta tokie dvasiniai poslinkiai, kurie romane tęsiasi dešimtmečiais. Lyrika — maksimalios dvasinės ir emocinės koncentracijos menas. Si akimirka — vienintelis lyrikos vyksmas, kuris negali būti nukeltas į praeitį, kaip romane, novelėje ar net dra­ moje, negali turėti tęsinio ateityje. Šią akimirką turi vis­ kas iškilti, paaiškėti ir išsispręsti. „Greitas besikeičiančių būsenų jutimas ir sugebėjimas išreikšti šį jutimą — štai kas yra poetas“27,— sakė Gėtė. Paversti žodžiais išgyve­ namą akimirką — didžioji lyrikos galia, privalumas ir iš­ skirtinė ypatybė. S. Nėries emociniame šūksnyje, kad ir koks jis būtų trumpas ir staigus, visada glūdi tam tikra vidinė būsena, trunkanti galbūt tik mažą valandėlę. Tai vienos nuotaikos šuoras, nepajungtas jokiems analizės ir vertinimo krite­ rijams. Lekia aukso dienos, ■ Lekia kaip pašėlę! Ei, išbark man laimę, Laume raganėle! „Sidabrinės uogos“

Kitame šūksnyje — nauja nuotaika, nauja dvasinė si­ tuacija. Kartais į vieną šūksnį subėga kelios nuotaikos, 26 Тимофеев Л . Очерки теории и истории русского стиха. — М., 1955. — С. 76. 27 Cit. iš Charpier J., Seghers P. Op. cit.— P. 213.

119

susikryžiuoja priešingi jutimai, prabyla vienu metu skir­ tingos dvasinės jėgos. Nebausk manęs, o rūstusai patėvi! Nebark manęs, o pamote pikta! Neilgai būsiu čia: miškai geltonai dėvi,— Greit nubyrės darželio radasta. „Nebark manęs!“

Ir taip kiekvienas eilėraščio šūksnis —vis nauja vidinio gyvenimo atkarpa. Tarp atskirų atkarpų ilgos pauzės, nė­ ra vientiso loginio ryšio. Tokia trūkinėjančia linija S. Nė­ ris ir piešia sielos istoriją. Savo išgyvenimą poetė apibrėžia plonu punktyru. Kie­ kvienas to punktyro taškas — atskira nuotaikos atkarpa, savotiškai užbaigta, emocinės energijos maksimalumas, sutelktas kuo mažiausioje erdvėje. Mirga lapai ant mėlyno šilko išsiūti: Rytas. Saulė. Dangus ir šilai. Svyro pušys. Dainuoti išmokau iš jų tik.— Viršum jų — Sakalai! Sakalai! „Sakalai“

S. Nėries eilėraštis — keli stiprūs emocijos dūžiai, fik­ suojantys svarbiausias išgyvenimo viršūnes. Sutelktas emocinis judesys, greita tėkmė ir energingas mostas — būdinga poetės savistabai ir mąstymui. Antai kokiu stai­ giu ir reljefingu judesiu baigiamas eilėraštis „Pabučia­ vimas“: Ne gyvatė įkando — karštos lūpos bučiavo! Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga šalna — Knygoje „Anksti rytą“ S. Nėries eilėraštis išauga iš vienos dvasinės akimirkos, kuri neturi nei aiškiai mato­ mos genezės, nei raidos istorijos. Tos akimirkos švysteli ir užgęsta. Šokinėja be jokio išankstinio plano. Poetei, ro­ dos, visiškai nerūpi sukurti iš šitų akimirkų vientisą sie­ los istoriją. Ir vis dėlto ji prabyla. S. Nėries lyrikoje sielos istorija — daugelio atskirų dvasinių judesių suma, mažų bangelių raibuliavimas. Si 120

istorija rėžiasi į vaizdą pavieniais štrichais, kuriuos ski­ ria nemaži dvasinio proceso atstumai, palikti skaitytojo nuojautai. Poetė nesustoja ilgiau ties atskiru štrichu, jo visapusiškai neplėtoja. Ji užgauna vieną klavišą, po to greitai paliečia antrą ir trečią, nelaukdama, kol nutils pirmojo skambesys. Dar tebevirpa ankstyvesnis emocinis tonas, dar neužbaigtas pirmutinis vaizdinis štrichas, o jau atbėga nauja emocinių akimirkų banga. Ūu! — dejuodamas vėjas Skverbias po rūbais lyg plienas. Taką, kuriuo vaikštinėjom, Mindžios snieguotos jau dienos. Saitą pageltusj lapą Spaudžiu prie degančių lūpų.— O, negrąžinama vasara! Veltui prie kapo jos klupau! „Rudenio ašara“

Nuo vieno jausmų laiptelio poetė šoka į kitą, išleisda­ ma viską, kas trukdo lyriniam judėjimui. Toks šokinėji­ mas „jausmų laipteliais“ — būdinga lyrinio talento ypa­ tybė28. Šitaip S. Nėries eilėraštyje sukuriamas ekspresy­ vus nuotaikos tekamumo, besitęsiančio dvasinio proceso įspūdis. S. Nėries eilėraštyje atgyja ne užbaigtos jausmo atkar­ pos, ne vakarykštės būsenos, jau paaiškėjusios, o gyvi ir aštrūs šios akimirkos impulsai. Poetinis išgyvenimas brę­ sta tik dabar, aiškėja su kiekvienu nauju žodžiu ir eilute. Jis atsiskleidžia netikėtais zigzagais, ir toji stichiška atsi­ vėrimo dinamika lemia kūrinio eigą. Taip mylima! Kaip lauko gėlei saulė Mylima. O tolima! Kaip nusileidus saulė Tolima. 2Ъ Слонимский А. Мастерство Пушкина. — M., 1959. — C, 75. 121

Tas kambarys — Baisus, tylus kaip karstas — Be tavęs. Gili naktis.— O aš vis rymau, laukiu dar Tavęs. O mylima! Per šimtą juodų mylių Mylima! Ar laukti man? Ar grįš karstau saulytės Šilima? „Mylima“

Nuotaika visą laiką juda, keičiasi, pulsuoja. Vieni im­ pulsai užgęsta — prabyla kiti. Tai nesibaigianti vibracija. Amžina tapimo būsena. S. Nėries eilėraščio turinys — vir­ pantys nuotaikos niuansai ir atšešėliai. Jie siūbuoja, glau­ džiasi vienas prie kito, susiduria ir vėl išsiskiria, pinasi į vieną harmoningą melodiją. Sitų niuansų subtilumas ir turtingumas, jų plastinis ryškumas ir skaidrumas — di­ džioji S. Nėries lyrikos jėga. Poetė išgirsdavo tyliausią emocijos šnabždesį. Pagau­ davo pačius trapiausius psichikos krustelėjimus, kurių li­ gi tol lietuvių lyrika dar nesugebėjo išgirsti. Mažytėje emocijos atkarpoje virpa kažkoks neapčiuo­ piamumas, logiškais samprotavimais nenusakomas. Žmo­ gus gal tik kartą gyvenime nori iš džiaugsmo nusilenkti kalnams, tarytum dievams. O S. Nėris iš tokių stebuklin­ gų, greit dūžtančių, sunkiai sugaunamų jutimų žiedžia visą eilėraštį. Visi poetės jutimai — tylūs ir skaidrūs, lyg peršviesti saulės. Daiktus ji liečia plonais ir jautriais pir­ štais, tarsi glostydama. Švelnus palytėjimas, tylus juti­ mo virpesys, lyg vos girdima cikados giesmė,—viena įsta­ biausių S. Nėries lyrizmo ypatybių. Si rytą Pasaka sode šarmota rymo. S į rytą Baltos nuotakos takeliais vaikšto-----122

Taip tyliai — Nesugurgžda šilko skaros-----Taip tyliai — Lyg padangėj baltas garas. Ją vakar išvariau. Kaip siurbėlė ji čiulpė mano kraują. Ar aš verkiu? Ar jos verkiu? Ar vėjai kaminuose rauda? Kur ji — Manoji meilė ugniažiedė? Ją išvariau j tuščią šaltą naktį Ir užsklendžiau duris. Ak — vakar, vakar-----O šįryt Sodo medžiai — baltos nuotakos... O šįryt Spindinčiais takais jinai sugrįžo... Mano meilė ugniažiedė! Baltais takeliais ji sugrįžo.— „Baltoji poema“

S. Nėris atvėrė savo eilėraščiuose tylų, (geraširdį, jau­ kų nuotaikos plevenimą, pilną moteriškos gracijos. Joje ištirpo visa, kas sunku, gremėzdiška, sujaukta žmogaus sąmonėje, o liko tik įstabus lengvumas ir maloni harmo­ nija. Emociniam judesiui S. Nėris suteikė dar nematyto lietuvių lyrikoje subtilumo, švelnumo, poetinio skaistumo. Šitas švelnus sąmonės judesių plazdėjimas S. Nėries eilėraštyje dažnai neturi jokių priežasčių. Jis išnyra tarsi pats iš savęs, plėtojasi pats savo erdvėje ir laike. Tik ge­ rai žinodamas poetės biografijos smulkmenas, gali numa­ nyti, kad eilėraštyje „Mylima“ kalbama apie vienišos Lazdijų mokytojos kambarėlį — karstą ir meilės ilgesį. Visos išorinės aplinkybės ir akstinai yra palikti anapus eilėraščio ribos — jo centre vien išgyvenimo dinamika. Tokiu Ibūdu S. Nėris pasiekia ne tik privalomo lyrikos žanrui sutelktumo ir vaizdavimo priemonių tausos, bet ir didžiausio betarpiškumo, nes poetinis išgyvenimas, iškel­ 123

tas iš atsitiktinių atskiros biografijos aplinkybių, reiškiąs bendražmogišką situaciją, darosi artimas ir suprantamas 'kiekvienam. Rytojus mano tolimas,— Nežinomas, neaiškus,— Taip laukiamas, taip norimas,— Kaip mylimojo laiškas. „Kaip mylimojo laiškas“

Tokia tiesioginė išgyvenimo išraiška be priežastingumo ryšių — būdingiausias lyrinio stiliaus bruožas, nes platus psichologinio išgyvenimo priežastinių ryšių nagrinėji­ mas — novelės, romano, dramos sritis. Nei išorinis įvykis, nei objektyvių aplinkybių determi­ nizmas S. Nėries lyrikoje nebevaidina tokio jungiančio ir sintezuojančio vaidmens kaip P. Vaičaičio ar J. Janonio kūryboje. Bet smulkūs dvasiniai judesiai, mažytės sąmo­ nės proceso akimirkos ir emocijos atšešėliai čia neegzis­ tuoja kas sau, nesiekia autonomijos, o paklūsta vidinio psichikos vientisumo ir harmonijos balsui. Tarp atskirų išgyvenimo atkarpų S. Nėries eilėraštyje visada figūruo­ ja nematoma jungtis. Kad ir kokios gilios pauzės skirtų šias atkarpas, jos nejučiomis jungiasi j vieną piešinį. ...Jūros peizažas. Grėsmingas. Mirtimi alsuojantis. Šim­ tai giltinių vejasi laivą. Jūra renka aukas. Ir staiga prisi­ pažinimas: „Aš bijau, gal tu nemyli“, kuris paverčia šitą peizažą vidinio įvykio dalimi. S. Nėris ima rašyti tik tada, kai jos sieloje subręsta kažkoks vidinis įvykis, kai sąmonę užlieja viena stipri banga. Kad ir į kokias mažas atkarpėles poetė dalytų šį įvykį, jis vis vien atsiveria visas. Be tėviškės, be motinos, Be jokios ateities,— Net rasės abejotinos,— Čia svetima jauties. Nežino nieks, nematė nieks Ir negirdėjo nieks,— Kuždėjotės gyvatėmis Prie žėrinčios ugnies. 124

Ir neminėk to vakaro,— Laivelio Nemune! Nuvysi tu pavasarį Baltąja ramune. „Be tėviškės“

Ką bendra turi tarp savęs tas laimingas vakaras, lai­ velis Nemune ir grėsmingas gyvačių simbolis, vienatvės ir pasmerkimo nuojauta? Tarp šių vaizdų iš tiesų nėra jokio priežasties ir pasekmės santykio. Kas tą vakarą at­ sitiko? [ ką poetė kreipiasi? Nežinia. Bet kiekviename iš šių fragmentų skamba nelemties, skausmo ir pragaišties nuotaika, kas kartą vis labiau stiprėjanti. Poetė neaiškina šitos artėjančios pragaišties aplinkybių—-ji tik piešia pačią nuotaiką, jos ūmų šokčiojantį judėjimą, kuris su­ jungia skirtingiausių padermių vaizdus ir viską pateisina. S. Nėris turėjo vientiso išgyvenimo dovaną, paveldėtą iš savo darnios prigimties ir klasikinės lietuvių liaudies lyrikos tradicijų. Ji išlaikė poetinio išgyvenimo branduo­ lį, kuris nesubyrėjo, nepaisant savo išorinio fragmentiš­ kumo, į daugybę mažų, savarankiškai judančių dalelių. S. Nėries eilėraštyje visada yra vienas ryškus dvasinio proceso vingis, vienas emocijos pakilimas ir atoslūgis, viena judėjimo magistralė, bet ne kontrapunktiškas ke­ lių melodijų vedimas ir derinimas. Savo kūrinį poetė grin­ džia ne chaotiška sąmonės būsena, o aiškia ir iš viso psi­ chinio srauto išskirta dvasine situacija, kuri turi savo pradžią ir pabaigą. S. Nėris gyveno nuotaikomis, o kiekviena nuotaika tap­ davo vienintele dvasine situacija, kurioje užsisklęsdavo jos asmenybė su visais savo troškimais, mintimis ir jaus­ mais. Nuotaika buvo svarbiausia jos įsitvirtinimo pasau­ lyje forma, labai gležna, jautri ir neišsenkamai įvairi. Jos mąstymo būdas, jungiąs reiškinius ypatinga jausmo logika, siekiąs ne pastovių žinojimo duomenų, o impul­ syvios ir nervingos jutimų realybės. Apvaldžiusi S. Nė­ ries poetini pasaulį, nuotaika visada turėjo savo kontūrus, aiškų reljefą, įtampą, trukmę, ir tai buvo svarbiausias poetinio išgyvenimo ir viso kūrinio vientisumo pagrindas. Pirmuose S. Nėries eilėraščių rinkiniuose „Anksti rytą“, „Pėdos smėly“ ištisai vyravo tokiu stichišku nuotaikos 125

išsiliejimu paremtas vientisumas, kurį jau E. Po paskel­ bė lyrikos esme29. Šiuose rinkiniuose sielos istorija S. Nė­ riai buvo visų pirma nuotaikų istorija. Lietuvių lyrikoje S. Nėris įteisino nuotaiką kaip giliau­ sią žmogaus prigimties ¡balsą, kaip svarbiausią savęs ir pasaulio pažinimo būdą, kaip dinamišką sielos istoriją. Jos pulsavimai aprėpė visą žmogų ir visą pasaulį. Poetė nemokėjo ramiai ir sistemingai analizuoti savęs, daryti iš savo patyrimo išmintingų ir pamokančių išvadų. Vis­ kas jai atsiverdavo ir paaiškėdavo spontaniškame nuotai­ kos gūsyje. S. Nėris buvo tokia įspūdinga, jos vaizduotė tokia laki, kad iš menkiausios kibirkšties jai įsilieps­ nodavo gaisras, o lengvas jausmo šešėlis virsdavo sudė­ tingu išgyvenimu. Mažiausią sąmonės akimirką jos poe­ tinė galia mokėjo išplėtoti į ištisą dvasinį procesą. S. Nė­ ries eilėraštis gali prasidėti iš bet kurio sąmonės taško,— jame iškyla visa poetės dvasinė situacija šiuo metu ir jos santykis su pasauliu. Toks sielos dialektikos atkūrimas, remiantis jutimo akimirka, buvo didelis lietuvių lyrikos žingsnis į priekį. Nuotaika gali iškraipyti realybę, klaidingai atspindėti aplinką, bet jeigu ji apima visą poeto būtybę, tampa jo psichine tiesa, to užtenka kūrinio gyvybei. Eilėraščio sugestyvinę galią lemia toji dvasinė energija, kurią išspin­ duliuoja subjektyvioji tiesa, vidinis išgyvenimo būtinu­ mas. į autoanalitinę lietuvių lyriką S. Nėris įvedė nepapras­ tą poetinio išgyvenimo betarpiškumą ir intymumą. Ji ne­ kėlė savo nuotaikoms jokių apriorinių uždavinių. S. Nė­ ries eilėraštis — spontaniška nuolaikos dinamika, o ne išgyvenimo rezultatų suvedimas ar komentavimas. Poetė panaikino bet kokį atstumą tarp nuotaikos ir savęs, tarp nuotaikos ir pasakojimo manieros. Čia glūdėjo jos lyri­ kos nuostabaus vidinio laisvumo ir betarpiškumo paslap­ tis. „Malonios knygutės, štai kas! O tai dėl to, kad jos yra ¡kažkokios intymios. S. Nėries intymumas savotiškas, 29 Цит. по Паррингтон В. Л. Основные течения американской мысли. — T. 2. — C. 78. 126

tai jos naujai įvedamas musų poezijon žanras“30,— rašė L. Gira. Lyrinio kūrinio struktūrą S. Nėris suvokė kaip nuotai­ kos pulsavimų dermę, kuriai nereikalingi jokie išoriniai įvykiai, šoninės siužeto atramos. „Nuotaika ir emocija remiasi lyrinis kūrinys, tad svarbu tą nuotaiką ir jausmą lygiai visam kūriny išlaikyti“31,— kalbėjo poetė. Lietuvių lyrikoje S. Nėris padėjo įtvirtinti poetinio išgyvenimo au­ tonomiją, kuri apėmė visą kūrybos aktą, visą eilėraščio konstravimą nuo pradžios iki galo. 5 „...Tai iš tiesų dienoraštis, parašytas eilėmis“32,— sakė A. Blokas apie savo pirmąsias eilėraščių knygas. Ir S. Nė­ ris pradžioj rašė eilėraščius tarytum dienoraščio pusla­ pius. Poetiniame kūrinyje fiksavo savo tikras būsenas. Realių išgyvenimų podirvis lengvai prasimuša daugelyje „Pėdos smėly“ eilėraščių, kur šmėkščioja baltos statulos ir Dunojaus krantai, atgyja pirmas pabučiavimas ir vaide­ nasi pilkos akys — tikrame dienoraštyje sužymėti poetės jausmų ir įspūdžių vingiai. Emocinis eilėraščių autentiš­ kumas gana būdingas S. Nėries jaunystės lyrikai. Eilėraštį „Be bažnyčios“ S. Nėris kartą skaitė J. Ere­ tui kaip vieną savo meilės prisipažinimų. Eilėraštį „Trem­ tinio Lietuva“ poetė parašė, išvažiuojant jos draugei E. Vilčinskaitei į Argentiną. Bet realus įvykis ar būsena čia tebuvo tik akstinas, duodantis pradžią kūrybinių jėgų žaismui. Autentiškas smulkmenas poetinė vaizduotė per­ kėlė j visiškai naują plotmę, realiame fakte poetinis su­ vokimas atskleidė bendrą žmogiškos psichikos dėsnį, ir asmeniška istorija iškilo kaip viena iš amžinų žmogaus gyvenimo situacijų. Poetas myli, džiaugiasi, kenčia kaip ir kiekvienas žmo­ gus, bet reali laimė jam niekados nevirsta paskutiniąja 30 Gira L. Raštai.— V., 1962 — T. 4,— P. 355. 31 Rašytojas negali gyventi užsidaręs (Pasikalbėjimas su Salo­ mėja Nėrim) // Lietuvos žinios.— 1939.— Saus. 28. 32 Цит. по Орлов В а . Пути и судьбы — M., 1963. — C. 602. 127

būties riba. Jo sąmonėje budi poetinė refleksija, atidžiai stebinti savo paties džiaugsmą ir sopulį. Kad ir ką jis iš­ gyventų, jo pagrindinis tikslas visada bus tas pats: me­ niškai suvokti ir įprasminti savo gyvenimą. Dėl to poeto būtis visada turi dvi plotmes. Dėl to poeto psichika visa­ da siūbuoja tarp dviejų — realybės ir meno — lygčių, ku­ rios skaldo jos vientisumą, grasina pajungti jos procesus grynai profesionaliems meno interesams, išdžiovinti jos stichines versmes ir natūralumą. Reikia didelio talento ir stiprios emocinės prigimties, kad paralelinės poeto gy­ venimo plotmės nenuslopintų viena kitos. S. Nėries asmenybėje taip pat kryžiavosi šitos dvi pa­ ralelės. Tik ji itin darniai ir vaisingai jas suderino per daug neišskirdama, bet ir nepajungdama viena kitos vergovėn. „Aš buvau ten, kur juokas, kur taurės putoja“,— rašė S. Nėris viename eilėraštyje. Ten krykštė jaunystė, kle­ gėjo džiaugsmas, šoko svaiginanti aistra. „Tavo kelias ne čia!“— išgirdo ji balsą. Ir išvydau — tai tu iš kalnų mane moji,— Mano motina tu! Sugrįžtu į tave — mano mūza baltoji, Sugrįžtu... „Sugrįžtu“

Ji nusekė paskui savo „baltąją mūzą“, palikusi jaunys­ tės juoką, laimės pažadus, buities karnavalą. „Tu nežinai, kad aš mylėjau, myliu ir mylėsiu vienintelį, vieną visa­ dos tą patį amžiną ir nesikeičiantį Grožio dievą“ (3, p. 357),— rašė poetė J. Eretui 1927 m. Ir vis dėlto S. Nėris visados liko pilnu žmogumi. „Baltoji mūza“ neišgaišino jos tikro juoko ir tikrų ašarų, neatidavė jos švelnaus ir aistringo žmogiškumo viską ryjančioms poetinio profe­ sionalizmo girnoms. Poetinis išgyvenimas, toli prašokdamas realaus jausmo ar įspūdžio ribas, vis dėlto negali išeiti iš poetės dvasi­ nio pasaulio orbitos. Negali peržengti jos psichikos ga­ limybių. „Lyrinis išgyvenimas savo kilme visad asmeninis pradas, tuo atžvilgiu subjektyvus“33,— sakoma „Literatū­ 33 Теория литературы. — M., 1964. — T. 2, — C. 178. 128

ros teorijoje“. „Jei jūs neturite vidinio gyvenimo, jūsų poezija tuščia“34,— rašė prancūzų poetas M. Zakobas. Mo_dernistinė poezija, tiesa, bandė atskirti kūrybos aktą nuo poeto dvasinės istorijos („Poezija neprivalo kopijuoti ar imituoti jausmo“35,— sakė B. Kročė; „Poetas visų pir­ ma buvo žmogus. Aš manau, kad dabar jaunas poetas, kada jis eiliuoja, nori būti tiesiog poetu“36,— tvirtino Ch. Ortega i Gasetas), bet šis atskyrimas poeziją dažniau­ siai nuskurdindavo, nes poetinio išgyvenimo neįmanoma išjungti iš tos dvasinės struktūros, kurioje jis užsimezga ir formuojasi. Ir S. Nėris keisdavo ir performuodavo tai, ką buvo pa­ tyrusi realybėje, bet tik savo žmogiškos prigimties ir in­ dividualybės erdvėje. Poetės psichinė ir dvasinė struktū­ ra neišnykdavo poetiniame išgyvenime, davusi jam me­ džiagą, gelmę ir krantus,— tik dar labiau išryškėdavo. S. Nėris nemokėjo lyrikoje apsimesti, vaidinti ar gud­ rauti kaip ir kaimo moterėlės, liaudies dainų kūrėjos ir saugotojos. Ji turėjo pati viską patirti ir išgyventi. Ji ga­ lėjo būti tik tokia, kokia yra. Šiuo požiūriu S. Nėris liko ištikima romantinio lyrizmo formulei: poezija — tai sielos išsiliejimas, savo jausmo tiesos išraiška37. Absoliutus iš­ gyvenimo nuoširdumas, vidinis teisingumas ir natūralu­ m as— pagrindinis jos lyrikos įstatymas. Lietuvių lyrikoje poetė atvėrė dar neregėtą žmogiškos psichikos struktūrą. Pirmų kartą prabilo savo žodžiais paslaptinga ir nuostabi jėga — „Ewig Weibliche“. „Sah Nėris, be abejo, bus pirmutinė, kuri mūsų literatūrai da­ vė tokį skaistų moters sielos vaizdą. Tiesa, jis nekompli­ kuotas, bet spalvingas ir gražus“38,— pastebėjo A. Venc­ lova, recenzuodamas „Anksti rytą“. „Pabudo manyje moteris, ir viso pasaulio moteriškumas susikaupė manyje“ (3, p. 226),— rašė S. Nėris dienoraš­ tyje. 34-35 Charpier J., Seghers P. Op. cit.— P. 457; 673. 36 Цит. по Тетерян И. Гуманизироваться или погибнуть / / Воп­ росы литературы. — 1961. — № 6. ■ — С. 190. 37 Веселовский А. Избранные статьи. — Л., 1939. — С. 488. 38 Laisvudas А. S. Nėris. Anksti rytą // Moksleivių varpai.— 1927,— Nr. 5,— P. 12. 129 5. Salomėjos Nėries lyrika

Per motiną, visad tylią, nuolankią, be savo valios Ir balso, atėjo iki Salomėjos ilgų šimtmečių išugdyta lietu­ vės valstietės kantrybė, romumas, dvasinė ištvermė ir šir­ dies gerumas. Ji paveldėjo, kaip daugelio kartų palikimą, nepaprastai jautrią skriaudai, įpratusią kentėti, susigūžu­ sią savyje, baukščią ir pasyvią moters psichiką, kurią griovė naujo amžiaus idėjos ir kultūra, kurią ji po dide­ lių kančių ir nusivylimų stengėsi išrauti iš savęs su šak­ nimis, skelbdama romantinę jausmų laisvės, moralinio moters pilnavertiškumo ir revoliucinio aktyvumo progra­ mą. Tačiau Salomėjoje niekados neišnyko droviai besi­ šypsantis, kupinas šilumos ir žavesio, moteriškumo jaus­ mas, iš užguitų, kenčiančių ir nepalūžtančių kaimo moti­ nų paveldėtas jautrumas, viską aprėpiantis ir viską suprantantis santykis su pasauliu. Moteriškumo pradas lėmė ir emocijos vienvaldystę S. Nėries lyrikoje. Poetė galėjo sudėti į trumpą nuotaikos tvykstelėjimą visą gyvenimą. Be išlygų ir apskaičiavimų. Nepalikdama tęsinio nei į praeitį, nei į ateitį. Nesirūpin­ dama, ¡kas bus po to, kai užges jausmo ugnis. Ak, išger­ kim paskutinį meilės lašą, o paskui tegul degina lauže, tegul tremia į pragarą! Tu tikrai gyveni tik jausmo aki­ mirkoje, pralekiančioje kaip žaibas. Vieną akimirką mano jaunystė, Lyg žaibas jaunas — Širdį ugniniais sparnais suvystė, Užliejo kraują. „Žvaigždė—jaunystė“

S. Nėries eilėraščiuose prabilo moteris, kuriai meilės emocija — viskas. Būties prasmė. Laimė. Vienintelė reli­ gija. „Meilė — galingesnė negu gyvybė, garbė ir priesai­ ka“ (3, p. 360). Myliu,— vadinasi, gyvenu. Nebėra mei­ lės,— atsiimkite ir gyvybę. Meilė — žūtbūtinis — būti ar nebūti — klausimas („Mirti nebijau, / Bet jei myli nors truputį.— / Dar gyvensiu tau!"). S. Nėries lyrikoje meilė — dvasinis sukrėtimas, apvaldąs visą būtybę ligi pašaknų, nebepaliekąs jokių kitų interesų, minčių ir nuotaikų („išdegino man galvą, už­ nuodijo mintis"). Poetė atvėrė meilės svaigulį, pilną kvai130

tulingos aistros ir moteriškos ištikimybės, kuriame pasau­ lis dingdavo tarytum menka dulkė, visa būtis baigdavo­ si ties šia akimirka. Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų — Jos išdegino žymę lig širdies gilumos! Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo — Ji kaip vergė prie tavęs dienq< naktį rymos. „Pabučiavimas“

S. Nėries eilėraščiuose meilė — aukščiausia būties kul­ minacija, nepripažįstanti jokių ideologijos antstatų ir mo­ ralės normatyvų. Ji pati sau įstatymas ir teisėjas. Vidinė laisvė, nebijanti nei Dievo, nei bažnyčios. Be bažnyčios, be altorių, Be sumainymo žiedų... Žirgai skrenda, kiek tik nori,— Skrendam, lekiam vienu du! „Be bažnyčios“

Meilę poetė iškėlė į visatos centrą, kur ją laimino pats Dievas kaip šventą ir amžiną būties pradą („Iš padan­ g ių — žvaigždžių sosto Į Štai — mus laimina jisai!"). Ji sujungė meilę su gamtos gaivalais,— jūra, kalnai, vėjai ir žvaigždės buvo kupini jos ilgesio, svajonių, laimės. Gam­ toje ir kosmose liko viena jėga, viską valdanti — meilė. Bučiavo žemę vasaros dangus-----O žemė nuotaka saldžiai sapnavo. Ir tolimosios žvaigždės dainavo meilę mūs,— Ir mūsų žvaigždės akys laime spinduliavo. „Sudeginkit mane“

Meilė S. Nėries lyrikoje skamba įvairiausiais emocijų niuansais. Tai ir keisti džiaugsmo — sielvarto susipyni­ mai. Ir baisūs kritimai iš laimės į neviltį. Ir ilgesio kan­ čia—palaima. Ir neapibrėžtos būsenos, kai nežinia — ti­ kėtis dar, ar viskas baigta. Su tokia ekspresija lietuvių lyrikoje dar niekas neišdainavo meilės ilgesio, kaip S. Nėris. Ai eina vakaras nykus,— Ir sutemos — išbalę šmėklos Apgaubia mėlynais sparnais. 131 5*

Ateina vakaras.— Ir vienumoj tave šaukiu — Visa širdim, visais jausmais. Tu taip toli... Tu neišgirsi mano šauksmo. Tu taip toli — Kaip saulė nusileidus. Tu taip toli — O neprišaukiamas pavasari! „Tu taip toli“

S. Nėries eilėraščiuose meilė įgavo ne tik psichologi­ nio tikroviškumo, bet ir skaidrios išminties, glūdinčios pa­ čiame jausme, kuriuo paremta žmogaus egzistencijos tąsa. Jos eilėraštyje tarytum pats jausmas ėmė „filoso­ fuoti“: meilė ieškojo savo vietos amžinybėje, suvokdama savo galią ir menkystę. Ir šitas pakilimas aukščiau pojū­ čio duomenų į dvasinę sritį suteikė S. Nėries išdainuo­ jamai meilei visuotinumo, kuriame ištirpdavo tiek moters psichikos, tiek autentiškų įvykių ypatumai, likdavo tik amžina būties tiesa ir dvasinis grožis, kaip aforistinėje Rytų poezijoje. Kalnuos laisvi ereliai nardo,— Kalnuos ir mes abu — — Vai, kas kartos tau mano vardą, Kada kalnų nebus? Diena su saule nusileido,— Su saule vėl nubus — — Vai, kas pakeis tau mano meilę, Kada manęs nebus? „Kada manęs nebus“

Meilės lyrika — gražiausia pasaulinės poezijos dalis. Čia tiesiogiškiausiai prabyla žmogaus prigimtis. Čia ma­ žiausiai gudravimo ir vaidybos. Bet lietuvių meilės lyrika gana ilgai buvo skurdi: ją slopino religiniai ir konfesiniai varžtai (retoje šalyje buvo tiek poetų—kunigų kaip Lie­ tuvoje), įgimtas lietuviškas drovumas, griežta moralinė autoanalizė, įskiepyta katalikybės, politinių lozungų do­ 132

minavimas. Lietuvių erotinei lyrikai stigo tiek psichologi­ nio tikroviškumo, tiek visuotinumo aspektų, atveriančių meilės išgyvenime žmogaus būties prasmes. S. Nėris sužmogino meilę. Tai ne filosofinė idėja ar banali deklamacija, o gyvas, realus jausmas. Savo meilės posmuose poetė atskleidė ne tik moters prigimtį, bet ir apskritai mylinčio žmogaus dvasinę situaciją su visu jos dramatizmu ir stebuklingu aromatu, pakeldama lietuvių meilės lyriką iki pasaulinio lygio. „Sal. Nėris yra ar tik ne vienintelė mūsų poezijoj moteris, tikrai verta ainė savo didžiųjų priešpėdinių — mūsų nežinomų liaudies moterų, amžių bėgyje sukūrusių gražiausias lyrines dai­ nas“39,— rašė A. Miškinis, poetei mirus. Eilėraščiai paprastai dygsta iš realios poeto dvasinės istorijos, bet jie nėra tik autobiografijos gabalai. Kūry­ binės jėgos čia pagal savo užmačias laužo ir tirpdo rea­ lius emocinius įvykius, jungia juos su visos būtybės iš­ gyvenimų, atsiminimų ir minčių klodais, ūmiais esminių būties tiesų praregėjimais, lipdo kartu su fantazijos prie­ maišomis naujas situacijas ir pavidalus, naujus išgyveni­ mus, turinčius nebe atsitiktinę, o visuotinę prasmę. 6

S. Nėris — naujųjų lietuvių poezijos srovių ir vėjų kū­ dikis. Maironio šešėlis jau nekrito į jos kūrybos lauką, nevertė nei sekti savo pėdomis, nei ginčytis, kaip prieš­ karinės poetų kartos. Jos lyrika prasikalė iš emocinio sti­ chiškumo, impresionistinio vaizdingumo, lakaus melodin­ gumo klodų, kuriuos nutiesė B. Sruoga, V. MykolaitisPutinas, K. Binkis. S. Nėries kūryba — naujo poezijos etapo atžala, giliojo lietuvių lyrikos kitėjimo grandis ir faktorius. Pirmutinis šio naujo etapo šūkis — atpalaiduoti poeti­ nį mąstymą nuo racionalistinės logikos. Nacionalinio ir socialinio išsivadavimo kova, kuriai ištikimai tarnavo lietuvių poetai nuo XIX a. pabaigos, iš poezijos reikalavo 39 Miškinis A. Pirmosios pažintys ir paskutinieji pasimatymai // S. Nėris. Poetės atminimui.— K., 1946.— P. 121. 133

visų pirma aiškių idėjų ir šūkių, argumentų ir įsakymų. Poezijoje ėmė įsigalėti logizacijos metodas, retorinė sti­ listika, deklamacinis tonas. Sį sukietėjusį poezijos pavir­ šių ir puolė laužyti pomaironinė poetų karta. Viename savo straipsnių V. Mykolaitis-Putinas rašė: ,,į poezijos kūrinį žiūrėta kaip į logiškai sudėtą minčių ir jausmų pa­ darą, ir logiškoji jungtis buvo laikoma vienintele tarp įvairių poezijos kūrinio elementų. Neatsižvelgta į tai, kad meno kūrinio vieningumą sudaro daugiau sugestijos, asociacijos, vaizdų žaismo ir nuotaikos jungtys ir kad toks meno kūrinys gali būti visai alogiškas ir irracionalus“40. Lietuvių poezija turėjo pereiti nuo tvirto apriorinių te­ zių pagrindo į besikeičiančią sąmonės tėkmę, nuo aiškaus sąvokinio turinio į neapibrėžtas nuotaikas ir vaizdo mo­ duliacijas, nuo griežtų racionalistinės kompozicijos kon­ tūrų į lakią ir lengvą pustonių, nutylėjimų, melodingų pakartojimų struktūrą. To reikalavo labai jautrus ir už­ daras autoanalitiškas psichikos tipas, atsiradęs Lietuvoje politinės kovos atoslūgyje, reliatyvizmo teorija, sugrio­ vusi laiko ir erdvės pastovumą, pagaliau pačios lyrikos augimo ir tobulėjimo vidinė būtinybė. Šita kaita vyko, stiprėjant emociniam pradui. Intymus nuoširdumas, pa­ keitęs iškilmingą oratoriaus mostą, laisvas nuotaikų ban­ gavimas, iš kurio kyla dinamiški ir melodingi kontūrai, atviro jausmo poetika — svarbiausi šitos kaitos ženklai, lengvai atsekami L. Giros, B. Sruogos, K. Binkio, V. My­ kolaičio-Putino ir S. Nėries kūryboje. Naivus jausminio įspūdžio betarpiškumas, tapęs išei­ ties tašku pomaironiniam lietuvių lyrikos etapui, tuo metu nebefigūravo Vakarų Europos literatūrinių srovių programose. Jau S. Bodleras atmetė jausmingumą kaip vienintelę lyrikos atramą, ieškodamas poetiškumo tik vaiz­ duotėje, kuri vienintelė gali „atrinkti, spręsti, komponuo­ ti“. „Eilėraštis gimsta ne iš jausmų, bet iš žodžių“41,— tvirtino S. Malarmė. Lyrika turi būti be jausmingumo kaprizų, sakė P. Valeri, o „entuziazmas nėra menininko 40 Mykolailis-Putinas V. Literatūros etiudai.— K., 1936.— P. 255. 41 Cit. iš Bena G. Probleme der Lyrik.— S. 23. 134

dvasinė būsena"42. XX amžiaus lyrika — apmąstymų ir refleksijų, ironiškos savistabos ir nuogų pojūčių, inte­ lekto ir pasąmonės sritis. Emocija nepasitraukė iš eilė­ raščio, bet ji liko tik daliniu žmogaus prigimties ir paty­ rimo elementu. Lyrizmas, kaip grynų emocijų išsiliejimas, apšaukiamas romantiniu anachronizmu. Ar lietuvių poezija, siekdama išreikšti emocinio išgy­ venimo turinį ir dinamiką, nėjo sena kelio atkarpa? Pran­ cūzų, anglų, vokiečių poetams ji iš tikrųjų buvo sena, nutrypta, sušabloninta, ir jiems emocija iškildavo tik refleksijos pagrindu. Bet lietuvių poetai ką tik aptiko šią kelio atkarpą. Lietuvių poezijai ji buvo neišvengiama na­ tūralios raidos fazė. Lietuvių lyrika pirmiausia turėjo išplėtoti tas poetikos sistemas, kurios perteiktų dvasinio judesio plastiką, emocinio virpesio muziką, nuotaikos at­ mosferą ir šilumą. Tik po to ji galėjo kopti aukštyn ir klaidžioti reflektuojančio intelektualumo, skeptiškos au­ toanalizės, dramatiško sąmonės sąmyšio ir kitomis XX a. psichikos ir estetikos pakopomis. „Bet ar šiokios, ar to­ kios mokyklos bei kūrybos sistemos būtų poetas,— rašė B. Sruoga,— vis tik jo kūryba privalo turėti dvi savybi. Būtent, kad poetas giliai jaustų, giliai „pergyventų“, o antra, kad mokėtų savo pergyvenimus tiksliai vaizduo­ ti“43. S. Nėriai, kaip ir kitiems jaunesnės kartos poetams, nuotaika buvo svarbiausias lyrikos elementas, vieninte­ lis jos kalbos būdas ir vertės kriterijus. Eilėraštis be jaus­ mo kibirkšties yra pamokslas, o ne meno kūrinys. S. Nė­ ris jau nemokėjo rašyti pagal tezę. Impulsyvi nuotaikos vibracija — jos kūrybos pamatas. Tokias estetines premisas visai jaunajai poetų kartai paruošė B. Sruoga. Savo knygomis — „Saulė ir smiltys“, „Dievų takais“— jis įvedė į lietuvių lyriką besikeičiančias, chaotiškai surizgusias, neužbaigtas jausmines situacijas, kurių neįmanoma aiškiai suvokti ir logiškai apibrėžti. Jam rūpėjo ne visa jausmo istorija kaip Maironiui, o tik at­ skira jausmo akimirka, nepakartojama, atgalios niekad 42 Cit. iš Beyley J. The Romantic Survival.— P. 50. 43 Sirakūzinas B. Butkų Juzė. „Verkiančios rožės“ // Skaitymai.— 1922,— Nr. 15,— P. 125. 135

negrįžtanti, kaskart kitaip nušviečianti pasaulį. Laisvas šitų akimirkų šokis be jokio tikslo ir sistemos — tai B. Sruogos lyrika. Jis atidengė didžiulę emocinę ir poe­ tinę energiją, glūdinčią mažame išgyvenimo gabalėlyje, įteisino eilėraštyje nuotaikos tekamumą, ir šitie atradimai tapo pomaironinio etapo kertiniais akmenimis. B. Sruoga davė pradžią laisvam nuotaikos bangavimui, neturinčiam iš anksto nubrėžtų krantų, plastiškam išgy­ venimo tekėjimui, kur nebelieka jokių stebėjimo iš šalies pėdsakų, kur autorius visiškai susilieja su savo nuotaika, tarytum ištirpsta joje. Jis išvadavo emocijos pulsavimą iš bet kokios loginės reglamentacijos ir teziškumo. Štai šios pastelinės nuotaikų tapybos, iš kurios S. Nėris mokėsi naujo poetinio mąstymo, charakteringas pavyzdys: Vėjas vasaros gailus Pabučiavo. Sodas žydi. Ir ateina tylus gandas Urvan mano — Ar esi? kiš alsuoju... kiš alsuoju... Broliui mano, vėjui mano Pasakysiu,— zlš es«/44 „Kalėjimas“

Į lietuvių poeziją B. Sruoga įvedė spontanišką nuotai­ kos pliūpsnį, aukščiausią jausmo bangą, virstančią eksta­ ze, kuri pasidarė mėgstamiausiu jaunų poetų išgyvenimu, net literatūrine mada. Tada visi šoko išdainuoti jausmo svaigulį, neturintį jokių ištakų ir šešėlių, nepaliestą savi­ kritiškos ironijos ar analizuojančios refleksijos. Poezijo­ je ėmė įsigalėti palaimos, ramybės ir idiliškumo būsena, reiškiama malonybiniais žodžiais, švelniais vaizdų niu­ ansais, liūliuojančia ritmika. J. Tysliava, vadinęs save entuziazmo grenadieriumi, rašė: 44 Sruoga B. Raštai.— V., 1957,— T. 1,— P. 114. 136

Nuo gėlių pavasarinių, Saulės spindulių auksinių Apsvaigau... Iš pavasarinio rojaus Išeiiies ilgai ieškojau,—• Neradau.45 „Pavasarinės gėlės“

Tyrų Duktė išglostė bet kokias jausmo komplikacijas ir uždarė savo džiaugsmą žiedelių, spindulėlių, bučinėlių apsuptyje. Pučia vėjas, mes linguojam, rugiagėles mes bučiuojam. Tyli vėjas, mes nurimstam, tyliai, tyliai žemyn Unkštam45. „Rugių dainos“

S. Nėries pirmojo rinkinio „Anksti rytą“ džiaugsmingas tonas ir nesudrumsta harmonija, be abejo, siejasi su „žydrąją“ ano meto poezijos stilistika, su B. Sruogos „Mano sieloj šiandien šventė“ ir K. Binkio „Otų“ dvasia. Tas ryšys, dažnai užslėptas, savaip pakreiptas ir inter­ pretuotas, iškyla visai aiškiomis paralelėmis poetės eilė­ raštyje „Tau jaunam“, kartojančiame K. Binkio „Gėlės iš šieno“ vaizdus ir nuotaiką: Sužydėjo pievų gėlės Lig vienai,— Sužydėjo visos gėlės Man jaunai.*48 45 Tysliava J. Nemuno rankose.— K., 1924.— P. 9. 48 Tyrų Duktė [Buivydaitė B.] Vasaros šnekos.— V.—K., 1921.— P. 24. 137

/Ii surinksiu lauko žiedus Lig vienam,— /Ii surinksiu lauko žiedus Tau manam. Jausimo ekstazė visada vienoda. Džiaugsmingos nuotai­ kos viršūnėje nėra gelmių. Spontaniški nuotaikos gūsiai, peršokę prieštaravimų lauką, ištrūkę iš minties kreivių ir sūkurių, neša į seklumas. Tai viena iš neigiamų emocijos suverenumo pasekmių, palietusių ir S. Nėrį. O to meto moterų poezijoje ¡buvo įsivyravusios stačiai dvasinio pasi­ tenkinimo ir išglebimo būsenos, laimės šūkčiojimai ir burkuojantis plepumas — svetimi dalykai sudėtingai ir veržliai S. Nėries prigimčiai, bet kaustę jos pirmuosius žingsnius. Tačiau emocijos dominavimas pomaironinėje lietuvių lyrikoje išmokė poetę ir daugelio vertingų dalykų — pasi­ nerti į nuotaikos bangą iki užsimiršimo, žiūrėti į pasaulį per vienos jausmo akimirkos virpantį šydą, lieti kūrinį iš trapių ir neapčiuopiamų niuansų. I pomaironinės lietuvių poezijos vagą S. Nėrį traukė ir eilėraščio melodingumas, kuris jai, kaip ir daugeliui ano meto poetų, buvo svarbiausias lyrikos žanrinis dėsnis. Poetiškas jai buvo tik muzikalus kūrinys. Neoromanti­ kams lyrika — muzikos sesuo. Čia viskas turi būti melo­ dinga: mintis ir jausmas, vaizdas ir žodis, pats suvoki­ mo būdas. Jausmo akimirka gali įsikūnyti tik skamban­ čiame žodyje — kitur- ji užgęsta. Nuotaikos tėkmę gali perteikti tik judri, lengva ir laki architektonika. „Poe­ zija, muzika yra tas pats < ...> . Poezija yra žodžio mu­ zika“47,— rašė A. Bremonas. Pomaironinio lietuvių poezijos etapo kūrėjams atrodė, kad tolimesnė lyrikos pažanga neįmanoma, neištobuli­ nus muzikinių žodinės raiškos priemonių. Skambus, leng­ vas ir grakštus dainingumas virto stilistine norma, kuri praturtino lietuvių poeziją žodžio, frazės, ritmikos ir struktūros melodingumu, tokiu ryškiu kad ir J. Tysliavos eilėraštyje „Gyvenimas sapne“: 47 Charpier J., Seghers P. Op. cit.— P. 455—456. 138

Balio vėjo žinios ėjo — tu ateisi pas mane. Atėjai tyli, kaip fėja savo pasakų s a p n e i Šilas šviesus, harmoningas, grakštus poniaironinės lietuvių lyrikos muzikalumas — ritmikos judesiai pasi­ darė lengvi ir plastiški, strofos plaukte plaukė kaip dai­ noje— S. Nėriai Ibuvo ypatingai artimas. Jos pamėgta ¿¡kambi eilutė, pilna aliteracijų, asonansų, vidinių rimų, ¿odrūs kadencijų sąskambiai, sukuriantys „pilną akordą posmo pabaigoj“4849, miniatiūrinė eilėraščio forma ir žie­ dinė kompozicija, pagrįsta melodingais pakartojimais, plačiai naudojama garsų tapyba kilo iš šito laikotarpio literatūrinės atmosferos. Žaismingas skambumas, ryškios aliteracijos, dominuojantis melodingumas, nustelbiantis net turinį, suartina jau cituotą J. Tysliavos posmą su šia S. Nėries „Sidabrinės vienumos“ strofa: Rieda rieda baltos naktys Sidabrinėmis alėjoms, Kaip išbalusios našlaitės, Kaip sniegines tylios fėjos. Savo išgyvenimą S. Nėris realizuoja melodijos tėkmė­ je, kuri jį plėtoja ir atskleidžia. Jos eilėraščiuose nebė­ ra deklamacinio tono — ji greičiau išdainuoja savo kū­ rinį negu išsako. Čia „įsisiūbuoja vienodas intonacinis motyvas, ir eilėraštis virsta melodingu garsų srautu, kuriame tirpsta atskiro žodžio fiziniai kontūrai“50. Poe­ tė kalba ne tiek apibrėžtomis žodžių prasmėmis, kiek garsų niuansais, susiliejančiais su muzikiniais sąskam­ biais. Sukasi, pinasi sutemų pasakos. Skrenda naktis pro banguojantį debesį. Saulę sapnuodamos, supasi šakos, Bokštai sukaustyti tyli ir stebisi. „Saulėleidis“ 48 Tysliava I. Tolyn.— K., 1926.— P. 19. 49 Girdzijauskas J. Eilėdaros stilistinė funkcija S. Nėries lyrikoje // Mane jūs jausite darbe, kovoj.— P. 162. 80 Girdzijauskas I. Lietuvių eilėdara.— V., 1979.— P. 268.

Čia poetė vėl aiškiai atsiremia į B. Sruogos kūrybinę patirtį. Štai šios strofos pirmtakas: Supasi, supasi lapai nubudinli, Snarasi, šnekasi vėjo pajudinu,— Skleisdami gaudesį alpstantį, liūdintį, Supasi, supasi lapai nubudinti.51 S. Nėris stengėsi įsisavinti visus savo meto poezijos melodingumo laimėjimus — išradingai sukomponuotą garsų slinktį, išraiškingą priegaidžių kaitą, ryškų akus­ tinį toną52 — kuriems netrukus suteikė savitą spalvą. Bet svarbiausia— ji gavo iš savo literatūrinės mokyklos tvir­ tą įsitikinimą, kad subtilūs išgyvenimų niuansai negali būti išreikšti eilėraštyje be muzikinių niuansų ir dainin­ gos formos. „Pagrindinė S. Nėries lyrikos spalva — tie­ sioginis dainiškas nuoširdumas“53,— rašė V. MykolaitisPutinas. Iš pomaironinės lietuvių lyrikos S. Nėris paveldėjo ir banguojantį, iš nuotaikos pustonių, muzikinių akordų ir impresionistinių potėpių išaustą vaizdą — be medžiagos svorio ir griežtų kontūrų. Tas vaizdas nebeturėjo sąlyčio su paprastais daiktais, socialine ir buitine realybe, for­ mavosi iš estetiškai išjaustos gamtos ir romantinės sva­ jonės elementų. Jūra skundžiasi, jūra barasi,— Bangos vejasi, bangos taškosi: Svetima esi, tolima esi,— Nenutildysi — širdgėla baisi! „Tokios tolimos“

Jūra, žvaigždės ir vėjai tapo S. Nėries lyrikos vaizdi­ niais leitmotyvais, kuriuose kristalizavosi jos pasaulėjau­ ta. „Aš su bangomis žaisiu ir šoksiu, j Vėjų laisvųjų dai­ nas dainuosiu",— rašo ji viename eilėraštyje. Kitur ji 51 Sruoga B. Raštai.— T. 1.— P. 84. 52 Skirmantas P. Žodis ir garsas S. Nėries eilėraštyje // Mane jūs jausite darbe, kovoj.— P. 233. 53 Mykolaitis V. S. Nėris. Pėdos smėly // Židinys.— 1931.— Nr. 5,— P. 542. 140

sakė: „Aš balta žuvėdra klyksiu / Virš tamsių bangų“. Šitie vaizdai, kuriuos S. Nėris pavertė simboliniais savo dvasinių situacijų ženklais,— pomaironinės lietuvių lyri­ kos savastis. Nuolatinis vidinio pasaulio siūbavimas, kurį užsimojo išreikšti ši poezija, negalėjo tilpti tradiciniuose kaimo buities rėmuose — imta ieškoti didesnių ir laisves­ nių platumų. I lietuvių eilėraštį K. Binkis ir J. Tysliava įtraukė vėją — nerimo, džiaugsmo, jaunystės skelbėją. B. Sruoga priderino jūros motyvą prie švelnių emocinių virpesių, paruošdamas S. Nėries poetikai kai kuriuos bū­ dingus elementus („Atsikvėpsi ties banga kaip žuvėdra klykdama“54). V. Mykolaitis-Putinas įvedė aro ir sakalo įvaizdžius, kuriuos taip mėgo poetė. S. Nėries poetinis vaizdas, atgręžtas į jūrą ir vėjus, pagrįstas nuotaikos piešiniu ir sugestija, buvo lakus, bet neapibrėžtas, kalbąs daugiau užuominomis negu ryškio­ mis linijomis, aptrauktas ano meto poezijai būdinga sim­ bolistine miglele. Štai charakteringas tokio vaizdo, per­ keliančio išgyvenimą į paslaptingos nežinomybės sferą, pavyzdys: Vėliavos geltonos vakare šlamėjo,— 1 Skraidė aukso gulbėm soduose, alėjoj. Mėlyni šešėliai šūkavo suėję: Kilkime su vėju, skriskime su vėju! „Geltonos vėliavos“

Poetinis vaizdas, uždarytas abstrahuotame svajonių, neaiškių simbolių ir muzikinių sąskambių plote, greitai ėmė sekti, netekęs realybės sulčių ir spalvų. Atsirado vaizdo mažakraujystė, nulemta baimės palytėti realų daiktą, kuris atrodė nepoetiškas. Ir K. Binkis turėjo pa­ kelti maištą prieš nuglostyto, migloto ir išblukusio vaiz­ do madą, užsimojęs grąžinti žodžiui sultingą konkretu­ mą ir stačiokišką tiesumą. K. Binkio įgyvendinta poetikos reforma, įteisinusi vaizdinių realijų kasdieniškumą, rel­ jefingas linijas ir judrumą, darė didelį įspūdį S. Nėriai, kaip ir visai jaunajai poetų kartai („100 pavasarių“ ci­ tatos poetės dienoraštyje). Eilėraštyje „Mano Apolonas“ 54 Sruoga B. Raštai.— T. 1.— P. 144. 141

ji taip pat išmargina vaizdą XX a. civilizacijos atribu­ tais, pajungia „keturvėjiškai“ judėjimo dinamikai. Du du du du — dreba oras, Žvengia taip motoras.— O padangėj semaforas Mirkčioja raudonas. Bet S. Nėries nesužavėjo poetinio vaizdo prozaizacija, tribūniškos intonacijos, eksperimentavimo dvasia—-šitie antiromantinio „Keturių vėjų“ sąjūdžio šūkiai. Ji nepa­ kentė laužytų linijų, proziško nuogumo, riksmo, aštrių disonansų ir chaotiškumo lyrikoje. Kūryba jai buvo ne žodžio eksperimentas, o dvasios procesas, kurio negali­ ma reguliuoti laboratorijoje. S. Nėris ieškojo tokios poe­ tinės sistemos, kuri atlieptų jos vidinę harmoniją, grožio jausmą, švelnius emocijų virpesius ir subtilią muzikinę klausą. Pasilikdama tradicinio romantinio poetiškumo sferoje, ji vis dėlto peržengė savo vaizdo pirmykštį ne­ apibrėžtumą, nemažai pasimokė iš sultingo, konkretaus ir paprasto kalbėjimo, kurį atnaujino ir sumodernino K. Binkis. Knygoje „Pėdos smėly“ jau buvo nemaža to­ kio laisvo ir lakaus vaizdingumo, kaip antai: Tu juodaskare Lietuva — Man pamotė su akmeniu! Aušrine mano, Lietuva,— Tu motina — su ašarom! Tu mano ir su vėtromis, Tamsiais miškais atplaukiančiam. Su Baltijos žuvėdromis, Vardu mane bešaukiančiam. Ir su beržais pakelėmis — Liūdnais draugais artojo,— Su savo skausmo dainomis, Kurias man kraujas groja. 142

,

Su rūtomis, rugiiį laukais, Su vieškeliais ir kryžiais,— Su vargo žmonėmis pilkais, Palinkusiais po kryžium. „Tremtinio Lietuva“

Viena poetų karta visada ruošia dirvą ateinančiai. Poezijos progresas — kolektyvinis darbas, kur nenueina veltui nė viena kūrybinė pastanga; nenutrūkstama gran­ dinė, kur naujas meninis sluoksnis atsiranda iš anksty­ vesnio. S. Nėris iš karto buvo pripažinta savu žmogumi pomaironinės lietuvių poezijos sanklodoje. Apie jos pirmąją eilėraščių 'knygą šiltai atsiliepė autoritetingiausi šito naujo poezijos etapo kūrėjai — V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, L. Gira, K. Binkis. Jau išgarsėjęs jaunesnės kartos poetas J. Tysliava rašė jai laiškus iš Paryžiaus, rūpinosi jos pirmojo rinkinio išleidimu, pats jį sureda­ gavo. Iš pomaironinės lietuvių lyrikos etapo S. Nėris paveldėjo naują poetinio mąstymo tipą, pagrįstą tekan­ čio jausmo dinamika, lakiais vaizdo potėpiais, melodin­ ga struktūra. Poetė jį tobulino, bet jo neperžengė ir iš pagrindų nepakeitė. Šio tipo ribose ji susikūrė savitą mąstymo būdą, atitinkantį jos dvasinę sandarą ir talento prigimtį. 1 S. Nėris būtų likusi džiaugsmingo šūksnio, tyro naivu­ mo ir intymaus kuždesio lyrikė, gana jauki ir maloni, bet vienatonė, kaip ir daugelis pirmojo pokarinio dešimt­ mečio poetų, jei į jos nuotaiką ir vaizdą nebūtų įsibro­ vęs epochos nerimas. Būties laikinumo ir praeinamumo jutimas paženklino S. Nėries poetinį suvokimą giedru ir elegišku trapumu. Tai viena nuostabiausių jos lyrikos savybių. Saulėta harmonija, kuria spinduliavo S. Nėries „Anks­ ti rytą“, pamažu pradėjo niaukstytis, o nerūpestingas vaiko juokas, skambėjęs šios knygos eilėraščiuose, ūmai nutrūko. 143 I

Atsirado prabėgančio, kažką nusinešančio ir nebesu­ grąžinamo laiko nuovoka — pirmasis susikrimtimo šešėlis. Laikas teka? Poetė šito nežinojo, rašydama „Anksti rytą“ eilėraščius. Tada ji nematė slenksčio tarp šios die­ nos ir rytdienos. Akimirka jai neturėjo pabaigos, o tęsė­ si iki begalybės. Tada laikas buvo pastovus ir nesikei­ čiantis kaip jos jaunystė, kuriai laumės išbūrė amžinumą. Tik knygoje „Pėdos smėly“ S. Nėris pirmą kartą pa­ juto, kad laikas slenka. Tu dar laikaisi įsikibęs į savo laimės valandėlę, o ant jos jau byra užmaršties smėlis. Tu dar myli, o laikas jau paverčia šitą meilę atsimini­ mais. „O, negrąžinama vasara! / Veltui prie kapo jos klūpau!“,— sako poetė. Pirmą kartą ji aiškiai suprato, kad jos gyvenimas nėra pati svarbiausia ir nesikeičianti substancija, kaip įtikinėjo pakvaišusi jaunystė, nes jis pajungtas nematomų, bet galingesnių už žmogų ir ne­ permaldaujamų jėgų valdžiai. „Kas yra gyvenimas? — Ar ne vyšnios žydėjimas? Ar galima pajusti, kur jaunystė, kur senatvė, kada visas tavo gyvenimas... pūstelėjo vė­ ja s — ir nebėr?“ (3, p. 310)— įrašo ji vėliau dienoraš­ tyje. Ateitis nebesivaideno poetei šviesiais bokštais ant ma­ rių kranto, o žvelgė nežinomybės ir pavojų akimis. Ji ne­ bejautė aplink save begalinių platumų, kur gali šokti, dainuoti ir gyventi kaip nori. Laisvės jutimas, kurį at­ nešė poetei jaunystės galia, ėmė tirpti. Vis dažniau iš­ vysdavo griežtus draudimo ženklus, prieidavo paskutinę leistiną sunormuoto gyvenimo ribą. Pranyko ažūriškas pasitikėjimas savimi. Poetė išvydo savo gležną gyveni­ mą, suspaustą objektyvios realybės delne. Nebausk manęs, o rūstusai patėvi! Nebark manęs, o pamote pikta! Neilgai būsiu čia: miškai geltonai dėvi,— Greit nubyrės darželio radasta. „Nebark manęsl“

Jaunystės iliuzijos, pilnos skaidrių vilčių, viena po ki­ tos paliko S. Nėries lyriką. Viename eilėraštyje poetė jau susitiko išblyškusią suvytusiu veidu ir įdubusiomis aki­ 144

mis figūrą, kuri tarė: „Aš tavo jaunystė — per greit pra­ rasta...“ S. Nėris nemaištavo prieš laiko įstatymą. Priėmė jį ■kaip būties neišvengiamybę, nusilenkė su lyrine rezigna­ cija ir elegiška roinybe. Ji ir toliau šypsojosi savo švel­ nia šypsena, bet tai jau buvo viską supratusio žmogaus šypsena, kupina išminties ir graudulio. Ji ir dabar norė­ jo perbėgti žemę džiaugsmo spinduliu, nuskambėti jau­ nystės juoku, bet jau žinodama, koks trumpas tas spin­ dulys ir juokas. Ji nemaldavo iš laiko ilgų dienų — tik leisk sudainuoti meilės dainą, sušokti džiaugsmo šokį, o tada tegul trūksta gyvenimo siūlas. Čia visa S. Nėris — šviesi ir graudi, džiaugsmą ir laimę perkanti trumpo gy­ venimo sąskaita. Aš atėjau pašokti džiaugsmo šokio Ir padainuoti vasaros dainos,— Sukurt ugnelę,— saulei nusijuokti,— Tegu ilgai ilgai ji jum liepsnos. Kaip šypsanti viešnia išeisiu, kaip šokėja — Per vystančius laukus — žiogelio lydima. Aš nieko neėmiau — už viską sumokėjau Širdies krauju — nemirštama daina. „Nebark manęs!“

Savo rankose poetė tebelaikė džiaugsmą ir viltį, bet į kiekvieną šviesią akimirką jau krito refleksija — visa tai nebeilgam... Ji tebekartojo: skubėkim gyventi, skubėkim džiaugtis! Bet tuose šūkiuose jau nebuvo smagaus juoko ar linksmo užsimiršimo, o skambėjo graudokas būties laikinumo akordas. Tai skubėkime džiaugtis! — Vai, prabėgs — nebegrįš jos! Mūsų dienos — kaip paukščiai, Kaip žydėjimas vyšnios. „Kaip žydėjimas vyšnios“

Gyvenimas S. Nėriai išliko nuostabus, net ir karpomas laiko žirklių. Tačiau džiaugsminga nuostaba dabar plaz­ dėjo virš egzistencijos tragiškumo gelmių. Mūsų dienos 145

gražios, ¡bet jos pralekia kaip paukščiai. Smagu juoktis, bet kažkur turės trūkti juoko kaskada. Ir taip kiekvieno­ je šviesos ir grožio prošvaistėje atsimuša grėsmė ir pra­ radimu bedugnė. Poetės sąmonėje susidaužia džiaugs­ mas ir sielvartas, šviesa ir šešėliai, ir jos vidinė būsena svyruoja tarsi ant peilio ašmenų. Jos vaikiškas pasitikė­ jimas, skaistus naivumas ir laimės svajonė atsiduria blo­ gio akivaizdoje, ir pamažu ima lūžti, byrėti, palikdami skaudaus trapumo būseną. Atsiranda kontrastai tarp lai­ mės ir pragaišties, jaunystės ir mirties, ir pirmą kartą vienalytį emocinį santykį persmelkia ironija — sielvartin­ ga nuovoka, kad už visko, kas ¡blizga, slepiasi kažkas liūdna ir baisu. Ta prieštaravimų ¡grumtis išsklaido vi­ dinį žydrumą, ir vientisa eilėraščio erdvė tarsi skyla į dvi plotmes, kurios aštriai susiduria net vienoje stro­ foje. Vienos bare šoka mergos — Tokios laibos, tokios tiesios,— Kad gilioj palėpėj vargas — Tokis juodas, tokis liesas. Jų dažytos lupos šiepias, Akys meilės džiaugsmą žada,— Kai širdis skurdžioj palėpėj Miršta nuo kančios ir bado. Oi, Tik Bet Už

negaila tuščio juoko! — širdies, jaunystės gaila! juk sidabru jie moka tą juoką ir už meilę. „Vienos bare“

Pirmą kartą poetė išvydo neteisybės, prievartos ir skurdo voratinklį, apraizgiusį žemę. Pasaulis, dar ne­ seniai toks giedras ir besišypsantis, atgręžė žvėries nas­ rus. „Tu mane sudraskysi?“— šaukė ji išsigandusi. Bet jos galvoje negeso stebuklingo būties kranto, kur vaikš­ to teisingumas ir laimė, reginys. Romantiniai idealai įsa­ kė: eik, ieškok to šviesiojo kranto. Tu turi atnešti kitiems tiesą ir laimės viltį. Privalai būti ne silpna moteris, o 146

Prometėjas. Ji pakluso šitam įstatymui, žinodama iš anksto, kad teks bėgti bedugnių pakraščiais. Prisiėmė šitą naštą, jausdama begalinį jos sunkumą ir graudų pa­ siaukojimo liūdesį. Ji pasuko per lūžtantį ledą, tikėdama pasaulio išganymu ir suvokdama savo pačios pražūtį. Kad būt gyvenimas malonus,— Kova dėl jo k a r ti------Dėl ateities drąsių svajonių Mes žūvam dabarty. „Kur tave dėsiu?“

Lemtingoje gėrio ir blogio takoskyroje poetei reikėjo būti pranašu ir vadu, o ji tebesijautė gležna moterimi. Tvirtumo ir graudesio, geležinio ryžto ir švelnios šypse­ nos derinys, atsiradęs šito lūžio metu, suteikė jos poeti­ niam žodžiui nepakartojamo kontrastingumo. S. Nėris pati gražiausia savo lyrikoje, kai tą pačią akimirką šyp­ sosi ir liūdi, būna herojiška ir trapi. Saulėtų krantų pasigedo Širdis. Nebgaliu. Ir bėgu per lūžtantj ledą Skenduolių keliu. Jei žūsiu,— draugai, nesakykit: Per greit pailsau... v4s troškau vien džiaugsmą pavyti Pasauliui ir s a u ------ — — „Per lūžtantį Ied Poezija — tai pasaulio savybių pakeitimas. Kur neįvyksta tokio pakeitimo, daiktai lieka tokie, kokie buvę, o žodžiai, juos reiškią, lieka paprasčiausiais žodžiais. Tik tas, ku­ ris sugeba atlikti šitą magišką pakeitimo operaciją, turi teisę į poeto vardą“60. Kaip įvyksta šitas aktas S. Nėries lyrikoje? Mes mato­ me jo rezultatus. Randame medžiagą, kuri buvo panau­ dota. Įžvelgiame kryptį. Bet iš kur paprasčiausiuose žo­ džiuose atsirado poetinė gyvybė ir jaudinantis grožis — nežinome. Mes tik galime konstatuoti, kad S. Nėries eilė­ raščiuose stebuklingas transformavimo veiksmas grin­ džiamas gamtos sužmoginimu, jos pajungimu savo dvasi­ nio gyvenimo logikai ir atmosferai. Kiekvienas gamtos gabalėlis S. Nėries lyrikoje susi­ jęs su poetės dvasine sandara. Visur ji kalba apie save, apie žmogų, jo padėtį ir likimą. Viską ji priima ir suvo­ 60 Cit. iš Charpier J., Seghers P. Op. cii.— P. 51!. 157

kia žmogiškumo aspektu. Šitokiu pagrindu poetė ir tran­ sponuoja gamtos reiškinius į visiškai kitą plotmę, sutei­ kia jiems poetinio daugiaprasmiškumo, būtino lyrikai. Paprastučiame gamtos vaizde S. Nėris mokėjo sutelkti turtingiausią jausmų, prisiminimų, asociacijų gamą. Apie ką tik nebyloja jos ramunėlė — apie skurdžią vienatvę, žmogaus bejėgiškumą artėjančiuose istorijos katakliz­ muose, apie gyvenimo trumpumą ir būties amžinybę, apie gailestį ir liūdesį. Žarsto baltą smėlį Širvinta nurimus.— Rymo ramunėlė Rudenio arimuos. Viesulai padaužos Jau sparnus pakėlę.— Tai blaškys ir laužys Lauko ramunėlę. Kam viena likai tu Rudenio arimuos? — Akmenėlius skaito Širvinta nurimus. „Rudenio arimuos“

Gamta jaučia ir mąsto kaip žmogus. Ji turi sielą, kuri viską supranta ir atjaučia. Ji tyliai glaudžia ir glosto tarsi gera motina. Ji skaisti ir gležna tarytum vaiko sap­ nas. Tai poetė perkėlė į ją savo švelnią ir taurią sielą. Tai jos mintimis ir nuotaikomis šneka gamtos vaizdai. Iš tiesų poetė piešia savo autoportretą gamtos rėmuose. Lietuvių lyrikai gamta visada buvo pagrindinis vaizdų ir simbolių šaltinis. Žemdirbių tautos buitis, priklausoma nuo gamtos stichijos, ilgai išsilaikęs senasis antropo­ morfinis tikėjimas, kitatautiškas miestų civilizacijos po­ būdis Lietuvoje iškėlė gamtos ir žmogaus analogiją kaip svarbiausią vaizdinį ir net kompozicinį liaudies dainų ir rašytinės lyrikos principą. Romantizmas, prabilęs lietu­ viškai A. Baranausko „Anykščių šileliu“, suteikė šitai lietuvių meninio mąstymo tradicijai estetinį pagrindą. 158

Gamta — vienintelis meno mokytojas. Žemė — amžinas poezijos šaltinis. Jausk kaip gamta. Giedok kaip paukš­ tis. Toks romantikų idealas. S. Nėris, žengdama romantinės tradicijos vaga, žymiau nepraplėtė lietuvių lyrikos vaizdinių fondų. Ji tik ėmė juos naudoti su didesniu dvasiniu ir poetiniu subtilumu. Tik labiau pritaikė gamtos vaizdą prie greitai tekančių ir kintančių psichikos judesių, atsisakydama plačių pa­ noramų, ¡prastų Maironio poetinėje mokykloje, įteisinda­ ma lengvą, smulkų ir trapų piešinį. Ji tik suteikė gam­ tos paralelei daugiau žmogiškos gilumos, susimąstymo rimties, vidinės harmonijos, vengdama spalvų ir jude­ sių maišaties, kurią į lietuvišką žmogaus ir gamtos pa­ ralelę buvo įvedęs B. Sruoga. Ji tik atvėrė gamtos vaiz­ duose požeminę srovę, pritaikė impresionistinę nutylėjimų ir peršokimų techniką. Tačiau tiek pati vaizdinė medžiaga, tiek jos panaudojimo principas jau buvo išpuoselėtas ankstyvesnės lietuvių lyrikos, kur gamtos vaizdas seniai buvo virtęs nuotaikos reiškėju, aiškintoju, rezonatoriumi. Naujas gamtos suvokimo ir vaizdavimo būdas, dar ne­ įprastas lietuvių poezijoje, ėmė ryškėti tuose S. Nėries eilėraščiuose, kur ji per gamtos vaizdą ėmė svarstyti ir spręsti filosofinius žmogaus egzistencijos klausimus. Knygoje „Diemedžiu žydėsiu“ gamtos piešinys—-jau ne vien ekranas, kuriame šokinėja poetės nuotaikų atšešė­ liai, o susikaupimo ir susimąstymo būsena, minties kate­ gorija ir vaizdas. Kas yra žmogus? Ką reiškia jo egzistencija? Kokie žmogaus ryšiai su žeme ir visata? Kur pasibaigia būtis ir prasideda nebūtis? Su šitais klausimais S. Nėris atsigręžia į žemę ir die­ medžio žiedą, ieškodama atsakymų į pagrindines būties mįsles. Dievybė nieko jai nebesakė, nes poetė jau 1931 m. sugriovė altorių, kur „melstasi amžiam“. Ir gamta liko vienintelis būties pagrindas, vienintelė priežastis ir vie­ nintelis amžinumas. Knygoje „Per lūžtantį ledą“ poetė atrado savo vietą socialinėje pasaulio struktūroje. Dabar ji turėjo suvokti save visatos sandaroje. Be šito neįmanoma vidinė har­ monija, kurios poetė visados siekė. Ir ji iš gamtos ele­ 159

mentų ėmė lipdyti vientisą būties vyksmo, jos amžinumo ir prasmės paveikslą. Jos lyrikoje atsivėrė nauja erdvė, glūdinti anapus vienkartinių emocijos tvykstelėjimų, ku­ pina intelektualinės gilumos — salomėjiškai sugestyvios ir trapios. Tad kas gi tu esi, žmogau? Dievo tvarinys ar materi­ jos gabalėlis? Nemirtinga siela ar kelio dulkė? Tylėjo dangus. Tylėjo žmonės. Ir tik žemė atsakė: tu — gamtos dalelė. Tu įgyveni su gervėmis, beržais, dirvos varpučiu viename laike ir tomis pačiomis teisėmis. Visi jūs vienos motinos — gyvybės kūdikiai. Visus jus maitina žemės sultys ir aprengia saulės spinduliai. Visus jus sieja vie­ nas likimas — jūs išeinate iš tos pačios šilainės ir vėl j ją sugrįžtate. Pirmą kartą S. Nėris išvydo tokį gilų ryšį tarp savęs ir viso, kas gyva. Pasijuto esanti sesuo kiekvienam gy­ vam padarui. Nulipdyta iš to paties molio. Sutapusi su pienės pūku ir kregžde tuo pačiu gyvenimo ir išnykimo dėsniu. Ją apėmė begalinis švelnumas ir meilė judančiai ir krykštaujančiai žemės gyvybei, kuri niekados neužges, kurios mažas krislelis yra ji pati. „...Zinai, kaip aš my­ liu gandrus; myliu beveik visa, kas tik yra gamtoje, net varles ir rupūžes, kurių tiek daug vakarais šliaužioja po daržus“ (3, p. 335),— rašo ji dienoraštyje. Ateina mirtis. S. Nėris nuo mažumės jos bijojo. Ir nuolatos apie ją mąstydavo su šiurpu ir išgąsčiu. Kas laukia už mirties slenksčio? Tuštuma ar nauja būtis? Vi­ siškas išnykimas ar egzistencijos tąsa kitu pavidalu? Pe­ rėmusi iš trečiafronlininkų rankų materialistinę pasau­ lėžiūrą, gerokai susiaurintą, ji keletą metų jautė slegian­ tį būties nepilnumą ir netikrumą. Nejaugi nieko nelieka iš žmogaus sielos, jos siekimų, kančių ir darbų? Nejaugi nėra jokio nemirtingumo, ir viskas baigiasi ties kapo duobe? Romantikei ir idealistei, jai ypač buvo sunku iš­ sižadėti amžinybės siekimo, taip stipriai glūdinčio žmo­ guje, susilaikyti su tuo, kad turėsi išnykti kaip dūmas — be jokio pėdsako. Ir tik „Diemedžiu žydėsiu“ eilėraščiuo­ se, stovėdama ant tų pačių materialistinės pasaulėžiūros pamatų, ji suvokė: tu neišnyksi galutinai. Medžiaga ne­ miršta, ir tu, mažytė jos kruopelė, toliau gyvensi žemėje, 160

ištirpusi jos klintyse, augaluose, naujoje gyvybėje. Tu tik pereisi į pienės pūką, genamą vėjo, į diemedžio žiedą. Ir vienąkart, pavasari, Tu vėl atjosi drąsiai.— 0 mylimas pavasari, Manęs jau neberasi — — Sulaikęs juodbėrį staiga, 1 žemę pažiūrėsi: Ir žemė taps žiedais marga... Aš diemedžiu žy d ė s iu ------„Diemedžiu žydėsiu“

Tokioje metamorfozėje — visas žmogaus gyvenimas, būties eiga, amžinybė. Ji susieja trumpą akimirką su ne­ sibaigiančiu laiku, o išnykimą su atgimimu, vienkartinę egzistenciją įlieja į begalybę, o amžinybės ištroškusią sie­ lą ištirpdo nemirštančioje materijoje. Tokia metamorfo­ z ė — aukščiausias būties aktas, pagrindinė jos kategori­ ja ir didžioji mįslė. Ji nuolat kartojasi S. Nėries lyrikoje („Kad paviršiau pilku lauko smėliu, / Kad giliai žemelėje gulėtau“), o poemoje „Eglė žalčių karalienė“ tampa viso kūrinio atomazga. S. Nėries lyrikoje tarsi atgimė pirmykštis lietuvių ti­ kėjimas: po mirties žmogus persikelia gyventi į medžius, žoles, gyvulius. Taip mąsto senieji V. Krėvės skerdžiai, kaimo filosofai. Tokia mintis skamba dzūkų raudose. Ši­ tame primityviame lietuviškame animalizme ieško prie­ globsčio ir S. Nėris. Čia jos nebegąsdina mirtis. Atslūgs­ ta sielvartas, neviltis. Lieka tik išsiskyrimo graudumas, tylus liūdesys, švelniai gailimą savęs ir gyvenimo, kuris buvo toks mielas ir gražus. Juk mirtis — tik perėjimas į kitas materijos formas, tik naujo būvio pradžia. Tai me­ tamorfozė, o ne paskutinis taškas. Visagalės gamtos prisilytėjimas, kurio nespėsi net pajusti, o ne baisus gilti­ nės dalgis. Poetė dabar žiūri į mirtį su giedra išmintimi, kaip ir senieji kaimo žmonės, kurie iš anksto žino savo likimą ir paklusniai jį priima. Jos lyrika prisipildo gilios ramybės, kurios jau niekas nebegalės išsklaidyti. 161 6. Salomėjos Nėries lyrika

Antropomorfinis senovės lietuvių tikėjimas, kuriame S. Nėriai vaidenosi viską apimanti būties formulė, atgi­ jo kaip natūralus psichologinis vyksmas poemoje „Eglė žalčių karalienė“. Žmogų ir gamtos gaivalus čia sieja patys intymiausi ryšiai, o pastangos juos nutraukti iš­ ardo pirmykštę harmoniją, pasmerkia žmogų vienatvei, skausmui ir tragedijai. Žilvinas, jūrų žaltys, vėtrų ir vie­ sulų karalius, įsimyli ir veda paprastą žvejų mergelę Eglę, ir jiedu abu laimingi savo gintaro pilyje. Tarp žmogaus ir gamtos nebėra jokios prarajos. Jūroje gyve­ na būtybės, kurios ilgisi, myli ir kenčia kaip žmonės („Žilvinas supranta jos visas mintis“), kurios paklūsta žmogiško gėrio idealams, o pats žmogus pereina j gam­ tos pavidalus — virsta medžiu. Poemoje „Eglė žalčių ka­ ralienė“ šitas gamtos ir daiktų sužmoginimo procesas, neišvengiamas lyrikoje, aprėpė visą pasaulį, o pasakos logika suteikė jam didžiausio natūralumo: čia ir „saule­ lė miršta“ leisdamasi, ir gegutė šnekasi su žalčiais, ir jū­ ros puta prabyla žmogaus ¡balsu. Eglės gyvenimas, pra­ sidedąs ir ištirpstąs šitoje jaučiančioje ir šnekančioje gamtoje, suteikia poetiškam sužmoginimo aktui psicho­ loginės būtinybės ir psichologinio dramatiškumo. Ankstyvesniuose S. Nėries kūriniuose gamta ir žmogus gyveno paralelinėse plokštumose, kurios susiliesdavo ir vėl išsiskirdavo. Dabar nebėra sienos. Poetė tarytum sa­ vyje išgirsta žemės balsą, o būties esmė prabyla tarsi iš tų medžių ir žiedų, į kuriuos pereina žmogus. Poetė iš­ reiškia tik savo gaivališką sąlytį su pirmykštėmis būties lytimis, ir čia glūdi jos lyrikos išmintis. Ji pažįsta di­ džiąsias gyvenimo tiesas ne silogizmų keliu, o tiesiogiai palytėdama pagrindines gyvenimo formas. Kaip ir seno­ vės Rytų poetams, kuriais S. Nėris vis labiau žavisi šiuo metu, jai tiesa, jausmas ir gamta tebėra suaugę į neišar­ domą vienovę. Geriausiuose „Diemedžiu žydėsiu“ eilė­ raščiuose nėra jokių samprotavimų, įrodinėjimų ir išva­ dų. Nematyti sunkaus ir varginančio minties darbo. Vien jutimai-— nepaprastai skaidrūs ir trapūs. Vien leng­ vi ir grakštūs gamtos piešiniai. O tame skaidrume ir grakštume — filosofinė gelmė. Toksai derinys buvo visiš­ kai naujas lietuvių lyrikoje, ¿pratusioje į rečitatyvinį ap162

mąstymų toną. Lietuvių eilėraštyje S. Nėris pirmoji su­ jungė apmąstymų rimtį su subtiliu emocingumu, vaizdo plastika ir melodingu formos grakštumu: Manęs dar nebuvo,— Alyvos ž y d ė jo ------Manęs nebebus jau,— Jos vėlei žydės.— Ir kris jų lapeliai Nuo saulės ir vėjo — Kaip smėlio saujelės — Ant mano širdies — — „Alyvos“

Nuotaikos šuolius ankstyvesnėje S. Nėries lyrikoje ly­ dėjo jūra, kalnai, vėjai ir audros. Jausmo ekstazes skel­ bė sutemų šmėklos, baltos statulos, kentaurai ir sirenos. Bet susimąstymo rimčiai netiko triukšminga stichija ir puošnūs romantiniai poetizmai. Ir S. Nėries gamtos vaiz­ de atsiranda rugių laukas, vyturėliai, beržai, gervės, die­ medis, sniego pūga ir kiti būdingi lietuviškos gamtos at­ ributai. O žemė pasidaro svarbiausiu vaizdiniu leitmoty­ vu. Jis iškyla kiekvieną kartą, kai eilėraštyje subręsta lūžio situacija ir reikia rasti išeitį. „Sūnus palaidūnas“ baigiamas tokiu posmu: Ieškosi mamytės.— Ji smėly miegos.— Ją šauksi prikritęs Prie žemės nuogos. Poetė dabar atidžiau įsižiūri į gamtą, kurioje jglūdi būties išmintis. Nuotaika rečiau benuplauna jos realius kontūrus. Ji įgauna daugiau spalvų ir garsų, plastinio regimumo ir konkretumo. Žiūrės ten mama pro langelį, Kai vakaras pievoj garuos.— O paruge baltas takelis Ilgai akyse tavaruos. „Baltas takelis“ 163 6*

„Subtilūs, akvareliški gamtos vaizdai dabar pateikia­ mi realistiškai, su daugiaspalvio, pilno spalvų ir garsų, pasaulio žavesiu“61,— pastebėjo T. Rostovaitė. S. Nėris iš­ saugo raiškų gamtos piešinį, sukurtą klasikinės lietuvių poezijos, suteikdama jam emocinio lankstumo, švelnumo, judrumo ir filosofinės gilumos. Lietuvių lyrikoje ji lieka pati stipriausia gimtosios žemės tapytoja, subtiliausia analitike ir originali mąstytoja gamtos vaizdo rėmuose. Žmogus pavargsta ir nusivilia, ieškodamas gyvenimo prasmės ir vidinės harmonijos tik pats savyje. Jis būtinai privalo atsiremti į objektyvią pasaulio sandarą, į amži­ nus ir pastovius būties pradus. Knygoje „Diemedžiu žy­ dėsiu“ S. Nėris ėjo būtent šituo keliu. Naujųjų laikų civilizacija nutolino žmogų nuo gamtos, atskyrė nuo laukų, bręstančios duonos, šieno kvapo, pa­ liko jį vieną patį gyventi fabrikų dūmuose ant kieto as­ falto. Netekęs sąsajos su pirminiais būties elementais, žmogus dažnai nebeturi atramos taškų ir blaškosi savo neišsprendžiamuose prieštaravimuose įniršęs, skeptiškas, nusiminęs... Vienas iš poezijos uždavinių — grąžinti žmogų į pir­ minę visų būties elementų vienovę, į naivų senolių su­ pratimą, kad esi tik gamtos dalelė... „Jei laisvė, fantazi­ ja ir protas traukia žmogų tolyn nuo gamtos paprastumo, tiesos ir būtinybės, tai galingas ir nepasotinamas mo­ ralinis troškulys be paliovos traukia jį atgal,— rašė F. Šileris.— < ...> Gamta yra vienintelė liepsna, pri­ traukianti prie savęs poezijos dvasią; iš jos vienos ji se­ miasi visas savo jėgas, į ją vieną kreipiasi su savo kal­ bomis“62. 9 Jaunystėje S. Nėries poezijos gyvenimą reguliavo es­ tetinės formulės, kurios dažnai keisdavosi. Ar būtina poetiniam žodžiui prasmė? Ar reikalinga eilėraščiui 61 Р о с т о в а й т е T. Поэтесса литовского народа Саломея Нерис. — М., 1957. — С. 12. 62 Ш и л л е р Ф . Собрание сочинений. — М., 1954. — Т. 6. ■ — С. 409. 164

įprastinė sintaksė ir punktuacija? Ar galima apsieiti be vienodo ritmikos tiksenimo? Poetai laužė nusistovėjusias poetikos lytis, kalė nau­ jas formas, blaškėsi nuo rafinuotos simbolikos iki primi­ tyvaus riksmo, stengdamiesi realizuoti kiekvienos naujos literatūrinės srovės programą. Šitie perversmai lankstė dar laibai nesutvirtėjusį poetinį organizmą, kuris dėl to pusiausvyrą prarasdavo, o kartais net gyvybines funkci­ jas. Atsirado manieringumo, kurio apstu tiek keturvėjininkų, tiek neoromantikų kūryboje. Reikia įsiklausyti į gimtąją žemę ir į save. Reikia mai­ tinti poetinį žodį širdies krauju ir žemės sultimis. Rei­ kia pasiekti savo šaknimis lietuviškų tradicijų ir lietu­ viškos mąstysenos klodą. Tada tik poezijos medis bus tvirtas ir išlakus. Atėjo rimties ir paprastumo metas. Svorio centras per­ sikėlė nuo formos kūlversčių į giliąsias poezijos lytis. „...Bet poezija — menka ir nuobodi. Nieko nauja, tas pats verkšlenimas ir seiliojimas“ (3, p. 319),— rašė S. Nėris 1935 m. dienoraštyje, pasiklausiusi moterų lite­ ratūrinio vakaro. Ją ėmė erzinti poezijoje sentimentalu­ mas, melodramiški mostai, ašaringas tonas. Pradėjo pyk­ dyti romantinė egzaltacija, pilna dvasinio infantiliškumo ir patetikos. Apkarto dirbtinis žodžio blizgesys. S. Nėris pasiilgo natūralumo ir paprastumo. Vėl norėjo išgirsti poezijoje tikrą širdies balsą. Apvalyti žodį nuo pagražinimų. Atrasti nuo literatūrinės konjunktūros ne­ priklausomas poezijos versmes. Šiuo metu galutinai nusistovi S. Nėries estetinė kultū­ ra. Muzika ir tapyba, dvi meninės aistros, kuriomis poe­ tė gyveno ir guodėsi, atsidūrusi Lazdijuose ir Panevėžyje, išugdo tobulus harmonijos ir plastiškumo pojūčius. Į ją prabyla lietuvių tautosakos šaltiniai, atskleisdami liau­ diško žodžio taurų paprastumą — ji ima rengti spaudai „Mūsų pasakų“ rinkinį (tai buvo vienas iš atsitiktinių li­ teratūrinių ¡uždarbių, kurį parūpino V. Krėvė). Atsiveria pasaulinės poezijos lobiai, kai 1931 m. pabaigoje, netu­ rėdama jokios tarnybos, poetė apsigyvena pas savo pro­ fesorių V. Mykolaitį-Putiną, turintį puikią poezijos bib­ lioteką. Ji žavisi S. Bodleru ir F. Nyče, R. M. Rilke ir 165

A. Bloku. Viena pati atmintinai kartoja P. Verleno eilu­ tes: „Le ciel, par-dessus de toii, si bleu, si caltn... Et... qu’as-tu fait, qu’as-tu fait, de ta jeunesse?"63 (3, p. 309). Si lektūra, taip pat pašnekesiai su profesoriumi, įvedė poetę j XX a. lyrikos pasaulį. Bendravimas su V. Krėve, kuris ją meiliai vadindavo Saulute, atskleidė aiškaus ir blaivaus mąstymo jėgą, gyvenimiškos teisybės meninį svorį, atšaldė nuo romantiškai hipertrofuoto egocentrizmo. Pirmutinis poetės užsimojimas — grąžinti žodžiui emo­ cinį ir vaizdinį konkretumą. Si programa buvo tobulai įkūnyta S. Nėries knygoje „Diemedžiu žydėsiu“. Čia poe­ tė nuostabiai suderino subtiliausius nuotaikos virpesius su išorine plastika, emocinių asociacijų srovę su lakoniš­ kumu, potekstės daugiaprasmiškumą su vaizdo aiškumu, sudėtingą poetinį suvokimą su liaudies dainos paprastu­ mu. „Diemedžiu žydėsiu“ ilgam laikui tapo lietuviško ly­ rizmo etalonu. „Man daugelis jos poezijos posmų aiškūs ir skaidrūs kaip šaltinio vanduo, bet daugelis ir kontras­ tingi. Ji — pranaši poetė, kaip skrendanti ir šviečianti sparnais paukštė“64,— rašė A. Miškinis. Šioje knygoje daiktai vėl ėmė atgauti savo realius kon­ tūrus, spalvas ir objektyvią egzistenciją. Vėl atsivėrė ry­ šys tarp žmogaus ir daiktų pasaulio. Tu egzistuoji ne tuš­ čioje erdvėje, o tarp daugelio daiktų, kurie tave lydi nuo gimimo iki mirties. Tik įsižiūrėk ir įsiklausyk į juos — tai tavo gyvenimo dalelės! Šitas daiktų pasaulis S. Nė­ ries knygoje nėra platus ir įvairus. Poetei ir dabar liko svetima urbanistika — bokštų ir stogų panoramos, gat­ vių triukšmas, galvotrūkiškas judėjimo tempas. Ji nenu­ sileido į žemutinius socialinės buities sluoksnius, pilnus šiurpių dalykų. S. Nėris tebegyveno lietuviškos gamtos prieglobstyje, apsupta miškų, rugių palaukių, vėjų ir jū­ ros. Ir tik retkarčiais pro tą šilkinį apdarą prasismelkda­ vo XX amžiaus civilizacijos nuogi ir baisūs ženklai. 63 „Sis dangus virš stogo toks mėlynas, toks ramus!.. Ir ką tu pa­ darei, ką tu padarei iš savo jaunystės?“ 64 Miškinis A. Poezijos gėlyne ji žydės ilgai // Lit. ir menas.— 1974,— Lapkr. 16. 166

Spygliuotos pertvaros, nei sprogstančios granatos, Nei kaukianti mirtis — jos nieks nesuturės. O kelias tolimas — nė akys neužmato — Pro dujų debesis, per sielvarto marias. „Visur aš ją matau“

Tačiau tokių dygių išorinių laiko atributų S. Nėries eilėraščiuose nedaug. Jos lyrikoje figūruoja tradicinis daiktų inventorius, iš esmės neperžiūrėtas ir nepapildytas. Tik poetė šituos daiktus dabar mato daug aiškesniu žvilgsniu, randa juose netikėtų prasmių ir spalvų. Atsi­ rado pastabumo smulkmenoms. Atidumo realioms daiktų savybėms. Ji geriau ėmė jausti daiktų pavidalus. Ją ėmė traukti tapybinis momentas, kuriam anksčiau buvo abe­ jinga. Vaizdo faktūra darėsi konkretesnė ir apčiuopiamesnė. Alkanas ir plikas kovas vandenim patvinęs — Čiulba, cypauja, čirena pabaliai, pakrūmė. „Saulės kraujas“

Poetė ieško konkrečių realijų, kaip ir K. Binkis, K. Bo­ ruta, A. Miškinis, tikėdamasi jomis daugiau pasakyti ne­ gu išblyškusiais simboliais. Staiga įsižiūri į kokią nors smulkmeną, išskiria iš viso srauto, ir ji iškyla eilėraštyje, tarsi pro didinamąjį stiklą matoma: Ten stagarai nuo vėjo linksi „Benamės varnos“

Kregždės molio gūžtą nusikrėsti baigė. „Klajūnėlis“

Poetinis vaizdas, audžiamas iš tokių detalių, darosi tankus, tvirtas, ryškus. Nelieka tuščių tarpsnių, išbluku­ sių plotų, migloto neapibrėžtumo. Viena vaizdinė ląstelė 167

sugeria daugybę spalvų, garsų ir judesių; jos koncentra­ cijos jėga lemia poetinės tapybos raiškumą ir prasmin­ gumą. O pavasaris žarstys žvaigždes Ir tvoras, ir pavartes vartys.— j Pro skylėtas baltas paklodes j Kils ir šiaušis dirvos Varputys. j „Tu nubusi“

Ankstyvesnėje S. Nėries lyrikoje kiekvieną daiktą gau­ bė romantinės adoracijos šydas. Gyvenimo patirtis nupū­ tė žydrąją miglą, atidengdama šiurkštų tikrovės pavir­ šių. Poetės santykis su pasauliu jau netilpo susižavėjimo ir poetizacijos skalėje. Atsivėrė „antroji medalio pusė“, ir dvasinė patirtis, pagrįsta nusivylimais, nudažė poetinį vaizdą disonansiškais sąskambiais. Poetė išmoko neap­ kęsti, grasinti, sarkastiškai tyčiotis ir kategoriškai neig­ ti. Iš tokio kritiško santykio randasi šaižūs vaizdiniai brūkšniai, kurie būtų visiškai neįmanomi ankstyvesnėje S. Nėries lyrikoje. O minia abejinga, Nuosaiki visada, Plauks apsunkus, laiminga,— Kaip galvijų banda. „Einam!“

arba: Jūsų vietoj kitos Po mėšlynus les... Tik mažos lakštutės Daugel p a sig es------„Varnos“

S. Nėries poetinė frazė darėsi rupesnė, kampuotesnė, nebe tokia išglostyta, malonybinė ir bekraujė. Ji ėmė var­ toti žodžius, kurie neoromantizmo poetikoje buvo laikomi proziškais. „Nūnai ledinėj dykumoj / B e s t y r o s i su­ šalęs"; „N u k r a n k ė varnos, vakaro lydimos"; „S t i mp u čia visą dieną / Už dvidešimtį su". Pradėta ieškoti stačiokiškesnių pasakymų, staigesnių frazės posūkių. 168

O takas mūsų taip arti, Bet mes visai susmukę — — Išbalusi kalnų mirtis Mums rodo žalią snukį. „Ledinėj dykumoj“

Kuo blaivesnis darėsi poetės santykis su tikrove, tuo labiau paprastėjo jos žodis. Išnyko puošnumas, romansinė ornamentika, pakilus tonas. Liko minimalus epitetų skaičius. Metaforos tapo santūresnės ir kuklesnės. Ėmė įsivyrauti daiktavardinės ir veiksmažodinės konstrukci­ jos — tikslios ir lakoniškos („Saulė leidžias. Dega jūra. / Tirpsta įos krantai"). Poetė prislopino pernelyg atviras spalvas. Tarsi supilkino audinį. Perėjo kone į prozišką stilistiką. Ieškojo kuo tikslesnio žodžio ir natūralesnės sakinio konstrukcijos. Kaipgi nesirengsi, Jei tokia mada? Pyksta varnos, kranksi — Kam tu ne juoda? „Varnos“

Poetinėje frazėje pasigirdo šnekamosios kalbos intona­ cijos, judrios, lanksčios ir impulsyvios, išvaduodamos sa­ kinį iš stilistinės rutinos, kurdamos laisvesnes ir gyves­ nes struktūras, intensyvesnį bangavimą. Girdėjot? Plūsta, barasi Protingi mano dėdės — Kam, sako, užsidariusi, Nebūtus daiktus giedi? „Dėdės“

Rašydamas apie knygos „Diemedžiu žydėsiu“ poetiką, D. Sauka taikliai pastebėjo: „Paprastumo, natūralumo eilėraščiui suteikia poetinės kalbos artimumas šnekamajai kalbai, nes nė viena jos frazė, poetinė figūra nepri­ klauso specifiniam literatūriniam stiliui ir gali eiti įpras­ tinėje kalbinėje apyvartoje“05.65 65 Sauka D. Salomėjos Nėries kūryba 1921—1940.— P. 190. 169

Daiktų pasaulis, atsivėręs S. Nėries lyrikai su savo kon­ tūrais, spalvomis ir judrumu, gerokai pakeitė jos poeti­ kos sistemą. Jis reikalavo ne tiek perkeltinių prasmių, spėliojimų ir nutylėjimų, kiek tikslumo ir aiškumo. Poe­ tinis žodis atgavo tvirtas briaunas, pasidarė standesnis ir šiurkštesnis, ėmė pulsuoti judriomis intonacijomis, nu­ simetęs literatūriškumo luobą. Eilėraštyje nuaidėjo na­ tūralus žmogaus balsas su savo tembru ir moduliacijo­ mis (pvz., „Tu mane myli? Tu manai, f Kad aš labai, labai kažin kas?"), kurių nebeslopino poetinės kalbos sąlygiškumas. Toks išraiškos laisvumas ir natūralumas, lyg poetė šiaip sau kalbėtų su gyvu žmogumi, nepaisy­ dama jokių literatūrinių kanonų, buvo reikšmingiausia šitų poetikos pakitimų pasekmė. Knygos „Diemedžiu žy­ dėsiu“ eilėraščiuose „Nėries poetinės kalbos dinamika pasiekė tobulumo aukštumą“66, pasak J. Girdzijausko. Poetinis žodis išsigiedrijo lietuvių lyrikoje. Kalbėti miglotai, abstrakčiai ir patetiškai pasidarė stačiai sena­ madiška. „Aš noriu būti aiškus ir lyg veidrody / Noriu visą save parodyt"67,— sakė viename eilėraštyje J. Kuosa-Aleksandriškis (Aistis). Poetinės kalbos paprastumas, vaizdo žemiškas realumas ir gruoblėta plastika, dėl ko kitados kovojo K. Binkis savo novatorišku rinkiniu „100 pavasarių“, virto lietuvių lyrikos stilistine būtinybe. Rea­ listinė poetika, įsigalėjusi prozoje ir dramaturgijoje, gujo ir iš poezijos stilistinį puošnumą, retoriką, melodrama­ tišką toną, koregavo jos mąstymą tikslumo ir konkretu­ mo linkme. S. Nėris priėmė šitą lietuvių poetikos meta­ morfozę. Perkėlė pagrindinius jos elementus į savo indi­ vidualią poetinę sistemą. Organiškai įaugo į naująjį lie­ tuvių poetinio žodžio klimatą ir stilistinį režimą, kartu išlaikydama vidinę nepriklausomybę. Šita poetikos reforma, padiktuota bendrųjų literatū­ ros brendimo dėsnių, turėjo ir savo individualių priežas­ čių S. Nėries dvasinėje istorijoje. Pasinėrusi pati savyje, poetė anksčiau praeidavo vi­ siškai abejinga pro aplinkos daiktus, jų nepastebėdama. 6S Girdzijauskas J. Lietuvių eilėdara.— P. 303. 67 Kuosa-Aleksatidriškis J. Poezija.— K-, 1940.— P. 88. 170

Socializmo tiesa privertė sustoti, įsižiūrėti į gyvenimo mechanizmą, kurį reikėjo iš naujo pertvarkyti. Realybėje ji turėjo ieškoti ir vienintelio žmogaus egzistencijos pa­ grindo bei filosofinio pateisinimo. S. Nėris susitaikė su žemiškąja būties logika, kurioje telpa gyvybė ir mirtis, su gamtos gaivalais, tarp kurių teka žmogaus gyvenimas. Ji išvydo vertybes, grožį ir neišvengiamumą pasaulyje, kurį piktai niekino. Atslūgo „putojanti jausmo jūra“, kuri anksčiau užstodavo „visą objektyvųjį pasaulį“ (3, p. 345). Pasibaigė skausminga minčių maišatis ir vidi­ niai lūžiai, kurie ją darė labai nepastovią, trapią ir ego­ centrišką. S. Nėris vėl atgavo vidinę pusiausvyrą, atsirė­ musi į nesikeičiančius būties pradus. Naujoji meilė, „la­ ibai švelni, svajinga, kaip vasaros paskutinis šypsnys ru­ deniui“ (3, p. 316), jungtuvės 1936 m. su' skulptoriumi B. Buču, ramiu, nuosaikiu ir praktišku žmogumi, sūnaus gimimas dar labiau susiejo poetę su realybe, suteikė jai žmogiško pilnumo ir brandumo. „Labiau už viską myliu gyvenimą — nes jį pažįstu jau gerai ir žinau, kad nie­ ko brangesnio nėra už jį pasauly,— rašė ji dienorašty­ je.— O seniau, gyvenimo nepažindama, jį niekinau, ko­ jom spardžiau. Koks jisai trumpas, koks brangus, ir kaip jo maža!..“ (3, p. 316) S. Nėries nebepatenkino senoji lyrikos formulė, apri­ bojanti šį žanrą individualių poeto nuotaikų išraiška ir vidine išpažintimi. „Rašytojas neturi būti užsidaręs, jis turi eiti į visuomenę, bendrauti su žmonėmis, visapusiškai pažinti gyvenimą ir jo apraiškas,— kalbėjo poetė, gavusi už knygą „Diemedžiu žydėsiu“ valstybinę premiją.— Rašytojas turi gyventi visos tautos, visų jos sluoksnių gyvenimu, jį suprasti, atjausti ir pavaizduoti“68. Lyrinį vyksmą S. Nėris bando tarsi atskirti nuo savęs, perkelti į objektyvią realybę, sutelkti įvykio, situacijos ar detalės materijoje. Vis rečiau ji kalba tiesiogiai apie sa­ ve ir pati savo vardu. Vidinę būseną ištirpdo mažytėje tikrovės atlaužoje ir paskui stebi tarsi ne save, o šitos atlaužos savarankišką gyvenimą, pilną dramatiškų koli­ zijų. Sąmonės pulsavimams ji ieško tvirtesnių ir objek­ 68 Rašytojas negali gyventi užsidaręs (Pasikalbėjimas su Salomė­ ja Nėrim) // Lietuvos žinios.— 1939.— Saus 28. 171

tyvesnių pavidalų, kurie turėtų savo spalvas, formas ir logiką. Rugių lauke pasiklydo vaikelis. Sūnus palaidūnas pravirko, parpuolęs ant žemės. Tėvas prakeikė dukrą. Senelė sekė pasakas ilgais žiemos vakarais. Tokiomis si­ tuacijomis, kuriose nėra vidinės išpažinties tono, poetė dabar dažniausiai ir plėtoja lyrinį vyksmą. S. Nėris lokalizavo poetinį išgyvenimą. Dabar jis vyks­ ta ne beorėje erdvėje, o lietuviškoje žemėje. Jis turi ap­ linką, kurioje gimsta ir gyvena, kuri supa jį plonyčiais buities siūlais, kas kartą kitokiu detalių raštu. Apšerkšniję mūsų žiemos, — Balta, balta — kur dairais. — Ilgas pasakas mažiemus Seka pirkioj vakarais. „Senelės pasaka“

Toksai piešinys atveria stebuklingą lietuvių pasakos pasaulį. O japonų geišos drama prasideda charakteringu tos šalies peizažu: Ten linksta vyšnių šakos, Baltais žiedais ten lyja, — Ten skaisti saulė teka.— Ten mirti nieks nebijo.— „Mažoji mano geiša“

S. Nėris apibrėžė poetinio išgyvenimo lauką aiškiais vietos ir laiko kontūrais. Lyrinį vyksmą, siekiantį apibendrinamumo ir begalybės, sutelkė tikroviškų detalių aplinkoje, nudažė aplinkos spalvomis ir kvapu. S. Nėris siekė sukonkretinti ir sudaiktinti poetinį išgyvenimą, kaip ir B. Pasternakas, J. Tuvimas, P. Eliuaras, K. Bin­ kis. Toks buvo, matyt, šio laikotarpio poezijos vidinis įstatymas. Poetė vis dažniau pasirenka objektyvų įvykį ir apie jį, kaip savotišką centrą, grupuoja savo apmąstymus ir emo­ cijas. Eilėraščio „Varnos“ vyksmas prasideda vaizdu: Rengės, ilgai rengės Varnos į dausas — 172

Varnomis poetė vadina buržuaziją, ją niekina, tyčio­ jasi iš jos. Argi varnos išskrenda rudenį, o lakštingalos lieka? Konkretų įvykį apipina kandūs įgėlimai, piktos užuominos, sarkastiškas traktavimas. Šitaip prabyla ant- _ rasis įvykio planas, kuris transformuoja realijas į visiškai naują plotmę. Panašiai S. Nėris visada įsikiša į vaizduojamą įvykį, su savo idėjomis ir emocijomis, regi jį per savo siekimų ir jutimų prizmę, suteikia jam tokią prasmę, kurią dik­ tuoja jos vidinė būsena. Tad įvykio objektyvumas lyriko­ je yra tik tariamas, kaip ir apskritai mene, kur „nuolat kryžiuojasi subjektyvu ir objektyvu, vienas išplaukia iš kito, o kitas įgauna pirmojo pobūdį, jų negalima atskir­ ti...“69 Polinkis ieškoti poetiniam išgyvenimui atramos taškų objektyviuose reiškiniuose ryškiai nusako naująsias S. Nėries poezijos tendencijas. Išoriniai įvykiai, įsiterpdami į poetinį išgyvenimą, S. Nėries lyriką praturtino siužeto elementais, o miniatiū­ rinę jos eilėraščio formą pastūmėjo baladės ir poemos link. Perkurdama liaudies pasakas, ji parašo poemas „Eglė žalčių karalienė“, „Našlaitė“. Jau knygose „Pė­ dos smėly“ ir „Per lūžtantį ledą“ poetė ieško savo išgy­ venimui vientisos judėjimo linijos, aiškių užuomazgos ir atomazgos punktų, harmoningo užbaigtumo. Tad išorinis įvykis atsirado kaip natūrali to vidinio vientisumo ir už­ baigtumo formulė. Išorinė akcija — savotiškas dramatiš­ kų sielos prieštaravimų sprendimas ir vaizdinis pavida­ las, vidinių kontrastų, išeities ieškojimų ir realybės pa­ lytėjimų grandinė, nuosekliai išplėtota ir užbaigta. S. Nėries lyrinio siužeto centre — žmogaus skausmas, neviltis, tragedija, tik įrėminta ir šiek tiek paaiškinta iš - . orinio įvykio. Dramatiškos vidinės situacijos brendimas, . jos šiurpus finalas — pagrindinis tokio eilėraščio veiksmas. Išorinės aplinkybės, nužymėtos impresionistiniu punktyru („Ruduo Paryžiuj.— Slapia.— / Bulvaruose šviesu"), įjuųgia šitą dramatišką situaciją į istorinį laiką, suteikia jai socialinės prasmės ir tipiškumo. Bet kūrinio esmę su­ daro vidinė žmogaus — socialinės aukos — būsena, jo 69 Манн T. Собрание сочинений. — M., 1960. ■— T. 5. — C. 248 173

emocinės reakcijos, apnuogintos iki atviro, beveik melo­ dramiško šauksmo: Čia baltos, čia raudonos — Taip mėgiamos visų.— Nevalgiau šiandie... Ponai! Tik dvidešimti su!“ Nuvargę stingsta pirštai, Ir akyse tamsu — — Gyvenime! Aš mirštu — Dėl dvidešimties su!“ „Dvidešimti su“

Iš tokių lūžtančių emocinių reakcijų, rikiuojamų viena kryptimi, S. Nėris tapo vidinį žmogaus portretą, alsuo­ jantį jos pačios kančia ir protestu, o kartu besiremiantį objektyviu stebėjimu ir apibendrinimais. Ji nepiešia indi­ vidualių veido bruožų, o ieško tokių žmogaus būsenų ir padėčių, kurios gali būti artimos kiekvienam, paliestam skurdo, socialinės nelygybės. Ji piešia sutryptą viltį, iš­ niekintus siekimus, pačių kukliausių troškimų žlugimą, vienatvės ir bejėgiškumo graudesį, jaunos gyvybės žu­ vimą,— žodžiu, visa tai, kas prašoka realaus fakto vienkartiškumą, socialinės kritikos uždavinius ir nusako ap­ skritai žmogaus situaciją pasaulyje. Geriausiuose S. Nė­ ries eilėraščiuose konkrečios aplinkybės yra nematomas išeities taškas, atsidūręs potekstėje, o pirmajame plane — daugiaprasmis žmogaus būklės dramatiškumas: Tavo pats jaunumėlis, Rytmetinė daina — Vai, mylės tave smėlis Ir velėna drėgna! „Einam!“

S. Nėries lyrinio eilėraščio siužetą formuoja visų pir­ ma vidinių žmogaus būsenų susikryžiavimai, tam tikrų egzistencijos dilemų sprendimas, platesnių apibendrini­ mų ieškanti poetinė mintis. Noras kažką išaiškinti ir iš­ spręsti, ieškojimas visuotinių tiesų kasdieninio gyvenimo 174

pavidaluose ir žmonių tarpusavio santykiuose savaime traukė poetę j tiksliau apibrėžtas situacijas, griežtesnius kontūrus, tam tikro veiksmo plokštumas. Nuotaikų bangos, be paliovos siūbavusios ir šokinėju­ sios S. Nėries lyrikoje, pasidarė ramesnės ir lygesnės. Nuslūgo nervinė įtampa, kuria alsavo jos eilėraščiai, kai poetė tebeieškojo emocijoje vienintelės atramos. Jos ly­ rikoje atsirado pastovumo, ramybės, blaivaus aiškumo. Objektyvesnės pasakojimo formos atitiko naują, labiau apibendrintą ir sukauptą S. Nėries poetinio išgyvenimo tipą. Daiktuose jis ieško ne vien akstinų emociniams vir­ pesiams, bet ir žmogaus egzistencijos prasmių. Įvykiuo­ se jis bando išgirsti istorijos pulsą, o ne tik juos lyriškai ¡komentuoti. S. Nėries poetinį išgyvenimą dabar formuo­ ja, be labai jautraus emocijų tinklo, ir dvasinė patirtis, žinojimas, subrendusio žmogaus išmintis. Išmintis čia tebėra suaugusi su pirmykščiu jutimų gyvastingumu ir poetinio regėjimo konkretumu, objektyvizuota pasakoji­ mo forma su giliausiu lyrizmu. Tai Rytų poezijos mo­ kykla, kuria S. Nėris vis labiau žavėjosi. Ji skaito se­ novės kinų ir japonų lyriką. Poetės bibliotekoje išliko A. Klabundo raštų tomelis, iš kurio ji svajojo kai ką versti, paėmė temą ir išorinį siužetą eilėraščiui „Mažoji mano geiša“. Poetinė mintis, žvelgdama į esmę, mato smulkmenoje viso pasaulio modelį, o „Trečio fronto“ laikais ieškota visumos kuo didesniame daiktų rejestre. Atveria kele­ riopas žmogiškos būties linijas paprasčiausiu gamtos pie­ šiniu ar veiksmo situacija, nekeisdama jų spalvų ir natūralios eigos. Poetė pasakoja, rodos, vienkartinę klajū­ no istoriją, tačiau ši istorija byloja apie amžiną žmo­ gaus ir gimtosios žemės ryšį, apie tėviškę — vienintelį prieglobstį artėjančioje audroje. Siužeto elementai virsta daugialypės minties grandimis. Kregždės molio gūžtą nusikrėsti baigė.— O gandrai ties gluosniu sukasi ratu.— Tur namus erelis ir mažytė sraigė.— Mielas klajūnėli, kur sustosi tu? 175

—Štai laukų vėjelis, lengvas debesėlis, Kaip ir aš, klajūnai — visad be namų.— 0 lakus ir baltas mūs šilainių smėlis! Čia motulė žemė — čia man bus ramu. „Klajūnėlis“

Psichinio judesio tikslumas, griežta poetinio išgyveni­ mo disciplina, išraiškos lakoniškumas ir plastika tapo pa­ grindiniais S. Nėries poetinio mąstymo elementais. Tai buvo svarbiausias jos poetinės orientacijos j konkretumą ir daiktiškumą rezultatas, neišsėmęs, žinoma, visų S. Nė­ ries lyrikos gelmių. Tai tik vienas jos struktūrinis sluoks­ nis, naujai susidaręs, bet anaiptol nepanaikinęs poetinio žodžio lengvumo ir efemeriško poetiškumo. Knygoje „Diemedžiu žydėsiu“ susilieja tarsi dvi pagrindinės lie­ tuvių poezijos tradicijos — viena traukia į žemiškumą, ryškų vaizdinį reljefą, trankias šnekamosios kalbos into­ nacijas, kita stumia į introspekciją, romantinę simboliką, tylius ir gležnus žodžio niuansus. Vaizdinio konkretumo ir lyrinio efemeriškumo junginys — S. Nėries poezijos di­ džioji jėga ir savitumas. Šitas junginys liko svarbiausiu poetės stilistikos pagrindu ir karo metais. Vien daikto vaizdavimas S. Nėriai niekados nebuvo aukščiausia poetiškumo žymė, o išorės fiksavimas neišsemdavo viso kūrybinio uždavinio70. Daiktas jos eilėraš­ tyje — tik psichinio proceso dalyvis, o ne savarankiškas tikslas ar statiška dekoracija. Daikto piešinys tiria ne­ aiškią dvasinę būseną, ryškina ir konkretizuoja neįžiūri­ mus sąmonės judesius. Pirminis daikto reginys, pilnas aštrių pojūčių, paprastai lūžta per dvasinės gilumos sluoksnius nusigiedrindamas ir sutaurėdamas. Vai, lanksto, laužo laibą vyšnią Vakaris vėjas neramus.— Jau niekad, niekad mes negrįšim 1 juodus žiežulos namus. „Benamės varnos“ 70 „Jei poetas pasakoja, aiškina ar piešia, poezija darosi proziška, ir jis pralaimi“,— sako Ž. P. Sartras (Charpier J., Seghers P. Op. cit.— P. 653). 176

S. Nėris neužsispyrė maksimaliai sudaiktinti poetikos, kaip K. Binkis. Neieškojo žūtbūtinai prozaizmų, kaip A. Miškinis. Daiktinis žodžio konkretumas nepanaikino tu poetikos elementą, kuriais ji fiksuodavo neapčiuopiatmus nuotaikos virpesius. Ji neišsižadėjo plonyčių vaizdo linijų, miniatiūrinės erdvės, malonybinių žodelių, būtinų vidiniam švelnumui reikšti. j Supa, supa kūdikėlį Motina ant rankų.—■ Bėkite tolyn, šešėliai,— Spinduliai telanko! „Motutės ašaros“

Išliko S. Nėries lyrikoje ir simbolika, reiškiama tiek tradiciniais romantiniais įvaizdžiais (audra, ¡baltas paukš­ tis, sakalai), tiek visai konkrečiais daiktų piešiniais, pa­ stūmėtais į daugiaprasimiškumo ir apibendrinamumo plotmę, kuri iškyla nepastebimai. Šilkalapis uosis šlama, sūpuoja šakomis, bet prie jo prisiglaudžia moteris su begaliniu gyvenimo troškuliu, ir jis tampa gyvybės sim­ boliu. Motina žengia su kūdikiu ant rankų karo laukais (ji, rodos, vienintelė tokiomis apstulbusiomis akimis), o ją lydi graudus poetės susimąstymas, ir motina tampa visos kenčiančios žmonijos simboliu. Ir nesustos jinai prie naujo smėlio kapo, Ir niekam neįsmeigs kryželio ji kuklaus.— Ir žengs ji per kapus,—be atvangos, be kvapo,— Ir prie širdies arčiau mažytį savo glaus. „Visur aš ją matau“

Stebuklingas poetinis mirgėjimas S. Nėries žodyje te­ bebuvo toks pat intensyvus. Kas jį sukelia? Gal tylus svajonės plazdėjimas virš daiktų. Gal moteriškas judesio trapumas ir švelnumas. Gal grožio melodija, kurioje poe­ tė ištirpdo visus savo įspūdžius. Be tokio giliausio poe­ tinio švytėjimo visi tie reljefingi vaizdo brėžiniai liktų 177

negyvi, o siužetinės scenos užgriūtų sunkia proza. Da­ bar eilėraštyje viskas konkretu, regima, o kartu be galo grakštų ir efemeriška. Žiūrės ten mama pro langelį, Kai vakaras pievoj garuos.— O paruge baltas takelis Ilgai akyse tavaruos. Tai krimsies, kam tuomet bareisi... Paguosti tavęs negaliu — — Juk aš niekados nepareisiu Pro paruges — baltu keliu. „Baltas takelis“

Akvareliški daiktų piešiniai, lengvi ir trapūs, pilni dva­ sinio virpėjimo. Aiškų ir blaivų žvilgsnį čia lydi dar kitas regėjimas, kuriam neužtenka empirikos, kuris ieško įpras­ tose daiktų formose nematomų ir nepaliečiamų dvasinių realybių. Anksčiau emocija išlydydavo tikrovę į poetines lytis, o dabar medžiaga poetiškai transformuojama, visų pirma ją sudvasinant. Tai naujas S. Nėries lyrizmo bruo­ žas. Poezija — amžinas dvasinių vertybių ilgesys ir ieško­ jimas. Kur užgęsta šitas ilgesys, ten baigiasi poezija. Jei poetas nebeieško daiktuose jokių dvasinių prasmių, savo laiko nematuoja jokiais aukštesniais kriterijais, jis tampa aprašinėtojų, protokolininku, literatūriniu klerku. Tai ne idealizmas, o poezijos dėsnis. Šitas troškimas kažko aukštesnio kitados gindavo S. Nėries poetinę mintį anapus žemiškos realybės. Dabar ji randa aukštesnę prasmę ir dvasinį sudėtingumą pa­ prasčiausiuose žmonių santykiuose ir daiktuose. Vaikelis, besiiriąs baltų rugių mišku ir staiga pravirkstąs ties su­ draskyta aguona,— savotiškas tokio vaiskaus dvasingumo, surišto su viskuo, kas realu ir gyva, simbolis. Rimtį, sub­ tilumą ir begalybę poetė įžvelgia kiekviename daikte, kai jį pastato virš gyvenimo ir mirties ribos. Kiekvienas bū­ ties gabalėlis prisipildo vidinės šviesos ir poetinio skaid­ rumo, kai S. Nėris apglėbia jį su motinos meile, švelnu­ mu ir nerimu. Ak, ;būk žmogumi, kuris patiria žemėje vis­ ką, kas lemta patirti, myli ir kenčia, augina kūdikį ir 178

laukia mirties, trokšta laimės visiems ir žvelgia karo siau­ bui į akis! Nieko nėra sunkesnio ir gražesnio šiame pa­ saulyje, kaip būti tikru žmogumi. Poetė suvokia žmogaus egzistenciją amžinajame gyvybės ir mirties cikle, visuo­ tinių būties ryšių ir priežasčių sistemoje, kurios negalėjo panaikinti nei pavienis žmogus, nei ištisos istorinės epo­ chos košmaras. Tai buvo S. Nėries idealiųjų pajautų ir jos dvasios tvirtumo pagrindas. „Kas gi tie nemirtingieji me­ no kūriniai? — rašė poetė savo autobiografijoje 1936 m.— Tai yra šauksmas, žadinimas žmogaus, kuris turi ateiti, turi nubusti. Ilgesys teisingo, stipraus, tobulo žmogaus išsigimėlių nuvargintam pasauliui“ (3, p. 432). Atvažiavusi 1934 m. rudenį į Panevėžį, S. Nėris susidū­ rė su altruisto, vienišo filosofo J. Lindės-Dobilo asmeny­ be, jo sukurtomis mąstymo tradicijomis. Poezija turi atsi­ palaiduoti nuo neapykantos, kasdienybės menkniekių,— sa­ kė šitas Kanto gerbėjas,— ir žvelgti į žmogų su meile, atidumu, ieškoti esmės, grįžti į tautos gilumas, kurios tvyro nuskurusiame ir apstirusiame artojėlyje. Poezija pri­ valo būti kilni ir filosofiškai rimta, bet ne abstrakčiai samprotaudama, o atverdama kūrėjo širdies logiką, jo gaivališką santykį su pagrindiniais būties elementais. „Vi­ sur betarpiškumas, kilnumas ir laisvumas — štai svarbiau­ si meno savumai. Su dangumi ir žeme, su Dievu ir žmo­ nėmis jis šnekasi be jokių tarpininkų, be jokių techniki­ nių, metodinių ir etiketinių griozdų“71,— rašė J. LindėDobilas. Trumpas bendravimas su šituo esmių ieškotoju, visokių pažiūrų tolerantu šiek tiek pritildė S. Nėries mąs­ tymo vienpusišką kategoriškumą, skatino labiau susikaup­ ti, grąžino į jos lyriką daug žemesniu ir paprastesnių pa­ vidalu „idealingumą“, kurio ji buvo beišsižadanti. Sugebėjimu matuoti pasaulį žmoniškumo mastu poe­ tei dabar ypač pasidarė artima jos studijų draugė Ona Ši­ maitė. Jos pašaukimas'— mylėti ir atjausti kitus. Viską, ką turėdavo, ji išdalydavo vargstantiems, o pati vaikš­ čiodavo vienintele suknele72. Ji nešdavo maistą K. Borutai į kalėjimą ir rūpinosi visais jo reikalais. S. Nėriai ji gau­ davo vertimų skurdo dienomis. Išvargusi ir išblyškusi, bet 71 Dobilas J. Ars cognoscens // Vairas.— 1932.— Nr. 7—8.— P. 344. 72 Cilvinaitė AL [Atsiminimai] // Literatūra ir kalba.— T. 4.— P. 58.

479

visada gera, mylinti, entuziastinga, ji mokėjo kiėkvieną smulkmeną pakelti virš kasdienybės. Tai iš jos, savo ge­ riausios draugės šituo metu73, S. Nėris perėmė meilę Rytų poezijai, o gal ir paprastam, nuoširdžiam žmogiškumui. S. Nėries asmenybę užvaldė žmoniškumo kodeksas. Ne­ užtenka tik bartis, ¡grūmoti ir komanduoti, norint pataisyti pasaulį,— reikia užjausti ir mylėti skriaudžiamą žmogų. Be meilės žemė liks šalta ir nevaisinga, kad ir kokiais rėžiais ją dalytum. Išėjusi revoliucinės pasaulėžiūros mo­ kyklą, poetė išmoko galvoti apie kitus, rūpintis skriaudžia­ mo žmogaus ir savo tautos likimu. Kaip kitados J. Biliūnas, ji pajuto begalinį gailestį kiekvienai nelaimingai būtybei, sopulingą graudumą sutrypto gyvenimo akivaizdoje. Su šitokiu švelnumo, meilės ir rimties jausmu S. Nėris pažvelgė į lietuvės moters likimą poemoje „Eglė žalčių karalienė“, ir pro mitologinį apvalkalą prasiskleidė žmo­ giškų santykių drama, besikartojanti nuo amžių. Poetė tarsi ne pasaką sekė, o moters ¡gyvenimo istoriją, įsijaus­ dama į kiekvieną lemtingą jos būties situaciją. Nutekė­ jimas, meilė, tėviškės ilgesys, mirtis čia virto atskirų žmo­ gaus gyvenimo tarpsnių simboliais, neišvengiamai pasi­ kartojančiomis egzistencijos būsenomis, kupinomis jausmų grožio, palaimos, kančios ir praeinamumo elegijos. „...Čia nieko nėra trafaretiško, pamėgdžiojamo, atvirkščiai, čia tiek tikro ir gilaus jausmo, jog visa pasaka ima jau­ dinti kaip lyrinė poema apie žmogaus širdies platumą ir gilumą“74,— rašė D. Sauka. Šioje poemoje S. Nėris sukū­ rė nuostabiausią savo žmogišku tyrumu, harmoninga jaus­ mų pilnatve ir tragišku baigmės akcentu lietuvės moters 73 „Mano draugystei su Sal. vis kliūtys. Beveik nesusitinkam, nes tarnybiniai ir kitokie reikalai atima visą laiką. Ją aš labiausiai myliu iš visų kitų žmonių. Pasiilgus esu Jos labai, o matau ir pasikalbu no душам ne dažniau kartą j 2 mėn.“,— rašė O. Šimaitė K. Borutai 1933, gruod. 13 (VRBR, f. 10, ap. 2, p. 50). Hitlerinės okupacijos metais, gy­ vendama Vilniuje, ji rinko atsišaukimus su S. Nėries eilėraščių teks­ tais, mėtomus iš tarybinių lėktuvų. Už žydų gelbėjimą O. Šimaitė buvo suimta, vos nesušaudyta Paneriuose, perėjo kelias mirties stovyklas (VRBR, f. 10, ap. 2). 74 Sauka D. Salomėjos Nėries kūryba 1921—1940.— P. 143. 130

sielos paveikslą, iškeldama jį ne tik iš folkloro sluoksnių, bet ir iš savo pačios patyrimo. Sugebėjimas įsijausti, at­ sidurti kenčiančio ir nelaimingo žmogaus būklėje, viską pasverti motinos meilės, gerumo ir švelnumo matais nuo šiol tapo svarbia poetės kūrybine galia. Žmogaus nereikia nei dievinti, nei spardyli su panieka. Visų pirma jo reikia gailėtis. Argi užuojauta, meilė, mo­ teriškas susigraudinimas nėra žmogiškų vertybių gynimas tokiu metu, kai žmogus paverčiamas „patrankų mėsa“, kai neapykanta, smurtas ir stipresniojo teisė tampa vals­ tybinėmis elgesio normomis? ,,0 humanizmas šių dienų nežmoniškose atgyjančio barbarizmo sąlygose, atrodo, vėl pradeda tapti ta didžiąja idėja, kuri simbolizuoja pažan­ gumą, kultūrą, laisvę“,— rašė K. Korsakas, recenzuoda­ mas rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“75. Žmonės dabar poetei atrodo tik našlaičiai, kuriems ne­ bėra kur prisiglausti ir sušilti šitame pasaulyje. Leisk man prie ugnelės pasišildyt,— Nevaryk į vieškelio audras! Akmenėlis turi šaltą širdį — Ir mažos našlaitės nesupras. Iki žemės vėtra beržą lanksto,— Ne berželį — o veikiau mane.— Šiandie dar minu aš tavo slenkstį,— O rytoj — tamsioji nežinia. „Akmenėlis turi šaltą širdį“

Poetė stovi kartu su benamiais ir našlaičiais, jausdama visą epochos šaltį. Kur pasidėti? Žemę apgaubė juodi negandos sparnai — jie nudraskys baltą pienės pūką, už­ grius pievoje žaidžiantį vaikutį, palaidos trumpą „žemės džiaugsmo valandą“. Dabar kiekviena žemės smulkmena atrodo tarsi stebuklas — juk visa tai nebeilgam. Dabar viename išgyvenime kryžiuojasi meilė žemiškai ¡būčiai, šviesaus gyvenimo miražas ir aiškus prasidėjusios karo tragedijos suvokimas. Šito išgyvenimo erdvėje nelieka 75 Korsakas K. Rašytojai ir knygos.— P. 374. 181

nieko sunkaus, laikino, margaspalviško — vien žmogiškas gerumas, lietuviškas graudesys ir tyriausias lyrizmas. Piene, piene — nuostabi gėlele, Ko tu rymai vėjų pabarėly? — Kur priglausi baltąją galvelę? Kur užsnūsi vėlų vakarėlį? Pučia vėjas, plaukelius kedena,—■ Baltus plaukus nuo galvelės rauna. Per dirvoną, rudenio laukelį Neša pienės baltąjį pūkelį. Piene, piene — mano tu gėlele, Gaila tavo man baltos galvelės! Gaila mano vargo jaunystėlės — Išblaškytos vėjų pabarėly.— Kad paviršiau pilku lauko smėliu,— Kad giliai žemelėje gulčiau! Kad nugrimztau šaltu akmenėliu,— Nemunėlis kad viršum tekėtų-----„Pienė“

Tik dabar išryškėjo S. Nėries lūžio meninis vaisingu­ mas. Ji aiškiai matė, kas dedasi pasaulyje. Ji girdėjo sunkius ir šiurpius istorijos žingsnius. Ją kankino kitų žmonių ašaros ir kitų tautų tragedijos. Šitą platų objekty­ vaus pasaulio regėjimą, jo įvykių ir daiktų srovę, kuriai atsivėrė akys ir širdis, S. Nėris ištirpdė žmoniškumo kris­ taluose. S. Nėris sujungė psichinės analitikos meną, išugdytą simbolistų, su plačiu revoliucinės poezijos akiračiu, su skaudžiu objektyvios realybės jutimu, kurį atgaivino rea­ lizmo triumfas. Ji sukūrė realistinės plastikos ir roman­ tinio neapibrėžtumo, konkretaus vaizdo ir potekstės, tiks­ laus vidinio judesio ir impresionistinio fragmentiškumo sintezę. Švelniajam lietuvių poezijos lyrizmui, kilusiam iš liaudies dainų, S. Nėris suteikė tokio vaizdinio raiškumo, dvasinio taurumo ir moteriško trapumo, kad toliau eiti šita kryptimi pasidarė stačiai neįmanoma. 182

10 S. Nėris atskleidė kai kurias amžinas lyrizmo puses, kurių tolesnė lietuvių poezijos raida nebegalėjo nei per­ šokti, nei ignoruoti. „Poetas turi būti žmogiškų pojūčių profesorius“76,— rašė F. Garsija Lorka. Poetas privalo išgirsti tyliausius juti­ mų virpesius, kurių nepagauna nei prozininko, nei dra­ maturgo ausis. S. Nėris girdėjo tokius virpesius, ji virtuo­ ziškai grojo subtiliausiais žmogiškų jutimų niuansais, kurie visada buvo viena iš lyrizmo versmių. Poezija S. Nėriai — jausmo stebuklas, kurio negalima nei išgalvoti, nei suvaidinti. Ji liko ištikima senajam psi­ chologijos dėsniui: „Niekas — nei žodžiai, nei mintys, nei poelgiai — neišreiškia taip aiškiai ir teisingai mūsų pačių, mūsų santykio su pasauliu, kaip jausmai...“77 Jausmo dia­ lektikoje jai tilpo visas žmogus, istorija, kosmosas. Jaus­ mo judėjimas lėmė poetinio kūrinio gyvybę. Užkrėsti skai­ tytoją savo nuotaika jai buvo lyrikos paskirtis. S. Nėris įteisino lietuvių lyrikoje įstabią emocinio suvokimo pilnat­ vę, skaidrumą ir subtilumą. „Lyrinės poezijos esmę, be abejo, sudaro emocinis išgyvenimas“78,— rašė V. Mykolai­ tis-Putinas. Lyrinis eilėraštis — poeto vidinis monologas, reikalau­ jąs absoliutaus nuoširdumo ir teisingumo. Taip buvo Sapfo laikais. Taip liko ir šiandien. „Lyrika — monologinė Aš .išraiška“79,— sako V. Kaizeris. Lyrizmo sfera S. Nėriai — sielos istorija, kurios negalima pakeisti, jausmų potvyniai ir atoslūgiai, nepaklūstantys valiai, intensyvi sąmonės vib­ racija, nuotaikos alsavimas, o ne margaspalviai išorės .piešiniai ar kietos samprotavimų grandinės. „Lyrinę viejnybę suteikia ne realus įvykis, o vidinis subjektyvus ju­ desys ir suvokimo būdas“80,— sakė Hėgelis. 76 Cit. iš Charpier J., Seghers P. Op. cit.— P. 553. 77 Ушинский К. Собрание сочинений. — M., 1950. — T. 9. — C. 117—118. 78 Mykolaitis-Putinas V. Raštai.— V., 1962.— T. 8.— P. 399. /s Kayser W. Das sprachliche Kunstwerk.— В. 1.— S. 191. 80 Г е г е л ь . Собрание сочинений. — Т. 14. — С. 297.

Г

83

Koks salomėjiško lyrizmo likimas ir reikšmė tolesnėje lietuvių poezijos istorijoje? Ar buvo toliau pratęsta ta švelnaus emocingumo, vidinės harmonijos ir dainingumo tradicija, kurią S. Nėris įstabiai ištobulino? Salomėjiškas lyrizmas sukūrė stiprų magnetinį lauką, kuriame pradėjo savo kelią ne viena jaunų poetų karta. Bet pranokti pačią S. Nėrį, išplėsti jos lyrizmo tradiciją naujomis linkmėmis, nesugriaunant pačios tradicijos pa­ matų, retai kam tepavyko. Salomėjiško švelnumo ir trapumo, skaidraus melodin­ gumo ir miniatiūriško vaizdo žavesį giliai pajuto E. Mie­ želaitis rūsčiais karo metais, sukurdamas įtaigių eilėraščių, kuriuose žmogiškas gerumas, jauki šiluma, švelnio­ mis rankomis glostomi žolynėliai ir žiogeliai, kaip ir S. Nė­ ries lyrikoje, tebuvo trumpalaikė užuovėja nuo karo bai­ sybių. Bet šiuo metu ir E. Mieželaičiui nepavyko susidaryti savarankiškesnės erdvės, į kurią nekristų mokytojos še­ šėlis. O V. Valsiūnienė, neturėdama savyje salomėjiško emocinių niuansų turtingumo, tik išoriškai bandė pakarto­ ti malonybinius žodelius, švelnius kreipinius, formos leng­ vumą ir skambumą. Maištas prieš švelniojo lyrizmo diktatūrą, skambią ir jaukią emocijų muziką, virtuoziškai niuansuojamą poeti­ ką prasidėjo karo metu, kai jauni poetai, pasilikę hitle­ rininkų okupuotoje Lietuvoje, atsidūrė baisioje nusivylimo žmogumi, visiško netikėjimo ir būties beprasmiškumo dyk­ vietėje. V. Mačernis, H. Nagys, A. Nyka-Niliūnas ėmė for­ muoti naują poetinę mokyklą, pagrįstą disonansišku žmo­ gaus santykiu su būtimi ir pačiu savimi, skausminga kon­ templiacija, kuriai neužteko naivaus emocinio įspūdžio, kieta, lakoniška, šiurkščia kalbėsena, neigiančia jausmin­ gus atodūsius, simbolinį neapibrėžtumą, stilingą atskirų detalių išgrakštinimą. Galutinai susiklostė ši poetinė mo­ kykla Vakarų emigracijoje, veikiama egzistencializmo fi­ losofijos ir šiuolaikinio modernizmo poetikos. Gana tiks­ liai šios lietuvių poezijos atšakos esmę nusakė Alg. Mac­ kus, vienas talentingiausių jos atstovų, tokiais žodžiais: „Kai nelieka jokio tikrumo, kai abejoju ir visais papras­ tą

čiausiais dalykais, net kasdieniniais gamtos reiškiniais,— tik tuomet ryžtuosi kūrybiniam procesui...“81 Lietuvoje, kur liko lietuvių poezijos šaknys, salomėjiško lyrizmo dvasia turėjo pasitraukti iš arenos dėl žiaurių literatūrinių pokarinio dešimtmečio sąlygų. Brolžudiška kova panaikino bendražmogiškumo kriterijus, o valstybės interesai užgožė atskiros asmenybės teises, troškimus ir b alsą—lyrizmas neteko savo gyvybės gyslų. Poezijoje beveik neliko vidinio žmogaus gyvenimo problematikos, kuri sudaro šio žanro esmę. Meilės, mirties, asmeninio džiaugsmo ir sielvarto, sielos prieštaravimų motyvai buvo išbraukti iš poezijos svarstomų klausimų indekso. Vietoj dvasinio aspekto įsigalėjo dienos šūkiai, o emocinę at­ mosferą pakeitė išorinių faktų aprašymai. Poezijos cent­ ras persikėlė į objektyvią realybę, o kūrėjui liko tik jos ideologinio ir emocinio komentavimo funkcija. Meninę ver­ tę išsaugodavo tik vienas kitas kūrinys, grindžiamas ne lyrizmo, o epiškumo principu. Lyrizmas ėmė grįžti į lietuvių poeziją tik tada, kai kū­ rėjo asmenybė atgavo teisę pažvelgti ir į save, išsakyti savo vidinę būseną, o ne vien komentuoti išorinius įvy­ kius, kai kūrybos akte ėmė dalyvauti ne vien poeto ideo­ logija, bet ir pasaulėjauta. P. Širvys pirmasis grįžo į emocinius lyrikos šaltinius. Eilėraštis jam; buvo tik gaivalingas nuotaikos gūsis, žmo­ gaus ir gamtos paralelizmas, pilnas liaudiško naivumo ir paprastumo, dainuojanti melodija su skambiais sušuki­ mais ir pakartojimais, kaip ir S. Nėries lyrikoje. Pernakt perkūnas tranko. Per mielą naktį. lis. Ką supa taip ant rankų Močiutė obelis?82 „Močiutė obelis“

Lyrika vėl pasidarė intymi asmenybės išpažintis A. Bal­ takio knygoje „Velnio tiltas“. Dvasinis pasaulis, ištrū­ kęs iš reglamentacijos, čia judėjo, keitėsi, svyravo nuo 81 Mackus A. Laisvės siekimas ir žemės trupiniai // Metmenys.— 1965— Nr. 9,— P. 10. 82 Širvys P. Beržų lopšinė.— V. 1961.— P. 66. 185

vieno nuotaikų krašto į kitą. Ir tie spontaniški siūbavi­ mai, lūžiai, prasiveržimai atgaivino lyrikoje salomėjiškus judrios dinamikos, impresionistinių peršokimų ir nutylė­ jimų principus, atkūrė visiško atvirumo ir nuoširdumo at­ mosferą, be kurios eilėraštis lieka šaltas ir negyvas. Pir­ mą kartą šiuo laikotarpiu meilė vėl prabilo kaip visaga­ lis jausmo svaigulys, pilnas salomėjiško švelnumo. /r vis dėlto atėjai tu, Prie krūtinės man prigludai. Kokios šaltos tavo rankelės, Kokie kaitrūs veidai.83 „O vis dėlto atėjai tu“

Tačiau salomėjiška vidinė harmonija ir skaidrus vais­ kumas, atrodo, buvo galutinai prarastas. A. Baltakio ly­ rikoje figūruoja nervinga mūsų dienų žmogaus psichika, pilna nerimo ir blaškymosi. Jo eilėraštis pulsuoja ir trūk­ čioja tarsi išbudintas nervas. Neretai čia prabyla sujaukti pojūčiai, neperšviesti tauraus dvasingumo spindulių. Jaus­ mų fragmentai čia įšalę kasdieninės buities kloduose, iš kurių poeto dvasia jau nėbegali ištrūkti, kurie vis labiau slenka į eilėraščio centrą ir neretai užspaudžia poetinę gyvybę84. J. Vaičiūnaitė atgaivino lyrinę tikrovės transformaciją, išnykusią pokario dešimtmečiu. Ji apvalė poetinį išgyve­ nimą nuo adekvataus atspindėjimo funkcijos, siužetinio pasakojimo ir „prozinės faktūros“. Pagrindinis vaidmuo jos lyrikoje tenka ne objektui, o poetinio jutimo galiai, kuri daug drąsiau pertvarko realybės elementus, negu bu­ vo įprasta S. Nėries eilėraščiuose. Moteriškumo melodija, pilna salomėjiško švelnumo, čia atskamba iš gilesnių pa­ sąmonės klodų ir nebeturi tokio vientisumo ir aiškumo. Emocijų akimirkos, greit pralekiančios, čia persikelia į modernaus miesto plokštumas ir linijas, keistai sudėliotas »s Baltakis A. Velnio tiltas.— V., 1957,— P. 152. 84 Jau savo kūrybinio kelio pradžioje A. Baltakis užsimojo „su­ konkretinti“ ir „subuitinti“ lyrizmą, nusibrėždamas tokią programą: „Skverbtis į tokias gyvenimo sritis, kurios nuo senų laikų „priklau­ sė“ prozai, panaudojant tokias meninio vaizdavimo, kalbos priemo­ nes, kurios buvo sudėtos j „nepajudinamą“ prozos arsenalą“ (Balta­ kis A. Atkelkime plačiau vartus // Lit. ir menas.— 1956.— Birž. 9). 1?6

ir sulaužytas, ir tada jau nežinia, kur baigiasi realybė ir prasideda iliuzijos („Aš bėgu tolyn siaura ir besaule La­ tako gatve,— / Per žydrą iliuzijos ledą v ė l■ — į tave")ss. Dvasinė būsena čia įmontuojama į kosmoso erdves, ieš­ koma joje amžinų žmogaus būties mitų („Orfėjas ir Euridikė“, „Keturi portretai“), o S. Nėris retai teperžengdavo istorinės tikrovės ir lietuviško kraštovaizdžio ribas. J. Vai­ čiūnaitės kūryba — vienintelis salomėjiško lyrizmo tęsinys nauja linkme. „...Jaunatviško nihilizmo antplūdy gana kri­ tiškai vertinau kai kuriuos jos eilėraščius, bet nė vieno poeto niekados taip nemylėjau, kaip S. Nėries“86,— rašė j. Vaičiūnaitė. Nuo salomėjiškos tradicijos griežtai atsiskyrė intelek­ tualinė poezija, atsiradusi Lietuvoje po didelių minties perversmų. Ji ėmė ieškoti lyrizmo šaltinių ne intymioje išpažintyje, o ten, kur išgyvenamos ir sprendžiamos tam tikros problemos. Abstrahavimo momentas, dominuojantis šioje poezijoje, atmetė pojūtinio įspūdžio naivų betarpiš­ kumą, pirmykštę vaizdo plastiką, pasakojimo nuoseklu­ mą. Staigūs minties energijos smūgiai, tolimi asociacijų šuoliai, sąlyginiai ženklai ir lakoniški simboliai, konstruk­ tyvios geometrinės linijos — tokia yra intelektualinės poe­ zijos struktūra. Eilėraštyje nebeliko miniatiūrinių vaizdo ląstelių, dainuojančios melodijos, gilios emocinės poteks­ tės, užbaigtumo ir formos uždarumo, viso to, kuo rėmėsi S. Nėries kūriniai. Kai skaitai šiandien disonansiškas savo struktūra ir sąskambiais, chaotiškas savo išdrikusiomis asociacijomis, racionalistines savo teziniu mąstymu eiles, prisimeni lyg gražų sapną S. Nėries tyrą, skambų ir emocingą lyrizmą („tas gyvas žodžių dermės alsavimas, kurio neapčiuopsi, nepasversi, paėmęs į rankas“87). Vis tolyn traukiasi šis sapnas iš mūsų poezijos. Ir beprasmiška būtų šauktis jo kaip išsigelbėjimo. Kiekvienas laikas iškelia savas poetinio mąstymo formas. 85 Vaičiūnaitė J. Kaip žalias vynas.— V., 1962.— P. 35. 80 Vaičiūnaitė J. „Kada manęs nebus“... fj Mane jūs jausite darbe, kovoj.— P. 256. 87 Degutytė J. Tu nubusi.— Ten pat.— P. 249.

m

Abstrahavimas, filosofinė refleksija, intelektualinė ana­ lizė vaidina vis didesnį vaidmenį šiuolaikiniame mene. Menininkas dabar turi žiūrėti ne tik į širdį, anot T. E Įlo­ to, bet ir „į smegenų raukšles ir nervų sistemą“. Roman­ tikams kūryba buvo tik jų dvasios dienoraštis, o šių dienų menininkas kuria apibendrinančios minties ir fantazijos įrankiais, ieško meninių lyčių anapus subjektyvaus paty­ rimo. „Tačiau ir ledinis intelektualumas yra vidinė žmo­ gaus būsena, kurioje iškyla žmogaus esmė ir giluma,— sako H. Zeidleris.— Žinoma, tai ne ta būsena, kuria buvo maitinama romantinė lyrika ar sentimentalūs ilgesingi ei­ lėraščiai, ¡bet tai irgi vidinio žmogaus pasaulio išraiška. Modernaus eilėraščio disonansiška įtampa trykšta iš žmo­ gaus vidaus, iš skausmo' ir susiskaldymo, į kurį įstumta žmonija“88. Emocinio poetinio mąstymo kultūra, ištobulinta S. Nė­ ries, mūsų laikų poezijai reikalinga kaip ir visados. Gal net reikalingesnė. XX amžiaus civilizacija pajungė žmo­ gaus gyvenimą tokiai griežtai socialinei ir politinei regla­ mentacijai, užvertė jo smegenis tokiu problemų ir žinių srautu, kad1intensyviam emociniam gyvenimui vis mažiau lieka erdvės ir laiko. Intelektas vis labiau išstumia emo­ cijas į antrąjį planą, kur jos užskursta ir suvienodėja. Kažkas turi kompensuoti žmogui šį emocijų stygių. Visų pirma — lyrika.

88 Seidler H. Die Dichtung.— Stuttgart, 1959.— S. 399.

DRAMATIZMO PRADMENYS

1

S. Nėris visada ieškojo harmonijos. Patekusi j priešta­ ravimų lauką, poetė stengdavosi kuo greičiau jį perbėgti, atsidurti vienoje ar kitoje pusėje, tik jokiu būdu nepasi­ likti viduryje, kur viskas laužoma, skeliama per pusę, tru­ pinama į gabalus. Jos vientisa prigimtis šaukė ją į vi­ durdienio giedrą, į pilnavidurę būtį — tik ne į prieštara­ vimų bedugnes. Priešingybių grumtis, aižanti asmenybę, jai niekados nebuvo normali dvasinė būsena, o minčių ir jausmų dvikova — pagrindinė kūrybos premisa, kaip V. Mykolaičiui-Putinui. Visas S. Nėries gyvenimas ir kū­ ryba — žūtbūtinė pastanga išsaugoti asmenybės vientisu­ mą, sielos santarvę, vidinę ramybę šiuolaikiniame pasau­ lyje, plyštančiame į dalis. Tačiau ši darni poetinė prigimtis, neturinti jokio dvily­ pumo, atsidūrė istorijos verpetuose, kurie viską malė, griovė ir ardė, nepalikdami žemėje nė lašelio ramybės. S. Nėris su savo trapia dvasine struktūra pateko į vėtrų pagairę, kur nebeliko užuovėjos. Ji nebegalėjo nei per­ bėgti, nei apeiti priešingybių ruožo, nutįsusio per visą že­ mę, o turėjo gyventi ir dainuoti jo viduryje, tarp sprogs­ tančių minų. S. Nėris ir dabar nesidavė sudraskoma į gabalėlius. Bet savo švelniąją žodžio melodiją turėjo pernešti per mū­ šio lauką, o savo sielos vientisumą ginti tokiu metu, kai brolis ėjo prieš brolį, o valstybės sutirpdavo tarsi Kalėdų žvakutės. Dramatizmas įsirėžė į S. Nėries poetinį pasaulį kaip visagalė išorės jėga, kurios ji neieškojo: ji atėjo pati kaip likimas. Istorijos dramai, įtraukusi į savo tragišką veiks­ mą poetės asmenybę, labai įspūdingai ir sukrečiančiai pra­ bilo per jos gležną švelnumą, tykią sielos harmoniją ir žodžio trapumą. Griuvus tautininkų diktatūrai Lietuvoje, S. Nėris iš pra­ džių gyveno džiaugsmo šūksniais ir šviesių jausmų ver1Š9

metais — be jokių šešėlių, atoslūgių ir pauzių. 1940 m. va­ sarą poetė pasijuto įžengusi į tokią istorijos fazę, kur jau išspręsti visi prieštaravimai ir pašalintos visos blogybės, kur kiekvienam užtikrinta duona ir laimė. Tarybų val­ džios dekretavimą Lietuvoje S. Nėris priėmė kaip visuotinį XX a. dėsnį, kuris apeis „aplink žemę keturis kartus“ ir sujungs visas tautas tartum lygiateises seseris. Ji stovė­ jo laiminga, išdidi ir susigraudinusi po raudonąja LTSR vėliava, kurią J. Paleckis išskleidė Kauno geležinkelio stotyje, tūkstantinės minios akivaizdoje, pranešdamas, kad TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesija priėmė Lietuvą į ta­ rybinių tautų šeimą. „Atrodo, lyg viskas, kas pas mus da­ rosi, būtų mano. Noris viską matyti, visko pati ¡būti liu­ dininke“1,— kalbėjo ji J. Šimkui. Savo kūryba poetė jau­ tėsi sutapusi su didžiąja istorijos eiga, reiškianti visos lietuvių tautos jausmus ir lūkesčius. Ir tokią džiugesio valandą, kai nebeliko jokių konfliktų su realybe, kai dingo, rodos, paskutinės nepasitenkinimo, nerimo ir sopulio priežastys, S. Nėris ėmė gauti grasina­ mus laiškus: „Sudeginsim tave kaip raganą!“2. Studentai ir gimnazistai rašinėjo poetei piktus laiškus ir parodijas, vadindami išdavike. Geri pažįstami praeidavo gatve, jos nematydami. Į akis žerdavo patyčias įtūžę giminės, ku­ riems naujoji valdžia apkarpė ūkius, ir ji užsigavusi ne­ važiavo nei į brolio, nei į mylimos sesers vestuves. „Argi aš išdavikė?“— kartais ji verkdama klausinėdavo3. Lietuvių tauta buvo suskaldyta į dvi dalis, kurios pa­ sišiaušė viena prieš kitą, išrausė tarp savęs pykčio, pa­ niekos ir smurto bedugnę, kuri buvo sąmoningai gilina­ ma. Raudonosios Armijos daliniai, įvesti į Lietuvą pagal Ribentropo—Molotovo pakto slaptuosius protokolus, „at­ ėmė galimybę pradėti pilietinį karą“4. Vieniems tarybiniai 1 Šimkus J. Ką dar pamenu apie Salomėją Nėrį // Literatūra ir kalba.— T. 4.— P. 278. 2 Raila B. Akimirkos kelionė prie absurdų jūros // Dirva.—- 1964.— Lapkr. 18; Malėnas (Malinauskas) I. Mano bičiulė Salomėja II Ai­ dai.— 1958.— Nr. 6,— P. 271. 3 Autoriaus pokalbis su J. Laurinavičiūte 1966, kovo 15. Visi po­ kalbių užrašai perduoti LKLIBR. 4 Союз Советских Социалистических Республик 1917—1967. — M., 1967, — C. 571. 190

tankai, riedantys Kauno gatvėmis, reiškė suverenios Lie­ tuvos valstybės galą, kitiems ženklino socializmo epochos pradžią. S. Nėris stovėjo ant šitos skylančios ir aižėjan­ čios žemės, rašė triumfo sklidinus eilėraščius, šlovindama kiekvieną naujo gyvenimo žingsnį, ir vienų buvo garbi­ nama, o kitų keikiama. Ji nepasitraukė bailiai į šalį, ne­ ieškojo neutralios pozicijos, o pasiliko verpeto viduryje, apsupta priešingų politinių aistrų. Reikėjo didžiulės drą­ sos ir begalinio tikėjimo socializmu, kad nepalūžtum. Per vieną naktį S. Nėris parašė „Poemą apie Staliną“, kupiną romantinio patoso ir lyrinės ekstazės5. Sujaudintu balsu skaitė ji šio kūrinio fragmentus Kremliaus salėje 1940 m. rugpjūčio 3 d., priimant Lietuvą į TSRS sudėtį. Poetė grįžo į namus švitėdama, prisisegusi raudoną žvaigždę prie krūtinės,— ji pagaliau išvydo savo akimis didįjį istorijos milžiną, kurio „pečiai laužė vartus į sau­ lę“- gyvąjį teisingumo, laisvės ir socializmo simbolį, ku­ ris savo valinga ranka rodo žmonijai kelią iš kapitalizmo vergovės. Laikraščiai tebespausdino S. Nėries poemos ištraukas po didžiuliais portretais, kai Lietuvoje 1941 m. pavasarį 5 1940 m. liepos pradžioje tarybinės vyriausybės įgaliotinis V. De­ kanozovas išsikvietė K. Korsaką, tuometinį „Eltos“ direktorių, į TSRS atstovybę svarbiam pasitarimui: kas iš lietuvių poetų parašytų du eiliuotus sveikinimus— vieną reikėtų perskaityti Lietuvos Liaudies Seiime, priėmus nutarimą ¡įsijungti! į TSRS sudėtį, o kitą TSRS Aukš­ čiausiosios Tarybos sesijoje, adresuotą Stalinui. Po ilgų svarstymų pasirinktos K. Borutos ir S. Nėries kandidatūros, jie tuoj pat buvo atgabenti automobiliu. Kai V. Dekanozovas (tuo metu užsienio rei­ kalų komisaro pavaduotojas, Gruzijos TSR valstybės saugumo minist­ ras, sušaudytas 1953 m. kartu su L. Berija) direktyviniu tonu iš­ dėstė pasiūlymą, K. Boruta iškart sutiko parašyti sveikinimą Liau­ dies Seimui. S. Nėriai atiteko uždavinys — sukurti odę—poemą Sta­ linui, ir kelis kartus V. Dekanozovo ji dar buvo kviečiama konsulta­ cijoms bei nurodymams, net įžūliai atakuojama kaip moteris. Jau vykdama į Maskvą kartu su paauksuotomis raidėmis išspausdintos poemos tekstu (dailininkai per dvi paras turėjo padaryti 20 iliustra­ cijų), poetė pusiaukelėje buvo griežtai apsisprendusi išlipti artimiau­ sioje stotyje, grįžti atgal į namus, ir K. Korsakui su dideliu vargu tepavyko ją perkalbėti (autoriaus pokalbiai su K- Boruta 1960, rūgs. 15; su K- Korsaku 1973, rugp. 11; su H. Korsakiene 1988, saus. 19; Kniūkšta A. Žiupsnelis atsiminimų apie Salomėją Nėrį.— LKL1BR, f. 6, ap. 199). 191

prasidėjo masinės represijos. Vagonuose atsidūrė dvari­ ninkai, stambūs ūkininkai, valdininkai, karininkai, studen­ tai, valsčių viršaičiai, mokytojai su drabužių ryšulėliais ir verkiančiais vaikais. Tarp 34 tūkstančių išvežtųjų bu­ vo nemaža S. Nėries pažįstamų, mokslo draugų, giminai­ čių. Artimieji reikalavo iš poetės pagalbos. Bet ji nepajė­ gė ištraukti iš vagono net savo pusbrolio, buvusio Gižų valsčiaus sekretoriaus. Tik verkdavo kiauras naktis6. Rea­ guodama į viską emocijomis, išsiilgusi žmonių „brolybės ir draugiškumo“, ji buvo sukrėsta žiaurių „tėvo ir moky­ tojo“ malonių. Istorija ėjo savo vingiuotu ir kietu keliu, nesilaikyda­ ma idealistų išsvajoto „absoliutaus teisingumo“. Socializ­ mas žengė į Lietuvą per sunkių išmėginimų ir kančių lau­ ką, o ne vien šviesiu ir lygiu džiaugsmo taku, kurio tikė­ josi poetė. Gyvenimas griovė jos naivų tikėjimą, kad so­ cializmas Lietuvoj bus statomas ant visuotinės meilės, brolybės ir laisvės pamatų. Priversta žengti kontrastų laiptais, S. Nėris prarado pirmykštį džiaugsmą ir giedru­ mą. Bet ji neleido abejonėms sugraužti savęs, o ėjo pasi­ rinktu keliu, įtempusi visas jėgas, tvirtai suspaudusi į ranką savo tikėjimą. S. Nėris visada bijojo karo, baisėjosi juo, prisimindama dar iš vaikystės sprogstančių granatų drioksėjimą, lavo­ nų tvaiką, gimtųjų namų pelenus. Raudonoji Armija, at­ sistojusi ties Lietuvos sienomis, poetei atrodė vienintelė apsauga nuo karo giltinės, kapojančios žmonių galvas Europoje. Kraujo bangos aplink siaučia,— Žmogus — niekniekis, šapelis. Lietuva nežus daugiau čia,— Lietuva gyventi kelias. „Nauji Metai Tarybų Lietuvoj“

Tačiau karas peržengė ir Lietuvos sieną, išvydamas iš namų poetę — motiną su kūdikiu ant rankų, gindamas ją vis tolyn ir tolyn sudaužytų mašinų ir lavonų nusėtais keliais. Karas sukrėtė ją iki sielos gilumų, atėmęs iš jos 6 Autoriaus pokalbiai su O. Bačinskaite 1964, rugp. 21; su B. Bu­ ču 1965, birž. 12.

192

namų gūžtą, artimuosius ir tėviškės gamtą, sugriovęs grei­ to ir lengvo žmonijos posūkio į socializmą viltis. Fašistų tankai, riedėdami vis arčiau Maskvos, traiškė savo vikš­ rais jos meilę visiems žmonėms ir giedrą ramybę. Verkdama dėl kiekvieno suminto gyvybės laiškelio, S. Nėris nepalūžo, atsidūrusi milijonų kapinyne. Ji ėjo per ugnį ir vandenį, apstulbinta, ¡bet nesvyruodama ir ne­ sustodama, nes žinojo, kad tik kova gali grąžinti pasau­ liui teisingumą ir taiką. Aukštino neapykantą priešui, nors visada troško savo daina jungti, o ne skaldyti pasaulį. Per visą karo metą S. Nėris veržėsi į užgrobtą Lietu­ vą su begaline aistra. Tačiau tėviškėje neberado motinos. Ji iškeliavo kartu su sūnumis į Vakarus, pabijojusi išve­ žimų, kurių 1941 m. vos išvengė jauniausioji duktė, ište­ kėjusi už stambaus ūkininko. Tėvų sodyba stūksojo vidury laukų vieniša, apiplėšta, su iškirstomis obelimis ir juoda degėsių krūva — gyvenamasis namas apgriautas, kluonai sudeginti. Grįžusi į Kauną, poetė nebegalėjo atpažinti dau­ gelio tų, kuriuos mylėjo ir troško pamatyti7. „Bet kokie gi pasikeitę tie mūsų žmonės“8,— sakė ji J. Šimkui. „Blo­ giausia tai, kada aplinkui lyg kokia ¡baimė, įskundimai, ągoizmas, plėšrūniškas gobšumas“9,— skundėsi M. Meš­ kauskienei. Skaudžiai nuvylė pirmas literatūrinis susiti­ kimas su išsiilgto ir mylimo miesto publika— 1945 im. pradžioje didžiojoje Kauno universiteto salėje po jos ei­ lėraščių pasigirdo vos keli rankų pliaukštelėjimai iš tūks­ tantinės auditorijos10. Vietoj išsiilgtos ramybės ir šilumos S. Nėris išvydo dar didesnį žmonių susiskaldymą, virs­ tantį ginkluotomis grumtynėmis („Viską žinau, tik nieko nugaliu padėti“11), ir verkdama ėjo aiškintis pas Lietuvos Komunistų partijos vadovus, kurie ją ramino ir drąsino. S. Nėris nesuklupo, žengdama istorijos prieštaravimų ašmenimis. Savo pasirinkto kelio niekados neišsižadėjo. 7 Teumin E. Mano susitikimai su Salomėja // Salomėja Nėris: Poe­ tės atminimui.— K., 1946.—P. 170. 8 Šimkus J. Ką dar pamenu apie Salomėją Nėrį // Literatūra ir kalba.— T. 4,— P. 285. 9 Meškauskienė M. Neblėstanti jų šviesa.— V., 1984.— P. 62. 10 LKLIBR, f. 6, ap. 222, p. 50,— Alekna V. Klaidos Salomėjos Nė­ ries gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimuose. 11 Autoriaus pokalbis su A. Miškiniu 1966, kovo 7. 193

7. Salomėjos Nėries lyrika

Ji nuėjo su ta lietuvių tautos dalimi, kuri pasirinko socia­ lizmą, pasiryžusi vardan jo žengti per visus išmėginimus. „Sveikinkit brangius draugus — drg. A. Sniečkų ir kt. Aš visada su Jumis visais“ (3, p. 423),— rašė poetė J. Pa­ leckiui, jau gulėdama mirties patale. Dramatiškos istorinės aplinkybės, kuriomis gyveno ir kūrė S. Nėris, išplėtojo poetės vidinį gyvenimą iki aukš­ čiausios įtampos, sutelkė visas jos dvasines jėgas ties esminėmis istorinio vyksmo ribomis, apvalė sąmonę nuo visko, kas menka, atsitiktina, kasdieniška, atidengė pačią giliausią sielos esmę ir ligi tol tylėjusius balsus. „Žmo­ nės labiausiai priartėja prie savo tikrojo „aš“ sunkiausiais gyvenimo momentais, rūpesčių ir nesėkmių šešėlyje“,— sakė E. Hemingvėjus. S. Nėris turėjo iš tiesų sukaupti visą savo tikėjimą, valią, norą gyventi, pakelti iš gilumų visus dvasios išteklius, kad išlaikytų savo vidinį vienti­ sumą. S. Nėries poetinė emocija, kurstoma prieštaringų gy­ venimo aplinkybių, ėmė banguoti aštriais kontrastais, stai­ giais kilimo ir kritimo kampais. Švelni žodžio melodija, į kurią buvo įaugęs jos talentas, įgavo dramatiško siūba­ vimo, ėmė lūžinėti. Lyrinis eilėraštis, sugėręs į save žmo­ gaus kančią, ilgesį, heroizmą, didžiulį visos būtybės vi­ dinį intensyvumą, darėsi panašus į dramatišką baladę. „Lyrinė karta turi pasitraukti į nuošalę. Užleisti vietą dramatinei kartai“,— rašė 1942 m. lenkų poetas A. Tšče¡binskis. 2 Istorijos lūžių ir prieštaravimų banga, mėtanti poeto asmenybę,— būtina dramatiško išgyvenimo priežastis. Bet daugiau išorinė. Ji sukelia vidinių jėgų grumtį, dvasinę įtampą, kontrastiškus nuotaikų šuolius tik tokiu atveju, jei poetas drįsta priešintis šitai bangai. Dramatiška kibirkš­ tis plyksteli, kai istorinių aplinkybių kilpoje ima maištin­ gai daužytis poeto tikėjimas ir valia. S. Nėris visada žavėjosi žmogaus galėjimu eiti prieš vėją, pakilti virš savo paties baimės ir silpnumo. Kad ir 194

koks pasiutęs būtų gyvenimas, nenusileisk, neištęžk, o eik j priekį, sukandęs dantis! Eilėraštyje „Heroica“ 1939 m. poetė rašė: Dega bundantis karžygio kraujas. Nebegali nurimt:— Būk su tais, kurie grumias ir kaujas — Ne silpna moterim! S. Nėris troško būti su tais, kurie ryžtasi ir veikia, o ne su tais, kurie tik abejoja ir blaškosi. Žmogus privalo išsiaiškinti viską iki galo, ligi pirminių priežasčių, o ta­ da apsispręsti. Stoti vienon ar kiton pusėn. Tik jokiu būdu nesislapstyti užkampyje, tyliai susigūžus, kai ap­ link griūva valstybės ir sprendžiamas žmonijos likimas. Vidinę harmoniją S. Nėriai galėjo duoti tik veiksmas, o ne kontempliacija. Poetas jai buvo ne pasyvi istorinio proceso auka, o reikšmingas jo dalyvis, ne pasaulio ko­ mentatorius, o jo kūrėjas. Poemoje „Bolševiko kelias“ su nuoširdžiu patosu ji kartojo pati sau: Tavo daina reikalinga,— Kaip saulė, duona, vanduo — Tokie nusistatymai padėjo S. Nėriai iš karto, be jokių svyravimų, pereiti į tarybinės literatūros moralinę ir es­ tetinę sistemą, pagrįstą griežtu idėjiniu apsisprendimu, aktyviu pasipriešinimu blogiui, pasaulį pertvarkančia žmogaus ir meno funkcija. Jos romantinei pasaulėjautai buvo artima ta kategoriškumo, tvirtų ir galutinių sprendi­ mų, gėrio idealizacijos ir revoliucinės heroikos dvasia, ku­ ri buvo įskiepyta tarybinei literatūrai. Ji lengvai galėjo ištirpdyti save revoliucijos koncepcijoje, kurią tarybinė literatūra visada kėlė aukščiau atskiros asmenybės. Si koncepcija skambėjo jai kaip šviesus pasaulio išganymas: Netiesa! — Mes drąsūs kaip ereliai! Ties bedugnėm, pro žaibų vartus! Didis kelias! Bolševiko kelias Aplink žemę keturis kartus! S. Nėris pasiliko pirmose tarybinės literatūros gretose ne tik džiaugsmo valandą, bet ir tada, kai karas pavertė195 195 7*

heroiką kasdienine būtinybe, o kovą didžiausia žmogaus verte, kai viskas, kas žemėje gera, gražu ir prasminga, pakibo ties lemtinga būti ar nebūti riba. Ji pati atsistojo ties šita riba, ir dvasinis maksimalizmas, seniai brandin­ tas, suteikė jai drąsos priešintis karo siaubui, vidinio ato­ veiksmio galią, kuri gimdo dramatišką skausmą ir drama­ tišką įtampą. ...Pats baisiausias buvo atsitraukimo kelias nuo Kauno iki Maskvos, kai mirtis sekė dieną ir naktį, kai suirutė iš­ ardė bet kokią gyvenimo tvarką ir logiką, o panika iškrai­ pė ištikimiausių draugų veidus, kai kiekvienas galvojo galįs pasikliauti tik savo jėgomis12. Vyriausybiniai auto­ mobiliai, prikrauti lagaminų, trumpam stabtelėdavo prie buvusių Vailokaičio rūmų, priglausdavo po vieną rašy­ toją ir paskubomis nurūkdavo Donelaičio gatve, o „Poe­ mos apie Staliną“ autorė likdavo stovėti tarp „paliekamų žmonių“, „laikydama ant rankų Balanduką, apimta bega­ linės nekantrybės“13. Vos tik S. Nėris pradėdavo pasakoti, ką patyrė, palikusi juodų dūmų debesimis apsiaustą savo mylimą „baltąjį miestą“, ji iš karto apsipildavo ašaromis ir negalėdavo baigti14. Jau ties Daugpiliu, be paliovos daužomu vokiečių lėktuvų, ji atsidūrė vidury išmalto grindinio vienui viena su mažu vaiku. Prie vieno iš kor­ donų, ataušinėjusių lietuvių nacionalistų puolimus, padė­ jo galvą P. Glovackas, nespėjęs kareiviui net parodyti savo, Plano komisijos pirmininko, pažymėjimo, jos gimna­ zijos draugas, ilgus metus iškalėjęs Kauno sunkiųjų dar­ bų kalėjime, išvežęs ją, jau visiškai nusiminusią, iš bom­ barduojamo Kauno, o jo vyriausybinė mašina išgabeno lavoną į Daugpilį, palikusi poetę miškelyje anapus Za­ rasų. Vargais negalais pasiekusi Daugpilį, ji blaškėsi kar­ tu su tūkstančiais pabėgėlių po svetimą miestą, kaukiant sirenoms ir švilpiant bomboms, apimta baisaus nerimo. Niekas nežinojo, ar bus traukinys pabėgėliams. Niekas ne­ žinojo, kur frontas. Po kelių sąmyšio dienų ji pagaliau atsidūrė ešelone, kuris ėjo į Rytus. Per visą naktį į iš­ vargintas akis lindo baisios šmėklos, kurias regėjo visi 12 Bileviiius E. Nemunas grįžta j savo vagą.— V., 1961.— P. 37. 13 Korsakienė H. Veidai ir likimai.— P. 42. 14 Autoriaus pokalbis su J. Laurinavičiūte 1966, kovo 15. 196

išgąsdinti ir nusikamavę keleiviai15. Paryčiui ėmė karš­ čiuoti vaikas, o tuos, kurie bandė atnešti vandens, kaž­ kas apšaudė prietemoje. Ties Rezekne ešeloną užpuolė vokiečių lėktuvai, ėmė bombarduoti, ir S. Nėris turėjo su sergančiu vaiku šokti į dumbliną pelkę10. Birželio 27 d., priešpiečiais, ešelonas, pilnas moterų ir vaikų, pasiekė Zylupę, paskutinę Latvijos stotelę. Kariniai patruliai neleido per senąją TSRS sieną nei traukinio, nei žmonių*17. Kol nebus patikrinti visų dokumentai, išgau­ dyti šnipai ir diversantai, niekas neperžengs sienos. O tuo metu virš susigrūdusių traukinių pasirodė vokiečių lėk­ tuvai, sėdami bombas, ir su baisiu trenksmu ėmė sprogi­ nėti vienas po kito vagonai, pakrauti šaudmenimis. S. Nė­ ris šliaužė, vilkdama vaiką, tarp liepsnojančių ir griū­ vančių vagonų į miškelį, kuris atrodė vienintelis išsigelbėjimas18. Vos gyva, nešdama sūnų ant rankų, S. Nėris kartu su kitais pabėgėliais pėsčiomis traukė į Posinį, pirmutinę Ru­ sijos stotelę. Vaiko drapanėlės, rankraščiai, paskutiniai sukietėję riestainiai liko sudaužytame ešelone. Kažkas iš pavargusios motinos paėmė sūnų ir įkėlė į pravažiuojantį vežimą. Kelio dulkėse vežimas dingo iš akių. Tai siaubin­ giausios atsitraukimo valandos — ji lakstė pirmyn ir at­ gal, verkdama, beviltiškai šūkaudama sūnaus vardą... Pavakariu besitraukiančią ¡minią sustabdė latvių aizsargai, išsirikiavę skersai kelio. Išsigandusi jų nuožmių veidų, S. Nėris prašė savo bendrakeleivių kalbėti su ja žydiškai19. Aizsargai ieškojo komisarų, komunistų, depu­ tatų. S. Nėrį ir J. Lacmaną, žydų poetą, jie uždarė mo­ kyklos namelyje kartu su kitais suimtaisiais. „Stovim prie vienintelio lango, nuovargio ir nežinios kamuojami,— pasakoja J. Lacmanas.— < ...> Kas mūsų laukia? — klau­ siu save“20. Visą naktį jie laukė savo paskutiniosios va1 5 - 1 6 Autoriaus pokalbis su G. Ošerovičiumi 1967, saus. 26. 17 Beselytė-Ziburkienė C. [Atsiminimai] // Literatūra ir kalba.— T. 4.— P. 192. 18 Ten pat; autoriaus pokalbis su G. Ošerovičiumi 1967, saus. 26. 19 Autoriaus pokalbis su G. Ošerovičiumi 1967, saus. 26; su J. Lacmanu 1967, saus. 27. 20 Lacmanas f. Tvirtos valios nenugalėsi // Lit. ir menas.— 1958.— Kovo 8.

197

landos. Auštant tarybiniai tankai išvaikė aizsargus, ka­ reiviai atidarė užremtas duris, ir S. Nėris, suradusi galų gale sūnų, išvyko į Velikije Lukus ir Rževą, kur jau skli­ do gandai apie poetės mirtį21, o toliau į Maskvą. „Visą savaitę buvome kelionėje vienu du tarp visai ne­ pažįstamų žmonių dieną ir naktį mirties pavojuje, kol atvykom į Maskvą suplyšę ir basi visai tuščiomis ranko­ mis...“ (3, p. 418)— rašė ji vėliau savo vyrui B. Bučui apie šitą baisų atsitraukimo kelią. O karas vijosi iš paskos. Vokiečių tankai riedėjo per Daugpilį, Minską ir Pskovą vis tolyn. Radijas pranešinė­ jo apie įnirtingas kautynes prie Smolensko, Leningrado, Kijevo. Vokiečių bombonešiai atskrisdavo iki Maskvos, ir čia kasnakt šiurpiai spiegdavo sirenos, „prasidėdavo to­ kia zenitinių patrankų ir kulkosvaidžių muzika, jog atro­ dydavo, kad to neatlaikys nervai ir ausys“22. Visą naktį S. Nėris išbūdavo Lietuvos atstovybės namų rūsyje, „skai­ tydavo kokią nors knygą arba klausydavosi pragariškų oro mūšio, vykstančio viršum miesto, garsų“23. Bombos sprogdavo kartais visai netoli, ties Arbato aikšte, ir tada slėptuvė paskęsdavo tamsoje. Kas bus su Lietuva? Koks socializmo likimas? Lavina, paženklinta juodais kryžiais, prarijo beveik vi­ są Europą. Ištisos armijos ir divizijos ištirpdavo vokiečių „katiluose“. Kareiviams trūko šovinių, duonos, apavo. Jie grūmėsi iš paskutiniųjų, puldami po tankų vikšrais su granatų ryšuliu. Jie pranoko priešą savo abejingumu mir­ čiai, anot anglų istoriko24. Ir jie neatidavė Maskvos, ku­ rios priešlėktuvinė artilerija jau buvo paruošta kautynėms su tankais25, kurioje buvo net paskirtas hitlerinės kariuo­ menės paradas. „Reikėjo turėti iš tiesų nepalaužiamo pa­ siryžimo laimėti, neišsemiamo tikėjimo savo Tėvynės galia, kad pakeltum tuos sunkius išmėginimus, nesusvy21 Bileviiius E. Min. veik.'— P. 32. 22-23 Venclova A. Iš atsiminimų apie Salomėją Nėrį // Literatūra ir kalba.— T. 4.— P. 295; 296. 24 Фуллер Дж. Ф. C. Вторая мировая война 1939—1945. — М., 1956. — С. 165.

№

ruolum, nepasimestum ir išlaikytum organizuotumą“2 526,— sako „Didžiojo Tėvynės karo istorija“. Ką daryti poetui tokiu baisiu metu? Kas išgirs tylų ir švelnų žodį, sprogstant bomboms? Kam reikalingas gro­ žis, kai traiškoma gyvybė? Argi rimų užtvaros sulaikys tankus? Argi poezija ne bejėgė ką nors pakeisti šitame kraujo verpete? Argi eilėraščiai kada nors užkirto kelią realiam blogiui? Juk menas nėra jėga, o tik paguodos priemonė, anot T. Mano...27 Tu privalai dainuoti. Net sprogstant bomboms, kai nie­ ko negirdėti. Tu neužstosi savo žodžiu kareivio nuo mir­ ties. Bet kareivis eina į ataką, ir tu eik. Tu privalai būti ten, kur žmonės kenčia, grumiasi, žūsta. Jei žemėje ne­ lieka kitokios muzikos, tik kulkų švilpesys, kovos riks­ mas ir mirštančių aimanos,— dainuok šitas rūsčias melo­ dijas. Bet netylėk. Tylėjimas — išdavystė, kai tautos li­ kimas kybo ant plauko. Poezija — tautos istorinio likimo ląstelė, ir ji turi sugerti į save viską, ką patiria tau­ ta. Todėl tu privalai dainuoti. Toks tavo pašaukimas ši­ tuo baisiu metu. Eilėraštyje „Dainuok, širdie, gyveni­ mą...“ S. Nėris sakė: Dainuok, dainuok — ir nenutilki, Pralenki vėją, stepėm gaudžiantį. Tegu garsų kolonos pilkos Prarėks kulkosvaidžius ir haubicas. Ką atmeni ir ko neatmeni, Dainuok, širdie, dainuoki nesustojus! Jeigu nutilsi — tapsi akmeniu, Tave sumindys priešo kojos.

Poezija dar niekada nebuvo S. Nėriai tokia lemtinga būtinybė kaip dabar. Visi kiti žmogaus rūpesčiai, sielvar­ tai ir džiaugsmai jau nebegalėjo išlaikyti ir pateisinti poetės gyvenimo. Karas sugriovė tą buities klodą, kuriame S. Nėris gyveno, įpratusi į jo šilumą, išmetė į plyną lau­ ką, kur nebebuvo senųjų žmogiškų ryšių. Liko tik talen­ 25~26 История Великой Отечественной войны Советского Союза 1941 — 1945. — М„ 1961. — Т. 2. — С. 242; 640. 27 Манн Т. Собрание сочинений. — М., 1961. — T. 1. — С. 487. 199

to šauksmas ir poeto pareiga. Poezija tapo tarsi vienin­ teliu jos egzistencijos pagrindu. Nori gyventi — dainuok. Tai vienintelė tavo gyvenimo vertė šitą klaikią istorijos valandą. Lietuvių literatūra pirmą kartą išėjo į tokį mūšio lau­ ką, kuriame svyravo pasaulio pamatai. Ligi tol ji dar nė sykio nebuvo stovėjusi apkasuose, o bet koks karas jai iš anksto būdavo svetimas, baisus ir smerktinas, kaip ir tiems Lietuvos berneliams, varomiems ginti caro ar kai­ zerio imperijų. Ji nepalaikė nė vienos iš kariaujančiųjų ar­ mijų, nešlovino nei jų pergalių, nei vadų, o tik žiūrėjo į viską su begaliniu sopuliu ir graudesiu. Bet šis karas gra­ sino sutrypti pačią tautos gyvybę, nušluoti iš pasaulio pas­ kutines teisingumo ir laisvės liekanas, paversti žemę ver­ gų planeta. Ir literatūra jau negalėjo likti kurčia tokio karo kanonadai. Kova prieš okupantus pasidarė totaline visos literatūros užduotimi, jos didžiąja tema ir pagrindi­ niu išgyvenimu. Visi kiti žmogaus egzistencijos aspektai pasitraukė į antrąjį planą, nublanko dilemos — būti ar nebūti — akivaizdoje. Tik maža poetų saujelė, pasikly­ dusi istorijos kryžkelėse, pasitiko hitlerinius okupantus džiaugsmingais himnais kaip išvaduotojus — tai buvo vienas iš žiaurių tautos susiskaldymo paradoksų. Jau pirmą karo savaitę A. Venclova ir L. Gira šaukė Lietuvą nepasiduoti, stovėdami prie Maskvos radijo mik­ rofono. 1942 m. pradžioje Maskvoje pradėjo eiti lietu­ viški laikraščiai, kuriuose P. Cvirka, J. Šimkus, J. Bal­ tušis, K. Korsakas skelbė žūtbūtinės kovos įstatymą. Iš lietuviškosios divizijos apkasų siuntė reportažus, apsaky­ mus, eilėraščius J. Marcinkevičius, V. Mozūriūnas, E. Mie­ želaitis, šlovindami lietuvio kario narsą. „Prie mano akių žuvo žmonės, krito sužeistieji. N i e k a s iš rašytojų nie­ kad nesupras, kas yra tikras frontas, jame nepabuvęs. < ...> Aš nusprendžiau čia pasilikti ilgesnį laiką, nes greta tų didvyrių, su kuriais aš dabar gyvenu, kasdieni­ nis mūsų gyvenimas man pasirodė nublankęs ir neįdo­ mus. Aš pajutau, kad mano pareiga šiuo metu būti tarp šių žmonių, ir aš čia lieku — bent tol, kol praeis pats 200

sunkiausias momentas“28,— rašė A. Venclova iš Centri­ nio fronto. Į frontą išėjo daugiau kaip tūkstantis tarybinių rašy­ tojų29. Jie bėgdavo kartu su kareiviais j ataką, verždavosi iš apsupimo, pridengdavo ugnimi atsitraukiančius ir ra­ šydavo kur nors apkasų kamputyje apie drąsą, žygdarbį, būsimą pergalę. į savo laikraščių redakcijas K. Simono­ vas ar A. Surkovas grįždavo su milinėmis, išvarpytomis kulkų ir minų skeveldrų30. „Tarybinis karinis žurnalis­ tas — tai ypatingo sukirpimo žurnalistas,— rašė V. Katajevas.— Jis tikras kareivis. Jo planšetėje bloknotas, pieštukas, žemėlapis. Prie šono pistoletas, o ant kaklo automatas. Kiekvieną akimirką jis pasiruošęs rašyti arba šaudyti priklausomai nuo aplinkybių“31. Likusi 1941 m. rudenį užblokuotame Leningrade, A. Achmatova kartu su kitomis moterimis siuvo maišus smėlio užtvaroms, o nak­ timis budėdavo priešlėktuvinėj gynyboj32. Rašytojas turi būti ten, kur sprendžiamas šalies liki­ mas33. Literatūra — tai priešakinė ugnies linija, iš kurios neturi teisės dezertyruoti nė vienas talentas. Toks mo­ ralinis ir estetinis imperatyvas, susidaręs karo metais, tokia literatūrinė aplinka, gyvenanti ištisai kovos minti­ mis, aktyviai palaikė S. Nėries pasiryžimą —„Per ašaras ir kraują bristi / Man lemta su kovos karta“. Savo eilėraščiuose S. Nėris su viltimi ir desperacija šaukė vieną vienintelį šūkį, kurį tada kartojo visa tary­ binė literatūra,— nesitraukti, grumtis iki paskutinio ato­ dūsio, atsilaikyti. Dar vienas žingsnis atgal, ir tu pra­ rasi savo gimtąją žemę ir tėvų kalbą, liksi be namų, be teisybės ir vilties. Todėl stovėk vidury kraujo marių ne­ 28 Laiškas K. Korsakui 1943, kovo 20 // Poezijos pavasaris.— V., 1967,— P. 93—94. 29 История Великой Отечественной войны Советского Союза 1941—1945. — Т. 2. — С. 572. 50 Ортенберг Д. Доблесть / / Литературное наследство: Совет­ ские писатели на фронтах Великой Отечественной войны. — М., 1966. — Т. 78. — С. 272—273. 81 Ланский П. Писатели в «Красной звезде» / / Там же. — С. 285. 32 Ортенберг Д. Доблесть / / Там же. — С. 276. 33 Берггольц О. От имени ленинградцев / / Лит. газета. — 1965. — 9 мая. 201

svyruodamas ir nedrebėdamas. Tik žūtbūtinė kova gali išgelbėti nuo pražūties tavo gimtinę, senolių palikimą, šviesią tavo tautos rytdieną, išsaugoti žemėje teisingu­ mą, laisvę, moralę — elementarias žmogaus egzistencijos sąlygas. Naktys rudenio — tamsios ir vėsios, Kaip krankliai jos, kaip juodvarniai krankia. Nesitrauksim — kaip siena stovėsim Siaubo naktį gaisringą ir trankią. „Rudens naktys“

S. Nėris pasijuto pačios istorijos pašaukta į 'kovos ri­ kiuotę, kur ji privalėjo išsiskyrimo širdgėlą, atsitrauki­ mo siaubą, graužiantį ilgesį paversti aktyvaus pasiprie­ šinimo, neapykantos ir keršto šuoru. Ir ji galėjo tai pa­ daryti. Atsitraukimo kelias, nuklotas lavonais, šiurpios naktys Maskvos slėptuvėse, kaukiant sirenoms, tėviškė, atitekusi budeliams, žadino joje ne tik sielvarto ašaras, bet ir pyktį, atpildo troškimą. ,,Iš S. Nėries visos povy­ zos tada tryško ir pagieža priešui, ir kovos ryžtas...“34— liudija K. Korsakas. Joje glūdėjo pašėlusi gyvybingumo, tikėjimo ir suvalkietiško užsispyrimo galia, kuri nemo­ kėjo rezignuoti, o drąsiai šokdavo prieš akliną aplinky­ bių sieną. Tokiai aktyviai prigimčiai žūtbūtinė kova bu­ vo natūralus santykis su pasauliu, vienintelė išeitis iš istorijos košmaro ir paskutinė galimybė vėl pamatyti Lie­ tuvą. Ji mokėjo susitelkti į vieną ryžtingą mostą, veiks­ mą, žygį. Šitokios poetinio temperamento ypatybės tiko kovos šauklio pareigoms, kurias prisiėmė S. Nėris. Aš moteris — tik Odisėja,— Manęs Homerai neminės. Bet aš mokėsiu būt teisėja Skriaudikams mano giminės. „Odisėja“

Savo eilėraščiuose poetė, kaip ir anksčiau, su kažkuo kalbasi, klausia, atsako, stebisi ir šūkčioja. Bet dabar ši judri, lengvai ibesišakojanti impresionistinė poetika su­ 34 Korsakas K. Iš mūsų... // Mane jūs jausite darbe, kovoj.— P. 21. 202

spausta kietos rankos, valingai įtempta ir nutaikyta j vie­ ną tikslą. Atsirado daugiau ryžtingų akcentų ir impera­ tyvinių intonacijų. — Sanai, vaduokit iš vergijos! — Tėvynė šaukia vakaruos. Ugniaviečių karštų žarijos Kerštu širdyse težėruos, Kovon, draugai! Kuris suklupo... Šimtų šimtai už jį kovos. Pirmyn! Kaip maldą šnibžda lūpos Brangiausią vardą Lietuvos. „Mes atvaduosime tave“

Poetinė frazė dabar kapojama į trumpas atkarpas, ku­ rias išskiria griežtos kadencijos. Vietoj tylios ir švelnios sakinio slinkties atsiranda sukiršinta, skubi melodija, ky­ lanti iki aukščiausios gaidos, užsibaigianti dažnai šauk­ tuku, o ne daugtaškiu. Tribūniškos poezijos patirtis, ku­ rią įgijo S. Nėris „Trečiame fronte“ ir pirmaisiais tarybi­ niais metais, nepaisant jos meninių rezultatų, padėjo poetei ieškoti įsakmių intonacijų, imperatyvinės frazės, staigių pauzių, kietesnės žodžio faktūros ir vidinio in­ tensyvumo, atliepiančio fronto įtampą. Šaukdama į kovą, S. Nėris ne tiek agitavo, kiek reiš­ kė gyvą psichinę būseną, pilną žmogiškos ir poetinės tie­ sos, vidinio veiksmo situaciją, apibrėžtą kartais vos jun­ tamais siužeto kontūrais, šitaip paprastai ir emocingai ji išsako žūtbūtinės kovos ryžtą eilėraštyje „Dnepro sū­ nus“: Nesitrauksiu, neisiu niekur — Taip ilgai čia lauktas svečias. Dnepras mano, šaltas Dnepras! Stepės mano, stepės plačios! Kovos šūkiams S. Nėris suteikdavo tokio moralinio kategoriškumo, kad jie virsdavo absoliutine tiesa, kuriai privalėjo paklusti net gamta. Visos žemės ir dangaus jė­ gos šaukiamos j vienintelę, teisingiausią ir paskutinę ko­ vą. Pasaulyje, rodos, liko tik vienas jausmas — neapy­ kanta pavergėjams, tik vienas veiksmas— mirtinos grum­ 203

tynės. Romantiškai išplėtoti ir į visatos centrą iškelti ko­ vos šūkiai S. Nėries lyrikoje įgaudavo tiesiog biblinio rūstumo. Te akmeniu duona pavirs Ir dienos — bežvaigždėm naktim, Juoduoju maru teišmirs, Kas nori mums laisvę atimt. O žeme gimtoji, versmes Paverski pikčiausiais nuodais! Tegul tave skradžiai prasmegs Ateiviai su kryžiais juodais! „Tegu tave skradžiai“

Kas galėjo tikėtis tokių deginančių neapykantos, drą­ sos ir veiksmo šuorų iš pačios švelniausios lietuvių poe­ zijos mimozos!.. „Nepažinau savo mokytojos balso — taip jis buvo pasikeitęs ir suvyriškėjęs,— rašė E. Mieželai­ tis.— Priminė kareivio balsą atakos metu. O ji faktiškai ir ėjo į ataką. Kartu su kareiviais, kartu su visa liau­ dimi“35. S. Nėris iš tiesų nebuvo geležinių nervų žmogus, ku­ ris nedrebėdamas žengtų per ugnį ir vandenį, kaip rei­ kalavo karo meto įstatymai. Ji ilgai krūpčiodavo, išvy­ dusi lavoną pakelėje. Verkdavo dėl kiekvieno savo pažįs­ tamo žūties. Pati labai bijojo mirties ir, plėšdama ją jaukiomis spalvomis, tarsi ramindavo save. Karas S. Nėriai buvo sunki ir tragiška būtinybė, o ne žmogaus šaunumo išbandymas, graži jo žygdarbių lęgenda ar smagus maršas, kaip tose linksmose dainose, kurias atsivežė į Lietuvą tarybiniai kariai 1940 m. Kare ji matė begalines kančias, siaubą, pačių esminių žmonių egzistencijos pagrindų niokojimą. Jūroje dūmų miestas paskendo, Pleška ir traška, dunda ir dunda. Vėjas medelio žalio neranda, Mirtį vien randa, kraują ir skundą.*1 9 35 Mieželaitis E. Mokytoja // Mane jūs jausite darbe, kovoj.— P. 191. 204

Aukštos lavonų sąvartos guli... Kas liko gyvas — stovi prie duonos. Migo, pamigo šiandie motulė — Saulė močiutė ją pavaduoja. „Karo keliu“

S. Nėris visada jautė savo gležnumą baisingų karo jė­ gų akivaizdoje. Gal šiandien, o gal rytoj jos tave sutryps? Ką reiškia maža dulkelytė geležiniam viesului, prariju­ siam tiek miestų ir fatališkai artėjančiam prie Penzos, kaip jai atrodė?36 Pirmaisiais pralaimėjimų mėnesiais ji pasijusdavo „į purvą kruviną suminta“, viską praradusi. Jau girdėjo šaltą bedugnės alsavimą, šiurpią nelemties ir išnykimo tylą. Nejau gyvenimas sugriautas? Širdy — perdėm žaizda ir skausmas. Ir neša, neša kraujo sriautas... Koki krantai kada priglaus mus? „Vėlinės“

S. Nėris ėjo į karą su motinos širdimi, drebėdama dėl savo kūdikio ir pavergtos tautos likimo, kentėdama ir verkdama, išsiilgusi namų gūžtos, meilės, žmogiškos ši­ lumos. Ji skaudžiai juto sopulingą praradimų gėlą ir karo blaškomos moters vienatvę. Karas neužslopino jos švelniųjų jausmų, o tik dar labiau išplėtojo ir sustiprino. Saukdama į kovą, poetė turėjo nugalėti visų pirma savo pačios gležnumą ir silpnumą, o ryžto ir drąsos komandas išgriebti iš sopulingų jausmų žaizdro. Herojiškas veiks­ mas jos lyrikoje kyla iš liūdesio, o neapykanta — iš siel­ varto. Rašydama eilėraštį S. Nėris pirmiausia įtikinėjo pati save — būk tvirta, nebijok mirties, priešinkis iki pasku­ tiniosios. Ji žinojo, kad turi tapti kovos šaukliu, kuris negali abejoti ir kūkčioti. Tai sunkiausia poeto pareiga — būti tvirtam ir griežtam, kai aplinkui tiek sielvarto, būti 36 Autoriaus pokalbis su O. Juodeliene 1967, saus. 27. 205

visa žinančiam, kai visas pasaulis toks netikras, būti vadu, kai pačiam norisi pravirkti. Bet taip reikia. Tu karo vaikas. Širdį drąsią Ir ginklą rankoj išlaikyk! Ateis kiti — galbūt supras jie, Kokia mūs valanda klaiki. „Tu karo vaikas“

S. Nėries eilėraštis išauga iš dviejų priešingų dvasi­ nių pradų, kuriems poetė neleido susidaužti katastrofiš­ koje atomazgoje, o atsargiai jungė ir derino. Vieno eilė­ raščio ar net atskiros strofos ląstelėje plazda ryžtas ir trapumas, tikėjimas ir nusiminimas, kerštas ir sielvartas. Poetė šaukia kareivį atakon, o išlydi jį su motinos šird­ gėla, žinodama, kad jis tikriausiai negrįš. Šitaip išsau­ goma lyrikoje psichologinė tiesa, išgyvenimų pilnumas ir teisingumas. Toksai dvasinių kontrastų bangavimas, vie­ nur labai atviras, kitur prislopintas, ir lemia S. Nėries karo meto eilėraščių aukštą vidinę įtampą. „Bet frontiniai S. Nėries eilėraščiai kainavo jai visą gyvybės jėgų įtampą. Šita kaina ir daro juos nepaprastus, vieninte­ lius tokius mūsų lyrikoje“37,—pastebėjo D. Sauka. S. Nėries lyrika dabar remiasi dramatiška žmogaus situacija, kurią karas pavertė svarbiausiu būties dėsniu. Žmogus trokšta gyventi, o turi eiti į mirtį. Jis nori būti su savo artimaisiais, o turi išsiskirti negrįžtamai. Jis il­ gisi „židinio ugnelės“, o turi žudyti ir pats žūti. Emoci­ niai kontrastai, kilę iš tokių žmogaus būties prieštaravi­ mų, atskleidė žiaurų istorinio- laiko dramatizmą. Eilėraštis „Sakalai broleliai“ prasideda kaip senoviš­ ka rauda švelniais ir graudžiais kreipiniais. Sesuo ieš­ ko savo brolių partizanų. Kiek meilės, gailesčio ir žmo­ giško prisirišimo jos sielvartinguose malonybiniuose žo­ deliuose! Sakalai broleliai ■ — kur jūs? Girios ąžuolėliai — kur jūs? Ar šaltoj smiltelėj trūnit? Girios glūdumėlėj tūnit? 37 Sauka D. Lyrikos tiesa // Mane jūs jausite darbe, kovoj.— P. 117. 206

Poetė pasijuto sesuo kiekvienam, kas grumiasi už tė­ vynę ir žūsta. Ir apgaubdavo ji pačia įstabiausia tėviškės gamtos skraiste, kuri turėjo nuo visko ginti ir saugoti. Bet karas negailestingai suplėšydavo šitą menką apsau­ gą ir netikėta gamtos spalvų kaita, lydinti graudžius rau­ dos žodžius, skamba kaip didelės istorinės dramos pra­ džia. Rudenėlis aukso šarvais apsidengęs. Gervių virvės nuringavo per padanges. Vidur lauko iškerojo varnalėša... Mano brangią brangią žemę priešai plėšia. Dar negirdėti sprogimų ir aimanų. Drama vyksta ty­ loje, kuri supa būties pastovumą. Tėviškės gamta žmogui nebe ramus prieglobstis — čia plėšosi vakariai vėjai ir vaikšto mirtis. Nebėra gimtųjų namų ugnelės — tik šal­ ta nežinia. Nebėra šeimos — tik sesuo rauda savo brolių. Suiro visi natūralios egzistencijos pagrindai — byloja ši­ tie trapūs poetiniai simboliai. Ir lieka tik vienas būdas grąžinti pasauliui natūralius santykius — kova. Tai dra­ matinio vyksmo pagrindinė išvada, reiškiama jau visai kitomis — statesnėmis ir valingesnėmis intonacijomis. Rudenėlis per tėvynę Nužingsniavo šilo viržiais... Vilkis karišką milinę! Susijuoski standų diržą! S. Nėris negali pasilikti vidury dramatiškos situacijos, neapsispręsdama, ką daryti. Beveik kiekviena dramatiška būsena baigiama apsisprendimu, ne iš anksto priimtu, o giliai iškentėtu. S. Nėris gyveno besikeičiančiomis nuotaikomis, kaip ir seniau, bet tų nuotaikų podirvyje glūdėjo tam tikros koncepcijos, kurios savotiškai rąguliavo nuotaikų kryptį. Poetė jau žinojo kažką svarbu, lemtinga, tvirta, kas neišsitėkdavo vienkartiniame nuotaikos gūsyje, o figūravo kaip nepraeinanti vertybė ir didysis gyvenimo tikslas. S. Nėris stengėsi suvokti žmogaus egzistencijos vietą visatos sandaroje, kurios negali sugriauti jokie karai, taip pat amžinajame gyvybės ir mirties cikle, kurio nie­ 207

kas nesustabdys, kaip manė poetė. Kančių, siaubo ir ne­ vilties patirtį ji bandė, kaip ir visi romantikai, nušviesti nenykstančios būties pradais. Ieškojo amžinybės gabalė­ lio, to nesibaigiančio mėlyno dangaus, kuris staiga atsi­ vertų pro karo dūmus ir aimanas. Savo poetinį išgyve­ nimą S. Nėris tarsi pakeldavo iš empirikos pažemių į tokį aukštį, kur pats menkiausias dienos klausimas atsi­ remdavo į amžinas būties lytis. Tokia visados buvo poezijos užduotis — per savo laiko prizmę, dažnai miglotą, klaidinančią ir vienadienę, įžvelg­ ti neišnykstančius žmogaus egzistencijos pradus. S. Nėries lyrikoje žmogus yra tvirtais siūlais surištas su gyvenimo sandaros pagrindais ir todėl nesijaučia vie­ niša dulkė, kurią istorijos vėjai blaško ir gena į pražūtį. Yra objektyvios, amžinos ir nepraeinančios gyvenimo ver­ tybės, todėl žmogaus egzistencija net klaikiausią isto­ rijos valandą nėra beprasmė. Reikia apginti šitas ver­ tybes. Išsaugoti bent tikėjimą, kad tokios vertybės galimos žemėje. To užtenka prasmingai egzistencijai. S. Nėries lyrikoje žmogus priklauso bendram visų žmonių likimui, nereikalaudamas sau jokios išimties, nesijausda­ mas nei geresnis, nei nelaimingesnis už kitus. Jis žino, kad niekur negali pasitraukti nuo karo rykštės, likti nuo­ šalyje nuo bendro savo šalies likimo, ir tai sustiprina jo ryžtą. Rankoj — butelis benzino Ir granatų ryšulys. Mums už nugarų, juk žinom,— Didelė gimta šalis: Plačios stepės, miestų mūrai, Aerodromai, fabrikai... Sodai, saulėti pajūriai,— Žaidžią smėlyje vaikai... Ir senolių palikimas Stovi mums už nugaros. Rymo didelis likimas Žemės — motinos geros. „Nepraeis fašistų tankai'*

208

Žmogaus „aš“ S. Nėriai dabar yra tik bendro žemės istorinio likimo dalelė, o ne vienintelė gyvenimo forma, su kuria viskas prasideda ir baigiasi. Poetė mato pasau­ lyje pakankamai dalykų, prašokančių individualios eg­ zistencijos ribas. Jei žemėje ima nykti laisvė ir teisingu­ mas, žmogus turi paaukoti viską, net savo gyvybę, kad būtų išgelbėti bendros žmonių būties pamatai. Eilėraš­ tyje „Krinta žvaigždės“ kareivis, šaukiamas motinos, ke­ liasi iš kapo, nugalėdamas pačią mirtį, ir eina vaduoti pavergtos tėviškės. Ji bučiuoja šaltą kaktą kario: — Kelkis, kelkis, mylimas sūnau! Lyg žuvėdra klykauja prie marių: —■Kas vaduos tėvynę, nežinau. — Tegu audros stūgauja įnirtę, Tegu kaukia kruvinas ruduo! Mano valios priešas nepakirto: Kelsiuos, kelsiuos tėviškės vaduot. Sugebėjimas pasiaukoti vardan aukštesnių gyvenimo vertybių S. Nėriai buvo pati gražiausia žmogaus savybė. „Gyvenimo atsisakyti? — /T ik nevergaut, tik nevergaut!“ (2, p. 155) — sakė poetė. Jei prasmingą gyvenimą galima išpirkti tik savo mirtimi, tu privalai drįsti. Žmogaus „aš“ poetei dabar yra tiek vertingas, kiek jis paklūsta šitai bū­ tinybei. Žygis didelis. Karžygis mažas. Tavo tvirta valia aš tikiu, Kada, veidu mirtin atsigręžęs, Nenuleidi į žemę akių. „Tau dainuoju“

Mirtis S. Nėriai nebuvo nei galutinis visų klausimų sprendimas, nei paskutinis būties taškas, o tik žūtbūtinė pastanga išgelbėti tokias vertybes, be kurių neįmanoma žmonijos gyvenimo tąsa. Poetė atrado tikslią ir griežtą nemirtingumo formulę, kurios visada ieškojo,— kas pa­ 209

deda galvą už didelę tiesą, tas visada liks gyvas toles­ niame teisingumo, laisvės ir tėvynės likime. Brangieji! Kam išsekot raudomis? Aš juk lieku visuomet su jumis — Jums atminimo žiedu pražydėsiu, Mane jūs jausite darbe, kovoj, Ir pergalės aš vėliavoj šlamėsiu... „Vilnius Paleckis“

Gimtoji žemė priglaudžia savo glėbyje tą, kuris ją gynė, švelniai jj supa, skrisdama erdvėje. Ji nusigręžia nuo priešo, išversdama jo kaulus lietums ir darganoms, o savo sūnų saugo per amžius, pridengusi geltona smil­ timi. Jis gyvena žolėje, rugio laiške, medyje, nuolat keis­ damas savo nepatvarius pavidalus, bet iš to amžino gy­ vybės srauto jau niekados neišnyksta. Kas žemelėn grįžo — amžinai nutilo Ir jau niekad, niekad, niekad neprabils, Uogele raudona sirps pakrūmėj šilo, Smiltele geltona, viesulu pakils. Kodėl tyli žemė, ko saulutei linksi, Tau aš pasakyt, vaikuti, negaliu. Tik žinau: nežūsim, niekada nedingsim, Kol riedės mūs žemė amžinu keliu. „Kodėl tyli žemė?“

Šitos jaukios nemirtingumo formulės atsirado dar priešatominėje eroje, kai gyvybės ir žmogaus išnykimas žemėje atrodė neįmanomas. Jos paguodė ir padrąsino poetę, žvelgiančią į juodą mirties angą, kurioje ji nedrį­ so matyti tuštumos, padėjo užspausti savyje tragišką šiurpą, kuris nuolat prabildavo—„sunku numirti, kada žemė bunda“. Atominis amžius sugriovė optimistines gy­ vybės ir žmogaus amžinumo premisas, kurių laikėsi S. Nė­ ris, bet pasiaukojimo didybė, žengimas į mirtį vardan aukštesnių idealų, ieškojimas atramos pasaulio sanda­ ros pagrinduose, išreikštas subtilių, dramatiškai besikei­ čiančių jutimų gama, neprarado nei savo moralinės, nei meninės vertės. 210

Karas S. Nėries akyse nevirto beprasmiškomis žudy­ nėmis. Ji suvokė įnirtingas kautynes Tėvynės karo fron­ tuose kaip gynimą paties esmingiausio, ibe ko žmogus negali gyventi. Iš šitos nuovokos plaukė ir jos vidinis tvirtumas, prasimušęs pro skausmą, valingas veiksmo ir žygio teigimas, skambąs pro ašaras. „Karas užguja ir palaužia vienus, užgrūdina ir išprusina kitus,— kaip ir kiekviena žmogaus gyvenimo arba tautų istorijos kri­ zė“38,— sakė V. Leninas. S. Nėris buvo pirmoji tokio ryš­ kaus herojinio mosto poetė tarybinėje lietuvių lyrikoje. „Mums atrodo,— kalbėjo Just. Marcinkevičius 1961 m.,— kad ryškiausias tarybinės literatūros bruožas, kuris ją labai teigiamai išskiria iš visos pasaulinės literatūros, yra, būtent, herojinio prado visuomenės ir paskiro žmo­ gaus veikloje iškėlimas, to prado analizė ir poetizacija“39. 3 Kiekvienas žmogus kenčia, atskirtas nuo tėviškės. Ypač sunkiai atsiskyrimą su tėvų žeme išgyvena lietuviai: jie ligi senatvės dainuoja savo kaimo dainas, ilgiausiai sap­ nuoja tėviškės laukus, metų metais nešasi savyje išrau­ to medžio savijautą. Tėviškės ilgesys — būdingas mažos artojų tautos, kietai įaugusios į savo laukų molžemį, jausmas, virstąs tiesiog svarbiausia gyvenimo alterna­ tyva: Ei, eisim, eisim, mes čia nebūsim, Čia ne mūs tėviškėlė. Čia nėr tėvelių nė motinėlių, Nėr čia mum ko gailėtis,40 Lietuvių lyrikoje nė vienas išgyvenimas nebūna toks stiprus, grynas ir tragiškas kaip tėviškės ilgesys. Kar­ tais jis pratrūksta nesuvaldomu graudesiu kaip A. Ba­ ranausko „Kelionėje Petaburkan“. Kartais pasilieja plas­ 38 Leninas V. Pilnas raštų rinkinys.— V., 1984.— T. 30.— P. 65. 39 Marcinkevičius Just. Komunistai, pirmyn! // Lit. ir menas.— 1961.— Rūgs. 30. 40 Sruoga B. Lietuvių liaudies dainų rinktinė.— V., 1949.— Nr. 145. 211

tiškomis tėviškės klonių, miškų, kalnelių vizijomis, al­ suojančiomis begaline meile ¡kaip Maironio „Pavasario balsuose“. Kartais banguoja švelnia ir liūdna nostalgija kaip Margalio dainoje „Leiskit į tėvynę“. Tėviškės ilge­ sys — sopulingiausia kiekvieno lietuvių poeto, nublokšto nuo gimtinės, žaizda. „Jeigu tėvynės pasiilgimas yra li­ ga, tai aš sergu sunkia forma. Ji veikia visas mintis ir jausmus“41,— rašė B. Sruoga, uždarytas Štuthofo stovyk­ loje. Išgyvenęs porą dešimtmečių Amerikos didmiesčiuo­ se, mirdamas J. Tysliava prašė tik vieno — pervežti jo pelenus į gimtąjį kraštą. S. Nėris pranoko visus lietuvių poetus savo ilgesio galia, tragišku grynumu ir subtiliausiais niuansais. Šita ilgaamžė blaškomos lietuvių tautos būsena jos lyrikoje susilaukė pačios skaudžiausios išraiškos. Tėviškės ilge­ sys poetės eilėraščiuose virto pagrindine žmogaus būties situacija, lygiaverte gimimui ir mirčiai. Motina, klaidžio­ janti karo keliais su kūdikiu ant rankų, be galo išsiilgusi savo namų ir artimųjų,-— ši pagrindinė S. Nėries lyrikos dvasinė būsena atliepė milijonų likimą ir tapo šio tra­ giško laikotarpio poetiniu simboliu. „Nė vieno garso iš tėvynės negirdėjau per tris su vir­ šum savaites — per tris baisaus košmaro savaites“ (3, p. 341),— rašė S. Nėris, vos prasidėjus karui. Šita neži­ nia jau tada atrodė poetei nepakeliamai ilga ir sunki, o ji tęsėsi trejus metus. „Gal nė vienas iš mūsų nebuvo taip pasiilgęs Lietuvos, kaip buvo pasiilgusi ji“42,— pri­ simena A. Staškevičiūtė. Maskvoje ar Penzoje, kur ji pra­ leido pirmuosius karo mėnesius, susitikusi pažįstamus, ji kalbėdavo tik apie Lietuvą, netikėtai pravirkdavo, prisi­ minusi kokį nors vėjo malūną, lėtai mosuojantį sparnais prie Dusetų. „Aš taip persiėmiau paliktąja Lietuva, arti­ miausiais žmonėmis, kad vos apsigyniau haliucinacijų, pačių tamsiausių... Hamleto psichologiją supratau“ (3, 412),— rašė S. Nėris 1941 m. rudenį. 41 Laiškas V. Sruogienei 1944, geg. 2.— Iš B. Sruogos laiškų // Pergalė.— 1966.— Nr. 2.— P. 105. 42 Staškevičiūtė A. [Atsiminimai] // Literatūra ir kalba.— T. 4.— P. 201.

212

Jau pirmą karo dieną S. Nėris pasimetė su vyru. B. Bu­ čas palydėjo ją iki automobilio, įkėlė drabužių ir knygų ryšulį, pabučiavo sūnų, o pats pasiliko Palemone, pasi­ ryžęs pirma išgelbėti turtą, kuris jam, prasimušusiam iš didelio vargo, visada rūpėjo, o tik paskui trauktis. Kai trečią karo dieną, užkasęs į žemę skulptūras ir išslapstęs poetės rankraščius, jis pėsčiomis pradėjo vytis žmoną ir sūnų, aplinkui jau knibždėjo vokiečių kareiviai, o Pale­ mone trankėsi baltaraiščiai43. Ir S. Nėris liko viena su vaiku, neturėdama apie vyro likimą jokios žinios ištisus trejus metus. „Nebuvo nė vienos dienos, kad negalvočiau apie Tave, kad mudu su Balanduku nekalbėtume apie savo mylimąjį Tėtuką,— rašė ji vėliau.— < ...> Gyvenau vi­ sus tuos trejus su viršum metus begaliniu ilgesiu ir grau­ žatim, kam aš Tave palikau. Kitą kartą man rodydavos, jog tu mane už tai pasmerkei...“ (3, p. 417—418) Ilgesys S. Nėries lyrikoje— dramatiška būsena, nu­ lemta neišvengiamo žmogiškos prigimties konflikto su karo meto realybe. Žmogus šaukiasi gimtosios žemės, na­ mų ramybės, meilės, bet visa tai anapus fronto linijos. Žmogus regi tikrąjį gyvenimą ir laimę tik Lietuvoje, bet į ją „atkirsti keliai takeliai, minom užminuoti“. Žmogus kalbasi su artimaisiais, vaikšto po savo namus, mato tė­ viškės upes ir sodus, bet tik atsiminimuose ir sapnuose. Visų šviesiųjų jausmų ir troškimų daigai, prasmingo gy­ venimo vizijos, žmogiškumo esmė glūdėjo dabar ilgesy­ je, kitaip sakant, anapus galimumo ribos. Tai ir buvo drama — žmogus tapo atskirtas nuo savo esmės, nuo na­ tūralių būties pagrindų, kurie nusikėlė į svajonių, troš­ kimų ir iliuzijų sritį. Žmogaus dramą, glūdinčią ilgesyje, S. Nėris įspūdin­ gai atskleidė eilėraštyje „Namo“. Tai pokalbis su vaiku, tapęs dabar mėgstamiausia eilėraščio forma. Kiauras dienas poetė klausydavosi sūnaus čiauškėjimo, kuriame figūravo tėtukas, šuo Margis, Palemono sodelis, graudendavosi nuo jo paprastų ir naivių žodžių, neskiriančių tikrovės ir sapno. Ji pati pasiduodavo vaiko fantazijoms, peržengdavo laiko ir erdvės ribas, supainiodavo galima 43 Autoriaus pokalbis su B. Buču 1965, birž. 12.

213

ir neįmanoma. Pakrypęs dviaukštis namelis, kurį vaikas kasdien piešdavo, jos akyse atgydavo su laiptų girgžde­ siu, paukščių čiulbėjimu, ir ji pasijusdavo grįžtanti į na­ mus. Šitą akimirką S. Nėris mokėjo perkelti į eilėraštį kaip tikrenybę, kaip gyvą ir jaudinantį regėjimą. Baltas rūkas jau kelias Ties tamsia pakalne. Šiltą mažą rankelę Spaudžiu savo delne. Iš tylos atsiduso: — Aš nakties nebijau. Šitas kelias juk mūsų, Ir namelis tuojau? Mus tėtukas sutinka. Sunė Margis su juo. Kregždės narstys aplinkui, Ir špokai nusijuoks. „Namo“

Bet įstabus regėjimas, grąžinąs benamiams namus, staiga užgęsta, ir motina su vaiku vėl atsiduria karo vė­ jų nusiaubtoje dykynėje. Grįžimas iš sapno į realybę — pats skaudžiausias, ir tokį atsibudimą poetė piešia kaip emocinį sukrėtimą. Ar tikrai, mamutėle? — Netikrai, netikrai. Gęsta nuostabiai tyliai Tolimi vakarai. Saitas vėjas Uralo Beria dulkėm akis... Ar tas kelias be galo? Ar be galo naktis? Paukštė mažą paukštelį Šildo plunksna švelnia. Šiltą mielą rankelę Spaudžiu savo delne. 214

Toksai dramatiškas vidinis veiksmas tampa poetinio išgyvenimo pagrindu. Lyrinį vyksmą S. Nėris dabar for­ muoja iš stambių vidinių įvykių ir aiškių psichikos pos­ linkių. Kūrinio centre atsiduria gana ryškus dvasinės kaitos branduolys, kuris skaidosi, plėtojasi, vėl jungiasi, o eilėraščio forma įgauna griežtus užuomazgos ir atomaz­ gos punktus artėdama į baladę. Psichologinis eilėraščio branduolys, skleidžiąs iš sa­ vęs kontrastingas nuotaikas ir dramatišką įtampą,— tai šeimos jausmas. Jis buvo giliai įsišaknijęs S. Nėries bū­ tybėje. Gyvenimas kaimo vaikui prasideda nuo namų ži­ dinio ugnelės, be kurios šalta ir nyku pasaulyje. Ji ne­ įsivaizdavo laimės ir ¡būties pilnumo be krykštaujančio kūdikio, mylinčio vyro, jaukaus namų kampo. Tai pirmu­ tinė žmogaus egzistencijos grandis, kuria rėmėsi poetės vidinė harmonija. Karas išardė šeimą, išjudino nusisto­ vėjusius būties ir pasaulėjautos pagrindus, bet kraujo ryšiai tebedūzgeno joje taip pat stipriai, kaip ir gyvybės instinktas. Atsiminimuose, sapnuose ir pasąmonės haliu­ cinacijose poetė nematydavo savęs vienos, o visad bū­ davo dviese ar trise. Atsimenu, mes ėjom, Ir buvo taip tylu! Aplink laukai kvepėjo Raudonų dobilų. Poetės „aš“ tebegyveno senųjų šeimos santykių tinkle, tebealsavo paliktų namų šiluma. Šitas paprastos ¡būties klodas S. Nėriai buvo pats reikalingiausias (čia glūdėjo pagrindinės normalaus gyvenimo vertybės), ir ji troško giliai į jį pasinerti neatsibusdama. Realybė kaskart pik­ tai išdraskydavo šitą iliuziją, bet poetė vėl grįždavo į jos jaukią palėpę, pamiršusi viską. Tai S. Nėries lyri­ kos nuolatinis dramatiškas vyksmas. Poetė dabar jaučia ir mąsto kaip motina, kuri ieško savo vaikui pastogės, kenčia ne vien dėl savęs, bet ir dėl tos mažos bejėgės būtybės. Jos eilėraštyje labai aiš­ kus antrasis lyrinio vyksmo dalyvis, nutraukiąs poetės monologą savo klausimais (,,— Pasakyk, mamute, kodėl žemė tyli?“), įsiterpiąs į jos minčių ir nuotaikų tėkmę kaip aktyvi jėga. Anksčiau tarp poetės „aš“ ir jos tylin­ 215

čio pašnekovo neretai stūksojo nesusipratimų siena, už­ simegzdavo antagonistinės grumtynės, kurios lėmė dra­ matiškus kūrinio siūbavimus. Dabar poetė nebejaučia jo­ kių prieštaravimų tarp savęs ir mylimo žmogaus, abu jie susipynę ir susilieję į vieną būties ląstelę. Bet karas įsi­ brauna į jų tarpą, išskiria, suplėšo tą vientisą būties ląs­ telę j dalis. Karas įsirėžia į kiekvieną jutimą ir mintį kaip kažko baisaus, neišvengiamo ir nepataisomo suvo­ kimas. Tai tragiškoji S. Nėries ilgesio potekstė ir jo fi­ nalas. Džiaugsmas ir desperacija, iliuzija ir atsibudimas, švie­ sus regėjimas ir tamsuma — tokiais dramatiškais kontras­ tais plazda ilgesio jausmas S. Nėries lyrikoje. Eilėraš­ tyje „Ateik“ susiduria dvi realybės, subėga du laikai, to­ limi kaip dangus ir žemė („Daug mėnesių, karo praėjo, / Dienų daug — lyg tankai s u n k i ų „ L y g vakar — prie kiemo vartelių...j Žvilgsniu palydėjai mane“). Tarp šitų dviejų paralelių blaškosi moters meilė. Baisioje karo ap­ linkoje ji iškyla kaip šviesus nesutrypto žmoniškumo žiedas. Tokia šventa, graži ir galinga, rodos, dar nieka­ da nebuvo meilės pasaka lietuvių lyrikoje. Tačiau ir mei­ lė negali sujungti karo brūkšniu padalytos tikrovės ir laiko; žmogus galų gale vėl atsitrenkia į būtinybės sie­ ną. Šitaip mažoje lyrinėje pjesėje nuskamba tragiška žmogaus ir jo laiko istorija. Daug mėnesių karo praėjo, Dienų daug —■lyg tankai sunkių. Aš dieną ir naktį ilgėjaus Saulelės tavo akių. Lyg vakar — prie kiemo vartelių... Žvilgsniu palydėjai mane... Nė karto, nė vieno kartelio Tavęs neregėjau sapne. Ateik! Nekalbėk, būki rūstus,— Aš džiaugsiuos tavim ir tokiu. Gimtinės oro man trūksta, Saulelės tavo akių. „Ateik“ 216

Kiekvienas žodis — gryna emocija, be jokių priemaišų ir antsluoksnių. S. Nėris atveria tokias situacijas, kurios glūdi būties pagrinduose, jų nekomentuodama, negra­ žindama ir nevaidindama. Šitą gryną žmogaus prigim­ ties balsą ji perteikia ¡be galo natūraliai ir laisvai, artė­ dama į lopšinės lyrizmą „deminutyviniu lipšnumu ir žais­ mingai lengvais, skubriais ritmais“44. Lietuvių lyrikoje ilgesys paprastai būna graudus. Blaš­ komas tarp buvusio ir esamo laiko, tarp ūmaus jausmų polėkio ir tuštumos, lietuvių poetas greičiau pravirksta negu grūmoja likimui. Atsimušęs su savo iliuzijomis į neišvengiamumo sieną, jis dažniau liūdi negu maištauja. Istorija taip dažnai atimdavo iš lietuvių gimtąjį kampą, atplėšdavo nuo artimųjų, užtrenkdavo vartus į tėviškę, palaidodavo paskutines grįžimo viltis, kad graudumas ta­ po vyraujančia nuotaika tiek liaudies dainose, sudėtose rekrutų, tiek ilgesinguose poetų eilėraščiuose. S. Nėries lyrikoje bene ryškiausiai įsikūnijo šitas lietu­ viškas graudumas, supintas iš švelnaus liūdesio, skaid­ rios elegijos ir tylios vilties. Ji atskleidė žmogaus glež­ numą ir trapumą, kurio karas negalėjo panaikinti, kurį poetas privalėjo išsaugoti ir apginti, nes tai būtina bend­ ro žmonių gyvenimo sąlyga ir lyrikos subtilumo esmė. S. Nėries lyrikos graudumas, liūdesys, švelnus trapu­ m as— antroji poetės sielos pusė, be kurios ir heroika bū­ tų likusi negyva, sumeluota, dirbtinai išrėkta. Šitas ty­ lus ir liūdnas balsas tada buvo taip pat reikalingas, kaip ir kovos šauksmas, nes žmogus turėjo rasti poezijoje sa­ vo skaudžių išgyvenimų atoskambį, nes pagaliau „šnibž­ desys į ausį gali kartais sukrėsti kaip griaustinis“ (A. Gri­ nas)45. Apie paliktą tėviškę S. Nėris, kaip ir daugelis lietu­ vių poetų, kalba su ašaromis balse. Ji negali savo emoci­ jų užslėpti, pritildyti, nukreipti į potekstę. Savo vidinę būseną ji atveria tiesiogine išpažintimi, beveik neieško­ dama sudėtingesnių simbolių ir metaforų. Tai atviro jaus­ mo kalba, besiliejanti impulsyviais sušukimais, kurie už­ gęsta lėtose kadencijose, melodingais pakartojimais, ku­ 44 Sauka D. Lyrikos tiesa // Mane jūs jausite darbe, kovoj.— P. 122. 45 Grinas A. Bėgančioji bangomis. — V., 1963.— P. 65.

217

pinais virpančio jautrumo, giliomis pauzėmis, sklidino­ mis graudžios tylos. Šita kalba beveik neturi perkeltinės prasmės, tolimesnių atotraukų — ji perdėm autentiška. Aimana ir skundas, svetimi ankstyvesnei poetės lyrikai, dabar tampa jos eilėraščių emociniu pagrindu, kurio ji ir nesistengia esmingiau transformuoti. Akys man temsta nuo ašarėlių —■ Tokia beteisė... Ar beateisi, pavasarėli? Ar beateisi? „Beteisė“

Tai lyg vienas atodūsis, staiga ištrūkęs. Viena jausmo melodija — be jokių kontrastų, lūžtančių linijų. Vieninte­ lė antitezė, liekanti graudžiame S. Nėries eilėroštyje,— tai žmogaus ir gamtos antitezė. Užsimezgusi liaudies dai­ nose, ši antitezė visada lydėjo ilgesio motyvus lietuvių lyrikoje. Atskirtas nuo tėviškės gamtos, lietuvių poetas pajusdavo, kad pakirstas vienas pačių esminių jo būties ryšių, ir savo liūdną būseną aiškindavo gimtųjų laukų netekimu, gretindavo ją su tėviškės gamta, likusia už ne­ pasiekiamų tolių. S. Nėris šią antitezę apibrėžė itin grau­ džiais akcentais, alsuojančiais giliu tragizmu. Varputys laiškelį kelia Saulėn iš po sniego... Nesulaukiu aš laiškelio — Mėnesiai prabėgo. Nemunais gyvybė plūsta, Kur ledai stovėjo. Juodą juodvarnį pasiųstau Arba ryto vėją... „Laiškelis“

Gailios minorinės intonacijos tryško iš benamio savi­ jautos, kuri labai skaudžiai įsirėžė j S. Nėries asmenybę. Netekusi tėviškės, poetė pasijuto tarsi našlaitė — bedalė, išvaryta į tuščią lauką. Naujoje aplinkoje viskas buvo svetima — net saulė, medžiai, laukai. „Uralo saulė — Baškirijos / Tau ašarų nešluostys“,— skundėsi ji viename 218

eilėraštyje. „Aš neturiu nė vieno žodžio / Tai stepių sve­ timybei",— sakė ji kitur. Be gimtųjų narnų pasaulis pasi­ darė tuščias, nykus, šaltas, ir žmogus jame buvo tik pa­ keleivis. Dideliam name maži našlaičiai, Svetimose gatvėse paklydę. O namelis mūsų prie pašlaičių, K u r pro sniegą palazdžiukai žydi. „Dideliam name“

Kodėl aš ne rykštė, linguojanti vėtroj, ar Nemuno žvirgždas gelmių sutemoj? ^

Kuo nori, ten būčiau: pakopa prie slenksčio,— tegu mano veidą bedildo kančia. „Jei aš nesugrįščiau“

Tik Lietuvoje poetei švietė saulė, giedojo paukščiai, te­ kėjo upės, glūdėjo gyvybės šaknys. Ar gali žmogus gy­ venti be savo šaknų? Be savo žemės, saulės ir upės? Pirmąją karo žiemą mirtis nuolat traukė S. Nėrį kaip paskutinis užsimiršimas nuo vienatvės ir nežinios. Jos akyse mirtis tebuvo susiliejimas su gamta, ramus ištirpi­ mas visatoje, į kurią visi sueina. Ir ji nejausdavo nei tragiško šiurpo, nei baisios desperacijos, galvodama apie išnykimą, o tik graudumą. Lygumos nepjautom viksvom šiuža,— Nepaslėps nuo viesulų manęs. Stepių viesulai per naktį ūžaus, Saldins kraują, šaižiai glamonės. Ir matysiu tik bežvaigždį dangų — Juodą juodvarnį viršum savęs... Apie seserį ir draugą brangų Vėtra savo liūdną dainą tęs. „Stepės“

219

Pirmąją karo žiemą, atsidūrusi tolimoje Ufoje, S. Nėris kartkartėmis pasiduodavo net desperatiškam troškimui — kuo greičiau baigti šitą tremtinio gyvenimą. „Kam reika­ linga man gyvybė, į Kam reikalinga sveikata,— / Jei ne­ tekau tavęs, tėvyne“...— rašė ji viename eilėraštyje. Prie­ miesčio namelyje, užverstame ligi stogo pusnynais, ji išgyveno kelis mėnesius su sūnumi, nesutikdama pažįs­ tamų iš Lietuvos, negaudama nei knygų, nei laikraščių, kęsdama alkį ir šaltį. „Klausi telegramoj apie gyveni­ mą ir darbo sąlygas. Nežinau, ar beverta apie tai kalbė­ ti,— rašė poetė K. Korsakui.— Kam dabar gerai? Duonos gaunam: aš 450 gr. ir Balandis 400 gr. dienai. Visą iki trupinio ir suvalgom“ (3, 413). Kitame laiške ji baisisi turgaus kainomis: vienas kiaušinis — 12 rb., pieno lit­ r a s — 60 rb.46 Stovėdama ties Baltąja upe, rūsčiai puto­ jančia, S. Nėris kartais norėdavo šokti žemyn ir iškart viską baigti. Buvo parašiusi net atsisveikinimo laišką, adresuodama jį J. Paleckiui47. Bet sūnaus liga, jo bejė­ giškumas, naivus čiauškėjimas sulaikė motiną nuo lem­ tingo žingsnio48. Vėliau poetė rašė eilėraštyje „Bendra­ keleivis“: 46 LKLIBR, f. 6— 13.— Laiškas P. Veržbilauskui 1942, geg. 28. 47 Sis laiškas nebuvo išsiųstas ir neišliko. Apie jį S. Nėris kalba kitame savo laiške J. Paleckiui, rašytame 1942, geg. 20 (3, p. 416). 48 V ienišos moters desperacija galėjo būti nulemta ir painių san­ tykių su Petru Veržbilausku, Rusijos Federacijos socialinio aprūpini­ mo komisariato vadovaujančiu darbuotoju, kuriam buvo pavesta glo ­ boti poetę (autoriaus pokalbis su K. Korsaku 1973, rugp,. 11). Gi­ męs Marijampolėje, pilietinio karo metais buvęs čekistu Taškente, vėliau dirbęs Maskvoje centriniame Socialinio aprūpinimo ministeri­ jos aparate, jis jau buvo pamiršęs lietuvių kalbą, bet jam imponavo jo kraštietės literatūrinė šlovė. Iš specialių į Ufą perkelto komisaria­ to parduotuvių atnešdavo maisto, o kartą girtas nuvirto prie name­ lio vartų, užm igo pusnyje, ir poetė jį atkasė. 1942 m. vasarą persi­ kėlus S. Nėriai j Maskvą, jis parūpino poetei privatų butą, kuriame negalima buvo prisiregistruoti (S. Nėris neturėjo paso), kol Mytiščių miesto civilinės metrikacijos biure 1942 m. spalio 7 d. buvo įformin­ ta jos ir P. Veržbilausko santuoka („Повторное“ Свидетельство о браке II—А № 448774.— LKLIBR, f. 6, ар. 4). Nuo visų ji buvo sle­ piama, ir poetė, matyt, laikė ją fiktyvia, nors porą laiškų, jau grįžusi į Lietuvą, dar parašė P. Veržbilauskui, paskirtam Lietuvos TSR so­ cialinio aprūpinimo komisaro pavaduotoju, viename iš jų, rašytame jau Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninėje, kreipdamasi: „Mielas drau­

220

Kai glaudžiu galvelę tavo švelnią Prie krūtinės savo neramios, Tartum atramą jaučiu aš delne,— Tavimi gyvenime remiuos. Juk per tokią vėtrą, tokią naktį, Tokią nykumą be pabaigos Man keliauti valios nepakaktų, Kovai nepakaktų man jėgos... Nuo šių svyravimų tarp „būti“ ir „nebūti“ S. Nėries lyrikos graudesys pasidarė dar gailesnis, bet niūrumui ir tamsai ji nepasidavė. Net mirties refrene, kuriuo baigda­ vosi ilgesio motyvas, šitas graudumas liko skaidrus. Tai liūdna ramybė, kai su likimu susitaikyta, mažytis vilties spindulėlis, kuris negęsta galutinai, netikėtas palengvėji­ mas, ateinantis po ašarų. Kaip ir kaimo moterys, dainų kūrėjos, S. Nėris mokėjo pasiguosti savo pačios graudu­ mu, kuris sugerdavo į save nepakeliamą gėlą ir nuramin­ davo trumpai valandėlei. Jos liūdesys visada išlaikydavo apvalantį katarsio šviesumą. Susigraudinusioje poetės sie­ loje liko gyvas ir pasiaukojimo troškimas, ir tikėjimas pamatyti Lietuvą. Vienas graudžiųjų S. Nėries eilėraščių baigėsi tokiu charakteringu posmu: Л1 niekad nesakiau tau myliu. Negyvas, pilkas žodis tas, Bet eisiu milijoną mylių, Kol tu sugrįši — prarasta. „Kam reikalinga man gyvybė“

Salomėjiškame graudesy tebegyveno visa, kas žmogui brangu, miela ir būtina, kaip poetinė iliuzija, kuri už­ gęsta ir vėl išbunda, kaip galimybė, visiškai artima, o kartu neįmanoma. Ilgesys stebuklingai atkurdavo tai, kas nepasiekiama, priartindavo daiktus, gulinčius už tūks­ tančių kilometrų, prikeldavo įvykius, kurie seniai liko ge (Jus visada kaip tokį prisim enu)“ (LKL1BR, f. 6, ap. 4.— Верокбилаускас П. Условия жизни и творчества великой дочери литовского народа СаломеГш Нерпе в грозные годы Великой Отечественной войны,— 1969; LKLIBR, f. 6, ар. 17 — Laiškas P. Veržbilauskui, 1945, birž. 14).

praeityje, dosniai grąžindavo tai, ką atėmė karas. Vi­ dury šaltos ir alkanos žiemos, kai apie paliktus namus ir Lietuvą nebuvo jokios žinelės („Kas dedasi Lietuvoj? Iš kur gauti nors kokia žinelė apie gyvenimą tenai“? — 3, p. 412), ilgesys sukurdavo įstabią tikrovę, kur tekėjo žydros upės, degė jauki ugnelė židiny, ir šita tikrovė nu­ skaidrindavo poetės graudesį. Palikto krašto regėjimai būdavo tokie stiprūs, kad sta­ čiai išnykdavo jų iliuziškumas, ir jie virsdavo beveik ran­ ka paliečiama realybe. Tai buvo lyrinės vizijos, pilnos tolimo krašto spalvų ir kvapo, apibrėžtos šviesiais buvu­ sio laiko rėmais, labai reljefingos ir aiškios. Prie miško baltuoja namelis, Ten židiny ugnelė jaukiai šnekas, Ten mūsų dienos — pušys žalios, Svariam sniege pramintas takas. „Prie miško baltuoja nam elis“

Pasinėrusi gimtojo krašto vaizduose, S. Nėris užmirš­ davo savo vienatvę. Ji vėl gyveno anuo tolimu gyveni­ mu, dar neužgožtu karo siaubo, anais paprastais ir tyrais jausmais, dar nepaženklintais persiskyrimo ir prara­ dimo lemties. Tai buvo jos atsiminimų fragmentai, mei­ lės išpažintis, tolimos vaikystės trupiniai, o ne šiaip poe­ tinė tapyba. Širvinta skalauja smėlį, Žąsinai gagena. Skrenda vėjai gulbinėliai, Debesėlį gena. Švietė saulė be šešėlių, Džiaugsmo kregždė skraidė, Ir koks mielas, motinėle, Buvo tavo veidas! „Kur tasai nam elis žalias“

Prieš akis nebuvo nei Širvintos, nei balto namelio. Pa­ likta tėviškė egzistavo tik poetės atmintyje, kuri viską išsaugojo, o kartu nuostabiai pakeitė. Daiktų vaizdai, 222

gulėję atminties gelmėse, išnirdavo j paviršių lengvi, skaidrūs ir saulėti. Mažiausia detalė, perėjusi atsiminimų klodą, paliesta ilgesio ir meilės, spindėdavo kaip šventa­ dienio saulė. Atmintis viską transformuoja: išorinius pa­ vidalus paverčia sąmonės ženklais, pojūčių signalus jun­ gia su vidine būsena, sukuria tarsi visiškai naują, ne­ materialinę tikrovę. Tai pirmoji kūrybinio akto pakopa. Pati produktyviausia lyriko sąmonės būklė. Pagauta atsiminimų, S. Nėris nesidairo po išorę, o tik įsiklauso į save. Ir girdi seniai girdėtus balsus, ir regi seniai matytus daiktus. Staiga atsiveria viena atsimini­ mų versmė, išbunda kita — regėjimai tarsi nutrūksta ir vėl atsinaujina, jie nebūna vientisi ir pilni; jų fragmen­ tai nuolat kryžiuojasi, o virš jų tarsi Damoklo kardas ky­ bo grėsmingas dabarties suvokimas. Tokiai neužbaigtai ir besikeičiančiai tikrovei išreikšti geriausiai tiko impre­ sionistiniai spalvų deriniai, staigūs peršokimai, trūkčio­ janti frazė, fragmentiška kompozicija. Si technika, se­ niai S. Nėries atrasta, dabar buvo giliausiai pateisinta psichologiškai ir ištobulinta virtuoziškai. „...Vaizdai — tai tik išgyvenimų nuotrupos, tai tik maža, regimoji jų dalis, tik gairės, nužyminčios emocijų tėkmę, kurios didžioji da­ lis lieka tarp eilučių — neišsakoma, o tik atspėjama“49,— rašė V. Zaborskaitė. Eilėraštyje „Prie šaltinio“ nuosta­ biai susipina ploniausios atsiminimų gijos (lakštingala, sesuo, tėviškė), visi daiktai plevena tarytum bekūniai, siela atsiskleidžia vidinio nustėrimo akimirką. Šiltas vakaras, obelys klausos — Nekuždėk, nekuždėk! Tyli vėjas. Padangė nublausus Sumirgėjo žvaigždėm. Taip ramindavo mane sesutė... Ilgesy, ilgesy! Gal ir tu ne pilkoji lakštutė? Gal seselė esi? 49 Zaborskaitė V. Eilėraščio menas.— V., 1965.— P. 146.

223

Iš tėvynės gal... Nuostabų tretį Pakartok, pakartok! Man akyse balta obelėlė Iš pavasario to... „Prie šaltinio“

Sis eilėraštis, pilnas įvairiausių garsinių pakartojimų, „visas skamba tarytum lakštingalos giesmės imitacija“, anot P. Skirmanto. „...Žodis parinktas taip, kad pirmiau­ sia savo semantiniu turiniu išreikštų tikslą minties ir nuotaikos niuansą, bet lygia greta — ir taip, kad jo fo­ netinė struktūra būtų aktyvi, rezonuotų eilėraščio nuotai­ kai, leistų ją pajusti, diktuotų teisingą eilėraščio into­ naciją“50. Koks gražus buvo Lietuvos veidas pro ilgesio ašaras. Savo eilėraščiuose poetė lipdydavo ir lipdydavo stebuklin­ gą ir šventą tėviškės paveikslą, nepavargdama ir nesu­ stodama, apimta džiaugsmingos ekstazės. Peizažas S. Nė­ ria i— tai šviesiųjų žmogaus troškimų ir vilčių projekcija į gamtą, žmogaus likimas ir tautos istorija. Tapydama peizažą, poetė kalbasi pati su savimi, ieškodama atramos savo gyvenimui, ir kalbasi su Lietuva kaip su gyva bū­ tybe. Ji kuria peizažą kaip džiaugsmingą himną savo tautos gyvybei, kuri išsilaikė per amžių sąvartas ir ne­ užges šitame baisiame kare. Ji pagauna mažus gamtos krislelius, kuriuose, rodos, virpa tėviškės oras, o kartu piešia plačiausią panoramą, salomėjiškai trapią ir frag­ mentišką, kurioje plazda be galo švelnus, tyras ir sudva­ sintas meilės jausmas. Iš negandingų vakarų, Audrų, perkūnijų prikrauti, Lingavo debesų laivai. Tada graži graži buvai Akim tyliųjų ežerų... Lyg eidama linelių rauti. „Lietuvai“ so Skirmantas P. Žodis ir garsas S. Nėries eilėraštyje // Mane jūs jausite darbe, kovoj.— P. 238; 234.

224

Salomėjiškas peizažas — tai giesmė ir drama. Toks yra eilėraštis „Lietuvai“, kuriame poetė išreiškė ne tik ikaro meto žmogaus ilgesį, meilę ir kančią, bet sukūrė amžiną tėvynės jausmo simbolį. Tai pats gražiausias kūrinys apie Lietuvą, pasirodęs po Maironio. Jame poetė, pasak D. Sau­ kęs, „sulydė dainų, pasakų idealųjį grožį su lietuviško peizažo konkrečiu vaizdingumu, ausdama romantiškai to­ limą ir kartu tokį salomėjiškai „iki ašarų“ pažįstamą pa­ veikslą, kuriame kiekvienas ¡brūkšnys tapybiškai ryškus, o visuma pakyla iki simbolio reikšmingumo“51. Pasaulis kiekvienam žmogui prasideda nuo gimtųjų namų ir tėviškės lauko; paskui jo apimtis plečiasi, atsi­ veria nauji horizontai, bet pirminiai vaiko ryšiai su žeme ir artimaisiais lieka tarytum' viso tolimesnio žmogaus gyvenimo, jo pasaulėvaizdžio ir vidinės harmonijos pag­ rindas. Šitą pirmykštį ryšį su gimtąja žeme, su ¡uždaru šeimos gyvenimo ratu S. Nėris jautė taip stipriai, kaip nė vienas kitas XX a. lietuvių poetas, o jo fatališką per­ trūkį išgyveno kaip didžiausią tragediją. Tėvynė jai bu­ vo prasmingos egzistencijos alternatyva, išeities taškas ir galutinis tikslas. „Tėvynė pavergta — širdis išplėšta. Kur eisi be širdies? Kaip gyvensi be tėvynės?“ (3, p. 84) — liūdnai svarstė poetė 1942 m. Grįžusi į išvadi jtą Lietuvą, ji stačiai svaigo iš džiaugsmo. „Tėvynės gamta. Toks grožis! Bučiuoju mylimą žemę, kiekvieną geltoną ¡beržo lapelį...“ (3, p. 344). Ji vėl pasijuto pilnateisis žmo­ gus, o ne benamė klajūnė. Jau paguldyta į Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninę, S. Nėris maldavo su ašaromis, kad leistų jai ¡mirti Lietu­ voje52. Kai ją ėmė nešti į lėktuvą, ji suprato, kad daugiau nepamatys savo žemės ir artimųjų53. Iš jos akių švietė paskutinio atsisveikinimo ir išsiskyrimo kančia. Ranka spazmiškai spaudė vyro ranką, o veidą ji gręžė į sieną, 51 Sauka D. Subtili lyrika ir liaudies daina // Salomėja Nėris lite­ ratūros moksle ir kritikoje.— V., 1981.— P. 269. 62 Nosovaitė A. [Atsiminimai] // Literatūra ir kalba.— T. 4.— P. 215. 1,3 Jau lėktuve S. Nėris pasakiusi J. Šimkui: „Iš tos kelionės aš ne­ begrįšiu“. Grįžęs į namus, J. Šimkus verkė (iš autoriaus pokalbio su E. Šimkuviene 1965, saus. 26).

225 S, S a lo m ė jo s N ėries lyrika

kad kiti neregėtų šito mirties suvokimo, įrašyto jos vei­ de54. Kremliaus ligoninėje, kliedėdama ir vėl atgaudama sąmonę, S. Nėris šaukėsi tik Lietuvos. „Kam mane atve­ žė, kam mane atvežė? Ir vėl verkė, ir vėl kliedėjo...“55*— prisimena R. Januškevičienė. „Aplankėme ją trise: A. Sniečkus, J. Paleckis ir aš,— prisimena G. Paleckie­ nė.—-S. Nėris buvo jau labai ligos nukamuota, jos vei­ das gerokai patamsėjęs, tačiau ji mus visus pažino. Ji maldaute maldavo: — Nepalikite manęs čia, vežkite namo, važiuokime j Lietuvą. Nepalikite!“50 Į S. Nėries gyvenimą ir kūrybą lietuviško ilgesio galia, graudesys ir tragizmas įėjo pačia gryniausia forma ir pasiekė dramatiškiausią įtampą. 4 Karas pašaukė poetinį žodį į kovos rikiuotę. Jis turėjo drąsinti kareivius, vesti į ataką ir mušti priešą geležiniu kumščiu. „Visuose dūmais aptrauktuose karo laukuose nuo Barenco iki Juodosios jūros daina, eilėraštis ir lozun­ gas, sustoję petys į petį, sulaikydavo puolimą ir eidavo į ataką“57*...— sakė rusų poetas M. Dudinas. Poetinis žo­ dis privalėjo tarnauti tik frontui, kuriam šalis atidavė milijonus gyvybių. Bet karas užliejo žemę tokiomis krau­ jo ir ašarų upėmis, kad vien drąsinąs žodis negalėjo apimti visų to meto tikrovės pusių. Meninė poezijos pri­ gimtis reikalavo išreikšti realią žmogaus būseną, siek­ ti psichologinės ir istorinės teisybės, kuri ne visuomet atitinka gyvenamojo momento normatyvus, tačiau vis dėlto lieka aukščiausiu poetinio žodžio tikslu. 64 Šitie atsisveikinimo momentai užfiksuoti A. Stanišausko nuot­ raukose, kurios saugom os memorialiniame S. Nėries muziejuje Pale­ mone. 55 JanuSkevičienė R. Paskutinės Salom ėjos dienos // Salomėja Nė­ ris: Poetės atminimui.— P. 70. 68 Paleckienė O. [Atsiminimai] // Literatūra ir kalba.— T. 4,— P. 203. 57 Дудин M. Слово о советской поэзии / IV съезд писателей СССР / / Лит. газета. — 1967, 24 мая.

226

„Tegu lietuviškas žodis, lietuviška daina ir eilėraštis šiandien priešui būna taip pat pavojinga ir mirštamai jį pažeidžianti kovos priemonė kaip partizanų kulkos“58,—• rašė K. Korsakas 1942 ,m. Vienintelė literatūros paskir­ t i s — būti idėjiniu ir moraliniu rezervu kovojančiai Lie­ tuviškajai divizijai ir partizanų būriams. Vienintelė jos egzistavimo prasmė—„padėti laimėti tą kovą“59. Jaunų­ jų rašytojų pasitarime 1942 m. J. Marcinkevičius kalbėjo: „Nuotaika rašytojui būtinas dalykas, bet dabar karas. Rašytojas turi būti karys“60*. Ir S. Nėris sakė: „Vienas tėra kelias: keršto ir kovos kelias!“ (3, p. 85). Šita programinė užduotis atliepė jos herojišką pasaulėvaizdį ir romantinę poezijos galybės iliuziją. Ji iš tiesų troško savo „garsų kolonomis“ naikinti blogj, taisyti ir tobulinti pasaulio veidą. Tegu plieniniai keršto žodžiai Strėlėm užnuodytom sušvilpia! Tegu skeveldrom priešą skrodžia, Tesmaugia ji mirtingom kilpom. „Dainuok, širdie, gyvenimą...“

S. Nėries negąsdino programinės poezijos kelias, kurį šiuo metu pasirinko visi didieji pavergtųjų Europos tau­ tų poetai. Poezija negalėjo likti neutrali tokiame konflik­ te, kur „buvo pastatytos ant kortos aukščiausios žmoni­ jos ir civilizacijos vertybės“ (P. Pikasas). Daugelis gar­ sių poetų (P. Eliuaras, Z. Siupervielis, V. Nezvalas, V. Bronevskis) dabar rašė tokius eilėraščius, kurie pli­ to užgrobtose jų tėvynėse, kaip keršto ir kovos atsišau­ kimai. Poezija buvo užangažuota — ji turėjo aiškų tiks­ lą ir konkrečią programą. Poezijos programa, kurią valingai diktavo istorinis lai­ kas, neužstojo S. Nėriai realios žmogaus padėties kare. Ji jautė po kareivio miline trapią žmogaus sielą, dreban­ čią apkasų šaltyje ir mirties akivaizdoje. Karas jai bu­ vo tragiška anomalija, griaunanti žmogaus gyvenimą iki pamatų. Ir ji žvelgė su skausmingu gailesčiu į žmogų, ss-59 Ą o r s a k a s K - Prieš amžinąjį priešą.— K., 1945 — P. 213; 207. 60 LKLIBR, f. 1, ap 1861. 227 8

*

kuriam liko tik pelenų sauja ir atsiminimų žiupsnis, kuris guldo savo galvą, kad galėtų gyventi ¡kiti. Skyla širdys per pusę Jau pusnynų baltų — Ak, kur būsi, kur būsi Sį pavasarį tu? „Išlaikysirn audras“

Lavonų kalnai (20 milijonų), kuriais buvo grindžia­ mas kelias j laisvę, žadino šiurpą, nusiminimą, sopulį ir kitiems lietuvių rašytojams, atsidūrusiems evakuacijoje. Bet šituos jausmus dauguma stengdavosi nutildyti, dar nepaėmę plunksnos į rankas, kad nesugraudintų kovoto­ jo ir kad agitacinis žodis neprarastų kietumo. „Būna ir pas mane tamsesnių valandėlių ir pesimizmo antplū­ džių,— rašė J. Baltušis viename laiške.— Tuo atveju aš taip organizuoju savo laiką, kad jo mažiausiai liktų lais­ vo įvairioms „svajonėms“61. „O karas tęsiasi, tęsiasi be galo. Per jį mes pasenome, pražilome. Rodos, vienas Šimkus iš „senosios gvardijos“ nežyla. Petras už mane 3 m. jaunesnis — žilas. Aš pabalau per metus. Koki mes grįšime į Lietuvą — jeigu grįšime?“62— skundėsi A. Venc­ lova viename savo dienoraščio puslapyje, bet jau po po­ ros mėnesių rašė: „Visą karo metą aš stengiuos nepraras­ ti dvasinės pusiausvyros ir nepasidaryti netinkamas jo­ kiam darbui. Tai nelengva“63. S. Nėris negalėjo išsaugoti savyje tokios pusiausvyros. Skausmo ir liūdesio bangos prasilauždavo pro valingą pareigos supratimą, pagaudavo jos būtybę kaip galingi impulsai ir nešdavo tolyn nuo tvirtų ir aiškiai apibrėžtų sprendimų. „Kodėl didesnioji mano karinės poezijos da­ lis skamba liūdnai? — klausė pati savęs S. Nėris.— To­ dėl, kad didesnė yra dalis tų, kurių niekad nebesulauks, kurie niekad nebegrįš, negu grįžtančiųjų“ (3, p. 90). 01 Laiškas K- Korsakui ir A. Venclovai 1941, gruod. 13,— Doveika K. Lietuvių rašytojai Didžiajame Tėvynės kare.— V., 1967.— P. 294. 02 A. Venclovos dienoraštis 1942, gruod. 28.— E. Venclovienės as­ meninis archyvas. 63 1943, vns. 12.— Ten pat. 228

Ar gali liūdesys, motinos širdgėla ir jausmo trapumas padėti kariui atsilaikyti, grumtis ir laimėti? Daugelis ideologinio fronto veikėjų tvirtino, kad šitą lemtingą va­ landą poezija turi apeiti tylomis liūdesį, kančias ir nelai­ mes, kurios vis vien neaprėpiamos, o privalo guosti ir drą­ sinti64. Juk graudus žodis nepakels nuo žemės sugulusios kuopos. Tai padarys galbūt tik eilėraštis — proklamacija, eilėraštis — griežta komanda. Rašytojų pasitarime 1943 m. J. Žiugžda, LTSR švieti­ mo komisaro pavaduotojas, kalbėjo: „Dėl neigiamų daly­ kų vaizdavimo. Filmuose „Stalingradas“, „Pergalė dy­ kumoje“ nerodė karių nuovargio, kančių. Tai teisinga. Taip prie klausimo reiktų prieiti ir mūsų poezijoje. O tuo tarpu kai kas užsigauna, jei tokios rūšies eilėraščiai, kur aprašomi sunkumai, yra nepraleidžiami“65. Toks buvo šio laiko estetinis normatyvas, kuriame negalėjo išsitekti dramatiškesnis poezijos kūrinys. S. Nėriai, vaizdavusiai žmo­ gaus kančią, nuovargį, nepakeliamą ilgesį, buvo prikiša­ ma atitrūkimas nuo gyvenimo, pesimizmas („Drg. Sa­ lomėja atitrūkus nuo gyvenimo. Jos eilėse daug pesimiz­ mo“66), o atskirose metaforose įžvelgiamas net įtartinas t politinis turinys („Sal. Nėris rašo: ,,į vakarus, į vakarus, ten pavasaris“. Bet juk tokį posakį galima ir antraip su­ prasti, kad okupuotoj Lietuvoj gyvenimas — pavasaris“67). 64 „1941 m. rugsėjo mėn. aš atsivežiau pirmą karinių eilėraščių ciklą. Jis vadinosi „Aš dainuoju neapykantą“. Aš perskaičiau jį di­ deliems Rašytojų sąjungos veikėjams. Ir jie man pasakė: „Alioša, ko tu žliumbi? Kam tai reikalinga“. Ir man pasidarė gėda ne dėl savęs, o dėl jų. Kai aš pasakiau jiems: „Draugai, taip esti gyvenime: mili­ jonai žmonių atskyla nuo apgyventų vielų, varo į rytus karves ir ark­ lius, ištisi fabrikai išsikelia iš pastovių vietų. Tai sunku!“ Jie man at­ sakė: „Argi tai reikalinga kare. Kai vyksta tokie baisūs dalykai, žmones reikia pradžiuginti žodžiu“ (Сурков А. Творческий отчет на заседании военной комиссии СП 12 июля 1943 г. / / Литературное наследство: Советские писатели на фронтах Великой Отечественной войны. — Т. 78. — С. 334). 65 LKLIBR, f. 1, ар. 1910.— Pasitarimo su LTSR rašytojais 1943, geg. 17 d. LKP(b) CK protokolas. 66 Ten pat.— A. Moskvino kalba. 67 Ten pat.— K. Preikšo kalba. 229 9. Salomėjos Nėries lyrika

S. Nėris nesuprato, už ką ji barama. „Mano eilėraš­ čiai perbraukiami ir dedama pastaba „silpna“. Man ne­ aišku, kodėl „silpna“. Reikėtų tuos dalykus kolektyviai išsiaiškinti“68,— kalbėjo poetė tame pačiame rašytojų pa­ sitarime. Ji tebemanė, kad poezijos vertę lemia autoriaus nuoširdumas ir žmogiškoji teisybė, kad reikia rašyti taip, kaip jauti ir galvoji. „Tiktai krauju rašyti žodžiai gali­ ma vadinti poezija, nes nėra lig šiol pasauly tokios ko­ kybės rašalo, kuris pavaduotų kraują“ (3, p. 95),— sakė poetė. Jau 1941 ,m. rudenį lietuviškųjų radijo laidų re­ dakcija išsiuntinėjo poetams aiškų ir konkretų temų są­ rašą, pagal kurį turėjo būti rašomi eilėraščiai69. LTSR ra­ šytojų biuras, pradėjęs veikti nuo 1942 m. vidurio, svars­ tydavo kiekvieno poeto eilėraščius, rekomenduodavo jų knygas spaudai, nustatydavo privalomą jų išvykų į fron­ tą ir pasisakymų per radiją planą. Viename savo posėdy­ je šis biuras priėmė net tokį nutarimą: „Įpareigoti drg. rašytojus visus savo naujai parašomus ir spausdinimui skiriamus kūrinius prisiųsti Biurui“70. Tokia smulkmeniš­ ka globa erzino rašytojus, ir ne vienas jų stengdavosi apeiti biurą, pasišovusį posėdžiauti kiekvieną savaitę „li­ teratūros labui“. S. Nėris slėpė net savo telefono nume­ rį71. Biurokratinė hierarchija, perkelta į literatūrinį gy­ venimą, ėmė trikdyti draugiškus rašytojų santykius ir jų kūrybinį bendravimą. „Mūsų rašytojai bendrauja tik bui­ ties klausimuose, o literatūrinio bendradarbiavimo nėra. Šiuo atžvilgiu rašytojų organizacijoje tuštuma“72,— kal­ bėjo E. Mieželaitis 1943 m. Tą patį po kelių mėnesių pa68 Ten pat.— S. Nėries kalba. 69 Sąrašas toks: „1) Partizanai, 2) Pavergtoji Lietuva, 3) Sugrįži­ mas, 4) Maskva, 5) Raudonarmietis, 6) Stalinas, 7) Stalino kalba, 8) Lietuvių kova su vokiečiais ir kt.“— LKLIBR, f. 4, ap. 5138.— J. Ba­ naičio laiškas A. Venclovai 1941, lapkr. 15. 70 LKLIBR, f. 1, ap. 1873.— LTSR rašytojų biuro posėdžio 1942, rugp. 29 protokolas Nr. 9. 71 LKLIBR, f. 1, ap. 1896.— K. Korsako laiškas S. Nėriai 1943, bal. 20. 72 LKLIBR, f. 1, ap. 1868.— Pasitarimo su rašytojais LKP(b) CK 1943, rūgs. 8 protokolas. 230

kartojo J. Šimkus: „Nėra mūsų rašytojų tarpe artimes­ nio kontakto. Kiekvienas savyje užsidaręs“73. Penzoje S. Nėris mielai susitikdavo su kitais rašyto­ jais, o Maskvoje jau ėmė šalintis tų, kurių rankose buvo šiokia tokia literatūrinė valdžia. Poetė jautė, kad čia j jos eilėraščius žiūrima rezervuotai, kaip j trečiareikšmius šiame kare, kad iš jos reikalaujama ne nuoširdaus jaus­ mo, o skambaus šūkio74. Išerzinta dažnų savo kūrybos kupiūravimų ir atmetimų, pasiūlymų šį tą pakeisti ir pa­ pildyti (rinkiniui, jos pavadintam „Krinta žvaigždės“, bu­ vo parinkta optimistiškesnė antraštė „Dainuok, širdie, gyvenimą!“75), S. Nėris netgi įsikalė, kad jai pavydima. „Tave tai aš myliu, kai tu kalbi, žinau, kad blogo neno­ ri, kad man nepavydi“76,— kalbėjo ji J. Šimkui. Išgirdusi ramų, savim patenkintą kurio nors „viršininko“ balsą, ji padėdavo telefono ragelį, netarusi nė žodžio77. „Iš viso jos jautrumas nenatūraliai perdėtas, ir ji nuolat kažko ant kažko pyksta. Nervinasi ir jaudinasi“78,— pastebi A. Venc­ lova savo dienoraštyje. Ilgainiui labai jautri ir lengvai pa­ žeidžiama poetės psichika pasidavė net ligūsto įtarumo ir persekiojimo baimės kompleksui. Jau grįžusi j išvaduo­ tą Kauną, ji kalbėdama visada pasitraukdavo toliau nuo lango, kad neišgirstų ko nors svetima ausis79. Vientisa S. Nėries kūrybinė prigimtis palengva ėmė aižėti, spaudžiama kietų literatūrinės reglamentacijos įstatymų. Dabar ji rašo ne tik pagal „širdies mandatą“, 73 LKLIBR, f. 1, ap. 1910.— Pasitarimo su rašytojais 1943, geg. 27 LKP(b) CK protokolas. 74 „Atsimenu, Didžiojo Tėvynės karo metais mums ne kartą teko būti patiems pirmiesiems Salomėjos Nėries naujų eilėraščių skaitytojams ar klausytojams ir kartu pirmiesiems jų vertintojams. Ir kai kuriuose iš tų eilėraščių, net jausdami giliausią simpatiją jų autorei, mes iš pradžių nepastebėjome tos meninės galios, kuri buvo juose įkūnyta“,— prisiminė K. Korsakas (Korsakas K. Poetė ir laikas // Tiesa.— 1965.— Lapkr. 17). 75 Mieželaitis E. Mokytoja // Mane jūs jausite darbe, kovoj.— P. 196—197. 76 Autoriaus pokalbis su J. Šimkumi 1959, bal. 11. 77 Autoriaus pokalbis su E. Šimkuviene 1965, saus. 26. 78 A. Venclovos dienoraštis 1943, saus. G.— E. Venclovienės asme­ ninis archyvas. 79 Autoriaus pokalbis su J. Laurinavičiūte 1966, kovo 15. 231 9‘

bet ir pagal savo aplinkos reikalavimus bei užsakymus. Stichišką poetinį impulsą ima lydėti logiški samprotavi­ mai, o visą kūrinį stebi atsargi abejonė— ar tiks. Pir­ mykštis kūrybinio proceso darnumas (išgyvenau, para­ šiau, išspausdinau) nutrūko. Vienus eilėraščius S. Nėris siunčia į spaudą, deda į rinkinius, o kitus slepia stal­ čiuose ir niekam nerodo. Per trejetą metų nespausdintų kūrinių skaičius priartėja iki šimto. Šitoks dvilypumas (vieni dalykai — visuomenei, kiti — sau) tik mezgėsi ir dar nespėjo suskaldyti poetės asmenybės į skirtingus po­ lius ir kontrastiškas kūrybos puses, bet vis dėlto ji (kaip ir A. Achmatova) gyveno ir rašė jau šito dvilypumo pa­ ženklintame lauke. Tarp slepiamų nuo viešumos eilėraščių pirmiausia pa­ kliuvo tie kūriniai, kuriuose poetė išliejo savo išgąstį, sumišimą, abejones, staiga peršokusi iš vienos pasaulio socialinės sandaros į kitą. Nukritusi nuo romantinių iliuzijų kalno j kasdieninę rea­ lybę, kur nebebuvo jokio paradinio fasado, kur žmogaus egzistenciją lėmė 450 gr. duonos davinys, kur spaudoje vyravo liaupsės „genialiam vadui“ ir propagandinis me­ las, įprastas karo aplinkybėmis, poetė buvo sukrėsta. Li­ terinė kortelė, kurią gaudavo kaip deputatė, degino ran­ kas— ji drovėjosi turėti daugiau duonos negu kiti, ir vis dėlto ateidavo jos atsiimti nakčia, slėpdamasi nuo žmo­ nių. „Mes kovojom prieš melą, o patekome į dar didesnį melą“,— kalbėjo kambario draugei80. Iš Sibiro rašydavo laiškus išvežtos mokslo draugės, graudindamos iki aša­ rų81. Kas mėnesį ji skaitydavo eilėraščius per radiją už­ grobtai Lietuvai, kiekvieną sykį drebėdama,— hitlerinin­ kai galėjo iš keršto sušaudyti jos vyrą ir motiną, kurių 80 Autoriaus pokalbis su O. Juodeliene 1967, saus. 27. 81 „Iš čia štai 6.II.44 m. p. Girdzijauskienės dėka pateko į rankas Tavo kuriniai. Tavo, Mieželaičio, Venclovos, Cvirkos ir kt. Koks džiau­ gsmas pamatyt po liek laiko savo raides, lietuviškus žodžius! Mes vi­ sos (16 moterų iš Kauno) puolėmės prie jų, kaip ištroškę prie šaltinio. Ir geriame, siurbiame net neskirdamos, skanu ar ne. Vakarais visos skuta bulves, o viena, dažnai buv. mokytoja Andrijanienė, skaito, dek­ lamuoja. Skamba lietuviškas žodis, pinasi j rimus, banguoja gražiu ritmu, ir ašaros teka per veidus, skutėjos verkia Lietuvos...“ (VRBR, f. 4, ap. 1413.— Ant. Goberienės laiškas S. Nėriai 1944, vas. 11).

likimas vis dar buvo nežinomas. Visa tai ardė vidinę har­ moniją, išjudindavo žemę po kojomis, nors ilgesys liko svarbiausia poetės vidinio nerimo ir sąmyšio priežastis. Kamuojama ilgesio, S. Nėris kartais gailėdavosi net dėl savo pasirinkto kelio, nuvedusio toli nuo Lietuvos. Imdavo abejoti savo istorinio optimizmo gairėmis ir pa­ čia savimi. „Į šaltą mūrą atsitrenkus, / Iš savo sapno nubudau“ (2, p. 115),— sakė ji viename eilėraščių. Vai­ denosi jai raudona bažnytėlė, kur kažkada klūpojo greta motinos tokia laiminga, vargonų giesmė ir viską atlei­ džiantis Kristaus balsas („Tebūna jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo!“— 2, p. 164). Ji tarytum teisindavosi prieš paliktą tėviškę, lenkdavosi su sielvartu ir grauža­ timi jos didiesiems vardams, prašydama suprasti. Šitas abejonių ir ¡gailesčio motyvas, nevirtęs tiesa, lemtingu posūkiu ar nuolatine būsena, skambėjo dramatiška gaida eilėraštyje „Maironiui“: Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? Ar galėjau — tais pačiais keliais? Gena, gena pikto dievo rykštė,— Atgalion ir atsigręžt neleis. Aplink žemę skridusi su vėtrom, Vėl išgirsiu mylimus vardus. Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, Bus man atpildas skurdus. Šitoms abejonėms S. Nėris neleido išsiplėtoti, o pati jas slopino, bijodama prarasti tikėjimą ir atsidurti tuš­ čiame krante. Ji žinojo, kad tokie vidiniai svyravimai ga­ li būti sutikti kaip politinės atgailos ir pasitraukimo ak­ tas, kad iš jos sopulingų vidinių abejonių gali būti pa­ darytos ideologinės išvados, ir stengėsi kuo greičiau per­ bėgti šitą svyravimų ir abejonių ruožą. Vidinė žmogaus istorija, sudaranti lyrikos esmę, turėjo būti galų gale tokia, kokią ją troško matyti visuomenė. Ir poetas pri­ valėjo prisitaikyti prie reikalaujamo dvasinio modelio, numarindamas savyje netinkamus dalykus, stiebdamasis ir forsuodamas savo balsą. S. Nėris negalėjo išvengti tam tikros dvasinės ir meninės standartizacijos tokiu metu, 233

kai iš kiekvieno žmogaus buvo reikalaujama tik drąsos ir tvirtumo, o iš poezijos tik kovos signalų. Laikas diktavo poetui svarbiausių dilemų sprendimus, kuriuos reikėjo tik priimti. Poetas negalėjo atrasti jokios kitos išeities, pasirinkimo ir programos, tik žūtbūtinę ko­ vą, kuri jau vyko. Tokiame visuotiniame kataklizme kaip karas jis privalėjo vadovautis tautos, žmonijos, socializ­ mo aspektais, o ne vien savo asmenine patirtimi. Bet iš­ ankstinis sprendimų, šūkių ir išeities žinojimas, kurį įra­ šė į poeto smegenis laiko imperatyvas, nejučiomis forma­ vo tam tikrą poetinio mąstymo teziškumą. S. Nėris klausi­ nėjo savo eilėraštyje, kaip ir kitados, bet atsakymas jai iš anksto buvo žinomas, ir impulsyvi klausi-mų—sušuki­ mų—nusistebėjimų poetika kartais netekdavo spontaniš­ kumo, darėsi plakatiška. Kas sudrumstė padangę ramią Garsais bombonešių baisiais? Kas taip išniekino mūs žemę? Ko miestai virto griuvėsiais? Ten priešo padegti liepsnoja Sodybų gimtinių stogai... Per gaisrą, pūgą, per pavojų Tolyn j vakarus, draugai! „Mes atvaduosime tave“

O kai viskas žinoma, kai dėl kiekvieno daikto apsispręs­ ta, kai visiems gyvenimo atvejams nubrėžta herojinė pre­ misa, tada poetinis vaizdas tik iliustruoja, juda nusta­ tyta kryptimi, pereina į gatavas formules. Kankinkit, budeliai, smarkiau, Iškęsiu, nedejuosiu. Akmuo teprakalba veikiau,— Draugų jums neišduosiu. Čia mano žemė, Lietuva! — Drebėkit, atėjūnai! Čia milžinų dvasia gyva,— lūs žudote vien kūną. „M arija M elnikaitė“ 2B4

Laikas diktavo poetui temas ir siužetus, primygtinai reikalaudamas apdainuoti kovą kaip aukščiausią žmogaus vertės pasireiškimą ir ilgaamžį tautos pasipriešinimą ger­ manų agresijai. Bendrų motyvų gijos saistė visus poetus, neleisdamos nė vienam susidaryti itin skirtingo ir indi­ vidualaus tematinio horizonto. K. Korsakas teisingai pa­ stebėjo, kad „nei motyvų naujumu, nei temų įvairumu S. Nėris žymiai neišsiskiria iš kitų mūsų karo meto ta­ rybinių poetų tarpo, sudarydama drauge su jais vieningą plejadą...“82 Laikas iškėlė karo įvykius į žmogaus būties centrą, ne­ palikdamas žemėje nieko svarbesnio ir lemtingesnio. Ir S. Nėris stengėsi aprėpti kuo didesnį karo įvykių plotą, jausdama, kad jos individualios kančios yra menkareikšmės lyginant su viską lemiančių grėsmingų įvykių eiga. Ji jautriai klausydavosi kareivių pasakojimų, kamantinėjo iš Lietuvos atvykusius partizanus, norėdama rašyti apie konkrečius įvykius ir žmones, kaip rašė daugelis to meto tarybinių poetų. Kūrinio pagrindan vis dažniau dėdavo realų faktą, tam tikrą siužetinę situaciją (pvz., žandarai suima ir išveža mokytoją; žūsta lakūnas; partizanai kovo­ ja miškuose), palydėdama emocingais komentarais, paki­ liais šūksniais ir istorinėmis reminiscencijomis. Tačiau kuo arčiau poetė prieidavo prie realaus fakto, tuo mažiau likdavo kūrinyje vidinio išsiliejimo laisvės, emocinės gi­ lumos, subtilios vaizdo plastikos. Paprastas konstatavimas be intymios vidinės interpretacijos buvo svetimas S. Nė­ ries talentui, kaip matyti iš tokių „Partizanės“ posmų: Užvakar traukinys nuo bėgių Nuvirto. Šipuliai beliko. Vėl keršto genijus pabėgo, Kitoj jau vietoj grobio tyko. O ginklų sandėlius padangėn Kieno ranka galinga svaido? Žvalgyba ją nutverti stengias. Nutverk, jei nori, miško aidą. 82 Korsakas K. Literatūra ir kritika.— P. 369. 235

Anągikart, kai degė Hilas, Išgąsdintas sargybos bokšte Ir šalto prakaito išpiltas Sargybinis uždusęs švokštė.

j '

S. Nėris neturėjo realių fronto įspūdžių ir, vaizduoda­ ma kovą, rėmėsi daugiau proto susikurtais vaizdiniais ne­ gu baisios, nepakartojamos jausminės patirties kalba. Ka­ ro realybė esmingiau nepakeitė vaizdo struktūros, nedavė jos poetiniam suvokimui naujų kontūrų ir detalių. Jos pa­ mėgti romantiniai simboliai ir vaizdai, perkelti j fronto aplinką, skambėjo pernelyg patetiškai. Jų plieninė širdis! Jie ne veltui skraidys: Grius nuo bombų tvirtovės fašistų. Nuo ugnies, nuo gaisų Bus padangėj šviesu — Kad atgal sakalėliai sugrįžtų. „Mes atkeršysim sakalo mirti“

Skelbdama žinomas savo laiko idėjas, S. Nėris beldėsi vis dėlto į skaitytojo jausmus. Kratėsi grynai loginės ar­ gumentacijos, vengė racionalistiško nuoseklumo, bijojo labiau už viską sausumo ir šaltumo poezijoje. Jos retori­ k a — emocinga, pilna kontrastų, staigių mostų ir griežtų kadencijų, paremta pačiomis aukščiausiomis gaidomis. No­ rėdama sugraudinti skaitytoją, S. Nėris kartais iškeldavo šituos kontrastus pernelyg j paviršių, labai atvirai ati­ dengdavo tragiškas spalvas ir forsuodavo išvadas, neiš­ vengdama sentimentalumo. Ir išgabens merginą Į svetimas vietas. Kas pasodins jurginą? Kas laistys tau rūtas? Ir piktžolėm aptekę Dirvonai verks tavęs, Ten mūsų mėlynakė Nelaisvę skaudžią kęs. „Tu neiki savo noru“ 236

Karo metais S. Nėris imdavosi bet kokio darbo, kurį jai pasiūlydavo, sakydama, kad eilėmis galinti išreikšti viską, o proza beveik nieko83. Ji nesusvyravo, kai K. Preik­ šas, Lietuvos Komunistų partijos CK sekretorius, išsikvie­ tė Penzoje rašytojus ir pasakė: teks rašyti į spaudą ir kalbėti per radiją savo pavardėmis, rizikuojant paliktų šeimų likimu84. Ji buvo pasiryžusi rašyti kiekviena tema, kurios reikalavo radijas ir laikraštis, vykti su eilių blok­ notu į pafrontę, kad tik greičiau baigtųsi karas. Tam tik­ ras nutolimas nuo lyrinės išpažinties, ieškojimas atramos taškų bendrose idėjose ir objektyviuose įvykiuose buvo neišvengiamas S. Nėries poezijoje. Žinoma, impulsyviai emocinei S. Nėries prigimčiai liko svetimas deklamacinis tonas, oficialus iškilmingumas, monotoniškos išskaičiavimų virtinės, paplitusios to meto poezijoje. Bet retorinė stilistika, pasidariusi pagrindiniu karo meto poezijos arsenalu, veikė ir jos poetinį mąstymą. Pirmaisiais karo metais pakakdavo prisiminti eilėrašty­ je pavergtą tėvynę, paminėti fašisto vardą, šūktelėti: „Pir­ myn, už laisvę!“, kad skaitytojas būtų sujaudintas — taip visi buvo įelektrinti karo įvykių. Iš pačių bendriausių po­ sakių skaitytojas susikurdavo poetinį išgyvenimą, pasiner­ damas į savo paties atsiminimus. Toks skaitytojo jautru­ mas klaidino poetus, kurie suvokdavo jo ašaras kaip savo meno galios įrodymą ir nuspręsdavo, kad griežtas, paki­ lus ir deklaratyvus kalbos būdas yra magistralinis poe­ zijos kelias šiuo metu. O iš tiesų mąstymas tokiais visuo­ tiniais dydžiais, kaip tėvynė, laisvė, meilė, kančia, vidinio reagavimo suabstraktinimas, kad jis tiktų kiekvienam skaitytojui, pakilimas virš konkrečios atskiro žmogaus dvasinės patirties, vaizdinių detalių vengimas stūmė poe­ ziją į sausą retoriškumą. Bendros kategorijos, nešildomos jautrių emocinių gijų, vaizdai, neperėję per individualią sąmonę, šūkiai, neįgavę įvairesnių vidinių akcentų, rikiuodavosi vienodomis virtinėmis, ilgais išskaičiavimais, šal­ tomis retorinėmis figūromis. Viename eilėraštyje A. Venc­ lova rašė: 83 Paleckis J. „Aš visada su jumis“ // Literatūra ir kalba.— T. 4.— P. 257. 84 Autoriaus pokalbis su K- Korsaku 1966, vas. 12. 237

Ir dabar larp perkūnijų, griausmo ir vėtrų, lietuvi, Vėl grumies, kaip kovojai per amžius, už laisvąjį būvį. Atlaikysi ir šios dienos kovą įnirtusią tu Ir žaliuosi, kaip ąžuolas ant Nemunėlio krantų.*5 „Lietuvis“

Panašių posmų buvo ir L. Giros, K. Korsako, V. Reimerio knygose. Intelektualinis aparatas tarsi išjungė iš kūrybos proceso poetinę intuiciją, nutylėjimus, peršoki­ mus; jis praleisdavo į eilėraštį išorinius įspūdžius ir ži­ nojimą be jokios poetinės transformacijos. Šitaip poezija ėmė prarasti savo meninę kokybę, pereidama į eiliuotą publicistiką, kuriai poetai šiuo metu vis dėlto dar neati­ davė savo pagrindinių kūrybinių jėgų, kaip pokario me­ tais. Karas, stumdamas viena ranka poeziją į retorinius stan­ dartus, kita ranka vedė ją prie tiesos ir skausmo šaltinių, vertė įsižiūrėti į sukrėsto žmogaus sielą, reikalavo abso­ liutaus teisingumo ir nuoširdumo. Poezijoje išliko gyvas žmogiškumo klodas, nes jokios formulės negalėjo nutildyti tėviškės ilgesio, išsiskyrimo kančios, ligi pat šaknų sukrėsto žmogaus jautrumo. E. Mieželaitis parsivežė iš Kursko—Oriolo fronto pluoštą eilėraščių, parašytų, anot autoriaus, „paprasto kareivio širdies ritmu“. K. Korsakas rašė eilėraščius, pilnus skaus­ mingos intelektualinės savistabos, vidinio atvirumo ir nuoširdumo. A. Venclova piešė paliktą tėviškę su tikra emocijos įtampa ir epiko vaizduote. E. Mieželaitis kalbė­ jo: „Apie sunkumus reikia rašyti. Tai rodo V. Grosmano „Liaudis nemirtinga“ pavyzdys. Sunkumų iškėlimas ne­ atbaido žmonių nuo kovos“8586. Tik teisybė — tegul rūsti ir baisi, bet grynų gryniausia — gali paliesti kareivio širdį, šaukti jį į žygdarbį ir pasiaukojimą87. Bendri žodžiai, skambios frazės, rėksmingos komandos, pradžioj jaudiną skaitytoją, ilgainiui užtrenkia ausų būgnelius, ir žmogus 85 Venclova A. Obelis kur augalota.— K, 1945.— P. 11. 86 LKL1BR, f. 1, ap. 1910.— Pasitarimo su LTSR rašytojais geg. 27 LKP (b) C.K protokolas.

1943,

87 Ортенберг Д. Доблесть / / Литературное наследство: Совет­ ские писатели на фронтах Великой Отечественной войны. — Т. 78. — С. 276. 238

liaujasi reagavęs į tą nuolatinį tra ta ta88. 1942 m. rusų poetas A. Surkovas kalbėjo: „Kuriuos žanrus karas įtei­ sino, o kuriuos atmetė? Karas kategoriškai atmetė tuščiabalsės retorikos žanrą, kuris pradžioj buvo labai pa­ plitęs daugelio poetų kūryboje. < ...> Karo metu nereikia bandyti perrėkti patrankų. Patrankų neperrėksi paprastu žmogaus balsu — trūks balso stygos, ir tavęs vis vien niekas neišgirs“89. Kitas rusų poetas J. Utkinas, daly­ vaudamas lietuvių poezijos aptarime 1943 m., taikliai pa­ stebėjo: „Ten, kur publicistinė tema perleidžiama per liau­ dies kūrybą, kur ji susikryžiuoja su gimtąja provincijos kalba, gerąja to žodžio prasme,— ten iškyla poeto žody­ nas. Ten, kur poetas palieka nuošaly savo nacionalinę prigimtį, ten kartais daromos nuolaidos. Ten prarandama poetinė disciplina“90. Kad ir kokius uždavinius, temas ir estetines normas dik­ tuotų istorinis laikas, pagrindinė poeto pareiga visada lieka ta pati — kuo tiksliau ir visapusiškiau atskleisti vi­ dinį žmogaus pasaulį. „Aš supratau, kad juo daugiau poetas patiki žmonėms savo slapčiausių jausmų ir min­ čių, tuo jis reikalingesnis ir artimesnis tampa skaityto­ jui...“91 — sakė S. Sčipačiovas. Poetui neišvengiamai tenka griauti tą dvasinį modelį, kurį visuomenė yra susiforma­ vusi, nes brandus poetinis žodis atveria tokias žmogaus puses, kurios dar nebuvo pastebėtos. Poezija keičia žmo­ gaus supratimą, ardo nusistovėjusį pačios visuomenės sa­ vęs suvokimą, perkrato gyvenamojo meto dvasines normas bei vertybes, ir tai yra svarbi jos visuomeninė funkcija. S. Nėris ieškojo kare visos žmogiškos tiesos. Poezijos misija jai nesibaigdavo agitacija, o turėjo žymiai plates­ nę ir aukštesnę prasmę. „Kūryba yra meilė. Tas palygini­ mas juo labiau tinka lyrinei ir muzikos kūrybai“ (3, p. 95),— pasižymėjo poetė viename savo užrašų lapelyje. O meilė — tai gailesys, atjautimas, ištikimybė. Jei neturi 88 Сурков А. Творческий отчет на заседании военной комиссии СП 12 июля 1943 г. — Там же. — С. 336. 83 Сурков А. Лицом к огню / / Лит. газета. — 1961. — 22 июля. 90 LKL.IBR, f. 1, ар. 1905.— Stenograma posėdžio, skirto lietuvių literatūros aptarimui, 1943, bal. 11 Tarybinių rašytojų sąjungoje. 91 Дементьев В. C. Щипачев. — M., 1956. — C. 50. SS9

savyje šitų savybių, nesibrauk j poeziją — vis vien liksi jai tolimas, šaltas kaip akmuo. S. Nėris išėjo į karą pilna švelnaus ir jautraus gailestin­ gumo, paveldėto iš geraširdžių kaimo moterų. Ji negalėjo tylomis žiūrėti j kančią ir mirtį. Ji mylėjo. Ir todėl matė ne tik sugniaužtus kareivio kumščius, bet ir jo ašaras. Matė karo sudraskytą ir sužalotą būtį. Didieji laisvės, tė­ vynės, kovos aspektai, kuriems poetė liko ištikima, neuž­ stojo jai pavienio žmogaus sopulingos padėties ir trupan­ čio likimo. Viename eilėraštyje S. Nėris rašė su tyliu grauduliu: Pūsta milas ant mūs nugaros. Mes kalenam plikais dantimis. Nėr pastogės, žeminės geros... Kas dalintųsi ja su mumis? Mes eiliniai — nežymūs kare. Mes be rankų, be kojų, akių... Jūs gal bijot išeit vakare Susitikti šešėlių klaikių? Taip, eilinis kare nežymus. Mūs vardų dainose neminės. Bet mūs daug... Ir išeiti prieš mus Nepakaktų naujos giminės. Mūs eilinių dalis paprasta: Ne po vieną — mes kritom pulkais. Aukštus tiltus per upių brastas Mes nugrindome kūnais pilkais. „Mes eiliniai“

Tragiška žmogaus padėtis kare S. Nėrį kas kartą iš naujo sukrėsdavo. Ir to sukrėtimo negalėjo užslopinti jo­ kia literatūrinė rutina. Natūralus prigimties balsas pra­ siverždavo pro visus laiko normatyvus. Šitokio balso la­ biausiai ir ilgėjosi kareivis, išvargintas apkasų šalčio, kraujo ir mirties. S. Nėris suvokė karą per išardytų žmo­ giškų santykių ir sudarkytos būties tikroviškumą, ir jos 240

graudus kreipiniai į benamį vaikelį sujaudindavo kareivį labiau negu ištisos šūkių kaskados. Gali dūsaut iki valiai, Verkti, aimanuoti. Atkirsti keliai takeliai, Minom užminuoti. Pasapnuoki motinėlę, Kūdikio galvele, Tenubrauks tau ašarėlę Jos miela rankelė. „Mama! Kur tu?“

S. Nėris išsaugojo savo lyrikoje motinišką jautrumą, ku­ ris šituo metu atrodė nereikalingas, išlaikė jausmų tur­ tingumą, būtiną meno egzistencijai, neišsižadėjo tragiškos gaidos, be kurios karo metu poezijoj nebūtų rūstaus tik­ roviškumo. Nevengdama minties aprioriškumo, oratoriškų mostų ir plakatiškumo, S. Nėris vis dėlto liko emocinio mąstymo poetė. Kiekvieną įvykį ji stengdavosi pasverti jausmu. Ji ieškojo savo emocinio kontakto su kiekviena tema ir siu­ žetu. Jai sunku buvo pakilti į nuogų abstrakcijų lygį, nes jausminis suvokimas laikė ją pririšęs prie tam tikrų vie­ tos ir laiko aplinkybių, žadinusių išgyvenimą. Emocinio reagavimo grynumas ir natūralumas, susiliejęs su aplinkos spalvomis, nulėmė S. Nėries eilėraščių vaizdingumą ir paprastumą. Ant pečių mum smėlis byra — Žemės kvapas toks svaigus... Kuopa mūs — kaip vienas vyras, Plieno krūtine žmogus. Priešais tįso plynas laukas, Baltas vieškelis — prieš mus. Debesėlis tyliai plaukia... Skrenda paukštis neramus... 241

Ausys įtemptos į tylą, Akys — nebylion erdvėn: Gal keliu jau dulkės kyla, Priešo tankai sugrumės? „Nepraeis fašistų tankai“ T ai a n tir e to r ik a . S. N ė r is ž e n g ė iš e s m ė s p s ic h o lo g in ė s ly rik o s keliu. V id in is n u o š i r d u m a s liko ir k a ro m e tu a u k š ­ č i a u s i a s jo s k ū r y b o s į s t a t y m a s , k u r i a m e ji ieškojo i š s i ­ g e lb ė jim o nu o v is ų s a v o p r i e š t a r a v i m ų , g r i n d ė s a v o p o e ­ tin ė s a s m e n y b ė s v ie n tis u m ą . „ K a r o m e tų e ilė r a š č ia is ji įro d ė , k a d p ilie tin e i p o e z ija i ti n k a ir i n ty m e s n is k a l b ė ­ j i m a s “92, — p a s te b ė jo K- N a s to p k a . Š itą ž m o g iš k ą S. N ė rie s ly rik o s te is y b ę d a u g e l i s s k a i ­ ty to jų s u v o k ia k aip p a tį r e i k a l i n g i a u s i ą d v a s in į p e n ą šiuo m e tu ir d id ž ia u s ią p a r a m ą k a r i a u j a n č i a m ž m o g u i. „Čia r e ik ia p a s a k y ti, k a d y p a č s t i p r ū s y r a S a lo m ė jo s e i l ė r a š ­ čiai, ir a š ti k r a i s te b iu o si jo s d v a s i n i u ir t a l e n t o p a j ė g u ­ m u “93, — r a š ė J. Š im k u s la iš k e A. V e n c lo v a i. „ O vis dėlto n ie k a s n e p a r a š o to k ių j a u s m i n g ų eilių k aip S a l o m ė ­ j a “94,— k a lb ė jo A. S n ie č k u s . F r o n t e k a r e iv ia i v e rk d a v o , k la u s y d a m ie s i S. N ė rie s e ilė r a š č ių , ir d a ž n a i p r a š y d a v o ju o s p a d i k t u o t i 95. „ ...Ja u p ir m ie ji tų e ilė r a š č ių (pvz., „ S a ­ k a la i b r o le lia i“ , „ P a r t i z a n a i m i š k u o s “ , „ K a r e iv io m o t i n a “ ir kt.) vieši s k a ity m a i m a s i n ė s e a u d ito r ijo s e — d a u g i a u s i a t a r y b i n i a m s lie tu v ių k a r i a m s u ž f r o n tė je ir fr o n te — s u s i ­ la u k ė tokio a t g a r s i o , kokį g a li su k e lti tik d id ž io s m e n in ė s į ta ig o s p o e tin ia i k ū r i n i a i “96, — r a š ė K. K o r s a k a s . „ L ie tu ­ 92 Nastopka K. Lietuvių eilėraščio poetika: XX amžius.— V., 1985.— P. 221. 93 J. Šimkaus laiškas A. Venclovai 1941, gruod. 5 // Poezijos pava­ saris.-— 1967.— P. 92—93. 94 Zimanas G. Siluetai.— V., 1984 — P. 212. 95 Šimkus J. Apie literatūrą.— V., 1956.— P. 149; Šimkus J. Ką dar pamenu apie Salomėją Nėrj // Literatūra ir kalba.— T. 4.— P. 282. 96 Korsakas K. Poetė ir laikas // Tiesa.— 1965.— Lapkr. 17. Rusų poetės — M. Petrovych, V. Zviaginccva, S. Mar,— pažinę S. Nėries lyriką tik iš pažodinių vertimų, laikė ją nepaprastu literatū­ riniu reiškiniu (Šimkus J. Ką dar pamenu apie Salomėją Nėrį // Li­ teratūra ir kalba.— T. 4,— P. 281). Lietuvių literatūros aptarime Maskvoje 1943 m. kritikas A. Dejevas kalbėjo: „Tai labai originali poetė su savo minčių eiga“ (LKLIBR, f. 1, ap. 1905.— Stenograma 242

vių knrių kuprinėse, grota būtiniausių reikmenų, dažnai būdavo ir S. Nėries eilėraščių — plona karo metų brošiū­ ra ar tiesiog laikraščio su jos posmais iškarpa,— prisi­ minė V. Reimeris.— < ...> Ne sykį, drauge su žuvusiojo dokumentais, į dalinio vadavietę atnešdavo ir krauju ap­ šlakstytus poetės eilėraščius“97. Lietuvos partizanai gau­ davo kartu su šaudmenimis ir S. Nėries eilėraščių kny­ gelę, išleistą „didžiojoje žemėje“98. Atsišaukimus su S. Nė­ ries eilėraščiais tarybiniai lėktuvai barstydavo po visą Lietuvą. S. Nėries eilėraščio strofa buvo įrašyta vieno komjaunuolio, sušaudyto hitlerininkų, atsisveikinimo laiš­ ke99. Ne be reikalo poetės vardas oficialiuose pranešimuo­ se buvo minimas tarp tų, kurie padėjo iškovoti pergalę prieš hitlerinį fašizmą.

Lietuvių tautos laukė prūsų likimas. Ji turėjo išnykti. Lietuva turėjo tapti vokiečių gyvenama žeme. „Mes turi­ me aiškiai suvokti, kad niekad neišeisime iš tų šalių“,— pareiškė Hitleris. Į Lietuvą traukė kolonistų būriai (vien pirmaisiais ka­ ro metais atsikraustė 16 300 vokiečių šeimų100), o iš Lie­ tuvos ešelonais gabeno jaunimą j Vokietijos gilumą (buvo išvežta 36 000 lietuvių101). Tauta turėjo būti išdraskyta, atplėšta nuo apgyventų vietų, sumaišyta su svetimtaučiais, palikta be jokios savivaldos, kultūros ir inteligentijos (1943 m. Lietuvoje uždarytos aukštosios mokyklos), ir tada ji savaime išmirs. Ji dings nuo istorijos arenos, su­ trypta milžino kojų, nes šitame amžiuje turi teisę vieš­ patauti tik viena „išrinktoji“ tauta ir gali egzistuoti tik viena imperija. posėdžio, skirto lietuviu literatūros aptarimui, 1943, kovo 11 Tary­ binių rašytojų sąjungoje). 97 Reimeris V. Ugninė lavina atsirita... // Mane jūs jausite darbe, kovoj.— P. 290—291. 98 Vildžiūnas V. Aukštaitijos kalvose.— V., 1954.— P. 163. 99 Staras P. Drąsios širdys.— V., 1958.— P. 55. 100 Нюрнбергский процесс. — M., 1959. — T. 4. — C. 119. 101 Lietuvos TSR istorija.— V., 1958.— P. 419.

Mirtino pavojaus akivaizdoje lietuvių rašytojai, dar ne­ seniai skelbę tautų susiliejimą socializmo pagrindu („Jū­ rai nurimus,— nieks neatskirs jau, / Kur švedų kraštas, kur Lietuva“— 1, p. 93), pirmą kartą taip skaudžiai pasi­ juto esą vargšės, trypiamos ir marinamos tautos vaikai. Jos apgenėto, supleišėjusio ir tūkstantmečius ištverusio kamieno atžalos. Jos gyvybės saugotojai, nes, prasidėjus okupacijai, tik menas besaugo tautos sąmonę nuo asimi­ liacijos ir išnykimo. „Aš gimiau tavyje. Tavyje aš išau­ gau. / Vienas kūnas ir kraujas. Tu — aš, aš — tai tu"102103,— rašė A. Venclova 1942 m. „Nešu, lyg aštrų skausmą, šir­ dy likimą tavo. / Išdeginti kaimai ir miestai ramybės man neduoda"'03, — sakė K. Korsakas eilėraštyje „Tėvyne ma­ no!“ Su baisiu nerimu žvelgė S. Nėris į atsivėrusią kapo duobę, kurioje turėjo išnykti Lietuva. Nejaugi lietuvių tauta bus „apnešta baltuoju kopų smėliu“? Ir lietuvių kalba klajos „lyg ta tremtinė be namų“? Ir prie Nemuno liks tik lietuviški vietovardžiai, kurie ilgainiui taip pat bus pakeisti? „Tavo tautos kultūra — šventoji Romovė bus išdraskyta ir sunaikinta, tavo vaikų ir vaikaičių ateitis pražudyta, tavo namelio jaukumą prišiukšlinta, jo šilima išgairinta, tavo židinio ugnis išblėsusi“ (3, p. 84), — rašė ji 1942 m. Poetė prisiėmė pačią sunkiausią atsakomybę — atsakomybę už gimtosios žemės ir motinos kalbos, kuri „kaip sidabrinis upelis skambėjo“, likimą tokiu metu, kai mažosios tautos buvo masiškai aukojamos imperialistinių valstybių interesams. Pareiga tautai, rūpestis dėl jos li­ kimo, pastangos sulieti savo mintis ir troškimus su di­ džiaisiais tautos sopuliais ir siekimais iškilo S. Nėries prieštaravimuose kaip teigiama premisa, kuri neleido jai suglebti, nulėmė jos dramatizmo kovingą išvadą ir mažo­ rinį toną. Karas grąžino lietuvių poeziją nuo globalinių visos žmonijos horizontų į vienos tautos akiratį, į jos praeities, 102 Venclova A. Obelis kur augalota.— K., 1945.— P. 12. 103 Korsakas K. Paukščiai grįžta.— K-, 1945,— P. 16.

kraštovaizdžio ir dvasinio veido, kultūros ir kalbos poetizaciją. Tauta vėl tapo pačia aukščiausia vertybe, o tėvy­ nė svarbiausia poeto veikimo sfera104. Poezijoje vėl atgi­ mė herojiškos legendos ir didingi praeities regėjimai, skaistus gražiausių tautos savybių paveikslas, kaip ir Mai­ ronio laikais. „Mūsų garbingoji tauta kalba viena seniau­ sių ir gražiausių Europos kalbų,— sakė 1942 m. per Mask­ vos radiją A. Venclova.— Ji per šimtmečius sukūrė nuos­ tabią dainų lyriką, kuria nenustoja gėrėjęsi didžiausi pasaulio poetai. Ji sukūrė nepaprastą liaudies meną — skulptūrą, audinius, nuostabaus grožio spalvų ir raštų simfoniją. Negalima sunaikinti tautos ir jos kultūros, ku­ ri davė didžiausius mūsų valstybės kūrėjus ir kovotojus su kryžiuočių šunriteriais — Mindaugą, Vilniaus miesto įkūrėją Gediminą, Vytautą ir Herkų Mantą...“105 Ar toks prisirišimas prie savo krašto, toks pasaulio vertinimas tautos požiūriu nesusiaurina bendražmogiškų lietuvių poezijos pagrindų? Jei visi poetai skelbs tik savo tautos teisingumą ir šlovins tik jos žygius, ar nepasidarys jie panašūs į šventikus, kurie meldžia Dievo pagalbos tik savo krašto kariuomenei? S. Nėris troško dalyvauti visos žmonijos gyvenime, jos likimo posūkiuose. „Einu < ...> apkabinti milijonus, / Ir išbučiuoti juos karštai!“ (2, p. 151)— kartojo ji su džiaugsmingu ryžtu Bethoveno IX simfonijos žodžius. Žmonija poetei buvo vienas didelis kūdikis, vaikščiojantis žeme, kurią beprasmiška dalyti į gardelius. Pasaulis yra vientisas — čia negalima užsisklęsti mažame kiautelyje, nes anksčiau ar vėliau jis bus sudaužytas bendros istori­ nės lemties. Skaitydama „Vaire“ V. Alanto straipsnį, ku­ riame buvo siūloma „lietuvišką asmenybę nukreipti vien lietuvišku keliu“, poetė išmargino paraštes piktomis rep­ 104 Tokie aspektai būdingi visai šio laikotarpio tarybinei literatūrai. Tik■prasidėjus karui, A. Tolstojus rašė „Pravdos“ laikraštyje. „Mano gimtine, mano gimtoji žeme, mano tėvyne— gyvenime nėra karštesnio, gilesnio ir šventesnio jausmo kaip meilė tau“. — Cit. iš История Ве­ ликой Отечественной войны Советского Союза 1941—1945.— М., 1961.—Т. 2,— С. 573. 105 LKLIBR, f. 4, ар. 295. 245

likomis100. 1940 m., įkūrus Tarybų valdžią S. Nėris rašė poemoje „Bolševiko kelias“:

Lietuvoje,

Apsistosim, kai raudonu žiedu Visa žemė skaisčiai pražydės. Tegu tautos vieną himną gieda, Visos tautos — iš vienos širdies. Tačiau kai šitoje žydinčioje žemėje valstybė—milžinas ima smaugti mažą tautą, poetas privalo ją ginti. Jis pri­ valo padėti jai išlikti, nes pasaulyje, kuriame prievarta marinamos tautos, negali būti teisingumo. Brolybės him­ ną gali giedoti tik laisvos, o ne pavergtos ir žūstančios tautos. Kova dėl lietuvių tautos gyvybės, jos egzistavimo teisės S. Nėriai buvo šventa kova dėl visų žmonių lygia­ teisiškumo, teisingų visos žmonijos gyvavimo pagrindų, kuriuos sugriovė hitlerinis fašizmas. S. Nėris dabar aiškiai suprato, kad asmenybė santy­ kiauja su žmonija ne vien tiesiogiai per savąjį „aš“, o per tautos likimą ir jos dvasinę sandarą. Ji suprato, kad poezijos šaknys glūdi tautos būtyje, kad poetinis žodis turi išaugti iš tautos istorinio patyrimo ir jos situacijos dabartiniame pasaulyje, iš jos mąstymo būdo, žodžio ir dainos. Tik šitaip poezijos medis atsilaikys per audrą ir, suėmęs į savo gyslas gyvą tautos kraują, palaikys jos trempiamą gyvybę. „Kūryba tarytum privalėjo kanonizuo­ ti pasaulį, teigti jo vientisumą < . . . > — rašo E. Baliutytė.— Laikų ryšys, perimamumo momentas dabar tapo ypač svarbus. Žvelgiant į praeitį, buvo tikima ateiti­ mi“106107. S. Nėris pasijuto neatsiejamai sutapusi su tautos bū­ ties istoriniais, psichologiniais, kultūriniais klodais. Ji ne­ begalėjo kitaip matyti ir suvokti pasaulio, kaip tik per tautos likimą, tėviškės peizažą, lietuvišką pasaulėjautą. S. Nėris tapo tautos poete tiesiog pačiu mąstymo bei ju­ timo būdu, pačia poetinio vaizdo ir eilėraščio struktūra. Kaip V. Krėvė prozoje, taip S. Nėris poezijoje įtvirtino 106 Petrauskas S. S. Nėries pastabos ,.Vairo“ paraštėse // Lit. ir menas.— 1965.— Bal. 5. 107 Baltutytė E. Tarybinė lietuvių poezija Didžiojo Tėvynės baro metais.— V., 1985,— P. 123; 125. 246

lietuvių nacionalinio stiliaus dvasią, sukūrė jo savotiškas normas, kurios ilgainiui keitėsi, buvo atmetamos, bet pa­ liko vis dėlto gilų pėdsaką lietuvių lyrikos raidoje. „Mes iš tikrųjų nežinome kito poeto, kuris būtų taip arti mūsų, kuris visą laiką būtų su mumis“108,— pasakė Just. Mar­ cinkevičius. Nacionalinis stilius klostosi iš įvairių sluoksnių. Vie­ nas svarbiausių šitos daugiaaukštės struktūros atramos taškų lietuvių rašytojams — tautos praeitis. Senovės mi­ tai ir legendos, įvykiai ir žmonės, buitis ir papročiai — ne­ išsenkamas klodas, kuriame lietuvių literatūra ieško savo kultūrinės tradicijos pulso, savito emocinio tono ir vaiz­ dinio kolorito. Karas suteikė šitam klodui ypatingos reikš­ mės, nes tautos istorinio kelio suvokimas buvo šaltinis, iš kurio semtasi jėgų priešintis ir tikėti pergale (kare pra­ laimėdavo pirmiausia tie, kurie nejautė savo protėvių, kurių „nemokė istorijos“109), nes šlovingos praeities pri­ siminimai buvo dvasinis turtas, kurį išsinešė pavergtos tautos rašytojai į evakuaciją. „Senovės kovų prieš teuto­ nų riterius reminiscencijos su dar nebūta lietuvių poezi­ joje pagieža ir neapykanta šiandien skamba tarybinių poe­ tų eilėraščiuose ir poemose kaip vienas pagrindinių mo­ tyvų“110, — rašė K. Korsakas. Poetinį išgyvenimą dabar apsiveja tautos istorinio pa­ tyrimo gijos, išplėsdamos jo erdvę ir nudažydamos nepa­ sikartojančia spalva. S. Nėries lyrikoje atgyja aukštos pi­ lys ir šventi ąžuolynai, gabijų ugnis ir vaidilos, senasis Perkūnas ir šviesūs Vilniaus bokštai. /ls regiu vėl aukštą pilį. Bokštus milžinų. Rymo debesys pražilę Ant žalių kalnų. „Aš regiu vėl aukštą pilį“ 108 Marcinkevičius Just. ...Gėlės, kurias mes dedame... // Salomėja Nėris literatūros moksle ir kriiikoje.— P. 395. 109 Довженко А. Украина в огне / / Литературное наследство: Советские писатели на фронтах Великой Отечественной войны. — Т. 78. — С. 182. 110 Korsakas K. Prieš amžinąjį priešą.— P. 199. 247

Poetė grįžta į Prūsų Lietuvą, „kur miega Mantas, / Kur palaidota narsi tauta“, į degančius Pilėnus, kur lie­ tuviai įniršta, bet nepasiduoda. Mirti dėl savo tautos — Amžius gyventi su ja. S. Nėris mato praeitį per romantikų (A. Mickevičiaus, S. Daukanto, A. Baranausko) nukaltus motyvus ir vaiz­ dus, kuriuos ji iš naujo atkuria, iliustruoja viena kita sava smulkmena, tačiau iš tiesų piešia Lietuvos senovę tokią, kokią ją apibrėžė ir nustatė literatūrinė tradicija. S. Nė­ ris ieško praeities klode moralinės stiprybės ir pamokymų šiai dienai, bet nesusikuria iš jo tokio originalaus, įvai­ riaspalvio stilistinio lauko, kaip V. Krėvė: ji randa čia tik keletą labai šviesių ir jaukių tonų, kurie šitais sun­ kiais laikais buvo itin reikalingi. Praeities skaidrumas, pilnas paguodos ir vilties,— įprasta lietuvių literatūroje antitezė niūriai dabarčiai, iš kurios ieškoma išeities, lie­ tuviško stiliaus konstanta, ateinanti nuo S. Daukanto. S. Nėris liko jai ištikima. Eilėraštyje „Myli tėviškę lietu­ vis“ ji rašė: Tenai senoliai sėjo javą Ir kūrėsi gražius miestus... Ten platūs vieškeliai keliavo Per kalnus, per miškus, raistus... Praeities regėjimai sustiprino S. Nėries poetinio vaiz­ do ir viso eilėraščio kontrastiškumą, paryškino gūdaus ne­ rimo ir vidinės įtampos atmosferą („Kūprino juodi vienuo­ liai, / Ilgos skraistės plakės“), bet liko daugiau stilisti­ nės sistemos podirvyje, o ne paviršiuje, kaip Maironio lyrikoje. Pagrindiniai S. Nėries lyrikos vaizdų fondai glūdėjo kaimo tikrovėje ir gamtoje. Čia poetė visų pirma ieškojo faktūros savo simboliams ir metaforoms. Autorės įvairiašakis patyrimas (kelionės po užsienį, karas), sudėtingi dvasiniai interesai ir vidinis dramatizmas turėjo tilpti ši­ toje tradicinėje lietuvių poetinio mąstymo plotmėje. Šiuo atžvilgiu S. Nėris — tipiška lietuvių literatūros kaimiškų tradicijų tęsėja. 248

Lietuviško kaimo pasaulis, iškilęs iš giedrių vaikystės atsiminimų tokiu niūriu metu, tapo S. Nėriai savotišku idealumo tašku, kuris egzistuoja kiekvienoje stilistinėje sistemoje kaip orientacijos gairė ir vertės kriterijus. Tai šviesiausias dažas jos lyrikos spalvų spektre, pati skaid­ riausia vaizdinė linija, kuri įeina kaip būtinas komponen­ tas j dramatiškiausių eilėraščių struktūrą. Perkeldama j kaimo realybę savo gražiausius troškimus ir jausmus, S. Nėris ištikimai tęsė lietuvių poezijos tradiciją, jos švel­ niųjų, malonybinių žodelių stilistiką, kuri buvo nusikalta sodžiui — lietuvių tautos pagrindui — vaizduoti. Šitie glos­ tantys mylinčios rankos prisilietimai, stebuklingos ilgesio vizijos, skaistus idilės tonas, žinomi iš A. Vištelio, L. Gi­ ros, Z. Gėlės, K. Binkio lyrikos, vėl atgijo S. Nėries poe­ tinėje kalboje. Ar tu mane šauki, Nemunėli? — Aš girdžiu tavo balsą iš tolo. Ak, nuvargusiom kojom po smėlį Pabraidyti, po smėlį geltoną! Pagiry piemenėlis raliuoja, O paplentėje juodmargės ganos. Mano Nemunas, pieva žalioji, Debesėliai padangėje — mano. „Ar tu mane šauki, Nemunėli?“

Kaimo gamta S. Nėriai buvo pagrindinė lyrinio vyks­ mo vieta ir laikas, kaip ir daugeliui lietuvių poetų. Si­ tuose rėmuose tilpo ne tik jos pačios dvasinė istorija, bet ir visas pasaulis su savo kruvinais konfliktais. Poetė viską lokalizuodavo gamtoje — tiek savo minčių ir jausmų eigą, tiek karo tragediją. S. Nėries poetinio išgyvenimo plotas visada apibrėžtas vietos aplinkybe, kurią nusakydavo gam­ tos detalės,— jos neleido pakilti į beorę abstrakcijų erd­ vę, išsaugodavo aplinkos, kurioje klostosi išgyvenimas, konkretumą, o tuo pačiu ir nacionalinio kolorito spalvas. Ne daugel kartų saulė leisis Mūs Nemunėlio juostoj,— Aš greit sugrįšiu, aš pareisiu... Dainom tave paguosiu. „Tėvynė“

249

Net laiko tėkmę S. Nėris suvokdavo iš gamtos detalių, kaip ir jos protėviai žemdirbiai,— iš varpučio laiškelio, ky­ lančio iš po sniego, rugių žydėjimo, krintančių lapų. Jau paskutiniai lapai byra. Šalna. Ruduo vėlyvas. „Marytė“

S. Nėries eilėraštyje gamta buvo aktyvus dramatiškos kolizijos dalyvis — ta pastovioji būties dalis, su kuria su­ priešinama laikinos ir birios situacijos. Žmogus kalbasi su gamta tarsi su gyva būtybe, kuri gali suprasti, atjausti ir padėti. Šitaip poetė grįžo į tipišką liaudies dainos si­ tuaciją: Zis tau pavydžiu, saulele, Kai vakar uos na suki.— Juodoji širdgėla gelia, Ir mintys eina sunkyn. Kaip ten gyvena motutė, Mylimas draugas, sesuo? Eidama gulti, saulute, Spinduliu jiems pamosuok. „Aš tau pavydžiu“

Gamtoje S. Nėris aiškiausiai girdėjo ir istorijos ka­ taklizmų griaudėjimą. Tautos išnykimo grėsmė tragiš­ kiausiu balsu bylojo per tėviškės gamtą, kuri taip pat buvo draskoma karo, kaip ir gyvas žmogaus kūn-as. Išskristi bitelė bijos l saulę, į žiedą obels,— Gal tyko nelaisvė ir jos? Kas priespaudą šitą pakels? „Tegu tave skradžiai“

S. Nėries lyrikoje gamtos vaizdas pasidarė universa­ lu s — juo buvo galima išreikšti viską. Jis tarsi nebeturė­ jo ribų, nors liko pakankamai konkretus, prisodrintas bū­ dingų kraštovaizdžio elementų („Parugėm gelsvom basa I Vasara prabėgs“). Sudėtingi ir subtilūs jutimai, įsilieję į gamtos vaizdą, atplėšdavo jį nuo uždaros kaimo aplin­ 250

kos, perkeldavo į psichinę tikrovę ir tokiu būdu išplėšdavo jo erdvę iki begalybės. Tai tradicinis lietuvių lyrikos prin­ cipas, užsimezgęs liaudies dainose ir S. Nėries virtuoziš­ kai išplėtotas. Iš gamtos vaizdų, užpildytų subtiliausiais emociniais niuansais, S. Nėris susikūrė savo švelnųjį stilių — tylių atsidūsėjimų ir sušukimų, trapios intonacijos ir plevenan­ čio žodžio stilių. Kas gi užuolaidą judina lango, Kieno balta rankelė? Saulytė savo brolelį brangų Sauliuką iš miego kelia. „Saulytė“

Tokie atviri jausminiai akcentai, gležnas tonas, perre­ gimas vaizdo skaidrumas ir lengvumas, vientisa strofos melodija, lūžtanti į trumpas sintaksines atkarpas, tapo S. Nėries lyrikos stilistine norma. Išorinis daiktiškumas čia tarsi ištirpo aukštoje dvasinėje įtampoje ir poetinio jausmo bangoje, nepalikdamas vaizde jokių rėžiančių akį kasdienybės realijų. Upė šaltuonėlė — Mano Širvinta Rudenio lapelių Mirga priberta. „Širvinta“

Tai buvo natūrali lietuvių liaudies dainose glūdinčių simboliškumo principų, B. Sruogos, L. Giros, K. Binkio lyrikos „šilkinio tono“ tąsa, pati gražiausia lyrinio švel­ numo, būdingo lietuvių literatūros dvasinei struktūrai ir poetiniam mąstymui, išraiška. Šitokia stilistinė norma ga­ na ilgai buvo laikoma kone lietuvių poezijos nacionalinio stiliaus etalonu, kol ją aktyviai ėmė neigti jaunesnioji poetų karta (Just. Marcinkevičius, A. Maldonis, J. Vai­ čiūnaitė, A. Baltakis, V. Šimkus), ieškodami konkretesnės ir daildiškesnės poetinės kalbos, žymiai šiurkštesnės ir apčiuopiamesnės vaizdų faktūros, daug žemiškesnio poeti­ nio suvokimo, pripildyto kasdienybės realijų. 251

Viena pagrindinių nacionalinio stiliaus ištakų S. Nėriai buvo tautosaka. Ji buvo įsitikinusi, kaip V. Krėvė ir L. Gi­ ra, kad lietuvių poezija gali išlikti savita tik liaudies dai­ nos prieglobstyje. Kaip ir visi romantikai111, ji laikė tau­ tosaką svarbiausiu tautos mąstymo būdo, jos dvasinės struktūros, kalbos ir pirminių stilistinių lyčių saugotoja. Tačiau S. Nėris nemanė, kaip „Vaivorykštės“ ir „Pirmojo baro“ rašytojai, kad nacionalinis lyrikos stilius gali iš­ augti tik iš tautosakos imitacijų. Lietuvių lyrika tuo me­ tu turėjo pakankamai rimtą literatūrinių tradicijų pagrin­ d u gyveno bendrajame Europos literatūrinių sąjūdžių kontekste, ir tautosakos stilistika jau nebuvo aukščiausias meninis įstatymas, o greičiau psichologinė ir žodinė me­ džiaga, kurią reikėjo kūrybiškai transformuoti. Pačios S. Nėries poetinė sistema liko visiškai individuali, nepa­ jungta folklorinės tradicijos reglamentacijai, kaip L. Gi­ ros „Dui dui dūdelė“ eilėraščiai, o laisvai priartėjanti prie liaudies dainos arba nutolstanti, gyvenanti savo pa­ čios vidiniais įstatymais. Poetė skverbdavosi į tautosakos klodų gilumą, ieškodama tautos moralinių pagrindų, pir­ minių pasaulėvaizdžio elementų, fantazijos formų, skaid­ raus ir paprasto žodžio magijos, rasdama čia iš tiesų tyro poetiškumo pavidalus, bet suliedama visa tai su savo pa­ čios vidinio pasaulio ritmu ir spalvomis. Liaudies daina ypač artima pasidarė S. Nėriai karo me­ ta is — čia ji ryškiausiai girdėjo savo tautos vidinį balsą, čia nuramindavo savo ilgesį, glostoma lengvų „kaip šil­ kinis lapų šlamėjimas“ gimtosios kalbos žodžių. Per visą karą poetė vežiojosi su savimi aptrintą sąsiuvinį, kuriame buvo nusirašiusi liaudies dainas iš Juškos rinkinių. Šiuos išrašus nuolat cituodavo, perfrazuodavo ir perkurdavo sa­ vo eilėraščiuose. Dabar ji norėjo rašyti taip aiškiai ir pa­ prastai, kad jos žodžius suprastų kiekvienas. Norėjo kurti tokius eilėraščius, kurie alsuotų kolektyvine tautos patir­ timi, kaip daina ar pasaka. Norėjo kalbėti tokiais vaizdais ir simboliais, kuriuos formuotų ne tiek literatūrinė mokyk­ la ar stiliaus individualumas, kiek ilgaamžė tautos me­ 111 Walzel O. Deutsche Romantik.— Leipzig—Berlin, 1918.— В. 2.— S. 4; Никольский C., Соколов А., Стахеев Б. Некоторые особенности романтизма в славянских литературах. — М., 1958. — С. 41.

ninio mąstymo tradicija. Stengėsi ištrūkti iš grynai lite­ ratūrinės stilistikos, kaip ir daugelis tarybinių poetų, kurie karo metais puolėsi prie tautosakos šaltinių lyg prie ste­ buklingo vandens (pakanka prisiminti A. Tvardovskio poemą „Vasilijus Tiorkinas“) 112. S. Nėries eilėraštyje liaudies daina atskamba iš poteks­ tės kaip švelnus prisiminimas, palikto krašto vizija, vai­ kystėje girdėta melodija, sudarydama tolumoje dunksantį tautos būties foną, kuriame poetė braižo savo individualių išgyvenimų piešinius. Dainos motyvai ir įvaizdžiai iškyla į paviršių tik viena kita atlauža ar asociacija, bet ne išti­ sa citata, nors dainiškas lengvumas, skaidrumas ir grakš­ tumas justi kiekvieno eilėraščio struktūroje. Poetė akty­ viai keičia, performuoja, savaip sujungia ir įprasmina tra­ dicines formules, nuolatinius epitetus ir įprastus krei­ pinius. Eilėraštyje „Sakalai broleliai“ yra tokie žodžiai: Sakalai broleliai — kur jūs? Girios ąžuolėliai — kur jūs? Šis sugretinimas paimtas iš liaudies dainos („O ir pa­ virto / Mūsų brolelis j Kaip girioj ąžuolėlis“) 11314, bet poe­ tės paverstas lakoniška ir ekspresyvia metafora. Panaši ir kito poetinio įvaizdžio . „akmenėlis“ genezė ir metamorfo­ zė. S. Nėries eilėraštyje šis įvaizdis („Baltos smiltys po šoneliu. / Akmenėlis po galvele. / Vandenėlis apklotėlis“Ui) atsiduria dramatiškos kolizijos centre, tampa psi­ chologinės kulminacijos viršūne. Tavęs aš laukiau — savo bernelio — Sj rudenėlį vėlų... Kam paguldei tu jauną galvelę Ant kieto akmenėlio? „Tavęs aš laukiau“ 112 Выходцев П. Русская совстская поэзия и народное творчест­ во. — М,—Л„ 1963. — С. 405—407. 113 Lietuviškos dainos / Užrašė А. Juška.— V., 1954.— T. 3.— Nr. 1085. 114 Sruoga B. Lietuvių liaudies dainų rinktinė.— V., 1949.— Nr. 198. Šios dvi paralelės pastebėtos A. Račio diplominiame darbe „Tautosa­ kos panaudojimas S. Nėries lyrikoje“, apgintame VYU Lietuvių lite­ ratūros katedroje 1959 m. 253

Į tradicinę dainos situaciją, motyvą ar įvaizdį S. Nėris perkelia savo vidinę būseną, ir nauja psichinė realybė su­ sieja tautosakinius elementus visai kita emocine jungtimi. Eilėraštyje „Kur baltas miestas“ žinomos dainos moty­ vas (o kad pavirsčiau gegute, lakštingala, paukšteliu11516) tampa paskutiniuoju ilgesio dainos akordu. Juodasai varne, vėjo broleli, Duok savo sparną, juodą sparnelį: Dieną ir naktį tartum šešėlis Skrisiu ir skrisiu, niekur nesėsiu. Kur baltas miestas, kur Nemunėlis, Ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu. Viename S. Nėries eilėraštyje kartais nuskamba kelių liaudies dainų motyvai, kurie susipina ir tarytum be pėd­ sakų ištirpsta autorės poetinėje kalboje. Negaila juodbėrių bėrų, Jaunų dienų jaunam negaila,— Man gaila tik tavęs vienos, įsigalvojusios, liūdnos —U6. „Lietuvai“

l savo individualią poetiką S. Nėris perkelia ir deminu­ tyvus, patį pastoviausią dainų stilistikos atributą. Kaip ir liaudies dainose, jie čia nusako žmonių artimumą (moti­ nėlė, sūnelis, brolužis) ir gamtos pasaulio pagrindus (že115 ZIS pasiversčiau [ gegužėlę. Aš nusitekčiau l tėviškėlę. Aš nusilėkiiau Į tėviškėlę, >45 nusileisčiau Vyšnių sodely. (Sruoga B. Lietuvių liaudies dainų rinktinė.— Nr. 214.) 116 O tik man gaila Jaunos mergelės Ir jos jaunų dienelių. (Lietuviškos dainos.— T. 1.— Nr. 239.) Si paralelė taip pat paimta iš A. Račio diplominio darbo. 254

melé, saulelė). Bet S. Nėries eilėraštyje deminutyvas daž­ niausiai atsiduria emocinės įtampos kulminacijoje, kur jis virsta arba meilės ir švelnumo metafora, arba aštriu kont­ rastu savo stilistinei aplinkai. Ateik! Nekalbėk, būki rūstus,— /4s džiaugsiuos tavim ir tokiu. Tėvynės oro man trūksta. S a u l e l ė s tavo akių. „Ateik“

Būkit, žmogžudžiai, prakeikti R y t m e t e l į ankstų! „Mama! Kur tu?"

Deminutyvai, labai santūriai ir išradingai vartojami, su­ teikia S. Nėries poetiniam tekstui, kaip ir liaudies dainai, „sunkiai apčiuopiamų ir konkretizuojamų grakštumo, me­ niško naivumo, švelnumo bei lengvumo“117. S. Nėris transformuoja ir liaudies dainos paralelizmą, kuris, anot J. Šimkaus, tapo nuostabiausiu jos poetikos instrumentu118. Į tradicinę paralelizmo struktūrą poetė įlie­ ja šiurpius karo meto įvykius ir garsus, išlaikydama tik būdingą opoziciją tarp žmogaus ir gamtos, taip pat ašt­ rų lūžį strofos viduryje, kuris jos eilėraštyje virsta ryškiu dramatiškumo akcentu. Ruduo atėjo. Ir šiaurys Miškus pravirkdė. Užgavo juodvarnis kranklys Motulei širdį.119 „Motulė“ 117 Sruoga B. Raštai.— V., 1957.— T. 6.— P. 263. 118 Šimkus J. Mūsų didžioji Salomėja Nėris // Lit. ir menas — 1947.— Birž. 15. 119 Charakteringas liaudies dainos paralelizmas: Uied volungėlė Liepos pašalėlėj, Verkia mergele Rūtelių daržely. (Sruoga B. Raštai.— T. 6.— P. 207.) 255

Bet dažniausiai S. Nėris išbarsto ir pačią folklorinio paralelizmo struktūrą — išardo pusiausvyrą tarp pagrin­ dinių jo šakų, vieną liniją nubrėžia stipriu potėpiu, o kitą nužymi vos punktyru, dinamiškai jas suartina ir išskiria, nuolat kaitalioja veiksmo planus, kalba daugiau asocia­ cijomis, pustoniais negu užbaigtu vaizdu ir logiškais jun­ giniais. Rieda bangelė per akmenėlį, Žali maureliai tankiai sužėlė... Lino audimas — tolimas kelias... Kur krykštūnėlis mano vaikelis? „Karo keliu“

„Dvi vaizdinės ir emocinės plotmės — individuali ir dai­ niškoji— viena kitą papildančios ir paryškinančios, duo­ da visai naują, aukštesnę meninę kokybę, poetinės minties sintezę“120, — taip apibūdino salomėjišką liaudies dainų stilistikos panaudojimą D. Sauka. Tautosakos klodą S. Nė­ ris tarsi ištirpdė savo kūrybinėje psichikoje, kur jis pasi­ keitė, įgavo kitas lytis ir prasmę, virto spontaniška poe­ tinio mąstymo forma, kartu artima ilgaamžei tautos poe­ tinio mąstymo tradicijai. S. Nėris stengėsi ne tiek kopijuoti liaudies dainų sti­ listiką, kiek perprasti liaudies pasaulėvaizdžio, jausenos būdo, meninio suvokimo pradmenis, kuriais pirmiausia ir remiasi nacionalinis stilius. Tai gyvieji, viską lemiantys šito stiliaus akstinai, glūdintys tautos psichinėje sanda­ roje („skiriasi ne tik žmonių, bet ir tautų charakteriai“) 121, ir šitų akstinų neįmanoma nei pamėgdžioti, nei rekonst­ ruoti iš literatūrinių šaltinių, o reikia turėti savyje. Dar niekada nacionalinio charakterio sandara nebuvo tokia ryški S. Nėries lyrikoje kaip karo metais, kai staiga nu­ trūko įprasti ryšiai su tauta. Pirmutinis S. Nėries poetinio pasaulėvaizdžio apskriti­ mas toks pat paprastas ir elementarus kaip ir liaudies 120 Sauka D. Subtili lyrika ir liaudies daina // Salomėja Nėris lite­ ratūros moksle ir kritikoje.— P. 271. 121 Gruzinų aktoriaus S. Zakariadzes žodžiai. Цит. по Елигулашвили Э. Сколько будет дважды два? / / Дружба народов. — 1966. — № 9. — С. 258. 256

dainose. Motina — vaikas — vyras — tai pagrindinis lyri­ nio vyksmo laukas, kuriame poetė išgyvena tiek savo as­ meninę, tiek visos tautos tragediją. Jau poemoje „Eglė žalčių karalienė“ intymioji šeimyninių santykių sfera pa­ sidarė svarbiausiu S. Nėries lyrinės analizės objektu, o lietuvės moters dalia, paženklinta skaudaus išsiskyrimo su gimtaisiais namais, tėviškės ilgesio, visagalės meilės vai­ kams ir fatališkų praradimų, liko nuolatinė jos poetinių išgyvenimų versmė, kaip ir gražiausioje liaudies dainų lyrikoje. Motina — vaikas — vyras, šitos pirmutinės liaudiško pasaulėvaizdžio linijos, nubrėžė S. Nėriai žmogaus būties ribas ir prasmę. Kiti du šio pasaulėvaizdžio leitmoty­ vai — saulė ir žemė — nustatė žmogiškos būties vietą vi­ satoje. Saulė poetei liko tokia pati šilumos davėja, gera žmo­ gaus motina („Saulytė labanakt tarė brolužiui / Ir nusi­ leido miegoti"122) , vienintelė didžiausia visatos galia, kaip ir liaudies dainų kūrėjams. Viename eilėraštyje poetė be­ veik atkartoja sakramentinę dainos formulę (saulė—• motušė123), sakydama: Saulė motina. Dėl to ji Žemę pamylėjo... „Auga pjovėjėliai“

Žemė S. Nėriai buvo maitintoja, su kuria kalbama pa­ čiais švelniausiais valstietiškos meilės žodžiais („Mano 122 Plg. liaudies dainą: — Saulužėle, per naktelę Kur taip ilgai užtrukai? — Už girelių, už kalnelių Vargdienėlius raminau. (Sruoga B. Lietuvių liaudies dainų rinktinė.— Nr. 123 Saulė — motušė, Saulė — motušė, Saulė — motušė, Kraiteliui krauti.

18.)

Saulute motule, Užtekėk, užtekėk! (Sruoga B. Lietuvių liaudies dainų rinktinė.— Nr. 9, 126.)

laukeliai, mano žalieji, / Pavasarėlį kas gi aprengs jus?" — 2, 124). Tai gyvybės versmė ir jos saugotoja („Kas žeme­ lėn grįžo < ...> / Uogele raudona sirps pakrūmėj šilo"). Vienintelis žmogaus egzistencijos lopšys, kur prasideda ir baigiasi gyvenimas. Apimta sielvarto ir nevilties, ji no­ rėdavo prisiglausti prie žemės kaip kaimo moterys, nes žemė jai liko didžioji ramintoja ir guodėja, dramatiško žmogaus būties akto baigmė, pilna graudesio ir giedru­ mos. Rudenėlį tylųjį, geltoną Sugrįžau namučių... Kaip graudu... Kur tu, motinėle? —- Nerandu. Gal žemelėn atgulei šaltona? Neatsako niekas... Veltui klausiu. Spokso tuščios akys sienų keturių. Prie tavęs, šaltoji, prisiglausiu: Artimesnio už tave juk nieko neturiu124. „Rudenėlį tylųjį geltoną“

Kiekvienos nacionalinės poezijos šaknys siekia šitas pir­ maprades pasaulėvaizdžio lytis, kurias susikuria tauta, ši­ tą psichinės sandaros savitumą, kurį poetas paveldi kar­ tu su gimtąja kalba. Keičiasi poezijos stiliai ir formos, estetika ir funkcijos, bet šis dėsnis išlieka gyvas kaip bū­ tina jos egzistavimo sąlyga. S. Nėries sukurtas dainiškas lyrikos stilius — labai skambus, plastiškas ir grakštus, pagrįstas tolimais liau­ dies dainų įvaizdžių, motyvų, kalbos ir melodingumo ataskambiais,— užbaigė ištisą lietuvių poezijos raidos etapą 124 Plg. liaudies dainą: Ne uogas rinkau,— Taip skurdžiai verkiau, Prie juodos žemelės Prisilenkdama,— Prie juodos žemelės Prisilenkdama, Senos motinėlės Beieškodama. (Sruoga B. Lietuvių liaudies dainų rinktinė.— Nr. 239.) 258

(L. Gira, B. Sruoga, I\. Binkis, J. Tysliava) meninio to­ bulumo pavyzdžiais, ir šiandien atrodo jau nepakartoja­ mas, o gal ir nebūtinas. Užtat suvokti nacionalinį cha­ rakterį, atsidūrusį naujose istorinėse aplinkybėse, pagauti jo besikeičiantį ir tam tikrais elementais pastovų mąstymo jausenos būdą tebėra toks pat aktualus uždavinys šios dienos poetams. Dabarties poetai atskleidžia kartais tra­ giškąsias šito charakterio puses (Just. Marcinkevičiaus „Kraujas ir pelenai“), kartais užčiuopia labai primityvius, stačiokiškus ir gaivališkus pavidalus (S. Gedos „Straz­ das“), kurių nematė ir nenujautė švelnioji S. Nėries ly­ rika. Tačiau ir šiandien nacionalinio charakterio tebeieš­ koma žmogaus sąsajoje su žeme, kaip ir K- Donelaičio, M. K. Čiurlionio, S. Nėries laikais. XX amžiuje, globalinių, ekonominių ir politinių sistemų, pasaulinių karų ir intensyvios kultūrinių vertybių cirku­ liacijos amžiuje, nacionaliniai charakteriai vis labiau niveliuojasi, irstant pirmykščiam tautos būvio uždarumui ir pastovumui, maišantis tautoms. Nacionalinės kultūros taip pat jungiasi į vieningą srautą, kuris nepalieka žemėje izoliuotų salų. „Dabar visas pasaulis tapo viena aplin­ kuma, ir mes visi paveldime kitų nacijų, kitų tautų kul­ tūrą“125, — sakė indų filosofas S. Radhakrišnanas. Ar šitoje galingoje srovėje neištirps be pėdsakų mažų tautų kultūrinės tradicijos ir jų meno savitumas? Į ką turi orientuotis menininkas šito „bendro niveliavimosi me­ tu“, anot M. Dobužinskio?126 Ar iš tiesų šiandien gali eg­ zistuoti tik pasaulio, o ne atskirų nacijų poetai, kaip tvir­ tina vokiečių poetas H. Magnus Encensbergeris?127 Užsidarymas vien nacionalinių tradicijų klode, vengi­ mas visko, kas svetima ir nauja, stumia į konservatyvu­ mą ir provincializmą, nes XX amžiuje jau nė vienos na­ cionalinės poezijos raida negali būti uždaras procesas. Sekimas „pasauliniais standartais“ ir madomis, nihilizmas tiek nacionalinio charakterio, tiek nacionalinių tradicijų 125 S. Radhakrišnano kalba // Tiesa.— 1964.— Rūgs. 19. 126 Dobužinskis M. Dėl lietuviško stiliaus // Naujoji romuva.— 1938.— Nr. 33—34,— P. 643. 127 Споры о поэзии нашего времени / / Иностранная литература.— 1967. — № 2. — С. 201. 259

atžvilgiu pakerta meno savitumą ir įvairumą, ries menas vis dėlto auga iš konkrečios žemės ir konkretaus žmo­ gaus. Nepaisant stiprėjančios tautų ekonominės, dvasinės ir kultūrinės integracijos, ir šiandien tebėra pats vaisin­ giausias tasai meno kelias, kurį kitados nusakė 1. Franko šitokiais žodžiais: „Kiekvienas stambus rašytojas pana­ šus į medį, kurio šaknys nueina į nacionalinės būties gi­ liausius podirvius, o viršūnė pakyla į internacionalinę dvasinių interesų, mokslinių, socialinių, etinių ir morali­ nių siekimų atmosferą“528. S. Nėries lyrika — ryškiausias šito dėsnio įsikūnijimas. Tai įstabus rūstaus karo meto dramatizmo ir žmogiško švelnumo, pažangiausios savo amžiaus ideologijos ir gi­ lioje senovėje užsimezgusių tautos pasaulėvaizdžio lyčių, aukštos poetinės kultūros ir liaudies meno tradicijų ly­ dinys. Sis lydinys tapo vienu iš kertinių akmenų lietuvių poezijos „nacionalinei mokyklai“2 8129, kuri vis drąsiau ryž­ tasi inkrustuoti „gintaro kamputį į visos planetos apskri­ timą“ (E. Mieželaitis)130.

i28 ц ит no: Национальное и интернациональное / / Дружба на­ родов. — 1967. — № 1. ■ — С. 258. 129 Just. Marcinkevičiaus terminas. Марцинкявичюс Ю. Многознач­ ность — в объективности искусства / / Вопросы литературы. — 1967. — № 4. — С. 53. 130 Mieželaitis E. Saulė gintare.— V., 1961.— P. 58. 260

S. NĖRIS PASAULINĖS LITERATŪROS KONTEKSTE

S. Nėries eilėraštis — paprastas iki graudumo, tikras kaip atodūsis — tapo lyrinio eilėraščio modeliu audringo­ se lietuvių poetinės kultūros pervartose. Jis reikalavo ap­ valyti žodį nuo pašalinio bildesio, kad liktų tik skaidrus kalbos skambėjimas kaip liaudies dainoje. Jis vertė visą pasaulį ištirpdyti lengvuose emociniuose judesiuose, ne­ paliestuose racionalizmo šalnos. Jis pastatė į centrą poe­ tinės pagavos prizmę, kuri turėjo empirinį patyrimą trans­ formuoti į daugialypį, paslaptingą ir jaudinantį įsta­ bumą. S. Nėries eilėraštis atskleidė lietuvių skaitytojui lyrizmo fenomeną, atsiradusį amžių glūdumoje kartu su pirmykš­ čio žmogaus daina ir rašytinės poezijos užuomazgomis. Miniatiūriniame kelių eilučių plote suspausta individuali psichologinė situacija, tautos pasaulėjauta ir istorijos lū­ žis; nematomi siūlai riša artimiausius daiktus ir tolimas žvaigždes į neišardomą vienovę; mintis šokinėja netikė­ tomis trajektorijomis, palikdama vibruojančią potekstės įtampą; kalbos tonas toks betarpiškas, tarytum mes patys kalbėtumėm apie save svaiginančio atvirumo ir vidinio išsivadavimo akimirką; išvingiuotos popieriuje eilutės staiga virsta psichinės energijos dublikatais, žmogaus pa­ dėties pasaulyje brėžiniu, istorinės valandos ir visatos rea­ lybe. Atsimenu, mes ėjom Ir buvo taip tylu! Aplink laukai kvepėjo Raudonų dobilų. Beržų nusvirę skaros, Šermukšniai greit paraus, Nebuvo niekad karo Nė sapno to žiauraus. „Atsimenu, mes ėjom...“ 261 10. Salomėios N ė rie s lv rik a

Šitaip kalba S. Nėris. Panašų išgryninto susijaudinimo virpesį, prisilietimų efemeriškumą, grakščiai siūbuojantį žmogaus ir gamtos paralelizmą randame ir nežinomo egip­ tiečio meilės dainoje, surašytoje ant papiruso maždaug 1320 m. prieš mūsų erą: Laukinis žąsinas skrenda, Jis leidžiasi žemyn. Jis pasislepia lizde. Daugybė paukščių skraido aplink. Aš einu laukan Aš skubu pas tave Mano galva apsvaigusi Aš atsigręžęs į tave su savo meile. Mano širdis Laiko tavo širdžiai sūpuokles Aš negaliu atsitraukti Nuo tavo grožio.' Tai lyrinio eilėraščio archetipas. Po kelių amžių sutin­ kame jį Sapfo ir Katulo, vėliau Du Fu, O. Chajamo, Val­ terio ton der Fogelveidės, P. Ronsaro kūryboje. Jį galima atsekti visų didelių poetų lyrikoje — paslėptą, išardytą, perdirbtą, sukomplikuotą, bet vis tiek gyvą bent viena branduolio dalelyte. Į lyrinį eilėraštį subėga epochos fi­ losofinės sistemos ir politinės aktualijos, sueina visi že­ mės sutvėrimai ir augalai, kaip į Nojaus laivą, o jis permuša viską žmogaus atsivėrimo jaudinančiu betarpišku­ mu ir sujungia viską į miniatiūrinį kosmosą išgyvenimo kibirkštimi. Kiekviename literatūros žanre glūdi pirmykš­ tės konstrukcijos atsiminimai, kurie neleidžia jam galu­ tinai ištirpti ir asimiliuotis, o kūrėjas gauna į rankas jau parengtą „kultūrinės kalbos“ kodą, suprantamą skaity­ tojams. Lietuvių poezijoje S. Nėris priėjo arčiausiai grynojo lyrizmo pavidalų, kurie egzistuoja rašytinėje literatūroje jau trečias tūkstantmetis kaip tam tikras psichologinis ju-1 1 Liebe Sagen: Lyrik aus dem ägyptischen Altertum.— Leipzig, 1972.— S. 72 (pažodinis vertimas). 262

desys ir ypatinga žodžio gaida. Eilėraštis jai buvo „širdies kalba“. Šiuo pagrindu ji siekė universalumo, tokio bū­ dingo lyrikai, ieškančiai „esminio žinojimo“, o ne vien­ kartinių paviršiaus nuotraukų (poezija — sintezės aktas2). Tik universalūs elementai, subėgę į eilėraštį kaip būties pastovumo ženklai ir kultūrinės tradicijos atsiminimai, turi paklusti istorijos logikai, kuri ataudžia juos savo realijų raštu, palenkia savo ideologinei tarnybai ir esteti­ nėms konvencijoms. Ir S. Nėries eilėraštis, universalus žmogaus prigimties skaisčiais atvėrimais, keliavo nuo vieno visuomeninės for­ macijos kranto į kitą kaip narsus šauklys {„Širdį drąsią l Ir ginklą rankoj išlaikyk"), maitinamas savo pereinamo­ sios epochos idėjų ir tvirtai įspaustas į jos literatūrines koordinates. Starto liniją S. Nėris rado ryškiai paženklintą. Tai postromantinis arba neoromantinis lyrikos tipas, suleidęs šak­ nis į folkloro stilistiką ir įgavęs nacionalinės poetinės mokyklos galią. Toks tipas tebevyravo Rytų Europos kraš­ tuose, kur nacionalinių valstybių iškilimas suaktualino tautos praeities, jos likimo ir savitumo problematiką, o industrializacijos kontrastai pastūmėjo ieškoti išsigelbėji­ mo nesudrumstoje kaimo gamtoje ir senoviškoje buityje. Pavėluota simbolizmo banga atskleidė šitai lyrikai į be­ galybę einančią perspektyvą, parodė žmogų kaip kosmoso dalelę, išmokė kalbėti pustoniais, garsiai neištartomis, o tik numanomomis prasmėmis. Neoromantinis eilėraščio variantas, susidaręs klasikinių formų griuvėsiuose, laisvai tekantis iš monologo į dialo­ gą, staigiais priešokiais plėtojąs vieną psichologinę situa­ ciją, dominavo 1918—1928 m. lenkų lyrikoje3. Išorinė ap­ linka ir vidiniai išgyvenimai B. Lesmiano eilėraščiuose virto vientisa tikrove, reiškiama impulsyviais emociniais šūksniais, kurie išardo bet kokias siužeto užuomazgas4. 2 Prokop J. Euklides i barbarzyncy.— Warszawa, 1964.—S. 9. 3 Balcerzan E. Systemy i przemiany gatunkowe w liryce lat 1918— 1928 // Problemy Iiteratury Polskiej lat 1890—1939.'— Wroclaw— Gdansk, 1974,— T. 2,— S. 167. 4~5 Giowinski M. Poetyka Tuwima a polska tradycja literacka.— Warszawa, 1962.— S. 184; 152. 263 Ift*

L. Stafo monologiniame eilėraštyje dalyvauja clar viena tiksliai neapibrėžta iigūra, j kurią poetas kreipiasi pa­ prastu ir šiltu tonu kaip į čia pat stovintį artimą bičiulį, ir šita intymumo situacija sukuria psichologinį laisvumą, būdingą neoromantiniam eilėraščiui. Emocingas kalbėji­ mas, kai žodis priklauso nebe daiktams, o tik pačiam sub­ jektui, yra svarbiausia lyrikos sąlyga net J. Tuvimui, jud­ raus konkretumo bei ironijos poetui5. Pagrindinė eilėraščio funkcija — „patenkinti emocingu­ mo poreikį“, negailestingai užspaustą susvetimėjusioje visuomenėje. Tai čekų „poetizmo“ deklaracija, paskelbta 1925 m.6 Civilizacija pakeitė pasaulį, bet žmogus taip greit nesikeičia, ir fundamentinės vertybės tebeglūdi žmo­ gaus jausmuose. Poetas — tai žmogus, sugebąs jausti ir išreikšti savo jausmus žodžiu. Margaspalvius įspūdžius V. Nezvalas pavertė jutiminėmis būsenomis, o jo žaismin­ gos vaizdų asociacijos, surištos skambaus ritmo, atspindi besikeičiantį psichikos reljefą, kur tiek daug džiaugsmo ir romantinio svajingumo (,,Jūs žinote, kad aš šiek tiek ro­ mantikas, / ir šypsotės"7). Vengrų lyrika, pergyvenusi simbolizmo triumfą, po Pir­ mojo pasaulinio karo nusibrėžė naują orientacijos liniją: reikia grįžti iš „tamsios kalbos“ į liaudies dainos skaid­ rumą, nes eilėraštis darosi gyvas, tik įsiskverbęs į tautos būties, mąstymo ir kalbos struktūras8. Žymiausi estų poetai, išėję rusų simbolizmo mokyklą, debiutavo po 1917 m. kaip „neoromantizmo pasekėjai“9. Tautos likimo problematiką M. Under, J. Barbarusas, J. Semperis įliejo į sudėtingą individo savimonę, į žmo­ gaus ir gamtos giliausius sąlyčius, o jausmo pilnatvę, kurioje ieškota gyvenimo prasmės, derino su konkretaus vaizdo plastika ir lakiu melodingumu. XIX a. rusų lyrika romantines pasaulio begalybės ir dvasinio tobulumo projekcijas perkėlė į istorijos dirvože­ 6 Будагова Л. H. Витезлав Незвал. — 7 Незвал В. Стихи. Поэмы. — M., 1972. 8 Sôter I. Poésie hongroise après Attila P. 82. 9 Nirk E. Estonian Literature: Historical cal Appendix.— Tallin, 1970.— P. 251. 264

M., 1967. — C. 67. — C. 45. Jôzsef // Arion.— 1970.— Survey with Bibliographi­

mį, kuris sudaiktino poetinę mąstyseną. Bet punktyrinė linija, atrasta simbolistų, išliko A. Bloko, A. Achmatovos, S. Jesenino eilėraščiuose. Žodžiai reiškė siūbuojančius emocinius niuansus. Vaizdai plaukė iš intuityvių suvoki­ mų gilumos, pereidami į lemtingo svarstymo ir sprendimo įtampą, kurią formavo ne vien logikos argumentai. Metaforika, atgręžta į tautosaką, buvo permatomai aiški ir harmoningai grakšti. Pasikartojantys garsai, pasikarto­ jančios žodžių grupės, pasikartojantys motyvai jungė eilė­ raštį į neišardomą fonologinį vienetą. Tai dainingojo ly­ rizmo konstruktyvinė norma101. Neoromantinis eilėraščio tipas, be galo įvairus indivi­ dualiomis variacijomis, o kartu gana vientisas savo in­ tymia intonacija, daininga strofa, visų elementų psicho­ loginiu rišlumu — pirmoji S. Nėries literatūrinė mokykla. Iš pradžių mylimiausi jos poetai buvo H. Loitholdas (šį elegantiškai jausmingą šveicarų poetą ji daugiausia ver­ tė į lietuvių kalbą) ir A. Achmatova, kurios eilėraščių ver­ timai savo nuotaika ir stilistika buvo tokie artimi jos pa­ čios kūriniams, kad pokario metais buvo spausdinami kaip originalios kūrybos pavyzdžiai. Kai kurios charakteringos S. Nėries lyrikos situacijos (žūtbūtinė aistra, karšti pabu­ čiavimai), taip pat įvaizdžiai (bėgimas per lūžtantį ledą, akmuo vietoj duonos) buvo sugestijuoti A. Achmatovos kūrybos". Lankydama J. Ereto šveicarų literatūros semi­ narą, S. Nėris imasi versti svajingo polėkio ir dainingas K- F. Mejerio eiles. Jos dienoraščiuose— vokiškos Val­ terio fon der Fogelveidės, F. Šilerio bei šiuolaikinių poetų citatos. Vėliau poetė žavėjosi prancūziškomis P. Verleno eilėmis ir lenkų lyrike M. Pavlikovska. Per pamokas dek­ lamuodavo vaikams melodingus H. Heinės eilėraščius. Lenkų romantikų A. Mickevičiaus ir J. I. Kraševskio tau­ rus eilių skambesys lydėjo ją iki gyvenimo pabaigos. Pirmajame rinkinyje „Anksti rytą“ S. Nėris žiūri į pa­ saulį per lūkesčio ir svajonės „magiškąjį kristalą“, kuris šiokiadienišką aplinką paverčia paslaptingos ir nesibai­ 10 Жирмунский В. Композиция лирических стихотворении. — Петербург, 1921. — C. 36. 11 Kuzmickas V. S. Nėris ir rusų poezija // Mane jūs jausite dar­ be, kovoj.— P. 149. 265

giančios pasakos pavidalais {„sukasi, pinasi sutemų pa­ sakos“). Eilėraštis — tai akinanti grožio akimirka, nusi­ leidusi iš baitų kalnų, stebuklingo poetinio jutimo spin­ dulys, sulaikytas žodyje. Eilėraštis — tai gražus kalbėji­ mas {„Ir mano dienos — žėrinčios ašaros // Laumių aky­ se“), pagrįstas simetrišku šiek tiek susimbolintų vaizdų pasikartojimu, nutrūkstančių emocinių šūksnių gležnumu, trumpų eilučių grakščia melodija. Nuo egzaltacijos ir gra­ žių pozų S. Nėrį gelbėjo staigaus šoklumo ir veržlumo galia, glūdinti jos žodyje, keistai suderinta su moteriško švelnumo šiluma ir pirmykščio suvokimo naivumu {„Ru­ duo: saulė, medžiai, gėlės. į Rudenėlį myliu aš“). O svar­ biausia— į supasakintą gamtovaizdį įsiliejo besikaitalio­ janti emocinė situacija kaip galutinis ir aukščiausias dydis. Kūrinio pagrindas — žmogaus būsenos emocinis tikrumas, o tikslas — suvokti ir įteisinti žmogaus psichiką kaip „vertybę sau“. S. Nėris atveria žodyje tik gryną išgyve­ nimo branduolį be jokio manieringumo ir pozos antstatų. Poetas jai skyrėsi iš kitų žmonių „mokėjimu stipriau jaus­ ti“. „Tikro savo jausmo nesimato, be kurio poezija — ne poezija“12, — rašė ji pradedantiems „Ateities“ žurnalo poetams. Tai neoromantinio eilėraščio estetika: „Problemos nesprendžiamos. / Problemos išgyvenamos“ (L. Statas); lyrizmas gimsta iš jausmo patyrimo ir apsireiškia pirmiau negu ištariamas žodis (E. Staigeris). Kai avangardistinis eilėraštis ambicingai užsimojo įtvir­ tinti savo hegemoniją revoliucijų sukrėstame pasaulyje, S. Nėris pradžioj liko abejinga jo realijų lavinai, agresy­ viam šauksmui, išskaidytam į nuotrupas išgyvenimo bran­ duoliui, suprozintai kalbai ir išdrikusioms strofoms. Kaip ir estų poetė M. Under, ji pynė eilėraštį iš vieno balso virpančių moduliacijų, nedrįsdama kalbėti keliais balsais, įsileisti į visas puses lakstančių asociacijų, loginio reči­ tatyvo ir polifoninės kompozicijos. Kūryba jai buvo tik­ rovės sudvasinimas, o ne jos apnuoginančios inventoriza­ cijos ar įnirtingo laužymo aktas. Ji stovėjo jaukioje tra­ dicijos užuovėjoje, nejausdama ekspresionizmo ir konstruk­ 12 Cit. iš Alekna V. Pradedantiems poetams Salomėja Nėris // Ne­ munas.— ¡983 — Nr 3 — P. 53. 266

tyvizmo vėjų, nuo kurių nusigręžė visa „Šatrijos“ studen­ tų ateitininkų literatų draugija, kuriai ji priklausė studi­ jų metais. Tačiau netrukus S. Nėris atsidūrė ideologinio apsispren­ dimo situacijoje, kurią avangardistinis eilėraštis jau bu­ vo iškėlęs kaip pagrindinę XX a. žmogaus situaciją. Isto­ rijos arenoje grumiasi dvi formacijos, ir kultūra nebevienija žmonijos, o stovi klasinio priešiškumo apkasuose, būdama arba buržuazijos, arba proletariato durtuvu. Pa­ saulis gali būti pažintas ir pakeistas tik iš revoliucinio proletariato pozicijos. Eilėraščio langas turi būti atvertas j gatvės grindinį, kuriuo žygiuoja istorija — tikroji meno motina. Poeto uždavinys — pasakoti ne apie save, o pa­ rodyti pasaulio keitimąsi. Eilėraštis — tai veiksmas, kei­ čiąs pasaulį, o ne gražūs žodžiai. Poetas privalo atiduoti savo protą ir širdį skriaudžiamiesiems, ir tada jis nebe­ bus vienišas, o brolis visiems. Tokie buvo V. Majakovskio, J. R. Becherio, B. Brechto, P. Eliuaro argumentai, už­ griuvę S. Nėrį 1931 metais, beskaitančią Vokietijos komu­ nistų partijos leidžiamą žurnalą „Die Linkskurve“ („į daugelį mano minčių ir klausimų duoda atsakymus“ — 3, p. 381) ar besiklausančią V. Drazdausko, neseniai grį­ žusio iš Prancūzijos, aistringų pasakojimų apie prancūzų literatūros kairįjį sparną13. Jie paspartino „persilaužimo momentą“, būdingą ekonominės suirutės laikotarpiui, kai daugeliui rašytojų K. Markso „Kapitalas“ tapo vieninteliu išsigelbėjimo švyturiu. Amerikoje T. Draizeris spausdino straipsnius komunistiniame laikraštyje „Daily Worker“. Prancūzijoje A. Zidas entuziastingai šlovino komunizmą (vėliau jo išsižadėjęs). Austrijoje S. Cveigas ieškojo bend­ ro darbo platformos su rašytojais komunistais14. Vokieti­ joje net 500 literatų įstojo į Tarptautinę proletarinių-revoliucinių rašytojų sąjungą, kuriai vadovavo komunistų partija. ,,Neverk! Atėjo laikas. / Težūna senasis pasau­ lisi"15 — rašė 1932 m. V. Nezvalas. Jau artėja milijonų 13 Die Linkskurve: Berlin 1929—1932.— Berlin und Weimar, 1972.— S. 18; autoriaus pokalbis su V. Drazdausku 1965, spai. 16. 14 Литературное наследство: Из истории Международного объе­ динения революционных писателей.— М., 1969.— Т. 81.— С. 358. 15 Незвал В. Указ. соч. — С. 143. 267

kojų dundėjimas — ir tu privalai „pasirinkti žodžius, ir veiksmus, ir kelius" (V. Bronevskis)16. Tokiuose rėmuose S. Nėris nulaužė savo nueitą kelią „kaip vyšnios išdžiūvusią šaką“, perėjo „kairiosios vi­ suomenės flangan, proletariato talkininkų eilėsna“1718, pa­ kartodama L. Aragono, P. Eliuaro, V. Nezvalo, F. Garsijos Lorkos, P. Nerudos evoliuciją. Socializmo statyba Tarybų Sąjungoje S. Nėriai buvo itin lemtingas persi­ orientavimo argumentas, kaip ir visai „Trečio fronto“ grupuotei, siekusiai įstoti į Proletarinių revoliucinių ra­ šytojų tarptautinę organizaciją, kuri vadovavosi Komu­ nistų partijos politika. „Pasukimas kairėn“ S. Nėriai reiškė posūkį į lyrikos intelektualizaciją. Jos akvarelinis vaizdas prisiėmė logiš­ kų sąvokų podirvį. Tik užsiangažavusios literatūros agi­ tuojantį intelektualumą S. Nėris perkošė per romantinį prometėjizino mitą {„Jau kyla Prometėjai“) , kuris logizuotą sandarą ištirpdė emociniuose kontrastuose ir neapi­ brėžtuose simboliuose. Siaučiančios jūros, viesulų, raudo­ nos saulės aureolė apgaubė drąsą, žygį, pasiaukojimą — aukščiausias žmogiškas vertybes poetės akyse. Kraštuti­ nės įtampos patetika lydėjo herojišką moralę, kuri visam laikui įėjo į poetės autoportretą {„Būk su tais, kurie gru­ mias ir kaujas — / Ne silpna moterim“). Pakiliomis me­ taforomis, perimtomis iš revoliucinio ekspresionizmo, ji aukštino aktyvią jėgą, kuri vienintelė gali pakeisti pasau­ lį („Užaugęs — milžino pečiais / Išlauš duris į saulę"1*). Prometėjizmo koncepcija išplėtė eilėraščio akiratį iki vi­ sos planetos maštabų, nušluodama valstybių sienas pagal savaip pakartotą latvių poeto komunisto L. Laiceno šūkį: „Rubežiai šalin!“ Kai S. Nėris įstojo į „Trečio fronto“ kolektyvą, ištroš­ kusi „gyvo, energingo žodžio“, didžiosios Europos lite­ ratūrose jau blėso avangardistinio eilėraščio tipas, pra­ 16 Broniewski W.— Warszawa, 1963.— C. 62. 17 Korsakas K . Literatūra ir kritika.— P. 274.

18 Si laki „Poemos apie Staliną“ frazė yra K. Borutos „Poemos apie berną“ vaizdo variacija: „Toks didelis kaip milžinas / Pečiais įrė­ męs dangų“ (Boruta K. Neramūs arimai.— V., 1970.— P- 88), 268

rasdamas savo formalinį radikalizmą19. Šio eilėraščio di­ rektyvinė galia buvo per daug išblėsusi, kad priverstų poetę pereiti iš kaimo gamtos į miesto gatves, iš sklan­ džios ritmikos į trūkčiojantį verlibrą. S. Nėries lyrika judėjo nuo vienos pakopos į kitą labai natūraliai, beveik neišsimušdama iš savo vidinės logikos. Jos santykis su eilėraščio modeliais, besikeičiančiais Europos literatūri­ nėje scenoje, buvo ne tiek subordinacijos, kiek laisvo pa­ sirinkimo ir individualios plėtotės santykis, nepakilęs, tie­ sa, virš savo meto poetinės kultūros žinomų variantų. Antrojo pasaulinio karo grėsmė devalvavo Europos lyri­ koje tiek subjektyvaus jausmingumo, tiek šturmuojančios jėgos postulatus. Prancūzų poetas P. Valeri paskelbė: poe­ zija gimsta iš sąžinės, reginčios būties substancijas20. Menas kuriamas iš beasmenės emocijos, pasak T. Elioto, todėl „poezija nėra asmenybės išraiška, o išsivadavimas iš asmenybės“21. S. Nėris nepatikėjo, kad poezijos tėvynė yra anapus emocijų, kad reali kančia ir kurianti mintis turi stovėti skirtinguose ašigaliuose. Bet ji žavėjosi senąja Rytų poe­ zija, kur individualios patirties pėdsakai išdyla skaidrioje būties kontempliacijoje. Ji skaitė R. M. Rilkės eilėraščius, ir jai tapo artima būties beribiškumo nuojauta, pratęsianti vaizdą iki paslapties slenksčio, o klasikinės simetrijos strofose paliekanti nesibaigiančio proceso švytinčias tra­ sas. Į daiktų sudvasinimą, apibendrintą požiūrį lenkė ir M. K. Čiurlionio tapyba — stipriausias poetės meninis iš­ gyvenimas. S. Nėries eilėraštyje nedaug išorinių detalių. Bet baltas rugių takelis išsiplečia iki begalybės, susietas su žmo­ gaus buvimu nematomomis bendrumo gijomis, kaip ir R. M. Rilkės lyrikoje. S. Nėries eilėraštyje gamta tampa 19 Disklisja o awangardzie: Z. Bienkowski // Poezja.— 1972.— Nr. 9.— S. 48; Bojtâr E. Awangarda wschodnioeuropejska jako kierunek literacki // Miesięcznik literacki.— 1973.— Nr. 11.— S. 32; Weisgerber J. Les avant-gardes littéraires au XXe siècle // Neohelicon, 1974.— T. 3—4,— P. 415. 20 Charpier J. Essai sur Paul Valéry.— Paris, 1956.— P. 102. 21 Eliot T. S. The Sacred Wood: Essays on Poetry Critîcism.— London, 1960.— P. 58. 269

amžinojo gyvybiškumo garantija, filosofinio visuotinumo platforma, kaip ir prancūzų poetui 2. Siupervieliui, teigu­ siam žmogaus ir visatos identiškumą22. Tik visatos brė­ žinys jos lyrikoje neįgauna spekuliatyvinių formulių, o glūdi jutiminio vaizdo gelmėje kaip būties harmonijos nuojauta. Miniatiūriniu piešiniu ir dainingu ritmu jos eilė­ raštis išreiškia tai, „kas neišreiškiama“, ir šiuo atžvilgiu yra giminingas F. Garsijos Lorkos, G. Mistral, vėlyvosios A. Achmatovos lyrikai. Turėdama kelis eilėraščio tipus savo poetikos repertua­ re, S. Nėris juos kryžiavo į naujus junginius, ištirpdydama europinius poetinės kultūros elementus nacionalinėje dai­ niškos frazės, deminutyvinio vaizdo, graudaus lyrizmo tradicijoje. Nubrėžus apytikriai S. Nėries sąlyčius su XX a. pirmų­ jų dešimtmečių poetine kultūra, sunkiau nušviesti kitą klausimo pusę — kokia poetės reikšmė šios kultūros kon­ tekste. Sunku matuoti bendrais kriterijais lyriką, trykštan­ čią iš tautos psichinės sandaros gelmių, suaugusią su nacionalinės kalbos pačia substancija ir niekuo nepakeičia­ mą, kaip nepakeičiama kiekvienai tautai yra liaudies daina. Genialios pastangos, pavertusios lietuvišką žodį skam­ bančiu instrumentu ir likvidavusios ilgaamžį mūsų lite­ ratūros atsilikimą, dar nedaro tiesioginio poveikio pasau­ linės lyrikos raidai. Pripažintas milžinu savo namuose, poetas gali likti visai nepastebėtas globalinėje perspekty­ voje. Ypač sunku prasilaužti į visuotinio dėmesio centrą tiems mažų tautų poetams, kurių visą galybę sudaro šil­ kinis žodžio šlamesys, pranykstantis vertimuose. Dar Antrojo pasaulinio karo išvakarėse lietuvių lite­ ratūrinė kritika gana vieningai pripažino S. Nėrį pačia žymiausia lietuvių lyrike. Bet ar poetė peržengė savo gimtosios kalbos ribas ir tapo visuotinai pripažintu lyriz­ mo simboliu, kaip F. Garsija Lorka, A. Achmatova, A. Isahakianas, kuriems ji, atrodo, prilygo savo talentu?

22 Clansier G. E. De Rimbaud au surréalisme: Panorama critique.— Paris, 1959,— P. 320,

AR IŠVERČIAMAS S. NĖRIES EILĖRAŠTIS?

Kiekvienos tautos meninės vertybės, peržengdamos savo krašto ribas, laiko sunkų egzaminą. Ar nesubliukš jų ga­ lia visiškai kitokios istorinės patirties, psichologinės sank­ lodos ir kultūros dirvoje? Iš lietuvių literatūros klasikų galerijos šitokį egzaminą jau sėkmingai išlaikė K. Donelaitis, Žemaitė, V. Mykolai­ tis-Putinas. Kaip sekasi S. Nėriai, sidabriniam mūsų ly­ rikos balsui? S. Nėries talentas — reto lyrinio grynumo — iškart įti­ kino ir patraukė visus, kurie sekė lietuvių literatūrą už­ sienio šalyse. Jau 1934 m. lenkų literatūrinis laikraštis „Wiadomosci literackie“, leidžiamas Varšuvoje, pristatė S. Nėrį savo skaitytojams kaip „pačią žymiausią lietuvių lyrikę“1. Lie­ tuvių poetė — pastebėjo 1939 m. latvių kritikas E. Skujeniekas — „rašo, kaip liepia širdis“. Jos kūryboje „nėra nei plakatų, nei lozungų“, o „spontaniškas, džiaugsmingas, entuziastiškas poezijos veržimasis užleidžia vietą tyliam moteriškam švelnumui“2. Tai „lyrinė prigimtis, išdainuo­ janti betarpiškiausiu būdu savo sielos ir gyvenimo paki­ timus“3. Taip charakterizuojama S. Nėris prancūzų ro­ manisto ir eseisto knygoje „Šiuolaikinės lietuvių literatū­ ros panorama“. Poetė paminėta tarp nedaugelio dabar­ ties kūrėjų ir bendrojoje Pabaltijo literatūrų apžvalgoje, paskelbtoje prancūzų enciklopedijoje („Encyclopédie Fran­ çaise“, 1936, t. 17). S. Nėries — lietuviškiausios poetės — eilėraščiai anksti imta versti į svetimas kalbas. Lietuvių poezijos antologi­ joje („Wybôr najmlodzej poezji litewskiej“), išleistoje Naugarduke 1934 m., įdėti du poetės eilėraščių vertimai. 1 Aleksandravičius-Kossu J. Cztery kroky wolnej Litwy // Wiado­ mosci literackie.— 1934.— Nr. 12. 2 Cit. iš Nastopka K. Lietuvių ir latvių literatūriniai ryšiai.— V., 1971,— P. 347. 3 Mauclère J. Panorama de la litérature lithuanienne contemporai­ ne.— Paris, 1938,— P. 177. 271

Po penkerių metų panašaus tipo antologijoje („Antologia poezji litewskiej“) , pasirodžiusioje Varšuvoje, jau buvo devyni jos eilėraščių vertimai. S. Nėries lyrika pateikta esperantiškoje lietuvių lyrikos antologijoje („EI Litova poezio“, 1938), taip pat vokiškoje antologijoje (Engert H. Aus litauischen Dichtung: Deutsche Nachdichtungen.— 1935, 1938). Pora poetės eilėraščių paskelbta prancūzų kalba žurnale „Yggarasill“ (1938,— Nr. 4), o vienas eilė­ raštis išverstas į anglų kalbą Amerikos lietuvių spaudoje (Vienybė.— 1933.— Rūgs. 1). Tarybų valdžios įkūrimas Lietuvoje ir Didysis Tėvynės karas išvedė S. Nėries eilėraščius į rusų periodiką. Jos kūrinių vertimai skelbiami centriniuose laikraščiuose ir žurnaluose, įeina į kolektyvines kovojančios poezijos an­ tologijas («Живая Литва», 1942; «За Советскую При­ балтику», 1943; «Дорога в Литву», 1944). Iš čia S. Nė­ ries lyrika keliauja į kitas TSRS tautų kalbas ir literatū­ ras — į latvių laikraštį „CTųa“ (1943), azerbaidžaniečių «Едедийят гезети» (1944) ir kt. S. Nėris darosi repre­ zentacine figūra, be kurios negali apsieiti jau nė viena lietuvių poezijos antologija, leidžiama Tarybų Sąjungoje kirgizų (1944), estų (1954), baltarusių (1954, 1958, 1977), moldavų (1961), tadžikų (1969), azerbaidžaniečių (1975), ukrainiečių (1985) kalbomis. Jos eilėraščiai įtraukiami ir į stambias lietuvių poetinio žodžio antologijas, spausdi­ namas Lenkijoje (1971, 1989), Vengrijoje (1980), Jugo­ slavijoje (1985). Lietuvių lyrikos antologija, išėjusi fla­ mandiškai 1971 m., pavadinta S. Nėries eilėraščio vardu „Akmenėlis turi šaltą širdį“ („Een Steen Heeft Geen Hart“), Azerbaidžane išleistai antologijai parinktas kito poetės eilėraščio pavadinimas — „Alyvos“ («JacsMSH»). Dvikalbėje lietuvių poezijos antologijoje („Litauische Lyrik“), išleistoje 1972 m. Miunchene, poetės kūryba užima daugiausia vietos (net 39 eilėraščius išvertė jos buvusi mokinė Panevėžyje L. Jurgutytė-Baldauf). Dvidešimt S. Nėries eilėraščių įdėta į reprezentacinę lietuvių lyrikos antologiją („Litauische Poesie aus zwei Jahrhunderten“) , kuri išspausdinta Berlyne 1983 m. Didelis pluoštas poetės kūrinių įtrauktas į panašios apimties anglišką antologiją 272

(’’The Amber Lyre: 18th—20th Century Lithuanian Poetry“), pasirodžiusią Maskvoje 1983 m. „Poema apie Staliną“, išleista 1940 m. Maskvoje, buvo pirmasis S. Nėries kūrybos atskiras leidinys kita kalba. Tais pačiais metais ši poema išspausdinta kalmukų kalba, o 1952 m. pasirodė kirgiziškai ir ukrainietiškai. TSRS vals­ tybinė premija, paskirta poetei 1947 m., davė pradžią gausiam jos eilėraščių ir poemų leidimui rusų kalba — išleista iš viso 15 knygų. Vertėjų sąraše žinomiausi var­ d a i— A. Achmatova, S. Maršakas, V. Lugovskojus, L. Martynovas, M. Petrovych, V. Deržavinas, M. Zenke­ vičius, V. Levikas, D. Samoilovas. Atskiromis knygomis S. Nėries lyrika pasirodė ukrainietiškai («Поэзп», 1950), baltarusiškai («Кали земля прачынаецца», 1971), turkmėniškai («Сайрак билбил», 1984), latviškai („Lakstlgalas dziesme“, 1962; „Egle — zalkšu karaliene“, 1974; „Nedziesti, gaismekllt“, 1984). Lietuvių poetės kūrinių vertėjai buvo įžymūs tarybinių tautų poetai — P. Tyčina, D. Varandi, S. Kaputikian, I. Borodulinas, M. Kempė, D. Avuotinia. S. Nėries eilėraščių knyga išleista Bulgari­ joje («Избрани стихотворения», 1966). Eilėraščių rinkti­ nė „Litevska sonata“, išpuošta M. K. Čiurlionio paveiks­ lų reprodukcijomis ir išradingai sudaryta pagal muziki­ nio kūrinio kompoziciją, pasirodė 1978 m. Prahoje čekų kalba. Jos lyrikos rusiškų ir angliškų vertimų paralelinė knyga „Blue Sister, River Vilija“ 1987 m. išėjo Mask­ voje. Gausūs vertimai (atskiros publikacijos armėnų, gruzi­ nų, uzbekų, baškirų, totorių, kazachų, mongolų, ispanų kalbomis) išpopuliarino S. Nėries vardą kritikoje. K. Zelinskis apibūdino lietuvių poetę kaip „vieną nuostabiausių dabarties lyrikių“4. P. Brovka gretino ją su Lesia Ukrainka ir Ciotka, kurių ji yra „tikroji sesuo“5. „S. Nėries poe­ zija, mano akimis žiūrint, yra tikra tobulybė, kur min­ ties ir jausmo gelmės įkūnytos dainingai, skambiai, plas­ 4 Зелинский К. Саломея Нерис / / Писатели народов СССР. — М„ 1962. — С. 146. 5 Brovka P. Liaudies vardan // Lietuviško žodžio atgarsiai.— V., 1979,— P. 334. 273

tiškai“6, — rašė S. Ovezberdyjevas, išvertęs j turkmėnų kalbą 89 poetės eilėraščius ir poemą „Mama, kur tu?“ Baltarusių literatūrologas ir poetas M. Aročka S. Nėries minėjime kalbėjo: „Mane, baltarusį, S. Nėries lyrikoje pavergė epitetai — tyrumo simboliai: balti takeliai, baltos obelys, baltos nuotakos, baltos laumės, balta pilis, baltoji mūza, baltoji viltis, baltoji poema. Iš tiesų tai vienas jau­ dinantis monologas, nuoširdi lyrinė poema“7. Pasirodžius latviškai S. Nėries knygai, poetas H. M. Majevskis rašė: „S. Nėries genezėje jaučiama tiek tradicija, tiek folkloras ir mitologija, bet daugiausia ji formavosi pačioje kultū­ roje, augdama iš jos, kad sugrįžtų, kad taptų ne tik viena ryškiausių lyrikių baltų kalbomis, bet ir viena iš savičiausių XX a. poečių apskritai“8. Lietuvių literatūros vertėjas ir istorikas Z. Stoberskis veikale „Lietuvių lite­ ratūros istorija“ pažymi „giliai lyrinės“ poetės „originalų, savitą, individualizuotą eilėraščių stilių“9. Čekų literatū­ rologas R. Parolekas apibūdina S. Nėrį kaip „populia­ riausią XX a. lietuvių lyrinę poetę“, kuri „perėmė neoro­ mantinės poetikos geriausius laimėjimus“, kurios „eilės yra labai melodingos, o poetiniai vaizdai išradingi ir pil­ ni vidinio nerimo“10. Lietuvių poetei skirtas atskiras straipsnis universalioje G. fon Vilperto „Pasaulinės li­ teratūros enciklopedijoje“, išleistoje Štutgarte. S. Nėris figūruoja vokiečių leidinyje „Tarybų Sąjungos tautų lite­ ratūros“ (1967), lenkų „TSRS europinės dalies rašytojų enciklopediniame žodyne“ (1966) ir čekų „TSRS rašytojų žodyno“ dvitomyje (1977). Italų „Dabartinės literatūros enciklopedija“ (1961—1982) charakterizuoja ją „aistrin­ gos poetės“ epitetu. Nepaisant svarių pripažinimų užsienio enciklopedijose ir literatūros istorijos veikaluose, S. Nėris svetimšalio aky­ se ilgą laiką buvo daugiau literatūrinė legenda negu rea6 Ovezberdyjevas S. Tarsi locmanas jūroje // Ten pat.— P. 297. 7 Aročka M. Asmenybė kultūros kelyje // Ten pat.— P. 324. 8 Majevskis H. M. Un vlksnas tomer vėl nošaks // Literatūra un maksla.— 1985.— 24 maija. 9 Stoberski Z. Historia llteratury litewskiej: Zarys.— Wroclaw— Lodz, 1986,— S. 181. 10 Parolek R. Srovnavaci dejiny baltickych literatur od nejstaršich dob do současnosti.— Praha, 1978.— P. 66.

274

Ii poetinė jėga, kuri jaudina ir sukrečia. „...Tiems, kurie skaito jos vertimus, ne visada aišku, kame jos eilių gro­ žis. O jis, tas grožis — potekstėje“11, — kalbėjo E. Mieže­ laitis. Lyrinių eilėraščių vertėjams, kurie naudodavosi tik pažodiniais vertimais, potekstė dažniausiai likdavo nepri­ einama. Trapųjį S. Nėries eilėraštį jie daugiau perpasa­ kodavo, pakomentuodavo, bet neužgriebdavo gyvo bran­ duolio, kurį sudaro lyrinės pagavos vaiskumas. S. Nėries lyrikos mįslė atkakliai nesidavė įspėjama, nors jos eilė­ raštyje viskas labai paprasta, konkretu ir lengva tarytum dainoje. Bet šis naivus ir skaidrus žodis, išliūliuotas dai­ niškumo tradicijos, išlaiko vibruojantį vidinės šilumos ir vidinio subtilumo toną, kuriame buvo pavergiančios atvi­ rumo sugestijos. Tokius gryno poetiškumo „kvantus“ („Neramus širdies vaikelis / Neužmiega. — / Šešėliuotas mano kelias / Kur jis bėga") — be samprotavimų erudici­ jos ir literatūrinės prozos — matyt, sunkiausia perkelti į svetimą kalbą. Kartais net ištisus dešimtmečius tokiai ly­ rikai nepritaikomas stilistinis raktas. Perpasakojimo, komentavimo ir papildymo inercija, įsigraužusi pokario metais į poetinio vertimo meną, suni­ veliuodavo S. Nėries eilėraštį pagal įprastus literatūrinius modelius. Ketureilis virsdavo šešiaeiliu, o miniatiūra (10 eilučių) išsidriekdavo iki šešiolikos eilučių. į prailgintą eilutę (tai vertėjo teisė) įsiskverbdavo parazitiniai žode­ lyčiai, nudėvėti literatūriniai gražumynai («Сумерки во мне», «робостью томима») —■svetimas dalykas skaidriam ir lakoniškam poetės stiliui. Aforistinis eilutės glaustumas ištęždavo į daugiažodį aprašymą, o tankus strofos audi­ nys išskysdavo nuo panašių papildymų. Šitaip puiki poe­ tinė metafora „Ir vienąkart, pavasari, I Tu vėl atjosi drą­ siai“ degraduojama į bendrus samprotavimus ir puošnų plepumą: «О весна! Ты опять к нам примчишься / На коне по бурливой воде / И грозой молодой озаришься, / Но меня не найдешь ты нигде»12. Šitaip Prometėjas, maiš­ tingasis romantinio eilėraščio herojus, virsta tradiciniu iš­ ganytoju, kurį minia apmėto akmenimis ir nukryžiuoja. 11 Mieželaitis E. Mes susirinkome šiandien... // Mane jūs jausite darbe, kovoj.— P. 51. 12 Нерис C. Избранное. — M., 1948. ■ — C. 97. 275

Net lenkiškuose vertimuose iš originalo atsirado poetės stiliui svetimi abstraktai ir silogistinis tonas. Štai kaip prasideda lenkiškai eilėraštis „Diemedžiu žydėsiu“: „Wstrzymasz konia przed pięknem natury: / Oto pole — pszeniczne i žytne, / Kwitną drzewka, kwiatow cale gory, / A w jednym z drzewek i ja zakwitng...“13 Labai dažnai S. Nėries lyrikos vertimuose plonyčiai eilė­ raščio siūlai ima slysti per kietus logizacijos pirštus. Ka­ tegoriški sprendimai išsklaido neišsakymų ir spėjimų po­ tekstę, pilną svyruojančio neapibrėžtumo. Kur originale tik abejonė, viltis, troškimas, tylus ir drovus šnekėjimas — vertime pamokymas («Наши дни словно праздник... / Не теряйте их праздно»), valingas riksmas («Эй вы там,— на берегу, / Плачьте? Страшно вам, что ли»), iš­ didumo poza («О тебе я пою, брат мой сокол! / Этой снежною ночью глухой / От товарищей славных дале­ ко / Должен подвиг ты выполнить свой»14). Pulsuojanti potekstė nutyla, kai eilutėje ima grūstis ilgi, sunkūs ir dygūs žodžiai, pilni daiktiško svarumo, nepaliesti poeti­ nės dematerializacijos, kai trykštanti išsiliejimo intonaci­ ja pakeičiama pažeme šliaužiančia aprašymo ar traškios publicistikos intonacija. Net gana tiksliems lenkiškiems vertimams trūksta polėkio ir lengvo alsavimo. Štai eilė­ raščio „Be bažnyčios“ vertimo pradžia: „My bez oltarza, bez obrączek, / Nie szelešcily šlubne stroje... / Pędza со sit rumaki rącze / I my pędzimy tęž we dwoje!“15 Himniškiems S. Nėries eilėraščiams (pvz., „Lakštinga­ la negali nečiulbėti“) vertėjai į rusų, lenkų, ukrainiečių, anglų kalbas paprastai suranda stilistinius atitikmenis savo poetinėse kultūrose. Neįveikiamas lieka lietuviškas graudesys, įkūnytas pačioje eilėraščių fonetinėje partitū­ roje. Neretai jis pakeičiamas standartinėmis herojinėmis pozomis, kaip, pavyzdžiui, angliškame eilėraščio „Kada žemė bunda“ vertime: ’’With the birds I argue: / No, in such a spring, / Dying like a hero / Is no such bitter 13 Neris S. Biaia šciežka.— Warszawa, 1963,— S. 18. 14 Нерис С. Избранное. — C. 142. 15 Piešni i gwiazdv: Litewskie wiersze wvbrane.— Warszawa, 1971,— S. 30. 276

thing“) 15 („Bet kodėl tu virpi j Tylų tylų skundą, / Kad sunku numirti, / Kada žemė bunda"). S. Nėries eilėraščiui sunku prabilti savo švelniai melo­ dingu ir trūkčiojančiu balsu, kol neatsirado į kitas kal­ bas gražiai išverstų lietuvių liaudies dainų. Daugelis poe­ tės lyrikos motyvų, įvaizdžių, tonacijų yra susiję su lie­ tuviškąja dainos tradicija. Jos eilėraštis, likęs be demi­ nutyvų, nebeturi moteriško gerumo ir jaukumo, o rusų, lenkų, baltarusių dainų malonybiniai žodžiai, šen bei ten įterpti, įgauna primityvumo ir juokingumo prieskonį. Daugelyje vertimų intonacija per visą strofą paprastai slenka lygia tėkme, o S. Nėries eilėraštyje ji kaprizingai kaitaliojasi ir energingai šuoliuoja. Lietuvių liaudies dai­ na padėtų vertėjams tiksliau pagauti impulsyvią nutrauk­ tos frazės, nebaigto vaizdo, punktyrinės linijos, užuominų, impulsyvaus šuolio stilistiką, kurią dažnai bandoma pa­ keisti išsamiu, perdėm aiškiu piešiniu. S. Nėries eilėraštis subyra iki galo, kai jam taikomas specifinis, beveidis ir bekraujis, verstinės poezijos stilius, ištisai naudojamas tiek armėnų ar lietuvių, tiek vengrų ar bengalų lyrikos vertimams į kitas kalbas. Individualus lietuvių poezijos stilius vis dar nėra atkurtas svetima kalba, nes pažodinio vertimo juodraščiai, kuriais naudo­ josi poetai vertėjai, neduoda jokių nacionalinio stiliaus skirtumo korektyvų. I. Kaškino išversto į rusų kalbą E. Hemingvėjaus nesupainiosi su jokiu kitu autoriumi. O S. Nėris, nepakartojamas lyrizmo fenomenas, lengvai iš­ tirpsta vertimų jūroje. Vertimo darbe visada slypi para­ doksali dilema, anot vengrų poeto I. Vaso,— ,,iš kitatau­ čio eilėraščio reikia padaryti vengrišką eilėraštį, bet pa­ daryti taip, kad jis neatrodytų parašytas Vengrijoje, o išlaikytų visas svetimo poeto asmeniškas savybes ir būtų netgi atpažįstamas kaip angliškas, prancūziškas ar vo­ kiškas eilėraštis“. Didžiulė distancija tarp originalo ir vertimo privertė 1965 m. paskelbti konkursą geriausiam S. Nėries eilėraš­ čio vertimui į rusų kalbą. Tas konkursas išaiškino tokius poetinius tembrus, kurie labiausiai atliepė jos lyrikos in­ 16 Nėris S. Blue Sister, River Vilija.— M., 1987.— P. 209. 277

tymaus švelnumo ir dramatiško trapumo tonacijas. 1968 m. naujieji vertimai buvo išanalizuoti ir aptarti Vil­ niuje. Pagaliau juos tikrino ir koregavo redaktorius, mo­ kąs lietuvių kalbą. Sis ilgas ir atkaklus darbas pasitei­ sino: S. Nėries vertimų knyga „Lyrika“, išleista 1971 m. Maskvoje, jau turėjo salomėjiškumo bruožų. Keliolika ge­ riausių poetės eilėraščių — „Baltoji poema“, „Be bažny­ čios“, „Be tėviškės“, „Kelio nematyt“, „Prakeiksmas“, „Anemonos“, „Kur baltas miestas“, „Atsimenu, mes ėjom“, „Prie šaltinio“ skambėjo visai natūraliai ir suges­ tyviai. Pašokęs vertimų meninis lygis buvo svarbus orien­ tyras S. Nėries lyrikos vertėjams ir į kitas kalbas (dau­ guma angliškų vertimų knygoje „Blue Sister, River Vi­ lija“ atlikti tiesiog iš rusiškų vertimų, neatsižvelgiant į originalo lietuvišką atributiką ir stilistiką). Pokariniai S. Nėries eilėraščių vertimai buvo „aran­ žuojami“ dažniausiai pagal empirinio konkretumo stilis­ tiką, dominavusią to meto poezijoje. Nauja rusų vertėjų karta, stumiama, matyt, savosios lyrikos poveikių, pirmą kartą pajuto S. Nėries eilėraštyje romantinį polėkį ir bū­ ties beribiškumo perspektyvą. Pirmą kartą atsirado poe­ tinio vyksmo dviplaniškumas: paprastas gamtos piešinys slepia savyje mirgantį idealo brūkšnį, stebuklingą išsipil­ dymo ir žmogaus pilnavertiškumo galimybę, kuri eilėraš­ čio plastiką priverčia keistai siūbuoti virš esamojo ir bu­ simojo laiko ribos. Tai viena iš pagrindinių S. Nėries kūrybos poetiškumo premisų, duodanti jos eilutei svajin­ gą ir veržlų skrydį, taip pat nematomų pratęsimų banga­ vimą. Sitai ypač jautriai pagavo M. Kviatkovska, ligi konkurso niekam nežinoma jauna Leningrado vertėja, su­ kūrusi bene patį geriausią šios knygos vertimą — „Tu nu­ busi“... Ты проснешься, словно от толчка, — Слышен зов лесного ветерка, И березы тонкая рука Лебедей манит издалека. А весна разгонит облака, Ветхие ограды разметет, Сквозь прорехи белого платка Первоцвет упрямый прорастет. 278

Смерть зиме. С любого бугорка Неманы-малютки потекли. Ты проснешься, слоено от толчка, Это — зов твоей родной земли16. Pirmą kartą pavyko išgirsti ir S. Nėries eilėraščio mo­ terišką švelnumą, lengvą ir harmoningą žodžio judesį, impulsyvią, laisvai šuoliuojančią ir skaudžiai lūžinėjančią frazuotę, kuri ne komentuoja ir ne pasakoja, o spontaniš­ kai išlieja sukauptus dvasios krūvius. Eilėraščio „Juokis, gyvenime!“ vertime (N. Matvejeva) ši kaprizinga frazuo­ tė, pilna juoko ir ašarų, perteikiama visai autentiškai — čia girdimas, regis, pačios poetės balsas. О, смейся, жизнь моя, смейся! Как старый паяц! Я все, что жутко и мрачно, Забуду, смеясь... Когда или где — неизвестно, Неведомо — как Твой смех оборвется и стихнет И канет во мрак17. Poetinis vertimas darosi sugestyvus, tik gavęs pulsuo­ jančią intonaciją, kuri pakelia ir lengvai neša visus žo­ džius kylančia kulminacijos kreive. Bet kaip nutverti S. Nėries eilėraščio intonaciją, tai veržliai lekiančią, tai ramią ir graudžią, pilną staigių šuolių ir pauzių, grakš­ čių pakartojimų ir nutrūkstančių gaidų, turint prieš akis tik pažodinį? Tai pavyko (nežinia kaip) A. Achmatovai, M. Kviatkovskai, N. Astafjevai, N. Matvejevai, J. Neiman, tiesa, tik keliuose vertimuose. Štai J. Neiman išversto eilė­ raščio „Prie šaltinio“ ištrauka, kur tiksliai išlaikytas gi­ lus intonacijos siūbavimas, staigus strofos lūžis pagal tautosakinio paralelizmo liniją, ilgas ir graudus nutruku­ sio sakinio skambesys. Здесь тюльпаны смешала c крапивой Чья рука, чья рука? И березка сплетается с ивой Над струей родника. 16-19 Нерис С. Лирика. — М., 1971. — С. 121; 67; 201; 191. 279

Ветер замер. И яблони слышат: Не шепчи, не шепчи! Нет ни шороха. Звездами дышит Небо в теплой ночи18. Pastaraisiais metais pastebimai pasikeitė poetinio ver­ timo metodai. Vietoj išorinio kopijavimo atsirado daugiau vidinio įsijautimo, bėglų atpasakojimą pakeitė laisvas iš­ siliejimas, paremtas dvasinio giminingumo ir subtilios in­ tuicijos pradmenimis. Šitaip N. Astafjeva atkūrė salomėjiškos lyrinės vizijos graudų šviesumą ir natūralų minia­ tiūrinės formos lakonizmą. Мы шли, в полях стояла Такая тишина! И клевером дышала Родная сторона. Пора зардеть рябине, Пора созреть зерну. И нет войны в помине, Намека на войну19. S. Nėries lyrika traukia į save ypatingos dvasinės struk­ tūros ir tyros intonacijos poetus vertėjus, atstumdama nelyrinės prigimties balsus kaip svetimkūnius. „S. Nėries poezija reikalauja iš vertėjo, be tikro profesionalumo, aukščiausios dvasinės įtampos, poetinio nuoširdumo, ji priverčia poetą vertėją dar sykį įvertinti savo moralinį pagrindą, grįžti prie nepakeliamai sunkaus atvirumo, vai­ kiškos vienspalvės pasaulėjautos ir apnuogintų santykių su gyvenimu. Skaitydamas, o juo labiau versdamas S. Nė­ ries eiles, nejučiomis pradedi labiau už viską pasaulyje bijoti falšo, bet kokio, bet kur“20, — kalbėjo osetinų poe­ tas ir kritikas N. Džusoitas. Vokiečių poetė A. Bostroem, išvertusi pluoštą gražiau­ sių S. Nėries eilėraščių antologijai „Dviejų šimtmečių lie­ tuvių poezija“, jautriai perdavė originalo strofų melodin­ gas simetrijas, kreipinių—klausimų nervingą bangavimą, garsadermę, perkeltą, tiesa, į kietus priebalsius. „Lass das 20 DžusoUy N. Salomėjos Nėries lyrikoje... // Lietuviško žodžio at­ garsiai.— P. 585. 280

kleine Feuer mich erwärmen, / Jag mich nicht hinaus in Sturmeswehn! / Eisig ist das Herz der blanken Steine — / Wer wird Herbstes Herzweh je verstehn?21 Leisk man prie ugnelės pasišildyt,— / Nevaryk į vieškelio audras! / Akmenėlis turi šaltą širdį. — / Ir mažos našlaitės nesu­ pras“). Vertėja išsaugojo charakteringą vaizdų ir meta­ forų indeksą, susijusį su gamta ir tautosakinės tradicijos podirviu, nesileisdama į laisvas semantines teksto modi­ fikacijas. Bet impresionistinis poetinės kalbos fragmen­ tiškumas, nutrukusios minties, vaizdo ir šūksnio virpėji­ mas sunkiai teprasimušė klasikinės grafikos posmuose, kurie neįgavo rilkiško skaidrumo. Gležni S. Nėries poetinės kalbos obertonai, kupini grakštaus eleginio trapumo, labiau pakluso P. Tempestui, lietuvių poezijos (K. Donelaičio „Metų“, A. Baranausko „Anykščių šilelio“) vertėjui į anglų kalbą. Jis sugebėjo pajusti įstabų minties ir jausmo išsilydimą melodingume, trykštančiame iš pasaulio harmonijos pojūčio, ir išvertė poetės šedevrą „Diemedžiu žydėsiu“ kaip vientisą lyrinį atsidusimą. You’ll ride up, spring, one year, Your bounty giving, To find that I’m not here Among the living. Reining your boy, you’ll see Earth bloom that hour... In meadows gay I’ll be A gilliflower.22 įspūdingiausiai skamba S. Nėries lyrika, ko gera, lat­ viškai. Identiškas seseriškų kalbų garsynas, labai artimos gramatinės ir sintaksinės formos, kaimietiškos vaizdinio mąstymo šaknys, be abejo, palengvino vertėjams atkurti virpančią originalo intonaciją — eilėraščio gyvybės pulsą („Juodasis svečias“, „Kaip žydėjimas vyšnios“, „Dieme­ 21 Litauische Poesie aus zwei Jahrhunderten.— Berlin, S. 108. 22 Nėris S. Blue Sister, River Vilija.— P. 103.

1983.—

džiu žydėsiu“23). M. Misinios išverstame eilėraštyje „Tau jaunam“ įstabiai išlaikyta originalo garsų, gramatinių formų, intonacijų sandara. „Uzziedėja pjavu puRes / Man vienai. / Uzziedėja visas pul^es / Man jaunai“24 („Sužy­ dėjo pievų gėlės / Lig vienai,— / Sužydėjo visos gėlės / Man jaunai“). S. Nėries kelionė į platųjį pasaulį tik prasidėjo. Poetė išėjo iš literatūrinės legendos rėmų, bet jos gyvenamasis plotas dar nedidelis. Jos kūryba vis dar menkai tefigūruoja kritinės minties svarstymuose anapus Lietuvos sie­ nų. Jos knygos kitomis kalbomis pasirodo taip retai, kad nė iš tolo neprilygsta tam didžiuliam vertimų skaičiui (net į 35 kalbas), kurio yra pasiekę kai kurie šiuolaikiniai lietuvių poetai ar romanistai. Bet svarbiausia, kad ir dau­ gelyje esamų vertimų iš S. Nėries poetinės galios lieka gana tolimi atšvaitai. Perskaitęs pačią geriausią rusiškų vertimų knygą (1971), žinomas kritikas B. Runinas pra­ sitarė: „Negalėčiau paimti nė vieno eilėraščio į pasauli­ nės lyrikos antologiją, kurią sudarinėju savo atmintyje iš skaitomų knygų...“25 Šiuolaikiniame pasaulyje, kur taip intensyviai cirkuliuo­ ja kultūrinės vertybės, sunku tikėtis, kad S. Nėries lyrika pati savo jėgomis apeis „aplink žemę keturis kartus“. Tu­ rėtume jai aktyviai padėti, ieškodami talentingų vertėjų, rengdami jiems kasmetinius seminarus (kaip Bulgarijoje ar Čekoslovakijoje), sistemingai leisdami kitomis kalbo­ mis poetės knygas ir jai skirtus kritikos darbus. Anksčiau ar vėliau S. Nėries žvaigždė turės pakilti į pa­ saulinės lyrikos horizontą.

23 Majevskis H. M. Min. str. 24 Nėrė S. Nedziesti, gaismeklit.— Rlga. 1984.— P. 11. 25 Autoriaus pokalbis su B. Runinu 1971, spal. 27.

Svarbiausios gyvenimo ir kūrybos datos

1904 m. lapkričio 17 d. gimė Kiršų kaime, Alvito vis., Vilkaviškio aps. 1919—1924 m. mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. 1921 m. paskelbė pirmąjį eilėraštį šapirografuotame Vilkaviškio gim­ nazijos ateitininkų laikraštyje „Ateities žiedai“. 1923 m. „Ateities“ žurn. Nr. 12 išspausdintas eilėraštis „Debesys vaiduokliai“. 1924—1928 m. studijavo Kauno un-to Teologijos-filosofijos fak. lietuvių literatūrą, vokiečių k. ir literatūrą, pedagogiką. Klausė S. Šalkauskio, V. Mykolaičio, J. Balčikonio, J. Ereto, J. Herbačiausko, A. Aleknos, M. Reinio paskaitų. 1926 m. rudenį įstojo į „Šatrijos“ meno draugiją. 1927 m. išėjo pirmasis eilėraščių rink. „Anksti rytą“, išleistas „Atei­ ties“ žurn. lėšomis. 1928—1931 m. mokytojavo Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoje, dėstė vo­ kiečių kalbą. 1928—1932 m. lankėsi Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Švedijoje. 1929 m. vasarą gilino vokiečių k. žinias Vienos un-to kursuose už­ sieniečiams. 1930 m. Švietimo ministerijos mokytojų cenzo tikrinimo komisija suteikė aukštesniosios m-klos mokytojos vardą. 1931 m. „Sakalo“ leidykla išleido antrąjį eilėraščių rink. „Pėdos smė­ ly“ 1000 egz. tiražu. 1931 m. žurn. „Trečias frontas“ Nr. 5 paskelbtas antiburžuazinio tu­ rinio pareiškimas ir eilėraščiai. 1931 m. vasarą persikėlė į Kauną, redagavo un-to Humanitarinių mokslų fak-to leidžiamus tautosakos rinkinius, vertė iš vokiečių k. prozos kūrinius Kazimiero draugijos knygų leidyklai. 1934—1936 m., mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje, dėstė lietuvių k. ir literatūrą. 1935 m. išėjo trečias eilėraščių rink. „Per lūžtantį ledą“, išleistas „Sakalo“ 700 egz. tiražu. 1936 m. gruodžio 12 d. Paryžiaus merijoje susituokė su skulptorium B. Buču. 1937 m. rudenį įsikūrė Palemone. Ligi 1940 m. vasaros dirbo lietu­ vių k. ir literatūros mokytoja Kauno 3 gimnazijoje. 1938 m. „Sakalas“ 1300 egz. tiražu išleido eilėraščių rink. „Dieme­ džiu žydėsiu“, už kurį autorei paskirta valstybinė literatūros premija (5000 litų). 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje skaitė „Poemos apie Staliną“ ištrauką. 283

1940 m. išleistos poemos „Eglių žalčių karalienė“ ir „Našlaitė“ (10 000 egz.). 1941 m. sausio 12 d. išrinkta TSRS Aukščiausiosios Tarybos depu­ tate. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus karui, pasitraukė į Daugpilį, vėliau į Maskvą, Penzą ir Ufą. Nuo 1942 m. vasaros gyveno Maskvoje. 1943 m. Maskvoje išėjo eilėraščių rink. „Dainuok, širdie, gyvenimą“ 3100 egz. tiražu. 1944 m. rugsėjo mėti. 30 d. grįžo į Lietuvą. 1945 m. birželio mėti. išėjo paskutinysis eilėraščių rink. „Lakštinga­ la negali nečiulbėti“ 10,000 egz. tiražu. 1945 m. liepos 7 d. mirė Maskvoje, Kremliaus ligoninėje. Liepos 9 d. palaidota Kauno istorijos muziejaus sodelyje. 1947 m. birželio mėn. paskirta TSRS valstybinė premija (100 000 rb ) 1954 m. lapkričio 15 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pre­ zidiumo įsaku suteiktas Lietuvos TSR liaudies poetės garbės vardas.

Pavardžių rodyklė

Achmatova A. 96, 100, 201, 232, 265, 270, 273, 279 Adomaitytė-Kiaunienė E. 42 Aistis J. (Aleksandravičius) 29, 170, 271 Alantas V. 245 Albėrės R. M. 44 Alekna A. 283 Alekna V. 153, 193, 266 Andrijanienė 232 Apolineras G. (Appolinaire) 44 Aragonas (Aragon) 73, 268 Arnoldas M. (Arnold) 58 Aročka M. 274 Astafjeva N. 279, 280 Avuotinia D. 273 Babbit I. 51 Bačinskaitė O. 192 Bačinskienė U. 71 Bačinskas S. 39 Bayley I. 58, 93, 135 Baironas Dž. (Byron) 21, 25, 58, 93 Balcerzan E. 263 Balčikonis J. 283 Baliutytė E. 246 Baltakis A. 185, 186, 251 Baltrušaitis J. 18, 24 Baltušis J. 200, 228 Banaitis J. 230 Baranauskas A. 118, 156, 158, 211, 248, 281 Barbarusas J. 264 Barzun J. 9, 54, 93 Bašlaras G. (Bachelard) 42, 44 Becheris J. R. (Becher) 267 Belinskis V. 98 Benas G. (Benu) 100, 134 Beselytė-Ziburkienė C. 197 Bethovenas van L. (Beethowen) 27, 61 Bičiūnas V. 27 Bienkowski Z. 269 Bilevičius E. 196, 198 Biliūnas J. 180 Bindemann W. 48, 54 Binkis K. 110, 116, 118, 133, 285

134, 137, 141—143, 167, 170, 172, 177, 249, 251, 259 Bleikas V. (Blake W.) 54, 58 Blokas A. 69, 76, 127, 153, 166, 265 Bodleras S’. (Baudelaire Ch.) 134, 165 Boitar E. 269 Boi-Zelenskis (Želenski-Boy) 93 Borodulinas I. 273 Boruta K. 38, 65, 66, 68, 70, 71, 75, 88, 167, 179, 180, 191, 268 Bostroem A. 280 Brazdžionis B. 88 Brechtas B. (Brecht) 267 Bremonas A. (Brėmond //•) 97, 138 Bronevskis V. (Broniewski 117.) 227, 268 Brovka P. 273 Bučas B. 57, 192, 198, 213 Bučys P. 17 Budrecki L. 112 Buivydaitė B. (Tyrų Duktė) 137 Chajamas O. 262 Charpier I. 87, 95, 97, 100, 118, 119, 129, 138, 157, 176, 183 Charpier J. 269 Ciotka 273 Clansier G. E. 270 Cveigas S. (Zweig) 267 Cvirka P. 74, 200, 232 Cvirkaitė-Lozoraitienė O. 12 Čapekas K. 95 Cilvinaitė M. 179 Čiurlionienė S. 29, 67 Čiurlionis M. K. 7, 8, 38, 44, 48, 155, 259, 269, 273 Daukantas S. 248 Degutytė J. 91, 187 Dejevas A. 242 Dekanozovas V. 191 Deržavinas V. 273 Dobilas-Lindė J. 27, 52, 81, 179 Dobužinskis M. 259

Donelaitis K. 7, 8, 155, 156, 259, 271, 281 Doveika K. 278 Dovydaitis P. 67 Draizeris T. (Dreiser) 267 Drazdauskas V. 70, 82, 267 Dudinas M, 226 Du Fu 262 Dulkinienė R. 72 Džoisas Dž. (Jotjce /.) 112 Džusoitas N. 280 Eliotas T. (Eliot) 93, 188, 269 Eliuaras P. (Eliuard) 73, 87, 172, 227, 267, 268 Encensbergeris Magnus H, (Enzensberger) 259 Engert H. 272 Eretas J. 26, 27, 61, 62, 64, 67, 71, 127, 265, 283 Eretienė O. 61 Franko I. 260 Frostas R, 96 Gaigalaitė-Beleckienė O. 62, 68, 73 Gira L. 26, 29, 65, 80, 127, 134, 143, 249, 251, 252, 259 Girdzijauskas J. 139, 170 Glovackas P. 69, 196 Grinius J. 24, 27 Grušas J, 92 Gailitas A, 96 Galdikas A. 26 Garsija Lorka F. {Garda Lorca) 183, 268, 270 Geda S. 259 Gediminas 245 Gėlė Z 249 Gėtė J. V. (Goeihe) 11, 43, 82, 119 Gimbutienė M. 156 Glowinski M. 263 Goberienė A. 232 Gorkis M. 9 Grinas A. 48, 96, 217 Grosmanas V. 238 Grušas J. 25, 26 Gudaitis-Guzevičius A. 72 Gukovskis G. 9 Hauser A. 51 Hėgelis G. V. 14, 98, 183 Heinė H. 19, 25, 58, 265

Heldcrlynas J. (Hölderlin) 44 Hemingvėjus E. (Hemingway) 73, 194, 277 Herbačiauskas J. 283 Ičkauskaitė-Vosylienė J. 37 Inčiūra K. 29 Isahakianas A. 270 Jakobovskis B. 11 Jakštas A. 101, 102, 108 Jakubėnas K. 38 Janonis J. 124 Januškevičienė R. 226 Jėčiūtė P. 86 Jeitsas V. (Yeats) 28, 82 Jermilovas V. 89 Jeseninas S. 96, 265 Juodelienė O. 205, 232 Juraitis J. 13, 15 Jurgelionis K. 118 Jurgutytė-Baldauf L. 272 Juška A. 252, 253 Kaizeris V. (Kayser W.) 98, 183 Kaputikian S. 273 Karlailis T. (Carlyle) 97 Karsavinas L. 101 Kaškinas I. 277 Katajevas V. 201 Katulas 262 Kazlauskaitė-Sapalienė M. 106 Keliuotis J. 17, 26, 62, 108 Kempė M, 273 Kitsas Dž. (Keats J.) 19, 45, 118 Klabundas A. (Klabund) 175 Kleinem J. (Kleiner) 19 Kniūkšta A. 191 Kokto 2. (Cocteau J.) 95 Korsakas K. 30, 70, 71, 74, 79, 80, 82, 181, 191, 200—202, 220, 227, 230, 231, 235, 237, 238, 242, 244, 247 Korsakienė H. 58, 191, 196 Kraševskis J. S. (Kraszewski) 265 Krėvė V. 8, 29, 101, 155, 161, 165, 166, 246, 252 Kročė B. (Croce) 129 Krupavičius M. 66, 73 Kuzmickas V. 265 Kviatkovska M. 278, 279

Lacmanas J. 197 Laicenas L. 268 Lainis Dž. (Laini G.) 44, 94 Landsbergis V. 44 Laurinavičiūtė J. 190, 196, 231 Leninas V. 72, 211 Lermontovas M. 7 Lesmian B. 263 Levikas V. 273 Loitholdas H. 265 Lugovskojus V. 273 Mackus A. 184, 185 Mačernis V. 184 Maironis 8, 17, 29—32, 89, 100, 104, 118, 133, 135, 156, 159, 212, 225, 245, 248 Majakovskis V. 78, 97, 267 Majevskis H. M. 274, 282 Malarmé S. (Mallarmé) 97, 134 Maldonis A. 251 Malėnas I. 42, 190 Manas T. (Mann) 96, 199 Mantas H. 245 Mar S. 242 Marcinkevičius J. 200, 227 Marcinkevičius Just. 211, 247, 251, 259, 260 Marksas K. 72, 267 Maršakas S. 273 Martinaitis M. 38 Martynovas L. 273 Mason E. 11 Matvejeva V. 279 Mauclėre J. 271 Mejeris K- F. (Meier) 265 Meras I. 92 Meškauskienė M. 193 Mickevičius A. (Mickiewicz) 19, 58, 248, 265 Mieželaitis E. 90—93, 184, 200, 204, 230—232, 238, 260, 275 Mykolaitis-Putinas V. 8, 17, 24, 26—29, 35, 36, 53, 67, 83, 100, 102, 107, 133, 134, 140, 141, 143, 150, 155, 156, 165, 183, 189, 271, 283 Mindaugas 245 Misinia M. 282 Mistral G. 96, 270 Miškinis A. 29, 133, 166, 167, 177, 193 Mižo M. (Migeot) 94 Mochnackis M. 44 287

Monė K. (Monnet C.) 7 Moskvinas A. 229 Mozūriūnas V. 200 Nagys H. 184 Nastopka K. 242, 271 Neiman 1. 279 Neruda P. 268 Nervalis de Z. 14 Nezvalas V. 227, 264, 267, 268 Nyčė F. (Nietzche) 165 Nyka-Niliūnas A. 184 Nirk E. 264 Nosovaitė A. 225 Novalis 18, 48 Ognevas V. 89 Orintaitė P. 31, 52, 57, 71, 84, 101, 118 Ortega i Gasetas Ch. (Ortega y Gasset J.) 117, 129 Ošerovičius G. 197 Ovčiarenka A. 94 Ovezberdyjevas S. 274 Paganinis N. 55 Paleckienė G. 226 Paleckis J. 190, 194, 220, 237 Parolekas R. 274 Pasternakas B. 172 Paukštelis J. 27, 109 Paustovskis K. 96 Pavlikovska M. 265 Petrauskas S. 246 Petrovych M. 242, 273 Petrušaitis I. 31 Pikasas P. (Picasso) 8, 227 Plechanovas G. 72 Po E. (Poe) 14, 126 Preikšas K. 229, 237 Prokop J. 263 Račis A. 253, 254 Radhakrišnanas S. 259 Raila B. 70, 71, 190 Raselas B. (Russell) 9 Reimeris V. 238, 243 Reinys M, 17, 283 Reverdi P. (Reverdy) 157 Rilkė R. M. (Rūke) 18, 72, 96, 153, 165, 269 Rimkevičius V. 92 Romanas V. 27 Ronsaras de P. (Ronsard) 262 Rostovaitė T. 164

Ruchas R. 54 Rucevičius J. 40 Runinas B. 282 Samoilovas D. 273 Sapfo 115, 183, 262 Sartras Z. P. (Sartre J. P ) 93, 176 Sauka D. 152, 169, 180, 206, 217, 225, 256 Sent-Egziuperi de A. (SaintExupery) 48, 94, 96 Seghers P. 87, 95, 97, 100, 118, 119, 129, 138, 157, 176, 183 Serbentą V. L. 66 Silanpė E. (Sillanpda) 96 Simonovas K. 201 Siupervielis Z. (Supervielle J.) 96, 227, 270 Skirmantas P. 140, 224 Skujeniekas E. 271 Skvireckas J. 17 Sluckis M. 91, 92 Sniečkus A. 194, 242 Sokolovas A. 9 Solertinskis I. 9 Soter I. 264 Sruoga B. 8, 29, 36, 39, 94, 95, 104, 118, 133, 135—137, 140, 141, 143, 153, 159, 211, 212, 251, 253—255, 257—259 Sruogienė V. 212 Stafas L. 264, 266 Stalinas J. 191 Stanišauskas A. 226 Straszewska M. 44 Staskevičiūtė A. 212 Steinbekas Dž. (Steinbeck J.) 73 Stoberskis Z. 274 Surkovas A. 201, 239 Šalkauskis S. 23, 26 Sčipačiovas S. 239 Sėlis P. (Shelley) 44, 58 Šimaitė O. 179, 180 Šimkus J. 190, 193, 200, 225, 231, 242, 255 Šimkus V. 251 Šimkuvienė E. 225, 231 Šimonis K. 26 Šileris F. (Schiller) 115, 164, 265 Širvys P. 185 Staiger E. (Steiger) 266

288

Staras P. 243 Šubertas F. (Schubert) 27 Šumanas R. (Schumann) 14 Tempestas P. 281 Tetmajeris K. 28 Teumin E. 193 Tyčina P. 273 Tylenis A. 20 Timofejevas L. 9, 89, 119 Tysliava J. 29, 118, 136, 138, 139, 141, 143, 212, 259 Tindall W. Y. 81, 82 Tolstojus A. 245 Tolstojus L. 99 Tščebinskis A. (Tszebinski) 194 Tuvimas J. 172, 264 Tvardovskis A. 253 Under M. 264, 266 Unguraitytė-Stamburevičienė M. 13 Ukrainka Lesia 273 Vagneris R. (Wagner) 27 Vaičaitis P. 124 Vaičiūnaitė J. 92, 186, 187, 251 Vailokaitis J. 61, 62 Vaitkus M. 73 Vaižgantas 8, 27, 28, 100 Valeri P. (Valéry) 93, 134, 269 Valsiūnienė V. 184 Valteris fon der Fogelvaidė (Walther von der Vogelweide) 262, 265 Varandi D. 273 Vasas I. 277 Velekas R. (Wellek) 9 Venclova A. 8, 38, 70, 71, 73, 74, 129, 198, 200, 201, 228, 231, 232, 237, 238, 242, 244, 245 Venclovienė E. 228, 231 Verlenas P. (Verlaine) 28, 166, 265 Veržbilauskas P. 220, 221 Vilpertas fon H. (Wilpert) 274 Vilčinskaitė E. 31, 59, 60, 62, 64, 66, 68, 69, 71, 127 Vildžiūnas V. 243 Vištelis A. 249 Vytautas 245 Volteras (Voltaire) J Volkeris I. 79

Voznesenskis A. 97 Walzel O. 252 Weisgerber J. 269 Zaborskaitė V. 223 Zakariadzė S. 256 Zeidleris H. (Seidler) 188 Zelinskis K. 273 Zenkevičius M. 273 Zimanas G. 242 Zviaginceva V. 242 Zubrickas B. 66 Zakobas M. (Jacob) 97, 99, 129 Žemaitė 7, 8, 271 Zidas A. (Gide) 207 Žiugžda J. 229 Берггольц О. 201 Богданова Л. Н. 264 Вересаев Д. В. 115 Вержбилаускас П,; 221 Верли М. 82 Веселовский А. 129 Выходцев П. 253 Гегель 14, 54, 98, 152, 183 Дементьев В. 239 Днепров В. 89 Довженко еГ 247 Дудин М. 226 Дьяконова Н. 19

Елигулашвили Э. 256 Елистратова А. 45, 54, 58 Зелинский К. 273 Жирмунский В. 265 Ланский П. 201 Манн Т. 96, 173, 193 Марцинкявичюс Ю. 260 Маяковский В. 78 Незвал В. 264, 267 Никольский С. 79, 252 Обломиевский Д. 22 Овчаренко А. 94 Огнев В. 89 Орлов В. 127 Ортенберг Д. 201, 238 Паррингтон В. Л. 58, 126 Паустовский К, 96 Рассел Б. 58 Ростовайте Т. 164 Сартр Ж. П. 93 Светов Ф. 41 Селивановский А. 79 Слонимский А. 121 Соколов А. 252 Солертынский И. 14 Стахеев Б. 252 Сурков А. 229, 239 Тетерян И. 129 Тимофеев Л. 119 Толстой Л. Н. 99 Ушинский К, 183 Фуллер Дж. ф. С. 198 Шиллер Ф. 164

Turinys

............................................................................................................

5

S. NERIS — ROMANTIKE ................................................................. „AŠ ESU LYRIKE" .................................................................................. DRAMATIZMO PRADMENYS ..................................................... S. NERIS PASAULINES LITERATŪROS KONTEKSTE ............... AR IŠVERČIAMAS S. NĖRIES EILĖRAŠTIS? ............................

7 97 189 261 271

Svarbiausios gyvenim o ir kūrybos datos ................................................. Pavardžių rodyklė ...........................................................................................

283 285

Pratarmė

Научно-популярное издание

Кубилюс Вит а ут а с ЛИРИКА САЛОМЕЙИ НЕРИС Монограф ия На литовском языке Издательство «Вага», 232600 Вильнюс, пр. Гсдимино 50 Mokslo populiarinimo leidinys K u b 11 i u s Vytautas SALOMĖJOS NĖRIES LYRIKA Monografija Knygoje nuotraukos iš Lietuvių kalbos Ir literatūros instituto bibliotekos, LTSR valstybinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštyno, Literatūros muziejaus fondų, viršeliui panaudotas P. Kalpoko darbas — S. Nėries portretas Redaktorė E. V a n a g i e n ė Viršelio dailininkas V. A r m a 1 a s Meninis redaktorius A. N e k r o š i u s Techninė redaktorė R. B e r t e š k a i t ė Korektorė J. M a c k e v i č i e n ė HE Afe 5332 Duota rinkti 1988 12 20. Pasirašyta spaudai 1989 02 07. Leidinys 12270. Formatas 84Xl08/32. Popierius spaudos Nr. 1. Garnitūra ,,Literatūrinė“, 10 punktų. Iški­ lioji spauda. 15,33 + 0,89 (įkl.) sąl. sp. 1. 16,53 sąl. spalv. atsp. 15,64 apsk. leid. 1. Tiražas 12 000 egz. Užsakymas 2066 Kaina 1 rb 30 kp ,.Vagos“ leidykla 232600 Vilnius, Gedimino pr. 50 Spausdino „Spindulio“ spaustuvė, 233000 Kaunas, Gedimino 10